Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt

2019 RUGSĖJIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Žaidžiantis žmogus Vilniaus festivalyje

10 p.

Šešioliktoji Tytuvėnų vasara 24 p. Šiame numeryje:

JONAS STASIŪNAS Numeris su CD

Jonas

STASIUNAS

1919–1987

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

R. Leoncavallo Prologas iš op. „Pajacai“ 5‘30 Ch. Gounod Valentino arija iš op. „Faustas“ 3‘36 A. Rubinštein Demono arija iš op. „Demonas“ 2‘58 A. Rubinštein Demono romansas iš op. „Demonas“ 4‘27 A. Rubinštein Demono ariozo iš op. „Demonas“ 2‘57 G. Bizet Toreadoro kupletai iš op. „Karmen“ 3‘27 R. Wagner Volframo romansas iš op. „Tanhoizeris“ 5‘17 G. Verdi Jago monologas iš op. „Otelas“ 5‘07 P. Čaikovskij Mazepos arija iš op. „Mazepa“ 5‘13 V. Klova Margirio arija iš op. „Pilėnai“ 5‘41 J. Karnavičius Jaunojo bajoro daina iš op. „Gražina“ 1‘41 J. Tallat-Kelpša Už aukštųjų kalnelių 5‘04 J. Tallat-Kelpša Kur lygūs laukai 3‘07 L. Abarius Žaliam berže 2‘03 J. Indra Per žalią gojų 2‘08 V. Juozapaitis Žalion girion alavo 3‘17 P. Tamošaitis Saulutė nusileido 2‘06 L. Denza Tarei sudie 3‘34 P. Tosti Mano mylimoji 3‘41 P. Čaikovskij Don Žuano serenada 2‘36 A. Rubinštein Troškimas 4‘08

TT 77‘40

Įrašuose dalyvavo: A. Stasiūnaitė (17) – mecosopranas; L. Arklis (18) – smuikas; N. Dukstulskaitė (13), Ch. Potašinskas (20), H. Znaidzilauskaitė (18) – fortepijonas; Lietuvos operos ir baleto teatro orkestras, dirigentai A. Altermanas (11, 10), R. Geniušas (1, 2, 6, 8, 9), V. Viržonis (3, 4, 5,); Lietuvos radijo simfoninis orkestras, dirigentas A. Kalinauskas (7); Lietuvos televizijos ir radijo kamerinis liaudies instrumentų orkestras, vad. R. Apanavičius (14); „Armonika“, vad. V. Juozapaitis ir A. Lapinskas (15,16); „Sutartinė“, vad. P. Tamošaitis (12,17). Įrašyta Lietuvos radijo įrašų studijoje 1948–1986 metais Garso režisieriai: V. Einoris, B. Gražys, R. Lėgaudas, J. Mašanauskas.

Masteringas V. Gadliausko. Projekto vadovė A. Žigaitytė.

Dailininkas A. Nekrošius

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2019 RUGSĖJIS Nr. 7-8 (498–499) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje: Jonas Stasiūnas – Demonas A. Rubinšteino operoje „Demonas“ Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys SUKAKTYS Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Galingas scenos ąžuolas / 2 p.

Jonui Stasiūnui – 100

Ilgiausių metų giedota Birutei Karosienei ir Petrui Juodelei / 59 p.

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200 Jolanta Pszczółkowska-Pawlik Stanislavo Moniuškos baladės vokalui ir pianinui ir jo lyrinės dainos / 6 p.

FESTIVALIAI Laima Jonušienė Žaidžiantis žmogus Vilniaus festivalyje / 10 p.

Skaistė Rupšlaukytė IV tarptautinis smuikininkų festivalis „Musica in vivo“ / 20 p.

Eglė Šeduikytė „Pasija pagal Matą“ Šv. Kazimiero bažnyčioje / 21 p. Įspūdingas Kristupo festivalio renginys

CD tema Dainuoja Jonas STASIŪNAS

Gražina Montvidaitė Šešioliktoji Tytuvėnų vasara / 24 p.

Gražina Montvidaitė Tytuvėnų festivalis organizatorių akimis / 26 p.

Pokalbis su Robertu ir Justu Šervenikais

Remigijus Vitkauskas Jono Tamulionio „Lietuviškojo Requiem“ premjera / 28 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Marijampolės religinės muzikos festivalyje

Remigijus Vitkauskas Rytmetis su maestro Juozu Domarku / 29 p.

Gabrielė Sližytė Sen Mišelio festivalio sėkmės formulė / 34 p.

Ona Jarmalavičiūtė Ar įmanoma taip groti... / 35 p.

M. Vengerovo ir P. Osetinskaya´os koncertas Zalcburgo vasaros festivalyje

Ona Jarmalavičiūtė Įtempta vasara Zalcburgo scenoje / 36 p.

Interviu su operos solistu Davidu Steffensu

Rūta Giniūnaitė „Midsummer Vilnius“ pradėtas „Queen“ dainomis / 46 p.

Saulė Pinkevičienė Orkestro dovana Alytui – nauja kompaktinė plokštelė / 30 p.

NAUJI LEIDINIAI Petras Jokubauskas. Muzikos atlikimo nuorodų žodynėlis / 31 p.

PANORAMA VDU chorui „Vivere Cantus“ – du aukso diplomai Lenkijoje / 32 p.

Romas Bieliauskas „Dagilėlis“ trečią kartą koncertavo Amerikoje / 32 p.

Aldona Juodelienė Baigėsi festivalis „Gaidų pynė 2019“ / 33 p.

POPULIARUMO KAINA Rūta Giniūnaitė Liūdnas ir gražus Jono NarbutoKabloonak pasaulis / 42 p.

Rūta Giniūnaitė Melancholiškoji Alina Orlova ir ošiantis miškiesto viduryje / 45 p.

MOKSLO LINK Imantas Šimkus Apie tolygų dirigavimą: pulsacija manualinėje dirigavimo technikoje ir jos įtaka atlikimui / 48 p.

Straipsnio tęsinys (pradžia Nr. 5–6)

TAI ĮDOMU Edita Grudzinskaitė Pasaulį pakerėjusi muzika gimė prie 50 dolerių kainavusio fortepijono / 40 p.

Vytenis Gurstis Somatinė muzikantų edukacija: svarba ir perspektyvos / 50 p.

Jurgis Aleknavičius XIX a. Vienos fortepijono mokyklos pedagogas Carlas Czerny / 56 p.

MUZIKOS ANATOMIJA Audrius Blažiūnas Lietuvos fortepijonų derintojų asociacija: praeitis ir dabartis / 54 p.

BVMA 2019 Birštono vasaros menų akademija / 60 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE / 64 p.

Jubiliejines sukaktis švenčia

Rūta Giniūnaitė „Solo ansamblis“: nerimas ir tamsa, kuria reikia mėgautis / 46 p.

KRONIKA Jolanta Babaliauskienė Jubiliejinis instrumentinės liaudies muzikos puoselėtojų kūrybinis seminaras / 22 p.

Muzikos barai / 1

SUKAKTIS

Galingas scenos ąžuolas Jonui Stasiūnui – 100

Muzikos barai / 2

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

O

peros meno kerai į mano gyvenimą plūstelėjo žavingojo Jono Stasiūno sukurto Demono paveikslu. Įspūdingi plaukai puošė jo galvą, švelniu aksominiu balsu dainavo virš debesynų plazdančią melodiją. Už galingų dainininko pečių nusidriekė ilgas ir prasmingas gilaus nuoširdumo, pagarbos, meilės žmonėms kupinas menininko kelias.

Aldona Stasiūnaitė-Pečiūrienė: Apie Joną Stasiūną galiu atsiliepti pačiais gražiausiais žodžiais. Ar daug pasaulyje atsirastų jaunų talentingų vyrų, kurie apsiimtų globoti moterį su trimis mažais vaikais?

Antrasis pasaulinis karas išskyrė daugelį šeimų. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti buvo išvaryti į Rytus. Ne išimtis ir mūsų šeima.

1944 m. vasarą su mama buvome kaime, tėvelio Stasio Stasiūno tėviškėje Ničiūnuose. Broliui buvo šešeri, man – ketveri, sesutė nė metukų neturėjo. Tėtis kalbino mamą trauktis į Vakarus, tačiau ji nesiryžo – kelionė su trimis ma-

Otelas – K. Petrauskas, Jagas – J. Stasiūnas

Margiris – J. Stasiūnas

Kunigaikštis Igoris

Otelas – V. Adamkevičius, Jagas – J. Stasiūnas

Borisas Godunovas

žais vaikais atrodė galinti būti nepakeliama. Likome Lietuvoje, rudeniop grįžome į Kauną. Mūsų butas buvo susprogdintas, išgrobstytas. Tai reiškė, kad netekome ne tik tėvo, bet ir būsto. Išgyventi padėjo tėvelio brolis Jonas Stasiūnas. Jis priglaudė savo kukliame bute ir tapo mūsų tėvu. Darželių nebuvo, tad tėtis mus vesdavosi ne tik į spektaklius, bet ir į repeticijas. Susipažinome su teatro užkulisių gyvenimu, stebėdavome, kaip tėtis grimuojasi ir iš artimo tampa visiškai kitu žmogumi. Jis mus išmokė pamilti operą, muziką. Kai 1948 m. operos teatras persikėlė į Vilnių, gyvenimo sąlygos pagerėjo. Vakarais tėvukas mums skaitydavo brolių Grimų pasakas, knygas apie Heraklio žygius, Odisėjo keliones. Gražiai ir darniai gyvenome.

1951 m. susirgo mažoji sesytė Jūratė. Tėvukas labai išgyveno, vežė į Maskvą konsultuotis su profesoriais. Jūratė mirė 1952 sausio 13 d., o po savaitės gimė Aušrytė. Sesutės nesusitiko, tačiau Aušra iki šiol tvarko Jūratės kapelį.

Laikas bėgo. Įgijome profesijas, sukūrėme šeimas, ir visą laiką šalia jautėme tvirtą, atsidavusį žmogų. Toks buvo tėtis Jonas Stasiūnas.

Jono Stasiūno gyvenimo kelio pradžia – vaizdingame Kupiškio krašto Ničiūnų kaime. Lietuviškumu garsėjusią pradinę Geležių mokyklėlę baigusį Joną tėvas nuvežė į Panevėžį.

Muzikologas Arvydas Karaška: Pirmojoje lietuviškoje gimnazijoje J. Stasiūnas „humanitarinius universitetus“ ėjo Julijono Lindės-Dobilo suburtoje Meno kuopoje. Čia jis paOperos teatro solistai 1974 m. Jonas Stasiūnas – trečias iš dešinės

Muzikos barai / 3

A. Stasiūnaitė: Man dabar atrodo keista, kad jis ilgai dainavo Figaro partiją, reikalaujančią lengvo, lakaus balso. Tokio jo aš neatsimenu, nes vėliau dainuodavo daugiau boso-baritono partijų. Prisiminiau Vlado Česo pasakojimus: nors didelio ūgio, Stasiūnas kaip drugelis lakstydavo po sceną.

Daugiau kaip 40 metų J. Stasiūnas paskyrė LieV. Klovos „Pilėnai“

tyrė humanistinės minties jėgą, pradėjo kurti, rašyti eiles.

Muzikas Mykolas Karka balsingą vyruką skatino dainuoti – Jono balsas skambėjo ne tik gimnazijos chore, soliniuose epizoduose, Kristaus Karaliaus katedroje, ateitininkų renginiuose, bet ir „Dainos“ draugijos statomose operetėse.

M. Karkos skatinamas 1940 m. J. Stasiūnas įstojo į Kauno konservatoriją.

Dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA docentė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė: Tėtis konservatorijoje pateko į Petro Olekos klasę. Tai buvo pedagogas eruditas, dainininkas, kompozitorius, vėliau ir režisierius. Jaunuoliui buvo dovana patekti į tokio žmogaus klasę. Jau pirmuosiuose kursuose J. Stasiūnas pradėjo dainuoti Kauno teatro operetėse.

Petro Olekos dėstymo metodo pagrindas buvo kvėpavimas. Jis buvo studijavęs mediciną, tad studentus supažindindavo su žmogaus anatomija, kvėpavimo aparatu. Dainavimo meno P. Oleka mokėsi Maskvoje, Paryžiuje, Kaune, yra koncertavęs Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Įdomu, kad jis net tris spektaklius režisavo garsiajame Buenos Airių Kolumbo (Colon) teatre. Petras Oleka buvo puikus žmogus, savo auklėtiniui ne tik suteikė vokalo žinių, perteikė sceninę patirtį, bet ir globojo alkanomis karo dienomis, pakviesdavo prie pietų stalo.

Fašistams uždarius konservatoriją, J. Stasiūnas su pagyrimu ją baigė 1948 m. Vilniuje, jau turėdamas įspūdingą vaidmenų ir dainuotų spektaklių bagažą.

Puiki muzikinė atmintis, imlumas, nepaprastas darbštumas ir disciplinuotumas greitai padėjo tapti teatre laukiamu baritono vaidmenų atlikėju. Vienu metu skirtingas pagrindines partijas tekdavo dainuoti kas antrą dieną.

Milžiniškas krūvis!

Iki teatro persikraustymo į Vilnių (1948) J. Stasiūno repertuare jau buvo Alfijas P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“, Žermonas G. Verdi „Traviatoje“, Jeleckis P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Valentinas Ch. Gounod „Fauste“, Figaro G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir kt.

Muzikos barai / 4

tuvos operos scenai, joje sukūrė per 50 vaidmenų.

Kaune pradėtą karjerą tęsė Vilniuje, 1948–1984 metais buvo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro solistas. Puikūs jo vaidmenys – Igoris Aleksandro Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Demonas Antono Rubinšteino „Demone“, Eskamiljas Georges´o Bizet „Karmen“, Skarpija GiacoDemonas

Figaras

mo Puccini „Toskoje“ – pelnė aukščiausius publikos ir operos meno žinovų Lietuvoje, Maskvoje įvertinimus ir tais dešimtmečiais pačius svarbiausius valstybinius apdovanojimus. Ne vieną vaidmenį yra sudainavęs daugiau kaip 100 kartų.

Ypatingi J. Stasiūno darbai lietuviškose operose. Jis buvo nepakeičiamas Pilėnų kunigaikštis Margiris (V. Klovos „Pilėnai“), kėlęs patriotinius jausmus, jaudinęs teatro scenoje ir ant

Žvelgaičio piliakalnio.

Apie 1500 kartų teatro uždanga kilo Jono Stasiūno kuriamiems personažams, sudainuota ir tiek pat koncertų.

Solistas buvo daugelio lietuvių autorių – V. Klovos, J. Juzeliūno, K. Kavecko ir kt. – kūrinių pirmasis atlikėjas. Su operų spektakliais, koncertais, edukacinėmis programomis dainininkas ne tik nuolat keliaudavo po Lietuvą, bet ir reprezentuodavo savo kraštą Kultūros ir meno dienose, meno festivaliuose užsienyje. Yra dainavęs Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Kinijoje, Slovakijoje, Mongolijoje, Latvi-

joje, Moldovoje, Rusijoje, Užkaukazės respublikose, Ukrainoje. Daug koncertuodavo su liaudies muzikos ansambliais „Sutartinė“, „Armonika“ – jį viliojo liaudies daina. Ne viena, jo prisiminta iš Ničiūnų vienkiemio, kompozitorių buvo pritaikyta koncertiniam atlikimui.

Nuo 1962 m. su didžiule meile ir atsidavimu Jonas Stasiūnas ugdė jaunus dainininkus – dėstė Lietuvos Rigoletas valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1983 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Solistas buvo dažnas svečias radijo, televizijos ir plokštelių įrašų studijose.

Valdydamas poetinį žodį, iš kitų kalbų išvertė nemažai dainų, romansų tekstų, parašė atsiminimų.

Dainininkas Pranas Zaremba: Jonas Stasiūnas – tautos didžiavyris, kurio jubiliejus turėtų švęsti visi teatro mylėtojai. Ar dar kada bus kitas toks „Pilėnų“ Margiris?

J. Stasiūną pirmą kartą pamačiau 1955 metais. Visi dainavusieji scenoje man buvo dievai, o nuo Stasiūno negalėdavau atitraukti akių, mačiau visus jo vaidmenis. Negalėjau įsivaizduoti, kad po devynerių metų tapsiu jo mokiniu. Įstojus į konservatoriją ir paskyrė pas J. Stasiūną. Baritonas baritonui – labai gera mokykla. 1968 m. mane, ketvirtakursį, priėmė į teatrą. Tapau J. Stasiūno kolega, mačiau dirbantį iš arti. Jo visi vaidmenys buvo ryškūs. Juk gali stovėti scenoje, bet dar nesi valdovas. J. Stasiūno kuriamų veikėjų charakteriai ateidavo iš vidaus, jis taip mokėjo transformuotis. Kad ir Rigoletas – išėjęs į sceną tapdavo pusmetriu mažesnis, labai švelnus, lyriškas, mylintis. Kaip ir Žermonas.

O koks nuožmus Skarpija! Į spektaklį ateidavo prieš dvi valandas ir grimuodavosi pats. Įsijausdavo, vaidmuo tapdavo labai gilus. Dabar daug paviršutiniškumo, atsainumo. Mane Jonas Stasiūnas daug ko išmokė.

Dainininkas Vincentas Kuprys: Kai pirmą kartą iš Sverdlovsko grįžau dainuoti Mefistofelio, susipažinau su dviem galingais operos ąžuolais – Kipru Petrausku ir Jonu Stasiūnu. Abu stebino savo išvaizda, laikysena. Žavėdavo žmones net Vilniaus gatvėse. Kiek vėliau mačiau Stasiūno sukurtą Mazepos paveikslą. Puikiai

dainavo ir vaidino. 1968 m. grįžau į Lietuvą, su Stasiūnu teko dalyvauti ne viename spektaklyje. Net vaikiškame: jis – Karalius, aš jo patarėjas.

J. Stasiūnas man išliko kaip baritono etalonas. Jo visi vaidmenys buvo ryškūs ir įspūdingi.

Muzikologas Vaclovas Juodpusis: Lankantis Vytauto Klovos namuose ne kartą yra tekę susitikti su kompozitoriaus operų libretininku Jonu Mackoniu-Mackevičiumi, kuris maloniai leisdavosi į prisiminimus, ypač apie operos teatrą.

Kai 1957 metų pabaigoje pamačiau V. Klovos operą „Pilėnai“, sužavėjo scenoje vykusio veiksmo tikroviškumas, nepaprastai įtaigus Jono Stasiūno Margiris. Kartą su J. Mackoniu-Mackevičiumi išsikalbėjome apie libreto kūrimo peripetijas. Tada išgirdau ir apie tai, kaip „Pilėnuose“ atsirado Danyla, Potikas, kaip V. Klovai Leningrado konservatorijos profesorius V. Vološinovas nepatarė kurti operos pagal pasirinktą siužetą, nes degant Pilėnams Margiris sako: „Geriau mirtis negu vergovė!“ Juk tuomet ir gyvenome kaip tikroje vergovėje. Bet V. Klova nepaklausė profesoriaus patarimo.

Ieškant kompromiso atsirado išgalvotas rusų kunigaikštis Danyla. „Pilėnai“ išvydo rampos šviesą ir net su pasisekimu buvo rodomi Maskvoje ir Leningrade, apkeliavo daugelį Lietuvos vietovių, ypač įspūdingai skambėdavo gamtoje.

Priartėjus atgimimo bangai „Pilėnų“ autoriai galėjo grįžti prie pirminio sumanymo, kad sveikinamas būtų ne Danyla, bet Rūtenis. V. Klova sakė: „Jeigu nebūtų buvę Danylos, nebūtų ir „Pilėnų“.

Jonas Stasiūnas – galingas scenos ąžuolas, mūsų atmintyje palikęs neišdildomus scenos herojus, tris šimtus kūrinių įrašų, nuostabiai šiltą šypseną ir gerumo žymes. n

Su solinio dainavimo katedros studentais, 1985 m.

Aušra Stasiūnaitė su tėvu

Muzikos barai / 5

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200 Jolanta PSZCZÓŁKOWSKA-PAWLIK

S

TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS „ŽYMUSIS VILNIETIS STANISLOVAS MONIUŠKA / STANISŁAW MONIUSZKO“ PRANEŠIMAI Rengėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija Partneriai ir rėmėjai: Lenkijos institutas Vilniuje, Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvoje

Muzikos barai / 6

tanislavas Moniuška – operų, simfoninių, sakralinių kūrinių, vargonų ir kamerinės muzikos kūrėjas. Jis parašė apie 300 dainų balsui ir fortepijonui, jos sudėtos į dvylika „Namų dainyno“ tomų. Pabrėžtina šių kūrinių teminė įvairovė – tai sakralinės, meilės, patriotinės, gamtos grožį iškeliančios, taip pat folkloro, Lenkijos istorijos įkvėptos dainos. Visas jas siejantis veiksnys – poezija, inspiravusi Moniuškos kūrybą. Dainos sukurtos pagal didžiausių jo laikais gyvenusių lenkų poetų A. Mickevičiaus, W. Wolskio, V. Sirokomlės, V. Polo, T. Lenartowicziaus, J. I. Kraszewskio, J. Chodzkos, A. E. Odyneco, T. Zano, J. Čečioto, S. Witwickio, J. Korsako, A. Kolankowskio, J. Korzeniowskio, taip pat užsienio poetų V. Hugo, W. Scotto, J. W. Goethe´s žodžius.

Vienas svarbiausių šių dainų bruožų yra jų suprantamumas bei prieinamumas, dėl to jos tapo populiarios ir tarp turinčiųjų muzikinį išsilavinimą, ir tarp mėgėjų. Tokį populiarumą lėmė harmonijos ir formos paprastumas, melodijos grožis ir dainingumas, aiškus ritmas ir paprastas akompanimentas. Iš visų dainų ypatingas dėmesys skirtinas didesnės formos kūriniams balsui, palydimam fortepijono. Tai septynios baladės, kurias Moniuška sukūrė 1840–1859 metais.

Daugelio mokslininkų nuomone, lenkų literatūrinė baladė yra kilusi iš mesianistinių dūmų (šlovinamojo pobūdžio dainų), paplitusių Lenkijoje karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu. Lenkų literatūroje ją išpopuliarino Julianas Ursynas Niemcewiczius, sukūręs „Dūmą apie Žulkevskį“ („Duma o Żółkiewskim“, 1786) ir „Dūmą apie Steponą Potockį“ („Duma o Stefanie Potockim“, 1788).

Lenkų muzikoje pirmoji dūma, taigi ir tiesioginė baladės pirmtakė, pasirodė Józefo Elsnerio kūryboje 1803–1805 m. („Vienos lietuvės dūma“ („Duma jednej Litewki“), „Luidgardos dūma“ („Duma Luidgardy“) ir „Dūma apie

Stanislavo Moniuškos baladės vokalui ir pianinui ir jo lyrinės dainos Steponą Potockį“ („Duma o Stefanie Potockim“). Baladės lenkų literatūroje ypač išpopuliarėjo apie 1815 metus. Tas laikotarpis vadinamas tiesiog baladžių manija (lenk. balladomania).

Tada išeina debiutinis Mickevičiaus poezijos tomas „Baladės ir romansai“ („Ballady i romanse“, Vilnius, 1822).

Mickevičiaus kūryba – pats šio žanro pikas lenkiškoje dirvoje. XIX a. 3-iajame dešimtmetyje – baladžių manijos laikotarpiu – žanro raidai labai svarbi Aleksandro Chodzkos baladė „Avietės“ („Maliny“, 1829). Julijaus Slovackio kūryboje vaizduojamas pasaulis taip pat artimas baladės žanrui. Baladės ir dramos sintezė yra jo „Baladina“ („Balladyna“), kurioje gausiai semiamasi iš Chodzkos „Aviečių“, taip pat Mickevičiaus „Lelijų“ („Lilie“) ir „Svitezietės“ („Świtezianka“). Savo rinkinius pavadinimu „Baladės ir romansai“ išleido Stefanas Witwickis (1824) ir Antonis Edvardas Odynecas (1825). Jų darbai taip pat yra baladžių manijos rezultatas.

Kalbant apie baladžių atsiradimą Moniuškos kūryboje, svarbios buvo jo studijos Berlyne 1819–1821 m., kur tiesiogiai susidūrė su F. Schuberto,

R. Schumanno ir C. Loewe´s dainomis ir baladėmis. Ypač pastarasis kompozitorius, vadintas baladžių kunigaikščiu, dažnai yra lyginamas su Moniuška, nes taip pat daugeliui Mickevičiaus baladžių suteikė muzikinę formą ir 1835 m. išleido rinkinį „Lenkiškos baladės“ („Die Polnischen Balladen“).

Septynios Moniuškos baladės atspindi romantizmo sampratą muzikoje – jos supažindina mus su slėpiningu pasauliu, kupinu kraštutinių emocijų, antgamtiškų įvykių, tikėjimų. Visa tai muzikinę išraišką įgauna kompozitoriui pasitelkus gausias muzikines priemones poezijos gelmei atspindėti. Palyginę Moniuškos balades su kitomis „Namų dainyno“ dainomis, galime teigti, kad šios dvi vokalinės lyrikos formos labai skiriasi. Baladėse susiduriame su labai išplėtota muzikine forma, keliančia didžiulius reikalavimai tiek pianistams, tiek dainininkams: - baladžių trukmė – nuo 5 iki 15 minučių, o dainos paprastai trunka nuo 3 iki 5 minučių, tarp jų pasitaiko vos minutę skambančių kūrinių; - žanrų sinkretizmas – lyrikos

(eilės), epikos (pasakojimas, fabula, vaizduojamas pasaulis) ir dramos (veikėjai, veiksmas, situacijos – rečitatyvų sekvencijos) elementų derinys; - fortepijono partija baladėse labai išplėtota, ji yra iliustracinio ir pasakojamojo pobūdžio, papildo vokalo partiją, kuria atmosferą ir dažnai įkvepia solistą; - kiekvienoje baladėje dainininkas įkūnija keletą personažų, kas reikalauja, kad jis dažnai keistų balso intonaciją skirtinguose registruose, pavyzdžiui, baladėje „Žuvelė“ („Rybka“) pagrindinė veikėja Karusė (Krysia) įsikūnija į tris skirtingus personažus. Dažnai trumpame epizode personažai keičia vienas kitą, pavyzdžiui, baladės „Pasala“ („Chaty“) A ir A1 dalys reikalauja išskirtinių techninių gebėjimų, kad dėl greito tempo atlikėjas nepraleistų literatūrinio teksto. Tad dėl išplėtotos formos šie kūriniai daugiausia skirti gera vokaline technika pasižymintiems dainininkams, o fortepijono partija dažnai labai sudėtinga ir reikalauja virtuoziškumo.

1. „Trys Budriai“ („T rzech B udrysów“, žodžiai A. Mickevičiaus).

Tai pirmoji iš Moniuškos išleistų baladžių, ji 1840 m. pasirodė Berlyne kartu su daina „Pašnekesys“ („Rozmowa“). Literatūrinis kūrinys gimė tuo metu, kai poetas buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Jame plėtojama trijų Budrio sūnų, išsiųstų į karo žygius, istorija. Du iš jų turėjo pargabenti brangenybių, trečias – lenkę marčią.

Visų trijų parsivežtas turtas buvo lenkaitės, kurios tapo jų žmonomis.

2. „Svitezietė“ („Świtezianka“, žodžiai A. Mickevičiaus; „Namų dainynas“, I sąsiuvinis, 1843). Chronologiškai tai antroji baladė, ji buvo sukurta neseniai kompozitoriaus žmona tapusiai Aleksandrai kaip dovana vardo dienos proga. Kūrinio centre – ištikimybės išbandymas, kurį mergina skiria ją įsimylėjusiam medžiokliui. Ji pasiverčia sviteziete (taip vadinamos ant Svitezio ežero krantų pasirodančios undinės), viliojančia vaikiną, o šis jai negali atsispirti. Bausmė už išdavystę yra pragariškos medžioklio kančios ir žūtis ežero gelmėse. Baladėje dominuoja rečitatyvai, jų yra net 9.

Muzikos barai / 7

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200 Tai ilgiausia Moniuškos baladė – visa versija trunka 15 minučių.

3. „Kunigaikštis Magnusas ir trolė“ („Książę Magnus i trolla“, švedų baladė, vertė L. Siemieńskis; „Namų dainynas“, II sąsiuvinis, 1843–1844).

Pavadinime įvardytas kunigaikštis – istorinė figūra, Švedijos ir Rytų Gotlando kunigaikštis Magnusas Vaza (1542–1595), kunigaikščio Gustavo Vazos sūnus. Jis kentė nuo psichikos ligos, esą domėjosi undinėmis. Trolė – tai undinė, lenkiškai svitezietė, kuri kunigaikščio Magnuso prašo ją vesti („Kunigaikšti Magnusai, vesk, vesk mane“), bet jis kaskart atsisako. Šioje liaudiškoje baladėje nėra aiškaus moralo, būdingo romantinei baladei.

Pagrindinė mintis – kunigaikštis neveda nekrikščionės undinės, tėvynės gerovė jam yra svarbesnė už „gudrius meilės pančius“.

4. Karčemininkė Magda („Magda karczmarka“, žodžiai L. Sztyrmerio; „Namų dainynas“, II sąsiuvinis, 1844). Sztyrmerio eilėraštis – karčemininkės Magdos, jaunos našlės, tik prieš savaitę palaidojusios savo vyrą, istorija. Apsilankęs ulonas prašosi apnakvindinamas ir įtikina Magdą tai padaryti. Tada karčemoje prasideda triukšmingos linksmybės, bet jos baigiasi griaustinio trenksmu. Iš epilogo suprantama, kad taip Magda buvo nubausta už gedulo nesilaikymą. Tai sako ir moto, užrašytas baladės tekste ir partitūroje: „Našlė turėtų atminti velionį bent metus ir šešis sekmadienius.“ Vieta, kur stovėjo karčema, buvo prakeikta.

Baladė labai operiška, tačiau palyginti su kitomis baladėmis rečitatyvų joje mažai. Veikėjo charakterį ir nuotaikos pokyčius kompozitorius perteikia dažnai keisdamas tonacijas, metrą ir tempą. Monotoniškai prasidėjęs kūrinys pamažu įgauna pamišėlišką ir pražūtingą vaizdą.

5. „Pasala“ („Czaty“, žodžiai A. Mickevičiaus, 1846). Mickevičiaus tekste nėra daugeliui baladžių būdingo antgamtiško paslaptingumo. Pasak kai kurių autorių, ši baldė rodo Mickevičiaus grįžimą į realizmą ir atitolimą nuo romantinės egzaltacijos. Moniuškos baladė yra labai kompaktiškos trijų dalių sandaros – A-B-A1 su bravū-

Muzikos barai / 8

rišku finalu. Jos kraštinės dalys ypač dinamiškos, čia yra vaivados įsiūčio scenų, o vidurinė dalis – meilužio prisipažinimas. Garso lygmeniu patraukia dėmesį veikėjų partijų balso instrumentuotės įvairovė.

6. „Tėvulio sugrįžimas“ („P owrót taty“, žodžiai A. Mickevičiaus; „Namų dainynas“, VI sąsiuvinis, 1857). Tai tipiška Mickevičiaus didaktinė baladė. Išsiilgę vaikai meldžiasi, kad ilgai lauktas tėvas saugiai sugrįžtų. Jis grįžta, tačiau tik dėl uolios vaikų maldos stebuklingai išvengia mirties. Plėšikų vadas, sugraudintas vaikų maldos, paskatinusios prisiminti tėvynę, nusprendžia paleisti savo aukas. Baladės pradžią ir pabaigą sieja vientisa jungtis, ji tarsi sukabina kūrinį tiek tonacijos, tiek metro aspektu, o visa baigiasi tuo, kas labai būdinga Moniuškai, – virtuoziška finaline fortepijono partija.

7. „Žuvelė“ („Rybka“, žodžiai A. Mickevičiaus; „Namų dainynas“, VI sąsiuvinis, 1859). Moniuška vėl pasirinko Mickevičiaus tekstą, glaudžiai susijusį su vandeniu, o kūrinio veiksmas, kaip ir baladėje „Svitezietė“, vyksta prie ežero, kuriame gyvena pagrindinė veikėja, tapusi undine.

Muzikinį pavidalą šiam tekstui veikiausiai yra suteikęs tik Moniuška, be to, tai turbūt pati sudėtingiausia jo baladė. Išplėtotos formos kūrinyje daug dramatiškų rečitatyvų, giliai atskleidžiančių tekstą. Kūrinio atlikėja turėtų turėti plataus diapazono balsą ir turtingą emocijų spektrą, būti puiki aktorė, kad gebėtų atlikti ir pasakotojo partijas, ir sukurti daugialypį Karusės personažą – moterį, motiną, paliktą meilužę, savižudę, skenduolę, virstančią vaiduokle sviteziete, trumpam sugrįžtančią į gyvųjų pasaulį.

Septynios Moniuškos baladės yra romantizmo muzikoje sampratos kvintesencija. Jos įveda mus į nepaprastą, paslaptingą pasaulį, kupiną kraštutinių emocijų, antgamtiškų įvykių, tikėjimų ir liaudiškų palyginimų.

Visą tą poetinę gelmę kompozitorius perteikia gausiomis muzikinėmis priemonėmis. n

Komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė dvi dienas stebėjo konferencijos eigą, gilinosi į pranešimų turinį ir išdėstė, ką supratusi, piešinukais

Konferencijos atidaryme dalyvavo (sėdi iš dešinės): Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Baltarusijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė Lietuvoje Ekaterina Ermilina, Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis. Konferenciją pradėjo muzikologė dr. Lina Navickaitė-Martinelli

Pirmąją konferencijos dieną užbaigė S. Moniuškos kamerinės muzikos koncertas „Vakaro daina“ Valdovų rūmuose

Konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ne tik padėjo organizuoti konferencijos renginius, bet ir pristatė S. Moniuškos operą „Halka“ šiandienos aspektu

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė (kairėje) ir Jolanta Pszczółkowska-Pawlik

Birželio 14 dieną Šv. Jonų bažnyčioje S. Moniuškos keturios Aušros vartų litanijos pirmą kartą skambėjo taip, kaip niekada dar nebuvo skambėjusios

Muzikos barai / 9

FESTIVALIAI

Žaidžiantis žmogus Vilniaus festivalyje Laima JONUŠIENĖ

Ž

aidimo kaladėlės, išmargintos skaičių taškais, tarsi nuskrendančiais nuo paviršiaus ir tampančiais natomis. Taip buvo pristatoma 23-ioji muzikos šventė programos viršelyje ir reklamose. Kad ir kokia būtų reklama, Vilniaus festivalis niekada nepavirto į efektų besivaikantį kraštutinumų ieškotoją, net kai netikėčiausi jo garsai ar spalvos įsiverždavo į Filharmonijos rimtį.

Svilinanti kaitra – vis dažnėjantis atsitiktinumas, nuo kurio šiemet saugojo bažnyčių vėsa, Valdovų rūmų menės, senosios operos salė Basanavičiaus gatvėje, nes remontui buvo uždaryta nuolatinė festivalio būstinė Nacionalinė filharmonija. Ne tik repertuaro, bet ir erdvių dėlionės tapo visu tuo, ką pavadintume šios muzikos šventės koncepcija. Vilniaus meras tą homo ludens (žaidžiantį žmogų) pavadino ir šiųmetinio festivalio, ir paties miesto esme, drąsino rengėjus – Lietuvos nacionalinę filharmoniją

Muzikos barai / 10

ir miesto savivaldybės viešąją įstaigą „Vilniaus festivaliai“ – visada išlikti Vilniaus dvasios puoselėtojais.

Prisimename ir pernykščius mero žodžius, festivalio proga pasakytus Vilniaus klube, – kad pajudėjo taip laukiamos miesto koncertų salės ant Tauro kalno reikalai. Šiemet pavasarį tą pajudėjimą bandė pristatyti spauda: esą jau griaunamos senojo pastato sienos, nuo įlinkusių, medeliais apaugusių stogų nulipus paskutiniams ekstremalių potyrių ieškotojams.

Užteks vienos rankos pirštų metams suskaičiuoti, ir ateis diena, kai pažadėtuose rūmuose „atsivers klasikinės muzikos gelmė“... Tiesą sakant, dėl tų pažadų miesto mero rinkimuose daugelis ir balsavome už R. Šimašių, kad įgyvendintų minėtus užmojus. Taip ir bus – vis dar neabejoju, dažnokai apeidama senuosius Profsąjungų rūmus su griūvančia terasa, niekada ir neradusia savo paskirties dar nuo pastatymo laikų, su tariamomis dorėninė-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Madeline Bell ir „Concertgebouw“ džiazo orkestras

mis kolonomis, niekur nevedančiais laiptais ir jau išdaužytais langais, panašiais į skęstančio laivo liukus. Rytinio šono langai kol kas sveiki, pro juos dar sklinda monotoniški viduje tebesirenkančių senbuvių būgnų garsai. Tokie ilgi tie atsisveikinimai su rūmais, kol kas griūvančiais tik savaime.

Iki 2024 ar 2025-ųjų – marios laiko ... (?)

