Georges’o Bizet “Karmen” premjera Junija GALEJEVA Muzikos vadovas ir dirigentas Liutauras Balèiûnas, reþisierius ir inscenizacijos idëjos autorius Lech Majewski, scenografas - Janusz Kapusta, dirigentas - Alvydas Ðulèys, kostiumø dailininkë - Maria K.Szarùat, choreografë - Janina Niesobska, choro vadovas - Èeslovas Radþiûnas. Vaidmenys ir atlikëjai (vasario 8 ir 10 dienomis): Karmen - Laima Jonutytë, Anþelika Ðvaèka;
Eskamiljas - Giedrius Þalys, Eugenijus Vasilevskis; Mikaela - Sandra Januðaitë, Alma Buzaitë; Dankairas - Laimonas Pautienius, Arûnas Malikënas; Remendadas - Kæstutis Alèiauskis, Jonas Valuckas; Cuniga - Egidijus Dauskurdis, Liudas Norvaiðas; Moralesas - Arûnas Malikënas, Laimonas Pautienius; Fraskita - Regina Ðilinskaitë, Irena Zelenkauskaitë; Mersedes - Sofija Jonaitytë, Jolanta Èiurilaitë; Lilja Pastja - Juozapas Mickevièius.
N
everta ieðkoti naujajame LNOBT spektaklyje jausmø dramos - jos ten nëra. Kaip nëra ir tragedijos. Reþisieriaus Lecho Majewskio interpretuojama “Karmen” - bandymas papasakoti Chosë ir Karmen istorijà gana primityviai manipuliuojant froidiðkais simboliais. Publikai tarsi kvailelei nuolat aiðkinama, kas yra moteris (vienuolë ir prostitutë), kas yra vyras (motinos ir tëvo archetipø supanèiotas kompleksø rinkinys), kas yra vyro ir moters santykiai (sadoma-
Muzikos barai /2
Michailo RAÐKOVSKIO nuotraukos
Don Chosë - Algirdas Janutas, Oleksandr Vostriakov;
Scena ið pirmo veiksmo
zochizmas ir korida). Vizualiaisiais spektaklio leitmotyvais buvo pasirinktos nebylios figûros, pasirodanèios scenoje ar tam tikrais momentais jà pereinanèios. Dvi prostitutës iðeina ir atsistoja kampe pirmajame veiksme tuo metu, kai Chosë iðgyvena pirmàjá susitikimà su Karmen; èia pat iðbëga vaikai, þaidþiantys “koridà”. Kai ateina Mikaela, sunku nepastebëti, kad jos “nuseksualinta” suknelë - kà tik pasirodþiusiø scenoje vienuoliø apdarø kopija. (Nesakau, kad trafaretinë ilgakasë ðviesiaplaukë
valstietë Mikaela man bûtø mielesnë, taèiau ir didelio skirtumo tarp jos ir Mikaelos-vienuolës nematau.) Mikaelos ir Chosë dueto metu scenoje matome á èadras ásivyniojusias keturias figûras - tikriausiai susijusias su motinos ávaizdþiu Chosë psichikoje, - kurias nuveda á uþkulisius impozantiðkas froidiðkasis “tëvas” (tas, kuris gali turëti visas moteris, su kuriuo varþosi ir prieð kurá nuolat pralaimi kompleksø nualinti vyriðkosios lyties atstovai ir kurio bijo bei ieðko visos moterys). Ðtai ir paaiðkëja, kokie tie Mikaelos ir Chosë san-
Karmen - Laima Jonutytë, Don Chosë - Algirdas Janutas
ère of Georges The Premiè Bizet’s Carmen at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre The eagerly awaited première of Bizet’s opera Carmen took place on 8 February. Expected to be one of the highlights of this season and one of the most interesting productions of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, it appeared to be very controversial. “Wouldn’t it be better to give up all these directions, scenographies, costumes, etc., and give just tail coated concert performances? Then at least nothing would prevent from listening to music,” says Junija Galejeva, who reviews the production in detail.
Muzikos barai /3
Michailo RAÐKOVSKIO nuotraukos
tykiai - jis myli jà, nes myli motinà ir pavydi tëvui, o ji - myli Chosë todël, kad mato jame tëvà. (Viskas paprasta ir nëra ko èia jaudintis.) Vëliau scenoje pasirodo pailgø àsoèiø pardavëjas (kadangi prieð tai visos nebylios figûros buvo akivaizdþiai simbolinës prigimties, sunku patikëti, kad ðis “pardavëjas” - tik þanrinis pardavëjas, tenka prisiminti, kà reiðkia tokie pailgi àsoèiai Froido “sapnininke”). Paskutinis neurozës þenklas pirmajame veiksme - figûros, juodai raudonais Candemas brolijos Sevilijoje drabuþiais… Antrajame veiksme visi ðie simboliai vaikðtinëja scenos gilumoje Karmen ir Chosë dueto metu. Prie jø dar prisideda plakantys save per nuogas nugaras “vienuoliai”. (Ir vël publikai suprantamai paaiðkinama: Chosë ir Karmen patys save skaudina ir, beje, patiria mazochistiná seksualiná malonumà.) “Tëvas” iðeina á pirmàjá planà Eskamiljo scenoje, tad turëtø bûti visiðkai aiðku, kà jauèia Karmen. Fatumo iðraiðkos - sunkiasvorio “angelo” figûra stilistiðkai iðsiskiria ið kitø simboliø - ji nors ir tokia pat kièiðka, taèiau ne geometrizuota, o labiau pri-
Don Chosë dilema: Karmen ar Mikaela
mena angelà ið renesansinës ikonos, mëgëjø pagamintà namø sàlygomis. Ketvirtajame veiksme visos nebylios figûros smagiai nuþygiuoja á buliø arenà. Buliaus leitmotyvas kone svarbiausias spektaklyje: vaikai þaidþia koridà I v., butaforinë buliaus galva guli scenoje visà II v., finale, kai Chosë nuduria Karmen, arkliai atitempia ir ðalia Karmen palieka nudurto buliaus “iðkamðà”. Nors man asmeniðkai neatrodo, kad gyvenimà ar Bizet “Karmen” galima suvesti á tokià paprastà schemà, taèiau besàlygiðkai pripaþástu menininko laisvæ individualiai interpretuoti. Tuo labiau kad visos nebylios figûros ir buliaus leitmotyvas iðties suteikia vizualiajai spektaklio daliai formos vientisumà. Akivaizdus ðio spekEskamiljas - Giedrius Þalys
Muzikos barai /4
taklio privalumas - reþisieriaus, scenografo, kostiumø dailininkës ir choreografës tarpusavio supratimas. Daugiakampæ stilizuotà buliø arenos sienà pratæsia geometrinis kareiviø iðdëstymas ir vaikø paradas pirmajame veiksme, taip pat paradas finale, staèiakampiai moterø galvos apdangalai (I v. ir finale), geometriðkai grieþtas simboliø judëjimas scenoje (I, II ir IV veiksmai). Bendrà koncepcijà visiðkai atitinka kostiumai - jie ðabloniðki ir “aiðkinamieji”: nuogi peèiai, pabrëþtos krûtys ir liemuo, permatomi sijonai, raiðteliai - moterys-gundytojos ir seksualinës traukos objektai (kartu su dirbtiniais “gundanèiais” judesiais I v. moterø choro metu - juokingai trafaretinës kekðës), karinës uniformos - vyrai (kà dar galima pridurti?). Karmen kostiumas ið pradþiø beveik nesiskiria nuo kitø, taèiau finale ji
Striptizas ir arkliai - vieni ið labiausiai “vykusiø” Lecho Majewskio reþisûriniø “Karmen” pastatymo sprendimø
iðeina á scenà pusnuogë ir dueto su Eskamilju metu aprengiama scenoje (nesupratau kodël) kaip praðmatni raudona lëlë. Èia didelis vaidmuo tenka spalvai: pirmajame veiksme Karmen - juoda (bulius) ir jà erzina raudona karininko uniforma apsirengæs Chosë. Antrajame veiksme Karmen jau turi raudonà skarà (tad su Chosë jie abu - ir buliai, ir toreadorai), treèiajame - raudona Karmen skara virsta raudonu apsiaustu, tuo tarpu ið Chosë kostiumo raudona spalva dingsta (dabar jis - bulius ir akivaizdþiai dël to pradeda nervintis: efektingai pastumia Mikaelà ir Karmen taip, kad vargðës net pargriûna), finale - Karmen, kaip minëjau, ryðkiai raudona (tikriausiai tai jà ir praþudë). Stilistiðkai ið spektaklio iðkrinta treèiasis veiksmas (scena kalnuose), kuriame vietoj geometrinës ir uþdaros erdvës (kituose veiksmuose teatro scena visiðkai atidengta ir matomos visos trys uþkulisiø sienos, be to, scenoje pastatyta raudona buliø arenos siena su vartais) kuriamas kiek romantizuotas (nors ir tamsokas), beribis, “minkðtas” nuo dûmø paveikslas su natûralistinëmis mizanscenomis. Beje, beveik viso spektaklio mizanscenos (iðskyrus II v. kvinteto ir minëtojo Karmen bei Eskamiljo dueto) pateiktos pasenusiu operos pastatymø stiliumi ir skirtos siuþetui iliustruoti, o ne reikðti jausmams. Yra ir naftalinu dvelkianèio persûdymo: pavyzdþiui, tiesmukai su virvës pagalba Karmen apvynioja Chosë pirmajame veiksme arba Chosë, stovinèio tarp dviejø gulinèiø moterø, vaizdas treèiajame. Reþisûriðkai persveria gausus ávairiø detaliø pirmasis veiksmas, kurá, be to, iðskiria ið viso spektaklio dinamiðkas masiniø
scenø pieðinys ir choreografija. Atrodo, kruopðèiai atgalvoti kitus veiksmus statytojams pritrûko laiko, todël spektaklio forma, dinamika ir stilius tikrai turi spragø. Taèiau ne jos ir net ne nuobodþiai tris valandas kartojamos holivudinës idëjos perbraukia kryþiumi ðá pastatymà, o viena esminë klaida: naujajame LNOBT spektaklyje nëra vietos muzikai. Vël pastatyta ne opera, o operos siuþetas. ... Melodinga, þërinèiai ekspresyvi Bizet “Karmen” muzika tik retkarèiais prasibrauna pro visus simbolius, savo judëjimu ardanèius jos raiðkà. Sunki vizualinë geometrija neleidþia atsiskleisti prancûziðkai þaismingai muzikos plastikai. Visa “aiðkinamoji” scenos kalba, nors ir nuosekliai atskleidþia reþisieriaus koncepcijà, vis dëlto neveikia emocionaliai, o apeliuoja á loginá màstymà, analizuojantá protà. Tuo tarpu muzika - jausmø kalba. O kai protas veda á vienà pusæ, o ðirdis - á kità, rezultatas iðeina maþø maþiausiai keistokas. Pavyzdþiui, Mikaelos ir Chosë I v. duete simboliø judëjimas scenoje lyg tyèia atitraukia publikos dëmesá nuo ðvelnios muzikos lyrikos ir emociniø niuansø. Tas pat ir Chosë bei Karmen scenoje II v. - pajusti partitûroje uþraðytà veikëjø bûsenà kaþin ar ámanoma þiûrint á pirmyn atgal vaikðèiojanèius ir juokinanèius þiûrovus mazochistus, vienuoles ar Candemas brolius. Sunkiasvoris “angelas” nuima visà romantiná sluoksná nuo genialios Bizet fatumo temos. O buliaus butaforiðkumà dar labiau pabrëþia gyvi arkliai, todël, nors ir geras simbolis, emociðkai lieka nepaveikus, suvokiamas tik protu. Spektaklyje tik du momentai, kai vizualaus vaizdo ir muzikos ekspresija sutampa: tai ðokinëjanèios mergaièiukës II v. kvintete ir judanti Chosë link buliø arenos siena finalo pradþioje. Neteko girdëti, kad kas nors iðklausæs Bizet “Karmen” áraðà pradëtø kikenti paèioje operos pabaigoje, tuo momentu, kai Chosë nuduria Karmen. Tuo tarpu per pirmàjà premjerà salë ðioje vietoje garsiai juokësi. Argi tai nëra geriausias árodymas, jog tai, kà matome scenoje, ne tik nëra susijæ su muzika, bet ir jà naikina?.. O bûtent muzikinis spektaklio aspektas vertas didþiausio dëmesio. Puikiai skambëjo choras, “ðvarus” ir spalvingas buvo orkestras. Abiejø premjerø metu orkestras grojo iðties jaudinanèià tragedijà. Liutauro Balèiûno interpretuojamai “Karmen” muzikai bûdingas ðiek tiek padidintas slaviðkasis patosas, taèiau, mano nuomone, tai neþeidþia emocinës prasmës. Piano ir lyrinës vietos itin þavëjo dirigentui bûdinga romantiðka poetika. (Prikibti galima nebent prie ne visada kryptingos kûrinio plëtojimo logikos.) Lai-
mai Jonutytei Karmen partija nekelia jokiø keblumø, balsu, keisdama tembrus bei charakteringai intonuodama, dainininkë atskleidë personaþo spalvingumà, psichologiðkai átaigiai pateikdavo besikeièianèias Karmen nuotaikas. Gaila, kad vaidyba buvo trafaretiðka, dainininkë per daug stengësi atrodyti fataliðka (tuo tarpu Karmen visai nesistengia kam nors patikti, ji ne nori bûti fataliðka - ji yra fataliðka). Antrojoje premjeroje pakerëjo ukrainietë Anþelika Ðvaèka - ir kaip dainininkë (grynas, graþaus tembro, vienodai stiprus visø registrø balsas, puiki technika), ir kaip aktorë, atskleidusi stiprià, gyvenimu besidþiaugianèià asmenybæ (rodos, nieko specialiai nedarë, taèiau jau po pirmøjø Segidilijos taktø buvo galima galvà pamesti). Per pirmàjà premjerà maloniai stebino Algirdo Januto vokalo technikos paþanga: balsas pateikiamas natûraliai, neperspaudþiant, graþiai intonuojant, kuriant lyriná Chosë portretà. Deja, vaidyba natûralumo pristigo, ypaè ten, kur reikëjo parodyti aistrà ar pyktá. Antrojoje premjeroje Chosë partijà atliko sveèias ið Ukrainos Oleksandras Vostriakovas ðiam dainininkui labai trukdo techninës spragos: netinkama intonacija, “nukirstos” frazës, problemiðka registrø kaita tik kelios ið jø. Graþiu stipriu balsu ir gera technika þavëjo vientisa ir lyriðka Sandros Januðaitës Mikaela. Almai Buzaitei atliekant ðá vaidmená nepavyko iðvengti trafaretiðko perspaudimo tiek vaidybos, tiek vokalo poþiûriu. Giedriaus Þalio Eskamiljas truputá narciziðkas (atrodo, toks ir buvo reþisieriaus sumanymas), balsui ðiek tiek trûksta stiprumo. Eugenijus Vasilevskis atlikdamas tà patá vaidmená - labiau dramatiðkas, spalvingesnis, taèiau su vokalu nesusidoroja (o Eskamiljo partijoje tai vis dëlto svarbiausia). Norëèiau dar iðskirti puikiai nuskambëjusá pirmosios premjeros kvintetà (Laima Jonutytë, Regina Ðilinskaitë, Sofija Jonaitytë, Laimonas Pautienius ir Kæstutis Alèiauskis). Antroji kvinteto sudëtis (Anþelika Ðvaèka, Irena Zelenkauskaitë, Jolanta Èiurilaitë, Arûnas Malikënas ir Jonas Valuckas) stokojo tembrø suderinamumo ir balsø pusiausvyros (trûko vyriðkø balsø). Nors “Karmen” premjera buvo reklamuojama kaip “didþiausias sezono ávykis” (iðties, kas gi dar operoje ávyko ðá sezonà?), dar kartà tenka pagirti muzikiná spektaklio aspektà, dar kartà atskirtà nuo vizualiojo. Galbût jau laikas atsisakyti visø reþisûrø, scenografijø, kostiumø ir t.t. ir rengti frakuotus koncertinius atlikimus? Bent niekas netrukdys klausytis muzikos?
Muzikos barai /5
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
GINTARO RINKEVIÈIAUS VADOVAUJAMAS ORKESTRAS MINËJO TRYLIKTÀJÁ GIMTADIENÁ
Gintaro Rinkevièiaus diriguojamas orkestras
Þivilë RAMOÐKAITË
Valstybinis simfoninis orkestras iðkilmingai sutiko savo trylikos metø sukaktá. Sausio 30 d. Kongresø rûmuose jis surengë koncertà, sutraukusá pilnutëlæ klausytojø salæ (tûkstanèio vietø!). Neeiliniam vakarui buvo pasirinkta ypatinga programa: skambëjo grandiozinë Gustavo Mahlerio Treèioji simfonija. Daug kam gal bus netikëta, jog dabar ðio orkestro repertuare iki pilno G.Mahlerio simfonijø rinkinio tetrûksta vienos, Septintosios, ir, jei jau bûsime visai tikslûs, Deðimtosios simfonijos Adagio. Net ir “Dainà apie þemæ” orkestras yra atlikæs! Tiems, kas specialiau nesidomi kitø ðaliø orkestrø repertuaru, norisi pabrëþti, jog toli graþu nedaug simfoniniø Europos kolektyvø (þinoma, iðskyrus aukðèiausios klasës, kuriø skaièius nëra didelis) gali pasigirti turá repertuare visas G.Mahlerio simfonijas. Gimtadienio koncertas - giliai ásiðaknijusi kolektyvo tradicija. Orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevièius nuosekliai rengia já kasmet ir rengë net tada, kai orkestro darbo sàlygos buvo labai blogos, tarsi pabrëþdamas, jog orkestras dirba, kuria ir auga, neþiûrint nieko. Jis ið tiesø kasmet bræsta, rimtëja, apie tai, beje, raðoma spaudoje, beveik visi jo koncertai susilaukia recenzijø, nes sumanymai ið tiesø intriguoja, jei ne programa, tai atlikëjais. Dabar ðio kolektyvo dëka Kongresø rûmai atgijo, muzika ápûtë dvasios á tà, atrodë, neámanomà sovietinës statybos griozdà. G.Mahlerio Treèioji simfonija -
Muzikos barai /6
vienas didþiausiø simfoniniø kompozitoriaus opusø. Pagal vokiðkà atlikimo tradicijà ji trunka 94 minutes; “tûkstanèio atlikëjø”, t.y. Aðtuntoji simfonija, ir Devintoji pagal tà paèià tradicijà yra keliomis minutëmis trumpesnës. Ðis “chronometraþas” nebûtinai visai toks pat skirtingose interpretacijose: veikalo atlikimo trukmë, kaip þinia, net ir laikantis partitûros tempo nuorodø, priklauso nuo dirigento estetinës nuostatos, sumanymo ir temperamento. (Tik XX ðimtmeèio kompozitoriai modernistai pradëjo natose tiksliai nurodyti, kiek turi tæstis kokia nors jø kûrinio atkarpa ar net pavienis garsas.) Po pirmosios dalies, kurios trukmë apie 40 minuèiø, kompozitorius leidþia daryti pertraukà, jei to labai nori dirigentas. Taèiau Gintaras Rinkevièius, kaip buvo galima numatyti ið anksto, dirigavo simfonijà be pertraukos. Apie ðià G.Mahlerio simfonijà, jos meninæ koncepcijà ávairûs tyrinëtojai yra paraðæ kone prieðingø dalykø. Kas vienam atrodo tik gamtos ar jos kûriniø ávaizdis, kitam - beveik visuomenës ðarþas; kas vienam brukneriðkas religinis adagio (apie finalà), kitam - proto nuðviestas susijungimas su gamta ir t.t. Nemaþai prie ðiø interpretacijø prisidëjo pats kompozitorius, dar kurdamas simfonijà skirtingiems adresatams kiek skirtingai raðæs apie kûriná. Taèiau programinës paantraðtës, kuriomis kompozitorius naudojosi kûrybos procese ir kuriø paraidþiui nesilaikë, o galiausiai visai atsisakë, vis dëlto padeda geriau ásiklausyti á jo muzikinës minties
judëjimà ir mûsø vaizduotæ kreipia bent á tà paèià pusæ. Tai, tiesa, itin svarbu interpretuotojui; klausytojas turi visiðkà fantazijos laisvæ ir susitapatinti su kûrëju neprivalo. Niekada nebandþiau suþinoti, kiek kûrinio programa svarbi paèiam Gintarui Rinkevièiui, taèiau jo interpretuojami kûriniai visada panaðûs á tartum jo paties iðgyvenamà dramà. Ypaè P.Èaikovskio ir, þinoma, G.Mahlerio. Ið tiesø átaigi ir jaudinama buvo ir ðios, “panteistinës” simfonijos traktuotë, kurioje dirigentas pateikë áspûdingà muzikiniø vaizdø galerijà, susietà kryptingo dram a t u rg i n i o p l a n o , k u r i o s v a rbiausias etapas - paskutinë, ðeðtoji, simfonijos dalis. Dirigentas viskà ir vedë á tà nuostabøjá Brucknerio dvasia persmelktà finaliná Adagio, vienà ið Mahlerio kû-
rybos virðûniø, tampantá beveik kûrinio prieþastimi, o ne pasekme. Treèiajai atlikti reikia suburti galingà atlikëjø kolektyvà - be keturgubos pûtikø sudëties (paèià pirmàjà simfonijos temà skanduoja aðtuonios valtornos!), daug muðamøjø (ðeði timpanai), varpai, dvi arfos ir t.t., papildomas trimitas (paðto ragas) uþ scenos, du chorai ir solistë (mecosopranas). Didesnës sudëties orkestras vos tilpo scenoje, berniukø chorui jau teko stovëti salëje. Visi atlikëjai muzikavo iðties atsidavæ (átampa kai kam buvo per didelë): tiksliai savo partijas atliko visos orkestro grupës, jungtinis moterø choras, sudarytas ið Povilo Gylio vadovaujamø Lietuvos muzikos akademijos ir “Vilniaus” choro moterø grupiø, bei Vytauto Miðkinio vadovaujamas
Gintaras Rinkevièius’ Orchestra Celebrates its Thirteenth Birthday On 30 January, the Lithuanian State Symphony Orchestra celebrated its thirteenth birthday giving a concert in the sold-out Vilnius Congress Concert Hall, the biggest symphony hall in the city. A special programme, Mahler’s magnificent Third Symphony, was chosen for the occasion. The orchestra’s birthday concerts are not only a tradition, but also a special musical event in the entire cultural life of the country. The artistic director and chief conductor, Gintaras Rinkevièius, has organized the celebrations even when the orchestra was experiencing hard times, thus showing that the State Symphony lives, works and grows, in spite of everything. The orchestra is apparently maturing and getting more and more solid. Almost all of its concerts attract reviewers’ attention, because their performances are always intriguing in various respects, with interesting concert programmes, guest soloists and conductors. Þivilë Ramoðkaitë talks with Gintaras Rinkevièius about his studies and work, about the State Symphony and other European orchestras, about the art of conducting and problems of musical education in Lithuania.
berniukø ir jaunuoliø choras “Àþuoliukas”. Nepriekaiðtingai solo partijà padainavo solistë Laima Jonutytë, atskleidusi joje sukauptà didþiulæ iðraiðkos jëgà, pademonstravusi subtilø skoná, didelio meistriðkumo reikalaujantá instrumentiðkai lygø balso crescendo aukðtame registre. Tiesiog suþërëjo jaunas trimitininkas Tomas Gricius, puikiai atlikæs treèiosios dalies lyriðkàjá paðto rago solo. *** Po ðio koncerto Gintaro Rinkevièiaus laukë kitos premjeros reng i m o b a i g i a m a s i s e t a p a s . Ta i G.Verdi “Kaukiø balius” Latvijos operoje, kurio premjera ávyko vasario 8-àjà. Kiek aprimus premjerø karðtligei, maestro Gintaras Rinkevièius rado ðiek tiek laiko pokalbiui. - Valstybinio simfoninio orkestro tryliktojo gimtadienio koncertas parodë, jog tæsiate iðskirtiniø ðios ðventinës dienos koncertø tradicijà... - Taip, tà dienà ávyksta ypatingi koncertai. Kelis gimtadienius ðventëme parengæ G.Mahlerio simfonijas - Penktàjà, Antràjà, Aðtuntàjà, pastaràjà - penkeriø metø sukakties proga, dabar - Treèiàjà. Ðia proga grojome ir kitus naujus mûsø repertuaro kûrinius, parengëme G.Verdi “Otelo” koncertiná atlikimà... Tik vienà kartà teko ðvæsti be tokio koncerto: kai orkestrui sukako septyneri, “Vaidilos” teatre muzikantai grojo vieni kitiems. Kadangi pats pirmasis orkestro koncertas ávyko prieð trylika metø sausio 30-àjà, iki ðiol visi ðie koncertai vyksta bûtent tà dienà. - Ar kas suskaièiavo, kiek orkestro repertuare kûriniø? - Turbût ne; ir að bijau sumeluoti. Koncertø skaièius, rodos, virðijo septynis ðimtus... o kûriniø? Svarbiausia, netingëti naujø kûriniø nuolat mokytis ir sugalvoti, kokie tie nauji kûriniai bus... - Pavyzdþiui, R.Strausso opera “Salomëja”, kurios iki Jûsø niekas Lietuvoje nepastatë... Ir G.Mahlerá jau beveik visà baigiate pagroti, o ar L. van Beethoveno visas simfonijas atlikote? - Tikrai atlikome. - Ar orkestro sudëtis dabar Jums priimtina; pamenu, yra buvæ, jog geri muzikantai
buvo ið jûsø perpirkti? - Tai gana sena istorija; natûralu, jog muzikantas eina groti ten, kur geresnës sàlygos, didesnë alga. Gerø muzikantø visur trûksta, galbût Lietuvoje - ypaè. Pavyzdþiui, Latvijoje to nëra, nes ten nëra darbo vietø. Jeigu Rygos operoje antrøjø smuikø grupëje atsiranda nors pusë etato, tai konkursas bûna 15 þmoniø á ðià vietà, ir visi labai neblogai groja! Lietuvos ir Latvijos situacija labai skiriasi. Didþiulë konkurencija dël darbo vietø leidþia pasirinkti geriausius, tad kolektyvo meniniam lygiui tai gerai, bet yra ir kita pusë: kai nëra konkurencijos tarp orkestrø, nukenèia koncertinis gyvenimas, taigi bendra kultûra. Latvijoje koncertinis gyvenimas prastesnis negu Lietuvoje. - Ne taip seniai Kongresø rûmuose klausëmës ir nejuèiomis lyginome Jûsø vadovaujamø kolektyvø - Latvijos operos ir Valstybinio simfoninio orkestro stygininkus. Mano galva, latviø stygininkai atrodë gerokai stipresni. Kaip Jûs juos vertinate? - Latviø styginiø mokykla labai stipri; nemaþai dirbau ir su jø Nacionaliniu orkestru, o dabar su Operos, tad pakankamai gerai susipaþinau. Galbût tai susijæ su konkurencija ir su tuo, kad ið Lietuvos geriausi muzikantai iðvaþiuoja. Taèiau ið Latvijos jie taip pat iðvaþiuoja, o atrankà mes irgi darome... Teneásiþeidþia pedagogai, bet galima èia áþiûrëti ir profesûros problemà. Vilniuje á mûsø orkestrà norëtø ateiti nemaþai stygininkø, taèiau perklausose jie pasirodo nepakankamai gerai. Man tenka bûti tokiose perklausose ir Rygoje, ten grojama kur kas geriau. - Bendras mûsø ðaliø bruoþas - orkestruose daugëja moterø. Rygos orkestre bene visose styginiø koncertmeisteriø vietose sëdi moterys. - Dabar esu ásitikinæs, kad tai nieko bloga. Kartais galbût norëtøsi, kad orkestre bûtø daugiau vyrø, taèiau moterø smuikininkiø yra labai gerø, tad jos ir groja. Niekas manæs neapkaltins, jog nesilaikome lygiø galimybiø nuostatø. - Vis dëlto kur dingsta tie latviø ir lietuviø vyrukai? - Matyt, atsiliepia muzikantø
materialinë padëtis, dël kurios tëvai nelabai nori leisti sûnus á muzikà. Kita vertus, berniukai ne tokie stropûs, daþnai ir tie, kurie pradeda mokytis, vëliau atkrinta. O juk stropumo èia reikia labai daug! Vien tam, kad tik pradëtum groti smuiku ar violonèele, turi nuo penkeriø iki septyniolikos metø labai daug mokytis. - Turbût girdëjote apie planus reformuoti muzikos mokyklas? Ar domitës muzikos ugdymo Lietuvoje problemomis? - Man tikrai ne tas pats, kaip vienur ar kitur mokoma muzikos. Gal nesileisiu á detales, taèiau noriu pabrëþti, jog ta sistema, kuri pas mus buvo per ilgà laikà suformuota - ið tiesø aukðto lygio. Galbût ji dabar per brangi ir yra reformuotinø dalykø, taèiau bûtent reformuotinø, o ne naikintinø… Europoje einama kaip tik á tà pusæ, á tà mokymà, koks buvo pas mus, samdoma daug stygininkø ið Maskvos ir Peterburgo mokyklø. Tai galima pastebëti susidûrus su ávairiais orkestrais: jie labai auga. Pavyzdþiui, Tamperës orkestrui dirigavau 1994 m. ir dabar, jo stygininkai pasikeitæ neatpaþástamai! Ir tai tikrai iðaugusio profesinio pasiruoðimo rezultatas. - Mes vis minime stygininkus. O kaip pûtikai, kuo jie skiriasi mûsø ir uþsienio orkestruose? - Europoje pûtikai visada buvo geri, taip pat ir Amerikoje. Mûsø stygininkams trûksta to, kas anksèiau ëjo ið Rytø (turiu omenyje buvusià Maskvos ir Peterburgo mokyklà), o ruoðiant pûtikus esama per daug inercijos, kuri ateidavo ið Rytø, taèiau trûksta vakarietiðkos mokyklos. - Pas mus daþnai kalbama, jog visos orkestruose grojanèiø pûtikø bëdos kyla dël nekokybiðkø instrumentø... Ar Valstybinis simfoninis orkestras turi iðtekliø nupirkti savo pûtikams padorius instrumentus? - Deja, neturi. Per visus gyvavimo metus nesame gavæ lëðø instrumentams. Orkestrui ásikûrus mus parëmë Amerikos lietuviø fondas, tada ásigijome instrumentø, kurie naudojami iki ðiol, taèiau jie jau susidëvëjo. Ateina valtornininkai ir rodo man skyles... Kai kà bandome pirkti ið orkestro biudþeto; dabar planuo-
jame ðiam tikslui panaudoti “Snoro” banko paramà. - Jûsø kolektyvas - verþlus nuo pat pradþios, dràsiai kvietæsis áþymius dirigentus ir atlikëjus. Per trylika metø susidarë áspûdinga orkestro sveèiø galerija. Kokia yra gastrolininkø kvietimo strategija, kas jai vadovauja? - Svarbûs keli momentai. Pirmiausia kvieèiami tie dirigentai ir atlikëjai, kuriuos esu girdëjæs pats, taigi þinau, koks bus rezultatas. Kitas dalykas, kai mums siûloma, - paskutiniu laiku gauname iðties daug pasiûlymø. Tuomet susipaþástu su menininko kûrybine biografija ir, jei ji ádomi, praðau atsiøsti vaizdo áraðà. Þinoma, mûsø norus koreguoja finansinës galimybës. Kartais norëdami pakviesti kokià nors brangià þvaigþdæ turime susirasti rëmëjø. Taèiau su þvaigþdëmis bûna visaip: tikra þvaigþdë kartais nëra labai brangi, o nelabai tikra - labai brangi... - Sprendimo galia priklauso Jums? - Esu orkestro meno vadovas... - Jums, be abejo, þinoma kitø kraðtø patirtis, kai apie tai sprendþia speciali orkestro taryba. - Mes irgi turime Meno tarybà, kuri sprendþia orkestro vidaus reikalus - muzikantø priëmimo ir atleidimo klausimus, ávairias organizacines problemas, taip pat kai kuriuos meninius dalykus. Programos sudarymo, gastrolininkø kvietimo klausimø ji nesprendþia, nors... að visai neprieðtarauèiau, jei taip bûtø. Tik tada taryba turëtø bûti labai gerai susipaþinusi su situacija, kokius muzikantus kviesti, ir bûti atsakinga. - Ant Jûsø stalo matau R.Strausso “Ariadnës Naksose” partitûrà... Kur ði opera bus statoma? - Kitais metais Ðvedijoje, Malmës operos teatre. - Paskutiniu metu Jûs nemaþai gastroliavote? - Ne taip seniai teko vykti á gastroles su Brandenburgo þemës orkestru, labai neblogu, vadinamosios A klasës kolektyvu, su kuriuo grojome tris koncertus Vokietijoje ir septynis - Ðiaurës Italijoje. Daþnai tenka bûti Suomijoje, kurioje kiekvienas nedidelis miestukas turi po orkestrà... - Pas mus nuolat minimi tie
Muzikos barai /7
suomiø miesteliai su orkestrais. Kokio dydþio ðie orkestrai? - Apie 50-55 þmoniø; visai maþi bûna 32 þmoniø, tokie daugiau atlieka kamerinæ muzikà, nors gali groti taip pat Beethovenà ir Brahmsà, nes pasikvieèia laisvai samdomø muzikantø. Helsinkio, Tamperës ir Turku orkestrai - dideli, juose groja apie 100 muzikantø. Kaip minëjau, Tamperës orkestras per pastaruosius kelerius metus nepaprastai iðaugo. Ðá rudená per keturias repeticijas su ðiuo orkestru iðmokome visà S.Prokofjevo baletà “Romeo ir Dþuljeta”; ðoko Rygos operos baleto trupë. Orkestras, palyginti su ankstesniu jo lygiu, grojo labai neblogai. Mes Lietuvoje negalime pasigirti tokiu kitimu á geràjà pusæ ir tai verèia galvoti, jog kaþkas ne visai gerai su profesionaliø muzikantø rengimu. Galbût mûsø Muzikos akademijoje reiktø irgi turëti kai kuriø kviestiniø profesoriø... - Ðeðis sezonus vadovaujate Rygos operos orkestrui, tuo paèiu laiku tenka diriguoti dar kitiems uþsienio orkestrams. Ko jau ko, bet darbo Jums niekada nestinga! - Tas dvigubas, trigubas ar keturgubas darbas yra darbas, kurá turi padaryti. Su tuo, manau, susiduria kiekvienas dirigentas, kuriam tenka gastroliuoti. Kartais, jei esi pasiraðæs kità kontraktà, apgailestaudamas atsisakai labai ádomiø pasiûlymø. Bet kai ið anksto ramiai viskas suplanuota, þinai, kà ir kada darysi. Ir darai. - Rygos operos premjera, G.Verdi “Kaukiø balius”, kurá kà tik dirigavote, vyko tà paèià dienà kaip ir “Karmen” mûsø operos teatre. Kiek laiko ði premjera buvo rengiama Rygoje? - Datos sutapo turbût atsitiktinai. Beje, Rygoje “Kaukiø balius” buvo sumanytas seniai, netgi anksèiau negu Vilniaus festivalyje. O darbas vyko taip: gruodþio mënesá buvo kelios muzikinës repeticijos su solistais, nuo sausio mënesio prasidëjo korektûros su orkestru, paprastai jø bûna devynios ar deðimt, tada keturios muzikinës orkestro ir solistø repeticijos, po jø - ðeðios bendros repeticijos scenoje, dar dvi generalinës repeticijos ir premjera. Tai gana áprastas repeticijø pla-
Muzikos barai /8
nas Latvijos operoje. “Kaukiø balius” pastatytas per sausá ir kelias vasario dienas. Daugiau laiko mums nelabai ir duoda; tokio komforto, kad dël rengiamos premjeros dviem savaitëms “nuimtø” visus spektaklius, nebûna. Tai tiesiogiai susijæ su finansais. - Latvijos operoje bilietai, rodos, brangesni negu pas mus? - Taip, gana brangûs. Premjeros vidurkis - apie 20 latø (nuo 9 iki 30), eiliniai spektakliai ðiek tiek pigesni. Teatro vadovybë rengia specialias teatro rëmimo akcijas, kai bilietai kainuoja ir 200 latø. Latvijos opera ið bilietø surenka gana þymià savo biudþeto dalá. Ar teko girdëti, jog ðiame teatre parduotø bilietø vidurkis - 88 procentai? Tai reiðkia, jog pilna salë bûna kiekviename spektaklyje. - O kaip teatrai lankomi Malmëje ir Geteborge, kur Jums tenka diriguoti? - Pilnos salës visuose spektakliuose. Ten kita, vadinamoji premjerinio teatro, sistema: Geteborge per sezonà pastatomi 8-9 nauji veikalai. Spektakliai iðperkami prieð pusmetá. Visi. - Vienu metu rengëte Rygoje premjerà, Vilniuje G.Mahlerio Treèiosios simfonijos premjerà ir, girdëjau, tai ne viskas? - Sausá kelis “Eugenijaus Onegino” spektaklius dirigavau Malmës operoje... - Tiesiog sunku ásivaizduoti, kaip Jums pavyksta viskà suderinti ir visur suspëti... - ... Ðiandien vakare (kalbamës po “Kaukiø baliaus” premjeros Þ.R.) vaþiuoju á Rygà, ryt ten repetuosiu “Romeo ir Dþuljetà”, vakare repetuosime “Kaukiø baliø”, nes atvyksta nauja solistë ið Danijos, poryt diriguoju ðá spektaklá, naktá gráðiu á Vilniø ir ðeðtadiená repetuosiu su orkestru, ruoðiamës gastrolëms, tada sekmadiená - vël á Rygà diriguoti “Kaukiø baliaus”, naktá gráþtu, pirmadiená vël repetuoju su orkestru, kuris antradiená iðvaþiuoja. - Gráþkime prie muzikiniø pomëgiø. Turbût galima teigti, jog G.Mahleris - vienas ið Jûsø itin mëgstamø kompozitoriø. Kada pirmàkart dirigavote kurià nors ið jo simfonijø? - Manau, jog kiekvienam simfoninio orkestro dirigentui Mahleris
yra neiðsemiamas lobynas - dirigavimo, muzikos atradimo, instrumentuotës ir daugybës kitø dalykø. Jis ypaè reikðmingas tiems dirigentams, kuriems svarbi neiliustratyvi ir nepavirðutiniðka muzika: juk Mahlerio muzika nepaprastai gili ir tarsi aprëpianti viskà, dël to ádomi ir dirigentams, ir orkestro muzikantams, ir publikai. Pirmàjà G.Mahlerio simfonijà dirigavau dar dirbdamas Filharmonijoje, nors tuo metu nelabai galëjau rinktis, kà diriguoti: G.Mahlerio simfonijos reikalauja papildomø muzikantø, kuriuos reikia samdyti, taigi reikëjo gauti specialø vadovø sutikimà... - Ar tai buvo pirmasis Jûsø sàlytis su ðio kompozitoriaus muzika? Ar studijuodamas nebandëte jos diriguoti? - Norëjau, nors nemokëjau! Dvideðimties metø ëmiausi diriguoti klasëje ne kà kita, bet “Dainà apie þemæ”. - Buvote tiesiog jaunikaitis, nepaþinæs baimës! - Dabar þiûri atgal ir galvoji, koks buvai jaunas ir kvailas... Mahlerá galima pradëti galbût nuo “Stebuklingo berniuko rago” ar kitø dainø ciklø, kadangi net pirmoji simfonija labai sunki, kol imi gerai suprasti, kaip ji rutuliojama. Antràjà simfonijà gal lengviau suvokti... ir tai, pradëti reikëtø nuo pavieniø daliø. Tik ne nuo “Dainos apie þemæ”... - Kiek èia svarbi dirigavimo technika? - Technika svarbi, taèiau Mahleris sunkus ne dël techniniø dalykø, bet dël paèios muzikos. Apskritai nemanau, jog dirigavimo technika svarbiausias dalykas; juk dirigavimas turi bûti susijæs su muzikos supratimu, be kurio nieko nëra. - Kai dar buvote studentas, ar pedagogas leido Jums paèiam rinktis, ar patardavo, kà diriguoti? - Patardavo. Pradþioje studijavau choriná dirigavimà pas labai gerà pedagogà profesoriø Avenirà Vasiljevièiø Michailovà. Visa, kas susijæ su muzikos supratimu, su klausimais, kas yra muzika, man davë jis. Studijuodamas simfoniná dirigavimà turëjau taip pat gerà pedagogà Ravilá Martynovà. Su juo labiau gilinomës á dirigavimo technikos ir muzikos supratimo ryðius, kaip technika padeda já iðreikðti. Taèiau uþ muzikos pasaulio atvërimà
esu dëkingas A.V.Michailovui. - Lietuvoje dabar, palyginti su senesniais laikais, daugëja jaunø dirigentø. Turbût turint namuose Dirigavimo katedrà lengviau tapti dirigentu? - Lietuvos muzikos akademijoje ruoðiami simfoniniai dirigentai, tik að manau, jog stojant á ðià specialybæ turëtø bûti konkursas bent 20 þmoniø á vienà vietà, o to, kad ir kaip keista, nëra. - Koks dabar konkursas? - Nëra konkurso. Arba jie bijo stoti, arba negali mokëti uþ mokslà, nes simfoninis dirigavimas studijuojamas jau ágijus kità specialybæ, tai antrosios studijos. Pas mus negali ateiti 18 metø jaunuolis, jis neiðlaikytø egzaminø, kurie yra labai sunkûs. Pagaliau ir noras tapti dirigentu gal ateina labiau subrendus... - Kada Jums kilo toks noras? - Tiesà sakant, septyniolikos jau norëjau bûti dirigentu, bet pradþioje baigiau choriná dirigavimà. - Puikiai darbuojasi buvæs Jûsø studentas - Mindaugas Pieèaitis, kuriam sekasi rasti kontaktus su maþaisiais orkestro klausytojais. - Apie ðá jo darbà galiu atsiliepti tik paèiais geriausiais þodþiais. Jis pats planuoja, renka repertuarà, solistus - þodþiu, viskas atiduota á jo rankas. Aktorius Andrius Bialobþeskis puikiai veda ðiuos vaikiðkus koncertus. Beje, jie ádomûs ne tik vaikams, bet ir jø tëveliams... - Galime tikëtis, kad Valstybiniam simfoniniam orkestrui ateityje publikos nepritrûks. Kokia Jûsø publika ðiandien, ar ji pasikeitë per trylika orkestro gyvavimo metø? - Publika Lietuvoje visada buvo gera ir ðilta; pavyzdþiui, latviø publika ðaltesnë. Man regis, Lietuvoje publika supranta daugiau negu Prancûzijoje ar netgi Ðvedijoje... gal tik Vokietijos publika geresnë. Norëtume, kad daugiau naujø þmoniø ateitø klausytis klasikinës muzikos, kad þmogus, atëjæs á koncertà, neiðsigàstø, jei ko nesuprato, negalvotø, jog tai jam “neádomu”. Juk daþnai þmonës net neþengia pirmojo þingsnio. Tie, kurie já þengia ir pradeda nuolat klausytis, labai greitai suvokia, jog simfoninis orkestras - labai ádomus dalykas! - Dëkoju uþ pokalbá.
Anatolijaus Ðenderovo autorinis koncertas Kanadoje Vasario 3 dienà Toronto (Kanada) universiteto aulos
“Sulamitos giesmës”. Jana Ivanilova (sopranas) ir Anatolijus Ðenderovas klausytojai turëjo puikià progà susipaþinti su Anatolijaus Ðenderovo muzika - vyko jo autorinis vakaras. Ðio neeilinio projekto (tai pirmasis lietuviø kompozitoriaus autorinis koncertas Kanadoje) organizatoriai - Toronto universitetas ir Rytø Europos studijø centras. Já inicijavo prof. Sara Ginaitë, o muzikinës programos rengimà kuravo smuikininkë Audronë Sharp. Koncerto programai buvo pasirinkti ávairiu kûrybos laikotarpiu paraðyti kûriniai: “Cantus in memoriam Jascha Heifetz” (2001, grieþë Audronë Sharp), “Sulamitos giesmës” (1992, atliko Jana Ivanilova (sopranas) ir Anatolijus Ðenderovas (fortepijonas), “M.K.Èiurlionio eskizai” (1994, atliko Leokadija Paulauskaitë-Paul (fortepijonas), Trio Nr. 2 “In memorian” (1984, atliko Audronë Scharp (smuikas), Leokadija Paulauskaitë-Paul (fortepijonas), Daniela Kepowish (violonèelë) ir oratorija “Shma Izrael” (1997, garso ir vaizdo áraðo demonstravimo metu giedojo kantorius Josephas Malovany). Ádomu, kad tokia ðio kûrinio versija buvo pristatyta pirmà kartà. O iðradingas garso ir vaizdo áraðo bei gyvo balso derinys suteikë galimybæ kuo autentiðkiau pristatyti stambaus þanro opusà, kuris paraðytas dideliam atlikëjø bûriui kantoriui, vyrø ir berniukø chorui bei simfoniniam orkestrui. Autorinis A.Ðenderovo vakaras susilaukë ypaè ðilto dëmesio ir puikaus klausytojø bei kritikø vertinimo: “Anatolijaus Ðenderovo áþvalgumo ir iðradingumo pristatant bei komponuojant programà ir talentingø atlikëjø puikiø interpretacijø dëka koncertas skambëjo lyg Shakespeare’o drama. […] Tai buvo reikðmingas ávykis Toronto kultûriniame gyvenime” (Eva Kanovich). MB inf.
VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS PRADËJO NAUJÀ KONCERTØ CIKLÀ
Dabar per pusantrø metø ansamblis parengs apie tris deðimtis naujø, anksèiau negrotø kûriniø. 2002 m. ávyks aðtuoni koncertai, kuriuose bus pristatytos Belgija, Vokietija, Austrija, Italija, PranBeveik kasdien Lietuvos pilieèiai vienaip ar kitaip cûzija, Danija, Suomija ir Ðvedija. Kitais metais iðgirsta apie Europos Sàjungà. Pastaraisiais metais likusios septynios ðalys. Sausio pabaigoje ciklas busukonkretëjus mûsø siekiams ástoti á Europos ðaliø vo pradëtas. Pirmoji buvo pristatyta Belgija, - juk bendrijà ir pagreitëjus derybø spartai, ne vienas kaip tik Briuselyje yra Europos Sàjungos bûstinë! intelektualas ir menininkas ieðko bûdø, kaip prisi- Esama ir dar vienos prieþasties: prieð 30 metø Vildëti prie ðio istorinio proceso. Taèiau gal niekam á niaus kvartetas kitame Belgijos mieste, Lieþe, laigalvà neatëjo toks paprastas ir genialus sumany- mëjo prestiþiná Tarptautiná styginiø kvartetø konmas, kaip Valstybiniam Vilniaus kvartetui, suma- kursà. Pirmàjá iðkilmingai pradëtà vakarà, kurá atidarë niusiam surengti penkiolikos koncertø ciklà, kuriame skambëtø visø dabartinës Europos Sàjungos ða- Belgijos Karalystës ambasadorius Louis Engelenas, skambëjo ðiuolaikinio komliø muzika. pozitoriaus Victoro Legley Ðià idëjà parëmë Lietu(1915-1994) ir Césaro vos ir Europos valstybiø Francko kûriniai. institucijos, o koncertus Vasario 24 d. ávyko antrengia Nacionalinë filharrasis, Vokietijai skirtas konmonija kartu su Europos certas. Jame taip pat kaip Sàjungos ðaliø ambasadoir pirmajame dalyvavo Vomis. kietijos Federacinës ResRenginá globoja Lietupublikos ambasadorius vos Respublikos uþsienio Detlofas von Bergas, taræs reikalø ministras Antanas áþangos þodá. Vokiðkoji muValionis ir Europos Komizika buvo pristatyta dviem sijos delegacijos Lietuvo- Valstybinis Vilniaus kvartetas klasikiniais ðedevrais - L. je vadovas Michaelis Gravan Beethoveno Styginiø hamas. ES nariø, þinia, yra penkiolika, tad ir ciklà “Euro- kvintetu C-dur, op. 29 ir J.Brahmso Styginiø sekspos Sàjungos ðaliø kamerinës muzikos vakarai” su- tetu B-dur, op. 18. Ðiuos kûrinius su Vilniaus kvardarys penkiolika koncertø. Juos veda ir komentuo- tetu - Audrone Vainiûnaite, Artûru Ðilale, Girduèiu ja muzikologë Ona Narbutienë, artimai su kvarte- Jakaièiu ir Augustinu Vasiliausku - atliko specialiai tu bendradarbiaujanti, dalyvavusi praëjusiais me- ið Vokietijos atvykæ jauni atlikëjai, ten dëstanti altitais jo atliktame cikle “Romantinës ir lietuviø ðiuo- ninkë Jonë Kaliûnaitë ir Kelne studijuojantis violonèelininkas Edvardas Armonas. laikinës muzikos vakarai”. Abu pasirinkti kûriniai idealiai reprezentavo seKoncertams pasirinkta labai jauki ir ðio kolektyvo nesyk iðbandyta erdvë - Taikomosios dailës mu- nas ir turtingas vokieèiø kamerinës muzikos tradiziejus. Èia puikiø gobelenø kaimynystëje kameri- cijas, kurios Lietuvos Respublikoje (turiu omeny tarnë muzika ágauna tà ðiltà ir jaukø skambesá, kurá pukario laikotarpá) buvo nuo seno gerbiamos. O tikriausiai ásivaizdavo jà kûræ praëjusiø epochø kom- pats kamerinis muzikavimas - ypaè. Klausydamasi pozitoriai. Á bendrà muzikos atmosferà darniais kon- didþiulio meistriðkumo reikalaujanèiø sudëtingø sonansais ásilieja taiklus ir lakoniðkas Onos Narbu- opusø ágarsinimo nesyk dþiûgavau, jog ði muzikavimo sritis Lietuvoje iðties klesti. Vilniaus kvarteto tienës þodis bei santûrumas. Vilniaus kvartetas jau nuo seno groja dabartinei veidà formuoja pirmasis smuikas Audronë VainiûEuropos Sàjungai priklausanèiø ðaliø muzikà, pa- naitë, tvirtai valdþiusi kûriniø dramaturgijos vairà, kanka paminëti Vokietijà, Prancûzijà, Italijà, Austri- sklandþiai áveikusi sunkiausius abiejø partitûrø pusjà... Antra vertus, kai kuriø Europos valstybiø mu- lapius. Visuomet maloniai nustebina smuikininkës zika skambëjo ne taip daþnai, o kai kuriø - labai dëmesys smulkiausiai teksto detalei. Jos garso forretai arba ir visai neskambëjo. Tai tokios ðalys kaip mavimas kai kam galbût atrodo pernelyg savitas, Airija, Liuksemburgas, Ispanija, Graikija, Portugali- taèiau gal tai kaip tik prisideda prie Vilniaus kvarja. Tad kvartetas átraukë á programas daug kûri- teto skambesio originalumo? Á já nesunkiai ásiliejo abu kviestiniai instrumentiniø, kuriø jo repertuare anksèiau niekada nebuvo. Susirasti ðiø ðaliø muzikos kvartetui padëjo Lietu- ninkai, neprarasdami savø tembrø. Jonës Kaliûnaivos kompozitoriø sàjungos Muzikos leidybos ir in- tës altas L. van Beethoveno Kvintete suskambëdaformacijos centras, á kurio paskleistà informacijà vo raiðkiai ir stilingai. J.Brahmso Sekstete prie visø apie ðá Vilniaus kvarteto ciklà entuziastingai atsiliepë prisijungæs E.Armonas nuo pirmosios romantiðkai panaðûs uþsienio centrai, atsiuntæ daug ðiuolaikiniø verþlios temos ásiterpë iðties sodriai ir prasmingai. Vilniaus kvartetas yra ne kartà grojæs ir koncerautoriø veikalø. Taigi atlikëjai turëjo ið ko rinktis. Vilniaus kvartetas visada pasiþymëjo ypatingu tavæs su jaunosios kartos instrumentininkais, tokiu darbðtumu kaupiant repertuarà, kurá sudaro dau- bûdu skatindamas juos ásitraukti á kameriná muzigiau kaip 400 veikalø. Tarp jø ypaè daug ðiuolaiki- kavimà. Gerai, jog ðià idëjà kolektyvas sëkmingai niø uþsienio ir lietuviø kompozitoriø opusø, kuriø plëtoja toliau. Þivilë RAMOÐKAITË bent keturios deðimtys dedikuotos ðiam kvartetui.
Muzikos barai /9
NAUJA KULTÛRINIO BENDRADARBIAVIMO PROGRAMA
VIEÐËJUSI VISBIAUS TARPTAUTINIAME KOMPOZITORIØ CENTRE.
Ðiø metø pradþioje pradëta dvimetë kultûrinio bendradarbiavimo programa “Ðvedijos ir Lietuvos muzikiniai ryðiai”, kurios iniciatorë yra Ðvedijos valstybinë koncertinë organizacija “Riikskonserter”. Dvejus metus ypatingas dëmesys bus skiriamas bendradarbiavimui su Lietuva muzikos srityje. Tai muzikos mainø programa, kuri bus vykdoma glaudþiai bendradarbiaujant su ávairiomis Lietuvos institucijomis ir organizacijomis. Ði programa tai ne tik koncertø (labai svarbu, kad ji apima ir importà, ir eksportà), bet ir informacijos mainai - bus organizuojami seminarai, meistriðkumo klasës, ketinama iðleisti knygà apie lietuviø kompozitorius ðvedø kalba, bendradarbiaus Lietuvos ir Ðvedijos nacionaliniai radijai. 2002-2003 m. koncertinëje mainø programoje Lietuvai atstovauja: UPBEAT jaunøjø atlikëjø programos dalyviai Mindaugas Baèkus ir Daumantas Kirilauskas, Dainiaus Pulausko dþiazo sekstetas, Asta Krikðèiûnaitë, Algirdas Janutas, Audronë Kisieliûtë, kamerinis choras “Aidija”, M.K.Èiurlionio styginiø kvartetas, Petras Geniuðas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Ðerveniko, R.Katiliaus styginiø kvartetas. Programa “Ðvedijos ir Lietuvos muzikiniai ryðiai” pradëta ágyvendinti ðiø metø vasará, kai du Lietuvos kompozitoriai - Loreta Narvilaitë ir Vytautas V.Jurgutis - vieðëjo Visbiuje (Ðvedijoje). O bendradarbiavimo projektà ketinama uþbaigti 2003 m. lapkritá Vilniuje dideliu festivaliu “Ðvedijos garsai”. Pagrindiniai projekto organizatoriai - “Riikskonserter”, Ðvedijos institutas, Ðvedijos radijas P2, Ðvedijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos ambasada Ðvedijoje, Lietuvos kultûros ministerija, Lietuvos nacionalinë filharmonija, Lietuvos muzikos akademija, Lietuvos muzikos informacijos centras ir Lietuvos kompozitoriø sàjunga. MB inf.
