Lamuslenis 2019/05 Gyvenimo būdo dizainas by Lamų slėnis

2019 GEGUŽĖ (88)

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Stilistė, žurnalistė

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke Modelis: Justina Zadžiauskaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Ilgai galvojau, kas iš tiesų slepiasi po žodžiu „dizainas“. Ar tai tikrai tik estetinės daikto išraiškos kūrimas? Tik stropiai apgalvotos linijos, detalės, medžiagos? Netikėtos, o gal per dešimtmečius klasika virtusios formos? Man atrodo, kad po dizaino debesiu galima sutalpinti gerokai daugiau. Šio numerio herojai – interjero, mados, įvaizdžio dizaineriai, floristė, animatorius, aktoriai, net virtuvės šefas, lėkštėje dėliojantis architektūros linijų įkvėptus paveikslus, – visi jie – ypač detalėms ir aplinkai jautrūs žmonės. Tikiu, ne vienas iš jų man pritartų, kad dizainas – toli gražu ne tik estetinėmis kategorijomis apibrėžiama sritis. Visų pirma, tai jausmas. Kančia ir palaima, nemigos naktys, pyktis ir ašaros. Sukurti širdies ir jausmo pripildytą produktą – ne taip ir paprasta. Dizainas gali apimti pačias įvairiausias sritis, bet jos galiausiai kažkuriame taške susijungia į vieną, turbūt patį svarbiausią – gyvenimo dizainą. Juk kiekvieno iš mūsų dienos susideda iš daug alternatyvių dizaino modelių. Ir šiais laikais, kai tvaraus dizaino, mados ir gyvenimo būdo idėja vis giliau skverbiasi į kiekvieno iš mūsų kasdienybę, gyvenime atsiradę daiktai turėtų padėti, o ne savo buvimu blaškyti ir trukdyti kurti savitą savo gyvenimo būdo dizainą.

Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Y N A I

Knyga „The Book of Palms“ „Taschen“

Indas „Emma“ „Eldvarm“

Šiltnamis „Greenhouse“ „Design House Stockholm“

Suolelis „Ww Loveseat“ „Hayche“ 4

LAMŲ SLĖNIS

Augalų laistytuvas „Grab“ „Northern“

Kėdė „Dune“ „Hayche“

Vazonas „Nebl“ „Gejst“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS GAIVAUS VEIDO RITUALAI WWW.ZIEDE.LT WWW.GINTARINE.LT

ŽINGS

Netradicin

mus men Natūralios vaistinėje pagamintos kosmetikos „Žiedė“ veido

KAS, dar

serumas – tai lengvos kreminės konsistencijos neriebus

pristatė k

produktas, gausiai drėkinantis veido odą. Ar žinojote, kad

onų insta

slyvų kauliukais, nakvišų, simondsijų, medvilnės ir moliūgų

rodyti, jo

sėklų aliejais, ananaso ekstraktu, šilko milteliais, keramidų

nori men

kompleksu, žaliosios arbatos ir iriso šaknų eteriniais aliejais

dalyvauti,

bei kitais ingredientais praturtintas produktas yra ekologiškas

kvienas tu

ne tik savo sudėtimi? „Žiedė“ pakuotės – daugkartinio

jos dalimi

naudojimo. Neišmeskite tuščio stiklinio indelio, atneškite jį

sukurta b

į vaistinę ir naują gaminį įsigysite pigiau.

priverčia liame nei

Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt. Daugiau informacijos www.ziede.lt

JOKIŲ NEREIKALINGŲ DETALIŲ! NUOTRAUKOS: GABIJA LABUTYTĖ

Fotografė Gabija Labutytė pristatė ekologijos temos įkvėptą nuotraukų projektą. „Fotosesijos idėja gimė norint priminti, kokia graži yra gamta, kokį stebuklingą poveikį ji turi ir kaip stipriai turime ją saugoti“, – pasakoja fotografė. Savo idėjai įgyvendinti ji pasirinko dizainerės Redos Paulos drabužius. Dauguma dizainerės kurtų rūbų pagaminti iš natūralių audinių, draugiškų odai ir gamtai. Kai kurie jų modeliai pasiūti iš atraižų, surinktų iš masinio siuvimo įmonių, tad puikiai atitiko fotografės viziją.

LAMŲ SLĖNIS

SNIS Į MENĄ

niais meno sprendimais žy-

nininkas TADAS ČERNIAUSžinomas Tadao Cern vardu,

kartu su „Huawei“ kurtą bali-

aliaciją. Parodos tikslas – pag šiuolaikinio meno žiūrovai

ną ne tik stebėti, bet ir jame

, - todėl šioje parodoje kie-

uri galimybę tapti instaliaci-

i. Projektui „Step into the Art“

balionų instaliacija lankytojus pasijusti esant labiau virtuarealiame pasaulyje.

NAUJAUSIOS TECHNOLOGIJOS – LYGIAI ODAI WWW.JAMIESON.LT WWW.GINTARINE.LT

Ilgametę patirtį turinti Kanados kompanija „Jamieson“ pristato maisto papildą „Jamieson Collagen“. Tai su senėjimo požymiais kovojantis produktas, pagerinantis odos išvaizdą ir elastingumą bei per 28 dienas sumažinantis raukšles ir smulkias raukšleles ant veido. Trijose tabletėse yra net 2500 mg VerisolTM hidrolizuoto kolageno. Produktas gaminamas naudojant išskirtinę „360 Pure“ technologiją, kuri apima net 360 gamybos kontrolės etapų. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Svarbu nepamiršti įvairios bei subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo. Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt. Daugiau informacijos www.jamieson.lt

LAMŲ SLĖNIS

Interjero dizainerė, vandens sportų entuziastė AGNĖ STANIKŪNAITĖ ir jos nepaprastai savitas jausmais, individualumu, dizainu, kelionėmis ir adrenalinu pulsuojantis įkvėpimų dešimtukas.

DEŠIMTUKAS

12345678910

INDIVIDUALUMO KŪRYBA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Vika Paškelytė

JAUSMAI. Šiuo metu giliausiai pasinėrusi ir labiausiai susikoncentravusi esu į jausmus. Visi žmogiški išgyvenimai – be jų neaugtume. Mane įkvepia visos natūralios žmogaus būsenos: pyktis ir laimė, neviltis ir stiprus tikėjimas, pakilimai ir nusivylimai. Dažnai žmonės nemėgsta rodyti savo liūdesio, pykčio, susierzinimo, o man atrodo, kad to labai reikia! Tik visos nuoširdžiai išgyventos natūralios emocijos mus veda į ramybę ir savęs supratimą.

LAMŲ SLĖNIS

APLEISTŲ ERDVIŲ FOTOGRAFIJA. Užmirštų pastatų nuotraukos man sukelia daug jausmų. Žiūrint į tokias nuotraukas man padidėja pulsas, norisi sužinoti daugiau, išnarstyti kiekvieną kampą. Suvoki visko laikinumą, tačiau kartu ir pamatai, kiek daug džiaugsmo erdvės kadaise kėlė. Šios fotografijos tikrai žadina jausmus. Namuose turiu šiai temai skirtą knygą „Abandoned Vanishing Landscape“.

BAUHAUZO STILIAUS BALDAI. Šio stiliaus detalės ir šiaip visuma man labai artimos, nes jos – suvaldytos. Tarytum grubu, bet tuo pat metu ir labai rafinuota. Tarsi šiek tiek per daug, tačiau sukūrus teisingą derinį – lygiai tiek, kiek reikia.

ARCHITEKTŪRA. Mane labai žavi architektūra: nuo saldžiausių barokinių pastatų iki grubios gotikos pavyzdžių. Tačiau labiausiai mano širdį pavergia netikėti pastatai. Mąstau apie jų sukeltas diskusijas, apie pasipriešinimą. Kartais atrodo, kad pastatas neturi nieko bendra su aplink esančiais, tačiau vis tiek suskamba, dera. Tai visada patraukia mano žvilgsnį, sužadina mintis, emocijas ir kelia susižavėjimą.

LAMŲ SLĖNIS

LOFTŲ ERDVĖS IR INDUSTRINĖS DETALĖS. Industrinis stilius atveria daug galimybių derinti mano mylimiausias medžiagas. Loftų erdvės – tai kūrybinė terpė, kuriose galiu atsiskleisti. Man labai artimas betono, metalo ir medienos derinys. Be to, nepaprastai artima ir loftų idėja – iš išlikusių seno ir savo istoriją saugančio industrinio pastato konstrukcijų sukurti naujus namus. Įžvelgti, ką galima išsaugoti, prikelti naujai. Man tai atrodo gilu ir nepaprasta.

INDONEZIJA. Tai šalis, kurioje atsigaunu. Kadangi į ją keliaujame ne turistauti, o pagyventi, mūsų ritmas ten būna kitoks nei įprastų atostogų metu. Ten gyvena nepaprasti žmonės, sukūrę banglentininkų bendruomenę. Visi jie skirtingi ir be galo įdomūs. Be to, interjerai Indonezijoje – atgaiva akims. Mylimas betono, medienos ir metalo derinys ten labai dažnas, o tarp džiunglių augalų atrodo dar nuostabiau. Labai žaviuosi šia aplinka ir joje visapusiškai jaučiuosi savo vietoje.

BANGLENČIŲ KULTŪRA. Vanduo yra nuolat besikeičiantis, kitoks, nenuspėjamas. Pati noriu kuo daugiau sužinoti apie vandenį, išmokti jį suprasti. Tai ypatingas, stebėjimu paremtas mokslas. Kai į vandenį žvelgi ne tik svajingai, tačiau iš tiesų mėgini jį suprasti, kuri daug tikresnį ryšį. Tai man labiausiai patinka stebėti Audriaus akyse. Ši kultūra mudu vienija. Per vandens sportą pamatai žmogaus vidų, samprotavimus, užsispyrimą, nenugalimą valią ir ryžtą.

LAMŲ SLĖNIS

GAMINIAI IS MEDŽIO. Medienos tekstūra man tarsi paveikslas, o gaminiai iš medžio – tarsi maži meno kūriniai. Medžio galimybės ir būdai jį apdirbti yra beribiai. Net besikeičiant tendencijoms medis visada išlieka. Tai dizaino pasaulyje reta savybė. Atrodo, gaminiai iš medžio yra amžini, jų neįmanoma niekuo pakeisti.

INDIVIDUALUMAS. Ir būdai jį išreikšti. Labai žavi asmenybės, spinduliuojančios savitumu. Mano individualumo išraiška dažnai susijusi su skrybėlėmis. Tai įvaizdžio detalė, prasidėjusi nuo paprastų dizainų, pamažu įgaunanti savo formą. Neretai skrybėles ar drabužius dekoruoju savaip. Labai džiaugiuosi jas atradusi!

STILIUS IR TENDENCIJOS. Tai neatsiejama asmenybės ir darbo dalis. Intuityviai domiuosi stiliumi, tendencijomis, jas adaptuoju savaip. Mada su interjero tendencijomis žengia koja kojon, tačiau svarbiausia – kaip patys sugebame jas pritaikyti. Aklai sekti tendencijas – paviršutiniška. Mano manymu, iš naujausių tendencijų reikia pasiimti tik tai, kas papildo tavo stilių, interjero supratimą. Tai labai plati ir įdomi tema.

LAMŲ SLĖNIS

ŠIRDIS IR KRAUJAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Berlyno

Kad sesės JULES ir MARIJA VILLBRANDT - populiaraus, instagrame turinčio daugiau nei 121 tūkst. sekėjų, vokiečių tinklaraščio „Herz und Blut“ kūrėjos - glaudžiai susijusios su Vilniumi, man papasakojo ne vienerius metus Berlyne praleidusi socialinių tinklų planuotoja Austė Skrupskytė. Vokiečių kalboje žodžiu „Herzblut“ išreiškiamas aistros ir atsidavimo jausmas – būtent toks apibūdinimas idealiai tinka ne kartą Vilniuje viešėjusių sesių požiūriui į savo darbą, tinklaraščio kūrimą ir gyvenimą dizaino pasaulyje..

– Jules, Marija, papasakokite savo istoriją: kaip nutiko,

kad šiandien savo gyvenimus dalijate tarp dviejų miestų – Berlyno ir Vilniaus? Juk pačios gimėte Berlyne, tiesa?

– Taip, esame seserys ir abi gimėme Vokietijoje. Mūsų

mama yra lietuvė, o tėtis – vokietis. Tėvai susipažino studijų metu, vestuves atšventė Vilniuje, tačiau išvyko ir apsigyveno Vokietijoje. Mūsų vaikystė prabėgo šiaurėje ties

Berlynu, o dabar daugiau nei dešimt metų gyvename Berlyne, Weddingo rajone. Anksčiau Vilniuje praleisda-

vome beveik visas vasaros atostogas, dar ir dabar neretai

į jį užsukame – aplankome šeimą, su Vilniumi, jo žmo-

nėmis ir vietomis supažindiname savo vokiečius draugus. – Kaip tik visai neseniai lankėtės Vilniuje! Kas šiame

mieste judvi žavi labiausiai? Kodėl jums norisi čia sugrįžti? – Vilnius – nuostabus miestas, primenantis mums vai-

kystę ir pirmuosius paauglystės baliukus. Iš tikrųjų per šiuos

metus miestas labai pasikeitė, mes kartais net labai pasi-

LAMŲ SLĖNIS

ilgstame senojo žavesio kampų. Pavyzdžiui, kas nutiko su „Neringa“? Vilnius su savo bažnyčiomis, užeigomis, barais

ir pasakiškais brutalizmo stiliaus pastatais yra patrauklus, keliantis jaudulį ir savotiškai paslaptingas. Šis stilių mišinys miestą padaro ypatingą. Nepaisant pastebimos centro ir

viso senamiesčio gentrifikacijos ir renovacijos, Vilnius vis

dėlto skiriasi nuo daugelio kitų Europos miestų ir ypač Berlyno. Nuoširdžiai mylime pakraščio miesto rajonus ir

kiekvieną užkampį, leidžiantį pajusti Rytų Europos dvasią. – Žinau, kad ir Berlyne bendraujate su keletu lietuvių... – Įdomu stebėti, kaip per kelerius metus Berlyne susi-

pažinome su visu būriu lietuvių. Iš pradžių daugelis lietuvių rinkosi Jungtinę Karalystę ar Skandinaviją, bet vis labiau

besivystant Berlynui, čia atsiradus daugiau galimybių dirb-

ti ir kurti, kasdien miestas tampa patrauklesnis. Susipažinome su šauniomis moterimis, dirbančiomis ryšių su visuomene srityje ir puikiai sutariančiomis tarpusavyje.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite apie savo tinklaraštį „Herz und Blut“. Kaip

ir kada prasidėjo „Herz und Blut“ istorija?

– Tinklaraštį „Herz und Blut“ Jules įkūrė prieš dešimt me-

tų. Sūnaus Justuso gimimo proga ji nusipirko gerą fotoapara-

Neapleidžia jausmas, kad su „Lamų slėniu“ turite daug sąlyčio taškų! Kuri iš šių sričių jums pati mieliausia?

– Jūsų žurnalas yra nuostabus ir mes labai džiaugtumėmės

tą ir pradėjo fotografuoti. Pirmiausia tinklaraštyje vyravo ga-

turėdami kažką lygiaverčio Vokietijos rinkoje. Komandoje

nuo pat pradžių jame svarbus vaidmuo buvo skiriamas ir aplin-

Kiekvienas iš mūsų turi savo mylimą sritį, bet pirmenybė, be

tvės stiliaus nuotraukos ir daug „Pasidaryk pats“ idėjų, tačiau kai bei vietai. Buvo tik laiko klausimas, kada pagrindinis tin-

klaraščio dėmesys bus paskirtas namų istorijoms. Berlyne tikrai galima susipažinti su labai įdomiais žmonėmis. Pamažu pra-

dėjome jų klausti, ar negalėtumėme sukurti jų portretų jų pačių mylimiausiose erdvėse – namuose.

– Interjeras, gyvenimo būdas, fotografija, maistas, kelionės...

LAMŲ SLĖNIS

dirbame trise: Jules, jos bendrakursis Wilkinas ir aš, Marija. abejo, teikiama interjerui ir namų istorijoms.

– Išvertus iš vokiečių kalbos „Herz und Blut“ reiškia „Šir-

dis ir kraujas“. Kokia šio pavadinimo prasmė?

– Tiesą pasakius, šis pavadinimas ir mums pačioms kartais

skamba kiek banaliai. ( Juokiasi.) Jules kuriant tinklaraštį bu-

daug. Berlynas irgi yra savitas įkvėpimų ir idėjų šaltinis. Jules iš

raidžių kiekį, t. y. būtų po keturias raides prieš ir po ženklo

net uoslė detalėms ir tendencijoms, drąsa išmėginti ir parodyti

vo svarbu, kad pavadinimas būtų vokiečių kalba ir atitiktų

„&“. Vokiečių kalboje žodžiu „Herzblut“ (liet. širdies kraujas)

nusakoma aistra ir atsidavimas. Tai tikrai labai gerai apibūdina ir atitinka mūsų darbą. Mūsų internetiniame žurnale pirmoje vietoje yra žmonės ir jų sukurti produktai. Atsidavimas savo verslui, kūrybai mums sukelia aistringą susižavėjimą.

– Kaip manote, iš kur kilo šis jautrumas detalėms – gyve-

nime, kūryboje, nuotraukose?

– Keliaujant per pasaulį atviromis akimis galima atrasti labai

esmės atsakinga už „Herz und Blut“ stilių. Jos jautrumas, o gal kažką naujo ir yra geriausias mūsų stiliaus apibūdinimas.

– Kaip apibūdintumėte gyvenimą, verdantį už jūsų studijos

durų? Neabejoju, kad tipinė diena čia nė neegzistuoja!

– Kiekviena diena mūsų studijoje pripildyta skirtingų emo-

cijų, naujų įvykių. Mūsų studijos pavadinimas yra „Maison

Palmė“ – ji it mūsų mažytė žalia kūrybos oazė. Dirbame sau,

tad galime savo darbo laiką pasiskirstyti, kaip tik norime. Čia, studijoje, vyksta fotosesijos, renginiai. Čia ne tik kuriame nuo-

LAMŲ SLĖNIS

traukas savo tinklaraščiui ir instagramui, bet ir susitinkame su klientais. Tai ne tik biuras, labiau tai – bendrų su-

sitikimų vieta. Kiekvieną nuoširdžiai priimame puodeliui kavos ar stiklui vyno!

– Neapleidžia jausmas, kad šios studijos erdvės toli

gražu nėra tik vieta, kurioje dirbate... Juk ji atrodo visai kaip namai!

– Jei turėtume didesnę sofą, tikrai galėtumėme persi-

kraustyti čia gyventi! Ne be reikalo mūsų studijos pava-

dinimas „Maison Palmė“ – išvertus iš prancūzų kalbos „maison“ reiškia „namas“. Iš tiesų šios erdvės mums it

antrieji namai. Visiems trims mums nepaprastai svarbu, kaip jaučiamės darbo vietoje.

– O kas jus visą laiką įkvėpdavo interjero, dizaino srityje? – Įkvėpimo šaltinių yra begalė. Mums patinka ir sena-

sis, ir naujasis menas. Žavimės Henrio Matiso ir Pablo

Pikaso kūryba, bauhauzo stiliumi, daug dėmesio ir laiko skiriame paprastoms dizaino formoms, jų ieškome šiandieninėje mūsų buityje. Apskritai galima būtų pasakyti, kad

įkvėpimo šaltinis – tai mūsų gyvenimas: kelionės, tėvų na-

mai, lankymasis parodose, skaitomi žurnalai, meno knygos. – Mėgstate žurnalus? Kurie jūsų patys mylimiausi?

– Print is not dead! (liet. Spauda nemirė!) Mes mylime

popierinę spaudą ir patys turime su ja susijusių planų –

norime išleisti popierinį leidinį. Deja, tarp Vokietijos rin-

koje leidžiamų žurnalų dar neradome tokio, kuris mus pakerėtų... Ši sritis ženkliai įdomesnė užsienyje. Mums

patinka prancūzų leidinys „MILK decoration“, žavimės „Ark Journal“, „Nytt“, „Rum“ ir „Carbana“.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip atrandate temas, apie kurias rašote, įspūdingas

ir įkvepiančias vietas, kuriose lankotės?

– Didžiąją dalį namų istorijų, apie kurias rašome, at-

randame per pažįstamus arba visiškai atsitiktinai – pama-

klausimus, būti funkcionalus ir ilgaamžis...

– Kokie paprasti kasdieniai dalykai jus džiugina

tome namus instagrame. Esame atviros pasauliui ir idė-

labiausiai?

į svečius. Nemažai keliaujame po pasaulį – nuo Kanados

pagerėjo nuotaika, nors patyliukais ir nujaučiame: vasara

nepaprastų erdvių. Norėdami surasti naujų temų ir įkve-

įvairių darbų ir bendrų projektų dažnai būsime išvykę. Ju-

joms, todėl visada nuoširdžiai paklausiame ir pasiprašome iki Švedijos, ten išgirstame netikėtų istorijų ir pamatome piančių žmonių turite išlikti atidūs, neprarasti budrumo

ir, svarbiausia, po miestą vaikščioti atvira širdimi ir plačiai atmerktomis akimis. Berlynas – greitai besikeičiantis miestas, tad surasti dar nematytų vietų, restoranų, barų nėra taip sudėtinga, tereikia dairytis!

– Koks, jūsų akimis žiūrint, yra dabartinis dizaino

pasaulis? Ką pastebite, kur link jis eina?

– Dabartinis dizaino pasaulis yra labai įvairiapusis...

Kur link jis eina? Sunku pasakyti. Bet neabejojame, kad

jis turėtų vis dažniau kelti ekologijos, gamtos apsaugos

LAMŲ SLĖNIS

– Pagaliau pavasaris sugrįžo į miestą ir mums visiems

vėl gali būti labai karšta. Gegužės ir birželio mėnesiais dėl les daugiau nei dvi savaites dėl knygos projekto keliaus JAV ir Brazilijoje, aš tuo metu lankysiuosi Mauricijuje. Wilkinas gegužės pabaigoje vyks į kasmet Kopenhagoje vykstantį

interjero dizaino, gyvenimo būdo, baldų, šviestuvų renginį „3 Days of Design“.

LAMŲ SLĖNIS

DIZAINO OKSIMORONAS: ŠIUOLAIKINĖS KLASIKOS PERGALĖ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: gamintojų archyvas

Skandinaviškasis dizainas dėl savo gebėjimo išlaikyti estetikos ir funkcionalumo balansą neretai vadinamas laikui nepavaldžiu. Iš tikrųjų - iki šių dienų jis išlieka aktualus ir moderniuose, šiuolaikiniuose interjeruose. Apie keletą skandinavų dizaino ikonų ir klasikinio skandinaviško dizaino vietą moderniame pasaulyje pasakoja interjero salonų „Skandinaviški interjerai“ rinkodaros vadovė LAIMA ALEKNAVIČIENĖ.

Skandinaviško dizaino iškilimas

Skandinavų dizainas – estetikos ir funkcionalumo ba-

lansas: jame keliami aukšti reikalavimai funkcionalumui, bet

neatsisakoma grožio ir didybės. Didybė čia suprantama kaip gebėjimas minimalistiniu braižu išgauti gražią išraišką.

džiagos. Šiauriečiams būdingas susitelkimas, džiaugsmas

darbu ir siekis jį atlikti gerai nulėmė itin aukštą gaminių kokybę ir žmogiškojo prisilietimo pojūtį.

Klasika tapusiems skandinaviško dizaino objektams pri-

Skandinavų dizaino sąvoka susiformavo ir pasauliniu

skiriama ir „mažiau yra daugiau“ filosofija. Taip pat šiam

rės šalių kasdienos ir kultūros dalimi. Šiaurietiškos gyve-

Danų architekto ir dizainerio Arne‘o Jacobseno žodžiais:

mastu išgarsėjo XX a. viduryje, tapdama neatsiejama Šiaunimo sąlygos ir tausojimo svarba lėmė dizaino funkcionalumą, tačiau siekis padaryti dizainą prieinamą didesnei daliai vartotojų nenustūmė estetikos į antrą planą ‒ šis

estetikos ir funkcionalumo balansas iki šių laikų yra skandinavų dizaino bruožas.