PRADŽIOJE – DŽIAZAS

Seniai šviečiančios soul ir gospelo žvaigždės Madeline Bell balsas vis dar gilus ir šiltas. Ji ir „Concertgebouw“ džiazo orkestras birželio 3-iąją atidarydami festivalį koncertavo tarsi atsarginėje „Compensos“ salėje (ji nebuvo sausakimša). Tikrojo džiazo publika šiais laikais turi pasirinkimą ir žino, kad improvizacijos nėra stiprioji Madeline pusė, o ją lydintis orkestras – tiesiog klasikinis bigbendas su puikiais saksofonininkais, kuriems meistryste nenusileido mūsų Kęstutis Vaiginis, mokęsis pas Jasperą Blomą ir, kaip turi būti, jau stipriai pralenkęs savo mokytoją. Drauge su juo ir orkestru vieną kompoziciją Kęstutis pagrojo pirmojoje koncerto dalyje, dar kartą pasirodė ir jo pabaigoje.

Išgirdome ir gitaristo Martijno Van Itersono kompoziciją „Trumpiausias kelias“ („Shortcut“; aranžavo Dennis Macrelis). Visoms žadėtoms orkestro narių kompozicijoms viename koncerte, matyt, neužteko laiko, bet pui-

kitas atlikėjas. Patiko pianisto Peterio Beetso išradingumas ir sąmojis, bendravimas su soliste.

Didelė birželio 3-iąją susirinkusios publikos dalis buvo nebe jauna, žmonės atėjo tikėdamiesi, kad Madeline dainos atgaivins emocinę jaunystės laikų atmintį.

kiausią įspūdį paliko sodrus orkestro ansambliškumas, prie kurio prisidėjo ir trombonai, ir trimitai.

Madeline Bell buvo tikroji koncerto siela, nepaisydama solidaus amžiaus dainininkė gyveno patį aktyviausią scenos gyvenimą ir palaikė viso koncerto gyvybingumą, atrodė nepailstanti su savo aukštakulniais „eifelio bokštais“, nors pabaigoje, įsisiautėjus linksmybėms, atrodo, jau laikė juos rankose... Tai nė kiek nepriminė vis dar tipiškos mūsų dienų situacijos, kai atvyksta ilgai laukta žvaigždė, paprastai savo karjeros saulėlydyje, ir apie jos vieną kitą pasirodymo akimirką sukasi visa koncerto rengėjų išmonė. Vilniaus festivalyje tokio įvykio neprisimenu.

Beje, pagal koncerto logiką Madeline nenuklydo ir į džiazo improvizacijas. Ji dainavo Ray´aus Charleso ir Stevie Wonderio sukurtas ar dainuotas dainas, atiduodama pagarbą savo dievaičiams. Žinoma, kas iš klausytojų tomis dainomis yra gyvenęs, ilgėjosi jų autentiškumo ir turėjo pripažinti, kad to negali pakartoti joks

PASLAPTINGO GROŽIO GARSAI

Erhu, kiniškosios hugin šeimos narys, – dviejų stygų strykinis muzikos instrumentas be vadinamųjų ladų ar kitų grifo atžymų, bet tai nekliudo subtiliai muzikuoti ir išgauti beveik paslaptingus glissando, flažoletus, pizzicato, jautraus atlikėjo rankose užgimstančius tarsi iš tylos ir garso įtampos.

Erhu virtuozams susipažinus su europietišku akademiniu muzikavimu, instrumentas, laimei, neprarado originalumo ir tebeteikia progų giliam muzikiniam mąstymui, nors šiuolaikinis gyvenimo būdas, greita komunikacija padarė savo: erhu skambėjimo rytietiška dermė, sustiprinta garso technikos, tapo beveik reklamine šalies spalva, pristatančia ir turistines grožybes, ir parodų stendus, ir populiariąją muziką. Šiam instrumentui Vilniaus festivalyje savaip pasisekė, nes paslaptingo grožio garsai kilo į Šv. Jonų bažnyčios kupolą ir derėjo prie šios šventovės architektūros. Birželio 5 d. koncerte drauge su Lietuvos kameriniu orkestru, di-

Muzikos barai / 11

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

FESTIVALIAI

Guo Gan (erhu, Kinija)

riguojamu Roberto Šerveniko, grojo erhu virtuozas Guo Ganas, įvaldęs kuo įvairiausius muzikos stilius. Jis ir kompozitorius, ir perkusijos magistras, šį laipsnį įgijęs Paryžiuje. Tačiau nei vakarietiška perkusijos mokykla, nei muzikavimas su pasaulio džiazo smuikininkais, pianistais nepažeidė atlikėjo prigimtinės dovanos, paveldėtos iš tėvo. Jau nuo pat ankstyvos vaikystės Guo Ganas perėmė jo erhu ir su šiuo instrumentu susiejo savo gyvenimą. O pasaulio patirtis, mokyklos, įspūdingiausia improvizacijų kalba drauge su klasikinių instrumentų virtuozais, be abejo, papildė erhu spalvas, todėl natūralu jam buvo griežti viename koncerte ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Juolab bažnyčios erdvėje, kuri savo akustiniu sfumato tarsi paslapties šydu pridengia ir sulygina garsus.

Erdvinis muzikos poveikis buvo juntamas jau koncerto pradžioje klausantis Ye Guohui kūrinio styginiams „Vejantis pavasarį“. Savotiškai ištirps-

Muzikos barai / 12

tantys garsai neprislopino formos pajautimo, kurio šiandien vis dažniau pasigendame stilių susimaišymuose ir begalinėse improvizacijose.

Centrinėje bažnyčios navoje sėdėjusius klausytojus ypač palietė čia sklandę garsai. Tarsi įkalintas mediniuose suoluose galėjai pasijusti suvokiantis pasaulį iš tarpeklio, kurį taip sodriai, lyg iš kokio de profundis, pasiekia žemutinės kūrinių natos.

Gal todėl jos kitąkart pridengdavo iliustratyvumo pojūtį. Manau, taip atsitiko ir su Hai Huai Huango „Žirgų lenktynėmis“, kur ryškiausios spalvos skambėjo labiau apibendrintai. Šių spalvų kultūrai poveikį darė ir Pavelo Giunterio perkusininkų ansamblis, nors potekstėse išliko ryšys su liaudiškai muzikai būdingu garsų imitavimu. Tai vis aplinka, kurioje girdėjome erhu virtuozą Guo Ganą.

Savo kūrinį „Himalajai – Erhu sala“ jis grojo vienas be orkestro ir jau nuo pat pirmųjų garsų sumaniai išnaudojo stipriąsias šio instrumento galimybes, o rytietiškos dermės labai įtiko ir prie naujosios akademinės muzikos pripratusioms ausims...

Sėdint minėtoje asketiškoje auditorijoje tarp tamsių, lygių ir tik anapusiniam pasauliui patogių šventovės suolų, žvilgsnis nejučiomis kilo lyg iš tarpeklio į kupolo skliautą... Labai norėjosi iš arčiau pažvelgti į Guo Gano paslaptingą muzikos instrumentą. Tokių galimybių, beje, po kiekvieno koncerto, mums suteikdavo „Lietuvos ryto“ svetainėje rodomos festivalio nuotraukos, kurių autorius – išties muzikalus, jautrus fotografas D. Matvejevas. Iš arti pamatėme ir tą kuklųjį kinų smuiką erhu, kurį lyg valdovas skeptrą laiko rankoje virtuozas, nuotraukoje panašus į tolimųjų laikų išminčių su skulptūriškomis drabužių klostėmis. Mums, jau pavargusiems nuo lakuotos internetinės fotoateljė monotonijos prie stendų, šios meninės nuotraukos buvo tikra šventė, nes pasiilgome gyvesnio žvilgsnio, akimirkos atsitiktinumo šilumos.

Taip sutapo, kad Ramūno Motiekaičio opuso „Cinema“ kameriniam orkestrui premjera įvyko kompozitoriaus mėgstamoje ne visai koncertinėje aplinkoje. Garsą kūrėjas išlaisvina

įsiklausydamas į jį, nes tyla, pasak jo, ir yra „didžiausią krūvį turinti potencija“. Nors „Cinema“ – vakarietiška harmonija ir kitais šios muzikos elementais paremtas kūrinys, jo premjera skambėjo kolegų iš Kinijos apsuptyje. Tai, kaip R. Motiekaitis pristatė savo kūrinį, buvo lyg rytų filosofijos aidas apie tikrumo kriterijus kūryboje: „per daug gražu, kad būtų tikra.

Taigi, kinas. Ar gali būti kas tikresnio negu kinas?“ R. Motiekaitis – mūsų jaunosios šviesuomenės žmogus, kuris buvo ilgam iškeliavęs į pasaulį, mokėsi įvairiose aukštosiose muzikos mokyklose – nuo Šiaurės šalių iki Japonijos, baigė doktorantūrą Helsinkio ir Tokijo universitetuose, parengė disertaciją apie Japonijos ir Vakarų sąveikas filosofijoje ir mene. Galbūt menų pažinimas tiesiogiai, prisilietimai prie kitokios tikrovės ir yra būtinas pasaulio suvokimo pagrindas, kūrėjui atvėręs ir gilesnį asmeninį žvilgsnį į garsą, padėjęs subtiliau apibendrinti jo prigimtį. Nežinau, kaip „Cinema“ būtų skambėjusi, pavyzdžiui, Elbės filharmonijoje, kur aplinka taip pat netradicinė, tačiau šį kartą bažnyčios akustika buvo tinkama kūrinio garsams ir paliudijo, kad „Cinema“ – vienas labiausiai pavykusių šiuolaikinės lietuviškosios muzikos „tyliųjų“ kūrinių. Šio koncerto partneris – Kinijos Liaudies Respublikos ambasada Lietuvoje.

ŽAIDIMO SUGESTIJA

Vilniaus festivalyje koncertavo pirmą kartą į Lietuvą atvykęs tarptautinis baroko orkestras žaismingu pavadinimu „Aukso obuolys“ („Il Pomo d´Oro“), susibūręs Italijoje prisimenant šios šalies XVII amžiaus kompozitoriaus Antonio Cesti operą, parašytą imperatoriškųjų vestuvių proga. Dėmesys senosioms operoms labai patrauklus ir šio dar gana jauno, nė dešimties metų neturinčio ansamblio diskografijoje. Ypač derlingas buvo praėjęs kūrybinis sezonas: A. Stradellos opera „Doriklėja“ ir XVII amžiaus operų prologai, italų baroko dainininkės ir kompozitorės Barbaros Strozzi 400-osioms gimimo metinėms išleistas albumas „Voglio Cantar“.

Tarptautinis baroko orkestras „Il Pomo d´Oro ir solistas Edgaras Moreau (violončelė, Prancūzija)

Vien tokie įrašuose dalyvaujantys atlikėjai kaip mecosopranai Joyce Di Donato ar Ann Hallenberg, kontratenoras J. J. Orlinskis, daug pasako apie orkestro lygį.

Birželio 8-ąją „Il Pomo d´Oro“ koncertas įvyko Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje.

Ne taip paprasta buvo sėdint nemažoje salėje po prigesintais šviestuvais akimis pasiekti atlikėjus. Grįžus namo neišblėsusius girdėtus muzikos įspūdžius dosniai ir vėl papildė „Lietuvos ryto“ svetainėje tuoj pat atsiradusios spontaniškos ir pastabios, žaibiškai pagavusios esmes D. Matvejevo nuotraukos, kuriose stambiu planu – atviras, beveik paaugliškas džiaugsmas išties labai jaunų, bet jau meistriškumo viršūnes pasiekusių dirigento Maximo Emelyanychevo ir violončelininko Edgaro Moreau veiduose. Ne tik muzikavimo, bet ir klausymosi džiaugsmą spėjo pagauti fotografas, o recenzentai savo ruožtu pratęsė jo pastebėjimus. Tokia buvo

atlikėjų ir klausytojų interaktyvumo atmosfera, turinti ir pažintinę, ir išliekamąją vertę. Stambiu planu išryškinti ne tik veidai, bet ir muzikos instrumentai, atlikėjų ir klausytojų nuotaikos skambant muzikai. Tai sunkiau kiekvieno akims prieinami momentai iš salės, nelabai pritaikytos tokiems koncertams, kur atlikėjai sulipa ant kiek siūbuojančios, žingsnius įtariai rezonuojančios pakylos... Būtų gerai, kad tie vaizdai neišnyktų interneto platybėse, bet liktų liudyti Vilniaus festivalio istorijos. Įspūdžius „7 meno dienose“ (Nr. 24 (1303), 201906-12) papildė Renata Dubinskaitė, šios srities žinovė, kritikė ir atlikėja, giliau nei bet kas pajuntanti ir išgyvenanti senosios muzikos laikotarpius ir stilius, jų atgaivinimo ir įprasminimo problemas, be kita ko, turinti išskirtinę vaizdingo pasakojimo dovaną, kad ir pateikdama keletą bruožų dirigento, tą vakarą dar grojusio klavesinu, portretui: „Turėdamas beveik nuolat užimtas abi rankas, jis dirigavo visu liaunu kūnu, plačia amplitude svyruodamas į šalis, išraiškingai judindamas galvą kratė garbanas bemaž kaip per roko koncertą, įkvėptas veidas piešė muzikos nuotaikas, o aktyvus akių kontaktas su muzikantais reikalavo dar daugiau kontrastų. <...> kulminacinėse vietose jis pašokdavo nuo savo kėdės ir aukštai užsimojęs bei padedamas kūno svorio krisdavo

į klaviatūrą pakartotiniais akordais.

Nemaža klausytojų ypač išraiškingais jo dirigavimo performanso momentais susižvalgydavo tarpusavyje, pasitikrindami vienas kito reakcijas.

Maximas veikiausiai žino, kad stebina, manau, kad to ir siekia, nes taip sukuria labai stiprų papildomą įspūdį. Kartais pagalvodavau, ar tikrai šis superprofesionalus orkestras padovanotų mums tokį pat muzikalumą be šio hiperaktyvaus vedlio. Gal ir ne, juk tai individuali kiekvieno ansamblio kolektyvinė dinamika.“ Individualias kolektyvinės dinamikos spalvas paryškino orkestro grojimas senųjų instrumentų kopijomis su žarninėmis stygomis ir jaunas violončelės maestro E. Moreau. Jo instrumento skambesys, tiesa, daugiau gal tinkamas klasikiniam ir romantiniam repertuarui, bet tembrų skirtumas tikrai nebuvo konfliktiškas ir derėjo prie bendrų intonacijų prikeliant praeities lobius. Ypač ryškus ir lauktas buvo mums beveik nežinomo XVIII amžiaus pirmosios pusės kompozitoriaus Giovanni Benedetto Platti koncertas violončelei su orkestru. Tokie pamirštų šedevrų atradimai – nors ir nedažnas, tačiau taip pat būdingas Vilniaus festivalio bruožas.

Savotiška staigmena buvo ir Antonio Vivaldi Koncertas violončelei su orkestru a-moll, ypač garsioji III dalis. Beje, tai jau ne pirmas toks pasiutusio lėkimo Vivaldžio kūrybos natomis atvejis – prisiminkime kad ir Krylovą Vilniaus festivalyje... Jaunatviška atlikėjų euforija abiem atvejais išgelbėjo nuo bet kokio mechaninio efekto. Net pakartojus Koncerto trečiąją dalį bisui.

Raiškiais kontrastais skambėjo Francesco Durante Koncertas styginiams Nr. 2 g-moll, kurį atliko instrumentų sekstetas. R. Dubinskaitė juokavo, kad klausytojui nebuvo jokių šansų kur nors nuklysti mintimis ar apsnūsti, nes muzika sekvencijomis leisdavosi į visišką išnykimą – „tokį piano, kuriame styga vos atsiliepia“, po to staiga šokdavo į sustiprintą, lyg elektrinį garsą. Buvo įdomu skaityti recenzentės klausimą – ar galėtume kalbėti apie skirtumą tarp kontrasto natūralumo ir dirbtinumo? Tikriau-

Muzikos barai / 13

FESTIVALIAI siai būtų įvairių atsakymų, tačiau šiuokart atlikėjai, ko gero, buvo paveikti tos pernelyg visus apėmusios nuoširdžios atviro žaidimo sugestijos, kokią jautėme išgirdę jau pirmąjį koncerto kūrinį – Johanno Adolfo Hasse Fugą, kurioje savotiškai pakerėjo nuoširdus kategoriškumas ryškinant temas, melodines linijas, kai ypač greitojoje dalyje buvo juntama tokia gyvybė, kurios jokiais dirbtinumo požymiais neapibūdinsi. Tai buvo atviri, nuoširdūs, efektingų euforiškų tempų ir kontrastų žaidimai, kuriuose jie gyveno neapsimetinėdami ir neprisidengdami kaukėmis.

PER LAIKO SMĖLYNUS

Tikriausiai ne „iš baimės suerzinti konservatyvią Vilniaus festivalio publiką“ birželio 9-ajai buvo pasirinkta dar jauno ir jau garsaus ansamblio „Synaesthesis“ programa Valdovų rūmų Renginių salėje... Mat muzikos festivaliai, kaip rodo pasaulio praktika, vis dėlto yra labiau derliaus šventės negu bandymų aikštelės net tiems, iš kurių daugiausiai tikimasi. „Tradicinė“ festivalių publika

rinksis gana gausi Vienos operos publika. Kaip ir pernai Vilniaus festivalyje – tų potencialiai turėjusių neateiti lankytojų buvo pilna Filharmonijos salė, kai klausėmės tikrų tikriausio šiuolaikinio iššūkio – E.-P. Saloneno Koncerto fortepijonui su orkestru.

Matyt, svarbu neprarasti ir šventinio konteksto dėliojant festivalio įvykius, tuomet radikaliausi dalykai lengvai pasieks į tokią aplinką suėjusias „tradicines“ ausis. O kol ansambliui „Synaesthesis“ linkime naujų netikėtų programos koncepcijų, sunku susilaikyti neprisiminus to, ką jau patyrėme ir kokius pasąmonės klodus išjudino tas kuklus ansamblio koncertas. Įspūdį darė vadovo Karolio Variakojo jaunatviškas entuziazmas, nuoširdumas, suteikęs sveikos energetikos šaltai konservatyviai, tarsi eksperimentinei tokio pobūdžio aplinkai. Tiesa, į festivalio spaudos konferenciją Karolis atėjo tarsi kiek pavargęs nuo „dvylikatonės isterikos“, lyg ir norintis ramiau įsiklausyti, ką reiškia švytinti garso gyvybė savose mikrosferose, maitinančiose visumą. Programoje apibrėžtas lai-

kotarpis 1968–1985 metai gal kiek sąlyginis kaip ir koncerto pavadinimas „Abipus geležinės uždangos“, nes muzika – tokia substancija, kurios, ypač plintančių komunikacijų laikais, nebeužtversi ir nebesulauksi jos subyrėjimo datos kaip Berlyno sienos istorijoje. Šis koncertas, manau, ne vieno atmintyje prikėlė kad ir laikus apie uždraustą malonumą klausytis iš kažkur parsigabentų P. Boulezo „Le Marteau sans Maître“ („Plaktukas be šeimininko“) įrašų, skatinusių daugiau pasidomėti Rene Charo poezija. Ir kad S. Mallarmé kūryba žavėjo P. Boulezą siekimu vartoti kiek galima mažiau žodžių ir kiek galima daugiau jungčių, taip efektyviai intensyvinusių „daiktų paslaptį“... Tas paslapties intensyvumas, garsų jungtys atsisakant žodžių srauto neduoda ramybės iki šiol ir minimalistams, ir spektralistams, kurių taip pat dažnokai pasigendu šiuolaikinės muzikos koncertuose, nors jų alsavimas į nugarą jaučiamas net klausantis pačios jauniausios kompozitorių kartos atstovų. Tą vakarą ypač laukiau „Synaesthesis“ koncerto pradžios, kur

Dirigentas Karolis Variakojis ir kompozitorius Bronius Kutavičius

buvo numatytas P. Boulezo „Dérive 1“ – opusas, labai pavaldus autoriaus matematinėms nuostatoms, pateikiant apskaičiuotus nepatogiausius garsų junginius, didelius reikalavimus akustinei aplinkai, jos pasirinkimui, ką liudijo ir P. Boulezo įkurtos institucijos IRCAM tikslai.

Deja, koncerto pradžioje jautėme, kad didelė atlikėjų įdirbio dalis tiesiog įklimpo sausoje salės akustikoje. Gal

neateina net į P. Eötvöso ar IRCAM programas šiuolaikinei muzikai skirtose nedidelėse Liucernos festivalio salėse ar į Olgos Neuwirth bandymus perkomponuoti pasaulio istoriją muzikinio koliažo technikos priemonėmis. Vos keli profesionalai lankydavo nuolatinius „Next Generation“ renginius „Salzburgerfestspiele“ kamerinėse patalpose, bet, manau, į šios kompozitorės „Orlandą“ rinkosi ar

Muzikos barai / 14

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Ansamblis „Synaesthesis“

reikėjo kokių techninių priemonių, kurios būtų suteikusios judėjimo laisvę tiems smulkiųjų natų pasažams, dinaminiams bangavimams, tarp jų įstrigusiems motyvams. Įdomu, kaip visa tai sugėrė įrašų mikrofonai...

Nežiūrint akustinių nepatogumų, pagarba ansambliui tikrai nesumažėjo, pasitikėjimas neišblėso, o garso įsiklausymo subtilumams progų buvo net ir šioje salėje.

Labai sudomino Marta Finkelštein – pianistė ir viena iš ansamblio vadovų. Pradžioje ji skambino G. Ligeti „Continuum“ klavesinui. Tą šaltą tarsi iš muzikinės dėžutės sklindančių garsų mechaninį srautą ji suvaldė lengvai, metafiziškai ir žaismingai.

Negaliu pamiršti ir pirmąją koncerto dalį užbaigusių 1985 metais G. Ligeti sukurtų etiudų fortepijonui Nr. 1 „Désordre“ („Netvarka“) ir Nr. 4 „Fanfares“ („Fanfaros“). Tiesiog pasigėrėtinas garso formavimo menas, kokį prisimenu ir iš P. L. Aimard´o skambinimų. Tas ligetiškas garsas nustūmė į šalį visus sunkiau girdimus metroritminius darinius ir savaime piešė laikotarpio spalvas, apibūdino nepamirštamą minimalizmo manifestacijos autoriaus individualybę, kuriai labiausiai ir atstovauja toji garso spalva, dominavusi net nepalankioje salės akustikoje. „For Frank O´Hara“, amerikiečio A. Feldmano kompozicija septyniems instrumentams (1973), ištrynė ne tik laiko, bet ir geografines geležinės uždangos ribas. Žinant, kad Frankas O´Hara – rašytojas, poetas, meno kritikas – buvo itin svarbi asmenybė Niujorkui tampant šiuolaikinio meno sostine.

Minėtą Feldmano kūrinį kaip niekur nevedančius laiptus korektiškai apibūdino M. Urbaitis, „7 meno dienose“ (Nr. 24 (1303), 2019-06-12) primindamas šios muzikos atlikėjams keliamus specifinius iššūkius, kai ji neplėtojama jokiu įprastu metodu ir jai interpretuoti reikia rasti tinkamą būdą: „Neteigčiau nei kad K. Variakojo diriguojamas „Synaesthesis“ <...> tokį būdą rado, nei kad nerado, bet kūrinys nuskambėjo gana autentiškai <...>“.

Broniaus Kutavičiaus praėjusio

laiko ieškojimai apibūdina paties ieškotojo charakterį, jo gilią išmintį, o įvairiausių pavidalų jo smėlio laikrodžiai, skambantys girgždesiai – svarus ir lengvas, kiek žaismingai atlaidus santykis su kūriniu. Šias nuostatas, atlikdami „Praeities laikrodžius“, manau, pajuto tiek dirigentas, tiek visi jauni atlikėjai, iš kurių įsidėmėjau Eleną Daunytę, jos violončelės žaidimus tembro spalvomis ir gyliais, jų santykį su aplinka. Tokia būna kartais sunkiai apibūdinama kūrinio–kūrėjo–atlikėjo įžiebta poetika.

Mažai yra įdomesnių jaunosios ir vidurinės kartos kompozitorių, kurie nebuvo maestro Kutavičiaus mokiniai. Nesinori sutikti su kai kuriais vertinimais – esą rūstūs laikai įrėžė mokytojo kūryboje rūsčių bruožų.

Sakyčiau, priešingai: kaip patraukliausią maestro savybę norisi išskirti jo sveiką ironiją, ambivalentišką, bet neabejingą žvilgsnį į praeities klodus.

Laikas bėga B. Kutavičiaus naudai – kilo mintis klausantis jo 1977ųjų kūrinio „Praeities laikrodžiai“.

Ne tik todėl, kad esame labiau įpratę prie asociatyvaus mąstymo. Veikia ta nuginkluojanti, matematinius komponavimo apskaičiavimus nugalinti moderni archajiška pasaulėjauta, o jo opusai jau sukūrė ir paties kūrėjo portretą – rodos, pačiose kebliausiose situacijose, net kylant grėsmei, būti užpustytam brendant per laiko smėlynus. Taip, muzika – laiko menas, organizuota jo tėkmė atsiveria klausytojams, ir amžinasis smėlio laikrodžių byrėjimas tęsia tą long now – ilgąjį dabar.

Koncerto pabaigoje skambėjo 1968 m. sukurta A. Schnitke´s serenada – vėlgi iš savotiško kultūros laikų pranašo T. Manno įžvalgos rezultatų, kai jis savo muzikiniame romane „Daktaras Faustas“ apibūdino besibaigiantį XX šimtmetį kaip polistilistikos amžių. Taigi, minėtas kūrinys vienas tipiškiausių toje įžvalgoje.

Aleatorika, sujungusi visą stilistikos margumyną, nuteikė žaidimams jaunus atlikėjus, kuriems, regis, visai nerūpėjo, kurioje uždangos pusėje jie atsidūrė.

ANDRIUS ŽLABYS IR MOZARTAS

Vis dar nesiliaujant birželio karščiams į vieną didelį įspūdį susijungė Vilniaus festivalio 11, 14, 17 ir 19 d. koncertai, tapę įvykiais, nevienkartiniais reiškiniais, jau nekalbant apie festivalio pabaigos renginį.

Vienu ryškiausių prisiminimų pavadinčiau Bazelio kamerinio orkestro koncertą su ypatinga potekste: Andrius Žlabys ir Mozartas.

Vilniuje pirmą kartą koncertavęs Bazelio kamerinis orkestras – nepaprasto stilistinio lankstumo, jis groja ir istoriniais, ir šiuolaikiniais instrumentais. Daug dėmesio jam skiria pats René Jacobsas, Vilniaus festivalio lankytojų geras pažįstamas Giovanni Antonini. Drauge su „Il Giardino Armonico“ Bazelio kamerinis orkestras rengiasi įrašyti visas 107 J. Haydno simfonijas. Atidžiau sekantys „Mezzo“ programas, be abejo, turės progų išgirsti šį orkestrą ir Eliziejaus laukų teatro įrašuose. Orkestro prestižui svarbi jau vien žinia, kad jis bendradarbiauja su garsiąja Hamburgo Elbės filharmonija. Tiems, kuriems operos mene svarbiausia muzikos skambėjimas, Bazelio kamerinis orkestras yra parengęs koncertinių operų – nuo J. Haydno „Armidos“ ir Mozarto operų iki Beethoveno „Fidelijaus“.

Vilniaus festivalio metu nei karš-

Pianistas Andrius Žlabys

Muzikos barai / 15

FESTIVALIAI čiai, nei nuolat girgždantys pakylos laipteliai Valdovų rūmų Renesansinėje menėje nepakenkė orkestro kolektyviniam jautrumui, idealiai suderintam su pianisto A. Žlabio jautrumu. Čia skambėjo Mozarto jaunystės šedevrai – koncertai fortepijonui ir orkestrui: dvyliktasis A-dur KV414 ir devintasis Es-dur KV271. Tai buvo neromantizuotas idealusis Mozartas, žinant, kad jo kūryboje esama nemažai pagundų atlikėjams savaip rafinuoti taurų paprastumą. A. Žlabys pasaulyje vertinamas už neiškankintą, natūralų, pačios prigimties diktuojamą virtuoziškumą. Jis greitai pajunta esmes. Ir tuomet negali atsistebėti ankstyvojo Mozarto brandumu – taip išryškintas jaunatviškai gyvas jo klasikinių formų grožis, sukurtas šviesos ir liūdesio lyrikos atmosferoje. Šiame koncerte naujai buvo atrastas garsus šveicarų muzikas H. Holligeris, akcentavęs poetinio teksto ir muzikinio mąstymo santykį kūrinyje „Eisblumen“. Jis liudijo tą garsųjį dar nuo S. Mallarmé laikų poetinį minimalizmą mikrotoniniais garsais – kiek šaltokais, tarsi šerkšnas ant langų.

ir daugelis miesto adresų jau aprašytų ar pažymėtų Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sąrašuose. Ta proga buvo pasitelkti žymiausi atlikėjai: Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, garsus lenkų dirigentas Antoni Witas. Įeinantiems į bažnyčią buvo dalinami litanijų tekstai – įspūdingą kūrinį vienijanti klasikinė sakralinė atrama. Bendromis atlikėjų pastangomis buvo išryškintas litanijų simfonizmas, vėlgi artimas klasikiniam paprastumui ir drauge didingumui.

Pagal kanonus solistams giedant pirmąsias maldų eilutes, kūrinys rėmėsi Švč. Mergelei Marijai skirta Loreto litanija, tačiau ji buvo savotiškai išvaduota iš ciklo rėmų, o jos maldavimai, muzikologų pastebėjimu, – taurus Dievo Motinos paveikslą supančių

STANISLAVO MONIUŠKOS SUGRĮŽIMAS

Tikru interpretacijos stebuklu galima pavadinti Stanislavo Moniuškos Keturias Aušros vartų litanijas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

S. Moniuškos Aušros vartų litanijas atliko solistai Vera Tarelko, Ewa Wolak, Rafalas Bartminskis ir Liudas Mikalauskas, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), dirigavo Antonas Witas (Lenkija)

Muzikos barai / 16

solistams, chorui ir orkestrui. Į vieną visumą surinktos skirtingu metu parašytos giesmės įspūdingai paliudijo kompozitoriaus gražiausią aštuoniolikos metų gyvenimo laikotarpį Vilniuje, priminė daug vilnietiško kultūrinio gyvenimo ypatumų ir pagerbė solidžią kūrėjo sukaktį – 200-ąsias gimimo metines.

Džiaugsminga atlaidų šventė – toks jausmas apėmė klausantis iš atskirų sakralinių S. Moniuškos kūrinių sudėto opuso jaudinamai autentiškoje aplinkoje, Šv. Jonų bažnyčioje, kaip

sidabrinių votų atitikmuo. Apskritai iškilus ir jaudinantis buvo tas skambantis paveikslas, kai tarp maldavimų prasiverždavo „Odės džiaugsmui“ ir kaimo bažnyčių atlaidų intonaciniai aidai – kompozitoriaus studijų Berlyne įtaka. Gausūs variniai pučiamieji skambėjo (nuostabi orkestruotė!) tarsi prisišauktas Senojo Testamento aidas nuo Jericho tvirtovės iki dūdų orkestro kokioje medinėje žemaičių kaimo bažnyčioje, kur, spėjama, yra lankęsis S. Moniuška su savo geru draugu S. Römeriu. Ta gausaus vario

auksinė spalva po Šv. Jonų bažnyčios kupolu priminė kadaise, dar iš Florencijos laikų, aprašytą bažnytinės architektūros muzikalumą, o čia, tarp europietiškos mokyklos garsų, lyg „rožinio Vilniaus laikotarpio“ priminimas sklandė žavios melodijos, taip primenančios ir Vilnijos kraštą.

Tai buvo jaunatviška euforija, kylanti virš klasicistinės litanijos kanonų, prasiveržianti velykinių žiedų spalvomis ir šventės garsais, inspiruotais eschatologinio jausmo. Kartu tai buvo nuoširdus pasveikinimas garsiajam Maestro, kuriam Vilnius buvo ir meilės miestas ir, be abejo, didžiausias įkvėpimo šaltinis.

NUO IRONIJOS IKI MEDITACIJOS

Kūryba pasitelkus mėgstamą praeities muziką, kaip ir bet kokius kitus menus, yra dėsningas ir natūralus dalykas. Kas, jei ne praeities palikimas, – geriausia statybinė medžiaga dabarčiai. Šios žinomos tiesos vis dėlto reikalauja savų koncepcijų, bendraminčių, kas ryškėjo ir sudarant Lietuvos kamerinio orkestro koncerto birželio 11 d. programą. Apibūdindama jos tikslingumą, kūrėjų ir atlikėjų meistrystę muzikologė Laimutė Ligeikaitė ją taikliai pavadino koncertu su gera kompanija. Taip buvo pristatyti Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Alfredas Schnitke, Giya Kancheli.

Koncerte Šv. Jonų bažnyčioje labiausiai sudomino perprasmintos praeities muzikos kontekstų paradoksalumas, ryškinant pačius paveikiausius kūrėjų bruožus – autentiškai gilų jų muzikos dvasingumą, savitą humoro jausmą, tuos bruožus iš esmės paremiant stilistikos valdymo galia.

O autoriaus stilistikos galios turbūt ir lemia naujų kūrinių atsiradimo sėkmę – iš asociatyvumo bei ironijos, iš „taiklių nepataikymų“.

Kad ir A. Martinaičio stilistiniai žaidimai Koncerte smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m´art komedijų sezonas“, tarsi su lengva ironija pasirenkant plačiai vartojamą metų laikų idėją. Net ir koncerto dalys išduoda švelnius tos ironijos atspalvius: komedija dell´arte „Pavasaris“, baletaskomedija „Vasara“, la caccia-komedi-

Sergejus Krylovas su Lietuvos kameriniu orkestru koncertuoti pakvietė draugus (iš kairės): smuikininkę Svetlaną Makarovą (Ukraina, Šveicarija), pianistę Glorią Campaner (Italija) ir violončelininkę Eleną Daunytę (Lietuva)

jos sezonas „Medžioklės ruduo“. Tie įvairūs štrichai, ženklinantys aliuzijas tai į mažąsias gulbes, tai į groteskišką Šostakovičiaus ritmiką ar dažną šios geros kompanijos ironijos objektą tango. Tą Martinaičio apibūdintą „palaidą intertekstualumą“ su jam būdingu šmaikštumu koncerte papildė pats Martinaitis, atsistojęs iš vietos ir pūsdamas suvenyrinį žaislą – medžioklės ragą.

Puikiai skambėjo ir minėtai kompanijai tinkamas iš originalių detalių konstruojamos Vidmanto Bartulio serijos „I like...“ kūrinys, šį kartą prisiminus F. Schubertą, jo Kvinteto C-dur, op.163, Adagio dalį. Brandus kūrinys, pagrįstas emocine atmintim ir smuiko partija, įrodanti bene žaviausią S. Krylovo talento bruožą – jo muzikines meditacijas nesivaikant greičio. Į muzikinės meditacijos būseną įtraukė ir G. Kancheli Koncertas fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui „Middelheim“, perteiktas paprasta ir sykiu turtinga minimalistine kalba. Šia jaudinančia muzikine impresija, skirta Antverpeno ligoninės „Middelheim“ gydytojams, gelbėjusiems kompozitoriaus gyvybę, orkestras baigė koncertą.

Jame dalyvavo ir smuikininkė Svetlana Makarova, pianistė Gloria Campaner, violončelininkė Elena Daunytė (G. Kancheli „Middelheim“), taip pat smuiko virtuozas iš Šveicarijos Pavelas Vernikovas, pasirodęs nepamirštamame poliritmikos žaidime – gana teatrališkame Alfredo Schnittke´s kūrinyje „Moz-Art a la Haydn“ dviem smuikams ir kameriniam orkestrui, pagrįstas nabaigta Mozarto pantomimos muzika (KV446).

Tai buvo dar vienas Vilniaus festivalio intelektualinę savigarbą liudijantis koncertas.

GRIGALIŠKASIS GIEDOJIMAS SU IMPROVIZACIJOMIS

„Illumina. Grigališkasis choralas ir improvizacijos mušamiesiems“ – senosios sakralinės muzikos koncertas, kurį surengė vyrų vokalinis ansamblis „Schola Cantorum Riga“, perkusininkai Rihards Zaļupe ir Ivars Kalņinš.

Ansamblis sugiedojo vienbalsį procesionalą „Calicem salutaris“ ir 115 psalmę, skirtingas Rygos ir Vilniaus dvasinio gyvenimo tradicijas savaip vienijantį himną „Veni Creator Spiritus“, antifoną „Illumina“ – tikrą bažnytinės architektūros muzikalumo raišką, kuria kitados žavėjosi R. Wagneris ir jos paslaptingos galios paveiktas prisiminė ją „Parsifalyje“.

Antifonos stilistika mažai kam įveikiama, jei giedama ne bažnyčios erdvėje, tad gerai, kad tą šviesos įspūdį patyrė itin gausiai susirinkę žmonės į tradicinį nemokamą Vilniaus festivalio renginį šv. Kazimiero bažnyčioje.

Klausytojai išgirdo ir ankstyvojo daugiabalsiškumo pavyzdžių iš XII amžiaus rinkinio „Codex St. Martial“ – giesmes „Res est admirabilis“ ir „Benedicamus Domino“.

