Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt

2019 BALANDIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Judita LEITAITĖ

14 p.

Šiame numeryje:

VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS Numeris su CD

In memoriam Anatolijus ŠENDEROVAS 17 p.

Dainuoja

Judita LEITAITĖ 1. Antanas KAČANAUSKAS (1882–1959) Harmonizuota lietuvių liaudies daina „Kad aš našlaitėlė“

3:47

Valerij GAVRILIN (1939–1999) Vokalinis ciklas „Senojo albumo lapeliai“: 2. „Vakarėlis“ („Вечерок“, A. Šulginos ž.) 2:41 3. „Mėnulio šviesa apgirtę liepos“ („Лунным светом“, H. Heine´s ž.) 2:09 4. „Švelnumas širdy“ („А нежность по сердцу“, A. Šulginos ž.) 1:29 5. „Nei taip, nei ne“ („Ни да, ни нет“, V. Gavrilino ž.)

3:12 6. „Ak, mano mielas Augustinai“ (Ах, мой милый Августин, vokiečių liaudies dainos ž.) 2:19 7. „Kai mane mylėjai“ („Во дни твоей любви“, A. Šulginos ž.) 3:26 8. „Iki pasimatymo“ („До свиданья“, V. Gavrilino ž.) 2:31 9. „Vakarėlis“ („Вечерок“, A. Šulginos ž.) 2:39 Atlieka Judita LEITAITĖ (mecosopranas), Audronė JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas) 10. Sergej RACHMANINOV (1893–1943) „Vokalizas“ 5:42 Atlieka Paulina DAUKŠYTĖ (smuikas), Audronė JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas)

LMSMBCD - 124 TT 60’20

11. Anatolijus ŠENDEROVAS (1945–2019) „Dvi Sulamitos giesmės“ (tekstai iš Senojo Testamento Giesmių giesmės hebrajų kalba) 11:07 Atlieka Judita LEITAITĖ (mecosopranas), Anatolijus ŠENDEROVAS (fortepijonas) 12. Giedrius KUPREVIČIUS (g. 1944) Preliudas M. K. Čiurlionio atminimui 4:03 Atlieka Paulina DAUKŠYTĖ (smuikas), Audronė JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas) 13. Giulio CACCINI (1551–1618) „Ave Maria“ 4:45 14. Gintautas ABARIUS (1959–2010) „Aleliuja“ 4:34 15. Vaida STRIAUPAITĖ-BEINARIENĖ (g. 1977) „Ugnelė“ (Pauliaus Širvio ž.; premjera) 5:27 TT 60:20 13, 14, 15 Atlieka Judita LEITAITĖ (mecosopranas), Paulina DAUKŠYTĖ (smuikas), Audronė JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas) Choras ŠV. PRANCIŠKAUS PAUKŠTELIAI. Diriguoja Rita KRAUCEVIČIŪTĖ

Įrašė Vytautas Bedalis, suvedimas, masteringas Arūno Zujaus. Prodiuserė ir redaktorė Audronė Žigaitytė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos. Dailininkas Arvydas Nekrošius

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2019 BALANDIS Nr. 3–4 (494–495) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Turinys CD TEMA

Sonata Tamašauskaitė Kaip vėrėme „Gintaro karolius“ / 41 p.

EDUARDUI BALSIUI – 100

PANORAMA

Viktoras Gerulaitis Mokytojas ir mokiniai / 22 p.

Įspūdingas koncertas Maltoje / 46 p.

SUKAKTYS

Jaunųjų pianistų festivalis-konkursas „Pajūrio klavyrai“ / 46 p.

Ieva Kananavičiūtė Kartų pokalbiai / 2 p.

Vladimirui Prudnikovui – 75

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotraukos iš LNOBT archyvo Vladimiro Prudnikovo sukurti vaidmenys: Borisas Godunovas (M. Musorgskio opera „Borisas Godunovas“) Tėvas prioras (G. Verdi opera „Likimo galia“) Karalius Pilypas II (G. Verdi opera „Don Karlas“) Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

CD tema Judita Leitaitė

Aleksandras Šidlauskas, Edvardas Vytautas Beinortas „Skliautams“ – 25 / 34 p.

Vaclovas Juodpusis Atsidavęs tautos muzikinei kultūrai / 36 p.

Obojininko, birbynininko, pedagogo Kazimiero Biliūno 100osioms gimimo metinėms

Rūta Gaidamavičiūtė Lietuvos muzikinės būties tyrėja / 38 p.

Muzikologei Danutei Palionytei – 80

IŠ ARTI Renata Dubinskaitė Šiuolaikiška senoji muzika / 8 p.

Tomas Bakučionis Aistringasis Barokas ir jo kūrėjos / 11 p.

Tomas Bakučionis Marco Scacchi festivalyje – Vazų kapelos pėdsakais / 11 p.

FESTIVALIAI Romualda Butkevičienė „Baroko pavasaris Biržuose“ įsibėgėja / 12 p.

NETEKTIS

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

NATOS

Rūta Giniūnaitė Judita Leitaitė: „Kiekviena diena yra dovana, ir ji turi būti prasminga“ / 14 p.

In memoriam Anatolijus Šenderovas / 16 p.

Jonė Fridmanaitė Vilniaus mokytojų namai mini Juozą Naujalį / 47 p.

Saulė Pinkevičienė Alytiškių „Baltaragio malūno“ sparnai suksis JAV / 47 p.

Inga Maknavičienė Klaipėdoje – tradicinis seminaras jauniesiems atlikėjams / 48 p.

Dainora Tetenskienė II tarptautinis konkursas „Muzikuojantys berniukai“ / 49 p.

VII Lietuvos mokinių muzikos olimpiada / 49 p.

OPERA Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Vilniaus miesto operoje – Čaikovskio „Pikų dama“ / 50 p.

PAŽINTIS Paulina Nalivaikaitė Viktoras Gerulaitis: „Ieškokite grožio, nes jis yra!“ / 53 p.

Edita Grudzinskaitė-Gruodis Kompozitorius Antanas Jasenka: „Nutūpė paukštis ir gieda ausin“ / 56 p.

POPULIARUMO KAINA Rūta Giniūnaitė Nuo pankroko iki repo: muzika, leidžianti „G&G Sindikatui“ kalbėti / 60 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

/ 64 p.

ATEINAME Kotryna Lukošiūtė Prasminga iniciatyva „Laukiantis bilietas“ tęsiama / 30 p.

KRONIKA Onutė Jarmalavičiūtė Autentiškumo paieškos su Evelina Sašenko / 24 p.

Onutė Jarmalavičiūtė Muzikinis laisvės ir džiaugsmo kokteilis / 24 p.

Onutė Jarmalavičiūtė Klasikinė muzika grojama ir lietuvių liaudies instrumentais / 25 p.

Audronė Žigaitytė Paliesiaus stebuklai / 26 p.

Karolina Rimsk Subtilus pianisto Yunjie Cheno Skriabinas / 28 p.

Remigijus Vitkauskas Tęsiama koncertų „Orkestro DNR“ tradicija / 29 p.

CHORO MAGIJA Ieva Kananavičiūtė Susibūrė M. K. Čiurlionio namų choras / 32 p.

Muzikos barai / 1

SUKAKTIS

KartĹł pokalbiai

Muzikos barai / 2

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

P

raėjusių metų lapkričio 28 d. vakaras žymiai Lietuvos muzikų šeimai ir Vilniaus miesto publikai buvo neeilinis. Šeima – bosas Vladimiras Prudnikovas, pianistė Nijolė Ralytė ir mecosopranas Ieva Prudnikovaitė – bei kolega ir bičiulis bosas-baritonas Almas Švilpa kartu susitiko „Vaidilos“ teatro scenoje. Parengę ypatingo profesinio meistriškumo reikalaujančią koncerto programą, pavadintą „Kartų pokalbiais“, atlikėjai tą vakarą klausytojams uždavė intriguojantį klausimą: apie ką kalbėsis kartos? Praėjus nemažai laiko pratęsti pokalbius žodžiais paskatino tiek atlikėjams, tiek ir Lietuvos muzikiniam pasauliui svarbi proga: vienas žymiausių Lietuvos bosų profesorius Vladimiras Prudnikovas šiemet (balandžio 10 d.) švenčia savo 70-ąjį gimtadienį.

Prisimindama koncertą „Vaidilos“ teatre, Ieva Prudnikovaitė sakė: „Svarbiausia, kad susitikome visa šeima, o tai nutinka nedažnai.“ A. Švilpa taip pat jau kelis dešimtmečius yra artimas žmogus – buvęs V. Prudnikovo studentas, nuo 1996 m. dirbantis Aalto muzikiniame teatre Esene (Vokietija), kuriame iki 2015 m. dainavo ir I. Prudnikovaitė. Koncerte skambėjo tik soliniai kūriniai su fortepijono akompanimentu, tačiau tai buvo tarsi nemažai dešimtmečių trunkantys nesibaigiantys atlikėjų tarpusavio pokalbiai: N. Ralytės ir V. Prudnikovo bendro gyvenimo ir karjeros gaidos, drąsūs I. Prudnikovaitės žingsniai muzikoje, profesoriaus ir A. Švilpos profesinės diskusijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose.

Bet kiekvienas koncerto programos kūrinys – lyg atskira istorija, bylojanti apie skirtingus herojus ir jų išgyvenimus, įkūnijanti skirtingų kartų ir atlikėjų individualumą.

Koncerto programos dramaturgija – nuo pražūties link šventės. Muzikinį pokalbį pradėjo Vladimiras Prudnikovas, atlikdamas tris santūrumu pasižyminčias ir vidinius meilės nuoskaudas patyrusio herojaus

monologus primenančias H. Wolfo „Mikelandželo dainas“. Prasminis kūrinių naratyvas pakrypo į emociškai tamsesnę pusę Ievai Prudnikovaitei atliekant keturis kūrinius iš G. Mahlerio ciklo „Dainos apie mirusius vaikus“. Pirmą koncerto dalį užbaigė Almas Švilpa, interpretuodamas R. Schumanno vokalinį ciklą „Poeto meilė“, kuriame kompozitorius ypatingą svarbą teikė ir fortepijono partijai. Antrą koncerto pokalbių dalį atlikėjas tęsė ispaniškų ir prancūziškų ritmų kupinu M. Ravelio vokaliniu ciklu „Don Kichotas Dulsinėjai“.

Romantines ir ispaniškos muzikos temas pratęsė I. Prudnikovaitė aistringumu dvelkiančiu M. de Fallos ciklu „Septynios ispaniškos dainos“. Koncerto pabaigoje V. Prudnikovas atliko „laisvąją“ programą – charakteringus rusų kompozitorių romansus, tarp jų – puikiai žinomą P. Čaikovskio „Triukšmingame pokylyje“.

Anot I. Prudnikovaitės, vakaro karalienė buvo meistriškai kiekvienam solistui talkinusi Nijolė Ralytė.

Užrašyti pokalbiai – individualūs interviu apie Vladimiro Prudnikovo ir Nijolės Ralytės pažintį, šeimyninio muzikavimo ypatumus, visų pašnekovų svarbiausius vaidmenis ir kūrinius, koncertines keliones.

GYVENIMO ATSITIKTINUMAS – Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote?

Vladimiras Prudnikovas: Su Nijole kartu studijavome tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Tiesa, ji buvo aukštesniame kurse, nes aš iš pradžių studijavau dirigavimą, tik vėliau perėjau į dainavimo specialybę. Tad taip ir susipažinome – pirmiausia konservatorijos koridoriuose, o vėliau ir scenoje.

Nijolė Ralytė: Antrame kurse pradėjau dirbti koncertmeistere operos studijoje, taigi natūralu, kad daug bendraudavau su dainininkais. Galbūt pirmasis mūsų glaudesnės pažinties momentas buvo tada, kai man reikėjo laikyti akompanimento egzaminą ir susirgo turėjęs iliustruoti dainininkas. Tada aš paprašiau Vladimiro pagalbos ir jis mielai sutiko. Šis

Mefistofelis (Ch. Gounod opera „Faustas“)

gyvenimo atsitiktinumas ir nulėmė mūsų tolesnį bendravimą.

ŠEIMA – Jūsų šeima – muzikos profesionalai, dažnai drauge koncertuojate. Kokie šeimyninio muzikavimo privalumai ir trūkumai?

N. R.: Privalumų yra daug: pirma, mūsų panašus muzikinis skonis, muzikos suvokimas. Antra, muzikuoti šeimoje labai palanku, nes galime dažniau repetuoti, skirti daugiau laiko vieni kitiems. Ir trečia – galime nebijoti išsakyti aštresnę nuomonę, atvirai kalbėtis apie muziką ir jos atlikimą. Ko gero, vienintelis minusas tas, kad muzikuojant drauge didėja atsakomybė už kitą žmogų, jaudulys, geriau matai, kur jam pasisekė, o kur ne.

V. P.: Kadangi abu esame muzikai, tai ir dukra Ieva nuolatos būdavo muzikos apsuptyje, kartu dalyvaudavo koncertuose, spektakliuose ir norom nenorom pamilo muziką. Dideliu privalumu laikau ir tai, kad mano žmona – puiki pianistė, su ja labai malonu

Muzikos barai / 3

SUKAKTIS – Gal dar yra kūrinių, kuriuos norėtumėte atlikti?

V. P.: Be abejonės, dar yra daugybė neatliktų kūrinių, tačiau vadinamasis vokalinės muzikos aukso fondas jau turbūt išdainuotas. Vienas netikėčiausių vaidmenų – Karmen iš G. Bizet operos „Karmen“, kurį atlikau 2009 m. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru šmaikščiame koncerte „Opera Impossibile“.

Nesu įdainavęs dar daug G. Verdi, G. Puccini, R. Wagnerio operų, taip pat daug koncertų laukia su LVSO. Tad lieka palaikyti formą. O impulsą visą laiką būti žvaliam, aktyviam ir nepasiduoti negandoms suteikia studentai, su jais dirbu kiekvieną dieną.

Pastaruoju metu būtent šiam veiklos barui skiriu daugiausia laiko.

– Esate ne tik vienas garsiausių bosų Lietuvoje, tačiau ir vienas geriausių bei žinomiausių vokalo pedagogų. Kas paskatino nuo pat savo karjeros pradžios lygiagrečiai rinktis pedagoginį darbą?

Vyskupas (P. Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“)

dirbti, kartu galime labiau įsigilinti į muziką, skirti daugiau laiko kūrinių analizei. Kartu dirbame LMTA, manieji studentai dažnai dainuoja kaip iliustratoriai su jos koncertmeisterio klasės studentais. Taigi taip ir verda gyvenimas – smagu, kad galime muzikuoti kartu.

Ieva Prudnikovaitė: Tik dabar pradedu suvokti, kaip gera turėti galimybę stovėti scenoje su savo tėvais, kurie yra dar ir aukščiausio lygio profesionalai. Tėčio interpretacinės ir vokalinės galimybės – beribės. O mama apskritai buvo šio koncerto karalienė. Tikiuosi kada nors rasti ir šiltą profesinį ryšį su savo vyru dirigentu Modestu Pitrėnu. Kol kas dirbti kartu vengiu.

vas M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Šiuos kūrinius ir dabar galiu be vargo padainuoti, jie tarytum įaugę į kraują.

– Kuris vaidmuo Jums artimiausias?

V. P.: Turbūt Boriso Godunovo ir Pilypo. Šie personažai patyrė daugybę išgyvenimų, džiaugsmo ir kančių, juos kurdamas įdėjau labai daug darbo. Dėl to jie man tokie artimi ir mylimi.

V. P.: Rinktis pedagogo kelią paskatino mano šviesaus atminimo profesorius Zenonas Paulauskas. Jis man vis kartodavo, kad šis amatas be galo sunkus, reikalaujantis daug laiko ir patirties – nė vienoje knygoje neaprašyta visiems tinkama dėstymo metodika. Kiekvienam studentui reikia parašyti po atskirą knygą, nes priėjimas prie jo yra sudėtingas ir svarbus darbas. Ir tai sekasi: mano

VAIDMENYS

V. P.: Man kiekvienas vaidmuo ir kūrinys yra mielas. Jei reikėtų išreikšti skaičiais, pasaulyje daugiausia kartų buvo atliktos G. Verdi ir W. A. Mozarto „Requiem“, J. Haydno oratorijų boso partijos, Pilypas G. Verdi operoje „Don Karlas“, Borisas Goduno-

Muzikos barai / 4

Martyno ALEKSOS nuotr.

– Profesoriau, šių metų balandį minite du gražius jubiliejus: gimimo 70-metį ir karjeros 50-metį. Kokius sukurtus vaidmenis ar atliktus kūrinius laikote savo karjeros viršūne?

Ieva Prudnikovaitė dainuoja ir operoje, ir koncertų scenoje

klasėje studijavo Vytautas Juozapaitis, Almas Švilpa, Kostas Smoriginas, Jurgita Adamonytė ir kiti, daugelis jų dainuoja didžiosiose pasaulio operos scenose. Kartais jie sugrįžta pasikonsultuoti, kartu su žmona mielai jiems padedame įveikti naujus projektus, išspręsti problemas.

Birštono vasaros menų akademija. Vladimiras Prudnikovas ir Nijolė Ralytė kurhauzo scenoje

– Gerbiamoji Ieva, atrodo, kad save jau atradote Karmen vaidmenyje – atlikote jį ne viename teatre ir pelnėte apdovanojimų. Tačiau ar šis vaidmuo visuomet buvo Jūsų svajonė? Galbūt yra ir kitų svajonių vaidmenų, gal net kitokių Jus dominančių muzikos stilių ir žanrų?

OPERA VERSUS KAMERINĖ MUZIKA – Kur mieliau dainuoti: didžiosiose operos scenose ar kamerinėje aplinkoje?

I. P.: Esu realistė ir svajoti nemėgstu. Gali labai patikti kokia nors vokalinė partija, tačiau visada blaiviai vertinu savo sugebėjimus, fizinę būseną ir imuosi tik to, ką galiu atlikti maksimaliai gerai. Nesu romantikė ir savo profesijos neikonizuoju.

Ko gero, jau išbandžiau visus įmanomus muzikos stilius – eksperimentuoti nebijau. Man atrodo, kad didesnį pasitenkinimą galėčiau patirti save išbandydama kokioje nors kitoje kūrybos srityje – dramos teatro scenoje, dizaine ar pan.

V. P.: Visą gyvenimą dainavau tiek operose, tiek kamerinėse salėse, ir abi sritys man vienodai mėgstamos ir svarbios. Žinoma, kamerinė muzika kiek subtilesnė, joje daugiau bendraujama tiek su scenos partneriu, tiek su publika, kurią reikia užvaldyti ne tik balsu, bet ir tekstu, įtaiga. Aš dažnai

Almas Švilpa: Be abejo, yra dešimtys vaidmenų, kuriuos norėčiau paruošti. Visus juos išvardinti, o juo labiau sukurti, turbūt neužtektų gyvenimo. Bet su amžiumi ateinanti branda lyg ir kužda, kad dėmesį reikėtų sutelkti ne į kiekybę, o į kokybę. Šiandien galėčiau ypač išskirti R. Wagnerio operą „Valkirija“, bet kas žino, gal po 5 metų sakysiu, kad tai Hansas Sachsas iš operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ ar Barakas iš R. Strausso „Moteris be šešėlio“.

Martyno ALEKSOS nuotr.

– Kokį vaidmenį ar kūrinį ateityje norėtų parengti Almas Švilpa? Ir kokius kūrinius manote jau „perkandęs“?

Pianistė, LMTA profesorė Nijolė Ralytė

Martyno ALEKSOS nuotr.

V. P.: Kad kito kelio ir nebuvo.

Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Vėliau ėmiau dainuoti solo, kartu įrašinėti pirmąsias vinilines plokšteles. Iš pradžių planavau būti choro dirigentu, tačiau netrukus pajutau norą dainuoti. Mūsų dukra irgi visai kitur save matė, bet vėliau nusprendė sieti savo karjerą su dainavimu.

Martyno ALEKSOS nuotr.

– Jei atsuktumėte laiką iki to momento, kai priėmėte sprendimą eiti muziko keliu, ar pasirinktumėte taip pat?

V. Prudnikovas su Birštono vasaros menų akademijos dalyvėmis (iš kairės): Ieva Barbora Juozapaityte, Roberta Daugėlaite ir Elena Daunyte

sakau savo studentams: jeigu išėjai į sceną, turi ką nors rimto papasakoti.

Ir jei tai pavyksta, būna labai malonu.

I. P: Įdomus klausimas. Vokaline prasme, manau, didelio skirtumo nėra – turi būti tas pats balso intensyvumas, dinaminė įvairovė, teksto svarba, artistiškumas. Operoje fiziologijai gali padėti aktorinės priemonės, o kamerinėje aplinkoje turi labiau kliautis savo vokaline technika ir vidine ramybe. Operoje viskas ekstravertiška, o vokaliniai ciklai, dainos, romansai – intymu. Kas labiau patinka? Turbūt kamerinės muzikos programos, tačiau tik tuomet, kai pati galiu pasirinkti repertuarą.

A. Š.: Labiau esu įpratęs dainuoti operos scenose, man labai patinka kurti personažus, ypač neigiamus (šypsosi). Tačiau turiu prisipažinti, kad vis labiau traukia kamerinė mu-

Muzikos barai / 5

SUKAKTIS zika. Dainuojant mažesnėse salėse juntamas didesnis sąlytis su publika, atsiranda intymesnis ryšys, teikiantis savotišką žavesį. Nei kamerinėje, nei operinėje muzikoje negaliu įžvelgti jokių trūkumų. Gera muzika yra parašyta genijų, o genijus, mano nuomone, yra žmogus, kuris materializuoja jam Aukščiausiojo pasiųstą informaciją, paversdamas ją puota mūsų ausims ir sielai.

nes faktūras, kurias atlikdamas koncertmeisteris turi tapti ir orkestru, ir dirigentu. Šio vakaro koncerto programą vertinant sudėtingumo požiūriu, joje buvo net ir tokių fortepijono partijų, kurios nenusileidžia grojimui solo. Tad, mano požiūriu, šioje profesijoje galiu save realizuoti ne tik kaip koncertmeisterę, bet ir kaip pianistę.

– Kokį momentą laikote savo karjeros viršūne?

N. R.: Manau, kad koncertmeisterio profesija grindžiama nuolatiniu tolygiu darbu, todėl įvardyti vieną karjeros aukštumas žymintį momentą būtų sudėtinga. Veikiau vertėtų ieškoti karjeros „viršūnėlių“, kurių viena – šio vakaro koncerto programa. Ji buvo sudaryta iš techniniu požiūriu labai sudėtingų kūrinių, tokių kaip R. Schumanno „Poeto meilė“ ar G. Mahlerio „Dainos apie mirusius vaikus“, kurios buvo sukurtos orkestrui. Šie kūriniai vokalinės muzikos akompanimento požiūriu laikomi vienais sudėtingiausių.

KONCERTMEISTERĖS MISIJA – Gerbiamoji profesore, kas Jus paskatino rinktis koncertmeisterės kelią?

Ar nesvajojote būti soliste? Ir kodėl akompanuojate būtent dainininkams?

N. R.: Tikriausiai šį pasirinkimą lėmė susiklosčiusios aplinkybės.

Mano tėtis Bronius Ralys taip pat buvo muzikantas, vadovavo dideliems chorams. Nuo mažų dienų jis mane skatindavo akompanuoti chorui, todėl dainavimas ir akompanavimas jau nuo tada tapo artimi širdžiai.

Vėliau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje mokiausi pas labai puikų ansamblinio skambinimo pedagogą Dainių Trinkūną. Be to, mokykloje savanoriškai lankiau chorą, nes turėjau neblogą dainavimo pajautą. Koncertmeisterio specialybės konservatorijoje mokiausi docentės Erikos Dineikaitės klasėje, ji antrame studijų kurse pastebėjo mano gebėjimus ir pasiūlė dirbti konservatorijos operos studijoje. Bendravimas su tokiais puikiais dirigentais, kaip Jonas Aleksa, Rimas Geniušas ir kiti, gauti geri akompanavimo pagrindai padėjo pasirinkti būtent tokį profesinį kelią.

Taigi nuo vaikystės buvau apsupta dainininkų, o vėliau, pradėjusi su jais dirbti, dirbu iki šiol.

– Nekalbant apie koncerto programos sudėtingumą, turėjote akompanuoti net trims solistams...

N. R.: Verta pastebėti, kad akompanuojant dainininkams reikia gerai išmanyti jų fiziologiją ir dainavimo specifiką. Didžiausias koncertmeisterio darbo iššūkis – gebėjimas prisitaikyti prie solisto tembriškai, pajausti jo garso emisiją, stiprumą, niuansuotę ir, kaip sakau savo studentams, gebėti į jį įsikūnyti. Šiame koncerte vienas svarbiausių iššūkių, manau, buvo prisitaikymas prie skirtingų dainininkų tembrų. Nors tiek V. Prudnikovas, tiek A. Švilpa – žemų balsų savininkai, tačiau jų tembrai skiriasi, o Ieva – mecosopranas, tai vėlgi kita spalva.

I. K.: Kaip apibūdintumėte savo kaip koncertmeisterės misiją?

Muzikos barai / 6

– Profesoriau, kas Jus labiausiai žavi klasikinėje muzikoje?

V. P.: Klasikinė muzika yra amžina, nemirtinga. Ypač vertinu romantizmo epochos kompozitorių kūrybą – tiek vokalinę, tiek instrumentinę.

Tačiau gaila, kad jaunosios kartos dainavimo studentų domėjimasis klasikine muzika yra menkas. Norint gerai dainuoti, perprasti muziką, reikia daug ir išmanyti. Žinoma, tai ateina su patirtimi, tačiau ją įgyti galima tik kiekvieną dieną keliant naujus klausimus, stebint operas, koncertus. Visai nesvarbu, ar tai simfoninė, ar kamerinė muzika – reikia viską žinoti, įaugti į muziką ir gyventi ja.

– Profesore, kokia muzika įkvepia Jus?

N. R.: Mane įkvepia labai įvairi muzika. Jei šalia yra puikus partneris, tai gali būti net paprasta dainelė, tačiau atliekama įdomiai, subtiliai, profesionaliai. Šiuo laikotarpiu man labiausiai patinka H. Wolfo, G. Mahlerio, R. Strausso ir kitų kompozitorių kūryba, pasižyminti giliu turiniu ir sudėtingumu.

– Ieva, anksčiau Jūs daug koncertuodavote su ansambliu „4Tango“, o šiame koncerte atlikote ispaniško kolorito M. De Fallos kompoziciją. Kaip gimė meilė būtent tokio tipo muzikai?

I. P.: Su ansambliu „4Tango“ sieja ilgametė draugystė, labai pasiilgome vieni kitų, todėl tikiuosi, kad ateityje sukursime naują programą. Ansamblis „4Tango“ mane kadaise turbūt ir užkrėtė potraukiu ispanakalbių kompozitorių muzikai. Ji labai autentiška, spalvinga, ekspresyvi, erotiška.

Noriu paminėti ir koncerte atliktą G. Mahlerio vokalinį ciklą „Dainos apie mirusius vaikus“ („Kindertotenlieder“). Tokio tipo muzika mane visada labai traukė – niūri, depresiška, nelengva klausyti.

– Gerbiamasis Almai, kokie Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai?

A. Š.: Man labai imponuoja abu Richardai – Wagneris ir Straussas.

Atlikdamas jų genialius kūrinius suprantu: kad ir kiek tą šulinį semčiau, išsemti jo vis tiek nepavyks. Dar labai vertinu G. Puccini, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūrybą.

Martyno ALEKSOS nuotr.

N. R.: Anksčiau vyravo kiek konservatyvesnis požiūris į koncertmeisterį, tai buvo žmogus, kuris sėdi šalia solisto, jam padeda, palaiko harmoniją ir tiek. Dabar LMTA Koncertmeisterio katedra laikosi kitokio požiūrio, akompaniatoriui pagaliau skiriamas toks dėmesys, koks ir turėtų būti.

Kamerinėje muzikoje solistas ir koncertmeisteris yra visiškai lygiaverčiai atlikėjai, nekalbant jau apie orkestri-

ĮKVEPIANTI MUZIKA

Almas Švilpa

vokiškai dainavimo mokyklai, kurioje vyrauja tikslumas ir emocija. Kaip asmenybė, ji perfekcionistė, atsakinga, gili ir jautri. O Almą Švilpą laikau „tikruoju“ operos solistu. Jis dar tik pradėjo jaukintis kamerinę muziką, tad šio vakaro koncertas jam buvo rimtas ir, mano nuomone, sėkmingas bandymas.

A. Š.: Kaip ir daugumai, man patinka ir, ko gero, yra būtina kartkartėmis pakeisti aplinką, bet labai dažnos kelionės ar gyvenamosios vietos keitimas nežavi. Esu iš tų žmonių, kuriems geriausia yra namie tarp artimųjų. Kadangi Birštono kurhauze dainuoja Vladimiras Prudnikovas ir Almas Švilpa užaugau Sovietų Sąjungoje, emigraciją laikau vertinga ŠIŲ DIENŲ MINEZINGERIAI galimybe. Keliauti tarp Europos ša– Profesoriau, muzikos atlikėjai nuo lių šiandien labai nesudėtinga, todėl pat seniausių laikų yra priversti nuolavis dar palaikau profesinius ryšius tos keliauti. Ar Jums priimtinas toks gyvenimo būdas? su Lietuva. Galiu tvirtai teigti, kad V. P.: Gyventi svečioje šalyje nega- mane emigracija išmokė labai daug lėčiau, tačiau praleisti svetur savaitę ko, tačiau niekada neužtemdė meilės ar dvi labai įprasta ir malonu. Muzi- Lietuvai.

– Ieva, Jūs kaip ir Almas Švilpa beveik kos atlikėjas turi neįkainojamą galimybę keliauti, pažinti pasaulį, plėsti dešimtmetį dirbote Aalto muzikiniame akiratį. Pats esu daugiau nei dešimt teatre, dabar ruošiate naujus vaidmekartų buvęs Japonijoje, daugybę kar- nis Sankt Galeno teatre ir kartu su visa šeima svečiuojatės Šveicarijoje. Ar Jums tų Amerikoje, o ką jau kalbėti apie appriimtinas kelionių kupinas gyvenimo lankytą kone visą Europą! Bet ateina būdas? laikas, kada džiaugsmą teikia studenI. P.: Aalto teatre dirbau nuo 2008 tai, kurie važinėja tavo keliais ar dar iki 2015 metų. Dėl šeimos situacijos toliau, pasiekia daugiau už tave, ir nusprendžiau tapti laisvai samdoma viskas, ko norisi, – jiems padėti. dainininke, emigruoti nenorėjome.

Martyno ALEKSOS nuotr.

– Profesoriau, prašyčiau prisiminti, koks Almas Švilpa buvo studentas, ko siekė, kaip pasikeitė po studijų?

V. P.: Daug Lietuvos kompozitorių kūrinių esu atlikęs koncertuodamas Amerikoje, nes joje susibūrusios tvirtos lietuvių bendruomenės ir organizacijos, tačiau lietuvišką muziką dažniausiai atlieku Lietuvoje. Mąstant apie reprezentatyvius didesnės apimties kūrinius, manau, kad šią funkciją puikiai atliktų Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“, sulaukusi didelės sėkmės Klaipėdos muzikiniame teatre, gastrolių Vilniuje ir Kaune metu. Ją parodžius tarptautinėje arenoje, būtų galima sulaukti labai gerų atsiliepimų. Šį kūrinį laikau itin šiuolaikišku ir įdomiu tiek orkestriniu, tiek harmoniniu, tiek veikėjų partijų aspektais.

– Gerbiamasis Almai, jau daugiau nei du dešimtmečius esate Aalto muzikinio teatro Esene solistas, tačiau dažnai Jus tenka matyti dainuojantį ir Lietuvoje.

Koks Jūsų požiūris į keliones, emigraciją?

– Kokias savybes studentas perėmė iš profesoriaus Prudnikovo?

A. Š.: Mane visada žavėjo ir žavi profesoriaus užsispyrimas ir begalinė meilė darbui, profesijai. Man sakydavo, kad aš kalbu ir net vaikštau kaip V. Prudnikovas (šypsosi). Tikiuosi, kad nors trupinėlį jo talento pavyko „įsisavinti“.

– Dėkoju už pokalbį. n

Kelionės visuomet labai įdomu, tačiau tik tol, kol netrukdo dalyvauti savo vaikų gyvenime. Mano nuomonė griežta – vaikai turi augti su savo tėvais. Kita vertus, leisti savo profesinėms ambicijoms gyvuoti yra kur kas geriau, nei jas slopinti. Tačiau profesinį ir asmeninį gyvenimus įmanoma suderinti, todėl ir keliaujame.

Apskritai mėgstu judėjimą, kaitą, tad kelionės su šeima kol kas kelia tik nereikšmingus buitinius klausimus.

VIENI APIE KITUS – Profesore, kokias šio koncerto solistų savybes labiausiai vertinate?

N. R.: Vladimirą Prudnikovą laikau vienu stipriausių bosų Lietuvoje.

Ypatingą dėmesį jis skiria kamerinei muzikai, ją atlieka itin įdomiai, jam artimas charakterinis dainavimas, žodžio įprasminimas. Ieva taip pat labai subtili dainininkė, ji atstovauja

KVMT archyvo nuotr.

– Ar į gastrolių repertuarą įtraukiate ir lietuvių kompozitorių kūrinių?

V. P.: Almas Švilpa labai norėjo dainuoti, buvo aktyvus vyrukas. Žinoma, kaip ir visi studentai, praleisdavo vieną kitą paskaitą, tačiau specialybės – niekados. Jis buvo labai atsidavęs dainavimo studijoms, tad malonu stebėti puikius jo rezultatus.

Palangos vasaros estradoje su anūke Veronika ir dukra Ieva

Muzikos barai / 7

IŠ ARTI

Šiuolaikiška senoji muzika Renata DUBINSKAITĖ

B

ūdama trisdešimtmetė susižavėjau baroko muzika.

Pamėgau ją iš įrašų ir pamažu pradėjau dainuoti scenoje. Ši muzika mane taip „pagavo“, kad negalėjau to nedaryti. Matyt, sutampa jos ir mano sielos virpesiai. Jokia kita muzika manęs taip stipriai nejaudina. Atsivėrė ištisas pasaulis ir jo lobynas. Prasidėjo godus pažinimo laikotarpis – stengiausi kuo daugiau sužinoti apie baroko muziką. Žmonės, kurie domisi senąja muzika, lyg vėl iš naujo išranda būdus, kaip ją atlikti, kaip priartėti prie istorinio, autentiško dainavimo.

Esame įpratę manyti, kad jausmų išraiškos viršūnė muzikos istorijoje yra romantizmas, tokios muzikos daugiausia girdime koncertų salėse, operos scenose. Kai pradedi gilintis į baroko muziką, supranti, kad tai buvo radikalių jausmų epocha, ji tiesiog praplyšta jausmais. Regis, vienoje arijoje telpa rojaus, palaimos jausmas ir kritimas į pragarą, pyktis, kerštas, skausmas, pagieža – taip stipriai išreikštų emocijų neturi jokia kita muzika. O juk žodis barocco portugališkai reiškia netaisyklingą perlą – keistą spindintį grublėtą darinį, kurio forma nepasiduoda geometriniams apibrėžimams. Dėl asimetrijos ir netaisyklingumo jis tai laužia spindulį, tai meta šešėlį, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum – vis kitoks. Taigi muzikoje visiškai kitaip gali atsispindėti įsimylėjimas, džiaugsmas, pavydas, vienatvė, viltis ir kiti gyvenime svarbūs dalykai. O ir operos žanras atsirado kartu su baroku (vienas kitą pagimdė?), drauge su visiškai nauja muzikos kalba, išsprogdinusia per šimtmečius išsitęsusią renesanso polifonijos tradiciją.

Monodijos ir rečitatyvinio stiliaus atsiradimas apie 1600 m. dažnai laikomas pačiu ryškiausiu posūkiu muzikos istorijoje. Juk čia slypi solinio, ekspresyviojo dainavimo tradicijos šaknys.

Muzikos barai / 8

Ansamblis „Duo Barocco“ (Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė)

Radikalių perversmų nebūna be didelio priešo. Revoliucionieriai demonizavo sustabarėjusią renesanso muzikinę mintį, kuri keletą šimtmečių vingiavo tose pačiose kompozicijos schemose. Renesansas buvo atsinaujinimo ir humanizmo epocha, pavyzdžiui, šios epochos tapyba (nuo pat XV a. pradžios ar nuo dar anksčiau) veržėsi prie pasaulio, žmogaus, kūno tikrovės, bet muzika tarsi pakibo kontrapunktinėje matematinėje abstrakcijoje, lyg priklausytų tik angelų ar kosmoso sferai. Renesanso, kuriame aukštintas individas ir jo kūrybinė galia, muzikoje, atlikimo srityje klestėjo visiškas kolektyvizmas. Polifoniniame muzikos audinyje kiekvienas balsas buvo lygus kitam – vienodai neindividualus, nuolankiai tarnaujantis tobulai organizuotai visumai, valdomai griežtų taisyklių; buvo aišku, kokie sąskambiai leistini ir kokie – ne. Muzika pulsuodavo tolygiu ritmu lyg ramios širdies plakimas – vientisa ir glotni garsų visata kaip nepriekaištingai apskritas renesansinis perlas. Argi tokia muzika galėjo perteikti jausmų ir minčių kontrastus, priešpriešas, egzistencinę dramą? Ar galėjo teikti pirmenybę prasmės suvokimui, jei tą patį dainuojamo žodžio skiemenį skirtingi balsai tardavo skirtingu metu, o paskutinis žodžio skiemuo pasigirsdavo po tokios daugybės taktų, kad pirmo skiemens niekas jau nebeprisimindavo?.. Negalėjo.

Renesanso viena esminių savybių buvo atsigręžimas į antiką, tačiau panašu, kad muzikoje tikrasis atsigręžimas į senovės graikų teatrą ir muzikos vaidmenį jame įvyko tik kartu su monodijos gimimu ir baroko stiliaus atėjimu. Muzikos ekspresyvumo ieškantys intelektualai citavo Platoną, teigusį, kad kompozitorius turi pradėti kurti nuo žodžio, tuomet ieškoti ritmo ir tik paskiausiai galvoti apie garso aukštį, o ne atvirkščiai. Jausminga, teatrališka poetinio teksto deklamacija pati diktuoja muziką – frazės turi savo ritmiką, stipriąsias ir silpnąsias dalis, pagreitėjimus ir sulėtėjimus, pauzes, kylančią ir besileidžiančią intonaciją. Telieka prie to pridėti vien muzikinių priemonių – išryškinti intonacijų kaitą konkrečiais intervalais ir pabrėžti nuotaiką atitinkama harmonija, disonansais ir konsonansais, įtampos ir atoslūgio momentais. Ar įmanoma, kad penki balsai vienodais tempais ir intonacijomis deklamuotų tą patį tekstą? Neįmanoma. Ekspresyvus dainavi-

mas galėjo būti skirtas tik vienam balsui. Taip atsirado solistas ir jam pritariantis instrumentas, melodija, bosas. Tai mums taip įprasta, kad atrodo šitaip buvus visada. Tačiau melodiją su akompanimentu mums padovanojo būtent barokas, barokinė monodija, pirmiausia įgijusi rečitatyvinio dainavimo formą.

Atėjo visiškas išsilaisvinimas! Jei muzika yra žodžio tarnaitė, anot Claudio Monteverdi, jei žodis diktuoja muzikos ritmą – šalin metro diktatūrą, stabilų pulsą; prašom visus įmanomus rubato, tempo kaitos ekstremalumus; jokia renesansinė matematika nebegalioja! Asimetrija – kaip netaisyklingo barokinio perlo. Garsiojoje nimfos raudoje C. Monteverdi prideda pastabą: „<...> dainuoti ne tiksliu ritmu, o pagal afektus.“ Taigi nuo tada muzika skamba pagal kiekvieno atlikėjo ekspresiją, pojūtį ir interpretaciją, ji niekada nebus atlikta vienodai du kartus. Išlaisvintas ne tik ritmas – išlaisvinti disonansai, kuriuos renesansas buvo surakinęs kietais pančiais. Dabar nebereikia jų iš anksto paruošti, jie gali atsirasti kurioje nori takto dalyje. Afektų išsiilgęs baroko žmogus jautė, kad būtent disonansas daro ypatingą fizinį poveikį mūsų emociniam kūnui – aštrus skambesys primena tai, ką savo gyvenime vadiname veriančiu skausmu ar stingdančia įtampa, bet po jos ateina išrišimo palaima...

Iš tiesų baroko monodija įsiveržė į muzikos pasaulį su begaliniu realizmo patosu ir afektų jėga. Reikia nepamiršti, kad tai įvyko ne kur kitur, o Italijoje. Prisiminti natūralią šiai kultūrai būdingą kalbėjimo ir gestikuliacijos dinamiką: pakeltus balsus, greitakalbę ir ištęstus balsius, aiškią priebalsių (ir dvigubų!) artikuliaciją ir balsių dainingumą, išraiškingas mimikas ir judesius.

Kalbos realizmas muzikoje?