Pagrindiniai bruožai

Skandinaviškas dizainas pasižymi minimalizmu, aiškio-

dizainui svarbios ne plokštumos, o linijos ir proporcijos. „Pagrindinis dizaino elementas – proporcijos, nes būtent jos ir sukuria nemirtingą graikų šventovių grožį. <...> Ar

pastatas iš baroko epochos, ar renesanso laikų – bet kurio

laikmečio statiniai yra proporcijų tobulybė ir būtent tai jiems užtarnauja klasikos vardą.“

Arne‘o Jacobseno įtaka skandinavų dizainui

Vienas ikoniškiausių skandinavų dizaino kūrėjų yra mi-

mis linijomis, išgrynintomis formomis. Išskirtinis funkci-

nėtasis architektas ir dizaineris Arne‘as Jacobsenas, pado-

tik tiek, kiek būtina. Skandinaviško dizaino objektams su-

tą. Viskas prasidėjo 1960 m., kai Kopenhagoje buvo atida-

onalumas pasiekiamas ne daugybe detalių, o renkantis jų

kurti pasitelkiamas meistriškumas, tradicinių amatų žinios, inžineriniai sprendimai, naudojamos natūralios medžiagos

‒ daugiausia medis, taip pat šiuolaikiškos sintetinės me-

LAMŲ SLĖNIS

vanojęs pasauliui ne vieną dizaino klasika pripažintą objek-

rytas „SAS Royal Hotel“ – pirmasis pasaulyje „butiko“ tipo viešbutis. Tiek viešbučio architektūra, interjero dizai-

LAMŲ SLĖNIS

nas, tiek ir smulkiausi dekoro elementai buvo patikėti genialiajam architektui. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs pro-

jektas tapo jo gyvenimo darbu ir neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu ateinančioms kartoms. Garsiausi darbai

Vienas garsiausių dizainerio kūrinių – krėslas „Egg

Chair“. Vizuali asociacija su kiaušinio lukšto forma šiam įspūdingam Jacobseno kūriniui pelnė žemišką pavadinimą

ir svaiginančią karjerą. Kiekviena Jacobseno namų rūsyje

ranka nupiešta krėslo linija gimė nuosekliai, be dramatiško nuokrypio. Stebėtina, tačiau gana didelis fotelio tūris nesuteikia baldui masyvumo, vizualaus svorio.

Kitas garsus architekto kūrinys – 1955 m. sukurta re-

voliucinė „Series 7th“ kėdė – iš esmės pakeitė danų ir skan-

dinaviškojo dizaino istoriją bei tapo viena iš populiariausių Jacobseno, o gal ir apskritai visame pasaulyje, sukurtų kėdžių. Vien 1955 metais buvo parduota daugiau nei 5 mi-

lijonai kėdės vienetų, todėl nenuostabu, jog „Series 7th“

galima išvysti ne tik namų, biurų ar viešbučių interjeruose, bet atpažinti ir kino ekranuose bei televizijos studijose.

Prie ikoniškųjų krėslų priskiriami dar du Jacobseno kū-

riniai: krėslai „Swan“ ir „Drop“. Jokių tiesių linijų – vien linkiai ir vingiai įrėmina krėslo „Swan“ siluetą, jo porankiai

ir atlošas sudaro besiskleidžiančios gėlės žiedą primenančią kompoziciją, kurios centre – sėdintysis. „Swan“ krėslai bu-

vo skirti „SAS Royal Hotel“ viešbučio holui bei priimamojo erdvėms, o „Drop“ buvo pagaminti ypač nedideliu tiražu ir skirti išskirtinai viešbučio interjerui. Ši kompak-

tiška kėdė pasižymi išraiškingu charakteriu ir organiška

forma, o gražų akcentą jai suteikia ir tai, kad dizaineris, be

galo žavėdamasis žmonos figūra, „Drop“ kėdę kūrė taip, kad sėdinčiojo ji neužgožtų, o pabrėžtų jo nugaros linijas.

Kalbant apie Jacobseno kūrybą, privalu paminėti ir švies-

tuvų seriją „AJ“. Ją kurdamas architektas pasitelkė dvi kla-

sikines geometrines formas ir klasikinių kampų žaismą. Šviestuvo „AJ Floor 410“ siluetas brėžia linijas ir mūsų akys

jas atpažįsta. Ten, kur linija nutrūksta, vaizduotė ją pratęsia, sukuria mus žavinčias klasikines proporcijas.

LAMŲ SLĖNIS

Kiti skandinavų dizaino klasikai

Žinoma, yra ir daugiau ypač talentingų skandinavų dizaino

kūrėjų. Pavyzdžiui, jiems priskiriamas ir legendinis, bet mažiau žinomas danų architektas ir baldų kūrėjas Viggo Boesenas bei

jo sukurtas krėslas „Little Petra“. Šis nedidelis krėsliukas yra vienas iš kelių Boeseno kūrinių, priskirtų „funkis“ stiliui – šiaurės

šalių funkcionalizmui, kuris kitaip nei bekompromisis bauhauzo

stilius pasižymėjo minkštesnėmis, labiau organiškomis linijomis.

Danijos baldų dizaino pasaulyje. Vis dėlto antrąją ar trečią-

ją ledi įvardinti būtų gana sudėtinga, nes tiek, kiek šioje sri-

tyje pasiekė Ditzel, kol kas dar jokiai kitai damai turbūt nėra pavykę pakartoti. Jos 1965 m. sukurtas gobelenas „Hal-

lingdal“ tapo pirmuoju žymaus tekstilės gamintojo „Kvadrat“ išleistu gobelenu ir pamatiniu šios imperijos akmeniu.

Iki šių dienų „Hallingdal“ tebėra populiariausia „Kvadrat“

Pavadinta dizainerio uošvienės garbei, mažoji „Petra“ ir

kolekcija – gobeleno jau parduota daugiau 5,5 mln. metrų. Pa-

žalią pievą pasklidusias minkštas aveles. Galbūt dėl šių švel-

yra įsišaknijęs daniškojo dizaino archetipas. Jį galima išvysti

stebina, ir keri savo smulkumu bei švelnumu, primena po

nių asociacijų ji ir tapo vienu labiausiai atpažįstamų skandinaviškojo dizaino pavyzdžių.

Dizaino klasikai gali būti priskiriami ir tekstilės darbai:

štai danų dizainerė Nanna Ditzel tituluojama pirmąja ledi

LAMŲ SLĖNIS

prasto audimo, tvirtas, kiek šiurkštokas, „Hallingdal“ gobelenas

visur: namuose, bankuose, biuruose, viešbučiuose... Ant baldų, vilktų šiuo gobelenu, užaugo kelios kartos, todėl „Hallingdal“ yra net truputį daugiau nei dizaino simbolis. Šis gobelenas sa-

vo jutiminiais ir vizualiaisiais bruožais giliai įaugęs skandinavų

pasąmonėje, ir apibūdinant skandinaviškąją kultūrą, viena iš jos

dalių be abejonės būtų būtent šis Ditzel darbas. Panašią sentimentalią vietą lietuvių kultūroje užima linas ir jo gaminiai.

Klasikinis skandinaviškas dizainas moderniame pasaulyje

Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos yra neapčiuopiamos

ir itin greitai keičiasi, todėl žmogui norisi susikurti pusiausvyrą, jausti stabilumą ir ne taip stipriai laiko kaitai paklūstančius daly-

kus, tokius kaip mūsų vertybės, namai, šeima. Todėl skandinavų dizainas, įkūnijantis estetikos ir funkcionalumo balansą, demo-

kratines bei humanistines idėjas ir laikui nepavaldžią žmogiškosios

Interjero salono „Skandinaviški interjerai“ rengiamoje

parodoje „Skandinavijos dizaino oksimoronas: šiuolaikinė klasika“ bus eksponuojama daugiau nei trisdešimt prieš

daugelį dešimtmečių sukurtų skandinavų dizaino ikonų.

Nors kiekviena jų pasakoja unikalią istoriją, visos jos susivienija prieš laiko tėkmę – jų dizainas nepavaldus laikui.

Paroda „Skandinavijos dizaino oksimoronas: šiuolaikinė

klasika“ veiks iki gegužės 18 d. interjero salone „Skandinaviški interjerai“, Vilniuje.

kūrybinės minties galią, ir šiandien vertinamas ir aukštinamas visame pasaulyje.

LAMŲ SLĖNIS

STILIAUS KODAS

SAVITO MINIMALIZMO APRAIŠKOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Mados komunikacijos specialistė JUSTINA ZADŽIAUSKAITĖ apibūdindama savo stilių išskiria vos porą aspektų: patogumo svarbą bei „mažiau yra daugiau“ koncepciją. Tačiau kalbėdama apie gyvenimo patirtis, mergina remiasi ir „daugiau“ filosofija: „Daugiau pamatyti, daugiau pažinti ir daugiau pajusti.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano nuomone, tokio dalyko kaip įgimtas stiliaus pojūtis nėra, jis – išlavinamas, nuolat besikeičiantis ir kuriamas. Drabužiai, apranga man buvo įdomūs nuo vaikystės, tačiau didžiausia draugystė su mada prasidėjo mokykloje, kai ėmiau galvoti, kas mane labiausiai domina ir kokia veikla norėčiau užsiimti ateityje. Madoje labiausiai mane žavi tai, jog joje nėra jokių taisyklių.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kalbant apie asmeninį stilių, vienintelė taisyklė, kuria visuomet vadovaujuosi, – „mažiau yra daugiau“. Taip pat pirmenybę visada teikiu patogumui.“

„Balti marškinėliai, tiesūs vintažiniai džinsai, „oversized“ švarkas, priklausomai nuo nuotaikos sportiniai bateliai arba aukštakulniai, maža rankinė, akiniai nuo saulės ir auskarai – būtent taip apibūdinčiau savo „vizitinę kortelę“. (Šypsosi.)“

LAMŲ SLĖNIS

„Esu visiška skandinaviško stiliaus fanė, visuomet žaviuosi jų gebėjimu atrodyti puikiai niekuomet nepamirštant funkcionalumo ir patogumo. Ypač artima - danių apranga, o labiausiai mane įkvėpiančios stiliaus ikonos, iš kurių semiuosi įkvėpimo, yra Pernille Teisbaek, Caroline Bille Brahe bei Sophia Roe - ir visos jos iš Kopenhagos.“

LAMŲ SLĖNIS

„Tikrai nesu impulsyvi pirkėja, dažniausiai į parduotuvę einu ieškodama konkretaus drabužio ar aksesuaro. Visuomet gerai apgalvoju, ar nauja prekė tikrai tiks prie turimo garderobo. O pirmiausia atvykusi į parduotuvę turbūt užsuku į avalynės skyrių.“

LAMŲ SLĖNIS

„Šiltajam sezonui ruošiuosi bandydama prikelti jau turimą garderobą, papildau jį keliais naujais aksesuarais. Karštomis dienomis geriausias pasirinkimas – lengva suknelė.“

„Iš aksesuarų labiausiai mėgstu įvairius auskarus. Tam pačiam įvaizdžiui jie gali suteikti visiškai naują pojūtį. Taip pat didelį dėmesį skiriu akiniams nuo saulės.“

LAMŲ SLĖNIS

„Neseniai baigiau mados industrijos studijas ir įgijau komunikacijos bakalaurą, tačiau vis nepaleidžia mintis, jog tai tik kelionės pradžia, – su mada susijusius mokslus norėčiau tęsti.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mada mus stebina nuolatos, tačiau labiausiai man patinka, jog viskas, kas sena, grįžta, - tik vis kitu pavidalu.“

LAMŲ SLĖNIS

„Man stilius nėra prabangūs mados prekės ženklai ar aklas tendencijų vaikymasis, stilius – tai kai kiekviena detalė yra tiesiog savo vietoje, tiksliai ten, kur ir turėtų būti. Ir aš nekalbu apie kažkokias bendrąsias taisykles – manau, jog kiekvienam žmogui ta detalių visuma yra vis kitokia. Tačiau pamatęs žinai – viskas yra būtent taip, kaip ir turėtų būti. Stilius geriausiai atsiskleidžia tada, kai nebandome nieko atkartoti, o patys atrandame, kaip jaučiamės geriausiai.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano įvaizdžių pasirinkimai turbūt labiausiai priklauso nuo nuotaikos. Manau, kad stipriai prie asmeninio stiliaus kūrimo prisideda ir pasaulėžiūrą plečia kelionės. Labai svarbu semtis idėjų iš viso pasaulio - tiek kalbant apie madą, tiek apie bet kurią kitą sritį. Neužtenka matyti tik to, kas sukasi aplink mus. Svarbu niekada neprarasti noro pamatyti daugiau, daugiau pažinti ir daugiau pajusti.“

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

PAVASARIO PERLIUKAI SUKNELĖ „ARJE“

Sūrios karamelės spalvos, sukurta iš krintančio natūralaus itališko šilko - prekės ženklo „Arje“ suknelė idealiai tiks šiltiems pavasario vakarams, lėtoms artėjančių atostogų popietėms ar šventėms su mylimiausiaisiais. DIRŽAS „ARJE“

Ryškus kaip pavasario saulė siauras odinis „Arje“ diržas – it gaivi vyšnaitė ant torto užbaigs bet kurį pavasario išsiilgusį įvaizdį.

ŠVARKAS „ARJE“

Sodrios šafrano spalvos plonytės natūralios odos švarkas puikiai derės prie lengvos vasarinės suknelės, klasikinio kirpimo džinsų ar trumpinto silueto kelnių.

RANKINĖ „ARJE“

Natūralios odos sodrios riešuto spalvos Italijoje pagamintą „Arje“ rankinę derinkite prie lengvos šilkinės suknelės, o atvėsus orams – prie krentančio audinio paltuko. Nešiokite ant juosmens ar persimetę per petį.

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

SUBTILUMO VIRŠŪNĖ ŠVARKAS „JOSEPH“

Pieno baltumo prailginto silueto švarkas – klasikinį minimalizmą dievinančioms asmenybėms. Kartu su smėlio spalvos megztiniu aukštu kaklu sudarys neišskiriamą duetą, tinkamą bet kuriai dienai.

SIJONAS „JOSEPH“

Švelnios kapučino spalvos šilkinis vidutinio ilgio sijonas – subtilus ir elegantiškas būdas pasipuošti. Švelniai krintanti medžiaga, laisvesnis siluetas ir žavingas šilko žėresys.

BATAI „JOSEPH“

Natūralios verstos odos įsispiriami „Joseph“ batai, dekoruoti masyvia švelniai rusvos spalvos grandine tiks prie elegantiško sijono, ilgos suknelės ar kasdienių džinsų.

RANKINĖ „JOSEPH“

Mažytis, tačiau nepaprastai galingas įvaizdžio akcentas – minimalistinio stiliaus ryškiai rudos spalvos rankinė. Galima nešioti ant juosmens ar persimetus per petį.

LAMŲ SLĖNIS

MAISTAS IŠ TIKROVĖS Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Gali būti, kad šiandien ji barsto smėlį Venecijoje arba iš viršaus žiūri, kad operos „Saulė ir jūra“ daiktai gražiai nugultų paplūdimyje, kurį galima pernešti iš vieno Europos miesto į kitą. Teatro ir kino režisierei RUGILEI BARZDŽIUKAITEI šie metai skrenda kaip tos vėjo pustomos smiltys – pavasarį ji į didžiuosius šalies ekranus išleido ilgai po festivalius keliaujantį ir apdovanojimus renkantį savo filmą „Rūgštus miškas“, o vasarą bus Venecijos bienalėje, kur pasaulio meno gerbėjams pristatys lietuvišką operą „Saulė ir jūra“.

– Kai pagalvoji, tai šie metai tau, Rugile, ir vau ir uf

įstojau į kino operatorinio meistriškumo studijas Lietuvos

kumentinio filmo „Rūgštus miškas“ premjera. Filmą apie

tikos. Pamenu, kartais kitiems režisieriams per semestrą

tuo pačiu metu. Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko dokormoranų koloniją Juodkrantėje pamatė ir daugybė žiūrovų pasaulio kino teatruose. Netrukus Venecijos bienalėje gyvenimą pradės kartu kompozitore Lina Lapelyte ir rašytoja Vaiva Grainyte sukurta opera „Saulė ir jūra“. Ar taip visada būna, kad darbai tarsi sukrenta į vieną vietą?

– Filmą galėjome paleisti ir anksčiau, tačiau tam rei-

kėjo pasiruošti, sulaukti kino teatrų programų tinkleliuo-

nufilmuodavau septynis ar aštuonis trumpo metro filmus, bet jaučiau, kad neverta atsisakyti savo ankstesnių svajonių, ‒ po dvejų metų ir pati įstojau į režisūrą. Tik pasirinkau ne kiną, o teatrą. Baigiau abi studijų programas, o magistran-

tūros, pasirinkusi dokumentinio kino kryptį, išvykau stu-

dijuoti į Londoną. Veikiau aiškiai žinodama, ko noriu, tėvai mane visada palaikė ir tai buvo svarbu.

Kai man atrodė, kad nersiu tik į kiną, o teatro raiška

se vietos, be to, premjera per festivalio „Kino pavasaris“

man pernelyg svetima, visgi atsirado mūsų pirmoji ope-

tuvoje. Visa tai sutapo su pasiruošimu Venecijos bienalei.

operos premjera turėjo įvykti, kai filmą jau ketinau būti

uždarymą atrodė palankios aplinkybės filmo startui LieAtrodė, nors persiplėšk...

Mano gyvenime viskas kiek susimaišę – iš pradžių

muzikos ir teatro akademijoje. Jose gavau labai daug prak-

LAMŲ SLĖNIS

ra „Geros dienos“. O tada – „Saulė ir jūra“. Antrosios baigusi, tačiau „Rūgštus miškas“ pasiėmė tiek laiko, kiek jam reikėjo, taigi viskas vyko vienu metu.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka „Neon Realism“

– Kai tiek daug visko vyksta, kai galvoje verda kūryba,

laiką, įvilkau į detektyvo formą. Mūsų spektaklyje veikė du

– Man įdomus tikrovės aspektas. Ir nesvarbu, kokia būtų

mus, kuriuose aktoriai turėjo improvizacijos galimybę, kūriau

kaip viską sudėti į minčių lentynėles? Kaip nesusipainioti?

raiška. Rodos, opera yra didžiausia fikcija, kurią tik gali sugalvoti, tačiau netgi čia visos trys ieškome sąlyčio su tikrove.

Mūsų atlikėjų asmenybės yra svarbi operos dalis. Ieškoda-

ma žmonių, kurie operoje įkūnys tam tikrus personažus, su

pati. Toji laboratorija, pamenu, mane nugramzdino į tamsią būseną – labai įsijaučiau į temą, bet tai, ką ištraukiau iš savo galvos, ne viskas gerai veikė, atsirado frustracijos.

Po „Rūgštaus miško“ manęs dažnai klausia, ar iš tiesų tos sce-

didžiausiu azartu lankausi choruose. Per repeticijas tiesiog

nos ir pokalbiai yra nesuvaidinti, nesurežisuoti? Jie tokie tikri,

me į kitą atranką, prašome padainuoti savo mėgstamus kū-

tikrovės, kuris leidžia patikėti tuo, kas vyksta.

stebiu, kaip žmonės atrodo, kaip elgiasi. Tų, kuriuos kviečiarinius. Taip jie tarsi maitina operos personažus, o realus jų

gyvenimas, kaip neretai mūsų nuostabai vėliau paaiškėja, išties būna susipynęs su personažų gyvenimu operoje.

Savo filmuose ieškau to paties. Net jei kada bus vaidybinis

kino projektas, tikrovės atspindys man bus visad svarbus. – Kuo tikrovė tave žavi?

– Kas yra tikrovė? Sapnai juk irgi ji. Savo diplominiame

spektaklyje vysčiau Hamleto istoriją. Perkėliau ją į dabartinį

personažai – psichoterapeutas ir jo pacientas. Jų pokalbio rė-

LAMŲ SLĖNIS

kad viršija lūkesčius, ir tai yra dokumentikos dovana. Maistas iš

– O juk tikrai, kartais perskaitome knygą, pažiūrime filmą

ir nusprendžiame – taip tikrai nebūna... Betgi būna! Ar randi tokių istorijų?

– Tos istorijos sugula galvoje ir tampa būsimais scenarijais.

Išgirsti, pamatyti dalykai įkvepia, gal todėl nemėgstu antrinių idėjos perdirbimo būdų. Mėgstu skaityti, tačiau kai pagalvo-

ju, ar perskaitytas kūrinys galėtų tapti filmu arba spektakliu, ima atrodyti, kad didysis darbas čia jau padarytas, nebėra, ką

veikti. Man patinka tyrinėti, kartu su daromu darbu augti. – Procesas įdomesnis nei rezultatas?

– Turbūt, nors be jokios abejonės reikia, kad ir rezultatas iš-

eitų geras. Man labai patiko filmuoti „Rūgštų mišką“. Buvimas Juodkrantėje ankstyvais pavasariais buvo labai meditatyvus ‒

daug įsižiūrėjimo, įsiklausymo. Pačių turistų nufilmuodavome

vosi, švilpdavo, trepsėdavo, plodavo ir, žinoma, kalbėdavo apie

tai, kad kormoranus geriausia būtų iššaudyti. Daugelis jų jau turėdavo išankstinių nuostatų, būdavo prisigraibę žinių ir ateidavo tarsi norėdami patvirtinimo – na štai, viskas taip, kaip

galvojau. Net vaikų smalsumas neretai būdavo nuginkluojamas paprastai – užaugsi, nusipirksi šautuvą ir...

Pastebėjau: mėgstama savintis dalykus, kurie ne vien mums

nedaug, per keturias valandas į kormoranų stebėjimo aikštelę

priklauso! Mūsų miškas, mūsų Lietuva, mūsų Kuršių nerija, o

Kai rinkome medžiagą, peržiūrėjau beprotiškai daug va-

ja dažniausiai nebūdavo tokia aštri, gal dėl to, kad jie patys sve-

užeidavo vos vienas kitas žmogus. Jų padaugėjo birželį.

landų ir tai nebuvo pats smagiausias darbas. Montažas ir vėl

suteikė atradimo džiaugsmo: žinojau, ko ieškau, kokias paraleles norėčiau išvesti.

– Sukūrei filmą apie paukščius, tačiau iš tiesų tiek daug

pasakei apie mus, žmones...

– Daug visko filmuodami prisižiūrėjome. Atėję į apžvalgos

aikštelę, žmonės neretai primindavo kitus gyvūnus, skleisdavo keistus garsus, vaizduodavo paukščius, šūkaudavo, keikda-

čia, štai, invazinė rūšis, svetimšaliai atvyko. Užsieniečių reakcitimšaliai.

– Ir ta mergaitė, besižavėjusi kiekvienu praskrendančiu

paukščiu, dangumi, netgi nudžiūvusiais medžiais. Tokiu dangišku, tyru balsu... Rugile, ar esama dalykų, kurie tave pačią dar stebina?

– Tokia ji buvo tik viena. Ir vėliau, montaže, kai į ją žiūrėda-

vau, man užgniauždavo kvapą. Gerumas sukelia daug emocijų...

LAMŲ SLĖNIS

– Kinas ir teatras dabar yra tavo gyvenimas. Ar apie

tai anksčiau svajodavai?

