Lietuvos muzikų sąjunga

www.muzikusajunga.lt

2020 Nr. 3-6

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Eur Kaina be CD 6 Eur

Vilniaus festivalio mozaika

Karantino iššūkiai

Šiame numeryje:

ALMAS ŠVILPA Numeris su CD

16 p.

98 p.

Almas ŠVILPA (bosas)

Jaroslavas CECHANOVIČIUS

12. Jaroslavas Cechanovičius. Lietuviškoji fantazija 18´29 Atlieka Petras Vyšniauskas ir Šiaulių simfodžiazo orkestras, vadovas J. Cechanovičius (2017) Įrašas iš J. Cechanovičiaus archyvo

1. Giuseppe Verdi. Atilos arija iš operos „Atila“ 4´59 2. Wolfgang Amadeus Mozart. Don Žuano ir Cerlinos duetas „La ci darem la mano“ iš operos „Don Žuanas“ (Cerlina – Sandra Janušaitė) 4´14 3. Richard Wagner. Olando monologas „Die Frist ist um“ iš operos „Skrajojantis olandas“ 10´13 4. Charles Gounod. Mefistofelio arija „Vien tik auksas“ iš operos „Faustas“ 2´11 5. Giacomo Puccini. Operos „Toska“ I v. finalas 4´32 Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis Įrašas iš Pažaislio muzikos festivalio „Viva l´Opera!“ transliacijos (2017) Garso režisierės Aleksandra Kerienė, Rima Meidutė (LRT)

Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ Meno vadovas ir dirigentas Remigijus ADOMAITIS

6. Camille Saint-Saëns. „Ave verum“ 4´06 7. Tomas Luis de Victoria. „Ave Maria“ 2´38 8. Anton Bruckner. „Locus iste“ 3´08 9. César Franck. „Panis angelicus“ 3´43 10. Johann Sebastian Bach. „Jesus bleibet meine Freude“ 3´00 11. Giulio Caccini. „Ave Maria“ 4´57 Atlieka Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“, meno vadovas Algirdas Vizgirda (9–11) Garso režisieriai Vilius Keras ir Aleksandra Kerienė (2014, 2018)

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2020 KOVAS-BIRŽELIS Nr. 3-6 (505-508) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Margarita Starkevičiūtė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 17 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys CD TEMA Sabina Rapolytė Almas Švilpa: „Brangiausias vaidmuo – skrajojantis olandas“/ 2 p.

Kotryna Lukošiūtė Nuo gitaros iki dirigento batutos / 8 p.

Sandra Žemaitytė Ypatingi Ingos Briazkalovaitės bateliai ir aistra šokiui / 78 p.

Audronė Žiūraitytė Vaikiškas ir palaimingas baleto menas / 83 p.

FESTIVALIAI

POPULIARUMO KAINA

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Vilniaus festivalio mozaika – buvimas tarp žmonių / 16 p.

TAI ĮDOMU...

Eglė Černiauskaitė Ugnies ir vandens sąjunga / 24 p.

SUKAKTYS Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Te žiedlapiai neužkloja praeities / 31 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė „Mylėkite muziką...“ / 35 p.

Olgai Šteinberg – 100

IŠ PRAEITIES Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Sopulingi dainininkės Liudmilos Kazanaitės-Mackonienės gyvenimo puslapiai / 42 p.

CHORO MAGIJA Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

BALETAS

Andrius Kasparaitis Dainuojantys vyrai užauga geresni / 12 p.

Mikalojui Novikui – 80

CD tema Auksinio disko laureatai

„Laukiančio bilieto“ iniciatyva penktą kartą kviečia dalintis kultūra / 76 p.

Rūta Girdzijauskienė Kultūrinės, asmeninės ir socialinės chorinio dainavimo prasmės / 46 p.

Laura Rauličkienė Pirmąkart išrinkti ryškiausi chorų dirigentai / 52 p.

Kad Laimės paukštė nutūptų ant peties / 57 p.

MŪSŲ SENJORAI Audronė Žigaitytė Kęstutis Grybauskas: „Muzikoje svarbiausia turėti tikslus ir jų siekti“

NATOS

Rūta Giniūnaitė Ateik į pasimatymą... ant scenos / 86 p.

Rūta Giniūnaitė Alternatyvios muzikos apdovanojimai T.Ė.T.Ė: daug klaustukų / 89 p.

Rūta Giniūnaitė Muzika tuščioms širdies kertelėms / 90 p.

APLINK DŽIAZĄ Milda Drejerienė Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos estrados ir džiazo metodinė grupė mini 10 metų sukaktį / 94 p.

MŪSŲ MAŽIESIEMS Sonata Tamašauskaitė-Petkienė Muzikoje gyvenkime su meile / 96 p.

KARANTINO IŠŠŪKIAI Žaneta Skersytė Pauzė virto naujomis galimybėmis / 98 p.

PRISIMENAME Dalia Gudavičiūtė Marą nuginu, šventes puošiu / 110 p.

KULTŪROS POLITIKA Margarita Starkevičiūtė Muzika: paramos gavėja ar pajamų kūrėja? / 113 p.

Tomas Bakučionis Kas nutildys ir numarins mūzas – karantinas ar politikai? / 114 p.

MUZIKOS ANATOMIJA

Kęstutis Grybauskas Saulės valsas/ 65 p.

Audrius Blažiūnas Išlaikykite instrumento vertę / 116 p.

NAUJI LEIDINIAI

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Danutė Petrauskaitė Operos primadonos gyvenimo metamorfozės / 69 p.

PANORAMA

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Kūrybinis sambūris: iššūkiai ir perspektyvos / 124 p.

Janina Stankevičienė Bendrystei sutelkęs projektas / 74 p.

Vaclovas Juodpusis Giminės medis Stasio Vainiūno pastogėje / 75 p.

Vaclovas Juodpusis Profesoriaus Sauliaus Sondeckio atminimui / 75 p. Žemaitijos paminėjimo aidai / 76 p.

Muzikos barai / 1

CD TEMA

Almas Švilpa: „Brangiausias vaidmuo – skrajojantis olandas“

Muzikos barai / 2

Sabina RAPOLYTĖ

A

lmas Švilpa – klaipėdietis, be galo mylintis savo gimtąjį miestą ir kasmet grįžtantis bent kelioms savaitėms paviešėti pas tėvus. Vokietijoje radęs palankiausią dirvą skleistis savo talentui, vis dažniau garsusis bosas atvyksta dainuoti ir į Lietuvą. „Europoje nebeliko valstybių, kuriose man nebūtų tekę pasirodyti, keletą kartų gastroliavau ir Japonijoje. Bet esu žmogus, kuris geriausiai jaučiasi namuose su savo šeima. O jei mes visi kartu esame Lietuvoje, tai dar geriau“, – sako A. Švilpa.

Pasak solisto, jis laimingas, kad liko Vokietijoje, nes šioje šalyje opera labai mėgstama, ja domimasi, rengiama daug premjerų: „Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Be to, Vokietijoje egzistuoja tankus vals-

tybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas, vaikai nuo pat mažens pratinami prie operos. Mums tai atrodo keista, bet vokiečiai į klasikinės muzikos koncertus ir operas ateina nešini kūrinių partitūromis.“ Po vokalo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A. Švilpa 1995 m. tobulinosi Šveicarijoje, Ciuricho teatro operos studijoje, 1996 m. dirbo Karlsrūhės operos teatre Vokietijoje, nuo 1997 m. yra Eseno Aalto teatro solistas.

A. Švilpa yra sėkmingai pasirodęs Vienos valstybės ir Vienos liaudies operose, Zalcburgo festivalyje, Maskvos Didžiajame teatre, Vokiečių operoje Berlyne, Drezdeno, Diuseldorfo, Štutgarto, Hanoverio, Kelno, Miuncheno, Ciuricho, Ženevos, Kopenhagos, Liono, Nanto, Antverpeno, Gento, Sankt Galeno ir kitų miestų teatrų scenose.

Lietuvoje dažnai dainuoja Nacionalinio operos ir baleto teatro bei Vilniaus miesto operos (Vilnius City Opera) spektakliuose, koncertuoja Klaipėdoje,

Vilniuje, Kaune, Birštone.

Dainininko repertuare – ir populiariausi, ir retai atliekami boso vaidmenys: olandas (R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“), Jonas Krikštytojas (R. Strausso „Salomėja“), Skarpija (G. Pucinni „Toska“), Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), Orestas (R. Strausso „Elektra“), Don Bazilijus (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Didysis inkvizitorius (G. Verdi „Don Karlas“), Sparafučilė (G. Verdi „Rigoletas“), Figaras (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Votanas (R. Wagnerio tetralogija „Nibelungo žiedas“), Zacharijas (G. Verdi „Nabukas), Kunigaikštis Igoris (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”), Farlafas (M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“) ir kt.

2004 m. solistas buvo apdovanotas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės prizu, 2016 m. pelnė „Auksinio disko“ prizą Lietuvoje.

Dėl ypač gražaus, spalvingo balso, puikios dikcijos, impozantiškos vaidybos, be priekaištų parengtos

Almas Švilpa – olandas R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“

Muzikos barai / 3

CD TEMA

Almas Švilpa – Mefistofelis, Edgaras Montvydas – Faustas Ch. Gounod operoje „Faustas“

muzikinės partijos A. Švilpa kiekvieno pasirodymo metu prikausto ne tik publikos, bet ir žinovų dėmesį. Už vaidmenis R. Wagnerio „Skrajojančiame olande“, tetralogijoje „Nibelungo žiedas“, Ch. Gounod „Fauste“, W. A. Mozarto „Don Žuane“ dainininkas yra sulaukęs itin palankių vokiečių muzikos kritikų vertinimų, netgi vadinamas geriausiu bosu vokiškai kalbančiuose kraštuose.

YPATINGAS SPEKTAKLIS

A. Švilpos planus per vasarą leisti balsui pailsėti sujaukė pandemija: pavasarį planuoti koncertai ir spektakliai vyksta dabar. Solistas sako negalintis apvilti rengėjų, todėl liepos 6-ąją koncertuos Kaune, paskui dainuos Vilniaus universiteto kieme.

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos muzikinio teatro premjeroje Almas Švilpa įsikūnys į vieną mėgstamiausių sceninių personažų – olandą iš Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“. Solistui jau yra tekę dainuo-

Muzikos barai / 4

ti dešimtyje skirtingų „Skrajojančio olando“ pastatymų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje. „Pastatymas bus išskirtinis, ir aš čia jausiuosi ypatingai, – pasakoja A. Švilpa apie būsimą „Skrajojančio olando“ premjerą. – Iki šiol visus šios operos spektaklius dainuodavau scenose ir nė karto – laivų prieplaukoje, kaip bus Klaipėdoje. Man patinka senojo elingo energetika, nes šalia, Pilies uoste, laikau ir savąjį laivą.

Tiesa, kartą esu dainavęs olandą iki kelių stovėdamas vandenyje. Ir choras, ir solistai braidė vandens pripiltoje scenoje. Toks pastatymas buvo Prancūzijoje, paskutinis spektaklis tiesiogiai transliuotas į 40 didžiausių šalies miestų. Specialiai buvo įrengti didžiuliai ekranai, vienas jų stovėjo Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto.“ Olando mylimąja Zenta Klaipėdoje taps Sandra Janušaitė. „Su Sandra esame daug dainavę. Ji trejus metus dirbo Esene, turėjome bendrų pastatymų. Ne kartą dainavome ir „Skra-

jojančio olando“ pastatyme Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. S. Janušaitė turi gražų ir galingą balsą, puikiai jaučia partnerį scenoje, tad dirbti su ja – vienas džiaugsmas. Ji ne tik labai gera dainininkė, bet ir fantastiška kolegė, – gerų žodžių partnerei negaili A. Švilpa.

SUBRENDĘS R. WAGNERIO MUZIKAI

Apie R. Wagnerio muziką sakoma: kuo daugiau klausai, tuo daugiau atrandi. Žmonės netgi buriasi į jos žinovų ir mylėtojų draugijas. „Daug dainuoju R. Wagnerio muzikos, pavyzdžiui, atlieku Votano partiją jo operų tetralogijoje „Nibelungo žiedas“, garsėjančioje savo ilgumu ir sudėtingumu, – sako A. Švilpa.

Solistas aiškina, kad visos R. Wagnerio operų partijos sunkios, nes šio kompozitoriaus muziką atlieka dvigubai, o kartais ir trigubai didesnis orkestras, nei įprasta. „Kai didelis orkestras, ir dainuoti turi atitinkamai.

Ne veltui R. Wagnerio operų atlikėjai laikomi scenos „sunkiasvoriais“. Dar prieš 30–40 metų šią muziką atlikdavo solidžia kūno mase galintys pasigirti dėdės ir tetos. Dabar tarp solistų priimta, kad svorio nereikia turėti. Nesigirdi – na, ir nereikia, balsą „padėjai“ – nieko tokio, ateis kitas...“, – pasakoja A. Švilpa, šiuo metu išgyvenantis savo, kaip operos boso, brandą. „Pagal balso brandos teorijas Wagnerį pradėjau dainuoti gerokai per anksti... Profesionalai tvirtina, kad šio kompozitoriaus kūrinius solistas gali rimtai pradėti dainuoti nuo 50 metų, o aš tokį jubiliejų švęsiu tik kitąmet“, – sako dainininkas.

Kai kurių viliojančių pasiūlymų tenka ir atsisakyti. „Pavyzdžiui, prieš M. Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ premjerą Maskvos Didžiajame teatre (2011 m.) mane „Skrajojančiame olande“ kvietė dainuoti Varšuvos didysis teatras, – prisimena A. Švilpa. – Kai Esene rengiau ypač sudėtingą Votano partiją „Valkirijoje“, atsisakiau progos dubliuoti vieną žymiausių dabarties bosų Rene Pape „La Scalos“ ir Berlyno „Unter der Linden“ teatro spektaklyje „Reino auksas“ – kitaip tąsyk Esene nebūčiau padainavęs Votano trijose Richardo Wagnerio „Nibelungo žiedo“ dalyse. Tokių partijų imasi tik pajėgiausi bosai-baritonai, o atlikusius visas tris

Votano partijas viename ciklo pastatyme turbūt suskaičiuotume ant rankos pirštų.“

ĮDOMIAUSI – BLOGIUKŲ VAIDMENYS

„Beveik visi mano įkūnijami personažai yra arba mistiniai veikėjai, arba vadinamieji blogiukai, – prisipažįsta A. Švilpa. – Man tokie vaidmenys patys įdomiausi. Juose pavyksta labiau atsiskleisti, aš šiuos personažus jaučiu, nuo jų kaifuoju. Nėra taip, kad kurdamas personažą realizuoju savo pasąmoninį troškimą pabūti blogiuku. Ne, tiesiog charakteriniai vaidmenys suteikia daugiau saviraiškos galimybių. Mane ypač vilioja plati charakterio spalvų paletė – galima parodyti, kad personažas yra ne tik demonas. Jeigu reikėtų rinktis, ar dainuoti karalių Pilypą, nors jis irgi nebuvo angelas, ar pasaulio užkariautoją Atilą, rinkčiausi pastarąjį. Teatleidžia man visi Pilypo partiją dievinantys bosai, bet man ji neįdomi.

Man įdomiau dainuoti inkvizitorių.

Manau, kad kompozitoriai, rašydami veikalus, ne veltui personažams parenka tam tikrus balso tipus. Juk tenoras retai kada gali būti labai piktas personažas, kuriam „per dantis kraujas varva“, o bosas-baritonas nebus meilužis, na, nebent Don Žuanas, bet ir jame yra labai daug demoniško pra-

do. Kompozitoriai, matyt, kažką girdėdavo tuose balsuose. Žinoma, turiu pripažinti, kad dar prieš 20 metų nemaniau, jog dainuosiu Skarpiją, kaip niekuomet negalvojau ir apie olandą ar Votaną... Tik nesupraskite, kad aš ir gyvenime demonas: scenoje man patinka būti kitokiam“, – tikina A. Švilpa.

SU OLANDU GERIAU NEJUOKAUTI

Skrajojantis olandas, kaip žinoma, buvo laivo kapitonas. A. Švilpa taip pat turi laivavedžio pažymėjimą, Klaipėdos pilies uoste laikomas jo 9 m ilgio amerikietiškas greitaeigis motorinis kateris „Figaro“. „Tėtis dirbo tolimojo plaukiojimo laivuose, išplaukdavo į jūrą pusmečiui. Mano gal penkiolikos bendraklasių tėvai buvo jūreiviai. Parveždavo kramtomosios gumos, keisdavomės popieriukais. Labai laukdavau grįžtančio tėčio, man jo trūkdavo. Augau tarp laivų, o kai tėtis grįždavo, – laivuose. Man jie siejosi su kelionėmis, tolimais kraštais, su galimybe ką nors pamatyti, juk tuo metu buvome izoliuoti. Lydėdavau išplaukiančius laivus, sutikdavau parplaukiančius.

Matydavau, kaip išlipa jūreiviai. Jie tarsi įkūnydavo vaikišką svajonę keliauti.

Norėjau savo laivą pavadinti

Almas Švilpa – Skarpija G. Puccini operoje „Toska“

Muzikos barai / 5

CD TEMA „Skrajojančiu olandu“, bet mano tėtis, prietaringas kaip visi jūreiviai, patarė to nedaryti. Sakė: „Išplauksi ir septynerius metus negalėsi grįžti.“ Pamaniau – gal jis daugiau praktikos turi šiuose reikaluose, tad nutarėme su likimu verčiau nejuokauti. Taip sutapo, kad tuo metu buvome netekę prancūzų buldogo Figaro, kuris su mumis gyveno 14 metų. Ir nusprendėme augintinio atminimą įamžinti jo vardu pavadindami laivą. Juk Figaras – linksmuolis, bėgiojantis šen ir ten.

Mums tokio linksmo laivo ir reikėjo“, – tikina solistas.

KARTAIS GALIMA IR PRIVERSTI

A. Švilpos muzikinis kelias prasidėjo nuo Juozo Karoso muzikos mokyklos, kur pas mokytoją Rimtautą Rinkevičienę baigė akordeono klasę. „Nežinau kaip, bet mokytoja atspėjo, kad būsiu dainininkas. Nors buvau judrus vaikinukas ir man daug labiau rūpėjo dziudo treniruotės nei muzika... Didelis ir mano mamos indėlis: ji anksčiau nei aš suprato, kad tai mano kelias, ir vertė mane muzikuoti. Dabar daug kalbama apie tai, kad vaikų nereikia versti. Bet aš iš suaugusiojo pozicijų manau, kad vaikui reikia parodyti kelią, reikia bandyti įtikinti juo eiti. Daugelis dabartinių muzikantų ir solistų iš savo patirties galėtų paliudyti, kad sėdėti kambaryje ir groti gamas arba solfedžiuoti, kai kiti vaikai už lango žaidžia futbolą, – tikra bausmė Bet jei tėvai reikalauja – tai sėdi. Ir šiandien aš jiems labai dėkingas. Net jei nebūčiau tapęs muziku, tai būtų buvę naudinga man kaip bręstančiai asmenybei. Muzika stimuliuoja žmogaus smegenų ląsteles. Grodamas ar dainuodamas jaunas žmogus visai kitaip vystosi ir auga. Kartu formuojamas atsakomybės jausmas, darbštumas. Mano laikais muzikos mokykla buvo tarsi tikra mokykla su daugybe rimtų disciplinų. Privalomos instrumento specialybės pamokos, solfedžio, muzikos istorija... Vokietijos muzikos mokyklose to nebėra. O gaila...“ – sako solistas.

Vėliau A. Švilpa įstojo į Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos dainavi-

Muzikos barai / 6

mo klasę, kuriai tuo metu vadovavo Vytautas Kliukinskas. „Būdamas vaikas, užaugęs svajojau tapti aktoriumi. Svajonė išsipildė – esu dainuojantis aktorius. Solistas kalba klausytojui ne tik balsu, bet ir aktoriniu veiksmu“, – sako dainininkas.

FORTŪNOS PALYTĖTAS

„Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Su šiuo nuostabiu dėstytoju iki šiol palaikome labai šiltus, draugiškus santykius. Vilniuje ir įvyko lūžis mano gyvenime, kai supratau, kad galiu daug pasiekti, – prisimena A. Švilpa. – Sakyčiau, solisto profesiniai pasiekimai 40 proc. priklauso nuo talento, o 60 proc. – nuo gero pedagogo. Noro ir pastangų būna daug, bet ne visiems viskas tinkamai susiklosto... Kiekvienais metais LMTA baigia dešimtys jaunų ir talentingų solistų, tačiau ne visi dainuoja didžiosiose scenose. Daug priklauso ir nuo to, ar atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Fortūna mūsų profesijoje labai svarbi“.

Ar save laiko Fortūnos palytėtuoju? „Be abejo, – įsitikinęs solistas. – Mano sėkmingu bilietu tapo tai, kad aš 1995 m. laimėjau „Yamaha“ jaunųjų solistų konkursą. Taip atsirado galimybė išvažiuoti į Šveicariją su studentų koncertais. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, iki tol nebuvau matęs net Lenkijos. Į turą po Šveicariją vyko akademijos styginis kvartetas, pianistė Gabrielė Kondrotaitė ir aš, dainininkas. Viename iš trijų koncertų mane išgirdo ten gyvenanti lietuvė. Ji pasakė, kad man reikia pabandyti padainuoti Ciuricho operos studijoje, susitarė dėl audiencijos. Nuvažiavau. Tada dar nekalbėjau nei vokiškai, nei angliškai, tais laikais mūsų mokyklose užsienio kalbos nebuvo stipriausios disciplinos. Kai man pasiūlė dainuoti Ciuricho operos studijoje, supratau, kad tai gali būti lemtingas posūkis, nors nesuvokiau, ką reiškia išvažiuoti vienam į svečią šalį.

Ciuriche sėdėdavau ant suoliuko ir žiūrėdavau į dangų. Matydamas praskrendančius lėktuvus įsivaiz-

duodavau, kad jie skrenda į Lietuvą.

Svarstydavau: „Pasiimu likusius stipendijos pinigus – 500 frankų, sėdu į lėktuvą ir varau į Lietuvą.“ Ciuricho teatre dainavo visos pasaulio operos žvaigždės, bet tėvynės ilgesys gildė širdį. Mane sustabdydavo tik mintis, kas bus grįžus... Visi pamanytų, kad mane išmetė, juk niekas nepatikėtų, jog grįžau iš ilgesio. Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos turėjau galimybę dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur debiutavau Don Bazilijaus partija G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vos baigus studijas gauti partiją LNOBT spektaklyje buvo visų jaunų solistų siekiamybė, tik vienetams tai pavykdavo. Tuometis teatro vadovas Jonas Aleksa ragino mane likti Vilniuje, ir aš pagalvodavau, kad turiu kur sugrįžti. Dabar jaunimas kosmopolitiškas. Šiandien jie – Berlyne, rytoj – Vašingtone, poryt – Tokijuje. Mūsų laikais kelionė buvo nudardėti traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių. Kita vertus, anais laikais gražu buvo rašyti laiškus, atsakymus skaitydavau ne po vieną kartą. Mat kai išvažiavau, jau buvau vedęs. Su Jolita susipažinome S. Šimkaus muzikos mokykloje, mokėmės pas tą patį pedagogą, kartu atvažiavome studijuoti į Vilnių (mano žmona taip pat mokėsi dainavimo).

Draugavome devynerius metus. Praėjus dviem dienoms po vestuvių, išskridau į Šveicariją... Ciuricho operos studijos vadovas, matydamas mano nostalgiją tėviškei, meilę namuose likusiai žmonai, pakvietė į Šveicariją ir Jolitą. Šaunus žmogus. Šveicarija yra griežtų taisyklių šalis, studentas ten turi turėti garantuotą tūkstančio frankų stipendiją, kad galėtų pragyventi.

Du žmonės privalo turėti du tūkstančius. Mes neturėjome, bet buvome kartu, ir tai atrodė svarbiausia. Man pasisekė, kad po sėkmingų pasirodymų Operos studijos projektuose Ciuriche gavau kontraktų.

Nebuvo lengva. Šiandien yra technologijų, leidžiančių palaikyti ryšį su artimaisiais. Tada to nebuvo. Kai gyvendamas Šveicarijoje ar Vokietijoje išgirsdavau žmogų, kalbantį lietuviškai, puldavau šnekinti lyg brolį ar sesę“,– prisimena pirmus gyvenimo

užsienyje metus garsus solistas.

Anot A. Švilpos, atlyginimai Vakaruose net ir pradedantiesiems solistams gerokai didesni nei mūsų šalyje, bet ir pragyvenimas brangesnis. Sakoma, kad Vokietijoje dešra pigesnė, bet ten kur kas brangesnė buto nuoma, mašinų draudimas ir kt. „Pamenu, kaip su žmona iš pirmo atlyginimo nusipirkome lovą, bet čiužiniui pinigų pritrūko. Patys tą lovą parsinešėme, kad nereikėtų mokėti už atvežimą. Mėnesį miegojome ant geležinės lovos pasikloję antklodę, čiužinį nusipirkome kitą mėnesį. Vis dėlto tai buvo fantastiškas laikas. Mes buvome jauni“, – prisimena dainininkas.

SVARBU NE TIK BALSAS

A. Švilpa sako, kad jam teko laimė net 17 metų dirbti kartu su, jo manymu, vienu geriausių dirigentų pasaulyje Stefanu Solteszu. Dėl savo atžaraus būdo jis netapo plačiai žinomas, bet daugybę metų vadovavo Aalto muzikiniam teatrui Esene. „Man pasisekė, kad Eseno teatrui, kai pradėjau jame dirbti, vadovavo Stefanas Solteszas. Iš jo gavau neįkainojamų pamokų. Jei būčiau likęs Ciuriche, kaip man siūlė po metų, praleistų šio miesto Operos studijoje, dabar nedainuočiau R. Wagnerio „Nibelungo žiedo“. Ciuricho teatras yra per didelis ir per daug matomas, kad augintų savo artistus – jam naudingiau svarbiems vaidmenims kviestis garsius vardus. O Esene karjerą pradėjau nuo mažų vaidmenų, po to buvo vidutinės, vėliau ir didesnės partijos, tokios kaip Figaro. Su savo dabartine patirtimi ir supratimu apie dainavimą manau, kad tai buvo labai gerai.

Deja, muzikinių pastatymų vadovai neretai linkę jaunus talentingus žmones, kurių honorarai dar nėra dideli, „iščiulpti“, ir po poros ar trejų metų šie būna profesiškai sužlugdyti. Dainininkas – tai ne tik balsas, bet ir psichologinis pasiruošimas, kuris gal net svarbesnis nei muzikiniai duomenys.

Juk būtent psichologinė būsena labai svarbi ir balso stygoms, ir kūnui, ir technikai. Ir kai žmogus nebepakelia krūvio, jo jėgos išsenka, balsas „perdega“. Sportininkas, jei persitempia, sustoja supratęs, kad krūvis buvo per

didelis. Dainavime nėra atsitraukimo momento. Kai dainininkas suvokia, kad jam nebesiseka dainuoti, atsiranda paniška baimė“, – profesines paslaptis išduoda A. Švilpa. „Manau, ne taip svarbu, kur dainuoti, svarbiau – ką ir kaip. Kai išvažiavau į Vakarus, turėjau didelių ambicijų – siejau savo ateitį su „La Scala“, Londono Karališkuoju operos teatru, Niujorko „Metropolitan Opera“. Dabar, jei ir jaučiu, kad ten dainuosiu, tokio tikslo sau nekeliu. Judu į priekį po truputį, bet tvirtai. Solistui svarbu išaugti iki tam tikro lygio. Džiaugiuosi, kad atradau save vokiečių vadinamajame „schwere Fach“ – sunkiajame repertuare. Kai pradėjau jį dainuoti, mano agentai apgailestaudavo, kad nesu laisvai samdomas dainininkas, mat tuomet būčiau patrauklesnis kitiems teatrams – nereikėtų derinti pasiūlymų su Esenu. Tačiau tai būtų reiškę blaškymąsi po įvairias scenas dainuojant skirtingą repertuarą. Vienas mano pažįstamas geras baritonas dėl per didelio krūvio iškeliavo iš scenos ant neštuvų. O kas šiandien yra buvusi pasaulinė žvaigždė Rolando Villazonas? Dainuojant per daug ir netinkamus vaidmenis galima nepataisomai susigadinti balsą, kaip kad nutiko jam.

Aš karjerą Esene pradėjau nuo Papageno „Užburtojoje fleitoje“ ir Koli-

no „Bohemoje“, o 2011 metais beveik padieniui padainavau visą „Nibelungo žiedą“. Sunkiau turbūt nebūna.

Siekiau to metų metus. Tačiau dabar Esene turiu išskirtinį kontraktą, kuris man leidžia gyventi su šeima be jokių rūpesčių. Čia man privalomas krūvis – tik 20 spektaklių per metus, o už kitus gaunu honorarą kaip teatro svečias. Per metus padainuoju po 70– 80 spektaklių. Be vargo susitariu su darbdaviais dėl pasirodymų kituose teatruose. Pavyzdžiui, dėl premjeros Maskvoje mane atleido nuo „Hofmano pasakų“ premjeros Esene. Tokias privilegijas reikėjo užsidirbti. Teatre tapau sunkiai pakeičiamas, nes dainuoju čia ir Wagnerį, ir Mozartą, ir netgi barokinę muziką, todėl man sudarytos išskirtinės kūrybos sąlygos.

Kai sutikau dainuoti Georgo Friedricho Händelio operoje „Heraklis“ („Hercules“), pusė teatro kalbėjo, kad nesąmonė „vagneristui“ imtis barokinės operos. Tačiau po premjeros skeptikų nuomonė pasikeitė. Mūsų profesijoje daug lemia aplinkybės ir sėkmė. n

Almas Švilpa ir pianistė Audronė Juozauskaitė 2012 m. Vilniaus festivalyje surengė rečitalį

Muzikos barai / 7

CD TEMA

Nuo gitaros iki dirigento batutos Kotryna LUKOŠIŪTĖ

S

muikas, gitara, bosinė gitara, bandža, trombonas ir fortepijonas – talentingam muzikui pakluso visi šie skirtingi instrumentai. Tačiau didžiausia Jaroslavo Cechanovičiaus meilė buvo ir iki pat šių dienų liko gitara, kuria jis grojo dar Vilniaus vidurinėje meno mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) suburtame estradiniame ansamblyje, vėliau Šiaulių ir Vilniaus statybininkų kultūros rūmų estradiniuose ansambliuose.

Gitara lydi nuo jaunų dienų

Muzikos barai / 8

Nuo 1969-ųjų beveik 40 metų Jaroslavo Cechanovičiaus pavardė buvo neatsiejama nuo Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) lengvosios muzikos orkestro. Iš pradžių jame grojęs gitara, po penkiolikos metų tapo šio orkestro dirigentu. Maestro vadovaujamas lengvosios muzikos orkestras buvo svarbus Lietuvos muzikinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinys, tačiau orkestro tai neišgelbėjo nuo uždarymo 2008 m. Tuomet J. Cechanovičius

buvo pakviestas vadovauti Šiaulių miesto bigbendui.

J. Cechanovičius kaip atlikėjas dalyvavo daugybėje koncertų ir garso įrašų su žymiausiais Lietuvos bei garsiais užsienio orkestrais. Prisidėjo prie įrašų kūrimo filmams, spektakliams (A. Žebriūno „Seklio Kalio nuotykiai“ (1978), „Velnio nuotaka“ (1975), A. Aramino „Maža išpažintis“ (1971), V. Ganelino muzikinė pasaka suaugusiems „Raudonkepuraitė“,

šalis“ tapo konkurso „Dainų dainelė“ himnu. Kitas itin reikšmingas kūrinys – himnas Popiežiui Jonui Pauliui II (2008 m.). Jį įrašė Lenkijos radijo orkestras, choras ir solistė M. Wojnarowska.

Kaip kviestinis atlikėjas J. Cechanovičius yra grojęs su daugeliu Lietuvos ir užsienio orkestrų: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas J. Aleksa), Maskvos baleto ant ledo orkestru (1973 m.),

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

G. Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ (1975). Sukūrė muziką spektakliui „Alisa veidrodžių karalystėje“.

J. Cechanovičius yra parašęs daugiau kaip 300 pramoginių ir džiazo dainų, instrumentinių pjesių, aranžavo, orkestravo per 2000 kūrinių įvairiems orkestrams. Jo kūriniai sulaukė pripažinimo, jie nuolat įtraukiami į dainų švenčių repertuarą, juos atlieka žymūs šalies muzikai. Kompozitoriaus sukurta daina „Lietuva – dainų

2016 m. „Auksinio disko“ laureatas Jaroslavas Cechanovičius

Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas J. Domarkas), Lietuvos kameriniu orkestru (meno vadovas S. Sondeckis), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas G. Rinkevičius) ir kitais.

J. Cechanovičius (g. 1949 m. gegužės 20 d. Vievyje) puikiai prisimena, kada ir kaip pradėjo muzikuoti: „Kambaryje ant sienos kabojo gitara.

Ja skambindavo ir nepaprastai gražiai dainuodavo mama. Tėtis jai pritardavo mandolina, tai buvo mūsų namuose įprastas gitaros ir mandolinos duetas. Bet man, penkiamečiui, labiau patiko gitara – brazdindavau tol, kol kas nors išeidavo. Šešerių pradėjau lankyti mokyklą, o kartu ir muzikos pamokas. Nežinau, kaip tai atrodė, bet dar mokydamasis pradinėse klasėse su vyresniu broliu grodavau mokyklos šokiuose. Aš gitara, vyresnėlis mandolina... Kartą, pamenu, šaltą žiemą buvau taip pavargęs, kad šokiuose užmigau. Vėliau,1959 metais, pradėjau mokytis Vievio muzikos mokyklos smuiko klasėje. Ji buvo ką tik įsteigta, tad esu vienas pirmųjų Vievio muzikos mokyklos mokinių.“ Kiek vėliau, 1961-aisiais, jaunasis smuikininkas pradeda mokytis groti trombonu Vilniaus vidurinėje meno mokykloje. „Tais laikais ši prestižiškiausia muzikos mokykla gabių vaikų ieškodavo po visą Lietuvą, – sako J. Cechanovičius. – Matyt, turėjau gabumų – pakvietė į stojamuosius egzaminus ir mane, ir mano seserį. Norėjau mokytis groti obojumi, bet viena diena pavėlavau į egzaminus ir vietų obojaus klasėje nebeliko. Priėmė į trombono klasę. Tiesą sakant, man tuomet buvo tas pats – norėjau mokytis muzikos, o dar tokioje mokykloje!“ 1963 m. Jaroslavas su bendramoksliais subūrė estradinį ansamblį, kuris koncertavo ne tik mokykloje, bet ir Vilniaus mieste. Ansamblio dalyviai – Balys Žiūraitis (fortepijonas), Rimas Songaila (klavišiniai), Jaroslavas Cechanovičius (gitara), Petras Jaraminas (bosinė gitara), Petras Garšva (mušamieji). „Mokykloje sukūrėme bigbito gru-

Muzikos barai / 9

CD TEMA

LRT lengvosios muzikos orkestro 40-mečiui skirtame koncerte dirigavo jo meno vadovas ir dirigentas J. Cechanovičius

pę (taip ji vadinta anais laikais), grojome roką ir popmuziką, – prisimena J. Cechanovičius. – Visi užsidegę, kupini entuziazmo. Juokauju, kad tuo metu mūsų dievinami „Bitlai“ („The Beatles“) sugadino man visą gyvenimą. Mokyklos ansamblyje grojome labai daug jų muzikos – juk tai viena sėkmingiausių grupių populiariosios muzikos istorijoje. Man atrodė, kad viskas, ką jie groja, – tiesiog tobula.

Nemaniau (o ir nemanau), kad po jų šioje srityje galima ką nors geriau sukurti...“ 1967 m. suburtame Šiaulių miesto jaunimo estradiniame ansamblyje, kuriam vadovavo Petro Jaramino brolis dvynys Povilas, Jaroslavas Cechanovičius grojo gitara. Ansamblis Lietuvoje ir Latvijoje koncertuodavo su to meto žinoma estų džiazo dainininke Mari Kuut.

1966 metais gitaristas Jaroslavas Cechanovičius buvo pakviestas į Vilniaus statybininkų kultūros rūmų estradinį ansamblį. Iki 1986 metų ansambliui vadovavo Jurgis Juozapaitis, Liudas Šaltenis, Jonas Cijūnėlis, Mindaugas Tamošiūnas ir kiti, taip pat ir Jaroslavas Cechanovičius. Ansamblio repertuare skambėjo lietuvių bei pasaulio kompozitorių kūriniai, dainavo dar tik artistinę karjerą pradedan-

Muzikos barai / 10

tys S. Liupkevičius, O. Valiukevičiūtė, R. Kernagytė ir kt. Su šiuo ansambliu koncertuota ne tik Lietuvoje – gastrolių keliai driekėsi Latvijoje, Uzbekistane, Rusijoje, Vengrijoje, Italijoje.

Vilniaus statybininkų kultūros rūmų estradinis ansamblis daug kartų buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje.

Netrukus prasidėjo J. Cechanovičiaus veikla garsiajame Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. „Dar mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai buvau pakviestas į LRT lengvosios muzikos orkestrą, – pasakoja J. Cechanovičius. – Pamenu, reikėjo įrašyti muziką režisieriaus Arūno Žebriūno filmui „Gražuolė“. Tuometis orkestro vadovas Aloyzas Končius mane pakvietė įrašyti gitaros solo. Nežinau kodėl – matyt, tiesiog tuo metu nebuvo, kas galėtų pagroti. Kai pagrojau, nuo tos dienos ir priėmė mane dirbti į orkestrą. Iš pradžių gitaristu, nuo 1985 m.

– dirigentu, o nuo 1991 m. – meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Dažnai taip nutinka, kad gyvenime tenka daryti tai, ko labiausiai nemėgai. Būtent dirigavimo studijų metais nemėgau. Mes, pūtikai, turėjome privalomą dirigavimo discipliną, bet man svetimas buvo – kaip tuomet

atrodė – maivymasis prieš orkestrą.

Ir ketvirtame kurse, kai iš trombono specialybės egzamino gavau penketą, man buvo leista atsisakyti dirigavimo, nes jau buvau ruošiamas solisto karjerai. O vėliau būtent iš dirigavimo duoną valgiau... Pagrindinė orkestro veiklos sritis – įrašai Lietuvos radijo, televizijos, plokštelių studijose bei koncertai šalyje ir užsienyje. Vien fondinių įrašų per mano vadovavimo laikotarpį yra padaryta daugiau kaip 700. Taigi ir dirbau LRT orkestre iki pat paskutinės jo gyvavimo dienos – 2008 m. sausio 14-osios... Taip man ir liko visam gyvenimui dvi gedulo dienos sausį: 1991-ųjų sausio 13-oji ir 2008-ųjų sausio 14-oji...

Laimė, dar 2006 m. buvau pakviestas bendradarbiauti su Šiaulių senjorų bigbendu (įkūrėjas Romas Sabaliauskas), netrukus man buvo patikėta šiam kolektyvui vadovauti. 2009 m. orkestrą sustiprinus gabiais džiazo muzikantais, jis perėjo į Šiaulių m. savivaldybės įsteigtą koncertinę įstaigą „Saulė“. Su bigbendu bendradarbiavo žinomi Lietuvos džiazo atlikėjai Neda Malūnavičiūtė, Skirmantas Sasnauskas, Indrė Dirgėlaitė, Rūta Ščiogolevaitė, Viktoras Malinauskas, saksofonininkai Petras Vyšniauskas, Pranas Narušis, Liudas Mockūnas ir kt. Orkestras specializuojasi ne tik džiazo, bet ir pramoginės bei klasikinės muzikos žanruose.“ Kartu su Šiaulių kameriniu orkestru (vadovas Jonas Janulevičius) J. Cechanovičiaus vadovaujamas Šiaulių bigbendas virto unikaliu Lietuvoje kolektyvu – simfodžiazo orkestru.

Toks jungtinis kolektyvas paruošė programų su daugeliu Lietuvos atlikėjų, tarp kurių buvo ir V. Noreika, ir G. Skerytė, M. Lukošiūtė, D. Staponkus, B. Petrikytė, V. Rusaitytė, G. Paškevičius, I. Norkutė, I. Jankauskaitė, J. Šeduikytė ir kt. Orkestras ne tik koncertuoja, bet ir dalyvauja įvairiuose festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje Švedijoje, Baltarusijoje.

Visą gyvenimą grojęs, dirigavęs ir vadovavęs įvairiems kolektyvams, daugiausia kūrinių J. Cechanovičius ir rašė, ir aranžavo pagal kolektyvų poreikį, bet sako: „Kūriau, tiek, kiek galėjau, daugiau kartais nė nesikuria...“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Povilas Jaraminas:

Bendražygis ir bendramokslis Povilas Jaraminas

„Jaroslavas – nepaprastai gabus žmogus. Valdo ne tik savo instrumentą (gitarą), bet ir puikiai pažįsta pučiamuosius, išmano jų specifiką. Tad visai natūralu, kad gerai pažindamas orkestrą iš vidaus, Jaroslavas vieną dieną stojo jam diriguoti. Mes kartu nuo M. K. Čiurlionio menų mokyklos, sėdėjome viename suole. Esame labai seni draugai. Gal mūsų charakteriai panašūs, į kai kuriuos gyvenimo reiškinius žiūrime panašiai. Tame minčių panašume turbūt ir slypi paslaptis. Juk labai svarbu žinoti, kad šalia yra žmogus, į kurį bet kada gali kreiptis.

Drauge buvome ne tik gyvenime – ir scenoje. Nuo 1967 metų, kai, baigęs meno mokyklą, po stojamųjų į tuometinę konservatoriją suorganizavau Šiauliuose jaunimo estradinį ansamblį – susibūrėme grupė klasės draugų. Parepetavę Šiauliuose, koncertavome po visą Lietuvą, net į Latviją buvome nuvažiavę.“

Viktoras Gerulaitis:

„Muzikoje, kaip ir bet kuriame kitame mene, atsitiktinumų gali būti nebent tol, kol tampi menininku. O vėliau, kai jau juo tampi, kelias tampa nuoseklus ir tolydus.

Pasaulyje žinoma praktika, kai muzikantas, puikiai valdantis instrumentą, subrendęs ir pasiekęs meistriškumą, pradeda diriguoti.

Kartais tas dirigavimas juokingas, kartais – visiškai nieko... Šiaip tai logiškas procesas. Žmogus įvaldo instrumentą, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai suvokia harmoniją,

formą – taigi puikiai išmano muzikos teorijos dalykus, todėl tokiam atlikėjui anksčiau ar vėliau ateina noras ir komponuoti, ir diriguoti – jis tiesiog netelpa siauruose profesijos rėmuose. Atlikėjų pavardžių, tapusių kompozitoriais ir (arba) dirigentais, galėtume išvardinti ne vieną. Ir, nors ir kaip nenorėtume, turime pripažinti, nė kiek nemenkindami atlikėjo instrumentininko profesijos, kad dirigentas vis dėlto yra elitinė atlikimo meno specialybė, aukščiausias lygis. Taigi Jaroslavo kelias nuo trombonininko ir gitaristo iki dirigento yra logiškas ir nuoseklus. Tiesa, ne simfoninio – lengvosios muzikos orkestro, tačiau dirigento!“

Petras Vyšniauskas:

Petrui Vyšniauskui skirta „Lietuviška fantazija“

„Orkestro dirigentu būti labai sunku. Jis privalo išmanyti organizacinę orkestro „virtuvę“, gebėti valdyti ir suprasti didžiulį būrį skirtingų muzikantų, kurių kiekvienas žino, kaip viskas turi būti. Čia jau ir psichologo talento prireikia. Man kartais atrodo, kad valdyti orkestrą – kone tas pats, kas pilotuoti kosminį laivą. Privalai žinoti visas detales ir, vienai sugedus, čia pat gebėti ją pataisyti ar pakeisti... Jaroslavas – būtent toks dirigentas. Jis moka sutarti su įvairaus lygio muzikantais, geba paisyti orkestrantų nuotaikų ir juos suvaldyti, kad išeitų puikus rezultatas.

Jaroslavas Cechanovičius sukūrė koncertą saksofonui „Lietuviška fantazija“, kurį ne kartą esu atlikęs. Kompozitoriaus ir atlikėjo improvizatoriaus santy-

kiai sudėtingi, nes autorių galima prilyginti tėvui, o muzikantą – šešiolikmečiam jo sūnui, kuris nesirengia tęsti mokslų. Nors yra buvę ir priešingai – sako, tu čia truputį paimprovizuosi, o užrašyta tik keletas ženklų...“

Jūratė Kučinskaitė:

„Puikų įspūdį paliko 2008 m. jau antrą kartą Birštono džiazo festivalyje dalyvavęs Šiaulių bigbendas. Po ankstesnio Birštono prie jo vairo stojęs Jaroslavas Cechanovičius, turintis ilgametę darbo su LRT bigbendu praktiką, įpūtė Šiaulių senjorų kolektyvui nepaprastą energiją ir jaunatvišką draivą, tokį, kuriuo garsėjo šiemet patyliukais išformuotas LRT bigbendas. Minėto orkestro tradicijas pratęsė ir už rojalio sėdęs skoningumu ir meistriškumu išsiskiriantis Povilas Jaraminas, o programą paįvairino vykusiai parinktos balsingos ir improvizacijos meną valdančios solistės Jekaterina Pranevič ir Kristina Svolkinaitė. Į Senjorų bigbendo parengtą moderniojo džiazo standartų programą itin puikiai įsiliejo ir paties Jaroslavo Cechanovičiaus kompozicija „Kai man 75“, polėkiu, šmaikštumu ir puikiai suvaldyta muzikine medžiaga priminusi hitinį J. Cechanovičiaus kūrinį „Čiuožia stogas“, kurį aname Birštone atliko jau istorija tapęs LRT bigbendas.

Klausant įspūdingo šio kolektyvo pasirodymo įkyriai sukosi mintis, kad ryškus vadovas gali priversti ryškiai suskambėti kolektyvą, nesikviesdamas į pagalbą nei pasaulinio garso solistų, nei šou banginių.“ n

Muzikos barai / 11

CD TEMA

2018 m. balandžio 21 d. baigiamojo Didžiosios muzikų šventės koncerto metu Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimas „Auksinis diskas“ buvo įteiktas „Dagilėlio“ choro meno vadovui ir dirigentui Remigijui Adomaičiui

Muzikos barai / 12

Dainuojantys vyrai užauga geresni

„Dagilėlis“ Birštone prie paminklo Vytautui Didžiajam

Andrius KASPARAITIS

Š

iaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ yra vienas ryškiausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje. Kiekvienais metais „Dagilėlis“ surengia dešimtis koncertų, jo klausosi ir jam ploja šimtai klausytojų įvairiose Lietuvos ir užsienio koncertų salėse.

Jaunieji dainininkai užburia klausytojų širdis emocionalumu, džiugina puikiai atliekama muzika, skambiais balsais. „Dagilėlio“ indėlis į kultūrinį Šiaulių bei Lietuvos gyvenimą, chorinio dainavimo tradicijų puoselėjimas ir Lietuvos choro meno atstovavimas užsienyje įvertintas Lietuvos Respublikos prezidentų padėkos raštais, diplomais, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo apdovanojimu „Aukso paukštė“. Specialiu prizu „Mūsų vardas Lietuva“ choras apdovanotas už Lietuvos dainų švenčių tradicijų, kurios yra įrašytos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, puoselėjimą.

Chorą „Dagilėlis“ 1990 metais įkūrė ir jam iki šiol vadovauja Remigijus „Dagilėlio“ koncertas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Adomaitis. Energingo vadovo pastangomis 1999 metais buvo įsteigta Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla, o 2020 m. birželio 3-iosios vakarą jau dvidešimtoji šios mokyklos absolventų laida gavo neformaliojo vaikų švietimo pažymėjimus.

Lietuvos vardą „Dagilėlis“ garsina prestižinėse Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos koncertų salėse. Tai vienintelis Lietuvos kolektyvas, koncertavęs Sankt Peterburgo Ermitaže (Rusija), Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“ (Vokietija), Filadelfijos meno atlikėjų centre „Kimmel“ (JAV), žymiojoje Marios Laach abatijos bažnyčioje (Vokietija), prestižinėje Pekino didžiojoje liaudies salėje (Kinija).

Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ sulaukė puikių klausytojų ir muzikos kritikų atsiliepimų po koncertų Vašingtono Šv. Mato katedroje (JAV), Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Sankt Peterburgo M. Glinkos valstybinėje kapeloje (Rusija), Kornvalio grafystės Truro katedroje

(Jungtinė Karalystė), Baltarusijos valstybinėje ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijose.

Kolektyvas nuolat rengia naujas programas, koncertuoja su įvairiais meno kolektyvais ir atlikėjais, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose. „Dagilėlis“, bendradarbiaudamas su Sankt Peterburgo Ermitažo orkestru „Camerata Sankt Peterburg“, Minsko valstybiniu kameriniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Kaliningrado, Klaipėdos, Šiaulių kameriniais orkestrais ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, yra atlikęs G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, W. A. Mozarto Karūnavimo mišias, „Missa brevis“, A. Vivaldi „Gloria“, J. Rheinbergerio „Stabat Mater“, L. Bernsteino Čičesterio psalmes, A. Žigaitytės „Praregėjimą“, J. Rutterio Vaikų mišias, B. Chilcotto „Jubilate“, K. Jenkinso „Requiem“, Mišias už taiką ir kt. Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ pelnė daugybę aukščiausių įvertinimų įvairiuose tarptau-

Muzikos barai / 13

CD TEMA tiniuose chorų konkursuose, 2017 m. apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos prizu „Auksinis diskas“. *** 2018 m. balandžio 21 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko baigiamasis Didžiosios muzikų šventės koncertas ir 2017 m. „Auksinio disko“ laureatų apdovanojimų ceremonija. Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ jau pirmaisiais garsais nugalėjo tylą. Netrukus visa bibliotekos erdvė maloniai skambėjo nuo jaunatviškų balsų. Visi dainininkai atidžiai stebėjo maestro Remigijaus Adomaičio mostus, aiškiai nurodančius muzikinį judėjimą ir dinamiką. „Dagilėlių“ atliekami kūriniai apie tėvynę pavergė visų klausytojų širdis, skambiais žodžiais atvėrę didingą Lietuvos praeitį, skatino didžiuotis tuo, kas esame.

Su kiekvienu atliktu kūriniu nuo-

„Dagilėlis“ Birštono skulptūrų parke

Muzikos barai / 14

Prof. Saulius Sondeckis:

*** Apie dagilėlio paukštelį Rudenį varnalėšas aplanko gražiausi mūsų paukšteliai – dagiliukai. Ištraukia dagiliukas šereliais pasišiaušusią sėkliukę, čiūžteli ją per kraitelės kabliukus, nuvalo ir išaižo. Keistą pomėgį turi dagilis – maitintis varnalėšų ar dygliuotų dagių sėklomis. Iš čia ir vardą gavo.

„Gastrolės kiekvienam kolektyvui yra svarbios, nes tai rodo jo brandą, jo meninį lygį, o kartu suteikia žinomumą, pripažinimą.

Tai, kad „Dagilėlis“ yra koncertavęs daugelyje pasaulio šalių ir nugalėjęs tarptautiniuose konkursuose, rodo, jog kolektyvas yra pasiekęs tikrai puikių rezultatų ir pripažinimą. Tai didelė garbė Šiauliams, visai Lietuvai. Man labai malonu, kad mes koncertavome puikiame festivalyje Sankt Peterburge, Ermitaže, pačioje Rusijos kultūros širdyje. Manau, tai tikrai istorinis koncertas kolektyvo gyvenime. Aš labai džiaugiuosi ir myliu šį kolektyvą.

širdūs klausytojų aplodismentai darėsi vis ilgesni, aidėjo susižavėjimo šūksniai „bravo“!

Per 30 metų ne kartą mačiau tikrų stebuklų, kai „Patys mažiausi „Davaikas vienus metus visai gilėlio“ mokyklos vaikai nepadainuoja, o jau kitais – keturmečiai, juos tėmetais taip uždainuoja, kad veliai atveda už rankos. gali būti solistu.

Mažyliams įrengta speTie berniukai, kurie daiciali klasė, kur jie gali nuoja „Dagilėlyje“, užauga žaisti, o muzikos mokoryškesnėmis asmenybėmis. si per žaidimą. PenkiaJei tėvai nori, kad jų atmečio – kitokie norai, o žalos būtų kultūringos ir šešiamečiui vėl kitaip: išprususios, turėtų leisti jas jis ruošiasi eiti į pirmą dainuoti, nes dainuojantys klasę. Ketverių penkerių vyrai užauga geresni. Mes metų vaikai jau dalysu choru labai daug keliauvauja spektakliuose, pajame, vaikai turi galimybę vyzdžiui, stato „Grybų bendrauti su bendraamkarą“. žiais, taip pat ir su užsieKas pas mus nesimoniečiais, nes moka užsienio ko, nesupras, kokį krūvį kalbų. Kelionėse berniukai gauna dainuojantys chore. Teko bandyti priimti į Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Meno vadovas ir dirigentas išmoksta būti savarankiški – patys lovą pasikloja, kojichorą muzikalius ketvir- Remigijus Adomaitis nes išsiskalbia, išmoksta valgytokus, tačiau jie po mėnesio atsiprašė, kad negali tokio ti peiliu ir šakute.

Tokią patirtį turintiems vaikams kur krūvio pakelti. Mūsų berniukų kasdienybė – ir vos ne kas lengviau bus pradėjus studijuoti.

Be to, dainuojankasdien vykstančios repeticijos, ir pamokos bendrotys vaikai bus geresni šeimos vyrai, nes jie jautresni jo lavinimo mokykloje. O dar koncertai, konkursai...

– negalima dainuoti neugdant jautrumo.

Manau, kad Anksčiau maniau, kad tokio krūvio neįmanoma atlaijei daugiau berniukų dainuotų chore, pasaulyje vyktų kyti, bet vyrai įrodė, kad viskas įmanoma. Jie ir spormažiau karų, nes choras visus suvienija. tuoja, ir turi laiko prie kompiuterio pasėdėti (gal karNemanau, kad dainavimas chore – lengvas darbas. tais net ir per daug). Ir mokosi jie pakankamai gerai. Čia kaip armijoje, turi daug ko išmokti.

Todėl esu įsitikinęs, kad labai svarbu vaikučius pradėti Kai kurių dalykų vaikams daryti neleidžiu. Papratinti prie darbo kuo anksčiau. vyzdžiui, kelionėse beveik niekada neleidžiu valgyti Kiekvienas choristas per repeticijas, stovėdamas vatraškučių. Stengiuosi, kad nebūtų vyriškų neigiamų landą koncerte atiduoda visą savo energiją. Tikriausiai dalykų, nors jų pasitaiko, juk gyvename ne uždarone kartą „Dagilėlio“ klausytojams teko pajusti per nuje aplinkoje. Ateina vaikas iš mokyklos – ten draugai, garą nubėgančius šiurpuliukus. Tai mums labai svarbendraklasiai vienaip mąsto, o čia reikia šiek tiek kibu. Esu girdėjęs daug chorų, kurių muzika skamba taip elgtis. Labai stiprus didžiųjų vaikinų pavyzdys, švariai, tačiau nieko daugiau. Stiklainis ir tas skamba, mažieji į juos žvelgia užvertę galvas ir jais žavisi. Matačiau jis – tuščias... „Dagilėlis“ moka muziką užpildyti nau, stebėdami juos berniukai mąsto, kad patys norėtų savo emocijomis. tokie būti.

Dažnai manęs klausia, kodėl chore dainuoja tik Septynerius metus mokytis „Dagilėlio“ mokykloje berniukai. Tačiau Lietuvoje mergaičių ar mišrių chorų neužtenka. Kalbu ne vien apie dainavimą, bet ir apie labai daug, o berniukų chorų mažai. Be to, berniukų pasaulėžiūrą. Negali pasakyti, kad visų ji pasidaro viechoro muzikos visiškai kitokios garsinės spalvos. Jei noda, bet jeigu moksleivis čia mokėsi dainuoti 10–12 į chorą priimtume mergaičių, berniukų choro paprasmetų, tada pajunti, kad jis iš tiesų yra „mūsų“. čiausiai nebeliktų.

Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės labai mėgau filBerniukai labai stengiasi dainuoti. Jie – būsimi vymą „Berniukai“, kuriame vaidino berniukų choras rai, todėl mano negalintys klysti. Kai dainuoja su mer„Ąžuoliukas“.

Visada kirbėjo mintis: kodėl aš negaliu gaitėmis, jiems atsiskleisti daug sunkiau, gal dėl to didainuoti panašiame chore? To filmo emocija man išliko džioji dalis berniukų iš mišraus choro pasitraukia. labai stipri iki šiol...“ n Džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti berniukų chorą, nes vyriškas užtaisas jaučiamas ir koncertuose. Kartais atrodo, kad per repeticijas ne viskas idealiai suskamba, tačiau koncerte berniukai ištransliuoja tokią energiją, kurią net sunku apsakyti. Dėl to verta dirbti. Ne kartą gyvenime įsitikinau, kad kuo sunkiau pasiekiamas rezultatas, tuo jis geresnis, ryškesnis.

Remigijus Adomaitis:

Muzikos barai / 15

FESTIVALIAI

Vilniaus festivalio mozaika – buvimas tarp žmonių

Muzikos barai / 16

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

A. Vivaldi „Metų laikus“ griežė S. Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

U

žklupus karantinui bendravimą su muzika buvo galima palikti asmeninei meditacijai, tačiau garsų skambėjimas erdvėje suprantančiam žmogui teikia empatiškų ryšių su atlikėju garantiją, besiskleidžiančių fluidų žadinamą jauseną. Europoje vykstančių festivalių komandos nuleido galvas ir rankas prieš nematomą žmonių bendrystės priešą virusą. Ir netikėjo, kad kur nors festivalis dar gali būti surengtas.

Tačiau nenurimo Vilnius. Atkakliai laukė properšos, kurioje galėtų nuskambėti „Daina apie žemę“ – kūrinys apie žmonių bendrystės svarbą Vilniaus festivalio koncertai šiais metais transliuoti publikai aikštėje

„Išrinktieji“ – pirmojo koncerto laikydamiesi saugaus atstumo klausėsi tik 100 žmonių

Muzikos barai / 17

FESTIVALIAI salėje nieku gyvu nenorėjo paleisti atlikėjų. Aplodismentai buvo tokie, kad neatrodė, jog čia viso labo 100 klausytojų. Ir jie sulaukė atpildo – dviejų bisų: buvo pakartoti „Vasaros“ finalas (Presto) ir „Žiemos“ antroji dalis (Largo).

visoje žemėje, apie jos žydėjimą, jo svaigulį. Juk visuomenė savo gyvenimą visada organizuoja pati, pasirinkdama intelektinės ar materialios kultūros alternatyvą. Visų socialinių įvykių kontekste Vilniaus festivalis įgavo kitokią formą, kurią puikiausiai išreiškė epigrafas „Vilniaus festivalio mozaika“.

Karantino aplinkybės lėmė ne tik keturių Vilniaus festivalio koncertų programų pokyčius, bet ir klausytojų skaičiaus ribojimą. Laikantis nustatytų reikalavimų, birželio 9, 15 ir 16 d. koncertų Filharmonijos salėje galėjo klausytis tik po 100 žmonių, nors salėje jų telpa 750. Publika buvo sodinama saugiu atstumu, laikantis visų nurodytų atsargumo priemonių.

Birželio 18 d. koncerte Vilniaus universiteto Didžiajame kieme priimta daugiau klausytojų – apie 300.

Iš Nacionalinės filharmonijos balkono pradėjęs angažuoti klausytojus ir duodamas žinią on-line kanalais pasauliui, smuikininkas Sergejus Krylovas tarsi įžanginiu monologu itin savitai pradėjo šių metų karantininį, jau dvidešimt ketvirtąjį, Vilniaus festivalį. Šį kartą Vilniuje maestro išbuvo tris mėnesius – neįprasta jo audringam koncertiniam gyvenimui pauzė užtruko ir įkvėpė netikėtiems koncertams iš balkono. Gegužės 29ąją Filharmonijos prieigas užliejo Johanno Sebastiano Bacho ir Niccolò Paganini muzika.

Muzikos barai / 18

Birželio 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje surengtas festivalio pradžios koncertas „LKO, Sergejus Krylovas“. Jau leistame valandos koncerte skambėjo S. Krylovo su Lietuvos kameriniu orkestru atliekami Antonio Vivaldi „Metų laikai“ – puiki smuikininko virtuozo interpretacija.

Trykštantis muzikalumas, gilus lyriškumas, kerintis garso grožis ir kvapą gniaužiantis virtuoziškumas – tai smuikininko S. Krylovo savybės. Šis Italijoje gyvenantis, su žymiausiais pasaulio kolektyvais koncertuojantis rusų kilmės muzikas į Lietuvą reguliariai atvyksta dirbti su Lietuvos kameriniu orkestru. Kovo mėnesį Filharmonijoje jis turėjo koncertuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, tačiau pandemijai pakoregavus planus smuikininkas karantinavosi Vilniuje ir visą tą laiką skyrė individualiam kūrybiniam darbui.

Nors Filharmonijos salėje atlikėjai grojo tik saujelei kaukėtų žmonių, koncertas skambėjo „LRT Klasikos“ kanalu ir Filharmonijos Skaitmeninėje koncertų salėje (https://nationalphilharmonic.tv/), Filharmonijos ir Skaitmeninės koncertų salės feisbuko paskyrose. Gausi publika koncerto klausėsi Basanavičiaus skvere prie Filharmonijos – renginys garsiausių Europos festivalių pavyzdžiu transliuotas į aikštę.

Gyvos muzikos išsiilgusi publika

Birželio 15 d. „Tikėjimas ir viltis. Vähi, Kancheli, Vasks“ – Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo Adrijos Čepaitės, koncertas.

Jame raudona linija brėžta vilties ir tikėjimo, taikos ir šviesaus atminimo tema. Gražiausias koncerto akcentas – Vilniaus festivalio ir Estijos kultūros ministerijos užsakymu estų kompozitoriaus Peeterio Vähi sukurto Koncerto birbynei ir kameriniam orkestrui pasaulinė premjera. Programoje dar skambėjo Giyos Kancheli ir Pēterio Vasko kūriniai. Simbolinis sandraugos koncertas...

P. Vasks – sakytume, savas žmogus Lietuvoje, čia yra baigęs kontraboso studijas. Jo muzika mėgstama mūsų atlikėjų, buvusių kolegų. Šį kartą skambėjo „Da pacem, Domine“ („Suteik ramybę mūs laikams, o Viešpatie“) chorui ir styginių orkestrui.

Lietuvoje puikiai žinoma ir dažnai prisimenama nostalgiška, kartais meditatyvinė Giyos Kancheli muzika.

Pernai šį pasaulį palikusio žymaus gruzinų kompozitoriaus atminimui buvo atliktas jo opusas „Liūdesio angelai“ („Angels of Sorrow“) smuikui, violončelei, chorui ir kameriniam orkestrui. Nuostabų kūrinį su Lietuvos kameriniu orkestru atliko tarptautinių konkursų laureatės smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir violončelininkė Elena Daunytė bei Vaclovo Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“. „Negaliu likti abejingas negailestingumui ir smurtui, galbūt todėl mano muzikoje vyrauja liūdesys. Norėjau išreikšti savo požiūrį į žmogaus dvasios stiprybę, iškylančią virš amoralaus režimo“, – sakė G. Kancheli.

Jis neretai lyginamas su amžininkais Arvo Pärtu ir Johnu Taveneriu dėl bendro bruožo – muzikos dvasingumo. Į tą pačią gretą stoja ir vienas garsiausių latvių kompozitorių Pēteris Vasks – visų šių autorių muzika kelia globalius ir amžinus klausimus

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

apie gyvenimą ir mirtį, neapykantą ir atleidimą, taiką ir karą, harmoniją ir chaosą. P. Vasks sako, kad „dauguma žmonių šiandien stokoja tikėjimo, meilės ir idealų. Dvasinės vertybės prarandamos. Savo darbais noriu suteikti peno sielai.“ Nustebino estų kompozitorius Peeteris Vähi, soliniu instrumentu pasirinkęs lietuvišką birbynę. Ką gi, Lietuva Jono Švedo ir jo bendraminčių pastangomis ne tik išsaugojo ir tobulino lietuviškus tautinius instrumentus, bet ir teikdama pagalbą prisidėjo prie Latvijos bei Estijos tautinio instrumentarijaus atgimimo.

Peeterio Vähi kūryba apibūdina-

Lietuvos kameriniam orkestrui diriguoja Adrija Čepaitė

ma kaip gana eklektiška, autorius mėgsta jungti skirtingų stilių ir žanrų bruožus, jį įkvepia įvairiausi šaltiniai – nuo rokenrolo iki Indijos klasikinės

muzikos. Sukurti Koncertą birbynei, instrumentui, vis drąsiau besiskinančiam kelią į akademinės muzikos sceną, autorių įkvėpė prūsų tauta ir kalba. Vähi žodžiais tariant, „istorija negailestinga – šalys, tautos ir kalbos, kurios kadaise vaidino svarbų vaidmenį, išnyksta iš pasaulio žemėlapio. Toks likimas ištiko prūsus ir jų kalbą. Mane įkvėpė viena archajiška prūsų daina „Mīla swāiksta Saulīka, Mīla Dēiwas dukrīka“ („Miela šviesi saulė, miela Dievo dukra“).“ Kompozitoriui ji buvo lyg atspirties taškas, kaip ir jauno birbynininko Vytauto Kiminiaus talentas.

P. Vähi visuomet stengiasi daly-

Muzikos barai / 19

FESTIVALIAI

vauti savo kūrinių premjerose. Tad, nepaisydamas karantino, jis buvo atvykęs ir į Vilniaus festivalį. Improvizuotas pokalbis trumpos pauzės metu čia pat scenoje koncertui suteikė dar daugiau žavesio.

Koncertas taip pat buvo tiesiogiai transliuojamas Filharmonijos Skaitmeninėje koncertų salėje (https:// nationalphilharmonic.tv/), „LRT Klasikos“ kanalu ir Filharmonijos bei Skaitmeninės koncertų salės feisbuko paskyrose.

Birželio 16 d. Dovana klausytojams tapo Mūzos Rubackytės rečitalis „Mūzos dedikacija Godowskiui ir Chopinui“.

Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ženevoje gyvenanti pianistė Mūza Rubackytė pasiryžo atskristi iš vis dar sergančios Šveicarijos, kad pateiktų mums žvilgsnį į dviejų talentingų žmonių kūrybą. Koncertu pažymėtos iš Lietuvos kilusio pianisto ir kompozitoriaus Leopoldo Godowsky 150-osios

Muzikos barai / 20

ir Frédérico Chopino 210-osios gimimo metinės.

Leopoldas Godowsky (1870–1938) pasaulio atlikėjų žinynuose dažnai priskiriamas Rusijai, Lenkijai ar JAV. Iš tiesų jis gimė Žasliuose, Merkinės felčerio Mordhelio ir iš Gelvonų (Širvintų r.) kilusios Khanos-Sheynaos šeimoje. Anksti mirus tėvui, Leopoldas su mama trumpai pagyveno Širvintose ir persikėlė pas gimines į Vilnių.

Leopoldo talentas pasireiškė labai anksti. Būdamas penkerių jis jau kūrė kompozicijas ir skambino fortepijonu, smuikavo. Pirmąjį koncertą būdamas devynerių surengė Vilniuje. Įdomu tai, kad L. Godowsky, vienas didžiausių pasaulio pianistų virtuozų, buvo beveik savamokslis, vaikystėje gavęs tik keletą pamokų. Žinomi vunderkindo koncertai Kauno gubernijoje, Karaliaučiaus krašte, Rytų Prūsijoje. L. Godowsky trumpai studijavo Berlyne Karališkojoje akademinėje aukštojoje muzikos mokykloje (Königliche akademische Hochschule für Musik) pas vokiečių

kompozitorių, muzikos pedagogą Ernstą Rudorffą, tada išvyko į JAV. Pianistas daug koncertavo JAV, Kanadoje, surengė turus Paryžiuje, Londone, kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Susipažinęs su prancūzų kompozitoriumi Camilleʹiu Saint-Saënsu, tapo jo mokiniu ir draugu. 1890 m. L. Godowsky grįžo į JAV ir pradėjo pedagoginę veiklą. Dėstė Filadelfijoje, vėliau apsigyveno ir dirbo Čikagoje.

Persikėlęs į Berlyną, nemažai koncertavo ir dirbo pedagoginį darbą.

Vienos muzikos akademijoje 1909 m. jis perėmė Ferruccio Busoni meistriškumo klases, dėstė iki 1914 metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui L. Godowsky grįžo į JAV. Mirė 1938 m., palaidotas Niujorke.

L. Godowsky buvo vienas labiausiai vertinamų savo laiko pianistų, jį gyrė tiek klausytojai, tiek kolegos, kritikai. Puikus pianistas Arthuras Rubinsteinas sakė, kad jam prireiktų penkių šimtų metų, jeigu norėtų įgyti tokį manualinės technikos aparatą,

Mūza Rubackytė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

kokį buvo įvaldęs Godowsky.

Gana gausiame kompozitoriaus Godowskio palikime daugiausia kūrinių fortepijonui, tarp jų ir monumentali penkių dalių Sonata emoll – nepaprasto meistriškumo opusas, tačiau mažai žinomas ir beveik neatliekamas. Brangiausiais savo kūriniais kompozitorius vadino „Passacaglia“ (1927) ir vien tik kaire ranka atliekamų kūrinių rinkinį (1930–1931). Jis ypač išgarsėjo Chopino etiudų, Prancūzų klavesinininkų pjesių transkripcijomis. Transkripcija Franzo Schuberto Nebaigtosios simfonijos tema buvo paskelbta kaip neįmanoma atlikti, Vladimiras Horowitzas yra sakęs, kad tam prireiktų šešių rankų. Vis dėlto buvo padaryta daugybė šio kūrinio įrašų. Ferruccio Busoni save ir Godowsky laikė vieninteliais kompozitoriais, kurie nuo Liszto laikų padarė reikšmingą įtaką fortepijono muzikai.

M. Rubackytė koncerte skambino iki tol jos nežinotą L. Godowsky Sonatą e-moll (dėl koncerto laiko ribojimo – be trečiosios dalies). Kūrinio dedikacijoje įrašyta: „Skirta mano brangiajai žmonai“, gal dėl to muzikoje daug emocijų, romantiškos ekspresijos, kompozitorių romantikų intonacijų atgarsių. Audringa, aistringa muzika, lydima remarkų con strepito, con brio, con bravura, fuocoso, leggierfo, ir kartu puikios manualinės technikos reikalaujančios nuorodos fliessend, flimmern, granulato, perlato, akordų faktūras pakeitęs lengvas staccatto.

Pianistė užrašytuose ženkluose ir nuorodose įžvelgia kompozitoriaus muzikos esmę ir pajėgia ją perteikti. Pirmoje Sonatos dalyje efektingai skambėjo scherzando subito priešpriešos, kaip ir staccato triolių vėriniai ar tranquillo epizodai. Tokia tiršta faktūra vis dėlto rado atomazgą po pauzės nurimusiame Epiloge.

Kita dalis – valso dvelksmas ir žavus cantabile. Pagirtinas pianistės pabrėžtas tirštoje faktūroje nelengvai išsiskiriantis melodinis pradas, kurį taip vertino pats L. Godowsky. Emocingai veikė dvigubų natų leggiero viražai, dialogų, gražios improvizacijos

Muzikos barai / 21

FESTIVALIAI

Dirigentas Modestas Pitrėnas

Vilniaus universiteto Didžiajame kieme skambėjo G. Mahlerio „Daina apie žemę“

Muzikos barai / 22

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Kristianas Benediktas, Modestas Pitrėnas ir Justina Gringytė

žaismė. Sonatoje suskambo ir tragiška gaida, koncentruota į Dies irae motyvą.

Daug poteksčių buvo galima išgirsti ir M. Rubackytės interpretuojamoje Frédérico Chopino Sonatoje Nr. 2 b-moll. Subalansuotos emocijos, jas perteikiantys tempai ir muzikos charakteris. Neigiamai atsiliepė tuščios salės akustikos efektas antrojoje dalyje: techniškai sudėtingi pasažai, turintys kaip perlai pabirti klaviatūroje, niveliavosi dėl pernelyg didelio aido.