Ekspresyvus naujasis stilius iš kasdienybės skolinosi įvairiausias išraiškos formas jas stilizuodamas ir sustiprindamas – raudą primenančius chromatinius melodijos slydimus žemyn ar portamentus (accenti), kūkčiojimo efektą sukeliančius taškuotus, lombardiškus ritmus, dejonę perteikiančius balso pagarsinimus ir patildymus (messa di voce), drebantį balsą imituojantį trilį (trillo), sušukimus (esclamazione). Statiškas ir disciplinuotas renesanso dainininkas staiga virto dainuojančiu aktoriumi, pasitelkiančiu plačiausią muzikinių ekspresijos priemonių paletę, gestus ir grimasas. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad ne visiems tai patiko (arba bent jau ne iškarto). Kai kam tai net atrodė kaip beskonybės siautėjimas.

Ar visi naujojo stiliaus atlikimo niuansai užrašyti natose? Nieko panašaus! Natos – tik nuogas skeletas. Bosas užrašytas viena nata, o akordus reikia groti abiem rankomis. Jei melodijoje pasiseks pamatyti trilio ženklą – valio, bet dažniausiai ir to nebus, o kur dar visi kiti ekspresyvieji elementai ir privalomi pagražinimai, ornamentai? Muzika suskirstyta į taktus, bet mes juk žinom, kad svarbiau ne taktas, o žodžio ar afekto ritmas... Koks šiuolaikiškas požiūris – palikti kompoziciją užbaigti atlikėjui. Būtina improvizacija!

Profesionalūs senosios muzikos atlikėjai svetur rengiami taip, kad gali patys sau akompanuoti laisvai šifruodami skaitmeninį bosą, ir tikrai nė vienas disonansas nepra-

sprūs neišryškintas. Jie nuolatos lanko improvizacijos ir ornamentacijos pamokas, todėl greitų natų pasažai ar vingrios kadencijos įauga jiems į raumenų atmintį. Jie išmano baroko šokių žingsnius, tempą ir akcentus, nes daugybė vokalinių kūrinių užrašyti šokio pagrindu. Atmintinai moka traktatus, kuriuose kompozitoriai rašė, kaip atlikti jų kūrinius, išdėstydami tai, ko nėra natose. Jų gerklės ištreniruotos dainuoti ir lygiu balsu, ir su vibrato, nes vibrato yra tik viena iš ekspresijos priemonių, o disonansas taip saldžiai neskaudės, jei nebus lygus ir aštrus – t. y. nevibruojantis. Klausimas dėl kalbos mokėjimo net nekeliamas – kiekvieno žodžio reikšmė ir teisingas kirčiavimas, logiškas frazės prasminių taškų išdėstymas yra muzikos pamatas. O mūsų bel canto ugdymas taip koncentruojasi į gražų dainavimą ir gražią melodiją, kad dažniausiai pakanka tik abstrakčiai žinoti, apie ką dainuojam.

Mes dažniausiai nepajėgūs baroko muzikos atlikti taip, kaip jai skirta skambėti – su realizmo patosu ir afektų jėga, su nuolatine dinamika nuo šnabždesio iki riksmo, nuo aštriai kapotos artikuliacijos iki srūvančio legato, nuo lėto tolygaus pasakojimo iki įsibėgėjusio srauto, netikėtai nutraukto išraiškingų pauzių...

Baroko kompozitoriai tikėjo, kad afektais grįsta muzika savaime sukelia emocinį klausytojo atsaką, kad toks atsakas užprogramuotas mūsų psichinėje struktūroje. Liudiju tai savo patirtimi – baroko muzikos buvau užklupta ir pagauta, kai visai to nesitikėjau, ir nė nesupratau, kaip ji tai padarė. O tada prasidėjo ilgas ir nepaprastai įdomus kelias atgal į operos ištakas, į baroko pradžią, mokymasis to, ko niekas neišmokė.

Barbara Strozzi – moteris baroko muzikos autorių avangarde

Šiais metais minimas vienos pirmųjų moterų kompozitorių ir baroko dainininkės virtuozės Barbaros Strozzi (1619–1677) keturių šimtų metų jubiliejus. Ji gimė garsios aristokratų giminės atstovo, poeto ir intelektualo Giulio Strozzi šeimoje Venecijoje, buvo nesantuokinė jo duktė. Barbaros tėvas rašė libretus Claudio Monteverdi ir Francesco Cavalli operoms bei kitų ryškiausių to laiko kompozitorių sceniniams kūriniams. Jis vadovavo įtakingiausiam Venecijos intelektualų klubui „Academia degli incogniti“, kuriame buvo drąsiai kvestionuojamos moralinės, religinės, politinės, seksualinės dogmos, keliamas moterų statuso klausimas, skatinami naujausi meno reiškiniai. Kai visoje Europoje pleškėjo inkvizicijos laužai, Venecijos Respublika stebuklingai sugebėjo išlikti laisvamanybės sostine – ne tik karnavalo, prostitucijos ir grožio prekių miestu, bet ir poezijos, muzikos, operos, spaudos, intelektualų centru.

Pats būdamas nesantuokinis vaikas, Giulio Strozzi pasirūpino dukrai suteikti geriausią išsilavinimą – nuo mažens ji mokėsi muzikos pas Francesco Cavalli, neabejotinai garsiausią XVII a. vidurio operų kūrėją, brendo supama menininkų bei intelektualų. Amžiuje, kuriame moteris galėjo rinktis tik du kelius – pragmatišką santuokos sandorį arba vienuolyną, Barbarai netiko nė vienas:

Muzikos barai / 9

IŠ ARTI

Barbara Strozzi

Giulio Strozzi savo dukrai negalėjo pasiūlyti deramo kraičio, o vienuolynas prieštaravo libertiniškoms jo aplinkos nuotaikoms. Tad Barbara pasuko sunkiu laisvos kūrėjos, kompozitorės keliu, kuris iš tiesų buvo prieinamas tik vyrams. Tėvo įsteigtame intelektualų klube „Academia degli unisoni“, skirtame muzikai, ji buvo ne tik pirmoji moteris, priimta į tokio tipo klubą, bet ir tapo jo vadove. Klubo susirinkimuose vykdavo estetinės ir filosofinės diskusijos pasitelkiant aukščiausią retorikos meną, o Barbara dar ir dainuodavo savo kūrinius, jiems pritardama liutnia. Netrukus ji išgarsėjo kaip la virtuosissima cantatrice (dainininkė virtuozė) ir pradėjo leisti savo kūrinių natų rinkinius.

Barbara Strozzi nebuvo vienintelė muziką kūrusi moteris XVII a. Italijoje. Žinomi istoriniai faktai apie kitas atlikėjas, komponavusias muziką, tačiau jų kūrinių neišliko.

B. Strozzi išsiskyrė aiškia, kryptinga strategija – įamžinti savo muziką spausdintuose natų rinkiniuose, įtvirtinti savo kaip kūrėjos vardą. Šito ji siekė taip atkakliai, kad pralenkė visus to paties laikotarpio garsiausius kompozitorius, išleisdama net 8 rinkinius, iš jų iki šių dienų neišliko tik vienas – Opus 4 (palyginkime – Francesco Cavalli gyvam esant išspausdinti tik du jo natų rinkiniai). Be to, šito ji pasiekė neturėdama jokio nuolatinio mecenato. Jos kūryba buvo plačiai žinoma už Italijos ribų – pavyzdžiui, Anglijoje ji pristatoma kaip viena iš kantatos žanro kūrėjų. Išskyrus Opus 1, kuris skirtas daugiabalsiams madrigalams ir rodo puikią Claudio Monteverdi madrigalų mokyklos tąsą, didžioji dalis jos kūrinių yra arijos ir kantatos, ir dauguma parašyta plataus diapazono sopranui – tikriausiai savo pačios balsui.

Muzikos barai / 10

Kyla klausimas, kodėl operų autoriaus Cavalli mokinė, savo kūryboje demonstravusi geriausius jo mokyklos bruožus, pati nerašė operų gyvendama Venecijoje – mieste, kuris tuo metu turėjo net 16 nuolat veikiančių komercinių operos teatrų. Atsakymas veikiausiai būtų toks: sunkiai įsivaizduojama, kad moteriai kūrėjai būtų leista kilti taip aukštai. Vienintelė išimtis buvo kiek anksčiau už Strozzi gyvenusi kompozitorė Francesca Caccini, kuri tarnavo galingoms Italijos aristokratų giminėms ir rašė sceninius veikalus specialioms progoms pagal šių mecenatų užsakymus. Strozzi kūrybai buvo lemta skambėti tik privačiose kamerinėse erdvėse, tačiau galbūt todėl ji taip ryškiai, taip prasmingai prisidėjo prie kantatos žanro raidos. Kompleksiškuose vokaliniuose kūriniuose, sudarytuose iš rečitatyvinių epizodų ir melodingų arijų, ji tarsi mini operose sugebėjo išreikšti giliausias jausmų dramas drąsiai naudodama disonansus, netikėtus melodijos šuolius, kontrastus, sinkopuotą ritmą ir išraiškingas teksto kūrimo priemones.

Moteris kompozitorė? Moteris – intelektualų klubo vadovė? Tai kėlė dalies venecijiečių nepasitenkinimą, buvo išspausdinta ir išplatinta satyra, kurioje skleidžiama mintis, kad Barbara klube ne tik muzikuoja, bet ir teikia meilės paslaugas. Toks požiūris buvo paveldėtas iš XVI a. Italijos, kai dainininkės dažniausiai būdavo ir aukšto rango kurtizanės. Satyroje paskleistus gandus sustiprina išlikęs Barbaros Strozzi portretas, kur ji pavaizduota beveik visiškai apnuoginta krūtimi. Be to, ji niekada nebuvo ištekėjusi ir viena augino net keturis vaikus. Tačiau mokslininkai neranda įrodymų ją buvus kurtizane. Jos gyvenimo tyrimai veikiau paneigia šį teiginį, nes mažiausiai trys, o gal ir visi keturi vaikai buvo to paties tėvo – Giovanni Paolo Vidmano, su juo ji palaikė ryšius iki vyro gyvenimo pabaigos.

Tiesa, Vidmanas buvo vedęs, tačiau tų laikų visuomenėje, kai santuokos būdavo sudaromos iš išskaičiavimo, meilės ir nuoširdžios partnerystės jausmai dažnai plėtoti už teisėtos šeimos ribų, ir, regis, tai labai nestebindavo (Barbaros vaikams buvo skirtas išlaikymas, po Vidmano mirties jo žmona sumokėjo įmokas už Strozzi dukteris, kad jos galėtų įstoti į vienuolyną).

Vis dėlto Strozzi kūryba byloja, kad jos gyvenimas buvo kupinas kančios – dauguma kūrinių perteikia didžiulį skausmą, kalba apie nelaimingą meilę, o pagrindinė išraiškos forma yra rauda, lamento. Savo natų rinkinius ji dedikuodavo įvairiems didikams, tikėdamasi nuolatinio mecenavimo, tačiau šis tikslas niekada nebuvo pasiektas. Žinoma, kad Strozzi mirė nuo sunkios ligos visiškai viena, anksčiau laiko susenusi – jos mirties įrašuose 58 metų moteris pažymėta kaip septyniasdešimtmetė... Mes niekada nesužinosime, kokių kūrybos aukštumų ji būtų galėjusi pasiekti, jei būtų turėjusi tokias pat galimybes kaip to meto kūrėjai vyrai. Tačiau dėl Strozzi talento, begalinės stiprybės ir atkaklumo jos kūrybinis palikimas išgyveno keturis šimtmečius ir šiandien taip pat drasko širdį savo skausmingu grožiu. Ši autorė neabejotinai yra pačių geriausių XVII a. Italijos kompozitorių avangarde, įkvepiantis pavyzdys visoms moterims kūrėjoms. n

AISTRINGASIS BAROKAS IR JO KŪRĖJOS

Moteris kompozitorė net ir XXI a. vis dar nėra dažnas reiškinys, o ką jau kalbėti apie XVII a., juolab turint galvoje nesantuokinę libretų kūrėjo Giulio Strozzi netekėjusią, keturis vaikus auginusią dukterį Barbarą Strozzi (Stroci). Tačiau būtent XVII a. Venecijos Respublikos intelektualioje ir progresyvioje aplinkoje tai buvo įmanoma.

Kovo 13 d. jaukioje LDK Valdovų rūmų menėje (manieristinėje antikameroje) baroko dainininkė Renata Dubinskaitė kartu su klavesinininke Alina Rotaru pirmą kartą Lietuvos klausytojams išsamiau pristatė pas mus dar menkai pažįstamą Barbaros Strozzi kūrybą.

Intriguoja tai, kad Renata Dubinskaitė yra ne tik baroko dainininkė, bet ir aistringa jo meno tyrinėtoja plačiąja prasme. Ji dar 2011 m.

Lietuvos dailės akademijoje apgynė menotyros daktaro disertaciją, o 2015 m. baigė vokalo studijas prof. Vladimiro Prudnikovo klasėje.

Valandos rečitalyje girdėjome aštuonių skirtingų stilių ir charakterių dainų iš Barbaros Strozzi antrojo, trečiojo, penktojo, šeštojo, septintojo ir aštuntojo opusų. Ketvirtojo opuso leidinys, deja, yra dingęs istorijos verpetuose. Dramatiškus išgyvenimus ir aistras perteikianti rečitalio programa sudaryta labai kryptingai ir konceptualiai, joje atsispindi istorinis požiūris į kuriančią moterį.

R. Dubinskaitė pasižymi ne tik įgimtu muzikalumu, bet ir puikia vokaline technika, švariu net ir sudėtingų pasažų bei melizmų intonavimu. Puiki dainininkės partnerė klavesinininkė Alina Rotaru puikiai

MARCO SCACCHI FESTIVALYJE – VAZŲ KAPELOS PĖDSAKAIS

Kovo 6–23 dienomis Vilniuje jau penktą kartą vyko tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis. Šiųmečiame renginyje jo organizatoriai renesanso ir baroko muzikos gerbėjams pasiūlė aštuonis renginius. Koncertai vyko ne tik Valdovų rūmuose. Štai kovo 21 d. popietę baroko kompozitorių muziką trio „Barokomotyvas“ gyvai atliko traukinyje, vežusiame keleivius iš Vilniaus į Kauną ir atgal, o vakare koncertavo Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip, palaikant pasaulinę iniciatyvą „Bachas metro“ (Bach in Subways), buvo paminėtas Johanno Sebastiano Bacho 334asis gimtadienis.

Kovo 20 d. senosios muzikos ansamblis „CordAria“ (Rūta Vosyliūtė ir Monta Martinsone – vokalas, Katharina Haun – kornetas, išilginė fleita, Emilie Mory – barokinis smuikas, Johnas Martlingas – teorba, liutnia, Vilimas Norkūnas – klavesinas, vargonai) klausytojams pristatė programą „Gaudeamus Omnes“ – tai buvo reta proga išgirsti XVII a. pirmoje pusėje kūrusių ryškiausių Vazų kapelos muzikantų kompozicijas.

XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniuje veikusi Vazų kapela garsėjo savo kūrybingais ir profesionaliais muzikais. Dauguma jų, kaip ir pats kapelmeisteris Marco Scacchi (Markas Skakis), buvo italai ir, suprantama, puoselėjo to laikotarpio itališkos muzikos tradicijas. Iš istorijos žinome, kad Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiu 1636 metais LDK Valdovų rūmuose buvo pastatyta opera „Elenos pagrobimas“ pagal rūmų sekretoriaus italo Virgilio Puccitelli libretą, ir nors operos partitūra neišliko, muzikos tyrinėtojai mano, kad ją buvo sukūręs būtent Marco Scacchi. Pernai rugsėjį „Elenos pagrobimas“ buvo sugrąžintas iš užmaršties – pagal atkurtą partitūrą operą Valdovų rūmuose pastatė italų ir lietuvių muzikai.

XVII a. pirmoje pusėje Europos muzikinės tradicijos išgyveno savotišką lūžį. Iki tol vyravusi

išmano basso continuo technikos ir stiliaus ypatybes, laisvai jaučiasi šios muzikos interpretacinėje terpėje.

Labai gerai skambėjo du klavesino soliniai kūriniai – instrumentinės kanconos žanrui artima Marco Antonio Cavazzoni pjesė „Madame, vous avez mon coeur“ („Madam, jums priklauso mana širdis“) ir virtuoziška Giovanni Marios Trabaci „Io mi son giovinetto“ („Esu Dubinskaitė su klavesinininke Alina jaunuolis“). Koncerto Renata Rotaru pabaigoje girdėjome bene aistringiausias ir labiausiai jaudinančias B. Strozzi dainas – pasakaliją „Che si puo fare“ („Ką galima padaryti“) ir „Lagrime mie“ („Mano ašaros“).

Tomas BAKUČIONIS

vokalu grindžiama daugiabalsė polifoninė renesanso tradicija įgavo naujų bruožų, stiprėjant muzikos audinio vertikalei išryškėja solinis balsas, atsiskiria instrumentiniai žanrai. Didelę įtaką tiems procesams darė Claudio Monteverdi kūrybą, jo sukurta vadinamoji seconda prattica ir operos kaip sinkretinio žanro įsitvirtinimas muzikiniame gyvenime.

Ansamblio „CordAria“ programos išdėstymas tarsi atskleidė muzikos virsmą, vykusį XVII a. pirmos pusės kompozitorių kūryboje. Koncerto pradžioje Monta Martinsone atliko Marco Scacchi giesmę „Osanna Alleluia Vivat“ iš Diubeno rinkinio, skirtą Šv. Kazimierui pašlovinti. Vilimas Norkūnas virtuoziškai ir stilingai vargonais pagrojo nežinomo autoriaus „Phantasia tertii toni“ iš 1591 m. Gdansko tabulatūros.

Tada ansamblis iškart perėjo prie vėlyvesnio laikotarpio ir visiškai kitos stilistikos Tarquinio Merulos kanconos „La Illica“. Manau, kad tarp šių labai skirtingų kūrinių reikėjo pauzės.

Programoje netrūko instrumentinių sudėčių įvairovės, prasmingai keitėsi vokaliniai ir instrumentiniai žanrai. Labai įdomiai skambėjo Johno Martlingo solo teorba atliekama Alessandro Piccinini Penktoji to-

kata, išgirdome savitų akustinių instrumento niuansų ir specifinių, egzotiškų atspalvių. Johnas yra ir puikus liutnininkas.

Apskritai vertinant kolektyvą, kiekvienas jo narys ne tik atsiskleidė kaip savo instrumento virtuozas, puikiai išmanantis istorinio instrumentarijaus specifiką, bet ir kaip jautrus ansamblio muzikantas. Vilimas Norkūnas ir Johnas Martlingas puikiai skambino basso continuo partijas, tačiau pritrūko ryškaus bosinio instrumento violonės, kuris buvo plačiai paplitęs XVII a., nors tai ne priekaištas, tik palinkėjimas.

Ansamblį papuošė gerai barokinio dainavimo stilių išmanančios vokalistės Rūta Vosyliūtė ir Monta Martinsone. Jų stiprūs balsai skamba darniai, patraukli išvaizda. Bene labiausiai nustebino Vilimo Norkūno vokaliniai sugebėjimai, kai jis akompanuodamas basso continuo kartu su Monta Martinsone atliko Marco Scacchi ariją „Tota Pulchra“ iš Diubeno rinkinio. „CordAria“ susibūrė tik prieš keletą metų Vilimo Norkūno ir Katharinos Haun, pažįstamų dar nuo studijų Grace laikų, iniciatyva. Gera ansamblio kūrybinio kelio pradžia leidžia tikėtis sėkmės ir ateityje.

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 11

FESTIVALIAI „BAROKO PAVASARIS BIRŽUOSE“ ĮSIBĖGĖJA Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Baroko pavasaris Biržuose“ šiemet švenčia penkerių metų jubiliejų. Kaip ir kasmet, pilyje ir bažnyčiose skambanti barokinė muzika kviečia miesto bendruomenę ir svečius mėgautis jau pažįstamomis ir dar negirdėtomis melodijomis.

Atidarymo koncertą kovo 11ąją „Laisvės kalba“ dovanojo ekspresyvaus ir jaunatviško NICO (Naujų idėjų kamerinio orkestro) styginių kvartetas – Augusta Jusionytė (smuikas), Dalia Simaška (smuikas), Julija Ivanova (smuikas, altas), David Dumčius (violončelė). Charizmatiški atlikėjai privertė klausytojus kitaip pažvelgti į senosios muzikos interpretavimą. Styginių kvartetas pagriežė populiariuosius Antonio Vivaldi (1678–1741) „Metų laikus“ ir kompozitorės Hildegardos Bingenietės (1098–1179) muzikos.

Antrasis koncertas gausiai susirinkusią publiką nukėlė į Ispaniją.

Australas Christopheris Berensenas senosios muzikos mylėtojus pradžiugino klavesino rečitaliu „Ispaniškos šaknys“. Jo programa apėmė kūrinius nuo ankstyvojo renesanso (Antonio de Cabezón) iki vėlyvojo baroko (Domenico Scarlatti, Antonio Soler).

Trio „Rosa Mundi“ koncerte „Saulė ir mėnulis“ (The Sun and the Moon) skambėjo renesanso ir baroko vokaliniai kūriniai – vokiečių, prancūzų, anglų, italų dainos, vienijamos meilės temos.

Emma Lisa-Roux (liutnia, vokalas), Darina Ablogina (barokinė skersinė fleita) ir Johnas Martlingas (liutnia, vokalas) jautriai ir subtiliai perteikė šviesią meilės lyriką. Šveicarų kolektyvas „Viatoribus“ pasakojo istorijas apie Danijos karalių Kristianą IV (1577 –1648), žinomą muzikos mecenatą, į savo dvarą kviesdavusį geriausius protestantiškosios Europos muzikantus. Jame tarnavo žymūs kompozitoriai, tarp jų vokietis H. Schützas ir britas J. Dowlandas, čia dirbo ir geriausi danų muzikai, išsilavinimo įgyti

Muzikos barai / 12

vykdavę net į Veneciją pas įžymųjį Giovanni Gabrieli. Koncerte „Į Daniją drauge su „Viatoribus“ (Cum Viatoribus ad Daniam) keliavome klausytis karaliaus malone klestinčios sakralinės muzikos ir populiariausių to meto dvaro šokių bei madrigalų. Iš įvairių šalių susirinkę jauni atlikėjai – Mirjam Striegel (sopranas, Vokietija), Katharina Hauhn (cinkas, Austrija), Phillipas Boyle (trombonas, Norvegija), Johnas Martlingas (arkiliutnia, Švedija) – mėgavosi senosios muzikos melodijomis, prasmingai dėliodami jas į istorinį kontekstą. Ypač smagu buvo išgirsti perduodamus linkėjimus nuo „festivalio kūdikio“ Indrės Kučinskaitės, šiuo metu studijuojančios garsiausioje pasaulyje senosios muzikos mokykloje „Schola Cantorum Basiliensis“, prie kurios veikia Bazelio ansamblis, beje, Biržuose girdėtas ir praėjusiais metais.

Festivalis jau turi tradiciją gavėnios metu pakviesti į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią susikaupti, apmąstyti Išganytojo kančios klausantis didžiausių baroko genijų muzikos. Šiais metais skambėjo Johanno Sebastiano Bacho opusai – giesmės, arijos iš kantatų bei pasijų, jas atliko ansamblis „Duo Barocco“ – mecosopranai Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė – kartu su vargonininku Vilimu Norkūnu.

Festivalis gaivina ir vargonų koncertų praktiką, juolab kad Biržų evangelikų reformatų bažnyčia turi tokį spalvingai skambantį instrumentą. Verbų sekmadienio išvakarėse vargonuos Vilimas Norkūnas, jis atliks pas mus dar negirdėto italų kompozitoriaus Michelangelo Rossi Tokatą, skambės Girolamo Frescobaldi ir Jano Pieterszoono Sweelincko kūriniai. Girdėsime ir Tarquinio Merulos, 1621–1626 m. tarnavusio ir kūrusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, melodijas.

Antros Velykų dienos vakare Biržų pilies menėje skambės arfos garsai. Iš Prancūzijos sulauksime ansamblio „La harpe de mélodie“ (Dainuojanti arfa) – mecosoprano Cécile Banquey ir arfininkės Véronique Musson-Gonneaud.

Skambės prancūzų kompozitorių Jacobo Senlècheso, Guillaume´o de Machaut, Gilleso Binchois,

NIKO styginių kvartetas ir Vilimas Norkūnas

Johno Dowlando, Jacques´o Arcadelto ir kitų kompozitorių kūriniai. „Baroko pavasaris Biržuose“ turi išskirtinį bruožą – meistriškumo kursus, juose jaunieji atlikėjai, muzikos mokyklų auklėtiniai gali gauti senosios muzikos profesionalų pamokas. Šių metų naujovė ir staigmena – asociacijos „Pop´Harpe“ (Prancūzija) rengiamos arfų gamybos dirbtuvės.

Kursų dalyviai gamins arfas, įgis pirmuosius skambinimo įgūdžius.

Biržų festivalyje atskleidžiami dar menkai pažįstami instrumentai. Šiemet išgirsime Claaso Harderso (Vokietija) viola da gamba griežiamas melodijas, kurios nukels klausytoją į Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvarą. Programa „Versalio virtuoziškumas“ atskleis šio styginio instrumento dainingą ir ugningą prigimtį. Į gegužę įžengęs festivalis vilios klausytis „Dangiškų sonatų“.

Koncertas kerės gražiausiomis baroko sonatomis, kupinomis nostalgijos ir džiugesio, palaimos ir susimąstymo. Išilgine fleita grojanti Ieva Baublytė ir klavesinininkas Vilimas Norkūnas kvies pasiklausyti žaviausių G. F. Händelio, J. S. Bacho, G. P. Telemanno, A. Corelli ir kitų kompozitorių sonatų.

Baigiamasis koncertas – draugystės, gražaus bendradarbiavimo su kaimynais latviais šventė, kasmet festivalį „Baroko pavasaris Biržuose“ papuošia latvių senosios muzikos atlikėjai. Šių metų renginį užbaigs baroko muzikos orkestras „Collegium Musicum Riga“ (vadovas Māris Kupčs) ir lietuvių dainininkė Rūta Vosyliū-

Ansamblis „Viatoribus“

Trio „Rosa Mundi“

Christofer Berensen

tė. Muzikine programa „Aria da Capo“, parengta naudojant kastratų ir retą moterų dainininkių barokinį repertuarą, siekiama XXI a. publikai atskleisti baroko muzikos teatrališkumą. Režisierė – Jūratė Širvytė-Rukštelė, kostiumų dailininkė – Renata Valčik Romualda BUTKEVIČIENĖ

muzikos Senosios festivalis P r o G r a m a 2 0 1 9

Kovo 17 d., 16 val.

Kovo 11 d., 16 val.

christopher Berensen

„niKo“ (naujų idėjų kamerinio orkestro) styginių kvarteto koncertas „Laisvės kalba“

(Vokietija–australija)

augusta jusionytė (smuikas), Dalia Simaška (smuikas), julija ivanova (smuikas, altas), David Dumčius (violončelė), Vilimas norkūnas (klavesinas)

klavesino rečitalis „Ispaniškos klavesino šaknys“

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

Kovo 23 d., 16 val.

Senosios muzikos ansamblio „Viatoribus“ (Šveicarija) koncertas „Cum Viatoribus ad Daniam“ („Drauge su Viatoribus į Daniją“)

Kovo 21 d., 18 val.

Senosios muzikos ansamblio „Rosa mundi“ (Šveicarija) koncertas „The Sun and the Moon“ („Saulė ir mėnulis“) john martling (balsas, liutnia), Emma–Lisa Roux (balsas, liutnia), Darina ablogina (barokinė skersinė fleita)

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

Balandžio 13 d., 17 val.

Vilimo norkūno

(austrija–Lietuva)

vargonų rečitalis „Chroma“

(„Spalva”)

mirjam Striegel (sopranas), Katharina Haun (cinkas), Phillip Boyle (barokinis tromobonas), john martling (teorba)

▶ Biržų Evangelikų reformatų bažnyčia

Balandžio 22 d., 19 val. ansamblio „La harpe de mélodie“ (Prancūzija) koncertas „Dainuojanti arfa“

Balandžio 23–25 d.

Balandžio 5 d., 19 val.

ansamblio „Duo Barocco“ koncertas „Dievo laikas – pats geriausias laikas“ Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Vilimas norkūnas (vargonai)

▶ Biržų Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčia

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

cécile Banquey (mecosopranas), Véronique musson–Gonneaud (arfos)

„Pop’harpe” (Prancūzija) arfų gamybos ir muzikavimo dirbtuvės ▶ Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla

ievos Baublytės (išilginės fleitos) ir Vilimo norkūno (klavesinas) koncertas „Dangiškos sonatos“ ▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

Gegužės 4 d., 19 val.

Barokinio orkestro „collegium musicum Riga“ (Latvija) teatralizuotas koncertas „Aria da Capo“ meno vadovas maris Kupčs (klavesinas), solistė Rūta Vosyliūtė (mecosopranas), režisierė – jūratė Širvytė–Rukštelė, kostiumų dailininkė – Renata Valčik

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

DAugIAu InforMACIJoS: www.baroko-pavasaris.lt www.birzumuziejus.lt, tel. nr. 8 698 75891

Visi festiValio Koncertai nemoKami OrganizatOriai:

Partneriai:

Rėmėjai:

ilona ir Kęstutis armonai Biržų šv. jono Krikštytojo parapija

LR Seimo narys audrys Šimas

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla

Biržų evangelikų reformatų parapija

claas Haarders (viola da gamba, Vokietija) ir Vilimo norkūno (klavesinas) koncertas „Virtuosite de Versailles“ („Versalio virtuoziškumas“)

▶ Biržų pilies rūmai, Jurgio Bielinio bibliotekos salė

Gegužės 1 d., 19 val.

Balandžio 27 d., 17 val.

LR Seimo narys Viktoras Rinkevičius

irutė ir Vincas Varzos

Laimutė ir Dalius jakubėnai

asta ir Romualdas misevičiai

infoRmaciniai Rėmėjai:

Baroko.pavasaris.Birzuose

BALETAS CD TEMA

Judita Leitaitė: J „Kiekviena diena yra dovana, ir ji turi būti prasminga“

Rūta GINIŪNAITĖ

udita Leitaitė dainuoja jau keturis dešimtmečius, tačiau atrodo, kad laikas ją aplenkia. Energinga, jaunatviška, stilinga, grakšti ir visuomet pasitempusi – tokia ji ir scenoje, ir gyvenime. „Muzikos barams“ dainininkė pasakoja apie dainavimo džiaugsmą, suvokimą, kad gyventi beprotiškai įdomu, apie tai, kaip svarbu mylėti save. „Būtina ir disciplina, negalima leisti sau ištižti. Mano šūkis – po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, tačiau šiemet ėmiau ir pasakiau sau: viskas, reikia save tausoti!“ – nusijuokia Judita Leitaitė, atverdama duris namų, kuriuose jaukiai murkia katinas Džekas.

– „O, kaip scena skiriasi nuo gyvenimo... Nežinau, kuo baigtųsi gyvenimas, taip nuoširdžiai širdį atlapojus“, – prieš daug metų sakėte mūsų žurnalui. Tai ar tikrai tą širdį atlapojus baigtųsi blogai?

– Scena man kaip narkotikas, joje aš atveriu širdį, parodau, kaip gyvenu. Pavyzdžiui, kodėl geriausias visų laikų dainininkas Virgilijus Noreika, nors ir labai negalėdamas, beveik iki mirties dainavo? Būdamas 82-ejų galėjo ir nebedainuoti, tačiau scena yra gyvenimas. Jei traukinys sustos, jį užvesti bus labai sunku. Man scena – gyvenimo būdas, joje aš įsikraunu, pamirštu rūpesčius, tai tarsi psichoterapijos seansas. Net jei skauda ką nors, pamirštu.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Kiek reikia laiko, kad nulipusi nuo scenos „išeitumėte“ iš vaidmens?

Muzikos barai / 14

– Yra tokių koncertų, į kuriuos ateina užsieniečių. Jie manęs nepažįsta, bet juos vis vien reikia sudominti ir sukurti gerą atmosferą. Mane dėl to kartais pavadina geros nuotaikos tablete, nes visi išeina patenkinti. Bendrauti su publika reikia sveikatos ir išmonės, todėl kokią valandą po koncerto esu labai pakylėta. Žinoma, reikia nepamiršti poilsio.

Man tai – Kalėdų eglutė, žaisliukai, lengva muzika, gražus filmas, maisto gamyba, pasivaikščiojimas po Vilnių.

Gyvenu patogioje vietoje, viskas arti.

Užsuku į Dievo Gailestingumo šventovę, kuri atidaryta visą parą. Žinote, man taip juokinga, kai žmonės sako neturintys ko veikti...

Laukia tiek neperskaitytų knygų, nematytų filmų, spektaklių, parodų.

Taip įdomu gyventi! Aišku, būna nuopuolių ir išgyvenimų, bet didžiausias gydytojas yra darbas. Būtina ir disciplina, negalima leisti sau ištižti. Mano šūkis – po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, tačiau šiemet ėmiau ir pasakiau sau: viskas, reikia save tausoti!

– Anuomet sakėte, kad slegia žmonių susvetimėjimas. Ar šiandien jis nėra dar didesnis?

– Kažkur mačiau vaizdelį: dingo internetas, ir į kiemą pasipylė vaikai, visi pradėjo džiaugtis žiema. Aišku, kai važiuoju troleibusu, matau, kad visi įlindę į telefonus. Įdomi ta informacija, dabar ir aš turiu planšetę, tai lendu, žiūriu. Bet reikia saugotis ir nepaslysti, nes tame triukšme yra labai daug niekalo, reikia mokėti atsirinkti, kas naudinga.

– Esate aplankiusi daug pasaulio šalių, koncertavusi įvairiems žiūrovams.

Ar lengva rasti ryšį su publika?

– Lietuvos publika mane pažįsta kiaurai, su ja lengva, bet kai nuvažiuoju į užsienį, užkariauti klausytojus sunkiau. Visada vežuosi labai daug kūrinių, juos keičiu. Mano pianistai eina iš proto, nes niekada nežino, kas tiksliai koncerte bus, bet kaip kitaip man elgtis? Yra žmonių, kuriems be dainos „Balandėlė“ nėra koncerto, tai kodėl gi jos nepadainavus? O ją sudainuoti gerai oi, kaip nepaprasta.

Vienas įdomesnių mano koncertų buvo Lukiškių kalėjime. Sužinojau, kad vienas iš kalinių po pasirodymo davė vienuolio įžadus ir pasakė, kad laisvėje niekada nebūtų nuėjęs į tokį koncertą ir kad tai jam yra dovana.

Tai buvo pati geriausia recenzija gyvenime.

– Esate sakiusi, kad kartais per koncertą į sceną nusileidžia angelas. Dažnai taip nutinka?

– Būna, ir tokios minutės šventos.

Prisimenu, kartą Šiluvoje po mišių dainavau „Žibuokles“, grojo vargonai, o kai baigiau, stojo ilga tyla ir tik tada pasigirdo ovacijos. Po kelių die-

nų kitame mieste mane atpažino koncerte buvusios moterys. Jos klausė, kas man buvo atsitikę, kad taip nuostabiai sudainavau „Žibuokles“.

Kažkas atsitinka, ir aš to paaiškinti negaliu. Norisi pakartoti, bet neišeina. Nekenčiu mašinalaus, suvaidinto dainavimo. Dabar daug kas stengiasi kopijuoti užsienio žvaigždes, bet kol pats nebūsi asmenybė, nieko nepasieksi. O Lietuvos scenoje yra labai daug jaunų ir gabių atlikėjų, bet jiems reikia sunkiai dirbti. Visko išmokstama scenoje, nes mokytis reikia per praktiką.

Mano mylimas dainininkas Aleksandras Vertinskis dainuodavo smuklėse ir restoranuose. Jei norėdavo, antrą nakties padainuodavo taip, kad net padavėjos sustodavo. Tai didelis menas. Dabar netrūksta gražių balsų, ir ką? Nuobodu jų klausytis. Turi būti visas „komplektas“: energija, apranga, išvaizda, maniera.

– Prakalbote apie įvaizdį. Prieš 20 metų sakėte, kad spintoje turite keturias ar penkias sukneles, su kuriomis negėda išeiti į sceną. Kiek tokių turite dabar?

– Kai sulauki tokio amžiaus, esi docentė, turi mokinių ir studentų, niekas nieko nebeatleidžia. Dėl suknelių – čia išvis komedija! Kažkur esu dainavusi prieš penkiolika metų, ir neseniai viena moteris tiksliai nupasakojo, ką buvau apsirengusi, kokius papuošalus tada segėjau. Žiūrovai pastebi ir mažiausias detales. Turiu gerbti publiką ir atrodyti gražiai, todėl dabar dienoraštyje užsirašau, kaip kuriame koncerte buvau apsirengusi, kad, neduok Dieve, neapsirengčiau taip pat. Žmonės ateina į šventę ir jiems reikia ją dovanoti.

Turiu labai talentingą dizainerę Zitą Gustienę, vėliau parodysiu vieną suknelę, kuri išpaišyta Vilniaus bažnyčiomis... Šiaip turiu apie 10 „einamųjų“ suknelių. Viena Juozo Statkevičiaus, apie kurią jis pasakė: kai nežinosi, ką rengtis, eik su šita suknele. Taip ir yra.

– Judita, kiek kartų per metus išeinate į sceną?

– Apie 130 kartų. Nepavargstu, netgi dar daugiau pasirodymų norėčiau! Daug koncertuoju bažnyčiose, esu aplankiusi apie 260, kai kurias po kelis kartus. Jau 30 metų koncertuoju

maldos namuose, anksčiau daugiausia tai darydavau Skandinavijoje, o dabar kelerius metus kiekvieną sekmadienį dainuoju gimtinėje.

– Kuo skiriasi pasirodymai bažnyčioje ir kamerinėse erdvėse? Kur Jūs pati jaučiatės geriau?

– Nevertinu koncertų gerumo pagal tai. Bažnyčiose gera akustika, tik kad vargonai kai kur būna labai prasti... Mes su dukra smuikininke Paulina Daukšyte aplankome net ir tokias bažnytėles, kurių žemėlapyje nėra.

Mane kažkas yra pavadinęs meno misioniere. Su šiuo epitetu sutinku, nes yra tokių kaimo bažnytėlių, į kurias vaikšto seni žmonės, niekuomet neatvažiuosiantys į Vilniuje ar Kaune vykstančius renginius. Jiems toks koncertas šventoje vietoje yra dovana ir džiaugsmas, o aš gaunu daug geros energijos ir emocijų...

– Prakalbote apie dukrą. Kaip sekėsi derinti sėkmingą karjerą ir mamos pareigas?

– Aišku, kad nesisekė. Manau, buvau bloga mama. Vaikus augino ir vyras, ir vyro mama, ir auklės. Trijų mėnesių sūnų palikau namie ir išvažiavau į gastroles.... Išvykdavau kokioms trims savaitėms, pirkdavau dovanėles. Būdavo sunku, tačiau visada reikia ką nors aukoti norint būti geriausiam.

– Tiek metų esate scenoje, žmonės Jus atpažįsta gatvėje. Ar nemanote, kad dabar Jūsų darbas ir yra būti Judita Leitaite?..

– Dabar neturiu mašinos ir daug važinėju viešuoju transportu, vaikštau į turgų, tad išgirstu labai daug gražių palinkėjimų, gerų žodžių, gaunu dovanų. Bet būti vien Judita Leitaite? Ne, man reikia dar labai daug mokytis. Kasdien mokausi iš savo mokinių, studentų – jaunoji karta neleidžia pasenti.

– Ką Jums duoda pedagoginis darbas?

– Iš pradžių jo labai nemėgau, bet dabar suprantu, kad reikia džiaugtis viskuo, ką duoda gyvenimas. Su mokiniais išbandau naujas dainas, akompanuoju jiems, noriu, kad kiekvienas išeitų su gera nuotaika ir pagirtas. Visada galima rasti prie ko prikibti, bet galima greta kritikos suteikti ir viltį, paskatinti norą dainuoti. Pati, sulau-

Muzikos barai / 15

CD TEMA

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

V

Paskutinis Anatolijaus Šenderovo koncertas – „Sulamitos giesmės“ su dainininke Judita Leitaite

kusi aštrių žodžių, tiesiog padėkoju už kritiką ir stengiuosi pamiršti, nelaikyti savyje, juk pati žinau, ką blogai darau.

– Įkūrėte pelno nesiekiančią viešają įstaigą „Muzikos karalystė“, kurios viena pagrindinių veiklos krypčių yra koncertų-pamokų rengimas atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, pagrindinėse bei pradinėse mokyklose. Kodėl Jums svarbu šviesti ne tik didžiųjų miestų vaikus?

– Visur yra talentingų žmonių. Kai važinėju po senelių prieglaudas, kalėjimus, mokyklas, matau visko. Net ir mano Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje yra vaikų, kurių šeimose muzika – dešimtaeilis dalykas. Taip neįmanoma užauginti talentų.