– Dar mokydamasi mokykloje svarsčiau – gal studi-

juoti architektūrą. Tėtis architektas, man nebuvo svetimas erdvinis mąstymas, tačiau atrodė, kad darydama vien tai kažko pasigesčiau. Vienu metu, dar ankstyvoje paauglys-

tėje, galvojau apie žurnalistiką, tačiau pamaniau, kad vis-

gi tokiai profesijai esu per didelė intravertė. Lankiau

fotografijos mokyklą, o kai paaiškėjo, kad Lietuvos mu-

zikos ir teatro akademijoje režisierių kursas nebus ren-

kamas, nusprendžiau rinktis kino operatoriaus studijas. Visus tuos metus vaikščiojau po universitetus ir gaudžiau įdomiausias paskaitas – filosofijos, istorijos, vizualiųjų

menų. Neabejoju, gavau daug daugiau, negu būčiau gavusi likdama vien akademijoje.

Visada turėjau daug veiklos, kartais sunku sau pasa-

kyti stop. Bet mokausi – tenka atsisakyti didžiosios dalies

pasiūlymų. Nesakau ne, sakau, kad dabar jiems ne pats

tinkamiausias laikas. Suvokiu, kad negaliu imtis visko, nes kuriu lėtai. Nenoriu to daryti iš anksto nustatytose

ribose, man kur kas lengviau atėjusiai idėjai ieškoti formos ir logistikos klausimus spręsti ramiai.

– Ką išvis menininkui reiškia žodis reikia? Juk nebū-

tinai reikia?

– Profesiniame lauke dažnai esu pati sau šeimininkė

ir dėl to tas „reikia“ tampa dar lemtingesnis. Mokausi į

savo veiklą įtraukti daugiau žmonių, paskirstyti jiems

užduotis. Noriu aiškiai atskirti prodiusavimą ir kūrybą. Įrengėme sau įstaigą – „Neon Realism“ studiją. Mūsų

istorijoje – „Rūgštus miškas“ ir originali operos „Saulė ir jūra“ versija. Jei nebūtume patys prodiusavę, turbūt nebūtų buvę premjeros Nacionalinėje dailės galerijoje, vėliau

nebūtume galėję meno kontekste ieškoti koprodiuserių, taigi greičiausiai ir Venecijos bienalės nebūtų. Tai, kad neįsipareigojome kitoms struktūroms, leido atrasti azartiškus meno prodiuserius – Nidos meno koloniją. Stra-

teginis mąstymas kartais padeda, kad kūryba išsiskleistų netikėtuose kontekstuose.

LAMŲ SLĖNIS

– Kino bendruomenė pastebimai keičiasi. Ateina nau-

ja, stipri, laisva menininkų karta, turinti aiškų požiūrį į

kūrybos laisvę. Tu pati studijavai Londone, ar manai, kad naujasis požiūris ateina iš Vakarų?

– Arba iš nepasitenkinimo tuo, kas vyksta čia ir dabar.

Tiesiog žmonės arba turi maišto geną, arba ne. Manau, Vakarai tam nėra būtini, ten irgi esama daug prieš ką

maištauti. Gerai prisimenu: mokykloje reikėdavo rašyti

interpretacijas. Gaudavau tik šešetus, bet rašiau, kaip man atrodo. Kai pasikeitė mokytoja, mano rašinius jau skai-

tydavo klasei ir rašė dešimtukus, nors rašiau taip pat. Taigi gali laikytis savo, kol pasikeis kontekstas ir viskas apvirs aukštyn kojomis. Teatro režisūros studijose taip pat toli gražu nebuvau pirmūnė, nesistengiau pritapti.

LAMŲ SLĖNIS

– Kalbėti naujai, atrasti naujus ar pateikti visiems ži-

nomus dalykus kitaip ‒ įdomu, tačiau ne taip paprasta... – Man kaip tik remtis kanonais būtų sunku. Labiau-

siai rūpi, kad nepradėčiau savęs štampuoti. Ir kaip padaryti, kad kiti darbai nesikartotų? Operai buvo iškilęs toks

pavojus: mūsų pirmoji, „Geros dienos“, buvo tarsi mo-

zaika, kurioje išryškėjo kritinis kapitalizmo lygmuo. „Saulė ir Jūra“ – irgi mozaika, džiugiai kalbanti apie tai, kas

svarbu, – mūsų Žemę, ekosistemą, klimato kaitą. Mes

neapsimetinėjame, kad visame tame, kas vyksta aplinkui, nedalyvaujame, kad žiūrime į tai iš šalies. Ne taip toli ir struktūra – solo numeriai susilieja į chorą. Rodos, nepa-

darėme nieko visiškai naujo. Kartojimo gali rasti ir daugiau – „Rūgštų mišką“ filmavau iš paukščio skrydžio, tas žiūrėjimas iš viršaus kitame kontekste persikėlė į „Saulę ir jūrą“. Tik paskui apie tai pagalvojau.

– Tavęs laukia vasara Venecijoje. Juk skamba roman-

tiškai, tiesa?

– „Saulė ir jūra“ – ilgalaikis, tęstinis projektas, kuris

prasidėjo dar Štutgarte, vėliau tęsėsi „Sirenų“ festivalyje,

dar vėliau Drezdene. Venecijoje opera transformuojasi, keičiasi jau vien dėl konteksto. Po intensyvios atidarymo savaitės ją rodysime tik šeštadieniais, paprastomis die-

nomis ji virs instaliacija su performanso elementais, joje

veiks mažiau dalyvių. Viskas labai įdomu, tik kad nebūtų per daug! Norėčiau vasarą dar ir atostogų turėti. Kar-

tais ilgiuosi filmavimų Juodkrantėje – tos būsenos, kai kūrybinė veikla vyksta lėtai, niekur neskubant.

LAMŲ SLĖNIS

KURIA KRYPTIMI PUČIA LAIMĖS VĖJAI? Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: asmeninis archyvas

Vėjai švilpia jų kuriamuose spektakliuose, atpučia naujas natas ir idėjas, sutuokia juos Naujosios Zelandijos krantuose... Tokie jie – „Vėjų teatro“ įkūrėjai – EGLĖ KIŽAITĖ ir PIJUS NARIJAUSKAS, griaunantys nusistovėjusias vaikų teatro ir iškilmingų vestuvių klišes.

LAMŲ SLĖNIS

‒ Girdėjau, jūsų meilės istoriją būtų galima paversti

filmu su holivudine pabaiga?

Eglė: Dar kai studijavau muzikos ir teatro akademijoje,

kartu su dėstytoju Agniumi Jankevičiumi įkūrėme tokį

plataus meno profilio sindikatą pavadinimu „Bad Rabbits“. Būdami bene vienintelis gatvės teatras Lietuvoje, rengėme performansus, daugiausia – socialinėmis, politinėmis te-

momis. Su „Bad Rabbits“ išmaišėme pusę Europos, vasa-

romis keliaudavome į Slovėniją, Ispaniją, Italiją, Austriją… O kai į vienas gastroles Ispanijoje negalėjo važiuoti mūsų

kolega, Agnius surado ir pakvietė Pijų – nuostabiai pianinu skambinantį aktorių.

Pijus: Su jais važiavau kaip prašalaitis, Eglės ir jos kur-

siokų nepažinojau – kelionėje bendravome kaip kolegos.

Čia viena iš tų istorijų, kai pagalvoji, kas būtų, jeigu… Tikra įvykių grandinė. Grįžę po kelionės visai nebendra-

vome, kol po keturių mėnesių, vieną sekmadienio naktį,

gavau iš Eglės žinutę – labas, kaip sekasi? Susirašinėjome, sutarėme kitą dieną eiti į filosofo Algio Mickūno paskai-

tą akademijoje. Pirmadienį nuėjome į paskaitą, antradie-

nį dar kažkur, o penktadienį jau pradėjome draugauti. Argi tai ne filmo verta meilės istorija, kai santykiai susidėlioja per penkias dienas?

Eglė: Nors atsakymo, kodėl aš Pijui parašiau po keturių

mėnesių, vis dar nėra. Grynas atsitiktinumas.

Pijus: Po ilgos tylos staiga parašo teatro režisierė. Ką tu

galvoji? Bus darbo! Susirašinėdamas bandžiau porą kartų užsiminti, kad esu laisvas pasiūlymams, o ji visai ne į tą pusę suko. Galiausiai karjera buvo padaryta!

‒ Jūsų abiejų užnugariuose – nuostabios, tvirtos šeimos.

Kokias vertybes į savo šeimą atsinešėte iš namų?

Pijus: Per mūsų oficialias vestuves santuokų rūmuose

man tebuvo dvidešimt vieneri. Pasidairius į šalis lengva įtikėti, kad darai kvailą sprendimą, ‒ nepažįstu savo aplinkoje nė vieno tokio jauno žmogaus, sukūrusio šeimą. Bet

tuomet pagalvoju – mano tėvai susituokė, kai jiems buvo dvidešimt dveji, sesers Godos susilaukė to paties amžiaus

ir iki šiol gyvena meilėje. Jie man yra atspirties taškas, jų palaikymas – patvirtinimas, kad viską darau teisingai. Dėl 64

LAMŲ SLĖNIS

to pranešti, kad tuoksimės ar laukiamės, baimės nebuvo ‒ tik didelis džiaugsmas dalintis naujienomis.

Eglė: Tiesa, gal kitiems iškart kiltų nerimas – dėl jauno

amžiaus, dėl buto, buities, bet ko. Mes to nesulaukėme, tik palaikymą.

Pijus: Abu vaikystėje daug laiko praleidome su savo tėvais.

Mes savaitgaliais eidavome į spektaklius, gamtą, žygius, netgi šeimos himną turėjome. Kiekvieną vasarą mirtina tradicija būdavo važiuoti į kelionę, vasaros gale – prie jūros.

Eglė: Mūsų tėvai turi panašumų, bet ir stipriai skiriasi –

Pijaus šeimoje viskas aišku, konkretu, pagal taisykles, vasaros

kelionė būna detaliai suplanuota jau sausio mėnesį. Tuo tarpu

mano šeimoje būdavo taip, kad tėtis sako ‒ reikėtų nuvažiuo-

ti iki Berlyno, gal poryt? Susikrauni daiktus ir važiuoji. Dabar, kai visi ruošėmės į Naująją Zelandiją, Pijaus tėvai skrupulin-

gai viską planavo, bendravo su vietiniais, tarėsi, o mano tėvai

paskutinę dieną prieš kelionę pasirūpino informacija iš skrajutės. Bet visi nuostabiai praleido laiką!

Pijus: Geriausia, kad savo šeimoje sukūrėme mūsų abiejų

šeimų tobulą vidurkį – jame ir gyvename.

‒ Kaip jūsų vestuvių planuose atsirado Naujoji Zelandija?

Eglė: Reikia grįžti į tą pačią lapkričio savaitę, kai parašiau

Pijui žinutę.

Pijus: Kai TĄ penktadienį pradėjome būti kartu, sekmadie-

nį sutarėme, kad tuoksimės Naujojoje Zelandijoje. Nežinau, kaip tokį sprendimą reikia paaiškinti, – ta šalis tolima, įsivaizdavome, kad turėtų būti magiška. Abu mėgstame gamtą, svy-

ravome tarp Islandijos ir Naujosios Zelandijos. Galiausiai ap-

lankėme Islandiją, o vestuves palikome Naujajai Zelandijai. Tai dar vienas dalykas, kurį pasiėmėme iš šeimos, – reikia nebijoti svajoti.

Eglė: Taip, šiais metais tai šeimoje vyraujanti tema. Goda,

Pijaus sesuo, per vestuves mums pasakė – nebijokite svajoti. Galiausiai viskas išsipildo, kad ir kaip neįtikėtinai pradžioje skamba.

Pijus: Nebijodami nusitvėrėme Naujosios Zelandijos mintį

ir su didele šeimos pagalba svajonė išsipildė. Dar geriau, kad savo artimiausiuosius nusitempėme iš paskos.

Eglė: Savo vestuves įsivaizdavome be pašalinių žmonių – LAMŲ SLĖNIS

mums nereikia, kad ateitų trečios eilės teta ir pasakytų, kad

dabar jau esame tikra šeima. Mes patys tai suprantame.

Žinoma, oficialumo vis tiek reikėjo, dar kai laukiausi Timo, susituokėme ir santuokų rūmuose.

Pijus: Nieko romantiško, bet pagalvojome, kad ir iš to

galime pasidaryti kokią šventę su draugais. Buvo labai jauku, paprasta.

Eglė: Taip, įvyko suneštinės, ramios vestuvės. Kas deko-

racijas darė, kas maistą užsakinėjo.

‒ O ką vienas kitam pasakėte ant ežero kranto priešais

Naujosios Zelandijos kalnus, nežino net ir šeimos nariai... Pijus: Prieš porą metų mąstėme pasidaryti vietinio sti-

liaus ceremoniją, su maorių tradicijomis. Tačiau tik kelionei artėjant iki galo sustygavome, ką norime tą dieną veikti.

Eglė: Galiausiai išsigryninome, kad nieko specialaus

daryti visai nenorime.

Pijus: Svarbiausias elementas buvo mus supanti gamta.

O trečias žmogus iš šalies mums nėra reikalingas, nes ma-

žai ką reiškia. Kai žmonės tuokiasi bažnyčioje tikėdami, kad kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir jų, – puiku, ta-

čiau mes nusprendėme, kad tuoktis pirmiausia norime vienas prieš kitą.

Eglė: Buvo daug vėjo. Jis ir buvo tas trečias žmogus.

Pijus: Atsistojome dviese ant ežero kranto, pasišnekė-

jome ir apsikeitėme žiedais.

Eglė: Žiedai buvo kaip vyšnaitė ant torto – vestuves jau

šventėme visą savaitę, mėgaudamiesi laiku su šeima. Nu-

sprendėme tas pirmas septynias dienas praleisti devyniese, gaminti maistą, keliauti, džiaugtis vieni kitų kompanija ir Naujosios Zelandijos vaizdais.

Pijus: Prieš tai galvojome, kad pabūsime pirmą savaitę

su šeima, o tada tai jau keliausime! Išėjo atvirkščiai – pirma savaitė buvo tiesiog tobula ir jos paskutinę dieną vainikavo vestuvės. O tada visi atskirai poromis patraukėme į medaus

mėnesio keliones. Prisiminus šią patirtį, norisi taip švęsti

vestuves rekomenduoti visiems. Pagalvokit paprastai – švenčiant sodyboje su aštuoniasdešimt svečių, jaunavedžių porai

neatitenka didžiosios linksmybės, tik nuovargis nuo emoci-

LAMŲ SLĖNIS

jų ir įtampos. Be to, toks savaitgalis neretai kainuoja tiek pat, kiek žodžiais nenupasakojama mėnesio trukmės kelionė.

Eglė: Mes nepabijojome pasakyti, kad šioje šventėje se-

neliai, giminės nedalyvaus. Su jais mes susitikome ir pami-

nėjome atskirai. Aišku, buvo šiokio tokio nesupratimo, tačiau ramiai paaiškinus, kad šventės pirmiausia norime

sau, visi susitaikė. Man apskritai buvo sunku save įsivaiz-

duoti su prabangia suknele, vos galinčią pajudėti. Net san-

tuokų rūmuose susituokėme su perdarytais marškiniais, kuriuos pasiėmėme pakeliui į ceremoniją...

Pijus: Bet čia gal mūsų toks tipas, dedame akcentus

šiek tiek kitose vietose. Net ir su vestuvių fotografe Naujojoje Zelandijoje susipažinome likus vos penkiolikai mi-

nučių iki apsikeitimo žiedais. Gali jaudintis ‒ arba gali

tikėti, kad viskas bus gerai, ir atsipalaiduoti. Pažiūrėjus į

kitų žmonių vestuves dažnai atrodo, kad prie altoriaus stovi ne jie, – nuotaka su kitu veidu, suknele, abu lyg įstatyti kažkokiose pozose.

Eglė: Mums buvo svarbu per vestuves išlikti savimi ir tai

tikrai pavyko. Gal apskritai nebuvo poreikio susikurti pa-

saką iš vestuvių – mes ir taip kiekvieną dieną teatre režisuojame, vaidiname ir persirenginėjame. Manau, kad dėl tos

pačios priežasties mums nepatinka ir teminiai vakarėliai… ‒ Kaip užgimė „Vėjų teatras“?

Eglė: Kai susipažinome, dažnai važinėdavau į Kauną,

abu tuo metu turėjome ten reikalų. Pasakodavau Pijui, kad

jau kuris laikas mąstau pastatyti spektaklį Nacionaliniame

Kauno dramos teatre – direktorius Egidijus Stancikas jau nuo studijų baigimo mane kalbino. Pati vis nesiryžau, kol

Pijus mane stumtelėjo. Dabar jau aišku, kad teisinga linkme. Pirmiausia ten pastačiau spektaklį vaikams „Labas, lape!“, o paskui ir „Vasarvidį“, „Lė-kiau-lė-kiau“ ir „Būtybes“. Tai nebuvo pirmas kartas, kai stačiau spektaklį mažiesiems. Dar studijuodama pirmame kurse, kai Aidas Giniotis mums

davė užduotį pastatyti etiudą vaikams, visai aiškiai supratau, kad tai – mano sritis. Kurdama medžiagą vaikams jaučiu daugiau laisvės nei dirbdama su rimta dramaturgija.

LAMŲ SLĖNIS

‒ Kaip dažnai susiduri su požiūriu, kad spektakliai vai-

kams – nerimta?

Eglė: Visiems atrodo, kad nerimta, kad tai tik niša, ku-

rioje gali užsidirbti. Vienas iš mano teatro mokytojų buvo

Gintaras Varnas. Norėdavau su juo pašnekėti apie vaikų teatrą, tačiau būdavo nedrąsu – jis juk tokių dramų režisierius! Magistro studijas baiginėjau pas jį, galiausiai paklau-

siau man rūpimų dalykų. Jo pozicija ir nuomonė iki šiol

įkvepia – jis gražiai priėmė kūrybos vaikams idėją. „Kaipgi jiems nekurti? Iš jų išaugs žiūrovai, einantys į teatrą“, – pa-

sakė. Manau, kad ne visi gali statyti vaikams. Tai darydamas

pirmiausia turi galvoti ne apie savo meną, o apie vaikus. Kad galvotum apie vaikus, turi negalvoti apie save. O dau-

geliui aktorių ir režisierių tai padaryti – darbas nelengvas. ‒ Dažnas aktorius nenori net įsivaizduoti savęs striki-

nėjančio prieš vaikus.

Eglė: Tačiau kodėl reikia įsivaizduoti, kad turi strikinė-

ti? Pas mus dar pilna tokių senų štampų – jeigu vaikams, tai reikia suploninti balsą ir suktis ratu. Tačiau dažniausiai vaikai tiesiog nesupranta, kas prieš jį strakaliojančiam žmo-

gui darosi. Gal nenormalus? Mažieji žiūrovai supranta daugiau, negu mes galvojame. Ir ne tik spektakliuose.

„Vėjų teatras“ klostosi gerai, natūraliai, idėjos ateina sa-

vaime, kaip ir pats teatras. Įsteigėme jį, pradėjome rašyti

projektus paramoms, statyti spektaklius, jie eina ir toliau. Idėjų galvoje – pilna. Šią vasarą norime surengti gastroles

pajūryje – Klaipėdoje, Palangoje, Neringoje. Argi gali būti geresnis laikas eiti į spektaklius negu atostogaujant?

‒ Spektakliams renkiesi išskirtinai autorius lietuvius.

Kodėl?

Eglė: Prieš pat įsikuriant „Vėjų teatrui“ stačiau spektaklį

„Labas, lape!“ pagal Evelinos Daciūtės knygą „Laimė yra

lapė“. Autorė dalyvavo premjeroje, spaudos konferencijoje, šiek tiek ir procese. Man patiko, kad autorius yra čia, dar

pagriebi dramaturgą į pašonę ir atsiranda visuma. Mėgaujuosi bendradarbiavimu su savo srities profesionalais, nea-

bejoju, kad jiems irgi patinka, kai jų kūriniai įgauna formą. Požiūris į vaikų literatūros rašytojus visad panašus – kas čia 72

LAMŲ SLĖNIS

yra ta vaikišką knygą parašyti, kiekgi čia to teksto? Imi ir pa-

rašai. Žmonės dar nesupranta, kaip tai yra reikalinga ir svarbu, kiek vaikų kūrėjai įdeda darbo ir kokius pamatus kloja vaikų galvose. Ir tiek teatre, tiek gyvenime žmonės dažnai nekomunikuoja ir visus darbus nusprendžia daryti patys, nors yra galinčių juos atlikti greičiau, geriau ir profesionaliau. Bet daž-

niausiai juk norisi pigiai ir greitai. Dabar statome spektaklį pagal Kotrynos Zylės knygą „Milžinas Mažylis“. Nors pjesės

nėra, aš konsultuojuosi su dramaturgu. Esu tam, kad režisuo-

čiau, aktoriai – kad vaidintų. Kita vertus, įkūrus savo teatrą tenka imtis visų darbų, ne tik režisūros.

‒ Kaip atrodo jūsų darbas kartu su Pijumi?

Pijus: Pradėti reikia nuo to, kad anksčiau buvome aiškiai

sutarę niekada nedirbti kartu. Po to gavome pasiūlymą Pra-

džios teatre pastatyti spektaklį, neatsisakėme. Galiausiai išėjo taip, kad per tuos metus suvaidinau šešiuose Eglės spektakliuose.

Eglė: Bet čia irgi kitų suformuotas požiūris – kad dirbda-

mas teatre tu neturėsi šeimos, normalių namų.

Pijus: Kažkas neseniai iš moterų aktorių man pasakė – jei-

gu nori turėti vyrą, kurio niekada nematysi, rinkis aktorių.

Eglė: Bet kurioje profesijoje gali dirbti kiaurą parą ir vienas

kito nematyti. Su Pijumi dirbti – puiku, jis yra žodžio žmogus. Pasakė, reiškia, padarys. Ir padarys gerai.

Pijus: Kad ir kokiame spektaklyje dirbtum, reikia suprasti,

kad kūrybiniame jo procese neturėtų būti asmeniškumų. Jei girdi pastabą, atsimink – ji skirta ne tau kaip Pijui, o tau kaip

aktoriui. Visi kartu dirbame dėl bendro tikslo. Kai tą supran-

ti, nebeparsineši namo nuoskaudų ir nesiaiškini santykių dėl išsakytų pastabų. Gal pradžioje buvo keletas kartų, kai įsižeidžiau, bet paskui supranti – tai tikrai ne vieta ir ne laikas.

Eglė: Ir tokios situacijos nebūtinai vyksta vien poroje – dau-

gelis aktorių yra mūsų draugai, su kuriais einame pietauti, o paskui dirbti. Turi išmokti atskirti ribas: aš esu režisierius, tu ‒ aktorius, o jis ‒ dramaturgas. Ir dirbdami scenoje mes vieni

kitiems esame kolegos, ne draugeliai. Man tai pavyksta nesunkiai, aktoriams šią ribą nusibrėžti būna kiek sunkiau.

Visą istoriją rasite vasaros „Lamų slėnio“ numeryje, kuris pasirodys jau netrukus!

LAMŲ SLĖNIS

DIDELĖS LEGENDOS GIMSTA IŠ MAŽŲ DALYKŲ Tekstas: Algė Ramanauskienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

GARRETTAS OLIVERIS – aludarių pasaulio legenda. Šio Bruklino daryklos atstovo knygos, idėjos ir eksperimentai įkvėpė šimtus žmonių visame pasaulyje ir buvo įvertinti prestižiniu „James Beard“ laimėjimu, kulinarijos pasaulyje prilygstančiu „Oskaro“ apdovanojimui. Oliverio istorija – spalvinga kaip vaivorykštė: savo karjerą pradėjęs muzikos ir kino pasaulyje, vėliau pasukęs į teisės sritį, galiausiai jis paniro į lėto maisto kultūros ir gėrimų pasaulį. Tai – jau keletą dešimtmečių didžiausia jo aistra ir kasdienis darbas. Tad nieko keisto, kad pasiklausyti Oliverio istorijų bei paragauti jo kartu su šefu Deivydu Praspaliausku ruoštų maisto ir gėrimų derinių vieną pavasario vakarą susirinko pilnutėlė Klaipėdoje esančios „Švyturys Brewery“ daryklos restorano salė. Su „Raudonų plytų“ dirbtuvėmis bendradarbiaujantis aludaris ne tik dalijosi savo patirtimi, bet ir prisidėjo prie lietuviškas tradicijas atspindinčio alaus virimo.