Vis dėlto ir pustuštėje salėje klausytojai buvo muzikos pakerėti, retai girdime tokius ilgus aplodismentus. Šįkart, sakyčiau, jie skambėjo muzikai pasišventusiai atlikėjai, jubiliatams kompozitoriams ir ryžtingai Filharmonijai.

Birželio 18 d. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme 2020-ųjų koncertų ciklą „Vilniaus festivalio mozaika“ vainikavo Gustavo Mahlerio „Daina apie žemę“ – kūrinys, buvęs šiųmečio festivalio moto, kviečiantis susimąstyti apie Žemės, kaip žmonių planetos, likimą.

Simfonija-kantata „Daina apie žemę“ („Das Lied von der Erde“), dar vadinama Devintąja simfonija, – 1909 m. sukurta epopėja, tarsi prakalba į žmoniją. Čia sodriai išsiskleidžia G. Mahlerio muzikai būdingos romantizmo ir ekspresionizmo nuostatos, iš simfonijos ir dainos žanrų

gretinimo randasi naujas sintetinis simfonijos-kantatos žanras. Daina yra tapusi G. Mahlerio simfonijų siela ir nervu, o šiame kūrinyje jos įsiliejimas į simfoniją pasiekia kulminaciją. „Dainoje apie žemę“ panaudoti vokiečių poeto Hanso Bethgeʹs tekstai iš rinkinio „Kiniška fleita“, kuriame sudėti senųjų kinų poetų eilėraščių vertimai. Įkvėptas kinų poezijos Mahleris sukūrė vieną išraiškingiausių pasaulio muzikos literatūros partitūrų.

Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ilgai rengėsi atlikti Gustavo Mahlerio „Dainą apie žemę“ universiteto kieme pastatytoje didžiulėje scenoje. Repetuota daug ir keistai.

Dėl karantino negalėdamas dirbti su visu orkestru, dirigentas repetavo su atskiromis instrumentų grupėmis.

Koncertas parodė, kad tai buvo naudinga visiems orkestro muzikantams.

Turėdamas tokius puikius partnerius, M. Pitrėnas įkvėptai vedė muzikos vyksmą. Sudėtingą tesitūra, emocingumu, artikuliacine įvairove partiją, reikalaujančią dramatiškumo ir žaismės, orkestras atliko labai spalvingai, meistriškai valdydamas įvairias dinamines skales ir tutti ekspresiją.

Mecosoprano partiją dainavusi Justina Gringytė meistriškai interpretavo tekstą. Kiekvienas puikaus tembro balsu įprasmintas žodis kūrė aiškų vaizdinį. Žodžių ir muzikos

santykis buvo toks organiškas, kad klausytojus tarsi hipnotizavo solistės jausenos. Skambėjo giliai išjausta daina žemei, globojančiai žmogų: basilinksminantį, atsiskleidžiantį su pavasariniu žydėjimu ir amžinai – ewig, ewig – siekiantį laimės, svajonės…

Sužavėjo puikus vokalas, karališkas mecosopranas, kurio ir mūsų teatrui labai reikia. „Tai, ko gero, tas kūrinys, kuriame kiekvienas gali atrasti save. Čia paliečiami jausmai prikausto, nes jie yra rimti ir tikri: vienišumas, laimės suvokimas iš perspektyvos... tuštuma“, – viename iš pokalbių dalijosi mintimis Justina Gringytė.

Puikiai tenoro partiją atliko Kristianas Benediktas – dramatizmo sklidinas jo balsas suteikė papildomų atspalvių prasmingiems tekstams.

Beje, kinų išmintis skambėjo vokiškai, o programėlėse skaitėme Palmiros Čebelienės parengtą laisvą vertimą į lietuvių kalbą. „Vilniaus festivalio mozaika“ buvo pakankamai spalvinga, išlaikė aukštą meniškumo lygį, juodo popso apsėstųjų karalijoje tauraus skambesio išsiilgusiems žmonėms suteikė laimės ir bendravimo akimirkų. n

Muzikos barai / 23

TAI ĮDOMU...

Ugnies ir vandens sąjunga N E T I K A M ŽI N I N K A I L A I K Ė J U O S K E I S TA I R N E S U D E R I N A MA PORA: VIENA RAFINUOČI A U S I Ų I R PAT R A U K L I A U S I Ų VIENOS MOTERŲ IR NEGRAŽU S K L A S I K I N E P R A S M E , B E T M O T E R I M S PAT R A U K L U S V Y R A S – L I E S A S , J U D R U S , ŽE M O ŪG I O , K R I N TA N ČI A Į A K I S A U K ŠTA K A K TA , I L G A I S J U O D A I S P L A U K A I S I R S K VA R BIOMIS AKIMIS; BE TO, GER O K A I V Y R E S N I S . ŽI N O M A S KOMPOZITORIUS, DIRIGENTA S , V I E N O S M U Z I K I N I U O S E SLUOKSNIUOSE GERBIAMAS I R K A R T U N E A P K E N ČI A M A S R ŪM Ų O P E R O S D I R E K T O R I U S , KAMUOJAMAS DEPRESIJOS P R I E P U O L I Ų. S AV O D I D E L E M E I L E , R ŪP E S ČI U , PA D R ĄS I N I M U A L M A PA K E I T Ė G U S TA V O M A H L E R I O G Y V E N I M Ą.

J I S V E R T I N O ŽM O N O S ŽI N I A S , MEILĘ MUZIKAI IR – LABIAUS I A I – AT S I D AV I M Ą J O G E N I JUI…

Eglė ČERNIAUSKAITĖ

G

Alma Mahler

Muzikos barai / 24

ustavo Mahlerio ir Almos Schindler gyvenimas keistu būdu atkartojo kompozitoriaus tėvų santuoką. Jo tėvas Bernhardas Mahleris buvo dide-

lių gabumų, tačiau neramaus, ūmaus būdo. Jaunystėje stengdamasis atrasti mėgstamą užsiėmimą, išmėgino daug darbų: buvo vežėju, dirbo fabrike. Jis nepaleisdavo iš rankos knygos net sėdėdamas savo vežime ir niukindamas arklį, truputį mokėjo prancūziškai, vienu metu netgi buvo namų mokytoju. Vyresnysis Mahleris turėjo keisto žmogaus reputaciją ir „pasostės profesoriaus“ pravardę.

Perkopęs per tris dešimtis metų Bernhardas nusprendė sukurti šeimą ir vedė Marie Herrmann. Nuotaka ir jaunikis iki vestuvių vos pažinojo vienas kitą. „Jie tiko vienas kitam kaip ugnis ir vanduo. Jis buvo tikras užsispyrėlis, ji – įsikūnijęs romumas“, – prisimena austrų altininkė Natalie Bauer-Lechner, Gustavo Mahlerio Vienos konservatorijos laikų draugė.

Beje, santuoka apramdė ūmų Bernhardo būdą: tais metais, kai gimė Gustavas, Mahlerių šeima persikėlė į Jihlavos (vok. Iglau) miestą ir ėmėsi smulkaus prekybos verslo. Dabar savo gyvenimą B. Mahleris skyrė šeimai, stengdamasis ne tik pamaitinti savo vaikus (iš viso jų buvo dvidešimt, penki mirė dar kūdikystėje), bet ir duoti jiems tai, ko pats nepasiekė. *** Genialiojo kompozitoriaus gyvenime netrūko romanų. Tarp jo širdies damų – Anna Mildenburg, dainininkė iš Kaselio Johanna Richter, kompozitoriaus Carlo Marios von Weberio žmona... Meilės nuotykiai skatino kūrybinį aktyvumą, o asmeninio gyvenimo peripetijas visada užgoždavo kūryba.

Gal todėl Gustavo Mahlerio santuoka su Alma Schindler 1902 metų kovą nustebino abiejų draugus ir priešus. Mahlerio mokinys ir draugas (nepaisant šešiolikos metų skirtumo), būsimasis garsus dirigentas Bruno Walteris, dievinęs savo mokytoją, rašė: „Nuotaka Alma Schindler aukšta ir liekna, stulbinamo grožio; iš geros šeimos ir labai turtinga. Jos grožis vertas garbinimo ir žėrinčio gyvenimo, o jis toks nekalbus ir vienišas.“ Dingstį skandalui ir aukštuomenės paskaloms davė ir tai, kad keturiasdešimt dvejų metų Rūmų operos di-

rektorius vedė devyniolika metų jaunesnę moterį…

Alma Schindler buvo pripažinta Vienos gražuolė, žinomo peizažisto Emilio Schindlerio, kuriam buvo palankus Habsburgų dvaras, duktė.

Motina Anna von Bergen – talentinga dainininkė, po vedybų su Emiliu atsisakiusi karjeros. Alma mylėjo abu tėvus, bet tėvą – įdomų, talentingą, žavų ir muzikalų vyrą, puikų pašnekovą – tiesiog dievino. Jo įtaka ir pačios Almos įspūdingas talentas lėmė, kad muzika nuo mažų dienų tapo svarbia jos gyvenimo dalimi. Amžininkų tvirtinimu, komponuoti prie pianino ji pradėjo būdama devynerių...

1892 metais miršta numylėtasis tėvas, motina išteka antrą kartą, ir Alma su nauja aistra atsiduoda muzikai. Ji studijuoja kompoziciją pas žinomą dirigentą, kompozitorių ir pedagogą Alexanderį von Zemlinsky. Kaip dažnai būna, mokytojo ir mokinės santykiai perauga į gilesnius, tačiau po kelerių metų šis ryšys ir neįkainojamos muzikos pamokos nutrūksta.

Ir be Zemlinskyʹio Almai Schindler netrūksta garsių ir žinomų dūsautojų. Merginai buvo tik šešiolika, kai ją pamilo dailininkas Gustavas Klimtas. Sužavėta jo kūrybos, Alma net sutinka su juo pabėgti, tačiau vėliau išsigąsta jo atkaklumo ir įsimylėjėliai lieka tik draugais.

Almą Schindler buvo įsimylėjęs ir Vienos miesto teatro režisierius bei direktorius Maxas Burckhardas.

Jis paskatino jaunąją moterį domėtis literatūra ir įvedė į ją sužavėjusį Nietzscheʹs idėjų pasaulį.

Tokia Alma Schindler, dvidešimt dvejų metų jauna, subtili, muzikali ir išsilavinusi moteris svajingomis mėlynomis akimis, kupinomis viliojančio, paslaptingo liūdesio, viename pokylyje buvo pristatyta Gustavui Mahleriui.

Vienos operos direktorių patraukė ne tik neabejotinas moters grožis, bet ir atvirumas, tiesumas, pasitikėjimas savimi. Alma taip pat buvo sužavėta naujojo pažįstamo, tačiau jai teko įveikti ne tik aplinkinių nuomonę, bet ir savo pačios požiūrį. Komentatoriai paprastai stengiasi apeiti šį delikatų klausimą – Almos Schin-

dler požiūriu, žydai buvo menkesni žmonės už krikščionis; nors ir turėjo sielą bei kūrybinių galių, jas iki galo atskleisti galėjo tik padedami tų, kurie pagal gimimo teisę buvo nušviesti krikšto. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad šio požiūrio Almai nepavyko įveikti iki pat gyvenimo galo, net ir tapus iš žydų šeimos kilusio vyro žmona. (Mahleris buvo priėmęs krikščionybę.) Tačiau, nepaisydama savo antisemitinių nuostatų, ji jautė abiejų sielų artumą ir džiaugsmą būti drauge. Jos prieštaringą požiūrį išreiškia 1919-ųjų sausio devintosios įrašas dienoraštyje: „...žydai yra nenusakomas pavojus ir didžiausia sėkmė žmonijai.“ Tuo metu abipusė trauka tarp šių dviejų asmenybių peraugo į gilesnį jausmą, atmetantį ir amžiaus, ir kilmės skirtumus, draugų bei visuomenės nuomonę. Gustavas Mahleris skirdavo Almai vokalines kompozicijas, kviesdavo ją į premjeras, generalines Vienos operos repeticijas ir rašė nuostabius laiškus apie muziką ir meilę.

Tikiuosi, Jūs vakar patyrėte bent kokį malonumą klausydamasi Hoffmanno1, nors šio kūrinio dvasios ir visai ne1 Gruodžio 4-ąją teatre vyko generalinė J. Offenbacho operos „Hofmano pasakos“ repeticija, į kurią G. Mahleris buvo pakvietęs ir Almą Schindler.

Gustavas Mahleris

Muzikos barai / 25

TAI ĮDOMU...

likę, tėra tik „flegma“2… Jeigu norite žinoti, kas operoje visai žuvę, paskaitykite Hoffmanno novelę „Kremonos smuikas“. Schoder buvo jaudinanti ir atkakliai siekė to paties tikslo kaip ir aš.

Tačiau subtilumo viršūnės pasiekti vis dėlto nepavyko – dėl to kaltas jos veržimasis vaidinti kuo realistiškiau3. Juk Antonija miršta ne nuo džiovos, kurią Schoder stengėsi pabrėžti prakeiktu kosuliu, taip mėgstamu scenoje. Ne, ją pražudo demoniškas meno pradas, kuris pamažu verčia jo apsėstą žmogų atsisakyti savo asmenybės. Šis pradas čia taip pavergia iš prigimties dvasingą būtybę, kad paverčia ją beveik bekūne ir išveda iš gyvenimo. Galima sakyti, Antonija atiduoda Dievui ne dvasią, o kūną... Bet visa tai – medžiaga stipriai dramai ir visą jos tamsią eigą, iki pačių baisiausių gelmių, turi apšviesti geniali muzika. Štai ką aš jaučiau vakar ir troškau, kad mano jausmai pasiektų ir sujaudintų Jus. Jei Jūs su meile imtumėtės Hoffmanno kūrinių, pamatytumėte visai naują santykį tarp realybės ir muzikos – amžinai paslaptingos ir niekada neįspėjamos, bet kartais tarsi žaibas nušviečiančios mūsų vidinį pasaulį. Ir Jūs pajusite, kad vienintelė tikroji realybė žemėje – mūsų dvasia, kad tai suvokusiam žmogui visa tikrovė – tik vaidulas, nieko nereiškiantis šešėlis. Ir prašau Jūsų nelaikyti mano žodžių „poetišku“ palyginimu, tai – žinojimas, kuris lieka neginčijamas, net

žvelgiant blaiviu proto žvilgsniu... Per keletą dienų pokalbiai su Jumis, net ginčas ar tiesiog tyla tapo tokiu mielu įpročiu, kad prieš išvažiuodamas puoselėju tik vieną norą, kurį Jums ir pasakau. Mano miela drauge! Likite man drauge ir nors truputį pasistenkite, kad aš galėčiau tapti draugu Jums. Pagalvokite apie mūsų numylėtuosius Evą ir Hansą Sachsą!4 1901 m. gruodžio 5 d.

2 Čia „flegma“ – vienas iš keturių elementų, pagal viduramžių medicinos teoriją sudarančių materialiąją žmogaus substanciją.

Jau pusantro dešimtmečio aš kovoju su tuštuma bei nesupratimu ir per tą laiką įvertinu visus nepatogumus ir net vargus, tykančius tų, kurie pirmieji eina naujais keliais. Jeigu vienam mano kūriniui lemta būti suprastam, ir pirmiausia – suprastam Vienoje, kur žmonės vis dėlto turi instinktyvų įsivaizdavimą apie mane, tu neturi būgštauti ir nepasitikėti mano kūryba. Lygiai taip pat ir dėl aplinkinių nesupratimo ar negeranoriškumo. Svarbiausia amžininkų nuomonės nepaversti kelrode žvaigžde, bet nenumaldomai žengti gyvenime ir kūryboje savo keliu, nepametant jo dėl nesėkmių ir nesivaikant sėkmės.

Vis dėlto man atrodo, kad dabar mano pasėta sėkla pradėjo dygti, tad nors ir kaip būtų, aš nuoširdžiai džiaugiuosi, jog tai įvyko būtent dabar ir kad tu, mano karštai numylėtoji, nejausi visų tų kančių... Tu ir aš – mes būsim viena. Mes raginsime vienas kitą ir padėsime kits kitam išdidžiai ir oriai išlikti abejingiems visoms išorinėms aplinkybėms: tai aukščiausia garbė, kurios mes

3 Realizmu Mahleris vadina natūralizmą, būdingą Antonijos vaidmens atlikėjos M. Gutheil-Schoder dainavimo manierai. Tuo metu natūralizmas buvo vyraujanti srovė Vokietijos scenoje.

4 Eva ir Hansas Sachsas – Wagnerio operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ personažai. Nors tarp jų nemažas amžiaus skirtumas, jie yra geri draugai.

Muzikos barai / 26

trokštame. Pirmą valandą mes tikriausiai negalėsime nė žodžio vienas kitam pasakyti, nes turime pasakyti pernelyg daug. Tavo mama jau viską žino, ar ne?

Pasakyk jai dar prieš mano grįžimą; aš galiu prie jos priartėti tik kaip sūnus ir norėčiau išvengti įprastų formalumų „prašau Jūsų dukters rankos“... Tu žinai, iš pradžių aš norėjau pats su ja pasikalbėti, bet tai buvo tuo metu, kai man pačiam (o tau tuo labiau) niekas nebuvo aišku. Tada tai greičiau būtų reiškę pasitarti su ja, taip gerai tave pažįstančia. Bet dabar, kai tarp mūsų viskas nuspręsta ir neatšaukiama, aš jai galiu tik pasakyti: „Atiduokite tai, kas man priklauso. Leiskite man kvėpuoti, gyventi.“ Nes tavo meilė tapo tokia pačia mano gyvenimo sąlyga kaip pulsas ar širdies plakimas. Ir vis svarbiau, pranašingiau visai mūsų ateičiai atrodo tai, kad kaip tik šiuo labiausiai iškilniu gyvenimo metu (tai ir yra tikros vestuvės)5, kai sielos susijungia, pažinusios viena kitą, mes buvome artimi tik dvasiškai – ir vis dėlto taip neatskiriamai suaugome vienas su kitu!..

Man teikia palaimą suvokimas, kad per tokį trumpą laiką mus subrandino galingesnė saulė nei šviesulys, žėrintis virš mūsų. Juk jam būtų prireikę visos vasaros, o mes visa savo esybe atsiskleidėme per dvi savaites. Žinoma, to nebūtų buvę, jei man nebūtų reikėję išvažiuoti kaip tik tą akimirką, kai tu – tiesiogine prasme – atsiskleidei prieš mane ir atidavei man visą save.

Dabar mes privalėsime numeruoti savo laiškus, kad būtume tikri, jog nė vienas nedingo. Vakar staiga gavau tokią slogą ir katarą, kad nepamenu, ar kada nors kas panašaus buvo. Dieve, koks tai buvo siaubas! O kas bus, jei tai nutiks šeštadienį – arba staiga pasikartos! Juk tada negalėsiu ateiti pas tave, vadinasi, būsiu priverstas patirti visiškai nepakeliamą netektį. Matai, Almši, tai vėl mano maniera juokauti – juk aš, žinoma, ateičiau, net jei būčiau prie mirties, nors negalėčiau tavęs pabučiuoti. Bet tu gali įsivaizduoti, kad man pakaktų matyti ir girdėti tave, laikyti už rankos, ir liga praeitų. Aš jaučiu, kad tu galėtum mane net ir mirusį atgaivinti. Bet, Dieve mano, aš pats dabar turėsiu save 5 Originalo kalba žodžių žaismas: vokiškas žodis Hochzeit „vestuvės“ sudarytas iš dviejų šaknų – hoch „aukštas, kilnus“ ir Zeit „laikas“.

geriau prižiūrėti – kelionėse visada esu toks išsiblaškęs ir neatsargus. Namuose manimi visada rūpinasi Justi. Kaip jūs pasikalbėjote šeštadienį? Taip norėtųsi žinoti. Tu – mano kambaryje! Kaip šilta ir džiugu bus širdyje, kai aš vėl į jį įeisiu!.. Mana, mana – man taip sunku rasti žodį. Visi jie prėski – taip juos nudėvėjo bukumas ir sielos menkumas! Žinai, mano vienintele laime, ką reiškia, kai aš sakau: „Mano meile! Mano Alma!“ Būk laiminga ir palaiminta. O kaip aš norėčiau būti tavo gyvenimo laime, laime, kuri nuo šiol auga toje pačioje dirvoje, kurioje aš suleidau šaknis – ir tikiuosi dar išleisti ūglius. Mano mylimoji!

kamuoja kelionėse. Bet man pačiam tai nėra taip nemalonu, nes mano mintys visada su tavimi. Kaip aš gailiuosi, kad tu negali paklausyti mano „c-mollinės“ simfonijos! Fortepijonas net apytikriai negali jos perteikti. Ir vis dėlto būtina, kad tu ją žinotum, kitaip mano Ketvirtoji bus tau visiškai svetima. Joje visas naivumas, humoras ir kt. – tai ta mano asmenybės pusė, kurią tu mažiausiai pažįsti ir kurią šiaip ar taip tik labai nedaugelis suvoks visais ateities laikais. Bet tave, mano Alma, ves meilė: ji nušvies tau pačius slapčiausius kampelius. Priimk, mano mylimoji, mano

ilgesį ir meilę, viltį ir tikėjimą.

1901 m. gruodžio 19 d., trečiadienio rytas, Drezdenas, viešbutis „Bellevue“

Nepraėjo nė trys mėnesiai, ir Alma Schindler tampa Alma Mahler. Net minėtasis Bruno Walteris, gal kiek „įsibrovėlei“ pavyduliavęs senojo draugo, rašė: „Jų meilė byloja, kad jie yra puiki pora.“ Aišku, bendras jų gyvenimas negalėjo būti be rūpesčių.

Mahleris nereikalavo, kad Alma nedelsdama paliktų kambarį, vos jam peržengus slenkstį, ar pagerbtų jį at-

1901 m. gruodžio 17 d., pirmadienio rytas

Mylimoji! Taigi, paskutinė stotelė! Aš fiziškai artėju prie tavęs. Mane nesulaikomai prie tavęs traukia! Kai šeštadienį tave apkabinsiu, žinau, kad tai bus laimingiausia mano gyvenimo akimirka. Čia šiandien atliekama Antroji simfonija. Justi tau nesakė, kad ši programa6 parašyta paviršutiniškam ir bejėgiam žmogui; ji suteikia tik tam tikrą išorinį apvalkalą – tik regimybę – galų gale kaip ir bet kokia muzikinio kūrinio programa. Ir ypač šio kūrinio, kuriame viskas taip rišlu, taip vientisa ir neskaidoma, kad jis taip pat sunkiai galimas paaiškinti kaip ir pasaulis. Aš įsitikinęs, jeigu Dievo pareikalautų pateikti jo sukurto pasaulio programą, jis irgi negalėtų to padaryti. Geriausiu atveju išeitų „apreiškimas“, atskleidžiantis Dievo esmę ir bylojantis apie gyvenimą lygiai tiek, kiek mano paaiškinimai – apie mano simfoniją c-moll.

Ir šis kelias – kaip ir visose apreiškimo religijose – veda į atvirus nesusipratimus ir nesupratimą, kuris suvulgarina ir suprastina kūrinį (ir pirmiausia jo kūrėją) taip, kad jų neįmanoma atpažinti… Man teikia malonumą ir jaudina galvojimas apie mūsų būsimo gyvenimo smulkmenas bei jų įsivaizdavimas. Aš statau tave į visą savo būties centrą, visą laiką nuo tavęs pradedu ir prie tavęs sugrįžtu – dieną, kai būdrauju, ir artėjant nakčiai, kai einu miegoti, ir ankstyvą rytą. Labai blogai ir mažai miegu dėl negalios, kuri paprastai mane 6 Turima omenyje Mahlerio parašyta, bet neskelbta Antrosios simfonijos programa.

Alma Mahler su dukromis

Muzikos barai / 27

TAI ĮDOMU... sistodama (panašias „taisykles“ savo žmonai buvo surašęs kitas genialus kūrėjas – Albertas Einsteinas).

Tačiau egoistas, kaip ir visi menininkai, Mahleris troško, kad žmona mestų kompoziciją ir būtų atsidėjusi tik jo kūrybai. Jam reikėjo to, ko negali duoti joks žmogus pasaulyje: kad žmona, pamiršusi save, virstų jo paties dalimi, susitapatintų su jo sielos potroškiais ir tarsi neatskiriamas palydovas niekada neišklystų iš jo kūrybinių aspiracijų orbitos. Mahlerio gyvenimo draugė turėjo ne tik suprasti ir paremti savo vyrą, bet ir suteikti jam teisę prireikus apsigyventi savo kūrybos pasaulyje, tuo metu nepastebint nieko aplinkui. Jam, besirūpinančiam tik savo kūryba, pavydą kėlė žmonos atsidavimas darbui.

Skirtingas požiūris į gyvenimą, į vyro ir žmonos priedermes (būtent šis iki galo nesuvoktas despotiškumas tapo Mahlerio ir jo sužadėtinės Annos Mildenburg išsiskyrimo priežastimi) bei didelis amžiaus skirtumas negalėjo neturėti įtakos Mahlerių šeimos santykiams. Ir jam, ir jai santuoka suteikė nemaža išmėginimų, būdami drauge šie du žmonės negalėjo nejausti nepakeliamos sielos vienatvės, o atsiskyrę – dvasinės tuštumos ir ilgesio.

Visą dieną skaitau Wagnerio ir Mathildos Wesendonck susirašinėjimą.

Buvo labai džiugu pažvelgti į šį svarbų, galbūt patį svarbiausią didžiojo, nepakartojamo, man brangaus žmogaus gyvenimo periodą. O paskui panorau atsidurti gamtos prieglobstyje.

Bet prasidėjusi perkūnija su kruša, užsitęsusi iki pat nakties, sutrukdė mano ketinimus. Grojau fortepijonu Brahmso muziką, deja, vietomis visiškai tuščią ir amatininkišką; jei nebūčiau aptikęs žavaus Seksteto B-dur, būčiau nusivylęs Brahmsu kaip pačiu savimi šiomis dienomis. Po to vėl skaičiau Wagnerio laiškus, kurių autorius tokiame sugretinime tarsi demonas išauga dar aukščiau virš visko, kas žemiška. Kartais žvilgteliu į Tolstojaus „Išpažintį“: keliami apgaulingi klausimai – tikras baisiai liūdnas barbariškas savęs kankinimas.

O rezultatas – neišvengiamas sunaikinimas visų turtų, sukauptų širdies ir dvasios. Keletą kartų mėginau per liūtį

Muzikos barai / 28

pasivaikščioti gatve; Majernigo kavinėje norėjau išgerti kavos, bet atsisakiau šio sumanymo, kadangi gėrimo spalva labai priminė balos vandenį. Kaimynai iš kairės ir dešinės – mezgančios seneliukės, numušančios bet kokį apetitą, ir pliki varškės valgytojai – labai greitai privertė mane išeiti. Taip pagaliau praėjo ši diena. Kritau į lovą (dvokė klijais) ir miegojau iki pusės devintos. Šiandien mano nuotaika daug geresnė, ypač tavo atvirukas, mieloji Almšerle, pagyvino mano vienodą egzistavimą.

Dabar aš einu pasivaikščioti žinomu keliu į Klagenfurtą, sėdžiu čia kavinėje („Austrijos imperatoriuje“, nes Šider kavinė dabar aptarnauja damas ir dėl to yra visiškai nepakenčiama), geriu kavą ir šokoladą ir rašau tau šias eilutes… Laikykis žvaliau, mano Almši: skaičiuoju dienas iki jūsų atvažiavimo.

Ar teiraujasi manęs Putzi? Sveikinu ir bučiuoju jus visus. Almši, nerašyk man, tai gali tau pakenkti!7 1904 m. birželio 23 d., iš Majernigo8 į Vieną

Suspausta širdimi prieš vestuves Alma sutiko atsisakyti „savosios“ muzikos ir visą savo veiklą paskyrė Mahlerio genijui, kurį pripažino ir didžiai vertino. Išreikšdama susižavėjimą Trečiąja simfonija, ji rašė: „Esu neapsakomai sukrėsta. Sieloje verkiau ir juokiausi... Buvau visiškai nugalėta Mahlerio didybės, klausydamasi šio veikalo, verkiau iš laimės. Aš prisiekiu, kad esu sužavėta jo genialumo, mano meilė trokšta jam vienam tarnauti, mano amžinas noras gyventi jam vienam.“ Žodžiu, žmonoje Mahleris rado ne tik mylimą moterį, bet ir intelektualią draugę, gebančią įvertinti tiek jo paties kūrinius, tiek apskritai meną, muziką, filosofiją.

Aš vėl sėdžiu prie to paties stalo, prie kurio sėdėjau prieš kokius ketverius metus, kasdien bombarduodamas tave laiškais, ir pastebiu, kad mano jausmai nuo tų laikų visai nepakito.

Su tokiu pat džiaugsmu ir meile aš mintimis grįžtu prie tavęs ir su tokiu pat džiaugsmu sakau tau apie tai…

Prieš kelias dienas A. Mahler pagimdė antrą dukrą – Anną Justine (Guki).

Straussas padovanojo man savo naujausią spausdintą darbą (Berliozo mokymą apie instrumentuotę su nuosavu „padažu“); vis dėlto tau jis bus labai įdomus ir iš jo daug sužinosi apie orkestrą. Dovanoju šį Strausso darbą tavo bibliotekai. Be to, jis man pažadėjo „Salomėjos“ partitūrą, kurią taip pat skiriu tau.

1905 m. lapkričio 10 d., Berlynas

Tavo mintys apie „Salomėją“ mane labai sudomino. Aš tau visa tai pranašavau iš anksto. Bet dabar tu nepakankamai įvertini šį kūrinį – gana reikšmingą ir, kaip tu teisingai pajutai, „virtuozišką“ blogąja žodžio prasme.

Wagneris buvo iš kitokios tešlos. Kuo atidžiau žvelgi į gyvenimą žmogaus akimis, tuo aiškiau junti skirtumą tarp to nedaugelio išties didžiųjų ir tik „virtuozų“. Aš laimingas, kad tu taip greitai išmokai tai suprasti. Tu iškart pajutai pačiame Strausso charakteryje šaltį, glūdintį ne jo talente, o jo žmogiškoje būtyje. Ir tas šaltis tave atstumia. Ką beveikia abi mažylės? Tu turi kiekvieną kartą rašyti man apie jas – nors porą žodžių. Siunčiu tau tūkstantį sveikinimų, mano meile.

1906 m. gegužės 22 d., Esenas

„Salomėja“ – visiškai genialus, labai stiprus kūrinys, be abejo, vienas iš reikšmingiausių, sukurtų mūsų dienomis. Jame po šiukšlių sluoksniu gyvuoja ir veikia vulkanas, požeminė liepsna, o ne paprastas fejerverkas. Tikriausiai taip yra ir su paties Strausso asmenybe. Todėl kalbant apie jį ir jo kūrybą taip sunku atskirti grūdus nuo pelų. Ir vis dėlto aš nuo seno gerbiu šį reiškinį, o dabar mano pagarba dar didesnė.

Kaip aš tuo džiaugiuosi! Šiandien aš su Berlineriu keliauju pas ponią Wolf. Pažadu tau, mylimoji, neįsimylėti. Ji visai ne tokia jauna mergaitė, kokią tu įsivaizduoji. Tarp kitko, šiandien aš tave sapnavau. Tu buvai taip susišukavusi kaip iki vestuvių ir man labai patikai.

Almšile, susišukuok vėl kaip tada. Man tai labiau patiktų nei dabartinės tavo „žandenos“...

1907 m. sausis, Berlynas, viešbutis „Bristol“

7

8

Majernigo (Maiernigg) kurorte Mahleris turėjo vilą.

Vakare – „Salomėja“. Mano įspūdžiai kaskart vis stipresni ir aš tvirtai

laikausi nuomonės, kad tai – vienas didžiausių mūsų laiko šedevrų. Aš negaliu to suderinti, tačiau jaučiu, kad „žemės dvasia“, kurios balsas liejasi iš genijaus sielos, statosi namus, nepaisydama žmogaus skonio, atsižvelgdama tik į savo begalinį vartotojiškumą.

Galbūt laikas mane išmokys geriau atpažinti tokias „gyvenamąsias vietas“.

1907 sausio 14 d., Berlynas, viešbutis „Grand Hotel“

Vos tik Alma sėda prie pianino, Mahleris nuliūsta ir susijaudina. Ji imasi kopijuoti jo rankraščius ir taip atsideda šiam darbui, kad netrukus Mahleris neišsiverčia be savo žaviosios skriptorės. Jai tenka rūpintis tiksliu poilsio ir darbo tvarkaraščiu, pagaliau su tikros vadybininkės gebėjimais tvarkyti namų ūkį, šeimos finansus ir prižiūrėti abu vaikus.

Jos padrąsintas 1907 metų pabaigoje Mahleris priima „Metropolitan Opera“ pasiūlymą diriguoti Amerikoje...

Artėdama prie keturiasdešimties, pagimdžiusi dvi dukras, vieną jų palaidojusi (Maria Anna, vadinama Putzi, mirė nuo difterijos 1907-aisiais, sulaukusi penkerių), Alma Mahler neprarado buvusio grožio ir pasisekimo tarp vyrų. Ilgai slopintas Mahlerio pavydas prasiveržė, kai jam buvo atneštas Walterio Gropiuso laiškas, kuriame jaunasis vyriškis, beje, vėliau tapęs antruoju Almos Mahler vyru ir visame pasaulyje žinomu architektu, rašė negalįs be jos gyventi ir užsiminė norįs ją vesti. Gustavas priekaištaudamas surengė tikrą kvotą, ir nors Alma neigė bet kokius romantiškus ryšius, buvo priversta išlieti vyrui savo širdį. Įskaudinta atšiaurių žodžių, ji nebeslėpė nuoskaudos ir pykčio, kad mylimas žmogus visą laiką buvo taip užimtas savo karjera, jog pamiršo žmoną. Ji buvusi tokia vieniša, kad išties norėjusi jį palikti, tačiau negalėjo, nes jis tikrai buvo jos gyvenimo centras...

Po šios audros 1910 metų vasarą Mahleris kreipėsi konsultacijos į Sigmundą Freudą. „Psichoanalizės tėvui“ padarė nemenką įspūdį, kad muzikas ne tik suprato jo teorijos principus, bet ir pritaikė juos savo šeimyniniam gyvenimui: jį pavyko

įtikinti, jog dėl santuokos nesklandumų kalti ne tik Almos trūkumai, bet ir jo kūrybingos asmenybės egocentriškumas. „Kaip gali toks vyras kaip jūs prašyti jaunos moters, kad ji būtų prisirišusi... Jūsų žmona mylėjo savo tėvą ir gali pamilti tik vyrą, į jį panašų. Metai, dėl kurių taip jaudinatės, yra kaip tik tai, kas ją labiausiai traukia... Jūs mylėjote savo motiną ir matote ją kiekvienoje moteryje. Ji buvo išvarginta rūpesčių, ligota, ir pasąmonėje jūs norite, kad ir jūsų žmona būtų tokia pati.“ Mahleris tapo meilesnis, dėmesingesnis ir ne toks reiklus žmonai.

Griežtus įsakymus pakeitė švelnūs meilės laiškeliai. Labiausiai Almą nustebino vyro susidomėjimas jos muzikine kūryba. Jo padrąsinimu penkios Almos Mahler dainos buvo publikuotos – beveik tuo pačiu laiku kaip ir didžioji Mahlerio Aštuntoji simfonija, oficialiai dedikuota žmonai. Vėl plykstelėjusią meilę žmonai liudija ne tik pastabos ir jai skirti užrašai nebaigtos Dešimtosios simfonijos rankraštyje, bet ir to periodo Mahlerio laiškai, kuriuose Almai Mahler skirti švelniausi kreipiniai: „miela drauge“, „mieloji Almši“, „mano mylimoji“, „brangioji Amlšerle“, „brangioji“, „mano širdele“. „Almšili, jei tu būtum mane palikusi tuo metu, aš tiesiog būčiau užgesęs kaip fakelas negaudamas oro“, – vėliau laiške žmonai prisipažino Mahleris.

Sėkmingai įveikus šeimyninius nesklandumus, nepastebėta liko darbinė krizė.

Komitetui, finansuojančiam Niujorko filharmoniją, vadovavo žinomos moterys, tiksliau, žinomų ir turtingų vyrų Augusto

Belmonto, Andrew Carnegie, Johno Rockfellerio, J. P. Morgano, Josepho Pulitzerio, Georgeʹo Sheldono žmonos. Turtingosios ir valdingosios komiteto damos kišosi į visus reikalus.

Po audringo konflikto su „jų šviesybėmis“ ir taip ne per geriausia Mahlerio sveikata pablogėjo – diagnozuotas ūmus endokarditas. Po sunkios kelionės į Europą kurį laiką jis gydėsi sanatorijoje Paryžiuje, vėliau – Vienoje.

Alma buvo su juo iki paskutinės gyvenimo minutės – 1911-ųjų gegužės 18-osios.

Gustavas Klimtas, Maxas Burckhardas, Gustavas Mahleris, po jo mirties – garsus biologas Paulis Kammereris, talentingas dailininkas Oskaras Kokoschka, pagaliau du paskutiniai oficialūs vyrai: Walteris Gropiusas, gražus, neabejotinai talentingas architektas, garsiosios Bauhauzo mokyklos įkūrėjas ir tikras arijas, bei Franzas Werfelis, trylika metų už ją jaunesnis novelistas, poetas, žydas.

Kaip ši moteris, patyrusi tokią daugybę praradimų, netekusi visų, kuriuos

Mirus Mahleriui...

Muzikos barai / 29

TAI ĮDOMU... mylėjo, – tėvo, pirmagimės dukters, vyro Gustavo, savo ir Werfelio naujagimio sūnaus, gražuolės trečiosios dukters Manon, kurią pagimdė Gropiusui, – iki žilos senatvės sugebėjo išlikti genijų „galvų medžiotoja“?

Galbūt atsakymas slypi Gustavo Mahlerio laiškuose žmonai, samprotaujančiuose apie pačią meilės prigimtį...

Tas šiandieninis laiškas nuostabus (ir be to, antras per dieną). Visada būtina pasiekti dvasinį centrą – iš ten viskas atrodo kitaip. Tai, kad tu pasirinkai būtent Goethe, leidžia man pažvelgti į tavo sielą ir pamatyti, kaip tu išaugai aukštyn, tiesiai kaip styga – ir išoriškai, ir viduje. Tu labai puikiai aiškini paskutines eiles9, aš įsitikinęs, kad geriau nei ponai komentatoriai (tiesa, aš jų nepažįstu, bet, kiek pamenu, jau greit šimtas metų, kai jie suka galvą dėl šios problemos). Juk meno kūrinio aiškinimas – ypatingas dalykas: racionalus grūdas, t. y. tai, kas gali būti suvokta protu, juose yra ne esminis, o greičiau priedanga, slepianti jų tikrąjį pavidalą. Kaip siela negali apsieiti be kūno (to nepaneigsi), taip ir menininkas turi rinktis savo vaizdavimo priemones iš racionalaus pasaulio. Ten, kur jis pats dar nepasiekė aiškumo ar, tiksliau, suvokimo pilnatvės, racionalumas yra virš meninės pasąmonės ir reikalauja pernelyg didelio aiškinimo.

Be abejo, „Fauste“ visa tai sumaišyta – jo sukūrimas užtruko visą ilgą gyvenimą, ir akmenys, iš kurių jis sumūrytas, nevienodi, dažnai lieka neapdirbta medžiaga. Dėl to ir artintis prie šio kūrinio tenka nevienodai ir iš įvairių pusių.

Bet svarbiausia – meninė visuma, kurios neišaiškinsi sausais žodžiais. Kiekvienas turi savo tiesą, skirtingą visais laikais – kaip Beethoveno simfonijos žmogui kiekvienu gyvenimo periodu atrodo vis kitokios ir naujos. Pamėginsiu tau išaiškinti, kokia dabar yra mano šių paskutinių eilučių „racionalaus supratimo“ stadija – tik nežinau, kas iš to išeis. Taigi šias eilutes aš vertinu kaip neatsiejamas nuo ankstesnių vietų: viena vertus, tai yra tiesioginė baigiamųjų 9 Visa, ką laikas išdildo, – / Simbolis vien; / Visa, ko laukta kasdien, / Čia išsipildo. / Gėrio pasiektas pilnumas / Tildo geismus. / Amžinas moteriškumas / Aukština mus.

Muzikos barai / 30

eilučių tąsa, kita vertus – gigantiškos viso kūrinio piramidės viršūnė, kūrinio, kuris per įvaizdžius ir situacijas parodė mums ištisą pasaulį. Visa kas nurodo (pradžioje neaiškiai, bet scena po scenos vis sąmoningiau, ypač II dalyje, kur autorius pats tam pribręsta), kad egzistuoja kažkas, kas yra vienintelis, neišreiškiamas, vos suvokiamas, bet didžiai išjaustas! Visa tėra simbolis, palyginti su kažkuo, kas būdamas įkūnytas gali tik apytiksliai išreikšti tai, kas reikalinga. Žinoma, aprašyti galima tik tai, kas laikina, o tai, ką mes jaučiame, spėjame, bet ko niekada nepasiekiame (t. y. to, kas čia gali tapti įvykiu), kas amžina ir slypi už visų reiškinių, būtent tai yra neaprašoma. Tai, kas su mistine jėga traukia mus, ką kiekvienas kūrinys (galbūt net akmenys) su besąlygišku įsitikinimu jaučia kaip savo būties centrą, tai, ką Goethe – vėl pasitelkęs palyginimus – pavadino amžinu moteriškumu, turėdamas omenyje būtent ramybę, tikslą, priešingą amžinai traukai, siekiui, judėjimui šio tikslo link, tai yra, amžinam vyriškumui. Tu visiškai teisi, apibūdindama tai kaip meilės valdžią… Šitaip pats Goethe kreipiasi į klausytoją: „Visa, kas laikina, ką aš pats jums parodžiau per du vakarus, simbolis, palyginimas, kuris, išreikštas žemiškų reiškinių kalba, yra tik apytikris. Bet ten apsireikš kažkas, išlaisvintas iš žemiškos apytikrystės, ir mums tada nereikės nei alegoriškų aprašymų, nei palyginimų ar simbolių.

Ten įvyks tai, ką aš čia mėginau aprašyti, bet ko aprašyti neįmanoma. Kas gi tai? Aš galiu jums atsakyti tik simboliu – amžinas moteriškumas mus traukia, mes jį pasiekėme, nurimome ir turime tai, ko žemėje galėjome tik siekti. Kristus tai vadina „amžinąja palaima“, ir aš turėjau pasinaudoti šiuo nuostabiu ir gana talpiu mitologiniu vaizdiniu, pačiu adekvačiausiu iš tų, kurie prieinami žmonijai mūsų epochoje.“

meilė yra prasidėjimas, kūryba, kad egzistuoja ir fizinis, ir dvasinis prasidėjimas ir būtent pastarasis yra „eroso“ rezultatas. Paskutinėje „Fausto“ scenoje tu jau matei tai išreikšta simboliškai. „Puotoje“ man pirmiausia patinka vaizdavimo jėga ir dramatinė „pasakojimo“ ugnis. Atsimenu, kad jaunystės metais man labiausiai patiko scena, kurioje įsiveržia išgėręs Alkibiadas su vainiku, jaunatviškai drąsus, ir sako pagiriamąją kalbą savo mokytojui Sokratui. Ir dar – žavus kontrastas, baigiamasis viso kūrinio akordas, scena, kai Sokratas, vienintelis iš girtutėlių stalabendrių dar besilaikantis ant kojų, pakyla ir būdamas sveiko proto traukia į turgaus aikštę filosofuoti. Tik vėliau pradedi jausti malonumą atskiruose svarstymuose ir į pabaigą atrandi, kad viso šito gerai apgalvoto augimo tikslas – neįtikėtinas Diotimos ir Sokrato išvedžiojimas, kuriame glūdi Platono pasaulio grūdas, jo perspektyva ir bendras vaizdas. Visuose Platono kūriniuose Sokratas yra tas indas, į kurį Platonas pila savo vyną. Koks tai buvo žmogus, jei tokiam mokiniui sukėlė neišsenkančius prisiminimus ir meilę! Jį galima artimai tapatinti su Kristumi: šis palyginimas nenoromis kildavo visais laikais. Skirtumus lemia laikas ir aplinka. Ten – aukščiausia kultūros šviesa, mokiniai ir intelektualiausi gyvenimo aprašinėtojai. Čia – naivių vaikystės dievų sutemos ir vaikai, indai, talpinantys nuostabiausią gyvenimo išmintį. Ji yra natūralumo, įtempto stebėjimo ir perpratimo rezultatas.

Abiem atvejais erosas – kaip pasaulio kūrėjas!10 1910. m. birželio 12 d., Miunchenas

n

1909 m. birželis, Toblachas

Mąstydama apie Platoną, tu pataikei į patį dešimtuką. Sokrato lūpomis Platonas dėsto savo pasaulėžiūrą; per šimtmečius ji, kaip neteisingai suvokta „platoniškos meilės“ sąvoka, pasiekė pačius menkiausius protus. Esminis čia – Goetheʹs požiūris, kad bet kuri

10 Kalbama apie dialogą „Puota“, kuriame Platonas Sokrato lūpomis dėsto savo mokymą apie meilę. Anot Platono, meilė (erosas) yra amžina trauka prie grožio; tai ir kūno grožio trauka (žemiausia eroso forma), ir potraukis prie amžino grožio, protu suvokiamų idėjų, kurios, Platono nuomone, yra viso, kas gyva, nematerialus atspindys. Šios aukščiausios eroso formos rezultatas – moralinis tobulumas.

SUKAKTYS

Te žiedlapiai neužkloja praeities takų...

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

K

ompozitorius Mikalojus Novikas po savo 70-mečiui skirto koncerto Nacionalinėje filharmonijoje tą 2010 m. balandžio 18-osios vakarą greta esančiame restorane su draugais kėlė tostus už gyvenimo džiaugsmą. Svečiai jau skirstėsi, kai kompozitorius staiga išblyško ir susmuko ant kėdės. Jubiliejinius tostus pakeitė maldos už jo gyvybę. Likę svečiai tuoj suskubo kviesti greitąją pagalbą, tačiau ji vis nesirodė.

Netoliese gyvenęs gydytojas, tuosyk Seimo narys Vytenis Andriukaitis po televizijos laidos ėjo namo. Gatvėje išgirdęs panikuojančiųjų pagalbos šūksnius politikas įlėkė į restoraną ir kompozitoriui ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą. M. Noviką jau buvo ištikusi klinikinė mirtis, tačiau gydytojo pastangos buvo sėkmingos, gaivinamasis atgavo sąmonę. Netrukus pasirodė ir greitosios pagalbos medikai, kompozitorius buvo skubiai išvežtas į ligoninę.

Likimas dovanojo dar žiupsnį džiaugsmo – gyventi! Kadaise Mikalojus Novikas yra sakęs: „Anksčiau išleistų dainų kiekį rinkiniuose, periodikoje, plokštelėse matuodavau skaičiais, o dabar – centimetrais knygų lentynoje.“ Dainos vaikams, chorams, estrados artistams išleistos ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje

Mikalojus Novikas

Armėnijoje ir kituose kraštuose. Ne vienas kūrinys apdovanotas konkursuose.

1972 m. išleisto albumo „Mikalojaus Noviko estradinės dainos“ tiražas siekė net 100 tūkst. egzempliorių. Daugelis jo kūrinių priskiriami lietuviškos estradinės dainos aukso fondui.

Laikas bėgo, ir mes išgirdome kitokį M. Noviką – įvairių autorių skirtingai instrumentuotas, sūnaus Artūro Noviko puikiai šiandieninei scenai, ritmui, gyvenimo dinamikai pritaikytas populiarias dainas. Ir šiandien nenustoja skambėjusios kompozicijos „Gera“, „Žalioj stotelėj“, „Putinai“,

„Pėdos“, „Dar nežinia“, „Dievo rykštės“ ir kt.

O štai ir mano vaikų dainuotos „Motulė-pienė“ (ž. A. Karosaitės), „Snieguolė“ (ž. S. Baleišienės), „Dore-mi“ (ž. E. Drėgvos), „Eglutė“ (ž.

P. Juodelės), „Mamos ranka“ (ž. B. Dačiulio) ir daugelis kitų. 2009 m. išleistame rinkinyje „Nuskambėjo keliai: dainos vaikams“ greta V. Juozapaičio, G. Vanagaitės, K. Vasiliauskaitės, J. Cechanovičiaus, G. Savinienės, A. Raudonikio, V. Mikalausko, G. Abariaus kūrinėlių yra ir M. Noviko dainelių.

Vilniaus plokštelių studijoje M. Noviko dainų vaikams plokštelę įrašė nenuilstanti Lietuvos kompozitorių muzikos vaikams propaguotoja Beatričė Grincevičiūtė. Kodėl dabar eteryje nebegirdime vaikų atliekamų profesionalų kompozitorių sukurtų meniškumo ir kitus kriterijus atitinkančių dainelių? Juos pakeitė mėgėjiški prastų tekstų padainavimai.

Atėjo kitas Mikalojaus Noviko jubiliejus. Aštuonios dešimtys metų neatbukino nei jautrumo muzikai, nei meninio skonio ir vertybinių kriterijų pajautos, nei smalsumo. Kompozitorius ne tik aktyviai stebi populiariosios muzikos vyksmą, stengiasi viską išgirsti, bet ir kviečiamas neatsisako diskutuoti televizijos, radijo studijose, kolegų bendrijoje. Kaip išlaikė tokį intensyvų, profesiniu smalsumu grįstą gyvenimą? „Skatinamas savo tėvų daug kuo domėjausi, – prisimena M. Novikas.

– Prieš karą iš LDK žemių jie atklydo į Vilnių. Senelis – cerkvės regentas1.

Tėvai puolė į mokslus. Tėvas studijavo jurisprudenciją, mama – pedagogiką.

Nelemti karo įvykiai laužė likimus, teko trauktis į Baltarusiją. Karui baigiantis, atkirsti nuo Vilniaus, keliavo link Varšuvos. Sarkastiškas vaizdelis: arklys, traukęs ratus, dar vilkosi, bet kelyje sulūžo vežimas... Apsistojo Slonime. Nors langai po žeme stengėsi pasislėpti, bet debesis dar buvo galima įžiūrėti. Vis dėlto troba buvo su stogu... Prieglobstis iki 1953-iųjų. Ir mokykla. Senelis ir dėdė, dainininkas Leonidas Muraška, jau buvo Vilniuje.

Tarsi ruošė man kelią moksluosna.“ 1946 m. M. Novikas pradėjo lankyti Vilniaus 3-iąją vidurinę mokyklą, ją 1

Choro dirigentas.

Muzikos barai / 31

SUKAKTYS

Mikalojus Novikas su anūku ir sūnumi Artūru, Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda ir ponia Diana Nausėdiene

baigė 1956-aisiais. Regentų giminėje augęs vaikas negalėjo būti abejingas muzikai. 1954-aisiais įstojo į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (dabar – J. Tallat-Kelpšos konservatorija). Joje Kompozicijos skyriuje, kompozitoriaus Jurgio Gaižausko klasėje, mokėsi muzikos teorijos. Svajojo būti pianistas, bet namuose nebuvo pianino. Nusipiešęs ant popieriaus lapo klaviatūrą ir ją pasidėjęs ant stalo belsdavo pirštais ir lavindavo judesius. Taip prabėgo atlikėjui svarbūs ankstyvieji metai. Muzika buvo visą laiką kartu: jos klausydavosi per radiją, Filharmonijos salėje, įspūdingo giedojimo – cerkvėje. „Tiek melodijų tavo galvoje kirba... Sėsk ir grok!“ – sakydavo kompozicijos pedagogas Jurgis Gaižauskas. Su tokiu užsidegimu mokėsi! Dar jaunas Rimvydas Žigaitis padėjo gerus polifonijos pagrindus. Mėgstamą procesą vainikuodavo penketai.

O Filharmonijoje virė muzikinis gyvenimas. „Ko tik jaunystėje negirdėjau! Šaunuolė Marytė Rolnikaitė visada savo amžiaus jaunimui parūpindavo pigių bilietų, veltui išrašomų kontramarkių. Sunkų šeimos biografijos laikotarpį per karą išgyvenusi jauna apvalaina, simpatiška Filharmonijos administracijos darbuotoja padėdavo su šypsena.“ Lietuvos filharmonijoje grodavo Sviatoslavas Richteris, Davidas ir Igoris Oistrachai, kiti to meto geriausi Sovietų Sąjungos atlikėjai, kiek vėlesniais dešimtmečiais pasirodydavo nemažai užsieniečių. Aišku, jau koncertuodavo ir jauni Lietuvos menininkai. Filharmonijoje dažnai dainuodavo Vladimiras Rubackis, Leonidas Muraška, Irena Ylienė, Liudmila Mackonienė, Jonas Urvelis, jaunas Rimantas Siparis. Į atmintį įsi-

Muzikos barai / 32

rėžė 1950 m. griežęs violončelininkas profesorius Povilas Berkavičius, dar jaunas smuikininkas, Lietuvos ateitis Eugenijus Paulauskas ir metras Aleksandras Livontas...

Su pagyrimu 1958 m. baigęs J. Tallat-Kelpšos mokyklą, M. Novikas tais pačiais metais įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijavo prof. Antano Račiūno klasėje. Studentui norėjosi kalnus nuversti: kurti simfonijas, kvartetus, bet Račiūno klasėje buvo tvarka: „Prie stambių formų nepulk per greitai. Rašyk pjeses...“ Studijuodamas sukūrė pirmuosius, kaip pats sako, dėmesio vertus kūrinius: du styginius kvartetus, Simfoninę poemą „Gilšė“ chorui ir solistams, harmonizavo lietuvių liaudies dainų.

Savo kūrybinį kelią pradėjo „rimtų“ žanrų opusais – Simfonijete, Kantata solistui, chorui ir simfoniniam orkestrui „Sakmė apie gintarinį krantą“ (ž.

P. Širvio, 1963). Parašė pjesių kaimo kapelai, birbynių kvintetui, liaudies instrumentų ansambliui, dainų chorams, vokaliniams ansambliams. 1959 m. suskambo ir pirmosios Mikalojaus Noviko estradinės dainos: „Parašyk tu man paprastą laišką“ (ž. V. Mozūriūno), „Tu niekados gal neateisi“ (ž.

E. Mieželaičio).

Pats gyvenimas nurodė tolesnę kūrybos kryptį. „Buvau Tallat-Kelpšos mokyklos ketvirtame kurse. Mėgau jaunesnes mergaites kviesti į kiną. O viena, Irenos draugė, ypač patiko. Norėdamas įsiteikti sukūriau dainą „Parašyk tu man paprastą laišką“. Bet panelei nepatikau nei aš, nei daina. Tačiau ją atliko Jono Vadausko vadovaujamas Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras ir solistė I. Žukaitė. Daina patiko Irenai, tad kiekvienu nauju opusu kartu džiaugiamės jau daugiau kaip 50 metų.“ Dabar žinoma vokalo pedagogė ir chorvedė Irena Novikienė norėjo būti dainininkė. Tačiau gyvenimas sukalė kitaip. Mokėsi pas puikiai vokalo valdymo žinias savo auklėtinėms gebėjusią perteikti Oną Kavaliauskienę, choro dirigentą Lionginą Abarių. Penkiolika metų dainavo profesionaliame Televizijos ir radijo valstybiniame

chore, buvo chormeisterė, dvidešimt metų puikiai dirbo su vis atjaunėjančiu moksleivių liaudies dainų ir šokių ansambliu „Ugnelė“. Svarbu ir tai, kad ji buvo Mikalojaus žmona, padėjo jam siekių įkalnėse ir kartu džiaugėsi viršūnėse. Kartu augino Ingridą ir Artūrą, norėjo jiems perduoti šeimos muzikines tradicijas. Dabar jau ir vaikaičiams muzika tapusi sava. Žaismingai, žaviai dainuojantys Artūro ansambliai dešimtimis į gyvenimo serpantinus išleidžia gebančius atlikti muziką, jos klausytis ir ja žavėtis žmones. Ir tėtės kūrinius prikelia naujam gyvenimui.

Dar konservatorijos studentas M. Novikas buvo pakviestas dėstyti teorinių disciplinų į „savąjį“ J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą.

1982-aisiais paskirtas Vilniaus kultūros mokyklos direktoriumi, 1985-aisiais perkeltas į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos direktoriaus pareigas. Dešimtmetį vadovavo ir 1988 m. atsiradusiam abiejų mokyklų junginiui – Vilniaus konservatorijai. Ir vis dar dėstė...

Nors jaunystėje svajota kurti kvartetus, simfonijas, operas, vėliau artimiausia tapo daina – ji visiems reikalinga.

Kūrė pagal Jono Lapašinsko, Stasio Žlibino, Vytauto Bložės, Pauliaus Širvio, Alfonso Bukonto, Eduardo Selelionio, Almos Karosaitės, Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės, Dalios Teišerskytės, Vytauto Barausko, Antano Drilingos, Antano Saulyno ir kitų poetų eiles. Dar būdamas studentas dalyvavo Benjamino Gorbulskio rinkinio „Pradedame estradinį koncertą“ autorių kolektyvo sambūryje. Sakoma, kad M. Novikas yra pirmosios lietuviškos bosanovos autorius. Tai buvo Juozo Tiškaus ansamblio ir Vidos Vaitkutės atlikta „Pavasariška kelionė“ (ž. P. Gaulės).

Puikiai ją yra dainavusi ir Nijolė TallatKelpšaitė. Visose sovietinėse respublikose buvo žinoma daina „Putinai“ (ž.

A. Saulyno), 1979 m. ji buvo patekusi į populiariausių Sovietų Sąjungos melodijų dešimtuką. Sukurta per 500 dainų, daugelis jų publikuotos, dainuojamos ne tik artimose šalyse, bet ir Kanadoje, JAV, Armėnijoje, Lenkijoje...

M. Noviko dainoms būdingos raiškios melodijos, nesudėtinga forma.

Svarbiausia – užčiuopti nuotaiką, ja hi-

pnotizuoti klausytoją. Kompozitorius nemėgsta verkšlenti, jo muzikai būdingas optimizmas, uždeganti gera nuotaika, žavūs džiazo elementai, svingo motyvai. Pasitaikydavo, kad M. Noviko dainos solistų repertuare konkuruodavo su populiarių Rusijos kompozitorių A. Pachmutovos, O. Felcmano kūryba. Jo melodijas dainuodavo ne tik Lietuvos solistai Rimantas Siparis, Leonidas Muraška, Romanas Marijošius, Aleksas Lemanas, Ona Valiukevičiūtė, Stasys Liupkevičius, bet ir plačiai žinomi estrados artistai Sofija Rotaru, Jaakas Joala, Roza Rimbajeva ir kiti.

Kompozitorių bendruomenėje vertinamas profesionalas dažnai būdavo kviečiamas dalyvauti įvairių konkursų žiuri darbe, vadovauti sprendimus priimančioms komisijoms „Gintarinės triūbos“, „Vilniaus bokštų“, „Neringos vėtrungių“ ir kituose konkursuose.

M. Novikas yra pelnęs įvairių apdovanojimų už indėlį į Lietuvos kultūrą, pedagoginę veiklą, kultūrinių ryšių stiprinimą su Lenkija ir kt. Didžiuojasi nusipelniusio meno veikėjo garbės vardu, LATGA aukso ženklu ir kitais įvertinimais.

O dabar įsikibęs laikosi namų – jam, namisėdai, geriausių pasaulyje.

Gal todėl, kad visada čia sukasi savi, geri, jautrūs žmonės, o šiuo metu netyla ir vaikaičių šurmulys. Lazda nuo lakstymo prilaiko, atsirado daugiau laiko paskaityti, muzikos paklausyti, daugiau dėmesio skirti savo meilei filatelijai. Paklausytų daugiau radijo laidų, tačiau negali atsigauti nuo nuostabos: kas eteryje toleruoja tokią muzikinio vandalizmo sumaištį? Mėgėjiška muzika, mėgėjiškai atliekama... „Mūsų jaunystės metais tokio žemo lygio muzikėlės net iš tolo prie mikrofonų nebūtų prileidę...“ Tačiau laikas bėga, telieka dažnai stebėtis – kokie margi rūbai šito svieto... Ir kompozitorius Mikalojus Novikas nepyksta: nusišypso, papokštauja ir linki visiems džiaugtis tuo, ką duoda gyvenimas, o sunkią galvą padėjus ant pagalvės susapnuoti, kaip tyliai žiedlapiai krinta, užklodami jau seniai numintus takus. n

„Mylėkite muziką...“ Pianistės ir pedagogės Olgos Šteinberg šimtosioms gimimo metinėms

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

K

iekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su savo istoriniu laiku atspindys, nes žmogus pasmerktas gyventi tam tikroje erdvėje ir laike.

Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.

Mąstydami apie ateitį, nuolat atsigręžiame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet ir jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Istorija turi padėti mums susivokti iššūkių akivaizdoje, kad įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galėtume pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje sutrikusį, sprendimų ieškantį žmogų.

Kaip jis juos randa? Bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę? Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmę: jų nebėra, tačiau

Olga Šteinberg

Muzikos barai / 33

liko tai, kas spinduliuoja iki šiol.

Mahatma Gandhi sakė: jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų. Bet iki šiol žmonija nemoka įveikti savųjų demonų, atskirties pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Ir tik intelektinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias. Į jį ir aš išėjau su gerais vedliais – menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.

Viena tų asmenybių – profesorė pianistė Olga Šteinberg, kurios gimimo šimtmetį minėjome šių metų balandžio 20 dieną. Afišose, kai kuriuose dokumentuose randame ir sulietuvintą pavardę – Šteinbergaitė.

Mokiniai, kolegos profesorę vadindavo vardu ir tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna. Namuose ji buvo Olia, Lietuvoje smuiko mokyklą sukūrusio, aktyviai koncertavusio Aleksandro Livonto žmona, palaikiusi jo kūrybingumą, dvasinę pusiausvyrą.

Koncertų scenoje jie kartu praleido daug valandų, Lietuvos klausytojams atskleisdami muzikinius mūsų kultūros puslapius.

Jų abiejų gyvenimai rėmėsi meistrų – smuikininkų Piotro Stoliarskio, Davido Oistracho, pianistų Heinricho Neuhauso, Jakovo Zako – pedagoginėmis koncepcijomis, didžiule patirtimi interpretuojant muziką, ją analizuojant.

Olga Aleksandrovna – žmona ir mama, išgyvenusi dėl vaikų netekčių, augintinių likimo, pernelyg ankstyvos vyro mirties: A. Livontas, būdamas 54-erių, sukniubo Filharmonijos salės užkulisiuose, ką tik nulipęs nuo scenos... Mirė, kaip ir gyveno – ištikimai tarnaudamas muzikai. Būtent tokį – veržlų, kupiną kūrybinio polėkio, ieškojusį teisybės, alintą emocijų, draskytą prieštarų, degusį scenos nerimu, kupiną neišsipildžiusių sumanymų, meilės muzikai, moteriai ir vaikui – prisimins jį visi pažinojusieji.

Globojama humaniškos Lietuvos

Muzikos barai / 34

LMTA istorijos archyvo nuotraukos

SUKAKTYS

Su vyru A. Livontu Kaune, 1946 m.

konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) vadovybės, Fortepijono katedros vedėjos profesorės Veronikos Vitaitės, Olga Šteinberg iki 83 metų konservatorijoje turėjo nedidukę savo klasę. Mirė 2005-ųjų gegužės 20 dieną. Ori, suvokusi savo 85 nugyventų metų prasmę. „Mes išlikome...“ – tokį vilties leitmotyvą teko girdėti jai pasakojant savo gyvenimo istoriją. Paskutiniais metais gulėjo O. Šteinberg ir A. Livontas

sunkiai pasiligojusi, nematanti. Šaukdama pagalbos – jau ligoninėje, kankinama karo metais patirtų košmarų.

Tačiau apglobta mokinių meilės.

Ji gebėdavo, nors ir nejausdama simpatijų, bendrauti su visais – pagarbiai, prakilniai. Racionaliai vertindavo situaciją ir mokėdavo priimti tvirtus, logiškus sprendimus. Buvo jautri, bet ne sentimentali. Dosni, bet apgalvotai, mylėjo vaikus, bet protingai, gerbė žmones, bet dorus. Nepa-

judinamą garbės, moralės jauseną turėjusi pianistė ir pedagogė sakydavo: „Jis gerai groja? Tačiau juk tai amoralus žmogus! Todėl nesvarbu, kaip groja, man jis neegzistuoja...“ Per egzaminus, konkursuose jai būdavo sunku susitaikyti su neteisingais vertinimais. Šią menininkų šeimą gerai pažinojusieji matė Olgos Aleksandrovnos aristokratišką laikyseną A. Livonto emocijų proveržių metu.

Gyveno vadovaudamasi protu, išlavinta estetine jausena, meile muzikai. Ilgai pasiaukojamai dirbo valstybės tinkamai neįvertinta. Tik verčiama vyro ir kolegų parengė dokumentus aukštesnei atlikėjos kategorijai, pedagoginiam vardui, geresniam butui gauti. Gyvenimą Livontų šeima paliko neįgijusi turtų, tačiau sukaupusi didelę fonoteką, vertingą biblioteką ir subūrusi juos mylinčių, gerbiančių bei vertinančių žmonių ratą.

O. Šteinberg domėjosi visų darbais, muzikinio gyvenimo naujienomis. Jos bendrijoje nebūdavo „svarbių asmenų“, darboviečių vadovų ar atsitiktinių piliečių. Ji netroško išskirtinumo, jautėsi negalinti naudotis įvairia siūloma parama. Tačiau vertino protingus, ko nors daugiau siekiančius žmones. „Jo gera galva!“ – su pasigėrėjimu sakydavo. Tokio reikšmingo O. Šteinberg įvertinimo sulaukdavo geras muzikantas. Šteinberg, viena pačių seniausių aškenazių pavardžių, atveria plačią gentainių panoramą. Ankstyvosios žydų pavardės susijusios su rabinais, žymi autoritetingas jų dinastijas. Toponimiškos pavardės perteikia vokiškus ir austriškus miestų, vietovių pavadinimus, pavyzdžiui, Rosental (rožių slėnis), Birnbaum (kriaušės medis). Šteinberg (Steinberg) reiškia „akmens kalną“. Olgai Aleksandrovnai ši pavardė labai tiko: visose negandose ji buvo tvirta kaip uola.

Gal giminaitis buvo Rostove prie Dono gimęs farmakologas, mokslininkas Aronas Šteinbergas (1895– 1971)? Arba tolima giminyste prisilietė Levas Šteinbergas (1870–1945), Rostovo prie Dono choralinės sinagogos regentas, kompozitorius, Peterburgo konservatorijos A. Rubinšteino, N. Rimskio-Korsakovo klasių

absolventas? 1893 m. Druskininkuose jis yra dirigavęs kurorto vasaros sezono metu koncertuojančiam orkestrui, vėliau dirbo Maskvoje, Peterburge, užsienio šalyse. O gal tai Livontų šeimos archyve saugomos publikacijos herojus Maksimiljanas Šteinbergas (1883–1946), Vilniaus rabino Osios Naumovičiaus sūnus, studijavęs Sankt Peterburgo konservatorijoje pas N. Rimskį-Korsakovą ir tapęs jo žentu? Rimtas kompozitorius, talkino instrumentuojant uošvio kūrinius, išugdė daug žinomų muzikų. Viso šito nėra kam šiandien patikslinti.

O. Šteinberg yra pasakojusi apie tetą Sarą Kan. Ši, gera pianistė, grodavo namuose rengiamuose vakaruose, koncertuodavo. Apie jos giminę liko daug nepatikslinamų legendų. Motina galėjusi būti Vilniaus rabino Efraimo Kagano (Kan) duktė Mina. Kan – reta pavardė, ji paminėta spaudoje („Nebloga pianistė“) 1853 m. Vilniuje gimus mergaitei. Ištekėjusi už daktaro Isaako Mandelštamo, kurio giminė kilusi nuo Žagarės, Mina išvyko į Odesą. Dukra Sara Kan ten baigė konservatoriją. Gal per Kanų giminę Olga Šteinberg jautė ryšį su Lietuva? Taip ir nepaaiškėjo, kodėl ji ir A. Livontas po studijų pasiprašė būtent į Lietuvą – juk abu puikiai baigė P. Čaikovskio konservatoriją, kaip labai geri muzikantai galėjo turėti garantuotą darbą Maskvoje.

Olga Šteinberg gimė 1920 m. balandžio 20 d. Rostove prie Dono pramonininkų giminėje. Tėvas – ftiziochirurgas Isaakas Šteinbergas. Gelbėdavęs varganai gyvenančius žmones nuo tuberkuliozės, 1935 m. mirė užsikrėtęs nuo sergančio ligonio.

Mūsų herojės vaikystės metai – Stalino totalitarinio režimo kova su nacijos pagrindu, laisvu valstiečiu maitintoju, su kuriančiu žmogumi.

Nuo sąmoningai sukelto bado Ukrainoje 1932–1933 m. mirė per tris milijonus, visoje sovietijoje numarinta apie septyni milijonai žmonių. O. Šteinberg šeima bėgo į Odesą. Čia, rodėsi, bus saugiau.

Odesa visada buvo nepaprastas miestas – kerintis, priverčiantis jį pamilti... Odesa – susitikimas su gūsingų vėjų šiaušiama jūra, su raudoną įkaitusį pakrančių molį glostančia,

tarsi arčiau žmogaus nusileidžiančia dangaus mėlyne. Iš lūpų į lūpas apie miesto istoriją perduodami pasakojimai, sarkastiškas humoras, žydiški anekdotai.

Olgos Šteinberg šeimai persikėlus į Odesą, čia dar buvo baltųjų ir raudonųjų kovų pėdsakų. Už Denikino pinigų likučius jau nieko nebegalima buvo nupirkti, vienintelė jūra gelbėjo gyventojus nuo bado. Tačiau juos vis dar nostalgiškai jaudino Pajūrio bulvaras su senomis kolonomis, rašytojui K. Paustovskiui Odesos architektūra priminė Genujos ar Florencijos pastatus. Gatvėse ir skersgatviuose laisvai jautėsi inteligentai, avantiūristai, prekeiviai.

Odesa – miestas, kuriame karaliavo muzika. Čia veikė gražuolis Operos ir baleto teatras, kviesdavęs dainuoti Fiodorą Šaliapiną, Medėją ir Nikolajų Fignerius, teatro scena regėjo ir Enrico Caruso, ir Mattią Battistini. Žiūrovus kvietė Taraso Ševčenkos ukrainiečių, Rusų dramos, Lėlių teatrai, vaidyklos „Groteska“, „Intymusis“, buvo žinomas Odesos džiazas.

O. Šteinberg Odesoje gyveno nuo 1923-iųjų. Lankė ritmikos grupę, vaikiškas mušamųjų orkestras lavino ritmo, klausos pojūčius. Teta Sara Kan mažąją Olgą mokė skambinti fortepijonu. „Mane, trejų metų mergaitę, labai dažnai palikdavo prižiūrėti tetai, kai ši namuose ruošdavosi koncertams. Teta skambindavo, o aš sėdėdavau šalia ir stengdavausi įsiminti visus jos judesius. Po to grįžusi namo niūniuodama vieną ar kitą tetos grotą kūrinį tuos judesius atkurdavau.

Po kurio laiko ore galėdavau „sugroti“ Mefisto valsą ir beveik visą tetos skambinamą repertuarą“, – prisiminė O. Šteinberg.

1913 m. įsteigtos Odesos konservatorijos pedagogų solistų, kolektyvų pasirodymai miestą pavertė skambančia erdve, kurioje augo vaikai, brendo paaugliai, klasikinę muziką jausdami kaip natūralų gyvenimo kontekstą. „Eidavome gatve, o pro visus atidarytus langus skambėdavo muzika. Žiūrėk, po langu sustoję berniukai ginčijasi: ką kambaryje groja – III ar IV Beethoveno Sonatos dalį?

Labiau išsilavinusioje miesto ben-

Muzikos barai / 35

LMTA istorijos archyvo nuotraukos

SUKAKTYS

A. Livontas, T. Gembickaitė, O. Šteinberg Maskvoje

druomenėje muzika buvo ypač vertinama ir manoma, kad vaiką būtinai reikia mokyti groti. Šiandien sakytume – suteikti jam estetinio suvokimo, emocinio tobulėjimo pagrindus. Su tėvais eidavome į koncertus. Dar visai maža Vladimiro Horowitzo klausiausi pastatyta ant koncertų salės palangės – tiek daug buvo klausytojų“, – prisiminimais dalijosi O. Šteinberg.