Aš pati savo mokines stengiuosi įkvėpti, šviesti. Linguvoje man didelis atradimas buvo Emilija Pukevičiūtė, talentinga 18 metų mergina. Smagu, kad jaunajai dainininkei padeda mokyklos vadovybė. Man atrodo, visuomet reikia kreiptis pagalbos, kalbėtis, nes jei žmogus norės, jis viską pasieks. Galų gale tegul man parašo. Galbūt vertėtų rengti švietėjiškus koncertus, kurių misija būtų atrasti gabius vaikus?

– Ar niekada nebuvote pasakiusi sau: viskas, nusibodo, noriu mesti muziką?

Ar meilė jai tiesiog per didelė?

– Man atrodo, kad be muzikos neprapulčiau. Galiu gaminti, galiu mokyti, kaip reikia atrodyti scenoje, kaip

Muzikos barai / 16

sudėlioti koncerto programą, kaip patobulinti dikciją. Tai taip pat labai svarbūs dalykai ir didelis mokslas.

Kiekvieną dieną atsikeliu ir dėkoju Dievui už vakarykštę ir šią dieną.

Man kiekviena diena yra dovana, ir ji turi būti užpildyta prasmingai. Dar verčiu, tapau, netgi knygą parašiau!

Norėjau išleisti, bet gyvenime įvyko daug pokyčių, galvoju, ką aš naujo pasakysiu ta knyga? Galbūt vėliau prie jos grįšiu.

– Ar Jums labiau patinka atlikti klasikinės, ar populiariosios muzikos kūrinius, pavyzdžiui Edith Piaf dainas, rusų romansus?

– Dabar stengiuosi, kad koncertuose būtų pusė klasikinės muzikos kūrinių, pusė populiariosios. Galima sakyti, kad šiek tiek pataikauju publikai, bet pabandyk nuvažiuoti į kokį mažą miestelį ir dainuoti tik Bachą, Schumanną ar Schubertą...

– Kokią svarbiausią pamoką išmokote per 40 metų scenoje?

– Kai mokiausi pas docentę Salomėją Vaidžiūnaitę, ji man pasakė: „Kai ateini į klasę, už durų turi palikti savo rūpesčius.“ Eidama į sceną už durų palieku visas bėdas.

– Kaip manote, ar dvidešimtmetė Judita pamačiusi Jus būtų patenkinta?

– Dvidešimtmetė Judita net ir nesvajojo, kad viskas taip išeis. Įdomu.

Ji tikrai pasidžiaugtų, kad tapo lieknesnė negu tada! Nors aš nekenčiu sporto (juokiasi). n

ėlyvą kovo 25-osios vakarą JAV Naujojo Džersio valstijoje, viešėdamas pas dukrą Žanetą Brandt, po sunkios ligos mirė kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, mūsų bendruomenės narys Anatolijus Šenderovas.

Kompozitorius senokai gyveno ir gydėsi JAV. Prieš tai Vilniuje slaugė sunkiai sergančią žmoną aktorę Agnę Gregorauskaitę, o suteikus jai profesionalią priežiūrą išvyko gydytis pats.

Anatolijus Šenderovas gimė 1945 m. Uljanovske, Rusijoje. 1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Lygiagrečiai (1965–1967) tobulinosi tuometinėje Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. 1990 m. stažavosi Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje.

1962–1967 m. dirbo fortepijono mokytoju Vilniaus karininkų namų muzikos studijoje, 1967–1968 m. dėstė teorines disciplinas Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1972–1976 m. Anatolijus Šenderovas buvo Vilniaus plokštelių studijos redaktorius, 1976–1980 m. – tuometinės Vilniaus pedagoginės mokyklos dėstytojas, 1995–1996 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos atsakingasis sekretorius. Nuo 1996 m. kompozitorius visą profesinį laiką ir dėmesį skyrė kūrybai.

Gausiame Anatolijaus Šenderovo kūrybiniame palikime – keturi baletai, keliolika koncertinio žanro kūrinių, oratorijos, orkestrinė, kamerinė, vokalinė muzika, kūriniai vaikams, muzika dramos spektakliams ir kino filmams. 1997 metais kompozitorius pelnė aukščiausią šalyje kūrėjo įvertinimą, liudijantį išskirtinį menininko braižą ir kūrybos pripažinimą, – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Specifinė derminė spalva, aritmiška, improvizacinė muzikinės medžiagos plėtotė, kūrinio auginimas iš tam tikro teminio moto, ryškus emocingumas, tvirta dramaturgija, energetika – visa tai suteikia Anatolijaus Šenderovo muzikai ryškų atpažįstamą skambesį, kuriam netrūksta magiško paveikumo. Joje tarsi susipynę archajiški rytietiškos muzikos motyvai ir abstraktesni atonaliosios muzikos bruožai. Kūryboje jis nedeklaravo prisirišimo prie kokios nors vienos komponavimo sistemos, iš gausybės priemonių atrinkdavo, jo manymu, svarbiausias konkrečiam kūriniui.

Anatolijus Šenderovas daug dėmesio skyrė sakralinei tematikai, pasitelkdamas Senojo ir Naujojo Testamentų siužetus ir tekstus hebrajų bei lotynų kalbomis. Gilinosi į seniausius kultūros klodus ir biblinę tematiką,

NETEKTIS

naudojo sefardų, aškenazių ir litvakų tradicinės muzikos elementus.

Anatolijaus Šenderovo muzika puikiai įsiliejo į europietišką naujosios muzikos kontekstą, jo kūriniai skambėjo keliose dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių ir pasaulio koncertų salių Europoje, Izraelyje, Japonijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir kt. Jis yra kelių tarptautinių kompozicijos konkursų laureatas, ryškiausias apdovanojimas – Europos kompozitoriaus premija „young.euro.classic“ festivalyje Berlyne 2002 metais už Koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui „Concerto in Do“, sukurtą violončelininkui ir bičiuliui Davidui Geringui.

Kompozitorius palaidotas Sudervės žydų kapinėse šalia savo tėvų.

MB inf.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

In memoriam Anatolijus Šenderovas

Muzikos barai / 17

ŠEŠTADIENĮ, KOVO 30 D., ANATOLIJAUS ŠENDEROVO KOLEGOS, MUZIKAI ATLIKĖJAI, ŠEIMOS NARIAI, GIMINĖS IR BIČIULIAI RINKOSI Į LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGĄ PRISIMINTI MUZIKOS KŪRĖJO IR ŽODŽIU PALYDĖTI JO AMŽINYBĖN. POPIETĘ VEDĖ MUZIKOLOGĖ, MONOGRAFIJOS APIE A. ŠENDEROVĄ AUTORĖ KAMILĖ RUPEIKAITĖ, RENGINĮ PAPILDĖ KOMPOZITORIAUS MUZIKOS GARSO IR VAIZDO ĮRAŠAI. *** Kai kovo 26-ąją, užklupo liūdna žinia, buvo sunku patikėti, kad Lietuva neteko vieno ryškiausių, savičiausių litvakų bendruomenės kūrėjų. Būdamas žydas, kurio tėveliai atkilo iš Baltarusijos, bet gyvendamas Lietuvoje, jis nuostabiai tiksliai gebėjo perteikti lietuvių muzikinį melosą tokiuose kūriniuose, kaip „Skambi naktis... Ir žalios pušys skrenda...“ (Lacrimos, M. K. Čiurlionio tekstai), „Amžinas būties ratas“ (Kristijono Donelaičio tekstas) arba „Dedikacija Eduardui Balsiui“ (Nr. 2).

Man tokios pajautos reiškė, kad būčiai jautrus kūrėjas visada įsiklauso į slapčiausius tautos dvasios virpesius ir savo talento dėka moka jas perteikti panaudodamas ir lietuviškas kankles, ir vokalą. Lyrinis lietuvių pradas jam, kad ir keista, nebuvo svetimas, netgi artimas. Pasakyčiau dar daugiau: jis įsiklausė į lietuvių gyvenimo ritmą, prisiderino prie jo ir sėmėsi gražiausių inspiracijų.

Didelę dalį kūrinių Šenderovas skyrė ir savo tautos būčiai, neretai tragiškai, apmąstyti garsais. Tie kūriniai – „Giesmė ir šokis“, „Sulamitos giesmės“, „Ya lali“, „Dovydo giesmė“ ir daugelis kitų – atskleidė ne tik žydų muzikinį mentalitetą, kupiną džiugesio ir dramatizmo, melodikos ir ritmų, bet ir buvo nuspalvinti jam būdingu humoru, netikėtumo ir teatrališkumo elementais. A. Šenderovo premjeros visada žadėdavo, kad tai bus ypatingi, profesionaliai išbaigti, stebinantys naujumu, bet kartu apeliuojantys į universalius humanistinius klodus opusai.

Muzikos barai / 18

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

NETEKTIS

2015 m. rengiant Anatolijaus Šenderovo 70-mečiui skirtą koncertą

Vienu metu tapau Anatolijaus kūrybinių idėjų patikėtine: mes susitikdavome jo namuose Nemenčinėje, jis pats kepdavo pusryčių kiaušinienę, prieš tai nuvedęs į patalpą, kurioje gyveno jo dvi mylimos vištytės. Šenderovas buvo puikus pašnekovas ir mąstytojas, jam rūpėjo visi filosofiniai žmogaus būties ir kūrėjo toje būtyje klausimai.

Jis mokėjo tai pasakyti, kalbėdavo daug ir užsidegęs. Anatolijus buvo nerimstanti siela, kuriai rūpėjo palikti Lietuvos muzikinio gyvenimo dienoraštį tokį, kokį jis matė. Buvome sutarę parengti pokalbių knygą ir jau darėme įrašus. Bet staiga jis pasakė: „Dar yra laiko, niekur neskubu, ta knyga gali palaukti“. Deja, jos taip ir neparašėme. Žmogus mano, kad jo laikas begalinis, o Dievas nusprendžia kitaip...

Labai norėjau, kad Lietuvos šimtmečiui skirtų renginių fone nuskambėtų A. Šenderovo kūrinys, parašytas lietuviškai birbynei ir simfoniniam orkestrui. A. Šenderovas sutiko parašyti koncertą, numatėme, kad jį atliks Egidijus Ališauskas. Ir tai liko tik svajonė. O labai gaila, nes būtent Šenderovo muzikinis mąstymas, profesionalumas ir gebėjimas apeliuoti į klausytojo emocijas būtų buvęs tas ryškus akcentas, kurio taip trūko šimtmečio renginiams.

Anatolijus Šenderovas buvo išskirtinė asmenybė tarp šiuolaikinių kompozitorių, nes visada buvo ištikimas klasikinei kompozicijos mokyklai ir pareigai, kurią suvokė kaip vertybių

muzikos kalba perteikimą klausytojui. Jam rūpėjo, kaip žmogus reaguos į jo kūrybą. Jo kūriniai – aukščiausios prabos kompozicijos, atskleidžiančios geriausias lietuvių ir žydų tradicijas, atspindinčias aukštąjį dvasinį pasaulį.

Tam jis naudojo ir citatas, ir programines nuostatas, ir – svarbiausia – meistriškai sukomponuotą garsinę medžiagą, kuri gyvena savo gyvenimą, įtraukia, jaudina laiko pajauta, dramaturgija, tekstais.

Anatolijus Šenderovas – ryški ir anksti užgesusi žvaigždė. Talentingo žmogaus kūryba, tapusi neatsiejama pasaulio muzikos lobyno savastimi, galėjo dar tiek daug mums papasakoti, kad neužmirštume, iš kur atėjome ir kur einame... Niekada to neužmiršime.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, muzikologė

*** Anatolijus buvo nepaprastai draugiškas, atviras, linksmas.

Vieno jo muzikos motyvo gana, kad pasakytum, kas kūrinio autorius.

Susitikę kone kaskart prisimindavome savo mokytoją Eduardą Balsį. Laikas keičiasi, muzikinė aplinka irgi, bet Anatolijus nuolat pabrėždavo: „Ką šis žmogus mums davė, tą ir turėkime, branginkime, tuo ir vadovaukimės.“ Anatolijaus kūryba išsiskyrė tokiu... muzikos meilumu. Visi žavėjosi jo muzika, nesvarbu, kokios formos ar matmenų būtų kūrinys. Jis

nepalikdavo abejingų. Tai ir yra tas balsiškas palikimas: ką rašome – viena, bet reikšmingiausia tai, ką perduodame kitiems, kitoms kartoms.

Niekada nepamiršo savo genties šaknų. Retas kuris kompozitorius žydas savo kūryboje skyrė tiek dėmesio žydiškai tematikai. Anatolijus – priešingai, jos ėmėsi drąsiai, atvėrė žydų muziką pasauliui. Manau, šiuo požiūriu A. Šenderovas yra žymus pasauliniu mastu. Tikiuosi, jo muzika ir toliau plačiai skambės.

Algirdas MARTINAITIS, kompozitorius

*** Prieš daugiau nei 20 metų man gana netikėtai teko beveik per parą parengti A. Šenderovo oratoriją „Šma Israel“ („O Izraeli, klausyk“). Po pirmos repeticijos vakare Anatolijus man dar kartą sudainavo, sušoko ir išaiškino kūrinį. Jo muzikoje dramaturgija, charakteriai, įvaizdžiai visada buvo itin ryškūs, juos galėjo papasakoti žodžiais, emocijomis, žvilgsniais. Mane jis taip palaikė, taip vaizdingai perteikė visą reikalingą informaciją – niekada to nepamiršiu! Tada užsimezgė mūsų ir kūrybinė, ir žmogiškoji draugystė. Savų žmonių Anatolijus niekada neišduodavo, globojo, mylėjo juos ir nuolat būdavo šalia. Keista tai sakyti jau būtuoju laiku. Paskutinį kartą kalbėjomės telefonu – gilią naktį Anatolijus paskambino iš JAV. Daugiausia kalbėjomės apie jo autorinį koncertą 2020 metų lapkritį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nors Anatolijus jau gydėsi, bet išsiskyrėme be jokių nuogąstavimų dėl sveikatos.

Robertas ŠERVENIKAS, dirigentas

*** Šiomis savaitėmis dar planavome jo autorinį koncertą 2020 metų rudenį. Tada kompozitoriaus 75 metų sukakties proga būtų skambėjusi oratorija „Šma Israel“.

Kiekvienas A. Šenderovo pasirodymas būdavo didžiulis muzikinis įvykis, tarsi festivalis, į kurį atvykdavo daugybė jo bičiulių ir atlikėjų iš viso pasaulio. Tai vienas ryškiausių šiuolaikinių lietuvių ir litvakų kompozitorių, pasiekęs didelį tarptautinį

pripažinimą – jo kūriniai labai plačiai skambėjo Europoje, JAV, į savo repertuarą juos įtraukdavo žymiausi orkestrai ir solistai. Jo muzika ekspresyvi, tačiau harmoninga. Kaip ir pats Anatolijus – juk jis buvo itin nuoširdus ir atviras. Visi, kas su juo bendravome ir draugavome, visi, kas atlikdavo jo kūrinius, labai mylėjo ir jį patį, ir jo muziką.

Rūta PRUSEVIČIENĖ, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė

*** Anatolijaus tėvelis, garsaus Lietuvos kvarteto narys violončelininkas Michailas Šenderovas, buvo pirmasis mano mokytojas tuometinėje dešimtmetėje muzikos mokykloje prie Lietuvos valstybinės konservatorijos.

Mūsų pažintis su gal puse metų vyresniu Anatolijumi prasidėjo labai anksti, nes pamokos kartais vykdavo Šenderovų namuose. Po tėvo mirties liko italų meistro dirbdinta violončelė – vienas garsiausių instrumentų Lietuvoje, Michailui atitekęs po jo profesoriaus iš Sankt Peterburgo mirties.

Anatolijus man pirmam pasiūlė tą violončelę įsigyti, ja Čiurlionio kvartete griežiau nuo 1987-ųjų iki atsisveikinimo koncerto pernai spalį.

Saulius LIPČIUS, violončelininkas

*** Mus paliko toks gyvybingas ir gyvenimą mylintis žmogus! Kai mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokykloje, į ją atvažiavo jaunas kompozicijos dėstytojas. Nedidukas, apvalutis, tikras kūlverstukas. Buvau vienintelė jo klasės studentė. Savo pareigų A. Šenderovas griebėsi su didžiausiu užsidegimu.

Dėstytojo liepiama parašiau preliudą fortepijonui. Anatolijus buvo kompozitoriaus Eduardo Balsio mokinys.

Jis man pažadėjo, kad kai garbusis kūrėjas atvažiuos į Klaipėdą, būtinai turėsiu jam paskambinti savąjį kūrinį. E. Balsys tikrai atvažiavo, turėjau pagroti jam preliudą. Įsivaizduokite, skyrė dėmesio kažkokiai trečiakursei mergičkai! Suprantama, dėstytojo paprašytas. Tas žmogiškas ryšys man visą gyvenimą darė didžiulį įspūdį.

Vis prisimindavome su Anatolijumi, kad buvau vienintelė jo studentė.

Didžiausią įspūdį jo muzikoje man daro tas savosios tautos girdėjimas – gebėjimas jautriai parodyti jos skausmus ir džiaugsmus. Nemačiau jo pikto, pavydinčio. Tolerantiškas žmogus, mokėjęs džiaugtis gyvenimu ir kūryba.

Zita KELMICKAITĖ, muzikologė

*** Tai pasaulinio lygio kompozitorius! Jis yra vienintelis žydų autorius, kuris hebrajų melosui suteikė tokias galingas formas ir iškėlė į pasaulines aukštumas. Tarkim, joks iš Izraelio kilęs kompozitorius nieko panašaus nėra padaręs.

Kovo pradžioje Klaipėdos koncertų salėje E. Balsio šimtmečio proga buvo griežiamas Anatolijaus „Trio grosso“ (versija fortepijoniniam trio ir kameriniam orkestrui). Anatolijus po koncerto skambino iš JAV, teiravosi, kaip pavyko koncertas, ar visi akcentai buvo sudėti. Jis juk buvo krapštukas. Patikinau, kad visi akcentai buvo vietoje, o įvykis – didis.

Viktoras GERULAITIS, muzikologas

*** Kūrybinis ir dvasinis artumas, abipusė pagarba, ištikima draugystė – tai vertybės, kuriomis buvo persunktas ilgus metus trukęs mūsų kūrybinis bendradarbiavimas.

Pirmas mūsų susitikimas su Anatolijaus Šenderovo kūryba įvyko prieš keturis dešimtmečius. Pradžioje buvo tik muzika ir „privalomas“ atlikėjo bendravimas su kompozitoriumi.

Taip mūsų repertuare įsitvirtino Sonata, Keturios miniatiūros violončelei ir fortepijonui, Kvartetas violončelėms.

Džeraldas Bidva, Pavelas Giunteris ir Anatolijus Šenderovas repeticijoje

Muzikos barai / 19

NETEKTIS

Dirigentai Modestas Pitrėnas, Vaclovas Augustinas, Anatolijus Šenderovas ir pianistė Indrė Baikštytė

Impulsas glaudesniam bendravimui buvo „Dvi Sulamitos giesmės“ balsui ir fortepijonui. Išgirdę šį kūrinį supratome, kad jį privalome turėti savo repertuare. Paprašėme Anatolijaus sukurti versiją violončelei ir fortepijonui. Jo „gerai“ ir buvo naujų santykių ženklas, nuo 1996-ųjų prasidėjo „maratoniniai“ bendravimai: žydų muzikos ir dvasios pažinimas, naujų kūrinių atsiradimas, kitokios ankstesniųjų versijos. „Sulamitos giesmes“ violončelei ir fortepijonui esame atlikę daugybę kartų įvairiose šalyse ir patys, ir su mušamaisiais instrumentais, ir su kameriniu orkestru. Vėliau „Armonų trio“ su Ingrida Armonaite repertuarą papildė Anatolijaus fortepijoniniai trio, „Atmosfera“ su saksofonininku Petru Vyšniausku, Arkadijumi Gotesmanu, Pavelu Giunteriu ir kiti kūriniai.

Neužmirštamas Trečiojo koncerto violončelei, dedikuoto Armonų dinastijai, rengimas premjerai 2012 metais.

Savo laiške mums jis džiaugėsi, kad

Muzikos barai / 20

esame bendraminčiai, kad jis atsižvelgia į mūsų pasiūlymus ir dėl to kūrinys tobulėja. Toks kūrybinis procesas jam siejosi su Šostakovičiaus ir Oistracho, Britteno ir Rostropovičiaus, Balsio ir Livonto bendradarbiavimo tradicija. „Mes gyvename tose tradicijose. Manau, kad mūsų dinastijos – tai ne tiesiog gražūs žodžiai. Tai ir yra tai, ką mes darome ir kaip gyvename.“ Anatolijus labai vertino savo kūrinių atlikėjus ir negailėdavo jiems šiltų žodžių.

Simboliškas ir jaudinantis paskutinis pabendravimas (tiesa, neakivaizdinis) su Anatolijumi įvyko 2018 m. lapkritį jam gydantis ligoninėje Vilniuje. Žinojome, kad Anatolijus negalės ateiti į mūsų koncertą Šv. Jonų bažnyčioje, tačiau jis telefonu mįslingai pasakė, kad vis tiek dalyvaus. Ir štai prieš prasidedant koncertui jo vedėja įneša į sceną didžiulę vazą rožių nuo Anatolijaus su užrašu „Forever love you“ ir viešai perskaito mums skirtą laišką, kupiną gražiausių linkėjimų.

Deja, nespėjome įteikti Anatolijui tik ką Lietuvos muzikų sąjungos išleistos mūsų dueto kompaktinės plokštelės „Lietuviškas rapsodas“, kurioje įrašyti du jo kūriniai ir kurios jis labai laukė. Tuo metu Anatolijus jau buvo JAV ir apie plokštelę jam pasakojom telefonu...

Irena USS, pianistė Rimantas ARMONAS, violončelininkas

*** Jis pirma išmoko dainuoti gamą ir tik žymiai vėliau – kalbėti. Jis visą gyvenimą nepailsdamas mokėsi...

Anatolijaus muzikoje skamba jo charakteris ir temperamentas – sudėtingas, kontrastingas, su dramatiniais elementais; bet kartu jaučiamas ir šviesos ieškojimas.

Agnė GREGORAUSKAITĖ, žmona

*** ... Tai buvo netikėta mirtis. Jis planavo savo 75 metų jubiliejų, koncertą, buvo sudaryta programa. Kai papras-

tas žmogus išgirsta muziką, jis vertina paprastai – man patinka arba nepatinka. Ir kai neprofesionalas sako, kad man labai patinka, noriu dar klausyti, man atrodo, tai daug pasako apie jo muzikines priemones, muzikos gelmę ir tai, kad jis palietė daugelio žmonių sielas... Planuotas koncertas vyks, ir mes visi švęsime jo gimtadienį, jo kūrybą. Deja, jau be jo...

*** Anatolijus nuo pat vaikystės žinojo, kaip skamba violončelė, kaip ja reikia groti. Gali būti, kad tai lėmė jo susidomėjimą violončele. Vėliau, matyt, ir aš inspiravau jį parašyti nemažai kūrinių violončelei. <...> Manau, kad geriausias jo muzikos apibūdinimas – emocingumas.

Davidas GERINGAS, violončelininkas

Žaneta BRANDT, kompozitoriaus dukra

*** Prisimenu vieną epizodą. Anatolijui buvo gal dveji su puse ar treji metai.

Aš einu Basanavičiaus gatve, ir čia, prie cerkvės, kitoje gatvės pusėje – Michailas Šenderovas su vežimėliu. Vežimėlyje – mūsų jubiliatas. Miša, kaip mes jį vadinom, šaukia: „Sauliau, eikš čia, eikš čia, eikš čia!..“ Aš perbėgu į kitą gatvės pusę, ir Michailas sako: „Nu, Tolikai, padainuok!“ Ir Tolikas savo mažu balseliu, vaikelis dvejų su puse ar trejų metų, gražiai padainavo ariją iš kažkurios operos. Aš buvau tiesiog sužavėtas. Sakau: „Miša, tu žiūrėk, kad šitą vaiką darytum muzikantu.“ Taip jis užaugo mano akyse. Man jis visą laiką buvo Tolikas, o dabar apsižvalgau ir matau, kad čia jau yra ponas Šenderovas, žymus kompozitorius, jam jau septyniasdešimt... Net nepatogu taip vadinti, kaip tą mažą berniuką, nuostabiai dainavusį kažkokios operos ariją...

Saulius SONDECKIS, dirigentas, 2015

*** Tam tikri kūriniai yra tapę kompozitoriaus vizitine kortele. Vienas jų – „Concerto in Do“ violončelei ir simfoniniam orkestrui, už kurį A. Šenderovas pelnė Europos kompozitoriaus premiją. Šedevru galėčiau pavadinti Koncertą sopranui, bosui, mušamiesiems ir simfoniniam orkestrui „Prispausk prie širdies mane kaip antspaudą“, už jį kompozitorius apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai vienas pačių gražiausių biblinę tematiką ir hebrajų kultūros spalvingumą atskleidžiančių Šenderovo kūrinių Mano supratimu, Šenderovo aukso amžius prasidėjo nuo 1990 metų, kada jis atrado ir pradėjo semti žydų kultūros lobius, išsiliejusius jo kūryboje. Čia yra didžiausias jo unikalumas.

Kamilė RUPEIKAITĖ, muzikos istorikė

*** Vienas žmogus jo yra paklausęs: „Maestro, kas Jums svarbiau – me-

lodija ar ritmas?“ Jis atsakė: „O kas svarbiau – lubos ar grindys?“ Aišku, jam viskas buvo svarbu: tiek dinaminis planas, tiek ritminis, dramaturginis... Jis rašė labai jausmingą muziką, tad ir melodinė linija jam ypač svarbi.

Manau, publika jo muziką mėgsta dėl to, kad ji išlieka ir galvoje, ir širdyje.

Ingrida RUPAITĖ, smuikininkė

*** Prisiminus Anatolijų Šenderovą širdį užlieja begalinė šviesa, šiluma ir dėkingumas. „Neužmirštuolėmis papuošiu širdį“, – pamąsčiau prieš kelias dienas klausydamasi A. Šenderovo „Concerto in Do“.

O atrodo, dar taip neseniai klausėmės šio kūrinio įrašo kartu su Maestro jo namuose, Nemenčinėje...

Namuose, kur daug daug partitūrų, pieštukų, trintukų ir muzikos garsų...

Prisimenu šiltą šypseną Anatolijaus veide. „Šis kūrinys man ypač brangus“, – tą dieną prisipažino jis.

Kompozitoriaus pasaulis man atrodė labai ypatingas – nepaliestas šiuolaikinio pasaulio skubotumo, jame egzistavo tik tai, kas tikra, gražu ir prasminga.

Ir nors Anatolijaus jau nebesutiksime nei gatvėje, nei operos teatre, daugelis jaučiame, kad Maestro dvasia yra kažkur šalia, tarp mūsų...

Julija DEMIDOVA, A. Šenderovo kompozicijos mokinė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Su bičiuliu ir daugelio kūrinių iniciatoriumi Davidu Geringu

Muzikos barai / 21

EDUARDUI BALSIUI – 100

Mokytojas ir mokiniai Viktoras GERULAITIS

2019

-aisiais minime vieno žymiausių lietuvių kompozitorių ir pedagogų Eduardo Balsio 100-ąsias gimimo metines. Į jubiliejinius renginius pirmieji pakvietė klaipėdiečiai. Nenuostabu – E. Balsio žingsnių aidą mena uostamiesčio grindinio akmenys: čia Balsių šeima gyveno beveik 10 metų, čia jaunuolis Eduardas lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją, čia susidomėjo muzika ir pradėjo mokytis groti net keliais instrumentais. Jūra jam paliko ryškius prisiminimus visam gyvenimui.

Vėliau, jau tapęs pripažintu kompozitoriumi, E. Balsys dalį savo darbų paskyrė jūrai – nuolatinei gyvenimo ir kūrybos palydovei.

Sausio 15 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras surengė iškilmingą jubiliejinių renginių pradžios koncertą. Teatro simfoninis orkestras su smuikininke Lina Marija Songaile pagrojo Pirmąjį koncertą smuikui (kadaise jį išgirdęs Balys Dvarionas

Muzikos barai / 22

susižavėjęs šūktelėjo: „Betgi tai Brahmsas!“) ir Siuitą iš baleto „Eglė žalčių karalienė“. Dirigavo orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Vasarą KVMT pakvies į šokio spektaklio pagal „Eglę...“ premjerą, o lapkritį prikels ir nepelnytai užmirštą E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“. Belieka nusiimti kepurę prieš teatro vadovybę ir artistus.

Neatsilieka ir Klaipėdos koncertų salė, ji žada net kelias E. Balsiui dedikuotas programas. Pirmoji – „Mokytojas ir mokiniai“ – buvo atlikta kovo 1 dieną. Šios programos idėja kilo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisterei Ingridai Rupaitei-Petrikienei. Koncerte skambėjo E. Balsio Kvartetas ir jo garsių mokinių kūriniai: Anatolijaus Šenderovo „Trio grosso“, Vidmanto Bartulio „I like Schubert“ bei Fausto Latėno Styginių kvartetas Nr. 2 „Šviesiam atminimui“.

Priminsiu, kad Ingrida su styginių

kvartetu „Art Vio“, kurio primarijė yra, prieš kurį laiką prikėlė E. Balsio Kvartetą antram gyvenimui, plačiai pasaulyje griežia F. Latėno Kvartetą, būdama Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertmeistere grojo V. Bartulio kūrinį, o su fortepijoniniu trio „FortVio“ – jam dedikuotą A. Šenderovo opusą. Tiesa, šį kartą viskas atrodė kiek kitaip. Smuikininkės iniciatyva klausėmės E. Balsio ir F. Latėno kvartetų versijų styginių orkestrui bei A. Šenderovo „Trio grosso“ versijos fortepijoniniam trio, mušamiesiems ir kameriniam orkestrui.

Deja, tai, atrodo, buvo paskutinis A. Šenderovo kūrinys, skambėjęs jam esant gyvam.

Neilgai trukus, tą patį mėnesį, visus labai nuliūdino žinia apie kompozitoriaus mirtį.

Tos E. Balsio, F. Latėno ir A. Šenderovo kamerinių kūrinių orkestrinės versijos tarsi turėjo priminti (ir priminė!), kad E. Balsys buvo vienas žymiausių lietuvių orkestro meistrų. Anot baleto „Eglė žalčių karalienė“ primojo dirigento Ch. Potašinsko, „kito tokio orkestro žinovo Lietuvoje nebuvo ir greitai nebus. Jis sugebėdavo įsiskverbti į slapčiausias orkestravimo paslaptis, ir tai darė su dideliu talentu, labai išradingai.“ Taigi Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus) teko nemažas krūvis. Juo maloniau konstatuoti, kad puikus orkestras visą programą atliko be priekaištų. Ypač žavėjo sodrus „violončeliškas“ orkestro tembras ir virtuozinė technika. Kaip visada žaismingai, muzikaliai ir artistiškai dirigavo Suomijos Lapenrantos miesto simfoninio bei „Vilnius Sinfonietta“ orkestrų vadovas Vytautas Lukočius.

E. Balsys – vos trečiojo lietuvių styginių kvarteto autorius (po Čiurlionio ir Gruodžio). Tai pirmas kompozitoriaus didelis ciklinis kūrinys ir vienintelis, kuriame cituojamos liaudies melodijos. Pradėtas dar konservatorijoje 1949 m., baigtas 1953-iaisiais.

Pasitariant su tada dar visai jaunu Lietuvos kvartetu ilgai perdarinėtas, redaguotas. Bet 1952 m. kvarteto al-

Donato BIELKAUSKO nuotr.

Trio „FortVio“ (Ingrida Rupaitė, Indrė Baikštytė ir Povilas Jacunskas) su Klaipėdos kameriniu orkestru

tininkui J. Fledžinskui rašė: „Žinai, Jurgi, vykusios, geriausios vietos išplaukia iš širdies ir be jokio skausmo, todėl ir nepamatai, kaip jos atsiranda, tuo tarpu dirbtinės, kurios daugiausia reikalauja prakaito, niekuomet nebuvo ir nebus muzikos idealas.

Ne!“ E. Balsys niekada neatsisakė šio principo, tad tegu ir „prakaitu aplaistyta“ kvarteto muzika yra iš širdies išplaukusi, emocionali, dinamiška, romantiškai ekspresyvi, kupina bethoveniško (vadinasi – aukščiausios prabos) patoso, žemaitiško humoro ir lietuviškos lyrikos. Keturios kvarteto dalys išreiškia įtampos, veržlumo, susimąstymo ir valiūkiško linksmumo būsenas. Moderni harmonija, meistriškai polifonizuota faktūra, intensyvus motyvų plėtojimas, raiški melodika, subalansuota dramaturgija – puikus techninis tų būsenų raiškos pagrindas. Kūrinys puikiai skambėjo R. Giedraičio ir V. Lukočiaus aranžuotas kameriniam orkestrui.

Trys buvę E. Balsio mokiniai – trys individualybės, trys kūrybos manieros, vienas vyraujantis XX a. pabaigos neoromantinis stilius ir jokių beveidžių mainstream.

A. Šenderovas, baigęs kompoziciją 1967 m., buvo tryliktas iš eilės ir vienas žymiausių, produktyviausių bei tituluočiausių E. Balsio mokinių, dalyvavęs daugiau nei trisdešimtyje tarptautinių muzikos festivalių, tapęs kelių laureatu. Jo muzika patraukli gana nuosaikia, bet turtinga muzikine kalba, jis meniškai ir išradingai

naudodavo žydų muzikos lobius. Plati estetinių nuostatų amplitudė nuo subtilios lyrikos iki aštrios ekspresijos, įspūdinga tembrų ir faktūrų įvairovė, stipri dramaturginė tėkmė, ekspansyvus laiko pojūtis A. Šenderovo kūrybą daro išskirtinai vertingą. Tai įrodė ir koncerte nuskambėjusi „Trio grosso“ versija fortepijoniniam trio, mušamiesiems ir kameriniam orkestrui, dedikuota tarptautinių konkursų laureato „FortVio“ 10-mečiui, kurį ansamblis minėjo 2016 metais. Kūrinį įtaigiai atliko I. Rupaitė-Petrikienė, Povilas Jacunskas ir E. Balsio anūkė pianistė Indrė Baikštytė, gana egzotišką mušamųjų instrumentų arsenalą puikiai valdė Audrius Rekašius.

V. Bartulis, kaip ir F. Latėnas, E. Balsio kompozicijos klasę baigė 1980 m. Savo kelią pradėjęs visomis reikšmėmis jautriais minimalistiniais kūriniais, Vidmantas šiandien yra parašęs, atrodo, visų žanrų muzikos: nuo dainos iki operos, nuo pjesės iki simfonijos, nuo grynosios iki taikomosios, nuo teatro iki elektroninės ir t. t. Bet niekada nesivaikė „avangardizmų“, liko melodingas, konsonansiškas, nuoširdus. Baigiantis XX a. ėmė rašyti instrumentinius kūrinius – tarsi paskutinės pagarbos ženklus praėjusių laikų muzikams. Taip nejučia (?) susiklostė serija bendru anglišku (tarptautiniu, pasauliniu) pavadinimu „I like...“. Kiekviename kūrinyje jis įterpia nedidelę kokio autoriaus citatą ir ją „apžaidžia“ savo neprilygstamu bartulišku stiliumi ir metodu. Jo

„I like...“ kompozitorių gretoje – Bachas, Berliozas, Dvořákas, Haydnas, Marlene Dietrich, Mozartas, Puccini, Schumannas... Man tie Vidmanto kūriniai – lyg užmaršties budinimas.

Savo „I like...“ kompozitorius tarsi sugrįžo į jaunystės moto, kurį yra nusakęs pirmuoju, anot Schumanno, „dieviškojo ištęstumo“ pavadinimu: „Palydžiu išvykstantį draugą, ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“. Šį kartą skambėjo „I like Schubert“ su kompozitoriaus Kvinteto in C, op. 163, Adagio dalies nepaprastos šilumos fraze, autentiškai pasigirstančia kūrinio pabaigoje. Ją ir visą soluojančio smuiko partiją angeliškai, kaip ji viena tai moka, griežė I. Rupaitė-Petrikienė.

Koncertą vainikavo „Art Vio“ pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje ypač išpopuliarintas (anksčiau tai darė Čiurlionio kvartetas) F. Latėno Kvartetas Nr. 2 „Šviesiam atminimui“. Skambėjo versija kameriniam orkestrui, su juo grojo ir „Art Vio“ nariai I. Rupaitė-Petrikienė bei P. Jacunskas. F. Latėnas – teatrališkos, t. y. labai išraiškingos, meniškai vaizdingos, muzikos korifėjus. Nepaprastai pagavi ir jaudinanti Kvarteto muzika su meile visų autorių, atlikėjų ir publikos vardu sakė Mokytojui: „Jūsų šviesiam atminimui...“. ...Baigiasi jau ketvirtas jubiliejinių metų mėnuo, bet štai Vilnius atkakliai tyli. Kompozitorių sąjunga, kuriai taip vaisingai dvi kadencijas vadovavo E. Balsys, nerodo jokių pagerbimo ženklų.

Belieka nuoširdžiai padėkoti buvusiam E. Balsio mokiniui kompozitoriui Gintarui Samsonui, kuris ėmėsi jubiliejaus iniciatyvinės grupės koordinatoriaus darbo ir su bendraminčiais planuoja ir organizuoja jubiliejaus koncertus Vilniuje, Kaune, vėl Klaipėdoje. Džiugu, kad ir naujasis kultūros ministras M. Kvietkauskas supranta E. Balsio reikšmę Lietuvos muzikinei kultūrai.

Neliks nuošalyje ir Nacionalinė bei Kauno filharmonijos. Didžio menininko metai įsibėgėja! n

Muzikos barai / 23

KRONIKA AUTENTIŠKUMO PAIEŠKOS SU EVELINA SAŠENKO

Muzikos barai / 24

Martyno SIRUSO nuotr.

Kai vieną vakarą ekspromtu sugalvojau nueiti į koncertą, visų mane dominusių renginių bilietai jau buvo išpirkti, ir iš kelių likusių variantų pasirinkau Evelinos Sašenko koncertą „Aplink pasaulį per 80 minučių“ Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Dainininkė žiūrovams gerai pažįstama – ji 2011 metais atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse, dalyvauja šansonų, džiazo, tango, miuziklų ir kitokio pobūdžio programose. Tą vakarą ant scenos E. Sašenko talkino Paulius Zdanavičius (fortepijonas) ir Nerijus Bakula (akordeonas). Abu šie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai yra aktyviai koncertuojantys džiazo atlikėjai, užsiima ir pedagogine veikla.

Kelionės aplink pasaulį idėja koncertui man pasirodė kiek per saldi ir paprasta. Nesunku suprasti, kad po šiuo skambiu pavadinimu slepiasi žinomų meilės dainų popuri. Tai buvo ankstesnių E. Sašenko koncertinių programų mozaika – skambėjo ir tango, ir miuziklų ištraukos, ir šansonos. Pasak renginio organizatorių, kelionės idėja siekta perteikti mintį, kad pasaulis yra mažas ir kiekviename jo kampelyje žmonės patiria tuos pačius meilės, džiaugsmo, liūdesio, ilgesio ir vilties išgyvenimus. Muzika turi galią tuos įvairiomis kalbomis išsakomus jausmus padaryti suprantamus, panaikinti atstumus ir skirtybes, kalbėti apie tai, kas universalu, brangu ir artima kiekvienam. Galima tik pridurti, kad repertuaro universalumas šiame koncerte iš tiesų buvo juntamas daug aiškiau nei skirtybės – skambėjo saldžios romantinio pobūdžio dainos. Nors buvo lengva klausytis puikiai atliekamų, išjaustų žinomų melodijų, emociškai dauguma manęs taip ir nepalietė. Ir dainų pristatymas buvo tuštokas: Italijoje šilta, Paryžius – meilės miestas... Visas šalis dainininkė labai labai myli, o dainuoja tik nuostabių kompozitorių dainas.

Vietoj šios jausmingos pompastikos bent jau man norėjosi išgirsti nuoširdesnę solistės nuomonę.

MUZIKINIS LAISVĖS IR DŽIAUGSMO KOKTEILIS

Evelina Sašenko

Muzikinės kelionės maršrutas driekėsi per Lenkiją, Italiją, JAV, Argentiną, Prancūziją, Lietuvą.

Skirtingų žanrų muzika (nuo miuziklo „Katės“ iki tango) liudija atlikėjos balsinį ir artistinį universalumą, plačias galimybių ribas.

Vienoje dainoje ji įkūnija jautrią mergaitę, kitoje – valdingą moterį, femme fatale, aistringą tango šokėją.

Evelina Sašenko – profesionali ir stipri atlikėja, turi gražų išlavintą balsą, o ir charizmos jai netrūksta. Romantiška, saldoka muzika ir toks atlikimo stilius turi savo klausytojų ratą, bet man ji nėra artima. Pati dainininkė scenoje sakė: „Man malonu, kad Jums patinka. Gal kam ir nepatinka, tas irgi gerai...“ Vis dėlto koncerto pabaigoje keli bisui padainuoti kūrinėliai išryškino E. Sašenko jautrumą, ji tarsi švytėjo. Aš tuo patikėjau.