LAMŲ SLĖNIS

– Esate apkeliavęs bene visą pasaulį, ar jus dar

pamažu pereinate į kraftinę kultūrą. „Raudonų

se vanilės, kokoso ir med

– Žinoma! Tarkime, keliaudamas po Braziliją

dien man pasakojo, kad Lietuvoje vienas svarbiau-

simena kažką reikšmingo

juo eksperimentavome virdami vadinamojo „bra-

bus ir Klaipėdoje vykusio

gali kas nors nustebinti?

mėgstu užsukti į vietinius turgus, kurių prekystaliai nukrauti daugybe keistų vaisių, apie kuriuos net

nesu girdėjęs. Lygiai taip pat smagu lankytis nedi-

deliuose Japonijos restoranėliuose ir atrasti Vakarų pasauliui net negirdėtus patiekalus, valgomus tik

vietinių. Tokie maži atradimai gali įkvėpti naujiems eksperimentams mano paties veikloje.

– Kiek žinote apie lietuvišką maisto ir gėrimų

kultūrą?

– Manau, Lietuva dar turi atrasti savo tikrąją

autentiką. Kai ką prisiminti, kai ką įvertinti iš naujo. Turite turtingą alaus kultūros praeitį, kuri vėliau

buvo kiek užgožta sovietų eros, matau, kad šiandien

LAMŲ SLĖNIS

plytų“ dirbtuvių aludaris Mažvydas Matukas šian-

sių gėrimų tradiciškai buvęs midus. Tad kartu su ggot“ stiliaus alų, kuriame mėginome sujungti mi-

daus ir alaus savybes ir taip įpinti lietuviškų tra-

Man patinka, kai ragau

kąsnis juos nukelia į tolim

– Tada trumpam nusik

dicijų elementą. Dėl to recepte atsirado krupniko

siminimus. Apie ką viena

me prieskonių mišinį iš cinamono, muskato rie-

– Tiesą sakant, aš ketin

likeryje esančių ingredientų ir skonių – naudojo-

darių svajojo būdamas va

šuto, kardamono, imbiero, gvazdikėlių, pankolio

rėjau rūpintis gyvūnais. I

Pasirinkome du skirtingus brandinimo būdus, kad

ištikimus draugus, kartais

sėklų, kmynų, rausvųjų pipirų ir apelsino žievelių. būtų išgauti net du skirtingi rezultatai: pusė gėrimo bus brandinama buteliuose, kur išryškės pries-

koninės ir balzamiškosios savybės, o kita pusė –

amerikietiškojo burbono statinėse, suteiksiančio-

supratau, kad gyvūnai, ku

vūnų daktaru ne visada p

Pajutau, kad man tai būt

pasikeitė. Įstojęs į koledžą

jojau tapti kino kūrėju. K

dienos natų.

panijoje „HBO“, buvau kelių žymių roko grupių

o, gražaus, kai gurkšnis ar

bams Niujorke (devintajame dešimtmetyje tai reiš-

udami žmonės staiga pri-

mą praeitį. Tikiuosi, toks

o eksperimento poveikis.

kelkime į jūsų paties pri-

as žymiausių pasaulio alu-

aikas?

nau tapti veterinaru – no-

Iki kol būdamas paauglys

scenos vadybininkas, vadovavau naktiniams klukė išties smagų gyvenimą!) O tada pradėjau do-

mėtis alumi ir jis pamažu užvaldė visą mano lais-

narijai: arba visada jausiesi taip, lyg niekada ne-

– Na, tokia veikla turi išties daug privalumų!

– Deja, mano atveju tai nereiškė privalumų...

vienoje teisininkų kompanijoje, darbas buvo įdo-

Keletą metų dirbau kom-

– Aš tiesiog norėjau daryti tai, ką iš tiesų mė-

užsiimančių žmonių!

šią istoriją galėtumėte išgirsti iš daugybės šia veikla

patiri tik geras emocijas.

ą studijuoti režisūros, sva-

– Tad kodėl taip apsisprendėte?

gau. Kiekvieną dieną. Aludarystė tapo mano kū-

Kai pasirinkau aludario kelią, mane užklupo skur-

tų per sunku. Tad planai

mažėjo 75 procentais!

valaikį. Kitaip tariant, mečiau kelią dėl takelio. Ir

uriuos dažnai mylim kaip

s miršta, tad būdamas gy-

būdu tapo aludarystė, pajamos per vieną dieną su-

das. Prieš pradėdamas domėtis šia sritimi, dirbau mus ir gerai apmokamas, turėjau laiko kelionėms

ir kitiems savo pomėgiams, galėjau užsiimti papildoma veikla. O kai mano profesija ir gyvenimo

rybine išraiška. Pasirinkus tokį kelią galimi du scedirbtum, arba atimsi iš savęs patį didžiausią gyve-

nimo malonumą, nes jis aplips problemomis ir rūpesčiais, kurių būsi nepatyręs anksčiau, kai pomėgis dar netapęs darbu. Tarkime, laikau save tikrai neblogu šefu. Jei tik norite, galiu paruošti dviejų „Michelin“ žvaigždučių vertą vakarienę. Tačiau tik

savo namų virtuvėje, ne restorane. Atsidūręs restorano virtuvėje net neįsivaizduočiau, ką ten veikti, nes to, kas vyksta restorane, niekada nepakarto-

LAMŲ SLĖNIS

tum namie ‒ ir priešingai. Tą patį galima pasakyti

ir apie alaus eksperimentus namie ir darykloje. Na-

muose galiu eksperimentuoti, kiek tik noriu, man tai nieko nekainuoja, be to, nereikia sukti galvos, ar

kam nors mano kūryba patiks. O kai kuri komer-

cinį produktą, už kurį žmonės pasirengę mokėti, privalai atliepti tam tikrus jų lūkesčius.

– Na, o jei iš visų nepaprastai įdomių dalykų, su

kuriais jums tenka susidurti savo darbe, reikėtų iš-

skirti vieną, pripildantį širdį pasididžiavimo ir džiaugsmo?

– Tokie potyriai laikui bėgant keičiasi. Man vis

dar patinka kurti receptus ir galvoti naujas idėjas, ypač jei jos turi ypatingą asmeninę reikšmę. Esu tikras, kad maistas ir gėrimai sujungia skirtingas

kultūras. Ir stebėti, kaip tai vyksta, pažinti vis naujus žmones ir įgyti naujų patirčių yra vienas didžiausių malonumų.

– Sugrįžkime į gyvenimo etapą, kai dirbote mu-

zikos industrijoje. Ko labiausiai iš tų laikų ilgitės?

– Iki šiol jaučiu keistą trauką ir aistrą kūrybai –

filmų, muzikos ar bet kokiai kitai. Tačiau pasiilgstu ir tų paprastų momentų, kai po išties gero šou ardai

ir tvarkai sceną, vynioji laidus ir jautiesi absoliučiai pakylėtas.

Darbas su tokiomis muzikos grupėmis kaip

„R.E.M.“, „The Ramones“ ar „The Gun Club“ man primena labai smagius laikus, apie kuriuos vis dar

Jei remsiesi tik mokslu, techninėmis žiniomis, gal

reikia pripažinti, kad pasiruošti koncertui dažnai

po kelių valandų jau niekas jo nebeprisimins. Ly-

susitikę su draugais muzikantais pasikalbame. Nors būdavo nemenkas iššūkis. Juk pasiklausyti populia-

rių grupių susirinkdavo minios žmonių, tad įtampos būdavo išties daug, privalėdavau užtikrinti, kad šou

vyktų sklandžiai, kad garsas būtų puikus, kad žmonės iš koncerto išeitų laimingi ir įkvėpti.

Kartais man atrodo, kad kūryba ir aludarystė

turi panašumų. Juk abiejose yra ir meno, ir mokslo.

LAMŲ SLĖNIS

– Iš tiesų visas knyg

ir sukursi standartinį amerikietišką popkūrinį, tik

patiko? Ne... Man patin

giai tas pats ir mano amate. Kai pavyksta sujung-

skandžiai, kai valando

ti mokslą ir kūrybą, gimsta patys nuostabiausi dalykai. O jei atimtume kūrybiškąją dalį, liktų tik blankus ir visada vienodas gėrimas.

– Kūrybiškasis pradas atsiskleidžia ir jūsų pa-

rašytose knygose. Ar mėgaujatės rašymo procesu?

Žinoma, būna etapų, k

tirpsta. Tokiomis dieno

normaliai pavalgyti, gal

rašomojo stalo padėtus man nereikia. O tada,

žiūri į ją ir negali patik

Tarsi staiga būtum pra

gas rašiau pats. Ar man tai

kaip visa tai surašei, lyg tai būtum padaręs ne tu.

Real Beer with Real Food“, tačiau parašęs ją dar

kai rašyti sekasi lengvai ir

sakinio. Dirbant su garsiausia mano knyga „Oxford

drąsiai taip prisistatau. Oksfordo knyga mane iš-

omis net negaliu prisiversti

tekstus, bet ir perrašinėti kitų žmonių užrašus. Juk

nka, kai knyga jau parašyta.

os prie rankraščių tiesiog

liu tris valandas krimsti ant

s riešutus ir nieko daugiau

kai knyga pagaliau baigta,

kėti, kad tai tavo darbas...

aradęs gebėjimą prisiminti,

Kita vertus, būna dienų, kai negali parašyti nė

Companion to Beer“, teko ne tik pačiam rašyti šią knygą rengė net 166 autoriai! O man norėjosi, kad ji turėtų bendrą stilių ir toną, bet ir neužgož-

nedrįsau vadinti saves rašytoju. O dabar jau tikrai

mokė mechaninio rašymo įgūdžių. Tik pasakyki-

te, kiek žodžių reikia, ir po poros valandų jau turėsite tekstą!

ti kiekvieno iš autorių asmenybės ir braižo. Nuo-

– Kažkodėl tai neskamba labai romantiškai...

Brewmaster’s Table: Discovering the Pleasures of

daugybę jaunų žmonių, teigiančių, kad mano kny-

širdžiai didžiavausi savo pirmąja knyga – „The

– Romantiškoji dalis yra ta, kad nuolat sutinku

LAMŲ SLĖNIS

ga juos įkvėpė rinktis aludario amatą. Tai iš tiesų atperka 4,5 metų trukusias kūrybines kančias.

– Kaip lėtojo maisto kultūra atsispindi jūsų kasdie-

niame gyvenime?

– Po vienos konferencijos, kur skaičiau pranešimą,

– Ar turite asmeninių gudrybių, kaip sužadinti

su manimi tiesiogiai susisiekė šio judėjimo pradininkas

– Kaip ir daugelį žmonių, įkvėpimas mane aplanko

Italijoje, Bra miestelyje, vykstantį sūrio festivalį „Che-

įkvėpimą?

pačiose netikėčiausiose vietose ir netikėčiausiu metu

– vairuojant ar prausiantis duše. Kai kyla kokia idėja, stengiuosi ją tuojau pat užsirašyti, kad vėliau galėčiau prie jos sugrįžti. Savo telefone turiu užsirašęs dešimtis

pavadinimų, galbūt kada nors juos panaudosiu kurda-

Carlo Petrini. Ir pasiūlė man atvykti į kas antrus metus ese“. Į jį kaskart susirenka tūkstančiai žmonių. Visi keliai į miestą uždaromi, visur vyksta sūrio renginiai, se-

minarai, degustacijos, pasakojamos neįtikėtinos istorijos... Tada tai mane visiškai sužavėjo ir įtraukė.

Lėtojo maisto judėjimo prasmė – priminti žmonėms,

mas naujus gėrimus, o gal jie taip ir liks tik idėjomis.

kaip svarbu prie stalo mėgaujantis maistu praleisti kuo

damas kokteilius ir stebėdamas, kaip tai daro kiti. Ma-

kad esame be galo užimti. Mums tiesiog nelieka laiko

Daug įkvėpimo pasisemiu ruošdamas maistą ar plaktydamas, kaip maišant skirtingus skonius jie galiausiai puikiai suskamba taurėje. Kartais mėgindamas supras-

ti, kaip tie skoniai veikia, aš imuosi naujų eksperimentų darykloje.

– Gyvenant Niujorke, kur toks didelis skirtingų

pasaulio virtuvių ir restoranų pasirinkimas, nesunku pajusti aistrą maistui. O gal ją atradote kitaip?

– Mano tėtis labai mėgo gaminti namuose. Mama

taip pat ruošdavo maistą šeimai, tačiau tėvui tai buvo

kur kas daugiau nei tik būdas mus visus pamaitinti. Ko gero, gaminti jis išmoko tarnaudamas kariuome-

nėje. Be to, turėjo nemažai draugų šefų, tad mokėsi ir

iš jų. Pradėjęs studijas, aš jau turėjau kur kas daugiau

įgūdžių nei dauguma mano mokslo draugų. Beje, šiandien apie 90 procentų mane supančių draugų yra iš maisto, gėrimų arba muzikos pasaulio.

– Gal taip ir renkatės, su kuo draugauti, o su kuo ne? – Ko gero, žmones iš tiesų suvienija panašūs pomė-

giai. Be to, maistas yra tema, kuria niujorkiečiai mėgs-

ta kalbėti visur ir visada. Mes nesame pamišę dėl sporto kaip likęs pasaulis, mūsų religija – maistas. Daug

laiko skiriu lėtojo maisto judėjimui. Esu vienas iš organizacijos „Slow Food USA“ įkūrėjų.

daugiau laiko. Mes, amerikiečiai, pratę nuolat kartoti, ramiai pavakarieniauti su šeima ar draugais. O juk gerai pagalvojus, daug pačių gražiausių gyvenimo akimir-

kų prabėga būtent mėgaujantis maistu. Tokia ta gyvenimo tiesa ‒ deja, ją pamirštame, nes skubame.

O aš galiu kad ir visą dieną praleisti gamindamas

maistą! Jei vakare ruošiuosi pavaišinti draugus trimis

ar keturiais skirtingais patiekalais, pasiruošimą pradedu aštuntą ryto. Įsijungiu man patinkančią muziką ir visą dieną gaminu. Ir būnu be galo laimingas. Gyve-

nime, kuriame vyrauja greitis, maistas mane gali pri-

versti sustoti. Kitiems tai gal bus muzika ar rašymas, o man tikrasis atsipalaidavimas yra mėgavimasis maistu ir buvimu kartu su artimiausiais žmonėmis.

– Kokie maisto ir jūsų kurtų gėrimų deriniai šiuo

metu jus žavi labiausiai?

– Anksčiau žinodamas, kad laukia didelis renginys,

į kurį susirinks daugiau nei šimtas žmonių, kaip štai šį

vakarą Klaipėdoje, būčiau ieškojęs klasikinių derinių

ir vengęs eksperimentuoti. Tačiau šiandien jau leidžiu

sau surizikuoti, net jei nesu šimtu procentų tikras, ar tai, kas lėkštėje, ir tai, kas taurėje, derės tarpusavyje. Ir nuoširdžiai apie tai sakau degustacijos dalyviams. Juk kur kas įdomiau rizikuoti nei nuolat kartoti tuos pačius derinius ir neišmokti nieko naujo.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokie gražiausi su maistu susiję prisiminimai iškyla jūsų

priklausančiame mano geram bičiuliui Jamesui Murphy iš gru-

– Esu lankęsis ne viename garsiame ir puikiai įvertintame

rienę žinutei pasirodžius instagrame išpardavėme vos per kelias

žinau, kad visada egzistuoja galimybė, jog kas nors panašaus

atmintyje?

restorane. Prisimenu labai smagų vakarą ispaniškajame „El Bu-

li“. Tačiau jį tikrai pranoko vakaras mažyčiame mano gero drau-

go restoranėlyje Brukline, kur mums ir svečiams gamino vienas žymiausių JAV šefų, restorano „The French Laundry“ įkūrėjas

minutes. Buvo nuostabus vakaras, kurio niekada nepamiršiu. Ir nutiks vėl.

Mano tikslas – atverti duris ir parodyti žmonėms, kad už jų

Thomas Kelleris. Mus daugelį metų siejo profesiniai interesai,

laukia geresnis gyvenimas, susidedantis iš mažų svarbių akimirkų.

bę kartu. Tad nusiunčiau jam laišką ir paklausiau, ar sutiktų pa-

leso Daviso džiazas – aut. past.), aš gerai prisimenu naktį, kai

tačiau galiausiai supratau, jog niekada iš tiesų taip ir nesame dir-

gaminti vakarienę nedideliame restorane „The Four Horsemen“,

pės „LCD Soundsystem“. Ir jis mielai sutiko! Kvietimus į vaka-

LAMŲ SLĖNIS

Štai klausydamasis šios muzikos (mums bekalbant skamba Mipirmą kartą iš tiesų supratau ir pajutau jo muziką...

– Gal papasakosite, kas tąnakt nutiko?

– Na, tarkime, nutiko daug įdomių dalykų... ( Juokiasi.)

Kartais tereikia išbandyti kažką naujo, paragauti niekada ne-

agauto gėrimo ar suvalgyti naują desertą, kad suprastume, jog

ai yra geriausias per ilgą laiką mums nutikęs dalykas. Ir kodėl

gi nesimėgauti tuo kasdien?

– Kas šiuo metu jums yra didžiausia prabanga?

– Kaip ir daugeliui žmonių, pati didžiausia prabanga man

ra laikas. Su draugais iš lėtojo maisto judėjimo juokaujame,

lėtojo maisto reikalais. Na, tarkime, kai septintą ryto atsiduri oro uoste ir esi labai alkanas...

Didelė prabanga – tai ir matyti pasaulį, kasdien daryti tai, kas

tau iš tiesų įdomu. Tiek daug žmonių visiškai nesimėgauja savo

darbu, o maniškis man beveik visada patinka. Todėl kai būna sunku, stengiuosi priminti sau, koks iš tiesų nuostabus mano gyvenimas. Tiesiog laikas nustoti skųstis ir susitelkti į tai, ką turime šalia. Bū-

damas darykloje jaučiuosi iš tikrųjų puikiai. Ir juokauju, kad aludariai turi namų ir draugų visame pasaulyje.

kad greitą maistą valgome tik tuomet, kai tenka keliauti su

LAMŲ SLĖNIS

BŪTI VYRU Prieš jūsų akis – kelios akimirkos iš naujojo du kartus per metus leidžiamo vyriško „Lamų slėnis MAN“ numerio pristatymo pusryčių! Kurdami naująjį numerį mėginome įminti šimtmečių paslaptį: ką iš tiesų reiškia būti vyru? Neapibrėžiant jo tipažais, neklijuojant jam neįdomių etikečių. Žurnalo puslapiuose sugulė istorijos apie tuos, kurie nusigręžę nuo senojo pasaulio taisyklių kiekvieną dieną kuria savas. Kurie, nors ir kelia sau milijonus klausimų, nebijo rizikuoti, bando išlikti atviri kitiems ir, svarbiausia, – sau.

Ačiū visiems, užsukusiems kartu su mumis pasidžiaugti naujuoju numeriu!

Ačiū „Raštinei“ už garuojančią ryto kavą ir idėjų pilną atmosferą. Ačiū „Porcijai“ už gardžiausius užkandžius. Ačiū „Žiedei“ už pavasario žiedais kvepiančias dovanėles. Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

Gyvenimo dizainas, stilius ir nepaprastos istorijos

I eškokite

e spaudos prekybos vietos www.lamuslenis.lt LAMŲ SLĖNIS

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“

GYVENIMAS, PILNAS SPALVŲ! Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Keturių vaikų mama, „Swedbank“ verslumo platformos „Kiekvienas gali“ dalyvė NERINGA ČERNAUSKAITĖ nė įsivaizduoti negalėjo, kad vaikystėje taip mėgtas užsiėmimas vieną dieną ją nuves į pačią didžiausią gyvenimo avantiūrą. Dukroms sumeistrauti mediniai lėlių nameliai įkvėpė ją įkurti neįprastą, visomis prasmėmis spalvingą verslą – dažų dirbtuvėles „Foxy Paint“.

– Didelė šeima ir mažas verslas! Įtariu, kad jūsų kasdienybė

visai nenuobodi?

medinius lėlių namelius. Turbūt nė įsivaizduoti negalėjote,

verslas! Pradėsiu apie tai galvoti! ( Juokiasi.) Mintis – visa ko

avantiūrų?!

– Galvoju, kaip gerai skambėtų didelė šeima ir didelis

pradžia. Didelė šeima taip pat prasidėjo nuo minties. Kaip ir

kad lėlių nameliai nuves į vieną didžiausių gyvenimo

– Pati būdama maža ilgai žaidžiau su lėlėmis, pati kurdavau,

verslas. Mano, kaip keturių vaikų mamos, kasdienybė ypatinga

įrenginėdavau joms namus. Buvau įsitikinusi, kad ir mano

indaplovę ir man sunkiau pereiti koridoriumi neužkliuvus už

medinius namukus. Šiuo savo darbu galiu girtis garsiai ir daug!

tik tuo, kad padžiaunu daugiau skalbinių, dažniau varstau kalno batų. Vaikai spalvina mano kasdienybę, kurioje be būtinų

buities ir verslo darbų yra ir daug sporto, ir muzikos, ir visokių

kitokių užsiėmimų. Būdama savo verslo įkūrėja, direktore, gamyklos darbuotoja, pakuotoja, marketingo skyriaus vadove ir valytoja, turiu daugybę darbų ir tiek pat laisvės juos daryti

ar nedaryti, uždirbti ar patingėti. Labiausiai sau pavydžiu savo rytų. Dažniausiai jie būna tikrai lėti ‒ geriant kavą kiemelyje

vasarą ar prie židinio žiemą. O po to jau prasideda patys įvairiausi darbai darbeliai!

– Neringa, girdėjau, kad „Foxy Paint“ gimė bekuriant

LAMŲ SLĖNIS

dukroms to labai reikės. Dvynėms vos gimus, naktimis gaminau

Tokius esu mačiusi tik pintereste. ( Juokiasi.) Nameliuose esančių komodų (ne didesnių nei 10x10 cm) stalčiai

atsidarinėdavo, kilimai buvo rankų darbo, langai – su užuolaidomis, sienos nukabinėtos paveikslais, lovose – rankomis pasiūti minkšti patalai ir, svarbiausia, – abiejuose namelio

aukštuose įvesta elektra! Namelius, gamintus iš naujos faneros,

dar reikėjo pasendinti, kad atrodytų lyg surasti palėpėje. Reikalingų dažų Lietuvoje nebuvo, tad siunčiausi juos iš užsienio, brangiai mokėjau – tačiau jie patiko ir tiko. Tai buvo

LAMŲ SLĖNIS

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“ baldams skirti dažai, kokių anksčiau mačiusi nebuvau. Viskas taip ir prasidėjo... Tuo metu dvynės buvo dar

kūdikiai, Barbora – trimetė, Kristupui – trylika. Nusprendžiau, kad sporto organizatorės darbo pakaks: noriu kuo daugiau lėtų rytų su kuo mažiau streso. Sudėjus viską, ką papasakojau, į vieną krūvą, išsirutuliojo mintis

imtis būtent dažų verslo. Taigi vienas juokas! Nesvarbu, kad aš sporto organizatorė, vyras – karininkas, po darbų prapuolęs naujų namų statybose, namie keturi vaikai, apie

dažų gamybą nieko nenusimanau... Jei nebūčiau ėmusi

verslo paskolos, būčiau tikrai nuleidusi rankas ir pasidavusi.

Buvo akligatvių galybė... Tačiau dabar linksma prisiminti. (Šypsosi.)

– Neringa, pati dažus ir gaminate. Kaip atrodo šis

procesas?

