Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt

2019 VASARIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Ingrida ARMONAITĖ

20 p.

Šiame numeryje:

EDUARDAS BALSYS Numeris su CD

Alina ORLOVA

60 p.

ARMONAS-USS DUO Rimantas Armonas, violončelė Irena Uss, fortepijonas

Lietuviškas rapsodas Koncerto įrašas

1. M. K. Čiurlionis (1875–1911) Preliudas b-moll (VL 169, Dedikacija Marijai Moravskai) 2.

Preliudas d-moll (VL 236) 3.

Noktiurtas fis-moll (VL 178)

(Juozo Čelkausko aranžuotės)

2:43 1:49 3:15

4.

5.

6.

7.

A. Šenderovas (1945) 4 miniatiūros, op. 18 (1974) Sostenuto

Rubato

Andante non troppo

Allegretto

1:56 0:59 2:53 1:43

8.

V. Bartulis (1954)

Barkarolė (2016, premjera 2017 m.)

5:00

9.

J. Juozapaitis (1942)

Nostalgija (2008)

5:14

V. Germanavičius (1969) 25 Haiku (2010) 13 Haiku 10.

11.

12 Haiku

5:40 5:54

12. Z. Bružaitė (1966)

Šimtais kristalų į tavo dangų krisiu... (2017, premjera)

8:04

13. A. Šenderovas (1945) 14.

Sulamitos giesmė I (1992) Sulamitos giesmė II (1996)

4:22 4:01

V. Barkauskas (1931) Suite de Concert op. 98 (1993–1996) 15. Impetuoso 16.

Calmo, con dolore 17.

Scherzo, con grazia, rubato 18.

Quasi tranquillo 19. Affetuoso

2:04 2:55 2:34 2:24 5:22 TT 69:39

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2019 VASARIS Nr. 1–2 (492–493) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Valerijaus Koreškovo nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Viršelio ir CD tema „Armonas-Uss Duo“

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Turinys CD TEMA Kūrybinės veiklos 40-mečio minėjimą užbaigė kompaktinė plokštelė / 19 p.

EDUARDUI BALSIUI – 100 Audronė Žigaitytė „Gyvenimo partitūra rašoma krauju ir tik vieną kartą“ / 2 p.

Daiva Kšanienė Eduardo Balsio jubiliejinių metų pradžia Klaipėdoje / 10 p.

PRISIMINKIME

Kauno choro triumfas Kanarų salų muzikos festivalyje / 34 p.

Rūta Giniūnaitė Neeiliniai Lietuvos kamerinio orkestro metai / 35 p.

PANORAMA Marius Šinkūnas Neumirštamas peterburgiečių „Žiemos karnavalas“ / 46 p.

Jolanta Kubiliūtė-Vaišvilienė Šeštasis „Žvėrelių karnavalas“ / 46 p.

Danutė Petrauskaitė Prisimenant pianistą ir pedagogą Avenirą Ūsą / 12 p.

„Dagilėlis“ laimėjo dar vieną tarptautinį konkursą / 47 p.

IŠ ARTI

Judita Žukienė Muzikologijos egzamino iššūkiai / 47 p.

Gerūta Griniūtė Garsu tapyti dangų / 20 p.

Smuikininkės Ingridos Armonaitės ieškojimų kelias

SUKAKTIS Rūta Lipinaitytė LMTA Styginių instrumentų katedrai – 85 / 26 p.

DŪDŲ KAMPAS Kazys Daugėla Juozo Pakalnio konkurse – virtuozai iš 20 šalių / 48 p.

PAŽINTIS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Trisdešimt orkestro metų ir sukaktuvių šventė / 38 p.

Agnė Sabulytė Nuo kūrybinės partnerystės iki visiškos vienatvės / 54 p.

IN MEMORIAM

POPULIARUMO KAINA

Audronė Žigaitytė Netekties skausme išlydint Saulių Karosą / 29 p.

Rūta Giniūnaitė Ko dar nemoka Alina Orlova / 60 p.

Algirdas Šumskis Netekome Vytauto Blūšiaus / 59 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE / 64 p.

ATEINAM Birutė Landsbergytė Atverti vaiko sielą / 30 p.

Raimondas Katinas Choro „Viva voce“ koncertinė viešnagė Japonijoje / 42 p.

KRONIKA Remigijus Vitkauskas Naujametinės staigmenos / 32 p.

Muzikos barai / 1

EDUARDUI BALSIUI – 100

Eduardas Balsys: „Gyvenimo partitūra rašoma krauju ir tik vieną kartą“ Audronė ŽIGAITYTĖ

1984

metų lapkričio trečiąją buvau ligoninėje. Džiugus įvykis – į pasaulį atėjo pirmagimė dukrelė.

Tačiau tas neužmirštamas šeštadienio vakaras buvo niūrus, keista ramybė tvyrojo palatoje, koridoriuje ir hole, kur paprastai vakarais plyšaudavo televizorius. Tą vakarą ramybės jis nedrumstė – buvo sugedęs.

Keisto nerimo vedama paskambinau namo. Prislėgtu balsu mama kažkodėl pirmiausia paklausė, ar žiūrėjau „Panoramą“. Man pasakius, kad nežiūrėjau, kone pašnibždomis (tik gerokai vėliau supratau tuo šnabždesiu tramdomą skausmą) trumpai tarstelėjo: „Profesorių Balsį iš Druskininkų parvežė. Labai blogai…“ Net neprisimenu, ar daugiau apie ką šnekėjomės. Nesigilinau, kokia liga – pakako, kad jį PARVEŽĖ…

Muzikos barai / 2

Grįžau palaton. Miegas neėmė, pro langą debesų dangstoma vaiskiai švytėjo pilnatis. Ir jos, ir to ilgo ilgo vakaro minčių ir jausmų pliūpsnio negaliu (o ir nenoriu) pamiršti daugybę metų.

Mąsčiau apie Profesorių…

Kada jį sutikau pirmą kartą? Kaip susipažinome? Kodėl jis man, mano gyvenimui toks svarbus? Žinoma, pirmiausia pažinau ne profesorių ir ne kompozitorių Eduardą Balsį, o jo muziką. Tai buvo metas, kai kūrinių autoriai visai nerūpėjo – buvo svarbu, ką jie pasakoja savo kūryba.

Mama dažnai vesdavosi į teatrą, o ten turėjau du absoliučius favoritus (kas keisčiausia – iki šių dienų): „Eglę žalčių karalienę“ ir „Gulbių ežerą“.

Tik žiūrėdama vieną baletą nė ašaros nenubraukdavau, o vedama į kitą visada išgirsdavau mamos perspėjimą: jeigu vėl verksi, niekur neisim! Žinoma, verkdavau „Eglėje“. Ir

kai Eglę žalčiai iš namų veždavo, ir kai ji Žilviną palikdavo žemėn grįždama, ir kai broliai Drebulytę naktį baugindavo miške, ir kai Eglė žaltį vardu šaukdavo, o šis kraujo puta atplaukdavo, ir kai ji medžiais vaikus užkeikdavo… Per tą baletą ir skaityti anksti pradėjau – juk Salomėjos Nėries poemą reikėjo atmintinai išmokti! Žodžius skaitydama muziką girdėdavau, ji buvo tokia sava, tokia artima…

Beje, šiandien suprantu, kad ir vizualiųjų menų supratimą formavo nuostabiai Birutės Žilytės iliustruota solidi didelio (anuomet man, ketverių metų panelei, – milžiniško) formato knyga kietais viršeliais. Ir vaikus su ja auginau, ir kaip gražiausią puošmeną namų bibliotekoje laikau.

Vėliau, kai jau mokiausi kompozicijos pas profesorių Eduardą Balsį, kartą klasėje, pamenu, net žado netekau, kai jis man parodė nuostabiosios Eglės temos šaltinį Jadvygos Čiurlionytės sudarytoje rinktinėje „Lietuvių

***

B

aletas „Eglė žalčių karalienė“ ir jo kūrybos laikas buvo labai svarbus Eduardo Balsio gyvenime.

Paklausta, kuris kūrinys ar premjera E. Balsiui buvo svarbiausia, kompozitoriaus žmona Adelė nė akimirkos nedvejojo: „Sudėtingiausias ir įspūdingiausias, be jokių abejonių, buvo baleto „Eglė žalčių karalienė“ gimimas. Niekas negali pasakyti, kada kompozitorius pradeda kūrinį kurti.

Aiški tik jo pabaigos data. „Eglės“ paskutinė nata parašyta 1960-ųjų gegužės 1-ąją, su pirmaisiais anuomet

tradicinio parado maršo garsais! O aš šiek tiek anksčiau (balandžio 6 dieną) pagimdžiau sūnų Audrių. Taip ir nešiojome abu – aš jo sūnų, o jis – baletą... Gegužės viduryje buvo numatyta „Eglės“ premjera, tai jis tiesiog skendo išgyvenimuose ir rūpesčiuose. Nepaprastai mylėjo savo „Eglę“.

Kai Eduardas rašė operą „Kelionė į Tilžę“, netyčia jam pasakiau: tokios kaip „Eglė“ tu jau niekad neparašysi. Pasakiau – ir pati išsigandau savo žodžių. Maniau, įskaudinau. O jis net apsidžiaugė! Tai ne operą supeikiau, o „Eglę“ pagyriau!“ Tas pokalbis vyko 1994 metų gruodį, praėjus dešimt metų po Eduardo Balsio mirties. Atvirumo akimirką p. Adelė pasidalino ir nepaprastai brangiu laišku, 1958 m. spalio 12 d. kompozitoriaus jai rašytu iš kūrybos namų „Staraja Rūza“.

Adelė Balsienė

... Pradėsiu nuo darbo. Sekasi, atrodo, neblogai. Atvažiavau čia beveik be tematikos (t. y. tematinės medžiagos) ir nežinojau, kokios muzikinės mintys priduos

Valerijaus KOREŠKOVO nuotr.

liaudies dainų melodikos bruožai“. Še tau, kad nori – „Oi tu sakal, sakale“… O jau tos knygos paraščių margumas – čia buvo gerokai padirbėta pieštuku. Pati profesorė Čiurlionytė ne sykį yra pabrėžusi kūrybingą Eduardo Balsio lietuviškumą.

sparnus Eglei, Žilvinui, kitiems baleto veikėjams. O, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Pirmiausia atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, turėtų prasidėti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, trokštąs išsiveržti iš veržiančių jį pančių ir dėl to kenčiantis. Po tokių minčių man buvo aišku, kad pirmasis Žilvino motyvas turi kylančios intonacijos slinktį, kuris atsitrenkęs į kliūtį šiek tiek krenta žemyn. Antrasis motyvas – Žilvinas kenčiantis – turi krintančios intonacijos slinktį su dejavimo atspalviu.

Viena tema man atrodė neįmanoma atskleisti Žilvino pasaulio. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebėjaus, kaip ji be jokių kančių išsiliejo.

Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali jį išvaduoti iš jo kančių.

Kada aš šias dvi temas (Žilvino ir Eglės) sugretinau Adagio dalyje ir suimprovizavau ją visą, tai finale (aš, Ada, prisipažinsiu tik tau) apsiverkiau. To iki šiol man dar nebuvo. Įdomu, kaip į šią vietą reaguos klausytojai. Tik niekam nė žodžio. Tegu tai būna mudviejų paslaptis. Šalia to (išvestinės iš Eglės temos) atsirado ir „Rauda“ – atsisveikinimas su savo artimaisiais, o ta pati muzika, tik gal šiek tiek kitokioje instrumentuotėje, bus ir tada, kada ji (Eglė) atsisveikina su savo vaikais – Ąžuolu, Uosiu ir Beržu. Parašiau Eglės prašymą leisti aplankyti tėvus.

Be to, dar vieną sceną – Eglė dar linksma mergina, su seserimis išdykauja pajūryje.

Visiškai netikėtai gimė taip pat ir žalčių tema. Temos charakterį pabrėžia ne vien tik vyriškumas, rimtumas, bet ir grynai muzikinis bruožas – timpanų dūžiai, kurių man prireiks gaivališkame žalčių šokyje, kada pirmą kartą apgauti jie turės išlieti pyktį, grasumą. Iš šios te-

Muzikos barai / 3

EDUARDUI BALSIUI – 100 jaudulį ir pagarbą: tai buvo jau nebe tas kaimynas ir į svečius užsukdavęs šeimos bičiulis...

O vėliau reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Žinoma, įdomiausia daryti tai, ko nenori tėvai, ir aš nusprendžiau tapti kompozitore. Gal ir būčiau nusileidusi, jei į savo klasę nebūtų priėmęs Eduardas Balsys.

Kiek savaičių, kiek mėnesių kankinamai ilgai laukiau, mintyse niekaip nesuderindama to man be galo didelio kūrėjo ir savęs… Net negalėjau įsivaizduoti jį esant tokį pat tėviškai šiltą ir artimą pedagogą, kokia buvo jo muzika! Atrodė, apie kiekvieną savo studentą Balsys žinojo viską, nors niekada nieko neklausinėdavo. Kaip Eglė – Leokadija Aškelovičiūtė, Žilvinas – Raimondas Minderis Prie rašomojo stalo

mos, atrodo, neblogai susiformavo ir Sutiktuvių šokis, kada Eglė su žalčiais Vaivorykštės tiltu sutinkama Žilvino pilyje.

Tai tiek nuo 2 iki šiandien – 12 spalių.

Dar tiek įtemptai niekados nedirbau ir todėl vėlai vakare atsigulęs negaliu iš karto užmigti. Muzikinės mintys kaip padūkusios skraido po galvą ir neduoda ramybės, ir tik visiškai pavargęs paryčiui užmiegu taip pat neramiu miegu. Tarp kitko – žalčiai gimė anksti rytą apie 5 valandą. Ją (temą) tuojau pat užrašiau, kad neužmirščiau. Vieną naktį suskambėjo net visas baletas ir lyg mačiau jau viską scenoje. Bet tai tik sapne. O kiek dar toli iki tikrovės!

Tiek apie kūrybą. ***

K

itas kūrinys, kuriuo ir maža būdama pajėgiau žavėtis, – oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tiesiog nenusakomas derinys: muzika lyg ir vaikams apie vaikus, bet sykiu vaikų balsais suaugusiems bylojanti amžinas tiesas… Gal tada pirmą kartą ir kompozitorių Eduardą Balsį pamačiau. Ne kaimyną, ne kiemo draugės tėvelį, o KOMPOZITORIŲ…

Ir būtent nuo „Gaublio“ premjeros kaskart jį sutikusi pajusdavau keistą

Muzikos barai / 4

Filmas-baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1965)

jam tai pavykdavo? Šito jau niekada nesužinosiu.

Ir brangino jis mus visus kaip tikras tėvas, neišskirdamas nė vieno. Ir niekada nesistengė pakeisti – priešingai, vis ragindavo daryti, kas ir kaip labiausiai patinka.

Tik jau tingėjimo tai nepakęsdavo!

Pats būdamas nepaprasto darbštumo, ir mumyse šitai ugdė. Lygiai kaip ir pasitikėjimą savimi.

Pamenu nepaprastą epizodą.

Profesoriai Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys dirbdavo gretimose klasėse antrame konservatorijos aukšte. Laukdami studentų mėgdavo šnekučiuotis koridoriuje. Kartą lipu laiptais ir girdžiu kalbančius apie Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“: solo instrumentų registrai, polifonija, partitūros faktūra – analizavo detaliai, netgi smulkmeniškai. Tačiau nė vienas profesorius nevartė partitūros! Tik dabar, dešimtmečius dėstydama simfoninio orkestro paslaptis, suprantu, kaip tai pasiekiama.

Artėjo baigiamieji egzaminai ir diplominis darbas. Niekaip negalėjau apsispręsti, ką rašysiu simfoniniam orkestrui. Nedomino nei simfonija ar simfoninė poema, nei instrumentinis koncertas. Jau buvau bepradedanti panikuoti, bet profesorius kartą ir sako: „Operą rašyk – juk patinka šis žanras.“ Aš operą? Taigi dar anksti, sakau.

„O Mozartui ką – nebuvo anksti?“ – „Betgi aš ne Mozartas!“ – jau rėkte išrėkiau sutrikusi. „Bus kas pasako ir be tavęs, kad tu ne Mozartas, bet jei pasirinkai šį sunkų kelią, tai ir būk įsitikinusi, kad esi ne prastesnė už Mozartą…“, – su tik jam būdinga ramybe nusišypsojo profesorius. Ir čia pat pradėjome rinkti siužetą, kuris, pasirodo, abiem (!) buvo aiškus: profesorius žinojo, kad ant mano darbo stalo jau ne vienus metus Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“ guli...

Taigi pasitikdami 1980-uosius mes abu su profesoriumi rašėme operas!

Tik man rūpėjo vien mano darbas, o jam – ir šešiasdešimtmečio jubiliejus, ir mes šeši, simboliškai susirinkę draugėn diplominių darbų rašyti, ir dar operos „Kelionė į Tilžę“ premjera.

metų kompozicijos absolventų skaičius, o dar visi – vieno profesoriaus mokiniai!), bet ir ruošė premjerai ilgus metus brandintą, svajonėse puoselėtą operą.

Ką reiškė (ir tebereiškia) Lietuvoje pastatyti lietuvišką operą net ir tokį kūrybinį kraitį bei vardą turinčiam kompozitoriui, koks buvo (ir yra!)

Eduardas Balsys, aiškinti neverta.

Pritrūktų ir popieriaus, ir rašalo…

Kažkas suskaičiavo, kad nuo oficialių pirmosios lietuviškos operos sukūri-

***

1980

-ųjų pavasarį nė neįtarėme, kad profesorius Eduardas Balsys nebeilgai bus tarp mūsų. Šiandien jau galime mėginti įsivaizduoti, kiek jam atsiėjo tų dienų įtampa ir kiek ji pagreitino paskutinių gyventi atseikėtų metų tekėjimą. E. Balsys ne tik mus, šešis Kompozicijos katedros diplomantus, lydėjo į gyvenimą (LMTA istorijoje iki tol nebūtas vienų

Pirmosios repeticijos. E. Balsys „repetuoja“ mušamaisiais

Muzikos barai / 5

EDUARDUI BALSIUI – 100

mo metų (1906) iki 1942-ųjų dienos šviesą išvydo 7, vėliau, iki 1981-ųjų, dar 24 operos. Kiek jų užgimė dar vėliau, niekas nė skaičiuoti nesivargina... Žinoma, operų kiekis ir kokybė – netolygūs dalykai, tačiau visa žanro istorija (nuo pat C. Monteverdi) liudija, kad kiekviena nauja opera suteikia tam tikrą stimulą tolesnei žanro raidai. Netgi tuomet, kai veikalas iš repertuaro dingsta vos ne iškart po premjerinių spektaklių. „Kaip rašyti operą?“ – klausė savo apsakyme-vizijoje „Apsilankymas pas Beethoveną“ Richardas Wagneris. „Taip, kaip savąsias dramas rašė Shakespeare´as“, – tariamą atsakymą išgirdo genijus iš genijaus lūpų apie trečiąjį genijų.

Panašiai ir aš anomis 1980-ųjų dienomis, pradėjusi savo pirmąją operą, vis klausinėjau profesorių, bebaigiantį „Kelionę į Tilžę“. Atsakymai, vykę pokalbiai ir studijuojami veikalai, nors nieko nefiksavau jokiuose dienoraščiuose, ilgam liko atmintyje. O dar tiksliau – formavo ir požiūrį, ir pažiūras. Ypač brangios dienos, praleistos vos veiklą pradėjusiuose Druskininkų kūrybos namuose. Intensyviai dirbę prie savųjų operų, pavakariais apsukdavome ratuką aplink greta esantį miškelį. Žinoma, kalbėdami apie operas – kuo kuri ypatinga, svarbi, verta studijų. Ir ką studijuojant reikėtų pastebėti, atrasti.

Puikiai savo laikmečio muzikos kalbą išmanęs profesorius vis ragindavo mus neužmiršti pagrindinio tikslo: siekti, kad mus suprastų klausytojas. Siekti paprastumo gerąja prasme, nekomplikuoti minčių – juk

Muzikos barai / 6

svarbiausia ne kokios priemonės panaudotos, o minties krūvis, paveiksiantis ir klausytoją, ir atlikėją. Šiandien, vartydama profesoriaus kūrybos puslapius, geriau nei anuo-

met suprantu, apie ką jis kalbėjo. Juo labiau kad dabar geriau suvokiu ir technologijos (muzikos kalbos mokymosi) šaltinius, ir brangiausią rezultatą – emocionalumą ir turiningumą.

Beje, profesorius mėgdavo pabrėžti, kad geriausi vadovėliai – veikalai, pati muzika ir ypač partitūros. Regis, dar niekas svariau nėra kalbėjęs apie svarbiausią paties Balsio kaip orkestratoriaus meistriškumo šaltinį – vokiečių vėlyvojo romantizmo klasiką ir ypač Richardo Strausso kūrybą. Tarsi brangiausią relikviją saugau profesoriaus ranka perrašytą poemos

Filmas baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1965). Režisieriai V. Grivickas, A. Mockus, šoko Leokadija Aškelovičiūtė (Eglė), Raimondas Minderis (Žilvinas), Natalija Topčevskaja, Algimantas Mackevičius, Viačeslavas Nikolajevas, Aliodija Ruzgaitė

„Mirtis ir praskaidrėjimas“ partitūros epizodą. Rašė jis be galo tvarkingai, tiesiog kaligrafiškai. Rodė savo unikalią „techniką“: degtuko galvutę mirkydavo į tušą ir dėliodavo natas, kurias vėliau su liniuote jungdavo akoladėmis.

Kalbant apie operą reikiamą pagarbos duoklę būtina atiduoti puikiausiam XX a. operos kūrybos „vadovėliui“ – Albano Bergo „Vocekui“, kurį profesorius ne tik vertino, bet ir puikiai žinojo, regis, kiekvieną natą bei libreto vingį (vokiečių kalba Balsiui buvo beveik gimtoji – nuo mažumės ja kalbėjo, rašė ir puikiai jautė).

Taigi iš bendro lietuviškų operų

konteksto gerokai išsiskirianti „Kelionė į Tilžę“ pasižymi itin tobulu meistriškumu: lakoniškas temų išdėstymas, intensyvus nuoseklus plėtojimas (simfoniškumas), spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, tematizmo vienovė (laisvai valdant dodekafoninę techniką plėtojamos veikėjų serijos, leitmotyvai) ir ryškus nacionalinis koloritas (dėl atskirų serijų struktūrose slypinčių „liaudiškų“ intervalų). O juk „Kelionė į Tilžę“ buvo tik antras E. Balsio sceninis kūrinys.

Tobulai amato paslaptis perpratusio meistro kūrinys reikalauja ir ne prasčiau savą amatą išmanančių atli-

kėjų. Pradžiai – bent jau tiek… Tačiau E. Balsiui amatas buvo tik galimybė prabilti, tik gebėjimas suvaldyti minties ir jausmų klodus.

Ir baleto, ir operos libretus parašė pats kompozitorius. (Verta prisiminti lakią H. Berliozo pastabą apie pasisekimo dar tik laukiantį R. Wagnerį: „… vis dėlto jis sukūrė tris operas ir visas tris pagal savo libretus!“) Tiesa, abu E. Balsio libretai pagrįsti literatūros klasika: baletas – S. Nėries poema, opera – H. Sudermanno novele. Beje, abiejuose kūriniuose daug vietos skiriama jūrai, pamario žvejų gyvenimui ir buičiai (juk E. Balsio vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo pajūryje).

Erdvinį beribės jūros peizažą kompozitorius kuria abiejų kūrinių įžangose, o kulminacijose (baleto epiloge – Žilvino žuvimo scenoje, operoje – audros ir Anso žuvimo scenoje) tai jau rūsti, šėlstanti vandens stichija. Abiejuose veikaluose gvildenama ir ta pati meilės, pasiaukojimo, ištikimybės tema. Ir abu jie (nors vienu atveju tai tik pasaka, kitu – tik novelė) tampa psichologinėmis meilės dramomis.

Panašūs jie ir kai kurių veikėjų paveikslais. Pavyzdžiui, ir Eglė, ir Indrė – švelnios, lyriškos prigimties, pasyviai susitaikančios su likimu: Eglė nesipriešindama su žalčiais iškeliauja į jūros gelmes, Indrė paklūsta Anso valiai ir, net nujausdama kažką negera, išplaukia su juo į marias. Gal toks moters paveikslas sutapo su kompozitoriaus idealu?

Klaipėdos krašte, Šilutės rajone gimęs ir vaikystę praleidęs Hermannas Sudermannas (1857–1928) kraštietį

Muzikos barai / 7

EDUARDUI BALSIUI – 100 giškas ir nuolatinis medžiagos plėtojimas – tai vis prielaidos suvaldyti emocinę jėgą, tampančią dramaturgijos pagrindu.

Prologas ir du veiksmai, kurių kiekvienas turi po du paveikslus, – tokia kompaktiška šio veikalo struktūra.

Optimalus poveikio XX a. pabaigos klausytojui trukmės (apie dvi valandas) standartas.

Apmaudu, tačiau vieninteliame pastatyme kūrėjo sumanyta misija nebuvo įgyvendinta. Tiesiog neatsirado tokių pačių savo amato meistrų visose operos pastatymo grandyse.

Ar kada atsiras? ***

Opera „Kelionė į Tilžę“ (1980). Bušė – Vitalija Šiškaitė, Ansas – Jonas Antanavičius

kompozitorių žavėjo tikroviškai kuriama veiksmo aplinka ir veikėjų psichologija. Beje, veikalo pasirinkimą galėjo lemti ir tai, kad kompozitorius buvo keliavęs aprašytomis vietovėmis – plaukęs Minija, Nemuno delta, Skirvyte ir Atmata, buvęs Tilžėje…

Libreto kompaktiškumo ir dinamikos E. Balsys siekė iš novelės atrinkdamas tik tuos veikėjus ir scenas, kurie būtini veiksmui plėtoti. Ištisus epizodus ir dialogus kompozitorius paėmė iš Sudermanno novelės teksto jo net nekeisdamas, išsaugodamas novelės kalbos aromatą, tačiau vis dėlto neapsiejo be poetinių intarpų, keliems epizodams – Indrės ir Anso monologams, jų meilės duetui – tekstą sukūrė Justinas Marcinkevičius.

Pajausti žmogaus vidinį pasaulį, suprasti savo kūrinio herojų poelgius – pati įdomiausia ir sudėtingiausia operos žanro kūrybos sritis. „Būtina tapti psichologu, jeigu nori savuoju menu ką nors paveikti“, – ir šiandien tarsi priesakas neišduoti kūrybos idealų skamba profesoriaus žodžiai.

Pats jis rodė pavyzdį operoje gerokai pagilindamas trijų pagrindinių veikėjų – Anso, Indrės ir Bušės – dramą. Sunku nusakyti, kuris iš šios trijulės teigiamas personažas, o kuris smerktinas. Indrė – teigiama,

Muzikos barai / 8

tačiau pasyvumas, nesugebėjimas kovoti už savo ir vaikų laimę visiškai atsiduodant likimo valiai jos nepuošia. Ar Bušė bloga, kad yra stipri, gaivališka ir siekia asmeninės laimės nieko nepaisydama? O koks tuomet Ansas? Teigiamas ar neigiamas? Juk jis neprieštarauja Bušės pasiūlymui nužudyti Indrę ir to siekia „blaiviai“ apsvarstęs planą. Tačiau netrunka prisipažinti kaltas ir prašo atleidimo. Ansas įkūnija įvairius bruožus: jis darbštus ūkininkas, mylintis tėvas, tačiau turi silpnybių, dėl kurių ir įvyksta drama. „Kelionė į Tilžę“ – tipiška likimo drama, kupina įtempto laukimo (erwartung). Dviejų žmonių jausmai išsilieja muzikiniais monologais, plėtojami dialoguose. Nėra čia nei galingų masinių chorų, nei daugybės ansamblių, beveik visi operos epizodai soliniai.

Likimo neišvengiamumą įkūnija dvi į operos muziką įpintos leittemos – Indrės bei Anso ir Indrės likimo.

Abi jos charakteringos, slepiančios savyje plėtojimo impulsą, nors operos vyksme beveik nekeičiamos. Šiomis leittemomis grindžiami kulminaciniai epizodai, jomis paremta operos muzikinė-psichologinė dramaturgija.

Konfliktiškumas, kontrastingumas, dvilypis veiksmo traktavimas, lo-

1980

metų rudenį laikiau egzaminus į Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą.

Biurokratija anuometinės TSRS sostinėje buvo pasiekusi neįsivaizduojamas aukštumas. Su neįveikiama kliūtimi susidūriau ir aš. Specialybės egzaminui fonotekoje turėjau palikti įrašus, bet pagal konservatorijos vidaus taisykles juos buvo leidžiama priimti tik iš pedagogų, tad kaip studentė jų pateikti negalėjau. Egzamino laikas artėja, sutrikusi vaikštau iš Priėmimo skyriaus į fonoteką ir atgal, o įrašai vis dar mano rankose.

Eiti reikia per kiemą – fonoteka kitame konservatorijos fligelyje. Netekusi jėgų stoviu koridoriuje prie fonotekos durų, nevalingai ritasi ašaros – jaučiuosi tokia bejėgė...

Staiga ant peties pajuntu... profesoriaus ranką: „Kas gi nutiko?“ – klausia... Papasakojau, ir viskas išsisprendė akimirksniu: įrašus pateikė profesorius, nesvarbu, kad kitos konservatorijos!

Tą dieną Eduardas Balsys su grupe kolegų per Maskvą skrido į Ispaniją.

Turėdamas valandėlę laiko, trumpam užsuko į P. Čaikovskio konservatoriją. Kodėl atsirado tokioje keistoje vietoje – nuošaliame koridoriuje prie fonotekos, nei tada, nei vėliau nebepaklausiau...

*** Kokia baisi gelmė – žmogaus širdis!

Kaip tas didysis duburys prie Ventės rago, Kur net ilgiausios kartys dugno nepasiekia, Kur net giedriausią dieną dugno nematyti.

Kaligrafiškai profesoriaus 1980ųjų gruodį išrašyti žodžiai ir natos mano Dedikacijų knygelėje... Anso monologo fragmentas iš operos „Kelionė į Tilžę“ simboliškai užbaigė ypatingos bendrystės metus. ***

I

r kaip profesoriui užtekdavo jėgų ir laiko viskam? Žinoma, tada apie tai net nepagalvodavau, o šiandien klausimas ne-

duoda ramybės. Lygiai kaip ramybės neduoda ir lengvabūdiškas Eduardo Balsio kūrybinių nuostatų nepaisymas. Kažin, kaip jis reaguotų į nesibaigiančias mokymo reformas bei pertvarkas? „Į bendrą katilą paprasčiausiai pridėjus įvairių priemonių ir pamaišius, tam tikrą vaizdą gal ir galima gauti, bet jis bus be didesnio vidinio ryšio ir vargu ar pajėgs jaudinti“, – sakydavo profesorius. Jis nuolatos pabrėždavo, kad, norint turėti savo nuomonę, pirmiausia būtina daug ŽINOTI. E. Balsys tiesiog neapkentė diletantizmo, išorinio efekto, vadinamosios vienkartinės muzikos, kuri gali nebent stebinti, bet tikrai ne jaudinti.

Ar sensta profesoriaus idealai?

Jokiu būdu!

Ir geriausiai tai liudija jo paties muzikos gyvybingumas. Nors vis re-

Indrė – Sofija Jonaitytė ir Ansas – Juozas Antanavičius su vaikais

Operos finalas

čiau koncertų salėse skambanti (visų mūsų aplaidumas), ji kiekvieną kartą stebina vis kitomis, dar negirdėtomis spalvomis, emocijų būsenomis ir atrodo, kad kurta tik vakar. Daugkartinė, nesenstanti, beribė muzika!

Greta puikių scenos veikalų rikiuojasi kvartetas, daugybė dainų, muzika kino filmams, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, kantata „Saulę nešantis“, trys koncertai smuikui ir „Dramatinės freskos“...

Smuikininkas Aleksandras Livontas ir pianistė Olga Šteinbergaitė buvo ne tik kolegos konservatorijoje, kaimynai Žvėryne, bet ir puikūs atlikėjai, kuriems specialiai sukurtas ne vienas opusas.

Adelė Balsienė prisiminė bendrystės metus ir keistus, gal net lemtingus sutapimus. „Pirmąjį smuiko koncertą Livontas griežė Balsio paprašytas, o jau Aleksandro Livonto prašymu kuriamas Antrasis koncertas, „Dramatinės freskos“ sumanytos jam ir žmonai.

Atsimenu, kai Balsys rašė „Dramatines freskas“, Livontas vis prašydavo, kad nebūtų per daug ilga orkestro įžanga, esą nesmagu negrojant stovėti prieš publiką. Antrąjį koncertą smuikui Eduardas rašė Palangoje, o Livontas kiekvieną dieną lygiai penktą valandą ateidavo patikrinti, kiek Balsys per dieną sukūrė...

Paskutinį kartą scenoje Aleksandras Livontas taip pat griežė Antrąjį Balsio koncertą. Patiko jam šis kūrinys. Tąsyk Lietuvoje viešėjo Uljanovsko simfoninis orkestras, dirigavo svečias E. Serovas. Gerai jie tada grojo! Pasisekimas buvo neapsakomas!

Antrą kartą kartojo visą koncertą! Ne vieną kurią dalį, o visą!

Antroje koncerto dalyje skambėjo P. Čaikovskio Šeštoji simfonija.

Tik pradėjo orkestras griežti, o dirigento batuta kažkaip netyčia krito į publiką. Tarsi koks ženklas negeras.

Kažkas ją pakėlė. O užkulisiuose jau sunku buvo nepastebėti keisto šurmulio.

Netrukus sužinojome: mirė Livontas. Staiga. Smuiką dar spėjo įdėti į futliarą, o strykas taip ir liko rankoje...

Balsys buvo nupirkęs šampano...

Jei nebūtume klausę antrosios dalies,

Muzikos barai / 9

EDUARDUI BALSIUI – 100 gal būtų buvęs su mumis, ne vienas...

Juk ir iš džiaugsmo suspaudžia širdį...

Ir Edis tą paskutinį vakarą iš Druskininkų man skambino ir džiaugsmingiausiu balsu sakė, kad paskutinė smuiko partijos nata parašyta!

Džiaugėsi, kad gerai sekėsi, kad bilietą į Vilnių jau nusipirkęs. Ir jį galėjo džiaugsmo „spazmai“ suimti.

Taigi matai, mirštama ir iš laimės...

Trečiąjį koncertą Balsys pradėjo kurti Livontui atminti. Vėliau labai nuoširdžiai bendravo su jo mokiniu Raimundu Katiliumi. Sakė, kad paskirs Katiliui tą koncertą. O aš vis sakydavau, kad taip negalima – vieno atminimui, o skirti kitam.

Liko niekam nepaskirtas... Mes po Balsio mirties natų originalą padovanojom Katiliui...“ Lieka pridurti, kad 2000 m. balandžio 4 d. Raimundas Katilius mirė scenoje su smuiku rankose... ***

Š

iemet minime profesoriaus gimimo 100 metų sukaktį. Ir jau trisdešimt penktuosius skaičiuojame, kai jo nebėra.

O tą naktį šviečiant pilnačiai užplūdusios mintys, regis, nė akimirkai nenutrūko.

Anuomet dar teko išgyventi laidotuvių skausmą. Bet tai vyko tarsi kažkur kitur, labai toli ir nebebuvo susiję su profesoriumi...

Jis taip ir liko šalia, nuolat primindamas apie protą ir širdį muziką rašant, lygiai kaip ir jos klausantis…

Ta gyvenimo simfonijos partitūra kiekvieno vis kita. Tai trumpa kaip novelė, apsakymas, tai daugiasluoksnis romanas su tęsiniais, su aiškia pabaiga ir be jos – staigiai nutrauktas. O rašoma ši partitūra krauju ir tik vieną kartą.

Iš Eduardo Balsio laiško broliui Leopoldui

P. S. VARIACIJOS ŠIRDIES TEMA

Greta savo kūrybos E. Balsys turėjo mus – savo mokinius, kuriuos taip pat savotiškai „kūrė“, stengdamasis pažadinti tai, kas būdinga kiekvienam. „Visi kūriniai turi būti su charakteriu. Ypač didesni ar sceniniai. Nevaržykite fantazijos, emocijų. Kalbėkite taip, kaip jaučiate. Pirmiausia turi būti matoma jūsų širdis. O šedevrai sukuriami ne iš karto“, – taip diena iš dienos mums kalbėdavo profesorius.

Dešimtaisiais metais po profesoriaus netekties jo mokiniai V. Bartulis, D. Kairaitytė, G. Kuprevičius, A. Lapinskas, V. Ločeris, L. V. Lopas, A. Martinaitis, V. Mikalauskas, V. Paketūras, A. Šenderovas, J. Širvinskas, J. Tamulionis, K. Vasiliauskaitė ir A. Žigaitytė sukūrė unikalų kūrinį „Dedikacija Eduardui Balsiui“ (variacijos E-d-B-a tema). Jo premjera įvyko 1995 metų sausio 12-ąją Menininkų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje).

Nebūtų Donatas Katkus pasižadėjęs atlikti būsimo opuso, nebūtume siuntę visiems E. Balsio mokiniams laiškų su siūlymu profesoriaus inicialų E-d-B-a garsais parašyti variaciją, nebūtų net keturiolika autorių atsiuntę savo variacijų, nebūtų įvykęs dar vienas stebuklas: visi rašėme nesitarę, kas ką ir kaip darys, bet kiekviena variacija rado jai skirtą vietą bendrame kūrinyje su kulminacijomis ir atoslūgiais, su jaudulį keliančiu susikaupimu ir staigiu emocijų protrūkiu.

Ne vienas klausęsis šio kūrinio nerimo: kodėl autoriai programoje surašyti abėcėlės, o ne variacijų atlikimo tvarka? Ogi labai paprasta: tai buvo vientisas keturiolikos meile mokytojui alsuojančių širdžių kūrinys!

Net ir prabėgus ne vieniems metams, mąstai: koks turėjo būti MOKYTOJAS, kurio atminimui keturiolika jo mokinių sukūrė tokį paminklą – Lietuvoje dar nebūtą…

Muzikos barai / 10

EDUARDO BALSIO JUBILIEJINIŲ METŲ PRADŽIA KLAIPĖDOJE

Jubiliejiniai renginiai, skirti vieno žymiausių XX a. II pusės lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio (1919–1984) gimimo šimtmečiui paminėti, prasidėjo Klaipėdoje. Tai neturėtų stebinti, nes žymusis kūrėjas yra tikras pamario krašto sūnus: čia prabėgo jo jaunystė, čia baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją (1939 m.), kurioje aukštas visų dalykų, taip pat ir muzikos, mokymo lygis galbūt nulėmė būsimojo kompozitoriaus ateitį. Muzikologė O. Narbutienė yra rašiusi, kad šioje gimnazijoje muzikos dalyko reikalavimai beveik atitiko muzikos mokyklų lygį. Buvo dėstoma muzikos teorija, harmonija, formos, muzikos istorija, simfoninio orkestro instrumentai. Jaunuolis grojo gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestre altu ir trimitu. Ne prasčiau E. Balsiui sekėsi ir kiti dalykai, todėl, gavęs atestatą, Kretingos mokykloje jis galėjo dėstyti įvairias disciplinas: matematiką, chemiją, fiziką, fizinį lavinimą ir muziką; vadovavo mokyklos chorui, suorganizavo mokinių oktetą, vyrų kvartetą.

Be to, žaidė futbolą Klaipėdos sporto sąjungos komandoje, būdamas septyniolikos net buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę.

Ir vėliau, studijuojant Kauno bei Vilniaus konservatorijose, Sankt Peterburgo (tada Leningrado) aspirantūroje, jo saitai su pajūriu išliko labai glaudūs. Po karo tėvams apsigyvenus Palangoje, E. Balsys visas vasaras leisdavo prie jūros, kurią nepaprastai mylėjo.