Stilistiškai lankstūs giedotojai latviai patrauklia ritmizuota forma pateikė ir savo regiono bažnytinės muzikos pavyzdžių, ir XII–XIV a. giesmių, sukeldami ir pasigėrėjimą, ir prisiminimų (manau, ne vienam mūsų yra tekę girdėti „O Virgo Splendens“ Montserato kalno papėdėje esančiame vienuolyne netoli Barselonos). Kai kurios giesmės, pažymėtos programoje kaip vienuolynuose atrasti rankraščiai, užkrėtė užuominomis apie galimus pasaulietiško dėmesio šaltinius, panašius į C. Orffo

Muzikos barai / 17

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

FESTIVALIAI

Šv. Kazimiero bažnyčioje skambėjo grigališkasis choralas ir improvizacijos mušamiesiems Gieda „Schola Cantorum Riga“ (Latvija)

vagabondiško šėlsmo ištakas ir odes likimo nepastovumui...

Tą vakarą rimtis Šv. Kazimiero bažnyčioje derėjo su šventiškomis koncertinėmis spalvomis ir perkusininkų improvizacijomis, viduramžių giesmės – su daugiabalsiais intarpais, ratukine ryla pritariant ansamblio vadovui G. Prāniui.

Taip sutapo, kad grigališkasis giedojimas pradėjo ir Vilniaus festivalio metu vykusią Kultūros naktį, tai tarsi paruošė mus Šv. Kazimiero bažnyčioje skambėjusioms impresijoms, kurių išklausius kilo minčių apie jų skirtumus nuo mums labiau įprasto bažnytinio grigališkojo choralo.

Arkikatedroje bazilikoje jos mišraus grigališkojo giedojimo ansamblio giesmių, kurios turi gilesnį, katalikų bažnyčiai būdingą dvasingumo pagrindą, klausėsi gausiai susirinkę klausytojai. Giedotojus retkarčiais pakeisdavo gilūs ir sodrūs, šiai erdvei pritaikyti vargonų garsai... Susikaupimo valanda (dar neprasidėjus linksmybėms Kultūros nakčiai pasiruošusioje Katedros aikštėje), būdinga katalikiškos kultūros tradicijoms.

SOLVEIGA

Simfoninė pasija „Laukimas“ solistams, chorui ir orkestrui pagal E. Griego muziką yra vieno ryškiausių Europos režisierių katalono Ca-

Muzikos barai / 18

lixto Bieito idėja, kilusi bendradarbiaujant su Bergeno festivalio vadovu Andersu Beyeriu. „Laukimas“ yra Bergeno, Tivolio ir Vilniaus festivalių, taip pat Geteborgo ir Islandijos simfoninių orkestrų bei Bilbao teatro „Arriaga“, kuriam vadovauja Calixto Bieito, koprodukcija. Norvegijos Bergeno provincijoje vykstantis kasmetinis festivalis laikomas vienu geriausių Europoje, ir tai visų pirma nepaprastai kūrybingo ir komunikabilaus Anderso Beyerio nuopelnas.

Gyvendamas Bergene jis užsakydavo naujų kūrinių net tokiems kompozitoriams kaip K. Stockhauzenas, G. Ligeti, S. Reichas, P. Glassas, K. Saariaho... A. Beyeris yra naujosios muzikos, teatro ir šokio projektų iniciatorius, bendradarbiauja su pasaulinio garso režisieriais, atlikėjais, menų centrais.

Simfoninė pasija „Laukimas“ yra vienas tų muzikinių projektų, kur ypatingas vaidmuo tenka libreto autoriui. Į dar gana neįprastą kūrybos sritį buvo įtrauktas taip pat Bergene gyvenęs ir mokęsis bene žymiausias šiuo metu norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas. Išgarsėjęs pasaulyje savo šešių romanų ciklu „Mano kova“ („Mine kamp“) jis labai pageidaujamas ir Lietuvoje, „Baltos lankos“ jau išvertė pirmuosius du tomus, mūsų bibliotekose jų laukia į eilę užsirašę skaitytojai.

Platesnį „Laukimo“ libreto vari-

antą, primenantį novelę, teko skaityti išverstą į anglų kalbą. Nuostabą kelia autoriaus sugebėjimas pasiekti egzistencijos gilumas, rodos, bereikšmės pilkos kasdienybės sraute, ją nuolatos lydint žmogaus vienatvės leitmotyvui. Nedideliame libreto tekste tebejaučiama šiaurietiškos sagos ar mito įtaka, kuri iki šiol įaugusi į šio krašto gyvenseną ar būtį. Neveltui toks dėmesys joje ir Perui Giuntui, tam keistam, neramiam, smalsiam klajūnui, kurio vardu pavadinti festivaliai kasmet vyksta Norvegijoje ir kur tikima, kad šis herojus iš tiesų gyvenęs nelabai toli Bergeno.

K. O. Knausgårdas Perą Giuntą apibūdina kaip žmogų, gebantį tik imti, bet nieko gero kitiems neduoti.

Rašytojo mintys krypo į Solveigą – neturinčią savo gyvenimo, jį išdalinusią kitiems. Platesnį „Laukimo“ variantą būtina perskaityti girdėjusiems ir mačiusiems jį C. Bieito pastatyme, tuomet ryškės metaforos, kiek minimalistinis stilius, aiškiai sugriovęs mitus apie šį radikalų ir negailestingą, žiaurų režisierių. Priešingai, jis, kaip ir libreto autorius, ypač subtiliai reiškia pagarbą ir dėmesį pagrindinės herojės moteriškumui, jautrumui, savarankiškumui. Režisierius ją apgyvendina sterilioje ir uždaroje baltos drobulės gaubiamoje erdvėje, tarsi ligoninės palatoje. Pagal libreto versiją ji yra slaugytoja, važinėjanti į darbą automobiliu, iš kurio uždaros erdvės kartais, prasivėrusi langą, sutinka prasmingą elnio žvilgsnį, mato jo išdidžius žingsnius girios link. Solveiga turi sūnų Tomą ir dukrą Liną – paauglius, kuriuos, aišku, labai sunku suprasti kaip ir kažin kur esantį tėvą... Tipiška dažna situacija, bet, užuot prisijaukinusi vienatvę, Solveiga nuolat kankinasi abejodama – gal kažkas su manimi negerai, ką aš ne

nį režisierius suteikia servatorijoje bei Karališkojoje Danijos norvegų kalba giedan- operos akademijoje Kopenhagoje. Ji iš čiam ir dainuojančiam karto buvo pakviesta į Vienos operą. „Vilniaus“ chorui. Jo Ką reiškia tęsti N. Dessay vokalo ir ardalyviai dar tik ren- tistiškumo tradicijas šioje scenoje kad kantis žiūrovams su- ir Zerbinetos vaidmeniu, be didesnių sikaupę po vieną ar komentarų supras kiekvienas operos kelis ėjo į avansceną, meno mylėtojas.

Solveigos vokalinis motyvas buvo nusiteikę byloti jaudinančią istoriją. Aiš- atliekamas kiek prislopintu, „nepilkiai tokiam vyksmui nu“ balsu, derinantis prie kalbamojo per mažoje, bet geros teksto ir viso šio herojės paveikslo akustikos Lietuvos sumanymo. Įtaigiai sudėliotas muRusų dramos tetaro zikinis sceninio vyksmo ratas, susi„Laukimas“ – Pero Giunto istorija Solveigos akimis salėje, kur pusę scenos jungiant pradžios ir pabaigos ryto taip darau ir padariau? Dar vienas jos užėmė vien šoniniai ekranai, dirigen- motyvams. „Palaimintą rytą“ („Velsirūpestis – Alzheimerio kamuojama tas E. G. Jensenas subtiliam ryšiui tarp gende Morgen“) jaunatviškai sugiemama, tarytum paties autoriaus ne- atlikėjų ir klausytojų pasirinko salės dojo choras, o pabaigoje, po „Laivo rimo šešėlis, atkeliavęs iš jo romano vidurio tarpą ties šešta eile. Drauge su sudužimo“, Solveigos transliuo„Mirtis šeimoje“. choru pasirodė ir tos pasijos be hero- jamą gimimo vaizdą lydėjo transSolveigos rankose esančia vide- jaus atlikėjas – Lietuvoje gyvenantis formuota tema iš pjesės „Rytas“ okamera dokumentiškai į baltą dro- norvegų dainininkas Stenas Skjervol- („Morgenstemming“) ir Solveibulę transliuojamas naujos gyvybės das. Po to jį, chorą ir orkestrą ilgam pa- gos lopšinė. atėjimas. Pagal anglišką libreto vari- slėps tas įrėmintas šydas, kuriame tarsi Didysis žaidimas – tokią antą tai turėtų būti Solveigos anūkė kelių dimensijų paveiksle bus atsklei- potekstę norėtusi suteikar anūkas, jos dukters Linos, dar be- džiamas Solveigos vidinis pasaulis ir ti savito žanro muzikinei veik paauglės, vaikas... Ir tai nebėra tradicinėmis ir naujoviškomis priemo- pasijai, besiremiančiai ginei Fausto pasmerkimo, nei Marga- nėmis, bet visų pirma per nemirtingą lia šalies kūrybos patirtimi. ritos tragedijos atvejis. Tai tipiška E. Griego muziką, kuriai prilygo libre- „Didysis žaidimas“ – nedikasdienė duotybė, ir žmogui reikės to teksto gylis, vokalas, vaidyba, net delės apimties norvegų ištvermės, net optimizmo joje gy- videoprojekcijos. Ypatingą sėkmę lėmė klasiko Tarjei Vesaaso venti. Solveiga laiko vaizdo kamerą visais atžvilgiais ideali Mari Eriksmo- knyga apie kasdiene apeiga ir transliuoja savo dvasios tėvynės en, Solveigos sielą turėjusi atverti ir tapusius žmogaus rūpesvaizdus – maitinamus balandžių jau- nemažu žodiniu tekstu. Operos solistė čius, pakylėtus iki egzisniklius, mirties ir gyvybės, nakties yra baigusi studijas Norvegijos muzi- tencinio lygio. n ir dienos tarpininkę pelėdą, mamos kos akademijoje Osle, Paryžiaus konar močiutės išsigandusį veidą – gal iš tų vaikystės laikų, kai ją iš miego Ypatingą „Laukimo“ sėkmę lėmė visais atžvilgiais ideali Mari Eriksmoen – Solveiga pažadindavo riksmas, „tarsi klyktų kitas joje gyvenantis žmogus“. Vienas įsimintiniausių Solveigos monologų, kai seminare apie slaugą Danijoje ji per naktį perskaito atsitiktinai bibliotekoje rastą anksčiau nematytą Kierkegaardo knygą.

Optimistiškiausias Solveigos mostas: ji nuplėšia nuo rėmų uždaros erdvės imitaciją ir atidengia iki tol slėptus visus pasijos dalyvius, pritarusius jai pasakojant ir apie Kierkegaardo leliją laukuose, paukštį danguje. Po tuo Solveigos išpažinties šydu kiek atitolintas orkestro skambesys priminė Bairoito scenos nepakartojamo subtilumo garsus, apskaičiuotus prisimenant dar antikos laikų pavyzdžius. Beje, vos ne antikinio komentatoriaus vaidme-

Muzikos barai / 19

FESTIVALIAI IV TARPTAUTINIS SMUIKININKŲ FESTIVALIS „MUSICA IN VIVO“

Birželio 28 – liepos 5 d. Klaipėdoje vyko IV tarptautinis smuikininkų festivalis „Musica in vivo“. Šiemet jame dalyvavo 28 muzikantai iš Lietuvos, Lenkijos, Šveicarijos ir Prancūzijos.

Ilgiau nei savaitę trukusius meistriškumo kursus vedė Liono nacionalinės aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos profesorė Marianne Piketty (Prancūzija), Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokytoja bei Klaipėdos kamerinio orkestro smuikininkė Kristina Kupšienė ir Kataro filharmonijos orkestre griežianti Eglė Urbonavičiūtė-Valutė.

Festivalio dalyviai klaipėdiečiams surengė penkis koncertus.

Atidarymo koncertą, skirtą XX a. Lietuvos kompozitorių kūrybai, pradėjo smuikininkai iš Panevėžio muzikos mokyklos, Panevėžio Vytauto Mikalausko ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijų bei Liono. Atlikę Vytauto Barkausko, Eduardo Balsio, Balio Dvariono, Vytauto Paltanavičiaus ir Tado Šerno kompozicijas jie sulaukė gausių jaukioje Eduardo Balsio menų gimnazijos salėje susirinkusios publikos aplodismentų.

Tradiciškai vienas iš festivalio koncertų surengtas Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje. Sakralioje unikalios akustikos erdvėje smuikininkai atskleidė Johanno Sebastiano Bacho daugiasluoksnės muzikinės minties didingumą.

Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos konferencijų salėje įvyko virtuozinės muzikos koncertas, o kitame renginyje dalyviai griežė romantizmo epochos kompozitorių kūrybą. „Musica in vivo“ baigiamajame koncerte Klaipėdos koncertų salėje devyni jaunieji smuikininkai – Grasilė Granickaitė, Rugilė Lapkauskaitė, Ieva Kavoliūnaitė, Monika Dargytė, Milana Vasiliauskaitė, Urtė Didžiulytė, Lukas Pronskus, Garance Cartou bei Amelia Dziedzic – ir festivalio pedagogės griežė su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vado-

Muzikos barai / 20

vas violončelininkas Mindaugas Bačkus). Koncertas buvo supintas iš baroko, klasicizmo, XX ir XXI a. kompozitorių kūrinių. „Džiaugiuosi, kad čia sutikau daug įdomių smuikininkų ir profesionalių pedagogių“, – sakė iš Prancūzijos atvykusi septyniolikmetė Garance Cartou. Ji baigiamajame koncerte su Klai-

pėdos kameriniu orkestru atliko W. A. Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 3 G-dur pirmąją dalį. „Nors Lietuvoje esu pirmą kartą, kasdien vis labiau įsimyliu Klaipėdos miestą. Meistriškumo pamokos buvo nuostabios, o galimybė atlikti Mozarto Koncerto dalį su Klaipėdos kameriniu orkestru – didelis man suteiktas šansas. Mane įkvėpė Marianne Piketty darbas, jos muzikinis supratimas, todėl būčiau labai laiminga, jei galėčiau dar kartą sugrįžti į Klaipėdą ar nuvykti į Prancūziją. Eglė Urbonavičiūtė-Valutė šiomis dienomis buvo mūsų jungiamoji grandis, dėl ko festivalyje jautėmės lyg šeimoje. Tai draugiškumo kupinas patyrimas“, – apie „Musica in vivo“ kalbėjo šiuo metu Karališkojoje Airijos muzikos akademijoje studijuojanti smuikininkė iš Lenkijos Amelia Dziedzic.

Kristina Kupšienė ir Eglė Urbonavičiūtė-Valutė atliko šiuolaikinio kompozitoriaus Malcolmo Arnoldo Koncertą dviem smuikams ir styginių orkestrui, op. 77, Marianne Piketty – Maurice´o Ravelio Rapsodiją smuikui ir orkestrui „Čigonė“ bei Astoro Piazzollos keturių tango ciklo smuikui ir orkestrui „Buenos Airių metų laikai“ dalį „Žiema“. Koncerto finale nuskambėjo efektingi, Artimųjų Rytų kolorito kupini Maiaso Alyamani kūriniai „Najaz“ (smuikui, orkestrui ir perkusijai) bei „Longa Nahawand“ dviem smuikams, perkusijai ir styginių orkestrui (atliko Eglė Urbonavičiūtė-Valutė, Kristina Kupšienė, Mykolas Eiva). Ši premjera tapo koncerto kulminacija, įvertinta

gausiais klausytojų plojimais.

Prisimindama intensyvią savaitę profesorė Marianne Piketty kalbėjo: „Per ketverius metus „Musica in vivo“ smuikininkai stulbinamai užaugo, o festivalio pedagoges Kristiną Kupšienę ir Eglę Urbonavičiūtę-Valutę norėčiau perkelti į Lioną. Jų darbas – aukso vertės. Dėkoju festivalio direktoriui Donatui Bukauskui už puikią organizaciją.“ „Musica in vivo“ tikslas – auginti, brandinti Lietuvos ir užsienio smuikininkus, suteikti jiems progą pasirodyti su kameriniu orkestru. „Siekiame atskleisti jaunų muzikų talentą. Kuriame laisvą, pozityvią atmosferą, kurioje būtų mažiau konkurencijos, visi turėtų galimybę koncertuoti“, – kalbėjo meistriškumo kursus vedusi Kristina Kupšienė.

Festivalio direktorius Donatas Bukauskas pabrėžė, kad išskirtinė klaipėdietės Kristinos Kupšienės dėstoma grojimo smuiku metodika ir filosofija, profesorės Marianne Piketty pedagoginis ir psichologinis įdirbis bei naujajai muzikų kartai atstovaujančios veržlios smuikininkės Eglės Urbonavičiūtės-Valutės entuziazmas sukuria terpę, lemiančią didžiulį profesinį tobulėjimą ir skatinančią atlikėjus pasitikėti savimi. „Musica in vivo“ moto – nėra nei baimės, nei klaidų“, – sakė D. Bukauskas.

Klausytojų ir atlikėjų gausa įprasmino festivalio pavadinime glūdinčią idėją – muzika tampa gyva skambėdama gyvame organizme.

Skaistė RUPŠLAUKYTĖ

Rugpjūčio 10 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, įvyko įspūdingas Kristupo festivalio renginys – norvegų ir lietuvių kolektyvai ir solistai atliko Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“ (BWV 244). Šis sakralus kūrinys paprastai skamba Didįjį penktadienį, kurį jau nešvenčiama Eucharistija, o liturgijos metu klausomasi Biblijos skaitinių, pasakojančių apie paskutines Kristaus valandas ir nukryžiavimą, pasineriama į Kristaus kančios meditaciją. Šis kančios apmąstymas kartu yra vilties ir pergalės pranašas, todėl turbūt neatsitiktinai visa savo didybe nuskambėjo artėjant reikšmingai Lietuvai dienai – rugpjūčio 23-iajai. Šių metų rugpjūtį minėjome 80 metų nuo lemtingojo 1939-ųjų Ribbentropo ir Molotovo sandėrio, Lietuvai besibaigiančios vasaros dieną pavertusio Juodojo kaspino diena ir tapusią šimtų tūkstančių tremtinių pasijomis. Kartu šventėme Baltijos kelio (1989) trisdešimtmetį, todėl tą pačią rugpjūčio 23-iąją galėtume vadinti ir Baltojo kaspino diena. Apmąstant lemtingų Lietuvai 1939-ųjų ir 1989-ųjų įvykius, labai tiko didingas Bacho kūrinys, kuriame kalbama apie kančią ir sielvartą, besąlygišką meilę ir auką, viltį ir šviesą. „Pasija pagal Matą“ dėl didžiulės apimties (beveik 70 vokalinių numerių), daugiau nei 2 val. trukmės, grandiozinės atlikėjų – dviejų chorų ir orkestrų su solistais – sudėties ir specialios kūrinio paskirties skamba gana retai. Paskutinįkart šio baroko šedevro Lietuvoje teko klausytis 2008 m. kovo 20 d. Filharmonijoje, tada jį atliko Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir puikūs lietuvių solistai. Anglo Neilo Thomsono diriguojama „Pasija pagal Matą“ buvo atlikta įtaigiai ir profesionaliai, tačiau rugpjūčio 10 d. koncertas Šv. Kazimiero bažnyčioje patvirtino, kad sakralinė muzika geriausiai skamba jai skirtoje erdvėje. Šįkart Bacho „Pasiją pagal Matą“ atliko solistai iš Norvegijos ir Lietuvos, dvigubos sudėties Hokksundo bažnyčios choras (vadovas Abramas Bezuije-

Jono ŠOPOS nuotr.

„PASIJA PAGAL MATĄ“ ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIOJE

J. S. Bacho „Pasiją pagal Matą“ atliko solistai iš Norvegijos ir Lietuvos, dvigubos sudėties Hokksundo bažnyčios choras (vadovas Abramas Bezuijenas, Norvegija) bei papildytas Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas), dirigavo Abramas Bezuijenas

nas, Norvegija) bei papildytas Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas), dirigavo Abramas Bezuijenas.

J. S. Bacho liturginė oratorija „Pasija pagal Matą“ (BWV 244) solistams, dviem chorams ir dviem orkestrams buvo sukurta 1727 m.

Leipcige. Pasijos tekstai parašyti pagal šv. Mato evangelijos 26 ir 27 skyrius, kuriuose kalbama apie Paskutinę vakarienę, Judo išdavystę, Kristaus nukryžiavimą ir mirtį.

Libretą grandioziniam veikalui sukūrė vokiečių poetas ir daugelio Bacho kantatų žodžių autorius Christianas Friedrichas Henrici (1700–1764), geriau žinomas Picanderio pseudonimu. Remiantis naujausiais šaltiniais, manoma, kad „Pasija pagal Matą“ pirmą kartą atlikta 1727 m. balandžio 11 d.

Didžiojo penktadienio liturgijos metu.

Bachas savo kūrinį kas kelerius metus šiek tiek keisdavo. Pirmoje BWV redakcijoje yra 78 vokaliniai numeriai – arijos, rečitatyvai, choralai, o vėliau nusistovėjo (NBA, Neue Bach Ausgabe) 68 vokalinių numerių atlikimo tradicija. Leipcigo laikotarpiu buvo sukurtos ir pasijos pagal Joną (BWV 245) ir Morkų (BWV 247) bei nuostabiosios katalikiškos Mišios h-moll (BWV 232). Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige, kurioje Bachas dirbo kapelmeisteriu ir vargonininku nuo 1723 m. iki pat mirties 1750 m., buvo dveji vargonai. Didžiaisiais (pastatytais 1511 m. ir dar iki Bacho praplėstais iki 3 manualų) būdavo atliekama

pagrindinė muzikinė sekmadienio liturgijos dalis, o mažesnieji (pastatyti 1639 m.) prijungiami didžiųjų švenčių – Kalėdų ir Velykų – dienomis. Būtent šiems dvejiems vargonams ir buvo sukurtos pasijos. Chorų ir orkestro sudėtį bei išsidėstymą iš dalies lemdavo vargonų balkonų vieta ir dydis. Šiandien atliekant tokį grandiozinį kūrinį, chorų, orkestro bei solistų išsidėstymą taip pat lemia koncertinė erdvė ir akustika. Šv.

Kazimiero bažnyčioje atlikėjų paskirstymas buvo optimalus. Visi jie išsidėstė priešais apsidę, šoninėse altoriaus pusėse, solistai ir „Ažuoliuko“ berniukų choro ansamblis – priešais altorių. Nors abu chorus ir dalį orkestro užstojo kairės ir dešinės navų sienos, garsas sklido puikiai ir užpildė visą bažnyčios erdvę. Tiek šoninėse navose, tiek bažnyčios gale ar balkone pakankamai aiškiai girdėjosi giedami tekstai, kuriuos, beje, buvo patogu sekti specialiai šiam renginiui išleistose knygelėse.

Nuo pat pirmųjų choro giesmių – „Komt Ihr Tochter“ (Dukros, man raudot padėkit) ir „O Lamm Gottes“ (O, Avinėli nekaltas) – buvo aišku, kad laukia įspūdingas muzikinis įvykis. „Ąžuoliuko“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Vytautas Miškinis) berniukų grupė, paruošta dirigento Lino Balandžio, nepriekaištingai atliko cantus firmus.

Jų skaidrūs balsai su vakarinės saulės spindesiu pro bažnyčios langus liejosi į neapsakomą garso ir šviesos žaismą.

Efektingai buvo išspręstas Evangelisto vaidmuo, šv. Mato tekstus

rečituojant iš aukščiau esančios sakyklos. Evangelisto Mato partiją atliko jaunas tenoras Mathiasas Gillebo iš Norvegijos. Jo raiškus, aštraus tembro balsas tarsi durklas raižė bažnyčios erdvę, o rečitavimas įtaigiai perteikė Biblijos pasakojimą. M. Gillebo baigė operinio ir klasikinio dainavimo studijas Nacionalinėje Norvegijos akademijoje, jis turi ir teologijos magistro laipsnį, o šiuo metu yra Norvegijos muzikos akademijos (NordART) doktorantas, tyrinėja balso realijas filosofiniais, teologiniais, socialiniais ir kitais aspektais. Mathiasas – daugelio Norvegijos nacionalinės operos pagrindinių vaidmenų atlikėjas, taip pat dainuoja baroko bei šiuolaikinę muziką.

Jėzaus vaidmenį atliko švelnaus tembro baritonas Steinas Skjervoldas, magistro laipsnį įgijęs Norvegijos valstybinėje muzikos akademijoje, studijavęs Griego akademijoje Bergene bei Aukštojoje teatro ir muzikos mokykloje (Hochschule für Theater und Musik) Hamburge. Lietuvoje gyvenantis norvegas yra nemažai koncertavęs su Lietuvos kolektyvais: Nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais, Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais, Čiurlionio styginių kvartetu, kameriniu ansambliu „Vilniaus arsenalas“, Vilniaus choru. 2012 metais už indėlį stiprinant Norvegijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius jis apdovanotas Čiurlionio taure.

Soprano ir mecosoprano partijas atliko LMTA absolventės Lina Dambrauskaitė ir Joana Stanelytė.

Prof. Sigutės Stonytės auklėtinė, daugelio konkursų laureatė Lina Dambrauskaitė dažnai kviečiama dainuoti sakralinių kūrinių partijas, jau ne kartą dainavo ir Bacho pasijose pagal Matą ir Joną. Tirštas garso srautas nenustelbė švelnių solisčių balsų, jie harmoningai skambėjo lydimi orkestro ir chorų.

Po ilgų, dramatiškų Evangelisto ir chorų dialogų nuskambėjusi soprano arija „Ich will Dir mein Herze schenken“ (Dovanoju Tau savo širdį), liudijanti tikinčiojo atsidavimą, buvo kaip kontrastas nesibaigiančioms Kristų į Golgotą lydinčiųjų dvejonėms ir sielvartui. Po lyriško, darnaus soprano ir mecosoprano dueto, skelbusio apie Jėzaus suėmimą ir nuolankumą (Nr. 27), pasigirdo įspūdinga, audringo cha-

Muzikos barai / 21

FESTIVALIAI Aplankius Sakralinių muzikos valandų Šv. Kazimiero bažnyčioje iniciatorių, Religinės muzikos centro steigėją, daugelio vargonininkų Lietuvoje ugdytoją profesorių Leopoldą Digrį, nustebino kai kurios jo papasakotos šio puikaus Kristupo festivalio koncertų ciklo realizavimo detalės.

Visų pirma, kad nemažai metų gausius klausytojus suburiantis aukšto meninio lygio sakralinės muzikos koncertų ciklas šiemet negavo Kultūros ministerijos finansavimo ir yra išlaikomas tik dosnios mecenatų Kazickų šeimos. Parėmęs finansiškai ir padėjęs užbaigti vargonų įrengimą 2003 m., Juozas Kazickas tapo Kristupo vasaros festivalių sakralinės muzikos koncertų globėju.

Aleksandrai ir Juozui Kazickams palikus šį pasaulį, festivalio Sakralinės muzikos valandų Šv. Kazimiero bažnyčioje meno vadovės Renatos Marcinkutės-Lesieur iniciatyva pirmuoju festivalio koncertu būna pagerbiamas jų atminimas. Beje, profesorius Leopoldas Digrys, kuriam rugsėjo 8 d. sukanka 85-eri, užsiminė, kad šis koncertas buvo jo pirma išvyka po keleto mėnesių trukusio gydymosi. Tad organizatoriams norisi palinkėti stiprios sveikatos, dvasinių ir fizinių jėgų entuziastingai rengiant tokius koncertus, dovanojamus Lietuvos muzikos mylėtojams ir Vilniuje viešintiems užsienio svečiams, kurie iš Lietuvos išsiveža puikių muzikinių įspūdžių.

Lina Dambrauskaitė (sopranas)

Mathias Gillebo (tenoras, Norvegija)

Jono ŠOPOS nuotraukos

rakterio chorų ir orkestro stretta „Paleiskit jį, stokit, neriškit! Kur dingo žaibai ir perkūnai padangių!“ Joanos Stanelytės atliekama sudėtingoji arija „Erbarme Dich“ (Pasigailėk manęs, Nr. 39) harmoningai pynėsi į vientisą smuiko solo ir orkestro styginių grupės rafinuotai prabangų barokinį audinį. Solidžiai skambėjo LMTA absolvento, 2014 m. pelniusio „Auksinį scenos kryžių“, boso Tado Girininko atliekami rečitatyvai ir arijos. Pilotą, Vyriausiąjį kunigą ir Piloto žmoną dainavo norvegai Mortenas Gregertsenas, Bjørnas Tore Hovlandas ir Ragnhilda Tronhus Rhoden.

Koncerte apsieita be garso stiprinimo, jis pasiekdavo klausytojus bet kurioje bažnyčios vietoje. Tačiau po koncerto pasikalbėjus su atlikėjais paaiškėjo, kad tiek orkestrantai, tiek choristai sunkiai girdėjo vieni kitus, garsas ties altoriumi liejosi, todėl visiems teko įdėmiai sekti dirigentą. Vargonininkė Jeeyoung Park (Norvegija) prisipažino, kad jai taip pat beliko sekti dirigentą (kiek tai įmanoma grojant vargonais ir esant atokiausioje vietoje), nes orkestro ir chorų garsas ją pasiekdavo vėluodamas. Žinant šias aplinkybes dar labiau stebina puikus rezultatas – matyt, pati bažnyčios akustika viską padėjo sulieti į harmoningą visumą, tad galėjome gėrėtis solistų, galingo orkestro ir chorų harmonija.

Tiesa, antrosios dalies pabaigoje jautėsi šioks toks solistų nuovargis, tačiau ir jis natūraliai derėjo su siužetine pasijos dramaturgija.

Stein Skjervold (bosas, Norvegija)

Muzikos barai / 22

Eglė ŠEDUIKYTĖ

Dirigentas Abram Bezuijen (Norvegija)

JUBILIEJINIS INSTRUMENTINĖS LIAUDIES MUZIKOS PUOSELĖTOJŲ KŪRYBINIS SEMINARAS

Liaudies instrumentų mokytojų ir kolektyvų vadovų vasaros seminaras Palangoje – prasmingas amžių sandūroje tradicijas pradėjęs puoselėti renginys. Lygiai prieš tris dešimtmečius, 1999-aisiais, Palangos Stasio Vainiūno muzikos mokykloje įvyko pirmasis liaudies instrumentų pedagogų seminaras. Idėjos autorė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Lina Naikelienė, jos iniciatyva iki 2010 metų kasmet rugpjūčio mėnesį Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje skambėdavo liaudies instrumentų melodijos, vykdavo karštos pedagogų diskusijos, produktyvus kūrybinis darbas. Būtent čia kanklininkės ir birbynininkai turėdavo progą aptarti rūpimus profesinius klausimus, susipažinti su metodinėmis naujovėmis, įsigyti naujos literatūros, mokymo priemonių. Vykdavo kanklių ansamblio ir liaudies instrumentų orkestro repeticijos, koncertuose klausytojams būdavo pristatomos dainų švenčių ansamblių vakaro ir kanklių muzikos koncerto programos, šalies muzikos mokyklų pedagogai susipažindavo su žymiausiais atlikėjais.

Nuo 2011 metų Liaudies instrumentinės muzikos pedagogų vasaros seminarai vykdavo kitose šalies vietose – Juodkrantėje, Birštone, Zarasuose, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Alantoje. Jį organizuodavo Lietuvos nacionalinis kultūros centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedra bei Lietuvos liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“. Seminarus ansamblių vadovams, besirengiantiems dainų švenčių ansamblių vakarui, Nacionalinis kultūros centras kasmet organizuoja Trakuose.

2019 metais daugelio liaudies instrumentinės muzikos žanro puoselėtojų iniciatyva seminaras vėl surengtas Palangoje. Jį suorganizavo draugija „Kanklės“, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedra. Seminaro partneriai – Tautinės muzikos asociacija „Trimitatis“, Palangos gintaro muziejus, miesto savivaldybė, Stasio Vainiūno meno mokykla, Palangos kultūros ir jaunimo centras, Palangos kultūros muziejus, poilsio namai „Zunda“.

Tris dienas (birželio 25–27 d.) Palangoje skambėjo liaudies instrumentai. Džiugu, kad į vasaros seminarą atvyko beveik 100 dalyvių: mokytojai ir kolektyvų vadovai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių apskrities, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros ir Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros studentai, šalies muzikos ir meno mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai. Programoje buvo numatytos temos, aktualios koncertinių ir tradicinių kanklių mokytojams, birbynininkams bei kolektyvų vadovams. Vyko jungtinio pedagogų liaudies instrumentų orkestro, kanklių ansamblio repeticijos, praktikumuose savo patirtimi dalijosi žymiausi šalies pedagogai ir kolektyvų vadovai. Prasmingas dienas vainikavo liaudies instrumentinės muzikos koncertai Palangos koncertinėse erdvėse.

Pirmą seminaro dieną buvo surengta konferencija „Nuolatinis liaudies instrumentinės muzikos žanro tobulinimas: patirtys ir idėjos“. Pranešimus skaitė žymiausi šalies instrumentinės liaudies muzikos žanro puoselėtojai. Buvo aptartos kanklių tobulinimo, ugdymo proceso, Nacionalinio Jono Švedo konkurso, 2020 m. moksleivių dainų šventės ansamblių vakaro programos ir kt. temos. Vėlų vasaros vakarą seminaro dalyviai ir Palangos svečiai mėgavosi Aistės Bružaitės, Egidijaus Ališausko, Kęstučio Lipeikos, Ingridos Spalinskaitės-Kurienės meistriškumu Palangos kurhauzo salėje. Koncerte taip pat dalyvavo Violeta Vaičiulienė (fortepijonas), Gabrielė Bajorūnienė (violončelė), Justė Sakalytė (vokalas, saksofonas).

Jungtinis liaudies instrumentų orkestras, diriguojamas Anatolijaus Tumanovo, Eugenijaus Čiplio, Kęstučio Lipeikos, parengė Lietuvių autorių kūrinių. Žavus gausaus birbynininkų ansamblio atliekamas Mikalojaus Noviko kūrinys „Gera“ (A. Tumanovo aranžuotė) linksmai nuteikė visus seminaro dalyvius. Prof. Vytautas Tetenskas dirigavo finalinį pro-

KRONIKA

Palangos kurhauze groja Kęstutis Lipeika ir Violeta Vaičiulienė

Po koncerto

gramos kūrinį – Algimanto Bražinsko „Šventinę uvertiūrą“. Kanklininkės Aušrelės Juškevičienės iniciatyva specialiai seminaro jungtiniam kanklių ansambliui jaunosios kartos kompozitorius Rytas Svilainis parašė kūrinį „Rūta žalioji“. Jolantos Babaliauskienės paskatintas Vytautas V. Barkauskas parašė kompoziciją kanklėms ir mušamiesiems instrumentams „Vasaros bangos“. Kanklininkė Ingrida Spalinskaitė-Kurienė parengė Indrės Stakvilės kūrinio „Stiklių gatvė“ transkripciją. Aistė Bružaitė dirigavo Donato Zakaro kūrinį kanklėms „Paprasta melodija“, kuris buvo parašytas anksčiau, tačiau pirmą kartą nuskambėjo Palangos vasaros seminare.

Liaudies instrumentų mokytojų ir kolektyvų vadovų praktikumo tikslas – skatinti mokytojų ir kolektyvų vadovų metodinės veiklos sklaidą, tobulinti profesinę kompetenciją. Pranešėjai, atvirų pamokų rengėjai skatino kolegas savo mokiniams ne vien suteikti dalyko žinių ir išugdyti gebėjimų, bet visų pirma motyvuoti juos sąmoningai mokytis visą gyvenimą.

Koncertas Palangos kurorto muziejuje buvo kupinas jaunatviško entuziazmo ir instrumentų spalvų įvairovės. Tą vakarą koncertavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros ir Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros studentai ir tradicinių kanklių ansambliai – Panevėžio rajono muzikos mokyklos ansamblis „Kanklytės“ (vad. L. Venslavičienė), Vėžaičių kultūros centro „Veiviržėlė“ ir pagrindinės mokyklos „Šermukšnėlė“ tradicinių kanklių ansamblis (vad.

R. Pozingienė), Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos ansamblis „Ruzgelė“ (vad. J. Petkutė-Marcinkienė). Kanklių meistro Juozo Lašo kanklėmis skambino liaudies instrumentų ansamblis „UT“, vadovaujamas Loretos Liaugaudės.

Seminaro metu, birželio 27 d., Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos salėje įvyko Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ suvažiavimas. Jos pirmininkė Aušrelė Juškevičienė buvo perrinkta dar vienai kadencijai, išrinkta nauja 8 asmenų valdyba, aptartos veiklos gairės.

Instrumentinės muzikos vakaras, birželio 27 d. vykęs Palangos gintaro muziejaus terasoje, klausytojams padovanojo galimybę išgirsti tradicinių kanklių skambesį, naujus ansambliui parašytus kūrinius ir pasiklausyti jungtinio liaudies instrumentų orkestro.