UNIKALI KOMPOZITORIØ SALA BALTIJOS JÛROJE
ÁSPÛDÞIAIS DALIJASI VIENA PIRMØJØ ÐVEDIJOS IR LIETUVOS KULTÛROS PROGRAMOS DALYV I Ø K O M P O Z I T O R Ë L O R E TA NARVILAITË, VASARIO MËNESÁ
Muzikos barai /10
Liana Ruokytë, Antanas A. Jonynas, Loreta Narvilaitë, Vytautas V. Jurgutis
Visbiaus tarptautinis kompozitoriø centras ( Visby International Centre for Composers ) - unikali vieta Gotlando saloje, kurià skalauja sûrios Baltijos jûros bangos ir gaivina neramûs vakarø vëjai. Kartu su Gotlando kompozitoriø mokykla ( Gotland School of Music Composition ) - taip pat netipiðka mokslo ástaiga - jis ásikûræs
tame paèiame pastate ant jûros kranto. Visos jo durys ðiø metø vasará buvo svetingai atvertos dviem lietuviø kompozitoriams ðiø eiluèiø autorei bei jos kolegai Vytautui V.Jurguèiui. Abi institucijos ásteigtos kompozitoriaus Ramono Anthino iniciatyva (mokykla 1996, o centras 1999 m.). Ði nepaprastos energijos ir kilniø idëjø asmenybë ið tiesø privertë Gotlando kompozitoriø pasaulá suktis aplink save. Ir ne tik Gotlando - greitai visos Ðvedijos, o dabar jau ir Lietuvos kompozitoriai suþinojo apie komfortiðkus kûrybos namus, pretenduojanèius bûti Baltijos bei Ðiaurës regiono ðaliø ir net viso pasaulio kompozitoriø darbo bei susitikimø vieta. R.Anthino vadovaujamas kompozitoriø centras rûpinasi ir ðiuolaikinës muzikos sklaida, organizuodamas koncertus, konferencijas, seminarus, edukacinius projektus, bendradarbiaudamas su kompozitorius rengianèiomis mokyklomis. Lietuviø kompozitoriø tandemas ðioje kompozitoriø saloje taip pat surengë du seminarus. Viename jø pristatëme savo muzikà, kurià kolegos ðvedai iðklausë su nuoðirdþiu susidomëjimu. Antrajame seminare pateikëme plaèià lietuviø muzikos istorijos panoramà - dvideðimt muzikos pavyzdþiø, pradedant M.K.Èiurlionio ir baigiant G.Sodeikos kû-
ryba. Tai taip pat sukëlë nemaþas diskusijas, iðgirdome ádomiø vertinimø. Visbiaus kompozitoriø centro fonotekà papildëme nemaþa lietuviðkos muzikos kolekcija, kurià dovanojo Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras. Kûrybinio darbo ir gyvenimo sàlygos Visbiuje buvo tiesiog fantastiðkos. Galëjai 24 valandas per parà sëdëti studijoje ir niekieno netrukdomas klaidþioti savo garsø labirintais, galëjai vaikðtinëti pajûriu, akimis lydëdamas vasario saulæ, kuri èia taip pat, kaip ir gimtinëje, leidþiasi á jûrà, galëjai patirti neapsakomà vakarinio Visbiaus áspûdá, kai visuose languose ásiþiebia maþos lemputës, apðviesdamos geltonø-baltørausvø tulpiø puokðtes, skulptûrëles ant palangiø, tarsi kviesdamos uþeiti vidun. “Koks atviras miestas! - pagalvojau po vieno tokio pasivaikðèiojimo, - kokia atvira visuomenë!” Taèiau iki mûsø dienø iðlikusi stora akmenø siena, viduramþiais skyrusi vidiná ir iðoriná Visbiaus miestus, liudijo visai prieðingus dalykus. Treji jos vartai Ðiaurës, Rytø ir Pietø - asocijavosi su B.Kutavièiaus “Jeruzalës vartais”, o pilkø akmenø mûras melsvame jûros ir vasario þalumos fone bylojo apie sudëtingà istorinæ praeitá, palikusià þymæ rûsèiuose ðios salos þmoniø vei-
do bruoþuose. Ir dabar þmonës Gotlande gyvena gana sunkiai, brangiai mokëdami uþ savo nedidelius namelius, vaþinëdami senais automobiliais ir net dviraèiais þiemà. Tai këlë didþiulæ nuostabà ir netgi inspiravo mano èia pradëto kûrinio pavadinimà “Visby - Bike”. Antra vertus, negalëjome atsistebëti Gotlando universitetu, biblioteka, meno mokykla, Baltijos meno centru, kurie ásikûræ rekonstruotose, modernia áranga aprûpintose buvusiø fabrikø, sandëliø patalpose. Lietuvoje tokie nebenaudojami statiniai paprastai virsta prekybos centrais. Kompozitoriø mokyklai ir centrui taip pat pritaikytas buvæs muitinës pastatas, o namas, kuriame gyvenome - “Carlqvist Villa” - árengtas buvusiame gubernatoriaus vasarnamyje, visai ðalia karaliðkosios rezidencijos. Atstumas nuo gyvenamojo namo iki centro - apie 50 metrø, dar uþ tiek pat metrø - nedidelis uostas ir didinga jûra. Kompozitoriø darbui centre árengtos trys studijos, kiekvienoje jø stovi galingas Machintosh kompiuteris, sujungtas su midi klaviatûra, ir garso aparatûra bei pianinas. Kai pavargsti þiûrëdamas á kompiuterio ekranà ir nukreipi þvilgsná pro studijos langà, prieð tave atsiveria nuostabûs èiurlioniðkos jûros toliai. Visa tai
nepaprastai þadina kûrybinæ fantazijà, o moderni technika padeda fiksuoti ir paversti tuos áspûdþius muzikos garsais. Jei nori, gali kurti ir senoviðkai, sëdëdamas prie pianino. Treèioji - elektroninës muzikos studija Alpha , kurioje dirbo kolega Vytautas, tiesiog apstulbino. Pasak Vytauto, “studija suprojektuota þmogaus, árengusio apie 200 kompiuteriniø studijø pasaulyje, taigi darbas nepaprastai kvalifikuotas. Ji pasiþymi labai geromis surround’o akustikos galimybëmis bei preciziðkumu, turi pagrindines IRCAM’o programas, kitus visoms rimtoms studijoms bûtinus garso sintezës ir apdorojimo programø paketus. Bet vis dëlto didþiausias ðios studijos privalumas yra neátikëtinas surround’o efektas, garso judëjimo erdvëje galimybë.” Árengti studijà Alpha kainavo 3 milijonus Ðvedijos kronø. Kaip sako jos vadovas kompozitorius Jesperas Elénas, á ðià studijà kompozitoriai nori atvykti padirbëti labiau nei á garsiàjà EMS studijà Stokholme. J.Elénas - kompetentingas programinës árangos þinovas - mielai dalijosi su Vytautu savo patirtimi, talkino jam realizuojant ðioje studijoje sukurtà kûriná “Alpha-10”, kurio premjera numatyta balandá naujos muzikos festivalyje “Jauna muzika” Vilniuje. Gotlando kompozitoriø mokykla, kuriai jau porà metø vadovauja kompozitorius Mattiasas Svensonas, ðviesiaplaukis trisdeðimtmetis ðvedas, yra vienintelë tokia Ðvedijoje ir turi labai gerà reputacijà, nors gyvuoja tik septynerius metus. Ðiuo metu joje studijuoja 23 studentai, ið jø tik 3 merginos (Ðvedijoje moterø kompozitoriø nëra daug, ne taip kaip Lietuvoje). Studentø amþius labai ávairus - nuo 20-meèiø iki penktà deðimtá ápusëjusiø. Vieni jø, baigæ ðià mokyklà, ruoðiasi toliau studijuoti kompozicijà muzikos akademijose (Stokholme, Malmëje ar Geteborge), kiti, kuriø dauguma jau turi kokio nors instrumento baigimo diplomà ar bent jau didelæ muzikavimo patirtá (kad ir populiarios muzikos srityje), èia susipaþásta su ávairiausiomis kûrybos technikomis, nors ateityje ir neþada siekti kompozicijos aukðtumø. Paskaitas, seminarus jiems veda vienà du kartus per mënesá atvykstantys dës-
tytojai ið Stokholmo - kompozitoriai Peras Mårtenssonas, Henrikas Strindbergas, o elektroninæ muzikà dësto Jesperas Elénas. Visbiuje taip pat yra ásikûræs Baltijos raðytojø ir vertëjø centras, kuris ðiemet mini savo gyvavimo deðimtmetá ir kuriame jau pabuvo nemaþai lietuviø raðytojø, poetø bei vertëjø. Ðtai ir mûsø vieðnagës metu ðiame centre dirbo vilnietis poetas ir vertëjas Antanas A.Jonynas bei kultûros pasaulio þmonëms gerai paþástama Lietuvos ambasados Ðvedijoje kultûros ataðë Liana Ruokytë. Ji su kolegomis á ðvedø kalbà vertë S.Parulskio, G.Grajausko ir A.Aliðankos eiles. Be galo þavëjomës jos energija, sugebëjimu bendrauti, dþiaugtis gyvenimu ir tai dalyti kitiems. Apskritai nuo pat pirmos vieðnagës Ðvedijoje dienos patekome á labai mielà bendraminèiø aplinkà, kurioje dëmesys, pagarba ir rûpestis buvo toks nuoðirdus, toks geranoriðkas, kad sveèioje ðalyje jautëmës tarsi namie. Buvo ádomu ir naudinga pagyventi èia visà mënesá, artimiau susipaþinti su þmonëmis, jø muzikine kultûra, tradicijomis. Daþnai pagalvoju, kokia artima, ypaè man, klaipëdietei, yra toji ðvedø sala, iki jos - tik trys ðimtai kilometrø. Ta pati Baltija skalauja jos ir mano gimtojo miesto krantus, taèiau, deja, nëra jokio tiesioginio susisiekimo jûros transportu. Á Visbiø skridau lëktuvais per Vilniø, Stokholmà, taigi susidarë per tûkstantis kilometrø. Todël juokais vis siûliau kreiptis á abiejø ðaliø vyriausybes, kad atidarytø tiesioginæ keltø linijà Klaipëda - Gotlandas. Tada lietuviø kompozitoriai, raðytojai, poetai, vertëjai, kiti menininkai galëtø tiesiogiai vykti á ðià svajoniø salà pasisemti ákvëpimo, naujø idëjø ir bent vienà ðvedà sudominti mûsø tautos muzika, literatûra, menu. Tai bûtø tikri kultûros mainai, tai bûtø labai prasminga Baltijos jûros vizija. Ði mûsø kûrybinë staþuotë tarptautiniame Visbiaus kompozitoriø centre buvo viena ið bendro Lietuvos kompozitoriø sàjungos ir ðvedø “Riikskonserter” projekto daliø, uþ kurià esame labai dëkingi visoms trims minëtoms organizacijoms. Loreta NARVILAITË
KITA KAMERIÐKUMO HIPOSTAZË Yra aksioma: kamerinis þanras pats sudëtingiausias atlikti ir suvokti. Bet ir masina bene labiausiai. Ypaè natûras, linkusias á atsivërimà, refleksijà, introspekcijà. Dar - intelektualias ir rafinuotas. Intymumas, jautrumas, subtilumas, gal net paþeidþiamumas - ðie kameriðkumo bruoþai kartais nusveria didelës scenos þanrø mastus, tuomet, þinomà posaká prisiminus, “rasos laðelyje atsispindi visata”. Èia pat ir neatsiejamas, bûtinas, prigimtinis kamerinio muzikavimo pradas - kruopðtus, dëmesingas detaliø eksponavimas, në per Skaidra Janèaitë þingsná neámanomas be profesionalumo ir kantraus darbo. Ðtai savybës, kuriø dëka kameriðkumas kartais, visoms joms sutapus, pereina á kità dimensijà, ágauna kità hipostazæ ir tampa monumentalus. Tiesa, tas “monumentalumas” paradoksaliai trapus, perregimas, baikðtus, tai - efemeriðkas “monumentas” sielai. Bet - átikinamas. Vasario 27 d. Vilnius, Maþoji filharmonijos salë. Ties C.Debussy keturiomis dainomis “Lyrinë proza” sopranui ir fortepijonui, P.Hindemitho vokaliniu ciklu “Marijos gyvenimas” programëlës remarkos - “Lietuvoje kûrinys atliekamas pirmà kartà”. Koncerto programoje dar trys C.Debussy miniatiûros fortepijonui ir F.Poulenco vokalinis ciklas “Dailininko darbas”. Scenoje - Skaidra Janèaitë (sopranas) ir Vladimiras Slobodianas (fortepijonas). Salëje - gausus bûrys melomanø. Lengvas áspûdþiø laukimo nerimas. S.Janèaitës pasirinktas kelias - ðiuolaikinë muzika, atlikëja eina juo septynmyliais þingsniais. Kiekvienos frazës, kiekvieno sakinio gilumoje galime áþvelgti praeità darbà ir ádirbá. Koncertiniame variante beveik viskas - be vargo, be akivaizdþiai matomø pastangø, viskas pajungiama meninei idëjai realizuoti. Tai - didelis dainininkës nuopelnas, kartu tapæs dovana kamerinio vokalo mëgëjams. Paminëkime pagrindinius atlikimo bruoþus. Pirmiausia - tai retos raiðkos S.Janèaitës dikcija ir tiek prancûziðko, tiek vokiðko teksto tarimas. Ðalia eitø ir jos ávaizdþio dalimi jau tapæs artistiðkumas bei polinkis á teatralizavimà, tàvakar buvæs absoliuèiai natûralus, lakoniðkas ir gaivus. Perteikti kiekvienà kûriná kaip atskirà muzikiná vaizdelá, maþa to - jungti juos á didesnæ visumà - S.Janèaitës prioritetas, ir, turint omenyje, kad ið esmës viskà dainininkë atlieka itin jautriai ir ekspresyviai, tai daro tikrai didelá poveiká. Tai iðkart paveikia vokalo, fraziø plastikà - ji tampa tarsi apèiuopiama, skulptûriðka. Ryðkiausi to pavyzdþiai - siurrealistiðkai nuskambëjusi daina “Apie sapnà”, “Apie gëles” ið C.Debussy “Lyrinës prozos”, visi septyni F.Poulenco ciklo numeriai, tragiðkoji giesmë “Prieð kanèià” ið “Marijos gyvenimo”. Apie ðio stambaus kûrinio atlikimà reikëtø tarti atskirà þodá. Ciklui buvo skirta visa antroji koncerto dalis, ir jis ið tikrøjø tapo didþiule vakaro kulminacija. Kûriná galima bûtø pavadinti lyrine tragedija, jo muzika labai ávairi, nuotaikos permainingos, daþniausiai paryðkintos, ir, kaip suprantame, bûtent tokioje muzikinëje psichologinëje terpëje S.Janèaitë yra ypaè pajëgi. Didþiulë emocijø skalë, kartais einanti ekspresionistiðkø ribø link, puikiai iðjausta bei ávairiomis priemonëmis perteikta ir “sureþisuota” plati ciklo visuma - nuo pirmøjø numeriø lyrikos iki dramatiðkos kulminacijos “Juozapo átarinëjimas” ir toliau - iki dviejø daliø “Marijos mirtis” ekstazës, paliko itin svarø ir ásimintinà áspûdá. Todël bûtent ðio ciklo atlikimas inspiravo ankstesnæ mintá apie kameriðkumà, kartais perþengiantá monumentalumo slenkstá. Vladas ZALATORIS
Muzikos barai /11
Ðiaip tango ir argentinietiðkasis tango “Tai kitas temperamentas, todël ir domina þmones, ypaè lietuvius. Juk mes nemokame reikðti savo emocijø, tuo labiau ðokiu. Kas yra tango? Yra ðiaip tango ir yra argentinietiðkasis tango. Pirmajai kategorijai priskirèiau visus pokario laikø ðokius su charakteringu galvos judesiu, taip pat pramoginiø ðokiø suformuotà tango formà. Argentinietiðkajame tango svarbiausia ryðki dramaturgija: kas vyksta tarp vyro ir moters. Argentinoje tango ðoka visi ir, manau, nëra jokiø specifiniø vyro ir moters charakteristikø. Ir neturi bûti. Visø pirma du þmones vienija nebyli aistra vienas kitam. Tokia aistra, kuri neiðsakoma þodþiais, o iðreiðkiama kûnu. Partneriai jauèia vienas kità judesiais. Jie nekalba, jie bendrauja ðokio stichija ir
The Death and Rebirth of Tango “The tango does not exist any longer,” Astor Piazzolla used to say. It existed many years ago, until the middle of the 20th century, “when Buenos Aires was a place where people wore tango, walked tango, where there was a smell of tango all over the city; but not today. Today’s tango is only a nostalgic and pale imitation of those times.” But not Piazzolla’s tango: “My tango does meet the present.” Should we believe the words of the great master of tango? The world-famous violinist Gidon Kremer, the choreographer Andþelika Cholina and the ballet reviewer Aliodija Ruzgaitë, the tango dancers Carmen Aguiar, Victor Convalia and Juan Eduardo Gimenez, and Astor Piazzolla himself talk about the history and philosophy of tango.
Muzikos barai /12
puikiai vienas kità supranta. Teko matyti, kaip tango ðoka profesionalai - labai ádomu stebëti. Matai istorijà, jauti, kas vyksta tarp dviejø þmoniø, iðryðkëja vieno ir kito charakteris, matai, kas poroje pagrindinis ir ko vienas ið kito nori. Nesu ávaldþiusi ðio ðokio, savo spektakliu nesistengiau parodyti, kad gerai suprantu tikràjá tango, bet mane tai ákvëpë. Apskritai mane domina iðraiðkos priemonës, geriausiai tinkanèios atskleisti vyro ir moters santykius, parodyti plaèià jausmø paletæ. Tango stilistika man pasirodë tam tinkama ir priimtina. Taip ir sukûriau “Tango in Fa”. Spektaklis gimë ið áspûdþio ir yra vienas jausmingiausiø mano darbø. Jokiu bûdu neteigiu, kad tai grynas argentinietiðkasis tango, nes að jo niekur nesimokiau ir nemoku. “Tango in Fa” - tai mano vizija: kaip tango stilistika að matau vyrà ir moterá, ir geriausia tai bûtø pavadinti variacijomis argentinietiðkojo tango tema. Tango átaiga teatre priklauso nuo statytojo. Nemanau, jog tango gali bûti tik Argentinoje - autentiðkoje aplinkoje. Tas pat bûtø teigti, kad lietuviø tradicinius ðokius galima ðokti tik kaime, bet ne “Lietuvos” ansamblyje. Kiekvienas gali þavëtis, ðokti tango ir statyti spektaklius. Svarbiausia, neturëti pretenzijø á autentikà. Kai nemoki, nereikia bijoti to pasakyti, ir tada viskas bus priimtina. Tam tikru periodu man tango ypaè patiko, todël gimë spektaklis. Dabar tai lyg praëjæs mano kûrybos etapas. Pakalbëjau ta tema, ir viskas”. Uþraðë Orinta BUDNIKAITË
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos
Andþelika CHOLINA
Tango - tai liûdna pasaka
Tai natûralu, nes Argentinoje neáprasta ðokti pagal standartà, ðokëjai nuolat improvizuoja. Jie patys kuria savo ritmà, figûras bei ðokio pieðiná. Visa tai kuriama tuo metu, kai ðokama. Tai savotiðka dvikova tarp vyro ir moters, kai niekas neþino, kas bus toliau, kuo viskas baigsis. Moteris visiðkai priklauso nuo savo partnerio, kuris akimirksniu nusprendþia, kà daryti. Ði intriga traukia tiek þiûrovus, tiek paèius ðokëjus. Ðokio dramaturgijos esmë - moters uþkariavimas, tik be jokio grubumo ir jokiø drastiðkø veiksmø, nes kitaip gali bûti atstumtas. Tam esama daugybë subtiliø uþuominø, kodø, simboliø, reiðkiamø kûno judesiø kalba. Tai tango ðokio paslaptis - aistra ne iðoriðkai demonstruojama, bet iðgyvenama viduje. O ðokti turi ne tik rankomis ir kojomis, bet ir iðgyventi ðias emocijas visa savo esybe”. Uþraðë Laima VAIÐNORAITË
Juan Eduardo Gimenez (treèius metus Lietuvoje gyvenantis urugvajietis, Vilniuje ásteigæs tango ðokiø mokyklà “Gimenez Tango Academia”): “Tango - tai Argentinos, Urugvajaus kultûros istorijos dalis, stiprus palikimas, kurá paveldëjome. Tango - ne tik ðokis, bet ir gyvenimo bûdas, kryptis, poþiûris. Kai Argentinoje kaþkas vadinama tango, tai reiðkia liûdnà pasakojimà. Tango ðokis taip pat turi daug trumpø ávardijimø, pavyzdþiui, “3 minuèiø romanas”. Ðokant tango, rankomis ir kojomis pasakojama liûdna pasaka. Argentinoje stengiamasi daþnai neðokti tango, nesiklausyti jo kiekviena dienà, nes tai - melancholiðka muzika. Tango gimimo istorija tiesiogiai susijusi su Argentinos istorija. Tango gimë XIX a. pabaigoje-XX a. pradþioje Argentinoje. Tuomet ji dar buvo pirmojo pasaulio ðalis, á kurià verþësi emigrantai ið visos Europos. Jie atvaþiavo norëdami uþkariauti Amerikà, uþsidirbti daug pinigø, bet daugeliui nieko neiðëjo - buvo diskriminuoti ir turëjo gyventi priemiesèiuose su negrais bei indënais. Daugiarasëje vyrø bendruomenëje vyrai turëjo iðmokti
gyventi tarp vyrø. Taèiau labai trûko moterø. Tad kaþkas Buenos Airëse ëmë steigti kabarë, bordelius, veþti prostitutes ið Europos. Ádomu, kad dar iki ðiol kai kas ið tø laikø veikia Buenos Airëse. Bet kaip tuomet reikëjo bendrauti su mergina, kaip jà uþkariauti, kai neþinai, kà pasakyti, kaip nors trumpam pamirðti Europoje paliktà þmonà? Turbût tada vyrai nusprendë sukurti ðá ðoká. Tai vyrø atradimas. O tango muzika buvo ávairiø muzikiniø kultûrø susiliejimo produktas europieèiø, ispanø, afrikieèiø. Tango ðaknys susiraizgë ið þmoniø, gyvenusiø aplink Buenos Aires, muzikiniø kultûrø. Afrikieèiai paskolino tango ðokiui ritmà “candoble”, ispanai - flamenko ritminius variantus (tangicho yra flamenko stilius), italai - melodijà, kubieèiai - habaneros atgarsius, argentinieèiai - piemenukø dainas “milonga”. Vëliau Europos intelektualai praturtino já savo muzikos istorija. Ádomu, kad þodis tango kilæs ið Afrikos ir tuomet reiðkë uþdarà vietovæ, kurioje muðamas bûgnas. Taigi vietà, kurioje tiesiog linksminamasi. Per ilgà gyvavimo istorijà tango keitësi. Pavyzdþiui, ðiandien A.Piazzolla, didysis tango revoliucionierius, jau yra klasikas, o jo tango - klasikinis. Mano karta nebeðoka senojo argentinietiðkojo tango, nes jai nusibodo ðokti tradiciðkai. Naujojo tango banga atskleidþia jo esmæ kitomis formomis, kurios atitinka nûdienà.
Muzikos barai /13
Gyvenimas pagal tango
VYRAS IR MOTERIS Kalbant apie vyro ir moters santyká ðokant tango daþnai pateikiamas bûdingas pavyzdys: “Tango - tarsi baltas paveikslas, kuriame vyras juodu pieðtuku pieðia kontûrus, o juos nuspalvina moteris”. Ðis ðokis tampa puikiu vyro ir moters sàryðio bûdu. Ðokantieji be þodþiø - ðirdimi, oda, kûnu - ne tik jauèia, bet ir supranta vienas kità. Argentinietiðkajame tango partnerio pajautimas ðvelnus ir malonus. Tik taip ðokëjai sukuria kaþkà graþaus. Tango tëvynëje labai aukðtinamas vyriðkumo, vadinamasis macho, kultas, apibûdinàs vyro norà uþvaldyti paklûstanèià moterá. Pradþioje tango tikrai buvo veiksmo, noro uþvaldyti iðraiðka. Taèiau tango, kaip ir já ðokantys þmonës, keitësi, ir ðiame ðokyje vyro bei moters santykis tapo subtilesnis. Vyrai, ðokantys tango, sako, jog ðis ðokis kupinas liûdesio, prarastos, tëvynëje paliktos laimës atgarsio. Savo ruoþtu moterys pabrëþia, kad tango - meilës, gërio,
Carmen Aguiar ir Victoras Con-
MÀSTYMAS Tai, kad mes ðokame tango ir darome tai ið visos ðirdies, sentimentalu. Ðokdamas ðá ðoká þmogus suvokia daug maþø pasaulio apraiðkø. Tango - tai gyvenimas, kuriame gali pastebëti paprastus reiðkinius: kaip pakyla saulë, sninga arba kaip èiulba paukðèiai, - kaþkas tuomet vyksta tavo ðirdyje. Daug kas gyvenime keièiasi, tik ne ðirdis. Filosofiná tango pagrindà galima apibûdinti vienu þodþiu - paprastumas. Apsiþvalgyk, tu matai gëles, upes, þmones, paliesk juos, visi jie tokie pat tikri kaip ir tu. Tango kalba apie universalius jausmus ir dalykus, suartinanèius þmones. Visa tai labai atvira. Tu esi su kitais, o jie su tavimi - ði bûsena labai emocionali. Tango gimë neturtingø þmoniø aplinkoje. Pradþioje viskas buvo labai susipynæ. Ilgainiui ðis ðokis iðgrynëjo ir tapo, galima sakyti, bendraþmogiðkàja vertybe. Tango - meilës apraiðka, tai modelis, atspindintis tikrovæ. Labai daþnai tango asocijuojamas su parodomàja aistra, taèiau ðis poþiûris nëra teisingas. Didelë ugnis greit uþgæsta. Bet jei ta pati ugnis ðildo tikràjà meilæ, tuomet ji amþina. Sakydamas: “Að tave myliu”, neprivalai daryti kaþkà ypatinga; kai myli, sakai tai paprastai. Per tango meilë suprantama ne kaip kûno aistra, o sielos polëkis. Taèiau atskirti kûnà nuo ðirdies labai keblu.
Carmen Aguiar ir Victoras Convalia, tango ðokëjai ir mokytojai
Muzikos barai /14
Carlos VIZZOTTO nuotr.
valia, tango ðokëjai ir mokytojai, gyvenantys Paryþiuje, vieðëdami Vilniuje pasidalijo mintimis apie tango.
laimës, groþio apraiðka, ir ðokdamos jos nors trumpam visa tai suteikia vyrams.
HARMONIJA Kai þmogus klausosi mëgstamos muzikos, jis laimingas. Taip yra ir ðokant tango. Ðokdami partneriai tiesiog susitapatina, tampa nedalomu vienetu. Jei esi pavargæs, suirzæs, piktas, tave valdo neigiamos emocijos - negali ðokti. Tuomet tango nebus tikras. Privalai nusiraminti, atkurti vidinæ harmonijà. Pavyzdþiui, èigonai, ðokantys be partneriø, sako: “Jei neturi ákvëpimo ðokti, turi palaukti, susikoncentruoti, iðgyventi jausmus”. Jie, klausydamiesi muzikos, laukia jausmø antplûdþio ir tik tada pradeda ðokti. Mes, ðokdami tango, elgiamës panaðiai. Pradëjæs ðokti, paskæsti muzikoje, ir ji suteikia ramybæ. Visi judesiai harmoningi, emocijos tikros ir stiprios. Vienas didþiausiø tango prieðø - tai alkoholis, slopinantis tikruosius þmogaus jausmus ir pojûèius. Pradëjusiems ðokti
tango, ðokis tampa savotiðku narkotiku, nes ðokdamas pajunti tai, ko neámanoma patirti gyvenime. Tango sûkuryje þmonës laimingi, patenkinti, o jø ðirdys jautrios ir skaidrios.
MOKYMAS Ðokant tango protas, mintys turi bûti ðirdyje. Tik taip galima paþinti ðá ðoká, nes tai tiesiog kitoks màstymo bûdas. Kai mokome ðokti, jau paèioje pradþioje ne tik rodome þingsnius, bet ir stengiamës paaiðkinti dvasinius tango ypatumus. Visa tai darome su didele meile, kurià, tikiuosi, mokiniai pajunta.
Carlos VIZZOTTO nuotr.
Tango neturi choreografijos, tëra tam tikros improvizuojamosios mizanscenos. Ðokdamas teatre privalai atiduoti publikai savo pojûèius ir jausmus, parodyti realybæ. Kuriant grand choreografijà, tango paþadinta meilë pasislepia, iðsibarsto. Mes suvokiame ðá ðoká toká, koks jis ðokamas Argentinoje, kur nëra jokio demonstravimo, tik visiðka laisvë - tu esi tikroje vietoje, ir judu atidþiai klausotës vienas kito. Tango atëjus á Brodvëjø, já ðokantys þmonës suprato, jog ðis ðokis publikai patinka. Taèiau þiûrovams buvo nuobodu visà vakarà stebëti du susiglaudusius ðokëjus, jiems trûko vizualios ekspresijos ir aistros. Pamaþu tango spektakliuose atsirado nemaþai ðou elementø. Bet ðokant tango dël pinigø, vyksmas tampa panaðus á cirkà, ir daþnai tango artistai skiriasi nuo tikrøjø tango ðokëjø. Net ir dabar þmonës, atëjæ pasiþiûrëti argentinietiðkojo tango, tikisi iðvysti audringas emocijas ir uþdeganèius judesius. Taèiau kuo tango subtilesnis, tuo jis tikroviðkesnis. Daþnai mûsø klausia, kaipgi atrodo tikrasis tango? Vietoj atsakymo mes parodome nuotraukà, kurioje uoste nu-
Carlos VIZZOTTO nuotr.
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
TEATRALIÐKUMAS
fotografuoti du paprastai apsikabinæ þmonës. Tai ir yra tango.
PAÞINTIS SU SVETIMA KULTÛRA Ðokdamas tango prisimeni savo artimuosius, tëvynæ. Tai pagrindinë prieþastis, kodël ðokame ir populiariname ðá ðoká. Mes gimëme kartu su tango, jo ritmas plaka mûsø ðirdyse. Mes emigrantai, gyvenantys Paryþiuje. Privalome suprasti mus supanèià kultûrà, mentalitetà… visa tai leidþia paþinti ir pajusti tango. Tango keièiasi, jis priklauso nuo ðokanèiø þmoniø, laiko, erdvës ir geografinës padëties.
TANGO ÁTAKA Ðokdamas tango nori mylëti visus, paskæsti meilëje su kitais, su gyvenimu. Þengiant pirmuosius þingsnius uþsimezga romantiðkas jausmas. Moterys, ðokanèios tango, tartum gëlës praþysta, jø akyse, veido bruoþuose ir kûne gimsta paslaptingas moteriðkumas. Ðokëjai þvelgia vienas kitam á akis, jauèia partnerio ðirdies plakimà, rankas, kojas. Tuomet pasikeièia visi iðankstiniai pojûèiai, kinta gyvenimo suvokimas. Pasiþiûrëkite á partneriø sudëtas rankas. Jos primena ðirdá, kurioje susijungia du pradai, du þmonës, gyvenimas ir mirtis. Kalbëjosi ir mintis uþraðë Þ.L.
Muzikos barai /15
Tango metamorfozës Aliodija RUZGAITË
Ð
okio istorikai ávairiai aiðkina tango ðokio kilmæ. Prancûzø profesorius Jacques’as Bense teigia, kad tango pradþia - XV amþius, o ðokis susijæs su Ispanijos maurais, jø muzika ir dainomis. Vokietis Curtas Sachsas tango kildina ið Ispanijos habaneros. Taèiau daugelis ðokio tyrinëtojø ásitikinæ, kad tango raida susijusi su Lotynø Amerikos kraðtais - Argentina ir kad ðis ðokis - tai vienas ið kultûrø kolonizavimo pavyzdþiø. Aprimus XIX a. karams, Argentinà uþplûdo emigrantai ið Afrikos, Amerikos, Pietø Europos. Buenos Airës, 1865 m. turëjusios 150 000 gyventojø, 1914 m. jau skaièiavo apie pusantro milijono. Ypaè daug þmoniø spietësi neturtingøjø emigrantø kvartaluose. Ispanai èia ðoko habanerà, vëliau milongà. Nykstant milongai, formavosi argentinietiðkasis tango, kuriame atsispindëjo rasiø, temperamentø miðinys. Já daþnai ðoko kvartalø jaunimas gatvëse, smuklëse. Nors aukðtuomenë ðiuos ðokius smerkë, smalsûs jaunuoliai vis daþniau atklysdavo á smukles Palermo kvartaluose. Raðoma, kad tango á Europà atveþë prancûzø ðokëjas ir antrepreneris Camille’is de’Rhynalis, 1907 m. Nicoje, o vëliau Paryþiuje pademonstravæs ðá ðoká pritariant argentinieèiø orkestrui. Anglijos aukðtuomenë tango pripaþino tik tada,
Muzikos barai /16
kai karalienë Marija viename priëmimø pakvietë sveèius pasiþiûrëti naujojo ðokio. 1920-aisiais ðis aistringas, erotiðkas ðokis uþkariavo visà Europà. Ypaè tapo populiarios thé tango (“arbatos tango”) popietës, vykdavusios restoranuose. Buvo ðokama salës aikðtelëse pritariant nedideliems orkestrams. Turtingieji á pobûvius pasikviesdavo argentinieèiø pianistø. Europietiðkasis tango buvo elegantiðkesnis tiek apranga, tiek atlikimu. 1914 m. prasidëjus karui susidomëjimas tango atslûgo; naujoji tango banga prasidëjo 1920-aisiais. Tango garsino ir to meto kino þvaigþdë Valentino, ðokæs ðá ðoká filmuose. Ið pradþiø tango buvo ðokamas neapsikabinus, vëliau kartais ðokdavo vyras su vyru. 1860-1890 m. kaip ir ðokant valsà pora pradëjo ðokti susiglaudusi. Deðinë vyro ranka ant moters nugaros padëjo moteriai numatyti partnerio judesius, savaip juos improvizuoti. Lëta 2/4 tango muzika leido tarp þingsniø daryti trumpas pauzes. Ðokio pradþioje tango ritmai buvo susijæ su Andalûzijos, Afrikos muzika, kai kuriø tango melodija pasiskolinta ið italø. Keitësi ir muzikos instrumentai - pradþioje vyravo fleitos, gitara, smuikas, vëliau atsirado klarnetas, pianinas, akordeonas. Ypaè daug atspalviø muzikai suteikë bandoneonas. Ðiuo metu tango populiarumà atgaivino kompozitoriaus A.Piazzollos (1912-1992) muzika, kurioje Lotynø Amerikos ritmai ir melodijos persipina su dþiazo bei klasikinës muzikos motyvais. Balete ðá ðoká pirmasis panaudojo anglø baletmeisteris F.Ashtonas W.Waltono kûrinyje “Fasadas” (1932). Tai buvo treèiojo deðimtmeèio populiariø ðokiø -
polkos, valso ir tango parodija. 1933 m. baletmeisteris N.Zverevas Valstybës teatre statydamas V.Bacevièiaus vienaveiksmá baletà “Ðokiø sûkury” irgi pastatë tango. Ið kitø choreografø paþymëtinas amerikieèio T.Bolenderio baletas “Suvenyrai” (muz. S.Barkerio). Daugelis Vilniaus þiûrovø atsimena Didþiojo Þenevos teatro baleto trupës gastroles ir baletà “Tango”, kurá pastatë argentinietis baletmeisteris Oscaras Araizas. A.Piazzollos muzika pasirodë artima ir mûsø choreografams - Kauno muzikiniame teatre rodomas J.Smorigino baletas “Ðokiø salë”. Didþiulio pasisekimo ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje susilaukë A.Cholinos “Tango in fa”.
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
Muzikos barai /17
Gidonas Kremeris: “Tango aistros” K
ai pirmà kartà iðgirdau grojant Astorà Piazzollà, iðkart juo susiþavëjau. Tai buvo vaizdo áraðas - að já þiûrëjau Vakarø Vokietijoje pas Manfredà Gräterá, mano artimà draugà; jis buvo pirmasis, supaþindinæs mane su Piazzollos muzikavimu. Keliaudamas su koncertais po Europà, að niekada nepraleisdavau progos uþvaþiuoti á sveèius pas Manfredà Kelne ir pasiþvalgyti po jo videotekos lobius. Manfredas turëjo gerà skoná ir gerà nuojautà, kurios padedamas jis vertindavo þmones. Jis aistringai þavëjosi tokiais menininkais kaip Arturo Benedetti Michelangeli, Lindsay Kemp ir - Astoras Piazzolla. Supratæs, kad jo muzika mane sujaudino, ryþosi organizuoti mûsø susitikimà. Taèiau kiek vëliau að suþinojau apie Manfredo Gräterio mirtá. Ðiandien tarp gyvøjø jau nebëra ir Piazzollos… Mano ðirdyje liko (ir tai man norisi pabrëþti) Astoro muzikos kaip senos geros draugystës su Manfredu priminimas. Astoras Piazzolla - reta iðimtis tarp amþininkø - kompozitorius, atliekantis savo muzikà. Perþiûrëtas vaizdo áraðas, vëliau iðgirstas Paryþiuje koncertas su nuostabia dainininke Milva, privertë mane pajausti pilnà energijos atmosferà - beveik neátikëtinà jëgà, kuria ðiuolaikiniai kompozitoriai nedaþnai apdovanojami. XIX a. faktas, kad muzikos autorius yra ir atlikëjas, - áprastas. Ðiandien tik nedaugeliui kompozitoriø-atlikëjø, su kuriais man tenka bendradarbiauti, pavyksta suteikti klausytojams ne tik pavirðutiniðkà pasitenkinimà, bet ir sukelti subtilius jausmus. Vienas jø buvo Leonardas Bernsteinas, kompozitorius ir dirigentas. Tas, kas buvo áþengæs á jo skleidþiamà energetiná laukà, niekuomet to nepamirð. Po to jautiesi tarsi áelektrintas ir galás áveikti darbus, apie kuriuos anksèiau net pagalvoti negalëdavai. Su Astoru að niekuomet nebuvau taip susijæs kaip su Lenny. Bet net per atstumà jauèiu ðios muzikos jëgà. Ðiandien, grodamas A.Piazzollos muzikà, að stengiuosi perprasti jos dvasià, susitapatinti su kompozitoriumi. Taip susijungia du skirtingi mentalitetai, du skirtingi temperamentai. Ðiandien man gerai paþástami visi jo áraðai - visi jie puikûs. Nejuèia stoji á nelygià dvikovà su juo. Su Mozarto, Schuberto ar Èaikovskio kûriniu tai neámanoma - niekas neþino, kaip jie grojo. Legendinio Niccolo Paganini istorija mus pasiekë, nes beveik 200 metø atlikëjai nenuilsdami já mëgdþiojo. Ir vis tiek niekas neþino, kaip ið tikrøjø skambëjo jo muzika. Su Astoru viskas kitaip. Mes galime klausytis jo áraðø, suvokti, kokius fantastiðkus muzikantus - tarp jø labai stiprø smuikininkà Antonio Agri ir Ferdinando Suarezà Pazà - jam pavyko surasti. Ásiverþti á Astoro pasaulá, nepaþástant jo asmeniðkai, - tai savotiðkas iððûkis, rizikingas uþsiëmimas. Dar ir mano baltiðka kilmë turëtø stovëti skersai kelio pietietiðkø platumø mentalitetui. (Tuo me-
Muzikos barai /18
tu, kai Latvija tapo nepriklausoma valstybë, að galiu jà vadinti savo tëvyne, o ne Sovietø Sàjungà. Bet kam gi Rygoje rûpëjo tango?) Ir vis dëlto nors að jauèiuosi puikiai ðiaurinëse platumose, smalsumas skirtingybei buvo kita konstanta. Pusrutuliai ne taip jau skiriasi vienas nuo kito, tiesiog mes iðgyvename vasarà ir þiemà skirtingu metø laiku. Pavaþinëjæs po Pietø Argentinà, Pantagonijà ir Ugnies Þemæ, supratau, kiek groþio slepiasi pietinëje pasaulio pusëje, kurià nuo vaikystës paþástu tik ið G.Vernes’o knygø. Kiek èia erdvës, kiek spalvø, koks jos charakteris! Savo grieþtu paprastumu ji nelabai skiriasi nuo ðiaurës. Þemë apvali, o tango ðokamas visur. Tango, kaip aistros þaizdras. Galbût mano genuose gyvena jo dalelytë. Tango tradicija egzistavo dar prieð Antràjá pasauliná karà. Að ne rusas ir rusu nesivadinu, bet esu artimai susijæs su rusø kultûra - jau vien dël to, kad Maskvoje gyvenau penkiolika metø ir (kaip neseniai patyriau) jau 1977 m. ákvëptai pagrojau savo pirmàjá tango ið Alfredo Schnittke’s “Concerto grosso I”. Matyt, yra kaþkas tango ðokyje tokio, dël ko jis visad buvo populiarus Rusijoje. Kiek puikiø tango melodijø turi tokiø savybiø, kurios leidþia já lyginti su rusø liaudies dainomis (kad ir “Akys juodosios”). Prisimenu tëvà, iki karo grojusá saksofonu ir vadovavusá maþam orkestrëliui; turbût jo repertuare buvo daugybë tango. Kai Latvija dar buvo nepriklausoma, jo orkestras vaþinëjo á gastroles Ðveicarijoje. Visa mano vaikystë praëjo pasakojimø apie uþsiená apsuptyje. Po karo tëvas kartais grodavo kino teatruose. Niekada jo nesiklausiau, buvau dar per maþas. Bet esu ásitikinæs: tango turëjo ryðá su mûsø ðeimynine tradicija dar iki tol, kol iðgirdau Astorà. Kita vertus, liûdina tai, kad Astoro Piazzollos vardas tapatinamas vien su tango - neabejoju, kad jo kaip muzikanto vertë gerokai didesnë. Astoro muzikoje að matau didelæ erdvæ atlikëjui, labai subtiliai leidþianèià iðreikðti ávairiausius jausmus ir sykiu visiðkai neskoningai. Piazzolla vienu metu buvo vyriðkas, atviras ir negudrus. Savo jausmø jis neslëpë ir neslopino - intelektualiniai snobai negali to atleisti. Piazzolla buvo muzikantas, vadovavæsis tik aukðtais kriterijais. Paklausæs savo mokytojos Nadios Boulanger patarimo netapti kompozitoriumi “apskritai”, o bûti iðtikimam tango, jis atrado save. Ðiais laikais ne taip jau daþnai randi gerà muzikà, kuri bûtø publikai artima. Kûriniai egzistuoja patys sau, tarsi nebendraudami su aplinka. Kai kurie ið jø tikrai vertingi. Jø autoriai dirbo su jais mënesiø mënesius ar metø metus. Bet bijau, kad tos partitûros gulës raðomøjø stalø stalèiuose ar bibliotekose: tai tokie intelektualûs kûriniai, kad jie nebegali pasiekti klausytojo ðirdies. “Kartais kompozitoriai, - kaip sakë argentinietiðko kraujo turintis vokieèiø
Ið G.Kremerio knygos “Obertonai” (Maskva, 2001). Vertë Laima VAIÐNORAITË
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
kompozitorius Maurizio Kagelis, - kuria juos tiesiog kompozitoriams”. Galbût Astoro muzikos esmë - paprastumas. Bet tik ne primityvumas. Tango, aiðku, ne tiek instrumentinë forma, kiek - ðokis. Þmonës, matæ mane grojantá tango, sako, kad að ðoku. Galbût tai yra taip, tik tiek, kad tai vyksta nevalingai. Að tiesiog siekiu maksimalios ðios muzikos perteikimo galios. Muzikos ryðys su kitais menais visada ákvëpdavo mano vaizduotæ. Muzikoje, ðokyje, literatûroje, kine svarbiausia ne “kaip”, o “kodël”. Kodël kompozitorius paraðë vienà ar kità kûriná? Kodël buvo nufilmuotas tam tikras filmas ar paraðyta tam tikra knyga? Astoro muzika visada (greta akivaizdaus jausmingumo) aiðkiai atsako á ðá klausimà - kodël ir kas lëmë jos atsiradimà. Ji aistrø atspindys, ji iðreiðkia ir laimingo, ir kenèianèio þmogaus esmæ. Tai jaudinantis, poliariðkai nutolusiø jausmø derinys, koká galima aptikti Franzo Schuberto ar Frédérico Chopino kûriniuose. Tik nedaugeliui ðiuolaikiniø autoriø pavyko sukurti muzikà, kurià galima iðgyventi taip aistringai ir subtiliai. Ðioje vietoje turiu padaryti maþà nukrypimà ir papasakoti nedidelæ istorijà. Ðios istorijos dalis - Lockenhauzas. Ðis festivalis suteikë progà man ir mano draugams paþinti daugybæ maþai þinomos muzikos. Jis suteikë progà atsiduoti naujoviø paieðkai ir sudaryti naujà repertuarà. Taip “naujai gimë” tokie kompozitoriai kaip Arthuras Lourie ir Erwinas Schulhoffas. Ir, matyt, neatsitiktinai ten ávyko mano ir Piazzollos susitikimas. Uþ tai turiu bûti dëkingas Sofijos Gubaidulinos draugams ir paþástamiems - Fridrikui ir Sviatoslavui Lipsams, Vladimirui Tonhui. Jø vadybininko Vadimo Dubrovickio iniciatyva pirmàkart pabandþiau groti Piazzollos muzikos aranþuotes. Daugkartiniø kelioniø á Buenos Aires metu að klausiausi ir þiûrëjau tango - restoranuose ir scenoje (nepamirðtamas buvo “tango e dos” - tango dviem); ir bûtent tuomet að suvokiau nepakartojamus Piazzollos kûrinius. Kolegas ið mano “Astor-Quartet” jau paþástu daugelá metø. Su talentingu pianistu Vadimu Sacharovu mokëmës dar Maskvos konservatorijoje, kontrabosininkas ið Vienos Alois Poschas seniai dalyvauja bendruose kamerinës muzikos projektuose. Aiðku, Piazzollos muzikai bûtinas atlikëjas - bandeonininkas. Amsterdame likimas mane suvedë su Peru Arne Glorvigenu. Tuo metu grojau olandø kompozitoriaus Theo Loevendie tango - kûriná, paraðytà specialiai man koncertø serijai Amsterdamo “Carte blanche”. Orkestro bandeonininkas susirgo, ir tada staiga atsirado Peras Arne. Atrodë, tarsi mes atradome vienas kità. Dabar að net negaliu ásivaizduoti mûsø “Astor-Quartet” be ðiø partneriø. Nuo Marcello ir Vivaldi iki paskutiniø Alfredo Schnittke’s, Johno Adamso ir Luigi Nono kûriniø - man pasisekë prisiliesti prie visø stiliø muzikos. O Piazzollos muzikà að tiesiog ásimylëjau. Ji priverèia pamirðti rutinà ir prarastas iliuzijas. Meilë Astorui leidþia áþengti á tà ðiuolaikinës muzikos teritorijà, kuri suvokiama publikai ir kartu nëra muzikinio lavinimo priemonë, bûdama pavyzdþiu, kokia átaigi ji gali bûti ir ðiandien. Kartais kalbama, kad Piazzolla visàlaik raðë tà patá. Bet gal tà patá galima pasakyti ir apie Schubertà ar Vivaldi? Manau, kad net tuomet, kai kûriniai yra panaðûs vienas á kità, jie gali bûti skirtingi. Viskà nulemia genijus. Piazzolla vienas tø autoriø, kurie savo muzika kalba apie kaþkà asmeniðka ir ðventa. Kalbant apie groþá, - architektûros, meno, þmogaus, meilës groþá, - neámanoma nepaminëti Piazzollos muzikos. Að ja tikiu, nes joje - svajonës apie geresná pasaulá atspindþiai. Visa tai - tango, viename vieninteliame tango.
Muzikos barai /19
Tango reinkarnacija
Laima VAIÐNORAITË Tango daugiau nebeegzistuoja. Jis gyvavo prieð daugelá metø - iki XX a. vidurio, pasak A.Piazzollos, “kai Buenos Airës buvo ta vieta, kurioje þmonës vilkëjo tango, vaikðèiojo tango, visas miestas dvelkë tango. Bet ðiandien to nëra. Ðiuolaikinis tango tëra tik nostalgiðka ir blanki anø laikø imitacija. Tango mirðta tarytum prezidentas Raulis Alfonsinas”. Þinoma, tik ne Piazzollos tango - “mano tango atitinka ðiandienà”. Ar reiktø tikëti didþiojo tango maestro A.Piazzollos þodþiais? Ið tiesø tango raidos istorija nebuvo tolygi. Praeitame XX amþiuje tango iðgyveno tiek vieðpatavimo, tiek nuosmukio laikus. Tipiðki dainininkai ir orkestrai iki ðeðtojo deðimtmeèio iðpopuliarino ðá þanrà, sukûrë jo atlikimo tradicijà, iðplëtojo stilistikà bei estetikà. Ði tango estetika kristalizavosi rafinuota harmonija, orkestro struktûra (“orquesta tipica”), jo ir dainininkø bei ðokëjø iðdëstymu scenoje. Tango orkestras buvo tobulas, kaip ir Anibalo Troilo kompozicijos. O 1948 m. gimë A.Troilo (Homero Manzi eilës) tango SUR - vie-
Muzikos barai /20
nas monumentaliausiø kûriniø tango istorijoje, paraðytas ðvelniam ir þemam Edmundo Rivero1 balsui. Atrodytø, kad tuomet, bûtent ðioje triadoje - Troilo, Manzi, Rivero (dainavimo, muzikos ir poezijos, neátraukiant ðokio, derinyje), tango technika pasiekë aukðèiausià savo raidos taðkà ir kulminacinæ ribà. Tuomet muzikos istorijoje iðnyra Astoro Piazzollos (1921-1992) figûra, pasiþyminti negirdëtu, neregëtu, bet labai stipriu savitu stiliumi, kvepianèiu tango prieskoniais. Ðiandien jau dràsiai kalbame apie Piazzollos stiliø, nors prieð penkiasdeðimt metø jis buvo kaltinamas ðventvagiðkais pasikësinimais á argentinietiðkàjá tango, á “porteño”2 ðerdá. Ðiandien jo kûryba reprezentuoja “porteño”, kuris neleidþia suklysti, keliaujant chaotiðkais ir daugiareikðmiais ðiuolaikinio meno labirintais. Kaip jo kûrybos estetika paveikë tango raidà arba kaip tango padëjo suformuoti savità, unikalø kompozitoriaus stiliø, galime suprasti tik paþvelgæ á jo vingiuotà, kupinà reikðmingø atsitiktinumø
kûrybos kelià, kelià stiliaus link. Jis kupinas konfliktø, kovø, kurios galiausiai atvedë á neatsiejamà ir palankià átampà, á jo muzikos prigimtá.
ASTOR PIAZZOLLA: LIÛDNAS, ÐIUOLAIKINIS IR MÀSTANTIS TANGO PIRMASIS KLAUSIMAS: TAI KODËL JÛS NESTUDIJUOJATE? Vienintelis Nonino Piazzollos ir Asuntos Mainetti vaikas Astoras gimë 1921 m. Argentinoje, Mar del Platos mieste. Po ketveriø metø ðeima persikëlë á Niujorkà. Ten jis pradëjo mokytis groti bandoneonu, kai tëvas aðtuonmeèiui sûnui ðá instrumentà nupirko ið lombardo uþ 19 doleriø. Sulaukus trylikos metø jam nusiðypsojo laimë groti su Carlosu Gardeliu - legendiniu tango dainininku, kuris net tapo ðeimos draugu. Tais paèiais metais jis pradëjo mokslus pas Belà Wildà, Rachmaninovo mokiná. “Su
juo að iðmokau pamilti Bachà ir dþiazà”, sakë Piazzolla. 1936 m. ðeima sugráþo á Argentinà, gimtàjá Mar del Platos miestà. Astoras pradëjo groti tango orkestrëliuose ir èia jo laukë naujas atradimas (po Bacho su Bela Wilda). Tai - Elvino Vardaro sekstetas, vëliau Elvinas tapo Astoro ansamblio smuikininku. Jo interpretuojamas tango padarë didelá áspûdá bûsimam kompozitoriui. Astoro meilë tango, ir bûtent tokiam tango stiliui, já nepaprastai paveikë. Astoras nusprendë visiðkai pasiaukoti muzikai. Jis jà tiesiog ásimylëjo ir þinojo, kad jo sprendimas buvo galutinis: “Muzika, - sakë jis, yra daugiau nei moteris, nes su moterimi gali iðsiskirti, o su muzika - ne. Jeigu su ja susituoksi, tai ji bus tavo amþinoji meilë ir lydës tave iki grabo lentos”3 . Septyniolikmetis Astoras Piazzolla iðvyko á Buenos Aires. Ten jis uþsidirbdavo grodamas bandoneonu Buenos Airiø kabaretuose. Tiesa, 1939 m. jam labai pavyko iðsipildë jo didþiausia svajonë groti bandoneonu geriausiame to meto tango orkestre - Anibalo Troilo orkestre. Taèiau Astoras jautë poreiká tobulinti muzikos þinias. Be to, jis pradëjo kurti. Jis netgi iðdráso prisistatyti pianistui Arthurui Rubinsteinui, kuris tuo metu gyveno Buenos Airëse, ir parodyti vienà savo kûrinëlá: “Tai buvo siaubingas kûrinys, bet að pasakiau, kad sukûriau fortepijoniná koncertà, nors ir neparaðiau orkestro partijos”. Vis dëlto jis ákalbëjo Rubinsteinà perþiûrëti kûriná. “O kai ðis grojo fortepijonu, að supratau, koká kvailà dalykà padariau. Jis pagrojo keletà taktø, þvilgtelëjo á mane ir staiga paklausë: “Jûs mëgstate muzikà?” - “Þinoma, maestro”, atsakiau. “Tuomet kodël jûs nestudijuojate?” Lenkø pianistas paskambino savo draugui argentinieèiø kompozitoriui Alberto Ginasterai ir pasakë, kad pas já atëjo vienas
jaunuolis, kuris nori mokytis. Kità rytà prieðais Ginasterà (kaip tik tuo metu ðis raðë tas kompozicijas, kurios vëliau já iðgarsino visame pasaulyje) prie fortepijono sëdëjo pirmasis jo mokinys, o Piazzolla turëjo savo pirmàjá kompozicijos mokytojà. “Jis man atskleidë orkestro paslaptá, parodë partitûras, privertë analizuoti Stravinská. Að pasinëriau á “Ðventojo pavasario” pasaulá, iðmokau kiekvienà jo natelæ...” Pamokos truko ðeðerius metus. Piazzolla ëmë kurti “tarsi lunatikas”. Jis pasidarë simfonijø, uvertiûrø, fortepijoniniø koncertø, kamerinës muzikos ir sonatø kompozitorius. “Per sekundæ priraðydavau milijonus natø.” Ir kaip apsëstas ieðkojo savojo stiliaus. Jis pradëjo jausti prieðiðkumà tango ir uþmetë ðá þanrà. Jis net pajuto poreiká atsisveikinti su bandoneonu ir su tango apskritai. Galø gale viskas susipainiojo, bet kaip tik tuomet ir prasidëjo “didþiojo” Piazzollos radimosi istorija.
ANTRASIS KLAUSIMAS: KOKIU GI INSTRUMENTU TUOMET GROJATE? Vienà 1953-iøjø dienà Astorui paskambino Ginastera ir pasakë, kad yra toks Fabieno Sevitzkio jaunøjø kompozi-
toriø konkursas Didþiajam prizui laimëti. Piazzolla nelabai norëjo jame dalyvauti, nes ten ir taip daug buvo dalyvaujanèiø “akimirkos didþiøjø”, bet galiausiai nusiuntë kûriná “Buenos Airës” (trys simfoninës pjesës) ir... laimëjo pirmàjà vietà. Jo kûriná atliko Buenos Airiø simfoninis orkestras “Radio del Estado” su dviem bandoneonais, diriguojant paèiam Sevitzkiui. Ðis koncertas iðprovokavo didelá skandalà, nes keliems publikos atstovams nepatiko, pasak jø, Piazzollos áþûlumas. Kaipgi galima bandoneonà átraukti á jø taip dievinamà simfoniná orkestrà?.. Vienas ið konkurso prizø buvo ir Prancûzijos stipendija studijoms Paryþiuje pas vienà garsiausiø muzikos pedagogiø Europoje - Nadià Boulanger. Nuo to momento viskas Piazzollos gyvenime pasikeitë. Jis turëjo nuvykti á Paryþiø, kad ði moteris jam atvertø akis. “Kai að su ja susitikau, parodþiau kilogramus savo simfonijø ir sonatø. Ji ëmë jas perþiûrinëti ir netikëtai iðtarë siaubingà frazæ: “Tai labai gerai paraðyta”. Staiga stabtelëjo, padarydama pauzæ, tarytum ruoðdamasi spirti futbolo kamuolá. Po kiek laiko ji pasakë: “Ðtai èia jûs esate kaip Stravinskis, èia - kaip Bartókas, èia -
Muzikos barai /21
aistra. Neatsiribodamas nuo europinës muzikinës tradicijos ir tvirtai stovëdamas ant tango pagrindo, jis sugebëjo pasinaudoti technikø susiliejimo galimybëmis. Tuomet Piazzolla pirmà kartà pradëjo kovoti su jam padarytomis átakomis - ði átampa tarp europinio iðsilavinimo, dþiazo ir tango tapo jo estetine tapatybe. Tokiu bûdu gimë muzika, kuri buvo aistringa, puikiai paraðyta ir kylanti ið naujojo lydinio. Toks yra Piazzollos estetikos pagrindas. Bet gráþkime á Paryþiø. Ten jis sukûrë ir áraðë serijà tango su styginiø orkestru ir, ádomu, pradëjo groti bandoneonu atsistojæs ir uþkëlæs vienà kojà ant këdës. Tai tapo jo scenine vizitine kortele (iki tol visi grojo atsisëdæ).
kaip Ravelis, bet suprantate, kas atsitinka? Að niekur negaliu rasti Piazzollos”. Ir ji ëmë klausinëti apie mano asmeniná gyvenimà: kà að veikiu, kà groju ir ko ne, ar að vienas, ar vedæs, o gal gyvenu su kuo nors… Ji elgësi kaip FTB agentë! O man buvo labai gëda prisipaþinti, kad að esu tango muzikantas. Galiausiai iðtariau: “Að groju naktiniame klube”, nes nenorëjau pasakyti “kabarete”. O ji pasakë: “Naktiniame klube, mai oui, bet juk tai kabaretas, ar ne?” - “Taip”, - atsakiau ir pagalvojau, kad tuoj tvosiu tai moteriai per galvà radijo aparatu. Nebuvo lengva jai meluoti. Ji nepaliovë klausinëjusi: “Tai sakote, kad jûs nesate pianistas. Tai kokiu instrumentu tuomet grojate?” O að visai nenorëjau jai pasakyti, kad groju bandoneonu, nes maniau, kad ji mane iðmes ið ketvirtojo aukðto. Galiausiai prisipaþinau ir ji papraðë pagroti keletà savo tango taktø. Staiga ji iðplëtë akis, sugriebë mane uþ rankos ir suðuko: “Kvaily, bet juk tai ir yra Piazzolla!” Tai buvo lemtingas patarimas, nulëmæs tolesnæ Piazzollos veiklos kryptá ir padëjæs jam patikëti paèiu savimi. Na, o ðalia jo kabaretinës muzikos atgimimo Nadia Boulanger privertë já 18 mën. studijuoti keturbalsá kontrapunktà. “Tai man padëjo lygiai taip, kaip kad bûèiau mokæsis 18 metø. Ji vis sakydavo: “Po to galësi paraðyti styginiø kvartetà. Tu tikrai tà iðmoksi…” Po ðio gyvenimo epizodo Piazzola gráþo prie tango ir prie savo instrumento bandoneono. Taèiau jis pakeièia tango pozicijà. Buvæs dileminis klausimas - klasikinë muzika arba tango - tapo klausimu - klasika ir tango. Dirbama buvo paèiu veiksmingiausiu bûdu - klasikinë muzikos struktûra buvo derinama su tango
Muzikos barai /22
TREÈIASIS KLAUSIMAS: AR ÐIUOLAIKINIS TANGO YRA EREZIJA? Piazzolla 1955 m. gráþo á Argentinà. Jis tæsë bendradarbiavimà su styginiø orkestru, taip pat su savo suburta grupe, Buenos Airiø oktetu, su kuriuo ir prasidëjo ðiuolaikinio tango metas. Ðá ansamblá sudarë 2 bandoneonai, 2 smuikai, kontrabosas, violonèelë, fortepijonas, elektrinë gitara. Jis ryþtingai átraukë elementus, kurie pakeitë tango, paávairino já ðiuolaikiniu ekspresyvumu, elementais, kurie “porteño” pasauliui yra tolygûs erezijai. Piazzolla kûrë naujoviðkus kûrinius ir interpretacijas. Jis galutinai atsisakë suformuoto “orquesta tipica” modelio; audringai iðmetë ðokëjà, tuo pasiekdamas dvigubà efektà ir publikai atskleisdamas savo tango esmæ (kûnas daugiau nebereikalingas tam, kad iðlaisvintø emocijas ðokiø aikðtelëje). Tai tampa ir savotiðka Piazzollos proklamacija - jis atsisako tango ðou aspektø. Piazzolla tæsë savo asmeninæ revoliucijà ir uþsitraukë tango ortodoksø neapykantà, tapo daugelio nemaloniø kritikø taikiniu. Jis laikësi savojo pasirinkto kelio ir nekeitë nuomonës, bet þiniasklaida ir áraðø kompanijos pakilo á kovà. 1958 m. jis paleido oktetà ir styginiø orkestrà, o pats gráþo á Niujorkà dirbti aranþuotoju. Taèiau ir ten jo naujovës nebuvo pripaþintos… Bet Piazzolla ir toliau eksperimentavo: á tango átraukë dþiazo, roko elementø, elektrinæ gitarà (visiðkai svetimà þanrui tembrà), koncertavo didþiosiose koncertø scenose (Niujorko filharmonijos salëje, Buenos Airiø “Colon” teatre, Paryþiaus “Olympia” salëje), steigë jo muzikà grojanèius ansamblius - tai Naujojo tango kvintetas (bandoneonas, smuikas, kontrabosas, fortepijonas, elektrinë gitara), “Conjunto Electronico” (bandoneo-
no, elektrinio ar akustinio fortepijono, vargonø, gitaros ar elektrinio boso, muðamøjø, sintezatoriaus ir smuiko oktetas). Jis tapo pasaulio pilieèiu - daug keliavo su koncertinëmis programomis, apsistodamas tai vienoje, tai kitoje ðalyje.
EPILOGAS: TANGO KLASIKAS Devintajame deðimtmetyje Piazzollos populiarumas iðaugo. Jo koncertai intensyviai vyko visame pasaulyje: Europoje, Pietø Amerikoje, Japonijoje, JAV. Tuomet jis daugiausia koncertavo su kvintetu, taip pat grojo solo su simfoniniu orkestru, su styginiø kvartetu, sekstetu. Daugelis koncertø buvo áraðomi ir iðleidþiami jø CD. Ir tai buvo tiesiausias kelias á pripaþinimà, nes, kaip daþnai sakoma, Piazzollos muzika neegzistuoja be jo paties grojimo. Tai lyg jo stiliaus testamentas, kuris neleidþia keisti jo muzikos estetikos. Jo interpretacijos intensyvumas persmelkia paèià partitûrà. Bandoneonas, jo, kaip interpretuotojo, skiriamasis þenklas, jo frazuotës idëja, netikëta tempo traktuotë, intuityvûs, ramybæ sudrumsèiantys proverþiai - visa tai perþengia puikios interpretacijos ribas - ið tiesø tai tiesiogiai paveikia bûdà, kaip turi bûti interpretuojama pati partitûra. Bet ðtai statistika, patvirtinanti Piazzollos sëkmës trajektorijà. 1982 m. jis raðo “Le Grand Tango” violonèelei ir fortepijonui, dedikuotà garsiam rusø violonèelininkui Mstislavui Rostropovièiui. Premjera ávyko 1990 m. Naujajame Orleane. 1983 m. Piazzolla dalyvavo viename didþiausiø jo gyvenimo ðou: grojo jo muzikai dedikuotoje programoje “Teatro Colon” salëje Buenos Airëse. Ðiai progai jis vël surinko ansamblá “Conjunto 9” ir pats grojo solo su simfoniniu orkestru, diriguojamu Pedro I.Calderóno, atliekant nuostabø Koncertà bandoneonui ir orkestrui. 1984 m. Piazzolla grojo ir áraðinëjo CD kartu su þymiàja dainininke Milva. 1985 m. jis ávardijamas Buenos Airiø garbës pilieèiu. Tais paèiais metais ávyksta jo naujo koncerto bandoneonui ir gitarai premjera. Penktajame tarptautiniame gitaros festivalyje Belgijoje já atliko Homenaje a Lieja, diriguojant Leo Brouwerui. 1986 m. Piazzolla gauna Cezario prizà uþ muzikà filmui “Ex exilio de Gardel”. Tais paèiais metais Niujorko centriniame parke ávykæs koncertas, kurio klausësi didþiulë auditorija, buvo labai svarbus Piazzollai. Ðiame mieste praëjo jo vaikystë, èia já uþhipnotizavo Bachas ir dþiazas, èia jis patyrë nesëkmæ 1958 m. ir galø gale jo muzika pelnë pripaþinimà. Piazzollos 80-øjø pabaigos áraðai, daryti JAV, dokumentuoja jo gyvenimà: “Tan-
go Zero Hour”, “Tango Apasionado”, “La Camorra”, “Five Tango Sensations” (su Kronos kvartetu), “Piazzolla su Gary Burtonu” ir t.t. 1989 m. Piazzolla subûrë savo paskutinæ grupæ “New Tango Sextet”, kurios sudëtis buvo gana neáprasta: du bandoneonai, fortepijonas, elektrinë gitara, kontrabosas ir violonèelë. Su ðia grupe 1989 m. jis grojo “Teatro Opera” Buenos Airëse ir tai buvo jo paskutinis koncertas Argentinoje. Piazzolla intensyviai koncertavo JAV, Vokietijoje, Didþiojoje Britanijoje, Olandijoje. Tø paèiø metø pabaigoje grupë iðiro. Jis grojo solo su kvartetais ir simfoniniais orkestrais iki 1990 m., kol Paryþiuje já iðtiko ðirdies smûgis. Po dvejø metø, 1992 m. liepos 4 d., Piazzolla mirë Buenos Airëse. Jo gyvenimo opusà sudaro apie 1000 kûriniø, kuriuos neabejotinai charakterizuoja argentinietiðka dvasia. Jie yra ir buvo atliekami jo kartos geriausiø pasaulio muzikantø. Tai Gidonas Kremeris, violonèelininkas Yo Yo Ma, Kronos kvartetas, pianistai Emanuelis Axas ir Arthuras Moreira Lima, gitaristas Al Di Meola, broliai Assad ir daugybë kameriniø ansambliø bei simfoniniø orkestrø. Jo muzika - neprilygstama ir nuolat atliekama. Kai jos klausomës, nekyla klausimas apie ðios muzikos iðtakas, tiesiog aiðku, kad tai - Piazzolla… Pabaigoje - iðtrauka ið vieno vëliausiø interviu su Astoru Piazzolla, daryto 1989 m. paskutinio vizito Èilëje metu. Tai buvo vienas paskutiniø jo pasakojimø apie savo paties muzikinæ poetikà. Su kompozitoriumi kalbëjosi Gonzalo Saavedra. - Ar turite tokiø studentø, kuriais labai didþiuojatës? Ar yra muzikantø, kurie laikytø save Jûsø mokiniais, sektø Jûsø stiliumi? - Að sakau taip: tegul kiekvienas daro tai, kas jam labiausiai tinka. Jeigu jie raðo taip, kaip að, tuo blogiau jiems. Jeigu jie gali sekti ðiuo tango stiliumi, gyventi taip, kaip að darau su savo muzika, tuomet puiku. Bet mano svarbiausias stilius yra paèiam mokytis. Jei to nebûèiau daræs, nebûèiau tapæs tuo, kas esu, nebûèiau sukûræs to, kà sukûriau. Nes visi mano, kad kurti “modernø tango”, tai “daryti” triukðmà, skleisti keistas mintis, bet tai netiesa! Reikia labiau ásigilinti ir tuomet pamatysite, kad tai, kà að darau, yra labai ámantru. Jeigu að raðau fugà Bacho maniera, ji vis viena bus labai “tangiðka”. - Ðiedu Jûsø muzikos elementai sukuria keistà fenomenà: ji girdima per radijà, populiariose programose, taèiau drauge atliekama ir koncertø salëse… - Bet juk tà patá galima pasakyti it apie
Gershwinà. Villa-Lobosas irgi ðiandien labai populiarus. Netgi iðgirsti Bartókà ðiandien visiðkai nëra keista. - Taip, bet Bartóko populiarioje radijo programoje neiðgirsi… - Matot, su Bartóku atsitinka ðtai kas. Kokiame nors amerikietiðkame trileryje, rodant siaubo ar smurto scenà, daþniausiai paleidþiama “Muzika styginiams, fortepijonui ir èelestai” arba Stravinskio “Ðventasis pavasaris”, arba kas nors ið Mahlerio… Jie jau nebëra “ðiuolaikiniai”, nes, kalbëdami apie Bartókà, mes jau kalbame apie treèiàjá deðimtmetá… - O kaip Jums patinka tø laikø muzika? - Nemanau, kad toks ðiuolaikinis muzikantas kaip að galëtø ásijausti á Bartóko, Ravelio, Stravinskio ar ypaè Pendereckio ir Lutosùawskio muzikà. Pavyzdþiui, Xenakis - að jo muzikos nesuprantu. Þinoma, að já gerbiu, kaip ir Brownà bei Boulezà, bet… Vienà dienà mes repetavome ir að pasakiau, kad jei èia sugrosime tà akordà, tai jis nuskambës kaip ðiuolaikinë muzika. Tuomet Gerardo Gandinis [su Piazzolla tuo metu dirbæs pianistas ið Urugvajaus] pasiðiauðë: “Jûs nusistatæs prieð ðiuolaikinæ muzikà?” Að atsakiau: “Ne, nesu nusistatæs, tiesiog ji èia nuskambëtø keistai.” Ðiuolaikinë muzika yra keistas dalykas. Tai - tarsi kaþkas ieðkotø vakcinos nuo AIDS ar vëþio. Ji tarsi yra, bet ið tiesø nëra. - Jûs turite omeny, kad ji dar eksperimentiniame etape? - Taip, bet vakcina dar neiðrasta ir jos dar negalima parduoti. Man ðiuolaikinë muzika egzistuoja, bet jos nëra rinkoje. - Jei jau praðnekote apie rinkà, tai pakalbëkime ir apie tai, kad kompozitoriai paprastai skirstomi á dvi kategorijas - komercinius ir nekomercinius. Ar Jûsø nejaudina tas faktas, kad Jus paprastai priskiria pirmajai? - Ne, visiðkai ne. Að ásiþeisèiau, jeigu man pasakytø, kad mano muzika yra lengva, lëkðta. Mano muzika yra populiari kamerinë muzika, iðaugusi ið tango… Galima ávairiai jà apibûdinti. Jeigu bûèiau tipiðkas ðiuolaikinës muzikos kûrëjas, negalëèiau jos panaudoti taip, kaip að jà dabar naudoju. Að galiu naudoti poliritimijà, dvitonius ar tritonius akordus, taèiau negaliu iðeiti uþ to, nes privalau iðlaikyti tam tikrà “svingà”, tam tikrà ritmo pojûtá. O virðutiniame sluoksnyje að já iðpuoðiu muzika. - Tokiu atveju harmonija tampa savotiðku iððûkiu? - Ir harmonija, ir ritmas, ir kontratempai, ir tie graþûs kontrapunktai, kuriuos sukuria du ar trys instrumentai. Ir nebûtina visà laikà bûti ásikibus tonalumo, galima eiti ir á atonalumà. Kaip tik todël mes su Gandiniu galime dirbti drauge.