Jūros, pamario, Mažosios Lietuvos temoms E. Balsys paskyrė daug puikių savo kūrybos puslapių, todėl jį drąsiai galima vadinti kompozitoriumi marinistu: baletas „Eglė žalčių karalienė“, opera „Kelionė į Tilžę“ (pagal H. Sudermanno novelę), poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“, dainos „Baltijos jūrai“, „Buriuotojų daina“, „Baltijos lašeli, tyras gintarėli“, „Daina apie Klaipėdą“, „Jūreivių daina“, „Jūreivių užstalės daina“, muzika kino filmui „Eglė žalčių karalienė“, dramos spektakliams – J. Grušo „Herkui Mantui“, J. Marcinkevičiaus „Mažvydui“... Operos solistas R. Siparis žavėjosi: „Sunku žodžiais išreikšti tą nepakartojamą jūros alsavimą, jos grožį, įvairiai ir nuotaikin-

Smuikininkė Lina Marija Songailė ir dirigentas Tomas Ambrozaitis

Pirmasis koncertas, pradėjęs Eduardo Balsio jubiliejinius metus

Jubiliejiniame vakare E. Balsio Koncerto smuiko partiją atliko talentinga daug Lietuvoje ir užsienyje koncertuojanti tarptautinių konkursų laureatė Lina Marija Domarkaitė-Songailė.

Tipiškos klasikinės struktūros – trijų dalių – kūrinys, kupinas dramatinių nuotaikų, yra gana komplikuotas techniniu (išradinga orkestruotė, besikaitaliojantys metrai, sinkopės), dramaturginiu, prasminiu požiūriais. Nenaudodamas lietuvių liaudies dainų citatų, kas buvo būdinga daugumai to laikotarpio lietuvių kompozitorių, autorius nenutolsta nuo folkloro dvasios, antroje dalyje pasigirsta tema, artima senosioms lietuvių liaudies melodijoms.

Sudėtingos muzikinės medžiagos kūrinį smuikininkė griežė įkvėptai, preciziškai ir elegantiškai.

L. M. Domarkaitė-Songailė sugebėjo perteikti ryškius pirmosios dalies nuotaikų kontrastus, dramatinę įtampą bei santūrią aistrą, dainingumą. Antroje, lėtojoje, Koncerto dalyje puiki kantileniška, skausminga melodija prasiveržė švelniu smuiko garsu, lanksčia frazuote, emociniu jautrumu bei sodriu tembru. Žaismingame finale atsiskleidė žaižaruojantis smuikininkės virtuoziškumas; ji grojo temperamentingai, ekspresyviai, išryškindama kontrastus.

Olesės KASABOVOS nuotraukos

gai skambantį E. Balsio muzikoje“.

Puikios iniciatyvos paminėti iškilaus lietuvių kompozitoriaus šimtmetį ėmėsi Klaipėdos muzikinis teatras, bendradarbiaudamas su Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija.

Pirmasis įspūdingas E. Balsio jubiliejinių metų koncertas įvyko sausio 15 d. Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų didžiojoje salėje (kaip žinoma, Muzikinio teatro pastatas rekonstruojamas). Teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyr. dirigento Tomo Ambrozaičio, atliko du stambius, etapinius kompozitoriaus veikalus.

Koncerto pradžioje skambėjo labai retai girdimas E. Balsio Pirmasis koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui, kurtas net dvejus metus (1952–1954). Kompozitoriui tai buvo apskritai pirmas simfoninis opusas, pareikalavęs daug kūrybinių pastangų ir apmąstymų.

Pirmasis koncerto atlikėjas legendinis smuikininkas A. Livontas, kuriam šis kūrinys buvo dedikuotas, prisiminė: „Savo pirmąjį smuiko koncertą kompozitorius instrumentavo tris kartus, kol partitūra visiškai atitiko jo sumanymą. Tobulinimas – pats sudėtingiausias darbo etapas, ruošiant kūrinį pirmam atlikimui“ („Literatūra ir menas“, 1969 m. gruodžio 20 d.).

Simfoninis orkestras grojo sklandžiai, dirigentui T. Ambrozaičiui pavyko suderinti išraiškingą smuiko partiją su orkestro skambesiu, išryškinti išradingai instrumentuotos partitūros niuansus, polifoniškai plėtojamas temas.

Tik viename kitame epizode pritrūko kiek darnesnės solistės ir orkestro partnerystės.

Antroje koncerto dalyje orkestras atliko E. Balsio Siuitą iš baleto „Eglė žalčių karalienė“.

Baletas sukurtas 1960 m., o 1961-aisiais kompozitorius atskiras jo ištraukas sujungė į siuitą, kuri neretai būdavo atliekama koncertuose.

Be abejo, Siuitoje sunku pajusti baleto apgalvotos dramaturgijos nulemtą simfoninį vientisumą, nes kontrasto principu išdėstytos dalys – divertismentiniai numeriai („Liaudis linksminasi“, „Eglės ir Žilvino duetas“, „Žalčių šokis“, „Eglės rauda“, „Klumpių šokis“) – atspindi tik kai kurias svarbias baleto personažų bei masinių scenų nuotaikas.

Klaipėdos muzikinio teatro orkestrui, nedažnai atliekančiam lietuvišką simfoninę muziką, E. Balsio Siuita buvo nemenkas iššūkis, nes pripažinto orkestruotės meistro simfoninės partitūros yra itin sudėtingos, išradingos, polifonizuotos, dažnai pagrįstos leitmotyvų sistema. Klaipėdiečių orkestras ir jo dirigentas T. Ambrozaitis sėkmingai įveikė visus interpretacijos sunkumus. Girdėjome sklandų visų orkestro grupių griežimą, ansamblišką muzikavimą. Dirigentas, logiškai „vesdamas“ muzikines mintis, valdingai ir įtaigiai vadovavo orkestrui, perteikdamas kolorito kaitą ir įkūnijamus muzikinius charakterius.

Vis dėlto Žvejų rūmų salės akustika kišo koją skambesio kokybei. Liūdna, kad Klaipėda iki šiol neturi tikros akademinės koncertų salės ir nežinia, kada ją turės.

Nekantriai laukiame kitų E. Balsio jubiliejiniams metams skirtų Muzikinio teatro premjerų – šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ bei operos „Kelionė į Tilžę“.

Daiva KŠANIENĖ

Griežia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras

Muzikos barai / 11

PRISIMINKIME Danutė PETRAUSKAITĖ NEJUČIOMIS PRABĖGO DVEJI METAI, KAI NETEKOME AVENIRO ŪSO – TALENTINGO PEDAGOGO IR KONCERTMEISTERIO, ILGAMEČIO KAUNO JUOZO NAUJALIO MUZIKOS GIMNAZIJOS DIREKTORIAUS. VIS DAR SUNKU PATIKĖTI, KAD JO NEBĖRA, KAD DAUG KO NEBESUŽINOSIME, NEPAKLAUSIME. DABAR TIK GALIME KARTU SU BUVUSIAIS PEDAGOGO MOKINIAIS, KOLEGOMIS IR ARTIMAISIAIS ATSIGRĘŽTI Į JO NUGYVENTUS METUS BEI ATLIKTUS DARBUS IR ŠVIESIAIS PRISIMINIMAIS PAGERBTI MOKYTOJĄ.

Pianistas ir pedagogas Aveniras Ūsas

Į PASAULĮ – SU MUZIKOS GARSAIS

1948-ieji, Vilnius. Sunkiais pokario metais Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dainavimą studijavusiai Anai Turowskai-Ūsienei gimė berniukas, kuriam buvo duotas lietuvių ausiai neįprastas biblinio personažo Aveniro vardas, hebrajų kalboje reiškiantis „Dievas yra šviesa“, o prancūzų – „ateitis“. Šiuo vardu sūnui tėvai norėjo nutiesti šviesų ateities kelią. Vardo sąsajos su Senuoju Testamentu gal nebuvo atsitiktinės. Anos tėvas Andrzejus Turowskis, pagal išsilavinimą tiltų inžinierius, baigęs dvasinę seminariją Lenkijoje, daug metų ėjo aukšto rango stačiatikių dvasininko pareigas Balstogėje, Gardine, Bielske. 1944 m. buvo perkeltas dirbti į Minską, su juo ten iškeliavo žmona ir keturi vaikai. Deja, senasis Turowskis, iškamuotas sovietų persekiojimų ir nuolatinio gyvenimo įtampoje, 1946 m. mirė. Anos mama, trys seserys ir brolis nežinojo, kaip toliau gyventi, tad gavę draugų kvietimą atvyko į Vilnių. Čia šeima rado saugų prieglobstį, dvi seserys ir brolis Viktoras vienu metu pradėjo studijas konservatorijoje. Ana netrukus sutiko Aveniras Ūsas – J. Naujalio muzikos mokyklos direktorius, 1995 m.

Muzikos barai / 12

Aveniras su tėveliais ir seserim Irena, 1960 m.

savo būsimą vyrą – iš Kybartų kilusį Vadimą Ūsą.

Vadimas, valstybės tarnautojo Aleksandro Ūso sūnus, laisvai kalbėjo savo mamos vokietės Justinos Moderspach gimtąja kalba. Gyvendamas vienoje Lieponos upės pusėje, lankė kitoje pusėje, Vokietijos teritorijoje, esančią gimnaziją. Tarpukario metais baigęs Kauno aukštąją komercijos mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Sovietų armijai užėmus Lietuvą, fronto linijos buvo nublokštas į Vakarus ir kažin, ar jam būtų pavykę išsaugoti savo gyvybę, jei ne kalbų mokėjimas, kuriuo jis pasinaudojo vertėjaudamas. Karui pasibaigus, V. Ūsas grįžo į Lietuvą, Vilniuje sutiko dailę ir muziką mylinčią lenkaitę Aną ir ją vedė.

Laukdamasi Aveniro, Ana nenutraukė dainavimo studijų, tad šis, dar būdamas mamos įsčiose, įprato girdėti muzikos garsus. Pokario nepritekliai atsiliepė vaikučio sveikatai, bet jis augo guvus ir smalsus. 1951 m.

Anai baigus konservatoriją, jauna šeima nutarė persikraustyti į Kauną, į Vadimo tėvo namą. Šiame mieste ir prabėgo didžioji Aveniro gyvenimo dalis.

VAIKYSTĖS DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI

Namas stovėjo Žaliakalnyje, ramioje Gražinos gatvelėje, prie jo augo didžiulis sodas. Ši vieta buvo visos gatvės vaikų traukos centras – jie karstydavosi po medžius, žaisdavo stalo tenisą. 1954 m. gimė Aveniro sesutė Irena, ją jis labai mylėjo ir globojo, kai paaugo, tapo nuolatine žaidimų drauge. Vasarą jie rengdavo obuolių karus, lakstydavo dviračiais po netoliese esantį Ąžuolyną, o žiemą laukdavo

kitokios pramogos – slidės, pačiūžos.

Artėjant septintajam Aveniro gimtadieniui, tėvai nedvejodami nusprendė leisti jį į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – J. Naujalio muzikos gimnazija). Muzikaliam berniukui tai buvo ir džiaugsmas, ir rūpestis – fortepijono pamokas lankė pas puikią, tačiau labai reiklią mokytoją Teresę Klimavičiūtę. Ji, pasak prof. Liucijos Drąsutienės, mokiniams užduodavo išmokti nedidelės apimties, nesudėtingo turinio individualias programas, bet išreikalaudavo, kad jos būtų atliekamos maksimaliai tiksliai ir išraiškingai. Tarp Kauno muzikos mokyklų pedagogų buvo populiari T. Klimavičiūtės mintis, kad mokinys „gauna naudą tik iš to veikalo, kurį jis gerai skambina“1. Ši mokytoja suteikė Avenirui tvirtus skambinimo fortepijonu pagrindus.

Iš T. Klimavičiūtės pirmąsias fortepijono pamokas gavo ir Aveniro sesė.

1959 m. mokytojai persikėlus dirbti į Vilnių, fortepijono studijas Aveniras tęsė Marijos Alšlebėnaitės klasėje. Žinomo tarpukaryje Kauno pianisto Vladimiro Ružickio auklėtinė laikinojoje sostinėje garsėjo kaip patyrusi koncertmeisterė, visų gerbiama atlikėja. Dirbdama pedagoginį darbą, mokinius sugebėdavo uždegti, atrasti jų gerąsias savybes2. Pas šią mokytoją Aveniras ir užbaigė mokyklą, baigiamuosiuose egzaminuose pagrodamas vėlyvojo romantizmo epochos amerikiečių kompozitoriaus Edwardo MacDowello Koncertą Nr. 2.

Jaunasis pianistas buvo darbštus, ambicingas ir valingas. Mokydamasis paskutinėse klasėse keldavosi penktą valandą ryto ir eidavo į mokyklą groti – buvo pasidaręs raktą nuo salėje stovinčio koncertinio fortepijono ir iš anksto susitaręs su visomis budėtojomis. Juk reikėjo įrodyti ir sau, ir kitiems, kad yra vienas iš lyderių.

O konkurencijos nestigo, nes toje pačioje klasėje mokėsi pajėgūs pianistai Leokadija Paulauskaitė, Rimantas Janeliauskas. Bet tai buvo gera konkurencija, neleidžianti atsipalaiduoti ir skatinanti nuolat veržtis pirmyn.

1 Drąsutienė L. Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai.

XX amžius. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2015, p. 338.

2

Ten pat, p. 235.

Aveniras pasižymėjo ne tik emocionalumu, bet ir racionaliu mąstymu, absoliučia klausa, puikia muzikine atmintimi. Vienas pirmųjų parašydavo daugiabalsius diktantus ir kitiems duodavo nusirašyti. Harmonijos uždavinius gliaudė kaip riešutus, mėgo pasiginčyti su mokytojais akordų slinkčių ir jų funkcionalumo klausimais, galėjo ilgai nemąstęs įvardyti bet kokį daugiagarsį sąskambį. Kaip pasakojo sesuo Irena, mokyklos koridoriuje stovėjo rakinama stiklinė spinta, kurioje buvo saugomi harmonijos ir solfedžio vadovėliai. Vienas iš tų vadovėlių, L. Mazelio knyga rusų kalba, jos broliui labai parūpo. Mat berniukui atrodė, kad harmonijos mokytojas, tuometis mokyklos direktorius Aleksandras Bogdanas, neužtektinai duoda žinių. Aveniras rado būdų, kaip įlįsti į tą spintą ir „pasiskolinti“ reikiamą knygą, bet netrukus mokytojai tai pastebėjo ir direktorius iškvietė mamą. Žinių trokštantis mokinys buvo nubaustas dvejetu už drausmę ir savaitei pašalintas iš mokyklos (!).

Aveniras rūpinosi toje pačioje mokykloje besimokančia šešeriais metais jaunesne seserimi Irena. Per pertraukas tarp pamokų jis dažnai užsukdavo į jos klasę. Kai tik pasirodydavo, vaikai imdavo prašyti: „Avenirai, pagrok“. Mat šis turėjo Dievo dovaną – gebėjimą improvizuoti ir, per ilgąją pertrauką prisėdęs prie pianino, galėdavo išplėtoti bet kokią melodiją.

Pradžioje grodavo kokį nors virtuozinį kūrinį. Jį užbaigęs išgirsdavo naują vaikų prašymą: „Avenirai, pachaltūrink“. Ir jis „chaltūrindavo“. Irenai brolis buvo didžiausias autoritetas, todėl mokyklos baigiamiesiems egzaminams pasirinko tą patį E. MacDowello Koncertą Nr. 2.

Aveniro ir Irenos tėvų namuose muzika netildavo. Kadangi abu augantys pianistai privalėjo dalintis vienu pianinu, tekdavo laikytis iš anksto sudaryto grafiko. Namie buvo sukaupta didelė plokštelių fonoteka, o muzikos pasaulio naujienas vaikai sužinodavo iš prenumeruojamų Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos žurnalų „Ruch Muzyczny“, „Muzykalnaja žizn“, „Melodie und rhythmus“.

Muzikos barai / 13

PRISIMINKIME Skaitydami juos vaikai nejučiomis išmoko lenkų, rusų ir vokiečių kalbas.

Gausioje namų bibliotekoje buvo ir lenkiška džiazo enciklopedija, kurią bevartydamas berniukas susidomėjo šia improvizacinės muzikos rūšimi. Ūsų namuose savaitgaliais ar švenčių dienomis neretai rinkdavosi draugai ir kolegos. Svečiai dažnai prašydavo šeimininkės ką nors padainuoti. Ir ji neatsikalbinėdavo.

Ypač mėgo Čio Čio San ariją, S. Rachmaninovo romansus, F. Liszto dainas, kartais padainuodavo kartu su savo vyru – melomanu, turėjusiu gražų baritoną. Tuomet prie pianino sėsdavo Aveniras ir, pasak Irenos, garsai jam liedavosi kaip vanduo tarp pirštų. Be to, akompaniatoriaus vaidmuo berniukui labai patikdavo. Baigiant mokyklą nereikėjo ilgai mąstyti, ką toliau veikti. Kelias buvo aiškus – fortepijono studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

STUDIJŲ METAI

1966 m. Aveniras įstojo į prof. Jurgio Karnavičiaus klasę ir nuo rudens išvyko gyventi į Vilnių. Patekti pas šį pedagogą ne kiekvienam pavykdavo. Vienas ryškiausių Lietuvos fortepijono meno atstovų tuo metu ėjo konservatorijos rektoriaus pareigas ir negalėdavo daug laiko skirti pedagoginiam darbui, todėl į savo klasę priimdavo vos kelis ryškiausius ir stipriausius abiturientus. Tarp jų pateko ir Aveniras. Be to, rektorius pažinojo vaikino mamą, iš jo rankų gavusią diplomą, taip pat jos brolį Viktorą Turowskį – lenkų dainų ir šokių ansamblio „Wilia“ įkūrėją bei vadovą. Pas jį patekusius konservatorijos absolventų vaikus švelniai vadindavo anūkais.

Mokytis buvo įdomu. Kaune Aveniro fortepijono mokytojos atstovavo rusų fortepijono mokyklai, o J. Karnavičius studentams atvėrė langą į Vakarų pasaulį, nes tarpukario metais kaip menininkas jis brendo Berlyne ir Paryžiuje. Tai buvo plačios erudicijos, gilios vidinės kultūros žmogus – mokėjo daug kalbų, buvo kūrybiškas, tolerantiškas, gerbiantis kito nuomonę. Jis atmesdavo formalius, dogmatiškus jaunųjų pianistų ugdymo metodus, ieškodavo naujovių,

Muzikos barai / 14

teikė pirmenybę mąstymui, analitiniam kūrinio suvokimui. Sovietmečiu J. Karnavičius būdavo kviečiamas į garsių tarptautinių konkursų vertinimo komisijas, kuriuose susipažindavo su naujausiomis tendencijomis, žymiais pasaulio atlikėjais ir grįžęs į Lietuvą savo įspūdžiais dalindavosi su studentais. Gūdžiu sovietmečiu jo pasakojimai jaunimui būdavo tarsi gaivaus oro gūsiai, atsklindantys iš laisvojo pasaulio. Studentai gerbė ir mylėjo profesorių, meiliai vadindavo šefu. Studentus, tarp kurių buvo ir Aveniro sesuo Irena, žavėjo ir jo laikysena: „Profesorius visuomet atrodė jaunatviškas, pasitempęs. Jis kaip vėjas užlėkdavo į trečią aukštą, 301-ą auditoriją, kur mes dirbdavome.

Kvepėdavo prancūziškais kvepalais.

Stabtelėjęs prie veidrodžio, susišukuodavo savo vešlius antakius“3.

Konservatorijoje Aveniras kaip geras akompaniatorius atkreipė vokalistų dėmesį, todėl jam buvo suteikta išskirtinė galimybė dirbti koncertmeisteriu prof. Elenos Dirsienės dainavimo klasėje. Joje sukaupta patirtis labai pravertė ateityje.

Studijų metais Avenirui patikdavo skambinti aštraus dramatizmo ir jausmų šėlsmo kupinus kūrinius.

Mėgo L. van Beethoveną, J. Brahmsą, S. Rachmaninovą, tačiau rasdavo laiko pasiklausyti ir lengvojo žanro muzikos, padžiazuoti. Dar nuo mokyklos laikų buvo pradėjęs kaupti piratinius garso įrašus – pradedant „The Beatles“, „Rolling Stones“ ir baigiant populiaria JAV eksperimentinio roko grupe „Chicago“. Jo dievaičiais tapo Eltonas Johnas, Ella Fitzgerald, Duke´as Ellingtonas. Sekdamas šiais atlikėjais ir pats muzikuodavo. Irena prisimena: „Aveniras galėjo improvizuoti bet kokiu stiliumi. Klausdavo, nori džiazo? Gerai, bus tau šaltasis džiazas. Nori roko, popso? Klausykis. Absoliučiai viską grojo, bet ne bet kaip. Jo girdėjimas buvo ypatingas.

Jis girdėdavo sąskambius, jautė šitą savo gebėjimą, jį lavino. Sėdėdavo prie klaviatūros ir ieškodavo ausyse skambančio akordo.“ Bet laisvalaikio užsiėmimai nė kiek netrukdė klasiki3 Čia ir toliau cituojamos straipsnio autorės pokalbių su pašnekovais ir jų laiškų ištraukos.

nės muzikos studijoms. 1971 m. Aveniras sėkmingai baigė konservatoriją ir gavo paskyrimą į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija). Prasidėjo naujas gyvenimo etapas, įtraukęs į pedagoginių darbų sūkurį.

TIKRASIS PAŠAUKIMAS

Nuo pat pirmos dienos J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje Aveniras pasinėrė į pedagoginę bei koncertmeisterio veiklą – dėstė fortepijoną ir dirbo koncertmeisteriu mamos, žymios dainavimo pedagogės Anos Ūsienės, klasėje. Pirmaisiais savarankiško darbo metais Kaune jis aktyviai reiškėsi įvairiuose baruose.

Energijos užteko viskam: rengė solinius rečitalius, daug ką nustebindamas net buvo trumpam įsidarbinęs pianistu M. Tamošiūno vadovaujamame estradiniame „Oktavos“ ansamblyje. Tačiau labiausiai prie širdies buvo pedagoginė veikla ir koncertmeisterio darbas – pastarasis kuo toliau, tuo labiau patiko, be to, atvėrė kelią į sceną. Bene daugiausia buvo koncertuota su ypatingo tembro baritonu, Kauno muzikinio teatro solistu ir J. Gruodžio mokyklos pedagogu Valentinu Čepkumi. Su juo važinėdavo po Lietuvos miestus, dalyvaudavo kompozitorių Teisučio Makačino, Algimanto Raudonikio, Benjamino Gorbulskio autoriniuose vakaruose.

Labai draugiški ryšiai užsimezgė ir su Danieliumi Vėbra. Šis iš kaimo atvykęs jaunuolis pasižymėjo gražiu balsu, bet neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo, todėl per stojamuosius egzaminus į J. Gruodžio mokyklą iš specialybės gavo trejetą. Kažin ar būtų įstojęs, jei ne A. Ūsienė, pasirinkusi jį savo mokiniu. Ji greitai sutvarkė jo balso aparatą, ir jaunasis dainininkas darė sparčią pažangą.

Jam akompanuodavo Aveniras – vos keleriais metais vyresnis fortepijono pedagogas. Kartu dalyvauta jaunųjų atlikėjų konkursuose, koncertuota Baltarusijoje ir Latvijoje. Aveniras akompanavo D. Vėbrai ir per stojamuosius egzaminus į Valstybinę konservatoriją. Pasisekė puikiai – kaunietis buvo priimtas į prof. V. Daunoro klasę. Apie šį pedagogą seniai svajo-

Aveniras Ūsas koncertuoja su Valentinu Čepkumi, 1995 m.

jo, pas jį po penkerių metų ir užbaigė studijas, tačiau niekada nepamiršo nei savo pirmosios dainavimo mokytojos A. Ūsienės, nei Aveniro. Jiems ir šiandien yra dėkingas, kad jo gyvenimą pasuko reikiama linkme.

Daug dainininkų norėdavo, kad Aveniras jiems akompanuotų. Jis buvo gimęs koncertmeisteriu – galėjo groti bet kokioje tonacijoje ir be natų, kūrinį transponuodavo iš karto, nesiruošęs. Scenos partneriai už tai jį labai vertino. Aveniras akompanuodavo ir Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) chorams, su jais dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Ne kartą sulaukė įvertinimų ir apdovanojimų kaip geriausias koncertmeisteris.

Didelis užimtumas netrukdė bendrauti su seserimi. Nors gyveno skirtinguose miestuose, jų ryšiai išliko labai glaudūs. Net vestuves iškėlė tą pačią dieną... Aveniras džiaugėsi, kai Irena, su pagyrimu baigusi konservatoriją, pradėjo joje dėstyti, tapo profesore bei Koncertmeisterio katedros vedėja. Jis didžiavosi jos kūrybiniais pasiekimais, tuo, kad meistriškumo pamokas ji veda daugelyje Europos aukštųjų mokyklų. Nepraleido nė vieno Irenos ir jos vyro violončelininko Rimanto Armono dueto „Armonas-Uss Duo“ bei Armonų trio koncerto Kauno filharmonijoje, džiaugėsi sūnėno violončelininko Edvardo Armono, tarptautinių konkursų laureato, sėkme. Jis būtų labai didžiavęsis garbingu sesers apdovanojimu – Vyriausybės kultūros ir meno premija, tačiau klastinga liga jo gyvenimo giją nutraukė pusmečiu anksčiau.

Su Irena Aveniras vos ne kasdien kalbėdavosi telefonu, dalydavosi me-

todikos naujovėmis, aptardavo geriausius interpretacinius sprendimus, repertuaro dalykus. Irena paakino brolį tradicinį mokinių repertuarą papildyti vokiečių Lied bei prancūzų Melodié žanro kūriniais. Jo klasėje pradėjo dažniau skambėti H. Wolfo, G. Mahlerio, R Strausso kamerinė vokalinė muzika. Aveniro ir Irenos meninės ir pedagoginės nuostatos buvo artimos, tad nenuostabu, kad savo mokinius tolesnėms akompanimento studijoms Aveniras nukreipdavo į I. Uss-Armonienės klasę Muzikos ir teatro akademijoje.

Aveniras domėdavosi savo mokinių karjera, nuoširdžiai džiaugėsi, kai Gintarė Macijauskaitė nugalėjo Berlyne vykusiame Paulos Salomon Lied konkurse, o Robertas Lozinskis pelnė I vietą tarptautiniame pianistų koncertmeisterių konkurse Klaipėdoje. Džiaugėsi jis ir vyresniosios dukters Ievos Benetienės profesiniais pasiekimais. Abiem dukroms – Inai ir Ievai – nuo mažens buvo skiepijama meilė muzikai, bet tik Ieva pasekė tėvelio pėdomis. Baigusi fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, dirbo koncertmeistere J. Gruodžio konservatorijoje, šiuo metu sėkmingai dėsto fortepijoną Kauno J. Naujalio muzi-

kos gimnazijoje. Jaunesnioji dukra Ina baigė studijas Vilniaus universitete ir dirba komunikacijos srityje.

J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje A. Ūsas dirbo iki 1984 m., paskui perėjo į J. Naujalio muzikos gimnaziją, kurioje mokytojavo iki gyvenimo pabaigos. 1989– 1992 m. lygiagrečiai dėstė fortepijoną ir akompanimentą Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete. Parengė 42 pianistus ir koncertmeisterius, tarp jų – Robertas Lozinskis, Gintarė Macijauskaitė, Inga Vyšniauskaitė, Roberta Daugėlaitė, Martyna Jatkauskaitė ir kt.

ADMINISTRATORIAUS PAREIGOS

J. Gruodžio mokyklos vadovybė greitai atkreipė dėmesį į Aveniro pareigingumą, atsakomybės jausmą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis, todėl 1977 m. jam buvo pasiūlytos šios mokyklos Dieninio skyriaus vedėjo pareigos. 1979 m. jis tapo A. Kačanausko muzikos mokyklos direktoriumi, o 1984 m. buvo pakviestas vadovauti J. Naujalio muzikos gimnazijai.

Mokytojai, tarp jų ir fortepijono pedagogė Birutė Kumpikienė, ilgametė gimnazijos Fortepijono skyriaus ve-

J. Gruodžio konservatorijos dėstytojos A. Ūsienės spec. dainavimo klasės mokiniai, koncertmeisteris A. Ūsas. Stovi iš kairės D. Vėbra, L. Ambrasaitė, I. Katiliūtė, L. Vizbaraitė, L. Jonkutė, Z. Žakelis, sėdi R. Peleckaitė, A. Požėraitė, 1975 m.

Muzikos barai / 15

PRISIMINKIME dėja, džiaugėsi: „Anksčiau mokyklai vadovavo prisiekęs komunistas Raimondas Šurka. Mums tuo metu buvo gana juodos dienos. Tą ideologinę pakraipą jis labai puoselėjo, muzika likdavo antrame plane. Mes buvome atpratę šypsotis, džiaugtis gyvenimu.

Kai Aveniras atėjo direktoriauti, per pirmą posėdį pamatėme besišypsantį žmogų. Daug kam buvo netikėta direktoriaus veide išvysti šypseną. Kadangi pats buvo pianistas, jis visada palaikydavo muzikantus. Gebėjo derinti bendrąjį lavinimą su muzikiniu, pastarajam suteikdamas prioritetą.

Ne kartą per posėdžius yra tekę girdėti, kad jis kai kuriems to nesuprantantiems pedagogams sakydavo: „Jūs nepamirškite, kokioje mokykloje dirbate.“ Direktorius mums sudarė sąlygas koncertuoti, tolėliau išvažiuoti.

Visiems buvo gera su juo dirbti. Nors jis nelabai mėgo administracinių pareigų, tačiau jos buvo prestižinės, lyg aukštesnis laiptelis jo karjeroje.“ Tačiau ne tik karjeros galimybės motyvavo perspektyvų pianistą imtis vadovauti gimnazijai. Tais nelengvais politinio, ekonominio ir kultūrinio virsmo metais jam labai rūpėjo jos likimas. Nerimą kėlė nesibaigiančios švietimo reformos, nuolatinis pinigų stygius, be kurių išlaikyti ir atnaujinti seną pastatą nebuvo jokių galimybių, baugino gąsdinimai J. Naujalio muzikos gimnaziją sujungti su kitomis

mokyklomis, sumažinti muzikinių dalykų valandas. Teko kartą su mokytojais ir streiką Vilniuje prie Švietimo ministerijos surengti. Ypač daug nervų kainavo 2008 m. vykęs mokyklos remontas, ruošiantis Nyderlandų karalienės Beatrix vizitui. Tuomet nieko kita neliko, kaip įklimpti į skolas ir sulaukti mokinių tėvų nepasitenkinimo. Gerai, kad viskas susiklostė sėkmingai – laiku buvo suremontuota koncertų salė, nupirktos naujos kėdės, mokiniai garbią viešnią sutiko olandų kompozitoriaus kūriniu. Sulaukė įvertinimo ir direktorius – jam buvo suteiktas „Orange-Nassau“ ordino riterio vardas ir įteiktas riterio kryžius „Už nuopelnus visuomenei“.

Mokytojai Avenirą mylėjo. Kai senąjį gimnazijos pastatą teko grąžinti arkivyskupijai, Kauno savivaldybės klerkai siekė mokyklą iškeldinti į miesto pakraštį. Su tuo niekaip nenorėjo sutikti gimnazijos kolektyvas – mokykla kaip kultūros židinys nebebūtų traukos centras, o mokiniams, tėvams, ir mokytojams būtų tekę toli važinėti į pamokas. Ypač daug energijos šiai problemai spręsti skyrė A. Ūsas, mindamas takus į savivaldybę. Ir pagaliau jam pavyko – mokyklai buvo leista persikraustyti į Kęstučio gatvėje atsilaisvinusias patalpas. Darbas vėl tęsėsi. Tačiau po 27 metų vadovavimo J. Naujalio muzikos gimnazijai Aveniras nutarė

J. Naujalio muzikos gimnazijos Fortepijono metodikos komisija. Pirmoje eilėje iš kairės: L. Janulevičienė, T. Muraško, A. Ūsas, J. Žirgulienė, B. Kumpikienė, 1995 m.

Muzikos barai / 16

atsistatydinti – sveikata jau neleido gyventi nuolatinėje įtampoje, be to, norėjosi daugiau laiko skirti muzikai. Nuo 2011 m. rudens iki 2017 m. vasario A. Ūsas toje pačioje gimnazijoje tęsė mylimą darbą: dėstė akompanimentą pianistams, akompanavo Kauno muzikinio teatro solistės Jūratės Bukauskaitės ir dirigento Ričardo Šumilos klasių mokiniams. Vaikai iš įpratimo jį ir toliau vadindavo direktoriumi.

Vasarį sunegalavęs pateko į ligoninę. Niekas nemanė, kad išėjimas bus toks staigus. Deja, kovo 17 d. gyvybės siūlas nutrūko. Artimieji, kolegos, mokiniai neteko tauraus žmogaus, talentingo muziko ir atsidavusio pedagogo. Gimnazija tapo daug tuštesnė.

IŠLIKĘS AMŽININKŲ PRISIMINIMUOSE

Kuo ypatinga buvo Aveniro asmenybė? Už ką jį vertino kolegos ir mokiniai? Apie tai byloja jų pasakojimai.

Ela Vladimirskaja, J. Naujalio muzikos gimnazijos Akompanimento metodinės grupės pirmininkė: „Aš buvau Akompanimento skyriaus vedėja, todėl palaikėme glaudžius ryšius, net viena klase dalindavomės.

A. Ūsas buvo labai taktiškas ir pedantiškas žmogus, visada laukdavo, kada aš baigsiu pamoką ir užleisiu jam vietą. Laukdavo už durų, neidavo į vidų.

Kai pradedi dirbti, užmiršti laiką ir visa kita, tad sakydavau – tavo laikas, tai ir ateik, bet jis kantriai laukdavo koridoriuje. Tuomet supratau, kad reikia žiūrėti į laikrodį ir laiku baigti pamoką.

Jis labai gerai išmanė vokalinį repertuarą, paveldėjo tai iš savo mamytės. Buvo geras akompaniatorius, puikiai improvizuodavo, jautė muziką. Kartais mūsų nuomonės nesutapdavo, bet visada rasdavome kompromisą. Diskutuodavome dėl traktuočių, klausdavo, kaip aš, pavyzdžiui, suprantu vieną ar kitą kokio nors P. Čaikovskio romanso vietą. Jis primygtinai nesiūlydavo savo požiūrio, kitų nuomones priimdavo labai tolerantiškai. Buvo konkretus žmogus, iš vaikų ramiai, tyliai išreikalaudavo geriausio rezultato.“ Rita Preikšaitė, Aveniro Ūso forte-

niški, o Aveniras matydavo visumą.

Jo pamokose supratau, kas yra geras koncertmeisteris. Kai akompanuodavo, man visi balso „šliuzai“ atsiverdavo, kvėpuoti būdavo lengviau. Jis buvo ryški asmenybė, akompanavimo meno paslapčių žinovas, o kaip pedagogas neturėjo sau lygių. Pažinojau Avenirą daugiau kaip 40 metų.

Kaskart įėjus į klasę jis visada atsistodavo, prieidavo, nuvilkdavo paltą, pabučiuodavo ranką ir skruostus. Ir taip visą laiką, iki pat mirties.“ Tatjana Muraško, fortepijono pe-

dagogė, Avenirui vadovaujant mokyklai jo pavaduotoja meniniam ugdymui: „J. Naujalio muzikos mokyklos direktorius A. Ūsas buvo kultūringas, delikatus, komunikabilus, turėjo sveiką humoro jausmą. Mokėjo organizuoti, sukurti gerą mikroklimatą, darbingą atmosferą. Per visą direktoriavimo laikotarpį neatleido nė vieno darbuotojo. Kolektyvo nariai gerbė ir mylėjo savo vadovą, o jis sakydavo: „Svarbiausia niekam netrukdyti, leisti kiekvienam dirbti savo darbą“.

Kartu buvo principingas, griežtas ir

Aveniras Ūsas su Rimantu Armonu, dukra Ieva Benetiene ir seserimi Irena Uss po „ArmonasUss Duo” koncerto... Kauno filharmonijoje, 2014 m.

pijono klasės J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje absolventė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė: „Aveniras specialaus fortepijono pamokose prioritetą skyrė muzikai. Gamos, pratimai būdavo grojami vien dėl apšilimo. Dėstytojas įdomiai pasakodavo apie muziką, pasitelkdamas vaizdingus posakius, anekdotus.

Jo elgesys su mokiniais pasižymėjo nuotaikingumu ir spalvingumu.

Jis nebuvo akademiškas mokytojas.

Gal man tam tikru momentu reikėjo griežtumo, bet jis buvo plačių potėpių, visai kitokio sukirpimo žmogus.

Dėstytojas per pamoką dažnai atsisėsdavo prie fortepijono ir parodydavo, kaip reikia atlikti vieną ar kitą kūrinio vietą. Ir taip gražu būdavo. Koks gražus buvo jo garsas! Teko su juo keturiomis rankomis groti koncertą. Po jo pirštais skambėjo orkestras! Taigi, fortepijono pamokose įgyta patirtis buvo neįkainojama. <...> Aveniro klasėje dirbau iliustratore. Jaučiau, kad pasitikėdavo manimi. Iš pradžių padirbėdavo su savo mokiniais atskirai, paskui juos atiduodavo man. Sakydavo, dabar tu juos paminkyk. Jie jau būdavo išmokę tekstą, tad pasiaiškindavome tempus, interpretacinius dalykus, tada eidavome pas A. Ūsą.

Ir vėl prasidėdavo darbas. Jis visada įsiklausydavo į mano nuomonę, gana dažnai jai pritardavo. Kai kurie kiti pedagogai būdavo labai smulkmeSvečiuose pas seserį Vilniuje. Iš kairės: sūnėnas Edvardas su žmona Alina, Rimantas, Irena, Aveniras, mama A. Ūsienė, 2003 m.

Muzikos barai / 17

PRISIMINKIME reiklus, atsakingas ir skrupulingas.

Puikus pedagogas, su mokiniais dirbo labai kruopščiai, profesionaliai, kūrybingai. Turėjo improvizacijos talentą – mažą motyvą galėjo išvystyti iki rimto kūrinio. Buvo labai geras tėvas – rūpinosi savo dukromis, labai mylėjo ir gerbė savo mamą, seserį. Šviesus žmogus buvo, todėl ir prisiminimai liko šilti, šviesūs.“ Martyna Jatkauskaitė, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė: „Aveniras Ūsas buvo ne tik įdomus ir įkvepiantis dėstytojas, bet ir spalvinga, energinga asmenybė, be galo mylėjo muziką. Jis man dėstė akompanimentą. Tai nebūdavo paprastos pamokos apie vokalo ir fortepijono santykį. Tai būdavo pamokos apie viso muzikos pasaulio pažinimą. Jis stengdavosi įsigilinti į kiekvieną dainos atspalvį, į kompozitoriaus idėją. Nuobodžių pamokų su A. Ūsu tiesiog nebūdavo, nes jis dėstė su didžiule energija, entuziazmu, kuriuo uždegdavo ir mane, ir visus, besiklausančius mūsų pamokos.“ Roberta Daugėlaitė, ansamblio „Graces&Voices“ narė, „Varpelio“ muzikos mokyklos vyr. koncertmeisterė: „Klasė, vyksta pamoka. Mokytojas parodo, kaip be garso paspausti klavišus ir laikyti juos tyloje. Tuo metu jis garsiai pagroja žemame registre, o nuo garso vibracijos mano akordas pradeda skambėti man nieko nedarant. Tuo metu mes išgyvenome muzikos ir fizikos stebuklą. Mokytojas spindėjo kultūra ir išmintimi. Nepaprasta būdavo, kai susirinkdavo jo klasės mokiniai vieni kitų darbų aptarti. Tuomet diskutuodavome ir leisdavome pasidžiaugti savo pasisekimais. Nuoširdžiu palaikymu, didele kantrybe ir meile savo darbui Mokytojas įkvėpė ne vieną mūsų.“ Inga Vyšniauskaitė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Fortepijono skyriaus vedėja, LMTA koncertmeisterė, meno licenciatė, tarptautinių pianistų ir koncertmeisterių konkursų laureatė: „Kūrybiškumas, profesionalumas, pagarba mokiniui, žmogui. Šie žodžiai pirmiausia kilo pagalvojus apie mokytoją A. Ūsą. Muzika jam buvo atgaiva. Tai galima buvo jausti kiekvienoje pamokoje. Mokytojas visada

Muzikos barai / 18

dirbdavo labai profesionaliai, prašydavo ne tik groti, bet ir dainuoti, matyti visas tris kūrinio eilutes, įsigilinti į žodinį tekstą. Ir štai vieną dieną Mokytojas pasakė, kad kitą pamoką ateis solistė – Rita Preikšaitė. Tada ir supratau, kas ta trečia eilutė ir kokia yra žodžio galia. Įsimintinas kūrinys – kompozitorės Zitos Bružaitės ciklas „Trioletai“ balsui ir fortepijonui.