Odesoje yra koncertavę daug žymių menininkų: Ferencas Lisztas, vėliau – Aleksandras Glazunovas, Oskaras Friedas, Egonas Petri, Antonas Rubinšteinas, Josefas Hofmannas, Josephas Szigeti ir kiti.

1928 m. mergaitė pradėjo mokytis skambinti fortepijonu Specialiojoje Piotro Stoliarskio muzikos mokykloje, vėliau tapusioje dešimtmete vidurine. Mokyklos auklėtinių būryje buvo daug puikių smuikininkų, P. Stoliarskio klasėje mokėsi ne tik Davidas Oistrachas, bet ir gerokai jaunesnis Aleksandras Livontas, Olgos vienmetis.

Muzikos barai / 36

P. Stoliarskis dirbdavo su studentais konservatorijoje, savo mokiniais mokykloje, kelis kartus per savaitę repetuodavo su orkestru. Aplinkiniai stebėdavosi: kaip jis spėja? Visi auklėtiniai kasmet po kelis kartus privalėdavo pasirodyti viešuose koncertuose, tačiau niekas neturėjo teisės groti be jo palaiminimo, jis ir visų kitų pedagogų mokinius išklausydavo bei įvertindavo.

D. Oistrachas atsiminimuose pabrėžė svarbiausius P. Stoliarskio pedagoginės sistemos pranašumus: jis mokėdavo vaikams įskiepyti tikrą aistrą darbui, atkaklumą siekiant tikslo, ištvermę. Pats nepastebėdavo užsitęsiančio užsiėmimų laiko, to reikalavo ir iš mokinių. Jiems kartais tai būdavo sunku, nukentėdavo bendrojo lavinimo dalykai. Tačiau visi norėdavo groti, ypač ansambliuose, orkestre. „Ir šiame darbe Stoliarskis mokėjo uždegti kūrybos aistrą. Jis pasiekdavo idealaus teksto detalių atlikimo, tobulo ansamblių tikslu-

mo. Mūsų orkestro koncertai Odesoje buvo labai populiarūs ir visada surinkdavo minias muzikos mėgėjų“, – rašė D. Oistrachas.

P. Stoliarskiui įtakos turėjo iš Kybartų kilęs Beatričės Grincevičiūtės dėdė Emilis Młynarskis (1870–1935).

Jis, atvykęs į Odesą, 1885–1889 m. mokėsi garsiojo Leopoldo Auerio klasėje. Emilio motina Fryderika, Vestfalijos vokietė (vaikaičių vadinta babcia Frydka), buvo puiki pianistė, Rusijos imperijos stambios muitinės mieste Kybartuose turėjo muzikos saloną.

1898 m. teatro orkestro koncertmeisteriui ir pedagogui E. Młynarskiui tarpininkaujant P. Stoliarskis buvo priimtas į šį orkestrą, 1911 m. (kitais duomenimis – 1912 m.) E. Młynarskio padedamas Odesoje įkūrė privačius Muzikos kursus, vėliau profesoriavo konservatorijoje. 1933 m. labai gabiems vaikams P. Stoliarskis atidarė pirmąją Sovietų Sąjungoje valstybinę dešimtmetę muzikos mokyklą, vėliau pavadintą jo vardu. Jos pavyzdžiu tokios mokyklos kūrėsi Maskvoje, Leningrade (Peterburge), Kijeve, po karo ir Lietuvoje. Iš jų išaugo Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija. „Vienas svarbiausių mokymo, o vėliau ir asmens profesinio tinkamumo nustatymo aspektų yra stojančiojo gabumų apibrėžtis“, – metodinėse pastabose tvirtino P. Stoliarskis. Olga Šteinberg pasakojo, kad „P. Stoliarskis nuo pat pirmosios pamokos iš mažo žmogaus pradėdavo lipdyti artistą. Įdomu, kad dirbdamas su kiekvienu vaiku individualiai jis su-

pabaigos privalėdavo būti užpildytos: gamos, etiudai, polifonija, stambi forma, pjesės, akompanimentas, ansamblis (orkestras), muzikos gramatika, solfedžio... Atskira lentelė koncertinei praktikai: koncerto pobūdis, data, atlikimo forma (solo, ansamblis, orkestras).

Livontų šeimos archyve išlikusios įvairių metų programėlės liudija mokinę Olgą Šteinberg buvus techniškai pajėgią romantinės muzikos atlikėją. Į pamokas pas P. Stoliarskį pianistai eidavo arba akompanuoti, arba mokytis kamerinio ansamblio klasėje.

Tokiu būdu kiekvienas pianistas sukaupdavo didžiulį kamerinį repertuarą. Ketvirtajame dešimtmetyje Odesoje ypač žavėtasi virtuoziniu atlikimu, tad mokykloje didelis dėmesys būdavo skiriamas įvairiais variantais grojamoms gamoms, oktaviniams etiudams, vien juos pianistai kasdien skambindavo po 2–3 valandas.

Mokykloje Olga parengė nemažai sudėtingų opusų. R. Schumanno „Vienos karnavalas“, F. Chopino, F. Liszto kūriniai įtikinamai kalba apie jos siekius, jau tada išugdytas galimybes.

Po koncerto spaudoje pasirodžiusiame trumpame reportaže „Talentingų vaikų koncertas“ išskirti pianistai Dima Tasinas ir O. Šteinberg. „Ypatingo pasisekimo sulaukė pedagogės Liubovės Emanuilovnos Šeivachman mokinė. Šteinberg puikiai pagrojo Schumanno „Vienos karnavalą“. Jauna, o jos technika jau išvystyta, miela, raiški frazuotė. Matyti, kad pianistė myli muziką ir savo instrumentą.“ P. Stoliarskio mokykla išugdė O. Šteinberg pasitikėjimą scena, artis-

Spec. fortepijono katedra 1980 m. Sėdi (iš kairės): S. Vainiūnas, M. Azizbekova, T. Klimavičiūtė, R. Karosaitė; stovi: R. Kontrimas, H. Radvilaitė, O. Šteinberg, K. Grybauskas, rektorius J. Karnavičius, S. Dapkutė-Palšauskienė, R. Vaitkevičiūtė, J. Bialobžeskis, (...), J. Korys

Įsivaizduok, sako jis, ant metalo krintančius vandens lašus: kiekvienas lašas sukelia metalo vibraciją, jis pradeda skambėti. Kiek pagalvojęs mažasis smuikininkas pradeda groti. Dar ir dar kartą... Dabar mokytojas patenkintas – jam pasisekė pažadinti vaiko fantaziją ir... pasiekti norimą pizzicato atlikimo kokybę. „Vaikai, artėja atostogos. Žinokite, kad dabar reikės kasdien groti, nes dieną nepagrosi, per dvi nepasivysi, – sakydavo mokytojas. – Jūs mokotės fizikos. Tai – vienas iš fizikos dėsnių!“ Ir A. Livontas, ir O. Šteinberg vaikystėje daug grodavo scenoje, muzikuodavo ansambliuose. Visi mokiniai turėdavo knygeles, jų grafos iki metų

Su vyru A. Livontu

LMTA istorijos archyvo nuotraukos

gebėdavo visus suburti į draugišką būrį. Gyvenome kaip didžiulė šeima.

Mokyklą P. Stoliarskis kūrė tiesiog bute. Visi kampai buvo pristatyti, priguldyti instrumentų. Koridoriuje mamos, močiutės laukdavo pamokos pabaigos. Viena kitai pasakodavo apie savo „genialius“ vaikus. Vaikai dalyvaudavo ne tik savo pamokose, bet ir klausydavo draugų muzikavimo, juos aptardavo“. Piotras Stoliarskis per pamokas mėgdavo sakyti: „Vaikeli, sugrok man tą melodiją kaip skanius barščius...“ Kambaryje – pakyla. Tai scena.

Vos žingsnelį aukščiau palypėjęs smuikininkas jausdavosi esąs artistas. „Tokius P. Stoliarskis ir ugdė. Brendo besimokančiųjų kritiškas požiūris į muziką, jos atlikimą, formavosi emocinė patirtis, plėtėsi pasaulio muzikos horizontai. Muzikuoti tapdavo natūralia visų P. Stoliarskio mokinių būsena. Su Livontu pradėjome kartu groti jau trečioje klasėje – pianistai akompanuodavo smuikininkams. Pateikdamas kokį nors meninį uždavinį P. Stoliarskis kurdavo ir pasakodavo vaikui įvairiausius siužetus, būtas ir nebūtas istorijas, norėdamas pažadinti poetinę vaiko sielą, piešdavo gamtos vaizdus. Stoliarskiui nepatinka mokinio atliekamas pizzicato.

Muzikos barai / 37

tiškumą, artikuliuotą emocionalumą.

1937 m. gruodį O. Šteinberg siunčiama į Maskvą dalyvauti sąjunginiame pianistų konkurse. Paruošta solidi, mokyklos koncertuose pergrota programa. Tačiau šis jos gyvenimo puslapis liks tuščias. Niekada apie tai nebuvo kalbama.

1939 m. O. Šteinberg įstojo į Odesos konservatoriją. Joje ji ir A. Livontas brendo kaip solistai ir ansamblistai. Abu labai stropūs, darbštūs, buvo skatinami vardinėmis stipendijomis.

Ar yra kur mažiau bado? Ar yra kur mažiau karo? Šiam prasidėjus teko bėgti, Olga su mama pasiekė Iževską, Udmurtijos sostinę.

Olga susirado Udmurtijos valstybinį muzikinės komedijos teatrą ir pasiprašė į darbą. Dabar ji – teatro koncertmeisterė. Mama dirbo buhaltere. Nuo 1942 m. vasario iki 1943 m. spalio pianistės pareigos buvo groti 16 žmonių orkestrėlyje, su solistais ruošti scenines partijas. Yra pasakojusi apie išvargusius dainininkus, kurie, galvodami apie karo išskirtas šeimas ir duonos kąsnio paieškas, dainuodavo, vaidindavo linksmas meilės istorijas.

Teatrui vadovavęs dirigentas G. Minejevas statė operetes. Daugiausia Imreʹs Kálmáno: „Maricą“, „Bajaderę“, „Silvą“, „Monmartro žibuoklę“, „Cirko princesę“, R. Frimlo „Roz Mari“, B. Aleksandrovo „Vestuves Malinovkoje“ ir kitas. Orkestre fortepijono vaidmuo buvo labai svarbus, nes trūko instrumentų, daugumos jų partijos būdavo skambinamos būtent fortepijonu. Galima įsivaizduoti, kokią patirtį įgijo Olga Šteinberg! Vėliau tai tapo apibendrintomis studentams perduodamomis žiniomis. Atsisveikindama su teatru gavo charakteristiką: „Ji puikiai pažįsta koncertmeisterio darbą, jį be priekaištų atlikdavo nuo pirmos dienos. Kaip orkestro pianistė Olga Šteinberg puikiai jaučia ansamblį, jautriai priima dirigento pastabas, lengvai ir greitai orientuojasi, gerai skaito iš lapo. 1943 m.“ Tais pačiais metais mergina buvo iškviesta į Maskvos konservatoriją studijuoti II kurse, tapo A. Livonto žmona.

O. Šteinberg pasiekė žinios, kad

Muzikos barai / 38

LMTA istorijos archyvo nuotraukos

SUKAKTYS

70-mečio jubiliejus. Su mokiniais ir kolegomis

Sverdlovsko konservatorijoje pradėjo dirbti H. Neuhausas. Ji mėgino pas jį patekti studijuoti. Pedagogas inteligentiškai ją priėmė, paprašė kartu su juo iš lapo pagroti Beethoveno kvartetą. Į konservatoriją buvo priimta, tačiau profesorius Sverdlovske buvo tremtinys. Jai nebuvo lemta tęsti studijų jo klasėje. Maskvoje pateko į H. Neuhauso mokinio Jakovo Zako rankas. Vėliau studentams jis siūlydavo domėtis H. Neuhauso tekstais apie muziką ir jos atlikimą. „Man įdomiausia – žmogus.

Nepaprastai džiaugiuosi, jeigu jam įteigiu meilę muzikai. Ir muzika galima kalbėti įvairiai. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Skeptiškai vertinu sentimentalumą mene. Jis galimas tik kaip stilizacija. Pavyzdžiui, atskleisti piemenėlių idilę. O šiaip, manau, – neleistinas. Visada reikia mąstyti dialektiškai. Atlikėjui kartais sunku įsivaizduoti įvairiose redakcijose randamus prieštaravimus. Kad ir pateikiant Bacho kūrinius. Visų jų analizė turi padėti sukurti savo, individualią,

interpretaciją. Mokinius vertinga supažindinti su įvairiais požiūriais, nes ginčuose gimsta tiesa. Muzikoje viskas yra reikšminga. Pagalvokite apie smulkiausius niuansus – jie taip pat svarbūs. Niekada neignoruokite autoriaus ir atminkite, kad, kaip sakė L. Tolstojus, mene ir vos vos – labai svarbu. Kiekvienas muzikantas pirmiausia turi būti dirigentas“, – rašė H. Neuhausas. Kiek kartų šią mintį yra kartojusi pamokose O. Šteinberg!

Jakovas Zakas (1913–1976) buvo pirmasis H. Neuhauso kaip pedagogo triumfo įsikūnijimas, F. Chopino konkurso laureatas (1937 m.). „Jakovas Zakas buvo labai įdomus žmogus.

Reiklus, bet ir gebėdavęs motyvuoti studentus. Skatino ieškoti muzikoje prasmių, būtinai save tobulinti, kad turėtum ką pasakyti scenoje“, – vėliau prisiminė O. Šteinberg.

Dėmesio vertas J. Zako prisipažinimas: „Aš nieko nedarau atžagariomis rankomis. Manau, kad mokytis kūrinį reikia taip, tarsi jūs būtumėte scenoje“. Profesorių terpėje jis buvo

tarsi muzikas enciklopedininkas, literatūros, architektūros, dailės žinovas. Pamokose mėgo lyginti įvairių sričių menus. Manė, kad tai sužadina jauno atlikėjo kūrybingumą, fantaziją. „Mokykla – labai plati sąvoka.

Ji suvokiama kaip meninių ir technologinių principų, įgyvendinančių epochos, nacionalinių vertybių, mūsų epochos estetinių normų, visumą“, – rašė J. Zakas. Jis mėgo kartoti: mene negali būti sąvokos „apytiksliai, kaip nors...“ Profesorius daug dėmesio skirdavo minties intonavimo, tembrinės klausos vystymo problemoms, vidinės klausos lavinimui. Tikriausiai iš šio pedagogo perimtas ir O. Šteinberg žavėjimasis vidinės klausos galiomis. „Atlikėjui vidinė klausa reikalinga ne mažiau nei kompozitoriui: kai pianistas muziką formuoja, ją girdi vidine klausa, niekas jam netrukdo sukurti savąjį kūrinio idealą – nei techniniai sunkumai, nei nepatogi aplikatūra“,– sakė J. Zakas. Nuo pianisto klausos jautrumo, proto, skambinimo įgūdžių priklauso garso charakteris, pauzės, pedalas, pirštuotė, dinaminiai atspalviai. F. Lisztas nuolat kartojo: grojimas priklauso nuo dviejų katorgininkų – proto ir pirštų. „Nepamirškite Vienos klasikų devizo: minimumas natų – maksimumas raiškos.“ Pedagoginis J. Zako talentas atsiskleidė gebėjimu šlifuojant, tobulinant detales girdėti jas visumos požiūriu. „Jeigu pajusite reikiamą dėmesį cezūroms, kadencijoms, fermatoms, psichologiškai tiksliai paruošite prasminius perėjimus, kulminacijas, ritenuto ar rubato – kūriniui suteiksite gyvastį ir prasmę“, – sakydavo J. Zakas.

O. Šteinberg pasakojo, kad kiekvienas studento pokalbis su profesoriumi būdavo įdomus, intriguojantis, skatino daug kuo domėtis. J. Zakas puikiai pažino muziejų sales ir jose eksponuojamus paveikslus, nors labai trumpų leidžiamų gastrolių metu nespėdavo jų aplankyti. Vis dėlto geriausiai jis jausdavosi namuose prie savo knygų, gaidų, dailės rinkinių, plokštelių kolekcijų.

Maskvos konservatorijoje O. Šteinberg studijų metais gamyklose, karių

auditorijose, mokyklose vykdavo studentų koncertai, muzikologai skaitydavo paskaitas, studentai jose dalyvaudavo kaip iliustratoriai. Pianistė buvo aktyvi tokio pobūdžio renginių dalyvė. Ypač daug koncertų vyko 1946 metais, pažymint Maskvos konservatorijos 80-metį.

Suvokusi profesoriaus J. Zako mokyklos esmę, O. Šteinberg buvo įvertinta ir kaip solistė, ir kaip kamerinio ansamblio atlikėja. Profesorius 1947 m. birželio 29 d. charakteristikoje parašė: „Olga Šteinberg – talentinga pianistė. Šiais metais su pagyrimu baigė Maskvos valstybinę konservatoriją.

O. Šteinberg skambinimas pasižymi valingumu, siekių numanymu, artistiškumu ir dideliu meistriškumu. Be abejonės, jos laukia ryški atlikėjos ateitis.“ Absolventei buvo suteiktos solistės ir koncertmeisterės kvalifikacijos, pirma „koncertinio atlikėjo“ kategorija. Sunkiais pokario metais jauna perspektyvi pianistė manė turėsianti galimybių save įprasminti scenoje.

1947 m. Olga Šteinberg atvyko pas vyrą į Kauną. Kauno konservatorijoje jaunai dėstytojai specialybės studentų vadovybė neskyrė, jai teko dirbti su bendrojo fortepijono ir koncertmeisterio disciplinų studentais. Jos klasėje studijavo Antanas Končius, Vytautas Gaidamavičius, Vytautas Landsbergis, Gražina Ručytė (Landsbergienė), Anatolijus Valičenka, Elena Starkutė (Griciuvienė), Eugenijus Ignatonis, Augustinas Maceina, Lidija Richterytė, Saulė Eidukonytė ir kiti pianistai. Tai geriausių Lietuvoje pokario koncertmeisterių, ansamblistų pavardės. Antanas Končius prisiminė: „Olga Šteinbergaitė, kaip mes ją vadindavome, buvo puiki pedagogė.

Daug grodavome. Skatino susipažinti su įvairiais kūriniais, bent perskaityti iš lapo. Kalbėdavome apie muziką. Ji labai kūrybingai komentuodavo fortepijono partiją. Sakydavo, kad fortepijonas yra solisto pamatas <...>, kad koncerte reikia įsiklausyti į simfoniniame orkestre grojančių instrumentų tembrus ir, akompanuojant arijoms, bandyti tokius atkurti. Olga Aleksandrovna mokėjo ir kai kurių koncertmeisteriškų gudrybių. Aš ją

labai gerbiau. Jos klasėje vėliau mokėsi mano brolis Aloyzas Končius.

Pedagogė labai rūpestingai jį ruošė studijoms Maskvos konservatorijoje.“ O. Šteinberg bendrojo fortepijono klasėje mokėsi instrumentininkai Jonas Urba, Saulius Sondeckis, Zigmas Žukas, Julius Finkelšteinas ir kiti.

Saulius Sondeckis pasakojo, kad nors buvo neblogai paruoštas Šiaulių muzikos mokykloje, O. Šteinberg klasėje gerokai patobulėjo. Jau dirbdamas Vilniaus muzikos mokykloje mokiniams pats galėdavo akompanuoti. „Mano kaip muziko formavimuisi Olga Aleksandrovna turėjo daug įtakos. Išmokau suvokti profesionalius reikalavimus, parengiau nemažai sudėtingų fortepijoninės literatūros kūrinių. Mano „pianistiniai“ ryšiai su ja nenutrūko. 1950-ųjų rudenį buvau priimtas į konservatoriją pianisto koncertmeisterio pareigoms ir paskirtas į J. Fledžinsko alto klasę. <...> Profesionalaus koncertmeisterio darbą pradėjau nebestudijuodamas pas Olgą Aleksandrovną. Tačiau ji nepaliko manęs vieno kapanotis. Stebėdavo mano grojimą per egzaminus ar koncertus, duodavo patarimų, pasikviesdavo į pamoką, patikrindavo, kaip skambinu sudėtingesnius kūrinius ir ypač valstybinių egzaminų programas“, – pasakojo S. Sondeckis.

Eugenijus Ignatonis O. Šteinberg klasėje studijavo koncertmeisterio meną. Jos „pamokos – nepakartojamas nuoseklios sistemos, kruopštumo ir pareigingumo pavyzdys. <...> Susipažindavome su pagrindiniais operų, dainų ir visokių vokalinių kūrinių opusais – kasdiene koncertmeisterio darbo duona. Aišku, pedagogė turėjo savo pomėgių ir simpatijų. Jai buvo artimas rusų kompozitorių menas, ypač Sergejaus Rachmaninovo ir Nikolajaus Metnerio. Pastarasis, vis nesulaukiantis prideramo įvertinimo ir populiarumo, buvo muzikinės logikos, mąstymo, pirmapradės išmonės, meilės klasikiniam menui ir gyvenimo tiesos simbolis. Jos specialybės klasės studentai dažnai skambindavo N. Metnerio sonatas ir pasakas. <...> Stebino ir pakantumas kitiems. Išgirdusi, kaip kas nors neteisingai ar subjektyviai kritikuoja kurį nors profe-

Muzikos barai / 39

SUKAKTYS sionalų koncertmeisterį, stengdavosi išryškinti geriausias atlikimo savybes, taktiškai nurodyti kitus prityrusio koncertmeisterio uždavinius“, – prisiminė E. Ignatonis.

Olga Šteinberg yra pasakojusi, kaip į Kauną atvažiavo su mažu lagaminėliu, tačiau su didelėmis viltimis.

Atvyko ir mama. Kaune pradžioje apsigyveno Dineikų bute. „Gyvendama mūsų namuose Olga Aleksandrovna daugiau bendraudavo su Erika, mėgdavo paklausyti skambinančios, jau koncertuojančios jaunos pianistės. Kažką aptardavo. Šteinbergaitė buvo labai malonus žmogus. Santūrus buvo jos humoras. Kaip ir Dineikienė, jos mama taip pat buvo kilusi iš garbingos šeimos. Gal todėl ji su mano mama rasdavo nemažai bendros kalbos ir dvasinės bendrystės“, – prisiminė Jūratė Dineikaitė. Profesorė vėliau pasakojo: „Atvykus į Kauną man išties buvo labai sunku. Nemokėjau kalbos, konservatorijoje neturėjau įdomios klasės <...> Parduotuvėse kaip ir Maskvoje visoms prekėms buvo kortelės, už kurias ne kažin ką galėjai įsigyti. Bet mums, tuomet dar jauniems ir kupiniems energijos, tai nebuvo taip svarbu. Svarbiausia, kad karo metu išlikome gyvi, o juk daugelis pažįstamų žuvo.“ O. Šteinberg pradėjo aktyviai dalyvauti koncertuose, kuriuos rengdavo Kaune atidarytas Filharmonijos filialas. Kartu su A. Livontu grodavo vis kitas programas, rasdami ir naujų partnerių. 1947 m. gegužės 19 d. Kauno Įgulos bažnyčioje, jau vadintoje Vitražo ir skulptūrų galerija, J. S. Bacho Koncertą dviem smuikams su A. Livontu grojo Kornelija Kalinauskaitė. 1947 m. gegužės 25 d. A. Livontas ir O. Šteinberg surengė lietuviškos muzikos koncertą Vilniaus konservatorijos salėje. Skambėjo J. Gruodžio Sonata d-moll ir J. Karoso Sonata F-dur. O. Šteinberg akompanavo Juozui Indrai, atlikusiam savo harmonizuotas dainas.

Viena pirmųjų A. Livonto ir O. Šteinberg Lietuvoje paruoštų programų buvo vakaras, skirtas Edvardo Griego muzikai. A. Livontas nevengdavo dalyvauti ir kitokio plano renginiuose, pavyzdžiui, kantoriaus,

Muzikos barai / 40

populiaraus tenoro Michailo Aleksandrovičiaus koncerte, kuriame greta arijų skambėjo ir žydų muzika. Nuo 1948 metų Filharmonijoje O. Šteinberg jau buvo planuojama daug koncertų. Tai kamerinės muzikos programos su A. Livontu, jai, koncertmeisterei, privalomas darbas su solistais ir dalyvavimas įvairiuose mišriuose koncertuose, daugiausia švietėjiškuose. Su Filharmonijos vadovybe, matyt, buvo neoficialiai susitarta, kad dalies koncertmeisterio funkcijų O. Šteinberg nevykdys. Nors dainininkai reiškė pretenzijas, bet ji naujus kūrinius ruošdavo ne su visais solistais. „Tik atvykę į Vilnių apsigyvenome konservatorijoje, nes miestas buvo labai apgriautas, laisvų butų tarsi ir nebuvo. Gyvenome dešiniojo konservatorijos flygelio viename mažame kambarėlyje, pirmame aukšte. Gyvenome trise: aš su Livontu ir mano mama. Greta mūsų pradžioje dar gyveno Jurgis Karnavičius, jam išsikrausčius – Mariam Azizbekova.

Koridoriuje užuolaidėlėmis buvo atitvertas kampas, kuriame gamindavome maistą. Čia maitintis ateidavo ir viename iš kambarių su didele šeima gyvenęs konservatorijos sargas. <...> Gyvenamajame kambarėlyje vykdavo ir pamokos. Nejautėme nepatogumų.

Buvo svarbiausia, kad baigėsi karas, o mes išlikome gyvi“, – 1999 m. pasakojo O. Šteinberg.

Pirmąjį pokario dešimtmetį Filharmonijoje reikšmingi atlikėjai, propagavę klasikinę muziką, buvo tik keli: Valstybinis styginių kvartetas, Fortepijoninis trio, smuikininkas Aleksandras Livontas, pianistė solistė ir koncertmeisterė Olga Šteinberg, afišose pradėta rašyti Šteinbergaitė. Mišri solistų vokalistų grupė, jų ansambliai dažniausiai rengdavo švietėjiškas, temines programas ir populiarius, vadinamuosius estradinius, koncertus.

1948 m. gegužės 15 d. Filharmonijos Kauno filiale vykusiame Lietuviškos muzikos koncerte O. Šteinberg akompanavo J. Babravičiui, atlikusiam S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, J. Gruodžio dainas. Su A. Livontu grojo J. Karoso Koncertą smuikui. Kitoje programoje dainavo B. Martinonienė,

grojo Fortepijoninis trio (A. Livontas, S. Vainiūnas, P. Berkavičius), solo griežusiam A. Livontui akompanavo O. Šteinberg. Skambėjo J. Gruodžio, S. Šimkaus, S. Vainiūno ir A. Kačanausko kūriniai. „Aleksandro Livonto žmona Olga Šteinberg buvo nuostabi pianistė.

Fortepijoninis trio tapo natūralia šių menininkų grojimo kartu galimybe. Nuo 1948 m. Valstybinį trio sudarė O. Šteinbergaitė, A. Livontas ir M. Šenderovas. Kolektyvo veiklos generatorius buvo Livontas“, – pasakojo violončelininko sūnus Anatolijus Šenderovas.

Vyriausios kartos muzikų prisiminimuose išlikę A. Livonto ir O. Šteinberg sonatų vakarai. Viename iš koncertų Kaune skambėjo F. Schuberto Sonatina g-moll, R. Schumanno Sonata a-moll, J. Brahmso Sonata d-moll.

Buvo parengta programų su Operos ir baleto teatro solistais Aleksandra Staškevičiūte, Jonu Stasiūnu, obojininku Romualdu Džiugu, klarnetininku Juozu Jasenka, fagotininku Vladu Kairiu. Jis 2007 m. pasakojo: „Šteinbergaitės laukdavome su konkrečiomis pastabomis. Ji jas mokėdavo pasakyti nieko neįžeisdama, nežemindama. Siekdavo aktyvaus dialogo su mumis. Prieš koncertą mokėdavo susikaupti ir mums padėdavo.“ 1954 m. Maskvoje įvyko Lietuvos literatūros ir meno dekada. Buvo svarbu ne tik parodyti savo atlikėjus, pristatyti kompozitorių kūrinius, bet ir būti gerai įvertintiems, nes tai lemdavo geresnį respublikos kultūros finansavimą. A. Livontas ir O. Šteinberg grojo prestižinėje Maskvos konservatorijos Didžiojoje koncertų salėje. Konservatorijos profesorius Vadimas Borisovskis įvertino J. Karoso keturių dalių Sonatą smuikui ir fortepijonui, kurią atliko A. Livontas ir O. Šteinberg: „Ši sonata neabejotinai įrodo kompozitoriaus meistriškumą, ir ją reikia laikyti vienu geriausių lietuvių kamerinės muzikos kūrinių.

Ypač norisi pažymėti labai įdomų pirmosios dalies išvystymą ir lengvą, sąmojingą skerco.“ 1954 m. kovo 8 d. Centriniuose menininkų rūmuose surengtame koncerte-susitikime Olga Šteinberg

akompanavo A. Staškevičiūtei, A. Livontui, H. Zabulėnui, E. Saulevičiūtei, R. Tumalevičiūtei. Skambėjo B. Dvariono pjesė „Prie ežerėlio“, J. Karoso Du lietuviški šokiai, arijos iš lietuvių kompozitorių operų.

Lietuvoje laukė darbas Filharmonijos salėje ir apleistose, dar karą menančiose miestų ir miestelių klubų patalpose, mokyklose. Tikra atgaiva menininkams buvo kelios ypatingos reikšmės turėjusios programos. A. Livonto inicijuotas minėto trio penkių koncertų ciklas „Kamerinės muzikos vystymasis“ buvo vienas reikšmingiausių klasikinės muzikos projektų, koncertuose skambėdavo J. Haydno, L. van Beethoveno, P. Čaikovskio, A. Arenskio, S. Rachmaninovo, D. Šostakovičiaus kūriniai. Išskirtinė buvo ir A. Livonto su O. Šteinberg parengta Beethoveno sonatų smuikui ir fortepijonui programa, koncertų ciklai „Kamerinės muzikos raida nuo J. S. Bacho iki mūsų dienų“, „Senovinė instrumentinė muzika“, „Rusų kamerinė muzika“, „Vakarų Europos muzika“, „Lietuvių tarybinė muzika“. Su Filharmonijos simfoniniu orkestru O. Šteinberg skambindavo S. Rachmaninovo Rapsodiją Paganini tema.

Koncertuose dalyvaudavo ir violončelininkas M. Šenderovas. „Ypač reikšmingas būdavo Beethoveno sonatų atlikimas. Periferijoje į koncertus rinkdavosi vietos inteligentija ir muzikos mokyklų mokytojai. Problemiška būdavo sukviesti mokinius – daugeliui tokia muzika buvo mažai girdėta ir nelabai priimtina, todėl ją propaguodami Livontas ir Šteinbergaitė atliko titanišką darbą. Muzikantai jų programomis žavėdavosi, ypač todėl, kad atlikėjai demonstruodavo meistrišką atlikimą“, – pasakojo smuikininkas, A. Livonto absolventas Jonas Urba.

Filharmonijos solistai, o vėliau ir konservatorijos pedagogai A. Livontas ir O. Šteinberg parengė beveik visą literatūrą smuikui ir fortepijonui iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. „Olga Aleksandrovna ir Livontas buvo labai skirtingos prigimties žmonės. Tačiau koks geras buvo didžiulės ekspresijos ir racionalaus prado emo-

cinis balansas!“ – pasakojo pianistė Ramutė Vaitkevičiūtė, bendradarbiavusi su A. Livontu.

Su A. Livontu koncertų programas ruošusi prof. Veronika Vitaitė sakė: „Matydavau ir girdėdavau, kaip dėmesingai, įkvėptai Livontas ir Šteinberg grodavo. Studijoje buvau šalia ir kai jie įrašinėjo J. Gruodžio sonatą.

Iki šiol tai vertinu kaip stebuklą: apie keturias valandas trukusio įrašo metu nuo įtampos raudoniu paženklinti abiejų veidai, bet pianistė nė karto nesuklydo! Nė karto! Kokia precizika ir valia! Olga Aleksandrovna sakydavo, kad norint scenoje pagroti 100 procentų, reikia pasiruošti 150 procentų!“ Olga Šteinberg, mokydama studentus skambinti, pirmiausia skatindavo mąstyti ir ieškoti garso atitikties formuluojamai minčiai. Geras pedagogas geba mokiniui įteigti poreikį iš natų solfedžiavimo fazės pereiti į muziką kūrusio kompozitoriaus dvasinį būvį, suderinti savo kritinę mintį ir emocijas. Profesorė – santūri, mąsli, jautri klausovė ir analitikė, siekusi kūrybingo muziko ugdymo. Abu su vyru pakviesti dirbti į Vilniaus specialiąją muzikos mokyklą (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), nuo pradžiamokslių šalinosi, dirbti su mažais vaikais jautė neturintys pašaukimo. Tačiau O. Šteinberg vadovaudavo studentų pedagoginei praktikai, labai tolerantiškai stebėdavo studento darbą su mokinuku.

Ji buvo puiki metodininkė. Gal žinių buvo gavusi Maskvos konservatorijoje iš savo vadovės A. Artobolevskajos, bet greičiausiai tai buvo jos pačios samprotavimai, išvados. Jas gebėdavo pagrįsti apibendrindama skaitytą

literatūrą, stebėtą didžiųjų pianistų muzikavimą.

Technika jai nebuvo pagrindinis tikslas. Svarbiausia – ar ji padeda formuoti norimą garsą. Pianistą mokydavo „girdėti pirštų galiukais“.

Daug dėmesio skyrė pirštuotei, ilgai dirbdavo mokydama pirmojo piršto naudojimo prasmės ir kaip groti melodines linijas. Koreguodavo pianisto sėdėseną, rankų padėtį. Mokė suvokti viso kūno plastikos, laisvo „kūno kvėpavimo“ reikšmę. Mergaitėms net siūlydavo palankyti meninės gimnastikos užsiėmimus. Pedalo naudojimas ir rankų funkcijos, tempo, dinamikos logikos, harmonijos girdėjimas ir kūrinio visumos, dramaturgijos, formos pajauta, valdomos artikuliacijos subtilybės – visa buvo labai svarbu.

Tačiau „gera galva – svarbiausia“. Ši sąvoka aprėpė mąstymo logiką ir fantaziją, savikontrolę, gebėjimą vidine klausa formuoti muzikinį vaizdinį, įvertinti kompozitoriaus muzikinės raiškos specifiką ir kuriamo garso koloristikos, charakterio paieškas, suvokti muzikos prasmę. Profesorės O. Šteinberg pedagoginius principus realizavo jos ugdyti pianistai, pedagogai, mokslininkai, kultūrinės veiklos organizatoriai, muzikos kritikai ir kitoje įvairiapusėje veikloje pasireiškę mokiniai. 1950-aisiais mokslus baigė pirmoji O. Šteinberg auklėtinė Janina Butkevičiūtė-Kovčugo, vėliau – Aloyzas Končius, Aleksandra Juozapėnaitė, Veronika Vitaitė, Bernardas Vasiliauskas, Aušra VičaitėMotuzienė, Povilas Jaraminas, Marija Rauchaitė-Čepinskienė, Živilė Karkauskaitė-Urbaitienė, Dalia Balsytė, Robertas Bekionis ir kiti. Svarbiausia, kad platus jų veiklos spektras ir esminiai meniniai kriterijai rodo stiprias pedagogės suformuotas šaknis.

Olgos Šteinberg gimimo šimtmetis – jos užaugintos didelės pianistų, kultūros žmonių šeimos šventė, skatinanti prisiminti: „Mylėkite muziką, o ne save muzikoje“. n

Muzikos barai / 41

IŠ PRAEITIES

Sopulingi dainininkės Liudmilos KazanaitėsMackonienės gyvenimo puslapiai Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

D

Liudmila Jūratė Kazanaitė-Mackonienė

Muzikos barai / 42

augiau kaip dešimt metų Liudmilą Jūratę Kazanaitę-Mackonienę-Mackevičienę (1925–2012) girdėdavau repetuojančią Filharmonijos klasėse, dalyvaujančią solistų perklausose, koncertuojančią, ieškančią naujo repertuaro. Turėjo stiprų žemą balsą, tarp Filharmonijos solisčių sopranų ilgą laiką tokia buvo vienintelė. Visiems pagarbi, dėmesinga kolegoms, kukli, romi, tačiau nuotaikingai pasakodavo apie sūnų, vaikaitį Jokūbą, entuziastingą, energingą savo vyrą dailininką J. Mackonį-Mackevičių, jo vargus kuriant libretą operai „Pilėnai“. Prieš akis iškyla aukšta, tvirta moteris, apsigaubianti šilta trikampe skara vykdama į koncertus. ...Koks paslaptingas gyvenimas!

Greta vaikšto žmonės, kuruos mes teisiame, giriame arba tiesiog nepastebime. Gerbiame buvusį nusikaltėlį,

bet niekiname didvyrį. Pasirodo, ne viskas viešumoje gali būti matoma.

Slapčiausi yra mūsų potyriai – kūno ir širdies skausmai, garsiai neišsakomi, nerodomi meilės ir neapykantos jausmai. Gulėdamas mirties patale R. M. Rilke rašė: „Ar aš vis dar esu tas, kuris sudegs nepažįstamas? Aš neištryniau prisiminimų. O, gyvenime, gyvenime: išeinu, išeinu pasaulio nepažintas...“ Pokario dešimtmečiai – laikas, kai net artimiausi giminaičiai vengdavo pasakoti vaikams neseną, bet sudėtingą giminės istoriją, kad tie ne vietoje, ne laiku neprasitartų žmonėms, turėjusiems galių naikinti. Grėsmę keliančių ideologinių takoskyrų girioje gūžiamės savastyje, tik kiekvieno mūsų privatūs namai, ribota šeimos gyvenimo tikrovė būna saugi.

Liudmila Jūratė Kazanaitė gimė Lietuvos karininko Afanasijaus Kazano (1898–1953) šeimoje.

Afanasijus, kilęs iš Zarasų (tuomet Novoaleksandrovsko) krašto sentikių, Pirmajame pasauliniame kare buvo Rusijos imperijos savanoris, ko-

Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vėliava

vėsi su vokiečiais, turkais, bulgarais, austrais ir vengrais. 1917 m. Maskvoje baigė 5-ąją praporščikų mokyklą, bolševikams užėmus valdžią pasitraukė į Ukrainą ir Kijevo gubernijoje įstojo į laisvųjų kazokų dalinį.

Nikolajaus Judeničiaus kariuomenėje kovėsi su bolševikais, buvo sužeistas. Grįžo į Lietuvą, 1920 m. kovose su Lenkijos kariuomene užsitarnavo leitenanto laipsnį, 1934 m. – kapitono.

Vedė suvalkietę iš Kalvarijos Sofiją Kazakevičiūtę. 1923 m. gimė sūnus Igoris, 1925 m. – Mykolas, 1929-ųjų balandžio 5 d. prie Panevėžio esančiame Pajuosčio dvare (ten buvo įsikūręs kariuomenės pulkas) – dukrelė Liudmila Jūratė.

1940 m. šeima grįžo į Zarasus.

Afanasijus Kazanas 1941 m. prasidėjus Birželio sukilimui organizavo zarasiškius, vokiečių okupacijos metais tarnavo policijos transporto kuopoje.

1943 m. vokiečių buvo išsiųstas į Rytų frontą, tačiau prie Karaliaučiaus rusų armija paėmė į nelaisvę ir nuteisė 10 metų lagerio bei 5 metus tremties.

Karštas kraujas ir čia nerimo. 1953 m. aktyviai dalyvavo Vorkutos politinių kalinių sukilime ir rugpjūčio 1 d. žuvo1. Kapitonas Afanasijus Kazanas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu (1938), po mirties – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2008).

Devyniolikmetis brolis Igoris Kazanas drauge su tėvu per Birželio sukilimą aktyviai kovojo zarasiškių būryje, vėliau dirbo policijos vachmistru. 1943 m. Dūkšto apylin1 Rislakki J. Vorkuta! Sukilimas lageryje. Vilnius: Briedis, 2016, 336.

Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas su žmona Sofija Kazakevičiūtė-Kazaniene 1938 m.

kėse susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė.

Mykolas Kazanas baigė Zarasų gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais jis aktyviai dalyvavo pogrindinės spaudos leidyboje. 1944 m. Antazavės šile Mykolas subūrė apie 100 vyrų „Vyčio“ kuopą ir įrengė partizanų stovyklą. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. M. Kazanas-Siaubas sutelkė Antazavės, Imbrado, Aleksandravėlės būrius ir įkūrė „Lokio“ rinktinę, tapo jos vadu.

1945 m. gegužės 29 d. Dervinių k. apylinkėse jo vadovaujami partizanai sumušė Antazavės stribus. Liepos 7 d. Jaskoniškių kaime 30 asmenų grupė, sudaryta iš Dusetų stribų ir NKVD kariuomenės, surengė karinę operaciją – apsupo J. Markelio sodybos daržinę, kurioje tuo metu slėpėsi keturi „Lokio“ rinktinės partizanai.

Jie atkakliai priešinosi, bet daržinė

Liudmila su broliais Igoriu ir Mykolu

buvo padegta. Vienas partizanų išlėkė ir pasidavė, kiti trys, tarp jų ir Mykolas, granata susisprogdino. ,,Taigi mano uošvis, Zarasų rusas, nepriklausomybės kovų savanoris, Gedimino ordino kavalierius, atidavė savo gyvenimą ir gyvastį Lietuvai, paaukojo ant jos švento aukuro abu savo sūnus – Igorį ir Mykolą, – rašė Jonas Mackonis2.

Motina Sofija Kazanienė (g. 1901 m.) už tai, kad vyras buvo liaudies priešas, o sūnus išaugino „banditais“, 1944 m. buvo suimta ir po metų nuteista mirties bausme. Vėliau bausmė pakeista dešimčia metų lagerio, į Lietuvą grįžo 1954 m. 1994 m. mirė Vilniuje.

2

134.

Mackonis J. Boružės odisėjos. Vilnius: Tyto alba, 2003,

Jonas Mackonis ir Liudmila Jūratė Kazanaitė

Muzikos barai / 43

IŠ PRAEITIES

Liudmila Mackonienė ir Leonidas Muraška paruošė ne vieną programą

Kipras Petrauskas su studentais Elena Saulevičiūte, Vytautu Kairiūkščiu ir Liudmila Mackoniene

Rimvydo Žigaičio autoriniame koncerte

Nežinia kaip tuo laiku, kai šeimoje vyko kraupūs įvykiai, Liudmila sugebėjo išsprukti apsižvalgyti į Vilnių, vėliau į Kauną. Kaune kažkas paskatino mokytis muzikos mokykloje dainuoti. Nuo mokyklos vadovybės viską slėpė, tik mokytojui Petrui Olekai papasakojo savo gyvenimą. Jis ėmėsi globoti merginą. Petras Oleka karo metais maitino ne vieną badaujantį, skurstantį savo mokinį.

J. Mackonis savo prisiminimų knygoje rašė, kad Kaune per vieną

Muzikos barai / 44

muzikos mokyklos mokinių koncertą susipažino su Liudmila Kazanaite. „Ta pažintis vėliau perėjo į draugystę, o netrukus tarp mūsų pradėjo plasnoti amūriukai“3. Petras Oleka ėmė piršliauti, tačiau rimtai apie Liudmilą Jonas pradėjo galvoti jau pradėjęs dėstyti Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje. Jį aplankiusi „šviesiaplaukė viešnelė“ papasakojo savo šeimos istoriją.

1948 metais koncerte kažkoks žmogus ją atpažino... Kazano duktė mokosi!? Partijos sekretorei Onai Naktinienei buvo dėkingas ne vienas jaunuolis, kuriam ji parašė teigiamą rekomendaciją, užstojo, išsaugojo... Ir Liudmilos neišvarė, bet pasiūlė parašyti malonės prašymą aukščiausiam „teisėjui“, Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.

Mergina paprašė kaligrafiškai rašančio Jono padėti. „Tai buvo bene įtaigiausias mano rašinys, su jauduliu rašytas, našlaitės ašaromis pakrapintas, pašventintas“, – prisiminė J. Mackad Sniečkus konis. Pasakojama, pasiteiravęs, ar gerą balsą turinti. „Turi plataus diapazono mecosopraną.“ „Ar graži?“ – klausinėjo. „Labai išvaizdi. Turi visus artistės duomenis“, – patikino prašymą atvežusi 3

Ten pat, 104.

partijos sekretorė. A. Sniečkus numojo ranka: „Et, tegul mokosi mergaitė.

Mums reikia gražių artisčių.“ Suprasdamas rizikuojantis dailininko, rašančio žmogaus (vėliau ir žinomo libretisto, menotyros daktaro, profesoriaus) ateitimi, Jonas Mackonis paprašė jos rankos. Tais pačiais 1948-aisiais juos apvesdino Petras Oleka su žmona balerina Jadvyga Jovaišaite. „Kaip mes visi gailėjomės tos šviesiaplaukės našlaitės, tačiau bijojome užtarti. Staiga išgirdome, kad atsirado drąsuolis, kuris jai pasipiršo.

Didvyriu tave laikėme“, – J. Mackoniui yra sakęs prof. Balys Dvarionas.

1950 m. L. Kazanaitė baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą (A. Barniškio dainavimo klasę), įstojo į Lietuvos konservatoriją. Dar besimokančią Kaune Liudmilą savo bute buvo priglaudęs dailininkas Antanas

Liudmila Mackonienė – Zybelis studentiškame „Fauste“

Žmuidzinavičius. Inteligentija gyveno erdviuose butuose ir dažnai, kol sovietų valdžia neatėmė, talkino neišgalintiems kolegoms. Po sudėtingo šeimos gyvenimo įvykių, sielvarto dėl mamos Liudmila pateko į menininkų aplinką: A. Žmuidzinavičius tuo metu rengė savo knygą, piešė, na-

muose lankydavosi dainininkai Juozas Indra, Beatričė Grincevičiūtė.

Vėliau J. Mackonis vaizdžiai pasakojo apie „dailią nendrelę“, kurios jam pagailo ir nutarė ją vesti. Teko dirbti greta, tad galiu tvirtinti, kad meilė Liudmilai liepsnojo visą gyvenimą. Susilaukė sūnaus Vigirdo, talentingo matematiko (keturiolikos kibo į aukštąja matematiką!). Visuomenėje ir namuose daug diskutuota dėl J. Mackonio primygtinai vaikaičiui peršamo Jogailos vardo. Didžiavosi sugriovęs „Juozo Jurginio teiginį, kad Lietuvoje dar neatsirado tėvų, kurie savo vaikui būtų davę Jogailos vardą“. Štai toks drąsuolis, gerai išmanęs Lietuvos istoriją, buvo J. Mackonis.

Jau brandžiame amžiuje Jonas Mackonis-Mackevičius prisiminė Liudmilos vargus, kai ji panoro stoti į konservatoriją. „Su tokia baisia šeimos charakteristika patekti į aukštąją tarybinę mokyklą, kai net buožių vaikai į ją nepriimami, atrodė neįmanoma. Ryžausi pats eiti į mandatinę stojamųjų egzaminų komisiją ir žmonai advokatauti. Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas Černecovas dar bandė išbalusią mano žmoną šio to paklausti. Jis klausia – atsakau aš. Anas net pyktelėjo: „Kodėl ne jinai atsako?“ – „Ji rusiškai dar gerai

Liudmila Jūratė Mackonienė-Mackevičienė

nemoka“. – „Betgi jos tėvas rusas?“ – „Tačiau motina lietuvė...“ Lydima tik vieno sakinio – „Sniečkus jai leido mokytis“ – Liudmila Mackonienė studijavo Juozo Babravičiaus, o nuo 1952 m. – Kipro Petrausko klasėse.

1955–1986 m. Liudmila Mackonienė – Lietuvos valstybinės filharmonijos solistė.

Kelių pokario dešimtmečių profesionalūs atlikėjai vykdė sunkią misiją: važinėdavo šaltais automobiliais, publikai, kuri sėdėdavo su kailiniais, pasirodydavo vakarinėmis suknelėmis. Dažniausiai prie išderintų pianinų menkai išsilavinusiai auditorijai tekdavo pristatyti klasikinį meną. Per mėnesį bendrose programose reikėdavo sudainuoti po 15, 20 koncertų. L. Mackonienė surengė daugiau kaip 500 solinių koncertų. Pokario lektoriumuose 1949, 1950 m. dainuodavo ir Kipras Petrauskas, ir Vladimiras Rubackis, jaunieji Vladas Česas, Rimantas Siparis, Leonidas Muraška, Valentinas Adamkevičius, Vlada Mikštaitė, Jadvyga Petraškevičiūtė, grodavo smuikininkai Aleksandras Livontas, Eugenijus Paulauskas, pianistė Olga Šteinberg.

1955 m., kai scenoje pasirodė mecosopranas Liudmila Mackonienė, koncertų afišose buvo Aleksandros Staškevičiūtės, Irenos Žukaitės, Irenos Ylienės, Elenos Čiudakovos, Nehamos Lifšicaitės pavardės. Su simfoniniu orkestru etatiniai Filharmonijos solistai Jurgita Haškerytė, Aldona Repšytė, Vladas Kavoliūnas, Leonidas Muraška ir kviestiniai dainininkai atlikdavo didžiąsias operų arijas.

Liudmilos repertuare buvo SaintSaënso Dalilos arija, epizodai iš Georges‘o Bizet operos „Karmen“. Vieną mėnesį puikus dramatinis sopranas Teklė Slankauskaitė, L. Mackonienė, Jurgita Haškerytė, Vladimiras Rubackis Druskininkuose, Vievyje, Žiežmariuose, Kaišiadoryse dainuoja solo, duetus iš G. Verdi operų, kitame Lietuvos pakraštyje, akompanuojant puikiam akordeonistui Algirdui Ločeriui, rengia Dainos vakarus. Prisijungus smuikininkui A. Livontui ir pianistui, didesnių miestų klausytojams pristato kompozitoriaus Antano

Račiūno autorinius vakarus. Su poete Meile Kudarauskaite paruošta dar viena nauja programa – „Lietuviškas romansas“ – važiuoja į kurortines sales. L. Mackonienės programose skambėdavo Vaclovo Paketūro, Balio Dvariono, Vytauto Kairiūkščio, Vytauto Klovos, Rimvydo Žigaičio, Konrado Kavecko dainos, romansai.

Ji pirmoji padainavo vėliau labai populiarų Vytauto Kairiūkščio ir Algimanto Baltakio romansą „Aš viską, viską užmiršau“.

L. Mackonienė Filharmonijoje parengė per 20 teminių, žanrinių (arijų, dainų, lietuvių ir rusų romansų), kompozitorių monografinių programų. Dainuodavo įvairių epochų ir stilių kamerinę bei operinę, Europos ir Azijos tautų liaudies muziką. Atlikdavo solo partijas ir stambios formos kūriniuose (V. Kairiūkščio oratorijapoema „Vakaro misterija“, A. Klenickio oratorija „Į laimę“, W. A. Mozarto, G. Verdi „Requiem“, L. van Beethoveno IX simfonija, S. Prokofjevo kantata „Aleksandras Neviškis“).

L. Mackonienė kaip geroji dvasia kiekvieną Filharmonijos darbuotoją aplankydavo savo laiškeliu: keliais šiltais sakiniais pasveikindavo su gimtadieniu. Su kiekvienu ir kiekvieną. Toks šviesus buvo jos įsipareigojimas. Juk žinojo žmogui ištarto gero žodžio prasmę, linkėjo patikėti, kad kas nors žemėje tave mato...

Liudmila Mackonienė nebuvo įvertinta padėkų raštais, garbės vardais. Bet, kaip vienintelė Kazanų šeimos įpėdinė, iš Lietuvos Respublikos Prezidento rankų priėmė tėvui ir broliui skirtus Vyčio Kryžiaus ordinus. „Didžiuojuosi, kad Kazanų kraujas teka mūsų sūnaus matematiko Vigirdo Mackevičiaus, jo vaikų ir vaikaičių gyslomis“, – rašė Jonas Mackonis. „Džiaugiuosi galėjęs ir gyvenimui išsaugoti Nevėžio pievų nektaru kvepėjusią dainuojančią madoną“,– šyptelėjęs baigė vieną iš pokalbių apie V. Klovos „Pilėnus“.

Dar ilgai Liudmilai KazanaiteiMackonienei-Mackevičienei sapnuodavosi mamos raudos ir scena: reikia eiti dainuoti, o natų nėra ir tekstą pamiršo.. n

Muzikos barai / 45

CHORO MAGIJA

Kultūrinės, asmeninės ir socialinės chorinio dainavimo prasmės Rūta GIRDZIJAUSKIENĖ

C

horinis dainavimas Lietuvos kultūroje užima ypatingą vietą, todėl pradėdama rengti straipsnį kiek abejojau, ar svarstymas apie dainavimo chore prasmes nebus tik žinomų tiesų pakartojimas. Pasidalinusi abejonėmis su kolegomis chorvedžiais sulaukiau palaikymo, raginimo apžvelgti pastarųjų metų pasaulyje atliktus tyrimus, atskleidžiančius dainavimo chore vertingumą. Tad kodėl toks dainavimas, chorinė veikla yra prasmingi?

Tai, kad dainavimas kaip bendruomeninė veikla teikia emocinę, socialinę, pažintinę ir fizinę naudą, diskutuota įvairiuose diskursuose.

Daugybėje internetinių svetainių galime rasti argumentų, kuo svarbus dainavimas chore. Mokslinių tyrimų apie dainavimo teikiamą naudą taip pat gausu. Belieka tik apžvelgti tai, ką įvairių šalių mokslininkai patvirtino tirdami dainuojančiųjų fizinę

Muzikos barai / 46

ir emocinę sveikatą, analizuodami bendruomenės gyvenimo kokybės ir chorinės veiklos sąsajas. Dauguma minėtų tyrimų orientuoti į asmeninių ir socialinių dainavimo prasmių atskleistį, apie kurias bus kalbama antroje ir trečioje straipsnio dalyse.

Pirmosios dalies paskirtis – pažvelgti į chorinį dainavimą iš Lietuvos kultūros perspektyvos, t. y. bandyti suprasti, ką dainavimas reiškia mums, lietuviams, ir kodėl svarbu išlaikyti dainavimo tradiciją.

DAINA IR DAINAVIMAS LIETUVOS KULTŪROJE

Dainavimas nėra biologiškai užprogramuotas – tai sociokultūrinis reiškinys. Žmonės dainuoja tam tikroje vietoje ir situacijoje, tikslingai arba vedami neįsisąmonintų motyvų, daina išreikšdami savo požiūrį į tai, kas vyksta su jais pačiais ir aplink juos. Nepriklausomai nuo žmonių bei situacijų įvairovės, dainavimas tampa bendrumą išreiškiančia ir kartu praktikuojama veikla. Tokia patirtimi galėtų pasidalinti dažnas lietuvis.

Kad ir kokioje gyvenamoje vietoje

susiburiama, visuomet bus rasta dainų, kurias moka ir gali atlikti įvairių amžiaus grupių ir profesijų atstovai.

Tokių dainų bus ne viena ir ne dvi, o kelios dešimtys.

Galėjimas ir norėjimas dainuoti turi gilias istorines tradicijas. Dar XVII a. buvo įžvelgtas lietuvių polinkis dainuoti, pabrėžiant, kad lietuvis puikiai suvokia dainavimo džiaugsmą ir vertina gebėjimą dainuoti (Sauka 1989). Tautosakininkai yra užfiksavę, kad dažna senesnė moteris praėjusio amžiaus viduryje galėdavo padainuoti daugiau kaip 300 melodijų. Galime didžiuotis, kad nuo tada, kai XIX amžiaus pradžioje pradėtos rinkti dainos, jų sukaupta arti pusės milijono.

Etnomuzikologas J. Trinkūnas (2009) teigė, kad lietuviams dainavimas buvo tarytum apeiga, prilygo religiniam ritualui, padėjusiam išlaikyti pagoniškos religijos, kuri iš esmės buvo politeistinė su animizmo ir panteizmo elementais, tradicijas.

Dažnoje lietuvių dainoje esama simbolinių situacijų, žmogaus ir gamtos pasaulio gretinimo. Pavyzdžiui, ber-

nelis lyginamas su kleveliu, ąžuolėliu, o mergelė – su obelėle, liepele.

Dainose gamtos reiškiniai perspėja apie būsimus įvykius: išjojant į karą virpa medžių lapai, vėjas liudija artėjančią nelaimę. Nykstant senosios religijos praktikoms tokiu būdu, t. y. dainomis, buvo saugomas baltiškasis tikėjimas.

Turinio prasme lietuvių liaudies dainos nesiskiria nuo kitų tautų dainų. Specifiniai yra lietuvių dainų tekstai: jiems nebūdingas vientisas eiliavimo ritmas, iš teksto negalima sudėti eilėraščio, nėra konkretaus siužeto, o apdainuojama situacija, įvardijant žmonių santykius, būsenas. Tikrasis lietuvių liaudies dainų objektas yra paties žmogaus vidinis pasaulis (Razauskas 2013). Tikėtina, kad dėl teksto pasakojamojo pobūdžio, vidinio, o ne išorinio pasaulio įvykių vaizdavimo liaudies daina tapo neatskiriama lietuvių gyvenimo dalimi.

Kita vertus, kaip įžvelgia baltiškosios kultūros tyrinėtojai, dainininkų sąmonėje, jų atmintyje dainavimas yra užsifiksavęs kaip psichologinį

saugumą teikianti, nerimą slopinanti veikla (Maceina 1993; Šmitienė 2010).

Pastebėta, kad ir dainuojantieji pabrėžia paguodžiantį, palaikantį, gaivinantį dainos poveikį. Tai susiję su kolektyviniu lietuvišku dainavimo būdu, kai nėra pasidalinimo į solo partijas atliekančius ir jiems pritariančius dainininkus. Dainuojama grupėje lanksčiai dalinantis vedančiojo ir pritariančiųjų (turavojančių) vaidmenimis. Lietuvių liaudies daina iš esmės yra bendrijos daina, ir tai atspindi ne tik dainų turinys, bet ir kolektyvinė jų atlikimo forma.

Per porą pastarųjų šimtmečių dainiškoji lietuvių tradicija keitėsi: pasipildė naujais žanrais, iš miesto kultūros perėmė naujoviškų melodijų ir poetinių vaizdinių arsenalą, liaudišką muzikavimą pratęsė dainavimas didesniuose ar mažesniuose kolektyvuose. Tačiau dainos ir dainavimo prasmė lietuvių sąmonėje išliko menkai pakitusi.

Chorinis dainavimas yra neatskiriama lietuviškosios kultūros dalis.

XIX ir XX amžių sandūroje prasidėjęs

nacionalinis chorų sąjūdis perėmė ir savaip aktualizavo liaudiško dainavimo tradiciją. Chorinis dainavimas buvo suvoktas kaip būdas žadinti nacionalinį lietuvių pasididžiavimą, formuoti tautinį identitetą. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašte gyvenęs ir kūręs Vydūnas dainavimą chore manė esant priemone lietuvių tautiniam sąmoningumui gaivinti, lietuviškos kultūros unikalumui parodyti.

Daina vaidino svarbų vaidmenį ir dešimtmetį (1944–1953) trukusiame partizaniniame kare prieš sovietų okupaciją. Iš lūpų į lūpas perduodamos, specialiai surinktos ir publikuotos dainos palaikė laisvės kovotojų dvasią ir tvirtino tautoje pasipriešinimo bolševikiniam terorui nuotaikas.

Pilietiniu ir politiniu požiūriu neoficialaus kultūrinio pasipriešinimo sovietinės okupacijos metais būdu tapo dainų šventės. Tai pats masiškiausias dainavimo kultūrą Lietuvoje reprezentuojantis reiškinys, sovietmečiu buvęs nepriklausomybės ir nacionalumo idėjų sklaidos poligonu (Gudelis 2014). Nors to meto dainų

Choras „Ave vita“

Muzikos barai / 47

CHORO MAGIJA

„Dagilėlis“

šventėms galiojo griežta ideologinė kontrolė, dauguma kūrinių buvo lietuviški, į renginius suvažiuodavę lietuviai suorganizuodavo masinių padainavimų gatvėse. Taip dainų šventės padėjo išlaikyti tautinį identitetą, palaikė nepriklausomybės siekį.

Ypatingą vaidmenį dainavimas suvaidino paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Baltijos valstybėms kovojant dėl nepriklausomybės. Tuo metu vykusių gausių demonstracijų, mitingų metu būdavo dainuojamos įvairios dainos, todėl šis laikotarpis pavadintas dainuojančiąja revoliucija. Būtent dainavimas buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos „minkštosios galios“ komponentų, reprezentuojantis savo šalies unikalumą, jos vertybes, savitumus, papročius. Dainuojančioji revoliucija iš šių dienų perspektyvos vertintina kaip ypatingos svarbos reiškinys, kuris ne tik prisidėjo prie šalies nepriklausomybės atkūrimo, bet ir ją simbolizavo (Martinelli 2015). Taigi daina, chorinis dainavimas – ne tik tautos istoriją atspindinti Lietuvos kultūros dalis, bet ir lietuvišką pasaulėvaizdį simbolizuojantis, tautinį identitetą įprasminantis reiškinys. Dainuodami mes priartėjame prie savo šaknų.

Muzikos barai / 48

Praktikuojant tai, kas nuo seno buvo neatskiriama mūsų tautos gyvenimo dalis, tampama Lietuvos kultūros puoselėtojais ir kūrėjais.

ASMENINĖS DAINAVIMO CHORE PRASMĖS

Siekiant pagrįsti muzikos svarbą asmens gerovei, prieš keletą dešimtmečių susiformavo instrumentinė muzikos teorija. Jai atstovaujantys tyrėjai pateikia argumentų, kodėl ir kaip muzika gali pagerinti asmens fizinę ir psichinę sveikatą. Nors pripažįstama, kad muzika vertinga pati savaime ir jos prasmė neapsiriboja smegenų veiklos ar psichofizinės asmens savijautos gerinimu, reikia pripažinti, kad šios teorijos atstovai surinko svarių argumentų, kodėl verta muzikuoti.

Praėjusio amžiaus pabaigoje pradėti intensyvūs smegenų tyrimai paskatino naujai pažvelgti į dainavimą ir pateikė dainuojant smegenyse vykstančių procesų vaizdinį. Tyrimai rodo, kad dainų tekstai aktyvuoja už abstraktų mąstymą, vaizdines ir garsines asociacijas atsakingas smegenų sritis, todėl dainuojant lavinamas metaforinis mąstymas, gebėjimas suvokti ir perteikti sąvokos

reikšmės niuansus (Cach ir kt. 2014; Gaser, Schlaug 2003). Dainuojant ne tik įsisavinami kalbos elementai ar struktūros, bet jiems suteikiama emocinė prasmė, pažadinama vaizduotė.

Emocijų kupinas muzikinis teksto fonas padeda geriau įsiminti žodžius, suvokti jų prasmę, žodžius ir sąvokas suprasti ne kaip izoliuotus pažinimo vienetus, o kaip prasmingus, specifiniame kontekste su kitais objektais bei reiškiniais susijusius darinius.

Atlikite keleto minučių eksperimentą. Pabandykite padeklamuoti gerai žinomos dainos tekstą. Tikėtina, kad sklandžiai tai padaryti bus nelengva.

O štai padainuoti pavyks be didesnių pastangų. Mokslininkų teigimu, taip yra todėl, kad prisiminti tekstą padeda susiformavusios jungtys tarp už klausą, kalbą ir emocijas atsakingų smegenų dalių. Šis atradimas plačiai taikomas gydant žmones po sunkių smegenų traumų, insulto. Pastebėta, kad turintieji atminties problemų (pavyzdžiui, negalintys atsiminti savo ar artimųjų vardų) be didesnių sunkumų prisimena dainų melodijas ir tekstus. Tai „kolegialaus“ skirtingų smegenų dalių veiklos rezultatas.

Dainininkų atminties talpykla turi būti išties didelė. Norint atlikti mu-

„Liepaitės“

zikos kūrinį, reikia ne tik atsiminti natas, bet ir žinoti, kokiu tempu bei intensyvumu jas dainuoti, kokius niuansus išryškinti, kaip elgtis scenoje. Tokia informacijos gausa ir užduočių, kurias reikia atlikti vienu metu, įvairovė veiksmingai lavina mūsų atmintį. Tikėtina, kad muzikantų atmintis geresnė dar ir dėl to, kad įsimenama ne tik informacija, bet ir jos emocinis turinys, atlikimo kontekstas (Parker 2014).

Muzika yra reiklus smegenų „darbdavys“, nes dainuojant sutartinai veikia už klausą, regėjimą, emocijas, atmintį ir motoriką atsakingos smegenų dalys. Tad muzikos atlikimas reikalauja plataus spektro smegenų veiklos ir dėmesio koncentracijos, jis taip pat siejamas su kūrinio stiliaus, žanro, muzikinės idėjos suvokimu, kuriam reikalingas abstraktus ir vaizdinis mąstymas. Skirtingų smegenų pusrutulių dalis veikia ir pavieniai muzikos elementai. Smegenų tomografijos duomenys rodo, kad žinomi ritmai, taip pat ir tembro atpažinimas aktyvuoja dešinįjį smegenų pusrutulį, o nauji ir anksčiau neatlikti ritmai – kairįjį. Visos už minėtus elementus atsakingos smegenų dalys aktyvios atliekant vieną užduotį (Hyde ir kt. 2009).

Tyrimai rodo, kad dainuojant aktyvūs abu smegenų pusrutuliai. Muzika (dainos melodija, akompanimentas)

aktyvuoja už emocijas ir vaizduotę atsakingas smegenų dalis. Dainavimas taip pat reikalauja plataus kairiajam pusrutuliui priskiriamų mąstymo funkcijų spektro: planavimo, sprendimų paieškos, abstrahavimo, analizės, sintezės gebėjimų. Šie kairiojo pusrutulio atliekami veiksmai vyksta kūrybinės, vaizduote ir emocijomis grįstos, dainavimo veiklos metu. Todėl dainuojant mūsų smegenys dirba itin intensyviai (Hyde ir kt., 2009).

Atlikta daug tyrimų, parodančių dainavimo poveikį žmogaus sveikatai. Tokie tyrimai, finansuojami nemedikamentinio ar papildomo gydymo paieška besirūpinančių sveikatos institucijų, pateikia svarių įrodymų, kuo ir kodėl dainavimas reikšmingas žmogaus sveikatai. Psichoneurologai teigia, kad egzistuoja ryšys tarp mūsų smegenų, imuninės sistemos ir elgesio, o pastarasis gali daryti įtaką pirmiesiems dviem (Lewis ir kt. 2018). Įrodyta, kad dainavimas padeda malšinti skausmą, gydyti žaizdas ar apskritai pagreitinti gijimo procesus.

Taip yra todėl, kad dainuojant išsiskiria skausmą mažinantys, žmogaus miegui, atminčiai, savijautai poveikį darantys endorfinai. Dainavimas taip pat reguliuoja išsiskyrimą steroidinių hormonų ir imunoglobulino, kurie svarbūs medžiagų apykaitai, slopina uždegimą, mažina alergines reakcijas, palaiko vidinės terpės pastovumą

(Rosie ir kt. 2002). Taip pat teigiama, kad muzika mažina streso hormono kortizolio kiekį ir sustiprina imunoglobulino gamybą, kurie yra svarbūs imuninei sistemai palaikyti (Lewis ir kt. 2018).

Esama įrodymų, kad dainavimas padeda reguliuoti širdies darbą. Įdomus tarptautinės mokslininkų grupės atliktas tyrimas, parodantis dainavimo ir širdies veiklos sąsajas (Vickhoff ir kt. 2013). Choro nariams dainuojant fiksuotas jų širdies ritmas, kvėpavimas ir pirštų temperatūra. Nustatyta, kad gilesnis ir lėtesnis nei įprasta kvėpavimas dainuojant lyrinio pobūdžio dainas turi biologiškai raminamą poveikį, normalizuoja širdies ritmą, optimizuoja diastolinį kraujospūdį. Ir, priešingai, energingas, aktyvus dainavimas greitina širdies ritmą ir didiną kraujospūdį, kas yra naudinga mūsų kraujotakos sistemai. Be to, pastebėta, kad visų dainininkų širdies ritmo ir kraujospūdžio pokyčiai yra panašūs. Tad posakis „dainuoja vienu širdies ritmu“ turi ir fiziologinį pagrindą.

Britų plaučių ligų asociacijos finansuojami tyrimai parodė, kad dainavimas gali būti sėkmingai taikomas kvėpavimo takų ligoms (dusulys, bronchitas, astma, funkcinis plaučių nepakankamumas ir kt.) gydyti arba jų profilaktikai (Skingley ir kt.

2018). Tais atvejais, kai dėl astmos ar kvėpavimo takų obstrukcijos atsiranda sunkumų įkvepiant ir iškvepiant, pasireiškia dusulio ir kosulio simptomai, padidėja gleivių gamyba, kaip papildomą nemedikamentinį gydymą gydytojai rekomenduoja atlikti kvėpavimo pratimus arba dainuoti.

Kvėpavimas dainuojant reikalauja aktyvaus smegenų darbo: reguliuoti įkvepiamo oro kiekį, tolygų iškvėpimą dainuojant ilgesnes frazes ar tęsiant aukštas natas, kontroliuoti atsikvėpimą grandininio kvėpavimo atveju, koordinuoti kūno raumenų įtempimą ir iškvepiamo oro srautą dainuojant skirtingu intensyvumu.

Nustatyta, kad praktikuojant dainavimą pagerėjo sergančiųjų fizinio krūvio tolerancija, sumažėjo dusulys, pagerėjo individualus gyvenimo kokybės vertinimas. Be to, kvėpavimo

Muzikos barai / 49

CHORO MAGIJA lavinimas dainuojant grupėje buvo veiksmingesnis, nei dainuojant solo ar tik atliekant kvėpavimo pratimus.

To priežastimi mokslininkai įvardina kolektyvinio dainavimo poveikį asmens savijautai dėl sumažėjusios saviizoliacijos bei su tuo susijusios gyvenimo kokybės pokyčių. Pripažįstama ir ekonominė sergančiųjų gydymo dainavimu nauda: mažesnis vizitų pas bendrosios praktikos gydytojus bei su sveikatos priežiūra susijusių asmenų dalyvavimo gydyme skaičius.

Nors tiek populiariojoje, tiek ir mokslinėje literatūroje dainavimui priskiriamas gydantis, gyvenimo kokybę gerinantis poveikis, moksli-

Chorinės muzikos koncertas

Muzikos barai / 50

ninkai tyrimų rezultatus vertina atsargiai: dauguma tyrimų atlikti su sveikais žmonėmis, taikant tikslinę atranką, tyrimo duomenys nelyginti su kontrolinės grupės duomenimis, vykdyti trumpalaikiai kelių savaičių tyrimai. Esama ir tyrimų, kurie dainavimo poveikio sveikatai nepatvirtino. Trūksta ilgalaikių, lyginamųjų ir platesnio masto tyrimų, kurie garantuotų jų patikimumą, pakartojamumą ir pritaikomumą. Vis dėlto pripažįstama, kad jei dainavimas tiesiogiai ir negydo žmonių, kartu su kitomis gydymo priemonėmis gali reikšmingai prisidėti prie sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimo.

SOCIALINĖS DAINAVIMO CHORE PRASMĖS

Kur kas mažiau diskusijų tarp mokslininkų kyla svarstant socialinį dainavimo chore vertingumą. Tyrimai rodo, kad chorinis dainavimas gali pagerinti psichinę sveikatą, suteikti laimės jausmą. Pavyzdžiui, nustatyta, kad dainuodami žmonės jaučiasi pozityviau, nei pasyviai klausydamiesi muzikos ar kalbėdami apie teigiamus gyvenimo įvykius (Esch, Stefano 2010). Teigiama, kad nuotaika pagerėja dėl dainavimo metu išsiskiriančių medžiagų, tokių kaip β-endorfinas, dopaminas ir serotoninas. Šie neuromediatoriai „atsakingi“ už laimės, malonumo ir pelnyto atlygio jausmą. Laimingesni žmonės daro poveikį ir bendram visuomenės gyvenimo tonusui.

Choristų pasitenkinimas dainuojant susijęs ir dar su vienu svarbiu chorinės veiklos aspektu – dalinimosi muzika ir muzikinės veiklos rezultatais teikiamas džiaugsmas (Southcott, Joseph 2014). Tyrėjai nustatė, kad net 80 proc. tyrime dalyvavusių choristų kaip vieną stipriausių išgyvenimų nurodė teigiamą auditorijos reakciją į jų dainavimą, sulauktą pripažinimą po koncerto, juos sujaudinusius pavienių klausytojų atsiliepimus. Dėl šių priežasčių choro dalyviai jautėsi užsiimantys socialiai prasminga veikla, labiau pasitikintys savimi, patiriantys gyvenimo ir veiklos pilnatvę.