Baigiamojoje seminaro dalyje „Liaudies instrumentų mokytojų ir kolektyvų vadovų kūrybinė laboratorija“ tvyrojo pakili nuotaika. Dar kartą įsitikinome, kad Liaudies instrumentų mokytojai ir kolektyvų vadovai yra ypač stipri ir vieninga bendruomenė, atvira nuomonių įvairovei ir konstruktyviai kritikai. Šiandien labai svarbu, kad mūsų susibūrimai nesibaigtų tik klausimais. Kiekvienas privalome išmokti ginti savo srities interesus, nes esame atsakingi už žanro tęstinumą.

Seminare pranešimą skaito Ingrida Spalinskaitė-Kurienė

Po baigiamojo koncerto Palangos gintaro muziejaus terasoje

Jolanta BABALIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 23

FESTIVALIAI

Šešioliktoji Tytuvėnų vasara Lietuvos kamerinis orkestras

Muzikos barai / 24

Gražina MONTVIDAITĖ BIRŽELIO 15 – RUGPJŪČIO 25 D. JAU ŠEŠIOLIKTĄ KARTĄ VYKO TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS. TYTUVĖNŲ, ŠILUVOS, ŠEDUVOS BAŽNYČIOSE, BAISOGALOS, DABIKINĖS IR KELMĖS DVARUOSE SURENGTA 11 KONCERTŲ.

DABIKINĖS DVARE – DŽIAZUOJANTYS KLEZMERIAI

Tytuvėnų vasaros festivalis jau ne pirmus metus siūlo muzikinę įvairovę, kuri atliepia įvairius klausytojų skonius. Šiemet smalsumą kėlė klezmer muzikos su džiazo elementais koncertas klasicistiniame Dabikinės dvare. Klasicizmas asocijuojasi su tvarka, taisyklių laikymusi, tad nekiltų mintis šios erdvės sieti su tokių žanrų muzika, tačiau festivalyje viskas kažkokiu būdu „sukrito“ į viena.

Ansamblis iš Vokietijos „Klezjazz“ groja lietuvių ausiai kiek neįpras-

pritardamas solistui, pabaigoje užgrojo armonika ir išvedė muzikantus į salę, juk klezmeriai taip ir grodavo – tarp žmonių. „Klezjazz“ dar atliko legendinių džiazo grandų, tokių kaip George´as Gershwinas, instrumentinių kūrinių, taip pat porą savo kūrybos kompozicijų. Koncertui artėjant prie pabaigos ansamblis nudžiugino klausytojus Vytauto Kernagio šlageriu „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Salė dainavo ir lingavo tarsi darnus choras. Įvairiatautės muzikos garsai netikėtai gerai derėjo prie bendruomenės jėgomis tvarkomo ir išlaikomo klasicistinio Dabikinės dvaro aplinkos.

Dabikinės dvare sukėlė tikrą kaimo vestuvių šurmulį. Šventiškai nusiteikęs ir kostiumais pasipuošęs muzikantų ketvertas iškart išjudino klausytojus. Kontrabosininkas Jürgenas Wiese balsu vingiavo melodijas jidiš ir vokiečių kalbomis, artistiškai piešdamas pasakojimą ne tik garsais, bet ir rankomis. Prie mušamųjų negalėjęs nusėdėti Dieteris Nowakas dirigavo klausytojams, kad šie ritmiškai plotų.

Publika noriai bendravo su muzikantais, tad vyko energijos apykaita, salę netrukus užliejo šventiška nuotaika.

Klarnetininkas Timuras Isakovas nepavargdamas grojo sudėtingiausias melodijas klarnetą keisdamas saksofonu, klavišininkas Johannesas Schäfermeyeris, viso koncerto metu

tu vardu vadinamą muziką. Klezmer žanras susiformavo Rytų Europos žydų bendruomenėse, jam įtakos turėjo vokiečių, ukrainiečių, lenkų, rumunų ir kitų tautų muzikinis folkloras. Šio žanro muziką atlikdavo klajojantys muzikantai – klezmeriai, ji būdavo grojama per įvairias šventes, vestuves. XX a. pirmoje pusėje klezmer muzika pasiekė Šiaurės Ameriką, ten ėmė maišytis su džiazu. Tačiau džiazo melodijos dažniausiai yra neskubaus tempo, joms būdinga improvizacija, o klezmer kertinis elementas – pašėlusi melodija, skatinanti šokti. Nors žanras nuolat kinta, viena svarbiausių jo ypatybių yra gebėjimas muzika išreikšti visą spektrą emocijų – nuo neapsakomo džiaugsmo iki sielą veriančio skausmo. Klezmer muzika atskleidžia žydų tautos gyvenimą, pasakodama apie įvairiausius nutikimus, patirtis, komiškas ir tragiškas situacijas, ji trina ribas tarp atlikėjo ir klausytojo, nes abu tuo pat metu išgyvena tas pačias emocijas.

Liepos 20 d. „Klezjazz“ energija

Lietuvos kamerinis orkestras su smuiko virtuozu Romanu Kimu rugpjūčio 4 d. Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje klausytojams pažėrė baroko muzikos perlų ir modernių klasikos interpretacijų. Skambėjo W. A. Mozarto, G. Tartini, G. Rossini, N. Paganini kūriniai.

Jaunosios kartos muzikas R. Kimas garsėja išskirtinių talentų gausa.

Jis savaip interpretuoja žinomus opusus ir kuria savo kompozicijas, domisi inovacijomis, padedančiomis išplėsti muzikos instrumentų galimybes. Be N. Paganini, smuikininko įkvėpimo šaltinis yra ir Jimi Hendrixas, todėl jo pasirodymuose klasika negailestingai maišoma su modernu, gausu ekstra-

Česlovo GUDAUSKO nuotraukos

Groja „Klezjazz“

KLASIKA SU EKSTRAVAGANCIJOS PRIESKONIU

Romanas Kimas griežia su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguoja Robertas Šervenikas

Muzikos barai / 25

FESTIVALIAI dančius labiau susikoncentruoti. Tik ar toks susitelkimas į savo grojimą netrukdo siekti harmonijos su orkestru?

Derinant technikos galimybes su grojimo malonumu buvo atlikta ir paties smuikininko kompozicija „I Brindisi“, įkvėpta G. Verdi operos „Traviata“. Kūrinio pradžioje girdėti barokui būdingi sąskambiai ir pažįstamų melodijų trupiniai, viduryje – garsiosios arijos „Brindisi“ (Pakelkim taurę linksmybių) ištrauka, pabaigoje – abiejų dalių mišinys.

Kūrinys baigiamas smuiko stygas užgaunant dantimis... Tokia technika tikrai leidžia išgauti įdomų skambesį ir prideda ekstravagantiškumo. Savo kompozicijoje smuikininkas stengėsi parodyti įvairiausias instrumento ir atlikėjo galimybes, nebijodamas eksperimentuoti.

Muzikos barai / 26

JAU ŠEŠIOLIKA METŲ KIEKVIENĄ BIRŽELĮ ŠIAURĖS LIETUVOJE SUSKAMBA KLASIKINĖS MUZIKOS GARSAI, VILIOJANTYS KLAUSYTOJUS IŠ VISOS LIETUVOS. TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS, UGDYDAMAS MĖGAVIMOSI MUZIKA ĮGŪDŽIUS, ĮSKIEPIJA IR KULTŪRINIO TURIZMO GENĄ – APLANKIUS KONCERTUS SUSIPAŽĮSTAMA SU VIETOVE, REGIONO YPATYBĖMIS. FESTIVALIS PUBLIKOS JAU GERAI ŽINOMAS IR MĖGSTAMAS, TAČIAU KAIP JIS ORGANIZUOJAMAS? APIE TAI, KAS KLAUSYTOJAMS NEMATOMA, KALBAMĖS SU FESTIVALIO MENO VADOVU (NUO 2006 M.) DIRIGENTU ROBERTU ŠERVENIKU IR DIREKTORIUMI PIANISTU JUSTU ŠERVENIKU. – Kuo šis festivalis Jums pasirodė įdomus ir svarbus?

Robertas Šervenikas: Tai solidžiausias profesionaliosios muzikos Roman Kim koncertas Tytuvėnų bažnyčioje

Klausytojus grojimo technikų gausa stebina ir palieka be žado. Antrą kartą Lietuvoje viešintis smuikininkas moka pateikti save bei instrumentą įdomiai, netikėtai, todėl publikos yra mėgstamas.

Tytuvėnų vasaros festivalis traukia vieną kozirį po kito, kiekvienas koncertas žada vis didesnę intrigą.

Puikus renginio, gyvuojančio jau daugiau kaip penkiolika metų, bruožas. Regis, kai jau viskas girdėta ir matyta, kasmet parengti staigmenų pateikiančią programą turėtų būti nemenkas iššūkis, tačiau festivalio organizatoriai vis randa įdomių muzikų Lietuvoje ir užsienyje. Vis dėlto svarbiausia, kad tarp efektų ir staigmenų nepradingsta muzikos kokybė.

Organizatorių archyvo nuotr.

vagancijos ir siekio išsiskirti, roko muzikos skambesio griežiant tokiu klasikiniu instrumentu kaip smuikas.

Koncertą pradėjo festivalio meno vadovo R. Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Puikiai pažįstamas W. A. Mozarto Koncertas smuikui Nr. 4 D-dur buvo pagrotas subtiliai, gyvai ir profesionaliai. Tada smuikininkas R. Kimas labai nekantriai pradėjo G. Tartini sonatą „Velnio treliai“, vis nežymiai užskubėdamas.

Demonstruodamas virtuozišką griežimo techniką muzikantas vis dėlto prisiderino prie orkestro tempo ir kūrinys buvo pabaigtas darniai.

Kūrinys „Velnio treliai“, kaip ir beveik visa koncerte atlikta programa, jau yra tapęs atlikėjo vizitine kortele – daugybė įrašų su skirtingais muzikantų kolektyvais sklando interneto platybėse. Žinoma, klausytis įrašo ir pajusti muzikanto skleidžiamą energiją koncerte yra nesulyginami dalykai, juo labiau kai atlikėjas scenoje demonstruoja tokį temperamentą.

Toliau skambėjo G. Rossini Sonata styginiams Nr. 3 C-dur – barokiniais pagražinimais apkaišytas, optimizmu ir lengvumu dvelkiantis kūrinys. Su didele šiluma ir jausmingai buvo pagriežtas smuikininkui artimo kompozitoriaus N. Paganini Cantabile D-dur, op. 17. Atlikdamas šį kūrinį jis buvo užsidėjęs specialius akinius, pade-

TYTUVĖNŲ FESTIVALIS ORGANIZATORIŲ AKIMIS

Tytuvėnų festivalio meno vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas

festivalis regione – nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos klausytojai gali išgirsti įvairių stilių muzikos, solistų bei orkestrų iš Lietuvos ir užsienio. Festivalis svarbus visam Šiaulių kraštui, nes renginiai vyksta ne tik Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje.

Kiekvienais metais koncertų vietos šiek tiek skiriasi.

Mano manymu, regionuose trūksta rimtosios muzikos, dėl to aš su dideliu noru ir užsidegimu šį festivalį perėmiau ir tęsiu iki šiol. Jau keturiolika metų rengiu jo meninę programą. Mane skatina noras, kad žmonės, gyvenantys šiaurės Lietuvoje, turėtų galimybę paklausyti to, ką galima girdėti, pavyzdžiui, Vilniuje. Beje, į kai kuriuos koncertus atvažiuoja klausytojų iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų.

Siekiame, kad mūsų organizuojami koncertai būtų verti skambėti bet kuriame Lietuvos mieste.

– Kaip kito festivalis Jums pradėjus eiti direktoriaus pareigas ir kokį jį norite matyti ateityje?

Justas Šervenikas: Renginio idėja ir vizija priklauso Nijolei Saimininkienei (dabar valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ direktorė. – Aut. past.). Šiais metais vyko šešioliktas festivalis, o aš prie organizatorių prisijungiau nuo keturioliktojo, tada, kai jis regione jau buvo užsitikrinęs vieno didžiausių profesionalaus meno renginių vardą. Mano atėjimas gal ir atnešė tam tikrų pokyčių, bet festivalio koncepcija iš esmės liko nepakitusi.

Festivalis yra didelis organizmas, jame labai daug kūrybinės veiklos, tačiau yra ir kasdienės rutinos, kuri padeda užtikrinti sklandų darbą.

Ateityje norėčiau, kad dar plėstųsi festivalio geografija, atsirastų daugiau koncertinių erdvių, kuriose galėtume pasiūlyti profesionalios muzikos koncertų.

– Kaip manote, ar koncertai domina periferijos klausytojus, ar vis dėlto į juos daugiau atvyksta festivalį pamėgusių meno mylėtojų iš miestų?

J. Š.: Mūsų publika labai įvairi, tokią įvairovę dažnai lemia ir koncerto vieta. Mes orientuojamės ir į vietinį klausytoją, ir į kultūrinio turizmo mėgėjus – kai žmonės iš didmiesčių atvažiuoja pasiklausyti koncertų ir praleisti dieną apžiūrint įdomiausias

regiono vietas. Tačiau pagal visų koncertų statistiką didžiąją klausytojų dalį sudaro miestų, kuriuose vyksta koncertai, ir aplinkinių vietovių gyventojai.

R. Š.: Publika labai skirtinga. Tai, matyt, lemia jos muzikiniai interesai.

Mūsų festivalio žanrinė amplitudė gana plati: daug kamerinės muzikos, koncertų su orkestrais, chorinės muzikos, džiazo. Kartais būdavo ir nedidelių spektaklių, atliekamų Kurtuvėnų svirne.

– Į ką kreipiate dėmesį sudarydami festivalio programą?

J. Š.: Kiekvienais metais stengiamės turėti įvairaus žanro koncertų – nuo rečitalio iki simfoninės muzikos.

R. Š.: Vasarą, dar nepasibaigus vienam festivaliui, jau pradedame organizuoti kitą. Galvojame apie tai, kas bus kitais metais, nes rudenį reikia pateikti paraišką dėl finansavimo, o joje turi būti būsimo festivalio programa ir atlikėjai. Viską reikia sudėlioti taip, kad galėtų dalyvauti norimi kolektyvai. Nemažai atlikėjų patys siūlo programas, o mes svarstome, ar jos tinka mūsų renginiui.

Kaip jau minėjau, siūlome skirtingų žanrų muziką, todėl turime žiūrėti, kad nebūtų pažeistas žanrų balansas. Stengiamės daryti du, tris koncertus su orkestru, įterpti fortepijoninės, chorinės muzikos, džiazo ar kito lengvesnio žanro koncertą, pakviesti atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio.

Kartais pavyksta įgyvendinti bendrus projektus. Labai daug linijų reikia suvesti į vieną tvarkaraštį ir siekti, kad būsimas festivalis savo lygiu būtų bent jau ne prastesnis už dabar vykstantį.

– Vis pasigirsta nuomonių, kad Lietuvos muzikos pasaulis labai mažas. Ar pakankamas muzikų pasirinkimas kasmet rengiant festivalį?

R. Š.: Žinoma, kad pakankamas.

Lietuvoje yra daug puikių atlikėjų, koncertuojančių įvairiose pasaulio šalyse, geriausiose salėse. Manau, atlikėjų Lietuvoje nėra mažai, turint galvoje, kokia nedidelė mūsų šalis. Jeigu pažiūrėtume, kiek vietinių atlikėjų yra kokiame nors didesniame Vakarų Europos mieste, manau, paaiškėtų, jog nenusileidžiame nei jų skaičiumi, nei kokybe.

– Kokia muzika labiausiai norėtumėte pasidalinti su klausytojais? Ar turite mėgstamiausią epochą, stilių, kompozitorių, kūrinį, kurį bent kartą gyvenime turėtų išgirsti kiekvienas?

R. Š.: Neturiu tokio kūrinio ir nesu labai prisirišęs prie vienos muzikinės epochos. Kai rengiame barokinės muzikos koncertą, į jį kviečiame puikius muzikantus, išmanančius šį stilių, ir tai reiškia, kad koncertas bus tikrai aukšto lygio. Į romantinių vokiečių dainų koncertą stengiamės pakviesti tą solistą, kuris yra pripažintas šio žanro meistras ne tik Lietuvoje. Tokiu būdu mes supažindiname klausytoją su aukštos klasės atlikėjais. Esminis dalykas – koncertų meninė vertė, o ar publika ateis, priklausys nuo kiekvieno klausytojo skonio, išprusimo ir mėgstamų atlikėjų arba kompozitorių.

Svarbiausia, kad žmogus būtų dvasiškai aktyvus. Nenoriu pasakyti, jog muzika daro žmogų geresnį, mielesnį ar supratingesnį. Muzika, kaip ir bet koks kitas menas, privalo žmogų lavinti, kad toliau jis pats siektų ką nors sužinoti, su kuo nors palyginti.

Kad jis pats vertintų, o ne kur nors perskaitęs atlikėjo pavardę manytų, jog tik šis yra pats geriausias. Muzika turi atitraukti nuo paviršutiniško vertinimo ir skatinti būti tiesiog melomanais. Tai, man atrodo, yra labai svarbi visų žmonių kultūros dalis – lankytis muziejuose, koncertuose, teatruose.

– Vadinasi, festivalio tikslas yra edukuoti klausytoją, kad jis ateitų susipažinti su profesionaliąja muzika?

R. Š. Man atrodo, kad lavintis turime kasdien. Gyvenimas yra edukacija. Kol esi gyvas – turi lavintis, o kaip kitaip? Turi kaskart sužinoti ką nors nauja arba prisiminti tai, ką kadaise žinojai, bet kad tai būtų jau kitaip.

Kiekvienu amžiaus tarpsniu turime skirtingą patirtį, ir tai, ką girdime ir matome, suprantame visiškai kitaip negu prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Dėl to mėgstame klausytis tų pačių operų ar žiūrėti tuos pačius paveikslus.

– Dėkoju už įdomų pokalbį.

n

Kalbėjosi Gražina MONTVIDAITĖ

Muzikos barai / 27

KRONIKA JONO TAMULIONIO „LIETUVIŠKOJO REQUIEM“ PREMJERA Birželio 28 d. Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje skambėjo „Lietuviškasis Requiem“. Monumentalųjį kompozitoriaus Jono Tamulionio kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas), solistai Aurimas Raulinavičius (tenoras), Rita Novikaitė (mecosopranas), Kristina Zmailaitė (sopranas) ir Egidijus Dauskurdis (bosas). Kūrinio premjerą parengė ilgametis LNSO vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas. Tai buvo vienas reikšmingiausių kasmetinio Marijampolės religinės muzikos festivalio „Šv. Jurgio meno sezonas“, kurį organizuoja žymus lietuvių tenoras Edmundas Seilius, koncertų.

Requiem – stambios apimties religinės tematikos kūrinys, skiriamas anapilin iškeliavusiųjų atminimui. Galbūt dėl to šio žanro kompozitoriai paprastai imasi sulaukę kūrybinės brandos – garsieji Mozarto, Verdi, Brahmso opusai parašyti antrojoje jų gyvenimo pusėje. Requiem yra sukūrę ir mūsų muzikos patriarchai Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas.

Prieš premjerą pakalbinome „Lietuviškojo Requiem“ autorių Joną Tamulionį.

– Koks Jūsų kūrinio kelias iki šios premjeros?

– „Lietuviškasis Requiem“ baig-

Muzikos barai / 28

tas 2015 metais, na, o šiandien jis bus atliekamas pirmą kartą.

Nesu iš tų, kurie atkakliai siekia išskirtinio dėmesio savo kūrybai, tad premjerų kartais tenka ir palūkėti, juolab kad tokio žanro kūriniams atlikti reikia išskirtinių sąlygų...

– Kodėl šis „Requiem“ lietuviškas?

– Savo kūryboje naudoju liaudiškas intonacijas. Ir ne tik išplėtodamas autentiškas dainas – tai savaime suprantama, bet kur kas svarbiau, kad kūriniai alsuotu tautiškumu, lietuviška dvasia. O religinė tematika visada traukė, permastęs surikiavau apie trisdešimt tokių kūrinių. Pernai japonų chorui parašiau „Gloria in excelsis“, metų pabaigoje jis buvo atliktas Hirosimoje. Ką tik pasiekė žinia, kad paskutinėmis liepos dienomis šis kūrinys bus atliktas ir Tokijuje.

– Kas inspiravo tokio monumentalaus kūrinio gimimą?

– Mąsčiau apie tai seniai, tačiau supratau atsakomybės mastą. Matyt, reikėjo laiko ir patirties idėjai galutinai subrandinti ir materializuoti. Mano muzika nėra per daug moderni ir sudėtinga, nesinori remtis vien matematika ar grafika... Komponuojant muziką svarbūs du dalykai – atlikėjas ir klausytojas. Jei atlikėjas kankinasi, rengdamas kūrinį įdeda trigubai daugiau darbo, nei reikėtų – jau nėra gerai. Šviesaus atminimo dirigentas Saulius Sondeckis yra sakęs: „Kiekvienas lietuviškas kūrinys atliekamas mažiausiai du kartus – pirmą ir paskutinį...“ Jei kūrinį parašysi netinkamai, tai taip ir bus. Kita vertus, neretai muzikinis tekstas techniškai būna nelengvas, tačiau repetuojant at-

2019 08 28 Marijampole 2.eps

Monumentalųjį kompozitoriaus Jono Tamulionio (viduryje) kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas), solistai Aurimas Raulinavičius (tenoras), Rita Novikaitė (mecosopranas), Kristina Zmailaitė (sopranas) ir Egidijus Dauskurdis (bosas). Kūrinio premjerą parengė ilgametis LNSO vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas

likimo problemos išnyksta. Pamenu pirmąsias „Toccata Diavolesca“ repeticijas – maniau, kad stygininkai užbadys mane strykais, tačiau kai įsigrojo, kūrinys tapo vertas idėjos ir šiandien skamba ne tik Lietuvoje. Reikia, kad kūrinys išsigulėtų galvoje ir pirštuose. Apie šios dienos „Lietuviškojo Requiem“ premjerą galima pasakyti tą patį. Žinoma, visos premjeros rizikingos, tačiau be jų kūriniai negimsta...

– Priešpaskutinė ciklo dalis „Dolorosa“ emociškai yra centrinis muzikinis paveikslas. Išskirtinumo jam suteikia fonograma, kurioje įrašyta etnografinė našlaičių daina.

Kodėl sumanėte panaudoti fonogramą?

– Studijuodamas Muzikos akademijoje dalyvavau studentų folkloriniame ansamblyje, vėliau apie dešimt metų vadovavau Dailės muziejaus folklorinės muzikos kolektyvui. Autentiškos liaudies muzikos intonacijos tapo tokios artimos, kad be jų kūryba jau neįmanoma. „Lietuviškajame Requiem“ raudą atlieka buvusi mano studentė etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja dr. Loreta Mukaitė-Sungailienė.

Ilgai ieškojau panašaus muzikinio epizodo, kol galų gale internete radau šios muzikos vizualizaciją. Paskam-

binęs atlikėjai, gavau sutikimą panaudoti jos atliekamą kūrinį.

Ruošiantis premjerai svarstėme, ar raudą reikia atlikti gyvai, ar geriau naudoti įrašą. Pasitarę su maestro J. Domarku nusprendėme, kad fonogramos skambesys suteiks kūriniui paslaptingumo, melodija atplauks tarsi iš anapus.

Už šią premjerą pirmiausia esu dėkingas maestro Juozui Domarkui ir festivalio organizatoriui Edmundui Seiliui, kūrinys suskambo jų pastangomis. Su J. Domarku bendraujame nuo mano diplominio darbo – tuomet pateikiau Simfoniją Nr. 1. Dirigentui paklausus, kodėl būtent toks pavadinimas, atsakiau, kad tikiuosi parašyti dar ne vieną simfoniją.

Taip ir atsitiko. Į keletą klausimų paprašėme atsakyti maestro Juozą Domarką.

– Jūs puikiai pažįstate šiuolaikinę lietuvių simfoninę muziką, esate daugybės naujų kūrinių pirmasis dirigentas, o dažnai ir muzikinis redaktorius, už tai kompozitoriai Jums nuoširdžiai dėkingi. Kuo „Lietuviškasis Requiem“ Jums įdomus, kuo išsiskiria iš moderniosios lietuvių kompozitorių kūrybos?

– Requiem tematika turi savo specifiką. Jam atlikti reikalinga tam tikra erdvė, vieta ir laikas, tokio kūrinio į bet kokią programą neįtrauksi. Laukėme tinkamo momento, kol susiklostė premjerai palankios aplinkybės.

Nuo senų laikų, kai Jonas Ta-

mulionis buvo jaunas kompozitorius, aš – jaunas dirigentas, dirigavau nemažai jo partitūrų, koncertavome Lietuvoje ir už jos ribų. J. Tamulionio kūrybai būdinga nuosaiki, paprasta harmonija, todėl ji priimtina tiek atlikėjams, tiek klausytojams.

Kompozitorius rašo kaip klasikas ir kartu europietiškai, lietuviškai, muzikinė medžiaga artima mano vaikystės dainų, liaudiškų intonacijų pajautai. Antra priežastis, kodėl ėmiausi naujosios partitūros, – čia greta tradicinio lotyniško teksto skamba ir lietuviški žodžiai. Jie man labai artimi, pažįstami iš jaunystės dienų, karo laikų. Tie labai sėkmingai parinkti lietuviški intarpai suteikia kūriniui išskirtinės vertės, jis tampa artimas. Daugiau nei penkiasdešimt metų diriguoju šiuolaikinių lietuvių autorių simfoninės muzikos partitūras, tad žvelgdamas iš šios perspektyvos galiu pasakyti, kad „Lietuviškasis Requiem“ yra vienas ryškiausių šio žanro kūrinių.

Tokios tematikos partitūrų daug neturime, todėl manau, kad jis ras tinkamą vietą lietuviškos muzikos repertuare.

Galima sakyti, kad J. Tamulionis „Lietuviškuoju Requiem“ sėkmingai tęsia Lietuvos religinės muzikos patriarchų bei W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, J. Brahmso, kitų iškilių pasaulio kompozitorių šio žanro tradicijas.

Remigijus VITKAUSKAS

RYTMETIS SU MAESTRO JUOZU DOMARKU

Ilgamečio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko darbo kabinetą puošia originalūs dailės kūriniai. Vienas jų – Vaclovo Kosciuškos tapytas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretas, įamžinęs skvarbų kompozitoriaus žvilgsnį.

Neseniai Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ maestro dirigavo Lenkijoje, Ščecino filharmonijos salėje. Paprašiau dirigentą pasidalinti

mintimis apie savo koncertinę veiklą, pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Lenkijoje visuomet turiu daug koncertinių pasiūlymų, – sakė J. Domarkas. – Ir ateinantį sezoną kviečia Bydgoščiaus filharmonija, turinti puikią salę, Katovicų filharmonija, kurioje vyksta tarptautiniai G. Fitelbergo dirigentų konkursai, taip pat mūsų kaimynai iš Baltstogės. Neužmiršta manęs Gdansko, Torunės, Varšuvos simfoninės muzikos koncertų organizatoriai. Šcecino filharmonija pageidavo, kad koncerte būtų atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Taip pat skambėjo L. van Bethoveno Koncertas smuikui Ddur, jį puikiai pagriežė talentinga jauna lenkų smuikininkė Anna Maria Staśkiewicz. Koncertą pradėjome D. Šostakovičiaus „Šventine uvertiūra“. Šcecinas centrinėje miesto dalyje neseniai pasistatė naują modernią koncertų salę. Miestas nėra didelis, gal kaip mūsų Kaunas, tad salėje telpa santykinai nedaug klausytojų – apie tūkstantį. Tačiau kokia nuostabi akustika! Tikrinome ją įvairiose salės vietose – visur skamba nuostabiai. Tokioje erdvėje lengva repetuoti ir koncertuoti. Nereikia jokių mikrofonų, jokios elektronikos, priešingai nei pas mus. Su nerimu galvoju apie naujuosius mūsų Tautos namus, planuojamus statyti ant Tauro kalno. O jei ir ten bus mikrofonai, kaip dabartinėje Palangos koncertų salėje, kas tada?..

– O koks Šcecino orkestras? Miestas nėra didelis, gal ir orkestras ne pats didžiausias?

– Orkestras didelis, kaip ir priklauso pagal visus tarptautinius standartus – šimtas atlikėjų. Beje, lenkai orkestrų turi nemažai.

M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“ orkestrui yra labai sunkus kūrinys, ypač kolektyvui, atliekančiam jį pirmą kartą. Keturių repeticijų, skirtų programai parengti, švelniai tariant, nepakanka. Nesvarbu, ar tai stipresnis, ar silpnesnis orkestras, net ir patyrusiems muzikantams iš pirmo karto perprasti muzikinę informa-

ciją labai sunku. O kur dar atlikimo tradicijų išmanymas, muzikos skambėjimo niuansai, būdingi lietuviams, tačiau nebūtinai būdingi kaimynams lenkams. Šią poemą teko diriguoti daugeliui orkestrų, taip pat ir labai stipriems Maskvos, Sankt Peterburgo, kitiems kolektyvams, ir visada sprendėme šias lietuviškos muzikos problemas. Mūsų filharmonijos orkestras Čiurlionio muziką išmano puikiai, muzikantai gali vidury nakties atsikėlę atmintinai pagroti, tačiau technines atlikimo problemas vis tiek tenka spręsti.

Džiaugiuosi, kad Šcecino orkestras poemą „Jūra“ atliko su noru, pakiliai, salė buvo pilna, sulaukėme gražių aplodismentų. Norėtųsi, kad M. K. Čiurlionio muzika skambėtų pasaulyje kuo plačiau ir dažniau.

– M. K. Čiurlionis ir Plungės Oginskių dvaras, kurio muzikos mokykloje mokėsi būsimas kompozitorius, – neatskiriami. Esate Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio meno vadovas, tačiau, atrodo, Jums rūpi ne vien koncertinė programa.

– Praėjusių metų rugsėjį sulig paskutiniu festivalio koncertu Oginskių dvaro parke atidengtas skulptorės Dalios Matulaitės paminklas M. K. Čiurlioniui. Vyko didžiulės iškilmės. Kad tautos genijui būtų sukurtas ir pastatytas monumentas, organizacijos, šeimos, pavieniai žmonės aukojo lėšas. Plungiškių draugija idėjos realizavimo ėmėsi labai kietai. Įdomu, kad pas mus, kai reikia statyti paminklą Čiurlioniui, Basanavičiui ar Vyčiui, visada keliama daug įrodinėjimų reikalaujančių klausimų, tarsi norėtume paminklo kokiam tautos priešui. Mums pavyko įtikinti, kad paminklas Čiurlioniui tikrai reikalingas, ir šiandien galime juo džiaugtis.

Plungės festivalio koncertai paprastai vyksta puikia akustika pasižyminčiame Oginskių rūmų žirgyno manieže, kuriame telpa daugiau kaip tūkstantis klausytojų. Tačiau pastatą būtina remontuoti, stogas, sienos prašosi renovacijos. Šiemet daugelis koncertų vyks laikinoje scenoje, įrengtoje greta paradinio Oginskių dvaro rūmų įėjimo. Keletą kamerinės muzikos koncertų numatoma

surengti didingoje puikios akustikos erdvėje – vienoje didžiausių Lietuvoje Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Su dvasininkija palaikome gražius ryšius. Beje, čia, Plungės bažnyčios chore, prasidėjo mano muzikinė karjera vaikystėje.

– Įdomu išgirsti apie šių metų festivalio atlikėjus.

– Renginį tradiciškai atidarys (su maestro kalbėtasi birželio pabaigoje, likus 2 mėnesiam iki festivalio pradžios. – Aut. past.)

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Kaip ir kasmet koncertuos Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų jungtinis orkestras, dažnai sutelkiantis iki pusantro šimto jaunųjų stygininkų. Programai „Rudens akvarelė M. K. Čiurlioniui“ diriguos Tomas Ambrazevičius. Dabar vyksta parengiamieji koncerto darbai, nes su vaikais reikia nemažai repetuoti.

Klaipėdos muzikinis teatras pristatys koncertą „Operetės šventė“, jam diriguos neseniai gražų jubiliejų atšventęs Tarptautinio M. Oginskio festivalio įkūrėjas Stasys Domarkas. Šios programos premjera įvyko balandžio 27 d.

Klaipėdos koncertų salėje minėto jubiliejaus proga.

Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje koncertuos plačiai žinomas kamerinis orkestras iš Italijos „I Solisti Aquilani“. Kolektyvas pakviestas bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Italijoje ir Italijos ambasada Lietuvoje. Festivalį toje pačioje šventovėje planuojame užbaigti sostinės Šv.

Kristoforo kamerinio orkestro ir jo naujojo vadovo, mano mokinio Modesto Barkausko, koncertu.

Norisi tikėti, kad penkioliktasis festivalis vėl vyks atnaujintose Oginskių dvaro maniežo patalpose. Taip pat tikimės, kad laikini nepatogumai neatbaidys mūsų gausios publikos. Iki šiol festivalio lankomumas tiesiog stulbina. Žmonės plūsta ne vien iš Žemaitijos, stovėjimo aikštelė būna pilna autobusų iš atokiausių Lietuvos miestų ir kaimų. Muzikos mylėtojus traukia ne vien festivalio koncertai – aštuoniasdešimt hektarų ploto dvaro parkas su kalvomis, tvenkiniais, tilteliais, takeliais, srauniai tekančia Babrungo upe taip pat vilioja maloniai ir

Muzikos barai / 29

KRONIKA turiningai praleisti laisvalaikį.

Smagu priminti, kad M. Oginskio festivalis išlaiko rimtosios muzikos renginio statusą. Populiariosios muzikos, džiazo renginių Lietuvoje tikrai netrūksta, o Plungės festivalis gražiai lygiuojasi su Vilniaus, Pažaislio, „Gaidos“ ir kitais didžiųjų miestų rimtosios muzikos projektais. Mes kviečiame pačius pajėgiausius solistus ir kolektyvus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, kitų šalių. Šiais metais užmojus pristabdė pagrindinės salės remontas.

– Kaip planuojate praleisti vasarą?

– Rugpjūčio pabaigoje mūsų orkestras tradiciškai kviečiamas surengti baigiamąjį Užutrakio festivalio koncertą. Prieš tai reikės rimtai repetuoti ir ruoštis Tarptautinio M. Oginskio festivalio atidarymui, kuris kaip visuomet vyks paskutinį rugpjūčio šeštadienį.

– Koncertuojate Lietuvoje ir Lenkijoje, neseniai grįžote iš Sankt Peterburgo. Ar neketinate nukeliauti toliau?

– Dabar jau ne visus pasiūlymus priimu, nenoriu per daug skraidyti. Kvietė diriguoti Kinijoje, dar kartą Buenos Airėse ir kitur, tačiau tai – tolimi kraštai, šių pasiūlymų mandagiai atsisakiau.

Juolab kad trukdytųsi ir pedagoginis darbas.

– Profesoriaujate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, neseniai Jūsų magistrantas Egidijus Miknius sėkmingai išlaikė baigiamąjį egzaminą...

– Egidijus laimėjo konkursą ir tapo Klaipėdos miesto karinio orkestro meno vadovu ir dirigentu, be to, Muzikinis teatras jam pasiūlė diriguoti Antano Kučinsko „Žvaigždžių operą“ vaikams.

E. Miknius – trombonininkas, gerai išmano orkestrinio grojimo specifiką.

Kitas mano magistrantas, šiais metais bebaigiąs studijas, – Imantas Šimkus. Vasarį jis su LNSO paruošė edukacinę programą „Orkestro formulė“ Vilniaus knygų mugei. Imantas turi ir choro dirigento išsilavinimą, dainuoja chore „Jauna muzika“, vadovauja Antakalnio Joanitų bažnyčios chorui „Adoramus“, Vilniaus universitete studijuoja filosofiją. Jaunasis di-

Muzikos barai / 30

rigentas jau yra koncertavęs su Rygos kameriniu choru „Ave Sol“, Čekijos Bohuslavo Martino kameriniu orkestru, Hamburgo orkestru „Camerata“.

– Norisi grįžti prie Lietuvos koncertinių erdvių temos...

– Pasižvalgykime pas kaimynus. Jau kalbėjau apie puikią salę Šcecine. Katovicuose (ne Varšuvoje!) dirbančiam Nacionaliniam Lenkijos radijo simfoniniam orkestrui (Narodowa Orkiestra Symfoniczna Polskiego Radia) neseniai pastatyta nuostabios akustikos salė. Kiek ji kainavo, negaliu pasakyti, tačiau įdėtas triūsas ir lėšos atsiperka keleriopai...

Naujomis koncertinėmis erdvėmis džiaugiasi ir mūsų kaimynai latviai: nauja gera salė Liepojoje; Cėsyse – modernus puikios akustikos statinys, iškilęs už Europos Sąjungos projekto lėšas; Rėzeknė – mažas miestelis prie Rusijos sienos – taip pat turi naują koncertų salę. Prieš kurį laiką buvau pakviestas vesti tarptautinių dirigavimo kursų Estijoje, Pernu mieste, ten man talkino Sankt Peterburgo kamerinis orkestras.

Ir čia, mažame pajūrio miestelyje, pamačiau nuostabią šiuolaikišką salę su lengvai transformuojama publikos erdve, kur gali tilpti nuo aštuonių šimtų iki pusantro tūkstančio klausytojų. Scenoje – milžiniški modernūs vargonai!

Ir visa tai – nedideliame kurorte, neturinčiame net padoraus simfoninio orkestro.