Vieną dieną ateinu, o Mokytojas sėdi savo kėdėje ir sako: „Kokį kūrinį aš tau parinkau!.. Manau, įveiksi“. Dirbom daug. Kiekvieną frazę kartodavome daug kartų. Vis kažko trūkdavo: tai per garsiai, tai per tyliai, tai per greitai, tai neatsikvepiu, kur dainininkui reikia atsikvėpti, tai minties nėra. Nepamenu, kiek laiko šį kūrinį repetavom. Tik pamėginus jį atlikti su soliste, Mokytojas, sėdėdamas kėdėje, šelmiškai nusišypsojo ir pasakė: „Gerai“. Praėjo jau nemažai metų, kai baigiau mokyklą. Nors bendraudavome gana retai, Mokytojas visada stebėjo mano kelią. Prieš porą metų jau su savo mokiniais atvykau koncertuoti į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Į koncertą atėjo ir Aveniras Ūsas. Paklausęs, kaip groja mano mokiniai ir kaip groju aš pati, stipriai mane apkabino ir pasakė: „Aš labai džiaugiuosi.“ Robertas Lozinskis, tarptautinių pianistų ir koncertmeisterių konkursų laureatas, Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas: „A. Ūsas visą laiką buvo mano muzikos mokyklos direktorius, bet jo individualias pamokas pradėjau lankyti devintoje klasėje ir mokiausi iki 2010 m. Mokytojas man visada keldavo susižavėjimą. Paskaitos vykdavo jo kabinete, ten stovėjo senutėlė išdaužyta „Estonia“. Instrumentas skambėdavo kaip kokia gitara, bet kai tik Mokytojas atsisėsdavo ko nors parodyti, pasigirsdavo kitoks garsas – gražus, apvalus. Negalėdavau suprasti, kokiu būdu jį išgauna. Šis žmogus buvo absoliučiai fenomenalus pianistas, puikus pedagogas, jis atvėrė man akis ir į džiazo pasaulį.

Kai grodavome, pavyzdžiui, operų arijas, parodydavo, kaip tą kūrinį galima atlikti džiazinės harmonijos stiliumi. Iš jo sužinojau, kad džiazo atlikėjas Keithas Jarettas yra įrašęs visus

D. Šostakovičiaus preliudus ir fugas.

Jo dėka aš atradau daug nežinomų muzikos atlikėjų. Kaip pedagogas, nebuvo įspraustas į rėmus – puikiai grojo ir iš klausos, improvizuodavo super. Pamokose daug kalbėdavo apie visokius gyvenimo nuotykius, filmus, knygas. Jis daug filmų žiūrėdavo, buvo labai apsiskaitęs. Mėgo pasakoti apie tuos laikus, kai grojo estradiniame ansamblyje. Tai jį išskyrė iš kitų mokytojų.

Pirmosios koncertmeisterio pamokos vykdavo be iliustratorės. Mes „krapštydavome“ tekstą, analizuodavome frazes, motyvus, ieškodavome žodžių prasmės, nesvarbu, kokia kalba jie būdavo parašyti. Kai akompanuodavau dainininkei, daugiausia pastabų tekdavo man, tik retkarčiais jis duodavo patarimų R. Preikšaitei.

Pamokos vykdavo neskaičiuojant laiko – kiek reikia, tiek ir dirbi, net po kelias valandas. Su manimi Mokytojas elgdavosi laisvai ir demokratiškai.

Jei prispausdavo kiti dalykai, pavyzdžiui, specialybė, tai koncertmeisterio pamokų galėdavo ir nebūti.

Mano draugė Monika Mašanauskaitė (pianistė, tarptautinių konkursų laureatė) taip pat pas A. Ūsą mokėsi.

Juos siejo labai artimas muzikinis ryšys. Mokytojas jai skambindavo telefonu vakare ir pranešdavo radęs gerą įrašą Youtube. Patardavo jį išklausyti arba pats tą įrašą atsiųsdavo. Tai buvo nenormaliai talentingas žmogus, kalbėdavo vaizdiniais. Gaila, niekada jo nemačiau scenoje, bet ne kartą teko girdėti, kai jis, per repeticiją atsisėdęs prie instrumento, visą kūrinį pravarydavo visiškai jo nerepetavęs, nesimokęs. Man tas grojimas visada žadą atimdavo.“ Bėgantys metai mus vis labiau atitolins nuo praeities įvykių, prisimirš daugelis vardų, bet tikiu, kad A. Ūso mokiniai dar ilgai prisimins savo Mokytoją, ir kiekvienas jų, ugdydamas naują pianistų kartą, su pasididžiavimu sakys: „Man pasisekė – aš mokiausi pas Avenirą Ūsą.“ n

CD TEMA KŪRYBINĖS VEIKLOS 40-MEČIO MINĖJIMĄ UŽBAIGĖ KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ

2017 m. gruodžio 17 d. Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kamerinės muzikos ansamblis „Armonas-Uss Duo“ koncertu „Lietuviškas rapsodas“ pažymėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. Koncertas buvo išskirtinis ne tik iškilios sukakties minėjimu, bet ir tuo, kad jame skambėjo vien Lietuvos kompozitorių muzika. Tai ir tapo rimta paskata išleisti kompaktinę plokštelę.

Irena Uss-Armonienė papasakojo, kad duetas lietuvių autorių muziką pradėjo groti sulaukęs jau brandaus kūrybinio laikotarpio.

Iki tol programoje vyraudavo klasikiniai, taip pat romantinio repertuaro kūriniai, kurie kiekvieno muziko kelyje tiesiog privalo būti kaip profesinės kokybės vertinimo atskaitos taškas. O šiandien dėl įgytos patirties pianistės ir violončelininko koncertuose pasaulinių muzikos korifėjų pavardės nebėra tokios svarbios, todėl daug dėmesio skiriama šiuolaikinei muzikai, ypač lietuvių kompozitorių kūrybai.

Paklausti, kaip juodu susi-

pažino, Irena ir Rimantas nesiryžta pasakyti, ar pirmiau atsirado muzikinis duetas, ar simpatija vienas kitam... Tačiau viena aišku – be vieno nebūtų kito. „Muzika kyla iš vidinio grožio potyrio. Jeigu tarp muzikų tvyro antipatija – toks duetas negalės gyvuoti, jis pasmerktas. Reikia vienam kitą suprasti, nuomonės daugeliu klausimų turi sutapti, kaip ir pažiūros, skoniai… Jei viską matysi skirtingai, neišvengiamas konfliktas, kuris baigsis vienu koncertu.

Koncertas – tik rezultatas, daug laiko praleidžiame kartu rengdami programą – reikia viską aptarti, pasišnekėti, tiesiog būti kartu.

Ar norėtum daug valandų praleisti su tuo, kuris tau nemielas? Ne. Todėl taip ir atsitiko: 40 metų ne su kuo nors kitu, o su šiuo solistu“, – kalbėjo Irena Uss-Armonienė.

Anot Rimanto Armono, pirmiausia turi atitikti charakterio savybės, svarbu supratimas, abipusė pagarba. „Jei pasauliai skirtingi, tenka bėgti nuo tokio partnerio, – juokavo violončelininkas. – Kai susitinka du muzikai, dvi kūrybingos asmenybės, kūryba ties namų slenksčiu nesibaigia. Grįžę svarstome – kaip grosime, ką darysime, kokie tolesni planai.

Pasakyti, kad darbo diena pasibaigė akademijoje, kad užvertėm puslapį, – taip nėra.“ Kaip duetas Armonai koncertuoja nuo 1977-ųjų. Vienas įsimintiniausių – pirmasis koncertas Panevėžio dramos teatre. Ne didžiojoje, o mažesnėje – kamerinėje – salėje. „Pats pirmasis gyvenimo koncertas! Tik atvykę nuskubėjome repetuoti. Eidami salės link išvydome, kad susirinkę neįprastai daug jaunimo. Pilnas koridorius – kas stoviniuoja, kas sėdi ant palangių... Teiraujamės administratoriaus, koks renginys vyks šalia mūsiškio – gal šokiai? O šis šypsodamasis atsako – jie visi atėjo į mūsų koncertą, bet netilpo į salę...“, – pasakojo muzikantai.

Per visą gyvenimą, pasak pašnekovų, tokių tikrai įsimintinų koncertų, kai pats esi patenkintas tuo, kas ir kaip vyko, tebuvo keli, galima suskaičiuoti ant vienos rankos

pirštų, nors scenoje grota šimtus kartų. Yra buvę, kad salė didžiulė, graži, o žiūrovų – tik keliolika. Tai visų mūsų problemą: kas ir kodėl sudomina publiką ir kiek tai priklauso nuo pačių atlikėjų, o kiek nuo miesto ar miestelio kultūrinio konteksto.

Per keturiasdešimt kūrybinės veiklos metų duetas „Armonas-Uss Duo“ surengė daugiau nei 700 koncertų Lietuvoje ir užsienyje – Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Čekijoje, Latvijoje, Alžyre, Baltarusijoje... Šiandien Armonai – pripažinti lietuvių šiuolaikinės muzikos propaguotojai, parengę per 50 lietuvių kompozitorių kūrinių pasaulinių premjerų. Lietuvoje ir daugelyje užsienio šalių jie yra atlikę Juliaus Andrejevo, Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio, Zitos Bružaitės, Vytauto Germanavičiaus, Antano Jasenkos, Jurgio Juozapaičio, Anatolijaus Šenderevo, daugelio kitų kompozitorių kūrinius. Tačiau, anot I. Uss-Armonienės, duetui svarbi dar ir mokslinė-metodinė veikla. „Ne tik grojame šiuolaikinę lietuvių kompozitorių muziką – jiems esame reikalingi, jie mums dedikuoja savo kūrinius, – bet ir stengiamės ją įamžinti. Atkūrėme nemažai anksčiau parašytų kūrinių rankraščių, darome jų metodines redakcijas ir rūpinamės spausdinimu bei muzikos įrašais. Džiugu, kad nemažai kūrinių įrašyta Lietuvos radijo fondams.“ „Tik ką baigiau klausyti visą kompaktinę plokštelę „Lietuviškas rapsodas“. Prisiminiau Armonų koncertą 2017-aisiais. Išties labai vertingas leidinys. Ir muzika įvairi – įvairiems „skoniams“. Gražus darbas, o ir CD apipavidalinimas – informatyvus, santūrus, meniškas... Čia jau visiems jums gėlės... Ačiū... Linkėjimai skrieja iš Kauno“, – maloniais „karšto“ CD įspūdžiais pasidalino viena iš programos autorių kompozitorė Zita Bružaitė.

MB inf.

Muzikos barai / 19

IŠ ARTI Gerūta GRINIŪTĖ

E

duardo Balsio, Vytauto Bacevičiaus, Juozo Gruodžio, Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Jurgio Juozapaičio, Anatolijaus Šenderovo, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Vytauto Germanavičiaus, Tomo Kutavičiaus ir kitų Lietuvos kompozitorių kūrinių interpretacijos bei premjeros, XX a. užsienio kūrėjų opusai – toks smuikininkės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Ingridos Armonaitės ieškojimų ir pažinimo kelias. 2018 metų pavasarį muzikė vėl priėmė iššūkį – Nacionalinės filharmonijos scenoje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įtaigiai atliko kompozitoriaus V. Germanavičiaus Koncertą smuikui ir orkestrui.

Tą kūrinio premjeros vakarą prie dirigento pulto stovėjęs orkestro meno vadovas ir vyriausiasis diri-

Garsu tapyti dangų Smuikininkės Ingridos Armonaitės ieškojimų kelias

gentas Modestas Pitrėnas, paklaustas apie muzikinius ieškojimus kartu su profesore, šyptelėjo, klausime kelis kartus išgirdęs žodį „profesorė“. Pasak jo, fundamentalus smuikininkės I. Armonaitės svoris Lietuvos profesionaliosios muzikos pasaulyje jai netrukdo į save ir į aplinką žvelgti paprastai. „Ji turi ironišką požiūrį į save, ir tai labai vertingas dalykas.

Toks požiūris jokiu būdu nėra koks nors savęs menkinimas, atvirkščiai – sveikas vertinimas to, ką ji daro, kaip mąsto apie kūrybą, kompozitorius. Jos santykis su aplinka žemiškas ir labai kūrybiškas, – teigė M. Pitrėnas. – Stipriausia jos psichologinio portreto linija liudija gyvenimo, būties dramatizmą, nerimo amžių. Šią liniją vystė Dmitrijus Šostakovičius, Sergejus Prokofjevas, tęsė Leonardas Bernsteinas. Ingridos Armonaitės interpretacijos kalba apie tai, kaip viskas įtempta ir trapu.“ Kompozitorius V. Germanavičius džiaugėsi, kad Ingridą Armonaitę pažino Thomo Manno festivalyje 2001 m., kai Armonų trio atliko jo Griežia Ingrida Armonaitė

Muzikos barai / 20

premjerinį kūrinį „NidaMannGrieg“.

Nuo tada kūrybinis bendradarbiavimas vis atsinaujina. „Lietuvoje turime nedaug pasaulinio lygio smuikininkų, puikiai išmanančių klasikinės ir šiuolaikinės muzikos interpretacijos subtilybes, instrumento specifiką, analizuojančių ir girdinčių kompozitorių partitūras. Jai rašyti ir lengva, ir sunku: gali įgyvendinti savo kūrybines vizijas, bet ir privalai jausti atsakomybę už parašytą tekstą, nes smuikas yra vienas sudėtingiausių muzikos instrumentų. Šis smuiko koncertas buvo įtrauktas į Azijos ir Europos naujosios muzikos festivalio atidarymo koncertą Hanojuje, taigi teko dar kartą gyvai išgirsti kūrinį ir pristatyti Lietuvą tarptautinei publikai. Smuiko partija koncerte buvo atlikta idealiai, o tai kompozitoriams atrodo nedažnai“, – prisipažino V. Germanavičius. Jis pabrėžė, kad kūrinio sėkmė – kompozitoriaus ir atlikėjo bendro darbo vaisius. O Ingridą Armonaitę vertina dėl neeilinio gebėjimo kūrinyje įžvelgti giliausius dalykus – tai, ką retam muzikui pavyksta pastebėti. „Mane žavi intelektualūs virtuozai, turintys savo požiūrį į kompozitoriaus kūrinio interpretaciją.

Kalbu ne tik apie šiuolaikinės, bet ir ankstesnių epochų muzikos atlikimą.

Man tai labai svarbu. Tokia yra Ingrida Armonaitė. Naujas, geras kūrinys visada yra kompozitoriaus ir atlikėjo kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas. Jei kuriame nors taške įvyksta simbiozė, randamas sutarimas, t. y. atlikėjui aiški garso išgavimo technika, o kompozitoriui tinka garso spalva arba tembras, nenutolstantys nuo kūrinio idėjos, tuomet darbas vyksta tobulai. Manau, kad Ingrida kompozitoriaus kūrinyje geba rasti tai, kas neužrašyta partitūroje, ir tai išreikšti muzikoje“, – mintimis dalinosi V. Germanavičius. Įtemptų garso ir minties dermės ieškojimų kupinas visas muzikės gyvenimas – nuo vaikystės, kai mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje siekė suprasti, koks yra tas muzikos pasaulis, iki šiandienos, kai imasi sudėtingų premjerų arba kai savo mokiniams mėgina atverti muzikinių metaforų grožį. Sėkmė tarp-

Gastrolės

tautinėse scenose jauną žmogų gali apsvaiginti, tačiau smuikininkė Ingrida Armonaitė, regis, nuo ankstyvos jaunystės į kiekvieną pergalę žvelgia blaiviai, nieko per daug nesureikšmindama, kaip į dar vieną svarbų žingsnį, būtiną ieškojimų (sėkmių ir nesėkmių) kelyje.

Dar 1985-aisiais laimėta pirmoji premija Zagrebe vykusiame Tarptautiniame Vaclavo Humlo konkurse, kuriame autoritetingai vertinimo komisijai vadovavo pasaulinio garso smuikininkas Henrykas Szeryngas.

Tuomet tai buvo vienintelis tokio aukšto lygio tarptautinis įvertinimas Lietuvos smuikininkui. Koncertai svarbiose Europos scenose ir festivaliuose, bendradarbiavimas su Raimundu Katiliumi, Igoriu Bezrodnu, Valerijumi Klimovu, Larisa Lobkova ir kitais muzikos magais – dar vienas nuoseklaus muzikės darbo ir atsidavimo rezultatas. „Gyvenime yra mėlynoji ir raudonoji zonos. Žmogus, gyvendamas mėlynojoje zonoje, padaro būtiniausius dalykus, o būdamas raudonojoje, rizikos zonoje, privalo pakilti ir surizikuoti dėl vienintelės akimirkos. Juk dėl to mes ir gyvename“, – ši I. Armonaitės mintis, atspindinti ryžtingą menininkės prigimtį, mane lydėjo užvėrus jos namų duris. Visko, ką tą sekmadienį aptarėme, nepavyktų suguldyti šiuose puslapiuose. Ypač kalbant apie žmogų, kurio gyvenimo spalvos yra grynos, tačiau jokiu būdu ne rėksmingos. Sakoma, geriausiai

žmogaus portretą nutapo jo darbai, tačiau I. Armonaitės portretą puikiai papildo jos mintys, liudijančios ir idealistinį siekį skverbtis iki pat gyvenimo šaknų, ir proto racionalumą.

– Kokia buvo Jūsų pažintis su muzikos pasauliu?

– Kiekvieno žmogaus dvasinis pasaulis – tarsi užantspauduota knyga: gali tiek, kiek gali. Turbūt egzistuoja prigimtiniai dalykai, jie užkoduoti jau mums ateinant į šią vargų ir laimių karaliją. Pavyzdžiui, kad ir gabumai, potraukis muzikai. Žinoma, pradžioje įtaką daro tėvai, jei išvis ką nors supranta toje srityje; aišku, gali susiklostyti ir palankios aplinkybės. Aš gimiau muzikų šeimoje, netgi drįsčiau pasakyti – muzikų giminėje, be to, mama buvo smuiko pedagogė.

Tad mano gebėjimai, norai, pirmieji mokslai skleidėsi šioje aplinkoje. Namai buvo pilni garsų, juos aš ir girdėjau, ir „uodžiau“, ir „liečiau“. Žaidimus kartais užgoždavo paslaptingas muzikos pasaulis, kurį supratau kaip didžiulio žaidimo tęsinį. O kai man sukako ketveri, mamai pastebėjus mano muzikinius gabumus, vaikišką kasdienybę paįvairino smuikelis – tarsi dar vienas žaislas. Bet kai patekau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Tado Šerno, vėliau Viktoro Radovičiaus klasę, tada ir prasidėjo tikroji muzikos magija... Klausiau mamos, koks tas muzikos pasaulis, o ji šypsodamasi atsakė: „Vaikeli, yra kasdienis pasaulis, kuriame tu kiekvieną aki-

Muzikos barai / 21

IŠ ARTI mirką gyveni, ir yra kitas – ypatingas garsų pasaulis.“ Norėjosi išsiaiškinti, kur slypi jo paslaptis. Pradžioje grojau, grojau, grojau... Vėliau suvokimo kontūrai ėmė ryškėti: aplinka, vidinis pasaulis, muzikos įtaigumas, pastangos ją atliekant ir rezultatas. Taigi, visko simbiozė.

Visą gyvenimą iš savo mokytojų (jiems esu dėkinga) gaudavau „injekciją“: lengva nebus, muziko kelias sudėtingas, kupinas ieškojimų, pergalių ir pralaimėjimų, itin kruopštaus darbo ir atsakomybės, kūrybinės įtampos ir laimės akimirkų.

– Franzo Schuberto kompozicija „An die Musik“, sukurta pagal Franzo von Schoberio poemą – odė muzikai. Vis dėlto muzika į kai kuriuos žmones tarsi atsimuša ir nesuvirpina sielos stygų.

Kaip manote, kodėl? Gal tai neįvykusio prisilietimo prie muzikos vaikystėje pasekmė? O tada šis, anot F. von Schoberio, didingas menas lieka neišgirstas ir nesuprastas.

– Tai labai sudėtinga tema. Mes galime kalbėti apie kultūrinę tradiciją, kultūrinę visuomenės aplinką ir jos dvasinius, estetinius poreikius, edukacijos principus ir netgi tam tikrus agresyvius rinkos kirčius žmonėms.

Reikia ugdyti ir visuomenės skonį, ir patį muziką, kuris pateiks jai to laiko muzikos pasaulio suvokimo modelį. Antrasis uždavinys ypač svarbus.

Mano manymu, čia neturėtų būti jokių kompromisų. Esi atsakingas už kultūrinį tęstinumą, už kartą, kuri tęs darbus. Pedagogo, mokytojo indėlis šiame procese itin reikšmingas. Atvirumas ir sąžiningumas – du kertiniai akmenys, ant kurių turi būti statomas visas mokymo statinys. Privalai išsiaiškinti, ką mokinys, studentas mano apie muziką, ką jaučia atlikdamas vieną ar kitą kūrinį ir pan. Ir ne dėl kaprizų, pataikavimo, o dėl pastangų padėti jam bręsti kaip muzikui, kad jis galėtų sąmoningai (o ne dresūros būdu) susieti save su kūrinio tekstūra. Ir būti atsakingas. Juk išsiugdęs suvokimą tampi atsakingesnis, sąžiningesnis ir profesionalesnis. Nebijai pasakyti, kodėl tu taip groji, kodėl taip elgiesi. Tada skleidi energiją, daliniesi ja su aplinka ir darai poveikį visuomenės vertybiniam, kultūriniam laukui. Tad nuo mažumės reikia

Muzikos barai / 22

skiepyti tarnavimo muzikai (plačiąja prasme) idėją. Be to, net ir mažam žmogui turi skatinti suvokimą – esi muzikos akimirkoje, atiduok visą save, kitaip negalėsi atskleisti savo individualybės. Ne rodyk, koks esi šaunus, o kalbėk savo individualybės kalba. Visa kita ateis. Žinoma, atliekant kūrinį, renkantis interpretaciją, svarbu suvokti savo laiko kontekstą, užčiuopti jausminį, intelektinį visuomenės būvį. Gal ji šiek tiek negaluoja, gal serga, gal perdėm savimi patenkinta, gal jai reikia labiau sutelkti dėmesį į save.

Juk gyvenimas – visada (bent tikiuosi) drama, tik su įvairiais niuansais ir potėpiais. Ir čia sveikas protas, kaip kažkas yra sakęs, neturėtų būti ateities kelrodis, nes jis dažnai apgauna. Šiandien madinga, o rytoj?.. Grojant „rodyti“ natas, techninę virtuvę ar perdėtą sentimentalumą (neva jausmingumą, tiksliau, jutiminius „faktus“) – mat tai dabar madinga ir paklausi prekė. Nežinau... Savotiškas sportas, emocinis fitnesas... Juk kiekvienas XX a. smuikininkas buvo savitas, kiekvienas turėjo individualų braižą. Vieniems gali patikti, kitiems nepatikti, tai natūralu. Bet nebuvo vienodų. Dabar to vienodumo jau labai daug.

– Kaip manote, kodėl taip yra? Turėdami galimybę stebėti įrašus internete ir matyti, kaip „teisingai“ techniškai reikia groti, visi siekia atitikti standartą?

– Pirmiausia reikia atskirti du dalykus – techninį lygmenį ir muzikos kūrinio pateikimo (eksponavimo) lygmenį. Techninis lygmuo – amatas, be kurio neįmanoma tinkamai atlikti muzikinio kūrinio ir įgyvendinti muzikinės idėjos taip, kaip norėtųsi. Bet tai tik įrankis. Aišku, save gerbiantis profesionalas savo įrankius privalo prižiūrėti ir tobulinti. Ir žinome, kad daugybė šiuolaikinių atlikėjų yra nepriekaištingai įvaldę techniką, jie gali atlikti bet kokio sunkumo kūrinį. Tačiau kita medalio pusė – įtaigus (vadinasi, priklausantis nuo tavo asmens, individualybės, tavo vidinio pasaulio) atlikimas. O čia jau svarbu kūrybiškumas, asmens ir visuomenės sąmonė, jausmai, intelektas (ką dažnai vadiname dvasiniu pasauliu),

branda, vidiniai poreikiai. Galime apeliuoti į gyvenimo tempą, roboto „pasaulėjautą“, rinkos triukus ir pan., bet kas iš to? Kas iš to, kai „Dievas mirė“, o žmogus užėmė Jo vietą. Kai žmogus jau iki nepadorumo giriasi užkariavimais ir pergalėmis. Kaip tai veikia mene? Kasdienį, sakyčiau, buitinį (dažnai prastą) kūrinį ar tokį patį atlikėją savo neoficialaus, o kartais ir oficialaus rato pagyros kilsteli iki padebesių. Ir kaip kitaip jaustis po tokio įvertinimo? Esi pasaulinis (net ir Antarktidos pingvinai gerai įvertino), europinis ir pan. Žmonės mėgsta etiketes. O pasižiūri to „pasaulinio“ repertuarą... Liūdniausia, kai pats žmogus užsiima savigyra.

Ne vienam vertėtų ramiai pasižiūrėti švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“... Ką gi, negalime pabėgti, tokia mūsų sąmonės „branda“. Tai ir yra natūralaus tobulėjimo, savo sąmonės žadinimo ir netgi prasmės paieškų (taip pat nemadinga sąvoka...) kliūtis.

Iš tiesų nežinau, kodėl taip yra. Bet reikia neužmiršti, kad mes pasaulyje gyvename laikinai ir daug kas mums duota skolon. Tik kaip tai paaiškinti mokiniui ar studentui...

Nenuostabu, kad, pavyzdžiui, P. Čaikovskio koncertą griežia aštuonerių metų vaikas, tik įdomu, ką jis tuo pasako? Jei mokinys, studentas renkasi tokį kūrinį, jis turi išgyventi, suprasti, „suvirškinti“ kompozitoriaus kalbą. Maskvos konservatorijoje mano profesorius Igoris Bezrodnas mokė metaforų kalbos, asociatyvaus mąstymo. Prisimenu, kai grojau S. Prokofjevo Pirmąją sonatą, jis reikalavo iš esmės gilintis į kompozitoriaus kūrybą, laikotarpį, kompozicijos ypatumus, kūrybines paraleles. Nekalbant jau apie metaforišką foną, fantaziją. Ir kiekvienas studentas turėdavo pasakoti smuiku individualiai, per savo asmenį, kūrinys privalėjo būti kiek įmanoma išgyventas. Studijuodami lankydavome koncertus, kuriuose galėdavome išvysti tokius meistrus, kaip dirigentas Jevgenijus Mravinskis, pianistas Grigorijus Sokolovas, interpretavęs L. van Beethoveno „Hammerklavier“, J. S. Bacho Goldbergo variacijas ir kt.

Sėdėdavome išsižioję ir klausydavomės. Kodėl? Todėl, kad girdėjome jų „pamatuotą“, išgyventą muzikinę interpretaciją.

Dabar muzikos atlikimo menas tampa industrija, nes grojančiųjų – gausybė. Pamatyti instrumentu kalbantį asmenį yra retas įvykis.

– Šiandien, regis, vertinami šalti nervai, gebėjimas būti lyderiu, pirmauti.

Tuo tarsi siekiama prislopinti jausmingumą ir vadovautis patikrintais, greitais veikimo modeliais, kurie neskatina lėtinti tempo, įsigilinti, apmąstyti, o juo labiau pasitelkti vidinių išgyvenimų ar intuicijos. Kiek to pastebite savo aplinkoje? Gal jaunas žmogus kitaip priima pasaulį?

– Taip, visuomenėje vyrauja „greito maisto“, žvaigždžių ir žvaigždučių įvaizdis. Kuo mažiau įdėti darbo ir kuo daugiau nuskinti jau prinokusių vaisių. Tačiau nenorėčiau šiuolaikinio gyvenimo piešti vien juodomis spalvomis, tiesiog kalbu apie tendencijas. Galų gale viskas priklauso nuo individualybės. Nauja karta neišvengiamai susikurs savo kūrybinius modelius, savo muzikinę mąstyseną, pasaulėjautą, tačiau labai svarbu išsiugdyti vidinę atsakomybę, kūrybos aistrą, estetinę dorą, kurie neleistų aklai paklusti mados impulsams, nuogam demonstratyvumui ir kartais drastiškam meno prekiškumui. Tas beatodairiškas pataikavimas savajam ego! Taip, neva juokaujant, pasineriama į savo estetinių grožybių fejerverką. Tarsi patys (!) įsikūnijame į grožį, estetiką, o ne tarnaujame grožiui ir estetikai. Trokštame save matyti kaip auštos kokybės brendą. Užuot dorai veikę, imame patogiai gyventi, tiesiog pabrėžtinai demonstruojame tokį gyvenimą. Ne gyvename, bet demonstruojame gyvenimą.

Savo klasės studentams mėginu (kiek pavyksta, čia jau kitas dalykas) tuos gyvenimo prieštaravimus, pagundas ir iliuzijas pabrėžti; kalbu, kad jie privalo analizuoti ir aplinką, ir save, ir kultūrinį kontekstą, save rodyti ten, kur reikia rodyti, suvokti ribas, nes gyvenimas suplėšo ne tik iliuzijas, bet kartais ir svajones.

– Pakalbėkime apie Jūsų gyvenimo pasirinkimus: tiek studijas Maskvos konservatorijoje, tiek vieno ar kito pedagogo mokymą, tiek atsakymų į, regis,

neatsakomus klausimus paieškas...

– Mano mama – muzikė, tad ji rimtai žiūrėjo į profesiją. Nuo 14 metų pradėjau mokytis Raimundo Katiliaus klasėje, joje ir baigiau Čiurlionio menų mokyklą. R. Katiliui lenkiuosi iki žemės. Jis galėjo mane ir toliau mokyti Lietuvos konservatorijoje, tačiau, matyt, įžvelgęs tam tikrus mano gabumus, paragino tęsti studijas Maskvos konservatorijoje, profesoriaus Igorio Bezrodno klasėje, kurią ir pats buvo baigęs. Gerbiu jį, nes taip elgiasi tik aukšto rango profesionalai. Tad po didelio konkurso įstojau į Maskvos konservatoriją, o tada – ilgas septynerių metų kelias (nes dvejus metus mokiausi aspirantūroje prof. Valerijaus Klimovo klasėje). Aišku, pradžioje buvo sunku: nauja kultūrinė aplinka, nauji studijų reikalavimai, o puikiai grojančių – daug. Specialybės pamokoje neužtekdavo profesoriui tik gerai (be klaidų) pagroti išmoktą muzikinį tekstą, turėjai demonstruoti visumą – pasaulėjautą, asociatyvų mąstymą, spalvas, kontrastus, bendrą suvokimą. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje mokiausi pas R. Katilių, kuris tos muzikinės sampratos linkme ir ugdė.

Mano profesorius I. Bezrodnas sako: „Nutapykit Sibeliaus Koncerto smuikui antroje dalyje pilkai rudą dangų. Visas kraštovaizdis uolėtas – štai tokia monumentali ta muzika“.

Visa tai privalai nupiešti garsu, o tau tik aštuoniolika. Iš pradžių galvoje chaosas, tačiau ieškai, ieškai, ieškai.... Štai taip ir ėmiau ieškoti muzikinės spalvos, tiksliau, prasidėjo garso ieškojimo procesas. Dabar atrodo, kad toks kelias nepriimtinas, profesorius turi sukramtyti, o studentui lieka tik nuryti. Na, aišku, ne visiems, bet tendencija, rodos, tokia...

Pamenu, iliustruodama Koncertmeisterio katedroje, susipažinau su daug puikių šios katedros meistrų, kurie mokė pajusti, suvokti muzikinį audinį, paslėptą muzikos kalbos ironiją, piešti tylos erdvę, t. y. tai, kas slypi tarp natų. Tai mane skatino dar labiau gilintis į garsą kaip muzikinės tikrovės raiškos būdą, garsą kaip koncentratą.

Maskvoje virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, mėgau lankyti kon-

certus, pamilau teatrą, šokio meną, kiną, ypač italų filmus, režisierių Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio darbus.

– Pažinusi kitokį muzikos pasaulį, atradote daugiau, nei tikėjotės ir, regis, nebegalėjote gyventi kitaip. Tačiau žmogų kartais aplanko dvejonės – tai natūralus reiškinys. Neklausiu, ar kada svarstėte rinktis kitą kelią, tačiau juk būna, kad kyla klausimų: kas būtų, jeigu?..

– Grįžus į Lietuvą, gaila, nebuvo žmogaus, kuris stumtų, vestų į didžiąsias scenas. Neturėjau pagalbininko, organizatoriaus, o pati to darbo nemoku. Todėl iš pradžių svajodavau viena, o gaudavau kita.

Emociškai nebuvo lengva. Aišku, pasitaikydavo ir liūdnų minučių, ir pesimistinių akimirkų. Bet nuo savęs nepabėgsi, galutinai supratau – muzika man reikalinga. Tad sukaupiau didžiulį repertuarą, per 200 kūrinių, ir visus atlikau, padariau daugybę įrašų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Dievas davė, kad galiu groti ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką. Ir „jausminę“, ir intelektualią muziką. Apie trečdalis repertuaro – lietuviška muzika, į kurią labai rimtai žiūriu, bendradarbiauju su kompozitoriais. Bėda tik ta, kad Lietuvos muzikinė rinka nedidelė, tad parengta sudėtinga programa dažnai atliekama tik kartą. Bet noras neatsilikti nuo laikmečio muzikos, realizuoti savo muzikines idėjas, pagaliau egzistencinė, kultūrinė tikrovė lemia būtent tokį atlikėjo pasirinkimą. Be to, galiu drąsiai pasakyti: niekada nesivaikiau mados vėjų, per kieno nors galvą (ar galvas) nesiekiau populiarumo. Žmogui svarbiausia pažinti save, o bandymas lenktyniauti tik blaško ir išderina. Pasirinkau tokį gyvenimo būdą ir jį gyvenu. Negali išduoti kūrybinės laisvės pajautos. Juk kūryba, kaip kultūros raiška, pirmiausia yra dvasinė veikla, kurioje išryškėja žmogaus vidinis pasaulis.

Turbūt nėra stipresnio argumento už asmeninį pavyzdį (ypač jaunajai kartai) stengiantis išlikti doram prieš muziką, kūrybą.

– Daugybę opusų pagriežėte pirmoji. Galbūt kam nors tokie pasirinkimai atrodo drąsūs, ambicingi – savotiškas balansavimas ant lyno. Juk visada galima eiti paprastesniu, saugesniu keliu,

Muzikos barai / 23

IŠ ARTI nerizikuoti. Regis, ta raudona zona, apie kurią kalbėjote, Jus traukte traukia?

– Niekada gyvenime nepuoliau įrodinėti, kas esu ir ką galiu. Kūryba nėra gražus drabužėlis, kurį apsivilkus galima visiems parodyti ir pasidžiaugti, kaip puikiai jis prie kūno gula. Tai kur kas gilesni dalykai. Ką reiškia tapti atlikėju? Tai gyvenimo būdas kalbėti instrumentu, reikalaujantis studijų, savistabos ir savikūros.

Turi susiformuoti sava technika, pajauta ir estetika, be to, būtina įgimta muzikinė nuovoka, intuicija, fantazija. Pagroji vieną kitą sudėtingesnį kūrinėlį – ir ką, jau žvaigždė? Bet juk privalo ateiti laikas, kai turi išmokti klausytis ir išgirsti, kas skamba anapus muzikos. Pajusti, kad esi tik tarpininkas, perduodantis užkoduotą muzikinę informaciją, ir perduodantis taip, kad toji energija galėtų toliau sklisti ir gyventi. Tai paskirtis ir tarnavimas. Bandymas išgyventi dvasios (gyvybės) dimensiją. O tai sunku, labai sunku. Ir nedaug žmonių šito imasi. Reikia dirbti ne tik su kūriniu, bet ir su savimi, suvokti, kas tu, žmogau, esi. Kartais gyvenimas tau nubrėžia (dabar sakyčiau – kaip dovaną) egzistencines ribas, kad neišpuiktum...

Pabandyk atlikti, pavyzdžiui, Albano Bergo Koncertą smuikui paviršutiniškai, neįsigilindamas, neišgyvendamas... Juk čia be galo svarbu kontekstas, neužtenka išmokti tekstą... Pamenu, Audronei Žigaitytei paraginus sugroti šį kūrinį, puoliau ruoštis. Pradėjau ieškoti literatūros, bet tada įnikau į ekspresionistinę dailę (man nesvarbu -izmai, pavardės, man svarbi intuityvi pagava), pagaliau pasitaikė biografinis filmas „Tomas ir Viv“ apie T. S. Eliotą, jo tragiškus santykius su pirmąja žmona Vivienne. Ta intelektinė ir emocinė aplinka mane sukrėtė. Ir tada mano vyras perskaitė „Mirusiųjų laidojimą“ iš Elioto „Bevaisės žemės“. Man pasidarė aišku, kaip turiu tai atlikti.

Tad noriu pasakyti, kad niekada specialiai nepuolu groti būtent premjerinio repertuaro. Turi susiklostyti tam tikros aplinkybės, turi subręsti vienam ar kitam kūriniui.

– Jūsų susidomėjimas kartais neatskleistais XX a., moderniosios šiuolaiki-

Muzikos barai / 24

nės muzikos lobynais – labai aistringas.

Tačiau ne visi noriai žengia į garsinių disonansų kupiną terra incognita. Žvelgiant iš klausytojo, o kartais ir iš muziko profesionalo pozicijos, atrodo, kad prie atonaliosios muzikos nepripratęs žmogus tiesiog nenori girdėti muzikos, kurioje nėra darnių sąskambių.

– Aišku, žmogus, pirmą kartą išgirdęs tokį kūrinį, gali patirti savotišką šoką. Ypač tas, kuris iš muzikos laukia tik pramogos. Reikalingas pasiruošimas, edukacija. Tai bendri dalykai. Bet reikia neužmiršti, kad mes gyvename jau XXI amžiuje.

– Populiarias ir suprantamas pramogas jis iškeičia į vakarą Filharmonijoje, o ten jį pasitinka nedarnus garsų „chaosas“...

– Prieš perkant bilietą į Filharmoniją vertėtų gerai pasvarstyti, pasidomėti, informacijos dabar tikrai pakanka. Juk eidamas į dramos teatrą nesitiki cirko su meškomis.

Tačiau noriu pasakyti, kad šiuolaikinės muzikos festivaliuose tenka sutikti žmonių, ypač jaunų, kurie nėra muzikos profesionalai, jie domisi visa šiuolaikine kultūra. Pavyzdžiui, mačiau mokinių iš Vilniaus licėjaus.

Ir tai natūrali cirkuliacija, juk taip visuomenėje formuojasi kultūrinės bendruomenės. O šiaip gali įsijungti sau tinkamą radijo stotį, kurioje skamba, pavyzdžiui, populiarioji muzika, ir jaustis ramiai, kad nereikės nė kiek „pasijudinti“ – prieinama, lengva ir paprasta. Bet man įdomu groti šiuolaikinę lietuvišką muziką, joje matau ir šaknis, ir patį Lietuvos kultūros modernėjimo procesą. O kas tokią muziką geriau atliks, jei ne mes patys, juk esame to bendro kultūrinio proceso dalyviai. Tiesiog būtina optimali edukacija.

– Nors taip būti neturėtų, bet kultūra, aukštasis menas šiandien konkuruoja su pramoga. Regis, daug kas yra apvirtę: prieš šimtmečius žmogus daug investuodavo į save ir leisdavo sau keletą pramogų, o šiandien jis mažai investuoja į savo paties augimą, tačiau sunkiai dirba ir vėliau renkasi lengvas pramogas. Kaip manote, ar įmanoma, kad tas ratas pasisuktų į kitą pusę?