– Dažnai žmonės nustemba, kad pati gaminu dažus iš

daugybės atskirų cheminių medžiagų. Taigi, pirmiausia

medžiagas reikia laiku užsakyti. Daugelį perku iš Lietuvos tiekėjų, dalį – iš Europos. Pradžioje gaminamos skirtingos

dažų bazės, o tada prasideda linksmesnė dalis –pačių dažų gamyba ir pigmentavimas. Čia manęs dažnai laukia ir smagumas, ir netikėtumai. Na, kaip pyragą kepant – nors

receptas ir tas pats, kaskart kažkas išeina šiek tiek kitaip.

Ištaisiusi klaidas, dažus pilstau į skardines, klijuoju etiketes, kraunu į lentynas, pakuoju siuntas, perduodu kurjeriams.

– Turbūt esate labai jautri spalvoms? Kokia toji spalvų

magija?

– Neįtikėtina, tačiau spalvoms esu visiškai nejautri –

man tikrai sunku įžvelgti skirtumus tarp panašių atspalvių. Tiesiog turiu nuojautą kurti jaukumą. Neabejoju, to galima

išmokti, tačiau aš vadovaujuosi nuojauta. O ji glaudžiai

bendradarbiauja ir su „Lamų slėniu“, ir su pinterestu. ( Juokiasi.)

100

LAMŲ SLĖNIS

– Kokius daiktus galima dažais atnaujinti?

– Šiais dažais galima atnaujinti daug ką: anksčiau

dažytus ar lakuotus paviršius, baldinę plokštę, metalą, stiklą, keramiką... Nudažytas paviršius tampa šiltas ir

jaukus dėl savo matiškumo. Vis dėlto dažai būtų stebuklingi, jei neturėtų trūkumų... Matiškumas ir

praktiškumas – sunkiai suderinami dalykai. Matinis paviršius yra jautresnis įbrėžimams. Tada gelbėja apsauga – lakavimas arba vaškavimas.

Mūsų dažai skirti interjerui, tačiau visai neseniai gavau

klientės laišką su nuotraukomis, kuriose – mūsų dažais prieš dvejus metus perdažyti lauko baldai! Kai iš klientų

sulaukiu nuotraukų su darbais, man tai it kalėdinis atvirukas... Vaikai jau žino: jei mama žiūri į ekraną ir šypsosi – gavo kliento nuotrauką. ( Juokiasi.)

Savo verslo turėjimas padeda ir pačiai tapti kantresniu

ir geresniu žmogumi: juk niekada nežinai, gal tas

vairuotojas, suerzinęs tave kelyje, yra tavo būsimasis klientas. Tikrai dažnai apie tai pagalvoju!

– Ar dažyti baldus sudėtinga? Ką norintiesiems

pabandyti reiktų žinoti?

– Kodėl žmonės nesiima perdažyti baldo, kuris dar

tvirtas, bet morališkai pasenęs? Dažniausiai jie įsitikinę,

kad tam reikia daugybės priemonių, žinių, laiko, vietos. Įsivaizduoja, kad seną laką ar senus dažus būtina nušveisti,

naudoti gruntą, išsiųsti namiškius dėl stipraus dažų kvapo, ilgai laukti, kol nudžius... Bet taip nėra. „Foxy Paint“

dažams grunto nereikia, jie tiršti, tad neapsitaškysite, dažyti galima patalpose, nes kvapas labai silpnas, o nudžiūva jie per 10‒20 minučių. Ypač bijantiems imtis

dažymo visada sakau, kad klaidas ir nepavykusius bandymus galite ištaisyti: nuplauti juos su vandeniu. Taip sugrįšite ten, nuo kur pradėjote. Dažai subręsta po trijų parų – tada nuplauti jau nebepavyks.

LAMŲ SLĖNIS

101

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“ – Man atrodo, svarbus ir šio verslo platesnis kontekstas:

juk senų daiktų atnaujinimas – svarbi šiuolaikinio dizaino pasaulio kryptis. Kaip manote, kodėl daiktams taip svarbu suteikti naują gyvenimą?

– Kai kilo idėja gaminti dažus, pirmasis siekis buvo

taupyti laiką, pinigus ir nervus. Esu dar labai toli nuo tų, kurie ne tik kalba apie vartotojiškumo mažinimą, bet ir

daro. Tikiu, kad žmogus, ypač gimęs praėjusiajame amžiuje, turi iki šio sąmoningumo pereiti keletą etapų. Tačiau žinau, kad esu gerame kelyje. Mano miegamajame kabantis

šviestuvas – rastas prie konteinerio. Parsinešiau ir perdažiau iš smalsumo, norėjau išbandyti dažus. Dabar mano

gyvenime ir namuose – valymo ir nereikalingų daiktų

atsisakymo metas. Švara, tvarka ir minimalus kiekis būtinų

daiktų mane ramina. Belieka tik toliau laikytis šių principų. – Be to, seni daiktai turi kažkokį kitokį jausmą, slepia

istorijas, tiesa?

– Istorijos man labai patinka. Gaunu daug istorijų iš

savo klientų apie mūsų dažais atnaujintus senelių ir net prosenelių baldus, o ir mano namuose netrūksta daiktų

su dvasia. Antrame aukšte netrukus stovės vonia, atkeliavusi pas mus iš vienuolių namų. Paslaptingas įdomumas!

– Neringa, ar šiandien jau galite pasakyti, kas šiame

spalvingame nuotykyje jums svarbiausia?

– Man labiausiai patinka laisvė. Laisvė gyventi taip,

kaip noriu.

102

LAMŲ SLĖNIS

103

PAŠAUKIMAS: KURTI GROŽĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Vaikystėje ji mėgdavo žaisti augalų parduotuvę. Studijų metais užuot valgiusi gardesnį kąsnį savo kambarį puošdavo gėlėmis. Apie magišką gėlių galią dvylika metų interjero stiliste dirbusi ir savo kūriniais dizaino pasaulį aikčioti privertusi Berlyne gyvenanti lietuvė ASTA RAMELYTĖ-HAUF galėtų pasakoti ilgiausias istorijas. Atsisakiusi darbo didelėje danų kompanijoje, moteris įkūrė floristikos ir interjero studiją „Botanic Affairs“, kurioje dabar gali pildyti didžiausią savo pašaukimą: kurti grožį.

104

LAMŲ SLĖNIS

105

– Asta, prasitarėte, kad procesas ir kaita – šiuo metu jus

labiausiai dominančios temos. Kokią kaitą turite omenyje? – Užaugau mažame Aukštaitijos miestelyje. Dar vai-

kystėje jaučiau, kad mane traukia nepažįstamos vietos, tai, kas sunkiai pasiekiama, neįprasta, kas nestovi vietoje. Įvai-

rūs gyvenimo pokyčiai dažniausiai būdavo susiję su gyve-

namosios vietos kaita. Prieš įsikurdama Berlyne buvau gyvenusi skirtinguose Vokietijos miestuose, mažame mieste-

lyje Šveicarijos kalnuose. Keitėsi pomėgiai, atradau savo

profesiją, sukūriau šeimą. Šiuo metu mane domina proce-

sai ir kaita tiek asmeniniame, tiek profesiniame kontekste. Tai, kas ilgus metus buvo savaime suprantama, dabar transformuojasi, keičiasi prioritetai ir mano požiūris. Tai priverčia giliau susimąstyti apie pačią save, apie kasdienybės prasmę ir apie tai, kaip norėčiau gyventi ir dirbti toliau.

– Dvylika metų dirbote interjero stiliste. Papasakokite

apie šį gyvenimo etapą – koks jis buvo?

– Tame gyvenimo etape mėgstamas užsiėmimas, netgi

aistra, greitai tapo profesija. Baigiau tarptautinio verslo

studijas, bet mano pašaukimas – kurti grožį. Dirbau kūry-

binių projektų vadove ir interjero stiliste danų baldų dizai-

no kompanijoje. Buvau atsakinga už keturių parduotuvių interjerą Berlyne. Užsakinėjau kolekcijas, planavau parduo-

tuvių interjerą, kolekcijų kaitą, vizualinį prekių pateikimą. Mano užduotis buvo sukurti tokią aplinką, kad į parduotuvę užsukę klientai būtų įkvėpti pirkti, kad atmosfera bū-

tų ypatinga, kad parduotuvės tiek iš vidaus, tiek iš išorės

pritrauktų klientus. Mano kasdienybė buvo apsupta spalvų, formų, dizaino naujienų, mielų kolegų ir klientų. Darbas buvo mano gyvenimas. Atvirai pasakius, nė nesijautė, kad dirbu. Vyras prisimena, kad mano darbas buvo didžiausias jo konkurentas... Mėgau visus darbo aspektus, bet labiausiai – kūrybinius.

– Buvote pasiekusi karjeros viršūnes – juk apie jūsų

kuriamą parduotuvių dizainą buvo kalbama kaip apie pavyzdį, tiesa?

– Iš tiesų, tiek metu pradirbus toje pačioje srityje tobu-

106

LAMŲ SLĖNIS

lėjama nuolat, vyksta idėjų kaita. Ir tikrai paglosto širdį

sužinojus, jog tavo darbo rezultatai tampa pavyzdžiu ki-

tiems. Tai buvo pasaulinio lygio kompanija, malonu buvo

išgirsti, kad apie Berlyno parduotuves teigiamai atsiliepdavo kitose šalyse, iš kitų miestų pasisemti idėjų ir įkvėpimo atvykdavo kolegos.

– Tačiau po daugelio metų, praleistų šioje srityje, viskas

pasikeitė – atsirado vidinis konfliktas. Dėl ko?

– Metai bėgo, keitėsi ne tik dizaino tendencijos ir ko-

lekcijos parduotuvėse ‒ keitėsi kolegos, keičiausi ir aš pati. Netiesioginis apyvartos generavimas buvo mano darbo tikslas, o tai sukėlė diskomfortą, kilo vidinis konfliktas. Nors anksčiau apie tai niekada rimtai nesusimąstydavau, juk svar-

biausia man buvo kurti gražius ir įkvepiančius interjerus. Atėjo diena, kai mūsų su kompanija keliai išsiskyrė. – Norėjosi šiek tiek sulėtinti gyvenimą?

– Gyvenimas sulėtėjo savaime, kai staiga lyg atsikvošė-

jusi pamačiau, kad mano jaunėlė dukra jau tuoj pradės

lankyti mokyklą. Iki tol viskas vyko savaime. Aš buvau ne

tik aistringa darbuotoja, bet ir mama, žmona. Visgi daugiausiai gyvenau darbu. Vos pabudus ryte galvoje jau sukdavosi mintys apie sienų spalvas, apie baldų ekspozicijų

kaitą. Tai, kas vyko namuose, vyko automatiškai, prabėgo-

mis, lyg paralelinėje erdvėje... Staiga prasidėjo savotiškas

apsivalymo procesas. Iškilo klausimai, kas man iš tiesų svarbu, ko aš nuoširdžiai noriu? Taip ryšys su šeima sutvir-

tėjo. Atsirado poreikis su vaikais ryte pasikutenti lovoje, daugiau laiko skirti bendriems pusryčiams, asmeniniams

pokalbiams, taip pat – savianalizei. Prioritetai pasikeitė. Laikas, praleidžiamas su šeima, su vyru, laikas savęs tobu-

linimui pasidarė kur kas svarbesnis, nei buvo anksčiau. O neseniai įsijungė variklis, kuriantis energiją dirbti sau.

– Kada jūsų gyvenime atsirado gėlės? Juk jos jums bu-

vo artimos dar vaikystėje, tiesa?

– Gėlės mano gyvenime – ne naujiena. Nuo vaikystės

domiuosi augalais. Dar būdama visai maža jau žinojau

LAMŲ SLĖNIS

107

daugelio gėlių, vaistinių augalų ir piktžolių pavadinimus. Prisimenu, vienas mano mėgstamiausių žaidimų buvo au-

galų parduotuvė. Balandas pardavinėdavau kaip pomidorus,

gysločius – kaip kopūstus. Mėgdavau daryti puokšteles, pinti vainikėlius, džiovinti augalus, rinkti vaistažoles. Su

šeima daug laiko praleisdavome miške rinkdami uogas, grybus ir riešutus. Gėlės mane lydi visais gyvenimo etapais. Net studijų metu, kai kartais būdavo striuka su pinigais,

nepagailėdavau jų gėlėms, kad papuoščiau savo kambarį. Netgi jei tekdavo makaronus be padažo valgyti...

– Na, gerai, o ką gėlės jums reiškia šiandien? Kokia to-

ji magiška gėlių galia? Kaip gėlės keičia namus ir žmones?

– Kai dirbu su gėlėmis, jaučiu, kad tai – tinkamiausia

priemonė išreikšti idėjoms, mintims ir net emocijoms. Man

atrodo, kad kiekviena gėlių kompozicija gali papasakoti

savo istoriją, atspindėti nuotaikas. Kitaip ji būtų be turinio,

lyg tuščia kopija. Gėlių kalba – universali, ją supranta visi. Tai ir yra magiškoji gėlių galia. Gėlės ‒ ne tik puiki dovana, jos ne tik puošia namus, biurus, bet yra ir įkvėpimo

šaltinis. Ypač šiais laikais, kai pasaulis pilnas inovacijų, digitalizacijų, gėlės skatina mus būti kūrybingus ir netgi mažina stresą. Esu įsitikinusi, kad žmonės, dažnai apsupti

gėlių, yra laimingesni. Juk spalvos, formos, kvapai – tai tikrų tikriausi laimės elementai.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

– Ką atsakytumėte skeptikams, sakantiems, kad never-

ta, juk taip greit nuvysta?..

– Taip, tai tiesa, gėlės greitai nuvysta. Bet tai gėlėse man

ir patinka – jos keičiasi. Puokštė tokia pati nebūna: gėlės skleidžiasi, auga, vysta. Kinta jų spalvos, forma, netgi kva-

pas. Mane domina šis kaitos procesas, kaitos estetika. Įžiū-

rėti grožį keitimosi etapuose yra kažkas nepaprasto. Tai mane džiugina, stebina, liūdina, įkvepia.

– Dabar dirbate botanikos stiliste. Koks tai darbas?

– Neseniai įkūriau „Botanic Affairs“. Tai modernaus

dizaino floristikos ir interjero studija. Dirbu su interjero fotografais – ne tik kaip interjero stilistė, kartu siūlau ir gėlių bei augalų kompozicijas, idealiai tinkančias tam tikroms

erdvėms. Bendradarbiaujant su produktų fotografais, filmų

kūrėjais, mano floros darbai sukuria tam tikras atmosferas, nepakartojamus momentus, padedančius kuo tinkamiau

atskleisti produktus. Nesvarbu, kas tai būtų, – akiniai, kilimas, dažai sienoms. Visai neseniai kūrėme fotosesiją natūralios kosmetikos priemonėms iš Paryžiaus. Mano darbas

buvo parūpinti penkiolika botaninių ingredientų ir juos fotosesijos metu meniškai sudėlioti. Kai kurių augalų tuo metų laiku gauti buvo praktiškai neįmanoma: oras buvo per

šaltas. Po ilgų paieškų suradau už Berlyno įsikūrusi mažy-

tį ekologinį šiltadaržių ūkį, jie turėjo sudaigintų žirnių. Par-

sivežiau keletą jų namo, auginau ant palangės ir meldžiausi, kad žiedai spėtų užsimegzti iki fotosesijos. (Šypsosi.)

Daug laiko praleidžiu gamtoje, stebiu, kaip keičiasi me-

tų laikai. Visada žinau, kur ir kada galima nusipirkti gražiausių vaismedžių šakų!

– Na, o visai neseniai mokėtės Berlyno floristikos mo-

kykloje...

– Tai buvo nuostabus metas, kai kiekviena diena atneš-

davo naujų ir netikėtų potyrių. Kiekviena diena būdavo pilna naujų spalvų, naujų temų, kompozicijų, kiekviena

diena skęsdavo vis kitose gėlėse. Mokėmės labai intensyviai.

Diena prasidėdavo 5 val. ryto, vykdavome į gėlių turgų, augalus paruošdavome darbui, o tada prasidėdavo kūryba.

112

LAMŲ SLĖNIS

Sukurtus darbus fotografuodavome. Kartais būdavo apmaudu, kad po keletą valandų trūkusio kūrimo proceso

kūrinį reikdavo išardyti. Išmokau, kaip kuriamos gėlių ir

augalų sienos, instaliacijos. Tačiau svarbiausia – šių kursų metu atradau savo stilių. Supratau, kad daugiausiai džiaugs-

mo man teikia lengvos, asimetriškos kompozicijos. Man

patinka eksperimentuoti, neįprastai kombinuoti tiek spal-

vas, tiek formas. Mane domina kabančios instaliacijos, taip vadinami debesys. Jose labai svarbu pajausti formos galią ir tos formos ryšį su erdve, įvertinti, kaip tai siejasi su in-

terjeru. Labai įdomi ir techninė pusė: kaip instaliaciją pri-

tvirtinti, kad ji lyg kybotų erdvėje, kad nesimatytų kabių, kad kabėtų saugiai.

– Girdėjau, kad prisidedate prie judėjimo „#nofloral-

foam“. Kas tai?

– Tvarumas jau seniai yra aktuali diskusijų tema ‒ tiek

urbanistikos, tiek landšafto srityje. Floristų gretose šia tema

pradėta kalbėti tik gana neseniai. Ir ne tik kalbėti, bet ir

veikti. Floristinė oazė – neatsiejamas įrankis floristų kasdienybėje. Tai puikus pagalbininkas kuriant gėlių kompozicijas. Tačiau ši puta yra biologiškai neskaidoma, labai

kenkia mūsų planetai. „#nofloralfoam“ judėjimas skatina

naudoti alternatyvius metodus. Mano indėlis į šį stipriai

populiarėjantį judėjimą – ne tik kalbos apie tai. Dirbdama

su gėlėmis aš naudoju specialią vielą, samanas ir kenzanus. Kenzanai – tai seniausias floristikos įrankis pasaulyje, taikytas jau XVI amžiuje, ‒ sunki švino plokštė su žalvario

adatomis, ant kurių pasmeigiami gėlių stiebai. Šis įrankis kilęs ir plačiai naudojamas ikebanos mene. Aš labai džiau-

giuosi neseniai įsigijusi keletą kenzanų tiesiai iš Japonijos. – Neapleidžia jausmas, kad namuose, gėlių kompozi-

cijose, aplinkoje jums nepaprastai svarbi estetika...

– Gyventi gražiai – tai it gyvenimo būdas. Estetikos

aspektas man yra labai svarbus. Niekada nesimokiau grožio

dėsnių, tačiau manau, kad tai savaime slypi manyje. Este-

tiškai turtinga ir harmoninga aplinka mane ir atpalaiduoja, ir įkvepia kūrybai, ir džiugina. Nemėgstu perkrautų er-

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

dvių ir interjerų, pompastikos. Tai susiję ir su mano požiūriu į daiktų kaupimą – stengiuosi įsigyti tik tai, kas tikrai

reikalinga. Mėgstu kokybiškus gaminius, daiktus su savomis istorijomis. Metų metus sekmadieniais einu į sendaikčių

turgų. Nebūtinai kiekvieną kartą perku: man patinka ten

leisti laiką, stebėti žmones, įdomybių pilnus prekystalius, stebėti, kaip keičiasi žmonių požiūris į sendaikčius. Mano

namai – tai ne tik erdvus ir jaukiai įrengtas butas, tai ir mano gatvė su įspūdinga architektūra, su istorija. Ypatinga atmosfera, kuria alsuoja išdidūs šios gatvės pastatai, užpil-

džiusi ir mano namus. Dievinu vaizdą pro vaikų kambario langą bet kuriuo paros metu, bet kuriuo metų laiku. Mėgs-

tu stebėti, kaip šitas vaizdas keičiasi. Čia gyvenu nuo pat

pirmos savo dienos Berlyne, jau daugiau nei penkiolika

metų. Kartais man atrodo, kad ne tik aš kūriau savo namus, bet ir jie kūrė mane.

– Tačiau iš namų mėgstate pabėgti į gamtą, tiesa? Pa-

pasakokite apie savo darželį netoli miesto.

– Myliu Berlyną. Jis daugiaveidis, greitai besikeičiantis...

Man reikia didmiesčio. Tačiau mėgstu užmiršti šurmulį, judėjimą, turistus. Mano oazė – mažytis daržas ir gėlynas miške prie ežero, šalia mūsų vasarnamio užmiestyje. Inter-

netas neveikia, mobilusis ryšys labai prastas. „Digital detox“

– garantuotas. Ideali vieta, kur atsipalaiduoju, pasisemiu

įkvėpimo, pasikraunu energijos. Kelerius metus ten auginu

daržoves, gėles. Mėgstu kapstytis žemėje, stebėti paukščius,

išeiti ilgesniems pasivaikščiojimams į mišką, užsimiršti. Ramybė, miško kvapas, daugybė žalios atspalvių, rytais garuojantis ežeras, hamakas... Po tokio pabėgimo gera vėl sugrįžti į miestą.a vėl sugrįžti į miestą.

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

KASDIEN VIS KITAS NUOTYKIS Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Darbas man lyg nuotykis: niekada nežinau, kokias duris rytoj praversiu, kokius žmones sutiksiu. Smalsumas, azartas ir noras pirmauti – svarbiausios mūsų darbe būtinos savybės“, – šypsosi nekilnojamojo turto ekspertė, „Capital Home“ partnerė ir vadovė RASA MITKIENĖ.

– Rasa, papasakokite, kaip planuojate savo dienotvarkę?

Kaip dėliojatės prioritetus?

– Savo darbo dieną pradedu, kai visi dar miega! Tas

nuostabus tylos metas, kai ramiai susidėlioju dienos darbus,

atsiveria visos, net ir pačių prabangiausių Vilniaus butų ir namų, durys?

– Mėgstu taip juokauti, nes tai – tiesa! Kiekvieną rytą

atsakau į skubius laiškus, paruošiu svarbius dokumentus...

pradedu su nekantrumu ir smalsumu: kas manęs laukia

kyklą ir darželį, pradėti darbus. Jau nuo 8 val. ryto susitin-

duris šiandien praversiu? Pirmiausia man smalsu. Tai lyg

O tada galiu ramiai ir neskubėdama, nuvežusi vaikus į mo-

ku su pardavėjais, pirkėjais, aprodau būstus, vyksta derybos. Mano dienotvarkė – atsakingai sudėliota. Bet kokiam su-

sitikimui skiriu tik valandą ir ne daugiau. Visi klientai be galo įdomūs, charizmatiški ir draugiški, tačiau negaliu sau

leisti užsiplepėti – nepadaryčiau nė pusės savo dienos darbų. Labai vertinu gyvą bendravimą, mėgstu susitikti prie

kavos puodelio, man įdomu pažinti žmones, išgirsti tikruosius jų tikslus ir lūkesčius.

120

– Kažkada juokavote, jog mylite savo darbą, nes jums

LAMŲ SLĖNIS

šiandien? Ką šiandien sutiksiu, pamatysiu? Kieno namų kasdieninis nuotykis. Vos pamačius namą ar pakėlus akis į

ketinamo apžiūrėti buto langus, mano galvoje įsijungia fantazija: įsivaizduoju žmones, kurie ten gyvena, matau jų buitį, mintyse nusipiešiu interjerą... Kiekvienas namas ar

butas – tai atskira istorija, novelė, turinti aiškią pradžią ir pabaigą. Tikiu, jog žmogui ar šeimai persikėlus gyventi į

naują būstą, prasideda visiškai nauja jų gyvenimo istorija. Neseniai ir mudu su vyru pardavėme namą užmiestyje ir

LAMŲ SLĖNIS

121

įsigijome butą Vilniaus centre. Laukiame, kol meistrai užbaigs jį remontuoti. Visa širdimi jaučiu: persikėlus į naują butą prasidės nauja mūsų šeimos istorija. – Kokie būstai jus žavi labiausiai?