- Ar tik ne dël tos prieþasties Argentinoje Jûsø muzikai kyla kai kuriø problemø dël tø “keistø” elementø, kuriuos Jûs átraukëte á tango? - Taip, prezidentai keièiasi, ir niekas nieko nesako… Vyskupai, futbolo þaidëjai gali keistis, bet tik ne tango. Tango turi likti toks, kaip buvæs: senas, nuobodus, visà laikà toks pats, nuolat pasikartojantis. - Ar Jums neatrodo, kad kritika, kuri buvo skirta brazilø kompozitoriui Heitorui Villa-Lobosui, gali bûti pritaikyta ir Jums? Að turiu omeny tai, kad buvo sakoma, jog jo muzika yra pernelyg europietiðka, kad jà galëtø pamëgti Europos publika. - Ne, tai kvaila. Manau, kad Villa-Lobosas yra brazilas visu 100 procentø. Jo kamerinë muzika yra puiki, visiðkai braziliðka. Nes jei Brazilija kà turi, tai populiarià muzikà. Mes Argentinoje neturime nieko panaðaus. Brazilai kuria daug intuityvesnæ muzikà, mes galbût esame ðaltesni. - Racionalesni… - Taip… Jeigu jûs nuvyktumëte á Brazilijà, pamatytumëte, kad devynmetis berniukas, paëmæs á rankas gitarà, niekada negros tobulø maþoriniø trigarsiniø akordø. Ne, vietoj to jis sugros ar nonakordà, ar undecimakordà ir dar visa tai atliks specifiniu svinguojanèiu ritmu… Mes to neturime. Argentinietis gros kokià nors zambà ar èakarerà [tipiðkos liaudies dainos] sol minor tonacija su dominantiniu septakordu, ir viskas. Toliau jis neis. - Kiek Jûsø tango surastume europietiðkø ir kiek “porteño” bruoþø? Arba, kitaip pasakius, kiek joje yra Stravinskio ar Bartóko ir kiek Gardelio? - Vienas “New York Times” kritikas pasakë absoliuèià tiesà: visa iðorë, kurià kuria Piazzolla, yra muzika, bet po ja junti tango. 1
Anibalas Troilo (1914-1975) buvo vienas þi-
nomesniø klasikinio tango kompozitoriø. Homero Manzi (1907-1951) buvo vienas ryðkiausiø tango poetø; Edmundo Rivero (1902-1986) kartu su Carlosu Gardeliu (1890-1935) bei Roberto Goyeneche (1926-1994) buvo vienas svarbiausiø tango dainininkø, vienas tø, kuris suformavo tango balsà. 2
Þodis “porteño” reiðkia Buenos Airiø - uos-
tamiesèio - gyventojà. Tai, kas ðiame tekste laikoma “porteño”, yra ðio miesto gyventojas, turintis savo áproèius ir visuomeninius bei emocinius ryðius. 3
Èia ir kitur cituojama ið paskutinio A.Piaz-
zollos interviu, kurá parengë Gonzalo Saavedra.
Muzikos barai /23
Þvilgsnis á Valdovø rûmø langà Rimutë BRILIENË
Bona Sforca - Sabina Martinaitytë, Þygimantas Augustas - Vytautas Juozapaitis
Muzikos barai /24
Laimuèio BRUNDZOS nuotraukos
Á
veikusi lietuviðkos muzikinës dramaturgijos ðtilá, sceniná gyvenimà pradëjo kompozitoriaus Giedriaus Kuprevièiaus opera “Karalienë Bona”. Ketverius metus kuluarus kaitinusios kalbos apie ambicingà minëto menininko projektà ir neávykusá jo realizavimà sostinëje prieð bûsimà premjerà pratrûko “legaliø” anonsø, praneðimø, interviu srautu ðalies þiniasklaidoje. Palydëta net dviejø dedikacijø - Lietuvos vardo minëjimo Tûkstantmeèiui bei Kauno teatro pastato 110-osioms metinëms, globojama Lietuvos Respublikos Prezidento, premjera beveik sutapo su Lietuvos Nepriklausomybës diena (idealus kontekstas nacionalinio veikalo prezentacijai). Kompozitoriaus idëjas ágyvendino Kauno muzikinio teatro kolektyvas, vadovaujamas reþisieriaus Ginto Þilio bei dirigento Virgilijaus Visockio. Vaidmenis kûrë solistai - Sabina Martinaitytë (Bona Sforca), Vytautas Juozapaitis (Þygimantas Augustas), Rita Preikðaitë ir Rûta Zaikauskaitë (Barbora Radvilaitë), Audrius Rubeþius (Bakfarkas), Linas Sprindys (Papakoda), Tomas Ladiga (Davaina), Þanas Voronovas (Vienuolis), teatro choras ir Kauno pantomimos teatro artistai. Scenografijà sumanë Adomas Jacovskis, kostiumus - Aleksandra Jacovskytë, scenos judesá reþisavo Vesta Grabðtaitë, grieþë teatro orkestras. Libretà paraðë pats kompozitorius, panaudodamas B.Michelangelo, M.K.Sarbievijaus, D.Èepkauskaitës, J.Gruðo eiles.
“KIEKVIENAS SAVAIP TEISUS” G.Kuprevièius ëmësi rizikingo uþdavinio - sugriauti mûsø sàmonëje ásigalëjusius stereotipus apie tragiðkos meilës kaltininkæ italæ Bonà Sforcà - Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës karalienæ, Þygimanto Augusto motinà ir Barboros Radvilaitës anytà, garsëjusià bjauriu charakteriu, intrigomis, valdþios troðkimu. Dël pastarojo siekio ji nuolat konfliktavusi su sûnumi Þygimantu Augustu ir neva nunuodijusi abi jo þmonas - Elþbietà ir Barborà. Savo pasirinkimà kompozitorius motyvuoja Bonos átaka, skleidþiant Lietuvoje renesanso idëjas, mokslà, technikà, kultûrà, o labiausiai - “kiekvieno þmogaus tiesa paèiam sau”. Anot autoriaus, “ðitø teisybiø konfliktas yra pagrindinis spektaklio objektas”. Iðties - ryðki Bonos Sforcos asmenybë su þmogiðkom ydom ir dorybëm, gausybë ðalutiniø veiksmo linijø, jø persipynimas ir suprieðinimas - puiki medþiaga muzikinës dramaturgijos kûriniui, juolab kai ið jo nesitikima istorinës tiesos, kurios, tikëtina, tiksliai neþino në
Barborà Radvilaitæ premjerose vaidino Rita Preikðaitë ir Rûta Zaikauskaitë
patys istorikai. Intriguoja ir þavi kompozitoriaus uþmojis laisvai, kûrybiðkai interpretuoti faktus, pasikliaujant menine intuicija ir profesine patirtimi. Be abejo, kiekvienas muzikoje iðprusæs lietuvis turi tvirtà XXI amþiaus nacionalinës operos ávaizdá, ir bûtø keista, jei “Karalienë Bona” visus juos atitiktø. G.Kuprevièius lieka iðtikimas sau - romantiðkas, jausmingas, melodingas, ir tà ypaè pabrëþia ataidinèios reminiscencijos ið aðtuntojo deðimtmeèio kompozitoriaus miuziklo “Ugnies medþioklë su varovais”, nepastatyto spektaklio “Dekameronas”, muzikos J.Gruðo dramai “Barbora Radvilaitë”. Kita vertus, operos muzikinëje kalboje atpaþástami “glasiðko” minimalizmo, rusiðko neoklasicizmo atgarsiai, iðsiliejantys atonaliomis, sudëtingomis vokalinëmis partijomis bei stravinskiðkos orkestruotës sàskambiais ir ritmais. Þanriniu poþiûriu èia taip pat ávairovë - madrigalas, sarabanda, giesmë, arija - ðokis, kancona, rauda, elegija... Ðá stilistiná medþiagos eklektiðkumà, daugiasluoksniðkumà atsveria ir suvaldo dramaturgija, kuri, nors ir remiasi numerine operos struktûra bei neiðvengia tam tikro statiðkumo, yra nuosekli ir aiðki. Prasidedanti orkestrine introdukcija ir pasibaigianti Bonos Sforcos malda bei elegija, muzikiniais leitmotyvais pabrëþianti situacijø prasmæ, kûrinio dramaturginë linija arka apjuosia personaþø muzikines charakteristikas, ansamblines, buitines scenas, kulminacijas ir atomazgas. Kaip dera gerai romantinei operai, kiekvienas veiksmas baigiasi tik uþsimezgus intrigai: pirmasis - Bonai sumanius nunuodyti Barborà, antrasis - Barborai iðgërus vyno tauræ, treèiasis - kai Bonai pasiûloma to paties vyno ið jos karaliðkøjø rûsiø. Nepaisant kai kuriø nenuoseklumø, perlenkimø ar abejotinø reþisûriniø sprendimø (netikëtai stilistiðkai ir dinamiðkai kontrastinga Bakfarko kancona I veiksme bei to paties veiksmo Barboros ir Þygimanto Augusto meilës duetas ant tuðèiø dëþiø piramidës, nejuèia keliantis ðypsenà, primityvoka Uþgavëniø karnavalo scena II veiksmo
Taurës pripildytos
pradþioje, hipertrofiðkai jausminga Þygimanto Augusto rauda ið III veiksmo), operos vyksmas ágauna pagreitá ir sëkmingai pasiekia pabaigos atomazgà.
MEILËS ISTORIJA IR JOS DALYVIAI Kompozitorius prisipaþino, kad, nutarus operà statyti Kauno muzikiniame teatre, teko naujai redaguoti pagrindines moterø partijas, pritaikant jas bûsimoms atlikëjoms - sopranui Sabinai Martinaitytei ir mecosopranams Ritai Preikðaitei bei Rûtai Zaikauskaitei. Sabinos Martinaitytës Bonos Sforcos vaidmuo - didþiausias, sudëtingiausias ir dramatiðkiausias operoje. Jai kompozitorius skyrë net penkis ryðkius solinius numerius, du duetus, tercetà, kelis reèitatyvus. Karalienë Bona tvirta, valdinga, intrigantë, taèiau kartu - nelaiminga, vieniða jai nesuprantamos kalbos ir barbariðkø paproèiø kraðte. Sabina Martinaitytë puikiai perteikia ðias veikëjos savybes, ne tik profesionaliai iðdainuodama sudëtingà, lauþytà, labai plataus diapazono vokalinæ partijà, bet ir átikinama vaidyba, sceniniu ávaizdþiu. Bonos personaþas pats dinamiðkiausias operoje: I veiksmo arijoje - ðokyje ji kupina pykèio, pagieþos, neapykantos Barborai (vokalinë linija - beveik dvi oktavos!), tuo tarpu III veiksmo finalinëje elegijoje “Paguosk mane, mirtie” - kenèianti, nusivylusi, verta uþuojautos ir gailesèio. Nepaprastai iðraiðkinga, skausminga Bonos atsisveikinimo su gyvenimu scena - neabejotinai vienas puikiausiø operos partitûros puslapiø. Barbora Radvilaitë bei Þygimantas Augustas “Karalienëje Bonoje” atitinka visus nelaimingø ásimylëjëliø stereotipus
- simpatiðki, lyriðki, idealistai. Melodraminiai ðiø veikëjø paveikslai tapomi ðvelniais, ðiltais tonais, o muzikinë medþiaga primena jausmingas miuziklø melodijas (I veiksmo Barboros “Buèiniø giesmë”, Barboros ir Þygimanto Augusto didysis duetas, III veiksmo Barboros “Atsisveikinimo giesmë”). Vis dëlto jaunojo karaliaus portretinëje linijoje akivaizdi progresija: nuo abejingo lëbautojo iki tvirto, uþsispyrusio valdovo, sugebëjusio pasiprieðinti motinos valiai ir pasiekusio, kad Barborà karûnuotø. Puikiai dainuoja Vytautas Juozapaitis - Þygimantas Augustas. Lankstus ir iðraiðkingas jo baritonas áveikia visas kompozitoriaus paspæstas intonacines, o artistizmas - mizanscenø pinkles. Tik III veiksmo raudoje Þygimantas Augustas rauda pernelyg efektingai, gal kad minëtas numeris - paskutinis ðio veikëjo pasirodymas scenoje? Tuo tarpu Barboros Radvilaitës paveikslas vykstant operai beveik nesikeièia. Jis toks, koká mums paliko negausûs istoriniai ðaltiniai ir legendos apie graþuolæ, anytos nekenèiamà karaliaus þmonà. Negelbsti në Ritos Preikðaitës patirtis ir artistiðkumas - reþisieriaus sprendimas áneðti Barborà neðtuvais I veiksme ir iðneðti operos pabaigoje (jau kaip mirusià) dar labiau paryðkina ðio personaþo statiðkumà. Malonaus tembro R.Preikðaitës mecosopranas graþiai iðvingiuoja sudëtingà vokalinæ partijà, tik þemame (sakyèiau, pernelyg þemame) registre jam pritrûksta skambumo. Antraeiliai veikëjai - dvaro kompozitorius Bakfarkas (Audrius Rubeþius), Merkinës seniûnas Davaina (Tomas Ladiga), karalienës juokdarys Papakoda (Linas Sprindys) - operos dramaturgijoje
Muzikos barai /25
Laimuèio BRUNDZOS nuotraukos
VARIACIJOS KASDIENIÐKA TEMA
Lemtingas gurkðnis
ne tik papildo meilës linijà (I ir III veiksmø Bakfarko kanconos, II veiksmo Davainos giesmë “Pagarbinkim meilæ”), bet dalyvauja ir ansamblinëse scenose rezgantis intrigoms (II veiksmo kvintetas, III veiksmo duetas ir tercetas). Ið pastarøjø bene ádomiausias kvintetas - repetatyviniø intonacijø, polifonizuotas, ádomus reþisûriðkai (veikëjai taurëmis þaidþia lemtingà ðachmatø partijà). Beje, ðio numerio pradþioje skambantis Papakodos kvietimas “vyno taurei” paremtas nonos (!) intonacijomis aukðtame balso registre, tad nenuostabu, kad klausytojai jø taip ir neiðgirsta.
KITOS VAIDINIMO SPALVOS Karalienëje Bonoje” tradiciná baletà pakeièia pantomimos aktoriø vaidyba. Ji sujungia, papildo muzikinius numerius, pabrëþia situacijø dramatizmà ar buitiðkumà, kuria savità þaismo atmosferà. Ne geriausia prasme iðsiskiria II veiksmo Uþgavëniø scena, kurioje gana tiesmukiðkai cituojamos liaudies karnavalinës tradicijos, ávedami alegoriniai Gulbës ir Mirties personaþai, kol tampa nebeaiðku, kas tai - pantomima, baletas, modernus ðokis, o gal tiesiog nauja reþisierës “versija”? Scenoje vykstanèius ávykius stebi, komentuoja choras, perteikiantis liaudies liudininkës paveikslà. Atlikimo kokybës poþiûriu savo funkcijà jis ávykdo nepriekaiðtingai - tiksliai intonuoja, tvarkingai juda reþisieriaus nubrëþta trajektorija. Vis dëlto nedidelëje Muzikinio teatro scenoje choro artistai atrodo gerokai suvarþyti, statiðki. Kita vertus, veikëjø dinamikà labai riboja scenografija - didþiulis, niûrus, pastoliais apkaltas pilies bokðtas, uþimantis kone visà scenos erdvæ ir beveik nesikeièiantis tris veiksmus. Galima
Muzikos barai /26
áeiti - iðeiti, nulipti - uþlipti arba atsukti bokðtà á publikà kita puse. Konstruktyvizmu dvelkiantis scenovaizdis ryðkiai kontrastuoja su romantiðka operos fabula. Galbût veikalo statytojai to ir siekë - perteikti ðekspyriðkos meilës tragedijos universalumà: juk meilë ir valdþia visais laikais buvo ir yra patys patraukliausi, bet labiausiai nesuderinami dalykai. Tokias mintis skatina ir dailininkës A.Jacovskytës sukurti artistø kostiumai - minimalistiðki, renesansinio silueto, taèiau nesiekiantys autentiðkumo. Pabrëþtinai ðiuolaikinës moterø ðukuosenos, trumpi pantomimos merginø sijonëliai, regis, taip pat yra aliuzija á dabartinius laikus. Didþiulá darbà statant operà atliko dirigentas Virgilijus Visockis. Jo vadovaujamas orkestras subtiliai palydi veiksmà scenoje, susieja spektaklio muzikinius numerius, “alsuoja” kartu su dainininkais tiksliai iðlaikydamas fermatas, iðtylëdamas liuftpauzes. Apgalvota, logiðka ir natûrali muzikos dinamika, skoninga frazuotë. Kompozitorius neslepia, kad maestro V.Visockio pastabos buvo labai vertingos, rengiant naujàjà kûrinio redakcijà; kruopðtus sudëtingos partitûros perskaitymas padëjo reþisieriui bei visiems spektaklio atlikëjams sudëlioti reikalingus akcentus. Pagyrimo verta operos instrumentuotë. Orkestras nuolat palaiko, paruoðia dainininkø ástojimus, neuþgoþia atlikëjø. Ypaè instrumentinis paruoðimas svarbus atonaliuose epizoduose, kur orkestras yra vienintelis vokalistø “sufleris”. Spalvingos masinës scenos, subtilûs lyriniai operos epizodai liudija kompozitoriaus meistrystæ ir, vëlgi - nepriekaiðtingà dirigento kompetencijà ir profesionalumà.
Kad ir kokia bûtø publikos, kritikø ar valdininkø nuomonë apie “Karalienæ Bonà”, ji gimë, gyvuoja, turi savo vietà dabartinëje Lietuvos kultûroje. Veikalo pliusus ir minusus, sëkmiø ir maþiau pavykusiø dalykø santyká pakoreguos istorija. Vargu ar kas ginèytøsi dël nacionalinës tematikos kûrinio reikðmës ir svarbos visuomenës gyvenime. Kelia nerimà kitkas: per pastaràjá deðimtmetá ávairiuose ðalies muzikiniuose teatruose buvo pastatytos kelios operos tokia tematika (A.Þigaitytës “Maþvydas”, G.Kuprevièiaus “Prûsai”, K.V.Banaièio “Jûratë ir Kastytis”, B.Kutavièiaus “Lokys”), taèiau kurià ið jø ðiandien matome teatrø repertuaruose? Þybtelëjusios premjeriniu aþiotaþu, jos teliko kûrëjø ir muzikos þinovø atmintyje. Turint galvoje koká átikinëjimø, “pramuðinëjimø”, o vëliau sunkaus darbo kelià praëjo autoriai ir statytojai, susidaro áspûdis, kad nacionalinis menas bei jo propagavimas terûpi nedidelei patriotiðkai nusiteikusiø, ambicingø intelektualø grupelei. Tuo tarpu kultûros administratoriai labiau domisi iðpûstais projektais, leidþianèiais solidþiø lëðø perskirstymà tarp suinteresuotø þinybø. Kultûros prioritetai, atrodo, yra vertinami naudos (ekonominës ar politinës), bet ne visuomenës perspektyvos poþiûriu. Akivaizdu, kad elitiniam nacionaliniam menui reikalinga valstybës parama, ne vien privati iniciatyva ir entuziazmas. Kita vertus, valstybës parama neturëtø priklausyti nuo pretendento paþinèiø, ryðiø bei vardo. Dabartiniai valstybiniai uþsakymai muzikos kûriniams primena katës pirkimà maiðe, kai mokama uþ bûsimà rezultatà, o po to tenkinamasi tuo, kas iðëjo. Tradiciniai virkavimai dël pinigø stygiaus ir argumentai, esà teatrø repertuarai turá atitikti rinkos poreikius ir apsimokëti, perða hedonistinius samprotavimus: remkime popmuzikà ir alø, o Valdovø rûmø atodangose auginkime pievagrybius ten tamsu ir drëgna...
Junija GALEJEVA “Kasmetine ataskaita” sausio 25-26 dienomis vykusias Klaipëdos muzikinio teatro gastroles Vilniuje pavadino teatro vadovas Stasys Domarkas: “Mûsø kolektyvas - jaunas ir ádomus. Mes esame ir bûsime, mes dirbame, ieðkome. Privalome ieðkoti, nes praeis laikas, ir vëliau mums niekas neatleis stovëjimo vietoje. Norime, kad mûsø darbà pamatytø bei ávertintø sostinës publika. Norime, kad atëjæ á teatrà þmonës patirtø malonumà”. Dvi gastroliø dienos - trys spektakliai. Bertolto Brechto ir Kurto Weillio “Trijø graðiø opera”, Giedriaus Kuprevièiaus aranþuota ir instrumentuota Viktoro Kuprevièiaus muzikinë pasaka vaikams “Batuotas katinas” bei Isaako Dunajevskio operetë “Laisvasis vëjas”. Tiek Brechto, tiek Dunajevskio pasirodymas nûdienos teatre - vienodai simptomiðkas. Tà nesunkiai árodytø sociologai psichoanalitikai, nuolat kartojantys, kad postmodernistinës visuomenës þmogus tai þmogus, netekæs didþiojo mito, t.y. to pasàmonës vaizdinio, simbolinës struktûros, sistemos, kuria tikëjo, su kuria susitapatindavo ir kuriai prieðinosi. Sistema sugriuvo, ir mes pradëjome ieðkoti kito didþiojo mito, su kuriuo galëtume identifikuotis. Neradæ pradedame jausti nostalgijà “saugiai” praeièiai, kurios, tiesà sakant, niekada realiai ir nebuvo. Ðiuo metu mums daþnai patogu ir malonu jaustis aukomis. Malonu þiûrint “Trijø graðiø operà” manyti: “Taip, mûsø gyvenimas toks pat “ð...” arba “Kaip jau atsibodo tas “ð...” visur - scenoje, gyvenime, kaip að, vargðas, pavargau”. Prieðingai negu Brechtas, mes jau nebetikime, kad pasaulá galima pakeisti. Brechto socialinë didaktika ðiandien patraukli tiek, kiek leidþia kaltinti dël mûsø nelaimiø viskà aplinkui ir mëgautis bejëgiðkumu. Juk þmogus - vienintelis gyvas padaras, jauèiantis malonumà kentëdamas. Tai psichoanalitikai irgi seniai árodë. Kita vertus, malonu ir pasiduoti nostalgijai Dunajevskio laikams. Tiksliau, ne laikams, o tam, kà norime prisiminti ið tø laikø. Tada galvoje tvirtai “sëdëjo” didysis ávaizdis: èia mes - èia prieðas, tà sakau, tà galvoju, tà darau, tuo noriu bûti… ir þinau kodël. Kadaise á pasàmonæ ásiskverbusios Dunajevskio melodijos dabar trumpam gràþina prarasto aiðkumo ir kartu saugumo jausmà. Naujausieji Klaipëdos muzikinio pasirinkti veikalai nëra nei koks iððûkis, nei reklaminis triukas. Paprasèiausiai teatras jauèia, ko reikia þiûrovui. Paprasèiausiai tai - gyvas teatras. Taèiau nepakanka veikalà pasirinkti, ið jo dar reikia padaryti spektaklá. O ko
Klaipëdos muzikinio teatro gastrolës Vilniuje: mintys apie veiksmo eigà Þiûrovo mintys apie veiksmo eigà tikriausiai net svarbesnës nei mintys vykstant veiksmui. Bertolt Brecht
mes - postmodernistiniai þmonës - reikalaujame ið meno? Þinoma, prekiø ávairovës. Graþu buvo þiûrëti, kaip neiðlepinta repertuaro ávairove Vilniaus operos publika perpildë teatrà visø trijø klaipëdieèiø spektakliø metu. Bet pirmiausia ko mums reikia - tai virtuoziðko profesionalumo. Nors perkame tai, kas reklamuojama, norime tikëti, kad perkame geriausià, t.y. profesionaliausiai pagamintà prekæ. Idëjos, skonis, stilius, technika, emocijos - viskas subjektyvu, dël visko galima ginèytis, su viskuo galima abejingai susitaikyti. Juk mes tolerantiðki þmonës. Taèiau profesionalumas - absoliutas.
“TRIJØ GRAÐIØ OPERA” Reþisierius - Jonas Vaitkus, dirigentas - Modestas Pitrënas, kostiumø dailininkë - Lina Staðinskaitë. Vaidmenys ir atlikëjai: Ðauklys - Ramûnas Kaubrys, Makhitas - Virgis Pupðys,
Productions of the Klaipëda Musical Theatre Shown in Vilnius: Some Thoughts about the Event “A yearly account,” is how the head of the Klaipëda Musical Theatre, Stasys Domarkas, called their guest performances in Vilnius, which took place on 25 – 26 January. “Our collective is young and interesting. We do exist and we will go on existing; we work and search. We must keep on searching, because nobody will forgive us for stopping and losing time. We want the results of our work to be seen and appraised by the audience of Vilnius and we hope our performances bring pleasure to theatregoers.” In two days, three productions were shown: Bertolt Brecht and Kurt Weill’s The Threepenny Opera, Viktoras Kuprevièius’ musical fairy tale Cat in Boots, arranged by Giedrius Kuprevièius, and Isaak Dunayevsky’s Volny Veter (The Free Wind). Junija Galejeva reviews the three productions in detail. Junija GALEJEVA
Muzikos barai /27
Pièemas - Ðarûnas Juðkevièius, Selija Pièem - Aurelija Dovydaitienë, Poli Pièem - Rosita Èivilytë, Braunas - Vytautas Gabrënas, Liusi - Brigita Bublytë, Dþenë - Vitalija Kirstukaitë ir kt.
“Scenos apipavidalinimas “Trijø graðiø operoje” bus tuo tikslesnis, kuo didesnis bus skirtumas tarp jos apipavidalinimo dramos ir zongø atlikimo metu” (B.Brechtas). Scena tuðèia, juoda. Tolumoje kabo milþiniðka kilpa, pasmaugusi didþiulá raudonà kamuolá. Gal tai ne kamuolys, o ðirdis? Cha, cha, brechtiðkai spektaklio pabaigoje sentimentalus romantizmas iðsklaidomas: paprasèiausias kamuolys - vaikiðkas burbulas, ant kurio labai smagu “joti”. Veiksmo metu apðvietimas gana konkretus - baltas; zongams ájungiama geltona ðviesa. Ir to pakanka. Kontrastas paveikus. “Ryðkus tolygus apðvietimas neleidþia þiûrovams pamirðti, kad prieð juos teatras, o ne tikras gyvenimas, net tuomet, kai aktoriai vaidina natûraliai ir átikinamai, kaip jiems ir dera. Iliuzija, kad scenoje vyksta tikri ávykiai, reikalinga toms pjesëms, kuriose publika gali ásijausti á veiksmà, susitapatinti su veikëjais. Pjesës, teikianèios þiûrovui malonumà, atskleisdamos socialinius santykius visame, kas vyksta scenoje, iðloðia ryðkaus, tolygaus apðvietimo dëka. (…) Toks apðvietimas padeda aktoriui komedijoje: ryðkioje ðviesoje komizmas lengviau pasiekia þiûrovà - tai þino kiekvienas komikas” (B.Brechtas). Esant geltonam apðvietimui, skambant tarpukario popmuzikos Weillio ekspresionistiðkai ironiðkai stilizacijai, zongai atrodo lyg senos pageltusios nuotraukos. (Beje, ðio “paauksuoto apðvietimo” zongams dramos remarkose taip pat reikalavo pats Brechtas.) Dar vienas pagirtinas momentas - dirigento vaidmuo scenoje. Jis diriguoja nedideliam ansambliui scenos kairëje ir dainininkams. Veiksmo metu dirigentas sëdi susikûprinæs ðalia muzikantø, màsliai nuleidæs galvà arba stebëdamas veiksmà ir kartais “ágarsindamas” nematomas detales barðkindamas mediniais taðeliais. Idëja nei nauja, nei originali - kaþkà panaðaus matëme ir vilnietiðkose “Weillio moteryse”. Ji taip pat Brechto: dirigentas - lyg senas brechtiðkas pasakotojas, neleidþiantis þiûrovams “ásijausti” á dramà. “Nuo ðiol þiûrovui jau negalima paprasèiausiai ásijautus á veikëjø vidiná pasaulá be jokios kritikos (o tai reiðkia ir be jokiø praktiniø rezultatø) pasinerti á savo emocinius iðgyvenimus. Visos spektaklio temos ir ávykiai suvokiamos per atstumà, kuris yra bûtinas supratimui”, - aiðkino Brechtas “epinio teatro”
Muzikos barai /28
B.Brecht, K.Weill "Trijø graðiø opera". Makhitas Virgis Pupðys
pagrindus. Modestui Pitrënui pavyko tapti tuo “pasakotoju” - jis visada, net pats dainuodamas, buvo uþ arba ðalia veiksmo. Stengdamasis pratinti þiûrovà prie kompleksinio matymo, prie màstymo apie veiksmo eigà, Brechtas siûlë scenø bei zongø pavadinimus raðyti ant plakatø taip, kad “suformuluotas” susilietø su “ákûnytu”. Jonas Vaitkus vietoj plakatø pasitelkia Ðauklá - pabrëþtinai “teatralizuotà” personaþà, kuris ir iðrëkia zongø pavadinimus bei autoriaus remarkas. Isteriðkai patetinis, paniekinantis Ðauklio tonas emocionaliai veikia kaip iððûkis ir dar labiau pabrëþia atstumà tarp scenos bei þiûrovø salës. Tas atstumas, atsitraukimas (þiûrovo nuo veiksmo, aktoriaus nuo vaidmens) Brechtui buvo labai svarbus, jo laikais tai buvo nauja, teatras keitësi. Mûsø dienomis “epinio teatro” kalba, virtusi vadovëlinëmis tiesomis, vienaip ar kitaip skamba beveik kiekviename spektaklyje. Maþa to, tolerancijos amþiuje þmonës natûraliai tapo, anot Brechto, “ðaltakraujiðkai ramiai rûkanèiais stebëtojais, pakankamai uþimtais savimi”, kuriuos “uþhipnotizuoti” nëra paprasta. Toks þiûrovas - beveik specialistas, já Brechtas kadaise svajojo iðvysti teatre. Tokiam þiûrovui patenkinti nepakanka keliø aukðèiau iðvardytø gerø, nors ir chrestomatiniø, idëjø. Reikëtø, kad viskas bûtø apgalvota, nuðlifuota, profesionalu. Kad konfliktai bûtø iðryðkinti ir kontrastai subalansuoti. Ritmai ir tempai suderinti, ir forma bûtø vientisa, logiðka. Reikëtø, kad reþisierius tiksliai þinotø, kà nori pasakyti. Spektaklis prasideda “madø paradu”: þiûrovui pristatomi veikëjai. Deja, tai vienintelë vieta spektaklyje, kai masinë scena bent kaþkiek reþisûriðkai organizuota. Kitur ir kekðës, ir banditai beprasmiðkai stumdosi scenoje, neþinodami, kà daryti. Solistø mizanscenos - grafiðkai paprastos, aiðkios, neuþgoþianèios teksto,
taèiau reþisierius neapgalvojo “nebyliø” - ðiuo momentu neturinèiø replikø veikëjø - buvimo scenoje. Gráþtant prie “madø parado”, belieka pastebëti, kad kostiumai nelabai vykæ: kekðiø - atvirai kièiðki, elgetø, banditø ir policininkø - natûralistiniai. Solistø rûbai stilistiðkai tarp savæs “pjaunasi”. Þinoma, ir Brechtas rodo skirtingø socialiniø sluoksniø bei skirtingø charakteriø ar filosofijos þmones; þinoma, ir Weillio muzikoje esama fokstroto, tango, kabareto motyvø margumyno, taèiau visa tai pateikiama vienodu ryðkiu Brechto-Weillio stiliumi. Tad ir kostiumø stilius turëtø bûti vienodas bei derantis prie minimalistinës scenografijos. Scenografija, apðvietimas, zongai, Dirigentas bei Ðauklys padeda sujungti scenas á visumà, iðryðkinti nevektorinæ, “ðuoliuojanèià” Brechto dramaturgijà. Taèiau nesuderintas, neapgalvotas ritmas bei tempai viskà ardo. Scenos daþnai prailgsta, ypaè pirmajame veiksme. Beveik visi personaþai rodomi kaip ðarþuotas natûralistinis ðablonas. “Natûralistai rodo þmogø taip, kaip medis rodomas praeiviui. Realistai rodo þmogø taip, kaip medis rodomas sodininkui. (…) Dauguma personaþø mûsø scenoje - beveik visada ne gyvi þmonës, o teatrinis ðtampas. Tai teatrinis senis, ðvepluojantis ir drebantis, entuziastingas arba vaikiðkai nerûpestingas jaunuolis, koketë nenatûraliu balsu, judinanti klubais, teatrinis kovotojas uþ teisybæ, triukðmaujantis ant kiekvieno kampo, ir t.t.” (B.Brechtas). Realistas Brechtas, visa gyvenimà kovojæs su tokiais ðablonais, savo dramose (kaip ir Weillis muzikoje toms dramoms) ironizuoja, pajuokia ðtampà, Vaitkus - lyg ir bando daryti tà patá, taèiau dirbtinis patosas, kai scenø konfliktai neparyðkinami, uþmuða ironijà, tad efektas gaunamas atvirkðtinis - matai, kaip ironijai ir sarkazmui naudojamas ðtampas. “Daugelis aktoriø turi áprotá ið aistringø pasaþø, ypaè ið vadi-
Vyto KARACIEJAUS nuotr.
B.Brecht, K.Weill "Trijø graðiø opera". Poli Picem Rosita Èivilytë
namøjø sprogimø, iðgauti jiems bûdingà patosà ir daugiau ar maþiau tolygiai paskirstyti já po visà pasaþà. Tuomet atskiros frazës pavirsta veþimo, traukianèio patosà, dalimis. Dël to didþioji prasmës dalis dingsta, viskas tampa gryniausia arija ir jau nebeatliekama personaþo charakteryje. O reikëtø, atvirkðèiai, perteikti prasmæ, perteikti veikëjo charakterá ir, toliau vedant fabulos linijà, nesirûpinti dël patoso, kuris tegul atsiranda ten, kur jo reikia pagal prasmæ, charakterá, fabulà” (B.Brechtas). Stebuklas, kad Virgiui Pupðiui (Makhitas), Ðarûnui Juðkevièiui (Pièemas), Rositai Èivilytei (Poli Pièem) ir Brigitai Bublytei (Liusi) vis dëlto pavyko nepaskæsti patose ir ðablone bei atskleisti savojo personaþo charakterá. Vienas malonumas stebëti ðiø aktoriø darbà. V.Pupðys pamaþu atskleidþia Makhito charakterá - nuo ironiðko banditø vado iki realistiðko, á kampà uþspeisto þmogaus portreto. Logiðkai auginama vaidmens dinamika iki kulminacijos - zongo, “kuriame Makhitas praðo atleidimo” ir kuris aktoriaus dëka tampa viso spektaklio kulminacija. V.Pupðys psichologinio teatro kalbos visiðkai neatmeta, ko, beje, ir Brechtas niekada nereikalavo, bet derindamas su ðarþu pasinaudoja ja analitiðkai atskleisdamas Makhito asmenybæ bei jo poelgiø motyvus, virtuoziðkai subtiliai nustatydamas emociná kontaktà su þiûrovais ir kartu neleisdamas savo personaþui tapti herojumi, versdamas þiûrovus patikëti, taèiau þvelgti á personaþà kritiðkai. Tokiu Makhitu ir pats Brehtas bûtø patenkintas. Tikras teatro atradimas - Rosita Èivilytë. Ðios ekspresyvios, protingos dainininkës (ar aktorës?) vaidyba jau þavëjomës vilnietiðkame spektaklyje “Septynios mirtinos nuodëmës”. Ir ðtai dabar - kiek kitoks amplua - ironiðkas paslaptingosios Poli Pièem portretas. Poli - ugnis po ledo
ðarvais, nuolat vaidinanti, retai rodanti tikràjá veidà, bet niekada savæs nepamirðtanti. Neginèytinas Brigitos Bublytës þavesys - jos naivi, ðvelni Liusi, irgi rodoma ðiek tiek ironiðkai, spektaklio emocinæ paletæ padarë gerokai turtingesnæ. Ðarûnui Juðkevièiui ðiek tiek trukdë iðtisinis patosas, ypaè socialinës kritikos tiradose, bet savo energetika bei komizmu aktorius tapo painios formos spektaklio varikliu. Muzika ið tikrøjø buvo nustumta á antràjá planà. O gaila. Pusiausvyra praverstø spektaklio formai ir dinamikai. Tuo labiau kad ðio teatro aktoriams vis dëlto bûtent muzika yra gimtieji vandenys. Todël kiekvienas zongas buvo tikra atgaiva, juose galëjai iðgirsti bei pamatyti kur kas daugiau nei kalbamøjø epizodø metu. Puikiai ekspresyvø bei ironiðkà Weillio stiliø jauèia Modestas Pitrënas. Dainininkø aktorinio ir klasikinio dainavimo derinimas vertas nuoðirdþiausiø komplimentø. Tik kontrastas tarp R.Èivilytës - profesionalios estrados dainininkës, kiekvienà zongà paverèianèios minispektakliu, ir kitø aktoriø atliekamø zongø pernelyg didelis bei dramaturgiðkai nepagrástas. Spektaklyje yra graþiø scenø - Poli ir Liusi duetas, Makhito ir Liusi scena kalëjime, Makhito ir Dþenës tango, zongas apie Saliamonà, Poli zongai ir kt., pavydëtinai puikiø aktoriø, keletas paprastø, bet paveikiø reþisûriniø idëjø, jautrus, profesionalus dirigentas. Sutvarkius dramaturgijà - ritmà, tempus, dinamikà, formà ir t.t., galima bûtø padaryti labai gerà (profesionalumo poþiûriu) spektaklá. Tuomet galbût ir spektaklio idëja paaiðkëtø. Kol kas á klausimà, apie kà ðis spektaklis, atsakyti gana sudëtinga.
“BATUOTAS KATINAS” Reþisierë - Rima Sasnauskaitë, dirigentas - Dmitrijus Zlotnikas, scenografas - Algis Kariniauskas, kostiumø dailininkë Konstancija Graþina Rameikaitë. Vaidmenys ir atlikëjai: Batuotas Katinas - Kæstutis Nevulis,
gauti statydami tokius moraliai pasenusius spektaklius? Ðiandieniniø vaikø pasaulis daug spalvingesnis nei kadaise mûsø. Paþiûrëkime á jø ryðkiø spalvø drabuþius, þaislus, knygeliø paveikslëlius, animacinius filmus, kuriuos jie þiûri. Kompiuterinë grafika ir specialieji efektai ðiems vaikams - privalomas reginio atributas. O mes norime juos sujaudinti nuslopintomis pilkðvai rudomis spalvomis ir neefektingø siluetø kostiumais, kuriuose tiek smulkiø detaliø, jog ið tolo neámanoma atskirti, kas yra kas. (Iðskyrus iðsiskirianèios ið visø princesës Klotildos, atrodanèios kaip spalvinga ðiuolaikinë lëlë.) Dainos visuomet siejamos su ðokiais labai gerai. Taèiau tø dainø tiek nedaug… Scenos vizualiai neatskirtos. Schematiðka natûralistinë scenografija neverèia iðsiþioti ið susiþavëjimo. O ilgiausi dialogai ir monologai, kuriais pasakojama fabula, paraðyti suaugusiøjø taisyklingai nujausmintos kalbos stiliumi, verèia vaikus spektaklio metu nuolat terorizuoti tëvelius: - O kas èia? O kodël Katinas ten nuëjo? O kodël Asilas atsigulë? O kas èia? O kodël? Tëveliai ið pradþiø bando padëti, vëliau nebetenka kantrybës: - Ða! Sëdëk ramiai! Asilas uþmigo, nes suvalgë ðieno. - O kodël negalima valgyti ðieno? - Patylësi tu ar ne? Elkis graþiai, nekalbëk! Keista pedagogika! Nejau nenorime, kad vaikui teatras bûtø su niekuo nepalyginamas stebuklas? Kad þiûrëdamas á scenà pamirðtø viskà pasaulyje? Jei taip, kalbëkime su jais spalvingo ir dinamiðko ðiuolaikinio teatro kalba.
“LAISVASIS VËJAS” Dirigentas - Stasys Domarkas, reþisierius - Nerijus Petrokas, scenografas - Ivaras Nuovikas (Ryga), kostiumø dailininkë Vida Leonavièiûtë-Insodienë, baletmeisteris Alfredas Kondratavièius, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.
Asilas Martynas - Ramûnas Kaubrys, Sidabrinis Triuðelis - Reda Jucevièienë,
Vaidmenys ir atlikëjai:
Ragana Gorgona - Vitalija Kirstukaitë,
Janko - Laimonas Pautienius (Vilnius),
Markizas Dobinjë-Mëlynbarzdis - Mindaugas Gylys ir
Stela - Rita Petrauskaitë,
kt.
Pepita - Svetlana Konstantinova, Miki - Kæstutis Alèauskis (Vilnius),
Batuotas Katinas, jo draugas Asilas Martynas, Sidabrinis Triuðelis, karalius ir princesë, rupûþë, ragana, Mëlynbarzdis - viskas labai miela. Taèiau kà norime ap-
Klementina - Aurelija Dovydaitienë, Georgas Stenas - Virgis Pupðys, Regina De San Kliu - Valerija Balsytë, Filipas - Ðarûnas Juðkevièius,
Muzikos barai /29
Foma - Stasys Rezgevièius ir kt.
Þydrame fone baltos “burës”, burlaiviø stiebai, medinës lentos - laipteliai, tilteliai, takeliai, po laiptais - lûðna, panaði á tas, kurias vaikystëje patys konstruodavome ið kartono ir lentø, èia pat - senos padangos - pakrantës puoðmena ir puiki statybinë medþiaga vasaros atostogø þaidimuose. Ne natûralizmas, bet stilizacija. Nereikia vaizduotës pastangø - scenografo Ivaro Nuoviko sukurta atmosfera akimirksniu perkelia þiûrovus ið sausio á rugpjûtá, ið teatro salës prie jûros - tos, mediena, smëliu, druska bei guma kvepianèios vaikystës jûros. Ak, prisimenu: kiðenës pilnos graþiø akmenukø, o sandalai ir plaukai - smëlio. Diena ilga, ir pagrindinis rûpestis - kuo smagiau jà praleisti beþaidþiant. O þiemà, rodos, televizorius rodydavo muzikines komedijas… Kokios ten buvo fabulos? O pavadinimai? Sklerozë… Bet, prisimenu, visi þiûrëjo… Atmintis gràþina atmosferà - stilius buvo kaþkoks panaðus… Sportiðki kresni jaunuoliai bei merginos neámanomai plonu liemeniu ir pûstais sijonais, ðokiai, dainos, entuziazmu ðvytintys veidai… Taigi! “Karnavalnaja noè” - vienà vis dëlto prisimenu, - dar su jauna Gurèenko… Ðtai kaip, pasirodo, þmonës pradeda idealizuoti vaikystæ: iðplaukia ið atminties tam tikri vaizdai, kvapai, pojûèiai, senø filmø kadrai, ir pasijunti… saugiai, beveik laimingai. Suprantama, tai visai nereiðkia, kad tuo metu buvai laimingas, bet… prisiminti smagu… I.Dunajevskio “Laisvasis vëjas” sukurtas 1947-aisiais, taèiau statydami operetæ dabar Klaipëdos muzikiniame teatre reþisierius, scenografas ir choreografas pasirinko deðimèia metø vëlesnæ - 6-ojo deðimtmeèio muzikiniø filmø stilistikà. Pasinaudojo ja nebanaliai ir netrafaretiðkai, nesiðaipydami, tik prikeldami ðviesius, gerus prisiminimus. Spektaklio niekaip nepavadinsi restauravimu, sovietiniais laikais kaþin ar bûtø já “praleidæ” funkcionieriai, tai spektaklis dabartiniam þiûrovui, pasiilgusiam paprastø gerø jausmø bei “aukðtøjø” idealø meilës, draugystës, sàþinës, pagaliau paties idealo - svajonës. Tai spektaklis þiûrovui, kuris prisimena socrealizmo estetikà ir kuriam ji kelia atlaidþià ðypsenà. Reþisierius pats siûlo ðypsotis: pasodina ásimylëjëlius ant gelbëjimo rato - sûpuokliø ir pakelia “balandëlius” virð scenos; dvikovoje priverèia Miki ir Georgà Stenà muðtis… padangomis. Nëra plakatinës ideologijos, nëra net revoliucionieriaus portreto, pagrindinis herojus Janko - tik simpatiðkas doras mylintis jau-
Muzikos barai /30
nuolis. Trafaretiðkas operetës siuþetas tik pretekstas nostalgiðkø jausmø paletei. Bet liko “teigiami” ir “neigiami” veikëjai, pirmieji, lyg vaikai, rodomi su pritariama ðypsena, antrieji - paðiepiami. Spektaklis labai dinamiðkas: ðmaikðèius dialogus keièia ansambliai ir chorai, beveik nuolat ðokama, logiðkai plëtojamos pagrindiniø veikëjø linijos. Þavi baletmeisterio Alfredo Kondratavièiaus profesionalumas ir fantazija: stilizuotø ðokiø groþis ir ávairovë visiðkai prilygsta Dunajevskio melodingø temø gausai. Scenografija, reþisûra, ðokis, kostiumai - viskas susilieja á nedalomà visumà, perteikia atmosferà, alsuoja tuo paèiu dramaturgijos ritmu. O já diktuoja techniðkai geras, puikiai “susiklausæs” orkestras, jautriai paklûstantis Stasio Domarko mostui. Vokalas nëra stiprioji Klaipëdos muzikinio ypatybë, taèiau ðiame kûrinyje tai netrukdo, nes visi kiti komponentai, jø visuma, kompensuoja “nedidelius” balsus. Be to, teatras kvieèia solistus ið kitur. Kad tai ne dël reklamos ir ne dël “paukðèiuko”, o dël meninës kokybës, liudija ir Rositos Èivilytës pasirodymas “Trijø graðiø operoje”, ir taiklus Laimono Pautieniaus bei Kæstuèio Alèiauskio pasirinkimas atlikti Janko ir Miki vaidmenis. Augantis L.Pautieniaus vokalo meistriðkumas pastaruoju metu ne tik dþiugina, bet ir verèia sulaikius kvëpavimà laukti jau ne uþ kalnø matomos dainininko meninës brandos. Nuo pat spektaklio pradþios þiûrovus pakerëjo komiðkas Ðarûno Juðkevièiaus ir Stasio Rezgevièiaus duetas. Ne maþiau verta dëmesio ir Virgio Pupðio vaidyba. Turint tokius aktorius iðties galima nuversti kalnus. O dar tas nepamirðtamas visø artistø - dainininkø ir ðokëjø entuziazmas, taip tinkantis ðiam pastatymui! Beje, nesuvaidintu entuziazmu, meile darbui galëjai groþëtis per visus tris klaipëdieèiø spektaklius. To nepaslëpsi. Ir neámanoma nesijaudinti matant scenoje þmones, daranèius viskà, kà gali, degant vieninteliu noru - kad viskas pavyktø, kad publika pamatytø geriausià rezultatà. Teatro vadovas në kiek neperdëjo Klaipëdos muzikinio kolektyvas iðties jaunas ir ádomus. Teatras gyvas, ieðkantis… Ir randantis. Nuoðirdþiai gaila, kad “ataskaitos” bûna tik kartà per metus.
Lietuvos nacionalinës filharmonijos solistas Danielius Sadauskas gimë 1940 m. Studijavo dainavimo menà Valstybinëje konservatorijoje (dabar Muzikos akademija). Per 25 metus, dirbdamas Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje solistu, paruoðë apie 1500 ávairiø epochø ir stiliø kûriniø, daugelá áraðë á Lietuvos radijo fondus ir CD, surengë tûkstanèius koncertø, ádainavo septynias plokðteles. Lietuvos TV dainavo Sumano, Bethoveno, Haidno, Malerio, Ðostakovièiaus, Telemano ir Bacho bei kitø kompozitoriø bei epochø kûrinius. Ypaè svarbi vieta solisto kûryboje yra lietuviø kompozitoriø muzika. Lietuvai atkûrus nepriklausomybæ, apsilankë JAV, Australijoje, Suomijoje, Ðvedijoje ir kitur. M. Maþvydo metais D. Sadauskas pirmas taip plaèiai iðstudijavo ir áraðë á radijà ir CD pirmàsias lietuviðkas giesmes. Septynias ið jø UNESCO perraðë á CDROM ir iðplatino po pasaulá. Uþ senosios lietuviø giedamosios poezijos atgaivinimà, savità interpretacijà, solistas tapo 1997 m. Poezijos pavasario laureatu. Jis atkûræs ne tik Maþvydo giesmes, bet ir Strazdo idiles, Baranausko giesmes, Basanavièiaus, Kudirkos surinktas dainas, Vienuþio, Vaièaièio elegijas, Vydûno muzikiná Rambynà.
Algirdo RAKAUSKO nuotr.
Dirigentas Robertas Canetti ir pianistas Janas Krzysztofas Broja
ko gyvenimà bandæs nuskrieti kaip Ikaras, rasti “mëlynàjà gëlelæ”, uþèiuopti “þydràjà paukðtæ”… Vilniuje, kino centre “Skalvija”, vieðoji ástaiga “Kristupo festivalis” kartu su Lietuvos muzikos akademija ir Lenkø institutu surengë festivalá, skirtà F.Chopinui. Trys festivalio “ideologiniai” atramos taðkai: fortepijonas - Chopinas romantizmas. Kas dar? Dar orga-
Festivalio programoje dominuojant Chopinui, tarp skambëjusiø jo kûriniø iðskirtume Koncerto e-moll 1-àjà dalá, Fantazijà f-moll, balades Nr. 2 ir 4, visus dvylika etiudø op. 10, Sonatà Nr. 2, Barkarolæ, Andante spianato ir Didájá polonezà, 24 preliudus, Skerco Nr. 3, Rondo op. 16. Taip pat buvo atliktas visas pluoðtas smulkesniø kûriniø - polonezø, ekspromtø, valsø, mazurkø, noktiurnø, etiudø. Antroje pozicijoje atsidûrë S.Rachmaninovo muzika, tuo lyg ir patvirtinant jau kurá metà eg-
Janas Krzysztofas Broja
tà romantinës Mickevièiaus baladës ir sonetai. Norëdami þengti dar vienà neordinariná þingsná platesnës publikos link (beje, net pats festivalio ávardijimas “Klasika” atrodo kaip reveransas jai), organizatoriai pasitelkë ir kinà - surengë dokumentiniø filmø apie Chopinà ir Mickevièiø savaitæ. Taèiau festivalis nebuvo monografinis. Deðimtyje koncertø ir trijose meistriðkumo kursø pamokose dialogà su Chopinu palaikë ir kiti muzikos klasikai. Taigi didþiojo fortepijono romantiko kûryba buvo lydima gana detalaus konteksto, kuriame protarpiais iððaudavo nedviprasmiðkos idëjinës, estetinës, meninës, pianistinës Chopino kontroversijos. Tai suteikë festivaliui papildomà meniná stimulà ir intrigà. Beje, renginiai vyko keturiose koncertø vietose - Filharmonijos, Muzikos akademijos, Rotuðës salëse bei Paveikslø galerijoje. Bene labiausiai masinanti kiekvieno renginio sudedamoji - atlikëjø vardai ir asmenybës. Festivalio geografija ðiuo poþiûriu buvo gana plati - kartu su lietuviais jame dalyvavo pianistai ið Lenkijos, Vokietijos, Japonijos, Rusijos ir dirigentas ið Izraelio, ið viso net 25 solistai. Atlikëjø amþiaus atþvilgiu festivalis buvo gana jaunas (su visais ðio aspekto privalumais ir perspektyvomis), taigi
Lukas Geniuðas
MUZIKA IR ATLIKËJAI
Algirdo RAKAUSKO nuotr.
Vasario 18-25 d. Vilniuje ávyko fortepijono muzikos festivalis “Klasika”, kuris, aiðku, buvo dedikuotas instrumentø karaliui fortepijonui. Deja, ðis instrumentas ðiais laikais iðgyvena tam tikrà recesijà. Atrodo, tam tikrà atsitraukimà ilgainiui pajuto ir klausytojai - fortepijono gerbëjai, ir ðio instrumento specialistai, ir koncertinio gyvenimo organizatoriai. Rinka padiktavo aiðkià iðvadà - bandant keisti situacijà, reikia organizuoti didesná renginá, koncentruotai pristatantá fortepijono muzikà. Turbût niekam nekyla abejoniø, jog pagal paraðytos muzikos kieká fortepijonas uþima pirmà vietà. Bet vienas ið ðiø kûrëjø yra iðtikimiausias… Taurus graikiðkas profilis, aristokratiðkai blyðkus ilgëjimasis, jautri, paþeidþiama prigimtis, “pasaulio skausmas”, aidintis daugelyje kûriniø - Fryderykas Chopinas! Visà romanti-
Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.
IDËJOS
paþenklintas ieðkojimais, verþlumu ir (kartais) nuotykio rizika. Jauniausias artistas - vienuolikos, brandþiausia - 35-eriø. Suprantama, jeigu neminëtume festivalio Personos Nr. 1 - Maskvos kons e r v a t o r i j o s p ro f e s o r ë s Ve ro s Gornostajevos, kuri per meistriðkumo klases kartais paliesdavo klaviatûrà…
Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.
nizatoriø noras iðsiverþti ið grynosios muzikos vieðpatijos, kad ir kokia ji bûtø saldi. Taip festivalio plane atsirado jungtis “Chopinas - Adomas Mickevièius”, ne tik nurodanti akivaizdþià muzikos ir poezijos paralelæ, bet ir pabrëþianti daug kà - tiek dviejø kûrëjø asmeninius kûrybinius ryðius, tiek audringos epochos kolizijas, tiek malonias ðirdims ir protams sàsajas su Vilniumi ir Lietuva. Taip programoje rado savo vie-
Polina Osetinskaja
zistuojanèià repertuaro (ar, labiau apibendrinant, - pasaulëþiûros) tendencijà. Regis, rusø kompozitoriaus apokalipsiðkumas yra labai artimas ir aktualus nûdienai. Tai jauèia atlikëjai, per juos - klausytojai. Skambëjæ reikðmingi kûriniai - Sonata Nr. 2, Variacijos Corelli tema. Ádomu, kad S.Rachmaninovo kûriniai daþnai atliekami bisams, tuo tarsi sustiprinant viso koncerto atmosferà baigiamàja tragiðka gaida. Nedaug maþiau girdëjome R.Schumanno. Tai - Fantazija Cdur, “Simfoniniai etiudai”. Toliau - S.Prokofjevas su 6-àja sonata ir ciklu “Romeo ir Dþuljeta”, F.Schubertas su fantazija “Klajûnas”, A.Skriabinas su 5-àja sonata. Paþymëtinas faktas, kad nors
atlikëjams ðalia Chopino buvo siûloma didesná dëmesá skirti D.Scarlatti, tik du ið jø apsisprendë sugroti po kelias italø autoriaus sonatas. Ir tik du panoro átraukti á savo programas po ðiuolaikinio nacionalinio kompozitoriaus kûriná - japono T.Takemitsu ir rusës (beje, paèios atlikëjos) G.Avdoninos. Iðkalbinga! Dalyviø personalijø apþvalgà derëtø pradëti nuo V.Gornostajevos. Jos - atlikëjos, pedagogës,
Algirdo RAKAUSKO nuotr.
KARALIÐKASIS INSTRUMENTAS, ROMANTIZMAS IR “KLASIKA”
Vera Gornostajeva
ðvietëjos, publicistës - patirtis ir, be abejo, didþiulis talentas daro savo. O kai ji scenoje, patiki, jog ir tokio amþiaus galima iðsaugoti (ir padidinti) Dievo duotà dovanà. V.Gornostajeva - iðmintingas, iðkalbingas, retos erudicijos ir iðsiauklëjimo þmogus, asmenybë, praëjusi legendinæ H.Neihauzo fortepijono klasës talentø kalvæ, tà paèià, kurioje grûdinosi XX a. milþinai: pradedant nuo E.Gilelso ir S.Richterio. Manau, tai neginèijama tiesa, jog bûtent ji perëmë estafetæ ið savo mokytojo ir perduoda jo principus - simboliðka, kad V.Gornostajeva dësto buvusioje H.Neihauzo klasëje. Ði iðkili asmenybë vieðëjo “Klasikos” festivalyje, kalbëjo atidarymo metu, vasario 19 dienà surengë meistriðkumo klases Muzikos akademijoje. Èia kiekvienà jos iðtartà þodá, sugrotà natelæ gaudë sausakimða salë, kurioje buvo nemaþai atvykusiø ið gana tolimø Lietuvos kampeliø. Kà ir kalbëti - po V.Gornostajevos pirðtais fortepijonas prabyla visa savo ðirdimi, muzika - jos kûnas ir
Muzikos barai /31
dvasia - liejasi kaip ið gausybës rago. Pagrindinë jos iðgaunamo garso charakteristika - gyvas. Tiksliau - gyvas, mylimas ir mylintis… V.Gornostajeva susijusi su Lietuva asmeniniais saitais. Jos þentas - Petras Geniuðas, jos vaikaitis ir jos klasës Maskvos F.Chopino mokykloje mokinys - Lukas Geniuðas. Jis, pradëjæs festivalá vasario 18 d., - pirmoji ir, manding, pagrindinë “Klasikos” intriga. Chopino Koncerto e-moll muzikoje jauèiame jausmø brandà, jau susiformavusá puikø kompozitoriaus stiliø, tiek muzikiná apskritai, tiek konkreèiai fortepijoniná. Lukas gimë 1990 m., ir 2002-aisiais jam groti su orkestru Chopino koncertà jau savaime yra retas, o groti taip uþtikrintai, su tokiu muzikos, stiliaus, pianizmo pojûèiu - iðimties atvejis. Èia susidëjo viskas - paveldëtas ir geriausiomis sàlygomis puoselëjamas talentas, Maskvos, kaip kultûros centro, aplinka, senelës, motinos ir tëvo pastangos… Tà patá pradedamàjá koncertà tæsë Vilniaus publikos numylëtinis lenkø pianistas Janas Krzysztofas Broja, su orkestru atlikæs L.Beethoveno 5-àjá koncertà, po to solo - Chopino, Scarlatti ir Rachmaninovo kûrinius. J.K.Broja - pianistas, tiesiog pavergiantis savo spinduliuojamu vitaliðkumu ir demonstruojantis savità, originalø, nestereotipiðkà atlikimo braiþà. (Beje, ðis momentas netikëtai nutiesë tiltà tarp festivalio pradþios ir pabaigos - rusø pianistë Polina Osetinskaja irgi iðpaþásta bûtent toká - ðiuolaikiðkà, sakyèiau “postmodernistiná”, muzikos traktavimà.) Taip netgi gerai þinomi kûriniai, skambinant J.K.Brojai, lyg atrandami ið naujo, pamatomi kitu, kartais, atrodo, kiek ironiðku rakursu. Jis subjektyvistas? Taip. Galbût net egocentrikas. Bet publika leipsta, tirpsta, nepaleidþia jo nuo scenos. Per J.K.Brojos koncertà, regis, gimë sezono bisø rekordas. Septyni! Lyg atskira koncerto dalis… Vasario 19 d. Muzikos akademijoje koncertavo studentai: Sonata Alðauskaitë (Lietuvos muzikos akademija), Denisas Kuznecovas (Maskvos konservatorija), Edvinas Minkðtimas (ðiuo metu Paryþiaus nacionalinë konservatorija). Visi trys apdovanoti gabumais, visi trys þengia pirmuo-
Muzikos barai /32
sius þingsnius á didþiàjà scenà. Reikia palinkëti, kad jie bûtø tokie pat sëkmingi kaip ir dalyvavimas “Klasikos” festivalyje. Guoda Gedvilaitë vasario 20 d. toje paèioje salëje dar syká patvirtino savo stabilios, ádomios, ieðkanèios pianistës reputacijà. Jos talentas apibrëþia briaunas nuo lengvo (nors kartais ir melancholija nuspalvinto) lyrizmo iki beatodairiðko, virtuozinio gaivaliðkumo, kuris yra ypaè artimas pianistei. Pagrindinis G.Gedvilaitës siekis - tobulas pianistinis meistriðkumas, pianistës atskleidþiamos turtingos fortepijono galimybës ypaè þavi publikà. Kità dienà girdëjome japonæ Yurie Miura, dabar studijuojanèià Londono muzikos akademijoje. Pianistë jau keletà metø ypaè pamëgusi Chopinà, taèiau jos koncertas Vilniuje parodë, jog ji vienodai gerai interpretuoja ir Scarlatti, ir Rachmaninovà. Kertinis Y.Miuros akmuo - perfekcionizmo link vedantis objektyvumas, taèiau neatsisakant emocionalaus, jausminio muzikos pamato. Ryðkiai pasirodë Aleksandra Þvirblytë. Jos programà papuoðæ du ðedevrai - Skriabino 5-oji sonata ir ypaè Schumanno Fantazija iðsiskyrë solidþiu idëjos bei muzikinës medþiagos pateikimu. Interpretacijos atþvilgiu bûtent pastarasis kûrinys pasirodë kaip bene brandþiausias visame festivalyje. Fortepijono muzikos ðventëje suþibo jaunieji talentai. Programoje “Lietuvos pianizmo ateitis” skambino Vilniaus M.K.Èiurlionio menø mokyklos auklëtiniai Rûta Laukaitytë, Ona Petrauskaitë, Gintaras Januðevièius, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokinës Rûta Skudraitë, Martyna Jatkauskaitë ir Kauno A.Kaèanausko muzikos mokyklos mokinys Paulius Rudokas - ið tiesø gabûs vaikai. Na, o G.Januðevièiaus ir M.Jatkauskaitës pasirodymai tiesiog pribloðkë publikà - mûsø pianizmo perspektyvos dþiuginanèios. Vyèio Ðakûro reèitalis vasario 23 d. akivaizdþiai parodë, jog netolimoje ateityje turësime dar vienà susiformavusá savitos muzikinës màstysenos ir savito atlikimo braiþo pianistà. Jo prioritetai - tvirtu profesionaliu pagrindu besiremianèios, raiðkios ir impulsyvios kûriniø traktuotës.
Sekmadieninis rytmeèio koncertas Filharmonijoje vasario 24 d. buvo skirtas ypatingø gabumø jauniesiems pianistams. Vilnietis “èiurlioniukas” Vytautas Straiþys, rusai Galina Avdonina ir Sergejus Markinas, be pataikavimo pavadinti vunderkindais, savo ne pagal amþiø ryðkiais pianistiniais sugebëjimais beveik tris valandas stebino salæ. Kiekvienas jø ádomus savaip - S.Markino grojimas labiausiai iðsiskiria gamtos dovana, V.Straiþio talentas atsiskleidþia ágimto muzikalumo ir rimtos mokyklos (prof. Liucija Dràsutienë) derinyje, G.Avdonina suþibo didþiuliu atsidavimu ir tiesiog èempionës iðtverme. P.Osetinskajos baigiamasis festivalio koncertas vasario 25 d. vël sukvietë gausià publikà á Filharmonijà. Nenuostabu - pianistë, prieð keliolika metø pradëjusi savo karjerà kaip vunderkindë, ðiuo metu yra viena populiariausiø naujosios kartos rusø atlikëjø. Jos interpretacijø originalumas (ir moteriðkumas), neeilinis sceninis likimas, netradicinio repertuaro atradimai lëmë gausios P.Osetinskajos ðalininkø “partijos” susikûrimà. Kad pianistës menas në vieno nepalieka abejingo, paliudijo festivalio koncertas. Nei Chopino preliudø ciklo, nei Schumanno “Simfoniniø etiudø” interpretavimas, pagrástas subjektyvia atlikimo laisve ir emocine átaiga, nebuvo neginèytinas, atvirkðèiai këlë daug diskusijø, bet bûtent tai, matyt, ir yra stiprioji P.Osetinskajos ypatybë. Þavios pianistës pasirodymas sukëlë ovacijø audrà, pasipylë bisai. Festivalis baigësi skambia nata.
PUBLIKOS DËMESYS “Klasika” sulaukë iðimtinio klausytojø dëmesio. Daugiau nei pusæ koncertø buvo tikra to þodþio prasme anðlaginiai. Per savaitæ festivalyje atsirado nemaþas bûrys nuolatiniø lankytojø. Visus atlikëjus publika pasitiko ir palydëjo labai entuziastingai. Tad ir ðiuo atþvilgiu festivalis mecenato “Kredyt Bank S.A.” dovana - praëjo sëkmingai. O juk klausytojø dëmesys - svarbiausia. Todël 2003 metø fortepijono muzikos festivalis planuojamas jau dabar. Kitàmet jis bus skirtas prancûzø muzikai. “Au revoir!” Vladas ZALATORIS
LIETUVOJE DIRBO GARSIOJI ÁRAÐØ FIRMA “TELDEC” Vasario 14-19 d. Filharmonijos Didþiojoje salëje buvo áraðinëjamas kompaktinis diskas, kuris pasirodys su melomanams gerai paþástamu garsios firmos “Teldec” þenklu. Diske bus uþfiksuotas prof. Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras, pritariantis áþymiam ðiø dienø trimitininkui Sergejui Nakariakovui. Teldec Classics International uþsakymu Vilniuje buvo áraðytas albumas “Nuo klasikos iki romantikos” (“From Classic to Romantic”), kuriame skamba W.A.Mozarto Koncertas B-dur, J.N.Hummelio Koncertas F-dur, C.M.Weberio Koncertas Bdur, op. 75 trimitui ir orkestrui bei C.Saint-Saënso Koncertas fliugelhornui ir orkestrui Nr. 1. Prie garso pulto dirbo “Teldec” firmos reþisierius Michaelis Brammannas, ðioje kompanijoje besidarbuojantis jau 31-erius metus, atlikæs áþymiausiø mûsø laikø menininkø, tokiø kaip S.Richteris, P.Domingo, F.Fischer-Dieskau, T.Hampsonas, G.Kremeris, M.Rostropovièius, C.Bartoli ir daugelio kitø, áraðus. Jo áraðai gausiai apdovanoti ávairiomis prestiþinëmis premijomis. Su Lietuvos muzikais ðis meistras bendradarbiavo pirmà kartà. Trimitininkas S.Nakariakovas (g. 1977) “pastebëtas” 1988 m. Peterburge, vykstant Rusijos jaunøjø atlikëjø konkursui. 1991 m. su Lietuvos kameriniu orkestru jis debiutavo garsiajame Zalcburgo festivalyje. Nuo tada trimitininkas koncertuoja ávairiose ðalyse, kuriø dabar jau aplankë daugiau kaip 30. Jis groja su áþymiais pasaulio orkestrais ir dirigentais. Naujasis “Teldec” firmos projektas (su ja S.Nakariakovas yra pasiraðæs iðskirtiná kontraktà) byloja, jog áþymusis trimitininkas tæsia kûrybiná bendradarbiavimà su prof. S.Sondeckiu ir Lietuvos kameriniu orkestru. MB inf.
NACIONALINËJE FILHARMONIJOJE SKAMBA KONSTANCIJOS BRUNDZAITËS MUZIKA Vasario ðeðtàjà kompozitorei Konstancijai Brundzaitei (19421971) bûtø sukakæ 60. Tikriausiai ðiandien ji bûtø ne tik áþymi kompozitorë; jos troðkimas kurti paveikslus, matyt, irgi bûtø ákûnytas. Taèiau Konstancija Brundzaitë iðëjo nesulaukusi në trisdeðimtojo gimtadienio, tos simboliðkos datos, nuo kurios kitados skaièiuotas subrendusios moters amþius. Ðiandien ið melsvai balkðvø tonø lankstinuko á mus þvelgia didelës tamsios, labai skvarbios akys, kuriø gelmëje - nerimas... amþinasis tobulesnio pasaulio besiilginèiøjø palydovas. Kaip ir ilgesys, troðkimas kuo daugiau paþinti, baimë suklysti, kanèia dël neiðsakytø minèiø, neparaðytø kûriniø, nenupieðtø paveikslø... Taèiau nevisàlaik Konstancijos Brundzaitës akys buvo tokios. Kitàsyk jos linksmiausiai spindëjo ir ðypsojosi. Verèiame lankstinukà: ðtai Konstancija Brundzaitë su jaunesniaisiais sesute Elena ir broliu Stasiu, - graþiai supintomis kasytëmis, susikaupusi. Visi trys - iðpuoselëti, graþûs, spinduliuojantys rûpestingø tëveliø ir namø ðilumà. Atmintyje iðlikæs Kauno deðimtmetës muzikos mokyklos liaunø absolvenèiø penketukas, viena jø ypaè trapi Konstancija Brundzaitë. Tuomet, 1959-aisiais, ji jau buvo apsisprendusi tapti kompozitore. Kompozicijos pamokas lankë kitoje, Juozo Gruodþio, muzikos mokykloje pas Algimantà Daunorà. Buvo jau vieðai suskambëjusi ir jos sukurta muzika, atliekama paèiø moksleiviø. Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) K.Brundzaitë mokësi prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasëje, kurià baigë 1964 m. Jos diplominis darbas, simfoninë poema “Baltosios virðûnës”, buvo gerai ávertintas. Pasak lankstinuko autorës Onos Narbutienës, muzikoje ji buvo romantikë, jos muzika pavasariðkai ðviesi ir tyra. Septintojo deðimtmeèio pradþioje daugelio kompozitoriø braiþas kito, buvo pradëta naudoti iki tol neþinomas technikas, modernià kalbà, taèiau K.Brundzaitë á ðias naujoves nepuolë. Jos kelias buvo kitoks, ji siekë viskà iðstudijuoti ir suvokti pati, kitø nemëgdþiodama. Kûryboje jai svarbiausia buvo kalbëti savo bal-
Konstancija Brundzaitë’s Music at the National Philharmonic On 6 February, the composer Konstancija Brundzaitë (1942 – 1971) would be celebrating her 60th birthday. Probably she would be not only a famous composer today, but her desire to become a painter would have come true also. Sadly, she did not even reach her thirtieth birthday, a symbolic year in which a person was once considered to come to maturity. The concert at the National Philharmonic, which took place on 31 January, featured Brundzaitë’s most outstanding works composed during twelve years of her career as a composer including only seven years of independent work. The piano and flute miniatures, solo and choral songs, and Dialogues for organ and chamber orchestra were performed by Rokas Zubovas, Algirdas Vizgirda, Gintare Skerytë, Bernardas Vasiliauskas, the Aidija Choir under the direction of Romualdas Graþinis, and the St. Christopher Chamber Orchestra under the baton of Mindaugas Pieèaitis.
su. Kaip sunku kartais jai, kompozitorei, ne kompozitoriui, bûdavo tà nuostatà apginti, galima nujausti ið uþsifiksavusiø atmintyje anø laikø spaudoje skaitytø jos pasisakymø. Filharmonijoje sausio 31 d. vykusio vakaro, kurá rengë taip pat Stasys ir Elena Brundzos bei Lietuvos kompozitoriø sàjunga, programa buvo sudaryta iðties rûpestingai. Nuoðirdþiai stengtasi parodyti visø dvylikos, o savarankiðkø - turbût nepilnø septyneriø, kûrybos metø vertingiausius opusus. Ðiame koncerte itin iðryðkëjo kompozitorës siekis kalbëti savu balsu, jos savarankiðkumas ir kûrybinis sàþiningumas. Net ir tie visai maþyèiai vaikiðki kûrinëliai, kaip Roko Zubovo paskambintos fortepijono pjesës (“Improvizacija”, “Vivace”, “Suskambëjo mariø nendrelë”) ar fleitininko Algirdo Vizgirdos su pianistu atliktos pjesës “Vakaras” ir “Þaidimas”, buvo turiningos. Ágarsinant þavias vaikiðkas daineles itin nepamainomas buvo Gintarës Skerytës skaidrus sopranas. Taèiau solistës balsas suskambëjo visai kitaip, ekspresyviai, su daugybe turtingø niuansø, kai klausëmës vieno geriausiø Konstancijos Brundzaitës kûriniø “Dviejø raudø” (þ. J.Degutytës), taip pat vokalinio ciklo “Jei nebûtø saulës” (þ. S.Nëries). Jautriai jai pritarë pianistas R.Zubovas. Beje, artimas tekstas kompozitorei, atrodo, buvo postûmis atsirasti kûriniui. Janinos Degutytës “Raudos” - stipri ir nepaprastai prasminga poezija. Tokiai poezijai ieðkoti muzikinio apvalkalo turbût labai rizikingas dalykas. Taèiau K.Brundzaitës surastas kûrinio pavidalas taip idealiai suaugæs su ðios poezijos mintimis, jog gali pasirodyti, kad tekstas ir muzika atsirado vienu metu. Toks idealus kiekvienos þodinës frazës susijungimas su muzikine! Koncerte suskambëjo ir pluoðtas choriniø dainø, tarp jø ávairiø chorø repertuare ásitvirtinusios “Septynios máslës ið lietuviø tautosakos” (jas atliko Romualdo Graþinio vadovaujamas “Aidijos” choras). Tai 1969 metø kûrinys, nuo kurio ëmë palaipsniui kisti K.Brundzaitës muzikos kalba, ágydama modernesniø bruoþø. Dar vienas þingsnis ðia linkme buvo “Dialogai” vargonams ir kameriniam orkestrui, po kuriø sëkmingos premjeros K.Brundzaitë buvo priimta á Kompozitoriø sàjungà. Ðio kûrinio pirmieji atlikëjai buvo Bernardas Vasiliauskas ir Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. ðiame koncerte “Dialogus” atliko B.Vasiliauskas ir ðv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Mindaugo Pieèaièio. Ðiandien sunku spëlioti, kur link bûtø pasukusi kompozitorë, kaip bûtø toliau kitusi jos kalba, kokiø sumanymø ji bûtø ëmusis. Juk viskam dar buvo tik ruoðiamasi... Taèiau tie keleri savarankiðkos kûrybos metai davë iðties daug, jie praturtino muzikos pasaulá ne vienu vertingu veikalu. Þivilë RAMOÐKAITË
Muzikos barai /33
VILNIAUS KONCERTØ SALËSE - PIANISTØ ANTPLÛDIS Sausio ir vasario mënesius galima vadinti pianistø þygiu á pagrindines sostinës koncertø sales. Sunku ið tiesø prisiminti toká pianistø fejerverkà, kai vienas po kito Vilniuje skambino tiek ádomiø lietuviø ir uþsienio fortepijono atlikëjø. Prisiminkime: Alexandras P a l e y, R o g e r M u r a ro , J e f f re y Swannas, Irma Kliauzaitë, Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai, jaunasis Mantautas Katinas, dar - iðtisa plejada “Klasikos” festivalio dalyviø... Þinoma, tai nevienodos ðlovës, nevienodo meistriðkumo, pagaliau - labai skirtingo amþiaus pianistai. Vieni dar mokosi, kiti savarankiðkà kûrybos kelià tik pradëjo, treti - pripaþinti Lietuvoje arba tarptautiniu mastu. Tikram fortepijono gerbëjui, ádëmiai sekanèiam ðio meno raidà, tikriausiai didþioji dauguma ðiø pianistø pasirodymø buvo vienaip ar kitaip vertingi. Ne ið kiekvieno koncerto tikiesi kaþko nepaprasta; juk kartais ið anksto aiðku, jog to nebus, taèiau vis tiek ádomu, ko pasiekë vienas ar kitas atlikëjas, kokiame tobulëjimo kelio taðke jis yra. Bûna, kaip taikliai sakë Mûza Rubackytë, jog á koncertà einama ir dël ávairiø ásipareigojimø artimiesiems, draugams... Kuo patraukti visai niekuo nesuinteresuotà klausytojà, turbût reklamos reikalas. Tiesa, tenka pripaþinti, jog mûsø reklama kol kas labai ávairaus lygio, kartais tarsi besivadovaujanti principu: ðauk, kà tik nori... gal kas nors atkreips dëmesá ir patikës. Neretai reklamuotojai taip persistengia, jog ið kiekvieno dar neapsiplunksnavusio vaikio, pagrojusio kokiame nors egzotiðkame vaikø konkurse, padaro tikrø tikriausià “tarptautiniø konkursø laureatà”. O juk dabar gausu tokiø konkursø, kuriuose kone visi dalyvavusieji tampa laureatais, - taip siekiama iðvengti vaikiðkø psichikos traumø. Tie vaikiðki konkursai skrupulingai skaièiuojami tarsi viðèiukai rudená ir, þiûrëk, jau suaugusio Lietuvos atlikëjo biografijoje rimtais veidais átraukiami á “tarptautiniø pergaliø” sàraðà. Neseniai viename lankstinuke apie vienà pianistæ buvo raðoma, jog ji yra “devyniø tarptautiniø konkursø laureatë”.
Muzikos barai /34
Kà tuomet daryti ir kaip reklamuoti nieko nenutuokianèiam pilieèiui menininkà, kuris ið tiesø plaèiai þinomas ir yra rimtø konkursø laureatas? Kaip tik ðis atvejis iðryðkina visà reklamos spindesá ir skurdà... Viename dienraštyje ne per seniai “puikavosi” tokia antraðtë: “Visà koncertà pianistas skambins tik kairiàja ranka”. Tai apie prancûzø pianistà Roger Muraro, pasirinkusá groti M.Ravelio Koncertà kairei rankai, seniai pripaþintà tarptautiniu mastu (ne vien Lietuvoje) savità menininkà... Þinia, antraðtes kuria redaktoriai aukðtesniøjø redaktoriø nurodymu, siekdami patraukti “eiliniø” skaitytojø dëmesá (nesyk ir prie savo straipsniø randame tokias antraðtes). Apie amerikieèiø pianistà niujorkietá Alexandrà Paley, koncertavusá Lietuvoje jau kelintàsyk, ne kartà raðyta. Jis - akivaizdus virtuozas su tokiu energijos uþtaisu, kurá leidþiama, manau, lyginti su virðgarsiniu lëktuvu. Ðákart pianisto koncertas Kongresø rûmuose (sausio 15 d.) su Gintaro Rinkevièiaus diriguojamu Valstybiniu simfoniniu orkestru buvo ádomus nekonvencionaliu programos pasirinkimu. Vakaro tema - du þvilgsniai á fortepijono koncertà - aprëpë du ypaè kontrastingus kûrinius: niujorkietës kompozitorës Sheilos Silver (g. 1946) ne per seniai sukurtà ir Piotro Èaikovskio Antràjá koncertus fortepijonui ir orkestrui. Apie Sh.Silver koncerto atlikimà V.Zalatoris raðë: “...A.Paley’aus individualybës ryðkumas iðkelia pianistà (o paskui já kone kiekvienà klausytojà) á toká interpretaciná lygmená, kai jis absoliuèiai nepriklausomai nuo atliekamos muzikos autoriaus talento ir stilistiniø charakteristikø suteikia jai savità, “palëjiðkà” veidà”. O kaip pianistas skambino P.Èaikovskio Antràjá? Pacituosime E.Gedgaudà: “A.Paley, savaip jau gal brandus interpretuotojas, P.Èaikovskio mintis perteikia be gelminio matmens. Jos lieka, sakytum, neindividualizuotos (puikioji Mirella Freni panaðiai dainuoja Tatjanos laiðkà), kai kur tarsi pablukusios. Uþtat þvelgiant á natas atrodantys gàsdinamai tirðti pasaþai A.Paley rankose tampa tikrais pirotechnikos stebuklais”.
Kitas amerikietis pianistas Jeffrey Swannas, vasario 15 d. koncertavæs Kongresø rûmuose, á Lietuvà atvyko pirmàkart. Taèiau á vyresniøjø muzikø atmintá ðis pianistas ásirëþë prieð daugelá metø, 1970-aisiais, kai Aðtuntajame tarptautiniame F.Chopino pianistø konkurse Varðuvoje tapo iðskirtiniu publikos numylëtiniu, tuo tarpu konkurso þiuri jam neskyrë jokio apdovanojimo. Tàsyk gelbëdami padëtá lenkø muzikos kritikai ásteigë savo specialø prizà ir já áteikë ðiam pianistui kaip ryškiausiai konkurso individualybei. Pirmajam pasirodymui Vilniuje J.Swannas pasirinko patraukianèià dëmesá programà, sudarytà net ið dviejø F.Liszto kûriniø: Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, Es-dur, bei “Mirties šokio” (“Totentanz”). Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Vladimiras Zyva. Palyginti su aukðèiau minëtuoju Paley, ðis pianistas - tiesiog jo prieðingybë. Sceninë laikysena rami, skambina ásiklausydamas á tembrà, labai preciziðkai ir tiksliai, ypaè þëri jo smulki technika, dinaminiø kontrastø neryðkina, forte vietose iðlaiko estetiðkà garsà; jo emocijas gaubia susikaupimas ir rimtis. Klausytis J.Swanno estetiðko skambinimo buvo labai ádomu, taèiau priblokðtas niekas nebuvo; pianistas to ir nesiekë, - net áspûdingàsias oktavas Koncerto pradþioje pagrojo ðaltokai. Uþtat lëtàjà kûrinio dalá J.Swannas pateikë sureikðmintai, maksimaliai tyliai, dainingu aksominiu garsu. Nacionalinëje filharmonijoje vasario 17 d. fortepijono reèitalá surengë Austrijoje gyvenanti Irma Kliauzaitë. Labai retai Lietuvoje pasirodanti pianistë sudomino originaliai sudaryta programa: pirmàjà reèitalio dalá ji skambino solo, antroje - su Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru. 1999 m. VII tarptautiniame W.A.Mozarto konkurse Zalcburge I.Kliauzaitë laimëjo pirmàjà premijà. Taèiau ne vien dël to ðiame reèitalyje Mozarto muzika uþëmë svarbiausià vietà. Klausydamasis pianistës jauti, jog ji labai mëgsta ðià muzikà, stengiasi atverti ne tik tai, kas þinoma, bet ir rasti kaþkà sava. Todël gana dràsiai ir savitai ji skambino
W.A.Mozarto Fantazijà d-moll, K. 397, ir Variacijas D-dur, K. 573. Laisvai valdydama ðià muzikà tarsi “ið vidaus” pianistë nevengë ir ðiokios tokios iðorinës bravûros, kuri, mano galva, buvo átikinama. Jos Mozartas buvo gyvas, ne muziejinis ir ne snobiðkas. Jeigu Irma Kliauzaitë daþniau pasirodytø scenoje, tikriausiai jis bûtø buvæs dar ir juvelyriðkai tikslus; viena kita uþkliuvusi natelë - be abejonës, nervinës átampos padarinys. Solinëje dalyje pianistë dar atliko du F.Chopino kûrinius, Fantazijà-ekspromtà cis-moll, op. 66, ir Andante spianato ir Didájá polonezà Es-dur, op. 22. Abu veikalai buvo skambinami beveik vienu atsikvëpimu tarsi plaèiø potëpiø drobëje raiðkiai pateikta kûriniø kompozicija su kulminaciniais taðkais. Chopino muzika vietomis atrodë net monumentali, susaistyta grieþtos logikos; mes vis ilgimës ðopeniðkos muzikinës poezijos, dvasios gilumos, gyvybe alsuojanèios frazës... Irmos Kliauzaitës reèitalá karûnavo itin sëkmingas W.A.Mozarto Koncerto Nr. 22, Es-dur, K. 482 atlikimas. Puikus ansamblis su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Sauliaus Sondeckio, buvo tvirtas pagrindas, kuriuo remdamasi pianistë skleidë savo fantazijà. Kûrinys suskambëjo ne tik gaiviai, bet taip pat techniniu poþiûriu nepriekaiðtingai. Dar vienas pianistas, kurio negalima nepaminëti, - tai maþasis Lukas Geniuðas, ásimintinai debiutavæs Filharmonijos Didþiojoje salëje vasario 18 d. Nors kuluaruose esame ne kartà girdëjæ apie jo sëkmingus mokslus pas senelæ, profesoræ Verà Gornostajevà, ðio vaiko skambinimas vis tiek sukëlë dþiugø nustebimà. Tai, kaip Lukas Geniuðas skambino F.Chopino Koncerto e-moll pirmàjà dalá (jam pritarë Ðv. Kristupo festivalio orkestras), rodo ne tik gero pianizmo ir muzikinio skonio sëkmingà ugdymà. Jaunasis pianistas ið tiesø nuoðirdþiai iðgyvena tas liûdnas, graþiu garsu iðdainuotas Chopino melodijas. Natûralus rubato ir pasaþø pabaigø sulëtinimas liudija, jog jis ne tik jauèia muzikà, bet jau bando jos vyksmà valingai valdyti. Palinkësime pianistui tolesnës sëkmës. Þivilë RAMOÐKAITË
“KLASIKA” JONAVOJE Jau penkerius metus Jonavos kultûros centras vykdo projektà “Klasika”, kuriame pristato Europos klasikinës muzikos lobynà. Vilniuje, Kaune ar Ðiauliuose klasikinës muzikos koncertai - áprastas reiðkinys. Filharmonijos afiðose nurodomos datos, kolektyvai, ypatingais atvejais - garbûs pasaulio muzikø kolektyvai, atvykæ gastroliuoti á vienà ar kità festivalá. Kultûroje formuojantis rinkos santykiams, provincija, deja, atskiriama nuo profesionalaus meno, o galimybiø susipaþinti su kitø tautø kultûromis praktiðkai neturi. Þmoniø meninius poreikius formuoja þiniasklaidos brukama popkultûra. Ði problema bûdinga visai ðaliai, taèiau didmiesèiø þmonës dar turi ið ko rinktis, tuo tarpu provincijos þiûrovas priverstas tenkintis vien þemo lygio ðou renginiais. Kitø ðaliø kolektyvai á maþesnius Lietuvos miestelius taip pat neuþsuka.
Pokalbis su klausytojais po Virgilijaus Noreikos rusø romansø vakaro
“Klasikos” projektas Jonavoje teikia galimybæ pasiklausyti geriausiø ðalies muzikos kolektyvø ir pavieniø atlikëjø, taip pat atlieka edukacinæ funkcijà. Moksleiviams ir akademiniam jaunimui sudaromos palankios sàlygos lankytis vakaruose. Pirmasis klasikinës muzikos vakarø ciklas (1997- 1998 m. sezonas) buvo skirtas vokieèiø klasikinei muzikai ir romantiðkai vadinosi “Reino vynas”. Antrasis (19981999) sezonas - “Vienos auksas” - supaþindino jonavieèius su austrø klasikø kûriniais. Treèiajame (1999-2000) cikle “O, Paryþiau!” skambëjo prancûzø klasikinë muzika. 2000-2001 m. sezonas “Bella Italia” skirtas italø klasikinës muzikos korifëjams. Paprastai vakarai skiriami vieno ar keliø kompozitoriø gyvenimui bei kûrybai. Koncertai - dviejø daliø. Pirmoje klausytojai supaþindinami su klasikinës muzikos autoriaus gyvenimu ir kûryba. Antroji vakaro dalis - klausytojø bendravimas su atlikëjais. Ciklo programas Jonavoje jau grieþë Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Juozo Domarko, Lietuvos
kamerinis orkestras (vad. Saulius Sondeck i s ) , Ð v. K r i s t o f o ro k a m e r i n i s o r k e s t r a s ( v a d . D o n a t a s K a t k u s ) , Va l s t y b i n i s M.K.Èiurlionio kvartetas ir kt. Jonavieèiai þavëjosi smuikininko Vilhelmo Èepinskio, Guodos Gedvilaitës meistriðkumu, Pavelo Bermano smuikavimu, dainininkø Natalijos Katilienës, Juditos Leitaitës vokalu ir t.t. Pirmuosius vakarø ciklus vedë reþisierius Feliksas Paulauskas. Ketvirtajame sezone vedëjo “vairà” perëmë muzikologas Viktoras Gerulaitis. Organizuodamas vakarø ciklà “Klasika”, Kultûros centras paprastai informuoja tos ðalies ambasadà, kurios muzika pristatoma, todël sulaukë ir ambasadø dëmesio. Vakarø cikle “O, Paryþiau!” lankësi Prancûzijos ambasados kultûros ataðë Lietuvoje p. D.Þake Malo, ambasados patarëjas kultûros klausimais, Kultûros centro direktorius Patrikas Donabedianas. Ypaè didelá susidomëjimà projektu parodë Austrijos ambasada. Daug graþiø vertinimø projekto organizatoriai iðgirdo ið Austrijos ambasados kultûros ataðë p. Michailos Pagler, o ambasadorius Florianas Haugas lankësi ne viename klasikinës muzikos “Vienos auksas” vakare ir buvo maloniai nustebintas projekto idëja. 2001-2002 m. sezonas skirtas rusø muzikams. Du pirmuosius vakarus skambëjo romansai, kuriuos atliko Virgilijus Noreika ir Vladimiras Prudnikovas. Sausá P.Èaikovskio ir D.Ðostakovièiaus kûrinius atliko Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Sauliaus Sondeckio. Ðá vakarà savo apsilankymu pagerbë Rusijos Federacijos ambasados ambasadoriaus patarëjas Anatolijus Kobzevas. Vasario mënesá N.Rimskio-Korsakovo, N.Rakovo, A.Vlasovo ir kitø kompozitoriø kûrinius atliko jaunimas: Julija Stupnianek (sopranas ), Jonas Kalëda (smuikas ), Rûta Mikelaitytë (fortepijonas ). Kovo mënesá A.Borodino ir D.Kabalevskio kûrinius grojo J.Naujalio styginiø kvartetas. Baigiamasis vakaras vyks balandþio mënesá. Jau antrà sezonà ðá projektà ið dalies finansuoja Kultûros ministerija. Malonu, kad tæsiant projektà “Klasika” uþmegzti graþûs ryðiai ne tik su kolektyvais, atlikëjais, kompozitoriais bei Lietuvos muzikø sàjunga - Jonavoje susiformavo nuolatinis lankytojø ratas, kuriø didesnæ pusæ sudaro jaunimas. Bûsimàjá 2002-2003 m. sezonà jonavieèiai skirs Baltijos regiono muzikams (Lenkija, Norvegija, Suomija, Lietuva). Projektà planuojama baigti Vidurio ir Vakarø Europos klasikais (Èekija, Vengrija, Ispanija, Anglija, Ðveicarija) 2003-2004 metø sezonà. Aras GROMNICKAS
Susitikimai þiemà Jau du deðimtmeèius kiekvieno vasario pirmàjá savaitgalá á fantastiðko groþio gamtovaizdyje skendintá ðiauriausià Danijos miestelá Skagenà renkasi bardai ið visos Skandinavijos. Vieni jø jauni ir daug þadantys, kiti - “savo daineles jau sudainavæ”. Vieni jø ieðkantys meno harmonijoje, melodijoje ar dainø tekste, kiti - pigiai þaidþiantys su publika. Vieni jø savo kûrybà traktuoja kaip dainuojamàjà poezijà ar aktorinæ dainà, ákvëpimo savajai muzikai ieðko folklore, kiti - tiesiog pasakoja banalias istorijas akompanuodami sau gitara. Kai kurie jø savo ilgo kûrybinio kelio metu iðbandë daugybæ muzikos stiliø ir þanrø. Ne vienas yra grojæs dþiazà, country ar autentiðkà savo ðalies folklorà, balades, romansus. Yra ir tokiø, kurie puikiai iðmano country muzikà, nors galbût savo CD ir koncertuose retai “teeksploatuoja” ðá þanrà, bet session metu labai mëgsta pagroti country klasikà. Ið tø, kurie grojo ar tebegroja dþiazà iki ðiol, teko sutikti gitaristà Rene Nilsonà. Ðis jau pusamþis danø muzikas, turintis didþiulæ sceninæ patirtá, keletà kartø per metus susitinka su draugais akordeonininku Jensu Mansenu ir kontrabosininku Verneriu Lundu pagroti skandinavø folkloro bei karo metø ðlageriø, kuriuos Danijoje labai vertina ir drauge dainuoja ávairaus amþiaus publika. Nemaþai muzikantø Skandinavijoje mielai groja airiø folklorà, country muzikà ir negrø dainas. Vienas jø, Ewertas Ljusbergas, savo albumà “Boca Louca Night” áraðë Afrikoje su vietiniais muzikantais. Beje, jis, kaip ir Skagene gyvenantis Larsas Brunas, stilingai dainuoja senàsias country stiliaus dainas, airiø muzikà. Gana egzotiðkai viename ðiauriausiø Europos taðkø skambëjo graikiðkasis buzukis, kurá atsiveþë Ðvedijoje gyvenantis graikø ansamblio lyderis Vangelisas Vlavianosas. Tarp daugybës gitaristø aká ir ausá malonino Paras Sormanas ir jo aðtuoniakampë koncertina. Ið tikrøjø bardø, arba, kaip mes vadiname, dainuojamosios poezijos, atstovø galima bûtø paminëti graþø balsà turintá Hansà Ericssonà, norvegà Steenà Vidarà Larsenà, be to, puikiai gitara grojantá ir dþiazà. Skagene ávyko du net po keturias valandas trukæ koncertai. Juose garbë dalyvauti teko ir ðiø eiluèiø autoriui, pirmàjá vakarà grojusiam lietuviø liaudies muzikà smuiku, lamzdeliais, rageliais ir kt. liaudies instrumentais, o antrajam koncertui specialiai paruoðusiam bendrà projektà su ðvedø bei norvegø bardais. Susirinkusieji dþiaugësi ðiais susitikimais, kuriuose galima apsikeisti naujausiais savo albumais, drauge padainuoti, pailsëti ir pabûti nuostabiame Skagene, ties kurio krantais sueina dvi jûros - Baltijos ir Ðiaurës. Iðvykdami dalyviai atsisveikino iki kito vasario. Algirdas KLOVA
Muzikos barai /35
Gyvenimas su liepsnojanèia ðirdimi Vladas ZALATORIS
G
ruodþio 30-oji… Vilniaus gatvëse - sujauktas áprastinis ðurmulys prieð Naujuosius. Þmonës skaièiuoja nenuveiktus darbus ir rûpesèius, laikrodþiai - paskutines senøjø metø valandas. Jø vos keliolika liko iki 2001-øjø. Naujojo tûkstantmeèio, galbût naujos eros pradþios. Perþengsime laiko slenkstá, praeityje palikæ neátikëtinai þiauraus ir neásivaizduojamai þavaus amþiaus prisiminimus, pradësime kaþkà kita - ne tik kalendoriaus lapeliuose, bet ir mintyse, jausmuose, viltyse, lûkesèiuose. Taip ar panaðiai 2000 m. pabaigoje galvojo ir jautë daugelis ið mûsø. “Magiðka” data praëjo, kasdienis gyvenimo ratas vël sukasi. Bet - ne visiems… 2000 metø gruodþio 30 dienà Anapilin iðëjo nepaprasto talento ir atsidavimo pedagogë, puiki pianistë Irena Gomolickaitë. Nepastebimai pasitraukë ið gyvenimo, taip pat, kaip kukliai gyveno. Ir dabar, kai sukako pirmosios liûdnos metinës, tebûnie ðios negausios eilutës nors maþa dalelë to, kas priklausytø Mokytojos atminimui pagerbti. Jos gimtinë - Meiþø dvaras netoli Maþeikiø. Èia 1926 m. vasario 1 d. ji gimë dvarininko Domo Gomolicko ðeimoje. Jis, savo specialybe pasirinkæs matematikà ir dëstæs Maþeikiø mokykloje, buvo turtinga asmenybë, aistringai pasiðventusi literatûrai, menui, mu-
Muzikos barai /36
Taisai jis mëgdavo kartoti þodþius, tapusius joms gyvenimo credo: “Visa tai, kas tyriausia ir graþiausia, rasite muzikoje, tarnaukite jai”. Todël ir pats laisvalaikiu dalyvaudavo mëgëjiðkø chorø ir nedideliø orkestrø veikloje. Bûtent jo átaka lëmë, kad I.Gomolickaitë, nuo vaikystës svajojusi tapti balerina, turëjusi ágimtà ðokëjos talentà ir jau pradëjusi lankyti ðokio pamokas pas baleto pedagogæ, atvykusià á Maþeikius ið JAV, vis dëlto galiausiai pasirinko muzikës kelià. Bûta ir liûdnos ðio pasirinkimo prieþasties - septyneriø I.Gomolickaitë susirgo osteomielitu. Sunki kojø kaulø liga metams buvo prikausèiusi prie lovos ir, deja, net visø gydymo priemoniø nepaisant, tapo aiðku - likimo valia visiðkai gràþinti sveikatos nebus ámanoma. Nuo ankstyvos vaikystës pramokusi groti fortepijonu, devyneriø su visà gyvenimà jai bûdingu valingumu ir ðirdies kaitra I.Gomolickaitë atsidavë muzikai. Jau pirmieji rimto mokymosi metai atneðë apèiuopiamø rezultatø -
Irena Gomolickaitë su savo klasës mokiniais Kaune. Ið kairës á deðinæ stovi: K.Bundzaitë, M.Lapënaitë, I.Gomolickaitë, B.Navalinskaitë, A.Jociûtë, sëdi: J.Bundzaitë, J.Andrejevas, I.Andrejevaitë, V.Karuþaitë
zikai. Já paþinojæ þmonës pasakoja, kad didþiulá áspûdá daræs jo inteligentiðkumas atsispindëjæs iðorëje, jis primindavæs P.Èaikovská. Perëmæs meilæ muzikai ið motinos, profesionalios pianistës, savo dukroms - Irenai ir
ágimto muzikalumo, puikiø pianistiniø gabumø ir klausos, atkaklaus darbðtumo dëka galima buvo iðgirsti I.Gomolickaitæ skambinant gana sudëtingus klasikø, ypaè F.Chopino, kûrinius. Apie 1936 m. ðeimai persikëlus á
Kaunà, studijas I.Gomolickaitë tæsë Kauno konservatorijoje, mokoma puikiø fortepijono profesoriø. Tai - garsaus rusø pianisto V.Sofronickio auklëtinë E.Laumenskienë, garsûs lenkø pianistai - pirmojo F.Chopino konkurso laureatas S.Ðpinalskis bei V.Ruþickis, vokieèiø pianistë Herbek Hansen, Antrojo pasaulinio karo metais dësèiusi Kaune. Svarià átakà I.Gomolickaitës meninës individualybës formavimuisi turëjo S.Vainiûnas, kurio klasæ konservatorijos pianistë baigë 1946-aisiais. Iki 1958 m. I.Gomolickaitës gyvenimas ir kûrybinë bei pedagoginë veikla buvo susijusi su Kaunu. 1946-1948 m. ji dirbo Kauno konservatorijoje koncertmeistere, 19481949 m. privalomojo fortepijono dëstytoja. 1949-1952 m. dëstë J.Gruodþio muzikos mokykloje, o 1949-1958 m. Kauno specialiojoje vidurinëje muzikos mokykloje. Tarp jos Kauno periodo mokiniø - M.Lapënaitë, B.Navalinskaitë, K. ir J. Bundzaitës, J.Andrejevas. Kaune I.Gomolickaitë labai daug koncertavo. Nuolat iliustruodavo Filharmonijos rengto prof. J.Gaudrimo lektoriumo paskaitas, kur buvo grojusi daugybæ Chopino, Schumanno, kitø klasikø muzikos fortepijonui, taip pat simfoninës, operinës, kamerinës muzikos perdirbimø. Tarp jos reèitaliø ypaè iðsiskyrë lietuviø kompozitoriø M.K.Èiurlionio, J.Gruodþio, A.Raèiûno, S.Vainiûno, J.Tallat-Kelpðos kûriniø koncertas, o ið autoriø labiausiai buvo mëgstamas M.K.Èiurlionis. 1958 m. persikëlusi á Vilniø, I.Gomolickaitë pradëjo dirbti M.K.Èiurlionio vidurinëje menø mokykloje, kur dëstë fortepijonà iki 1991-øjø. Èia ji dosniai iðdalijo savo talentà ir meilæ muzikai mokiniams: R.Kontrimui, G.Lukoðevièiûtei, B.Ðvarcaitei, J.Ðleinytei, R.Ðimulynui, Bundzaitei, I.Ðimulytei, S.Gruodytei, V.Zalatoriui, D.Encienei, S.Zubovienei, M.Krukauskui, R.Bieliauskaitei, V.Paulavièiui, K.Firkavièiûtei. Ir labiausiai vienintelei mokytojos dukterëèiai ir mylimiausiai bei talentingiausiai mokinei Mûzai Rubackytei. … Pavasaris. Per Sereikiðkiø parkà skubu á fortepijono pamokà. Portfelyje - “Gerai temperuotas klavyras”, Beethoveno sonata, etiudai - “einamasis” M.K.Èiurlionio meno mokyklos repertuaras. Jau ir Gorkio gatvës pradþia, pora þingsniø - siaurutë J.Tallat-Kelpðos gatvelë. Kiek kartø èia eita, tiek, vos uþsukus, pasitikdavo fortepijono gar-
sai. Èia, savo bute, mokytoja Irena Gomolickaitë dirbo su mokiniais. Kieme atskiras áëjimas, laiptinë aukðtais laiptais, visam gyvenimui atmintyje likusi kaip perëja, pakopa. Atrodo, lyg patektum á visai kità pasaulá. Vos vos spusteliu skambutá… Laukiu, tramdydamas jaudulá. Já jausdavau visada, nuo pat pirmojo karto, kai atëjau èia 1976-øjø vasarà. Stipriai paveikdavo viskas - neáprasta aplinka, kitokie, dabar suvokiu - iðmintimi pagrásti buto gyventojø santykiai, kitokios pokalbiø temos, interesø ratas. Ko niekados nebûdavo? Buitiniø reikalø svarbos pojûèio. Viskas buvo orientuota á viena - muzikà. Didþiausià poveiká èia patirdavau ið mokytojos Irenos Gomolickaitës asmenybës. Kokia ji buvo? Pirmiausia kupina nesustabdomos, kartais neátikëtinos energijos. Tam tikrà fizinæ negalæ su kaupu kompensuodavo sielos kaitra. Þaibiðkai, karðtai, neretai - vaikiðkai apnuogintu atvirumu reaguodavo á skambanèià muzikà: pavykusià ar nepavykusià frazæ, techniðkai ir muzikos poþiûriu sudëtingesnæ vietà, atskirà natà. Tai nebûdavo neigiamø emocijø proverþiai, greièiau - skatinimas pavyzdþiu, taiklia pastaba ar klausimu. Net kalbëdavo ji kitaip nei didþioji dauguma tais juokà pro aðaras kelianèiais “iðsivysèiusio” socializmo laikais. Niekada nebuvo netikrumo vertinant, tiesiog apskritai nebuvo lieèiamas gyvenimas uþ ðios “salelës” ribø. Ar tai galëtume suvokti kaip atsiribojimà? Tikriausiai taip. Bet atsiribodamos nuo sovietmeèio visuomenës netikrumo, ji bei kartu gyvenanti jos sesuo Taisa Rubackienë, irgi M.K.Èiurlionio mokyklos fortepijono dëstytoja, mokëjo iðsaugoti nedaþnà tais laikais sielø tyrumà. (Kita vertus, tokià pozicijà vertë pasirinkti pats gyvenimas - viename pokalbiø T.Rubackienë santûriai pasipasakojo, kad, atëjus sovietø okupacijai, bajoriðka ðeimos kilmë ne syká grësë ne tik nemalonumais, bet ir represijomis. Laimei, jø pavyko iðvengti, nors dëdës ðeimà iðtrëmë.) Tiek paèiuose mokytojos þodþiuose, tiek jø iðtarmëje glûdëjo kaþkas ið anø, prieðkario laikø - inteligentiðkumas, taurumas, dvasinë pusiausvyra ir aiðki mintis. Kartais áterpdavo vienà kità rusiðkà aforizmà, pacituodavo poezijos posmelá, daþniausiai - ið Puðkino. Mano mokymosi metais, iki 1980øjø, per pamokas ji jau nedaug begro-
davo. Bet kai paliesdavo klaviðus, instrumentas suskambëdavo kita gaida. Ji buvo tikra romantikë, kiekvienà garsà prisodrindavo subtiliø jausmø ir apmàstymø brandos. Ypaè ásiminë jos atliekami Bacho kûriniai, lëtos Beethoveno sonatø dalys, bet kartu ir þërintys virtuoziniai Chopino ar Liszto pasaþai. Mokyklinis repertuaras niekad nebuvo jai rutina. Kiekvienam kompozitoriui ji skyrë dalelæ ðirdies. Ypaè daug jos minèiø ir jausmø atiduota lietuviðkai muzikai. Èia tarp kitø vyravo Èiurlionis. Iki ðiol prisimenu kai kurias jos pastabas apie vienà ar kità kompozitoriaus preliudà - ir dabar stebiuosi jø originalumu ir skvarba. Portretà galëtø papildyti interjeras. Senus laikus primenanèios portjeros, ið portretø þvelgia ákvëpti I.Gomolickaitës, T.Rubackienës, M.Rubackytës veidai, ant sienø paveikslai, senos árëmintos nuotraukos. Knygø spintos, labai daug þalumos, gëliø, ir ne tik per ðventes… Centrinë vieta nemaþame salone buvo skirta fortepijonui “Schroder” ir dviems pianinams - “Feurig”, kuriuo skambindavome per pamokas, ir “Petrof”, kuris visada laukë atostogø ið Maskvos konservatorijos gráþtanèios Mûzos Rubackytës. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad mokytoja sudëjo á jà visà ðirdá. Mums, èiurlionieèiams, ypaè I.Gomolickaitës auklëtiniams, M.Rubackytë buvo ryðkiausias talento, darbðtumo, pianistinës sëkmës pavyzdys. Kartu su mokytoja laukdavome naujø þiniø ið Maskvos: dþiaugëmës M.Rubackytës gauta premija sàjunginiame konkurse, sëkmingu jos dalyvavimu P.Èaikovskio konkurse, laureatës vardu F.LisztoB.Bartóko konkurse Budapeðte. Ðie laimëjimai mokytojai buvo didþiausia dovana, áprasminusia viso gyvenimo pedagoginá triûsà. Ir dabar, daugiau kaip po dvideðimties metø, lankydamasis M.Rubackytës koncertuose, girdëdamas jos áraðø transliacijas, skaitydamas apie intensyvià jos koncertinæ veiklà, nejuèiomis prisimenu Mokytojà. Dideles, iðraiðkingas mëlynas akis, visada rûpestingai suðukuotus gelsvus plaukus, nepaprastà judesiø staigumà ir impulsyvumà… Ir gyvenimo credo, lydëjusá jà nuo pat vaikystës: “Visa tai, kas tyriausia ir graþiausia, radau muzikoje. Tarnauju jai”.
Muzikos barai /37
Vilniaus opera Algimantas KALINAUSKAS
R
emiantis statistikos duomenimis, dràsiai bûtø galima teigti, kad Vilnius - vienas seniausiø operos miestø. Vos Italijoje uþgimus paèiam operos þanrui, kai daugelyje ðaliø - ne tik nuoðalioje atsiskyrëlëje Rusijoje, bet ir tokioje Anglijoje - apie já dar nieko neþinota, Vilniuje jau ávyko pirmasis operos spektaklis - kunigaikðèiø rûmø kieme já surengë Italijoje nusamdyti artistai. Tai buvo 1636-aisiais - tik kitais metais Venecijoje plaèiai publikai atvërë duris pirmasis vieðas nuolatinis operos teatras. Deja, feodalinis Vilnius skyrësi nuo Venecijos respublikos, tad ir operos èia laukë kita dalia. Dar iðtisus tris ðimtmeèius Vilniuje buvo beveik nuolatos vaidinamos visos þinomiausios operos, èia dainuodavo ne viena pasaulio garsenybë, bet savojo nuolatinio, tikrai stacionarinio operos teatro miestui taip ir nebuvo lemta susilaukti - vis tekdavo tenkintis gastroliuojanèiomis trupëmis, ávairiausiomis kalbomis dainuojanèiomis. Ir turbût ne todël, kad nebûta specialaus pastato (kilus reikalui, jis bemat bûtø atsiradæs), bet greièiausiai ir todël, kad bûdavo dainuojama ne savø ir ne savàja kalba (kas uþtikrino greità savos operos augimà Prancûzijoje ir Vokietijoje). Tad jei kam ir pasitaikydavo Vilniuje aukðèiau vidutinybës iðkilti, jie patraukdavo á savàjà tëvynæ, josios centrà; ryðkiausi to pavyzdþiai - Boguslavskio teatras ir S.Moniuszko su savàja “Halka” - abu Vilniuje ryðkiai uþsirekomendavæ, netruko pakelti sparnus á Varðuvà. O patys nedëkingiausi operiniai metai Vilniui buvo 1914-1939-ieji, kai prasidëjus karui miestà nustojo lankyti ru-
Muzikos barai /38
ypaè aktyviai skatino kompozitorius Vladas Jakubënas). Nuo pat 1940 m. pirmøjø dienø á Vilniø buvo perkeltas Radiofono simfoninis orkestras, o netrukus ir kauniðkio Valstybës teatro operos kolektyvas ëmë nuolat rengti savo spektaklius Basanavièiaus gatvës teatre, net ir nelaukdamas, kol ðis pastatas (jo salë, scena ir orkestro duburas) bus tinkamai pritaikyti operos veiklai. Ðios gastrolës buvo tikrai reprezentatyvios, nes buvo atsisakyta “parankumo” praktikos veþti tai, kas lengviau pajudinama. Taip Vilnius pamatë ir paèias sudëtingiausias didþiàsias operas - G.Verdi “Aidà”, F.Halévy “Þydæ”, M.Musorgskio “Borisà Godunovà” ir kt., dainuojamas paèiø geriausiø solistø. Toji pastoviø gastroliø praktika buvo tæsiama ir ávedus sovietinæ santvarkà iki pat karo veiksmø pradþios 1941 m. birþelá. Rudená naujasis teatro sezonas prasidëjo jau vokieèiams Lietuvoje gerai ásitvirtinus. Netiesa bûtø teigti, kad vokieèiø kariðkiai bûtø buvæ prieðiðki kultûrai, meno renginius jie mielai lankë daug jø bûdavo tiek Vilniaus filharmonijos simfoniniuose koncertuose, tiek operos ar operetës spektakliuose Kaune. Taèiau operos teatro gastrolës darësi nebeámanomos. O Vilnius operos taip ilgëjosi - juk buvo þadëta neilgai trukus ir sostinæ, ir Valstybës teatro operà perkelti. Kalbant apie sostinæ, tai - te jà kur galai! - okupacijos sàlygomis nei valstybë, nei jos sostinë faktiðkai neegzistavo. Kas kita opera; jos spektakliai parûpo ir á Vilniø perkeltai Vyriausybës dalelei - Ðvietimo valdybai (buvusiai ministerijai), kurios
Opera in Vilnius
sø keliaujanèios trupës - operos antreprizës, o vëliau, Ýeligowskiui já uþgrobus, Vilnius tapo Lenkijos provincijos uþkampiu, kuriam, kaip manyta, operos teatras bûtø buvusi per brangi ir per didelë iðtaiga. Tiesa, nuo 1919 m. veikë “Liutnios” teatras, kuriame buvo rodomos ir operetës, bet muzikiniu atþvilgiu tai buvo gana menko lygio institucija. Kai 1939 m. Vilnius gràþintas Lietuvai, tuometinë vyriausybë teisingai pasielgë, daug dëmesio sutelkusi kultûriniam jo gyvenimui (tai daryti spaudoje
According to statistics, Vilnius is one if the oldest opera cities in the world. Just after the birth of opera in Italy, when many European countries – not only peripheral ones such as Russia, but even England – still knew nothing about the new genre, a troupe of Italian musicians showed an opera at a duke’s court in Vilnius. The performance took place in 1636, and only a year later the first public opera theatre was opened in Venice. However, feudal Vilnius was completely different from the Republic of Venice, so opera’s path here was not similar to that in Italy. For three centuries, the most popular operas were staged in Vilnius, many celebrities from all over the world appeared here, but the city had no real opera theatre of its own. The article tells about opera productions in Vilnius during the period from 1939 to 1943. Algimantas KALINAUSKAS
sudëtyje buvo ir Meno departamentas. Ilgai nesvarsèius, buvo prieita prie paèios racionaliausios iðvados: kam nuolat veþioti visà gramozdiðkà bent 200 þmoniø kolektyvà ðen ir ten, tereikia perveþti kuriam laikui keliø operø dekoracijas, o spektakliuose dainuoti kaskart atvaþinës keletas pagrindiniø vaidmenø solistø. Ðitaip Vilniuje atsiras lyg ir kaþkoks Kauno operos filialas, kurá aptarnaus Miesto teatro (dramos) technikinis personalas ir Vilniaus filharmonijos simfoninis orkestras bei choras, abu kolektyvai, kaip bekalbëtum, ne tik ne blogesni uþ kauniðkius analogus, bet dar savo sudëtimi didesni. Kaip sumanyta - taip padaryta. Á Vilniø persikëlë reþisierius Antanas Zauka ir ëmë visà ðá darbà organizuoti, jam vadovauti. Pradþiai pasirinkta Ch.Gounod opera “Faustas”. Gal ir todël, kad joje solistø nedaug, o be “Valpurgijos nakties” baleto apsispræsta bent pradþioje apsieit. Atvaþiavo dirigentas Mykolas Bukða, didelis praktikas greitomis sulipdyti spektaklá: tad 3 ar 4 atskiros orkestro repeticijos, tiek pat viso ansamblio bendrø, generalinë su visais ið Kauno atvykusiais solistais, ir premjera parengta. Ji ávyko 1942 m. kovo 9 dienà, praëjo labai pakiliai, dþiugiai ir iðkilmingai visø sveikinama. Faustà dainavo Kipras Petrauskas, Mefistofelá - Ipolitas Nauragis, Margarità - Juzë Augaitytë, Zybelá - Felicija Pupënaitë, Martà - Sofija Pusdeðrytë (netrukus tapusi Adomaitiene), Valentinà Vladas Baltruðaitis. Ir tik epizodiniam Vagneriui Kaunas pagailëjo savojo “artisto”, teko já ðiame ir kituose spektakliuose dainuoti vilnieèiui “choristui” Robertui Saukai. Spektaklá publika pamëgo, verþësi á já, tad reikëjo já daþnai kartoti, tiesa, kartais ir solistus kiek pakeièiant (Faustà padainavo ir A.Kutkus, Mefistofelá - A.Kuèingis, Valentinà - J.Maþeika ir kt.). Taèiau gan veikiai kauniðkiams, atrodo, pabodo nepatogiu transportu trenktis ið miesto á miestà ir gyventi prastokame, menkai teðildomame vieðbuèio kambaryje (geruosiuose ásitaisë okupantai). O pagalvojus, kad ateityje repertuaras gausës, gausës ir spektakliø, ir juos repetuojant ne vienam gali tekti kone kasdien vaþinëti ðen ir ten, buvæs pradinis entuziazmas ëmë gerokai vësti. Pirmasis “sustreikavo” senukas M.Bukða, jau tuo metu 73 metø sulaukæs (jam ir orkestras sëdëjo per þemai, tad diriguojant reikëjo aukðtai rankas kilnoti). Tad po keliø spektakliø “Faustà” prireikë perimti “savam” dirigentui - Jeronimui Kaèinskui, tai nebuvo sunku, nes ðià operà jis gerai
iðmanë - buvo anksèiau dirigavæs Klaipëdoje. Veiklusis ðvietimo tarëjas (taip vokieèiai pervadino mûsø ministrus) Pranas Germantas (vëliau dël savo lietuviðko veiklumo þuvæs Ðtuthofo koncentracijos stovykloje) ëmë kalbinti kuriuos ne kuriuos Kauno solistus, ypaè jaunesniuosius, keltis á Vilniø nuolat gyventi. Ðitaip baigiantis sezonui jau susidarë vilnietiðka operos solistø grupë, kurioje ið Kauno atsikëlusius J.Augaitytæ, J.Jasaitytæ, E.Maþrimaitæ, F.Pupënaitæ, K.Gutauskà ir V.Baltruðaitá papildë balsingi Vilniaus choro dainininkai - S.Liepas, R.Sauka, S.Ratkevièius, J.Kazënas, A.Èeponienë, E.Kudabaitë ir kt., kuriems pradþioje buvo patikimos gausiai operose pasitaikanèios maþesnës partijos. Ið Kauno atsikëlë ir baletmeisteris Vacys Germanavièius su keliom porom jaunø ðokëjø, o kordebaleto gretas nutarta formuoti ásteigus nedidelæ Baleto studijà. Neilgai truko, ir geguþës 20 d. ávyko antroji premjera - G.Verdi “Traviata”. Ðá spektaklá rengë ir já dirigavo jau J.Kaèinskas, labai jautriai ir darniai surepetavæs. Ðá kartà ir premjeroje bedainavo tik du Kauno gastrolininkai - be “tradicinio” K.Petrausko - Elzbieta Kardelienë (Violeta); visi kiti jau buvo savi - vilniðkiai. Rudená pradëta rengti nauja premjera - G.Verdi opera “Rigoletas”, dabar jau visai pasitikint savo jëgomis, net ir dekoracijø nebesiskolinant ið Kauno jas, labai nuotaikingas, nupieðë Vilniaus miesto teatro dailininkas Vytautas Palaima. Labai neáprasta buvo ðios operos rengimo pradþia. Dainininkai savo partijø mokësi ðaunios ir darbðèios akompaniatorës Janinos Ðlioþytës-Ðeðtokienës padedami. Tiesa, K.Gutauskas, J.Kasaitytë ir E.Maþrimaitë savo partijas jau buvo dainavæ Kaune, bet V.Baltruðaièiui Rigoleto vaidmuo buvo ne tik naujas, nedainuotas, bet ir pirmas toks didelis ir reikðmingas visame jaunojo dainininko dar ne taip gausiame repertuare. Reþisierius A.Zauka visas kitas partijas iðskirstë jauniems pradedantiems dainininkams vilnieèiams: R.Saukai, “Traviatoje” dainavusiam Daktarà, teko Monteronë, S.Liepui (“Traviatoje” - Baronas) - Marullo, A.Ðleiniui - Borsa, J.Kazënui - Èepranas, A.Èeponienei (“Traviatoje” - Anina) - Dþovana, A.Vainauskaitei Èeprano þmona. O Sparafuèilës vaidmeniui buvo pasitelktas vilnietis veteranas, pirmosios “Birutës” (1906) solistas, prieð keletà deðimtmeèiø ir keletà sezonø Kauno operoje dainavæs Stasys Audëjus. Jau vyko ir sceninës repeticijos, kuriose, be solistø, dalyvavo ir B.Budriûno, ir A.Virbicko gerai iðmokytas vyrø cho-
ras. Jas visø bendru neoficialiu sprendimu teko vesti man - repetitoriaus darbà tik pradedanèiam, nes chormeisteriai tai daryti atsisakë - mat ne jø darbas esàs. Pirmasis veiksmas premjerai jau buvo visiðkai “sulipdytas”, o niekam dar nebuvo þinoma, kas operà diriguos. J.Kaèinskas kategoriðkai atsisakë: ir taip jam darbo buvo per akis - kas savaitæ po simfoniná koncertà vis su nauja programa ir dar, dabar jau, visi operos spektakliai (be to, pamokos muzikos mokykloje - dirigavimas ir partitûrø skaitymas). Skelbimø lentoje kabëjo pakaitomis ir M.Bukðos, ir J.Pakalnio pavardës, bet në vienas jø Vilniuje net nesiteikë pasirodyti. Tik galø gale darbà dirbti atvyko Vytautas Marijoðius. V.Marijoðius, nors ir pats dar bûdamas jaunas, bet jau “senas” prityræs teatralas (jau pusantro deðimtmeèio dirbantis operoje, perëjæs visà tarnybinæ gradacijà - nuo pagalbinio akompaniatoriaus iki teatro vyriausiojo muzikinio vadovo) daug davë jaunam kolektyvui. Bûdamas ir geras administratorius, jis visà trupës darbà sustatë á tvirtas ir nuoseklias vëþes, juolab kad bûdamas Vilniuje neturëjo jokio kito uþsiëmimo ir galëjo visà energijà sutelkti vien operos “Rigoletas” nepriekaiðtingam parengimui. Ir ði premjera virto tikra ðvente visam kolektyvui, ji lig ir tapo savojo visiðkai nepriklausomo teatro uþgimimo deklaracija, kurià dar labiau pabrëþë ir átvirtino sezono pabaigoje J.Kaèinsko labai poetiðkai interpretuota G.Puccini “Madam Baterflai”, kiek sunkesnio “kalibro” veikalas, kurá kauniðkiai manë esant per kietà rieðutà liauniems vilniðkiø dar “pieniniams dantims”. Bet premjera árodë, kad ne tik galima lygiuotis, bet tenka norom nenorom kai kuo vilnieèiø spektaklá ir brandesniu pripaþinti. Pagausëjus spektakliø, susirûpinta ir jø saugumu: bijantis visokiausiø netikëtumø, kur tik buvo galima imta ieðkoti solistø dubleriø. Ðitaip S.Liepas ëmë dainuoti Valentinà, Þermonà, E.Kudabaitë - Florà (“Traviatoje”), Martà (“Fauste”), pagaliau ryþtasi parengti net savàjá Mefistofelá, kad teatras galëtø pasijusti visiðkai nebepriklausomas nuo Kauno. 1943 m. geguþës 22 d. já padainavo R.Sauka. Aiðku, iki I.Nauragio ar A.Kuèingio jam buvo labai toli, bet kà padarysi, ir ðuo, kaip sako liaudies patarlë, ið bado varðkæ ëda, o Kaune toks Kutkus ar Sprindys vargu ar galëjo deramai rikiuotis á Kiprà. Tiesa, publikai ðiame spektaklyje tartum kompensacija buvo pirmà kartà parodytas ir visas “Valpurgijos nakties” paveikslas su didþiuoju baleto divertismentu, tai lyg ir árodë, jog
Muzikos barai /39
visus ðiuos metus ir Baleto studija nesnaudë, kad visas ðokio kolektyvas gerokai peraugo savo pradiná lygá. Likimui lëmus, kaip tik ðità spektaklá teko ekspromtu diriguoti man J.Kaèinskui staiga susirgus kitos iðeities teatrui nebuvo, að buvau vienintelis gerai visà operà paþástàs ir jau pas J.Kaèinskà dirigavimo pasimokæs. Pavykus netikëtam debiutui, po keliø dienø man buvo pavesta ir G.Verdi “Rigoleto” spektaklá vietoj neatvaþiuojanèio V.Marijoðiaus diriguoti, o nuo naujojo sezono iðvis perimti vadovavimà ðios operos spektakliams ir pakviesti nemaþa naujø solistø, tarp jø ir debiutantà Juozà Indrà (Hercogà). Ðá, paskutiná, savo gyvavimo sezonà Vilniaus opera parengë dar dvi premjeras: Ch.Gounod “Romeo ir Dþuljetà” (dirigentas - V.Marijoðius) ir G.Rossini “Sevilijos kirpëjà” (dirigentas - J.Kaèinskas). Pastarajame spektaklyje nedideliu Fiorillo vaidmeniu debiutavo bûsimasis operos direktorius ir dainavimo profesorius Zenonas Paulauskas, o epizodiná Notaro vaidmená iðtardamas vienintelá þodelytá: “Taip!” atliko bûsimasis bosas ir vyriausiasis teatro reþisierius Rimantas Siparis, tuomet dar prieðpaskutinës klasës gimnazistas. Beje, stengësi neatsilikti ir baleto kolektyvas, tà pavasará pastatæs savàjà premjerà - R.Drigo “Uþburtàjà fleità” (dirigavo Povilas Bekeris). O operos kolektyvà, besiruoðiantá statyti G.Bizet “Karmen” prieð sezono pabaigà papildë á Vilniø persikëlæ Aleksandras Kutkus ir Jadvyga Bencevièaitë. Jau prieð tai scenoje pasireiðkë ir V.Melieðytë, J.Kriðtolaitytë, A.Viðinskaitë, apie persikëlimà Vilniun ëmë kalbëti ir A.Kuèingis, o V.Marijoðius, atrodë, rimtai þadëjo tai daryti, nes jaunesnis vilnieèiø kolektyvas buvo kûrybingesnis ir ne tiek rutina sustabarëjæs. Þodþiu, naujas teatras ir ginklams þvangant baigë visiðkai susiformuoti. Frontui praûþus, ðio graþiai uþsimezgusio operos teatro neliko në pëdsakø. Atrodo, galimybë já atgaivinti buvo, bet sovietinei valdþiai tai bûtø buvæ labai neparanku - juk ne ji ásteigë ðià institucijà. Tad tie, kurie nepasitraukë á Vakarus, ásiliejo á Kauno operos trupæ ir drauge su ja tik 1948 metais vël gráþo á Vilniø.
Muzikos barai /40
Jonas Bûtënas: angliakasys, operos solistas, dainavimo mokytojas, benamis 110 metø gimimo sukaktá minint Stasys BARAS-BARANAUSKAS
J
onas Bûtënas gimë 1892 m. kovo 27 d. Raseiniø apskrityje, Kraþiø valsèiuje, Akmenø kaime. Tëvo neprisimena ir niekados apie tëvà nekalbëdavo. Uþaugino já motina, skalbdama baltinius ir dirbdama ávairius sunkius darbus. Baigæs dviklasæ mokyklà, Bûtënas bandë mokytis vargonininkavimo, kuris tuo metu nebuvo jam prie ðirdies. Tada ástojo á Þemës ûkio ir gyvulininkystës mokyklà. Taèiau ir èia neradæs paðaukimo, pradëjo dirbti pardavëju Kelmës kooperatyve. 1910 m., bûdamas tik aðtuoniolikos metø, vietos klebonui kun. P.Januðauskui apmokëjus “ðipkartæ”, iðkeliavo á Amerikà laimës paieðkoti. Apsigyveno Mahanoy City, Pensilvanijoje, ir ðeðerius metus sunkiai dirbo angliø kasykloje. Vakarais lankë mokyklà ir giedojo parapijos chore, kuriam tada vadovavo ðv. Jurgio parapijos vargonininkas Antanas Sodeika (vëliau operos solistas, baritonas). “Pirmà supratimà apie balsà ir dainavimà gavau ið A.Sodeikos, kuris mane kalbino mokytis ir uþkûrë pirmà dailës ugnelæ!” Taip Bûtënas raðo savo ranka raðytoje biografijoje. Choro koncerte pirmà kartà dainavo duete “Ant mariø krantelio” ir nuo tada pradëjo rimtai mokytis
dainavimo pas A.Sodeikà. 1916 m. persikëlë gyventi á Bruklinà ir ásitraukë á Ksavero Strumskio vadovaujamus chorus, gaudamas progà padainuoti ir kaip solistas. Brukline Bûtëno gyvenimas nebuvo roþëmis klotas, dirbo viename banke priþiûrëtoju. Reikëjo plauti iðvietes, marmurines grindis ir ðluoti ðaligatvius; uþ tai gavo neblogà atlyginimà ir nedidelá butukà. Vienam asmeniui reikëdavo nuolatos budëti, nepaliekant pastato. Tuo metu Bûtënas buvo vedæs, þmona já pavaduodavo, kai reikëdavo lankyti choro repeticijas. K.Strumskio moraliai ir materialiai remiamas, persikëlë gyventi á Bostonà ir ëmë lankyti muzikos konservatorijà. Viename reklaminiame skelbime randame uþraðyta: “Jono Bûtëno koncertas treèiadiená, 24 rugsëjo 1922 m. Gerbiamieji, J.Bûtënas ðiame koncerte bus kaipo negirdëtas dainininkas, nes prieð pusantrø metø, lankydamas geriausià Amerikoje - New England of Music Konservatorijà Bostone, progresas padarë milþiniðkà permainà jo balse”. Bûtënas daþnai vaþinëja su advokatu F.Bagoèiumi po lietuviðkas kolonijas ir prakalbø tarpuose pasirodo kaip solistas, moko chorus ir koncertuoja su Stasiu Ðimkumi, pelnyda-
mas duonà sau ir savo ðeimai, jau daug lengvesniu bûdu. 1923 m. geguþës 15 d. Ksavero Strumskio, vargonininkø ir draugø paskatintas, Bûtënas ryþtasi vykti á Italijà. Tais metais buvo ásteigtas ir Jono Bûtëno stipendijos fondas, kurio siela ir iþdininkas buvo Bûtëno geras bièiulis dainininkas Feliksas Morkus. Tø paèiø metø birþelio 8 d., laimingai atkeliavæs á “dainininkø Mekà” - Milanà, pradeda balsà lavinti su keliais dainavimo mokytojais, kuriø pavardþiø niekad neuþsimindavo. Visada su didþiausia pagarba ir meile minëdavo garsø baritonà Mario Sammarco, kuris per keletà metø ið Bûtëno padarë “ðilkiniø stygø” dainininkà, visiðkai ávaldþiusá bel canto dainavimo metodà. Pritrûkus studijoms pinigø, raðydavo maldaujanèius laiðkus Feliksui Morkui, kad jis kaip galima greièiau surinktø ið draugø bet kokio dydþio aukà paremti jo dainavimo studijas. Stipriai jam padëjo Antanas Kumskis, kuris vienerius metus Bûtënui kas mënesá siuntinëjo á Milanà po 100 dol. padengti jo pamokø ir gyvenimo iðlaidas. 1925 m. spalio 30 d. Bûtënas debiutavo “Fausto” operoje, atliko Valentino vaidmená Garibaldþio teatre, Sicilijos mieste Palerme. Prisimenu pasakojimà, kaip buvo sunku svetimtauèiui, jaunam dainininkui pakliûti á italø operà. Palermo operos impresarijus papraðë sumokëti didokà pinigø sumà, kad bûtø leista jam dainuoti. Ðio pasiûlymo Bûtënas atsisakë, bet laimë nusiðypsojo, nes italø-rusø kilmës baritonas sutiko jam padëti. Paklausæs Bûtëno dainavimo, paþadëjo kità kartà statomame Fauste susirgti ir sudaryti Bûtënui progà padainuoti, nes kito baritono Palermo mieste nebuvo, kuris mokëtø Valentino partijà. Bûtënas su dideliu dëkingumu minëdavo Dimitrijaus vardà ir tvirtino, kad në vienas tikras italas nebûtø be atlyginimo padaræs jam tokios didelës paslaugos, kuri nulëmë tolesná jo, dainininko, gyvenimà. Viename ið daugelio laiðkø, kuriuos po dainininko Felikso Morkaus mirties Floridoje iðsaugojo jo giminaièiai dr. A. ir S.Baltrukënai, Jonas Bûtënas bièiuliui JAV apie savo laimëjimus taip raðë: “Lapkrièio 7 d., 1925 m. Brangus Feliksai, að manau, kad tau ðirdá sukutens dþiaugsmas, skaitant ðá laiðkà. Spalio 30 d. debiutavau Fauste, Valentino rolëje, Paliteamo Garibaldi teatre Palermo, Italijoje. Man pavyko nepaprastai gerai, sudainavus arijà “Dio possente”, pasipylë skardûs aplodismentai ir ðauksmas bis, bis, bravo… bis. Turëjau vël atkartoti arijà ir nenorëjau tikëti, kad tai Italijos publika taip mane priima. Man rodës, kad kur nors dainuoju Amerikoje. Esu linksmas ir laimingas nepaprastai. Mano sunkus darbas, jûsø visø duota man parama nenuëjo
tuðèiai. Mano pirmieji þingsniai tarp dideliø Italijos artistø, nors ir antraeiliam teatre, iððaukimas pakartoti arijà, lems man graþià tarptautinæ karjerà. Sveikinu visus mano draugus, rëmëjus ir kartu visus Amerikos lietuvius. Jûsø Jonas Bûtënas. P.S. Paliudijimui, kad jau dainavau, ádedu iðkarpas ið trijø Palermo laikraðèiø”. Bûtënui pavyko gerai padainuoti, gavo didelá publikos pritarimà ir gerus italø spaudos ávertinimus. Padaræs gerà pradþià, kiek vëliau ásitraukë á skrajojanèiøjø dainininkø trupæ, dainavo Valentino, Þermono ir Rigoleto vaidmenis daugybëje miestø: Mantujoje, Turine, Veronoje, Ostilijoje, Milane ir kitur. Dainuodamas su keliaujanèiàja trupe, ágyja didelá sceniná patyrimà ir glëbá gerø recenzijø italø spaudoje. 1928 m. Bûtënas vyksta á Lietuvà, pakviestas Valstybës operos direktoriaus Antano Sutkaus, ið anksto susitaræs, kad visas savo repertuare turimas operas dainuos italø kalba ir bus jam mokamas sveèio honoraras - 25% uþ spektaklá. Kauno operoje pirmà kartà þemaitiðkoje ðirdyje pajuto teatro intrigas ir pavydà, tikriausiai dël mokamo didesnio honoraro ir leidimo dainuoti operas italø kalba. Bûtënas savo debiutui Lietuvoje pasirinko Rigoleto operà. Labai jaudinosi, nes reikëjo pirmam savo tautieèiams pasirodymui repetuoti su dubleriais. Kipras Petrauskas nedalyvavo në vienoje repeticijoje, taip pat ir generalinëje. Debiuto vakare Petrauskas, susipaþindamas su Bûtënu, pasakë: “Paþiûrësim, kaip publika priims tà tavo italø kalbà”. Po pirmojo paveikslo - kita pastaba: “Ir tu manai, kad iðdainuosi visà operà”. Nepaisant “uþkulisiø nuotaikø”, spektaklis praëjo su dideliu pasisekimu, publika buvo suþavëta Bûtëno dainavimu. Laikraðèiai paraðë gerus ávertinimus, teigdami, kad Lietuva dar neturëjo tokio lygio baritono, galinèio dainuoti aukðtas gaidas. “Pajacai” praeina su dar didesniu pasisekimu. Kauno publika dar nebuvo girdëjusi, kad prologe dainininkas “paimtø” ad libitum baritonø retai pasiekiamà aukðtà gaidà - la bemolá. Jau prieð “Pajacø” spektaklá Antanas Sodeika norëjo átikinti Bûtënà, kad neskoninga imti aukðtà gaidà, kurios nëra paraðyta gaidose. Bûtënas jam atkirto, kad visi geresni pasaulyje dainininkai pagal tradicijà dainuoja tà aukðtà gaidà. Tas, þinoma, nepatiko Sodeikai, kuris tuo metu buvo pirmasis ið baritonø. Èia ir iðkilo pirmasis nesusipratimas tarp buvusio mokytojo ir mokinio. Vëliau jø buvo daugiau. Kaip paprastai esti gyvenime, tuo labiau teatre, atsiranda intrigø, pavydo ir apkalbø. Kodël Bûtënui leidþiama dainuoti italø kalba, o visi kiti turi dainuoti lietuviðkai. Iðmokti operas dainuoti ið italø kalbos lietuviø kalba Bûtënui buvo sunkiai ákandamas
rieðutas ir jis nepajëgë per vienerius metus savo dainuojamo repertuaro iðmokti lietuviðkai. Spektakliø metu kartais iðtisas frazes dainuodavo italiðkai, uþmirðæs lietuviðkus þodþius. Áskaudintas apkalbø, neiðkentæs padarydavo vienam kitam dainininkui pastabà, kad jis ar ji netiksliai dainuoja ir pan. Þinoma, tokios pastabos daug kam nepatikdavo, ir Bûtënas pasidarë nemëgstamas dainininkø. Bûtënas, kad “nuramintø kartëlá”, pradëjo iðgërinëti, o tai dainininko karjerai tikrai nepadëjo. O èia dar skandalinga meilës drama su prancûzø atstovybës sekretore... Nuo 1928 iki 1944 m. Bûtënas su pertraukomis dainavo Lietuvoje, Valstybës teatre, operose “Rigoletas”, “Kaukiø balius”, “Pajacai”, “Trubadûras”, “Traviata”, “Karmen”, “Madonos brangenybës”, “Aida” atliko pagrindinius baritono vaidmenis. Be darbo teatre, Bûtënas labai daþnai dainuodavo Kauno radiofono, taip pat ir uþsienio radijo laidose: Rygoje, Taline, Helsinkyje, Osle, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Paryþiuje, Berlyne, Vienoje ir Prahoje. Kiek þinau ið jo pasakojimø, jam labai patikdavo dainuoti radijo laidose. Èia nereikëdavo vaidinti ir nereikëjo þiûrëti á nedraugiðkus veidus. Bûtënas yra ádainavæs daug plokðteliø JAV ir keletà su Vince Januðkaite Berlyne. Keletà kartø J.Bûtënas buvo gráþæs á JAV, kur koncertuodavo ir ádainuodavo plokðteles. Po ranka turiu vienø gastroliø Èikagoje programà, kur Lietuviø auditorijos salëje Bûtënas su mums gerai paþástama Alice Steponavièiene-Stevens 1930 m. rugsëjo 24 d. atliko koncertà. Programa ávairi, jo mëgstamas “Pajacø” prologas, “Credo” ið operos “Otelas”, Figaras ið “Sevilijos kirpëjo”, “Jeigu mylimos mergytës” ið “Pikø damos” ir keliolika harmonizuotø liaudies dainø. Ádomu, kad Budriko krautuvës skelbime randame toká uþraðà: “Brangûs klausytojai, ar jûs þinote, kad Budriko muzikos krautuvë iki ðiol yra pardavusi 15 tûkstanèiø Jono Bûtëno rekordø. Ponas Bûtënas pradëjo ádainuoti á rekordus dar 1916 metuose ir jo rekordai yra kiekvieno lietuvio namuose Amerikoje”. Tai tik rodo Bûtëno populiarumà JAV ir lietuviø meilæ lietuviðkai dainai. Jonas Bûtënas nepritapo Lietuvoje, “medaus” metai po keliø sëkmingø sezonø operas dainuojant italiðkai praëjo. Muzikos kritikas Balys Chomskis prisimindamas Bûtënà taip raðo: “Bûdamas labai prastas aktorius, liko sceniðkai nepajudinamas, o perëjæs ið italø kalbos á lietuviø, nustojo savo magikos. Solistui pradëjo nesisekti, o kartais po gero nugërimo balse atsirasdavo “drebuèiai”. Kartà po vieno nepasisekusio operos spektaklio
Muzikos barai /41
treèià dienà áeina pas mane Bûtënas. Veidas pageltæs, visas susmukæs, akiø spalva neáþiûrima. Ilgai tylëjo. Nieko neklausiau, laukiau, kol pats pradës kalbëti. Ir pradëjo tokiu raþiniu balsu: “Að nekenèiu savæs. Turiu þmogaus galvà, galbût ir ðirdá, o kûnà esu paveldëjæs ið gorilos, kurio niekad nesukultûrinsiu. Þiûrëk, esu pilnapadis, liemuo ilgas, kojos trumpos, o rankos - kur dëti jas, kai iðkeliu savo plaðtakà aukðtyn, uþdengiu savo partnerio veidà nuo publikos. Visi manæs bijo, visi dël manæs dreba: uþmirðiu tekstà, laiku neástosiu, sugadinsiu duetà ir t.t. Gráþæs namo, neturiu kur dëtis. Jauèiuos kaip motina, pagimdþiusi negyvà kûdiká. O nelabasis kuþda á ausá - nusiþudyk! Oi ne, nerëkiu visu balsu, Bûtënai, ne! Imk vaistø, vaistø! Taip jis gërë vaistus, vienas, pasislëpæs. Ir kartais, paëmæs per didelæ dozæ, nusirisdavo nuo Þaliakalnio á Laisvës alëjà”. 1941 m. pradëjo dirbti Kauno konservatorijoje ir savo privaèioje Dainavimo studijoje, Gëliø rate 7. Netrukus pasitraukë ið konservatorijos ir tenkinosi darbu studijoje, kurià tuo metu lankë daugiau kaip 30 studentø. Akompaniatore èia dirbo jauna pianistë JAV gimusi puiki muzikë Julija Rajauskaitë-Stuðienë. Kai Bûtënas negerdavo, darbas studijoje vykdavo 3-4 savaites normaliai, mokiniai turëdavo po dvi ar tris pamokas per savaitæ. Buvo dirbama su dideliu noru ir pasiðventimu. Mokiniai sëdëdavo laukiamajame kambaryje, klausydami Bûtëno pastabø, duodamø tuo metu dainuojanèiam mokiniui. Kiekvienas ið mûsø norëjo pasisavinti balso formavimo metodà ir kaip galima greièiau prisitaikyti sau. Po tokio intensyvaus darbo bûdavo keliø dienø, o kartais savaièiø pertrauka. Suþinojæ ið ðeimininkës, kad Bûtënas “tvarkoje”, visi vël gráþdavo prie rimto darbo. 1944 m. pavasará Karininkø ramovës puoðniuose rûmuose Bûtënas suruoðë savo mokiniø koncertà. Visø nuostabai, á já suguþëjo visa Kauno “smetonëlë” ir beveik visi Kauno operos solistai. Visiems buvo ádomu, kaip Bûtënas prisistatys kaip dainavimo mokytojas. Koncertas pavyko gerai, ir spauda iðskyrë du tenorus: Valentinà Adamkevièiø ir Stasá Baranauskà. Bûtënas nebuvo idealus dainavimo mokytojas, nes sunkiai skambino fortepijonu, bet turëjo nepaprastà klausà ir Dievo dovanà suvokti, kada dainuojama netaisyklingai. Ypaè mokëjo “pastatyti” pereinamàsias gaidas, nuo kuriø priklauso visas virðûniø skambëjimas ir lengvumas. Vokieèiø okupacijos metais Bûtënui gestapas pasiûlë ákalbëti á juostelæ jø paraðytà kalbà, kuri turëjo bûti transliuojama JAV radijo klausytojams. Bûtënui atsisa-
Muzikos barai /42
kius tai padaryti, buvo suimtas ir pusantros paros ákalintas. Raudonajam marui slenkant á Vakarus, Bûtënas, prisiglaudæs prie vieno ûkininko ðeimos, arkliais traukiamu veþimu ir dviem karvëm atsidûrë Liubeko apylinkëje. Kartu su juo panoro á Vakarus trauktis ir Kipras Petrauskas, taèiau priartëjus prie vokieèiø sienos pakeitë savo nuomonæ, apsiverkë ir liko Lietuvoje, nors jo þmona ir vaikai jau buvo anksèiau iðvykæ. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Bûtënas susirado Augsburgo stovykloje gyvenantá savo mokiná Stasá Baranauskà, laikinai apsigyveno jo ðeimoje ir ðeðis mënesius intensyviai su juo dirbo, lavindamas balsà, ruoðdamas repertuarà priþiûrint muzikams Jeronimui Kaèinskui ir Algiui Ðimkui. 1947 m. britø zonoje Bûtënas suorganizavo keletà koncertø, kuriuose dainavo Antanina Dambrauskaitë, Jonas Bûtënas, Stasys Baranauskas ir pianistas Stasys Gailevièius. 1947 m. Bûtënas atvyko á JAV ir apsigyveno Niujorke, susirado savo ðeimà. Þmona jau buvo antrà kartà iðtekëjusi, o sûnus Jonas ir duktë Milda neparodë jam tinkamo dëmesio ir meilës, nes nuo 1930 m. apie tëvà nieko neþinojo. 1950 m. dirbdamas statyboje tragiðkai þuvo sûnus Jonas. Tai Bûtënà labai sukrëtë ir jis pradëjo dar daugiau gerti. Duktë Milda, negalëdama suvaldyti tëvo áproèiø, slapta pakeitë savo gyvenamàjà vietà, nepalikdama adreso. Bûtënui tai taip pat buvo skaudus smûgis ir, kur tik rasdavo progà, skambindavo telefonu po visà Amerikà, ieðkodamas “dingusios” Mildutës. 1950 m. Bûtënas ið Niujorko persikëlë á Èikagà, kur kartu su muziku Aleksandru Kuèiûnu ásteigë Muzikos studijà. Atsirado nemaþai lietuviø ir amerikieèiø, kurie panoro tobulintis dainavimo ir muzikos. Po poros mënesiø studija uþsidarë, nes mokiniai buvo nepatenkinti nereguliariom pamokom, o telefono sàskaitos virðydavo pajamas. Dalis mokiniø liko iðtikimi savo mokytojui ir, iðsinuomojæ viename ar kitame pastate kambará su pianinu, kantriai tæsë dainavimo studijas. 1952 m. pradþioje Kimball salëje buvo surengtas mokiniø koncertas, kuris praëjo su dideliu pasisekimu. Tø paèiø metø birþelio 1 d. Lietuviø auditorijoje (èia Bûtënas dainavo 1930 m.) buvo suorganizuotas antrasis mokiniø koncertas. Dþiugu, kad Bûtënas nemaþam bûriui dainininkø dar spëjo perduoti tvirtus dainavimo pagrindus. Be Valentino Adamkevièiaus, Bûtënas Lietuvoje paliko ir daugiau jo studijà lankiusiø dainininkø, kuriø pavardþiø
nepamenu. Gausø bûrá dainininkø paliko Èikagoje, jie visi dainavo operose ar koncertuose: Sofija Adomaitienë, Prudencija Bièkienë-Jokubauskienë, Monika Kripkauskienë, Danutë Stankaitytë, Laima Stepaitienë, Stasys Baras, Valentinas Lorentas ir Jonas Vaznelis. Nors pamokos vyko nereguliariai, taèiau tuos jaunus dainininkus traukë balso formavimo magnetas. Jie visi liko iðtikimi dainai. Pastangos mokytojui padëti nueidavo niekais. Bandymai paguldyti Bûtënà á ligoninæ gydytis nuo alkoholizmo nepasisekdavo. Jo bièiulis muzikas Kazys Steponavièius nuveþë kartà já á ligoninæ, taèiau Bûtënas atsisakë pasiraðyti, kad nori likti ir joje gydytis. Pagal ástatymus tik giminës prievarta galëjo tai padaryti, o giminiø Bûtënas neturëjo. Balys Chomskis 1968 m. savo prisiminimuose raðë: “Paskutiná kartà maèiau já Studabaker teatre (1964 m.). Mûsiðkë opera ten statë Toscà. Pamaèiau já, klaidþiojantá minioje. Priëjæs klausiu, ar jis mane paþástàs. Bûtënas, á tai nieko neatsakydamas, ákibo rankom á mano peèius ir tarë: “Stasys man atsiuntë bilietà, o að bilietà pardaviau”. Aðaros liejosi per jo vaðkiná veidà. Man buvo aiðku, kad Bûtënas galutinai yra save pralaimëjæs. Tà vakarà scenoje dainavo jo geriausi mokiniai: Danutë Stankaitytë, Stasys Baras ir Jonas Vaznelis”. Kartais buvæ mokiniai sutikdavo já slankiojantá Èikagos gatvëmis. Daþnai jø net neatpaþinæs iðtiesdavo savo didelæ angliakasio rankà, kad kas áspaustø dolerá. 1966 m. gruodþio mënesá policija paguldë Bûtënà á “Schwab Rehibilitacion” ligoninæ. Jo kairë ranka, kairë koja ir kairys þandas buvo paralyþiuoti. Ten já aplankë buvæs mokinys V.Mikutaitis, solistë Laima Stepaitienë ir kun. Juozas Prunskis, kuris suteikë jam dvasinius patarnavimus. Prieð 1968 m. Kalëdas solistës Sofija Adomaitienë ir Prudencija Bièkienë ieðkojo jo, norëdamos pasveikinti su Ðv. Kalëdom ir nuneðti dovanëliø. Ilgai ieðkojusios pas karstadirbá rado mirties dokumentà, kad “Jonas Bûtënas, gimæs 1892 m. kovo 27 d., mirë 1968 m. lapkrièio 28 d. ir palaidotas Beverly kapinëse”. Bûtø gera, kad buvæ jo mokiniai sudarytø sàlygas mokytojo palaikus perkelti ið skaièiumi paþymëto kapo á lietuviðkas kapines, tinkamai paþymëdami jo amþinojo poilsio vietà. Prieð ðimtà metø Þemaitijoje gimë dideliø talentø þmogus, puikaus balso dainininkas, didelis balso formavimo þinovas - mokytojas, kurio audringas gyvenimas ir suskaldyta asmenybë baigësi labai liûdnu muzikos akordu.
Geriausia dovana Mokytojui 2001 m. pabaigoje knygynuose pasirodë Svetlanos Puidokienës sudaryta “Tyto albos” iðleista knyga “Vytautas Venckus”. Ðá muzikologà paþinojo daugelis Lietuvos þmoniø, nes kelis deðimtmeèius jo rengiamos “Koncerto-prisiminimo” laidos buvo itin populiarios tarp radijo klausytojø, jo skaitomø paskaitø apie muzikà susirinkdavo pasiklausyti pilnos Lietuvos miestø ir miesteliø salës. V.Venckus (1922-1997) buvo gerai þinomas ir muzikos profesionalams - daug metø dirbo Lietuvos valstybinëje konservatorijoje (dabar Muzikos akademija), Pedagoginiame institute, Vilniaus deðimtmetëje muzikos mokykloje ir iðleido ne vienà atlikëjø, muzikologø bei muzikos mokytojø laidà; raðë kritinius ir mokslinius straipsnius á Lietuvos bei uþsienio spaudà. Tai buvo neeilinë asmenybë, spinduliavusi meile muzikai ir þmonëms, gyvenimo nesëkmes sutikusi iðdidþiai, kasdienybës rutinà skaidrinusi ðmaikðèiu humoru. Daugelio atmintyje V.Venckus paliko ðviesø paveikslà, kuris ilgainiui, aiðku, bûtø vis labiau tolæs ið mûsø atminties. Taèiau dvi mylinèios moterys - V.Venckaus þmona Elena ir buvusi jo studentë, muzikologë, ðiuo metu Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytoja Svetlana Gaivenytë-Puidokienë nutarë áamþinti jo atminimà. Jø dëka buvo perþiûrëtas ir spaudai atrinktas kûrybinis V.Venckaus palikimas - recenzijos, straipsniai, paskaitos, dienoraðèiai, laiðkai, atsiminimai, daugelá kartø varstant valstybiniø ástaigø bei visuomeniniø organizacijø duris, sukauptos reikiamos lëðos leisti minëtai knygai. Áspûdingos apimties knygà (616 p.) sudaro ávadinë dalis ir trys dideli skyriai. Iðsamioje áþangoje “Vytauto Venckaus asmenybë ir darbai” S.Puidokienë pateikia glaustà savo Mokytojo biografijà - apraðo jo ðeimà, kelià á muzikos pasaulá, pedagoginæ bei muzikologinæ veiklà, asmenybës bruoþus. Tai ji daro pasitelkdama lakoniðkà, bet vaizdingà þodá, laiðkø iðtraukas. O toliau leidþia kalbëti paèiam Mokytojui. Pirmajame skyriuje “Gyvenimo vingiai” V.Venckus pasakoja savo gyvenimo istorijà. Skaitytojui prieð akis atsiveria tarpukario laikø Laiþuvos miestelis, karo ir pokario metø vaizdai, Vilniaus konservatorijos pedagogø portretai. Vienoje ðio skyriaus daliø - “Likimo dovana” - S.Puidokienë atveria giliausius V.Venckaus jausmus Lietuvos banko valdytojo, profesoriaus, akademiko Vlado Jurguèio dukterëèiai Elenai Jurgutytei, su kuria kartu nugyventas prasmingas ir darnus ðeimyninis gyvenimas. Antrajame skyriuje spausdinami V.Venckaus dienoraðèiai, kuriuos jis su trumpesnëmis ar ilgesnëmis pertraukomis raðë nuo 1954 m. iki pat mirties. Fiksuodamas kas-
dienybës kronikà, V.Venckus nemanë, kad ji kada nors bus vieðai paskelbta, todël mintis dëstë atvirai, nepaisydamas politinës konjunktûros ir muzikos pasaulio áþymybiø autoriteto. Tai ir yra ádomiausia. Skaitant dienoraðèius, galima nusikelti á sovietinius laikus, kai gyvenimas buvo suvarþytas elementariausiø prekiø stygiaus ir LKP CK nutarimø, prisiminti Lietuvos kompozitoriø sàjungoje, Operos teatre ir Filharmonijoje kun-
veiklos bruoþus padeda atskleisti ávairiems asmenims raðyti laiðkai. Ið jø suþinome, kaip buvo rengiamos radijo ir televizijos laidos, raðomi straipsniai, dirbamas pedagoginis darbas, kuo dþiaugësi ir dël ko liûdëjo knygos herojus. Jo portretà ávairiomis spalvomis bei atspalviais praturtina kolegø, bendraþygiø, giminaièiø, buvusiø studentø bei mokiniø atsiminimai, kuriuos paraðë B.Ambraziejus, B.Jokûbonienë, V.Jurgutis, R.Juodiðiûtë-Lapelienë, A.Konèius, V.Marengolcas, M.Melnièenka, R.Mikënaitë, I.Mikðytë, L.Milaðienë, L.Necelienë, A.Puiðys, M.Radavièienë, E.Radavièius, V.Reimeris, J.Ðirvinskas, D.Vabalienë, S.Zaikauskas, H.Zaikauskienë, S.Þlibinas. Knygos epilogas - iðsamûs priedai, kuriuose S.Puidokienë pateikë kruopðèiai suregistruotas V.Venckaus gyvenimo bei veiklos datas, jo mokiniø bei vadovautø diplominiø darbø sàraðà, muzikologinio palikimo bei straipsniø apie já bibliografijà. Ði knyga vertinga ne vien todël, kad visapusiðkai atskleidþia V.Venckø kaip muzikologà ir þmogø, ja, kaip mokymo priemone, gali naudotis ir muzikos pedagogai, ir studijuojantieji. Geguþës 15 d. V.Venckui bûtø sukakæ 80 metø. Ði knyga - geriausia jo studentës dovana savo Mokytojui, jo þmonos pasiaukojimo ir meilës árodymas, o mums visiems prasmingas prisilietimas prie áamþintø lietuviø muzikos istorijos akimirkø, kurias ateityje bûtø negailestingai uþdengusios laiko dulkës. Danutë PETRAUSKAITË
kuliavusio muzikinio gyvenimo atmosferà, pakeliauti po Maskvà, Leningradà, Armënijà, Anglijà, suþinoti, su kuo, kur ir kaip bendravo V.Venckus, kokia buvo jo nuomonë apie þymiausius to meto atlikëjus, kompozitorius, jo klasëje besimokiusius studentus ir dar kartà iðgyventi Lietuvos atgimimo dþiaugsmà. Treèiajame skyriuje pateikiamos recenzijos, straipsniai, praneðimai, laiðkai ir atsiminimai. Knygos sudarytoja atrinko paèius vertingiausius V.Venckaus muzikologinius darbus, pradedant pirmosiomis, dar 1952 m. pasirodþiusiomis, publikacijomis ir baigiant paskutiniais jo raðiniais. V.Venckus ypaè domëjosi operos þanro raida, tad nemaþà jo darbø dalá sudaro straipsniai apie operas, pastatytas Vilniaus teatro scenoje - V.Klovos “Pilënus”, “Vaivà”, V.Paltanavièiaus “Kryþkelëje”, V.Lauruðo “Paklydusius paukðèius”, J.Juzeliûno “Sukilëlius”, V.Barkausko “Legendà apie meilæ”, G.Gershwino “Porgá ir Besæ”, P.Èaikovskio “Eugenijø Oneginà” bei kt. V.Venckus buvo vienas nedaugelio muzikologø, kuris gûdþiais sovietiniais laikais iðdráso kalbëti apie religinæ ir moderniàjà muzikà. Tad skaitytojas knygoje ras sau vertingos medþiagos ir ðiomis temomis. V.Venckaus asmenybës bei muzikologinës
The Best Gift for the Teacher In the end of 2001, Svetlana Puidokienë’s book “Vytautas Venckus”, published by Tyto Alba, appeared in the bookstores. The musicologist Venckus (1922 – 1997) was widely known in Lithuania. For several decades, he was a presenter of a very popular radio programme, entitled “ConcertReminiscence”, and a beloved lecturer of audiences, both in cities and small towns of the country. He was well known among professional musicians too, because he worked at the Lithuanian Conservatoire (now the Academy of Music), the Institute of Pedagogy, and the Vilnius Ten-Year School of Music, and wrote critical and academic articles for the Lithuanian and foreign press. He was an extraordinary person, who radiated love of people and music, encountered difficulties proudly, and met the humdrum routine of everyday life with his wonderful sense of humour. The book contains Venckus’ works, such as reviews, articles, lectures, diaries, and letters, compiled by his wife Elena and his student Svetlana Gaivenytë-Puidokienë, now a teacher at the B. Dvarionas School of Music. Danute PETRAUSKAITË
Muzikos barai /43
Kauno radiofonas Nelida MEDELINSKAITË 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbus, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybë, sostinëje ið karto pradëta rûpintis profesinio meno ástaigø kûrimu, viso kultûros gyvenimo plëtra. Taèiau lenkams okupavus Vilniø ir persekiojant kultûriná lietuviø gyvenimà, visa toji veikla susitelkë laikinàja Lietuvos sostine tapusiame Kaune. Kaip þinome, ten buvo ásteigtos visos mokymo ástaigos, teatrai ir pan. Netrukus kitu svarbiu lietuviø kultûros þidiniu tapo Klaipëda, kurioje lietuviðkà muzikos gyvenimà daugiausia plëtojo ten ásteigta muzikos mokykla. Nors Kauno ir Klaipëdos muzikai apsilankydavo ir kitose vietovëse, kasmet á keletà Lietuvos miestø vykdavo Valstybës teatro operos ir baleto trupës, taèiau tokia veikla negalëjo patenkinamai uþkaiðyti provincijos meno gyvenimo spragø, nors savos kultûros tradicijos klostësi daugelyje Lietuvos miestø. Labai svarbiu muzikos meno vertybiø skleidëju kraðte tapo radijas. 1926 m. birþelio 12 d. á eterá paleistas pirmasis lietuviðkas þodis ir muzikos garsas. "Alio, alio, Lietuvos radijas Kaunas" - ðtai sakinys, kurá Lietuvos ir pasaulio radijo klausytojai pradëjo girdëti kasdien ("Radijo bangos", 1926, p. 4). Tad minime Lietuvos radiofono 75-metá. Pirmaisiais metais Kauno radiofo-
Muzikos barai /44
m. Kaune ásteigto 18 muzikantø saloninio ansamblio, savo veiklos pradþioje grojusio tik lengvàjà ir ðokiø muzikà bei populiarias simfonines miniatiûras. Trûko bûtiniausiø instrumentø ir patyrusiø atlikëjø. Vis dëlto orkestras, nebûdamas net maþiausios reikiamos sudëties, kartais imdavosi didþiøjø moderniai instrumentuotø simfoniniø kûriniø. Laikui bëgant, orkestro sudëtis ir galimybës didëjo. Jam yra vadovavæ Vladas Motiekaitis, Juozas Karosas, vëliau Balys Dvarionas, Jeronimas Kaèinskas. Dauguma dalyviø buvo operos orkestrantai. Kita vertus, pirmaisiais metais radiofono veikla negalëjo bûti labai veiksminga dar ir dël to, kad tuomet maþai kas turëjo radijo imtuvus. Ðtai 1925 m. buvo uþregistruoti 172 imtuvai, 1926 m. - 323, 1930 m. 11 588, 1936 m. - 30 441, o 1940 m. jau 96 000 (Tarybø Lietuvos enciklopedija, t. 3, 1987, p. 483). Kadangi radijo klausydavosi ne vienas þmogus, bet keletas ar visa ðeima, pastaràjá skaièiø daugindami bent ið trijø, 1940 m. jau gautume beveik 300 000 klausytojø. Paties sustiprëjusio radiofono veik-
Valstybës teatro artistai Kauno radiofono studijoje, 1935 m. Pirmoje eilëje, ið kairës: Mackevièius Antanas, Oðkinaitë Jadvyga, Jurðys Kazys, Siparis Juozas, Chadaravièius Meèys, antroje eilëje: Kubertavièius Petras, Jakðevièius Algirdas, Kaèinskas Henrikas, Palubinskas Juozas, Kernagis Aleksandras, Grybauskas Juozas, Petraitis Stasys
no veikla buvo labai kukli. Programa tetrukdavo 1.30 val., taèiau ji gana sparèiai ilgëjo ir 1938 m. jau buvo 9.30 val. trukmës. Ið pradþiø jà sudarë kasdienës Eltos naujienos ir meteorologijos stoties praneðimai. Vis dëlto jau po pusmeèio buvo suburtas radiofono orkestrëlis. Ðis kolektyvas iðaugo ið 1926
la buvo ávairi ir ádomi. Kasdien buvo transliuojama plokðteliø muzika (tik gaila, kad spaudoje skelbiamose programose nebuvo praneðama, kokia muzika transliuojama; galima spëti, kad skambëjo ir populiarioji, lengvesnio pobûdþio, ir rimtoji muzika). Radiofonas kvietë á koncertus daininin-
kus, instrumentininkus. Buvo skaitomos paskaitos (daþnas jø autorius V.Jakubënas) ar praneðimai apie muzikà. Muzika skambëjo ir dramos spektakliuose, kuriuos rengë pats radiofonas. Jis taip pat transliavo Valstybës teatro dramos spektaklius. Ypaè svarbi meninës veiklos dalis kaip tik buvo koncertø, operos, dramos ir baleto spektakliø transliavimas ið Valstybës teatro, kuriame tam reikalui buvo padaryta speciali áranga (dël þanro specifikos baletø transliuota nedaug). Radiofono programas skelbë kai kurie dienraðèiai ir nesistemingai leistas þurnalas "Radijo bangos". Leidinys buvo gan ádomus, turiningas ir nebrangus. Ðiandien tai labai svarbus þiniø ðaltinis. Þurnale, be radijo programos, buvo nagrinëjami ávairûs klausimai nuo meno iki technikos. Muzikos apimtá, pobûdá radiofono veikloje galima paliudyti. Sakysim, 1931 m. "Radijo bangose" pateikti Valstybinio radiofono 1929 ir 1930 m. veiklà rodantys skaièiai. Ðtai 1929 m. radiofonas surengë daugiausiai simfoniniø koncertø - 218 (1930 m. - 155). Þymus ávykis Lietuvoje buvo A.Glazunovo styginiø kvarteto gastrolës, surengtos 1929 m. pavasará. 1930-1931 m. Lietuvà aplankë keli þymûs uþsienio pianistai. Gastroliø sezonà pradëjo prancûzø muzikantë Liucetë Deskavë, 1930 m. geguþës mënesá koncertavo Robertas Casadesusas. 1930 m. rudená koncertus surengë rumunø pianistas Teofilis Demetrescu, 1931 m. - vokieèiø virtuozas Egonas Petri. 1932 m. Kaune koncertavo A.Habos èekø nonetas. 1933 m. autorinius koncertus surengë S.Prokofjevas ir I.Stravinskis. Galima manyti, kad klausytojai galëjo iðgirsti radiofono transliuojamus koncertus. Ið viso 1929 m. klausytojai turëjo galimybæ iðgirsti net 500 ávairiø þanrø bei rûðiø muzikos koncertø. 1930 m. radiofonas surengë net 981 koncertà. 1929 m. transliuoti 88 spektakliai (57 - operos, 9 - baleto, 2 - dramos vaidinimai, taip pat transliuoti 5 simfoniniai koncertai) ir kitokio pobûdþio renginiai ið ávairiø ástaigø. 1930 m. skaièius padidëjo iki 104 (42 operos, 1 baletas, 13 simfonijø, 2 solistø bei kitokie koncertai). Programose, deja, neminima transliuotø operø ar baletø pavadinimø. Taèiau galima spëti, kad, pavyzdþiui, 1926 m. galëjo bûti ir G.Verdi "Kaukiø balius", ir Ch.Gounod "Faustas"; 1927 m. F.Halévy "Þydë", G.Puccini "Bohema", G.Verdi "Aida"; 1928 m. - O.Nicolai "Vindzoro ðmaikðtuolës"; 1929 m. G.Verdi "Trubadûras". 1930 m. pro-
gramoje nepraneðta, kad klausytojai iðgirs M.Musorgskio "Borisà Godunovà", R.Wagnerio "Tanhoizerio" ir kitas premjeras. Kadangi bûdavo transliuojamas kas antras ar net daþnesnis spektaklis, galima sakyti, jog radijo klausytojai galëjo iðgirsti visas operø premjeras ir daugelá spektakliø. Kaip minëta, baleto muzikos klausytojai girdëjo maþai. Daþniausiai bûdavo transliuojamas P.Èaikovskio "Gulbiø eþeras", "Spragtukas", L.Delibes'o "Silvija", A.Glazunovo "Raimonda", I.Stravinskio "Ugnies paukðtë". Programoje nepaminëtos 1933 m. baletø - V.Bacevièiaus "Ðokiø sûkuryje", J.Gruodþio "Jûratë ir Kastytis", B.Dvariono "Pirðlybos" bei P.Èaikovskio "Mieganèioji graþuolë" - premjeros, taèiau jos tikriausiai buvo transliuojamos. 1929 m. radiofonas parengë 714 paskaitø ávairiomis temomis, tarp jø ir apie muzikà (1930 m. - 1042 paskaitos). Radiofonas ávairius vaidinimus rengë ir pats: 1929 m. suvaidinta 1 operetë, 3 dramos spektakliai; 1930 m. - 3 operos ir 32 dramos. Surengta nemaþai vakarø. Tai ávairûs proginiai (Velykø, Naujøjø metø), solistø, þydø muzikos, ðokiø, kaimo muzikantø koncertai ir pan. Ðtai 1934 m. surengti 1696 koncertai ir 250 transliacijø ið Valstybës teatro. 1939 m. radiofonas parengë net 2906 muzikines ir 6054 vadinamàsias þodines programas, ið kuriø 2203 panaudota muzika. Kaip sakyta, per radijà klausytojai galëjo klausytis ávairios muzikos: dþiazo, ðokiø ir rimtosios, ávairiø epochø ir tautø muzikos. Ypaè daug Kauno valstybinio radiofono orkestras nusipelnë propaguodamas lietuviðkà muzikà. Radiofonas kvietë dainininkus á solistø pusvalandþius. Operos solistai beveik kiekvienà savaitæ turëjo radiofone savo reèitalius. Ðioje srityje ypaè reikðmingas vaidmuo teko Vincei Jonuðkaitei-Zaunienei, kuri savo reèitaliuose publikà ne tik supaþindindavo su pasauline dainø kûryba, bet ir atlikdavo daug lietuviðkø dainø. Veiklus buvo ir operos dainininkas Antanas Kuèingis, ne syká dainavo Kipras Petrauskas, Vladislava Grigaitienë ir kiti. Per radijà dainuodavo ne tik operos solistai. Galëjai klausytis ir kamerinës muzikos atlikëjø Stasës Dievaitytës, Beatrièës Grincevièiûtës ir kitø. Pirmadieniø vakarais buvo galima iðgirsti radijo pianistæ Nadeþdà Dukstulskaitæ. Reikia manyti, kad per radijà koncertuodavo visi þymesnieji to meto muzikai; deja, kaip minëta, radijo programose jø pavardës minimos labai retai
(pavyzdþiui, paraðyta tiesiog "fortepijono muzikos koncertas", ir viskas). Kai pavardës paminimos, yra kà prisiminti. Sakysim, tada Kaune keturis kartus koncertavo Graþina Bacevièiûtë, kuri kiekvienà kartà su broliais pianistais Vytautu ir Kæstuèiu grieþë ir per radijà. Tikriausiai buvo transliuojamas Stasio Vainiûno reèitalis, surengtas Kaune 1931 m., bet ði pavardë programoje neminima. Greta dainininkø ir instrumentininkø reikëtø paminëti ir puèiamøjø bei kitokius orkestrus. Ne syká grieþë I ir II pëstininkø pulkø dûdø orkestrai, "Makabi" balalaikø, mandolinø ir gitarø orkestrai. Jie daþniausiai grojo ávairius marðus ir ðokius. Kasdienæ radijo stoties muzikinæ veiklà galima pailiustruoti, sakysim, tokiais duomenimis. Ðtai 1933 m. kovo 8 d. klausytojas per radijo stotá galëjo iðgirsti ðokiø muzikà, Karo muziejaus dûdø orkestro koncertà (dirigentas E.Gailevièius), "Dainos" draugijos choro koncertà (dirigentas J.Karosas; ðiame koncerte skambëjo J.Naujalio "Moèiutë mano", "Ant kalno karklai" "Pavasaris"; J.Gruodþio "Ðiltas, graþus rudenëlis" ir kt. dainos). Vakare - transliacija ið Valstybës teatro - A.Glazunovo baletas "Raimonda" (daþnai minimas programoje). Kitos dienos eteryje skambëjo P.Èaikovskio, R.Schumanno, È.Sasnausko kûriniai, o vakare klausytojai girdëjo G.Rossini uvertiûrà ið operos "Sevilijos kirpëjas". Uvertiûrø buvo galima iðgirsti ypaè daþnai, bene daþniausiai - W.A.Mozarto operos "Figaro vedybos" uvertiûrà. Taèiau Lietuvos eteryje buvo girdëti anaiptol ne tik Kauno radijas. "Radijo bangø" þurnalas skelbdavo ir daugelio Europos radijo stoèiø muzikos bei kai kurias kitas programas. Pasiþiûrëjæs, kà tà dienà transliuos Kaunas, kà Paryþius, Berlynas, Stokholmas, Praha, Maskva, Florencija, Madridas, Atënai, Viena ir t.t. ("Radijo bangos" skelbë 13 ðaliø radijo stoèiø programas), Lietuvos radijo klausytojas galëjo labai lengvai susidaryti kasdiená pageidaujamø radijo koncertø repertuarà. Tad jei klausytojo netenkino ar nedomino programa ið Kauno, jis galëjo ásijungti kitas radijo stotis. Pavyzdþiui, 1933 m. kovo 31 d. programa galëjo atrodyti taip: Austrijos radijo stotis transliavo G.Rossini operos "Ðarka vagilë" uvertiûrà bei J.Haydno Simfonijà c-moll, Nr. 9; ið Danijos - danø kompozitoriø kûrinius. Ið Estijos radijo stoties klausytojai galëjo iðgirsti W.A.Mozarto operà "Don Þuanas".
Muzikos barai /45
Vakaro koncerte ið Italijos buvo transliuojamos G.Puccini operos "Sesuo Andþelika" arijos. Latvija transliavo R.Strausso operà "Salomëja", po pietø ið ðios stoties sklido taip pat R.Strausso muzika - galëjai klausytis "Don Þuano". Po ðio kûrinio skambëjo J.Brahmso 2-oji simfonija. Dþiazo muzikai taip pat skirta nemaþai dëmesio. Tos dienos eteryje buvo transliuojama dþiazo muzika ið Prancûzijos. Vakare - gramofono muzikos metu - G.Rossini arijos ir fragmentai ið operos "Sevilijos kirpëjas". Na, o Rusijos radijo stotis pirmà kartà transliavo G.Verdi operà "Rigoletas". Ið Ðvedijos galëjai klausytis G.Verdi, J.S.Bacho. Ðveicarijos radijo stotyje (transliacija ið Berno teatro) skambëjo G.Verdi opera "Don Karlas". Na, o Vokietijos radijo stoties orkestras pagrieþë L.van Beethoveno 9-àjà simfonijà. Rytinëje muzikos programoje ið Miuncheno skambëjo W.A.Mozarto uvertiûra ið operos "Don Þuanas", vakare - E.Griego siuita Nr. 1, op. 46 "Peras Giuntas". Koncerte ið Ðtutgarto klausytojai girdëjo F.Schuberto, G.F.Handelio kûrinius (neparaðyta, kokius), po jø - K.M.Weberio "Laisvàjá ðaulá", o vëlai vakare - valsus fortepijonui (F.Schubertas, J.Brahmsas, F.Chopinas, J.Straussas). Bûtø galima iðvardyti dar daugybæ þymiø kompozitoriø ir jø kûriniø. Kitas dienas taip pat vyrauja labai ávairi muzika (pavyzdþiui, klausytojai labai daþnai girdëjo L.van Beethoveno, W.A.Mozarto simfonijas. Galima buvo pasiklausyti I.Stravinskio baleto "Petruðka", S.Rachmaninovo preliudø, W.A.Mozarto operø iðtraukø ir dar daug kitø kûriniø, kuriuos suminëti bûtø nelengva. Paþvelgus á programas, matyti, kad vyrauja XVIII-XIX a. muzika. Renesanso kûriniø atlikta labai nedaug. Vis dëlto galima sakyti, kad muzikos pasirinkimas buvo itin didelis (net 50 proc. laiko radiofone skambëjo muzika). Taigi tuometinis radiofonas pagal iðgales vykdë savo, kaip muzikos populiarintojo ir muzikos kultûros ástaigos, paskirtá. Vertinant radijà viso anø laikø muzikos gyvenimo kontekste, galima sakyti, kad tada jis atliko didesná kultûriná vaidmená negu ðiandien.
Prisimintas Jonas Byra VASAROS PABAIGOJE ROKIÐKIO RAJONO PANEMUNIO MIESTELYJE KRAÐTIEÈIØ DRAUGIJOS INICIATYVA BUVO SURENGTAS OPEROS VETERANO, SOLISTO IR PEDAGOGO JONO BYROS 110-ØJØ GIMIMO METINIØ MINËJIMAS, ÐIA PROGA ATIDENGTAS IR PAÐVENTINTAS KOPLYTSTULPIS. DRAUGIJOS PIRMININKO VYTAUTO ÈETKAUSKO PAKVIESTI, ATSIMINIMAIS APIE BUVUSÁ MOKYTOJÀ J.BYRÀ PASIDALYTI ATVYKO PROF. SAULIUS SONDECKIS IR PROF. VYTAUTAS LAURUÐAS, SVARBIAUSIUS J.BYROS KÛRYBINËS BIOGRAFIJOS ETAPUS IR IÐLIKUSIÀ ARCHYVINÆ MEDÞIAGÀ APÞVELGË MUZIKOLOGË JOLANTA KUBILIÛTË-VAIÐVILIENË. OPEROS ARTISTAI JOLANTA ÈIURILAITË IR VYTAUTAS KURNICKAS BEI PIANISTË IRENA ÈIURILAITË KULTÛROS NAMØ SALËJE SURENGË DAINØ IR OPERØ ARIJØ KONCERTÀ, KURÁ
1950 m.
ÐILTAI SUTIKO MIESTELIO ÞMONËS, SVEÈIAI IR RAJONO VALDÞIOS ATSTOVAI. ÐI SUKAKTIS PASKATINO IR “MUZIKOS BARØ” SKAITYTOJAMS PATEIKTI VIENÀ IÐ UÞMARÐTIES PRIKELTÀ MÛSØ MUZIKINËS ISTORIJOS PUSLAPÁ.
Jolanta KUBILIÛTË-VAIÐVILIENË
J
onas Byra - lietuviø operos veteranas. Beveik penkiolika pirmøjø Lietuvos operos gyvavimo metø jis dainavo lyrinio tenoro partijas greta þymiø to meto tenorø K.Petrausko ir A.Kutkaus-Kutkausko, kartu su solistais V.Grigaitiene, J.Dvarionaite, A.Galauniene, J.Vencevièaite, A.Sodeika, P.Oleka, A.Kuèingiu, J.Babravièiumi, J.Bieliûnu, J.Katele ir kitais. Ið iðlikusios archyvinës medþiagos fragmentø susideda daugialypë, spalvinga J.Byros kûrybinës biografijos mozaika: jis ne tik dainininkas, bet ir pianistas akompaniatorius, repetitorius ir dirigentas, organizatorius ir pedagogas, kompozitorius mëgëjas. Visø ðiø veiklos srièiø reikðmë nevienoda, bet jos, viena kità papildydamos, atskleidþia kûrybinæ J.Byros individualybæ ir jo nuopelnus mûsø muzikinei kultûrai. J.Byra gimë 1891 m. Ðiauliø rajono Panemunio valsèiuje, beþemio valstieèio ðeimoje. Deðimties metø pradëjo dainuoti baþnyèios chore, penkiolikos iðvaþiavo á Rusijà, ten baigë mokyklà. 1916-1920 m. mokësi Èernigovo muzikos mokykloje, kartu vadovavo Ukrainos dailës ir operos chorui. 1920 m. pabaigoje J.Byra gráþo á Lietuvà ir buvo priimtas á Kauno operà, kuri tuomet rengësi pirmajam spektakliui -
Muzikos barai /46
P.Oleka ir smuikininku M.Leðkevièiumi - iðvyko koncertuoti á JAV lietuviø kolonijas. Ðias gastroles atspindi Amerikos lietuviø spauda: “Pagaliau ir mes, amerikieèiai, turësime progos iðgirsti Lietuvos operos solistus ir juos palyginti su mûsø muzikais. (...) Jei tiesa, kaip tvirtina p. “Dirvos” korespondentas, kad Lietuvos opera stovi aukðèiau uþ Varðuvos ir Berlyno operas ir jon tegali ástoti vien pilnai prirengti artistai, tai jau tas vienas pareiðkimas liudija, kad dabar esantys Amerikoje artistai turi bûti geri”. Po koncertø, kuriuose J.Byra ne tik dainavo, bet ir skambino pianinu, spauda raðo: “Skambindamas pianà Byra skersai þiûri á publikà ar á dainininkà, bet ne á klaviatûrà. Mat jis groja rankomis, o ne akimis. Dainuoja jis taipgi labai lengvai, be jokio spaudimo, taip, kaip ðnekëdamas. Jis balsu ir veidu iðreiðkia ne tik paèios dainos þodþius, bet ir jø mintá, jø prasmæ, jø reikðmæ. Jo balsas minkðtas tenoras - lygiai malonus garsiame forte, taip ir tyliame pianissimo. Dainuoti jis netingi ir ðaukiamas pakartoja tà paèià dainà ar sudainuoja naujà”. Apie koncertø sëkmæ liudija toks atsiliepimas: “Publikos buvo apie tûkstantis. Keli ðimtai gráþo atgal, salën nebetilpo. 1920-1930 m. J.Byra - Alfredas
1928 m. J.Byra-Fentonas Nikolajo “Vindzoro ðmaikðtuolës” Ðiauliø muzikos mokyklos vyrø kvartetas
naujametei “Traviatai”. Ðioje scenoje jis dainavo beveik 15 metø, greta dirbo koncertmeisteriu ir repetitoriumi, Kauno muzikos mokykloje vadovavo operos klasei (1928-1930 m.). Nors naujametëje premjeroje J.Byra dar nepasirodë, taèiau jau 1921 m. vasario mënesá pradëjo dainuoti Alfredà “Traviatoje”, kunigaikðtá “Demone”, Faustà, kiek vëliau - Hercogà “Rigolete”. Pirmieji atsiliepimai spaudoje liudija: “P. Byros lyrinis tenoras neturi tvirtumo, kuris savo jëga paveiktø publikà, bet uþtat savo maloniu subtelingu aiðkumu, kuris rodo jo didelá muzikalumà, kaþkaip traukë klausytojà pasakingai klausyti neva toli skambanèio balso atbalsá. (...) Reikalingas laisvumas apsireiðkia pas já, o tai stato já senø, aukðto tobulumo laipsnio artistø eilëj”. 1922 m. pabaigoje J.Byra su Kauno operos artistais - dainininku
Muzikos barai /47
1950 m.
Visi atsilankiusieji buvo be galo koncertu patenkinti, kà liudija griausmingas katuèiø plojimas paskutiná syká artistams pasirodþius. (...) Gerb. artistai buvo Amerikos lietuviams stambi naujiena. Todël dràsiai galima spëti, kad, kur jie tiktai nuvaþiuos, visur atras pasisekimà, kaip jiems pasisekë Brooklyne”. Gráþæs ið JAV, J.Byra toliau dirbo Valstybës operoje. Be anksèiau minëtø partijø, jis dainavo Lenská “Eugenijuje Onegine”, Almavivà “Sevilijos kirpëjuje”, vëliau - Vilhelmà operoje “Minjon”, Hofmanà - “Hofmano pasakose”, Pinkertonà - “Madam Baterflai”. Apie pastaràjá vaidmená (su A.Galauniene, dainavusia Baterflai partijà) spaudoje raðoma: “Jo balsas niekuomet nebuvo didelis, bet visada ðvelnus, malonaus tembro, muzikalingas atlikimas, o prie to dar nepaprastai gera dikcija klausytojui suteikia malonumo. Pastaraisiais laikais tiek jo balsas patobulëjo, kad sunku já beatpaþinti ilgesná laikà negirdëjus”. 1931 m. sausio mënesá ávyko jubiliejinis koncertas, skirtas operos deðimtmeèiui. Jame greta geriausiø solistø dainavo ir J.Byra. Netrukus po to Bruklino lietuviø operos asociacijos kvietimu jis vël iðvyko á JAV, kur itin daug dirbo Amerikos lietuviø kultûros labui, be to, tobulinosi viename garsiausiø pasaulio muzikos centrø - Niujorko Dþuliardo mokyklos Muzikos meno institute (Institute of Musical Art of the Juliard School of Music). “Meno ádomybëse” raðoma: “Apsigyvenæs Brooklyne, Lietuvos operos artistas p. Byra dykai laiko neleidþia. Ne tik pats lanko muzikos institutà, studijuoja kompozicijà ir senovinæ muzikà, ne tik duoda lekcijas besimokantiems pas já dainininkams bei pianistams, bet kartu dirba ir kà tokio daugiau. Teko patirti, kad p. Byra ruoðia lietuviø scenai tikrai didelæ meno ádomybæ. P. Byra su parinktiniais Brooklyno lietuviø meno talentais ruoðia spektaklá, kuriame bus suvaidinta iðtraukos ið operø ir sudainuoti koncertiniai kûriniai. Iðtraukas ið operø suvaidins su kostiumais ir pilnu vaidinimu. Ðis ádomus spektaklis ávyks 1932 m. sausio 31 d. Miller’s Grand Assembly salëj, Brooklyne”. Laisvuoju
Muzikos barai /48
menininku pasivadinæs J.Þilevièius paþymi: “Þinodamas p. Byros didelá pasiðventimà Lietuvos operos darbe, kuri per tà trumpà savo gyvenimo laikotarpá (vos 12 metø) spëjo pasivyti ðimtmetinius operos teatrus Europoje, esu pilnai ásitikinæs jo sëkminga darbuote, nes, dirbant man tos paèios operos organizaciná darbà su juo keletà pirmøjø operos kûrimosi metø, maèiau jo sugebëjimà ir pasiðventimà toj srity, todël esu tikras, kad èia jam tas darbas sëkmingai eis”. Taip buvo parengtos operø “Pajacai”, “Faustas”, “Rigoletas” iðtraukos, kurias greta Amerikos lietuviø Z.Vitaitienës, V.Tamkiûtës, P.Stankûno, A.Vasiliauskaitës dainavo ir pats J.Byra. Áþanginæ kalbà apie Lietuvos operos kûrimàsi pasakë ir atliekamus numerius komentavo kompozitorius J.Þilevièius. Amerikos lietuviø kultûros gyvenime tai buvo svarbus ávykis, pavadintas “dideliu muzikaliðku þygiu Brooklyne”. Gráþæs á Lietuvà, J.Byra dar kurá laikà dainavo Valstybës operoje, koncertavo, o nuo 1934 m. pabaigos daug laiko skyrë naujam vyrø vokaliniam kvartetui. Ansamblio repertuarà sudarë daugiausia paties J.Byros aranþuoti kûriniai - lietuviðkos dainos ir ðlageriai. Kaunieèiø mëgstamas “Byros kvartetas” nuolat koncertavo “Metropolio” restorane, darë áraðus radiofone, pasirodydavo kituose miestuose ir miesteliuose, dalyvavo ávairiose meno ðventëse. Jo sudëtis metams bëgant keitësi, jame dainavo K.Gutauskas, S.Grauþinis, V.Baltruðaitis, P.Visockis, S.Bacevièius, A.Ereminas, K.Kaktys, J.Pëþelis ir kiti. Radijo fonduose yra iðlikæ autentiðkø J.Byros dainø ir ðlageriø áraðø, surinktø muzikologo V.Venckaus rengtai radijo laidai apie dainininkà. Faðistinës okupacijos metais J.Byra iðvyko á Ðiaulius, muzikos mokykloje dëstë spec. dainavimà ir spec. fortepijonà, pats koncertavo. 1945-1950 m.m. jis vadovavo dviem Ðiauliø muzikos mokykloms. Be to, Ðiauliuose jis pasirodë naujame amplua - 1943 m. naujojo Ðiauliø muzikinio teatro atidarymui padirigavo K.Milikerio trijø veiksmø operetæ “Belvilio mergelë” ir buvo gerai ávertintas muzikos þinovø. Nuo 1952 m. J.Byra gyveno Vilniuje, kelerius metus dirbo Operos ir baleto teatre koncertmeisteriu. Mirë 1972 m. Vilniuje. Geriausiems operos dainininkams J.Byra neprilygo: jis neturëjo itin stipraus dramatinio balso, todël sunkiø partijø, kur reikia gerø vokaliniø duomenø, nedainavo. Jo repertuare buvo keletas sudëtingesniø vaidmenø - Alfredas, Hercogas, Lenskis, Pinkertonas, bet daugiausia jis dainavo antraeiles lyrines ar charakterines partijas ir savo muzikalumu, interpretacijos nuoðirdumu bei gera dikcija sugebëjo pelnyti teigiamus klausytojø ir kritikø vertinimus. Paþymëtina, kad J.Byra savo kûrybos kelyje ëjo nepramintais takais: jis buvo tarp pirmøjø operos artistø, pirmasis ryþosi savo teatro patirtimi pasidalyti su Amerikos lietuviø menininkais, jo ákurtas vokalinis kvartetas - bene pirmas toks Lietuvoje, sulaukæs nemaþai ðalininkø ir bendraminèiø. Svarbi ir jo veikla Ðiauliuose: sunkiais karo ir pokario metais jis buvo vienas pirmøjø Ðiauliø muzikinio teatro organizatoriø, dëstë muzikos mokyklose, joms vadovavo. Tarp tuometiniø jo mokiniø Ðiauliuose - þinomi muzikai prof. S.Sondeckis ir prof. V.Lauruðas, taip pat - jau iðkeliavæ á amþinybæ - Gytis ir Dainius Trinkûnai. Mokiniø prisiminimuose ir laiðkuose jauèiama pagarba ir padëka J.Byros asmenybei ir pedagoginiam talentui: “Ðiuo laiðku noriu dar kartà Jums padëkot. Kam gi að turiu bût daugiausiai dëkingas, kad tiek jau esu pasiekæs, kad esu ne paskutinis, o vienas ið pirmøjø? Kam turiu bût dëkingas, kad gavau toká pagrindà ir bagaþà, jog belieka tik þengt á prieká. Atsakymas aiðkus - turiu bûti dëkingas tik Jums, mylimas Mokytojau” (ið D.Trinkûno laiðko J.Byrai, raðyto po sëkmingo debiuto konservatorijoje 1950 m. gruodþio 4 d.).
KONCERTUOJA “TRIMITAS” Ðiø metø vasario ðeðtà dienà Muzikos akademijos salëje ávyko valstybinio puèiamøjø orkestro “Trimitas” koncertas, kuriam dirigavo Laurynas Vakaris Lopas. Jau daugelá metø ávairiø þanrø puèiamøjø muzikà orkestras garsina ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraðtuose. Nemaþa dalis kûriniø áraðyta á radijo fonotekos fondus, kurie daþnai skamba eterio bangomis, uþfiksuota plokðtelëse, kompaktiniuose diskuose ir kt. Daugeliui ávairaus amþiaus klausytojø ásimintini “Trimito” koncertai lauko estradose, gatviø eitynëse, Dainø ðventëse ir kituose vadinamuosiuose “masiniuose” renginiuose. Orkestro siela ir ákvëpëjas - nenuilstantis dirigentas ir vadovas R.Balèiûnas. Ðiuose gatviø koncertuose - palinksminimuose daugelio klausytojø ir oficialiø valstybiniø ástaigø lyg ir nuspræsta, suformuota puèiamøjø orkestrø paskirtis bei atliekamos muzikos kryptis: turi skambëti trankûs marðai, ðmaikðèios pjesës ir kiti linksminamojo pobûdþio kûriniai, lydimi graþuoliø ðokëjø vaikðèiotojø ðmaikðèiomis karnavalinëmis kordefigûromis ir kitais þaviais dalykëliais. Toks puèiamøjø orkestrø ávaizdis susiformavo anais “stagnaciniais” ir dar senesniais laikais, ir toks pat tebëra ðiandien. Ðià paskirtá puikiai ir profesionaliai atlieka valstybinis puèiamøjø orkestras “Trimitas”, o jam lygiø nëra. Gerai. Tegul. Bet vis dëlto - o kaip rimtoji (kaþkodël visø vadinama “klasikinë”) muzika? Vasario ðeðtoji - orkestras (kaip skelbia praneðëja) pradeda savo naujàjá koncertiná sezonà “klasikine” programa. Ið tikrøjø autoriai vien klasikai, gerai þinomi, daug kartø girdëti (tiksliau pasakius, jø kûriniai, aranþuoti puèiamøjø orkestrui). Koncertas pradedamas M.Vainbergo simfonijetës simfoniniam orkestrui pirmàja dalimi (1948 m., skirta “SSRS tautø draugystei” paðlovinti). C.M.Weberio Concertino klarnetui (solo turëjo atlikti orkestro vadovas prof. A.Budrys, taèiau sunegalavo) puikiai pagrojo orkestro koncertmeisteris, klarnetininkas Julius Èernius. Suintrigavo afiðose skelbiamø M.Musorgskio “Parodos paveikslëliø” atlikimas puèiamøjø orkestrui. Melomanams gerai (mintinai) þinoma ðio kûrinio M.Ravelio orkestruotë simfoniniam orkestrui, taèiau puèiamøjø orkestro instrumentuotës autorystë taip ir nebuvo atskleista. Pasirodo, tai buvo tik keliø “paveikslëliø” (super) sutrumpintas ir supaprastintas variantas, kuris padarë “meðkos” paslaugà þinomam kûriniui tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vienas ið paèiø populiariausiø, ðimtus kartø girdëtø tiek simfoninës muzikos koncertuose, tiek eterio bangomis transliuojamø kûriniø - G.Verdi op. “Sicilijos miðparø” uvertiûra. Ir liko neaiðku, kaip dar graþiau ir geriau galëtø skambëti ðis kûrinys, neþinomo autoriaus aranþuotas puèiamøjø orkestro su-
dëèiai, nors jis ir buvo nepriekaiðtingai techniðkai bei meniðkai atliktas. Vis dëlto nepaprastai nelauktai ir áspûdingai buvo atlikta J.S.Bacho Fantazija ir fuga c-moll, instrumentuota puèiamøjø orkestrui. Ðio kûrinio atlikimas parodë ne tik dirigento L.V.Lopo meninæ brandà, bet ir dideles “Trimito” puèiamøjø orkestro potencines menines galias. Vien dël ðio kûrinio vertëjo ateiti á koncertà. Du ðokiai ið I.Stravinskio baleto “Petruðka”, atlikti antrojoje koncerto dalyje, visiðkai nubraukë anksèiau formuotà nuostatà apie orkestro “linksminamàjá” ar “taikomàjá” poþiûrá kasdieniam darbui. “Trimitas” - aukðto profesinio lygio orkestras, sugebantis atitikti paèius sudëtingiausius bei aukðèiausius meninius reikalavimus ir suteikiantis klausytojui pasitikëjimà ir pagarbà. Viena ar kita atsitiktinë “ne ta” gaidelë tik parodo, kad scenoje groja gyvi þmonës, juolab kad atlikimo tobulinimui ir gerinimui nëra ribø. “Trimito” koncerte buvo atlikti ir du lietuviø kompozitoriø kûriniai - M.K.Èiurlionio chorinës giesmës “Kyrie” (jautriai ir profesionaliai puèiamøjø orkestrui aranþavo K.Daugëla) orkestrinë versija ir E.Balsio Galopas ið op. “Kelionë á Tilþæ”. Pastaràjá ðoká E.Balsys antrà kartà instrumentavo puèiamøjø orkestrui ir ávedë daug naujø orkestriniø spalvø, kurios tarsi putojanèio ðampano purslai praturtino ir nuspalvino ir taip verþlaus bei sodraus gaivalingo Galopo ðëlsmà. (Kûrinys, publikai praðant, buvo kartojamas.) Ðie du kûriniai papuoðtø bet kurio Europos ar kitos ðalies puèiamøjø orkestrø koncertø repertuarà, tik reikia iðspausdinti natas ir leisti jiems gyventi. (Ir kaip nustebau suþinojæs, kad dalis E.Balsio Galopo partitûros ðiandien yra dingusi, o koncerte suskambëjo dirigento L.Lopo dëka - jis perraðë dingusià partitûros dalá ið iðlikusiø orkestriniø balsø.) Kompozitorius ir puèiamøjø orkestrø þinovas K.Daugëla, pateikæs anksèiau minëtà M.K.Èiurlionio “Kyrie” orkestrinæ versijà, praktiðkai vienas ir niekieno neskatinamas populiarina lietuviðkà muzikà puèiamøjø orkestrams, o kaip þinia ávairiuose uþsieniuose yra daug pavieniø entuziastø ir organizacijø, besidominèiø tik ja. Norëtøsi kuo geriausiais þodþiais paminëti “Trimitui” dirigavusá ilgametá Vilniaus konservatorijos (buv. J.Tallat-Kelpðos aukðtesniosios muzikos mokyklos), Muzikos akademijos simfoniniø orkestrø, net septyniø tarptautiniø konkursø laureatà, dirigentà Laurynà Vakará Lopà. Jo taupus, valingas mostas bei dëmesys uþdegë ir sukoncentravo orkestrà, bet átikino ir klausytojus sumanytais interpretaciniais niuansais. Tokios mintys aplankë mane iðklausius valstybinio “Trimito” puèiamøjø orkestro koncertà. Vytautas JUOZAPAITIS
KOMPOZITORIUS - VAIKAMS 2002 m. kovo 5 d. Vilniaus muzikos mokykla “Lyra” pakvietë á kompozitoriaus Miko Vaitkevièiaus autoriná koncertà bei operà-pasakà vaikams “Pupa ir seneliai”. Renginys vyko Lietuvos rusø dramos teatre. Pirmojoje dalyje skambëjo solistø ir choro atlikëjø dainos, kurioms pritarë birbyniø ansamblis (vad. D.Trimonis ir A.Puodþiukas), smuikininkø duetas bei mokytojø instrumentinis ansamblis. Chorines dainas atliko mokyklos instrumentininkø choras (vad. D.Puiðienë). Solistus paruoðë mokytoja ekspertë, LMA docentë Irena Argustienë. Opera-pasaka “Pupa ir seneliai” sukûrë poetiðkai þaismingà nuotaikà. Vaidmenis atliko A.Glazko (Senelë), M.Varnelë (Senelis), A.Meidutë (Deivë). Mokytojø ir moksleiviø orkestras gerai perteikë kompozitoriaus muzikos stiliø. Dviejø daliø renginys - tarsi du kûrybiniai M.Vaitkevièiaus potëpiai. Natûraliai atsiradæs ryðys tarp garsø ir vaizdø lëmë specifinæ vakaro nuotaikà, kurià kurti padëjo B.Buivydaitës libretas, N.Petroko reþisûra, D.Populaigio scenografija, V.Reiforienës choreografija. Kruopðèiai ir ðauniai pasidarbavo Jauniø choro vadovas bei operos dirigentas Rolandas Aidukas, kuriam talkino E.Steponavièius, A.Atminienë, A.Varnelienë. Teatro scenoje parodytas spektaklis tapo “Lyros” mokyklos metø ávykiu, rodanèiu jos originalumà ir savitumà. Dþiugu, kad salë buvo pilna klausytojø, kurie labai ðiltai audringais plojimais ávertino atlikëjø kolektyvo pastangas atliekant M.Vaitkevièiaus kûrinius. Renginá parëmë S.Karoso fondas ir Lietuvos kompozitoriø sàjunga. Elvyra PAKALNIENË
Muzikos barai /49
Antrasis orkestro dirigentas
DIRIGENTO? ATSAKYMAI Á ÐIUOS KLAUSIMUS JUMS TIKRIAUSIAI ÞINOMI. TAÈIAU NE VISADA YRA VIENINTELIS TEISIN-
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
GAS ATSAKYMAS. APIE TAI KALBA DIRIGENTAI.
Vytautas Lukoèius
Vytautas Lukoèius (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro antrasis dirigentas). Antrasis dirigentas - geras amato þinovas, laukiantis progos pasireikðti. “Jis toks kaip visi dirigentai. Antrasis - tai tas, kuris moka ir gali gerai dirbti su muzikantais bei ruoðti programas. Jis dirba ir su savo repertuaru, repetuoja bei paruoðia orkestrà prieð atvykstant dirigen-
An Assistant Conductor What does it mean to be an assistant conductor? What are his duties? What is the difference between an assistant and a chief conductor? Is an assistant conductor expected only to help anybody else to do a job? Orinta Budnikaitë talks about that with the assistant conductor of the Lithuanian State Symphony Orchestra, Vytautas Lukoèius (“An assistant conductor is a highly skilled person waiting for a chance to show himself.”); the conductor Modestas Pitrënas (“A position of assistant conductor is fading out.”); the conductor of the Lithuanian National Symphony Orchestra, Robertas ðervenikas (“An assistant conductor is a completely independent personality.”); and the conductor at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, Martynas Staðkus (“An assistant conductor…? There is no such one at the theatre!). Orinta BUDNIKAITË
Muzikos barai /50
tui sveèiui, dirba su orkestrantais, kai negali kitas dirigentas. Tai ádomu, nes gali diriguoti ne vien savo, bet ir visø atvaþiuojanèiøjø dirigentø programas. Ruoðiant programas kitam dirigentui orkestras labai aiðkiai pasako, ko ið tavæs nori. Tokiu atveju negali gilintis á muzikà, interpretacijà ir visa, ko nëra partitûroje. Kaip sako orkestro muzikantai - atvaþiuos kitas dirigentas ir pasakys, kur ir kiek yra ritenuto, kiek crescendo ar diminuendo, koks maþdaug tempas. Tad mano darbas grynai amatininkiðkas: þiûriu, kad orkestras pagrotø natas, mokëtø muzikà, þinotø, kas po ko eina, ir pan. Pasitaiko tokiø laimingesniø atvejø, kaip kartà Rygoje. Tada negalëjo repeticijoje dalyvauti maestro Gintaras Rinkevièius, o su Rygos teatro orkestru grieþë Gidonas Kremeris, Ûla Þebriûnaitë ir Marta Sudraba. Buvau laimingas galëdamas vesti repeticijà ir diriguoti (nors ir ne koncerte) tokiems solistams bei naujam orkestrui. Ádomu ir kai ruoðiamos operos ar kiti sintetiniai þanrai, kai repetuojama atskirai su dainininkais, atskirai su choru. Visa tai tikrai nenuobodu, tik ðiek tiek ribota, nes svetimoje programoje negali pasireikðti tiek, kiek galëtum savojoje. Tiek to skirtumo ir yra, o visa kita - viskas tas pat. Dirbdamas asistentu tiksliai þinau, kur baigiasi mano veiklos zona. Negaliu visiðkai laisvai rinktis repertuaro, neturiu balso sprendþiant meninius reikalus. Todël, manau, bet kuris dirigentas, gavæs kvietimà, paliks geresná orkestrà, jame bûdamas asistentu, ir nuspræs tapti pirmuoju dirigentu prastesniame orkestre”.
Modestas Pitrënas (dirigentas). Antrasis dirigentas - nykstanti figûra. “Apskritai ði tema ilgainiui tampa vis maþiau aktuali. Kol kas dar, aiðku, ji gana opi ir galime apie tai kalbëti. Taèiau manau, kad po poros ar penkeriø metø antrojo dirigento klausimas taps visiðkai beprasmis. Visuotinë globalizacija pasiekë ir plaèiuosius meno vandenis bei bando iðskalauti viskà, kas sovietmeèiu buvo susigulëjæ, Modestas Pitrënas
Algirdo RAKAUSKO nuotr.
KAS TAI - ANTRASIS ORKESTRO DIRIGENTAS? KOKIOS JO FUNKCIJOS? KUO JIS SKIRIASI NUO PAGRINDINIO
Algirdo RAKAUSKO nuotr.
Robertas Ðervenikas
grindinio dirigento pozicijos atrodo ðiek tiek susilpnëjusios. Ar tai gerai? Viena vertus, tai nelabai gerai, nes ið tiesø legendiniai orkestrai, kurie buvo vadinami dirigentø pavardëmis, turëjo savo “kvapà” - dirigentas uþdëdavo toká aiðkø antspaudà savo orkestrui. Sakykim, dabartinis Nacionalinis filharmonijos orkestras - aiðkus Juozo Domarko kûdikis. Aiðkus tiek, kad apie joká kità braiþà ir kalbëti negalima. Tad ðiuo atþvilgiu, galima sakyti, tai pozityvu. Kita vertus, ateinanti kontraktinë sistema atneð daugiau gyvybës, “skersvëjo politikos” muzikiniame gyvenime. Prasidës sveika átampa, kuri leis ieðkoti kaþko nauja, bûti mobilesniems, leis formuotis naujiems idëjø bankams. Neteigiu, kad antrasis dirigentas neturi orkestre kà veikti. Kai vyksta koncertas su kviestiniu dirigentu, kuris - labai ryðki þvaigþdë, tuomet antrasis dirigentas reikalingas. Taèiau èia labiau pavadinimo klausimas - ar vadinsime já antruoju dirigentu, ar tiesiog asistentu. Asistentas, ko gero, turi bûti. Tokio dydþio orga-
nizmas, kaip valstybës remiamas simfoninis orkestras, gali sau leisti turëti du vadovaujanèius asmenis”. Robertas Ðervenikas (Lietuvos nacionalinio filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas). Antrasis dirigentas - visiðkai nepriklausoma individualybë. “Kiekvienu konkreèiu atveju yra vis kitaip. Tai priklauso nuo to, kiek antrasis dirigentas veikia orkestro repertuarà, kiek jis dirba uþ pagrindiná dirigentà kaip asistentas, kiek ruoðia programø kitiems dirigentams. Jei kalbame apie asistentà, kuris tik ruoðia programà kitam dirigentui, tai vienas dalykas. Antrasis dirigentas - visai kas kita. Jis savarankiðkas menininkas, diriguojantis savo programas. Antrasis dirigentas gali puikiausiai atsiskleisti stovëdamas uþ pulto per koncertà. Taigi pirmasis ir antrasis dirigentai skiriasi tik pavadinimu. Kaip muzikai ir dirigentai jie absoliuèiai nepriklausomi vienas nuo kito. Kartais atsitinka, kad antrasis dirigentas dirba su orkestru ruoðdamas ne sau skirtà programà. Pasitaiko, kad ir meno vadovas dirba ne su savo repertuaru: prieð atvykstant kitam dirigentui supaþindina orkestrà su medþiaga ir pan. Argi tada jis asistentas? Asistento darbas skiriasi nuo orkestro dirigento praktikos. Kai nuolat dirbu ðalia vyriausiojo dirigento kaip asistentas, gerai þinau jo reikalavimus, daþnai bendrauju, taip pat þinau, ko jis tikisi ið manæs ir orkestro. Bet atsitinka ir taip, kad tenka asistuoti dirigentui, su kuriuo dar neteko bendrauti. Jeigu prieð repeticijas pavyksta su tuo dirigentu susitikti ir aptarti profesinius klausimus, tuomet darbas su orkestru tampa kryptingesnis. Jeigu to nëra, negali þinoti, kà ir kaip darys pagrindinis dirigentas, tada darbas tëra “tekstinis”. Reikia gerai supaþindinti orkestrà su partitûra, kad vëliau jis galëtø tobulinti meninius dalykus, t.y. nebûtø varþomas techniniø. Yra ir vadinamasis asistavimas koncerto metu, kai muzikantø grupë, kitas orkestras bûna uþkulisiuose arba choras salëje ið þiûrovø pusës. Tada dirigentas per koncertà asistuoja: turi matyti ar girdëti, kas vyksta scenoje, ir rodyti kitam kolektyvui, kada reikia groti. Taip atsitinka nedaþnai, bet pasitaiko operose, G.Mahlerio ar H.Berliozo simfonijose”. Martynas Staðkus (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas). Antrasis dirigentas... Teatre tokio nëra! “Teatre yra vyriausiasis dirigentas, jis gali bûti ir meno vadovas, ir yra dirigentai, kurie diriguoja spektaklius. Nëra taip suskirstyta: pirmasis, antrasis, treèiasis,
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
bûtent visà tà hierarchijà, struktûrà - piramidæ, kurios smaigalyje bûdavo dirigentas. Chief - dirigentas, kaip visos praëjusiojo amþiaus asmenybës - H.von Karajanas, A.Toscanini ir kt., - þinoma, iðliks, bet administracinis pagrindinio dirigento postas po truputá nyksta. Kiekvienas orkestras, turintis pagrindiná dirigentà, su juo atlieka daugiausia pusæ programø, visa kita - kviestiniø dirigentø koncertai, projektiniai darbai. Kalbant ðiame kontekste, antrasis dirigentas iðnyksta kaip tokia figûra apskritai, nes ir paties pa-
Martynas Staðkus
dubleris ir t.t. Tokios sistemos èia nëra. Dirigentø ir vyriausiojo dirigento funkcijos skiriasi tiek, kad vyr. dirigento pareigybinë atsakomybë yra didesnë, bet lygiai taip pat ir að diriguodamas atsakau uþ kiekvienà spektaklá. Vyriausiasis dirigentas turi lemiamà balsà renkant programà, bet vëlgi - mes, dirigentai, taip pat siûlome naujus spektaklius bei programas, kurias sëkmingai ágyvendiname. Pavyzdþiui, prieð porà metø pasiûliau statyti G.Puccini’o “Dþaná Skiká”, pernai - “Seserá Andþelikà”... Taigi pagal pareigybines instrukcijas esame sudëlioti á tokias lentynëles, nors praktiðkai visø sprendimo teisës vienodos. Operos teatre pasitaiko, kad spektaklá stato du ar trys dirigentai. Yra dirigentas, kuris padeda meno vadovui. Jis dirba su orkestru, repetuoja su solistais, taèiau premjerà lemta diriguoti tik vienam... Jeigu spektaklis lieka repertuare, tuomet ir kiti diriguoja orkestrui. Kai su kûriniu dirba ne vienas dirigentas, nëra buvæ, kad kuris liktø “nuskriaustas”. Pavyzdþiui, C.M.Weberio opera “Laisvasis ðaulys”. Per trumpà laikà reikia paruoðti spektaklá, kuris teatre nebuvo rodomas dvejus metus. Negalëdamas vienas visko aprëpti, papraðiau vieno ið dirigentø man padëti, ir jis mielai sutiko, nors paskelbta mano pavardë ir að diriguosiu. Tad argi dabar prof. J.Aleksà reikëtø vadinti antruoju dirigentu? Tokiais atvejais praktikoje vartojama kita sàvoka - dirigento asistentas. Garsiuose operos teatruose yra dirigentø asistentai, dirbà patá “juodþiausià” darbà su solistais, muzikantais, jie ir korepetitoriai, ir koncertmeisteriai... Taèiau atvyksta pagrindinis dirigentas ir visà darbà baigia. Að bûtent atëjau dirbti á teatrà kaip J.Aleksos asistentas. Dabar ðios pareigybës nebeliko, nors galbût reikëtø. Ne visada spëji vienas pastatyti spektaklá, praðai kolegø pagalbos. Nors, manau, geriausia, kai spektaklis vieno dirigento rankose”. Kalbëjosi Orinta BUDNIKAITË
Muzikos barai /51
35-asis Klaipëdos Stasio Ðimkaus konservatorijos vardadienis Vienoje seniausiø - kitàmet Klaipëdos Stasio Ðimkaus konservatorija minës aðtuoniasdeðimtmetá - Lietuvos muzikinio ugdymo ástaigø nuolat ávairiais renginiais paþymimos su mokyklos istorija susijusios datos, prisimenami konservatorijos bendruomenei reikðmingi ávykiai. Visø jø ir neiðvardysi, taèiau nuolatinæ vietà ðios ðvietimo ástaigos renginiø tvarkaraðtyje turinèius paminëti bûtina. Pirmiausia - tai su jos ákûrëjo, energingojo S.Ðimkaus gyvenimu susijæ faktai. Kasmet paþymimas ir mokyklos gimtadienis bei vardadienis. Ðiemet vasará sutapo net dvi progos: tai kompozitoriaus 115-osios gimimo metinës ir 35-eriø metø sukaktis, kai ávairiai (konservatorija, technikumu, aukðtesniàja mokykla) vadintai muzikinio ugdymo ástaigai buvo suteiktas jos ákûrëjo ir buvusio vadovo S.Ðimkaus vardas. Ðios datos paminëjimas yra viena ið daugelio konservatorijoje ypaè puoselëjamø ir branginamø tradicijø. Beje, ðia proga organizuojama popietë - ji tradiciðkai vyksta pirmojo aukðto fojë, prie Stasio Ðimkaus biusto - jau turi keleriø metø tradicijas, jos tapo tarsi “privalomàja” scenarijaus dalimi. Viena jø - bûtinai skamba konservatorijos ákûrëjo muzika. Ðiemet tai buvo dëst. Valerijos Balsytës treèiojo kurso studento Mindaugo Rojaus (akomp. Aurelija Budrytë) atlikta bene populiariausia S.Ðimkaus daina “Kur bakûþë sa-
Muzikos barai /52
manota” bei miðraus choro (vadovë vyr. dëst. Audronë Purlienë, koncertmeisterë - Þivilë Èapienë) padainuoti operos “Pagirënai” pirmojo veiksmo fragmentai. Prasmingai ðiokià dienà skamba ir nuolatinës popieèiø vedëjos vyr. dëst. Ritos Juðkienës pamàstymai, paralelës apie tuometinæ ir nûdienos konservatorijà, o pirmokams tai dar viena proga pasigilinti á turtingà jø mokyklos istorijà. Bene labiausiai susirinkusiuosius intriguojanti programos dalis - suþinoti, kam gi ðiemet bus suteikta galimybë pasiraðyti konservatorijos Garbës knygoje. Direktorës pavaduotoja Loreta Jonavièienë paskelbia nominantus. Tai Fortepijono skyriaus ketvirtojo kurso studentë A.Budrytë bei Puèiamøjø skyriaus penktokas Giedrius Auðra. Abu jie èia pat ir pamuzikuoja, tuo tarsi patvirtindami esà verti palikti savo paraðà mokyklos metraðtyje. Ðiømetis scenarijus papildytas ir naujø detaliø: fojë koncertavo, tiksliau, dirigavo ir ankstesniø metø nominantai, buvæ konservatorijos auklëtiniai. Audringø aplodismentø sulaukë artistiðkoji Lauryna Bendþiûnaitë, dirigavimo studijas tæsianti Muzikos akademijoje. Netrukus choras pakluso valdingiems, pirmuosius metus konservatorijoje dirbanèio Tomo Ambrozaièio mostams, kuris prie dirigento pulto pakeitë buvusià chormeisteræ Jolantà Goleckytæ. Beje, visi jie choro vadovës A.Purlienës auklëtiniai. Bûtina paminëti ir antrajame konservatorijos aukðte eksponuojamà turtingà S.Ðimkaus gyvenimui bei konservatorijos istorijai skirtà parodà. Èia ne tik vaizdu, bet ir taikliu þodþiu atkuriami svarbiausi mokyklos gyvavimo faktai. Visà ðià medþiagà surinko, klasifikavo ir kaip visada kruopðèiai parengë apþiûrai viena didþiausiø mokyklos tradicijø sergëtojø dëst. Stefa Rimkevièiûtë. Laima SUGINTIENË
M.Katino reèitalis Vilniaus rotuðëje Sausio 9 d. Vilniaus rotuðëje koncertavo “Àþuoliuko” mokyklos vyr. mokytojo Juozo Rimtenio Ðimulyno fortepijono klasës mokinys, tarptautiniø konkursø laureatas Mantautas Katinas. Ðis vakaras - ciklo “Paþintis su jaunaisiais menininkais” dalis. Septyniolikmeèiui pianistui ðis reèitalis - ne debiutas scenoje. M.Katinas yra surengæs soliniø pasirodymø Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, 1999 m. su prof. Donato Katkaus vadovaujamu Ðv. Kristoforo kameriniu orkestru koncertavæs Vilniaus rotuðëje - atliko J.Haydno ir J.S.Bacho kûrinius. Reèitalio vakarà skambëjo kûriniai, áeinantys á þymiausiø pianistø programas: J.S.Bacho Chromatinë fantazija ir
Nors koncerto programa apibrëþë gana siaurà istoriná tarpsná - XIX a. pab.XX a. pr., kiekvieno ið trijø minëtø kompozitoriø opusai demonstravo itin savità fenomenalios muzikos ir þodþio jungties áprasminimà. Netapatus vokalo bei fortepijono santykis, dëmesys skirtingiems poetiniams vaizdiniams bei individuali emocijø raiðka taip pat savaip iðskyrë to vakaro muzikines komMantautas Katinas su savo mokytoju Juozu Rimteniu Ðimulynu fuga d-moll, J.Brahmso Sonata Nr. 3, op. 5, M.Balakirevo Rytietiðkoji fantazija “Islamëjus”. Klausantis J.S.Bacho buvo akivaizdu, kad jaunasis pianistas jauèia kompozitoriaus muzikos stiliø, raiðkiai ir prasmingai pagroja kiekvienà sudëtingo kûrinio detalæ. Grieþtà, filosofinæ J.S.Bacho muzikà keitë penkiø kontrastingø daliø romantiðkoji J.Brahmso Sonata. M.Balakirevo Rytietiðkoji fantazija þavëjo virtuoziðkumu, subtiliu kûrinio niuansø pojûèiu. Koncerto kulminacija tapo antroje dalyje nuskambëjusi F.Liszto Sonata hmoll - vienas ryðkiausiø XIX a. kûriniø fortepijonui, pasiþymintis plaèiais kompozicijos potepiais, romantiniu muzikinës minties raidos improvizaciðkumu. Norint atlikti ðià sonatà reikia ypaè gerø techniniø galimybiø, poetinio turinio pojûèio. Klausantis kûrinio jaudino M.Katino emocinë ekspresija, nuostabi pianisto technika. Reikia ávertinti J.R.Ðimulyno, su savo mokiniu parengusio ðá itin sudëtingà kûriná, profesionalumà ir dràsà. Pats Mantautas yra prasitaræs, jog Lietuvoje nëra geresnio mokytojo. Pedagogo nuopelnas, kad pianistas, be daugelio techniniø gudrybiø, iðmoko jausti muzikà, kurti savità interpretacijà. Dalia JAKIENË
“Trijø mûzø susiliejimas” Taip ðiø metø sausio 17-àjà Raðytojø namuose ávykusá fotografijos, poezijos bei muzikos vakarà pavadino Raðytojø klubo direktorë Janina Rutkauskienë. Muzika, kuri nepretenzingai ásikomponavo á poeto Aliaus Balbieriaus fotografijø parodos “Vilniaus detalës” bei autoriaus skaitytø eiliø kompozicijà. Vaizdo bei poezijos átaigos pliûpsniø prisodrintas garsø menas nejuèia atskleidë savo daugiasluoksnæ semantikà. Lietuvos muzikos akademijos docenèiø Melitos Diamandidi ir Eglës Perkumaitës bei jø koncertmeisterio klasës magistranèiø Rasos Vaièiulytës ir Astos Buzoriûtës koncertui parinkti opusai: Johanneso Brahmso, Claude’o Debussy ir Richardo Strausso dainos - suskambo kaip inspiruota muzikos poezija, meniniø impresijø poetika, nuotaikø tapyba.
Koncerto dalyviai pozicijas. Ðtai koncerto pradþioje Natalijos Katilienës (sopranas) ir Astos Buzoriûtës (fortepijonas) atliktos Brahmso sodrios meilës lyrikos dainos, nuspalvintos ilgesingø, gan niûrokø ar net dramatiðkø niuansø (“Der Gang zum Lieben”, “Immer leiser wird mein Schlummer”, “Ständchen”), savo tipinga “Lied” tradicijos iðraiðka kontrastavo, o tam tikru poetiniø vaizdiniø giminingumu ir atliepë ekspresionistinius Strausso vokalinës kûrybos bruoþus (“An die Nacht”, “Schlechtes Wetter”, “Cäcilie” ir kt.) Vakaro kulminacija tapo prancûzo Claude’o Debussy keturiø daliø vokalinis ciklas “Lyrinë proza” (“Proses lyriques”), atliktas solistës Skaidros Janèaitës (sopranas) bei pianistës Rasos Vaièiulytës. Pastarasis opusas - ne tik puiki dingstis konceptualiems apmàstymams apie Debussy - kompozitoriaus, poeto (ðiam ciklui simbolistines eiles paraðë pats autorius!) bei “tapytojo” (neprilygstamasis Debussy talentas paversti savo muzikà kone tiesiogiai suvokiamomis impresionistinëmis garsø drobëmis) fenomenà, o kartu ir sudëtingas uþdavinys atlikëjui. Ásiklausydama á Debussy “muzikos poezijà” bei jo “þodþiø muzikà”, dainininkë tàvakar dosniai dalijo kompozitoriaus mintis apie sapnà (“De rève...”), smëlëtà krantà (“De grève...”), gëles (“De fleurs...”) ir vakarà (“De soir...”). Koncerto pabaigoje pasiûlytas kontrastingas poezijos bei fotografijos garsinis dizainas - nuskambëjo instrumentinis XX a. prancûzø kompozitoriaus Jeano Francaix opusas Tema su variacijomis klarnetui ir fortepijonui, kurias atliko klarnetininkas Edvardas Kuleðevièius ir pianistë Rasa Vaièiulytë. Ðis tipingas þavios prancûziðkos eklektikos opusas stebuklingu bûdu suderino ir ðokiø ritmus, ir tonalaus pojûèio harmonijà, klasikiniø þanrø bei formø áspaudus, ir subtilaus humoro akibrokðtus. Justë JANULYTË
Per trisdeðimt metø toje paèioje klasëje Metø sandûrà Stasio Ðimkaus konservatorijoje þenklino puiki, áspûdinga ir smagi ðventë. Taip apie jà atsiliepiant girdëjau ne vienà renginio dalyvá. Tarp jø, be konservatorijos bendruomenës, matësi ir graþus bûrys buvusiø “ðimkiukø”, uþsakytu autobusu atvykusiø ið sostinës, ir Muzikos akademijos pedagogai, ir miesto valdþios atstovai. Visi jie gausiai rinkosi á jaukià konservatorijos bendrabuèio salæ pasveikinti Lietuvos trimito patriarcho, Klaipëdos “Dokðicerio” - tokie palyginimai ne kartà skambëjo sveikintojø kalbose, - trimito pedagogo, dëstytojo eksperto (beje, kol kas vienintelio, kuriam suteiktas ðis vardas S.Ðimkaus konservatorijoje), Puèiamøjø instrumentø skyriaus metodinës komisijos pirmininko Virgilijaus Nemaniûno. Solidø jubiliejø - ðeðiasdeðimtmetá - ðventæs kolega net trisdeðimt du ið jø praleido Klaipëdoje, S.Ðimkaus konservatorijoje, devintojoje auditorijoje. Retas pastovumas... Su trimitu savo likimà V.Nemaniûnas susiejo lyg ir atsitiktinai.Viskas prasidëjo ketvirtoje penktoje klasëje Ðiauliuose, J.Janonio gimnazijos orkestre. 1955 m. jaunasis muzikas su tuo orkestru jau dalyvavo Dainø ðventëje, vëliau - ávairiuose festivaliuose. Po to - studijos tuometiniame Ðiauliø technikume pas nusipelniusá mokytojà Stasá Jautakà. Tolesnes muzikos studijas Vilniaus konservatorijoje, Nikolajaus Jevstratovo klasëje, dvideðimtmeèiui jaunuoliui teko iðkeisti á tankø daliná. Po tarnybos muzikos mokslus trimitininkas baigë neakivaizdiniu bûdu. Á Klaipëdà 1970 m. V.Nemaniûnà pakvietë Eduardas Brazauskas, tuomet jis buvo skyriaus vedëjas. Á klausimà: “Kiek mokiniø per tuos metus baigë jo klasæ?” kolega atsakë: “Neskaièiavau. Kaþkada anketai duomenø reikëjo, tai suskaièiavau, kad keturiasdeðimt keturi ástojo á aukðtàsias mokyklas. Ið viso, manau, galëtø bûti apie ðeðiasdeðimt. Pradþioje dar valtornà dësèiau”. Ðiandien Lietuvoje bûtø sunku rasti orkestrà, kità muzikiná kolektyvà, muzikinio ðvietimo ástaigà, kur nedirbtø sukaktuvininko ugdytiniai. Patikslinsiu skaièius: per trisdeðimt dvejus pedagoginio darbo metus - trisdeðimt du ávairiø konkursø laureatai! Pedagogas pripaþásta, kad pakeitus respublikiniø konkursø nuostatus (dabar varþomasi tarp atskirø specialybiø) tapti laureatu tapo paprasèiau. O seniau tekdavæ rungtis tarpusavyje. “Nëra buvæ në vieno konkurso, kad V.Nemaniûnas negráþtø su laurais, - pasakoja konservatorijos direktorë Biruta Vaiðienë. - Virgá paþástu jau ketvirtá amþiaus. Pradþioje - kaip kolegà, padëjusá lengvai “áeiti” á kolektyvà, vëliau - ir kaip sûnaus pedagogà. Maèiau jo ieðkojimus, nes akompanavau jo klasëje. Dabar atrodo, kad jam viskas lengvai klojosi. Taèiau profesiniai gebëjimai atsirado ne ið karto, tai ilgø ieðkojimø rezultatas”. Kolega, paklaustas, kuo grindþia savo metodikà, atsakë: “Per tiek metø nusistovëjo reikalavimai, mûsø skyrius visada aktyviai dalyvavo konkursuose. Nuo pat pirmojo kurso stengdavomës pamatyti lyderius, juos palaikyti, kad jie “temptø” visà klasæ, skyriø. Ið mokiniø në vieno negalëèiau ir nenorëèiau iðskirti. Buvo visko... Vienø keliai su muzika iðsiskyrë, nuëjo á verslà, o yra ir tokiø, kurie vël gráþo prie muzikos. Èia toks besimokanèiøjø amþius, kad ypaè svarbu pedagogika. Reikia sugebëti prieiti, siekti, kad bûtø geresni abipusiai santykiai, tada yra ir pasitikëjimas. Jei pavyksta, kad siena neatsirastø, tai lengvai ir klojasi. Visada yra moki-
Konkursas Graikijoje “Vyturio” mokykla - vienintelë Kaune, kur sustiprintas muzikos ugdymas. Á bendrà programà integruotas Instrumentø skyrius, kuriame mokiniai mokosi groti fortepijonu, smuiku, akordeonu, kanklëmis, kitais instrumentais. Ne vienerius metus Fortepijono skyriaus mokiniai dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Praëjusieji pianistams, grojantiems fortepijoniniais ansambliais, buvo itin sëkmingi: antra pianistø pora dalyvavo tarptautiniame konkurse ir pelnë gerø rezultatø. Solo kategorijos tarptautiniø konkursø laureatas Vaidrius Smilinskas su Agne Vasiliauskaite iðvyko á Graikijà, kur gruodþio 1-10 d. vyko “Koncerteum” konkursas. Á Peirajø uostamiestá atvyko pianistai ið Rumunijos, Rusijos, Japonijos, Jugoslavijos, Uzbekistano.
Kauno pianistus konkursui parengë mokytoja ekspertë Vita Karuþaitë ir vyr. mokytoja Auðra Banaitienë. Pagal konkurso nuostatus solo ir ansambliø atlikëjai buvo suskirstyti á keturias kategorijas pagal amþiø. “Vyturio” pianistai savo programà atliko E (Junior) kategorijoje. I ture buvo atliktos dvi W.A.Mozarto sonatos dalys - privalomas kûrinys visiems dalyviams. II ture skambinta laisvai pasirenkama programa. Jau po I turo buvo matyti pianistø meistriðkumas ir stiliaus suvokimas. Lietuviø ansamblio pora iðsiskyrë ir charakteringu atlikimu, iðlaikytu stiliumi, graþiu ir artistiðku skambesiu. Ypaè visiems patiko áspûdingi lietuviø kompozitoriaus V.Barkausko “5 Vytuko paveikslëliai”. Konkurso direktorius Konstantinas Giotis pageidavo atlikti ðá kûriná iðkilmingame baigiamaja-
niø, kurie þino, ko nori. Nepasakyèiau, kad dabar tokiø maþiau. Tiesiog anksèiau daugiau ástodavo. Nepavyko ágyvendinti vienos idëjos. Norëjau, kad bent vienas mano mokinys iðvaþiuotø kur nors pasimokyti ir parveþtø tikrà “mokyklà”, jà paskleistø, o nuo to mokinio prasidëtø kaþkas nauja... Juk èia viskà pradëjome, kaip kas iðmanëme, visko ið visur prisirinkome. O kam iðradinëti dviratá? Tokia realybë: tikrai negaliu teigti, kad nuo manæs kaþkas prasidëjo. Buvo toks etapas, kaþkà nuveikiau. Manau, kad tà buvo galima padaryti ir greièiau”. Tuo tarpu direktorë nedvejodama apibendrina: “Ðiandien galiu dràsiai pasakyti - aukðèiau uþ V.Nemaniûnà trimito specialybëje Lietuvoje nieko nëra”. Jai antrina Adomas Kontautas, Lietuvos muzikos akademijos pedagogas, pirmasis V.Nemaniûno mokinys, skambiai pavadindamas savo dëstytojà Lietuvos Dokðiceriu, Lietuvos trimito mokyklos patriarchu. Pasak direktorës, V.Nemaniûnas be galo reiklus sau. Kartu didëja reikalavimai ir kitiems - taip pat ir mokiniams. Kartelë pakelta labai aukðtai. Kiekvienam ið vaikø jis esàs ir ðiek tiek tëvas... Ne visada jaunimas tai ávertina, apgailestavo B.Vaiðienë. Jai ypaè patinka skyriaus vedëjo ávesta grieþta tvarka per specialybës atsiskaitymus: vaikinai pasitempæ, su kostiumais... “Muzika ir tvarka - neatsiejami dalykai”, - tvirtina konservatorijos vadovë. Jos þodþiais tariant, Virgilijus labai iðradingas, kûrybingas þmogus. Apie já galima pasakyti - asmenybë. Jis atidus kaip vyras, moka komplimentà pasakyti. Ne vienam yra tekæ ir jo aðtrø lieþuvá, kandþià paðaipà pajusti... Kolega prisipaþino jau penkerius metus dirbàs E.Balsio menø gimnazijoje. Kol jo mokiniai buvæ dar maþiukai, jam ypaè patikæ. “Jie labai nuoðirdþiai, betarpiðkai bendraudavo, ten atsigaudavau, - kalba taip ðiltai, kaip ir apie vienintelá savo vaikaitá. - Dabar amþius jau iðsilygino, tad skirtumo kaip ir nebëra. Dirbau ir konservatorijos fakultetuose, Estrados katedroje. Du absolventus iðleidau. Buvo pasiûlymø pereiti, bet visada galvojau, kad bûtent èia mano vieta. Man ádomu ir tas amþius, kai matai, kaip auga, kaip bræsta”. “Virgis iðtikimas konservatorijai, Klaipëdai. Kiek kartø já kvietë á Vilniø! Jis liko èia. Manau, rado savo vietà”, - ásitikinusi B.Vaiðienë. ... Tà ðventiná vakarà ne vienà graþø þodá teko iðgirsti jubiliatui. Ðiltus, nuoðirdþius kolegø bei bièiuliø sveikinimus keitë oficialus ávairiø instancijø padëkø raðtø tonas, profesorius Algirdas Budrys Klaipëdos konservatorijos Puèiamøjø skyriø pavadino Muzikos akademijos “kalve”, juokas nuvilnijo po gyvo ir temperamentingo Lietuvos kariuomenës Garbës sargybos orkestro kapelmeisterio dim. mjr. Justino Jonuðo linkëjimo. Ko þodþiais neiðsakë - vario dûdø garsais iðliejo... Pirmasis á scenà lipo jauniausias trimitininkas Linas Rupðplaukis ið E.Balsio menø gimnazijos, já keitë ketvirtakursis “ðimkiukas” Laurynas Lapë. Á eilæ rikiavosi buvæ sukaktuvininko mokiniai: trimitininkai Tomas Vaièiulis, Arûnas Adomavièius, Raimondas Arnaðius, Algirdas Januðevièius, Donatas Byèenka, Aurelijus Jasevièius, Dominykas Vyðniauskas, valtornininkas Steponas Einikis. Skambant sunkiai salëje tilpusio aðtuoniolikos trimitininkø ansamblio atliekamai Schmidto “Bokðtø muzikai” (dirigavo Mindaugas Kumpys), nuolat ðmaikðtaujanèio, aðtrialieþuvio kolegos akyse, man regis, suþvilgo aðara... O gal man tik pasirodë?.. Laima SUGINTIENË
me koncerte. Po sëkmingø pasirodymø ansamblis ávertintas I premija ir pripaþintas geriausiu savo kategorijoje. Auðra BANAITIENË
Vaidrius Smilinskas ir Agnë Vasiliauskaitë
Skamba “Namø muzika” Plungës kultûros namø instrumentinis ansamblis “Namø muzika” susibûrë 1994 m. Ákûrëja ir atliekamø kûriniø aranþuotoja - L.Ignerytë-Jundulienë. Ansamblio sudëtis netradicinë: du smuikai, du akordeonai ir birbynë. Skirtingø instrumentø tembrai suteikia ávairiø epochø kûriniams spalvø þaismo, suintriguoja klausytojà, ragina màstyti. 1999 m. ansamblis tapo tarptautinio konkurso “Citta di Castelfidardo” Italijoje diplomantas, 2001-aisiais iðleido kompaktinæ plokðtelæ. Ansamblio repertuarà sudaro klasikinë, ðiuolaikinë, lengvojo þanro muzika. Praëjusiø metø gruodá “Namø muzika” koncertavo Vokietijoje. Koncertai vyko Lendringseno evangelikø,
Muzikos barai /53
Mendeno katalikø, Verdolio protestantø baþnyèiose. Laima JUNDULIENË
Dviejø tautø pianistø ðventë Praëjusiø metø lapkrièio 23 d. vyko antrasis Arvido Þilinsko jaunøjø pianistø konkursas, kuriame dalyvavo Lietuvos ir Latvijos atstovai. Tai þinomo latviø kompozitoriaus ir pianisto, nuo 1927-øjø - Rygos ir Latvijos konservatorijø pedagogo atminimui skirtas ren-
Ansamblis “Namø muzika”: ið kairës L.Jundulienë (I akordeonas), A.Þebrauskienë (I smuikas), D.Griðka (birbynë), R.Þebrauskienë (II smuikas), R.Ðruipðienë (II akordeonas) ginys. Vienas ið konkurso reikalavimø atlikti A.Þilinsko kûriná fortepijonui. Jie yra labai ðviesûs, dainingi ir suprantami vaikams. Be to, privalu atlikti vienà pasirinktà lietuviø kompozitoriaus kûriná. Taip propaguodami A.Þilinsko fortepijono kûrybà, konkurso dalyviai susipaþásta ir su lietuviø kompozitoriø kûriniais jaunimui. Konkursas vyko kompozitoriaus gimtajame Jekabpilio mieste, anksèiau besivadinusiame Sauka, muzikos mokyklos koncertø salëje. 43 dalyviai skirstomi á dvi grupes pagal amþiø. Lietuvai atstovavo ðeði jaunieji pianistai ið Vilniaus, Panevëþio ir Rokiðkio muzikos mokyklø. Komisijai vadovavo Latvijos pianistø asociacijos sekretorë Irena Ðrause, nariai - A.Þilinsko sûnus, pianistas, pedagogas Valtis Þilinskis, Panevëþio konservatorijos Fortepijono skyriaus vedëja Liudmila Golubeva, Jekabpilio muzikos mokyklos Fortepijono skyriaus vedëja Ana Kornejeva. Pirmosios grupës treèioji premija paskirta Brigitai Èiapanauskaitei ið Panevëþio konservatorijos Muzikos skyriaus (pedagogë Jûratë Vilienë), garbës raðtà uþ geriausiai atliktà A.Þilinsko kûriná gavo tos pat mokyklos mokinë Solveiga Mazgarova (pedagogë Viktorija Mazgarova), antros grupës treèioji premija paskirta Tomui Narkevièiui ið Lietuvos muzikos akademijos Muzikos mokyklos (pedagogë - ðiø eiluèiø autorë), garbës raðtà uþ geriausiai atliktà lietuviø kompozitoriaus R.Þigaièio kûriná gavo Rûta Miðkinytë ið Panevëþio (pedagogë Jolanta Sriubiðkytë). Nemira PIPIKAITË
Muzikos barai /54
B.Dvariono muzikos mokyklos Kalëdos Praëjusiø metø gruodþio 15-àjà surengtas Choro skyriaus koncertas skyrësi ið gausybës kitø, vykusiø kone dvi savaites visose salëse ir klasëse. Antras gruodis, kai rengiamas koncertas ne tik mokyklos bendruomenei. Choro atliekamø ávairiø tautø liaudies dainø kviesti klausytis uþsienio ðaliø ambasadø darbuotojai, kiti sveèiai. JAV ambasadorius Lietuvoje Johnas Teftas po koncerto pareiðkë dalyvausiàs ir kitø metø renginyje! Koncertà pradëjo III klasës choras (vad. Steponas Mikas). Nuotaikingai atliktos èekø, anglø, prancûzø, lietuviø kalëdinës dainos þavëjo tiksliu niuansavimu, atlikimo meistryste, þaismingomis aranþuotëmis pasitelkiant instrumentininkus. Su daina “Aisim, bernai, kaledoc” á salæ pasklidæs choras átraukë dainuoti ir publikà. Jauniø choras, pradëjæs pasirodymà ritualiniu V.Miðkinio “Oi, ðàla, ðàla”, iðkart teatralizavo áprastà koncertinæ erdvæ. Vienas ið jo vadovø - Raimondas Katinas - ne tik puikiai aranþuoja, bet ir yra skaitovas, ispanø ðokiø atlikë-
Ið deðinës: operos solistë B.Vizgirdienë, JAV ambasadorius Lietuvoje J.Teftas su þmona Mariel, mokyklos direktorë L.Uþkuraitienë jas, nesunkiai improvizuoja scenoje ir kuria nedidelius humoro etiudus. Po Advento susikaupimà skatinanèio meditacinio “Oi, ðàla, ðàla” skambëjo visø laikø ðlageriai: E.L.Weberio “Memory”, R.Rogerso “Edelweis”… Koncerto pabaigoje prie atlikëjo prisidëjo operos solistë Birutë Vizgirdienë, atlikusi I.Berlino “Baltas Kalëdas” ir J.Cechanovièiaus “Kalëdø ankstø rytà”. Akompanavo pedagogø kamerinis orkestras (vad. prof. P.Kunca). D.MAÞEIKAITË
A.Skriabinas ir Lietuva Aleksandras Skriabinas - vienas ryðkiausiø ir ádomiausiø XIX a. pab.-XX a. pr. rusø kompozitoriø, áëjæs á fortepijono muzikos istorijà ne tik kaip tuo metu jau besibaigianèio romantizmo kûrëjas, bet ir kaip naujø idëjø, vertusiø naujà muzikinio màstymo, eseistikos
puslapá, ðauklys. Juo þavëjosi ne tik muzikai, bet ir garsûs filosofai, raðytojai. A.Skriabinas susijæs ir su Lietuva. XX a. pr. jis èia lankësi kelis kartus ir rengë kûrybos vakarus, nepaprastai dominusius klausytojus, fortepijono pedagogus. Ðio kompozitoriaus stiliaus fenomenas darë átakos ne vieno XX a. pr. lietuviø kompozitoriø kûrybai. Kai kurios jo idëjø reminiscencijos juntamos M.K.Èiurlionio, J.Gruodþio, V.Bacevièiaus kûriniuose. Jam daug dëmesio skyrë ir mûsø muzikologai. Tarpukario Lietuvoje apie jo kûrybos ypatumus susiþavëjæs kalbëjo V.Jakubënas, áþvelgæs muzikoje ne tik liguistai nuskambanèiø nuotaikø, bet ir didingos ðviesos, mistinës filosofijos. Iðsamø straipsná apie A.Skriabino poemiðkumo fenomenà pirmajame “Lietuvos muzikologijos” tome paskelbë menotyrininkë J.Gustaitë. Vëliau ji lygino kompozitoriaus publicistikà su M.K.Èiurlionio tokio pobûdþio darbais, ðia tema skaitë praneðimà konferencijoje “M.K.Èiurlionis ir lietuviø muzikinës kultûros raida”. Nuo seno A.Skriabinà mëgsta mûsø atlikëjai. Jo simfoniniø kûriniø yra dirigavæs B.Dvarionas, nevengæs jø skambinti ir fortepijonu. Ðiandien A.Skriabinas vël gráþta á koncertø sales. Vasario 7 d. LMA Didþiojoje salëje, 13 d. - Kauno filharmonijoje A.Skriabino kûrinius skambino pianistas E.Ignatonis, atlikæs ávairiais laikotarpiais sukurtus kompozitoriaus kûrinius. Atlikëjo temperamentas ir muzikinis màstymas labai atitinka A.Skriabino kûriniø dvasià. Interpretacija padarë didþiulá áspûdá. Pianisto atliekama A.Skriabino muzika skambëjo átaigiai, techniðkai sklandþiai. Kaip po koncerto sakë pats atlikëjas,
Pagerbtas ðokio patriarchas Klaipëdos Jeronimo Kaèinsko muzikos mokykloje paminëtos prof. J.Lingio 83-iosios gimimo metinës. Nuo 1971-øjø jis daug metø dirbo Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Choreografijos katedroje. Mokykloje vykusioje popietëje “Prisimenant prof. Juozà Lingá” apsilankë buvæs jo auklëtinis, dabar - Choreografijos katedros vyresnysis asistentas Juozas Januðka, pasidalijæs prisiminimais apie savo mokytojà - kilnø erudità, mylëjusá lietuviø tautiná menà ir ðoká. Daug metø J.Lingys ðeðtadieniais traukiniu atvaþiuodavo ið Vilniaus á Klaipëdà ir skaitë paskaitas Choreografijos katedros studentams tema “Liaudies paproèiai ir folklorinis ðokis”, dëstë temà “Aikðtës brëþiniai”. Keturiasdeðimt metø dirbæs “Lietuvos” ansamblyje profesorius gerai iðmanë tautinio ðokio tradicijas. Jo darbà tæsia J.Januðka, taip pat lankæs profesoriaus paskaitas Klaipëdos Jeronimo Kaèinsko muzikos mokyklos Choreografijos klasës vedëjas Vilius Ðleinius. Þygimantas LAURINAVIÈIUS
Konkursø iðrinktieji Galima neabejoti pedagogo talentu, kai jo ugdytiniai 33 kartus yra pel-
K.Tarakevièius, R.Dambytë, A.Majauskas su konkursø prizais ir diplomais
Renginio akimirka A.Skriabinas - ypaè já dominantis kompozitorius, suþavëjæs filosofine mintimi, tamsiø ir ðviesiø spalvø potëpiais, muzikine dramaturgija. Jis siekia visapusiðkai paþinti kompozitoriaus kûrybà, gilinasi á kiekvieno kûrinio pasirodymo aplinkybes ir svarbiausia - á idëjà, visuomet persmelkusià A.Skriabino kûrinius, slypinèià jo struktûrø vëriniuose. Saulius GERULIS
næ ávairiø konkursø laureatø vardus. Sunku suskaièiuoti Europos akordeonininkø konkursus, kuriuose pastaraisiais metais nebûtø dalyvavæ Kauno I muzikos mokyklos moksleiviai. Nuo 1994 m. jie nuolatiniai ir laukiami ávairiø muzikos varþytuviø dalyviai, o labiausiai tituluoti buvo 2001-aisiais - net 9 kartus mokytojos ekspertës Marijos Martinkienës ugdytiniai pripaþinti geriausiais. Tarptautiniuose konkursuose, vykusiuose Val Tidonëje, Montese (Italijoje), Tartu (Estijoje), Limbaþiuose (Latvija), pedagogës vardas buvo minimas itin pagarbiai. Kaip ir jos mokiniø: Graþvydo Volkovo, Kipro Tarakevièiaus, Kornelijos Tarakevièiûtës, Aurelijaus Majausko, Rûtos Dambytës, kurie varþësi ávairaus amþiaus ka-
tegorijose kaip solistai ir ansambliais. Aðtuoneriø metø G.Volkovas, jauniausias Val Tidonës konkurso dalyvis, buvo ne tik pripaþintas I vietos laureatu. “Piccolino Bambino”, kaip já vadino vertinimo komisijos nariai, grieþë baigiamajame koncerte. K.Tarakevièius Val Tidonëje uþëmë III vietà, o duetas su seserimi K.Tarakevièiûte - ansambliø kategorijoje - pirmàjà. Montese mieste vykusiose varþytuvëse pelnytos keturios prizinës vietos. Prizai - italiðko akmens akordeonø lipdiniai áteikti K.Tarakevièiui (I vieta), A.Majauskui (II), R.Dambytei (III) ir A.Majausko bei R.Dambytës duetui,
Mokytoja ekspertë M.Martinkienë, K.Tarakevièiûtë, K.Tarakevièius, G.Volkovas
iðkovojusiam II vietà. Tartu sëkmingai pasirodë akordeonininkø ansambliai: Rûta ir Aurelijus uþëmë II vietà, o Kipras ir Kornelija kitoje kategorijoje tapo I vietos laureatais. Trisdeðimt ketverius metus pedagoginá darbà dirbanti mokytoja M.Martinkienë tikina, jog jos didþiausias darbas - tarnystë muzikai, o muzikalus vaikas - didþiausias lobis. Pedagogë turi retà talentà - apèiuopti tai, kà vaikas turi geriausia. Mokytoja geba iðjudinti kûrybiðkumo làsteles, kurios visà gyvenimà bûna atviros muzikai. Paklausta, ar muzikinës varþytuvës nedaro meno panaðaus á sportà, M.Martinkienë sako, kad pas þodis nelabai tinkàs muzikai. “Taèiau geresnio bûdo skatinti jauno þmogaus meistrystæ pasaulis kol kas neatrado. Imliam vaikui, paaugliui konkursas kelia asociacijas ne tik su vertinimo komisijos ar keliø turø “siaubais”, bet ir galimybe pasirodyti ar kelionës dþiaugsmais. “Virti savo sultyse” nëra gerai nei gabiam mokiniai, nei jo mokytojui. Kas ið to, kad uþsidaræs savo klasëje esi pats geriausias? Esu uþ visokeriopo atsinaujinimo galimybes, kad bûtø naujas repertuaras, naujas poþiûris á akordeono instrumentà, naujas, nemechaninis repertuaras, anksèiau rëmæsis pagrindine taisykle - pagroti kûriná be uþkliuvimø nuo pradþios iki galo. Bûtent pagroti - nemàstanti apie frazuotæ, iðraiðkingumà, graþø, spalvingà garsà”.
Garbingas jubiliejus Vilniuje, Lietuvos mokslø akademijos Didþiojoje salëje, surengtas vakaras, skirtas Vytauto Versecko 60-meèiui ir kûrybinës veiklos 40-meèiui paminëti. Koncerte dalyvavo du jubiliato vadovaujami chorai: Mokslø akademijos miðrusis ir generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademijos vyrø choras “Kariûnas”. V.Verseckas gimë 1941 12 28 Vilniuje, vaikystæ praleido Dzûkijoje. 1959 m. baigë Valkininkø vidurinæ mokyklà. 19591963 m. mokësi dirigavimo J.Tallat-Kelpðos muzikos technikume (dëst. J.Narvidas). 1971-1977 m. neakivaizdiniu bûdu studijavo dirigavimà pas N.Kazakauskienæ ir L.Abariø. Dirbo Jurbarko ir Utenos kultûros namuose, vadovavo Vilniaus medicinos darbuotojø dainø ir ðokiø ansamblio “Rûta”, Vilniaus universiteto dainø ir ðokiø ansamblio, Vilniaus kuro aparatûros gamyklos miðriesiems chorams. Pastaràjá jis ákûrë ir iðugdë iki labai pajëgaus kolektyvo, laimëjo daug respublikiniø konkursø. Graþiø rezultatø V.Verseckas pasiekë dirbdamas su vokaliniais ansambliais. Prestiþiniame “Sidabriniø balsø” konkurse 1971 m. Utenos kultûros namø vyrø ansamblis pelnë II vietà. 1986 m. Vilniaus centrinës universalinës parduotuvës moterø ansamblis “Giedra” laimëjo absoliuèiai geriausio vardà, 2001 m. generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademijos vyrø choro “Kariûnas” vokalinis ansamblis
Vytautas Verseckas pelnë geriausio ðalies vyrø chorø ansamblio vardà. V.Verseckas buvo Jurbarko (1965), Utenos (1970) rajoniniø dainø ðvenèiø vyr. dirigentas, studentø ðventës “Gaudeamus” 1984 m. Tartu bei Ðiaurës ðaliø ir Baltijos ðaliø dainø ðventës 1995 m. Smiltinëje (Latvija) dirigentas. Uþ gerà ir profesionalø darbà apdovanotas Lietuvos kultûros ministerijos, Kraðto apsaugos ministerijos, Kariuomenës vado, Mokslø akademijos prezidiumo garbës raðtais, turi Lietuvos kultûros þymûno vardà. Stasys SMILINSKAS
Per jubiliejø ákurtuvës Sausio 25 d. Elektrënø meno mokykla atðventë savo 40-metá drauge su ákurtuvëmis. Taip simboliðkai vainikuota áspûdinga jos augimo epopëja - nuo akordeono klasës blokinio namo vonioje iki erdviø muzikos bei dailës auditorijø restauruotame vidurinës mokyklos korpuse miesto centre. “Ant senø pamatø nauja mokykla - tai Elektrënø stebuklas”, - dþiaugësi ákurtuvëmis meno mokyklos krikðtatëvis (buvusi muzikos mokykla naujà statusà ágijo prieð metus, ásteigus Dailës skyriø), buvæs jos ilgametis pedagogas ir direktorius Vilhelmas Pupius. Mokyklos senbuviai dar prisimena laikus, kai ji glaudësi ir pirties pastate greta triukðmingos skalbyklos, ir virð
Grieþia buvæ elektrënieèiai: (ið kairës) Aidas Jurgaitis, Eirimas Velièka, Daiva Gudelevièiûtë ir Onutë Ðvabauskaitë paðto, kultûros namuose, o ilgiausiai - apie 30 metø - miesto bendrabutyje. Taèiau, nepaisant nepatogumø, jau 8-ajame deðimtmetyje elektrëniðkiai ëmë pelnyti laurus ðalies muzikos konkursuose, muzikos mokyklos styginiø orkestras bei kiti kolektyvai pradëjo rodytis respublikiniuose renginiuose. Ðiandien buvæ ðios mokyklos auklëtiniai kaip muzikos pedagogai pasklidæ po visà ðalá. Itin didelá bûrá profesionalø iðugdë daugiau kaip 30 metø Elektrënuose dirbantys stygininkai Virginija ir Algirdas Bakuèiai. 1998-aisiais jø iniciatyva mokykloje buvo ákurtas mëgëjiðkas jos absolventø kamerinis orkestras “Pasakalija”, sutraukiantis á repeticijas ne tik vietos melomanus. Ne po vienà deðimtmetá Elektrënø muzikos kultûrai atidavë iki ðiol mokykloje dirbanèios mokytojos Rita Jurgaitienë ir Regina Bartkienë. Meno mokyklos laimëjimus iðkalbingai paliudijo kelias valandas trukæs jubiliejinis koncertas. Jame pasirodë ne tik moksleiviai ir jø pedagogai su mokyklos direktoriumi Evaldu Petkevièiumi prieðakyje, bet ir orkestras “Pasakalija” bei kûrybos kelià Elektrënuose pradëjæ profesionalûs muzikai. Jubiliatæ sveikino pagrindinis ákur-
tuviø “kaltininkas” Elektrënø savivaldybës meras Kæstutis Vaitukaitis ir kiti miesto valdþios atstovai. MB inf.
“Brangakmeniai” Ðiauliø filharmonijos scenoje Jei ko paklausèiau, kas yra brangakmeniai, tikriausiai man atsakytø, kad tai ávairiaspalviai graþûs ir blizgantys daikèiukai. Taip maniau ir pats, kol vienà rytmetá Ðiauliø filharmonijos salëje paþiûrëjæs ir pasiklausæs J.Lyguto ir S.Bulzgio operos “Brangakmeniai” supratau, kad tikrieji brangakmeniai - tai iðmintis, ágyjama gyvenimo tëkmëje, tai graþi muzika ir prasmingi þodþiai, tai moksleiviai ir jø mokytojai, dainuojantys bei vaidinantys scenoje. Prieð metus sukurtà populiariosios muzikos stiliaus operà “Brangakmeniai” maþame Kelmës miestelyje pastatë J.Graièiûno gimnazijos ir muzikos mokyklos moksleiviai bei mokytojai. Vëliau ji rodyta Kelmës kultûros centre, Ðiauliø “Juventos” vidurinëje mokykloje. Neseniai operaitë rampos ðviesà iðvydo ir Ðiauliø miesto filharmonijoje. Keletas sakiniø apie kûriná: uvertiûra, arijos, ansambliai, chorai suskirstyti á 15 numeriø, yra pantomimos scenø ir baleto epizodø. Visa tai trunka apie valandà. Pagrindiniai veikëjai lieknø, þaliø puðaièiø choras, geraðirdis vëjas, neþvarbus ðaltis, jaunos ðirdies senelë bei paaugusi dukraitë. Yra dar pirklys su paèia ir laimës paukðtë, kurià taip valiûkiðkai paleido Jonukas, iðsvaidæs brangakmenius ir tik pasakos pabaigoje supratæs tikràjà jø vertæ. Spektaklio iniciatorë Asta Barèiauskienë, vadovaujanti K.Graièiûno gimnazijos operinio dainavimo bûreliui, yra parengusi ne vienà projektà, kur skambëdavo ir J.Lyguto muzika. Ðiø graþiø ir prasmingø darbø rëmëjai - kûrybos klubas “Hipokrenë”, Kelmës rajono savivaldybës Ðvietimo skyrius, Atviros Lietuvos fondas bei Ðiauliø filharmonija. Kostiumus sukûrë K.Lopetienë, scenografija - I. ir A. Arlauskø, ðokio judesiø mokë D.Bakðienë. Operaitës dalyviai svajoja sulaukti ir daugiau pasiûlymø koncertuoti - tai daryti juos skatina nuotaikinga J.Lyguto muzika, pamokomos S.Bulzgio eilës bei gausiai susirinkusi ir aplodismentø nepagailëjusi publika. Romanas ANDRIUÐKEVIÈIUS
Muzikos barai /55
Ið pianisto varpinës. Mokytojas Prisimenant pianistà Andriø Kuprevièiø
Rokas ZUBOVAS
M
uzikinis lavinimo procesas lemia, kad kiekvienas, studijuojantis muzikà, susiduria su daugeliu pedagogø, ávairiø muzikos aspektø ekspertø. Savajame kelyje patiriame ávairiausiø formavimàsi skatinanèiø átakø, kuriø dëka auga mûsø profesiniai gebëjimai, pomëgiø ir vertinimo kriterijai, muzikinis pasaulëvaizdis. Ðio straipsnio autoriø likimas dosniai apdovanojo puikiais pedagogais - nuo pirmosios J.Naujalio meno mokykloje fortepijono mokytojos Rimantës Ðerkðnytës, labai svarbiø muzikos literatûros, solfedþio mokytojø, vëliau Lietuvos muzikos akademijos studijø metais labai átakingø susitikimø su prof. Jurgiu Karnavièiumi, prof. Tatjana Nikolajeva, pianistu Petru Geniuðu, muzikologais Vytautu Landsbergiu, Adeodatu Tauragiu, Jûrate Gustaite, vienaip ar kitaip veikusiø muzikiná brendimà, iki jau studijuojant uþsienyje pamokø pas nuostabià pianistæ, atskleidusià neátikëtinus garsinius pianistinius pasaulius, Esterà Elinaitæ, Chopino ir Èaikovskio konkursø laureatà, subtilø ir kerintá virtuozà Edvardà Auerá, taip pat Chopino konkurso laureatà, Goldenveizerio mokiná pianistà prof. Dmitry Paperno. Taèiau tikriausiai kiekvieno muziko kelyje yra ir Mokytojas. Þmogus, su kuriuo susitikæs supranti savo kelià, kryptá, kurio dëka visi prieð tai girdëti siûlymai, patarimai, pamokymai tarsi natûraliai “sugula” á savas vietas ir tampa prasmingi. Pianistas, profesorius Andrius Kuprevièius ne vienam pasaulyje klajojanèiam pianistui yra tapæs tuo Mokytoju. Ðio straipsnio autorius, taip pat likimo apdo-
Muzikos barai /56
vanotas keliomis A.Kuprevièiaus pamokomis, iki ðiø dienø jauèia neiðsemiamà ákvëpimo bei savæs lavinimo ðaltiná. Glaustai A.Kuprevièiaus mastelá turbût geriausiai pristatytø jo koncertinio repertuaro apimtis ir JAV didþiøjø laikraðèiø kritikø vertinimai. Pianisto solinis fortepijoninis repertuaras, minint tik svarbiausiuosius kûrinius, - tai visos J.S.Bacho Partitos, Prancûziðkosios siuitos, “Gerai temperuoto klavyro” pirmasis tomas, deðimtys W.A.Mozarto, L. van Beethoveno sonatø, visos trys J.Brahmso sonatos, praktiðkai visa F.Chopino fortepijoninë muzika, atlikta kaip ðeðiø koncertø ciklas 1977-aisiais, didieji R.Schumanno opusai, didelë dalis C.Debussy kûriniø, taip pat ir abu preliudø tomai, visas M.Ravelio fortepijoninis palikimas, S.Prokofjevo bei A.Ginasteros sonatos, nemaþas pluoðtas lietuviðkø kûriniø, taip pat ir Klivlende dirbusiø kolegø kompozitoriø kûriniai, daþnai - pasaulinës premjeros. Ið viso daugiau kaip keturiasdeðimt soliniø reèitaliø programø. Su orkestrais groti koncertai - nuo J.Haydno iki B.Bartóko, G.Gershwino ir M.Whittakerio, nepraleidþiant reikðmingøjø romantiniø koncertø - F.Liszto, S.Rachmaninovo, J.Brahmso, F.Chopino, P.Èaikovskio, E.Griego, R.Schumanno. Koncertuose atliktas áspûdingas pluoðtas kamerinës muzikos, tarp jø ir klasikinio repertuaro branduolys (visos L. van Beethoveno violonèelës ir smuiko sonatos, W.A.Mozarto ir J.Brahmso smuiko sonatos, visi F.Schuberto trio) ir reèiau atliekami (Fauré, Turina, Debussy, Reso pighi, Martinu) kuriniai. Grojæs su ávairiais pasaulio orkestrais,
nuolat koncertavæs þymiausiose JAV koncertø salëse, pianistas kritikø neretai buvo lyginamas su iðkiliausiomis XX a. fortepijono meno legendomis: “Að gerai prisimenu kai kuriø didþiøjø Debussy “specialistø” - Walterio Giesekingo, George’o Coplando ir kitø interpretacijas. Kuprevièiaus Debussy turi bûti átrauktas á jø tarpà” (“The Plain Dealer”). Ið kitø straipsniø matyti koncertiniø programø apimtys ir pianisto noras nuolat uþkariauti naujas aukðtumas: “Pradëti koncertà Kuprevièius pasirinko Bartóko Treèiàjá… Jau ðio kûrinio atlikimas parodë, kad Kuprevièiaus pianistinis talentas - aukðèiausio rango. Toliau koncerte nepaprastai uþtikrintai skambëjusiame S.Rachmaninovo Antrajame fortepijoniniame koncerte Kuprevièius demonstravo dar didesná techniná meistriðkumà ir platesnæ tembrinæ bei spalvinæ skalæ” (“The New York Times”). Kitame koncerte pianistas toje paèioje programos dalyje po Liszto Sonatos h-moll grojo dvylika Chopino etiudø… Ypaè vertintos ir Kuprevièiaus Ravelio interpretacijos: “Galima bûtø manyti, kad vien Ravelio kûriniø koncertas prailgs, taèiau tikrai ne tuomet, kai vakaro programà groja toks iðradingas pianistas kaip Kuprevièius… Smulkiausiø niuansø, ritminio polëkio, baroko ir impresionizmo susiliejimo meistro kompozitoriaus Ravelio muzika buvo pristatyta puikiu virtuoziðku ir áprasmintu Kuprevièiaus grojimu viename ið áspûdingiausiø jo reèitaliø” (“The Sun Press”). Taèiau nepaisant ðiø laimëjimø, ver-
From a Pianist’s Point of View The Teacher Remembering the pianist Andrius Kuprevièius Every one who studies music usually meets many teachers and music experts, who have more or less important influence on development of one’s professional skills, musical views, preferences, and criteria of evaluation. However, it often happens that one Teacher makes all the lessons and advises of the others find a proper place in mind and gain a new meaning; he helps you to find your true self and to choose your own way. Professor Andrius Kuprevièius became this kind of a teacher for many pianists, scattered all over the world. One among these is Rokas Zubovas, the author of the article, who believes his several lessons with Kuprevièius to be a gift from the Gods. Ever since he met the Teacher, he has been bearing the inexhaustible source of knowledge and inspiration for selfdevelopment in his heart. The article presents the Lithuanian-born American pianist, Andrius Kuprevièius.
tindami praëjusiojo amþiaus Lietuvos pianizmo istorijà, turbût nedaug, ypaè jaunesnës kartos, muzikø tarp didþiausiø Lietuvos pianistø minëtø A.Kuprevièiaus pavardæ. Ir tai suprantama: gimæs 1920 m., 1939 m. baigæs konservatorijà (prof. V.Ruþickio klasæ), vos spëjæs pradëti daug þadanèià atlikëjo ir pedagoginæ veiklà, A.Kuprevièius, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ið Lietuvos pasitraukë. Penkiasdeðimt trejus metus praleidæs Vakarø Europoje, Pietø Amerikoje (Argentinoje) ir JAV, pianistas në karto po to neapsilankë Lietuvoje. Ið pokalbiø su Mokytoju galëjai suprasti, kad 19401941-aisiais patyræs represinës sistemos padarinius Lietuvoje, jis tvirtai apsisprendë daugiau niekada neturëti nieko bendra su ðia visa naikinanèia beprotybe. O po 1990 metø, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, kalbinamas atvykti koncertuoti á Lietuvà, visada tik paèius aukðèiausius estetinius kriterijus ir reikalavimus sau, kaip pianistui, këlæs menininkas jautë, kad jau tarsi ir per vëlu ið naujo save pristatyti Lietuvos klausytojams. Kasmet vis maþëja já Lietuvoje paþinojusiøjø gretos (ðiuo poþiûriu ypaè paþymëtinas iðsamus prof. Rimo Geniuðo, kartu studijavusio konservatorijoje, besimokiusio “Auðros” gimnazijoje, A.Kuprevièiaus kûrybiná kelià pristatantis straipsnis, iðspausdintas ðeðtajame 1997 m. “Muzikos barø” numeryje, atskleidþiantis nemaþai jaunajai kartai neþinomø istoriniø faktø). Nedaug mus pasiekë ir karo metais A.Kuprevièiaus veiklà Lietuvoje apþvelgianèiø publikacijø. Neseniai pasirodþiusioje Juozo Karoso atsiminimø knygoje “Nueitas kelias” randame kompozitoriaus straipsná, paraðytà po pianisto koncerto Ðiauliuose 1942-aisiais. Jame suþinome, kad pianistas nuolat koncertuodavo Ðiauliuose, per Lietuvos radijà daþnai skambëjo jo áraðai. Aiðkiai matyti, jog kompozitorius labai domëjosi jaunojo muziko kûrybos procesu. Straipsnyje labai ðiltai vertinamas pianisto grojimas ir, tarp kitko, labai áþvalgiai bei pranaðiðkai, iðskiriant A.Kuprevièiaus charakterio savybes, raðoma: “Daug gabiø jaunuoliø nepasiekia savo tikslo daþniausiai dël to, kad jiems pritrûksta ryþtingo ir tikro iðtvermingo darbo. Dalis pasitenkina pirmais pasisekimo laurais. Ir labai maþa tokiø, kurie savo paðaukimà yra supratæ ir savo gyvenimà pakreipæ tinkama linkme, kad visos aplinkybës tarnautø vienam tikslui. Prie tø paskutiniøjø, atrodo, reikëtø priskirti ir jaunà menininkà Andriø Kuprevièiø” (J.Karosas, Nueitas kelias: atsiminimai, kn. 2, p. 191). Pranaðiðka, nes ið tiesø visas pianisto gyvenimas buvo paskirtas muzikai - moki-
niams ir koncertams. Kiekvienà rytà, studentams dar nesusirinkus á paskaitas, ið prof. A.Kuprevièiaus studijos Cleveland State University jau skambëdavo fortepijono garsai. Kita straipsnio mintis, kad “lietuviðka muzika gali dþiaugtis, jog bræsta muzikas menininkas, kuris mûsø pianistinës virtuozinës muzikos srities laimëjimus skleidþia ir uþ Lietuvos ribø”, taip pat pranaðiðka. Dþiaugiantis A.Kuprevièiaus laimëjimais tiek Vakarø Europoje, tiek Amerikoje, telieka apgailestauti, kad, nutrûkus tiesioginiams saitams su vienu ryðkiausiø praëjusiojo amþiaus lietuviø pianistø, mûsø pianizmas patyrë didþiulæ netektá, kurios apimtá ryðkiai leidþia pajusti keliø Lietuvos pianistø, ávertinusiø profesoriaus pamokø Klivlende “magijà”, patyrimas. Pasak pianisto P.Geniuðo, 1991 m. artimiau bendravusio su prof. A.Kuprevièiumi, po profesoriaus pamokø jam atsivëræs visai kitas, naujas pianistinis pasaulis. 1990 m., tik kà atvykæs á Èikagà, turëjau, kaip parodë ateitis, vienintelæ progà iðgirsti A.Kuprevièiaus koncertà. Kas ásiminë ryðkiausiai? Nuo pirmos koncerto sekundës - visiðkas instrumento valdymas: kiekvienos detalës, kiekvienos frazës iðbaigtumas ir tikslumas, tobulas visø linijø “ápynimas” á kûrinio proporcijas. Neiðdildomà áspûdá paliko pianisto rankos kiekvienas raumuo iðlavintas, trykðtantis energija, kiekvienas rankos komponentas tarsi gebàs be jokios átampos atlikti paèius neátikëèiausius techninius uþdavinius, judesiø paprastumas bei taupumas ir visiðka iðorinë ramybë, net ir paèiose dramatiðkiausiose tiek techniniu, tiek estetiniu poþiûriu kûriniø vietose. Ypaè ásiminë impresionistø Debussy ir Ravelio kûriniø atlikimas - èia nevyravo pianistø pamëgtas niveliavimas, - lengvo pedalinio ðydo fone kriðtoliðkai skaidrioje faktûroje skleidësi nuostabiausi ryðkiausiø spalvø pasauliai. Deja, nedaug liko ir pianisto áraðø. Vienintelë man þinoma pianisto kompaktinë plokðtelë - tai panoraminis lietuviø kompozitoriø kûriniø nuo Èiurlionio, Ðimkaus, Tallat-Kelpðos, Gruodþio iki iðeivijoje kûrusiø kompozitoriø Bacevièiaus, Lapinsko, Gaidelio albumas. Ir ðiose, nors ir ypatingo virtuoziðkumo nereikalaujanèiose maþos apimties pjesëse, aiðkiai jauèiamas prof. A.Kuprevièiaus kûrybos uþmojis bei braiþas. Nuo pirmøjø garsø dëmesá prikausto iðraiðkos tikslumas ir aiðkumas: frazës tobulai suformuotos ir iðbaigtos; kiekvienas harmoninis posûkis, moduliacija iðgirsta ir “nuspalvinta”; vartojamos, atrodytø, neiðsenkamos artikuliacinës ir dina-
minës priemonës, taèiau niekada neperþengiamos áiðkios kultivuoto garso ribos. Skaidri visuose sluoksniuose, tiksliai subalansuota faktûra, kurioje galima groþëtis kiekviena melodine linija, kontrapunktiniais pobalsiais, tampa puikia erdve estetinëms idëjoms. Visa susiejama labai tikslaus, bet ne kieto ir nepaprastai elastingo bei elegantiðko ritminio judëjimo. Ðios miniatiûros teikia pakankamai erdvës pajausti, kad pianistas, subtiliai varijuodamas ritminio organizavimo, faktûros balansavimo, artikuliacine ir pedaline ávairove, kiekvienam autoriui kuria kiek skirtingà, charakteringà “kalbëjimo” bûdà, padedantá atskleisti estetinæ kûriniø istorinæ progresijà. Kartu visi kûriniai kompaktinëje plokðtelëje vienijami tam tikros pianistiniø spalvø ðilumos bei monumentalaus epiðkumo. Pirmà kartà susitikau Mokytojà dar 1989 m. vieðëdamas pas savo dëdæ Klivlende. Taip ir praleidau didesnæ kelionës po JAV dalá uþsidaræs Cleveland State University muzikos mokyklos klasëse. Paskui su þmona pianiste Sonata, jau gyvendami Èikagoje, bent kartà ar du per metus vaþiuodavome pas Mokytojà, daþniausiai vis su naujais kûriniais. Deja, ir ðios, jei ir ne sistemingos, bet tokios reikðmingos pamokos nutrûko 1995-aisiais. Liko begalës taip ir nepaklaustø klausimø, nepagrotø kûriniø, neiðsakytø minèiø. Apie A.Kuprevièiø kaip mokytojà raðyti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes A.Kuprevièius - idealus mokytojas. Átaigiai argumentuojantis jau vien savo asmeniniu gyvenimu ir patyrimu, kerintis visiðku atsidavimu darbui ir labai atidus kiekvienam konkreèiam mokiniui, nepaprastai áþvalgiai pastebintis visus mokinio trûkumus ir tarsi ið karto þinantis specifinius bûtent tam mokiniui reikalingus sprendimus, savo enciklopedine erudicija ir plaèiu interesø ratu randantis kiekvienai situacijai tinkamus palyginimus, vienà ar kità sprendimà galintis pagrásti citatomis ið ávairiausiø traktatø, gebantis èia pat klasëje pademonstruoti bet kurià techniðkai ar estetiðkai sudëtingiausià kûrinio vietà. O sunku, nes klasëje sukuriama kolegiðkumo bei meninio bendradarbiavimo atmosfera, kurioje mokinys tarsi pats “randa” atsakymus á kylanèius klausimus, tarsi nustumia Mokytojo reikðmingumà á antràjá planà, tarsi paslepia kokià nors labiau apèiuopiamà ir lengvai apibûdinamà tikslesniø pedagoginiø principø sistemà. Taèiau gal tai ir neatsitiktinis pojûtis. Juk dar prieð tris deðimtis metø A.Kuprevièius raðë: “Manau, kad tarp pagrindiniø savybiø, kuriø verta tikëtis ið gero mokytojo, yra gebëjimas atpaþinti ir de-
Muzikos barai /57
ramai ávertinti individualias kiekvieno mokinio problemas ir sumodeliuoti bei pritaikyti ðiø problemø ðalinimo bûdus; padëti studentui apèiuopti muzikinës idëjos prasmæ ir lavinti jos reiðkimo bûdus; ákvëpti individualybæ nepriklausomybës, pasitikëjimo savimi ir iniciatyvumo dvasia. Kà tai reiðkia mokytojui, gerai atskleidë Theodoras Leschetizky (1830-1915), vienas iðkiliausiø visø laikø pianistø atlikëjø mokytojas: “Að neturiu metodo. Kiekvienà kartà að ieðkau individualaus bûdo, kad patenkinèiau mokinio poreikius” (A.Kuprevièius, Artist Statement, Cleveland State University). Vël mintimis gráþtu prie Mokytojo patarimø, stengdamasis rasti atsakymus á vis kamuojanèius esminius klausimus. Ir tarp visø minëtø knygø, pavyzdþiø, atmintyje vis sukasi Kuprevièiaus þodþiai apie vienà knygà, tuo metu man beveik neþinomà. Tai Walterio Giesekingo ir Karlo Leimerio “Fortepijoninë technika” (“Piano Technique”). Ir ne vien dël to, kad, pasak Kuprevièiaus, Giesekingas, uþsiëmæs koncertine karjera ir turëjæs labai maþai pedagoginës praktikos, tokios áþvalgios knygos tikrai negalëjæs paraðyti; ji, be abejonës, jo mokytojo Karlo Leimerio daugiametës patirties vaisius, o Giesekingo pavardë - labiau tam, kad pristatytø sistemos “auklëtiná”; bet ir todël, kad aiðkinant kai kuriuos frazavimo, pedalizavimo, techniniø problemø klausimus ði knyga vis tapdavo Mokytojo citavimo ðaltiniu. Knyga mano rankose. Walterio Giesekingo áþanga. Skaitau: “Karlas Leimeris visø pirma moko savikontrolës; jis atskleidþia mokiniui, kaip girdëti save. Kritiðkas savæs girdëjimas, mano manymu, neabejotinai pats svarbiausias veiksnys per visas muzikos studijas. Valandø grojimas nesukoncentravus minèiø ir klausos á kiekvienà natà konkreèioje situacijoje tëra laiko ðvaistymas. Tik iðlavinta klausa gali iðgirsti maþyèius netikslumus bei nelygumus, kuriø paðalinimas bûtinas technikai tobulinti” (p. 5). Tarsi ir visiems seniai þinoma aksioma, jog “ausis” pianisto darbe turi “eiti” pirma pirðtø. Taèiau turbût instrumento pobûdis lemia, kad áþvalgieji kiekvienos epochos mokytojai privalo ið naujo priminti ðià auksinæ taisyklæ. Juk ir J.S.Bachas labai vertino klavikordà, kurio subtiliausias tembrinis bei dinaminis “niuansavimas” buvo girdimas tik jautriai iðlavintai klausai. O ðtai C.Ph.E. Bachas raðë: “Geras klavikordistas visada puikiai gros ir klavesinu, taèiau nebûtinai atvirkðèiai…” (C.Ph.E. Bach, Essay on the True Art of Playing Keyboard Instruments, p. 39).
Muzikos barai /58
Taèiau nepaisant autoritetingø muzikø minèiø, praëjus nepilnam ðimtui metø nuo J.S.Bacho mirties, Louis Pagnerre taip ávertino vis dël to nemokëjusiø atsispirti “mechaninëms pagundoms” pianistø giminæ: “Fortepijonas trukdo mokiniui studijuoti muzikà. Tai, þvelgiant ið ðvietëjiðko taðko, ir yra pagrindinis argumentas prieð ðá instrumentà; visos kitos negerovës kyla ið ðios. Mokinys, kad ir kaip ðalintøsi bet kokio muzikalumo, kad ir menkiausiai suprantantis garso aukðèio skirtumus, jø jungimàsi ar ávairias kombinacijas, gali sëkmingai, naudodamasis daugiau ar maþiau uþsispyrëliðku mechaniniu darbu, pasiekti tai, kas visuomenëje vadinama “graþaus grojimo fortepijonu talentu”. Kas gi ðis talentas? Tai talentas susieti juodus ir baltus rutulëlius ant popieriaus lapo su atitinkamais klaviðais ant fortepijono ir nieko daugiau. Ðie rutulëliai patys savaime neturi jokios muzikinës idëjos; jie tik parodo, kurá klaviðà pirðtas turi paspausti” (cit. ið A.Loesser, Men, Women and Pianos. A Social History). Ðá iðskirtiná fortepijono “mechaniðkumà” gerai atskleidë Haroldas Baueris: “Kiekvienoje meninëje saviraiðkoje priemonës, naudojamos savo siekiams iðreikðti, sukuria tam tikrà pasiprieðinimà laisvai kûrëjo saviraiðkai. Suvaldyti ðá pasiprieðinimà galima tik visiðkai suvokiant jo prigimtá. Poetas, tapytojas, skulptorius ar muzikantas - visi jie priversti iðspræsti ðias priemoniø sàlygojamas problemas, ir, kalbant apie pianistus, reikia pripaþinti, kad jie daþnai atsiduria ties nusivylimo riba, kadangi jø instrumentas, reikalaujantis tiek fizinës ir psichinës energijos, absorbuoja labai didelæ dalá jø pastangø, kuriø reikalauja muzikinë saviraiðka... Daugeliui studentø fortepijonas yra barjeras, netgi siena tarp jø ir muzikos. Jø mintys, atrodytø, taip niekada ir nenuskrieja toliau klaviðø. Jie pluða metø metus, atrodytø, stengdamiesi padaryti ið savæs “fortepijonu grojanèias maðinas”, ir galø gale rezultatas, kurá jie pasiekia, bûna ganëtinai menkavertis” (cit. ið J.F.Cooke, Great Pianists on Piano Playing). H.Baueris, beje, savo karjerà pradëjæs kaip smuikininkas ir tik gerokai vëliau patekæs á pianistø virtuozø gretas, taip pat buvo aiðkus tiek individualiø metodø kûrimo kiekvienam studentui, tiek bûtinybës tobulinti vidinæ koncentracijà studento darbe, tiek girdëjimo pirmumo grojant ðalininkas. Straipsnyje apie savo labai unikalø patyrimà ir poþiûrá á pianistinæ technikà Baueris raðë: “Uþtikrindamas jus, kad man visada labai malonu kalbëti su fortepijono studentais, turiu pripaþinti, jog su dideliu nenoru imuosi
tø klausimø, kurie jiems turbût labiausiai rûpi. Visø pirma - þodþiai labai maþai pasako, visø antra, mano paties kelias buvo toks skirtingas, palyginti su tradiciniais mokymo metodais, jog buvau priverstas nuolat kurti savo paties metodus, kad iðspræsèiau tuos tûkstanèius kelyje kylanèiø muzikiniø uþdaviniø... Ðios aplinkybës nulëmë, kad dirbdamas su savo studentais að nuolat kuriu naujus bûdus ir naujus darbo su kiekvienu studentu planus… Pirmiausia vienintelis techninis darbas, kurá að kada nors dirbau, buvo susijæs su technika, tiesiogiai susijusia su kûrinio, kurá tuo metu mokydavausi, muzikine idëja. Kitais þodþiais tariant, að niekada nelavinau technikos atskirai nuo muzikos… Natûralu, kad ðitaip studijuodamas turëjau ypaè iðlavinti savo koncentracijà. Koncentracijos klausimas grojant gerokai svarbesnis, nei daugelis mokytojø mano, taigi dalies pamokø laiko skyrimas vertingesniam darbui su mokinio psichologija atskleis didelius papildomus studento potencialus. Daug studentø klysta manydami, kad tik grojant tam tikro pobûdþio muzikà reikia koncentracijos. Koncentracija tokia pat svarbi grojant paprasèiausià gamà, kaip ir mokantis Beethoveno sonatos” (ten pat). Mintimis gráþtu ir á E.Elinaitës prieð deðimt metø patirtas nepakartojamas pamokas Ciuriche: “Jei vaizduotë bus pakankamai iðradinga ir ausis tiksliai þinos, kokio garsinio rezultato sieki, - pirðtai visada ras kelià”, nepatenkinta studentø grojimu ir jø nusiskundimais “nepakankama technika” sakydavo pianistë. Kuprevièiaus pamokose taip pat nebuvo vietos pasiteisinimams techniniais “nepritekliais” - Mokytojo suvokimas apie fortepijono grojimo technikà ir technologijà buvo ypaè logiðkas, pagrástas JAV vyraujanèiais metodais, kylantis ið þmogaus fiziologinës prigimties suvokimo, þiniø apie raumenø ir sausgysliø veiklà. Nors iki susitikimo su prof. A.Kuprevièiumi puikiai “þinojau”, kad grojant rankos vargsta, ir tai natûralu, ir taip turi bûti, staiga buvau priverstas suvokti, jog rankos gali ir nevargti, neskaudëti, bûti kur kas paslankesnës. Gerai ásiminë viena Mokytojo mintis. Perfrazuodamas Jozefo Levino, Maskvoje pradëjusio savo pianistiná kelià, paskui didþiàjà dalá gyvenimo gyvenusio JAV, þymaus pedagogo ir pianisto, mintá, prof. Kuprevièius teigë, kad deðimtmeèiais mokytojai ir pianistai kalba apie “grojimà laisvai krintanèia ranka”, tuo tarpu kiekvienas grojimo aktas tai raumenø darbas, o raumenys gali dirbti tik ásitempæ. Tai supratæ nesieksime neámanomo tikslo - groti atsipalaidavusia ranka. Todël kelias á technikos suvokimà
nëra kelias á visiðkà atsipalaidavimà, o kelias á kuo trumpesnæ raumenø átampos fazæ - raumenys neturi bûti ásitempæ nei prieð, nei po grojimo (“smûgio á klaviðà”) akto. Nuo átemptumo fazës momentiðkumo bei tikslumo ir priklauso rankø vargimas arba nevargimas. Kadangi techniná tikslumà lemia visi rankos raumenys ir rankos padëtis apskritai, be abejo, nereikalingø judesiø bûtina vengti. Ypaè pamokantys buvo konkretûs Mokytojo patarimai, peraugantys á “problemos lokalizavimo” principus. Daþnai “techninës griûties” vieta yra jau problemos padarinys, o tuo tarpu pati problema gali atsirasti gerokai anksèiau, sàlygojama laiku neparuoðtos rankos padëties ar esant nepatogiai plaðtakos padëèiai (tam tikrais atvejais, ásigilinus á vienà ar kità rankos padëtá grojant, darydavosi beveik juokinga suvokti, kad reikalavimai, tuo metu keliami rankai, yra paprasèiausiai neágyvendinami), kitais atvejais problemas iðspræsdavo grynai muzikinis jos suvokimas. Ypaè nagrinëjant dvigubø natø pasaþus darësi aiðku, kad daþnai tiesiog “per daug intensyvus” darbas (stengiantis tokiu paèiu intensyvumu pagroti abi gaidas, uþmirðtant, neásiklausant, kad vienas ið balsø vis tiek daþniausiai atlieka melodijos funkcijà) be reikalo nuvargina rankà. Pats Mokytojas sakësi niekada neturëjæs “rankø problemø” ar profesiniø traumø, ir viena ið jo pasakytø fraziø apie problemø prigimtá liko atmintyje ir ðiandien. Perfrazuodamas garsøjá virtuozà Vladimirà Ashkenazy (kuris taip pat prisipaþino niekada neturëjæs problemø dël rankø, kadangi “visada grodavo fortepijonu, o ne savimi”), prof. Kuprevièius aiðkino, jog didelë dalis pianistø visai nesistengia suvokti kiekvienà kartà grojà vis kitu instrumentu, stengdamiesi iðgauti vis tà patá garsiná rezultatà; fiziologiðkai tai veda prie per didelio raumenø varginimo stengiantis iðgauti tai, ko ðis fortepijonas galbût nepajëgia, ir ið to kylanèio sausgysliø pertempimo. Ir vël ðiame pasakyme nesunkiai galime “iðgirsti” iðlavinto klausymosi bûtinybæ, kad klausa reaguotø á tai, kà teikia fortepijonas, o ne vien “suktøsi” apie abstraktø garsiná vieno ar kito kûrinio vaizdà. Estetiniu poþiûriu kiekviena prof. A.Kuprevièiaus pamoka buvo aukso vertës. Ir ne vien dël jo ypaè tiksliø ir daþnai netikëtø, visada ðvieþiø palyginimø (pianistas P.Geniuðas prisimena já labai suintrigavusià metaforà: “Eiti gatve nesustojant, sustot pasigroþëti nesustojant…”), bet ir todël, kad tai buvo pamokos apie tai, kaip kompozitoriaus tekste rasti visus interpretacijai reikalingus pasiûly-
mus. Teksto nagrinëjimas - specifinës kompozitoriø fraziø konstrukcijos, muzikinës medþiagos dëstymo, kadencijø ir moduliacijø, smulkiausiø agoginiø nuorodø buvimo ir nebuvimo analizë - tai kelias kiekvieno kompozitoriaus specifinës muzikinës kalbësenos suvokimo link, vietos fantazijai jø pasiûlytoje stilistinëje kûrybinëje erdvëje radimas. Tai labai siejosi tiek su E.Elinaitës iðsakytomis mintimis Ciuriche, tiek su Giesekingo mintimi: “Savo muzikiniame kelyje patyriau, jog daþniausiai bûtent maþesniu talentu apdovanoti pianistai, iki galo nesuvokdami muzikos kûrinio turinio ir prasmës, dël savo ribotø galimybiø leidþia sau daugiau “laisvës”, kad padarytø kûrinius ádomesnius, nors ið tiesø tai visada yra falsifikacija” (Piano Techique, p. 6). Mokytojo stilistiniø ið teksto kylanèiø pasiûlymø ir patarimø kompleksiðkumas bei visapusiðkumas natûraliai “lipdë” tam tikras tiek pedalizavimo, tiek frazës formavimo, tiek dinaminiø, tiek rubato grojimo sistemas. Dabar, prabëgus daugeliui metø po pamokø, vël atsivertus jau minëtàjà Leimerio ir Giesekingo knygà, atrandu ir daugiau principø, man jau tapusiø tarsi antràja savastimi, bet akivaizdþiai nuspalvintø ta ðilta intelektualine supratimo ðviesa, tokia bûdinga prof. A.Kuprevièiaus pamokoms. Apie pedalizavimà. Dirbant su paskutiniuoju Chopino etiudu (op. 25, Nr. 12, c-moll), profesoriui nepatiko pirmøjø gaidø taktuose skambinimas - mat tai tuo paèiu metu ir bosinës harmoninio pagrindo natos (kairioji ranka), ir melodinës linijos kontûras (deðinioji ranka). Niekaip man paèiam nerandant bûdo apèiuopti aiðkesná linijø individualizavimà ir ðvaresná, bet drauge sodresná pedaliná rezonansà, profesorius kiek netikëtai pasiûlë pedalizuoti kartu su stipriosiomis takto dalimis, o ne jungiamuoju pedalu, kaip buvau pratæs panaðiais atvejais elgtis. Problema buvo iðspræsta, o að savàjá arsenalà papildþiau ne tik konceptualiai nauju pedalizavimo bûdu, bet ir suvokimu, kiek maþai dëmesio (ir klausos) savo darbe skiriu pedalizavimui… Vël gráþtu prie Leimerio teksto: “Labai daþnai, analizuodamas naujus kûrinius su studentais pamokoje, að ásitikindavau, kad net ir subrendæ studentai nesugebëdavo naudoti pedalo grodami stipriàsias takto dalis. Ði klaida pasitaikydavo net ir ðiaip jau sëkminguose koncertuose, klausytojams niekaip nereaguojant á toká netikusá pedalizavimà ir kritikams taip pat niekaip to nekomentuojant. Tai dar kartà árodo, kaip svarbu nuolat lavinti muzikinæ klausà tokiems netikslumams iðgirsti. Kai liepdavau studentui spausti pe-
dalà atliekant stipriàjà takto dalá (to tread time), jis bûtinai pakeldavo pëdà kartu su stipriàja takto dalimi ir tuoj pat jà nuleisdavo. Taèiau tai juk pedalo naudojimas po stipriosios takto dalies (post-treading), paprastai vadinamas “sinkopuotu pedalizavimu”. “Savo pamokose stengiuosi visais ámanomais bûdais iðmokyti kitais atþvilgiais puikius pianistus naudoti stipriosios dalies pedalizavimà, kad pëda spaustø pedalà kartu su stipriàja takto dalimi. Ðis bûdas turëtø bûti naudojamas gerokai plaèiau. Dauguma pedagogø moko tik sinkopuoto pedalo vartojimo. Ið tikrøjø daugelis net mano, kad stipriosios dalies pedalizavimas klaidingas. Ðis bûdas (grojant stipriàsias takto dalis) reikalauja tam tikrø ágûdþiø, - garse neprivalo likti pagroto takto harmonijos atgarsiø… Visoms Beethoveno sonatoms ðis pedalizavimo bûdas tinkamas. Taip pat jis puikiai tinka ir atliekant Chopino kûrinius. Grojant Beethovenà geriau naudoti trumpesná pedalà. Grojant Chopinà geriau tinka ilgesnis pedalas, nes atliekant Chopino muzikà melodinë linija daþnai turi “plaukti” vadinamajame “pedaliniame ûke” (pedal vapor), o tuo tarpu Beethoveno kûriniuose skaidri faktûra yra esminë muzikinës minties pristatymo savybë” (ten pat, p. 124). Brangios Mokytojo pamokos, atrodo, ne vien man paliko neiðdildomà þymæ mano profesiniame gyvenime. Tai byloja ir pluoðtai po visà pasaulá iðsklidusiø mokiniø laiðkø bei prisiminimø, raðytø jau netekus Mokytojo: “Kai 1976-aisiais bûdamas devyniolikos ástojau á universitetà, në neásivaizdavau, kokià átakà gali turëti vienas fortepijono mokytojas. Dabar man beveik keturiasdeðimt, ir grodamas vis dar galvoju apie já. Ir visada galvosiu”. “Esu be galo dëkingas, kad likimas suvedë mane su ðiuo nuostabiu þmogumi, tapusiu mano mokytoju, patarëju, slapèiausiø dalykø iðklausytoju ir draugu. Jauèiuosi palaimintas tuo laðeliu nemirtingumo, kurá neðiojuosi kaip jo nenutrûkstanèià átakà. Daþnai ir ðiandien grojant mane nuolat lydi jo studijoje idealiai pagrotas pavyzdys ar iðsakyta taikliai suformuluota mintis”. Profesorius A.Kuprevièius jau daugiau nei penkerius metus negali savo patarimais, grojimu, charakteriu ar iðmintimi atskleisti naujø pasauliø klausytojams, mokiniams, studentams, kolegoms, taèiau kaip kiekvienas didis Mokytojas jis ir toliau skleidþia suvokimo bei atradimo ðviesà, tæsia savo veiklà daugelio savøjø mokiniø ir gerbëjø rankomis bei ðirdimis.
Muzikos barai /59
Roger Muraro ROGER MURARO - VIENAS GERIAUSIØ ÐIØ DIENØ O.MESSIANO KÛRINIØ ATLIKËJØ. PARYÞIAUS KONSERVATORIJOS (YVONNE LORIODMESSIAEN KLASË) AUKLËTINIS, TARPTAUTINIO F.LISZTO KONKURSO PARMOJE (ITALIJA, 1981) PIRMOSIOS VIETOS IR TARPTAUTINIO P.ÈAIKOVSKIO KONKURSO MASKVOJE (1986) DIDÞIOJO PRIZO LAUREATAS. ITALØ KILMËS PIANISTAS. KONCERTAVO SU ÞYMIAIS DIRIGENTAIS - ZUBINU MEHTA, PINCHASU STEINBERGU, MAREKU JANOWSKIU, VALERIJUMI GERGIJEVU, YURY AHRONOVICHIUMI IR KT., PASAULINIO GARSO ORKESTRAIS - BERLYNO IR VIENOS FILHARMONIJOS, LEIPCIGO “GEWANDHAUS”, PRANCÛZIJOS NACIONALINIU SIMFONINIU, HAGOS REZIDENCINIU, PRANCÛZIJOS RADIJO FILHARMONIJOS IR KT. 2001 M. VASARÁ SOLISTØ INSTRUMENTININKØ KATEGORIJOJE APDOVANOTAS NOMINACIJA “VICTOIRE DE LA MUSIQUE”.
Roger Muraro
Rûta MIKELAITYTË 2002 m. vasario 9 d. ávyko ilgai lauktas Lietuvoje jau gerai þinomo ir daugelio melomanø simpatijas pelniusio pianisto ið Prancûzijos Roger Muraro koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Buvusieji koncerte, manau, dar kartà turëjo progà pasigërëti ðiuo puikiu pianistu (jis skambino du M.Ravelio koncertus fortepijonui ir orkestrui). Klausydamasis jo muzikavimo supranti, kad tai - neeilinë asmenybë. Jo fortepijonu iðgaunamø spalvø gama begalinë, techninës galimybës fantastiðkos, jokio farso… Ir kartu - tai be galo ðiltas, fantastiðkomis svajonëmis ir nuoðirdumu tiesiog “nuperkantis” þmogus… Esu dëkinga R.Muraro, sutikusiam skirti laiko
Muzikos barai /60
pasikalbëti, padariusiam iðimtá savajai nuostatai vakarà prieð koncertà su niekuo nebendrauti. Pabandþiau praverti scenos uþdangà ir tiesiog draugiðkai ðnektelëti ne vien apie muzikà…
- Vakaras prieð rytojaus koncertà. Kokia Jûsø savijauta?
- Prieð koncertus niekada nesijaudinu. Vienintelis mano atsipalaidavimo bûdas - tai galvojimas, kà ir kaip grosiu, kaip uþdësiu rankas, kaip pradësiu frazæ. Að niekada nevartoju vaistø. Kai buvau jaunas (aiðku, ir gerokai energingesnis), buvo toks nuotykis prieð P.Èaikovskio kon-
kursà - pabandþiau iðgerti nestipriø homeopatiniø raminamøjø. Nepadëjo… Daugiau ir nebandþiau - geriausia homeopatija susikoncentravimas ir þinojimas, kà turi daryti.
Tête-à-tête On 9 February 2002, a concert of Roger Muraro, the beloved French pianist of the Lithuanian audience, took place. The programme included two piano concertos by Maurice Ravel, performed together with the Lithuanian State Symphony Orchestra. Rûta Mikelaitytë talks with Muraro about his concerts and tours, about his family and leisure time, and about music.
Nesuprantu, kodël taip atsitiko, kodël kai kurie þmonës tokie tamsûs, ið religiniø paskatø gali ryþtis tokiems “þygdarbiams”… - Minëjote, jog turite sûnø. Kà jis veikia? Ar seka tëvo pëdomis?
- Jam penkiolika, bet yra protingas, gal net per daug. Ne muzikantas. Tiesa, bûdamas vaikas, grojo trimitu. Vëliau, iðgirdæs S.Prokofjevo “Petia ir vilkas”, uþsimanë pûsti fagotà (senelio partijà…). Instrumentas pasirodë esàs per didelis, tad mokytojas patarë palaukti bent porà metø. Po kurio laiko nutarë groti arfa! Vëliau ëmë þaisti futbolà. Na, o dabar jis pieðia. Ne taip gerai, kaip M.K.Èiurlionis (tarp kitko, aplankiau jo parodà Paryþiuje). Dar laPirmoji pamoka su kombai mëgsta pozitoriumi. 1986 m. groti gitara rugpjûèio pabaiga hardrokà! Taèiau, nepaisant to, lanko mano koncertus, nors nelabai mëgsta O.Messiaeno muzikà: per daug paukðèiø, per daug triukðmo…
- O draugai?
Yvonne LORIOD nuotr.
- Ne, ið vakaro su niekuo nebendrauju. Bet koká pusvalandá prieð koncertà man labai malonu pamatyti simpatiðkà, mielà þmogø, persimesti keliais þodþiais. Tai labai atpalaiduoja. Taèiau situacija juk niekada nebûna vienoda. Ir galbût didþiausia muzikø patirtis - tai suvokti, kaip elgtis kiekvienu atveju prieð koncertà, nes nervinë bûsena kaskart vis kitokia. Pastebëjau, kad didþiausia patirtis ir yra þinojimas, kaip kontroliuoti situacijà. Bet… tai nelengva. - Nesibaigianèios kelionës, koncertai… Kiek dienø per metus praleidþiate namuose Paryþiuje?
- …O.Messiaenas. Kada Jûs pats sutikote O.Messiaenà ir atradote jo muzikà?
- Net negaliu tiksliai pasakyti. Kai, pavyzdþiui, dvi savaites praleidþiu namuose, tai bûna ið tiesø ilgas laiko tarpas. Tada að bûnu vienas, “gyvenu sau”, verdu valgá. Didþiausias mano malonumas - valgio gaminimas draugams. Tada atidarome labai gero vyno butelá, deja, tai atsitinka labai retai.
- Pirmasis susidûrimas su jo muzika ávyko, kai buvau ðeðiolikos. Tada grojau “Amen vizijas” dviem fortepijonams. Keista, bet tada ir supratau, kad ateityje grosiu jo kûrinius. O pirmà kartà jam pagrojau, kai pas jo þmonà Yvonne Loriod studijavau Paryþiaus konservatorijoje. Tada jau buvau aðtuoniolikos. Jis buvo labai kuklus. O rimtai padirbëjome 1986 m. spalá, man besiruoðiant tarptautiniam konkursui. Tada penkiolika dienø praleidau jo namuose, dirbom kas dienà, tai buvo fantastiðka patirtis. Þinote, ir dabar, kai groju jo muzikà, já jauèiu èia, ðalia savæs, bet kai negroju, suvokiu, kad jo jau nëra… Man tai yra labai liûdna. Kai skambinu jo kûrinius, jauèiuosi lygiai kaip 1986 metais. Puikus jausmas… - Gal prisimintumëte keletà dalykø apie jo pedagoginius, galbût psichologinius momentus? Kaip jis su Jumis dirbo? Kà skatino, ko netoleravo?
- Labai ásimintina tai, kad jis visada ádëmiai klausësi. Ir tik kartais sakydavo, kad galbût ðioje vietoje bûtø gerai iðgauti kiek aiðkesná garsà ar iðgirsti norimà spalvà. Ir tai viskas. Jokiø pastabø apie tempà, technikà ar nesuskambëjusias natas… Galëjau sau leisti didþiulæ laisvæ, nors tiksliai neþinodavau, kaip groti, kas bus toliau. O jis buvo laimingas, matydamas, kad jo muzikà kaþkas supranta, norëjo, kad kas nors jà atliktø. Jis manimi pasitikëjo, niekada dël to neturëjau problemø. O su mano mokytoja ponia Yvonne Loriod, jo þmona, buvo visai kitaip. Ji - tik-
Roger Muraro
- Taip, vakarais mëgstu þiûrëti filmus, koncertus. Ðtai neseniai þiûrëjau prancûzø siaubo filmà “Neapykanta”. Labai mëgstu S.Spielbergo juostas, didþiulá áspûdá paliko “Ðindlerio sàraðas”. O ið literatûros anksèiau mëgau skaityti populiarias anglø, amerikieèiø, prancûzø autoriø knygas. Dabar atradau ðá tà ádomesnio - susidomëjau ezoterine literatûra. Net neþinau kodël, gal man to reikia, kad geriau suprasèiau pasaulá ir kodël jis toks kvailas. Ðiuo metu daug skaitau Odono Valley, Sorbonos universiteto profesoriaus, knygø. Tai - knygos apie mistikà, ávairias religijas - budizmà, krikðèionybæ, musulmonø tikëjimà. Að bandau atrasti prieðtaravimus tarp jø, suvokti, kodël þmonës skirtingai meldþiasi, garbina ávairius stabus. Vis prisimenu rugsëjo 11-àjà.
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
- Ar turite laiko tokiems “namø malonumams” kaip televizorius, knygø skaitymas?
Muzikos barai /61
ra pedagogë. Ji galëjo man pasakyti, kà ir kaip darau ne taip. O kompozitorius tylëjo… Esu beveik tikras, kad tas pats buvo ir su L.van Beethovenu, W.A.Mozartu, F.Chopinu ar M.Raveliu… Jei grotum paèiam kompozitoriui, jis turbût tik klausytøsi. Dël to, kad paþástu O.Messiaenà, að groju, kaip noriu ir jauèiu. Kitiems egzistuoja tradicijos. Ir jei manæs papraðytø duoti patarimà jauniems pianistams, jis bûtø toks - neklausykite kitø pianistø. Pavyzdþiui, jei grojate R.Schumannà, klausykite visø jo dainø, simfonijø, operos, klausykite visus kûrinius, bet neklausykite pianistø, nes, norite to ar nenorite, jie áperða savo suvokimà apie kûriná, o to ið pasàmonës iðtrinti neámanoma. Todël labai sunku bûti geru mokytoju. Turëtum stovëti, ádëmiai klausytis ir niekada mokiniui nesakyti, kaip jis privalo groti. Tik stebëti teksto klaidas... - Kiek turite mokiniø konservatorijoje?
- Dël koncertinës veiklos prieð metus pedagoginá darbà nutraukiau. Ðtai rytoj groju Vilniuje, uþ poros dienø skrendu á Suomijà, vëliau - á Kolumbijà, gráþtu, o tada - Londonas, JAV, Florencija, Roma, Niujorkas, Detroitas, Karakasas ir t.t., viskas ðiais metais… Na, o dar vëliau keliausiu á Olandijà, Vokietijà, ðalia uþsienio gastroliø dar nuolat koncertuoju Prancûzijoje. Taip gyvenant neámanoma bûti rimtu mokytoju. Todël nutariau nutraukti ðá darbà, nes mokiniai nori visada bûti ðalia mokytojo. - Tiek daug keliaujate vienas. Ar neliûdna ðitiek laiko praleisti vienatvëje?
- Ne tiek jau daug laiko bûnu vienas, o kita vertus, toks mano pasirinkimas. Ið tikrøjø vieniðas pasijuntu atsivërus durims á scenà. Savo gyvenime esu stipriai prisiriðæs prie fortepijono, taigi prie tokios “vienatvës” esu pripratæs. Toks mano gyvenimas… Praëjusiøjø metø gruodá visà savaitæ kartu su sûnumi ir jo mama praleidome Palerme. Buvo iðties sunku - turëjau susikoncentruoti (grojau sudëtingas programas), nelabai sekësi. Tai buvo geras iðbandymas - ir jiems, ir man. Gyvenime jauèiuosi laimingas, kad galiu skambinti puikius kûrinius, nors labai brangiai moku uþ ðià savo laimæ - daþnai nematau ðeimos, draugø. Kai kuriø þmoniø gyvenimas labai horizontalus. O mano - tiesiog... Kol buvau jaunas, buvo sunku, dabar pripratau… Bûti 43-ejø gerokai lengviau nei 28-eriø ar 30-ties. - Kaip pasikeitë Jûsø muzikinis skonis?
- Visai nepasikeitë. Nors tikrai þinau, kad negaliu numirti, kol nesugrojau R.Schumanno ir W.A.Mozarto kûriniø.
Muzikos barai /62
Anksèiau mano repertuare buvo labai daug O.Messiaeno, dabar skambinu visus M.Ravelio kûrinius, aiðku, groju ir F.Lisztà, ir S.Rachmaninovà. Kitame etape grosiu R.Schumannà. Apie já galvoju labai seniai. Nesakau, kad nemëgstu L.van Beethoveno ar F.Mendelssohno. Bet man artimiausi - R.Schumannas, W.A.Mozartas, O.Messiaenas ir M.Ravelis - visi jie turi kaþkà bendra - galbût vaikiðkumo idëjà. Tai suteikia galimybæ pamatyti gyvenimà toká, koks jis turëtø bûti. - Kiek dienø galëtumëte praleisti be fortepijono?
- Galite ásivaizduoti, pernai, pirmà kartà per trejus metus, turëjau dvi savaites atostogø, ir tai buvo siaubinga. Pirmà savaitæ jauèiausi visai neblogai, laukiau Kalëdø, bendravau su ðeima. Po savaitës prisëdau prie fortepijono, mechaniðkai lyg niekas ir nepasikeitë, rankos tos paèios, bet èia, galvoje, visiðka sumaiðtis… Tai nebuvo per ilgas laiko tarpas, kad pajustum atostogø benefisà. Geriau bûèiau ið viso neprisëdæs kokias tris savaites… - Ið kur semiatës energijos, ákvëpimo?
- Muzika gali nuvarginti, bet taip pat ji suteikia daug energijos. Kai labai pavargstu, gerai iðsimiegu, o kità dienà vël atrandu ádomiø, ákvepianèiø kûriniø. Tiesa, kartais einu pasivaikðèioti, mëgstu paplaukioti, nueinu ir á treniruokliø salæ. Bet prieð tai turiu kokias keturias valandas pagroti. Að gyvenu Paryþiaus centre, ten nelengva surasti miðkà. Turëtum vaþiuoti traukiniu. O grodamas, pavyzdþiui, O.Messiaeno “Paukðèiø katalogà”, matau graþiausius gamtovaizdþius, girdþiu garsus, argi tai nenuostabu? Beje, tai labai geras klausimas, nes, ko gero, dël ðios prieþasties ir mëgstu muzikà. Gimiau maþame kaimelyje netoli Liono, prie pat namø ganësi karvës, mëgdavau vaikðèioti po miðkà. O dabar, grodamas O.Messiaeno kûrinius, að uþuodþiu tà gamtos kvapà…
Scena ið operos “Trys seserys”
Þavingosios “Trys seserys” Kovo mënesá karaliðkasis Briuselio “Monnaie” teatras pristato Péterio Eötvöso operos “Trys seserys” premjerà pagal to paties pavadinimo Antono Èechovo pjesæ. Kol opera rengiama, norëèiau pasidalyti mintimis apie ðià operà ið ankstesniø jos pastatymø. Kompozitorius, dirigentas P.Eötvösas gimë 1944 m. Székely-Udvarhely, Vengrijoje. Jau bûdamas dvylikos sukûrë keletà kûriniø, kai kurie jø laimëjo apdovanojimus. Keturiolikos metø tapo Budapeðto Zoltáno Kodály konservatorijos studentu. Toliau raðe muzikà kinui, teatrui, televizijai bei miuziklams. Gavæs stipendijà iðvyko studijuoti á Kelno aukðtàjà muzikos mokyklà. Èia sutiko Karlheinzà Stockhausenà, nulëmusá tolesnæ Eötvöso karjerà. 1968-1976 m. Eötvösas buvo “Stockhausen Ensemble” muzikantas, dirigentas ir technikas. 1971-1979 m. bendradarbiavo su Kelno WDR elektroninës muzikos studija. Nuo 1975 m. kuria, diriguoja bei dirba pedagoginá darbà. Daug muzikos kritikø mano, kad pirmoji Eötvöso opera “Trys seserys” nepakartojama. Ið tikrøjø nuo pat jos premjeros 1998 m. kovo 13-àjà opera nenustoja gyvavusi ir keliavusi po pasaulio scenas: Lionas, Budapeðtas, Paryþius,
- Ar turite svajoniø, kurios dar neiðsipildë?
- Mano svajonës pildosi kasdien. Groju su puikiais orkestrais, puikiose salëse… O ðiaip norëèiau turëti tiek pinigø, kad galëèiau nusipirkti labai senà vienuolynà, galbût XI amþiaus… Ir kad jame bûtø tiek vietos, kad galëèiau pasikviesti visus savo draugus ið viso pasaulio… Ir dar. Vienà dienà norëèiau groti LABAI GERAI… ir gyventi netrukdomas minios problemø… ir bûti laisvas… Niekada nesapnavau, kad skrendu. Norëèiau bûti paukðèiu, norëèiau skristi vëjyje… Manau, tai bûtø nuostabu…
Kompozitorius, dirigentas P.Eötvösas ir dirigentas Kentas Nagano
Amsterdamas, Hamburgas, Viena ir t.t. Ir visur ði opera laukiama bei ypaè ðiltai sutinkama. Joel Kasow (“Opera News”) raðë: “Retai atsitinka, kad iðklausius pasaulinæ kûrinio premjerà norisi jà dar kartà iðgirsti”. Tà patá galëèiau pasakyti ir að, iðklausiusi operà “Chatelet” muzikos teatre Paryþiuje. Penkis vakarus èia skambëjusi opera buvo itin ðiltai ir entuziastingai sutikta. (Jà atliko Radijo filharmonijos orkestras, dirigavo Ken-
tas Nagano bei P.Eötvösas. Libreto autoriai Clausas H.Hennenbergas ir P.Eötvösas, scenografas Ushio Amagatsu, kostiumø kûrëja Sayoko Yamaguchi; opera yra keliø versijø ir keliø pastatymø.) Kartu su Clausu H.Hennengerbu Eötvösas ëmësi rizikingos uþduoties kurti rusiðkà operos libretà (vertë K.Wiernickis). Pakeitæ klasikinës pjesës tvarkà, konfigûravo jà á savità asmeninæ dëlionæ. Rezultatas - tris operos veiksmus Eötvösas iðdalija keliems svarbiems operos veikëjams. Pirmàjá veiksmà kompozitorius skiria meilës apsuptai, bet nemylinèiai Irinai, antràjá - meilës ilgesio iðtroðkusiam ir gyvenimu nusivylusiam trijø seserø broliui Andrejui, o treèiàjá - meilës peripetijose besiblaðkanèiai Maðai. Ið èia kyla ekspresyvios asmenines dramas iðgyvenanèiø veikëjø temos. Ypaè puikus Andrejaus monologas. Visi jie skamba kaip ryðkus Andrejaus
maiðë keletà Èechovo pjesës epizodø ir sukûrë visai naujà versijà. Vietoj vaizdavimo sukurtas áspûdis. Dviejø valandø muzika prisodrinta átampos. Ji laisvai alsuoja, nors ir grieþtai sukonstruota. Rafinuotas spalvø derinys”. Gerhardas Rohde (“Frankfurter Allgemeine Zeitung”) pateikë savo poþiûrá á operà: “Muzikos spalvingumas, puikûs instrumentø deriniai, taiklus garsø pateikimas, iðraiðkingi vokalistø pasaþai - visa tai tik dar labiau pabrëþia partitûros skaidrumà. Kartais muzika suskamba kone átartinai “graþiai”, taèiau ðis groþis kilæs ið naujo poþiûrio á kûriná”. Gerhardas Rohde (“Neue Musikzeitung”) raðo: “Eötvöso muzika puikiai perteikia melancholijà, turtingus jausmus, tylø Èechovo dramos sielvartà. Tai kartu ir istorija apie mûsø negrabumà susitvarkyti savo gyvenimà, nemokëjimà sukurti savæs bei ieðkoti tikslo”.
“Meilë ið tolo” ið arti: Suomijos kompozitorë Kaija Saariaho Scena ið operos “Trys seserys”
þmonos Nataðos kontrastas, kurios melodinë linija persunkta chaotiðkos ekspresijos. Viskà preciziðkai apmàstydamas ir susiedamas þodá su muzikà, savo orkestrà Eötvösas suskirsto á dvi dalis: orkestro duobëje pasodintas kamerinis orkestras tiesiogiai atliepia operos personaþus. Kita didþiulë orkestro dalis, kuriam diriguoja pats maestro, yra uþ scenos. Norëdamas iki galo ágyvendinti savo sumanymà P.Eötvösas pasikvieèia japonø kilmës scenografà Ushio Amagatsu. Pasitelkdamas kabuki teatro tradicijas, Amagatsu tik paryðkina þodá ir muzikà, juos subtiliai “ákomponuodamas” á saikingas, taèiau skoningas dekoracijas. Ir kiti operos elementai sieja ðià operà su japoniðkomis teatro tradicijomis. Tai vyrams paskirti trijø seserø vaidmenys, plaukiantys neskubantys jø judesiai bei baltai daþyti seserø veidai, pasak japonø, “atspindintys aktoriaus sielà”. Daug apie ðià operà raðyta ir spaudoje. Jacques’as Doucelin (“Le Figaro”): “Meistriðkas kompozitoriaus darbas iðsilieja tûkstanèiais á dvi grupes suskirstyto orkestro garsø. Kerinti meistrystë, rafinuota polifonija bei ekspresyvios arijos...” Paulas Websteris (“The Guardian International”): “Jau nuo pat pirmojo spektaklio kritikai iðgyrë ðá kûriná prognozuodami, kad jis ásitvirtins XXI a. repertuare”. Berndas Feuchtneris (“Opernwelt”) ðitaip apibûdino kûriná: “Ðioje operoje Eötvösas panaudoja genialø triukà. Kompozitorius su-
Perþiûrëjus ðiuolaikinës muzikos renginiø programas, akis uþklius uþ daþnai atliekamos dabarties suomiø kompozitorës Kaijos Saariaho pavardës. K.Saariaho (g. 1952 m.) studijavo Helsinkio Sibeliuso akademijoje pas Paavo Heininena, vëliau - Friburgo aukðtesniojoje muzikos bei Paryþiaus IRCAM’e. Nuo 1982-øjø kompozitorë gyvena Paryþiuje. Jos muzika siejasi su György Ligeti, Ianniso Xenakiso, Krzysztofo Pendereckio kûryba, ypaè su jø 7-ojo deðimtmeèio kompozicijomis. Svarbø vaidmená Saariaho kûryboje vaidina kompiuteriu kuriama muzika. Jos þavëjimasis atskirais instrumentø garsais, jø analizavimas ir ekstrahavimas, tembrø keitimas tapo suomiø kompozitorës savastimi. Kûrinyje “Lichtbogen” devyniems instrumentams bei elektronikai (1985-1986) Saariaho eksperimentavo su ávairaus stiprumo ir intensyvumo styginiø garsais, o ðiuos rezultatus pirmà kartà susumavo kompozicijoje orkestrui ir áraðui “Verblendungen” (19821984). “Man patinka ávairia styginiø grojimo technika iðgaunami garsai. Jie priklauso nuo stryko prisilietimo prie stygø: pradedant nuo labai svaraus, skaidraus garso iki ekstremalaus ir triukðmingo”, - sako pati kompozitorë. Kadangi kompozitorë domisi ávairiø instrumentø tembrais, daþniausiai jos darbai vadinami trapiais. Taèiau pasiklausius ávairiø Saariaho kûriniø, tokia nuomonë atrodo klaidinga ir nepateisintina. Saariaho kûriniai “Verbördungen”, “Io” dideliam ansambliui ir elektronikai (1987) bei “Nymphea” styginiø kvartetui ir elektronikai (1987) kupini dramatiðkø elementø. “Trapios muzikos reputacija, manau, atsirado dël mano populiariausios kompozi-
cijos “Lichtbogen”. Visada daug dëmesio skiriu formai, net jeigu, pavyzdþiui, kûrinyje “Lichtbogen”, kontrastas ir nelabai akivaizdus. Kompozicijos “Nymphea” kontrastai ryðkesni ir dramatiðkesni. Tobulinti formà - tai mano bûdas paèià save iðjudinti, nes esu linkusi leistis á smulkmenas. Þinoma, jos teikia kûriniui ypatingo spalvingumo, taèiau paslepia struktûrà”, - teigia kompozitorë. 2000 m. Zalcburgo festivalio uþsakymu K.Saariaho sukûrë operà “L’amour de loin” (“Meilë ið tolo”). Libreto autorius Aminas Maaloufas rëmësi vieno pirmøjø XII a. trubadûrø Jaufre Rudelio kûryba. “Meilë ið tolo”- tai penkiø veiksmø dviejø valandø trukmës opera apie tolimà meilæ. Princas Jaufre Rudelis myli kitokia meile, meile per atstumà, ir apdainuoja svajoniø moterá, kurios niekada nesitiki sutikti. Taèiau piligrimas papasakoja princui, jog yra sutikæs tokià moterá. Princas ryþtasi keliauti pas savo iðsvajotàjà Tripolio grafienæ Clemence. Pas jà princas atvyksta jau mirtinai sergantis, taèiau mylintis ir mylimas. Netrukus princas mirðta ant grafienës rankø; Clemence nusprendþia stoti á vienuolynà. Paskutinë scena vaizduoja besimeldþianèià grafienæ. Ar ji meldþiasi tolimam Dievui, ar tolimam mylimajam - taip ir lieka neaiðku. Pasak laikraðèio “The New York Times” muzikos kritiko Anthony Tommasini, tai “geriausias 2000 metø kûrinys. Klasikinëje muzikoje nieko nëra svarbesnio, kaip naujo kûrinio pristatymas. Ðiais metais iðklausiau daug kûriniø, taèiau mintimis vis gráþtu prie efektingos Kaija Saariaho operos. Novelistas ir poetas Aminas Maaloufas pateikë kompozitorei vienà geriausiø pastarojo laikotarpio libretø. Labai savita patraukli, spalvinga partitûra, primenanti Debussy ir Messiaenà”. Marko Swedo (“Los Angeles Times”) þodþiais, ði “opera - ryðkiausia ir tikrai verta dëmesio Zalcburgo festivalio kompozicija. Kompozitorë - nuostabiø bei daugiasluoksniø garsø klodø, daþnai kuriamø pasitelkiant tradiciniø instrumentø subtilias elektronines moduliacijas, meistrë. Jà domina ne dramatiðki ávykiai, bet garsø pasaulis. Operos libretas - ypaè ádomus ir poetiðkas. Skoningas instrumentø derinys iðtisas dvi valandas iðlaiko vidinæ þiûrovø átampà”. Panaði ir Shirley Fleming (“Musical America”) nuomonë: “Nauja ir áspûdinga opera. Orkestras taip subtiliai susilieja su elektroninës muzikos garsais, kad net sunku juos atskirti. Operoje ypaè svarbios vokalistø partijos. Orkestras paklûsta ðiems tik beþengiant á scenà”. Jau minëtas Anthony Tommasini (“The New York Times”): “Maaloufo þodþiai verti muzikos. Saariaho pristatë puikià penkiø iðtisiniø veiksmø dviejø valandø trunkanèios operos partitûrà. Garsi savo pomëgiu tyrinëti muzikiniø garsø pasaulá, Saariaho ðia opera tæsia ta paèia dvasia”. Auðra LISTAVIÈIÛTË
Muzikos barai /63
Meilës dienai - ðokio spektaklis apie meilæ
Marija Juozapaitytë: Ilgas ir graþus balerinos kûrybos kelias Minint 90-àsias gimimo metines Prieð deðimtá metø vasario 26-àjà mirë viena þymiausiø Lietuvos balerinø Marija Juozapaitytë. Ðiø metø kovo 27-oji - jos devyniasdeðimties metø gimimo data. Kaip ir pirmosios mûsø klasikinio ðokio balerinos O.Malëjinaitës, Marijos vaikystë prabëgo Sankt Peterburge. 1919 m. ji su mama gráþo á Lietuvà. Kaune pradëjo lankyti O.Dubeneckienës baleto studijà. Mirus motinai, pedagogë priglaudë naðlaitæ. Darbðti ir talentinga ðokëja 1929 m. buvo priimta á Valstybës teatrà, ðoko charakterinius ðokius solo. Nors tuomet teatre dirbantys pasaulinio garso solistai V.Nemèinova, A.Obuchovas ir N.Zverevas sutartyje buvo ásipareigojæ ugdyti jaunuosius teatro solistus, taèiau patys ðoko visus pagrindinius vaidmenis. Þiûrovai, pamilæ grakðèià, turinèià gerus techninius duomenis solistæ, netgi þadëjo streikuoti, jeigu jai nebus skiriamas debiutas “Gulbiø eþere”. Solistë norëjo tobulëti, yra minëjusi, jog daug gerø patarimø jai davæs G.Kiakðtas tuomet jau á Kaunà gráþæs vienas þymiausiø Sankt Peterburgo Marijos teatro solistø, vëliau Vienos ir Buenos Airiø baletmeisteriø. 1934 m. vasarà, kaip ir daugelis to meto Kauno operos ir baleto solistø, M.Juozapaitytë ir jos partneris, vëliau vyras, B.Kelbauskas iðvyko á Paryþiø, kuriame savo baleto studijas turëjo þymiausios balerinos V.Trefilova, O.Preobraþenska ir M.Kðesinska. Pastaroji garsëjo ne tik talentu, bet ir tuo, jog buvo caraièio Nikolajaus mylimoji, vëliau tapo kunigaikðèio Andrejaus Romanovo þmona. Pamokos su
J.Pakalnis"Suþadëtinë". M.Juozapaitytë, B.Kelbauskas
M.Kðesinska trukdavo net tris valandas. Pedagogë reikalavo ðokio áprasminimo, pasitikëjimo savimi. 1935 m. pagrindines partijas èia jau ðoko mûsø jaunieji solistai O.Malëjinaitë, M.Juozapaitytë, B.Kelbauskas, V.Aukðèiûnas. Prisimenu jos Jûratæ J.Gruodþio balete “Jûratë ir Kastytis”, þaismingà Svanildà L.Delibes’o “Kopelijoje”, koketiðkà Katytæ ir Aurorà P.Èaikovskio “Mieganèiojoje graþuolëje”, Kitri L.Minkaus balete “Don Kichotas”. Balerinos individualybë, vaidybos nuoðirdumas, ðokio iðraiðka atsiskleidë trijuose baletø spektakliuose. Net dvideðimt penkerius metus balerina ðoko Marijos vaidmená B.Asafjevo balete “Bachèisarajaus fontanas”. Þiûrovus jaudino trapios kinø geiðos Tao Choa ðokis R.Gliero balete “Raudonoji aguona”. Kompozitorius J.Pakalnis, tuo metu ir baletø dirigentas, kurdamas baletà “Suþadëtinë” baudþiauninkës Marytës muzikinius solo ir duetus kûrë atsiþvelgdamas á balerinos asmenybæ. Herojës vardas toks ir liko - Marytë. Trisdeðimt metø M.Juozapaitytë ðoko teatre. Þiûrovai, baleto trupë, Baleto studijos mokiniai mylëjo gyvenime kuklià menininkæ. Aliodija RUZGAITË
Baleto studija: pirmosios O.Malëjinaitë ir M.Juozapaitytë
Muzikos barai /64
Daugelyje choreografës Anþelikos Cholinos spektakliø vyrauja meilës tema - “Medëjoje” iðduotos meilës, “Karmen” kovos uþ meilæ. Netgi karo baisumai “Moterø dainose” nenuslopina þmonëse meilës, jos prisiminimø. Meilës aistros kupini ir “Tango in fa” duetai. Ðv. Valentino dienà Nacionaliniame dramos teatre ávyko spektaklio, pavadinto intriguojanèiu “Meilës” vardu, premjera. Nekasdieniðka atmosfera tvyrojo þiûrovø fojë, buvo daug jaunø uþ rankø susikibusiø poreliø, ne tik jie, bet ir vyresnës kartos þmonës buvo prisisegæ ðirdeles, merginos laikë joms tà dienà dovanotas gëles. Prieð spektaklá skubiai skaièiau programëlæ, kurioje radau prieðtaringø minèiø: “…spektaklis apie viskà ir apie niekà… apie ásimylëjusius, mylimus ir vieniðus”. O pabaigoje: “Kvieèiu kiekvienà þmogø á trumpà pasimatymà su savimi”. Supratau, kad matysime nesiuþetiná ðokio spektaklá. Gal tai bus ðokiu iðreikðtas baletmeisterës dienoraðtis? Prasiskleidus uþdangai tamsoje iðsiskyrë keturiomis eilëmis sëdinèiø þmoniø siluetai. Pasigirdo, o ir vëliau pasikartojo traukinio ratø garsai, tarsi primindami, kad þmoniø gyvenimai - tai nuolatinë kelionë. Ðviesëjant scenos gilumoje ëmë ryðkëti scenografo M.Jacovskio sukurtas vaikø, jaunø ir senø þmoniø (tarp jø ir A.Cholinos) fotografijø koliaþas. Taip turbût scenografas iðryðkino baletmeisterës mintá: “…tokius ðiandien paþástu þmones ir stengiuosi juos paþinti”. Po tokios ramios pradþios choreografë, naudodama kine besikeièianèiø kadrø principà, sukûrë skirtingø nuotaikø ðokius, kuriuose dramatiðkas scenas keitë humoristiniai, lengva ironija nuspalvinti ðokiai, iðryðkindami ðokëjø charakterius. Gan margoka, net ðeðiolikos ðaltiniø, pradedant kompozitoriumi Ph.Glassu ir baigiant gruzinø liaudies dainomis, muzika suteikë spektakliui besikeièianèiø nuotaikø atmosferà. Ir ðiame pastatyme A.Cholina liko iðtikima savajai ðokio stilistikai. Naudodama ðiuolaikinio ðokio judesius, savaip transformuodama klasikinio baleto pozas, akrobatikos elementus, ji kuria savitus veikëjø charakterius. Netgi ðiuolaikiniuose ðokio spektakliuose ágrisusias këdes ji panaudoja kûrybingai. Du nedideli staliukai su ratukais ir su ant jø judanèiais ðokëjais scenoje suteikë dar didesnës dinamikos. Ypaè jie tiko humoristiniame, viename ið geriausiø choreografës duetø, kurá þaismingai atliko R.Kudþmaitë ir D.Bakëjus, ðypsenà këlë aktorius G.Savickas, kuris,
Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.