Galbūt antroje koncerto pusėje Evelina paprasčiausiai atsipalaidavo, ištirpo sceninė kaukė ir pasirodė nuoširdi emocija. Cituojant iš koncerto einančius klausytojus – pabaigoje „buvo labai fainai“.

Prie šio muzikinio spektaklio svariai prisidėjo scenografija, kuri iš esmės buvo kuriama apšvietimo priemonėmis. Aistringos itališkos ar argentinietiškos dainos skambėjo ryškiai raudonai apšviestoje scenoje, atliekant baladę Evelina iš viršaus būdavo apšviečiama siauru baltu šviesos spinduliu, suteikiančiu papildomo dramatiškumo. Dūmai scenoje atrodė romantiškai, tačiau tiesiog dusino priekinių eilių žiūrovus. Turbūt nereikia nė sakyti, kad tokie scenografiniai sprendimai vis dėlto nebuvo labai naujoviški ar išradingi.

Ona JARMALAVIČIŪTĖ

Jau kurį laiką maniau, kad esu girdėjusi visokiausios muzikos ir kad muzikantams šiandien sunku žmones kuo nors nustebinti. Ir kaip būna smagu, kai iki debesų pakylėja negirdėtos muzikos potyriai. Vasario septintosios vakarą eidama į Girmantės Vitkutės ir Andrejaus Polevikovo trio koncertą „Jazz Cellar 11“ bare tikėjausi lengvo, niekuo neišsiskiriančio vakaro klausantis džiazo muzikos. Vis dėlto šiame koncerte laukė staigmena.

Labiausiai nustebino, kad tai nebuvo vien klasikinio džiazo koncertas, kaip kad buvo galima tikėtis. Greta gerai žinomų džiazo standartų („Blue in Green“, „Moanin´“, „Georgia on My Mind“) ir instrumentinių improvizacijų skambėjo džiazo ir lietuvių folklorinės muzikos kokteilis – tokio nebuvau skanavusi ir net nesuvokiau jį apskritai egzistuojant. Šis naujas, magiškas skambesys kūrė visiškai kitokius muzikinius potyrius, naujomis spalvomis piešė liaudies muzikos prasmę, subtiliai keitė emocinį gerai žinomų dainų krūvį. Manau, galima drąsiai teigti, kad dviejų muzikos stilių susitikimas praturtino tiek džiazo, tiek liaudies muzikos skambesį.

Pasirinktas koncerto repertuaras byloja apie nepaprastą atlikėjų gebėjimą girdėti muziką be išankstinių apribojimų. Visi scenoje pasirodę muzikantai vienaip ar kitaip savo gyvenimą sieja su džiazu. Apie džiazo atlikimą G. Vaitkutė sako: „Džiazas man – tai laisvė būti savimi, laisvė įsiklausyti, laisvė save paleisti į muzikinį skrydį.

Ir dar – džiaugsmas, nes dalintis šiais potyriais su puikiais ir talentingais muzikantais – ypatingas malonumas“ („Naują džiazo koncertų seriją pristatanti Girmantė Vaitkutė: „Džiazas man – laisvė“, 2018-06-04, www.zmones.lt). Girmantė dar žinoma ir kaip populiariosios muzikos atlikėja, dainavo su funk ir acid jazz grupe „Bekešo vilkai“, gospelo chore „Sounds in G“, kūrė projektus „Tribute to Whitney Houston“ ir „Meeting Adele“.

Dainininkė mokosi iš džiazo korifėjų pianisto Brado Mehldau ir jo dueto su Marku Guiliana „Mehlia-

na“, taip pat Avishai Coheno trio.

Kalbėdama apie jai imponuojantį instrumentinį džiazą G. Vaitkutė teigia: „Kol kas neatradau priežasties, kodėl būtent šį džiazo tipą intuityviai išsirenku iš savo grojaraščio, tačiau tai, ką išvardinau, tikrai nėra viskas. Esu nuolat naują muziką atrandantis žmogus.“ Kiekvienas trio narys – pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas Andrejus Polevikovas, būgnininkas Denisas Murašovas bei kontrabosu ir gitara grojantis Saulius Križinauskas – taip pat gyvena džiazu: jį atlieka, jo klausosi, jį suvokia ir išmano.

Kalbant apie šių profesionalų pasirodymą scenoje, buvo matyti jų aistra džiazui ir jo tradicijoms, mėgavimasis grojimu, muzikos tėkmės pajauta ir improvizacinė laisvė. G. Vaitkutė įrodė turinti galingą plataus diapazono balsą, pademonstravo neeilines vokalines galimybes, taip pat ir gebėjimą imituoti pučiamųjų instrumentų skambesį.

G. Vaitkutė ir A. Polevikovo trio kartu koncertavo jau ne pirmą kartą, ir tai buvo matyti stebint, kaip jie bendrauja tarpusavyje ir su publika. Scenoje netrūko improvizacijos, džiaugsmo ir išraiškos laisvės. Dainininkė drebančiu balsu kalbėjo apie tai, kaip jai dreba balsas, grupės nariai viešai aptarinėjo techninius nesklandumus ir iš jų gardžiai pasijuokdavo, nes, pasirodo, iš anksto nebuvo sudėliotas repertuaras ir visi stovintys scenoje negalėjo išsirinkti, kokia kompozicija tuo metu turėtų būti atliekama. Kartais būdavo stabdomas muzikavimas ir keičiamas tempas... Nežinau, kaip jiems pavyko viską sudėlioti ir išsukti, tačiau visi nesklandumai pasirodymui pridėjo natūralaus žavesio. Dėl tokio atviro bendravimo publika (na, bent jau aš), regis, galėjo suprasti ir pajausti, kokie iš tiesų yra šie muzikantai. Tai kūrė jaukią, net kiek intymią vakaro atmosferą, užsimezgė glaudus ryšys tarp klausytojų ir atlikėjų.

Apibendrinant būtų galima teigti, kad muzikalūs ir laisvi, gyvenimo džiaugsmą spinduliuojantys kūrėjai koncertą pavertė netikėtu, smagiu ir atpalaiduojančiu garsų sūkuriu. Trumpai tariant, tikrų tikriausiu džiazu.

Ona JARMALAVIČIŪTĖ

Martyno SIRUSO nuotr.

Vasario 12-osios vakarą Vilniaus rotušės koncertų salę užpildė lietuvių liaudies muzikos mylėtojai, bet buvo matyti ir nemažai ambasadorių, diplomatinių atstovybių darbuotojų. Tai liudijo, kad koncerto tikslas – supažindinti su lietuviškomis muzikavimo tradicijomis. Šįkart klasikinė Vakarų Europos muzika buvo atliekama lietuvių liaudies instrumentais, taip pabrėžiant tvarų dviejų šiandieniniame muzikos pasaulyje neatskiriamų kultūrų ryšį. Įdomi ir Lietuvoje dar negirdėta liaudies ir klasikinės muzikos sintezės idėja prieš keletą metų kilo valstybinio ansamblio „Lietuva“ orkestro dirigentui Egidijui Kaveckui. Mintis apie tokio pobūdžio koncertus jam šovusi „Legendos apie pilėnus“ turo metu. Šioje režisieriaus Nerijaus Petroko pagal Vytauto Klovos operą „Pilėnai“ pastatytoje muzikinėje dramoje skambėjo liaudies instrumentų orkestrui aranžuota muzika. Po pasirodymų klausytojai vis stebėdavosi, kaip įdomiai skamba šiais instrumentais atliekama operos muzika.

Vakaro rotušėje programą sudarė J. S. Bacho Koncertas klavesinui ir styginių orkestrui Nr. 3 D-dur, W. A. Mozarto motetas „Exsultate, jubilate“, Koncertas fleitai (obojui) ir orkestrui, B. Britteno Paprastoji simfonija. Orkestro sudėtyje buvo birbynės (kontrabosinės, tenorinės, aukštosios), kanklės, lamzdeliai, ragai, skudučiai, daudytės, skrabalai, tabalai.

Skambesio pagrindas – lamzdelio, birbynių ir kanklių spalvos.

Kalbėdamas apie siauras tembrines liaudies instrumentų galimybes, dirigentas Egidijus Kaveckas teigė, kad teko ilgai pagalvoti, ar

Dovilė Kazonaitė

jų garsų užteks žinomiausių kompozitorių sumanymams atskleisti, ar pavyks tinkamai aranžuoti kūrinius. Pasak jo, lietuviški instrumentai neturi tiek spalvų, kiek jų gali išgauti simfoninis orkestras, tačiau jų skambesys unikalus.

Dažniausiai ansamblio orkestras atlieka liaudies muziką, todėl klasikos kūriniai jo muzikantams turėjo būti įdomi patirtis.

Klasikinių kompozicijų aranžuotes sukūrė lamzdelininkė Rūta Raginytė. Arfos partiją atliko kanklės, fleitą ir obojų „vaidino“ lamzdelis, kitus pučiamuosius ir smuikus – birbynės, o vargonėlius – skudučiai. Viename interviu R. Raginytė pasakojo kurianti tarsi kokią dėlionę ar paveikslą.

Tas paveikslas, sukarpytas į gabalėlius ir vėl iš naujo sudėtas, turi būti toks pat gražus ir tokios pačios dvasios, nors ir sukurtas kitokiomis priemonėmis.

Nuo pat pirmųjų garsų buvo girdėti unikalus aranžuotų kompozicijų skambesys. Kai simfoninį orkestrą pavaduoja kanklės, lamzdeliai ir birbynės, nebelieka varinių pučiamųjų skardumo, negirdėti ir mušamųjų. Pučiamuosius čia pakeitusios birbynės kuria daug švelnesnį, melodingesnį skambesį. Lamzdelis pasižymi skardžiu, šaižiu tembru, primenančiu obojų, tačiau jo aukštas registras ir garsinis nekonkretumas kuria įtikinamą fleitos iliuziją.

Kai kurios kūrinių kantileninės lėto tempo dalys buvo aranžuotos netipiškai ir dėl to skambėjo iš tiesų originaliai – čia buvo galima aiškiai girdėti orkestro tembrinius pakitimus. Aptakus, švelnus garsas iškart primindavo tipišką lietuvių liaudies muzikos spalvų paletę.

Pirmojoje koncerto dalyje girdėjome du kūrinius su baroko ir klasicizmo laikotarpius atspindinčiomis solinėmis klavesino ir vokalo partijomis. J. S. Bacho Koncerto klavesinui ir styginių orkestrui Nr. 3 D-dur klavesino partiją atliko Balys Vaitkus. Šios kompozicijos instrumentas nebuvo pakeistas, nes tarp lietuvių liaudies instrumentų nėra klavesino atitikmens. Klavesino skambesys nepaprastai išsiskyrė iš visumos, raiškų jo tembrą sunku lyginti su švelniosiomis kanklėmis ar birbynėmis. B. Vaitkus per-

Martyno SIRUSO nuotr.

KLASIKINĖ MUZIKA GROJAMA IR LIETUVIŲ LIAUDIES INSTRUMENTAIS

Valstybinio ansamblio „Lietuva“ orkestras, dirigentas Egidijus Kaveckas

teikė J. S. Bacho muzikos stilių, tad pirmoji kompozicija skambėjo nepaprastai barokiškai.

W. A. Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“ gražiai ir sklandžiai padainavo Dovilė Kazonaitė, tačiau orkestras kartais užgoždavo vokalą. Vis dėlto vokalu papildytas liaudies instrumentų orkestro skambesys tapo daug artimesnis barokinės muzikos stilistikai.

Nepaisant menkų nesklandumų, pirmoje koncerto dalyje muzika skambėjo darniai, harmoningai ir gyvai.

Antroji dalis man pasirodė silpnesnė, atrodė, kad joje atliekamos kompozicijos buvo prasčiau surepetuotos. Klausydamiesi W. A. Mozarto Koncerto fleitai (obojui) ir orkestrui bei B. Britteno Paprastosios simfonijos klausytojai galėjo pajusti, su kokiais techniniais iššūkiais susiduriama įgyvendinant ambicingą sumanymą klasikinę muziką atlikti liaudies instrumentais.

Pirmiausia, kitoks tembrų pasiskirstymas orkestre lemia nedarnų, nesubtilų skambesį.

Pavyzdžiui, šaižiu tembru pasižymintis lamzdelis dažnai užgoždavo birbynes, o švelnus kanklių garsas kartais būdavo vos girdimas. Toks tembrinis neatitikimas sunkina frazavimą ir galimybę nuosekliai perteikti muzikos mintį. Mano nuomone, būtent dėl to kantilenos dažnai atrodydavo nejautrios ir nemuzikalios, o grojant forte kai kuriose vietose būdavo „kapojamos malkos“ –

ypač pučiamieji skambėjo aštriai ir stačiokiškai. Liaudiškoje klasikinės muzikos interpretacijoje pasigedau subtilių simfoninio orkestro tembrinių atspalvių ir plačių frazuotės galimybių. Gaila, bet, ansamblio „Lietuva“ orkestrui nepavyko susidoroti su tembriniais ir melodiniais iššūkiais.

Antrojoje koncerto dalyje išryškėjo ir intonacijos problema, ypač lamzdelio solo partijoje (Mozarto Koncertas). Šio instrumento tembras šiurkštus, tarsi su nuosėdomis, tad juo grojant gana sunku išlaikyti švarią intonaciją. Klausantis Mozarto Koncerto buvo girdėti akivaizdus tiek solisto ir orkestro, tiek ir paties orkestro intonacinis nedarnumas. Kontrabosine birbyne grojantis Tomas Matevičius sakė, kad liaudies instrumentų derinimas sudėtingesnis, jie nėra tokie tobuli kaip klarnetai ar kiti klasikiniai instrumentai, reikia daug pastangų, kad muzika gražiai skambėtų. „Bet groti įmanoma“, – pridūrė muzikantas.

Pati idėja klasikinę muziką atlikti liaudies instrumentais – originali ir drąsi, tai unikali lietuviškos kultūros reprezentavimo galimybė. Vis dėlto intonacinės ir tembrinės liaudies instrumentų savybės neleidžia pasiekti brandžios interpretacijos. Akivaizdu, kad šie instrumentai nėra pritaikyti nei Bacho, nei Mozarto kompozicijoms.

Ona JARMALAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 25

KRONIKA

Paliesiaus dvaras

PALIESIAUS STEBUKLAI

Vasario 25 dieną Paliesiaus dvaro svečių sąrašas pasipuošė muzikos grandų vardais – čia koncertavo legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris ir jo vadovaujamas orkestras „Kremerata Baltica“ bei jaunas prancūzų pianistas Lucas Debarque. Šios pasaulinio garso žvaigždės Paliesiaus dvaro puikios akustikos salėje „Pasaga“ ne tik surengė išskirtinį pasirodymą, bet ir įrašė albumą.

Koncerte girdėjome Lietuvoje iki šiol neskambėjusius mums beveik nežinomo XX a. lenkų kompozitoriaus Miloszo Magino (1929–1999) kūrinius.

Pianistas ir kompozitorius M. Maginas paliko nemažą muzikos kraitį: keturias sonatas, kelis instrumentinius koncertus, dvi simfonijas, baletą, kūrinių orkestrams. Jo muzikai būdingas patrauklus, melodingas, lenkų muzikos intonacijų kupinas stilius. M. Maginas Varšuvos muzikos akademijoje iš pradžių baigė fortepijono, po kelerių metų – ir kompozicijos studijas, kūrybingiausią veiklos etapą praleido Paryžiuje, ten ir mirė 1999 metais.

Paliesiaus dvare ta ypatinga proga viešėjo M. Magino dukra Margot Magin su kompozitoriaus anūke. Dukra džiaugėsi galėdama pirmą kartą apsilankyti Lietuvoje ir išgirsti išskirtinių muzikų atliekamus tėvo kūrinius.

Koncerte skambėjo „Stabat Mater“ kameriniam orkestrui ir timpanams (kūrinys sukurtas 1972 m.), „Concerto Rustico“ (1975) su „Kremerata Baltica“ griežė Gidonas Kremeris, Trečiąjį koncertą fortepijonui, styginiams ir timpanams (1970) su orkestru atliko Lucas Debarque.

Prancūzų pianistas Lucas Debargue pirmą kartą buvo pastebėtas XV tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse, vykusiame 2015 metais Maskvoje. Tąsyk kritikai jį lygino net su pačiu Glennu Gouldu. „Nuo tų laikų, kai Glennas Gouldas buvo atvykęs į Maskvą ar kai Vanas Cliburnas iškovojo pergalę Čaikovskio konkurse, dar niekam nebuvo pavykę sukelti tokio perversmo muzikos pasaulyje, kokį sukėlė prancūzų pianistas Lucas Debargue“, – rašė muzikos kritikas Olivier Bellamy „Le Huffington Post“.

Muzikos barai / 26

Su „Kremerata Baltica“ skambino prancūzų pianistas Lucas Debarque

Nors L. Debargue konkurse pelnė tik ketvirtą vietą, jis gavo prestižinį Maskvos muzikos kritikų apdovanojimą už „neįtikėtiną dovaną, meninę viziją ir kūrybinę laisvę, pavergusią kritikus ir auditoriją“. Po šio proveržio pasipylė siūlymai koncertuoti solo ar su geriausiais orkestrais prestižišOrkestro „Kremerata Baltica“ kiausiose pasaulio salėse. Šiuo meno vadovas Gidonas Krememetu pianistas bendradarbiauris (dešinėje) ir koncertmeisteris Džeraldas Bidva ja su tokiais garsiais dirigentais, kaip Valerijus Gergijevas, Andrejus Boreika, Michailas Pletniovas, Vladimiras Spivakovas, Yutaka Sado, Tuganas Sohijevas, ir reguliariai pasirodo kamerinės muzikos ansambliuose su Gidonu Kremeriu, Janine Jansen, Martinu Fröstu. Pianistas yra pasirašęs sutartį su garsia įrašų kompanija „Sony Classical“ ir jau spėjo išleisti tris solo albumus – „Scarlatti, Chopin, Liszt, Ravel“ (2016), „Bach, Beethoven, Medtner“ (2016) ir „Schubert & Szymanowski“ (2017). Prieš dvejus metus Lucas buvo apdovanotas prestižiniu Vokietijos muzikos prizu „ECHO Klassik“, o režisierius Martinas Mirabelis ir prodiuserių kompanija „Bel Air Media“ apie muzikantą netgi sukūrė dokumentinį filmą „Lucas Debargue: To Music“.

Gidonas Kremeris yra ne tik vienas garsiausių pasaulio smuikininkų, orkestro „Kremerata Baltica“ įkūrėjas ir meno vadovas – Lietuvoje jis puikiai žinomas ir mylimas nuo pat savo karjeros pradžios, kai koncertuodavo su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Jau tuomet ryškėjo G. Kremerio aistra atlikti naujus, publikai nežinomus kūrinius. Muzikas bendradarbiavo su pasaulinio garso kompozitoriais Alfredu Schnittke, Arvo Pärtu, Giya Kancheli, Sofija

Gubaidulina, Valentinu Silvestrovu, Luigi Nonu, Edisonu Denisovu, Aribertu Reimannu, Pēteriu Vasks´u, Johnu Adamsu, Viktoru Kisinu, Michaeliu Nymanu, Leonidu Desiatnikovu, Astoru Piazzolla ir kitais.

Tarp gausių G. Kremerio apdovanojimų puikuojasi ir 2016 m. pelnytas prizas „Praemium Imperiale“, muzikos pasaulyje laikomas Nobelio premijos analogu.

1997 m. maestro Gidonas Kremeris įkūrė kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“, kuriame griežia Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunieji stygininkai. Orkestras ir jo vadovas per pastaruosius du dešimtmečius intensyviai koncertavo, pasirodė garsiausiuose pasaulio festivaliuose ir koncertų salėse. Jie įrašė daugiau nei du tuzinus albumų įrašų kompanijose „Teldec“, „Nonesuch“, „Burleske“, „Deutsche Grammophon“ ir „ECM“. 2002 metais G. Kremeris ir orkestras gavo „Grammy“ apdovanojimą geriausio mažo ansamblio albumo kategorijoje už „After Mozart“ .

Vėliau albumas buvo apdovanotas „ECHO Klassik“ prizu. „Grammy“ apdovanojimui buvo nominuotas ir 2014 metais pasirodęs Mieczysławo Weinbergo kūrinių įrašas, išleistas ECM kompanijos.

Paveiki Magino muzika puikiai derėjo su romantiška dvaro aplinka, o nuostabios akustikos salėje garsas, atrodė, skverbiasi ligi pat sielos gelmių. Visą vakarą neapleido klausimas: kaip galėjo nutikti, kad tokios tiesiog gražios muzikos iki šiol nežinojome. Aišku, ne mažiau už akustiką dera girti ir atlikėjus, tačiau mes esame taip nuskriausti neturėdami kur girdėti kokybiško garso skambėjimo, kad visi komplimentai pirmiausia veržte veržiasi unikaliai Paliesiaus salės akustikai. Žinoma, tą kartą ryžtą daugiau nei šimtą kilometrų iš Vilniaus keliauti į koncertą Paliesiuje skatino garsios atlikėjų pavardės, garantavusios, kad kelione neteks nusivilti. Bet visa dvaro aplinka, šeimininkų dėmesys publikai ir daugybė malonių smulkmenų (matyt, taip būna ir kitų renginių metu – nemažai klausytojų sakė čia dažnai besilankantys) liudijo, kad į Paliesių verta sugrįžti net ir dėl kuklesnių vardų.

Audronė ŽIGAITYTĖ

„Concerto Rustico“ atliko Girdonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“

Muzikos barai / 27

KRONIKA LIETUVIŠKI MUZIKINIAI AKCENTAI VOKIETIJOJE

Puikios akustikos salė „Pasaga“

SUBTILUS PIANISTO YUNJIE CHENO SKRIABINAS

Nekantriai laukiau kovo 16 d. koncerto Paliesiaus dvare. Šįkart ne tiek dėl pasirodysiančios žvaigždės – tarptautinių konkursų laimėtojo kinų pianisto Yunjie Cheno, kiek dėl to, kad galėsiu klausytis savo mylimo kompozitoriaus Aleksandro Skriabino sonatų. Jose slypi ypatinga tamsių istorijų nuojauta, o kūrinių chronologiškumas, maniau, atskleis kūrėjo vidinio pasaulio kaitą. Bet tragizmo buvo nedaug, o chronologiškumo atlikėjas nusprendė nesilaikyti.

A. Skriabinui būdingo „kampuotumo“ sušvelninimas labiau išryškinant piano, o ne dramatiškąjį forte tarsi sumažino Sonatoje Nr. 6, op. 62, pačiam kompozitoriui siaubą kėlusias „l´épouvante surgit“ (teroro bangas). Sakoma, A. Skriabinas taip bijojo šios sonatos, kad niekada neatliko jos viešai. Yunjie Cheno pasirinktas švelnesnis atlikimo būdas kūriniui suteikė visai kitokį – ne stingdančio siaubo, bet miglotumo, santūrumo, rimties – atspalvį. Nuolatinę įtampos nuojautą kūrė tąsus polifoniškumas, lipnus garsų jungimas.

Subtilumo pianistas neatsisakė ir skambindamas antrą to vakaro kūrinį – ankstyvojo periodo Sonatą Nr. 1, op. 6. Subtiliausiai skambėjo šios romantiško dramatizmo kupinos kompozicijos dalys Adagio ir Funèbre. Jas atliekant puikiai atsiskleidė „Steinway & Sons“ galimybės: iš instrumento tryško turtinga A. Skriabino harmonija, sklindantys minoriniai laidotuvių maršo garsai tarsi įsigerdavo į pasagos formos salės sienas. Pavyko pasinerti į meditatyvią, sakralumo sklidiną būseną. Buvo malonu, kad atlikėjas leisdavo išklausyti paskutinius piano sąskambius ir kartu stebino jo gebėjimas pasigirdus plojimams iškart persimainyti, išnirti iš gilios emocijos.

Aptartoji kompozicija buvo sugretinta su vėlyvąja Sonata Nr. 8, op. 66, kurią pats kompozitorius vadino tragiškiausiu savo kūrybos epizodu ir jos taip pat viešai niekada neskambindavo.

Klausant šioje sonatoje puikiai derančių tonalumo ir atonalumo bei Yunjie Cheno delikačiai pabrėžiamo fragmentiškumo, piršosi mintis, kad prie tokio skambesio lengvai galima priprasti.

Galėjai jausti, kaip susipinantys muzikiniai fragmentai neužgožia vienas kito ir susilieja į visumą.

Pagaliau įspūdingais mostais pianistas pristatė vienos dalies A. Skriabino Sonatą Nr. 5, op. 53.

Jai atidavė visas jėgas, tarsi pamiršęs iki tol rečitalyje demonstruotą santūrumą.

Prisimindama koncertą Paliesiuje, suprantu, kad Skriabino „kampuotumas“ ir emocionalumas buvo subtiliai pašvelninti, o kūrinių chronologijos nepaisymas pasiteisino – energingas finalas aiškiai užbaigė keturių dalių rečitalį nekeldamas dvejonių dėl palaipsniui atsiskleidusio Yunjie Cheno virtuaziškumo.

Kokybiškai muzikos pajautai svarbi ir ypatinga Paliesiaus dvaro salės erdvė. Greičiausiai neatsitiktinai įrašų kokybe pasaulyje garsėjanti kompanija „Accentus Music“ jau antrą kartą pasirinko tarp miškų įsikūrusį dvarą. Įrašymo proceso stebėti atvykęs studijos savininkas Paulas Smaczny patvirtino: „Tai geriausia įrašų erdvė pasaulyje“. Pianistą atlydėjusi profesorė Zhu XiaoMei pridūrė: „Aš čia dar atvyksiu, net jei nebūsiu pakviesta.“ Karolina RIMSK

Muzikos barai / 28

2018 metų Kalėdų savaitę leidžiant Vokietijoje, Dresdene, teko patirti nemažai lietuviškų įspūdžių. Gruodžio 19-osios vakarą Fortepijonų salono patalpose skambėjo Ericho Wolfgango Korngoldo Sonata smuikui ir fortepijonui G-dur ir Felixo Mendelssohno-Bartholdy Trio d-moll. Šiuos nepaprasto virtuoziškumo reikalaujančius opusus stebėtinai įtaigiai atliko Dalia Stulgytė-Richter, pianistė Rieko Yoshizumi ir violončelininkas Hansas Ludwigas Raatzas.

Tai Naujosios žydų kamerinės filharmonijos fortepijoninis trio, kurį pristatė šios filharmonijos kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Michaelis Hurshellis.

Dresdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncerte, kurį dirigavo Dmitrijus Kitajenko, skambėjo rusų kompozitorių kūriniai. Tarp jų buvo ir N. Rimskio-Korsakovo operos „Kitežas“ orkestrinė siuita, kurios koncertinę versiją parengė Vilniuje gimęs kompozitorius Maksimilianas Šteinbergas. Šių metų kovo 24 d. šis orkestras turėjo atlikti M. Šteinbergo Simfoninį preliudą N. Rimskio-Korsakovo atminimui. Ne tik apie tai informuoja solidus daugiau nei 200 puslapių Dresdeno filharmonijos šių metų koncertinio sezono leidinys.

Anonsuojamas gegužės 15 ir 19 dienomis rengiamas koncertas „Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos romantikai“. Jame skambės ne tik R. Schumanno, E. Chaussono kameriniai opusai, bet ir M. K. Čiurlionio Styginių kvarteto I dalis Allegro moderato, gros D. Stulgytės-Richter suburtas styginių kvartetas.

Beje, šiam koncertui skirtas visas leidinio puslapis – spausdinama D. Stulgytės-Richter nuotrauka, pristatoma M. K. Čiurlionio asmenybė.

Dievo Motinos katedros koncertų programėlės jau anonsavo ir sausio 13-osios koncertą, jose pristatyta vargonininkė Irena Renata Budrytė-Kummer.

Lankantis Dresdeno operos teatre (stebėta G. Puccini opera „Bohema“), pradžiugino informacija apie lietuvaitę Viktoriją Kaminskaitę – ji E. Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“ atlieka pagrindinį Grytutės vaidmenį.

O ypač maloni naujiena buvo rasta leidinyje „Concerti“, kuris pateikė Vokietijos sausio mėnesio muzikinius renginius. Į sausio 18 ir 19 d. koncertų Zalfelde (Saalfelde) programą Tiuringijos simfoninis orkestras (dirigentas Oliveris Wederis) greta J. Sibeliaus ir P. Čaikovskio kūrinių įtraukė M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“.

Vaclovas JUODPUSIS

TĘSIAMA KONCERTŲ „ORKESTRO DNR“ TRADICIJA

Praėjusių metų spalio pabaigoje Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro skelbimų lentoje pasirodė kvietimas teikti programas kasmetiniam koncertui „Orkestro DNR“. Kolektyve – sujudimas, sklando spėlionės: kas gros, ką gros... O norinčių groti solo su orkestru visada daugiau, nei gali aprėpti koncerto programa. Tai puikus ženklas, rodantis, kad orkestro artistai palaiko formą, kad gali drąsiai stoti prieš kolektyvą ir publiką kaip solistai. Galbūt kas nors suabejos, kam reikalingi tokie orkestrantų pasirodymai, tačiau atsakymas į šį klausimą – pilnos salės žiūrovų, ir ne vien Vilniuje, bet ir Kaune, Utenoje. Publika nuoširdžiai žavisi solistais iš orkestro, supranta ir audringomis ovacijomis įvertina dirigento ir viso orkestro kūrybines pastangas. Dėl Nacionalinės filharmonijos didžiosios salės remonto šiais metais koncerto Vilniuje nebuvo, vasario pradžioje griežta Kaune ir Utenoje. Gaila, kad dėl gripo epidemijos teko atšaukti pasirodymą Alytuje.

Koncertams buvo parengta gana daug kūrinių, tad Kauno ir Utenos klausytojai girdėjo skirtingas programas.

Prieš koncertą Utenoje kalbėjomės su dirigentu Robertu ŠERVENIKU. – Maestro, tokioms programoms diriguojate nedažnai. Kaip Jums atrodo ši idėja – orkestro artistai tampa solistais. Gal jų priedermė – tvarkingai atlikti orkestro partijas?

– Tokiems koncertams esu dirigavęs ne kartą. Gerai prisimenu, pirmasis įvyko Kaune, tuomet, kai orkestro inspektoriui Mariui Balčyčiui gimė sūnus. Vadinasi, prieš septyniolika metų. Vėliau dirigavau dar keletą tokių renginių. Orkestro artistų pasirodymai vykdavo ne kasmet, juos organizuodavome kas du tris koncertinius sezonus.

Manau, tai puiki idėja, skatinanti ieškoti naujų kūrinių, orkestro muzikantui suteikianti

galimybę jaustis lyderiu. Tai ypač sakytina apie orkestrantus, griežiančius styginiais instrumentais.

Dažniausiai jie muzikuoja grupėje, o būdamas solistu išmėgini visai kitą amplua, įgyji kitokių patirčių. Ta iniciatyva išlaisvina iš kasdienės rutinos.

Visi atlikėjai patys nori groti solo, niekas per prievartą jų nestato prieš orkestrą. Prievarta atsiranda per atestacijas, kai reikia parodyti, kaip sugebi muzikuoti.

– Koncerto Utenoje programa išsiskiria nuoseklumu. Pradedama rafinuota barokine muzika, paskui griežiamas romantinis opusas ir logiškai priartėjame prie dvidešimtojo, dvidešimt pirmojo amžiaus kūrinių. Neabejotinai atlikėjai siekia pademonstruoti visą savo meistriškumą – nepriekaištingą atlikimo techniką, kantileną, kūrinio stilistikos suvokimą ir atlikimo tradicijų išmanymą.

– Manau, kad kiekvienam solistui svarbiausia yra kūrinio interpretacija, muzikinės minties atskleidimas, o ne savęs parodymas. Vienokias užduotis atlikėjui kelia labai sudėtingas A. Coplando Koncertas klarnetui, kitokias – lyriškas, bet ne lengvesnis A. Malcio „Izabelės sapnas“. Muzikantas pirmiausia yra autoriaus sumanymų perteikėjas, o kaip jam tai pavyksta, priklauso nuo talento.

Orkestrui kyla nelengvas uždavinys greitai persiorientuoti į skirtingų muzikos stilių atlikimą ir jautriai akompanuoti kolegoms.

– Ar likote patenkintas pasirengimu koncertams?

– Visada galėtų būti kitaip, bet bendras rezultatas tikrai geras.

Nežinau, ar patenkinti solistai. Be abejo, vieni kėlė sau vienokius reikalavimus, kiti – kitokius, vieni daugiau jaudinosi, kiti mažiau...

Bet tai natūralu. Gaila, kad dėl gripo bangos praradome koncertą Alytuje. Buvo planuoti trys koncertai, visi solistai būtų pasirodę po du kartus. *** Kaip jau minėta, buvo parengtos dvi koncerto „Orkestro DNR“ programos.

Kaune koncertą pradėjo flei-

tininkų Valentino Gelgoto ir Raimondos Virvytienės duetas, skambėjo Franzo ir Karlo Dopplerių „Rigoletto-Fantasie“. Kauniečiai išgirdo ir Johanneso Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur I dalį. Smuikininkė Rasa Vosyliūtė, nepriekaištingai susitvarkiusi su nelengvais techniniais uždaviniais, atskleidė filosofinę Brahmso muzikos gelmę.

Ir Kaune, ir Utenoje trombonininkas Albinas Gražulis su orkestru atliko Nino Rotos Koncerto trombonui ir orkestrui II ir III dalis. Pasirodė, kad šiuo techniškai nelabai paslankiu instrumentu galima atlikti ne vien dainingas melodijas, bet ir virtuozinius pasažus. Romantišką latvių kompozitoriaus Georgs´o Pelēcis´o kūrinį „Flowering Jasmine“ smuikui, vibrafonui ir kameriniam orkestrui jautriai pagrojo orkestro smuikininkė Agnė Švagždytė ir vibrafonininkas Andrius Rekašius.

Simfoniniuose koncertuose solinis fagotininko pasirodymas nėra dažnas reiškinys. Lietuvoje žinomas muzikos šiam instrumentui atlikėjas Julius Klimavičius, grieždamas Carlo Marios von Weberio Vengriškąjį andante ir rondo šauniai atskleidė plačias fagoto galimybes.

Mindaugas Gecevičius ilgą laiką vadovavo LNSO valtornų grupei, yra atlikęs ne vieną solo partiją simfoninės muzikos koncertuose. Kaune grodamas kontrastingą, techniškai sudėtingą Paulio Dukas „Vilanelę“, valtornininkas parodė esąs šio instrumento meistras.

Koncertą Utenoje pradėjo orkestro obojų grupės koncertmeisteris Tomas Bieliauskas. Jo atliekamas Antonio Vivaldi Koncertas obojui C-dur pasižymėjo baroko epochos stiliaus pajautimu, išbaigtais dainingais epizodais ir puikiu kaprizingo instrumento valdymu.

Utenoje skambėjo ir LNSO violončelininko, 2018 metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato kompozitoriaus Arvydo Malcio „Izabelės sapnas“ violončelei ir styginių orkestrui. Kūrinyje sėkmingai panaudotas motyvas iš F. Schuberto sonatos „Arpegione“ pirmosios dalies. Raiškų muzikinio sapno vaizdą scenoje tapė orkes-

tro violončelių grupės koncertmeisteris Edmundas Kulikauskas.

Atlikėjai žino, kad koncerto pabaiga būtinai turi būti efektinga.

Būtent taip skambėjo Aarono Coplando Koncertas klarnetui ir orkestrui. Po koncerto Utenoje pakalbinau ilgametį orkestro klarnetininką, dažnai grojantį ir solo bei su įvairiais ansambliais, ANDRIŲ ŽIŪRĄ.

– Aarono Coplando koncertas klarnetui – ne tik išskirtinai efektingas, bet ir visomis prasmėmis nepaprastas kūrinys tiek solistams, tiek ir orkestrui. Įdomu, kada pirmą kartą jį išgirdote?

– O, tai nutiko labai seniai... Šis opusas – vienas žinomiausių kūrinių klarnetui. Galima sakyti, kai pradėjau pūsti klarnetą, jį ir išgirdau. Jį grojau ir pirmąkart pasirodydamas su Lietuvos kameriniu orkestru „Atžalyno“ programoje 1996 metais. Šis kūrinys – kiekvieno klarnetininko svajonė. Nors tikrai labai sunkus, tačiau jį smagu groti, kaip, beje, ir jo klausytis.

– Kodėl programai „Orkestro DNR“ pasirinkote būtent Coplando kūrinį, juk klarnetui daug yra parašę tiek romantikai, tiek ir modernieji kompozitoriai?

– Sudarant šias programas atsižvelgiama į daugelį dalykų. Pirmiausia, norima įtraukti kuo daugiau atlikėjų. Be to, kūriniai neturi būti ilgi. Na, ir visada norima, kad muzika būtų raiški, efektinga ir dinamiška. A. Coplando kūrinys puikiai atitinka visus reikalavimus.

Visuomet mielai jį atlieku, čia gal buvo penktas ar šeštas kartas.

Teko groti su skirtingais orkestrais, kaskart jį atrandi tarsi iš naujo...

Noriu padėkoti kolektyvui už palaikymą ir geranoriškumą.

Atliekant simfoninės muzikos programą paprastai skamba simfonija ir koncertas vienam ar keletui solistų. Šiuose koncertuose orkestrui tenka vien tik akompanavimo funkcija. Kaip orkestrantas žinau, kad labai nepaprasta akompanuoti keletui solistų, atliekančių skirtingos stilistikos kūrinius.

Remigijus VITKAUSKAS

Muzikos barai / 29

ATEINAME PRASMINGA INICIATYVA „LAUKIANTIS BILIETAS“ TĘSIAMA

Muzikos barai / 30

„Laukiančio bilieto“ sumanytojas VšĮ „Klaipėdos šventės“ direktorius Romandas Žiubrys

Kasparas Mikužis

Domo RIMEIKIO nuotraukos

Iniciatyvos „Laukiantis bilietas“ sumanytojai kovo 11 d. jau ketvirtą kartą Klaipėdos regiono bendruomenę, taip pat ir verslo atstovus, kvietė į šventinį labdaros koncertą. Jaunųjų Vakarų Lietuvos talentų ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro, diriguojamo Tomo Ambrozaičio, pasirodymas Klaipėdos koncertų salėje abejingų nepaliko – paaukota 3785 eurų suma naujiems laukiantiems bilietams.

Viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ sumanymas kviesti geradarius dovanoti vaikams ir jaunuoliams bilietus į profesionaliosios kultūros renginius Klaipėdos koncertų salėje, Klaipėdos dramos teatre bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sietinas su... kava. Ši Neapolyje sunkmečiu gimusi tradicija, kai kavos užsisakęs lankytojas sumoka už savo ir dar vieną puodelį, kuris lieka laukti nepažįstamojo, ilgainiui paplito visoje Italijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Dalijimasis malonia akimirka prie kavos puodelio, atrodytų, smulkmena, tačiau toks gestas neabejotinai priverčia pagalvoti apie šalia esantįjį, jis ugdo bendruomeniškumo jausmą. Tokį pat nuostabų dalijimosi – šįkart kultūra – džiaugsmą buvo kviečiami patirti Klaipėdos regiono bendruomenės atstovai. Iš jų paaukotų lėšų bus parengta apie 800 bilietų, kurie jaunųjų muzikos, teatro, šokio mylėtojų lauks Klaipėdos kultūros įstaigų kasose. „Mes manome, kad laukiantys bilietai turi būti skirti ne tik sunkiau gyvenančioms šeimoms, juolab nesiekiame kuo greičiau jų išdalinti mokyklų klasėms. Priešingai, lauktume, kad jaunasis žiūrovas pats ar tėvų, senelių lydimas gal pirmąkart gyvenime išsirinktų rimtosios kultūros renginį ir oriai atsiimtų bilietą kasoje. Norime pažadinti kultūros alkį, saviugdos poreikį, kad užaugęs šis vaikas taptų inteligentišku, išprususiu piliečiu“, – sakė VšĮ „Klaipėdos šventės“ direktorius Romandas Žiubrys.

Klaipėdos koncertų salės direktorė Danutė Žičkuvienė džiaugėsi, kad iniciatyva užaugino būrį ištikimų kokybiškos muzikos gerbėjų, kurie drąsiai teiraujasi geradario nupirkto bilieto. „Pastebėjome, kad laukiančiais bilietais noriai naudojasi ne tik Stasio Šimkaus konservatorijos studentai, muzikos ir meno mokyklų moksleiviai, bet ir jaunuoliai, kurie nėra susiję su profesionalia muzika. Mūsų siekiamybė – ugdyti aktyvią jaunų klausytojų kartą, jų muzikinį skonį sudarant galimybę lankytis aukšto meninio lygio atlikėjų koncertuose.“ Pirmajame 2016 metais Nepriklausomybės dienos proga surengtame „Laukiančio bilieto“ koncerte klaipėdiečiai klausėsi Vilniaus mokytojų namų choro „Bel Canto“ ir klaipėdiečių kolektyvo „Cantare“, jiems talkino Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus. Po metų labdaros koncertui buvo parengtas režisieriaus Audriaus Stonio ir dirigento Ričardo Šumilos projektas „Muzika kaip kinas“, jame dalyvavo ir Klaipėdos jaunimo simfoninis orkestras, diriguojamas Tomo Ambrozaičio.