– Iš tiesų esu tiek visko mačiusi, kad sunku prisiminti

ir suskaičiuoti, – nuo senų Vilniaus Šnipiškių, Žvėryno medinių trobelių iki itin skoningų, prabangių erdvių, autentiškos architektūros dvarų ir bažnyčių! Vis dėlto, kalbant visai atvirai, nėra buvę namų, kurie būtų mane kažkaip

ypatingai nustebinę. Tiesa, bažnyčia, kurią kartą reikėjo

įvertinti, išties paliko didžiulį įspūdį. Aš mėgaujuosi bendraudama, patardama ar padėdama priimti tinkamus su nekilnojamuoju turtu susijusius sprendimus. Juk visiems be

išimčių anksčiau ar vėliau sukirba mintis – keisti, pirkti, parduoti ar nuomoti savo nekilnojamąjį turtą? Ir kodėl gi ne? Visiems bent kelis kartus per gyvenimą rekomenduoju išdrįsti pakeisti būstą. Viskas gyvenime keičiasi: mūsų šeimyninė padėtis, finansinės galimybės, poreikiai, – todėl natūralu, kad norisi pakeisti ir būstą.

– Kokios jūsų asmeninės ir profesinės savybės padeda

šioje srityje siekti geriausių rezultatų? Kokių savybių reikia norint tapti geru nekilnojamojo turto ekspertu?

– Man asmeniškai labiausiai padeda smalsumas, azartas

ir noras pirmauti. Tačiau žmonės labai skirtingi. Jau nuo seno bandoma skirstyti žmones pagal asmenybės tipus, dar

Jungas atskyrė du iš esmės priešingus tipus – intravertus ir

ekstravertus. Vieni ramūs, labiau linkę išklausyti, kiti – dominuojantys, veržlūs ir energingi. Tad skirtingi ir pirkėjai

bei pardavėjai, tačiau kiekvienas, manau, pagal save ir spe-

cialistą pasirenka. Norint, kad viskas vyktų sklandžiai, biolaukai tikrai turi sutapti. (Šypsosi.) Šiame darbe be galo

svarbus punktualumas, konkretumas, atidumas dokumen-

tams ir detalėms, gebėjimas ne tik klausyti, bet ir išgirsti, ko iš tiesų žmogui reikia. Mūsų sritis skirta stipriems, am-

bicingiems, tiems, kurie save realizuoti gali ir bet kurioje kitoje srityje. Nekilnojamojo turto eksperto profesija – tai galimybė gyventi jaučiant miesto ritmą.

122

LAMŲ SLĖNIS

– Kokių karjeros ambicijų ir tikslų turite?

– Nuolat mokausi. Man nepaprastai svarbu tobulėti ‒

ne tik kaip savo srities ekspertei, bet ir kaip asmenybei, ‒

gilinti savo žinias, plėsti pažinčių ir klientų ratą ne tik Lie-

tuvoje, bet ir už jos ribų. Man patinka kiekvieną dieną kelti sau vis naujus ir naujus iššūkius. Vos pradėjusi karjerą NT

srityje, žinojau, kad vieną dieną pardavinėsiu išskirtinius butus Vilniaus senamiestyje, apie kurių pardavimą niekur

neskelbiama, padėsiu jaunoms šeimoms rasti svajonių namus. Juk kaip gera matyti spindinčias, dėkingumo kupinas klientų akis! Dabar man svarbiausia – išlaikyti darnų, motyvuotą, susitelkusį, bendro tikslo siekiantį kolektyvą.

– Suvaldyti ir motyvuoti darbuotojus yra didžiulis me-

nas. Kaip juos motyvuojate siekti bendro tikslo?

– Mano kasdienė užduotis – kad biure kiekvienas dar-

buotojas jaustųsi gerai, kad jo akys degtų aistra ir noru

siekti geriausių rezultatų. Tačiau neišvengiamai visi mes

žmonės: su savo asmeninėmis problemomis, santykių kri-

zėmis ir vaikų ligomis, – natūralu, kad būna ir mažiau dar-

bingų dienų. Todėl esu tam, kad padėčiau: išklausyčiau, palaikyčiau, jei reikia, įkvėpčiau ir motyvuočiau.

– Drauge su vyru auginate du mažamečius sūnus. Ko-

kie jūsų asmeniniai pomėgiai, ką mėgstate veikti laisvu laiku su šeima?

– Didžiąją mano gyvenimo dalį sudaro pokalbiai ir min-

tys apie darbą. Jei keliaujant pasitaiko galimybė, būtinai aplankau interjero parodas, atostogaudama visada pasido-

miu šalies, kurioje lankomės, nekilnojamojo turto rinka. Man tai įdomu! Be to, džiaugiuosi, kad mano darbo pobūdis leidžia skirti laiko kelionėms. Dažnai keliaujame su

visa šeima, labai vertinu kartu praleistas akimirkas. Daug

dėmesio ir laiko reikalauja sūnūs – abu jie nenustygsta vie-

toje, yra labai energingi – tik spėk paskui juos bėgioti. ( Juokiasi.) Tačiau, kad ir kur bekeliautume, po kelių dienų

aš jau nekantrauju kuo greičiau grįžti namo – man gyvybiškai būtina jausti Vilnių ir kuo miestas gyvena.

LAMŲ SLĖNIS

123

– Rasa, ar jums patinka varžytis?

– Manau, kad visose profesinėse srityse konkurencija

tik skatina tobulėti ir siekti vis geresnių ir geresnių rezul-

tatų. Savo vertę šioje srityje puikiai žinau ir savimi pasitikiu, nes galiu užtikrinti, kad viskas bus padaryta taip, kaip rei-

kia. Seku savo rodiklius ir žinau, kaip galiu juos pagerinti

į nieką kitą nesilygiuodama. Vis dėlto man įdomu pasikal-

bėti su kitais stipriais šios srities ekspertais apie nekilnojamojo turto naujienas, pasidalyti patirtimi ar pasidžiaugti pasiekimais.

– Kokių esminių darbo principų pati visada laikotės?

– Nesivaikau momentinės sėkmės ir visada stengiuosi

būti sau sąžininga. Jei matau, kad būstas pirkėjui netinkamas, visada jam tai pasakau tiesiai. Mažai patirties turin-

tiems, tačiau emocionaliems ir greitai susižavintiems kli-

entams visada patariu prieš priimant sprendimą gerai pagalvoti. Žinoma, sprendimus priima patys žmonės. Jie labai

skirtingi, todėl ir jų prioritetai, poreikiai skiriasi. Tikiu, kad

sąžiningus ir garbingus žmones lydi sėkmė. Tik tinkamai

sudėliotos smulkmenos garantuoja geriausią rezultatą ‒ pavyzdžiui, mes griežtai draudžiame merginoms su klien-

tais flirtuoti. Nes ten, kur dideli pinigai, vietos meiliems pasišnekučiavimams nėra.

– Ir vis tik, kodėl verta savo būsto pardavimą patikėti

nekilnojamojo turto ekspertui, o ne imtis to pačiam?

– Aš visada sakau, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą.

Pardavimai ir derybos – tikrai ne kiekvienam. Tam reikia

ir žinių, ir įgūdžių. Vis dėlto jei žmogus turi laiko ir galimybių žaisti pardavimo procesą ir yra pasirengęs galimiems

finansiniams nuostoliams, jam tikrai nereikia NT eksperto. Maža klaida, pavyzdžiui, netinkama ar ne laiku ištarta frazė, gali kainuoti dešimtis tūkstančių. Visada klientų klau-

siu: norite parduoti ar pardavinėti? Jei parduoti, aš jūsų

paslaugoms! Jei pardavinėti, bandykite, žaiskite – rinka labai karšta, todėl tikrai bus įdomu! Tik, žinoma, tai kainuos labai daug lėšų ir laiko.

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

ANIMACIJOS PAVASARIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Animacijos: asmeninis archyvas Dar šiek tiek ir kino ekranuose pasirodys išglostytas, iščiupinėtas, daug kartų pergalvotas ir perdėliotas režisieriaus IGNO MEILŪNO lėlinės animacijos filmas „Matilda“. Dviračių meistras, barmenas, garso dizaino ir vaizdo projekcijų kūrėjas, 3 D grafikos modeliuotojas, animacijos režisierius sako visada dirbantis tik tuos darbus, kurie jam įdomūs. O kai pasidaro neįdomu, jis drąsiai keičia kryptį.

– Menininkas-technikas. Ar šios, rodos, tokios skirtin-

šimtai kelių išspręsti matematikos uždavinį ir tai irgi – sa-

– Mano mama – menotyrininkė, o tėtis – inžinierius.

biškumo stokojantį technologijų specialistą pakeis robotas.

gos sritys tavo viduje nesipyksta?

Meno mūsų namuose buvo daug. Mama, matyt, pastebė-

jusi gabumus, norėjo mane matyti besimokantį M. K. Čiur-

votiška kūrybinė užduotis. Neabejoju, ateis laikas, kai kūry-

– Pastaruoju metu apie kūrybiškumą labai daug kalba-

lionio menų gimnazijoje. Bet mintis, kad kasdien teks va-

ma. Kaip jį savyje sužadinti?

puikią kompaniją, kurios niekaip nenorėjau keisti į keliones

neskubėjau pakeisti jo nauju. Atvirkščiai, paslėpiau ir kom-

ji mokslai, taigi nėriau į juos. Visą laiką taip ir laviravau.

mo nuobodulį. Po trijų dienų vaizduotė atgijo kaip pabudu-

žinėti iš Šeškinės į Antakalnį, kėlė siaubą – kieme turėjau troleibusu. Grojau gitara ir trombonu, bet sekėsi ir tikslieSunku nebuvo – tikslieji mokslai ir meninė kūryba yra pa-

našūs, juose ir šiandien taikau beveik tuos pačius principus. Parašyti gero scenarijaus, o tai juk yra kūrybinė užduotis, be geležinės logikos neišeis. Paradoksalu, bet sąlygomis

apkrauta vaizduotė veikia žymiai lakiau. Loginė sistema yra daugelio mano darbų pamatas. Stengiuosi, kad viskas

filme būtų tarpusavyje susiję iki smulkiausių detalių. Yra

– Kažkada, kai sudužo mano mobiliojo telefono ekranas,

piuterį, ir knygas. Testavau, kiek laiko tversiu nieko neveiki-

si iš žiemos miego. Nebejaučiau jokio nuobodulio, tik šviežių idėjų ir minčių srautą. Kai reikia greitai išspręsti kūrybinę užduotį, užsidarau pusvalandžiui karštame duše. Uždara er-

dvė ir garai veiksmingai žadina vaizduotę. Kiekvienas filmas

man tarsi primena dėlionę ‒ renku jį iš gabalėlių, kol pra-

deda veikti, tampa visuma, kol po ilgo darbo proceso pavyksta sudėlioti sklandžiai veikiančią sistemą. Kai dėlionė

LAMŲ SLĖNIS

127

tvarkingai sugula mano galvoje, jaučiu didelį intelektinį pasitenkinimą, tai man yra didžiausias kūrybos variklis.

– Birželio pradžioje tave bus galima sutikti Anykščiuo-

se, kur vyks skaitymo festivalis „Nuotykiai tęsiasi“, rengsi ten kūrybines dirbtuves. Ar knygos ir skaitymas skatina kūrybiškumą?

– Literatūra yra įkvėpimas daugeliui meno šakų. Geros

idėjos nevalingai atgimsta kita forma. Kūrybinėse dirbtu-

vėse dalinsiuosi filmo „Matilda“ gamybos užkulisiais. Šis

animacinis filmas yra čekų rašytojo Milošo Macoureko pasakos ekranizacija. „Mergaitė su atsargine galva“ mane pribloškė kuriozinėmis situacijomis, perskaičius tuoj pat įsiplieskė animacinio filmo vizija.

– Studijavai informacines technologijas. Vargu, ar tuo-

met į jas žiūrėjai kaip į kūrybą?..

– Per savo gyvenimą pakeičiau daug profesijų – buvau

dviračių meistras, maišiau kokteilius, dirbau teatre. Dirb-

davau tol, kol man tai teikdavo džiaugsmo. Dviračių dirbtuvės buvo vienas įdomesnių etapų – iš detalių rinkdavau

senovinius sportinius dviračius, perdarinėdavau juos specialiai pagal užsakiusio žmogaus ūgį ir norus. Dariau tai prieš

gerus devynerius metus, tada, kai fiksuotos pavaros mada

tik atėjo į Lietuvą. Viskas baigėsi tuomet, kai pomėgis pra-

dėjo virsti verslu. Užsakymų daugėjo, o aš nemokėjau atsi-

sakyti. Vieną dieną supratau ‒ gana. Nes tame, ką dariau, kūrybos nebeliko, aš tiesiog taisiau dviračius. Arba reikėjo

atidaryti dviračių dirbtuves ir pasisamdyti vadybininkus, arba baigti. Iš likusių detalių surinkau tris dviračius, padėjau juos į rūsį ir viskas.

Dar Oskaro Koršunovo spektakliams kūriau garso di-

zainą ir vaizdo projekcijas. Buvo nepaprastai įdomu. Nau-

ji iššūkiai, puiki bendradarbių komanda ir nuolatinės gastrolės. Tačiau po poros metų kūrybą ir iššūkius nusodina teatre neišvengiama kartotė. – Ką darei tuomet?

– Dar studijuodamas universitete pradėjau dirbti kom-

128

LAMŲ SLĖNIS

129

Mr Night Has A Day Off

130

LAMŲ SLĖNIS

131

piuterinių žaidimų kompanijoje 3D modeliuotoju. Ieškojau praktikos, o priėmė į darbą. Toje kompanijoje pirmą kartą susipažinau su animacija. Nors neturėjau patirties, nuolat

prašydavau animacijos užduočių. Tie pirmieji bandymai

buvo be galo įtraukiantys. Laikas tirpdavo, vieną dieną at-

sipeikėjau po darbo dienos supratęs, kad pamiršau papie-

tauti. Tada ir atėjo mintis – tai svajonių profesija. Studija-

vau dieninėse studijose, todėl tame darbe ilgai neišsilaikiau,

tačiau sėkla buvo pasėta. Dygti ji ėmė, kai dirbau teatre, – tuomet pradėjau animacijos mokytis savarankiškai. Nebu-

vo sunku – animacijos menas yra gana atviras. Esama daug

pamokų, neslepiama, kaip sukurti žinomi animaciniai filmai. Animatorių bendruomenė internete naujokams padeda.

Buvau labai užsidegęs. Laisvadieniais keldavausi su ža-

dintuvu ir visas jėgas atiduodavau animacijos knygoms ir

užduotims, kurias pats sau išsikeldavau. Po pusantrų metų

jau dirbau animacijos studijoje ir pradėjau pats kurti filmus. – Žinia apie tave pasklido po MC Mesijaus vaizdo kli-

po „Nelieskit mėlynojo gaublio“...

– Kūrėme jį užsikasę šiukšlėse, bet darbas teikė daug

džiaugsmo, tiesiog linksminomės. Žygimantas Kudirka

pasistengė, kad klipas išplistų. Socialiniuose tinkluose paviešintas repas apie ekologines problemas sulaukė tarp-

tautinio dėmesio, savo darbą pristatėme Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje. Po jo visi, kurie buvome

bedarbiai, gavome darbo pasiūlymus iš animacijos studi-

jų arba reklamos agentūrų. Festivalis man atvėrė akis, supratau, kad noriu kurti filmus.

– Animacija šiuo metu išgyvena pakilimą. Žengi su

mada?

– Pasaulyje tai vyksta daug seniau ir, neabejoju, yra labai

susiję su besivystančiomis technologijomis. Tai, ką anksčiau

kurdavo visa studija, šiandien gali atlikti vienas universiteto nebaigęs žmogus. Visa tai, žinoma, reikalauja be galo

daug laiko ir jėgų, bet techninės galimybės atriša rankas, atsiranda daugiau erdvės saviraiškai ir stiliaus įvairovei.

Lietuvos animacija išgyvena pavasarį. Animacijos reži-

132

LAMŲ SLĖNIS

sieriai atranda savitą stilių, keliauja po festivalius, grįžta kupini įkvėpimo ir kuria toliau. – Kas tave animacijoje žavi?

– Iššūkiai. Neretai vieno trumpo kadro realizavimas

trunka visą savaitę. Su kolegomis juokaujame, kad ani-

macijos kūrimas yra lengva sadomazochizmo forma. Neapsakomas jausmas yra baigti filmo sceną ir matyti, kaip ji, sukurta vaizduotėje, materializuojasi.

Mėgstu istorijas, kurioms tinka animacinė ar stilizuo-

ta forma. Galvoju, kada nors pamėginsiu režisuoti vaidybinį filmą, bet kol kas prisibijau – principai, kurių mane

išmokė animacija, vaidybiniam kinui netiktų. Kurdamas animacinio personažo charakterį, apgalvoji kiekvieną jo piršto judesį, suplanuoji kiekvieną akies mirksnį. Labai įžeisčiau aktorių, pradėjęs taip jį režisuoti. Be to, siaubą kelia vaidybinio kino gamybos greičiai.

„Matilda“ galvoje gimė prieš daugiau nei trejus metus.

Dažnai pagalvoju, kad tuo metu mano dukros net nebuvo pilve, o dabar ji gali įgarsinti kurį nors iš filmo perso-

nažų – Mortai jau dveji su puse. Ji ir sesę turi – Elenai penki mėnesiai.

Kai turi vaikų, supranti, kad tą patį darbą gali padary-

ti daug greičiau, mintys tampa koncentruotos. Dvylikos valandų darbą dabar atlieki per tiek laiko, kiek veikia vaikų darželis.

Dukros yra mano poilsis. Kai Morta pradėjo vaikščioti,

staiga supratau: turiu visur būti su ja, kad ji jaustųsi saugi. Pajutau, kad tai buvo pirmi tikri kartai, kai smegenys vi-

siškai atsijungdavo nuo darbo ir pailsėdavo. Vaikai padeda išlaikyti darbo balansą.

– Ką veikia tavo gyvenimo draugė, Mortos ir Elenos

mama Laura?

– Šiuo metu didžiąją laiko dalį ji praleidžia su dukromis.

Laura labai prisidėjo prie visų mano kurtų filmų. Filme „Miškas“ ji sužibėjo kino dailininkės amplua, „Mr. Night Has a Day Off“ sukūrė vaidmenį, kruopščiai skaitė metus perrašinėjamo „Matilda“ scenarijaus versijas. Kuriant filmus

stengiuosi komandą motyvuoti, niekada nerodau abejonių LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

ar palūžimų. O jų tikrai būna. Vienintelis mano ramstis sunkiomis filmavimo akimirkomis yra Laura. Be jos palaikymo vargu ar būčiau pabaigęs pirmąjį savo filmą.

Susipažinome darbe, susituokti vis nerandame laiko,

bet abu juokaujame, kad mūsų santuoka buvo mūsų ke-

lionės. Prieš atsirandant Mortai, buvome metę visus darbus ir keliavome po Pietryčių Aziją. Praklaidžioję septy-

nis mėnesius, pasiekėme Papua salą. Atrodė, pasiekėme

pasaulio kraštą. Matėme ir šokančius rojaus paukščius, ir ginkluotos armijos konfliktus su vietiniais papuasais. Po

šių išgyvenimų supratau, koks man brangus yra Vilnius. Buvome be proto pasiilgę gaivaus rudens oro, pastelinių

Neringos spalvų. Grįžę visą žiemą praleidome Juodkrantėje. Ir dabar stengiamės neužsisėdėti, visi kartu keliauja-

me, kai tik atsiranda proga. Su Morta buvome Kuboje, neseniai visi keturi grįžome iš Portugalijos. Mūsų nuoty-

kiai dabar – lėtesni, bet tuo ir žavūs. Kai keliauji lėtai, geriau pažįsti šalį ir jos kultūrą.

– Namuose vis dar brazdini gitara, ar kada grįši prie

muzikos?

– Kurdamas savo pirmąjį filmą „Miškas“ supratau, jog

filmas užima visą mano kūrybinę erdvę, taigi turiu rinktis

– filmas arba grupė. Būtų neteisinga reikalauti, kad grupės nariai lauktų, kol padarysi filmą ir vėl galėsi grįžti. Gal ka-

da nors, kai išmoksiu kurti filmus juose savęs palikdamas

mažiau. Kol kas groju gitara namuose – vaikams ir Laurai.

136

LAMŲ SLĖNIS

137

VIZUALIEJI SCENARIJAI

ELEGANTIŠKA IT JŪRA Tekstas: Lukas Svirplys | Nuotraukos: Jevgenija Žukova Pabodo medumi išteptos meilės istorijos su „ilgai ir laimingai“?

Toliau nebus zefyriukų ar kitų saldžių skanėstų. Tai kitokia ves-

tuvių istorija. Tačiau niekas iki šiol nežino, kur ir kaip šiandien šios istorijos herojai su savo ego karūnomis gyvena.

Kaip ir visada, viskas prasideda nuo šviesos, nuo to žaibo, ku-

ris du jaunus kūnus perskrodžia kiaurai ir pasodina meilės šaknis. Nežinau, kiek patys prisimenate savo lengvabūdiškas, vėjavai-

kiškas meilės istorijas, kuriose šalia esantis žmogus atrodo it geriausia per gyvenimą gauta dovana. Per audringą jausmų miglą matosi tik siluetas, todėl pastebėti aštresnių kampų beveik neįmanoma. Bet viskas tęsiasi. O toliau – vestuvės!

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

Modelis: Laura Aleks Suknelė: „Más 924“ Gėlės: „Heygen“ Maistas: „Vyrai virtuvėje“ Staltiesė, žvakės, žvakidės: „OVO Things“ Keramika: „DiDeco“ LAMŲ SLĖNIS 141 Studija: „Brazzi“

Pabodo medumi išteptos meilės istorijos su „ilgai ir laimingai“?

Toliau nebus zefyriukų ar kitų saldžių skanėstų. Tai kitokia ves-

tuvių istorija. Tačiau niekas iki šiol nežino, kur ir kaip šiandien šios istorijos herojai su savo ego karūnomis gyvena.

Kaip ir visada, viskas prasideda nuo šviesos, nuo to žaibo, ku-

ris du jaunus kūnus perskrodžia kiaurai ir pasodina meilės šaknis. Nežinau, kiek patys prisimenate savo lengvabūdiškas, vėjavai-

Jai skruostu nenuslinko nė viena ašara. Pasičiupusi fotografą,

kartu su skumbrėmis, dumbliais ir kitais taip trokštais atributais, vilkėdama šventinę suknelę, pati sumainė žiedus su savo ego. Kažin, kas tą dieną laimėjo ar pralaimėjo...

142

LAMŲ SLĖNIS

143

MADA

ARČIAU ESMĖS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Portretas: Aistė Kirsnytė Mados fotosesija: Monika Penkutė Ne vienerius metus mados pasaulyje besisukanti dizainerė INGRIDA ŽITKUVIENĖ išgyvena naują gyvenimo bei

kūrybos etapą ir pristato ne tik laisvą ir visai kitokią nei iki šiol pavasario kolekciją, bet ir naują prekės ženklą „Agnietė“. Šiandien moteris daugiausiai jėgų skiria tikrumui ir atvirumui, kurie kiekvieną jos dieną vis labiau priartina prie esmės.

– Rasa, papasakokite, kaip planuojate savo dienotvar-

kę? Kaip dėliojatės prioritetus?

– Savo darbo dieną pradedu, kai visi dar miega! Tas

nuostabus tylos metas, kai ramiai susidėlioju dienos dar-

atsiveria visos, net ir pačių prabangiausių Vilniaus butų ir namų, durys?