Dainavimas chore padeda patirti bendrumo ir priklausomybės jausmą, kuris, pasak humanisto A. Maslowo, yra vienas esminių žmogaus poreikių. Vakarų kultūrose itin vertinami individualumas, išskirtinumas, originalumas. Į kiekvieną žmogų žvelgiama kaip į unikaliomis galiomis apdovanotą būtybę, pabrėžiant jos savitumą, skirtybę nuo kitų. Tačiau, psichologų teigimu, toks individualizuotas požiūris į asmenį ir jo veiklą turi išvirkščiąją pusę: šiuolaikiniai žmonės dažniau nei kada nors anksčiau jaučiasi vieniši, nemylimi, atstumti, neįvertinti, nerimauja dėl santykių su kolegomis ir artimaisiais.

Dainavimas chore – tai veikla, kai kartu siekiama rezultato, išgyvenami muzikiniai potyriai, didžiuojamasi

pasiekimais, kartu įveikiamos nesėkmės. Tai leidžia patirti bendrumo ir priklausomybės grupei jausmą, susirasti artimų pagal interesus ir pomėgius žmonių darbo, gyvenamosios vietos aplinkoje (Skingley ir kt. 2018).

Socialinė izoliacija ir vienatvė yra silpnos psichinės sveikatos būklės rodikliai, jie siejami su didesniu depresijos ir savižudybės rizikos lygiu.

Nustatyta, kad socialinis palaikymas dainuojant chore pastebimai sumažina ne tik depresijos simptomatiką, bet ir šios ligos atkryčio riziką (Williams, Dingle, Clift 2018). Dainuojantys chore užmezga naujas pažintis, jos atsiranda bendrų pomėgių bei interesų pagrindu. Muzikavimas grupėse gerokai padidina naujų pažinčių galimybes, sudaro sąlygas susitikti ir bendrauti skirtingų profesijų, socialinio statuso, įvairių amžiaus grupių žmonėms. Dainuojantys chore asmenys, kurie, tikėtina, niekada nebūtų susitikę arba jų bendravimas apsiribotų minimaliu kartu praleisto laiko kiekiu, keletą valandų per savaitę išgyvena bendrystės ir interesų tapatumo jausmą. Nedidelės Norvegijos bendruomenės choro, kuriame kai kada dainuoja tos pačios šeimos keturių kartų atstovai, etnografinio pobūdžio tyrimas parodė, kad dainavimas padarė įtaką ne tik choro dalyvių,

susitikimų, savaitgalio kelionių į koncertus paskata.

Tarp choro dalyvių susiformuoja pakankamai tvirti socialiniai ryšiai, o tai mažina nerimo lygį, vienišumo jausmą. Psichinės savijautos pagerėjimas susijęs tiek su muzika, tiek ir pasitenkinimu prasmingai veikiant ar tiesiog bendraujant su kitais asmenimis. Net jei bendraujama ne su visais choro nariais, tai netrukdo jausti ryšį su visa grupe, patirti bendruomeniškumo ir priklausymo grupei jausmą (Joseph, Southcott 2014). Mokslininkai pabrėžia, kad chore susiformavę socialiniai ryšiai yra kur kas tvaresni, nei dalyvaujant kitose veiklose (pavyzdžiui, sportuojant). Minėtas tyrimas taip pat atskleidė, kad artimas santykis tarp dainininkų, bendrumo jausmas išliko net ir nebedalyvaujant kolektyvo gyvenime. Praėjus penkeriems metams, kai buvo nutrauktas choro lankymas, buvę dainininkai apie kolegas, su kuriais keletą metų kartu muzikuodavo, atsiliepė kaip apie artimus asmenis, buvo įsitikinę, kad juos sutikus santykis nebūtų pasikeitęs.

Dainavimas chore ne tik prisideda prie socialinių ryšių kūrimo, bet ir bendraujant su kitais asmenimis padeda ugdytis svarbias savybes: empatiją, emocinį ir socialinį adap-

tyvumą, toleranciją ir pagarbą kitam žmogui, gebėjimą derinti asmeninius ir grupės tikslus, keistis neverbaline informacija, suvokti jos emocinę prasmę, patiems atpažinti ir išreikšti emocijas. Dažnai tai, kaip sakoma, reiškia daugiau nei tai, kas sakoma.

Nenuostabu, kad dainuojantys chore geba geriau atpažinti kitų nuotaikas ir jų kaitą iš balso intonacijos, veido išraiškos. Gebėjimas „perskaityti“ ne tik žodžiu perteiktą informaciją, bet ir emocinį jos toną, svarbus bendraujant su kolegomis, palaikant santykius šeimoje (Grady 2006). Kita vertus, dalyvavimo chore patirtis daro poveikį dainuojančiųjų kalbėjimo raiškai, ekspresyvumui, įtaigumui. Todėl tikėtina, kad dainininkams gali būti mažiau sunkumų kalbėti prieš auditoriją, jiems lengviau perteikti savo mintis, įtikinti kitus žmones savo idėjų reikšmingumu, imtis lyderystės (Parker 2014).

Verta paminėti mokslininkų įžvalgas dėl choro įtakos bendruomenės gyvenimui. Apžvelgę nemažai tyrimų, mokslininkai (Southcott, Joseph 2013) išskyrė keletą pasikartojančių argumentų, atskleidžiančių dainavimo chore ir bendruomenės gyvenimo sąsajas. Palyginus bendruomenes, kuriose esama chorų, su tomis, kuriose niekuomet nebuvo organizuota

Dainų šventės akimirkos

bet ir visos šeimos narių laisvalaikiui, tarpusavio santykiams (Joseph, Southcott 2014). Jaunesnieji šeimos nariai teigė, kad dainavimas chore jiems padėjo geriau suprasti senelius.

Pastarieji pripažino, kad sulaukia daugiau dėmesio iš savo anūkų, turi daugiau temų pokalbiams. Taip pat dainavimas tapo reguliarių šeimos

Muzikos barai / 51

CHORO MAGIJA

Choro muzikos koncertas

chorinė veikla, rastas nors ir nedidelis, bet reikšmingas choro vertingumą pagrindžiantis skirtumas pagal tokius požymius: priklausomybės bendruomenei jausmas, tikėjimas socialiniu teisingumu, bendruomenės tvirtumo rodiklis, bendras laimingumo pojūtis.

Nors ir pripažįstama, kad tam įtakos galėjo turėti ir kiti sociokultūriniai veiksniai, vis dėlto chorinė veikla vertinama kaip vienas iš svarbiausių. *** Apžvelgus mokslinių tyrimų, atskleidžiančių chorinės veiklos prasmingumą kultūrai, asmeniui ir bendruomenei, duomenis gali susidaryti įspūdis, kad choras pajėgus išspręsti didelę dalį žmogaus ir visuomenės problemų. Bet kuri iš straipsnyje minėtų chorinio dainavimo teigiamybių, nors ir pagrįsta moksliniais tyrimais, įžvelgta geografiškai ir kultūriškai apibrėžtame kontekste, dalyvaujant konkrečioms žmonių grupėms, žvelgiant į choro veiklą iš tyrėjų pasirinktos perspektyvos. Gyvename sudėtingame asmeninių, socialinių, politinių, ekonominių, kultūrinių duotybių pasaulyje, ryšiai tarp kurių nėra tiesioginiai ar vienareikšmiai.

Todėl kritinis vertinimas, savo žvalgos kampo turėjimas svarbus ne tik taikant mokslininkų įžvalgas praktikoje, bet ir analizuojant lietuvių chorinės kultūros situaciją. Mažėjantis chorų ir dainuojančių juose skaičius Lietuvoje, rūpestis chorinės tradicijos išsaugojimu buvo viena iš priežasčių, paskatinusių apibendrinti atliktų mokslinių chorų veiklos tyrimų rezultatus. Tikintis, kad pateikti argu-

Muzikos barai / 52

mentai sustiprins chorinės kultūros puoselėtojų tikėjimą chorinio dainavimo prasmingumu.

Pripažįstant aptartas chorinio dainavimo prasmes, daugelis iš pateiktų įžvalgų gali būti naudingos motyvuojant lankyti chorą, išskiriant chorinės veiklos prioritetus, meninius tikslus papildant asmeninio, kultūrinio bei socialinio vertingumo argumentais.

Esu tikra, kad tiek choro vadovai, tiek ir jame dainuojantys susiduria su kur kas platesniu nei tik muzikiniai išgyvenimai patirčių spektru. Kurios iš jų svarbiausios? Kokia seka pasireiškia kolektyvo veikloje? Kokiais prioritetais remiantis planuojamas ir modeliuojamas choro gyvenimas? Vieno visiems tinkančio argumentų rinkinio nesama, tad atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti konkretaus choro veiklos prasmę nusakančiais teiginiais.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad kiekvienas iš straipsnyje aptartų tyrimų bei mokslininkų įžvalgų atkreipia dėmesį į tai, kokia svarbi ir prasminga gali būti chorinė veiklą.

Tyrimų visuma tik dar kartą patvirtina mintį, kad choras yra daugiau nei didelis dainininkų kolektyvas, o chorinis dainavimas – daug daugiau nei tik daugiabalsės muzikos atlikimas. *** Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos chorų sąjunga.

Rengiant straipsnį išanalizuota daugiau nei 50 mokslo publikacijų, literatūros sąraše pateiktos tik reikšmingiausios šio straipsnio problematikai atskleisti. n LITERATŪRA C a c h C. D., A l l e n S. E., S i m m o n s A. L., D u k e R. A. 2014: Effects of Model Performances on Music Skill Acquisition and Overnight Memory Consolidation. – Journal of Research in Music Education, 62, 89–99.

E s c h T., S t e f a n o G. 2010: The neurobiology of stress managment. – Neuroendocrinology Letters, 31(1), 19–39.

G a s e r C., S c h l a u g G. 2003: Brain structures differ between musicians and nonmusicians. – The Journal of Neuroscience, 23, 9240–9245.

G r a d y J . A. 2006: Simple Statement: A Guide to Non-profit Arts Management and Leadership. New Hampshire: Heinemann.

G u d e l i s R. 2014: Dainų švenčių ištakos ir liuteroniškoji muzikinė tradicija. – Res Humanitariae, 11, 102–128.

H y d e K. L., L e r c h J., N o r t o n A., F o r g e a r d M., W i n n e r E., E v a n s A. C., S c h l a u g G. 2009: Musical training shapes structural brain development. – Neuroscience, 29, 3019–3025.

J o s e p h D., S o u t h c o t t J. 2014: Personal, musical and social benefits of singing in a community ensemble. – The Journal for Transdisciplinary Research in Southern Africa, 10(2), 125–137.

L e w i s A., C a v e P., H o p k i n s o n N. 2018: Singing for Lung Health: service evaluation of the British Lung Foundation programme. – Perspectives in Public Health, 138(4), 215–222 M a c e i n a A. 1993: Liaudies daina – tautos sielos išraiška. – Tautosakos darbai, II (IX), 145–149.

M a r t i n e l l i D. 2015: Dainuojanti revoliucija – viena iš geriausiai (deja) saugomų Lietuvos paslapčių. – Lietuvos muzikos link, 18. Prieiga internete: http://www.mic.lt/lt/diskursai/lietuvos-muzikos-link/nr-18-2015-sausis-gruodis/dainuojanti-revoliucija/ [žiūrėta 2020-04-13].

P a r k e r E. C. 2014: The Process of Social Identity Development in Adolescent High School Choral Singers. – Journal of Research in Music Education, 62, 18–32.

R a z a u s k a s D. 2013: Dieviškoji daina. – Liaudies kultūra, 3, 11–17.

R o s i e S . , K a t i e B . , S a n d r a K. 2002: Singing for health: An exploration of the issues. – Health Education, 102(4), 156–168.

S a u k a L. 1989: Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vaga.

S k i n g l e y A., C l i f t S. M., C o u l t o n S. P. 2018: The effectiveness and cost-effectiveness of a participative community singing programme as a health promotion initiative for older people: protocol for a randomised controlled trial. – BMC Public Health, 11, 142– 160.

S o u t h c o t t J., J o s e p h D. 2013: Community, commitment, and the Ten Commandments: Singing in the Coro Furlan. – International Journal of Community Music, 6(1), 79–92. Š m i t i e n ė G. 2010: Dainavimas kaip terpė ir buvimo būdas. – Tautosakos darbai, XXXIX, 80–100.

T r i n k ū n a s J. 2009: Lietuvių senosios religijos kelias. Vilnius: Asveja.

Vickhoff B., Malmgren H., Åström R., Nyberg G., Ekström S., Engwall M., Snygg J., Nilsson M., J ö r n s t e n R . 2013: Music structure determines heart rate variability of singers. – Frontiers in psychology, 4, 599–616.

Williams E., Dingle G., Clift S. 2018: A systematic review of mental health and wellbeing outcomes of group singing for adults with a mental health condition. – European Journal of Public Health, 28(6), 1035–1042.

PIRMĄKART IŠRINKTI RYŠKIAUSI LIETUVOS CHORŲ DIRIGENTAI Lietuvos chorų sąjunga (LCHS) šiemet pirmą kartą surengė Lietuvos chorų vadovų konkursą ir jo laureatams paskyrė premijas už produktyvią kūrybinę veiklą chorinės kultūros srityje 2019 m. Kaip meno kūrėjų organizacija, nuo 1989 m. vienijanti chorų vadovus ir chormeisterius, sąjunga šiuo konkursu siekė įvertinti chorų dirigentų veiklą, parodyti visuomenei jų darbus. LCHS prezidentės Rasos Gelgotienės teigimu, „paprastai chorinės muzikos festivaliuose ir konkursuose yra įvertinami chorai, o ne jų dirigentai. Plačioji visuomenė ne visada suvokia, kokį milžinišką kūrybinį darbą atlieka vadovas, atvedęs chorą į laimėjimą. Jis parenka repertuarą, kuria koncertines programas, gilinasi į kūrinių interpretaciją, kuria ir patį chorą – muzikos instrumentą.“ Už produktyvią kūrybinę veiklą 2019 m. paskirtos penkios 1000 eurų premijos. Laureatais tapo:

Vertinimo komisijos pirmininkas Jurijus Kalcas

Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė – miesto (vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigento kategorijoje; Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis – miesto (vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų) vaikų choro dirigento kategorijoje; Kauno technologijos universiteto akademinio choro

„Jaunystė“ meno vadovė ir dirigentė Danguolė Beinarytė – studentų choro dirigento kategorijoje; Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ meno vadovė ir dirigentė Ilona Zalanskienė – rajono (visų kitų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigento kategorijoje; Rajono (visų kitų Lietuvos miestų) vaikų choro dirigento kategorijoje pateiktų paraiškų nebuvo, todėl konkurso vertinimo komisija nusprendė premiją padalinti pusiau ir ją paskirti dviem studentų choro dirigento kategorijos kandidatams, pagal reitingą bendroje lentelėje surinkusiems didžiausią balų skaičių po kategorijos nugalėtojo. Tokiu būdu ši premija paskirta Vilniaus universiteto akademinio choro „Gaudeamus“ ir šio universiteto merginų choro „Virgo“ vadovei ir dirigentei Rasai Gelgotienei, taip pat Kauno Vytauto Didžiojo universiteto akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ meno

Danguolė Beinarytė

Rolandas Daugėla

Diriguoja Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė

Diriguoja Rasa Gelgotienė

Remigijus Adomaitis ir jo „Dagilėlis“

vadovui ir dirigentui Rolandui Daugėlai.

Konkursui paraiškas buvo pateikę 15 dirigentų. Jas vertino ir laureatus išrinko kompetentinga komisija: pirmininkas – prof.

J. Kalcas, nariai – prof. D. Puišys, prof. V. Masevičius, prof. Č. Radžiūnas, doc. G. Venislovas, doc. J. Kiaulakytė, V. Katinienė, R. Kraucevičiūtė, G. Kumpienė, R. Štreimikytė, A. ŽigaitytėNekrošienė. Premijas finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Muzikos barai / 53

CHORO MAGIJA

Ilona Zalanskienė su savo vadovaujamu kolektyvu

Lietuvos chorų sąjungos iniciatyva surengtas chorų dirigentų konkursas – neeilinis įvykis Lietuvos chorų bendruomenėje.

Jo svarbą pabrėžia visi 2019 m. premijų laureatai, taip pat konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Jurijus Kalcas: „Šį konkursą vertinu labai teigiamai. Tai puiki iniciatyva finansiškai paskatinti Lietuvos chorų dirigentus, savo praėjusių metų veikla padėjusius plėtoti šalies chorinę kultūrą, įvertinti juos už reikšmingą indėlį į chorinę muziką ir jos puoselėjimą. Toks įvertinimas jau seniai buvo būtinas. Visi pretendentai verti apdovanojimų, tačiau, kaip ir chorų konkursuose, premijų skaičius ir sumos yra ribotos, aukščiausiais balais įvertinami geriausieji.“ Chorų bendruomenė vieningai teigia, kad konkursus būtina rengti ir ateityje. Ką reikėtų tobulinti? Savo įžvalgomis dalijasi J. Kalcas: „Be abejo, šio konkurso tąsa yra reikalinga.

Jaunesnieji chorų meno vadovai galėtų drąsiai mesti iššūkį vyresniajai kartai, sukurti įdomių meno projektų, originalių koncertinių programų, kūrybiškai bendradarbiauti su jaunais ir ambicingais kompozitoriais.

Nederėtų pamiršti ir laiko išbandytų lietuviškos ir užsienio klasikos šedevrų. Tam būtinos gilios senųjų epochų meistrų opusų atlikimo tradicijų studijos. Chorinis menas – tarsi amžinasis variklis. Tai nuolatinis ir kruopštus vadovo norų, įžvalgų

Muzikos barai / 54

ir choro galimybių ugdymo procesas, jį būtina kantriai puoselėti. Pagrindiniai faktoriai, kurie leistų tobulinti šį konkursą, būtų chorų meninis lygis ir galimybė deramo dydžio premija apdovanoti jos vertus pretendentus.“ Vienas iš konkurso laureatų – Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas, dainavimo mokyklos tuo pačiu pavadinimu direktorius Remigijus Adomaitis.

Jo prieš 30 metų įkurtas choras yra vienas ryškiausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje. „Dagilėlio“ koncertų geografija – nuo prestižinių Europos iki Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos koncertų salių. Choro indėlis į kultūrinį Šiaulių ir Lietuvos gyvenimą yra įvertintas Lietuvos Respublikos prezidentų padėkos raštais, diplomais, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo „Aukso paukštės“ nominacijomis, specialiu prizu „Mūsų vardas Lietuva“ – už Lietuvos dainų švenčių tradicijos, kurią UNESCO pripažino žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevru, puoselėjimą. Pasiteiravus, ką R. Adomaičiui reiškia šiųmetė premija, dirigentas atviravo: „Tai tarsi patvirtinimas, kad eini teisingu keliu, kad teisingai dirbi, o tavo darbas yra ko nors vertas. Smagu, kad tai yra matoma ir vertinama.“ Konkurso vertinimo komisijos narys prof. Viktoras Masevičius pabrėžė, kad „per daugelį metų savo nenuilstamu darbu ir meniniais rezultatais, organizacine

veikla pasižymėję chorvedžiai, plačiai žinomi Lietuvoje, ir 2019 metais tvirtai laikė aukštai iškėlę savo chorų vėliavą.

Tarp jų – „Dagilėlio“ vadovas R. Adomaitis, „Jaunystės“ vadovė D. Beinarytė, „Liepų“ vadovė A. Zupkauskienė, garsinę Lietuvą ir jos choro meną, ir todėl, mano manymu, visiškai atitikę premijų skyrimo kriterijus. Gaila, kad paraiškų konkursui beveik nesulaukėme iš rajonų chorų vadovų. Gal buvo nedrąsu?“ Vis dėlto konkurencinės kovos nepabūgo Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ meno vadovė ir dirigentė, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunių choro „Varėnė“ vadovė, Senosios Varėnos bažnytinio choro „Sonata“ vadovė Ilona Zalanskienė, kuriai skirta premija rajono (visų kitų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigento kategorijoje. 2019 m. choras „Harmonija“ pelnė sidabro diplomą tarptautiniame konkurse-festivalyje „Mundus Cantat“, vykusiame Lenkijoje, atliko šventinę programą tarptautiniame kalėdiniame chorų festivalyje Maltoje, aktyviai dalyvavo Varėnos kultūros centro renginiuose.

Vienas netikėčiausių I. Zalanskienės vadovaujamo choro pasirodymų – Milano oro uoste surengtas flashmobas (žaibiškas sambūris). Pasiteiravus apie premiją, dirigentė sakė: „Dirbu ne tam, kad mane pripažintų, bet kai pripažįsta – labai malonu. Aš gyvenu nuostata, kad lūkesčiai mažina džiaugsmą.

Kai nėra jokių lūkesčių, viskas sėkmingai dėliojasi.“ Kalbėdama apie artimiausius planus, I. Zalanskienė paminėjo jau suorganizuotą, tačiau dėl pandemijos pristabdytą choro kelionę į Niujorką. Kaip vieną didesnių būsimų rudens projektų įvardijo Lietuvos kultūros tarybai pateiktą paraišką dėl numatomų renginių, skirtų M. K. Čiurlionio 145-osioms gimimo metinėms paminėti. „Svarbiausia – toliau augti ir tobulėti. Jei nuolat trepsėsi toje pačioje vietoje, nebus pažangos. Mūsų vertė ir pasiekimai ateina per mažus žingsnelius į priekį“, – mano dirigentė.

Pandemijos fone vis labiau įsitvirtinant nuotoliniam darbui ir bendravimui, žinomi žmonės pasauliui atsiveria iš savo privačių kiemų, darbo kambarių, virtuvių ir pan. Argi ne smalsu, kokie chorų dirigentai yra savo namų aplinkoje? Kokių jie turi pomėgių, apie kuriuos chorų bendruomenė galbūt nė nenutuokia? To pasiteiravau konkurso laureatu tapusio Vytauto Didžiojo universiteto akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ meno vadovo ir dirigento Rolando Daugėlos. „Pasaulio ir Lietuvos žinomi žmonės įgyvendino daug gražių iniciatyvų. Chorui negalima būti būryje, tačiau naudojantis įvairiomis komunikacijos priemonėmis repetuoti įmanoma. „Vivere Cantus“ choristai nesėdėjo rankų sudėję, mokėsi atskiras partijas, sukūrė šaunų videoklipą (Expectations vs Reality. Virtual choir rehearsal on zoom, jį galima rasti „Youtube“. – Aut. past.) apie tai, kaip sunku repetuoti karantino metu. Asmeniškai man namuose karantino laikotarpis neprailgo, nors pradžioje buvo šokas ir kažkas nepatirto. Maniau, perskaitysiu krūvas laukiančių knygų.

Bet pradėjau judėti namų ūkyje – staliaus, suvirintojo, konstruktoriaus, stogdengio, žemės ūkio ir įvairių patalpų planuotojo darbai tapo mano naujais pomėgiais. Visą gyvenimą pagrindinis darbas buvo chorvedžio ir dėstytojo, tad viskas kaip ir atvirkščiai palyginti su „normaliais“ žmonėmis“, – juokavo R. Daugėla.

Su choru „Vivere Cantus“ jo meno vadovas ir dirigentas R. Daugėla 2019 m. pasiekė puikių rezultatų: 54-ame tarptautiniame prof. Jano Szyrocki‘o choro muzikos konkurse pelnė du aukso diplomus („Musica Sacra“ ir šiuolaikinės muzikos kategorijose) bei specialųjį Lenkijos chorų ir orkestrų asociacijos prizą, XI aukštųjų mokyklų chorų konkurse-festivalyje „Juventus 2019“ laimėjo III vietą, dalyvavo V Lietuvos muzikos patriarcho J. Naujalio tarptautiniame chorų festivalyje ir konkurse, XXVII tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje „Cantate Domino“, Vytauto Didžiojo universiteto orkestro ju-

biliejaus šventiniame koncerte (kartu su operos solistu Merūnu Vitulskiu) ir kituose renginiuose. Iš viso jų 2019 m. choras suskaičiavo net 18.

Konkurso vertinimo komisijos narys prof. V. Masevičius, kalbėdamas apie ryškiausius chorų dirigentų darbus, išskyrė Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovės ir dirigentės Danguolės Beinarytės nuopelnus choriniam menui: paminėjo 2019 m. puikiai suorganizuotą Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų konkursą „Juventus 19”, taip pat dainų šventę, skirtą J. Naujalio 150-osioms gimimo metinėms. D. Beinarytės, tapusios premijos laureate studentų choro dirigento kategorijoje, vadovaujamos „Jaunystės“ praėjusių metų veikla išties atrodo įspūdingai: koncertas su populiariosios muzikos atlikėja Monika Linkyte ir Londono bendruomenės gospelų choru, daug klausytojų subūręs koncertas „Aukso lašas“ Kauno „Žalgirio“ arenoje, pasirodymas Kauno dainų ir šokių šventėje „Lietuva brangi“, dalyvavimas XI aukštųjų mokyklų chorų konkurse-festivalyje „Juventus 2019“, programos atlikimas tarptautiniame vaizdo žaidimų kultūros renginyje „GameOn“, net du koncertai su britų dainininke Sarah Brightman (Rygoje ir Kaune) jos pasauliniame ture.

2019-ieji dirigentės D. Beinarytės vadovaujamam chorui „Jaunystė“ pasižymėjo skirtingų projektų ir programų gausa. Pati vadovė pripažįsta, kad jų atliekamos programos yra nelengvos ir didokos apimties.

Paklausus, su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti, D. Beinarytė atvirauja: „Pagrindinis iššūkis yra rudenį prie choro prisijungiantys nauji nariai, jų integracija. Ateina labai skirtingo pasiruošimo žmonės, tad jei nori pasiekti ir išlaikyti tam tikrą choro lygį, turi daug dirbti. Svarbiausia yra kiekvieno choristo atsidavimas muzikai, o rezultatas priklausys nuo kolektyvo noro ir pastangų.

Studentų choras – tai nuolatinės permainos. Kiekvieną rudenį pasitinki su nežinia, kokius

žmones turėsi: kas išvažiuoja pagal mainų programas, kas sukuria šeimas. Dalis choro narių lieka, kita dalis nuolat kinta. Tad norint pasiekti gerų rezultatų, studentams reikia aukoti papildomą laiką. Aš suprantu, kad svarbiausia jiems – studijos. Tačiau yra žmonių, kurie verčiasi per galvą, kad tik viską padarytų dėl dainos ir buvimo kartu muzikoje. Dainuodami chore jie suranda draugų, meilę, antras gyvenimo puses ir savo balsais skleidžia geras emocijas.“ Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ meno vadovė ir dirigentė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokytoja ekspertė, jaunių choro „Liepaitės“ vadovė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė tapo premijos laureate miesto (vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigento kategorijoje.

Apžvelgus visus 2019 m. įvykusius moterų choro „Liepos“, skaičiuojančio jau 30-uosius kūrybinio kelio metus, koncertus, jų sąrašas atrodo solidus: 6 koncertai tarptautiniame chorų festivalyje Sardinijoje; kasmetinis choro dirigentės organizuojamas koncertas Sausio 13-ajai paminėti su Vilniaus Šv. Kristoforo kameriniu orkestru Šv.

Kotrynos bažnyčioje; laimėtas aukso medalis moterų chorų kategorijoje ir portalo choras.lt prizas už įdomiausią koncertinę programą V J. Naujalio tarptautiniame festivalyje ir konkurse, kiti koncertai.

Kokį 2019 m. koncertą kaip sėkmingiausią, įsimintiniausią, o galbūt kėlusį daugiausia nerimo, tačiau puikiai pavykusį, išskirtų pati choro „Liepos“ vadovė? „Galėčiau išskirti J. Naujalio tarptautinį festivalį ir konkursą, nes kompozitorius mums toks artimas, Lietuvos klasikas, mūsų chorinės muzikos pradininkas, taip pat Sausio 13-osios koncertą – jau kitais metais tai bus jubiliejinis, dešimtas, koncertas. Bet kodėl dabar jų neišskiriu? Matyt, tokį amžiaus laiptelį esu pasiekusi, kai negalvoju, kokiame koncerte galėjau sužibėti. Pernai su „Liepomis“ simboliškai šventėme savo kaip atskiro kolektyvo 30-metį. Bu-

vome sugalvojusios išvežti savo meną, savo dainas į periferiją.

Gavome nemažai pasiūlymų, tačiau norėčiau papasakoti apie labiausiai man įstrigusį.

Marijampolės rajone, Gižų Šv.

Antano Paduviečio bažnyčioje, giedojome mišiose paprastiems žmonėms, ir jie klausėsi su ašaromis akyse. Sakė – jūs dainavote kaip angelai. Po mišių buvo koncertas, pakvietėme ir pačius žmones padainuoti, kartu pasivaišinome. O viršūnė buvo tai, kad jie suorganizavo liepaitės sodinimą. Sakyčiau, šis pasirodymas buvo įspūdingiausias 2019 metais. Taip, visi pasirodymai yra ypatingi, mes kiekvienam ruošiamės, bet čia buvo kažkas nepaprasta. Turbūt didžiausias įvertinimas ir yra tai, kad tu gali paprastam žmogui paprastai padainuoti ir paprastai tuo pasidžiaugti.“ Konkurso vertinimo komisijos narė, choro dirigentė, Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos įkūrėja ir vadovė Rita Kraucevičiūtė dalijosi įspūdžiais apie chorų dirigentų, dalyvavių šiame konkurse, veiklą: „Daugumos kandidatų meninė veikla yra nemažos apimties, plati ir intensyvi. Pastebėjau dvi kryptis: dalis chorvedžių orientuojasi daugiau į saviveiklą, kuri nori įvykių, kurią motyvuoja koncertai ir pasirodymai, kad ir nedideli, bet kad jų būtų įvairių ir daugiau. Jų atliekamas repertuaras yra labiau tradicinis ir nekeliantis aukštų uždavinių.

Tačiau yra jaunų chorvedžių, kurie siekia originalumo, aukštesnio lygio. Dažniausiai jų ir choristai raštingi, gali improvizuoti. Jaunimas sugalvoja, pavyzdžiui, improvizuoti pagal liaudies muziką, kuria aranžuotes, atlieka daugiau šiuolaikinės muzikos.“ Paprašius išskirti labiausiai įsiminusį renginį iš nurodytų kandidatų premijoms laimėti paraiškose, R. Kraucevičiūtė įvardijo projektą „Klasika visiems“. Tai Vilniaus universiteto akademinio choro „Gaudeamus“, mišraus choro „Pro musica“ ir merginų choro „Virgo“, kuriems vadovauja choro dirigentė R. Gelgotienė, ir Vilniaus universiteto kamerinio orkestro (vadovas ir dirigentas Paulius

Bernardas Koncė) projektas, suburiantis dainavimą ir klasikinę muziką mėgstančius žmones gyvam muzikavimui.

LCHS premijos laureatė studentų chorų kategorijoje Rasa Gelgotienė džiaugiasi sulaukusi aukšto savo veiklos įvertinimo. „Su trimis Vilniaus universiteto chorais 2019 m. nuveikėme iš tiesų daug – atlikome nemažai stambios formos kūrinių, sukūrėme skirtingų koncertinių programų, dalyvavome konkursuose (aukštųjų mokyklų chorų konkurse „Juventus“ I vietą laimėjo choras „Gaudeamus“, II vietą – „Virgo“). Vilniaus universitetas – išskirtinė vieta, kurioje dirbti yra didelė privilegija.

Choro lygis, nepaisant vadovo kvalifikacijos, labiausiai priklauso nuo jame dainuojančių žmonių intelekto, gabumų, entuziazmo, o viso to universiteto studentams netrūksta, todėl su jais dirigentas gali realizuoti didelius kūrybinius sumanymus.

Ko vertas vien mūsų vykdomas projektas „Klasika visiems“ – kartu su mumis atlikti stambių formų kūrinių kviečiame žmones „iš gatvės“. Užsiregistravę dalyviai per vieną dieną kartu su mūsų choru repetuoja, o vakare viešame koncerte jau atlieka didelį kūrinį su orkestru ir solistais. Tai neįtikėtina, bet kasmet mums pavyksta!

Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus universiteto chorų darbai yra aukštai įvertinti komisijos. Ir dar labiau džiaugiuosi, kad kitų kolegų, gavusių premijas, darbų sąrašas toks pat didelis ir reikšmingas. Manau, premijų teikimas leis atskleisti visuomenei daugelį choro dirigento veiklos aspektų – pradedant atliekamomis programomis, baigiant dalyvavimu konkursuose ir įvairiuose projektuose.“ LCHS prezidentė R. Gelgotienė norėtų inicijuoti kuo daugiau tokių projektų ir veiklų: „Man atrodo, kad geriausių rezultatų gali atnešti būtent choro dirigentų palaikymas ir paskatinimas. Tuomet savo darbais jie išjudins visą Lietuvos chorinį gyvenimą.“ Laura RAULIČKIENĖ

Muzikos barai / 55

CHORO MAGIJA KAD LAIMĖS PAUKŠTĖ NUTŪPTŲ ANT PETIES Lietuvos rekordus registruojanti agentūra „Factum“ įregistravo naują rekordą – daugiausia patalpoje buvusių spektaklio atlikėjų. 406 atlikėjai, iš jų 334 dainininkai, 48 šokėjai ir 24 aktoriai, vaidino operoje „Paukštė“, pastatytoje Vilniuje 2020 m. sausio 25 d.

Operą sukūrė kompozitorius Laimutis Vilkončius, libreto autorė Birutė Mar, režisierė Eglė Storpirštienė, choreografai Aušra Beniuševičienė ir Žilvinas Beniuševičius, scenografai Jolita Česonytė ir Raimondas Gnižinskas, dalyvavo šeši Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ chorai ir merginų ansamblis, Vilniaus kultūros centro teatro studija „Elementorius“ ir Lietuvos tarptautinė baleto akademija, pastatymo sumanytojai – Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokinės ir chorų vadovai.

Agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis:

„Šiuo didžiausio spektaklio atlikėjų skaičiaus rekordu vaikai pagerino net du ankstesnius suaugusiųjų rekordus. Vienas jų buvo pasiektas Kauno „Žalgirio“ arenoje 2019 m. balandžio 3 d. – tuomet miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ dalyvavo 105 aktoriai, dainininkai ir šokėjai. Taip pat pagerintas ir absoliutus spektaklio aktorių gausos rekordas: dviejų valandų trukmės spektaklyje „Grafaitė Sofija“, pastatytame Rokiškio miesto įkūrimo šventės proga, Rokiškio dvaro rūmuose 2009 m. rugsėjo 19 d. dalyvavo 150 savivei-

Muzikos barai / 56

klinių kolektyvų atlikėjų iš Rokiškio, Kupiškio ir Utenos.

Su spektakliais siejamų rekordų Lietuvos rekordų knygoje yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ilgiausiai vaidintas spektaklis yra Boriso Dauguviečio trijų veiksmų komedija „Žaldokynė“, režisuota Kazimieros Kymantaitės.

Ji Vilniaus valstybiniame dramos teatre, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, rodyta net 62 metus, 3 mėnesius ir 29 dienas, išsaugant dailininko Vytauto Palaimos sukurtą pirminį scenovaizdį, primenantį XX a. vidurio Lietuvos teatro stilistiką. Paskutinį kartą „Žaldokynė“ parodyta Žagarės vyšnių festivalyje 2010 m. liepos 17 d.

Išskirtinis yra ir ilgiausiai trukęs improvizacijų spektaklis. Be išankstinio pasiruošimo pagal spektaklio metu žiūrovų pasiūlytus 58 etiudus Improvizacijos teatro „Kitas kampas“ aktoriai Vilniaus mažajame teatre 2016 m. birželio 4 d. vaidino 7 valandas ir 10 minučių.“ *** Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“, pasitelkusi bičiulius, pastatė dviejų veiksmų operą vaikams, sukurtą pagal Nobelio premijos laureato Maurice´o Maeterlincko dramą „Žydroji paukštė“.

Alegorinėje muzikinėje pasakoje du vaikai keliauja po vaizduotės pasaulį, kuriame sutinka daug simbolinių personažų.

Per visą kelionę juos lydi Visatos valdovas Laikas, po truputį atskleisdamas gėrio ir

blogio paslaptis, šviesos ir tamsos galias.

Vaikai sutinka Naktį, kuri supažindina juos su Tamsos karalystėje gyvenančiomis baimėmis, ligomis, malonumais, karais. Kitoje paslaptingojo pasaulio pusėje juos pasitinka Šviesa, nuramindama, kad Tamsa nėra visagalė, pasakodama, kiek grožio ir gėrio yra Šviesos pusėje. Jei nori pagauti savo Laimės paukštę, turi nepamiršti, kad vienas jos sparnas – Aušrinė, o kitas – Naktis. Ir tik darniai plasnodami abu jie kelia į viršų. Šiame pasakos (o ir žmonių) pasaulyje reikia išmokti pajusti juodo ir balto pradų harmoniją, išmintingai priimti visus mus supančius reiškinius – tada simbolinė Laimės paukštė pati nutūps jums ant peties.

Chorinės muzikos apimtis ir sudėtingumas atliepia choristų amžiaus tarpsnių specifiką. Vokalinėmis spalvomis chorai charakterizuoja mergaitę, berniuką, Laiką, Naktį, Šviesą.

Amžinybės slėnio atstovai, Laiko, Nakties, Šviesos tarnai, ligos, baimės – Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros centro teatro studijos „Elementorius“ jaunių grupė.

Jaunieji atlikėjai įkūnija mergaitę (Elena Stancikaitė), berniuką (Rokas Bergner), Laiką (Vakaris Kavaliauskas), Naktį (Karolina Banytė), Šviesą (Gabija Pažūsytė). Valandų šokis, karai, malonumai – Lietuvos tarptautinės baleto akademijos atlikėjai.

Kompozitorius Laimis Vilkončius:

„Su Birute Marcinkevičiūte (Mar) susipažinome prieš 22 metus, kai abu kūrėme miuziklą vaikams „Paukštė“. Tą savo opusą pavadinome opera labiau atlikėjų – tuomečio Muzikos švietimo centro mokyklos „Gama“ vaikų – pasitenkinimui, negu manydami, kad mūsų kūrinys atitinka operai keliamus reikalavimus. O kai šiemet sausio mėnesį chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ bendruomenė atliko mūsų „Paukštę“, su Birute ir vėl susitikome. Negalėjome įsivaizduoti tokio milžiniško atlikėjų skaičiaus – įspūdinga!

Jaunystėje visi buvome pamišę dėl „Bitlų“. Jokios kitos grupės nesudrumstė mano ištikimybės jiems. Klausydavausi jų vakarais per radiją pro sovietų keliamus trukdžius.

Ryte mokykloje su bendramoksliais aptardavome. Ką nors praleisti, pražiopsoti buvo „ne lygis“.

Dar viena silpnybė – Andrew Lloydo Webberio miuziklai. Tiesa, vėlesni britų kompozitoriaus kūriniai nebeprilygo „Jesus Christ Superstar“. Roko operos žodžius ir muziką mokėjau atmintinai. Namuose iki šio laikau įrėmintą A. L. Webberio laišką su autografu.

Daugelį metų kūriau dainas, kurias pats ir atlikdavau. O paskui prasidėjo – baletas „Piteris Penas“, opera vaikams „Paukštė“, roko opera „Eglė“.

Nežinau, ar būčiau ėmęsis stambios for-

mos kūrinių, jei ne užsakovų pasitikėjimas manimi. Tas pasitikėjimas kadaise maloniai nustebino, o pradėjus kurti ir jau pamačius pastatymus prestižinėse scenose atsirado ir motyvacija. Pirmoji buvo „Eglė“, jos idėją pasiūlė Vytautas Kernagis, kurį pažinojau nuo studijų konservatorijoje laikų. Prabėgus daug metų sulaukiau labai įdomaus, tačiau itin sudėtingo pasiūlymo sukurti operėlę vaikams, muzikos meno besimokantiems tik bendrojo lavinimo mokykloje.

Taip gimė „Paukštė“.

Kuo daugiau rašiau didelės apimties kūrinių, tuo labiau užsidegdavau. Dar dirbant prie vieno, jau gimdavo kito idėja. Pereinant nuo dainų prie stambios formos muzikinės dramos tarsi atsiveria nauji pasauliai.

Juk operas, miuziklus ir baletus groja dideli orkestrai, dainuoja ar šoka didelės grupės artistų. Taigi, smarkiai prasiplečia išraiškos priemonių arsenalas. O tai kartu ir iššūkiai, ir laimėjimai.

Tik nereikėtų manyti, kad sukurti dainą yra daug lengviau. Tam tikra prasme – net sunkiau, nes per trumpą laiką ribotomis išraiškos priemonėmis reikia pasiekti tokį pat įtaigumą, kokį matome ir girdime operose, baletuose, simfonijose, kantatose ir oratorijose.“ MB inf.

Muzikos barai / 57

MŪSŲ SENJORAI

Kęstutis Grybauskas: „Muzikoje svarbiausia turėti tikslus ir jų siekti“ Audronė ŽIGAITYTĖ

K

ęstutis Grybauskas gimė 1932 m. gegužės 30 d. Kaune. Jo pirmoji muzikos mokytoja buvo mama Eugenija Grybauskienė, studijavusi fortepijoną Maskvos konservatorijoje. Vaikystėje ir jaunystėje muzikos mokė puikūs fortepijono pedagogai – Aldona Dvarionienė, Elzė Herbek-Hansen, Marija Alšlebėnaitė. 1956 m. K. Grybauskas baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Stasio Vainiūno fortepijono klasę. 1956–1960 m. dirbo koncertmeisteriu Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre.

1960 m. pradėjo pedagoginę veiklą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, nuo 1962 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1973–1987 m. dirbo Fortepijono katedros vedėju, 1983-iaisiais jam suteiktas profesoriaus vardas. 1983–1994 m. buvo prorektorius studijų reikalams, penkerius metus (nuo 1998-ųjų) – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos senato pirmininkas. 1997–2005 m. vadovavo LMTA

Muzikos barai / 58

Liudos ir Kęstučio Grybauskų duetas

Kauno fakulteto Fortepijono katedrai.

Prof. Kęstutis Grybauskas yra Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys.

Nuo 1991 metų – Lietuvos fortepijono

pedagogų asociacijos prezidentas ir Europos fortepijono pedagogų asociacijos (EPTA) viceprezidentas.

1961 m. K. Grybauskas drauge

su žmona Liuda sukūrė fortepijoninį duetą. Surengė per 500 koncertų Lietuvoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Estijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje. Liudos ir Kęstučio Grybauskų duetas koncetavo su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu orkestrais diriguojant Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui, Eri Klassui, Jonui Aleksai, Margaritai Dvarionaitei, Gintarui Rinkevičiui.

1991 m. Kęstutis Grybauskas įkūrė pianistų trio ir kvartetą. Ansambliai surengė apie 200 koncertų Lietuvoje ir užsienyje – Gildholo (Guildhall) muzikos ir dramos mokykloje Londone, F. Liszto muzikos akademijoje Budapešte, R. Wagnerio ir „Ave Sol“ salėse Rygoje, Graco muzikos ir teatro universitete, Mančesterio Karališkojo šiaurės muzikos koledžo Hadeno Freemano salėje, taip pat Belgijoje, Italijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Pianistų kvartetas dalyvavo festivalyje „XXV Klaipėdos muzikos pavasaris“ (2000), E. Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje Kaune (2001), Šv.

Kristupo vasaros festivalyje (2001),

VIII Pažaislio muzikos festivalyje (2003), V ir VI tarptautiniuose fortepijoninių duetų festivaliuose „Šiauliai“ (2003, 2005), Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje „Biržai 2004“, II tarptautiniame Tytuvėnų vasaros festivalyje (2005), Donzdorfo kamerinės muzikos festivalyje Vokietijoje (2005), grojo koncertų cikluose „Netradicinių ansamblių fantazija ir žavesys“ Vilniaus rotušėje, „Didžiajame muzikų parade“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (1998, 2000, 2004).

Kęstutis Grybauskas yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių vienam ir dviem fortepijonams keturioms, šešioms ir aštuonioms rankoms pirmasis atlikėjas. Išleido 5 plokšteles, retrospektyvinį Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninio dueto kompaktinį diską, 2006 metais įrašė kompaktinę plokštelę „Piano duo – piano trio“, kurioje įtraukti kūriniai fortepijonui šešioms rankoms.

Padarė fondinių įrašų Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai.

Profesoriaus Kęstučio Grybausko fortepijono, fortepijoninio ansamblio, koncertmeisterio klases baigė per

Kęstutis Grybauskas

Muzikos barai / 59

MŪSŲ SENJORAI

100 studentų. Tarp absolventų – žymūs Lietuvos ir užsienio pedagogai, atlikėjai, tarptautinių konkursų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

K. Grybauskas nuolat veda fortepijono ir fortepijoninio ansamblio meistriškumo kursus Lietuvoje ir užsienyje. 1982 m. jo iniciatyva Lietuvoje buvo įkurtas pianistų pedagogų seminaras-praktikumas, iki šiol kasmet

Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas: Vilma Rindzevičiūtė, Edita Krisiukėnienė, Irina Venckus, Kęstutis Grybauskas (1997–1998) Irina Venckus, Ligita Norkutė, Vilma Rindzevičiūtė, Kęstutis Grybauskas (1998–2001) Snieguolė Lapėnaitė, Ligita Norkutė, Vilma Rindzevičiūtė, Kęstutis Grybauskas (2001–2002) Giedrė Gabnytė, Luiza Ambarcumian, Vilma Rindzevičiūtė, Kęstutis Grybauskas (2003–2006) Vida Badaitienė, Vilma Rindzevičiūtė, Giedrė Gabnytė, Kęstutis Grybauskas (2006–2009)

Europos pianistų ansamblis: Kęstutis Grybauskas, Irina Venckus, Vilma Zbinden, Daniel Zbinden (2010)

Muzikos barai / 60

vykstantis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

1997-aisiais K. Grybauskas inicijavo Tarptautinį fortepijoninių duetų konkursą, kuris kas dveji metai organizuojamas Kaune. 2004 m. šis konkursas priimtas į tarptautinę Europos muzikos konkursų asociaciją EMCY. K. Grybauskas yra daugelio tarptautinių konkursų Lietuvoje ir užsienyje žiuri pirmininkas ir narys.

Prof. K. Grybauskas yra paskelbęs nemažai mokslinių metodinių straipsnių, išleido knygą „Pianistų kūrybinio aktyvumo skatinimo metodika“, sudarė tris metodinių straipsnių rinkinius, dalyvavo daugelyje mokslinių metodinių konferencijų, parengė šių konferencijų tezių leidinių. Išleido du savo paties transkripcijų fortepijoniniams ansambliams rinkinius, sudarė, redagavo ir publikavo 12 lietuvių kompozitorių kūrinių rinkinių fortepijonui solo ir fortepijoniniam ansambliui. 2005–2006 metais parengė spaudai tris naujus savo transkripcijų vienam ir dviem fortepijonams šešioms ir aštuonioms rankoms rinkinius.

2006 m. Kęstutis Grybauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

*** – Profesoriau, pasklaidžiusi Jūsų biografiją jaučiu, kad jau tikrai žinote, kas muzikoje svarbiausia...

– Nežinau, ar tikrai žinau (šypsosi), bet nuomonę turiu. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia – didelis noras muzikoje dalyvauti, neskaičiuojant laiko ir pinigų, kad būtų nuolatinis poreikis judėti, veikti, fantazuoti. Muzikuojančiam žmogui labai svarbu turėti svarbiausią viso gyvenimo tikslą ir kaskart ieškoti naujų siekio aspektų.

Negalima sustoti! Stabtelėti gali nebent tik tam, kad žengtum dar tvirtesnį žingsnį. Taigi, svarbiausia – norėti muzikuoti, o jau tada atsiranda ir visiškas atsidavimas muzikai.

– Ne taip seniai Birštono vasaros menų akademijoje netyčia „iššifravau“ Jūsų profesinį anūką – pianistą Justą Čeponį, Jūsų ugdytinio prof. Zbignevo Ibelhaupto mokinį. Iš visų jaunųjų pianistų Justas išsiskyrė įvairiapusiškumu, ypatinga garso kultūra – nepaprastai gražus minkštas garsas, tinkantis ir dainininkams akompanuoti, ir solo groti.

Kur tos paslapties pradžia – gal dar nuo profesoriaus Stasio Vainiūno laikų?

– Ačiū, kad pastebėjote. Man išties labai svarbi garso kultūra. Kartais net svarbiau už tą taip liaupsinamą virtuoziškumą. Kad atlikėjas gali virtuoziškai pagroti, gerai. Bet man kur kas svarbesnis garso spalvų pojūtis ir gebėjimas tais obertonais žaisti.

Garsas – gyvas, ir jį išgavus jo gyvenimas tik prasideda: jis auga, plečiasi arba mažėja priklausomai nuo konteksto. Garsas gali būti labai įvairus – ir minkštas, ir energingas, ryžtingas, kartais net kietas. Savo mokinio

Z. Ibelhaupto garso pojūčiu žavėjausi nuo pirmųjų mūsų pažinties akimirkų. Kai buvo mano studentas, kartu ieškodavome garsinės įvairovės.

– Jums teko išmėginti beveik visas muzikos veiklas – buvote ir atlikėjas, ir pedagogas, ir administracijos darbuotojas, o šiandien dar prisideda kūryba.

Kuri veikla buvo mieliausia, kurioje srityje pavyko daugiausia nuveikti? Jeigu Trise prie fortepijonų – su sūnumi Audriumi būtų leista pasirinkti tik niuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, vieną sritį, kurią rinktumėtės?

– Vienos kurios tikrai nenorėčiau rinktis. Gyvenimas labai įvairus. Aš mąstau apie paplitusią nuomonę, kad kas septyneri metai reikia atsinaujinti ir pakeisti savo veiklos sritį. Bet mūsų profesijoje kas septyneri metai ką nors keisti sudėtinga. Gal kas septyniasdešimt?..

Manau, kad man be fortepijono nieko nebūtų išėję. Įvaldyti instrumentą privaloma, kad ir kas tu būtum: pedagogas, administratorius, atlikėjas ar kompozitorius. Aš vertinu tuos kompozitorius, kurie buvo savųjų instrumentų virtuozai: N. Paganini, S. Rachmaninovą, A. Rubinsteiną, E. Griegą, F. Lisztą... Jie labai daug nuveikė kūryboje.

Man gyvenime daugiausia teko būti pedagogu. Bet aš visą laiką reikalaudavau ir iš savęs, ir iš kitų, kad pedagogika turi būti šalia instrumento, kurį tu gerai valdai. Todėl ir suorganizavau seminarą-praktikumą, kuris vyksta jau daugiau kaip 30 metų Vil-

Įsivaizduokime juodų ir baltų klavišų orkestrą, kuriam vadovauja aštuonios rankos ir keturiasdešimt pirštų. Žavi pianistų virtuoziškumas, kai laisvai besikeičiančiais rankų judesiais kuriami raiškiai pulsuojantys muzikos vaizdai.

Ieviņa Liepiņa. Neatkarīgā Rīta Avīze, 2000-04-17, Nr. 91

Pasaulio pianistų kongreso dalyvių pasirodymą Budapešte vainikavo nepakartojamas Lietuvos pianistų kvartetas, kurio muzikavimo grakštumas, sinchroniškumas ir frazavimo plastika harmoningai jungėsi su artistišku atlikėjų tarpusavio bendravimu.

Malcom Troup. Piano Journal, 2000, Nr. 63, Londonas

Pianistų kvartetas žavėjo klausytojus sensacinga grojimo maniera, kupina nuostabaus garso skaidrumo, šilumos ir kerinčių spalvų.

Christina Schubert. Neue Württembergische Zeitung, 2005-12-14, Donzdorfas

Panevėžyje... Seminaro renginiuose pedagogai pasirodo ir kaip atlikėjai.

Džiaugiuosi, kad su žmona Liudmila mums pavyko sukurti fortepijoninį duetą: ilgą laiką koncertavome, sulaukėme daug lietuviškų kūrinių, patys skatinome kompozitorius kurti. Manau, kad tai viena svarbiausių sričių šalia pedagoginio darbo.

Dabar, turėdamas daugiau laiko, atsipalaidavęs nuo visų rūpesčių, pradedu girdėti kažką savo... Iš vidaus ateina... Tiesiog užsikrėčiau kūryba.

– Kol buvo gyva Jūsų žmona Liudmila Grybauskienė, vyravo nuomonė, kad visų judviejų iniaciatyvų varomoji jėga buvo ji. Visuomet trykštanti energija, besišypsanti, jos juokas akademijos koridoriais skardėdavo taip, kad išgirdęs nevalingai nusišypsodavai...

Likęs vienas, pradėtas veiklas tęsėte.

Viena įspūdingiausių – Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos, Europos fortepijono pedagogų asociacijos (EPTA) narės, įsteigimas ir vadovavimas jai.

Kaip kilo mintis organizuoti šią asociaciją?

– Viskas prasidėjo 1982 metais.

Aš tada dirbau Fortepijono katedros vedėju.

Tuometis aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis domėjosi muzika ir buvo įsitikinęs, kad katedra turi organizuoti visą Lietuvos muzikinį gyvenimą.

Man toks ministro požiūris patiko.

Tais laikais buvome ganėtinai užsidarę, dirbome kiekvienas savo klasėje su savo mokiniais. Dabar kiekvienas pedagogas gali rengti savo meistriškumo pamokas, o tada nelabai kam patikdavo, jei pašalinis žmogus užsukdavo į individualius užsiėmimus.

Muzikos barai / 61

MŪSŲ SENJORAI

Su prof. Tatjana Nikolajeva

Vieni nuo kitų tarytum slėpėmės, nebendraudavome, susitikdavome tik per įskaitas ir egzaminus tam, kad vienas kitą pakritikuotume.

Man tai nepatiko. Buvau įsitikinęs, kad būdamas katedros vedėju galiu ir turiu išjudinti šią sistemą, paskatinti pedagogų bendravimą. Visada maniau, kad jei pedagogas yra pianistas, jis turi, tiesiog privalo pats muzikuoti: rengti solo koncertus ar dalyvauti ansambliuose, gebėti pasidalinti su kolegomis ne tik pedagogine, bet ir atlikėjo patirtimi, atvirai pateikti savo metodiką nebijodamas, kad gali būti pakritikuotas. Žodžiu, toks bendravimas man atrodė būtinas. Be to, man rūpėjo, kad baigę aukštuosius mokslus pedagogai nepamirštų savo instrumento.

Sudariau planą, kad seminaruose turi būti rodomi mokiniai, vedamos meistriškumo pamokos, pedagogai neturi bijoti atskleisti savo minčių, idėjų, kviestis žymių pedagogų iš kitų valstybių, kitų miestų, kitų akademijų ir mokytis iš jų. Tą dariau nuo pat pirmųjų seminarų. Norint parengti metodinius pranešimus, reikia labai daug laiko, o jo trūkdavo, tad susikoncentravome ties pedagogika, mokiniais, su kuriais dirba kiti pedagogai, ir pedagogų koncertais. Mes nesiekėme išskirtinio viešumo, nesiafišavome. Mūsų tikslas – tobulėjimas, bendravimas, kontakto tarp mokyklų radimas. O juk muzikos mokyklų Lietuvoje net 104! Suprantu, kad meistriškumo pamokos yra specifinės.

Pedagogas privalo gebėti savo mintis pateikti raiškiai, aiškiai, artistiškai.

Bet juk viso to išmokstama stebint ir aktyviai dalyvaujant.

Atgavus nepriklausomybę suži-

Muzikos barai / 62

nojome apie Europos fortepijono pedagogų asociaciją (EPTA, European Piano Teachers’ Association), kurioje bendraujama panašiu principu kaip ir pas mus. EPTA vienija atskirų valstybių asociacijas, jos centras yra Londone. Kiekvienais metais susirinkus vis kitoje valstybėje rengiamos meistriškumo pamokos, pedagogų koncertai, skaitomuose pranešimuose gvildenami metodiniai klausimai. 1991 metais Maskvoje vykusioje konferencijoje mes buvome priimti į Europos asociaciją. Toks bendras darbas labai įdomus.

– Jūs sakote „mes“. O kas tie „mes“, kurie įstojo?

– Pagal EPTA įstatus mums reikėjo išsirinkti savo valdybą ir prezidentą.

Kolegos tas pareigas patikėjo man.

Aš tapau Lietuvos EPTA prezidentu ir Europos asociacijos viceprezidentu. Visi šalių asociacijų prezidentai yra Europos EPTA viceprezidentai.

Dabar ši asociacija išsiplėtė: jos narių yra Afrikoje, Amerikoje, Indijoje ir Kinijoje.

– Tai kai vyksta forumai, keliaujate į kitas valstybes ir žemynus?

– Žinoma, keliauju. Renginiai dažniausiai vyksta Europoje. Afrikoje neteko būti, bet dalyvavau forumuose Austrijoje, Anglijoje, Olandijoje, Belgijoje.

– O finansavimas?

– Vykti ar nevykti – asmeninis kiekvieno dalyvio sprendimas. Bendro EPTA finansavimo nėra, tad už savo keliones mokame patys. Dažniausiai tenka ieškoti rėmėjų.

– Lietuvos muzikų sąjunga profesoriaus Petro Kuncos dėka nuo 2011 metų tapo Europos kamerinės muzikos pedagogų asociacijos nare. Keliuose ECMTA forumuose jau ir man teko dalyvauti, pasiklausyti, kas ir kaip vyksta. Tai, ką pasakojate, labai panašu į tai, kas daro-

K. Grybauskas J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1962 m.

ma kamerinės muzikos asociacijoje.

Jūs esate vienas iš stovėjusiųjų prie Lietuvos muzikų sąjungos organizacinės veiklos atgimimo ištakų. Mūsų sąjunga atgimė todėl, kad Jūsų karta suprato ir perėmė organizacijos iniciatorių dar 1936 metais iškeltas idėjas, suprato, kad būtina puoselėti tradicijas. Neabejoju, kad stebite LMS veiklą. Tad ką patartumėte? Ką mes turėtume perduoti savo vaikams?

– Muzikų sąjunga Lietuvos muzikams yra labai svarbi organizacija – juk tarybiniais metais atlikėjai neturėjo savo profesinės kūrybinės sąjungos. Buvo tik kompozitorių, rašytojų, dailininkų sąjungos. Atkurtos Muzikų sąjungos veikloje labai didelį vaidmenį suvaidino Rimvydas Žigaitis. Jis puikiai suvokė atlikėjų veiklos kūrybiškumą ir pratęsė 1936 metais įsteigtos asociacijos idėjų įgyvendinimą, plėtodamas pagrindines veiklas – atlikėjų kūrybos sklaidą, glaudžių kontaktų su Lietuvos muzikos mokyklomis, jų pedagogais užmezgimą, „Muzikos barų“ leidybą... Ilgametė prof. Žigaičio patirtis, įgyta vadovaujant Filharmonijai, buvo paskleista tarp Muzikų sąjungos narių. Žinoma, sąjungos veikla nėra lengva: reikalauja daug darbo, ryšių su mokyklomis, kultūrinėmis įstaigomis. O dar tas amžinas lėšų trūkumas – finansavimas galimas tik per projektinę veiklą.

Pritariu dabartinei Muzikų sąjungos veiklai, o ypač pedagogikos bei edukologijos srityse. Čia išskirčiau Birštono vasaros menų akademijos projektą. Tikslas įtraukti 15–35 metų dalyvius, supažindinant juos su įvairaus amžiaus pedagogais, skatinant ir vienus, ir kitus muzikuoti, nepamiršti, kad turi ir atlikėjo kvalifikaciją, – išties reikšminga misija. Labai svarbu šį forumą išlaikyti. Žinau, kad tai sudėtinga, ir pirmiausia finansine prasme. Tačiau linkėčiau jaunimui nesutelkti viso dėmesio į atlygį, naudotis galimybe propaguoti savo meną ir lietuvių muziką. Specifinę propagandą atlieka „Muzikos barai“ – išskirtinis žurnalas, prilygstantis tarptautiniams leidiniams.

– Bet grįžkime prie Jūsų veiklos.

Klausydamasi Jūsų suburto pianistų kvarteto koncertų vis negalėdavau suprasti, kaip keturiese telpate prie vieno instrumento. Kaip gimė skambinimo aš-

savo muzikos dar nesukūriau, bet esu padaręs nemažai transkripcijų: S. Vainiūno „Sutartinės“, A. Piazzollos kūrinių, M. Theodorakio „Graiko Zorbos“ fragmento. Aštuonioms rankoms nelengva rašyti. Turi neįkyrėti vienodos spalvos – jei visą laiką skamba viršutinis registras, atsiranda monotonija. Reikia tuos registrus sugebėti derinti. Panašiai ir šešioms rankoms. Esu parašęs tris šveicariškas fantazijas, dvi lietuviškas, vieną belgišką ir „Don Karlo“ vizijas.

– Ar šveicariškos, belgiškos fantazijos turi tautinių motyvų?

– Fantazijose naudoju tam tikros šalies motyvus. Kartais ir liaudies dainų intonacijas. Štai turiu 100 šveicariškų dainų rinkinį!

Su studentais 1983 m. Sėdi (iš kairės): E. Bertlingaitė, K. Grybauskas, R. Žiedaitė; stovi: E. Gavenavičiūtė, J. Klovaitė, Z. Ibelhauptas, N. Puišytė

tuoniomis, šešiomis rankomis idėja? Iš kur repertuaras? Turbūt Jūs vienintelis tokiais dalykais Lietuvoje užsiimate...

– Tikrai ne vienintelis. O pasaulyje tai įprastas ansamblinis muzikavimas.

– Ar kur nors teko tai matyti, ar Jūs šią idėją išvežėte į pasaulį?

– Sunku pasakyti, kada tai atsirado. Su Liuda pagalvojome, kad galėtume ir šešiomis rankomis groti – su sūnumi Audriumi. Kompozitoriai mums parašė kūrinių: V. Barkauskas Sonatą dviem fortepijonams ir trims pianistams, V. Bagdonas... Jei būtume turėję dar vieną sūnų ar dukrą, tai būtume aštuoniomis rankomis groję.

Visą laiką ši mintis kirbėjo.

virtuoziniai kūriniai, sudėtingi ir didelės apimties. Keturiese susėsti įmanoma – turi dvi oktavas, bet kartais rankos keliauja ir ten, ir ten, sunkiau iš partnerio perimti melodinę liniją.

Galbūt virtuoziškumo reikia šiek tiek mažiau, tačiau keturių žmonių dalijimasis muzikine medžiaga – tikrai sudėtinga technika.

– Pastaraisiais metais pradėjote kurti muziką. Puikiai žinodamas keturių pianistų ansamblio specifiką, gal ir muziką tokiam kolektyvui rašote?

– Kol kas mano visi kūrinėliai skirti šešioms rankoms. Aštuonioms

– Tai gal čia G. Mahlerio mėgto rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ dainos?

– Ne, čia 100 įvairiausių liaudies dainų. Labai nemėgstu citatų, stengiuosiu jų išvengti. Paimu tik intonacijas ir stengiuosiu padaryti taip, kad šveicaras tos dainos nepažintų.

– O kas Jūsų pagrindinis kritikas, kam pirmiausia kūrinį parodote? Gal kompozicijos mokslus baigusiam sūnui Audriui?

– Nerodau Audriui – jo truputį bijau. Audris labai kritiškas, nors nieko blogo lyg ir nesako. Mano ansamblio partneriai yra ir pirmieji klausytojai, nes mes įgrojame tuos kūrinius.

Kartais man pasako, kad reikia kaip nors kitaip padaryti. Esu perdirbęs.

Mano nuolatiniai partneriai – Vilma

– J. S. Bachas rašė koncertus ir trims, ir keturiems fortepijonams...

– Taip, bet ten du, trys ar keturi fortepijonai. O mes keturiese prie vieno susėdame. Pasaulinėje literatūroje tokiems pianistų kvartetams ne taip ir mažai muzikos sukurta – pavyzdžiui, Carlas Czerny yra parašęs daug kūrinių šešioms rankoms, taip pat ir S. Rachmaninovas. Yra ir pjesių aštuonioms rankoms. Galbūt tai iš pedagoginių sumetimų – susodinti keturis mokinius ir atrakcija, ir ansambliškumo ugdymas. Vienas iš kito gali perimti ritmo pojūtį, frazės girdėjimą. Czerny daug muzikos rašė pedagoginiais tikslais, bet tai labai

V M. K. Čiurlionio pianistų konkursas, 1982 m.

Muzikos barai / 63

MŪSŲ SENJORAI

Kūrybos leidiniai

Rindzevičiūtė, dabar gyvenanti Šveicarijoje, jos vyras Danielis Zbindenas, Belgijoje gyvenanti Irina Venckus, jos vyras taip pat pianistas. Su buvusiais mokiniais mano kūrinėlius grojome Olandijoje, Šveicarijoje, Liucernos festivalyje. Turiu partnerių ir Lietuvoje. Žodžiu, jie ir pirmieji vertintojai, ir pirmieji klausytojai.

Kaip pradėjau kurti? Laiko daugiau atsirado (juokiasi). Mano nuomone, kompozitorius, pasirinkdamas kūrybos kelią, rizikuoja. Jis atiduoda visą savo energiją nežinodamas, ar kas išeis. Anksčiau nerizikavau – gal bijojau?.. Kita vertus, fortepijono studijos atimdavo labai daug laiko. Pradėjau kurti transkripcijas – nebloga patirtis. Vėliau pamaniau, o kodėl turiu perdirbinėti kitų autorių muziką, reikia pabandyti ką nors savo sukurti.

Malonu ir pačiam atlikti savo muziką, nes atlikimas keičiasi priklausomai nuo partnerių nuomonės. Esu priverstas daryti taip, kaip jie nori.

– Anksčiau Jūs kompozitoriams nurodinėjote, kaip Jums atrodė geriau, prašydavote taisyti muziką... Profesoriau, Jūs mokėtės pas Stasį Vainiūną, kuris buvo ir pianistas, ir kompozitorius. Ar profesorius savo studentų neskatindavo derinti atlikimo ir kūrybos?

– Vainiūnas buvo labai plačių pažiūrų žmogus. Jo pedagogika nebuvo smulkmeniška, į pirmą vietą kėlė interpretaciją. Kita vertus, mums didelį

Muzikos barai / 64

Su provaikaičiais Latifa, Nojumi ir Saule

įspūdį darė jo kūryba. Jis savo kūriniais dalydavosi su mokiniais, dažnai juos pirmiausia ir pagrodavo mums.

Kai pradėjau daryti transkripcijas, jis man patarė pačiam kurti. Buvau parašęs kažkokių eskiziukų, jis netgi susidomėjo, pagyrė... Puikus, nuoširdus profesorius buvo. Manau, kad pedagogai, pas kuriuos mokiausi, buvo geri profesionalai.

Teko susidurti su Aldona Dvarioniene, su E. Hansen, bet aš tada dar vaikas buvau ir ne viskas išliko atmintyje. Manau, kad tie garsiniai dalykai – garso grožio paieškos – prasidėjo nuo Hansen. Kiek prisimenu jos pamokas, buvo reikalaujama kontakto su instrumentu, puikaus skambesio. Aš nežinau, ar pasikeitė šiandieninių pedagogų reikalavimai.

Fortepijono menas turi tvirtas šaknis, nors netrūksta ir naujų ieškojimų. Vis dėlto grįžtama prie to, kad būtų malonu groti ir klausyti. Jeigu mes pasižiūrėsime į didžiuosius atlikėjus, jie niekaip nenutolsta nuo klasikinio repertuaro. Manau, kad Lietuvoje meistriškumas labai išaugęs, o dėl emocinės pusės – kiekvienas žmogus turi savo emocijų. Nors, žinoma, yra ir visiems bendrų emocijų, jos lemia

muzikos atsiradimą. Aš pats su Liuda grodavau labai daug šiuolaikinės muzikos, ja abu žavėjomės.

Visais laikais atsisijoja silpni kūriniai. Kūryboje atsiskleidžia žmogaus gabumai, jeigu tu esi reikalingas – puiku, jeigu ne – problema. Mes vis padejuojame, kad dabar gabus jaunimas, kuris anksčiau tikrai būtų stojęs į Muzikos akademiją, renkasi kur kas pragmatiškesnių dalykų studijas. Stojančiųjų į fortepijono specialybę kasmet mažėja. Jei stotų daugiau, iš kiekybės išaugtų kokybė. Kad studentai išvažiuoja į užsienį, nėra blogai.

Akiratis turi plėstis, ten jie daug ko išmoksta, įgauna pasaulio erdvės pojūtį, atsikrato provincialumo, uždarumo. Sugrįš, nesugrįš – kitas klausimas. Aš žiūriu į tai optimistiškai. Tik ar ne per greitai daromos išvados – mokinių nedaug, mokyklų daug, tad uždarykime, sujunkime. Čia tai tikrai bloga tendencija. Žinau, kaip baisu turėti reikalą su tais, kurie nesupranta muzikos ir ypač muzikų rengimo specifikos. Bet džiaukimės tuo, kas pasiekta, ir mėginkime išsilaikyti. O tai įmanoma tik bendraujant. Tad ir linkėčiau visiems mums kuo ilgiau bendrauti, būti reikalingiems vieni kitiems, negailėti nei kritikos, nei pagyrų. Tačiau suprasti ir kritiką, ir pagyras būtina. n

NATOS

Muzikos barai / 65

NATOS

Muzikos barai / 66

Muzikos barai / 67

NAUJI LEIDINIAI

Operos primadonos gyvenimo metamorfozės Danutė PETRAUSKAITĖ PA R A ŠY TA N E V I E N A K N Y G A A P I E ŽI N O M I A U S I U S L I E TUVOS SOLISTUS, DAUGIAUS I A D A I N AV U S I U S V I L N I A U S I R K A U N O T E AT R Ų S C E N O S E .

K L A I P ĖD O J E G Y V E N Ę D A I NININKAI D ĖL ISTORINIŲ P R I E ŽA S ČI Ų I R K U LT ŪR O S P O L I T I K O S I K I ŠI O L Y R A N E P E L N Y TA I PA M I R ŠT I . S U P R A N TA MA, KAD PLUNKSNOS VERTI N E V I S I , B E T R E I K I A P R I PA ŽI N T I : Į U ŽM A R ŠT I E S ŠE ŠĖL Į PAT E K O I R K A I K U R I E P R A E I T Y J E G A R S ŪS VA R D A I . T O D ĖL I T I N D ŽI U G U , K A D ŠI Ų M E T Ų K O V Ą K L A I P ĖD O S U N I V E R S I T E T O L E I D Y K L A I ŠL E I D O M U Z I K O L O G ĖS D A I V O S K ŠA N I E N ĖS M O N O G R A F I J Ą „LY G N U ŽE N G U S I N U O R U B L I O V O F R E S K O S “. O P E R O S S O L I S T Ė O N A G L I N S K A I T Ė“.

IDĖJOS ĮKŪNIJIMAS

Su dainininke ir pedagoge Ona Glinskaite Klaipėdoje teko susidurti daugeliui solistų, choristų, muzikos mokytojų, Klaipėdos universiteto, taip pat ir Lietuvos muzikos akademijos studentų bei pedagogų, tačiau apie jos šlovingą praeitį garsiojoje Sankt Peterburgo Marijos teatro scenoje vieni beveik nieko nežino, kiti yra viena ausimi kažką girdėję, bet nieko tikra negali pasakyti. Geriausiai su solistės teatrine veikla buvo susi-

Muzikos barai / 68

Ona Glinskaitė

Tatjana P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“

Pamina W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“

pažinusios jos artimiausios draugės Liuda Kuraitienė ir Janina Neniškytė, jas siejo bendra profesija ir bajoriška kilmė. Retkarčiais susitikusios prie puodelio kavos aptardavo muzikinio gyvenimo aktualijas, išsikalbėdavo ir apie prabėgusius metus. Kuklioji O. Glinskaitė pasidalindavo įdomesniais fragmentais iš savo spalvingos praeities, nors nemėgo kuo nors iš kitų išsiskirti, juolab girtis. Draugės jos klausydamosi negalėdavo patikėti, kad kolegė dainavo su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tuomet L. Kuraitienei ir kilo mintis – būtinai reikia įamžinti šios dainininkės gyvenimą.

Sumanymui pritarė ir J. Neniškytė.