2018 metais į Klaipėdos dramos teatro sceną lipo talentingi jaunieji pianistai, gimę Vakarų Lietuvoje ar mokęsi muzikos jos mokyklose – Pijus Pirogovas, Lina Žutautaitė, Skaistė Kašėtaitė, Milda Daunoraitė, griežė Lioniaus Treikausko vadovaujamas kvintetas „Intermezzo“ su solistu Bruno Bieri.

Na, o šiemet, ketvirtame labdaros koncerte, kūrinius fortepijonui su orkestru skambino Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos penktokė Gabrielė Beata Štaraitė (mokyt. Virginija Dubinskienė), Šilutės meno mokyklos 8 klasės mokinė Saulė Norvaišaitė (mokyt. Liudmila Kašėtienė), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursis Jonas Šopa (prof. Jurgio Karnavičiaus klasė) ir trečio kurso studentė Gabija Maknavičiūtė (prof. Zbignevo Ibelhaupto klasė). Pasirodė ir tarptautinėse scenose koncertuojantis šilutiškis Kasparas Mikužis, šiuo metu besimokantis Londone. Jauniesiems atlikėjams talkino Klaipėdos

Jonas Šopa

valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas Tomo Ambrozaičio. Koncertą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Jauniausia solistė Gabrielė Beata Štaraitė koncerto pradžiai pasirinkusi J. Haydno Koncerto klavyrui su orkestru Nr. 11 pirmąją dalį, publiką sužavėjo skaidriu garsu ir nuoširdumu. Gabrielė – tarptautinių ir šalies konkursų „Olimpo musicale“, „Baltijos gintarėliai“, Nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso, P. Čaikovskio jaunųjų pianistų ir fortepijoninių ansamblių konkurso laureatė, o Tarptautiniame konkurse „Musica Pianoforte“ buvo įvertinta Grand

„Laukiančio bilieto 2019“ solistai (iš kairės): Gabija Maknavičiūtė, Gabrielė Beata Štaraitė, Saulė Norvaišaitė, Jonas Šopa ir Kasparas Mikužis

Domo RIMEIKIO nuotraukos

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo Tomas Ambrozaitis

Gabija Maknavičiūtė

Prix. Mergaitė prisipažino, kad pirmąkart skambindama su orkestru labai jaudinosi, tačiau buvo smagu.

Nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė keturiolikmetė šilutiškė Saulė Norvaišaitė, ateityje ketinanti siekti profesionalios atlikėjos karjeros, skambino B. Dvariono Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 trečiąją dalį. Merginai tai buvo jau trečiasis pasirodymas su

orkestru, todėl „berniokiško šėlsmo“, anot renginio vedėjo muzikologo Viktoro Gerulaičio, kupiną koncerto trečiąją dalį pagrojo labai įtaigiai, temperamentingai ir jaunatviškai žaviai.

Buvęs Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtinis, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursis Jonas Šopa publiką pavergė emocingu R. Schumanno Koncerto fortepijonui ir orkestrui pirmosios dalies atlikimu ir sulaukė audringų ovacijų. Vaikinas – kylanti fortepijono žvaigždė, yra pelnęs laureato vardą ir įvairių apdovanojimų daugiau nei dešimtyje konkursų Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Jis laimėjo pirmą vietą tarptautiniame atlikėjų konkurse „Kaunas sonorum 2017“, laureato diplomą XX nacionaliniame Balio Dvariono konkurse, 2018 metų sausį Vokietijos mieste Einbeke vykusios pianistų akademijos ir koncertų serijos „Feuerwerk Einbeck“ stipendiją.

Klaipėdietę Gabiją Maknavičiūtę meilė muzikai anksti išviliojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tačiau į gimtąjį miestą ji grįžta jau kaip tarptautinio festivalio „Impresijos“ (Klaipėda, 2014, 2017) iniciatorė ir meno vadovė. Trečiakursę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentę sėkmė lydėjo daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių ir šalyje organizuojamų konkursų. Mergina entuziastingai sutiko prisidėti prie „Laukiančio bilieto“ iniciatyvos, koncerte atliko, kaip sakė pati, visiškai jos asmenybę atskleidžiantį kūrinį – pirmojo F. Chopino Koncerto fortepijonui ir orkestrui pirmąją dalį.

Klausytojai turėjo retą galimybę išgirsti Šilutėje gimusį ir muzikuoti jos meno mokykloje pradėjusį septyniolikmetį Kasparą Mikužį. Šiuo metu Londone Purcello muzikos mokykloje, Justo Dvariono klasėje, besimokančio vaikino muzikinė biografija įspūdinga. Vos devynerių buvo pakviestas dalyvauti fondo „SOS Talents“ atrankoje ir ją sėkmingai įveikė, 2011–2018 m. grojo šio fondo organizuojamuose kalėdiniuose koncertuose Eliziejaus laukuose Paryžiuje. 2015 m. koncertas buvo transliuojamas per „Mezzo TV“, 2016 ir 2018 metais koncerto įrašas skambėjo per „Radio Classique“. Kasparas keturis kartus grojo Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje, dukart koncertavo prestižinėje „Concertgebouw“ salėje Amsterdame, 2018-aisiais skambino „Fazioli“ koncertų salėje Sacile, Italijoje, taip pat Wigmoro ir kitose prestižinėse Londono salėse. Pianistas – 20 reikšmingų tarptautinių konkursų laureatas. 2018 metais pirmą Kasparo kompaktinę plokštelę „Free Soul“ išleido kompanija „KNS Classical“. Šventinio vakaro pabaigoje K. Mikužis jaudinamai paskambino L. van Beethoveno Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 pirmąją dalį.

Klausytojams neliko abejonių, kad atšiaurus pamario kraštas išugdė nepaprastą talentą.

Kotryna LUKOŠIŪTĖ

Muzikos barai / 31

CHORO MAGIJA

Susibūrė M. K. Čiurlionio namų choras V

isai neseniai Lietuvoje atsirado naujas muzikinis kolektyvas – jauno dirigento, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistro Mantvydo Drūlios suburtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namų choras. Choras debiutavo praėjusių metų gruodžio 6 dieną Čiurlionio namuose vykusiame advento vakare, o sausio 19 d. pasirodė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio

pozitoriaus provaikaitis prof. Rokas Zubovas.

Nors tai buvo tik antras jauno choro koncertas, jame buvo ryški kolektyvą vienijanti idėja – puoselėti lietuvių chorinį meną sujungiant dainą, fortepijoninę muziką ir žodžio meną.

Sausakimša Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus salė įrodė tokios idėjos aktualumą, buvo malonu girdėti gausias publikos ovacijas ir po koncerto dar ilgai skambėjusius komplimentus.

Apie choro įkūrimo paskatas, siekius bei asmeninę patirtį Ievai KANANAVIČIŪTEI papasakojo dirigentas Mantvydas DRŪLIA. – Mantvydai, kaip Jums kilo idėja suburti M. K. Čiurlionio namų chorą?

dailės muziejuje Kaune. Pastarajame koncerte „Popietė su Čiurlioniu“ klausytojai turėjo galimybę susipažinti su autentiška kompozitoriaus kūryba. Choras atliko M. K. Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, jos derėjo su dainų išdailomis fortepijonui ir kūrėjo gyvenimo epizodais, kuriais dalijosi Čiurlionio namų direktorius, pianistas ir kom-

– Tokia idėja kirbėjo jau ilgą laiką.

Praėjusių metų rugsėjį kartu su choru „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis) ir prof. Roku Zubovu dalyvavome „Sofijos“ festivalyje Kuliuose, jam parengėme M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų programą.

Susipažinus artimiau R. Zubovas pasirodė itin plataus požiūrio žmogus, atviras naujoms idėjoms, todėl tąsyk man toptelėjo mintis pasiūlyti suburti jo vadovaujamų M. K. Čiurlionio

Dirigentas Mantvydas Drūlia debiutiniame choro koncerte M. K. Čiurlionio namuose Čiurlionio namų choras Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune

namų chorą. Po kurio laiko susitikome ir, pristatęs detalų choro vizijos ir koncertų planą, sulaukiau pozityvaus atsakymo.

Pagrindinis choro tikslas – propaguoti lietuvišką muziką remiantis iškilia Lietuvos muzikinę bei dailės kultūrą reprezentuojančia Čiurlionio asmenybe ir kūryba. Čiurlionis 1907 metų sausį laiške broliui Povilui rašė:

Muzikos barai / 32

„Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Šis patriotinis ryžtas pirmiausia įkvėpė mane, o dabar ir suburto choro narius. Paradoksalu, bet, regis, Lietuvoje lietuviškos klasikinės chorinės muzikos skamba ne tiek jau daug, šią prielaidą patvirtino po mūsų koncertų išgirsti klausytojų pageidavimai jos girdėti daugiau. Ateityje galbūt rengsime projektus, įtraukiančius ir kitas meno rūšis, tačiau kol kas mūsų ašis yra lietuvių kompozitorių muzika.

– Prašyčiau plačiau papasakoti apie chore dainuojančius žmones.

– Į chorą priimame žmones, turinčius tam tikrą muzikinį išsilavinimą ir dainavimo praktikos. Choristų profesinis spektras labai platus – nuo architekto iki biologijos mokytojos. Šiuo metu choras dar nėra visiškai susiformavęs, vis dar ieškome žmonių, kurie norėtų ir galėtų prisidėti prie mūsų puoselėjamų idėjų.

– Kokia Čiurlionio namų choro veiklos vizija, repertuaras, koncertiniai planai?

– Kalbant apie choro sudėtį, tikiuosi, kad ateityje pavyks suburti solidų kamerinį chorą, kurį sudarys nuo 25 iki 30 narių. Sunku tiksliai nusakyti būsimus projektus, tačiau dabar laikomės lietuviškos muzikos repertuaro, jis galėtų būti pristatomas ir už Lietuvos ribų. Šiuo metu Kultūros ministerija įgyvendina nacionalinį M. K. Čiurlionio kelio projektą, kurio tikslas – vykdyti kultūrines ir turistines programas Lietuvos vietovėse, susijusiose su M. K. Čiurlionio biografija ir kūryba. Projektas taip pat siekia įtraukti ir užsienio miestus, kuriuose menininkas praleido dalį savo gyvenimo. Tad ir mūsų chorui norėtųsi kartu su lietuviška muzika eiti Čiurlionio keliais, tačiau konkretesnius planus kol kas palikim už ateitį atsakingai mūzai.

– M. K. Čiurlionio vardas chorą tarytum įpareigoja reprezentuoti menininko kūrybos kokybę, jo genialumą. Kaip tai atsispindi choro vizijoje?

– Manau, kad Čiurlionio kūryba savaime įpareigoja. Jo harmonizuotos liaudies dainos kupinos chromatizuotos harmonijos ir sudėtingų melodinių vingių, kurie reikalauja

ypatingo choristų susiklausymo ir įdomios interpretacijos. Neveltui daugelis mėgėjiškų chorų nesiima kompozitoriaus dainų, nes jos pernelyg sudėtingos, norint jas kokybiškai atlikti reikalingas didesnis muzikinis išsilavinimas, geresnė klausa, dainavimo įgūdžiai ir t. t. Žvelgiant plačiau, pats Čiurlionio vardas įpareigoja laikytis idealistiško požiūrio. Man regis, Čiurlionis buvo labai idealistiška asmenybė, niekuomet nesiekusi pragmatinių tikslų. Ir pati Čiurlionio namų atmosfera, Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas savo darbais spinduliuoja idealizmą.

– Kuo ir kodėl, Jūsų manymu, Čiurlionio asmenybė ir kūryba aktuali šiandien?

– Viena priežasčių, paskatinusių mane burti chorą, ir buvo Čiurlionio asmenybės aura. Skaitant jo laiškus, draugų mintis, žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės prisiminimus, Čiurlionio asmenybė iškyla kaip atsidavimo menui, žmonėms, gėrio siekimo pavyzdys. Manau, kad Čiurlionio gyvenimas gali įkvėpti šiuolaikinį žmogų. Tačiau jo kūryba mūsų visuomenei, ypač jaunimui, nepakankamai gerai pažįstama.

Mano požiūriu, šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka mokykla – jei joje Čiurlionio kūriniai, ypač dailės, pristatomi įdomiai, patraukliai, jaunam žmogui suprantama kalba, tuomet jie gali nesunkiai prabilti. Jo fortepijoninės ir orkestrinės muzikos opusai kiek aktualesni profesionalaus meno atstovams, tačiau tikrai yra tokios muzikos, kuri gali būti suprantama visiems. Galų gale juk mes nebe XX a. pradžios valstiečiai, kurie Čiurlionio paveiksluose atpažįsta tik kasdienybės vaizdinius. Per daugiau nei šimtmetį įgijome daug kultūrinės patirties, leidžiančios geriau suprasti Čiurlionio kūrybą. O mūsų choro užduotis yra padėti žmonėms ją atrasti.

– Kas jūsų klausytojai?

– Mes nesikoncentruojame į konkrečią auditoriją, stengiamės parinkti tokią koncertų programą, kuri būtų aktuali įvairaus amžiaus ir įvairių poreikių turinčiam klausytojui. Mūsų choro išskirtinumas tikriausiai slypi menų sintezėje – nors propaguojame

chorinę muziką, ją pateikiame greta kitų su M. K. Čiurlionio kūryba ir asmenybe susijusių meno formų.

– Kuo, Jūsų požiūriu, profesionalioji chorinė muzika patraukli šiandienos klausytojui?

– Kaip ir visa akademinė muzika, taip ir chorinė turbūt niekada nebuvo skirta masiniam vartojimui, greičiau – išlavintą muzikinį skonį turinčiai publikai. Nemanau, kad tai reikia laikyti neigiamu dalyku: nors akademinė chorinė muzika nesuburia sausakimšų didžiųjų arenų, tačiau ji skamba pilnose kamerinėse salėse ar bažnyčiose. Kaip pavyzdį galiu pateikti mūsų choro koncertus M. K. Čiurlionio namuose ir dailės muziejuje Kaune – niekas šiose erdvėse dar nėra matęs tiek klausytojų, susirinkusių į chorinės muzikos koncertą.

– Mantvydai, papasakokite apie savo muzikinį kelią. Kas paskatino rinktis choro dirigento profesiją?

– Nuo mažens Kaune lankiau berniukų chorinio dainavimo mokyklą „Varpelis“. Per ten praleistus 10 metų chorinė muzika manyje taip įsišaknijo, kad, renkantis profesiją, muzika atrodė artimiausia. Mano kelias neįprastas tuo, kad iki studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nebuvau baigęs konservatorijos. Manau, tai gerai, nes nebuvau įstatytas į jokius rėmus ir nepatyriau didelių mokymosi krūvių, kurie dažnai paverčia muziką atgrasia. Kita vertus, studijų pradžioje trūko žinių ir teko daug teorinių disciplinų mokytis papildomai.

– Esate ilgametis choro „Aidija“ narys, dirbote choro „Gabija“ chormeisteriu ir koncertmeisteriu, dabar – ir Čiurlionio namų choro vadovas. Būdamas jaunas dirigentas turite daug patirties ir ambicingų siekių. Iš kur semiatės motyvacijos?

– Didžiausia motyvacija man yra pati muzika. Jos analizė, pasiruošimas, darbas su kolektyvu, repeticijos ir koncertai – tai veiklos, kurias labai mėgstu. Visuomet, nesvarbu, ar kūriniai yra padiktuojami iš šalies, ar paties pasirenkami, stengiuosi atrasti muzikos grožį ir prasmingumą. n

Muzikos barai / 33

CHORO MAGIJA „SKLIAUTAMS“ – 25

Mėgėjų meninė kūryba – vertingas Lietuvos tautinės kultūros puslapis. Ypač populiari chorinio dainavimo tradicija, o jos reikšmingiausia išraiška – dainų šventės, kurių šimtmetį minėsime 1924 m. Dera prisiminti, kad pirmose trijose dainų šventėse (1924,1928,1930) daugiausia buvo bažnytinių chorų: antroje – 51, trečiojoje – net 60. Šiandien beveik visose Lietuvos bažnyčiose taip pat gieda chorai, jų repertuare neretai yra ir liaudies dainų, ir dabartinių kompozitorių kūrinių.

Buvusiems vyrų choro „Varpas“ dainininkams Edvardui Beinortui ir Vytautui Jarulaičiui 1994 metais kilo mintis suburti vyrų grupę sakralinei muzikai gaivinti ir populiarinti. Aktyvus organizatorius choristas Leonardas Babila, Kauno politechnikos instituto absolventas, sutelkė 30 įvairių profesijų dainavimo entuziastų, kurie ir sudarė pirmo bažnytinio vyrų choro Lietuvoje branduolį. Meno vadovu ir dirigentu tapo žinomas chorinės muzikos puoselėtojas Petras Vaičekonis, akompanuoti buvo pakviesta vargonininkė Živilė Survilaitė. Choro steigiamajame susirinkime buvo nuspręsta, kad jo repertuaro pagrindas – bažnytinė muzika, tačiau bus atliekamos ir harmonizuotos liaudies dainos, lietuvių kompozitorių kūriniai, Vakarų Europos klasikinė muzika.

Pirmasis naujojo choro „Skliautai“ koncertas įvyko 1994 m. vasario 16 d. Lietuvos genocido ir rezistencijos centre. Tų pačių metų lapkričio 14 d. Vilniaus arkikatedroje giedotos Ch. Gounod Mišios, skambėjo V. Gudavičiaus, G. Fauré, A. Kačanausko, Č. Sasnausko, J. Rüttelio giesmės.

Netrukus prasidėjo choro kelionės po Lietuvą, giedota ir dainuota Trakuose, Jonavoje, Vievyje, Grinkiškyje, Šiluvoje, Elektrėnuose, Labūnavoje, Druskininkuose, Mielagėnuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje, Varėnoje ir kitur. Nemažai koncertuota Vilniuje – Mokytojų namuose, Dailės akademijoje, muziejuose. Kolainių (Kelmės r.) bažnyčioje su choru dainavo operos solistai Vladimiras Prudnikovas ir Eduardas Kaniava. Repertuaras pasipildė G. Verdi, C. M. Weberio, C. Francko, L. Cherubini, F. Schuberto, G. Fauré giesmėmis ir dainomis, tiek bažnyčiose, tiek koncertinėse erdvėse skambėjo ir Lietuvos kompozitorių J. Strolios, K. V. Banaičio, V. Jakubėno, S. Graužinio, S. Šimkaus, A. Vanagaičio, V. Kuprevičiaus, M. Petrausko kūriniai. 2014 m. Panevėžyje vykusiame chorų konkurse „Skliautai“ pelnė antrą vietą.

Pirmasis „Skliautų“ dirigentas Petras Vaičekonis padėjo rimtus kolektyvo meninius pagrindus, sukūrė repertuaro formavimo principus.

Vėliau batutą perėmė dirigentai Vidmantas Ruzgys, Katežina Ligovska-

Gastrolėse

Tamoševičienė, Aida Baliukevičienė. Šiuo metu chorui vadovauja Gintaras Skapas, akompanuoja vargonininkė ir solistė Jolanta Grabštunovičienė. Choro organizacinės veiklos vadovas – „Skliautų“ prezidentas architektas ir dailininkas Edvardas Beinortas. Nuo 2003 m. iki 2015 m. chorą rėmė ir globojo Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis, dabar – klebonas Gintaras Černius. Chorą moraliai yra palaikę vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė. Šiuo metu kas antrą sekmadienį choras gieda mišiose Visų Šventųjų bažnyčioje, repeticijos vyksta parapijos bendruomenės salėje. 2016 m. choras išleido savo kompaktinę plokštelę.

Laikas iš atminties neištrynė repeticijų, mišių ir koncertų, kaip ir atminimo tų choristų, kurie jau išėję anapilin, – V. Vaško, R. Kaspariūno, A. Panavo, A. Geibūno, A. Ramonio, J. Naruškevičiaus, V. Šimkūno, A. Končiaus. Pastarojo sukurtas Mišias choras gieda iki šiol. „Skliautai“, švęsdami savo kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetį, entuziastingai repetuoja, puoselėja ir saugo choro tradicijas, ieško naujų meninių impulsų, plečia ir atnaujina repertuarą, ruošiasi koncertams ir gastrolėms.

Tegul skamba „Skliautų“ muzika, tegul dvasinis pakilimas lydi maldininkus ir koncertų klausytojus.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS Edvardas Vytautas BEINORTAS

Pirmasis choro „Skliautai“ dirigentas Petras Vaičekonis

Choras „Skliautai“

Muzikos barai / 34

Diriguoja Zigmantas Ruzgys

Tarptautinis muzikos festivalis

Kovo 27 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje ANASTASIA LEBEDYANTSEVA (mecosopranas, Lietuva, Latvija) GABRIELĖ PINTUKAITĖ-POCIENĖ (sopranas, Lietuva) EVELINA PILIPAVIČIŪTĖ-JURAŠKIENĖ (fortepijonas, vokalas, Lietuva) Skiriama kompozitoriaus GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS 75-mečiui Kovo 31 d., sekmadienį, 16 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje BORIS LIVSCHITZ (smuikas, Lietuva, Šveicarija, Prancūzija) JURGITA KAZAKEVIČIŪTĖ (vargonai, Lietuva) GIEDRIUS KUPREVIČIUS (kompozitorius, Lietuva) Balandžio 1 d., pirmadienį, 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje BORIS LIVSCHITZ (smuikas, Lietuva, Šveicarija, Prancūzija) BORISAS TRAUBAS (smuikas, Lietuva) ALEKSANDRAS VIZBARAS (fortepijonas, Lietuva) JURGITA KAZAKEVIČIŪTĖ (vargonai, Lietuva) GIEDRIUS KUPREVIČIUS (kompozitorius, Lietuva) Balandžio 8 d., pirmadienį, 13 val. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje BORIS LIVSCHITZ (smuikas, Lietuva, Šveicarija, Prancūzija) BORISAS TRAUBAS (smuikas, Lietuva) ALEKSANDRAS VIZBARAS (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 8 d., pirmadienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje GABIJA LAURINAITYTĖ (fleita, Lietuva, Vokietija) AUSTĖJA VALUŠYTĖ (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) MENNO KOLLER (baritonas, Vokietija) Balandžio 9 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje CLEMENTI DUO ALVYDA ZDANEVIČIŪTĖ (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) DONGJOOHN LEE (fortepijonas, Pietų Korėja, Vokietija) Balandžio 11 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje konferencijų salėje OLESIA MAMONENKO (lyrinis dramatinis sopranas, Lietuva, Italija) JULIJA STUPNIANEK-KALĖDIENĖ (sopranas, Lietuva) JULIJA SMOLIČ (mecosopranas, Lietuva) NIJOLĖ BARANAUSKAITĖ-MATUKONIENĖ (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 15 d., pirmadienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje MORTA KAČIONAITĖ (klarnetas, Lietuva, Norvegija, Švedija) MARTIN SOLBU STANGEBYE (violončelė, Norvegija) OLAF ANDREAS STRAND (fortepijonas, Norvegija)

Balandžio 17 d., trečiadienį,18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje AUGUSTINAS EIDUKONIS (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) KASPARAS EIDUKONIS (violončelė, Lietuva, Belgija) MARCO ANTÓNIO COUCEIRO GONÇALVES (fagotas, Portugalija, Nyderlandai) Balandžio 23 d., antradienį, 18 val. Vilniaus rotušėje Balandžio 24 d., trečiadienį, 11 val. Senjorų socialinės globos namuose Balandžio 26 d., penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje MIGLĖ ŽALIUKAITĖ-LIMANTAS (mecosopranas, Lietuva, JAV) NATALIJA KATILIENĖ (sopranas, Lietuva) DEIVIDAS STAPONKUS (baritonas, Lietuva; koncerte Kaune) EGLĖ PERKUMAITĖ (fortepijonas, Lietuva) MARTYNAS LIMANTAS (parodos autorius) Balandžio 24 d., trečiadienį, 18 val. Stasio Vainiūno namuose AIDO ir DAINIAUS PUODŽIUKŲ ugdytinės AGATA URSUL (smuikas, Lietuva) VIKTORIJA VIRŠILAITĖ (smuikas, Lietuva) GABRIELĖ AGILĖ BAJORAITĖ (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 26 d., penktadienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Balandžio 28 d., sekmadienį, 14 val. Šeduvos kultūros ir amatų centre EDSON ENSEMBLE REMI J. EDSON (Remigijus Kažukauskas; fleita, altinė fleita, Lietuva, Nyderlandai) ANTON JAKIMENKO (klarnetas, bosinis klarnetas, Uzbekija, Nyderlandai) ŪLA KLEBANOVAITĖ (smuikas, Lietuva, Nyderlandai) AUDINGA MUSTEIKYTĖ (altas, Lietuva, Nyderlandai) GEDIMINAS STEPONAVIČIUS (kontrabosas, Lietuva, Nyderlandai) Balandžio 29 d., pirmadienį, 16.30 val. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje ATVIRA MEISTRIŠKUMO PAMOKA. KONCERTAS Balandžio 30 d., antradienį, 16 val. LR Vyriausybės rūmuose DRESDENO FILHARMONIJOS MUZIKŲ KVARTETAS IR SVEČIAI DALIA STULGYTĖ-RICHTER (smuikas, Lietuva, Vokietija) DENISE NITTEL (smuikas, Austrija) MATAN GILITCHENSKY (altas, Izraelis) HANS-LUDWIG RAATZ (violončelė, Vokietija) DEBORAH JUNGNICKEL (smuikas, Vokietija) RIEKO YOSHIZUMI (fortepijonas, Japonija) EDGARAS DAVIDOVIČIUS (tenoras, Lietuva) ALEKSANDRAS VIZBARAS (fortepijonas, Lietuva)

Balandžio 16 d., antradienį, 14 val. LR užsienio reikalų ministerijoje Konferencija KURIU LIETUVĄ KAIP MUZIKĄ

Muzikos barai / 35

SUKAKTIS

Atsidavęs tautos muzikinei kultūrai Obojininko, birbynininko, pedagogo Kazimiero Biliūno 100-osioms gimimo metinėms R. Džiugo pieštas K. Biliūno draugiškas šaržas, 1963 m.

Vaclovas JUODPUSIS

K

laipėdoje, su kuria susijęs visas brandžiausias obojininko, obojaus ir birbynės pedagogo Kazimiero Biliūno gyvenimo laikotarpis, ir po keturių dešimtmečių, kai jis išėjo Amžinybėn, ryškūs jo muzikinės veiklos atspindžiai. Užsukus į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kurioje daugiau kaip tris dešimtmečius intensyviai darbavosi šis muzikos riteris, ir šiandien juntama jo dvasią, nes čia su tokiu pat atsidavimu darbuojasi jo ugdytiniai. Praėjusių metų lapkričio 30 d. konservatorijoje įvyko jau šeštasis tarptautinis Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų solistų, ansamblių ir orkestrų festivalis-konkursas, o štai šių metų vasario 1 d., pasitinkant K. Biliūno 100-ąjį gimtadienį, Klaipėdos koncertų salėje surengtas įspūdingas koncertas „Garsų mozaika“, kuriame savo meistriškumą demonstravo

Muzikos barai / 36

K. Biliūnas su kolegomis dėstytojais (iš kairės) Broniumi Šiaučiuliu, Kaziu Elertu, Ona Beinoriene ir Adomu Kužmarskiu, 1973 m.

ne tik klaipėdiečiai, bet ir vilniečiai.

Tarp iš įvairių Lietuvos vietovių atvykusių klausytojų buvo K. Biliūno mokinių, taip pat ir šių eilučių autorius, mokytojo vadovaujamą obojaus

klasę baigęs prieš 61 metus. Įspūdingą „Garsų mozaikos“ programą kartu su Tomo Ambrozaičio diriguojamu Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas M. Bačkus)

K. Biliūnas su mokiniais birbynininkais

atliko solistai, grojantys K. Biliūno mėgtais instrumentais – obojumi, birbyne, kanklėmis. Visur spėjantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius Robertas Beinaris pagrojo F. Bonzono pastoralinę sceną „Ardėnuose“ (R. Beinario aranžuotė) ir A. Vivaldi Koncertą dviem obojams ir styginiams (versiją meilės obojui ir birbynei). Antrasis kūrinys, kurį R. Beinaris griežė kartu su Vytautu Kiminiumi, sužavėjo nepaprasta atlikimo darna ir neribotomis birbynės galimybėmis.

LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėja doc. Aistė Bružaitė kartu su kameriniu orkestru puikiai interpretavo A. Martinaičio koncertą kanklėms „Aistmarės“. Programą papuošė B. Dvariono, G. Svilainio, V. Montvilos, A. Pedrollo opusai, atliekami birbynininkų V. Zelenio ir V. Kiminiaus. Koncerto pabaigoje skambėjo L. Mozarto Vaikiška simfonija, ją griežė Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su S. Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų skyriaus mokiniais (pedagogai V. Zelenienė ir V. Zelenis).

Tik šešis dešimtmečius trukęs Kazimiero Biliūno gyvenimo kelias – sektinas atsidavimo tautinei muzikai pavyzdys.

Kam teko pažinti K. Biliūną arba su juo bendrauti, o tokių daug galima sutikti ne tik Klaipėdoje, bet ir

visoje Lietuvoje ar užsienyje, tas pajuto jo nuoširdumą, pareigingumą, darbštumą. Šios savybės, man regis, buvo jo sėkmingos pedagoginės veiklos paslaptis.

Bet mes, kurie pas jį mokėmės, tada apie tai nepagalvodavome, ir tik dabar, praėjus jau gerokai laiko atkarpai, pradedi viską geriau suvokti ir įvertinti.

Tokios savybės savaime neatsiranda, jos yra įgimtos ar išugdytos vaikystės, jaunystės metais. O tie metai K. Biliūnui buvo sunkūs. Anksti netekęs tėvo, augo tarp artimųjų, šie išmokė groti įvairiais muzikos instrumentas. „Mano meilė muzikai buvo neapsakomai didelė. Tapau labai laimingas, kada mama, susitarusi su tetomis, nupirko man armoniką.

Išmokęs groti buvau mėgstamas visų kaimynų ir draugų, nes pagrodavau gegužinėse ar vestuvėse“, – yra rašęs K. Biliūnas. Sulaukęs dvidešimties išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, prasidėjus sovietinei okupacijai pateko į J. Švedo buriamą ansamblį, kuris, regis, ir suformavo jo tautinio meno sampratą, paskatino domėjimąsi lietuvių muzikos instrumentams, kas ypač išryškėjo jam darbuojantis Klai-

pėdos muzikos mokykloje. Ten išugdė aukščiausios klasės birbynininkus Praną Budrių, Kazį Budrį, Antaną Jonušą, Vytautą Zelenį ir daugelį kitų, žibėjusių ir tarptautinėje arenoje.

K. Biliūnas karo metais grojo Kauno radijo simfoniniame orkestre, o studijuodamas Kauno konservatorijoje duoną pelnėsi grodamas Kauno operos ir baleto teatre. Įgyta praktika vėliau labai pravertė dirbant su mokiniais, K. Biliūnas žinojo, ką patarti pradedančiajam muzikui. Klasėje nereikėdavo akompaniatoriaus – tą funkciją jis pats puikiausiai atlikdavo. Jo bendravimas su mokiniais nesibaigdavo pamokomis klasėje – nepamirštamos stebuklingos iškylos mokytojo valtimi po Kuršių marias ar Klaipėdos kanalą. Baisiu stalinizmo laikotarpiu K. Biliūnas nuoširdžiai globodavo savo mokinius, kad šie neįsiveltų į keblias situacijas. Pats jutau tėvišką mokytojo globą, taip reikalingą paaugliams, susirinkusiems iš įvairių Žemaitijos vietovių.

K. Biliūnas buvo puikus obojaus specialistas, išnaršęs šiam instrumentui skirtą literatūrą. Jo mokytojas R. Džiugas didžiavosi, kad baigdamas Kauno konservatoriją K. Biliūnas atmintinai pagrojo sudėtingą B. Saveljevo Koncertą obojui. O kur dar solidūs klasikų opusai! Jį visada domino ir Lietuvos kompozitorių kūryba, B. Dvariono, A. Račiūno, J. Indros kūriniai obojui ar medinių pučiamųjų ansambliams, nes nuo studijų metų buvo pažįstamas su šiais muzikos kūrėjais. Beje, jo bibliotekoje buvo ir bendraamžio kompozitoriaus E. Balsio Pjesės anglų ragui ir fortepijonui rankraštis, kuriuo ne kartą teko naudotis koncertuose.

Taigi Klaipėda ir joje susirinkęs nemažas būrelis buvusių mokinių bei bendradarbių gražiai paminėjo K. Biliūną, kurio atėjimas į šį pasaulį sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo pirmosiomis metinėmis. Savo gyvenimu ir darbais Kazimieras Biliūnas įrodė esąs vertas tokio garbingo sutapimo. n

Tarp 2019 m. vasario 1-osios koncerto Klaipėdoje klausytojų buvo K. Biliūno mokiniai obojininkai (iš kairės): muzikologas Vaclovas Juodpusis, kompozitorius Kazys Daugėla ir dirigentas Stasys Domarkas

Muzikos barai / 37

SUKAKTIS

Lietuvos muzikinės būties tyrėja Rūtos GAIDAMAVIČIŪTĖS pokalbis su ilgą muzikologinės veiklos kelią nuėjusia ir iki šiol aktyvia muzikinės kultūros puoselėtoja Danute Marija PALIONYTE-BANEVIČIENE – Danute, esate iš tų muzikologių, kurios į daugelį mūsų istorijos skaudulių pirmiausia reaguojate emociškai, Jums ne vis vien, kas vyksta šiandien ir kas vyks rytoj. Panašu, kad tokias aiškias nuostatas atsinešėte iš šeimos.

– Manau, kad emociškai reaguoti į gyvenimo skaudulius skirta didesnei moteriškosios žmonijos pusės daliai.

Man taip pat. Turiu prisipažinti, kad būdama paauglė (ir kiek vėliau) mažai susigaudžiau gyvenime, daugelį realijų mačiau naivios svajoklės akimis. Daug kas paprasčiausiai nedomino, o vėliau stačia galva puoliau į mokslus, baiminausi nesuklysti ieškodama savo vietos po saule. Šeimoje buvo problemų, bet mama, nuo pat jaunumės linkusi į Danutė Marija PALIONYTĖ 1956 m. baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar – konservatorija) Liaudies instrumentų skyrių. 1956–1961 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof.

J. Gaudrimo muzikos istorijos klasėje. 1975– 1979 m. tobulinosi Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Teatro, muzikos ir kino instituto Muzikos fakulteto neakivaizdinėje aspirantūroje, 1982 m. apgynė menotyros kandidato (nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „Šiuolaikinė lietuvių tarybinė simfonija (1965–1975)“.

Nuo 1962 m. buvo Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos muzikos vyr. inspektorė, nuo 1970 m. – repertuarinės kolegijos narė. 1962–1964 m. dėstė teorines muzikos disciplinas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija). 1968 m. priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Nuo 1986 m. iki 2005 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 1992 m. docentė).

Muzikos barai / 38

dailę, pritarė mano ketinimui pasirinkti muziką.

– Kaip būtų susiklostęs Jūsų profesinis kelias, jei visada būtumėte galėjusi rašyti tai, ką norėjote ir ką manėte?

– Atvirai sakant, ir anais moralinės (ir socialinės) priespaudos laikais temas ir objektus rinkausi tuos, kurie buvo artimi, profesiškai įdomūs, siekdama priminti, pagerbti kurį nors iš mūsų klasikų ar mažiau žinomų autorių.

Rašant tekdavo apdairiai laviruoti, vengti aštresnių ideologinių kampų. Paprastai stengdavausi sutelkti dėmesį į muzikinius dalykus.

– Tarp Jūsų dėmesį ilgesniam laikui patraukusių kūrėjų buvo Stasys Šimkus ir Antanas Račiūnas, Vydūnas, Vytautas Bacevičius, Jonas Švedas. Kuo sudomino tokios skirtingos asmenybės?

– Stasį Šimkų įsimylėjau ne tik už jo dainas, bet ir už bekompromisį būdą, nuolatinius mėginimus kakta pramušti sieną. 1963–1964 m. archyve radau didelį pluoštą S. ŠimMoksliniai interesai – lietuvių muzikinė kultūra, jos raida ir veikėjai, istoriniai ir teoriniai kūrybos aspektai. Tyrinėja lietuvių egzodo kompozitorių kūrybą. Paskelbė per 90 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parengė mokslinių metodinių darbų. Yra išleidusi monografijas „Valanda su kompozitoriumi Antanu Račiūnu“ (1970), „Lietuvos TSR kamerinis orkestras“ (1972), „Julius Gaidelis – namų ilgesio dainius“ (2008), „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius“ (2012), sudarė leidinius „S. Šimkus. Straipsniai.

Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai“ (1967), „Stasys Šimkus“ (1988), „Stasio Šimkaus laiškai žmonai“ (1997); kapitalinio veikalo „Lietuvos muzikos istorija.1883–1918“ (I kn., 2002) sudarytoja, mokslinė redaktorė ir viena iš autorių.

Apdovanota Lietuvos kompozitorių sąjungos ir V. Landsbergio fondo diplomais bei Metų muzikologės premija (2003), Lietuvos kompozitorių sąjungos O. Narbutienės Metų muzikologės premija (2009).

kaus rankraščių – straipsnių, dokumentų, laiškų. Vos ne iš kiekvieno puslapio sklido gilus patriotinis nusiteikimas, širdimi išjausti žodžiai apie Lietuvos nemunų ir ąžuolynų grožį, apie mūsų upelių skaidrumą, žalių žolynėlių skaistumą... Ir mane užliejo ta Tėvynės meilės jausmo galia.

Gyvenau sovietinėje tamsybėje, daug ko nedrįsau, o čia tokia sielos laisvė ir didybė! Nuo tada ana tamsybė ir nublanko, neteko stingdančio poveikio…

Iš naujo pradėjau studijuoti originalias Šimkaus dainas. Žadą gniaužė anuomet draudžiama giesmė, kadaise net himnu vadinta „Lietuviais esame mes gimę” (J. Zauerveino ž.), paskui atsivėrė ir kitų, didesnės apimties jo kompozicijų skrynia – tautiškai prasmingos kantatos „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (A. Baranausko ž.), „Garbei kovotojų už Lietuvos laisvę“ (sovietų pervadinta „Gyvuok, Tėvyne“, K. Inčiūros ž.), o kompozitoriaus šimtmečio šventėje maloniai nustebino daugelio kritikuota opera „Pagirėnai“ (Maskvos prižiūrėtojų valia pervadinta „Kaimas prie dvaro“; S. Santvaro libretas). Prisipažinsiu, kad kalbėti ir rašyti apie Stasį Šimkų, jo asmenį ir kūrybą, man buvo didelė garbė ir laimė.

– O Račiūnas?

– Susidomėti kompozitoriaus A. Račiūno muzikos pasauliu man patarė specialybės profesorius Juozas Gaudrimas. Pamaniau, kodėl gi ne? Bematant prisiminiau savo stojamuosius egzaminus į konservatoriją ir A. Račiūną, gebėjusį išsklaidyti jaudulį ir tėviškai nuoširdžiai (žinoma, nepastebimai) būsimą studentę pakreipti link teisingo atsakymo. Vėliau įsiminė kitas jo charakterio bruožas: pavadintas profesoriumi, kažkaip nekaltai žvelgdamas į akis tardavo: „Aš ne profesorius, aš Račiūnas.“ Rinkti medžiagą apie kompozitorių buvo nesunku ir įdomu. Ne vieną vakarą esu praleidusi Račiūnų namuose, klausydamasi kompozitoriaus prisiminimų – ir linksmų, ir skaudžių. Pertraukėlių metu p. E. Račiūnienė, tarpukariu žinoma kulinarė, vaišindavo mus neregėtai skaniais kepiniais.

Knygelę „Valanda su kompozitoriumi Antanu Račiūnu“ rašiau taip, kad pasakojimo forma būtų artima kultūra besidominčiam jaunimui. Greta autentiškų kompozitoriaus minčių pateikiau nemažai medžiagos iš prieškario bei vėlesnių laikų spaudos, jo bendraamžių ir kolegų pasisakymų, savo pačios pamąstymų ir pastebėjimų.

– Jūsų tyrimų laukas driekiasi nuo XIX a. pabaigos iki šiandienos. Kur jaučiatės tvirčiausiai?

– Baigiau muzikos istorijos specialybę, o vėliau buvau pakviesta dėstyti į tuometinės konservatorijos teorijos (tada kartu ir kompozicijos) fakultetą. Buvo nelengva, kol tos dvi specialybės susipynė ir, papildydamos viena kitą, gerokai išplėtė mano pažinimo lauką.