– Mėgstu taip juokauti, nes tai – tiesa! Kiekvieną rytą

bus, atsakau į skubius laiškus, paruošiu svarbius dokumen-

pradedu su nekantrumu ir smalsumu: kas manęs laukia

į mokyklą ir darželį, pradėti darbus. Jau nuo 8 val. ryto

duris šiandien praversiu? Pirmiausia man smalsu. Tai lyg

tus... O tada galiu ramiai ir neskubėdama, nuvežusi vaikus susitinku su pardavėjais, pirkėjais, aprodau būstus, vyksta

derybos. Mano dienotvarkė – atsakingai sudėliota. Bet kokiam susitikimui skiriu tik valandą ir ne daugiau. Visi klientai be galo įdomūs, charizmatiški ir draugiški, tačiau

negaliu sau leisti užsiplepėti – nepadaryčiau nė pusės savo

dienos darbų. Labai vertinu gyvą bendravimą, mėgstu su-

sitikti prie kavos puodelio, man įdomu pažinti žmones, išgirsti tikruosius jų tikslus ir lūkesčius.

144

– Kažkada juokavote, jog mylite savo darbą, nes jums

LAMŲ SLĖNIS

šiandien? Ką šiandien sutiksiu, pamatysiu? Kieno namų

kasdieninis nuotykis. Vos pamačius namą ar pakėlus akis

į ketinamo apžiūrėti buto langus, mano galvoje įsijungia fantazija: įsivaizduoju žmones, kurie ten gyvena, matau jų buitį, mintyse nusipiešiu interjerą... Kiekvienas namas ar butas – tai atskira istorija, novelė, turinti aiškią pradžią ir

pabaigą. Tikiu, jog žmogui ar šeimai persikėlus gyventi į

naują būstą, prasideda visiškai nauja jų gyvenimo istorija. Neseniai ir mudu su vyru pardavėme namą užmiestyje ir

LAMŲ SLĖNIS

145

įsigijome butą Vilniaus centre. Laukiame, kol meistrai už-

baigs jį remontuoti. Visa širdimi jaučiu: persikėlus į naują

– Nuolat mokausi. Man nepaprastai svarbu tobulėti ‒ ne

butą prasidės nauja mūsų šeimos istorija.

tik kaip savo srities ekspertei, bet ir kaip asmenybei, ‒ gi-

– Kokie būstai jus žavi labiausiai?

voje, bet ir už jos ribų. Man patinka kiekvieną dieną kelti

– Iš tiesų esu tiek visko mačiusi, kad sunku prisiminti ir

suskaičiuoti, – nuo senų Vilniaus Šnipiškių, Žvėryno medinių

trobelių iki itin skoningų, prabangių erdvių, autentiškos ar-

chitektūros dvarų ir bažnyčių! Vis dėlto, kalbant visai atvirai, nėra buvę namų, kurie būtų mane kažkaip ypatingai nustebinę. Tiesa, bažnyčia, kurią kartą reikėjo įvertinti, išties paliko

didžiulį įspūdį. Aš mėgaujuosi bendraudama, patardama ar padėdama priimti tinkamus su nekilnojamuoju turtu susiju-

sius sprendimus. Juk visiems be išimčių anksčiau ar vėliau

linti savo žinias, plėsti pažinčių ir klientų ratą ne tik Lietu-

sau vis naujus ir naujus iššūkius. Vos pradėjusi karjerą NT

srityje, žinojau, kad vieną dieną pardavinėsiu išskirtinius butus Vilniaus senamiestyje, apie kurių pardavimą niekur

– Suvaldyti ir motyvuoti darbuotojus yra didžiulis me-

sukirba mintis – keisti, pirkti, parduoti ar nuomoti savo ne-

nas. Kaip juos motyvuojate siekti bendro tikslo?

per gyvenimą rekomenduoju išdrįsti pakeisti būstą. Viskas

buotojas jaustųsi gerai, kad jo akys degtų aistra ir noru

mybės, poreikiai, – todėl natūralu, kad norisi pakeisti ir būstą.

žmonės: su savo asmeninėmis problemomis, santykių kri-

kilnojamąjį turtą? Ir kodėl gi ne? Visiems bent kelis kartus gyvenime keičiasi: mūsų šeimyninė padėtis, finansinės gali-

– Kokios jūsų asmeninės ir profesinės savybės padeda

šioje srityje siekti geriausių rezultatų? Kokių savybių reikia norint tapti geru nekilnojamojo turto ekspertu?

– Man asmeniškai labiausiai padeda smalsumas, azar-

– Mano kasdienė užduotis – kad biure kiekvienas dar-

siekti geriausių rezultatų. Tačiau neišvengiamai visi mes zėmis ir vaikų ligomis, – natūralu, kad būna ir mažiau

darbingų dienų. Todėl esu tam, kad padėčiau: išklausyčiau, palaikyčiau, jei reikia, įkvėpčiau ir motyvuočiau.

– Drauge su vyru auginate du mažamečius sūnus. Ko-

tas ir noras pirmauti. Tačiau žmonės labai skirtingi. Jau

kie jūsų asmeniniai pomėgiai, ką mėgstate veikti laisvu

pus, dar Jungas atskyrė du iš esmės priešingus tipus – in-

– Didžiąją mano gyvenimo dalį sudaro pokalbiai ir

nuo seno bandoma skirstyti žmones pagal asmenybės ti-

laiku su šeima?

travertus ir ekstravertus. Vieni ramūs, labiau linkę išklau-

mintys apie darbą. Jei keliaujant pasitaiko galimybė, bū-

tingi ir pirkėjai bei pardavėjai, tačiau kiekvienas, manau,

pasidomiu šalies, kurioje lankomės, nekilnojamojo turto

syti, kiti – dominuojantys, veržlūs ir energingi. Tad skir-

pagal save ir specialistą pasirenka. Norint, kad viskas vyk-

tų sklandžiai, biolaukai tikrai turi sutapti. (Šypsosi.) Šiame darbe be galo svarbus punktualumas, konkretumas, atidu-

mas dokumentams ir detalėms, gebėjimas ne tik klausyti, bet ir išgirsti, ko iš tiesų žmogui reikia. Mūsų sritis skirta stipriems, ambicingiems, tiems, kurie save realizuoti gali

ir bet kurioje kitoje srityje. Nekilnojamojo turto eksperto profesija – tai galimybė gyventi jaučiant miesto ritmą.

146

– Kokių karjeros ambicijų ir tikslų turite?

LAMŲ SLĖNIS

tinai aplankau interjero parodas, atostogaudama visada rinka. Man tai įdomu! Be to, džiaugiuosi, kad mano dar-

bo pobūdis leidžia skirti laiko kelionėms. Dažnai keliau-

jame su visa šeima, labai vertinu kartu praleistas akimirkas. Daug dėmesio ir laiko reikalauja sūnūs – abu jie nenustygsta vietoje, yra labai energingi – tik spėk paskui juos bėgio-

ti. ( Juokiasi.) Tačiau, kad ir kur bekeliautume, po kelių dienų aš jau nekantrauju kuo greičiau grįžti namo – man gyvybiškai būtina jausti Vilnių ir kuo miestas gyvena.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

– Rasa, ar jums patinka varžytis?

– Manau, kad visose profesinėse srityse konkurencija

tik skatina tobulėti ir siekti vis geresnių ir geresnių rezul-

tatų. Savo vertę šioje srityje puikiai žinau ir savimi pasiti-

kiu, nes galiu užtikrinti, kad viskas bus padaryta taip, kaip reikia. Seku savo rodiklius ir žinau, kaip galiu juos page-

rinti į nieką kitą nesilygiuodama. Vis dėlto man įdomu pasikalbėti su kitais stipriais šios srities ekspertais apie

nekilnojamojo turto naujienas, pasidalyti patirtimi ar pasidžiaugti pasiekimais.

– Kokių esminių darbo principų pati visada laikotės?

– Nesivaikau momentinės sėkmės ir visada stengiuosi

būti sau sąžininga. Jei matau, kad būstas pirkėjui netinka-

mas, visada jam tai pasakau tiesiai. Mažai patirties turintiems, tačiau emocionaliems ir greitai susižavintiems klientams visada patariu prieš priimant sprendimą gerai pagalvoti. Žinoma, sprendimus priima patys žmonės. Jie

labai skirtingi, todėl ir jų prioritetai, poreikiai skiriasi. Tikiu, kad sąžiningus ir garbingus žmones lydi sėkmė. Tik

tinkamai sudėliotos smulkmenos garantuoja geriausią re-

zultatą ‒ pavyzdžiui, mes griežtai draudžiame merginoms

su klientais flirtuoti. Nes ten, kur dideli pinigai, vietos meiliems pasišnekučiavimams nėra.

– Ir vis tik, kodėl verta savo būsto pardavimą patikėti

nekilnojamojo turto ekspertui, o ne imtis to pačiam?

– Aš visada sakau, kad kiekvienas turi dirbti savo dar-

bą. Pardavimai ir derybos – tikrai ne kiekvienam. Tam

reikia ir žinių, ir įgūdžių. Vis dėlto jei žmogus turi laiko

ir galimybių žaisti pardavimo procesą ir yra pasirengęs galimiems finansiniams nuostoliams, jam tikrai nereikia NT eksperto. Maža klaida, pavyzdžiui, netinkama ar ne

laiku ištarta frazė, gali kainuoti dešimtis tūkstančių. Visada klientų klausiu: norite parduoti ar pardavinėti? Jei par-

duoti, aš jūsų paslaugoms! Jei pardavinėti, bandykite, žaiskite – rinka labai karšta, todėl tikrai bus įdomu! Tik, žinoma, tai kainuos labai daug laiko.

150

LAMŲ SLĖNIS

151

SVAJONIŲ PIRKINIŲ KREPŠELIS | DIZAINO IKONOS

Amerikietiškas gražuolis „Eames Lounge Chair“ – tai visame pasaulyje dievinamas dizaino perliukas. Dar 1956 metais dviejų dizainerių Charleso ir Ray Eamesų, vyro ir žmonos, amerikiečių kompanijai „Herman Miller“ sukurtas krėslas – nesenstanti ir kasmet tik dar daugiau vertės ir gylio įgaunanti, vis labiau mylima ir vertinama baldų dizaino klasika. Pasakojama, kad pagrindiniu šios kėdės įkvėpimo šaltiniu tapo klasikinė XIX a. ne vieną Londono džentelmenų klubą puošusi „English Club Chair“ kėdė. Pats Charlesas pasakoja norėjęs sukurti modernesnę ir subtilesnę šio baldo versiją. Vos po pirmojo viešo pasirodymo „NBC“ televizijoje „Eames“ krėslas tapo tikrų tikriausia amerikietiško dizaino ikona ir universaliai atpažįstama forma. Šiandien žymusis krėslas eksponuojamas Niujorko modernaus meno muziejuje.

Reveransas funkcionalumui Šis žavingasis dizaino perliukas laikomas vienu svarbiausių per visą XX a. sukurtų kavos staliukų, nuo 1977 metų jis eksponuojamas Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje. „E1027“ – tai 1927 metais airių dizainerės Eileenos Gray sukurtas modernusis šedevras. Baldo pavadinime užkoduota jo istorija: „E“ reiškia Eileen, „10“ – dešimtoji anglų abėcėlės raidė, reiškianti prie dizaino kūrimo prisidėjusio Jeano Badovici pirmąją vardo, „2“ – pavardės raidę, o po „7“ slepiasi pirmoji pačios dizainerės pavardės raidė. Kurdama šį stalelį Gray daug galvojo apie funkcionalumą – stalelio aukštis gali būti lengvai reguliuojamas pritaikant jį bet kokiems poreikiams. Šis iš stiklo, plieno ir chromuotų detalių sukurtas gražuolis bėgant metams tapo ne vieną dešimtmetį atpažįstama autorės vizitine kortele.

152

LAMŲ SLĖNIS

Kėdė aukštuomenei 1929 metai žymiajam vokiečių kilmės amerikiečių dizaineriui Ludwigui Mies van der Rohe‘ui buvo nepaprasti. Būtent šiais metais jis Barselonoje vykusios tarptautinės parodos proga Vokietijos stendui sukūrė „Barcelona Chair“. Neilgai trukus šis krėslas tapo neatsiejamu dizainerio vardo palydovu. Nors daugelis bauhauzo stiliaus baldų kurti remiantis „paprasto vartotojo“ koncepcija, „Barcelona Chair“ yra išimtis – ji buvo kuriama ispanų aukštuomenei. Pats Ludwigas laikomas modernių baldų dizaino pionieriumi: subtilus išgrynintas stilius, aiškios linijos ir naudojamos medžiagos neleidžia jo supainioti su niekuo kitu.

Ideali pusiausvyra „Arco Floor Lamp“ – 1962 metais garsiųjų brolių Achille‘o ir Piero Giancomo Castiglioni italų dizaino namams „Flos“ sukurtas pastatomas šviestuvas. Istorija pasakoja, kad subtilusis toršeras buvo sukurtas mėginant išspręsti paprastą praktinę problemą ir atitikti du esminius reikalavimus: šviesa turėjo sklisti iš viršaus kaip pakabinamo šviestuvo, tačiau jos šaltinis turėjo būti ne tvirtinamas prie lubų. Taip gimė idealią pusiausvyrą sukuriantis ant elegantiškos plieninės arkos kybantis šviestuvas su grubiu marmuro padėklu. Sukurti „Arco“ brolius įkvėpė gatvių apšvietimas, tik dar kartą patvirtinęs dizainerių kūrybos principą, jog geras dizainas reikalauja stebėti. LAMŲ SLĖNIS

153

GROŽIO KOMPLIMENTAS

ŽMONĖS ATSITINKA GRAŽŪS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Kiekvienas turime savą grožio apibrėžimą. Vienam tai pirmojo įspūdžio žavesys, pokalbis, kitam – nenutrūkstantis jausmas. Trylika metų modeliu dirbusi JOVITA MISEVIČIŪTĖ, šiuo metu keramikos studentė, kalbėdama apie savo kūrybą ir grožį sako, kad žmonės, kaip ir daiktai, visai neturi būti gražūs – jie atsitinka gražūs.

154

LAMŲ SLĖNIS

155

Gražaus žmogaus idėja Kad ir koks jis būtų, svarbu, jog žmogus išliktų tikras,

natūralus. Jis gali būti gražus visoks: tiek liūdnas, tiek

linksmas, tačiau svarbu, kad jo emocijos būtų natūralios, atėjusios iš giliai. Kartais matai gražiai apsirengusią mer-

giną, bet jauti, kad ji nenatūrali. Ir tada visai nesvarbu, kokie gražūs jos drabužiai ar kaip ji pati save mato, – jei elgiasi nenatūraliai, visas grožis kaipmat subliūkšta. Svar-

bu mokėti save priimti tokį, koks esi. Apskritai manau, kad žmonės, kaip ir daiktai, neturi būti gražūs, – jie atsitinka gražūs.

Gražus yra ir gyvas žmogus. Tarkime, aš pati kartais

žiūriu į save veidrodyje ir būdama pavargusi sau būnu negraži. Tad gyvybingumas yra labai svarbus.

Santykis su grožiu skirtingais gyvenimo etapais Iš tikrųjų net ir paauglystėje nelabai orientavausi į gro-

žį, niekada nemėgau puoštis, būti dėmesio centre – kad ir

kaip keistai tai skambėtų, kadangi dirbant modelio darbą

to neišvengsi. Tačiau šį darbą dirbti pradėjau vos trylikos, todėl viskas vyko natūraliai, to nekvestionuojant. Subrendus

ir ypač dabar, atsitraukus nuo mados industrijos pasaulio, kadangi jau nebelaikau savęs modeliu, grožio industriją vertinu visiškai kitaip, ji man kelia labai daug klausimų.

Tačiau pažvelgus į tai, kokie modeliai buvo tada, kai aš

dirbau, ir dabar, – rinka pasikeitė gana kardinaliai. Dabar

matome daug netradicinių modelių, skiriasi ir jų kūno su-

dėjimai, o tai yra labai gerai. Juk visi žmonės skirtingi, todėl turėtų būti skirtingai ir vaizduojami. Modelio darbo patirtys Dirbdama modeliu irgi esu patyrusi tų nemalonių po-

kalbių ir viešų replikų ‒ visa laimė, jog jau nuo mažens mokėjau už save pakovoti. Prisimenu, šešiolikmetei man

156

LAMŲ SLĖNIS

užsakovas iš Milano pasakė, jog klientas mano, kad mano kojos yra per stambios. Aš atsisukau į jį, pažiūrėjau ir pasakiau: „Aš taip nemanau.“ ( Juokiasi.) Ir kažkaip nuo to laiko man daugiau jis nieko nebesakė. Tiems, kurie saky-

davo, reikdavo nubrėžti sveiko proto ribas ir už save pastovėti. Tiesa, paskutiniais modelio darbo metais teko padirbėti Londone ir man patiko, jog ten šiek tiek kitokie standartai. Kiekvienas mados miestas turi tam tikrus stan-

dartus, tarkime, Milane labiau mėgstami komercinio tipo

modeliai – įdegusi oda, į kastingą gali atvykti su makiažu, daugiau pasipuošusi. O Londone patiko tai, jog kastin-

guose klientams tikdavo ir mano tatuiruotės, ir šiek tiek susivėlę plaukai. Ten galėjau būti tokia, kokia noriu, ir vis tiek gauti gerų užsakymų.

Modelio darbo tikrai nesigailiu ir nesakau, kad veltui

praleidau 13 metų. Išmokau savarankiškumo, taip pat daug davė visos kelionės – nuo keturiolikos metų keliaudama visiškai viena, turėjau galimybę iš arti pamatyti skirtingų

kultūrų. Per keliones nori nenori į save kažką įsidedi, o vertindama tai iš dabartinės perspektyvos ir siedama su šian-

dienine savo veikla – keramika, džiaugiuosi, kad turėdama laisvo laiko mėgdavau lankytis parodose ir muziejuose. Jau-

čiu, jog šis nuo seniai išlikęs pomėgis man praverčia ir dabar. Užkulisiai Rodos, grožis mados pasaulyje turėtų būti kažkoks itin

kokybiškas, tačiau labai dažnai fotosesijose viskas daroma tokiomis priemonėmis, kurios nebūtinai įmanomos rea-

lybėje. Tarkime, kad tobulai kristų, drabužiai susegami iš

nugaros, ir panašiai. Pradėjus dirbti modeliu mano plaukai tikrai buvo labai stiprūs ir sveiki, o po kiek laiko labai nu-

silpo, nes tame darbe tavęs niekas nesaugo, tenka netgi

pasiginčyti su visažistais ir plaukų stilistais, jog esi žmogus, o ne lėlė, su kuria galima elgtis taip grubiai. Lyginant su

Lietuvos rinka, čia požiūris į modelį yra daug šiltesnis, malonesnis ir žmogiškesnis.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

Grožio ritualai Visa paslaptis – stengiuosi naudoti gerus, kokybiškus

kremus. Kosmetikos nenaudoju daug, pastebėjau, kad su

amžiumi jos naudoti visai nebesinori. Užsitepus pudros, rodos, ir raukšlės labiau išryškėja – kartais tikrai sau atrodau gražesnė be jos. Žinoma, jei makiažas yra atliktas profesionaliai, viskas yra gerai.

Nors grožiui skiriu palyginus mažai dėmesio, pastebiu,

kad mano išvaizda labai priklauso nuo to, kiek išgeriu vandens. Išgėrus jo mažiau, ir oda būna sausesnė, ir pati prasčiau jaučiuosi.

O gražiausia jaučiuosi tada, kai apie tai negalvoju. (Šyp-

sosi.) Turiu ir aukštakulnių, ir gražių suknelių, tačiau retai juos dėviu, nes tada jaučiuosi keistai. Galbūt sulaukus keturiasdešimties man to moteriškumo ir puošnumo reikės

labiau, bet bent jau kol kas dažniau geriau jaučiuosi basa nei su aukštakulniais. Keramika Baigusi modelio karjerą pastojau. Motinystės etapas

man buvo svarbus, todėl dvejus metus skyriau tik vaiko

priežiūrai. Norėjosi būti gera mama. (Šypsosi.) O po to

natūraliai ateina laikas, kai imi ieškoti naujų užsiėmimų. Neturiu paaiškinimo, kodėl pasirinkau būtent keramiką, tiesiog nuėjau į Vilniaus dailės akademijoje vykusius atvi-

rus keramikos kursus. Gal taip nutiko dėl to, kad niekada gyvenime nebuvau dirbusi su tokia medžiaga, – man labai

patiko jos plastiškumas ir teikiamos galimybės. Bet nustebau pamačiusi savo pirmą išdegtą darbelį ‒ nemaniau, kad

jis bus toks tragiškas! ( Juokiasi.). Būtent tai, kad pirmasis gamintas daiktas nepavyko toks, kokį jį įsivaizdavau, ma-

ne ir užkabino. Kaip k nai), ji moko kantrybės ir leidžia atsipalaiduoti. Galbūt tai diktuoja pati medžiaga ‒ ji gana

meditatyvi, nepaisant to, jog daug ką reikia apskaičiuoti, numatyti iš anksto. Keramika iš esmės yra nuolatinis galvojimas, jai reikia žinių ir įdirbio, bet tuo pačiu tai ir įsijautimas į tai, ką darai.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

Kūrybos temos Kol kas mano kūrybai didžiausią įtaką daro akademinės

užduotys, laiko daryti papildomus projektus lieka nedaug. Šiuo metu turime kūrybinę užduotį, susijusią su naratyvu. Tai, sakyčiau, viena įdomesnių užduočių per visus trejus studijų metus.

Pasirinkau temą, susijusią su lietuviška rašyba internete.

Pastebiu, jog dažnai žmonės rašydami nenaudoja lietuviš-

kų diakritinių ženklų, tad kilo idėja sukurti su tuo susijusius objektus. Diakritika, t. y. taškeliai, brūkšneliai, kabliukai ir pan., yra išreiškiami 2D formatu, o aš iškelsiu juos į 3D

formatą, suteiksiu jiems tūrį. Ant mano sukurtų keturių objektų – varnos, nosinės, liniuotės, vaizduojančios ilgąjį

brūkšnį, ir rutulio, vaizduojančio tašką, – bus atspaustos

šiuos diakritinius ženklus turinčios raidės. Man svarbu, jog lietuvių kalba būtų puoselėjama, o rašyboje vartojami lietuviški ženklai. Ir pati stengiuosi rašyti taisyklingai.

Dar vienas iš mano darbų buvo liejimo technika su-

kurti zefyrai – Kalėdų eglutės žaisliukai: pagal tikrą zefy-

rą padariau gipso formą ir po to juos liejau iš kaulinio porceliano. Iš visų išbandytų keramikos technikų ši man ypač patinka – turėdama laisvo laiko važiuoju pas tėvus į

Kauną ir ten gaminu gipso formas, turiu sukaupusi mini bibliotekėlę, vis pasigaminu kažką naujo. (Šypsosi.)

Iš tikrųjų savo estetikos vis dar ieškau, bet mane labiau-

siai domina spalvos, nors į jas akademijoje žiūrima kiek

konservatyviai. Man patinka spalvos, aš jas gerai jaučiu, galiu jas derinti. Iš esmės man patinka eklektika, norisi

skirtingomis technikomis išgautus rezultatus jungti į vie-

ną visumą. Bet ne mažiau svarbi man yra ir kokybė, būtent toji amato dalis, kai daiktas yra puikiai pagamintas ir iš technologinės pusės.

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

Kolekcija iš gamtos Man labai patinka rinkti daiktus iš gamtos, kelionių.

Kolekcionuoju smėlį, kriaukles, medį ar kitus paprastus

įdomius objektus. Visai neseniai juos pritaikiau naujame projekte – pagaminau netikėtų formų ryškių spalvų me-

džio gabaliukus, kurių pirminė funkcija – dekoratyvūs objektai, o antroji – smilkalinės. Nežinau, kaip reaguos

žmonės, bet man pačiai jie labai patinka. Kurdama visada ieškau kažko įdomaus, dar nematyto, patraukiančio akį nuo pat pirmo žvilgsnio. Natūralumas Man labiau artima gamta, o ne miestas. Man svarbūs

natūralūs dalykai, pasivaikščiojimai, daiktai, kuriuos renku gamtoje, ir netgi akimirkos. Įkvėpimai dažnai ateina iš gamtos, bet norisi ir modernumo, nesinori nukrypti į rytietišką Wabi-Sabi kultūrą, kur viskas paliekama spontaniškumui. Norisi atrasti šių dviejų sričių balansą. Buvimas su savimi Man patinka būti su savimi. Pastebėjau, jog ilgai bū-

dama minioje žmonių pavargstu, tada norisi šiek tiek atsitraukti. Rodos, būdama viena pasikraunu, įsikvepiu. Esu linkusi analizuoti savo patirtis ir emocijas.