Abiejų akys nukrypo į Daivą Kšanienę – Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoją, daugybės straipsnių ir šešių knygų autorę, aktyvią Klaipėdos visuomeninio gyvenimo dalyvę.

Muzikologė idėją priėmė labai atsargiai. Ji puikiai suprato – norint parašyti knygą, vien pokalbių su dainininke neužteks, reikia turėti pakankamą kiekį medžiagos: spektaklių anotacijų, recenzijų, afišų, nuotraukų, darbinės veiklos dokumentų, amžininkų atsiminimų. Todėl ilgą laiką šis sumanymas pleveno ore, net atrodė, kad nėra jokių galimybių jį realizuoti. Vis dėlto mintis apie knygą nuolat kirbėjo, žadindama

smalsumą, norą kuo daugiau sužinoti apie Sankt Peterburgo konservatoriją ir Marijos teatrą, artimiau susipažinti su dainininkės šeima, scenine karjera.

D. Kšanienė ėmė kalbinti asmenis, su kuriais O. Glinskaitė buvo susidūrusi studijuodama vokalą, ruošdama operų vaidmenis, dirbdama pedagoginį darbą. Jų sąrašas gana ilgas – pradedant muzikologu Jonu Bruveriu, dirigentais Juozu ir Stasiu Domarkais, Algiu Jonu Lukoševičiumi, mieste prie Nevos režisūrą studijavusiu Eligijumi Domarku, Sankt Peterburgo I pedagoginės mokyklos dėstytoja Tatjana Grišanova, Marijos teatro solistais Liudmila Filatova, Vladimiru Kravcovu, darbuotoja Olga Ovečkina, ir baigiant kompozitoriumi Vytautu Laurušu bei artima O. Glinskaitės studijų drauge Rita Hiksaite-Šniukiene.

Naudingomis gairėmis tapo pačios solistės parašyti atsiminimai, deja, juose trūko datų, pavardžių, svarbių gyvenimo epizodų.

Ir D. Kšanienė pasiryžo pati ieškoti trūkstamos medžiagos. 2018 m. ji nuvyko į Sankt Peterburgą, kad susipažintų su šio miesto istorija ir pavaikščiotų O. Glinskaitės išmintais takais.

Jai pasisekė išanalizuoti Marijos teatro meno tarybos posėdžių protokolus, direktorių įsakymus, darbo sutarčių dokumentus, repertuarą ir parsivežti

Margarita Ch. Gounod operoje „Faustas“

Knygos autorė prof. Daiva Kšanienė

Muzikos barai / 69

NAUJI LEIDINIAI

Renginių afišos

į Klaipėdą daug vertingos dokumentikos. Intensyvus darbas rašant knygą truko dvejus metus.

Solistė prisimena pasakojimus apie savo proprosenelius, atmintis „užkabina“ prosenelį Aloyzą, senelį Placidą bei močiutę Teklę, nekalbant jau apie tėvą Juozą ir motiną Oną Ratautaitę-Glinskienę. Muzikologė rašo: „Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais (1990), legitimavus bajorus, O. Glinskaitei, turinčiai visus kilmę įrodančius dokumentus, identifikuoti savo aristokratišką kilmę buvo nesudėtinga.“ Žvelgiant į šiame leidinyje išspausdintus kunigaikščių Glinskių portretus, nejučiomis kyla mintis ieškoti ir išorinių bruožų, kuriuos galėjo paveldėti dainininkė. O jų yra akivaizdžių. Bet apie tai gali spręsti patys skaitytojai.

DINASTIJOS IŠTAKOS

O. Glinskaitės genealoginio medžio šaknys siekia labai senus laikus, net XIII–XIV a., kai iš totorių genčių kilusi giminė pasklido po Rusiją, Ukrainą, Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Pirmasis iš Glinskių Lietuvos istoriniuose šaltiniuose minimas Borisas Ivanovičius – kunigaikščio Švitrigailos bendražygis, vėliau ir jo vaikaičiai Ivanas, Mykolas, Vasilijus, pastarojo dukra Elena.

D. Kšanienė, pirmajame knygos skyriuje apžvelgdama šios giminės istoriją, išryškina neeilinę Renesanso epochos asmenybę kunigaikštį Mykolą Glinskį – karvedį, valstybės veikėją, dvaro maršalką, gavusį išsilavinimą Italijoje ir kalbėjusį pagrindinėmis Europos kalbomis. Jo tragedija buvo blaškymasis tarp Lietuvos ir Rusijos, katalikybės ir stačiatikybės, siekis įgyti kuo daugiau valdžios ir turtų, nutrūkęs Maskvos kalėjime.

Jo dukterėčiai, iš LDK kilusiai Elenai, pavyko kuriam laikui įsitvirtinti aukščiausiuose Maskvos valdžios sluoksniuose, tačiau ir ši gyvenimą baigė ne savo mirtimi. Knygos autorė taip pat aptaria Elenos sūnaus Ivano Rūsčiojo charakterio formavimąsi, intrigomis pagrįstą Rusijos kunigaikščių bendravimą su Glinskių giminės

Muzikos barai / 70

NUO SIESIKŲ IKI SANKT PETERBURGO

Jaroslavna A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“

palikuoniais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši knygos dalis mažai ką turi bendra su dainininke O. Glinskaite – juk viskas buvo taip seniai, prasidėjo dar viduramžiais. Bet netrukus, skaitant kitus skyrius, tenka įsitikinti glaudžiais praeities ir dabarties saitais. Solistės šeimoje Glinskių giminės atminimas buvo perduodamas iš kartos į kartą, o kartu ir svarbiausi dinastijos bruožai: užsispyrimas, kovingumas, užsibrėžto tikslo siekimas, aristokratiška laikysena.

O. Glinskaitė gimė 1939 m. gegužės 13 d. Toliūnų kaime, Ukmergės apskrityje, mokėsi Siesikų vidurinėje mokykloje, kur visus stebino savo gražiu balsu. Paraginta artimųjų, 1956 m. įstojo į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos (dabar – konservatorija) vokalo skyrių. Po ketverių metų sėkmingai jį baigė ir rado savyje ryžto stoti į garsiąją Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatoriją.

Aprašydama šiuos solistės gyvenimo tarpsnius, D. Kšanienė daug dėmesio skiria aplinkai, O. Glinskaitės pedagogams ir draugams, paskatinusiems

ją drąsiai siekti užsibrėžto tikslo. Vienas pirmųjų, atkreipęs dėmesį į jos išskirtinius muzikinius gabumus, buvo Siesikų mokyklos mokytojas ir keletą metų direktoriaus pareigas ėjęs Algis Šmitas. Jis pats gerai grojo akordeonu, subūrė chorą, vadovavo vokaliniam ansambliui, organizuodavo jaunimo vakarėlius. Jo dėka O. Glinskaitė tapo mokyklos pažiba. Renkantis studijas didelės svarbos turėjo Siesikų gyventojų Tarnauskų šeimos moralinė parama, artimųjų pastangos. Su jų pagalba jaunajai dainininkei pavyko sužinoti stojamųjų egzaminų į J. Gruodžio muzikos mokyklą datą ir laiku nuvykti į Kauną. Knygos autorė vaizdžiai aprašo stojamuosius egzaminus, kai mergaitė iš kaimo, net nepažindama natų, nustebino komisiją ir iš kelių dešimčių kandidatų pateko į laimingųjų ketvertuką.

Dar knygos pradžioje D. Kšanienė atkreipia skaitytojų dėmesį į talentingus dainininkus, kuriuos yra išugdžiusi Lietuva, – išvardina tuos, kurie tapo šalies pasididžiavimu, ir tuos, kurie artėjant Raudonajai armijai buvo priversti pasitraukti į Vakarus, – tarsi parodydama, koks galėjo atrodyti Kaunas bei Valstybės opera, jei ne karas. (Tik reikėtų patikslinti, kad iškilūs lietuvių solistai Algirdas Brazis, Ona Katkauskaitė (Ana Kaskas) ir Arnoldas Voketaitis niekada iš Lietuvos neemigravo, nes buvo gimę JAV ir ten gyveno). Akivaizdu, norint geriau suprasti sovietinio Kauno gyvenimą, muzikologei teko ne kartą kamantinėti uždaro būdo O. Glinskaitę, siekiant kuo detaliau atskleisti to meto atmosferą. Solistės teigimu, prie jos balso ir asmenybės ugdymo labiausiai prisidėjo pedagogai Alina Andriuškevičienė, Elena Martinonienė, Eugenija Bimbaitė-Ragulskienė, Elena Okulič-Kazarinienė, koncertmeisterė Sara Langevičienė.

Išvardyti pirmieji spektakliai, kuriuos moksleivė išvydo Kauno muzikinio teatro scenoje ir patyrė tikrą palaimą bei atgaivą. Ir kelias į šį teatrą „tapo jos svarbiausiu ir nuolatiniu maršrutu“. Vis dėlto O. Glinskaitės studijos Kaune nebuvo lengvos. Varginant materialiniams nepritekliams, ji negalėjo nuomotis atskiro kambario

ar buto, todėl pradžioje teko gyventi pas tetą susispaudus, o vėliau glaustis specialybės dėstytojos A. Andriuškevičienės pastogėje. Deja, čia laukė Pelenės dalia. Už suteiktą prieglobstį O. Glinskaitei tekdavo atlikti pačius juodžiausius namų ruošos darbus.

Ilgai ji taip gyventi nepajėgė, tad vėl apsistojo pas tetą ir sėkmingai baigė mokyklą.

Jos tolesnius mokslus Sankt Peterburgo konservatorijoje lėmė keli atsitiktinumai – peterburgiečių iš N. Rimskio-Korsakovo muzikos mokyklos apsilankymas Kaune ir atsakomasis „gruodžiukų“ vizitas Sankt Peterburge. Į kauniečių delegacijos sudėtį buvo įtraukta ir O. Glinskaitė, jai pavyko išvysti du spektaklius Marijos teatre. Vėliau ji rašė: „Išgirdau ir pamačiau, kas tai yra tikras teatras, tikra publika, tikras pasisekimas. Bet tuomet nė į galvą neatėjo, o ir negalėjo ateiti mintis, kad aš pati kada nors dainuosiu Marijos teatro scenoje.“ Į Kauną ji grįžo vedama drąsios minties – reikia bandyti patekti į ypatingos auros gaubiamą šio miesto konservatoriją – seniausią tokio tipo mokymo įstaigą Rusijoje, dar 1862 m. įkurtą Antono Rubinšteino – pianisto, dirigento ir kompozitoriaus.

KELIAS Į MENO OLIMPĄ

Prieš pradėdama pasakoti apie O. Glinskaitės studijas Sankt Peterburge, D. Kšanienė supažindina skaitytojus su šio miesto istorija, lietuvių kultūrine veikla jame, su turtinga N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos praeitimi ir dainavimo tradicijomis, išvardina šioje mokslo įstaigoje besimokiusius lietuvių studentus. O jų buvo tikrai nemažai.

Sąrašą dar būtų galima papildyti kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus, pianistų Marijos Alšlebėnaitės, Kazimiero Dvariono ir Elzės HerbeckHansen, dainininkės bei aktorės Julijos Dvarionaitės pavardėmis, patikslinti Dauguvietytės vardą, nes ji buvo ne Kotryna, bet Lidija ir baigė konservatoriją 1920 m., o operos solistė Vladislava Grigaitienė konservatorijos baigimo pažymėjimą gavo ne 1918, bet 1919 m. (ši klaidelė įsivėlusi daugelyje enciklopedijų). Bet tai tik

smulkmenos, neturinčios tiesioginio ryšio su knygos herojės gyvenimu.

Apžvelgdama pirmuosius O. Glinskaitės mokymosi metus, D. Kšanienė pagrįstai įvertina jos vokalo dėstytojos Natalijos Bolotinos, tapusios jaunajai dainininkei tarsi mama, nuopelnus.

Muzikologė rašo: „Su Ona pedagogė dirbo savaip, pirmenybę teikdama ne tam, kad studentė greitai sužibėtų scenoje ir užsitikrintų ankstyvą sceninę sėkmę, o lėtam, nenutrūkstamam, dar nesutvirtėjusio balso lavinimo, ištvermės ugdymo procesui. <...> Užteko vos poros intensyvaus darbo savaičių ir Ona nuostabiai uždainavo.“ Knygos autorė nuosekliai aptaria pedagoginio proceso eigą, O. Glinskaitės koncertinį repertuarą, su kuriuo ji pasirodydavo svarbiausiuose konservatorijos renginiuose, papasakoja apie dainininkės pasirodymą sąjunginiame Michailo Glinkos vokalistų konkurse Maskvoje, kai dėl pedagogų tarpusavio nesutarimų jai teko stipriai nukentėti. Skaitant knygą į akis krinta intensyvus Sankt Peterburgo konservatorijos muzikinis gyvenimas: ten nuolat vykdavo akademiniai ir vieši koncertai, operos studijos spektakliai, kuriuose kartu su studentais dalyvaudavo ir profesionalūs atlikėjai, buvo bendradarbiaujama su iš užsienio atvykusiomis operos trupėmis. O. Glinskaitei teko muzikuoti su žymiais Rusijos atlikėjais – pianistu Pavelu Serebriakovu, dainininkais Vladimiru Atlantovu, Igoriu Novološnikovu, Nikolajumi Kalošinu ir kt. Į D. Kšanienės akiratį pateko ir lietuvių studentės bendrakursiai, draugai, tarp kurių buvo tokios įžymybės kaip Jelena Obrazcova, Irina Bogačiova, Jevgenijus Nesterenko, nekalbant jau apie tautiečius Ritą Hiksaitę, Juozą ir Stasį Domarkus. Su visais O. Glinskaitė palaikė nuoširdžius profesinius ryšius.

1964 m. Lietuvos filharmonija, orkestrui ieškodama dirigento, pakvietė studijas bebaigiantį J. Domarką atvykti į Vilnių ir surengti koncertą, o šis savo ruožtu pasiūlė jame dalyvauti ir O. Glinskaitei. Koncerto klausęsis kultūros ministras Juozas Banaitis, tarpukario metais studijavęs chorvedybą ir violončelę Kauno kon-

Muzikos barai / 71

NAUJI LEIDINIAI servatorijoje, sužavėtas ir jaunuoju dirigentu, ir soliste, jai prašė perduoti šiuos žodžius: „Čia – antroji V. Grigaitienė.“ Tai buvo tarsi užuomina, kad būsimai absolventei tik panorėjus atsivers Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro durys. Bet tuomet O. Glinskaitė apie tai dar negalvojo, pirmiausia jai reikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, be to, nesinorėjo taip staiga atsisveikinti su senąja Rusijos sostine. Kaip rašo D. Kšanienė, vėl įsikišo pats likimas, atvedęs solistę į meno viršukalnę.

MARIJOS TEATRO SCENOJE

Svajoti patekti į Marijos teatrą (tuomet – Leningrado S. Kirovo valstybinis akademinis operos ir baleto teatras) išdrįsdavo nedaugelis. Juk jis

Ona Glinskaitė – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros vedėja

Muzikos barai / 72

buvo lyginamas su Maskvos Didžiuoju teatru, Milano „La Scala“, Londono karališkuoju operos ir Bairoite R. Wagnerio įkurtu teatrais. Į Sankt Peterburgo sceną patekdavo tik patys ryškiausi atlikėjai, sąjunginių ir tarptautinių konkursų laureatai. Marijos teatre teko dainuoti vos keliems lietuviams, ir D. Kšanienė skaitytojams pateikia jų biografijas – pirmiausia supažindina su mažai Lietuvoje girdėta soliste Evelina Sirvydaite-Sonchi, dainavusia jame 1890–1896 m., primena Kipro Petrausko, savo balsu žavėjusio peterburgiečius 1911–1920 m., šlovę ir Valentino Adamkevičiaus toje pat scenoje praleistą intensyvų artisto karjeros laikotarpį 1950–1954 m.

O. Glinskaitė juos visus pralenkė – ji kaip operos primadona olimpe išsilaikė net 16 metų ir sukūrė kelias dešimtis vaidmenų. Jų apibūdinimui, remdamasi Sankt Peterburgo ir užsienio recenzentų atsiliepimais, D. Kšanienė savo knygoje skiria daugiausiai vietos.

O. Glinskaitė savo veiklą Marijos teatre pradėjo kaip lyrinis, o baigė kaip dramatinis sopranas. Atitinkamai išsirikiavo ir jos vaidmenys, pradedant Žyne G. Verdi operoje „Aida“.

Vėliau buvo Tania E. Napravniko „Dubrovskyje“, Poloviečių mergaitė A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, Grafienė Čeprano G. Verdi „Rigolete“, Pamina W. A. Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, Margarita Ch. Gounod „Fauste“, Mikaela G. Bizet „Karmen“, Elza R. Wagnerio „Lohengrine“, Amelija G. Verdi „Kaukių baliuje“, Leonora „Trubadūre“ ir Elizabetė „Don Karle“, Marija P. Čaikovskio „Mazepoje“ ir kt. Knygos autorė ypač išskiria du šios solistės sukurtus personažus O. Čaikovskio operose – Tatjaną „Eugenijuje Onegine“ ir Lizą „Pikų damoje“, juos ji atliko daugybę kartų. Muzikologė rašo: „Klausytojams ir muzikinei kritikai ypač imponavo pagarbus solistės požiūris į „Eugenijaus Onegino“ partitūroje užfiksuotus niuansus, tikslus visų kompozitoriaus nurodymų laikymasis. <...> Visuomenę taip žavėjo O. Glinskaitės sukurtas paveikslas, kad SSRS paštas išleido atviruką su solistės nuotrauka Tatjanos vaidmenyje, kuris didžiuliu

– net 10 tūkst. tiražu – pasklido visoje šalyje.“ D. Kšanienė akcentuoja ir didžiules dainininkės pastangas, įdėtas atliekant itin dramatišką Lizos vaidmenį. Solistė, prieš išeidama į sceną, gerai įsigilino į savo herojės charakterį, taip pat operos libretą, parašytą remiantis A. Puškino apysaka.

Vaikščiodama senosiomis Sankt Peterburgo gatvėmis, ji ieškojo lošimo namų, kuriuose Germanas surado mirtį, ir tiltelio, nutiesto per Žiemos kanalą, nuo kurio Liza puolė į tekančius vandenis. „O. Glinskaitė sukūrė ypač ryškų, vientisą Lizos paveikslą, subtiliai ir muzikaliai perteikdama herojės atvirumą, dvasios kilnumą, nuoširdumą, meilę bei didžiulę valią. Demonstruodama neeilinę vokalo kokybę ir vaidybą, ji gebėjo įsilieti į bendrą operos darną, atrasti glaudų santykį su scenos partneriais.“ Marijos teatro publika yra itin reikli, kartais ir negailestinga. Melomanai, atmintinai mokėdami muzikines partijas, eina į spektaklius, norėdami palyginti pagrindinių vaidmenų atlikėjus, juos pagirti ar supeikti. Ypač nelengva buvo O. Glinskaitei, kitatautei, įtikti žiūrovams įkūnijant scenoje rusiško charakterio moteris – Jeleną J. Šaporino „Dekabristuose“ ir Jaroslavną A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“. Bet ji, įsigilinusi į vaizduojamojo personažo epochą, mokėdama tinkamai dėvėti teatrinį kostiumą, muzikaliai tiksliai atlikdama vokalines partijas, pakerėdavo žiūrovus. Matyt, dainininkei padėjo ir kunigaikščių Glinskių genai. Apie tai liudija po spektaklių ją pasiekdavę laiškeliai, pagiriamieji režisierių ir orkestro dirigentų – V. Kalentjevo, G. E. Dalgato, R. Tichomirovo, J. Sokovnino – žodžiai.

ĮSIMINTINI SUSITIKIMAI IR SKAUDŪS ATSISVEIKINIMAI

D. Kšanienės minčių dėstymo eiga nėra nuobodi, premjerų ir įsimintinų spektaklių apibūdinimą ji paįvairina O. Glinskaitės gastrolių bei koncertinių kelionių aprašymais. O jų būta tikrai daug. Apsilankymai sąjunginėse respublikose – Armėnijoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje, Latvijoje – kaitaliojosi su renginiais, vykusiais Anglijoje,

Ona Glinskaitė dainavimo pamokoje su studentu Mindaugu Putna

Austrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje... O Rusiją teko išraižyti skersai ir išilgai. Ne kartą koncertuota ir Lietuvoje. Klausytojai išreikšdavo dėkingumą solistei ovacijomis, šūksniais, gėlėmis, prašydavo autografo, o žurnalistai spausdindavo jos nuotraukas kultūrinio gyvenimo apžvalgose. Beje, 1968 m. vokiečiai, leisdami žymiausių SSRS atlikėjų albumą, šalia M. Pliseckajos, G. Višnevskajos bei kitų įžymybių nuotraukų išspausdino ir O. Glinskaitės fotografiją.

Knygoje atkuriamos ne tik sceninio triumfo akimirkos, bet ir nelengva atlikėjų dalia kelionėse už geležinės uždangos, kai bendradarbiai sekdavo vienas kitą, o paskui rašydavo ataskaitas KGB. Muzikologė praveria langelį ir į asmeninio O. Glinskaitės gyvenimo erdvę, pabrėžia jos tvirtą pasiryžimą likti lietuve, nors būta siūlymų tapti Ana Glinskaja. Nepaisant lietuviškos pavardės ir kuklumo, dainininkė sugebėjo patekti į aukščiausiai kotiruojamų atlikėjų trupę, susitikti su įdomiais žmonėmis, pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tarp jų buvo ir „Metropolitan Opera“ solistas Jeromeʹas Hinesas, „Fauste“ atlikęs Mefistofelio partiją ir po spektaklio ant programėlės užrašęs širdingus žodžius Margaritos vaidmens atlikėjai. Dainininkei taip pat pasitaikė reta proga su kolegomis apsilankyti prabangiame kruiziniame laive „America – Norge Line“, dalyvauti peterburgiečiams skirtame pobūvyje ir iš kapitono, jos fano, net gauti dovanų amerikietišką „Aidos“ plokštelių rinkinį. Iš įvairių susitikimų jai ypač įstrigo 1966 m. įvykusi pažintis su Maria Callas, ap-

silankiusia Marijos teatre. Ją lydėjo aukšti pareigūnai ir teatro vadovai, į iškilmingą priėmimą restorane pateko vos vienas kitas atlikėjas, bet laimė nusišypsojo ir lietuvaitei, kuri iki šiol prisimena kiekvieną įžymiosios viešnios žodį.

D. Kšanienė apžvelgia ir paskutinius O. Glinskaitės kūrybinės veiklos metus Marijos teatre – jie buvo itin skaudūs, nes, pasikeitus teatro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, pradėjo keistis ir trupės sudėtis. Solistei buvo duota suprasti – šios scenos uždanga jai nusileido visam laikui. Tačiau noras dainuoti neišblėso.

Tad liko atsisveikinti su Sankt Peterburgu, kuriame prabėgo daugiau nei 20 pačių gražiausių bei kūrybingiausių metų, ir pradėti naują gyvenimo etapą tėvynėje.

KLAIPĖDOS PADANGĖJE

O. Glinskaitė ne kartą buvo kviečiama įsikurti Lietuvoje, jos karjeros pradžioje Kultūros ministerija net vedė derybas su Marijos teatru tikėdamasi priversti talentingą dainininkę grįžti į tėvynę. Tačiau kai pati solistė nutarė tai padaryti, situacija jau buvo pasikeitusi – Lietuvos operos ir baleto teatrui, vadovaujamam Virgilijaus Noreikos, tuomet sopranų nestigo. Apie tai sužinojusi dainininkė sunkiai galėjo tuo patikėti, bet reikėjo ieškoti išeities. Ir ji buvo rasta – pagalbos ranką ištiesė seni bičiuliai, pasiūlę jai atvykti į Klaipėdą. Ji pasinaudojo kvietimu ir 1983 m. tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (vėliau Klaipėdos universiteto, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas) pedagoge. Nelengva buvo po Sankt Peterburgo ir jame kunkuliuojančio muzikinio gyvenimo priprasti prie niūraus, kaip tada atrodė, uostamiesčio. Tačiau keitėsi laikai, valdžios, kito ir O. Glinskaitės požiūris į naują aplinką bei darbą. 1991 m. ji ėmė vadovauti tik ką susikūrusiai Dainavimo katedrai ir šias pareigas kaip docentė, o vėliau ir profesorė ėjo iki 2010 m. Daugiausia laiko ir energijos ji skirdavo savo studentams, juos mokė nesiblaškyti ir be išlygų pasiaukoti savo profesijai. Ne-

užmiršo ji ir scenos – rengdavo rečitalius, dainuodavo kartu su studentais ir kolegomis, kaip vokalo pedagogė ne vienus metus dirbo su „Aušrinės“ choristėmis. Didžiausią džiaugsmą jai teikdavo sėkmingi studentų pasirodymai, todėl neatsitiktinai D. Kšanienė pakalbino du iš jų – tarptautinių konkursų laureatą Igorį Bakaną ir Klaipėdos muzikinio teatro solistę Aureliją Dovydaitienę.

Knygą autorė baigia tarsi apmąstymu, o kartu ir apgailestavimu, kad mes, skubėdami gyventi, retai kada stabtelime prie žmonių, kurie nešvyti iš TV ekranų ir patys nesireklamuoja, bet yra nusipelnę didžiausios pagarbos – kaip jos herojė, savo talentu, darbštumu, ilgamečiu kūrybiniu darbu palikusi ryškų pėdsaką muzikinės kultūros baruose. Ši knyga yra tarsi mėginimas ištaisyti klaidą ir O. Glinskaitės vardą įrašyti į lietuvių vokalinio meno istoriją.

POST SCRIPTUM

D. Kšanienės atliktas darbas pasižymi kruopštumu, minties nuoseklumu, kalbos sklandumu, mokslinių metodų taikymu, todėl neabejotinai yra vertingas tiek biografinio žanro, tiek ir nepažinto muzikinės kultūros etapo atvėrimo požiūriu. Jei ne ši muzikologė, šlovės spindulių nutvieksta solistės praeitis būtų pamažu nugrimzdusi į nebūtį. Klaipėdos universiteto leidykla taip pat įnešė savo indėlį redaguodama, maketuodama ir meniškai apipavidalindama knygą. Šiek tiek apmaudu, kad leidinys pasirodė tik 100 egzempliorių tiražu.

Jų vos pakaks autorei ir buvusiems O. Glinskaitės studentams, artimiesiems, leidybą rėmusiai bendrovei „Baltnautic Shipping“ bei finansinę pagalbą suteikusiems asmenims – Irenai ir Valdui Račilams, Ritai ir Domui Šniukams. Ar jų užteks kultūros bei mokslo įstaigoms, bibliotekoms, galų gale didiesiems knygynams? n

Muzikos barai / 73

PANORAMA mokyklos, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro, Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos, Vilniaus lopšelių-darželių ,,Puriena“ ir ,,Boružėlė“. Tikrai retai galime pasigirti projektais, kuriuose kartu gali dalyvauti skirtingus meninius gebėjimus turintys moksleiviai, o mokytojai ir pedagogai susiburti ir kartu realizuoti bendras idėjas, ieškoti naujų vaikų meninio ugdymo kelių, švietimo bei ugdymo problemų sprendimų.

Antra – šis projektas jo dalyviams ir žiūrovams buvo svarbus socialiniu aspektu. Jame galėjo dalyvauti ne tik skirtingų amžiaus grupių (nuo 5 iki 17 metų), bet ir negalią turintys vaikai. Pastarieji savo meninius gebėjimus atskleidė tiek muzikos programoje, tiek ir dailės darbų renginiuose.

Pasak projekto autorės, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos

sujungė bendrojo ir specialiojo ugdymo sistemas, skatino laikytis socialinio-interakcinio požiūrio į negalią. Kurtiesiems buvo stengiamasi užtikrinti socialinį dalyvavimą visuomenėje, gerbiant gestų kalbą ir kultūrą, siekta formuoti pačių moksleivių požiūrį į

Bendrystei sutelkęs projektas

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos tęstinis projektas „Ritmuojame ir kuriame kartu“ pradėtas dar 2018-aisiais, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo metais. Šiuo jau trečius metus trunkančiu projektu muzikos mokykla pasitiko ir savo 45-metį, o šiemet – Lietuvos Respublikos atkūrimo 30-metį.

Kuo projektas „Ritmuojame ir kuriame kartu“ ypatingas?

Pirmiausia jis įvairias ugdymo įstaigas sutelkė bendrai meninei ir koncertinei veiklai. Projektas sujungė 956 mokinius ir 102 mokytojus iš 13-os Lietuvos ugdymo įstaigų: Vilniaus Karoliniškių, Algirdo, Kauno Miko Petrausko, Panevėžio, Kėdainių muzikos mokyklų, Vilniaus Žemynos gimnazijos, Vilniaus Sausio 13-osios, Jurbarko Naujamiesčio progimnazijų, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno

Muzikos barai / 74

mokytojos Klaros Karnaševičienės, projektas „Ritmuojame ir kuriame kartu“ sukūrė sąlygas bendradarbiauti skirtingų ugdymo tikslų siekiančioms mokykloms, organizavo įtraukųjį ugdymą kaip mokymą(si) visiems kartu,

etišką ir pagarbų bendravimą su negalią turinčiais vaikais.

Projektas pasižymėjo koncertų bei renginių gausa. Kiekvienas iš trijų projekto etapų turėjo savo uždavinius, pasiekimai buvo plačiai parodyti visuomenei. Iš pirmojo etapo renginių (2018 m.) išskirtina teminė popietė ,,Skambanti nata“, teminis vakaras ,,Kalbančios rankos“, vakaraskoncertas ,,Tu, vaikyste, nuostabi“, skirtas Sausio 13-ajai, 5 dienų kūrybinės dirbtuvės. Projekto dalyviai vilniečiai dalyvavo dviejose ekskursijose po Seimą, Lietuvos vėliavos pakėlimo į TV bokštą ceremonijoje vasario 16-ąją.

Antrojo etapo (2019 m.) darbų gausą vainikavo jo dalyvių dailės darbų parodos. Parodos ,,Tu, vaikyste, nuostabi“ atidarymas-koncertas įvyko gegužės 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje, ji

buvo eksponuojama ir Vilniaus „Atgajos“ specialiojoje mokykloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Lazdynų seniūnijoje. Projekto dalyvių keramikos darbelių paroda ,,Kalbančios rankos“ gegužės 18 d. buvo atidaryta Vilniaus „Atgajos” specialiojoje mokykloje.

Trečiasis projekto etapas suteikė galimybę susipažinti ir su pačios projekto autorės Klaros Karnaševičienės kūrybiniais ieškojimais – 2019 m. spalio mėnesį Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos salėje buvo įgyvendintas dainos ,,Aš čia gyva“ vaizdo įrašas.

Muzikos autorė – K. Karnaševičienė, žodžiai – B. Brazdžionio, aranžuotė – V. Barkausko. Atliko Jonas Sakalauskas (baritonas), Gabrielė Pintukaitė-Pocienė (sopranas), Adomas Dimša (diskantas). Šio etapo meninę programą projekto dalyviai bei pedagogai žiūrovams dovanojo Lietuvos parodų ir kongresų centre ,,Litexpo“, nes tai viena iš nedaugelio Vilniaus erdvių, kur scenoje galėjo tilpti visi 208 programos dalyviai.

Labai svarbu tai, kad dalyvavimą projekte „Ritmuojame ir kuriame kartu“ teigiamai įvertino Lietuvos mokyklų pedagogai. Jų pageidavimu ir bendru dalyvių sutarimu projektas buvo pratęstas ir sujungė dvi labai svarbias datas – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

2020 m. įvyko reikšmingų šiai datai skirtų renginių: sausio 13 d. meninė programa „Tu, Lietuva, tu mana“ parodyta atvirų durų valandose Lietuvos Respublikos Seime, kovo 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybėje vyko to paties pavadinimo dailės darbų parodos pristatymas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Šis projektas – puikus šiuolaikinio bendradarbiavimo ir kūry-

biškumo pavyzdys. Jis leido dalyviams ne tik susipažinti, bet ir atrasti daug bendrų kūrybinių interesų, praktiškai pajusti susitelkimo ir komandinio darbo pranašumus, praplėsti meno pažinimo ir tarpusavio komunikacijos ribas.

Tad ypatingos padėkos nusipelnė projektą organizavusi Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos pedagogų komanda: projekto kuratorė mokyklos direktorė Aldona Skruibytė, projekto koordinatorės direktoriaus pavaduotojos ugdymui Jolanta Babaliauskienė, Alina Paigozina, Jūratė Prusevičienė, o ypač projekto iniciatoriai ir vadovai Klara Karnaševičienė, Kornelijus Karnaševičius bei visi 13-os ugdymo įstaigų pedagogai, taip pat projekte dalyvavę moksleiviai. Projektas atskleidė, kiek daug galimybių atveria pedagogų iniciatyva, profesionalus ir nuoseklus darbus, atsidavimas savo profesijai.

Janina STANKEVIČIENĖ

Giminės medis Stasio Vainiūno pastogėje

Vilniaus pagarsinimo diena tarsi paragino Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namus rengti vakarus, kuriuose lankytojai galėtų pasidžiaugti šiame mieste gyvenančiomis šeimomis, pasišventusiomis tarnystei įvairiausių sričių menui: muzikai, dailei, literatūrai, poezijai... Pirmasis toks vakaras-koncertas, pavadintas „Muzikiniai paveikslai“ su Degučių šeima“, buvo surengtas sausio 29 dieną. Daugelis atėjusiųjų net nenujautė, kad įvairiausių sričių mūzos gali taip

ieškoti ir kitų vertų pagarsinti sostinės žmonių.

Vaclovas JUODPUSIS

Profesoriaus Sauliaus Sondeckio atminimui

Eglės Kontrimienės tapyba

darniai sugyventi. Pasirodo, šio vakaro organizavimui daug laiko paskyrusi Eglė Degutytė-Kontrimienė yra nepaprasto subtilumo dailininkė – jos septyni didelio formato darbai, padedant vyrui architektui Valdui Kontrimui, išpuošė jaukią pagrindinę S. Vainiūno namų salę. Žvelgdami į juos skambant muzikai, kiekvienas galėjome išgyventi savus jausmus.

O tą jausmų skalę įvairino ir smuikas, ir fortepijonas, ir trombonas, ir arfa. Tam prireikė ir Eglės sesers aktorės Saulės Degutytės-Šiekštelienės žodžio, nes jos vyro tėtis – garsus praeities dailininkas Algirdas Šiekštelė, močiutė – žinoma baleto artistė Natalija Šiekštelienė. Dabar jų anūkė Veronika Šiekštelytė pasirinko smuikininkės kelią, mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas mokytoją ekspertę Gintvilę Vitėnaitę. Veronika kartu su koncertmeistere Aušra Lipinskiene įtaigiai atliko B. Dva-

Vakaro „Muzikiniai paveikslai“ su Degučių šeima“ dalyviai

riono, A. Corelli ir H. Vieuxtemps (A. Vjetano) kūrinius. Smuiką kiek anksčiau už pusseserę Veroniką pasirinko ir E. Degutytės-Kontrimienės dukra Marija Kontrimaitė, ji taip pat mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas docentę Ingą Gylytę. Marija kartu su koncertmeistere Irina Dombrovskaja pagrojo B. Dvariono, F. Mendelssohno-Bartholdy ir G. Ph. Telemanno kūrinių. Jaunoji smuikininkė puikiai susidorojo su ypatingo pasiruošimo reikalaujančia solidžia programa.

Vakaro pabaiga taip pat intrigavo klausytojus – jie žvilgsniais lydėjo nekasdienišką muzikos instrumentą arfą. Bet prieš tai suskambo puikiai valdomas trombonas – juo dvi G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainas“ atliko taip pat „čiurlioniukas“ Jovaras Šiekštelė (mokytojas metodininkas Marius Balčytis) ir koncertmeisterė Marija Grikevičiūtė.

Tai dar viena menui atsidavusios giminės medžio šakelė, nudžiuginusi klausytojus puikiu, lanksčiu instrumento valdymu, muzikalumu.

Vakarą-koncertą buvo sumanyta užbaigti Jovaro Šiekštelės draugės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės arfininkės Justinos Varkulevičiūtės (lektorės Joanos Daunytės kl.) atliekama prancūzų kompozitoriaus G. Connessono Tokata. Įspūdingai nuskambėjęs kūrinys sulaukė gražių aplodismentų, todėl prie arfininkės prisijungė trombonininkas J. Šiekštelė ir jie kartu nuotaikingai atliko C. Debussy „Bon soir“.

Taigi pirmasis vakaras-koncertas, skirtas meną puoselėjančioms Vilniaus šeimoms, atrodo, buvo sėkmingas, jis paskatino

Prieš ketvertą metų, vasario 3 dieną, mus, muzikinio pasaulio žmones, nuliūdino žinia, kad Amžinybėn išėjo didis mūsų laikų muzikas Saulius Sondeckis. Visi jo darbai, humaniškos mintys ir kalbos neleido būti pasyviais, abejingais gyvenimo stebėtojais.

Kiekvieną kartą išgirdus jo pavardę, daugelio mintys pirmiausia krypsta į Vilnių, kuriame profesorius praleido prasmingiausius savo gyvenimo dešimtmečius, kur 1960 metais įkūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, muzikinei veiklai rengė būsimuosius atlikėjus.

Daug, labai daug surastume vietų Vilniuje, kur jo būta, darbuotasi, veikta, koncertuota. Bet kaskart pagalvojus apie S. Sondeckį, dėmesys krypsta ir į jo gimtuosius Šiaulius, jų muzikinis atžalynas pelnytai saugo ir puoselėja profesoriaus atminimą. Turiu omenyje ne tik Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją. Įspūdinga šio atminimo puošmena yra rengiami tarptautiniai Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursai, kurių iniciatorė ir patriotė yra mokytoja ekspertė, Šiaulių garbės pilietė Nijolė Prascevičienė. Tai ji gyvena tuo, kad Šiauliai ir šiauliečiai būtų atidūs kiekvienai muzikinio gyvenimo apraiškai, kad gražiausi jo momentai pasiektų ir Vilnių. Taip būdavo prieš daugelį metų, kai jautėme prof. S. Sondeckio kūrybinės veiklos pulsą, taip yra ir dabar, kai apie Maestro kalbame būtuoju laiku. Taigi, Stasio Vainiūno namai, kuriuose rinkdavosi Šiauliečių klubo (jam S. Sondeckis vadovavo apie 15 metų) nariai, kasmet sulaukia N. Prascevičienės skambučio – suderinamas laikas, kada jaunieji jos ugdytiniai smuikininkai galės pagerbti prof.

S. Sondeckio atminimą.

Taip būdavo ankstesniais metais, taip vyko ir šių metų vasario 5 dieną: N. Prascevičienės vadovaujami jaunieji smuikininkai iš Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, 1-osios muzikos mokyklos ir „Dagilėlio“ chorinio dainavimo mokyklos džiugino klausytojus, tarp kurių buvo S. Sondeckio sūnus Saulius, profesoriai Kazys Kanišauskas, Raimondas Butvila, Šiaulių garbės

Muzikos barai / 75

PANORAMA Tarantela). Koncerto kulminacija buvo smuikininkų ansamblio „Fiori musicali“ griežiamas A. Litvinovo „Perpetuum mobile“ ir J. Johowo „Gyvenimas kaip šokis“.

Už prof. S. Sondeckio atminimui skirtą vakarą dėkodami Nijolei Prascevičienei, džiaugėmės, kad jaunųjų Šiaulių smuikininkų muzikavimas nuoširdžiai rūpi ir jų tėvams.

Žemaitijos paminėjimo aidai

Smuikuoja šiauliečiai

nas, jį keitė iš anksčiau vilniečiams pažįstamas Kipras Milišauskas (C. Bohmo Introdukcija ir Polonezas Nr. 12). Fortepijono mokytoja R. Sližienė į koncertą įtraukė ir pianistą Povilą Ušinskį, kuris puikiai atliko B. Dvariono Humoreską ir C. Delvencourto „Spurgas“ iš ciklo „Gardėsiai“, o kartu su talentingu jaunuoju smuikininku Pauliumi Ubartu pagrojo A. Šnitkės Polką.

Savo pasirodymą P. Ubartas „užtvirtino“ su pianiste D. R. Šulcaite atlikdamas J. S. Bacho Koncerto a-moll pirmąją dalį.

Koncerto programą papuošė ryškūs praeities kompozitorių kūriniai. Smuikininkai Ugnė Kriščiūnaitė ir Agnius Juška pagriežė A. Corelli Bažnytinę sonatą (Sonata da chiesa). Beje, A. Juškos muzikavimu yra džiaugęsis ir prof.

S. Sondeckis. Kad jaunasis smuikininkas rimtai dirba, paliudijo jo pagrotas V. Monti Čardašas.

Sėkmingai pasirodė ir vyresnės N. Prascevičienės mokinės Morta Milišauskaitė (H. Wieniawski Mazurka), Ugnė Kriščiūnaitė (P. de Sarasate Andalūziškas romansas) ir Eneli Klumbytė (H. Vieuxtemps

Alvydo STANIŪNAIČIO nuotr.

pilietis Vilius Kazanavičius, buvę šiauliečiai Olga Gusakova, Viktoras Jurgelevičius, Julius Gajauskas ir daugelis kitų.

Po šių eilučių autoriaus įžanginio žodžio vesti koncerto buvo pakviesta Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė.

Ji priminė klausytojams, ką Šiauliams reiškia profesoriaus S. Sondeckio pavardė ir vieną po kito kvietė jaunuosius atlikėjus, kuriems jautriai akompanavo Daiva Ramunė Šulcaitė, berniukų choro „Dagilėlis“ koncertmeisterė. Jai palietus fortepijono klaviatūrą ir suskambus J. Johowo „Smuiko sraigei“, į atlikėjų gretas pamažu jungėsi vyresnieji ir jauniausi mokiniai, leidę pažinti, kas yra šiauliečių smuikininkų ansamblis „Fiori musicali“. O jame – tikrai pajėgūs įvairaus amžiaus smuikininkai, atmintinai griežiantys sudėtingas kompozicijas.

Po įžanginio kūrinio savo muzikinį talentą demonstravo solistai. F. Seitzo Koncerto Nr. 1 G-dur pirmąją dalį pagriežė jauniausias smuikininkas Aleksandras Soroki-

Apdovanojimus pelnę žemaičiai Trakų pilyje

Muzikos barai / 76

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį ir prisimenant Žemaitijos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800 metų jubiliejų (ta proga Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius buvo paskelbęs Žemaitijos metais), Trakų muziejus maloniai priėmė VšĮ „Karšuvos būtovė“ prezidento Antano Gedvilo siūlymą Trakų pilies Didžiojoje menėje paminėti šias iškilias datas ir padėkoti visiems, prisidedantiems prie Žemaitijos kultūros, istorijos, mokslo ir verslo puoselėjimo bei kitais būdais pilietiškai ir visuomeniškai ją garsinantiems žmonėms. Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekciją sukūrė dailininkas Arūnas Slapšys (jis taip pat pelnė šį apdovanojimą). Tarp apdovanotųjų buvo rezistentas, Atgimimo metraštininkas, šių metų Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra, lakūnas Jurgis Kairys, alpinistas Vladas Vitkauskas, kultūrininkas Edmundas Žalpys ir kiti.

Lietuvos himną ir dainą „Ir paauga žali liepa...“, kuri nuskambėjo kaip žemaičių himnas, atliko Evaldo Vyčino vadovaujamas

lvos Ledos EKLERIENĖS nuotr.

Vaclovas JUODPUSIS

Vaclovas Juodpusis

tautinio meno ansamblis „VISI“.

Beje, E. Vyčinui ir jo žmonai Daivai medalių kolekcija buvo įteikta už žemaičių dainų garsinimą.

Apdovanota beveik 30 žemaičių, tarp jų ir muzikologas Vaclovas Juodpusis, kilęs iš Mažeikių rajono Viekšnių valsčiaus, dar prieš 60 metų išvaikščiojęs Žemaitiją dulkėtais keliais ir keleliais ir iš garbaus amžiaus kaimo dainininkų užrašęs ne vieną šimtą liaudies dainų, o nuo Nepriklausomybės atkūrimo rengdavęs kasmetinius Muzikos kalendorius. Visiems apdovanotiesiems buvo įteiktas ir solidus leidinys – Antano Gedvilo „Karšuvos būtovė“.

MB inf.

„Laukiančio bilieto“ iniciatyva penktą kartą kvietė dalintis kultūra

Jubiliejinei Kovo 11-ajai dedikuotas jaunųjų Klaipėdos krašto talentų koncertas šventinį vakarą subūrė dalijimosi kultūra iniciatyvą palaikančius garbingus svečius. Prieš penkerius metus gimusi unikali pilietiškumą ir mecenatystę skatinanti analogų pasaulyje neturinti idėja, įkvėpta Neapolyje gimusios nupirkto ir kitam kavinės lankytojui palikto kavos puodelio tradicijos, geradariams dovanojo jaunatviško žavesio kupiną koncertą.

Nuo projekto pradžios per ketverius metus jaunimui ir vaikams buvo išdalinti 2352 bilietai į Klaipėdos koncertų salėje, Klaipėdos dramos teatre, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame bei Lėlių teatruose vykusius renginius. Šiais metais naujiems laukiantiems bilietams sukurti

Pijus Pirogovas

buvo paaukota kiek daugiau nei pustrečio tūkstančio eurų, kurie netrukus pasieks Klaipėdos profesionalaus meno įstaigas ir leis atverti duris jauniesiems koncertų ir spektaklių žiūrovams. Šiais metais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai nuskambėjęs koncertas – išskirtinė gabiausių Klaipėdos krašto jaunųjų talentų dovana miestiečiams. Pabrėždami, kad yra laimingi prisidėdami prie „Laukiančio bilieto“ iniciatyvos, jaunieji pianistai šventiniam vakarui paruošė puikiai žinomų, pasaulio koncertų salėse skambančių kūrinių ir net premjerą Lietuvoje.

Savo glėbį jauniesiems pianistams išskleidė trijų „Grammy“ apdovanojimų nominantas Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Algimanto Treikausko ir vyr. dirigento Constantine‘o Orbeliano. Šventinį vakarą Klaipėdos koncertų salėje jam dirigavo Vytautas Lukočius, vaikus muzikos kelionėje lydėjo muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Tradiciškai koncertas prie puikaus salės fortepijono sukvietė ne tik Klaipėdos, bet ir regiono meno mokyklų auklėtinius. Kretingos meno mokyklai koncerte atstovavo mokytojos Kilnutės Skripkauskienės ugdytinis devynmetis Jokūbas Žiubrys, jo atliekamas koncerto vedėjo Viktoro Gerulaičio deimančiuku pavadintas britų kompozitoriaus A. Rowley Miniatiūrinis koncertas tapo berniuko debiutu su orkestru.

Koncerte skambėjo L. van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3, jį atliko klaipėdietis trylikametis J. Karoso muzikos mokyklos mokinys, jau daugiau kaip 40 konkursų laureatas, savo ateitį tik su muzika trokštantis susieti Matas Normantas (mokyt.

Virginija Dubinskienė). Šilutiškė dvylikametė virtuozė Meda Siliūtė (mokyt. Liudmila Sandra Tunaitienė) dovanojo žavų ir temperamentingą F. Mendelssohno Koncertą Nr. 1., nelengvai pasiduodantį net profesionalių atlikėjų rankoms. Jaunajai pianistei tai buvo net penktas per keletą pastarųjų metų pasirody-

Martyna Valeikaitė

Dirigavo Vytautas Lukočius

Groja J. Kačinsko muzikos mokyklos absolventės seserys dvynės Augustė ir Ieva Petkūnaitės

Centre su svečiais „Laukiančio bilieto“ idėjos autorius Romandas Žiubrys

mas su orkestru.

Publika išvydo ir mokytojos Liudmilos Kašėtienės išskirtinio talento mokinį Pijų Pirogovą iš Šilutės. Nors berniukui tik vienuolika, jo koncertiniai maršrutai

driekiasi per Prancūziją, Šveicariją, Slovakiją, Estiją, Armėniją, jis kviečiamas atlikti kūrinius užsienio salėse svarbiomis Lietuvai progomis. „Laukiančio bilieto“ koncertui Pijus paruošė W. A. Mo-

Matas Normantas

zarto 12-ojo koncerto fortepijonui ir orkestrui pirmąją dalį ir publiką sužavėjo skaidriu ir elegantišku skambinimu.

Keturiolikmetė J. Kačinsko muzikos mokyklos mokytojos Vilijos Revutienės ugdytinė Martyna Valeikaitė šalia tarptautines komisijas žavinčio skambinimo tapo paveikslus, lanko šokių studiją, modeliuoja bei siuvasi koncertines sukneles. Šventiniame vakare publika sulaikiusi kvapą klausėsi nepaprastai įtaigiai atliekamo J. S. Bacho Koncerto D-dur pirmosios dalies.

Koncerte grojo ir specialiai šiai progai iš Freiburgo (Vokietija), kur studijuoja aukštojoje muzikos mokykloje, grįžusios J. Kačinsko muzikos mokyklos absolventės charizmatiškosios seserys dvynės Augustė ir Ieva Petkūnaitės. Dažnai koncertuojančios duetu, jos šventinį vakarą publikai taip pat skambino kartu, atliko audringomis ovacijomis palydėtą Franciso Poulenco Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui. Pirmą kartą Lietuvoje skambėjęs prancūzų kompozitoriaus kūrinys tapo ypatinga dedikacija nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui, pianisčių pasirodymas klausytojus užbūrė jaunatvišku šėlsmu ir, anot V. Gerulaičio, apsvaigino paryžietišku žavesiu ir melancholija. „Penktus metus susirenkame ne tik dėl to, kad atšvęstume atkurtos Lietuvos gimtadienį, bet ir dėl to, kad savo auka suteiktume dar daugiau laisvės ir savarankiškumo jaunajai kartai. Kad sau ir aplinkiniams nedviprasmiškai pareikštume, jog neieškome pavyzdžių kituose, o patys tampame pavyzdžiu atsakingos tautos, kuri suvokia išsilavinimo ir kultūros svarbą. Dalindamiesi kultūra ugdome jaunimą, kuris mecenatystę suvoks kaip prigimtinę duotybę“, – dėkodamas dosniems svečiams sakė „Laukiančio bilieto“ idėjos autorius Romandas Žiubrys.

MB inf.

Šventinio koncerto dalyviai

Muzikos barai / 77

BALETAS

Ypatingi Ingos Briazkalovaitės bateliai ir aistra šokiui Sandra ŽEMAITYTĖ I N G A B R I A Z K A L O VA I T Ė – B A L E R I N A , P R O J E K T Ų I N I C I AT O R Ė, C H O R E O G R A F Ė, ŠO K I Ų M O K Y K L O S „C O D A “ ĮK ŪR ĖJ A I R VA D O V Ė, V E R T I K A L A U S ŠO K I O P R A D I N I N K Ė L I E T U V O J E . D U D E ŠI M T M E ČI U S ŠO K O K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I O M U Z I K I N I O T E AT R O B A L E T O T R U P ĖJ E , S U K ŪR Ė D A U G I A U K A I P 50 VA I D M E N Ų T E AT R O S P E K TA K L I U O S E .

Ingos BRIAZKALOVAITĖS asmeninio albumo nuotraukos

– Kaip šokis atsirado Jūsų gyvenime?

Muzikos barai / 78

– Gimiau ir augau Vilniuje. Visą gyvenimą ir už viską galima dėkoti mamai. Dar niekam to nesu pasakojusi, bet gimiau turėdama tam tikrą sveikatos sutrikimą – padidėjusį raumenų tonusą (kai raumenys įtempti taip, kad vaikas negali atsistoti visa pėda). Turėjau mokytis vaikščioti su specialiais batukais. Gyvenimo ironija, kad vėliau pasirinkau balerinos profesiją ir vėl turėjau avėti ypatingus batelius – puantus. Už tai taip pat dėkoju mamai.

Anksčiau klausiama, kas man yra šokis, nerasdavau tinkamų žodžių atsakyti. Kai vertikalaus šokio projekte dirbome kartu su profesionalais iš Nyderlandų, viena viešnia, pamačiu-

Muzikos barai / 79

BALETAS si, kuo aš gyvenu ir kaip šoku, kaip dirbu su vaikais, ištarė auksinę frazę – aistra. Tada supratau, kas man yra šokis.

visais aštuoniolika (juokiasi)...

Noriu padėkoti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už puikią patirtį. Menų mokykloje mes mokėmės baleto, o pradėjus dirbti teatre teko gilintis į aktorinio meno subtilybes, mokytis scenos kalbos, susipažinti su kitais šokio stiliais, akrobatiniais elementais, kurie ilgainiui virto hobiu ir dar vienu iššūkiu sau.

Galimybė plėsti akiratį ir buvo svarbiausia patirtis.

– Du Jūsų kaip balerinos dešimtmečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupėje: nuo ko viskas prasidėjo? Ką įvardintumėte kaip svarbiausią patirtį?

Ruslano BOLGOVO nuotr.

– Baigiant mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Jurijus Smoriginas pasiūlė važiuoti šokti būtent į šį teatrą. Čia dirbo kelios merginos iš M. K. Čiurlionio mokyklos, ir tai mane įkvėpė, suteikė pasitikėjimo. Jos gražiai atsiliepė apie baleto trupę.

Atvykau į Klaipėdą planuodama pabūti čia vienus metus. Po metų įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti mechanikos inžinerijos, todėl nusprendžiau likti ilgesniam laikui.

Taip pamažu vieni metai teatre virto

Muzikos barai / 80

– Koks spektaklis buvo įsimintiniausias? Ar sulaukėte svajonių vaidmens?

– Svajonių vaidmuo... Panašu, kad jo nesulaukiau. Labiausiai įsiminęs spektaklis buvo „Karmen“. Tačiau dabar manau, kad jame šokau per anksti. Bent po penkerių metų mano Karmen jau būtų buvusi moteriškesnė, fatališkesnė, aistringesnė... O tuo Inga Briazkalovaitė – Karmen ir Martynas Rimeikis – Chozė Bizet-Ščedrino „Karmen siuitoje“

metu dar trūko brandos ir patirties.

– Ar teko susidurti su atkakliais gerbėjais?

– Buvo vienas įkyruolis (juokiasi).

Su juo mes kartu jau 17 metų...

– Ar tiesa, kad kiekvieną šokio judesį per repeticijas tenka kartoti dešimtis kartų – tik tada galima tikėtis sėkmės?

– Manau, ir dešimčių kartų neužtenka...

– Ruošiatės Jacques‘o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerai.

Kuo ketinate sužavėti žiūrovus?

– Pačiai sunku apibūdinti savo choreografiją – ji neturi vienos aiškios stilistikos ir kuriama vadovaujantis vidiniu pojūčiu. O pojūtis grindžiamas praktine patirtimi, teorija ir eksperimentais. Dirbdamos kartu su režisiere R. Bunikyte, kaskart išsikeliame sau naujų uždavinių. Pavyzdžiui, statant miuziklą „Čikaga“ teko gilintis į stepo, pole dance, žongliravimo subtilybes. „Orfėjo pragare“ pastatymas taip pat labai spalvingas choreografine prasme: nuo velniukų iki dievybių, nuo menueto iki kankano... Ši operetė – ironiška, net satyriška situacijų komedija. Daugiau detalių nesinori atskleisti, tad visiems, per karantiną pasiilgusiems gaivaus humoro, siūlysime ją pamatyti.

bar – „Orfėjas pragare“. Tikiuosi, tai tik naujų didelių darbų pradžia... Žaviuosi Rūtos aiškiu savo vizijos suvokimu ne tik režisūroje, bet ir šokyje.

Man belieka įgyvendinti jos matymą.

Aš labai vertinu darbą su Rūta Bunikyte.

– Ką Jūsų vadovaujamos šokių mokyklos „Coda“ auklėtinėms suteikė pasirodymas Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose „Spragtukas“?

– Didžiuojuosi savo mokyklos mergaitėmis. Taupydami savo laiką,

– Pirmas bendras mūsų projektas – 2014 m. sukurtas miuzikas „The Beatles Show“. Visi didesni ar mažesni projektai, kuriuos įgyvendinau per pastaruosius trejus metus, buvo kuriami kartu su R. Bunikyte: pradedant šokių mokyklos „Coda“ pasirodymu „Žaidimai“ Jūros šventėje, baigiant spektakliu vaikams „Pagauk tamsą“.

Būta ir naujametinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertų, pasirodymo po rekonstrukcijos lankytojams atidarytame Lietuvos jūrų muziejuje... Dar didesnio atgarsio sulaukė vertikalaus šokio projektai „Kalbantis bokštas“ ir „Giedanti Vydūno upė“. Pagaliau – šokių mokyklos „Coda“ spektaklis visai šeimai „Alisa stebuklų šalyje“, nominuotas „Padėkos kaukės“ apdovanojimui už choreografiją. Ir, žinoma, operetė „Silva“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei miuziklas „Čikaga“ Klaipėdos muzikiniame teatre. O da-

Ingos BRIAZKALOVAITĖS asmeninio albumo nuotraukos

– Tai ne pirmas Jūsų darbas kartu su režisiere R. Bunikyte?

tėveliai dažnai parenka „patogesnį“ būrelį arčiau namų, nors dėl to nukenčia vaiko interesai. Šokių mokykloje „Coda“ stengiamės, kad mūsų darbai kalbėtų už mus. Jau beveik dešimt mūsų mokyklos šokėjų, įveikę stiprų konkursą, pradėjo mokytis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje.

Viena mergaitė po mokslų baigimo prieš porą metų buvo priimta į Klai-

Muzikos barai / 81

BALETAS pėdos teatro baleto trupę. Įvyko savotiška kartų kaita: aš baigiau šokėjos karjerą teatre, o mano buvusi mokinė Arletė Montvilaitė atėjo į jį.

Noriu pasidžiaugti visais savo mokiniais, o ypač tais, su kuriais dalyvavome pasaulinio lygio baleto konkursuose. Ne tik dalyvavome, bet laimėjome prizinių vietų ir specialiųjų prizų.

Auginame universalius, skirtingus šokio stilius išmanančius ir iššūkių nebijančius vaikus. Todėl smagu, kad pernai buvome pakviesti į TV šokių projektą „Šokio revoliucija“ ir „Spragtuko“ pastatymą teatre, mokyklos „Coda“ auklėtinės gavo tris solinius vaidmenis. Žinoma, ir anksčiau mūsų vaikai šokdavo Klaipėdos muzikinio teatro pastatymuose – pavyzdžiui, spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Smagu, kad pasikeitus teatro vadovybei ir toliau esame vertinami.

– Balerina – Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto mechanikos inžinerijos bakalaurė. Pripažinkime: netikėta...

– Nuo mokyklos laikų patiko matematika ir erzino frazė, kurią dažnai girdėdavau: „Šokėjos galvoja tik kojomis“. Buvo smagu paneigti šį mitą, pasirinkus tiksliuosius mokslus. Sėkmingai įgijau bakalauro laipsnį ir buvau pakviesta magistrantūros studijoms, tačiau teko atsisakyti, nes jos būtų kirtęsi su Muzikinio teatro šokėjų darbo grafiku. Tuo metu šokis man buvo svarbesnis.

– Esate vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje. Laipiojate sienomis labai aukštai... Gal neturite baimės jausmo?

– Visi turime baimių, ir aš nesu išimtis. Tiesiog su savo baime nuolat kovojau, norėdama išbandyti ką nors nauja.

Vertikalaus šokio projektą teatrui buvau siūliusi ir anksčiau, tik nesulaukiau palaikymo. Tačiau teatro komanda pasipildė entuziastingąja Kristina Norvile, kuri patikėjo mano idėja ir ją tinkamai perkėlė ant balto lapo... Su jos ir kitų žiūrovams nematomų komandos narių pagalba šį projektą pristatėme Klaipėdos miestui. Šiandien džiaugiuosi jo sėkme ir bendradarbiavimu su Nyderlandų šokio trupe „Bencha Theater“, neseniai

Muzikos barai / 82

pakeitusia pavadinimą į „AERA“.

Užsienio kolegų dėka mums atsivėrė naujos pažintys ir galimybės.

– Jūsų špagatas virto šalies rekordu...

– Superšpagato idėją pirmą kartą įgyvendinome turbūt 2011 m. Tada Klaipėdos „Akropolyje“ įvairių kolektyvų atstovai susėdo į 445 metrų ilgio špagatų liniją. Dar kartą noriu padėkoti visiems projekto dalyviams, kurie, tikėtina, šiandien jau patys veda savo vaikus į šokio būrelius.

2018 m. rekordą siekėme pagerinti bendradarbiaudami su partneriais Palangoje. Kartu subūrėme sportiškus žmones, kurie „nutiesė“ net 639 metrų ilgio špagatų liniją. Tik liūdna, kad panašių rekordų registravimas – biurokratiškai ilgas ir sunkus procesas...

– Esate be galo energinga įvairių projektų iniciatorė. Kurie iš organizuotų renginių svarbiausi?

– Vieni projektai ir spektakliai sulaukia daugiau dėmesio, kiti – mažiau. Norėčiau paminėti tuos, kurie praeina tyliai. Visos mūsų surengto koncerto „Metų laikai“ lėšos buvo pervestos vėžiu sergančios mergaitės mamai ir skirtos mažosios ligoniukės gydymui.

Vienu metu šokių mokykla „Coda“ suteikė galimybę nemokamai lankyti baleto pamokas penkioms mergaitėms iš vaikų namų. Vienos mergaitės gyvenimą tai pakeitė kardinaliai – nenustoju žavėtis šeima, kuri ryžosi jai padėti.

Vaikų namų auklėtiniams, daugiavaikių šeimų atžaloms ir sveikatos sutrikimų turintiems mažyliams sudarėme galimybę pamatyti spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“. Džiaugiamės galėdami dalintis.

– Ar Jūsų darbe pasitaiko juodų dienų? O gal disciplinuotam žmogui tokių nebūna?

– Ką Jūs, aš taip pat užminu ant juodų zebro dryžių... Kai viskas krinta iš rankų, tiesiog susiimi ir mažais žingsneliais judi į priekį.

– Jūsų pilietiškumu ir energija galima žavėtis: net poilsiaudama su šeima prie jūros renkate šiukšles ir švarinate pajūrį...

– Su šeima mėgaujamės tuo, kad gyvename prie jūros. Dažnai vaikš-

čiodami pastebėdavome numestų šiukšlių, tik neturėdavome į ką jų surinkti. Taigi nutarėme važiuodami pasivaikščioti prie jūros pasiimti šiukšlių maišų. Nustebtumėte sužinoję, kad pagrindiniai šiukšlių klodai slypi ten, kur paprastai slepiamės vėjuotą vasaros dieną – kopose. Įdomiausi mūsų radiniai: dienos šviesos lempa, kelios kėdės, batai, trys maišai greito maisto restorano atliekų, akumuliatorius. O populiariausi radiniai – alkoholinių gėrimų buteliai ir vienkartiniai kavos puodeliai. Liūdesys...

– Moterys laimę dažnai sieja ne su karjera, o su meile, šeima. Bet vyrauja įsitikinimas, kad vaikai trukdo balerinos karjerai...

– Tai klaidingas mitas: dauguma baleto trupės šokėjų turi šeimas. Esu beprotiškai dėkinga gyvenimui, kad šalia manęs yra žmogus, kuris palaiko, visokeriopai padeda, paskatina...

Ir mūsų dukrytė jau mėgaujasi šokiu.

Tai suteikia galimybę mums kartu praleisti daugiau laiko šokių salėje.

Mano mokykloje mokoma ne vien baleto. Dukra mėgsta stebėti „Cirque du Soleil“ pasirodymus, tad jai patiko ir jogos maišai, su kuriais vaidinome spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“. Šiuo metu mūsų atžala mokosi klasikinio ir šiuolaikinio šokio, o kokį kelią pasirinks – pamatysime vėliau.

– Jei ne baletas, kuo būtumėte tapusi?

– Tikiu, kad vis vien būčiau tapusi šokėja. Tik nežinau, kurio žanro...

– Laimė Jums yra...

– Kai sekasi vaikams. Visiems vaikams. n

Vaikiškas ir palaimingas baleto menas

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

B

aleto menas XXI amžiuje nėra jau toks efemeriškas, nes gali ir tikriausiai turi būti moderniomis priemonėmis fiksuojamas. Tačiau ypatingomis progomis apgailestaujame, kad dar atmintyje išlikusių XX amžiaus Lietuvos baleto pasiekimų ar tiesiog išskirtinių jo raidos akcentų negalime pailiustruoti vaizdo medžiaga arba skundžiamės, kad, tai-

Apie Livijos Gulbinaitės knygas

Muzikos barai / 83

BALETAS kant šiandienos kriterijus, ji yra nekokybiška. Todėl rašymas apie baleto artistų kūrybinį kelią papildant jį dokumentinėmis, juo labiau meninėmis nuotraukomis, matyt, visada yra prasmingas.

Būdama muzikologė, rašydama apie baletus koncentruojuosi į visuminius (muzikinius, choreografinius ir vaizdinius) aspektus, lyg tarp eilučių palikdama didžiulius baleto artistų nuopelnus. Suvokdama jų profesijos unikalumą, sudėtingumą ir žavesį, nesijaučiu kompetentinga kalbėti apie tai išsamiau. Dar ir todėl paraginta bei pozityviai a priori dėl anksčiau minėtų veiksnių nusiteikusi ėmiausi atkreipti skaitytojų dėmesį į leidinius, kurių autorė – choreografė, pedagogė, žurnalistė, baleto istorikė ir kritikė Livija Gulbinaitė. Ji, pasirodo, ir mano buvusi studentė iš Klaipėdos Menų fakulteto laikų (1979 metų Choreografijos katedros absolventė).

Praėjusių metų pabaigoje Livija pristatė jau trečią knygą – „Tūkstančio veidų vyriškis. Baleto artistas Voldemaras Chlebinskas“ („Krantų“ redakcija, 2019). O pirmasis jos iniciatyva parašytas ir sudarytas leidinys pasirodė dar praeito šimtmečio pabaigoje, tai buvo „Akimirkos vaikai.

Kūrybiniai baleto artistų portretai“ („Alma Litera“, 1996). Didžiausias, prabangus, originalaus dizaino (dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė) veikalas „P. S.“ (paantrašte „Neprarastas laikas. Laiškai“; „Krantų“ redakcija, 2014) skirtas baleto artistui Petrui Skirmantui.

Akį patraukia L. Gulbinaitės nuostabiai tikslūs, baletiškai poetiški, daugiaprasmiai leidinių pavadinimai. „P. S.“ – lyg post scriptum, papildantis jau parašytą pagrindinį Petro Skirmanto „gyvenimo tekstą“, bet jį įprasminantis svarbiomis mintimis. Savitas, džiaugsmingas baleto meno naivumas (juk daugelis mergaičių nori tapti balerinomis) ir jį kuriančių artistų amžinas jaunatviškumas bei trumpalaikis egzistavimas scenoje užfiksuotas pavadinime „Akimirkos vaikai“

Muzikos barai / 84

Knyga „P. S.“ (paantrašte „Neprarastas laikas.

Laiškai“; (2014) skirta baleto artistui Petrui Skirmantui

– pirmajame tokio pobūdžio leidinyje, pasirodžiusiame atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Paskutinės publikacijos įvardijimas „Tūkstančio veidų vyriškis“ nurodo išskirtinai autentišką aktorinę baleto artisto V. Chlebinsko – charakterinio šokėjo – talento savybę.

Autorės kūrybingumą liudija ir tai, kad kiekvieno leidinio vidinė struktūra labai individuali, pasirinktos medžiagos, teksto ir nuotraukų pateikimo santykio padiktuota.

Pirmoji knyga (dailininkė Virginija Martinkėnaitė-Stankevičienė) – lyg išplėstas enciklopedinis biografijų variantas, vis dėlto papildantis keturiolikos baleto artistų portretus šiltomis asmeninio gyvenimo, kūrybinio kelio apibendrinimo, recenzijų ištraukų, interviu fragmentų spalvomis. Diapazonas platus – nuo Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės iki Rūtos Jezerskytės.

1996 m. išleista knyga tarsi sustabdo tuomet Lietuvoje ar svetur besitęsusią įvairių kartų šokėjų karjerą ar fiksuoja jau užbaigtą aktyvų kūrybinį kelią scenoje.

Abiem atvejais įdomu ir vertinga pamatyti jau galutinai nutapytą portretą ar tik jo užuomazgas, kurios vėliau bus plėtojamos. Retrospektyviai sudaromos prielaidos palyginti praeitį su dabartimi. Ypač skaudi vėlesnė 2005 m. netektis, kai iš gyvenimo pasitraukė Jonas Katakinas – neuž-

mirštamas Mandarinas balete „Stebuklingas mandarinas“, išskirtinis Kareninas, kurį įvertino ir šiam vaidmeniui Maskvos scenoje pakvietė partnere tapusi garsioji Maja Pliseckaja. Apmaudu, kad praradome puikų repetitorių, rengusį mūsų šokėjus konkursams, šie jam liko nuoširdžiai dėkingi (E. Špokaitės ir E. Smalakio prisiminimai).

J. Katakinas buvo ambicingas ir intelektualus artistas, tikėjęs baleto meno pajėgumu spręsti amžinas ir šiuolaikines problemas, pakylančias iki filosofinio apibendrinimo.

Kad ir koks būtų aptariamų leidinių žanras – literatūriniai etiudai, laiškai ar fotoalbumas, – juos vienija meilė pasirinktam „tyrimo objektui“, anot autorės, rašymas apie mylimuosius.

Tai lemia siekį tekstui suteikti poetiškumo (gausiai naudojamos rašytojų, poetų, filosofų citatos), pakylėti leidinių „personažus“ ir jų kuriamo meno aprašymą virš kasdienybės, lyg scenoje. Drauge atskleidžiamos baleto artistų žmogiškosios, ir ne tik dvasinės, bet ir fizinės savybės (kalbant apie baleto meną tai natūralu), gyvenimo kelio peripetijos, atvedusios į didžiąją sceną. Juk šokėjo specialybė reikalauja ypatingų fizinių duomenų, valios, atkaklumo, geros sveikatos, o įgijusiems šią profesiją lemta patirti nedaugeliui skirtą laimę valdyti savo kūną kaip meninį instrumentą.

Bet kol artistas to pasiekia, nuo vaikystės susiduria su daugeliu problemų, kurių sprendimas susijęs ne tik su fiziniu skausmu, bet ir dvasinėmis kančiomis.

Teksto požiūriu labiausiai išplėtota Petrui Skirmantui skirta knyga, kurioje intymia tikrų ir literatūrinių laiškų forma prabylanti autorė, pats artistas, jo kolegos, bičiuliai panardina skaitytoją į dramatiškai lyrišką, kartais elegiškų, ilgesingų atspalvių kupiną nueito kūrybinio ir gyvenimiško kelio turinį (pvz., Išblukęs laiškas vaikystei, Gimtinei, Mamai, Neišsiųstas laiškas žmonai, Laiškas jūrai, vienatvei, tikėjimui). Svarbiausia, kad

atskleidžiama įvairiapusė, veikli (dirbo Europos reikalų ministerijoje, LR Seimo Tarptautinių ryšių skyriuje), savaip versli (įsteigė savo vardo fondą „Dance“), išsilavinusi (baigė Klaipėdos universitetą, įgijo choreografo pedagogo specialybę, yra LMTA docentas) P. Skirmanto asmenybė. Šio artisto gyvenimo ir kūrybos kelias paženklintas skaudžiais praradimais, tačiau išmintingai leidinio paantraštėje traktuojamas kaip „Neprarastas laikas“. Jį pripildė kūrybinis ir žmogiškas bendravimas su įvairių šalių scenos partnerėmis, vaidmenys įvairiuose teatruose ir TV filmuose, choreografijos kūrimas, režisuojami renginiai ir koncertai. Knygoje vos keliomis eilutėmis pateikiama įspūdinga suvestinė: 1983–1997 metais šokta 331 spektaklyje, dalyvauta 494 koncertuose (p. 190).