Užtat mes turime daug sporto arenų...

Mūsų filharmonija traukia publiką ne vien dėl muzikos – ji yra senamiestyje, sostinės centre, išsiskiria puikia architektūra. Naujieji rūmai ant Tauro kalno taip pat galėtų traukti klausytojus, tačiau jie turi būti pastatyti kokybiškai, būtina gera akustika. Paskelbtas pasaulinis projekto konkursas, tačiau paskutinį žodį tars tie, kurie skirstys lėšas. Štai čia kyla klausimas – o koks gi bus tų lėšų skirstymo (taupymo) pagrindinis motyvas? Duok Dieve, kad jis būtų profesionalus, protingas.

– Dėkui už įdomų pokalbį.

Tvirtos sveikatos Jums ir naujų kūrybinių pergalių!

Kalbėjosi Remigijus VITKAUSKAS

ORKESTRO DOVANA ALY­TUI – NAU­JA KOM­PAK­TI­NĖ PLOKŠ­TE­LĖ

XVI­II Dai­na­vos ša­lies fes­ti­va­ly­je vykusiame Aly­taus mu­zi­k os mo­k yk­ los jau­ni­mo sim­fo­ni­nio or­k est­ro „Sva­jo­nė“ kon­cer­te buvo pri­sta­t y­ta ką tik iš­leis­ta ant­ro­ji or­k est­ro kom­pak­ti­nė plokš­te­lė. Tai nebuvo vie­nin­te­lė in­tri­ga, lau­k u­si kon­cer­to žiū­ro­vų, – Ge­or­ges´o Bi­zet „Kar­men“ siu­i­tą di­ ri­ga­vo pro­fe­so­r ius Juo­zas Do­mar­k as.

Kaip pri­mi­nė kon­cer­to ve­dė­jas Vik­to­ras Ge­ru­lai­tis, ma­est­ro su or­ kest­ru su­si­pa­ži­no 2009 me­tais: „Nuo to lai­k o „sva­jo­niu­k ai“ nuo­lat jau­čia pro­fe­so­r iaus glo­bą ir tuo la­bai di­džiuo­ja­si. Ka­žin, ar yra Lie­tu­vo­je ki­ tas vai­k ų or­k est­ras, ku­r iam ma­est­ro yra do­va­no­jęs pin­ti­nes sal­dai­nių ir glė­bius nuo­šir­džiau­sių lin­k ė­ji­mų. Bet vi­sų di­džiau­sia ma­est­ro do­va­na „Sva­jo­nei“ – da­bar­ti­nis or­k est­ro di­r i­gen­tas Ka­ro­lis Va­r ia­k o­jis, vie­nas iš gar­sios ir pro­fe­sio­na­lios J. Do­mar­k o di­r i­ga­vi­mo mo­k yk­los ug­dy­ti­nių.“ Kon­cer­tu Dai­na­vos ša­lies mu­zi­k os fes­ti­va­ly­je „Sva­jo­nė“ už­bai­gė se­ zo­ną, ku­r is bu­vo ypač sėk­min­gas – ko­lek­t y­vas pel­nė jau­nų­jų mu­zi­k os at­li­k ė­jų kon­k ur­so Ner­pel­te (Bel­gi­ja) lau­rus. Pa­si­ro­dy­mas ta­po pui­k ia pro­ga ne tik pa­k lau­sy­ti or­k est­ro mu­zi­k a­vi­mo, ku­r io pro­fe­si­nę kar­te­lę vis aukš­t yn ke­lia K. Va­r ia­k o­jis, bet ir pa­gerb­ti miesto ben­druo­me­nę, vi­so­k e­r io­pai pri­si­de­dan­čią prie ko­lek­t y­vo pa­sie­k i­mų.

Pa­dė­k o­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai, ku­r i pa­rė­mė CD lei­dy­bą, Aly­taus klu­bui „Zon­ta“, pa­dė­ju­siam įgy­ven­din­ti „Sva­jo­nės“ sva­jo­nę da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nia­me jau­ni­mo or­k est­rų kon­k ur­se.

Pa­gerb­ti or­k est­ro va­do­vai: Dai­va Mar­ti­k o­ny­tė (jos va­do­vau­ja­ma VO „Aly­taus sty­gi­nių kvar­te­tas“ or­ga­ni­zuo­ja or­k est­ro ke­lio­nių tu­rus ir plokš­te­lių lei­dy­bą), Jus­ti­na Jo­č y­tė-Ori­nie­nė, gru­pių va­do­vai In­gri­da Krikš­čiū­nie­nė, An­to­ni­na Pa­sa­ra­vi­čie­nė, Sau­lius Bu­čins­k as, or­k est­re gro­ jan­t ys mo­k y­to­jai Eg­lė Če­po­nai­tė (obo­jus), Ri­čar­das Ma­tu­le­vi­čius (kon­ tra­bo­sas), Gin­tau­tas Ra­k aus­k as (tri­mi­tas), Dai­nius Pla­tū­k is (klar­ne­tas).

Gė­lės ir nau­jo­ji kom­pak­ti­nė plokš­te­lė per­duo­ti Na­ta­li­jai Ste­pa­no­vai – švie­sau­s at­min­imo ma­est­ro Pra­nas Ste­pa­no­vas va­do­va­vo or­k est­rui iki 2015 me­tų pa­va­sa­r io. „Ne­ga­li­me ne­nu­si­lenk­ti sa­vo Mo­k y­to­jui, kruopš­čiu dar­bu ir jau­nat­ viš­k u avan­tiū­r iz­mu nu­tie­su­siam „Sva­jo­nei“ tie­siau­sią ke­lią link pro­fe­ sio­na­lu­mo. Taip, avan­tiū­r iz­mu, nes su vai­k ų or­k est­ru pa­ruoš­tos pro­gra­ mos glu­mi­no ir vis­k o gir­dė­ju­sius mu­zi­k os pro­fe­sio­na­lus sa­vo­je ša­ly­je ir už­sie­ny­je“, – sa­k o D. Mar­ti­k o­ny­tė.

Kad or­k est­ras su­skam­bė­tų taip, kaip skam­ba šian­dien, pri­si­dė­jo sa­vo dar­bo fa­na­ti­k ai – Aly­taus mu­zi­k os mo­k yk­los pe­da­go­gai ir rū­pes­tin­ga bei da­ly­k iš­k a ad­mi­nist­ra­ci­ja. Vi­siems jiems įteik­tos nau­jos kom­pak­ti­nės plokš­te­lės.

Sty­gi­nių mo­k y­to­jų bū­r y­je – sky­r iaus ve­dė­ja Ri­ta Fren­dze­lie­nė, Dia­na Klem­k ai­tė, Ane­ta Mi­liaus­k ai­tė. Plokš­te­lę mo­k i­niai įtei­k ė ir sa­vo mo­k y­ to­jai Ri­mai Gir­džie­nei. Su­si­tel­k ęs ir am­bi­cin­gas mo­k y­to­jų sty­gi­nin­k ių ko­lek­t y­vas per po­rą sa­vai­čių su­k vietė be­veik šim­tą sa­vo bu­vu­sių mo­k i­ nių, ku­r ie mies­to šven­tė­je pagriežė Juo­zo Nau­ja­lio „Sva­jo­nę“.

NAUJI LEIDINIAI Pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų mo­k y­to­jų bū­r y­je – Ri­man­tas Jo­č ys, Ra­mū­ nas Va­lai­tis, Au­re­li­jus Vil­k e­lis, Pau­lius Ado­mai­tis. Ži­no­ma, ir Liu­das Vait­ kus, 2005 me­tais pir­mo­je sty­gi­nių ir pu­čia­mų­jų re­pe­ti­ci­jo­je pra­na­šiš­k ai vi­sus pa­svei­k i­nęs su sim­fo­ni­nio or­k est­ro gi­mi­mu. „Tie­są sa­k ant, tuo­ met man tai at­ro­dė ta­r y­tum leng­vas pa­šmaikš­ta­vi­mas“, – šian­dien sa­k o D. Mar­ti­k o­ny­tė. O mo­k y­to­ja E. Če­po­nai­tė ne tik pa­ti džiau­gė­si plokš­te­le, bet ją įteiks ir sa­vo profesoriui Ro­ber­tui Be­ina­r iui, tal­k i­nu­ siam ati­da­rant obo­jaus kla­sę mo­k yk­lo­je ir pa­dė­ju­siam įsi­gy­ti ko­k y­biš­ kus in­stru­men­tus.

Pa­dė­k o­ta mo­k y­to­joms Bi­ru­tei Jo­čie­nei, ku­r ios va­do­vau­ja­mas jau­nių cho­ras bu­vo ne vie­no or­k est­ro kon­cer­to part­ne­r is, for­te­pi­jo­no spe­cia­ ly­bės mo­k y­to­joms Vio­le­tai Ba­ro­nie­nei, Vi­tai Nau­ji­k ie­nei, Ri­tai Bal­sy­tei, Jū­ra­tei Prės­k ie­ny­tei. Ypa­tin­ga pa­dė­k a buvo skirta for­te­pi­jo­no mo­k y­ to­jai Li­nai Ab­ro­ma­vi­čie­nei – už pro­fe­sio­na­lią pa­gal­bą ne­skai­čiuo­jant va­lan­dų, pra­leis­tų be­si­mo­k ant kad ir Lud­wi­go van Be­et­ho­ve­no Cho­ra­ li­nės fan­ta­zi­jos so­li­nę for­te­pi­jo­no par­ti­ją. Be jos pa­gal­bos or­k est­ras tik­ rai ne­bū­tų pa­rengęs šio di­din­go kū­r i­nio, vai­ni­k a­vu­sio įspū­din­gą kon­ cer­tą „Drau­gys­tės til­tai“, ku­r ia­me Alytaus or­k est­ran­tai bu­vo ly­gia­ver­čiai „čiur­lio­niu­k ų“ part­ne­r iai. Ne­pa­mirš­ta­mas or­k est­ro is­to­r i­jo­je at­ve­jis – mo­k y­to­ja per dvi (!) sa­vai­tes pa­ruo­šė sa­vo mo­k i­nę at­lik­ti so­li­nę for­ te­pi­jo­no par­ti­ją ir iš­gel­bė­jo kon­cer­tą Olš­t y­no fil­har­mo­ni­jo­je (Len­k i­ja).

Kan­k lių mo­k y­to­ja Edi­ta Rad­vi­la­vi­čie­nė daž­ną šeš­ta­die­nį pra­lei­džia or­k est­ro re­pe­ti­ci­jo­se ša­lia sa­vo mo­k i­nių, ste­bi, klau­so­si ir pui­k iai pri­ tai­k o ar ­fos par­ti­ją kan­k lėms. In­stru­men­tai la­bai skir­tin­gi, bet To­mos Men­se­vi­čiū­tės ran­k o­se kan­k lės su­skam­ba kaip ar ­fa. „Sva­jo­nė“ jau tu­r i įra­šiu­si dvi plokš­te­le­s, ir abu įra­šai pa­da­r y­ti Aly­tu­ je – gar­so įra­šų stu­di­jo­je „3A stu­di­ja“. An­driaus Ab­ro­ma­vi­čiaus įkur­ta ir sa­vo­mis lė­šo­mis įreng­ta stu­di­ja – uni­k a­li ga­li­my­bė Aly­tu­je įra­šy­ti pa­čią įvai­r iau­sią mu­zi­k ą. Su­pran­ta­ma, kad An­driaus stu­di­jai tai bu­vo ne­men­ kas iš­šū­k is, to­dėl sma­gu, kad pa­v y­k o. „Kai dar­bas įdo­mus, tuo­met ir fi­nan­si­nė pu­sė la­bai pa­lan­k i or­k est­ rui – už vi­sa tai, už il­gas va­lan­das, pra­leis­tas tvar­k ant, su­ve­dant įra­šą, dė­k o­ja­me An­driui ir vi­siems „3A stu­di­jos“ žmo­nėms“, – sa­k o D. Mar­ti­ ko­ny­tė.

Or­k est­ras už ben­dra­dar­bia­vi­mą dėkojo ir Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ ni­k a­ci­jos cen­trui. Šio cen­tro ma­žo­jo­je sa­lė­je įreng­to­je stu­di­jo­je tris die­nas vy­k o įra­šai. Or­k est­ras dė­k in­gas įmo­nei „Šven­tė Jums“, ku­r i tris die­nas, kol vy­k o įra­šai, rū­pi­no­si or­k est­ran­tų mai­ti­ni­mu, kad jie ga­lė­tų su­si­telk­ti dar­bui. UAB BOD Group („Bal­tic Op­ti­cal Disc“) išleista plokštelė bus do­va­no­ja­ma mies­to sve­čiams, ke­liaus į bendrojo lavinimo ir mu­zi­k os mo­k yk­lų bib­lio­te­k as bei pri­va­čias fo­no­te­k as. Vir­še­lio ma­k e­to au­to­r ius – Le­o­nas Žu­k aus­k as. Plokš­te­lę jau ga­li­ma įsi­gy­ti Aly­taus tu­r iz­

PETRAS JOKUBAUSKAS. MUZIKOS ATLIKIMO NUORODŲ ŽODYNĖLIS Išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019 m.

Dailininkas Jokūbas Zovė ISBN 978-5-420-01813-2 184 p.

Atsiradus internetui sparčiai didėjo muzikos terminijos sklaida, tačiau specialistams darėsi vis sunkiau tiksliai interpretuoti įvairiomis kalbomis užrašytas muzikos atlikimo nuorodas.

Dėl šios priežasties ir buvo imtasi sudaryti šį specializuotą muzikos terminų žodynėlį. Jame pateikiamos dažniausiai vartojamos muzikos (beje, ir senovinės) atlikimo nuorodos anglų, italų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis ir jų atitikmenys lietuvių kalba. Žodynas skirtas tiek profesionalams – kompozitoriams, atlikėjams, dirigentams, pedagogams, tiek būsimiems muzikams ir muzikos mėgėjams.

mo in­for­ma­ci­jos cen­tre ir Aly­taus kraš­to­t y­ros mu­zie­ju­je.

Fes­ti­va­li­nio kon­cer­to fi­na­las – tuš­čia žiū­ro­vų sa­lė ir vi­sų at­li­k ė­jų, jų mo­k y­to­jų, rė­mė­jų ir žiū­ro­vų ben­dra nuo­trau­k a, ku­r iai „di­r i­ga­vo“ fo­to­ gra­fai Faus­tas Au­gus­ti­nas ir Po­vi­las Ja­ras („Fo­to­po“). Vi­si, at­ėję pa­si­ klau­sy­ti „Sva­jo­nės“ kon­cer­to, na­mo iš­si­ne­šė po kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, ji bu­vo da­lij­a­ma kaip do­va­na ar­ba už sim­bo­li­nę au­k ą.

Aly­taus mu­zi­k os mo­k yk­la rug­pjū­čio mė­ne­sį skel­bia pa­pil­do­mą pri­ ėmi­mą į įvai­r ių in­stru­men­tų kla­ses. La­bai lau­k ia­mi mu­zi­k ai ga­būs vai­ kai, „Sva­jo­nės“ mu­zi­k an­tai au­ga, jiems rei­k alinga pamaina!

Saulė PINKEVIČIENĖ

Gėlės „Svajonės“ globėjui maestro Juozui Domarkui

Muzikos barai / 31

PANORAMA resė ir Lauryna Bukytės) iš Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos ir kamerinis ansamblis (Julija ir Rugilė Nainytės, Gita Gliaudytė, Gabija ir Emilija Maciukevičiūtės) iš Girkalnio ir Norgėlų (Raseinių r.). Tos pačios kategorijos profesinės krypties pogrupyje laimėjo Čibirų kamerinis ansamblis (Judita Čibiraitė, Jaunius Čibiras) iš Naujosios Vilnios muzikos mokyklos, jau minėtų viešnių iš Rygos fortepijoninis trio bei Lyja ir Vėja Germanavičiūtės (smuikas ir fortepijonas) iš Viduklės (Raseinių r.).

Festivalį „Gaidų pynė“ organizuoja Šv. Kazimiero ordinas su partneriais. Šiemet iniciatyvą parėmė Lietuvos kultūros taryba, skirdama dalinį finansavimą, kuris leido festivalio dalyvių pasirodymus surengti ne tik Lietuvos regionuose ir Vilniuje, bet ir senelių globos namuose, išplėsti edukacinę paramą ansamblių dalyviams ir jų mokytojams, pirmą kartą suorganizuoti Muzikuojančių šeimų vasaros mokyklą.

konkursą. Choro vadovas Rolandas Daugėla kaip visuomet nestokojo drąsinamų ir šmaikščių žodžių: „Mielieji, neturime ko prarasti.

Mums nebelieka nieko kito, kaip tik išėjus padainuoti su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu. Pasidarykime sau šventę, kuri galbūt patiks ir visiems kitiems.“ Vadovas neapsiriko – vertinimo komisija Kauno chorui paskyrė du aukso diplomus.

Po pasirodymo antrajame konkurse choristai neskubėjo ilsėtis.

Leidžiantis saulei jie ant jūros kranto padainavo du kūrinius Mendzyzdrojės kurorto poilsiautojams. Ir nors užsieniečiai nesuprato giesmės „Kur giria žaliuoja“ žodžių prasmės, bet pajuto jos patriotinę dvasią.

Baigėsi festivalis „Gaidų pynė 2019“

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto akademinis choras „Vivere Cantus“, vadovaujamas Rolando Daugėlos, sezoną užbaigė pasirodymu tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje Mendzyzdrojėje (Międzyzdroje). Rezultatas – du aukso diplomai „Musica sacra“ ir šiuolaikinės muzikos kategorijose, specialus Lenkijos chorų ir orkestrų asociacijos prizas.

Tarptautinis chorinės muzikos festivalis Mendzyzdrojėje vyksta nuo 1966 metų, jis įtrauktas į Lenkijos kultūros paveldo sąrašą. Šiais metais konkurse dalyvauti buvo pakviesti 12 chorų iš įvairių Europos šalių, vyko ir meistriškumo kursai „In terra pax“.

Mišrus akademinis VDU choras „Vivere Cantus“, skaičiuojantis vos ketvirtus savo veiklos metus, stebina pasiekęs puikių rezultatų per tokį trumpą laiką. Choro apdovanojimų kraitelėje – jau 4 aukso diplomai ir dar keli aukščiausi įvertinimai.

Konkursas Lenkijoje buvo sunkus, jam reikėjo parengti dvi skirtingas programas. Pasirodymas „Musica sacra“ kategorijoje vyko Šv. Petro bazilikoje, o vakarinė 25 minučių trukmės programa dainuota Mendzyzdrojės tarptautiniame kultūros centre. Studentai dėl įtemtos egzaminų sesijos neturėjo galimybių repetuoti, tad gludinti paskutinius štrichus teko prieš pat

Muzikos barai / 32

Aldona JUODELIENĖ

„Dagilėlis“ trečią kartą koncertavo Amerikoje

Liepos 8–21 dienomis Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ jau trečią kartą viešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten dalyvavo dviejuose tarptautiniuose chorų festivaliuose Aidaho ir Montanos valstijose. Įspūdingos kelionės metu choras pasirodė šešiolikoje koncertų, kuriuose, kaip juokauja kolektyvo vadovas Remigijus Adomaitis, žiūrovams neleido sėdėti: po koncertų visi plodavo atsistoję. R. Adomaitis džiaugiasi, kad „Dagilėlis“ sulaukė tik teigiamų atsiliepimų ir kvietimų dalyvauti kituose festivaliuose.

Abiejuose festivaliuose pasirodė

Romo BIELIAUSKO nuotr.

VDU chorui „Vivere Cantus“ – du aukso diplomai Lenkijoje

Palydėjome dar vienus, jau ketvirtuosius, Muzikuojančių šeimų festivalio „Gaidų pynė“ metus – rugsėjo 22 d. Vilniuje nuskambėjo baigiamojo koncerto garsai. 2016 m. startavusio festivalio tikslas – skatinti muzikavimo šeimoje tradicijos atgimimą. Šiemet festivalio baigiamajame koncerte-konkurse žiūrovus džiugino net 20 šeimų ansamblių iš Kėdainių, Biržų, Kauno, Raseinių, Utenos, Panevėžio, Vilniaus, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos. Dalyvavo ir garsi šeima iš Rygos, muzikavimo tradiciją perduodanti iš kartos į kartą, – pianistė Gunta Melbārde, jos anūkės Beatrise ir Liliāna Blumbergos, griežiančios smuiku ir violončele.

Dalyvių konkursinius pasirodymus vertino komisija, vadovaujama smuikininko prof. Petro Kuncos.

Liaudies muzikos kategorijoje laureatais tapo kanklių ansamblis „Ašarėlė“ (Elzė, Urtė ir Erta Dambrauskaitės, Rugilė Jakštaitė) iš Panevėžio muzikos mokyklos, Svajūno ir Jono Ilčiukų armonikų duetas iš Utenos meno mokyklos ir Onos Auškalnienės ir Rūtos Auškalnytės vokalinis duetas iš Akademijos, Kėdainių r. Pramoginės muzikos kategorijoje nugalėjo vokalinis ansamblis „Aš ir tu“ (Daiva Makutienė, Kipras Makutis, Urtė Stanevičiūtė) ir Urtė Stanevičiūtė iš Kėdainių.

Akademinės muzikos kategorijos mėgėjų pogrupyje geriausiais pripažinti „Cornet trio“ (Zigmas Kazlauskas, Onutė Repečkaitė ir Antanas Repečka) iš Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos, fortepijoninis duetas „Muzikuojančios sesės“ (Te-

po 10 chorų iš Europos, Amerikos, Azijos šalių. Patekti į renginius šiauliečiams nebuvo lengva: jie turėjo siųsti paraiškas, veiklos aprašus, vaizdo įrašus. Atrinkti buvo geriausieji!

Amerikoje „Dagilėlis“ nespėjo aplankyti lietuvių bendruomenių, tačiau gyveno lietuviškų šaknų turinčiose šeimose.

R. Adomaitis vedė atvirą seminarą ir pasakojo apie savo metodiką ugdant „Dagilėlį“. „Tai buvo ir iššūkis, ir malonumas“, – sakė maestro.

Jis pabrėžė, kad tokios išvykos nėra pigios, todėl džiugu, jog kelionę iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Kitais metais choras Lietuvos ir Šiaulių vardą ketina garsinti Ispanijoje ir Šveicarijoje. „DAGILĖLIO“ KONCERTINIO TURO JAV DIENORAŠTIS Liepos 8 d. Ką tik nusileidome tarptautiniame Frankfurto oro uoste. Toliau – skrydis į Čikagą, iš jos per Denverį vyksime į Solt Leik Sitį.

Skristi mums patiko, o ypač per Atlantą – lėktuve buvo daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių. Rytoj kelionę į Pokatelą tęsime autobusu.

Liepos 9 d. Pernakvoję viešbutyje tęsėme kelionę.

Liepos 10 d. Rytas prasidėjo aktyviu laisvalaikiu. Vaikai žaidė įvairiausius žaidimus, valgė ledus, slėpėsi pavėsinėse, nes temperatūra siekė net 30 laipsnių karščio.

Vėliau liejosi dainos. Berniukai skambiais balsais sužavėjo festivalio dalyvius ir organizatorius.

Aidaho tarptautinio chorų festivalio atidarymo koncertą vienoje geriausių JAV universitetų koncertų salėje pradėjome mes. Nuo pat pirmo kūrinio „dagilėliai“ buvo susikaupę ir visus pakerėjo savo angeliškais balsais. Salė plojo stovėdama, choro vadovui Remigijui Adomaičiui buvo įteiktas Pokatelo miesto mero pasirašytas pripažini-

Romo BIELIAUSKO nuotr.

dens parką, kur žaidėme vandens krepšinį, leidomės nuo čiuožyklų ir džiaugėmės kitomis vandens pramogomis. Saulėtą dieną atsigaivinome vaisiais, arbūzų skonio vynuogėmis – taip mus vaišino mūsų choro koordinatorės Corey ir jos dukra Whitney.

Festivalio organizatoriai, pripažindami „Dagilėlio“ meistriškumą, sukeitė koncertų vietas ir savo programą mūsų choras atliko kelių tūkstančių vietų koncertų salėje (Stephens Performing Arts Center Jensen).

Liepos 13 d. Šiandien vyks festivalio uždarymo koncertas, jame dainuos net 9 chorai (prisijungs choras iš Afrikos, kuris ilgą laiką buvo užstrigęs kelionėje dėl choristų sveikatos problemų).

Vyksta paskutinė „Dagilėlio“ repeticija. Choras skamba nuostabiai, šiandien jis klausytojams bei visų festivalyje dalyvaujančių šalių choristams atliks pačią gražiausią muziką. O iki tol „dagilėliai“ smagiai leis laiką juos priėmusiose šeimose.

Koncertas prasideda festivalio organizatorių kalba. Neužmirštama padėkoti visoms choristus priėmusioms šeimoms.

Festivalis neapsieina be netikėtumų: chorui iš Afrikos, deja, nepavyksta pasirodyti uždarymo koncerte dėl užgriuvusių ligų. Į sceną žengia „Dagilėlis“, skamba trys jaunųjų choristų atliekami kūriniai. Žiūrovai kyla iš savo vietų, visa salė griaudėja nuo plojimų bei džiaugsmo šūksnių.

Festivalį vainikuoja visų chorų kartu dainuojami kūriniai. Solo partijas atlieka Gytis, Domantas, Kasparas, Mykolas ir Vytautas, tambūrinu groja Valentas.

Dar ilgai prisiminsime nuostabią atmosferą, kurią sukūrė choristai, atvykę iš šešių valstybių.

Liepos 14 d. Pokatelo bažnyčioje „Dagilėlis“ dalyvauja šv. Mišiose.

Po pietų visi festivalio dalyviai

Romo BIELIAUSKO nuotr.

mo sertifikatas.

Festivalio atidaryme taip pat dalyvavo chorai iš Kinijos ir Ispanijos.

Visą dieną girdėjome širdį džiuginančius atsiliepimus. „Kai tik išgirdau dainuojantį jūsų chorą, ašaros pradėjo bėgti savaime“, – sakė Corey, viena iš festivalio organizatorių.

Liepos 11 d. Šiandien vyks chorų vadovų tobulinimosi seminaras, vėliau – koncertas lauke. Laisvalaikiu žaisime mini golfą, o vakare laukia dar vienas koncertas.

Rytas prasidėjo puikia „mankšta“ – visi festivalio chorai drauge sustoję atliko įvairiausius dainavimo pratimus, vėliau mokėsi bendrus kūrinius, kurie šeštadienį skambės uždarymo koncerte.

Seminarui įpusėjus kai kurie vyresnieji „dagilėliai“ buvo pakviesti ant scenos kaip emocionalaus dainavimo pavyzdys. Visi chorai buvo įtraukti į socialinius žaidimus.

Kupini geros energijos chorai dainavo lauke, Aidaho universiteto kieme. Ypač buvo laukiamas „Dagilėlio“ pasirodymas. Pasipuošęs festivalio dovanotais marškinėliais choras pateikė keletą staigmenų, jos klausytojams labai patiko.

Vakaro koncertas vyko ypač gera akustika pasižyminčioje koncertų salėje. Jos akustines galimybes puikiai išnaudojęs „Dagilėlis“ visuose pasirodymuose tapo geidžiamiausiu choru. „Dagilėlio“ pasirodymą nufilmavo ir parodė televizija (https:// www.youtube.com/watch?time_ continue=19&v=tRr1t-u6w7g).

Liepos 12 d. Bendra visų festivalio dalyvių repeticija – nuostabu dainuoti su aštuoniais chorais.

Valentas pasiryžo atlikti mušamųjų instrumentų partiją. Penki mūsų diskantai su kitais geriausiais sopranais atliko pagrindinę vieno kūrinio partiją ir buvo apdovanoti gausiomis ovacijomis.

Po pietų iškeliavome į Roso van-

suvažiavo į pikniką Roso parke. Valgė, šoko, žaidė ir kitaip pramogavo.

Visiems buvo taip linksma, kad net protarpiais pasirodydavęs lietus nesugadino nuotaikos.

Liepos 15 d. Vykstame į Mizulą.

Pakeliui aplankome Jeloustouno nacionalinį parką. Karštos versmės, trykštančios iš po žemių, kunkuliuojantys purvo geizeriai, šalia jų vaikštantys bizonai tiesiog atima žadą.

Liepos 16 d. Šiandien pradėjome XI tarptautinį chorų festivalį Mizuloje.

Liepos 17 d. Mizula skamba nuo iš įvairiausių pasaulio kampelių atvykusių choristų balsų. Festivalyje dalyvauja chorai iš Vengrijos, Estijos, Ispanijos, Kinijos, Suomijos, Vokietijos, Indonezijos, JAV ir, žinoma, mes – iš Lietuvos. „Dagilėlis“ labai greitai tampa klausytojų numylėtiniu – jie nuoširdžiai reiškia jausmus: liejasi džiaugsmo ašaros, girdėti šūksniai „bravo“ ir „bis“!

Nuo pat ryto šios dienos koncertai vyko netradicinėse miesto vietose. Kai kur reikėjo dainuoti net iš antro aukšto. Puikia akustika pasižyminčiame hole muzika skambėjo taip gražiai, kad klausytojai net užsimerkdavo, norėdami dar stipriau pajusti muzikos galią. Ir vėl skamba „bravo“! Sulaukėme gausių plojimų ir iš kolegų – Katalonijos ir Kinijos chorų.

Vakare atvykome į Bonnerio parką. Čia susitikome su dauguma festivalio dalyvių. Pavalgėme ir iki koncerto pramogavome. Septintą valandą vakaro prasidėjo koncertas, į jį susirinko gausybė žiūrovų. „Dagilėlio“ koncertas buvo toks nuostabus, kad klausytojai ir vėl chorui plojo atsistoję.

Liepos 18 d. Rytą Remigijus Adomaitis universiteto Muzikos rečitalių salėje vedė seminarą, ku-

Prie Mizulos universiteto simbolio grizlio

riame dalyvavo ir pats festivalio meno vadovas Davidas Heidelis.

Klausytojai turėjo galimybę pabandyti improvizuoti tam tikrą melodiją taip, kaip tai daro „Dagilėlio“ choristai. Buvo nepaprastai smagu klausytis, kaip salėje esantys žiūrovai bandė iš natų atlikti lietuvišką kūrinį. Remigijus Adomaitis džiau-

gėsi rezultatu, o visi dalyvaujantys sukėlė audringas ovacijas.

Paskui „Dagilėlis“ dalyvavo tobulinimosi seminare, kurį vedė katalonų choro „Veus – Cor Infantil Amics de la Unió“ meno vadovas Josepas Vila Joveris.

Vėliau berniukai žaidė biliardą ir kompiuterinius žaidimus, vaikinai – krepšinį.

Dar vienas šio festivalio koncertas vyko Mizulos universiteto Dennisono teatre.

Pradžioje koncertavo merginų choras iš Estijos, po jo į sceną žengė „Dagilėlis“. Tamsiai mėlyno atspalvio kostiumais, ryškiai raudonomis liemenėmis ir peteliškėmis pasipuošę choristai pelnė gausias žiūrovų ovacijas.

Liepos 19 d. Vyksta bendra visų chorų repeticija. XI tarptautinio Mizulos chorų festivalio uždarymo koncertas vyks rytoj, o šiandien laukia du svarbūs „Dagilėlio“ koncertai universiteto Muzikos rečitalių salėje.

Pirmąjį koncertą tiesiogiai transliavo Montanos valstijos visuomeninis radijas.

Tiek į pirmąjį, tiek į antrąjį koncertą susirinko pilna salė. Maestro Remigijus Adomaitis abiem pasirodymams parinko skirtingą repertuarą. Chorui akompanavo koncertmeisterė Daiva Šulcaitė.

Rytoj „Dagilėlių“ balsai šiame festivalyje skambės priešpaskutinį kartą. Tiesa, koncertuose dainavimo jiems neužtenka. Susitikę su kitais chorais jaunuoliai vakarais traukia šiuolaikines dainas, paskutinis dažniausiai būna „Queen“ kūrinys „Bohemijos rapsodija“.

Liepos 20 d. Mizula įsikūrusi nuostabioje kalnuotoje vietovėje.

Visi išsiruošėme į žygį, tačiau kalno viršūnės nepasiekėme – pritrūko laiko, o ir jėgas reikėjo pataupyti vakaro koncertui.

Uždarymo koncertas prasidėjo iškilminga chorų eisena. Choristai nešė savo šalių vėliavas, chorų koordinatoriai – lenteles su valstybių pavadinimais. Apėję ratą choristai susėdo parteryje, tada kiekvienas choras paeiliui lipo į sceną ir atliko po vieną kūrinį. „Dagilėliui“ žiūrovai ir chorai plojo atsistoję...

Didingas jungtinio choro pasirodymas užbaigė šventę.

Liepos 21 d. Prieš kelionę namo „Dagilėlis“ dalyvavo šv. Mišiose episkopalinėje bažnyčioje. Štai ir viskas. Grįžtame pavargę, bet laimingi.

Romas BIELIAUSKAS

Muzikos barai / 33

FESTIVALIAI

V

Géraldine BEYS nuotr.

isai netoli Prancūzijos sienos su Belgija įsikūręs Sen Mišelio (Saint-Michel) miestelis gal ne toks garsus kaip Sen Mišelio kalnas prie jūros, tačiau jau tris dešimtmečius jis gerai žinomas senosios ir baroko muzikos specialistams ir atlikėjams. Tebesitęsiantys finansiniai sunkumai nesutrukdė trisdešimt trečiajam Saint-Michel en Thiérache abatijos senosios ir baroko muzikos festivaliui pasiūlyti itin ambicingą atlikėjų sąrašą ir koncertų gausą. Penkis birželio sekmadienius vykdavo po du ar tris tos pačios tematikos siejamus koncertus.

Viena festivalio sėkmės priežasčių tikriausiai slypi jo direktoriaus Jeano-Michelio Verneiges sumanytoje formulėje: jei aukščiausio lygio koncertai jau nebegali nieko nustebinti, į juos atvykę klausytojai kviečiami praleisti visą dieną benediktinų abatijoje. Čia galima pamatyti festivalio užkulisius, susitikti su artistas ir net su jais papietauti. Tačiau, žinoma, visus vienijantis dalykas lieka muzika.

Festivalio idėją įkvėpė istoriniai 1714 metų vargonai, puikios akustikos bažnyčia tapo tobula koncertų erdve. Birželio 23 dieną buvo galima išgirsti ansamblius „Les Arts Florissants“ (dir. Paul Agnew) ir „La Fenice“ (dir. Jean Tubéry) bei klavesinininką Fabio Bonizzoni, o šiuos gana skirtingus atlikėjus suvienijo tamsos ir karūnavimo iškilmių tematika, išreikšta muzikoje nuo Carlo Gesualdo iki Giovanni Gabrieli.

Italų klavesinininkas Fabio Bonizzoni

Muzikos barai / 34

Sen Mišelio festivalio sėkmės formulė Kaip jau buvo minėta, nė vienas festivalis ar įstaiga neišvengia būtinybės mažinti biudžetą. Tai tikriausiai lėmė, kad pasaulyje žinomam ansambliui iš Prancūzijos „Les Arts Florissants“ atstovavo tik šeši atlikėjai. 1979 metais Williamo Christie įkurtas kolektyvas laikomas baroko muzikos interpretavimo pavyzdžiu. Nuo 2007 m. daugeliui ansamblio projektų vadovauja britų tenoras ir dirigentas Paulas Agnew.

Rytiniame sekmadienio koncerte „Les Arts Florissants“ pristatė Carlo Gesualdo Responsarijų šventojo ketvirtadienio ryto mišioms. Paskutiniu kompozitoriaus kūrybos laikotarpiu parašytas (publikuotas 1611 m.) motetų ciklas, papildytas psalmėmis

ir giesmėmis, stebino originalumu, prieštaravusiu Visuotinio katalikų bažnyčios susirinkimo Tridente suformuluotoms nuostatoms, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl šis Gesualdo Responsarijus nebuvo itin gerai žinomas ir sunkiai konkuravo su vis populiarėjančia Monteverdi religine muzika.

Reikėjo sulaukti 1950 metų, kad Neapolyje netikėtai rasta Gesualdo partitūra pradėtų savo antrą gyvenimą. Koncerte „Les Arts Florissants“ atskleidė ne tik pjesių mistiškumą, bet ir jų formos subtilybes, o meditacinę atmosferą sustiprino po kiekvieno moteto vieno iš ansamblio narių užpučiama žvakė. Dirigentas ir te-

Géraldine BEYS nuotr.

Gabrielė SLIŽYTĖ

Ansamblis „La Fenice“, dirigentas Jean Tubéry

AR ĮMANOMA TAIP GROTI...

Liepos 30 d. Zalcburgo festivalyje Mozarto namais vadinamoje salėje rečitalį grojo smuikininkas Maximas Vengerovas ir pianistė Polina Osetinskaya.

Abu muzikantai savo karjerą pradėjo būdami penkerių, šiandien jie vadinami vienais geriausių pasaulyje klasikinės muzikos atlikėjų. „Grammy“ laimėtojas smuikininkas M. Vengerovas dar ir diriguoja, P. Osetinskaya groja klavesinu ir vargonais. Solistai drauge pradėjo koncertuoti prieš treMaximas Vengerovas, Polina Osetinskaya jus metus, kasmet įvairių šalių klausytojams dovanoja nuo penkių iki dešimties koncertų.