Dėstydama teoriją (muzikos analizę) pasijutau tvirčiau tik po kokių dešimties metų. Per tą laiką išklausiau daugybę gyvos muzikos, perskaičiau nemažai žymių teoretikų darbų, išanalizavau dešimtis partitūrų, klavyrų.

– Praėjusių metų Vilniaus festivalio koncerte „Abi vandenyno pusės. Lietuvių išeivių kamerinė muzika“ skambėjo Juliaus Gaidelio kūrinys „Be tėvynės“ ir Pučiamųjų kvintetas. Manau, prie šio kompozitoriaus žinomumo iš dalies prisidėjo ir Jūsų

knyga „Julius Gaidelis – namų ilgesio dainius“. Ką dar jaučiatės pastūmėjusi populiarumo link ar apgynusi nuo nepelnytų užsipuolimų?

– Tikiu, kad mano knyga prisidėjo prie šio egzodo kompozitoriaus žinomumo, o retokai Lietuvoje girdimi jo kūriniai kultūra besidominčiai visuomenei, manau, tapo suprantamesni, artimesni. Gal labiau netikėtus dalykus atskleidė mano sudaryta knyga „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius“ (2012).

Per visus savo veiklos metus esu parašiusi apie 190 įvairių straipsnių, anotacijų, referatų, atsiliepimų... Rašiau ir apie retai Lietuvoje minimus arba visai neminėtus autorius, tačiau vargu ar tai galėjo pastebimai prisidėti prie jų kūrybos garsinimo, juk svarbiausia – pati muzika.

O ginti nuo nepelnytų užsipuolimų teko net ir S. Šimkų: dėl Klaipėdos muzikos mokyklos veiklos peripetijų, okupacijos laikais – dėl ignoruotos jo operos. Tiesa, dar esu kovojusi už sovietų valdžios „kankintos“ Felikso Bajoro operos „Dievo avinėlis“ pagal Rimanto Šavelio libretą pastatymą, protegavusi šio autoriaus oratorijos „Varpo kėlimas“ (J. Strielkūno ž.) įrašymą į plokštelę, Broniaus Kutavičiaus opuso „Užpustytas kaimas“ vargonams, smuikui ir varpams priėmimą bei atlikimą, už jo operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“ pagal S. Gedos eiles sceninę gyvastį...

– Jūsų veikla labai plati. Kokios sritys Jums atrodė svarbiausios?

– Muzikologo veikla iš tiesų yra plati, įvairialypė ir daugiabriaunė. Aš taip pat išmėginau daug jos sričių. Pradėjau nuo naujų kūrinių ir koncertų recenzijų, paskui sudomino kūrybiniai portretai – išsamiau rašiau apie Vinco Kudirkos, Vydūno muzikinius darbus, Konrado Kavecko, Vytauto Bacevičiaus, Jurgio Juozapaičio, Felikso Bajoro, Antano Rekašiaus kūrybą. Ilgai teko tyrinėti ir XIX a. Lietuvos muzikinę būtį, rašyti apie pirmuosius kompozitorius mėgėjus, apie giesmynus, religinės muzikos kelius, literatūrines dainas, kuklią anų laikų koncertinę veiklą...

Kartu nebūdavo pamirštami mūsų vyresnių kompozitorių ir bendraamžių jubiliejai, premjeros, jaunųjų autorių sėkmės ir nesėkmės.

– Ne kartą rinkotės itin sudėtingas temas – arba sunkiai aprėpiamas dėl medžiagos gausos, arba nelengvai atskleidžiamas dėl jos trūkumo... Viena tokių temų buvo lietuvių simfonija.

– Nuo 1972 ar 1973 m. ilgiau sustojau prie bene sudėtingiausio žanro – simfoninės muzikos. Neatsitiktinai lietuviškoji simfonija tapo mano daktarinės disertacijos tema ir kartu veiklos prioritetu. Šią sritį pasirinkau, nes rūpėjo iki pat šaknų pažinti žanro ypatumus, panerti į pačias simfoninio skambesio gelmes. Nežinau, ar pavyko.

– Kaip teigia Moreno Bonda, „kultūra ir auklėjimas koreguoja mūsų žvilgsnį į praeitį, joje sugebame atpažinti tik tai, kas domina mus, kas mums yra aktualu arba naudinga.“ Jūs turėjote puikių progų stebėti, kaip keitėsi kultūros aktualumo samprata, kai į pirmą planą išnirdavo visai kiti dalykai. Gal galėtumėte prisiminti ryškiausius pokyčius ar Jus asmeniškai labiausiai paveikusius įvykius?

– Trumpai atsakyti į šį klausimą nelengva, juolab kad su muzika ir muzikologija gyvenu daugiau nei pusę šim-

Muzikos barai / 39

SUKAKTIS tmečio. Per tuos metus teko girdėti ir matyti visko – daug įdomių, gerų dalykų, bet nemažai ir prieštaringų, nepriimtinų.

Iš nemažo skaičiaus vertingiausių mūsų autorių kompozicijų šiandien man atskamba originaliausi, tiesą ir gėrį spinduliuojantys, bet nebūtinai chrestomatiniai, apdovanojimus pelnę darbai.

Paminėčiau „revoliucines“ nuotaikas man sukėlusį tautiškai naujovišką Eduardo Balsio Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui (1958), ryškias pasaulio spalvas mums padovanojusius ir tarsi atvėrusius geležinę užkardą Juliaus Juzeliūno „Afrikietiškus eskizus“ simfoniniam orkestrui (1961), liaudiškai guvius Teisučio Makačino „Tris šokius“ kameriniam orkestrui (1961), sielą nuskaidrinusią, savitai apie gentainius godojusią F. Bajoro „Sakmių siuitą“ balsui ir fortepijonui (1969), originalius, prasmių kupinus Vytauto Barkausko „Tris aspektus“ simfoniniam orkestrui (1969), lietuviškos tapatybės sklidinas Algimanto Bražinsko Tris (vėliau Septynias) balades mišriam chorui (1969– 1971), su čiurlioniškąja filosofija „susidraugavusią“ Jurgio Juozapaičio simfoniją „Rex“ (1975)...

Vos vėliau (arba lygiagrečiai) pasirodė kiti emociškai ir mentališkai paveikūs darbai: mitinę Lietuvos praeitį atvėrusios ir tarptautinį skambesį pelniusios B. Kutavičiaus partitūros, vitališkumo ir mums nebūdingos ekstravagancijos kupinos A. Rekašiaus kompozicijos, tarp intelekto vaizdinių ir estetinių išgyvenimų balansuojantys Osvaldo Balakausko opusai... Svarbu, kad kiekviename iš čia paminėtų (ir nepaminėtų) darbų gausu spalvų ir atspalvių, stebinančių moderniais deriniais. Tie ypatumai lėmė, kad ne viena lietuviška partitūra atsidūrė pasauliniame XX a. muzikos kontekste. Dar vėliau atsinaujinimo procesą skatino antrosios Nepriklausomybės priešaušryje į Lietuvą sugrįžusi mūsų egzodo kompozitorių V. Bacevičiaus, J. Gaidelio ir Jeronimo Kačinsko kūryba.

Vidurinė ir jaunoji lietuvių kompozitorių kartos – darbščios ir produktyvios. Jos entuziastingai ieško naujų kelių, bet, regis, savo kūryboje vengia pamatinių žmogiškosios būties dalykų, aštresnės problematikos. Tačiau labiausiai nepriimtina tai, kad rimtieji, akademiniai žanrai nevengia nuolaidžiauti kartais abejotinam klausytojų skoniui ir, perfrazuojant Justino Marcinkevičiaus posakį, iš naujosios muzikos kyšo ne širdies, bet rankų šešėliai.

– Kas iš dabartinių muzikos reiškinių Jums kelia daugiausia nerimo?

– Nuo savo metų kalno matau, kad ir šiandien pasitaiko tam tikrų kompozicinės technikos negalavimų. Atsimenu, pokario ir vėlesnių autorių opusų ekspozicijos neretai būdavo grindžiamos raiškiomis, dainingomis temomis, savaip dėmesį traukdavo ritminės, harmoninės ir faktūrinės naujovės. Tačiau muzikinės frazės, deja, dažnai būdavo plėtojamos standartiškai, pagal nustatytus modelius, neadekvačius kūrinio intonaciniam turiniui, jo dvasiai.

Tada atsirasdavo tuščiavidurių pasažų, nieko nesakančių pauzių, trankaus varinių instrumentų skambesio. Dabar panašių dalykų padeda išvengti naujos raiškos priemonės ir gerai perprasta europinė patirtis.

Muzikos barai / 40

Bet ne viskas taip idealu, kaip norėtųsi. Štai kai kurie didesnės apimties opusai, kupini įmantraus skambesio, staigių transformacijų, netikėtų spalvinių, dinaminių „atakų“, imponuoja, tačiau visumos mastu neretai dingsta prasminiai akcentai ir kūrinio stuburas. Ir naujojoje muzikoje kartais vargina pertekliniai fragmentai, nemotyvuotas ištęstumas. Suradęs prasmingą muzikinę mintį, autorius sumaniai ją plėtoja pasitelkdamas paveikiausias raiškos priemones, tačiau neretai užmiršta paprastą dalyką – net pats gražiausias darinys per ilgai eksploatuojamas subliūkšta, išsisemia, praranda poveikio jėgą ir pirmapradį gaivumą (čia neturiu galvoje repetityvine technika parašytų opusų). Ne tik man yra kilęs klausimas, kodėl ir XXI a. kūrėjai yra prisirišę prie įprasto, realaus laiko trukmės ir ignoruoja muzikoje tokį svarbų psichologinio laiko parametrą?

XX a. antroje pusėje buvo kad ir nedaug, bet įdomiai ir stilingai elektronika papildytų kompozicijų. Dabar daugelis jaunųjų naudoja įmantriausias, dažnai lengvai įvaldomas, tačiau bedvases technologijas. Sutinku, tokie laikai.

Bet juk ir nauji skambesiai mums turėtų atnešti savitų, prasmingų, įsimenančių potyrių, o ne vien išoriškai efektingų, bet akustiškai varginančių forsuoto garso manipuliacijų. Kartą viename tokių koncertų nejučiomis prisiminiau F. Nietzsche´s mintį, pasakytą dar XIX a. pabaigoje: svarbu ne išrasti naujus triukšmus, o pasiūlyti naujas vertes. Taigi vertė ir prasmė turėtų tapti ta kelrode žvaigžde, kuri nuvestų klausytoją į taip geidaujamą katarsio glėbį.

– Kaip manote, kokius barus muzikologai šiandien yra labiausiai apleidę? Kur labiausiai trūksta jų rankų, kokios didžiausios jų skolos?

– Manau, kad mokslus baigę ir jau patirties įgiję muzikologai pirmiausia turėtų atiduoti skolą anapilin iškeliavusioms kūrybingoms asmenybėms. Nepelnytai pamiršti jau minėtas A. Rekašius, „Kareivio laiškais“ mūsų muziką praturtinęs Vytautas Jurgutis, puikių vokalinių miniatiūrų, melodingos operos „Kryžkelėje“ kūrėjas Vytautas Paltanavičius, simfonine „Gotiška poema“ naują sonorinę kryptį pradėjęs Vytautas Montvila... Didesnio dėmesio vertas ir ne vienas dabar besidarbuojantis autorius bei atlikėjas.

– Koks jausmas apima tarsi nuo aukšto kalno matant savo darbų visumą?

– Jokio jausmo. Daugelį smulkiųjų darbų buvau visiškai užmiršusi, tik Jūsų paraginta pasiskolinau iš archyvo, peržiūrėjau, sudėliojau. Kai kuriuos skaičiau lyg svetimus, daug kuo buvau nepatenkinta. Bet ką dabar padarysi – buvo tokie laikai ir toks supratimas...

– Jums teko dirbti anuometinėje Kultūros ministerijoje. Ar sunku buvo derinti oficialų ir individualų požiūrius?

– Kultūros ministerijoje kuravau atlikėjų ir kūrybinius konkursus, rūpinausi naujų kūrinių užsakymais, atsakinėdavau į Maskvos užklausas dėl muzikos reikalų, dalyvaudavau naujų muzikinių spektaklių priėmimo procedūrose. Kai netekdavome garbaus muziko, reikėdavo rašyti nekrologus... Nuo oficialių, su politika susijusių reikalų stengdavausi nusišalinti – tegul viršininkai sprendžia.

Dažnai posėdžiuose tylėdavau, nes VI–VIII dešimtme-

NATOS čiuose dar neturėjau vilties, kad sovietai žlugs...

– Panašu, kad nacionalinė savimonė – viena kertinių temų, jungiančių Jūsų darbus.

– 1956 m. įstojusi į Valstybinę konservatoriją, nutariau kaupti asmeninę muzikologinę bibliotekėlę. Pirmoji knyga, kurią įsigijau iš menkų savo išteklių, buvo prof.

J. Čiurlionytės rinktinė „Lietuvių liaudies dainos“ (1955) su išsamia moksline studja. Nuo tada ši knyga tapo man kelrode žvaigžde, nuvedusia prie neišsenkamų mūsų folkloro lobių ir gaivinančia mano tautinius jausmus.

Jau minėjau, kad svarbų poveikį padarė intensyvus darbas su S. Šimkaus epistoliniu palikimu. Stebėjausi jo ugningomis kalbomis oficialiose institucijose, jo pilietine drąsa, gebėjimu veikti daugelyje Lietuvai naudingų sričių.

Apsipratus Vilniuje, man parūpo ne tik kultūros, bet ir kiti dalykai: tyliai baisėjausi sovietų invazija į Vengriją, pralietu krauju Čekoslovakijoje, nors nebuvau aktyvi, bet slapta džiaugiausi prasidėjusiomis bendraamžių protesto akcijomis Vilniuje ir Kaune. Tuomet ir puoliau kuo daugiau rašyti apie nacionalinę muziką, ėmiau puoselėti mintis apie kitokią Lietuvos ateitį.

– Esate sakiusi, kad vertinti dažniausiai padėdavo (ir padeda) šeštasis jausmas. Ar prisimenate tokių atvejų, kai po kurio laiko pasikeitė Jūsų požiūris į tuos pačius reiškinius?

– Šeštasis jausmas – iš tiesų nepamainomas patarėjas.

Aišku, per daugelį muzikologinės veiklos metų ir jis yra apgavęs... Tada iš naujo gilindavausi į problemą, dar ir dar kartą išklausydavau naująjį opusą ar perskaitydavau knygą. Požiūris įgaudavo ryškesnius kontūrus, išsigrynindavo.

– Rūta Stanevičiūtė, rašydama apie Krzysztofo Drobos muzikologijos tipą, sako, kad „tai muzikologija, kurios svarbiausia misija yra perteikti pačią muzikos patirtį – matuojamą meniniu tikrumu, individualumu, pajautos aštrumu, gebėjimu kultūriškai įvaizdinti ir komunikuoti“1. Ar Jūsų patirtis dažnai oponuodavo kolegų mintims?

– Puiki prof. R. Stanevičiūtės iniciatyva išleisti šviesios, intelektualios, geranoriškos asmenybės K. Drobos knygą „Susitikimai su Lietuva“. Neabejodama pritariu Jūsų čia cituotoms ir kitoms jo mintims.

O dėl mano oponavimo kolegoms – beveik neturiu ko pasakyti. Paprastai, kol neįsigilindavau į esmę, neskubėdavau reikšti savo nuomonės. Retai būdavo, kad kategoriškai nesutikdama su vienu ar kitu vertinimu, pastaba, viduje įsiplieksdavau, bet apie tai prisipažindavau tik bendraminčiams. Kartu ieškodavome kontrargumentų.

KAIP VĖRĖME „GINTARO KAROLIUS“

Artėjo valstybės atkūrimo šimtmetis. Mes taip pat norėjome padovanoti dovaną savo šaliai ir supratome, kad tai turi būti vaikų dainos apie Lietuvą. Tokios, kurias galėtų dainuoti ir mažiausieji, kurios ne tik džiugintų, bet ir mokytų pamilti savo Tėvynę. Meilė savam kraštui turi prasidėti nuo paprasčiausių dalykų: nuo gebėjimo pasveikinti ir pakalbinti šile sirpstančią žemuogėlę („Žemuogėlė“), nuo pašnekesio su marguoju drugeliu apie lietuviškos gėlių lankos grožį („Drugelis“), nuo šmaikštavimo dėl keisto varliukės noro suokti volungės giesmes („Svajoklė“), nuo nenumaldomo vaikiško smalsumo ir noro dirstelėti į mamos papuošalų skrynelę, kurioje saugomi saule žėrintys tėčio dovanoti gintaro karoliai – šeimos meilės ir santarvės simbolis („Gintaro karoliai“)... Gal dainos pastūmės tėvelius dar kartą drauge su vaikais atsiversti lietuviškų pasakų rinkinį („Pasakų kraitė“) ar pabandyti įsivaizduoti, kokios gi dar grožybės įaustos į margaspalves lietuvių tautines juostas („Lietuviška juosta“)?.. Juk mūsų Lietuva – gražiausia šalis pasaulyje, o mūsų visų priedermė – ją branginti ir saugoti, puoselėti seną, nuostabią lietuvių kalbą. Stengėmės, kad dainų tekstai būtų šilti, patrauklūs ir suprantami vaikams, o paprastais žodžiais būtų išsakyti dideli ir svarbūs dalykai. Kad ir svečiose šalyse gyvenantys vaikai norėtų draugams padainuoti savo kalba ir didžiuotųsi esą lietuviai. Kaip mums tai pavyko – paliekame spręsti Jums. Įsiklausykite į rinkinio dainų melodijas, išraiškingas, lengvai įsimenamas, kurias galės atlikti patys mažiausi solistai bei jaunieji dainininkai. Melodijų tesitūra patogi vaikiškiems balsams išdainuoti, o nesudėtingas, bet išradingas fortepijono akompanimentas kiekvienai dainai sukuria spalvingą muzikinę mozaiką ir perteikia skirtingas nuotaikas. Mūsų sukurtos dainelės skatina mažuosius linksmai pažaisti, derinant žodžius su kūno judesiais („Muzikinis žaidimas“), pagalvoti, kuo taps užaugę („Kai užaugsiu“). Gražiose melodijose išgirsite sesulės kanklių skambesį, raibuliuojančių marių bangų pliuškenimą, linksmą paukštelių švilpiniavimą... Dainos kurtos specialiai jauniesiems atlikėjams, todėl atveria plačias galimybes vaikiškai saviraiškai. Dainininkai gali ploti, linguoti, skanduoti. Dainos yra vienbalsės ir daugiabalsės. Tribalsėje dainoje „Gražiausia šalis – Lietuva“ išreiškiama švelni meilė savo šaliai su turtinga istorija, nuostabia gamta, didingų pilių legendomis... Muzikinis dainų audinys derina tradicijas ir novatoriškumą, todėl turėtų būti patrauklus šių dienų vaikams ir jų mokytojams.

Už tai, kad knyga išvydo dienos šviesą, esame dėkingos Lietuvos muzikų sąjungai ir leidinio rėmėjams – S. Karoso labdaros ir paramos fondui, verslininkams Astai ir Dainiui Petkams. Tad „Gintaro karoliai“ – mūsų visų bendra dovana Lietuvai. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad rinkinyje išspausdinti kūriniai jau randa savo atlikėjus ir jiems patinka.

Rinkinio autorės Nora Jazbutytė ir Sonata Tamašauskaitė po koncerto J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, centre –Saulė Atminienė

– Jeigu žinotumėte, kad dar ilgą laiką būsite geros sveikatos, ką svarbiausio norėtumėte nuveikti?

– Nepaisydama leidybos golgotų (finansų paieškos), norėčiau parengti dar vieną monografiją. O visų labiausiai norėčiau dar bent kartą apsilankyti Florencijoje ir pamatyti senąją Ispanijos sostinę Toledą...

– Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad visi troškimai išsipildytų. n

1 Ilgi metai su lietuvių muzika. – Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius: LKS, LMTA, 2018, p. 10.

Muzikos barai / 41

NATOS

Muzikos barai / 42

Muzikos barai / 43

NATOS

Muzikos barai / 44

Muzikos barai / 45

PANORAMA

Įspūdingas koncertas Maltoje

Pasak idėjos autorės bei projekto vadovės pianistės Mintarės Veličkienės, mintis užmegzti glaudesnį kultūrinį bendradarbiavimą su Viduržemio jūros saloje įsikūrusia valstybe, nutolusia nuo mūsų tūkstančius kilometrų, kilo rengiantis minėti 15-ąsias Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metines. Būtent 2004 metais abi šalys tapo jos narėmis.

Maltiečiai entuziastingai palaikė bendro muzikinio projekto idėją.

Projektą koordinavo buvusi LMTA studentė pianistė Irina FedčenkoCarbonaro, jau dešimtmetį Maltoje dėstanti fortepijono atlikimo meną įvairiose muzikos mokyklose.

Didžiausią įspūdį jauniesiems muzikantams paliko Maltos švietimo ministro Evaristo Bartolo apsilankymas koncerte. Buvo numatyta, kad jis bus tik pirmoje koncerto dalyje, tačiau sužavėtas jaunųjų atlikėjų pasirodymų liko iki pabaigos, nusifotografavo kartu su visais renginio dalyviais.

Lietuvos atstovai dėkingi savo rėmėjams – kelionių agentūroms „Baltic Blues Travel“ bei „IntoBaltics Travel Services“.

MB inf.

Renginį užbaigė aranžuotė lietuvių liaudies dainos „Žemėj Lietuvos“ ir maltiečių šokio „Maltija“ temomis, ją atliko visi koncerte dalyvavę mokiniai.

Jaunųjų pianistų festivalis-konkursas „Pajūrio klavyrai“

Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje praėjusių metų lapkričio 28 d. penktą kartą vyko festivalis-konkursas „Pajūrio klavy-

rai“. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Palangos meno mokyklos 60-mečiui skirtame renginyje dalyvavo per trisdešimt Gargždų, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Neringos, Plungės, Priekulės, Rietavo, Skuodo, Šilutės ir Palangos meno ir muzikos mokyklų jaunųjų pianistų, jie varžėsi trijose amžiaus kategorijose. Konkursui reikėjo parengti privalomą lietuvių kompozitoriaus ir laisvai pasirinktą kūrinius. Visą dieną koncertų salėje karaliavo pjesės – vienas mėgstamiausių vaikų žanrų.

Atlikėjus vertino Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Jūratė Liutkienė (komisijos pirmininkė), Šilutės meno mokyklos mokytoja metodininkė Liudmila Sandra Tunaitienė, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos mokytoja metodininkė Judita Stankutė ir Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorė Virginija Marozaitė. Konkursui pasibaigus komisijos pirmininkė J. Liutkienė dėkojo jauniesiems atlikėjams už nuoširdų muzikavimą ir įdėtas pastangas ruošiantis konkursui, mokytojams – už neskaičiuojamas pamokas ir profesionalumą, o tėveliams – už nuolatinį rūpestį vaikais ir sudarytas sąlygas jiems tobulėti.

I vietą pelnė Martynas Popovas (Skuodas, mokyt. K. Andriuškienė), Ugnius Urnikis ir Joris Mikužis (Šilutė, mokyt. L. Kašėtienė), Emilis Zabukas (Klaipėda, mokyt.

V. Kneižienė), Maria Shramkova (Neringa, mokyt. R. Normantienė), Elija Urniežiūtė (Kretinga, mokyt. V. Turauskė), Urtė Lotužytė (Priekulė, mokyt. S. Petukauskienė), Emilia Sebeckis (Palanga, mokyt. R. Daukšienė), Monika Navickaitė (Mažeikiai, mokyt. L. Saparienė). Jiems atiteko ne tik dovanos, bet ir tautodailininko Lino Žulkaus meninės skulptūrėlės bei rėmėjų prizai. Jauniausio atlikėjo diplomas ir prizas

Nijolės DAUKŠIENĖS nuotr.

Šių metų kovo 11-ąją Maltos vizualiųjų ir atlikimo menų mokykloje (The Malta Visual and Performing Art School) vyko renginys, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai. Jame dalyvavo net 89 įvairių meno dalykų besimokantys moksleiviai, kuriems pasiruošti padėjo 24 Maltos ir mūsų šalies mokytojai. Lietuvai atstovavo Vilniaus Broniaus Jonušo ir Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklų moksleiviai – kanklininkė Liepa Burneikaitė (mokyt. Jolanta Čibinskienė), pianistės Esmira Guseinova, Patricija Balionis (mokyt.

Mintarė Veličkienė), Patrycja Judycka (mokyt. Alvyra Radomskienė), Laura Šiurytė (mokyt. Algirdas Biveinis), Magdalena Lauciūtė (mokyt. Audronė Budrytė), Nikita Nikiforovas, Elena Ilgūnaitė (mokyt.

Tatjana Smirnova), smuikininkės Roberta Šulcaitė ir Barbora Aušrinė

Krištolaitė (mokyt. Virginija Eidukonienė), birbynininkas Mykolas Jaraminas (mokyt. Renatas Jaraminas), dainininkė Goda Ponomariovaitė (mokyt. Vidija Bublevičienė) ir fleitininkė Goda Žemaitaitytė (mokyt.

Virginijus Skudas).

Jaunieji Lietuvos muzikantai atliko M. K. Čiurlionio, J. Švedo, D. Danilaičio, T. Leiburo, N. Sinkevičiūtės, B. Dvariono, G. Kuprevičiaus, A. Belazaro, K. Sukacko, K. Galkausko kūrinius. Renginyje skambėjo maltiečių kalba deklamuojamos lietuvių poetės Agnietės LaurinaitytėsIshtar eilės iš jos knygos „Slaptas susitikimas“.

Jaunieji maltiečiai dailininkai, pusmetį paskyrę Lietuvos istorijos bei kultūros studijoms, specialiai šiam renginiui nutapė paveikslų mūsų šalies tematika. Jų vaizdo projekcijos buvo rodomos muzikinių pasirodymų metu. Teatralizuotą pasirodymą, grįstą maltietiškais motyvais, paruošė šokėjų grupė.

Maltoje Lietuvai atstovavo Vilniaus Broniaus Jonušo ir Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklų moksleiviai

Muzikos barai / 46

Festivalio-konkurso „Pajūrio klavyrai“ A kategorijos dalyviai, laureatai, vertinimo komisija

Nijolės DAUKŠIENĖS nuotr.

įteikti Priekulės muzikos mokyklos septynmetei pianistei Andrėjai Filipčiuk. Kiti dalyviai pasidalino antrąsias ir trečiąsias vietas.

Konkurso organizatoriai kartu su rėmėjais įsteigė specialiąsias nominacijas. Geriausiu virtuoziškos pjesės atlikėju pripažintas Emilis Zabukas, specialų diplomą už geriausiai atliktą šiuolaikinės muzikos kūrinį pelnė Urtė Lotužytė, už geriausią romantinės muzikos kūrinio atlikimą – Emilia Sebeckis (Palanga), už artistiškumą ir kūrinių interpretaciją – Monika Navickaitė (Mažeikiai). Grand Prix laimėjusi Justė Vingytė (Šilutė, mokyt. Ž. Adomaitienė) apdovanota ir už geriausiai atliktą lietuvių kompozitoriaus pjesę – G. Gudausko kūrinį „Trys patarlės“.

Džiugu, kad muzikinius renginius savo kūrybiniais sumanymais papildo dailės mokytojai ir mokiniai. „Pajūrio klavyrų“ scenografiją, logotipą kartu su mokiniais sukūrė mokytoja Rasa Užpelkytė. Jaunųjų mokyklos dailininkų parodą suorganizavo mokytoja Dovilė Oškinytė.

Belieka padėkoti rėmėjams: Palangos miesto savivaldybei ir jos Švietimo skyriui, tautodailininkui Linui Žulkui, UAB „Viskas Jūsų kontorai“, įmonei „IT sistemų priežiūra“, UAB „Rimi Lietuva“, vaikų žurnalui „Naminukas“, mokyklos tarybai ir Palangos švietimo pagalbos tarnybai. Konkurso-festivalio rengėjai – Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorė Virginija Marozaitė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Daukšienė, Fortepijono skyriaus vedėja Inesa Tiškienė, mokytojos Svetlana Paugienė, Dalia Staškūnienė, Edita Žeromskaitė.

Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos inf.

Vilniaus mokytojų namai mini Juozą Naujalį

Profesoriaus Liongino Abariaus iniciatyva Lietuvos Respublikos Seimas savo nutarimu 2019-uosius paskelbė Juozo Naujalio metais.

Lietuvos kultūros taryba parėmė vienur kitur regionuose lietuvių muzikos patriarcho 150-osioms gimimo metinėms paminėti skiriamus renginius, tačiau ekspertai, deja, „nepastebėjo“ Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamo tęstinio M. K. Čiurlioniui skirto vasaros festivalio, prasmingo ir mūsų menininkams, ir klausytojams, garsinančio valstybės kultūrą. Gėdingiausia, kad „nepastebėjo“ ir J. Naujalio sukakčiai skirto Vilniaus mokytojų namų Šv. Kotrynos bažnyčioje organizuojamo solidaus koncertų ciklo „Vasaros naktys“. Net neatsižvelgta į tokią minėto Seimo nutarimo nuostatą: „Šiuo sprendimu Seimas siekia paskatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis Juozo Naujalio kūrybiniu palikimu, kaip tautinės lietuvių muzikos simboliu, aktualiu šių dienų žmogui ir valstybei.“ Informaciniai stendai, skoningi lankstinukai skelbia, kad iki vasaros aštuoniuose koncertuose pasirodys trylika kolektyvų – ansambliai, chorai, orkestrai. Atvesti juos į sceną su konkrečia užduotimi nėra paprasta, tačiau atsiliepė solidūs kolektyvai: Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, moterų ansamblis „Dainų sodai“ (meno vadovas ir dirigentas Tadas Šumskas), Lietuvos kariuomenės orkestras (kapelmeisteris mjr. Egidijus Ališauskas), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas Vytautas Miškinis), Lietuvos karo akademijos choras „Kariūnas“ (meno vadovas Linas Balandis) ir kiti. Koncertų cikle dalyvaus net Karoliniškių muzikos mokyklos simfoninis orkestras (meno vadovai Kęstutis Lipeika ir Mantas Makrickas).

Kovo 4 d. koncertų ciklą pradėjo puikus dabar jau VDU Švietimo akademijos mišrus choras „Ave vita“ (meno vadovas ir dirigentas Kastytis Barisas). Jaunatviškas choras dainavo Juozo Naujalio, Laimio Vilkončiaus, Giedriaus Svilainio, kitų kompozitorių dainas. Ypač meniškai atlikta „Lietuva brangi“ sujaudino ne tik bažnyčią užtvindžiusią publiką, bet ir renginį pagerbusią Juozo Naujalio vaikaitę, pulką provaikaičių.

J. Naujaliui buvo skirtas ir trečiadienio vakaras Stasio Vainiūno namuose. Beje, Lietuvos kultūros taryba nemato ir šio kultūros židinio intensyvios veiklos – kiekvieną trečiadienį šiame miesto viešame muzikiniame salone renkasi žmonės, norėdami patirti palaimą su muzika. Stasio Vainiūno namų kovo 6 d. organizuotame vakare dainavo

tarptautiniuose konkursuose gražiai pasirodžiusi LMTA profesorės Irenos Laurušienės studentė Ieva Tarulytė, dalyvavo pianistės Giedrė Muralytė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto vokalinis ansamblis „Ave musica“.

Jonė FRIDMANAITĖ

Aly­tiš­kių „Bal­ta­ra­gio ma­lū­no“ spar­nai suksis JAV. Jau­nie­ji artistai tikisi paramos

Kol Dzū­k i­jos sos­ti­nė ruo­šia­si 2022 me­tais tap­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne ir vyks­ta re­gist­ra­ci­ja į Aly­ taus kul­tū­ros va­dy­bos aka­de­mi­ją (AK­VA), kurioje bus mo­ko­ma šios srities va­dy­bos sub­ti­ly­bių, miu­zik­lo „Bal­ta­ra­gio ma­lū­nas“ kū­rė­jai ir at­li­ kė­jai šių įgū­džių įgy­ja prak­tiš­k ai.

Aly­tu­je su­k ur­to miu­zik­lo tru­pė ba­lan­džio pra­džio­je ruo­šia­si iš­v yk­ti į to­li­mas gast­ro­les – juos į sve­čius pa­k vie­tė JAV Mil­vo­k io ir Či­k a­gos mies­tų lie­tu­vių ben­druo­me­nės.

Kelionė neatsitiktinė – šie metai paskelbti Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais. šū­ k ių neRengiantis kelionei iš­ trūksta, tad ge­ros va­lios mies­tie­čiai ga­li pri­si­dė­ti prie su­ma­ny­mo sėk­ mės. Aly­taus „Zon­tos“ klu­bo ini­cia­ ty­va va­sa­r io 26 die­ną mies­to te­at­re buvo surengtas ge­ra­da­r ys­tės va­ ka­ras jau­nie­siems Aly­taus jau­ni­mo cen­tro miu­zik­lo gru­pės at­li­k ė­jams pa­rem­ti. „Ir aš no­r iu va­žiuo­ti į Ame­r i­k ą“, – „Bal­ta­ra­gio ma­lū­ną“ pri­sta­tan­čia­ me vaiz­do kli­pe, ku­ris, kaip ir pats miu­zik­las, bu­vo pa­ro­dy­tas tarptautiniame vaikų ir jaunimo te­at­rų fes­

ti­va­ly­je „Aki­mir­k os“, sa­k o še­šia­me­tė Lie­pa. Ji miu­zik­le įkū­ni­ja pa­grin­di­ nę he­ro­ję Jur­gą vai­k ys­tė­je.

Ma­žo­ji Lie­pa – „Dre­vi­nu­k o“ mo­ kyk­los-dar­že­lio iki­mo­k yk­li­nio ug­dy­ mo gru­pės moks­lei­vė, žen­gia tuo pa­čiu ta­k e­liu, ku­riuo į sce­ną at­ėjo dau­ge­lis ga­bių Alytaus jau­nuo­lių. „Svar­biau­sia yra ug­dy­mo tęs­ti­nu­ mas. Pradinukai, dramos pradžiamokslį gavę te­at­ro stu­di­jo­je „Dre­vi­ nu­k as“, da­bar mėgstama veikla gali užsiimti Jau­ni­mo cen­tre. Čia vyks­ta dra­mos už­si­ė­mi­mai, su­bur­ta mu­zi­ kai, šo­k iui ga­bių vai­kų kla­sė. Jos pa­ grin­du ku­ria­mi ir jung­ti­niai miu­zik­ lai, prie ku­rių dir­ba įvai­rių ko­lek­t y­vų va­do­vai“, – pa­sa­k o­ja re­ži­sie­riai, dra­ mos mo­k y­to­jai Ie­va Iva­naus­k ie­nė ir Jo­nas Gai­žaus­k as.

Kaip kū­r y­bi­nis du­e­tas sa­vo veik­ lą pra­dė­ję „Dre­vi­nu­k o“ mo­k yk­lo­jedar­že­ly­je, įkū­rę dau­gy­bės kon­kur­sų ir fes­ti­va­lių lau­rus nu­sky­nu­sią to pa­ ties pa­va­di­ni­mo te­at­ro stu­di­ją, vė­ liau Ie­va ir Jo­nas iš­au­gi­no ją iki te­ at­ri­nio ju­dė­ji­mo vi­sa­me mies­te. Tai ir Jot­vin­gių gim­na­zi­jo­je gy­vuo­jan­ti dra­mos stu­di­ja „Taš­k as“, ir po Jau­ni­ mo cen­tro sto­gu įsi­kū­rę „Skra­jok­ liai“, ir, su­vie­ni­jus kū­r y­bi­nes pa­jė­gas, Aly­tu­je ku­ria­mi jau­ni­mo miu­zik­lai – iš­skir­ti­nis reiš­k i­nys Lie­tu­vos kon­ teks­te. Pa­na­šūs spek­tak­liai statomi ne­bent Mi­k a­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­joje. „Į to­li­mas ša­lis iš­v y­k ę aly­tiš­k iai pa­si­ilgs­ta sa­vo mies­to ir ati­džiai ste­bi, kas įdo­maus ja­me vyks­ta. Šiuo metu JAV gyvenanti alytiškė Fausta Urbonienė, dirbanti Mil­ vokio lituanistinėje mo­ k ykloje, pasiteiravo Jaunimo centro direktorės Jūratės Treigienės, ar jos ugdytiniai negalėtų pabendrauti su jaunaisiais centro menininkais.

Alytiškių „Bal­ta­ra­gio ma­lū­nas“ vyksta į Ameriką

Muzikos barai / 47

PANORAMA

Mil­vo­k y­je ir Či­k a­go­je, su­si­tik­ti su ben­druo­me­nė­mis. Į Ameriką vyks 25 jau­nie­ji at­li­k ė­jai su ly­din­čiais su­ au­gu­siai­siais.

Aly­tiš­k ius pa­k vie­tu­sios lie­tu­vių ben­druo­me­nės ža­da „Bal­ta­ra­gio ma­lū­no“ tru­pę ap­gy­ven­din­ti, ta­ čiau pa­ tiems teks rū­ pin­ tis trans­ por­to Lie­tu­vo­je ir JAV nu­oma. Pinigų, žinoma, reikės ir kas­dieniam maitinimuisi, kitiems organizaciniams reikalams.

Iš­v y­k a pla­nuo­ja­ma tė­ve­lių lė­šo­ mis, ta­čiau jų ga­li­my­bės skir­tin­gos, tai­gi la­bai pra­vers­tų rė­mė­jų pa­gal­ ba. Pir­muo­ju tru­pės rė­mė­ju ta­po ma­žiau­sios miu­zik­lo ak­to­rės Lie­pos tė­tis Eri­k as Vai­čai­tis: jis pa­do­va­no­ jo 100 eu­rų ir pa­ra­gi­no jau­nuo­sius at­li­k ė­jus pa­gal­vo­ti, kaip iš­ra­din­ gai pa­gau­sin­ti lė­šas. Iš­spaus­di­nę ir iš­pla­ti­nę spek­tak­lio lip­du­k us, už gau­tus pinigus jie su­k ū­rė marš­k i­ nė­lius su teks­tais iš „Bal­ta­ra­gio ma­ lū­no“ ir juos par­da­vė, tai­gi ėmėsi ver­slo pra­džia­moks­lio...

1972 me­tais pa­ra­šy­tos Ka­zio Bo­ ru­tos apy­sa­k os „Bal­ta­ra­gio ma­lū­ nas“ mo­t y­vais pa­gal Si­gi­to Ge­dos lib­re­tą buvo su­k ur­tas iki šiol be­ne po­pu­lia­r iau­sias lie­tu­viš­k as miu­zik­ las „Vel­nio nuo­ta­k a“. Kompozitoriaus Via­čes­la­vo Ga­ne­li­no mu­zi­k a skamba ir aly­tiš­k ių spek­tak­ly­je.

Miu­zik­lo kū­r y­bi­nė­je ko­man­do­je dir­bo bū­r ys pa­t y­ru­sių pe­da­go­gų

Muzikos barai / 48

Sau­lė PIN­K E­V I­Č IE­N Ė

Vytauto PETRIKO nuotr.

ir sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lų. Aran­ žuo­tės au­to­r ius – An­drius Ab­ro­ma­ vi­čius, vo­k a­lo mo­k y­to­ja – Al­do­na Ra­ma­naus­k ai­tė, cho­reo­grafiją kū­rė Auš­ra Sau­le­vi­čiū­tė, sce­nog­ra­fi­ją – Ilo­na Ju­ne­vi­čie­nė, kos­tiu­mų dai­li­ nin­k ė – Ni­jo­lė Ka­taus­k ie­nė. Pa­grin­ di­nius vaid­me­nis at­lie­k a Lau­r y­nas Bag­do­nas (Pin­čiu­k as), ku­r io pir­mo­ji pa­žin­tis su te­at­ru įvy­k o dar „Dre­vi­ nu­k e“, Uo­sis No­jus Gal­k e­vi­čius (Bal­ ta­ra­gis) ir Sau­lė Bla­žai­t y­tė (Jur­ga).

Kuo ypa­tin­gas aly­tiš­k ių „Bal­ta­ ra­gio ma­lū­nas“? Mokytojai Ie­va ir Jo­nas ­juo­k au­ja, kad, nors dau­gu­ma miu­zik­lo atlikėjų jau be­veik pil­na­ me­čiai, te­k o ku­piū­ruo­ti ari­jas su užuo­mi­no­mis apie stip­r iuo­sius gė­ ri­mus. (Juo­k as juo­k ais, bet mė­gė­ jiš­k ų te­at­rų fes­ti­va­lis „Pie­nių vy­nas“ jau nu­k en­tė­jo dėl sa­vo pa­va­di­ni­ mo). Ki­tas klau­si­mas, ar pa­na­šius ku­r io­zus ga­li­ma ver­tin­ti kaip mo­ kyk­li­nio te­at­r i­nio ju­dė­ji­mo tik­rą­sias pro­ble­mas? Kaž­k o­dėl nie­k as gar­ siai ne­k al­ba apie tai, kad Lie­tu­vo­je tie­siog ka­tast­ro­fiš­k ai ma­žė­ja te­at­ro stu­di­jų, ku­r io­se vai­di­na pa­t ys ma­ žiau­sie­ji. Prie­žas­tis – te­at­rų va­do­vai dir­ba iš en­tu­ziaz­mo, atlygis men­ kas, o tė­vai ir įstai­gų va­do­vai no­ri grei­to re­zul­ta­to. „Ar įma­no­ma per 4 sa­vai­ti­nes pa­mo­k as su­k ur­ti spek­tak­lį?“ – klausia I. Iva­naus­k ie­nė. Ir pri­du­r ia, kad, ži­no­ma, įma­no­ma, jei dar­bas su vai­k ais mo­k yk­li­nia­me te­at­re yra va­do­vo po­mė­gis, tik ne­ži­nia, kiek il­gai to­k iu en­tu­ziaz­mu gy­vas bū­ si. La­bai svar­bus ir pa­čios įstai­gos pa­lai­k y­mas, su­pra­ti­mas, kad le­mia ne vie­no ar ki­to ko­lek­t y­vo for­ma­ li­za­vi­mas, bet pa­jė­gų su­tel­k i­mas.