Po “Meilës” spektakliø Vilniuje ir Kaune pakalbinau baletmeisteræ. - Spektaklyje girdëjome ávairiø kompozitoriø muzikà. Ar turite muzikantà, kuris padeda surasti Jums Donatas Bakëjus reikiamà muzikà? - Muzikà spektakliams visuomet pasirenku pati, kartais ji man reikalinga kaip fonas arba personaþø iðgyvenimams reikðti. Kartais muzikà surandu atsitiktinai… - Kaip gimë naujojo spektaklio tema? - Kûriau atskiras sceneles. Pradëjau dirbti su studentais. Sukûrusi scenas, ëmiau jas derinti. Pradëjau statyti gruodþio mënesá, bet tris savaites sirgau. - Daugelis ðokio teatro baletmeisteriø pripaþásta, kad spektaklá stato uþduodami savo trupës ðokëjams temas. Jie pasinaudoja jø improvizacijomis. - Visø spektakliø choreografijà sukûriau að. Man labai svarbu, kad ðokiø judesiai nebûtø abstraktûs, beprasmiai. Man judesys - tai þodis, kalba. Juk ir dau-
Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.
geliui mûsø dramos reþisieriø judesiai kartais svarbesni uþ tekstà. - Spektaklyje ðá kartà neradau kostiumø dailininko pavardës. - Jo ir nebuvo. Tariausi su dailininku. O baltà vyro kostiumà netgi parinkome parduotuvëje. - Spaudoje skaitau apie Jûsø sëkmingas gastroles ávairiuose Lietuvos miesteliuose. Ádomu, kad Jûsø spektaklius mëgsta ir jaunimas, ir pagyvenæ þmonës. - Tikrai, aplankëm net nedidelius miestus. Buvau Lenkijoje, Estijoje, Baltarusijoje. Vël kvieèia á Varðuvos festivalá, net á Kinijos Ðanhajaus operà. - Sunku ásivaizduoti, kaip derinate gastroliø datas. Juk kiekvieno teatro aktoriai vaidina ir ðoka skirtinguose teatruose, gastroliuoja su savo kolektyvu. - Tai be galo sunku ir sudëtinga. Kartais prieð vaþiuojant tenka keisti aktorius, repetuoti su kitais. Daug vilèiø dedu á savo mokinius. Mano svajonë - sava trupë, bet… - Ðiais metais Muzikos akademijà baigs Jûsø ðokëjø kursas. Tai pirmasis ðokëjø kursas Lietuvoje, kuris turës aukðtosios mokyklos diplomus. Þinau, kad Ðvedijoje, JAV ðokëjø fakultetai egzistuoja prie universitetø. Baigæ ágyja bakalauro ir magistranto laipsnius. Kaip rinkote ðá kursà ir kokià programà jie iðëjo? - Priimdama mokinius tikrinau, ar jie turi reikiamus ðokti duomenis, bandþiau spëti, ar jie individualybës. Stengiausi, kad iðmoktø dirbti, pamiltø teatrà. Todël jau antraisiais studijø metais jie ðoko mano spektakliuose. Liko trylika studentø. Kitais metais rinksiu naujà kursà. Labai norëèiau, kad mano studentus pastebëtø kiti reþisieriai. - Jei neklystu, jie gavo dvi - aktoriaus
sëdëdamas ant stalelio, rankomis tampydamas sulenktas kojas, vaizdavo armonika grojantá muzikantà. Neuþmirðta ir baletmeisterës pamëgta paaugliø mergaièiø tema. Èia trys mokinukës linksmai “plasnojo” (ðokio choreografija priminë pamiðusiø mergaièiø ðokiø leksikà) pagal gruzinø liaudies muzikà. Jø scenas pagyvino nerangaus simpatiðko A.Þebrausko personaþas. Nedideliuose ðokio epizoduose iðsiskyrë savita G.Ivanausko plastika, kaip ir trumpai pasirodþiusio D.Kazlausko epizodai. (Jam susirgus, teko ðá vaidmená paskirti kitam ðokëjui.) Visuose A.Cholinos spektakliuose ðokanti baleto solistë Þ.Baikðtytë iðraiðkinga, laisva plastika kûrë audringos, neramios, besiblaðkanèios, vieniðos moters vaidmená. Kaip ir visi matyti A.Cholinos spektakliai, taip ir “Meilë” - iðbaigtas muzikalus reginys. Jauèiamas kruopðtus repetitorës J.Vymerytës darbas, kuriai tenka repetuoti su dramos aktoriais, baleto ðokëjais ir Muzikos akademijos studentais. Premjeroje gerokai prailgo finalas - beveik tikslus spektaklio pradþios atkartojimas. Choreografiniu poþiûriu maþiau átaigus A.Gineitytei sukurtas monologas.
Rûta Kudþmaitë ir Donatas Bakëjus
ir ðokëjo specialybes. Kokiø disciplinø mokësi? - Ðiuolaikinio, klasikinio, charakterinio, istorinio ðokiø, judesio kompozicijos, dainavimo, vaidybos, muzikos teorijos, kûrinio analizës. - Stebina Jûsø energija, gebëjimas derinti pedagogës ir choreografës darbà. Kaip pakeliate finansø, vadybos, gastroliø organizavimo rûpesèius? - Man talkina trys þmonës. Mano sesuo - gera vadybininkë. Ypaè daug rûpesèiø kelia tai, kad neturiu nuolatinës repeticijø salës. Noriu, kad visi spektakliai tobulëtø. Nuomoju salæ, uþ kurià reikia mokëti. - Dëkoju uþ pokalbá. Linkiu, kad ir naujasis spektaklis “Meilë”, kaip ir visi Jûsø kûriniai, ágautø naujø niuansø, tobulëtø. Aliodija RUZGAITË
Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.
Scena ið ðokio spektaklio “Meilë”
Muzikos barai /65
Pirmoji pamoka geriausia pamoka
Tibeto bendruomenë, nesugadinta vëliau atklydusiø pabëgëliø ið Tibeto. Kitas ádomus autorius - Arthuras Avalonas, arba Seras Johnas George’as Woodroffe’as. Jis paraðë Serpent Power (Gyvatës jëga) ir kitas knygas. Woodroffe’as domëjosi joga Bengalijoje, ir tai mane atvedë iki Ramakrishnos. Taèiau á Indijà nuvykau tik po 1965-øjø. T: Po bendro darbo su Ravi Shankaru Paryþiuje?
G: Taip. Gavau stipendijà studijuoti Paryþiuje pas Nadià Boulanger. Kad uþsidirbèiau papildomø pinigø, sutikau atlikti Ravi Shankaro muzikos nuoraðus. Conradas Rookas já pakvietë á Paryþiø raðyti muzikà filmui Chappaqua.
Pokalbis su Philipu Glassu
T: Ar prieð tai esate dirbæs su indø muzika?
G
imæs Baltimorëje 1937-aisiais, Philipas Glassas pradëjo grieþti smuiku bûdamas ðeðeriø metø, taèiau, pasak jo paties, muzika rimtai susidomëjo tik po dvejø metø ëmæs pûsti fleità. Baigæs dvi mokyklos klases, Glassas ástojo á Èikagos universitetà, kuriame studijavo matematikà ir filosofijà. Devyniolikos metø studijas baigë ir apsisprendë tapti kompozitoriumi. Persikëlë á Niujorkà, kad galëtø lankyti Juilliardo mokyklà. Po keleriø metø jis jau Paryþiuje, kur intensyviai studijuoja Nadios Boulanger klasëje. Tuo metu Glassas pasamdomas transkribuoti Ravi Shankaro muzikà, paraðytà kino filmui. Per kità deðimtmetá jis paraðë daug naujø muzikos veikalø, kai kuriuos ið jø Mabou Mines Theater (Glassas buvo vienas ðios kompanijos steigëjø), taèiau daugiausia savajai atlikëjø grupei Philip Glass Ensemble. 1976-aisiais su Einstein on the Beach pradëjo operø serijà; ið jø paminëtinos Satyagraha bei Akhnaten. Jis raðë muzikà teatrui, ðokiui ir kino filmams, tarp jø Mishima, The Blue Line, Koyaanisquatsi ir Powaqqatsi. Glassas gyvena Niujorke. 1966 metais Glassas atliko pirmàjà ið daugelio savo kelioniø á Indijà. Tuo metu jis pradëjo studijuoti budizmà ir meditacijà. Ðá interviu Tricycle parengë Helena Tworkova ir raðytojas, kritikas bei dramaturgas Robertas Coe. Tricycle: Pradëkime nuo jûsø budizmo studijø. Jûs susidomëjote joga 1962 metais, kai buvo sunku rasti sau mokytojà. Philipas Glassas: Radau vienà Geltonuosiuose puslapiuose, “Y” skyrelyje. Kitus trejus metus mane mokë indø mokytojai, o vienas ið jø paskatino tapti vegetaru.
Muzikos barai /66
G: Niekada anksèiau nebuvau indø muzikos në girdëjæs! Juokinga, ar ne? T: Ar joga jums tapo savotiðku rytietiðku skëèiu, apimanèiu ir budizmà?
T: Taip, nes dvejus metus po to jos visi klausësi per radijà.
G: Ið savo mokytojø nieko neiðgirdau apie budizmà. Jei kà ir suþinojau, tai ið Johno Cage’o, jo knygos Silence (Tyla). Porà metø iki jos pasirodymo iðëjo pirmasis tikrai geras I Ching leidimas, apie kurá suþinojau ið vieno anglø dailininko, dalyvavusio Native American Church veikloje ir kramèiusio pejotà. Penktajame ðeðtajame deðimtmeèiais dailininkai buvo patys dràsiausi meno þmonës, linkæ ieðkoti naujø idëjø. Todël nenuostabu, kad su I Ching mane supaþindino dailininkas. Paskui - Johnas Cage’as. Þinoma, su juo susidûriau ne muzikos mokykloje. Tuo metu jis nebuvo laikomas átakinga muzikos pasaulio figûra. Be abejo, apie já suþinojau ne ið Juilliardo aplinkos þmoniø. O knygoje Silence radau nuorodø á Zeno koanus. Taèiau 1968 metais ávyko tikras kultûrinis sprogimas, kai The Beatles nuvyko á Indijà studijuoti pas Maharishá. Jie gráþo ir kartu parsiveþë indø kultûrà. Tik po to tokie þmonës kaip Ravi Shankaras ëmë koncertuoti didþiulëse salëse, kurios bûdavo perpildytos. George’as Harrisonas Ravi Shankaro vardà pavertë kasdieniniu dalyku. Taèiau tuo laiku, kai pradëjau domëtis Rytais, bet kokios rûðies susidomëjimas jais tebebuvo marginalinis reiðkinys.
G: Atrodo, tai ávyko staiga. Taèiau tam, kad rasèiau muzikos uþraðymo bûdà, atlikau savo pirmàjà greità indø muzikos sandaros analizæ.
T: Kà skaitëte?
G: Na, tuomet nebuvo ið ko rinktis: tebuvo Marco Pallis’o Peaks and Lamas (Virðukalnës ir lamos), vëliau Theos’o Bernardo knygos apie jogà. Jis taip pat raðë apie budizmà. Treèiojo deðimtmeèio pabaigoje Bernardas lankësi Tibete. Skaitydamas jo ar Charles’o Wadellio raðinius supratau, kad viena ið Tibeto prieigø [dvasine prasme] buvo Dardþilingo sritis. Ten gyveno dar klestinti, kultûriðkai nepaliesta
T: Kaip jà uþraðëte?
G: Gudrybë, þinoma, buvo ta, kad reikëjo aptikti skirtingø muzikinës struktûros principø vidurká ir uþraðyti já kalba, pritaikyta Vakarø muzikai. Vakarietiðka notacija, sukurta muzikai, uþraðomai penklinëje. T: Tuo metu pasigirdo kritiðkø vertinimø apie jûsø indø muzikos interpretacijà. Ar nesakëte, kad jûsø paties ðeðtajame deðimtmetyje paraðyti kûriniai tapo pagrindu neteisingø iðvadø, kurias darëte indø muzikos atþvilgiu?
G: Nesu tikras, kad klydau. Tiesiog siaurai interpretavau. T: Ar ið tiesø teisingai suvokëte muzikinæ jos sandarà? Pavyzdþiui, faktà, kad svarbiausia indø muzikos technika - adityvinë?
G: Að taip ir maniau. O tai buvo neteisinga. Maniau, kad klausausi muzikos, kuri sukonstruota adityviniu bûdu, taèiau ásitikinau, kad taip nëra. Ji kuriama cikliðkai. Ið to turëjau daug naudos, nes klaidingas traktavimas, adityvinis procesas man tapo komponavimo metodu.
First Lesson, Best Lesson An Interview with Philip Glass This interview was conducted for Tricycle by Helen Tworkov together with Robert Coe, the author, critic, and playwright. Philip Glass talks about Buddhism, Indian music and musicians, his yoga studies, meditation music and theatre, about his teacher Nadia Boulanger, and his music.
T: Ar á Indijà iðvykote Ravi Shankaro dëka?
G: Ne jo, o Svamio Satchidanandos. Sutikau já keliaujantá á Niujorkà. Ðri Lankoje, t.y. Ceilone, jis turëjo aðramà ir pakvietë mane ten studijuoti. Tai ávyko 1966-øjø rudená. Tada vedþiau Joanne Akalaitis, ir mes iðvykome á Indijà klasikiniu marðrutu: per Turkijà vaþiavome traukiniu, per Iranà ir Afganistanà autobusu, Kaiberio perëja patekome á Pakistanà ir toliau - á Pendþabà. Atvykæs á Delá radau Svamio Satchidanandos laiðkà: “Mielas studente, tikriausiai apsidþiaugsite suþinojæs, kad Niujorke buvau sutiktas neapsakomai ðiltai ir ákûriau èia mokyklà, todël nebûtina vykti á Ceilonà. Praðau gráþti á Niujorkà. Galite studijuoti pas mane èia”. Þinoma, neketinau iðvykti nepamatæs Indijos, ir paveikti Bernardo knygø kelionæ baigëme Dardþilinge: paskutinis miestas, kurá aplankëme, buvo Kalimpongas. T: Ar jûs specialiai ieðkojote mokytojo?
G: Ieðkojau ko nors egzotiðkesnio nei jogos studijos Niujorke. Buvau pasiruoðæs potyriams Indijoje, tokiems, kokius patyrë Bernardas. Mane domino, ar tebelikæ mokytojø, apraðytø jo knygose; o ypaè buvo ádomu suþinoti, ar mokymai, apie kuriuos skaièiau, egzistuoja vien knygose, ar vyksta gyvenime. T: 1967 metais ið Indijos gráþote á Niujorkà, kupinas ðvieþiø áspûdþiø ir pradëjæs praktikuoti meditacijà. Jûsø minimalistinës kompozicijos, sukurtos 1967, 1968 ir 1969 metais, tam tikru atþvilgiu iðsirutuliojo ið bendro triûso su Ravi Shankaru. Taèiau visada neigëte paplitusá ásitikinimà, kad ðiai muzikai meditacijos praktika darë átakà, ir greitai atsisakëte pripaþinti bet koká ryðá tarp jûsø darbo ir vadinamosios meditacinës muzikos.
G: Tuo metu daugybë kompozitoriø panaðiai eksperimentavo kompozicijos srityje, taèiau niekad nesilankë Indijoje. Jie neturëjo budistø mokytojø ir nestudijavo jogos nuo 1961-øjø. T: 1968 metais pasirodë publikacijø apie “naujà meditacijos muzikà”, kuriuose buvo minimi jûs, Terry Riley, Lamontas Youngas ir Steve’as Reichas.
G: Visuomet maniau, jog tai nesusipratimas. T: Pamëginkime ðá tà iðsiaiðkinti: meditacinë muzika nebûtinai yra muzika, inspiruota meditacijos, arba meditacijos patyrimo padarinys. Veikiau tai muzika, kuri pati sukelia kontempliatyvià proto bûsenà - proto, kuris iðdrásta ieðkoti ramios erdvës sau paèiam, o ne leidþiasi blaðkomas auditorijos emocijø.
G: Jeigu nueitumëte á bet kurá new-age’o
sambûriø, kokià muzikà iðgirstumëte? Jie nesiklauso Terry, Lamonto ar manæs. Jie turi “new-age’o muzikà”, ir tai nëra tas pat. Ta muzika, apie kurià kalbëjo kritikai, dar nebuvo paraðyta. Ji atëjo vëliau. T: Taigi septintojo deðimtmeèio pabaigoje nebuvo jokio bendro ðaltinio, ið kurio kilo minimalistinë muzika?
G: Painiavà kelia tai, kad nuo 1968-øjø Ðiaurës Amerikà uþplûdo naujos kultûros idëjos, todël tokios asociacijos yra neiðvengiamos. T: Ar tai visiðkas atsitiktinumas, kad Ðiaurës Amerikoje iðpopuliarëjus meditacinei praktikai muzikoje taip pat kilo naujas judëjimas, turás daug bendra su meditacija - pavyzdþiui, raðoma muzika, kuri lauþo áprastus laukiamo ávykio ðtampus, atmeta sutartines pradþias ir pabaigas, atsisako crescendo ir panaikina virðûniø bei apaèiø dualizmà?
G: Buvo ir kitø ðaltiniø. T: Pavyzdþiui?
G: Samuelis Beckettas. Nepamirðkite, kad tuomet bendradarbiavau su Mabou Mines Theater. Tada visi buvome susijæ su Beckettu. T: Kaip Becketto átakà apibûdinti muzikos terminais?
G: Nenaratyvinis teatras arba menas, grindþiamas ne tema ir jos plëtojimu, o kitokia struktûra. Ne vien Indija darë átakà. Beckettas turëjo milþiniðkà poveiká. Ir Brechtas. Genetas taip pat. T: Gal galëtumëte kà nors pasakyti apie paraleles su dharma (skr. veikimo dësnis. - Vert . past.)?
G: Ðie raðytojai ið pasakojimo paðalino subjektà. Jie sudauþë skaitytojo, tapatinanèio save su pagrindiniu personaþu, ðablonà. T: Kaip tai pavyko ákûnyti?
G: Brechtas pasitelkia ironijà, pavyzdþiui, Motuðëje Kuraþ. Beckettas - fragmentacijà, kaip antai pjesëje Play (Þaidimas). O Genetas tai pasiekia per transcendentinæ vizijà. Pavyzdys - Miracle of Rose (Roþës stebuklas). T: Ar atsisiejimas nuo tapatinimosi su personaþu ir nulemia dharmos nuovokà?
G: Veikiau reikëtø kalbëti apie savæs nusitvërusá, arba save puoselëjantá, protà. Brechtas yra akivaizdus mëginimo pranokti savimyliðkà protà pavyzdys. Taèiau kiekvienu atveju ði pastanga yra pamatas menininkà apibûdinti kaip avangardo atstovà. T: Kas tai pagrindë?
G: Pirmasis pasaulinis karas matë devynioliktojo amþiaus romantinio idealizmo pabaigà. Ðitie þmonës atsirado po jo. Jie iðgyveno iliuzijø praradimà, kuris suformavo nuostatà, ðvieþià ir naujà, be to,
kritiðkà Vakarø tradicijos atþvilgiu, pasaulá pastûmëjusià á suirutæ. Þinoma, karta, atëjusi po Antrojo pasaulinio karo, tai iðgyveno dar intensyviau. Tai mes. Po septintojo deðimtmeèio prasidëjo idëjø sutaptis. Viena vertus, ávyko indø kultûros sprogimas, kita vertus, vyko reakcija á devynioliktojo ir dvideðimtojo amþiø pasakojamàjá menà. Ðios susikryþiuojanèios srovës siekë viena kità sustiprinti. Gráþæs ið pirmosios kelionës po Indijà pradëjau ieðkoti Franko Stellos ir Jaspero Johnso paveikslø, ir vël iðvydau darbus, pagrástus visiðkai kita màstysena, kurie buvo tiek svetimi abstrakèiam ekspresionizmui, kiek abstraktusis menas buvo svetimas postdadaistams. Ðiuo poþiûriu Genetas ir Beckettas buvo dvi svarbiausios figûros, ir, jei norite, ðiuo keliu galite gráþti iki Duchampo. T: Tai ádomi sankirta, nes Duchampo-Cage’o-Zeno sàsaja yra, ko gera, ramiausia ir veiksmingiausia budizmo átaka ðiai kultûrai. O jeigu norite iðsiaiðkinti Vakarø budizmo genealogijà, tai galite Cage’à susieti su Genetu ir Artaud su Bali.
G: Að nesistengiu paneigti ryðio su Indija. Taèiau pagrindas buvo kur kas platesnis. T: Kà gi, tai ádomu. Tam tikru poþiûriu egzistuoja indiðkasis sprogimas ir tai, kà þiniasklaida vadina “minimalistine meditacine muzika”. Taèiau visuose savo interviu jûs teigëte: “Ne, visa tai netiesa”. Vis dëlto paralelë iðlieka. Þinoma, vienas jûsø muzikos aspektø, svetimas kitiems amþininkams, - obsesinë, kompulsyvi, iðbaigta iki galo dimensija, - kurià galima pavadinti “faustiðka”. Atrodo, tai siejasi su vakarietiðku kontrolës pojûèiu. Ir, paþvelgus á praeitá, matyti, jog ji jus gràþina á vakarietiðkà tradicijà.
G: Mano nuomone, tai tiesa. Pridëkime dar vienà dimensijà - faktà, kad þodþiu “minimalistas” pirmà kartà buvo apibûdinti vizualøjá menà kuriantys menininkai, kuriuos gerai paþinojau: Solas Lewittas, Donas Juddas ir Robertas Morrisas. Jeigu pakalbëtumëte su jais, jie galbût ið viso neuþsimintø apie Indijos átakà. Septintajame deðimtmetyje vyko kultûriniai pokyèiai, susiejæ visas ðias ið skirtingø ðaltiniø kilusias meno formas: Europos ir Tolimøjø Rytø, Indijos ir Amerikos. Taèiau bûnant ðiø átakø ir pokyèiø sûkuryje man niekada neateidavo á galvà, jog mano muzika meditacinë. Ta versmë man buvo teatras. Daug dirbau norëdamas sukurti muzikos kalbà, atitinkanèià teatro kalbà, kurià girdëjau aplink save. T: Ir ði muzikos kalba neturi jokiø
Muzikos barai /67
konkreèiø nuorodø.
G: Teisybë. Tai buvo ið esmës abstrakti, pati save nurodanti muzikos kalba. T: Ar ðis ásipareigojimas abstrakèiam kalbëjimui atskyrë jus nuo jums lygiø?
G: Ðeðtojo deðimtmeèio pabaigoje daugelis raðë muzikà, tiesiogiai ar netiesiogiai pagrástà indø [kultûros] átakomis. Buvo visai áprasta regëti Vakarø muzikantus, apsivilkusius indiðkus drabuþius ir scenoje smilkanèius smilkalus. Tai, kà dariau að, buvo labai toli nuo to. Man visai patiko perleisti kitiems þmonëms iniciatyvà uþdegti smilkalà. T: Apie jûsø muzikà bei budistines meditacijas tikriausiai galima kalbëti ir kitaip, taèiau tai yra keblu, nes Jungtiniø Valstijø budizmo naujumas skatina ákyrø imperialistiná polinká kooptuoti idëjas, þmones arba muzikà, nors visa tai realiai ir nebûtø ið tikrøjø “budistiðka”. Nepaisant to, galima aptikti tarpusavio sàsajø tarp jûsø muzikos ir budizmo studijø.
G: Be abejo. Taèiau ne paèioje muzikoje. Tikrà poveiká budizmas turi kasdieniam gyvenimui arba gyvensenai, o ne muzikos kûrimui. Jis veikia gyvenimà kiekvienà dienà, kiekvienà minutæ. Budizmo poveikis neteorinis, jis nelemia jûsø tapybos ar novelës raðymo metodo. Turbût sutiksite su manimi, jog vargu ar jis yra toks pat ádomus kaip kasdienë gyvensena? Pavyzdþiui, tam tikri budizmo mokymo aspektai: uþuojautos, pusiausvyros ir dëmesingumo ugdymas kasdieniame gyvenime. T: Iðties didelis atstumas nuo egzotikos, kurios ieðkojote Indijoje prieð trisdeðimt metø.
G: Pradedate egzotikos paieðkomis, o baigiate tuo, kas kasdieninëje veikloje svarbiausia. Be to, muzikos pasaulis skatina toká sekinantá ir priverstiná gyvenimo bûdà, jog svarbu subalansuoti savo gyvenimà taip, kad pasiprieðintum ðio pobûdþio karjeros siekimui. T: Turëjo iðaugti visa karta, kol þmonës ëmë suvokti, kad visa kalba apie tai, kaip ið ryto teisingai apsiauti batus.
G: Taèiau tai ir yra pats ádomiausias dalykas. Todël að ir neakcentuoju átakos paèiai muzikai. T: Net jeigu tam tikri budistinio kelio aspektai jus galëjo netikëtai atstumti nuo egzotikos ir atgræþti á pasaulá, vis tiek kiti budizmo meditacijos aspektai papildo klasikiná vakarø muzikanto pasirengimà. Tai disciplina, grieþtumas, formalios struktûros santykis su asmeniniu kûrybingumu, disciplinos ir þaismingumo ryðys.
G: Tokiø dalykø gali iðmokti ið mokytojo, panaðaus á Nadià Boulanger. Taèiau bu-
Muzikos barai /68
vau disciplinuotas jau iki susitikdamas su ja. Ane Pema Chodron ið Gampo vienuolyno davë man þenkliukà su vienuolyno motto, kuris tibetietiðkai reiðkia “disciplina”. O að jai pasakiau: “Pema, man ðio þenkliuko nereikia!”
tumëte dirbæs tikrai sàmoningai, taip nebûtø atsitikæ. Kaip galite gyventi toká trikdantá nesàmoningà gyvenimà, kuris jums leidþia panaðius nesusipratimus perkelti èionai?” Tokia buvo Nadia Boulanger.
T: Zeno mokytoja Maurine Stuart fortepijono mokësi pas Boulanger penkiolika metø prieð jums ástojant á jos klasæ, ir daþnai apie Boulanger kalbëjo taip, kaip kalbama apie dvasiná mokytojà.
G: Nusprendþiau surasti bûdà, garantuojantá uþduoèiø neklaidingumà. Sugalvojau notacijos sistemà, kurià grindþiau matematine analize, ir vizualiai puslapis ëmë atrodyti visiðkai kitaip. Likusius pusantrø metø neðdavau Boulanger pratimus, kuriø kiekvienas buvo iðanalizuotas ðiuo metodu, ir ji niekada to nekomentuodavo. Stebëtina.
G: Að tai suprantu. Prieð iðvykdamas á Paryþiø iðsiugdþiau puikius darbo ágûdþius, kurie savaime yra disciplina. Taèiau Boulanger jà pakëlë á kità lygá. Disciplinà ji papildë dalykais, su kuriais susipaþinau vëliau, atlikdamas tibetietiðkà praktikà. Tai galëèiau pavadinti atsidavimu muzikos studijoms, ir visi, kurie pas jà mokësi, gali tai patvirtinti. T: Ar Boulanger pasiðventimas jus ákvëpë?
G: Boulanger buvo neprilygstamas disciplinos ir pasiðventimo pavyzdys, ir ji tikëjosi to paties ið kitø. O tai buvo beveik neámanoma, nes ji atrodë pranokusi visa, kuo realus þmogus gali tikëtis tapti. Vis dëlto Boulanger to pasiekë labai paprastai nepasakyèiau, kad atlaidumu, nes niekas negalëtø teigti, jog ji buvo gailestinga - tiesiog paprastai ir aiðkiai. Pavyzdþiui, kai studijavau pas jà, vienintelis bûdas atitikti jos standartus ir atlikti kiekvienà savaitæ uþduotà daugybæ darbø buvo keltis tarp ðeðiø ir septyniø valandø ryto ir visà dienà dirbti. Po tokio kasdienio triûso atkakdavau á pamokà, o ið Boulanger elgesio atrodydavo, kad ávykdþiau tik minimumà. T: Esate jà apibûdinæs kaip monstrà.
G: Apibûdinæs ta prasme, kad ji buvo nepermaldaujamas, neiðjudinamas pavyzdys, kuriuo, jos nuomone, turëjai sekti. Vienà dienà atvykau á harmonijos pamokà. Ji rado klaidà, vadinamàsias “paralelines kvintas”. Tylëdama iðstudijavo puslapá ir atsisuko á mane. Apdovanojusi mane supratingu ir uþjauèiamu þvilgsniu pasiteiravo, kaip jauèiuosi. “Madmuazele, að jauèiuosi gerai”, - atsakiau. O Boulanger paklausë: “Ar kartais neturite temperatûros? O gal jums skauda galvà?” Nesupratau, kas vyksta. “Paþástu gerà psichiatrà. Susitikimas su juo gali bûti visiðkai konfidencialus, dël to nebûtina në kiek jaudintis”. Paaiðkinau, kad man tikrai nereikia tokio pobûdþio paslaugø. Pagaliau ji tarë: “Kà gi, nesuprantu”. O að: “Ko jûs nesuprantate?” - “Ðito!” - metë ji, apsuko aplink mane ratà ir parodë padarytàjà klaidà. “Kaip kitaip galite paaiðkinti proto bûsenà, kuri lëmë ðá apsirikimà? Jûs esate toks iðsiblaðkæs, praradæs ryðá su realybe; jei bû-
T: Kaip tai jus paveikë?
T: Kokie jos mokymo aspektai jums tapo aiðkesni, kai ëmëtës budizmo praktikos?
G: Primygtinis reikalavimas gyventi sàmoningai, to, kà sàlyginai galëtume pavadinti “neuþsimirðimu”, nors ji, be abejo, tokio þodþio nevartojo. Jos ásitikinimas, kad dëmesingumo ugdymas detalëms nëra vien pratybos, o proto bûsena, atspindinti gyvenimo kokybæ. T: Ar meditacijos praktikoje pasitaikë aspektø, kuriø aptikote uþsiimdamas muzika?
G: Boulanger dëmesá koncentruodavo á tris dalykus, kuriuos galima laikyti paruoðiamuoju darbo su dharmos mokytojais etapu: pirmas, svarbiausias - harmonijos ir kontrapunkto pagrindai; antras - dëmesingumas, ir ðis buvo jos sunkiausia pamoka (dëmesingumui meditacijos praktikoje taip pat skiriama labai daug laiko); treèias dalykas, apie kurá ji nuolat kalbëdavo, tai “stengimasis”. Tai kaþkas kita, nei mes girdime ið dharmos mokytojø. Kiekvienos pamokos pradþioje, viduryje ir pabaigoje ji kalbëdavo mantrà: “Turi pasistengti!” Dëmesys, pastangos, svarbiausi komponavimo principai - ðtai kuo uþsiëmiau dvejus metus. Jei vien to iðmoktumëte, pasiektumëte labai daug. Dharmoje taip pat: pirmosios pamokos - geriausios pamokos. Ið abiejø praktikos formø galima iðmokti kantrybës. Patiriant, jog tai, kà norime pasiekti, uþtruks ir pareikalaus kantrybës. Kaskart ið naujo kartojant tà patá dalykà. Galbût labai pamaþu tai padaryti pavyksta geriau. Taip pat suvokiant, jog mokymo esmë yra uþsiëmimai. Mokomës skambinti fortepijonu ne todël, kad atliktume koká nors kûriná, bet dël paties mokymosi. Muzikos uþdavinys nëra lavintis ir vienà graþià dienà tapti koncertuojanèiu pianistu. Jûs juo esate. Lavinimasis iðreiðkia tiek save, tiek koncertavimà. Ðiuo metu atradau dar vienà dalykà. Pastaruosius pusantrø metø keturiasdeðimt kartø skambinau tà patá reèitalá. Þmonës klausia: “Kaip jûs galite? Ar jums neatsibosta?” Viena lavinimosi ypatybiø yra ta, kad reikia iðmokti skam-
binti tà patá reèitalá taip, kad kiekvienà kartà bûtø ádomu. T: Ar tokià prieigà taikote ir meditacijai? Ji taip pat gali pasidaryti nuobodi.
G: Reikia aptikti bûdà, kurio dëka ji tampa nenuobodi. Ðiuo metu ruoðiuosi koncertui, kurá atliksiu tik po dviejø mënesiø. Savotiðkai koncertuoju. Koncertinis atlikimas nesiskirs nuo to, kà darau dabar. T: Tad bûnant pakankamai dëmesingam iðnyksta tarpas tarp dabarties ir ateities?
G: Taèiau neatidëliojant savo gyvenimo, tarsi mokymosi gyventi padarinys ir realus gyvenimas bûtø tas pat. Rubinsteinas senatvëje Chopinà skambino taip, lyg já bûtø kà tik atradæs. Bernsteinas atliko Mahlerio muzikà taip, tartum ji bûtø kà tik paraðyta. Muzikantams tatai nutinka nuolat, o jei ne, vadinasi, nëra kà duoti. Kiekvienà kûriná bûtina groti nelyginant naujà. Taip elgiuosi su savo kûriniais, paraðytais prieð dvylika metø. Neapsimetu, kad jie nauji. Jie turi bûti tokie. To suklastoti neámanoma. Boulanger Mozartas buvo ðiuolaikinis kompozitorius; Bachas - absoliuèiai gyvas. T: Ar kada nors iðgyvenote konfliktà tarp Tibeto praktikos ir muzikos komponavimo?
G: Mano draugai tibetieèiai visuomet mane skatino raðyti muzikà. Buvau padràsintas atsidëti vien muzikai. Manau, kad jie savaip pripaþásta, jog muzika taip pat yra tam tikra “praktikos” rûðis - praktika jø supratimu. Tai toks mokymasis, kuris neturëtø vykti profaniðkai arba besimëgaujant savimi. T: Paraðëte operø atvirai socialine tematika.
G: Sukûriau tris operas apie socialinæ pertvarkà nesmurtiniu keliu. Su Bobu Wilsonu pradëjau nuo Einstein on the Beach, nors tada dar neþinojau, kà darau, ir neáþvelgiau ðios prasmës. Taèiau raðydamas kità operà - Satyagraha, kurioje pagrindinis veikëjas yra Mahatma Gandhi - sàmoningai màsèiau apie religiná revoliucionieriø. Taip pat atsitiko ir su Ahknaten ir jo [Ahknateno] poveikiu socialinei tvarkai - visuomenës kaip visumos arba individo visuomenëje poþiûriu. Mano paties kûryboje ðie kraðtutinumai ið Making of Another pagal Doris Lessing veikalà Planet Eight, kur kalbama apie visos visuomenës transcendencijà, peraugo á asmeninæ haliucinacijà, tokià, kaip opera pagal Poe tekstà - The Fall of the House of Usher. Ði seka atspindi budistinæ praktikà. T: Kokiu mastu tai apgalvotai ávedëte á muzikà?
G: Tam tikru atþvilgiu norëjau, kad muzika iðreikðtø mano socialinës atsakomybës jausmà. Tarkime, gyvuoja ávaizdis meni-
ninko, atskirto nuo visuomenës. Dharmos mokytojø padedami suvokiame, kad tokia atskirtis tëra iliuzija, ir viskas pasikeièia pradedame save matyti santykyje su kitais. T: Operos trilogijoje Einstein on the Beach, Satyagraha ir Ahknaten (apie Egipto karaliø) revoliucijø ákvëpëjai fizikoje, politikoje ir religijoje buvo didûs þmonës, individualybës. Tolesni pokyèiai bûtø buvæ neámanomi be ðiø trijø asmenybiø, taèiau visi jie, be milþiniðko triumfo, patyrë ir tam tikrà katastrofà arba nesëkmæ. Po Einsteino buvo Hirosima…
G: Net tik Hirosima, bet kvantinës mechanikos paradoksas, baisi klaida, po kurios nebeatsigavo pats Einsteinas. Gandhi iðgyveno iki dienos, kai pamatë, kad Indija, dël kurios jis kovojo, yra draskoma religiniø karø ir padalijimø. O Ahknatenas, valdæs septyniolika metø, buvo visiðkai uþmirðtas. Jo vardas iðnyko net ið karaliø sàraðo. T: Pristatydamas ðiuos herojus iðlaikote sudievintà dimensijà jø atþvilgiu.
G: Argi tai paradoksas? Budizme regime visà laikà dievinamus mokytojus, nors pats mokymas mus kreipia visiðkai prieðinga linkme. T: Abiejose versijose apie Gandhi ir Richardo Attenborough filme regime ypaè sudievinto Gandhi portretà - pagraþintà atsiþvelgiant tai, kà þinome apie jo asmeniná gyvenimà.
G: Gandhi neidealizavau. Tai yra, niekada nedirbau su gyvu Gandhi, todël prisiëmiau poetinæ dràsà arba meninæ laisvæ taip elgtis. Tol, kol kasdien skaitysime apie karus, iðprievartavimus ir tyèinius kûno suþalojimus, paskaitykime ir apie tai. Tai tik maþytis þingsnelis pusiausvyros link. Satyagrahos judëjimà ir patá Gandhi palaikë politikai, ypaè Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, taip pat menininkai. XX a. nëra judëjimo, kurio iðtakos neatvestø iki Gandhi. Niekas jam nepavyko, neiðsipildë në vienas jo noras. Nesëkmës poþiûriu Gandhi vienintelis pavyzdys tarp mûsø laikø didþiavyriø. Lengva bûti idealistu, kai tau dvideðimt. Pabandyk sulaukæs penkiasdeðimties. Ar septyniasdeðimties, kaip jis. Kurdamas operà, niekada nesirëmiau “realiu” þmogumi. Idealizavau egzistuojantá mità. T: Vadinasi, atskiro iliuzinio Að kûrimas arba socialiniø klausimø sprendimas visuomeninës gerovës labui pateisina laisvà meninæ interpretacijà?
G: Tai daràs menininkas, bûdamas idëjos tiekëju, ið dalies tampa mokytoju. Að tokiø ambicijø neturëjau. Niekada nesijauèiau þinàs tiek daug. Tik galvojau, kad su Gandhi susijæ kaþkas mistiðko, ádomaus ir nuostabaus. Todël nenorëjau pasakyti nieko daugiau, kaip tik tai.
T: Glasso operoje Satyagraha yra indiðkas subjektas ir indiðka istorinë linija: joje kalbama apie didá ðiø laikø pasaulietiðkà ðventàjá. Formos itin iðgrynintos ir stilizuotos, ir lingvistinio turinio poþiûriu visa, kas skamba - balsai, registrai, ritmas, -perteikia didelá ðventumà.
G: Muzika neskamba indiðkai. T: Ne. Taèiau muzikai, kurià girdëjome gerokai anksèiau, bûdingas aiðkiai iðreikðtas transcendentalumas.
G: Bet tiesa ir tai, kad Satyagraha - rimta paraiðka. Mano nuomone, operos apie Gandhi atsiradimas inspiravo tos “transcendentinës” kokybës perkëlà á aukðtesná lygmená. T: Tad ar elgiamës neteisingai, mëgindami susieti ðià muzikà su asmenine dvasine evoliucija?
G: 1979 metais, raðydamas Satyagrahà, buvau keturiasdeðimt dvejø metø, atseit tik áþengæs á vidutiná amþiø. Tokiø pasiekimø ápratome laukti ið kiekvieno menininko, nesvarbu, ar jis turi dvasinæ patirtá, ar ne. Vëlyvieji Beethoveno, taip pat Ðostakovièiaus kûriniai yra transcendentiniai. Ir kai kuriø vizualiniø menø kûrëjø. Manau, jog pokyèiø galime aptikti kûryboje visø menininkø, kurie uoliai triûsë koká dvideðimtá metø ir puoselëjo kilnias intencijas. Todël tai nëra mano asmeninis bruoþas. O þinote, pati graþiausia Satyagrahos dalis man - paskutinë scena, kai Kriðna taria Ardþunai: “Daugel kartø gimiau Að, Ardþuna, / kaip ir tu atëjai daugel kartø; / Að menu gyvenimus bûtus, / tiktai tu negali jø atminti. / […] Pasirodau Að amþiais per amþius, / kad atnaujinèiau þûvanèià dharmà, / kad iðgelbëèiau vëlei teisiuosius, / rûsèiai piktavalius nubausèiau”1 . Ðtai kà jis sako. Tai Bodhisattvos áþadas: “Pasirodau Að amþiais per amþius, / kad atnaujinèiau þûvanèià dharmà”. Nesu tikras, kad muzikà ákvepia tekstas, taèiau nenorëèiau to ir paneigti. Vedamas savo interesø panaudoju tekstà bei kitokià medþiagà, inspiruojanèià transcendentalumà kai kuriuose kûriniuose. Taèiau ne visuose. Ir vis dëlto reikia pripaþinti, kad budizmas didesnæ átakà padarë mano gyvenimui nei darbui. T: Kaip apsiaunate batus?
G: Egzistuoja tam tikras paprastumas, paprasto màstymo rûðis. Ar yra toks dalykas, kaip aukðtasis paprastumas? Turiu galvoje kasdienio gyvenimo suvokimà budistiniu poþiûriu. Laikau já realia praktika. Juokinga, ar ne? Pasirodo, kad pyragas danguje yra tas pats pyragas, kurá laikote savo ðaldytuve. Parengë Daiva TAMOÐAITYTË
1
Lietuviðkas vertimas A.Bukonto. Bhagavad-
gyta. Vilnius, 1999. IV. 1, 4, p. 149.
Muzikos barai /69
PASKALOS IÐ AMÞIØ GLÛDUMOS “LEGENDOS APIE MUZIKOS ÐVENTUOSIUS” (“LEGENDEN EINIGER MUSIKHEILIGEN”, MUSIHERANEKDOTEN) - TAI ANEKDOTØ
JO SIMEONO METAPHARASTESO JAUNESNIOJO PAVARDË, KURIO SURINKTOS ISTORIJOS APIE ÐVENTUOSIUS TAPO KNYGOS “LEGENDOS APIE MUZIKOS ÐVENTUOSIUS” PIRMAVAIZDÞIU. ÈIA IÐSPAUSDINTOS 192 ISTORIJOS IÐ ÞYMIAUSIØ BAROKO MUZIKØ GYVENIMO. KELETÀ JØ SIÛLOME SKAITYTOJAMS. *** Garsusis Johanas Sebastianas Bachas (1685-1750), nuvykæs á Hamburgà pasiklausyti Jano Adamso Reinckeno (16321722) vargonavimo, uþtruko ilgiau, negu leido finansinës galimybës. Alkanas ir liûdnas jis turëjo gráþti á Liunebergà. Nuostabûs aromatai ið ðalia kelio esanèios uþeigos kvietë uþeiti, taèiau kompozitoriaus kiðenëje tebuvo vos keletas ðilingø... Staiga jis pamatë, kad kaþkas pro langà iðmetë kelias silkiø galvas. Jaunasis menininkas puolë prie jø ir (o stebukle!) vienoje galvø pastebëjo paslëptà daniðkà dukatà. Nuostabaus radinio dëka jis ne tik soèiai pavalgë, bet ir gráþo atgal á Hamburgà pas J.A.Reinckenà. Ádomu, kad neþinomasis geradarys, stebëjæs pro langà, kam atiteks “dovana”, nepanoro ið arèiau susipaþinti su laiminguoju...
APIE MUZIKUS RINKINYS, KURÁ 1786 METAIS PARENGË IR IÐLEIDO VOKIEÈIØ MUZIKOS KRITIKAS, TEORETIKAS IR ISTORIKAS, KOMPOZITORIUS BEI LEIDËJAS FRIEDRICHAS WILHELMAS MARPURGAS (17181795). ANEKDOTØ RINKINIAI ANAIS LAIKAIS BUVO ITIN POPULIARÛS. VERTINAMI KAIP PRAMOGA, TAIP PAT KAIP ISTORIOGRAFIJOS DALIS, NE VISADA SKIRTI PALINKSMINTI KLAUSYTOJÀ: DAÞNAI JIE GALËJO TURËTI DIDAKTINÁ TIKSLÀ, PASITAIKYDAVO IR KANDÞIOS POLEMIKOS SU KITAIP MÀSTANÈIAISIAIS. DAUGELIS MARPURGO KNYGOJE PASKELBTØ ANEKDOTØ ÞINOMI IÐ KITØ ÐALTINIØ, DAÞNAI CITUOJAMI ÁVAIRIØ KOMPOZITORIØ BIOGRAFIJOSE. NORS BAROKO LAIKØ HUMORAS NE VISADA SUBTILUS, TAÈIAU ÐIANDIEN TO METO ANEKDOTAI - SPECIFINIS ÞINIØ APIE PRAËJUSIUS LAIKUS ÐALTINIS, LEIDÞIANTIS PAÞINTI EPOCHOS KOLORITÀ IR PAÞVELGTI Á JÀ XVIII AMÞIAUS MUZIKOS MËGËJO AKIMIS. F.W.MARPURGAS KNYGÀ IÐLEIDO NE SAVO PAVARDE. JO PSEUDONIMAS - X AMÞIAUS GRAIKØ RAÐYTO-
Muzikos barai /70
*** ... Be abejo, daugumai þinoma ir kita su J.S.Bachu susijusi istorija apie jo varþybas su prancûzø vargonininku, klavesinininku bei kompozitorium Louis Marchand’u (1669-1732), kuris 1717 metais koncertavo Dresdene. Taèiau ne visi þino, kodël ðis menininkas turëjo palikti Prancûzijos karaliaus dvarà... L.Marchand’as turëjo labai graþià þmonà, kuri nuolat reikalavo dëmesio ir pinigø. Kartà, jø pritrûkusi, ponia Marchand ryþosi kreiptis á patá Prancûzijos karaliø, praðydama, kad ðis pusæ vyro algos iðmokëtø jai. Po kurio laiko L.Marchand’as turëjo vargonuoti baþnyèioje per pamaldas, kuriose dalyvavo karalius. Pagrojæs pirmàjà miðiø pusæ, po “Qui tollis peccata”, jis nusileido nuo vargonø. Kai nustebæs karalius po miðiø paklausë, kodël L.Marchand’as liovësi grojæs, iðgirdo toká atsakymà: “Jûsø ðviesybe, kadangi þmona gauna pusæ mano algos, ji galëtø ir pagroti kità miðiø pusæ”. Ðio poelgio rezultatas buvo liûdnas: L.Marchand’as pateko á karaliaus nemalonæ ir kuriam laikui privalëjo palikti Prancûzijà... *** ... Kai þymusis J.S.Bacho amþininkas Georgas Friedrichas Händelis (1685-1759) norëdavo suþinoti, kuri ið naujai sukurtø
jo arijø turës didþiausià pasisekimà, tuojau bëgdavo pas savo iðtikimà draugà smuklininkà Fangutsá. Ðis, uoliai lankydamas visas operø repeticijas, þinojo daugybæ plaèiosios publikos dar negirdëtø arijø. Smuklëje susirinkus gausiai kompanijai, Fangutsis, ypaè gabus muzikai, vadinæs save didþiausiu Europos ðvilpautoju, su malonumu atkurdavo teatro repeticijose girdëtas arijas. Ðvilpavo ásidëdamas tarp lûpø ávairiausius daiktus: pypkës kandiklá, ðukas, raktus, net peilius. Ádomu, kad taip ðvilpaudamas jis sugebëdavo dar akompanuoti sau nusitvëræs keptuvæ ar groteles, kitus virtuvës árankius ar indus (puodelius, stiklines ir pan.). Neátikëtina, taèiau jo akompanimentas atitikdavo G.F.Händelio harmonijà. Be to, ðis iðdaigininkas stengdavosi imituoti þinomø teatro artistø mimikà, pamëgdþioti jø balso tembrà, todël visada bûdavo aiðku, kurá teatro dainininkà Fangutsis turëjo omenyje. Beje, Fangutsis pasirinkdavo, kà ðvilpauti. Ið to, kà jis ðvilpavo, G.F.Händelis spræsdavo apie savo arijø sëkmæ. *** ... Beje, tai ne vienintelë istorija, susijusi su populiaria baroko opera, atsiradusia ir klestëjusia Italijoje... Tradicinio Romos karnavalo metu turëjo ávykti dviejø þinomø kompozitoriø - Leonardo Vinci (1690-1727) bei Nicolo Porporos (1686-1768) operø premjeros. Pirmosios abiejø autoriø operos susilaukë pasisekimo, kurio jie vienas kitam pavydëjo. Antràjá ðio þanro N.Porporos opusà buvo numatyta pastatyti keliomis dienomis anksèiau uþ L.Vinci operà. N.Porporos ðalininkams suintrigavus muzikinæ visuomenæ kalbomis apie nepaprastus statomos operos privalumus, L.Vinci suabejojo savojo kûrinio sëkme. Jis sumanë nupirkti visus bilietus á N.Porporos operà, iðdalyti juos draugams, kurie ðvilptø ir triukðmautø per generalinæ repeticijà, taèiau tam pritrûko pinigø. (Operos likimà anais laikais daþniausiai lemdavo jos generalinës repeticijos sëkmë ar nesëkmë.) L.Vinci laimëjo, nes vienas ið dainininkø, Gaetanas Bärenstadtas (1690-?), sutiko jam padëti. Generalinës repeticijos dienà ðis dainininkas nuëjo á teatrà, neðinas daugybe maþø popieriaus tûteliø, prikimðtø geriausio ispaniðko tabako. Nusipirkæs loþæ aukðèiausioje eilëje, ten pasislëpë. Kai N.Porporos ðalininkai vis garsiau reiðkë savo susiþavëjimà naujàja opera, vikrusis dainininkas ið tûteliø ëmë pûsti tabakà, kuris, lëtai krisdamas þemyn, sklaidësi po visà parterá. Norëdami suþinoti “stebuklingojo lietaus” prieþastá, klausytojai atsigræþinëjo ir þiûrëjo aukðtyn. Tabakas skverbësi á jø nosis, ir visi ëmë èiaudëti. Kuo daþniau dairësi aukðtyn, tuo
labiau èiaudëjo. Savo brangias suknias bei nërinius sauganèiø damø ðûksniai, susiliedami su ðiuo triukðmu, stelbë daininkø balsus. Publika stengësi kaip galëdama greièiau iðeiti ið teatro, ir, dar pirmajam veiksmui nepasibaigus, nebeliko në vieno klausytojo. Nelaimingojo N.Porporos opera buvo pasmerkta, tuo tarpu antrosios L.Vinci operos pastatymas buvo sëkmingas. *** Vokieèiø fleitininkas ir kompozitorius Johannas Joachimas Quantzas (1697-1773), daþniausiai minimas kaip traktato apie grojimà skersine fleita autorius, buvo uolus kontrapunkto ðalininkas. Þymaus mokslininko, matematiko bei filosofo, bendrosios menø teorijos autoriaus Johanno Georgo Sulzerio (1720-1779) nuomonë buvo prieðinga. Kai pastarasis papasakojo J.J.Quantzui apie savàjá neprielankumà kontrapunktui, ðis pasikvietë já á namus pasiklausyti... geros fugos. Atëjæs pas J.J.Quantzà, J.G.Sulzeris jau rado ten pirmàjá Prûsijos karaliaus fleitininkà Johannà Josephà Friedrichà Lindnerá (1730-1790) bei J.J.Quantzo mokiná, kompozitoriø, vargonininkà ir daininkà Johannà Friedrichà Agricolà (1720-1774). Sveèiui buvo pasiûlyta prieð fugà pasiklausyti galantiðkojo stiliaus kûrinio. Numatydamas progà palyginti abu kompanavimo bûdus, J.G.Sulzeris mielai sutiko. Taèiau sumanusis J.J.Quantzas vietoj galantiðkojo stiliaus pavyzdþio su draugais atliko fugos formos trio, kuriame pats grojo pirmosios fleitos partijà, J.J.F.Lindneriui patikëjo antràjà fleità, o J.F.Agricolai - basso continuo klavesinu. Garbingojo J.G.Sulzerio, mananèio, kad klausosi sonatos, susiþavëjimas neturëjo ribø. Jo replikos: “Bravo, bravissimo!” daþnai lydëjo muzikantø grojimà. Po to, atsivertæs savo naujausio solinio kûrinio natas, J.J.Quantzas paskelbë pagrosiàs fugà ir grojo dieviðkai. Kiekvienà pasaþà laikydamas sudëtinguoju decimos kontrapunktu, J.G.Sulzeris pradëjo reikðti nepasitenkinimà ir keiktis. Nesulaukæs kûrinio pabaigos, jis ruoðësi iðeiti, taèiau trys virtuozai, negalëjæ ilgiau iðtverti, pratrûko juokais ir paaiðkino sveèiui, koká pokðtà jam iðkrëtë. Nusivylæs, susigëdæs ir susikrimtæs J.G.Sulzeris gráþo namo ir... paraðë þodynà, kuriame yra ðios eilutës: “Nepripaþástantys dvigubo kontrapunkto ir manantys, kad jo esmë - pedantiðkas dirbtinumas, yra patys didþiausi muzikos neigëjai ir asilai”. Pagal Barbaros Úwiderskos publikacijà lenkø þurnale “Ruch muzyczny” (2001 m. rugsëjo 2, 16, 30 d. numeriai) parengë Vera Markova
MUZIKINIS KRYÞIAÞODIS KLAUSIMAI: 1. Smulkiausias muzikinës formos elementas. 2. Lietuviø liaudies merginø ðokis, pagrástas ávairiomis pralindimø figûromis. 3. Miuziklo “Karuselë” autorius. 4. Choreografas, pastatæs baletà “Raudonoji Þizel”. 5. (horizontaliai) Kompozitorius, redagavæs M.K.Èiurlionio simfoninæ poemà “Jûra”. 5. (vertikaliai) Dirigento lazdelë. 6. Lëtas tempas. 7. Prieðpaskutinë D.Verdþio opera. 8. Garso áraðø firma “... Classics”. 9. (horizontaliai) Vyrø choras. 9. (vertikaliai) Kauno muzikinio teatro elektroninës muzikos grupë. 10. A.Martinaièio chorinis ciklas pagal K.Binkio eiles. 11. Vieno atlikëjo pasirodymas. 12. Kankliø dalis. 13. (horizontaliai) Grupë, atstovavusi Lietuvai Eurovizijos dainø konkurse. 13. (vertikaliai) Subjektyvus garsumo vienetas. 14. Èekø liaudies ðokis. 15. Moterø balsas. 16. Intervalas. 17. P.Èaikovskio operos “Eugenijus Oneginas” personaþas. 18. Instrumentas galingiems garso signalams duoti. 19. Ranka sukami neðiojamieji vargonëliai. 20. Kaukazo tautø vyrø ðokis. 21. Polifoninës muzikos forma. 22. Miestas, kuriame buvo ákurtas pirmasis dþiazo orkestras Lietuvoje. 23. Reþisierius, Klaipëdos muzikinio teatro ákûrëjas. 24. F.Ðaliapino autobiografinis romanas “Kaukë ir ...”. 25. Trumpas muzikinis sveikinimas kokio asmens ar ávykio garbei. 26. Lietuvos operos ir baleto teatro mecenatas. 27. Klaipëdos kompozitorius, sonatos fortepijonui “Kaip saulës patekëjimas” autorius. 28. Þ.B.Liuli opera “... ir Galatëja”. 29. Muzikos þenklas virð natø arba po jomis, rodantis, kad atliekant garsus reikia jungti. 30. Lietuvos roko grupë. 31. Anglø baþnytinë giesmë chorui pagal Biblijos ar kitus religinio turimo tekstus. 32. Kompozitoriaus A.Makenzio tautybë. 33. Pertrauka tarp spektaklio veiksmø. Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides. Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2002 metø nr. 1-2 klausimus: 1. Gamelanas. 2. “Yamaha”. 3. Kulisë. 4. Barkarolë. 5. Rautavara. 6. Miuziklas. 7. “Psalmos”. 8. (horizontaliai) Ansas. 8. (vertikaliai) “Antis”. 9. Aidas. 10. Seria. 11. Akoladë. 12. Indija. 13. “Antaras”. 14. (horizontaliai) Dainos. 14. (vertikaliai) Depeche. 15. (horizontaliai) Choro. 15. (vertikaliai) Citra. 16. Odeta. 17. Andante. 18. Legenda. 19. Pianizmas. 20. Mikulskis. 21. Elena. 22. Ataka. 23. Orfas. 24. Paulas. 25. Eurika. 26. (horizontaliai) Noreika. 26. (vertikaliai) “Nerija”. 27. Ariozo. 28. Auðra. 29. Rimas. 30. Baletas. 31. Bazilijus. 32. Muzikinis.
IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: METAI PRASIDËJO
Muzikos barai /71