Duetas Zalcburgo vasaros festivalyje buvo sutiktas su dideliu entuziazmu, nė vienas klausytojas iš koncerto neišėjo nusivylęs.

Nors salėje buvo karšta ir trūko oro, taigi sąlygos muzikuoti nebuvo tobulos, tokio pasirodymo gyvai dar nebuvau girdėjusi. Nepaprastai šiltas, švelnus smuiko garsas, tembro grožis, puiki kantilena... Lengvai buvo įveikti visi techniniai ir muzikiniai iššūkiai, kurių netrūko koncerto programoje.

O ši buvo nepaprastai visapusiška, pateikianti bent po vieną dovaną kiekvieno stiliaus – nuo klasicizmo iki XX amžiaus muzikos – mėgėjui. Koncerto pradžioje skambėjo W. A. Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui B-dur. Be abejo, Zalcburgo festivalio koncertas ir negalėjo būti pradėtas kito kompozitoriaus opusu. Pasak pianistės Polinos Osetinskaya´os, teko diskutuoti dėl atlikimo stilistikos, nes M. Vengerovas ištikimas romantinio griežimo tradicijai, o pianistė siekia istorinio ir stilistinio autentiškumo. Kompromisas buvo pasiektas – girdėjome stilistiškai mišrią, bet subtilią ir žavią interpretaciją.

Toliau skambėjusi F. Schuberto Fantazija smuikui ir fortepijonui C-dur, pianistės nuomone, yra viena sudėtingiausių kompozicijų. Klausytojams nerūpi, ką muzikantai daro scenoje – užsimerkę klausydamiesi fantazijos jie tikisi išgirsti griaustinį ar lietų, išvysti pastoralinius gamtos vaizdus. Tokiam efektui pasiekti reikalingas didelis meistriškumas ir įdirbis, tad supranti, dėl ko būtent šie muzikantai laikomi aukščiausio rango profesionalais.

Pirmoji koncerto dalis buvo rami ir melodinga, tačiau muzikinių iššūkių netrūko, nes, kaip sakė Osetinskaya, Mozarto ir Schuberto kūriniai parašyti visiškai kitokiam instrumentui nei tas, prie kurio tą vakarą sėdo pianistė. Fortepijonas per du šimtmečius patyrė daugybę pokyčių, taigi abu kompozitoriai įsivaizdavo visiškai kitokį skambesį.

Duetas teigė svarstęs, ar muzikuoti su atidarytu, ar uždarytu fortepijono dangčiu, nes Mozarto namų salėje buvo drėgna ir karšta, o visi instrumentai, kaip žinoma, nepaprastai jautrūs aplinkos pokyčiams...

Antroji koncerto dalis buvo nepaprastai virtuoziška, privertusi po pertraukos grįžusią publiką ne kartą pagalvoti, ar taip groti iš viso įmanoma. Duetas kartu atliko ramesnio pobūdžio George Enescu Sonatą smuikui ir fortepijonui f-moll, o tuomet Vengerovas pagriežė Eugène´o Ysaÿe Sonatą d-moll, demonstruodamas aiškią interpretaciją ir sunkiai įtikimą techniką. Koncerto pabaigai buvo skirta Maurice´o Ravelio Rapsodija smuikui ir fortepijonui („Čigonė“). Tai gal kiek šabloniškas smuiko repertuaro kūrinys, tačiau puikiai tinka pasirodymą norint užbaigti visus išjudinančios energijos kupina efektinga, ritmiška muzika ir pademonstruoti pirštų akrobatiką tiek smuiko, tiek fortepijono partijose. Pamaniau, kad po tokios smūginės iškrovos vargu ar įmanoma dar ką nors sugroti.

Ir vis dėlto M. Vengerovas publikai padovanojo ne vieną ir ne du, bet penkis bisus (dėl to kolegės iš rūbinės nespėjo į paskutinį namo vežantį autobusą), taip parodydamas tiek fizinę ištvermę, tiek neblėstančią aistrą savo amatui.

Kaip reta scenoje išvysti tokio lygio menininkus, stebinančius muzikiniu intelektu ir emocijų gelme! Pasak kalbintos pianistės, scenoje muzikantas siekia išsilaisvinti iš savo minčių, baimių ir leisti klausytojams patirti tikrą muzikos grožį ir galią. Tai galėjo patirti kiekvienas, apsilankęs dueto rečitalyje. © SF/Marco BORRELLI nuotr.

noro partijos atlikėjas Paulas Agnew po koncerto dalyvavo festivalio direktoriaus Jeano-Michelio Verneiges surengtame pokalbyje su publika, kas leido įsigilinti į kūrinio kontekstą ir atlikimo koncepciją.

Italų klavesinininko Fabio Bonizzoni rečitalis vyko ne bažnyčioje, bet šventoriuje įrengtoje scenoje – ji labiau tiko kameriniam muzikavimui.

Atlikėjas pasirinko 17 a. kompozitoriaus, vargonininko ir klavesinininko Girolamo Frescobaldi ir jo įtaką patyrusių kompozitorių L. Couperino, D. Buxtehude´s, J. S. Bacho kūrinius.

Koncerto pabaigoje skambėjusi Bacho Čakonos smuikui d-moll transkripcija klavesinui gal ir pritrūko ritminės bei skambesio laisvės tarp akordų, tačiau šis rečitalis buvo puiki jungtis su itin kontrastingu ansamblio „La Fenice“ pasirodymu.

Paskutiniame dienos koncerte skambėjo triumfališka Giovanni Gabrieli ir Claudio Monteverdi muzika, skirta Venecijos dožo karūnavimui 1615 metais. Pirmoji ceremonijos dalis vyko Šv. Morkaus bazilikoje, antroji – Venecijos dožų rūmų menėje, tad ir pats koncertas buvo padalintas į dvi dalis: iškilmingos bažnytinės polifoninės ir profaninės rūmų muzikos. Koncertas buvo puiki proga išgirsti Sen Mišelio bažnyčios vargonus, po Paryžiaus Dievo Motinos katedros tragedijos keliančius vis didesnį žmonių susidomėjimą.

Ansamblio „La Fenice“ nariai, vadovaujami Jeano Tubéry, puikiai išreiškė iškilmių didingumą, keliose bažnyčios vietose išsidėsčiusių atlikėjų muzikinis dialogas kūrė skambančios erdvės efektą. Stebino ansamblio narių universalumas – pats Jeanas Tubéry grojo senovine fleita, dainininkai virtuoziškai griežė smuikų partijas.

Galima neabejoti, kad prieš daugiau nei trisdešimt metų pradėtas rengti senosios ir baroko muzikos festivalis Saint-Michel en Thiérache rado savo sėkmės formulę. n

Ona JARMALAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 35

FESTIVALIAI

Įtempta vasara Zalcburgo scenoje Interviu su operos solistu Davidu STEFFENSU

BAVARIJOJE GIMĘS BOSAS DAVIDAS STEFFENSAS MĖGAUJASI ĮTEMPTA VASARA ZALCBURGE – TAME PAČIAME MIESTE, KUR PRALEIDO STUDIJŲ METUS. ŠĮ KARTĄ JIS DALYVAUJA ZALCBURGO FESTIVALYJE – DAINUOJA OPEROSE „SALOMĖJA“, „IDOMENĖJAS“ IR „OIDIPAS“. D. STEFFENSAS ŠIAME FESTIVALYJE PIRMĄKART PASIRODĖ 2012 METAIS, KAI BUVO ATRINKTAS DALYVAUTI JAUNŲJŲ DAINININKŲ PROJEKTE. PAGRINDINIS SOLISTO KARJEROS KELIAS DRIEKIASI VOKIETIJOJE – JIS YRA KLAGENFURTO MIESTO (STADTTHEATER KLAGENFURT) IR VALSTYBINIO VIURTEMBERGO TEATRO ŠTUTGARTE (WÜRTTEMBERGISCHES STAATSTHEATER STUTTGART) TRUPIŲ NARYS, DAINAVO KARALIŠKAJAME MADRIDO TEATRE, REINO, VIENOS, LIJONO OPEROSE IR KT.

Muzikos barai / 36

atre esu pripratęs grįžti prie to paties kūrinio kelis kartus. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi – kiekvienas kartas būna vis kitoks. Turi iš naujo atrasti kūrinį, prisiminti, ko iš tavęs norėjo režisierius ir dirigentas. Kiekvieną sezoną būna ir tam tikrų pakeitimų. Pavyzdžiui, šiemet „Salomėjoje“ pasirodo keli nauji dainininkai, atliekantys žydų ir kitas trumpas partijas. Taigi nors prisimeni, kaip viskas vyko praeitais metais, atrodo, tarsi pradėtum nuo nulio. Be to, „Salomėjos“ režisierius Romeo Castellucci šių metų pastatyme ketino pakeisti tam tikras detales.

– Šiais metais Zalcburgo festivalyje atliekate tris vaidmenis. Kaip suspėjate?

– Šią vasarą bus 44 pasirodymai.

Iš pradžių buvau pakviestas dainuoti „Oidipe“ ir „Salomėjoje“, o į „Idomenėją“ patekau visai netikėtai – likus vos kelioms dienoms iki paskutinės repeticijos gavau pasiūlymą pakeisti kitą dainininką. Tokia adrenalino kupina situacija man buvo smagi, juolab kad turėjau galimybę bendradarbiauti su dirigentu Teodoru Currentzisu.

Manau, mums pavyko visai neblogai, jis viską parodo labai aiškiai, konkrečiai.

– Ar galėtumėte palyginti tuos tris pastatymus?

– Manau, jie nepaprastai skirtingi. Ingo Metzmacherio „Oidipas“ yra labai įdomios stilistikos, ypatingos atmosferos kūrinys. Niekada nežinai, kaip viskas atrodo iš šono, todėl tiesiog turi pasitikėti režisieriumi, dirigentu ir viltis, kad ta dėlionė išeis tokia, kokia turi būti.

Be abejo, praeitų metų „Salomėja“ yra visiems gana gerai žinomas spektaklis, puikiai jame pasirodė Asmik Grigorian. Manau, tai labai paslaptingas pastatymas, klausytojams užduodantis klausimų, bet nesuteikiantis atsakymų. Tokie operos pastatymai visuomet priverčia mąstyti, dėl to aš juos branginu, nes šiais laikais dažniausiai aiškiai matyti, kas pateikiama klausytojui.

– Koks jausmas po metų vėl dainuojant „Salomėją“ – su tais pačiais solistais, toje pačioje salėje?

– Dirbdamas Štutgarto operos te-

– Pasiruošti festivalio spektakliams turėjote labai nedaug laiko – kelias dienas „Idomenėjui“, savaitę „Salomėjai“.

Koks būna repeticijų procesas, kai laikas taip smarkiai apribotas?

– „Idomenėjo“ partitūrą gavau likus dešimčiai minučių iki paskutinės repeticijos. Tos dienos rytą repetavau „Oidipą“, taigi jau buvau teatre.

Reikėjo kone iškart lipti į sceną, nors nieko neišmaniau apie muziką, kurią turėsiu atlikti. Per kelias minutes peržvelgiau natas ir trumpai šnektelėjau su pastatymo pianistu, jis pasakė kelias detales apie frazavimą, stilių ir kaip šita vieta, Currentziso nuomone, turėtų skambėti.

Tokie pasirodymai visuomet duoda didelę dozę adrenalino, aš tuo mėgaujuosi. Kai po koncerto kas nors klausia, kaip sekėsi, neturi ko atsakyti, nes nieko neprisimeni. Scenoje visą dėmesį koncentruoji į tai, ką darai čia ir dabar. „Salomėjos“ turėjome dešimt repeticijų. Zalcburgo festivalio salė (Felsenreitschule) buvo nuolat užimta, kadangi čia vyksta kitų festivalio operų pastatymai, tad dažniausiai repetavome kitose patalpose. Dešimt dienų man pasirodė pakankamas laikas prisiminti spektaklio pastatymą, bet ar tai tiesa, sužinosime šiandien vakare. Šiaip jau stebuklas, kaip organizatoriams pavyko „Salomėją“ įterpti į festivalio programą, nes šiais metais neketinta jos kartoti.

– Ar turite kokių nors ritualų prieš pasirodymus?

– Jei laukia sunkus vaidmuo ar koncertas, nemanau, kad tą dieną duočiau interviu. Paprastai stengiuo-

si ramiai praleisti laiką iki pasirodymo, patausoti balsą daug nekalbant, kartais nusnausti po pietų. Dabar turiu mažą dukrytę, tad reikia mokytis prisitaikyti prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų.

– Ar repetuodamas operą vokalistas gali priimti savarankiškus kūrybinius sprendimus?

– Dainininkai gali siūlyti savo idėjų ir sprendimų, jie aptariami repeticijų metu. Tačiau viskas priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi ir dirigentu dirbi. Vieni jų turi labai aiškią viziją, kiti stengiasi kurti pastatymą kartu su atlikėjais. Kartais kompozitorius nori, kad dainininkas pats ieškotų personažo bruožų, gilindamasis į save. Aš tai suprantu kaip kūrybinį procesą, man atrodo, kad tai svarbiausia menininko užduotis. Be to operos pastatymas nebūtų paveikus. Toks mano požiūris, nors kai kuriuos dirigentus domina tik bendras paveikslas, kurio tu pats negali aprėpti. Tuomet turi pasitikėti režisieriumi ir manyti, kad jis žino, ką daro ir ko nori. Paprastai pirmiausia išklausai režisierių ir dirigentą prieš mėgindamas kalbėti apie savo idėjas ir asmeninę patirtį atliekant tą patį vaidmenį kitame pastatyme. Būna, kad jų turimos vizijos negali įgyvendinti fiziškai, tuomet turi ieškoti naujo kūrybingo sprendimo. Manau, kiekvienas atlikėjas repeticijose turi teisę siūlyti, išsakyti savo nuomonę, tačiau negali ateiti į sceną ir dainuoti, kaip nori. Visuomet vyksta tam tikras dialogas su režisieriumi.

– Kaip pradedate dirbti su nauju vaidmeniu?

– Man svarbiausia suvokti tekstą – libretą. Visuomet pirmiausia jį perskaitau, išsiverčiu, stengiuosi suprasti kiekvieną žodį. Man atrodo, kompozitoriai nepaprastai daug mąsto apie istoriją, tekstą ir jo sąsajas su muzika, todėl svarbu jį suvokti. Paskui pasiimu partitūrą ir sėdėdamas prie pianino bandau pats susidėlioti galvoje, koks tai personažas, kokia jo istorija ir ką jis nori išreikšti muzika ir žodžiais. Kai jau turiu tam tikrą eskizą, paprastai einu pas koučerį ir jam išdėstau savo idėją. Vėliau reikia viską išmokti atmintinai ir įkvėpti muzikai gyvybės. Jei vaidmuo didesnis,

Muzikos barai / 37

FESTIVALIAI pasiruošimui stengiuosi skirti kokius metus. Tokiu būdu jis kaip augalas auga lėtai, tarsi savaime.

– Ar domitės kitų atlikėjų interpretacijomis?

– Manau, neverta atsiriboti nuo gerų darbų, kuriuos padarė kiti žmonės. Tačiau kartu turi vengti kopijavimo. Pirmiausia stengiuosi pats sugalvoti atlikimo idėją, o tuomet klausausi kitų atlikėjų, nes jie dažnai mane įkvepia.

– Ar galvojate, kokį poveikį darote klausytojams?

– Visuomet smagu, kai klausytojai pasako, kad mano pasirodymas juos vienaip ar kitaip paveikė. Tai suteikia prasmę tam, ką aš veikiu. Ir todėl taip svarbu įtikinti žiūrovą tuo, ką išgyvena mano personažas. Scenoje visuomet žavi nuoširdumas, tikros emocijos, tačiau bandymas paveikti žmones gali kaip tik nuo jų atitolinti, jei persistengsi. Vienas režisierius man yra pasakęs: „Tu tarsi stebi save iš šono ir stengiesi atrodyti toks geras, kiek tik įmanoma.“ Ilgai galvojau apie jo žodžius...

– Dar prisiminkime vaidmenis, kuriuos atliekate šių metų Zalcburgo festivalyje.

– Vyriausiojo žynio partija G. Enescu operoje „Oidipas“ man iki tol nebuvo žinoma. Gavęs partitūrą iš karto įsimylėjau muziką, ji man pasirodė tokia neįprasta. Daugiausia dainuoti tenka pirmame operos veiksme, kai mano personažas vadovauja gimusio Oidipo pasveikinimo ceremonijai. Jis rimtas ir susikaupęs, visą savo dėmesį skiria ritualui. Nepaprastai mėgaujuosi dainuodamas šią operą, jos muzika man atrodo nuostabi.

Mano personažas W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“ perspėja visus, kad esame likimo vaikai ir neturėtume kovoti prieš dievus. Taigi tai taip pat nepaprastai rimtas veikėjas. „Salomėjoje“ esu penktasis žydas. Žydų kvintetas, ko gero, yra viena žymiausių R. Strausso kompozicijų, tad visuomet jaučiu didelę atsakomybę jį atlikdamas. Šiame pastatyme žydai turi skirtingus charakterius, manasis vadinamas mistiku. Jis teigia: mes nežinome, kaip viskas yra iš tiesų, gal tai, kas mums atrodo kaip blogis, yra gėris, ir atvirkščiai.

Muzikos barai / 38

– Ar skiriasi pasirengimas dideliems ir mažesniems vaidmenims?

– Į kiekvieną vaidmenį turi žiūrėti rimtai. Pagrindinis vaidmuo negali egzistuoti be šalutinių veikėjų. Be abejo, niekas neina į „Salomėją“ pasiklausyti penktojo žydo, tačiau ir jis yra svarbi visumos dalis.

Nedideliems vaidmenims taip pat reikia ruoštis labai atsakingai, kartais spektaklyje jie daugiau nervų suėda negu dideli. Jei dainuojant pagrindinę partiją kokia nors detalė praslysta pro šalį, turi dar valandą pasitaisyti žiūrovų akyse, o trumpai pasirodydamas turi vienintelę progą ir negali susimauti. Privalai įstoti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, kiekviena klaida bus pastebėta publikos. Vyresnieji kolegos juokauja: trumpoms partijoms reikia patyrusių dainininkų, kad visko nesužlugdytų.

Taigi pasiruošimas ir dideliems, ir mažiems vaidmenims iš esmės yra toks pats. Reikia apšilti, sukaupti tam tikrą kiekį energijos. O kai nulipi nuo scenos, kad ir sudainavęs penktą žydą „Salomėjoje“, jautiesi atidavęs visas jėgas.

– Girdėjau, kad Richardas Straussas yra Jūsų mėgstamiausias kompozitorius. Kas jo kūryboje Jus taip žavi?

– Jis – vienas iš nedaugelio XX amžiaus kompozitorių, kurie iš tiesų rašė muziką balsui. Nors kūrė didelės sudėties orkestrams, atsakingai sudėliodavo frazuotę ir orkestruotę, kad dainininkai būtų girdimi. Jis dirbo su geriausiais to meto libretistais, tad jo operų siužetai nuostabūs. Mano mėgstamiausias kūrinys yra „Rožės kavalierius“.

Dar labai patinka R. Wagneris, netrukus dainuosiu „Lohengriną“.

– Ar XX amžiaus kompozicijas sunkiau atlikti negu romantinę muziką?

– Imdamasis R. Strausso turi turėti gerą konsultantą, kuris paaiškintų harmoninę kompozicijos struktūrą.

Ją suvokus viskas tampa paprasčiau, randi reikiamą intonaciją. Manau, šiuo atžvilgiu Strausso kūryba panaši į J. S. Bacho.

– Kaip renkatės koncertinį repertuarą?

– Daug dirbdamas teatre retai randu laiko koncertams. Tikiuosi, kitais metais jų bus daugiau. Keliskart

koncertavau Štutgarte – operos teatre rengiami koncertai, kuriuose gali atlikti vokalinę kamerinę muziką. Man patinka šis formatas, nes kelių minučių kūrinyje gali sukurti savo paties mikrokosmą.

Kai renkuosi repertuarą, ieškau jį vienijančios idėjos, stengiuosi, kad kūriniai derėtų vienas su kitu. Didelis malonumas sėdėti su dešimčia partitūrų ir mąstyti, ką būtų galima atlikti.

– Zalcburge studijavote, jame dažnai dirbate. Kaip apibūdintumėte šio miesto muzikinį gyvenimą?

– Nedidelis miestas turi mažiau nei du šimtus tūkstančių gyventojų, tačiau jo kultūrinis gyvenimas nepaprastas. Didžiulis traukos objektas yra Zalcburgo vasaros festivalis, bet ir visus metus čia gausu renginių.

Pavyzdžiui, žiemą vyksta Mozarto savaitė „Mozarteumo“ universitete, joje dalyvavau prieš kelerius metus.

Plačiai žinomas velykinis festivalis, vidurvasario festivalis ir kt. Nereikia niekur keliauti norint išgirsti geriausius šių dienų muzikos atlikėjus – anksčiau ar vėliau jie visi atvyks į Zalcburgą...

– Gal galėtumėte palyginti vokiečių ir austrų muzikos tradicijas?

– Abiejose šalyse jos panašios.

Operos teatrai čia turi nuolatines trupes, tad vokalistai gali augti ir tobulėti pradėdami nuo mažesnių vaidmenų. Prancūzijoje ar Italijoje yra daugybė operos teatrų, bet ten kiekvienam pasirodymui samdomi vis kiti dainininkai. Kviestiniai solistai neturi daug galimybių imtis naujo repertuaro, nes paprastai kviečiami atlikti kitur jau sukurtus vaidmenis.

Manau, kad tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje labai vertinamos klasikinės muzikos tradicijos. Nesutinku su kaltinimais, jog ši kultūra yra elitinė.

Vienoje eidamas gatve dažnai gali išgirsti apie operos teatrą kalbantis įvairiausių profesijų ir socialinių sluoksnių atstovus. Manau, puiku, kad žmonės šiomis dienomis vis dar mėgaujasi klasikine muzika.

– Dėkoju už pokalbį.

n

Kalbėjosi Ona JARMALAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 39

TAI ĮDOMU...

Pasaulį pakerėjusi muzika gimė prie 50 dolerių kainavusio fortepijono Edita GRUDZINSKAITĖ

K

lausantis, kaip skamba amerikiečių kompozitoriaus Morteno Lauridseno kūriniai, atliekami Europos kamerinio choro, atrodo, kad visas stygas suderino pats ponas Dievas.

Naujausia kompaktinė plokštelė „Light Eternal“, įrašyta pasaulinio garso kompanijoje „Deutsche Grammophon“ vos prieš pusmetį, pristatyta prestižiniam Vokietijos apdovanojimui „Opus Klassik“ geriausio metų chorinės muzikos albumo kategorijoje.

Muzika, kuri skambės amžiais

Prieš pusmetį į kompanijos „Deutsche Grammophon“ įrašų studiją suplaukė trys muzikos pasaulio banginiai – kompozitorius Mortenas Lauridsenas (JAV), dirigentas Nicolas Mattas (Vokietija) ir jo vadovaujamas Europos kamerinis choras.

Mortenas Lauridsenas – chorinės muzikos meistras, pelnęs daugybę apdovanojimų, už nuopelnus Amerikos kultūrai įvertintas nacionaline meno premija ir medaliu, kurį Baltuosiuose rūmuose užkabino pats George´as Bushas.

Muzikos barai / 40

Kompozitoriaus pavardė – viena dažniausių pasaulio chorų repertuaruose. Nuošalioje San Juano saloje gyvenantis M. Lauridsenas muzikos kritikų vertinamas labai lakoniškai – genijus, o jo muzikai žadamas nemirtingumas. Pasak muzikologo Nicko Strimple´o, M. Lauridsenas yra vie-

nintelis JAV kompozitorius mistikas, kurio muzika kupina žodžiais nenusakomos giedros ir skaidrumo.

Per 8 milijonus plokštelių

Nicolas Mattas – tarptautinį pripažinimą pelnęs dirigentas. Jo profesinėje istorijoje yra beveik šimtas neįtikėtinai skirtingo repertuaro kompaktinių plokštelių, išleistų „Brilliant Classics“, „Bayer Records“, „ARS Produktion“, „Hänssler Classics“, „Dabringhaus & Grimm“. Daugiau kaip aštuoni milijonai parduotų CD liudija išskirtinį N. Matto talentą.

Nicolas Mattas vadovauja Europos kameriniam chorui, dalyvauja įdomiuose muzikiniuose projektuose, dirba su geriausiais orkestrais, tokiais kaip „SWR Sinfonieorchester

senu buvo nepaprastai jaudinantis – tiek dėl jo gyvenimo istorijų, atskleidžiančių, kaip, pavyzdžiui, nuošalioje saloje prie fortepijono, pirkto už 50 dolerių, žvakės šviesoje gimė „O Magnum Mysterium“, tiek dėl emocinio jo muzikos poveikio. „Tai labai vienijanti patirtis“, – sakė Moshe Haasas, tenoras iš Izraelio. Bosas iš JAV Kenas Goldas atviravo: „Iki šiol niekada nemaniau, kad galėčiau apsiverkti. Bet M. Lauridseno muzika priverčia nusileisti į nepažįstamas gilumas. Jis leidžia pajusti amžinybės skonį.“ Kompozitorius negailėjo gerų žodžių choristams: „Nepaprastai džiaugiuosi, kai atlikėjai mano kūrinius dainuoja taip esmingai ir giliai suvokdami tekstą ir muziką.“ Stuttgart“, „NDR Sinfonieorchester Hamburg“ ar „Bayerischer Rundfunk Symphonieorchester“. „Jei scenoje matote Nicolą Mattą, galite būti tikri, kad koncertą prisiminsite ilgai. Nuostabi kūrinių interpretacija, stebinantis susikoncentravimas, vidinė jėga, subtilumas ir iki spindesio nušlifuotas garsas“, – taip N. Matto dirigavimą apibūdina muzikos apžvalgininkas Michaelis Cooksonas (www.musicweb-international.com.).

Beveik du dešimtmečius drauge

Pirmasis M. Lauridseno ir N. Matto kūrybinis susitikimas įvyko 2000 metais, „Hännsler Classic“ įrašant albumą „O Magnum Mysterium“.

Nuo tada kūrėjai nuolat dirba kartu vesdami seminarus, meistriškumo kursus dirigentams ir dainininkams bei koncertuodami visame pasaulyje. „Mortenas Lauridsenas man yra vienas svarbiausių šiuolaikinių kompozitorių pasaulyje. Jo muzika įkvėpė daugelį jaunosios kartos kompozitorių ir atlikėjų, darė jiems įtaką.

Manau, kad mūsų kaip menininkų pareiga yra atlikti dar gyvų kompozitorių kūrinius“, – sako N. Mattas. „Light Eternal“ įrašymas kompanijoje „Deutsche Grammophon“ buvo suplanuotas prieš dvejus metus. Kufšteine ​​(Austrija) Europos kamerinis choras drauge su dirigentu ir kompozitoriumi turėjo labai in-

Klausytojai patiria nušvitimą

tensyvią aštuonių dienų repeticijų ir įrašymo sesiją. „Tai, kad M. Lauridsenas dalyvavo visose repeticijose, buvo neįkainojama dovana mums visiems, – džiaugėsi dirigentas. – Jei kas gali būti geriausio man kaip „laidininkui“, tai kūrėjo kvėpavimas į nugarą. Turi unikalią galimybę pasinerti į muziką kaip įmanoma giliau. Idėjos ir emocijos tarpsta kartu, rezultatas – atlikėjai, dirigentas ir kūrėjas tampa vienu balsu ir viena siela“, – dalinosi mintimis N. Mattas.

Choristams – neeilinės patirtys

Repeticijose kompozitorius nutraukia choristus ne norėdamas pataisyti, bet užfiksuoti, kas buvo gerai. „Tas garsas, kurį ką tik girdėjau, buvo nuostabus. Išlaikykite jį. Šis garsas būtent toks, kurį girdėjau kurdamas muziką“, – sako M. Lauridsenas.

Daugybę pasaulio scenų ir kūrėjų mačiusiems Europos kamerinio choro artistams susitikimas su M. Laurid-

Įrašę naują kompaktinę plokštelę, Europos kamerinis choras drauge su kompozitoriumi išvyko į koncertinį turą po Vokietiją – pasirodė Hamburge, Leipcige, Viurcburge ir Manheime. Kitais metais choras koncertuos ir rengs seminarus Italijoje, Austrijoje ir Vokietijoje.

Auditoriją M. Lauridseno muzika visuomet jaudina. Žmonės sako, kad ji tarsi perkelia juos į ypatingą vietą, kur amžinosios šviesos (Light Eternal) veikiami jie patiria nušvitimą. Kompozitoriaus kūryba turi galią paliesti klausytojų sielą ir pripildyti žmogaus širdį grožio ir ramybės. Neįmanoma užduotis apsakyti jo muziką žodžiais. Ji sujungia mus visus pačia giliausia ir slaptingiausia prasme, leidžia išgyventi tą unikalų vienį su kūrinija, gamta, savimi ir amžinybe.

Kaip jis surado tas spalvas, kurias girdime skambant pačiam subtiliausiam ir jautriausiam instrumentui – žmogaus balsui, sėdėdamas prie fortepijono, kainavusio vos 50 dolerių? n

Muzikos barai / 41

POPULIARUMO KAINA KLAUSANTIS JONO NARBUTOKABLOONAK KYLA NORAS ĮSISUPTI Į MINKŠTĄ ANTKLODĘ IR PASKĘSTI PRISIMINIMUOSE. KITI JĮ APIBŪDINA KAIP MUZIKANTĄ, KURIO MELODIJOS GYVENA KAŽKUR PALĖPĖJE, NES TUO METU, KAI PRADĖJO KURTI, TAI IR BUVO JAUKI, PAPRASTA MUZIKA IŠ PALĖPĖS. „DABAR KEIČIUOSI IR AŠ, IR MANO MUZIKA. KURDAMAS STENGIUOSI IŠLAIKYTI NATŪRALUMĄ IR PLAUKTI PASROVIUI. JUK

KLAIDOS

MOMENTAS

IR

KURIA ORIGINALUMĄ. TAI YRA NUOSTABIAUSIA AKIMIRKA“,

–

SAVO MUZIKOS RAŠYMO PROCESĄ APIBŪDINA J. NARBUTAS.

Lauros JARAMINAITĖS nuotr.

Liūdnas ir gražus Jono NarbutoKabloonak pasaulis

Rūta GINIŪNAITĖ

Muzikos barai / 42

Vilniaus mozaikos

„Kabloonak“ albumo viršelis

nes užaugo bohemiškame Užupyje.

Jo šeimoje visi vienaip ar kitaip buvo susiję su menais, todėl niekada nejautė spaudimo dėl tiksliųjų mokslų, tokių kaip matematika: „O ir talento tam daug neturėjau. Kai pradėjau groti, muzika tapo pati svarbiausia.“ Paauglystėje jis nebuvo populiarus tarp bendraamžių, bet pradėjus muzikinę veiklą grupėje „Bekešo vilkai“ viskas apsivertė aukštyn kojo-

Kūryba – lyg receptas

Nuo debiutinio albumo „Piano Out Of Tune“ praėjo treji metai, o naujausias devynių įrašų rinkinys „Kabloonak“ su muzikos agentūros „Tilto namai“ pagalba dienos šviesą išvydo šį pavasarį. Visas dainas ir skambesį Jonas Narbutas įrašė vienas.

Pats sako, kad jam tai teikia daug džiaugsmo: „Kai randi gerą receptą,

Lauros JARAMINAITĖS nuotr.

Susitinku su Jonu rytinio kavos puodelio Vilniaus senamiestyje. Kurgi daugiau? Miestas jam labai svarbus, jis gyvena ne tik jo dainose, bet ir mozaikose. Pastarosios – vienas iš kelių Jono hobių. „Mozaikos man patinka kaip darinys. Esu pamišęs dėl grindinių, plytelių, dangų. Mozaikos principu kuriu ir muziką – kartais naujus kūrinius maišau su tais, kurie įrašyti prieš daugybę metų, naudoju tekstus, užrašytus senuose lapuose“, – sako Jonas.

Ant naujojo albumo „Kabloonak“ viršelio – paties autoriaus suklijuota spalvota mozaika. Tai būdas pagerbti Vilnių ir skirtingas miesto vietas. Dabar Jonas renka naujas detales ir tuo mėgaujasi. „Nenaudinga paverčiu naudingu. Surenku niekį ir paverčiu jį kažkuo. Kiekviena maža detalė turi savo atskirus gyvenimus, o aš klijuoju bendrą istoriją“, – pasakoja J. Narbutas.

Meilė Vilniui atsirado natūraliai,

mis. Prieš tai skendėjęs savo pasaulyje ir negalėjęs rasti savirealizacijos kelio, grupėje greitai pajuto buvimo su bendraminčiais vertę. Kaip pats juokauja, iš eilinio prasto mokinio tapo muzikantu, grojančiu mokyklos grupėje.

Teatras Jonui taip pat nebuvo svetimas. „Mėgdavau rengti aktorinius šou tėvams ir seneliams, kinas taip pat labai žavėjo. Tačiau nieko rimto su tuo niekada nedariau... Reikėtų perlipti per save, kad ko nors siekčiau šioje srityje. Pirmiausia turbūt reikėtų atsikratyti baimių“, – prisipažįsta Jonas.

Muzikos barai / 43

POPULIARUMO KAINA vojo šį nuotaikos apibūdinimą – tai eilutė iš režisieriaus Jimo Jarmuscho filmo „Anapus įstatymo“. „Vienu metu Roberto Benigni personažas sako: „Tai liūdnas ir gražus pasaulis“.

Man ši sentencija labai graži. Pats taip dažnai jaučiuosi – gera ir graudu vienu metu.“ Tokiame pasaulyje muzikantui svarbu eksperimentuoti norint sukurti ką nors vertinga, tęsia Jonas. Neseniai keisdamas stygas jis derino gitarą. Užsižaidęs suprato, kad jau seniai neskiria laiko instrumentui. „Man atrodo, kad muzikantas neturi pamiršti skirti laiko muzikinėms paieškoms, vaikiškai improvizacijai. Mechaninis kūrimas dažnai lemia nuobodybę.

Reikia leisti sau neribotą durniavimą.

Jis būtinai dovanoja kokių nors vaisių“, – įsitikinęs J. Narbutas.

Nebūtina ieškoti vieno skambesio

Vieni Jono Narbuto-Kabloonak kūrybą apibūdina kaip švelnų indie roką, kiti – kaip melancholišką popmuziką, treti priskiria ją contemporary country žanrui. Ar maišantis vi-

siems žanrams ir stiliams, verta jaunų muzikantų kūrybą klasifikuoti pagal tam tikras kategorijas?

Jei kas sugalvotų smagų terminą Kabloonak muzikai, Jonas su džiaugsmu jį vartotų. „Yra atlikėjų, kurie žino, kaip nori būti vadinami.

Bet jei apie tai pradėsiu galvoti, jei rinksiuosi tik tam tikrą stilistiką, tai galvosiu ne apie tai, apie ką reikia galvoti.“ Yra nemažai pavyzdžių, kai daugybę metų grojančios grupės pasuka komerciniu keliu ir pasirenka lengvesnį skambesį – iškeičia roką į sintezuotą elektroniką ar popsą. Tačiau, anot Jono, atlikėjas visuomet turi daryti tai, ką nori ir jaučia. Tačiau – paprieštarauju – taip galima prarasti būrį ištikimiausių gerbėjų. „Taip, publika kartais lieka nepatenkinta. Bet artistas turi siekti asmeninio progreso, o tai dažniausiai atsispindi ir kūryboje. Klausytojai prisiriša ne prie muzikos, o prie su ja išgyventų akimirkų, jausmų. Reikėtų nepamiršti, kad nauju kūrybos etapu kūrėjas siekia padovanoti naujų akimirkų. Ir, žinoma, yra muzikantų,

Lauros JARAMINAITĖS nuotr.

nori pagal jį gaminti. O gaminimas kolektyve, kaip žinoma, gerokai sudėtingesnis. Gal kas nors įdės per daug druskos ar pipirų, ir procesas gali užtrukti... Turiu daug gerų draugų muzikantų, bet manau, kad savo muziką man geriausiai sekasi kurti vienam. Tai labai smagus darbas. Kai jaučiu, kad negaliu realizuoti visko, tada tą limitaciją apeinu eksperimentuodamas.“ Albumas – apie meilę. Tačiau ne tik apie santykius su kitu žmogumi.

Tai refleksija apie ryšį su pasauliu, visuomene, savimi. Kaip informaciniame triukšme rasti ramybę ir atsiriboti nuo aplinkos? Jonas sako, kad pakanka išsijungti internetą, nes esame nuo jo priklausomi. Tada svarbiausia būti susitvarkiusiu galvoje ir rasti ramybę ten. „Aš gal nesu visai susitvarkęs, nes bijau, kad gali nebelikti apie ką dainuoti. Melancholija gimdo daugiau kūrybos negu džiaugsmas. Jis neišgrojamas“, – juokiasi pašnekovas.

Naujame albume Jonas dainuoja apie gražų, bet liūdną pasaulį. Klausiu, kodėl jis gyvenimą mato būtent tokį. Prisipažįsta, kad ne pats sugal-

Muzikos barai / 44

kurie nusprendžia daryti pinigus lengvesniu būdu ir užsiimti komercija, tai normalu“, – gūžteli pečiais Jonas.

Barmenas, ūkininkas, archeologas

Apie savo publiką Kabloonak kalba pagarbiai: „Labai nustembu išgirdęs, kokie žmonės manęs klausosi; auditorija vis auga ir mišrėja. Kai žmonėms patinka, jie pasako man gražų žodį, jaučiu, kad pats tampu mažiau kritiškas kitų žmonių atžvilgiu.“ Sakau, kad viena geriausių mano draugių norėtų susituokti skambant Kabloonak muzikai. Jonas nusijuokia: žmonės jaučia muziką ir prisigalvoja įdomiausių dalykų, apie kuriuos patys muzikantai niekuomet nesusimąstytų.

Jei pats vieną dieną taptų nebeaktualus ir reikėtų kuo nors pakeisti muziką, Jonas nesutriktų. Žinoma, tai tikriausiai nebūtų ofisinis darbas su tvarkingomis marškinių apykaklėmis. Jis sako nebijantis fizinio darbo, o dirbti už baro ar ūkininkauti jam tikrai neatrodo blogas pasirinkimas: „Aš vis pagalvoju, kad vėliau norėčiau gyventi ne mieste, gal tada turėčiau marias laiko kūrybai... Mane labai domina archeologija; niekada nenuėjau tuo keliu, bet visuomet pro tvorą stebiu kasinėjimus, visą procesą.“ Su vienu pirmųjų kavos gurkšnių Jonas papasakojo apie baimes. Noriu pokalbį užbaigti ta pačia tema. Klausiu, ar tikrai vis dar jaučia nerimą prieš lipdamas į sceną. „Esu neurotiška asmenybė, – prisipažįsta. – Man atrodo, kad visada bus baisu lipti į sceną. Baimės mutuoja, galų gale nebežinai, ko bijai, juk tikrai ne pačios scenos. Reikia bijoti, bet kartu ir mėgautis. Nes jei nebijosi, tai atrodys kasdieniška ir įprasta. O aš to nenoriu“, – nusišypso. n

MELANCHOLIŠKOJI ALINA ORLOVA IR OŠIANTIS MIŠKAS MIESTO VIDURYJE

Prieš 11 metų pasirodė debiutinis Alinos Orlovos albumas „Laukinis šuo dingo“. Dainomis ji tuomet žydėjo aguona, Mėnulyje glostė drakonus, laumžirgių sparnais klijavo sienas.

Dabar Alinos muzikoje – naujas etapas. Retai muzikinius pasimatymus rengianti dainininkė drėgną trečiadienio vakarą tokį surengė Užupyje.

Likus kelioms valandoms iki koncerto atrodė, kad teks skęsti „Downtown Forest“ erdvėje ar bent jau pasirūpinti guminiais batais ir rudeninėmis striukėmis. Bet saulei nusileidus sceną apgaubė ramybė ir buvusio lietaus melancholija.

Koncertą Alina pradėjo senomis dainomis – „Mėnulis“, „Lijo“, „Saulės spindulėlis“, „Paskutinio mamuto daina“. Tomis, dėl kurių klausytojai pamilo atlikėją. Antroje dalyje skambėjo dainos iš praėjusiais metais išleisto rinkinio „Daybreak“, jų tekstai – rusų klasikų poezija, legendinis Antano Miškinio eilėraštis „Elegantiškai sninga“.

Kaip pavasarį sakė pati Alina, albumas „Daybreak“ žymi tam tikro etapo pabaigą – kūriniuose ilgesnė distancija tarp dainininkės ir jausmo, žodžiai nebe tokie jaunatviški. Dabar ji klausia: „Kam naktis, o kam jau rytas / Kam pasaulis padarytas? / Kam jau mirt, o kam dar ne / Kam sukūrei tu mane?“ Alina mėgsta atiduoti duoklę atlikėjams, kurie jai svarbūs ir iš kurių semiasi įkvėpimo, todėl skambėjo „The Doors“, Davido Bowie kūriniai ir pirmą kartą jos viešai atlikta „Hiperbolės“ dainos „Aš dar dainuosiu“ versija. Kukliai nusilenkusi publikai pažadėjo, kad pati dainuos tol, kol galės.

Scenoje Alina Orlova vis dar kuklinasi ir nedaugžodžiauja, drąsiai jaučiasi tik dainuodama. Ji ateina dovanoti muzikos, o ne tuščių kalbų. Po kiekvienos dainos santūriai padėkoja, nusišypso ir tarsi susigėsta, nors scenoje matai išsipildžiusią žmogaus svajonę. Svajonę mažos mergaitės iš Visagino, kuri visuomet norėjo dainuoti ir groti, būti kūryboje ir niekada iš jos neišeiti.

Klausydamasi Alinos mąstau – kodėl ji negroja prestižiškiausiuose muzikos festivaliuose?

Užsienis ją myli, ypač Skandinavija ir Vakarų Europa. Bet norėtųsi, kad Alina Orlova būtų vardas, kurį su pagarba taria visi. Jos tembras išskirtinis, kuklumas žavus, o tekstai įsigeria į odą. Dabartinėje muzikos industrijoje ieškome to, kas apibūdinama epitetais „įdomu“ ir „negirdėta“, o juk Alina tai turi, ir viskas dar koreliuoja su kokybe. Lietuvoje galime klausytis geriausių užsienio atlikėjų, tačiau ir saviškius norėtųsi pristatyti kaip tuos, dėl kurių pešasi koncertų agentūros. Nors... kartais taip gera muzikos grynuolius laikyti tik sau ir nedalinti kitiems. Kad nebūtų apšlifuoti ir nublizginti...

Rūta GINIŪNAITĖ

Muzikos barai / 45

FESTIVALIAI

Elegantiškas miesto festivalis „Midsummer Vilnius“, jungiantis šokį, muziką ir teatrą, šiemet pasiūlė dešimt įspūdingų reginių – nuo grupės „Solo Ansamblis“ elektronikos iki Asmik Grigorian operų arijų po žvaigždėmis ir Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Bado meistras“.

Festivalis šiemet atidarytas Manto Jankavičiaus pasirodymu – jis atliko legendinės britų grupės „Queen“ dainas. Gerai žinomi praėjusio šimtmečio roko himnai suskambo naujai akompanuojant į sceną atgabentiems vargonams.

Valdovų rūmų kiemo scenoje susirinko geriausi iš geriausių: būgnininkas Vytis Vainilaitis, gitaristas Tomas Varnagiris, vargonininkas Robertas Lamsodis, kuris koncertą netikėtai pradėjo Bacho Tokata ir fuga d-moll. Šalia sėdėjusios dvi pusamžės draugės krūptelėjo. Pagalvojau – vargonai šiame koncerte tikrai pasiteisins.

Kęsto Rimdžiaus kurti kostiumai su aliuzija į legendinę „Queen“ lyderio Freddie Mercury aprangą vakaro šviesoje atrodė įspūdingai. M. Jankavičius mokėjo jais žaisti, tačiau stebint kilo abejonė, ar drabužiai netrukdo Mantui judėti taip, kaip jis nori.

Ne fiziškai, o vidinės laisvės prasme. Nors, kaip pats scenoje sakė, atliekant visiems iki skausmo pažįstamas dainas visuomet slegia didelė atsakomybė, nes visi tampame „ekspertais“. Sekame kiekvieną (ne)išdainuotą žodį, kojos pasukimą ir ieškome „to Fredžio“. Čia ir buvo didžiausia problema – jo nereikėjo ieškoti.

Tai buvo Manto pasirodymas su perkurtomis „Queen“ dainomis.

Muzikos barai / 46

„SOLO ANSAMBLIS“: NERIMAS IR TAMSA, KURIA REIKIA MĖGAUTIS

Manto REPEČKOS nuotraukos

„MIDSUMMER VILNIUS“ PRADĖTAS „QUEEN“ DAINOMIS

Tačiau nevalingai vis vien lygini scenoje matomą vaizdą su internete šimtus kartų matytais įrašais iš didžiausių pasaulio stadionų ir galvoji – turėtų skambėti kitaip, atrodyti kitaip.

Tačiau publika mėgavosi. Atrodė, kad beveik kiekvienas iš susirinkusiųjų gavo tai, dėl ko atėjo, – nesenstančius jaunystės hitus. Šalia manęs sėdėjusi keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų moteris iš širdies traukė „We Are the Champions“, „Somebody to Love“, „We Will Rock You“ ir siuntė vaizdo įrašus vaikams. Kiti kaimynai iš kairės siurbčiojo gėrimus ir tyliai mojavo telefono žibintuvėliais. Kelios dvylikametės vienodais grupės marškinėliais skubėjo į pirmas eiles ir degančiomis akimis laukė „Bohemian Rhapsody“.

Mantui bebaigiant programą publika buvo paraginta atsistoti.

Per kelias sekundes visi pakilo nuo baltų kėdžių ir pamiršo susikaustymą ar sostinės etiketą. Ir čia man kilo klausimas – ar tikrai tokie koncertai turi būti sėdimi?

Buvo keista stebėti pusėtinai „We Will Rock You!“ skanduojančią publiką. Lyg ir nedrąsu, lyg ir reikia pasitempti, juk ne į vakarėlį, o kultūros pasisemti

atėjo. Bet didžiausia problema turbūt yra ne sėdimos vietos, bet mūsų suvokimas apie roko koncertą. Jau nuo pirmųjų dainų buvo matyti, kad dalis publikos norėjo stotis ir šokti, tačiau neišdrįso. Tikrųjų „Queen“ jau niekada neišgirsime. Gal tai buvo proga atiduoti visą energiją dabar?

Koncerto apogėjumi tapo „Love of My Life“. Visos dainos metu stebėjau dviejų žilagalvių porą – atmintinai dainavę stadioninius hitus, dabar jie nutilo. Paėmę vienas kitą už rankos, suglaudę galvas tyliai lingavo ir verkė.

Nusišypsojusi užverčiau galvą ir pamačiau Didžiuosius Grįžulo Ratus. Turbūt taip ir reikia švęsti gyvenimo meilę – po žvaigždėmis su muzika, kuri primena jaunystę. „Manęs klausia, kaip aš drįstu dainuoti „Queen“ dainas. Bet aš negaliu jų nedainuoti, nes tada jaučiu meilę. Juk to ir susirinkome, tiesa?“ – klausė Mantas. Taip, turbūt to ir susirinkome. Ir antrą kartą „Bohemian Rhapsody“ sudainavome jau pakėlę balsus, rankas, ir, tikiuosi, širdis.

Rūta GINIŪNAITĖ

Liepos 18-osios vakarą Valdovų rūmų kieme vykęs „Solo Ansamblio“ koncertas „Iliuzija“ parodė dar vieną festivalio „Midsummer Vilnius“ briauną – tai buvo psichodelinių šviesų, svaigių dūmų, tirštos tamsos kupina liūdna diskoteka...

Alternatyviosios muzikos herojais Lietuvoje vadinamas „Solo Ansamblis“ kol kas yra išleidęs tik debiutinį albumą „Roboxai“, tačiau jame sudėtas dainas atmintinai moka kitokio skambesio ieškantys melomanai. Pastaruoju metu grupė sėkmingai prisistato tarptautiniuose muzikos festivaliuose – „Eurosonic“ Nyderlanduose, „Reeperbahn“ Vokietijoje, „Tallinn Music Week“ Estijoje ir kt. Rudenį planuojamas išleisti antras keturių aktorių kūrybos rinkinys „Dansingas“, panašu, tęs tamsiosios elektronikos ir roko sintezę, kurią išgirdus bus aišku, kad čia „Solo“ skambesys. „Moteris“, „Įstriži Žiburiai“ ar grupės hitas „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“ tamsią naktį skambėjo ir iš sostinės klausytojų lūpų. „Solo Ansamblis“ turi savo žanrą ir nuosekliai eina pasirinkta kryptimi. Tą ketvirtadienio vakarą klausantis jų atrodė – esu pasinėrusi į nerimo ir transo būseną, pripildyta tamsios nakties masės. Ji skverbėsi į plaukus, drabužius ir akis. Ketvertukas sukūrė tokią nuotaiką, iš kurios buvo sunku išeiti dar kelias valandas. Viskas atrodė nepatogu, netikra, nesava ir pynėsi į vieną didelę naktinę haliucinaciją.

Scena atrodė įspūdingai: baltais audeklais apkarstyta erdvė, ant jų – šviesų ir vaizdų šokis.

Atmerktų akių buvo mažai ne tik dėl epileptinių šviesų, keliančių galvos svaigulį. Vieni paskendo dūmuose ir ieškojo kito rankos, peties ar kvapo, kiti nugrimzdo savyje ir iliuzinę patirtį gėrė vieni.

Svarbiausia, kad slogus jausmas kartu buvo ir malonus.

Tai melancholija, liūdesys, iš kurio nesinori išeiti, kažkieno

kito širdgėla, kurią norisi kartu išjausti ir iššokti. „Nieko nebelaukiu, tai nieks ir nepraeina, / Vienas kuriu savo vienintelę dainą, / Leidžiu vienatvei išdraskyti krūtinę, / Šita reinkarnacija nebus paskutinė“, – sintezuotais balsais Valdovų rūmus užpildė „Monotonija“. „Lūpos susiūtos manim, akys užpiltos Tavim“, – pasigirsta naktyje, ir kažkas man už nugaros atsidūsta: „Dieve, šita daina tokia liūdna, bet tokia graži.“ Turbūt čia ir yra geriausias „Solo Ansamblio“ muzikos apibūdinimas.

Manto REPEČKOS nuotraukos

Rūta GINIŪNAITĖ

Muzikos barai / 47

MOKSLO LINK

Apie tolygų dirigavimą: pulsacija manualinėje dirigavimo technikoje ir jos įtaka atlikimui Imantas ŠIMKUS

T

oliau pateikiama pagrindinių manualinės dirigavimo technikos elementų, kurie teikia informaciją apie pulsaciją, kontroliuodami ją viso muzikinio vyksmo metu, veikimo principų bei santykio su pulsacija kritika.

Auftakto, dirigavimo schemos ir pulsacijos santykis. Prof. I. Musinas vienas pirmųjų pabrėžė vidinę auftaktų struktūrą, kuri pagal jo teoriją yra labai svarbi informavimo priemonė. Profesoriaus manymu, duolinės pulsacijos auftaktai turi skirtis nuo triolinės pulsacijos auftaktų, ir šis skirtumas yra būtent vidinėje auftakto struktūroje. Pavyzdžiui, triolinės

Tęsinys. Pradžia Nr. 5–6

Muzikos barai / 48

pulsacijos auftaktas turi būti ovalaus pobūdžio, rato, elipsės ar arkos formos, taip sukuriant aliuziją į triolinę muzikinę tėkmę. I. Musinas teigia, kad triolinės pulsacijos auftaktai gali būti įvairių formų, tačiau visų jų sudarymo pagrindas yra ovalus, tai nurodo, sufleruoja triolinę ritminę struktūrą. Auftaktas darosi kompleksiškesnis, sudėtinis, talpinantis savyje muzikinės tėkmės pulsą, jį valdantis ir kontoliuojantis muzikinio vyksmo eigoje. Tai reiškia, kad rankos judesys, kuris natūraliai yra auftaktas kitam judesiui, nėra tuščias, tačiau užpildytas konkrečiomis ritminėmis vertėmis. Kuo smulkesnes takto metrinės dalies sudedamąsias ritmines vertes dirigentas gali girdėti ir jausti, tuo labiau jis geba diriguoti tolygiai.

Prof. A. Petrauskas, apibūdinda-

mas pulsaciją veikale Dirigavimo klausimu, rašo: „Tai yra toks dirigavimas, kai kiekviename judesyje aiškiai matoma ir jaučiama per pusę mažesnės vertės natų pulsacija. Jeigu metras 4/4 – aštuntinės, 3/2 – ketvirtinės ir pan.

Visa tai atliekama su riešo pagalba ir labiausiai reikalinga ir efektinga lėtų ir vidutinių tempų kūriniuose. <...> Tai natūralus judesys, lyg ir alsavimas arba širdies pulsavimas, kurių mes dažniausiai nejaučiame <...>“ (Petrauskas 1998: 7).

Iš esmės įmanoma sutikti su profesoriaus mintimis, tačiau galima kritika būtent pabrėžiant per pusę mažesnės vertės pulsavimą atliekant tai su riešo pagalbą. Šiam tyrimui artimesnė I. Musino pozicija kreipiant dėmesį į duolinį, triolinį ar smulkesnių verčių pulsavimą. Riešas labai

tinkama, tačiau tik viena iš taikytinų priemonių lygiai užpildant takto metrinę dalį smulkesnėmis vertėmis.

Taip pat kritikuotina prof. A. Petrausko pozicija, kad šio natūralaus judesio „mes dažniausiai nejaučiame“. Tai tikrai natūralus judesys, tačiau reikia nepamiršti, kad diriguojančiojo gestas skirtas menininkams, kurie pakankamai jautriai reaguoja į teikiamą informaciją. Jeigu mes nejaustume pulsacijos esencijos diriguojančiojo judesyje, sunkiai galėtume muzikuodami ansambliškai, kartu su kolegomis, tai išreikšti. Toliau dėstomos prof. A. Petrausko mintys apie pulsaciją ir jos santykį su auftaktu puikiai papildo prof. I. Musino mintis: „Šis dirigavimo momentas, kurį aš vadinu pulsacija, yra pagrindinis muzikos ritminės organizacijos stuburas.

Kaip tik dėl pulsacijos dirigentas ir suteikia atlikėjui tą laisvę, kurios jis stokoja, kai diriguojama nuo taško iki taško, neparodant aštuntinių (smulkesnių takto metrinės dalies verčių.

– Aut. past.), jei diriguojama ketvirtinėmis, natų pulsavimo. Atlikėjas, auftakte matydamas aštuntinių natų „ilgį“, pats tiksliai laiku pradeda dainuoti ar groti. Atsiminkime, kad kiekvienas dirigento judesys yra ne tik ir ne tiek esamos situacijos fiksavimas.

Jis taip pat yra auftaktas kitam dirigavimo mostui. Tai ištisa vienas po kito einančių auftaktų virtinė, kurioje pulsacija, suteikianti atlikėjui svarbią tempo palaikymo informaciją, turi labai didelę reikšmę. Čia ir išaiškėja, kad dirigento rankai pulsuojant atlikėjas jaučiasi laisvai. Jis net ir psichologiškai apsaugotas nuo ritminės klaidos, nes puikiai mato smulkesnės natos <...> trukmę“ (Petrauskas 1998: 7). Belieka sutikti su profesoriaus mintimis, kuriose įžvelgiama neginčytina pulsacijos nauda muzikos atlikimui.

Kalbėdami apie dirigavimo schemą H. Berliozas ir prof. I. Musinas savo raštuose pabrėžia, kad labai lėto tempo muzika reikalauja takto metrinės dalies lygaus dalijimo, taip atlikėjams tampa lengviau identifikuoti metrinės dalies struktūrą, kurią dirigentas užpildo ritmine pulsacija arba, kaip teigia prof. I. Musinas, „kom-

pleksine garso esencija“ (Musin 2014: 296). Tai ypač naudotina, kai antroji takto metrinės dalies pusė pasibaigia smulkia ritmine verte, kuri yra būsimo takto metrinės dalies prieštaktis.

Taip padalijus takto metrinę dalį į dvi lygias dalis, nesuardant muzikinės tėkmės, ritminio pulso, garantuojamas preciziškas ansambliškumas kolektyvui imant smulkią prieštaktinę vertę kartu. Tas pats pasakytina apie triolinės pulsacijos takto metrinės dalies dalijimą į tris lygias dalis bei apie kitus smulkesnius padalijimus.

Svarbu, kad bet koks metrinės dalies skaidymas būtų preciziškai lygus ir nekonvulsyvus. Kitaip diriguojančiojo gestai konfliktuos su takto ritmine struktūra ir trikdys atlikimą (Musin 2014: 300).

H. Berliozo reiklumą preciziškumui ir smulkioms vertėms pastebi P. Boulezas: „Dėl greitesnių ir tikslesnių ritmų, dėl staccato, kurie turi būti lygūs ir reguliarūs visuose registruose, atskirõs natõs, kuri nuskamba, įsiterpia pačioje takto pabaigoje, trisdešimt antrinės vertės momentu, reikia, kad visa tai skambėtų tobulai tiksliai. Šis muzikinis rašymas atskleidžia, kad Berliozas tikrai buvo reiklus ritminio impulso požiūriu“ (Boulez 2002: 44).

Esant ypač greitam tempui, taupant diriguojančiojo jėgas, sujungiamos kelios takto metrinės dalys.

Priklausomai nuo sujungtų metrinių dalių skaičiaus diriguojama lygiai du ar triskart lėtesniu judesiu, pavyzdžiui, keturių ketvirtinių taktą diriguojant dviejų takto metrinių dalių schema ar trijų ketvirtinių taktą diriguojant iš vieno. Tokiu atveju labai svarbu, kad dirigento judesys nevėluotų ar, priešingai, netrūkčiotų, kitaip tariant, būtų preciziškai lygus sujungtų takto metrinių dalių ilgumui.

Svarbu, kad po diriguojančiojo kirčio atšokusi ranka konvulsyviai nesustotų baigiantis atšokimui, iškart atsipalaiduotų ir tęstų judėjimą teikdama informaciją būsimai takto metrinei daliai (Musin 2014: 180). Takto metrinės dalies smulkiąsias ritmines vertes privalo jausti ne tik dirigentas, jos turi būti aiškiai parodomos ir to-

dėl lengvai identifikuojamos atlikėjo.

Analizuojant manualinės dirigavimo technikos elementų santykį su pulsacija, kyla prielaida, kad dirigavimas, grupinis muzikavimas vyksta tam tikrų susitarimų, taisyklių reglamentuojamoje zonoje. Garsus olandų kultūros teoretikas Johanas Huizinga, teigęs, kad žaidimas yra svarbiausias žmonijos kutūros elementas, mat kultūrai galioja tos pačios taisyklės kaip ir žaidimui, tą patį taikė ir muzikos atlikimui: „Visiškai akivaizdu, kad dvasia linkusi muziką įtraukti į žaidimo sferą. Muzikavimui savaime būdingi kone visi žaidimo požymiai: veiksmas vyksta ribotoje erdvėje, jis yra pakartojamas, muzikavimo pagrindas – tvarka, ritmas, tvarkinga kaita, jis pakylėja klausytojus ir atlikėjus iš „įprastinės“ sferos ir žadina jiems džiaugsmą, tas malonus jausmas ir pakilumas neišblėsta net ir grojant liūdną muziką. Būtų savaime suprantama, jei visą muziką priskirtume žaidimui“ (Huizinga 2018: 79).

Kaip ir žaidimo apibrėžtyje, visas muzikavimas, dirigavimas vyksta tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, su tam tikru skaičiumi atlikėjų, klausytojų. Kad visa tai būtų paveiku, pakylėtų virš realybės, privalome laikytis per amžius nusistovėjusio žmonijos susitarimo ir gerbti šio kultūrinio žaidimo taisykles. n L IT E R AT ŪR A Boulez P. 2002 L’écriture du geste. Paris: Christian Bourgois editeur.

Huizinga J. 2018. Homo ludens. Vilnius: Gelmės.

Musin I. 2014. The Techniques of Orchestral Conducting by Ilia Musin. New York: Lewiston.

Petrauskas A. 1998. Dirigavimo klausimu.

Kaunas: Polihimnija.

Tęsinys kitame numeryje

Muzikos barai / 49

TAI ĮDOMU...

Somatinė muzikantų edukacija: svarba ir perspektyvos Vytenis GURSTIS

IŠAUGĘ ATLIKIMO REIKALAVIMAI

Atlikėjai, siekdami muzikinių aukštumų, dažniausiai koncentruojasi į meninę raišką – muzikinio teksto, kūrinio minties bei metaforinių vaizdinių perteikimą. Viena pagrindinių priemonių tam pasiekti – atlikėjo kūno ir minties sąveika, tačiau ji dažnai paliekama antrame plane. Šiandien muzikantams keliami beveik tokie patys reikalavimai kaip ir profesionaliems atletams – pradedant tikslų ir siekių iškėlimu, baigiant psichologijos išmanymu. Abiem kategorijoms reikalinga teorinė analizė, praktinis jos taikymas, repeticijos (treniruotės) ir įgūdžių lavinimas. Esminis muzikantų ir atletų skirtumas tas, kad aukštų rezultatų siekiantiems sportininkams padeda visa specialistų komanda: treneris, masažistas, fizioterapeutas, taip pat psichologas bei daugelio sričių gydytojai, o muzikantai paprastai dirba su savo specialybės ir papildomų muzikinių disciplinų dėstytojais ir į psichologijos,

Muzikos barai / 50

fizioterapijos ar medicinos specialistus kreipiasi tik norėdami papildyti turimas žinias arba atsiradus konkrečioms problemoms – diskomfortui, skausmui ar patologijai. Nors tiek sportininkų, tiek muzikantų profesijos yra susijusios su judėjimu, atletai (kaip ir baleto šokėjai) dažniausiai karjerą baigia įpusėję ketvirtą dešimtį, o muzikantai neretai groja iki labai garbaus amžiaus.

Londono karališkojo koledžo fleitos profesorės Gitte Marcusson teigimu, mes esame tik tiek stiprūs, kiek mūsų silpniausia (atlikimo technikos.

– Aut. past.) grandis. Techniniai ir meniniai atlikėjo gebėjimai susideda iš daugelio elementų: pirštų technikos, kvėpavimo bei garso valdymo, artikuliacijos, agogikos, frazavimo, stilistikos išmanymo ir t. t. Aukštą lygį atlikėjas pasieks tik tuomet, kai visi grandies elementai bus stiprūs.

Bent vienas akivaizdžiai silpnas elementas, Marcusson nuomone, bendrą

vaizdą sumenkins. Visais laikais pasitaiko iš prigimties itin talentingų, „natūralių“ atlikėjų, kurie vos tik pradėję groti muzikos instrumentu sėkmingai jį įvaldo, geba labai greitai išmokti net ir sunkius kūrinius ir juos be pastangų atlikti. Dėl unikalios smegenų sandaros judesių koordinacija, kartu ir grojimo technika jiems nekelia jokių problemų, jie nejaučia įtampos. Statistiškai tokie atlikėjai yra daugiau išimtis negu taisyklė, tačiau jie pakelia atlikimo meno standartus, didina publikos bei muzikos industrijos lūkesčius. O ką daryti visiems kitiems?

Mokslo ir medicinos inovacijos, vis dažniau atliekami klinikiniai neuropsichologijos tyrimai skatina žvelgti į muzikos atlikimą plačiau.

Sukuriamos prielaidos muzikantams domėtis įvairiomis praktikomis, semtis patirties iš tarpdisciplininių sričių, tokių kaip meditacija, joga, įvairių saviugdos, atsipalaidavimo ir sąmo-

ningumo metodikų, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra su muzika. Plėsdami akiratį atlikėjai randa individualių būdų save visapusiškai tobulinti, į savo profesiją integruoti naujausius mokslo ir medicinos pasiekimus. Siekdamas norimo rezultato, dažnas atlikėjas ieško kuo geresnio instrumento, tačiau užmiršta, kad grojant jis ir instrumentas sudaro nedalomą vienį. Instrumentas keistis negali, tačiau žmogaus kūno ir minties sąveika yra paslanki ir kintanti.

KŪNO IR MINTIES SĄVEIKA

Tradiciškai išskiriamos penkios žmogaus juslės – uoslė, skonis, rega, klausa ir jutimas, visos jos padeda orientuotis ir jausti aplinką, tačiau jutimas yra bene daugiausia aprėpianti juslė, ji dar gali būti skaidoma į kinesteziją1 ir propriocepciją2. Šie juslių tipai veikia analizuojant judesį, jo savybes (greitį, intensyvumą, tikslumą), kūno balansą ir judesio sekimą erdvėje. Muzikantams, šokėjams ir atletams šios judesio dimensijos yra kasdienybė. Šokėjai prisimena sudėtingiausias judesių kombinacijas ir jas atlieka nežiūrėdami nei į kojas, nei į kitas kūno dalis. Muzikantai muzikinį tekstą skaito iš lapo ir groja nežiūrėdami į pirštus, jų pozicijas, klavišus ar vožtuvėlius lygiai kaip ir sportininkas gali judėti bet kuria kryptimi su kamuoliu į jį nežiūrėdamas.

XIX–XX a. sandūroje paplito daug kūno valdymo metodų ir teorijų.

Psichoanalitikų, neurologų ir kitų mokslininkų darbai bei didėjantis informacijos prieinamumas sudarė galimybių įvairių sričių specialistams susipažinti su fiziologijos, medicinos, neurologijos atradimais ir taikyti juos savo profesinėje veikloje. Buvo sukurta įvairių metodų bei technikų, padedančių susieti kūną ir protą. Psichoanalitikų (ypač Sigmundo Freudo, Pierre´o Janet) moksliniuose darbuose ypač dažnas būdavo psichosomatikos terminas (gr. psychē „siela“ + sōmatikos „kūniškas“). Terminas 1 Kinestezija (gr. kinein „judinti“ + aisthesis „suvokimas“) – kūno dalių padėties jutimas, judesio pojūtis.

2 Propriocepcija (lot. proprio (savo paties) + angl. reception (suvokimas) – kinestetinis kūno dalių jutimas į jas nežiūrint, susijęs su balansu vidinės ausies vestibiuliariniuose centruose.

Terminą 1905 m. sudarė britų neuropsichologas C. S. Sherringtonas.

somatika pradėtas vartoti tik aštuntame XX a. dešimtmetyje, JAV filosofas Thomas Hanna (1928–1990) savo knygoje Bodies in Revolt: A Primer in Somatic Thinking (1970) jį apibūdino kaip „kūno pojūtį iš vidaus“.

Hannos sukurta plačios konotacijos apibrėžtis integruoja visas teorijas ir praktikas, susijusias su fiziniu ir mentaliniu kūno patyrimu bei jų tarpusavio ryšiais. Siekdami somatikos termino apibrėžtumo, turime nustatyti ribas – peržengus jas į vieną pusę, atsirandame pseudomokslo, New Age alternatyviosios medicinos ir šundaktarystės erdvėse, į kitą pusę – grynų laboratorinių medicinos, biologijos ir neurologijos mokslų, kurie turi nedaug bendra su stovėjimu scenoje ir grojimu muzikos instrumentu, valdose. Tarp šių dviejų polių somatika užima platų disciplinų spektrą, apimantį sąsajas su elgesio psichologija (angl. behavioral psychology), įvairiomis terapijomis, fiziologija, biomechanika ir kitais mokslais.

Somatiką tikslinga traktuoti ne kaip gydymą, o kaip saviedukacijos procesą, kai naudodamasis įvairiais metodais žmogus randa optimalų būdą tikslingai judėti be įtampos.

Modernioje psichologijoje ir medicinoje žinomą praktiką „diagnozė–gydymas“ somatika praplečia skatinimu atpažinti savo judėjimo ir elgsenos įpročius, „įsiklausyti“ į juos.

Tik išmokęs teisingai interpretuoti savo kūno siunčiamus signalus žmogus gali pagerinti judesio kokybę, pasiekti norimą rezultatą lengvai, be įtampos. Platus somatikos praktikų spektras sudaro prielaidą konkrečiai apibrėžti bendrą jų tikslą – optimalų judėjimą bei kūno ir proto sinergiją, o būdai jiems pasiekti gali skirtis. Taikant somatikos principus svarbiausia užduoti klausimą – kodėl konkretus pratimas, technika ar mąstymo būdas padeda pasiekti norimą rezultatą. Tokiu būdu atlikėjai randa universalius kriterijus, tinkančius savo reikmėms ir konkrečiai situacijai.

Judesius atliekantis kūnas yra gyvas organizmas, jo struktūras ir funkcionalumą nuolatos veikia daugelis veiksnių: dyla ir sensta kūno audiniai ir sąnariai, dėl judėjimo vyksta

sausgyslių ir raumenų pokyčiai. Ilgos grojimo valandos tam tikra poza, kartotiniai judesiai, įvairios stresinės situacijos, buvimas scenoje vargina fiziškai ir psichologiškai. Ilgalaikė įtampa gali traumuoti kūną ir sukelti patologijas.

Fiziologinės problemos skirstomos į struktūrines ir funkcines. Hanna ypatingą dėmesį skyrė centrinėje nervų sistemoje esančio motorinio kortekso3 veiklos tyrimams. Jis padarė išvadą, kad dauguma funkcinių problemų – audinių ir sausgyslių įtampa, chroniškas raumenų skausmas, diskomfortas, judesių neefektyvumas – kyla dėl netinkamo kūno valdymo. Kūno struktūrą paveikiant fizioterapijos priemonėmis, masažais ar gydomosiomis procedūromis raumenys, audiniai ir sausgyslės gali būti suminkštinami, atpalaiduojami, tačiau dėl išorinių veiksnių pasiektas laisvesnio judėjimo efektas dažnai būna trumpalaikis ir naudos neduoda, jeigu neperprogramuojama jo funkcija smegenyse.

Judėjimo funkcionalumo trūkumą Hanna įvardino kaip motorinę-sensorinę amneziją (angl. sensory motor amnesia). Tai būklė, kai motoriniame kortekse esantys neuronai visiškai arba iš dalies praranda ryšį su jiems priklausančio raumens valdymu.

Smegenys valdo visus žmogaus kūno procesus ir lemia tiek optimalų kūno naudojimą, tiek įtampą, stresą bei disfunkcijas. Skausmas ir diskomfortas – greičiausiai pajuntami signalai, kad raumens funkcija yra pažeista.

Pats raumuo neturi kontrolės centro, jis reaguoja į elektrinius signalus, gaunamus iš smegenų, todėl somatiniame mokyme keliama prielaida, kad bet koks bandymas užkirsti kelią raumenų, sąnarių ir sausgyslių skausmui turi prasidėti smegenų perprogramavimu. Smegenų gebėjimas nuolat kisti bei prisitaikyti atlikėjams sudaro dvilypę situaciją. Viena vertus, smegenis galima perprogramuoti taip, kad susiformuotų nauji gerai groti leidžiantys įpročiai, kurie ilgainiui taps norma ir bus pasiektas nesąmoningas produktyvumo lygis.

3 Korteksas (lot. cortex) – cerebrinė (smegenų) žievė. Kaktos skilties užpakalinėje žievės dalyje esančioje srityje yra centrai, kontroliuojantys valingus judesius – sąmoningą raumenų darbą.

Muzikos barai / 51

TAI ĮDOMU...

Kita vertus, netaisyklingi įpročiai ir įtampa per tam tikrą laiką tampa profesinių ligų priežastimi.

SOMATIKOS TAIKYMAS MUZIKANTAMS

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado specialistų, kurie pradėjo taikyti įvairias somatikos teorijas muzikos atlikimo problemoms spręsti.

Buvo įsteigta pasaulinė asociacija „Andover Educators“, kurios įkūrėja Barbara Conable, Ohajo valstybinio universiteto (JAV) muzikos skyriaus profesorė, ir kiti organizacijos nariai, žymūs muzikantai bei pedagogai, tęsia ir plečia somatikos tyrinėtojų darbus. Taip iškilo naujas sistematizuoto kūno modelio konceptas – kūno žemėlapis (angl. body mapping), taikomas visiems, kurių profesija susijusi su judėjimu. Pagrindinė kūno žemėlapio idėja – kūno atvaizdas (žemėlapis) smegenyse: įvairių kūno dalių somatinis pajautimas (dydis, svoris, funkcija), mechaniniai bei fiziologiniai jų veikimo principai. Kūno žemėlapio propaguotojai siūlo į savo kūną žvelgti tarsi pro rentgeno aparatą. Tik kai smegenų sensoriniame kortekse yra tiksliai reprezentuotas kūno žemėlapis, galime taisyklingai ir laisvai judėti. Jeigu judesys atitinka fiziologiškai natūralius, įgimtus kūno dalių ir jų visumos veikimo principus, jis bus lengvas, patogus ir niekada nesukels traumų. „Andover Educators“ organizacijos nariai suvokė, kad šiuolaikiniame meno pasaulyje muzikantų traumos, sausgyslių pertempimai, nugaros, rankų skausmai, diskomfortas grojant yra itin dažni reiškiniai ir nusprendė su jais kovoti telkdami įvairių meno šakų profesionalus, nuolat organizuodami mokymus bei konferencijas.

Artimesnė pažintis su kūno žemėlapio principais atskleidžia esminius šio metodo sutapimus ir panašumus su daugelio muzikantų propaguojamomis Alexanderio ir Feldenkraiso sistemomis. Skatinama kūno ir proto sąjunga, somatinių pojūčių atradimas bei sąmoningas taikymas – kūno veikimo pažinimas iš vidaus. Muzikantai, studijuodami šias teorijas ir naudodami jų siūlomus pratimus, pa-

Muzikos barai / 52

dedančius pajausti subtilias sistemas, atsakingas už kūno dalių kontroliavimą, greitai suvokia, kad teisinga pozicija ir gera laikysena nėra kokios nors fiksuotos pozos, kurioms reikia pasiruošti ir „į jas atsistoti“. Tai kiekvieno asmeniškai randamas individualus, natūralus, lankstus ir subalansuotas kūno būvis.

siekti optimalų rezultatą sprendžiant iškilusias problemas. Somatikos technikos ir praktikos gali padėti tik tiek, kiek pats atlikėjas jomis geba naudotis. Jų taikymas kasdieniame darbe, nuodugnus biomechaninių kūno veikimo principų išmanymas smarkiai padidina galimybę muzikantui išsaugoti geras fiziologines funkcijas.