Taip Aly­taus jau­ni­mo cen­tre nu­ti­k o įkū­rus ga­bių vai­k ų kla­sę ir te­at­ro stu­di­ją „Skra­jok­liai“, ap­link ku­r iuos su­bur­tos kū­r y­bi­nės pa­jė­gos lei­džia pa­siek­ti la­bai įdo­mių re­zul­ta­tų. Pavyzdys – miu­zik­las „Bal­ta­ra­gio ma­ lū­nas“, kuris Aly­taus var­dą jau vi­sai ne­tru­k us gar­sins JAV.

Antros ir Normundo Vīksne fortepijoninis duetas

Klaipėdos miesto meras V. Grubliauskas sveikina svečius iš Latvijos

mišriam ansambliui (akordeonui, violončelei ir fortepijonui), J. Arutiunovos-Aleknavičienės „Improvizacijos elementų panaudojimas fortepijono pamokoje“, V. Purlytės: ,,M. K. Oginskis. 24 polonezai fortepijonui“, G. Purlio „Kūriniai fortepijonui „Ir aš mažas buvau“, ,,FortePiano“, I. Maknavičienės ,,V. Kudirka.

Pirmosios kregždės“.

Tradiciškai Lietuvos muzikų sąjunga rengia seminaro lektorių koncertus vis kitose Klaipėdos vietose – E. Balsio menų gimnazijoje, S. Šimkaus konservatorijoje, P. Domšaičio paveikslų galerijoje. Šiemet lapkričio 19 d. Klaipėdos koncertų salėje vykęs koncertas „Šimtmečio mozaika“ buvo skirtas Lietuvos ir Latvijos valstybingumo datoms paminėti. Skambėjo lietuvių ir latvių kompozitorių fortepijoniniai kūriniai, juos atliko žymūs abiejų šalių pianistai – Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto bei Antros ir Normundo Vīksne fortepijoniniai duetai, solistai Juris Kalnciems ir Māris Švinka.

Nuo 2017 m. rengiamas gala koncertas. Šiais metais koncerte

Vytauto PETRIKO nuotr.

Scena iš „Baltaragio malūno“. Jurga vaikystėje – Liepa Vaičaitytė, Baltaragis – Uosis Nojus Galkevičius

Praėjusių metų lapkričio 19–23 dienomis uostamiestyje vyko Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto (KU TSI) organizuojamas projekto ,,Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos“ XVIII seminaras. Į žymių muzikos profesionalų ir pedagogų meistriškumo pamokas, interpretacijos seminarus jau 18 metų susirenka gausus dalyvių būrys – jaunieji uostamiesčio ir kitų Lietuvos mokyklų muzikantai bei jų mokytojai. Projektui vadovauja doc. Inga Maknavičienė.

Seminarai jauniesiems atlikėjams padeda rengtis užsienyje vykstantiems tarptautiniams konkursams, juose laimėta nemažai laureatų vardų. Meistriškumo pamokas veda geriausi Lietuvos ir užsienio fortepijono pedagogai.

Daugiausia jaunųjų atlikėjų pageidavo dalyvauti tarptautinių konkursų laureatės Antros Viksne atvirose meistriškumo pamokose. Pianistė ir jos vyras Normunds Viksne šiame projekte dirbo nebe pirmą kartą. Didelio populiarumo visada sulaukia įdomios, informatyvios, polėkio kupinos LMTA rektoriaus prof. Zbignevo Ibelhaupto pamokos. Dėl paraiškų gausos šiemet teko nustatyti dalyvių amžiaus ribą – nuo 8 klasės... Prof. Maris Švinka geba pastebėti geriausius atlikimo aspektus, atsargiai, taktiškai pasakyti pastabas jautriems mažiesiems pianistams. Interpretacijos seminarus vedė ir nuolatinis projekto lektorius Kaliningrado apskrities filharmonijos solistas Vladimiras Slobodianas.

Aštuonioliktajame seminare pirmą kartą buvo pristatyti naujausi mokytojų parengti metodiniai leidiniai: G. Juškevičienės, V. Senkutės ir L. Kačegavičienės natų leidinys „Su draugais kartu“, skirtas

Vytauto PETRIKO nuotr.

Klaipėdoje – tradicinis seminaras jauniesiems atlikėjams

Direktorė pa­siū­lė „Bal­ta­ra­gio ma­lū­ ną“ nuvežti už At­lan­to“, – pa­sa­k o­ja J. Gai­žaus­k as.

Ne­men­k u iš­šū­k iu su­ma­ny­mą tis į ke­ lio­ nę pavadino I. Iva­ leis­ naus­k ie­nė, pri­pa­žįs­tan­ti, kad il­gai svars­t y­ti ir ne­te­k o – tie­siog ne­bu­ vo lai­k o. Sekdama Aly­taus mies­to te­at­ro aktorių, jau dve­jus me­tus iš ei­lės vyks­tan­čių gast­ro­lių į JAV, pavyzdžiu, miu­zik­lo tru­pė rim­tai ruo­ šia­si kū­r y­bi­niam nuo­t y­k iui. Nu­ma­ ty­ta pa­ro­dy­ti sep­t y­nis spek­tak­lius

Gala koncerto dalyviai P. Domšaičio galerijoje

„Geriausi iš geriausiųjų...“ muzikavo per individualias meistriškumo pamokas sėkmingiausiai pasirodę 14 seminaro dalyvių iš Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės.

Inga MAKNAVIČIENĖ

II tarptautinis konkursas „Muzikuojantys berniukai“

Kovo 22 dieną Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojos metodininkės Dainoros Tetenskienės ir mokytojos ekspertės Irinos Skirsgilienės iniciatyva Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto bei Juozo Karoso muzikos mokyklos koncertų salėse surengtas II tarptautinis konkursas ,,Muzikuojantys berniukai“. Jo dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos savo talentus atskleidė grodami styginiais instrumentais arba fortepijonu.

Konkurso atidarymo iškilmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje prasidėjo Juozo Karoso muzikos mokyklos trimitininkų fanfaromis ir Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko sveikinimo kalba.

Pianistus vertino Latvijos muzikos akademijos prorektorius prof. Normuds Viksne (komisijos pirmininkas), prof. Rokas Zubovas ir Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Biruta Vaišienė.

Grand Prix A2 grupėje laimėjo Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokinys Benediktas Galvydis (mokyt. Loreta Vainorienė), B1 grupėje – Šilutės meno mokyklos mokinys Pijus Pirogovas (mokyt.

Liudmila Kašėtienė), B2 grupėje – Rygos Latgalos muzikos ir meno mokyklos mokinys Aleksandrs Isakovičs (mokyt. Violeta Karpova), C2 grupėje – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokinys Jonas Benjaminas Balsys (mokyt. Simona Zajančauskaitė-Giedraitė).

Stygininkus vertino Rygos Juglos muzikos mokyklos direktorė Sandra Grinberga (komisijos pirmininkė), Klaipėdos Eduardo Balsio meno mokyklos mokytoja metodininkė Kristina Kupšienė ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Liuda Kuraitienė.

Grand Prix A2 grupėje pelnė Talino senamiesčio švietimo kolegijos mokinys smuikininkas MartinasHeimaras Melsas (mokyt. Tereza Shmetling-Heinsaar), B1 grupėje – Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokinys smuikininkas Rokas Diržys

(mokyt. Diana Galdikienė).

I, II ir III vietų laimėtojams įteikti laureatų diplomai, prizai ir atminimo dovanos, kiti konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais ir rėmėjų dovanomis.

Renginį rėmė Klaipėdos „Akropolis“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas.

Dainora TETENSKIENĖ

VII Lietuvos mokinių muzikos olimpiada

Kovo 2 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete vyko VII Lietuvos mokinių muzikos olimpiada. Ją surengė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos muzikos mokytojų asociacija, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Olimpiadoje dalyvavo 44 šalies bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai – miestų ir rajonų etapų laimėtojai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus miestų, Anykščių, Kretingos, Kupiškio, Radviliškio, Raseinių, Šakių, Zarasų, Kėdainių, Rokiškio, Šilalės, Vilniaus, Telšių, Jonavos, Klaipėdos, Panevėžio, Kelmės rajonų savivaldybių, taip pat Elektrėnų savivaldybės, apie 40 jiems pasirengti padėjusių mokytojų, apie 60 olimpiados dalyviams akompanavusių mokinių ir mokytojų.

Mokiniai atliko žinių tikrinimo testą, skaitė muzikos raštą iš lapo.

Dainavimo ir kompozicijos užduotys LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje vyko kaip atviri koncertai – jaunųjų atlikėjų balsų ir instrumentų skambesiu galėjo mėgautis visi: ir patys dalyviai, ir kompetentinga vertinimo komisija, vadovaujama LMTA profesorės, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės Audronės ŽigaitytėsNekrošienės, ir svečiai.

Mokytojai dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo seminare „Šiuolaikinio meninio ugdymo kontekstai: nuo muzikos teorijos link muzikinio ugdymo praktikos“, kartu su mokiniais išklausė smagų vokalinio ansamblio „Kivi“ koncertą.

Aštuoniems olimpiados laimėtojams įteikti medaliai ir diplomai.

I amžiaus kategorijoje Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos I laipsnio diplomu ir aukso medaliu apdovanota Rugilė Garbaliauskaitė (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija, mokyt. Jecinta Garbaliauskienė), II laipsnio diplomu ir sidabro medaliu – Justinas Valionis (Klaipėdos Vydūno gimnazija, mokyt. Ingrida Bertulienė), III laipsnio diplomais ir bronzos medaliais – Milda Ma-

rija Kiškūnaitė (Šiaulių „Juventos“ progimnazija, mokyt. Aušrinė Kiškūnienė) ir Indrė Andriuškevičiūtė (Alytaus Panemunės progimnazija, mokyt. Giedrė Petkevičienė).

II amžiaus kategorijoje I laipsnio diplomas ir aukso medalis paskirti Laurynui Bertuliui (Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, mokyt. Daiva Merkienė ir Vaida Striaupaitė-Beinarienė), II laipsnio diplomas ir sidabro medalis – Miglei Ingai Kuprelytei (Klaipėdos licėjus, mokyt.

Aušra Niparavičienė), III laipsnio diplomai ir bronzos medaliai – Ievai Raubytei (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, mokyt. Giedrė Druskienė) ir Justui Pilibaičiui (Klaipėdos licėjus, mokyt. Aušra Niparavičienė).

Visi nugalėtojai apdovanoti ir rėmėjų prizais. UAB „Milgreta“ savo prizą – gitarą – įteikė jauniausiai olimpiados dalyvei Amelijai Kazlauskaitei. Aštuoniems mokiniams,

Muzikos olimpiados akimirkos

geriausiai atlikusiems skaitymo iš lapo, muzikinių žinių tikrinimo užduotis, geriausiai padainavusiems ir sukūrusiems originaliausias kompozicijas, įteikti Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos pagyrimo raštai, partnerių ir rėmėjų prizai.

MB inf.

Laureatai

Vertinimo komisija ir laureatų mokytojai

Muzikos barai / 49

OPERA

Vilniaus miesto operoje – Čaikovskio „Pikų dama“

Muzikos barai / 50

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

G

intaras Rinkevičius šiandien Lietuvoje yra vienas daugiausiai operos spektaklių parengusių dirigentų. Tai vis bendradarbiavimo su režisiere Dalia Ibelhauptaite rezultatas. Pagirtina, kad toks kūrybingas susivienijimas geba išgyventi. Sėkmingai organizuojami viešieji ryšiai padeda sutelkti pakankamai lėšų Europoje išsibarsčiusiems geriausiems lietuvių dainininkams pasikviesti ir kokybiškam muzikiniam veikalui parengti. Vasario 20 d. Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ premjeroje dainavo Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Jurgita Adamonytė. Muzikine prasme tai buvo labai lygus spektaklis, net ir antraeiliams personažams negalėjai priekaištauti dėl nekokybiško vokalo.

Pozityviai galima vertinti tenorą Edgarą Davidovičių (Čekalinskis), Eglę

Grafienė – Irena Milkevičiūtė

Pastoralės scena

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Stundžiaitę (Prilepa), Eimantą Bešėną (Čeplickis), Kšištofą Bondarenko (Surinas), Žilviną Miškinį (Narumovas), Moniką Kučinską (Maša), Gabrielę Kiršaitę (Guvernantė), Kasparą Damulį (Ceremonmeisteris). Dauguma pavardžių negirdėtos, tad puiku, kai jauniems dainininkams suteikiama proga atliekant nedidelius vaidmenis pajusti scenos žavesį. Maloniai nuteikė Jeleckį dainavęs Ilja Katiuchinas.

Sunkoka rašyti veikalą stebint iš pačios toliausios balkono vietos, tačiau bendras vaizdas liko.

Nuostabu, kad XXI a. atsirado galimybių scenai suteikti gyvybę naudojantis naujomis technologijomis (videoprojekcijas kūrė Rimas Sakalauskas ir Linartas Urniežius). Įspūdingiausia buvo Lizos arija ir visos scenos finalas. Kadaise Čaikovskio amžininkai stebėjosi autoriaus sumanymu Grafienės scenoje pastatyti tik vieną krėslą. Tik tokią dekoraciją! Tačiau kur kas svarbiau, kas toje scenoje vyksta. Irena Milkevičiūtė kūrė piktos, priekabios Grafienės paveikslą, dainavo labai profesionaliai. Tačiau vis dėlto mecosopranas turi savitų spalvų charakteriui išreikšti, norėjosi jas girdėti. Čaikovskis priekaištavo vienam režisieriui, šiam vaidmeniui pasirinkusiam nedidukę artistę, o ką jis pasakytų girdėdamas kitokių charakteristikų balsą?

Mažoje Kongresų rūmų erdvėje užteko vietos scenografijai ir artis-

Liza (Asmik Grigorian) ir Germanas (Kristianas Benediktas) Grafienės dainelė

tams, tačiau buvo sunku suprasti koncepciją, o gal tiesiog neišsiaiškinusių menininkų ambicijas. Scenografas visuose paveiksluose labai aiškiai konkretizavo veiksmo vietą – miesto sodas, rūmų menė, kambariai, Nevos krantinė, o dizaineris Juozas Statkevičius savo kostiumais nutarė parodyti keistais galvų kamšalais supanašintas, apibendrintas būtybes (tiesa, kaž-

Muzikos barai / 51

OPERA kodėl išlindo konkretizuoti ispaniškų rūmų ponų siluetai...). Tie sprendimai „nesusikalbėjo“.

Britų choreografo Johno Rosso darbas įdomiausias kortų lošėjų scenoje. Sumanymas vizualus, dinamiškas, plastiškas. Bet šiaip šokiai P. Čaikovskio operose nėra įterptiniai koncertiniai numeriai, kaip matėme šiame pastatyme, jie skirti tam tikroms epochos, herojų socialinio sluoksnio ir kitoms charakteristikoms perteikti. Pirmajame paveiksle choreografas tikriausiai siekė konkretizuoti Čaikovskio remarkas: vaikai ir suaugusieji linksmai leidžia laisvalaikį; blausus vakaras. Muzikos autoriui buvo svarbus pirmojo paveikslo laikas, nes jį perteikė muzika. O toms būtybėms scenoje ar svarbu? Verta atminti, kad Čaikovskis nepripažino muzikos, „kuri yra betikslis garsų žaidimas“, ir kūrė siekdamas pateisinti savo mintį, kad plačiąja prasme visa muzika yra programinė.

Didžiausias nuveiktas darbas – parengta partitūra. Joje skambėjo šviesaus džiaugsmo, dramatiškumo, žaismės, leitmotyvų jėga. Svarbiausia – veiksmo vystymo dinamika, kuri temų užuominomis, nuotaikų priešpriešomis, dramatizuotu simfonizmu vedė link tragiško finalo. Aišku, tai atliko Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Valstybinis simfoninis orkestras, gyvybingai vaidinę ir dainavę Kauno valstybinio choro artistai. 1891 m. laiške V. Pogoževui P. Čaikovskis rašė: „Muzika siekiu nuoširdžiai ir paprastai išreikšti savo jausmus, nuotaikas ir herojų paveikslus, kuriems suteikiamas tekstas. Šia prasme aš esu realistas ir iš prigimties rusų žmogus“.

Puiki buvo Asmik Grigorian, perteikusi Lizos jausmų galybę ir įtikinamai vedusi vaidmenį iki tragiško finalo. Raiškūs, emocionalūs jos monodramatiniai epizodai. Psichologinis herojės būvis virsta scena („Otkuda eti sliozy“), kaip ir šeštasis paveikslas – „Ach istomilas ja...“.

Ryškų vaidmenį sukūrė V. Vyšniauskas. Nuo pat susitikimo su Liza Germanas valdomas aistros. Tai – meilė. Tačiau, pasak jo, „vargas visada žlugdo“, aistra tampa trijų kortų pa-

Muzikos barai / 52

slaptis. Manyčiau, solistas įtikinamai atskleidė situacijų kontrastus: Lizos pasirodymas jam – palaima. Grafienės – baimė. Pamišimo scenoje dainininkas įtaigiai perteikia proto aptemimą (tik kam jį varinėti po lova?), o frazė „Kas tas mūsų gyvenimas? Lošimas!“ skamba net sarkastiškai, tarsi apibendrinanti operos idėja. Įdomu tai, kad puikiai itališkoje operoje besijaučiantis dainininkas sėkmingai persiorientavo į visai kitokios stilistikos muziką.

Kaip visada artistiškas, žinantis, ko išėjęs į sceną, buvo Kostas Smoriginas. Puikus Tomskio kupletų epizodas. Pasirinktas lėtas muzikos tempas leido jam įtaigiai perteikti lengvabūdišką žaismę.

Keistai pasirodė primityviai į sceną įvesta carienė. Operos autorius laiške broliui taip pateikia šios scenos sumanymą: „Moterys daro gilų įtūpstą, vyrai pasiruošia žemai lenktis pasitinkamajai, ir tą minutę, kai atrodo, kad carienė štai ir įeis, greitai leidžiame uždangą.“ Šokiravo teksto vertime kunigaikščio įvardijimas princu. Deja, režisierė pamiršo slaviškos vartosenos tradicijas. Netikęs požiūris į lietuvių kalbą kolektyvo pavadinime „Vilnius City Opera“ (kodėl ne Vilniaus miesto opera? Tai netgi būtų kultūrinio tęstinumo pavyzdys), matyt, leidžia kūrėjams gėdingai lietuvių kalbos taisyklių nepaisyti švieslentėje rodomo teksto eilutėse. Vadybos dėmesio nesulaukė ir kiti elementai. Siekdama sužinoti, kas dainuoja spektaklyje, publika būriavosi prie damų tualeto – ten ant sienos buvo priklijuotas lapelis su atlikėjų pavardėmis. Šiais laikais! Net ir nespėjus iš spaustuvės gauti programėlių, per valandą publikai paprasčiausiu spausdintuvu buvo galima parengti lapelių su reikiama informacija.

Sako, šoką žiūrovai patyrė kitą vakarą. Kai kurie išėjo po pirmosios spektaklio dalies – išgirdo neskelbtus ir visai kitą vokalo lygį demonstravusius artistus. n

„NELABAI SUPRANTU ŽMONIŲ (O PAŽĮSTU TOKIŲ NE VIENĄ), KURIE SAKO: „MAN NUOBODU.“ NEBŪTINAI VIENAM, APSKRITAI. BET NET IR VIENAM – KAIP GALI BŪTI NUOBODU, JEI TURI GAMTĄ, TURI KNYGAS? NESUVOKIU. PAKELK AKIS Į DANGŲ, PAŽIŪRĖK, KAIP DEBESYS PLAUKIA, KAIP KEIČIA FORMĄ. O VIENAS AR NE VIENAS – JOKIO SKIRTUMO“, – SAKO MUZIKOLOGAS VIKTORAS GERULAITIS, TIESA, IRONIŠKAI TEIGIANTIS NESĄS MUZIKOLOGAS. KODĖL? APIE MUZIKOLOGIJĄ, KNYGŲ RAŠYMĄ IR SKAITYMĄ, ĮSIMINTINIAUSIUS PROFESINĖS VEIKLOS MOMENTUS, APIE TAI, KODĖL NĖRA GERAI MENO KŪRINĮ PAVADINTI ĮDOMIU, CHARIZMATIŠKASIS (NE)MUZIKOLOGAS PASAKOJO PAULINAI NALIVAIKAITEI. – Kokie keliai atvedė Jus į muzikologiją?

– Atvažiavau į Vilnių iš Palangos būdamas 14-os ir įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją (anuomet – technikumą), kur priimdavo tik nuo 16-os. Tačiau, baigęs tik 4 muzikos mokyklos klases, be problemų įstojau į kompoziciją. Jos mokiausi dvejus metus, bet turbūt ir pats supratau, kad galiu nerašyti muzikos; nebeprisimenu, kas atsitiko, bet dėstytojai pasakė: „Gal tu eik lauk iš tos kompozicijos.“ Tada man siūlė pereiti, pavyzdžiui, į tromboną. Pradėjo ryškėti, kad aš tikriausiai išvis negabus muzikai, jeigu siūlo birbynę arba tromboną. Na, bet galiausiai – nei trombonas, nei birbynė. Buvo dar tokia muzikos teorija – ten ir atsidūriau. Po to nebebuvo kur eiti, tik į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

– P. N.). Be to, dar buvo klausimas, ar gausiu nukreipimą, nes saugumas buvo truputį susidomėjęs mano šnekomis.

– Buvote maištautojas?

– Žinoma. Visą laiką. Dar iki dabar. Beje, paskui labai ilgai mokiausi konservatorijoje – 11 metų, įskaičiuojant išmetimus, akademines atosto-

Viktoras Gerulaitis: „Ieškokite grožio, nes jis yra!“

PAŽINTIS gas, kariuomenę. Už mane ilgiau mokėsi tik Ennio Morricone – 13 metų.

Na, bet jis ne muzikologas.

– Koks požiūris į savo profesiją yra dabar, po ilgo muzikologinės veiklos praktikavimo?

– Šiaip aš nevadinu savęs muzikologu. O atsitiko taip: baigiau konservatoriją raudonu diplomu, įstojau į aspirantūrą, turėjau parašyti disertaciją. Parašiau ją apie neoromantizmą lietuvių muzikoje istoriniu požiūriu.

O tada susirinko būrelis kolegių ir pasakė: labai įdomu skaityti, gali knygą išleisti, bet mokslo per mažai. Na, kai joms istorija pasirodė ne mokslas, aš daugiau nieko nebedariau, netaisiau, ir taip mano kaip muzikologo karjera baigėsi. Man atrodė, kad istorija yra mokslas. Ir šiandien man taip atrodo.

Bet aš viską puikiai suprantu – neanalizavau kūrinių taip, kaip įprasta muzikologams, kurie knisasi po muzikos ląstelieną. Tuo metu klestėjo Juliaus Juzeliūno užkrėstas principas „ląstelieniauti“ – neva tai yra tikrasis muzikologo darbas, o mano darbe to nebuvo, aš bandžiau remdamasis istoriniais dėsniais suvokti, kodėl neoromantizmas atėjo ar neatėjo, ar jis išvis egzistuoja lietuvių muzikoje, kas tai yra. Aš nesu muzikologas mokslininkas. Greitai pradėjau bendrauti su radiju, Adeodatas Tauragis mane „įmetė“ į filharmoniją, tapau koncertų pranešėju. Yra nemažai kolegų, kurie manęs nemėgsta, bet, atsimenu, Tauragis jiems pasakė: „Eikite ant scenos ir patys padarykite tai, ką jis daro.“ Beje, jei nebūčiau akiniuotis, turbūt būčiau stojęs į vaidybą. Turiu aktorinių sugebėjimų ir turiu žinių. Ir šiuos dalykus sujungus išeina taip, kad klausosi tūkstančiai, ir jiems įdomu. Būdavo, anksčiau klausdavo: „Na, Lietuvos kamerinis orkestras atvažiuos, bet ar Gerulaitis atvažiuos?“ Va tokia mano „sceninė“ muzikologija. Rašydavau kadaise ir recenzijas, žinoma, bet nuo tų laikų nelabai domiuosi lietuvių muzika, akademijoje dabar dėstau užsienio muzikos istoriją. Taip pat vedžiau laidas televizijoje, radijuje – na, esu toks taikomasis muzikologas.

– Minėjote, kad nemėgstate muzikos „mėsinėti“. Koks, Jūsų nuomone, svarbiausias muzikologijos tikslas? Kas at-

Muzikos barai / 53

PAŽINTIS rodo prasmingiausia?

– Muzikologija, kaip ir mokslai apie kitus menus, nėra vientisa. Pavyzdžiui, yra literatūros kritikai, literatūrologai, o čia – muzikos kritikai, muzikologai. Yra siaura specifinė mokslo sritis, skirta sau ir saviems.

Jie turbūt labai reikalingi, bet nežinau kam. Kompozitoriams? Abejoju, kompozitorius kuria ir nekreipia dėmesio, kas ką rado išanalizavęs jo kūrinio formą ar muzikinę kalbą. Visuomenei? Irgi nereikalingi, absoliučiai.

Tada kam reikalingi mokslininkai?

Kad tyrinėdami tam tikrus reiškinius varytų mokslą į priekį, atgal, į dešinę, į kairę, kur nors jį kreiptų paties mokslo labui. O jau paskui mokslas būna technikos labui, žmonių labui.

Dar yra muzikologai kritikai, kurie per spaudą, internetą, skleidžia visuomenei žinią, supažindina ją su muzika – tai muzikologai švietėjai.

Kritikai labiau reikalingi kompozitoriams, bet ne dėl to, kad šie išmoktų kitaip rašyti, o kad tiesiog patirtų, jog buvo įvertinti, teigiamai ar neigiamai, taip komunikuojama su visuomene.

Ir yra tokie kaip aš – publicistai, švietėjai. Išskirčiau tokias tris muzikologijos kryptis. Viskas reikalinga, kas yra protinga.

– Paskutinis Jūsų sakinys nenuskambėjo labai užtikrintai.

– Nemanau, kad muzikologija egzistavo iki XIX amžiaus. XIX a. atsirado kritikai, bet ne analitikai. O, matyt, XX, racionalizmo, amžiuje štai ir ėmė rastis tokie daiktai patys sau. Šiek tiek daiktai patys sau tie muzikologai. Bet, žinot, kažkas yra gražiai pasakęs – apie meną reikia rašyti meniškai. Kitas klausimas, kiek muzikologai gali būti objektyvūs: norint būti objektyviam, reikia būti istoriškam. Šiais klaikokais laikais supratau, kad vienintelis paguodžiantis dalykas gali būti tik istorinis požiūris.

Tada pamatai, kad visi gąsdinantys dalykai – nieko naujo, buvę jau kelis kartus. Tada daug ramiau žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, juk viskas laikina. Apskritai be istorizmo nieko nepavyksta, bet kažkodėl maždaug XX a. viduryje visoje Europoje istorinis požiūris nuėjo nuo arenos.

Tai buvo didelė klaida. Leonardas

Muzikos barai / 54

Bernsteinas apie tai rašė praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, Pierre´as Boulezas – 7-ajame dešimtmetyje. Jie ėmė raginti baigti užsiiminėti technologijomis, nes jos tik atskiria mus nuo publikos, ir grįžti prie estetinių dalykų. Bernsteinas parašė tiesiai šviesiai – apie milžinišką okeaną, kuris ne tik platėja, bet dar ir stingsta į ledą ir atskiria publiką nuo šiuolaikinės muzikos. Ką daro šiuolaikinės muzikos kūrėjai? Jie turi savo uždarus festivalius, kur suvažiuoja „klanai“, ir sau kuria. Šiuolaikinėje, avangardinėje muzikoje yra nuostabių dalykų, bet labai nedaug. Rašytojo Dano Browno paskutinėje knygoje „Kilmė“ yra labai taiklus sakinys apie modernųjį meną ir avangardizmą: jo kūrėjams svarbiausia yra idėja, o ne jos įkūnijimas.

Geležinis sakinys. Sako, kiekvienas gali parašyti valandos trukmės simfoniją, kurią sudaro įžanginis akordas ir 59 minutės tylos. Bet kuris pirmas tai padarė – jis ir liko istorijoje.

– Esate ne vienos knygos autorius.

Kaip gimė idėja jas rašyti?

– Aš mėgstu nuotykius. Jei dabar turėsiu laiko, noriu parašyti – jau esu pradėjęs – „Europos muzikos istorija kaip nuotykis“. Tai būtų visuotinės muzikos istorijos vadovėlis, skaitomas kaip nuotykis. Mano namuose yra krūva, kalnai, piramidės popiergalių. Aš senoviškas žmogus – susikonspektuoju, išsirašau, išsikerpu.

Labai seniai „Muzikos baruose“ išspausdinau pasakojimą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“. Geras pažįstamas Arvydas Juozaitis vieną gražią dieną man sako – labai įdomu, čia kažkas naujo kaip žanras, kaip principas.

Man įstrigo jo pasakymas, ir tuomet istorijas iš tų popiergalių ėmiau ir sudėjau į krūvą. Istorijų aš turiu galybę, jos tokios detektyviškos, bet tose knygose nėra nė vieno mano išgalvoto sakinio. Kai Wagneris kalba – tai tikrai jo žodžiai. Man patiko toks pusiau detektyvinis metodas, pamaniau, kad reikia tas susirinktas istorijas išlieti į knygas, nes rašau nuo vaikystės, net istorines dramas kūriau. Turiu medžiagos dar keliems tomams, tad galvoju apie dar vieną – „Perone su Alfredu Šnitke“, paskui „Reanimacijoje pats su savimi“, o paskutinis dalykas,

kurį irgi esu pradėjęs, būtų maždaug tūkstančio puslapių „Romantizmo epochos fosilijos liudijimai“. Ten aš esu gimęs 1813 metais, Goethe´s ir Napoleono susitikimo išvakarėse, ir keliausiu per Europą – Paryžių, Vieną, Veneciją, su daug kuo susitiksiu, ir ne tik su kompozitoriais – su Freudu, Chateaubriand´u ir kitais. Neva aš juos pažinsiu, neva kalbėsimės, bet istoriškai ten viskas bus absoliučiai dokumentiškai tikslu – jei į Burgštrasę pas Freudą važiavo toks tramvajaus numeris, į jį ir sėsiu.

– Kaip susirenkate tokią medžiagą?

– Taip, visi klausia, kaip aš susirenku. Aš nemoku jokių užsienio kalbų, išskyrus rusų. Iš knygų susirenku, tik iš knygų. Ir, pasirodo, nieko čia įmantraus nėra, tik vienas momentas: sugebėti patraukti už siūlo ir sukelti griūtį! Pavyzdžiui, sakinys: tokiais metais Petras per tašką A nuvyko į tašką B ir kažką sutiko. Iš karto pradedi traukti siūlą: aha, tie metai, kas aplinkui vyko tais metais? Koks ratas apie tuos susitikusius žmones?

Ir tuomet kiek visko pradeda „trauktis“! Matot, kaip viskas paprasta. Ir dar yra detektyvo elementas – būtinai (matot, aš jau turbūt kalbu nebe kaip muzikologas…), nes dabartiniame pasaulyje nuo Dostojevskio ir ankstesnių laikų jis labai reikalingas.

Tiesiog metodologiškai, iš principo reikalingas, kad publiką patrauktum.

Mano knygose detektyvinių (ne kruvinų, bet netikėtų) dalykų yra, todėl jos skaitomos.

– Kokių pomėgių turite šalia darbų?

– Skaitymas, žiūrėjimas į gamtą.

Skaitau detektyvus. Modernieji detektyvai (ne Agathos Christie) nebėra „nuogi“ detektyvai, juose yra įdomių pafilosofavimų, galybė gerų minčių.

– O muzikos laisvalaikiu klausote?

– Ne. Na, „Mezzo“ kanalą kartais įsijungiu. Kartais įsijungiu ir pasilieku. Žinot, prie Berlyno yra amfiteatras gamtoje, kur susirenka dešimtys tūkstančių. Vieną kartą turėjo skambėti Beethoveno Devintoji simfonija. Sėdi klausytojai su sumuštiniais, kokakolomis, galvoju, kaip tokioje aplinkoje Beethoveno Devintąją atliks? „Užsikabinau“ klausytis. Beje, tie su sumuštiniais tuo metu jų ne-

valgė. O aš iš naujo atradau Beethoveno Devintąją. Supratau, kad iš šios simfonijos lėtosios dalies išaugo visi bruckneriai, brahmsai ir mahleriai.

Būtent iš šitos dalies! Pirmą kartą gyvenime visai neseniai tai supratau.

Kaip įdomu gyventi!

– Suprantu, kad ypač domitės romantizmo, klasicizmo kultūra. O koks Jūsų santykis su moderniu, šiuolaikiniu menu?

– Bartóko kvartetai man yra kažkas nesuvokiamo, Weberno kūryba – kažkas nepaprasto! Kur yra elementarūs dalykai, atitinkantys žmogaus fiziologiją, – na, grubiai pasakykime, ten, kur yra melodija, harmonija ir kiti tradiciniai dalykai, – tas ir veikia be problemų. Bet galima objektyviai kalbėti tik apie tuos meno kūrinius, kurie parašyti mažiausiai prieš 50 metų.

Moderni muzika yra puikiausias dalykas – bet tokia, kurioje yra muzikos meno, muzikinių dalykų. Galiu papasakoti vieną tradiciškai pasakojamą dalyką. Kompozitorių sąjungoje pats nemažai metų per perklausas pristatydavau kūrinius. Nuskamba kūrinys, tada atsistoja kolega ir sako: man labai (ar nelabai) patiko, įdomus kūrinys, gal ką nors patrumpinčiau, bet šiaip labai įdomu. Po savaitės – nauja perklausa, naujas kūrinys, kitas kolega atsistoja ir sako – įdomu. Įdomu, įdomu ir įdomu – savaitė po savaitės, metai po metų. Neįpareigojantis pasakymas: ir nepergyrei, ir nesukritikavai. Bet, žinot, ir aš sakydavau „įdomu“. Kol vieną gražią dieną perskaičiau Šlėgerio sakinį: pasakyti apie meno kūrinį „įdomu“ reiškia paskelbti jam mirties nuosprendį. Viešpatėliau, pagalvojau! Vėliau atsistojęs Kompozitorių sąjungoje išrėkiau tą sakinį. Na, o 1977 m. su kolegomis nuvažiuojame į „Varšuvos rudenį“ ir vieną vakarą klausomės koncerto.

Pirmoje dalyje skambėjo Góreckio Antroji simfonija. Vaikšto mūsų lietuvaičių būrelis ir sako: įdomi ta Góreckio simfonija, įdomi. O antroje dalyje buvo Zygmunto Krause´s Koncertas fortepijonui. Minimalistinis mirgėjimas fortepijono partijoje, nuskrieja pasažas iš Griego koncerto, viskas mirguliuoja, bet yra tonalumas, darna ausiai, o dar pabaigoje, kai du elektri-

niai akordeonai užgroja tarsi iš Paryžiaus mansardų… – labai įtaigu, labai darnu. Po koncerto tylime, kol kažkas iš mūsų pasako: gražus Krause´s koncertas. „Įdomus“ niekas nebepasakė.

Pagaliau kažkas leido sau ištarti: gražu. Tada ir suvokiau, kaip gėdinamasi, kaip sentimentalu atrodo pasakyti „gražu“. Nes, kad pasakytume „gražu“, turi būti iš tikrųjų gražu. Šią istoriją dažnai pasakoju ant scenos, sakydamas – ieškokite grožio, nes jis yra.

Nepaisant nieko – jis yra, kaip gėlelė tarp griuvėsių.

– Kokie ryškiausi momentai, įstrigę per daugybę Jūsų veiklos metų?

(Ilga pauzė). Seniai seniai, Sovietų Sąjungos laikais, būdavo tokių nurašytų artistų. Filharmonija iš pagarbos priglausdavo savo buvusius darbuotojus. Tuos artistus veždavo muzikuoti į profesines technikos mokyklas, o man tekdavo važiuoti kartu. Ten būdavo kraupu. Susirinkdavo būsimieji banditai, būsimieji kaliniai, pats baisiausias kontingentas. Jiems „iki lemputės“ buvo visokios arijos, griegai.

Tai būdavo košmaras, nežinau, kaip muzikantai ištverdavo… Na, bet pakelia akis į dangų ir dainuoja. O tie riaumoja. Man kraupiau dvigubai, nes aš turiu visa tai suvaldyti. Ir vieną kartą Jonavoje ankstyvą pavasarį tokia banda suvaryta į salę, aš juos mėginu sudominti, net bandau jiems fortepijonu parodyti Čiurlionio žalią spalvą. O jie riaumoja. Kai baigėsi šis košmaras, prasibrauna išblyškusi mergaitė, atneša man jau nuleipusią gėlytę, kurią, matyt, rado kur nors saulėkaitoje prie sienos. Tokie dalykai yra daug svarbiau. O visai neseniai nuoširdžiai sutrikau, kai Makvos Vachtangovo teatre vyko Fausto Latėno autorinis koncertas. Ten susirinkę 80-mečiai akademikai, teatro aktoriai sako man: Maskvoje mes niekada negirdėjome, kad taip apie muziką pasakotų. Tą patį išgirdau Izraelyje. Ir jie visiškai neperdėjo – kalbėdamas jaučiau mirtiną tylą.

menas, teismai, meilė, egzistuoja gerklė, ir ji reikalauja maisto. Aš nesuvedu visko į gerklę, man nereikia jokio komforto. Pinigai reikalingi tam, kad galėtum atsisėsti į automobilį ir nuvažiuoti prie jūros. O knygas rašau dėl to, kad man smagu. Labai radiją mėgau, nes esi vienas su mikrofonu.

Jis tarsi tavo draugas ar mylimoji. Apsikabini mikrofoną ir ramiai šnekiesi.

Kalbant apie demotyvaciją… Ir anksčiau, ir šiais laikais man labai neramu šioje valstybėje, bet ne man vienam. Nežinia tvyro didelė, suprantu, kad visur dvigubos, trigubos tiesos ar dugnai. Ir man tai yra milžiniška demotyvacija. Bet negaliu pulti į pesimizmą: su amžinąjį atilsį Virgilijumi Noreika mes per septynerius metus kartu apvažiavome regionus, ir aš žinau, kokia publika Lietuvoje, provincijoje. Ten yra tokių stebuklų!

Vienas paskutinių koncertų buvo Vabalninke, kur stovi 100 ar 50 namų.

O kultūros namų salė buvo pilna. Po koncerto koridoriuje stovi šešios moterys ir verkia. „Atsiprašom, – sako, – neturim kur daugiau išsiverkti. Mes tokio koncerto niekada negirdėjome.“ Arba prieš 10 metų su Baltijos gitarų kvartetu atsidūrėme Aleksandrijoje, šalia Visagino. Ten visiškas bažnytkaimis. Kultūros namai – kaip milžiniškas kambarys. Vietoj tualetų koridoriaus gale padėtas kibiras. Ir priėjo pilna salė tokių babūnių. Kvartetas be nusipiginimų atliko savo programą.

Buvo atsivežę kompaktinių plokštelių, klausiu, po kiek, berniukai, pardavinėsit? Po 25 litus. Sakau, kas čia pirks po tiek! O išsirikiavo babūnės, viską išpirko, paskutinei nebeliko. Ji pakėlė triukšmą, ir muzikantai buvo priversti pasižadėti, kad plokštelę jai atsiųs. Va kokia yra Lietuvos publika.

Tad mes dar nenužudyti. Čia yra motyvacija.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu dar daug motyvuojančių akimirkų!

n Lietuvos muzikos antena

– Kas profesinėje veikloje Jus motyvuoja ir kas – demotyvuoja?

– Pinigai – štai ir visa motyvacija. Čia nėra nieko labai vulgaraus ir materialistiško. Romainas Rolland´as yra pasakęs: daug ilgiau, nei egzistuoja

Muzikos barai / 55

PAŽINTIS

Dariaus PETREIKIO nuotr.

Kompozitorius Antanas Jasenka: „Nutūpė paukštis ir gieda ausin“

Edita GRUDZINSKAITĖ-GRUODIS

P

okalbis su Antanu Jasenka – ilgiausiai nešiotas iš kada nors mano rašytų tekstų. Jutau kompozitoriaus neištariamą priekaištą, kad tekstas jau turėtų kvepėti spaustuvės dažais ar pradėti gyvenimą virtualioje erdvėje. Tačiau mūsų pašnekesiai nesileido įspraudžiami į klausimų–atsakymų korsetą, prašėsi kažkokio naujo rakto. Ir laiko.

Nežinia kodėl, bet kartais pasijunti bejėgis su savo žodžiais ir redaktoriui vietoj teksto norisi pasiūlyti žurnalo puslapyje po antrašte įklijuoti kompaktinę plokštelę su kūrinių įrašais.

Tik ten, kūrėjo muzikoje, atsakymai be menkiausio apsimetinėjimo, be interpretacijų, be kalbinančiojo ribotumo – su visa gelme.

Tad šį kartą interviu – be klausimų. Nes atsakymų ir nėra. Kalbėdamas Antanas klausosi – manęs, pats savęs, bundančios Klaipėdos ir nepaliauja kláusęs.

Tokiame kontekste nebelabai svarbu, kur kompozitorius gimė, augo, kokią mokyklą baigė. Palikime tai vikipedijai ir gūglui.

Talentai laimi rungtynes, o talentų komanda – pasaulio čempionatus Michael Jordan

Kompozitorius Antanas Jasenka yra vienas iš Dievo apdovanotųjų gebėjimu pataikyti į taikinį, į kurį niekas kitas negali pataikyti, o gal ir į taikinį, kurio niekas kitas nemato1.

Dėsninga, kad kompozitoriaus sukurta muzika skamba koncertų salėse, jis įdomus tiek „vinilų“, tiek kompaktinių plokštelių leidybos kompanijoms, nuolat kviečiamas į teatro šaudyklą tokio lygio snaiperių, kaip režisieriai Oskaras Koršunovas, Yana Ross, Olga Lapina, choreografė Birutė Letukaitė, dirbo ir su Eimuntu Nekrošiumi.

Jo kūrybinės partnerystės sąraše rikiuojasi Ralfas Wehowsky, „The Hafler Trio“, Williamas Basinski, Antonas Lukoszevieze, Carlas Michaelis von Hausswolffas, „Zenial“, Piotras Kurekas, „Stereo Hypnosis“, Artemiy Artemievas, Marius Jacovskis, Artūras Šimonis, Agnija Šeiko, Giedrė Brazytė, Džiugas Katinas, „DIISSC Orchestra“, jo kūrinius yra išleidusios Rusijos, JAV, Olandijos, Kanados, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos leidybos kompanijos.

Talentas – kaip elektra. Mes jos nebandome suprasti. Tiesiog ja naudojamės Maya Angelou

Kalbėdama apie A. Jasenką, negaliu susilaikyti nepalyginusi jo su automobiliu. Markė čia ne tiek svarbu. Jis – 1 A. Schopenhaueris: „Talentas pataiko į taikinį, į kurį niekas kitas negali pataikyti; genijus pataiko į taikinį, kurio niekas kitas nemato.“

universalas. Muzika dramos ir šokio spektakliams, akustiniams instrumentams, opera, elektroninė, eksperimentinė muzika.

Sutikite, tokios plačios aprėptys (ir kokybiškos) – nedažnas atvejis. Apžioti plačiai bando visi, ypač jaunieji: ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir dailininkai ar fotografai. Tačiau ilgainiui užspringsta, lieka tik bandymai. Dažniausiai kiekvienas kūrėjas turi savo arkliuką, ant kurio reikia joti, kad nejuokintum kitų ir būtum vertas pagarbos. Antanas geba suvaldyti visokio plauko žirgus, ir skirtinguose dirvonuose, ne tik teatro.

Kai girdi A. Jasenkos muziką teatre arba šokio spektaklyje, nelieka klausimų, ar ji gera. Jis skamba įvairiomis spalvomis, harmonijomis, nėra akimirksniu atpažįstamas, o kartais – net nepažinus. Jis – tvirtas tiek stambių formų kūriniuose, tiek akustinio instrumento penklinėje, scenoje gali asketiškai pasitenkinti zvimbiančios grimo lempos ar pelėkautų garsu, smogti į paširdžius „aukso bitės“ geluonimi, „paimti“ publiką hauso ritmu ar išplėšti iš kasdienybės „Missus“ harmoninėmis dermėmis.

Nepaprastai jauku būti savo kieme, kur šulinys ir liepos. Bet pasaulis tuo nesibaigia Sigitas Geda

Vienas mudviejų pokalbių nutiko ryte, Klaipėdoje, po česnako skiltelės ir stiklinės vandens su citrina. Antano namuose, ten, kur ne viena apmirusi sėkla pražydo žiedais, subrandino „Auksinius scenos kryžius“, „Fortūnų“ statulėles, nors reikėjo prasiskverbti ne tik pro lengvą pajūrio smėlį, bet ir pro aštrią ir kietą uolą.

A. Jasenkos kūrybinėje erdvėje it bažnyčios altoriaus garbės vertos šventenybės surikiuoti muzikos instrumentai, elektronika ir garso aparatūra. „Kur yra muzikos instrumentų ir gali suskambėti muzika, ten – mano namai“, – sako Antanas. Muzikos instrumentai, atkeliavę iš vienos ar kitos šalies, kur kas nors jais grojo, kompozitoriui tarsi gyvi pašnekovai ir pakeleiviai. „Štai „Rhodes piano“. Instrumentas, nors tembras – tik

Muzikos barai / 57

PAŽINTIS vienas, kainuoja nekuklią pinigų sumą, o ir sveria septyniasdešimt kilogramų. Kompiuteris tesveria du kilogramus, bet turi milijoną skaitmeninių, virtualių, sintezatorių. Tačiau „Rhodes piano“ – nuostabus. Jis turi istoriją ir yra realus. Instrumentas mena 1972-ųjų Ameriką. Laikus, kai atsirado rokas, klestėjo šaltasis džiazas, vystėsi džiazrokas, kai šaltasis karas kvėpavo visam pasauliui į nugarą.

Juo grojo Milesas Davisas, Herbie Hancockas, Keithas Jarrettas, Ray Manzarekas, Nilsas Frahmas (ir daugybė kitų).

Tai instrumentas, kuris dalyvavo visuose muzikiniuose istoriniuose įvykiuose, o šiandien juo groju aš“, – su aistringu užsidegimu kalbėjo A. Jasenka.

subliūkšta lyg pradurtas vaikiškas balionėlis, ir tu nukrenti, ir guli nematomas tarp ,,garsių“ žodžių nuolaužų...

Justinas Marcinkevičius

„Kai klausai I. Stravinskio „Ugnies paukštės“, galvoji, kad pats Dievas sėdėjo jam ant peties ir diktavo“, – sako A. Jasenka. Pasak kompozitoriaus, mums visiems ant peties kartkartėmis nutupia pats Dievas. Bet tupi ir tas kitas.

Gundytojas.

Antanas, kaip ir dauguma, jaunystėje siekė naujojo sudėtingumo (new complexity music), noras sukurti „kažką tokio“, atlikėjui sunkiai įveikiama partitūra buvo tarsi garbės reikalas. „Parašai ir suvoki: „Matai, nesugroja...“.

Dabar tai juokinga. Pagaliau supranti, kad paprasta, bet ne prasta melodija tūkstantį kartų vertingesnė už komplikuotas partitūras“, – teigia kompozitorius. Įmantrumas vardan įmantrumo, noras kažką pademonstruoti nemažą dalį kompozitorių „paguldė į lentyną“. A. Jasenka juokauja, kad katė perbėgs per fortepijoną – ir jau bus muzika. Tačiau tokiu būdu gimusi muzika tėra tik bandymai. Efektą galima pasiekti greitai, bet tai ir tebus efektas.

Kompozitoriaus įsitikinimu, svarbu, kokią žinią neša tavo muzika. Ją galima padaryti iš „viens du trys“, bet yra ir raidė ž, ir graikiška abėcėlė, ieškant galima labai toli nueiti. „Kiekvienas laikotarpis svarbus. Reikia pabūti ir jaunam, naiviam. Bet ateina laikas subręsti“, – mano A. Jasenka.

Jei žmogus nėra visiškai bukas ir tamsus, be autoriteto jis apskritai negali gyventi Arvydas Šliogeris

Kalbėdamas apie pradžių pradžią, Antanas prisimena pianinus parduotuvių vitrinose, chore dainavusius tėvukus, Smetonos laikų dėdę klarnetininką Juozą Jasenką, Aukštesniąją Juozo Gruodžio muzikos mokyklą ir autoritetus, be kurių neužaugame nė vienas.

Muzikos akademijos auditorijose partitūras jis lukšteno su dėstytoju Osvaldu Balakausku, ten pat savarankiškai krimto matematiką ir fiziką bandydamas suprasti muzikos gimimo priežastingumą. Tačiau ir sulaukęs brandos A. Jasenka neturi vienareikšmių atsakymų.

Svarstome, kodėl šiandien visas pasaulis žino W. A. Mozarto vardą, nors tuo pat metu, kai jis gyveno, muziką kūrė dar koks keturiolika tūkstančių kompozitorių. Kodėl jis visuotinai atpažįstamas ir pripažįstamas? Kas yra genialumas?

Kodėl tokia tobula Mozarto muzikos forma ir struktūra?

Iš Zalcburgo grįžtame į Kauną. Čia sutinkame Giedrių Kuprevičių, autoritetą, A. Jasenkai dariusį įspūdį lietuviškuose kontekstuose. „Jis turi dovaną. Melodistas. Niekas kitas taip nepadarys. Jo melodija – žaižaruojantis dolce“, – neabejoja A. Jasenka.

Kai žmogų įkvepia koks nors tikslas, sąmonė peržengia bet kokius apribojimus, plečiasi visomis kryptimis ir žmogus atsiduria naujame, nuostabiame pasaulyje. Snaudusios jėgos, įgūdžiai, patirtis ir talentas atgyja ir žmogus atranda save tokį didelį, apie kokį nėra net svajojęs Patanjali

A. Jasenka nuolat klausia savęs: „Kodėl tu tai darai ir ką nori pasakyti?“ Atsakymai neateina per vieną dieną, greito kelio nėra. „Tyrinėji garsus, svarstai, kaip su jais elgtis, kad pirmiausia pasiektų mane patį. Kūrybos procesas visada įtraukia. Vaikštai kampais, blaškaisi. Kaip sukurti muzikinę visumą, kad perteiktum idėją ir liktum ištikimas sau, išlaikytum savus komponavimo principus ir dar atskleistum vieną ar kitą instrumentą, kad jis suskambėtų? Ir kažkurią akimirką TAI atsitinka. Pojūtis, kad radai atsakymus, ir yra viso kūrybinio proceso tiesos vektorius, kiekvienam būtinas šis etapas… Kurdamas tarsi kažkur pakimbi, ta būsena nėra binarinė sistema, kur tik pliusas ir minusas, pamatai ir 3D, jauti, kaip tarp garsų kažkas plazdena. Gal tai ir yra „nutūpė paukštis ir gieda ausin“? Reikia tik nesiliauti beldus. Beldi – atidaro. Matyt, taip jau man duota – būti ne buhalteriu, o natų ir garsų varovu“, – šypsosi kompozitorius.

Atrodo, tartum garsiai išrėktas žodis iškelia tave aukštai, aukštai, tu tampi visiems matomas. Bet – tik akimirką. Žodis

Jono JURKŪNO nuotr.

Antanas Jasenka klauso

Muzikos barai / 58

Visų mūsų drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku. Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi Justinas Marcinkevičius

Mozartas „Requiem“ parašė labai jaunas, Verdi – sulaukęs brandos. A. Jasenkos manymu, amžiaus cenzas mišių žanrui negalioja, svarbu asmenybės branda.

Dievas žmogų prakalbina pačiais netikėčiausiais būdais. A. Jasenkai toks pokalbis buvo su Česlovo Milošo festivalio Kėdainiuose organizatoriais. Po jo 2016-ųjų vasarą nuskambėjo „Missus“, kūrinys mišriam chorui, trimitui, klavišiniams ir skaitovui, jis sulaukė ne tik muzikų, bet ir didžiulio klausytojų susidomėjimo bei įvertinimo.

Kompozitorius, prieš kurdamas mišias, perskaitė daug tekstų, peržiūrėjo dokumentiką, susipažino su žmogumi, perėjusiu ugnį ir vandenį. „Mane sužavėjo Milošo kuklumas. Senatvėje, grįžęs į Krokuvą, jis turėjo asmeninį disputą su Dievu. Jo istorija paakino pagalvoti, koks yra mano asmeninis santykis su Dievu. Esu tikintis, nors dėl užimtumo, o gal ir tingumo šiek tiek apleidau sekmadienio mišias. Tačiau santykis su Universumu, kuris yra daugiau nei aš ir aukščiau už mus visus, neprapuolė“, – mintimis dalijosi A.Jasenka. „Missus“ parašytos pagal visus žanro kanonus, susiformavusius per du tūkstančius metų. Į kanoninę mišių struktūrą kompozitorius įterpė XVIII a. lietuviškų pamokslų tekstų, panaudojo ir savo gimimo datą. „Skaičių konfigūracija sąveikauja su forma ir garsu, kūrinį aprengiu dermės ir melodijos bangomis, kurios formuoja pačią kompoziciją, nustato taktų kiekį, harmonines slinktis, simetrijas, skaičius tarsi tampa kūnu, – pasakojo kompozitorius. – Mišių žanras stipriai įpareigoja. Kodėl tai darai?

Nori pasikalbėti su Kūrėju, kartu atsiprašyti? Savęs, visų?

Senai norėjau imtis šio žanro, tas metas atėjo savaime.

Nereikėjo didelių pastangų, muzika liejosi kaip dailininkui piešinys ant drobės. Kartais išgirstu kolegas sakant: „Kodėl mums nepastačius Šekspyro? Kodėl neparašius simfonijos?“ Jei taip kvailai formuluojamas klausimas, tuomet geriau nė nepradėti. Turi žinoti, kam tai darai, kad labai nori kalbėti ir turi ką pasakyti. Paskui privalai sau atsakyt į klausimus, kuriuos kelia žanras ir tik suradęs atsakymus gali imtis kūrybos“, – sakė A. Jasenka.

Labai dažnai užsisklendžiame savo aplinkoje, stengdamiesi sukurti tylų užutekį, nepastebėdami, kad tas užutekis labai greitai virsta pelke. Mes negalime nusimesti atsakomybės nuo savo pečių už tai, kas vyksta aplinkui Metropolitas Antonijus iš Surožo

„Su amžiumi kiekvieną dieną vis atsakingiau imiesi savo darbo. Sustiprėjo atsakomybė. Kvaila manyti, kad esi priekyje visų kitų. Visi dabar išsilavinę, apsiskaitę... Tu arba tame pačiame gale, arba tame pačiame priekyje kaip ir kiti. Padarai kokį nors judesį, jis sukelia vibracijas. Žmonės jas skaito“, – sakė A. Jasenka.

Kompozitorius įsitikinęs, kad jei nėra priežasties mąstyti apie tamsiąją Mėnulio pusę, tai žmogus ir nemąstys.

Taigi ir savo sukurta muzika gali pastūmėti žmogų mąstyti ar elgtis pagal tavo duotą impulsą. Rašydamas natą ar spausdamas klavišą, turi tai daryti labai atsakingai. „Pasiklausykime, kas skamba televizijos, radijo etery-

je? Dažnu atveju transliuojama „muzika“ turi ardomąjį poveikį. Dar antikoje buvo suprasta, kad bloga muzika griauna valstybę. Yra sukurtas dokumentinis filmas „Vanduo”, kuriame parodoma, kaip paveikiami vandens kristalai, kai muzika skleidžia agresyvumą ar destrukciją ir kai ji harmoninga. Ką renkuosi, kuriuo keliu einu, tokia ir mano kūryba“, – neabejoja A. Jasenka.

Kai jūs paklausiate kūrėjo, kaip jis tai padarė, jis pasijunta tarsi kaltas, nes jis to nedarė. Jis tiesiog tik kažką pamatė. Kūrybiškumas yra gebėjimas pasitelkti savo patirtį kuriant naujus dalykus Steve Jobs

„Kas toji muzika, kas slypi po žodžiu ir aktu „kūryba“ – neįmanoma atsakyti. Pagalvojus, tai, kas sukurta, net nėra mano. Viskas yra gamtoje, visatoje, aš tai pamačiau, pastebėjau, pasižymėjau, perteikiau savo įrankiais.

Perkodavau. Gal tik kai kurių iš mūsų čiuptuvai jautresni.

Vieno – skaičiams, kito – tekstui, mano – garsui. Yra žmonių, kurie net natų nepažįsta, bet jaučia sistemą, organiką, harmoningumą.

Vaikštom pikti, sakom „mažas atlyginimas, mažas atlyginimas“. Jis mažas dėl to, kad tu pats mažas.

Kai turi idėją ir ja degi, pinigai pasiveja. Atlygis gali būti didelis, gali jo nebūti, visaip nutinka. Kur padėta tavo širdis, tai ir turėsi“, – įsitikinęs A. Jasenka. „Mes visi esame kūrėjai, – tęsia kompozitorius. – Nėra nekuriančio žmogaus. Net ir eidamas vogti automobilio, žmogus pasitelkia kūrybiškumą. Visi gali naudotis šita dovana. Tik klausimas, kur ją nukreipiame. Gamta kūrybinga. Ji pati yra kūryba, jai neįdomus žmogus. Žemei mes visai neįdomūs. Jinai nusipurtys mus vieną dieną, ir nieko čia nebeliks. Čia mums reikia mąstyti, kaip reikia ją globoti. Žmogus pamiršo save. Neturime laiko paskaityti gerų knygų, paklausyti gražios muzikos, neiname žiūrėti paveikslų. Na, gerai, neini į parodą, bet eik į gamtą, žiūrėk į jūrą, žvaigždes. To pakaks, kad galiausiai pradėtum girdėti ir matyti daiktus tokius, kokie jie yra.“ Tie vaizdai ir muzika – seni / Danguje ir Žemėj, vandeny Sigitas Geda

„Muzika... Ji tavyje. Yra kūrinių, kurie gimsta per valandą ar parą. Tačiau reikia nepamiršti, kad iki to gyvenau visus 53 metus, skaičiau, ką nors sutikau, tam tikras asmenines pamokas išmokau, žiūrėjau į žvaigždes, klydau, galiausiai patyriau kančią.

Sėdi prie instrumento ir nežinai, iš kur ateina toji vibracija. Pačiupinėji pirštais kažkokius garsus, surenki juos, jie suskamba, ir pats nustembi, susijaudini.

Muzika kartais atsitinka greitai, bet kad ji atsitiktų, reikia nueiti ilgą kelią. Ir nepaliauti ėjus.“ n

Muzikos barai / 59

POPULIARUMO KAINA

Nuo pankroko iki repo: muzika, leidžianti „G&G Sindikatui“ kalbėti

Muzikos barai / 60

Vytauto DRANGINIO nuotr.

Rūta GINIŪNAITĖ Į SCENĄ JIE LIPA KASDIENIAIS DRABUŽIAIS, KEIKIASI IR SAVE VADINA PAPRASTAIS ŽMONĖMIS. TAČIAU „G&G SINDIKATĄ“ GALIMA VADINTI HIPHOPO IKONOMIS LIETUVOJE: DAUGIAU NEI DVIDEŠIMT METŲ SCENOJE IR 8 ALBUMAI, LAUKTI IR NELAUKTI APDOVANOJIMAI, TŪKSTANČIAI SUREPUOTŲ EILUČIŲ IR DAINOS, AKTUALIOS KIEKVIENAI NAUJAI KARTAI. PUSANTROS VALANDOS – TIEK GABRIELIUS LIAUDANSKAS (SVARAS), KASTYTIS SARNICKAS (KASTETAS), DONATAS JURŠĖNAS (DONCIAVAS) IR ARTŪRAS MATKEVIČIUS (DJ MAMANIA) PRIEŠ PASIRODYMĄ SUSĖDĘ GINČIJOSI APIE REPO EVOLIUCIJĄ, APDOVANOJIMUS, MOTERIS MUZIKOJE, ŽANRŲ RIBŲ NYKIMĄ IR TIKRUMĄ, KURĮ BŪTINA IŠLAIKYTI LIPANT Į SCENĄ.

– Atrodo, tais laikais, kai kūrėtės, visur karaliavo roko muzika. Sąjūdis, roko maršai... Kaip hiphopo banga tada atplaukė į Lietuvą ir kaip jūs ją pagavote?

Svaras: Pasaulyje yra daug skirtingų stilių muzikos klausytojų. Aš, būdamas paauglys, grojau pankroko grupėje. Tačiau rokas turi vieną didelį minusą: jame per maža žodžių. Kai pirmąkart gyvenime išgirdau, kas yra repas, man nepatiko. Bet labai sujaudino faktas, kad tu gali daug informacijos perteikti žodžiu. Su kolega įkūrėme grupę „G&G“, bet jis vėliau pasitraukė. Likęs vienas pradėjau galvoti, kur galėčiau įrašinėti dainas, ir į rankas pakliuvo audiokasetė su alternatyvios muzikos rinkiniu „Pionieriai“. Ten buvo užrašyti Kasteto kontaktai. Jie su Donciavu buvo įkūrę studiją „Porno Sound“, įrašinėjo repą, todėl nusprendėme dirbti kartu.

Tada susipažinome su DJ Mamania, ir dabar matote tokią mūsų sudėtį.

DJ Mamania: Vienas paskutinių roko maršų įvyko 1996-aisiais prie Žalgirio stadiono, ir tie metai buvo „Sindikato“ pradžia. Prisimenu, kad ėjau į maršą ir visai netrukus per radiją klausiausi „G&G Sindikato“

muzikos. Buvau tik klausytojas iš šalies. Bet netgi mums išleidus kelis albumus, ilgus metus karaliavo rokas.

Mes nėjome su mase, prisijaukinome hiphopą, nors Kastetas su Donciavu grojo pankroką.

Kastetas: Mes iš kartos, kurios maišto muzika buvo pankrokas. Vėliau, kai turėjome įrašų studiją, galėjome groti bet ką, tačiau nemokėjome dainuoti. Repas yra geras variantas, kai nemoki dainuoti, nepataikai į natas, bet vis vien nori muzikuoti.

– Tai „Sindikatas“ nebuvo įkvėptas senojo, „klasikinio“ repo? 2PAC, Eminemo, 50 Cent?

DJ Mamania: Aš klausiausi, nors mano draugai klausydavosi roko.

Naujos nepriklausomybės laikų muzikos bangos ir mados padėjo prisijaukinti repą.

Svaras: Andriui Mamontovui buvau davęs paklausyti 20 repo kasečių, bet jam išdaužė langą ir kasetes pavogė. Tai, Andriau, jei skaitai, Tu man skolingas 20 piratinių amerikietiško repo kasečių.

– O kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinę repo sceną? Sakoma, kad roko žvaigždžių dabar beveik nėra, jų vietą užėmė reperiai.

Muzikos barai / 61

POPULIARUMO KAINA Donciavas: Nežinau, aš niekada nesiklausiau repo (juokiasi).

Kastetas: Tu išvis neklausai muzikos.

DJ Mamania: Dabartinė karta gauna daug kritikos iš senesnės kartos.

Visada bus tokių, kurie sakys: mūsų laikais muzika buvo geresnė. Visi mes mėgstame komentuoti tuos, kurie „sėdi“ topuose. Tačiau yra daug gerų atlikėjų. Mes su Svaru trečiadieniais vedame radijo laidą „Gatvės lyga“, kur dalijamės tik nauja repo muzika.

Kartais nustembame, jog tokia muzika egzistuoja, jos tiek daug, kad neįmanoma stebėti visų talentų. Kadaise žmonės sakė, kad Vanilla Ice ar MC Hammer nėra repas, kad jie neatstovauja hiphopo kultūrai. Dabar panaši nuomonė apie jaunus atlikėjus.

Kastetas: Kai buvome jauni, buvo populiarus glam rokas su pūstomis atlikėjų šukuosenomis. Dabar vyksta savotiškas repo išsigimimas, nes žmonės priima tuos jaunus tatuiruotus bičus kaip tikrus reperius.

Bet diskutuotina, ar tai tikras repas, jame daug netikrumo.

– O kaip „Sindikatas“ išlaiko tą tikrumą?

Svaras: Mes nesimaivome, nes 20 metų maivytis neišeitų. Esame normalūs žmonės, keikiamės, vaikštome į tualetą. Į sceną lipame tais pačiais drabužiais, kuriais vaikštome kasdien. Koncerte nereikia nieko keisti.

Popmuzikos atlikėjai žiūri į žmones iš viršaus ir mano, kad yra mėlyno kraujo. „Sindikatas“ atėjo iš pankroko, kur scena yra lygi su žiūrovais.

Mes tai atsinešėme į repą, bendraujame su visais kaip su lygiais.

Kastetas: Reikia mėgti tai, ką darai. Jei tau iš tikrųjų faina užlipus ant scenos groti su muzikantais, būti su publika, nėra priežasties apsimetinėti. Žinoma, būna tokių atvejų, kai groji ir kas nors nepatinka, bet mes tada stengiamės muziką dedikuoti vienas kitam, savo šeimoms.

– Kada grupėje atsirado suspausto kumščio įvaizdis ir šūkis „Išvien!“?

DJ Mamania: Lygiai prieš dešimt metų. Mes su Svaru ir vienu bičiuliu keliavome į festivalį Vokietijoje, žodis „išvien“ buvo labai dažnai vartojamas, jis turi daug jėgos. Ano bičiulio bendradarbis visus ragino dirbti iš-

Muzikos barai / 62

vien, ta nuotaika persikėlė į festivalį.

Kurį laiką ketinome taip pavadinti albumą, įrašėme dainą tokiu pavadinimu. Kumščio simbolių muzikoje labai daug, norėjome, kad mūsiškis būtų išskirtinis, todėl ilgai ieškojome tinkamo varianto. Dabar jis gerai atpažįstamas ir matomas iš toli – žodžio ir simbolio derinys sustiprėjo.

– Užsiminėte apie festivalius – kas vasarą juose pasirodote. Kur jaučiate gilesnį ryšį su publika – mažose, ankštose erdvėse ar arenose su miniomis?

Svaras: Mes neskirstome žmonių pagal skaičių, visur prie jų bandome prieiti vienodai.

DJ Mamania: Bet, Svarai, sutik, kai koncerte mažiau žmonių, bendravimas su jais kitoks.

Donciavas: Į didesnes erdves galima pakviesti daugiau muzikantų, sukurti šou. O mažesnės yra intymesnės, netgi dainų parinkimas festivalyje ir mažoje salėje skiriasi. Į festivalius žmonės važiuoja ne liūdėti ar mąstyti, bet švęsti. Todėl negalime jų apkrauti sunkiais tekstais. Grodami kokiame nors bare galime atrinkti kitokius gabalus.

DJ Mamania: Neseniai grojome Panevėžyje apie 400 žmonių, ir tai buvo vienas geriausių koncertų. Gera, organiška atmosfera.

Kastetas: Kai žinome, kad žmonės ateina į koncertą dėl mūsų, į sceną lipame su geriausiomis emocijomis.

– 2003 m. pasirodėte festivalyje „Kaunas Jazz“. Kaip sekėsi derinti repo ir džiazo muziką?

DJ Mamania: Kompozitorius Linas Rimša matė viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Jis paėmė mūsų kūrinius ir aranžavo juos džiazo formatu. Dainavome įprastai, tik skambant „šiek tiek“ kitokiai muzikai. Patirtis buvo neįkainojama, tai buvo savotiškas patikrinimas, kaip du žanrai dera tarpusavyje. Tai nebuvo iššūkis, o greičiau malonumas.

Svaras: Pats geriausiais festivalio momentas buvo tada, kai Kastetas improvizavo su garsiausiais pasaulio perkusininkais. Visi grojo solo, tada atėjo Kasteto eilė, ir jis būgneliais, švelniai tariant, padžiazavo. Visi žiūrėjo išsižioję.

Kastetas: Aš atėjau, pasiėmiau būgnelį ir užlipau į sceną... Mes

turbūt neįvertinome, kokiame renginyje dalyvavome, nes gyvenime vyko daug naujų dalykų, išleidome albumą, kuris tapo platininis.

Svaras: Aha, ir gavome apdovanojimą už metų debiutą. Prie apdovanojimo gavome ir mobiliaką.

Kastetas: Grįžome į Vilnių, pasidalinome honorarą ir degalinėje nusipirkome bulvinių blynų.

– Ar apdovanojimai ir titulai jums vis dar svarbūs?

Donciavas: Apdovanojimai yra keistas dalykas – jie duodami geriausiems, bet pagal kokius kriterijus tu esi geriausias? Kažkokia žmonių grupė sugalvojo formulę, pagal kurią išrinko tave. Sporte apdovanojama už laimėjimus ir rezultatus. O kaip muzikoje juos išmatuoti? Taip, galbūt jaunas grupes tai motyvuoja, įpareigoja stengtis. Bet tokiems seniams kaip mes, abejoju, ar apdovanojimai ką nors keičia.

Kastetas: Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad esame geriausi. Aš noriu, kad ir kiti taip manytų. Niekada nesijaučiau esąs geriausias dainininkas Lietuvoje, bet manau, kad esame geriausia grupė.

– Ar „Sindikatas“ turi dainų, kurios amžinai išliks aktualios visoms kartoms?

Svaras: „Darome Hip-Hop“ tinka visiems vienodai. Yra daug tokių dainų, jos visos aktualios – apie žmonių gyvenimą.

Donciavas: Kai kurios mūsų dainos, tik visai neseniai perkeltos į muzikos platformas, turi per milijoną perklausų. Vadinasi, jauni žmonės klausosi. Neseniai mus pasiekė vaizdo įrašas, kuriame jauna dainininkė

aranžuojame. Mes tikrai nejaučiame dainų bado, kad neturėtume ko groti.

Nesame one hit wonderiai.

Manto REPEČKOS nuotr.

– Dabar vis garsiau kalbama apie moterų trūkumą muzikos industrijoje.

Ar nepasigendate jų repe?

iš grupės „PAI X“ įrašė „Muzika, kuri saugo“ akustinę versiją. Todėl džiugu matyti, kad dainos vis dar aktualios.

DJ Mamania: Beje, „Muzika, kuri saugo“ yra mokyklos 7 klasės muzikos pratybose.

Kastetas: Tai, kad klausoma senų mūsų dainų, yra žiauriai smagu. Bet man šiuo metu norisi sukurti tokių dainų, kurių visi klausytųsi – tiek aš pats, tiek jaunimas.

– Ar pastebite skirtumų tarp dabartinių paauglių ir jau užaugusių klausytojų, kai jie buvo paaugliai?

Donciavas: Dabar jaunimas turbūt auklėjimas taip, kad jaustųsi ypatingas. Paskutinė karta, atėjusi į muziką, save pozicionuoja kaip tikras asmenybes. Mes jautėmės kuklūs, buvome kitokie. Dabar jaunimas rašo kūrinį ir mano, kad jis genialus. Bet gyvenimas užgrūdina ir pamoko.

DJ Mamania: Mes gal būtume dar daugiau pasiekę, jei būtume taip pasitikėję savimi, kaip jauni atlikėjai dabar.

– Ar turite dainų, kurių niekada nenorite groti koncerto metu? Pavyzdžiui, „Radiohead“ nebenori groti „Creep“ ir „Karma Police“.

Kastetas: Mes niekada to nesakome, bet tiesiog nebegrojame tų kūrinių. Dažnai spaudoje galima matyti amžinos meilės priesaikas, o vėliau skyrybas. Taip ir muzikoje – nenorime nieko prisižadėti. Mes grojame dainas, kurios mums patinka. Kartais pasakome vienas kitam, kad vienas ar kitas gabalas atsibodo.

Svaras: Jei groji vieną dainą trejus metus, nebejauti emocijos, ji tampa darbu. Tada metame lauk ir dedame kitą. Kartais sugrąžiname, kitaip

Kastetas: Repas įdomus tada, kai turi agresyvumo ir unikalumo. Nenoriu, kad tai nuskambėtų netinkamai, man patinka ekspresyvios ir radikalios moterys pankroke. Bet repo muzikoje matome labai daug moterų, kurios stilistiškai nėra įdomios, pavyzdžiui, Lil Kim. Man asmeniškai nieko nėra gražiau už moteris roko muzikoje.

Svaras: Reperės Lietuvoje turi kitą bėdą. Man studijoje teko darbuotis su jomis. Merginos turi gerų minčių, gerų tekstų, bet kai esi pradedantis muzikantas, gauni išbandymą įrašyti dainą ir ją paleisti į pasaulį. Tada lauki atsako. Visada atsiranda tokių, kurie sako, kad repas „ne bobų reikalas“. Kritikuojami bičai apsišarvuoja kantrybe, o merginos palūžta – neatlaiko spaudimo.

Donciavas: Bet kodėl tada popmuzikoje tiek daug mergaičių? Juk jos taip pat kritikuojamos.

Svaras: Nežinau, gal dėl to, kad jų taip nespaudžia? Repe jaučiamas didelis spaudimas. Pats pažinojau 3 ar 4 merginas, kurios galėjo rašyti ir repuoti, bet neišlaikė. Manau, tai natūrali atranka, ir čia yra jų charakterio ir užsispyrimo problema. Tegul nepasiduoda. Gaila, kad taip yra.

Kastetas: Aš dabar negaliu prisiminti moters repo muzikoje, kuri mane iš tikrųjų inspiruotų.

– Juk turime vieną lietuvę, Silvaną Imam, kuri vaikystėje išvažiavo į Švediją ir dabar ten yra repo žvaigždė.

DJ Mamania: Ji atsirado laiku ir vietoje, kur gali laisvai reikšti savo pažiūras. Ji viską padarė teisingai.

Esame kartu sugroję vieną kūrinį festivalyje. Manau, kad Lietuvoje dar nemačiau merginos, kuri taip „sprogtų“ scenoje.

– Ne paslaptis, kad muzikos industrijoje daugelis vieni kitus kopijuoja. Kai sukurta tiek muzikos, ar įmanoma pasiekti autentišką skambesį?

DJ Mamania: Jei kiekvienas perskaitytume tą pačią knygą ir bandytume ją atkartoti ir perrašyti iš naujo, tai

būtų visiškai skirtingos knygos. Nauji žmonės į muziką įneša šį tą savo, nors ir skamba panašiai. Anksčiau galėjome atskirti repą pagal regionus ar JAV valstijas, bet dabar neįmanoma to padaryti. Išsiskiria vienetai: J. Cole´as, Kendrickas Lamaras, Chance The Rapper.

Kastetas: Būtinai reikia įsigilinti į žanrą. Mus yra apkaltinę, kad dainą „Žaibo rykštė“ nukopijavome nuo „Diskotekos“ dainos „Avarija“. Bet juk jauti, kai žmonės kopijuoja. Aš dabar neklausau daug šiuolaikinės muzikos, nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mažai kas sukuria ką nors nauja. Tekstai panašūs, melodijos tos pačios. Pavyzdžiui, jauni lietuviai „Frank Fitts“ – visi džiaugiasi, kad atsirado nauja pankroko banga.

Bet aš jau tokias dvi bangas esu pergyvenęs. Arba „Flying Saucer Gang“, kurie dabar atrodo nauji ir nematyti. Bet eina tie patys ciklai, viskas kartojasi. Aš nieko neturiu prieš tuos žmones, tegul maištauja, kaip ir mes kadaise. Bet dažnai mus ir juos stato į bendrą gretą. Man atrodo, jie turi daugiau panašumo su elektronika negu su repu.

– Bet „Sindikatas“ tarsi įrodo, kad repą galima maišyti beveik su visais stiliais – elektronika, džiazu, roku, groti su orkestru.

Svaras: Mes net su bliuzu esame maišę repą. Repas yra vienintelė muzika, kuri leidžia žmonėms normaliai išsikalbėti ir atnešti kokią nors žinią.

Donciavas: O rokas negali nešti žinios?

Svaras: Rokas neša emociją per muziką, o repas – per žodžius.

Kastetas: Nemenkinant muzikos esmės, reikėtų pridurti, kad repavimas nėra dainavimas. Čia ginčas dėl ginčo, žanrai juk maišosi. Niekas dabar jau negali atsakyti, ar, pavyzdžiui, „Coldplay“ yra roko grupė, ar ne roko.

DJ Mamania: Aš tau atsakysiu – ne roko. Jie yra britpop atstovai.

Kastetas: Bet scenoje jie su gitaromis...

DJ Mamania: „Sindikatas“ irgi būna su gitaromis (juokiasi). n

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Povilas JARAMINAS Pianistas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertmeisteris (balandžio 28 d.)

Indrė BAIKŠTYTĖ Pianistė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Kamerinio ansamblio skyriaus vedėja, LMTA Koncertmeisterio katedros docentė, Styginių katedros koncertmeisterė (gegužės 1 d.)

Undinė JAGĖLAITĖ-LIPINAITIENĖ Smuikininkė, LMTA profesorė (gegužės 4 d.)

Ingrida RUPAITĖ Smuikininkė, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (gegužės 16 d.)

Andrius VASILIAUSKAS Pianistas (birželio 2 d.)

Eglė PERKUMAITĖ-VIKŠRAITIENĖ Pianistė, LMTA docentė (birželio 4 d.)

Vytautas MIŠKINIS Choro dirigentas, berniukų choro „Ąžuoliukas“ vyr. dirigentas ir meno vadovas, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius (birželio 5 d.)

MUZIKOS PASLAPTYS VERIASI MAŽIAUSIEMS (3)

Prie aktyviausių projekto „Muzikos paslaptys“ dalyvių Austėjos Lukaitės ir Arkadijaus Gotesmano, Audronės Žigaitytės ir Raimondos Navickienės prisijungė klaipėdietės aktorė Virginija Kochanskytė ir pianistė Inga Maknavičienė. Jų kelias driekėsi į Pakruojo „Žemynos“ pagrindinę mokyklą, kurioje laukė susitikimai su 1-2 ir 3-4 klasių moksleiviais. „Muzikos paslaptis“ V. Kochanskytė ir I.Maknavičienė atskleidė per žodžio, muzikos ir dailės santykį. O, kadangi pamokėlės vyko prieš kovo 11-osios šventę, prisiminė ir V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, drauge ją giedodami. Įspūdžiais iš Pakruojo pasidalino Virginija Kochanskytė. ,,Tik atvykus į mokyklą maloniai pasitiko direktoriaus pavaduotoja Aida Stakūnienė, su kuria suderinome, kad su mokiniais ne tik gilinsimės į minties, muzikos, žodžio, dailės ryšį, bet drauge paminėsime ir Kovo 11-osios dieną.

Pirmasis susitikimas buvo su mokyklos mažiausiais - pirmokais ir antrokais, o antrasis su trečiokais ir ketvirtokais.

Jaudinančios pradžios akimirkos - ak, reikėjo matyti, kaip entuziastingai, uždėję rankas ant širdelių mokiniai giedojo Lietuvos valstybės himną!

Smagus, žaismingas kontaktas užsimezgė iš karto!

Susitikimuose pristatėme pirmųjų nacionalinių kompozitorių - V. Kudirkos ir M. K. Čiurlionio kūrybą. Nagrinėjome V. Kudirkos asmenybės ir kūrybos ryšį, gilinomės į M. K. Čiurlionio muzikos ir dailės sąsajas.

Malonus patyrimas – dauguma mokinių lanko meno mokyklą – mokosi papildomai muzikos, dailės, šokio. Dauguma lanko mokyklos chorą, įvairius meno būrelius. Tad, gilintis į paslaptingą kūrybos pasaulį jiems buvo labai smalsu – sulaukėme daug klausimų, o į savuosius klausimus sulaukdavome gausybės atsakymų.

Susitikimą su mažiausiais vainikavo bendra daina, palydėta šokio judesiais.

Grįžome sklidinos įspūdžių ir laimingos – buvo įdomu, smagu, naudinga ir... labai optimistiška.“ Dalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte registruotis galima www.kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/633 Nedalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte informacija pateikta www.parduotuve.muzikusajunga.lt/koncertai/muzikos-paslaptys-seansas Teirautis, derinti laiką ir galimybes prašytume el. paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 68614066

Birutė KAROSIENĖ Pianistė, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė (birželio 14 d.)

MB inf.

Saulius PETREIKIS Multiinstrumentininkas (birželio 14 d.)

Algimantas KUBILIŪNAS Kompozitorius, docentas (birželio 25 d.)

Antanas FOKAS Liaudies instrumentų orkestrų vadovas, garso ir vaizdo įrašų leidėjas, prodiuseris, tautiškos kapelijos „Sutaras“ vadovas, AGATA tarybos narys (birželio 26 d.)

Muzikos barai / 64

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Dalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte registruotis galima

https://kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/1096

Nedalyvaujantiems KULTŪROS PASO projekte informacija pateikta www.parduotuve.muzikusajunga.lt/koncertai Teirautis, derinti laiką ir galimybes prašytume el. paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 686 14066

1-4 klasei https://kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/1713 https://kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/1721

1-12 klasei https://kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/1799

2019 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 5 d.

Daugiau informacijos

www.muzikusajunga.lt