Visiškai priešingas, tačiau ne mažiau įsimenantis gyvenime kaip ir scenoje temperamentingai charakterinis naujausio leidinio „personažas“ Voldemaras Chlebinskas. Tarsi įžangai L. Gulbinaitė pasitelkia Šiaulių miesto legendas ir vietovių (Talkšos ežeras, Salduvės piliakalnis) bei gyventojų (žvejai ir šauliai) aprašymus, tokiu būdu pagerbdama vietą, itin palankią kūrybingoms asmenybėms tarpti. Išryškinusi pagrindinius V. Chlebinsko gyvenimo ir kūrybos momentus – nuo vaikystės (beje, knyga dedikuota Valdo Mamai) iki gerbėjų laiškų ir vos kelių paties artisto pasisakymų spaudoje, autorė mintimis „Apie Valdą“ kviečia pasidalinti pedagogus, baletmeisterius, kolegas, draugus. Vaidmenų ryškumas iliustruojamas atskiro skyriaus nuotraukomis (grafikos dizaineris Ovidijus Talijūnas), kurios jaukiai paįvairina ir kitus poskyrius – „Su sūnumi“ (šokėju Kipru Chlebinsku) ar knygos finalą su žmona Liucina, kolegomis, draugais po spektaklių arba iškylaujant.

Knygoje atskleidžiama labai svarbi, bet mažiau žinoma V. Chlebinsko talento pusė – fantastiškas, „velniškas“ muzikalumas (absoliuti klausa).

Todėl Valdo pastabų klausosi net dirigentas Martynas Staškus, kuriam, beje, nesvetimas ir šokėjo amplua – ne tik kadaise demonstruotas pra-

moginių šokių salėje, bet palyginti neseniai ir didžiojoje teatro scenoje. Čia baletą „Graikas Zorba“ diriguodavęs M. Staškus, visiems kūrėjams išėjus nusilenkti publikai, efektingai atlikdavo graikišką sirtakį, parengtą konsultuojant V. Chlebinskui, šokusiam Zorbą. M. Staškui įsiminė ir Valdo itin muzikaliai interpretuojama G. Mahlerio V simfonijos IV dalies muzika. Veidrodiniu atspindžiu grindžiamą artistinių sielų bendrumą taip pat pabrėžė Sigutė Stonytė, sakydama: „Jei jis būtų dainavęs, o aš šokusi, manau, jog mudviejų duetas būtų buvęs idealus“ (p. 105). Ta pati organika, intuicija...

Skaitydami knygą sužinome, kad Valdas su broliu Robertu iš mamos paveldėjo puikius balsus, todėl jiems ūgtelėjus dažnai skambėdavo fantastiškas šeimos trio. Jaunajam V. Chlebinskui M. K. Čiurlionio mokykloje net buvo pasiūlyta pereiti į choro dirigavimo klasę, bet Valdas kategoriškai atsisakė, nuo mažumės norėjo patekti tik į baletą (nuostabi jo, vienintelio tarp mergaičių, nuotrauka baleto būrelyje Šiauliuose (p. 9). Buvo kviečiamas, beje, ir į dramos teatrą. Choreografas E. Bukaitis pastebėjo, kad Valdas, tada dar berniukas, rengiantis pagrindinį vaidmenį A. Klenickio balete „Beširdis“, pasižymi puikia choreografine atmintimi. E. Bukaitis tai įvertino kaip ekstra „medžiagą“ baletui (p. 96), nepaisant neklasikinės jo fizinės struktūros ypatybių, iš kurių nuolat savikritiškai šaiposi pats Valdas, o kolega žaismingai sieja su Satyro kojomis.

V. Chlebinsko gebėjimų muzikai ir aktorystei jungtis reziumuojama jo sukurtais ir ilgam atmintyje įsirėžusiais vaidmenimis, kurių viršūnėje – Tebaldas N. Bojarčikovo pastatyme „Romeo ir Džuljeta“. Gaila, kad svajonėse liko Kraso vaidmuo A. Chačaturiano balete „Spartakas“, kurį genialiai atlikdavo latvių artistas Maris Liepa. Visų paliudijimu nepakartojamas ir nesikartojantis (vis kitoks) buvo jo Droselmajeris P. Čaikovskio balete „Spragtukas“, neužmirštamas Espada „Don Kichote“, tikras tūkstančio veidų vyriškis spektaklyje „Aštuonios Kurto Weillio moterys“.

O kokios išraiškingos raganos, anot Valdo, jo mylimosios („Kas aš be jų?“ – retoriškai klausia artistas, p. 94).

V. Chlebinskas dėl savo gebėjimų (aktorinis talentas, fotogeniškumas, greita situacijų pajauta) galėjo tapti ir lietuviškuoju Alainu Delonu (suvaidino filme „Markizas ir piemenaitė“)...

Knyga atveria daug šio nepakartojamo „personažo“ gyvenimiškų ir kūrybinių niuansų, apie kuriuos gal nenumanėme, nes V. Chlebinskas savikritiškas, viešai save mažai eksponuojantis (anot autorės, priešinosi ir knygai apie save), tačiau gyvenime nuoširdžiai, atvirai bendraujantis su daugeliu įvairių sričių, profesijų žmonėmis. Štai gydytojo neurologo, medicinos mokslų daktaro Jokūbo Fišo įvertinimas: „Nesvarbu, ar jo vaidmuo antraeilis, ar trečiaeilis, jis yra labiau pastebimas, labiau matomas nei solistai“ (p. 104). Taigi – ne „šešėlis“, kaip save dažnokai tituluoja pats V. Chlebinskas.

L. Gulbinaitės sudaryti ir parašyti leidiniai patrauklūs subjektyvia emocine pateikiamų faktų ir jų kontekstų traktuote, kuri grindžiama profesine baleto istorikės, kritikės ir choreografės patirtimi. Tai knygoms suteikia autentiško įtaigumo, įtikinančio baleto mylėtojus ir galinčio sudominti mažiau su šiuo žanru susipažinusius žmones. Tuo labiau kad neabejotini šių leidinių bendraautoriai yra fotografai, įvairiomis nuotraukomis žanriniu ir spalviniu požiūriu papildę turinį. Pastarosios dvi knygos nebūtų pasirodžiusios be „Krantų“ redakcijos, žurnalo vyriausiojo redaktoriaus H. Šabasevičiaus indėlio, visi leidiniai – be gausaus rėmėjų būrio.

L. Gulbinaitė ganėtinai reglamentuoto baleto meno poreikį, kuriuo neabejojame, argumentuoja taip: „Mums reikalingas išdykėliškas, pašaipus, vaikiškas ir palaimingas baleto menas, kad neprarastume laisvo požiūrio į daiktus, augalus, draugus, kad neprarastume laisvės, kurios reikia siekiant idealo“ (p. 40). n

Muzikos barai / 85

POPULIARUMO KAINA

Ateik į pasimatymą... ant scenos Pašnekesiai iš namų su „jautì“

Muzikos barai / 86

Rūta GINIŪNAITĖ JIE DAUG KARTŲ YRA GIRD ĖJ Ę JUOKAIS KLAUSIANT „K A I P J A U ČI AT ĖS ?“ N E N U O S TA B U , N E S G R U P ĖS PAVA D I N I M A S PAT S T O K Į K L A U S I M Ą S U F L E R U O J A . B E T T I K R ĄJ Į AT S A K Y M Ą „J A U T Ì“ V I S U O M E T S U D E D A Į S AV O M U Z I K Ą. N A U JAUSIAME NEDIDELIAME ALB U M E „M U L K I S “ R O K O K E T V E R T U K A S K E I ČI A S I , L I ŪD I , P R I PA ŽĮS TA S AV O K A LT Ę I R MOKO, KAD KIEKVIENAS IŠ M ŪS Ų – T I K ŽM O G U S . K A R TA I S I R M U L K I S . B E T S VA R B U , K A I P E L G I A M ĖS PA S K U I . „K A D I R K A I P S T E N G I A S I , ŽM O G U S V I S V I E N PA D A R O K L A I D Ų I R S U S I M A U N A – Y PA Č P R I E Š T U O S , PRIEŠ KURIUOS TO DARYTI NEN O R I “, – S A K O G R U P ĖS V O K A L I S TA S I R G I TA R I S TA S D ŽI U G A S ŠI RV Y S . „J A U T Ì“ P R I E Š K E T V E R I U S METUS JAUNŲ GRUPIŲ KONK U R S E „G A R A ŽA S “ U ŽĖM Ė A N T R Ą V I E T Ą I R N U O TA D A Y R A V I E N A G E R I A U S I Ų M AT E M A TINIO ROKO GRUPIŲ LIETUV O J E . J I E M S S C E N O J E K R I N TA A K I N I A I , Į G I TA R A S V E L I A S I PLAUKAI IR KAPSI PRAKAITO L A ŠE L I A I . VA I K I N A I K U R I A M U Z I K Ą, S U T E I K I A N ČI Ą G A L I M Y B Ę J A U N A M ŽM O G U I R A S T I S AV U S I ŠG Y V E N I M U S D A I N Ų E I L U T ĖS E . O T Ų J A U N Ų ŽM O N I Ų A P L I N K J U O S N E T R ŪK S TA .

P I R M Ą K A R T Ą S U D ŽI U G U ŠI RV I U , N O J U M I Z V I C E V I ČI U M I (B ŪG N A I ), M AT U P E T R U L I U (B O S I N Ė G I TA R A) I R P I LY P U G R U Z D ŽI U (G I TA R A) ŠN E K A M ĖS N E P R I E A R B AT O S , B E T PRIE SKIRTINGŲ KOMPIUTER I Ų E K R A N Ų. ŠI U O N E R A M I U L A I K U V I S K A S S U S T O J O , TA ČI A U N E M U Z I K A . K A R A N T I N U O J A M ĖS N U O ŽM O N I Ų, B E T N E N U O N A U J Ų G A R S Ų I R PA ŽI N ČI Ų.

– Kaip „jautì“ sekasi kurti laikotarpiu, kai visa muzikos rinka, kaip ir daugelis kitų, turėjo sustoti ir gyventi nežinioje?

Pilypas: Porą kartų susitikome, parepetavome ir sukūrėme kelias naujas dainas. Dabar mąstome apie alternatyvą groti ir kurti namuose atskirai, nes privalome vengti susibūrimų.

Manau, kad po karantino atsiras „jautì“ kūrybos. Kiek šis laikotarpis produktyvus, įvertinsime po mėnesio ar dviejų.

Džiugas: Rytoj (kovo 26 d.) turėjo būti paskutinis ir didžiausias mūsų koncertas menų fabrike „Loftas“. Kai pagalvoju apie tai, pasidaro keista ir liūdna. Koks garsas, šviesos, daugybė žmonių...

Nojus: Turėjome iki galo išsitaškyti... Skauda, bet išlauksime. Svarbu, kad koncertai išvis įvyktų. Kadaise negalėjome net pasvajoti apie koncertą „Lofte“, o dabar viskas buvo suplanuota. Jei prieš ketverius metus būtume sau pasakę, kad veiksime tai, ką veikiame dabar, nebūtume patikėję.

– Grupė „jautì“ man visuomet asocijavosi su keturiais vaikinais, siejamais stiprios draugystės. Kiek ji svarbi jūsų muzikai?

Džiugas: Jeigu įrašinėdami dainas kviestumės muzikantų, jie pagrotų, išeitų ir mums nerūpėtų. Bet kai visas kūrybinis procesas verda tik grupėje, draugystė yra svarbus faktorius. Viskas susideda – sutampančios pasaulėžiūros, kartu praleistas laikas. Tik

tada galima nuveikti gražių dalykų.

Mes norime kurti apie tikrus jausmus ir išgyvenimus, skausmą, pyktį. Apie viską, kuo gyvename. Nesinori teisingų dainų, norisi kurti tikras.

Nojus: Gali laisvai reikšti save nebijodamas kritikos, lyrinių ir muzikinių nukrypimų, nejaučiant blokados.

Esame keturi draugai, kurie supranta vienas kitą ir kuria tai, ką nori.

Matas: Prie grupės prisijungiau vėliausiai, bet mane iškart priėmė kaip visavertį grupės narį, vertino mano nuomonę ir indėlį. Buvau šiltai pasitiktas kolektyve, kur draugystė svarbi.

– „jautì“ iškilo tada, kai Lietuvoje pradėjo populiarėti kitos alternatyvios grupės: „Abudu“, „Abii“ ir pan. Kada nors buvote lyginami su jomis?

Pilypas: Iš pradžių dėl to kompleksuodavome, dabar nebekreipiame dėmesio. Atėjo suvokimas, kad kai pradeda geriau sektis, apie tave daugiau kalba, lygina su kitais. Tai savotiškai džiugu, nes parodo tam tikrą mūsų aktualumą.

Džiugas: Man atrodo, kad lygina tie, kurie nesidomi, kas šiuo metu vyksta lietuviškoje muzikoje ir nepastebi akivaizdžių skirtumų. Taip, mūsų pavadinimai panašūs, bet visos trys grupės groja labai skirtingą muziką. Dėti mus visus į tą pačią dėžutę yra neprotinga.

Matas: Dar kai niekur negrodavau ir buvau tik paprastas klausytojas, visą tą laikotarpį vadinau lietuviškos

Muzikos barai / 87

POPULIARUMO KAINA muzikos renesansu. Muzika, skambėjusi prieš penkiolika metų, ir ta, kuri skamba dabar, yra du nesulyginami dalykai – dabar akivaizdi žanrų įvairovė ir gausu naujų daug žadančių atlikėjų.

Muzikantai vieni kitus labai palaiko. Šiais metais dalyvavome M.A.M.A apdovanojimuose ir sėdėjome netoli Beno Aleksandravičiaus iš grupės „ba.“. Jis pasakė, kad klausėsi mano dainų ir jam labai patiko. Man tai – visiškas kosmosas, nes jaunam atlikėjui išgirsti komplimentą iš muzikos idealo yra labai svarbu.

Nojus: Pamenu, kai „Garbanotas“ pakvietė mus apšildyti koncerto, su Džiugu klykėme ir šokinėjome mokyklos kieme. Dabar patys domimės jaunomis grupėmis ir norime joms padėti. Pirmiesiems turo koncertams apšildyti pakvietėme grupes „Mėlyna“ ir „Kieno miške kankorėžiai“.

– Jūsų dainų žodžiuose jaučiama nostalgija, aliuzija į vaikystės laikus.

Pavyzdžiui, dainoje „Visai ne tai“ sakoma: „Užgeso geso tavo šviesos, / Jas palydės taip liūdnai nutolęs mano riksmas.“ Ar daug į savo kūrybą įdedate iš to laikotarpio?

Pilypas: Mūsų visas ankstesnis albumas „Too Fat To Run“ yra apie tai – žvilgsnį į praeitį ir iš to daromas išvadas.

Aišku, vaikystę ir jaunystę esame linkę romantizuoti, bet bandome ten neužsisėdėti, nes svarbios naujos patirtys. Iš vaikystės bandome mokytis džiaugtis naujais dalykais, nes mūsų pajautimas yra pasikeitęs. Kartais nebemokame nustebti ar įvertinti, kas aplinkui. Iš vaikystės norisi pasimokyti nuoširdumo ir paprastumo.

– Kadaise buvote apibūdinti kaip empatiškai į žiūrovus reaguojanti grupė.

Koncertuose ne kartą teko pastebėti, kad su publika bendraujate nuoširdžiai, šiltai. Koks iš tiesų jūsų santykis su savo klausytojais?

Džiugas: Pats šilčiausias. Mes norime su jais bendrauti tiek pat, kiek norime groti. Svarbu padėkoti, pabūti su jais po koncerto. Jei ką nors sutinkame gatvėje, jau žinome vardą, nes žmogus ateina į kiekvieną koncertą. Žiūrovas yra pats svarbiausias. Jei grojame ir mūsų niekas negirdi, tai muzika nedaro jokio poveikio. Ji turi veikti ne tik mane, bet ir kitus – gal tai kam nors sukelia prisiminimų, gal ką nors apvalo, leidžia patirti naujų jausmų. Ne po vieno koncerto esame girdėję: ačiū jums, nes su jūsų muzika perėjau sunkų etapą. Tada

Muzikos barai / 88

suprantu, kad verta toliau kurti, nes žmonės randa atgaivą, pagalbą. Laikome save nuoširdžiais žmonėmis ir emocijas ištransliuojame. Pavyzdžiui, daina „Mulkis“ – skausmingas kūrinys, kurį žmonės nuoširdžiai priima, nes randa kažką artimo sau.

– Užsiminėte apie paskutinį savo albumą „Mulkis“. Jo dainose jaučiu kaltę, atgailą, klaidų pripažinimą. Kurį iš jūsų taip užgraužė sąžinė, kad nusprendėte suteikti tokį pavadinimą?

Džiugas: Šią vasarą įskaudinau mylimą žmogų. Man buvo gėda prieš save. Su šia daina atėjo suvokimas, kad žmogus, nors ir kaip stengiasi, vis vien padaro klaidų, susimauna. Ypač prieš tuos, prieš kuriuos nenori. Visa tai ir norėjosi įdėti į muziką. Kartais geriau viską palikti dainos žodžiuose, o ne garsiai visiems sakyti, kaip jaučiuosi. Tada klausytojams lengviau interpretuoti kūrinį ir jame ieškoti savo patirčių.

Kai prieš tai išleidome „Too Fat To Run“, supratome, kad norime kurti daugiau lietuviškų dainų – mūsų kalba atliekama muzika lengviau pasiekia žmones. Sunku ja rašyti taip, kad neskambėtų kaip naftalinas, nuvalkiotai. Yra daug žodžių, kurie jau pavartoti tūkstančius kartų, ir jei juos dainuosiu, niekada neskambės rimtai. Kurdami lietuviškai susiduriame su iššūkiu rasti naujų žodžių.

– Nenorite kartotis?

Pilypas: Nelengva sukurti ką nors nauja ir patenkinti publiką. Norisi būti aktualiems, groti ne kaip 2010-aisiais, o kaip dabar, bet likti ištikimiems sau.

Kurdami visuomet mėginame rasti cen-

trą, kuriame susitiktų patenkintas klausytojas ir mes patys. Kiekvienos dainos kūrimas yra ryšio tarp mūsų ir auditorijos ieškojimas.

Džiugas: Visada norisi save perspjauti, sukurti vis geresnę, gražesnę dainą.

Jeigu pradėsime kartotis, vadinasi, kažką darome labai blogai. Bet tada mums kas nors iš šono tikrai pasakys: dainos panašios, nieko nauja. Norisi, kad mūsų muzika būtų aktuali, bet ir tokia, kuri patiktų mums. Kol galime, tol kursime gražiausias dainas.

– Kas jums yra scena? Namai, darbo vieta, pramoga, malonumas?

Pilypas: Kai diskutavome, kas mums svarbiausia muzikoje, visi sutartinai sakėme: scena ir gyvas pasirodymas. Ten mes atiduodame viską ir matome, kaip klausytojai į mus reaguoja. Tas jausmas būna pats stipriausias.

Matas: Studijoje gali atiduoti visą save ir klausytojas tai priims kaip faktą.

Bet kai tai vyksta scenoje, klausytojai patys atiduoda visas jėgas. Taip kuriamas grįžtamasis ryšys ir jis teikia daug laimės.

Nojus: Koncertą prilyginu pasimatymui. Kai kuri santykį susirašinėdamas, pavyzdžiui, telefonu, jausmas vienoks.

O kai įvyksta tikras pasimatymas, jausmas būna pats geriausias, nes ryšys užsimezga tarp arti vienas kito esančių dviejų žmonių.

Džiugas: Tikrai! Labai gražiai pasakei. Juk švelnūs žodžiai, sakomi tiesiai į akis, skamba visai kitaip, nei skaitomi ekrane. n

ALTERNATYVIOS MUZIKOS APDOVANOJIMAI T.Ė.T.Ė: DAUG KLAUSTUKŲ

Vasario 29-ąją menų fabrike „Loftas“ vyko alternatyviosios muzikos apdovanojimai T.Ė.T.Ė, prikelti iš miego po septynerių metų pertraukos. Su šūkiu „Nedavė M.A.M.A, duos T.Ė.T.Ė“ išdalyta septyniolika apdovanojimų nuo popmuzikos nutolusiems artistams. Buvo juoko, buvo muzikos, buvo statulėlių.

Bet ne viskas buvo gerai.

Apdovanojimus 2012 m. sugalvojo „Skamp“ narys Vilius Alesius ir ceremonijos A.LT rengėjas Jonas Ščevinskas. Šventė tęsėsi dvejus metus, kol buvo nutraukta ir atgaivinta tik šiemet, kai į rankas organizavimo vairą perėmė agentūra „Flow Music“, besirūpinanti hiphopo atlikėjų ir didžėjų vadyba.

Daugiau nei prieš savaitę buvo paskelbtos visos septyniolika nominacijų. Kiekvienoje iš jų – po tris pretendentus laimėti. Atrodo, buvo įtraukta viskas, ko neįtraukė didieji apdovanojimai „M.A.M.A“, – „Metų DJ“, „Metų bardas“, „Metų pankrokas“ ir kt.. Tačiau į statulėles su blizgėmis pretendavo ir vardai, kuriems pasisekė didžiuosiuose apdovanojimuose. Žinoma, džiugina faktas, kad ir alternatyvūs atlikėjai buvo pastebėti didžiausioje muzikos metų šventėje, bet įdomu tarp nominantų matyti, pavyzdžiui, „Lilą ir Innomine“, renkančius stadionus. Arba Free Fingą, laimėjusį „Metų debiutą“, nors muzikine veikla jis užsiima tikrai ne vienus metus.

Bet pakalbėkime apie pačią ceremoniją – nuo renginio trukmės iki pasirodymų.

5 valandos apdovanojimų Renginį garsiai atidarė trijulė „Timid Kooky“. Tie, kas yra bent kartą lankęsi jų koncerte, žino – jei nesi pratęs prie sunkios muzikos, nestovėk priekyje, ruoškis pamatyti vaikinus be marškinėlių ir nusiteik jų žaidimų aikštelei scenoje. Atrodė, vakaro ritmas užduotas ir viskas turėtų eiti panašia linkme. Bet žiūrovų dėmesį išlaikyti penkias valandas yra beveik neįmanoma. Palyginimui – „Grammy“ apdovanojimai trunka tris su puse valandos, „Brit“ ceremonija – lygiai dvi. „Mercury“ ceremonija, alternatyvus atsakas į „Brit“, vyksta trumpiau nei dvi valandas.

Taip, visoms nominacijoms reikia daug laiko. Taip, norisi leisti jaunoms grupėms ir atlikėjams pasirodyti, kai kuriems gal net debiutuoti. Bet ar po kiekvienos nominacijos reikia mini koncerto, drįsčiau suabejoti. Daugybė žmonių išėjo namo nesulaukę vakaro pabaigos.

Beje, nustebino tai, kad organizatoriai nepasirūpino pradžioje tylos minute pagerbti Nelly Paltinienės atminimo. Tai padarė tik „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius jau įsisiūbavus renginiui. Atsiimdamas „Metų roko grupės“ apdovanojimą jis paprašė visų prisiminti legendinę dainininkę ir kartu patylėti. Buvo tokių, kurie nepagarbiai kalbėjo, buvo tokių, kurie pradėjo šūkauti. Benas rėžė: „Lochas yra tas, kuris šaukia per tylos minutę.“

Patildyk, pagarsink „Lofte“ esu buvusi ne kartą, girdėjusi įvairių įgarsinimo variantų skirtingoms grupėms ir atlikėjams. Kartais būna puiku, kartais ne, viskas priklauso nuo garsisto, erdvės, instrumentų. Pats „Loftas“ – sudėtinga patalpa, todėl visuomet gerbiu žmones, dirbančius šį darbą.

T.Ė.T.Ė‘je kažkas atsitiko, ko paaiškinti nemoku. Garsas tiesiog nebuvo malonus ausiai – vienų vokalistų ar instrumentų nesigirdėjo, kiti skambėjo per garsiai. Viršuje prie rūbinės prasilenkiau su viena iš scenoje pasirodžiusių grupių, kurios narių mikrofonai buvo sumaišyti. „Kai gitaristas uždainavo garsiau už mane, truputį išsigandau“, – pajuokavo vokalistas. Na, klaidų visiems pasitaiko, bet tas jausmas neapleido visos ceremonijos metu.

Pasitaikė ir labai gerų muzikinių momentų. Vienas tokių – vakarėlį

užkūrę ir „Metų pankroką“ laimėję „Toro Bravo“. Čia buvo ir moshpitas, vieną vaikiną salė nešiojo ant rankų, kažkas pametė akinius, jie sulūžo. „Toro Bravo“ nulipus nuo scenos daug kas sakė, kad tai buvo geriausias vakaro pasirodymas.

Smagu buvo pamatyti „Arklio Galią“, „Vilniaus Energiją“, „Sheep Got Waxed“, naujoką „Palmės Žiedas“ ir kitus. Žanrų skirtingumas – pagirtinas ir leidžiantis nustebti. Nustebti dar ir dėl to, kad, pavyzdžiui, po „Metų pankroko“ statulėlės įteikimo į sceną lipa metų bardės...

Įsimins ilgam Buvo dalykų, kurių nereikėjo (pavyzdžiui, itin ilgų laimėtojus skelbiančiųjų kalbų), bet kai kurie prajuokino ar privertė išsižioti.

Pirmiausia, „Metų elektroniką“ paskelbė pats Teisutis Makačinas, ir jam salė plojo bene ilgiausiai. Statulėles taip pat įteikė kantri muzikos tėvas Virgis Stakėnas, legendinis muzikologas ir laidų vedėjas Dovydas Bluvšteinas, „G&G Sindikato” narys Kastetas ir kiti. Tikiu, kad jauniems muzikantams buvo smagu paspausti ranką žmonėms, kurių klausėsi dar paauglystėje.

Juokingi momentai: ritmenbliuzo atlikėjo Free Fingos antrininkas, du kartus į sceną ėjęs atsiimti apdovanojimų „Metų debiutas“ ir „Metų atlikėjas“, komiko Olego Šurajevo personažo Olego Mikrofonovo performansas, „Studio Maruko“ ir „Humanos Lygos“ duetas, „Metų renginį“ laimėjęs „Loftas Fest“, kai apdovanojimai ir vyko „Lofte“, nors pats menų fabriko vadovas Viktoras Diawara juokavo, kad būdamas komisijoje už save nebalsavo.

Buvo nemalonu išgirsti apie seksistinius komentarus, skirtus merginų grupei „shishi“. Apie tai plačiau paskaityti galite jų pačių įraše „Facebook“ platformoje (beje, tai niekaip nesusiję su pačiais apdovanojimais ir jų rengėjais).

Apibendrinant: džiugu, kad tokie apdovanojimai vyksta. Džiugu už grupę „ba.“, laimėjusią keturias statulėles, teisinga, kad apdovanoti tokie kolektyvai kaip „Sheep Got Waxed“, sesių duetas „Baltos varnos“ ir kiti. Gera matyti visus alternatyviosios scenos žmones vienoje vietoje, bendraujančius tarpusavyje ar su žiūrovais. Turbūt tokia ir turėtų būti renginio esmė – jokios pompastikos, paprastumas ir muzika. Bet ne viskas visuomet pavyksta taip, kaip norisi. Gal kitais metais T.Ė.T.Ė bus kitokie, su mažiau klaidų ir trumpesni nei du Quentino Tarantino filmai.

Noriu pabrėžti, kad mano asmeninė nuomonė gali nesutapti su šio leidinio nuomone. Tai subjektyvi renginio apžvalga.

Rūta GINIŪNAITĖ

T.Ė.T.Ė. apdovanojimų laimėtojai Metų debiutas – Free Finga Metų džiazas – „Sheep Got Waxed“ Metų elektronika – „Without Letters“ Metų didžėjus – Manfredas Metų hiphopas – „Despotin Fam“ Metų bardas – „Baltos varnos“ Metų renginys – festivalis „Loftas Fest“ Metų metalas – „Awakening Sun“ Metų pankrokas – „Toro Bravo“ Metų rokas – „ba.“ Metų koncertinė grupė – „ba.“ Metų vaizdas – „Bepilotė mašina“ („Vilniaus Energija“) Tautos balsas – „Solo Ansamblis” (už juos balsavo klausytojai internete) Metų atlikėjas – Free Finga Metų albumas – „H8” („ba.“) Metų grupė – „ba.“

Muzikos barai / 89

POPULIARUMO KAINA

Muzika tuščioms širdies kertelėms Pokalbis su Gabriele Vilkickyte

Rūta GINIŪNAITĖ KAŽKAS NORI ŠOKTI SVAIGULYJE IR DŪMUOSE, O JI NORI KVĖPUOTI MIŠKUOSE. DAŽNAI KALBASI SU TUO, KURIS JĄ ČIA ATSIUNTĖ, IR KLAUSIA, KIEK JAI DAR SKIRTA DAINUOTI. GABRIELĖ VILKICKYTĖ, JOS PAČIOS DAINŲ ŽODŽIAIS KALBANT, SAVO KŪRYBA KLAUSIA IR IEŠKO ATSAKYMŲ. DAINUOJA SAU PAČIAI IR PRIMENA MUMS: NEREIKIA BĖGTI NUO JAUSMŲ IR EMOCIJŲ. „REKOMENDUOJU VIENATVĘ. TAI BŪTINA „BAUSMĖ“ JAUNAM ŽMOGUI. DAUG MANO MUZIKOS NEBŪTŲ SUKURTA, JEI SUPTŲ DIRBTINIAI STIMULAI IR ŽMONĖS“, – SAKO JAUNA KŪRĖJA, RADUSI KELIĄ Į DAUGYBĖS ŽMONIŲ ŠIRDIS. BILIETAS Į JOS RETUS KONCERTUS VILNIUJE IR KAUNE – GEIDŽIAMA PREKĖ. SALĖS BŪNA PILNOS BE REKLAMOS, GLAMŪRO, DIDELIŲ PASTANGŲ.

Muzikos barai / 90

Nesu didelė perfekcionistė. Kai daina baigta, galvoju: gerai, baigta, siunčiam!

– Norėčiau pasikalbėti apie Tavo tekstus. Kai pirmą kartą išgirdau dainos „Širdele“ žodžius „širdele mano, ar tu žinai, kad moku tave mintinai?“, susigraudinau. Visada gera girdėti, kad kažkas apdainavo dalykus, kurie artimi; kuriuos reikėtų pamiršti, bet nepavyksta.

Ar pati dainuodama sau ir savo širdelei ją gydai?

– Kartą pėsčiomis ėjau nuo Užupio iki „Panoramos“ ir pakeliui užsukau į mėgstamą juvelyrinę. Paprašiau, kad ant žiedo išgraviruotų „Mažute“. Visuomet taip kreipiuosi į save, nesvarbu, ar padarau ką nors gera, ar bloga.

Ta daina yra priminimas pačiai sau, kad niekas neskaičiuoja mano klaidų, esu atsakinga ir atskaitinga tik sau.

– „Test 2255“ dainuoji, kad kitas nori šokti svaigulyje ir dūmuose, o tu tenori kvėpuoti miškuose. Kaip stengiesi išvengti aplinkos triukšmo?

– Gabriele, atrodo, kad viską darai iš idėjos ir jausmo. Neseniai surengei kelis anšlaginius koncertus, kurie nebuvo nei reklamuojami, nei kitaip „kišami“ klausytojui. Kas atveda žmones į tavo pasirodymus?

kaip pavargusi eisiu į sceną? To irgi mokausi. Labai daug laisvės suteikia tai, kad atlieku savo dainas. Niekas jų nekoregavo, netvarkė, jas parašiau savo namuose ir dovanoju žmonėms.

– Jei tik galiu, grįžtu į namus tiesiog pagulėti ant lovos. Arba paprašau artimo draugo kartu nuvažiuoti į mišką ir porą valandų pasivaikščioti. Šiaip kasdien nešio-

– Atsakysiu labai neromantiškai: pasąmoningai sukūriau savęs pačios deficitą. Mano muzika jau seniai plaukioja internete, žmonės spėjo ją atrasti, pamėgti, parodyti vieni kitiems. Manau, klausytojai ilgisi tikrumo, paprasčiausio pianino ir vokalo, o ne išskirtinio pasirodymo su kostiumais ir blizgučiais. Pati taip pat ieškau tikrumo. Šiandien, kol sėdėjau kavinėje, stebėjau vyresnio amžiaus porą. Jie apsikabinę bučiavosi... Pasiilgstu tokių paprastumo apraiškų gyvenime.

– Kaip jautiesi scenoje pasikliaudama tik vokalu ir pianinu?

– Jaučiu didelį stimulą groti. Paskutinį koncertą turėjome pradėti 19 valandą, bet užsitęsė bilietų tikrinimas – tai darė mano draugės (juokiasi). Kol žmonės rinkosi, galvojau: dar dvidešimt minučių? Noriu eiti į sceną dabar!

Scenoje jaučiu adrenaliną, baimės nebėra. Kartais ji grįžta iki koncerto arba kai užsisuku darbuose ir nerandu juose prasmės. Tada klausiu savęs:

Muzikos barai / 91

POPULIARUMO KAINA žmonės. Žinoma, dar padeda reperis Kendrickas Lamaras, kurio kai kurios dainos mane veda per gyvenimą.

– Pamenu, vienoje dainoje jis sako, kad „sėkminga karjera bus, tik turi būti kantrus“. Kaip dabar jautiesi muzikinės karjeros prasme?

juosi ausines, kurios sulaiko išorinį triukšmą – tada būnu tik aš ir mano vidinis triukšmelis.

– Vienatvė jaunam žmogui – bausmė ar privalomas gyvenimo laikotarpis?

– Privalomas. Rekomenduoju vienatvę – tai būtina „bausmė“ jaunam žmogui. Daug mano muzikos nebūtų sukurta, jei suptų dirbtiniai stimulai ir žmonės.

Jau paauglystėje supratau, ką reiškia būti vienai kitame pasaulio krašte. Neseniai Honkonge pagal mainų programą praleidau pusmetį absoliučiai viena. Turėjau mažai pinigų, todėl neidavau į vakarėlius su kitais studentais. Ten vienas alkoholinis gėrimas kainuodavo tiek, kiek pilnas šaldytuvas maisto visai savaitei, todėl tekdavo rinktis.

Dabar kartoju sau: jei nenoriu, neprivalau niekur eiti. Gyvendama Azijoje patyriau nemigą ir mačiau daugybę saulėtekių. Po truputį suprantu, ką reiškia darbingos dienos ritmas, todėl bandau sugrįžti į normalų miegą. Neseniai išmiegojau 12 valandų!

– O kaip kitų žmonių skleidžiamas triukšmas, perteklinės mintys? Jų išvengi?

– Savo socialinio tinklo „Instagram“ sraute dabar matau tik mėgstamų kūrėjų darbus, kurie mane įkvepia – tai fotografai, videografai, man svarbūs atlikėjai. Tai, kas vyksta lietuviškame katile, visi „mylimiausi žmonės“ man visiškai neįdomūs.

Kai mama papasakoja, kas dedasi

Muzikos barai / 92

per įvairius didžiuosius prestižinius apdovanojimus... Kiek daug juose puikybės. Džiaugiuosi pasirinkimu nematyti to triukšmo internetinėje erdvėje. Tai padeda mano kūrybinį potencialą nukreipti į muziką ir įsikvėpti iš pasaulio, o ne plepalų pilno kiemo.

– Ar visuomet mokėjai nebėgti nuo savo emocijų?

– Kaip smagu, kai sulaukusi klausimo galiu susimąstyti. Dabar vaikštau po prisiminimus, bet nepamenu, kad kada nors būčiau slėpusi emocijas. Visada išsiverkiu, išsirėkiu, jei to reikia. Seniau tik nesuprasdavau, kad daug dalykų, kurie man atrodydavo geri, iš tiesų yra visai kitokie.

Esu per jautri, kad laikyčiau viską savyje. Vaikystėje choro repeticijose verkdavau, kai vadovė mane keikdavo, liepdavo daryti pratimus, kurių nemokėdavau. Negalėdavau atsikirsti ir paleisdavau ašaras.

– Kokia muzika tau leidžia tas ašaras paleisti?

– „The War on Drugs“ ir „The National“. Vadinu šias grupes savo kūno dalimi; jos yra aukščiau visko. Tai ne muzika, o kelionė. Kai klausiausi „The National“ Amerikoje, visa minia koncerte išrėkė viską, kas skauda, kas negera. Kaip mėgstu sakyti, išvėmėme žodžius.

O „The War on Drugs“ dainą „Thinking of a Place“ labai taupau.

Visi, su kuriais tos dainos kada nors klausiausi, man yra labai ypatingi

– Labai gerai, dabar neabejoju savimi. Nors sėdžiu kambariuose su žmonėmis, kurie mano karjerą sudėliojo keleriems metams į priekį ir man pasakoja: tais metais būsi ten, skrisi ten, darysi tą... Klausau ir galvoju: kaip baisu, ar aš sugebėsiu? Visada svajojau, kad tai nutiks tik po kelerių metų, todėl džiaugiuosi galėdama daryti tai dabar.

Kai pagal mainų programą gyvenau Australijoje, koncertuodavau lietuvių bendruomenėse. Jie mane matydavo ne kaip Gabrielę, rašančią savo muziką, o kaip mergaitę iš Lietuvos, dainuojančią lietuviškai. Galėdavau nusidainuoti, bet jiems būdavo nesvarbu. Žmonės norėdavo išgirsti gimtąją kalbą. O Lietuvoje, ypač Vilniuje, viskas kitaip: mes čia išlepinti gerų koncertų. Reikia stengtis, kad publika tave įvertintų. Jau yra sukurta labai daug, bet nereikia bijoti naujų minčių.

– Esi minėjusi: kuriu lietuviškai ir taip atiduotu duoklę Lietuvai.

– Taip. Man tada atrodė, kad mažai kas kuria lietuviškai. Muzikos industrijoje dar nebuvo tiek talentingų jaunų žmonių. Šią vasarą manyje įvyko lūžis – dirbdama Amerikoje grodavau vietiniams ir vis girdėdavau: „Kaip gaila, kad nesuprantame, ką dainuoji“. Pradėjau rašyti angliškai ir dabar nelaikau to nusikaltimu.

Mano geriausia draugė pasakė: užsienyje užtenka to, kad tu esi iš Lietuvos. Neįtikėtina, bet nė vienas mūsų atlikėjas (nekalbu apie klasikinę muziką ar didžėjus) neprasimušė iki tarptautinių aukštumų. Gal kai bandai ką nors kopijuoti ir esi apsiribojęs vienu žanru, yra sunkiau?

– Išmaišei daug pasaulio, bet kaip jautiesi po kelionių vaikščiodama Vilniaus grindiniu?

– Kiekviena didelė kelionė išryškina, kas yra mano ašis ir stuburas, padeda išlikti grynesnei, paprastesnei sugrįžus namo. Kai atitolstu nuo Lietuvos, ji gerąja prasme pasidaro

labai maža. Visi skandalai ir dramos atrodo tokios nereikšmingos... Esame per daug susireikšminę dėl įvaizdžio, stengiamės vogti idėjas iš užsienio.

Neseniai buvau Švedijoje, kur minimalizmas įgimtas, o mes per daug neriamės dėl jo iš kailio ir bandome būti kuo nors kitu.

Per savo koncertus stengiuosi, kad būtų tamsa. Tam, kad padėtų kurti ryšį su savimi, su artimu, kad nežiūrėtume, kas ką apsirengęs ar su kuo atėjo.

– Prieš kelerius metus tavęs klausiau, ar laikai save menininke. Sakei „galbūt“.

Kaip yra dabar?

– Nesu menininkė, esu muzikantė.

Pagaliau tai išsiaiškinau, nors nežinau, kokia yra sąvokos „tikras menininkas“ apibrėžtis. Kūrėjo taip pat – man atrodo, kad kūrėjas yra tas, kuris keičia gyvenimus.

Mūsų kultūra labai klaidina, kad meilę gali gauti tik iš kito žmogaus, ir jei neatitinki standartų, nesi jos vertas. Savo muzika noriu priminti, kad tuščias kerteles gali užpildyti ne tik vyras ar moteris, o ir tu pats.

– Ar kuri dainas būdama laiminga?

– Jei vyksta koks nors lūžis, geras ar blogas, pirmą mėnesį dažniausiai negaliu rašyti. Po skaudžiausio gyvenimo išbandymo tylėjau metus ir pradėjau kurti tik šią vasarą. Bet daina „Laiškas“ atsirado laimės būsenoje – tada siunčiau žinią žmogui, kurio dar nebuvau sutikusi. „Širdele“ taip pat parašiau po ilgų bandymų kalbėtis su savimi. Būdavo, klausiu: „Na, Gabriele, kas tau

šiandien yra? Papasakok.“ Kartais nebūdavo su kuo pasikalbėti, o kai pajutau, kad pati turiu savimi pasirūpinti, gimė daina.

– Gabriele, ko dar nori ieškoti?

– Savo skambesio. Noriu kurti dokumentinius filmus, išmokti groti nauju instrumentu. Dar prancūzų ir rusų kalbas. Svajoju aplankyti Rusiją, bet tą tuščiąją: traukiniu pravažiuoti taigas ir miškus. Svajoju, kad turėsiu fainą vyrą ir galėsiu radikaliai susikrauti lagaminus į tolimą šiaurę (juokiasi). n

– O muzika nekeičia?

– Keičia. Kam nors ir palaiko gyvenimą. Noriu užaugti tiek, kad galėčiau sau deklaruoti: mano dainos keičia kitų gyvenimus. Dabar dar per anksti taip galvoti iš pagarbos sau ir kitiems.

– Minėjai, kad viena didžiausių šio amžiaus baimių yra ką nors praleisti.

Pati bijai?

– Bijau praleisti pačią save, nes dar neapsipratau su nauju intensyviu gyvenimo etapu. Būna, kad ryte atsikeliu, gyvenu dieną ir vakare galvoju: ar buvau nors minutę su savimi?

Tada paguliu pusvalandį ant lovos nieko neveikdama. Pasiilgstu savęs tos, kuri nori kurti, gyventi, skristi, plaukti. Nuoširdaus džiaugsmo.

Bet būna, kad darbų sūkuryje suprantu – tuoj gims daina. Tada bėgu į Šv. Jonų bažnyčią prie fortepijono ir ten viską išpilu.

Kava irgi yra šventas reikalas – uždarau kompiuterį ir žiūriu pro langą, kol ja mėgaujuosi.

– Dauguma tavo dainų yra apie meilę sau, kitiems, pasauliui. Vis dar tiki ta didžiąja meile?

– Tikiu. Turėjau stiprią pirmosios meilės patirtį – tada griuvo didžioji dalis iliuzijų. Bet tai labai gerai! Dabar į santykius žiūriu visai kitaip.

Pradėjau atskirti, kai žmogus man sako tai, kuo tiki, ir tai, ką tik aš noriu girdėti.

Muzikos barai / 93

APLINK DŽIAZĄ KAUNO JUOZO GRUODŽIO KONSERVATORIJOS ESTRADOS IR DŽIAZO METODINĖ GRUPĖ MINI 10 METŲ SUKAKTĮ

Į tarpukario Kauno restoranus, kavines laikinosios sostinės inteligentus, užsienio svečius traukdavo ir čia skambanti muzika, garsių estrados žvaigždžių Danieliaus Dolskio ar Antano Šabaniausko pasirodymai. Bėgant metams stiprėjo Lietuvos muzikinė kultūra, radosi poreikis ir Kaune estrados meno mokyti profesionaliai. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus 2009 m. šioje menininkų kalvėje įsteigė Estrados ir džiazo metodinę grupę, o jai vadovauti pakvietė jauną labai talentingą vokalistą, klasikinės ir estradinės muzikos kūrėją Liną Adomaitį. Grupei jis sėkmingai vadovauja iki šios dienos. Vokalinių subtilybių jaunuosius vokalistus ėmė mokyti puiki pedagogė ir organizatorė Raimonda Navickienė.

Prie dviejų šiuolaikiškai mąstančių estrados profesionalų vėliau prisidėjo entuziastinga specialistų komanda – Justė Sakalytė, Girmantė Vaitkutė, Rasa Vaitkevičiūtė, Milda Drejerienė, Pranas Kentra, Arnas Mikalkėnas, Tomas Razmus, Silvija Pankūnaitė-Micutė, Viktorija Paliulionienė, Julija Rušinskytė ir Lina Rovaitė. Jie vokalo, fortepijono, gitaros, saksofono, garso režisūros žinias stengiasi perteikti talentingiems moksleiviams iš visos Lietuvos. Dešimties metų sukaktis yra gera proga atidžiau susipažinti su Estrados ir džiazo metodinės grupės veikla.

Estrados ir džiazo vokalas – nuo pat metodinės grupės susikūrimo iki šios dienos vis populiarėjanti specialybė (2009 metais jos pradėjo mokytis 5 moksleivės). Vokalistai netrukus pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose, pelnė aukščiausių įvertinimų. Kauniečių dainavimas stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio klausytojus – Švedijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltaru-

Muzikos barai / 94

„Žalgirio“ arena, solistas Sasha Song

Jaunieji vokalistai su Tauragės lengvosios muzikos orkestru po koncerto

Kamilė Smaidžiūnaitė ir Ignas Novikovas

Estrados ir džiazo metodinės grupės vokalistai

Garso režisūros mokiniai su mokytoja Milda Drejeriene

sijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Rusijoje, Maltoje, Italijoje, Makedonijoje, Azerbaidžane. Raimonda Navickienė mokinius skatina būti pilietiškus, todėl jie kiekvienais metais pasirodo Kauno kolegijos rengiamuose rugsėjo pirmosios koncertuose, pagerbia mokytojus dalyvaudami projekte „Giesmė mokytojui“, savo gražiausias dainas dovanoja gruodžio mėnesį vykstančioje labdaros akcijoje „Lėkštė sriubos“. Moksleiviai dalyvauja televizijos projektuose „X faktorius“, „Lietuvos balsas“, „Chorų karai“, „Kalėdinės eglutės įžiebimas“, „Finalo ketvertas“, „Dainuok su manim“, „Lietuvos talentai“ ir kt.

Kiekvienais metais rengiami koncertai „Išgirsk“, „Pabandyk“ konservatorijos didžiojoje salėje, Filharmonijoje, į juos kviečiama mokyklos bendruomenė.

Vis daugiau talentingų, puikų balsą turinčių jaunuolių renkasi estrados ir džiazo vokalo specialybę, todėl 2019 m. prie šaunaus mokytojų būrio prisijungė Lina Rovaitė, 2014 m. baigusi Raimondos Navickienės estrados ir džiazo vokalo klasę. Šiandien jau L. Rovaitė savo mokinius stengiasi supažindinti su nuostabiu džiazo improvizacijų pasauliu, išskirtinį laisvės, kūrybiškumo pojūtį teikiančia muzika.

Vokalistus ansamblinio muzikavimo moko mokytoja metodininkė Rasa Vaitkevičiūtė, kuri yra ir Kauno muzikinio teatro chormeisterė. Nuo pat metodinės grupės veiklos pradžios

Mokytoja R. Vaitkevičiūtė Muzikiniame teatre su Rugile ir Ugne

Direktorius Kęstutis Bliujus prieš koncertą

Solistė – A. Jakaitė pritariamasis vokalas K. Smaidžiūnaitė, R. Tautkutė, M. Karaliūtė, D. Šimbaraitė

iki dabar mokytoja nuoširdžiai dalina savo sukauptą didelę koncertinės veiklos patirtį.

Kiekvieną pavasarį ji paruošia nuostabias ansamblinio muzikavimo programas, kurias mokiniai pristato baigiamuosiuose egzaminuose, įvairiuose Kauno renginiuose.

Be vokalo specialybės pamokų, vokalistai bei garso režisieriai mokosi dainuoti Estrados ir džiazo metodinės grupės chore. Nuo 2009 iki 2017 m. chorui vadovavo Raimonda Navickienė. 2011 m. spalį choras pelnė bronzą už pasirodymą konkurse „Cantate Domino“ Kaune. Šiuo metu kolektyvui vadovauja Rasa Vaitkevičiūtė. Ji daug dėmesio skiria žinomų dainų aranžuotėms ir kokybiškam skambesiui. Mokiniai chore mokosi šiuolaikiškai atlikti liaudies dainas, džiazo balades, XXI amžiaus kompozitorių kūrinius.

Mokytoja skatina universalumą, nes, pasak jos, toks turėtų būti išsilavinęs šių dienų atlikėjas.

Estrados ir džiazo choras visada

žavi savo gebėjimu dainoje sujungti vokalistus, būsimus kompozitorius ir garso technologijų ekspertus.

Garso režisūros specialybės nuo pat Estrados ir džiazo metodinės grupės įkūrimo moko prodiuseris ir dainininkas Linas Adomaitis. Bėgant metams specialybė išpopuliarėjo ir vis daugiau mokinių pasiryžta jos mokytis. 2013 m. su Linu Adomaičiu garso režisūros pradėjo mokyti garso režisierė, muzikos medijų žinovė Milda Drejerienė.

Greta akustinės ir elektroninės muzikos kūrimo subtilybių, mokoma taisyklingai įrašyti garsą ir tvarkyti įrašus. Nuo 2014 m. Juozo Gruodžio konservatorijoje aktyvią veiklą pradėjo Garso įrašų studija, ji nutiesė draugiškus tiltus tarp visų mokyklos metodinių grupių. Šiandien vyksta daug integruotų pamokų, kuriose įrašomos fleitos melodijos, tradiciniai ir šiuolaikiniai kanklių, smuiko ir arfos, būgnų garsai. Siekiant

mokinius geriau supažindinti su garsų pasauliu, į garso įrašų studiją kviečiami atlikėjai, grojantys netradiciniais instrumentais – gongais, dūdmaišiais, šamaniniais būgneliais, monolinomis ir kt. Mokiniai skatinami bendradarbiauti su žinomais muzikantais, įvaldyti naujausias garso technologijas, nes XXI amžius moko būti atvirus technologiniams iššūkiams.

Kiekvieną pavasarį mokyklai dovanojamas „Auksinis diskas“, į kurį sudedami gražiausi mokyklą baigiančių mokinių garso įrašai. Jaunųjų autorių kompozicijos įvertinamos konkursuose „Mano nata“ ir „Druskomanija“.

Pirmasis Džiazo fortepijono skyriaus mokinys Marius Giedra pradėjo skambinti 2014 m.

Arno Mikalkėno vadovaujamoje klasėje. A. Mikalkėnas – mokytojas, pianistas, baigęs ne tik klasikinės, bet ir džiazo muzikos studijas, aktyviai koncertuojantis ir kuriantis kompozicijas.

Nors susidomėjimas džiazo fortepijono specialybe didėja,

tačiau tarp jaunų muzikantų ji nėra labai populiari. Džiazo pianistas turi būti ypač muzikalus, jo pirštai – bėgioti klaviatūra lyg greičiausias pasaulyje gyvūnas gepardas, jis privalo puikiai išmanyti muzikos harmoniją.

Elektrinės ir bosinės gitaros specialybę renkasi tiek vaikinai, tiek merginos. Virtuoziškai įvaldyti instrumentą mokiniams beveik 10 metų padėdavo gitaristas Pranas Kentra, nuo 2019 m. šios specialybės moko Ina Kovaliova.

Kontrabosininkas Gintaras Eidukaitis moko groti bosine gitara solo ir ansambliuoe.

Džiazo saksofonas – dar viena puiki specialybė, ją Juozo Gruodžio konservatorijoje dėsto Tomas Razmus. Pirmasis jo mokinys Irmantas Blusius šio instrumento subtilybių mokytis pasiryžo 2015 m. Štai toks kūrybingas ir unikalus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos Estrados ir džiazo metodinės grupės kolektyvas, minintis 10 metų sukaktį. Čia smagu ir linksma, nes savo žinias mokiniams dovanoja patyrę savo srities specialistai, kiekvieną dieną pasitinkantys skambiais muzikos akordais.

Milda DREJERIENĖ

Grand prix ir Juozo Naujalio premija, 2018 m.

Muzikos barai / 95

MŪSŲ MAŽIESIEMS MUZIKOJE GYVENKIME SU MEILE Kai 2005 metais knygyne pamačiau Dono Campbello knygą „Mocarto muzikos poveikis vaikams“, apsidžiaugiau lyg vaikas, gavęs seniai trokštamą ir ilgai lauktą žaisliuką. Pagaliau... Pagaliau pasirodė jos vertimas į lietuvių kalbą (iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė). Skaitydami šią stebuklingą knygą leidžiamės į ypatingą muzikos pažinimo kelionę, tarsi panyrame į nepaprastai įvairų, gilų, spalvingą, jaudinantį bei intriguojantį muzikos vandenyną. Cituoju: „Muzika gali akimirksniu pakylėti sielą, pažadinti maldos, užuojautos ir meilės dvasią. Ji skaistina protą ir, kaip žinoma nuo seno, daro mus nuovokesnius.“ Be jokių abejonių, šią knygą tiesiog būtina perskaityti visiems aktyviai muzikuojantiesiems, esamiems ir būsimiems muzikos pedagogams, taip pat gydytojams ir ypač psichoterapeutams. Tai knyga, kalbanti apie tikrąją muzikos prigimtį, jos poveikį žmogaus asmenybei, sveikatai ir gyvenimui. Būtent gerą poveikį, kas yra neįkainojama šio pasaulio vertybė. Trumpai tariant, vien dėl jos didenybės muzikos ir, žinoma, meilės, verta šioje žemėje gimti ir gyventi...

Dainuodama šią melodiją ir tardama šiuos šviesius žodžius, noriu pridėti dar vieną mintį: džiaukimės šita dovana ir muzikoje gyvenkime su meile! Taip norisi, kad kuo daugiau tėvelių suprastų, kokį gerą poveikį muzika gali daryti jų vaikams.

Muzika visų pirma skatina žmogų mąstyti. Mūsų civilizacijos pamatinis žodis yra „privalau“, o už jo dažnai slepiasi „darau, bet to nemėgstu“. Iš tikrųjų žmogus gali tapti laimingas tik augdamas kartu su „noriu, sugebu, galiu, su meile darau ir tuo džiaugiuosi“. Tai kertiniai dalykai, kurie, kaip ir muzika, teikia galimybę nuolatos gilintis į save, geriau save pažinti ir būti kūrybingam.

Taigi, muzika skatina kūrybingumą, o kūrybingumas yra laimės ir jėgos šaltinis!

Kūryba reiškiasi visur – mūsų esatyje ir aplink mus. Kuriame savo kasdienes ir neįprastas akimirkas, kuriame viską, ką vadiname gyvenimu! Kūrybinga asmenybė nuolat siekia žinių, ieško naujų dalykų. Kūrybingumas reiškiasi ten, kur daugiau laisvės, o kokia ta laisvė, sprendžiame kiekvienas pagal savo supratimą. Kūrybingumas skleidžiasi erdvėje, kurioje jaučiamės saugūs ir laisvi, pirmiausia – artimoje aplinkoje, kurioje vyksta mūsų asmeninis gyvenimas.

Kūrybingumas reikalingas tam, kad išlaikytume gyvenimo pusiausvyrą, kad gebėtume save tausoti tiek, kiek reikia dvasinei ir kūno sveikatai palaikyti.

Gyvas muzikavimas, grojimas instrumentais, dainavimas, taip pat ir geros muzikos klausymasis labai ryškiai išskleidžia kūrybinį pradą, slypintį kiekviename iš mūsų. Nes būtent muzika greičiausiai iš visų meno šakų pasiekia žmogaus širdį ir išjudina gerąsias emocijas. Svarbu pabrėžti, kad kūrybingumas yra išugdomas.

Muzikuojantis, dainuojantis vaikas tampa gražesnis, sąmonin-

Muzikos barai / 96

gesnis, imlesnis ir, kaip paminėta knygoje „Mozarto muzikos poveikis“, nuovokesnis, ilgainiui jis tampa stipresne asmenybe.

Keičiasi jo pasaulėjauta, plečiasi patirčių pasaulis, formuojasi muzikinis skonis, ir visa tai skatina emocinį ir dvasinį vystymąsi. Muzikuodamas kartu su kitais vaikas randa bendraminčių, patiria daug gražių akimirkų ir kuria savo asmeninę muzikinę kelionę. Ši kelionė tęsiasi visą gyvenimą.

Nuo pat pirmos susitikimo su vaikais minutės sužadinu gerą jų nuotaiką. Šypsena ir nuoširdus, šiltas žvilgsnis kiekvienam į akis tarsi sako: „Džiaugiuosi, kad esi čia, pasitikiu tavimi“. Man svarbu kuo daugiau dėmesio skirti kiekvienam vaikui, todėl dirbu nedidelėse grupėse.

Toliau vyksta muzikinis pasisveikinimas. Dainuodamas vaikas pasisveikina su mokytoja ir su visais, esančiais šalia. Ypač svarbu ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi ir drąsą reikšti save, šito mes pasiekiame išdainuodami kitiems savo vardą, kartu ir patys jį išgirsdami.

Tai trumpas, teisingas ir reikšmingas dėmesio atkreipimas į save: „Prisistatau ir atsiveriu draugiškam pasauliui.“

Vaikai turi prigimtinį laimės pojūtį ir lengvumą, jie spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, kurį dar labiau sustiprina ir naujai atveria muzikavimas, o jis mažiesiems malonus ir savaime suprantamas.

Su vaikais labiausiai mėgstame dainuoti, įvesdami kūno judesius, kartais pritardami sau ritminiais instrumentais. Parinkdama dainas, didelį dėmesį skiriu melodijai, kuri turi čiurlenti lyg upelis. Muzika ir žodžiai tarpusavyje turi derėti ir gražiai skambėti. Užsiėmimuose kuriame savo estetiką, tam tikrą nuotaiką ir būtinai kaskart pajuokaujame – vaikai turi labai gerą humoro jausmą. Ech, kad tik išlaikytų tą vertingą eliksyrą toliau eidami per gyvenimą. To linkiu...

Tikiuosi po karantino vėl susitikti su mažaisiais savo bičiuliais įprastose erdvėse ir tęsti smagų muzikavimą solo, duetais, tercetais, kvintetais, nonetais... O šiuo metu dainuojame virtualioje erdvėje su kiekvienu vaiku atskirai. Taip pat su meile ir džiaugsmu!

Birželio mėnesį švenčiame Tėvo dieną. Ta proga visiems mylimiems ir mylintiems tėčiams dovanoju dainą „Žodžiai tėčiui“ (eilės Noros Jazbutytės) iš rinkinio „Mamos ir tėčio šventė“, „Nordina“, 2018.

Sonata TAMAŠAUSKAITĖ-PETKIENĖ

Muzikos barai / 97

KARANTINO IŠŠŪKIAI

Pauzė virto naujomis galimybėmis Karantino iššūkiai Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui

Žaneta SKERSYTĖ „G Y V E N A M E N E ĮP R A S T O M I S S ĄLY G O M I S . B U V ĘS PA S A U L I S S U V I S A I S S AV O P R A N A ŠU M A I S I R T R ŪK U M A I S S TA I G A PA S I K E I T Ė – J O M A R G O J E PA R T I T ŪR O J E AT S I R A D O PA U Z ĖS ŽE N K L A S . D ŽI U G U , K A D ŠI PA U Z Ė V I R T O N A U J O M I S G A L I M Y B ĖM I S “, – S A K O K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I O M U Z I K I N I O T E AT R O VA D O V Ė L A I M A V I L I M I E N Ė.

KVMT vadovė Laima Vilimienė

Anot L. Vilimienės, karantinas – puikus laikas pasitikrinti savo vertybių hierarchiją, peržiūrėti, kas ir kodėl mums gyvenime svarbiausia. „Gavome progą įvertinti, ką reiškia negalėti užsiimti savo tiesiogine, daug metų puoselėjama veikla. Bet iškilę keblumai ir kliūtys gali virsti naujomis galimybėmis. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, jau pusantrų metų dirbantis be savo namų, prie naujos situacijos prisitaikė gal net lengviau nei bet kuris kitas šalies teatras. Visi administravimo procesai jau anksčiau buvo suskaitmeninti, perkelti į „debesų“ serverius, todėl darbo organiza-

Muzikos barai / 98

KVMT nuotr.

Prisitaikė greitai

vimo nesklandumų pavyko išvengti. Tiesa, daugeliui teatro menininkų teko labiau pasidomėti technologijomis.

Pirmoji pavyzdį kolegoms parodė baleto

trupė, kuri, pasitelkusi kompiuterinę vaizdo programą, pradėjo rengti bendras pamokas ir repeticijas. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir choras, solistai, orkestras... Visa tai ne tik leido organizuoti darbą iš namų, bet ir paskatino visą kolektyvą kūrybiškai ieškoti naujų būdų“, – pasakoja teatro vadovė.

Kūrybiškumo bei gebėjimo operatyviai reaguoti į susiklosčiusią si-

tuaciją prireikė ir teatro administracijai, kurią staiga užgriuvo būtinybė į rudens sezoną perkelti pavasariui suplanuotus spektaklius, tarp jų ir balandį turėjusią įvykti Jacquesʹo Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą – ji nukelta į rugsėjį. „Nors neturint savo salės operuoti spektaklių datomis sudėtingiau, repertuarą mums pavyko sėkmingai perplanuoti. Mat pasibaigus „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ renginiams, rugsėjis teatro menininkams būdavo trumpo atokvėpio nuo scenos metas. Šįmet to atokvėpio nebus, nes publikai grąžinsime „skolą“ už pavasario mėnesius“, – teigia L. Vilimienė. Žinoma, konkretūs teatro veiklos planai priklausys ir nuo to, kada šalyje vėl bus leista organizuoti didžiuosius renginius, taip pat nuo to, kokių sąlygų teks laikytis. „Nuoširdžiai tikimės, kad rugpjūčio 1-ąją turėsime galimybę klaipėdiečius ir miesto svečius pakviesti į Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjerą senajame elinge ant marių kranto.

Ir mūsų pasiilgtai publikai, ir visam teatro kolektyvui norėčiau palinkėti, kad taip ir būtų. Kad simbolinis vaiduoklių laivas, išnyrantis šioje operoje, kartu su paskutiniais jos akordais išnyktų migloje, kartu pradangindamas ir gyvenimu džiaugtis trukdančias baimes“, – sako teatro vadovė L.Vilimienė.

Su publika visą pavasarį bendrauta virtualiai

„Labai tikiuosi žiūrovų palaikymo šiuo metu. Be jų mes neišgyvensime ir mūsų veikla neturės tikslo“, – sako Laima Vilimienė, primindama, kad kūrėjai gerbėjų dabar laukia ne salėse, o virtualioje aplinkoje.

L. Vilimienė ypač dėkoja tiems žiūrovams, kurie nusprendė negrąžinti bilietų ir neatsiimti pinigų už neįvykusius spektaklius bei taip paremti sunkius laikus išgyvenančius menininkus. „Esame labai dėkingi savo žiūrovams už supratimą, už tai, kad nėra norinčiųjų susigrąžinti pinigus apgulties. Tad galime skirti daugiau dėmesio repertuaro perplanavimui ir būsimoms premjeroms. Vis dėlto mūsų rūpesčiai gana maži palyginti su tais, kuriuos dabar išgyvena visi. Svarbiausia – likti sveikiems“, – linki teatro vadovė.

Muzikinio teatro „Facebook“ paskyroje bei internetinėje svetainėje yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių įrašų, tad kiekvienas, būdamas savo namuose, gali pažiūrėti Eduardo Balsio šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“, Antano Kučinsko operą vaikams „Bulvinė pasaka“, Viačeslavo Ganelino miuziklą „Velnio nuotaka“, šokio spektaklį „Altorių šešėly“ bei „Bulvinės pasakos“ tęsinį „Makaronų opera“.

O kol publika namuose žiūri spek-

taklius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkai ir toliau aktyviai darbuojasi nepažeisdami nustatytų sąlygų.

„Orfėjas pragare“ virto „Orfėju karantine“

Operetės „Orfėjas pragare“ premjeriniai spektakliai, planuoti rodyti balandžio 17 ir 18 d., atidedami rudeniui: juos žiūrovai pamatys rugsėjo 18, 19 bei spalio 9 dienomis.

Jacquesʹo Offenbacho „Orfėjas pragare“, išpopuliarinęs kankaną, laikinai tapo „Orfėju karantine“, tačiau tai – ne kliūtis ruoštis premjerai!

Senovės graikų mitų pagrindu sukurtame operetės „Orfėjas pragare“ librete nesunku įžvelgti sąsajų su mūsų šalies bei laikmečio aktualijomis. Viskas taip susimaišo, kad dievai priversti nusileisti nuo Olimpo kalno... Režisierė Rūta Bunikytė dar metų pradžioje žadėjo, kad herojai patys keis šios operetės siužetą. Bet kad netikėtumai prasidės jau repetuojant?.. Nesitikėjome.

Olesios KASABOVOS nuotr

R. Bunikytė ir I. Briazkalovaitė

Meninę operetės koncepciją kuria jauna statytojų komanda: režisierė Rūta Bunikytė, kostiumų dailininkė ir scenografė Renata Valčik bei choreografė Inga Briazkalovaitė. Vaidmenis rengia savi ir kviestiniai solistai: Euridike taps Rita Petrauskaitė, Beata Ignatavičiūtė ir Ilona Pliavgo, Orfėju – Rapolas Baranauskas ir Kęstutis Nevulis, Aristėju – Tadas Jakas ir Deivis Norvilas, Publikos nuomone – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė, Jupiteriu – Mindaugas Rojus, Venera – Vitalija Trinkė, Diana – Oksana Auškalnytė, Minerva – Dina Mataitienė, Amūru – Rosana Štemanetian Koncerto akimirka

Muzikos barai / 99

ir Rasa Ulteravičiūtė, Stiksu – Šarūnas Juškevičius ir Virginijus Pupšys, Junona – Reda Jucevičienė, Merkurijumi – Gytis Šimelionis ir Arūnas Ramelis.

Režisierė R. Bunikytė apgailestauja, kad balandžio viduryje turėjusį vykti priešpremjerinį šurmulį pakeitė namų rutina, kuri buvo sunkiai pakeliama net operetės herojams. „Spektaklis buvo jau beveik pastatytas, gyvo susitikimo pritrūkome tik paskutiniam veiksmui sustyguoti. Mums reikia gyvos bendrystės... Masiniai šokiai liko pastatyti popieriuje, norint juos išbandyti reikia scenos. Kostiumams reikia medžiagų ir siuvėjų... Repetuoti galėjome nebent atlikėjų nusilenkimus scenoje“, – juokauja režisierė.

KVMT nuotr.

KARANTINO IŠŠŪKIAI

Kūrėjų vizitas Klaipėdos elinge

Operos „Skrajojantis olandas“ eskizas

„Orfėjo pragare“ pastatymas bus labai spalvingas choreografine prasme: nuo velniukų iki dievybių, nuo menueto iki kankano... Ši operetė – ironiška, net satyriška situacijų komedija. Daugiau detalių nesinori atskleisti, tad visiems, per karantiną pasiilgusiems gaivaus humoro, siūlysime ją pamatyti“,– sako choreografė Inga Briazkalovaitė.

„Skrajojantis olandas“: iš vandens išnirs vaiduoklių laivas

Teatras, laikydamasis karantino reikalavimų, ruošė dovaną Klaipėdos miesto gimtadieniui. Virtualiai pristatyta Muzikinio teatro Klaipėdoje jubiliejinių metų ryškiausio akcento – Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ – meninė koncepcija.

Viena dažniausiai pasaulio teatruose statomų Richardo Wagnerio operų pirmą kartą Lietuvoje skambės ten, kur pati aplinka audrina žiūrovų

Muzikos barai / 100

vaizduotę – tarpukariu Klaipėdoje veikusios Paulo Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge, iškilusiame 1937–1938 m. „Kūrėjai ruošia įspūdingą operos viziją, kuri skleisis ten, kur ir turi skleistis – natūralioje aplinkoje. Belieka melstis, kad viskas vyktų be trukdžių“, – sako teatro vadovė Laima Vilimienė.

Operos „Skrajojantis olandas“ istorija yra glaudžiai susijusi su mūsų krašto Baltijos pajūriu. 1836 m. rugsėjį jaunas Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris R. Wagneris kartu su šio teatro trupe atvyko į Klaipėdą diriguoti gastrolinių spektaklių. Po poros sėkmingų gastrolių mėnesių, išsiskyrus jo ir Karaliaučiaus teatro keliams, kompozitorius išsikėlė gyventi į Rygą, ten 1837–1839 m. vadovavo miesto teatro orkestrui. Tačiau antstoliams lipant ant kulnų, R. Wagneris slapta sėdo į laivą, plaukiantį Anglijon. Dėl nepalankių orų kelionė jūra vietoj žadėtų 8 dienų užtruko beveik mėnesį. Bangų siūbuojamame laive kompozitoriaus mintyse ir užgimė pirmieji operos „Skrajojantis olandas“ muzikos motyvai... Operos, sukurtos pagal Heinricho Heineʹs novelę ir Wilhelmo Hauffo pasaką „Laivas vaiduoklis“, pirmoji premjera įvyko 1843 m. Drezdene. „Skrajojančio olando“ pastatymas, rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos elinge pradėsiantis 2020 m. festivalį „Muzikinis

rugpjūtis pajūryje“, bus unikalus ir taps dar vienu kūrybiniu iššūkiu Muzikinio teatro kolektyvui. Muzikos vadovu ir dirigentu pakviestas būti ne vieną iškilų operos pastatymą Lietuvoje ir užsienyje sukūręs dirigentas Modestas Pitrėnas. Režisūros užduočių ėmėsi koncepcijos autorius, režisierius ir scenografas Dalius Abaris, žinomas kaip didžiųjų nacionalinių renginių režisierius, ir režisierius Gediminas Šeduikis, vienas ryškiausių operos kūrėjų Lietuvoje. Kostiumų ir grimo dailininkė – Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis.

Operos dekoracijomis virs milžiniškos senojo Klaipėdos elingo konstrukcijos su pakėlimo mechanizmais.

Pasitelkus specialią techniką, tikras laivas, visai ne vaiduoklis, išnirs iš vandens ir „praplauks“ pro žiūrovus iki pat parterio galo. Svarstoma, ar geriau rasti tikrą laivą ir jį pritaikyti operoje, ar pagaminti butaforinį.

Operoje planuojama naudoti ir vertikalaus šokio elementus, kaskadininkus. „Skrajojantis olandas“ kuriamas pasitelkiant šiuolaikinės šviesų, vaizdo ir garso įrangos galimybes. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų, simfoninio orkestro ir choro, papildytų kviestiniais atlikėjais, perteikiama R. Wagnerio muzika leis sukurti nepakartojamą operos šventę.

KIROS TYKHONOVOS SĖKMĖ KLAIPĖDOS SCENOJE

Apdovanojimai „Pagauk bangą“

Graži praėjusiais metais gimusi iniciatyva Tarptautinės teatro dienos proga Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrėjams ir kitiems darbuotojams skirti apdovanojimus „Pagauk bangą“ buvo pratęsta ir šiemet, tik sveikinimai 2019 metų laureatams skambėjo virtualioje ceremonijoje. „Mūsų „Banga“ šiemet virtuali, bet ne mažiau galinga ir reikšminga.

Didžiuojuosi geriausiais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrėjais ir apgailestauju, kad nominacijos tik 6, o jų vertų – daugiau nei du šimtai!“ – vaizdo įrašu sveikinimus siuntė teatro vadovė Laima Vilimienė.

Apdovanojimų komisija Metų artiste paskelbė baleriną Kirą Tykhonovą.

Metų darbštuolio titulą laimėjo teatro baleto trupė, nominacijoje „Metų iššūkis“ nugalėjo baleto „Spragtukas“ kūrybinė komanda. Metų muzikiniu švyturiu pripažintas Klaipėdos teatro orkestras, o publikos simpatijos atiteko jo vyriausiajam dirigentui Tomui Ambrozaičiui. Apdovanojimas „Teatro lobis“ paskirtas Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėjui Vytautui Virganavičiui. Pasibaigus karantinui laimėtojams bus įteiktos juvelyrės Aušros Mačiulaitienės sukurtos simbolinės „Bangos“ ir diplomai. „Muzikos barai“ kviečia išsamiau susipažinti su šių metų apdovanojimų „Pagauk bangą“ laureatais. n

D E V Y N I O L I K M E T ĖS B A L E RINOS KIROS TYKHONOVOS R Y ŠK A U S S TA R T O V I E TA TA P O K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I S M U Z I K I N I S T E AT R A S : K I J E V O B A L E T O M O K Y K L O S A U K L ĖT I N Ė, P R A ĖJ U S I A I S M E TA I S S ĖK M I N G A I ĮS I L I E J U S I Į T E AT R O B A L E T O T R U P Ę, S U K ŪR Ė N E M A ŽA I S O L I N I Ų VA I D M E N Ų I R P E L N Ė 2019-ŲJ Ų M E T Ų A R T I S T ĖS T I T U L Ą.

– Kuo Jus užbūrė šokėjos profesija?

Kaip viskas prasidėjo?

– Nuo penkerių metų lankiau gimnastiką, bet malonumo nejutau. Mečiau. Taip sutapo, kad netrukus su mama ėjome į teatrą žiūrėti spektaklio „Gulbių ežeras“. Mama paklausė, gal norėčiau išbandyti save balete.

Jau kitą dieną nuėjau į vaikų choreografijos mokyklą ir buvau atrinkta kaip tinkama. Buvo pasakyta, kad mano fiziniai duomenys baletui vidutiniški, bet stengiantis viską įmanoma pakeisti. Iš pradžių baletą priėmiau kaip sportą, vėliau pradėjau suprasti, kad tai menas, kuriame kiekvienas judesys turi prasmę ir paskirtį.

– Kas balete „užkabino“?

– Vėliau iš gimtojo Dnipro išvykote mokytis į Kijevo baleto mokyklą.

– Į Kijevo baleto mokyklą atvykau 2016-aisiais, baigusi devynias klases.

Tapti geriausios šalyje choreografijos mokyklos studente buvo nelengva, tačiau su savo puikių pedagogų pagalba ir palaikymu (jie buvo tarsi antra mano šeima) išlaikiau visus reikalingus egzaminus. Iš pradžių buvo labai sunku. Juk atvykau į kitą miestą, prasidėjo savarankiškas gyvenimas bendrabutyje... Naujas kolektyvas, nauji mokytojai. Be ašarų, aišku, neapsiėjau (juokiasi). Prireikė daug laiko, kad priprasčiau prie kito miesto ir visų pokyčių.

Visada įdėdavau maksimumą pastangų norėdama įrodyti sau ir kitiems, kad esu ko nors verta. Jaunuoliai, su kuriais mokiausi, buvo talentingi, puikių fizinių duomenų, stipriai paruošti. Ir tai mane motyvavo dirbti dar daugiau. Mes, galima sakyti, gyvendavome baleto mokykloje, ypač paskutiniais mokymosi metais.

Ir kasdien sau bei kitiems įrodinėdavome, kad mes galime! Ši baleto ir gy-

Martyno ALEKSOS nuotr.

– Iš pradžių atsirado sportinis

interesas būti geriausiai – ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Žinoma, tada į šokį nežiūrėjau kaip į būsimą profesiją. Bet būdama devynerių ar dešimties nusprendžiau: kodėl gi ne?

Kuo daugiau šoki, tuo stipriau baletas įtraukia. Pagaliau supranti, kad be jo negali gyventi. Ir nors besimokant buvo geresnių ir prastesnių laikotarpių, baletas išugdė charakterį ir užsispyrimą siekti tikslo.

„Metų artistė“ – Kira Tykhonova

Muzikos barai / 101

KARANTINO IŠŠŪKIAI soliniais vaidmenimis, apie juos rašė ir juos gyrė kritikai. Kaip jaučiatės? Ar daug dirbant lieka laiko pasidžiaugti?

– Žinoma, aš laiminga ir dėkinga visiems, buvusiems šalia, už pagalbą ir palaikymą.

Sakyčiau, mano amžiui pasiekimai visai neblogi.

Jei nuoširdžiai, man neišeina tuo džiaugtis, nes visada galvoju, ką galėjau padaryti geriau. Žinau, kad dar turėsiu daug dirbti norėdama džiuginti žiūrovus. Juk būtent žiūrovai yra didžiausi kritikai – žinoma, po mūsų pačių.

Kira Tykhonova

venimo mokykla visiems tapo sunkiu išbandymu. Ten tiek daug visko vykdavo, kad neįmanoma nupasakoti...

– Ne veltui sakoma, kad baletas – gyvenimo būdas.

– Taip, baletas – gyvenimo būdas.

Tavo elgesys, išsilavinimas, charakteris, laikas, mintys, aplinka, dvasinė būsena ir visa kita tampa susiję su baletu. Ypač jei tuo gyveni nuo mažens ir nė nesupranti, kad galėtų būti kitaip.

– Ar mokantis tekdavo dalyvauti konkursuose?

– Juose dalyvauju nuo vienuolikos metų. Buvau ir laureatė, ir diplomantė. Konkursai reikalingi, nes net nelaimėtas duoda didžiulę naudą – suteikia patirties, padeda geriau save pažinti scenoje. Tik... konkursai ne visur būna objektyvūs, ne visada jų dalyviai vertinami pagal nuopelnus.

Mano gyvenime yra ir šiuolaikinis šokis, kurį myliu ne mažiau už baletą.

Esu dalyvavusi šiuolaikinio šokio laboratorijose, meistriškumo pamokose, šokio stovyklose.

– Didžiąją sceną Jums atvėrė Klaipėda?

– Ir taip, ir ne. Dar besimokydama Dnipro choreografijos mokykloje kartu su kitais vaikais šokau teatro scenoje. Būdavome mažosios gulbės bei kiti personažai baletuose „Gulbių ežeras“, „Korsaras“, „Šopeniana“, „Tūkstantis ir viena naktis“ ir kt. Pasirodydavome operų spektakliuose, teko šokti ir gastrolėse užsienyje. Bet pirmoji mano darbo vieta ir pirmasis rimtas kontraktas – Klaipėdoje.

– Pirmieji metai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pažymėti

Muzikos barai / 102

– Kaip Jums patinka Muzikinio teatro baleto trupė?

– Kolegos man labai patinka, esame kaip viena šeima. Visi vieni kitus palaikome, pakeliame dvasią ir patariame, jei to reikia. Mus, atvykusius iš Ukrainos, labai gerai priėmė. Esame labai dėkingi.

Pati trupė įvairialypė, šokėjų pasirengimas labai skirtingas. Bet mūsų profesionalumas kasdien kyla. Norime žiūrovus džiuginti puikiais pastatymais, nepriekaištingu atlikimu.

Kiekvienas įneša energijos pliūpsnį, investuoja savo laiką ir darbą į bendrą kūrybinį procesą.

– Ką pasakytumėte apie garsius choreografus, su kuriais teko dirbti?

– Po valstybinių egzaminų Kijevo baleto mokykloje gavau keletą darbo pasiūlymų. Pagalvojusi nutariau važiuoti į Klaipėdą, nors buvo sunku palikti šeimą, draugus. Atvykus čia buvo nelengva, labai nelengva. Prasidėjo darbas spektakliuose, naujų partijų, kuriose savęs iš pradžių nemačiau, mokymasis.

Iškart su choreografu M. Rimeikiu ėmėme repetuoti spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Viskas vyko labai greitai – nebuvo kada mąstyti, įkvėpė pats kūrybinis procesas ir rezultatas.

Ypač sunki antra spektaklio dalis, kurioje miršta Drebulės tėvas ir motina, o šeimos nariai pavirsta medžiais.

Scenoje verkiau, nes visiškai persikūnydavau į kuriamą heroję...

Iš Rusijos atvykusio choreografo Kirilo Simonovo stilius man nebuvo naujas, bet darbas su juo statant „Spragtuką“ virto nušvitimu, ypatinga patirtimi gyvenime, kartu labai sunkiu laikotarpiu fiziškai ir morališkai. Noriu padėkoti savo mokytojams

ir kolegoms, kurie labai padėjo. Trūko laiko, tad teko viską daryti vienu metu: mokytis pastatymo „teksto“, stilistikos ir emocinio pateikimo, kurio iš mūsų tikėjosi choreografas.

– Klara „Spragtuke“ – visų balerinų svajonė...

– Klara tapo mano pirmuoju pagrindiniu vaidmeniu. Supratau, kokia tai atsakomybė. Paskutinius mėnesius prieš premjerą labai jaudinausi, nes „Spragtuko“ spektakliai buvo suplanuoti Vilniaus ir Klaipėdos arenose su tūkstančiais žiūrovų. Galiu pasidžiaugti, kad vos išėjus į sceną visas jaudulys dingdavo, nes iš salės sklisdavo tokia gera energija...

Klaros partija man labai artima.

Persikūnijimo pagrindu tapo būsena „be jokių suvaržymų“. Pirmosios repeticijos buvo ypač sunkios, bet kasdienės pastangos ir didelis noras davė rezultatą. Esu labai dėkinga visiems, kurie manimi patikėjo ir leido įgyvendinti svajonę.

– Jūsų pastangos įvertintos „Metų artistės“ apdovanojimu: koks tai jausmas? Su kuo pirmiausia pasidalinote šia žinia?

– Aišku, man tai buvo staigmena.

Nesitikėjau. Apdovanojimas virtualus, tad pirmoji paskambino ir pasveikino teatro vadovė Laima Vilimienė.

Aš laiminga, ir artimieji džiaugiasi mano pasiekimais. Pirmiausia šią žinią pranešiau šeimai: mamai, tėčiui ir jaunesnei sesutei. Kai tądien vyko virtualios repeticijos, džiaugėmės kartu su kolegomis, nes trupė gavo „Metų darbštuolio“ apdovanojimą. Mes taip didžiavomės, kad bendromis pastangomis pasiekėme puikių rezultatų.

– Koks tas gyvenimas Klaipėdoje, ką veikiate laisvalaikiu? Ar susiradote draugų?

– Klaipėda – ramus ir tylus miestas. Ir man čia labai patinka. Tokiame mieste kartais norisi pabūti vienam, prie jūros. Tai ir darau kiekvieną pirmadienį, kai teatre laisvadienis. Žinoma, ilgainiui atsirado naujų draugų, ir ne tik su teatru susijusių.

– Kaip Jūsų gyvenimą pakoregavo karantinas?

– Nuo karantino pradžios laikomės izoliacijos, bet tai netrukdo mums dirbti. Teatro administracija pasirūpino mūsų fizinės formos

– Ar lieka laiko pomėgiams?

– Vienas iš mano pomėgių – piešimas. Kai buvau maža, mane tėvai vesdavo į dailės mokyklą. Noras piešti liko iki šiol. Karantino metu tam galiu skirti daugiau laiko. Kaip ir skaitymui, maisto gaminimui, bėgimui...

– Kokie Jūsų ateities planai, svajonės?

– Nenoriu atskleisti planų ir svajonių, nes bijau, kad gali neišsipildyti, jei jas pasakysiu (juokiasi). Juk anksčiau neįsivaizdavau, kad atvyksiu gyventi į Klaipėdą, šoksiu šiame teatre...

Esu pasiruošusi viskam, kas manęs laukia, ką padovanos likimas.

– Iš ko semiatės įkvėpimo?

– Mane įkvepia ir motyvuoja pats teatras ir žmonės, kurie juo gyvena. Žinoma, įkvepia žiūrovai, jų stipri energija. Įkvepia žmonės, kurie ko nors pasiekė savo darbu, užsispyrimu ir noru.

– Gyvenimo tikslas...

Olesios KASABOVOS nuotr

– Gyventi naudingai, negaišti laiko niekams ir įsiskaudinimams. Realizuoti save, būti dalimi ko nors nuostabaus! n

DIDELI MAŽOS BALETO TRUPĖS TIKSLAI K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I O M U Z I K I N I O T E AT R O B A L E T O T R U P Ė, 2019 M . L A I M ĖJ U S I „M E T Ų D A R B ŠT U O L I O “ A P D O VA N O J I M Ą, AT S I S K L E I D Ė K A I P K ŪR Y B I N G A , I E ŠK A N T I UNIKALIŲ MENINIŲ SPREND I M Ų S AV I T O B R A I ŽO K O M A N D A . „N E AT I D U O S I M E ŠI O T I T U L O I R K I TA I S M E TA I S .

S T E N G S I M ĖS PA S I L I K T I . T I K DAUG DIRBDAMI GALIME TA P T I D A R P R O F E S I O N A L E S N I I R ĮD O M E S N I ŽI ŪR O VA M S , SULAUKTI DAR GERESNIŲ CHOREOGRAFŲ BEI VISAI LIET U VA I ĮR O D Y T I , K A D N E S A M E T I E S I O G M A ŽA PA J ŪR I O T R U P Ė“, – T E I G I A T E AT R O V Y R I A U S I A S I S C H O R E O G R A FA S A U R E L I J U S L I ŠK A U S K A S .

Antrąjį 2019 m. pusmetį baleto trupė žiūrovams pristatė dvi premjeras: šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ sukūrė žinomas Lietuvos choreografas Martynas Rimeikis, „Spragtuką“ – Kirilas Simonovas, choreografas iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. „Eglė žalčių karalienė“ buvo apdovanota „Padėkos kauke“ kaip geriausias praėjusių metų spektaklis. „Nežinau, ar dėl tokio apdovanojimo labiau tiktų sveikinti, ar užjausti... 2019 m. sausio 1 d. mūsų trupėje buvo likę 6 šokėjai. Ką tai reiškia? Galiu paaiškinti. Kiekviename spektaklyje šoka mažiausiai 8–10 šokėjų, net ir operetėse bei miuzikluose.

Spektakliui „Altorių šešėly“ reikia 18 šokėjų, o „Graiko Zorbos“ scenoje vienu metu matote net 22 šokėjus. Tad pernai sausį prasidėjęs darbymetis tęsėsi visus metus“, – pasakoja A. Liškauskas.

Iš pradžių buvo pasitelkta 10 stažuotojų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros pirmo kurso studentų, visi jie buvo įtraukti į spektaklius. Tačiau artėjo nauji galingi pastatymai – „Eglė žalčių karalienė“ ir „Spragtukas“.

Kaip garsūs choreografai žiūri į mažų teatrų baleto trupes? Jiems reikia kuo daugiau gerų šokėjų!

A. Liškauskas su baleto meno vadove ir

Olesios KASABOVOS nuotr

palaikymu – organizavo virtualias pamokas. Mokė garsūs šokėjai ir pedagogai iš Vilniaus bei Ukrainos. Tobulinome šokio judesius, darėme specialius pratimus įvairioms raumenų grupėms stiprinti... Nelengva vykdyti užduotis esant namuose, bet darėme, ką galėjome.

Aurelijus Liškauskas

pastatymų organizatore Jelena Lebedeva šokėjų vyko ieškoti į Ukrainą. Ir jiems pavyko. Vasaros pradžioje iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto kalvių – Kijevo baleto mokyklos ir sostinės Serge´o Lifario choreografijos koledžo – atvyko dvylika šokėjų. Rugpjūtį aštuoni ukrainiečiai jau šoko premjeriniuose „Eglės žalčių karalienės“ spektakliuose. „Šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pastatėme kone per mėnesį. Vos spėjus atsitokėti, atėjo grandiozinis „Spragtuko“ pastatymas. Dvi šokio spektaklių premjeros per pusmetį yra daug. Būtina pabrėžti ir tai, kad M. Rimeikis ir K. Simonovas yra savito braižo ir ypatingo reiklumo choreografai.

Kad jiems įtiktų, šokėjai turėjo pasitempti visu 100 procentų... Šalia to vyko kiti spektakliai, į kuriuos turėjome įvesti naujus trupės narius. Tad darbštuolių metai nebūna itin linksmi... Tik atsigręžęs atgal supranti, kiek daug padaryta. O laisvo laiko nebuvo visai: trupės nariams jis buvo virtęs individualiu darbu namuose. Būta ir traumų: gal į tris spektaklius teko kviesti medikus. Laimė, viskas baigėsi gerai. Esame maža trupė, kurioje kiekvienas narys aukso vertės. Jei vienam kas nors nutinka, tenka perdėlioti sudėtingą visos trupės lego kaladėlių statinį“, – tvirtina A. Liškauskas. Šokio profesionalas didžiuojasi, kad praėjusių metų svarbiausios teatro premjeros buvo patikėtos būtent baleto trupei. „Spragtukas“ arenose surinko tūkstančius žmonių. „Įsivaizduojate, kokia atsakomybė žinoti, kad į spektaklį ateis tiek žmonių.

Mes labai jaudinomės. Didžiuojamės Klaros vaidmenį atlikusia Kira Tykhonova bei jos Metų artistės titulu. Jo buvo vertas ir Kiros scenos partneris Mykhailo Mordasovas“, – neabejoja A. Liškauskas.

Choreografas džiaugiasi gražia trupės senbuvių ir jaunųjų šokėjų iš Ukrainos derme. „Trupėje atsiradus daug naujų žmo-

Muzikos barai / 103

KARANTINO IŠŠŪKIAI

nių, visiems reikėjo prisitaikyti. Dalis trupės senbuvių nemoka rusiškai, bet kalba angliškai, dalis atvykusių ukrainiečių kalba rusiškai, bet nemoka anglų kalbos... Informaciją teko skelbti įvairiomis kalbomis. Be to, skirtingos choreografinės mokyklos, skirtingi pedagogai. Jaunimui iš Ukrainos Klaipėda tapo pirmąja tikra darboviete, teko rūpintis disciplina“, – pasakoja A. Liškauskas.

Visus netikėtai užklupęs karantinas baleto trupei netapo neįveikiamu iššūkiu.

Jau kitą dieną po jo paskelbimo prasidėjo virtualios repeticijos. Vyko ir garsių baleto dėstytojų iš Vilniaus ir Ukrainos meistriškumo pamokos, jas stebėjo ir buvę Klaipėdos trupės šokėjai sostinėje ar net jų kolegos, šokantys Paryžiuje. Šį pavasarį A. Liškauskas kartu su J. Lebedeva vėl lankėsi Kijeve. Tikimasi, kad artimiausiu metu baleto trupės narių skaičius nuo 20 išaugs iki 35. Šokėjai į Klaipėdą prašosi ne tik iš Ukrainos, bet ir iš JAV. „Amerikoje norėdamas pradėti šokti profesionalioje scenoje pirmus dvejus metus turi dirbti nemokamai, kaip savanoris. Trečiais metais tampi stažuotoju ir gauni trečdalį atlyginimo. Ir tik tada, jei gerai užsirekomenduoji, gali tikėtis būti įdarbintas. O JAV baleto mokyklų daug, norinčių tapti žvaigždėmis – dar daugiau... Todėl mažos Europos trupės tampa labai patrauklios amerikiečių šokėjams. Auganti pasiūla leis mums rinktis pačius geriausius“, – su užsidegimu pasakoja A. Liškauskas.

2019 m. apdovanojimas „Metų iššūkis“ atiteko baleto „Spragtukas“ kūrybinei komandai.

Rusų choreografas Kirilas Simonovas „Spragtuką“ yra statęs garsiausiuose Rusijos ir Europos teatruose. Svečio reiklumas mūsų baleto trupės meistriškumo lygį pakėlė į naujas aukštumas. Pasak baleto kritikės S. Baranskajos, „buvo įdomu, ar atlaikys klaipėdiečiai tokios istorijos svorį, ar įgyvendins choreografo mestus iššūkius, ar pateisins žiūrovų lūkesčius.“ Džiugu, kad tai pavyko padaryti.

Rengiantis „Spragtuko“ premjerai, pasitempti buvo priversti ne vien šokėjai. Šiam pastatymui sukurtos įspūdingos, arenų erdves atitinkančios dekoracijos, padarytos net 35 įspūdingos kaukės ir pasiūta daugiau kaip 100 scenos kostiumų.

Muzikos barai / 104

Martyno ALEKSOS nuotr.

W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“

E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“

statymų tarnybai teko išmokti naudotis nauja kompiuterine programa. Iššūkiu tapo ir tai, kad premjeros buvo rodomos didžiulėse arenose, kuriose nuolat vyksta renginiai, todėl per kelias dienas reikėdavo atvežti ir sumontuoti dekoracijas, pakabinti, suprogramuoti ir suderinti šviesas, vaizdo projekcijas ir garso įrangą. Siekiant geriausio rezultato, daugybė neįtikėtinos galios įrangos „Spragtukui“ buvo išnuomota ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Teatro specialistams talkino šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas iš Rusijos ir vaizdo projekcijų kūrėjas Linartas Urniežis. „Stengiamės, kad mūsų baletas užaugtų iki mažos europietiškos trupės, turinčios savo veidą, norime pelnyti žiūrovų pripažinimą ir matyti tarptautinę perspektyvą. Siekiame suburti tokią trupę, kurioje kiekvienas šokėjas vieną dieną galėtų tapti solistu, o kitą – šokti kordebalete. Europoje tai gana įprasta. „Spragtukas“ buvo didžiulis iššūkis visam teatrui, visiems kolektyvams: baletui,

„PROKADRAS“ nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Maskvietės scenografės ir kostiumų dailininkės Jekaterinos Zlajos kartu su kolega Aleksandru Barmenkovu sukurti „Spragtuko“ kostiumai atspindi netikėtą tradicinės pasakos interpretaciją. Pirmame veiksme Klarą ir Spragtuką supa veikėjai su didelėmis galvos kaukėmis. Joms sukurti prireikė lengvų, šokėjų judesių nevaržančių medžiagų, kurių Lietuvoje nebuvo, tad teko atsivežti iš užsienio. „Norint išmokti su jomis dirbti, mūsų specialistams teko mokytis virtualiai. Dabar tai visiems įprasta, bet mes tai darėme dar rudenį. Naujovės mus pasiekė greičiau“, – juokiasi KVMT baleto meno vadovė Jelena Lebedeva.

Specialių medžiagų prireikė ir kuriant didžiulę namo sienos imitaciją, jau nekalbant apie Kalėdų eglės ir Spragtuko kareivių armijos gamybą. O kaip padaryti, kad namo siena scenoje išdygtų muzikos ritmu, kad didžiuliai 3,5 m aukščio pripučiami kareiviai išnirtų iš tamsos prieš žiūrovų akis? Tokių sistemų Lietuvoje dar nebūta, teko kai ką užsakyti Maskvoje, kai ką – Vakarų Europoje. Antrame „Spragtuko“ veiksme Klara patenka į XX a. pabaigos diskoteką, tad specialiai „Spragtukui“ buvo atgabentas didžiulis 4 m skersmens veidrodinis besisukantis rutulys.

Vien teatro siuvėjos nebūtų spėjusios parengti daugybės „Spragtuko“ kostiumų, nes tuo pačiu metu buvo ruošiamasi ir Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjerai.

Meistrų, galinčių padėti, teko gerai paieškoti, nes norint siūti drabužius šokėjams reikia išmanyti baleto specifiką. Kostiumus Vilniuje ir Klaipėdoje siuvo aštuoni siuvėjai, jiems talkino du sukirpėjai. Spektakliui buvo sudėtinga rasti daugybę metrų įvairiausių medžiagų, o ypač imituojančių leopardo ir tigro kailį, kurių reikėjo ypatingiems šokėjų švarkams.

Spektaklio brėžiniams skaityti KVMT pa-

Šokio spektaklis „Graikas Zorba“

orkestrui, pastatymų tarnybai, administracijai, rinkodaros tarnybai, bet mes sugebėjome per labai trumpą ir įtemptą laikotarpį įgyvendinti sunkiausią pastatymą. Esame puiki komanda“, – neabejoja J. Lebedeva. n

P R A ĖJ U S I A I S M E TA I S T E A T R O L O B I U P R I PA ŽI N TA S I L G A M E T I S K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I O M U Z I K I N I O T E AT R O K ŪR Y B I N ĖS V E I K L O S P L A N A VIMO IR SOLISTŲ SKYRIAUS V E D ĖJ A S V Y TA U TA S V I R G A N AV I ČI U S .

Neseniai po 32 darbo metų su teatru atsisveikinęs V. Virganavičius kolegų buvo ypač gerbiamas ir mylimas. „Kai 1987 m. kūrėsi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, man pasiūlė tapti trupės vedėju. Visada turėjau laikyti ranką ant teatro pulso, kad sudėtingas jo mechanizmas veiktų be trikdžių. Ir kad visi artistai jaustųsi laimingi ir reikalingi. Buvau ne tik darbų skirstytojas, bet ir nuodėmklausys, psichologas, advokatas ir prokuroras“, – juokauja taip pat ir pusšimtį solinių vaidmenų spektakliuose spėjęs sukurti V. Virganavičius.

Teatrą V. Virganavičius pasakoja įsimylėjęs nuo tada, kai būdamas gal ketverių Klaipėdos dramos teatre pamatė spektaklį „Batuotas katinas“. „Tai man padarė tokį įspūdį, kad pradėjau organizuoti kiemo vaikų teatrą: vaidindavome įvairias pasakas, rodydavome tėveliams ir turėdavome didelį pasisekimą. Vėliau dalyvaudavau visuose mokyklos rengiamuose spektakliuose. Netgi gavau apdovanojimų už geriausiai atliktus vaidmenis“, – juokiasi teatralas.

Mokydamasis Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija) V. Virganavičius dažnai lankydavo Kauno filharmoniją ir muzikinį teatrą. Bet teatras traukė labiau. Mėgino įsidarbinti apšvietėju, bet trūko techninių žinių.

Jaunas chorvedys buvo paskirtas kaimo kultūros namų meno vadovu, vėliau direktoriumi, bet miesto vaikas kaime nelabai pritapo ir vos pasitaikius progai sugrįžo į Kauną. „Teatre prašiausi bet kokio darbo, kad tik priimtų. Tuo metu teatro chorui trūko vyrų balsų, ir man pasiūlė jame dainuoti.

Buvau laimingiausias žmogus žemėje“, – prisimena V. Virganavičius.

Kai Klaipėdoje įsikūrė profesionalus muzikinis teatras, jo vadovui Gintui Žiliui ir direktoriui Šarūnui Juškevičiui buvo pavykę

surinkti, ko gero, pačią stipriausią Lietuvoje trupę. „Čia grojo geriausi orkestro muzikantai, buvo labai pajėgus choras, iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavo geriausi baleto solistai. Tačiau trūko administracijos darbuotojų, kurie gerai išmanytų teatro „virtuvę“. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre aš jau buvau pakilęs karjeros laiptais ir po stažuotės Minsko operoje turėjau nemažai solinių vaidmenų. Kartu atlikdavau administracinį darbą, tad buvau pakviestas į Klaipėdos teatrą dirbti trupės vedėju. Taigi didžiausios įtakos mano gyvenimui turėjo G. Žilys ir Š. Juškevičius, nes jeigu ne jie, gal iki šiol būčiau Kauno muzikiniame teatre.

Jie įrodė Kultūros ministerijai, kad be manęs Klaipėdos teatras negalės tobulai funkcionuoti, ir aš buvau perkeltas iš Kauno į Klaipėdą“, – linksmai dėsto V. Virganavičius.

Atvykęs į uostamiestį jis rado daug puikių žmonių. „Nenorėčiau nė vieno išskirti, nes mes visi – nuo rūbinės iki teatro vadovų – buvome kaip viena šeima, kurioje nėra primarijų ir primadonų, aukštesnių ir žemesnių. Visi kartu dirbome neskaičiuodami valandų, visi kartu švęsdavome, kartu liūdėdavome dėl nesėkmių ar džiaugdavomės laimėjimais“, – prisimena tris dešimtmečius Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui paskyręs darbuotojas.

Daugelį metų dirbęs Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėju, teatrą jis pažino tiek rampų šviesoje, tiek už kabinetų durų. „Teatras, ko gero, vienintelė įstaiga, kurioje ir administracijos žmonės yra kūrybiniai darbuotojai. Juo labiau mūsų teatre. O dar tokios pareigos kaip mano... Čia ne tik kūryba, bet ir sportas – nesibaigiantis repeticijų ir spektaklių pasjanso dėliojimas, autorinių sutarčių su kviestiniais atlikėjais šachmatų partijos, o kur dar aktorinis meistriškumas bendraujant su meno kolektyvų nariais ir teatro vadovybe, – juokiasi V. Virganavičius. – Aišku, atėjęs į sceną visą administracinę kūrybą turi palikti už kabineto durų. Nors ir labai sunku atsiriboti, ten privalai tapti jau kito spektaklio personažu.“ Su kuriais iš scenoje sukurtų pusšimčio personažų buvęs solistas vėl norėtų susitikti? „Kiekviena premjera, kiekvienas naujas vaidmuo atrodė svarbiausias ir tuo laiku mylimiausias. Visi mano buvę personažai man pačiam reikšmingi. Ir visai nesvarbu, ar jie buvo pagrindiniai, ar antraeiliai veikėjai.

Jei tik pajėgčiau fiziškai, bet kada galėčiau vėl juos parodyti scenoje“, – atsidūsta V. Virganavičius.

Vytautas Virganavičius – gyva Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorija. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, maestro Stasys Domarkas virtualiai jam įteikė „Metų lobio“ apdovanojimą. Kokių minčių teatro senbuviui sukėlė toks teatro bendruomenės ir žiūrovų įvertinimas? „Taip jau sutapo,

kad išėjęs iš teatro tapau Metų lobiu. Niekada nesisukioju atgal, nešvenčiu jubiliejų, sukakčių ir nesureikšminu jokių apdovanojimų. Tiesiog dirbu savo darbą ir gyvenu šia diena, nes kita diena turės savų rūpesčių ir savų malonumų. Niekada neužtrenkiu jokių durų, su niekuo stengiuosi nesipykti, visuose pirmiausia ieškau pozityvumo. Kaip tikras krikščionis vadovaujuosi Kristaus mokymu: „Tad visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs patys jiems darykite.“ Jei būsiu kur reikalingas ir galėsiu padėti, niekada neatsisakysiu“, – žada pašnekovas.

Kam V. Virganavičius planuoja skirti atsiradusį laisvą laiką? „Kai baigsis karantinas, pirmiausia noriu aplankyti savo ir žmonos mamas, nes abi jau garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų ir gyvena vienos. Juo labiau kad dirbdamas teatre turėdavau tik vieną laisvą savaitės dieną, kurią skirdavau savo šeimai – žinoma, jeigu per tą laisvą dieną nereikėdavo nuveikti kokių neužbaigtų darbų. Dar noriu nuvažiuoti į Vilnių, pabūti pas sūnų, su kuriuo pastaruoju metu irgi labai retai matydavomės. Taip pat reikės iš naujo susipažinti su savo gausinga gimine. Nes mano giminaičių vaikai ir vaikų vaikai, kuriems jau per 30, su manimi beveik nepažįstami, bendraudavome tik socialiniuose tinkluose. Labai mėgstu dviračių žygius, anksčiau pats juos organizuodavau.

Dabar, manau, galėsiu vėl kviesti norinčius dviračiais pakeliauti po Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Lenkiją. Mėgstu knygas, kurias per darbus buvau užmetęs – tikiuosi, atsiras laiko paskaityti. Karantino laikotarpiu iš naujo atradau Juliaus Janonio ir Eduardo Mieželaičio poeziją“, – ateities planus rikiuoja V. Virganavičius. n

Olesios KASABOVOS nuotr

APIE AUTORINIŲ SUTARČIŲ ŠACHMATŲ PARTIJAS IR REPETICIJŲ GRAFIKŲ PASJANSUS...

Vytautas Virganavičius

Muzikos barai / 105

KARANTINO IŠŠŪKIAI APDOVANOTAS IR ORKESTRAS, IR JO VADOVAS 2018-A I S I A I S M E T Ų M U Z I K I N I U ŠV Y T U R I U P R I PA ŽI N TA S T E AT R O V Y R I A U S I A S I S D I R I G E N TA S T O M A S A M B R O Z A I T I S ŠĮ T I T U L Ą P E R D AV Ė S AV O VA D O VA U J A M A M K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I O M U Z I K I N I O T E AT R O O R K E S T R U I , TA I P ĮV E R T I N TA M U Ž P R A ĖJ U S I Ų M E T Ų V E I K L Ą. PAT S O R K E S T R O VA D O VA S P E L N Ė A P D O VA N O J I M Ą „P U B L I K O S S I M PAT I J A “.

Olesios KASABOVOS nuotraukos

Teatro orkestras naujam gyvenimui prikėlė kelis retai atliekamus ypatingo meistriškumo reikalaujančius kūrinius, daug gastroliavo, tad nenuostabu, kad buvo labai gerai įvertintas publikos ir scenos meno kritikų. 54 muzikantų kolektyvas prireikus papildomas kviestiniais muzikantais ir pagal repertuaro poreikius tampa simfoniniu, kameriniu arba miuziklo orkestru. „2019-aisiais Lietuvoje niekas neatliko daugiau kompozitoriaus E. Balsio kūrinių už mūsų teatro orkestrą. Tapome tarsi šio kompozitoriaus šimtmečio minėjimo kalnu, kai kiti liko jo papėdėje. E. Balsio, pripažinto instrumentuotės meistro, muzikoje daug klaustukų, ir juos mums teko iškoduoti“, – sako T. Ambrozaitis.

Ypač daug komplimentų kolektyvas pelnė po Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjeros. „Tai neabejotinas muzikinis įvykis, kuriame derėjo vokalo kultūra, sodrus simfoninis skambesys, darnus choro akordas. Kūrinys sudėtingas, tačiau staty-

Muzikos barai / 106

Tomas Ambrozaitis

tojai puikiai įvykdė savo misiją. Tai liudijo pilnutėlės salės ovacijos po spektaklio.

Dabar galiu drąsiai sakyti – Lietuvoje yra du lygiaverčiai operos teatrai“, – tvirtino E. Balsio mokinys kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentu T. Ambrozaitis pradėjo dirbti 2016-aisiais. Po metų buvo paskirtas vyriausiuoju dirigentu, 2017-aisiais apdovanotas Karalienės Luizės medaliu už nuopelnus Klaipėdos miesto švietimui ir kultūrai.

Galima numanyti, kad publika, slaptu balsavimu T. Ambrozaitį išrinkusi nominacijos „Publikos simpatija“ 2019 m. laureatu, jį įvertino ne tik už puikiai parengtas koncertines programas bei spektaklių premjeras, bet ir už skleidžiamą gerą nuotaiką ir pagarbą orkestro nariams. „Esu klaipėdietis, žmonės dažnai mane mato – būna, kad ir gatvėje ar parduotuvėje nepažįstami užkalbina, pasisveikina. Spėju, kad lankosi mūsų spektakliuose ir prisimena mane besiskeryčiojantį priekyje.

Gal dėl to ir skyrė apdovanojimą? Nesitikėjau, bet dar labiau džiaugiuosi už Muzikinio teatro orkestrą, laimėjusį „Metų švyturį“. Jis tikrai to vertas. Muzikiniuose spektakliuose muzika susijungia su vaizdu: muzika sustiprina vaizdą, šis papildo muziką. Prie bendro įspūdžio prisideda ir dirigentas. Kai

kada pasiseka pasiekti tinkamą spektaklio temperatūrą“, – kukliai pripažįsta maestro.

T. Ambrozaičiui teko vadovauti ne tik Muzikinio teatro orkestrui, bet ir įvairiems chorams. „Tai – du nesulyginami dalykai.

Lyg bandymas Platelių ežerą lyginti su Indijos vandenynu... Net didingiausios chorinės oratorijos ir simfonijos niekada neprilygs muzikiniams spektakliams. Choro, orkestro koncerte atlikėjai nejuda, tad juos daug paprasčiau kontroliuoti nei spektaklio veiksmą, kai nuolat keičiasi mizanscenos, apšvietimas, solistai dainuoja skirtinguose scenos kampuose... Muzikinis spektaklis – labai sudėtingas veikalas, publiką jaučiu tik jo pradžioje. Man sunkiausia būna po trečio gongo nulipti laiptais, nueiti iki dirigento pulto, nusilenkti ir pasveikinti orkestrą. Kai pradedu darbą, išsijungia visi kiti pojūčiai, lieka tik begalinė atsakomybė. Juk visko nutinka, todėl dirigentas turi būti šaltų nervų ir aštraus proto žmogus, nes nuo jo reakcijos priklauso kiekviena spektaklio sekundė“, – pasakoja T. Ambrozaitis. „Kartą solistas sudainavo savo frazę keturiais taktais anksčiau, ir nieko negalėjau padaryti, mums su orkestru beliko jį vytis.

Ačiū Dievui, netrukus solistas išvydo mano mostą, liepiantį sustoti... Operos „Pajacai“ spektaklyje prieš antrą veiksmą iš užkulisių turi pasigirsti trimito garsai, kviečiantys tariamą publiką į cirko spektaklį. Su trimitininku buvome sutarę, kad jis pradės groti pagal mano duotą ženklą, tačiau trimito trelės nuaidėjo man dar einant... Neprisimenu, kaip pribėgau prie pulto, bet orkestras užgrojo laiku. Jei būčiau pavėlavęs bent pora sekundžių, spektaklio traukinys būtų nuvažiavęs“, – reakcijos svarbą pagrindžia šmaikštusis dirigentas.

Rudenį Muzikinis teatras pristatys Jacques´o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą. „Kankaną atpažįsta visi, tik gal ne visi žino, kad jį išpopuliarino ši operetė. Beje, J. Offenbachas kūrė operetes, kuriose šaipėsi iš tuometinės valdžios.

Mūsų rengiamas spektaklis bus ypač nuotaikingas, nes dirba puiki statytojų komanda. Su kūrybiškais žmonėmis dirbti visada nuostabu“, – pabrėžia teatro vyriausiasis dirigentas.

Vasarą Klaipėdoje numatyta Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera. „Džiaugiuosi, kad šiam pastatymui vadovaus garsus dirigentas Modestas Pitrėnas. Man bus didelė garbė jam asistuoti rengiant tokį sudėtingą veikalą. „Skrajojančio olando“ muzika labai „tiršta“, orkestrantams prireiks meistrystės. Muzikinis teatras su šiuo veikalu kops į aukštą kalną.

Gal net bėgte“, – šypsosi maestro. n

VILIUS TRAKYS: „ESU TEN, KUR TURIU BŪTI“ K L A I P ĖD O S VA L S T Y B I N I O M U Z I K I N I O T E AT R O S O L I S TA S V I L I U S T R A K Y S K E L I Ą Į D I D ŽI ĄJ Ą S C E N Ą S K I N A S I S AV O ŽE M A I T I ŠK U U ŽS I S P Y R I M U , D A R B ŠT U M U I R O P T I M I Z M U . „G Y V E N I M E S VA R B I A U S I A , K A D TAV E S U P T Ų T I N K A M I ŽM O N ĖS . N E M A T E R I A L ŪS T U R TA I PA D A R O TAV E L A I M I N G Ą, O ŽM O N ĖS , K U R I E PA L A I K O , PA D E D A T O B U L ĖT I , ŠV Y T I P O Z I T Y V U M U “, – ĮS I T I K I N ĘS D A I N I N I N K A S .

– Esate aukštas užsispyręs žemaitis, mėgęs krepšinį, bet pasirinkęs muziką.

Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo 3–4 metų.

Aktyvumas, sportas, judėjimas – taip pat. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą Salantuose, galvojau tik apie krepšinį. Tai buvo didžiulė aistra, kuriai muzikos mokykla trukdė.

Norėjau ją mesti ir pradėti mokytis krepšinio sporto mokykloje. Tėvai, žinoma, neleido, tad sėkmingai baigiau muzikos mokyklą. Po dešimtos klasės išvažiavau mokytis į Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnaziją, ten mokslus pavyko derinti su sportu. Po kurio laiko su bendraklasiais sukūrėme muzikos grupę „Gama“. Nuo tada muzika ir krepšinis tapo mano pagrindiniais užsiėmimais. Gimnazijoje muzikos mokytoja Rima Ramoškienė greitai pastebėjo mano gabumus, pradėjau dainuoti ir moksleivių chore. Turbūt

Vilius Trakys prieš koncertą

Dainuoja Vilius Trakys. Koncertas „Vasaros atspindžiai“

svarbiausią postūmį profesijai gavau būtent iš R. Ramoškienės, nes ji žūtbūt liepė rinktis muzikos kryptį, kad galėčiau atskleisti savo gabumus.

Taip krepšinis liko tik hobiu.

– Esate dėkingas pedagogei, kuri tiksliai numatė ateitį?

– Taip, ir ne tik jai. Ir Salantų muzikos mokyklos mokytojams, ir Kūlupėnų pagrindinės mokyklos mokytojui Antanui Žvinkliui.

– Ar Jums svarbu žemaitiškumas?

– Būti žemaičiu – didžiulis džiaugsmas! Žemaičiai užsispyrę žmonės! Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir tampa paspirtimi gyvenime.

O žemaičių kalba visada skamba šeimoje, ja bendrauju su giminaičiais ir vaikystės draugais. Tokie operos žemaičiai kaip Mindaugas Rojus ir Liudas Mikalauskas mane žavi ir skatina į juos lygiuotis!

– 2015 m. tuometinėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje sėkmingai baigėte iškart dvi specialybes – muzikos pedagogikos ir operinio dainavimo. Negalėjote apsispręsti ar tiesiog taupėte laiką?

– Viskas susiklostė netikėtai. Baigęs gimnaziją Kretingoje, įstojau į muzikos pedagogiką. Apie klasikinį dainavimą tada neturėjau žalio supratimo... Dauguma mano grupės kolegų buvo baigę konservatorijas, o aš netgi muzikos mokykloje išmoktus dalykus jaučiausi gerokai primiršęs.

Prasidėjus studijoms, netrukus mane pastebėjo vokalo dėstytojai ir pasiūlė pereiti iš muzikos pedagogikos į operinį dainavimą. Būdamas užsispyręs žemaitis, muzikos pedagogikos nemečiau ir pasirinkau paralelines dainavimo studijas. Nušoviau du zuikius vienu šūviu! Žinoma, buvo nelengva ir teko paplušėti, tačiau viskas pavyko, ir esu dėl to labai laimingas. Atsiėmęs du bakalauro diplomus, padariau dvejų metų pertrauką, vėliau pradėjau operinio dainavimo magistro studijas pas prof. Eduardą Kaniavą.

– Kaip patekote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą?

– Vos baigęs bakalauro studijas, gavau Vytauto Valio pasiūlymą dainuoti teatro chore. Su V. Valiu jau buvau susidūręs universitete, ten jis vadovavo operos studijai. Studijuojant klasikinis dainavimas mane vis labiau įtraukė, atsirado motyvacija tobulėti, dirbti toliau, tad nutariau, kad darbas teatre bus puiki vieta siekti savo tikslų.

– Kokia buvo pirmoji solinė partija?

– Pirmoji ir viena iš sudėtingiausių mano atliekamų partijų – Don Bazilijus Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Ji sustiprino supratimą, kad esu ten, kur turiu būti.

Susižavėjau ir spektaklio kūrimo procesu, personažo spalvų paieškomis.

Muzikos barai / 107

Rūtos ANDRE nuotr.

KARANTINO IŠŠŪKIAI

Vilius Trakys – Krivis G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“

Net atrodė, kad pradedu su savo personažu gyventi kiekvieną dieną!

– Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ dainuojate Krivį. Kuo jis ypatingas?

– Krivis – vienas jautriausių ir kartu stipriausių mano naujų vaidmenų.

Jis – tarsi fantastinė būtybė, į kurią gentis kreipiasi įkvėpimo ir stiprybės.

Dainuodamas jaučiu didžiulę atsakomybę. „Prūsai“ – įkvepiantis kūrinys, kurį turėtų pamatyti kiekvienas lietuvis. Privalome didžiuotis, turėdami tokią operą.

– Dar yra Komandoras iš Mozarto operos „Don Žuanas“. Jums dažnai atitenka stiprūs ir grėsmingi personažai...

– Grėsmingumo jiems netrūksta, bet mažai sceninio judesio, o norėtųsi daugiau. Antra vertus, Komandoro partija reikalauja gerai išlavinto balso: turbūt aš jai dar truputėlį per jaunas, bet ateityje, manau, galėsiu tikrai puikiai atlikti. Juk partijos, kurios tampa iššūkiais, veda į tobulumą!

– Dainuojate ir legendinėse operose „Pajacai“, „Jolanta“, „Bohema“...

– Tai, sakyčiau, mažos partijos, ta-

Muzikos barai / 108

čiau kiekvienos iš jų imuosi su didele atsakomybe. Nes kartais viena netinkamai ištarta frazė gali pridaryti problemų ir man, ir kolegoms... (juokiasi).

Bertranas P. Čaikovskio „Jolantoje“ buvo išskirtinis tuo, kad reikėjo dainuoti rusų kalba, kurios visiškai nemoku. Teko pačiam verstis tekstą ir stengtis kuo teisingiau jį ištarti.

O dar bendras darbas su rusakalbe kūrybine komanda – kviestiniais solistais ir dirigentu...

– Vaidinate miuzikluose „Veronika“ bei „Smuikininkas ant stogo“...

– Perčikas legendiniame miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ – visai kas kita palyginti su Kriviu ir Komandoru. Šio personažo aktyvumas, noras įrodyti savo tiesas, vidinis užsidegimas – nelengvos, bet kartu ir smagios vaidybinės užduotys. Kaikaris iš miuziklo „Veronika“ – nedidelis, bet gana ryškus vaidmuo, labai džiaugiausi jį gavęs.

– Labai neįprastą vaidmenį turite Antano Kučinsko „Žvaigždžių operoje“. Ar patinka dainuoti vaikams?

– Iki pirmos vaikiškos operos nė

nemaniau, kad tai gali būti toks įdomus, linksmas ir kartu sunkus žanras.

Vaikų emocijos nesuvaidintos, ir tai skatina dar labiau stengtis, kad mažajam žiūrovui būtų kuo linksmiau ir smagiau! Maiklas Džeksonas – vienas sunkiausių vaidmenų, kuriuos esu turėjęs. Tai dviejų žmonių vaidinamas personažas, jo rankas judina baleto šokėjas, o kojų judesius aš atlieku savo rankomis. Ir tuo pat metu reikia efektingai dainuoti kaip Michaelui Jacksonui... Tai išties sudėtinga.

– Apdovanojimai, konkursai, stažuotės...

– Konkursams vis pritrūkdavo pasitikėjimo savimi... Tačiau baigdamas magistro studijas dalyvavau Elžbietos Kardelienės dainininkų konkurse, pavyko laimėti pirmą vietą. Ir tai suteikė įkvėpimo dar labiau tobulėti, stengtis ir dažniau važiuoti į konkursus!

– Jaunam žmogui reikia dalyvauti TV projektuose, nes...

– ...nes televizija turi savotiško žavesio. Galbūt joje ne visada pasirinksi, kaip norėtum pasirodyti

žiūrovui, rengiami siužetai kartais būna iškreipti pagal prodiuserių norus, projekto dalyviui sunku atlaikyti spaudimą... Tačiau tai labai gera patirtis. Išbandyti save televizijoje išties reikia didelės drąsos. Man teko dalyvauti „Chorų karuose“, „X faktoriuje“, „Lietuvos balse“. Pastarasis turbūt vienas iš sėkmingesnių projektų, tačiau televizijoje ne visada gali būti tuo, kuo nori būti (juokiasi)...

– Esate labai pozityvus, visą laiką šypsotės. Iš kur semiatės optimizmo?

– Na, negalėčiau savęs laikyti pozityvumo bomba, nes aplinkui matau daug pozityvesnių žmonių! Išlikti energingam, pasitikinčiam savimi labai padeda sporto salė, kuri jau tapo mano gyvenimo dalimi, sveikesnė mityba ir tiesiog judėjimas! Svarbiausia – neapkrauti sau galvos netinkamomis mintimis! Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Todėl pats visiškai nežiūriu televizijos...

– Sakoma, kad norint dainuoti apie gilius jausmus, reikia juos patirti, išgyventi...

– Žodis „meilė“ man labai svarbus, tad juo nesišvaistau. Vaidinti spektaklyje, kuriame mano personažas turėtų pamilti kitą žmogų, vis dar būtų sunku... Tos tikrosios meilės iki šiol nesutikau, bet tikiuosi rasti savo žmogų!

– Gyvenime svarbiausia...

– ...kad tave suptų tinkami žmonės! Ne materialūs turtai padaro tave laimingą, o žmonės, kurie palaiko, padeda tobulėti, švyti pozityvumu. n

Viliaus Trakio vaidmenys

Ponas, „Kelionė į Tilžę“ (premjera 2019 m.)

Koncertas „Vasaros atspindžiai“ (2019 m.)

Komandoras, „Don Žuanas“ (premjera 2019 m.)

Koncertas „Operetės šventė“ (2019 m.)

Maiklas Džeksonas, Peliukas Ketvirtasis, Apsauginis, „Žvaigždžių opera“ (premjera 2018 m.)

Pimpinonė, Musytė, „Vespeta ir Pimpinonė” (premjera 2018 m.)

Krivis, „Prūsai“ (premjera 2018 m.)

Valstietis, „Pajacai“ (premjera 2017 m.)

Bertranas, „Jolanta“ (premjera 2016 m.)

Benua, „Bohema“ (premjera 2016 m.)

Don Bazilijus, „Sevilijos kirpėjas“ (premjera 2012 m.)

Perčikas, „Smuikininkas ant stogo“ (premjera 2011 m.)

Kaikaris, „Veronika“ (premjera 2009 m.)

Muzikos barai / 109

PRISIMENAME

Marą nuginu, šventes puošiu

PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ KURDAMA OPERĄ „PUOTA MARO METU ARBA PRAREGĖJIMAS“, KOMPOZITORĖ AUDRONĖ ŽIGAITYTĖ SAKO NEGALĖJUSI NĖ PAMANYTI, KAD ŠIOS VOKALINĖSCHOREOGRAFINĖS MISTERIJOS APIE BAISIĄ PASAULĮ IŠTIKUSIĄ EPIDEMIJĄ ĮVYKIAI GALĖTŲ PASIKARTOTI REALIAME GYVENIME.

Dalia GUDAVIČIŪTĖ – Kai rašėte šią operą, ar įsivaizdavote, kad įvykiai gali pasikartoti?

Michailo RAŠKOVSKIO nuotraukos

– Tikrai ne. Man kūryba – būdas prabilti į žmones, sustabdyti juos kasdienybės skubėjime, paskatinti susimąstyti... Juk gyvenimas trapus,

Petras Vyšniauskas (premjera Vilniuje)

Muzikos barai / 110

ir turėtume kur kas labiau branginti vienas kitą. Jau tuomet mes skubėjome, bet daug lėčiau nei dabar.

– Ar per pandemiją prisiminėte savo kūrinį?

– Pirmą karantino dieną staiga mirė mano vyro tėvas poetas Juozas Nekrošius. Ištikus infarktui parkrito

Vokalinė-choreografinė misterija „Puota maro metu arba Praregėjimas“ buvo sukurta 1989 metais. Libretą kompozitorė Audronė Žigaitytė parašė pagal A. Puškino dramą „Puota maro metu“, įterpdama Vinco Mykolaičio-Putino eilių ir liturginių tekstų.

Veikalas pastatytas 2005 metais per keturias dienas ir parodytas tris kartus – Joniškio bažnyčioje, Tytuvėnų vienuolyne ir Vilniaus universiteto Skargos kieme priešais Šv. Jonų bažnyčią.

Dirigavo Modestas Pitrėnas, dainavo Vladimiras Prudnikovas (Andrius), Asta Krikščiūnaitė (Marija) ir Sabina Martinaitytė (Kotryna), solo saksofonu grojo Petras Vyšniauskas, birbyne – Egidijus Ališauskas, klavišiniais – Audronė Eitmanavičiūtė, mušamaisiais – Pavelas Giunteris ir Artūras Zimblys, dalyvavo Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“, Klaipėdos muzikos centro kamerinis choras „Aukuras“ ir Šiaulių berniukų choras „Dagilėlis“, Klaipėdos muzikinio teatro baleto grupė, Tytuvėnų festivalio orkestras. Režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkai Reda ir Arūnas Uogintai, choreografas Aurelijus Liškauskas.

Iš 2005 metų spaudos

... Ne pirmą kartą Tytuvėnų vienuolyne koncertuojantis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas sakė specialiai jam parašytam Andriaus vaidmeniui psichologiškai ruošęsis nuo kūrinio baigimo datos – apie dešimt metų. „Žinojau, kad Audronė specialiai man sukūrė vaidmenį, – šypsojosi V. Prudnikovas. Jis teigė, kad dėl savo pareigų buvo sudėtinga rasti laiko repeticijoms, tačiau parengti Andriaus partiją nebuvo sunku, nes jis, vos išgirdęs A. Žigaitytės kūrinį, susižavėjo juo. – Dainavau su dideliu malonumu. Labai gerai parašyta muzika, panaudota daug grigališkojo choralo, Mozarto „Requiem“ citata... Ši misterija – tai rekviem Meilei. Ši meilė – žuvusiems nuo maro, o su juo susiduriame daug kur.

Man maras – ir korupcija, smurtas, prievarta, prostitucija, ir sprogimai...“

„Dagilėlis“ (premjera Tytuvėnuose)

gatvėje. Mes vieni pirmųjų laidojome karantino sąlygomis – be žmonių, su kaukėmis, laikydamiesi atstumo.

Staiga tai, kas buvo kažkur labai toli, tiesiogiai palietė mūsų šeimą. Ir privalėjome pareigos ir meilės vedami nugalėti baimę. Jėgų teikė viltis, kad ir toliau jaučiame išėjusiųjų dvasinį artumą... Tomis dienomis pirmą kartą po daugelio metų perklausiau kūrinio įrašą.

– Ar neplanuojate dar kartą pastatyti šios operos dabar – pandemijos pabaigai?

– Šiais laikais planuoja ne kūrėjai, o įstaigų vadovai. Prieš penkiolika metų įvykusią premjerą vadinu stebuklu. Antrą kartą statyti tokiomis sąlygomis būtų neįmanoma. 2005-aisiais Tytuvėnų ir Kristupo vasaros festivaliuose premjera galėjo įvykti tik daugybei žmonių parodžius gerą valią ir entuziazmą.

Trys chorai, jungtinis orkestras, pučiamųjų kvintetas, birbynių oktetas ir visa kūrybinė grupė keturias dienas repetavo ir parodė tris premjerinius spektaklius veltui arba už minimalų atlygį.

Pagrindinę partiją, specialiai jam rašytą, atliko Vladimiras Prudnikovas, tuo metu ėjęs kultūros ministro pareigas. Juokavome, kad tai lemtingas sutapimas – juk ministras neturi teisės gauti honoraro.

Operai Kultūros rėmimo fondas skyrė 8 tūkstančius litų, parėmė Šiaulių savivaldybė ir Tytuvėnų seniūnija bei vienuolynas, sudarydami puikias

sąlygas 100 (o gal net daugiau) atlikėjų kūrybinei stovyklai. Vieno žmogaus maitinimas atsiėjo 50 centų, o apgyvendinti buvome nemokamai Žemės ūkio mokykloje. Pats Tytuvėnų seniūnas Tomas Čerkauskas rūpinosi scenos statymu ir rekvizito paieška... Neįkainojama tuometės Šiaulių filharmonijos direktorės Nijolės Saimininkienės organizacinė pagalba ir Tytuvėnų bažnyčios klebono Vytauto Butkaus globa. Žinoma, dar buvo surinkta pinigų ir už bilietus, daugiau nei tūkstantį nupirko Vilniuje vykusio II moterų suvažiavimo dalyvės.

– Ar žmonės suprato, kad žiūri operą apie marą?

– Poveikis buvo labai didelis – tą jutome visi. Pamenu, po premjeros Joniškio bažnyčioje nešiau natas į automobilį. Buvo jau tamsu, ir išvydusi trijų vyriškių siluetus, kiek išsigandau. O jie priėjo prie manęs ir pradėjo aiškinti, kad niekada neužmirš įspūdžio, kurį sukūrė moteriškė – t. y. aš...

*** „Geras jausmas, labai smagu buvo“, – taip premjerą įvertino Kotrynos vaidmenį sukūrusi Sabina Martinaitytė. Atlikėja džiaugėsi, kad su keturių miestų jungtine komanda nebuvo sudėtinga dirbti. *** Su didele grupe muzikantų dirbęs dirigentas Modestas Pitrėnas sakė, kad po premjeros išgyveno dvilypį jausmą: „Viena vertus, visą savaitę intensyviai darbuotasi, o dabar ir fizinių jėgų, ir emocijų mąžta, antra – tai pasitenkinimas po premjeros, nes renginys pavyko, publikos daug, muzikantai mobilizavosi. Džiugu, kad tokios pajėgos sutelktos į periferiją.“ *** Misteriją pastatęs režisierius Ramūnas Kaubrys prisipažino, kad pradinė idėja repetuojant kito, bet daug kas išliko. „Buvome labai priklausomi nuo oro sąlygų, lauko scenoje dirbti negalėjome visą savaitę, nes lietus ne lijo, o tiesiog pliaupte pliaupė. Turėjome planuoti atsarginį variantą premjerai bažnyčioje. Žinoma, tuomet nedidelėje erdvėje būtų tekę atsisakyti pastatymo – būtų likusi tik oratorija. Visas dienas mus ramino Tytuvėnų klebonas – jūs dirbkite, oras bus geras.

Taip ir nutiko. Lauke repetavome tik kartą – premjeros dieną. Bet viską buvome surepetavę didžiulėje Žemės ūkio technikumo salėje, tad problemų neliko.“

Asta Krikščiūnaitė – Marija ir Sabina Martinaitytė – Kotryna (premjera Vilniuje)

Muzikos barai / 111

PRISIMENAME

Nemanau, kad žmonės galvojo apie konkrečią epidemiją. Svarbiau kas kita – kaip ir kiek mus palaužia netektys, ligos, negandos.

– Ar tai, kas vyksta Lietuvoje dabar, panašu į tai, ką pavaizdavote operoje prieš tris dešimtmečius?

– Mirties ir gyvenimo sankirta nepraranda aktualumo ir mūsų dienomis. Mirties akivaizdoje perkainojamos vertybės ir atrandamos naujos seniai pažintų dalykų esmės. Tai amžina tema. Akistatą su mirtimi išgyvena ir jaunas, ir senas, ir gyvenęs iki mūsų, ir mūsų dienomis. Vieni bijo mirties, bėga nuo jos skęsdami orgijose ir nešvankybėse, kiti ieško išsigelbėjimo tikėjime ir artimo meilėje.

Visais laikais rasdavosi drąsių savanorių, slaugančių ligonius. Niekas nepasikeitė – juk ir šiandien daugybė žmonių taip elgiasi. Tad drįstu manyti, kad mano sukurtų veikėjų ir dabartinių Lietuvos gyventojų jausmai visiškai tokie patys.

– Antrasis operos pavadinimas – „Praregėjimas“. Ar tikrai po pandemijos visi praregi?

– Emocinio sukrėtimo metu praregime ir pradedame gyventi tarsi pažindami pasaulį iš naujo. Juk dabar staiga pasikeitė požiūris į gydytojų, slaugytojų darbą, pinigai nebeteko prasmės – kur kas svarbesnė bendrystė. Beje, ar pastebėjote – visi ieško to, kas teikia ramybę, atitraukia nuo slogių minčių.

– Puota maro metu – universalus siužetas. Kaip suradote žodžius savo muzikai?

– Libretus savo operoms dėlioju tarsi mozaiką. O šis veikalas gimė kaip requiem mirus mamai, kurios ne-

Muzikos barai / 112

„Lietuvos rytas“, 2020 m. gegužės 30 d.

– Kuo baigiasi opera?

– Skambančiais varpais ir vaikų choro giesme. Kulminaciją padiktavo užrašas ant Tytuvėnų bažnyčios didžiojo varpo liemens: Laudo Deum verum. Plebem voco congrego clerum.

Defunctos ploro. Pestem fugo festa dekoro, kas į lietuvių kalbą išvertus reikštų „Šlovinu tikrąjį Dievą. Šaukiu liaudį, suburiu dvasininkus. Apraudu mirusius. Marą nuginu, šventes puošiu.“ Apie jį sužinojau lankydamasi vienuolyne 2004 metais (tuomet svarstėme galimybę pastatyti operą, kaip juokavome, „laukuose“– be pastato, be trupės ir aptarnaujančio personalo). Simboliška, kad šiam varpui skirta partija suskambėjo tik Tytuvėnuose – keistai sukritus aplinkybėms, bažnyčios varpai neskambėjo

Michailo RAŠKOVSKIO nuotraukos

Scena iš spektaklio Tytuvėnuose

nei Joniškyje, nei Vilniuje (Joniškyje operą atlikome bažnyčioje, o Vilniuje zakristijonas buvo išsivežęs varpinės raktą...). Laimei, kulminacija buvo skirta ne tik bažnyčios, bet ir koncertiniams orkestro varpams. Taigi tas trumpas, bet įsimintinas veikalo pastatymo ir atlikimo laikotarpis kupinas daugybės mistinių sutapimų, aplinkybių ir geranoriškumo. Todėl ir vadinu šį pastatymą stebuklu, kurio antrą kartą negalima tikėtis.

Kas kita profesionalų kolektyvai. Jeigu per keturias dienas operą pastatėme „laukuose“, tai su profesionaliais kolektyvais nesunkiai įgyvendintume tikrąją kūrinio partitūros versiją simfoniniam orkestrui, mišriam ir vaikų chorams bei trims solistams. n

tekties skausmą sustiprino sausio 13-osios įvykiai. Taigi pirmasis teksto šaltinis – liturgija, mirusiųjų laidojimo apeigos.

Man artimas vizualumas (juokauju, kad matau muziką), todėl ieškojau veiksmo fabulos ir radau A. Churgino verstą A. Puškino dramą „Puota maro metu“.

Puškinas savo ruožtu ją rašė pagal škotų poeto Johno Wilsono (1785–1854) poemą „Maro miestas“. Veiksmą perkėliau į Lietuvą ir skyriau Tytuvėnų vienuolyno fundatoriui Andriui Valavičiui (apie 1570 m. – 1614 m.), kuris keletą metų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininku. Jis skaudžiai išgyveno žmonos Marijos netektį ir, pastačius vienuolyną, jos palaikus perkėlė į Tytuvėnus, pageidaudamas būti palaidotas šalia su savo antrąja žmona Kotryna. Visi trys istoriniai vardai man artimi: mano dukros Benigna Marija ir Kotryna, o muzikos kritikės veiklos pradžioje naudojau Andriaus pseudonimą. Tad Valsingamas, Meri ir Luiza tapo Andriumi, Marija ir Kotryna. Dar gilesnių prasmių radau labai muzikalioje Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje, ji tapo puikia jungtimi su liturginiais tekstais.

Premjera Vilniaus universiteto Didžiajame kieme

KULTŪROS POLITIKA MUZIKA: PARAMOS GAVĖJA AR PAJAMŲ KŪRĖJA?

COVID-19 pandemijos padarinius muzikos bendruomenė jaučia ypač skaudžiai, nes dėl visuomenės sveikatos saugumo koncertai daugumoje šalių buvo uždrausti. Tokiu sunkiu laikotarpiu pagrįstai buvo tikimasi valstybės paramos, tik klausimas, kam ji turėjo būti skiriama, nes kūrėjo sąvoka nėra aiškiai apibrėžta. Be to, parama muzikos leidėjams, kūrėjams ir atlikėjams neturėtų jiems sukurti valstybės paramos prašytojų įvaizdžio. Lietuvos audiovizualinis sektorius, kurį sudaro kinas ir muzikos įrašų industrija, užima vis didesnę dalį kultūros sukuriamų pajamų – šiuo metu apie 12 proc., t. y. pajamos padidėjo 4 kartus palyginti su 2002 m. (tada buvo 3 proc.)

Muzikos industrija, kaip pabrėžia Europos Komisija, yra didžiausią auditoriją turintis kūrybos sektorius ir viena kertinių bendros skaitmeninės rinkos sudėtinių dalių. Todėl šios srities veiklą Europa norėtų skatinti. Žinoma, muzikos nereikėtų vertinti tik ekonominiais aspektais, tai svarbi Europos identiteto ir kultūrinio paveldo dalis, čia veikia nemažai seniausių, prieš kelis šimtmečius savo veiklą pradėjusių Europos bendrovių. Europos Komisijos nuomone, muzikos kūrinių kaip intelektinės nuosavybės apsauga yra Europos Sąjungos išorės prekybos politikos prioritetas.

Remiantis Europos statistikos duomenimis, pasaulinėje prekyboje kultūros prekėmis dominuoja Šiaurės Amerika ir Europa, kartu sudarydamos pusę visos pasaulio kultūros prekių apyvartos. Tačiau jų kultūros politikos skiriasi iš esmės: ES puoselėja ilgalaikę kultūros rėmimo tradiciją pagal programą „Kūrybiška Europa“, o JAV kultūra vertinama kaip produktas, už kurį atsako kino ir muzikos industrija.

40 proc.

Lie-

tuvos kino teatrų repertuaro sudaro JAV pagaminti filmai, 35 proc. – Europos šalių kūriniai. Pastaruoju metu auga Kinijos vaidmuo, iš jos importuojama apie 30 proc. kultūros prekių, nors į Kiniją ES eksportavo tik 3 proc. su kultūra susijusių paslaugų (vertėtų pastebėti, kad eksportas į Honkongą sudaro apie 10 proc. visų paslaugų).

Lietuvos kultūros prekių iš trečiųjų šalių importe muzikos įrašai ir instrumentai sudaro 16 proc., o eksporto rodikliai daug kuklesni – tik 8 proc. viso kultūros prekių eksporto. Apie pusę eksportuojamų kultūros prekių yra knygos. Šie skaičiai liudija, kad Lietuvoje nustatyti nepagrįsti paramos kriterijai, nulemiantys dideles leidybos sektoriaus pajamas iš eksporto, o muzikos srities potencialas nėra tinkamai išnaudojamas. Nors reikia atkreipti dėmesį, kad dalis įrašų, ypač klasikinės muzikos atlikėjų ir autorių, įrašoma ir išleidžiama užsienyje, nes Lietuva neturi tinkamos tokių kūrinių įrašymo studijos ir specialistų. Lietuvos autorių pajamos iš kitų šalių nuosekliai auga.

Autorių teisių asociacijos LATGA duomenimis 2019 m. Lietuvos autoriai už savo kūrinius iš kitų šalių gavo 0,11 mln. Eur, o užsienio autoriams buvo išmokėta 2,2 mln.

Eur, t. y. 20 kartų daugiau. Lietuvos muzikos kūrinių autoriai per penkis 2020 m. mėnesius gavo net šiek tiek daugiau pajamų negu tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais – atitinkamai 39 tūkst. Eur ir 36 tūkst. Eur, o tai liudija skaitmeninės muzikos

rinkos galimybes, nes 2020 m. dauguma koncertų dėl karantino vyko skaitmeninėje erdvėje.

1993 metais Prancūzija pasiūlė užsienio prekybos susitarimuose dėl tarifų (GATT) kultūros prekėms taikyti išimtis. Tikslas buvo apsaugoti vietinius ir populiarinti nacionalinius menininkus, nors tai faktiškai reiškia, kad užsienio meno kūrinių sklaida yra ribojama. Tačiau dabar skaitmeninės technologijos keičia visas žmogaus veiklas, ir kultūra nėra išimtis, todėl taikyti išskirtinumo sąlygas nacionalinei

Muzikos barai / 113

KULTŪROS POLITIKA kultūrai vis sudėtingiau. Be to, tam tikros technologinės naujovės reikalauja valstybės investicijų, kad jos galėtų būti panaudojamos kultūros reikmėms – kompiuteriai, infrastruktūra nemažai kainuoja. Taip pat reikia ugdyti visuomenės gebėjimus naudotis skaitmeninėmis technologijomis, kad ji galėtų susipažinti su naujomis meno formomis. Šiuo metu kuriama ES skaitmeninė strategija „Europa pasiruošusi skaitmeniniam amžiui“ (A Europe Fit for the Digital Age).

Deja, kol kas joje muzikos plėtrai skiriama nedaug vietos, todėl svarbu į tai atkreipti visuomenės dėmesį, nes kartu su strategijomis svarstomas ir jų finansavimo poreikių paketas.

Dažnai inovacijos suprantamos kaip tam tikrų pažangių technologijų įdiegimas, bet iš tiesų inovacijų šaltinis yra kūrybiškumas kiekvienoje ekonominėje veikloje nuo paprastų fizinių darbų iki kosminių skrydžių rengimo. Kūrybiškai mąstantis žmogus visada sugebės patobulinti savo darbą, jo organizavimą ar taikomas priemones taip, kad pasiektų geresnių rezultatų. Inovacijos nereiškia, kad visi turi dainuoti, piešti ar groti – pirmiausia tai yra intelektinio kūrybiškumo ugdymas, padedantis atnaujinti ekonomiką naujomis idėjomis. Aišku, turi veikti skatinimo mechanizmas, už kūrybiško mąstymo ugdymą turi būti deramai atlyginama.

Kūrybiškumas gali būti meninis, mokslinis ir ekonominis. Meninio kūrybiškumo pagrindas yra vaizduotė ir gebėjimai generuoti naujas idėjas ir naujus pasaulio interpretavimo būdus, išreiškiamus žodžiais, garsais, vaizdais. Mokslinis kūrybiškumas grindžiamas smalsumu, noru eksperimentuoti ir užmegzti naujus ryšius sprendžiant problemas. Ekonominis kūrybiškumas – dinaminis procesas, apimantis technologines inovacijas, verslo praktikas, rinkodarą ir kt., jis tiesiogiai susijęs su konkurencinio pranašumo įgijimu ekonomikoje.

Muzikos bendruomenei svarbu įvertinti tai, kad jos veikloje pasireiškia visos trys kūrybiškumo formos. Muzikinio kūrinio sukūrimas yra tik pradinis etapas; toliau prireikia meninių gebėjimų kūriniui atlikti ir mokslinio potencialo, kad kūrinys, pasitelkus šiuolaikines technologijas, būtų pristatytas plačiai auditoriai ir už jį būtų sumokėta. Dėmesys turi būti skiriamas ir kūrybinei edukacijai, nes savo klausytoją sukuria pats muzikas.

Margarita STARKEVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 114

KAS NUTILDYS IR NUMARINS MŪZAS – KARANTINAS AR POLITIKAI?

Tomas BAKUČIONIS Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys

Dar kovo 31-ąją, praėjus dviem savaitėms nuo karantino pradžios, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pranešė, kad kultūros srityje veikiančioms organizacijoms steigiama nauja 1,2 mln. eurų biudžeto programa kuriamo turinio pritaikymo ir perkėlimo į skaitmeninę erdvę bei vykdomų veiklų pritaikymo prie pasikeitusių aplinkybių projektams. Per 3 karantino mėnesius atsirado dar daugiau naujų politinių sprendimų, kurie teikia vilčių kultūros organizacijoms bei meno kūrėjams. Štai gegužės 22 d. Lietuvos kultūros taryba paskelbė paraiškų naujai finansavimo programai – „Kultūros ir meno organizacijų naujų produktų ir (ar) paslaugų kūrimas“ – priėmimą. Anot Kultūros ministerijos, tai viena iš priemonių siekiant sumažinti COVID-19 pandemijos ir karantino padarinius kultūros srityje. Naująja programa yra skatinamas kultūros ir meno organizacijų veiklų tęstinumas bei skaitmeninių kultūros produktų ir paslaugų kūrimas, aktyviai įtraukiant meno kūrėjus. Šiai programai iš viso skirta 10 mln. eurų, kurie numatyti Vyriausybės Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių plane. Be to, Kultūros taryba paskirstė 600 tūkst. eurų individualioms meno kūrėjų stipendijoms, 700 tūkst. – Autorių ir gretutinių teisių apsaugos programai.

Kartu su autorių teises ginančiomis agentūromis ir Kultūros ministerija parengtai Lietuvos kultūros tarybos (LKT) programai prašymus pateikė 863 savarankiškai dirbantys kūrėjai. LKT šiuo pirmuoju etapu 696 programos sąlygas atitikusiems kūrėjams paskirstė beveik 654 tūkst. eurų savo administruojamų lėšų, gautų iš vadinamojo tuščios laikmenos atlyginimo. Likusios šios programos lėšos – kiek daugiau nei 96 tūkst. eurų – paskirstytos vėliau, nuo gegužės 28 d. paskelbus naują konkursą. LKT planuoja, kad vienkartines išmokas galės papildomai skirti dar maždaug 100 kūrėjų, atsižvelgdama į prarastų pajamų dydį.

Iš pirmo žvilgsnio – gera žinia kultūros organizacijoms. Tačiau dar kiek anksčiau, kovo 20-ąją, kultūros ministras sudarė darbo grupę, kuri turėjo parengti siūlymus dėl priemonių, sumažinsiančių neigiamus padarinius kūrėjams ir kultūros organizacijoms, valstybėje paskelbus ekstremalią padėtį ir karantiną.

Darbo grupėje – kultūros ir meno įstaigų, kūrybinių ir kultūrinių industrijų, atlikėjų teisių administravimo, žiniasklaidos, savivaldybių asociacijų, LKT, Lietuvos kino centro, Kultūros ministerijos atstovai... Tačiau nė vieno Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) atstovo. Į LMKA prezidento Kornelijaus Platelio prašymą įtraukti asociacijos atstovą į darbo grupę ministras M. Kvietkauskas formaliai atsakė, kad jos sudėties keisti neplanuoja, o su organizacijomis, kurių atstovų grupėje nėra, konsultuosis dėl konkrečių iškylančių klausimų. Toks kone demonstratyvus meno kūrėjų asociacijos ignoravimas atrodo daugiau negu keistas.