Moshé Feldenkraisas dirba pagal savo metodiką

Smuikininko laikysenos skirtumai: nesubalansuota (A) ir subalansuota (B) pozicijos

Bendraudamas su specialistais ir kolegomis (Feldenkraiso metodo sertifikuotais dėstytojais Patricia Morris, Niallu O´Riordanu; Alexanderio technikos specialiste fleitininke Lorna McGhee, fizioterapeutu Davidu Katzu ir kitais) straipsnio autorius pastebi, kad skirtingi somatikos dėstytojai pirmenybę teikia savo įvaldytai praktikai. Visi pagarbiai traktuoja kitas somatiką interpretuojančias technikas, tačiau tvirtai įsitikinę kad būtent jų pasirinktoji yra našiausia, geriausiai suprantama, aprėpianti daugiausia veiksnių. Tai natūralu ir suprantama, nes tik giliai išanalizavus konkrečią somatikos sistemą įmanoma ją visapusiškai taikyti praktikoje ir jos mokyti kitus. Somatikos specialistas konsultacijos metu gali suteikti gilių įžvalgų bei praktinių patarimų, tačiau vėliau atlikėjas pats privalo ieškoti, gilintis ir eksperimentuoti – taip daugiausia galimybių pa-

Somatinė edukacija – ne vienkartinis veiksmas, bet tęstinis procesas, jo metu būtina specialisto priežiūra ir bendradarbiavimas su atlikėju. Pasaulyje rengiami seminarai, skaitomi paskaitų ciklai, organizuojamos stovyklos, švietimo institucijose lankosi specialistai, tačiau trūksta galimybių gauti nuolatines konsultacijas. Mančesterio karališkajame šiaurės muzikos koledže (Royal Northern College of Music) nuo 2019 m. pradžios etatinis darbuotojas konsultuoja muzikantus, susiduriančius su profesinėmis problemomis ir negalavimais. Tai bene efektyviausias būdas, leidžiantis muzikantų profesines problemas spręsti nedelsiant. Visapusiška ir individualizuota specialisto priežiūra ir konsultavimas akivaizdžiai padidina tikimybę pasieki ilgalaikį rezultatą.

Gal tai perspektyva ir Lietuvai? n

Muzikos barai / 53

MUZIKOS ANATOMIJA

EUROPIANO egzamino dalyviai, 2018 m.

Evaldo LASIO nuotr.

Muzika klavišiniams instrumentams (klavesinui, hamerklavyrui ir fortepijonui) Europoje gyvuoja jau daugiau kaip keturis amžius. Tiek pat laiko iš kartos į kartą perduodamos šių instrumentų gamybos ir priežiūros tradicijos.

Jos ypač puoselėjamos vokiškai kalbančiuose kraštuose, o iš ten pasiekė ir vidurio bei rytų Europos šalis, tokias kaip Lietuva, kur fortepijonine muzika labiau susidomėta tik XIX ir XX a. sandūroje.

1919 m. Kaune įkurta pirmoji profesionali muzikos mokykla, po dešimtmečio išaugusi į konservatoriją, o 1933 m. perspektyvus pianistas Stasys Vainiūnas tapo pirmuoju lietuviu, pelniusiu tarptautinio konkurso laureato vardą. Plečiantis fortepijoninės muzikos gerbėjų ir pianistų ratui, gausėjo ir fortepijonų derintojų gretos. Apie pavienius derintojus, Lietuvoje dirbusius iki Antrojo pasaulinio karo, duomenų beveik nėra. Sovietinės okupacijos metais į Lietuvą dažnai atvykdavo meistrų iš Maskvos, jie ir išmokė mūsų šiuo metu jau vyriausios kartos derintojus, nes tuometinėje konservatorijoje maždaug prieš 40 metų buvo surengtas vos vienas tęstinis kelių mėnesių trukmės seminarų ciklas. Lietuvoje niekada nebuvo fortepijonų fabriko ar

Evaldo LASIO nuotr.

LIETUVOS FORTEPIJONŲ DERINTOJŲ ASOCIACIJA: PRAEITIS IR DABARTIS

Lektorius Ken Forrest, 2019 m.

derintojų mokyklos, todėl dauguma žinias ir patirtį perimdavo iš labiau patyrusių kolegų, draugų ar tėvų – tiesiog gyvenimo mokykloje.

1990 m. atkūrus nepriklausomybę visoje Lietuvoje veikė beveik 100 įvairaus lygio muzikos mokymo įstaigų ir koncertų salių. Di-

Muzikos barai / 54

džioji dalis ten dirbusių derintojų buvo baigę įvairių muzikos instrumentų atlikimo meno studijas ir paraleliai dirbo pedagoginį darbą mokyklose (ši tendencija vyrauja iki šiol). Vieni instrumentus prižiūrėdavo gana primityviai, kiti siekė tobulėti ir žvalgėsi į Vakarų Europą.

Kita vertus, sunku kokybiškai atlikti darbą be profesionalių darbo įrankių ir medžiagų, o jų būdavo gana sunku gauti. Tie, kurie palaikė ryšius su gilias meistrystės tradicijas turinčiais fabrikais ir dirbtuvėmis Vakarų Europoje, įgijo derinimo, restauravimo patirties, įkūrė dirbtuvėles ar tapo įvairių prekių ženklų atstovais Lietuvoje. Naudingos pažintys, gamintojų suinteresuotumas kokybišku jų produkcijos aptarnavimu, aukšti instrumentų priežiūros reikalavimai skatino kelti derintojų kvalifikaciją. Ėjo metai, apie tai buvo daug kalbama, kol pagaliau 2016 m. buvo įkurta Lietuvos fortepijonų derintojų asociacija (LFDA). Tai buvo tikras proveržis Lietuvos fortepijonų priežiūros srityje. Šiuo metu asociacijoje yra 43 nariai, susibūrę siekti bendrų tikslų, iš kurių svarbiausi yra šie: organizuoti seminarus, bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, versti technologinius leidinius į lietuvių kalbą, skatinti tarpusavio bendradarbiavimą, skleisti visuomenei aktualią informaciją apie fortepijonus, pianinus, jų priežiūrą ir kokybiškos priežiūros svarbą.

Kad būtų lengviau suprasti mūsų šalies derintojų kasdienį darbą, verta nors trumpai apžvelgti buvusį ir esamą instrumentų ūkį.

Sovietiniais laikais dominavo masiškai gaminti pianinai „Riga“, „Belorus“, „Smolensk“ ir fortepijonas „Estonia“. Net ir šiandien jie vis dar sudaro maždaug pusę naudojamų instrumentų.

Kita dalis buvo tuometės Čekoslovakijos ir Demokratinės Vokietijos produkcija: „Petrof“, „Weinbach“, „August Förster“, „Rönisch“, „Zimmermann“ ir pan. Na, o tokio lygio fortepijonai kaip „Blüthner“, „C. Bechstein“ ar „Steinway & sons“ stovėjo tik koncertų salėse, svarbiose institucijose ir garsių muzikų namuose.

Dabar padėtis pamažu keičiasi. Savo nišą rinkoje rado rytų šalyse gaminami ekonominės klasės instrumentai, iš Skandinavijos ir Vakarų Europos atvežami naudoti instrumentai, o dėl Europos Sąjungos paramos įsigyta naujų „Steinway & sons“, „Fazioli“, „C. Bechstein“, „Yamaha“, „Seiler“, „Schimmel“, „Grotrian Steinweg“ fortepijonų.

2017 m. vasarį LFDA surengė pirmą didelį fortepijonų derintojų seminarą, trukusį 2 dienas. Seminare buvo aptarti mechanizmo reguliavimas, temperacija ir derinimas, darbo įrankiai ir medžiagos. Taip pat analizuotos pagrindinės darbo su instrumentu problemos. Tais pačiais metais asociacijos vadovas Audrius Blažiūnas dalyvavo EUROPIANO (Europos nacionalinių fortepijonų derintojų asociacijų sąjungos) generaliniame suvažiavime Frankfurte prie Maino, kuriame LFDA tapo šios organizacijos nare.

2018 m. Kaune vyko praktinis seminaras, skirtas aktualiausioms kasdienėms problemoms – stygų, lankstų įvorių, klavišų įklijų ir mechanizmo spyruoklių keitimui. Jame patirtimi ir patarimais dalijosi labiausiai patyrę meistrai iš Lietuvos. Rudenį Vilniuje buvo suorganizuotas tarptautinis EPTD (Europiano Technician Degree) seminaras ir egzaminas, kuriame dalyvauti pasiryžo ir jį išlaikė 12 asociacijos narių: Audrius Blažiūnas, Darius Narmontas, Adomas Lukošiūnas, Domas Kurklietis, Motiejus Bazaras, Mykolas Bazaras, Benediktas Bazaras, Artūras Pečeliūnas, Pranas Kasperaitis, Arūnas Šliauteris, Valeriy Sogachev ir Alberts Isimovs (daugiau informacijos žr. LFDA svetainėje www.lfda.lt) Šiemet vykęs seminaras „Garsas ir jo formavimas“ bei lektoriaus Keno Forresto iš Didžiosios Britanijos straipsnio vertimo į lietuvių kalbą pristatymas sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus – 41. Džiugu matyti, kad į LFDA renginius atvyksta vis daugiau kolegų iš visų Lietuvos kampelių. Kitą dieną „Pianoforte“ dirbtuvėse nuo ryto iki vakaro inten-

syviai vyko papildomas praktinis seminaras, kuriame grupė labiausiai patyrusių Lietuvos technikų atliko lektoriaus pavestas intonavimo proceso užduotis trims specialiai paruoštiems fortepijonams ir jų mechanizmams.

Buvo puiki galimybė teorines žinias paversti praktiniais įgūdžiais, o klausimus – išsamiais atsakymais.

LFDA kasmet į užsienyje vykstančius renginius siunčia savo atstovus, šie grįžę dalijasi įgyta patirtimi. 2017 m. Mykolas Bazaras dalyvavo BDK seminare „Flügelmechanik regulieren“ JAHN fabrike Vokietijoje, kitais metais Audrius Blažiūnas buvo išvykęs į EUROPIANO kongresą Italijoje. Šiais metais planuojama vykti į C. Bechsteino fabriką semtis patirties apie fortepijono slopintuvų sistemos reguliavimą.

Tapti LFDA nariu gali šį amatą daugiau ar mažiau įvaldę derintojai, siekiantys tobulėti, dalintis patirtimi ir plėsti profesinį akiratį. Su įstatais susipažinti galima svetainėje www.lfda.lt. LFDA taip pat turi tikslą padėti visuomenei lengviau rasti gerų specialistų, ketinama sukurti naudingos informacijos ir naujienų bazę.

LFDA įkūrimas ir įsitraukimas į EUROPIANO veiklą suteikė daugiau galimybių tobulintis, mokytis iš aukščiausio lygio meistrų.

Audrius BLAŽIŪNAS LFDA vadovas

© SIEILER nuotraukos

Evaldo LASIO nuotr.

LFDA vadovas Audrius Blažiūnas seminaro metu

Instrumentų defektai

Muzikos barai / 55

TAI ĮDOMU...

XIX a. Vienos fortepijono mokyklos pedagogas Carlas Czerny Jurgis ALEKNAVIČIUS

Č

ekų kilmės austrų pianistas, pedagogas, kompozitorius, teoretikas ir muzikos istorikas Carlas Czerny (1791– 1857) muzikinėje visuomenėje labiau žinomas kaip etiudų kūrėjas. Tačiau nedaug kas pastebi, kad būtent šios neeilinės asmenybės dėka fortepijono meno raida pasiekė tokias aukštumas, kurios šiandienos atlikėjams kelia didžiulius iššūkius. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorius, pianistas ir menotyrininkas Sergejus Malcevas, išleidęs keletą rimtų studijų apie C. Czerny, pabrėžia išskirtinę kompozitorius erudiciją: jis mokėjo septynias kalbas, domėjosi senovės istorija, poezija, literatūra, be to, buvo neeilinis fortepijono pedagogas1.

Prisimenant XIX a. pirmosios pusės muzikinio gyvenimo įvykius, esminiais galima laikyti fortepijono mechanikos tobulėjimą ir Londono, Paryžiaus bei Vienos fortepijono mokyklų atsiradimą. C. Czerny visą gyvenimą praleido Vienoje, kurios kaip klasicizmo sostinės reputacija ir prestižas formavosi kartu su tuo metu ten gyvenusiais ir kūrusiais kompozitoriais Josephu Haydnu (1732–1809), Wolfgangu Amadeusu Mozartu (1756–1791), Ludwigu van Beethovenu (1770–1827), Franzu Schubertu (1797–1828).

C. Czerny greta kompozitoriaus ir pianisto Johanno Nepomuko Hummelio (1778–1837) yra laikomas Vienos fortepijono mokyklos atstovu, vienu ryškiausių visų laikų fortepijono pedagogų, pianistu virtuozu, galėjusiu atmintinai paskambinti visus savo mokytojo L. van Beethoveno, kurio palikimu rūpinosi visą gyvenimą, kūrinius. Verta prisiminti, kad 1842 m. C. Czerny išleido veikalą „Apie 1 Черни К. О правильном исполнении всех фортепианных сочинений Бетховена/ Научная редакция, вступительная статья, комментарии С. М . Мальцева. СПб, 24, 75. 2010, 17.

Muzikos barai / 56

teisingą visų Beethoveno kūrinių atlikimą“ (angl. „On the Proper Performance of all Beethoven´s Works for the Piano“), kuriame pirmą kartą fortepijono meno istorijoje pateikė visų Beethoveno sonatų atlikimo rekomendacijas (iki Czerny niekas nerašė rekomendacijų, kaip atlikti kitų kompozitorių kūrinius, tai sau leisdavo tik patys jų autoriai).

Nepaprastai plati C. Czerny pedagoginė veikla atsispindi gausybėje jo teorinių darbų. Esmines pedagogines nuostatas C. Czerny išdėstė trijų tomų metodiniame traktate „Pilna teorinė ir praktinė fortepijono mokykla“,

op. 500 (1839) (vok. „Vollständige theoretisch-practische Pianoforte-Schule“). Šio darbo I tomas, apimantis 219 puslapių, skirtas pradiniam mokymui; II tomas, kurį sudaro beveik 200 puslapių – aplikatūrai; III tomas, 130 puslapių, – interpretacijai. Dauguma teorinių darbų pavadinimų rodo nepaprastai platų C. Czerny muzikinių interesų spektrą: „Sisteminės rekomendacijos fantazuojant fortepijonu“, op. 200 (1829) (vok. „Systematische Anleitung zum Fantasieren auf dem Pianofort“), „120 preliudavimo meno pavyzdžių“, op. 300 (1833) (vok. „Die Kunst des Pralüdieren“), „Fugos ir daugiabalsių kūrinių atlikimo mokykla ir jų ypatingi sunkumai 24-uose dideliuose pratimuose“, op.

400 (1836) (vok. „Die Schule des Fugenspiels: und des Vortrags mehrstimiger Sätze und deren besonderer Schwierigkeiten auf dem Piano-Forte in 24 grossen Uibungen“), „Traktatas apie melodiją“ (Paryžius, 1814) (pranc. „Traité de mélodie Traité”), „Dramatiškos kompozicijos menas“ (Viena, 1835) (vok. „Die Kunst der dramatischen Composition“) ir pan.

Kitas labai svarbus C. Czerny veiklos aspektas – virtuozinės technikos ugdymo metodika, išdėstyta minėtame darbe „Apie teisingą visų Beethoveno kūrinių atlikimą“.

Kompozitorius išnagrinėjo atlikimo manierą, ne tik labiausiai atitinkančią Beethoveno stilių, bet ir kitų Czerny pirmtakų bei amžininkų muziką. Tai vadinamasis brillante spielen (briliantinis, žėrintis atlikimas) – „birus“ atlikimas, primenantis sidabrinių varpelių skambėjimą2. Tokios technikos požymiai: 1. Ryškus garsas išgaunamas pabrėžtinai aiškiai ir kiek stipriau nuspaudžiant klavišą. Dėl to kiekvienas staccato ir kiekvienas stipresnis garso išgavimas yra brillante; griežtas legato atspindi priešingą atlikimo manierą. Brillante spielen įmanomas tik greito tempo atkarpose.

2. Aukščiausio lygio, kokį tik gali pasiekti atlikėjas, pirštų bėglumas būtinai sietinas su garso aiškumu.

Netikslus, skubotas, „maždaug“ (vok. herumfahren) atlikimas jokiu būdu negali būti vadinamas brillante spielen.

3. Brillante spielen pasižymi nepaprasta švara netgi sunkiausiose vietose. Nors skambinant bet kuria maniera „švarus“ atlikimas yra pagrindinis reikalavimas, tačiau ši maniera, pasižyminti šuolių ir kitų sudėtingų technikos elementų gausa, ypač nemaloniai išryškina „su svoriu“ atliekamas nešvarias natas.

4. Brillante spielen atlikėjui kelia ypatingus reikalavimus: jis turi būti drąsus, pasitikintis savimi, stiprus, turėti elastingus nervus ir būti pasiruošęs viską atlikti šia maniera. Vien tik treniruotėmis šito pasiekti neįmanoma3.

likdamas kiekvieną natą, visose tonacijose skambinti gamas4. Visa tai leidžia manyti, kad brillante spielen yra klasicistinė technika, skirta greitiems pasažams atlikti laikantis tikslumo, švaros, lygumo. Kompozitorius, atstovaujantis Vienos fortepijono mokyklai, kurios pagrindiniai prioritetai – skaidrus, lengvas, bet ne lengvabūdiškas skambėjimas, muzikologės Nataljos Terentjevos nuomone, leggiero ir greitą tempą siejo su minimaliais pirštų judesiais, lengva ir tikslia jų ataka5. Iš tiesų, tai technika, kuri būtina atliekant J. Haydno ar W. A. Mozarto kūrinius. L. van Beethoveno sonatose, ypač ankstyvojo kūrybos laikotarpio, taip pat dominuoja šios technikos elementai. Verta paminėti, kad dabartiniais laikais nepaprastai tiksliai tokią atlikimo manierą demonstruoja pianistai, išskirtinai apsiribojantys Vienos klasikų kompozicijomis ir atstovaujantys vokiečių fortepijono mokyklai. Tarp jų minėtini austrų pianistai Paulas Badura-Skoda, Rudolfas Buchbinderis, Alfredas Brendelis, vengrų kilmės britų pianistas Andrásas Schiffas. Atkreiptinas dėmesys, kad rusų muzikai, kuri pasižymi plačiomis melodinėmis linijomis, būdinga kitokia technika. C. Czerny, kalbėdamas apie gražaus, melodingo garso išgavimą, rekomenduoja naudoti legato energico e pesante – gilų ir plačiai skambantį legato6. Būtent tokią techniką dažniausiai demonstruoja rusų fortepijono mokyklos atstovai. O prancūziškąją jeu perlé techniką, kuri labiau tinka atliekant kompozitorių impresionistų kūrybą, yra puikiai įvaldę prancūzų mokyklos pianistai.

Kalbant apie C. Czerny kūrybinį palikimą, kurį sudaro net 1000 opusų, reikia paminėti gausybę transkripcijų, operų klavyrų, kamerinės muzikos, J. S. Bacho, D. Scarlatti ir kitų kompozitorių kūrinių redakcijas. Tačiau didžiausias kompozitoriaus indėlis į fortepijono meną yra jo etiudai ir pratimai, jie sudaro labai didelę C. Czerny kūrybos dalį. Stulbinanti įvairovė pavadinimų, apibrėžiančių jų paskirtį, pavyzdžiui: „100 pratimų progresuojančia tvarka“, op. 139, „Didieji pratimai šuoliams“, op. 151, „Legato ir stacatto mokykla“, op. 335, „30 briliantinių etiudų“, op.

753, „50 etiudų pirštų lankstumui“, op. 818, „Pirštų išlaisvinimo menas“, op. 699, „10 didelių etiudų kairei rankai lavinti“, op. 339. Populiariausi etiudai (op. 299) turi pavadinimą „Pirštų bėglumo mokykla“. Įdomu tai, kad C. Czerny aprašytus technikos elementus naudojo ir F. Chopinas. Tai puikiai iliustruoja natų pavyzdžiai: 1 pavyzdys. C. Czerny. Etiudas, op. 740 Nr. 36 (1–4 taktai)

Skyriaus pabaigoje C. Czerny pabrėžia, kad atlikėjas, norėdamas įvaldyti brillante spielen manierą, turi kasdien kiek įmanoma greitesniu tempu, aiškiai girdėdamas ir at4 2 3

Терентьева Н. А. Карл Черни и его этюды. СПб.: композитор. 1999, 51 Черни К. Ten pat, 72–73.

Ten pat, 73.

5

Терентьева Н. А. Ten pat, 52.

6

Ten pat, 51.

Muzikos barai / 57

TAI ĮDOMU...

2 pavyzdys. F. Chopin. Etiudas, op. 10 Nr. 1 (1–5 taktai)

C. Czerny ir F. Chopino etiuduose (žr. 1 ir 2 pavyzdžius) matyti decimos apimtyje išdėstyti arpeggio pasažai.

Faktūra panaši, tačiau skiriasi aplikatūra. C. Czerny rekomenduoja įprastą klasikinę aplikatūrą. Chopino aplikatūra galėtų pasinaudoti tik dideles rankas turintis pianistas.

Taip pat akivaizdūs skirtumai boso partijoje: C. Czerny pavyzdyje aiškiai matyti ritmizuota melodinė linija, kuri tarsi sucementuoja muzikinį audinį. F. Chopinas boso partijoje palieka stovinčias natas, dešinei rankai pažymėdamas akcentus, kuriančius ritminį piešinį. Tarp C. Czerny etiudų galima rasti kompozicijų, kurios visiškai identiškos F. Chopino kūrybai: 3 pavyzdys. C. Czerny. Etiudas, op. 365 Nr. 19 (1–2 taktai)

4 pavyzdys. F. Chopin. Etiudas, op. 10 Nr. 2 (1–2 taktai)

3 ir 4 pavyzdžiai skiriasi tik tonacija, kuri daro įtaką aplikatūrai. Tačiau faktūra ir ritminis piešinys visiškai identiški.

C. Czerny sukurtos technikos formulės ir faktūriniai elementai atpažįstami daugelio vėlesnių kartų kompozitorių kūryboje. Nepaprastas intelektas ir mokslinė mintis leido Vienos mokyklos klasikui nuspėti daugelį fortepijono meno raidos procesų. Vienas įdomiausių jo pastebėjimų išdėstytas knygos „Apie teisingą visų Beethoveno kūrinių atlikimą“ paskutiniame skyriuje „Apie ypatingą skirtingų kompozitorių ir jų kūrinių atlikimo manierą“: 1. Clementi maniera išsiskiria teisinga rankos padėtimi, stipriu fortepijono garsu, apskaičiuotu greitu atlikimu ir teisinga deklamacija; ši maniera iš dalies paremta pirštų bėglumu.

2. Cramerio ir Dusseko maniera – gražus cantabile vengiant aštrių efektų, neįtikėtinai lygūs virtuoziniai

Muzikos barai / 58

pasažai, kurių jų kūryboje nėra daug, ir gražus legato, išgaunamas pedalu.

3. Mozarto mokykla – aiškus, sąmojingas ir gyvas atlikimas, labai artimas brillante spielen, kuriame išgirsime daugiau staccato nei legato. Pedalas naudojamas retai, jis visai nebūtinas.

4. Beethoveno manierai būdinga charakteringa ir aistringa jėga, kuri periodiškai pereina į nuostabų, rišlų cantabile. Išraiškos priemonės išauga iki begalybės, ypač kai tai susiję su humoristinėmis nuotaikomis.

Pikantiška brillante spielen maniera čia naudojama retai. Dažnai šia maniera atliekami ekstremalūs efektai, gilus legato7 ir pan. Pirštų bėglumas nebūtinai briliantinis. Adagio vietoms būdinga svajinga ir daininga nuotaika.

5. Naująją brillante spielen mokyklą sukūrė J. Hummelis, G. Meyerbeeris, F. Kalkbreneris ir I. Moschelesas. Jai būdingas labai didelis pirštų bėglumas, gracingas puošmenų atlikimas, atsakingai naudojamas garsas, kuris tinka bet kurioms patalpoms; visiems suprantama skoninga ir subtili deklamacija.

6. Visų šių mokyklų pagrindu dabar pradeda formuotis naujos atlikimo tendencijos, kurios yra visa apjungianti ir tobula maniera. Ji kuriasi garsių vardų – S. Thalbergo, F. Liszto, F. Chopino – ir kitų jaunų atlikėjų dėka. Jie naudoja naujus pasažus ir sudėtingus techninius elementus, išnaudoja visas fortepijono mechanikos galimybes, kurios smarkiai išsiplėtė atsiradus šiuolaikiniams instrumentams. Ši maniera (kaip ir kiekviena savo laiku) lygiai taip pat duos naujų impulsų fortepijono meno atlikimo raidai8.

Pabaigoje būtina pabrėžti, kad C. Czerny išugdė visą būrį talentingų pianistų, kurių vardai įėjo į fortepijono meno istoriją. Tai – Ferencas Lisztas (1811–1886), Sigismondas Thalbergas (1812–1871), Theodoras Kullakas (1818–1882), Stephenas Helleris (1813–1888), Theodoras Leschetizky (1830–1915), Antonas Dooras (1833–1919).

Tarp jo mokinių buvo ir lietuviškų šaknų turinti pianistė Marcelina Radvilaitė Czartoryska (1817–1894). n

7

Turima galvoje dešinysis pedalas (Malcevo pastaba).

8

Черни К. Ten pat, 60.

SUKAKTYS

Vaidoto GRIGO nuotr.

Birželio 14 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salė buvo sausakimša – karštą vasaros dieną čia rinkosi muzikai, norėdami iškilios sukakties proga pasveikinti pianistę, pedagogę ir Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo prezidentę Birutę Karosienę.

Iškilmių pradžią iškilmingai paskelbė šviesaus atminimo sūnaus Sauliaus akademijai dovanoti vargonai – jais J. S. Bacho Choralinį preliudą Adur atliko Virginija Survilaitė.

Akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas, dėkodamas solenizantei už nuolatinį dėmesį ir rūpestį LMTA, įteikė jai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės medalį.

Gražią popietę tęsė jaunieji Dalia Dėdinskaitė (smuikas) ir Glebas Pyšniakas (violončelė), Vytenis Gurstis (fleita), Eugenijus Chrebtovas (baritonas) ir Elena Daunytė (violončelė). Visi jie dėkojo p. Birutei už laiku pastebėtus jų gabumus, paramą ir pastūmėjimą profesinių aukštumų link ne tik muzikos garsais, bet ir nuoširdžiu žodžiu.

Pianistė Birutė Vainiūnaitė Debussy muzikos garsais perdavė garsiosios Karosų giminės sveikinimus – juk jos tėvelio Stasio Vainiūno sesuo buvo kompozitoriaus Juozo Karoso žmona ir Birutės Karosienės anyta. Nuoširdūs Karosų, Vainiūnų ir Vasiliauskų giminių žodžiai išsiliejo spalvingos fortepijono muzikos garsais.

Džiazo pianisto Egidijaus Buožio Šventinė kompozicija perdavė kitos Birutės Karosienės (Kiverytės) giminės pusės – Kiverių giminės, jungiančios Buožių ir Paškevičių šeimas, sveikinimus.

Išskirtinę akimirką susirinkusieji išgyveno vargonais improvizuojant kunigui Petrui Linkevičiui. Nuoširdi jo malda per muziką, regis, visus sujungė su jau anapilin išėjusiais Karosais – neatsitiktinai renginys vyko Sauliaus Karoso įrengtoje senelio vardu pavadintoje salėje... *** Gegužės 19 dieną į Didžiają Mokytojų namų salę pakvietė birbynininkas, dirigentas ir pedagogas Petras Juodelė. Savo 95-mečio sukaktį jubiliatas pasitiko gražiu kūriniu – tik ką dienos šviesą išvydusia knygele apie žmoną, šviesaus atminimo pianistę Tessą Juodelienę.

P. Juodelės gebėjimas dienas skaidrinti kūryba – jis rašo eiles, dabar pasirodžiusi prisiminimų knyga yra dešimtas garbaus solenizanto leidinys – puikus pavyzdys, kaip galima neįsijausti į metų naštą ir su ja kiekvieno neapeinančias sveikatos problemas. Puiki nuotaika, optimizmas, noras būti tarp žmonių ir akDaina „Žalią pupą sodinau“ pasveityvus dalyvavimas įvairiose kintas Petras Juodelė veiklose leido P. Juodelei ištesėti prieš penkerius metus duotą žodį: švęsdamas devyniasdešimtmetį jis visiems susirinkusiems pasižadėjo drauge minėti ne tik 95-metį, bet ir 100-metį!

Petras Juodelė prieš 25 metus išleido pirmąją knygą „Skamba kankliai“ – enciklopedinį instrumentinės liaudies muzikos atlikėjų žinyną. „Muzikos instrumentų karalijoje“ – enciklopedija vaikams su

Vaidoto GRIGO nuotr.

ILGIAUSIŲ METŲ GIEDOTA BIRUTEI KAROSIENEI IR PETRUI JUODELEI

Akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas, dėkodamas solenizantei už nuolatinį dėmesį ir rūpestį LMTA, įteikė jai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės medalį

muzikos įrašų priedu. Kad vaikai mėgsta dainuoti pritariant liaudies instrumentams, susirinkusieji įsitikino klausydamiesi LMTA liaudies instrumentų katedros vedėjos kanklininkės Aistės Bružaitės-Ališauskienės skambinimo, kuriuo ji palydėjo keturmetės dukros dainą „Žalią pupą sodinau“ ir taip visų liaudies instrumentais grojančiųjų vardu pasveikino vyriausią Lietuvos liaudies instrumentų pedagogą Petrą Juodelę.

Knyga „Tessa“ – biografinė, memuarinė, istorinė. Autorius parodo kelią daugybei būsimų leidinių ir savo pavyzdžiu skatina – reikia tokio žanro knygų, kuriose pasakojama ilga ne tik pagrindinės herojės, bet ir daugelio žmonių, kartu ir Lietuvos istorija. „Tessa“ – biografinių potėpių vitražas su įvairiais aspektais ryškėjančiu nuostabios, mielos, labai inteligentiškos, kūrybingos ir kuklios Lietuvos pianistų pedagogės Tessos Marijos Jackevičiūtės-Juodelienė portretu.

Brandaus jubiliejaus proga solenizantą sveikino Šv. Kazimero ordino didysis magistras Henrikas Armoška-Eismontas, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos, kuriai dešimtmečius vadovavo Petras Juodelė, direktorė Doleroza Pilikauskienė su būriu pedagogų ir koncertavusiais šios mokyklos moksleiviais, rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovai ir šio klubo narė dainininkė Irena Jasiūnaitė (telefonu jos balsą girdėjo visi susirinkusieji), šeštajame praeito šimtmečio dešimtmetyje buvę P. Juodelės mokiniai Šiaulių muzikos mokykloje, kolegos ir LMS bendruomenės nariai.

MB inf.

Muzikos barai / 59

BVMA 2019

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Į nuostabųjį Birštoną rinkomės jau septintą kartą. Vėl susitikome – ir atvykusieji, ir svetingi šeimininkai. Vėl muzika užliejome ramųjį Nemuno vingiuose įsikūrusį kurortą. Vėl džiaugėmės vieni kitų laimėjimais ir skvarbiu žvilgsniu ieškojome nesėkmių priežasčių.

Mokėmės ir dalinomės tuo, ko išmokome. Džiaugėmės muzika ir stengėmės, kad to džiugesio prasmes pajustų kuo daugiau aplink mus esančių žmonių.

Kas šiais metais buvo kitaip?

Gerokai atjaunėjome – prie mūsų tradiciškai studentiško dalyvių būrio prisijungė jauniausieji, mokytojų ir tėvelių rūpesčiu atrandantys muzikos grožį ir kūrybos prasmę. Mokėmės ne tik dainuoti ir skambinti fortepijonu – šiais metais sulaukėme ir smuikininkų.

Vokalo meistriškumo pamokas vedė prof. Asta Krikščiūnaitė, Kristianas Benediktas ir Gintarė Skerytė, fortepijono – Donaldas Račys ir Batia Steinbock Lorenzen (Izraelis), smuiko – Kaido Välja (Estija), Nijolė Prascevičienė ir Eckartas Lorenzenas (Izraelis). Jauniesiems atlikėjams talkino koncertmeisteriai, ankstesnių BVMA aktyvieji dalyviai, be kurių jau neįsivaizduojamas Lietuvos muzikinis gyvenimas, – Justas Čeponis, Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė, Roberta Daugėlaitė ir Augustinas Eidukonis. Su mumis buvo ir legendinė koncertmeisterė Aušra Banaitytė, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos fortepijono pedagogė Raimonda Sližienė.

Muzikos barai / 60

Muzikos barai / 61

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

BVMA 2019

Muzikos barai / 62

Nuo pirmadienio iki šeštadienio popietėmis susitikimų „Eglės“ sanatorijoje metu nerdavome į menų paslaptis, diskutuodami su jų žinovais. Prisiminėme, kas pamiršta, nagrinėjome sėkmės receptus, mėginome suprasti, kas menininko kelyje svarbiausia. Su garsiuoju tenoru Kristianu Benediktu stengėmės išsiaiškinti, kas yra dainavimas – talentas ar meistriškumas, Lina Vyšniauskienė atskleidė atlikėjų vadybos ypatumus, o Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos pirmininkas Audrius Blažiūnas įtikinamai įrodė, kad ne mažiau nei atlikėjai ar kūrėjai muzikoje svarbūs instrumentą pagaminę meistrai ir derintojai, paruošę jį koncertui. Tarp daugybės sukakčių šiais metai minėjome ir dviejų iškilių muzikų šimtmečius: 200 metų nuo brandžiausią kūrybos metą Vilniuje išgyvenusio kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos gimimo ir 100 metų nuo Lietuvos kompozicijos mokyklos patriarcho Eduardo Balsio gimimo. Pažintis su šiais muzikos korifėjais vyko su kompozitore prof. Audrone Žigaityte. Svarbiausia, kad susitikimų metu kiekvienas galėdavo klausti ir būtinai sulaukdavo atsakymų.

Jaunųjų kūrybingumo ir fantazijos kulminacija – Liaudies dainų konkursas Birštono merės Nijolės Dirginčienės taurei laimėti. Praėjusiais metais pirmą kartą surengtas konkursas atskleidė, kad liaudies daina ir tinkamas jos pristatymas gali būti vertesni už solidų televizinį projektą. Juo labiau kad šiame konkurse dalyvauja ne tik dainininkai, bet ir instrumentininkai. Šiemet girdėjome estų, rusų, kinų ir, žinoma, lietuvių dainas. Merės prizą – Birštono simbolį banginuką – laimėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Charlotte Kilsch, įspūdingai padainavusi dzūkišką dainą.

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Arvydas ADAMONIS Choro vadovas (rugpjūčio 12 d.)

Leopoldas DIGRYS Vargonininkas, pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (rugsėjo 8 d.)

Virginija ALENSKIENĖ Kanklininkė, ansamblio „Vija“ artistė (spalio 9 d.)

Sigutė TRIMAKAITĖ-KUNČIENĖ Dainininkė (spalio 18 d.)

Remigijus VITKAUSKAS Altininkas, mokslininkas (spalio 18 d.)

Audronė EITMANAVIČIŪTĖ Pianistė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros docentė (spalio 28 d.)

Arkadijus GOTESMANAS Perkusininkas, LMTA lektorius (lapkričio 11 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Kaip visada, vakarais susitikdavome Birštono koncertinėse erdvėse. „Birštono vasaros muzika“ – taip šiemet pavadinome koncertų dalį. Ansamblis „Subtilu-Z“, linksmai pradėjęs koncertų ciklą, tarsi davė toną: kiekvienas pasirodymas buvo nepakartojamas, įspūdingas ir atskleidė įvairiausio muzikavimo bruožus. Birštono kurhauze koncertavo Gintarė Skerytė ir Povilas Jaraminas, Kristianas Benediktas ir Justas Čeponis, Donaldas Račys ir Julija Sadaunykaitė, Asta Krikščiūnaitė ir „Duo Lorenzen“ – Batia Steinbock Lorenzen ir Eckartas Lorenzenas, duetas scenoje ir gyvenime.

Už tai, kad Birštono vasaros menų akademija gyvuoja, kad galime svajoti apie kūrybą ir žinome, jog tos svajonės galės būti įgyvendintos, dėkojame Birštono krašto žmonėms, ypač mūsų globėjai merei Nijolei Dirginčienei, Meno mokyklos ir Kultūros centro bei „Eglės“ ir „Tulpės“ sanatorijų kolektyvams.

Muzikos barai / 64

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos