Muzikos meno ir mokslo žurnalas

www.muzikusajunga.lt

2018 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

ČIURLIONIUKŲ BALSAI 2 p.

Šiame numeryje:

VYTAUTAS JUOZAPAITIS Numeris su CD

Muzika – tai daina

22 p.

1. Bronius Kutavičius. Tėviškės papartis (ž. Sigito Gedos) - dir. Romualdas Gražinis 2. Osvaldas Balakauskas. Penkios dainos (ž. Vinco Mykolaičio-Putino) I. Naktis kalnuose - dir. Romualdas Gražinis II. Vyturys - dir. Adomas Morkūnas III. Pumpurėlis - dir. Romualdas Gražinis IV. Rudens audra - dir. Adomas Morkūnas V. Į stebuklų šalį - dir. Romualdas Gražinis Atl. Sigita Gražinienė (fortepijonas), Kasparas Eidukonis (violončelė), Klementina Venciūtė (smuikas), Kamilija Teklė Čižaitė (fleita) 3. Jacob Arcadelt. Il bianco e dolce cigno - dir. Natali Kazlauskaitė 4. Orlando di Lasso. O, la! O che bon ecco!

- dir. Saulė Rašimaitė 5. Antonio Scandelli. Bonzorno, Madonna!

- dir. Iveta Mikalajūnaitė 6. Baldassare Donati. Chi la gaglarda - dir. Izabelė Jankauskaitė 7. Duke Ellington. Creole Love Call (ar. Paul Kuhn ir Romualdo Gražinio) - dir. Romualdas Gražinis 8. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Siuntė mane močiutė (harm. lietuvių 1. d.)

- dir. Romualdas Gražinis 9. Juozas Naujalis. Už Raseinių ant Dubysos (ž. Maironio) - dir. Romualdas Gražinis 10. Valerie Shields. The Evening Star I. The Evening Star II. Awed by Her Splendor III. Tonight I’ve Watched the Moon IV. The Evening Star (reprise) - dir. Neringa Sidaugaitė. Atl. Sigita Gražinienė (fortepijonas), Marija Račkauskaitė (fleita), solistės: Emilė Dačinskaitė, Emilė Ribokaitė 11. Hugo Alfven. Och jungfrun hon gar I ringen (išplėt. norvegų l. d.)

- dir. Neringa Sidaugaitė 12. Veljo Tormis. Lauliku lapsepoli (išplėt. estų l. d.)

- dir. Romualdas Gražinis.

Solistės: Saulė Rašimaitė, Atėnė Gureckaitė, Iveta Mikalajūnaitė, Izabelė Jankauskaitė 13. Jurijus Kalcas. Missa brevis I. Kyrie II. Gloria III. Sanctus IV. Benedictus V. Agnus Dei - dir. Romualdas Gražinis.

Sigita Gražinienė (fortepijonas) 14. Jurijus Kalcas. Treputė martela (išplėt. lietuvių l. d.)

- dir. Neringa Siapugaitė 15. Kristina Vasiliauskaite. Vinea mea electa - dir. Romualdas Gražinis 16. Kristina Vasiliauskaitė. Tamquam ad latronem - dir. Romualdas Gražinis 17. Bronius Kutavičius. Pasaka apie giedantį vėžį (ž. Sigito Gedos) - dir. Romualdas Gražinis 18. Edvard Elgar. The Snow - dir. Romualdas Gražinis.

Atl. Sigita Gražinienė (fortepijonas), Augustina Vizbaraitė (smuikas), Lina Juknevičiūtė (smuikas) 19. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Beauštanti aušrelė (harm. lietuvių l. d.)

- dir. Iveta Mikalajūnaitė Choro vadovas – Romualdas Gražinis. Chormeisterė – Gitana Trimirkaitė.

Koncertmeisterė – Sigita Gražinienė. Įrašyta Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertų salėje 2016 – 2016 m. Įrašo ir garso režisierius Tadas Dailyda

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2018 GRUODIS Nr. 11–12 (490–491) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys CD TEMA

PANORAMA

A. Žigaitytė, R. Aleknaitė-Bieliauskienė, V. Markeliūnienė, L. Stonkutė Čiurlioniukų balsai / 2 p.

D. Stulgytė Baltijos šalių mokyklų bendrystės tiltai / 40 p.

SUKAKTIS

R. Ruzveltienė III kamerinės muzikos savaitė Kazlų Rūdoje / 41 p.

V. Bakys Septyniasdešimtojo gimtadienio koncertas / 8 p.

S. Petrauskaitė Jaunosios pianistės rečitalis / 41 p.

KRONIKA

T. Hokienė „Muzikiniai rudenys“ – laiptelis į didžiąją sceną / 42 p.

D. Numgaudis Čiurlionio mokyklos orkestras griežė Sankt Peterburge ir Didžiajame Naugarde / 9 p.

I. Milašiūtė Koncerte „Klasikos pulsas“ – orkestro ir solistų dialogai / 43 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Prancūzų muzikos fejerverkas / 18 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Lietuvoje viešėjo legendinis orkestras / 19 p.

P. Kunca ECMTA suvažiavimas įvyko Nikosijoje / 20 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Skambėjo Giuseppe Verdi „Requiem“ / 21 p.

Choro „Vilnius“ balsai Mozarto gimtinėje / 27 p.

M. Damalienė Tautinės muzikos atlikimo aktualijos / 35 p.

K. Rimskytė Andrius Žlabys Paliesiuje inauguravo naują fortepijoną / 59 p.

KONKURSAI

CD tema Čiurlioniukų balsai

V. Kochanskytė Tėvynei atidavęs savo turtus, darbus ir gyvenimą / 36 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Konkursai, konkursai... / 38 p.

PAVELDAS R. Astrauskas Čiurlionio kūrybos tyrimai akademinėje erdvėje / 10 p.

R. Gudelis Šimtmečio Dainų dieną prisimenant / 24 p.

SVETUR

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

G. Sližytė Festivalis „Piano au Musée Würth“ – tarp eklektikos, maratono ir neginčijamos kokybės / 44 p.

CHORO MAGIJA A. Vaitkevičiūtė Kaip niekas niekada nedainavo / 28 p.

A. Šumskis Vasaros akademija liudija gyvą chorinio žanro tradiciją / 34 p.

PREMJERA Ž. Skersytė „Žvaigždžių opera“ pradėjo šlovingą „žvaigždės“ kelią / 46 p.

DIDŽIOJI SALĖ A. Žigaitytė. Vytauto Juozapaičio trijų dešimtmečių muzikinė išpažintis sujaudino publiką / 12 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Muzika – tai daina! / 22 p.

NATOS I. Maknavičienė Vincas Kudirka. „Pirmosios kregždės“ / 31 p.

PROBLEMOS V. Juozapaitis Ką atstatydinama kultūros ministrė palieka būsimajam ministerijos vadovui / 14 p.

NAUJI LEIDINIAI Zitos Bružaitės „Koliažai“ / 39 p.

L. Svirskaitė Spalvingas jubiliejinis „Rudens vitražas“ / 40 p.

IŠ ARTI I. Kananavičiūtė Vaidas Vyšniauskas: „Dalinuosi balsu ir širdimi“/ 49 p.

BALETAS R. Baltrušaitytė Adai Tumalevičiūtei-Nasvytienei – devyniasdešimt / 51 p.

Jurgio Žalkausko premijos – Olesiai Shaytanovai ir Jonui Lauciui / 52 p. „Gulbių ežeras“ Loretos Bartusevičiūtės sukakčiai / 52 p.

INTERPRETACIJA B. Baublinskienė Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“ / 57 p.

DŪDŲ KAMPAS K. Rimskytė Ar bus išsaugota orkestro ir būgnininkų tradicija Aukštaitijoje? / 54 p.

PAŽINTIS A. Sabulytė Kompozitorius Andrius Šiurys: nuo simfonijos iki šiurrealistinių kukulių / 60 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE Muzikos paslaptys veriasi mažiausiems (2) / 64 p.

Apie startavusį projektą „Kultūros pasas“

CD TEMA

Čiurlioniukų balsai DAUGUMA ŽYMIŲ LIETUVOS MUZIKŲ YRA NACIONALINĖS M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS ABSOLVENTAI. LAPKRIČIO 17-OSIOS VAKARĄ DAUGELIS JŲ LIETUVOS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE SUSIBŪRĖ PAŽYMĖTI VIENO SVARBIAUSIŲ MOKYKLOS KOLEKTYVŲ – MOKSLEIVIŲ CHORO, NE VIENAM TAPUSIO TRAMPLINU Į DIDŽIĄSIAS PASAULIO SCENAS, – SEPTYNIASDEŠIMTMEČIO. DŽIUGIĄ ŠVENTĘ PAPUOŠĖ IR NAUJAUSIA (ĮRAŠYTA 2016–2018 M.) CHORO KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ „ČIURLIONIUKŲ BALSAS“.

1945 METAIS ĮSTEIGTA NACIONALINĖ M. K. ČIUR-

Muzikos barai / 2

LIONIO MENŲ MOKYKLA (TADA VILNIAUS DEŠIMTMETĖ MUZIKOS MOKYKLA) JAU PO TREJŲ METŲ, 1948-ŲJŲ RUDENĮ, TURĖJO NE TIK BENDROJO LAVINIMO KLASES, BET IR NAUJĄ CHORO SKYRIŲ BŪSIMIEMS CHORVEDŽIAMS BEI CHORO DAINININKAMS. IKI ŠIŲ DIENŲ AKTYVIAI KONCERTUOJANTYS TRYS MOKYKLOS MOKINIŲ CHORAI AUKŠČIAUSIU LYGIU REPREZENTUOJA LIETUVIŲ CHORINĘ MUZIKĄ LIETUVOJE IR PASAULYJE, DALYVAUJA ĮVAIRIUOSE FESTIVALIUOSE, DAINŲ ŠVENTĖSE, YRA PIRMIEJI DAUGELIO KOMPOZITORIŲ KŪRINIŲ ATLIKĖJAI.

PIRMOJI PAŽINTIS

„Bekeliaudama per dangų...“, – ypač skaidriai ir džiaugsmingai traukia vaikų choras. O aš, dažnai viena būdama namuose, labiausiai mėgstu klausytis muzikos (tėvelis buvo išmokęs įsijungti patefoną). Iš visos tėčio kolekcijos man labiausiai patinka jo muzikos plokštelės. Viena jų – anuomet dešimtmete vadintos muzikos mokyklos choro įrašyta R. Žigaičio kantata „Keliai“.

Netrukus atėjo metas tą taip mane žavėjusį chorą pamatyti „gyvai“. Rašydama šiuos žodžius vieno kito bendramokslio klausiau, ar prisimena dienas, kai dar būdami pradinukai per šventes eidavome į mokyklos Didžiąją salę, kur kiekvieną iškilmių koncertą vainikuodavo mokinių choro pasirodymas.

Visi prisimena!

Ir ne tik skaidrius balsus, bet ir labai gražius choristų drabužius! Žalsvos spalvos kostiumus puošė žalvario segės... Ir kaip buvo apmaudu, kad tuo metu pianistų į chorą jau nebekviesdavo.

Nes choras ne tik puošniai, nekasdieniškai atrodė – ir dainavo nuostabiai!

Ypač emocionalūs, įspūdingi būdavo choro pasirodymai su Virgilijumi Noreika. Juk būtent tuomet gimė ilgam choro biografijos puošmena tapę Bacho ir Gounod „Ave Maria“, Luigi Denzos „Funiculi, funicula“...

Atmintin įstrigo ir „sava“ mokyklos solistė Jolanta Čiurilaitė, krištolinėmis koloratūromis papuošdavusi ne vieną choro atliekamą kūrinį, o vėliau ir solo dainuodavusi neužmirštamą Léo Delibes´o „Lėlę“.

Kiek pamenu, chore visuomet būdavo krištolinis balselis. Ir Asmik Grigorian, šiandien garsiausių salių operos primadonos, vardą pirmiausia įsidėmėjau, kai nepaprasto grožio balseliu ji solavo mokyklos chore. Kiek tada jai buvo metų? Gal dešimt, dvylika... Šiandien, dėliodami choro biografijos mozaiką, randame labai daug žymių vardų, ypač iš pirmųjų metų, kai lankyti chorą buvo privaloma visiems. Ankstyvosiose choro nuotraukose matome būsimą habil. dr. Ingę Lukšaitę, būsimas muzikologes Jūratę Burokaitę, Astą Kynaitę, Loretą Tamulytę, muzikos propaguotoją, televizijos žurnalistę Audronę Janutėnaitę, puikiomis pianistėmis koncertmeisterėmis tapusias Saulę Eidukonytę, Aušrą Banaitytę, Laisvę Paškevičiūtę, Nijolę Vaitiekūnaitę, pianistę Aldoną Dvarionaitę, smuikininkus Eduardą Digrį, Meilę Baužinskaitę, Danutę Pomerancaitę, Audronę Vainiūnaitę, Jurgį Dvarioną, violončelininkus Davidą Geringą ir Nijolę Šimkutę, kompozitorių Juozą Širvinską, dirigentus Alvydą Šulčį, Dalių Samėną, Joną Aleksą, architektą Augį Gučą (anuomet violončelininką) ir daugybę kitų jau vėlesnių metų absolventų.

Iš laiko perspektyvos žvelgdama, o ypač archyvuose radusi anų dienų įrašus, suprantu, kad ugdymo procese labai svarbi kasdien skambanti muzika – kokybiški koncertai, įrašai, radijo laidos, tai, kas supa mus nuo ryto iki vakaro. Net tuomet, kai profesionalu netampama.

Man pasisekė – gyvenau tuo metu, kai formavosi šiandien neginčijami lietuvių profesionaliosios muzikos reiš-

Krištolinių balsų, gražiai pasipuošęs choras, vadovaujamas Antano Jozėno, su pasisekimu koncertuodavo ir mokykloje, ir Filharmonijoje

Su mokyklos choru ir orkestru dainuoja Virgilijus Noreika, diriguoja Saulius Sondeckis

kiniai. Ir vienas jų – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla bei jos kolektyvai, meniniais rezultatais gerokai peržengiantys ugdymo misiją.

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Viena pirmųjų choro plokštelių Choro populiarumą didino Antano Jozėno, Virgilijaus Noreikos ir Sauliaus Sondeckio kūrybiniai sumanymai

Muzikos barai / 3

CD TEMA BIOGRAFIJOS PRADŽIA. DAINAVIMAS – NE TIK MENAS

Dainavimas – muzikinės veiklos komponentas, kuris padeda individui vystyti fiziologinę klausą, formuoja meninės išraiškos elementų sampratą, leidžia muzikuojant sukurti skambias harmonijas, meninius vaizdinius. Todėl jau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos biografijos ištakose chorui buvo skiriamas didelis dėmesys, jis buvo privalomas visų specialybių mokiniams.

Meno reikalų valdybos 1948 m. spalio 9 d. įsakymu Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje buvo atidarytas Choro skyrius. Atrinkti vaikai, dėmesingiausiai – berniukai. Vaikai atėjo ir iš tuomečių Pionierių rūmų, Vilniaus septynmetės muzikos mokyklos kolektyvų. Pirmajame chore dainavo 27 mokiniai, jam vadovavo Konrado Kavecko mokinys Pranas Sližys (1915–2004). 1950 m. Dainų šventėje Sližys jau dalyvavo su kone trigubai išaugusiu kolektyvu.

1950–1952 m. mokyklos chorui vadovavo Benediktas Mačikėnas. 1952 m. vykusiame koncerte dirigavo ir konservatorijos III kurso studentas Antanas Jozėnas. Būtent jis perėmė chorą B. Mačikėnui išvykus dirbti į Kauną. An-

Profesorius Antanas Jozėnas žavėjo ne tik kūrybiniais darbais – neatsiejama jo įvaizdžio dalimi tapo pypkutė

tanas Jozėnas (1927–2014) – net kelių Lietuvos kultūrai itin svarbių asmenybių ugdytinis: jis mokėsi pas Nikodemą Martinonį, Adelę Galaunienę ir Antaną Budriūną.

Jaunam choro vadovui talkino Rita Viržonytė-Vaitkevičienė, tuo metu taip pat dar studentė, vėliau – ilgametė mokyklos pedagogė.

Perėmęs vadovavimą chorui A. Jozėnas nuo pat

Muzikos barai / 4

Profesorius Antanas Jozėnas pamokoje

Rimantas Zdanavičius

pradžių kūrė profesionalų kolektyvą. Iš mokinių reikalaudavo dėmesio, susikaupimo, nenuolaidžiaudavo net talentingiesiems. Iš pradžių vaikai dainuodavo kiekvieną rytą. Nuo IV klasės jie lankydavo solinio dainavimo pamokas, nuo VII klasės būsimiems dirigentams prasidėdavo individualūs užsiėmimai: partitūrų skaitymas, chorvedyba, dirigavimas. A. Jozėnas pirmasis sudarė specialiųjų disciplinų programas, savo veiklą apibendrino su legendine muzikos mokymo sistemos kūrėja Vida Krakauskaite parengtoje knygoje „Balso lavinimo pratimai, dirbant su vaikų choru“.

Ugdydamas profesionaliai muzikos besimokančių vaikų chorą, A. Jozėnas nepasikliovė vien tik savo patirtimi, domėjosi kitomis chorinėmis mokyklomis. A. Svešnikovo mokyklos programa paskatino choro koncertus su mokyklos styginių, pučiamųjų, LRT orkestrais. Diriguoti būdavo kviečiami B. Dvarionas, J. Karosas, R. Geniušas, S. Sondeckis, A. Klenickis.

Choro repertuare įsitvirtino lietuviškų dainų aukso fondas – Stasio Šimkaus „Oželis“, Čiurlionio harmonizuota liaudies daina „Ūžia girelė“, Antano Budriūno „Rudenėlis“ ir daugelis kitų. Pamažu greta dainų radosi solidesni kūriniai: D. Šostakovičiaus Kantata, A. Klenickio siuita „Vasaros diena“, E. Balsio muzika filmui „Žydrasis horizontas“, anuomet itin populiari R. Žigaičio kantata „Keliai“, E. Griego, W. A. Mozarto opusai, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, O. Messiaeno „Trys mažosios liturgijos“.

Kartu dainuodavo žinomi solistai, tarp jų ir Virgilijus Noreika, Rimantas Siparis...

Moksleivių choras parengė rimtas programas gastrolėms Leningrade, Maskvoje, 7 koncertus atliko Vokietijos miestuose Erfurte, Veimare ir kt., padarė įrašų Radijo fonotekai.

Tai buvo ypatinga choro epocha. Solfedžio, ritmikos, muzikos teorijos, harmonijos, muzikos literatūros, kūrinių analizės pamokos formavo Antano Jozėno sumanyto profesionalaus kolektyvo pagrindus, tačiau vadovas norėjo ne tik išmokyti vaikus ansamblinio dainavimo, bet ir padėti jį

pamilti, atskleisti jiems dainavimo kartu grožį.

Didžiulio dainavimo entuziasto ir žinovo A. Jozėno globojami augo būsimieji dainininkai. Atmenu puikius mokinių, vėliau operos artisčių Jolantos Čiurilaitės, Aušros Vasiliauskaitės solinius pasirodymus choro koncertuose.

Pati chore dainavau kartu su kitais mokyklos mokiniais chorvedžiais ir instrumentininkais.

1971 m. Čiurlionio mokyklos chorui pradėjo vadovauti Rimantas ZdanaviRimantas Zdanavičius ir jo laikų choras čius, žinomas ir iniciatyvus Klaipėdos chorvedys. 1962–1969 m. jis buvo Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas, 1963-iaisiais uostamiestyje suorganizavo berniukų chorą, vėliau pavadintą „Gintarėliu“, 1966 m.

– kamerinį mišrų chorą.

Dirbdamas su M. K. Čiurlionio mokyklos choru R. Zdanavičius pirmasis ėmė taikyti reliatyviosios solmizacijos metodą, mokomąsias programas papildė senųjų italų kompozitorių kūriniais, naujausiais lietuvių autorių opusais. Vienas įspūdingiausių to laikotarpio įvykių – 1977 m. pastatyta Broniaus Kutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“, o kiek vėliau (1979 m.) parengta jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ ilgam įsitvirtino mokyklos choro repertuare, pelnė šlovę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kūrinys ne kartą skambėjo Vilniuje, buvo atliktas Rygoje, Leningrade ir Maskvoje.

R. Zdanavičiaus vadovaujamame chore išaugo dainininkės Saulė Šerytė, Rita Balta (Bieliauskaitė), tarptautinių premijų laureatas dirigentas ir kompozitorius Vykintas Baltakas (Bieliauskas).

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Rimantas Zdanavičius choro biografiją praturtino smagiomis kelionėmis

Muzikos barai / 5

CD TEMA KAD PAJAUSTŲ PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ CHORINĖS MUZIKOS RAIDĄ

Kalbėdamas apie savo vadovauto choro repertuarą, Rimantas Zdanavičius sakė: „Pradėjęs dirbti Čiurlionio mokykloje neabejojau, kad būsimieji chorų dirigentai visais pojūčiais (dainuodami, grodami, diriguodami) turi pajusti paskutinių penkių šimtmečių chorinės muzikos raidą, stilius, atlikimo ypatumus. Tad formuodamas choro repertuarą ieškojau prieinamų kūrinių nuo Renesanso iki šiuolaikinės muzikos. Vaikai su ypatinga menine nuojauta interpretuodavo Lasso, Palestrinos, Monteverdi, Corelli, Scarlatti, Pergolesi, Händelio kūrinius. Vasaros stovykloje buvome parengę net Bacho Mišių h-moll sopranų ir altų partijas, kurias turėjome atlikti su Leningrado konservatorijos choro vyrų grupe. Deja, projektas nebuvo įgyvendintas. Nemažą repertuaro dalį sudarė šiuolaikinių autorių – Benjamino Britteno, Veljo Tormiso, Einojuhanio Rautavaaros, o ir lietuvių kompozitorių – Bajoro, Balakausko, Bražinsko, Martinaičio, Tamulionio ir kitų – kūryba.

Ir, žinoma, Kutavičiaus opusai, kurių daugelio buvome pirmieji atlikėjai. Jautėmės privilegijuoti, turėdami tokio masto kūrėjų po mokyklos stogu.“ Tuo metu išsiplėtė ir mokyklos choro kūrybinių partnerių būrys – ansamblis „Musica humana“, dainininkė Giedrė Kaukaitė, vargonininkai Bernardas Vasiliauskas, Leopoldas Digrys. Gyvas buvo ir choro koncertinis gyvenimas gastrolėse: įsimintina egzotiška kelionė į Osetiją, pasirodymai Rygoje, Taline, Veimare, Duisburge. Koncertuota Leningrado konservatorijos, filharmonijos, Maskvos

konservatorijos Didžiojoje ir Rachmaninovo salėse.

Buvo ir kitokio pobūdžio išvykų. „Teko su moksleiviais pakeliauti užmirštant visus muzikinius rūpesčius, – prisiminė R. Zdanavičius. – Atmintina trijų dienų iškyla slidėmis per Žemaitijos kalvas, nuo Šatrijos iki Medvėgalio, arba saulėta savaitė, praleista slidinėjant Karpatų aukštikalnėje. Dalyvavo kone 30 čiurlioniukų! O vienintelės traumos buvo skaudoki nudegimai nuo saulės.“ Būtent tuo laiku gimė dar dvi gražios visos Čiurlionio mokyklos tradicijos, prie kurių atsiradimo ir plėtotės esmingai prisidėjo choras. Koncertą „Viva la musica“, pasak Zdanavičiaus, „įkvėpė geismas kartą per metus jaukiai, šeimyniškai pamuzikuoti savo namuose“. Kita – naujametės operos – tradicija „atsirado kaip vožtuvas susikaupusiai energijai išlieti, atitrūkti nuo mokyklos rutinos“. „1994 metais išvykau Ispanijon. Mano pareigas perėmė Romualdas Gražinis – ypatingo kruopštumo, gilaus muzikinio mąstymo asmenybė. Išvykau pasirašęs kontraktą vieniems (!) metams ir... užtrukau iki šiol“, – sakė R. Zdanavičius. *** Jau daugiau kaip 2 dešimtmečius mokyklos choro istorijoje tęsiasi Gražinio laikas.

Romualdas Gražinis – Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, dirigavimą ir grigališkąjį choralą studijavęs dar ir Paryžiuje.

R. Gražinio muzikiniam skoniui, įgūdžiams formuotis, ko gero, lemtingos svarbos turėjo dainavimas Zdanavičiaus ir Kutavičiaus laikų mokyklos chore. Choro dirigento profesijos jis siekė tuo metu, kai prasidėjo atlydys, brendo at-

Choro jubiliejui skirtame koncerte solo skambino Andrius Žlabys, dainavo jungtinis choras, griežė mokyklos orkestras. Dirigentas Romualdas Gražinis

Muzikos barai / 6

gimimas ir nepriklausomybės siekis.

Tiesiogiai pažinta mokyklos choro gyvensena, tradicijos ir atvirumas naujovėms lėmė Gražinio, jau savarankiško dirigento, savybes, kurios ir šiandien yra atpažįstamos kaip šio choro originalumo bruožai.

Choras – neatsiejama mokyklos vidinio gyvenimo dalis, taip pat reprezentacinių koncertų puošmena. Tikru mokyklos įvykiu kasmet tampa Choro dirigavimo skyriaus abiturientų egzaminai-koncertai. Be šio choro neįsivaizduotume Nacionalinio Jono Aleksos jaunųjų dirigentų konkurso, naujametės operos, tradicinio koncerto „Viva la musica“. Dabar, laisvoje valstybėje, mokyklos cho- Diriguoja Romualdas Gražinis ras drąsiai renkasi įdomų repertuarą, gastrolių maršrutus. Du kartus aplankyta Škotija, Vokietija, koncertuota Prancūzijoje (Paryžiuje), Vengrijoje, Čekijoje, Sakartvele, Lenkijoje, Švedijoje, dalyvauta Toronte vykusioje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje.

Pasakoja Romualdas Gražinis: „Čiurlioniukų repertuaro aukso fondas buvo ir tebėra Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos, Juozo Naujalio ir Broniaus Kutavičiaus dainos. Kasmet repertuarą stengiamės kreipti vis kita linkme, kad chore dainuojantys moksleiviai pažintų įvairios stilistikos muziką. Vis grįžtame prie Renesanso epochos kūrybos.

Esame dainavę Buxtehude´s kantatą, Mozarto, Mendelssohno-Bartholdy motetus, Mozarto noktiurnus, Gabrielio Fauré giesmes arba atskiras dalis iš jo „Reguiem“, taip pat Maurice´o Duruflé motetus ir „Reguiem“. Iš atliktų lietuvių kompozitorių kūrinių įsimintiniausi Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ (kartu su kameriniu choru „Aidija“), Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, taip pat A. Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“, F. Bajoro oratorija „Varpo kėlimas“, K. Vasiliauskaitės „Magnificat“, G. Samsono Mišios Kauno arkikatedros 600 metų jubiliejui, V. Bartulio, A. Martinaičio, R. Kabelio, M. Navako, M. Sokaitės premjeriniai sakraliniai kūriniai, Juozo Karoso dainos, A. Zakaro, Z. Bružaitės, N. Sinkevičiūtės, K. Brundzaitės kūrinių programos.“ Dera paminėti ir mokyklos choro repertuarą papildžiusius Zoltáno Kodály vokalinius kūrinius, Ludwigo van Beethoveno Fantaziją solistams, chorui, fortepijonui ir orkestrui, lenkų kompozitoriaus Henryko Jano Botoro simfoniją „Ubi caritas“, parašytą Europos kultūros sostinės Vroclavo užsakymu. Dalyvauta programoje „Kinas kaip muzika“, kurioje skambėjo žinomų lietuvių kompo-

Buvęs mokyklos direktorius Aleksandras Jurgelionis, choro vadovas Romualdas Gražinis, ryškią kūrybinę mokyklos kolektyvų epochą suformavęs kompozitorius Bronius Kutavičius su žmona ir choro koncertmeistrė mokytoja Sigita Gražinienė

zitorių Eduardo Balsio, Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Giedriaus Kuprevičiaus, Giedriaus Puskunigio ir kitų muzika filmams. Mokyklos choras įrašė Anatolijaus Šenderovo muzikos Audriaus Juzėno filmui „Getas“ garso takelį.

1989 m. R. Gražinio suburtas ir iki šiol vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“ – tarytum vyresnioji mokyklos choro sesuo. „Aidijoje“ gali atpažinti veidus ir balsus tų, kurie ilgam lieka ištikimi šiai kerinčiai kūrybinei veiklai.

Ar už jos neslypi lemtinga mokyklos choro patirtis ir dvasia?

Vytautė MARKELIŪNIENĖ, Lukrecija STONKUTĖ

Muzikos barai / 7

SUKAKTIS

Koncerte dirigavo Algirdas Biveinis

Dainuoja 2–5 klasių choras. Diriguoja Saulė Kriščiūnaitė

SEPTYNIASDEŠIMTOJO GIMTADIENIO KONCERTAS

Iš Kauno ir Klaipėdos, Švedijos, Austrijos ir net Amerikos atvykę daugybė muzikos mylėtojų vėsų lapkričio 17-osios vakarą rinkosi į Lietuvos nacionalinę filharmoniją 70 metų jubiliejaus proga pasveikinti M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro.

Buvusiems choristams atgijo mieli prisiminimai, atrodė, lyg niekas nepasikeitė ir vis dar esi tas pats dešimtokas, smagiai leidžiantis laiką su draugais. Su jauduliu visi laukė netrukus prasidėsiančio koncerto. Šiais laikais, kai darbus įprasta keisti kas kelerius metus ar mėnesius, įstabiai atrodo faktas, kad per pastaruosius 65-erius metus M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorui vadovavo vos trys žmonės. Pažymėti šių trijų choro laivo kapitonų – Antano Jozėno, Rimanto Zdanavičiaus ir Romualdo Gražinio – vadovavimo etapus ir buvo pagrindinė pirmos koncerto dalies idėja. Skambant kūriniams iš buvusių ar esamų vadovų repertuaro mes tarsi praskriejome laiko mašina ir pasižiūrėjome, kuo choras gyveno kiekvienu savo veiklos etapu.

Simboliška, kad savo istoriją pasakojančiam chorui dirigavo ne tik dabartinis vadovas Romualdas Gražinis ar chormeisterė Gitana Trimirkaitė, bet ir buvę čiurlioniukai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas, jau kone pusę pasaulio su užsienio orkestrais išmaišę jauni dirigentai Mantas Stakionis ir Giedrė Šlekytė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choro dirigavimo skyriaus vedėja Saulė Kriščiūnaitė, Algirdas Biveinis. Kviestinių dirigentų idėja pasirodė labai vykusi – kiekvienas jų atskleidė vis kitokią choro spalvą. Diriguojant R. Šervenikui ar S. Kriščiūnaitei, choras buvo labai susikaupęs, o atsidūręs Vakaruose besidarbuo-

Muzikos barai / 8

Martynas Stakionis

Robertas Šervenikas

Giedrė Šlekytė

Saulė Kriščiūnaitė ir Romualdas Gražinis

jančių jaunųjų dirigentų rankose dainuodavo užsidegęs ir net agresyviai.

Užsidegusi buvo ir publika. Lietuvoje dar neteko dalyvauti klasikinės muzikos koncerte, kur nuo pat pradžios žiūrovai pakeliami nuo kėdžių, daro mankštą, vaizduoja pašėlusią katę... Būtent tokias užduotis skyrė koncerto vedėjas A. Biveinis, taip užduodamas linksmą toną visam vakarui. Puiki buvo ir kita koncerto vedėja – buvusi choro narė aktorė Evelina Šimelionė. Jei ne jos charizma ir gebėjimas viską sustatyti į vietas, A. Biveinio entuziazmas ir spontaniškumas choro laivą galėjo nuplukdyti į nežinomus tolius...

Netikėtas buvo koncerto organizatorių sprendimas vieną iš kūrinių leisti diriguoti choristui, parinktam burtų keliu. Iki paskutinės minutės niekas nežinojo, kam teks stoti prieš chorą – burtai buvo ištraukti žiūrovų akivaizdoje. Sėkmė nusišypsojo dvyliktokei Salomėjai Vaičiūtei, kuri nė kiek nesutriko ir sėkmingai padirigavo. Šiluma ir bendrystė – tokį pojūtį paliko pirma koncerto dalis. Antroji žadėjo didelę intrigą – dabartinių ir buvusių (kviesti visi) čiurlioniukų chorą. Daugiau nei šimtas žmonių, choro vadovo R. Gražinio žodžiais tariant, „susibūrė tarsi į mini dainų šventę“. Prie jų prisijungė ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras bei specialiai iš Niujorko atvykęs taip pat buvęs mokyklos auklėtinis pianistas Andrius Žlabys. Visi kartu jie ėmėsi nemenko iššūkio – atlikti L. van Beethoveno Fantaziją c-moll fortepijonui, solistams, chorui ir orkestrui.

Triumfuojanti ir herojiška L. van Beethoveno muzika puikiai tiko choro gimtadieniui paminėti. Įvairių kartų čiurlioniukų balsai, papildyti puikiu orkestro skambesiu ir magišku A. Žlabio virtuoziškumu, buvo tikra dovana klausytojams. Visas šimtas naujai iškepto choro balsų skambėjo neįtikėtinai darniai, ir tai turbūt būtų didžiausias komplimentas bet kuriam chorui.

Koncerte buvo paminėtas naujas choro kompaktinis diskas „Čiurlioniukų balsas“.

Jame – per trisdešimt kūrinių, atspindinčių dabartinę situaciją, kai choras iš koncertinio tapo labiau studija jauniems dirigentams praktikuotis. Įrašant diską nemažą dalį kūrinių dirigavo moksleiviai.

Septyniasdešimt metų gyvuojantis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras buvo pirmasis atspirties taškas tokioms muzikos žvaigždėms, kaip Jonas Aleksa, Gintaras Rinkevičius, Robertas Šervenikas, Donatas Katkus, Mirga Gražinytė. Tačiau dar svarbiau, kad choras išaugino gausią bendruomenę. Vieni tapo muzikantais, kiti – aktoriais, žurnalistais, teisininkais ar ekonomistais. Bet visus juos jungia meilė dainai. Ta meilė vėsų lapkričio 17-osios vakarą sušildė visų esamų ir buvusių choristų širdis.

Viktoras BAKYS

KRONIKA ČIURLIONIO MOKYKLOS ORKESTRAS GRIEŽĖ SANKT PETERBURGE IR DIDŽIAJAME NAUGARDE

Spalio 30 d. Sankt Peterburge, sausakimšoje Ermitažo teatro salėje, iškilmingai paminėtas prof.

Sauliaus Sondeckio 90-metis. Koncerte griežęs Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, susirinkusiems meno žmonėms, įvairių šalių diplomatams, lietuvių bendruomenės nariams parodė, kad tęsia tradicijas, Maestro pradėtas daugiau kaip prieš pusšimtį metų.

Pasaulio peterburgiečių klubo ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Sankt Peterburge inicijuotą renginį pradėjo Ermitažo direktorius M. Piotrovskis, primindamas ypatingus S. Sondeckio nuopelnus pasaulio kultūrai. Daug šiltų žodžių apie unikalų muzikos pedagogą iš Lietuvos, ka-

Su mokyklos orkestru skambina pianistė Elzė Fedorcovaitė

Didžiajame Naugarde Manto Juozo Jauniškio diriguojamą orkestrą lydėjo publikos ovacijos ir susižavėjimas

daise įkūrusį ir Ermitažo orkestrą bei ilgai jam vadovavusį, pasakė Sankt Peterburgo konservatorijos prorektorė N. Braginskaja ir žinomas smuikininkas S. Stadleris, su savo orkestru atlikęs W. A. Mozarto „Nakties serenadą“.

Renginyje dalyvavusi prof.

Silvija Sondeckienė nuoširdžiai padėkojo Peterburgui, miesto menininkams ir lietuviams, gražiai pagerbusiems Sauliaus Sondeckio atminimą. Čiurlioniukai savo pasirodymą pradėjo emocingai – nuskambėjus „Bėkit, bareliai“ melodijai, jie nusilenkė S. Sondeckio portretui. Jaunieji talentai koncerte pagrojo A. Ponchielli operos „Lietuviai“ uvertiūrą, F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll (solistas Jokūbas Švambaris), M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, kartu su N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos choru atliko L. van Beethoveno Fantaziją fortepijonui, chorui ir orkestrui (solistė Elzė Fedorcovaitė).

Kalba Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis

Kitą dieną čiurlioniukai surengė koncertą Sankt Peterburgo visuomenei Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje.

Pakeliui į Sankt Peterburgą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras buvo užsukęs į Didįjį Naugardą, čia spalio 27 d.

Renginyje dalyvavo prof. Silvija koncertavo pilnutėlėje srities Sondeckienė filharmonijos salėje. Įdomi programa ir puikus orkestro griežimas, dirigentas Mantas Jauniškis, solistai Paulina Jacovskytė, Jokūbas Švambaris ir Rugilė Juknevičiūtė sulaukė ovacijų ir šūksnių „Bravo!“. Greta manęs sėdėjusi klausytoja vis neišlaikydavo: „Molodcy litovcy!“ (šaunuoliai lietuviai). Išdidžiai jautėsi salėje buvę Naugardo lietuviai bei keliomis mašinomis iš Pskovo atvažiavę lietuvių bendruomenės nariai.

Dvi dienas filharmonijos lankytojai galėjo apžiūrėti mokyklos dailės skyriaus mokinių darbų parodą.

Dainius NUMGAUDIS

Muzikos barai / 9

PAVELDAS

Čiurlionio kūrybos tyrimai akademinėje erdvėje Rimantas ASTRAUSKAS

T

urbūt daugelis pritars, kad Čiurlionis mums yra ypatingos svarbos, kultinė asmenybė, Lietuvos kultūros veidas, šiuolaikiškai kalbant, mūsų brendas užsienio šalių intelektiniuose sluoksniuose. Čiurlioniui dėmesio nestinga ir tėvynėje, ir už jos ribų, jo kūryba nuolat aktualizuojama naujomis monografijomis, studijomis ar netgi komerciškai – paveikslų atspaudais ant šokolado ar saldainių dėžučių. Paradoksalu, tačiau visa tai vyksta labiau asmenine iniciatyva, nes valstybės dėmesys iškilioms asmenybėms dažniausiai pasireiškia proginiais renginiais, minėjimais, geriausiu atveju jų metų paskelbimu.

Akivaizdu, kad viso to nepakanka, proginiai vienkartiniai dalykai greitai pamirštami. O galėtų būti kitaip – valstybė turėtų pastebėti ir skatinti

kruopščią ir ilgai trunkančią tyrėjų veiklą, nes fundamentalūs darbai, kurių dar labai trūksta, nedaromi priešokiais tam tikroms progoms. Taigi ar neturėtų būti skatinama visuomenės akistata su Čiurlionio ir kitų iškilių Lietuvos ir pasaulio menininkų kūryba, kuri turtina dvasią, nepaliauja stebinti ir žavėti?

Tokios mintys kilo dalyvaujant tarpdalykinėje mokslinėje konferencijoje „M. K. Čiurlionis ir kontekstai“, kurią, pasitinkant menininko gimtadienį, rugsėjo 7–8 d. surengė Lietuvos muzikos ir teatro akademija drauge su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir M. K. Čiurlionio namais Vilniuje.

Konferencija pratęsė nuo 2003 metų rengiamo tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“ studijų savaitės tradicijas.

Konferencijoje kompozitoriai, muzikos atlikėjai, menotyrininkai, muzikologai, kultūros filosofai dalijosi naujausiomis čiurlionistikos tyrimų įžvalgomis ir aktualijomis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė dr. Judita Žukienė, sveikindama konferencijos dalyvius, pabrėžė, kaip svarbu kiekvienai tyrėjų ir klausytojų bei žiūrovų kartai rasti savąjį kelią į Čiurlionio pasaulį. Čiurlionio provaikaitis, Čiurlionio namų Vilniuje Meno filosofas, dailėtyrininkas akademikas Antanas Andrijauskas

Muzikos barai / 10

direktorius pianistas Rokas Zubovas ir muzikologas, daugelio Čiurlionio kūrybos tyrimams skirtų konferencijų vadovas LMTA docentas Rimantas Astrauskas džiaugėsi išaugusiu akademiniu tyrimų lygiu. Žaviu meniniu akcentu – Čiurlionio Noktiurno garsais – renginį pradėjo Virginija Unguraitytė-Levickienė, visai neseniai LMTA apgynusi meno daktaro disertaciją, kurios svarbiausias įžvalgas pateikė pranešime „Perskaityti rankraštį: M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui“. Ji išsamiai ištyrė Čiurlionio variacijų Sefaa Esec ir Besacas rankraščius, palygindama skirtingas jų redakcijas, atkūrė originalius Čiurlionio tekstus ir jų redakcinius papildus.

Muzikologė ir vargonininkė Jūratė Landsbergytė pranešime „Romantizmo ištakos: maironiškasis Čiurlionio kūrybos kontūras“ ieškojo abiejų menininkų kūrybos sąsajų. Muzikologė Rūta Skudienė dėmesį sutelkė į prieš septynerius metus vykusio festivalio „Vilnius Jazz“ atidarymo koncerte skambėjusią Liudo Mockūno ir Arturo Bumšteino kompoziciją „Homage to M. K. Č.“, kurios šokiruojančioje muzikinėje kalboje buvo galima įžvelgti Čiurlionio kūrybos motyvų ir idėjų reminiscencijų.

Meno filosofas ir dailininkas Stasys Mostauskis pranešime „M. K. Čiurlionio tapyboje vaizduojama tikrovė –

kas tai?“ mokslinį diskursą pakreipė filosofinės problematikos link. Čiurlionio vaizduojama tikrovė nėra tapati akimi regimai tikrovei, nes greta matymo žinojimas vaidina vis svarbesnį vaidmenį, abstrakcija tampa regimosios tikrovės alternatyva.

Meno filosofas, dailėtyrininkas akademikas Antanas Andrijauskas pranešime „Čiurlionio fantazijos ir vaizduotės galia: tapybinės klajonės svajų pasaulio bekraštybėse“ gvildeno menininko kūrybos konteksto problematiką pasitelkdamas pasaulines aktualijas, drąsiai keldamas nūdienos problemas ir skaudulius. Anot prelegento, vaizduotės galia Čiurlioniui neprilygo niekas, jam įgimtas kolorito skambesys, spalvos muzikalumo jausmas, ypatingas santykis su gamta, gebėjimas girdėti kitiems negirdimus garsus, matyti kitiems nematomas spalvas, formų pirmapradiškumo ieškojimas. A. Andrijauskas pasidalijo mintimis apie šiuolaikinėje meno Mekoje – Paryžiaus Pompidou centre – matytą grandiozinę parodą, skirtą modernizmui, kurioje Čiurlionio kūryba nusipelno užimti deramą vietą. Pastebėta, kad istoriografinių Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimų fone labai trūksta morfologinės kūrybos ir kūrybos proceso analizės. Kontekstas padeda suprasti tekstą, tačiau tyrimai stringa, nes trūksta Čiurlionio laiškų vertimų, nėra iki šiol išleistų pamatinių tekstų. Kur užsienietis galėtų pasiskaityti apie Čiurlionį anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų kalbomis? Beje, Čiurlionio laiškai seniai išversti (iš lenkų kalbos vertė Radoslawas OkulicziusKozarynas), tačiau jų leidyba Nacionalinėje M. K. Čiurlionio galerijoje stringa jau antrą dešimtmetį.

Menotyrininkas, dabartinis Lietuvos kultūros tyrimų instituto vadovas dr. Rasius Makselis nagrinėjo neoplatonizmo atbalsius Viačeslavo Ivanovo (1866–1949) straipsnyje „Čiurlionis ir menų sintezės problema“. V. Ivanovas Čiurlionio kūrybą komentuoja per III a. filosofo Plotino idėjų prizmę, mato, kad Čiurlionis siekia peržengti trijų dimensijų pasaulio ribas.

Dailė, anot Ivanovo, yra artikuliacija erdvėje, muzika – artikuliacija laike,

todėl sintezė galima, kai pasiekiamas transcendentinis lygmuo.

Menotyrininkė ir dailininkė dr.

Salomėja Jastrumskytė pranešime „Privatumo kontempliatyvumas ir estetiškumas M. K. Čiurlionio epistoliarikoje“, pasitelkusi kasdienio gyvenimo estetikos principus, tyrinėjo Čiurlionio privatumo išgyvenimus Leipcige, subuitintą tikrovę, pastebėdama, kad bet koks atsitraukimas nuo jos sukuria estetinį santykį.

Provokatyvus ir nuotaikingas Giedriaus Kuprevičiaus pranešimas „Aktualusis Čiurlionis“ filosofinius svarstymus sugrąžino į dabartį. Kompozitorius apmąstė savo vingiuotą Čiurlionio pažinimo kelią nuo paprasto vaikiško neigimo iki gilaus susižavėjimo. G. Kuprevičiaus sąlytis su Čiurlionio kūryba yra labai produktyvus – prisiminkime prieš keletą metų įvykusią baleto „Čiurlionis“ premjerą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, jo iš rankraščių atkurtą, naujai orkestruotą stambios formos vėlyvojo laikotarpio kompoziciją „Dies irae“ ir kitus. Pranešėjas pastebėjo, kad šiandien ypač aktuali akademinio kūrinių katalogo reikmė, nes skirtingų autorių naudojami skirtingi tų pačių kūrinių šifrai, opusai, pavadinimai sukuria didelę painiavą.

Prof. R. Zubovas aptarė naujausias reikšmingas čiurlionistikos publikacijas: pranešimų rinkinį „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“ (sudarė dr. Nida Gaidauskienė), knygas „Čiurlionio namai Vilniuje: istorija ir veikla“ (sudarė Nida Gaidauskienė ir Rokas Zubovas), Viktorijos Daujotytės „Sofija“.

Konferencijos meninę dalį įrėmino du ryškūs akcentai: italų pianisto Daniele Buccio ir Roko Zubovo Čiurlionio kūrinių koncertai. Romos Šv.

Cecilijos konservatorijos ir Albano Bergo akademijos dėstytojas, kompozitorius, muzikologas ir pianistas Daniele Buccio parengė specialią koncertinę programą iš vėlyvojo laikotarpio Čiurlionio kūrybos rankraščių. Atlikėjas skambino kūrinius ta eilės tvarka, kaip jie buvo sukurti, sustodamas ten, kur baigdavosi natų rankraštis, t. y. taip, kaip jie užrašyti paties kompozitoriaus. Atlikėjas mano, kad non

Italų pianistas Daniele Buccio skambina Čiurlionį

finito principas, kurį naudojo kompozitorius, yra ypač modernus, savotiška nūdienos aktualija. Straipsnio autoriui, buvusiam Jadvygos Čiurlionytės studentui, kompozitoriaus sesuo rodė brolio rankraščių puslapį, kuriame nebuvo jokių prieraktinių ženklų, ir teigė, kad kompozitorius girdėjo muziką ir tik sau pasižymėdavo tai, ko reikėtų neužmiršti, o tai, kas buvo aišku ar kartodavosi, tiesiog nematė reikalo perrašinėti. Nors nebuvo jokių prieraktinių ženklų, sesuo tvirtino, kad tai yra Des-dur preliudas, kurį ji vaikystėje girdėjusi brolį skambinant.

Roko Zubovo koncerte skambėjo ankstyviausi kompozitoriaus opusai – pirmosios dainelės, skirtos kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, Trys Varšuvos preliudai, mazurkos, kurių keletą prisiminė ir iš klausos užrašė Viktorija Hempliova, liaudies dainų „Sėjau rūtą“, „Kas bus, močiute, kas bus?“ išdailos.

Konferencijos pabaigoje buvo aptarti straipsnių ir almanachų (išleisti penki rinkiniai) leidybos ir sklaidos pasaulyje klausimai, numatytos būsimos temos, nes Čiurlionio genijus generuoja daugybę neatsakytų klausimų, kurie skatina tyrėjus ieškoti atsakymų ir nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta.

Renginio mecenatas – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, padedantis puoselėti čiurlionianos mokslinių tyrinėjimų ir sklaidos tradicijas. n

Muzikos barai / 11

DIDŽIOJI SALĖ

Vytauto Juozapaičio trijų dešimtmečių muzikinė išpažintis sujaudino publiką Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ VALDOVŲ RŪMŲ DIDŽIOJOJE RENESANSINĖJE MENĖJE 2018 M. GRUODŽIO 17 D. ĮVYKO VYTAUTO JUOZAPAIČIO KŪRYBOS VAKARAS „MUZIKINĖ IŠPAŽINTIS“, SKIRTAS SOLISTO KŪRYBINĖS VEIKLOS 30-MEČIUI.

N

uostabus Lietuvos baritonas Vytautas Juozapaitis, minėdamas kūrybinės veiklos trisdešimtmetį, surengė išskirtinį vakarą LDK Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje.

Kiekvienas scenoje pasirodęs muzikas buvo susijęs su etapiniais šiandien aktyvaus politikos veikėjo žingsniais mene. Bičiulystė su Lietuvos kariuomenės kapelmeisteriu Egidijumi Ališausku žymi V. Juozapaičio kūrybinio kelio pradžią, kai dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje koncertavo su liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“, kuriame E. Ališauskas grojo birbyne. Šiandien jis – „Sutartinės“ vadovas.

Pianistė Nijolė Ralytė ir Vladimiras Prudnikovas – ne tik V. Juozapai-

Muzikos barai / 12

čio vokalo pedagogai. Kaip vakaro metu ne kartą akcentavo solenizantas, jie yra daugiau nei šeimos nariai, juk tapo ir dukters Ievos Barboros ugdytojais. Jaunoji dainininkė, šį rudenį ryškiai debiutavusi keliuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, vakaro publiką sužavėjo nepriekaištingai, įtaigiai atlikusi Undinės ariją iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“.

Jau kelis sezonus pagrindines tenoro partijas LNOBT sėkmingai dainuojantis Tomas Pavilionis – profesoriaus V. Juozapaičio absolventas, kurį

įžvalgus pedagogas ryžtingai įtikino esant ne baritoną, o tenorą. Kaip žinoma, metodiškas balso ugdymas – itin atsakingas vokalo pedagogo darbo aspektas: turi suformuoti unikalų „instrumentą“, vos kelių milimetrų balso stygas, juk nuo jo kokybės priklauso būsimo menininko likimas.

Kad balsas suformuotas teisingai ir jaunojo tenoro laukia puiki ateitis, T. Pavilionis įrodė atlikdamas virtuozišką Tonio ariją (su devyniomis do, kaip pabrėžė prof. V. Juozapaitis) iš Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“.

Vytautas JUOZAPAITIS – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) ir visų svarbiausių muzikos ir teatro apdovanojimų laureatas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas šiame ir kituose Lietuvos muzikiniuose teatruose yra sukūręs daugiau kaip 50 pagrindinių baritono vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, atlikęs daugybę partijų oratoriniuose veikaluose.

Su spektakliais V. Juozapaitis yra apkeliavęs beveik visą pasaulį, dalyvavęs daugybėje Lietuvos bei užsienio festivalių, buvo pirmasis lietuvių operos solistas, pakviestas į vieną prestižiškiausių pasaulio muzikos forumų – Pekino tarptautinį muzikos festivalį.

Lietuvos kompozitoriai specialiai V. Juozapaičiui yra parašę grafo Šemetos (B. Kutavičiaus opera „Lokys“), karaliaus Mindaugo (B. Kutavičiaus opera „Ugnis ir tikėjimas“), Žygimanto Augusto (G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“), Žilvino (A. Žigaitytės opera „Žilvinas ir Eglė“) partijas.

Dainuoja Vytautas Juozapaitis

Nemažą vokalistų programos dalį lydėjo žavus instrumentinis ansamblis: Nijolė Ralytė (fortepijonas),

Joana Daunytė (arfa), Elena Daunytė (violončelė) ir Egidijus Ališauskas (birbynė). Kūrinius šiam ansambliui

jautriai ir skoningai aranžavo kompozitorius Jaroslavas Cechanovičius.

Kaip išryškėjo vakaro „išpažintyje“, jis taip pat emociniais ir meniniais saitais susijęs su Juozapaičių šeima – J. Cechanovičiaus žmona buvo pirmoji Ievutės muzikos mokytoja, paskatinusi ją rinktis dainininkės kelią.

O pažintis su sesėmis Daunytėmis – šiųmetės Birštono vasaros menų akademijos „dividendai“. Būtent 2018 metų vasarą šeštoji akademija tiesiog žaižaravo netikėtais muzikiniais jaunųjų proveržiais, kūrybingomis improvizacijomis ir meniniais atradimais. Elena Daunytė buvo sukvietusi kolegas violončelininkus, o Joana – būrelį arfininkių. Žinoma, tą vakarą scenoje karaliavo solenizantas. Jis įspūdingai padainavo Kserkso ariją iš G. F. Händelio operos „Kserksas“, Wolframo dainą iš R. Wagnerio operos „Tanhoizeris“, Žeraro monologą iš U. Giorda-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vakaro kulminacija: scenoje – pianistė Nijolė Ralytė, dainininkai Ieva Barbora, Eglė ir Vytautas Juozapaičiai, Tomas Pavilionis, Vladimiras Prudnikovas, arfininkė Joana Daunytė, violončelininkė Elena Daunytė ir birbynininkas Egidijus Ališauskas

Muzikos barai / 13

PROBLEMOS no operos „Andrė Šenjė“. Su kolega ir mokiniu meistriškumu konkuravo profesorius Vladimiras Prudnikovas, jaudinančiai atlikdamas P. Čaikovskio romansą „Triukšmingam puotos sūkury“. O legendinis jųdviejų Pilypo II ir Pozos duetas iš G. Verdi operos „Don Karlas“ žavėjo nepaprasta dramine įtaiga, privertusia pamiršti, kad tai koncertinis atlikimas. Legendine šio kūrinio interpretacija vadintina dar ir todėl, kad 2019 m. balandžio 10 d. sukanka 20 metų, kai užsispyręs baritonas, nelaukdamas teatro vadovybės kvietimo, savarankiškai paruošė Pozos partiją ir debiutavo savo mylimo profesoriaus 50-mečiui skirtame „Don Karlo“ spektaklyje...

Su savo mokiniu T. Pavilioniu prof. V. Juozapaitis padainavo Nadiro ir Zurgos duetą iš G. Bizet operos „Perlų žvejai“. Gerai visiems pažįstama muzika dramaturgiškai ruošė vakaro finalą.

Jautriausios koncerto akimirkos sietinos su Juozapaičių šeimos pasirodymais – Eglės, Ievos ir Vytauto atlikta nuostabia K. V. Banaičio daina „Kelias kelelis“, motinos ir dukters duetu (A. Vivaldi „Vieni, vieni o mio diletto“), jautriu V. Juozapaičio meilės prisipažinimu žmonai skambant J. Cechanovičiaus „Meilės valsui“...

Muzikos garsus lydėjo įstabios vakaro režisieriaus Daliaus Abariaus vaizdo projekcijos. Darni reginių ir kūrinių kulminacija buvo pasiekta V. Juozapaičiui atliekant mėgstamą C. François dainą „Esu laimingas“ (My way) pagal žmonos Eglės žodžius.

Skambant dainai ekranuose regėjome V. Juozapaičio sukurtus personažus, kurių jau gerokai per 50... Įspūdingą vakarą užbaigė visų koncerto dalyvių ir visos salės atliekama J. Cechanovičiaus daina „Ankstų Kalėdų rytą“.

Valdovų rūmus publika paliko kiek sutrikusi – kuri gi Vytauto Juozapaičio veikla prasmingesnė? Menininkai turi aktyvų politinį užtarėją Seime, bet kartu prarandamas puikus dainininkas ir jaunųjų talentų ugdytojas... n

Muzikos barai / 14

Ką atstatydinama kultūros ministrė palieka būsimajam ministerijos vadovui

Vytautas JUOZAPAITIS

K

ultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, prieš dvejus metus pirmosiomis savo darbo dienomis pasiskelbusi, kad prieš ją buvę ministrai nieko gero nepadarė, o ji viską pakeis, porą metų kultūros sektorių drebinusi slaptomis pertvarkos schemomis, kurias anonimiškai kūrė jos politinė komanda, kartkartėmis šiurpinusi vi-

suomenę neadekvačiu elgesiu, gruodžio 3 d. premjero atstatydinta traukiasi į nežinią.

Kultūros bendruomenė ironizuoja: pakilo kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas.

Pažadėjusi kultūros srityje nepalikti akmens ant akmens, ant kultūros kelio primėčiusi visokiausių aštrių akmenų, bet nepadariusi to, ką skelbėsi atliksianti perkraudama kultūros politiką ir ją suderindama visumos požiūriu, ministrė būsimam Kultūros ministerijos vadovui palieka išdraskytą ministeriją, iš kurios jos vadovavimo metu pasitraukė stipriausi ir gabiausi valdininkai. Palieka gąsdinimų, įtampų, priešpriešų atmosferą, kurią suderinti gali tik kultūros asmenybė, turinti administracinės patirties, kultūrinės nuovokos ir tikro pasiryžimo išgelbėti kultūrą ir ją puoselėti.

Pirmiausia šios srities bendruo-

menė laukia, kad naujas vadovas pasakytų, kaip išeivijoje kartodavo poetas ir redaktorius Kazys Bradūnas, jog „kiekvienas žmogus yra labai brangus, kiekvienas žmogus yra vertas dėmesio, brangintinas ir saugotinas“.

Kiekvienas!

Kiek žmonių, pažemintų dėl amžiaus, įžeistų dėl nepatikusių darbų ar šiaip neįtikusių, palieka į nežinią nueinanti ministrė! Ne veltui paskutiniais mėnesiais iš kultūrininkų vis dažniau girdėdavau baisų kaltinimą: „Ji naikina šviesą.“ Kultūros šviesą.

Bet šios pastabos ne apie nueinančią ministrę, o apie svarbiausius darbus, kurių ji neatliko per dvejus metus. Net nepradėjo, nors skelbėsi daranti ir tuoj tuoj baigsianti.

Tikroji svarbiausių kultūros politikos darbų situacija paaiškėjo lapkričio 30 d., kai ministrė atsakė į Seimo narių V. Kernagio ir R. Popovienės, dirbančių Kultūros komitete, klausimus – kolegos kultūros ministrės prašė pasiaiškinti dėl kultūros politikos strateginių darbų.

Norėdami įsitikinti, ar demokratiškai ir profesionaliai rengiami trys svarbiausi kultūros politikos atnaujinimo dokumentų projektai, numatyti Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (150.1–153 str.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 patvirtintame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane (2.3.6 darbo 1, 2, 3 p.), ar juos rengiant dalyvauja kultūros ir meno asociacijos, geriausi srities ekspertai, kolegos Seimo nariai 2018 metų lapkričio 14 d. kreipėsi į kultūros ministrę prašydami dalykiškai nurodyti, kokiais jos įsakymais ar ministerijos kanclerio potvarkiais buvo sudarytos darbo grupės, turėjusios sukurti minėtus projektus.

Juoba kad daugybę kartų ministrė ir viceministrai Seimo Kultūros komitete buvo tvirtai pažadėję, jog Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo, svarbiausio valstybės įsipareigojimus kultūrai įvardinančio ir šią sritį visu-

PALIEKA KULTŪROS LAUKĄ . Liana Ruokytė-Jonsson palieka kultūros lauką. Apmaudu, kad per dvejus metus ministrė taip ir nerado laiko susitikti su Lietuvos muzikų sąjungos vadovybe, kaip nerado jo ir interviu „Muzikos barams“. Taigi, tai vienintelė Lietuvos kultūros ministrė, kuri su mumis nekalbėjo, mūsų nepastebėjo. Ką gi, matyt per siaura mūsų kultivuojama muzikos vaga plačiame jos prižiūrėtame KULTŪROS LAUKE. Bet maži ne tik mes – maži ir visi iki Lianos Ruokytės-Jonsson buvę kultūros ministrai, kurie taip pat ne kartą mėgino ją kviestis pokalbio, ketindami pasidalinti patirtimi, įžvalgomis ir padiskutuoti apie numatomus kultūros valdymo pokyčius.

Jei nematai, negirdi kitų, supranti vien save – trumpas tavo kelias.

Todėl neabejotinai logiškas Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio sprendimas atstatydinti ministrę todėl, kad jos sprendimai, ypač politiniai, dėl įstatymų pataisų, dėl tam tikrų kultūros sričių pertvarkos nebuvo derinami su kultūros darbuotojais. Ši ministrė į kultūros istoriją ir pateks kaip nekalbėjusi, nebendravusi ir nesitarusi su kultūros bendruomene.

Muzikos barai / 15

PROBLEMOS miniu požiūriu suderinančio teisės akto, projektas bus parengtas laiku, kaip numatyta Vyriausybės programos įgyvendinimo plane – 2017 m.

IV ketvirtį. Jį parengti turėjo Kultūros ir Finansų ministerijos kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, praėjusių metų Seimo sesijai Vyriausybės pateiktame įstatymų projektų pakete jau buvo numatytas šio projekto svarstymas parlamente.

Deja, projektas Seime net nebuvo įregistruotas.

Antrą strateginį mūsų kultūros politikos atnaujinimo darbą – Lietuvos kultūros strategijos iki 2030 metų projekto parengimą – Kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija turėjo atlikti iki 2018 metų I ketvirčio, o IV ketvirtį abi institucijos privalėjo pateikti ir strategijos įgyvendinimo priemonių planą – Nacionalinę kultūros programą. Šie privalomi strateginiai darbai išvardinti ir Kultūros ministerijos vidiniame dokumente „LRV progra-

mos įgyvendinimo plano darbai ir veiksmai, už kurių įgyvendinimą atsakinga Kultūros ministerija“, jame nurodyta, kad už įstatymo projekto sukūrimą iki 2017 m. IV ketvirčio atsakingas kultūros viceministras Gytis Andrulionis ir Roberta Emilija Miliutienė (2.3.6 darbo 11 p.), už strategijos sukūrimą iki 2018 m. I ketvirčio – buvęs ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas, Eglė Saudargaitė, Daiva Nazarovienė, Ieva Macijauskytė, Rūta Pileckaitė, Jadvyga Lisevičiūtė, Janina Krušinskaitė ir Gintaras Džiovėnas (2.3.6 darbo 12 p.), o už Nacionalinės kultūros programos, kuri ministerijos apraše vadinama kitaip nei Vyriausybės nutarime – Lietuvos kultūros strategijos įgyvendinimo priemonių planu, – parengimą atsakinga ta pati vykdytojų komanda (2.3.6 darbo 13 p.), programą įsipareigojama paruošti ir patvirtinti 2018 m. IV ketvirtį.

Seimo ir Vyriausybės nutari-

muose dėl XVII Vyriausybės programos ypač pabrėžiamas teisės aktų kūrimo demokratiškumas, kolegialumas. Tai akcentuojama kultūros ministrei privalomuose vykdyti Vyriausybės programos 150–153 punktuose, kuriais įsipareigojama dirbti glaudžiai bendradarbiaujant su kultūros asociacijomis ir patariamosiomis ministerijos tarybomis. Nepaisydama Vyriausybės programoje įteisintų darbų ir aiškaus jų vykdymo pobūdžio, kultūros ministrė Seimo nariams pranešė šokiruojantį faktą: nesudarytos nei įstatymo, nei stra-

tegijos, nei nacionalinės programos projektų rengimo grupės. Ministrės atsakyme miglotai aiškinama, kad jau parengtiems dokumentų projektams aptarti bus sudaromos konsultacinės grupės, bet tuos projektus rengs patys ministerijos darbuotojai. Ministrė nenurodė nė vienos rengėjų pavardės ir nė vieno darbų įvykdymo termino, tik pranešė, kad jie laukia galimybių studijos pristatymo gruodžio 5 d.

Pasirodo, ministrės komanda dar

Muzikos barai / 16

nė nepradėjo vykdyti Vyriausybės programos, kurioje išdėstytas konkretus darbų turinys, o tik ketina remtis galimybių studija, nors dėl jos kokybės niekas nėra garantuotas, juoba kad studiją rengia net internetinės svetainės neturinti ir viešai savo veiklos ir kvalifikacijų neskelbianti viešoji įstaiga „Mene“.

Kultūros bendruomenė jau viešai suabejojo, ar ta Kultūros ministerijos užsakyta ir diriguojama galimybių studija nebus tik gudri ministerijos vadovų politinių įgeidžių maskuotė, kuri slaptas ministerijos politinių pareigūnų sukurptas kultūros įstaigų pertvarkos schemas, pašiurpinusias visuomenę ir įžeidusias kultūros ir meno darbuotojus, pagrįs kaip būtinus veiksmus.

Beje, nacistas Gebelsas yra sakęs: jei nori, kad tavo melu patikėtų, reikia meluoti visuotinai, akiplėšiškai ir tvirtai.

Seimo Kultūros komitete kultūros ministrė ir viceministrai daugybę kartų komiteto nariams aiškino, kaip sklandžiai, demokratiškai, kolegialiai ir nuosekliai vyksta įstatymo projekto kūrimas, kaip gerai kuriama strategija ir Nacionalinė kultūros programa, kaip viskas bus padaryta tobulai ir beveik laiku.

Tačiau paaiškėjo, kad tai tebuvo visiškas melas ir akių dūmimas.

Dabar jau galutinai aišku – Kultūros ministerijos vadovybė dirbo tarsi bunkeryje, politinės komandos nariai anonimiškai sudarinėjo slaptas egzekuciją primenančias kultūros įstaigų sukoncerninimo schemas, o ministerijos vadovams privalomi svarbiausi darbai nukelti neapibrėžtam laikui arba iš viso nebus daromi.

Seimo Kultūros komiteto posėdžiuose atvirai meluodami apie strateginių darbų vykdymą, ministrė ir jos komandos nariai ne tik apgavo parlamentą, jo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, kurie taip pasitikėjo ministre ir ją gynė.

L. Ruokytė-Jonsson, prieš tapdama Vyriausybės nare, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos metu skelbtuose straipsniuose (jie ir dabar

surandami portaluose delfi.lt ir 15min. lt) „Lietuvos kultūros politikos Achilo kulnas“ (2016 08 09) ir „Lietuvos kultūros politikai būtinas kokybiškas perkrovimas“ (2016 08 05) aiškino, kad „administraciniais metodais pažangos nepasieksime“, tvirtino, jog „kaip kultūros žmogus nuolat stebiu ir matau „plika akimi“, kad mūsų kultūros politika – nedemokratiška.

Ji neturi demokratinio savirefleksijos mechanizmo“. O Vyriausybės programos kultūros politikos dalyje, kuri perkelta iš pačios kultūros ministrės rengtų sąjungos rinkimų programos tekstų, žadama: „Lietuvos kultūros ir meno politikos sistemos pagrindai bus įteisinti atskirame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme, kurio nuostatos bus įgyvendinamos patvirtinus ilgalaikės ir vidutinės trukmės kultūros raidos strateginio planavimo dokumentus: 2017–2030 m. Lietuvos kultūros strategiją bei jos įgyvendinimo teisės aktą – Nacionalinę kultūros programą“ (Vyriausybės programos 150.1 p.).

Dar daugiau – kultūros ministrė Vyriausybės programoje pati įrašė, kad „tobulinsime visuomenės reprezentavimo priimant sprendimus kultūros politikoje praktiką. Skaidrios ir efektyvios kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai. Tam turime tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema“ (Vyriausybės programos 150.2 p.). Pagaliau Vyriausybės programoje net nurodyta, su kokiomis organizacijomis bus kartu kuriami ir įgyvendinami strateginiai kultūros politikos atnaujinimo darbai: „153.

Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų

ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“ Praėjo du Vyriausybės darbo metai. Visi trys svarbiausi kultūros politikos programos darbai neatlikti, net nėra sudarytos tarpžinybinės darbo grupės su geriausiais ekspertais jiems parengti. Kultūros visuomenė ir ministerija stovi priešingose barikadų pusėse, kultūros žmonės visiškai nepasitiki kultūros ministre, tad kantrybė trūko ir premjerui, žinančiam tikrąją svarbiausių darbų nevykdymo padėtį.

Naujajam Kultūros ministerijos vadovui teks nelengva dalia imtis tų svarbiausių darbų suburiant patikimas ekspertų grupes, įtraukiant į jas labiausiai patyrusius kultūros ir meno specialistus, kad pažadėtasis kultūros politikos atnaujinimas būtų realus ir kokybiškas.

Ar kultūros politikoje po nakties išaus diena?

Ar kiekvienas kultūros žmogus, kad ir kur jis darbuotųsi, bus branginamas, vertinamas, girdimas?

Tik kultūros asmenybė gali tai atlikti. Jos ir reikia kultūros ministro poste. n

Muzikos barai / 17

KRONIKA PRANCŪZŲ MUZIKOS FEJERVERKAS

Šeštajame M. K. Čiurlionio tarptautiniame muzikos festivalyje greta talentingojo Sergejaus Nakariakovo, Jurgio Karnavičiaus, Petro Vyšniausko, Aleksandros Žvirblytės, Vilijos Kuprevičienės, Mindaugo Rojaus ir kitų atlikėjų koncertą surengė prancūzų pianistas Pascalis Devoyonas. Kadaise pianistas Vladimiras Horowitzas pasakė: dideliam menininkui būtina gera galva, jautri širdis ir išlavintos rankos. Taip galima apibūdinti ir Lietuvoje viešėjusį P. Devoyoną.

Pianistas studijavo Blanche Bascourret de Guéraldi ir Lélia Gousseau klasėse Paryžiaus konservatorijoje, ją baigė pelnydamas pirmąją premiją. Tarptautiniame Ferruccio Busoni pianistų konkurse apdovanotas II premija (1974), Tarptautiniame Lidso pianistų konkurse laimėjo III vietą (1975), Tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse – II vietą (1978).

Pastarajame I vieta buvo paskirta Lietuvoje žinomam rusų pianistui Michailui Pletniovui, tačiau profesionali konkurso klausytojų auditorija demonstravo akivaizdų nepritarimą paskelbtiems rezultatams ir išreiškė didžiausią susižavėjimą 25-erių Pascaliu Devoyonu, sakė, kad jis – tikrasis konkurso nugalėtojas.

Pianisto karjera Europoje, Amerikoje siejasi su puikiomis Maurice´o Ravelio „Nakties vaiduoklio“ ir Ferenco Liszto Sonatos h-moll interpretacijomis.

Pianistas daug koncertavo su violončelininku Stevenu Isserlisu ir smuikininku Dong-Suk Kangu.

Kadaise P. Devoyonas ilgai dvejojo: rinktis menininko kelią ar matematiką. Puikiai supra-

to, kad gerų koncertuojančių pianistų pasaulyje daug. Įstojęs į Paryžiaus konservatoriją norėjo įsitikinti, ar pakaks talento muzika pasakyti ką nors nauja, ar gebės sukurti savitas genialių kūrinių interpretacijas. Dvejonės baigėsi sulaukus pirmųjų įvertinimų konkursuose. Dabar pats yra įvairių konkursų žiuri narys, vertinamas už objektyvumą.

Lietuvos radijo laidoje pianistas kalbėjo, kad konkursai jaunam atlikėjui yra gera proga pasirodyti visuomenei, nes koncertavimo galimybių pasaulyje mažėja.

Skeptiškai pianistas vertina atlikėjų siekį nuolat demonstruoti savo personą televizijos ekrane: „Aišku, tai viena iš rinkodaros formų, taip atlikėjas parduoda save. Tačiau jis turėtų daugiau rūpintis, kaip nuoširdžiau, originaliau, tikriau atkurti kompozitoriaus išliekamąją vertę turinčius kūrinius.“ Ar daug jaunų žmonių išgirdo ir kitą svarbią P. Devoyono mintį: „Ar norint jaustis laimingam žmogui reikia daug pinigų? Svarbu turėti duonos ir saugų stogą virš galvos. Gera knyga, muzikai atlikti, klausyti skirtas laikas – tai laimės dalis. Klasikinės muzikos žmonės bijo, nesupranta, nes ją išgirsti, suvokti reikia laiko. O dabar visi skuba. Mažiau reikėtų skirti laiko pinigams kaupti, o daugiau būties problemoms spręsti, savikūrai.“ To nesuprasdami žmonės puola į pramoginio meno glėbį, prie charizmatiškų, bet paviršutiniškų atlikėjų.

Nuo 1991 m. P. Devoyonas dėstė Paryžiaus konservatorijoje, Berlyne, Ženevoje, įvairiose šalyse rengiamuose vasaros meistriškumo kursuose. Plokštelėse įrašė ne tik koncertų fortepijonui su orkestru, solinių kūrinių, bet ir puikios kamerinės muzikos.

Jo repertuare – Franzo Schuberto, Ferenco Liszto, Roberto Schumanno, Edvardo Griego, Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, Pascalis Devoyonas

Muzikos barai / 18

įvairių epochų prancūzų muzika.

P. Devoyonas mano, kad šiandien mokykla atlikėjui tik suteikia pagrindus, o vėliau jis daug naujo sužino dalyvaudamas pasaulio muzikų meistriškumo kursuose.

Vienos, „tikros“ interpretacijos negali būti, nes tą patį kompozitoriaus tekstą skaito skirtingą patirtį, mąstymą išreiškiantis muzikas. „Tačiau būtinas interpretacijos pagrindas – kuo tikslesnis kompozitoriaus kūrinio perskaitymas: ką jis jautė kurdamas, ką siekė išreikšti. Atlikėjas negali būti viršesnis už kompozitorių“, – sakė P. Devoyonas.

Tokio lygio atlikėjo pasirodymas M. K. Čiurlioniui skirtam Tarptautiniam muzikos festivaliui suteikė ypatingą kokybės ženklą. Valdovų rūmų Didžiojoje menėje „Fazioli“ fortepijonu P. Devoyonas paskambino 12 savo mėgstamo kompozitoriaus Claude´o Debussy preliudų. Atlikimas buvo ne tik virtuoziškas, bet ir nepaprastai žavus. Taikliai artikuliuojamam garsui pianistas suteikdavo vis naują spalvą ir prasmę, kūrė įtaigius tembrinius derinius. Pavergė labai giliai pajausta poetinė konkrečių programinių Debussy preliudų prasmė, besikeičiančių ritminių piešinių žaismė, puikus tušė.

Kad ir „Fejerverkas“ – spalvinga, virtuoziškiausia preliudų ciklą baigianti pjesė: pianissimo skambinami pasažai įkaitina erdvę, tarsi matyti degančių ugnelių švytėjimas, akinami blyksniai. Ir jokio paviršutiniškumo, jokios parodomosios bravūros.

Publikai prašant P. Devoyonas paskambino Debussy jaunystėje sukurtą pjesę „Mergaitė lino spalvos plaukais“. Nepaprastas kantilenos ir ją lydinčios harmonijos santykis tarytum priartino mus prie prancūziškos muzikos gelmių, atliepė tai, ko siekė kompozitorius: nežinomo autoriaus rankraštyje rasta škotų melodija – tarsi akvarele nulietas mylimos mergaitės portretas, „visa tai, kas geriausia buvo mano galvoje...“ Koncerte P. Devoyonas atliko ir kito savo mėgstamo kompozitoriaus – Maurice´o Ravelio – kūrinį „Nakties vaiduoklis“ (Gaspard de la Nuit) pagal prancūzų romantizmo atstovo Aloysiaus Bertrand´o eilėraščius proza apie

pragarą ir vaiduoklių gyvenimą.

Pianistas perteikė tai, ko siekė autorius: ritmų, spalvų, raiškios artikuliacijos kaita sukurti tamsų, paslaptingą muzikinį pasakojimą. M. Ravelis rašė: „Gasparas buvo velnias, o gal tas, kuris kūrė tuos proza rašytus eilėraščius...

Turiu ambicijų muzika pasakyti tai, ką poetas išreiškė žodžiais: „Parke sutikto žmogaus klausia: „Pasakyk man, kur galima rasti Nakties Gasparą?“ – „O, jeigu nelaksto kitur, jis – pragare!“ Poetas tęsia: „Ak taip, tai – velnias...“ Pirmoji siuitos dalis „Undinė“ tarsi gimsta iš kelių vandens lašų. Monolitinės akordų kolonos, glissando, tremolo, triolių bangavimas, triliai. Dubliuotos oktavos, klajokliai akordai extrêmement égal et léger. Rūko, vėjo stichija. Nuolat besikeičiantys ritminiai dariniai – niūraus peizažo gelmė. P. Devoyonas įgyvendino M. Ravelio „Undinės“ sumanymą: groti greitu tempu ir su visomis sudėtingomis faktūromis „ištirpti“ klausytojų akivaizdoje. Raveliški rubato buvo palaikomi vidinės ritminės disciplinos – tai vis protingai valdomo įkvėpimo ir meistrystės rezultatas. Skaidrių konfigūracijų (nenaudojant pedalo) ir akordinių slinkčių judėjimas, kupinas vidinės disciplinos ir įtaigos. O koks efektingas fortissimo siekis Un peu plus lent epizode!

Antroji dalis – „Kartuvės“.

Nenustodamas skamba lemties varpas „už miesto sienos, tolumoje, o pakaruoklis apšviestas besileidžiančios saulės...“ (A. Bertrand). Net ir akordinių slinkčių apsuptyje ar besikeičiančiame ritminiame piešinyje varpo skambėjimas, sinkopuota vibruojanti jo ritminė formulė nekinta.

Pianistas kuria niūrų, gąsdinantį peizažą. Sudėtingiausių faktūrų susipynimas toks aiškus. Atrodė, kad skambinančiajam turėjo pritrūkti rankų... Tačiau sunkūs akordų sujungimai, dainingi motyvai ir – Ravelio nurodymu – jokios agogikos... Įspūdį darė atmosfera, kurta tylos gradacijomis, iki visiško išnykimo ūke. „Skarbo“ reikalauja ypatingos pianisto mąstysenos ir technikos. Pats M. Ravelis sakė norėjęs sukurti kūrinį, sunkesnį už „Islamėjų“. A. Bertrand´as: „Skarbo,

tas neūžauga, pasakė, kad gal šiandien mirsi, prakeiktasai. Palaidos su voru, kuris taisosi tavo ausyje.“ P. Devoyonas atvėrė viso kapinyno siaubą. Ir šv. Benignos kriptą, iš kurios sklinda mirusių vaikų balsai... Pirmoji frazė – tarsi kontrafagotas, toliau suskamba mažasis būgnelis ir Skarbo romantišką polėkį įprasminanti tema. Gebėdamas valdyti klavišus jautriais pirštų galiukais, nedidelio ūgio, jėga nepasižyminčiomis rankomis pianistas kūrė efektingiausias kulminacijas, įtaigius kontrastus. Kaip yra sakęs Nikolausas Harnoncourt´as, poezijos vaizdinių inspiruota muzika yra stipresnė už žodį, ji klausytoją veikia emocine galia.

A. Bertrand´as: „Neūžauga naktinė pamėklė kasnakt auga tarp manęs ir Mėnulio kaip gotikinės bažnyčios varpinė, kurioje dreba paauksuotas varpas...“ Prikeltas talentingo pianisto P. Devoyono jis ilgai skambės mūsų atmintyje.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

LIETUVOJE VIEŠĖJO LEGENDINIS ORKESTRAS

Tada, kai į Lietuvą užsukdavo nedaug svetimšalių simfoninių kolektyvų, Amsterdamo karališkasis „Concertgebouw“ orkestras (Royal Concertgebouw Orchestra, RCO) mums buvo legenda. Jį kartais girdėdavome per radiją, buvo galima gauti ir vieną kitą plokštelę su puikiai įrašytais klasikos kūriniais. Ir štai orkestras, kurį prieš dešimtmetį britų klasikinės muzikos žurnalo „Gramophone“ suburti įvairių šalių kritikai pripažino ge-

Amsterdamo karališkasis „Concertgebouw“ orkestras, dirigentas Philippe Herreweghe

riausiu pasaulyje, aplanko Vilnių!

Prieš 130 metų įkurtas „Concertgebouw“ baigia įgyvendinti jubiliejui skirtą gastrolių projektą „RCO pasitinka Europą“, globojamą Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude´o Junckerio.

Buvo užsibrėžta per pustrečių metų ne tik surengti koncertus visose 28 Europos Sąjungos valstybėse, bet ir vykdyti edukacinę misiją „Side by Side“ – pagroti su tų šalių jaunimo orkestrais. Dalyvaudami bendrose repeticijose jaunieji muzikantai gauna neįkainojamų pamokų iš RCO artistų.

Lapkričio 7 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Carlo Marios von Weberio romantinės operos „Oberonas“ uvertiūrą kartu su svečiais iš Amsterdamo griežė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro muzikantai.

Kad ir devynias minutes pagroti tokio lygio orkestre kaip RCO – kiekvieno jauno muzikanto svajonė, sakė Lietuvos studentai.

Galimybę pasirodyti su RCO Vilniuje gavo tik geriausiai pasirengę LMTA simfoninio orkestro stygininkai ir pūtikai. Prieš koncertą buvo nepamirštamos bendros repeticijos, nuskambėjus kūriniui – širdingi atsisveikinimai su partneriais scenoje.

Į Vilnių RCO atvyko po koncerto Vroclave, kur tą pačią „Oberono“ uvertiūrą atliko kartu su Nacionalinio muzikos forumo orkestro akademijos muzikantais.

Iš Vilniaus RCO iškeliavo į Rygą, ten muzikavo su Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos simfoniniu orkestru.

Karališkojo „Concertgebouw“ orkestro istorija prasidėjo 1888 metais. Jam vadovavo dirigentai Willemas Kesas (1888–1895), Willemas Mengelbergas (1895– 1945), Eduardas van Beinumas (1945–1959), Bernardas Haitinkas (1961–1988), Riccardo Chailly (1988–2004), Marissas Jansonas (2004–2015), Daniele Gatti (nuo 2016 m. iki 2018 m. rugpjūčio).

Su orkestru yra dirbę Pierre´as Monteux (1925–1934), Bruno Walteris (1934–1939), Eugenas Jochumas (1961–1964) ir kiti.

Kasmet savo salėje „Concertgebouw“ surengia per 90 koncertų, apie 40 kartų groja įvairiose pasaulio koncertų salėse.

Orkestras turi savo įrašų studiją ir jaunimo akademiją.

Vilniuje orkestrui dirigavęs Philippe Herreweghe didžiausią dėmesį skiria baroko muzikos interpretacijoms, yra Crete Senesi vokalo kolegijos festivalio (Music Festival Collegium Vo-

Su svečiais iš Amsterdamo griežė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro muzikantai

cale Crete Senesi, Italija) meno vadovas, įkūrė ne vieną muzikos kolektyvą, tarp jų Gento vokalo kolegijos, Paryžiaus karališkosios koplyčios chorus, šios koplyčios ir Eliziejaus Laukų orkestrus. Su RCO yra atlikęs J. S. Bacho Pasiją pagal Matą, Mišias h-moll.

Vilniuje Ph. Herreweghe dirigavo Johanneso Brahmso Antrąją simfoniją. Dešimtmečiais apgalvotai, tikslingai ugdoma orkestrinio grojimo mokykla visada duoda gerų vaisių (prisiminkime Herberto von Karajano orkestro akademiją, prof. Sauliaus Sondeckio jaunimo orkestrų brandinimo metodiką), puikus visų orkestro grupių susiklausymas lėmė ne tik intonacinį tikslumą, bet ir niuansų vienovę. Keistoka dirigavimo maniera dirigentas uždegė, įkvėpė orkestrą muzikuoti. Tai darė didžiulį įspūdį.

Koncertui iš salono „Organum“ išnuomotu nauju „Bösendorfer“ fortepijonu Yefimas Bronfmanas skambino L. van Beethoveno Ketvirtąjį koncertą. Taškente gimęs pianistas studijavo Izraelyje ir JAV, mokėsi pas Rudolfą Serkiną, Rudolfą Firkušný ir Leoną Fleisherį. Su RCO bendradarbiauja nuo 1999 metų, koncertuoja ir su kitais Europos, JAV orkestrais, ruošia solines programas. Beethoveno koncertą skambino jausdamas didelę pagarbą autoriaus tekstui. Viskas tikslu, tvarkinga, jokiais dirbtiniais efektais nesiekiama kokių nors interpretacinių siurprizų. Sakytum, pavyzdinis klasikos „perskaitymo“ vadovėlis.

Publikai prašant paskambino F. Chopino Etiudą E-dur, op. 10 Nr. 3. Taip pat estetiškai, skaidriai, jautriai.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Yefimas Bronfmanas

Muzikos barai / 19

KRONIKA ECMTA SUVAŽIAVIMAS ĮVYKO NIKOSIJOJE Nikosija, Kipro Respublikos sostinė, yra devynių universitetinių aukštųjų mokyklų miestas.

Atvykus taksistui reikia gerai išaiškinti, kurį universitetą norima susirasti. Kitos mokyklos įsikūrusios Limasolyje, Strovolose, Pafose, Larnakoje. Įdomus faktas, kad iš maždaug 1,2 mln. salos gyventojų net 75 proc. yra baigę aukštąjį mokslą. Tad suprantama, ECMTA suvažiavimo dalyviai Nikosijoje kad Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) valdyba pritarė minčiai savo narius šių metų lapkričio 2–4 d. pakviesti į Nikosiją. Vadovaujant Kipro Europos universiteto Humanitarinių, socialinių ir edukologijos mokslų fakulteto Menų katedros vedėjo pavaduotojui doc. dr. Yianniui Miraliui, asociacijos narių suvažiavimas čia surengtas jau antrą kartą.

Mums, šešiems Lietuvos atstovams, nebuvo sunku pasiekti Kiprą tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus. Nors ne visos šalys turi tokias galimybes, Pristatomos muziNikosijoje susirinko 44 dalyviai iš 10 šalių. Didžiausia buvo Estijos delekos interpretacijos gacija – atvyko trylika muzikos dėstytojų ir studentų. forumo „Birštono ECMTA renginių patrauklumą pirmiausia lemia pozityvi darbo ir vasaros menų akademija“ idėjos ir bendravimo atmosfera. Ši jau antrą veiklos dešimtmetį pradėjusi perspektyva. Nuoorganizacija vienija bendraminčius – profesionalius kamerinės mutraukoje – prof. Petras Kunca ir prof. zikos entuziastus, tikinčius jos svarba ugdant jaunimą. Prisimenant Audronė Žigaitypakilią Kipro susitikimo dvasią, norėtųsi paskatinti didesnį būrį Lietutė-Nekrošienė vos mokytojų, dėstytojų įsijungti į ECMTA veiklą ir patirti bendravimo su įvairių šalių pedagogais džiaugsmą, dalintis dėstymo metodikos idėjomis, pristatyti savo atstovaujamų mokyklų kūrybinius laimėjimus. muzikos dėstymą, naujienų iš susitikimo dalyvių šalių. Tris pranešimus Buvo įdomu klausytis violončelininkės, Mstislavo Rostropovičiaus buvo parengę Lietuvos atstovai. klasės absolventės Elizabeth Wilson (Jungtinė Karalystė, Italija), LietuKauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos Kamerinio ansamblio voje jau gerai pažįstamo Londono Guildhallo muzikos ir dramos moskyriaus vedėja pianistė Daiva Stulgytė-Povilaitienė skaitė pranešimą kyklos profesoriaus smuikininko Evano Rothsteino, Lenkijos pianisto „Mūsų dovanos atkurtos Lietuvos šimtmečiui“. Prelegentė, pasinaudodr. Grzegorzo Manios, ECMTA prezidentės, Estijos muzikos ir teatro dama vaizdine medžiaga, klausytojus supažindino su Lietuvos dainų akademijos profesorės pianistės Marje Lohuaru, Lisabonos aukštosios švenčių, kurių vienas rengėjų ir dirigentų buvo Juozas Naujalis, ir damuzikos mokyklos profesoriaus pianisto Paulo Pacheco ir kitų suvažiabartinės J. Naujalio muzikos gimnazijos istorija, papasakojo apie glauvimo dalyvių, tarp kurių buvo ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos džius gimnazijos ryšius su Tartu Heino Ellerio muzikos mokykla. Buvo dėstytoja smuikininkė Ilona Klusaitė, vedamų meistriškumo pamokų. parodytas J. Naujalio gimnazijos moksleivių styginių kvarteto koncerte Kita vertinga ECMTA suvažiavimų programos dalis yra vadinamasis H. Ellerio konservatorijoje griežiamos „Svajonės“ vaizdo įrašas. Prof. E. Narių forumas. Šį kartą klausėmės devynių pranešimų apie kamerinės Rothsteinas pasakė, kad J. Naujalio „Svajonę“, taip pat ir M. K. Čiurlionio

ECMTA suvažiavimo diskusijos

Muzikos barai / 20

Daiva Stulgytė-Povilaitienė pristatė atkurtos Lietuvos šimtmečio svarbiausių muzikos reiškinių panoramą

KRONIKA Du kanonus gana dažnai groja jo studentai Londone.

Apie šiais mokslo metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kamerinio ansamblio katedrai pradėjusio vadovauti violončelininko prof. Rimanto Armono veiklą paprašė papasakoti ECMTA valdyba, nes asociacija labai vertina ryšius su LMTA ir planuoja bendrus renginius Vilniuje 2020 metais. Šių eilučių autorius prof. R. Armoną pristatė ir Narių forume, parodė jo kūrybinę veiklą iliustruojančios vaizdinės medžiagos.

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė ŽigaitytėNekrošienė suvažiavimo dalyvius pakvietė atvykti į Birštono vasaros menų akademiją. Ji supažindino su akademijos istorija ir 2019 m. planais, numatomu kunigaikščio Antano Radvilos operos „Faustas“ pastatymu. Pranešimo „Nuo kamerinio ansamblio iki kamerinio orkestro: „Birštono vasaros menų akademija 2019“ klausytojų dėmesį patraukė ir parodyti akademijos užsiėmimų bei koncertų, Birštono vaizdai.

Dvi paskaitas skaitė Kipro atstovai. Apie Faro menų fondo (Pharos Arts Foundation) veiklą pasakojo šio fondo meno vadovė Yvonne Georgiadou, kultūros vadybos eksperto Nenado Bogdanoviciaus pranešimo tema – „ Menininko statusas: laisvai samdomas muzikos atlikėjas“.

Kasdien klausydavomės profesionalų ir studentų koncertų, greta žinomų klasikos kūrinių išgirdome originalios kipriečių muzikos. Baigiamajame sekmadienio koncerte grojo meistriškumo klasėse tobulinęsi studentų ansambliai. Ryškiausi buvo Estijos muzikos ir teatro akademijos bei G. Otso konservatorijos studentai.

ECMTA valdyba priėmė nutarimą kitą suvažiavimą surengti 2019 m. pavasarį Lisabonoje.

Galbūt jame galės dalyvauti, savo pasiekimus pristatyti ir kiti ECMTA nariai iš Lietuvos – Biržų V. Jakubėno muzikos mokykla, VšĮ „Musica Vitale“, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla, taip pat nauji asociacijos nariai.

SKAMBĖJO GIUSEPPE VERDI „REQUIEM“

Gruodžio 14 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), dainininkai Sandra Janušaitė, Ieva Prudnikovaitė, Edgaras Montvidas ir Kostas Smoriginas Kongresų rūmuose atliko Giuseppe Verdi „Requiem“. Dirigavo Gintaras Rinkevičius.

Kodėl prieš Kalėdas? Gal dar vis tęsiama koncertų, skirtų Kauno valstybinio choro ir P. Bingelio jubiliejams, serija (nors programėlėje tai nepažymėta)? O gal sunkiai derinta po pasaulį klajojantiems atlikėjams priimtina data?

1873 m. mirė italų poetas, romanistas ir nacionalinis didvyris Alessandro Manzoni, kurio kūriniai padėjo išaukštinti Italijos nacionalinį judėjimą. Visą gyvenimą Giuseppe Verdi buvo jo gerbėjas, ir ši mirtis kompozitorių labai paveikė, todėl nusprendė parašyti „Requiem“. 1868 m. jis sukūrė „Libera me“, Gioacchino Rossini garbei skirtų „Requiem Mass“ dalį, tačiau tada mišios nebuvo atliktos. Po Manzoni mirties G. Verdi pakeitė „Libera me“ ir parašė likusias „Requiem“ dalis.

Pirmą kartą kūrinys atliktas 1874 m. gegužės 22 d. Milano Šv. Marko bažnyčioje minint pirmąsias A. Manzoni mirties metines. Iš arkivyskupo reikėjo gauti specialų leidimą choristėms, kurios dainavo paslėptos už scenos. Kūrinį dirigavo pats G. Verdi. Klausytojų reakcija buvo vangi.

Po 3 dienų „Requiem“ buvo pakartotas „La Scaloje“ ir ten sulaukė didelės sėkmės. 1875 m. gegužės 18 d. Londono karališkojoje Alberto salėje jį atliko 1000 choristų ir 140 orkestro muzikantų. Viena žurnalistė Verdi kūrinį apibūdino kaip gražiausią bažnytinę muziką, sukurtą po 1875 metų, Mozarto „Requiem“ epochos.

G. Verdi buvo ryškiausias melodistas, „Requiem“ – operos verta muzika. Kompozitorius pasinaudojo galimybe sukurti chorui net dvi skirtingas puikias fugas. Davidas Rosenas savo knygoje apie „Requiem“ pabrėžia choro atliekamą pasakotojo vaidmenį. Kad ir „Dies irae, dies illa solvet saeclum in favilla“ – 12 ar 13 amžiaus atgarsis, iš ten atsklidęs pasakojimas.

Kūrinio struktūros vienovė – esminis „Requiem“ požymis. Subalansuotas skambėjimas, logiškos dalių proporcijos. Dirigentas, Bruno Valterio, Arturo Toskanini asistentas Erichas Leinsdorfas, išnagrinėjęs daug G. Verdi „Requiem“ interpretacijų ir paties kompozitoriaus samprotavimus, teigė, kad svarbiausia užduotis dirigentui – pateikti labai subalansuotą tempo ir skambėjimo galios prasme interpretaciją.

G. Rinkevičius ypač pabrėžė kūrinio dramatiškumą, kurį atskleidė dinaminiais kontrastais, ekspresija, siekdamas išlaikyti veržlumą net ypač kantileniniuose solistų epizoduose, pavyzdžiui, ramybe alsuojančioje poetiškoje „Lacrimosa“ ar „Offertorio“, „Agnus Dei“ dalyse. Labai svarbu išdainuoti plačias frazes, tai teikia malonumą ir patiems solistams, ir klausytojams. Ne visur dirigentas tai leido.

Malonu buvo klausytis Ievos Prudnikovaitės, galėjusios atskleisti savo balso grožį ir galimybes. Raiškiai visame, net ir žemiausiame, registre skambėjo Kosto Smorigino balsas, nors jam tai nėra tipiška partija. Edgaras Montvidas, pakviestas sero Johno Elioto Gardinerio, G. Verdi „Requiem“ dainavo netgi su Monteverdi choru ir „Orchestre Revolutionnaire“. Pasirodė Londone, Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“ ir kitose salėse. Didelis džiaugsmas klausytis šių solistų profesionaliai valdomų balsų, gebėjimo laisvai reikšti emocijas, įprasminti mintį.

Iš ansamblio iškrito Sandra Janušaitė. Blogiausia tai, kad negirdėjome tikrų piano, jautrios vokalinės linijos, lygaus balso skambėjimo visame diapazone. Ypatingas lakmuso lapelis – ramybės oazė „Agnus Dei“, moterų unisonas, kuriam nepakako jos jautrumo, o „Offertorio“ dalyje tekstui signifer sanctus ir panašioms muzikinėms frazėms pristigo intonacinės švaros.

Profesorius P. Bingelis kūrinį parengė prieš keturis dešimtmečius. Brendo choras, augo jo galimybės vokalui suteikti daugybę spalvų, pasiekti raiškią skambesio amplitudę ir paslankiai reaguoti į skirtingų dirigentų reikalavimus. P. Bingelis yra sakęs, kad G. Verdi „Requiem“ tarsi sukurtas jų chorui: „Tai spalvinga drobė su aistringomis kulminacijomis, su ryškiai pabrėžtu dramos elementu.“ Choras buvo išties spalvingas – nuo pirmosios pašnibždomis ištartos maldos iki energingos, tačiau subalansuotos, disciplinuotos „Sanctus“ fugos ar dramatiškos „Dies irae“.

Orkestre norėjosi girdėti lygesnį fagoto solo ir kokybiškesnę „Offertorio“ įžangą. „Requiem“ – „naujausia Verdi opera „bažnytiniais apdarais“. Tokį darbą galėjo parašyti tiktai genijus“, – sakė Johannesas Brahmsas.

Kiekvienas, prisilietęs prie šios muzikos ir scenoje, ir salėje, išėjo tauresnis, pakilęs virš žemiškų darbų ir vis labiau mus slegiančio kasdienio prasto muzikinio fono.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Petras KUNCA Edgaras Montvidas ir Kostas Smoriginas

Muzikos barai / 21

DIDŽIOJI SALĖ

Muzika – tai daina!

LDK Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje paminėtas Petro Bingelio 75-metis ir Kauno valstybinio choro 50-metis. Programoje skambėjo penkiasdešimt metų choro meninę biografiją kūrę lietuvių ir užsienio autorių kūriniai.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

LDK

Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje lapkričio 20 d. įvyko Lietuvos muzikų sąjungos inicijuotas koncertas-susitikimas „Nuo aukštų dainos bokštų“, skirtas prof. Petro Bingelio 75-mečiui ir jo vadovaujamo Kauno valstybinio choro 50-mečiui. Chorui dirigavo maestro P. Bingelis ir jo ugdytiniai Kęstutis Jakeliūnas ir Mindaugas Radzevičius, akompanavo Beata Andriuškevičienė (fortepijonas). Vakarą vedė LMS prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. „Gyvenimo ir kūrybos pilnatvės amžius. Jis ypač prasmingas, kai šitiek daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos žemės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas skelbtas visam pasauliui“, – apie maestro Petrą Bingelį rašė Alina Ramanauskienė.

Gausiai susirinkę žiūrovai dėmesingai klausėsi savo kūrybinę biografiją pasakojančio jubiliato. Neatsitiktinai Lietuvos kultūros vadovų kadaise buvo pastebėtas 25-erių jaunuolis – jam muzika buvo svarbiau už viską. Akademinių ir savarankiškų studijų objektas – vis naujos, nežino-

Muzikos barai / 22

Vakarą vedė ir solenizantą kalbino Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

mos ar Filharmonijos scenoje skambančių kūrinių partitūros. Svajonėse – darbas su simfoniniu orkestru.

Tačiau likimas svajones pakoregavo.

Vos baigusiam studijas jaunuoliui Lietuvos kultūros ministerija pasiūlė kurti valstybinį chorą. Norėjo dar mokytis, tačiau su pasiūlymu sutiko. Šiandien P. Bingelis sako, kad gal tokios klaidos nebekartotų. Nors kas žino... Juk jaunam žmogui norisi išbandyti jėgas, sukurti ką nors savo. O darbas nuveiktas didžiulis.

Pirmaisiais metais choro vadovas Filharmonijoje praleisdavo po 12 valandų per parą. Reikėjo ne tik rasti balsingų žmonių, bet ir juos išlaikyti, motyvuoti. Teko mokyti muzikos rašto, išaiškinti, kad dainavi-

mas – ne takto brūkšnių ir ritminių formulių skaičiavimas. Tai gebėjimas garsu perteikti pievomis slenkantį rūką, saulės nutviekstų lygumų spinduliavimą, žmogaus širdgėlą ir džiaugsmą. Visa, ką gali išreikšti jautrus ir spalvingas žmogaus balsas.

Vadovui buvo leista pasimokyti pas žinomus dirigavimo meistrus Vokietijoje: 1975–1976 m. P. Bingelis stažavosi Leipcigo Felixo Mendelssohno Bartholdy muzikos akademijoje, profesorių Rolfo Reuterio ir Kurto Masuro orkestrinio dirigavimo klasėse, vėliau dar ir Igorio Markevichiaus seminaruose. Vakarų kraštuose dirigentai ruošiami neskirstant jų į orkestro ar chorų vadovus. P. Bingelis taip pat ne kartą yra atlikęs stambios formos kūrinių chorui ir orkestrui.

Dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam, Lietuvos valstybiniam simfoniniam, Lietuvos kameriniam orkestrams. Kaune suorganizavo kamerinį orkestrą ir 1977–1979 m. jam vadovavo. 1988–1989 m. buvo Kauno valstybinio muzikinio

teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Dirigavo ir Kauno miesto simfoniniam orkestrui. Šiandien P. Bingelis su dėkingumu prisimena svarbiausias, įtakingiausias ano meto Lietuvos muzikinio gyvenimo asmenybes – Dainių Trinkūną, Rimvydą Žigaitį, Saulių Sondeckį, Juozą Domarką. Ir tuos muzikus, su kuriais teko bendrauti rengiant koncertus Lietuvoje, vėliau Sovietų Sąjungoje ir užsienyje – lordą Yehudi Menuhiną, Justusą Frantzą ir kitus.

A. Žigaitytė-Nekrošienė priminė svarbius choro atliktus kūrinius. Pirmoji reikšminga partitūra buvo W. A. Mozarto „Requiem“, vėliau – Johanno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Fauré, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pēterio Vasko, Alfredo Schnittke´s ir daugybės kitų autorių šedevrai, lietuviška muzika. Šiandien chorą girdime ir Gintaro Rinkevičiaus Vilniuje statomose operose. P. Bingelis sakė negalintis atsistebėti, kaip puikiai jo choristai vaidina!

Valdovų rūmuose atlikta Kauno valstybinio choro programa paliudijo Petro Bingelio ir jo vadovaujamo choro meninę brandą. Pagarbą savo mokytojui maestro išreiškė gražiai anonsuota Antano Budriūno daina „Ruduo“, šalia nemirtingos klasikos (G. F. Händelio „Alleluia“) išmoningai, spalvingai buvo interpretuoti neįprastos raiškos reikalaujantys kūriniai (V. Švedo „Miško pasaka“) ir operų partitūros (fragmentas ir Pietro Mascagni „Kaimo garbė“), žaviai, intonaciškai nepriekaištingai atliktos lietuvių kompozitorių Jono Švedo, Vytauto Montvilos, Rimvydo Žigaičio dainos. „Tai kas Jums yra muzika?“ – klausė A. Žigaitytė-Nekrošienė. „Daina!“, – nesuabejojęs atsakė Petras Bingelis.

Daina – širdį raminanti, į laisvę šaukianti. Maironio ir Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ (Juliaus Juzeliūno balsuotė) pakėlė nuo kėdžių klausytojus, taip jie atidavė pagarbą muzikai, dainai ir jai atnašaujantiems jubiliatams. n

Muzikos barai / 23

PAVELDAS Regimantas GUDELIS

N

esuskaičiuojama daugybė Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos...“ žiūrovų, sociologinių apklausų, mokslinių tyrimų, įvairių komentarų gausa rodo išaugusį tautos domėjimąsi šiuo renginiu. Matyt, pradedama instinktyviai gintis nuo globalizmo, nutautėjimo tendencijų.

Kita vertus, internetas iškėlė šventės „žinovus“, kurie, nors į ją ir neina (N. Putinaitė: „Na, aš nežiūriu dainų švenčių, man jos neįdomios“), tačiau žino, kad joms reikia naujų formų, ir dėl to kovoja... A. Juozaitis, laikantis latvius mūsų kultūros kriterijumi ir graudendamas, kad mes, lietuviai, pavėlavome net 51 metus, ir tai esą milžiniškas atsilikimas, interneto autoriams pakišo naują motyvą: Lietuvoje ne taip, kaip pas latvius, vadinasi – blogai! O H. Kunčius savo romane „Lietuvis Vilniuje“ šaiposi iš žmonių „sąmonės sutrikimo“, pasireiškiančio religine patriotine ekstaze Jeruzalėje ir Dainų šventėje Vilniuje. Išjuokti žmonių dvasines vertybes, kultūros tradiciją virsta madingu dalyku.

Savo rašinyje detaliai neanalizuoju Šimtmečio dainų šventės Dainų dienos „Vienybė težydi“ koncerto, labiau rūpi aptarti šventės viziją, jos meninę struktūrą, chorų repertuarą ir šiek tiek atlikimą.

Dedikacija

Šimtmečio dainų šventės tikslas buvo aiškiai įvardintas ir dokumentuotas – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijoje1, kurioje akcentuojamas valstybės šimto metų gyvenimas ir užduotis manifestuoti jį jubiliejaus proga. Kokiais epochiniais įvykiais buvo išklota ta šimto metų atkarpa? Ginkluota kova už realią nepriklausomybę po Vasario16-osios akto, sparti tautinės kultūros raida tarpukariu, okupacija ir II pasaulinis karas, po jo – ginkluotas priešinimasis, tremtys, žūtys, sovietmetis, Atgimimo sąjūdis, Baltijos kelias, televizijos bokšto ir parlamento Prieiga internete: www.lietuva.lt/100/lt/lietuvai-100/sventes-koncepcija 1

Muzikos barai / 24

Šimtmečio Dainų dieną prisimenant gynyba. Ką iš šios Lietuvos Respublikos istorinės būties apgiedojo, viešu ritualu ar apeiga paminėjo, pašlovino Dainų diena? Štai ką tuo klausimu rašė R. Valatka: „Bet versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną. Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne. Kaip sovietai išcenzūravo jas iš Dainų šventės, taip pseudolietuvybės puoselėtojai jų negrąžino. <...> Nereikia Dainų šventės? <…> Reikia. Tik dainų šventes reikėtų atskirti nuo pseudolietuvybės kunigų. <…> Bet Lietuva eina į priešingą pusę. „Svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą“, – su padėtį kontroliuojančio prižiūrėtojo atvirumu sakė R. Karbauskis per LRT radiją. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pseudolietuvybė tampa svarbiau ir už nepriklausomą Lietuvą.“2 Taigi, Šimtmečio šventės vizijos vertinimas, nors pateiktas šiurkščiu internetiniu stiliumi, vis dėlto glaudžiasi prie valstybinės tos šventės koncepcijos ir yra racionalus bei pa2 Prieiga internete: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ rimvydas-valatka-pseudolietuvybes-stulpai-sovietu-kanonai-irvagiu-serykla.d?id=78516277

mokomas. Reikia, būtina kalbėti apie šventą meilę ir pagarbą Tėvynei, bet šį kartą Dainų šventė privalėjo manifestuoti mūsų valstybės šimtmetį – istorinį laiką nuo 1918 iki 2018 m., istorinę būtį, kupiną ne vien šviesių, bet ir dramatiškų įvykių. Detaliai apdainuoti istorinių įvykių Dainų šventė dėl daugelio priežasčių negali. Tam būna skirti ritualai – proginė kantata ar šiaip meniškai organizuoti veiksmai, apeigos.

Ritualas be kantatos

Šioje šventėje, mes, dainininkai, būdami estradoje, kokio nors raiškesnio ritualo nepastebėjome. Išeitų, ritualo vaidmenį atliko pirmos trys giesmės – „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“ ir „O Rambyne“.

Pirmosios giesmės buvo atliktos kuo puikiausiai – pakiliai, techniškai. Net patetiškoje „Lietuviais esame…“ atsirado laisvesnio frazavimo, šiai progai tinkamiausias buvo „Šešupės“ atgiedojimo stilius. Šventės repertuare nauja buvo J. Štarkos daina „O Rambyne“ (1928 m.), skirta Mažajai Lietuvai. Muzika gera, tačiau turinys ne visai originalus, juntamas sekimas latvių tautinio atgimimo baladėmis. Vis dėlto „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Kur bėga Šešupė“ giedamos dažnai, tad jų kaip ritualo galia nusilpusi.

Puikioji V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, programoje ketvirta, nuo ritualinės dalies nutolo. Kaip ir klasikinio stiliaus gerai suręstas, patetiškas A. Kačanausko kūrinys „Malda už Tėvynę“ – koks čia ritualas, jeigu jau penktasis programos numeris?

Mano manymu, tikrasis ritualinis veiksmas buvo Prologas – 800 pučiamųjų instrumentų audra. Tikra audra! Orkestras, atlikdamas U. Vaiginio Fanfarą „Vardan tos…“, be teksto, vien garsu išreiškė didžiąją šventės idėją (dirigavo U. Vaiginis). O kur dar lietuviškų intonacijų maršai: L. Rimšos „Strazdas“; T. Adomavičiaus „Skambėkite, trimitai”, M. Tamošiūno „Džiaugsmas“. Nuo dūdų audros visa aplinka vibravo, estrados „kepurė“, atrodė, pakils ir nulėks! Pats garsas asocijavosi su ypatingumu, dvasiniu maestoso. Bet tai, žinoma, asmeninis įspūdis.

Europos muzikinėje praktikoje nuo pat J. S. Bacho laikų gyvuoja paprotys ypatingoms progoms kurti kantatas. To būta ir Lietuvos dainų švenčių tradicijoje: 1930 m. šventėje skambėjo kantatos pobūdžio J. Gruodžio „Vytauto giesmė“, sukurta Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga, Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje giedojome A. Martinaičio ir V. Braziūno kantatą „Gratulatione Lituaniae“, sovietmečio šventėms kantatų yra parašę J. Švedas, A. Bražinskas, E. Balsys.

Bet šiemet kantatos nebuvo. Jungtinio choro dainininkai, giedoję kantatas sovietiniams gaivalams, garbingai pasirodę Lietuvos tūkstantmečio šventėje su jau minėta A. Martinaičio kantata, sulaukę nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečio vietoj kantatos pagiedojo tik kelias iš šventės į šventę keliaujančias tautines dainas. Nusigyvenome. Belieka atsidusti kartu su V. Daujotyte: „Modernioji tėvyniškumo raiška visoje mūsų kultūroje apsilpusi“.

Šventės kompozicija

Siekis Dainų dienos programą rikiuoti pagal kokį nors literatūrinį tekstą (šį kartą pagal himną), manau, yra savaime pasmerktas, nes rezultatas – nenatūralus, dirbtinis. Dainų

diena visuomet aukštino lietuvybę, tautą, todėl tautinės idėjos deklaravimas himno eilutėmis tėra, švelniai tariant, fasadiškas perteklius. Choro programos struktūra (meninė architektonika) dainų šventėse būdavo sudėliojama muzikinės logikos principais, ir niekas nieko geresnio iki šiol nesugalvojo..

Dar per pirmąjį Dainų dienos repertuaro pristatymą Vilniuje R. Gelgotienė pasiūlė V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ iškelti į priekį. Šitaip greičiausiai būtų buvusi išspręsta kantatos problema, nes giesmėje dar yra ir priesaika. O jei po jos būtų nuskambėjęs „Dunojėlis“ ir D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“, būtų išėjęs puikus muzikinis ritualas: tėvynės (valstybės) šlovinimas ir priesaika; kovose žuvusiųjų apraudojimas ir pasižadėjimas, jei prireiks, „mes stovėsim ir nedrebėsim“. Prisiminkime Tūkstantmečio šventės (2009 m.) koncerte „Giesmė visa esybe“ atliktas J. Tamulionio „Septynias dedikacijas Lietuvai“, sukomponuotas iš kelių jau žinomų ir kelių naujų chorinių kūrinių. Tai įtaigus ritualinis ciklas, nes kiekvienas jo numeris dedikuotas tautos relikvijoms ir dvasiniai patirčiai.

Prieš šventę ypač rūpėjo, kaip bus atliekama V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, kaip ją pateiks šventės režisierius. Youtube prie Ilinojaus universiteto choro „Dunojėlio“ įrašo nurodyta: „Reflection on Civil War“.

Kitataučiai už tūkstančių kilometrų gebėjo pajausti kompozicijos nuotaiką ir giliąją prasmę, pateikti ją originaliu būdu – choriniu ritualu! Stebina! Bet tai ne mūsų jėgoms?! Kaip atskiras koncertinis kūrinys „Anoj pusėj Dunojėlio“ skambėjo puikiai (garbė chorui ir dirigentui), bet be ritualinės auros, kurios buvo galima tikėtis. Atrodo, šį kartą choras galėjo įvykdyti bet kokius reikalavimus, tačiau reikalavimų nebuvo...

Chorą sužavėjo V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“. Vedžioti „bachiškas“ melodines linijas skambiais lotyniškais žodžiais – didelis malonumas, o Priesaika – choro reakcijos išbandymas. Jungtinio choro gebėjimas šitaip tiksliai, sinchroniškai ir drąsiai ritmizuoti anaiptol nelengvą

rečitatyvą – didelė sėkmė. Manyčiau, kad tai buvo pats įtaigiausia ritualinis kūrinys, tik atsidūręs ne toje vietoje – šventės pabaigoje.

Prie šventės sėkmės prisidėjo ir poetinių tekstų skaitymas, ir Lietuvos bažnyčių varpų dūžiai. Tokia trinarė šventės kompozicija (tekstai–varpai–dainos) inspiravo gilesnį dainų turinio ir tautinės idėjos pajautimą.

Choras buvo dėmesingas, po tų intarpų operatyviai „susirasdavo“ toną, įstodavo tiksliai intonuodamas. Tiesa, dainininkai, ruošdamiesi įstoti, labiau stebėdavo dirigentą, tad skaitomi tekstai kiek slydo pro ausis, bet varpų gaudesys, tarsi ataidintis iš istorijos ūkanų ir kviečiantis į ateitį, buvo išties įspūdingas ir simboliškas.

Chorai

Šimtmečio dainų šventėje stipriai ūgtelėjo jungtinio choro meistriškumas – tokio gražaus garso, tikslaus intonavimo, darnos, profesionalios kūrinių interpretacijos dar neteko patirti. Mėgėjų chorai gerai paruošė repertuarą, be to, jiems talkino visi trys profesionalūs valstybiniai kolektyvai – Kauno choras (vad. P. Bingelis), choras „Vilnius“ (vad. A. Dambrauskas) ir Šiaulių „Polifonija“ (vad.

T. Ambrozaitis). Jų indėlis, ypač kiek sumažėjus suaugusiųjų jungtiniam chorui, buvo be galo svarbus. „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tėvynei giedu naują giesmę“, „O kai Sauliūtė tekėjo“, V. Miškinio „Lietuva“, išeivijos kompozitoriaus ir chorvedžio D. Polikaičio „Dainų dainelės“ (Maironio ž.)... D. Polikaičio dainos būtinai reikėjo – išeivija tuo kūriniu parodė savąją, šiek tiek lietuviškai amerikietišką, Maironio poezijos jauseną, pagarbą tradicijai. Solistai savo posmus dainavo santūriai, chorai banguojančio ritmo su ramiomis sinkopėmis tėkmę įveikė be pastangų. G. Kuprevičiaus „Skirski, skriski Lietuvėlėn“ vertinčiau santūriai – kūrinėlis nuoširdus, melodingas, tačiau Dainų dienai lyg ir menkutis. Iš kompozitoriaus buvo galima tikėtis naujos, labiau išplėtotos versijos.

Moterų choras gali didžiuotis L. Kairytės originaliai išplėtotos sutartinės „Turėja liepa“ atlikimu. L. Vil-

Muzikos barai / 25

PAVELDAS končiaus „Tokia esu“, manau, labiau tiktų vokaliniams ansambliams – publikai pamaloninti. Plačiai, darniai skambėjo G. Savinienės „Lietuva“, tik gal jos jau gana.

Visus maloniai nustebino iš visų vyrų sudarytas vienas choras. Atrodė, gali trūkti susidainavimo – juk dainininkai išsibarstę po visą estradą, tačiau, matyt, garso operatorių pastangomis juos pavyko sujungti į darnią visumą. Daug padėjo ir profesionalių chorų vyrai. B. Gorbulskio „Mano gimtinė“ sužavėjo visus iki vieno. Pilk ant sovietmečio šiukšlių kiek nori, bet jau vien ši daina įrodo, kad buvo ir daug gero! K. V. Banaičio „Valio pjovėjėliai“ – lyg ir vyrų chorų klasika, „Kur lygūs laukai“ – gerai sudainuota, nieko neprikiši, tik daina sena.

Vaikų ir jaunimo choras – tarsi atskira respublika su savo geromis taisyklėmis, tvirta metodika, gerai susidainavusi. Atliko šešias dainas, kai kurias jau girdėtas. Programa sudaryta iš įvairaus turinio ir nuotaikos dainų.

Iš naujų labiausiai įsiminė L. Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“, žaidimas su aidu buvo visai naujas dalykas!

Išaugo chorų repeticijų produktyvumas. Didžioji darbo dalis buvo atlikta per pirmąsias dvi repeticijas, trečios, generalinės, reikėjo tik dėl bendros tvarkos. Koks istorinis progresas – 1960 m. dainų šventėje jungtinis choras repetavo visą savaitę dukart per dieną!

Dainų dienai buvo pasitelkta nauja galinga garso technika, ir tai užtikrino kokybišką garso sklaidą (šios srities „aukščiausiasis valdytojas“ – V. Karpuška). Estradoje dainininkai puikiai girdėjo save, savo kaimynus ir visą chorą.

Dirigentai

Jų adresu internete buvo paleista negražių, net ciniškų frazių. Iš kur tiek pagiežos, pykčio? Gandų ir apkalbų paleidžia ir patys muzikai, nors tam pagrindo lyg ir nėra – šventės dirigentus balsavimo būdu atrinko Chorų sąjunga. Šioje šventėje pasirodė nauja, brandi dirigentų karta. Visi turi puikų akademinį išsilavinimą, didelę tarptautinių konkursų patirtį, diriga-

Muzikos barai / 26

vę Lietuvos ir kaimynų dainų šventėse. Jie suformavo profesinę estetinę normą – dainų šventėje kiekvienas kūrinys turi būti atliekamas tiksliai ir meniškai. Tai mes ir girdėjome: šventėje nebuvo nė vieno atmestinai padainuoto, dėl dirigento kaltės „nukentėjusio“ kūrino. Suprantama, skiriasi dirigentų temperamentas, įtaigos galia ir dirigavimo maniera, tačiau choras visus gerai suprato, preciziškai išpildė reikalavimus.

Abejonė kilo dėl Šiaurės Amerikos ir Kanados chorų ir jų vadovų pagerbimo. Šventėje dirigavo D. Polikaitis, atminimo dovana buvo pagerbta D. Viskontienė. Bet ar to pakako? Gerai žinome, kokiomis sąlygomis dirba išeivijos chorai, teko būti jų šventėje Čikagoje, matyti nepaprastą choristų entuziazmą, lietuvybės jauseną. Į šventę suvažiuoja ir stambesni chorai, ir 5–7 asmenų, be vadovo, pasiruošę savarankiškai, naudodamiesi tik įrašais. Gal mes jiems nebuvome pakankamai dėmesingi?

Repertuaras

Jis buvo toks, kaip visada. Iš 19 mišraus choro dainų 7 buvo dainuotos anksčiau, 8 – naujos, 4-ių naujos aranžuotės. Panašus dainų santykis buvo ir kitose chorų grupėse. Šventės repertuare galėjo būti naujų sudėtingesnių kūrinių, tačiau didžiausiu trūkumu laikau tai, kad nebuvo jokio stambios formos opuso – kantatos ar kokio nors vientisesnio ciklo, tarkim, bent tokio, kaip vaikų jungtinio choro atlikta M. K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainų siuita. Be stambios formos kūrinio Dainų diena atrodo pernelyg kukliai.

Estradinės dainos su solistais muzikų nuolat peikiamos, ir toks vertinimas iš dalies pagrįstas: jos niekada netaps grynąja chorine muzika – kito tipo melodika, afroamerikietiški ritmai, kita vokalo maniera etc. Be to, solistai nesitapatina su choru, jie, dainuodami pakyloje prie dirigento, demonstruoja save, choras jiems tėra fonas. Bet! Jei nebūtų buvę T. Leiburo „Laisvės dainos“ (R. Katino aranž.), nebūtume turėję šiuolaikinės patriotinės dainos. Be G. Abariaus „Dieve, laimink Lietuvą“ (L. Abario aranž.) šventės pabaigai būtų pritrūkę „fes-

tivalinės“ dainos. A. Mamontovo „Geltona, žalia, raudona“ (D. Zvonkaus aranž.) gal ir apokalipsiška, bet ir tokios dramatinės spalvos reikėjo.

Visos tos dainos kalbėjo aktualia tematika, ko aiškiai trūko „grynajam“ choriniam repertuarui.

Dar kartą R. Valatka: „Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne.“ Teko kalbėtis su ukrainiete chorvede. Pas juos dabar chorų padėtis gera, o prasidėjus karui su Rusija atgijo ir išpopuliarėjo senosios kazokų karo dainos. Nesistebime, ukrainiečiai juk kariauja. Tačiau tai, ką apie karo dainos poreikį rašo juristas, karys savanoris A. Mamalujus, turėtų parūpti ir mums: „<…> separai jau prikūrė dainų apie jų Šūdorosiją – gal tų dainų, kaip sakoma, „ne fontanai“, bet jų yra! Jos jau „šio karo“, jas suka per „Separ FM“ nuolat! Kur mūsų dainos?! <…> Mums tik termovizorių kietesnį nupirk, kelnes šiltesnes išduok – ir viskas puiku! <…> Negalima taip, žmonės. Karas – rimtas dalykas. <…> Nes net ir galvoti nieko naujo nereikia – viskas už jus sugalvota, šimtmečiais atidirbta! O mes kartojame taip, lyg šis karas būtų pirmas žmonijos istorijoje.“3 Ar mūsų kraštas ramioje vietoje, mums negrasinama? Ar mes tikrai nepažeidžiami? Galima politiką stumti į šoną, bet juk karo dainos reikalingos ir muzikinės ekspresijos aspektu, kadangi jos aktyvesniais tonais gali paįvairinti mūsų chorinę lyriką, o vyrams reikia stiprių emocijų. Prisiminkime, kaip šauniai praėjusioje Dainų šventėje vyrai traukė K. Vasiliausko „Brangiausias spalvas“!

Vizualiniai veiksmai

Šį kartą choras pagal iš specialios tribūnos duodamą komandą privalėjo judėti, darbuotis rankomis – aukštyn, į priekį, į šoną, net tvirtą kumšti kelti. Būsimoje šventėje gal jau reikalaus ir ant galvos atsistoti? O juk ir paaugliui aišku, kad tokie veiksmai kenkia dainavimo kokybei (sutrinka frazavimas, ritmo precizika etc.), krinta 3 Aleksandr Mamaluj. Karo dienoraštis 2014–2015. Vilnius: Briedis, 2018, 307–308.

KRONIKA dėmesingumas (dainininkai seka net du dirigentus – tikrąjį ir judesio vadovą). Antai repeticijoje dirigentas T. Ambrozaitis („O kai sauliūtė tekėjo“) paprašė choro piano, ir pasigirdo stebuklingai gražus tylus garsas, gal net pianissimo – šį meninį faktą galima būtų aukso raidėmis įrašyti į dainų švenčių istoriją. Bet toks piano buvo tik repeticijoje. Dainų dienos koncerte choras prieš finalą buvo taip įsismaginęs nuo mosikavimo ir bangų kėlimo, kad dėmesys nulėkė šalin, į pirmą posmą moterys tiesiog „įvirto“ mezzo forte. Nuotaiką ir ekspresiją dirigentui valios pastangomis pavyko atkurti, bet piano nebebuvo.

Publika

Jungtinį chorą vien savo buvimu, rimtimi, tyla, plojimais stipriai veikia publika. Paskutinėse dainų šventėse publikos pagausėjo ir ji tapo kur kas dėmesingesnė – šis malonus pokytis aiškiai jaučiamas iš estrados. Štai vos vedėjui pranešus dainos „Kur giria žaliuoja“ (dirig. V. Miškinis) pavadinimą, pakilo, subangavo visa aikštė – nuo pirmųjų suolų iki pamiškės. Iš žiūrovų sklindanti energija buvo tokia stipri, kad choristams susivaldyti prieš prieštaktį buvo išties sunku. Toliau – „Lietuva brangi“ (dirig. L. Abarius), kuri tarsi įtvirtino dvasinį pakilimą, ir finalinė iškilminga „Dieve, laimink Lietuvą“ (dirig. A. Šumskis).

Dainų šventėse dalyvauju nuo 1960 m. ir kartu su kitais vyresnio amžiaus choristais galiu paliudyti: sovietmečiu, pabrėžiu – sovietmečiu, pasibaigus šventės programai, choras ir nemaža dalis publikos visuomet dar padainuodavo 3–4 liaudies dainas, žmonės dainuodavo ir eidami namo.

Dainų būdavo ir po ansamblių vakaro, nes į jį be bilietų įleisdavo choristus. Vilnius lai susitvarko autobusų ir troleibusų eismą, kad užtrukusiems estradoje nereikėtų namo kėblinti 2–3 valandas, ir dainos vėl pasigirs.

O žmonės dainuoti nepamiršo. Kaip sutelktai ir nuoširdžiai visas Vingio parkas giedojo himną!

Tie, kurie jį giedojo publikoje, apie tai kalba kaip apie aukščiausią dvasinę patirtį. n

CHORO „VILNIUS“ BALSAI MOZARTO GIMTINĖJE

Spalio 19–24 dienomis valstybinis choras „Vilnius“ koncertavo Austrijoje. Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirta programa pristatyta garsiajame Zalcburgo „Mocarteume“, Hartbergo bažnyčioje, Veico (Weiz) kultūros centro salėje. Choro pasirodymai sulaukė ne tik publikos pripažinimo, bet ir teigiamų Austrijos kritikų vertinimų.

Choro „Vilnius“ vyriausiojo dirigento Artūro Dambrausko teigimu, visa koncertinė kelionė vyko sklandžiai ir paliko neišdildomų įspūdžių. Dainuota pilnutėlėse salėse, chorą visur lydėjo klausytojų ovacijos. Įsimintiniausias pasirodymas buvo viename garsiausių muzikos universitetų pasaulyje – Zalcburgo „Mocarteume“. Į jį patekti gana sunku, todėl galimybė koncertuoti tokioje vietoje kelia nemenką pasididžiavimą.

Minėtas koncertas Zalcburge pritraukė ne tik nemažai chorinės muzikos mylėtojų, bet ir meno profesionalų. Vienos kritikės nuomone, choro „Vilnius“ pasirodymas prilygo geriausiems Zalcburge vykstantiems koncertams. „Labai nustebino klausytojų mentalitetas, jų muzikos suvokimo lygis. Nors mes daugiausia atlikome lietuvišką muziką, buvo matyti, kaip skambant sudėtingiausioms kūrinio dalims publika tiesiog atsistoja ant pirštų galiukų. Viena koncerto klausytoja sakė, kad mes pastatėme visą Austriją.

Tai ypatingas įvertinimas. Visų miestų ir miestelių, kuriuose vyko koncertai, pirmosiose eilėse sėdėdavo merai, lankėsi Lietuvos ambasados Austrijos Respublikoje ministras patarėjas (laikinasis reikalų patikėtinis) Mindaugas Rukštelė, garbės konsulas Erichas Wagneris ir daugelis kitų“, – pasakojo choro „Vilnius“ vadovas Vladas Bagdonas.

Vienas iš koncertų organizatorių dr. Johannesas Steinwenderis portalui „Meinbezirk“ sakė: „Mes norime dalintis geriausiais Austrijos kultūros reiškiniais su Lietuva ir norėtume, kad Lietuva pristatytų savuosius Austrijai.“ Minėtas portalas straipsnyje apie choro „Vilnius“ pasirodymus rašė, kad pasisekimas buvo akivaizdus, „perpildytose salėse susižavėjusi publika atsistojusi plojo Lietuvos menininkams.“ MB inf.

Choro „Vilnius“ koncertas Hartbergo bažnyčioje

Muzikos barai / 27

Arvydo LAUKŪNO nuotr.

Piešinio autorės Urtė ir Smiltė MIKŠAITĖS

CHORO MAGIJA

Muzikos barai / 28

Kaip dar niekas niekada nedainavo...

VYRŲ VOKALINĖ GRUPĖ „QUORUM“ ŠĮ RUDENĮ PAKVIETĖ MAŽUOSIUS MELOMANUS PASISŪPUOTI DAINŲ KARUSELĖJE, SUPINTOJE IŠ POETO SIGITO GEDOS EILIŲ, KURIOMS MUZIKĄ SUKŪRĖ ŽINOMI LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI. „QUORUM“ NEABEJOJA: NUO MAŽŲ DIENŲ KLAUSANTIS KOKYBIŠKOS, PROFESIONALIAI ATLIEKAMOS MUZIKOS, UGDOMAS GERAS MUZIKINIS SKONIS. TO SIEKIAMA NAUJU KOLEKTYVO PROJEKTU – „POETO S. GEDOS EILĖS SKAMBA VAIKAMS IR NE VAIKAMS“ BEI JĮ LYDINČIAIS KONCERTAIS. PASIRINKDAMI VIENO ŽYMIAUSIŲ LIETUVIŲ POETŲ SIGITO GEDOS EILES, ATLIKĖJAI NORĖJO, KAD DAINOS VAIKAMS BŪTŲ VERTINGOS NE TIK MUZIKINE PRASME. „QUORUM“ DAINUOJA IR ŠIEK TIEK PAMIRŠTAS, IR DABAR POPULIARIAS DAINAS, BET DAINUOJA JAS TAIP, KAIP DAR NIEKAS NIEKADA NEDAINAVO. NUOTAIKINGUOSE KONCERTUOSE SKAMBA BRONIAUS KUTAVIČIAUS DAINA „PAPARTIS“, VYTAUTO KERNAGIO „VAIKAI PO LELIJOM“, LAIMIO VILKONČIAUS „ARKLIUKAS“, „SENOS MAŠINĖLĖS“, „NAKTIS BULVELĖMS ŽYDINT“, NERINGOS ČEREŠKEVIČIENĖS „BALTOJI VARNELĖ“, „TELEVIZORIUS“ BEI „NAKTELĖS ŽIEDAI“, VADIMO KAMRAZERIO „DU MAŽI BALTI PINGVINAI“, ALGIRDO KLOVOS „MOTULĖS DAINA“. VISOS DAINOS JAUDINAMAI GRAŽIOS, MELODINGOS, ŠVIESIOS IR LYRIŠKOS, LINKSMOS IR RITMIŠKOS. PASIBAIGUS KONCERTINIAM TURUI PO LIETUVĄ, ASTA VAITKEVIČIŪTĖ PAKALBINO „QUORUM“ NARIUS GINTAUTĄ SKLIUTĄ IR MARIŲ TURLAJŲ.

K

– odėl rimtas profesionalų vokalinis ansamblis pradėjo dainuoti vaikams?

– Rimta muzika turi būti skiriama ir vaikams. Tie, kurie nuo mažų dienų girdi gerą, profesionaliai atliekamą muziką, ir paaugę, ir visai užaugę turės išugdytą muzikinį skonį, jiems neįpirši pigių, primityvių dainuškų.

Dar Vincas Kudirka sakė „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“. Tik tada jis gerai sudygsta, išauga ir duoda vaisių. Senokai kirbėjo mintis imtis ko nors gražaus, šviesaus ir vaikiško, kad mūsų pačių, draugų, pažįstamų ir visos Lietuvos vaikai galėtų klausytis jiems tinkančių ir patinkančių „Quorum“ atliekamų dainų. Aplinkiniai vis pasakoja, kaip jų vaikai automobilyje klausosi mūsų dainų,

išmoksta jas atmintinai ir dainuoja kartu. Vaikai labai daug laiko praleidžia automobiliuose keliaudami iš darželių ar mokyklų į namus, iš būrelių į būrelius, į kaimą pas senelius.

Kol kas esame išleidę tik vieną CD, bet jame skamba būtent lietuviškos dainos. O dabar turime realų planą įrašyti dar vieną CD, kuris bus skirtas mažiesiems klausytojams, bet tikrai tiks ir tėvams bei seneliams, nes jie būdami maži girdėjo daugumą jame skambėsiančių dainų.

Kolega Šarūnas Navickas koncertuose juokavo, kad jie kol kas buvo skirti tėvams ir ne tėvams. Didesnė dalis publikos koncertuose buvo vyresnio amžiaus, tad teks luktelėti, kol projektas įsibėgės, apskries visą Lietuvą, bus padaryti visų dainų įrašai ir išleista kompaktinė plokštelė, – gal tuomet koncertuose matysime kur

kas daugiau jaunesnio amžiaus klausytojų. Dabar visiems dar sunku patikėti, kad „Quorum“ gali dainuoti ne tik suaugusiesiems. Tačiau to įrodymas – muzikiniame kanale „Yotube“ puikiai žiūrimas L. Vilkončiaus dainos „Arkliukas“ vaizdo klipas, kuriam piešinius nupiešė sesės dvynės Urtė ir Smiltė Mikšaitės. Beje, sesutės nupiešė ir mus, visus „Quorum“ narius, šis piešinys atsidūrė koncertų plakatuose ir skrajutėse.

– Kokios dainos skambėjo koncertuose ir kokios bus įamžintos kompaktinėje plokštelėje?

– Ilgai galvojome, kokios dainos galėtų skambėti vaikams, ypač atliekamos taip netradiciškai, a cappella stiliumi. Norėjosi, kad jos būtų vertingos ne tik muzikine prasme, bet ir sukurtos pagal išskirtinius, prasmingus tekstus. Prisiminėme poetą, pagal kurio eiles parašyta tiek daug gražių dainų, kad jų užtektų ne vienam koncertui. Šiais metais minimos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Gedimino ordino kavalieriaus Sigito Gedos 75-osios gimimo ir 10-osios mirties metinės, tad vieningai nutarėme savo naująjį projektą skirti šio poeto kūrybai ir visoms Lietuvos šeimoms padovanoti neabejotinai geros ir kokybiškos muzikos dozę.

– Kuo jus taip sužavėjo Sigitas Geda?

– Pirmiausia tuo, kad jis buvo didelis patriotas, aktyvus Lietuvos nepriklausomybės siekusio Sąjūdžio dalyvis. Antra – jis kūrė fantastiškas eiles, kuriose daug būtų ir nebūtų dalykų, stebuklų, išmonės. Keisčiausia, kad skaitant jo vaikams sukurtas eiles, suaugusieji pasijunta kaip vaikai, o vaikai gali pasijusti kaip suaugę. Jis sakydavo, kad kurdamas eiles girdi muziką. Matyt todėl netradicinės, kartais, atrodo, nesirimuojančios

Muzikos barai / 29

CHORO MAGIJA eilės, vis dėlto rimuojasi ir puikiai skamba dainuojamos. Ne veltui daugelis lietuvių kompozitorių rinkosi šio poeto eiles vaikiškoms dainoms, kurios kartais atrodo visai ne vaikiškos. Mes pasirinkome mieliausias širdžiai, dar iš vaikystės lydinčias dainas. Vienos jų gal šiek tiek pamirštos, kitos nelabai žinomos, o kai kurios ir dabar dažnai skamba, bet mes jas dainuojame taip, kaip dar niekas niekada nedainavo.

– Kas yra ansamblis „Quorum“ ir kodėl manote, kad jūsų atlikimas tinka vaikams?

Alinos OŽIČ nuotr.

– Visi žinome, kas yra choras. Vaikai chore dainuoja nuo mažų dienų, net jauniausiose vaikų darželio grupėse vaikai mokomi dainuoti kartu. Žmogaus balsas skirtas ne tik kalbėti, bet ir dainuoti, kryptingai ir teisingai lavinamas, jis gali daryti stebuklus. Apskritai muzika yra reikalinga visiems žmonėms be išimties, nes gera muzika suteikia darnos, skatina mąstymą ir kūrybiškumą, net mamos pilvelyje kūdikiai, girdėdami muziką, nurimsta. Taigi chore gali dainuoti visi. O kvorumas chore yra mažiausias dainuojančių žmonių skaičius, kurio užtenka, kad muzika

Muzikos barai / 30

gerai skambėtų (lotyniškai quorum (praesentia sufficit) – kurių (dalyvavimo užtenka). Mūsų kvorumas – šeši žmonės. Vienas dainuoja labai aukštu balsu – kontratenoru, nematant dainininko galima pamanyti, kad tai moteriškas balsas. Kitų dviejų dainininkų balsai taip pat aukšti, bet jau vyriški – tai tenorai. Baritonas dainuoja viduriniame registre, dažnai jam atitenka gitaros ar kokio kito instrumento partija. Žemiausias balsas yra bosas, jis – visos muzikos pagrindas. Na, ir mušamųjų instrumentų, suteikiančių muzikai ritmą, partijos taip pat atliekamos balsu. Tai vadinama vokaline perkusija arba beat box.

Vaikams taip atliekama muzika tinka visu šimtu procentų. Skambantys žmonių balsai užburia ne vien savo grožiu, spalvų įvairove, o šiuo atveju žavi ir tai, kad scenoje jokio muzikos instrumento nematyti, bet atrodo, jog girdėti įvairūs instrumentai ir skamba užburianti muzika.

Visiems būna labai įdomu klausytis vokalinės perkusijos pamokėlių ir patiems išbandyti, kaip galima imituoti būgnus tariant paprastus žodžius, pavyzdžiui, „piktas kiškis“.

– Projektą pavadinote „Poeto Sigito

Gedos eilės skamba vaikams ir ne vaikams“. Kam labiausiai skirtos Jūsų atliekamos dainos?

– Muzikos klausytis gali ir turi visi be išimties. Dažnai girdime, kad vaikiška muzika skirta vaikams ir jos klausosi tik vaikai, o rimtoji muzika tinka tik rimtiems suaugusiems žmonėms. Į klasikinės muzikos koncertus vaikai iki tam tikro amžiaus neįleidžiami, tačiau būtent klasikinę muziką jie turėtų girdėti nuo pat mažų dienų. Žinoma, koncertuose vaikams sunku išbūti tyliai ir įdėmiai klausytis. Mums taip pat nelengvas iššūkis, kai koncertuose vaikai klega, ir reikia ne tik sugebėti juos nuraminti, atsakyti į visus jų klausimus ir replikas, bet ir girdėti vienam kitą, nes nenusidainuoti be instrumentinio pritarimo net ir profesionalams labai sunku.

Mes, galima sakyti, net nedainuojame, o grojame balsais. Vis dėlto mūsų koncertuose laukiami visi vaikai, nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Taip pat laukiami ir suaugę rimtuoliai, kad nors trumpam galėtų pasijusti vaikais. Jau įvykusiuose koncertuose vaikus atlydėję tėveliai ir seneliai, išgirdę mūsų atliekamas dainas, nušvito šypsenomis, matyt, prisiminė vaikystę. Svarbiausias mūsų tikslas jau pasiektas, nes šios dainos palietė Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Alytaus, Jonavos, Utenos žmonių širdis. Nebuvo nė vieno koncerto, kurio pabaigoje nebūtų prašoma biso. Girdėtas atsiliepimas, kad į koncertą vedamas vaikas ėjo nenoriai, su didžiausiomis ašaromis, o išėjęs mamos klausė, kada vėl galės paklausyti šių dainų, yra pats didžiausias komplimentas ir mūsų projekto įvertinimas.

„Quorum“ po pirmojo projekto koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 28 d.

NATOS – Ansamblio sudėtis šiek tiek pakitusi, prašyčiau pristatyti jo narius.

– „Quorum“ įkūrėjas Vitalijus Neugasimovas dėl pašlijusios sveikatos ir kitų asmeninių priežasčių paliko ansamblį, tad mums teko atsinaujinti ir vėl iš naujo „susicementuoti“.

Kol kas visai neblogai sekasi. Turime vieną naują narį – kontratenorą Laimoną Bendaravičių. Tenoras Andrius Bartkus anksčiau yra keletą kartų dainavęs su „Quorum“. Nuo šio rugsėjo jis studijuoja klasikinį dainavimą Norvegijoje, bet pasistengė suderinti studijas su naujojo projekto koncertais. Kiti nariai, galima sakyti, senbuviai. Tai tenoras Marius Turlajus, baritonas Gintautas Skliutas, bosas Romanas Savickas ir vokalinės perkusijos meistras Šarūnas Navickas.

– Ar buvo lengva sukviesti publiką į naujo projekto koncertus?

– Žinoma, nelengva. Nesame kokia nors organizacija ar koncertinė įstaiga, todėl labai džiaugiamės, kad projektą „Poeto Sigito Gedos eilės skamba vaikams ir ne vaikams“ įvertino ir iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba. Be šios paramos vargu ar būtume galėję išsiversti. Rėmimas labai palengvino ne tik koncertų organizavimą, bet ir viso projekto darbus – nuo aranžuočių kūrimo, dainų įrašymo iki CD leidybos ir paties projekto bei koncertų reklamos. Džiugu, kad kompaktinės plokštelės reikšmę įvertino ir Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, ji surengė muzikos leidybos konkursą ir „Quorum“ paskyrė dalinį finansavimą. Tad mes patys su nekantrumu laukiame pavasario, kai darbas įrašų studijoje bus baigtas ir rankose galėsime laikyti dar vieną savo kūdikį – kompaktinę plokštelę, o joje skambės tokios dainos, kurių daugeliui norėsis ne tik klausytis, bet ir kartu su mumis jas dainuoti. n

VINCAS KUDIRKA. „PIRMOSIOS KREGŽDĖS“

Žymiausias XIX a. antrosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjas, daktaras, prozininkas, poetas, publicistas, muzikas Vincas Kudirka savo pirmuosius spaudoje publikuojamus muzikos kūrinius – valsą ,,Varpelis“, polką ,,Dėdienė“, mazurką ,,Sudiev“ ir kitus – pavadino kregždėmis, „kurios pavasarį apreiškia“. Šis apibūdinimas inspiravo leidinio, skirto 160-osioms V. Kudirkos gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pavadinimą ,,Pirmosios kregždės“.

Fortepijoniniai kūriniai, galima sakyti, buvo kompozitoriaus plunksnos bandymas iki V. Kudirkos kūrybos perlo, vainikuojančio visą jo muzikinę veiklą, – ,,Tautiškos giesmės“. V. Kudirkos fortepijoninės muzikos palikimas nėra gausus, nes tų kūrinių, kurie nebuvo paskelbti, rankraščiai pražuvo.

Leidinyje ,,Vincas Kudirka. Pirmosios kregždės“ publikuojamos ,,Tautiškos giesmės“ pirmosios faksimilės chorui, išspausdintos 1898 m. šeštajame literatūros, politikos ir mokslo mėnesinio laikraščio ,,Varpas“ numeryje, 1902 m. Tilžėje, Petro Mikolainio leidykloje, ir 1906 m.

Rygoje publikuotos natos ,,Lietuvių hymnas“: žodžiai ir mėliodija V. Kudirkos; fortėpijonui priruošė A. Kačanovskis“.

Naujuoju leidiniu siekiama paminėti ir 120 metų sukaktį nuo to momento, kai pirmą kartą Sankt Peterburge koncerte lietuviams studentams šelpti viešai buvo sugiedota „Tautiška giesmė“ (1899 m. lapkričio 13 d., dirigavo Česlovas Sasnauskas). Lietuvoje ją pirmą kartą viešai atliko Miko Petrausko vadovaujamas choras lietuvių visuomenės surengtame vakare Vilniuje, miesto teatre, 1905 m. birželio 6 d.

Inga MAKNAVIČIENĖ

Atgavus spaudą, „Tautiška giesmė“ skambėdavo kone visuose renginiuose. Lietuvoje ją pirmą kartą viešai sugiedojo Miko Petrausko vadovaujamas choras 1905 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto teatre lietuvių visuomenės vakare. Net tris kartus „Tautiška giesmė“ kartota koncerte, vykusiame Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. 1905 m. Panevėžyje pirmajame lietuviškame vakare choras ją giedojo net 4 kartus. Tais pačiais metais ji giedota Marijampolėje, Kudirkos Naumiestyje, 1906 m. – Ukmergėje, Tauragėje, Biržuose, Rokiškyje. Pasak literatūrologės Reginos Mikšytės, lietuvių visuomenė šios giesmės „troško klausytis ir klausytis“. Jai skambant lietuviškuose vakaruose, kaip liudija ano meto spauda, tapo įprasta atsistoti, ir tai buvo svarbus veiksnys Kudirkos „Tautiškai giesmei“ virstant tautos himnu. Nesant savarankiškų lietuvių valdžios organų ar bent plačiai pripažintų visuomeninių institucijų, pati visuomenė „Tautišką giesmę“ pasirinko himnu dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo. Vėliau, 1917–1918 m., dėl jos buvo kilusi diskusija: vieniems nepatiko žodžiai, kitiems muzika, bet ginčai greitai baigėsi. „Tautiška giesmė“ giedota iki 1950 m. liepos vidurio, kol sovietų valdžios buvo uždrausta. 1950–1988 m. Lietuvos himnas tapo tautinio pasipriešinimo totalitariniam režimui simboliu.

Muzikos barai / 31

NATOS

Muzikos barai / 32

Muzikos barai / 33

CHORO MAGIJA VASAROS AKADEMIJA LIUDIJA GYVĄ CHORINIO ŽANRO TRADICIJĄ

Rugpjūčio 19–23 d. Molėtų r.

Zamokėlių kaime, „Bebrusų“ poilsio namuose, Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Lietuvos chorų sąjungos (LCHS) iniciatyva jau šešioliktą kartą buvo surengta Vasaros akademija – chorų vadovų kvalifikacijos kėlimo kursai.

Juose dalyvavo daugiau kaip 80 choro dirigentų ir muzikos mokytojų iš visos Lietuvos.

Vasaros akademijos darbotvarkėje – ne tik profesiniam tobulėjimui skirtos paskaitos ir praktiniai užsiėmimai. Chorinio dainavimo specialistai, kolegiškai bendraudami, dalijasi aktualia muzikine informacija, diskutuoja dėl Lietuvos chorinės kultūros dabarties ir ateities, dainų švenčių perspektyvos, aptaria kitus svarbius dalykus.

Išskirtinis šių metų Vasaros akademijos įvykis – visuotinis Lietuvos chorų sąjungos susirinkimas.

Pagrindinis klausimas buvo naujų įstatų svarstymas ir tvirtinimas, nes pasikeitė sąjungos statusas – buvusi visuomeninė organizacija tapo meno kūrėjų organizacija. LCHS tarybos narys Kristijonas Bartoševičius pateikė metų finansinę ir dalykinę ataskaitą, sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė pristatė 2019–2021 m. veiklos planus. Prezidentės pranešime pasigedau LCHS vizijos ir strategijos iš esmės keičiantis sąjungos veiklos organizavimui, o ne vien statusui. Į susirinkimą pakviesta Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pranešime „Kūrybinis sambūris: iššūkiai ir perspektyva“ kalbėjo apie meno kūrėjų organizacijos statusą ir jo reikšmę, mokesčius, autorių teises, narių socialines garantijas ir pan. Profesorė suvažiavimui iškėlė daug klausimų – dėl narystės naują statusą įgijusioje LCHS, dėl naujo organizacijos veiklos pobūdžio ir kt. Į šiuos klausimus, manau, turėjome rasti atsakymus, bent jau aktyviai padiskutuoti, tačiau tai nebuvo padaryta.

Ir vis dėlto nuoširdžiai sveikinu dabartinę LCHS tarybą ir prezi-

Muzikos barai / 34

Turiningas chorų vadovų darbas vasarą vyko prie Bebrusų ežero

dentę, nuveikusius didelį darbą ryžtingai siekiant meno kūrėjų organizacijos statuso. Pripažinimas valstybiniu mastu yra istorinę reikšmę turintis faktas visam choriniam žanrui, šito siekė ne viena chorvedžių karta. Todėl manau, kad eidami nauju keliu, mokydamiesi, įgydami patirties, įveiksime išryškėjusius nesklandumus. Šiais metais Vasaros akademijos viešnios buvo „Liepaitės“.

Choro vadovė Jolita Vaitkevičienė ir režisierė Eglė Storpirštienė vedė praktikumą „Sceninis judesys ir dainavimas“.

E. Storpirštienė, kalbėdama apie choro sceninio judesio kūrimo principus, pabrėžė būtinybę labai gerai išanalizuoti kūrinio tekstą, jo pagrindinę mintį. Ir dirigentas, ir dainininkai turi aiškiai suvokti, kas kiekvienu judesiu norima pasakyti klausytojui. Judesys turi padėti atskleisti kūriLietuvos chorų sąjungos nariai

nio idėją ir emociją, o ne primityviai iliustruoti jo turinį. Merginų choras, vadovaujamas J. Vaitkevičienės, praktiškai pademonstravo, kaip gimsta prasmingas judesys, dainai suteikiantis naujų prasmių.

Vasaros akademijos viešnia profesorė Inessa Bodiako iš Baltarusijos pasakojo apie savo katedros studentų chorą, kurio nariai mokomi ir vaidybos pagrindų.

Choristams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, laisvumo scenoje.

I. Bodiako – Baltarusijos choro dirigentų asociacijos prezidentė, tad antroji jos pranešimo dalis buvo skirta šalies choriniam gyvenimui. Nors muzikinio ugdymo sistema Baltarusijoje nebuvo sugriauta, kaip kad įvyko pas mus, valstybinis chorų finansavimas pastebimai sumažėjęs, yra tik 3 profesionalūs kolektyvai, ir visi jie dirba Minske. Rengiami

3 tarptautiniai chorų konkursai, 6 šalies festivaliai bei konkursai, keli choro dirigentų konkursai.

Menkai kaimynų chorinę muziką pažįstantiems lietuviams įdomus ir naudingas buvo prof. I. Bodiako pasakojimas apie Baltarusijos kompozitorių klasikų ir jaunų autorių kūrybą.

Didelio susidomėjimo sulaukė psichologės Lauros Dubosaitės paskaita „Fobijų formos. Scenos baimė“, intrigavo prof. Aušros Daugirdienės paskaitos tema „Muzika ir smegenys: faktai ir legendos“. Remdamasi naujausiais pasauliniais tyrimais, profesorė konstatavo, kad muzikuojant smegenyse vykstantys labai sudėtingi procesai stimuliuoja ne atskirus centrus (motorikos, regos, klausos ir pan.), kaip būna atliekant kokį nors kitą darbą, bet visus centrus vienu metu. Jau įrodyta, kad muzikavimas padeda išvengti, pavyzdžiui, Alzheimerio

KONFERENCIJA ligos ar ją atitolinti. Taigi ir dainavimas chore yra tam tikra ligų profilaktikos priemonė.

Ukmergės folkloro draugijos „Dagilėlis“ ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos jaunimo choro vadovė Jūratė Martinkutė analizavo liaudiško giedojimo principus.

Daug originalių įžvalgų pranešime „Donato Zakaro sakralinė muzika“ pateikė Linas Balandis.

Kompozitoriaus kūrinius pranešėjas analizavo ieškodamas sąsajų su sakraliniu tekstu, lietuviškų sutartinių struktūra.

Labai informatyvus buvo profesoriaus Vaclovo Augustino pranešimas „Jaunųjų kompozitorių choro kūrinių konkursas „Vox juventutis“ ir paskaita „Choro muzikos natų ir įrašų leidybos aktualijos“. V. Augustinas pabrėžė, kad Lietuvoje labai prasta natų leidybos padėtis, nėra tokia veikla užsiimančios leidyklos.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius ir Vasaros akademijos kursų kuratorius Saulius Liausa aptarė Lietuvos šimtmečio dainų šventę, padėkojo chorų vadovams už gerą chorų parengimą, priminė ir tam tikras organizacines problemas. Apie savo patirtį režisuojant Dainų dieną kalbėjo režisierius Dalius Abaris. Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis kalbėjo apie savo 2024 metų Lietuvos dainų šventės viziją.

Unikalus Vasaros akademijos reiškinys – chorvedžių choras, kuris vykdo prasmingą misiją atrinkti geriausius naujus chorinės muzikos opusus. Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamo konkurso kūrinius chorų vadovai išdainuoja, „išnarsto“ visais aspektais ir savo nuomonę išreiškia juos reitinguodami. Choro studijai, kaip visada, vadovavo profesorius Vytautas Miškinis, akompanavo Rimvydas Mitkus. Prof.

V. Miškinis ir šiais metais parodė dalį savo sukaupto videoarchyvo, demonstruotos medžiagos tema buvo „Vunderkindai“.

Vasaros akademijoje įgytos žinios, aptartos naujos idėjos, neabejotina, ras atgarsį kasdieniuose joje dalyvavusiųjų darbuose.

Algirdas ŠUMSKIS

Vytautas Tetenskas

Vida Palubinskienė

TAUTINĖS MUZIKOS AKTUALIJOS

Tautinio meno asociacija „Trimitatis“, vienijanti apie 50 pedagogų lietuvių liaudies instrumentininkų, spalio 20 d. Palangoje surengė konferenciją „Tautinė muzika: dabartis ir ateities gairės“, skirtą Jono Švedo 110-osioms gimimo metinėms.

Asociacijos nariai per metus surengė nemažai seminarų, konferencijų, konkursų, festivalių: XVIII Žemaitijos ir Klaipėdos krašto tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalio „Trimitatis“ koncertą „Skambėkime Lietuvai“, kuriame dalyvavo apie 800 jaunųjų tautinės muzikos bei šokių atlikėjų iš visos Lietuvos, Lietuviškos pjesės konkursą, Tautinių instrumentų kamerinių ansamblių festivalį-konkursą „Keturnytis“, I skrabalininkų festivalį-konkursą „Pamario žirgeliai“, Klaipėdos ir Kretingos birbynininkai įrašė koncertą televizijos laidai „Duokim garo“ ir kt. Dalyvauta šalies konkursų vertinimo komisijose, dainų švenčių organizaciniame darbe. Kretingos meno mokyklos liaudies instrumentų orkestrui (vadovai Donatas Merkelis ir Danutė Černienė) šiais metais buvo įteiktas „Aukso paukštės“ apdovanojimas kaip geriausiam liaudiškos muzikos ansambliui.

Norisi pabrėžti svarų tautinės muzikos pedagogų ir jų vadovaujamų kolektyvų indėlį į Lietuvos šimtmečio dainų šventę. Dalyvauta folkloro dienoje „Didžių žmonių žemė“, kanklių koncerte „Skambėkite, kanklės“, gausiausiai − ansamblių vakare „Tėvyne mūsų“. Dirbta šventės organizaciniame komitete (Vida Zelenienė, Anatolijus Tumanovas, Algytė Merkelienė), didelis būrys pedagogų buvo šventės dirigentai (Ingrida Kurienė, Vida Zelenienė, Milda Damalienė, Vytautas Alenskas, Vytautas Tetenskas, Algytė Merkelienė). Gausūs ir reikšmingi asociacijos narių darbai rodo aukštą jų dalykinę ir meninę kompetenciją.

Konferencijos „Tautinė muzika: dabartis ir ateities gairės“ tikslas − ne tik pasidžiaugti ir pasidalinti patirtimi, bet ir rimtai pakalbėti apie tautinės muzikos žanro dabartį, problemas bei perspektyvą. Kaip minėta, konferencija buvo skirta Jonui Švedui – pedagogui, kompozitoriui, lietuvių tautinių instrumentų gaivintojui ir orkestro įkūrėjui. Jo idėjas, nuveiktus darbus, kurie svarbūs ir šiandien, pranešime „Jono Švedo asmenybė ir darbai, lėmę tautinės muzikos pokyčius“ apžvelgė asociacijos prezidentė dr. Algytė Merkelienė. Prof. dr. Vida Palubinskienė pristatė savo vykdytą tyrimą „Mokinių tautinės savimonės ugdymo kanklių muzika aspektai“. Mokytoja metodininkė Laima Stasė Proškutė pristatė tradicinio kankliavimo etninės muzikos klasėje programą, sukurtą ir vykdomą Kauno I muzikos mokykloje. Koncertinių kanklių ansamblių mažėjimo tendencija bei repertuaro ir sklaidos problemos aptartos Rimos Spalinskienės pranešime „Kanklių ansamblių raidos apžvalga, perspektyvos ir vizijos“.

Jaunosios kartos atstovas mokytojas Irmantas Mikalonis kalbėjo apie mokymo groti birbyne aktualijas, atkreipė dėmesį į šiuolaikinių technologijų panaudojimo galimybes mokymo procese. Bendrąsias tautinės muzikos problemas, iššūkius ir galimus sprendimo būdus pranešime „Tautinės muzikos raštų algoritmai“ apibrėžė Milda Damalienė. Konferencijos pabaigoje prof. Vytautas Tetenskas pabrėžė iškeltų problemų svarbą, aktualumą, padėkojo mokytojams už jų svarbius darbus.

Konferencijos diskusijose buvo išsakyti nuogąstavimai dėl akivaizdžiai mažėjančio mokinių susidomėjimo tautine kultūra. Taip pat išreikštas susirūpinimas, kad lietuvių tautinė instrumentinė muzika jau beveik išstumta iš mokymo programų, radijo, televizijos, atlikėjams sunkiai prieinamos koncertų salės.

Milda DAMALIENĖ

Muzikos barai / 35

KONKURSAI TĖVYNEI ATIDAVĘS SAVO TURTUS, DARBUS IR GYVENIMĄ

Spalio 26– 28 dienomis Rietave vyko III tarptautinis kamerinės muzikos festivalis-konkursas ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“. Festivalio rengėja – Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykla, organizacinio komiteto pirmininkas – mokyklos direktorius Nerijus Jasinskas, meno vadovė – aktorė, režisierė, Klaipėdos universiteto docentė Virginija Kochanskytė. Festivalį globojo Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis.

Pirmoji vokalistų konkurso diena Rietavo kultūros centro mažojoje salėje buvo sklidina jaudulio. Įtemptai dirbo vertinimo komisija: Auksė Marija Petroni, Rostoko (Vokietija) muzikos ir teatro akademijos docentė, Pedagoginio skyriaus Vokalo katedros vedėja; Sabina Martinaitytė, dainininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorė; Giedrė Zeicaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto vokalo dėstytoja, Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė; Rita Urniežienė, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė, vokalo mokytoja. Pirmoji vieta pripažinta Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos atstovei Gabijai Žvinklytei (mokyt. Rima Ramonienė), Grand Prix laimėjo VDU Muzikos akademijos studentė Gabrielė Kuzmickaitė (prof. Sabinos Martinaitytės klasė).

Vakaro koncerte dainavo konkurse geriausiai pasirodę jaunieji vokalistai. Jaudino iš toli – Kazachstano, Kinijos – atvykusių dalyvių atliekamos liaudies dainos, persmelktos liūdesio ir ilgesio, taip primenančio lietuviškų dainų nuotaikas.

Antrą konkurso dieną varžėsi pianistai. Konkurso laureatai su diplomais

Muzikos barai / 36

Antrą konkurso dieną varžėsi pianistai.

Scenoje taip pat netrūko jaudulio, nes kai kurie atlikėjai buvo vos aštuonerių. Bet vakare laureatų koncertas vyko smagiai, juolab kad visi buvo apdovanoti ne tik diplomais, bet ir mielomis dovanomis.

Pianistus vertino Nijolė Dorotėja Beniušytė (Italija), VšĮ ,,Musica Vitale“ direktoriaus pavaduotoja ir meno vadovė; Elīna Bambāne, Daugpilio (Latvija) vidurinės muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, fortepijono mokytoja; Vaiva Purlytė, Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos fortepijono mokytoja ekspertė; Šviesė Čepliauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos fortepijono lektorė. Pirmąsias vietas pasidalino Benediktas Galvydis (Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykla, mokyt.

Loreta Vainorienė), Goda Karžinauskaitė (Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykla, mokyt. Rita Kigienė), Matas Normantas (Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykla, mokyt. Virginija Dubinskienė), Ugnė Lamsaitytė (Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla, mokyt. Vilija Revutienė). Grand Prix laimėjo Marija Normantaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, mokyt. Gabrielė Kondrotaitė).

Po konkurso mokytojai ir mokiniai dėkojo organizatoriams ne tik už pakilias muzikavimo akimirkas, bet ir už puikiai praleistas dienas Rietave. Visi prisimins įdomų muziejaus direktoriaus V. Rutkausko pasakojimą apie kilnią kunigaikščių Oginskių dinastiją ir jų darbus tėvynei Lietuvai, pasivaikščiojimus po parką, šaunias bendrystės akimirkas. Atsisveikindamos mokytojos sakė, kad šis konkursas joms bei jų auklėtiniams buvo labai maloni šventė ir kad po dvejų metų jos čia atkeliaus su dar daugiau mokinių.

Spalio 28-osios, sekmadienio rytą, į Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, statytą M. K. Oginskio sūnaus Irenėjaus, susirinko ne tik pa-

Pirmoje eilėje: pianistė Vaiva Purlytė, mokytoja ekspertė Gabrielė Kondrotaitė, Grand Prix laimėtoja pianistė Marija Normantaitė, dainininkės Giedrė Zeicaitė ir Auksė Marija Petroni, Maladečinos M. K. Oginskio muzikos kolegijos simfoninio orkestro dirigentas Grigorijus Soroko, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, kunigas Antanas Gutkauskas, aktorė Virginija Kochanskytė, Grand Prix laimėtoja dainininkė Gabrielė Kuzmickaitė, antroje eilėje: Rietavo savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lidija Rekašienė, Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos direktorius Nerijus Jasinskas, dainininkė prof. Sabina Martinaitytė, Rietavo meras Antanas Černeckis, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas

rapijiečiai, bet ir festivalio dalyviai iš Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Kretingos, Gargždų, Plungės, Pakruojo, Telšių drauge su mokytojais ir artimaisiais. Klebono Antano Gutkausko išminties žodžiai, pasakyti per pamokslą, atvėrė susirinkusiųjų širdis priimti ir grožio Komuniją – baigiamajame festivalio koncerte skambėjusią muziką. Koncertą pradėjo konkursų Grand Prix laimėtojos – pianistė Marija Normantaitė ir dainininkė Gabrielė Kuzmickaitė. Subtilus merginų muzikavimas nuostabios akustikos bažnyčioje nė vieno klausytojo nepaliko abejingo.

Marijai ir Gabrielei buvo įteikti prizai – M. K. Oginskio atminimo kolonos, priminsiančios kunigaikščio vykdytą misiją ir jo žodžius ,,Tėvynės labui atiduodu savąją dalį: turtus, darbus ir gyvenimą!“ Prizą sukūrė di-

zaineris Voldemaras Želkauskas (,,Reval baldai”), idėjos autorius – Rimas Kurlavičius. Iš medžio padarytas prizas papuoštas auksiniu Oginskių giminės herbu.

Koncerte pasirodė ir profesionalūs dainininkai bei muzikantai: tarptautinių konkursų laureatės dainininkės Sabina Martinaitytė, Auksė Marija Petroni, Giedrė Zeicaitė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, Maladečinos Mykolo Kleopo Grand Prix laimėtoja dainininkė Oginskio muzikos kolegijos simGabrielė Kuzmickaitė, akompanuoja prof. Audronė Eitmanavifoninis orkestras, aktorė Virginija čiūtė Kochanskytė. Pusantros valandos skambėjo genialių kompozitorių muzika, įkvėpti poetų žodžiai: E. Griego Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll I dalis, arijos iš P. Mascagni operos ,,Kaimo garbė“, G. Verdi operos ,,Likimo galia“, Barkarolė iš J. Offenbacho operos ,,Hofmano pasakos“, G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ uvertiūra, M. K. Oginskio romansai ir nuostabusis polonezas ,,Atsisveikinimas su Tėvyne“, V. Mačernio, S. Gedos, A. Marčėno eilės. Po koncerto žmonės atsistoję ilgai plojo, dėkojo už nuostabią šventę.

Nuostabu ir tai, kad koncerto dalyviai buvo ir jo rėmėjai! Tai jų padėka M. K. Oginskiui už gražią kūrybą bei įkvepiantį gyvenimo pavyzdį. Ir meilės dovana Rietavui Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga!

Koncerto Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje metu šventės organizatoriai man suteikė festivalio-konkurso ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“ garbės ambasadorės titulą. Neslėpsiu – buvau sujaudinta ir dėkinga! Šį titulą užsitarnavau drauge su M. K. Oginskio kūrybos sklaidos pirmeivėmis, puikiomis bičiulėmis pianiste Šviese Čepliauskaite ir dainininke Giedre Zeicaite.

Idėjos iš tiesų sklando ore! Vos tik ištariau, kad geriausia menininko kūrybos sklaida vyksta tada, kai ji yra grojama ir dainuojama, ir kad būtinai reikia organizuoti M. K. Oginskio jaunųjų pianistų ir vokalistų konkursą, Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos direktorė Rita Urniežienė pasakė, kad tai jos sena svajonė! Ne tik pasakė, bet ir energingai ėmėsi ją įgyvendinti – surengė du pirmuosius kamerinės muzikos festivalius-konkursus ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“. Kaip smagu, kad naujasis mokyklos direktorius Nerijus Jasinskas entuziastingai tęsia savo pirmtakės darbą!

Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykla jau kviečia visus į IV tarptautinį kamerinės muzikos festivalį-konkursą ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“, skirtą kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 255-osioms gimimo metinėms.

Virginija KOCHANSKYTĖ

Festivalio koncerto akimirka. Maladečno Mykolo Kleopo Oginskio muzikos kolegijos simfoninis orkestras, dirigentas Grigorijus Soroko. Prie fortepijono Šviesė Čepliauskaitė

Muzikos barai / 37

KONKURSAI KONKURSAI, KONKURSAI...

Spalio 23–25 d. Zarasuose vyko V tarptautinis Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas-festivalis. Prasidėjęs Visagine, tomis spalio dienomis aplankė Zarasus. Renginio iniciatorė – Visagino mokytoja, Uzbekijos kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkė Leila Urmanova. Su Aldona draugavusi muzikė taip nutarė įamžinti pianistės atminimą. Teskamba jos vardas!

Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė profesorė Veronika Vitaitė džiaugėsi, kad dar yra muzikos mokyklų, kurios geba mokinius paruošti atsakingiems pasirodymams scenoje, o mokytojus skatina tobulinti savo pedagoginę meistrystę. Šiais metais konkurso-festivalio programoje buvo mokslinė-metodinė konferencija „Inovatyvūs bei integruoti mokymo metodai įvairių Lietuvos ir pasaulio regionų švietimo sistemose“.

Tarp V konkurso laureatų solistų – Rygos muzikos mokyklos „Sonnette“ mokinys Artemijs Patrejevs, Eva Stonytė iš Šilutės meno mokyklos, Joana Janulevičiūtė, atstovavusi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijai, Jiang Chloe Xueting iš Londono Purcellio muzikos mokyklos, Izabelė Orlaitė iš Šilutės meno mokyklos, Zlata Oliinyk iš Ukrainos Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos, Pijus Pirogovas iš Šilutės meno mokyklos, Olena Rozhestvenna iš Charkovo specialiosios internatinės muzikos mokyklos, Jasmin Abdunazarova iš Uzbekistano respublikinio V. Uspenksio muzikos licėjaus ir kt. Grand Prix laimėjo Milda Daunoraitė (Londono Purcellio muzikos mokykla) ir Vincenzo de Martino (Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Pastarasis pianistas apdovanotas ir prizu už geriausią kūrinio iš Aldonos Dvarionaitės repertuaro atlikimą.

Su orkestru grojusių pianistų kategorijoje trečioji premija paskirta Saulei Norvaišaitei (Šilutės meno mokykla), pirmoji premija – Simonui Mikniui (Kauno Juozo Gruodžio konservatorija).

Svarbu pabrėžti, kad į reikšmingą muzikinio ugdymo sritį buvo atkreiptas verslininkų dėmesys – geriausiai pasirodžiusius konkurso dalyvius apdovanojo verslininkė A. Rasadina, bendrovė „Europe Direct“. Prizų skyrė ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. *** Reikšmingas buvo ir spalio 10–13 dienomis Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“ vykęs II tarptautinis jaunųjų muzikos atlikėjų konkursas-festivalis „World Harmony“ (Pasaulio harmonija). Pirmasis konkursas praėjusiais metais surengtas Azerbaidžane.

Septyniose kategorijose varžėsi vokalistai, pianistai, stygininkai ir pūtikai, vokaliniai ir instrumentiniai ansambliai, akademiniai ir folkloro kolektyvai iš Azerbaidžano, Kinijos, Latvijos, Lietuvos ir Sakartvelo. Žiuri nariai – organizatorių pakviesti bendradarbiaujančių valstybių pedagogai Veronika Vitaitė, Irena Laurušienė, Deividas Staponkus, Rolandas Aidukas (Lietuva), Azizas Garayusifli, Hokuma Aliyeva (Azerbaidžanas), Tamar Sarvazishvili (Sakartvelas). Konkurso rengėjai – Sakartvelo Konkurso žiuri, centre – Veronika Vitaitė

Muzikos barai / 38

folkloro ir klasikinės muzikos ugdymo sąjunga „Harmonija“, Lietuvos muzikų draugija „XXI amžiaus švietimas ir muzika“, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“. Lietuviams konkursą organizuoti padėjo jo įkūrėja iš Sakartvelo Tsitsino Bichikashvili.

Konkursas atskleidė būrį įdomių jaunų žmonių. Grand Prix pelnė vokalistės Margarita Tsincadze ir Anna Kharaidze (Sakartvelas), pianistas Emilis Šarinskas (Lietuva), pūtikas Zakiras Allahverdili (Azerbaidžanas). Pirmosiomis premijomis apdovanoti Seyidas Nuray, Evelina Volodkovič, Ieva Tarulytė, Beatričė Suslavičiūtė, Pijus Kondrotas, Vakarė Banuškevičiūtė, Kšištofas Bondarenko, Yifan Liu, Edgaras Jakovičius, Khatia Khatiuri, Anri Kakabadze, Teo Kakabadze, Tekla Kurashidze, choras „Cantus gracilis“, Beatričės Suslavičiūtės ir Tėjos Petrauskaitės bei Domo Gintauto ir Dovydo Levickio ansambliai.

Tokioje solidžioje tarptautinėje talentingų jaunų muzikų apžiūroje premijomis vertai apdovanoti ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, bet ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos, Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių, Naujosios Vilnios muzikos mokyklų dainininkai, pianistai. *** Konkursai – jaunų vokalistų ir muzikantų meistriškumo mokykla, pažintis su kaimynystėje kuriančiais menininkais, galimybė pasitikrinti savo jėgas. Kartu jie atskleidžia bendresnes muzikinio ugdymo problemas. Pirmiausia, Lietuvoje nėra aiškios meno specialistų rengimo strategijos. Kalbėdami apie regionų kultūrą, privalome išsiaiškinti kiekvienos savivaldybės bendrosios kultūros situaciją, profesionalaus meno palaikymo būdus, finansavimo galimybes.

Kadaise puikiai Lietuvos, Maskvos konservatorijas baigusieji važiuodavo į periferijos miestus ir ten nuveikdavo didelius darbus: išugdydavo perspektyvių jaunų menininkų, sujudindavo kultūrinį miesto ar miestelio gyvenimą. Šiandien tokių tradicijų nebėra. Jokiais popieriniais regionų kultūros plėtros dokumentais šio proceso išjudinti nepavyks, jauniems pedagogams savivaldybė turėtų pasiūlyti gyvenamąjį plotą, grąžinti bent dalį studijoms išleistų lėšų ir kt. Pačioje savivaldoje turi būti aukštos kultūros žmonių ar bent suprantančių jos reikšmę.

Kada tie klausimai atsispindės realioje Lietuvos kultūros politikoje?

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

NAUJI LEIDINIAI

Kompozitorė Zita Bružaitė

KOMPAKTINĖJE PLOKŠTELĖJE – ZITOS BRUŽAITĖS „KOLIAŽAI“

Tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“ pristato naują kompozitorės Zitos Bružaitės kompaktinę plokštelę „Koliažai“. „Koliažų“ premjera įvyko 2017 metais Nacionalinėje filharmonijoje Tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ atidarymo koncerte. World music stiliaus kūrinį su pasisekimu atliko folkloro ansamblis „Arinuška“ ir Lietuvos kamerinis orkestras.

Naujam kompozitorės Zitos Bružaitės opusui abejingų klausytojų nebuvo.

Iškart po premjeros Lietuvos

muzikos ir teatro akademijos profesorė pianistė Veronika Vitaitė sakė: „Aš sužavėta! Man labai patiko kūrinio spalvingumas, ypač orkestruotės. Įvairūs, uždegantys ritmai. Tai parašyta talentingai. „Arinuškos“ atlikimas – nuostabus! Aš dievinu liaudies muziką, o čia ji tikra, autentiška, gyva. Skardus dainavimas susipina su subtiliu, lyriniu, todėl toks darnos kupinas kūrinys ir atrodo ryškus. Primena Skriabino muzikos šviesos ir spalvų žaismą. Su „Koliažais“ aš tarsi įkvėpiau gryno oro, o su juo – laukų, gėlių aromato. Visada laukiu festivalio, iš anksto mėgaudamasi malonumu. Tai tikra folkloro puokštė!“ Dažnas festivalio svečias Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Sysas „Koliažus“ įvertino

taip: „Tai, ką išgirdau, nuostabu.

Kamerinė muzika viename kūrinyje dera su archajine, klasika – su apeigomis, senovė – su dabartimi... Malonu, kad kompozitorė Zita Bružaitė – pirmoji moteris, sukūrusi muziką šiam festivaliui.

Ir toks pasisekimas!“ „Koliažai“ – į griežtus žanro ir stiliaus rėmus netelpantis kūrinys, jis atspindi kompozitorės Zitos Bružaitės naujausio kūrybos laikotarpio tendenciją kurti monumentalias individualaus žanro kompozicijas (kantorija „Lumen fidei“ (2013), simfortas „Skydas“ (2016), muzikinis epas „...nes ilgiuosi tavęs“ (2016). Nors terminas „koliažas“ įprastai priskiriamas vizualiojo meno sričiai ir reiškia skirtingų technikų sujungimą į vieną visumą, jis tinka ir muzikai, ypač Zitos Bružaitės kūrybai, kuriai nesvetimas stilių susipynimas, apibūdinti. „Koliažuose“ ryškiausia meilės tema, jos fone plėtojamos žmogaus gimimo, ilgesio, praradimų temos. Penkias kūrinio dalis galima traktuoti kaip rondo, t. y. ratu besisukantį ciklą, kuriame keičiamės tik mes, o temos ir emocijos amžinos.

Kaip papasakojo Tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ direktorė Irena Zacharova, jau pirmasis renginys įveikė skeptikų nepasitikėjimą ir pelnė išrankių Vilniaus klausytojų simpatijas. Šiandien festivalis suburia geriausius folkloro kolektyvus iš įvairių šalių, jų pasirodymai vyksta prestižinėse scenose – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, stačiatikių ir katalikų šventovėse, muziejuose. „Pokrovskije kolokola“ – vienintelis Baltijos šalių folkloro festivalis, kiekvienais metais užsakantis kompozitoriams world music stiliaus kūrinį.

Festivalis pavadintas pravos-

lavų šventės – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Globėjos (Pokrov Presviatoj Bogorodicy) garbei. Senovėje šiuo metų laiku, pasibaigus rudens darbams, prasidėdavo kaimo šventės – būdavo keliamos vestuvės, rengiamos mugės, o jas lydėdavo dainos, šokiai ir įvairios linksmybės.

Būtent Pokrovo šventės metu, 2004 metų spalio 14 dieną, įvyko pirmasis festivalis „Pokrovskije kolokola“, o 2009 metai buvo išskirtiniai jo istorijoje. Tais metais visa šalis ruošėsi svarbiam įvykiui – Vilniui buvo suteikta garbė tapti Europos kultūros sostine. Kai festivalis „Pokrovskije kolokola“ buvo įtrauktas į renginių programą, kilo idėja kreiptis į kompozitorius ir pasiūlyti festivalio užsakomuose kūriniuose sujungti šiuolaikinę muzikos kalbą ir senovės dvasines vertybes.

Pasaulyje populiari world music kryptis Lietuvoje dar nėra labai išplėtota. Vienas jos pradininkų – kompozitorius Linas Rimša, jo kūryboje folkloras supinamas su kitais žanrais ir stiliais. Lino Rimšos misterija „Senasis tikėjimas“ klausytojams buvo pristatyta 2009 m. festivalio „Pokrovskije kolokola“ renginyje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, vėliau ir Maskvos tarptautiniuose muzikos namuose. Žymiausi Maskvos muzikai tai pavadino proveržiu šiuolaikinėje muzikoje.

Kompaktinė plokštelė su „Senojo tikėjimo“ įrašu buvo išleista net du kartus, vėliau leidybos teisė suteikta garsiai Didžiosios Britanijos kompanijai „ARC Music“. „Tokia sėkmė įkvėpė organizatorius tęsti pradėtą tradiciją, – sakė Irena Zacharova. – Taip gimė A. Doinikovo „Etnosfera – naujas tradicijų dvelksmas“, G. RimkausRimkevičiaus „Liaudiškoji rapsodija“, J. Jurkūno „Iš šio miesto“, L. Rimšos „Moters giesmė“, A. Martinaičio „Sakmė apie gyvenimą“, A. Šenderovo „Dedikacija“ – kūriniai, su dideliu pasisekimu pristatyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Juos atliko Lietuvos kamerinis orkestras ir žymūs Lietuvos ir kitų šalių dirigentai.“ MB inf.

Folkloro ansamblis „Arinuška“ ir Lietuvos kamerinis orkestras

Muzikos barai / 39

PANORAMA

Baltijos šalių mokyklų bendrystės tiltai

Į Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) konferencijas, vykstančias kas pusę metų įvairiuose miestuose, susirenka kamerinės muzikos mokytojai ir atlikėjai iš viso žemyno. Jie veda meistriškumo pamokas, klausosi paskaitų, pranešimų, diskutuoja aktualiais klausimais. Susitikimų atmosfera visada būna labai šilta, draugiška, skatinanti kūrybiškumą ir bendrystę. Viename tokių susitikimų ir gimė Tartu Heino Ellerio muzikos mokyklos ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos bendradarbiavimo idėja.

Pernai spalį estų moksleivių grupė kartu su Fortepijono ir ka-

merinio ansamblio skyriaus vedėja Pille Taniloo ir violončelės mokytoja Reet Mets svečiavosi J. Naujalio muzikos gimnazijoje.

Moksleiviai surengė estų muzikos koncertą, jame skambino Heino Ellerio, Eduardo Tubino, Ester Magi, Raimo Kangro, Erkki-Sveno Tüüro solinius ir kamerinius kūrinius. Šių metų spalį J. Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai buvo pakviesti koncertuoti H. Ellerio muzikos mokykloje. Į Tartu vyko mokyklos direktorius Raimundas Simanavičius, mokytojos Ilona Klusaitė ir Daiva Stulgytė-Povilaitienė bei 8 moksleiviai. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga koncerte skambėjo J. Naujalio, B. Dvariono, S. Vainiūno, V. Paltanavičiaus, G. Kuprevičiaus, Z. Bružaitės ir užsienio kompozitorių kūriniai. Prieš koncertą mokyklų direktoriai Kadri Leivategija ir Raimundas Simanavičius pasirašė bendradarbiavimo sutartį, atveriančią naujas galimybes mokykloms rengti bendrus projektus, koncertus, meistriškumo kursus.

Tokios koncertinės išvykos turi daugybę privalumų: mokiniai pamato naujas šalis, susipažįsta su naujais žmonėmis, įgauna koncertinės praktikos. Be to, keliaudami jie turi daugiau laiko pabendrauti tarpusavyje, pasiklausyti vienas kito grojimo ir patys parodyti savo gebėjimus draugams ir bendramoksliams. Šiais laikais, kai mokiniai turi tiek daug pasirinkimo galimybių, koncertinės kelionės suteikia jiems daugiau motyvacijos rinktis muziko kelią, padeda suprasti, kad atlikėjo laukia ne tik sunkus kasdienis darbas, bet ir nauji įspūdžiai, atradimai, pripildantys širdį džiaugsmo.

Daiva STULGYTĖ

Inga ir Alius Maknavičiai su auklėtiniais po koncerto

Kalėdų proga – jaunųjų atlikėjų koncertas miestui

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos Fortepijono bei Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų skyrių pedagogų Ingos ir Aliaus Maknavičių auklėtiniai klaipėdiečiams padovanojo tradicinį kalėdinį koncertą.

Simono Dacho namų scenoje grojo ne tik vaikai, bet ir jų mamos, buvo deklamuojamos žymių poetų ir muzikos mokyklos auklėtinių artimųjų sukurtos eilės.

Koncertui buvo pasirinkta originali penkių konkursų – Geriausios pjesės, Geriausios polifoninės pjesės, Geriausios trimito pjesės, Geriausio fortepijoninio etiudo ir Geriausio ansamblio – forma.

Skambėjo įvairiausi I–V klasių mokinių atliekami kūriniai – nuo lietuvių liaudies dainos aranžuotės, J. S. Bacho preliudo iki populiariosios E. Presley „Love Me Tender“. Kaip sako patyrę pedagogai, konkursai motyvuoja vaikus tobulėti ir geriau pažinti muzikos pasaulį.

Konkursų dalyviai buvo apdovanoti diplomais, dovanomis ir daugybe šypsenų.

Renginį vedė Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojai Inga ir Alius Maknavičiai. „Karališkų šv.

Kalėdų su karališkais muzikos instrumentais – fortepijonu ir trimitu!“, – po koncerto jo dalyviams ir publikai linkėjo pedagogai.

MB inf.

Spalvingas jubiliejinis „Rudens vitražas“

Koncertinės išvykos į Estiją dalyviai

Muzikos barai / 40

Lapkričio 24 d. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojai, mokiniai ir jų šeimos bei absolventai, kaip ir kasmet, rinkosi į koncertą „Rudens vitražai“ Vilniaus

kongresų rūmuose. Šiemet šventinė muzikinė programa buvo skirta gražiai sukakčiai – mokyklos įkūrimo 45-mečiui.

Karoliniškių muzikos mokyklos veikla – ne tik koncertai (jų per metus surengiama apie 200), festivaliai, bet ir edukaciniai užsiėmimai, mokytojų kvalifikacijos tobulinimas. Kasmet vyksta muzikos teorijos, pučiamųjų instrumentų seminarai, neseniai surengtas Lietuvos solfedžio festivalis-konkursas, jis sulaukė puikių atsiliepimų.

Mokykla didžiuojasi savo absolventais, tarp kurių – žinomi muzikai, politikai, įvairių sričių pedagogai, gydytojai, žurnalistai. Čia muzikos pagrindų mokėsi kompozitorė Justina Repečkaitė, akordeonininkas Danielius Rozovas, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, diplomatas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Žygimantas Pavilionis, žurnalistė Edita Mildažytė. Jubiliejiniame koncerte dainavo buvęs Karoliniškių muzikos mokyklos auklėtinis, dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Šventiniame renginyje mokyklos direktorės Aldonos Skruibytės pabrėžtą mokytojų ir mokinių santykių darną liudijo bendras pedagogų ir jų ugdytinių muzikavimas. Įdomią kompoziciją pagriežė Vladimiro Voskano diriguojamas akordeonų orkestras ir mokytojas Raimonds Ungurs. Mokinių ir mokytojų simfoninis orkestras (vadovai Kęstutis Lipeika ir Mantas Makrickas) pagrojo Georges´o Bizet „Karmen“ preliudą bei nepaprastai melodingą Ennio Morricone kūrinį „Gabrieliaus obojus“, jame solo partiją atliko mokytojas Viktoras Palejus.

Kelias kompozicijas nuotaikingai atliko Jurgio Dapšausko ir Eugenijaus Korablikovo vadovaujamas pučiamųjų orkestras, mažieji folklorinio ansamblio artistai (vadovės Milda Morkūnaitė ir Rima Švėgždaitė), mušamųjų ansamblis

Karoliniškių muzikos mokyklos jubiliejinis koncertas

(vadovas Almantas Puidokas) ir kiti mokyklos kolektyvai. Koncertą vainikavo jaunučių ir jaunių chorų, simfoninio orkestro ir Jono Sakalausko atliekamas Leonido Abario ir Vlado Braziūno kūrinys „Išdainuoti širdimi pasaulį mokei“. Įspūdingą šventę surengė Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos bendruomenė, renginio režisierė – Irena Didžiulienė, koncertą vedė Modestas Jančiulis.

Laura SVIRSKAITĖ

III kamerinės muzikos savaitė Kazlų Rūdoje

Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokykloje ir Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje spalio 25–27 d. vyko III tarptautinės Rimvydo Žigaičio vaikų ir jaunimo kamerinės muzikos savaitės, skirtos Kazlų Rūdos garbės piliečio, kompozitoriaus, muzikos pedagogo profesoriaus Rimvydo Žigaičio 85-osioms gimimo metinėms, renginiai. Tai buvo graži proga ne tik prisiminti iš šio krašto kilusio muziko gyvenimą ir kūrybą, bet ir skatinti jaunųjų atlikėjų profesinį tobulėjimą, visuomenės domėjimąsi profesionalia muzika, Lietuvos meno ir muzikos mokyklų bendradarbiavimą. Savaitės renginių organizatoriai – Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokykla ir VšĮ „Sol artis“, globėjas – Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius.

Kamerinės muzikos savaitė apima tris renginius – festivalį, konkursą ir meistriškumo kursus. Šiais metais festivalio atidarymo iškilmes pradėjo aktorė Sandra Daukšaitė, pianistė Eglė Kasteckaitė ir violončelininkė Elena Daunytė.

Klausytojus iki širdies gelmių sujaudino jų programoje „Muzikos ir poezijos vyksmas“ nuskambėjusios eilės, instrumentinė muzika ir dai-

nos. Prisiminimais apie Rimvydą Žigaitį pasidalijo jo dukra Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Konkurse dalyvavo 14 jaunųjų atlikėjų (solistų ir ansamblių) iš Marijampolės, Kauno, Veiverių, Vilkaviškio, Vilniaus ir Kazlų Rūdos.

Juos vertino pianistė, fortepijono mokytoja metodininkė Eglė Kasteckaitė (komisijos pirmininkė), Latvijos J. Vītolo muzikos akademijos dėstytojas saksofonininkas Arvydas Kazlauskas, smuikininkė ir pedagogė Reda Puodžiukė, dainininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Gintarė Skėrytė, Baltijos gitarų kvarteto narys

Zigmas Čepulėnas.

Konkurso vertinimo komisija III vietą paskyrė Rusnei Sakalauskaitei, Luknei Šlekytei (A amžiaus grupė), Simonai Matelytei (B grupė), Mildos Emilijos Kemzūraitės ir Mijos Avižienytės bei Tado Ruzvelto ir Rimantės Kalvaitytės ansambliams (B grupė). II vietą laimėjo Titas Chmieliauskas, Lukrecija Kalinauskaitė bei Beatričės Tūtlytės ir Augustės Januškevičiūtės ansamblis (B grupė). I vietą pelnė Tadas Ruzveltas bei Indrės Manikaitės ir Kristupo Černeckio ansamblis (B grupė).

Konkurso Grand Prix, įsteigtą Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, komisija vieningai nutarė skirti charizmatiškajam klarnetininkui, ne vieno šalies ir tarptautinio konkurso laureatui Tadui Ruzveltui.

Jam atiteko ir specialusis Kazlų Rūdos savivaldybės mero Vytauto Kanevičiaus prizas.

Specialieji prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės prizai už kamerinį muzikavimą įteikti Emos Stravinskaitės, Augusto Česnavičiaus ir Tomo Janušaičio bei Rimantės Kalvaitytės ir Tito Chmieliausko ansambliams. Renginyje dalyvavęs Seimo narys Kęstutis Mažeika draugiškiausio konkurso dalyvio

prizu apdovanojo Augustą Česnavičių.

Pasibaigus konkursui jo dalyvius ir žiūrovus pradžiugino pirmą kartą kartu grojusių pianistės Eglės Kasteckaitės ir smuikininkės Redos Puodžiukės dueto pasirodymas.

Rasa RUZVELTIENĖ

Jaunosios pianistės rečitalis

Spalio 8 d. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos koncertų salėje įvyko jaunos pianistės Kamilės Kaučikaitės rečitalis. Ypatingu darbštumu ir talentu išsiskirianti gimnazijos III klasės mokinė jau yra dalyvavusi daugelyje tarptautinių ir šalies konkursų, juose laimėjusi prizinių vietų ir diplomų. 2017 m.

Kamilė tapo V tarptautinio jaunų-

Pianistė Kamilė Kaučikaitė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė apdovanoja festivalio dalyvius

Daugiausia renginio laurų ir Grand Prix pelnė klarnetininkas Tadas Ruzveltas (trečias iš dešinės). Pirmasis iš dešinės – jo mokytojas Gintautas Puskunigis

jų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkurso laureate, pelnė I vietą V tarptautiniame konkurse „Olimpo musicale“. Ypač sėkmingi pianistei buvo 2018 metai: ji laimėjo III vietą VII tarptautiniame lenkų fortepijoninės muzikos konkurse, skirtame F. Chopinui, II vietą Tarptautiniame konkurse „Su muzika per Europą“. Kamilė Kaučikaitė koncertuoja su Šiaulių kameriniu ir pučiamųjų orkestrais, dalyvauja tarptautiniuose meistriškumo kursuose.

Rečitalis gimnazijoje buvo didelis iššūkis jaunajai muzikantei ir jos mokytojai Raimondai Sližienei.

Pianistė atliko sudėtingą repertuarą, apimantį kelių epochų – nuo baroko iki XX amžiaus – kūrinius.

Skambindama D. Scarlatti, F. Liszto, J. Brahmso, C. Debussy, F. Chopino, S. Prokofjevo opusus, Kamilė žavėjo publiką nepaprastu jautrumu garsui, puikia technika ir išlavintu muzikiniu skoniu. Po rečitalio klausytojai atsistoję plojo šešiolikmetei pianistei ir jos mokytojai R. Sližienei. „Muzika man reiškia labai daug“,– sakė Kamilė ir prisipažino, kad be jos savęs neįsivaizduoja.

Sigita PETRAUSKAITĖ

Muzikos barai / 41

konservatorijos auklėtiniai. Keli jau yra tapę sėkmingai kuriančiais kompozitoriais, studijuoja Lietuvos ir Londono aukštosiose mokyklose.

Moksleivių kūrinius atliko pianistė Eglė Kižytė-Ramonienė, fleitininkės Ugnė Čepulytė ir Greta Posevičiūtė. Renginį vedė kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė.

MB inf.

Artūro STAPONKAUS nuotraukos

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaityrė-Nekrošienė su renginio Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje dalyviais

„Muzikiniai rudenys“ – laiptelis į didžiąją sceną

„Muzikinis ugdymas, – sako Augustė, – man nebuvo brukamas per prievartą, pati norėjau.“ Būdama dvejų metukų prašydavo paduoti ant sienos kabantį mamos smuiką, bet teko palaukti iki 4-erių...

Augustė turėjo išskirtinę galimybę bendrauti su puikiais muzikais, nuo 5-erių susibičiuliavo su šviesaus atminimo Sauliumi Sondeckiu.

Mergaitė grieždavo daugybėje konkursų, tačiau sako, kad užtekdavo laiko ir smėlio dėžėje pasikapstyti, ir su lėlėmis pažaisti. O darbas nuo mažumės dabar atsiperka. „Galiu pasigirti koncertų, konkursų gausa, mokausi garsiajame Londo-

Lapkričio 14 d. Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos bendruomenei skaitė paskaitą „Laiko tėkmėj: Saulius Sondeckis“. Viešnia savo pasakojimą papildė garso įrašais, pasidalijo asmeniškais prisiminimais apie bendravimą su maestro.

Prof. A. Žigaitytė-Nekrošienė gimnazijai padovanojo žurnalo „Muzikos barai“ komplektų ir muzikos įrašų (CD) kolekcijų, renginio dalyvius ragino tapti aktyviais žurnalo kūrėjais – skaitytojus informuoti apie mokinių pasiekimus, viešinti vykdomą veiklą.

Renginio iniciatorė ir organizatorė – gimnazijos mokytoja metodininkė Raimonda Sližienė. Jos mokinė Kamilė Kaučikaitė paskambino pjesę „Merkucijus“ iš S. Prokofjevo pjesių ciklo fortepijonui „Romeo ir Džuljeta“.

MB inf.

Susitikimas su kompozitoriais

Ateinančiais metais jau dešimtą kartą vyks Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas „Mano nata“. Jo dalyviai ne tik varžosi, bet ir mokosi iš savo mokytojų, profesionalių kompozitorių, vieni

Muzikos barai / 42

iš kitų. Reikšminga šio konkurso dalis – edukaciniai laureatų kūrinių koncertai. Vienas tokių koncertų lapkričio 22 d. surengtas Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje.

Mokiniai norėjo daugiau sužinoti apie kompozitoriaus profesiją ir konkursą „Mano nata“. Daugelį atsakymų į jiems rūpimus klausimus pateikė renginyje dalyvavę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros profesorius, konkurso „Mano nata“ iniciatorius ir vertinimo komisijos pirmininkas dr. Ričardas Kabelis, akademijos dėstytojas dr. Jonas Jurkūnas ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas Dominykas Digimas. Svečiai papasakojo apie kompozitoriaus profesiją, savo kūrybos kelią, įvairiapusę veiklą, apimančią ne tik muzikos komponavimą, bet ir bendravimą su atlikėjais, ansamblių kūrimą ir festivalių organizavimą. Prof. R. Kabelis pristatė 2019 m. birželį vyksiantį dešimtąjį konkursą „Mano nata“, kuris, kaip planuojama, bus papildytas nauja kryptimi – elektroninių kompozicijų konkursu.

Renginyje skambėjo šešių konkurso „Mano nata“ įvairių metų laureatų kūriniai. Jų autoriai – Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos, Klaipėdos Vydūno gimnazijos, J. Kačinsko muzikos mokyklos, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos

Jau dešimt metų Šiaulių koncertinė įstaiga „Saulė“ vykdo edukacinį projektą „Muzikiniai rudenys“. Šiauliuose ir mažesniuose miestuose rengiami koncertai, kurių pirmoje dalyje su Šiaulių kameriniu orkestru pasirodo gabiausi vietinių muzikos ir meno mokyklų mokiniai, antroje dalyje – žinomi Lietuvos instrumentininkai ir solistai.

Lapkričio 22 d. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ su Šiaulių kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila) muzikavo talentinga smuikininkė, Karalienės Mortos premijos laureatė bei daugelio konkursų prizininkė Augustė Emilija Janonytė, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos, Dainų muzikos mokyklos, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, „Juventos“ progimnazijos ir „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos auklėtiniai.

Nuo Šiaulių iki Londono „Šiaulių naujienos“ pakalbino smuikininkę Augustę Emiliją Janonytę, kuri specialiai atvyko iš Londono groti šiame renginyje.

Nuo 4 metukų smuikuojanti Augustė save vadina ketvirtos kartos menininke: kaime gyvenę proseneliai gražiai dainuodavę, senelė – dailininkė, tėtis – dizaineris, bet kadaise grojo kontrabosu ir kitais instrumentais. Augustės mama Birutė – choro dirigentė, Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualiųjų menų katedros docentė.

Augustė Emilija Janonytė

no karališkajame muzikos koledže“, – sako jaunoji smuikininkė.

Paauglystė nuo muzikos neatšaldė: „Mokykloje buvau stropi mokinė. Bėgioti, šūkauti nelabai mėgau, man patikdavo sėdėti, skaityti. Niekas neversdavo groti, tik primindavo: Augustyte, laikas.

Manau, kad su manimi problemų tėvai neturėjo.“ Mergina labai gerbia savo mokytojus. Nuo vaikystės ją griežti mokė ir į konkursus vežiojo mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė, dabar jos pedagogas – profesorius Janas Repko, įdomus žmogus, gimęs Afrikoje, mokęsis Amsterdame. Augustei jis kaip antras tėtis.

Augustė pasakoja, kad išmoko planuoti ir branginti laiką. Ji, kaip ir visi studentai, dirba – privačiai ir sekmadieninėje mokykloje vaikučius moko groti ir gimtosios kalbos.

Londone gyvenančią jauną muzikantę domina filmų muzika, ji svajoja apie galimybę tokią muziką įrašyti su orkestru. „Būsiu ten, kur manęs reikės“, – teigia Augustė. Bet

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Prisimintas maestro Saulius Sondeckis

Kamilė Kaučikaitė ir Kornelija Morkevičiūtė pirmą kartą grojo su orkestru

Ričardas Šumila

nesako, kad niekada negrįš į Lietuvą. Čia jos šaknys, jos šeima.

Ką A. E. Janonytei reiškia ,,Muzikiniai rudenys“, kurių koncertuose jau ne kartą teko groti? Ji mano, kad jaunam muzikantui pirmas pasirodymas scenoje su orkestru yra nepaprastas potyris. Ją pačią įkvepia Šiaulių kamerinis orkestras, kiekvienas susitikimas su juo – šventė.

Pirma patirtis didžiojoje scenoje Koncerto išvakarėse pakalbinome moksleives Korneliją Morkevičiūtę ir Kamilę Kaučikaitę, pirmą kartą scenoje grosiančias su orkestru. Merginos prisipažino: ,,Mums garbė groti diriguojant Ričardui Šumilai. Pildosi svajonės. Jaučiame atsakomybę, truputį baugu.“ Kornelija groja nuo 6 metų, bet rimčiau mokytis muzikos pradėjo penkiolikos. Jos pedagogė – mokytoja metodininkė Lidija Bražaitė.

Mergina svajoja stoti į Muzikos ir teatro akademiją.

Kamilė intensyviau groja nuo 8 klasės. Ketina užsiimti muzika, keliauti. Fortepijono paslaptis jai atveria mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė.

Padėti išskleisti sparnus Projekto „Muzikiniai rudenys“ koncertams yra dirigavę Jonas Janulevičius, Tomas Ambrozaitis, Egidijus Miknius. Trečią sezoną diriguoja Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas Ričardas Šumila.

Jo nuomone, ,,Muzikiniai rudenys“ leidžia vaikams susipažinti su didžiąja scena. „Ne kiekvienam gyvenime pasiseka pagroti su orkestru. Tai nepaprasta patirtis, ji motyvuoja siekti daugiau. Ir mus įkvepia vaikų jaudulys, dalijimasis patirtimi atperka laiko praradimus. Padedame vaikams išgyventi kūrybos džiaugsmą, išskleisti sparnus“, – sakė R. Šumila.

S. Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė, muzikos mėgėjams pažįstama ir kaip puiki koncertų vedėja, sakė matanti didelę projekto „Muzikiniai rudenys“ prasmę – galima matyti, kaip auga, stiprėja jaunoji karta.

Tai ne tik daugelio vaikų pirmas laiptelis į didžiąją sceną, bet ir jų mokytojų tobulėjimo kelias. Šiaulių publika iš pradžių į tuos koncertus žiūrėjo santūriai, bet dabar susidomėjimas akivaizdžiai didėja, projekto koncertai rengiami ir kituose miestuose.

Koncerte „Klasikos pulsas“ – orkestro ir solistų dialogai

Aktyviame, chaotiškame, lėkimo bei šurmulio kupiname šiuolaikiniame pasaulyje vis rečiau pavyksta stabtelėti ir patirti akimirkos žavesį, rasti dvasios ramybę mene. Lapkričio 26 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje surengtame Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos koncerte „Klasikos pulsas“ laikas tarsi sustojo, leisdamas pasinerti į puikios muzikos garsus. Žengiant į advento – susikaupimo, susimąstymo – laikotarpį, koncertui buvo pasirinkti G. F. Händelio, W. A. Mozarto, F. Chopino, A. Vivaldi, G. Fauré, F. P. Tosti, M. Musorgskio kūriniai kameriniam orkestrui ir solistams. Jie Šv. Kotrynos bažnyčios erdvėje skambėjo ir pakiliai, ir nepaprastai jaukiai.

Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kamerinis orkestras „Cantus“ (meno vadovas ir dirigentas prof. Ričardas Sviackevičius), prieš 12 metų suburtas iš mokyklos pedagogų ir mokinių, aktyviai koncertuoja, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Kolektyvas savo koncertines programas yra pristatęs ne tik prestižinėse Lietuvos koncertų salėse, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, dažnai pasirodo su solistais Julija StuNaujosios Vilnios muzikos mokyklos kapnianek-Kalėdiene, Ilona Pliavgo, Gabriele Vasiliauskaite, Namerinis orkestras „Cantus“, meno vadovas talija Katiliene, Jonu Filmanavičiumi, Agne Stančikaite ir kt. ir dirigentas prof. Ričardas Sviackevičius Koncertą orkestras pradėjo G. F. Händelio siuitos „Fejerverko muzika“ ketvirtąja dalimi „La Réjouissance“ (Prisikėlimas).

Tai buvo puiki solidaus vakaro repertuaro įžanga.

Vis didesnio pasaulinio pripažinimo sulaukiantis pianistas iš Kanados Jarredas Dunnas su orkestru atliko W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui A-dur Nr. 23 (KV488) I dalį.

Galimybė pagroti su orkestru „Cantus“ buvo Naujosios Vilnios muzikos mokyklos specialusis prizas VII tarptautinio lenkų fortepijoninės muzikos konkurso, skirto F. Chopinui, suaugusiųjų kategorijos I vietos laimėtojui.

Jarredas Dunnas studijavo Toronto universitete, garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje, taip pat Katovicų ir Bydgoščiaus muzikos akademijose Lenkijoje. Nuolat Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Australijoje koncertuojančio pianisto skambinimas muzikos kritikų vertinamas kaip virtuoziškas, jausmingas ir mistiškas. Visa tai atsiskleidė ir Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje. Publikos ypač lauktų F. Chopino fortepijoniAgnė Stančikaitė nės muzikos perlų – Scherzo, op. 20 (h-moll), op. 31 (b-moll), op. 39 (cis-moll) ir op. 54 (E-dur) – interpretacija žavėjo subtiliu garsu, nepriekaištinga technika, dvasingumu.

Antroje koncerto dalyje Ugniaus Dičiūno ir Sigitos Grodzenskienės duetas kartu su orkestru atliko A. Vivaldi Koncertą B-dur obojui, smuikui ir orkestrui (RV548), Mykolas Rutkauskas violončele kerinčiai, svajingai ir ypač muzikaliai pagriežė G. Fauré pjesę „Après un rêve“, kylanti Lietuvos operos žvaigždė Agnė Stančikaitė su orkestru atliko A. Vivaldi „Gloria“ („Domine Deus“) ir žaismingąją F. P. Tosti „A vucchella“. Koncertą M. Musorgskio „Hopaku“ nuotaikingai baigė orkestras „Cantus“.

Ingrida MILAŠIŪTĖ

Teresė HOKIENĖ Pianistas iš Kanados Jarredas Dunnas

Muzikos barai / 43

SVETUR

Festivalis„Piano au Musée Würth“ – tarp eklektikos, maratono ir neginčijamos kokybės Gabrielė SLIŽYTĖ

rancūzijoje kiekvienais metais vyksta apie penkis šimtus klasikinės muzikos festivalių. Ne visi jie turi ilgametę istoriją – festivaliai gimsta ir miršta, o idėjos keliauja iš rankų į rankas prisikeldamos vis kitokiu pavidalu.

Daug tarpusavyje nesusijusių dalykų gali sukurti naują įvykį, net instrumento atsiradimas kartais paskatina idėją.

Lapkričio 9–18 dienomis Elzaso mieste Eršteine vykęs festivalis „Piano au Musée Würth“ (Fortepijonas Würtho muziejuje) savo istoriją pradėjo prieš trejus metus, šiame muziejuje atsiradus nuostabiam „Steinway & Sons“ fortepijonui. Nors muziejus yra tik už poros valandų kelio nuo Paryžiaus ir, rodos, galėtų laisvai pritraukti sostinės publiką, muziejaus direktorės Marie-France Bertrand politika buvo kitokia. Festivalio tikslas – atgaivinti jau dešimt metų veikiantį Würtho šiuolaikinio meno muziejų siūlant aukštos meninės kokybės koncertus Eršteino publikai ir, svarbiausia, prisidėti prie Elzaso regiono kultūrinio patrauklumo didinimo. Šiais metais festivalio meno vadovo Olivier Erouart´o pasirinkta tema

Muzikos barai / 44

© Benoît LINDER nuotraukos

P

„Muzikų kartos“ iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti ganėtinai paprasta, tačiau repertuaro ir kūrinių žanrų eklektika suteikė gaivumo jausmą.

Galų gale nepaprastai preciziška organizacija ir tikslumo komfortas atlikėjams bei publikai tik patvirtino festivalio užsibrėžtus aukštus tikslus ir renginių kokybę.

Pastaruoju metu Prancūzijoje daro-

si sunku rasti festivalį, kuris nesiūlytų bent vieno renginio jaunai publikai. Žinoma, tokia tendencija vyrauja daugelyje pasaulio šalių, jos priežastys gana aiškios – koncertai šeimoms padeda gauti valstybės ar miesto finansinę paramą. Nors festivalis „Piano au Musée Würth“ rengiamas privačiomis muziejaus lėšomis, vyraujančios tendencijos neaplenkė ir jo.

Kaip viena iš daugelio galimybių priartėti prie būsimos publikos (šito reikia bent tikėtis) festivalio organizatoriai puikiai pasinaudojo surengdami valandos trukmės susitikimą su džiazo pianistu André Manoukianu.

Nereikia manyti, kad tik klasikinė muzika susiduria su publikos atnaujinimo problema. Taip nutiko ir džiazui, ilgai laikytam intelektualų pomėgiu. Priartinti vaikus, tikriausiai dar nebuvusius džiazo muzikos koncerte, prie improvizuojančio atlikėjo, suteikiant išskirtinę galimybę užduoti jam įvairiausių klausimų, buvo vienas esminių festivalio momentų. Tiesą sakant, organizatoriai būgštavo, ar vaikai išdrįs kalbėti, įsijausti į jaunų žurnalistų vaidmenį. Bet vaikai, susidomėję pianisto gebėjimu groti be partitūros, nesiliovė klausinėję. Ar jūs atradote savo meną, ar išmokote jį daryti? Ar jūs labiau mėgstate groti užsimerkęs? Ar galėtume improvizuoti, jei dabar užlipusi į sceną jums pagročiau pjesę? Šeštadienis ramiai baigėsi André

mybė praleisti visą dieną muziejuje.

Rytinis koncertas, kuriame pianistė Inga Kazantseva ir aktorius Jeanas Lorrainas pristatė Franciso Poulenco kompoziciją „Histoire de Babar“ (Babaro istorija), buvo skirtas visai šeimai. Pianistės preciziškas muzikinio teksto atlikimas nublanko prieš deklamuojamas Jeano de la Fontaine´o eiliuotas istorijas. Tokie tekstai, kaip „Žiogas ir skruzdėlė“ ar „Varnas ir lapinas“, skaitomi skambant Čaikovskio, Prokofjevo, Musorgskio ir Beethoveno muzikai, atskleidė nuostabų Jeano Lorraino tembrą, jo raiški, bet neperspaudžiama tartis ir įtikinamos intonacijos idealiai tiko šiam nekasdieniam vaidmeniui.

Tuoj pat po pačiame muziejuje siūlomų vėlyvųjų pusryčių ir parodos „Namibija – naujos kartos menas“ aplankymo laukė kitas koncertas. Nors jauni muzikantai – smuikininkas Emmanuelis Coppey, garsaus prancūzų violončelininko Marco Coppey sūnus, ir pianistas Guillaume´as Bellomas – Brahmso ir Beethoveno antrąsias

Manoukiano rečitaliu ir jo naujo solinio albumo „Apatride“, jungiančio rytietiškus ritmus ir melodijas su vakarietiško džiazo tradicijomis, pristatymu, o sekmadienio dienotvarkė panėšėjo į maratoną. Paskutinę festivalio dieną buvo galima išgirsti net keturis koncertus, kurie publikai buvo pasiūlyti ne kaip varginantis ar neįmanomas dalykas, bet kaip gali-

sonatas atliko „taip, kaip reikia“, vis dėlto tai labiau priminė Paryžiaus konservatorijos studentų rečitalį nei interpretaciją, galinčią padėti geriau atskleisti jau daugybę kartų girdėtus kūrinius. Bet, žinoma, viskas nebuvo taip blogai, nes retai atliekama Nino Rotos Sonata smuikui ir fortepijonui pasiūlė tam tikrų melodinių naujovių.

Kvartetas „Florestan“, jau trisde-

šimt metų vienas aktyviausių Elzaso regiono ansamblių, ir pianistė Eveline Rudolf trečiame sekmadienio koncerte pateikė itin malonių netikėtumų. Tiesa, dvylikto Mocarto Koncerto fortepijonui (K. 414) transkripcija pernelyg neįtikino (puiki individuali kvarteto narių intonacija grojant kartu vietomis labiau priminė disonansų kvartetą), bet XX a. nepriklausomo prancūzų kompozitoriaus Maurice´o Journeau (1898–1999) Styginių kvartetas, op. 11, buvo tikras vakaro atradimas. Nicoje 1927 m. parašytas kūrinys skendi pietų šviesoje, jo klausantis negalima nepagalvoti apie akivaizdžią Ravelio įtaką. Journeau Kvartetas, sukurtas vienoje gražiausių Prancūzijos vietų, trykšta laime, melodingumu ir gyvenimo aistra. Gaila, kad kompozitoriaus pasiryžimas išlikti nepriklausomam ir rašyti muziką dėl malonumo lemia tai, kad nedaugelis muzikantų atlieka jo kūrinius.

Koncerto pabaigai buvo pasirinktas retai girdimas Reynaldo Hahno Kvintetas styginių kvartetui ir fortepijonui. Šis kompozitorius Prancūzijoje labiau žinomas savo melodijomis balsui, tačiau ir kita jo kūrybos dalis kupina žavesio, ką patvirtino kvarteto „Florestan“ ir pianistės Eveline Rudolf grojimas. Šį kartą buvo gerai pasirinkti tempai, daug tikslesnė intonacija, be skubos užbaigiamos frazės.

Legendinis pianistas Würtho muziejuje – taip organizatoriai pristatė baigiamąjį festivalio koncertą ir savo pažadą ištesėjo. Nors dažnai tokie žodžiai kaip „genialus“ ar „legendinis“ vartojami ne pagal paskirtį, pianisto ir dirigento Philippo Entremont´o rečitaliui apibūdinti jie tiko geriausiai.

1934 metais gimęs ir vos aštuoniolikos debiutavęs Niurjoko „Carnegie Hall“, Philippas Entremont´as vis dar nelėtina veiklos tempo. Jis yra pagrojęs daugiau kaip šešis tūkstančius koncertų, pasirodęs kartu su tokiais muzikos grandais, kaip Leonardas Bernsteinas, Pierre´as Boulezas, Leopoldas Stokowskis ar Igoris Stravinskis, su jais įrašė albumų, buvo Naujojo Orleano filharmonijos, Denverio simfoninio ir Nyderlandų kamerinio orkestrų meno vadovas.

Tokio masto atlikėjo koncertas

Muzikos barai / 45

PREMJERA dažnai tampa metų įvykiu, tačiau nereikia tikėtis, kad jis bus įsimintinas vien dėl garsus vardo. Nors Philippo Entremont´o koncerto programa nenustebino – dvi Beethoveno sonatos ir Schubertas, – tačiau tai, su kokia vidine jėga pianistas atgaivino puikiai žinomus kūrinius, pribloškė jau daug ką girdėjusią publiką. Beje, tik po koncerto sužinojome, kad likus keletui valandų iki jo pradžios Philippas Entremont´as jo vos neatšaukė dėl prastos savijautos. Prisimenant bravūrišką Beethoveno interpretaciją, nepriekaištingą dikciją ir prasmingai atliekamus pasažus sunku patikėti, kad tą vakarą pianistas nebuvo labai geros formos. Festivalio meno vadovas Olivier Erouart´as papasakojo savo įspūdžius iš Paryžiuje girdėto Karajano koncerto – klausydamasis maestro diriguojamo orkestro jis praradęs bet kokį kritinį jausmą. Akivaizdu, kad panašiai įvyko ir klausantis Philippo Entremont´o. Koncerto pradžioje pagrotos Beethoveno sonatos Nr. 30, op. 109, ir Nr. 23, op. 57 (garsioji Appassionata), skambėjo nepriekaištingai, bet Šuberto sonata Nr. 21 (D960) pakeitė šios muzikos suvokimą. Dažnai atlikėjai joje mėgina atskleisti tam tikrą filosofinį pagrindą, tačiau retai įmanoma išgirsti tikrą muzikinį rezultatą. Per tokią ilgą karjerą Philippas Entremont´as „prisijaukino“ Schuberto muziką ir dabar ją atlieka taip, kad atrodo, jog pats ją sukūrė.

Tiesą sakant, jau seniai teko lankytis tokiame eklektiškame festivalyje, per vieną dieną leidžiančiame išgyventi tiek skirtingų emocijų. Bet gal ir gerai, nes pasibaigus vienai dienai atrodo, jog prabėgo kelios. „Piano au Musée Würth“ uždarymo metu buvo paskelbta kitų metų tema – „Juokas muzikoje“. Juk eklektika ir juokas puikiai dera, ar ne? O festivalio komanda panašių idėjų nestokoja bent penketui metų į priekį. n

Muzikos barai / 46

„Žvaigždžių opera“ pradėjo šlovingą „žvaigždės“ kelią

Žaneta SKERSYTĖ

K

laipėdos valstybinis muzikinis teatras gruodžio 9 d. Žvejų rūmuose pristatė „Bulvinės pasakos“ ir „Makaronų operos“ tęsinį – „Žvaigždžių operą“. Vertinant publikos susižavėjimo šūksniais, naujajai operai lemta patirti šlovingą „žvaigždės“ gyvenimą. „Man „Žvaigždžių opera“ – labiausiai pavykusi trilogijos dalis, kurioje tobulai dera dramaturgija, muzika ir režisūrinis sprendimas. Kaip

© „PROKADRAS“ nuotraukos

skraidęs ant riedžio.

Visas tris operas režisavęs Ramūnas Kaubrys sakė, kad jų pagrindinės veikėjos pelės – smalsios, sumanios, aktyviai tyrinėjančios aplinką ir tuo primenančios mažus vaikus. Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis nustebino pranešdamas, kad „Žvaigždžių operą“ pasikeisdami diriguos net trys batutos meistrai.

O choreografas Aurelijus Liškauskas išreiškė viltį, kad operų serija trečiąja dalimi nesibaigs: „Dažniausiai trečioji kino trilogijų dalis būna blankiausia, kūrėjai galutinai išsisėmę. Bet tik ne šįkart: „Žvaigždžių opera“– pati įspūdingiausia trilogijos dalis“, – tikino jis.

pasakytų operos veikėjos pelės, gera, kai burokas ir kosmosas dera, – sakė visų trijų kūrinių kompozitorius Antanas Kučinskas. „Ši opera – neeilinis scenos įvykis, nes kartu su ja į Lietuvos muzikos ir teatro istoriją bus įrašyta pirmoji nacionalinė vaikams skirtų operų trilogija. Neteko girdėti, kad Europoje būtų daugiau tokių trilogijų, sukurtų vieno kompozitoriaus, todėl Antanui Kučinskui turėtume padėkoti už mums ir kartu visos Lietuvos kultūrai suteiktą garbę“, – artėjančios premjeros proga surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo Klaipėdos muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Spektaklio režisierius – Ramūnas

Kaubrys, muzikos vadovas – teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Žiūrovus sužavėjo Artūro Šimonio scenografija ir dailininkės Vilijos Šuklytės kostiumai. Vaizdo projekcijas modeliavo Donatas Ravaitis, choreografiją kūrė Aurelijus Liškauskas.

Scenoje spindėjo Kęstutis Nevulis (Pelių karalius), Tadas Jakas (Pelė I), Gytis Šimelionis (Pelė II), Rosana Štemanetian (Žvaigždė), Rasa Ulteravičiūtė (Žibutė), Šarūnas Juškevičius (Prodiuseris), Modestas Narmontas (M. Jacksonas), Aurelija Dovydaitienė (Lady Gaga), Jadvyga Grikšienė (Lady Kvaka) ir Simonas Laukaitis (Peliukas Astronautas), kosmose

Muzikos barai / 47

© „PROKADRAS“ nuotraukos

PREMJERA

Artūras Šimonis juokavo, kad operų pelės jau virsta originaliu prekių ženklu. Jo sukurta spektaklio scenografija žiūrovus vilioja robotikos ir magijos elementais. „Artūras mėgsta „mažiau“, aš būnu už „daugiau“, todėl jei kai kurios pelių pasaulio detalės jums pasirodys netikėtai didelės – žinokit, kad tai mano suma-

Kompozitorius Antanas Kučinskas

Muzikos barai / 48

nymas“,– pridūrė kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė.

Teatralai juokavo, kad solistas Kęstutis Nevulis trilogijoje padarė stebėtiną karjerą: „Bulvinėje pasakoje“ buvo Morka, „Makaronų operoje“ tapo Senjoru Vermišelioniu, o „Žvaigždžių operoje“ pavirto Pelių karaliumi. „Opera įdomi ne tik vaikams, nes jos librete pribarstyta tokių perliukų, kad ir suaugusieji leipsta iš juoko“, – intrigavo K. Nevulis.

Teatro solistai Tadas Jakas ir Gytis Šimelionis neslepia, kad jų vaidinamos pelės sumanios, nors ne pačios protingiausios... Vis dėlto spektaklis atlieka svarbią ir kilnią misiją – nemoralizuodamas byloja apie meilės, draugystės ir pasitikėjimo vienas kitu būtinumą. „Žvaigždžių operoje“ klasikinė auksinės žuvelės, pildančios tris norus, istorija perkelta į sausumą.

Išbadėjusios pelės iš pradžių pasotina pilvus, o tuomet Pelių karalius užsigeidžia tapti scenos žvaigžde ir laimi muzikinį TV konkursą. Tačiau apakintas populiarumo jis išpuiksta ir atstumia ne tik drauges peles, bet ir prodiuserį. Bet tada Pelių karalių kaipmat nukonkuruoja nauja žvaigždė Lady Kvaka... Ieškoti teisybės pelės skrenda į kosmosą – pas norus pildančią žvaigždę... „Žvaigždžių operos“ kūrėjai stengėsi neskirstyti personažų į teigiamus ir neigiamus, o pasitikėti mažaisiais žiūrovais ir leisti patiems pasirinkti artimus veikėjus. Spektaklio programėlėje netgi atsirado pelių žargono žodynėlis, kad mažieji teisingai interpretuotų kai kuriuos sužvaigždėjusių personažų vartojamus žodžius. „Žvaigždžių operos“ pirmtakės – kompozitoriaus A. Kučinsko ir libreto autorės Daivos Čepauskaitės sukurtos operos „Bulvinė pasaka“ (2007 m., apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“) ir „Makaronų opera“ (2014 m.). Į 2019 m. sausio 27 d. „Žvaigždžių operos“ spektaklį Žvejų rūmuose bilietų dar įmanoma gauti... n

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

T

enoras Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt) pastaraisiais metais dažnai pasirodo pasaulio didžiųjų operos teatrų ir koncertų salių scenose. Jo repertuare – daugiau kaip trisdešimt pagrindinių operų partijų ir daugybė kamerinių kūrinių. Po netikėto debiuto spalio 1 d. Niujorko teatre „Metropolitan Opera“ Samsono vaidmeniu Camille´io Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“, solisto gerbėjams liko tik spėlioti, kokios staigmenos dar laukia ateityje.

Internete pastebėjus kuklią afišą, informuojančią apie susitikimą su V. Vyšniausku lapkričio 17 d. Norvegijoje, Klokkarstuos miestelyje, apėmė nuostaba: nieko nebuvo rašoma nei apie renginio programą, nei apie patį solistą, tik paminėta, kad susitikimą organizuoja Norvegijos lietuvių krikščionių bendruomenė. Asketiškas renginio pristatymas sudomino, tad nuvykau į Klokkarstuos maldos namus, kur drauge su lietuvių bendruomene daugiau nei tris valandas klausėmės įdomių Vaido Vyšniausko istorijų apie jo gyvenimo vingius ir, žinoma, jo atliekamos muzikos.

Solistas tvirtino, kad tokio pobūdžio renginys – pirmas jo karjeroje ir vargu ar jį galima vadinti koncertu. Greičiau tai buvo muzikinis susitikimas, subūręs klausytojus dėl dviejų dalykų – tikėjimo ir muzikos.

V. Vyšniauskas, baigęs Biblijos koledžą Rygoje, jau beveik šešiolika metų dirba pastoriumi „Naujosios kartos“ bažnyčioje Vilniuje. Susitikime jis dalijosi savo įžvalgomis apie gyvenimo vertybes, išdėstytas Šventajame rašte, pasakojo savo atsivertimo į tikėjimą istoriją. Beje, atlikėjo pasirinktas tarptautinis sceninis vardas Kristian Benedikt neatsitiktinis – Kristian reiškia „krikščionis“, o Benedikt – „palaimintasis“.

Muzikinėje vakaro programoje buvo visko: originali lietuvių liaudies daina „Tris dienas, tris naktis“ bei Petro Olekos aranžuota „Pjovė

Vaidas Vyšniauskas: „Dalinuosi balsu ir širdimi“

IŠ ARTI lankoj šieną“, populiarios dainos „You Raise Me Up“ (Tu mane pakeli; muz. R. Løvlando, ž. B. Grahamo), „Melodrama“ (muz. P. Guerrini, ž.

R. Katiliūtės), Franko Sinatros „My Way“ (Mano kelias) ir kt. Tarp dainų įsiterpė Alberto Hay Malotte´o giesmė „The Lord´s Prayer“ (Tėve mūsų).

Susitikimo pabaigoje savo kūrybos dainą „Surask mane“ atliko bendruomenės narys Nerijus Čekavičius, o vėliau jam skambinant gitara V. Vyšniauskas pakvietė visus susirinkusius kartu sugiedoti keletą populiarių giesmių.

Renginyje buvo ir norvegų, jie, padedami vertėjos, taip pat susipažino su įvairialype V. Vyšniausko asmenybe.

Pasibaigus susitikimui paprašiau dainininką atsakyti į keletą klausimų.

– Kaip atsidūrėte Klokkarstuoje?

Vaidas Vyšniauskas

– Pakvietė mano geri draugai Tomas ir Ingrida Gegužinskai, kurie anksčiau gyveno Vilniuje ir priklausė „Naujosios kartos“ bažnyčiai. Persikėlę į Norvegiją jie panoro sutelkti lietuvių bendruomenę ne tik tautinių, bet ir religinių interesų pagrindu. Žmonės mane labiau tapatina su operos solisto profesija, tad sumaniau ne tik pasidalinti mintimis apie tikėjimą, bet ir atlikti muzikinę programą.

– Kuo skiriasi dainavimas didžiosiose operos scenose ir kamerinėje aplinkoje?

Kuri erdvė Jums artimesnė?

Donato DEKSNIO nuotraukos

– Puikiai jaučiuosi tiek važiuodamas automobiliu, tiek skrisdamas lėktuvu (šypsosi). Juk svarbiausia, kur vyksti ir koks kelionės tikslas.

Mano tikslas – tiesioginis kontaktas

Susitikimo dalyviai

Muzikos barai / 49

IŠ ARTI – Muzikos atlikėjai nuo seniausių laikų yra priversti nuolatos keliauti. Ar Jums priimtinas toks gyvenimo būdas?

Donato DEKSNIO nuotr.

– Keliauti mėgstu, keliaudamas jaučiuosi gerai. Nuvažiuoju į naują vietą, susipažįstu su naujais žmonėmis, ir visa tai man labai patinka.

Nesureikšminu kartais patiriamų nepatogumų, galiu miegoti ir lėktuve, ir mašinoje. Žinoma, būna laikotarpių, kai miegoti tenka tik lėktuvuose ir po skrydžių vykti tiesiai į koncertus, tačiau apskritai keliauti man be galo įdomu.

Vaidas Vyšniauskas ir Nerijus Čekavičius

su klausytoju, noras savo dainavimu daryti jam teigiamą poveikį. Pasiekęs šį tikslą jaučiu didelį pasitenkinimą ir žinau, kad mano įdėtas darbas ir misija yra prasmingi. Manau, gyvenime svarbu yra ne tai, ką mes įsigyjame, o kuo tampame. Garsusis rusų teatro režisierius Konstantinas Stanislavskis teigė, kad yra didžiulis skirtumas tarp užduoties ir misijos. Užduotis lokali, t. y., ką šiuo metu darau scenoje, o misija – ko savo veikimu noriu pasiekti. Taip pat sakoma: „Jei neradai laimės, ieškok prasmės“. Taigi visi atlikėjai yra pašaukti ne būti laimingi, bet rasti gyvenimo prasmę.

Būtent to aš ir siekiu.

Artimą ryšį su klausytojais laikyčiau vienu svarbiausių kamerinių koncertų privalumų, leidžiančių atlikėjui žaisti niuansais, sutelkti dėmesį į vokalinę raišką ir dainų kontekstą.

Operoje atlikėjas labiau koncentruojasi į vaidmenį ir bendrą veiksmą, kas, mano manymu, taip pat yra įdomu ir prasminga. Žinoma, malonu, kai į salę susirenka daug žmonių, tačiau bėgant laikui nebe taip svarbu klausytojų skaičius. Jaunam, dar šiek tiek paviršutiniškam atlikėjui labai rūpi, kiek žmonių jį išgirdo, kiek ir kaip plojo, ar priėjo po koncerto ir patapšnojo per petį. Bet bręsdamas atlikėjas ima suvokti, kad yra davėjas, o ne gavėjas. Po daugiau nei dvidešimties karjeros metų jaučiuosi gerokai brandes-

Muzikos barai / 50

nis ir visuomet esu nusiteikęs duoti.

Jei reikia, prieš koncertą galiu ir kėdes padėlioti, po koncerto pasimelsti už maistą, paraginti visus valgyti, kai niekas nedrįsta. Tai labai paprasta.

– Šiandien Jums buvo pirmas tokio formato renginys?

– Protestantiškoje bažnyčioje man dar niekados neteko vienu metu kalbėti ir dainuoti. Tačiau šį kartą nusprendžiu pasidalyti ir savo balsu, ir širdimi, padainuoti ir papasakoti apie savo gyvenimą ir įsitikinimus. Ir viskas vyko labai sėkmingai, visi atrodė patenkinti. Vienas klausytojas džiaugėsi išgirdęs pastoriaus A. Lediajevo dainą iš miuziklo „Kefas“, sakė, kad ji jo mėgstamiausia. O iš kito klausytojo sužinojau, kad dainą „You Raise Me Up“ norvegų kompozitorius krikščionis pirmiausia sukūrė kaip giesmę, tik vėliau ji išpopuliarėjo kaip Josho Grobano daina.

– Ar neketinate organizuoti tokio pobūdžio renginių Lietuvoje?

– Esu bandęs Juodkrantės bažnyčioje, tačiau dažniausiai tik vedu pamaldas, tarnauju bei dalinuosi savo žodžiu ir įsitikinimais. „Naujosios kartos“ bažnyčioje yra susibūrusi grupė, kuriai priklauso ir penketas jaunesnės kartos muzikantų, tad organizuoti muzikinę veiklą pavedu jiems. Ateityje norėčiau tokių renginių, nes yra daugybė vokalinių kūrinių, derančių su mano skleidžiamomis idėjomis.

– Koks Jūsų požiūris į emigraciją?

– Jei reikėtų, galėčiau gyventi kitoje šalyje, nors, žinoma, jausčiau tam tikrą diskomfortą, juk ten visada būsi imigrantas, svečias. Kita vertus, migruodami žmonės susipažįsta su skirtingomis kultūromis, pradeda truputį plačiau žvelgti į gyvenimą, atsikrato stereotipų ir nacionalizmo. Prisiminkime, pavyzdžiui, Sankt Peterburgą – Rusijos kultūros sostinę, kurioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išsilavinimą įgijo Lietuvos muzikai Kipras ir Mikas Petrauskai, Mykolas Bukša, Juozas Tallat-Kelpša ir daugelis kitų, mūsų muzikinė kultūra praturtėjo.

Tad manau, kad migracija pati savaime yra teigiama.

Tačiau žmogus, emigruodamas dėl ekonominių priežasčių, pirmiausia turi žinoti, dėl ko išvažiuoja ir kokia tikroji jo uždirbtų pinigų vertė, jei reikia aukoti laiką, šeimą, vaikus. Esminis klausimas – ar verta? Aš visuomet apie tai galvoju. Ilgiausiai namus palieku mėnesiui, pastaruoju metu teko ir šiek tiek ilgiau. Su šeima svarstydami mano išvykimo vertę matome, kad tai, kas ateina į šeimą per mano darbą, yra daugiau negu patiriamas diskomfortas.

– Svetur dainuojate dažniau nei Lietuvoje. Ar dirbdamas su užsienio režisieriais, dirigentais, kitais kolegomis pabrėžiate savo lietuvišką tapatybę?

– Metro stotelėje garsiai nešaukiu: „Aš lietuvis!“ (šypsosi). Bet nėra nepatogu ar gėda prisipažinti, kad esu lietuvis. Užsienyje visi žino lietuvių krepšininkus, kitus sportininkus, o operos pasaulyje – ir dainininkus.

Mes, muzikos atlikėjai, tam tikra prasme esame Lietuvos ambasadoriai, žiūrėdami į mus žmonės susidaro

BALETAS visos tautos vaizdinį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad operos pasaulyje mes esame užsitarnavę labai gražų įvaizdį. Vienas kolega netgi šmaikščiai paklausė, ką mes valgom, kad taip gerai dainuojam.

– Ar į savo koncertinį repertuarą dažnai įtraukiate lietuvių kompozitorių kūrinių? Kokie Jūsų mėgstamiausi mūsų vokalinės muzikos autoriai?

– Mano šviesaus atminimo mokytojas Virgilijus Noreika, matyt, įskiepijo meilę lietuviškai muzikai, ypač klasikinei. Mano koncertuose visuomet skamba bent viena liaudies daina, dažnai atlieku lietuviškus romansus, tarp kurių – Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“, Juozo Gruodžio „Visur tyla“, Juozo Tallat-Kelpšos „Daina apie Nemunėlį“, Aleksandro Kačanausko „Vai, gražu“ ir daugybę kitų. Visai neseniai „Vaidilos“ teatro scenoje pirmą kartą dainavau Juozo Karoso dainą „Žibuoklės“. Į koncertų repertuarą įtraukiu ir arijų iš lietuviškų operų. Jau daug metų nuolat raginu dirigentus ir koncertų salių vadovus surengti koncertą, kuriame skambėtų vien lietuviškos arijos. Kita mano iniciatyva – kompozitoriaus Amilcare Ponchielli operos „Lietuviai“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, jos įrašymas į CD ir šios operos gastrolės po visą pasaulį. Juk A. Ponchielli buvo Giacomo Puccini mokytojas! Po garsiosios „Džokondos“ jis parašė operą „Lietuviai“, kuri, mano manymu, yra kur kas brandesnė. LNOBT privalo savo repertuare turėti šią operą, taip pat ir bent vieną nacionalinę, galbūt Jurgio Karnavičiaus „Gražiną“ arba Vytauto Klovos „Pilėnus“. Vilniuje nuolatos lankosi turistai iš užsienio, ir jie nori susipažinti su mūsų kultūra. Tik mes patys galime pasirūpinti savo šalies kultūriniu įvaizdžiu. n

ADAI TUMALEVIČIŪTEINASVYTIENEI – DEVYNIASDEŠIMT

Praėjusio amžiaus viduryje Operos ir baleto teatre Vilniuje dirbo dvi seserys Tumalevičiūtės: vyresnėlė Regina, vienas žymiausių savo laiko sopranų, 1948–1977 m. dainavo operos trupėje, o jaunėlė Ada 1948–1971 m. šoko baleto spektakliuose. Abi artistės vėliau tapo pedagogėmis ir Lietuvos scenai ugdė būsimuosius solistus.

Seserys augo Kaune pašto tarnautojo šeimoje. Ada (g. 1928 m. rugsėjo 4 d.)

1944 m. baigė baleto studiją prie Valstybės teatro. Kartu su šio teatro baleto trupe 1948 m. persikėlė į Vilnių ir tapo Operos ir baleto teatro balerina. Šoko Odetą Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Floriną to paties kompozitoriaus „Miegančiojoje gražuolėje“, Driadžių valdovę Ludwigo Aloiso Minkuso „Don Kichote“, Franciską Johanno Strausso „Žydrajame Dunojuje“, Odaliską Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezadoje“, Silviją to paties pavadinimo Léo Delibes´o balete.

Sukūrė kelis įsimintinus vaidmenis lietuvių kompozitorių baletuose – Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ (Kastė), Juozo Indros „Audronėje“ (Giedrė).

Asmeninį gyvenimą balerina susiejo su žymiu Lietuvos architektu Vytautu Nasvyčiu (1928–2016).

1973 m. baigusi baleto pedagogų kursus Maskvos choreografijos mokykloje, A. Tumalevičiūtė-Nasvytienė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviams pradėjo dėstyti klasikinį šokį. 1981–1991 m. dirbo LNOBT baleto trupės repetitore, pirmuosius reikšmingus scenos vaidmenis padėjo parengti savo talentingiausiai mokinei Jolantai Valeikaitei, vėliau sėkmingai šokusiai Vokietijos ir JAV teatruose.

Su vyru Vytautu Nasvyčiu

Kita garsi A. Tumalevičiūtės-Nasvytienės mokinė – choreografė Anželika Cholina. „Esu dėkinga savo Mokytojai už tai, kad ji, suprasdama, jog netapsiu balerina, leido užbaigti mokslus savo klasėje ir toleravo mano kūrybinius pasireiškimus. Ji ne visada žinodavo, kaip reaguoti, kai pamokoje tekdavo stebėti mano statytus šokius, bet ir nedrausdavo man to daryti. Mokytoja juokais vadindavo mane vadu ir turbūt intuityviai jautė, kad nereikia užgniaužti mano noro kurti. Tasai „vadas“ šiandien yra laiminga suradusi save choreografės profesijoje. Nuoširdžiai sveikinu savo Mokytoją jubiliejaus proga ir lenkiuosi jai už supažindinimą su baleto menu, estetinį lavinimą ir supratingai ištiestą ranką“, – A. Tumalevičiūtei-Nasvytienei šiltus sveikinimo žodžius siunčia A. Cholina.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

A. Tumalevičiūtė-Nasvytienė su mokinėmis

Muzikos barai / 51

BALETAS JURGIO ŽALKAUSKO PREMIJOS – OLESIAI SHAYTANOVAI IR JONUI LAUCIUI

Lietuvos operos ir baleto teatro solistai Olesia Shaytanova ir Jonas Laucius apdovanoti po dešimtmečio pertraukos atgaivinta Jurgio Žalkausko (1923– 2018) premija. Ją pastaraisiais metais nemažai pagrindinių vaidmenų baleto spektakliuose sukūrusiems šokėjams įteikė į Lietuvą atvykusi J. Žalkausko dukterėčia Jurgita Žalkauskė bei su mecenatu artimai bendravusi Dainos ir Algio Vaitiekūnų šeima.

Iš Ukrainos kilusi Olesia Shaytanova LNOBT trupėje šoka nuo 2016 m. Žiūrovai įsiminė jos Kitri „Don Kichote“, Džuljetą „Romeo ir Džuljetoje“, Žizel to paties pavadinimo balete, Odetą-Odiliją „Gulbių ežere“, Panelę Biurstner ir Teismo valytoją „Procese“, Medorą ir Gulnarą „Korsare“, Merginą šio sezono premjeroje „Stebuklingas mandarinas“.

J. Laucius LNOBT baleto trupėje šoka nuo 2015 m. „Gulbių ežere“ jis sukūrė Princo Zigfrido, „Don Kichote“ – Toreadoro, „Spragtuke“ – Pono Štalbaumo, „Procese“ – Advokato, „Korsare“ – Lankadamo, „Stebuklingame mandarine“ – Mandarino vaidmenis.

Melburne gyvenęs Lietuvos baleto žinovas ir mecenatas, vienas iš Australijoje veikiančios Lietuvos baleto bičiulių draugijos steigėjų J. Žalkauskas mirė šių metų rugsėjo 7-ąją, būdamas 95-erių. Į jo laidotuves susirinkę giminės ir bičiuliai, pagerbdami velionio atminimą, nutarė paaukoti lėšų didžiausiai architekto J. Žalkausko gyvenimo aistrai – Lietuvos baletui.

Surinktos lėšos po dešimtmečio pertraukos leido atnaujinti J. Žalkausko premiją, kuri geriausiems Lietuvos baleto šokėjams buvo skiriama 1997–2007 m. Ją yra gavę Neli Beliakaitė ir Mindaugas Baužys (1997), Rūta Jezerskytė ir Aurimas Paulauskas (1999), Irina Cymbal ir Nerijus Juška (2000), Olga Konošenko ir Eligijus Butkus (2002), Rasa Taučiūtė ir Aurelijus Daraškevičius (2004), Inga Cibulskytė ir Igoris Zaripovas (2005), Rūta Kudžmaitė ir Romas Ceizaris (2007). „Mano dėdė buvo tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvos baletas yra neįtikėtinai talentingas, tačiau jis turi būti remiamas. Jis taip pat buvo tvirtos nuomonės, kad reikia skatinti jaunuosius talentus”, – prieš premijos įteikimą sakė J. Žalkauskė.

J. Žalkauskas gimė 1923 m. sausio 11 d. Pakruojyje. Baletu susižavėjo dar vaikystėje, kai tėvai berniuką nusivedė į Valstybės teatrą Kaune. Karo metais,

jau būdamas gimnazistas, Jurgis šiame teatre turėjo nuolatinę stovimą vietą kairėje antrojo aukšto balkono pusėje. 1944 m. karo bangos nublokštas į Vokietiją, J. Žalkauskas ten ėmėsi piešimo studijų. Turėjo galimybę savo akimis stebėti buvusių Valstybės teatro baleto artistų Aldonos Šlepetytės ir Alfonso Liepino, taip pat pasitraukusių nuo sugrįžtančios sovietų valdžios, pasirodymus. 1949 m. persikėlęs į Australiją, daug mokėsi, kol gavo leidimą dirbti architektu. Nuo tada jau kartu su žmona Jone lankė visus Australijos baleto spektaklius.

1997 m. drauge su kitais Australijos lietuviais baleto entuziastais J. Žalkauskas įsteigė Lietuvos baleto bičiulių draugiją (Friends of Lithuanian Ballet), kuri tolimajame žemyne rengė Lietuvos baleto spektaklių vaizdo įrašų peržiūras ir siųsdavo į gimtinę vaizdajuostes su geriausiais Australijos, Anglijos, JAV trupių baleto spektakliais. Ši draugija įvairių renginių metu rinkdavo lėšas LNOBT baleto trupei paremti, sunkiausiais laikotarpiais ne kartą siuntė šokėjams labai reikalingų nepigiai kainuojančių baleto batelių siuntas. Lietuvos baleto bičiuliai iš Australijos rėmė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių veiklą, gabiausiems mokiniams skirdavo „Jaunųjų baleto vilčių“ premiją.

Architekto J. Žalkausko kartu su bendraminčiais (Ramona Ratas-Zakarevičiene, Ramučiu Zakarevičiumi, Joan Songaila) įsteigta Lietuvos baleto bičiulių draugija gyvuoja iki šiol. Savo parama ji nemažai prisidėjo prie to, kad LNOBT scenoje gimtų ir gyvuotų choreografinių miniatiūrų vakaro „Kūrybinis impulsas“ tradicija.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po apdovanojimo

Muzikos barai / 52

„GULBIŲ EŽERAS“ LORETOS BARTUSEVIČIŪTĖS SUKAKČIAI

Prieš lapkričio 16 d. „Gulbių ežero“ spektaklį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su šokio meno gerbėjais 60-mečio proga pasveikino baleto solistę ir pedagogę Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę.

Prieš tris dešimtmečius ji pati šioje scenoje publiką žavėjo kaip poetiškoji Odeta ir klastingoji Odilija, „Gulbių ežeras“ buvo vienas mėgstamiausių artistės baletų. „Odetos-Odilijos vaidmuo reikalauja ne tik meistriškos šokio technikos, bet ir persikūnijimo į priešingus charakterius gebėjimų. Ne visoms balerinoms juos pasiseka suderinti – dažniausiai labiau pavyksta arba Baltoji, arba Juodoji gulbė. Manau, kad man pavyko „prisijaukinti“ jas abi. Jonas Katakinas, Aleksandras Molo-

Loreta Bartusevičiūtė

dovas, Edvardas Smalakys buvo manieji princai Zigfridai. „Gulbių ežero“ variacijas kruopščiai tobulinau Sankt Peterburge, Marijos teatre. Vėliau ne kartą buvau kviečiama šokti šiame balete Olandijos scenose, sulaukiau puikių Vakarų Europos baleto kritikų atsiliepimų“, – prisiminimais dalijosi buvusi LNOBT primabalerina L. Bartusevičiūtė-Noreikienė. Šokėja ji svajojo tapti nuo mažens. Pirmoji mergaitės šokio mokytoja buvo Elena Juodišienė, dabartinė „Polėkio“ kolektyvo vadovė, vėliau – Lidija Motiejūnaitė, vedusi klasikinio šokio pamokas Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje. Ji ir padrąsino perspektyvią šokėją pereiti mokytis

Praeities fotografų įamžintas grakštus šuolis scenoje

į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. Čia ją ugdė Natalija MakarovaSodeikienė, vėliau Lili NavickytėRamanauskienė.

1976 m. L. Bartusevičiūtė tapo LNOBT baleto trupės soliste ir per 22 karjeros scenoje metus parengė daugiau kaip tris dešimtis pagrindinių vaidmenų:

klasikiniuose spektakliuose, be Odetos-Odilijos, šoko Žizel, Kitri, Kopeliją, Aurorą, lietuviškuose baletuose – Eglę, Jūratę, Medėją, Jurgą ir daugelį kitų.

1985 m. L. Bartusevičiūtė buvo pakviesta į Sankt Peterburgo Marijos teatrą šokti pagrindinių vaidmenų „Silfidėje“ ir „Don Kichote“. 1991 m. ji dalyvavo vieno

žymiausių XX a. šokėjų Rudolfo Nurejevo atsisveikinimo ture Norvegijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje. Kartu su LNOBT ir įvairiomis tarptautinėmis grupėmis balerina gastroliavo Pietų ir Šiaurės Amerikos bei Afrikos šalyse, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Turkijoje, šoko Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, Talino teatrų

scenose. 1996 m. L. Bartusevičiūtė-Noreikienė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Prieš du dešimtmečius atsisveikinusi su scena, L. Bartusevičiūtė-Noreikienė sukaupta patirtimi pradėjo dalintis su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviais, vėliau kaip repetitorė – ir su LNOBT trupės artistais. „Ko palinkėčiau solistėms, šiandien šokančioms „Gulbių ežere“? Kadangi Odetos-Odiijos vaidmuo yra visų balerinų svajonė, kurią, deja, tik geriausioms pavyksta įgyvendinti, dabarties primabalerinoms palinkėčiau puikios formos, nepriekaištingos technikos, o jų gulbėms – gražaus tolimo skrydžio“, – sakė jubiliatė.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė – Odeta su Aleksandru Molodovu – Princu Zigfridu ir Vitalijumi Vološinu – Rotbaru

Muzikos barai / 53

DŪDŲ KAMPAS Karolina RIMSKYTĖ

S

Ar bus išsaugota orkestrų ir būgnininkų tradicija Aukštaitijoje?

Muzikos barai / 54

palio 6 d. Panevėžio „Cido“ arenoje vyko IV tarptautinis maršinių orkestrų, šokėjų ir būgnų grupių festivalis-konkursas. Renginio atidarymui buvo pasirinkta Šimtmečio dainų šventės koncerto „Vario audra“ programos V dalis „Tiltas į šviesą“, turinti sąsajų su Aukštaitijos regiono istorija ir kultūra.

Toliau vyko tradicinės mušamaisiais instrumentais grojančių komandų varžybos „Drumline Battle“ (Būgnų kovos). Jos rengiamos dvikovų principu – kiekviena komanda paeiliui groja du kartus po 90–120 sekundžių. Šiemet varžėsi seniai pažįstami kolektyvai: mušamųjų ansamblis iš Šiaulių „Ritmas kitaip“ (jaunesnių ir vyresnių muzikantų komandos) ir mušamųjų komanda iš Ukrainos „Crazy Drummers / Studija-117“.

Buvo smagu matyti ir antrą kartą atvykusį kolektyvą iš Slovakijos „Party Diddles“.

Mažųjų šiauliečių grupė konkurse liko ketvirta, bet neabejotina, kad dalyvavimas tokiame renginyje, galimybė išgirsti, kaip groja vyresni Lietuvos ir kitų šalių būgnininkai, jiems paliko įspūdį, parodė, kuo atkakliai muzikuodami gali tapti patys. Trečią vietą laimėjusi vyresniųjų šiauliečių grupė, palyginti su praeitų metų pasirodymu, atrodė gerokai brandžiau, labai nuoširdžiai didžiausiu, penktuoju, bosiniu būgnu grojo Gustas Termenas.

Kaip ir kasmet, temperamentu žavėjo merginų iš Ukrainos ansamblis „Crazy Drummers / Studija-117“.

Plastiškas jų žygiavimas ant pirštų galų akompanuojant švilpukais, sambos judesių panaudojimas buvo palankiai įvertintas ir komisijos, ir publikos – kolektyvui atiteko antroji vieta. Na, o pirmosios vietos prizas iškeliavo į Slovakiją. Šis ansamblis atrodė labiausiai patobulėjęs, išsiskyrė ne tik puikiais šou elementais, bet ir subtilia dinamine pajauta.

Konkursą vertino Agris Daņiļevičs

(Latvija), Aaronas Spevakas (JAV), Zita Kelmickaitė, Egidijus Ališauskas ir Kazys Daugėla. Šiais metais organizatoriai atsisakė tradicinio pučiamųjų orkestrų konkurso „Sound Sport“ ir pakvietė varžytis šokių kolektyvus. Šilutės meno mokyklos šokių grupė „Pamarietė“, Šiaulių choreografijos studija „Aušrelė“ ir Alytaus šokių studija „Alemana“ atliko po vieną Dainų šventei paruoštą šokį ir po laisvai pasirinktą kūrinį. Pirmoji vieta pripažinta „Pamarietei“ – dėl skoningo atlikimo, sinchroniškumo, dailios aprangos.

Merginoms iš Alytaus paskirta antroji, Šiaulių „Aušrelei“ – trečioji vieta.

Koncerto pabaigoje „Crazy Drummers / Studija-117“ parodė labai dina-

mišką šou, jį šokdamos stepą puikiai papildė mažosios šokėjos iš Odesos.

Nuotaikinga buvo nauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio orkestro programa, sudaryta iš populiarių kūrinių.

Grojant pagrindinę filmo „Policijos akademija“ temą, orkestro dirigentas Eimantas Anskaitis įsikūnijo į policininko vaidmenį, ir tuomet publika pratrūko ovacijomis. Mokytojo Arūno Banio sujungtos abi šiauliečių būgnininkų grupės maloniai nustebino darniu grojimu tokiame dideliame ansamblyje.

Stebint pasirodymus buvo liūdna, kad daugiau būgnų ansamblių nesi-

ryžo dalyvauti šiame festivalyje-konkurse. Panevėžio būgnų ansamblis išgyvena ne geriausius laikus, o Vilniuje besikuriantis „Iron Wolf Drumline“ turbūt dar neišdrįso.

Renginiui žavesio suteikė taiklūs Zitos Kelmickaitės komentarai, o vienas jų paskatino susimąstyti. Muzikologė, prieš įteikiant apdovanojimus, sakė: „Aukštaičiai, saugokite savo būgnininkus, nes orkestrų neišsaugojote.“ Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas, į kurį atvyksta ir daug užsienio atlikėjų, iki šiol rengtas Panevėžyje, šiemet pavasarį persikėlė į Palangą. Ši mintis, kaip ir skurdesnis nei ankstesniais metais Tarptautinis maršinių orkestrų, šokėjų ir būgnų grupių festivalis-konkursas, paskatino pasikalbėti su Remigijumi Viliu, nepailstančiu pučiamųjų orkestrų čempionatų ir kitų renginių organizatoriumi, orkestrų vadovu. „2012 metais viename Vilniaus renginyje susipažinau su amerikiečiu Danieliu Ray, jis man parodė jį sužavėjusio Lietuvos orkestro šou vaizdo įrašą. Tai buvo Panevėžio rajono varinių pučiamųjų orkestras „Aukštyn“, atliekantis programą, paruoštą

Vertinimo komisija Renginiui žavesio suteikė taiklūs Zitos Kelmickaitės komentarai

Muzikos barai / 55

DŪDŲ KAMPAS

Šokėjos iš Odesos

2012-aisiais vykusiam Europos dviračių treko elito čempionatui Panevėžyje“, – linksmai prisiminė orkestro „Aukštyn“ vadovas. Kaip tik tuo metu publika galėdavo išvysti šį orkestrą pasirodant kartu su šiauliečių grupe „Ritmas kitaip“, o būgnininkų marširavimas buvo dar visai naujas dalykas.

Po metų Vilniuje, prie Baltojo tilto, surengta pirmoji marširuojančių būgnininkų stovykla „Blue System“, joje meistriškumo kursus vedė būgnininkai iš žymiojo amerikiečių ansamblio „Blue Devils“. „Nusivežėme 200 vaikų ir dvi dienas muzikaliai stovyklavom. Po šio renginio, pamatę vaikų susidomėjimą, ėmėme ieškoti pinigų būgnams, nes iki tol grojome bet kokiais instrumentais“, – pasakojo R. Vilys. Instrumentai ir jų priedai buvo nupirkti pasinaudojus „Leader plus“ programa.

2014 metų Dainų šventės programos „Vario audra“ dalyje „Buvo dūda Vilniuj“ žygiuojantys būgnininkai pirmą kartą atliko specialiai jiems skirtą sudėtingą muziką ir visus nustebino gebėjimu tuo pačiu metu groti ir šokti. Nors eksperimentuota ir anksčiau – dar 2003-iaisiais Aukštaitijos orkestrai grojo geležinėmis statinėmis, tačiau tokio tipo pasirodymas dainų švenčių istorijoje buvo išskirtinis. Pamažu Panevėžys tapo ne tik pučiamųjų orkestrų, bet ir mušamųjų ansamblių centru.

Prisimindamas šių metų Dainų šventę, Remigijus Vilys sakė: „Aukš-

Muzikos barai / 56

Šokių studijos „Alemana“ šokėjos iš Alytaus

taitijos pučiamųjų instrumentų orkestrai surengė šou, patrauklų jaunimui.

Nusprendėme prisiminti pažintį su hiphopo duetu „Lilas ir Innomine“ ir įtraukti jų „Nepadoriam koncertui“ 2017 m. paruoštą būgnų šou „Tu privalai skambėt“ (aranžuotę mušamiesiems parengė Aaronas Spevakas).“ Po šio kūrinio gražiai pereita prie sutartinės „Sodauto“ ir jos aranžuotės orkestrui, tai buvo graži paralelė tarp dabartinės muzikos kultūros ir praeities tradicijų. Tačiau klausantis pasirodymo širdis nerimo – o kas laukia ateityje? Ar ir toliau matysime Aukštaitijos išskirtinumu tapusią būgnininkų defiliadą?

Tarptautinis maršinių orkestrų, šokėjų ir būgnų grupių festivaliskonkursas yra vienintelis tokio tipo renginys Baltijos šalyse, bet, atvirai sakant, jis pamažu menksta. „Tam yra kelios priežastys, – mano Remigijus Vilys. – Mūsų orkestrai kelerius metus pasirodo su ta pačia programa, o, pavyzdžiui, Amerikos kolektyvai ją atnaujina kas pusę metų. Natūralu, kad net šis vienintelis projektas išsikvepia, nes nebeatsiranda naujų daly-

vių ar naujų programų. Pirmame renginyje rungėsi ir orkestrai, bet šiemet to atsisakėme, nes jei nėra bent penkių konkurentų, publikai neįdomu. Nors projektą remia Lietuvos kultūros taryba, sporto arena „Cido“, Panevėžio miesto ir rajono savivaldybės, viešbutis „Hotel Romantic“, muzikinių instrumentų parduotuvė „Muzikinis rūsys“, tačiau tokio tipo renginiams reikalingas didesnis biudžetas. Norėtų atvykti orkestrai iš Olandijos ir Anglijos, bet mums nepakanka lėšų jų kelionėms ir apgyvendinimui.“ R. Vilys pastebėjo, kad latviai rengia daugiau defiliadų. „2016 metais LRT transliuoto televizijos projekto „Vario audra“ tikslas ir buvo populiarinti tokį šou Lietuvoje, – prisimena R. Vilys. – Rugsėjo viduryje su Lietuvos kariuomenės orkestro vadovu Egidijumi Ališausku buvome Roterdame karinių orkestrų festivalyje „Netherlands Military Tattoo“, kuriame žygiavo daugybė orkestrų, jie pristatė šou programas. Būtent tokio tipo festivalis kasmet vyksta ir Panevėžyje.

Norisi, kad ir pas mus būtų plėtojama stipri marširuojančių orkestrų tradicija, kad būtų nuolat atnaujinamos programos.“ R. Vilio inicijuojama veikla yra svarbi orkestrinės ir ypač mušamųjų muzikos sklaidai Baltijos regiono šalyse. Taip plėtojami glaudesni muzikiniais ryšiai, pritraukiamos minios žiūrovų, atvyksta šios srities specialistų iš viso pasaulio. Tačiau svarbiausia, kad tai labai smagus užsiėmimas jauniesiems muzikantams. Šią veiklą būtina puoselėti taip, kaip anksčiau tai buvo daroma Plungėje, Rietave, Rokiškyje, Palangoje. Juk tai investicija į Lietuvos jaunimą, jo švietimą ir kultūrą. n

INTERPRETACIJA

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE VIEŠĖJO GARSI OPEROS DAINININKĖ, VIENAS ŽYMIAUSIŲ EUROPOS LYRINIŲ SOPRANŲ SOILE ISOKOSKI. LAPKRIČIO 22–23 D. VIEŠNIA IŠ SUOMIJOS VEDĖ MEISTRIŠKUMO KURSUS PRADEDANČIOMS DAINININKĖMS. TRYLIKAI MERGINŲ JI ATSKLEIDĖ STILIAUS IR TECHNIKOS PASLAPTIS, KURIAS SUKAUPĖ DAINUODAMA VIENOS VALSTYBINĖJE OPEROJE, LONDONO „COVENT GARDENO“, NIUJORKO „METROPOLITANO“ IR KITUOSE GERIAUSIUOSE PASAULIO OPEROS TEATRUOSE BEI KONCERTŲ SALĖSE DIRIGUOJANT ZUBINUI MEHTAI, RICCARDO MUTI, ESAIPEKKAI SALONENUI, COLINUI DAVISUI, SEIJI OZAWAI, VALERIJUI GERGIJEVUI, PIERRE´UI BOULEZUI, DANIELIUI BARENBOIMUI IR KT. SOILE ISOKOSKI KŪRYBINĖJE BIOGRAFIJOJE – PAGRINDINĖS PARTIJOS W. A. MOZARTO, R. STRAUSSO, G. PUCCINI, G. VERDI IR KITŲ KOMPOZITORIŲ OPEROSE. 2008 M. DAINININKEI SUTEIKTAS VIENAS GARBINGIAUSIŲ KLASIKOS PASAULYJE AUSTRIJOS APDOVANOJIMAS KAMMERSÄNGERIN. PRIEŠ 5 METUS PALIKUSI OPEROS SCENĄ, SOILE ISOKOSKI IKI ŠIOL KONCERTUOJA KAIP LIED ŽANRO ATLIKĖJA, YPAČ DAUG DĖMESIO SKIRIA PEDAGOGINEI VEIKLAI, VISAME PASAULYJE VEDA MEISTRIŠKUMO KURSUS. Solistę kalbino Beata BAUBLINSKIENĖ.

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

– Ko mokote meistriškumo kursuose?

– Įvairių dalykų. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, tik kvėpavimo arba tik stiliaus. Visko kartu. Pamenu, kai man, studentei, mokytojas pasakydavo keletą taisytinų dalykų, pasisekdavo, jei įsimindavau bent vieną iš tų patarimų ir įstengdavau juo pasinaudoti. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša nors vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.

– Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?

– Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta dar kartą atvykti į Vilnių vesti meistriškumo kursų.

– Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?

– Išgirdau puikių įvairių tipų balsų. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia

Soile Isokoski

kalbų tartį, tuomet – įvairių muzikos stilių pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.

– Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?

– Mano tėvas buvo liuteronų bažnyčios pastorius, tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė.

Bet Sibeliaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, o ir toliau nuolat mokiausi. Kai daina-

Muzikos barai / 57

vau Grafienę Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją.

Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, tuomet išvykau į Vokietiją, Manheimą, vėliau dainavau didžiuosiuose Berlyno, Vienos, Hamburgo teatruose.

Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausydavausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako, žiūrėdavome, kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, nežinau, ką jie ten mato. Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.

Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje kūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen buvo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova, ji mane daug ko išmokė.

Ji, Vienos valstybinės operos trupės narė, buvo diva scenoje, bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčių, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.

– Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti Jums ypač svarbią asmenybę?

– Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Repetuojant vieną spektaklį paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“ – Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su Jūsų „buvimu savimi“.

– Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėdavau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs.

Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento sąmokslas.

– Per savo karjerą dainavote ne tik

Muzikos barai / 58

© TLMTA nuotr.

SVETUR INTERPRETACIJA

Soile Isokoski veda meistriškumo kursus LMTA

operoje, iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį Lied repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?

– Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atliekant dainas būtina lanksčiau naudoti savo balsą, perteikti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo. Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius.

Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.

– Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Rožės kavalierius“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, Jums ypatingi?

– Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi.

Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad ga-

vau galimybę dainuoti šitą partiją. Žinote, esu pagijusi nuo vėžio.

Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo, fiziškai jaučiausi gana silpnai.

Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi, cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau grįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete, esu daugiau ar mažiau atsidavusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą.

Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.

Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus, gruodį pasirodysiu Londono „Wigmore Hall“ salėje.

– Ką patartumėte karjeros siekiančiam jaunam dainininkui?

– Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.

– Bet ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?

– Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su Jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, tai, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sunku būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko.

Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi, derėtųsi už jus. Kai kurių dainininkų vyrai arba žmonos užsiima jų vadyba.

– Ar Jūs bendradarbiaujate su kokia nors agentūra?

– Dirbu su nedidele suomių agentūra, jos paslaugų man visiškai pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau po du tris spektaklius ar koncertus per savaitę! Tai buvo beprotystė, kaip dabar manau atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi).

Dar vienas svarbus aspektas: iš

KRONIKA pradžių nesitikėkite didelių pinigų.

Nesilygiuokite į tuos, kurie smarkiai reklamuojami. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.

Grįžkime prie Zubino Mehtos. Jo diriguojamas garsusis trijų tenorų koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tuomet tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais...

Nebūkite per daug godūs.

– Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, kartu ir dainininkams?

– Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – visa kita.

Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargę. Jei esate sąžiningi savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir desperacijos nereikia. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sienos galva.

Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė. n

ANDRIUS ŽLABYS PALIESIUJE INAUGURAVO NAUJĄ FORTEPIJONĄ

Gruodžio 2-oji Paliesiaus dvarui buvo neeilinė diena: koncertų pastato „Pasaga“ puikios akustikos salėje publika pirmą kartą išgirdo naująjį fortepijoną „Steinway & Sons“, juo skambino Lietuvoje nedažnai viešintis pianistas Andrius Žlabys.

Idėja į Paliesiaus dvarą atvežti koncertinį fortepijoną gimė praeitų metų pavasarį per dvare dirbusio Juliaus Ptašeko ir A. Žlabio pokalbį. Pamažu dairytasi tinkamo instrumento, kol pianistas susidomėjo šią vasarą viename džiazo įraše skambančiu fortepijonu „Steinway & Sons“. Instrumento istorija labai įdomi – juo grota Kopenhagos didžiojoje koncertų salėje, vėliau fortepijonas nukeliavo į Švediją, įrašų studiją Arvikos mieste. Nuvykus ten pasirodė, kad instrumentas kiek apleistas, seniai nederintas. Vis dėlto A. Žlabys įžvelgė jo tembrinį potencialą: „Steinway“ turi papildomų obertonų, kurie suteikia instrumentui šilumos, o, pavyzdžiui, „Yamaha“ pasižymi kur kas grynesniu garsu.

Nuodugniau apžiūrėjus instrumentą paaiškėjo, kad jį reikia tik šiek tiek restauruoti ir suderinti. Būtent tai keletą savaičių kruopščiai darė fortepijonų meistras Darius Narmontas. „Įdomu, kad ant vieno meistro išimto plaktuko buvo matyti jo data – 1994 metų birželio 25-oji. Tai mano pirmojo išvykimo į Ameriką diena“, – pasakojo A. Žlabys ir juokais patikino, kad šis faktas lėmė instrumento pasirinkimą.

Koncerte A. Žlabys žavėjo ne tik savitomis muzikos kūrinių interpretacijomis, bet ir nauju – koncerto vedėjo – amplua. Neįmenama mįslė atlikėjo gebėjimas po ką tik skambinto didelės apimties kūrinio greitai „persijungti“ ir ramiai kalbėtis su publika... Pristatydamas Albano Bergo Sonatą, op. 1, A. Žlabys kompozitorių palygino su Plutonu, didžiausia Saulės sistemos nykštukine planeta.

Tą vakarą turbūt didžiausią įspūdį padarė Johanno Sebastiano Bacho Preliudas ir fuga f-moll (GTK I). Šiuolaikinė žymiojo baroko klavyrinės muzikos atstovo kūrinių interpretacija iki šiol man keldavo daug klausimų: ar galima J. S. Bacho muziką romantizuoti? Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti religiniam jo kūrybos aspektui ir groti santūriau? O gal grindžiama matematinėmis formulėmis, proporcijomis ši muzika skambėtų autentiškiausiai? Pagaliau išgirdau interpretaciją, kuri, mano manymu, apėmė visus šiuos aspektus ir įtikino, kad būtent taip ir galėjo skambėti to meto muzika.

Claude´o Debussy siuita „Berqamasque“ malonino ausį delikačiu dalių paskutinių akordų piano, tačiau A. Žlabys tikrai neglostė klaviatūros, kaip daugeliui būdinga atliekant impresionistinius kūrinius, išlaikė intensyvų garsą. Na, o labiausiai nustebino dinamikos auginimas iki frazės ar viso kūrinio kulminacijos, bet jos nepasiekus – staigus subito piano.

Naujojo fortepijono tembrinės spalvos, mano manymu, geriausiai atsiskleidė atliekant Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr. 23, op. 57 (Appassionata). Platus dinaminis ir registrinis diapazonas leido pianistui pripildyti salę sodrių akordų. Į rečitalį pakvietusi kompozitorė Ieva Baranauskaitė pasakojo apie Paliesiaus trauką. Iš pradžių tuo sunku buvo patikėti, nes dvaro vieta ne pati patogiausia, jis tolokai nuo Vilniaus, bet pati čia apsilankiusi supratau – didelis malonumas atitrūkti nuo greito miesto tempo, patirti sąlytį su istorija ir gera muzika. Nenuostabu, kad čia vis sugrįžta ir atlikėjai, ir klausytojai, o vietiniai gyventojai Paliesiaus dvarą vadina savo filharmonija...

Karolina RIMSKYTĖ

Muzikos barai / 59

PAŽINTIS

Kompozitorius Andrius Šiurys: nuo simfonijos iki šiurrealistinių kukulių AKADEMINĖ, ELEKTRONINĖ, EKSPERIMENTINĖ MUZIKA – TOKIA JAUNOSIOS KARTOS KOMPOZITORIAUS ANDRIAUS ŠIURIO KŪRYBOS ĮVAIROVĖ . VIENU NAUJAUSIŲ SAVO KŪRINIŲ „POULET À LA BROCHE, CORDON BLEU“ AKORDEONUI, BALSO ĮRAŠUI, ELEKTRONIKAI IR VAIZDO PROJEKCIJAI (PREMJERA ŠIŲ METŲ FESTIVALYJE „JAUNA MUZIKA“) ANDRIUS ŠIURYS JAU SPĖJO PELNYTI KLAUSYTOJŲ SIMPATIJAS IR PATS ŠĮ DARBĄ LEIDŽIA VADINTI JO VIZITINE KORTELE. Kompozitorių kalbina Agnė SABULYTĖ.

– Andriau, ar sutiktumėte, kad situacija Lietuvos, o gal ne tik, kultūriniame gyvenime tokia: gali būti daugelio gerų kūrinių autorius, bet kol nesukuri rezonansinio darbo, tol tavęs nėra rinkoje, plačioje socialinėje erdvėje?

– Be abejonės, sutinku. Tačiau sąžiningų menininkų vertybėms vienoks ar kitoks populiarumas (net jei tas populiarumas apsiriboja akademine visuomene) didelės įtakos nedaro.

Muzikos barai / 60

Andrius Šiurys, 2000 m.

Aš pats savo karjeros neprojektuoju, mano kūrybinė veikla daugiausia priklauso nuo gaunamų pasiūlymų ir užsakymų. Daugumos jų imuosi, nes muzika yra ne tik mano dvasinio pragyvenimo šaltinis.

– Kiek, Jūsų manymu, žinomumas

svarbus kompozitoriaus karjerai, kiek jis lemia užsakymus, honorarus ir tolesnę sėkmę?

– Priklauso nuo to, kas rūpi pačiam kompozitoriui – žinomumas ar kūrybos kokybė. Jei tau svarbiausia, kad apie tave sužinotų kiek įmanoma daugiau žmonių, visų pirma nerašyk akademinės muzikos.

– Ko reikia kompozitoriui, kad jis galėtų gyventi iš savo profesijos?

– Jis turi būti produktyvus. Reikia sukurti nemažai muzikos, kad Lietuvoje sugebėtum iš jos pragyventi. O kai kuri daug, kartais pradeda trūkti motyvacijos, ima atrodyti, kad tavo kūryba beprasmė. Todėl svarbu pačiam sau atsakyti, kodėl tai darai. Juk yra daugybė kitų, psichikai mažiau žalingų, būdų pragyventi.

Savaime suprantama, pažintys svarbu. Talentas taip pat.

– Kiek kompozitorius šiandien gali sau leisti kurti tai, ką nori?

– Didesnę mano laiko dalį užima darbas su užsakymais, taip pat vis dažniau tenka teatro garso operatoriaus vaidmuo. Bet laiko savai kūrybai visada lieka, tik kad jo liktų, reikia dirbti beveik kasdien.

Kai tik galime, susibėgame su grupe „Delasferos“. Esame penkiese, bet man šiuo metu tai turbūt asmeniškiausia muzika.

– Niekada nedarau to, kas man pačiam nepatiktų, tačiau rašydamas teatrui privalai išmokti būti visoks, kurti įvairių stilių, žanrų muziką ir nesilaikyti principų, kurie galbūt galiotų akademinei muzikai, nes čia vertinamas tavo savitumas, individualumas ir yra daugiau kūrybos laisvės.

Pastaruoju metu daugiausia laiko skiriu dramos spektakliams. Dažniausiai gimsta elektroninė įvairių stilių muzika – ambientinė, industrinė, IDM, breikbytas, disko ir kt. Kartais rašau elektroakustinę muziką: iš įrašyto garso sukuriama tam tikra muzikinė iliuzija – garsinė scenografija.

Akademinėje muzikoje save laikau ekspresionistu: mane žavi laiko Su grupe „Delasferos“

© Tomo TEREKO nuotr.

– Ar tenka peržengti per savo principus vykdant užsakymus ir taip galbūt norint nemažai užsidirbti?

Muzikos barai / 61

© Edvardo LEIKOS nuotr.

© Tomo TEREKO nuotr.

PAŽINTIS

Kartu su Martynu Bialobžeskiu

fragmentiškumas, stengiuosi klausytojo dėmesį išlaikyti naudodamas tembrinius, dinaminius, diapazoninius ir kitokius kontrastus, netikėtumą, paradoksą, absurdą.

Grupė „Delasferos“ kuria elektroakustinę chill out, dark jazz, ambientinę muziką. Inga Šepetkaitė – pagrindinė vokalistė ir tekstų autorė, Paulina Simutytė – pritariamasis vokalas, Justinas Žilys – elektrinė gitara, Danielius Pancerovas – baritoninis saksofonas.

Aš kompiuteriu kuriu elektroniką, „gyvą“ garsą. Kiekvienas kuria savo instrumento partiją, tada vienas kitą pagiriam, pakritikuojam, pasibaram ir galų gale pasidžiaugiam, kad neblogai pavyko.

Taip pat groju Elektroninės muzikos trio kartu su kompozitoriais Jonu Jurkūnu ir Martynu Bialobžeskiu.

Ten atliekame eksperimentinę elektroniką. Su broliu turime absurdiško triukšmo duetą „Galvos Oda“. Ta muzika – išskirtinio skonio klausytojui.

– Kas Jūsų pedagogai, kas ugdė muzikinį skonį, stilių?

– Rietavo meno mokykloje baigiau trimito klasę, mano mokytojas buvo Algimantas Krėpšta.

Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavau muzikos technologijas. Ten svarbiausios man buvo profesoriaus

Muzikos barai / 62

Giedriaus Kuprevičiaus ir Antano Jasenkos paskaitos. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Rytį Mažulį mokiausi kompozicijos, dėstė ir Mārtiņš Viļums, kurio profesinės žinios ir ypač požiūris į kūrybą mano galvoje kažką pakeitė.

O skonis formuojasi kasdien, jis priklauso nuo to, ko klausausi. Pastaruoju metu tai daugiausia elektroninė muzika, kaip pats sakau, vakarinio, naktinio skambesio. Taip pat labai svarbią vietą užima poezija. Ją skaitant, apie ją galvojant ar ją kuriant man kyla įdomiausių muzikinių idėjų.

– Kodėl pasirinkta kompozitoriaus profesija? Koks kelias buvo iki jos?

– Mano šeimoje nėra nė vieno profesionalaus menininko. Nors visi penki vaikai baigėme muzikos mokyklą, aš vienintelis likau su muzika. Muzikalumą paveldėjau iš tėčio – jis kapeloje groja armonika, gieda bažnyčios chore, tarnaudamas sovietinėje armijoje grojo trimitu.

Kai baigiau muzikos mokyklą, neturėjau jokio noro toliau groti. Vis dėlto po pusmečio man ėmė trūkti muzikos, tad paprašiau, kad brolis į kompiuterį įrašytų muzikos kūrimo programą. Tai buvo pirmas bandymas ką nors sukurti. Man buvo šešiolika, taigi nuo tada praėjo dešimt

metų. Po muzikos technologijų (KTU) ir kompozicijos su skaitmeninių technologijų pakraipa (LMTA) studijų man jau nebeliko abejonių, kad noriu ir toliau kurti.

– Su kokiais partneriais – režisieriais, dainininkais, muzikantais, dirigentais – teko dirbti, kokiose salėse jau skambėjo Jūsų muzika?

– Daugiau dirbau su jaunosios kartos teatro režisieriais. Paulius Markevičius – ne tik talentingas režisierius, bet ir aktorius, tačiau pirmiausia labai šiltas, draugiškas žmogus, beje, neseniai Vilniaus rotušėje jam įteikta Jaunojo menininko premiją; Žilvinas Vingelis – absurdo ir siurrealizmo meistras, jame matau išprotėjusį genijų; dar Giedrė Kriaučionytė, Mantas Jančiauskas, Agnija Leonova.

Bendradarbiavau ir su vyresnės kartos teatro režisieriais – Rimantu Venckumi, Arūnu Kazlausku.

Vokalinės muzikos esu parašęs labai nedaug – jauniems talentams Emilei Ribokaitei ir Iljai Aksionovui, nuolat dirbu su „Delasferų“ vokalistėmis Inga Šepetkaite ir Paulina Simutyte.

Mano kūrinių yra groję akordeonistai Raimondas Sviackevičius ir Tadas Motiečius, smuikininkė Rusnė Mataitytė, taip pat ansamblis N.A.M.E.S. iš Austrijos.

Maestro Modestas Barkauskas

Elektroninės muzikos trio

dirigavo mano baigiamąjį magistro studijų kūrinį „Spingsulės blykstės aklam“, griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Mano akademinė muzika skambėjo Menų spaustuvėje, Klaipėdos koncertų salėje, Liškiavos bei Palendrių bažnyčiose, LMTA salėse, ne kartą – Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje, kur kompozicijos studentai rengdavo savo kūrybos koncertus.

Spektakliai, kuriems kūriau muziką, rodomi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno dramos ir Oskaro Koršunovo teatruose, Menų spaustuvėje ir kt.

– Vienas naujausių Jūsų darbų yra muzika lietuviškam kinui. Ar tai pirmas prisilietimas prie šio žanro?

– Kine mano patirtis kukli. Muzika režisierės Lauros Tamošiūnaitės trumpo metražo filmui „Laimei einant, užmigęs buvau“ – vos antras bandymas kino žanre. Buvo tikrai įdomu, nes filme yra mistikos, paslapties, simbolizmo, o tai man nesvetima.

Muzika kinui yra visai kas kita nei muzika teatrui pirmiausia dėl montažo, be to, kine viskas kur kas nuosaikiau. Panašu – dialogas su režisieriumi prieš pradedant darbą apie kūrinio nuotaikas, atmosferą, muzikos reikšmę.

Įdomu tai, kad nuo pat kūrybos pradžios apie mano elektroninius kūrinius žmonės dažnai sakydavo, kad jie skamba kaip filmo garso takelis.

Turbūt manyje užkoduotas taikomosios muzikos kompozitoriaus likimas...

– Kokius darbus vadintumėte savo vizitine kortele?

– „Poulet à la broche, Cordon bleu“ akordeonui, balso įrašui, elektronikai ir vaizdo projekcijai. Išvertus pavadinimas būtų „Sriuba su kepenėlių kukuliais“, kartais šį kūrinį vadinu tiesiog „Siurrealistiniais kukuliais“ (pavadinimą inspiravo F. Dürrenmatto pjesė „Fizikai“). Jame jungiau mistiką, siaubo filmų nuotaiką, siurrealistinį absurdą, popmuziką (po vieno garsaus stiklų dūžio ima skambėti „angelo radijas“; kaip vėliau supratau, šis muzikinis įvaizdis man kilo iš „radiatoriaus mergaitės“, dainuojančios D. Lyncho filme „Eraserhead“). Kūriau ne tik muziką, bet ir pats filmavau, montavau vaizdą, rašiau tekstą. Vienoje kūrinio vietoje atlikėjas visiškai laisvai improvizuoja, nes nurodyta tik paskutinė nata, jam siūloma remtis atskirame partitūros lape užrašytu eilėraščiu. „Poulet à la broche, Cordon bleu“ parašytas specialiai akordeonistui Raimondui Sviackevičiui. Jis kūrinį atliko tiesiog neį-

tikėtinai. Daug darbo įdėjo ir aktorė, dainininkė Paulina Simutytė – ji nusifilmavo vaizdo klipe, įdainavo „angelo radiją“, įrašė „prancūzišką“ balsą (iš tiesų tai neegzistuojanti kalba, tik fonetiškai panaši į prancūzų), nupiešė partitūros viršelį ir eilėraščio iliustraciją.

Mano kūrybos stilistiką atspindi ir „Some kind of dream about itself“ kameriniam ansambliui ir elektronikai (premjera festivalyje „Druskomanija“ 2016 m.), kuriame naikinu ribą tarp akustinio ir elektroninio skambesio, „Spingsulės blykstės aklam“– ilgiausiai rašytas ir kol kas vienintelis mano kūrinys simfoniniam orkestrui, „Nesusikalbėjimai“ fortepijonui ir elektronikai.

– Kokie artimiausi planai, iššūkiai?

– Su grupe „Delasferos“ kitais metais planuojame išleisti debiutinį albumą, rašysiu kūrinį kameriniam moterų chorui „Melos“, kursiu muziką dramos spektakliui, kurio premjera planuojama sausį. Esu numatęs keletą naujų elektroakustinės muzikos projektų. n

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Eglė JUOZAPAITIENĖ Dainininkė, dainavimo pedagogė, Vilniaus kolegijos docentė (sausio 2 d.)

Darius KLIŠYS Birbynininkas, kompozitorius, garso režisierius (sausio 3 d.)

Gintautas LITINSKAS Gitaristas, dainininkas, kompozitorius, aranžuotojas (sausio 5 d.)

Nora PETROČENKO Dainininkė (sausio 7 d.)

Vida Emilija PREKERYTĖ Pianistė, vargonininkė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė (sausio 12 d.)

Kristina ZMAILAITĖ Dainininkė (sausio 22 d.)

Romualdas LUKOŠIUS Pianistas (vasario 7 d.)

Jomantė ŠLEŽAITĖ Dainininkė (vasario 7 d.)

MUZIKOS PASLAPTYS VERIASI MAŽIAUSIEMS (2)

Prie aktyviausių projekto „Muzikos paslaptys“ dalyvių Austėjos Lukaitės ir Arkadijaus Gotesmano prisijungė Kauno valstybinio choro chormeisterė Raimonda Navickienė.

Jos sumanytos pamokėlės tema – „Ir aš mažas buvau“. Renginyje, vykusiame Kauno Šilo pradinėje mokykloje, dainavo jos mokinės Milėja Stankevičiūtė ir Džesika Samuolytė, o pamokėlę vedė vienuoliktokė Meda Vaizgėlaitė (smuiko raktas) ir Juozo Gruodžio konservatorijos mokytoja Rasa Vaitkevičiūtė (boso raktas). Kostiumus, dailininkės Giedrės Brazytės sukurtus A. Jasenkos „Dryžuotos operos“ personažams, pamokėlei paskolino Kauno valstybinis muzikinis teatras.

Vaikučiai sužinojo, kad boso raktui priklauso žemi tonai, o smuiko raktas valdo vidurinio ir aukštojo registro natas, išgirdo, kokią reikšmę abu raktai turi Muzikos karalystėje.

Pamokėlėje atgiję raktai kalbėjo apie muzikos jausmus, spalvas, nuotaikas, stilius. Pasakojo, kas yra džiazas, ir stebėjosi, kokias nelengvas, bet kartu ir smagias improvizacijas atlieka jaunosios dainininkės Milėja ir Džesika. Skambėjo klasikinio ir elektroninio džiazo, bliuzo, populiariosios muzikos žanrų dainos. Abi dainininkės prisiminė savo ankstyvos vaikystės muzikines patirtis ir atskleidė, kodėl jas žavi muzika ir dainavimas ir kodėl jos renkasi profesionalų kelią. Mažieji uždavė gausybę klausimų, jaunosioms solistėms net teko atskleisti savo slapčiausias svajones... Vaikai aktyviai atsakinėjo į pamokėlės vedėjų klausimus, kartu dainavo ir net šoko!

MB inf.

Veronika VITAITĖ Pianistė, LMTA profesorė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (vasario 8 d.)

Nomeda KAZLAUSKAITĖ-KAZLAUS Operos solistė (vasario 13 d.)

Vilniaus Naujininkų mokykloje „Muzikos paslaptimis“ dalijosi Austėja Lukaitė

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 23 000 Eurų

Muzikos barai / 64

Kauno Šilo pradinėje mokykloje smagias istorijas pasakojo smuiko ir boso raktas

Dalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte registruotis galima www.kulturospasas. emokykla.lt/renginiai/renginys/633 Nedalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte informacija pateikta www.parduotuve. muzikusajunga.lt/koncertai/muzikos-paslaptys-seansas Teirautis, derinti laiką ir galimybes prašytume el. paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 68614066