O būdama viena veikiu labai daug visko: didelę laiko

dalį skiriu keramikai, mėgstu garsiai klausytis muzikos, dainuoti, neretai tai pereina ir į šokio performansus. Žodžiu, būti su savimi man tikrai nenuobodu. ( Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

169

BON APPÉTIT

ALEKSANDRO NAMAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Būna vietų, kurias jauti. Vietų, kuriose visko lygiai tiek, kiek reikia. Ir būna žmonių, nuo pirmosios pažinties sekundės paperkančių savo tikrumu. Virtuvės šefas MARTYNAS MEIDUS kartu su žmona, renginių organizatore KAROLINA VIČIŪTE-MEIDE geriau nei bet kas kitas galėtų patvirtinti, kad sukurti kažką sãvo toli gražu neprimena ramaus ir lengvo pasivaikščiojimo. „Praėjusią vasarą svėriau keturiasdešimt kilogramų, Martynas savo liesumą slėpė ilgomis rankovėmis“, – prisimena Karolina. Galiausiai visi sunkumai praeina: šiandien pora tęsia kadaise užmirštos, tačiau dabar vėl besąlygiškai mylimos baltosios Palangos grafaitės „Vilos Komodos“ istoriją.

Ne vienerius metus jiedu gyveno toje pačioje gatvėje

jiems teko kartu leistis. Nors ir pripažįsta: viskas susiklostė

parduotuvės pirkdavo pieną, į darbus važinėdavo tuo pačiu

– labai susikoncentravęs žmogus. Aš esu labai dramatiška,

Londone, vaikščiodavo tais pačiais takais, iš tos pačios maršrutu, tačiau niekada nesusitikdavo. Iki vienos

lemtingos dienos. „Susitikome ir daugiau neišsiskyrėme. Nuo pirmosios dienos iki dabar“, – šypteli Karolina.

Vos susipažinusius juodu susiejo darbas. Nors tuo metu

ir dirbo skirtingose srityse – Martynas buvo ką tik atidaręs

tad prieš kažkam atsitinkant visada apgalvoju pačius blogiausius variantus, sugalvoju keliolika priežasčių, kodėl padaryti negalima, bet tada padarau vis tiek. Martynas – priešingai. Atsikels ir sakys: darom!“ – pasakoja Karolina.

Prieš priimdami sprendimą sugrįžti čia, į gimtąjį pajūrį,

savo restoraną „INK“, o Karolina dirbo renginių

pliusų ir minusų sąrašą savo mintyse pora dėliojo ilgai.

darboholikai. „Ilgą laiką, beveik trejus metus, dirbome

šeima, labiausiai norėjo Martynas. „Aš savo karjeroje

organizavimo įmonėje, – abu buvo tikrų tikriausi

atskirai, todėl be galo vertinome kiekvieną minutę kartu. Gal tai skamba kiek banaliai ir naiviai, tačiau kai didžiąją laiko dalį dirbi, akimirka kartu verta visko.“

„Vila Komoda“ – turbūt didžiausia avantiūra, į kurią

170

labai natūraliai. „Martynas, nors ir labai judrus, tačiau viduje

LAMŲ SLĖNIS

Karolina pasakoja, kad sugrįžti namo, kur grynas oras, kur

buvau bežengianti ganėtinai rimtą žingsnį. Nors tuo metu jau dirbau atsakingą darbą, man pasiūlė dar aukštesnę

poziciją. Vis dėlto pasikalbėjusi su šį darbą ne vienerius

metus dirbančiais žmonėmis supratau, kad nenoriu taip

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

gyventi: nematyti nei šeimos, nei namų. Abu buvome

tokiame gyvenimo etape, kai norėjome dirbti sau. Tai būtų

nutikę arba ten, Londone, arba čia – Lietuvoje. O tada mūsų gyvenime atsirado „Komoda“...“

Į šio įspūdingo pastato istorijos puslapius Karolinos ir

Martyno vardus galima įrašyti nuo 2017-ųjų. Prieš kelerius

metus kadaise svarbų, tačiau bėgant metams visų užmirštą pastatą buvo įsigijęs Karolinos tėtis. Pirmą kartą „Vilą

Komodą“ Karolina ir Martynas aplankė likus savaitei iki

savo vestuvių: „Kartu su tėveliu pradėjome galvoti, kaip viskas čia galėtų atrodyti. Dabar suprantu: kai darai

negalvodamas apie atsakomybes, viskas geriausiai ir

pavyksta“, – prisimena ji. Vestuves pora organizavo patys, tad apsilankymas Lietuvoje buvo iš anksto suplanuotas

minutėmis. Tačiau realybėje viskas susiklostė atvirkščiai: visas dienas prieš vestuves pora praleido „Komodoje“ –

bendravo su statybininkais, elektrikais, interjero dizaineriais. „Taip viskas ir prasidėjo: iš tėčio išsinuomojome jau

sutvarkytą pastatą ir pradėjome čia kurti tai, ką šiandien mylime labiau už viską.“

Labiausiai šioje vietoje juodu žavi istorija. Kadaise

„Jūrapiliu“ vadinta grafų Tiškevičių vila, pastatyta XIX a. pabaigoje, pagaliau turi ją besąlygiškai mylinčius šeimininkus. Architektūra – vienas didžiausių Martyno

įkvėpimo šaltinių, griežtos konstrukcinės linijos

atsiskleidžia ir šefo lėkštės kompozicijose. Neilgai truko, kol Martynas su Karolina iš visos širdies susižavėjo šiuo pastatu, jo istorija, čia gyvenusiais žmonėmis.

Pasakojama, kad vilą pastačiusi Tiškevičių šeima buvę

nepaprastai geri ir dosnūs žmonės. Sugrįžę į Palangą, dabartiniai vilos šeimininkai susipažino su Tiškevičių istorija besidominčiais palangiškiais, kurie papasakojo ne

vieną istoriją apie garsiąją Lietuvos didikų giminę. Kalbama, kad Tiškevičiai buvę tokie dosnūs, jog Antrojo

pasaulinio karo metais iš dvaro, kuriame šiandien įsikūręs Palangos gintaro muziejus, jie išdaliję visus vertingiausius

daiktus savo darbuotojams: tarnams, tarnaitėms, sodininkams. Visai neseniai vieną tokį daiktą – persišką

174

LAMŲ SLĖNIS

kilimą – parodą organizavęs vyras pamatė palangiškės

namuose. Pasirodo, tos moters močiutė anuomet buvusi

Tiškevičių tarnaitė. „Tas kilimas kadaise puošė Tiškevičių dvarą, tada penkiasdešimt metų buvo mindžiojamas moters prieangyje, o šiandien kabo gintaro muziejuje, –

pasakoja Martynas. – Tai tik įrodo, kad Tiškevičiai buvo dosnūs ir mieli žmonės, o tai įkvepia ir mus.“

Ne vieną istoriją apie garsiąją giminę padėjo sužinoti

ir Paulinos Mongirdaitės – asmeninės Tiškevičių fotografės

– nuotraukos, kurios šiandien puošia ir „Vilos Komodos“

sienas. Istorija pasakoja, kad vila buvo pastatyta Felikso

Tiškevičiaus užsakymu ir padovanota jo broliui

Aleksandrui. Karolina ir Martynas sugalvojo būdą prikelti vilos šeimininką: užsukusieji čia gali perskaityti kiekvieną

sezoną jų pačių kuriamą Aleksandro laišką. „Įsivaizduojame, kad Aleksandras – šių namų šeimininkas. Net „Komodos“

logotipas paremtas Tiškevičių herbo motyvais, tik vietoje

plunksnų pas mus įsitaisė žmonės: tai aliuzija į mūsų svečius, į šeimą, lygybę ir pagrindines mūsų vertybes.“

Abu jie pripažįsta, kad yra nostalgiški žmonės. „Jei

kažkada turėjai labai brangų dalyką, bet susiklosčius

aplinkybėms jį praradai, nebegalėjai jo matyti, turėti, liesti, o vėliau vėl jį atgavai, – niekada nebenorėsi daugiau jo prarasti. Kažkada šis pastatas buvo labai vertingas, po to jį niokojo, teršė, darė su juo, ką tik norėjo. Juk mums atėjus

čia buvo tik kevalas. Nebuvo nei lubų, nei grindų, nei laiptų, viduje augo medžiai. Išgyvenome kiekvieną

smulkmeną, kiekvieną statybų etapą, kiekvieną apvadėlį, lentutę. Matėme, kaip kasdien ši vieta keičiasi. Kasdien

miegodavome po dvi ar tris valandas per parą, jaudinomės dėl kiekvienos smulkmenos. Tiesiog iš visos širdies norėjome, kad viskas atgimtų, kad vėl gyvuotų, – iš to ir gimsta nostalgija. Per visus dešimtmečius vila buvo

bombarduota, ji degė, buvo užlieta, jos sienose augo medžiai. Dabar pastatas įtrauktas į kultūros paveldą, todėl

esame tikri, kad dar daug metų, kai mūsų nebebus, jo niekas nenuniokos“, – pasakoja Martynas.

Jis čia praleidžia bene daugiausiai laiko. „Aš jaučiu šį

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

pastatą, jis mane įtraukia. Žinoma, laikui bėgant atsiras

daugiau meno kūrinių, skulptūrų – kasdien ieškome kažko

unikalaus. Vila – kaip gyvas organizmas, kasdien pulsuoja, keičiasi, tobulėja.“

Abu sutartinai sako, kad savo restorano ir viešbučio

atidarymas toli gražu neprimena ramaus ir lengvo

pasivaikščiojimo. Pirmuosius „Komodos“ darbo mėnesius jiedu prisimena su šypsena. „Turėjome susitikti praėjusią

vasarą, prisimeni?“ – klausia manęs Karolina. „Tuo metu

atrodėme, švelniai tariant, ne visai fotogeniškai. Visa mūsų šeima buvo išsekusi, kaulėta. Aš pati svėriau gal keturiasdešimt kilogramų, Martynas savo liesumą slėpė ilgomis rankovėmis.“ „Atidarai restoraną ir netenki kokių

dvidešimties kilogramų nuo savo kūno. Nevalgai, nemiegi… Tik rūkai ir dirbi. Taip ir gyveni“, – pritaria Martynas.

Darbą jie pradėdavo ryte, o baigdavo antrą valandą

nakties. Ir taip – nuo liepos iki rugsėjo. Martynas savo

rankomis du kartus per dieną laistydavo aplink „Komodą“

esančią veją ir augalus. „Rugsėjo 9 dieną, kaip dabar prisimenu, į „Komodą“ atėjo dirbti restorano vadovė. Tada su Martynu

pagaliau atsikvėpėme. Dabar turime ne tik restorane dirbančius žmones, bet ir sodininkų komandą – žinome, kad

mūsų sodas bus prižiūrėtas. Pamažu viskas susistatė į vietas. Viską tiesiog reikėjo išgyventi“, – šypsosi moteris.

Neretai sakoma, kad dirbti su savo antrąja puse –

didžiausias santykių išbandymas. Vyras ir žmona juokiasi, kad kurdami „Komodą“ suprato, kad jų santykiai geriausiai klostosi tada, kai abu daug dirba. „Abu esame prieraišūs

žmonės, per dieną dažnai apsikabiname, susiglaudžiame, tačiau būna dienų, kai mūsų visi pokalbiai skamba maždaug taip: ar užsakei popieriaus? Ar paskambinai santechnikui? – juokiasi Karolina. – Dabar pamažu vis dažniau prisimename, kad pirmiausia mes – vyras ir

žmona, kad irgi turime teisę pailsėti. Pavasaris, viskas žydi, tad ir mūsų santykiai turi vėl sužydėti!“

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

Pora pasakoja, kad jiems pasisekė susipažinti, kai abu

išgyveno sudėtingus gyvenimo periodus. „Tuos pirmuosius draugystės metus vienas kitą traukėme, iš visų jėgų

palaikėme. Abu kartu atsistojome ant kojų ir suvokėme, kad viskas, ką išgyvenome, mudu užgrūdino. Nuo pat pradžių išmokome gyventi įtemptu režimu, kitaip tiesiog nemokame.“

Paklausus, kas judviem yra skanus maistas, abu atsako

paprastai: skanus maistas – tai šviežias maistas. Martynas tikras, kad tobulai pagaminti patiekalo praktiškai

neįmanoma, visada liks, prie ko galima prikibti. Jam, kaip

virtuvės šefui, nepaprastai svarbu produktus suprasti: žinoti, kaip jie užauginti, kas juos augino, kaip jie pristatomi restoranui. Ar gyvulys augdamas turėjo laisvės? Ar žuvis plaukiojo laisvuose vandenyse? Nors jie stengiasi rinktis

kuo daugiau vietinių ingredientų, niekada savęs nelaikė vien vietinių produktų restoranu. „Tiesiog nenorime savęs riboti“, – sako šefas.

Visas „Komodos“ gyvenimas sukasi apie žmones.

Karolina ir Martynas šventai tiki, kad valgydamas maistą

turi jausti gerą energiją, atėjusią iš jį ruošusio žmogaus. Juk visų svarbiausia – būti gerais, sąžiningais ir nuoširdžiais žmonėmis. Sau, svečiui, komandai. „Lengva žmogų

aprėkti, tačiau išklausyti ir dirbti taip, kad visi čia būtų laimingi, – daug sudėtingesnė užduotis.“

Paklausus, kokių jausmų šiandien pripildytos jų dienos,

abu nusijuokia: „Iš tiesų viskas žiauriai faina. Taip ir užrašyk!“

182

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

Kepti norvegiški omarai su nuvirtu kopūsto lapu ir kalafiorų kremu

• 200 g žiedinio kopūsto • 4 norvegiško omaro uodegėlės (degintos) • 1 pavasarinis kopūstas • 100 g pieno • 100 g grietinėlės

Padažui: • 20 ml miško žolelių esencijos • 5 ml norvegiško omaro kiauto aliejaus • 5 ml svarainių sirupo • 5 ml baltojo balzaminio acto • Truputis Madagaskaro vanilės

• Daržovių sultinio • Druskos • Baltosios sojos Paruoškite kalafiorų kremą. Mažais ga-

Paruoškite norvegiškus omarus. Omarų

balėliais supjaustykite žiedinį kopūstą, įdė-

uodegėles su kiautu maždaug 4 minutes

kite į puodą su trupučiu sviesto, apkepinki-

deginkite ant kaitrios plokštės, nenaudoki-

te. Supilkite pieną ir virkite apie 15 minučių.

te jokių riebalų.

Baigę virti supilkite grietinėlę, nuolat maišydami virkite dar maždaug 7 minutes. Iš-

Kopūsto lapą maždaug 20 sekundžių apvirkite daržovių sultinyje.

virtą kalafiorą nukoškite ir sutrinkite elek-

Paruoškite padažą. Visus padažui rei-

triniu trintuvu. Tyrę pagardinkite druska ir

kalingus ingredientus kruopščiai sutrinkite

trupučiu baltosios sojos.

elektriniu trintuvu.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

Jūrų šukučių užkandis, pagardintas agurku • 4 jūrų šukutės

Su šaukštu iš kevalo išimkite šviežias jūrų šu-

• 80 g agurko

kutes, nuplaukite lediniu vandeniu, plonai su-

• Miško žolelės

pjaustykite, pabarstykite druska ir palikite mari-

• 90 valandų virtas svogūnas

nuotis 3-4 minutes.

• Krapų aliejus (pagal skonį)

Šukutes sudėkite į lėkštę, įdėkite kompresuo-

• Druska (pagal skonį)

tą agurką, lėtai virtą baltąjį svogūną. Pagardinkite

• Žaliosios citrinos sultys (pagal skonį)

krapų aliejumi, sumaišytu su mirinu, žaliosios ci-

• Mirinas (pagal skonį)

trinos sultimis. Papuoškite miško žolelėmis.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

Baltieji smidrai su brandintu salieru • 4 svieste virti smidrai

Virkite smidrus svieste maždaug 9 minutes, atsargiai vartykite

• Brandintas salieras

šaukštu. Išvirtus smirdus sudėkite į lėkštę, užpilkite ožkos pieno kre-

• Ožkos pieno kremas

mu, pagardinkite druska. Brandintą salierą plonai supjaustykite, už-

• Druska

dėkite ant smidrų. Iš pankolio, svogūno, pomidoro, slyvos, artišoko,

• Midaus redukcija

česnako, baltųjų smidrų, bulvės ir morkos išvirkite sultinį. Jį sumaišy-

• Daržovių sultinio

kite, pašildykite prikaistuvyje, įdėkite šalto sviesto, gerai išmaišykite ir užpilkite ant daržovių. Apšlakstykite midaus redukcija.

194

LAMŲ SLĖNIS

195

MADA IR ARCHITEKTŪRA Tekstas: Monika Smilgytė | Iliustracija: Austė Dzikaraitė

Iš įvairių meno ir dizaino formų, daugiausia panašumų su mada sieja architektūrą. Išsiskiriančios savo tiesioginiu ryšiu su žmogaus kūnu, mada ir architektūra yra aukščiausio lygio meno ir dizaino sintezės - jas galima vilkėti ar jose apsigyventi. Ir šios dimensijos ne tik kasdien siejasi su kiekvieno žmogaus gyvenimu, jos nuolat veikia kartu ieškant naujų funkcijos, estetikos ir inovacinių sprendimų. Vis peršasi mintis, kad architektūra yra mados įkvėpėja, bet gal iš tiesų svarbios tiesiog proporcijos?

FUNDAMENTALUSIS DEKORATYVUMAS

Getsbio“ namuose vykstančiame vakarėlyje – sutru

sijonai, gilesnės iškirptės ir tiesios linijos tapo savotiš Per istoriją nuvilnijusias epochas įprasta apibrėžti vyravusiomis estetikos normomis: jos išdėstomos to meto filosofų

196

ometrinių formų interpretacija drabužiuose.

Ar šiandien mados ir architektūros santykis išlikęs tok

mintimis ir pastatų konstrukcijomis, o šie jau sudėti meno ir

Didmiesčiuose šviesa šokinėja nuo vieno stiklinio versl

kultūros pamatai žmogus geriausiai atspindimi per jo gyve-

tro ant kito, gyvenamieji pastatai ieško nenuobodžių,

nimo būdą ir aprangą. Akivaizdžiausia sąsaja tarp mados ir

tiek lakoniškų ir švarių formų sprendimų. Tuo tarpu m

architektūros yra vieningas jų dekoratyvumas. Pavyzdžiui,

veidas kur kas įvairesnis ir kompleksiškesnis, mat joje

XVII a. klestėjęs barokas, visiems pažįstamas įmantriomis

plačiau taikomos praeities įtakos. Todėl bandyti palygi

puošmenomis perkrautais pastatų fasadais ir interjerais, gar-

raujančias nuotaikas lengviausia iš estetinės perspek

derobuose didelę reikšmę teikė korsetams, begalei metrų

madoje klestint individualizmui vis dar vieningai suta

prabangių audinių ir aukštakulniams – taip žmonės galėjo

dėl švarių ir minimalistinių linijų estetikos, o ji atsisp

atliepti juos supančios aplinkos standartus. Ar, tarkime tar-

miesto horizonte. Tačiau dabar madą ir architektūrą i

pukaris: miestuose kilo art deco stiliaus pastatai, švarias ge-

labiausiai jungia nebe tai, ką galima pamatyti plika ak

ometrines formas viduje ir išorėje pavertę dėmesio centru,

sąmoningumą fiksuojantys sprendimai. Mus supančio

o plokščius ir stiklinius paviršius - nauju prabangos etalonu.

rių dydžių erdvės, sukurtos iš audinių ir betono, neišv

Kaip atrodė to meto mada? Moterys rengėsi lyg „Didžiojo

mai kelia svarbius tvarumo klausimus.

LAMŲ SLĖNIS

inžinerines konstrukcijas. Ar Virgilas Ablohas: vienas naujausių mados pasaulio vardų, stovintis prie „Louis Vuitton“ ir „Off-White“ mados namų vairo, nors ir garsus kaip menininkas ar didžėjus, visų pirma yra žinomas kaip architektas ir inžinierius. Turint galvoje šių kūrėjų kontekstą, jų kuriamos kolekcijos neretai išduoda savo įkvėpimus ir erdvinę

umpėję

TARPDISCIPLINIŠKUMAS

ška ge-

perspektyvą. Ablocho madoje ryškus urbanizmas, Cardinui būdingas struktūralizmas,

Stebint mados kolekcijų pristatymus ar reklamines kam-

o Fordas neatsiejamas nuo modernistinės

oks pat?

panijas neįmanoma matyti vien tik demonstruojamo drabu-

architektūros pojūčio taip, kaip Versace –

lo cen-

žio – visa tai yra reiškinys, kuriamas per kontekstą ir bendrą

nuo mados ir interjero dizaino sintezės. Ir

bet vis

mintį bei pojūtį. Todėl kolekcijos pristatymas neretai nuke-

tai tik keletas iš visos gausos!

mados

liamas į naujas vietas, statomos neįtikėtinos instaliacijos, o

Žvelgiant į šiuolaikinius mados kūrėjus,

e daug

viskam nugulant į žurnalų puslapius architektūrinis fonas taip

panašu, kad norint tapti išskirtiniu dizaineriu

inti vy-

pat turi tinkamai susidainuoti su pirmajame plane esančiu

universalumas iš esmės tampa vis svarbes-

ktyvos:

turiniu, ką jau kalbėti apie akį kaustančius mados namų sta-

nis įkvėpimui ir kūrybai, o linijinis siūlomų

ariama

tinius. Ar tai reiškia, kad norint kurti madą, nuo jos negalima

sprendimų naratyvas nebėra vienintelė išei-

pindi ir

atsieti ir architektūros? Apie šį ryšį galima daug diskutuoti,

tis kilusiems iššūkiams. Todėl nenuostabu,

iš tiesų

bet jis neginčijamas. Be to, dauguma garsių mados dizaine-

kad kalbant apie madą kaip meno ar dizaino

kimi, o

rių savo karjerą pradėjo ar dizaino perspektyvą ištobulino

formą ar jų sintezę, galima ją interpretuoti

os įvai-

būtent architektūros studijose. Daugeliui tokie vardai kaip

ir suprasti įvairiai, o architektūra yra tik viena

vengia-

Gianni Versace, Pierre‘as Cardinas ar Tomas Fordas reiškia

iš daugelio jos dalių, bet, be abejo, viena

tik aukštąją madą, tačiau į dizaino pasaulį jų kelias vedė per

svarbiausių ir įtakingiausių.

LAMŲ SLĖNIS

197

AKIMIRKŲ DIEVAI

#ziedukerai The Unlikely Florist Tinklaraštininkas Los Andželas, JAV Instagram: @theunlikelyflorist

198

LAMŲ SLĖNIS

199

AKIMIRKŲ DIEVAI

#ziedukerai Vervain Flowers Didžioji Britanija Kopenhaga, Danija Instagram: @vervainflowers

200

LAMŲ SLĖNIS

201

AKIMIRKŲ DIEVAI

#ziedukerai Florista Malmė, Švedija Malmė, Švedija Instagram: @florista_malmo

202

LAMŲ SLĖNIS

203

AKIMIRKŲ DIEVAI

#ziedukerai Madison Hartley Aktorius, muzikantas, dainų kūrėjas Oregonas, JAV Instagram: @hart_floral

204

LAMŲ SLĖNIS

205

IKI PASIMATYMO

BIRŽELĮ

206

LAMŲ SLĖNIS