– Iš tiesų nežinau. Nors jaučiu, kad pasaulis šiek tiek apkurtęs ir apžlibęs. Bet viskas turi savo kainą. Ir nežinau, į ką tai išvirs. Todėl man tenka džiaugtis, kad kas nors groja, kas

nors dėsto, kas nors rašo muziką, kad buvę mokiniai atveda savo vaikus mokytis muzikos paslapčių. Mane tai įkvepia ir man to užtenka. Tai galima pavadinti idealizmu.

– Kas Jums pačiai yra pramoga, atsipalaidavimo būdas?

– Ak, tas dažnas šių laikų žodis „pramoga“. Gyvenimas užpildomas įvairiomis akimirkomis. Žmogus nesi mašina ar tobulai prisuktas mechanizmas, tad turi ir atsipalaiduoti, net patinginiauti, t. y. nieko neveikti, pavyzdžiui, ilgai žiūrėti į vieną tašką.

Kartais pagaminti skanius pietus ar pasikalbėti su savo gėlėmis. O kartais ir šiaip sau paplepėti...

– Esate stipri asmenybė, stipri moteris. Kartą viena pianistė yra sakiusi, kad feminizmas šiandien – beprasmis reiškinys, nes moterys jau viską turi, joms nebereikia stengtis ko nors įrodyti. Kaip šiandien visa tai atrodo Jums?

– Šiais laikais feminizmo sąvoka tapo perdėm abstrakti. Tačiau čia turbūt kalbame apie lygias teises. Kai grįžau iš studijų į Lietuvą, buvau susidūrusi su tam tikromis problemomis, pavyzdžiui, man vienoje vietoje buvo atrėžta: „Na, jei būtum vyrukas...“. Nors ir buvo keista, bet pamaniau: esi jauna, nieko nepasiekusi, neapšilusi kojų. Dabar tiesiog nekreipiu dėmesio ir dirbu savo darbą. Be to, sakyčiau, turiu pakankamai tvirtą charakterį, drąsiai pasakau savo nuomonę, niekam nepataikauju. Tad jokios skirties nejaučiu. Bet, manyčiau, neigiamų reiškinių Lietuvoje vis dar esama. Kita vertus, asmens padėtį, statusą visuomenėje turi nulemti profesionalumas, bet ne, pavyzdžiui, procentinė išraiška 50:50.

– Laikas – dar viena įdomi tema. Koks Jūsų santykis su gyvenimo ir muzikos laiku? O gal trūksta paties laiko?

– Laiko tema kalbėti sunku, geriau nusileiskim ant žemės. Dirbant dideliu krūviu, man visada jo trūksta. Juk reikia derinti koncertinę ir pedagoginę veiklą. O tada norom nenorom išnyra į paviršių klausimas, kiek para turi valandų. Taigi su šia sąvoka siejasi atsakomybės samprata. Jei dirbi, dirbk kiek įmanoma geriau, atiduok save. O jei nesugebi – tada nedaryk išvis. Taigi, jei nesugebi, laikas nepadės.

– Sveikos gyvensenos puoselėtojai

ragina skirti laiko sau. Ar Jums tai pažįstama?

– Sveikos gyvensenos puoselėtojai siūlo ir ypatingą dietą, ir bėgiojimą ristele, ir apsiprausimą šaltu vandeniu – ko tik jie nesiūlo. Bet dažniausiai tai, kas man nelabai patinka... O jei rimtai, savo darbus reikia atlikti taip, kad negraužtų sąžinė. Įdomu, ar sveikos gyvensenos puoselėtojai kalba apie tai?

– Sakote, prisiėmusi atsakomybę, privalote viską įgyvendinti kaip galėdama geriau. O kodėl to imatės? Kodėl išdalinate savo laiką kitiems?

– Turbūt todėl, kad toks jau mano charakteris, toks gyvenimo būdas. Kitaip negaliu. Tai – iš vidaus plaukiantys dalykai. Kam nors prašant padėti, jei galiu ir sugebu, būtinai padėsiu.

Taip, aš gaištu laiką, bet mane gyvenimas pamokė, kad jei prašančiajam dabar nepadėsi, tai tavo nedėmesingumas būtinai atsigręš prieš tave pačią. Esu įsitikinusi, kad veikia bumerango principas: jei padarai žmogui gera, tau bus atlyginta, tik nežinai, kokia forma. Čia veikia aukštesnės jėgos. Negailėk doram reikalui savo energijos, ir energija atplauks tau su kaupu. Gyvename tik kartą, todėl labai svarbu, kaip tą gyvenimą nugyvensime – prasmingai ar ne.

Svarbiausia – santarvė su savo sąžine, kad galėtum pažiūrėti žmogui į akis. Darei, bet ne tiek padarei, kiek galėjai... ir kartais būna per vėlu.

– Kai kurių gyvenimo akimirkų nenuslopina jokios naujos patirtys ir išgyvenimai. Ar yra tokių gyvenimo momentų, kurių niekaip neištrintumėte iš atminties?

– Tai netgi ne atskiros akimirkos, o ištisi gyvenimo įvykiai. Ištikimų draugų šalia buvimas, ypač išgyvenant bėdas, netektis. Tos egzistencinės ribos išryškina, kas tikra, o kas ne. Sakyčiau, turiu nedaug draugų, bet aš už juos galiu stoti mūru... Su jais esi laisvas nuo visų visuomenės prietarų, socialinių statusų, prasimanytų „reikšmių“.

O kalbant apie konkrečius asmenis, kurie darė didžiulę įtaką ir keitė mano gyvenimo sampratą, pirmiausia norėčiau paminėti kunigą Česlovą Kavaliauską. Tiesa, jo jau 20 metų nebėra šiame pasaulyje. Tai tikrai didelė asmenybė tikrąja to žodžio prasme.

Išgyveno Sibiro tremties pragarą, buvo pasmerktas sušaudyti. Kunigas Česlovas buvo be galo kuklus, atsidavęs žmonėms. Mokėjo keliolika kalbų, iš graikų kalbos išvertė Naująjį Testamentą. Domėjosi moderniais gamtos mokslais, istorija, muzika, kitais menais, literatūra, pats rašė eilėraščius, vertė užsienio autorius į lietuvių kalbą. Perskaitęs Ludwigo van Beethoveno laiškus, kad jį geriau pažintų, savarankiškai mokėsi skambinti fortepijonu jo kūrinius.

Keistai su juo susipažinau. Išklausęs mano Antonio Vivaldi „Metų laikų“ įrašą, jis paskambino ir paprašė, kad atvažiuočiau. Tiesiog susirado telefoną ir paskambino. Č. Kavaliauskui tada buvo 70 metų. Bendravimas su juo man atskleidė skaudžią tiesą – rodos, jau lyg ir esi šis tas, o iš tiesų dar visai žalias. Ir visiškai nedaug išmanai apie gyvenimą, nors tau jau per 30. Dar ir dabar ausyse skamba jo balso tembras, tarsi regiu jį originalo kalba skaitantį „Gerąjį ganytoją“ (ištrauka iš Jono Evangelijos).

Jis mane pastūmėjo permąstyti vertybes ir suprasti, kad žmogus yra

būtybė, kuriai lemta čia, žemėje, kurti gėrį, grožį...

Svarbias profesines ir žmoniškumo pamokas gavau iš savo mokytojų, juos jau minėjau. Be to, reikia paminėti ir Larisą Lobkovą. Nuo pat pirmųjų studijų Maskvos konservatorijoje akimirkų ji mane rūpestingai globojo. Visom prasmėm. O kiek koncertų sugrota kartu su ja... Atsimenu pirmą savo rečitalį: neturėjau jokios patirties, kaip dvi dalis išstovėti scenoje grojant. Po koncerto sakau pavargusi: „Nejaugi manęs tai laukia?“ O ji mane ramina: „Toks tavo gyvenimas.“ Dar Aušra Banaitytė. Grįžus iš Maskvos man buvo sunku rasti koncertmeisterį. Ir štai sutinku didžiulę patirtį turinčią muzikę. Neskaičiuojanti valandų, inteligentiška ir kartu labai paprasta, turinti subtilų humoro jausmą. Jokio veidmainiškumo (koks retas šiais laikais bruožas), pasipūtimo...

Džiaugiuosi, kad šalia turėjau gerų, sąžiningų, savo profesijai atsidavusių žmonių.

Man svarbus bendravimas ir su jaunesnės kartos muzikais. Ne vieną rečitalį sugrojau su Leonidu Dorfmanu, Indre Baikštyte, dirbdama su jais įgijau naujų patirčių.

– Vertinga, kai patirtimi galima pasidalinti. Įsivaizduokime jauną žmogų, tik pradedantį eiti muziko keliu ir nežinantį, kas jo laukia. Ką jam patartumėte, kad nenuklystų nuo savojo kelio?

– Ne taip lengva atsakyti. Gal pirmiausia reikia savęs paklausti, ką jaučiu, įsiklausyti į save. Ar tai tikrai ir yra mano kelias? Bet gyvenime nutinka įvairiausių dalykų, atsiduri aplinkybėse, kurių nesitikėjai. Reikia mokėti skaityti ženklus, juos iššifruoti. Bet neskubėti, pamąstyti ir išgirsti save.

– Ar matote kokį nors svarbų dalyką, kurį privalote įgyvendinti? Kuris yra kaip leitmotyvas, negalintis pasitraukti iš Jūsų kelio.

– Svarbiausia, kad nepritrūktų laiko tam, ką esu numačiusi dar padaryti. Ir kad užtektų sveikatos. n

Griežia Armonų trio

Muzikos barai / 25

SUKAKTIS

LMTA Styginių instrumentų katedrai – 85 Rūta LIPINAITYTĖ PRAĖJUSIAIS METAIS LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS STYGINIŲ INSTRUMENTŲ KATEDRA ŠVENTĖ SAVO 85-METĮ.

TA PROGA ŠVENTINIUS KONCERTUS SURENGĖ DĖSTYTOJAI IR STUDENTAI, VEIKĖ KATEDROS ISTORIJAI SKIRTA PARODA, BUVO SUORGANIZUOTAS TARPTAUTINIS BALTIJOS STYGININKŲ KONKURSAS. JUBILIEJINIAI RENGINIAI PASKATINO PRISIMINTI SMUIKO MOKYKLOS LIETUVOJE IŠTAKAS, PAMINĖTI JĄ KŪRUSIAS ASMENYBES, PASIDŽIAUGTI AUKŠTU DABAR KATEDROJE DIRBANČIŲ PEDAGOGŲ MEISTRIŠKUMU, STUDIJUOJANČIO JAUNIMO PASIEKIMAIS.

K

atedros ištakos siekia Kauno konservatorijos (įkurta 1933 m.) veiklos laikotarpį, kai joje dėstė smuikininkai Vladas Motiekaitis, Arvidas Noritas, Ruvinas Robertas Stenderis, Adolfas Metzas, Ladislovas Hajoszas, Aleksandras Livontas, Kazimieras Matiukas, Povilas Matiukas, violončelininkas Povilas Berkavičius, kontrabosininkas Emerikas Gailevičius, Kajetonas Leipus.

Muzikos barai / 26

1948 metais, į Vilnių keliantis Kauno operos ir baleto teatrui, kartu buvo perkeltas ir Kauno konservatorijos Orkestrinis fakultetas.

Taigi Kauno konservatorijos stygininkai įsikūrė Vilniuje dar prieš Kauno ir Vilniaus konservatorijų (antroji įkurta 1945 m.) sujungi- Davido Oistracho autografas mą 1949 m. į vieną – Lietuvos valstybinę konservatoriją. katedros dėstytojai.

Iš pradžių Lietuvos konservatoAukštą pedagoginio darbo lygį rijos Styginių instrumentų katedroje sukūrė ir išlaikė kelios Styginių insdirbo smuikininkai Jakovas Targons- trumentų katedros dėstytojų kartos. kis, Kornelija Kalinauskaitė (dėstė Įvairiais laikotarpiais Lietuvos konkamerinį ansamblį), violončelinin- servatorijoje (1949–1992 m.), Lietuvos kas Levas Seidelis, kontrabosininkas muzikos akademijoje (1992–2004 m.)

Povilas Bekeris ir iš Kauno atsikėlę ir Lietuvos muzikos ir teatro akadesmuikininkas Aleksandras Livontas, mijoje (nuo 2004 m.) specialybę dėsviolončelininkas Povilas Berkavičius tė smuikininkai Jakovas Targonskis, ir kontrabosininkas Kajetonas Leipus. Aleksandras Livontas, Eugenijus PauKatedra rengė smuikininkus, altinin- lauskas, Viktoras Radovičius, Saulius kus, violončelininkus, kontrabosi- Sondeckis, Paulius Juodišius, Algis ninkus, arfininkus, joje buvo dėsto- Gricius, Algirdas Stulgys, Raimundas mos kamerinio ansamblio ir styginių Katilius, Rimantas Čekuolis, Petras kvarteto disciplinos. Padidėjus darbo Kunca, Jonas Urba, Gintvilė Vitėnaiapimčiai, specialybės ir kamerinio tė, Audronė Vainiūnaitė, Eugenija ansamblio disciplinų dėstymas buvo Miklaševskaja, Eugenijus Urbonas, atskirtas – 1964 metais įsteigta Kame- Raimondas Butvila, Rasa Vosyliūrinio ansamblio katedra, kurios bran- tė, Martynas Švėgžda von Bekkeris, duolį sudarė Styginių instrumentų Žilvinas Malikėnas, altininkai Jurgis

Iš kairės: Saulius Sondeckis, Viktoras Radovičius, Jurgis Fledžinskas, Davidas Oistrachas, Aleksandras Livontas, (?), Kornelija Kalinauskaitė

Fledžinskas, Audronė Pšibilskienė, Evaldas Vyčinas, Arūnas Statkus, violončelininkai Levas Seidelis, Povilas Berkavičius, Domas Svirskis, Romas Kulikauskas, Silvija Sondeckienė, kontrabosininkai Kajetonas Leipus, Povilas Bekeris, Vytautas Sereika, Petras Simaitis, Zigmas Žukas, Vytautas Jacunskas, arfininkės Liudmila Chetagurova, Giedrė Debesiūnaitė, gitaristai Jurgis Rimkevičius, Julius Kurauskas.

Dėstymo metodikos srityje išskirtinę vietą užėmė prof. Algis Gricius – vienas žymiausių Lietuvos mokslininkų, nuodugniai tyrinėjusių styginių instrumentų istoriją ir metodiką.

Katedrai vadovavo smuikininkas Jakovas Targonskis (1949–1950), violončelininkas Levas Seidelis (1950– 1959), smuikininkas ir dirigentas Saulius Sondeckis (1959–1987), altininkas Petras Radzevičius (1987–2015). Nuo 2015 m. katedrai vadovauja smuikininkė Rūta Lipinaitytė. Šiandien styginių instrumentų katedros pedagogų kolektyvą sudaro iškilūs Lietuvos menininkai: smuikininkai prof. Ingrida Armonaitė-Galinienė, prof. Jurgis Dvarionas, prof.

Undinė Jagėlaitė, prof. Rūta Lipinai-

tytė, prof. Rusnė Mataitytė, prof. Jonas Tankevičius, lekt. Dalia Kuznecovaitė, lekt. Dainius Puodžiukas, altininkai prof. Petras Radzevičius, doc. Gediminas Dačinskas, lekt. Jurgis Juozapaitis, violončelininkai prof.

Rimantas Armonas, doc. Edmundas Kulikauskas, kontrabosininkas doc.

Donatas Bagurskas, gitaristas Saulius Lipčius, arfininkės lekt. Joana Daunytė ir lekt. Daiva Šlyžienė. Be specialybės instrumento (smuikas, altas, vio-

lončelė, kontrabosas, gitara, arfa), yra dėstoma orkestro partijų studijų ir skaitymo iš lapo (dėst. Almina Statkuvienė), dėstymo metodikos pagrindų disciplinos, LMTA orkestre su stygininkų grupėmis dirba lekt. Ingrida Rupaitė ir lekt. Eugenijus Urbonas.

Styginių instrumentų katedros pedagogai yra žinomi meno pasaulyje muzikos atlikėjai, su didžiuliu pasisekimu koncertavę ir dabar koncertuojantys Lietuvoje ir svetur kaip solistai, kamerinių ansamblių dalyviai ir orkestrų artistai. Katedroje atliekamas ir tiriamasis darbas. Pagrindinė mokslinio darbo kryptis – lietuvių kompozitorių naujų kūrinių redagavimas, paruošimas pirmam atlikimui ir tolesnis jų propagavimas. Dėstytojai palaiko glaudžius metodinius ryšius su Lietuvos muzikos mokyklomis.

Katedra pasižymi aktyvia studentų veikla: rengiami koncertai, atskirų klasių vakarai ir studentų rečitaliai Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Svarbi profesinė patirtis įgyjama LMTA studentų simfoniniame orkestre, kuriam vadovauja Martynas Staškus.

Iš kairės: 1 eilėje – Eugenijus Paulauskas, Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, Undinė Jagėlaitė, Viktoras Radovičius; 2 eilėje – Domas Svirskis, Jonas Urba, Vytautas Sereika, Jurgis Fledžinskas, Petras Radzevičius; 3 eilėje – Jurgis Dvarionas, Raimundas Katilius, Paulius Juodišius

Muzikos barai / 27

SUKAKTIS

Mstislavo Rostropovičiaus autografas. Iš kairės: Jurgis Dvarionas, Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, Domas Svirskis, Romualdas Kulikauskas

Styginių instrumentų katedra yra tarptautinių ir nacionalinių stygininkų konkursų organizatorė, viena iš tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso rengėjų. Dėl šio konkurso Vilnius tampa čia gimusio vieno garsiausių pasaulio smuiko virtuozų atminimo vieta. Katedra taip pat rengia Raimundo Katiliaus Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursus, kuruoja Balio Dvariono tarptautinius smuikininkų ir pianistų bei nacionalinius pianistų ir stygininkų konkursus. Kiekvienais metais vyksta studentų konkursai, skirti įžymių

Lietuvos stygininkų atminimui, kas keleri metai organizuojamas „Yamahos“ konkursas.

Kasmet plečiasi Styginių instrumentų katedros tarptautiniai ryšiai.

Dėstytojai ir studentai aktyviai dalyvauja Europos studentų mainų programose Erasmus ir „Nordplius“, bendradarbiauja su daugeliu Europos valstybių aukštosiomis mokyklomis ir jų pedagogais. Svarbus tarptautinio bendradarbiavimo aspektas – meistriškumo kursai. Katedros dėstytojai juos veda užsienyje, o pasaulinio garso menininkai – Lietuvoje. Kursus

LMTA rengė Mstislavas Rostropovičius, Yo-Yo Ma, Nabuko Imai, Jurijus Bašmetas, Sergejus Krylovas, Antonas Barachovskis, Peteris Schuhmayeris, Herbertas Keferis, Michailas Vaimanas, Denisas Severinas, Sergejus Malovas, Nikita Boriso-Glebskis, Borisas Brovtsinas, Wolfgangas Klosas ir kt.

Studentų motyvacijai svarbus dalyvavimas tarptautiniuose jaunimo orkestruose. Konkurso keliu atrenkami Styginių instrumentų katedros studentai kiekvienais metais dalyvauja tarptautinių Gustavo Mahlerio (GMJO), Europos Sąjungos (EUYO), ANIMATO, Baltijos jaunimo filharmonijos (Baltic Youth Philharmonie), Šiaurės šalių (Orkester Norden), Pasaulio jaunimo orkestro (World Youth Orchestra), BAO (Baltic Academies Orchestra) programose. 2018 metais LMTA studentai dalyvavo projekte „Side by side“ – vieną kūrinį pagrojo kartu su Vilniuje koncertavusiu Amsterdamo karališkuoju „Concertgebouw“ orkestru.

Savo 85-metį Styginių instrumentų katedra pažymėjo keliais ryškiais renginiais. Lapkričio 20 d. vyko pedagogų koncertas, lapkričio 27 d. įspūdingu koncertu, kurį užbaigė 12-os violončelių ansamblio pasirodymas, katedrą pasveikino studentai.

Gruodžio 8 ir 9 d. vykusiame Tarptautiniame Baltijos stygininkų konkurse dalyvavo dvidešimt devyni styginių instrumentų (smuiko, violončelės, alto, kontraboso, gitaros, arfos) specialybes studijuojantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštųjų mokyklų studentai. Konkurso dalyvius vertino šių Baltijos šalių muzikantai ir pedagogai.

LMTA centiniuose rūmuose veikė paroda „Styginių instrumentų katedrai – 85“. Joje buvo galima rasti informacijos apie katedros istoriją, pamatyti dabartinių ir buvusių pedagogų, studentų nuotraukas, afišas, istorinius kadrus. n

Šiandien katedroje dirba Rimantas Armonas, Ingrida Armonaitė, Jonas Tankevičius, Undinė Jagėlaitė, Gediminas Dačinskas, Rusnė Mataitytė, Žilvinas Malikėnas, Eugenijus Urbonas, Petras Radzevičius, Donatas Bagurskas, Rūta Lipinaitytė, Daiva Šlyžienė ir Jurgis Dvarionas

Muzikos barai / 28

IN MEMORIAM

NETEKTIES SKAUSME IŠLYDINT SAULIŲ KAROSĄ

Sausio 16 dieną mus pasiekė netikėta skaudi žinia: eidamas 61 metus mirė verslininkas Saulius Karosas – aktyviausias Lietuvos mecenatas ir filantropas.

Amžinojo poilsio jis atgulė sostinės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. „Prieš mus – ramus nedidelis kalnelis, nors Saulius yra užkariavęs viršukalnes. Atlydėjome žmogų, kuris labai mylėjo gyvenimą, labai mylėjo žmones – artimuosius ir mažai pažįstamus. Kuris daug nusipelnė medicinai, kultūrai. Aukščiausiasis dažniausiai pirmuosius pasikviečia talentingiausius, doriausius, gražiausius“, – atsisveikindamas kalbėjo velionio bičiulis, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas ir diplomatas Algirdas Kumža.

Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tėvui tarė ir aštuoniolikmetis sūnus Konstantinas. „Praradau tėvą, draugą ir didžiausią gyvenimo mokytoją.

Tėtis buvo nepaprastai protingas žmogus, visada turėjo atsakymus į kiekvieną mano klausimą. Net šiomis dienomis užsimiršęs traukdavau telefoną ir skambindavau klausti... nors jo su mumis ir nebėra... Ačiū tau, tėveli, už gyvenimą ir pa-

sitikėjimą. Prižadu nenuvilti“, – didžiulės į paskutinę kelionę S. Karosą atlydėjusių žmonių minios akivaizdoje įsipareigojo Konstantinas.

Kompozitoriaus Juozo Karoso anūkas, pianistės Birutės Karosienės ir šviesaus atminimo fotografo Algirdo Karoso sūnus Saulius aštuonerius metus mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Nuo pat vaikystės automobiliais domėjęsis jaunuolis pasirinko studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), 1981 metais Mechaninės technologijos fakultete įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1981–1986 m. dirbo Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių inžinerijos katedroje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.

1986 m. Saulius Karosas išvyko į JAV, ten pradėjo savo verslą.

1998 m. jis įkūrė savo labdaros ir paramos fondą, remiantį įvairių kartų menininkus, meno kolektyvus, meno švietimo darbuotojus, Lietuvos atstovus, vykstančius į tarptautinius konkursus, meistriškumo kursus, seminarus bei mokslines konferencijas. Fondas taip pat remia kultūros projektus, konkursus, išliekamąją vertę turinčius leidinius, skiria paramą kultūros vertybių, paveldo įamžinimo bei restauravimo darbams, mokslo, kultūros, švietimo, religinių bendruomenių veiklai, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programoms, neįgaliesiems, ligoniams, našlaičiams, daugiavaikėms šeimoms, senjorams.

S. Karoso įsteigtų medicinos įmonių vadovas Laimutis Paškevičius prisiminė vos prieš kelis mėnesius pasakytus velionio žodžius: „Mano pačios geriausios ir sėkmingiausios investicijos yra į žmogaus sveikatą, švietimą ir kultūrą. Tikiu, kad šios sritys yra mūsų tautos pamatinės vertybės, formuojančios ateities visuomenę.

Tik sveiki, kultūringi, išsilavinę žmonės geba keisti pasaulį, aplink save kurdami gėrį ir grožį.“ Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė prof.

Ramunė Kryžauskienė perskaitė savo atsisveikinimo laišką pusbroliui: „Visada didžiavausi, kad esu Tavo giminaitė. Iš visų mūsų Tu išsiskyrei savo protu, profesine drąsa, mąstymu. Neeiliniai gebėjimai, verslininko gyslelė, mokėjimas prognozuoti kelerius metus į priekį per trumpą laiką leido Tau pasiekti neįtikėtinų aukštumų. Inteligentiškas, ramus ir išmintingas aplink save sukūrei jaukią, tačiau labai darbingą atmosferą.

Pasitikėjai jaunais žmonėmis, skatinai juos veikti savarankiškai. Šeimos genetika, kultūrinė aplinka ir auklėjimo nuostatos paskatino tave remti jaunuosius menininkus. Fondas sudarė galimybes skleistis jų talentui, studijuoti prestižinėse mokyklose, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Visada sakei, kad fondo veikla tau teikia patį didžiausią pasitenkinimą.

Ir net Tau išėjus iš šio pasaulio fondo veikla turės tęstinumą.

Dėkoju, kad pasitikėjai ir leidai prisiliesti prie gilių Lietuvos mecenavimo tradicijų. Tvirtai stovėdamas ant žemės pakeitei daugelio mūsų gyvenimą, suteikei naujų spalvų, stabilumo, kūrybinio polėkio. Mielas Sauliau, mums Tavęs labai trūks. Trūks Tavo ganėtinai reto, tačiau labai gaivaus humoro, šmaikščių anekdotų. Tavo paramos, patarimų ir palaikymo.

Liksi su mumis darbuose, mūsų mintyse ir prisiminimuose…“ Per dvidešimt fondo veiklos metų buvo laiku pastebėta ir paremta daug talentingų muzikų, jiems sudarytos galimybės tobulinti meistriškumą įvairiuose kvalifikaciniuose forumuose. Nemažai paremtų atlikėjų yra tapę tarptautinių konkursų laureatais. Beje, tarp nuosekliai remtųjų – ir šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos

laureatė dirigentė Mirga Gražinytė. Fondas yra padėjęs jauniems talentams įsigyti muzikos instrumentų – arfą, smuikų, violončelių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai padovanoti austriški vargonai. Fondas dvidešimt metų padeda įgyvendinti gausius Lietuvos muzikų sąjungos projektus.

2014 m. Sauliui Karosui vienam pirmųjų Lietuvoje buvo įteiktas „Metų kultūros mecenato“ ženklas.

Pačią nuoširdžiausią užuojautą norisi pareikšti Sauliaus Karoso mamai Birutei Karosienei. Ji pasauliui davė ypatingą žmogų – didelį dvasia ir darbais. Turbūt niekas neužpildys tos prarajos, kuri atsirado jos širdyje. Likimas jai nepagailėjo skaudžių išgyvenimų, bet dabar, kai atrodė jau galinti gyventi ramiai ir džiaugsmingai, užklupo bene skaudžiausia netektis… Šv. Jonų bažnyčioje atsisveikinimo dienomis ekrane matėme įsimintiniausių Sauliaus Karoso gyvenimo nuotraukų kaleidoskopą. Alpių panoramos grožis, Vienos parkų gėlių arabeskos, blizgančių limuzinų paradai, pergalių ir sėkmės akimirkos. Už kadro liko sekinančios darbo valandos ir verslo rizikos įtampa.

Tas būties trapumas...

Audronė ŽIGAITYTĖ

Birutė Karosienė ir jos anūkas Konstantinas Karosas

Muzikos barai / 29

ATEINAME Birutė LANDSBERGYTĖ

J

ubiliejai, šventės... Vieni suskamba didingais akordais, kitų girdime tik aidą, trečių – matome skaičių... Ar dažnai gilinamės, ką konkrečiu jubiliejumi žymime, kas slypi dešimtmečių istorijose? Ne visada. Pakanka fejerverkų pliūpsnių, fanfarų gausmo, arbatėlės ir ... skubėdami išsiskirstome.

Atverti vaiko sielą sąvoka ir įsitvirtinusi komercinė popkultūra.

Janės MACEVIČIENĖS nuotr.

Nepamirštant šaknų

Kauno 1-osios muzikos mokyklos jubiliejinis koncertas

Kalbą apie Kauno 1-osios muzikos mokyklos 70-metį noriu kreipti į ypatingesnius, prasmingesnius istorijos, kokia nedažnas kolektyvas gali didžiuotis, akcentus.

Metraštis

Vartydama Mokslo metų darbų albumus džiaugiausi, žavėjausi, didžiavausi tuo, ką mačiau. Koncertai miesto visuomenei, vaikų darželiuose, mokyklose, meistriškumo pamokos, seminarai, konkursai, susitikimai su kitų mokyklų moksleiviais, mokytojais, paskaitos, šventės, festivaliai....

Iš tiesų, turtingas ir įkvepiantis kraitis, kurio autoriai – mokytojai: kūrybingi, nenuilstantys, neskaičiuojantys papildomo darbo valandų.

Muzikos barai / 30

Kryptis – klasikinė muzika

Septyniasdešimt metų Kauno moksleiviai, o pastaruoju metu ir penkiamečiai šešiamečiai vaikai auginami meilės turiningai, giliamintei muzikai dvasia. Lavinami pažinti, suprasti, mėgautis ja. Koncertuose skamba klasikiniais instrumentais jaunų žmonių nuoširdžiai, jautriai atliekami kūriniai. Esu patyrusi, kad šie koncertai visada būna sėkmingi, nes atveria vaiko sielą. O jei kitaip pažvelgsime, tai mokyklos tikslas, anot Čiurlionio, „sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą.“ O gal geresnės Lietuvos?

Ne masinės kultūros link. Ne ten, kur lengviau, triukšmingiau, daugiau blykčiojančių šviesų ir trumpalaikė euforija. Kur senokai iškreipta meno

Kauno 1-oji muzikos mokykla beveik prieš trisdešimt metų pirmoji panoro mokyti vaikus senųjų lietuvių liaudies dainų, groti tradiciniais instrumentais, švęsti svarbesnes kalendorines šventes. Tuo pat metu suburtas, o dabar jau visuomenės pamiltas ir įvairiausiuose renginiuose smagiai muzikuojantis ansamblis „Sauluva“.

Mes, suaugusieji, suprantame, kad nepaskęsti Europos valstybių bendrijoje galime tik būdami saviti, kuo nors ypatingi. O vaikams privalome tą suvokimą „įdėti“ kuo anksčiau.

Tauta gyva, jei gyvi mūsų autentiškumą liudijantys dalykai. O tai ir liaudies muzika...

Kuo dar esame ypatingi

Mūsų mokykloje vaikai gali rinktis dvejopą pagrindinio ugdymo programą – 6 ar 8 metų. Gali mokytis 12 metų profesinio ugdymo skyriuje ir baigę jį stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jau beveik tris dešimtmečius suteikiama galimybė dar trejus metus, baigus pagrindinį etapą, likti su muzika, lavintis toliau. Džiugu, kad šį kadaise naują dalyką ilgainiui perėmė ir kitos Lietuvos mokyklos.

Nuo 1995 metų mokomos ankstyvojo amžiaus vaikų grupės. Turėjome ir sakralinio giedojimo specialybę, ir chorą „Sacrum“, giedojusį daugelyje bažnyčių, kalėdiniuose renginiuose.

Esame ne tik seniausia tokio profilio, bet ir didžiausia mokykla Kaune.

Jau porą dešimtmečių mokinių skaičius mažai kinta – nuo 1000 iki 1200,

kasmet mokyklą baigia 100. Gausiame absolventų būryje – S. Okruško, V. Palčinskaitė, G. Kėvišas, G. Kuprevičius, K. Lušas, E. Montvidas, E. Medekšaitė, A. Malcys, A. Eitmanavičiūtė, V. Bartulis, D. Zelčiūtė, R. Preikšaitė...

Šiek tiek istorijos

Janės MACEVIČIENĖS nuotr.

Pagal Tarybų Sąjungoje galiojusią tvarką, daugelis dalykų iš centro į respublikas būdavo perkeliami automatiškai. Taip buvo nukopijuotas ir septynmečių muzikos mokyklų modelis.

Liaudies meno reikalų valdybai leista „... nuo 1948 m. sausio 1 d. įsteigti prie Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos muzikos mokyklų septynmetes muzikos mokyklas su šiuo kontingentu: Vilniaus – 250 žmonių, Kauno – 200, kitų – po 100.“ Pirmieji Kauno mokyklos vadovai – J. Karnavičius, A. Karosas, K. Paulauskas, E. Brazauskas. Pokario metais sudėtinga buvo ir čia: patalpos, instrumentai... 1949 m. įsikūrusi J. Gruodžio muzikos technikume (dabar – konservatorija) ir 1952 m. vadovu tapus K. Znamenskui, mūsų mokykla stiprėjo.

1969 m. – įkurtuvės savose, dabartinėse patalpose. Pastatas kadaise statytas kaip žydų našlaičių namai, vėliau čia buvo Kauno antrieji vaikų namai.

Jonas Kazlauskas

Direktorius

Daugiau kaip pusę mokyklos istorijos laiko jai vadovavo violončelininkas Jonas Kazlauskas. Keturiasdešimt treji metai rūpinantis ir vaikais, ir pedagogais, ir Muzika, strateguojant ugdymo procesą, generuojant toliaregiškas naujas idėjas....

Keletą dalykų norėjau sužinoti iš paties vadovo.

Kaip prisimenate savo pirmuosius vadovavimo metus?

– Esu vilnietis, muzikos mokiausi Vilniaus muzikos mokyklose, o dirbti į Kauną atvažiavau dėl šeiminių aplinkybių. Šioje mokykloje pradėjau dirbti violončelės mokytoju. Pirmas negatyvus įspūdis buvo mokytojų išsilavinimas, mokinių žinių ir grojimo lygis. Pavyzdžiui, Akordeono skyriuje dirbo tik vienas mokytojas, turintis aukštąjį išsilavinimą, o kai kurie net neturėjo akordeono specialybės kvalifikacijos. Taigi, prioritetas buvo mokytojų išsilavinimas.

Antras rūpestis – mokinių pasiskirstymas pagal specialybes. Fortepijonu skambinti mokėsi 350 mokinių, akordeonu – 150, stygininkų ir pūtikų buvo apie 80. Liaudies instrumentų, etnomuzikos ir chorinio dainavimo dalykų iš viso nebuvo. Tuo metu ką tik pradėjusi dirbti kanklininkė Alvyda Česienė turėjo kelias mokines pirmoje ir antroje klasėse.

Trečias skaudulys – mokyklos patalpos. Viskas apgriuvę, katilinė vietinė, anglių ir šlako krūvos mokyklos kieme. Klasės nepritaikytos muzikos pamokoms, nes anksčiau čia buvo vaikų namai su savo virtuve, valgykla, sandėliais ir likusiais gyventi buvusiais darbuotojais (dėl jų iškeldinimo vyko 11 teismo, įskaitant ir Aukščiausiojo, posėdžių). Žiurkės, pelės... Nemačiusiems tų „muzikos mokyklos“ patalpų sunku ir nupasakoti.

– Vis dėlto kas džiugino, ką pavyko įgyvendinti padedant bendražygiams ir bendraminčiams?

– Bendražygiai ir bendraminčiai buvo Liaudies instrumentų skyriaus vedėja kanklininkė Alvyda Česienė, Styginių instrumentų skyriaus vedėjas altininkas ir smuikininkas Algirdas Čekanavičius, pianistės Vida Urbaitė, Danutė Lapienienė, chorvedė Jūratė Jaudegytė, direktoriaus pavaduotojas akordeonininkas Vytas Spitrys.

Septynmetė vaikų muzikos mokykla tapo aštuonmete, 1989 m. – dešimtmete, 1994 m. įdiegtas trijų pakopų muzikinis ugdymas, taip pat ir ankstyvasis 1 ar 2 metų ugdymas.

1976 m. pradėtas kapitalinis mo-

kyklos patalpų remontas, pamokos vykdavo penkiose miesto vidurinėse mokyklose. Remontas truko 5 metus.

– Kokiais principais vadovavotės, kas Jums buvo svarbiausia?

– Visada reikia turėti įstaigos raidos idėją, viziją, kad ta įstaiga būtų Lietuvos kultūros dalis, kad jos skleidžiama muzikinė kultūra pasiektų kuo daugiau Lietuvos žmonių, o mokiniai taptų puikiais žmonėmis, gerais savo srities specialistais ir kultūringais piliečiais. Mokyklos direktorius pirmiausiai turi būti švietėjas.

Tai nelengva misija, nes pasiruošusių griauti yra labai daug, o galinčių ir norinčių padėti – saujelė.

Valdininkija rūpinasi tik pati savimi, kultūra ir švietimas niekam nėra svarbu. Ir amžinas priekaištas „Kaip jūs brangiai mums kainuojat!“ O kas gi tie „mums“?

– Ar galite įvardinti ir bendresnius Lietuvos jaunimo muzikinio lavinimo dalykus?

– Šiuo metu pradėjo mokytis vadinamosios Z kartos vaikai. Tėvai kartais piktinasi, kad vaikui reikia groti namuose, atmintinai išmokti kūrinius, dalyvauti akademiniuose koncertuose ir t. t. Kartais nepranešę išsiveža vaikus slidinėti į Alpes arba į kurortus Turkijoje, Ispanijoje.

Norint išlaikyti mokyklos teikiamų žinių lygį, mokytojams tenka spręsti repertuaro, bendravimo su mokinių tėvais ir pastarųjų švietimo problemas. Pastebime vyresniųjų klasių mokinių mažėjimo tendenciją – santykinai gana didelis skaičius mokinių išeina gavę pradinio muzikinio išsilavinimo pažymėjimą. Sumažėjo mokinių programoje „Profesijos link“ ir išplėstinio muzikinio ugdymo programoje.

– Kokios mintys kyla dabar, mokyklos vadovo pareigas perduodant Mindaugui Labanauskui?

– Mokyklai reikėtų susirūpinti dėl minėtų problemų, rimčiau analizuoti ugdymo procesą, priemones, ugdymo programas, gerai apgalvoti tolesnės veiklos viziją ir strategiją. n

Muzikos barai / 31

ŠVENTĖ Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro naujametinius koncertus visada lydi pakili žaisminga nuotaika. Daug metų maestro Juozo Domarko diriguojami skambėdavo sūnaus ir tėvo Straussų valsai, kadriliai ir polkos, scenoje pasirodydavo geriausi mūsų vokalistai. Įprastas būdavo Filharmonijos lankytojų klausimas „Ar šiemet eisime į Štrauso valsus?“ Bilietų nelikdavo jau birželį.

Praėjusių metų gruodžio pabaigos koncertuose buvo daug netikėtumų. Afišoje nematėme lietuvių vokalistų pavardžių, šį kartą dainavo viešnia iš Baltarusijos Margarita Levčuk; solistais tapo ir LNSO instrumentininkai – Lina Baublytė, Sergijus Kirsenka, Andrius Rekašius, orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas. Jau per pirmąsias repeticijas buvo aišku, kad šių senųjų metų palydėtuvės bus neeilinės. Repertuaras – žvilgančių muzikinių perlų vėrinys, kuriame nuotaikingai pynėsi ankstesniais metais skambėję nemarūs šedevrai ir naujai į vakaro programą įtraukti gaiviu naujamečiu dvelksmu alsuojantys kūriniai.

Be abejonės, ir gruodžio 31-osios vakaro, ir šventinių koncertų Alytuje ir Kaune žvaigždė buvo jauna Minsko operos dainininkė, Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso diplomantė Margarita Levčuk. Ji nuostabiai atliko populiariausius J. Strauso, Ch. Gounod, L. Bernsteino ir kitų kompozitorių kūrinius.

Po koncerto Vilniuje solistė pasidalino įspūdžiais: „Vilniuje esu jau ne pirmą kartą. Dalyvavau Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos vokalistų konkurse, patekau į finalininkų gretas. Nuo to laiko dirigentas Modestas Pitrėnas mano kūrybinėje veikloje užima labai reikšmingą vietą. Kai balandį maestro pasiūlė dalyvauti naujametinėse programose, sutikau nedvejodama. Žinojau, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – stiprus, puikus kolektyvas. Repeticijoje išgirdusi pirmuosius įžangos taktus supratau, kad koncertai bus nuostabūs. Dvi repeticijos valandos praskriejo

Muzikos barai / 32

nepastebimai, niekas nepavargo, atvirkščiai, vieni su kitais tarsi pasidalinome teigiama energija.

Trys koncertai, kelionės – tai nėra lengva, bet nuovargis šviesus, scenos magija tarsi užburia, muzikos norisi vis daugiau. Dėkoju Visagaliui, kad suvedė su aukščiausio lygio dirigentu Modestu Pitrėnu. Kalbant apie orkestrą, neįmanoma nesižavėti – visi tarsi skrieja ant vienos bangos, nėra išsiskiriančių ar nepatenkintų. Retame kolektyve tai pajusi. Šiuos koncertus prisiminsiu visą gyvenimą, bet tikiuosi, kad matysimės dar daug kartų.“ Meistriškumu ir sceniniu žavesiu nuo vokalistės neatsiliko nacionalinio simfoninio orkestro artistai. Henry Klingo duetą „Dramblys ir musė“ mažajai fleitai, tūbai ir simfoniniam orkestrui nuotaikingai ir raiškiai atliko LNSO fleitininkė, LMTA dėstytoja, kelių J. Pakalnio konkursų laureatė, Lietuvoje ir pasaulio šalyse koncertuojanti Lina Baublytė ir tūbų grupės koncertmeisteris, LMTA dėstytojas Sergijus Kirsenka. Vienas muzikantas grojo didžiausiu pučiamuoju instrumentu, kitas – pačiu mažiausiu... Įspūdis – nepakartojamas.

Viena didžiausių koncerto staigmenų – Johanno Strausso brolio Josepho polka „Ugnies šventė“, kartais dar vadinama

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

NAUJAMETINĖS STAIGMENOS

Naujametinį fejerverką kūrė ne tik LNSO ir jo meno vadovas bei vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, bet ir viešnia iš Baltarusijos dainininkė Margarita Levčuk, orkestro artistai Lina Baublytė, Sergijus Kirsenka, Andrius Rekašius, koncertmeisteris Algimantas Peseckas

Koncerto žaismingieji violončelininkai

Prancūziškąja polka ar Kalvio polka. Šį retai atliekamą kūrinį artistiškai ir nuotaikingai dviem plaktukais ir tikrų tikriausiu plieno priekalu pagrojo LNSO perkusininkas Andrius Rekašius. Alytuje susirgusį Andrių puikiai pavadavo patyręs perkusijos meistras Vladislavas Šeibakas.

Koncertus vedė šmaikštusis publikos numylėtinis muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Prieš gruodžio 31-osios koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pakalbinau LNSO meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną. „Ši programa pavadinta „Simfoninė salvė Naujiesiems“, – sakė M. Pitrėnas. – Iš tikrųjų, koncertas panašus į naujametinį konfeti šūvį, po kurio ore lieka žaižaruoti blizgučiai. Norėjosi sugrįžti prie formato, kurį vieni gali pavadinti atsibodusiu, kiti – pasiilgtu, tačiau jis leidžia publikai patirti daug teigiamų emocijų, glaudžiai siejamų su Vienos valso sūkuriu, polkos siautuliu... Daž-

nai noriu grįžti prie vienietiškos muzikos, nors lyg ir bėgu nuo jos, nes ji asocijuojasi su užsistovėjusiu vandeniu, bet kartu ir su tradicija, kurią reikėtų atgaivinti.

Keletą metų skambėjo muzika, nepanaši į Strausso valsus. Tačiau noriu pasakyti, kad tikrai grįšiu prie šios muzikos, nes ji parašyta labai talentingai, ir ją skoningai atlikti nėra lengva. Briliantinis šios muzikos pateikimas nėra savaime suprantamas – tai rimtas iššūkis orkestrantams, nes kūriniai techniškai sudėtingi. Svarbus ir pajautimas, kad mūsų visų grojimas – lyg vienas fejerverko šūvis, bet turime muzikuoti intymiai ir kameriškai. Šis dvilypis pradas labai vertingas, tačiau sunkiai realizuojamas. Man atrodo, kad publika visus niuansus greitai pagauna ir įvertina, ar tai atliekama su skoniu. Šis muzikinis patiekalas yra rafinuotas, jis toks ir turi būti. Jei ne – tuomet primins patiekalą, kuriame per daug majonezo.“ Atrodo, kad Alytaus ir Kauno publika pajuto ir įvertino šiuos muzikinius niuansus, tai liudijo jos audringa reakcija. Vis dėlto rūpėjo paklausti, kodėl visuose ankstesniuose naujametiniuose koncertuose skambėdavo žymiausių Lietuvos vokalistų balsai, o šių metų staigmena – dainininkė iš kaimyninės Baltarusijos „Pakviesdamas solistę iš Baltarusijos nenorėjau rodyti nepagarbos tradicijoms – greičiau atvirkščiai, – tvirtino Modestas Pitrėnas. – Margarita Levčuk yra pirmojo Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso diplomantė, tad norėjosi, kad publika įvertintų šio konkurso reikšmingumą ir

akivaizdžias jo teikiamas vokalinio meno sklaidos galimybes.“ Šiemet pirmąkart Naujametiniame koncerte solo grojo LNSO muzikantai... „O kodėl gi ne? – sakė orkestro vadovas. – Tradicinis koncertų ciklas „Orkestras iš arti“, kuriame greta rimtos klasikos skamba nuotaikingi kūriniai, visada suburia pilnutėlę salę klausytojų. Atsiliepimai po koncertų – puikūs. Tad kodėl gi nesukūrus naujos tradicijos Naujuosius metus švęsti tarsi savo šeimoje, orkestro bendruomenėje? Manau, laikui bėgant ši graži tradicija turėtų įsigalėti. Žinau, kad ir Vienos simfoninio orkestro naujametiniuose koncertuose soluoja orkestro artistai.“ Baigiantis pokalbiui paklausiau, ko naujaisiais metais maestro palinkėtų orkestrui ir simfoninės muzikos koncertų publikai. „Orkestras – didelis, sudėtingas organizmas, jis tarsi milžiniškas laivas, veikiamas povandeninių srovių, kupinas svajonių, lūkesčių, problemų. Bet nepaisant skirtumų, įvairumų, mes esame

kolektyvas, turintis vieną bendrą tikslą – kaip galima gražiau, profesionaliau, linksmiau muzikuoti ir dėl to patirti daug malonumo, – kalbėjo Modestas Pitrėnas. – Noriu, kad orkestras į repeticijas rinktųsi ne kaip į rutininį darbą, o kaip į motyvuojančią kūrybinę veiklą, pakeliančią nuotaiką, suteikiančią jėgų. Jei tokia veikla ir išvargina, tai nuovargis malonus. Kiekvienam orkestro nariui noriu palinkėti daug dvasinių ir materialių gėrybių, sveikatos šeimų nariams ir gražiausių idėjų išsipildymo. Publikai linkiu, kad koncertuose pajustų mūsų intencijas, kad pasisemtų teigiamų emocijų, kad mūsų skleidžiama muzika priverstų nusišypsoti, susimąstyti, prisiminti gražiausius gyvenimo epizodus. Kad sužadintų tai, kam muzika skirta, – visą paletę jausmų, kuriuos jie iš Filharmonijos neštųsi į savo gyvenimus.“ Remigijus VITKAUSKAS

Muzikos barai / 33

KRONIKA

KAUNO CHORO TRIUMFAS KANARŲ SALŲ MUZIKOS FESTIVALYJE

Kauno valstybinis choras sugrįžo iš 35-ojo tarptautinio Kanarų salų muzikos festivalio, kuriame su didžiuliu pasisekimu atliko vieną gražiausių G. Verdi kūrinių „Requiem“. Chorui talkino solistai Brynas Terfelis, Celso Albelo, Mariangela Sicilia ir Marianna Pizzolato bei Gran Kanarijos filharmonijos orkestras, dirigavo Karelas Markas Chichonas.

Muzikos barai / 34

„Kelionė buvo sunki, – sakė choro vadovas prof. Petras Bingelis, – tačiau patekome į aukščiausio lygio festivalį, kuris mums buvo ir didelis išbandymas, ir puiki kūrybinė patirtis.“ Renginio organizatoriai džiaugėsi galėję pakviesti žymiausius Europos ir pasaulio atlikėjus, pasiūlyti įvairių epochų muzikos programą. Festivalyje dalyvavo Hamburgo ir Sankt Peterburgo filharmonijų simfoniniai orkestrai, Brėmeno filharmonijos kamerinis orkestras, Kadakeso (Katalonija) orkestras, garsi Argentinos pianistė Martha Argerich, žinomas senovinės muzikos ansamblis „Hespèrion XXI“. „Kauno chorui talkino puikus Gran Kanarijos filharmonijos orkestras, kuriame griežia atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių, – pasakojo Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta. – Pasiruošimas koncertams vyko keturias dienas, dirbta labai intensyviai ir atsakingai. Pirmiausia choras repetavo su koncertmeisteriu, paskui su orkestru, paskutines dvi die-

nas – ir su solistais.“ Atrodytų, Verdi „Requiem“ – gerai pažįstamas kūrinys, jį Kauno choras atlieka daugelį metų, tačiau dirigentas K. M. Chichonas jau pirmoje repeticijoje pasakė, kad jo koncepcija kitokia, nes šis „Requiem“ skiriasi nuo Mozarto, Berliozo ar Brahmso to paties žanro opusų. K. M. Chichonas kūrinį prilygino G. Verdi operoms su joms būdinga dramaturgija ir dinamika.

K. M. Chichonas yra buvęs žymiausio G. Verdi specialisto Riccardo Muti asistentu šiam ruošiant „Requiem“ (beje, ne kartą su Muti jį dainavo Violeta Urmanavičiūtė-Urmana), dirbo ir su garsiuoju Kurtu Masuru, todėl galėjo palyginti dvi labai skirtingas – itališką ir vokišką – kūrinio interpretacijas.

G. Verdi „Requiem“ Kanarų salų muzikos festivalyje skambėjo pirmą kartą. Pirmasis koncertas vyko Tenerifėje, Adán Martíno salėje, paskui kitoje saloje – Gran Kanarijoje, Alfredo Krauso salėje. „Kauno choras Verdi „Requiem“ dar niekad nebuvo taip dainavęs, – įspūdžiais dalinosi maestro P. Bingelis. – Interpretacija visiškai priklauso nuo dirigento supratimo. K. M. Chichonas diriguoja daug G. Verdi ir G. Puccini operų, puikiai išmano italų muziką. Šis Verdi kūrinys reikalauja ypatingo vokalinio išraiškingumo, jo dramaturgija panašiai į operos. Dirigento reikalavimai atlikėjams buvo maksimalūs, todėl labai malonu, kad juos sugebėjome patenkinti. Atsisveikindamas K. M. Chichonas ištarė: „Iki greito pasimatymo!“ Salėje daugiausia buvo svečių iš Skandinavijos ir Vokietijos. Publika mus priėmė nuostabiai, koncerto metu vyravo mirtina tyla. Jautėme didelį klausytojų dėmesį ir pagarbą vyksmui scenoje.“ Kauniečius sužavėjo puikios, regis, visai nedidelių salų salės, jų akustika. Nenuostabu, kad čia koncertuoja žymiausi pasaulio atlikėjai.

Verdi „Requiem“ taip pat dainavo garsūs solistai sopranas Mariangela Sicilia (Italija), mecosopranas Marianna Pizzolato (Italija), bosas seras Brynas Terfelis (Jungtinė Karalystė), kartu su jais pasirodė debiutuojantis jaunas Tenerifės tenoras Celso Albelo. B. Terfelis labai šiltai atsiliepė apie kauniečius: „Jūsų chorą priskiriu prie pačių stipriausių pasaulio chorų, dirbti su jumis – garbė ir gera patirtis.“ „Labai malonu buvo matyti, kaip pasibaigus koncertui dirigentas ir publika dėkoja atlikėjams, – sakė J. Krėpšta. – Paprastai didžioji aplodismentų dalis tenka solistams, tačiau šį kartą ypač didelių ovacijų sulaukė choras.

Kai į sceną išėjo maestro Petras Bingelis ir pristatė chorą, salė tiesiog sprogo nuo plojimų ir šauksmų lavinos. Tokią publikos reakciją retai tenka matyti.“

LKO Maskv 20190202_

Lietuvos šimtmečio proga koncertavome Estijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, turėjome du koncertus Beirute, Budapešte. Labai svarbus buvo jubiliejinis, 20-asis, Šanchajaus festivalis. Mūsų gastrolių Kinijoje dienomis į parodos „China International Import Expo“ atidarymą buvo atvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji susitiko su šalies prezidentu Xi Jinpingu.

Dar reikia nepamiršti darbo su Andriumi Mamontovu Londono „Abbey Road“ įrašų studijoje.

Rūta Prusevičienė: LKO atlieka dvigubą misiją: groja muzikos kūrinius ir reprezentuoja Lietuvą. Užsienio klausytojai, atėję į mūsų koncertus, neatsistebi, jiems atrodo neįtikėtina, kad Lietuvoje turime tiek daug puikių profesionaliosios muzikos atlikėjų.

– Atrodo, kad glaudūs orkestro ryšiai su Azijos žemynu. Ar ten taip vertinama europietiška muzika?

E. M: Ten viskas labai greitai kinta. Per pirmus pasirodymus azijiečiai į mus žvelgdavo įtartinai, dabar publika ploja atsistojusi. Japonijos parduotuvėse jau prieš penkiolika metų skambėdavo Chopinas, Haydnas ir Mozartas, o Kinijoje tai buvo neįprasta. Dabar ir kinai prisijaukina klasikinės muzikos kultūrą.

R. P: LKO daug kartų lankėsi Japonijoje, įrašė plokštelių su žymiausiais pasaulio solistais. Ten publika tokia išsilavinusi, kad gali sau leisti turėti moderniausias tobulos akustikos sales. Japonų publikos muzikos suvokimas įkvepia kitas Azijos šalis, tad ir kinai dabar seka geru pavyzdžiu, nori pažinti pasaulį, nuo kurio jie daugybę metų buvo atskirti.

MB inf.

NEEILINIAI LIETUVOS KAMERINIO ORKESTRO METAI

Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), profesoriaus Sauliaus Sondeckio 1960 m. įkurtas kolektyvas, apkeliavęs žymiausias pasaulio sales ir mėgstantis kurti šventę namų publikai, kasmet ieško naujų kūrybinių iššūkių ir atveria naujus klasikinės muzikos klodus. 2018-ieji orkestrui buvo dar vieni neeiliniai metai – koncertuota Kinijoje, legendinėje studijoje „Abbey Road“ įrašyta plokštelė su Andriumi Mamontovu.

Apie nuveiktus darbus, klasikinės muzikos dabartį ir ateitį Rūta GINIŪNAITĖ kalbėjosi su Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktore Rūta PRUSEVIČIENE ir LKO vadovu Egidijumi MIKŠIU. – Kokie Lietuvos kameriniam orkestrui buvo 2018 metai?

Egidijus Mikšys: Man atrodo, buvo per daug geri... Penkiolika gastrolių užsienyje: Italijoje (Bolonija, Genuja), Prancūzijoje, Kinijoje, Lenkijoje. Pasirodėme garsiojoje Paryžiaus Gaveau salėje, Eliziejaus laukų teatre, festivalyje „La Grange de Meslay“, kurį įkūrė Sviatoslavas Richteris. Tai garsus festivalis, tad mums buvo svarbu jame gerai pasirodyti ir būti pakviestiems į kitus renginius.

Muzikos barai / 35

KRONIKA – LKO gastrolių žemėlapyje – beveik visos Europos šalys ir kiti žemynai, jis yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų. Ar orkestrui vis dar ką nors reiškia įvertinimas?

E. M: Kiekvienas įvertinimas svarbus, nes klasikinėje muzikoje apdovanojimų nėra tiek daug. Orkestras jaučia savo vertę, matome, kaip užsienyje į mus reaguoja publika. Aš, kaip direktorius, neturėčiau per daug girti orkestro, bet po kiekvieno koncerto galvoju: ką mes dar galime parodyti? Tačiau būnu nustebęs, nes kiekvieną kartą išlaikomas auštas lygis.

R. P: Svarbu suvokti, kad esame vertinami globalios rinkos mastu.

Lietuvoje mes apdovanojame vieni kitus, ir tai yra puiku, tačiau norint būti įvertintam plačiau reikia daugiau pastangų.

E. M: Man gaila, kad nėra kamerinių orkestrų konkursų... Gal būtų visai gera idėja surengti jį Lietuvoje? Neabejoju, kad LKO užimtų aukštą vietą, nes kiekvienas kamerinio orkestro muzikantas turi didelę motyvaciją ir kaip individas.

– Orkestras neseniai buvo gerai įvertintas tarptautiniame muzikos portale „Pizzicato“. Ar, jūsų akimis, užsienio žiniasklaida skiria pakankamai dėmesio Lietuvos klasikinei muzikai?

R. P: Nepakankamai. Mes neturime tokių garsenybių, koks, pavyzdžiui, yra estas Arvo Pärtas. Jis – tarsi estiškas brendas, daugiausia pasaulyje klausomas šiuolaikinis kompozitorius. Bet manau, kad Lietuva šimtmečio šviesoje prasiveržė su jaunąja karta, nes turi tokių talentų, kaip Mirga Gražinytė-Tyla, Giedrė Šlekytė, Martynas Stakionis, Andrius Žlabys. Pasaulyje vis labiau tampa žinomas dirigentas Modestas Pitrėnas.

Visi muzikos leidinių įvertinimai yra svarbūs, nes liudija, kad valstybė yra pajėgi išauginti aukščiausio lygio muzikų ir teatralų, turi modernių kūrybinių idėjų.

– Tame tekste kalbama, kad Lietuvos muzikai, kultūrai nėra lengva atsigauti po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos. O gal klasikinė muzika sugebėjo išvengti apribojimų?

R. P: Geležinė uždanga ir politine, ir kultūrine prasme paveikė klasikinę muziką, buvo ribojamas menininkų kūrybiškumas, individualumas. Mūzai Rubackytei, 1981-aisiais Budapešte laimėjusiai tarptautinį Ferenzo Liszto konkursą, koncertuoti užsienyje neleista. Kai kurie lietuvių menininkai net pasitraukė iš muzikinio gyvenimo, nes suprato, kad negalės savęs išreikšti.

Duris į Europą kiek pravėrė muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“ ir lenkų muzikologų pagalba. Tačiau ir po penkiasdešimt metų jaučiami ano laikotarpio padariniai, vis dar esame mažai žinomi ir nepakankamai įvertinti.

E. M: Sovietmečiu muzikinės kultūros aukštumos buvo Maskvoje, o atkūrus nepriklausomybę LKO, kaip ir kitiems kolektyvams, Vakaruose reikėjo iš naujo susikurti gerą vardą. Man atrodo, kad tai, ką mes pasiekėme dabar, yra daug vertingiau ir svarbiau nei sovietiniais laikais.

– Pakalbėkime ne vien apie klasiką. LKO su Andriumi Mamontovu albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ įrašė legendinėje studijoje „Abbey Road“ Londone...

E. M: Tai nebuvo pirmas kartas, kai klasikinę muziką maišėme su

Muzikos barai / 36

populiariąja. Vengiame sąsajų su šiuo žanru, bet A. Mamontovo kūryba nėra prastas popsas, visos Jievaro Jasinskio padarytos orkestruotės labai gražios ir įdomios.

Pati studija „Abbey Road“ yra absoliučiai fantastiškos atmosferos pavyzdys. Matyt, visi, kurie ten kada nors įrašinėjo („The Beatles“, „Pink Floyd“, Stingas), paliko dalelę savo sielos. Studijoje nuolat sutiksi įžymybių: matėme kažką iš „Led Zeppelin“, Dalią Ibelhauptaitę. Nustebino tai, kad įrašai buvo padaryti per dvi dienas, dar po dienos parengta plokštelė. Studijos garso režisierius turi tokią klausą...

– Kodėl lietuviams prireikė tiek metų, kad ten ką nors įrašytų? Ką turi A. Mamontovas, ko neturi kiti muzikantai?

E. M: Manau, tai ir pinigų klausimas, ir festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovo Valdo Petreikio sėkmė. Jis pasakojo, kad Londone susipažino su žmogumi, kuris pasirodė esąs vienas iš „Abbey Road“ studijos vadovų. Patekti į šią studiją nėra paprasta, jos negalima tiesiog nusipirkti.

Mums pasisekė, mes ją gavome per pusmetį.

– Dabar vis daugiau popmuzikos ir roko atlikėjų renkasi akustinius koncertus su orkestru. Ar tai trumpalaikė mada, ar noras įrodyti, kad su orkestru viskas skamba pakiliau, aukštesniu lygiu?

R. P: Manau, tai savo vertės kėlimas. Profesionalais laikome tuos, kurie yra baigę geriausias pasaulio konservatorijas, kad koncertas būtų kokybiškas, norisi bendradarbiauti tik su tokiais žmonėmis.

E. M: Natūralu, kad roko žvaigždės eina į priekį, ieško daugiau muzikos spalvų. Tai pasaulyje labai populiaru. Tą patį daro ir Stingas, kuris yra koncertavęs ne su vienu simfoniniu orkestru.

– Dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos mama, atsiimdama žurnalo „Žmonės“ Mirgai skirtą apdovanojimą „Metų muzikos žmogus“, pasidžiaugė, kad ir rimtasis menas yra įvertintas populiaraus meno srityje. Bet ar tik klasikinė muzika yra rimtasis menas, ar verta jį skirstyti į rimtą ir nerimtą?

R. P: Manau, kad tam tikri žmogaus brandos, savišvietos etapai padeda perprasti rimtąją muziką. Paauglys ar studentas negali turėti tokio žinių bagažo, kad lengvai ją suprastų. Kodėl viso pasaulio filharmonijose lankosi vyresnė publika? Gyvenimiška patirtis ir žinios klausantis, pavyzdžiui, simfonijos, joje padeda įžvelgti daugybę dalykų, kurie kitam gali būti nesuvokiami. Rimtoji muzika yra Vakarų Europos aukso fondas, nematerialus žmonijos paveldas, ji sujungia viso pasaulio kultūras.

– Ar įmanoma klasikine muzika mėgautis neturint jokios patirties, vadovaujantis tik jausmu?

E. M: Įmanoma, jei ta muzika randa atgarsį žmogaus sieloje. Aš su savo metukų dukryte klausydavausi Čaikovskio Šeštosios simfonijos ir šokdavau valsą. To kūrinio neprisiminiau kelerius metus, tačiau kai dukrai buvo ketveri, ji pasakė: tėveli, žinau šitą dainą. Matyt, muzika kažką palieka vaiko sieloje.

R. P: Vaikai sugeba viskuo mėgautis, nes yra atviri pasauliui. Visi muzikos kolektyvai stengiasi pasiekti vaiko širdį, o mamos, kurios nori užauginti protingus vaikus, ypač Kinijos „mamos tigrės“, labai rūpinasi savo atžalų muzikiniu bagažu.

– Ir pabaigai – apie LKO kūrybinius planus.

E. M: Laukia Didžioji Maskvos konservatorijos salė, ten nebuvome gal trisdešimt metų. Laukia Italija, Balkanų šalys. Italijoje kiek sudėtinga, nes ten nėra filharmonijų, o teatrų salių akustika kiek kitokia.

Tačiau į visas sales malonu sugrįžti. Žinoma, mūsų Filharmonijos salė pati geriausia (juokiasi), bet ir atsakomybė čia daug didesnė.

R. P: Būna juokinga, kai koks nors mūsų šalies profesionalas, sėkmingai pasirodantis žymiausiose užsienio salėse, čia jaučiasi kaip per valstybinį egzaminą, jaudinasi. Užsienio atlikėjai, vieną kartą išbandę Filharmonijos sceną, veržiasi į ją grįžti, nes juos sužavi tiek salė, tiek mūsų išsilavinusi publika.

S. Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms skirti renginiai Lietuvoje

Gegužės 3 d. 12 val.

Kūrybinės dirbtuvės „Gimtadienio kepuraitė Stanislovui Moniuškai“ kartu su Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla ir Naujosios Vilnios muzikos mokykla Stanislovo Moniuškos skvere, Vilniuje (rengėjas – Vilniaus mokytojų namai)

Birželio 13 d. 19 val.

Kamerinės muzikos koncertas Dalyvauja Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos atlikėjai (rengėjai: Lietuvos muzikų sąjunga, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai) Birželio 14 d. 19 val. „Keturios Aušros Vartų litanijos“. Atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, dirigentas Antoni Wit (Lenkija), Vera Talerko (sopranas, Latvija), Ewa Wolak (mecosopranas, Lenkija), Rafał Bartmiński (tenoras, Lenkija), Liudas Mikalauskas (bosas, Lietuva),

Gegužės 4 d. 18 val. Koncer-

tas – Stanislovo Moniuškos Mišios e-moll ir kiti choriniai kūriniai Balstogės politechnikos universiteto choras (vad. Wioletta Miłkowska), Valstybinio Baltarusijos universiteto choras (vad.

Olga ir Aleksandras Minenkovai), Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ (vad. Rasa Gelgotienė, vargonininkė Indrė Veličkaitė),

Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje (rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija ir 23-iasis Vilniaus festivalis)

Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, (rengėjai: Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“, Lenkijos institutas Vilniuje)

Liepos–rugpjūčio mėn.

paroda „Stanislovas Moniuška: atrask ir išgirsk“ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje

Gegužės 5 d. Stanislovo

Moniuškos gimimo diena

Gegužės–rugpjūčio mėn.

Edukacinio ciklo „Klausomės Stanislovo Moniuškos“ renginiai ir paroda „Stanislovas Moniuška: atrask ir išgirsk“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje

Gegužės–birželio mėn.

Skambanti paroda ir edukaciniai vakarai „Stanislovas Moniuška – aštuoniolika kūrybos ir meilės metų Vilniuje“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Vilniuje

Liepos 27 d. – rugpjūčio 5 d. Birštono vasaros menų

Birželio 13–14 d. Tarptautinė konferencija „Žymusis vilnietis Stanislovas Moniuška“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje (rengėjai: Lietuvos muzikų sąjunga ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, partneriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

akademija, skirta Stanislovo Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms, Birštono kultūros centre (rengėjai: Lietuvos muzikų sąjunga, Birštono savivaldybė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija)

Muzikos barai / 37

SUKAKTIS

Trisdešimt orkestro metų ir sukaktuvių šventė

Muzikos barai / 38

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

T

olimoje praeityje liko M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinio Gintaro Rinkevičiaus dvejonės – jau devintoje klasėje dėstytojos Nadeždos Kazakauskienės auklėtinis tvirtai apsisprendė tapti dirigentu. Jį priėmė studijuoti nuo muzikos gaudžianti Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) konservatorija. Chorinio dirigavimo Gintarą mokė A. Michailovas, simfoninio dirigavimo – R. Martynovas. Vėliau dirigentas tobulinosi Maskvos konservatorijos aspirantūroje.

1981 m. liepos 5 d. Palangoje įvyko dvidešimt vienerių studento debiutas. Ne su bet kokiu, o su Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru. Dar studijuodamas, 1983 metais, G. Rinkevičius tapo Penktojo sąjunginio dirigentų konkurso laureatu. Pirmos premijos žiuri neskyrė, o antrąją Gin-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

taras pasidalino su savo dėstytoju...

Jaunutis dirigentas visiems netikėtai pasirodė puikiai, po P. Čaikovskio „Manfredo“ interpretacijos publika ir žiuri plojo atsistoję. Vertinimo komisijos narys Romanas Matsovas sakė, kad jau po pirmo turo Rinkevičius tapo komisijos numylėtiniu, ji įžvelgė įgimtą Gintaro talentą ir stiprią intuiciją. Prof. Saulius Sondeckis pastebėjo: „Tai muzikalus, nuoširdus, valingas, perspektyvus menininkas.“ 1985 m. G. Rinkevičius laimėjo III premiją Herberto von Karajano fondo dirigentų konkurse Vakarų Berlyne.

Po trečiojo turo į finalą Gintaras pateko kartu su dirigentais Rico Saccani iš JAV ir korėjiečiu Dzin Kimu. Pretendentai į nugalėtojus pamatė jau seną, ligotą Karajaną. Didysis Maestro vis prieidamas prie orkestro bėrė pastabas, o besijaudinantiems konkursantams atrodė, kad jis... trukdo dirbti.

Tačiau jo pastabos vertingos ir šiandien.

1987-aisiais G. Rinkevičius tapo Budapešte vykusio konkurso, skir-

to didžiojo vengrų dirigento Jánoso Ferencsiko atminimui, laureatu.

Konkursui reikėjo parengti 40 įdomių, sudėtingų kūrinių, o tais laikais Lietuvoje net nebuvo galima rasti kai kurių partitūrų. Lietuvis laimėjo antrą vietą ir diplomą už geriausią W. A. Mozarto operos „Stebuklingoji fleita“ fragmento atlikimą, kartu jam buvo suteikta galimybė parengti operą Vengrijos nacionaliniame teatre.

Jame G. Rinkevičius pastatė Mozarto „Pagrobimą iš seralio“, po metų Klaipėdoje – Audronės Žigaitytės operą „Mažvydas“.

Jaunas perspektyvus dirigentas buvo kviečiamas diriguoti įvairiems Sovietų Sąjungos kolektyvams, rimtą pasiūlymą pateikė Ryga. Tačiau Gintaras, nevengdamas koncertų svetur, norėjo dirbti Lietuvoje. Jis jau buvo pasiruošęs kalnus nuversti.

Manau, G. Rinkevičiui pasisekė, kad 1981–1988 m. jis turėjo galimybę dirbti su Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru – dvejus metus buvo dirigento asistentas, šešerius – antra-

sis dirigentas. Tai buvo puiki pasiruošimo tolesnėms studijoms ir tarptautiniams konkursams laboratorija, nes ne kiekvienas jaunas dirigentas gali nuolat rengti programas su geru profesionaliu orkestru. Dirbant su orkestru užsigrūdinta, „apsigyventa“ scenoje.

Jaunimo orkestro idėja jauno dirigento sąmonėje gimė mąstant apie savarankiško kelio perspektyvas ir iš rūpesčio dėl Lietuvos kultūros situacijos. 1987 m. gegužės 25 d. „Literatūros ir meno“ publikacijoje yra tokie jo žodžiai: „Dabar, nors vis labiau atsigręžiama į žmogų ir jo dvasines reikmes, muzika vis dar nuošalėje, net negalima įspėti kokių poslinkių į gerąją pusę <...>.“ Prisimindamas ano dešimtmečio dvasią, G. Rinkevičius apibendrina: „Mūsų laisvės siekiai tuo laiku buvo neatsiejami nuo kultūrinių siekių, nacionalinis ir kultūrinis atgimimas ėjo kartu. Tai buvo pats laimingiausias ir daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis.“ Šiandien, deja, dažnai tenka nusivilti. Politikai nesuvokia kultūros prioritetų, aukštąją kultūrą linkę pakeisti pigiu masiniu produktu arba sportu, kuris siaurai suvokiamas kaip emocinė iškrova. „Lietuva per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius pasiekė daug, tačiau būtina suprasti: jeigu nekreipsime dėmesio į kultūrą, mūsų ekonominė, politinė, net ir socialinė situacija keisis labai labai lėtai“, – įsitikinęs Gintaras Rinkevičius.

Sukaupta patirtis leido jaunam menininkui pasikliauti savo jėgomis ir pradėti įgyvendinti naujo orkestro idėją. Lietuvos kultūros pasaulyje tuo metu buvo gerai žinomi du didieji valstybės vyrai melomanai: ilgametis

Muzikos barai / 39

SUKAKTIS finansų ministras Romualdas Sikorskis ir Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos vadovas Henrikas Zabulis, beje, kadaise Ukmergės mokytojų seminarijoje pas Enriką Kiškį mokęsis smuikuoti. Taigi klasikinės filologijos profesorius, iki šiol vadinamas orkestro krikštatėviu, kartu su aukščiausias inteligentiškumo apraiškas įkūnijančiu finansininku apeidami sovietmečio įstatymų, įsakymų, įvairiausių draudimų pelkes sugebėjo sudaryti sąlygas gimti orkestrui. Padėjo ir kultūros ministras Jonas Bielinis, šūsnimis dokumentų, parašymais ir perrašymais rūpinosi aukšta Ministrų Tarybos pareigūnė Liucija Stulgienė.

Vėliau šie valdininkai ir nuoširdūs melomanai visuomet būdavo matomi orkestro koncertuose. Tiesą sakant, visi smarkiai rizikavo: ar jaunas dirigentas pajėgs įgyvendinti savo tikslus?

1988 m. lapkričio 14–15 d. vyko Jaunimo simfoniniame orkestre norinčių griežti muzikantų konkursas.

Jame dalyvavo apie 150 jaunesnių ir vyresnių instrumentininkų, taigi beveik po tris į vieną vietą. Daugiausia priimta Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studentų. Gruodžio 5 d. surengta pirmoji repeticija. Šiemet spaudos konferencijoje G. Rinkevičius sakė: „Pirma repeticija buvo be galo jaudinanti – aš ją prisiminsiu visą gyvenimą. Ji truko 25 minutes, mes pradėjome groti L. van Beethoveno Penktąją simfoniją. Mačiau veidus muzikantų, kurie atėjo ne šiaip sau – jie labai mylėjo muziką.

Mylėti savo darbą taip, kad negalėtum be jo gyventi, yra labai svarbus dalykas, jis buvo ypač ryškus pirmojoje repeticijoje. Visus tris orkestro dešimtmečius stengiuosi, kad kaip aš myliu muziką, taip ją mylėtų ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai, sąžiningai atiduotų muzikai viską, ką gali.“ Sukurti orkestrą nereiškia tik susodinti gerai grojančius žmones. Nors ir būdamas „diktatorius“, dirigentas turi ne vėzdu mojuoti, bet vyresnius ir jaunesnius orkestrantus įtikinti savo aistra, savo interpretacijų tiesa. Dinamiški dirigento ir orkestro

Muzikos barai / 40

dialogai, pasitikėjimas ir įkvėpimas koncertuose – štai kas padėjo būriui gerų muzikantų tapti orkestru. G. Rinkevičius sugebėjo jaunų, nepatyrusių muzikantų širdyse uždegti meilę muzikavimui drauge. Ir dar kartu su orkestro direktoriumi Romu Misiukevičiumi kasdien sukti galvą dėl instrumentų, bendrabučių muzikantams, atlyginimų, salės repeticijoms, salės koncertams... Jaunam kolektyvui repetuoti leista Vilniaus universiteto auloje, koncertai vykdavo Operos ir baleto teatre priešais „geležinę uždangą“. „Užvakar (1989 m. sausio 30 d.

– Red.) debiutavo naujasis Jaunimo simfoninis orkestras. Jaunimas, netekęs vilties gauti atliekamų bilietų, prasiveržė pro kontrolieres“, – rašyta to meto spaudoje. Pirmajame koncerte skambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, L. van Beethoveno Penktoji simfonija, operų arijas dainavo Irena Milkevičiūtė ir Vladimiras Prudnikovas. „Plojimams, atrodė, nebus pabaigos“, – komentavo spauda. „Sunkūs metai buvo Lietuvoje, ir atsirasti dar vienam rimtam kolektyvui, kuris galėtų konkuruoti su Nacionalinės filharmonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir su Kauno simfoniniu orkestru, nebuvo lengva“, – prisimena pirmojo koncerto solistas Vladimiras Prudnikovas.

Jaunimo orkestrui, net ir gavusiam valstybinio kolektyvo statusą, būdavo liepiama vis daugiau užsidirbti pačiam. Valstybė orkestrą finansavo prasčiau nei kitus kolektyvus, atlyginimai kilo lėčiau nei Filharmonijoje. „Mes panašūs: koncertų programose daug tų pačių solistų pavardžių, o ir muzikantai yra groję ir viename, ir kitame orkestre. Taip pat atstovaujame Lietuvai prestižiniuose festivaliuose užsienyje“, – kalbėjo G. Rinkevičius.

Reikia pasakyti, kad ir kolegų požiūris į orkestrą buvo keistokas: Filharmonijos orkestro muzikantai būdavo barami, jei talkindavo naujajam orkestrui, o ir jo vadovas nebūdavo įsileidžiamas į kitas koncertų, teatrų erdves diriguoti. Konkurencija...

Mūsų akyse orkestras brendo, palaipsniui instrumentų grupės įgijo

savo spalvą. Ypač raiškūs tapo stygininkai (pirmasis koncertmeisteris – Raimondas Butvila, nepamirštamas ir anksti anapilin išėjęs puikus smuikininkas Aleksandras Batovas). Atėjo kitų šalių orkestruose grojusių gerų pūtikų, darnos pasiekė medinių pučiamųjų grupės. Gal ir todėl, kad atsirado daugiau galimybių muzikuoti įvairiuose ansambliuose, neapleisti kamerinės muzikos. „Noriu, kad kiekvienas koncertas ir jame skambanti muzika būtų įdomi ir man pačiam, ir orkestrui, ir publikai. Į koncertų programas įtrauksime kuo demokratiškesnių žanrų, solistų, chorų, galbūt baleto intarpų. Kai kurie koncertai gal gali būti ne tokie akademiški. Fantazuokime!“ – ragino G. Rinkevičius. „Simfoninė muzika – laiko patikrinta vertybė“, – teigė dirigentas. – Manau, kad nuo kitų orkestrų mes skirsimės programomis, jų įvairove, stengsimės į koncertus patraukti kuo daugiau jaunimo. Jaunimas net nesuvokia, kad nutolimas nuo klasikinės muzikos – dvasinis praradimas. Dabar susidarė tokia padėtis, kad nežinia, kokiais keliais į klasikinę muziką reikia grįžti...“ Kitame interviu, pajutęs nenumaldomą būtinybę plėsti savo veiklos erdvę, G. Rinkevičius kalbėjo: „Svajoju, kad į mūsų koncertus ateitų vaikai, kad jie pamėgtų gerą muziką ateityje.“ Orkestro, kamerinių jo grupių koncertai vaikams, šeimoms kolektyvui labai svarbūs iki šiol. Ši strateginė kryptis jau pasiteisino: užaugo kelios jaunų klausytojų kartos. „Savo klausytojų auditoriją įsivaizduoju kuo jaunesnę ir kuo gausesnę. Nemanau, kad ateis tie, kurie veržiasi į roko koncertus“, – orkestrui užgimus kalbėjo G. Rinkevičius. Tačiau į koncertus orkestras ir dirigentas sugebėjo atsivesti ir juos, intriguodami kad ir meistriškai atliekamomis roko baladėmis (kad tik jų nebūtų per daug!).

Taigi jaunatviškas orkestras įgyvendino pačią įstabiausią misiją: užsiaugino savo klausytojų būrį. G. Rinkevičius juokavo: jei suskaičiuotume visus klausytojus, per trisdešimt metų jų būtų trys milijonai – per metus koncertuose apsilanko po 100 tūkstančių klausytojų. Dažniausiai „Kongresų

publikos“ kitose salėse ir nepamatysi.

Kas čia juos traukia? Visada įdomus repertuaras, sudėtingi, retai girdimi kūriniai arba meniškumu intriguojantys opusai. Galima paminėti bent kelis įdomiausius kūrinius: Hectoro Berliozo „Romos karnavalą“, Fantastinę simfoniją, „Fausto pasmerkimą“, visas Gustavo Mahlerio simfonijas, Richardo Strausso simfonines poemas „Don Kichotas“, „Didvyrio gyvenimas“, Maurice´o Ravelio Valsą, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“, Antoníno Dvořáko Aštuntąją simfoniją, Albano Bergo Koncerto smuikui originalią versiją, Paulio Hindemitho simfoniją „Dailininkas Mathiasas“, Olivier Messiaeno „Turangalilą“, Arthuro Honeggerio „Žaną d´Ark ant laužo“, Sergejaus Rachmaninovo Simfoninius šokius, Edwardo Elgaro giesmes chorui ir orkestrui „Anglijos dvasia“, atliktas kartu su „Ąžuoliuku“, Andrew Lloydo Webberio „Requiem“ su Valstybiniu choru „Latvija“ ir t. t.

O kiek solistų! Savų ir atvykstančių. Daugiau nei kiti orkestrai LVSO bendradarbiauja su užsienyje dirbančiais lietuviais, geba juos pasikviesti į tėvynę. Pianistas Lukas Geniušas sakė: „Kaip solistas su orkestru išmokau groti būtent čia, Vilniaus kongresų rūmuose. Turėjau galimybių su šiuo orkestru sugroti tokį repertuarą, kokio mano amžiaus solistai tikrai neturi.“ Prieš jubiliejinį 30-mečio koncertą Edgaras Montvidas sakė: „Esu labai laimingas, kad yra toks orkestras, kuriam atvykęs į Lietuvą galiu pasiūlyti naujų idėjų ir kūrinių. Maestro, būdamas labai lankstus menininkas, visuomet sutinka eksperimentuoti. Šis kolektyvas ne be reikalo turi tiek daug laiko patikrintų draugų. Lai orkestras gyvuoja ir plečiasi jo draugų ratas.“ G. Rinkevičius 1987 m. Budapešte „susirgo“ opera. Nesitikėdamas pasiūlymų iš mūsų Operos teatro, 1995 m., pasikvietęs chorą „Latvija“, su savo orkestru pastatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Vėliau parengti G. Verdi „Otelo“ ir „Simono Bokanegros“, G. Puccini „Turandot“ koncertiniai variantai,

daugiau nei dešimt operų pastatyta su „Bohemiečiais“ (dabar – Vilniaus miesto opera), dirbta Latvijos nacionalinėje operoje, kitų šalių teatruose.

Bet... ne Lietuvos. Kažin kodėl?

1994 m. G. Rinkevičius pelnė Nacionalinę premiją. Ir nutarė ją paskirti savo orkestro muzikantams. Juk ko vertas meno vadovas be orkestro?

1999 m. sausio 30 dieną savo 10ojo gimtadienio koncertą orkestras grojo naujoje, tiesa, dar nebaigtoje įrengti 1000 vietų Vilniaus kongresų rūmų salėje. Orkestrantai sėdėjo ant lentomis dengtos pakylos, publika – ant sulankstomų plastmasinių kėdžių. Skambėjo L. van Beethoveno „Missa solemnis“, anot G. Rinkevičiaus, amžinas ir genialus kūrinys. Švytėjo jaunatviška orkestro aura, žavėjo polėkis, nuoširdus muzikavimas. „Orkestras kasmet kuo nors nustebina, netradiciniais sumanymais drumsčia kultūros gyvenimo rutiną“, – tuomet teigė kolektyvo krikštatėvis H. Zabulis.

Savo trisdešimtmetį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras paminėjo kartu su ištikimiausiais bičiuliais muzikantais ir vokalistais bei į vieną koncertą netilpusia publika, todėl teko rengti du šventinius vakarus.

Išleistas ir jubiliejui skirtas albumas, tiesa, keistokas – suvenyrinis nuotraukų ir nieko naujo apie orkestrą nepasakančių tekstukų rinkinys, tik kad kaina kaip gero daikto...

Jubiliejinį vakarą pradėjo intriguojantis ir nostalgiškas vaizdo įrašas, įamžinęs pirmajame koncerte L. van Beethoveno Penktosios simfonijos I dalį grojantį orkestrą. Buvome priversti išklausyti ir šiandieninę šios dalies versiją. Dainavo pirmojo koncerto solistai: Irena Milkevičiūtė atliko Santucos ariją iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“, Vladimiras Prudnikovas – Fiesko romansą „Il lacerato spirito“ iš G. Verdi operos „Simonas Bokanegra“. Nuotaikingus F. Chopino, C. Saint-Saënso, D. Šostakovičiaus kūrinius su orkestru paskambino pianistai Petras ir Lukas Geniušai, Alexanderis Paley, o visi drauge šešiomis rankomis žaismingai pagrojo A. Lavignaco Galopą-maršą. Žavi, jautriai į muziką įsiklausanti

jauna smuikininkė Dalia Kuznecovaitė atliko C. Saint-Saënso Introdukciją ir Rondo capriccioso. Melancholišką M. Brucho pjesę „Kol Nidrei“ violončele pagriežė Davidas Geringas. Dainavo Vytautas Juozapaitis ir žavusis Tadas Girininkas. Edgaras Montvidas parengė dvi kontrastingas, sudėtingas G. Puccini arijas. Asmik Grigorian pasirodė jau kaip pasaulinė operos žvaigždė, ji padainavo Tatjanos laiško sceną iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. Tik kur ne kur įsiaudrindamas, orkestras akompanavo jautriai.

Galima buvo išgirsti gražią styginių kantileną, gerai derančius pučiamųjų ansamblius, pajusti plačią įvairių epochų muzikos emocinę skalę.

Grandiozinį koncertą baigė G. Verdi II veiksmo finalinė scena. Dainavo visi solistai, Kauno valstybinis choras, skambėjo netgi tiesūs egiptietiški trimitai, stigo nebent šokėjų. Betgi buvo fejerverkas ir gausus blizgučių lietus. Šventė yra šventė!

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pasakė: „Noriu padėkoti maestro Gintarui Rinkevičiui ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui už šitą turtingą šventę.

Atrodė, kad koncerte telpa visi trisdešimt metų. Žiūrint Jūsų pirmojo koncerto 1989-aisiais įrašą ir girdint L. van Beethoveno Penktosios simfonijos garsus, kyla mintis: kokiu lemtingu metu tie garsai pasigirdo! Kiek reikėjo ryžto, drąsos ir atkaklumo orkestrą įkurti ir išlaikyti. Paprastai revoliucijų metais pasirodo labai daug reiškinių, kurie yra susiję su pakilimu, euforija, tačiau dažnai jie išnyksta kartu su pačia revoliucija. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras visus tuos metus sudėtingoje, kintančioje tikrovėje tapo vienu iš mūsų naujosios muzikinės kultūros stulpų. Aš manau, kad jis tapo atkurtosios Lietuvos Respublikos orkestru, todėl, kad kūrė tą tikrovę, siekė naujų formų, ardė įprastas rutinas, rūpinosi naujais talentais ir vedė juos į ateitį – daugybė jų sudaro mūsų dabartinį muzikos žvaigždyną.“ n

Muzikos barai / 41

ATEINAME

Choro „Viva voce“ koncertinė viešnagė Japonijoje

Muzikos barai / 42

Chorui dėmesį rodė visų Japonijos miestų, kuriuose viešėjo kolektyvas, merai

BAIGIANTIS METAMS DAUGELIO TARPTAUTINIŲ KONKURSŲ NUGALĖTOJAS VILNIAUS BALIO DVARIONO DEŠIMTMETĖS MUZIKOS MOKYKLOS CHORAS „VIVA VOCE“ KARTU SU VADOVAIS VIRGINIJA KATINIENE IR RAIMONDU KATINU BEI KONCERTMEISTERIU DAINIUMI JOZĖNU BUVO IŠVYKĘS Į ŠEŠIOLIKOS DIENŲ KONCERTINĘ KELIONĘ PO JAPONIJĄ. KELIONĖS ĮSPŪDŽIUS PAPASAKOJO RAIMONDAS KATINAS.

T

ai buvo tolimiausia, ilgiausia ir neabejotinai turiningiausia choro kelionė. Esame labai dėkingi Japonijos ambasadai Lietuvoje už nuoširdų dalyvavimą rengiant mūsų išvyką, už galimybę pažinti nuostabią šalį, pabendrauti su jos žmonėmis. Ne veltui mūsų jaunosios choristės išvyką pavadino viso gyvenimo kelione. *** Pačią pirmą viešnagės Japonijos sostinėje dieną buvome pakviesti į priėmimą pas Otos, didžiausios Tokijo miesto seniūnijos (pusantro karto didesnės už Vilnių tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių), merą.

Priėmimas priminė oficialų draugiškų valstybių delegacijų susitikimą: valstybių vėliavėlės, kiekvieno dalyvio vietą žyminti kortelė su vardu ir pavarde lietuvių ir japonų kalbomis.

Po Japonijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių ir bendrystės temų buvo įdomu išgirsti šeimininkų pasakojimą apie pasirengimą 2020 m. Tokijuje vyksiančioms vasaros olimpinėms žaidynėms, Otos valdose esančio Tokijo oro uosto paruošimą būsimiems keleivių srautams. Atlikti tokius darbus per tokį trumpą laiką įmanoma tik pasakoje arba... Japonijoje. Susitikimo pabaigoje surengėme trumpą koncertą.

Po poros neišdildomų įspūdžių dienų sostinėje – valanda skrydžio iš Tokijo į Hačidžio salą, pagrįstai vadinamą Japonijos Havajais. Žaliuojančios palmės ir gėlynai, juodo smėlio paplūdimys, maudynės Ramiajame vandenyne. Susitikimas su miesto meru, savivaldybės tarnautojais ir vietos suaugusiųjų choru prie nacionalinės virtuvės patiekalais nuklotų stalelių atrodė kaip seniai pažįstamų bičiulių pasibuvimas su smagiais klegesiais ir dainomis.

Iš Hačidžio salos parskrendame į Tokiją. Kitą dieną greitasis traukinys, lėkdamas 300 km per valandą greičiu, veža mus į Tojohašį. Beveik 400 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra Japonijoje pirmaujantis Technologijų universitetas. O ką apima sąvoka „ja-

poniškos technologijos“, supratome tik pačioje Japonijoje. Labai mielas miesto meras surengė priėmimą tryliktame savivaldybės pastato aukšte.

Nagoja – trečias pagal dydį Japonijos miestas. Aplankome mokyklą, kurioje mokėsi Kaune 1939–1940 m. dirbęs ir 6000 žydų išgelbėjęs Japonijos diplomatas Čijunė Sugihara. Prie šiam pasaulio tautų teisuoliui skirtos skulptūrinės kompozicijos skamba japoniška „Fiuriusato“ („Gimtinė“) ir lietuviška „Lietuva brangi“, jų klausosi visa miesto valdžia. Sužinome, kad tiek prie didžiažmogiškų Čijunės Sugiharos darbų viešinimo Japonijoje, tiek prie jam skirtos skulptūrinės kompozicijos atsiradimo daug prisidėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas

Vaikus žavėjo Japonijos gamtos ir architektūros egzotika

Muzikos barai / 43

ATEINAME dr. Aurelijus Zykas. Jam, koordinavusiam mūsų išvykos parengimą, esame dėkingi už sėkmingą kelionę ir daugybę naudingų praktinių patarimų.

Nebuvai Kiote – nematei tikrosios Japonijos, sako vietos gyventojai. Paslaugusis autobuso vairuotojas, vardu Takeši, veža mus į senąją Japonijos sostinę. Riesti pastatų stogai ir šimtamečiai nykštukinių medelių sodai...

Visus apima jausmas, kad atsidūrėme tikrojoje Japonijoje...

Judame toliau. Geografiniu auksiniu Japonijos centru vadinama Gifu prefektūra. Malonus pabendravimas su jos sostinės Gifu meru ir vėl – į kelią. Japoniški kaimai su vienaaukščiais tarsi žaisliniais namukais ir mažais kiemeliais, ploteliai žaliuojančių ryžių daigų, persimonų sodai ir šių vaisių džiovyklos pastogėse.

Galutinis kelionės taškas – Čijunės Sugiharos gimtasis miestelis Jaocu.

Prie pasaulio tautų teisuolio muziejaus – antrą kartą, kas labai reta, pražydusios sakuros. Mus lydinti japonė gidė šmaikštauja – jos pražydo mėlynakių šviesiaplaukių lietuvaičių garbei. Jaocu yra lankęsi mūsų šalies menininkai, lietuviai čia žinomi ir gerbiami. Miesto meras, vartydamas mūsų dovanotą Lietuvos nuotraukų albumą, kaip mat atpažįsta: čia Vilnius, Kaunas, Trakai – visur jo būta.

Muzikos barai / 44

Nors apie koncertus kiek vėliau, negaliu nepaminėti – po pasirodymo Jaocu salėje ašaros sutvisko ne tik daugelio pilnutėlės salės klausytojų, bet ir pačių dainininkių akyse. Dar labiau mus sujaudino mero mėginimas paslėpti ašaras, kai po koncerto užlipo į sceną nusifotografuoti su choru.

Paskutinė diena nuostabioje šalyje. Žvilgsniais atsisveikiname su viešbutį supančiais kalnais, nuraudusiais klevais, mielais mus lydėjusiais žmonėmis. *** Turininga turistinė programa neužgožė svarbiausio mūsų išvykos tikslo – koncertų. Jų turėjome net devynis! Japonai be galo tikslūs, konkretūs, improvizacijų nepripažįstantys žmonės. Koncertines programas pradėjome derinti prieš gerą pusmetį, šeimininkams pasirinkti išsiuntėme beveik penkiasdešimties kūrinių sąrašą. Kartu atsirinkome tinkamiausius. Prieš išskrisdami jau žinojome visų pasirodymų datas, laiką, vietas, trukmę, kitas detales. Buvo koncertų, kurie prasidėdavo ar baigdavosi mūsų ir vietinio choro bendru vienos arba dviejų japoniškų dainų padainavimu. Dainų turėjome keturias, jos buvo aranžuotas mūsų chorui.

Iš anksto išsiuntėme kūrinių parti-

tūras, kad japonų chorai... atliktų namų darbus. Mūsų pasirinktas dainas moka kiekvienas japonas, todėl kartu dainuodavo ir žiūrovai. Kūriniai, suprantama, sulaukė didžiausio pasisekimo, kaskart tekdavo kartoti.

Didelio susidomėjimo sulaukė dviejų liaudies dainų kompozicija: vienu metu dainuojamos japoniškoji „Sakura“ ir lietuvių „Cykiai, cykiai Nemunėlis teka“ tarpusavyje puikiai dera, viena kitą gražiai papildo. Japonai labai gyrė nepriekaištingą lietuvaičių tartį, tai juos maloniai nustebino.

Didžiąją koncertų programos dalį sudarė lietuvių autorių kūriniai, joje buvo ir žinomų klasikos bei pasaulyje populiarių kūrinių. Skambėjo skudučiai, švilpynės, įvairūs lietuviški barškalai. Publikos priėmimas buvo labai nuoširdus, pasisekimas – didžiulis.

Pastarąjį dešimtmetį chorui „Viva voce“ teko koncertuoti daugelyje Europos šalių, Amerikoje, turėjome progų susitikti su įvairia žiūrovų auditorija. Japonų publika – išskirtinė.

Pirmiausia buvo matyti jos pasiruošimas ir nusiteikimas koncertui. Apranga bylodavo apie nekasdienį įvykį, į salę žiūrovai įeidavo lyg į šventovę, susikaupę, žemiškus reikalus palikę už durų. Po pirmųjų dainų – nedrąsūs plojimai lyg bijant sutrukdyti atlikėjams. Mes šmaikštavome – publika apšyla. Bet jau nuo ketvirto penkto kūrinio žiūrovai tarsi atsiverdavo atlikėjams, o koncerto finalas kartais būdavo griausmingas. Tradiciškai dalis žiūrovų po koncerto pasilikdavo palaukti išeinančių žydraakių geltonkasių dainininkių. Tokių nuoširdžių žvilgsnių ir šiltų šypsenų niekur niekada nebuvome regėję. Kad ir nesupratome kalbos, bet buvo visiškai aišku – žmonės dėkojo ir linkėjo didžiausios sėkmės. Be jaudulio negalime neprisiminti, kaip ankstų rytą į Hačidžio salos oro uostą atskubėjo garbaus amžiaus japonė. Per vertėją sužinojome, kad vakar ji buvo mūsų koncerte, o po jo per naktį kiekvienai dainininkei darė neįtikėtinai kruopštaus darbo reikalaujančias tradicines japoniškas dovanėles, panašias į laimės paukštes. Kaip ji džiaugėsi, kad spėjo mums jas įteikti...

*** Koncertų salės – atskira tema. Nenuostabu, kad jos puikios didmiesčiuose – Tokijuje, Nagojoje. Tačiau apstulbino Hačidžio salos (7 tūkst. gyventojų), Gifu, Jaocu (apie 5 tūkst. gyventojų) salės. Jos, pastatytos prieš 10–15 metų, labiau primena teatrų, tiksliau, amfiteatrų sales. Maždaug aštuonių šimtų–tūkstančio vietų patalpai nereikalinga jokia įgarsinimo aparatūra, vienodai gerai girdėti tiek scenoje, tiek bet kurioje salės vietoje.

Kaip puikiai skambėjo trisdešimt keturių merginų choras! Scenos dekoracijų pakėlimo mechanizmų – gal po dvi dešimtis. Pavaikštinėjau po užkulisius – jie bemaž pusės salės dydžio.

Ten rasi viską, ko galėtų prireikti: įvairiausių laikinų konstrukcijų, panašių į lego kaladėles, per kelias minutes tampančių tuo, ko tuo metu reikia: paaukštinimais, platformomis, choro laiptais. Dešimtys įvairiausių mikrofonų (gal skaitovams ar roko grupėms) ir įmantriausių stovų, kabelių, laidų ir visų įmanomų jungčių, dešimtys kitų matytų ir nežinomų dalykų.

Vien dirigento pultų – šešių rūšių ir dydžių. Viskas tvarkingai sudėliota.

O nuo visose scenose buvusių fortepijonų „Yamaha“ mūsų pianistą Dainių Jozėną tekdavo vos ne plėšte atplėšti – tokiais stebuklais dar niekada negrojęs... Beje, be scenos darbuotojų žinios instrumento nevalia pastumti nė per plauką. Paprašius privažiuoja su specialiu keltuvu ir milimetrų

tikslumu pastato ten, kur nurodai.

Po koncerto paskutiniam žiūrovui išėjus iš salės, sugriaudėdavo dulkių siurblių ir kitokių valymo prietaisų simfonija. Su šia technika dirba kostiumuoti baltmarškiniai vyrai, ką tik sėdėję žiūrovų vietose. Kol mes persirengdavome ir pasikalbėdavome su vietinės spaudos žurnalistais (atsivežėme nemažai apie mūsų koncertus parašiusių laikraščių), tiek salėje, tiek scenoje viskas būdavo švaru ir gaivu. *** Mums buvo parengta ir plati kultūrinių mainų programa. Apsilankėme keturiose gimnazijose, kur mūsų moksleivės galėjo susipažinti su japonų lankstymo iš popieriaus tradicija, hieroglifų rašymu ir kt. Bet svarbiausia šių susitikimų dalis būdavo muzikinė – moksleiviai mums surengdavo koncertą, mes taip pat padainuodavome keletą kūrinėlių. Vietinių moksleivių pasirodymai maloniai stebino: klasės chore dainuoja visi tos klasės vaikai – negalinčių nėra, nenorinčių negali būti. Mums buvo keistoka matyti vyresniųjų klasių chorus, kuriuose tiek daug nuoširdžiai dainuojančių Lietuvoje paties „nedainuojamiausio“ amžiaus vaikinų. Kiek supratome, dirigentas renkamas iš pačių dainininkų ir jam pasirodyti prieš svečius yra didžiulė garbė.

Paprastai pasirodydavo keturių klasių chorai. Jų dainuojami kūriniai pakankamai rimti ir sudėtingi, atliki-

mas gana gero lygio. Ir tai nei muzikos, nei sustiprinto muzikinio ugdymo gimnazijose! Visi girdėti chorai be vargo pereitų atrankas į Lietuvos moksleivių dainų šventę. Dar pagalvojau, kokia būtų (jei vyktų) Japonijos moksleivių dainų šventė, kai kiekvienoje gimnazijoje ar mokykloje tiek gerų chorų, kiek ir klasių...

Gimnazijose, kuriose lankėmės, pastatyti atskiri priestatai ar net pastatai, kuriuose – universalios koncertų ir sporto salės. Jos panašaus dydžio kaip senoji Kauno sporto halė, kai ten vykdavo koncertai, tik be tribūnų: didelė scena ir parteris žiūrovams. Prireikus lengvos sulankstomos kėdės išnešamos ir atsiranda dvi ar net trys krepšinio aikštelės. Minėtų koncertų klausydavosi keli šimtai mokinių nuo pirmokų iki vyriausiųjų gimnazistų. Pirmokai, antrokai įsitaisę ant tiesiausiomis eilėmis išdėliotų pagalvėlių arčiausiai scenos, vyresni kiek toliau sėdi ant kėdučių. Salėje visiška rimtis ir tyla, nė menkiausio krebždesio ar šnabždesio. Tarp jų nematėme nė vieno mokytojo ar auklėtojo.

Mums tai atrodė lyg iš fantastikos pasaulio, lyginant su tokio pat amžiaus mūsų koncertų publika. Spėliojome: švietimo šios valstybės prioritetu tikriausiai niekas niekada neskelbė, dešimtmečiais reformomis nesiaubė.

Rezultatai akivaizdūs. *** Šešiolika dienų pralėkė nepastebimai. Laikas atsisveikinti su mielais mus lydėjusiais, nuoširdžiai bendravusiais žmonėmis. Pamojuoti gaisru nuraudusiems klevams. Kažin, ar sakuros pražydo mūsų garbei, bet visi įspūdžiai, išgyvenimai, krūvon sudėti, ilgai išliks atmintyje lapkritį žydinčiomis sakuromis. n

Muzikos barai / 45

PANORAMA riausiose Sankt Peterburgo scenose, sėkmė lydėjo jo gastroles Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. 1997 m. Liverpulyje (Didžioji Britanija) pelnytas Tarptautinio muzikos festivalio Grand Pri, 2011 m. sėkmingai pasirodyta Karališkajame jaunimo muzikos festivalyje (Royal Festival Unga Musik) Stokholme (Švedija).

Borisas Estrinas yra labai garsus mušamųjų instrumentų pedagogas. Daugiau kaip 40 jo studentų yra tapę įvairių perkusijos festivalių laureatais, groja Rusijos, Europos, JAV orkestruose. Borisas – daugybės klasikinių kūrinių aranžuočių mušamiesiems instrumentams, knygų apie ksilofoną, mažąjį būgnelį ir vibrafoną autorius.

2018 m. gruodžio 13 d. rytą traukiniu iš Sankt Peterburgo su savo

tai studijuojant mušamųjų techniką ir atlikimą yra mažasis būgnelis ir ksilofonas. Grojant ksilofonu formuojasi unikalus atlikėjo muzikinis garsas, o taisyklingai įvaldyta mažojo būgnelio technika leidžia atskleisti visų mušamųjų instrumentų spalvas. B. Estrinas kalbėjo ir apie klasikinio repertuaro svarbą, pavyzdžiui, Bacho opusus violončelei, atliekamus marimba, smuiko ksilofonu. Meistriškumo kursus vainikavo santūri B. Estrino šypsena ir jo trylikamečių mokinių atliekami kūriniai.

Gruodžio 14 d. mušamųjų instrumentų ansamblis koncertavo Žiežmarių kultūros centre (renginį organizavo Lietuvos nacionalinė filharmonija). Čia Borisas Estrinas savo muzikantams leido atsiskleisti kaip solistams ar duetų nariams.

Klausytojai galėjo mėgautis žy-

Boriso Estrino meistriškumo pamokos

Fleitininkas Justinas Mačys ir Borisas Estrinas

ansambliu į Vilnių atvykęs Borisas Estrinas tos pačios dienos popietę vedė meistriškumo pamoką Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mušamųjų instrumentų specialybės studentams, dėstytojams ir įvairių Lietuvos muzikos mokyklų auklėtiniams. Pedagogas kalbėjo apie taisyklingą kūno laikyseną prie instrumento, tinkamą lazdelių laikymą, laisvumą muzikuojant. Jis pabrėžė, kad svarbiausi instrumen-

miausiais šių dienų kompozitorių E. Séjourné, F. Posero, N. Rohwero ir kitų, rašančių mušamiesiems instrumentams, kūriniais.

Gruodžio 16 d. dešimties muzikantų ansamblis iš Sankt Peterburgo žengė į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną. Šį kartą jie ne tik grojo kone visais simfoniniame orkestre naudojamais mušamaisiais instrumentais, bet ir akompanavo vienam žymiausių jaunosios kartos Lietuvos fleitininkų Justinui Mačiui, pasirinkusiam Lietuvoje dar neskambėjusį I. Clarke´o kūrinį „Hypnosis“. Taip pat pirmą kartą Lietuvoje kartu su soliste Viktorija Vorobjovaite buvo atlikta J. S. Bacho Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 f-moll pirmoji dalis. Koncerte „Žiemos karnavalas“ skambėjo ir Boriso Estrino aranžuoti A. Vivaldi, E. Griego, J. Strausso, F. Liszto, J. S. Bacho kūriniai.

Neužmirštamas peterburgiečių „Žiemos karnavalas“

Praėjusių metų gruodžio 13–16 dienomis Lietuvoje svečiavosi Sankt Peterburgo menų licėjaus mušamųjų instrumentų ansamblis.

Lietuvai jis atvežė neužmirštamą dovaną – šiais instrumentais atliko žymiausius klasikos opusus.

Sankt Peterburgo menų licėjaus mušamųjų instrumentų klasės vadovas Borisas Estrinas 1990 m. ansamblį subūrė iš talentingiausių savo klasės mokinių (nuo 10 iki 17 metų). Ansamblio tikslas – mušamaisiais instrumentais groti geriausius klasikinius ir šiuolaikinius kūrinius, tarp jų J. S. Bacho, W. A. Mozarto, A. Vivaldi, J. Strausso, E. Griego, A. Piazzollos, R. Ščedrino ir kitų kompozitorių opusus.

Ansamblis koncertuoja ge-

Šeštasis „Žvėrelių karnavalas“

Jei manote, kad briedžiai, kiškiai ir lapės gyvena tik miške – klystate. Kartą metuose jie apsigyvena ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Tiksliai nežinodama, kur yra naujieji konservatorijos rūmai, vasario 9 d. važiavau Gerosios Vilties gatve ieškodama 19-o numerio. Bet stabdžius paspaudžiau pamačiusi ne skaičių, o tikrų tikriausią briedį, stovintį prie pastato durų. Na, ne gyvą, žinoma, bet tikrai įspūdingą. Šeštą kartą J. Tallat-Kelpšos konservatorija svetingai priėmė Vilniaus fortepijono muzikos festivalį „Žvėrelių karnavalas“, kasmet organizuojamą nenuilstančių „Lyros“ muzikos mokyklos fortepijono mokytojų. Festivalio siela Agnė Ragauskienė kartu su kolegėmis Birute Bizevičiūte, Audrone Ruzgiene ir Ramune Dačinskiene sukūrė projektą, kuris kasmet vis plečiasi, renginyje dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir viso regiono muzikos bei meno mokyklų pianistai.

Marius ŠINKŪNAS

Koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

Muzikos barai / 46

Festivalio „Žvėrelių karnavalas“ organizatorės R. Dačinskienė, A. Ragauskienė, A. Ruzgienė ir B. Bizevičiūtė

Šiais metais festivalyje pasirodė 77 moksleiviai iš dešimties mokyklų, jauniausiam dalyviui buvo penkeri, vyriausiam – trylika metų. „Žvėrelių karnavalo“ idėja prieš gerą dešimtmetį gimė „Lyros“ mokykloje. Mintis į sceną pakviesti I– IV klasių muzikos ir meno mokyklų mokinius, kuriems fortepijonas nėra pagrindinis instrumentas, paskatino iniciatyvias mokytojas sugalvoti tokią koncerto formą, kad vaikai patirtų ne stresą, o tikrą muzikavimo džiaugsmą. Buvo pasirinkta karnavalo idėja – vaikai groja su žvėrelių, paukščių, vabzdžių, žuvyčių kostiumais, jie įsikūnija į tuos personažus, kurių paveikslus kuria atlikdami nedidelius programinius kūrinėlius. Be to, visi dalyviai sėdi scenoje, o ne salėje ar užkulisiuose, tad mažiau jaudinasi laukdami savo pasirodymo. Šių metų festivalio programa buvo šešių dalių: „Miške“, „Kaime“, „Tropikuose“, „Padangėje“, „Pievoje“ ir „Saloje“. Kiekvienoje dalyje skambėjo nuo 13 iki 20 kūrinėlių, atliekamų ir solistų, ir ansamblių keturiomis ar net šešiomis rankomis.

Po kiekvienos dalies visi joje pasirodžiusieji buvo apdovanojami pūkuotomis ir saldžiomis žvėrelių pavidalo dovanėlėmis, mokytojams įteikiami padėkos raštai, vyko nuotaikingos fotosesijos.

Festivaliui buvo parengta graži knygelė-programa, mokytoja Agnė Ragauskienė, neseniai baigusi studijas J. Vienožinskio dailės mokykloje, sukūrė originalią „Žvėrelių karnavalo“ afišą.

Pabaigai – pastaba apie projektinę veiklą muzikos mokyklose. Įgyvendinant liūdnai pagarsėjusią švietimo reformą, bus apmokama papildoma mokytojų veikla, todėl muzikos mokyklose greičiausiai daugės įvairių projektų. Labai svarbu, kad dėl to nesuprastėtų jų kokybė, nes, kaip sakoma, geriau jokio renginio negu blogas rengi-

nys. Tad norisi palinkėti apgalvotų, subrandintų, prasmingų projektų.

Tokių kaip šis, atsiradusių iš meilės vaikams, o ne dėl „paukščiuko“ sau.

Jolanta KUBILIŪTĖ-VAIŠVILIENĖ

„Dagilėlis“ laimėjo dar vieną tarptautinį konkursą

Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis, koncertmeisterė Daiva Šulcaitė) XIII tarptautiniame muzikos festivalyje-konkurse „Silver Bells“ Latvijoje pelnė I vietą ir buvo pripažintas geriausiu berniukų chorų kategorijoje.

Konkursas vyko Daugpilio Vienybės namų koncertų salėje. Joje puikiai skambėjo krištoliniai „Dagilėlio“ berniukų ir solidūs jaunuolių balsai, paklūstantys choro vadovo Remigijaus Adomaičio mostams.

Muzikos vaizdinius ir emocijas padėjo atskleisti ir subtilus Daivos Šulcaitės akompanavimas.

Konkurse dalyvavo net 46 kolektyvai, kuriuose dainavo per 2000 dainininkų, juos vertino tarptautinė komisija. „Dagilėlio“ choristams nugalėti tokio aukšto meninio lygio varžytuvėse padėjo ne tik nuoširdus darbas, bet ir pasitikėjimas savo jėgomis, kurį įkvėpė sėkmingi pastarųjų metų koncertai ir publikos simpatijos. Šiaulių choras jau yra laimėjęs penkiolika šalies ir tarptautinių konkursų.

MB inf.

Kiekvieną pavasarį konservatorijų, muzikos mokyklų ir gimnazijų mokytojams ir abiturientams vienu iš išbandymų tampa mokyklinis muzikologijos brandos egzaminas. Besiruošiantiems muzikos studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose jo rezultatas yra svarbi stojamojo balo dalis. 2018 m. egzaminas buvo vykdomas jau keturioliktą kartą, tad neabejotinai galima teigti, kad šis Nacionalinio egzaminų centro rengiamas įgūdžių ir žinių patikrinimas jau yra pasiteisinusi tradicija. Egzamino programa tapo muzikos istorijos ir teorijos dalykų programų specializuotose muzikinio ugdymo įstaigose vykdymo gairėmis, o rezultatai – mokinių bilietu į profesionalaus muzikos meno studijas. Mokinių pasirengimas muzikologijos brandos egzaminui ir jo vykdymas kasmet tampa iššūkiu mokytojams, mokiniams, mokyklų administracijai ir užduočių rengėjams.

Siekiant pakviesti mokytojus aktyviai dalyvauti muzikologijos brandos egzamino tobulinimo procese bei stiprinti muzikos teorinių dalykų mokymo ir studijų programų sąsajas, 2018 m. gruodžio 5 dieną LMTA surengtas seminaras „Pasirengimo muzikologijos brandos egzaminui iššūkiai“. Šiame teorinių muzikos disciplinų mokytojų ir dėstytojų susitikime norėta konkrečiau įvardinti su egzaminu susijusias problemas, jo rengėjams pateikti rekomendacijas ir pasidalinti gerąja patirtimi. Buvo parengta detali egzamino užduočių vertinimo anketa, kurios įžanginėje dalyje pabrėžiama, kad mokyklos ir mokytojai turi sukaupę didžiulę mokinių pasiekimų klasėje ir mu-

zikologijos egzamino vertinimo patirtį. Mokytojams buvo siūloma išsakyti savo nuomonę apie 2016– 2018 m. muzikologijos brandos egzamino užduotis. Jų atsakymai padėjo nustatyti tobulintinas egzamino užduotis, neaiškumus ar netikslumus, egzamino rengėjams pateikti rekomendacijas.

Seminaras LMTA sutelkė mokytojus iš visų specializuotų Lietuvos mokyklų, kuriose rengiami būsimieji muzikos profesionalai. Pedagogai aktyviai dalyvavo diskusijose, dalinosi patirtimi, nuogąstavimais ir lūkesčiais, domėjosi teorinių dalykų studijų inovacijomis akademijoje. Intensyvia seminaro programa buvo siekiama, kad mokytojai kuo įvairiapusiškiau aptartų muzikologijos egzamino rengimo ir teorinių dalykų mokymo aktualijas.

Daugiausia laiko seminare skirta anketos rezultatų apibendrinimui ir muzikologijos egzamino užduočių peržvalgai.

Tiek mokytojams, tiek dėstytojams ne mažiau svarbi buvo muzikos teorijos dalykų dėstymo metodikos atnaujinimo problema.

Diskusijose apie mokyklų ir akademijos teorinių dalykų programų sąsajas dalyvavo įvairių mokyklų mokytojai ir LMTA dėstytojai.

Seminare dalyvavę mokytojai džiaugėsi ir renginio „paraštėmis“: kvietimu apsilankyti atnaujintoje LMTA skaitykloje ir susipažinti su jos ištekliais bei Muzikos studijų inovacijų centre lektoriaus Mantauto Krukausko pristatyta Juliaus Juzeliūno Garso sfera. Tokius susibūrimus pedagogai vertina ir kaip puikią galimybę sugrįžti į savo Alma mater, atnaujinti ryšį su kolegomis.

Judita ŽUKIENĖ

Romo BIELIAUSKO nuotr.

Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis, XIII tarptautiniame muzikos festivalyje-konkurse „Silver Bells“ Latvijoje

Muzikologijos egzamino iššūkiai

Muzikos barai / 47

DŪDŲ KAMPAS

Juozo Pakalnio konkurse – virtuozai iš 20 šalių Kazys DAUGĖLA

P

raėjusių metų birželio 15–21 ir spalio 26–31 dienomis Vilnius buvo tapęs pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų muzikos sostine. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko II tarptautinis Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkursas. Kartu su akademijos dėstytojais konkursą organizavo žymiausi Lietuvos pučiamųjų muzikos instrumentų atlikėjai ir Muzikų centras „Muzikos idėjos“.

Konkursas – vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių Europoje, o Baltijos šalyse – kol kas vienintelis tokio masto tarptautinis pūtikų ir perkusininkų konkursas. Jį buvo galima tiesiogiai stebėti internetu.

Dviem etapais (birželį ir spalį) trimis turais vykusiame konkurse muzikantai varžėsi aštuoniose – mušamųjų instrumentų, valtornų, trombonų, bosinių trombonų, trimitų, kornetų, eufonijų, tūbų – grupėse. I ir II turo programų perklausos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje truko net keturias dienas.

Pirmųjų dviejų turų dalyviams talkino mūsų pianistai, III ture atlikėjai grojo su Lietuvos orkestrais. Visuose turuose pelnyti balai buvo sumuojami, į finalą pateko ne daugiau kaip po keturis atlikėjus iš kiekvienos instrumentų grupės.

Muzikos barai / 48

Prizinį fondą sudarė 40 000 Eurų: I vietos laureatai apdovanoti 2000 eurų premijomis, II vietos – 1200 eurų, III vietos – 800 eurų, už pirmo laipsnio diplomą skirta 400 eurų. Įteikta daug specialiųjų apdovanojimų, prizas už geriausiai atliktą lietuvių kompozitoriaus kūrinį – nemokamas 10 val. trukmės įrašas studijoje „MAMA“.

J. Pakalnio konkurso vizija – tapti pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų muzikos platforma, kas dvejus metus pristatančia gausų būrį jaunųjų atlikėjų ir teikiančia tarptautinės karjeros pradžios galimybes. Konkurse gali dalyvauti atlikėjai iki 30 metų.

Atidarymo koncertuose – jaunieji Lietuvos talentai

Konkurso atidarymo koncertuose klausytojams buvo pristatyta nemažai jaunųjų talentų iš Lietuvos muzikos ir meno mokyklų bei konservatorijų. Daugelis jų jau yra Lietuvos Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurso pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais laureatai.

Klostosi graži tradicija konkurso atidarymo koncertus pradėti kompozitoriaus Juozo Pakalnio kūriniais. Šiais metais prof. Roberto Beinario iniciatyva atkurtas LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros orkestras (dirigentas doc. Egidijus Ali-

Konkurso atidarymo koncerto LMTA Didžiojoje salėje klausosi tarptautinės vertinimo komisijos nariai (iš kairės): prof. Alfonso Molla (ispanija), prof. Stevenas Meadas (Jungtinė Karalystė) ir prof. Jensas Bjornas-Larsenas (Danija)

šauskas) spalio 26 d. koncertą pradėjo Juozo Pakalnio Romantiškąja uvertiūra (aranž. Kazys Daugėla). Tai pirmojo Lietuvos konservatorijos Kaune Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjo, talentingo kompozitoriaus, fleitininko virtuozo, dirigento Juozo Pakalnio (1912–1948 m.) brandus kūrinys orkestrui, sukurtas 1936 metais.

Simboliška, kad šį kartą batuta buvo patikėta jaunam LMTA dėstytojui, talentingam trimitininkui ir kompozitoriui Linui Rupšlaukiui. LMTA studentų orkestras kartu su pasaulinio garso eufonininku Stevenu Meadu iš Jungtinės Karalystės įspūdingai atliko Hermanno Pallhuberio Koncertino eufonijai ir pučiamųjų orkestrui „Bliss“. Spalio 30 d. konkurso dalyviai ir svečiai turėjo galimybę dar kartą išgirsti eufonijos virtuozą Steveną

Meadą – LMTA Didžiojoje salėje jis surengė rečitalį. Jam talkino pianistas Paulius Matuzas.

Lietuvos kompozitorių sąjunga, bendradarbiaudama su LMTA ir Muzikų centru „Muzikos idėjos“, dar 2017 metais surengė naujų kūrinių variniams pučiamiesiems instrumentams su fortepijono pritarimu ir kūrinių marimbai solo konkursą. Organizatoriai siekė paskatinti Lietuvos kompozitorius kurti mažiau populiariems instrumentams, kuriems trūksta kokybiško lietuviško repertuaro.

Konkursui buvo pateikta 16 kūrinių.

Juos vertino 17 muzikos atlikėjų, pagal instrumentus pasiskirsčiusių į atskiras komisijas. Premijos buvo paskirtos Linui Rupšlaukiui už kūrinį „The Gambler“ kornetui ir fortepijonui, Vaidai Striaupaitei-Beinarienei už kompoziciją „Pašvaistės“ valtornai ir fortepijonui, Jievarui Jasinskiui už kūrinį „No One´s Suit“ trombonui ir fortepijonui, Zitai Bružaitei už „Danse macabre“ bosiniam trombonui ir fortepijonui. Konkurso diplomas atiteko Jonui Tamulioniui už kūrinį „Afrikietiškas peizažas“ tūbai ir fortepijonui. Iš penkių konkursui pateiktų kompozicijų marimbai geriausiu pripažintas Lauryno Vakario Lopo kūrinys „Sąšauka“.

Premijuoti kūriniai buvo įtraukti į privalomąją J. Pakalnio konkurso atskirų instrumentų grupių programą ir išleisti natų rinkinyje.

Nugalėtojai

Mušamųjų instrumentų grupėje pirmoji vieta paskirta jaunam atlikėjui

Mušamųjų instrumentų grupės laureatai (iš kairės) Masayuki Nino (Japonija), Sorie Bangura (Prancūzija) ir Louis Quilesas (Prancūzija) džiaugiasi laimėjimais

Kazio DAUGĖLOS ir organizatorių nuotraukos

Konkursas inicijuoja naujų kūrinių atsiradimą

Mušamųjų instrumentų grupės laureatai su vertinimo komisijos nariais ir organizatoriais. Iš kairės: prof. dr. Robertas Beinaris, Masayuki Nino (Japonija), doc. Modestas Barkauskas, Sorie Bangura (Prancūzija), Louis Quilesas (Prancūzija), prof. Linda Maxey (JAV), lekt. Tomas Kulikauskas, lekt. Sigitas Gailius ir Pavelas Giunteris

iš Prancūzijos Sorie Bangurai, antroji vieta atiteko jo tautiečiui Louis Quilesui, trečioji vieta paskirta Masayuki Nino (Japonija), diplomu apdovanotas Lukas Budzinauskas (Lietuva).

Visi finalininkai turėjo atlikti aukščiausio meistriškumo reikalaujantį graikų kompozitoriaus Iannio Xenakio kūrinį „Rebonds“. Perkusininkai privalo valdyti daugelį mušamųjų instrumentų, tad laisvai pasirenkami kūriniai iki 20 minučių trukmės buvo atliekami marimba ir vibrafonu.

Pasak vertinimo komisijos narės žinomos JAV marimbininkės prof.

Lindos Maxey, tvarkingai išmokto atlikimo, geros technikos, logiškų sprendimų tam, kad patektum į finalą, nepakako – reikėjo meninės brandos, išskirtinumo ir ryškaus talento.

Valtornininkus vertinusi komisija, vadovaujama doc. Egidijaus Stanelio, pirmosios ir antrosios vietų nutarė neskirti. Trečioji vieta atiteko J. Vītolo Latvijos muzikos akademijos valtornos klasės dėstytojo Gatis´o Evelons´o sūnui Maris´ui Evelons´ui.

Pirmo laipsnio diplomais įvertinti Artūrs Krūminš (Latvija) ir Dariuszas Dinhas Thieu Quangas (Lenkija).

Su Vilniaus šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) visi finalininkai atliko W. A. Mozarto Koncertą valtornai ir orkestrui Es-dur Nr. 4. Kaip sakė E. Stanelis, Mozarto koncertas visiems dalyviams nebuvo

sunkus, tačiau sudėtingi pirmo ir antro turo kūriniai daugeliui buvo sunkiau įveikiami, todėl niekas nesurinko aukščiausių balų.

Geriausiu tenorinio trombono atlikėju pripažintas Krisas Garfittas (Jungtinė Karalystė), antroji vieta paskirta atlikėjui iš Lenkijos Jaroslawui Meisneriui, trečioji – Christophui Schnaithmannui (Vokietija). Pirmo laipsnio diplomu apdovanotas LMTA absolventas Albinas Gražulis (Lietuva). Su Vilniaus šv. Kristoforo kameriniu orkestru finalininkai atliko italų kompozitoriaus Nino Rotos Koncertą trombonui ir orkestrui.

Tenorinio ir bosinio trombono grupių dalyvius vertinusios komisijos pirmininkas doc. Rimantas Valančius džiaugėsi, kad konkursu pavyko sudominti daug puikių muzikantų iš įvairių šalių. Buvo užsiregistravę net 24 tenoriniu trombonu grojantys mu-

Valtornų grupės III vietos laureatas Maris Evelons (Latvija) su Vilniaus miesto savivaldybės šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigentas Modestas Barkauskas) atlieka W. A. Mozarto Koncertą valtornai ir orkestrui Es-dur, Nr. 4, K. 495

Muzikos barai / 49

DŪDŲ KAMPAS

Tenorinio trombono grupės I vietos laureatas Krisas Garfittas (Jungtinė Karalystė) su Vilniaus miesto savivaldybės šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigentas Modestas Barkauskas) atlieka Nino Rotos Koncertą trombonui ir orkestrui

zikantai, dėl įvairių priežasčių pusė negalėjo atvykti. Nuo pat pirmo turo į lyderius pretendavo britas – labai tvirtai pasiruošęs, muzikalus. Stiprūs buvo ir kiti atlikėjai.

Bosinio trombono grupėje iš keturių dalyvavusių atlikėjų į finalą pateko du – Kevinas Roby ir Thomas Bousquié, abu iš Prancūzijos. Jiems buvo paskirtos dvi antrosios vietos.

Trečiajame ture finalininkai su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (dirigentas Ugnius Vaiginis) atliko anglų kompozitoriaus Dereko Bourgeois Koncertą bosiniam trombonui ir pučiamųjų orkestrui.

Pirmoji vieta nebuvo paskirta nė vienam eufonininkui, dvi antrosios

atiteko Anthony Chesnay (Prancūzija) ir Klemensui Vetteriui (Vokietija), pirmo laipsnio diplomu apdovanotas atlikėjas iš Jungtinės Karalystės Adamas Bokarisas. Su Lietuvos kariuomenės orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas mjr. Egidijus Ališauskas) finalininkai atliko 19 a. italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli Concerto per flicorno basso, op. 155.

Tūbų grupėje iš septynių atlikėjų į trečiąjį turą pateko trys, iš kurių net du – LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros absolventai, doc. Laimono Masevičiaus tūbos klasės auklėtiniai. Giedriui Steponaičiui, šiuo metu magistro studijas tęsiančiam Hagoje (Olandija), paskirta antroji vieta, Danieliui Patrikui Kišūnui – trečioji vieta. Geriausiu tūbininku pripažintas Sebastienas Perezas iš Prancūzijos. Trečiajame ture finalininkai su Lietuvos kariuomenės orkestru atliko Alexanderio Arutiuniano Koncertą tūbai ir orkestrui.

Iš 20 konkurse dalyvavusių trimitininkų į finalą pateko tik keturi geriausi. Su Lietuvos nacionalinės filharmonijos kameriniu ansambliu „Musica humana“, išplėstam iki kamerinio orkestro (dirigentas ir meno vadovas prof. Algirdas Vizgirda), finalininkai atliko Josepho Haydno Koncertą trimitui ir orkestrui Es-dur.

Korneto grupės II vietos laureatė Indrė Jonaitytė su Panevėžio rajono jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestru „Aukštyn” (vadovas Remigijus Vilys)

Tarptautinė vertinimo komisija pirmosios vietos neskyrė, dvi antrosios atiteko Olesiui Burakui (Ukraina) ir Alexei´ui Ivanovui (Rusija), trečioji – LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros IV kurso studentui Andriui Stankevičiui (doc.

Lauryno Lapės klasė). Pirmo laipsnio diplomas paskirtas latviui Mārtiņš´ui Zujs´ui.

Nors kornetų grupėje dalyvavo tik trys atlikėjai – dvi merginos iš Panevėžio rajono ir kornetininkas iš Taivano, į finalą pavyko patekti tik LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros I kurso studentei Indrei Jonaitytei (prof. Adomo Kontauto klasė), jai komisija paskyrė II vietą.

Su Panevėžio rajono jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestru „Aukštyn” (vadovas Remigijus Vilys) finalininkė atliko sudėtingą ir daug ištvermės reikalaujantį anglų kompozitoriaus Philipe´o Sparke´o Koncertą kornetui ir varinių pučiamųjų instrumentų orkestrui. Orkestrui dirigavo Jacobas Dijkstra iš Nyderlandų.

Kazio DAUGĖLOS ir organizatorių nuotraukos

Konkursas – stiprus žingsnis į priekį

Bosinio trombono grupės laureatai su vertinimo komisijos nariais ir organizatoriais. Iš kairės: doc. Rimantas Valančius, prof. dr. Robertas Beinaris, koncertmeisterė Lina Šatkutė, Thomas Bousquié (Prancūzija), lekt. Marius Balčytis, Kevinas Roby (Prancūzija), prof. Eirikas A. Devoldas (Norvegija), prof. Nielsas-Ole Bo Johansenas (Danija), Audrius Stasiulis ir Justė Jankauskaitė

Muzikos barai / 50

„Labai džiaugiuosi būdamas čia, – sakė žymus eufonininkas, konkurso vertinimo komisijos narys Stevenas Meadas. – Tai ganėtinai naujas konkursas Europos žemėlapyje, ir aš manau, kad jis išties geras. Nesakau, kad tobulas, yra dalykų, kuriuos ateityje galima būtų pakeisti, tačiau, be jokios abejonės, tai tarptautinio lygio renginys, stiprus žingsnis į priekį.

Nemažai gabių lietuvių muzikantų neišdrįso bandyti jėgų šiame konkurse. Reikia pasiryžti, repetuoti, konsultuotis su mokytojais, kad iš tiesų suprastum muziką. Reikia atvyk-

Kazio DAUGĖLOS ir organizatorių nuotraukos

Eufonijos grupės II vietos laureatas Klemensas Vetteris (Vokietija) su Lietuvos kariuomenės orkestru (dirigentas mjr. Egidijus Ališauskas) atlieka italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli Concerto per flicorno basso, op. 155

ti ir tiesiog mėgautis. Konkursas yra konkursas, čia visada būna nugalėtojų ir pralaimėtojų. Tačiau kiekvienas turi galimybę laimėti. Gyvenimas kupinas iššūkių, tad arba juos priimi, arba nuo jų pabėgi.“ Muzikologas, Juozo Pakalnio kūrybinio palikimo tyrinėtojas Vaclovas Juodpusis labai džiaugėsi Tarptautiniu Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkursu. „Tai ne tik Juozo Pakalnio, garsaus fleitininko, dirigento ir kom-

pozitoriaus, bet ir Lietuvos vardo garsinimas pasaulyje, – sakė V. Juodpusis. – Galime žavėtis tuo, kad į Vilnių susirinko žiuri nariai, atlikėjai iš įvairiausių pasaulio šalių: Japonijos, Kinijos, Taivano, Rusijos, daugelio Europos valstybių. Man atrodo, kad dėl to, kas vyksta šiame renginyje, galime nusilenkti konkurso iniciatoriui ir organizatoriui prof. Robertui Beinariui.

Konkursas yra ir Lietuvos atlikimo meno išvedimas į platų pasaulį.

Atidarymo koncertas parodė, kokie

maži vaikai jau pučia varinius instrumentus – taip pavyzdingai ir žavingai. Reikia džiaugtis jaunaisiais atlikėjais, kurie taip puikiai valdo instrumentus. Vadinasi, yra gerų pedagogų. Jiems turime būti dėkingi, kad jie augina būsimą atlikėjų kartą, kurių muzikavimas, reikia manyti, ateityje suskambės pasaulyje. Tai toks pasididžiavimas ir pasigardžiavimas...“ n

III vietos laureatas Danielius Patrikas Kišūnas

Trimito grupės II vietos laureatas Olesis Burakas (Ukraina)

Kazio DAUGĖLOS ir organizatorių nuotraukos

Stevenas Meadas

Tūbos grupės I vietos laureatas Sebastienas Perezas (Prancūzija)

Muzikos barai / 51

DŪDŲ KAMPAS ROBERTAS BEINARIS: „MUZIKA – IR DARBAS, IR HOBIS“

PASIBAIGUS TARPTAUTINIAM JUOZO PAKALNIO ATLIKĖJŲ PUČIAMAISIAIS IR MUŠAMAISIAIS MUZIKOS INSTRUMENTAIS KONKURSUI JO SUMANYTOJĄ LMTA PUČIAMŲJŲ IR MUŠAMŲJŲ INSTRUMENTŲ KATEDROS VEDĖJĄ PROF. ROBERTĄ BEINARĮ KALBINA KAZYS DAUGĖLA. – Kodėl tarptautinis konkursas pavadintas Juozo Pakalnio vardu? Juk taip vadinamas ir Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursas.

– Koks šio konkurso mastas?

– Labai džiaugiuosi, kad konkursantų skaičius tikrai didelis. Manau, tai mūsų visų bendras laimėjimas, geros sklaidos rezultatas. Į tokius konkursus žmonės atvyksta kaip į olimpiadą – turėdami tikslą nugalėti, nors žino, kad konkurencija milžiniš-

ka, kad į finalą gali patekti daugiausia 4 muzikantai. Vienas kitas prieš konkursą persigalvoja, pasvėręs savo galimybes.

Džiugu, kad mes vieni pirmųjų pasaulyje suorganizavome atskirą kornetams skirtą sekciją. Tai nėra simfoninio orkestro instrumentas, bet reikalingas pučiamųjų, ypač varinių, orkestrui. Taigi žengėme gerą žingsnį įtraukdami kornetą į šio konkurso instrumentų šeimą, juolab kad iki šiol korneto specializacija Lietuvoje neturėjo akademinio lygmens.

– Konkurse skambėjo nauji lietuvių kompozitorių kūriniai visiems instrumentams, juos atliko į antrą turą patekę atlikėjai.

– Mūsų šalis maža, tačiau turime labai daug puikių autorių, geros lietuviškos muzikos. Ne tik mūsų atlikėjai, bet ir užsieniečiai mielai grojo lietuvių kompozitorių opusus, įtrauktus į antro turo privalomųjų kūrinių sąrašą. Be to, ne vienas kitos šalies atstovas laimėjo prizą už geriausiai atliktą lietuvišką kūrinį. Vadinasi, jie gerai supranta ir vertina lietuvišką muziką.

Sakyčiau, kad tai savotiškas konkursas ir kompozitoriams. Kartu su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvome paskelbę naujų kūrinių visiems instrumentams konkursą. Nuoširdžiai dėkoju kompozitoriams, kurie jame aktyviai dalyvavo. Tai dar vienas di-

Kazio DAUGĖLOS ir organizatorių nuotraukos

– Juozas Pakalnis, kurio gyvybė dėl tam tikrų nelaimingų aplinkybių užgeso gana anksti, buvo puikus fleitininkas, kompozitorius, dirigentas, fenomenali asmenybė, iš kurios galima daug ko pasimokyti. Tarptautinis konkursas yra tąsa jau seniai vykstančio šalies jaunųjų atlikėjų konkurso, kurį rengiame Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. 1992 m. jam suteiktas Juozo Pakalnio vardas. Pasirinkome piramidės principą – nuo pradinio lygio pa-

kilome iki profesionalams skirto konkurso. Mano principinė nuostata buvo, kad tokiam piramidiniam modeliui reikia vieno pavadinimo.

Moksleivių konkursas organizuojamas kiekvienais metais, tačiau skirtingoms mokyklų kategorijoms: vienais metais – muzikos mokykloms, kitais – menų mokykloms ir konservatorijoms.

Mintis surengti tarptautinį konkursą man kilo 2011 m., kai tapau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėju. Pasiruošimas užtruko penkerius metus. 2016 metais birželio ir spalio mėnesiais vyko I tarptautinis Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkursas. Kadangi pučiamųjų instrumentų spektras labai platus, konkursas rengiamas dviem etapais. Šis konkursas skirtas profesionalams iki 30 metų. Tai jau brandūs menininkai, jų klausydamiesi didelį malonumą patiria ir konkurso žiūrovai, ir vertinimo komisijos.

Trimito ir korneto grupių laureatai su vertinimo komisijos nariais ir organizatoriais. Iš kairės: prof. Adomas Kontautas, Remigijus Vilys, Romanas Grynas (Lenkija), Alexei‘us Ivanovas (Rusija), Martins Zujs (Latvija), Jacobas Dijkstra (Nyderlandai), Tomas Hutchinsonas (Jungtinė Karalystė), asist.

Linas Rupšlaukis, Indrė Jonaitytė, Andrius Stankevičius, doc. Laurynas Lapė, prof. Klausas Brakeris (Vokietija), Olesis Burakas (Ukraina), prof. dr.

Robertas Beinaris ir prof. Aki Valimaki (Suomija)

Muzikos barai / 52

delis laimėjimas, kad mes galime garsinti Lietuvą pristatydami pasauliui mūsų šalies autorius.

– Kaip pavyko prisikviesti dalyvių iš tokių tolimų kraštų kaip Kinija, Taivanas, Japonija?

– Manau, tai visos mūsų komandos, mūsų katedros nuopelnas. Dabar turime daug tarptautinių ryšių, buvo perkamos reklamos tarptautinėse svetainėse. Labiausiai džiaugiuosi konkurso kokybe, nors svarbi ir kiekybė.

– Kuo Juozo Pakalnio konkursas išsiskiria iš kitų panašių pasaulyje vykstančių renginių?

– Pasaulyje daug konkursų, kuriuose visi pučiamieji instrumentai dalijami į dvi grupes – medinių ir varinių. Bet kaip sujungti, pavyzdžiui, fleitą ir fagotą – juk jie visiškai skirtingi. Mūsų konkurse 12 instrumentų paskirstyti į atskiras grupes. Tokiu būdu kiekvienam instrumentui rengiamas atskiras konkursas.

– Neretai visi pučiamieji instrumentai įsivaizduojami kaip viena „dūda“ arba „dūdelė“.

– Manau, kad su tokiais stereotipais susiduria ne vienas pūtikas.

Krepšinis, futbolas ir amerikietiškasis futbolas žaidžiami su kamuoliu, bet jei olimpinėse žaidynėse jie būtų sujungti į vieną bendrą grupę, to niekas nesuprastų. Lygiai tas pats ir su pučiamaisiais instrumentais – juk kiekvienas kitaip valdomas, kiekvienas turi savo repertuarą, kompozitoriai rašo atsižvelgdami į kiekvieno instrumento specifiką.

– Pagal konkurso grupių dalyvių skaičių galima daryti prielaidą, kad vieni instrumentai populiaresni už kitus.

Kodėl taip yra?

– Vienais metais gali būti daugiau vienų instrumentų, kitais metais – kitų. Bet, žinoma, tenorinis trombonas populiaresnis už bosinį tromboną, trimitas – už kornetą. Priežaščių daug.

Mokiniui pasirenkant vieną ar kitą instrumentą didelę įtaką daro pedagogo asmenybė. Štai valtornos nuo seno populiarios Latvijoje, tai atsispindėjo ir šiame konkurse, kuriame ryškiausi buvo latvių valtornininkai. Tai didelis prof. A. Klišans´o nuopelnas.

Dabar tokie laikai, kai viskas susipynę, viskas greitai pasiekiama, net

nebereikia iš namų išeiti. Svarbi yra reklama, sugebėjimas pateikti vieną ar kitą instrumentą neapsisprendusiam jaunuoliui. Jei jaunimas mato perspektyvą, instrumento grožį, atlikėją ar pedagogą kaip asmenybę, į kurią galima lygiuotis, – visa tai ir nulemia vieno ar kito instrumento populiariumą. Manęs dažnai klausia, kurį pučiamąjį instrumentą pasirinkti. Man visi instrumentai gražūs. Kai grojama gerai, visi skamba nuostabiai.

kėtis, kad dalyvių bus 20 ar daugiau.

Kornetas yra nuostabus instrumentas, ypač populiarus Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, kur populiarūs varinių pučiamųjų orkestrai. Beje, šis instrumentas buvo svarbus tarpukario Lietuvos pučiamųjų orkestruose, tik vėliau jį pamažu išstūmė trimitas.

– Pastaraisiais metais Lietuvoje jaučiamas didelis pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų meno pakilimas. Ar ir dėl to pribrendo būtinybė rengti tokio didelio masto tarptautinį konkursą?

– Visų pirma, man visa tai patinka daryti, nes matau prasmę ir siekiu kokybiško rezultato. Tai nėra prievolė.

Kartais tenka ir naktimis darbuotis, kai supranti, kad užduotis yra prasminga. O kai nori, tai ir suspėji. Be to, labai planuoju laiką.

– Kiekvieno profesionalo sportininko svajonė – dalyvauti olimpiadose, o menininkui norisi išbandyti jėgas konkursuose. Mūsų šalis yra nuostabaus grožio, patraukli, garsėjanti muzikiniu gyvenimu, todėl norėjosi pritraukti užsienio talentus, kad labiau susipažintų ne tik su Lietuvos atlikėjais, bet ir su kompozitoriais.

– Ar viskas pavyko taip, kaip buvote suplanavęs?

– Labai džiaugiamės, kad viskas pavyko. Konkursantų turėjome iš visų žemynų, išskyrus Afriką, buvo užsiregistravę daugiau kaip 300.

Nors dėl įvairių priežaščių atvyko ne visi, tačiau smagu, kad konkurso dalyviai kitiems perduoda informaciją apie aukštą renginio lygį, apie tai, kad Lietuvoje gera ir gražu. Daugelis dalyvių rašo mums laiškus, dalinasi savo tolesne sėkme. Pastebime, kad jų profesinėje veikloje jaučiamas didelis pakilimas, tapome lyg įtraukti į bendruomenę. Konkursas tarsi paskatino pūtikus vienytis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

– Paprastai apie nesėkmes nutylima...

– Jeigu kalbėtume apie negausų dalyvių skaičių korneto grupėje, tai aš čia matyčiau greičiau pliusą negu minusą. Lietuvoje, net ir visame pasaulyje, dar nėra korneto specializacijos tradicijų. Man nepavyko rasti jokios informacijos, kad kur nors būtų organizuojami konkursai kornetininkams profesionalams. Vadinasi, esame pirmi. O kai esi pirmas, sunku ti-

– Organizuojate dar kelis konkursus, aktyviai koncertuojate kaip solistas ir su ansambliu „Musica humana”, vadovaujate LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai... Kaip visur suspėjate?

– Juk vienam tikriausiai būtų sunku aprėpti tokią milžinišką konkurso eigą, jei neturėtumėte stiprios komandos ir palaikymo. Gal galėtumėte trumpai pristatyti savo talkininkus?

– Mano komandos dešinė ir kairė rankos – Darius Stoskeliūnas ir Paulius Gefenas, jiems teko didžiulis organizacinis darbas. Daug padėjo žmona Vaida ir vyresnioji dukra Gabrielė.

Aš esu be galo dėkingas visiems rūpestingai ir atsakingai dirbusiems Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojams. Noriu padėkoti ir visiems pianistams koncertmeisteriams, kai kuriems jų per dieną teko akompanuoti net aštuoniems atlikėjams.

– Kokia šio konkurso ateitis?

– Nieko nenorėčiau keisti ir apie tai kol kas negalvoju. Ne dėl to, kad viskas yra tobula. Konkursai neturi būti vienodi, nes tada gali tapti niekam nebeįdomūs. Konkurso modelį sukūrėme remdamiesi patirtimi, jį norėčiau išlaikyti. Man labai svarbu, kad vertinimo komisijų darbas būtų principingas, sąžiningas. Konkurso kokybės rodiklis yra visuma: struktūra, dalyviai, repertuaras, vertinimo komisija, visuomenės dėmesys ir sklaida.

– Ačiū už pokalbį.

n

Muzikos barai / 53

PAŽINTIS

Nuo kūrybinės partnerystės iki visiškos vienatvės RŪTA VITKAUSKAITĖ – LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS, PROF. VYTAUTO BARKAUSKO KOMPOZICIJOS KLASĖS, ABSOLVENTĖ (2009), VĖLIAU TOBULINOSI LONDONO KARALIŠKOJOJE MUZIKOS AKADEMIJOJE PAS PROF. PHILIPĄ CASHIANĄ. MENININKĖS KŪRYBINĖ BIOGRAFIJA LABAI TURTINGA: STAŽUOTĖS IZRAELYJE, OLANDIJOJE, VOKIETIJOJE IR KITUR, KONCERTAI ŠVEDIJOJE, BELGIJOJE, DANIJOJE, ANGLIJOJE, NEPRIKLAUSOMŲ KŪRYBINIŲ GRUPIŲ „SPATIAL OPERA COMPANY“, „OPEROMANIJA“ NARĖ, TARPTAUTINIO ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIO „DRUSKOMANIJA“ ORGANIZATORĖ, ĮVAIRIŲ MEISTRIŠKUMO KURSŲ DALYVĖ, PEDAGOGĖ.

KOMPOZITORĖ RŪTA VITKAUSKAITĖ ATSAKO Į AGNĖS SABULYTĖS KLAUSIMUS

Muzikos barai / 54

– Rūta, kur ir kuo dabar gyvenate?

– Šiuo metu palieku šurmulingą Londoną ir kraustausi į Glazgą, kur, supama ramybės ir pasakiškos gamtos, daugiau laiko skirsiu kūrybai negu mokytojavimui.

Labai laukiu to atokvėpio. Dabar rašau Jums važiuodama traukiniu iš Škotijos į Londoną, kur manęs laukia apie 20 mokinių. Pasiilgsiu savo jaukių Londono namų, draugų, šurmulio, bet supratau, kad laikas man šį miestą palikti, ir mintys tapo tikrove.

– Kaip sekėsi derinti pedagoginį darbą ir kūrybą?

– Tik atvykusi į Londoną įsidarbinau lituanistinėje mokykloje Aronijos M. uvertiūros pirminis eskizas „Lighthouse“ (Švyturiukas) muzikos mokytoja. Vėliau pradė– Kur Jūsų namai ir muzikos kūrimo jau gilintis į edukaciją. Dirbau BCMG vieta?

– Namai yra ten, kur laukia my(Birmingham Contemporary Music Group) edukacijos departamente, limi žmonės, kur galiu būti savimi, mokiau vaikus kompozicijos, taip pat galiu kurti. Į Londoną išsikrausčiau dėsčiau Karališkojoje muzikos akade- prieš aštuonerius metus. Pirmais memijoje, vaikų ir neprofesionalų moky- tais keliaudama į Vilnių sakydavau: mo skyriuje. Paraleliai mokiau vaikus „Grįžtu namo“, o išvykdama į Londogriežti smuiku ir skambinti fortepijo- ną – „Važiuoju atgal į Londoną“. Po nu – iš pradžių privačiai, vėliau ug- poros metų pati save pagavau sakydymo įstaigose. Vienais metais mo- dama „Grįžtu namo“ abiem atvejais. kytojavau penkias dienas per savaitę, Buvo keista, ir kai manęs klausdavo, kartu rašiau doktorantūros darbą, kū- kur iš tiesų mano namai, nežinodariau muziką, keliavau su kūrybiniais vau, ką atsakyti. Laikui bėgant daug projektais. Gyvenau be laisvų dienų, kas keitėsi, vienu metu Londonas buvo vieninteliai namai. Prieš keletą be laisvų valandų, be poilsio.

Kai baigiau doktorantūros studi- metų su draugu Lietuvoje įsigijome jas, supratau, kad tokios ekstremalios lūšnelę, kurioje gyventi beveik neįrutinos man jau gana, kad norėčiau manoma. Vis dėlto vasaromis būnu visą laiką skirti kūrybai. Šiuo metu Lietuvoje, ir ta sodybėlė yra namai, pasilikau tik darbą privačioje moky- į kuriuos grįžtu, kur esu sukūrusi kloje, vieną mergaitę mokau kom- ne vieną kūrinį. Dabar Glazgas taps pozicijos, dvi smuikininkes ruošiu mano namais.

– Kas daro įtaką Jūsų kūrybai? namuose. Pavasarį visus vaikus per– Kūrinys priklauso nuo daug ko – duosiu naujiems mokytojams. Bus labai liūdna, nes kai kuriuos mokau sąlygų, konteksto, užsakymo. Vis dėlnuo 4 metukų, mačiau, kaip jie augo, to svarbiausias kūrybos variklis man kaip keitėsi, kaip tobulėjo jų muziki- yra globalūs, egzistenciniai klausimai niai įgūdžiai. Vis dėlto laukiu naujo – kas mes, kodėl mes čia, kokia mūsų gyvenimo laikotarpio – be lėkimo, bė- gyvenimo prasmė, kas yra žmogus, kas yra muzika, kodėl ji tokia svarbi? gimo, nesibaigiančios rutinos.

Kartais į šiuos klausimus pavyksta atsakyti, o kartais klausimai ir lieka klausimais.

Paskutiniais metais labai domėjausi neuromokslais, psichologiniu muzikos poveikiu, sąmonės ir pasąmonės procesais ir muzikos įtaka jiems, taip pat praktine meditacija. Šios žinios ir patirtis labai veikia mano kūrybą.

Savo doktorantūros darbe „Kompozitoriaus vaidmuo dalyvaujamojoje kompozicijoje: patirties kompozicijos procese tyrimas“ (The role of the composer in participatory composition: exploration the experiential in the compositional process) nemažai dėmesio skyriau muzikos kaip patirties perdavimo tyrimui, muzikos jutiminiam suvokimui, dalyvaujamosios kompozicijos modeliams. Šį tyrimą vis dar tęsiu.

– Kas Jums įdomu kūrybos procese?

– Įdomus pats procesas. Labai seniai, kai tik pradėjau studijuoti kompoziciją LMTA, daug dėmesio skirdavau rezultatui, nes jis mums svarbus. Bet niekas nežino, kaip tas rezultatas pasiektas, niekas nemato proceso. Kompozitorius, ypač akademinės muzikos, dažnai dirba vienas.

Metams bėgant pradėjau savo kūrybi-

Muzikos barai / 55

PAŽINTIS

​Opera „Skylė“, 2015 m.

– Ar turite savo nuolatinę kūrybinę komandą, partnerius, su kuriais dažniausiai norisi įgyvendinti sumanymus?

Muzikos barai / 56

„Savęsp“ akordeonui ir styginių orkestrui atliko Martynas Levickis ir „Mikroorkéstra“

Ryčio ŠEŠKAIČIO nuotr.

nius procesus analizuoti, eksperimentuoti, keisti. Tam labai daug įtakos turėjo mano darbas su partneriais.

Kūryba vykdavo grupėje, o individualus darbas būdavo tik papildoma jos dalis. Supratau, kad visi kūrybiniai procesai yra ir labai panašūs, ir kartu visiškai skirtingi, priklausomi nuo mokyklos, šalies, paties kūrinio tipo. Pavyzdžiui, kurdama elektroakustinį kūrinį naudoju visiškai kitokį modelį, negu rašydama klasikiniams instrumentams. Pradėjau sąmoningai eksperimentuoti, galbūt ieškodama patogesnio kūrybinio modelio, tuo pat metu stebėdama, kaip kinta rezultatas. Tą darau iki šiol.

Prieš porą metų reziduodama Briuselio garso meno galerijoje „QO2“ kūriau performansų ciklą sau.

Mėginau kiek įmanoma naudoti modelį, kurį dažniausiai taikau rašydama orkestro instrumentams (kurdama muziką sau, dažnai pradedu nuo improvizacijos, spontaniškai gimstančių, patogių atlikti motyvų ir labai retai juos užrašau – paprastai tai būna tik atlikimo instrukcija, priminimas; kurdama profesionaliems orkestriniams ansambliams, pradedu nuo visumos, formos, eigos, struktūros, o tik paskui pradedu vystyti motyvus ir smulkius muzikos elementus).

Buvo tikrai įdomu, tam tikra prasme labai nepatogu, jaučiausi lyg susidvejinusi: vieną minutę kompozitorė, kitą – atlikėja. Tas procesas davė labai prasmingų rezultatų ir labai svarbios patirties.

muzika, kuri su vietinėmis bendruomenėmis įrašoma balso pažinimo dirbtuvėse, o vėliau iš tų įrašų kuriu „vaikščiojančios operos“ garso takelį. Projektą jau esu pristačiusi Orhuse (Aarhus; Danija), Londone, šiais metais ketinu pristatyti Švedijoje.

Kaskart kviečiama vietinė vokalistė, tai suteikia tam tikro autentiškumo. „Walking Opera“ nuolat kinta dėl naujų aplinkybių, vietovių ir žmonių, tikiuosi, kad taip bus ir ateityje.

Kuriant klasikinę muziką, atlikėjai taip pat keičiasi, tačiau, užmezgusi ryšį su vienu ar kitu menininku, stengiuosi jį išlaikyti. Prieš dvejus metus „Multi-Story Orchestra“ perkusininkas Jude´as Carltonas man užsakė kūrinį nedideliam kolektyvui. Labai džiaugiausi mūsų kūrybine pažintimi, ir kai „Gaidos“ festivalis paprašė parašyti opusą simfoniniam orkestrui ir solistui, pasiūliau solistą Jude´ą Carltoną. Antrą kartą dirbant kartu rezultatas buvo gerokai kokybiškesnis. Labai džiaugiausi ir pačiu procesu, ir kūriniu „Chysalis“, dar neteko skaityti tokios geros recenzijos, kokia

Ryčio ŠEŠKAIČIO nuotr.

– Mano kūrybinis gyvenimas yra kaip kelionė. Pakeliui susiformuoja kolektyvai, atsiranda kolegų. Vieni jų lieka ilgam, kiti būna labai svarbūs tik tam tikru metu. Būdama Lietuvoje turėjau labai stiprių kūrybinių partnerių: „Muzika Yra Labai Svarbi“, „R&R Electronics“, „Kliudžiau“. Išvykus į Angliją ryšys, deja, nutrūko, grupės iširo.

Dar būdama Lietuvoje pradėjau kurti kartu su švedų „Spatial Opera Company“ – kompozitoriumi Jensu Hedmanu ir sopranu Åsa Nordgren.

Nepaisydami įvairiausių gyvenimo pokyčių, išmokome prisitaikyti vienas prie kito ir vis dar dirbame. Kitais metais švęsime savo kūrybinės veiklos dešimtmetį ir galbūt pristatysime jau baigtą naują darbą „Meditation Opera“.

Jau beveik aštuonerius metus bendradarbiauju su akordeonistu Martynu Levickiu. Rezultatas – trys dideli kūriniai akordeonui, jais labai džiaugiuosi.

Pradėdama naują projektą visuomet žvalgausi naujų partnerių, nes dirbti su senaisiais yra saugu, patogu, tačiau aš pati augu, keičiuosi, keičiasi ir mano kūryba, gimsta naujų idėjų, tad nauji kolegos yra neišvengiama ir labai įdomi šio vyksmo dalis.

Prieš dvejus metus pradėjau naują projektą „Walking Opera“. Tai soundwalk (garso kelionė) būdu sukurta

pasirodė po koncerto „Gaidos“ festivalyje. Tad, žinoma, būtinai norėčiau tęsti draugystę su Jude´u Carltonu.

– Kaip kuriate muziką?

– Tai priklauso nuo sąlygų. Pastaruoju metu man svarbiausia atsiribojimas nuo visko. Ne visuomet taip būdavo. Kai pradėjau studijuoti kompoziciją, dažnai rašydavau kavinėse, baruose. Nei žmonės, nei triukšmas manęs neblaškydavo. Tačiau jaučiu, kad su kiekvienu darbu įeinu į vis gilesnį kūrybinį lygmenį ir tai užima vis daugiau laiko. Bet koks trukdis sugriauna kūrybos procesą, grąžina atgal į kasdienę realybę, viską tenka pradėti iš naujo. Prieš 15 metų užtekdavo poros valandų prie staliuko kavinėje, dabar reikia dienų ar net

savaičių ir visiškos vienumos. Aišku, tai didžiulė prabanga, nes aš einu į darbą, turiu daugybę kitų įsipareigojimų. Bet tų vienatvės laikotarpių kuriant man reikia kaip oro.

O pats kūrybinis procesas susideda iš kelių fazių. Esu parašiusi tik keletą kūrinių sau, visi kiti atsirado kieno nors užsakymu – tada nurodoma instrumentuotė, trukmė, data. Pirmas žingsnis būna nuspręsti, kurią dieną (kurią valandą, jeigu diena užimta) pradėsiu kurti. Negaliu rašyti dviejų kūrinių iš karto, baigus vieną turi praeiti bent kelios dienos, per kurias sutvarkau visus atidėtus reikalus ir atsikvepiu.

Pirmasis prisėdimas lyg atveria langą į kūrinį – dar nežinau, kas bus,

bet pradedu apgalvoti idėjas, domėtis, skaityti, klausyti, kaupti informaciją. Tada būtinai randu laisvą dieną ar savaitgalį, kai galiu pabūti viena ir dar labiau įsigilinti į kūrinio tematiką, kartais jau užfiksuoti konkrečias muzikines idėjas. Jeigu turiu galimybę, susitinku su atlikėjais, kartu peržiūrim tas idėjas, ką nors pabandom.

Viskas dar labai abstraktu, bet šis tas jau pradeda ryškėti. Paskui ateina ilgo individualaus darbo laikas, kai kūrinį užrašau.

Metaforiškai kalbant, kūrinys yra lyg už apšerkšnijusio stiklo. Iš pradžių tas šerkšno sluoksnis storas, nieko nematyti. Aš pradedu po truputi jį tai vienoj, tai kitoj vietoj šildyti, trinti, galų gale šerkšnas ištirpsta ir pasirodo visas kūrinys.

Savo kompozicijos mokiniams pasakoju apie kur kas konkretesnį kūrybos procesą, susidedantį iš kelių paprastų žingsnių. Pirmiausia – reikiamos informacijos kaupimas, paskui kūrinio formato išgryninimas, savotiškų rėmų nustatymas, apsisprendimas, kokios priemonės bus naudojamos, tuomet muzikinių idėjų generavimas. Vėliau būtinas atokvėpis, kai visa informacija sugula į pasąmonę. Joje vyksta paslaptingi procesai, atėjus laikui kūrinys iš pasąmonės tarsi iššaunamas. Tada prasideda kruopštus kūrinio užrašymo ir tobulinimo darbas. Aš pati taip dirbu.

Yra dar vienas reikšmingas dalykas, kurį išmokau iš vyresnių kompozitorių bei neuromokslinės literatūros. Kūrybai būtinas vidinio kritiko ir visiškos laisvės balansas. Reikia duoti laiko ir erdvės abiem, juos nuolat kaitalioti, leisti sau nuklysti į fantazijas, tuomet po kiek laiko kritiškai peržvelgti, galbūt atmesti ar išgryninti kai kuriuos elementus, paskui vėl leisti sau visišką laisvę, tada „įjungti“ vidinį kritiką... Ir taip iki tol, kol kūrinys bus baigtas.

– Kaip renkatės atlikėjus? Ar turite savo numylėtinių? Kokiems instrumentams ar balsams labiausiai patinka kurti?

– Turbūt lengviausia kurti smuikui ir balsui. Smuikui todėl, kad pati esu smuikininkė, išmanau jį nuo pradžios Performansas SERDE rezidencijoje Latvijoje

Muzikos barai / 57

PAŽINTIS iki galo. Balsas – pats intymiausias, pats asmeniškiausias instrumentas.

Nesu dainininkė, bet mėgstu tyrinėti savo balsą, eksperimentuoti su juo. Kurdama balsui, visuomet pati išdainuoju, išbandau visas melodijas. Žinoma, gerai, kas patogu, bet man įdomu kurti ir tiems instrumentams, kurių nesu taip gerai įvaldžiusi. Neatsisakyčiau parašyti kūrinio vargonams, nors jais negroju. Orkestrui kurti ir baisu, ir be galo džiugu. Taip pat įdomu kurti retesniems instrumentams – kontrabosiniam klarnetui, akordeonui, netradiciniams liaudies ir pačios pagamintiems instrumentams.

Prisibijau varinių pučiamųjų. Visiškai nesuprantu, kaip jie veikia, kaip jaučiasi atlikėjai jais grodami, kokia yra kvėpavimo technika. Norėčiau išmokti groti trombonu ir saksofonu, žiūrinėju skelbimus, vieną dieną nusipirksiu ir išmoksiu jais groti.

Bijau kurti fortepijonui, nors pati juo skambinu ir to mokau kitus. Labai norėčiau parašyti kūrinį fortepijonui, bet kaskart pamėginus atrodo, kad tai, ką parašiau, jau yra kažkur girdėta, nuo kažko nukopijuota. Visa klasikinė muzikos mokykla yra pagrįsta gerai temperuotu klavyru, fortepijoninėmis kompozicijos formomis, harmonijomis. O visa, kas išeina už tų formų ribų, iškart asocijuojasi su vieno ar kito kompozitoriaus vardu.

Atrodo, viskas fortepijonui jau yra sukurta, ir savo pačios balsą išgirsti man labai sunku. Vis dėlto šiais metais pažadėjau parašyti kūrinį kolegai pianistui ir noriu tą pažadą išpildyti, peržengti tam tikrą barjerą.

– Ar visada būnate patenkinta savo kūrinio atlikimu?

– Dažniausiai pavyksta dalyvauti repeticijose. Labai stengiuosi įtraukti atlikėjus į kūrybinį procesą nuo pat pradžių. Iki paskutinės minutės diskutuojame, tobuliname.

Rašydama didesniam kolektyvui arba kitoje šalyje gyvenantiems atlikėjams, atvykstu tik į paskutines repeticijas. Tokiu atveju kokių nors didelių kūrinio ar jo atlikimo pakitimų jau nesitikiu ir neprašau, bet dažnai pakomentuoju tuos dalykus, kuriuos lengva patobulinti, kurie,

Muzikos barai / 58

mano manymu, padaro tą kūrinį geresnį. Tačiau atiduodama savo kūrinį atlikėjams, jiems perduodu ir atlikimo teises. Labai gerbiu atlikėjų darbą, žinoma, to paties tikiuosi ir iš jų.

Visuomet pasakau savo nuomonę, pastabas ir pasiūlymus. Atlikėjai taip pat kartais pasiūlo pakeisti tam tikrus kūrinio elementus. Sutinku, jeigu tai nekeičia jo idėjos, esminės struktūros, muzikinio vyksmo ir istorijos. Būna, kad nesutinku, tada pabandome atlikti kūrinį taip, kaip aš prašau. Vis dėlto galutinis sprendimas lieka atlikėjų rankose – juk jie, o ne aš būnu ant scenos, tad kūrinys turi būti toks, kad atlikėjai gerai jaustųsi.

– Lietuvoje ne kartą rodyta Jūsų erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Kaip ji gimė?

– Prieš devynerius metus viename kūrybiniame projekte susitikau su švedų elektroninės muzikos kompozitoriumi Jensu Hedmanu ir sopranu Åsa Nordgren. Pradėjome kalbėtis apie muzikos atlikimą tamsoje, taip gimė operos „Confessions“ idėja.

Septynių mirtinų nuodėmių temą inspiravo Vilniaus bažnyčios.

Kūrybinis procesas truko šešerius metus, susitikdavome tai Lietuvoje, tai Švedijoje, EMS studijoje. Kūrėme kartu, tad visi trys esame ir operos kompozitoriai, ir libreto autoriai, ir režisieriai, ir atlikėjai. Pirmąjį bandymą pristatėme Fylkingeno festivalio salėje draugams, į renginį atvyko lietuvių kūrybinės grupės „Operomanija“ prodiuserė Ana Ablamonova. Po šio bandomojo spektaklio Ana prisidėjo prie mūsų kolektyvo. Po pirmojo oficialaus pristatymo Lietuvoje operą parodėme jau 37 kartus. Ji ir po premjeros dar kito, tobulėjo, vieni elementai prisidėjo, kiti dingo.

– Kokius savo kūrinius galėtumėte išskirti kaip ryškiausius ar mylimiausius?

– Visuomet labai džiaugiuosi savo naujausiais kūriniais, nes jie atspindi tai, kuo gyvenu šiuo metu. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau mano pačios įgūdžiai stiprėja, tad ir kūriniai tobulėja. Galbūt išskirčiau „Chysalis“ simfoniniam orkestrui ir perkusininkui, „Savęsp“ akordeonui ir styginių orkestrui (Martynas Levickis ir „Mikroorkéstra“), „Walking Opera“.

Žinoma, ir jau minėtą operą tamsoje „Confessions“.

Vis grįžtu prie kelių senesnių kūrinių, juos parodau kitiems. Tai „Daina apie upę, jūrą, žemę ir medį“ (jį parašiau studijuodama Jeruzalėje), „Oriono vija“ aštuoniems kontrabosams, „Imagination“ smuikui solo ir penkiems smuikams erdvėje. Iš labai senų kūrinių – „Imper“ styginių orkestrui, „R&R Electronics“ projektai.

– Kur dažniau atliekami Jūsų kūriniai – Lietuvoje ar svetur?

– Šiais metais ypač daug kūrinių skambėjo Lietuvoje, beveik tiek pat ir Londone. Vienais metais kas savaitę keliaudavau tai į Švediją, tai į Daniją, kitais metais visi keliai vedė į Briuselį. Jei kalbėtume apie dešimtmetį, turbūt trečdalis, o gal ir daugiau visų mano kūrybinių projektų gimsta ir vyksta Lietuvoje. Kai manęs klausia, ar ketinu grįžti į Lietuvą, atsakau, kad iš jos niekada iš tikrųjų ir nebuvau išvykusi.

– Kaip į Jūsų kūrinius reaguoja publika?

– Visuomet jaučiu, kada kūrinį publika priima, o kada ne. Netgi žinau, kuriuo metu ji pradeda jį priimti. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūtį Vilniaus kongresų rūmuose atliekant „Savęsp“ jaučiau, kad pirmomis minutėmis publika buvo gana šalta, nereagavo, bet nuskambėjus pagrindinei temai dėmesys akivaizdžiai sustiprėjo. Įpusėjus kūriniui jaučiau energijos pliūpsnį, tarsi visa auditorija būtų susiliejusi su muzika. Negaliu sakyti, kad mano pojūčiai absoliučiai objektyvūs, bet tikrai jaučiu, kai muzika pradeda veikti. Kartais kūriniai eina ir praeina, vieniems patinka, kitiems ne.

– Pabaigai prašyčiau papasakoti apie šių metų planus.

– Metai bus kūrybingi. Su švedų kolektyvu „Spatial Opera Company“ kuriame „Meditation Opera“, jeigu pavyks, ketinu ir vėl pristatyti „Walking Opera“. Turiu ir mažesnių sumanymų. Labai norėčiau šiek tiek laiko skirti kūrybai ne pagal užsakymus. Pasigilinti į save pačią, išmokti ir atrasti ką nors nauja, atverti naują kūrybos langą. n

IN MEMORIAM NETEKOME VYTAUTO BLŪŠIAUS

Vasario 19 dieną netekome žymaus chorvedžio, kompozitoriaus ir pedagogo Vytauto Blūšiaus.

Vytautas Blūšius gimė 1930 m. vasario 16 d. Marijampolės apskrities Liudvinavo valsčiaus Ūdrupio kaime. 1937–1941 m. mokėsi Kūlokų pradinėje mokykloje, 1943–1947 m. – Liudvinavo progimnazijoje, 1948–1951 m. – Kauno 3-iojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje.

Profesionaliai mokytis muzikos pradėjo Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Ten studijavo choro dirigavimą (1948–1952) ir kompoziciją (1952–1956). Choro dirigavimo studijas 1957–1961 m. tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Iš prigimties būdamas labai darbštus ir nenorėdamas sėdėti tėvams ant sprando, Vytautas Blūšius anksti pradėjo dirbti: 1951– 1955 m. buvo Kauno 34-ojo ir 36-ojo vaikų darželių muzikos vadovas, 1955–1959 m. – Kauno S. Nėries vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, choro ir orkestro vadovas. Gabus jaunuolis greitai pasiekė gražių laimėjimų – jo suburtas choras nemažai koncertavo, tapo apžiūrų laureatu. Netrukus perspektyviam muzikui buvo patikėtos gana atsakingos pareigos: 1959–1961 m. jis dirbo Kauno vaikų muzikos mokyklos mokytoju ir direktoriaus pavaduotoju, 1961–1963 m.

– Kauno specialiosios vidurinės muzikos mokyklos direktoriumi, 1963–1973 m. vadovavo Kauno Juozo Gruodžio aukštesniajai muzikos mokyklai. Pastarosios mokyklos auklėtiniai iki šiol prisimena nuoširdų, tolerantišką ir didelės kultūros vadovą.

Netrukus prasidėjo naujas Vytauto Blūšiaus kūrybinio gyvenimo etapas. 1973 m. rudenį jis tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų vyr. dėstytoju, 1974–1983 m. buvo muzikos mokytojų specialybės neakivaizdinio skyriaus choro studijos vadovas, 1975–1987 m. – Kultūros fakulteto dekanas, 1987–1995 m. – fakultetų prorektorius studijų ir bendriesiems reikalams, nuo 1995 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros docentas (šis pedagoginis vardas jam suteiktas 1987 m.), Menų fakulteto muziejaus steigėjas ir vadovas.

1965 m. Vytautui Blūšiui buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, 1980 m. jis apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

Vytauto Blūšiaus plunksnai priklauso per 160 straipsnių kultūros, meno, muzikinio švietimo ir kitomis temomis. Jis yra monografijų „Kauno Juozo Gruodžio konservatorija. 1920–2000“ (2000), „Elena Martinonienė-Navickaitė“ (2005), mokymo priemonių „Chorinė aranžuotė“, „Muzikos instrumentavimas ir aranžavimas“ autorius, knygos „Algimantas Daunoras: kūriniai fortepijonui, solo ir choro dainos, sonata violončelei ir fortepijonui, kasdienės ir gedulinės mišios“ (2008), Stanislovo Juščiaus chorinių dainų rinkinio „Mano miestui ir jūrai“ (2006), istorinės apžvalgos „Po mūzų stogu“, tarptautinių Stasio Šimkaus chorų konkursų (nuo I iki XVI) leidinių sudarytojas, monumentalių leidinių „Amžių sutartinė“ (skirtas Lietuvos tūkstantmečio dainų šventei, 2008), „Lietuvos Vakarų krašto chorinės kultūros metraščiai“ (skirtas Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ 20-mečiui, 2008) bendraautoris, išvertė R. Schumanno knygą „Gyvenimo taisyklės ir patarimai jauniesiems muzikantams“. Ir tai toli gražu ne visos publikacijos.

Vytautas Blūšius yra sukūręs per 150 įvairaus žanro kompozicijų.

Jis yra 44 originalių dainų chorams, ansambliams, solistams autorius, parašė 2 kantatas chorui ir orkestrui, harmonizavo daugiau kaip 60 lietuvių, latvių, baltarusių liaudies dainų, aranžavo 9 liaudies šokius bei sceninius vaizdelius. Nuoširdumo kupina daina „Auki, berželi“ tapo kompozitoriaus vizitine kortele, ji žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Jo kūrybos kraitėje – 22 kūriniai orkestrams, ansambliams ir instrumentams, tarp jų Siuita-fantazija-sonata fortepijonui, muzika kino filmui „Vilkas ir siuvėjas“, simfoninis paveikslas „Piemenukų šo-

Vytautas Blūšius

kiai“ ir kiti. Artima liaudies dainų melodikai, natūraliai paprasta, tačiau labai spalvinga, raiški, dažnai romantiška, emocionali muzikinė kalba, skaidri forma, poetinio teksto ir muzikos dermė – išskirtiniai maestro kūrybos bruožai. Geriausi kūriniai išleisti atskirais leidiniais: „Du romansai mecosopranui ir vargonams“ (2002), „Obuoliukas“ (dainos vaikams ir jaunimui, 2002), „Mano žemė“ (dainos suaugusiųjų chorams, 2002), „Romansas smuikui arba altui ir fortepijonui“ (2004), „Auki, berželi“ (vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui, 2005), „Skambančios pievos: kūriniai lietuvių liaudies instrumentams“ (2016). Dalis kūrinių įrašyti ir saugomi Lietuvos radijo ir televizijos fonduose, daug jų skambėjo dainų šventėse, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

Vytautas Blūšius buvo vienas iš tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso iniciatorių ir rengėjų, Baltijos valstybių studentų, šalies, Kauno ir Klaipėdos dainų švenčių organizacinių komitetų ir kūrybinių grupių narys, kai kurių švenčių režisierius. Dirbdamas Kaune vadovavo daugeliui miesto įmonių ir mokymo įstaigų chorų, tarp jų ir Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ chorui (1958–1960), buvo Kauno arkikatedros bazilikos mišraus choro (1954–1957), Profesinių sąjungų rūmų vaikų choro (1955–1959), Lietuvos žemės ūkio akademijos studentų mišraus choro „Daina“ dirigentas (1962–1972), Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų Neakivaizdinio skyriaus studentų mišraus choro vadovas (1974–1981). Su savo vadovaujamais meno kolektyvais V. Blūšius yra koncertavęs Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Kuboje, JAV. Prasminga prisiminti nenuilstamą Vytauto Blūšiaus darbą vadovaujant miesto chorvedžių sekcijai prie Klaipėdos savivaldybės.

Niekas tikriausiai negalėtų suskaičiuoti, kiek surengta dainų švenčių, festivalių, koncertų, konkursų, vakarų, kiek daug pastangų padėta, kad Klaipėdoje skambėtų lietuviška daina, kad atsirastų naujų chorų, ansamblių, kad mieste virtų muzikinis gyvenimas.

Vytautas Blūšius buvo Lietuvos muzikų sąjungos ir Lietuvos chorų sąjungos narys, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ garbės narys ir tarybos narys, Klaipėdos Vytautų klubo prezidentas.

Maestro buvo ne tik puikus menininkas, bet ir geras administratorius, pedagogas, išugdęs didžiulį muzikos mokytojų ir chorvedžių būrį. Savo sukaupta patirtimi noriai dalindavosi su kolegomis ir mokiniais, sugebėdavo įžvelgti kiekvieno talentą.

Kuklus ir jautrus, aukštos kultūros žmogus, nuostabus draugas ir kolega, skleidęs gėrį, grožį, kūrybinį džiaugsmą, – toks Vytautas Blūšius išliks mūsų atmintyje.

Algirdas ŠUMSKIS

Muzikos barai / 59

POPULIARUMO KAINA

Ko dar nemoka Alina Orlova

Rūta GINIŪNAITĖ PRIEŠ 11 METŲ PASIRODĘS DEBIUTINIS ALINOS ORLOVOS ALBUMAS „LAUKINIS ŠUO DINGO“ BUVO KUPINAS JAUNATVIŠKO MAKSIMALIZMO IR NORO IŠLIETI SUSIKAUPUSIUS VIDINIUS IŠGYVENIMUS Į APLINKĄ – DAINOMIS JI ŽYDĖJO AGUONA, MĖNULYJE GLOSTĖ DRAKONUS, LAUMŽIRGIŲ SPARNAIS KLIJAVO SIENAS...

VIENUOLIKAI PRABĖGUSIŲ METŲ NORĖJOSI SKIRTI VIENUOLIKA TEMŲ. NUO NEPAKELIAMOS BŪTIES LENGVYBĖS IKI IŠKVĖPIMO, KINO UŽUOMINŲ, LIETUVIŠKOS POPKULTŪROS IR DIDŽIO GROŽIO, APIE KURĮ ALINA KALBA TAIP: „GROŽYJE LABAI DAUG LIŪDESIO, NES NORI JĮ TURĖTI, BET NEGALI. JIS DĖL TO IR GRAŽUS, KAD TRUMPAS IR MIRTINGAS.“

LAIKAS – Prieš 11 metų išėjo debiutinis albumas „Laukinis šuo dingo“. Prieš dešimt metų sakei, kad jauti atsakomybę – negali nuvilti žmonių, kuriems patinka Tavo kūryba. O savęs per tiek metų nenuvylei?

Manto REPEČKOS nuotraukos

– Lyg ir nenuvyliau... Praėjo nemažai laiko, jis buvo intensyvus, bet aš tik dabar pradedu viską apmąstyti.

Ir vis dar tikiuosi, kad atskleisiu save kaip nors kitaip. Šiuo metu jaučiu tam tikrą norą keistis. Per tiek metų išmokau geriau groti, muzikine prasme jaučiuosi stipresnė, ir tai suteikia vilčių, kad galiu padaryti ką nors įdomaus ir sau, ir kitiems. Kalbant apie dainuojamąją poeziją, gal kiek ir išsisėmiau... Matyt, reikia kitko, labai to norėčiau. Be muzikos, visada piešiau, norėjau stoti į Dailės akademiją. Vėliau apleidau piešimą ir praradau formą, bet pamažu prie jo grįžtu, ieškau naujų kūrybos formų.

Muzikos barai / 60

– Tau svarbu neužsibūti saugioje zonoje, ieškoti naujos veiklos?

– Jei bandai išgyventi iš muzikos, nėra tiek daug laisvės. Negali lengvai mesti savo kelio, tai šiek tiek rizikinga, ypač jei esi priklausomas nuo lei-

dybinės kompanijos. Tačiau bandai eiti pirmyn, ieškoti.

– Klausantis Tavo pirmojo albumo „Laukinis šuo dingo“ ir, pavyzdžiui, „88“, jaučiamas skirtumas. Pridėjai ir elektronikos skambesio, šiek tiek primenančio „Depeche Mode“.

– Na, čia jau didelis komplimentas. Pačioje pradžioje buvo labai svarbu tekstai, poezija, atvirumas, kuris dabar man atrodo kiek per didelis.

Pirmose aštuoniolikmetės, devyniolikmetės dainose pastebimas stebuklo, galimybių pojūtis, entuziazmas. Buvo kitoks laikas, visko pradžia. Vėliau atsirado kitoks skambesys.

Dabar žodžiai nebe tokie svarbūs, tolstu nuo jų, labiau rūpi atmosfera.

Tekstas neturi būti per geras, nes tada užgožia visą kūrinį. Mėgstu rinktis klasikų poeziją ir pagal ją kurti muziką, dėl jos eilėraščiai suskamba kitaip, aktualiai, ypač jei tai buvo mokykloje nuvalkiotos eilės.

– Esi kalbėjusi apie laiko egzaminą,

kurį turi išlaikyti Tavo dainos. Ar jauti, kad kai kurios jo neišlaikė?

– Išlaikė ne visos. Buvo tokių, kurias atlikdavome koncertuose, bet jų neįrašėme. Matyt, nebuvo noro jų užfiksuoti. Dar negaliu tiksliai pasakyti, turi praeiti daugiau laiko, tačiau dabar kai kurios dainos nėra tokios ryškios ir svarbios kaip kadaise. Yra kūrinių, kurių sąmoningai nebeatlieku, nors man jie nenusibodę, tik reikia įsijausti iš naujo. Kartais senų dainų nesugebu taip išdainuoti, kaip kadaise, negaliu atkurti to jausmo, o ir ne visada norisi. Mąstau, kad gal verta eiti prie kokio nors kito formato.

IŠKVĖPIMAS – Apie įkvėpimą kalbėti nemėgsti, esi sakiusi, kad kūryba Tau – iškvėpimas.

Kas kartais trukdo tinkamai kvėpuoti muzika?

– Didžiausias trukdis esu aš pati – mano įsivaizdavimai, neišsipildę lūkesčiai, savicenzūra, užstrigimas

ties kažkokia mintimi, tam tikras neryžtingumas, tinginystė, perfekcionizmas... Anksčiau būdavo lengviau, parašydavau kūrinį, ir to pakakdavo.

Kai bandai iš to gyventi, prasideda visokie vidiniai prieštaravimai. Muzika man buvo išsigelbėjimas, savirealizacija, paauglystės jausmų iškrova, o vėliau tai tapo šiokia tokia pareiga.

Reikia rasti balansą.

PO TAMSOS VISADA IŠAUŠTA AUŠRA – Tavo naujausias albumas „Daybreak“ kalba apie tai, kad po blogos dienos visuomet išaušta rytas ir galima pradėti nuo pradžių. Ar dažnai jauti, kad dienai dar neįpusėjus norisi ją greičiau užbaigti?

– Kartais ankstyvą žiemą ar baigiantis rudeniui norisi, kad greičiau ateitų vakaras – slegia dienos pilkuma. Man jaukiau, kai tamsu, nesinori būti purvinoje šviesoje.

Kalbant apie „Daybreak“, šį albumą matau kaip tam tikro etapo užbaigimą – dainų tekstuose daugiau distancijos tarp savęs ir jausmo, jie nebe tokie jaunatviški. Norėčiau tikėti, kad tai tam tikro mano dainų žanro pabaiga.

KINAS – Tavo daina „Vaiduokliai“, mano nuomone, labai tiktų filmo „Amelija iš Monmartro“ garso takeliui. Ar kurdama dainas galvoji tik apie tai, kaip jos skambės, ar turi jų vaizdinę viziją? Juk albumui „Mutabor“ buvo sukurtos trumpos videonovelės.

– Daug galvoju apie vaizdą, kinematografinį efektą. Mane labai veikia filmai – būtent dėl jų pamėgau tam tikrą muziką, pavyzdžiui, Bachą. Patinka ir garso takeliai spektakliams.

Kartais klausoma muzika sukelia labai stiprių vaizdų, juk ji nėra vien tik garsas; kaip tas jausmas pasiekia žmogų, aš nežinau.

Keista, bet iki šiol neturiu nė vieno oficialaus vaizdo klipo. Man gal per daug rūpi, kaip tai atrodys, turiu daug ambicijų ir vizijų. Nenoriu banalaus vaizdo klipo, bet pati nedrįstu žengti žingsnio, nors reikėtų. Esu sukūrusi vieną iš garso takelių estų filmui „Žvaigždė“, bet darbas kine netraukia.

Muzikos barai / 61

Manto REPEČKOS nuotr.

POPULIARUMO KAINA

NEPAKELIAMA BŪTIES LENGVYBĖ – Filosofas George´as Santayana sakė: „Kadangi neįmanoma išvengti gyvenimo ir mirties, lieka tik mėgautis intervalu“. Mėgaujiesi savo kasdienybe tame intervale?

– Kartais man visko pakanka, džiaugiuosi mažais dalykais: nuo gamtos iki miesto šviesų, žmonių stebėjimo, muzikos, kultūros elementų.

Bet nesu išsprendusi visų savo vidinių prieštaravimų. Būna, kad trūksta veiksmo, o kartais jo per daug. Dažnai nesu patenkinta savimi, teisiu save, nes nieko nepadarau turėdama visas galimybes, tingiu. Tokie paprasti dalykai erzina. Pasisekė, kad galiu išgyventi iš muzikos, man nereikia eiti į darbą, bet kai iš tikrųjų susidu-

Muzikos barai / 62

ri su laisve, pamatai: turėdamas visą pasaulio laiką, kartais jį skiri visai ne tam, kam reikėtų.

– Ar lengva iš savęs ką nors išspausti, kai kasdien nenusistatai laiko ribų?

– Jei būsi kaip bala, nieko neišeis. Esu pratusi, kad mane kas nors paskatintų iš šalies, bet viską susidėlioti turiu pati, atsakau už save.

Gana anksti pradėjau muzikuoti, ir viskas taip užsisuko, dariau tai, apie ką žmonės, dirbdami nuo aštuonių iki penkių, gali tik pasvajoti. Tai labai didelė dovana ir privilegija, stengiuosi ją vertinti. Reikia žinoti, ko nori iš kiekvienos dienos.

GAMTA IR BETONINĖS KALADĖLĖS – Dainoje „Vasaris“ dainuoji: „Tavo

miestas – betoninės kaladėlės / Kvailos varnos vis prišąla prie laidų.“ Turbūt apdainuoji Visaginą, savo gimtąjį miestą?

Koks Tavo santykis su gamta ir „atomine“ tapatybe?

– Visaginas – miestas miške, tos kaladėlės stovi tarp ežerų ir miškų.

Tai urbanizacijos ir laukinės gamtos derinys. Man svarbi gamta, bet ne visada patenku į gryną peizažą. Nors Vilnius labai žalias miestas, gamtos čia užtektinai.

– Žmonės ar erdvės suteikia didesnį postūmį kūrybai?

– Įvairiai. Pradžioje visada išplaukia koks nors žodžių žaismas, palyginimas, vėliau atsiranda ritmas – čia labai padeda vaikščiojimas mieste.

Nors nelabai svarbu, kur esi, svarbu, kad tavęs niekas neišblaškytų.

– Sigitas Parulskis sako, kad per di-

delis grožis jį erzina. Ar Tau pasaulis nebūna per gražus?

– Grožis manęs neerzina, jis kelia tam tikrą liūdesį. Ypač tai būna ankstyvoje jaunystėje – matai žydrą dangų ir nori, kad jis tau priklausytų, bet negali jo paimti, pasisavinti. Gali jį užfiksuoti, nufotografuoti, bet tai ne tas pats. Grožyje labai daug liūdesio, nes nori jį turėti, bet negali. Jis dėl to ir gražus, kad trumpas ir mirtingas.

LIETUVOS POPKULTŪRA – Prieš kelerius metus užsiminei, kad Lietuvoje neturime kokybiškos popmuzikos. Ar dabar matai pokyčių?

– Negaliu apie tai spręsti, nes mažai domiuosi šiuolaikine muzika. Bet jeigu vertinčiau kai kurių muzikantų dainavimą ir atlikimą, sakyčiau, kad kokybė kyla ir artėja prie pasaulinio lygio. Tik daugeliui trūksta unikalumo, keistumo, savotiškumo. Reikia būti laisvesniems, neturėti kompleksų. Smagu matyti, kad jaunimas dabar labiau tiki savimi, neturi tiek provincialumo, pasaulį regi platesniu žvilgsniu. Tik būtų gerai, kad neišnyktų egzistencinis krūvis ir klausimai, kurie privalo būti keliami.

– Kas Tau yra geras popsas?

– Turbūt „The Beatles“. Popsas yra lengva muzika, kuri tampa populiari. Žinoma, šiek tiek snobiška sakyti, kad jei meno kūrinį mėgsta daug žmonių, jis blogas. Taip nėra. Pati prieš septynerius metus klausiausi „Radiohead“, Nicko Cave´o, o dabar visi jauni žmonės jų klauso, niekam tai ne naujiena.

Man ir pačiai taip nutiko – įkėlusi dainas į internetą, sulaukiau dėmesio. Žmonės greitai pastebėjo jų nuoširdumą ir tikrumą. Paradoksas, bet kai buvau jauna, man buvo labai baisu kam nors nepatikti, nors kartu nenorėjau būti visų mėgstama.

SCENA – Ar scenoje jautiesi kitaip nei kasdieniame gyvenime? Nors koncertai – irgi tam tikra kasdienybės dalis.

– Žinoma, jaučiuosi kitaip. Pastaruoju metu scenoje nebūnu taip dažnai, kad koncertai taptų kasdienybe, to nenoriu. Dainuojant aplanko keistas jausmas – pamirštu, kur esu ir ką veikiu, dingsta mano ego, esu čia ir

dabar. Koncertai turi magijos, nes esi ne tik tu, bet ir publika, ir nė viena akimirka nepasikartos. Scena – labai keistas dalykas, žmonės į tave sudeda tai, ką patys jaučia.

– Ar pasitaiko, kad nejauti ryšio su publika?

– Kartais būna sunkiau erdvėse, kurios ne visai tinkamai koreliuoja su muzika, bet stengiuosi sukurti tą ryšį. Žmonės žino, kur eina, juk perka bilietą į koncertą. Visada bus bent vienas, kuris klausysis.

– Kokia Tavo svajonių vietą?

– Vasara, vienuolyno kiemas, griuvėsiai arba apleista bažnyčia... Tai nėra neįmanoma. Vilniuje daug kur koncertuota, ir Šv. Kotrynos, ir Jonų bažnyčioje. Ten aplanko ypatingas jausmas.

– Gal papasakotum apie artimiausius planus?

Išleidome pirmojo albumo vinilinę plokštelę, todėl laukia intensyvios gastrolės užsienyje, planuojame aplankyti kaimynus latvius. Artimiausi koncertai Lietuvoje vyks balandžio mėnesį pajūryje ir Panevėžyje, greitai pasirodys daugiau informacijos apie juos.

INTRAVERTIŠKUMAS – Reperis Kendrickas Lamaras save vadina antisocialiu ekstravertu. Kas palankiau muzikos kūrėjui – būti intravertu ar ekstravertu? Kokia esi pati?

– Intravertiškumas neišvengiamas menininkui. Kita vertus, jeigu muzikantai šėlsta grupėje, jų kitokios charakterio savybės. Man atrodo, reikia suderinti savo vidinį ir išorinį pasaulius, rasti balansą: kuri atsiskyręs, bet leidi laiką tarp žmonių, vystai bendravimo įgūdžius, mokaisi pateikti save. Aš seniau labai drovėdavausi, buvo sunku tvarkytis su kompleksais, bet tai įveikiama.

Scenoje drąsiai jaučiuosi tik dainuodama. Dabar išmokau daugiau juokauti, bendrauti su publika, prieš tai būdavo daug sutrikimo. Tai keistas laikotarpis, bet su patirtimi atėjo pasitikėjimas savimi.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO DEŠIMTMETIS

– Viskas, kas įvyko, turėjo įvykti, negaliu įsivaizduoti ko nors kitaip.

Vertinu, ką turėjau. Aišku, galėjau daugiau dirbti, mąstyti, taupyti lėšas ateičiai, labiau džiaugtis savimi ir savo pasiekimais. Bet dabar manau, kad kai kurie dalykai gal visai neblogai pavyko? Dar galėjau mažiau graužti save ir nekreipti dėmesio į smulkmenas.

– Jei sutiktum save aštuoniolikmetę, ar ji būtų Tavimi patenkinta?

– Ta Alina? Oi, bijau, kad ne visai...

Buvau labai kategoriška, maksimalistė, griežtai vertindavau žmones. Vėliau atėjo ne visada lengvų pasirinkimų metas. Ta mergaitė ne viskam pritartų, bet gal sugebėčiau su ja susidraugauti?

PAMOKOS – Ko labai norėtų išmokti Alina Orlova?

– Daug ko. Norėčiau išmokti gerai groti elektrine gitara, tai po truputį darau savarankiškai. Dar dirbti su kompiuterinėmis programomis, kad galėčiau pati įrašinėti kūrinius. Aš viską noriu suprasti per akimirką, vos spragtelėjusi pirštais, tik gaila, kad neįmanoma. Norėčiau išbandyti daug dailės technikų, gerai fotografuoti, nes dabar kuriu atsitiktinį meną. Turiu daug ambicijų, bet trūksta kantrybės ir atsidavimo.

Dar norėčiau nebūti tokia irzli, kategoriška, mažiau pykti ir daugiau mylėti, turėti daugiau kantrybės ir būti labiau disciplinuota. Bet labiausiai norėčiau žinoti, ko aš noriu... Atrodo, kad plaukiu pasroviui, nežinau, ką veiksiu ateityje. Negaliu nieko norėti iš kūrybos, nes niekada nežinau, kas tiksliai išeis. Tai paslaptingas dalykas.

Norisi, kad mano kūryba kam nors būtų įdomi ir padėtų. Muzika yra keista, jos kartais labiau reikia klausytojui negu kūrėjui. Man malonu kurti ir dainuoti, o jeigu tai dar kam nors ir patinka, kas gali būti geriau? n

– Sakoma, kad nuo 20 iki 30 metų yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo laikotarpių. Ar jauti, kad tą dešimtmetį išnaudojai tinkamai?

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Algirdas BUDRYS Klarnetininkas, LMTA profesorius, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (kovo 3 d.)

Steponas SUGINTAS Trombonininkas, LMTA Klaipėdos fakulteto docentas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro artistas (kovo 3 d.)

Inga RAGINIENĖ Gitaristė, Kauno J. Gruodžio konservatorijos vyr. mokytoja (kovo 9 d.)

Balandis Laurynas VAITKUS Birbynininkas (balandžio 4 d.)

Gabija RIMKUTĖ Pianistė (balandžio 5 d.)

Irena USS-ARMONIENĖ Pianistė, LMTA profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (balandžio 6 d.)

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS NARIŲ DĖMESIUI LMS tarybos sprendimu 2019 m. balandžio 12 d. (penktadienį) Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius) vyks metinė Lietuvos muzikų sąjungos konferencija.

Konferencijos pradžia – 15 val.

Dalyviai registruojami nuo 14.30 val.

DARBOT VARKĖ 1. LMS prezidentės ataskaita 2. Revizijos komisijos ataskaita 3. Ataskaitų tvirtinimas 3. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams 4. LMS veiklos gairių pristatymas 5. Diskusijos Prašytume iki balandžio 10 d. pranešti apie dalyvavimą ir registruotis diskusijoms elektroniniu paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 61448314.

Informacija NESUMOKĖJUSIEMS NARIO MOKESČIO Nario mokestį už praėjusius ir (arba) už 2019 metus prašom sumokėti iki konferencijos (balandžio 10 d.). Mokėti galima ir internetu.

Mūsų rekvizitai: Lietuvos muzikų sąjunga, kodas 190749274, atsisk. sąsk. LT51 7300 0100 0245 0037, Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000 Primename, kad dalyvavimas konferencijoje yra kiekvieno LMS nario pareiga. Jeigu dėl pateisinamų priežasčių konferencijoje dalyvauti negalėsite, įgaliokite kurį nors LMS narį pasirašydami Balso teisės perleidimo sutartį. Sutarties formą galite atsisiųsti iš interneto svetainės www.muzikusajunga. lt (skyrius „Dokumentai“), gauti elektroniniu paštu arba Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje.

Giedrius Antanas KUPREVIČIUS Kompozitorius, profesorius, akademikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (balandžio 8 d.)

Lietuvos muzikų sąjungos administracija

Saulė ŠERYTĖ Dainininkė (balandžio 9 d.)

Vladimiras PRUDNIKOVAS Operos solistas, profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (balandžio 10 d.)

Stanislovas DOMARKAS Dirigentas (balandžio 15 d.)

Irena Nijolė ŠABŪNAITĖ Pianistė (balandžio 16 d.)

Eugenijus Robertas KANEVIČIUS Kontrabosininkas (balandžio 17 d.)

Muzikos barai / 64

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Dalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte registruotis galima www.kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/633 Nedalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte informacija pateikta www.parduotuve.muzikusajunga.lt/koncertai/muzikos-paslaptysseansas Teirautis, derinti laiką ir galimybes prašytume el. paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 686 14066

DAVIDAS GERINGAS Violončelės meistriškumo kursai MUZIKOS SVETAINĖ (Vilnius, Gedimino pr. 32-2) 2019 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis, 16–20 val.

2019 m. gegužės 3 d., penktadienis, 10–14 val.

Baigiamasis koncertas 2019 m. gegužės 3 d., penktadienis, 18 val.

Registracija iki 2019 m. balandžio 20 d. www.muzikusajunga.lt Pedagogams bus išduodami kvalifikacijos pažymėjimai Kaina aktyviam dalyviui – 50 Eur (1 pamoka), pasyviam dalyviui – 15 Eur (1 diena) Atsiskaitomoji sąskaita LT51 7300 0100 0245 0037 AB SWEDBANKAS, banko kodas 73000 LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA Gedimino pr. 32-2, LT-01104 Vilnius Įmonės kodas 190749274 PVM kodas LT907492716 Informacija: info@muzikusajunga.lt Tel. nr. +370 686 14 066

www.muzikusajunga.lt

RENGINIAI, SKIRTI EDUARDO BALSIO 100-OSIOMS METINĖMS

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras OPEROS „KELIONĖ Į TILŽĘ“ PREMJERA Lapkričio 22 d. 19 val., 24 d. 17 val. Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų salė Gruodžio 3 d., gastrolės Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vilnius

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras JUBILIEJINIŲ EDUARDO BALSIO METŲ PRADŽIOS KONCERTAS Sausio 15 d., KVMT Programoje: Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui, siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ Atlieka: Lina Marija Domarkaitė-Songailė (smuikas), KVMT simfoninis orkestras, dirigentas Tomas Ambrozaitis

I TARPTAUTINIS EDUARDO BALSIO JAUNŲJŲ KOMPOZITORIŲ KONKURSAS Finalinis koncertas Lapkričio 23 d., Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius Dalyvauja: fortepijoninis trio „FortVio“, medinių pučiamųjų kvintetas „Kristupo kvintetas“, varinių pučiamųjų kvintetas „Brasspalvos“, Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas

ŠVENTINIS KONCERTAS, SKIRTAS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENAI Vasario 16 d. 18 val., Palangos koncertų salė Programoje: Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui, siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ Atlieka: Lina Marija Domarkaitė-Songailė (smuikas), KVMT simfoninis orkestras, dirigentas Tomas Ambrozaitis MOKYTOJAS IR MOKINIAI Kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-mečiui Kovo 1 d. 18.30 val., Klaipėdos koncertų salė Programoje: Eduardo Balsio, Anatolijaus Šenderovo, Fausto Latėno, Vidmanto Bartulio kūriniai Atlieka: Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas Mindaugas Bačkus; Solistai: fortepijoninis trio „Fort Vio“: Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė), Indrė Baikštytė (fortepijonas) Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla EDUARDO BALSIO 100-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIMO RENGINIAI Balandžio–lapkričio mėn., Vilniuje ir kitų Lietuvos miestų muzikos ir menų mokyklose (datos ir vietos tikslinamos) XXIII TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS Liepos 15 d., 20 val., Evangelikų liuteronų bažnyčia, Nida LIETUVIŠKOS MUZIKOS VALANDA Eduardo Balsio 100-mečiui Programoje: Koncertas smuikui solo (1984), Styginių kvartetas (1953), dainos chorui Atlieka: Ingrida Armonaitė (smuikas), Kauno styginių kvartetas, choras „Aidija”, dirigentas R. Gražinis Festivalis „MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE“ BALETO „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“ PREMJERA Rugpjūčio 16, 17 d. 20 val. Palangos koncertų salė Lietuvos muzikos ir teatro akademija „afterBALSYS“: Eduardo Balsio populiariosios muzikos programa Rugsėjo pabaiga, renginys pristatomas tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „SIRENOS“ Spalio–gruodžio mėn., Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose (datos ir vietos tikslinamos) Atlikėjai: LMTA ir kviestiniai atlikėjai

Lietuvos muzikos ir teatro akademija MOKSLINĖ KONFERENCIJA SKIRTA E. BALSIO 100-MEČIUI Lapkričio pabaiga, LMTA Klaipėdos fakultetas

Lietuvos muzikos ir teatro akademija EDUARDO BALSIO KINO MUZIKOS PROJEKTAS Spalio-gruodžio mėn., LMTA Balkono teatras ir kt. erdvės (datos ir vietos tikslinamos) KONCERTAS EDUARDO BALSIO 100-MEČIUI Spalio 9 d., Klaipėdos koncertų salė Spalio 10 d., Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius Programoje: poema „Jūros atspindžiai“, siuita „Eglė“ violončelei ir styginiams, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ Atlieka: Davidas Geringas (violončelė), Klaipėdos kamerinis orkestras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Davidas Geringas, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos choras, LNSO mušamųjų grupė, dirigentas Modestas Barkauskas Lietuvos kariuomenės orkestras E. BALSIO KŪRINIAI PUČIAMŲJŲ ORKESTRUI Spalis–lapkritis, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (data tikslinama) Programoje: Simfonija-koncertas vargonams ir pučiamųjų orkestrui, kūriniai orkestrui Atlieka: Balys Vaitkus (vargonai), Lietuvos kariuomenės orkestras, dirigentas Laurynas Vakaris Lopas E. BALSIO POPULIARIOJI IR KINO MUZIKA Lapkričio 10 d., Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius Rugsėjo-lapkričio mėn., Kaune ir Klaipėdoje (datos ir vietos tikslinamos) Atlieka: ansamblis „Vilniaus divertismentas“, Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ LMTA Muzikos inovacijų studijų centras SFERINĖS MUZIKOS KONCERTAI: E. Balsio kūrinių reaktualizavimas erdvėje Lapkričio 16 d., Vilniuje, Nacionalinė dailės galerija, Kaune ir Klaipėdoje (datos ir vietos tikslinamos)

DEDIKACIJA: E. Balsio mokinių kūrinys „Variacijos EDBA tema“ Gruodžio 04 d. 19 val., Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė Atlieka: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademija JUBILIEJINIS RENGINYS E. BALSIO 100-MEČIUI Gruodžio 5 d., LMTA Didžioji salė Programoje: E. Balsio kamerinė muzika Atlieka: LMTA dėstytojai ir studentai Lietuvos nacionalinė filharmonija JUBILIEJINĖ PROGRAMA E. BALSIO 100-MEČIUI Gruodžio 18 d., 19 val.

Programoje: Styginių kvartetas, Koncertas smuikui solo, Simfonija-koncertas vargonams ir pučiamųjų orkestrui, orkestriniai kūriniai Atlieka: Ingrida Armonaitė (smuikas), kvartetas „ArtVio“, Balys Vaitkus (vargonai), Lietuvos kariuomenės orkestras, dirigentas Laurynas Vakaris Lopas Lietuvos nacionalinė filharmonija E. BALSIO SIMFONINĖS MUZIKOS KONCERTAI Gruodžio 20 d., Kauno filharmonija Gruodžio 21 d., Lietuvos nacionalinė filharmonija, Vilnius Atlieka: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Balandžio 04 d., gruodžio 07 d.

BALETAS „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“ Spektaklis skirtas E. Balsio 100-mečiui (data tikslinama)