Abejoju, ar toks sprendimas buvo autentiška kultūros ministro M. Kvietkausko valia, nes, kiek teko susidurti, jis sudaro į problemą įsiklausančio ir pašnekovą girdinčio žmogaus įspūdį. Tokias abejones man sukėlė ta aplinkybė, kad meno kūrėjų stūmimo nuo kultūros politikos ir jų ignoravimo procesai Kultūros ministerijos kuluaruose stebimi jau ne vieną politinę kadenciją, nepriklausomai nuo to, kas yra kultūros ministras ir kas formuoja valdančiąją politinę daugumą Seime ir Vyriausybėje. Bet tai jau būtų atskiro, platesnio aptarimo verta tema.

Įstatymo pataisos: esminės ar dėl varnelės?

Lietuvos muzikų sąjungos portale jau kovo pabaigoje paskelbėme informaciją, kad Kultūros ministerija parengė Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo (toliau – Meno kūrėjų įstatymas) pakeitimo projektą, išdėstant visą įstatymą nauja redakcija, taip pat su šio įstatymo projektu susijusius Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimų projektus. Įstatymų projektus pristatančiame aiškinamajame rašte skelbiama, kad jais „siekiama supaprastinti meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo procedūrą, įtvirtinti galimybes gauti meno kūrėjo statusą ir pretenduoti į galiojančias meno kūrėjams suteikiamas papildomas socialines garantijas Lietuvos Respublikoje teisėtai nuolat gyvenančiam Europos Sąjungos valstybės ar trečiosios šalies piliečiui (meno kūrėjui), suvienodinti meno kūrėjo statuso suteikimo sąlygas, išsamiau reglamentuoti meno kūrėjo statuso ir meno kūrėjų organizacijos statuso gavimo ir netekimo pagrindus ir tvarką bei užtikrinti meno kūrėjų veiklos stebėseną.“ Ar šios pataisos tikrai supaprastins meno kūrėjo statuso suteikimo procedūras, abejočiau, tačiau tai priklausys nuo daugelio dalykų, taip pat ir nuo valdinininkų kompetencijos, reikalingų įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, nes, kaip žinome, velnias slypi detalėse, o gerais norais ir pragaras grįstas. Šiaip ar taip, įstatymo projekte nesiūloma jokių esminių teigiamų pokyčių, numatomi tik tam tikri procedūriniai pakeitimai.

Sakydamas „teigiami pokyčiai“ turiu omenyje, kad įstatymų leidyba privalo užtikrinti REALŲ visuomenės progresą ir visuomeninių santykių tobulinimą, o ne vien formalų veiksmą dėl varnelės ministerijos ar Vyriausybės ataskaitose.

Labai abejoju, ar teisėkūros technikos prasme racionalu į įstatymą įrašyti tokias smulkias procedūrines nuostatas, kaip pateikiamų dokumentų turinys ir pobūdis (kokius dokumentus turi pateikti meno kūrėjo statusą norintis įgyti asmuo ir pan.), nes tokių duomenų reglamentavimas turėtų būti sprendžiamas įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (taisyklėmis, tvarkų aprašais ir pan.), tvirtinamais Vyriausybės nutarimais ar ministro įsakymais.

O esminiai dalykai nei dabartiniame įsta-

tyme, nei projekte niekaip nėra aptariami, nors juos jau nemažai metų kelia meno kūrėjų organizacijos ir jų skėtinė LMKA. Pavyzdžiui, tiek galiojančiame įstatyme, tiek projekte reglamentuojamas duomenų apie meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas kaupimas, tačiau nėra tinkamai išspręstas atsakomybių klausimas, nieko nepasakyta apie išteklius, kurių reikia duomenų bazėms kurti ir palaikyti. Dabartiniame įstatyme tai tik iš dalies reguliuoja 9 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas kaupiami meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų kompiuterizuotoje informacinėje sistemoje, kurią tvarko Vyriausybės įgaliota institucija. Identiška nuostata palikta ir projekte (8 straipsnyje).

Praktikoje ši nuostata įgyvendinama taip, kad meno kūrėjų organizacijos minėtus duomenis kaupia ir pateikia Kultūros ministerijai, kuri tvarko duomenų bazę.

Tačiau didžiausią nepasitenkinimą kelia tai, kad meno kūrėjų organizacijoms yra uždedamos sunkiai pakeliamos institucinės administracinės prievolės (taip būtų ir pagal projektą), nors šios organizacijos neturi ir negali turėti iš biudžeto išlaikomų administracijos darbuotojų, kurie realiai vykdytų tas prievoles (t. y. atliktų tam tikrą techninį darbą), susijusias su meno kūrėjo statuso nustatymu, apskaita ir kitais dalykais.

Ar tai ir nėra tas atvejis, kai gerais norais pragaras grįstas?

Ar Kultūros ministerijai reikia meno kūrėjų profesionalumo ir išminties?

Straipsnio pradžioje užsiminiau apie meno kūrėjų organizacijų (ne)įtraukimą į kultūros politiką ir sprendimų priėmimą.

Deja, ministerijos parengtame įstatymo projekte dar labiau stiprinama tendencija nušalinti šias organizacijas nuo dalyvavimo kultūros politikoje.

Dabar galiojančio įstatymo 6 straipsnyje aptariamas meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo tarybos sudarymas. Pagal galiojančias nuostatas, taryba sudaroma dvejiems metams iš septynių narių, visos meno kūrėjų organizacijos į ją deleguoja po vieną atstovą, o iš šių penkis, atstovaujančius skirtingoms meno sritims, skiria kultūros ministras, dar du narius jis skiria iš profesionaliųjų meno vertintojų. Ministerijos parengtame projekte meno kūrėjų organizacijoms atstovauja tik du nariai, meno kryptys jau nėra svarbu, o

ministras savo nuožiūra skiria dar tris narius iš profesionaliųjų meno vertintojų.

Turint omenyje, kad Lietuvoje meno kūrėjų organizacijos statusą turi 18 asociacijos forma veikiančių juridinių subjektų, iš kurių 12 yra LMKA narės, ir tai, kad visų pirma meno kūrėjų organizacijos, vienijančios kultūros profesionalus, vykdo bene svarbiausią tautos ir valstybės kultūrinio tapatumo išsaugojimo misiją, toks jų „atstovavimas“ ir „įtraukimas“ į kultūros politiką yra net ne nulinis, o su absoliutaus minuso ženklu. Nes ir pagal dabar galiojančią tvarką taryboje lieka visas pluoštas apskritai neatstovaujamų sričių, o pagal naująjį projektą meno kūrėjų organizacijų atstovų taryboje apskritai nebelieka.

Birželio 5 d. Kultūros ministerija paskelbė, kad ministro įsakymu 3 metų kadencijai patvirtinta naujos sudėties Lietuvos kultūros ir meno taryba, kuri veikia kaip patariamojo balso teisę turinti ministerijos ekspertų grupė, analizuojanti, vertinanti ir padedanti formuoti kultūros politiką. Tad sudėtis nauja, bet tendencijos ir politika tos pačios – meno kūrėjų profesionalumas ir išmintis Kultūros ministerijai nereikalingi.

18 milijonų vertės „kvėpavimo aparatas“ kultūrai Apytikriais skaičiavimais valdžia šiemet, reaguodama į pandemijos iššūkius, per įvairias finansavimo programas ir mechanizmus suplanavo apie 18 mln. papildomų investicijų į kultūros ir meno sritį. Nepulsiu nei labai džiaugtis, nei liūdėti ir nevertinsiu, ar tai daug, ar mažai. Spręskite patys pagal kontekstą. Palyginimui tik priminsiu, kad Berlyno miesto senatas, siekdamas mažinti pandemijos ir karantino padarinius, Berlyno menininkų stipendijoms paskyrė 500 mln. eurų (https://news.artnet. com/art-world/berlin-senate-bailout-process-1820982?). Be jokių biurokratinių kliūčių daugeliui menininkų į asmenines sąskaitas tiesiog „įkrito“ mažiausiai po 5000 Eurų. Berlyne gyvena apie 3,7 mln. gyventojų (Lietuvoje – apie 2,5 mln.).

Tačiau Lietuvos atveju kultūros išlikimas nėra tik piniginis dalykas – tai fundamentalus politikų ir visuomenės solidarumo, požiūrio ir kultūros supratimo klausimas.

Nors minėti skaičiai byloja apie tam tikrą valdžios rūpestį kultūra, tačiau šiandien nematau nei požiūrio, nei solidarumo, nei suvokimo, o tik tam tikrus buhalterinius veiksmus, kurie biurokratinėse ataskaitose, manding, atstoja kultūros politiką.

Muzikos barai / 115

KULTŪROS POLITIKA Tad norom nenorom kyla nelinksmas klausimas, kiek bus aukų duobėtame Lietuvos kultūros lauke ir ar tie 18 milijonų eurų netaps tuo neveikiančiu kvėpavimo aparatu numirėliui? Ir kas laukia kultūros 2021-aisiais, kai valdžia jau bus pravalgiusi ir padalinusi tuos pasiskolintus kelis milijardus?

Link kultūros politikos pagrindų įstatymo Birželio 17-ąją Seimo kultūros komitete vyko vieši klausymai dėl Kultūros ministerijos parengto Kultūros politikos pagrindų įstatymo (toliau – KPPĮ) projekto. Verta prisiminti, kad per 30 nepriklausomos valstybės metų toks įstatymas nebuvo priimtas, nors mėginimų pasitaikydavo. Jei palygintume 2011 metais parengtą Kultūros skatinimo ir apsaugos įstatymo projektą ir dabartinį Kultūros ministerijos rengiamą KPPĮ, pamatytume akivaizdų skirtumą jau vien pagal jų apimtis. KPPĮ sudaro viso labo 25 straipsniai, ir nors jų skaičius nėra įstatymo kokybę nusakantis rodiklis, tačiau turint omenyje, koks platus yra kultūros laukas ir kiek visuomeninių santykių jame susipina, prisimeni minėtą 2011 metais parengtą projektą, kuris buvo daugiau nei dvigubai didesnės apimties. Beje, dėl dabartinio „lakoniškojo“ KPPĮ Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė rekordinės apimties išvadą (Nr. XIIIP-4463). (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/ lt/TAK/42b72610570a11eaac56f6e40072e 018?jfwid=-230caiohy) Nors Teisės departamento išvados rengėjų profesionalumas ir kruopštumas abejonių nekelia, vis dėlto joje, kaip ir pačiame įstatymo projekte, pasigendu iš esmės konceptualaus ir holistinio požiūrio į kultūrą ir šiame lauke vykstančius procesus.

Kultūros komiteto klausymuose dalyvavo nemenkas būrys suinteresuotos visuomenės – įvairių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų – atstovų.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė pabrėžė, kad KPPĮ projekte nėra aiškių prioritetų, neatspindėta etninė kultūra, nors pagal projekto aiškinamajame rašte deklaruojamus tikslus įstatymas turėtų apimti visas kultūros sritis. Abejones dėl etninės kultūros integralumo projekte kėlė Seimo nariai Stasys Tumėnas ir Robertas Šarknickas.

Daug kam iš klausymų dalyvių kilo klausimų ir dėl neegzistuojančių darinių, tokių kaip kultūros kompetencijų centrai, nors projekte struktūriškai neatsispindi

Muzikos barai / 116

dabar veikiančios kultūros lauko institucijos (Valstybinė kultūros paveldo komisija, minėta Etninės kultūros globos taryba ir pan.), kurios pagal įstatymą yra Seimo ekspertai tam tikrose kultūros srityse.

Bene daugiausia abejonių bent man kelia bendra KPPĮ projekto koncepcija, kurią galima įvardyti kaip technokratinę-ekonomistinę jau vien pagal tai, kad 2 straipsnio 6 dalyje kultūros ir meno darbuotojas yra apibūdinamas kaip kultūros įstaigoje dirbantis asmuo, kurio pagrindinės funkcijos yra užtikrinti kultūros ir meno kūrimą ir (ar) KULTŪROS PASLAUGŲ TEIKIMĄ! Mes jau turime gana liūdną patirtį su švietimo sistema, kai mokytojai tapo paslaugų teikėjais, ir panašu, kad įstatymo kūrėjai Kultūros ministerijos kabinetuose lipa ant to paties grėblio. Tokia projekte įtvirtinama samprata ydinga ir tuo, kad struktūriškai meno kūryba yra tapatinama su kultūros kūryba.

Tačiau tuomet kyla esminis klausimas: ar kultūra apskritai gali būti kuriama, ar tai vis dėlto yra tam tikrų savaiminių procesų visuma, kurią mėginama įsprausti į teisinius rėmus? Maža to, naujame KPPĮ projekte praktiškai nebėra meno ir meno kūrėjų, liko tik kultūrinės industrijos.

Taigi kyla abejonė ir dėl pačios teisinės KPPĮ projekto koncepcijos, o būtent dėl jo santykio ir sąsajumo su atskiras kultūros sritis reglamentuojančiais ir jau galiojančiais specialiaisiais įstatymais.

Antai KPPĮ projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma: „Šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas, Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas, Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos kino įstatymas, Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymas, Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas, Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių

kalbos komisijos įstatymas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nenustato kitaip.“ Tačiau formalus kitų įstatymų išvardijimas dar nereiškia sisteminio sąsajumo. Kitaip tariant, kuriamas naujas teisės aktas kaip bendrasis įstatymas yra derinamas prie jau egzistuojančių specialiųjų įstatymų, nors šie savo turiniu neretai yra ne tiek specialaus, kiek bendrojo pobūdžio. Manau, kad tokia teisėkūros koncepcija yra iš esmės nelogiška ir ydinga, ir tokiu atveju kyla esminis klausimas, kokia prasmė statyti vežimą prieš arklį. Ar neišeina taip, kad KPPĮ kuriamas tik dėl varnelės Kultūros ministerijos ir Vyriausybės veiklos ataskaitose?

O kaip turėtų ir galėtų būti?

Jei kalbėtume teisėkūros technikos aspektu, tai mėginant teisiškai sureguliuoti tokį platų ir sudėtingą visuomeninių santykių lauką kaip kultūra, logiškiausias, racionaliausias ir, ko gero, kokybiškiausias kelias būtų kultūros įstatymų kodifikacija. Tačiau tam reikia daugiau intelektinių pastangų ir platesnio įstatymo kūrėjų dalyvavimo. Kas be ko – ir platesnių kompetencijų, ne vien tik Kultūros ministerijos specialistų ir tarnautojų pajėgų.

Minėta Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dėl projekto gana akivaizdžiai byloja, kad Kultūros ministerijai permanentiškai stinga kompetencijų ir galbūt žmogiškųjų išteklių kokybiškam teisėkūros „produktui“ parengti. Čia vėl prisimenu minėtą grupės intelektualų 2011 metais parengtą Kultūros skatinimo ir apsaugos įstatymo projektą, kuris savo konceptualiu turiniu galėtų būti Kultūros kodekso pagrindas. Nors ir neoficialiai, bet anam projektui Seimo teisininkai esminių kritinių pastabų neturėjo, tad užtektų jį ištraukti iš gilių stalčių, teksto kalbą padaryti labiau teisinę, ir būtų bent jau pagrindas fundamentalioms diskusijoms, o ne biurokratų ataskaitų varnelėms.

Tad esminis klausimas politinį verdiktą priimsiantiems Seimo nariams būtų toks: kas jiems rūpi – valstybės ateitis ilgoje distancijoje ar varnelės valdininkų rytdienos ataskaitose artėjant Seimo rinkimams?

Klausimas jums, gerbiamieji Seimo nariai – Ramūnai Karbauski, Mantai Adomėnai, Vytautai Juozapaiti, Robertai Šarknickai, Stasy Tumėnai, Onute Valiukevičiute, – nes nuo jūsų supratingumo ir politinės valios šioje stadijoje daug kas priklausys, jūs dabar būsite sprendėjai, prisiimantys politinę ir moralinę atsakomybę.

Kad jau prisiminiau mūsų garbiuosius įstatymų leidėjus, prisipažinsiu, jog pastaruoju metu man ramybės neduoda klausimas, ar tikrai jie Seime užsiima tik prasmingais dalykais.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, kai pandemijos ir karantino grėsmių akivaizdoje Seimo narys Vytautas Juozapaitis (dainininkas, LMTA profesorius, Lietuvos muzikų sąjungos narys) įregistravo (jau antrą kartą) Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Asociacijų įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus, kurių negaliu kitaip pavadinti kaip tik kvaziteisiniu niekalu. Todėl nieko keista, kad Seimo teisės departamentas tiek pirmą, tiek antrą kartą dėl V. Juozapaičio įregistruoto projekto pateikė iš esmės neigiamas išvadas. (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/ lt/TAK/abcb9b90a98a11ea8aadde924aa85 003?jfwid=4q7c47zmh) Projektų esmė tokia: Seimo narys siūlomomis nuostatomis siekia meno kūrėjų asociacijų vadovams, kaip kokiems iš biudžeto išlaikomiems ministerijų valdininkams, prisegti „nepriekaištingos reputacijos“ reikalavimus. Įdomiausia, kad V. Juozapaitis leidžia sau improvizuoti nepriekaištingos reputacijos tema, t. y. šią sampratą aiškina savaip, ignoruodamas Lietuvos įstatyminę bazę.

Visos šios improvizacijos ne itin meistriškai aplaistomos „skaidraus viešųjų finansų tvarkymo“ padažu, o desertui projekto aiškinamajame rašte iš esmės visi asociacijų vadovai a priori apkaltinami piktnaudžiavimu valdžia ir kitais nusikaltimais, net nesivarginant pateikti kokių nors minimalių stebėsenos rezultatų, jau nekalbant apie kompetentingų institucijų patvirtintus konkrečius įrodymus. (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/ lt/TAK/d0977900a64a11eaa51db668f0092 944?jfwid=4q7c47zmh) Grįžtu prie pradinės minties, kad rengiamame KPPĮ projekte meno kūrėjų organizacijų kaip tokių praktiškai nelieka, jos iš esmės marginalizuojamos, nes jų atstovų nebėra niekur, net patariamajame Kultūros ministerijos organe – Kultūros ir meno taryboje. Užuot įstatymiškai įveiklinus meno kūrėjų organizacijas kaip turinčias solidžią institucinę ir dalykinę patirtį, naujuoju įstatymu planuojama sukurti neaiškios paskirties biurokratinius darinius – kultūros kompetencijų centrus. Klausymuose dalyvavusi kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė

pripažino, kad šių centrų veikla nebuvo pakankamai išdiskutuota.

Vienas opiausių klausimų – kultūros srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimas.

Kaip žinoma, dabar Lietuvoje šiam sektoriui finansuoti taikomas tik projektų konkurso modelis, tačiau klausymuose kalbėjusi Dalia Urbanavičienė taikliai pastebėjo, kad kitose šalyse taikomas ne tik šis modelis, ir taip yra užtikrinamas NVO veiklos tvarumas ir tęstinumas, į ką viceministrė G. Žemaitytė atsakė, jog toks modelis Lietuvai būtų tarsi invazinis augalas, todėl netinkamas.

Manau, pastaroji kultūros viceministrės mintis iš dalies atskleidžia priežastis, kodėl teisėkūra Lietuvoje yra tik vidutinio ir žemesnio už vidutinį lygio, nes daug ką lemia įstatymus faktiškai kuriančių vykdomosios valdžios specialistų ir valdininkų tam tikras savisaugos instinktas – nekurti tokių įstatymų, kurie jų gildijai ateityje grėstų papildomu darbu. Juk daug lengviau taikant tik konkursinio finansavimo modelį sprendimų priėmimo naštą ir atsakomybę perduoti ekspertams: mes čia niekuo dėti, taip ekspertai nusprendė. Štai 2019 metais Seimo narys Vytautas Juozapaitis pradėjo precedento neturintį politinį puolimą ir net šmeižto kampaniją prieš Lietuvos muzikų sąjungą ir visų pirma jos vadovę prof. Audronę Žigaitytę-Nekrošienę. Neketinu dabar gilintis į tokios elgsenos priežastis (tai yra tam tikrų specialistų sritis), tačiau Seimo nario mandatas jam leido Lietuvos muzikų sąjungą ir jos vadovę viešai be jokio pagrindo ir jokių įrodymų nesyk apkaltinti neskaidriu lėšų panaudojimu.

Ir nors per 2019 metus bent kelios institucijos (tarp jų ir Lietuvos kultūros taryba) dėl V. Juozapaičio kaltinimų atliko LMS veiklos patikras ir, suprantama, jokių pažeidimų nenustatė, Lietuvos muzikų sąjungos projektų finansavimas 2020 m. iš Kultūros tarybos sumažėjo per pusę, neatsižvelgiant į tai, kad finansavimui pateiktų projektų kokybė ekspertų vertinimu buvo aukštesnė nei ankstesniais metais.

Manau, kad ne be minėto Seimo nario pastangų viešojoje erdvėje ir politiniuose instituciniuose kuluaruose buvo formuojama neigiama nuomonė apie visas meno kūrėjų organizacijas. Akivaizdu, kad būtent dėl to Kultūros taryba joms gerokai pasunkino 2020 metų projektų teikimo sąlygas, dar ir apribodama galimybę vienam subjektui teikti daugiau kaip vieną projektą.

Lyg tokių apribojimų dar būtų maža, projektų teikimo gairėse atsirado aibė perteklinių biurokratinių reikalavimų.

Vienas jų – sunkiai suvokiamas iš daugybės smulkių segmentų susidedančiam meno kūrėjų organizacijų strateginiam projektui pateikti viešinimo planą, atspindintį ne principinį veiklos strategijos viešinimą, o aprašyti kiekvieno segmento sklaidą, tikslines grupes ir pan. Panašu, kad Kultūros tarybos konsultantai patys nelabai žino, kokie turėtų būti konkretūs tokio viešinimo plano kriterijai, nes, užuot pateikę pavyzdį, ko norėtų, be paliovos atmetinėjo tai, kas jiems buvo teikiama.

Taigi, stebint Kultūros tarybos priimamus sprendimus dėl projektų finansavimo neapleidžia mintis, kad dalį šių sprendimų lemia ne profesionalus ekspertinis vertinimas, o interesų ir tam tikra politinė konjunktūra.

Prieš keletą metų, dar anoje politinėje kadencijoje, driokstelėjo skandalas, kai vienos Kultūros ministerijos valdininkės įsteigta VšĮ neaiškiais pagrindais gavo finansavimą iš Kultūros tarybos, šių metų pradžioje tarybai taip pat grėsė skandalas, kai 2019-ųjų pabaigoje jos eksperte buvo paskirta vienos VšĮ, kuri gauna finansavimą iš LKT, vadovė. Suvokus skandalo grėsmę, ji tik vieno iš projektų teikėjų prašymu ir Kultūros ministro valia buvo atšaukta iš ekspertų.

2017 metais Lietuvos dizainerių sąjunga dėl nepaskirto projektų finansavimo laimėjo kelis teismo procesus prieš Lietuvos kultūros tarybą. Tik štai panašu, kad po to taryba ir kitos valdžios institucijos „padirbėjo“ taip, kad Lietuvos dizainerių sąjunga išnyktų iš Lietuvos kultūros žemėlapio. Sąjunga bankrutavo... Tad retorinis klausimas ir LKT pirmininkei Dainai Urbanavičienei, ir dabartiniam kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui, kartu ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui: kas bus kita auka ant politinės konjunktūros aukuro?

Gal mes, muzikai?

Nes juk nuo 2017 m. dirbančios dabartinės kadencijos Lietuvos kultūros taryboje mūsų atstovų jau nėra, o dabar dar drįstame kelti nepatogius klausimus. n

Muzikos barai / 117

MUZIKOS ANATOMIJA

Išlaikykite instrumento vertę

P R A ĖJ U S I Ų M E T Ų „M U Z I K O S B A R Ų“ N R . 9–12 ĮM O N ĖS „T O N U S V I V U S “, F O R T E P I J O N Ų I R P I A N I N Ų K O M PA N I J O S S E I L E R AT S T O V ĖS L I E T U V O J E , VA D O VA S A U D R I U S B L A ŽI ŪN A S P R I S TA T Ė G A R S I O S I O S I N S T R U M E N T Ų G A M I N T O J O S P R O D U K C I J Ą, K U R I O S D A U G ĖJ A I R L I E T U V O J E .

TA ČI A U K Ą D A R Y T I , K A D I R K O N C E R T I N I Ų, I R M U Z I K O S M O K Y M O ĮS TA I G Ų, I R P R I VA ČI Ų K L I E N T Ų ĮS I G Y J A M I I N S T R U M E N TA I I L G A I I ŠL A I K Y T Ų D E R A M Ą K O K Y B Ę? R E M D A M A S I S S E I L E R R E K O M E N D A C I J O M I S I R S AV O PAT I R T I M I A . B L A ŽI ŪN A S PA S A K O J A A P I E F O R T E P I J O N Ų I R P I A N I N Ų P R I E ŽI ŪR O S Y PAT U M U S .

Muzikos barai / 118

Evaldo LASIO nuotr.

Firminės instrumentų valymo šluostės, standartinės lėkštelės ratukams, medinių paviršių atnaujinimo ir švelniai poliruojantis valomasis skysčiai

Audrius BLAŽIŪNAS

KODĖL FORTEPIJONĄ AR PIANINĄ REIKIA REGULIUOTI

Fortepijono klaviatūra ir mechanizmas patiria nevienodas apkrovas, dėl to pakinta mechanizmo parametrai, tad instrumentą būtina sureguliuoti iš naujo. Gerai sureguliuotas mechanizmas grojant leidžia išvengti rimtesnių techninių nesklandumų.

Atsakingai prižiūrimą instrumentą dažniausiai užteks tik šiek tiek patvarkyti. Nepamirškite pasinaudoti naujo instrumento garantinio laikotarpio paslaugomis ir tiekėjo įsipareigojimais.

KAIP SUPRASTI, KAD INSTRUMENTAS IŠSIDERINĘS

Derėjimas yra darnus skirtingų unisono stygų arba skirtingų intervalų skambėjimas. Net ir be specialių įgūdžių girdėti, kada unisonas „paplaukęs“ ir banguojantis, o gryni intervalai – aktyvūs ir disonuojantys.

Verta paminėti, kad tobula darna yra reliatyvus reiškinys, dažniausiai gyvuojantis trumpai, pavyzdžiui, po kruopštaus koncertinio derinimo, be to, kiekvienas žmogus turi savitą darnos pojūčio ribą. Vieniems darnos trūkumas yra nukrypimas nuo normos maždaug vienos bangos per sekundę greičiu, kiti tai pastebi tik tada,

kai vienas garsas pradeda skambėti kaip du.

Dažnai net nepastebime, kada instrumentas yra išsiderinęs. Žinoma, tai nenutinka per naktį. Tai laipsniškas procesas, per kurį mūsų klausa pripranta prie pokyčių. Tiesą sakant, žmogaus ausys visiškai nesugeba suvokti tokio pokyčio, kai derėjimas sutrinka iš esmės vienodai visuose registruose. Klausos treniravimas gali duoti gerų rezultatų, bet reguliarus eksperto atliekamas instrumento tikrinimas yra būtinas.

Daugelis muzikantų pageidauja, kad derinimo aukštis būtų 440–445 hercai. Tai turi prasmę, tačiau reikalauja daugiau priežiūros trumpesniais intervalais. Sulig kiekvienu

Muzikos barai / 119

MUZIKOS ANATOMIJA papildomu hercu, viršijančiu 440 Hz ribą, bendra stygų įtampa padidėja 1000 N. Tai atitinka 100 kilogramų svorį, kuris, atskaitos garsui a1 esant 445 Hz, įtempimą padidina papildomai puse tonos! Todėl rekomenduojame neviršyti 445 Hz ribos, nes ji patikrinta ir paprastai neperžengiama gaminant naujus instrumentus gamyklose.

INSTRUMENTO IŠSIDERINIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI Aplinkos sąlygos

Ilgesniu laikotarpiu instrumentui didžiulį poveikį daro temperatūros ir drėgmės svyravimai. Galime tik stengtis sušvelninti natūralius pokyčius ir atsižvelgdami į tai derinti instrumentą sezoniškai (žiemą ir vasarą) arba reguliariai tuo pačiu metų laiku, jei derintojas kviečiamas rečiau.

Mediena yra natūrali medžiaga, kuri keičiasi sąveikaudama su aplinka. Natūralūs medienos kaitos procesai yra pabrinkimas, susitraukimas, išsirietimas, įtrūkimas ir spalvos pasikeitimas. Instrumentas tarnaus ilgiau, jei laikysitės gamintojo instrukcijos.

Drėgmė

Pagal SEILER rekomendacijas, instrumento aplinkoje dominuojanti santykinė drėgmė neturėtų būti mažesnė kaip 45% ir didesnė kaip 65%.

Trumpą laiką viršijus nustatytas ribas (+/–10%), instrumentas reikšmingos žalos nepatirs, tačiau tai jau paveiks mechanizmo parametrus. Atkreipkite dėmesį, kad standartiniai higrometrai (tie, kurių jautrusis elementas yra plaukas, beveik visi ciferblatiniai prietaisai) netrukus tampa netikslūs ir turi būti kalibruojami bent kas pusmetį. Paprastai drėgmės matavimo prietaisai, senesni negu 10 metų, nebėra patikimi. Rekomenduojame naudoti šiuolaikinius elektroninius higrometrus.

Per didelė drėgmė sumažinama specialiais mechaniniais arba elektriniais prietaisais. Juos patariama rinktis pagal patalpos dydį ir esamas sąlygas.

Muzikos barai / 120

Sausas oras

Instrumentas jokiu būdu neturėtų išdžiūti. Sauso oro srovės ir skersvėjai lengvai gali sumažinti natūralių instrumento medžiagų drėgnumą.

Tai ypač pasakytina apie šildymo laikotarpius. Dėl ilgai trunkančio sauso oro poveikio instrumento mediena susitraukia ir įtrūksta. Dažniausi rezonansinės plokštės, tiltų ir kuoliukų lentos įtrūkimai, nes jų mediena patiria didžiausią įtampą. Šildymo sezono metu patariama naudoti specialias drėkinimo priemones. Efektyviausias yra elektrinis drėkintuvas, tačiau jis veikia ribotą laiką. Į kiekvieną instrumentą galima įmontuoti išmaniąją drėkinimo sistemą: ji veikia lokaliai, tačiau reikalauja atsakingos priežiūros ir dėmesio, be to, yra brangi. Stiklainis ar kibirėlis su vandeniu dėl pasyvaus garavimo turi labiau simbolinę reikšmę. Tačiau visais atvejais verta pabrėžti, kad instrumentas yra tik daiktas – pirmiausia rūpinkitės gerą sveikatą palaikančiu mikroklimatu.

Šiluma

Instrumentas neturėtų stovėti iš šildytuvų, radiatorių ar židinių intensyviai sklindančios šilumos zonoje.

Neintensyvios šilumos šaltinis turėtų būti ne arčiau kaip 1 metro atstumu, kaitrinius sceninius prožektorius taip pat derėtų laikyti kaip įmanoma toliau. Šiuolaikiniai instrumentai apsaugoti nuo nepalankaus grindų šildymo sistemų poveikio. Tačiau juos būtų geriau statyti ten, kur tokių sistemų nėra. Įrengus grindų šildymo sistemą reikia stebėti, kad dominuojanti santykinė drėgmė nebūtų mažesnė kaip 45%. Jei instrumentas senesnis, po juo verta patiesti specialią termoizoliacinę medžiagą.

Saulės šviesa

Instrumentui kenkia tiesioginė saulės šviesa, nes ultravioletiniai spinduliai sukelia medienos spalvos pokyčius. Juodai poliruoti instrumentai šiuo požiūriu nėra jautrūs, bet saulėje greitai įkaista, o tai gali juos išderinti. Baltos spalvos ir beicuoti instrumentai turi būti ypač gerai ap-

saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, nes dėl to gali pakisti spalva.

Naudojimo intensyvumas

Instrumento garsas kinta proporcingai naudojimo intensyvumui, todėl reguliariai turi būti tikrinamas ir koreguojamas intonavimas. Tono spalva ir kokybė priklauso nuo plaktukų, jie lemia, ar garsas skamba aštriai, ar švelniai.

Vaikų skambinimas pianinu santykinai nedaug prisideda prie išsiderinimo, jį kur kas labiau pagreitina virtuozinės romantinės muzikos repertuarą atliekantis pianistas.

Instrumento savybės ir būklė

Neverta tikėtis stabilaus senų ar prastos kategorijos instrumentų derėjimo – jų derinimo kuoliukų lenta perdžiūvusi, korpusas nestabilus, o stygos deformavęsi. Tačiau pasitaiko išimčių. Šiaip ar taip, derintojas visa tai gali įvertinti apžiūrėdamas instrumentą, o ne pagal jo pavadinimą.

Derintojo kvalifikacija

Derinimo kokybė neabejotinai priklauso nuo derintojo profesionalumo ir patirties, gebėjimo stabilizuoti įtemptą stygą ir profesionalių įrankių.

INSTRUMENTO IŠORĖS PRIEŽIŪRA Satininis paviršius

Jį reikia valyti minkštu sausu audiniu, šiek tiek drėgna zomšos ar specialia mikropluošto šluoste. Labai nešvarioms vietoms valyti rekomenduojame šluostę pamirkyti karštame vandenyje su švelniu skalbikliu ir išgręžti. Šilta drėgna šluostė lengvai pašalins purvą. Nenaudokite antistatinių audinių – juose esama medžiagų, kurios gali prikibti prie instrumento paviršiaus.

Poliruotas paviršius

Jis valomas taip pat kaip ir satininis paviršius. Galima naudoti specialų purškiamą valiklį, kartu atliekantį ir kosmetinio poliravimo funkciją.

Poliruotas paviršius neturi būti valo-

mas pernelyg dažnai, nes jis jautrus įbrėžimams. Jei paviršius labai nešvarus, šluostę plaukite dažniau, kad neatsirastų mikroįbrėžimų.

Vaškuotas paviršius

Jį reikia valyti tik minkšta sausa šluoste. Labai nešvarus paviršius valomas kaip satininis ar poliruotas.

Nuvalytas vietas reikia palikti nudžiūti. Vaškuotą paviršių galima atnaujinti, tačiau tam reikia šiek tiek praktikos.

Jis ypač jautrus, nes neapsaugotas nuo aplinkos poveikio. Instrumentai tokiais paviršiais gaminami tik pagal specialų užsakymą ir be garantijų. Reikia nedelsiant pasirūpinti paviršiaus apsauga – padengti vašku, aliejumi arba laku. Tačiau net ir labai geros priemonės neapsaugo nuo karšto puodelio, iš gėlių vazos išsiliejusio vandens ar smūgio kietu daiktu.

Metalinės dalys

Metalinėms dalims taip pat reikia dėmesio – ant vyrių ir jungiamųjų detalių laikui bėgant atsiranda apnašų.

Jas reikia reguliariai valyti atskiestu metilo spiritu (3–4 dalys vandens ir 1 dalis spirito). Nenaudokite jokių kitų valymo priemonių, nes metalą gali paveikti korozija. Specialios metalo valymo priemonės pašalina instrumento metalinių dalių apsauginę lako dangą, todėl jos turėtų būti iš naujo nulakuojamos, antraip labai greitai patamsės.

Klavišai

Įprastus plastikinius klavišus valykite sausa šluoste, dramblio kaulo plokšteles – atskiestu metilo spiritu (3–4 dalys vandens ir 1 dalis spirito) sudrėkinta šluoste, bet nepalikite šlapio paviršiaus, nes drėgna plokštelė gali pradėti riestis ir atsiklijuoti. Klavišus dezinfekuoti galima ant šluostės užpurškus šiek tiek spiritinio dezinfekcinio skysčio.

Ratukai

Ratukams paprastai nereikia išskirtinės priežiūros, tačiau nuo jų gali nukentėti patalpos grindys. Būkite

Evaldo LASIO nuotr.

Neapdorotas paviršius

Derintojas Audrius Blažiūnas. Nacionalinė filharmonija, 2015 m.

atidūs – neįsitikinus grindų tvirtumu, instrumento geriau nestumdyti.

Nepamirškite, kad ratukai skirti tik minimaliai vietos korekcijai. Pianinas paprastai sveria 200–250 kg, kabinetinis fortepijonas – nuo 300 iki 400 kg, o koncertinis fortepijonas – net iki 600 kg. Platūs kokybiški ratukai kietmedžio parketo neturėtų pažeisti, bet parketlentės yra jautresnės. Ypač pavojingi pigūs ratukai. Gamintojai po visais ratukais rekomenduoja pakišti specialias lėkšteles. Jei tenka stumdyti labai daug, pavyzdžiui, scenoje ar nelygiu paviršiumi, gali lūžti pianino ratukas ar fortepijono kojos įtvirtinimas. Tokiu atveju stumdant reikėtų naudoti specialias lėkšteles su papildomais ratukais.

PRIEŽIŪROS INTERVALAI Kas 6 mėnesius Derinti Intonuoti pagal polytį arba intonacijos lygumą

Kas 2 metai (papildomai šalia 12 mėnesių priežiūros darbų) Nuvalyti ir patikrinti slopintuvus Jei reikia, nuvalyti slopintuvų strypą Nuvalyti slopintuvų spyruoklytes Kas 4 metai (jei instrumentas dažnai naudojamas) Patikrinti mechanizmo parametrus Suformuoti plaktukus Sureguliuoti Suintonuoti Kas 8 metai Patikrinti mechanizmo parametrus Suformuoti plaktukus Sureguliuoti Suintonuoti Sutepti klaviatūrą Jei instrumentas naudojamas labai intensyviai, tam tikrus priežiūros darbus gali prireikti atlikti dažniau. n

Kas 12 mėnesių Patikrinti reguliavimą ir, jei reikia, instrumentą sureguliuoti Patikrinti ir, jei reikia, priveržti visus mechanizmo varžtus Patikrinti pedalo nustatymus, sureguliuoti klaviatūrą

Muzikos barai / 121

Nacionaliniu kultūros keliu ČIURLIONIO KELIAS 145-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams Sakralinės muzikos ciklas ČIURLIONIŠKĄJĄ STYGĄ PALIETUS Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Globėjas klebonas Vaidas Vaišvilas Birželio 27 d., šeštadienį, 19.30 val.

EGLĖ JUOZAPAITIENĖ (sopranas) IEVA BARBORA JUOZAPAITYTĖ (sopranas) Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas VYTAUTAS JUOZAPAITIS (baritonas)

Muzikos barai / 122

RENATA MARCINKUTĖ (vargonai) Liepos 4 d., šeštadienį, 19.30 val.

Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienai Koncertas „Čiurlionio įkvėpti“ IEVA PRUDNIKOVAITĖ (mecosopranas, Lietuva, Šveicarija) Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS (bosas) Festivalio „Sugrįžimai 2020“ dalyvė VAIVA DATENYTĖ (sopranas, D. Britanija) GEDIMINAS KVIKLYS (vargonai) Liepos 11 d., šeštadienį, 19.30 val.

SILVIJA BEATRIČĖ PETKEVIČIŪTĖ (sopranas) JUDITA VASILIAUSKAITĖ-RADOVSKIENĖ (smuikas) POVILAS PADLECKIS (vargonai)

Liepos 18 d., šeštadienį, 19.30 val.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ČIURLIONIO KVARTETAS Jonas Tankevičius (I smuikas) Darius Dikšaitis (II smuikas) Gediminas Dačinskas (altas) Gleb Pyšniak (violončelė) DOVILĖ KAZONAITĖ (sopranas) Liepos 25 d., šeštadienį, 19.30 val.

SIMONA LIAMO (sopranas) RIČARDAS VYTAS (altas) ILONA GIRDŽIŪNAITĖ (smuikas) GEDIMINAS KVIKLYS (vargonai) Rugpjūčio 1 d., šeštadienį, 19.30 val.

Dailininko Alfonso Šuliausko atminimui EGLĖ STUNDŽIAITĖ (sopranas) EIMANTAS BEŠĖNAS (tenoras) GRAŽINA ZALATORIENĖ (vargonai) Rugpjūčio 8 d., šeštadienį, 19.30 val.

AUŠRA LIUTKUTĖ (sopranas)

ANDRIUS PLEŠKŪNAS (altas) Festivalio „Sugrįžimai 2020“ dalyvė VILMANTĖ KAZIULYTĖ (fleita, Belgija) JARŪNĖ BARKAUSKAITĖ (vargonai) Rugpjūčio 15 d., šeštadienį, 19.30 val.

SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranas, Austrija) VIKTORIJA MARIJA ZABRODAITĖ (fleita) DAINIUS SVERDIOLAS (vargonai) Rugpjūčio 22 d., šeštadienį, 19.30 val.

JUSTINA JACEVIČ (sopranas) Festivalio „Sugrįžimai 2020“ dalyvis VYTENIS GURSTIS (fleita, D. Britanija, Vokietija) VIRGINIJA SURVILAITĖ (vargonai) Rugpjūčio 29 d., šeštadienį, 19.30 val.

Festivalio „Sugrįžimai 2020“ dalyvė OLESIA MAMONENKO (lirico-spinto sopranas, Italija) DIANA ŠIVICKIENĖ (smuikas) DAIVA GUDELEVIČIŪTĖ (altas) ŽIVILĖ SURVILAITĖ (vargonai)

Kamerinės muzikos koncertai Druskininkų miesto muziejuje Liepos 29 d., trečiadienį, 20 val.

JUDITA LEITAITĖ (mecosopranas) PAULINA DAUKŠYTĖ (smuikas) JURIJUS SUCHANOVAS (fortepijonas) Rugpjūčio 4 d., antradienį, 20 val.

Ansamblis LIETUVOS JERUZALĖ Borisas Traubas (smuikas) Borisas Kirzneris (smuikas) Valentinas Kaplūnas (violončelė) Sergejus Okruško (fortepijonas)

Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Rugsėjo 17 d., ketvirtadienį, 17 val.

Eduardo Mieželaičio kūrybos vakaras „ ...Čiurlionis kaip aukštos natos...“ (E. Mieželaitis) Elenos Baliutytės-Riliškienės monografijos „Eduardas Mieželaitis“ pristatymas Dalyvauja knygos autorė Poeto eiles skaitys AUDRONĖ PADEGIMAITĖ (aktorė) ir JONAS SUBAČIUS (skaitovas) Dalyvauja ELENA MIEŽELAITIENĖ, poeto žmona Muzikologas VACLOVAS JUODPUSIS VIRGINIJUS KACILEVIČIUS, Pakruojo rajono savivaldybės, (poeto gimtinės), mero pavaduotojas MARIJA KACILEVIČIŪTĖ, skaitovė, dainuojamosios poezijos atlikėja VAINIUS BAKAS, E. Mieželaičio premijos laureatas (2019)

Veiks poeto fotografijų ir knygų paroda M. K. Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir dzūkų krašto dainų koncertas „Aš padainuosiu tau dainelę“ Dalyvauja Druskininkų draugijos „Bočiai“ moterų vokalinis ansamblis DRUSKELĖ Vadovė NIJOLĖ VINDBERGIENĖ Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos smuikininkai

LIETUVOS MUZIKŲ RĖMIMO FONDAS

Festivalio pabaigos renginiai

VARĖNOS RAJONO SAVIVALDYBĖ

Rugsėjo 22 d., antradienį, 14 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų savivaldybės mokyklų moksleivių rašinių, dailės ir muzikinės viktorinos konkursų „Čiurlioniška Raigardo slėnio legenda“ laureatų kūrybos pristatymas ir apdovanojimas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių ir mokytojų koncertas 18 val. GRAND SPA LIETUVA salėje NEMUNAS Koncertas „Čiurlionis ir amžininkai“ LIETUVOS KARIUOMENĖS ORKESTRAS Meno vadovas ir dirigentas EGIDIJUS ALIŠAUSKAS Solistai: IEVA PRUDNIKOVAITĖ (mecosopranas, Lietuva, Šveicarija) VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS (bosas) AISTĖ BRUŽAITĖ (kanklės) EGIDIJUS ALIŠAUSKAS (birbynė) AKVILĖ ALIŠAUSKAITĖ (dainininkė) Dalyvauja Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos smuikininkų ansamblis

Sakralinės muzikos ciklas ČIURLIONIO KELIAS

Renginių vedėjas muzikologas VACLOVAS JUODPUSIS

Senosios Varėnos, Perlojos, Merkinės bažnyčiose liepos 12 d. – rugsėjo 30 d.

145-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv.

Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Liepos 12 d., sekmadienį, 13 val.

MINDAUGAS ŽEMAITIS (baritonas) ŽIVILĖ SURVILAITĖ (vargonai) Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Rugpjūčio 15 d., šeštadienį, 11.30 val.

AUŠRA LIUTKUTĖ (sopranas) ANDRIUS PLEŠKŪNAS (altas) JARŪNĖ BARKAUSKAITĖ (vargonai)

Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Rugsėjo 20 d., sekmadienį, 12 val.

EGLĖ STUNDŽIAITĖ (sopranas) EIMANTAS BEŠĖNAS (tenoras) GRAŽINA ZALATORIENĖ (fortepijonas) Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Rugsėjo 30 d., trečiadienį, 16 val.

EGLĖ JUOZAPAITIENĖ (sopranas) IEVA BARBORA JUOZAPAITYTĖ (sopranas) Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas VYTAUTAS JUOZAPAITIS (baritonas) RENATA MARCINKUTĖ (vargonai) Renginių vedėjas muzikologas VACLOVAS JUODPUSIS

Muzikos barai / 123

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Girdutis JAKAITIS Altininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (balandžio 4 d.)

Vera BADJANOVA Muzikologė, pedagogė (balandžio 5 d.)

Aidas PUODŽIUKAS Pianistas, tarptautinių konkursų laureatas (balandžio 14 d.)

Mikalojus NOVIKAS Kompozitorius (balandžio 19 d.)

Tamara BLAŽIENĖ-GAITANŽI Choro dirigentė (balandžio 21 d.)

Edmundas SEILIUS Dainininkas, LNOBT solistas (balandžio 22 d.)

Marta LUKOŠIŪTĖ Dainininkė (balandžio 23 d.)

Ričardas SVIACKEVIČIUS Akordeonistas, tarptautinių konkursų laureatas, profesorius (liepos 13 d.)

Zigmas ŽUKAS Kontrabosininkas (liepos 14 d.)

Vytautas KURNICKAS Dainininkas (liepos 23 d.)

Kazys DAUGĖLA Kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas (liepos 26 d.)

Tamara VAINAUSKIENĖ Vokalo teoretikė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (liepos 30 d.)

Povilas VELIKIS Akordeonistas, tarptautinių konkursų laureatas (liepos 31 d.)

Lina NAIKELIENĖ Kanklininkė, profesorė (rugpjūčio 22 d.)

Dalia JATAUTAITĖ Vargonininkė (balandžio 30 d.)

Rūta MIKELAITYTĖ-KAŠUBIENĖ Pianistė (gegužės 1 d.)

Edita GRUDZINSKAITĖ Teatrologė, apžvalgininkė, viešųjų ryšių specialistė (gegužės 5 d.)

Mūza RUBACKYTĖ Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, profesorė (gegužės 19 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų

Raimondas SVIACKEVIČIUS Akordeonistas, profesorius (gegužės 26 d.)

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ –

Edvinas MINKŠTIMAS Pianistas, tarptautinių konkursų laureatas (gegužės 12 d.)

Jūratė LANDSBERGYTĖ Vargonininkė, muzikologė (gegužės 30 d.)

Eglė KASTECKAITĖ Pianistė (birželio 12 d.)

Renata MARCINKUTĖ-LESIEUR Vargonininkė (birželio 23 d.)

Muzikos barai / 124

20 000 Eurų

2020 m. balandžio 25 d. Lietuvos muzikų sąjunga vienijo 328 narius.

Pedagogų ir jaunųjų muzikų susivienijimuose prie LMS yra 42 nariai.

Per ataskaitinį laikotarpį įsteigtas Lietuvos muzikų sąjungos Edukacijos centras (vadovė Jolanta Vaišvilienė), veiklą atnaujino Lietuvos muzikų sąjungos fondas (direktorius Tomas Bakučionis). *** Lietuvos muzikų sąjungos kūrybinę programą sudaro tęstiniai, nuoseklų atlikėjų meno puoselėjimą užtikrinantys projektai: edukacinių monografinių renginių-susitikimų ciklas vaikams ir jaunimui „Pažintis“; kultūrai nusipelniusių muzikų jubiliatų pagerbimo vakarai-susitikimai „Atmintis“; išėjusiems muzikams skirta programa „In memoriam“, kurios pagrindinis tikslas – sukurti kūrybinius praeities muzikų profilius LMS svetainėje www.muzikusajunga.lt bei viešinti straipsnius apie jų meną muzikos meno ir mokslo leidinyje „Muzikos barai“; apdovanojimo „Auksinis diskas“ teikimas iškiliausiems metų atlikėjams (geriausio instrumentininko, dainininko, džiazo muzikanto, kolektyvo kategorijose).

Džiugu, kad nuo 2000 metų teikiamas apdovanojimas 2020 metų iškilmėse minės 20 metų sukaktį; „Muzikos baruose“ ir svetainėje www.muzikusajunga.lt įgyvendinama „Kūrybinių portretų“ programa, skirta atlikėjų meninės veiklos studijai, garso, vaizdo ir nuotraukų archyvui kaupti bei viešinti.

Pastaraisiais metais itin sėkmingai kuriame išplėstinę informacinę sistemą, siedami realią (renginys, jo apibendrinimas spaudoje) ir virtualią (informacijos plėtojimas garso, vaizdo ir nuotraukų galerijomis, viešinant socialiniuose tinkluose) formas ir per QR kodą jungdami jas su leidinyje „Muzikos barai“ publikuojamais straipsniais. Į veiklų viešinimo sistemą įtraukta ir nuolat tobulinama LMS svetainė „Elektroninė parduotuvė“. Tai ypač svarbi LMS veiklos dalis: nuo 1931 m. leidžiamas žurnalas „Muzikos barai“, knygos, natos, nuo 2000 m. – kompaktinės plokštelės (128

KŪRYBINIS SAMBŪRIS: IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės LMS metinės konferencijos ataskaita pavadinimai), kuriamas kultūrinių kūrybinių industrijų produktas – meninis renginys kaip prekė, ir visa tai lengvai pasiekiama, gali būti pasitelkiama ugdymo ir pažinimo procesui.

2014 m. startavusi LMS svetainė jau duoda pridėtinę vertę: gausėja mūsų bendruomenė, lengvai dalijamės informacija, paprasčiau įsigyti LMS leidinius; informacija domisi ir su LMS kontaktus mezga įvairių pasaulio šalių (JAV, Australijos, Europos valstybių) muzikai.

Svarbią LMS veiklos dalį sudaro meno kūrėjo statusą turinčių atlikėjų veiklos stebėsena, dalyvavimas ekspertų komisijose, narystė tarptautinėse ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijose, atstovavimas užsienio kūrėjų simpoziumuose ir pan.

Ne mažiau reikšmingas ir kontaktų mezgimas, pažintys su Lietuvos kultūros įstaigomis, kultūrinių renginių organizatoriais.

Aktyviai rašome ES projektus, ruošiame sudėtingus projektus ir dokumentus Menų inovacijos centro ir rezidencijos statybai Birštone (Birštono savivaldybė dalyvauja kaip projekto partnerė ir jau yra numačiusi sklypą).

Per 2017–2019 narystės Europos kamerinės muzikos pedagogų asociacijoje (ECMTA) metus padidėjo LMS užsienio partnerių būrys: bendraujame su Italijos, Ispanijos, Slovėnijos, Bulgarijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Suomijos, Lenkijos ir Norvegijos muzikais bei įstaigomis.

Tikslas – kvalifikacijos kėlimas, geroji patirtis. Itin aktyvus ECMTA veiklose prof. Petras Kunca, kurio pastangomis Lietuvoje plečiasi aktyviųjų ECMTA narių būrys.

LMS veiklos nuoseklumą ir tęsti-

numą užtikrina pagrindiniai organizacijos tikslai: - plėsti akademinės muzikos meno vertybių sklaidą, siekiant panaikinti vis dar esančią kultūrinę atskirtį nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse; - kurti profesionalumą suvokiančią bendruomenę, jungiančią ne tik muzikos meno profesionalus, bet ir įvairaus amžiaus mėgėjus (nuo vaikų iki senjorų) Lietuvoje ir užsienyje; - kelti LMS narių profesionalumą bendraujant su užsienio partneriais, perimant ir dalijantis gerosiomis muzikos interpretacijos meno, pedagogikos ir sklaidos patirtimis; - ieškant naujų kūrybos ir sklaidos formų, gaivinti praeityje sukauptas ir sukurtas vertybes ir skleisti jas, ypač jaunimui; - puoselėjant kartų sugyvenimo principus, bendradarbiauti su jaunaisiais muzikais aukščiausiu profesinio meistriškumo lygiu, dalinantis patirtimi ir mokantis naujų technologijų bei mąstymo kaitos; - bendradarbiauti su muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų pedagogais, įsiklausant į jų pačių ir jų ugdomų moksleivių poreikius; - stebėti ir visapusiškai viešinti LMS narių veiklas, padėti jas įgyvendinti ir administruoti; - įsiklausyti į LMS narių problemas bei lūkesčius ir maksimaliai talkinti užtikrinant sklandžias veiklas (pagalba teisės, socialinių garantijų, veiklų administravimo ir pan. srityse); - dalyvauti rengiant meno kūrėjo statusą turinčių LMS narių veiklos poreikius atitinkančius teisės aktus LR Seime; - dalyvauti rengiant meno kūrėjo statusą turinčių LMS narių veiklos

poreikius atitinkančias administracines gaires (Kultūros ministerija).

Nuosekliai plėtoti veiklas, siekti numatytų tikslų ir juos įgyvendinti galime tik padedami ilgamečio rėmėjo Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo, taip pat Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Lietuvos kultūros tarybos. Nuoširdžiai jiems visiems dėkojame.

Būtina dar kartą pabrėžti, kad Lietuvos muzikų sąjunga, deja, negauna užtikrinto biudžetinio finansavimo.

LMS finansuojama projektinėmis lėšomis (tai reiškia nuolatinį projektų rašymą, nebūtinai pasibaigiantį sėkme), bet jų neužtenka reguliariems atlyginimams, patalpų išlaikymui ir juolab būstinės remontui ar įrangai įsigyti.

Lietuvos muzikų sąjunga – kūrybinė asociacija, galinti palaikyti ir skatinti kūrybines iniciatyvas ir veiklas. Tačiau LMS nėra ir negali tapti koncertų agentūra, pajėgiančia atlikėjams už kūrybines veiklas užtikrinti solidų atlygį. ***

2019 metais surengta 114 renginių.

Susipažinti galima nuskenavus QR kodą:

Ypač reikšmingas renginių ciklas, skirtas Stanislavo Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms. Juos rengėme globojami UNESCO ir Užsienio reikalų ministerijos.

Gegužės 6 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, įvyko koncertas „Mūsų

Gegužės 6 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, įvyko koncertas „Mūsų bažnyčios giesmės“. Koncerto dalyviai ir svečiai

Muzikos barai / 125

MUZIKŲ SĄJUNGOJE bažnyčios giesmės. Stanislavui Moniuškai 200“. Dalyvavo solistų ansamblis „Vytoki“ (Baltarusija): Irina Avdeeva (vargonai, fortepijonas), Aleksandras Mihniukas (tenoras, Baltarusijos Didžiojo teatro solistas, tarptautinių konkursų laureatas), Alaksiejus Fralou (fagotas, koncerto vedėjas); Asta Krikščiūnaitė (sopranas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė), Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai), Audronė Žigaitytė (koncerto vedėja).

Birželio 12 d. Šalčininkų S. Moniuškos menų mokykloje įvyko koncertas „Vakaro daina“. S. Moniuškos kamerinę muziką atliko Andrius Vasiliauskas ir Natalija Katilienė, koncertą vedė Audronė Žigaitytė.

Birželio 13–14 dienomis Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko tarptautinė konferencija „Žymusis vilnietis Stanislovas Moniuška“, kurią surengėme su partneriais ir rėmėjais: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaline UNESCO komisija, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Lenkijos institutu Vilniuje, Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvoje ir Lietuvos ambasada Baltarusijoje. Pranešimus skaitė Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos mokslininkai.

Birželio 13 d. LDK Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko koncertas-susitikimas „Vakaro daina“. Dalyvavo: Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto vokalinis ansamblis „Ave musica“ (vadovė prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė), Lilianna Zalesińska (mecosopranas, Lenkija), Jolanta PszczółkowskaPawlik (fortepijonas, Lenkija), solis-

tų ansamblis „Vytoki“ (Baltarusija, vadovas Alaksiejus Fralou), Monika Kučinska (sopranas), Rita Novikaitė (mecosopranas), Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas), Andrius Vasiliauskas (fortepijonas). Skambėjo Stanislavo Moniuškos kamerinė muzika.

Koncertą vedė Audronė Žigaitytė.

Birželio 14 d. tarptautinės konferencijos renginius užbaigė Vilniaus festivalio koncertas „Stanislavo Moniuškos Keturios Aušros vartų litanijos“.

Lietuvos muzikų sąjunga šiai konferencijai skyrė specialų „Muzikos barų“ numerį, jame publikuoti konferencijoje skaityti pranešimai. Išleistas ir specialus leidinio priedas su pranešimais anglų kalba. Susipažinti galima svetainėje www.muzikusajunga.lt, skyriuje „Naujienos“.

Birštono vasaros menų akademijos dienomis koncertų programose skambėjo S. Moniuškos muzika, o liepos 29 d. įvyko prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės paskaita „Užmirštas vilnietis. Stanislavui Moniuškai – 200.

Stanislavo Moniuškos opera „Halka“: dramaturgija šiandienos aspektu“.

Rugsėjo 18–19 dienomis Minske vyko S. Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, globojami Lietuvos ambasados Baltarusijoje: mokslinė konferencija „Stanislavas Moniuška – nuo Ubelės iki Varšuvos“, S. Moniuškos vargonų ir vokalinės muzikos koncertas Švč. Trejybės ir šv.

Roko bažnyčioje, „Moniuškos laikas“ – koncertas-diskusija ir simpoziumo rezultatų aptarimas Baltarusijos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Renginiuose dalyvavo Asta Krikščiūnaitė, Rita Novikaitė, Šviesė Čepliauskaitė, Jurgita Kazakevičiūtė, Ala Bendoraitienė, Laima Budzinauskienė ir Audronė Žigaitytė.

Lapkričio 25 d. Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje įvyko S. Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms skirtų renginių apibendrinimo vakaras „Atsisveikinimo daina“. Dalyvavo dainininkės Asta Krikščiūnaitė, Rita Novikaitė, Evelina Gancevska, pianistės Ala Bendoraitienė, Šviesė Čepliauskaitė, Jurgita Kazakevičiūtė, muzikologė Laima Budzinauskienė ir kompozitorė Audronė Žigaitytė.

Didžioji muzikų šventė Valdovų rūmuose

Muzikos barai / 126

***

Surengta jau septintoji Birštono vasaros menų akademija. Su Birštono vasaros muzikos renginiais susipažinti galima nuskenavus QR kodą:

Pagrindinė Birštono vasaros menų akademijos vertė – ilgalaikis kompleksinis tikslas kartų sugyvenimo principu suburti profesinę bendruomenę, jungiančią pedagogus, kūrėjus ir atlikėjus bendrai menų edukacijai ir kūrybai.

2019 metais su dainininkais dirbo Asta Krikščiūnaitė ir Kristianas Benediktas, o net iki 12 mažųjų dainininkų (anksčiau būdavo 2–5) išaugusiai grupei vadovavo Gintarė Skerytė. Su pianistais dirbo Donaldas Račys ir Batia Steinbock (Izraelis), su jaunaisiais smuikininkais – Kaido Valja (Estija), Nijolė Prascevičienė ir Eckartas Lorenzenas (Izraelis).

Surengtos penkios paskaitos-susitikimai: „Dainavimas: talentas ar meistriškumas?“ (susitikimas su operos solistu Kristianu Benediktu), dr. Linos Vyšniauskienės paskaita „Atlikėjų vadybos ypatumai“, Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos pirmininko Audriaus Blažiūno paskaita „Fortepijono siela: meistras – derintojas – atlikėjas“, prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės paskaitos „Stanislavo Moniuškos opera „Halka“: dramaturgija šiandienos aspektu“ ir „Eglė žalčių karalienė“ – baleto sėkmės istorija“. Prof. A. Žigaitytės paskaitomis Birštone paminėtos S. Moniuškos 200-osios ir E. Balsio 100-osios gimimo metinės.

Susitikimai, paskaitos (vaizdo įrašai):

Ciklo „Birštono vasaros muzika“ koncertus surengė ansamblis „Subtilu-Z“ („Šeštadienio linksmybės“), dainininkė Gintarė Skerytė ir pianistas Povilas Jaraminas („Sekmadienio desertas“), dainininkas Kristianas Be-

nediktas ir pianistas Justas Čeponis („Pirmadienio staigmena“), pianistai Donaldas Račys ir Julija Sadaunykaitė („Trečiadienio impresijos“), Jeruzalės dainų programoje dalyvavo dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir „Duo Lorenzen“ iš Izraelio („Ketvirtadienio klajonės“).

Tradiciškai vyko BVMA dalyvių ir svečių koncertai „Vakaro serenados“ sanatorijoje „Eglė“ bei BVMA dalyvių ataskaitiniai koncertai Birštono kurhauze.

Vakaro serenados (vaizdo įrašai):

Ypatingos sėkmės sulaukė jau tradiciniu vadintinas Liaudies dainos konkursas Birštono merės Nijolės Dirginčienės taurei laimėti. 2019 metų laureatė – LMTA studentė Charlotte Kilsch, dainavimą studijuojanti pas prof. Astą Krikščiūnaitę.

Nepaprastai vertiname Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės bičiulystę ir mūsų bendro renginio – Birštono vasaros menų akademijos – globą. Taip pat esame dėkingi Birštono kultūros centrui ir jo direktoriui Zigmui Vileikiui, Meno mokyklos kolektyvui ir direktorei Laimutei Raugevičienei, „Eglės“, „Tulpės“ sanatorijoms, svečių namams „Banginukas“, „Audenis“, Birštono savivaldybei ir gyventojams už pagalbą ir paramą organizuojant išskirtinį renginį.

2019 metų Birštono vasaros menų akademijos renginius nufilmavo mūsų bičiulė „Žalioji akademija“.

Birštono vasaros muzika. Koncertų vaizdo įrašai:

*** Birštone gimusias idėjas ir veiklos formas sėkmingai plėtojame 2018 metais veiklą pradėjusioje LMS Muzikos svetainėje.

Didžiausią dėmesį skyrėme susitikimams su muzikos atlikėjais, edukaci-

niams susitikimams su moksleiviais, naujų filmų apie muzikus peržiūroms, Lietuvos operos 100-mečiui skirtos medijų operos „Traviata“ spektakliams.

Tarp gausių renginių išskirtiniu vadinčiau gegužės 2–3 dienomis vykusius Davido Geringo violončelės meistriškumo kursus, kuriuos užbaigė koncertas-susitikimas su maestro ir kursų dalyviais.

Svetainėje įvykę renginiai paskatino drąsiam žingsniui – kapitaliniam Muzikos svetainės ir LMS prieigų remontui. Salėje-auditorijoje restauruotas dekoras, suformuotas prosceniumas eksperimentiniams kameriniams spektakliams, teatralizuotiems koncertams bei medijų teatro spektakliams.

LMS remontas ir pasikeitusi LMS būstinė:

*** Ne tik organizuodami renginius LMS Muzikos svetainėje, bet ir keliaudami po Lietuvos mokyklas toliau sėkmingai dalyvavome Kultūros paso programoje, pagal kurią įgyvendiname 4 projektus: „Muzikos paslaptys“ (1–4 klasių moksleiviams), „Muzikos paslaptys 2“ (5–8 ir 9–12 klasių moksleiviams), „Tarp natų“ (koncertai-susitikimai) ir „Operos žavesys“ (5–8 ir 9–12 klasių moksleiviams). Aktyviausi programos dalyviai: Virginija Kochanskytė, Austėja Lukaitė, Inga Maknavičienė, Gražina Zalatorienė, Edita Zizaitė, Arkadijus Gotesmanas, Raimonda Navickienė, Julija Karaliūnaitė, Birutė Asevičiūtė.

Birštono vasaros menų akademijos renginių plakatas

Tęsėme ir koncertų „Vakaro serenados“ ciklą „Eglės“ sanatorijose Druskininkuose ir Birštone. *** Sėkmingai, talkinant ir remiant Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui, surengėme tradicinį metų akcentą – Didžiąją muzikų šventę LDK Valdovų rūmuose. Gausiai susirinkusiai publikai koncertavo „Auksinio disko“ laureatai bei Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos, Birštono meno mokyklos moksleiviai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Šventinio vakaro metu apdovanoti 2019 m. „Auksinio disko“ laureatai: tenoras Kristianas Benediktas, akordeonistas Raimondas Sviackevičius, choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas), ansamblis „Subtilu-Z“: Laurynas Vaitkus (tenorinė birbynė, lamzdelis), Povilas Velikis (akordeonas), Dmitrijs Mihailovs (akordeonas), Vytautas Švažas (perkusija).

Muzikų bendruomenę pasveikino kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas: „Nuoširdžiai sveikinu tradicinės Didžiosios muzikų šventės dalyvius ir šiųmečius „Auksinio disko“ laureatus. Prasminga, kad Tarptautinė muzikos diena Lietuvoje paminima pagerbiant geriausius muzikos atlikėjus, suburiant mūsų šalies muzikų bendruomenę. Muzikos kalba yra universali, vienijanti, ji neturi sienų, tad ja bendrauti gali visi, kam pažįstamas muzikos raštas. Muzika dovanoja stebuklą, nukelia į tauresnius pasaulius, skaidrina sielą. Linkiu, kad šis stebuklas lydėtų ne tik per šią šventę, bet ir jai pasibaigus, kad muzikos garsai pakylėtų virš kasdienybės rūpesčių.“ *** Daugiau kaip 20 metų prioritetine LMS veikla laikome muzikos meno ir mokslo leidinio „Muzikos barai“ leidybą. 2019 metais išleidome 5 numerius su CD. 500-asis (spalis–gruodis) numeris išleistas kaip reprezentacinis, dvigubas (128 puslapių).

Ypač vertinga, kad „Muzikos barai“

Muzikos barai / 127

MUZIKŲ SĄJUNGOJE S. Moniuškai 200. Opera „Halka“ Lietuvos operai 100. G. Verdi „Traviata“ Dainuoja Kristianas Benediktas Eduardas Balsys. Opera „Kelionė į Tilžę“

Angelė Sodeikaitė-Mažeikienė su Antano Sodeikos muzikos mokyklos moksleiviais Muzikos svetainėje

tapo LMS didžiulės viešinimo sistemos dalimi. Ta sistema apima leidinį, svetainę www.muzikusajunga. lt, e-parduotuvę http://parduotuve. muzikusajunga.lt/, puslapius socialiniuose tinkluose: FB Lietuvos muzikų sąjunga, FB Muzikos barai, FB Birštono vasaros menų akademija, Instagram Lietuvos muzikų sąjunga, Instagram Birštono muzikos akademija, Twitter Muzikos barai, taip pat grupes FB Lietuvos muzikų sąjunga, FB BVMA aktyvieji dalyviai, Youtube Lietuvos muzikų sąjunga. „Muzikos baruose“ 2019 metais publikuoti 144 straipsniai bei 35 straipsniai su QR kodo plėtiniais.

Svetainėje www.muzikusajunga.lt paskelbta: - skyriuje „Naujienos“ – 437 straipsniai (https://www.muzikusajunga.lt/naujienos) - skyriuje „Renginiai“ – 163 renginiai (https://www.muzikusajunga.lt/ renginiai) - sukurta 17 senjorų profilių (su nuotraukų ir vaizdo įrašų galerijomis) (https://www.muzikusajunga.lt/ nariai) - 47 vaizdo galerijos (https://www. muzikusajunga.lt/vaizdo-irasai) - 120 nuotraukų galerijų (https:// www.muzikusajunga.lt/nuotraukos) - 29 garso įrašų galerijos (https:// www.muzikusajunga.lt/garso-irasai) *** Eksperimento tvarka sukūrėme 6 „Muzikos barų TV“ laidas, rodančias, kad galime kurti bei viešinti ir savo laidas, koncertus, paskaitas ir pan.: „Muzikos barų“ TV laidos: S. Moniuškai 200. Gyvenimas Vilniuje (Valsas „Pohulianka“) S. Moniuškai 200. Konferencija Minske

Muzikos barai / 128

2019 metais išleidome 4 kompaktines plokšteles: „Dainuoja Judita Leitaitė“, „S. Moniuškos kūriniai fortepijonui“ (skambina Andrius Vasiliauskas), „Dainuoja Jonas Stasiūnas“ (J. Stasiūno 100-mečiui), pakartotinai – 2001 m. išleistą plokštelę su C. Orffo kantata „Carmina burana“ (500-ajam „Muzikos barų“ numeriui). *** Strategiškai svarbios buvo: - Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija, joje pranešimus skaitė M. S. Šimulynaitė (apie menų sąveiką) ir A. Žigaitytė (apie medijų operos „Traviata“ idėją ir įgyvendinimą); - Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno kūrėjų asociacijų suvažiavimas Rygoje, kuriame aptartos trijų Baltijos šalių menininkų galimybės kurti bei socialinės garantijos ir projektinis veiklų finansavimas; - LMS prezidentė tradiciškai atstovavo sąjungai Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos suvažiavime ir moksleivių Muzikos olimpiadoje (vertinimo komisijos pirmininkė).

Bendravimas su įvairių lygių muzikos mokytojais tapo paskata steigti LMS Edukacinį centrą; - užmegzti kontaktai su Vilnijos muzikos mokytojų asociacija: Riešėje vykusioje konferencijoje, skirtoje S. Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms, A. Žigaitytė-Nekrošienė skaitė pranešimą, Muzikos svetainėje vykusioje konferencijoje buvo pristatyta medijų opera „Traviata“. *** Turime dar praėjusių metų ataskaitinėje konferencijoje pristatytą problemą – LMS būstinės namo (Gedimino pr. 32) stogo remontą. Bendros remonto sąmatos (ji apima pro-

LMKA tarybos nariai lankėsi Prezidentūroje. Iš kairės: Rasa Matulevičienė, Mykolas Natalevičius, Birutė Jonuškaitė, Jonas Rudzinskas, pirmininkas Kornelijus Platelis, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Edita Utarienė

jekto rengimą ir darbų atlikimą) dalis, tenkanti Lietuvos muzikų sąjungai, yra 10 000 eurų, dar 3000 eurų PVM mokestis. 2018 metų konferencijoje buvo aptartos galimos lėšų stogo remontui gavimo formos: 1. Aukos.

2. Renginiai, kurių pajamos būtų skiriamos stogo remontui.

3. Rėmėjų lėšos.

2019 metais pavyko likviduoti dalį įsiskolinimo (likusi skola – 5000 Eur).

Pinigų stogo remontui paaukojo Antanas Fokas, Irena Armonienė ir Rimantas Armonas, Birutė Karosienė, Modestas Pitrėnas, Petras Kunca, Davidas Geringas, Vaidas Vyšniauskas, Audronė Nekrošienė ir Sauliaus Karoso Labdaros ir paramos fondas (3565 Eur). Stogo remontui skyrėme ir 1435 eurus iš įvairių LMS renginių metu uždirbtų lėšų.

TIK BENDRUOMENĖ PAJĖGI PASIRŪPINTI VISŲ NARIŲ BENDROMIS PROBLEMOMIS, SKATINTI IR PALAIKYTI KŪRYBINES INICIATYVAS BEI UŽTIKRINTI SVARBIAUSIŲ ŠALIES KULTŪROS PROCESŲ TĘSTINUMĄ.

Lietuvos muzikų sąjungos metinė ataskaitinė konferencija 2020 m. balandžio 25 d.

Muzikos svetainėje vyko Davido Geringo meistriškumo kursai

Virginija Kochanskytė žodžio ir muzikos ryšio paslaptis atskleidė daugeliui moksleivių visoje Lietuvoje

„Muzikos paslaptys“ sudomino jaunuosius klausytojus

Mūsų senjorui Petrui Juodelei sukako 95-eri

2019 metų Birštono vasaros menų akademijos dalyviai po baigiamojo koncerto

(Gedimino pr. 32-2)

Koncertas-maratonas, skirtas

Ludwigo van Beethoveno

250-osioms gimimo metinėms P R O GRAMOJE

Beethoveno klavyrinė muzika Pradžia 2020 m. rugsėjo 25 d. (penktadienį) 18 val.

Dalyvių amžius neribojamas Registruotis: info@muzikusajunga.lt Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt