Mb 2002 9 10is

www.muzikosbarai.lt

2002 RUGSËJIS- SPALIS

Muzikos meno ir mokslo þurnalas ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt 20 Lt su CD

CLAUDIO ARRAU

40 p.

A.Þi­gai­ty­tës “Þil­vi­nas ir Eg­lë”

18 p.

W.A.Mo­zar­to “Don Þu­a­nas”: prem­je­ros be­lau­kiant

Ðiame numeryje:

STELLA IN VIA

24 p.

Numeris su CD

Projekto partneriai:

Projekto rëmëjai:

VISI “MUZIKOS BARØ” PRENUMERATORIAI GAUNA ÞURNALÀ SU ÐIA KOMPAKTINE PLOKÐTELE

www.muzikosbarai.lt

2002 RUGSËJIS- SPALIS Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Vyr. redaktorës pavaduotuoja Lina NAVICKAITË Redaktoriai Rimtautas GARNELIS, Eglë ÈERNIAUSKAITË

barai

2002 RUGSËJIS - SPALIS NR.9-10 (296-297) Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Redakcinë taryba: R.Þigaitis (vadovas), V.Gerulaitis, G.Kuprevièius, L.Navickaitë, M.Urbaitis, Þ.Ramoðkaitë, A.Nekroðienë Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS

Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr.

Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 62 30 43, 212 16 15, 63 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: muzbar@takas.lt, laima@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.296. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Turinys E.Èerniauskaitë Stella in via 1 p. Þ.Ramoðkaitë Kongresø rûmuose sezonas prasidëjo Gustavo Mahlerio “Daina apie þemæ” 6 p.

T.Bakuèionis Naujasis Lietuvos kamerinio orkestro sezonas: meninë branda ir jaunatviðka energija 7 p. Þ.Ramoðkaitë Mûza Rubackytë: þvilgsnis, sutelktas á Lisztà 8 p.

A.Ramanauskienë Ðëtoniðkoji premjera 8 p. Þ.Lebedeva Vilhelmas Èepinskis apie save ir muzikà 9 p. Þ.Ramoðkaitë Shuya Okatsu ir XX amþiaus kûriniai 10 p. Þ.Ramoðkaitë Davidas Geringas ir elektroninë violonèelë 11 p.

Anatolijus Ðenderovas laimëjo Europos Kompozitoriaus premijà 11 p.

V.Apanavièienë VII Paþaislio muzikos festivalis 12 p.

D.Klimauskaitë Festivalis “Operetë Kauno pilyje” 14 p.

T.Bakuèionis Tarptautiniame J.Brahmso konkurse nugalëjo lietuviø fortepijoninis trio 16 p.

O.Petrauskis Operos scenoje - A.Þigaitytës “Þilvinas ir Eglë”: originali tautos mito traktuotë 18 p.

J.Galejeva W.A.Mozarto “Don Þuanas”: premjeros belaukiant 24 p.

N.Tallat-kelpðaitë “Að turiu talentà ir savo vertybe esu lygus visiems” Juozas Tallat-Kelpða 26 p.

S.Gerulis Apie pianistà ir pedagogà Jurgá Karnavièiø 30 p.

G.Savinienë Netradicinë mokymo metodika vadovëlyje “Muzikinis ugdymas 3-iaisiais mokymo metais” 33 p.

R.Nomicaitë Vilniaus muzikos mokykla istorijos lauþtinës 34 p.

Panorama 36 p.

R.Zubovas Claudio Arrau: Stengiuosi nesiblaðkyti ir ruoðiuosi tam nuostabiam dalykui, kuris gali nutikti 40 p.

E.Maþintas Apie Mask vos teatrus 44 p.

A.Listavièiûtë Briuselio muzikos instrumentø muziejus 47 p.

J.Galejeva Teatro magija Rygoje - Giuseppe’s Verdi “Kaukiø balius 48 p.

L.Jonuðienë Atsisveikinimas su Wolfgango Wagnerio statytais “Niurnbergo meisterzingeriais” 54 p.

E.Maþintas “Lietuvos muzikantai per silpni..." 57 p.

Mano prieðë Maria Callas 58 p.

J.Terleckaitë David Bintley: “Turime sugráþti prie klasikos - ðokio ðaknø” 62 p.

A.Ruzgaitë Nauji baleto solistø debiutai 64 p.

A.Ruzgaitë Gy venimo prasmë ðokyje 65 p.

V.Gerulaitis Jis sukuria muzikà ið dviejø natø 66 p.

J.Kuèinskaitë Devintasis Klaipëdos “Pilies dþiazo” festivalis 68 p.

Muzikø sàjungoje 70 p.

Kaina 5 Lt 20 Lt su CD

CLAUDIO ARRAU

40 p.

A.Þigaitytës “Þilvinas ir Eglë”

18 p.

W.A.Mozarto “Don Þuanas”: premjeros belaukiant

24 p.

Paþintis

Stella in via LENKØ PIANISTAS EMILIANAS MADEY, DAINININKË NOMEDA KAZLAUSKAITË-KAZLAUS IR ÐV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS, DIRIGUOJAMAS ALEKSANDRO ÐIMELIO, ÁRAÐË KOMPAKTINÆ PLOKÐTELÆ, SKIRTÀ PROF. ALDONOS DVARIONAITËS ATMINIMUI BEI LIETUVOS IR LENKIJOS KULTÛRINIØ RYÐIØ DEÐIMTMEÈIUI.

P

srièiø jaunøjø talentø paieðka, rengia koncertus, susitikimus. “Prior Records” leidþia geriausiø ið jø kompaktines plokðteles, padeda ásitvirtinti Europos muzikinëje rinkoje.

Ið MB dosjë 28 metø dainininkë Nomeda Kazlauskaitë - trijø tarptautiniø konkursø (Slovakijos M.Schneider-Trnavskio, Èekijos A.Dvoráko ir Latvijos J.Vytuolio) laureatë. 1998-aisiais 24

metø ji dainavo su dirigentu lordu Yehudi Menuhinu (iðleistas to koncerto kompaktinis diskas - F.Schuberto Miðios Nr. 4 C-dur).

Dainavo su ðiais dirigentais: nuolatiniu M.Caballe bendraþygiu Jose Collado, kitu ispanu Miqueliu Ortega, neseniai mirusiu “Palm Beach Opera” vyr.dirigentu Antonu Guadagno, priklausanèiu legendiniø batutos meistrø kartai (gyvybingasis italas turëjo kûrybiniø planø bendradarbiauti su Nomeda), italu Roberto Paternostra ir kitais, taip pat su mûsiðkiais J.Aleksa, J.Domarku, S.Sondeckiu, V.Virþoniu, R.Ðerveniku, A.Ðulèiu.

Dalyvavo tarptautiniuose Usedomer (1998, 2000, Vokietija), “Maskvos pavasario” (2001, Rusija), Peralados (2001, Ispanija) ir kituose festivaliuose. Operos scenoje debiutavo 26-eriø Karmen vaidmeniu - toks buvo laimëto tarptautinio konkurso apdovanojimas. Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje dainavo Preciozilà (“Likimo galia”), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukûrë ðiuos vaidmenis: Motinos balso (“Hofmano istorijos”), Eboli (“Don Karlas”), Lolos (“Kaimo garbë”).

Nuo 2000 m. dainuoja su legendine Montserrat Caballe - kartu padainuoti jau penki koncertai Rusijoje ir Ispanijoje bei penki premjeriniai C.Saint-Saënso operos “Henrikas VIII” spektakliai Barselonos “Gran Teatre del Liceu” (2001-2002 m.). Dalyvavo Vokietijos ir Prancûzijos “ARTE” televizijos laidoje “Montserrat Caballe pristato rytdienos þvaigþdes”. Kalba italiðkai, vokiðkai, prancûziðkai, angliðkai, rusiðkai. Uþsienyje

raeitø metø pavasará Vilniuje ávyko festivalis “Stella in Via”, skirtas prof. A.Dvarionaitës atminimui bei Lietuvos ir Lenkijos kultûriniø ryðiø deðimtmeèiui. Festivalio metu pianistas E.Madey surengë du reèitalius Lietuvos muzikos akademijos didþiojoje salëje ir Èiurlionio namuose bei dviejø dienø meistriðkumo kursus Balio Dvariono muzikos mokykloje, be to, koncertavo Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje drauge su dainininke Nomeda Kazlauskaite ir Ðv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas prof. Donatas Katkus), kuriam tà vakarà dirigavo Aleksandras Ðimelis.

Programoje skambëjo L.van Beethoveno ir lenkø kompozitoriø - Karoùio Kurpiñskio, Paweùo Lukaszewskio bei Mieczysùawo Karùowicziaus - kûriniai. Ðis koncertas, áraðytas garso áraðø studijos “Bonifa”, skamba kompaktinëje plokðtelëje, kurià iðleido ir padovanojo “Muzikos barø” skaitytojams kompanijos “Prior Musica” (priormusic@bamba.lt) ir “Prior Records”.

“Prior Musica” rûpinasi ávairiø muzikos

Dainininkë Nomeda Kazlauskaitë-Kazlaus

Muzikos barai /1

“Ledi Makbet”. “Negalëjau atsitraukti nuo magnetofono, klausiausi áraðo ir raudojau.

Nemokëjau italø kalbos, taèiau atrodë, kad suprantu kiekvienà þodá. Tada sàmoningai suvokiau operos galià ir pajutau, kad ir að noriu kuo tobuliau ðá menà ávaldyti.

Yra iðlikusiø senø juostø, mamos darytø vaikystëje. Dar maþa sakydavau: bûsiu dainininkë!” ...iðsilavinimà ir mokytojus. Nuo ðeðeriø metø mokësi skambinti fortepijonu Vilniaus M.K.Èiurlionio menø gimnazijoje. Studijavo muzikologijà, Lietuvos muzikos akademijoje ágijo solinio dainavimo magistro bei aspiranto laipsnius prof.

V.Prudnikovo klasëje. Pastaruoju metu rengia operø partijas bei koncertines programas su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto vokalo pedagoge Regina Pranckevièiûte-Skurvidiene ir pianistu L.Duþinsku.

Baigë daugelá dainavimo meistriðkumo kursø. Lemtingi pasirodë paskutiniai

iðgarsëjo sutrumpinta Kazlaus pavarde, nors þurnalistai á jà daþniau kreipiasi vardu - “Nomeda”. Pakeisti pavardæ patarë Nomedos agentûra - trumpesnë graþiau atrodo vizualiai, jà lengviau ásiminti.

Net ir sausos biografijos eilutës pakankamai iðkalbingos. Bet tarp jø netelpa ádomûs Nomedos gyvenimo sutapimai: ji, kaip ir Fiodoras Ðaliapinas, gimë vasario 13àjà. Debiutavo Karmen vaidmeniu bûdama dvideðimt ðeðeriø - tuo pat vaidmeniu ir tokio pat amþiaus scenoje pirmàsyk pasirodë Irina Archipova. Net iðvaizda Nomeda panaði á legendinæ M.Caballe jaunystëje!

NOMEDA KAZLAUSKAITË-KAZLAUS APIE: …Aldonà Dvarionaitæ. 1997-1998 m. jauna, entuziastinga kompanija - Nomeda Kazlauskaitë, pianistas Linas Duþinskas ir dainininkas Andrius Bobrovas - ëmësi leisti pirmà Lietuvoje klasikinës muzikos kompaktiniø plokðteliø serijà “Lietuvos didieji”. Iðleisti A.Dvarionaitës, R.Katiliaus, V.Prudnikovo, V.Urmanos ir kitø áraðai.

Tada ji ir susipaþino su profesore. “Visiems laikams ji liko atmintyje kaip be galo darbðti, reikli sau ir kitiems bei ypaè ekspresyvi muzikë. Todël mielai sutikau dalyvauti áraðant memorialiná CD.” …kelià á operà. Nuo vaikystës klausydavosi ne estradinës, o klasikinës muzikos.

Septintoje ar aðtuntoje klasëje iðgirdo áraðà, kur Maria Callas dainavo G.Verdi Su Montserrat Caballe Nomeda Kazlaus - Ana Bolena C.SaintSaënso operoje ”Henrikas VIII”

Muzikos barai /2

pas Montserrat Caballe, po kuriø solistës pradëjo dainuoti kartu. “Dainininkui bûtinas geras muzikinis iðsilavinimas, kokio nors instrumento ávaldymas. Tuomet akivaizdi tampa vokalinës technikos bûtinybë. Dþiaugiuosi, kad sutikau savo Mokytojus, ið kuriø galëjau perimti ir viena, ir kita.” …Montserrat Caballe. “Ið visø kartu dainuotø programø ásimintiniausios man repeticijos ir spektakliai Barselonoje - istorinis Montserrat sugráþimas á didþiàjà operos scenà po 12 metø pertraukos.

Kiekvienà kartà su ja dainuodama iðgyvenu nepaprastà kûrybiná dþiaugsmà. Esu laiminga, galëdama paþinti jos þmogiðkà ðilumà ir dainininkës iðmintá.” …”Henrikà VIII”. “Trijø tûkstanèiø vietø salë buvo sausakimða melomanø ið viso pasaulio. Iðsilavinusi, reikli, turinti gerà skoná publika ðaukë ir bisavo. Buvo

Ið MB dosjë 31 metø dirigentas ir kompozitorius Aleksandras Ðimelis muzikos mokytis ëmë gana vëlai - penkiolikos metø pradëjo studijuoti choriná dirigavimà tuometinës J.TallatKelpðos aukðtesniosios muzikos mokyklos Juozo Talþûno klasëje. 1990 m. ástojo á Muzikos akademijà. Studijavo chorinio dirigavimo specialybæ prof. Albino Petrausko klasëje. 1994-1997 m. studijavo kompozicijà prof. Vytauto Lauruðo klasëje. 1997-2002 m. - kompozicijos magistrantûros studijos doc. Rimanto Janeliausko klasëje. 2001 m. laimëjo Italijos vyriausybës stipendijà, studijavo Italijos Accademia Musicale Chigiana pas Romos operos teatro vyr.dirigentà Gianà Luigi Gelmetti ir jo asistentus. Po kursø G.L.Gelmetti apibûdino A.Ðimelá kaip labai jautrø ir didelës pagarbos vertà dirigentà, visad atidø, nuoseklø ir temperamentingà…

2002-aisiais gráþæs ið uþsienio, paraðë moksliná darbà “Gamelano orkestro kompozitoriø traktuotë ðiuolaikiniame orkestre”,

baigë kompozicijos magistro studijas.

Yra sukûræs nemaþai kûriniø chorui, instrumentiniø solo kompozicijø, muzikos kameriniams ansambliams, orkestrui, himnø, muzikà kino filmui “Gyvasis vanduo”.

ALEKSANDRAS ÐIMELIS APIE: …Aldonà Dvarionaitæ. Man ji visada buvo þvaigþdë. Ne tik scenoje - kiekvienà akimirkà neámanoma buvo ja nesiþavëti.

Norëèiau bûti panaðus á jà… Vasaros kursuose Sienoje, Italijoje, susipaþinau su Emilianu. Tada ir suþinojau, kad jis ne tik gerai paþásta A.Dvarionaitæ, bet ir mokësi pas jà, jie buvo geri draugai. Prieð ðeðerius metus jo tëvas Bogusùawas Madey dirigavo Vilniuje, o fortepijonu tà vakarà skambino prof. A.Dvarionaitë. Tai mus su Emilianu dar labiau suartino. Visada maniau, jog drauge galime padaryti kà nors prasminga. Pirmasis mûsø renginys ávyko jau po A.Dvarionaitës mirties. Natûralu, kad renginys skirtas jai, o “Stella in via”

spektakliø, kai atrodë, jog pranykdavo realus laiko pojûtis, ir visus - þiûrovus ir dainininkus - átraukdavo XVI amþiaus drama. Jokiø sàlyginumø: prabangûs, po 10-13 kilogramø sveriantys karaliðki kostiumai, dekoracijos panardindavo á veiksmà - dviejø karalieniø moterø kovà dël sosto ir karaliaus. Ðia opera baigsis filmas “Only Caballe”, kuriamas Madrido kino studijos.” Po minëtø premjerø “Opera News” raðë: “Nuostabiu balsu ir pavojingu þavesiu lietuviø mecosopranas Nomeda Kazlaus puikiai ákûnijo gudriàjà ðios operos viliokæ Anà Bolenà. Jos stiprus ir jaunatviðkas balsas tobulai atskleidë ðá charakterá”. …svajas ir planus. “Noriu dainuoti ilgai ir gerai, nes muzikoje randu begalinæ atgaivà...”

Arija Nomeda Kazlaus ir Aleksandras Ðimelis po pasirodymo Diriguoja Aleksandras Ðimelis

Muzikos barai /3

Ið kairës: Furtvenglerio anûkë, Antonello Fogliani, Aleksandras, Daniele Pollini studijø metu Sienoje

lotyniðkai reiðkia “Þvaigþdë gyvenimo kelyje”. …dirigento ir kompozitoriaus kelià.

“Iki konservatorijos þaidþiau futbolà ir grojau roko grupëje bosine gitara. 19881991 m. dainavau A.Noviko vokaliniame dþiazo ansamblyje. Jau tada Artûras skatino mane kurti ávairias aranþuotes jo vokaliniam ansambliui ir su kolektyvu jas atlikti. Tada dar neþinojau, kad kada nors raðysiu muzikà. 1989 m. tapau Kaune vykusio respublikinio jaunøjø dirigentø konkurso laureatu - laimëjau pirmàjà premijà. Kaip dabar prisimenu, buvau sau prisiekæs, jog jeigu nelaimësiu pirmosios vietos, tai kità dienà einu ið Kelpðos atsiimti dokumentø, bet… Dar po metø laimëjau pirmàjà premijà ir laureato vardà tarptautiniame Rygos jaunøjø dirigentø konkurse. Taip pat gavau diplomà uþ geriausià M.K.Èiurlionio “Sanctus” interpretacijà - dëstytojo J.Talþûno dëka ðirdyje jauèiau tapsiàs laureatu.” …pedagogus. “J.Talþûnas buvo pirmas tikrasis mokytojas, visà laikà skatinæs ieðkoti mene daugiau, nei matyti ið pirmo þvilgsnio, skaityti tarp natø ir atiduoti save visà tam, kà darai. Jo pamokos man, penkiolikmeèiui, reiðkë tà patá, kà tikinèiajam - eiti á baþnyèià. Pradëdamas studijuoti Muzikos akademijoje, jau þinojau, kà reiðkia groti dviem rankomis, bet apie toká dalykà kaip pianizmas suþinojau tik ið Jolantos Udraitës-Patamsienës. Kelerius metus Jolanta dirbo su manimi nuo ryto iki vakaro, ðeðtadieniais ir sekmadieniais, per vasaros atostogas. Po metø iðgirdau kitø dëstytojø komentarà: bepigu Jolantai su Aleksandru lengvai dirbti, nes tai yra grojantis studentas. Tai jau buvo tiesa, bet niekas ið jø net ásivaizduoti negalëjo, kiek man Jolanta davë, kad tai pasiekèiau. Kompozicijà pradëjau studijuoti norëdamas geriau perprasti kûrybos procesà, nes iðmanydamas kûrybos principus gali geriau suvokti ir interpretuoti kitø kompozitoriø kûrybà. Tapti kompozitoriumi neturëjau jokiø aspiracijø. Jomis tapo kompozicijos

Muzikos barai /4

dëstytojo Rimanto Janeliausko paskaitos, atskleidusios tokius ávairiø epochø kompozicijos klodus, kad pradëjau màstyti ir apie savo kompozitoriaus kelià.”

to, kad jis skirtas asmenybei, padariusiai man labai didelæ átakà, bet ir kad tai buvo mano, dirigento, debiutas Nacionalinëje filharmonijoje.”

…staþuotes. 1993 m. kaip dirigentas staþavosi Sankt Peterburge. “Ið draugo pasiskolinau 30 doleriø, prisikroviau kuprinæ laðiniø ir - á Piterá. Aèiû Dievui, kad tuo metu Piteryje studijavo dirigentas Robertas Ðervenikas, kuris su savo ðeima mane labai ðefavo: pasirûpindavo, kad nueièiau ten, kur bûtina, - á paskaitas ir koncertus, parûpindavo partitûrø ir labai daþnai pavalgydindavo, nes laðiniai, ne paslaptis, greitai baigësi.”

…komplimentus. Accademia Musicale Chigiana kursø metu dirigavo Bulgarijos simfoniniam orkestrui “Orchestra del Festival di Sofia”. “Jau po pirmojo mano pasirodymo - dirigavau P.Èaikovskio uvertiûrà “Romeo ir Dþuljeta” - prie manæs priëjo labai elegantiðka moteris ir pasakë, kad Èaikovskis buvo excellent. Excellent, tai excellent, ir kas èia tokio, aiðku, labai padëkojau, ir mes iðsiskyrëme. Tik po mënesio per paskutiná bendrà dirigentø pobûvá suþinojau, kas ta moteris.

Pamaèiusi mane, ji pasakë prisimenanti mano Èaikovská. Pasirodo, tai buvo þymiausio pasaulio pianisto Maurizio Pollini þmona.”

…mokslus.

Muzikos akademijoje simfoninio dirigavimo mokësi J.Domarko ir J.Aleksos klasëse. Sako, kad èia suþinotos profesinës paslaptys labai padëjo gerai pasirodyti 2000-2001 m. vykusiuose Accademia Musicale Chigiana jaunøjø dirigentø meistriðkumo kursuose Sienoje, kuriuos rengë áþymus Italijos dirigentas Gianas Luigi Gelmetti bei jo asistentai Maurizio Donesas ir Alipi Naydenovas.

Visi á kursus atvykæ dirigentai buvo labai stiprûs, jau turintys nemaþai koncertinës praktikos ir savo orkestrus. Kursai vyko keliais etapais, t. y. dirigentai vienas po kito atkrisdavo ir prarasdavo teisæ vadintis oficialiais studentais. Kursuose dalyvavo apie 40 stipriø dirigentø ið viso pasaulio.

Po jø pasirodymø kone ðirdis sustodavo, nes visi dirigavo labai meistriðkai ir profesionaliai, átampa tarp dalyviø buvo milþiniðka. Repertuarà sudarë apie 18 simfoniniø kûriniø. Atëjæ á repeticijà, niekas ið dirigentø neþinojo, kas ir kà diriguos.

“Maestro lëtai atsistodavo, apþiûrëdavo visus dirigentus ir staiga parodydavo pirðtu (arba pasakydavo pavardæ) visiðkai á kità þmogø, nei kà tik buvo þiûrëjæs: “Tu! (pauzë) Diriguoji… (pauzë) “Ðventàjá pavasará”. Pirmyn…” Salëje pasigirsdavo: “Uch…” Ið viso á paskutiná turà pateko 13 studentø. Tarp jø buvau ir að.” …projektus. 1999 m. tarptautiniame Almos Adamkienës ir Irinos Archipovos fondø projekte “Nauji veidai” dirigavo Ðv.

Kristoforo kameriniam orkestrui - pirmà kartà Lietuvoje atliko B.Britteno kûriná “Variacijos Franko Bridþo tema”. “Tai buvo mano kaip dirigento debiutas, po kurio visi sakë: nemeluok, kad tai tavo pirmas koncertas.”

Projekte dalyvavo ir já organizavo jauni muzikai A.Ðimelis, L.Duþinskas, N.Kazlauskaitë, A.Bobrovas, vadybininkë N.Dudlauskaitë bei akademikas, áþymus tenoras V.Pjavko. “Svarbiausiu, kà iki ðiol padariau, laikau “Stella in Via” - ne tik dël

Kartu su Aleksandru kursuose mokësi áþymaus dirigento Eliahu Inbalio sûnus Danielis Inbalis. Tuo pat metu Toskanoje jis turëjo parengti vietiná to regiono orkestrà koncertuoti su Marijos teatro vyriausiuoju dirigentu Valerijumi Gergijevu. “Gráþæs á kursus, Danielis pasakë, kad G.Verdi “Likimo galios” uvertiûrà, turëjusià skambëti programoje, parengæs taip, kaip buvo girdëjæs mano interpretuojamà. O maestro V.Gergijevas tà darbà ávertino kaip nepriekaiðtingà, originalø ir labai jam artimà.”

Aleksandras Ðimelis ir Gian Luigi Gelmetti

Ið MB dosjë 27 metø pianistas ir kompozitorius Emilianas Madey vienuolikos metø debiutavo su Zielionos Guros filharmonijos orkestru - atliko J.Haydno Koncertà fortepijonui C-dur.

Lietuvoje pirmà kartà pasirodë 1989-aisiais.

Tuomet pelnë Balio Dvariono tarptautinio jaunøjø pianistø ir smuikininkø konkurso antràjà premijà - tai buvo pirma reikðminga jaunojo muziko pergalë. Vëliau buvo aukso medalis C.Kahno tarptautiniame pianistø konkurse Paryþiuje, dusyk (1994, 1996) pelnytas laureato vardas J.Hofmanno festivalyje Nalenèove. Pianistas studijavo Varðuvos F.Chopino ir Lodzës muzikos akademijø fortepijono ir kompozicijos klasëse.

Anot jo, mokymasis pas A.Dvarionaitæ labiau panëðëjo á meistriðkumo kursus: “Ji neuþduodavo man kûriniø, nes turëjau kità, oficialø mokytojà. Ateidavau pas jà atsineðdamas jau daugiau ar maþiau paruoðtà programà, ir kalbëdavome apie detales, interpretacijà”.

Pianistas daug kartø koncertavo

…mokymo principus. “Po jos pamokø kitø pianizmo autoritetø pedagogika nublankdavo. Profesorë niekada nesakydavo, kad taip groti reikia, o taip - ne.

Ji kaip tik sugebëdavo áþvelgti mokinio grojimo logikà ir pastabas iðsakyti taip, kad nesutrikdytø besiformuojanèios psichikos. Ji hipnotizuodavo ne tik publikà skambindama reèitalius ar su orkestru, bet ir mokinius - per pamokas. Dalykai, kurie anksèiau atrodë svarbûs, staiga atsidurdavo antrajame plane, ir að pamatydavau tuose kûriniuose kaþkà nauja.”

APIE JÁ Prancûzø leidinys “Var Matin” apie Emilianà raðë: “Jau iðgirdus pirmàjà natà, nekyla abejoniø, kad E.Madey turi ágimtà talentà, atsiskleidþiantá iðskirtiniu klaviðø valdymu. Jo technika ir deðimties pirðtø lankstumas yra árankiai, perteikiantys

gausybæ emocijø. Jis yra pianistas, galintis atskleisti visus emocinius ir lyrinius Chopino, Liszto, Skriabino, Bartóko, Wielhorskio ir Bogusùawo kûriniø atspalvius. Kaip visi didieji, Madey á savo triumfà þvelgia kukliai, bet negali atsispirti publikos praðymams dar kartà uþlipti á scenà, - ir visi jo pasirodymai yra vienodai puikûs”. Ávertindama E.Madey pasirodymà, Lietuvos spauda pavadino já talentingu originalaus braiþo pianistu, pateikianèiu netradiciná poþiûrá á muzikà, kurios gyvastingumà daþnokai þeidþia nusistovëjusios atlikimo kliðës. “Atlikëjo kûrybingumas ir stilistinës paieðkos atvërë visai naujas Beethoveno III koncerto fortepijonui erdves. E.Madey aukðto lygio pianizmas, pagristas pasigërëtinu kruopðtumu, derëjo su romantine muzikavimo dvasia. Iðraiðkingas frazavimas, taurus skambesys, melancholija, labiau emocijø impulsais negu struktûrine logika besiremiàs rubato…”

Stela in via

Nacionalinëje filharmonijoje ir Karaliø rûmuose, Varðuvos didþiajame teatre, reèitaliai vyko Italijoje, Prancûzijoje, Austrijoje, Pietø Korëjoje. Sukûrë nemaþai solo kûriniø instrumentams, kameriniams ansambliams, orkestrui.

EMILIANAS MADEY APIE: …Aldonà Dvarionaitæ. “Þavëjausi savo dëstytoja, kurios akyse, galima sakyti, uþaugau. Pagroti kokià nors programà jos akivaizdoje bûdavo didþiulë atsakomybë, net tam tikras stresas: ji nepripaþino kompromisø ir visada likdavo iðtikima savo nuomonei. Kaip puikiai ji jautë Chopino rubato! Jos interpretacijos buvo nepaprastai karðtos ir kartu kupinos susikaupimo, tai bûdavo neátikëtinai didelës ekspresijos sankaupos. Taèiau meno pasaulyje kiekvienas esame atskiras vienetas.

Jei stengiesi kà nors perimti jëga, tai gali pasirodyti kaip originalo karikatûra. Galbût tai lengviau padaryti þmonëms, kuriø panaði prigimtis, kurie gamtos apdovanoti panaðiais bruoþais.”

Emiliano Madey reèitalis LMA

Muzikos barai /5

Didþioji salë ne tik tai, kas paraðy ta natose, bet ir tarp natø, tarp þodþiø, dar daugiau, uþ ir virš natø. Nes kas yra “Daina apie þemæ”, jei ne pasakojimas apie gy venimà, kar tëlá, neviltá, átampà ir dþiaugsmà, tragedijà ir trapià laimæ, visiðkà rezignacijà bei pagundà nebûti ir deginantá troðkimà gy venti, my lëti ir bûti my limam, kur ti ir þavëtis stulbinanèia kûrinija! Pasaulis nuostabus, taèiau jo groþis ir pilnat vë ypaè masina, ypaè spindi tada, kai þvelgiame at sigræþæ nuo nebûties slenksèio.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

KONGRESØ RÛMUOSE SEZONAS PRASIDËJO GUSTAVO MAHLERIO “DAINA APIE ÞEMÆ”

Valstybinio simfoninio orkestro sveèiai - Violeta UrmanavièiûtëUrmana ir Sergejus Larinas

Sezono pradþiai - G.Mahlerio “Daina apie þemæ”. Solistai - V.Urmanavièiûtë-Urmana ir S.Larinas, dirigentas G.Rinkevièius

Muzikos barai /6

G.Mahleris ðiame kûrinyje iðreiðkë veik beribæ savo jausmø ir iðgy venimø patir tá, prabildamas ir apie slapèiausius savo ðirdies tvinksnius. Gerai ásiklausæs á kiek vienà

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Visà vasarà sostinës reklaminiai stendai kvietë á rugpjûèio 30 d.

Kongresø rûmuose ávyk siantá koncer tø sezono atidary mà. Ið plakato þvelgiantys du dainininkai - Violeta Urmanavièiûtë-Urmana ir Sergejus Larinas - þadëjo iðskir tiná vakarà, o kà jau kalbëti apie programoje numaty tà genialø Gustavo Mahlerio veikalà “Daina apie þemæ”.

Kiek vienas ðio filosofinio ir vieno graþiausiø pasaulio muzikos literatûroje vëly vojo simfonizmo veikalø atlikimas - neeilinis kultûros ávy kis.

Suprasti ir at ver ti kompozitoriaus sumany mo gelmes, pajusti kûrinio dvasià ir rasti skoningas iðraiðkos priemones - didelio meninio meistriðkumo reikalaujantis uþdavinys.

Kûrinio solistø - tenoro ir mecosoprano (arba baritono) - par tijos itin sudëtingos ne tik vokalinës technikos poþiûriu. Bene sudëtingiausia èia ras ti adek vatø þodþio ir frazës, minties, neretai slypinèios tarp teksto eiluèiø, ir jà iðreiðkianèios melodijos sàryðá, tikslø tembrà, dinamikos intensy vumà. Dainuoti

ðio kûrinio tak tà, negali at sitokëti nuo intensy vaus kûrëjo jausmø ir minèiø srauto, kuris veikia beveik tiesiogiai, per þengdamas estetinio su vokimo nuostatas ir ribas. Jei gali muzika bûti skaudi, tai tokia yra “Daina apie þemæ”. Þodinis kûrinio tekstas - Hanso Bethge’s lais vi vokiðki kinø poezijos ver timai, ið kuriø kompozitorius sudarë ðeðiø kontrastingø daliø sekà. Senà jà poezijà autorius naudoja taip dràsiai, kaip se cesijos kûrëjai dailëje elgësi su ry tietiðkais moty vais: saky tum, apaugina jà nauju kûnu. Trapiø aforistiniø linijø grafika tampa spal vinga vingriø potëpiø tapy ba, kar tais pratrûkstanèia tiesiog siautulingai. Sy kiais pamanai, jog raðy ti tokià muzikà galëjo tik Vienos meniniame gy venime viræs, jos meno idëjomis alsavæs kûrëjas.

Lietu voje “Dainos apie þemæ” interpretacijos istorija dar tik prasideda. Pirmàsyk koncer tø salëje, atliekama savø atlikëjø, ji suskambëjo vos prieð kelerius metus, regis, nëra ir deðimtmeèio. Tàsyk jà parengë taip pat Gintaras Rinkevièius su Valsty biniu simfoniniu orkestru; solo par tijas atliko Asta Zubaitë ir Algirdas Janutas, gerai pajutæ kûrinio stiliø. Kaip pirmasis bandy mas, atlikimas bu vo sëk mingas, nors akustinës sàlygos tik rai nepadëjo, o sudëtingas kûrinio tekstas bu vo tik iðmok tas ir pakankamai nesusigulëjæs.

Ðis Valsty binio simfoninio orkestro atlikimas - jau antrasis, ir tik ras stebuk las, kad jame daly vavo áþy mûs bu væ vilnieèiai V.Urmanavièiûtë-Urmana ir S.Larinas. Muzikuoti su aukðèiausio meist riðkumo menininkais, ypaè at liekant tokià sudëtingà par titûrà kaip ði, orkestrui - neákainojama patir tis.

Ir ið tiesø nuo pirmos gaidos bu vo jauèiamas ypatingas kolek ty vo nusiteikimas. Pirmoji dalis “Uþstalës daina apie þemës siel var tà” (“Das Trinklied vom Jammer der Erde”), pati dramatiškiausia, kupina didþiausios átampos ir be veik ne valdomø emocijø, taip ir bu vo atlik ta.

Tris kar tus pasigirstantis lëto tempo ref renas “Dunkel ist das Leben, ist der Tod” alsavo be veik kosminiu liûdesiu (tiesa, solistas, vadovaudamasis turima par titûra, treèiàsyk já padainavo maþoriðkai). Vy raujanti tirðta orkestro fak tûra ir for te dinamika tenoro par tijos atlikëjui komfor to nesuteikia. Panaðiai kaip ir vëly vosiose Wagnerio operose, solisto balsas èia nuolat “pakabinamas” aukðtoje tesitûroje, dainininkui telieka tar si perrëk ti orkestrà.

Galbût Valsty binis simfoninis savo skambesio jëgà vietomis galëjo kiek su valdy ti, tuomet salëje (su visais jos akustikos trûkumais) solistas bûtø bu væs raiðkiau iðgirstas. Taèiau ir tai, kà girdëjome, skambëjo sukreèiamai.

Antrojoje dalyje “Vieniðasis rudená” (“Der Einsame im Herbst”)

mecosoprano solo su liûdna minorine, þemyn ir aukðtyn laipsniðkai judanèia melodija bei lëtu, monotoniðku judëjimu pieðë vienat vës vaizdus; viskas tar si apmiræ, tik spengia ty la, vilioja nebûtis. V.Urmanavièiûtës balsas ty liai, bet labai raiðkiai pieðë ðá liûdnà peizaþà.

Ak sominis tamsiø spal vø tembras, lygus legato, meistriðkai ar tikuliuotos frazës; skaidrus orkestras beveik iðtirpo. Taèiau staiga ið paèiø ðirdies gelmiø iðsi ver þia ilgesingas skundas: “Sonne der Liebe, willst du nie mehr scheinen...”, kompozitoriaus ágar sintas iðkilmingai maþoriðkai. Ðioje vietoje þaibiðkai pasikeitë ir suðvito solistës balsas, bet tik akimirkà, nes po keliø tak tø netikëtais melodijos lûþiais jis per ðoko á þemà registrà ir nutilo.

Tai tik viena ið koncer to interpretacijos vir ðûniø, jautriai palaiky ta ir visø orkestro muzikantø.

Kitos trys dalys “Apie jaunystæ” (“Von der Jugend”), “Apie groþá” (“Von der Schönheit”) ir “Gir tuok lis pavasará” (“Der Trunkene im Frühling”), palyginti su kraðtinëmis, gerokai leng vesnës. Jose kompozitorius tar tum juokaudamas pasakoja apie þemiðkus dþiaugsmus, linksmy bes ir paikystes, meist riðkai atlik tas S.Larino ir V.Urmanavièiûtës. Kai kur ið tiesø girdime “ry tietiðkà” muzikà, naudojamas specialus instrumentarijus, skamba pentatoninë dermë.

Cik là uþbaigia lëto tempo finalas “At sisveikinimas” (“Der Abschied”).

Jame mecosopranui patikëtos subtiliausios muzikinës mintys, iðreiðkianèios iðtisà iðeinanèiojo á nebûtá jausmø ir minèiø gamà - nuovargá, vienat væ, dvejones ir baimæ, susitaiky mà su amþiny be. Jas tobulai ákûnijo V.Urmanavièiûtë, suteikdama kiek vienai frazei - kai kurios jø atliekamos visai be orkestro, mir tinoje ty loje - ne tik tobulà muzikinæ raiðkà, bet, per þengusi gry nosios muzikos ribas, iðtardama jas kaip asmeninæ savastá.

Lëta finalo muzika, tamsiø tembrø orkestras su kur tinanèiomis pauzëmis ir gongo dûþiais pradþioje kuria kraupià nuotaikà; taèiau ji kinta, skaidrëja, o pabaigoje ty lutëliai suoðia ðviesus maþoras.

Pilnutëlë salë be veik nekvëpuodama iðklausë daugiau kaip valandà trukusá kûriná. Erd vës begaly bëje galutinai iðtirpus paskutiniam solistës “ewig”, po ilgos finalinës pauzës pratrûko keliolika minuèiø netilæ aplodismentai. Þivilë RAMOÐKAITË

VY TAU TO BAR KAUS KO “ÞAI DI MØ” PA SAU LI NË PREM JE RA PRAN CÛ ZI JO JE Sen Nazero dvyliktasis muzikos festivalis savo leidiniuose ið anksto pristatë lietuviø kompozitoriø prof. Vy tautà Barkauskà.

Festivalis “Saint Nazaire consonances 2002” ðiame Prancûzijos mieste prie Atlanto vandenyno vyko rugsëjo 13-21 dienomis, ir V. Barkauskas á já buvo pakviestas kaip festivalio kompozitorius. Ðventës koncer tuose skambëjo ðeði jo kûriniai, tarp jø ir viena pasaulinë premjera - “Þaidimai smuikui ir orkestrui”. Pastarasis opusas sukur tas specialiai festivalio uþsakymu. Já atliko pats festivalio meno vadovas, garsus prancûzø smuikininkas Philippe’as Grafinas su festivalio orkestru. Dirigavo amerikietis Toby Hof fmanas.

Vienà ið V. Barkausko kûriniø smuikui solo “Par tita” F.Grafenas á savo reper tuarà buvo átraukæs jau anksèiau, taèiau su autoriumi susipaþino tik pernai per savo koncer tà Vilniuje. Tada garsusis prancûzø smuikininkas ir papraðë lietuviø kompozitoriaus paraðy ti kûriná specialiai Sen Nazero festivaliui.

Tai buvo didelë garbë ir didelë rizika, sakë prof. V.Barkauskas.

O jei kûrinys nepatiks? Ir raðant muzikà, ir nusiuntus gaidas, autoriø kankino nerimas. Gautas palankus at sakymas kiek nuramino, taèiau dabar uþplûdo antroji nerimo banga: o kaip priims publika?

Tai labai savitas festivalis, sako V.Barkauskas. Jo tikslas - sudary ti publikai galimybæ pasiklausy ti þymiausiø romantizmo epochos autoriø muzikos, kar tu pristatant ir dvideðimt pirmojo amþiaus kûriná. Ðiuo at veju - tai bus V.Barkausko “Þaidimai smuikui ir orkestrui”. “Þaidimus” smuikininkas Philippe’as Grafinas ketina áraðy ti á savo naujà kompaktinæ plokðtelæ.

Prof. V.Barkauskas ið anksto yra gavæs festivalio rengëjø praneðimà, kad yra kvieèiamas daly vauti municipaliteto iðkilmëse, kur jam bus áteiktas Sen Nazero garbës pilieèio medalis.

NAUJASIS LIETUVOS KAMERINIO ORKESTRO SEZONAS: MENINË BRANDA IR JAUNATVIÐKA ENERGIJA Rugsëjo 25 d. naujà já koncer tø sezonà pradëjo prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietu vos kamerinis orkestras. Vasaros pradþioje orkestro vadovo pareikðtas protestas dël monopoliniø tendencijø kultûros ir koncer tø politikoje pri ver të kultûros biurokratus bent jau suklusti, o muzikinei visuomenei kilo nemaþai másliø, daugiau klausimø nei at saky mø, at sirado ávairiø prognoziø (kas dabar bus?). Ðiaip ar taip, Lietu voje to dar nebu vo, kad bene þy miausias mûsø dirigentas protestuodamas sustabdy tø savo koncer tinæ veik là Lietu voje. Kol kas galima tik spëlioti, ar tokia ilgalaikë akcija bûtø kaip nors paveikusi muzikiná ir koncer tø gy venimà, taèiau tai turëjo bent jau pavaly ti pelësius ir kerpes nuo kultûros biurokratø stalø.

Suprantama, kad esant tokiai padëèiai jau pats orkestro koncer tas su maestro Sondeckio pavarde afiðoje kvepëjo aþiotaþu. Kita ver tus, visa tai tëra labiau iðoriniai daly kai, neat sispindintys nei orkestro grojime, nei koncer to atmosferoje. Lauk to aþiotaþo ir anðlago nebu vo, taèiau atëjusieji á koncer tà vël turëjo galimy bæ patir ti aukðto lygio muzikavimà, juolab kad skambëjo vien tik Mozar to muzika. Tad tiek programos uþmojis, tiek apimtis atitiko orkestro amplua ir nuostatas. (Sakydamas “orkestro”, turiu omeny ir jo vadovà.)

Koncer tà orkestras pradëjo W.A.Mozar to cik lu “Niekuèiai” (Les petits riens), kurá kompozitorius sukûrë 1778 m. lankydamasis Pary þiuje kaip choreografo J.G.Noverre’o tais pat metais pastaty to baleto papildy mà. Cik lo muzika ið tiesø at spindi to laikotarpio prancûzø ðokio muzikos stiliø: specifiná ritmà, orkestruotës niuansus, at skirø daliø formà.

Interpretuodami ðá kûriná, dirigentas ir orkestras pasirinko daugiau ar maþiau ið vaikðèiotà takà - preciziðkai sudëlioti dinaminiai niuansai, ansambliðkai tikslios, ðmaikðèios instrumentø replikos, orkestrui bûdingas minkðtas ir ðvarus intonavimas. Iðties áspûdingai skambëjo uver tiûra, taèiau daugeliui kitø, baletiniø, daliø, manau, ne visai pakako vien tokio interpretacinio sprendimo. Koncer tinis, klasicistinis rimtumas èia veikiau turëjo uþleisti vietà teatraliðkam þaidimui, nes pati muzika ið esmës teatrinë, nestokojanti iliustraty vumo, gal ir ne paèia geriausia prasme (tar si kanonizuoto kojø ir rankø kilnojimo akompanimentas)... Matyt, tokià jà ir reikëtø priimti…

Tik ra vakaro staigmena tapo jauna vokieèiø smuikininkë Carolina Anne Widmann. 26 metø smuikininkës biografijoje - pasirody mai su þy miais orkestrais ne maþiau þy miose koncer tø salëse, áraðai ir konkur sø laurai. Pirmojoje koncer to dalyje solistë su or kestru grieþë Rondo smuikui ir orkestrui C-dur KV 373 bei Pirmà já koncer tà smuikui B-dur KV 207. Ðiais visuotinës standar tizacijos ir globalizacijos laikais nedaþnai gali girdëti taip ðirdimi ir protu interpretuojant Mozar to muzikà, kaip tà vakarà jà grieþë vokieèiø smuikininkë. Sulig kiek vienu tak tu spindëjo sceninis solistës þavesys, uþ kurio bu vo juntama puiki mokyk la, jaunat viðka energija ir branda. Teko patir ti ne vienà orkestro ir solistës dþiugaus dialogo akimirkà.

Antrojoje dalyje skambëjusi Haf fnerio serenada, kur solines dalis taip pat grieþë C.A.Widmann, neabejotinai tapo vakaro kulminacija.

Smuikininkë pasigërëtinai stabiliai atliko sudëtingas ir gana nepatogias solines dalis. Dël muzikos vaizdø ávairovës ir orkestro spal vø gausos tai sunkus, bet kar tu ir dëkingas kûrinys. Maestro Sondeckis orkestrà vedë su stebëtina vidine energija, ver þlus, gy vy bingas muzikavimas liudijo, kad tai - ir dirigento, ir orkestro mëgstamas kûrinys.

Tikslumu ir ansambline precizija sublizgëjo at skiros orkestro grupës, beveik visuose tà vakarà skambëjusiuose kûriniuose iðsisky rë spal vingi soliniai puèiamø jø - fleitø, obojø, valtornø - epizodai. Ádomi ir turininga pradþia teikia vilèiø, kad ne maþiau turiningas bus visas Lietu vos kamerinio orkestro sezonas.

Tomas BAKUÈIONIS

Muzikos barai /7

Didþioji salë

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Kau no fil har mo nijos sa lës tû rá ge ro kai virðijo no rin èiø jø iðgirs ti pir mà já ðio se zo no kon cer tà skaièius. Ðiø die nø pulsas, sa vi tas, ne si kar tojàs pa sau li nis re per tu aras - Zol tá no Ko dá ly, Françoise Cho vo aux, Car lo Orf fo kû ri niai - pro vo ka vo klau sy tojus. Toks publi kos ant plû dis ið anks to visiems at li këjams at lygi no uþ di de lá ir nuoðirdø dar bà. Ið tik ro visiems, nes kiek vie no par tija - di ri gen to Juozo Do mar ko, smui ki nin ko Vil hel mo Èe pinskio, so lis tø Gra þi nos Mi liauskai tës, Al girdo Ja nu to, Vla di mi ro Prud ni ko vo, Kau no vals ty bi nio cho ris tø (me no va do vas Pet ras Bin ge lis) ir Lie tu vos na cio na li nio or kest ran tø - èia bu vo itin at sakin ga.

MÛZA RUBACKYTË: ÞVILGSNIS, SUTELKTAS Á LISZTÀ

Þivilë RAMOÐKAITË

Muzikos barai /8

ÐËTONIÐKOJI PREMJERA Rugsëjo 20-àjà Kaune, o kità dienà Vilniuje ávy ko pasaulinë prancûzø kompozitorës ir pianistës Françoise Chovoaux Antrojo koncer to smuikui ir orkestrui, op.

85 “Concer to dit diabolique” premjera. Opusas dedikuotas Vilhelmui Èepinskiui, kuris, autorës many mu, yra “vienas didþiausiø dabar ties smuikininkø, jo grojimas muzikalus, smuiko gar sas ir frazavimas nepaprastai iðraiðkingi”.

Sukur ti ðá koncer tà F.Chovoaux, muzikos mokslus studijavusià Niujorko Juilliardo muzikos mokyk loje ir Pary þiaus Ecole Normale, ákvëpë Lietu voje patir ti áspûdþiai (premjeros dienà ponia Françoise mûsø ðalyje lankësi jau antràkart). Kiekviena ið trijø koncer to daliø turi programiná pavadinimà, susijusá su Lietu va (pavyzdþiui, treèioji dalis “Kauno karo muziejus”). Kiek viena

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Vël susitikome su Pary þiuje gy venanèia pianiste Mûza Rubacky te, koncer tavusia Filharmonijoje rugsëjo 28 d. Ðásyk pianistë at liko F.Liszto Pirmà já koncer tà Es-dur, tad ir namie ji vël gráþo prie kompozitoriaus, uþ kurio muzikos áraðus ir at likimà bu vo labai aukðtai áver tinta svetur. Tarptautinio konkur so laureatës vardà M.Rubacky të pelnë taip pat Liszto ir Bartóko konkur se Budapešte.

Prieð jai iðeinant á Filharmonijos scenà, Nacionalinis simfoninis orkest ras, diriguojamas ðveicarø dirigento Stefano Lano, sukûrë paslaptingà, romantiðkà at mosferà, alsuojanèià ty ra gamtos gar sø kalba. F.Lis zto Pirmojo koncer to Es-dur muzikiniai vaizdai ðià at mosferà pripildë dar ir mis tikos, fantastikos bei þmogaus jausmø.

Auganti meninë patir tis pianistæ skatina vis tur tingiau at skleisti Liszto muzikos pasaulá. Ðásyk klausydamiesi jutome, jog pianistë at veria naujus savosios Liszto sampratos klodus, re gis, pirmeny bæ teikdama ne paðëlusiai bravûrai, bet giluminëms muzikos potekstëms. Nors þërintys pasaþai, ugningos ok tavø lavinos, þaismingos trelës bu vo paskambintos nepriekaiðtingai ir iðties mûziðkai lengvai, pianistë pabrëþ tinai vengë sutirð tintø spal vø ir uþuominø á “ðëtoniðkuosius” pianizmo kerus. Ly riniuose koncer to puslapiuose for tepijonas prabildavo màsliai ir drauge nuoðirdþiai, skleisdamas susikaupimà, svajonæ, ilgesá.

Jau esame ápratæ ir net nesistebime, kaip meist riðkai M.Rubacky të valdo kûrinio formà, koks glaudus ir valingas jos ryðys su orkest ru ir koks þërintis pianizmas, prade dant spal vingu gar su, baigiant techniniu vir tuoziðkumu. Pianistei skambinant Lis zto Pirmà já koncer tà, ðios jos galios maty ti kaip ant delno.

Pilna filharmonijos salë, gëlës, karð tos ovacijos tik rai laiduoja, jog M.Rubacky të vël sugráð.

Kitas vakaro sve èias - dirigentas Stefanas Lano ið Ðveicarijos - padëjo kur ti nepakar tojamà tarpusavio harmonijà, vy ravusià tarp solistës ir or kest ro. Or kest ras pakiliai muzikavo drauge, ásiklausydamas á for tepijono tempø, nuotaikø, spal vø kaità. Ne maþiau áspûdingai jis at liko ir F.Schuber to De vintà jà (“Didþià jà”) simfonijà C-dur. Maest ro S.Lano dëmesá kreipë á dainiðkojo jos prado at skleidimà, iðgaudamas ið or kest ro graþø, kone vokaliná skambesá ir tuo pat metu tvir tai laikydamasis grieþ to rit mo pulso.

Herojiðkuosius pirmosios dalies vaizdus or kest ras (ir pavieniai pûtikai) taip pat pieðë minkðtais potëpiais: muzikos pobûdá per teikë labiau ar tikuliacija, o ne gar so jëgos priemonës. Argi ne aust riðka dvasia ple veno po mûsø Filharmonijos skliautu?!

dalis gali bûti su vokiama kaip at skiras kûrinys su kadencija. Koncer tas pramintas ðëtoniðkuoju, nes solistas èia turi parody ti stulbinamà meistriðkumà.

Vilhelmui, suprantama, pirmiausia ir rûpëjo demoniðkieji ðio kûrinio sunkumai: nepatogiai paraðy ti pasaþai, chromatizmø perpildy tos sekstolës, daug ok tavø ðuoliø, ánoringas spiccato...

Tokioje raizgaly nëje dauguma smuikininkø (netgi solistø) praþûtø, bûtø nepasirengæ didþiausiems uþdaviniams. Taèiau Vilhelmo vir tuoziðkumas uþ tik rino ne tik jo paties, bet ið esmës ir kûrinio sëk mæ. Jei ne tokio rango atlikëjas, pati koncer to muzika, galimas dalykas, bûtø këlusi gerokai santûresnæ publikos reakcijà, netgi abejones, rezer vuotus ver tinimus. Kad ir su kokiomis kritinëmis pastabomis ar iðlygomis priimtume patá veikalà, jis Vilhelmà supur të ið esmës. Tai bu vo pirmas XXI a. stilistikos kûrinys, parengtas jaudinanèiai grieþianèio jauno þmogaus.

“AFRODITËS TRIUMFAS” Senovës Romoje triumfu bu vo vadinama iðkilminga eisena þy miø kar vedþiø garbei, renesanso laikø Italijoje - alegoriniai spek tak liai.

C.Orf fui “Af roditës triumfo” sàvoka tik riausiai reiðkë ðventiná vaidinimà su muzika, ðokiais, margaspal viais kostiumais ir ryðkiai dekoruota scena. Spal vingø muzikiniø paveikslø gretinimas jo kantatose svarbesnis uþ turiná. Pagrindinë sceninio koncer to “Af roditës triumfas” idëja - ðlovinti groþá, meilæ, vitaliðkumà. Tokios muzikos galima nedetalizuoti, per daug apie jà

Sezono pradþia

todël labai pre ciziðkai renkuosi knygas. Daþniausiai skaitau apie tuos daly kus, apie kuriuos lyg ir pri valau þinoti. Su ádomumu skaitau istorinæ literatûrà apie Lietu vos valsty bæ, meno, dailës is torijos veikalus. Stengiuosi visokeriopai paþinti ávairiø kultûros epochø stilistikà. Romanams trûksta laiko. Nors dabar, pasitaikius progai, skaitau klasikinæ literatûrà, pavyzdþiui, Remarko, Neksës, L.Tolstojaus romanus. Kita mano domëjimosi sritis - mokslinë literatûra apie visatà.

- Gal ezoterinë?

- Oi, tik rai ne.

- Kà manai apie ið silavinimo spragas?

- Jø galima rasti visur ir visada.

Yra iðleis ta, mano nuomone, snobiðka knyga “Kà turi þinoti iðsilavinæs þmogus?”. Paprasèiausias bûdas uþglaisty ti tas spragas - nusipirk ti ðià 500 puslapiø apimties knygà, jà per skaity ti ir laiky ti save iðsilavinusiu þmogumi. Taèiau, mano didþiu ásitikinimu, kiek vienam paþinimui, su vokimui þmogus turi subræsti.

Visos pasaulio literatûros neper skaity si, visko neiðmok si, bet kiek vienas þmogus turi stengtis paþinti kiek ámanoma daugiau.

Asmeny bei formuotis reikia daug laiko.

- Kas, tavo nuomone, yra snobas?

- Viskà iðmanantis þmogus.

- Kokià geriausià dovanà esi gavæs?

- Á dovanas rimtai neþiûriu. Svarbiau, ið ko gauni dovanà, o ne pati dovana.

- Koká sutik tà þmogø laikai likimo dovana?

- Mëgstu bendrauti su paprastais ir ádomiais þmonëmis. Ypaè gabûs þmonës turi du kelius - á þvaigþdes arba... Nuo 1994 m. bendrauju su pianistu Williamu Smiddy, kuris asmeniðkai paþinojo daugelá didþiø jø pianistø. Jis mëgsta kar toti vienà frazæ: “Nesvar bu, ar esi valy tojas,

VILHELMAS ÈEPINSKIS APIE SAVE IR MUZIKÀ Su smuikininku Vilhelmu Èepinskiu susitikome kovo pradþioje Frank fur te, koncer tinës kelionës po Europà metu.

- Jau kurá laikà Lietu vos þiniask laidoje pasigendame straipsniø apie tavo veik là.

- Ko gero, tai dësninga, nes pastaruoju metu daugiau grieþiu uþ sienio koncer tø salëse negu Lietu voje.

- Kokie pagrindiniai koncer tai ávyko ðiais metais?

- Su maest ro Juozu Domarku gast rolës Lenkijoje ir Vokietijoje, koncer tai Kanadoje, Belgijoje, Prancûzijoje.

Vieðnagës metu Kanadoje, Alber to uni ver sitete, vedþiau meistriðkumo kur sus smuiko ir kamerinio ansamblio klasës studentams.

- Kas yra svar bu norint tapti geru smuikininku?

- Jau treti metai dir bu Lietu vos muzikos akademijos Kauno fakultete, kur dëstau smuiko klasës studentams.

Norint tapti profesionaliu smuikininku, reikia prisiminti keletà labai svar biø momentø. Tai - intonacija, ritmas, gar so indi vidualumas ir, aiðku, technikos tobulumas.

- Kaip at randamas savasis gar sas?

- Jis turi bûti formuojamas nuo vaikystës. Tai savotiðkas smuikininko ðtampas, skiriantis vienà at likëjà nuo kito. Grojant galima improvizuoti, ieðkoti naujø spal vø, taèiau spal vos negali uþgoþ ti indi vidualaus grieþimo bûdo. Tai turi bûti tai, kas vadinama indi vidualiu stiliumi. Negali bûti tuðèio gar so.

- Koks tavo santy kis su ðiuolaikine muzika?

- Norëjai paklausti, kodël retai at lieku ðiuolaikinius kûrinius? Yra daug klasikinës muzikos reper tuaro, kurá pri valau pergroti, susipaþinti su pagrindiniais, impresarijø daþniausiai praðomais at lik ti kûriniais.

Klasikiniame reper tuare nëra daug smuiko opusø, su kuriais nebûèiau paþástamas bent jau ið áraðø. Dabartinis mano tikslas - susipaþinti su pagrindiniais kûriniais, sukaupti patir tá.

- Ið kur semiesi patir ties?

- Klausydamasis áraðø, studijuodamas. Pagrindinis mano asmeninës patir ties ðaltinis - skaity mas. Deja, skaity ti neturiu pakankamai laiko,

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

negal voti, vien pasiduoti jos nuotaikos átaigai, emociniam áspûdþiui.

Tai leista klausy tojui. Recenzentei vis dëlto pravar tu ir ðiek tiek analizuoti.

Dël ko eidama á koncer tà baiminausi labiausiai? Visø pirma dël soprano par tijà dainuosianèios Graþinos Miliauskaitës. Kaipgi ji - liauna, koncer tinës scenos neuþgrûdinta Muzikinio teatro solistë - atrodys ðalia tokiø “vilkø” kaip V.Prudnikovas, A.Janutas, ðimtus kar tø patik rintas Kauno choras?

Juolab kad ir par tija sudëtinga, koloratûrinë, vir tuozinë. Pakankamai sëk mingai áveikusi visus povandeninius “Af roditës triumfo” pagrindinës par tijos rifus, G.Miliauskaitë þavëjo subtilia ironija, lanksèiu sceniðkumu, ðvaria intonacija. Solidþiø partneriø kompanijoje ji jautësi “lyg þydinti, groþiu ðvieèianti ramunë...” Tokios mergelës garbei labai teatraliðkai epitalamà sudainavo V.Prudnikovas.

Iðskir tinio pagiriamojo þodþio nusipelnë Kauno choras. Stebino plati dinaminë skalë, puiki tiek muzikinë, tiek verbalinë ar tikuliacija, ypaè iðgry ninti, skaidrûs moterø balsai.

Lietu vos nacionalinis ne tik grojo ið peties ir ðirdies, bet ir parengë klausy tojams netikëtà dovanà - kantatos teksto ver timà á lietu viø kalbà.

Deja, tokio gesto klausy tojai tinkamai neáver tino - be veik niekas programa nepasinaudojo. Dësningas klausimas: ar tuomet suprato, apie kà bu vo dainuojama? Apskritai, ar auk lësime klausy tojà naujesnio reper tuaro link, parodys netolima ateitis. Taèiau at likëjams pasirengimas tokiai sezono pradþiai - didelë paskata. Neabejoju, kad jiems jau pabodo lanky tis italø ir austrø muzikos muziejuose, metø metais dary ti to paties stiliaus reprodukcijas.

Alina RAMANAUSKIENË

ar prezidentas - tu esi paprastas þmogus”. Deja, daugelis menininkø ignoruoja juos supantá pasaulá.

- O kaip tu bendrauji su þmonëmis?

- Daþniausiai þmonës, pabendravæ su manimi, pakeièia ið ankstinæ nuomonæ, kurià susiformuoja koncer tø salëse ar ba perskaitæ kokio nors kritiko straipsná. Tai tiesa, tarp draugø ir scenoje esu visiðkai kitoks.

- Kokia tavo didþiausia svajonë?

- Kad þmonës, kuriuos my liu, visada bûtø ðalia, bet gy venime jau taip yra, kad tai neámanoma.

- Kokias þmogaus savy bes ver tini?

- Turbût kaip ir daugelis. Man patinka þmonës, kurie nemeluoja, ne veidmainiauja, yra pareigingi ir paprasti.

- Kà reiðkia bûti paprastam?

- Betarpiðkai, at virai bendrauti su visais þmonëmis, kad ir kas jie bûtø.

Man patinka, jei tai jauèiu ið savo paðnekovo.

- Kaip tu ilsiesi?

- Stengiuosi pabëgti nuo visø, pagy venti sau. Daþniausiai kokiai savaitei ið vaþiuoju prie jûros.

- Koks yra pagrindinis tavo gy venimo tikslas?

- Niekada nesustoti pusiaukelëje, visur siek ti geresniø rezultatø. Kaip muziko, pagrindinë mano uþduotis - iðeiti á scenà ir kiek ámanoma geriau at lik ti kûriná. Asmeninis gy venimas pri valo lik ti uþkulisiuose. Þmonës turi ateiti á koncer tø sales klausy tis mano muzikos, o ne á mane þiûrëti.

Að ne vaidinu muzikos. Per kiek vienà smuikininkui nereikalingà judesá nukenèia atlikimo koky bë. Mano moto - kuo maþiau judesiø. Viskas eina tik per smuikà. Todël visiðkai nenoriu vizualiai papirk ti klausy tojø.

- Gal norëtum dar kà nors papasakoti?

- Nemëgstu daug kalbëti apie save, o tuo labiau gir tis.

- Aèiû uþ pokalbá. Þana LEBEDEVA

Su kompozitore Françoise Chovoaux

Muzikos barai /9

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Didþioji salë

Japonø dirigentas Shuya Okatsu

SHUYA OKATSU IR XX AMÞIAUS KÛRINIAI

Muzikos barai /10

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Rugsëjo 12 d. Valsty binis simfoninis orkestras melomanams pateikë originalià pas mus retai skambanèios muzikos programà, kurià dirigavo japonø dirigentas Shu ya Okat su. R.Wagnerio “Tristano ir Izoldos” áþanga (su vadinamà ja “Liebestod”) tar si ávedë á du XX a. muzikos veikalus: amerikieèiø kompozitoriaus Samuelio Barberio (1910-1981) Koncer tà smuikui (solistas - áþy mus rusø smuikininkas Sergejus Stadleris) ir Sergejaus Prokof jevo Penk tà jà simfonijà B-dur, op. 100. Abu ðie veikalai sukur ti Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, tik pirmasis - jo ið vakarëse, 1939-aisiais, o antrasis - ar tëjant á pabaigà, 1944-aisiais. Prokof jevo simfonija jau po pirmojo atlikimo bu vo siejama su “liaudies kova prieð faðistus”, taèiau naujieji laikai autoriaus iðreikðtø idëjø prasmæ gerokai praplëtë ir pakoregavo.

Tuo tarpu klausantis S.Bar berio kûrinio, kuris iðoriðkai su karu lyg ir niekuo nesusijæs, dabar tokiø sàsajø galima iðgirsti. Pirmø jø dviejø koncer to daliø ly rikoje jauèiama átampa, per smelk ta neramiø minoriniø minèiø. Jos ypaè iðryðkëja antrojoje, Andante, kai ið ðiek tiek folklorizuotø (beje, susisiejanèiø su Dvoráko amerikietiðku opusø

temomis) melodiniø linijø iðauga kulminacija, staigiai pakinta harmonija ir baugiai sudunk si timpanø tremolo. Kontrastingas fantastinio greièio finalas - tar si netikëtai staigus posûkis á neþinià. Tai ir solo koncer tui bûdinga efek tinga virtuozinë pabaiga, kurià koncer tà grojæs S.Stadleris áveikë leng vai, ju vely ro tikslumu koordinuodamas ðvilpianèio greièio pirðtø laksty mà su trumpa deðinës rankos detaðë (vieninteliu ðtrichu per visà dalá).

Tai nesustabdomà mechaniná judëjimà, gal net absurdiðkà bëgimà kone regimai ávaizdinanti muzika.

Dirigentas Shu ya Okat su sutelkë dëmesá á ryðkiausius par titûros puslapius, leisdamas ásiklausy ti ir á savitas smuiko bei orkestro sàsajas,

ir á ádomius, puikiai atlik tus solo - obojaus, dviejø triûbø, smuiko ir valtornos ansamblá bei kitus. Tai pirmasis S.Barberio instrumentinis koncer tas (þinomesni kiti du - fortepijono ir violonèelës), sukur tas kompozitoriui jau pagar sëjus, o tai ávy ko, kaip pasakojama, per vienà 1938 m. radijo transliacijà, suskambëjus neþinomo jauno autoriaus “Esë orkestrui” ir Adagio styginiams (kaip tik dël pastarojo S.Barberio vardà gerai þino ir Lietu vos melomanai). S.Stadleris, sutik tas karðtomis ovacijomis, be programos su orkestru (!), atliko pas mus taip pat beveik neþinomas E.Blocho Tris meditacijas smuikui ir orkestrui.

Ryðkiausia ðio koncer to interpretacija tapo S.Prokof jevo Penk tosios simfonijos atlikimas. Kruopðèiai parengta par titûra sudarë tvir tà muzikos sklaidos pagrindà. Dirigentas ðià simfonijà pateikë iðties savaip: skaidriai, prilaikydamas orkestro skambesio galy bæ (ji bu vo kontroliuojama net ir didþiausià dramatinæ átampà iðreiðkianèioje pirmosios dalies kodoje), ásiklausydamas á kiek vienos melodijos unikalumà, melodiniø linijø sankir tas bei pokyèius. Jo susikaupimas besàlygiðkai veikë orkestrà, taèiau ne maþiau - ir klausy tojus, kurie klausësi tar si uþbur ti. Puikûs bu vo pûtikø solo (klarneto, obojaus ir valtornø), smuikø sukauptas ir skambus legato, gilus violonèeliø tonas ir, svarbiausia, jautrûs, muzikos su vieny ti visø orkestro nariø tarpusavio ryðiai. Susitikimas su Shu ya Okat su priminë, kad simfoninis orkestras gali skambëti ir pasteliðkai. Þivilë RAMOÐKAITË

Sergejus Stadleris

DAVIDAS GERINGAS IR ELEKTRONINË VIOLONÈELË Neiðsemiama kûry binë energija ir iniciaty va, kurios Davidui Geringui gali pavydëti daugelis, suteikë progà rugsëjo 27 d. Kongresø rûmuose pasiklausy ti naujo ðiuolaikinio instrumento - elek troninës violonèelës, kurià pagamino þinoma japonø firma YAMAHA. Firmos lankstinukas skelbë, kad ðiam instrumentui lemta uþkariauti viso pasaulio koncer tø sales, kad jis sukuria visaver tá, tembriðkai turtingà akustinës violonèelës gar so áspûdá, o “Silent” sistema gali visai sumaþinti gar so dinamikà, tad groti ðia violonèele galima nors ir vidurnak tá namuose…

Siekdamas akivaizdþiai pademonstruoti tik ro ir elek troninio instrumento panaðumus ir skir tumus, D.Geringas koncer te su Valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu sveèio ið Suomijos Hannu Lintu, grojo abiem. Pirmiausia - P.Èaikovskio Rokoko variacijas, paskui opusà, sukur tà naujajam instrumentui. Tai vieno þymiausiø ðiuo metu estø kompozitoriaus E-S.Tüüro Koncer tas, Vilniuje skambëjæs pirmàsyk.

Koncer to premjera ávyko 1997 m.

Lozanoje, o per tà laikà violonèelininkas jam dedikuotà kûriná jau atliko keliolika kar tø. Veikalo par titûrà iðleido “Peterso” leidyk la.

Vilniuje atlikëjui sugretinus instrumentus ir sunkokai gretinamà muzikà, klausy tojas iðties ásitikino, jog naujoji violonèelë gali bûti visai panaði á akustinæ, o kar tu turi ir tokiø tembro bei dinamikos iðtek liø, kokiais klasikinis instrumentas tik rai nepasiþy mi. Tai bu vo aki vaizdu nuo paèiø pirmø jø Tüüro opuso tak tø, kai pasigirdo þemo registro burzgimas, pratrûkæs agresy viais smûgiais. Kûrinyje bu vo tut ti vietø, kuriose akustinës violonèelës garsas tik rai bûtø praþu væs, o ðios (stiprinimo dëka) visa solo par tija bu vo girdëti labai raiðkiai. Kuo toliau rutuliojosi Koncer to muzika, tuo daþniau suskambëdavo tar si ne dirbtinis, o akustinis instrumentas - ávairûs flaþoletai, kantilena, pasaþai kone per visà diapazonà, sodrus gar sas. Klausydamasis biso, P.Casalso aranþuotos katalonø “Paukðèiø giesmës”, tareisi girdás tik rø tik riausià violonèelæ.

Apie stipresná natûralaus instrumento skambëjimà prieð kelis deðimtmeèius màsty ta ir Lietu voje.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

ANATOLIJUS ÐENDEROVAS LAIMËJO EUROPOS KOMPOZITORIAUS PREMIJÀ

Davidas Geringas groja su elektronine violonèele

Ðiø daly kø entuziastas bu vo dabar uþsienyje gy venantis violonèelininkas Iminas Kuèinskas, kuris “elektrine” violonèele (prie paprasto instrumento prijungæs laidà su stiprintu vu) áspûdingai grojo lietuviø kompozitoriø kûrinius - O.Balakausko “Heterofonijà”, “Orgija.

Katar sis” ir A.Rekaðiaus “Diafonijà”.

Technikos stygius tada kliudë valdy ti gar so jëgà taip niuansuotai, kaip girdëjome ðiame koncer te (tai atliko prie pulto sëdás profesionalas), taèiau trûkumus atlygino ðvieþia muzika ir interpretacija, iðlikusios atmintyje iki ðiol. Ðie opusai, manau, sudomintø ir Davidà Geringà - juk YAMAHA violonèelei, ant kurios dekos graþiai iðraðy tas jo vardas, reikia naujo reper tuaro!

Tüüro Koncer tas - tokios gausybës ávairiø idëjø opusas, kurios vienàsyk paklausæs neiðsemsi. Taèiau tam tik ras, atrodo, paties autoriaus sàmoningai siekiamas fragmentiðkumas trukdo ásiklausy ti á jo muzikos tëk mæ ir fik suoti nuolatinës kaitos prasmes. Galbût norà apèiuopti visumà ir su vok ti kûrinio siluetà èia apskritai reikia atmesti? Nuostabiø, iðraiðkingø fragmentø, vis apsistojanèiø ties keliais tonaciniais taðkais, grandinæ pabaigia finalinis do.

Pats kompozitorius apie savo muzikà sako, jog tai - “abst rakèios gar sinës dramos su charak teringa ir dinamiðka ávy kiø seka, at siskleidþianèia erd vëje”. Tüürui didelá

poveiká darë A.Pärto muzika, taèiau jis stengësi jos nekopijuoti, o tik per teik ti dvasià. Koncer te yra epizodø, kur tai aki vaizdþiai jauèiama.

Dirigento Hannu Lintu temperamentas puikiai atitiko Tüüro muzikos raiðkà, taèiau gerokai maþiau - Èaikovskio variacijø, kuriose orkestras suskambëdavo sausai ir mechaniðkai; gerai, kad D.Geringas, paty ræs dirigentas, visomis iðgalëmis stengësi su orkestru sutar ti. Ðio koncer to antrojoje dalyje skambëjo net trys R.Strausso simfoninës poemos: “Don Þuanas”, “Mir tis ir pragiedrëjimas” bei “Tilis Ulenðpygelis”. Triukðmingas, ne itin gilus Straus so poemø at likimas nesuteikë dþiaugsmo, o juk tai tokios karaliðkos orkestro partitûros... Bûtø neteisinga nuty lëti orkestro pastangas kuo tiksliau per skaity ti tekstà; solo par tijas taip pat vy kusiai pagrojo orkestro koncertmeisteris ir kiti instrumentininkai. Dirigentas á Strausso linijø rafinuotumà ir skambesá dëmesio beveik nekreipë, o susitelkë á gerokai iðdidintus dinamikos niuansus bei ritmà. Pagal jo mostà lëtieji epizodai tar si dar sulëtëjo, o greitieji pralëkë it pik ti debesys. Þivilë RAMOÐKAITË

Ði premija kompozitoriui bu vo paskir ta po kelias savaites rugpjûèio mënesá trukusio Europos vasaros muzikos festi valio Berly ne “young.euro.classic”, kuriame violonèelininkas Davidas Geringas ir Lietu vos muzikos akademijos simfoninis orkestras, vadovaujamas Rober to Ðer veniko, pirmà kar tà atliko naujà Anatolijaus Ðenderovo Koncertà violonèelei ir simfoniniam orkestrui “Concer to in Do”.

Pasak kompozitoriaus, iðranki Ber- Anatolijus Ðenderovas ly no publika kûriná sutiko neátikëtinai gerai, plojimai netilo apie 10 minuèiø.

Koncer to recenzentø tai nestebino: puikiai atlik tas, vir tuoziðkas, spal vingas, “su tradicijomis þaidþiantis muzikinis stebuk las!” (Berliner Morgenpost) negalëjo palik ti publikos abejingos.

Koncer to recenzijos labai gerø ver tinimø susilaukë ir programoje skambëjæs kompozitorës Onutës Narbutaitës kûrinys “Melodija aly vø sode” simfoniniam orkestrui, subtilus Rober to Ðer veniko vadovaujamo Lietu vos muzikos akademijos or kestro muzikavimas. Pasak recenzentø, Onutës Narbutaitës kûrinyje “Rober to Ðer veniko apdairiai ir preciziðkai vadovaujamas orkestras puikiai at skleidë delikaèiø skambesiø, spal vø ir ðviesos niuansø prasmæ” (Tagesspiegel). “Ir vël tik ras dþiugesys paèiame dþiaugsmingiausiame festi valyje” - taip apibendrinamas lietu viø kompozitoriø ir orkestro pasirody mas Berly ne (Berliner Morgenpost).

Festi valyje, kurá remia Europos komisijos programa “Culture 2000”, solidûs partneriai “BMW Group”, sostinës kultûros fondas, daly vavo 13 Europos jaunimo orkestrø. Festi valio koncer tø programos bu vo sudaromos vadovaujantis principu “Jauniems at likëjams - jaunà muzikà!”, todël ðalia klasikos skambëjo net deðimties kûriniø pasaulinës premjeros bei septy nios premjeros Vokietijoje. Kiek vieno festi valyje daly vavusio or kestro bu vo praðoma á programà átrauk ti bent po vienà naujà savo ðalies kompozitoriaus kûriná. Koncer tuose ðalia naujojo Anatolijaus Ðenderovo koncer to skambëjo belgø kompozitoriaus Franko Agsteribbes, rusës Irinos Jemeljant sevos, lat vio Eriko Eðenvaldo, ðveicaro Rolfo Urso Ringgerio, esto Toi vo Tulevo, uk rainieèio Valentino Sil vestrovo ir kt. kompozitoriø kûriniø premjeros.

Prieð kelerius metus pirmajame “young.euro.classic” festi valyje Berlyno meras Eberhardas Diepgenas pristatë 10 000 Vokietijos mar kiø ver tës Europos Kompozitoriaus premijà. Ji teikiama uþ geriausià naujà festi valyje pristaty tà kompozicijà, kurià renka publika, t.y. 11-os nariø þiuri “ið publikos”. Pirmuoju premijos laureatu 2000 m. tapo suomiø kompozitorius Magnus Lindbergas uþ kûriná “Cantigas”, ákvëptà XII a. piligrimø giesmiø.

Kûriná atliko Sibeliuso akademijos simfoninis orkestras, vadovaujamas Leifo Segerstamo. 2001 m. premijà uþ kameriná kûriná “10-11” laimëjo jaunas islandø kompozitorius Stefánas Arasonas. Ðiemet geriausiu festi valio kûriniu bu vo pripaþintas naujasis Anatolijaus Ðenderovo Koncer tas violonèelei ir orkestrui “Concer to in Do”.

Premijà kompozitoriui rugsëjo 5 dienà áteikë Berly no meras Klausas Wowereitas.

Pasak Anatolijaus Ðenderovo, naujojo kûrinio pavadinime uþ fik suotos pagrindinës kûrinio idëjos. Viso kûrinio tonacinë atrama, gravitacinis centras - do nata, c-moll tonacija, kûrinio dramaturgijai svarbi ne tiek harmoninë, kiek dinaminë, ar tikuliacinë, registrø, ritmo kaita. Violonèelës par tija èia - ly riðkai dramatiðka, melodizuota. Pirmasis kûrinio atlikëjas ir jo ákvëpëjas violonèelininkas Davidas Geringas pageidavo, kad tai bûtø ðiuolaikinis koncer tas, kuriame violonèelë “girdëtøsi”. Kûrinio pavadinime uþðif ruota ir dedikacija þy miajam violonèelininkui (Dovydas - Do), pagrindiniam Anatolijaus Ðenderovo kûriniø at likëjui.

Muzikos informacijos ir leidybos centro inf.

Muzikos barai /11

Festivaliai

Vii Paþaislio muzikos festivalis

Ð

Virginija APANAVIÈIENË ià kaitrià vasarà saulëje iðdegusios smilko ir liepsnomis pleveno pievos, miðkeliai, durpynai, dël ko daugelis Lietuvos gyventojø pasijuto nesaugûs. Taèiau negeso ir kitas - meno liepsnos - fakelas, muzikos mëgëjø ðirdyse uþdegtas pirmàjà VII Paþaislio muzikos festivalio dienà - birþelio 1-àjà, o ði klausytojus vienijanti ðiluma, kitaip nei gamtà niokojanti, sukûrë ástabià visà vasarà trukusià ðventæ.

Festivalis - ið lotynø kalbos kilæs þodis, reiðkiàs ðventadieniðkumà, iðkilmingumà, smagumà, linksmumà, ðirdingumà, þodþiu, ðventæ. Tokià ðventæ miesto gyventojams ir sveèiams kûrë daugelio naujoviðkø renginiø iniciatorius Kauno filharmonijos direktorius, labai ðiltas ir ðirdingas þmogus Justinas Krëpðta bei nemaþas bûrys atsidavusiø jo pagalbininkø.

Iðlaikydamas ryðius su Europos Tarybos remiamomis “Baroko”, “Vienuolynø”, “Hanzos” programomis, festivalis atvërë galimybes klausytojams apsilankyti ne tik akademinës aplinkos salëse, bet ir ið naujo atrastose erdvëse - baþnyèiose, vienuolynuose, dvaruose, pilies prieigose, net… oro uoste.

Lietuvoje turbût nëra kito tokio festivalio, kuriame bûtø tiek visus pamaloninanèios kûrybinës iðmonës, irgi skirtos þiûrovui, klausytojui. Todël salës, baþnyèios ir kitos erdvës pritraukia patá didþiausià planuotà klausytojø skaièiø.

Neátikëtina sëkmë lydëjo Ilonos Klusaitës suburto styginiø kvarteto “Collegium” ir solistø P. ir D.Vyðniauskø, S.Ðiauèiulio, G.Balèiûno koncertà Pociûnø oro uosto

Muzikos barai /12

rá, ir toji ðventinë nuotaika truko ilgai - kol þiûrovai ir atlikëjai paskraidë maþaisiais Pociûnø lëktuvëliais, kol pabendravo su lakûnais, o lakûnai - su artistais, ligi vëlyvo vakaro aptardami dþiazo ir kamerinës muzikos subtilybes. Kurie galëjo, keliasdeðimt kilometrø ið Kauno atvyko savais automobiliais, kiti - specialiu, klausytojams skirtu autobusu nuo Kauno filharmonijos durø.

Prisiekusius klausytojus festivalio kelias atvedë ir á Zapyðkio Ðv. Jono Krikðtytojo baþnyèià (liepos 21 d.), kurioje jie iðgirdo jaunus, bet jau garsius solistus dainininkus Astà Krikðèiûnaitæ ir Vytautà Juozapaitá bei pianistæ Audronæ Kisieliûtæ. Nepaprastai átaigi, nuoðirdi, miela ir ðilta A.Krikðèiûnaitë visad paperka klausytojus ávairiomis kalbomis atliekamu kameriniu muzikos repertuaru. Solistei antrà deðimtmetá talkinanti A.Kisieliûtë lydi jà gastrolëse JAV ir Europoje, talkino áraðant garso kasetes, kompaktinæ plokðtelæ.

Kuriantis vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto bei Kauno ir Klaipëdos muzikiniuose teatruose, gastroliavæs

Specialiai baigiamajam koncertui kompozitorius Gediminas Rimkus-Rimkevièius sukûrë misterijà pagal W.Shakespeare’o tragedijà “Romeo ir Dþuljeta”

angare (liepos 20 d.) - puikios akustikos erdvëje, kur baroko (T.Albinoni koncertas) ir Pietø Amerikos (A.Piazzollos “Tango nuevo”) melodijose bei ritmuose atlikëjai surado netikëtai naujø þinomos muzikos interpretavimo galimybiø - iðvydome þaismingà instrumentiná teatrà. Didþiulio lëktuvo, ant kurio sparnø puikavosi iðnaði gëliø puokðtë, fone skambantys tango ritmai átraukë þiûrovus á aistringos muzikos sûku-

ávairiose pasaulio ðalyse, Vytautas Juozapaitis subtiliai atlieka ir kamerinæ muzikà.

Po ðio koncerto daugelis atvykusiøjø namo neskubëjo, o uþsienio turistai mielai fotografavosi romiai besigananèiø karviø fone: kaip sakoma, greta kultûros - ir natûra…

Vytauto Didþiojo baþnyèioje (liepos 27 d.) koncertavæ vienas þymiausiø Lietuvos fleitininkø Valentinas Gelgotas, gitaristas Reinbertas Eversas (Vokietija) ir Pavelas

Baigiamasis festivalio akordas

Giunteris, muðamøjø instrumentø ansamblio “Vilniaus muðamieji” ákûrëjas ir vadovas, atliko ðiuolaikiniø lietuviø ir kitø kraðtø kompozitoriø bei J.S.Bacho kûrinius.

Visi norintieji klausytis virtuozø nedidelëje baþnyèioje netilpo, tad dalis klausytojø glaudësi lauke ir klausësi retransliuojamo koncerto.

Festivalio puoðmena - Jacqueso Loussier trio ið Prancûzijos, klasikà dþiazo spalvomis atlikæs ne tik Kauno Vytauto Didþiojo universiteto 900 vietø salëje, bet ir Vilniaus filharmonijoje. Virtuozai, iðplatinæ per 6 mln. plokðteliø su grupës áraðais, ypaè pavergë Kauno publikà, kuri juos apipylë gëlëmis, aplodismentais ir egzaltuotais “bravo”. Grojantis dþiazo stiliaus aranþuotes, kurias sumàstë J.Loussier, tikras gudruolis, turás aibæ muzikos priemoniø patraukti ávairaus muzikinio iðprusimo klausytojus, trio sudarë áspûdá fantastiðkø improvizuotojø, kuriems Bacho, Debussy, Satie temos - tik laiptelis leistis á dþiazo muzikos upokðná, virstantá tikru Niagaros kriokliu.

Festivalis bûtø daug netekæs be senojoje Kauno rotuðëje pasirodþiusio senosios muzikos ansamblio “Impetus Musicus” (rugpjûèio 7 d.), kuriame susivienijo Lietuvos, Latvijos, Vokietijos renesanso ir baroko muzikos entuziastai, vadovaujami Dariaus Stabinsko, bei senojo teatro ir ðokio “Vilniaus Camargo grupë” (vadovë Jûratë Ðirvytë). Á rotuðæ (kaip ir á J.Loussier trio pasirodymà Vilniuje) susirinko didþioji dauguma rëmëjø. Èia galëjai pasiklausyti senosios violos da gamba (D.Stabinskas), klavesino (R.Zubovas), iðgirsti reto balso kontratenoro Andrio Veismanio (Latvija) dainavimà, iðvysti dvi poras retai kada matomø XVII amþiaus ðokëjø. Jei rotuðëje bûtø buvæ ir dvigubai daugiau vietos, visi norintieji nebûtø sutilpæ. Taèiau rengëjai grieþtai laikësi poþiûrio: kamerinei muzikai - kamerinë, namø muzikavimo aplinka. Ðvedijos “Mats trio” (rugpjûèio 10 d.)

- kamerinis ansamblis, kuriame smuiku, violonèele ir fortepijonu groja trys ðvedai vienu - Matso - vardu… Ðvelnus ansamblio

skambesys nuo scenos pasiekë atokiausius Kauno filharmonijos kampelius gal dar ir dël to, kad stygininkai grieþë XVIII amþiaus instrumentais: M.Zeterqvistas - 1768 m. Batisto Guadanjini gamybos smuiku, o M.Rondinas - 1772 m. Ferdinando Galjano violonèele. M.Widlundui bûdinga puiki tuðë, o jo fortepijono partijos natos skamba ðiltu, matiniu atspalviu, ypaè grojant L.van Beethoveno “Ghost trio” (Trio D-dur, op.

70, Nr. 1). Ádomiai, neoklasikine maniera buvo atliktas A.Nilssono Fortepijoninis trio, o D.Ðostakovièiaus Trio e-moll, op.

67 tragiðki atspalviai nebuvo tokie ryðkûs Tarptautinis Lietuvos ir Latvijos kvartetas, V.Èepinskis (smuikas), Indrë Andriuðkevièiûtë (smuikas), Ûla Ulijona Þebriûnaitë (altas) ir Marta Sudraba (Latvija, violonèelë)

Baigiamojo Paþaislio festivalio koncerto sveèiai Kultûros ministrë R.Dovydënienë ir Ministras pirmininkas A.Brazauskas su þmona

kaip sarkazmas ar ironija, kuriais pasiþymi ðio áþymaus rusø kompozitoriaus muzika.

Kaunieèiø nuo vaikystës pamiltas Vilhelmas Èepinskis, tikras senojo miesto pasididþiavimas, net po studijø Niujorko Juilliardo muzikos mokykloje nepalikæs gimtojo miesto, buvo sutiktas su ypatingu dëmesiu (rugpjûèio 11 d.). Tarptautiniam Lietuvos ir Latvijos kvartetui, kurio primarijus buvo V.Èepinskis, nestigo nei sceninës patirties (aktyviai kaip solistës bei su “Kremerata Baltica” orkestru koncertuoja Indrë Andriuðkevièiûtë (smuikas), Ûla Ulijona Þebriûnaitë (altas) ir Marta Sudraba (Latvija, violonèelë), nei ansamblio pojûèio. D.Ðostakovièiaus kvartetà op. 110, Nr. 8 jaunieji artistai atliko nepaprastai susikaupæ, F.Schuberto kvartetà Nr. 12, c-moll - grakðèia romantinio muzikavimo maniera, uþ vengrø kompozitoriaus Ernsto fon Dohnanyi’aus vëlyvojo romantizmo stiliaus Trio jie sulaukë audringø aplodismentø, o klausytojai - biso.

Greta Kauno pilies stûksanèioje restauruojamoje ir pastoliuose skendinèioje Pranciðkonø vienuolyno Ðv. Jurgio baþnyèioje tilpo per 600 iðtikimø klausytojø, kurie, kaip ir aukðtybëse sklandæ, bet koncerto metu ramiai sutûpæ balandþiai, ðá kameriná koncertà iðklausë pagarbiai ir ádëmiai.

Po tokiø koncertø imi suvokti subtilià, kultûringà, ne ið karto suvokiamà Kauno miesto dvasià, kurià formuoja senøjø miesto gyventojø palaikomos ir deðimtmeèius

puoselëjamos kultûros tradicijos. Áspëti klausytojø norus - sudëtingas, bet malonus Filharmonijos vadovø uþdavinys.

Kaip Paþaislio festivaliams bûdinga, programoje nuolat pastebime besiformuojanèias tarptautines atlikëjø sudëtis. Tà galima pasakyti ir apie ðiuos festivalio pabaigos koncertus: Kauno kamerinio orkestro (rugpjûèio 11 d.), Josifo Feigelsono (JAV, violonèelë) ir Gyèio Cinausko (fortepijonas) (rugpjûèio 17 d.), Skaidros Janèaitës (sopranas) ir Vladimiro Slobodiano (fortepijonas, Rusija) (rugpjûèio 25 d.). Rotuðëje pasirodë ir Kauno menininkai - Sabina Martinaitytë (sopranas), Audronë Eitmanavièiûtë (fortepijonas), Rûta Staliliûnaitë (rugpjûèio 25 d.), 2001 m. teatrologø iðrinkta þymiausia XX a. antrosios pusës Lietuvos artiste, Kauno miesto Ásimintiniausia menininke.

Netikëtas baigiamasis festivalio vakaras vyko jau po paties Paþaislio vienuolyno skliautais (rugsëjo 1 d.). Specialiai baigiamajam koncertui kompozitorius Gediminas Rimkus-Rimkevièius sukûrë misterijà pagal W.Shakespeare’o tragedijà “Romeo ir Dþuljeta”, kurioje solistai dainavo angliðkai, o choras - lotyniðkai. Adaptacijos Festivalio puoðmena - Jacqueso Loussier trio ið Prancûzijos

Muzikos barai /13

Festivaliai autorius Jonas Èiurlionis þinomà siuþetà perkëlë á mûsø dienas - Romeo ir Dþuljeta susitinka diskotekoje, grubûs jaunuoliø balsai skamba roko ritmais, o choras - kaip ir dera viduramþiø misterijoje - gieda lotyniðkus komentuojamuosius tekstus. Misterijos - vaidinimai prie baþnyèiø - pasiþymi tam tikra statika, tai ir èia Dþuljeta (Rasa Rapalytë), auklë (Birutë Dambrauskaitë), Romeo, Merkucijus, Tebaldas ir kiti vaidina tik balsu, statiðkai iðsirikiavæ prie mikrofonø. Statiðka ir Angelo (S.Trimakaitë) figûra bei choro minia. Ði misterija yra stiliø, þanrø, komponavimo technikø miðinys, èia, anot paties kompozitoriaus, skamba net L.van Beethoveno “Missa solemnis” muzikos uþuominos, iðlaikomas jø stilius.

Didelës pajëgos - Kauno valstybinis choras, Paþaislio festivalio orkestras, Dainiaus Pulausko kvintetas (klaviðiniai, trimitas, gitara, bosinë gitara, muðamieji) bei þymûs solistai ir atlikëjai - pakluso festivalio meno vadovui dirigentui Petrui Bingeliui.

Statiðka buvo ir ðviesø partitûra. Galbût neleido techninës galimybës, o gal apie tai nepagalvota. O juk norint, kaip rodo diskotekø vedëjø renginys Nemuno saloje (rugpjûèio 31 d.), kiekvienà renginá galima praturtinti puoðnia ðviesø partitûra, o ðiai roko ir technoritmø prisodrintai misterijai to pritrûko.

Paskutinë Paþaislio festivalio nata tarsi teigia, jog Lietuva atvira ne tik atsitiktiniams turistams klausytojams, bet ir naujai Europos Sàjungos sampratai: miðrûs atlikëjø kolektyvai, neuþsisklendþiama pasikliaujant tik savo pajëgomis, netgi uþsakomas þinomo siuþeto kûrinys, kuris atliekamas anglø kalba. Nebijoma eksperimentuoti, gebama rasti rëmëjø, padengianèiø net 35 proc. festivalio iðlaidø, o bent 20 proc. ðiø iðlaidø dengia natûriniai mainai (mat valstybë finansuoja tik 30 proc. iðlaidø ir tik 12 proc. gaunama uþ 30 koncertø, vykstanèiø tris mënesius, bilietus). Daug tai ar maþai vasarà, kai miestai iðtuðtëjæ, o turistai nori ypatingø reginiø ir renginiø?

VII Paþaislio festivalis labai pavyko, nes klausytojø nestokojo në vienas koncertas, o kai kurie vyko perpildytose salëse ir buvo kartojami Birðtone, Vilniuje.

Vieðosios ástaigos “Paþaislio muzikos festivalis” vadovas Juozas Gudzinevièius dëjo daug pastangø, kad festivalio vardas aidëtø radijo ir televizijos programose, dienraðèiuose ir miesto reklamoje, kad bûtø pagerbti jo rëmëjai. Kauno filharmonijos direktorius Justinas Krëpðta sugalvojo netgi spaudos konferencijas, kad þurnalistai geriau perprastø ávairiø þanrø kûrybos ir atlikimo peripetijas, o sveèiai atlikëjai po koncerto bûtø pamaloninti galimybe pabendrauti.

Muzikos barai /14

Festivalis “Operetë Kauno pilyje”

T

Daina KLIMAUSKAITË ikëtina, kad tarp gausybës vasarà vykusiø festivaliø, koncertø ir ávairiø pramoginiø ðou á uþmarðtá nenugrimzdo vienas iðskirtiniø renginiø - liepos 4-7 dienomis Kaune vykæs tarptautinis operetës festivalis “Operetë Kauno pilyje”. Toks festivalis, bene pirmasis Baltijos regione, sulaukë didelio publikos ir muzikinës visuomenës dëmesio. Já sumanë ir ákûnijo vieðoji ástaiga “Baritonø trio” - Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Gediminas Maciulevièius, Danielius Vëbra, Benjaminas Þelvys, o renginá koordinavo jø kolegë Laimutë Kuzmickaitë-Milaðienë.

Festivalis reikðmingas keliais aspektais, nes susidëjo ið dviejø daliø. Pirmoji - konkursas “Operetë - mano meilë” subûrë Vilniaus muzikos akademijos, jos Kauno fakultetø, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto graþiausius jaunø dainininkø balsus. Konkurse dalyvavo 23 atlikëjai. Dalis jø jau turi sceninæ patirtá, yra staþavæsi, koncertavæ Lietuvoje ir uþsienyje, lankæ meistriðkumo kursus. Kitiems toks konkursas buvo pirmasis iðbandymas. Vertinimo komisijà sudarë prof. Eduardas Kaniava (pirmininkas), jo pavaduotoja doc. Jûratë Bukauskaitë ir komisijos nariai: prof. Rimvydas Þigaitis, prof. Ramutis Èepinskis, doc. Gediminas Ðmitas ir dirigentai Stasys Domarkas bei Julius Geniuðas.

Konkurso lyderiu tapo baritonas Laimonas Pautienius. Jis jau gerai paþástamas Kauno, Vilniaus ir Klaipëdos þiûrovams, nes yra sukûræs ne vienà ásimintinà vaidmená. Ir ðá kartà koncerte jo atlikta Misterio Ikso arija ið E.Kálmáno operetës “Cirko princesë” þavëjo graþiu balso tembru, jam bûdinga santûria jausmø raiðka, dideliu natûralumu. Antràjà vietà laimëjo kaunietë Inga Ivanauskaitë. Koncerte jos pasiro-

Baritonø trio - G.Maciulevièius, D.Vëbra ir B.Þelvys - dainuoja grieþiant festivalio sveèiams - Sankt Peterburgo konservatorijos operos teatro simfoniniam orkestrui. Diriguoja A.Sladkovskis

dymas buvo itin ásimintinas, paþymëtas muzikalumu, subtiliu stiliaus jautimu, nuðviestas talento aura. Treèiàjà vietà laimëjo kaunietë Vida Miknevièiûtë ir vilnietë Joana Gedminaitë. Diplomai iðdalyti Gitanai Peèkytei-Vilkelienei, Raimondui Baranauskui bei Kæstuèiui Alèiauskiui (uþ lietuviø autoriaus dainos interpretavimà).

Solistà jau taip pat spëjo pamilti Muzikinio teatro þiûrovai.

Antràja ðio tarptautinio festivalio dalimi ir jo kulminacija tapo du koncertai liepos 6 ir 7 dienomis Kauno pilies slënyje, todël ir pavadinti “Operetë Kauno pilyje”.

Renginys tarptautinis, nes jame dalyvavo ir akompanavo dainininkams aukðto profesinio lygio Sankt Peterburgo N.RimskioKorsakovo konservatorijos operos ir baleto teatro simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Aleksandras Sladkovskis) ir dvi poros baleto solistø (Ana Fokina ir Dmitrijus Lisenko bei Tatjana Koèenko ir Vladimiras Rzajevas).

Abu koncertai, skirti Valstybës dienai,

vyko “Combo” moderniai árengtoje, gerai ágarsintoje scenoje. Abiejø koncertø atlikëjais publika galëjo groþëtis nemokamai. O þiûrovø susirinko apie 14 tûkstanèiø. Jos auditorijà iðplëtë ir liepos 7 dienà per TV4 transliuotas koncertas.

Pirmajame koncerte girdëjome konkurso “Operetë - mano meilë” nugalëtojus, dalyvius ir kitus jaunus dainininkus. Konkurso pirmininkas E.Kaniava pasveikino nugalëtojus ir áteikë premijas ir diplomus.

Apie tris valandas þiûrovai klausësi jaunø dainininkø atliekamø E.Kálmáno, J.Offenbacho, F.Leháro, J.Strausso kûriniø. Didelio pasisekimo sulaukë jau minëti laureatai ir diplomantai. Savo simpatijas publika taip pat reiðkë Edmundui Seiliui, Nomedai Vilkanauskaitei, Rûtai Zaikauskaitei, Kristinai Siurbytei ir kitiems.

Antrajame koncerte graþiausius klasikinës operetës kûrinius atliko ðio þanro korifëjai Danutë Dirginèiûtë, Mykolas Rekys, Auðra Cicënaitë, pamëgæ operetæ Juozas Malikonis, Sabina Martinaitytë, Eleonora Kliuèiûtë, Graþina Miliauskaitë, Klaipëdos solistai Mindaugas Gilys ir komikø pora - Ðarûnas Juðkevièius bei Stasys Razgevièius. Operetës þavesá iðreiðkë ir operos primarijai Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Bronius Tamaðauskas, Vytautas Juozapaitis bei Judita Leitaitë. Koncertà vainikavo festivalio rengëjai “Baritonø trio”, ðauniai padainavæ bravûriðkà hu-

sarø dainà ið E.Kálmáno operetës “Cirko princesë”. “Nepakartojamas reginys buvo linguojanti á taktà milþiniðka þmoniø jûra, kai dainavo Virgilijus Noreika ir kiti dainininkai”, - sakë Laimutë Kuzmickaitë-Milaðienë. Abiejuose koncertuose Sankt Peterburgo simfoniniam orkestrui, be jo vadovo A.Sladkovskio, dirigavo ir mûsø dirigentai Julius Geniuðas, Stasys Domarkas, Stanislovas Èepinskis, Virgilijus Visockis ir Julius Vilnonis, koncertà reþisavo - Gintas Þilys. Ðventæ uþbaigæs didþiulis fejerverkas apðvietë senàjà Kauno pilá ir besiðypsanèius þiûrovø veidus. Þmonës ilgai nesiskirstë juokaudami, kad Dievulis, matyt, irgi myli operetæ, nes abu vakarus oras buvo puikus. Ðventiðkos nuotaikos negadino jokie ekscesai - keliolika tûkstanèiø þiûrovø ir në vieno chuliganiðko poelgio. Prie teigiamø festivalio ypatybiø reiktø skirti ir graþiai iðleistà leidinukà, pristatantá konkursantus, atlikëjus bei rëmëjus. Reikia tik stebëtis, kad “Baritonø trio” sugebëjo rasti tiek geranoriðkø rëmëjø. Jø dëka galima buvo pasikviesti su visu iðlaikymu toká profesionalø orkestrà, baleto ðokëjus, beje, iðsiveþusius ið Kauno paèiø graþiausiø áspûdþiø. Nepamirðti buvo ir Muzikinio teatro veteranai. Ðventæ surengti padëjo ir miesto savivaldybë. O po sëkmingo rezultato festivalá “Operetë Kauno pilyje” átraukë á prioritetinius miesto renginius greta Kauno dþiazo ir Paþaislio festivaliø.

Manau, ne tik entuziazmas padëjo “Baritonø trio” ákûnyti savo sumanymà.

Didelæ átakà darë jø populiarumas. Lengvojo þanro trubadûrai koncertuoja jau septynerius metus, iðleido penkias garso kasetes, tris kompaktines plokðteles.

Kolektyvas susibûrë populiarinti operetës þanro. Beje, ketverius metus per “Pûko” radijà dainininkai vedë laidà “Operetës uþdangà praskleidus”. Juos kvieèia radijas, televizijos, be jø neapsieina pageidavimø koncertai. Trio sublizga ir gastrolëse. Jø repertuare - iðtraukos ið klasikiniø opereèiø, populiariø operø, miuziklø bei neapolietiðkø dainø popuri. Muzikai daþnokai neigiamai vertina Konkurso “Operetë kauno pilyje” laureatai (ið kairës) Joana Gedmintaitë (3 vieta), Vida Veiknevièiûtë (3 vieta), Laimonas Pautienius (1 vieta), Inga Ivanauskaitë (2 vieta) ir diplomantai Gitana Peèkytë, Kæstutis Alèiauskis

Festivalio “Operetë Kauno pilyje” koordinatorë Laima Kuzmickaitë-Milaðienë

tokio pobûdþio kon certus: girdi, nerimta nusileisti iki popmuzikos lygio.

Norëèiau paprieðtarauti: svetur tokio pobûdþio koncertai labai populiarûs. Jie pleèia klausytojø ratà bei iðprusimà ir gali tapti atsvara vienadienei muzikai, kuriamai ir atliekamai maþai iðprususiø þmoniø.

Visas trejetas dainininkø baigë Vilniaus muzikos akademijà (tada Konservatorija), kur buvo rengiami kaip operos atlikëjai.

Tuomet, prieðingai nei dabar, operetë, ði “ánoringoji mûsø podukra”, buvo menkinama.

Gediminas Maciulevièius á Kauno muzikiná teatrà áþengë prieð 20 metø ir dainavo viskà. Tai nepaprastai plataus diapazono ir savitumo dainuojantis aktorius, áveikæs operos, operetës, miuziklo þanrus. Jo mëgstamiausi vaidmenys - Þermonas G.Verdi “Traviatoje”, Aizenðteinas J.Strausso “Ðikðnosparnyje”, Higinsas F.Loewe “Mano puikiojoje ledi”. Uþ ðá vaidmená solistas pelnë “Fortûnos” bei “Kristoforo” statulëles. Skulptûriðkai iðbaigti bei iðraiðkingi ir jo charakteriniai vaidmenys operetëse “Gasparonë”, “Venecijos naktis”, “Orfëjas pragare”.

Danielius Vëbra, turintis didelá graþø baritonà, á teatrà atëjo vieneriais metais anksèiau ir buvo aistringas operos ðalininkas. Mëgstamiausi jo vaidmenys - Sebastianas E.d’Albert’o operoje “Slënis”, Rigoletas G.Verdi operoje “Rigoletas”ir Valentinas Ch.Gounod “Fauste”. Bet Muzikinio teatro specifika atvedë dainininkà ir á operetës pasaulá. Ir jis tapo jos nuolankus tarnas.

Benjamino Þelvio ryðkûs artistiniai duomenys labai tiko spalvingam operetës þanrui. Todël tokie raiðkûs ir natûralûs jo plevësa Bonis E.Kálmáno “Silvoje”, rytietiðkos povyzos Mustafa P.Abrahamo operetëje “Balius Savojoje”, lengvabûdis Falkë J.Strausso “Ðikðnosparnyje” ir komiðkai kvailas Delakva J.Strausso “Venecijos naktyje”.

Kas lanko Kauno muzikiná teatrà, gerai paþásta ir mëgsta ðiuos solistus. Taèiau toks jau gyvenimo paradoksas, kad didþiausio populiarumo dainininkai sulaukë susibûræ á “Baritonø trio”. Ir tai padëjo jiems suorganizuoti puikø festivalá, kurá jie planuoja bûtinai tæsti ir paávairinti. Planø atverti dar neketina - lai tai bûna ateities siurprizas.

Muzikos barai /15

Laureatai - Pradëkime nuo pradþios - kokia ji buvo, kieno iniciatyva susibûrëte á trio?

Albina: Á trio susibûrëme keisto sutapimo dëka. Kai buvo rengiamas Petro Ebeno 70-meèiui skirtas festivalis, pas mane uþëjo Gediminas Kviklys ir pasiûlë atlikti Ebeno fortepijoniná trio. Iðkart pagalvojau apie Rusnæ, nes kartu mokëmës Maskvoje ir jau tada kartu grojome kameriniame ansamblyje. Kaip tik tuo metu gráþo ir Rusnë ið Anglijos, uþëjo pas mane pasisveikinti ir sako: “Turiu idëjà, grokime trio”. Atsakiau, kad turiu tà paèià idëjà… Tik tàsyk Ebeno trio Edmundas su mumis groti negalëjo, todël vietoj jo grojo Ramutë Kalnënaitë, taèiau patá trio þanrà abi su Rusne pasirinkome “sinchroniðkai”.

- Visi trys tuo paèiu metu mokëtës Maskvoje pas þymius profesorius. Edmundas - pas Ðachockajà, Albina - pas Nosovà, o Rusnë - pas Klimovà ir Bezrodnà. Kokiuose kameriniuose ansambliuose teko groti studijø metais?

Edmundas: Konservatorijoje grojau fortepijoniná kvartetà su pianistu Arûnu Staðkumi, smuikininke Lolita Kiðonaite ir altininke ið Latvijos. Suprantama, grojau ir styginiø kvartetà.

Albina: Su Rusne buvome viename kurse ir kameriná ansamblá (duetà) grojome visus penkerius metus. Edmundas buvo metais vyresnëje laidoje.

- Kuo fortepijoniná trio iðskirtumëte ið kitø kameriniø þanrø?

Edmundas: Lyginant su kvartetu, fortepijoninis trio artimesnis kamerinei sonatai, vertinu tai labiau ið violonèelininko pozicijø, pagal violonèelës partijos savarankiðkumà ir sudëtingumà, reikalaujanèius ið atlikëjo ne tik puikios solisto formos, bet ir gana iðsamaus partijos studijavimo.

Albina: Yra juk ir grynai styginiø trio, taèiau fortepijoniniame trio instrumentai vienas kità labiau praturtina ir papildo.

TARPTAUTINIAME J.BRAHMSO KONKURSE NUGALËJO LIETUVIØ FORTEPIJONINIS TRIO

*** Netrukus po konkurso pavyko pakalbinti ir paèius “Kaskadininkus” (taip kolegos draugiðkai praminë trio), tiesa, ne visos sudëties, nes smuikininkë Rusnë Mataitytë jau buvo iðvykusi á Anglijà. Kalbëjomës su Albina Ðikðniûte ir Edmundu Kulikausku.

Natûralu, kad pokalbiui “nepakako” vien konkurso temos…

Rusnë Mataitytë, Albina Ðikðniûtë ir Edmundas Kulikauskas

Muzikos barai /16

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

1996 m. susibûræs fortepijoninis trio “Kaskados” - Albina Ðikðniûtë, Rusnë Mataitytë, Edmundas Kulikauskas - Lietuvos klausytojams parengæ ne vienà ásimintinà kamerinës muzikos programà, pelnë ir tarptautiná pripaþinimà. Jie tapo 9-ojo tarptautinio Johanneso Brahmso konkurso, vykusio liepos 25-rugpjûèio 9 dienomis jaukiame Austrijos kurorte Pertðache (Pörtschach am Wörthersee), nugalëtojais. Á konkursà atvyko per 200 dalyviø ið 32 ðaliø, kurie varþësi fortepijono, smuiko, alto, violonèelës, kamerinio ansamblio ir vokalo specialybëse.

Ið daugelio kitø konkursas iðsiskiria savita, ganëtinai objektyvia vertinimo sistema. Þiuri vertina ðeðiø su deðimtainëmis balø sistema. Po kiekvieno dalyvio pasirodymo kiekvienas þiuri narys vieðai paskelbia dalyvio vertinimà, parodydamas savo raðomà balà, panaðiai kaip dailiojo èiuoþimo varþybose. Taigi þiuri neturi galimybës bendrai tartis ar sudarinëti kokiø nors “sandoriø” (o tai ganëtinai daþna konkursuose), ðitaip ir publika (áëjimas á konkurso perklausas laisvas) turi progà nuosekliai stebëti þiuri vertinimà ir konkurso eigà. Be to, konkurse kiekvienai specialybei skiriamos tik dvi prizinës vietos.

Po pirmojo turo, kuris laikomas atrankiniu, nes balai á antrojo turo rezultatà neáskaièiuojami, trio “Kaskados” buvo treti, taèiau jau po antrojo lietuviai pirmavo, o po treèiojo ágavo ryðkià persvarà prieð artimiausius savo varþovus “Trio Bohemia” ið Èekijos, laimëjusius antràjà premijà.

Pasak violonèelininko Edmundo Kulikausko, konkursas stebino dalyviø meistriðkumu. Ypaè violonèelininkas iðskyrë savo varþovus, minëtàjá “Trio Bohemia”.

Tad galime pasidþiaugti, kad po ilgø metø vël turime lietuviø kameriná ansamblá, pelniusá svarø tarptautiná pripaþinimà.

- Ar turite mëgstamà ðio þanro kompozitoriø?

Edmundas: Sunku vienareikðmiðkai atsakyti, bet, ko gero, tai bûtø Schubertas…

- Kodël?

Edmundas: Dirbant Lietuvos kvartete, nemaþai teko groti kvartetà “Mirtis ir mergelë”, taip pat sonatà “Arpeggione”… Labai daug dainingumo, o juk geriausia Schuberto kûryba - visø pirma dainos, todël tai juntama ir visoje kitoje jo muzikoje - nepaprastai malonu klausyti ir groti.

Albina: Man taip pat bûtø sunku atsakyti, nebent - labai plaèiai, pavyzdþiui, klasicizmas ir romantizmas. Pastarasis gal lengviau áveikiamas, taèiau ir viena, ir kita teikia didelá malonumà, nors tie malonumai - skirtingi. Galbût klasika teikia daugiau peno intelektui ir gali save patikrinti…

Edmundas: Nors kiekvienà syká, kai paimi naujà kûriná, susiduri su naujomis problemomis ir nepatirtais sunkumais…

Albina: Nes viskas uþkoduota paèioje muzikoje, gali kaþkà sugalvoti arba tiesiog “pataikyti” á kûriná. Jei esi lankstus, muzika pati tave nuves kur reikia.

- Taigi reikia mokëti skaityti tarp eiluèiø?

Albina: Be abejonës, bet daþnai atsitinka, kad pirmasis skaitymas pats teisingiausias. Intuicija…

- Ar daug diskutuojate, ginèijatës repetuodami?

Edmundas: Kad ir keista, labai maþai… Labiausiai mûsø ansamblio darbe man patinka tai, kad labai maþai kalbame ir daug grojame be dideliø filosofavimø…

- Kitaip tariant, kalbatës natomis…

Edmundas: Bûtent, nes pradþioje norisi maksimaliai preciziðkai atkurti autoriná tekstà, po to, kai viskas “sulimpa”, galima kalbëti apie galimas interpretacijas ir konceptualesnius daly-

kus. Na, o jeigu pasiginèijame, tai labai greitai randame kompromisà.

- Ar kuris ið jûsø trijø vadovauja, ar vieðpatauja paritetas?

Albina: Galbût tuo ir pasireiðkia gera mûsø trio psichologinë atmosfera - lygi partnerystë.

- Jeigu jau prakalbome apie kûrybinæ virtuvæ - ar praktikuojate pradëdami ruoðti naujà kûriná paþintines repeticijas, prieð jas specialiai nesimokydami savo partijø?

Edmundas: Kaip tik mûsø repertuare - dauguma kûriniø tokie, kuriø individualiai nepastudijavus nëra prasmës kartu repetuoti.

- Ar klausotës þymiø ðio þanro atlikëjø áraðø, gal keletà jø paminëtumëte?

Edmundas: Reikia klausyti ne per daug ir bent keletà interpretacijø, taèiau tik kad susipaþintum, bet mokytis ið áraðø negalima.

- Gráþkime prie trio pradþios. Ar lengvai ryþotës burtis nuolatiniam darbui, juk Rusnë gyvena Anglijoje?

Albina: Visiðkai ne. Pirmoji programa buvo tarsi kiekvieno patikrinimas, dabar jau nereikia tiek laiko skirti repeticijoms. O apskritai pasaulis - juk maþas…

- Kokie lietuviðkos ðio þanro muzikos reikalai, su kokiais mûsø kompozitoriais bendraujate?

Albina: Ðio þanro kaip ir nëra. Prieð keletà metø grojome O.Balakausko “Retrospektyvà”, perdirbtà mûsø sudëèiai. Vëliau - F.Bajoro “Muzikines miðias” (taip pat perdirbimas), o pernai - B.Kutavièiaus “Aðtuonias miniatiûras”, kurias kompozitorius buvo sukûræs kitai sudëèiai specialiai “Gaidos” festivaliui, po to perdirbo ir mûsø ansambliui ir, regis, tuo liko patenkintas.

Visuomet skatiname mûsø kompozitorius kurti ðio þanro kûriniø, esame lietuviai ir norime populiarinti ðiuolaikinæ lietuviø muzikà. Jauèiame, kad galime prakalbinti ðio þanro ðiuolaikinæ lietuviø muzikà.

Edmundas: Beje, esame áraðæ keletà O.Balakausko kûriniø á jo kompaktinæ plokðtelæ - “Devynis ðaltinius” (originalas - obojui ir klavesinui), “Retrospektyvà”, “Bob-Art” - violonèelei ir fortepijonui.

- Gal mûsø kompozitoriø pasyvumo ðiuo poþiûriu prieþastis - didesnis potraukis ðiuolaikiðkesniø, “egzotiðkesniø” sudëèiø ansambliams negu klasicistiniam fortepijoniniam trio.

Albina: Gali bûti, bet noriu pridurti, kad Vakaruose jauèiamas ðio þanro atgimimas. Tai pajutau ir J.Brahmso konkurse, kur ið 17 ansambliø septyni buvo trio.

- Ar, tapus ðio konkurso nugalëtojais, atsivërë daugiau galimybiø koncertuoti uþsienyje, ar sulaukëte impresarijø susidomëjimo?

Albina: Kol kas gavome tik vienà oficialø kvietimà dalyvauti kitàmet vyksianèio deðimtojo J.Brahmso konkurso atidaryme sveèiø teisëmis, matyt, ðalia ðio pasirodymo konkurso organizatoriai surengs dar keletà mûsø koncertø Austrijoje. Apskritai po pasirodymo konkurse sulaukëme nemaþo susidomëjimo, daug kas praðë

mûsø adresø, bet, suprantama, tà paèià dienà niekas juk negali konkreèiai pasakyti, kada ir á koká koncertà mus kvieèia. Vis dëlto tikimës, kad tarptautinio konkurso laureatûra plaèiau atvers duris á koncertø scenas.

- Ádomu, kaip atrodë jûsø konkurentai ir kuo iðsiskyrëte ið artimiausiø varþovø?

Edmundas: Mûsø artimiausias konkurentas èekø trio “Bohemia”, susumavus antrojo turo rezultatus, nuo mûsø atsiliko tik minimaliu balø skirtumu, treèiajame ture mes juos pralenkëme gerokai daugiau. Èekø ansamblis pasirodë labai profesionaliai ir muzikaliai, puikiai grojo ir treèiosios vietos laureatai italø “Trio Fidelio”, jiems finale pritrûko vos keliø balø iki antrosios vietos.

Albina: Iðties èekø ir italø muzikantai grojo labai emocionaliai, ðvieþiai ir jaunatviðkai. Pirmajame ture juos kaip ir mus publika labai ðiltai sutiko, taèiau pasiklausæ jø antrajame ture pajutome, kad jiems stinga tikro ansambliðkumo.

Galbût mûsø iðskirtinumà lëmë tai, kad buvome uþ juos vyresni ir labiau patyræ…

Edmundas: Ypaè svarbus ir atsakingas buvo antrasis turas, nes Austrijoje groti Haydnà visuomet rizikinga.

Albina: Mums ypaè svarbu palankus mûsø interpretacijos ávertinimas, nes pagal savo temperamentà ir amplua jauèiamës esà artimesni romantinei muzikai.

- Ar galëtume teigti, kad kamerinio ansamblio muzikantui patirtis daug svarbesnë nei solo atlikëjui?

Albina: Be abejonës, panaðià mintá iðsakë ir vienas mûsø pasveikinti priëjæs konkurso klausytojas, pabrëþdamas, kad mûsø grojimas pasiþymëjo didesne branda. Kameriniame ansamblyje visø pirma parodai kûriná ir bendràjá susiklausymà, o ne save.

- Ar jau sulaukëte kokios nors reakcijos ið Lietuvos koncertiniø organizacijø?

Albina: Turime suplanuotà vienà koncertà 2003-iøjø kovo 9 dienà Filharmonijoje…

- …Didþiojoje ar vël Maþojoje salëje?

Albina: Tai svarbus klausimas, nes galbût dabar, kaip tarptautinio konkurso laureatai, vis dëlto galëtume pretenduoti ir á Filharmonijos Didþiosios salës scenà. Bûtø iðties malonu, o ir akustikos poþiûriu ten atsiveria daug didesnës galimybës.

Apskritai po tokio ávertinimo jauèiamës turá daugiau jëgø, labiau savimi pasitikime, manome, jog esame pajëgûs ágyvendinti daugelá sumanymø. Tikimës, kad daugiau galimybiø atsivers ir Lietuvoje, nes koncertais niekada nebuvome “lepinami” - paruoðdavome po vienà programà kasmet, ir apmaudu, kad pernai turëjome tik vienintelá koncertà Filharmonijos Maþojoje salëje.

- Su “vienetinio koncerto” problema susiduria beveik visi kameriniai atlikëjai, koncertuojantys Filharmonijos Maþojoje salëje. Ar, jûsø manymu, tai lemia tik lëðø stoka?

Albina: Net ir tada, kai buvo geresnë finansinë situacija, organizuojant koncertus apsiribota itin siaura “geografija”. Lietuva - maþas kraðtas, taèiau ir èia galima rasti gerokai daugiau vietø, ne tik Vilniø, kur galima bûtø pristatyti kamerinæ muzikà, nes, pavyzdþiui, Vakaruose kamerinës muzikos þanras pastaruoju metu ypaè populiarus.

- Populiaresnis nei Lietuvoje?

Albina: Be jokios abejonës, bet svarbiausias skirtumas - Vakaruose nebëra provincijos, ten net maþiausias miestelis turi padorià koncertø salæ, kuri beveik visada pilna.

- Turbût tai lemia ir tenykðtës kultûrinës tradicijos. Pagaliau maþame miestelyje kamerinei muzikai tinkamà salæ lengviau rasti, ko nepasakysi apie simfoninæ muzikà, be to, surengti simfoniná koncertà gerokai brangiau nei kamerinës muzikos.

Albina: Tokià tradicijà puoselëja ir ðeimyninis muzikavimas, kai vienos ðeimos nariai (tegu ir neprofesionaliai) grieþia keliais instrumentais bei kartu atlieka kamerinæ muzikà. O dël saliø - juk ir Lietuvoje galima rasti daug kamerinei muzikai tinkamø saliø, á kurias gal netilps visas orkestras, bet bent jau kabinetiniam fortepijonui tokioje salëje beveik visada atsiras vietos.

- Taèiau jei lygintume pagal pasaulinius standartus, pamatytume, kad geros simfoninës muzikos salës Lietuvoje ið viso nëra. Vos 600 vietø, nors ir puikios akustikos Filharmonijos salë tokiø standartø niekaip neatitinka…

Albina: Vargu ar ir Vilniaus kongresø rûmai visiðkai atitiktø tuos standartus. Tuo tarpu nedidelëje Lietuvoje turime du pajëgius simfoninius orkestrus.

- Paradoksas - du pajëgûs simfoniniai orkestrai, o geros salës - në vienos…

Albina: Bet ðios problemos sietinos ne tiek su pinigø stoka, kiek su tam tikru visuomenës, valdþios pareigûnø poþiûriu. Su tuo susijusi ir neproporcingai didelë kultûros institucijø, kolektyvø, renginiø koncentracija bûtent Vilniuje. Ðia prasme provincija tampa savotiðku kultûros plëðiniu, kur bûtinas aktyvus ðvietëjiðkas darbas.

- Ar 2003 m. kovo 9 d. numatytas koncertas - artimiausi jûsø planai?

Albina: Taip, ðiam koncertui ruoðime naujà programà, ðalia kitø opusø planuojame groti A.Dvoráko Didájá fortepijoniná trio “Dumki”, planuojame áraðyti kompaktinæ plokðtelæ, nors reklaminá diskà iðleidome jau anksèiau. Tam esame sukaupæ pakankamai didelá repertuarà (paruoðtos ðeðios kamerinës programos ir L. van Beethoveno Trigubas koncertas), bet èia vël viskas susijæ su pinigais…

- Vis dëlto baikime pokalbá optimistine gaida, palinkëdami jums gerø, “Kaskadø” trio vertø, koncertø saliø. Aèiû ir sëkmës.

Kalbëjosi Tomas BAKUÈIONIS

Muzikos barai /17

Premjeros

Operos scenoje A.Þigaitytës “Þilvinas ir Eglë”: originali tautos mito traktuotë N

Kaip tapo áprasta, rugpjûtá pajûrio simfoninës, operinës muzikos vertintojai rinkosi á Klaipëdos muzikinio teatro rengiamà operos ir simfoninës muzikos festivalá “Muzikinis rugpjûtis pajûryje”. Tematiðkumu pasiþymintis festivalis ðákart buvo skirtas Klaipëdos miesto 750 metø jubiliejui. Prasidëjæs þaismingu Maþosios Lietuvos simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Stasys Domarkas), Kauno bei Klaipëdos muzikiniø teatrø solistø koncertu Jono kalnelio saloje bûtent rugpjûèio 1-àjà, ðvenèiant miesto gimtadiená, penktasis festivalis truko iki rugpjûèio 24-osios “Muzikinis rugpjûtis pajûryje” á koncertus ir spektaklius kvietë Klaipëdos, Nidos bei Juodkrantës gyventojus. Þinoma, didþioji Klaipëdos jubiliejui skirto festivalio vertybë - nacionaliniai autoriø pastatymai. Be A.Þigaitytës premjeros, á Klaipëdos muzikinio teatro repertuarà gráþo specialiai Klaipëdos teatrui sukurta Giedriaus Kuprevièiaus opera “Prûsai”.

Nuotraukoje deðinëje: spektaklio dirigentas Stasys Domarkas sveikina statytojus B.Banevièiûtæ, R.Kaubrá, S.Kanaverskytæ, pagrindiniø vaidmenø atlikëjus ir kompozitoræ A.Þigaitytæ su áspûdinga premjera

e tik V tarptautiná operos ir simfoninës muzikos festivalá “Muzikinis rugpjûtis pajûryje”, bet ir Klaipëdos 750-meèio jubiliejø vainikavo bei deramai áprasmino nacionalinë premjera - Audronës Þigaitytës operos “Þilvinas ir Eglë” pastatymas Klaipëdos muzikiniame teatre (kûrinys ir buvo dedikuotas miesto jubiliejui).

Galima daug ir plaèiai svarstyti apie naujosios nacionalinës operos reikðmæ ir svarbà muzikiniam bei apskritai meniniam ir kultûriniam gyvenimui. Juo labiau kad puikiai þinome, jog mûsø kompozitoriai retai imasi tokio sudëtingo þanro.

Taèiau ðiuo atveju pirmiausia domina pats kompozitorës idëjos originalumas - sukurti operà pagal tautos “hipermitu” tapusià istorijà (pasakà), kuri, ko gero, universaliausiai atspindi mûsø pasaulëþiûrà, tradicijas bei mentalitetà. Ádomu ir tai, kad nei muzikinëje, nei literatûrinëje operos kalboje A.Þigaitytë nesiekia atkurti brolþudiðko “kraujo putos” bei visà Lietuvà uþgoþusiø dramatiðkøjø Eglës ir Þilvino palikuoniø motyvo. Tam, be jokios abejonës, labiausiai ir tinka Vinco Mykolaièio-Putino poema, nepritampanti prie áprastinës tautosakos perkûrimo tradicijos, nesiekianti folkloro imituoti (nëra svarbi èia ir pasakø stilistika bei etnografiniai elementai). A.Þigaitytë operoje “Þilvinas ir Eglë” taip pat nesiremia áprastine tautosakos interpretavimo tradicija. Nestereotipinei “Þilvino ir Eglës” bûsenø dramai, kur ðalia beatodairiðkos pagrindiniø herojø meilës temos stipriu leitmotyvu skamba likimo tema su smarkiai juntama “mirksnio bûvy - amþinybës” kolizija, kompozitorë renkasi iðties modernø sprendimo bûdà, nacionaliná mità paversdama kosmopolitiniu ir pasauliniu.

Dësninga, kad naujosios nacionalinës operos premjera ávyko bûtent Klaipëdos muzikiniame teatre, kuriam vadovauja mûsø kompozitoriø operinæ ir simfoninæ kûrybà nuosekliai propaguojantis Stasys Domarkas. Maestro tapo ir “Þilvino ir Eglës” dirigentu bei statytoju. A.Þigaitytës operos reþisierius - Ramûnas Kaubrys, choreografë - Birutë Banevièiûtë, dailininkë - Sofija Kanaverskytë.

A.Þigaitytës “Þilvino ir Eglës” klausytojas patiria didþiulá emociná poveiká - kompoziciniu technologiniu poþiûriu opera sukurta meistriðkai. Taèiau kadangi ðie svarstymai pasirodo po visavertës kûrinio premjeros - operà ágyvendinus scenoje, - ið esmës svarbiausiu ir tampa sceninis kûrinio variantas - kaip spektaklis, apimantis (arba ne) visus menø sintezës elementus. Muzikinio þanro spektakliø vertinimuose neretai pasigendama spektaklio kaip visumos, kaip menø sintezës, aptarimo, nes daþniausiai susitelkiama vien á muzikiná atlikimà (ar neatlikimà). Taèiau ðiais postmodernizmo ir varholiðkos kultûros laikais verty-

Muzikos barai /18

Rimanto BUDVYÈIO nuotr.

Oskaras PETRAUSKIS

*** Iðties ðiai premjerai valdþios ir profesionalø dëmesio nestigo - á Klaipëdos muzikiná teatrà at skubëjo kultûros ministrë su viceministrais, Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovy bë su Gintautu Kë viðu prieðakyje, orkestrø ir chorø vadovai, muzikologai ir solistai. Net Sergejus Larinas patogiai ásitaisë treèioje par terio eilëje. Tetrûko tik Violetos Urmanavièiûtës-Urmanos.

Polonijus Nacionalinë premjera Klaipëdos muzikiniame teatre. “Omni laikas” (http:// www.omni.lt/kultûra). 2002 08 28

Rimanto BUDVYÈIO nuotr.

*** V operos ir simfoninës muzikos festi valá “Muzikinis rugpjûtis pajûryje” uþbaigusi Klaipëdos muzikinio teatro nacionalinë premjera - A.Þigaity tës opera “Þil vinas ir Eglë” pagal V.My kolaièio-Putino poemà - sulaukë iðskir tinio publikos bei kritikø dëmesio ir simpatijø.

Spek tak lio sëk mæ greièiausiai nulëmë tai, jog jame bu vo visi pagrindiniai daly kai, kuriø reikalauja dabar tinë publika, - ak tuali tema, ðiuolaikiðka reþisûrinë trak tuotë, spek tak lio vizualumas, profesionalus ir originalus muzikinis, vokalinis, choreografinis at likimas.

V.My kolaièio-Putino poemoje “Þil vinas ir Eglë” nëra pasakiðkø, mitologiniø moty vø, svarbiausia èia - sudëtingi herojø jausmai.

“Opera teigia, kad tik jausmai palaiko þmogiðkumà. Eglæ pamilæs þaltys tapo þmogumi... Ðiø dienø pasaulá valdo intelek tas ir pinigai, jausmai jame primirðti, supaprastinti, nu vertinti. Ar mes netapsime þeme ðliauþiojanèiais þalèiais?” - susirûpinusi klausia operos kompozitorë Audronë Þigaity të, sukûrusi ypaè emocingà spek tak lio muzikà, kuri þiûrovø ðirdis palietë Klaipëdos muzikinio teatro orkestro ir solistø dëka.

Operos reþisierius R.Kaubrys, ieðkodamas sceninës formos sudëtingam filosofiniam, egzistencialistiniam poetiniam tekstui ir muzikai, á spek tak lá átraukë visà Klaipëdos muzikinio teatro kolek ty và, vokalines solo par tijas patikëdamas ne tik saviems solistams D.Kuþmarsky tei ir M.Gy liui, bet ir sveèiams ið Vilniaus - LNOBT solistams V.Juozapaièiui ir L.Raèkauskaitei. Pirmosios premjeros metu dainavo D.Kuþmarsky të ir V.Juozapaitis.

Skir tingai nei pasakoje, spek tak lyje, kaip ir V.My kolaièio-Putino poemoje, dominuoja þalèio Þil vino linija. Á já sutelk tas jausmø koncentratas nuo meilës ilgesio, vienat vës ne vilties iki subrandinto jausmo apoteozës, bûties pilnat vës ir galiausiai þûties. V.Juozapaitis, pasak kompozitorës A.Þigaity tës, idealiai tinka Þilvino vaidmeniui. Atlikdamas savo par tijà, solistas pademonstravo iðskir tiná vokaliná bei ar tistiná jautrumà ir imlumà teksto ir muzikos niuansams. Eglës vaidmens kûrëja D.Kuþmarsky të ðioje operoje at siskleidë kaip subrendusi paèioms rimèiausioms ir sudëtingiausioms vokalinëms par tijoms. Vidinis Eglës konflik tas tarp “bûties pilnybës” ðalia Þilvino ir þemës, namø ilgesio bei rauda iðraudotas Þilvino praradimo skausmas - ásimintiniausi D.Kuþmarsky tës vokalinës par tijos momentai, ilgam ásirëþiantys á atmintá. Ðokëjai, dubliuojantys Þilvinà ir Eglæ (A.Liðkauskas ir I.Briazkalovaitë), judesiu at spindi vidines pagrindiniø herojø bûsenas, kurias dar labiau iðryðkina kordebaletas. Bene jautriausias operos momentas, sujaudinantis iki ðirdies gelmiø, - paskutinë scena, kurioje tragiðkai iðsiskyrusiø mylimø jø Eglës ir Þilvino antrininkai, jø sielos, vis dëlto pasilieka drauge.

Jurga Petronytë “Þilvinas ir Eglë” - tai, ko reikia ðiuolaikinei publikai. “Vakarø ekspresas”.

2002 08 28

Muzikos barai /19

Dalia Kuþmarskytë - Eglë ir Klaipëdos muzikinio teatro choro moterø grupë. Scena ið I veiksmo

be tampa ávairiø meno krypèiø bei sroviø vyravimas vientisoje spektaklio sistemoje.

Dràsiai galima tvirtinti, kad A.Þigaitytës opera “Þilvinas ir Eglë” ir pretenduoja bûti tokiu pavyzdþiu, kur menø sintezë siekiant “nacionaliná mità” paversti universaliu yra privaloma, bûtina ir nepakeièiama. (Palyginti su naujausiais ðiuolaikiniais operø sprendimø variantais Vakaruose, mûsø ðalyje daþniausiai pasirenkamas iliustratyvus ir butaforiðkai banalus sprendimas, kurá dar labiau sustiprina “maskuojamieji” operos masiniø scenø veikëjø veiksmai.)

Operà kompozitorë apibûdina kaip bûsenø dramà. Bûsenø dramai, kitaip nei iliustratyvioms istorinëms operoms, neprivalus aktyvus iðorinis sceninis veiksmas. Bûsenø dramos veiksmas turi susitelkti á vidiná vyksmà ir energijà, iðlikti lakoniðkas ir minimalistinis iðorinës plëtros poþiûriu (be nereikalingo blaðkymosi ar primityvaus iliustravimo, ko “archajiðkame” operos þanre daþniausiai neiðvengiama).

Akivaizdu, kad jaunas reþisierius R.Kaubrys á ðiuos dalykus ir susitelkë, jautriai reaguodamas á muzikà ir suprasdamas menø sintezës reikðmæ. Tai patvirtina ir ypatinga baleto svarba ðioje operoje. Statydamas kûriná, reþisierius pasirinko savo kartos choreografæ B.Banevièiûtæ. Bendras jødviejø darbas bei R.Kaubrio nustatytas choreografijos “kiekis” ir ryðys su statiðku bei vidujai koncentruotu scenos veiksmu ir suteikia A.Þigaitytës operai bûtinà menø sintezës dozæ bei ðiuolaikiná sprendimà (þinoma, kiek tai leidþia ágyvendinti Klaipëdos muzikinio teatro techninë bazë ir pati scena bei trupës galimybës). Deja, kai kalbama apie sceniná operos ágyvendinimà kaip apie spektaklá, o ne tik kaip apie atlikimà, reþisieriaus vaidmuo ir reikðmë muzikiniuose teatruose neretai ignoruojami (dël minëtojo muzikinio atlikimo “pirmapradiðkumo”).

Nesunku pastebëti, kad R.Kaubrio sprendimui buvo nenaudingas darbas su dailininke S.Kanaverskyte. Vargu ar ámanoma vaisinga kito stiliaus ir teatrinës estetikos, pagaliau skirtingø kartø menininkø diskusija. Norint maksimaliai ir ðiuolaikiðkai ágyvendinti “Þilvinà ir Eglæ”, privalëjo bûti ir tos pat jaunosios kartos dailininkas, kalbantis ir kuriantis tuo paèiu “slengu”.

Vizualumo stoka operos neapkaltinsi. Bet tai greièiau ne vien spektaklio dailininkës nuopelnas. R.Kaubrio statyti spektakliai (A.Honeggerio “Þana d’Ark ant lauþo”, A.Braþinsko “Ðnekuèiai”, vaikø spektakliai) patvirtina, jog ðis reþisierius geba valdyti bet kokià erdvæ, jo darbai visados pasiþymi vizualumu. Tai leidþia teigti, kad ir “Þilvino ir Eglës” scenografijoje dar ámanoma kalbëti apie santykinai konstruktyvø jaunojo reþisieriaus ir dailininkës dialogà. Spektaklio scenografijos aðis - paslankios laiptø konstrukcijos, suteikianèios galimybæ skaidyti veiksmà “aukðtai-þemai”, sukurti du - Þilvino ir Eglës - pasauliø lygmenis ir pasiekti daþnà vaizdiniø kaità, kitu atveju tokioje maþoje scenoje neámanomà. Vykusi S.Kanaverskytës scenografijos detalë - tai atsiveriantis, tai vël uþsiveriantis rombas scenos gale: jis ne tik vizualiai prapleèia pernelyg ankðtà scenos erdvæ, bet tampa emocijø ir bûsenø “ekranu”. Be to, ðá rombà (þalèio simbolá), nusidaþantá tai raudona, tai þalia, tai sodriai mëlyna spalva, R.Kaubrys paverèia videoprojekcijos ekra-

Muzikos barai /20

*** Nepasakyèiau, kad tai ypaè moderni muzika - tokia labai ðiuolaikiðka, sakykime, XXI amþiaus... Taèiau jos estetika jokiu bûdu nepasenusi, pakankamai “ðvieþia” muzikinë kalba - gana ádomios, netrafaretinës ir “nenuvalkiotos” intonacijos. Labiausiai mane suþavëjo nepaprasta orkestro jëga - orkestruotës, orkestro faktûros spalvingumas, instrumentø galimybiø panaudojimas. Visø instrumentø apkrovimas dvelkia nepaprastai didele dramaturgine jëga. Ðá kûriná vadinèiau ne tik opera, bet ir opera-simfonija, opera-oratorija, opera-duetu. Kompozitorë rizikavo raðydama operiná veikalà prak tiðkai dviem veikëjams - bûtø kamerinë opera, ir tai dar retas iðdrástø. Be abejo, ðá dviejø solistø kameriðkumà at svërë nepaprastai svarbus choro ir orkestro vaidmuo. Visi ðie komponentai - orkestras, choras, solistai ir, be abejo, baletas, kuris èia turëjo simbolinæ prasmæ, - susilydë á vientisà, sklandþià, kylanèià dramaturgijà. Iðties buvo tokiø vietø, kurios nepaprastai veikë, kaip sakoma, per kûnà ëjo ðiurpuliukai... O tai jau aukðtosios muzikos bruoþas. Kûrinys, mano nuomone, sukur tas meistriðkai ir kompozicine technologine prasme ir turintis didelá emociná poveiká klausy tojui. Mes ðiais laikais susiduriame su daugybe kûriniø, kurie technologiðkai yra labai ádomûs - ir savo forma, ir iðraiðkos priemonëmis. Þiûrëdamas á par titûrà, matai, kaip ádomiai paraðy ta, sugalvota!.. Taèiau klausantis tai nedaro áspûdþio - neveikia jausmø.

A.Þigaity tei pavyksta iðlaiky ti pusiausvyrà, vadinasi, technologija nebuvo pati svarbiausia, nors ji ir aukðèiausio lygmens. “Þilvinas ir Eglë” - visø pirma klausomas kûrinys. Ne taip, kad kar tà atëjau, o kità - jau maèiau, þinau, daugiau man nebereikia. Ðá veikalà galima klausy ti ir antrà, ir galbût daugiau kar tø.

Puikø áspûdá padarë abu solistai - ir V.Juozapaitis, ir D.Kuþmarsky të. Man atrodo, vargu ar kas galëtø geriau padainuoti ðià par tijà uþ V.Juozapaitá. Kai spalvingas balsas dera su labai gera scenine iðvaizda ir aktoriniu meistriðkumu, pasiekiamas klausy tojà jaudinantis rezultatas. O D.Kuþmarsky të mane tiesiog nustebino.

Galbût todël, kad að pirmà kar tà jà maèiau atliekant toká pagrindiná vaidmená, kuris jai visapusiðkai tiko, - toks lyrinis, meilës ákvëptas vaidmuo. Kaip mes sakome, ne charakterinis. Toks vaidmuo reikalauja ne tik gero balso, puikios sceninës iðvaizdos, bet ir nepaprastai daug dvasiniø jëgø, didþiulës þmogiðkos ir sceninës iðtvermës. Mane maloniai nustebino, kad buvo iðlaiky ta puikiausia scenos ir orkestro pusiausvyra. Kai orkestruotë tokia tirðta, prisodrinta, orkestras labai galingas, kone vagneriðkas, jis gali ir uþgoþti scenà - vokalines par tijas ir chorà. Ðiuokart pusiausvyra buvo iðlaiky ta. Be abejo, tai ne tik muzikos kûrëjos numatymas, bet ir dirigento, atlikëjø nuopelnas. Juolab turint omeny, kad orkestras ðioje operoje buvo labai svarbus, atliko vos ne pagrindiná vaidmená.

Daiva Kðanienë, muzikologë “Klaipëda”. 2002 08 28

nu, kuriame gyvai pulsuoja minimalistinis bangø susiëjimo ir iðsiskyrimo motyvas (ðio videokoliaþo autorë - S.Kanaverskytë). Vertinga, kad videokoliaþas sceniná veiksmà ne papildo ar organiðkai ir “su bûtinybe” pratæsia, o prieðingai, - bûdamas savotiðkas svetimkûnis bei disonuodamas, - tampa lyg ir atskiru akcentu, padedanèiu kurti statiðkø scenø veiksmà, kai susitelkiama ne á judesá, o á muzikos skambesá. Mistinio dviejø pasauliø susiliejimo áspûdá sustiprina netikëtai ið virðaus (nuo ardeliø aikðtelës) skleisdamasis krintantis didþiulis, lengvas audinys, sukuriantis panirimo po vandeniu efektà ir pabrëþiantis vertikaliojo veiksmo svarbà A.Þigaitytës operoje. Imponuoja ir tai, kad “Þilvinas ir Eglë” iðvengia butaforiðkumo (tai vël labai retai pasitaiko operø ar apskritai muzikinio þanro spektakliø pastatymuose). Vienintelë “butaforija” - plunksnos, kuriomis lengvai þaidþia choro artistës, o choro artistai vyrai jø “psichologijos” visai nepagauna. Tai ne vien dangø, þemæ ir vandená jungiantis simbolis. R.Kaubrio naudojamos plunksnos, “lengva materija”, pirmame operos veiksme “nuo kranto” kritusios á Þilvino stichijos gelmes, antrame veiksme netikëtai kyla aukðtyn, tuo padëdamos kurti nerealumo pojûtá. Bûtent nerealumo ði bûsenø drama ir nestokoja.

Reþisieriui pavyko maksimaliai ir átaigiai panaudoti S.Kanaverskytës sukurtà sceDalia Kuþmarskytë - Eglë ir Vytautas Juozapaitis - Þilvinas. Scena ið II veiksmo

“Pamilau, tave pamaèius...” II v. Meilës duetas

*** Rugpjûèio 24 d. vakaras. Ilgai netilusios ovacijos, marios gëliø autorei ir staty tojams, pagrindinæ meilës temà niûniuojanti ekstazës pagauta publika - dràsiai galima teigti, kad toli graþu ne kiek vienà autoriø ir staty tojus lydi tokia premjeros sëkmë. Kiek anksèiau - rugpjûèio 22 d. - veikalas panaðios sëkmës sulaukë Juodkrantëje, puikiame “Àþuolyno” poilsio namø amfiteatre.

Libreto pagrindu pasirinkusi lietuviø poezijos ðedevrà - V.Mykolaièio-Putino poemà, kompozitorë A.Þigaity të laimëjo ir itin raiðkø þodá, ir iki ðiol Lietuvoje vis dar sunkiai suvokiamos muzikinës dramos koncepcijà. Beje, savo pirmajai operai “Maþ vydas” kompozitorë taip pat rinkosi labai stiprø poetiná þodá (to paties pavadinimo Just.Marcinkevièiaus dramà) bei muzikinei dramai ar timas plëtotës formas.

Taèiau ðá kar tà kompozitorës laukë kur kas sudëtingesnis uþdavinys - per teik ti vienintelá poemà valdantá jausmà - meilæ, besitransformuojanèià nuo meilës ilgesio, laukimo, subrandinto jausmo apoteozës, “mirksnio bûvio amþinybëje” iki þûties katastrofos. Ðiandien dràsiai galima ávardy ti autorës sëkmæ ir Lietuvoje iki ðiol dar nebuvusios bûsenø dramos gimimà.

Suvokdama, kad panaðias (bûsenø dra-

Muzikos barai /21

I veiksmo finalas

nografijà, tiksliau - pritaikyti jà prie siekiamo sprendimo, tuo tarpu dailininkës sukurti kostiumai labai sutrukdë spektaklio ðiuolaikiðkumui bei bandymui moderniau pastatyti ðiuolaikiná kûriná.

Kaip ir dera neiliustratyviam operos sprendimo variantui, reþisierius renkasi vidine psichologine personaþø motyvacija pagrástà ir vidujai koncentruotà veiksmà, nenaudodamas ðabloniðkø operos ðtampø, ir taip siekia panaikinti ribà tarp muzikinio ir dramos teatro. Be dviejø pagrindiniø personaþø - Þilvino ir Eglës, A.Þigaitytës operoje svarbø vaidmená atlieka baletas ir choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), turintys atsverti dviejø solistø kameriðkumà. Palikdamas pagrindinius personaþus iðoriðkai statiðkus ir susitelkdamas á jø vidinæ jëgà bei átaigà, emociná ir mizansceniná bûsenø dramos pieðiná reþisierius R.Kaubrys lipdo pasitelkæs baletà ir chorà. Ðiuolaikiniu ðokio þargonu sprendþiamoje mobilioje ir iðraiðkingoje B.Banevièiûtës choreografijoje daug vietos skiriama improvizacijai. Kordebaletas atlieka savotiðkà gamtos ir þmogaus (bei antþmogio) jausmø ir aistrø ðëlsmo funkcijà. Bûtent baletas padeda sujungti du skirtingus pasaulius.

Baletas ðiame veikale - metaforiðkas nematomø kûnø ir sielø susilietimas. A.Þigaitytës sumanyme Þilvinà ir Eglæ ákûnija ne tik solistai vokalistai, bet ir baleto artistai. Tai gerokai prapleèia personaþø kûrimo rëmus, suteikia galimybæ preparuoti pasàmoniná Þilvino ir Eglës pasaulá. Ypaè choreografiniai monologai sustiprino Þilvino linijà. B.Banevièiûtë sukûrë ir iðplëtojo techniðkai sudëtingà Þilvino partijà ir tikrai daug laimëjo ðiam vaidmeniui pasirinkdama Aurelijø Liðkauskà, ðauniai susitvarkantá su techniðkai ir emociðkai sunkia partija, puikiai, iðraiðkingai ir itin natûraliai valdantá kûnà, jauèiantá scenà ir gebantá emociðkai veikti þiûrovà. Pagyrimø nusipelno ir choreografiniai Þilvino bei Eglës (Inga Briazkalovaitë) duetai.

Siekdamas maksimalios ir muzikinës, ir emocinës átaigos, grafiðkai racionaliai mizanscenuodamas, reþisierius spektaklyje kuria labai taupø ir lakoniðkà choro veiksmà.

Iðvengiant iðorinio blaðkymosi ir operinio iliustravimo, suteikiama prielaida (deja, tik prielaida…) stipriam ir vientisam viso choro “judesiui”. Choras, ðiame spektaklyje, kaip niekur kitur, privalëjæs veikti vientiso mechanizmo principu, vienam jo nariui nevykdant reþisieriaus ir choreografës reikalavimø, sugriauna lakoniðkà ir taupø visos spektaklio struktûros masuotës pieðiná. Akivaizdu, kad daliai choro artistø neuþtenka átaigos, jëgos, pagaliau elementaraus gebëjimo (o gal ir noro) kurti nesudëtingà minimalistiná veiksmà.

Pastebimai aiðku, kad dalis choro, dar pajëgianti imituoti ir iliustruoti opereèiø ar realistiniø operø veiksmà, visiðkai nesugeba suprasti ir perteikti aiðkaus sàlyginio veiksmo - jai ne-

Muzikos barai /22

mos) uþduotis sprendþiantys veikalai Lietuvoje nestatomi ir kad publika nepratusi jø suvokti, kompozitorë jausmams per teik ti pasirinko átaigiausià iðraiðkà: dainavimo menà (vokalà - sielos balsà) derino su ðokiu (kûno plastika), taip iðgaudama þmogaus kûno ir sielos harmonijà - operos par titûroje ávardy ti “sudvigubinti” Þilvino ir Eglës atlikëjai.

Neáprasta lietuviø operoms ir choro trak tuotë - tai ne liaudies balsas ar ávykius stebinti ir á juos reaguojanti minia, o graikø tragedijos pavyzdþiu dramoje akty viai daly vaujantis ir pagrindiniø veikëjø bûsenas padedantis perteik ti (“spalvinantis”) choras. Operos muzikinë kalba, nors ir sudëtinga (autorë iðtikima serijinei technikai su aleatorikos ir sonoristikos elementais), sklidina melodingumo ir todël lengvai suvokiama net ir prie ðiuolaikinës muzikos nepratusiam klausy tojui. Veikalo muzika nedaloma á arijas ar duetus - tai iðtisinë plëtotë, monologams ir duetams nejuèia pereinant á simfoninius epizodus su svarbia þmogaus balso transformacija nuo choro (daug balsø) iki solo, ir at virkðèiai. Kaip ne syká prieð premjerà kalbëjo autorë, muzikà ji “girdëjo” spalvomis ir “matë” veikëjø iðsidëstymo scenoje grafikà. Ðiuo kûrybiniu darbu kompozitorë at siskleidë kaip muzikos átampà ir dinamikà valdanti virtuozë: “Þilvinas ir Eglë” - geriausias vokieèiø muzikinës dramos tradicijas atkar tojantis lietuviø kûrëjos veikalas. Regis, tokios visø pastatymo komponentø sintezës Lietuvoje dar nëra reikalavusi në viena opera. Þinoma, toká sudëtingà veikalà buvo nelengva perskaity ti muzikiniø dramø statymo patir ties neturinèiam Klaipëdos muzikinio teatro kolek ty vui (jos neturi në vienas Lietuvos teatras!). Dirigento Stasio Domarko biografijoje, be abejo, tai bus pats ryðkiausias pastatymas.

Dirigentas at siskleidë kaip puikiai muzikos emocijø pulsà jauèiantis interpretatorius ir tarsi vienu alsavimu vedë veikalo dramaturgijà.

Tiesa, ne visuomet jam vienodai kokybiðkai atliepë orkestras (reikëtø atkreipti dëmesá á par titûros horizontalæ) ir ypaè graþaus vokalo (kas veikalo koncepcijai bûtina) nedemonstravæs choras (vadovas V.Konstantinovas).

Taèiau bespalvá choro dainavimà su kaupu kompensavo pagrindiniai solistai. Þilvino par tijos atlikëjas Vy tautas Juozapaitis, kaip në viename kitame veikale, at siskleidë visomis savojo balso spalvomis - nuo savigrauþos ir liûdesio iki aistros protrûkiø (meilës duetas), nuo “bel canto” (graþaus dainavimo) monologo kulminacijose (I veiksmas) iki melodeklamacijos.

Dalios Kuþmarsky tës Eglë - mergiðkai trapi ir subtili, taèiau ryþtinga ir pasiaukojanti. Regis, dainininkë sulaukë jai skir to vaidmens, kuriuo þenkliai pratur tins savo ar tistinæ biografijà.

Ne tik balsu - visa esybe dainininkë pasineria á Eglës vaidmená ir pakeri ne tik Þilvinà, bet ir klausy tojus.

Pasak spek taklio reþisieriaus Ramûno Kaubrio, meilës tema ðiame veikale labai glaudþiai pinasi su neiðvengiamo likimo tragizmu. “Þilvi-

lemta disponuoti vidine artistine jëga. Tiek spektaklio kostiumai, tiek choro darbas - silpnoji “Þilvino ir Eglës” grandis. Taèiau vargu ar teisinga ðiandienos teatre susitelkti vien á muzikiná kûrinio atlikimà, juo labiau kai kalbama apie menø sintezæ ir spektaklá kaip visumà - ðiuolaikiðkà ir neordinarø.

Be abejo, pagrindinis emocinis krûvis operoje tenka dviem solistams - Þilvino ir Eglës partijø atlikëjams. Nors kompozitorë teigia akcentuojanti Þilvino linijà, norëèiau paþymëti, kad be Eglës ðioje bûsenø dramoje nebûtø Þilvino (ir atvirkðèiai): laikau juos visiðkai lygiareikðmiais personaþais. Dalia Kuþmarskytë, sukûrusi Eglës vaidmená, ðioje operoje, kaip niekur kitur, nepaprastai organiðka, plastiðka ir átaigi. Ji labai paslanki ir vokaliniu, ir artistiniu poþiûriu, idealiai perteikia teksto prasmæ, o tai ðioje operoje labai svarbu. Þalèio vaidmens atlikëjas Vytautas Juozapaitis, kuriam partija ir buvo raðoma, pateisina visus kompozitorës (be abejo, ir þiûrovø) lûkesèius, su itin galinga jëga ir vidine átaiga kuria ryðkø bei emociðkai labai stiprø Þilvino paveikslà. Bûtent ðios vidinës jëgos iðorinio statiðkumo rëme siekë ir spektaklio reþisierius.

V.Juozapaièio ir D.Kuþmarskytës duetas iðties labai vykæs ir vokaliniu, ir aktoriniu poþiûriu, juos net galima vadinti chrestomatiniais ðio naujojo “hipermito” herojais. Pirmiausia jø ir jø “antrininkø” baleto artistø dëka pavyksta pasiekti emocinæ veikalo átaigà.

nas ir Eglë - mitiniai herojai, lyg pasimetusios kriauklës dideliame pasaulio vandenyne.

“Bangos” smëlio á vandens “bangas” - jos negali susijungti, bet kar tu ir negali viena be kitos - nuo to kenèia krantas! Þemë, kaip ir vanduo, turi savo “bangas”, þmogus, jo siela - taip pat.”

Reþisierius “iðgirdo” kompozitorës norus spalvomis ir judesiu per teik ti pagrindinæ veikalo koncepcijà ir, tiesiog meistriðkai talkinamas choreografës Birutës Banevièiûtës, “sujungë” dainavimà su ðokiu. Vis dëlto Þilvino ir Eglës sudvejinimas tapo vienu átaigiausiø operos pastatymo momentø: Þilvinas II - Aurelijus Liðkauskas, Eglë II - Inga Briazkalovaitë. Pora antrino solistø duetui vir tuoziðku savosios “kalbos” - kûno - valdymu. Judesys ið tiesø papildë balsà at vira erotika, padëdamas reþisieriui iðgauti veikalo koncepcijai bûtinà sielos ir kûno harmonijà.

Apmaudu, bet ne visi dailininkës Sofijos Kanaversky tës sukur tos scenografijos elementai atliepë reþisieriaus ir kompozitorës idëjoms.

Kaip teigiamus jos elementus ávardyèiau labai greitai veikëjø iðsidëstymà scenoje keisti padedanèià metalo konstrukcijà (ypaè tai svarbu turint minty, kad Klaipëdos muzikinis teatras ásikûræs klubo patalpose, taigi scenos reginio formavimas jame ypaè keblus) bei scenos erdvës akcentu tampantá judantá (uþdaromas - atidaromas) rombà, kurio ekrane svarbiausiais dramaturginiais momentais regime muzikos bûsenas atitinkanèià grynà spalvà arba videoprojekcijos sukur tà spalviná judesá. Silpniausiu scenografijos elementu tapo kostiumai, laimei, nepajëgæ sugadinti bendro pastatymo áspûdþio.

Tad net ir po pirmosios premjeros operà “Þilvinas ir Eglë” dràsiai galima tituluoti vienu geriausiø nacionaliniø pastatymø Lietuvos muzikinio teatro istorijoje. V.Mykolaièio-Putino nacionaliniame, tautosakiniame mite áþvelgtà ir poetiniu tekstu prieð daugiau kaip 40 metø per teik tà bûsenø dramà spektaklio kûrëjai ákûnijo ðiuolaikiðka muzikos, chorinio dainavimo ir vokalo, vaizdo bei modernaus ðokio sinteze.

Paulius Butkus “Á operos scenà áþengë “Þilvinas ir Eglë”. “Omni laikas” (http:// www.omni.lt/kultûra). 2002 08 27

Þilvino þûtis ir scenos ið operos finalo

Muzikos barai /23

Pokalbiai

W.A.Mozarto “Don Þuanas”: premjeros belaukiant

Belaukdami premjeros, paprastai spëliojame: koks gi bus spektaklis, kokios stilistikos, kokio emocinio poveikio? Kaip interpretuos ðià populiariausià pasaulyje operà sveèias ið Rusijos? Uþuot spëliojæ, paklausykime, kà kalba pats reþisierius Jurijus Aleksandrovas.

Muzikos barai /24

- Legenda apie Don Þuanà ákvëpë ilgiausià sàraðà meno kûriniø ðia tema: þinome Molière’o, Mozarto, Puðkino, Richardo Strausso ir kitus Don Þuanus.

Kiekvienas menininkas savaip suvokë ðá personaþà ir jo istorijà. Kaip jûs manote, kokia Don Þuano populiarumo paslaptis ir koks, jûsø poþiûriu, yra Mozarto Don Þuanas?

- Kiekviena epocha stengiasi savaip suprasti Don Þuanà ir jo aplinkà, bûtent todël egzistuoja tiek daug ávairiø ðios temos interpretacijø. Þmonës paklûsta laikmeèio diktuojamoms vertybëms. Kadaise tvirèiausios ir neginèytinos vertybës po kurio laiko tiesiog iðnyksta ir, þiûrëkit, iðpaþástamos visai kitos. Atitinkamai keièiasi poþiûris á Don Þuanà. Jis buvo vadinamas ir niekðu, ir romantiðku herojumi, taèiau vienoks ar kitoks vertinimas neatskleidþia charakterio.

Manau, niekada neatsiras objektyvi Don Þuano charakteristika, visada egzistuos tik subjektyvus poþiûris, nes kiekvienas, kas prisilieèia prie Don Þuano temos, stengiasi surasti savo santyká su juo. Niekas niekada neatsakys á klausimà, kas yra Don Þuanas.

Kitaip gyvenimas turëtø sustoti.

Jau esu statæs ðià operà: prieð 15 metø Marijos teatre, visai neseniai - Italijoje, Veronoje. O ðtai dabar - Vilniuje. Pats stebiuosi, kaip keièiasi mano poþiûris á ðià temà.

Anksèiau irgi bandþiau uþdëti antspaudà.

Pirmajame mano spektaklyje Don Þuanas buvo visø siekiamas idealas. Man atrodë, jog tai - vos ne Dievas, kurá reikia garbinti.

Praëjus kuriam laikui, pradëjau þiûrëti á

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Spalio 11, 12 ir 24 dienomis lietu vos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvies á premjerà bus rodoma W.A.Mozar to opera “Don Þuanas”.

Staty tojø komandai vadovauja valsty binio kamerinio teatro “Sankt Peterburgo opera” meno vadovas, Marijos teatro reþisierius Jurijus Alek sandrovas, pelnæs ne vienà svarø apdovanojimà - aukðèiausià Peterburgo teatrinæ premijà “Auksinis sofitas” uþ geriausià reþisûrà muzikiniame teatre, 1998 m. - nacionalinæ “Auk sinës kaukës” premijà, 2000 m. Jis apdovanotas uþ geriausià operos spek tak lá ir geriausià reþisûrà. J.Alek sandrovas yra sukûræs per 100 spek tak liø ávairiose rusijos ir uþ sienio operos teatrø scenose.

Spek tak lio kostiumø dailininkas ir scenografas Viaèeslavas Okune vas, ðiuo metu dirbantis vy riausiuoju dailininku Sankt Peterburgo M.Musorgskio operos teatre, Lietu vai jau paþástamas.

V.Okune vas yra sukûræs daug scenovaizdþiø choreografo Boriso Eif mano ðokio teatrui.

LNOBT þiûrovai þino jo scenografijà ir kostiumus B.Eif mano spek tak liui “Raudonoji Þizel”.

Pagrindinius vaidmenis “Don Þuane” atliks lietu vos solistai: Vy tautas Juozapaitis, Laimonas Pautienius, Vy tautas Bakula, Eugenijus Vasilevskis, Audrius Rubeþius, Irena Zelenkauskaitë, Vladimiras Prudnikovas, Sigutë Stony të ir kiti.

Spek tak lio muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Alek sa.

Don Þuanà kaip á niekðà. O ðiandien noriu lyg paukðtá paleisti já á laisvæ ir paþiûrëti, kaip jis giedos nûdienos estetikos aplinkoje. Suprantu Don Þuanà kaip amþinàjá judëjimà - moralinio ir filosofinio tapsmo temà.

Mozarto Don Þuanas - “nepagaunamas” personaþas: jis tuo paèiu metu ir menkas, ir didingas, ir kvailys, ir iðminèius, ir þavus, ir ðlykðtus, romantikas ir iðtvirkëlis.

Jis iðreiðkia visus þmogaus bruoþus. Man atrodo, èia glûdi asmenybës diktatûros tema. Asmenybë ne visuomet teisi, ne visada objektyvi, taèiau jos subjektyvi galia visada traukia, jaudina þmones. Mane ði asmenybës diktatûros tema labai domina. Esu sutikæs gyvenime ne vienà stiprià asmenybæ ir save priskiriu ðiai kategorijai. Man labai ádomu, kuo grindþiami santykiai tarp ryðkios asmenybës ir visuomenës. Galbût ðiuolaikinei visuomenei trûksta asmenybës diktato… Taèiau naujajame spektaklyje nesistengiu tapyti Don Þuano viena spalva.

Jis keièiasi priklausomai nuo aplinkos. Su valstieèiais jis tampa valstieèiu ir puikiai prie jø pritampa, akistatoje su mirtimi jis pats neða savyje mirtá. Man tai filosofinë tema, kuri byloja apie tai, jog Don Þuanas

Reþisierius Jurijus Aleksandrovas

yra procesas. Kaip gyvenimas.

- Kokie Don Þuano bruoþai subjektyviai jums labiausiai patrauklûs?

- Subjektyviai man jis labai artimas. Visø pirma mane labai þavi, kad Don Þuanas visada lieka iðtikimas sau. Tai labai svarbu.

Jis iðtikimas idëjai, kurià iðpaþásta - meilës moteriai idëjai. Jis galëjo bûti mokslininku, - ir kokiø aukðtumø bûtø pasiekæs! Nemëgstu diletantø. Don Þuanas nëra diletantas. Be to, man labai imponuoja, kad tai be galo artistiðka natûra.

- Þinoma, Don Þuanas - pagrindinis personaþas, taèiau operoje já supa taip pat labai spalvingos figûros…

- Mozartas davë daug medþiagos apmàstymams. Pavyzdþiui, kuo skiriasi Don Þuanas ir Leporelas? Tarp jø - nuolatinis konfliktas. Nuo to ir prasideda opera: Leporelas sako “að pats norëèiau bûti dþentelmenu”. Kodël gi negali, kas trukdo? Taèiau Don Þuanas - dþentelmenas ið prigimties, jam tai duota. Tai - talentas. Atimti, pasi-

nesuklysti, nepereiti á sausà ir nuobodø moralizavimà, arba, dar geriau, á komizmà?

Noriu, kad tai bûtø gyvas spektaklis, to reikalauju ið artistø. Manau, opera - vienas ið paveikiausiø þanrø. Todël dainininkai privalo valdyti visà techniná teatro (dramos, ðokio ir dainavimo) arsenalà. Spektaklyje dainininkai ðoks ir vaidins kaip dramos aktoriai.

Kadangi ðis spektaklis psichologiðkai labai sudëtingas, mano uþduotis - maksimaliai iðlaisvinti vidiná aktoriø pasaulá.

Niekada nesistengiu visiems taikyti tos paèios formulës. Don Þuano vaidmená ruoðia du þmonës - dvi skirtingos asmenybës, todël turësime du skirtingus personaþus.

Man labai svarbu atskleisti tai, kà turi pats atlikëjas. O pagrindinë uþduotis ðiuo metu - surepetuoti taip, kad niekas netrukdytø dainavimui. Baisiausias dalykas, kai dainininkas, uþuot dainavæs, privalo nuolat galvoti, kaip jam elgtis kaip aktoriui. Tai turi bûti automatiðka. Plastika, judesys, mizanscenos turi áaugti á kraujà. Visa kita - Dievas, muzika, dirigentas, balsas. Pagal iðsilavinimà esu muzikantas, todël operoje muzika, vokalas man labai svarbûs. Lietuviðkas teatras mane labai dþiugina gerais

moters pradas, ji persekioja Don Þuanà, jai reikia jo kûno, glamoniø. Dona Ana - moralinis pradas, tai þmogus, turintis stiprià moralæ. Taèiau yra ir tokiø kaip “paprastutë” Cerlina, þvelgianti á vienà pusæ, o daranti visai kà kita.

Taèiau dar kartà sakau: að nenorëèiau dëti taðkø. Spektaklyje bus tik daugtaðkiai, klaustukai, situacijos, kurias þiûrovas turës pats iðnarplioti.

- Repeticijos jau prasidëjo, kokius reikalavimus keliate dainininkams?

- Pradëdamas repetuoti, visada labai jaudinuosi. Ypaè su nepaþástamu kolektyvu. Papasakoti savo spektaklio vizijà - tai nelyginant dvasinis striptizas. Turiu sudominti nepaþástamus þmones tuo, kas mane ilgai jaudino, kankino, nedavë miegoti.

Don Þuanas - ne buitinë komedija, tai ne “Sevilijos kirpëjas”. Tai - sudëtinga moralinë, filosofinë drama. O Mozartas dar uþraðë “dramma giocoso” - linksmoji drama.

Tai riba tarp juoko ir siaubo, mirties. Kaip

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

skolinti to, lyg apsivilkti svetimu drabuþiu - neámanoma. Spektaklyje Leporelas kartais apsirengæs geriau uþ savo ðeimininkà. Pagal apdarà jis kilnus, taèiau sieloje - gyvulys, ðuo. Jis - bailys ir iðdavikas, jis turi nemaþai bruoþø, kuriø að asmeniðkai netoleruoju. Operoje nesiliauja konfliktai tarp Don Þuano ir Leporelo. Narplioti ðià linijà labai ádomu.

Kai staèiau operà pirmà kartà, man atrodë, kad Donas Otavijus labai senas ir greièiau - Komandoro draugas, o Dona Ana - jø draugystës ákaitas. Dabar matau, kad jis aistringas jaunuolis ir tarp jo bei Donos Anos uþsimezgusi tikra meilë. Taèiau kai ásiterpia tokia stipri asmenybë kaip Don Þuanas, santykiuose visada atsiranda “plyðeliø”. Labai svarbu juos iðsiaiðkinti: galbût galima bûtø juos “uþcementuoti”, o gal jie tik didës. Ðtai èia ir kuriasi naujos temos, problemos. Ádomu, kaip moteris, nepaisant jø ásiûèio, traukia Don Þuano asmenybë. Þinoma, kiekvienà moterá þavi ryðkus, stiprus vyras. Moteriðkoji linija spektaklyje bus labiau apibendrinta. “Don Þuanas” - ne buitinë opera ir personaþai èia net ne þmonës, tai - tipaþai. Dona Elvira - kûniðkasis

balsais.

- Kokias uþduotis sprendþia scenografas, kostiumø dailininkas, ðviesø dailininkas?

- Su scenografu Viaèeslavu Okunevu ðiuo metu labai daug dirbame kartu ir Rusijoje, ir uþsienyje. Pradëjæ ruoðtis ðiam spektakliui, këlëme sau tikslà - surasti perëjimo nuo gyvenimo prie mirties, nuo kûrybos prie naikinimo vaizdiná. T.y. ribos, ties kuria balansuoja Don Þuanas, vizualiàjà iðraiðkà. Don Þuanas balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, tarp padorumo ir amoralumo, meilës ir pasileidimo - visada ties riba. Spektaklyje praðmatniø rûmø sienos pereina á keistas iðdegintas konstrukcijas, - tai lyg perëjimas prie mirties. Þinoma, yra ir gyvojo, ir mirusiojo pasaulio vaizdiniø: finale pasirodys chimeros, ir Don Þuano puota ið gyvenimo lygmens pereis á mirties lygmená. Don Þuanas nepastebës, kad aplinkui ðoka ne þmonës, bet mirusieji.

Be to, tai - barokinë opera, vadinasi, svarbu

groþis. Ne graþumas, bet groþis.

Apðvietimas taip pat turi parodyti ribà ir santyká tarp gyvenimo ir mirties, sàmonës bei pasàmonës. Ðviesos partitûra spektaklyje labai sudëtinga, ypaè kai pasirodo Komandoras. Bus daug efektø - dûmø ir fejerverkø. Tema dëkinga - leidþia daug pasakyti ir scenografui, ir ðviesos dailininkui, taip pat choreografui. Turime du pokylius - reikës ðokti.

XVIII a. kostiumai perkelia spektaklá á XIX amþiø. Tai neprincipinis dalykas. Norëjau, kad scenoje matytume graþias elegantiðkas moteris, todël papraðiau Viaèeslavo Okunevo atsisakyti krinolinø, kurie kartais gerai, taèiau ðiuo atveju tik trukdytø. Kostiumai turi paryðkinti moters kûno groþá, jo plastikà. Laikas nëra svarbu - moteris ið esmës juk nesikeièia.

- Operoje yra tarsi du finalai. Po premjeros Prahoje, statydamas “Don Þuanà” Vienoje, Mozartas atsisakë antrojo - moralizuojanèiojo “Prahos finalo” ir visà XIX a. spektaklis baigdavosi tragiðkai - Don Þuano prasmegimu á pragarà. XX a. “Prahos finalas” buvo “gràþintas”, ir ðiuo metu reþisieriai renkasi tai pirmàjá, tai antràjá variantà.

Kaip pasielgsite jûs?

- Tragiðku pirmojo finalo nesinorëtø vadinti, nes Mozartas Don Þuano ir statulos paskutinio susitikimo scenà baigia D-dur tonacija. Herojaus mirtis èia nëra minorinis dramos ávykis. Negalima panaikinti idëjos, todël ir skamba maþoras. Ðiandien visi tai suprantame. Don Þuanas gali prasmegti skradþiai, gali pakilti á dangø, gali susprogti ir pan., taèiau jis vis vien turi gráþti. Mozartas galëjo pritrenkti mus minoriniais akordais ir taip padëti taðkà. Taèiau maþoras - Don Þuano nemirtingumo rodiklis.

Atliksime abu finalus: operoje nebus në vienos kupiûros. Að “Prahos finalà” traktuoju kaip ðiø dienø ávykius: praëjo daug metø, ir personaþai susitinka ðiandien, mûsø dienomis. Maþa to, jie ieðko Don Þuano tarp publikos. Man atrodo, ðis siûlas á nûdienà reikalingas ir svarbus, nes asmenybës þavesys labai daug reiðkia.

Prahos finalas - tai viltis, kad Don Þuanas sugráð. Taip atkakliai visi varë já á kapà ir dabar su tokiu ilgesiu laukia jo sugráþimo - þmogiðkai natûralu.

- Kokio þiûrovo laukiate?

- Mëgstu þiûrovus, kurie ateina á teatrà pagalvoti, su kuo nors nesutikti, iðeiti ið salës, garsiai trenkdami durimis, arba dvi valandas laukia manæs prie iðëjimo tam, kad padëkotø. Tik ne vidutiniðka reakcija! Man ji lyg mirtis. Kaip ir Don Þuanui.

Kalbëjosi Junija GALEJEVA

Muzikos barai /25

Sukaktys

“Að turiu talentà ir savo vertybe esu lygus visiems” Juozas Tallat-Kelpða 115-osioms gimimo metinëms artëjant

K

Nijolë TALLAT-KELPÐAITË ai vaikðtau savo gimtajame Kaune po miesto sodà, visada stabteliu ties Muzikiniu teatru. Prieð teatrà pievelëje puikuojasi Lietuvos muzikø biustai. Èia Mikas Petrauskas, Èeslovas Sasnauskas, Stasys Ðimkus, Antanas Kuèingis, Kipras Petrauskas… Bet nëra Juozo Tallat-Kelpðos. Nors jis - bene pagrindinis lietuviðkosios operos kûrëjas ir pirmasis dirigentas. Bûtent èia, Kaune, 1920 m. gruodþio 31 d. jis dirigavo Verdi “Traviatà”. Èia buvo Valstybës teatras, kur dabar pastate ásikûræs Kauno valstybinis muzikinis teatras. Nuo tø metø Lietuvoje gimë labai graþi tradicija - Naujøjø iðvakarëse klausytis “Traviatos”.

Gal J.Tallat-Kelpðos biusto èia nëra todël, kad Kaune nebëra operos, gal jo portretas kabo Vilniuje?

Deja, jo portretai ilsisi muziejø fonduose.

Kai buvo numatoma statyti muzikø biustus, mano mamai skambino kompozi-

Muzikos barai /26

toriaus K.Galkausko duktë. Ji ragino kartu raðyti praðymà, kad bûtø pastatyti TallatKelpðos ir Galkausko paminklai. Mama atsakë nieko neraðysianti, nes teatras ir taip neturëtø pamirðti J.Tallat-Kelpðos.

Gruodþio pabaigoje sukaks 115 metø, kai gimë Juozas Tallat-Kelpða. Já prisimenu kaip optimistà, linksmuolá, visø gerbiamà þmogø.

Mano mama, Stasë Tallat-Kelpðienë, iðsiskyrusi su mano tëveliu, Lietuvos karininku Broniumi Kaunecku, iðtekëjo uþ Juozo Tallat-Kelpðos, kuris mane ádukrino. Þinojau, kad jis kilæs ið Kalnujø, kad ten palaidoti jo tëveliai. Buvau ne taip seniai Kalnujuose prie gerai seniûnijos priþiûrimo jø kapo. Tallat-Kelpðos tëveliø man paþinti neteko, nes jau buvo miræ. Vienur buvo raðoma, kad J.Tallat-Kelpða gimæs 1888 m. gruodþio 31 dienà, kitur - kad 1889 m. sausio 1-àjà. Dël savo dviejø daliø pavardës yra sakæs, esà, kalbama, kad Tallat yra ið totoriø, o Kelpða ið þemaièiø. Ar tai tiesa, sakë neþinàs. Kai 1969 m. po lenkø dainos konkurso buvau siunèiama á Lenkijos dainø festivalá Sopote, ten ið vienos lenkës gavau raðtelá, kad ji parduodanti karaliaus raðtà, raðytà bajorui Tallat-Kelpðai. Jei að nepirksianti, tai þadëjo parduoti muziejui.

Að, tarybø Lietuvos estrados solistë, neturëjau pinigø. Gaila, gal ten buvo minimas bûtent J.Tallat-Kelpðos protëvis.

Að gyvenau J.Tallat-Kelpðos namuose Laisvës alëjoje (tada Stalino prospektas), kai jis buvo plaèiai þinomas kompozitorius ir dirigentas. Pradëjau lankyti muzikos mokyklà. Jei ne J.Tallat-Kelpða, gal ir nebûèiau mokiusis muzikos. Jis, pastebëjæs mano norà dainuoti, patarë mamai leisti mane á muzikos mokyklà. Að visiems gerokai ákyrëdavau traukdama arijas ir duetus ið girdëtø operø. Gal todël jis iðmokë mane savo dainelæ pagal F.Kirðos eiles “Daina apie Nemunëlá”. Sakë, eisime á radiofonà ir dainuosime. Nespëjome. Po daugelio metø mano repertuare atsirado daina apie Nemunëlá - pagal mano þodþius B.Gorbulskis sukûrë “Saulëlydá tëviðkëje”.

J.Tallat-Kelpðos praeitis manæs vaikystëje nedomino, nes gyvenau kartu, ðalia.

Girdëdavau, kaip jis dþiaugiasi, kai solistai, vietiniai ir atvaþiavæ, sakydavo, kad su tokiu dirigentu jiems lengva. Dþiaugiausi kartu. Buvau laiminga, kai mane imdavo á teatrà, ir didþiausia bausmë bûdavo, kai mama neleisdavo ten eiti. O, kokia nelaiminga bûdavau, kai uþ savo vaikiðkus nusikaltimus klûpëdavau kampe, ir aðaros risdavosi iðties lyg pupos. Bet ne todël, kad jausdavausi paþeminta ar skaudëdavo kelius, o todël, kad tarp operos þiûro-

Juozas Tallat-Kelpða

Spektaklio “Birutë” deðimtmeèio minëjime 1909 m.

vø nebus manæs. O teatre ádomu viskas - ir scena, ir þiûrovai. Jie pasipuoðæ, geros nuotaikos, o A.Zaukos dukrelë apsivilkusi nuostabia ilga suknele, ir taip nedràsu jà uþkalbinti. Tallat-Kelpða juokaudavo, kad jis paimsiàs mane dainuoti á mano mëgstamiausià operà “Eugenijus Oneginas”.

Matydamas, kad viskà priimu uþ grynà pinigà, klausdavo, kokià partijà norëèiau dainuoti. Save ásivaizdavau tik atliekanèià Tatjanos vaidmená, o jis mane erzino sakydamas, jog dainuosiu Tatjanos auklæ.

Niekaip nenorëjau su tuo sutikti.

Apie J.Tallat-Kelpðos kelià á muzikà þinau tik ið pasakojimø ir prisiminimø.

Labiausiai man ástrigo mano teatro istorijos dëstytojo teatrologo Vytauto Maknio þodþiai, pasakyti per paskaità. Jis sakë, kad kuo labiau gilinasi á operos kûrimo Lietuvo-

je istorijà, tuo labiau ásitikina, kad pagrindinis operos kûrëjas buvo J.Tallat-Kelpða.

Tai buvo aðis, apie kurià sukasi visas operinis gyvenimas. Dëstytojas patarë taip pat pasidomëti ir kita J.Tallat-Kelpðos veiklos puse - slaptø lietuviðkø vakarø organizavimu. Stebëjomës visapusiðkomis V.Maknio þiniomis apie lietuviðko teatro raidà, jo gebëjimu temperamentingai ir vaizdþiai pasakoti. Ið jo suþinojome, kad mûsø prieðkario operos primadona Vincë Jonuðkaitë dainavo Karmen partijà Paryþiuje, kad labai teigiamai buvo ávertinta, pavadinta “lietuviðkàja Karmen”. Niekas tais laikais “burþuazinës” Lietuvos þvaigþdþiø laimëjimø neminëjo. Net þinomas to meto teatrologas Markas Petuchauskas, suþinojæs, kad teatro istorijà man dësto V.Maknys, apie já atsiliepë nepagarbiai - “tas burþuazinis rau-

gas”. Tai buvo apie 1960 metus.

Mano rankose pluoðtas pageltusiø atvirlaiðkiø ir lapeliø. Raðyta 1919, 1921, 1924, 1926, 1937, 1948 metais. Negaliu jø skaityti be jaudulio. Aiðku, atvirlaiðkis ne laiðkas ir ne dienoraðtis, èia apie viskà trumpai, bet vis vien jauti, kà þmogus veikë, kuo gyveno. Yra atvirlaiðkiø, raðytø pirmajai þmonai Onai Tallat-Kelpðienei, ir trumpø laiðkuèiø mano mamai Stasei Tallat-Kelpðienei. O.Tallat-Kelpðienei jis raðë ið uþsienio, kur vaþiuodavo arba tobulintis, arba gydytis. “Mano geroji Aneèka”, “Mano brangioji Aneèka”, - taip kreipësi á þmonà.

“Mano brangioji Aneèka… vakar nedëlioj buvau Versaly, að, Galaunienë ir Yèas.

Vakar buvo paleisti fontanai, taipogi ir fejerverkai, buvo labai turtinga. Sugráþæ Paryþiun gërëm kavà. Ðiandie einu ant antros primierkos ir á “Baterflai” (1926).

“Mano brangioji Aneèka, laukiu nuo tavæs laiðko. Uþvakar maèiau “Traviatà”, vakar “Toskà”. Ðiandien “Minjon”. “Minjon” dabar labai madoj” (1926).

“Mano brangioji Aneèka, skubinu Tau raðyt, nes tuoj bëgu bilietà pirkt á “Salomëjà”, pats Ðtrausas diriguoja…” (data neaiðki).

Gaila, kad niekur tø pastatymø nekomentuoja, matyt, apie tai kalbëdavo su muzikais. Bet viena aiðku - opera buvo jo gyvenimas. Ðtai atvirukas ið Paryþiaus. O.TallatKelpðienë raðo dailininko Kajetono Sklëriaus þmonai Elenai Sklërienei. Pasakoja, kad juodu su vyru labai pavargsta bebëgiodami ið rûmø á rûmus, ið tramvajaus á metro. Vakare ji krinta lovon, o “Juozas dar bëga operon. Ir taip kiekvienà vakarà. Kaip jam nenusibodo?”

Lietuva tampa nepriklausoma valstybe, ir menininkai mëgaujasi laisve. Gavæ kad ir nedideles valstybës stipendijas, vaþiuoja Europon. Vaþiuoja mokytis, tobulintis, stebëti, kaip dirba meno meistrai. Ir plaukia ið Paryþiaus, Milano, Berlyno, Romos atvirlaiðkiai, adresuoti J.Tallat-Kelpðai ir O.Tallat-Kelpðienei. Raðo V.Jonuðkaitë, J.Bieliûnas, E.Kardelienë, A.Kutkauskas, K.Sklërius, E.Sklërienë, Adelë ir Paulius Galaunës. Jie dar nenujautë, kad áeis á Lietuvos istorijà, kad juos minës ateinanèios kartos. Jie paprasèiausiai vaþiavo semtis þiniø ir áspûdþiø, kad galëtø kuo geriau atlikti savo darbà.

Raðo mûsø pirmoji Violeta Verdi “Traviatoje” Adelë Galaunienë. Ji dþiaugiasi, kad pakliuvo pas pedagogæ Paryþiuje, pas kurià pakliûti nelengva. Dëstytoja patenkinta mokine, jos graþiu balsu, bet “vien mokslas man apie 700 lt. kainuoja”. Reikia pinigø ir dar kartà pinigø. “Ponas Juozai, labai praðau algà man anksèiau iðsiøsti, nebeturiu visai pinigø…” (1923).

Muzikos barai /27

rarø… Taèiau tuomet lietuviai juk buvo dideli patriotai, ir atsakyti á klausimà, kodël taip atsitiko, tikrai nelengva…

1983 m. pasirodë knyga “Juozas TallatKelpða”. Muzikologë Eugenija Ragulskienë ten nagrinëja J.TallatKelpðos kûrybà, o kompozitorius Jonas Nabaþas apraðo gyvenimo kelià. Ruoðdamas knygà, jis buvo kartà uþvaþiavæs Kaunan pasikalbëti su mama. Ji, matyt, nedavë jam nei atvirlaiðkiø, nei raðteliø. Man minëjo, jog jà uþgavo J.Nabaþo tvirtinimas, kad velionis neturëjæs profesoriaus vardo.

Nors knygoje, kompozitoriaus K.Kavecko þodþiais, J.Nabaþas tà pats patvirtina. Kai jis atvaþiavo, Kaune nebuvau, bet prisiminimø autorius, matyt, J.Tallat-Kelpða, S.Tallat-Kelpðienë, literatë Jonuðkevièienë, manæs ir neieðkojo.

N.Tallat-Kelpðaitë Romainiø miðke Kiek þinau ið enciklopedijos, J.Nabaþas Ak, tie pageltæ atvirlaiðkiai, kartais buvo kompozitoriaus J.Gruodþio mokinys, raðyti paskubomis, neriðliai. Lieti juos ir taigi galbût J.Tallat-Kelpðos kûryba, netarsi ðnekiesi su mûsø operos arimø artojësekanti naujosios muzikos srovëmis, jam liais. Iðvaþiavæ jie domëjosi, kaip gyvuoja nebuvo artima. O be to, sunkiau raðyti apie mylimoji opera, kuo gyvena Lietuva. J.Talþmogø, kurio mokiniu ar bièiuliu nebuvai. lat-Kelpða jiems buvo ryðys su tëvyne ir Gal todël gyvenimo apraðymas kiek pavirteatru. ðutiniðkas, labai maþai amþininkø ir drauÐtai raðo A.Kutkauskas: “…nutariau pagø prisiminimø. Na, bet aèiû ir uþ tai, vis sipaþint su metodu garsaus maestro Vangeriau nei nieko. zo. Taigi labai praðome atsiminti mus ir Vis dëlto vidiná pasiprieðinimà kelia saparaðyti apie visas naujienas. Mes vos spëkiniai, pasakojantys apie kantatos Stalinui jom Berlyne sulaukt þiniø apie iðrinkimà á kûrimà. J.Nabaþas raðo: “Netrukus jam prezidentus p. Griniaus. Toliau gi - nieko. buvo pasiûlyta paraðyti muzikà pagal S.NëLabai nemalonu jaustis visai atskirtiems ries tekstà, ir J.Tallat-Kelpða su entuziazmu nuo tëviðkës…” (1926). ëmësi pagal ðá tekstà kurti kantatà” (p. 60).

O ðtai A.Sodeikos atvirlaiðkis, raðytas Jeigu tokie sakiniai bûtø buvæ paraðyti 1921 m.: “Nusibodo Ryme, Kiprui viliojant 1947 ar 48 metais, að suprasèiau. Taèiau … gal vaþiuosiu Milanan. Su Kipru vis bus J.Nabaþas juos raðo 1983-iaisiais. Puikiai smagiau. Á Lietuvà kada sugráðim, neþinau, atsimenu, kai namuose buvo kalbama apie bent dabar nesirengiame. Ypaè Kipras sutà darbà. J.Tallat-Kelpða norëjo pasirinkti pyko ant Kauno menininkø, nes neraðo. kità temà ir motyvavo tuo, kad pasiûlytos Kaip “Demonas” pavyko? Kas gero, naujo A.Venclovos eilës “negula” á jo muzikà. Tapas Jus?..” da jam patarë raðyti kantatà pagal S.Nëries Taigi, galvoju, nepilni metai praëjo, kai eiles. Kad jos nemuzikalios, jokiø argumengimë opera, o K.Petrauskas ir A.Sodeika tø nebuvo. Kaip galëjo atsisakyti? Tallatpalieka teatrà ir ieðko laimës Italijoje. Visai Kelpða jau buvo labai ligotas þmogus, o kaip ðiandien. Jei kas turi bent menkiausià kokie tai buvo metai, J.Nabaþas negalëjo progà, tai ir bëga dainuoti uþsieniuose. neþinoti. Ir taip paraðyti - “su entuziazmu” Mûsø teatrai negali mokëti padoriø honoið 35-eriø metø atstumo…

Muzikos barai /28

To laikotarpio atmosferoje tvyrojo baimë, net mes, vaikai, tà jautëme. Pamenu, gráþdama ið mokyklos pakely uþsukdavau á Vytauto parkà. Ten buvo sûpyniø ir ávairiø atrakcionø vaikams. Girdþiu, kaip viena mergaièiukë sako kitai, pasiriðusiai raudonà kaklaraiðtá: “Kokià èia raudonà silkæ pasikabinai?” Ði tuoj atsako: “Atsisveikinsi su savo tëvu, kuris tave taip iðauklëjo”. Ir toks ðaltukas dvelktelëjo. O að jau buvau nesulaukusi savo mamos, nes kaimynams stribams prisireikë mûsø buto Vytauto prospekte. Jie paskundë, kad mama buvo vokieèiø ðnipë. To pakako, ir mama, kaip politinë kalinë, buvo iðveþta á Uchtos lagerá. Ji buvo kà tik gráþusi, bet nesijautë tikra, kad jos vël neprisimins…

Brangieji, nepamirðkime Stalino laikø ir nekaltinkime to laikmeèio poetø, raðytojø ir kompozitoriø. Nes kà tada kalbëti apie tuos, kurie jau atlydþio metu patys praðësi priimami partijon ir neraginami ðlovino partijà ir jos vadus. J.Tallat-Kelpða niekada nebuvo partijoje ir nevaþiavo á Maskvà praðytis á broliðkø tautø sàjungà.

Jau po J.Tallat-Kelpðos mirties, 1950 m., buvo ruoðiama spaudai jo dainø rinktinë. Áëjau á kambará, kai kaþkoks valdininkas ramiausiu balsu aiðkino, jog dainoje “Ðokinëjo pana Ona” bus sukeisti posmai. Mat panelë Ona negali norëti tekëti uþ bajoro, ji turi bûti susipratusi ir tekëti uþ artojo. Analogiðkà situacijà randu apraðytà E.Ragulskienës anksèiau minëtos knygos 128 puslapyje. Kalbëdama apie dainà “Naujas þodis” (J.Paleckio eilës), ji raðo, kad leidþiant rinkiná po mirties ði daina tapo pervadinta “Stalino valia” (E.Selelionio eilës).

Juokas juokais, bet toji kantata mudvi su mama iðgelbëjo nuo kaþko negero.

Datos tiksliai neatsimenu, bet tai buvo jau J.Tallat-Kelpðai mirus. Mama visàlaik jautë, kad jos byla dar nebaigta ir kad bet kurià naktá gali vël ateiti nepraðyti sveèiai.

Laiptinës kaimynai Ruèkinai nutiesë skambuèio laidus ið mûsø miegamojo á savo butà ir liepë, jei kas nakèia ateitø, skambinti jiems. Jie, aiðku, pagelbëtø, nes buvo átakingi þmonës. Bet atëjo dienà. Miegamajame miegojo maþa sesutë, o kaimynø dienà nebuvo. Atëjæ ginkluoti kareiviai paklausë mamos pavardës. Vienas priëjo prie staliuko, kur mama diplomatiðkai laikë atverstà laureato diplomà. Mama, paklausta, kieno ðis diplomas, atsakë, kad jos vyro. “A eto podpis tov. Stalina?” Mama atsakë, kad taip. Jie atsipraðë ir iðëjo.

Kaip minëjau, gyvenome Laisvës alëjoje ðalia Operetës teatro (dabar Akademinis dramos teatras). Iki Operos teatro buvo visai netoli. Bet Tallat-Kelpða dël ðirdies ligos vaikðèiojo labai lëtai. Kai pasiimdavo mane kartu, manyje kildavo pasididþiavimo jausmas. Já visi paþinojo. Vieni ðypsojosi, kiti

sveikinosi. Bûdavo apsivilkæs juodu paltu, kailine kepure. Ið toli matësi jo impozantiðka figûra. Ir að ðalia, ásikibusi á rankà. Kartu eidavome á repeticijà. Uþkulisiuose tuoj pasitikdavo aptarnaujantis personalas, budëtojas ir praðydavo, kad maestro papasakotø naujausià anekdotà. Jis pasakodavo, visi juokdavosi, ir mes eidavome toliau. Á scenà. Pirmàkart pamaèiau jà ne ið salës, ne proþektoriø ðviesoje. Ið uþkulisiø nëra to ðvytinèio puoðnumo. O pirmajam “Traviatos” veiksmui iðdëliotos taurës, pasirodo, netikros, negraþios ir be dugno. Kaip tame po daugelio metø iðgirstame anekdote…

Teko skaityti J.Tallat-Kelpðos sàsiuviná. Á já, matyt, persiraðinëjo ávairiais laikotarpiais surinktas ádomias sentencijas, mintis, samprotavimus. Lietuviø, rusø, lenkø, vokieèiø, prancûzø kalbomis suraðytos þymiø þmoniø mintys. Yra ir jo paties iðvadø bei pastebëjimø.

“Dirigento uþdaviniai iðpildymo metu: I Apimti klausoje ansamblio visumà, atitolinti, t.y. klausyti horizontaliai, bet ne dalis ar detales ið arti, t.y. neklausyti vertikaliai.

Klausyti pirmyn. II Diriguoti ir sekti save ir jausti publikà. Veikti! III Padëti artistams susikaupti bûdingame iðpildyme”. Arba: “Teatre su dalyviais apsieiti ne kaip su pavaldiniais, bet mandagiai, nors grieþtai.

Bandymuose dirbti energingai ir reikalaut iki galimo pasiekiamo tobulumo. Neenergingas bandymo vedimas gimdo visø apsileidimà, o nuolaidumà dalyviai aiðkina neþinojimu. Po bandymo - kaip lygus su lygiais, bet nesileisti á per didelá atvirumà.

Saugotis tø, kurie lenda á akis, nes tai intrigantai, arba nori bût pirmoj vietoj per paþintá. Jei apie savo kolegas blogai kalba - neklausyt. Choro pasisekimà neimt ant savæs.

Bandymo metu visus turët savo akyse”.

O ðtai toks: “Teatras - gyvatynas, nejudëk, nes bûsi ágeltas”. Dar P.Olekos sentencija: “Nori átikt - bûk linksmas; atidþiai klausyk, kà sako; stebëkis ir girk”.

J.Nabaþas mini, kad P.Oleka sakæs, jog J.Tallat-Kelpða buvæs nelaimingas ir gyvenime, ir darbe. Galbût. Jis tik to neparodydavo. Ðtai 1948 m. mamai raðytas laiðkutis.

“Mano brangioji… ûpas nekoks. Kvieèia dalyvauti daug kur ir uþdarbio siûlo, o að dël savo sveikatos ir vidujinio nerimo nespëju padaryt, kas reikia, arba darau ne tà, kas reikia. Negaliu savæs viduje sutvarkyti.

Dirbu kontrapunktà ir tada uþsimirðtu…

Mano sveikata kaip visuomet: tai geriau, tai blogiau. Svarbiausia - turëti norà gyventi ir dirbti…” Taèiau atmintyje jis liko optimistas, savo rûpesèiø per daug nevieðino.

Prisimenu Kompozitoriø sàjungos posëdþius, kurie vykdavo mûsø bute. J.TallatKelpða tada buvo valdybos pirmininkas.

Jis vis sakydavo, kad geriau tie posëdþiai vyktø kur nors kitur, nes jo rojalis iðëstas

kandþiø. Prisimenu daugelá kompozitoriø, tarp jø jaunàjá J.Juzeliûnà, kuris labai patiko mamai dël savo kuklumo. O A.Raèiûnas kalbindavo mane, klausdavo, kaip sekasi muzikos pamokos.

Daþni sveèiai mûsø bute buvo operos primadona A.Staðkevièiûtë ir jos vyras Belovas, kurá ji ðvelniai vadindavo Miðenka.

Pas juodu mane kartais palikdavo, kai tëvai iðvaþiuodavo. Ið uþuominø, atvirlaiðkiø átariu, kad praeityje tarp A.Staðkevièiûtës ir J.Tallat-Kelpðos buvo romanas, o ir po jo mirties A.Staðkevièiûtë mûsø kaimynei Bronei Petraitienei sakiusi, kad visà laikà Tallat-Kelpðà prisimena. Tikiu. Girdëjau, kad jis labai imponavo moterims.

Mano mama uþ J.Tallat-Kelpðà buvo jaunesnë 25 metais. Nors didelio amþiaus skirtumo, jie labai graþiai sugyveno. Ji juo labai rûpinosi, priþiûrëjo, visur vaþiuodavo kartu. Ið darbo jis mamai, matyt, per pasiuntinukà siøsdavo raðtelius. Keletas yra iðlikæ. Laikau rankose iðblukusius lapelius ir stebiuosi, kokiais ðvelniais ir patetiðkais þodþiais vienas kità vadino. Ðtai 1947 m. raðytas lapelis, kai J.Tallat-Kelpða mamai pasipirðo: “Mano ponia Stanislova, Mano valdove! Myliu Jus ir mylësiu amþinai… praðau bûkite mano þmona”. Vëliau jis mamà praminë Regina, norëdamas pabrëþti, kad ji jam esanti karalienë. Deðimt pageltusiø lapeliø prasideda þodþiais “ponia Regina”, “mano saule, mano brangioji Regina”. Mama á já irgi kreipdavosi ðvelniais þodþiais, turëjo ir humoristiniø kreipiniø.

Prieð mane - ðventas paveikslëlis, kuriame Marija ðalia mirusio Jëzaus. Kitoje pusëje mamos paraðyta: “Brangiausias Juozuli.

Jeigu per negailestingà mirtá ir að likèiau be tavæs, mano aðaros bûtø tokios pat gailios kaip Motinos Marijos, nes tu esi man viskas. Visados tavo Regina” (1948 m.).

Pamenu, kaip linksma bûdavo prie pietø stalo. Pietaudavome keturiese - juodu, að ir pas mus augæs mano pusbrolis Kæstutis. Tallat-Kelpða buvo puikus aktorius, imitatorius. Pasakodamas istorijas, darydamas juokingas grimasas, priversdavo mus su Kæstuèiu leipti juokais. Mama bardavo, liepdavo prie stalo bûti ramiems. O TallatKelpða sakydavo, kad ateina velnias, ir nutaisydavo tokià baisià grimasà, kad klykdama ir virpëdama ið baimës að bëgdavau ið kambario.

Gerai atsimenu 1948-øjø balandá. Laidojo kompozitoriø J.Gruodá. “Kokios graþios laidotuvës. Kad mane ðitaip laidotø”, - pasakë. Gal nenujautë, kad jam buvo likæ tik nepilni metai. Mirë 1949-øjø vasario 5-àjà Vilniuje diriguodamas. Tai buvo vienintelis kartas, kai mama nevaþiavo kartu. Turëjo atveþti angliø, ir ji bijojo, kad nebus kam priimti, o kieme palikus gali iðvogti.

Vakare su mama sëdëjome prie radijo

imtuvo ir klausëmës transliacijos. Staiga ji nutrûko. Nesupratome kodël. Vëliau mamai paskambino, kad vyras susirgo, ir ji rytà iðvaþiavo á Vilniø. Nuëjo á butà, kuriame jis nakvodavo, ir prie durø girdi balsà: “Alio! Regina!” Nudþiugo ir sako, kad, matyt, ne taip jau blogai, jei jis ne ligoninëj, o namie. O kaþkas jai atsako: “Ne namie, atrodo, Kompozitoriø sàjungoj paðarvotas”. Koks tai buvo smûgis moteriai, kuri uþ penkiø mënesiø turëjo gimdyti mano sesutæ Violetà.

Að prieð dienà sapnavau sapnà, kad Tallat-Kelpða guli paðarvotas. Vieni pranaðavo, kad jis ilgai gyvens, o kiti - kad keisis oras…

O galëjo ir nevaþiuoti, bet vis tas pareigos jausmas… Daktaras E.Petraitis ið vakaro apþiûrëjo ir patarë nevaþiuoti.

Sakë, sveikata nekokia. Iðvaþiavo. Ið vieno smuikininko (pavardës neprisimena) þodþiø Petraièiai suþinojo, kad gráþæs ið repeticijos J.Tallat-Kelpða prigulë ir pramigo.

Labai skubëjo. Smuikininkas pasivijæs já bekopiantá á kalnà, dar pasakæs, jog nereikia skubëti, laiko yra. Vëliau, diriguodamas, siekë ið kiðenës vaistø ir krito tiesiai ant pultø. Mirties liudijime paraðyta - ðirdies paralyþius.

Laidojo Vilniuje, þmoniø buvo miniø minios. Atgulë Rasose. Liko ðeima, teatras, operos klasës studentai. Á jo vietà atëjo kiti talentingi dirigentai. Bet J.Tallat-Kelpða iðliks atmintyje kaip muzikantø gerbiamas ir vokalistø mylimas dirigentas. Ðviesios atminties muzikologas Vytautas Venckus raðë, kad, anot muzikantø, geriausiai girdëjo J.Tallat-Kelpða, J.Pakalnis ir J.Aleksa.

Na, Aleksa kitos kartos menininkas, jis tebedþiugina mûsø kartos klausytojus. O J.Pakalnis ir J.Tallat-Kelpða tikrai turëjo autoritetà to meto muzikiniame gyvenime.

J.Tallat-Kelpða, matyt, mokëjo prieiti prie þmogaus, mokëjo bendrauti, mokëjo iðreikalauti. Aiðku, pasipûtëliai, mylintys tik save, já þeidë. Jis raðë: “Su ápykusiu - atsargiai, minkðtai, dëmesingai; su iðpuikusiu - nepastebëti, atkirsti arba nueiti”.

Toks buvo Juozas Tallat-Kelpða mano akimis ir akimis tø, su kuriais man teko apie já kalbëti. Nuveikë nemaþai. Ar buvo laimingas? Sunku pasakyti.

Norëèiau pasakojimà baigti jo sàsiuvinyje uþraðyta mintim: “Þmogus tiek laimingas, kiek jis gali priimti laimës ið aplinkos.

Pats savæs padaryti laimingo þmogus negali” (Juozas Pikèilingis).

Muzikos barai /29

Sukaktys

Apie pianistà ir pedagogà Jurgá Karnavièiø

Ð

Saulius GERULIS iø metø balandþio 6 dienà pianistui profesoriui Jurgiui Karnavièiui bûtø sukakæ devyniasdeðimt metø. Deja, praëjusiais metais jis pasitraukë ið ðio pasaulio palikdamas baigtus ir nebaigtus darbus. Pasitraukë tyliai, ramiai, tarsi uþ nugaros nebûtø likæ intensyviø ir prieðtaringø veiklos deðimtmeèiø. Daug muzikø kartø siejosi su ðiuo þmogumi. Jo klasëje studijavo labai garsûs, tarp jø ir dabartinës mûsø kartos atlikëjai - M.Rubackytë, P.Geniuðas.

Ta proga norëtøsi dar kartà prisiminti J.Karnavièiaus studijø kelià, atlikëjo ir pedagogo veiklà, aptarti kai kuriuos maþiau þinomus faktus. Straipsnyje panaudota medþiaga ið autoriaus praneðimo tarptautinëje konferencijoje “XXI amþiaus muzika ir teatras: paveldas ir prognozës”, skaityto 2001 m. spalio 26 d.

Studijø kelias

Pirmuosius grojimo fortepijonu ágûdþius J.Karnavièius gavo ið motinos. Vëliau mokësi pas V.Vinogradovà bei garsiàjà M.Judinà (ji buvo dar jauna pedagogë, taèiau J.Karnavièiui paliko stiprios muzikës áspûdá) ir, kiek vëliau, pas L.Lindæ. Ðie rusø fortepijoninës mokyklos (Peterburge) pedagogai turëjo nemenkos átakos pianisto ugdymui.

Vëlesnis pradinio mokymosi etapas prabëgo Kaune, þinomos to meto pedagogës L.Dauguvietytës-Malko klasëje. Sunku pasakyti, kà ir kaip patyrë pianistas, taèiau keletà dalykø apie ðià pedagogæ ir jos sistemà reikëtø paminëti. Kompozitorius Jeroni-

Muzikos barai /30

Pianistas J.Karnavièius rektoriaus kabinete, 1960 m.

mas Kaèinskas, taip pat L.DauguvietytësMalko mokinys, savo atsiminimuose raðo, kad ji buvo kultûringa, objektyvi, patyrusi, taèiau “turëjo vienà keistokà norà: krauti man tuo paèiu metu daugelio kompozitoriø ávairios paskirties muzikos kûrinius ir pratimus. Vienai pamokai að turëjau ruoðti J.S.Bachà, R.Schumannà, F.Chopinà, F.Mendelssohnà ir dar gal kokius penkis autorius... Kurá laikà pasimokæs patyriau,

kad L.Dauguvietytë-Malko yra per daug skrupulinga ir varþo jausmo polëkius. Tai atsispindëjo ir kitø mokiniø grojime”1. Toliau J.Kaèinsko atsiminimuose skaitome ir toká vaizdingà posaká, kurá vienas jo draugas yra pasakæs apie kompozitoriaus akompanavimà: “…taip, að maèiau tave sëdint prie fortepijono, bet negirdëjau tavæs grojant”2. Tai, pasak J.Kaèinsko, yra L.Dauguvietytës-Malko pedagogikos padariniai.

Taigi autoritetingas þmogus aiðkiai ávardija scholastiðkos mokyklos bruoþus. Jos poveiká galëjo patirti ir J.Karnavièius.

Vëliau J.Karnavièius patenka á Vakarø fortepijoninës mokyklos átakà. Postûmá suteikia paþintis su garsiu to meto pianistu Egonu Petriu. Iðgirdæs J.Karnavièiaus skambinimà, jis pataria ðiam vykti á Berlynà, pas jo asistentà A.Libermanà. 1933 m., baigæs Kauno konservatorijà (tais paèiais metais taip buvo pavadinta muzikos mokykla) ir gavæs Ðvietimo ministerijos stipendijà, J.Karnavièius iðvyksta. Pas A.Libermanà jis studijavo penkerius metus: vienerius - Berlyne, ketverius - Paryþiuje. Ðios studijos, kaip ne kartà pats yra teigæs (beje, ir ðio straipsnio autoriui), buvusios ypaè turiningos. Èia susiformavo daugelis pianisto estetiniø paþiûrø, vëliau turëjusiø átakos jo, pedagogo ir atlikëjo, veiklai.

Savo studentams J.Karnavièius daþnai pasakodavo apie A.Libermanà ir jo muzikos interpretacijos suvokimà. A.Libermanas mokæs studentus suvokti kûrinio visumà, uþèiuopti jà dar prieð pradedant jo mokytis. Pasak kompozitoriaus, A.Libermanas nemëgæs nekûrybingø menininkø, kurie ásikibæ laikydavosi taisykliø. Ðios nuostatos patiko ir paèiam J.Karnavièiui.

Profesorius J.Antanavièius prisimena J.Karnavièiø teigus, jog pedagogai neturëtø bûti dogmatikai traktuodami kûriniø stiliø. Kaip mena muzikologas, J.Karnavièius nuolatos pykdavo ant tø, kurie sakydavo: “Ðitaip skambinti Mozarto negalima”. Ir nuolat pridurdavo, jog atlikëjas turi turëti tam tikrà laisvæ, o interpretacijà gebëti pagrásti, racionaliai paaiðkinti remdamasis kûrinio stiliaus ypatumais3.

Meninë Berlyno ir Paryþiaus atmosfera tikrai veikë J.Karnavièiaus estetines paþiûras. Jis noriai lankë pasaulio garsenybiø koncertus, kurie jam paliko neiðdildomø áspûdþiø. Girdëdamas stilistiðkai labai ávairiø pianistø skambinimà, jis vëliau suvokë, kad lietuviø atlikëjø interpretacijos buvo per daug suvarþytos, nekûrybiðkos. Beje, susipaþinæs su vakarietiðkomis mokyklomis, kiek vëliau J.Karnavièius uþsimindavo ir apie mûsø mokyklø spragas ankstyvajame pianisto ugdymo etape.

Pasak jo, daugokai dëmesio pedagogai skiria technikos lavinimui, neretai apleisdami muzikavimo dalykus4.

Pianistas Jurgis Karnavièius po penkiasdeðimtmeèio koncerto Lietuvos konservatorijos salëje, 1962 m.

Pianistinës veiklos ypatumai

Dar mokydamasis Kauno muzikos mokykloje, J.Karnavièius koncertuodavo. Syká jo, dar moksleivio, koncertà transliavo radijas. Taèiau tai buvo tik mokykliniai koncertai, apie kuriuos maþai kà teþinome.

Kaip jau pakankamai susiformavæs pianistas su gana solidþia programa J.Karnavièius pirmà kartà pasirodë 1936 m.

Kauno konservatorijos salëje. Tai buvo jo koncertas po trejø metø studijø pas jau minëtàjá A.Libermanà. Apie koncertà vëliau palankiai atsiliepë kritikai - tuo metu tuose baruose daþnai besireiðkiàs J.Bendorius5 ir kitas, anoniminis6. Recenzijose mus domina tai, kas pasakyta apie pianisto braiþà.

Taèiau jose daugiausia vyrauja bendrieji dalykai - kalbama apie programà, ðiek tiek apie tai, kas pavyko, kas ne. Tuo tarpu iðsamesnës analizës pasigendame. Kita vertus, galime ásivaizduoti, kad koncertas buvo sëkmingas, o atlikëjas paliko techniðkai stipraus interpretuotojo áspûdá.

Kokia gi tuo metu buvo muzikinë Lietuva? Koká galime susidaryti vaizdà apie situacijà, kritikos bûklæ? Þidinys - Kaunas.

Turëjome kompozitorius, V.Jakubëno þodþiais tariant, tradicinius rusø muzikos sekëjus (J.Dambrauskas, J.Tallat-Kelpða, J.Karosas ir kt.) ir tuos, kurie orientavosi á Vakarus ir ten buvo mokæsi (J.Gruodis, S.Ðimkus, K.V.Banaitis, radikalesnius V.Bacevièiø, J.Kaèinskà).

Panaði padëtis buvo ir atlikëjø baruose.

Treèiajame ir ketvirtajame XX a. deðimtmeèiais á koncertinio gyvenimo verpetus vis daþniau ásisukdavo Lietuvos pianistai, baigæ tiek Rytø, tiek Vakarø aukðtøjø mokyklø fortepijono klases. Bendra mûsø pianistø muzikavimo kultûra jau buvo pastebimai iðaugusi. Jau turëjome tokias svetur iðëjusias mokslus asmenybes, kaip B.Dvarionas (reguliariai Lietuvoje koncertavæs nuo 1924 m.), V.Bacevièius (nuo 1926 m.), S.Vainiûnas (nuo 1929 m.) ir kt. To meto publika galëdavo iðgirsti ir nuolatos koncertuose pasirodanèias savosios fortepijono pedagogikos atþalas. Kita vertus, Kauno klausytojai jau turëjo progø susipaþinti ir su garsiaisiais pasaulinio lygio pianistais.

Taigi atkreipti publikos ir kritikos dëmesá J.Karnavièiui buvo sunku. Taèiau, regis, pavyko. Po pirmojo savo reèitalio Kaune pianistas iðvyko á Paryþiø ir ten surengë kelis reèitalius7.

Po metø, 1937-aisiais, gráþæs á Lietuvà, jis vël skambina. Ðá kartà Kauno operos teatre. Po kiek laiko - Panevëþyje.

Dabar solidesnis ir recenzijø turinys. Ðá syká koncertà Kaune recenzavæs ir áþvalgia kritika garsëjæs V.Jakubënas nemaþai kalbëjo apie pianisto braiþà. Sprendþiant ið recenzijos, jis buvo girdëjæs ir pirmàjá pianisto koncertà. Pradëjæs nuo áspûdþiø lyginimo, recenzentas paþymi, kad, palyginti

su pernykðèiu koncertu, akivaizdi pianisto paþanga: “J.Karnavièius turi paþengusià, nemaþà technikà, ypaè smulkiàjà pirðtinæ; yra neblogø oktavø. Gan graþus, dainuojàs ir niuansuotas tonas, ypaè graþaus “piano”; esama ir reikalingos jëgos (...). J.Karnavièiaus skambinimas rimtas, kultûringas, inteligentiðkas. Mokama ásijausti á epochø stilius”. Pabaigoje V.Jakubënas ásileidþia á ádomius samprotavimus, po kuriø uþsimena, jog pianistui artimesnë ir geriau skambinti sekasi romantikø muzika. Recenzija

Medþioklëje su laimikiu

Muzikos barai /31

visapusiðka, nes joje ávardyti ir silpnesni atlikimo aspektai. Recenzentas ðiek tiek prikiða pianistui laisvumo stokà, smulkius technikos trûkumus8.

Vëliau, 1938 m. spalá, radiofone J.Karnavièius jau su orkestru skambina P.Èaikovskio Koncertà b-moll, diriguojamà B.Dvariono9. Pasak V.Jakubëno, koncertas buvo gero lygio, solistas pasiþymëjo tikslia technika.

Po dviejø savaièiø J.Karnavièius vël skambina P.Èaikovskio koncertà, ðá syká diriguojamà I.Dobroveno. Vakarà recenzavæs V.Jakubënas vël uþsimena apie pianisto braiþà. Pabrëþæs, kad Paryþiaus studijos pianistui yra “nemaþai davusios bendro subrendimo ir technikos plëtojimo atþvilgiu”, jis kalba apie atlikimo pobûdá, kuris, pasak jo, yra “ramus, susilaikàs, labiau intelektualus, negu emocinis, bet kartu pasiþymi nemaþu skonio taupumu ir ásigilinimu á veikalà”10. Atlikimo aptarimà V.Jakubënas baigia abiejø koncertø lyginimu ir prasitaria, jog “ðá kartà solistas grojo be to aiðkumo ir techninio tikslumo, kurá prieð dvi savaites girdëjome radiofono koncerte”11.

Panaðiø duomenø apie pastarajame koncerte skambinusá J.Karnavièiø pateikia ir “XX amþiaus” anoniminis kritikas. Pasak jo, “pianistas skambino su ásijautimu, gerai veikalà paþinæs ir iðstudijavæs”12.

Dar daugiau þiniø apie pianisto braiþà pateikia V.Jakubënas kalbëdamas apie 1939 m. ávykusá koncertà Kauno konservatorijoje. Tai buvo pirmasis J.Karnavièiaus koncertas po studijø pas A.Libermanà. Recenzentas atkreipia dëmesá á atlikëjo technikos sklandumà, grojimo inteligencijà, kultûrà.

Ið recenzento þodþiø kai kà galime spræsti ir apie pianisto estetines paþiûras. Ðtai V.Jakubënas raðo, kad “J.Karnavièiaus asmenyje nëra didelio betarpiðko uþsimojimo arba pagaunanèio lyrizmo; veikalø atlikimas turi labiau rezervuotumo, intelektualizmo poþymiø.Taèiau solistas moka sudominti klausytojà, vesdamas veikalà logiðkai, vieningai ir uþtenkamai gyvai”13.

Ir ðákart recenzuodamas ðalia teigiamø charakteristikø V.Jakubënas ðvelniai uþsimena apie galimus “pataisymus”. Ðiuo atveju jis kiek priekaiðtauja pianistui dël “gausaus” pedalo (tai, anot jo, E.Petri mokyklos átaka).

Apibendrinant tai, kas pasakyta recenzentø, galima bûtø teigti, jog J.Karnavièius pirmiausia buvo racionalaus tipo atlikëjas, kuriam labiausiai rûpëjo logiðkai ir apgalvotai pateikti kûrinio meniná vaizdà.

Vëliau J.Karnavièius kaip pianistas maþai reiðkësi. Profesorë A.Radvilaitë (nenurodydama ðaltiniø) minëtame straipsnyje yra uþsiminusi apie dar tris pianisto reèitalius Kauno konservatorijos salëje 1945, 1946 ir 1947 m.

Muzikos barai /32

Vyresnës kartos klausytojai prisimena kelis pianisto koncertus, surengtus 1962, 1972 m., bei savotiðka legenda tapusius J.S.Bacho Koncerto keturiems fortepijonams ir orkestrui a-moll atlikimus (kartu su B.Dvarionu, A.Dvarionaite, L.Digriu, S.Vainiûnu). Ðiuos koncertus girdëjæs pianistas profesorius E.Ignatonis14 prisimena, kad tais kartais J.Karnavièius jam paliko santûriai ir racionaliai muzikuojanèio atlikëjo áspûdá. Taigi bendrieji J.Karnavièiaus muzikavimo bruoþai maþai pakito ir vëliau - vyravo racionalusis pradas.

Pedagoginë veikla

Gráþæs á Lietuvà po studijø uþsienyje, J.Karnavièius vertësi privaèiomis pamokomis. Vëliau, nuo 1941 m., jau dirbo Kauno konservatorijoje. Joje su nedidelëmis dël objektyviø prieþasèiø buvusiomis pertraukomis (konservatorija buvo uþdaryta ir kt.) jis iðdirbo iki 1993-1994 m. Su J.Karnavièiaus

Specialybës pamokose J.Karnavièius mëgdavo diskutuoti apie ávairius reiðkinius, já domino studentø interesai. Daþnai jø klausinëdavo, kà ðie mano vienu ar kitu klausimu, praðydavo pakomentuoti neseniai vykusiø koncertø áspûdþius ir pan. Tai skatino studentus ávairiapusiðkai domëtis ne tik siaura specializacija, bet ir apskritai muzikinës kultûros dalykais.

Didþiausià dëmesá J.Karnavièius patardavo skirti kûrinio suvokimui. Studentams jis kartodavo: “Nesvarbu, kiek dirbi, svarbu - kaip”; arba: “Pasakyk, kaip tu dirbi, að pasakysiu, ko tu pasieksi”. Tai interviu metu pakartojo daugelis profesoriaus studentø. Tokios jo paþiûros rodo, kad daugeliu atvejø pedagogas buvo savo mokytojo A.Libermano tradicijø tæsëjas. A.Libermanas taip pat didelá dëmesá skirdavo racionaliam kûrinio suvokimui.

J.Karnavièius ragindavo studentus racionaliai suvokti ir grojimo technikos dalykus. Sunkiai áveikiamus pasaþus jis

Per pe dagoginio darbo metus profesoriaus klasæ baigë 52 absolventai.

1950 1951 1952 1953 1954 1955 1956 1957 1958 1960

1 2 3 1 1 1 1 2 2 2

1961 1962 1963 1964 1966 1968 1969 1970

1 2 1 1 1 2 1 1

1971 1972 1973 1974 1975 1977 1978 1980

pedagogine veikla siejasi kelios mûsø pianistø kartos.

Lentelëje matyti, kada ir kiek studentø baigë pedagogo fortepijono klasæ. Akivaizdu, kad pirmieji trys deðimtmeèiai buvo patys produktyviausi ir intensyviausi. Ið lentelëje pateiktø duomenø galima susidaryti vaizdà apie studentø skaièiø, kurá pedagogas ugdë vienu ar kitu savojo darbo laikotarpiu. Kita vertus, ðie statistiniai duomenys turi ir nedideliø paklaidø. Esama studentø, kurie dël ávairiø prieþasèiø nebaigë profesoriaus klasës. Paskutiniu laikotarpiu bûta ir aspirantø.

Kaip jau minëta, su J.Karnavièiaus pedagogine veikla siejasi kelios kartos pianistø, skirtingais laikotarpiais ásitvirtinusiø ávairiuose mûsø fortepijoninës pedagogikos baruose. Daug studentø tapo ávairiø konkursø laureatais.

Kà galima bûtø pasakyti apie J.Karnavièiaus pedagogo bruoþus? Daugelis jo buvusiø mokiniø mini dëstytojo paþiûrø ávairumà ir gebëjimà ugdyti plaèiai muzikos dalykus suvokianèias asmenybes.

1 2 3 1 1 3 1 4

1982 1985 1986 1990

2 1 2 2

1991 1992

2 1

rekomenduodavo “dalyti” pozicijomis, praktikavo staigius rankos perkëlimus. Tai galëjo bûti charakteringa ir A.Libermano mokyklai (prisiminkime, jog A.Libermanas buvo E.Petri mokinys, o ðis studijavo pas F.Busoni, kuris kaip tik labai populiarino tokius principus).

Paminëjome keletà maþiau aptartø J.Karnavièiaus, pianisto ir pedagogo, bruoþø. Ðis þiupsnelis informacijos turëtø padëti susidaryti platesná vaizdà apie jo veiklà.

J.Kaèinskas, “Atsiminimai: atgal paþvelgus”, in Jeronimas Kaèinskas: gyvenimas ir muzikinë veikla, Vilnius, 1997, p. 338.

2 Ten pat.

3 Asmeninis autoriaus archyvas.

4 Ten pat.

5 J.Bendorius, “Jurgio Karnavièiaus koncertas”, Lietuvos aidas, 1936, balandþio 7.

6 K.Jasinskas, Koncertinis gyvenimas Lietuvoje 1919-1940, Vilnius, 1983, p. 97.

7 Ten pat, p. 98.

8 V.Jakubënas, Straipsniai ir recenzijos, Vilnius, 1994, p. 241.

9 K.Jasinskas, op. cit., p. 52, 64.

10 V.Jakubënas, op. cit., p. 314.

11 Ten pat.

12 K.Jasinskas, op. cit., p. 52.

13 V.Jakubënas, op. cit., p. 344.

14 Asmeninis autoriaus archyvas.

1

Metodikos NETRADICINË MOKYMO METODIKA VADOVËLYJE “MUZIKINIS UGDYMAS 3-IAISIAIS MOKYMO METAIS” Iðsamiau susipaþinæ su Pary þiaus aukðtosios konser vatorijos profesorës Marguerite Labrousse veikalu “Muzikinis ugdy mas 3-iaisiais moky mo metais”, nesunkiai pastebime jame pateikiamà netradicinæ mokymo metodikà. Vadovëlis skir tas muzikos raðto ir kultûros paþinimo pamokoms 3-iaisiais moky mo metais muzikos mokyk loje. Jo pagrindas - platesnis poþiûris á muzikos pasaulá, tobulesnis màsty mas ávairiomis muzikinëmis kategorijomis. Tai labai svarbu ne tik vaiko muzikiniam lavinimui, bet ir intelek to ugdy mui.

Gal ne visi ir ne su viskuo norës sutik ti, bet paþinti ðá metodà tiesiog bûtina. Vadinasi, turime susipaþinti su kitø ðaliø patir timi ir ja pasinaudoti, kûry biðkai taiky ti savo darbe.

Vadovëlis (originalus jo pavadinimas “Cours de Formation musicale 3éme année”) pasirodë 1996 m.

Pary þiuje, já iðleido “Edition Henry Lemoine” leidyk la.

Vienas ðio veikalo tikslø - iðmoky ti mokinius integruoti bûtinas, lengvai ágy tas muzikines þinias, suteik ti jiems globalià muzikos vizijà. Kiekviena pamoka sudary ta remiantis tekstu, paimtu ið orkestro muzikos reper tuaro, arba kitais ryðkiais pavyzdþiais. Vadovëlis apima: 1) natø skaity mà; 2) ritmo skaity mà; 3) melodinæ ir ritminæ improvizacijà; 4) melodinës ir ritminës atminties plëtojimà; 5) dik tantà; 6) klaidø aiðkinimà; 7) prak tinæ teorijà; 8) klausy mà (instrumentacijos, tempo, dinamikos niuansø, rit mo, tonacijos ir t.t.).

Vadovëlio pradþioje nurodomos papildomos pastabos apie galimas darbo formas: ritmo skaity mà, ritmo atminties lavinimà, instrumentinës muzikos skaity mà, muzikos klausy mà, prak tiná darbà, testus.

Siûlomi ritminiai pavyzdþiai pedagogo nuoþiûra gali bûti pateik ti ávairiai (beldþiant, skaitant, dainuojant, grojant pakaitomis, solo, trio).

Kai kuriø pamokø uþduotys lydimos akompanimento, kurá gali atlik ti

moky tojas arba mokiniai - skaity ti ir belsti.

Vadovëlyje pateik tos ritminës frazës gali bûti skaitomos paèiø mokiniø arba pradþioje pateik tos moky tojo, o vëliau atkar tojamos mokiniø. Ritminiø fraziø skaity mas galimas suèiaupiant lûpas arba tariant natø ilgumà skiemenimis. Ásiminti siûloma uþ ver tus knygà.

Muzikinio ugdy mo kur so metu konkreèioms þinioms ágy ti numaty tas tiesioginis transponuojanèiø instrumentø natø skaity mas. Knygoje, skir toje antriesiems moky mo metams, toks natø skaity mas nebu vo numaty tas. Norint suteik ti moky tojui daugiau lais vës bei siekiant efekty vesnio darbo, gabesni mokiniai galëtø skaity ti transponuojanèiø instrumentø par tijas tiesiogiai.

Mokinys turi gerai iðmany ti transponuojantá instrumentà, numaty ti jo transponuojamà par tijà.

Orkestrui skir tø kûriniø iðtraukø klausy mas padeda ruoðti progresy vø, analizuojantá klausy tojà.

Todël kiek viena pamoka paremta konkreèiu muzikiniu fragmentu ir jo analize. Tai yra viena ið muzikinio dik tanto formø.

Prak tinis darbas susideda ið konkreèiø uþduoèiø, susijusiø su kûriniø nagrinëjimu ir kompozitoriø kûry ba. Uþduotis galima atlik ti klasëje arba namuose. Siûloma nustaty ti kûrinio tonacijà, dermæ, tempà, metrà, kûrinio autoriø, kartais jo tauty bæ, apibrëþ ti muzikos charak terá, nurody tuose tak tuose susirasti bûdingus ritminius jambus, net suskaièiuoti, kiek tam tik rø ritminiø jambø analizuojamame kûrinyje, palyginti koncer to daliø tempus, tonacijas, dermes, mokëti uþraðy ti natas smuiko, boso, alto, tenoro rak tais. Mokiniai skatinami kur ti klausimo-at saky mo pobûdþio frazes, ávairiø ritmø metrines frazes, sakinius, kur ti melodijà pateik ta tonacija arba derme, improvizuoti pagal pateik tà moty và þodþiu, po to raðtu, paraðy ti savo nuomonæ apie nagrinëjamà kûriná, at saky ti á klausimus apie kompozitorius, jø kûry bà. Prak tinio darbo metu siekiama ugdy ti savarankiðko darbo ágûdþius klasëje arba namuose.

Kur sas suskirsty tas á tris dalis, po kuriø laikomas testas þodþiu ir raðtu. Testai sudary ti kûriniø sunkëjimo tvarka. Moky tojo patogumui testai gali bûti ver tinami paþy miais arba ne ver tinami bei panaudoti ver tinant mokinio darbo rezultatus. Mokslo metø pradþioje testai, kaip ir knyga moky tojui (ðio

vadovëlio priedas), gali bûti iðimti ið vadovëlio.

Visa vadovëlio “Muzikinis ugdy mas 3-iaisiais moky mo metais” mokomoji medþiaga suskirsty ta á 22 pamokas. Kiek viena pamoka sudary ta pagal tam tik rà darbo struk tûrà. Visos te orinës ið vados, apibendrinimai pateik ti tik atlikus prak tiná darbà pamokoje. Iðklausius muzikos kûrinio iðtraukos, iðsamiai jà iðanalizavus, po teoriniø ið vadø atliekamas muzikos elementø atpaþinimas. Kruopðèiai parink ti ávairiø epochø kompozitoriø kûriniai, kuriø pavyzdþiais ugdomas mokiniø muzikalumas. Muzikos ágûdþiams lavinti taikomas paþangus gretinimo metodas. Tai skatina domëjimàsi muzika, rodo mokiniø savarankiðko darbo rezultatus. Pamokos ið “amþinø muzikos elementø repeticijø” virsta iðsamiu muzikos raðto ir kultûros paþinimu. Prak tiniams ágûdþiams átvir tinti kiek vienoje pamokoje pateikiamos kûry binës uþduotys (melodinës ir ritminës).

Vienas ðio vadovëlio tikslø - supaþindinti mokinius su pilno simfoninio orkestro sudëtimi. Ðis paþinimas vyksta palaipsniui skaitant natas, solfedþiuojant ið klavy ro ir par titûros. Uþduotys ruoðiamos ið anksto, kar tojamos nuolat, intonaciniai pratimai paraðy ti natomis ta tonacija, kuria pateik tas pavyzdys. 3-iaisiais moky mo metais mokiniai turi mokëti patys paraðy ti gamà pagal tono ir pustonio santy kiø struk tûrà. Taigi jie turi mokëti paraðy ti maþorinæ, minorinæ, natûralià jà ir harmoninæ gamas, apibrëþ ti pustonius. Mokomasi tonacijos iki 3 prierak tiniø þenklø (bemolinës, diezinës) be fa-diez minoro, iki 4 þenklø diezinës (be la-bemol maþoro ir fa-minoro). Muzikos gar sai ávardijami skiemenimis.

Tonacijos ávardijamos skiemenimis, raidëmis neávardijamos. Inter valai vadinami maþoriniais ir minoriniais, gry naisiais, padidintais, sumaþintais. Tonikos trigar siai apibûdinami taip: tobulasis maþorinis akordas ir tobulasis minorinis akordas. Tokiam akordø apibûdinimui mokiniai ruoðiami palaipsniui.

Kur sas pradedamas grynosios kvar tos inter valu pateikiant S.Prokof jevo Mar ðà op. 65 kaip ryðkiausià kvar tos skambesio pavyzdá. Ði pamoka susideda ið 10 uþduoèiø, kuriø tikslas - iðnagrinëti minëtà kûriná. Uþduotys paryðkintos spal va.

Tema ganëtinai plati, nagrinëjama 3-4 akademines valandas.

Labai originaliai pasiûly tas gry nosios ok tavos inter valo aiðkinimas ir

ásisàmoninimas dirbant su par titûra. Gry nosios kvintos inter valas, tonika, dominantë, vedamasis laipsnis, jo svarba aiðkinami nagrinëjant B.Bartóko kûriná “Melancolie”. Mokiniai patys turi nustaty ti ðio kûrinio tonacijà, paraðy ti ðios tonacijos gamà, paþy mëti pustoniø vietas ir vedamà já laipsná, taip pat nustaty ti tonikà ir dominantæ.

Tonika, dominantë ir kiti laipsniai þy mimi romëniðkais skaitmenimis.

Taigi su funkciniais laipsniø pavadinimais mokiniai supaþindinami dar antraisiais moky mo metais, o treèiaisiais - su moduliacija ir tobulà ja kadencija. Nagrinëjamø kûriniø bei atlik tinø uþduoèiø metras dvidalis arba tridalis (2/4, 3/4, 3/8, 4/4, 6/8, 9/8, 12/8).

Viena pamoka skir ta XVII-XVIII a. kompozitoriaus F.Kupereno muzikai. Kita pamoka - XX a. kompozitoriø kûry bai. Abi pamokos nagrinëja 6/8 metrà. 6/8 metru paraðy tos dainos, jø analizë ir sugretinimas leidþia pastebëti tuos paèius muzikos komponavimo dësningumus XVII-XVIII bei XX a. sukur tø kûriniø pavyzdþiuose.

Einant kur sà pateikiami inter valø pavyzdþiai (paprastø jø ir dvigubøjø), jø skambesys kûrinyje kar tu su lakoniðkais teoriniais apibûdinimais.

Ritmo skaity mo metu pateikiamas vienbalsis 6/8 ritmo pavyzdys.

Visi ðio pavyzdþio ritminiø jambø elementai áeina á dvibalsio kanono pavyzdá. Krinta á akis aki vaizdus uþduoèiø nuosek lumas.

Susipaþinus su M.Labrousse vadovëliu, galima dary ti ið vadà, kad 3-iaisiais moky mo metais, kryptingai ugdant vaikø muzikalumà, sistemingai mokant muzikos raðto, suteikiant mokiniams globalinæ muzikos vizijà, vaikai gebës integruoti ágy tas muzikines þinias. Mokiniai, susipaþinæ su klasikø ir ðiuolaikiniø kompozitoriø muzikos kûriniais, styginio kvar teto, kamerinio orkestro, simfoninio orkestro par titûrø pavyzdþiais, mokës savarankiðkai integruoti ágy tas muzikines þinias.

Tikëtina, jog M.Labrousse vadovëlis padës dirbti kûry biðkai, skatins girdëti, màsty ti ir suprasti muzikà.

Galina SAVINIENË

Muzikos barai /33

Ið praeities

Vilniaus muzikos mokykla Istorijos lauþtinës

D

Rita NOMICAITË abartinë Vilniaus konservatorija turi garbingà praeitá. Vilniaus muzikos mokykla, 1949 m. pavadinta Juozo TallatKelpðos vardu, 1993 m. - Vilniaus konservatorija, - verta monografijos.

Taèiau istorijos negalima lengvai nubrëþti tiesia linija. Dël mûsø valstybës praeities peripetijø pasakojimas apie mokyklà labiau primintø lauþtinæ, o ðio straipsnio tikslas - paþymëti kreivës kampus. Þvelgiant sausai chronologiðkai, Vilniaus konservatorija - tai mokykla, kuri kartu su daugybe kitø ðvietimo ir kultûros institucijø buvo ásteigta siekiant atlietuvinti 1939 m. prie bûsimosios Lietuvos SSR prijungtà Vilniø. Vilniaus muzikos mokyklos atidarymas 1940 m. spalio 1 d. ið inercijos tebepriskiriamas sovietø okupantø nuopelnams. Ið tiesø jos atsiradimu pradëjo rûpintis dar Lietuvos Respublikos Vyriausybë, ið Kauno á Vilniø tam reikalui pasiuntusi garsø muzikologà ir kompozitoriø, visø gerbiamà asmenybæ Jonà Bendoriø (1889-1954; mokyklos direktoriumi buvo iki 1945).

Remiantis karo metø periodika bei amþininkø liudijimais (labiausiai norëèiau padëkoti maestro Algimantui Kalinauskui, Vilniaus muzikos mokyklos mokiniui), matyti, kad mokykla buvusi vertinama ir svarbi ne tik ðvietimo, bet ir kultûros institucija. Ði mokymo ástaiga, anot J.Bendoriaus, “nors pavadinta kukliu vardu, turi visus normalios konserva-

Muzikos barai /34

torijos skyrius ir aukðtuosius kursus (VI, VII, VIII)”. Pirmaisiais metais mokykla buvo, kaip sako jà menantieji, labai didelë. Turëjo 750 mokiniø, 72 mokytojus, 10 darbuotojø - administracijai. Sovietø ir naciø okupantams vykdant lietuviø ir kitø Lietuvos tautø genocidà, mokykla jau po metø sumaþëjo perpus: liko 450 mokiniø, 40 mokytojø (administracijos darbuotojø skaièius liko toks pat). Veikë 6 skyriai: Kompozicijos (5 mokiniai, jie kartu lankë kitø specialybiø klases), Fortepijono (9 klasës, 168 mokiniai), Vargonø (3 klasës, 23 mokiniai; NB: konservatorijos dëstytojai skelbiasi ðià specialybæ atidaræ 1993 m.), Dainavimo (8 klasës, 138 mokiniai), Styginiø instrumentø (5 klasës, 65 mokiniai), Puèiamøjø (7 klasës, 56 mokiniai).

Manau, dabartiniams reformuotojams svarbu þinoti, jog buvo dëstomi ðie bendrieji dalykai: elementarioji muzikos teorija, solfedþio, harmonija, muzikos formos, istorija, estetika, simfoninë ir kariðkoji instrumentacija, privalomasis fortepijonas, privalomasis smuikas, privalomasis dainavimas, choro vadyba, vokaliniai ir instrumentiniai ansambliai, choras, orkestras, improvizacija, liturgika, grigaliðkasis choralas, ávairios kalbos (taip pat lietuviø). Mokykla rengdavo vieðus koncertus. Antai pirmaisiais mokslo metais ávyko 5 vieði mokiniø ir mokytojø koncertai Filharmonijoje, dar 4 - mokytojø mokyklos vardu parengti pasirodymai.

Mokytojavo daug istoriðkai þymiø asme-

nybiø: Jeronimas Kaèinskas, Konradas Kaveckas, Juozas Gaubas, Zigmas Aleksandravièius, Lidija Dauguvietytë, Stanislovas Ðpinalskis, Aleksandra Dirvianskaitë, Elena Laumenskienë ir kt.

Mokyklos patalpos ið pradþiø buvo Skapo g. 11, kiek vëliau (1941 rudená, o ne 1946 m.!) papildomai gauta patalpa Didþiojoje gatvëje, 44-ajame name.

Naujàjá etapà, trukusá per visà antràjà sovietø okupacijà, mokykla pradëjo 1946 m., vadovaujama direktoriaus K.Kavecko.

Apie 5-ojo deðimtmeèio antrosios pusës ir 6-ojo deðimtmeèio pradþios mokyklos gyvenimà ðiø eiluèiø autorei maloniai ir vaizdingai papasakojo prof. Vaclovas Paketûras. “Stojamàjá egzaminà laikiau pas Kaveckà. Jis man liepë pianinu kaþkà paskambinti, o pats tuo metu uþsilipæs ant kopëèiø prie sienos kabino S.Nëries portretà”, - juokiasi profesorius. Papraðytas pagalvoti, kiek buvo iðlikusiø praeities tradicijø ir kas jas iðlaikë, V.Paketûras pirmiausia prisiminë pedagogus. Tarp jø, be Kavecko, - A.Karosas, D.Andrulis, A.Krutulys, P.Bekeris, P.Kaupelytë-Kaveckienë, S.Sodeika, A.Kaèanauskas,V.Þilius, H.Kiðkis, kiti. Apskritai, anot profesoriaus, mokytojai kiek galëdami stengësi nepaklusti ideologiniams draudimams, pvz., su Povilu Tamuliûnu aptarinëdavo ir miðiø muzikà, ir Wagnerio operas. P.Tamuliûnas buvo 1949 m. ið dalies naujai ákurto Teorijos ir kompozicijos skyriaus (kompozicijos specialybë dëstyta, kaip minëjau, nuo pat mokyklos ákûrimo) vadovas ir pagrindinis specialiøjø teoriniø disciplinø dëstytojas. Apie tai, kaip Teorijos skyriui buvo atrinkti moksleiviai, irgi papasakojo pirmasis ðio skyriaus mokinys V.Paketûras: “Ið pradþiø mûsø susirinko koks 30, visi, kurie ieðkojo “iðsigelbëjimo” nuo kitø specialybiø. Tamuliûnas paþiûrëjo pro akiniø virðø - atseit daug èia jûsø - ir davë po 4-5 harmonijos uþdavinius po dukart per savaitæ. Nukratë iki 7, dar po savaitës likom trise su Benjaminu Gorbulskiu bei Halina Èiurlioniene, Mikalojaus Konstantino brolio Jono þmona. Netrukus prie mûsø prisidëjo Rimvydas Þigaitis (dabar - profesorius, Lietuvos muzikø sàjungos prezidentas), taèiau labai trumpam, greitai ástojo á Konservatorijà, ið ðios po metø iðvaþiavo mokytis á Maskvà”.

Uþsiëmimai pas Tamuliûnà vykdavæ du kartus per savaitæ nuo 8 iki 14 valandos, o sekmadieniais iki pietø klausytasi plokðteliø dëstytojo namuose. “Klausydavom prieð tai iðsianalizavæ partitûras, aptarinëdavom, kà girdëjæ - per pusæ dienos iðklausydavom tik po 1 operos veiksmà.

O po savaitës ar dviejø Tamuliûnas staiga liepdavo kam nors paraðyti apie tai referatà”, - prisimena V.Paketûras. “Apskritai

darbas buvo kaip reikiant”, - tvirtina profesorius. O papraðytas pasakyti koká nors gyvenimiðkà Tamuliûno pamokymà, V.Paketûras pacitavo ðiuos jo þodþius: “Á kiekvienà mokiná þiûrëk kaip á savo bûsimà virðininkà”.

Sàmojingai ir ðiltai savo buvusius kompozicijos moksleivius prisimena 20 metø (nuo 1953) Teorijos ir kompozicijos skyriui vadovavæs maestro Jurgis Gaiþauskas. Didþiuodamasis jis apibendrina, jog pirmasis jo mokinys buvo Antanas Rekaðius, o paskutinis - Algirdas Martinaitis. Chronologiðkai tarp jø, pvz., Bronius Kutavièius (raðæs “graþiai, romantiðkai”), Jonas Bruveris (“domëjosi Èiurlioniu, ir raðë èiurlioniðkai”), Viktoras Gerulaitis (“ir jis, ir að - abu pajutom, kad jam labiau sekasi ðnekëti”). Ðis straipsnis - kuklus mëginimas ant vieno siûlo suverti pagrindinius 60 metø veiklos faktus. Reikëtø specialiai skirti laiko archyvø dokumentø medþiagai, ið kurios paaiðkëtø, kiek mokiniø mokyklà baigë, kas ir kà joje dëstë ir t.t. Ðiuokart tegaliu pasiremti (uþ tai esu labai dëkinga) kai kuriomis Vilniaus konservatorijos interneto svetainës þiniomis bei ilgameèio direktoriaus pavaduotojo Eugenijaus Skliuto kruopðèiai surinktais skaièiais.

Kaip teigia ðie duomenys, 1948-2000 m. parengta 3,5 tûkst. specialistø. Fortepijono skyrius iðleido 526 moksleivius, Styginiø - 315, Puèiamøjø - 497, Liaudies instrumentø ir akordeono - 419, Dainavimo - 292, Chorinio dirigavimo - 1264, Vargonø - 7, Estrados - 116, Teorijos ir kompozicijos - 248. 1983 m. per ðá laikotarpá iðauginta gausiausia karta - 132 diplomantai, maþiausia laida - 1997 m.

(17 absolventø). Be minëtø moksleiviø, mokyklà yra baigæ ar joje mokësi: P.Dikèius, V.Barkauskas, O.Balakauskas, T.Makaèinas, G.Vanagaitë, A.Kubiliûnas, Z.Virkðas, A.Braþinskas, V.Ganelinas, A.Ðenderovas, A.Raudonikis, M.Novikas, J.Paulikas, R.Kabelis, T.Kutavièius, S.Dikèiûtë, A. ir D.Kuèinskai, J.Gustaitë, J.Vyliûtë, O.Narbutienë, I.JasinskaitëJankauskienë, R.Sakalaitë-Brûzgienë, L.Ligeikaitë-Grubevièienë, V. ir Þ.Survilaitës, B.Vaitkus, J.Brûzga, P.Bingelis, A.Celieðius, M.Pitrënas, B.Zubrickas, E.Gabnys, R.Sviackevièius, A.Smolskus, V.Aleksandravièius, A.Vizgirda, S.Sulþickas, V.Noreika, I.Argustienë, A.Krikðèiûnaitë, I.Zelenkauskaitë, A.Gotesmanas, S.Sasnauskas, D.Pulauskas ir daug kitø garsenybiø. Juos trumpiau ar ilgiau lavino ðie þymûs pedagogai: teoretikai S.Yla, V.Lapënienë, J.Kazlauskas, I.Mikaliûkðtienë, I.Milaðienë, D.Babeckienë; pianistai L. ir K.Grybauskai, A.Lipèiûtë, V.Gaidamavièius, E.Sodeika, A.Konèius, R.Sakalie-

në, L.Maèiulaitienë, L.Jaraminienë, V.Domeikaitë, M.Radvilaitë, D.Krestjanovaitë; stygininkai P.Juodiðius, R.Èekuolis, A.Pocius, R.Katilius, U.Jagëlaitë, Z.Banevièius, A.Ðivickis, A.Palðauskas, A.Chetagurova; pûtikai A.Armonas, L.Survila, A.Raèkauskas, S.Sulþickas, V.Vitartas, A.Pupkevièius; chorvedþiai J.Narvidas, A.Jozënas, P.Gylys, J.Kavaliauskas, V.Þvirblis, I.Budriûnienë; dainininkai O.Matijoðaitienë, K.Gutauskas, A.Petrulienë, I.Dirsienë, A.Aassalu-Karnavièienë; “liaudininkai” A.Vyþintas, A.Þemaitis, V.Leimontas, I.Balèytytë, J.Slipkuvienë; Estrados skyriuje dësto R.Milaðius, A.Ðlaustas, J.Cechanovièius. Dël vietos stokos neámanoma iðvardyti visø pedagogø, todël paminëjau vyresniosios kartos dëstytojus.

Profesiðkai veiklûs mokyklos kolektyvai. Visais laikais mokykla garsëjo geru simfoniniu orkestru, nes jam buvo lemta turëti þymius mokytojus - po karo vadovavo P.Bekeris, A.Armonas, dabar prie dirigento pulto stovi L.V.Lopas. Orkestro repertuare daug klasikos (J.Haydno, kt.), romantizmo opusø, kolektyvas neretai koncertuoja uþsienyje (Vokietijoje, Ukrainoje, Taline ir kt.). Uþsienyje gastroliuoja ir kiti mokyklos kolektyvai - puèiamøjø orkestras (dab. vad. A.Kuèinskas), akordeonininkø ansamblis (vad. R.Auksoriûtë), akordeonininkø kvintetas (vad. R.Sviackevièius). Visi konservatorijos kolektyvai (be minëtø, chorai ir liaudies instrumentø orkestras) yra tapæ daugybës konkursø laureatais. Fortepijono skyrius 1996 m. ástojo á tarptautinæ pianistø organizacijà EPTA. Kitaip tariant, mokykla visà laikà gyvena atvirà ir pilnakraujá kultûriná gyvenimà. Energingi ir patys pedagogai - grieþia orkestruose, buriasi á kamerinius ansamblius. Be to, raðo knygas, - tonà tam greièiausiai davë J.Narvidas, dar 7-ojo deðimtmeèio pradþioje paraðæs vadovëlius “Choriniø kûriniø aranþuotës pagrindai” bei “Chorinio darbo pagrindai”. “Mokymo priemoniø” (anuometiniu þargonu) yra iðleidæ E.Sapranavièius, E.Ylienë, I.Balèytytë, J.Slipkuvienë, kt. pedagogai.

Atskirà skirsná mokyklos istorijoje turëtø uþimti Literatø bûrelio, vadovaujamo dëstytojos Valerijos Mockienës, veiklos registravimas ir jos sukeltø áspûdþiø apraðymas. Tebesaugau nespalvotas nuotraukas, kur esame áamþinti ant Ðatrijos kalno saulëlydþio metu, nepamirðiu savo tikrø vaidinimø Didþiojoje mokyklos salëje ar fakto, kad raðyti eilëraðèius Juliø Kelerà paskatino pedagogë V.Mockienë.

Po K.Kavecko trumpà laikà direktoriumi buvo tapæs Boleslovas Piekarskas.

1949-1966 m. direktoriavo Antanas Karosas-Karosevièius, nuo 1966 m. - Petras Juodelë, nuo 1985 - Mikalojus Novikas.

1993 m. J.Tallat-Kelpðos aukðtesnioji muzikos mokykla buvo sujungta su aukðtesniàja Vilniaus kultûros mokykla ir pavadinta Vilniaus konservatorija. 1998 m. jai pradëjo vadovauti Laimis Vilkonèius.

Kadangi mokyklos struktûra pasikeitë, reikëtø jà skaitytojams patikslinti. Ðiuos mokslo metus mokykla baigë turëdama 4 didelius skyrius (Pedagoginá, Vadybos, Muzikos, Bendrojo lavinimo) bei mokydama 13 specialybiø: muzikos teorijos ir kompozicijos (kuratorius prof. T.Makaèinas), fortepijono (kuratorë I.Zdanavièienë), vargonø (D.Sverdiolas), styginiø instrumentø (S.Kuncienë), puèiamøjø instrumentø (A.Pupkevièius), liaudies instrumentø (V.Èiûtienë), akordeono (R.Sviackevièius), choro dirigavimo (E.Sapranavièius), estradinës muzikos (S.Giedraitis), kultûrinës veiklos vadybos (E.Þalpys), laisvalaikio ir pramogø organizavimo (I.Butautienë), muzikos pedagogikos (G.Kumpienë), ðokio pedagogikos (doc. B.Navickaitë). E.Skliuto pateiktais duomenimis, ð.m. vasará mokësi 480 studentø (ið jø muzikos - apie 255, vadybos - apie 60, pedagogikos - apie 160). Ðiandieninë ðvietimo reforma mokyklai kainuoja daug. Ne todël, kad bijomasi pokyèiø ar smagiø sumanymø. Kaip daug kas dabar mûsø ðalyje, ir ðios pertvarkos yra labiau chaotiðkos, keistos, daþniausiai ne dël netinkamø idëjø, bet dël ávairiø kliudytojø. Kaip matome ið konservatorijos direktoriaus L.Vilkonèiaus “Áþangos þodþio” interneto svetainëje, ðià mokymo ástaigà á ateitá galëtø nuvesti du keliai.

Vienas ið jø - buvusi muzikos mokykla, dabartinës konservatorijos Muzikos fakultetas turi bûti reformuojamas á gimnazijà.

Kiti du skyriai - Pedagoginis ir Vadybos - sieks kolegijos statuso. Taèiau kartu planuojama visas sostinës aukðtesniàsias mokyklas sujungti á vienà didelæ Vilniaus kolegijà, turinèià daugybæ fakultetø. “Net ir labai stengdamiesi, kolegijos Menø fakultetà turësime ne anksèiau nei 2002 metais”, - tvirtina L.Vilkonèius.

Ant modernaus gyvenimo slenksèio pasistiebusiai mokyklai belieka palinkëti stiprybës pasisemti ið rimtos, graþios praeities. Ir pagalvoti dar apie toká “niuansà”, kad ið esmës mokykla visà laikà dirbo okupacijø sàlygomis, taigi daug energijos paaukodama ðalutiniams dalykams, o ðiandien pagaliau nuo mûsø paèiø, atsikvëpusiø, priklauso, kiek sàþiningai ir su polëkiu apsitvarkysime ramiam jaukiam savo atþalø puoselëjimui.

Muzikos barai /35

Panorama suose. Apie tai kalba uþimtos pirmosios vietos Italijoje (E.Aleksandravièiûtës ir P.Navicko fortepijoninis duetas, paruoðtas A.Didþiulytës ir V.Karuþaitës) ir Graikijoje (V.Milinsko ir A.Vasiliauskaitës duetas, paruoðtas V.Karuþaitës ir A.Banaitienës).

Norisi ðauniems pedagogams ir jø jauniesiems muzikantams palinkëti ir toliau ieðkoti muzikinio paþinimo dþiaugsmo bei “niekuomet nepraleisti progos muzikuoti drauge su kitais - duete, trio, kvartete”, - kaip raðë R.Schumannas populiariame literatûriniame kûrinyje “Gyvenimo taisyklës ir patarimai”.

Eglë VALANTINIENË

Gyvenimas, paskirtas kanklëms Aisûs kunklaliai, Aisûs kunklaliai, èiûta Aiðkiai skumbëja, Aiðkiai skumbëja, èiûta Toli girdëjas, Toli girdëjas, èiûta.

Kauno muzikos mokyklø ansambliø maratonas Savomis ansambliø tradicijomis dþiaugiasi Kauno 1-osios muzikos mokyklos papildomojo fortepijono klasë, ðiø metø geguþës 25 d. suruoðusi net deðimtà ansambliø koncertà, iðaugusá á treèiàjá Kauno miesto muzikos mokyklø ansambliø maratonà. Maratonà apibûdina áspûdingi skaièiai: 6 mokyklos (Kauno 1-oji muzikos mokykla, J.Naujalio muzikos gimnazija, A.Kaèanausko vaikø muzikos mokykla, “Vyturio” vidurinë mokykla, M.Petrausko muzikos mokykla, Sakralinës muzikos mokykla); 6 organizatoriai (Kauno m. papildomojo fortepijono metodinës tarybos pirmininkë A.Didþiulytë ir jos sekretorë V.Jucevièienë, Kauno 1-osios muzikos mokyklos papildomojo fortepijono klasiø vadovë D.Lapienienë ir mokytojai L.Biliunskienë, R.Vainauskienë, E.Valantinienë); 36 ansambliai, 75 atlikëjai, tarp jø 7 ðeimyniniai ansambliai, 40 muzikiniø pjesiø. Beje, muzikiniai kûrinëliai - klasikinës, romantinës, dþiazinës pjesës, lietuviø ir kitø tautø melodijos - puikiai paruoðti nuotaikingai keitë vienas kità.

Tad gausiai susirinkusiems klausytojams nuobodþiauti nebuvo kada. Tai labai svarbu, nes maratonas - nelengvas iðbandymas ir publikai. Ðiø koncertø vertybë - kaupiama pedagogø ir jaunøjø atlikëjø patirtis, teikianti pasitikëjimo respublikiniuose ir tarptautiniuose ansambliø konkur-

Muzikos barai /36

Neatsitiktinai ðios sutartinës tekstu norisi pradëti pasakojimà apie kankliø pedagogæ docentæ Nijolæ Braþiûnaitæ-Tetenskienæ, ðá rudená ðvæsianèià jubiliejø.

Jubiliatë gimë nuostabiame sëliø kraðte, Panemunëlio miestelyje, Rokiðkio rajone, kur visoje aplinkoje uþkoduotas sutartiniø skambesys ir gryna aukðtaitiðka ðneka. Jos mama buvo puiki dainininkë, giedojo baþnytiniame chore, kur pirmà kartà ir iðgirdo kankliø skambesá (Panemunëlio baþnyèios vargonininkas giesmëms pritardavo J.Laðo pagamintomis kanklëmis). Mama ir paskatino dukrà Rokiðkio muzikos mokykloje mokytis kankliuoti. Nelengva buvo vaþinëti 17 kilometrø ið Panemunëlio á Rokiðká mokytis kankliavimo pradþiamokslio. Taèiau su kiekviena

pamoka kanklës vis labiau patiko maþajai mokinei. Pasiþymëjusi darbðtumu ir muzikalumu, Nijolë nutaria kanklëms paskirti visà tolesnæ savo veiklà. Kankliavimo paslapèiø mokësi Panevëþio pedagoginëje muzikos mokykloje (J.Ðvedo konservatorija) pas pedagogæ Irenà Katinienæ, o vëliau kankliavimo menà studijavo Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) docentës Zitos Stepulienës klasëje.

Besimokydama Vilniuje susipaþásta ir gyvenimà susieja su birbynininku Vytautu Tetensku. Profesoriui Algirdui Vyþintui Lietuvos konservatorijos Klaipëdos fakultetuose (dabar Klaipëdos universitetas Menø fakultetas) ásteigus Liaudies muzikos katedrà, joje dirbti pakvieèiami Nijolë ir Vytautas Tetenskai.

1976 m. atvykusi ir pasilikusi dirbti Klaipëdos fakultetø Liaudies muzikos katedroje, Nijolë Tetenskienë uþsirekomendavo ne tik kaip puiki pedagogë, bet ir kaip solistë kanklininkë.

Augindama dukrà Rasà ir sûnø Dariø, pedagogë rasdavo laiko naujoms koncertinëms programoms ruoðti. Koncertuodavo su vyru birbynininku Vytautu Tetensku. Vëliau koncertavo kankliø trio kolektyve kartu su savo studentëmis Audrone Dunèaite-Baroniene ir Algyte Ðirvyte-Merkeliene. Bëgant laikui pedagogë ruoðia vis naujø sudëèiø kanklininkiø trio ir ansambliø kolektyvus, kurie sëkmingai koncertuoja ne vien Klaipëdoje ir Lietuvoje, bet taip pat Vengrijoje, Ðvedijoje, Vokietijoje, Prancûzijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Ðiø kolektyvø atliekami kûriniai áraðyti Lietuvos radijuje ir kompaktinëje plokðtelëje. 1997 m. docentës vadovaujamas kankliø ansamblis pirmajame tarptautiniame G.Ðenderovo konkurse (Vladivostokas) kameriniø ansambliø kategorijoje laimëjo III vietà. Per visà kûrybinës veiklos laikotarpá su kolektyvais dalyvauta per 600 koncertø.

Praëjus 26 darbo metams, Nijolë Tetenskienë paruoðë ir á savarankiðkà gyvenimo kelià iðleido daugiau kaip

40 kanklininkiø profesionaliø, kurios sëkmingai dirba Lietuvos ðvietimo ir kultûros ástaigose. Daugelis jø, pasitelkæ pedagogës pavyzdá, yra subûræ ir sëkmingai vadovauja ávairiems kolektyvams. Pedagogës paruoðtos kanklininkës dalyvauja respublikiniuose J.Ðvedo jaunøjø atlikëjø liaudies instrumentais konkursuose, kur yra ávertintos prizinëmis vietomis.

Nijolë Tetenskienë neapsiriboja vien pedagogine veikla. Taip pat ji ruoðia studijø programas, dalyvauja mokslinëse konferencijose, kur gvildena kankliø repertuaro problemas. Kadangi kankliø repertuaras ilgà laikà buvo atliekamas ið rankraðèiø (tai sudarydavo papildomø sunkumø), N.Tetenskienë paruoðë spaudai ir iðleido J.Ðvedo, J.Gaiþausko, A.Bruþo koncertus kanklëms.

Sudarinëdama kanklininkiø mokymo ir koncertines programas, pedagogë didþiausià dëmesá skiria lietuviðkam repertuarui, daugelá lietuviø kompozitoriø kûriniø pritaikydama kanklëms solo ir ansambliniam atlikimui.

Uþ ilgametá pedagoginá, meniná bei moksliná darbà Nijolei Tetenskienei 1995 m. suteiktas docentës pedagoginis mokslo vardas.

Docentei rûpi kankliø tobulinimo problemos. Ji analizuoja naujø modifikacijø instrumentus, konsultuoja ir pataria meistrams, kanklininkes skatina ðiuos instrumentus iðbandyti ir ávertinti jø galimybes kankliuoti.

Dëstytoja, kalbant apie jos darbus, daþniausiai kukliai atsako: “O kà gi að nuveikiau, juk yra þymesniø uþ mane…” Taèiau jos nuveikti darbai, mokinëms áskiepyta meilë kanklëms, kurià jos iðsineða baigusios studijas, ir yra didþiausia vertybë.

Jubiliejaus proga norime pasveikinti mielà docentæ Nijolæ Tetenskienæ ir palinkëti, kad aisûs kunklaliai dar ilgai skambëtø teikdami naujø kûrybiniø sumanymø.

Geros ir stiprios sveikatos!

Algytë MERKELIENË

Doc. N.Tetenskienë ir magistrantë A.Naruðevièiûtë uþsiëmimø metu, 1998 m.

Klaipëdos kamerinio orkestro sëkmë Lenkijoje Klaipëdos muzikos centro kamerinis orkestras - meno vadovë Liuda Kuraitienë, dirigentas Robertas Ðervenikas ir solistë Valentina Vadoklienë - pirmàjá rugsëjo savaitgalá lankësi Lenkijoje, Gdynës mieste, kur dalyvavo sakralinës muzikos festivalyje. Tai jau penktasis festivalis, kurá organizavo Gdynës miesto savivaldybës Kultûros skyrius ir F.Chopino filharmonija. Nuo rugpjûèio 24 dienos, tris savaitgalius, Gdynës pranciðkonø baþnyèioje skambëjo þymiausiø pasaulio kompozitoriø muzika.

Festivalá pradëjo Lenkijos F.Chopino filharmonijos orkestras, dirigentas ið Vokietijos J.Miuleris, solistai T.Ðèepan-

Klaipëdos kamerinis orkestras koncerto Gdynëje metu keviè (sopranas), J.Ðiadoviak (trimitas), V.Frankovska (klavesinas), atlikæ J.S.Bacho, J.Hummelio, E.Elgaro kûrinius.

Minëtas orkestras, diriguojamas Z.Rycherto, ir solistë Z.Kilanoviè (sopranas) antrajame festivalio koncerte atliko lenkø kompozitoriaus H.M.Goreckio Treèiàjà simfonijà.

Klaipëdos kameriniam orkestrui teko garbinga misija uþbaigti festivalá.

Malonu, kad tai padaryti jiems puikiai pavyko. Jau nuo pirmojo muzikinio akordo þiûrovai pajuto subtilø orkestro garsà, ansambliðkumà ir muzikantø profesionalumà. Solistë V.Vadoklienë þavëjo artistiðkumu, o susirinkæ þiûrovai ilgais plojimais lydëjo kiekvienà atliktà kûriná. Koncerto metu jautësi puikus kontaktas tarp atlikëjø ir þiûrovø, stebinusiø vidine kultûra, nepaprastu muzikos supratimu. Koncerto sëkmæ lëmë ir gerai parengta programa, kurià sudarë J.S.Bacho, G.B.Pergolesi, T.Albinoni, A.Arenskio, G.Cacini, W.A.Mozarto, M. di Bagio ir klaipëdieèio kompozitoriaus A.Remesos kûriniai.

Festivalio organizatoriai, miesto valdþios atstovai, sveèiai dëkojo klaipëdieèiams uþ dalyvavimà festivalyje, puikø koncertà, kuris, jø þodþiais tariant, suþavëjo ákvëptu muzikalumu, techniðkumu, meniniu dirigento temperamentu, ir pakvietë orkestrà dalyvauti kitame festivalyje. Orkestro

Klaipëdos kamerinio orkestro dirigentas Robertas Ðervenikas, solistas Simonas Kopdanskis ir orkestro meno vadovë Liuda Kuraitienë

meno vadovë L.Kuraitienë, dëkodama uþ gerai organizuotà festivalá, ðiltà priëmimà, paþadëjo sugráþti kitàmet.

Gráþæs á Klaipëdà orkestras pradëjo repetuoti ir ruoðtis naujam koncertiniam sezonui. O jis iðties áspûdingas, nes ðiemet orkestras minës kûrybinës veiklos 10 metø jubiliejø. Jau rugsëjo 17 dienà ávyko pirmasis koncertas, skirtas koncertinio sezono atidarymui. Koncerto sveèias - altininkas ið Izraelio Simonas Kopelianskis. Atlikëjas gimë Kaune, 1971 m. baigë Lietuvos konservatorijà (dabar Muzikos akademija), prof. J.Fledþinsko alto klasæ. Tais paèiais metais iðvyko á Izraelá. Ðiuo metu groja viename geriausiø pasaulyje Izraelio filharmonijos simfoniniame orkestre. S.Kopelianskis nuolat koncertuoja ir kaip solistas, dalyvauja ávairiuose kamerinës muzikos renginiuose. Solistas su Klaipëdos kameriniu orkestru atliko G.F.Händelio Koncertà altui ir kameriniam orkestrui h-moll bei P.Èaikovskio “Rudená” ið ciklo “Metø laikai”. Koncerte taip pat skambëjo G.F.Händelio “Concerto grosso” op.

6, Nr. 9, A.Arenskio Variacijos P.Èaikovskio tema op. 35.

Koncertà dirigavo R.Ðervenikas, dalyvavo muzikologë L.Sugintienë.

Vita PETRAUSKIENË

Lietuvaièiø duetas parveþë laurus Lietuvos jaunieji muzikai ávairiuose pasaulio konkursuose kasmet pelno daugiau kaip ðimtà priziniø vietø. Itin dþiugu, kai laurai skinami solidþiuose renginiuose.

Lietuvos muzikos akademijos magistrantës Indrë Baikðtytë (fortepijonas) ir Rûta Lipinaitytë (smuikas) rugpjûèio mënesá Katrineholme (Ðvedija) vykusiame I tarptautiniame duetø konkurse laimëjo antràjà vietà. Konkursà savo gimtajame mieste organizavo þymus ðvedø pianistas Carlas Pontenas, grojantis kaip solistas ir ávairiuose kameriniuose ansambliuose. Katrineholmas yra maþdaug 50 km nuo Stokholmo nutolæs

jaukus kurortas prie eþerø. Jame nuolat gyvena apie 40 tûkst. gyventojø, yra muzikos mokykla, filharmonija, Muzikø namai. Èia konkurso dalyviams - 22 ansambliams ið Japonijos, Kanados, Izraelio ir ávairiø Europos ðaliø - buvo sudarytos puikios sàlygos gyventi ir repetuoti.

Konkurse galëjo dalyvauti ávairiø instrumentø ansambliai, bet bûtinai su fortepijonu. Tad èia varþësi fleitos, klarnetai, violonèelës, fortepijonø duetai. Taèiau daugiausia buvo smuiko ir fortepijono ansambliø. Visi jie á konkursà buvo atrinkti ið áraðø. Trijuose turuose buvo atlikta nurodytos trukmës programa, kurioje turëjo skambëti kûriniai pagal konkurso reikalavimus. Lietuvaitës, pagrodamos L.van Beethoveno Sonatà op. 24 F-dur ir G.Gershwino Pjesæ ið muzikos operai “Porgis ir Besë”, graþiai pasirodë jau pirmajame ture. Antrajame ture jos atliko E.Griego Sonatà op. 13 g-moll ir S.Prokofjevo Sonatà op. 80 f-moll ir sulaukë sveikinimø bei labai gerø ávertinimø ið klausytojø, konkurso dalyviø ir þiuri, nustebinusios lietuvaites aplodismentais, nes Lietuvoje tai neáprasta. Na, o po treèiojo turo, dar nepaskelbus rezultatø, Indrë ir Rûta buvo sveikinamos su pergale. Daugelis kolegø ir þiuri nariø iðskyrë jø puikiai at-

Lietuvos muzikos akademijos magistrantës Indrë Baikðtytë (fortepijonas) ir Rûta Lipinaitytë (smuikas) liktà A.Schnittke’s Sonatà Nr. 1.

Merginos gavo ir specialø prizà kaip geriausias konkurso duetas - jos pakviestos á kitàmet Italijoje vyksiantá XXII Césario Francko kamerinës muzikos festivalá. Þiuri paþymëjo puikø konkursanèiø ansambliðkumà ir skleidþiamà uþdeganèià energijà.

Kaip solistës jaunosios muzikës yra ne vieno tarptautinio konkurso laureatës. R.Lipinaitytë 1996 m. pelnë didájá prizà Belgrade, o I.Baikðtytë 1999 m. laimëjo pirmàjà premijà Bukareðte.

Kaip duetas abi merginos groja devintus metus - nuo M.K.Èiurlionio menø gimnazijos laikø. Ðiuo metu jø kamerinio ansamblio klasës pedagogë yra prof. A.Vainiûnaitë. I.Baikðtytë yra prof.

O.Ðteinberg mokinë, o R.Lipinaitytë mokësi pas velioná prof. R.Katiliø, vëliau - pas savo mamà smuikininkæ, LMA docentæ Undinæ Jagëlaitæ. Muzikinës ðeimos tradicijos ðiø atlikëjø gyvenime tikrai svarbios, nes I.Baikðtytë yra pianistës, LMA docentës Dalios Balsytës dukra. Todël abi laureatës sakësi norinèios

ypaè padëkoti savo mamoms ir prof.

P.Geniuðui, kuris jas konsultavo prieð ðá konkursà.

Dabar merginos jau repetuoja lietuviðkos muzikos programà, kurià spalio mënesá atliks Vokietijoje, Vupertalio mieste.

Auðra MOTUZIENË

Austrø kompozitorius dedikuoja savo kûriná Kaunui Pasaulinës muzikos dienà - spalio 1-àjà, Kauno filharmonijos salëje ávyko specialiai Kauno kameriniam orkestrui austrø kompozitorius sero Karlo Haidmayerio sukurtos siuitos premjera.

Kompozitorius ið Graco sakësi ðá 4 daliø kûriná sukûræs ið pradþiø ákvëptas tik albume pamatytø Kauno vaizdø - pats Kaunas, vaþiuojant ið Nidos, tàsyk liko uþ automobilio lango. “Dabar matau, kad intuicija manæs neapgavo - kai atvykau ir savo akimis pamaèiau jûsø miesto savitumà ir groþá, jo Senamiestá ir baþnyèias, likau suþavëtas”, - neðykðtëjo komplimentø miestui, jo þmonëms ir vadovams K.Haidmayeris.

Savo ranka paraðytà siuitos partitûros rankraðtá austrø kompozitorius premjeros dienà padovanojo Kauno miestui. Miesto meras Gediminas Budnikas patikino, jog jis bus saugomas Rotuðës burmistro kambaryje, kur eksponuojami ir kiti miesto garbingos praeities ir dabarties liudytojai.

Sveèio kûriná dirigavo dirigentas ið Graco Karlhaincas Poðlas (Karlheinz Poschl). Já atliko Kauno kamerinis orkestras, vadovaujamas Pavelo Bermano. “Mûsø kolektyvui labai malonu, kad susilaukëme tokio áþymaus uþsienio muziko dëmesio. Tai byloja ir apie kylantá orkestro lygá”, - kalbëjo orkestro direktorius Algimantas Treikauskas.

Kompozitoriaus K.Haidmayerio nuomone, Kauno ir Graco bendradarbiavimo pradþia labai sëkminga, reikëtø, kad nuo ðiol abu miestai daþniau parodytø vienas kitam savo kultûros pasiekimus. Tam pritarusio Filharmonijos direktoriaus Justino Krëpðtos manymu, vertëtø pasiraðyti kultûrinio bendradarbiavimo sutartá su Gracu: “Antrieji valstybiø miestai visur turi savo specifikà, nes juos uþgoþia sostinës.

Kodël nepradëjus “antrokams” vienytis á savotiðkà kultûrinæ sàjungà? Antai palaikome ryðius su Bergenu Norvegijoje, jau keleri metai vyksta Èiurlionio - Grygo festivaliai. Á juos galëtø ásijungti ir Gracas”.

“Formaliai egzistuojanti Kauno draugystës sutartis su Linco miestu Austrijoje yra bevaisë, tad gal vertëtø pakeisti partnerá”, - svarstë J.Krëpðta.

Dirigentas K.Poðlas, tarsi ið anksto patvirtindamas Graco palankumà ðiai idëjai, paþadëjo Kauno kameriniam

Muzikos barai /37

orkestrui suorganizuoti keletà koncertø Austrijoje.

Skelbdami Pasaulinës muzikos dienos programos pradþià, spalio 1-àjà nuskambëjo kariliono varpai. Laisvës alëja su vëliavomis ir lydima melodijø praþygiavo Kauno muzikos mokyklø ir kolektyvø eisena. Pavakare buvo galima klausytis nemokamo koncerto Filharmonijoje: skambëjo minëtasis austrø kompozitoriaus ir Mozarto kûriniai. Tarp sveèiø matëme ir Austrijos ambasados Lietuvoje darbuotojus. Iðkilmingame koncerte buvo pagerbti Kauno muzikai - jiems áteikti padëkos raðtai uþ kûrybinës veiklos nuopelnus.

Spalio 2 dienà Pasaulinës muzikos dienos renginius uþbaigë koncertas Dramos teatre, kuriuo savo kûrybinës veiklos deðimtmetá paminëjo Kauno bigbendas.

Rûta KANOPKAITË

Muzika be sienø Rugpjûèio 29 d. baigësi treèià kartà Druskininkuose vykæs tarptautinis pianistø, kameriniø ansambliø ir fortepijoniniø duetø konkursas-festivalis “Muzika be sienø”. Já rengë Lietuvoje esanèios visuomeninës organizacijos - “XXI amþiaus muzika ir ðvietimas”, tarptautinë specialiosios kûrybos draugija “Guboja”, taip pat Druskininkø muzikos mokykla ir Ukrainos susivienijimas “XXI amþiaus menas ir ðvietimas”. Á konkursà-festivalá “Muzika be sienø”, kurio iniciatorë ir siela yra profesorë Veronika Vitaitë, suvaþiavo ávairaus amþiaus dalyviai - atlikëjai ir pedagogai ið aðtuoniø ðaliø. Já rëmë ne tik Lietuvos organizacijos, Druskininkø gydyklos, bet ir privatûs asmenys, Lietuvos ambasada Vaðingtone, M.K.Èiurlionio muziejus.

Festivalio metu vykusioje mokslinëje konferencijoje Maskvos Gnesinø muzikos akademijos profesorë Vera Nosina

- þinoma J.S.Bacho muzikos specialistë - kalbëjo apie jo muzikos artikuliacijos ypatumus. Ukrainos nacionalinës muzikos akademijos profesorë Eleonora Tkaè aptarë XXI a. muzikos pedagogikos perspektyvas, kryptis. Konferencijoje skaityti praneðimai atspindëjo kelias pedagogø, psichologø, net medikø tyrimø kryptis. Buvo gvildenamos neágaliøjø muzikinio ugdymo problemos (sveèio ið Olandijos A.Karso praneðimas apie neágaliøjø muzikiná ugdymà ðioje ðalyje), Lietuvos ðvietimo, pasaulinës pedagogikos tolesnës plëtotës perspektyvos, kryptys ir aspektai.

Nagrinëtas þmogaus kûrybingumo ugdymas (O.Molokojedovo praneðimas “Stereotipo vaidmuo mokant muzikos improvizacijos”), muzikos suvokimo psichologiniai veiksniai (Maskvos profesoriaus, Europos psichologø asociacijos tikrojo nario korespondento L.Nemirovskio praneðimas “Muzikos pedagogikos psichologinë korekcija”), pianistø profesiniø susirgimø specifika (mokyt. V.Majorovas). Reikðmingos pedagogams buvo Vaðingtono konservatorijos profesoriaus Liovos Kaplano mintys.

Visà vasarà drauge su savo kolektyvu svetingai atvykëlius priiminëjo Druskininkø M.K.Èiurlionio muzikos mokyklos direktorë Antanina Laurenèikienë. Prie ðio renginio daug prisidëjo ir panevëþietë pedagogë Graþina Beleckienë, Vilniaus “Lyros” muzikos mokyklos mokytoja Agnë Railaitë, kiti organizatoriai. Ávairaus amþiaus atlikëjø konkurso þiuri pirmininkai buvo prof. Kæstutis Grybauskas ir prof. Veronika Vitaitë.

Muzikantai varþësi net ðeðiose kategorijose (ðeðtoje nebuvo apribotas amþius).

Todël atsivërë labai plati jø panorama: nuo ðeðiameèiø iki vyriausios - ðeðiasdeðimties metø pianistës ið Suomijos Anni Helling. Laisvai pasirenkama programa leido pasireikðti atlikëjø stilistiniams pomëgiams, techninëms galimybëms, repertuaro ávairovei. Puikios sàlygos

Profesoriai Vera Nosina, Veronika Vitaitë, Levas Kaplanas ir pedagogës Violeta Lipniagovienë, ir Graþina Beleckienë

Muzikos barai /38

maloniam vasaros muzikavimui, nesuprieðinusiam, bet leidusiam atsiskleisti individualybëms. Buvo skatinamas kamerinis muzikavimas. Todël greta pianistø, jø duetø grojo ávairûs trio, kvartetai. Atvaþiavo atlikëjø ið Maskvos, Peterburgo - þinomø stipriø muzikos centrø. Druskininkø muzikos mokykloje stovi puikus klavesinas, tad buvo atliekama ir ádomi istorinë muzika.

Daug koncertø surengta M.K.Èiurlionio namuose, sanatorijose. Dvasinës harmonijos siekta profesionalams muzikuojant su neágaliaisiais. Salëse ir atvirose erdvëse grojo draugijos “Guboja” globojamas neágaliøjø spalvø muzikos orkestras, vadovaujamas Vytauto Bruzgos. Kiekvienà dienà veikë grojanèiø, dainuojanèiø veþimëliuose sëdinèiø vaikø “kûrybinës dirbtuvës”.

Miesto centre profesoriai, ávairiø specialybiø instrumentininkai ir neágalieji muzikavo kartu. Kûrybos dþiaugsmà visi patyrë bandydami sujungti dailës ir muzikos raiðkà. Á renginá susirinko daug muzikos mokyklø pedagogø. Vyko meistriðkumo kursai, profesoriai konsultavo individualiai. Puikus pedagogas O.Molokojedovas renginio dalyvius dþiugino improvizacijomis. Daug diskutuota, dalintasi paèia ávairiausia patirtimi. Ávairiose amþiaus grupëse Didþiuosius prizus pelnë Marina Kan ir Irina Dièkovskaja ið Rusijos, Edvinas Minkðtimas ið Lietuvos. Laureatais tapo visas pulkas perspektyviø jaunø muzikø. Þavëjo Viktoras Krasovskis ið Ukrainos, Rostislavas Ðarajevskis ið Rusijos, Charlesas Eduardas Berliozas ið JAV, Ugnë Antanavièiûtë. Darija Platonova ið Rusijos klausytojus nustebino savo kûryba.

Puikiai grojo Lietuvos pianistai: Denisas Grodskis, Laima Smolskutë, Rima Chaèaturian, vyresniøjø grupëje - Lina Giedraitytë, Romanas Pyzovas. Vyriausiøjø, daugiau kaip keturiasdeðimties metø, atlikëjø grupëje sëkmingai pasirodë Kauno filharmonijos koncertmeisteris Rimvydas Kruopis. Nemaþame ansambliø bûryje iðsiskyrë Didájá prizà pelnæs Vidos Bernotaitës ir Luizos Ambarcumian duetas ir pirmàsias vietas laimëjusiø Ingos Maknavièienës bei fleitistës Auðros Kuraitës ansamblis, taip pat maþøjø pianistø Lauros Stepankevièiûtës ir Mariaus Matulevièiaus fortepijoninis duetas.

Visi atlikëjai dþiaugësi festivalio rëmëjø dovanomis (daugiausia jø parengë Lietuvos muzikø sàjunga), o E.Minkðtimas - jam skirtu prizu: amerikieèiai L.Kaplanas ir M.Krameris finansuos jo kelionæ á Amerikà, O Lietuvos ambasada Vaðingtone surengs ten koncertà.

Renginio dalyviai jau kalbëjo apie kitø metø konferencijos temas, koncertø programas, kurios vël praturtins Druskininkø sveèiø ir gyventojø laisvalaiká, pagyvins vis dar aplaidumu dvelkianèius M.K.Èiurlionio gimtuosius namus.

Rita BIELIAUSKIENË

Liepojos simfoninio orkestro triumfas Vienais ryðkiausiø penktojo tarptautinio operos ir simfoninës muzikos festivalio “Muzikinis rugpjûtis pajûryje” sveèiø neabejotinai galima laikyti Liepojos simfoniná orkestrà (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Imantas Resnis).

Dviejø daliø koncerto programoje, kurià dirigavo Ilmaras Lapinis, skambëjo iðtraukos ið R.Wagnerio operø: iðgirdome fragmentus ið “Tristano ir Izoldos”, “Lohengrino”, tetralogijos “Nybelungo þiedas” - “Reino aukso”, “Valkirijø”, “Dievø þlugimo” ir kt. Vokalinæ solo partijà atliko taip pat vieðnia ið Liepojos Julianna Lapinð (sopranas).

Richardo Wagnerio muzika labai retai atliekama ne tik Klaipëdoje, bet ir Lietuvoje. Melomanai neleis pameluoti, kad ðis vienas didþiausiø vokieèiø romantinës operos kûrëjø pastaruoju metu pas mus nepelnytai primirðtas.

Tiesa, vienas kitas ðio autoriaus kûrinys, operos fragmentas kartais nuskamba ir didþiøjø mûsø ðalies simfoniniø orkestrø koncertinëse programose. Bet tik epizodiðkai. Taip jau yra, kad gerai groti, dainuoti Wagnerá - ne kiekvieno nosiai, o jo muzika - ne kiekvieno ausiai. Ji ákandama tik elitiniam atlikëjui ar klausytojui. Jau vien todël nusipelno ypatingos pagarbos “Muzikinio rugpjûèio pajûryje” rengëjai ir festivalio meno vadovas S.Domarkas, sumanæ á ðiemetinio festivalio programà átraukti R.Wagnerio kûriniø koncertà.

Liepojos simfoninis orkestras vasarà paprastai atostogauja, gastroliuoja po Europà, jau nebe pirmi metai kvieèiamas koncertuoti Ðvedijoje. Ðtai ir dabar kà tik gráþæs ið ten, kone per savaitæ paruoðë ðià programà specialiai mûsø festivaliui. Tokie tempai kelia nuostabà ir susiþavëjimà orkestro profesionalumu, nes, muzikos þinovø, kurie turëjo priekaiðtø nebent vokalistei, nuomone, ðis koncertas buvo itin aukðto meninio lygio. Po jo salëje nuaidëjo ne vienas “bravo”, klausytojai ilgai plojo, atlikëjus iðlydëjo pagarbiai atsistodami.

Muzikologë Laima Sugintienë po koncerto “Klaipëdai” sakë: “Tiesiog puikus orkestras, puikus kolektyvas, ir labai malonu, kad mûsø kaimynai toká turi.

Tikrai didþiulë staigmena. Akivaizdu, jog tai labai aukðto lygio profesionalai.

Visos orkestro grupës labai stiprios, në viena neiðkrinta ið konteksto. Liepojieèiø orkestras tiesiog “prifarðiruotas” labai pajëgiø solistø. Nes kiek kokioje partitûroje buvo solo intarpø, visi nuskambëjo tiesiog idealiai. Orkestras fantastiðkai dinamiðkai paslankus. Tai jis parodë, tarkim, pradþioje koncerto skambëjusioje “Lohengrino” uvertiûroje - nuo subtilaus piano iki triuðkinanèiø, itin dramatiðkø epizodø Valkirijø skrydyje ið operos “Valkirijos” arba paskutiniame koncerto epizode - “Dievø þlugimo” finale”.

“Atskirai reikëtø paþymëti, jog Liepojos simfoninis orkestras grojo bûtent

Wagnerá, - pabrëþë muzikologë. - Klausydamasis tokio pajëgaus kolektyvo uþsimirðti, kad tai ne simfoninio þanro kûriniai, o tik fragmentai ið operø, jø akompanimentai. Pats programos pasirinkimas ir jos sudarymo principas (chronologiðkai pagal kûriniø paraðymo metus - nuo “Lohengrino” iki garsiosios tetralogijos) taip pat prasmingas. Tai leidþia klausytojui atsekti ir kompozitoriaus stiliaus raidà, kaip jis ávaldë ir turtino orkestro paletæ, spalvas bei ðtrichø ávairovæ”.

Be kita ko, L.Sugintienë pastebëjo, jog ðá orkestrà puikiai, tikrai nuostabiai valdo labai átaigus dirigentas I.Lapinis.

“Kas ypaè svarbu, - orkestras jam itin dëmesingas, atidus ir labai jautriai reaguoja á kiekvienà dirigento mostà.

O solistë Julianna Lapinð, mano galva, tikrai buvo nelygiavertë partnerë. Þinia, dainuoti Wagnerá reikia ne tik muzikinës brandos. Èia bûtina ir asmeninë branda”.

Rita BOÈIULYTË

Maþosios Lietuvos dainos vël gyvos

apylinkës), vëliau Tilþëje ëjo mokyklos rektoriaus pareigas. Liaudies dainomis pradëjo domëtis dar Lindikø dvare.

Maþosios Lietuvos dainø rinkinys buvo iðleistas Vokietijoje dviem tomais: pirmasis pasirodë 1886 m., antrasis - 1889 m. K. Bartðas manë, kad dainas dainuos vokieèiai, todël jos buvo iðverstos. Vëliau þadëjo iðleisti ir lietuviðkàjá rinkiná, taèiau nesuspëjo - 1890 m. persiðaldæs K. Bartðas netikëtai mirë.

Kad unikaliosios dainos vël skambëtø Lietuvoje, nutarta atnaujinti abiejø tomø dainas, sudëti jas á vienà knygà ir iðleisti. Ðito ëmësi kelis deðimtmeèius rinkiná tyrinëjusi profesorë Jadvyga Èiurlionytë, vëliau ðá sunkø darbà perëmë ir pabaigë etnomuzikologë Laima Burkðtaitienë ir folkloristë tekstologë Vida Daniliauskienë.

Rinkinys “Dainø balsai” svarbus ne tik todël, kad po jo mirties melodijø rinkimas Klaipëdos kraðte visai nutrûko.

Knyga taip pat svarbi tuo, kad atspindi visà XIX a. liaudies muzikos bûklæ, nes á jà pateko dainos, surinktos 1820-1882 m. laikotarpiu.

Giedrë PETKEVIÈIÛTË

Profesoriaus Aniceto Armino atminimui “Tarp þmoniø ieðkojæs þmogaus…”

Diogenas

Menø fakulteto koncertø salëje dainavo aðtuoni miesto folkloro kolektyvai, o jiems dràsiai pritarë susirinkæ þiûrovai Dainos gyvos tik tada, kai jos skamba, tikëjo Kristijanas Bartðas (Christian Bartsh), iðleidæs pirmàjá ir paskutinájá Maþosios Lietuvos dainø, iðverstø á vokieèiø kalbà, rinkiná. Neseniai ðis unikalus rinkinys iðleistas lietuviø kalba - beveik 400 senø dainø jau vël galima dainuoti lietuviðkai.

Maþosios Lietuvos dainos gyvos - tuo buvo galima ásitikinti spalio 10 d. vakare apsilankius koncerte Klaipëdos universiteto Menø fakultete. Pristatydami K. Bartðo knygà “Dainø balsai” koncertavo Klaipëdos folkloro kolektyvai “Audenis”, “Kurðiukai”, “Kurðiø ainiai”, “Auksodis”, “Vorusnëlë”, “Vorusnë”, “Smiltelë” ir “Alka”. Ansambliai atliko restauruotas rinkinio dainas, bet dainavo ne vieni: jiems aktyviai pritarë þiûrovai, mat visiems iðdalinti dainynëliai. Pasak renginio sumanytojos jaunimo sambûrio “Audenis” vadovës Valerijos Jankûnaitës, reikia dainuoti kartu, kad visi pajustume ðiø ðiltø Klaipëdos kraðto dainø groþá. “Tai sudëtingos, bet nepaprastai graþios dainos”, - teigë V. Jankûnaitë.

K. Bartðas gimë 1832 m. Anksti iðmoko lietuviø kalbà, domëjosi muzika, mokëjo groti smuiku. Kurá laikà jis dirbo namø mokytoju Lindikø dvare (Ðirvintos

Ðiø metø pradþioje pasirodë Linos Dumbliauskaitës sudary ta “Pozicijos” iðleista knyga “Anicetas Arminas”, áamþinanti Aniceto Armino - iðkilaus praëjusio ðimtmeèio antrosios pusës Lietuvos muzikinës kultûros puoselëtojo atminimà.

Anicetas Arminas (1931-1998) - choro dirigentas, mokslininkas, pedagogas, publicistas. Jis baigë aukðèiausias dirigavimo studijas Peterburgo (anksèiau Leningrado) konser vatorijos aspirantûroje, davë pradþià choro meno teorijos ir istorijos tyrinëjimams ir pirmasis ið Lietuvos chor vedþiø apgynë dak taro diser tacijà “Lietuvos chorø raidos bruoþai (iki 1940 m.)”, raðë publicistinius straipsnius aktualiais to laikotarpio muzikinio gy venimo klausimais.

Nuo pat anksty vos jaunystës iki paskutiniø gy venimo dienø Anicetas Arminas dirbo su ávairiausios sudëties ir pajëgumo chorais. Praëjo visus etapus - nuo koncertmeisterio, chormeisterio iki vyriausiojo dirigento, meno vadovo. Tai - respublikiniø profsà jungø rûmø miðrus choras “Tauras”, vyrø choras “Elektronika”, Ðiauliø pedagoginio instituto merginø choras “Pavasaris”, Lietuvos valstybinës konser vatorijos (dabar Muzikos akademijos) kamerinis ir mokomasis chorai, vyrø choras “Var-

pas”, Nacionalinës operos choras ir kt. Dirigavo respublikinëse dainø ðventëse, chorø sàskrydþiuose ir kt.

Nuo 1964 iki 1971 m. Anicetas Arminas vadovavo Lietuvos valstybinës konser vatorijos Choro dirigavimo katedrai, dirbo pedagoginá darbà su studentais. Su konser vatorijos studentø kameriniu bei mokomuoju chorais, taip pat su vyrø choru “Varpas” (jam vadovavo nuo 1975 m. iki mir ties) maestro pasiekë meniniø aukðtumø. Èia jis at siskleidë kaip muzikos interpretatorius, choro vokalo þinovas.

Anicetas Arminas - dramatiðko likimo menininkas ir þmogus. Suklupæs, ne kar tà sugniuþdy tas ir vël at sikëlæs, per gy venimà ëjo iðdidþiai, save atidavæs aukðèiausiems meniniams idealams. Per anksti ir staiga jis prieð ket verius metus iðkeliavo Anapilin. Ðiandien jam bûtø buvæ septyniasdeðimt vieneri… “Ðviesiausias kalnelis, kuriame palaidoti Lietuvos dvasinio groþio kûrëjai, nereikalauja paminklø ið akmens.

Jø paminklas - likæ jø darbai”, - prie profesoriaus kapo sakë monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Todël labai svarbu pasirûpinti, jog iðkilaus menininko, palikusio ryðkø pëdsakà Lietuvos muzikinëje kultûroje, atminimo, jo nuveiktø darbø neuþklotø uþmarðties dulkës… Áamþinant ðá atminimà labai reikðmingas pristatomos knygos “Anicetas Arminas” pasirodymas. Sumanymas publikuoti knygà priklauso Aniceto Armino þmonai Irutei Arminienei (deja, taip pat neseniai iðkeliavusiai Anapilin).

Knyga iðleista uþ ðeimos lëðas.

190 puslapiø apimties knygos “Þodyje skaity tojui” jos sudary toja L.Dumbliauskaitë nurodo, jog èia nekeliama tikslo parengti mokslinæ monografijà, o siekiama pateik ti tik knygos herojaus kûry binio por treto mozaikà.

Iðsamiame straipsnyje “Choro dirigentas, mokslininkas, publicistas, pedagogas” L.Dumbliauskaitë siekia at skleisti Aniceto Armino kûry biná por tretà, pateikdama glaustà jo biografijà, profesinës karjeros kelius, apibûdindama bei ver tindama nu veik tus darbus ir kt. Ðiame straipsnyje Aniceto Armino, kaip plataus masto menininko kûrëjo, asmeny bë at siskleidþia straipsnio autorës pateik tose choriniø kûriniø, maestro atlik tø su vy rø choru “Varpas” interpretacijose (A.Budre vièiaus harmonizuotos lietu viø liaudies dainos “Ty kiai ty kiai”, M.K.Èiurlionio “Ant kalno gluosnys” , V.Klovos “Ave vita”, K.Prosnako “Audra jûroje” ir kt.).

Straipsnyje “Anicetas Raimundas Arminas” Aniceto Armino þmona Irutë Ona Èy þaitë-Arminienë pateikia savo vy ro biografijà, apraðo ðeimà, jo kelià á muzikos pasaulá, pedagoginæ bei chor vedy binæ veiklà, asmeny bës bruoþus, pirmosios paþinties bei kar tu nugy ventus ðeimy ninio gy venimo metus.

Skaity tojà sudomins iki ðiol niekur nepublikuota knygos herojaus esë “Tarp þmoniø ieðkau þmogaus”. Èia tar si girdi maestro vidinius monologus, bandai at spindëti slepiamai konfrontuojanèiø meniniø bei politiniø pozicijø kovà… Tai ir dienoraðtis, prisiminimai, iðpaþintis….

Nemaþà vietà knygoje uþima profesoriaus mokiniø, bendradarbiø, kolegø R.Gruðo, S.Juðkaus, R.Misiukevièiaus, A.Miðeikio, A.Pilièiausko, G.Purlio, S.Stungurio, F.Tauny tës, R.Til viko, M.Usonio, J.Vanago, G.Virþonienës at siminimai, skir ti Mokytojo, Menininko, Chor vedþio, Þmogaus, Mokslininko ir kt. por tretui.

Knygoje rasime kai kuriuos Aniceto Armino publicistinius straipsnius, nemaþai nuotraukø. Jos primena maestro gy venime, darbe tarp studentø bei kolegø, koncer tuose, ðeimoje ir kt. O nuotrauka knygos vir ðelyje at skleidþia maestro toká, koká paþinojome - jo vidinio pasaulio, dvasios, kûry bos polëká… Knygos pabaigoje pateikiama Aniceto Armino publikacijø didþiosios dalies sàraðas.

Knyga “Anicetas Arminas” reikðmingas Lietu vos choro meno istorijos puslapis. Tai knygos sudarytojos, profesoriaus ðeimos dovana þy maus menininko atminimui, o skaity tojams - prisilietimas prie jo gy venimo, darbø bei lietu viø chorinës kultûros istorijos akimirkø.

Sta nis la va JA REC KAI TË

Muzikos barai /39

Ið pianisto varpinës

2

003 m. vasario 6 dienà sukaks ðimtas metø nuo Claudio Arrau, vieno didþiausiø praeito amþiaus pianistø, gimimo.

Claudio Arrau - tai iðtisa epocha, iðtisa fortepijono meno istorijos mokykla.

Gimæs toli nuo pasaulio triukðmo, Èilës pakraðèiuose pasiklydusiame miestelyje, ðis neaprëpiamo talento ir didelës ðirdies menininkas per savo beveik aðtuonias deðimtis metø trukusià pianisto karjerà klausytojams padovanojo ðimtus tûkstanèiø neuþmirðtamø valandø, o jo áraðai iki ðiø dienø þavi gebëjimu sulydyti romantiðkà polëká su dvideðimtajam amþiui, ypaè vokieèiø mokyklai, bûdingu intelektualizmu, sunkiai suvokiamà virtuoziðkumà - su prisodrintu dvasingumu ir gilia mintimi. Turbût vos vienas kitas dvideðimtojo amþiaus pianistas galëjo taip lygiavertiðkai jaustis Beethoveno ir Chopino, Bacho, Mozarto ir Debussy muzikoje, taip ðvieþiai, netradiciðkai, laisvai, tarsi improvizuodamas ir tuo pat metu iki idealumo tobulai, pasiekdamas milþiniðkø proporcijø interpretuoti ir Brahmso fortepijoniná koncertà, ir Chopino noktiurnà.

Siekiant ðias gelmes ir prasmes paaiðkinti, á rankas pateko knyga “Pokalbiai su Claudio Arrau” (Joseph Horowitz “Conversations with Claudio Arrau”), kurioje pateikiamuose keletà metø trukusiuose interviu iðkyla nepaprastai ðilta, þmogiðka, itin plaèiø interesø, apimanèiø visas þmogaus kûrybingumo sritis (Claudio Arrau, nepasotinamas skaitytojas, taip pat buvo puikus ikikrikðèioniðkø kultûrø meno kolekcionierius), tarsi ne ðio amþiaus pianisto asmenybë (jis niekada taip ir neiðmoko vairuoti automobilio, bijodamas sukelti gaisrà, vengë naudotis dujine virykle, nelabai kà iðmanë apie finansinius reikalus…).

Knygoje galima rasti ir labai ádomiø tiesø apie Arrau genijaus paslaptis, skverbtis á meistro interpretacijos ir technologijos áþvalgas, paþvelgti á kûrybos virtuvæ, dar kartà iðgirsti primirðtas fortepijoninio meno tiesas, dar kartà suvokti tykanèius klystkelius ir pajusti alsuojanèià fortepijono aukso amþiø siekianèià dvasià.

Ne veltui Danielis Barenboimas, vienas þymiausiø mûsø laikø pianistø ir dirigentø, beje, taip pat kilæs ið Èilës ir turëjæs laimës pagroti Claudio Arrau dar bûdamas devyneriø metø, ávertindamas, kà jam reiðkia kûrybinis bendradarbiavimas su didþiuoju maestro, sakë: “Labiausiai mane þavi jo gebëjimas savyje sujungti devynioliktàjá ir dvideðimtàjá amþius. Jis yra vienas paskutiniø devynioliktojo amþiaus Claudio Arrau

Muzikos barai /40

© Frank E. SCHRAMM nuotr.

Rokas ZUBOVAS

Claudio Arrau: Stengiuosi nesiblaðkyti ir ruoðiuosi tam nuostabiam dalykui, kuris gali nutikti

tradicijos puoselëtojø. Jo mokytojø genealogija siekia Franzà Lisztà. Taigi jame vis dar gyvas subjektyviøjø virtuozø palikimas.

Kita vertus, Arrau perëmë geriausià moderniojo pianizmo bruoþà - pedantiðkà teksto tikslumà, neleidþiantá atlikëjui pakilti aukðèiau kompozitoriaus… Ðiuos elementus Arrau suderina kaip niekas kitas; jis sujungia visa, kas abiejuose pasauliuose geriausia.

Norëèiau ðito ið jo iðmokti” (J.Horowitz, Conversations with Claudio Arrau, p. 216). “Èilës Mozartas: Claudio Arrau Leonas. Jauèiu, tarsi mano ðirdis dainuotø. Ðiam maþam vaikui fortepijonu atliekant neátikëtinus stebuklus, manau girdás paslaptingà balsà, ðnibþdantá man á ausá, sakantá, kad Claudio Arrau Leonas yra viena ið tø butybiø, kurià gamta neregëtai apdovanojo, kad visas pasaulis prieð jà nusilenktø tarsi Dievo akivaizdoje…” - tokiais þodþiais pradeda straipsná apie ðeðiameèio grojimà vienas Èilës þurnalistø, be abejo, negalëdamas jaunojo pianisto nepalyginti su Mozartu. Ir iðties palyginimas nëra nevykæs - viena istorijø apie Arrau byloja, kad, bûdamas penkeriø metø, ið mamos suþinojo naujà “þaidimà” - transponavimà.

Jau po poros dienø visus savo þinomus kûrinius buvo pagrojæs visomis ámanomomis tonacijomis. Mokydamasis Berlyne pas savo vienintelá pedagogà Martinà Krausæ, galëjo kiekvienà Bacho preliudà ir fugà ið “Gerai temperuoto klavyro” transponuoti á bet kurià tonacijà. Pats Arrau knygoje “Didieji ðiandienos pianistai kalba apie save” (Elyse Mach “Great Contemporary Pianists Speak for Themselves”) savo kelià á muzikà prisimena taip: “Niekada në akimirkos nesuabejojau (savo pasirinkimu). Dabar, kai þvelgiu atgal, manau, kad gimiau grodamas fortepijonu, nes kur kas anksèiau, nei ëmiau suvokti mane supantá pasaulá, atsidûriau prie fortepijono. Prie jo ið pat pradþiø jauèiausi visiðkai natûraliai. Ðis instrumentas mane traukë. Dar vaikystëje man atrodë, kad fortepijonas yra mano rankø tæsinys. Antra vertus, vien tik prigimtiniø gabumø negana. Juos reikia lavinti.

Man nepaprastai pasisekë, kad tobulejimo keliu vedë Martinas Krause, Franzo Liszto mokinys. Taip að paveldëjau Liszto, o per ji - Czerny ir Beethoveno tradicijà. Krause man padare didþiausià átakà, nes buvo vienintelis mano mokytojas”.

Greta kitø minèiø á ðias eilutes ápintas ir pianisto priminimas apie poreiká nuolatos lavinti ir puoselëti net paèius ryðkiausius muzikinius gabumus. Daugelio kitø didþiø pianistø lûpose tai gal ir skambëtø kiek banalokai, taèiau asmeninë Arrau patirtis - ilgas, kartais labai skausmingas, kone tragiðkas, bet sykiu nepermaldaujamas kelias nuo vieno didþiausiø visø laikø vunderkindø iki vieno ryðkiausiø, brandþiausiø visø

laikø pianistø verèia á jo labai asmeniðkus iðsisakymus paþvelgti rimtai.

Netrukus po labai nepavykusio, tiesiog fataliðko Amerikos koncertinio turo, ið kurio laivu á Europà pianistas atplaukë tik gerø þmoniø padedamas, bei svarstymø visai nutraukti koncertinæ karjerà devyniolikametis Arrau ryþosi kreiptis á psichoanalitikà. Ðtai interviu iðtrauka: “Arrau. Jau kurá laikà tai svarstæs, galø gale ryþausi. Pasimaèiau su ðiuo puikiu þmogumi - daktaru Hubertu Abrahamsohnu. Jis labai domëjosi muzika. Gyveno Diuseldorfe. Neþinau, ið kur gavau pinigø, matyt, pasiskolinau, bet 1924 m. dviem ar trims mënesiams nuvykau á Diuseldorfà.

Jei tiksliai atsimenu, lankydavausi pas já kasdien ar kas antrà dienà. Niekada nepapraðë në cento. Mano atvejis jam, regis, buvo labai ádomus. Tiesa, tais laikais kreiptis á psichiatrà nebuvo áprasta. Þmonës tuos dalykus slëpë. Taèiau jau kuris laikas jauèiau, kad negroju taip gerai, kaip galëèiau.

Visi tie nesugroti pasaþai, kuriuos galëjau pagroti uþmerktomis akimis. Manyje buvo kaþkas, kas trukdë grojant scenoje visiðkai atsiskleisti.

JH. Ir koks buvo dr. Abrahamsohno metodas?

Arrau. Na, pirmiausia jis, be abejo, analizavo mano vaikystæ. Supraskite: juk vaikui iðeiti á scenà ir groti dviem tûkstanèiams þmoniø nëra paprastas dalykas. Daugelis vaikø, kurie scenoje nesijauèia saugûs, iðeitá randa pralaimëjime. Prisimenu, juo dariausi vyresnis, juo labiau troðkau bûti dëmesio centre. Dabar man atrodo, kad prie grojimo scenoje reikia prieiti bûtent psichologiðkai. Pirmiausia turi ásitikinti, ar tikrai nori koncertuoti - ne ðimtu procentø, nes taip nebûna, bet, tarkim, devyniasdeðimèia. Jei maþiau nei devyniasdeðimt, padariniai kartais bûna tragiðki.

JH. Ar tai ir yra raktas ásitikinti, kad tikrai nori groti vieðai?

Arrau. Ið dalies. Kita vertus, niekada neabejojau, kad atlikëju esu gimæs. Taèiau ðis suvokimas visada yra dvilypis. Be to, mano psichologinëms problemoms nemenkà poveiká darë ir tai, kad negyvenau normalaus socialinio gyvenimo. Buvau kaip ir atsiskyrëlis.

JH. Daþnai kalbate apie perëjimà nuo intuityvaus prie sàmoningo grojimo. Ar ðá kelià jums nurodë dr. Abrahamsohnas?

Arrau. Kaip tik jis. Þinojau, kad turiu nudirbti su savimi milþiniðkà psichologiná darbà. Niekada savo psichoanalitikui nejauèiau jokiø priekaiðtø, kaip kad daug þmoniø jauèia.

JH. Ar tuo metu pakito jûsø poþiûris á muzikà?

Arrau. Taip. Ðiuose seansuose supratau, kad pagrindinës prieþastys, trukdan-

èios atsiskleisti, slypi mano tuðtybëje. Að bijojau, kad nepatiksiu aplinkiniams. Abrahamsohnas nuolat ðá dalykà primindavo.

Koks jis buvo teisus! Kuo maþiau þmoguje lieka tuðtybës, tuo jis tampa kûrybingesnis.

Galima net pasiekti, kad pasidarytum pakankamai dràsus nepatikti klausytojams, jei to reikalauja atliekamas kûrinys. Pavyzdþiui, Beethoveno muzikoje yra vietø, kur jis tiesiog þiaurus.

JH. Paprastai tuðtybë rodo per didelá pasitikëjimà…

Arrau. Turiu galvoje ne tuðtybæ kaip pasipûtimà, o kaip norà átikti. Ir tai paprastai kyla ið nepasitikëjimo.

JH. Norite pasakyti, kad, nugalëjus norà átikti, jûsø fortepijono garsas pasikeitë?

Arrau. Taip. Garsas tapo sodresnis, labiau garantuotas. Visas grojimas pasidarë prasmingesnis. Þmonës, girdëjæ ankstesná mano grojimà, domëjosi, kas atsitiko.

JH. Taip pat minëjote, kad tuo metu iðmokote skaityti ir savo sapnus...

Arrau. O taip. Iðliko ir jø apraðymai.

Stengiausi iðmokti atsibusti susapnavæs reikðmingà sapnà, kad já uþraðyèiau. Ir taip iðtobulëjau, kad kaskart, kai tik pasàmonë norëdavo man kà nors pasakyti, atsibusdavau.

JH. Ir kà savo pasàmonëje atradote?

Arrau. Að suvokiau, kad nerimastavimo galima iðvengti. Bûti þmogumi, vadinasi, nerimauti. Taigi nejausti nerimo yra juokinga, kaip ir vaidinti, kad eidamas á scenà nejauti baimës. Turëjau iðmokti gyventi su nerimu.

JH. Bet juk turëjote prisiminti, kad vaikystëje scenos baimës nejutote, tad gal manëte, jog taip turi bûti ir suaugus?

Arrau. Taip. Bet ið esmës tai neámanoma. Kai kurie þmonës ásitikinæ, kad ypatingomis pastangomis nerimo gali iðvengti.

Bet nerimas visada yra. Jeigu jautiesi itin pasipûtæs ar perdëm saugus, tau kaþkas ne taip.

JH. Jûsø grojime girdþiu ypatingà gebëjimà ákûnyti nerimo gelmes, kurios kitiems atlikëjams daþnai nepasiekiamos…

Arrau. Bet að manau, kad gebëjimas jausti nerimà - nerimà dël þmonijos - padeda atlikëjui ákûnyti paèias ávairiausias þmogaus emocijas, visus humaniðkumo atspalvius.

Juk gebëjimas ásijausti - vienas svarbiausiø atlikëjo interpretatoriaus bruoþø”.

Net ir sulaukæ aðtuoniasdeðimties, nedaugelis atlikëjø taip paprastai ir atvirai kalba apie svarbius ir neiðvengiamus savo iðgyvenimus, nesëkmes, skausmus.

Ne veltui 1967 m. raðytame straipsnyje “Atlikëjas þvelgia á psichoanalizæ” Claudio Arrau tvirtino, kad jo fantazijø “idealioje pianistø mokykloje” bûtinai bûtø vietos moderniojo ðokio pamokoms (kad iðlaisvintø jausmus, atskleistø kûne slypinèià

Muzikos barai /41

emocinæ saviraiðkà) ir psichoanalizei (kad jauniesiems pianistams nereikëtø vëliau patirti tø didþiøjø gyvenimo audrø, kurias iðgyveno pats didysis atlikëjas).

Kalbëdamas apie ypatingà meninæ vunderkindø áþvalgà ir jos reikðmæ menininko gyvenimui, Arrau prisimena: “Tai turi privalumø ir minusø. Noriu pasakyti, kad Berlyne girdëjau dvylikametá Yehudi Menuhinà, nuostabiai grojantá Bacho, Beethoveno ir Brahmso koncertus su Bruno Walteriu.

Tai buvo vienas ryðkiausiø mano muzikiniø iðgyvenimø. Prabëgus daugeliui metø, girdëjau já Bukareðto festivalyje grojant programà solo smuikui, ir tai buvo ne maþiau nuostabu nei tie Berlyno koncertai. Tuomet jis jau buvo keturiasdeðimties ar keturiasdeðimt penkeriø. Ðá kartà grojimas buvo labiau átraukiantis, gilesnis. Tai buvo sintezë - patirties ir vaikiðko spontaniðkumo. Tuo tarpu koncertuose Berlyne muzika ið jaunojo Menuhino tiesiog natûraliai tekëjo”.

Arrau, kaip ir daugelis vunderkindø, taip pat ir èia minëtasis Yehudi Menuhinas, niekada nelankë mokyklos, todël aiðkiai suprato mokytojo, vedlio svarbà ir visà gyvenimà nenustojo lavintis. Tobulëjimas ir augimas jam buvo svarbiausias kûrybingumo ir sëkmës ðaltinis: “Daugelis atlikëjø tvirtina, jog savo kelyje vadovaujasi tik intuicija, taèiau að tuo netikiu. Intuicija, kaip ir talentas, - labai svarbu. Bet mokytojas, þmogus, padedantis atrasti save ir augti, yra gyvybiðkai svarbus. Ne maþiau svarbu, kad tai bûtø tavo mokytojas, nes mokytojo ir mokinio ryðys yra dvipusis, nenutrûkstamas dialogas.

Tam tikru poþiûriu að garbinau Krause, prarydavau viskà, kà tik jis man siûlydavo. Dirbau pagal jo reikalavimus. Krause padëjo man suprasti virtuoziðkumo vertæ.

Virtuoziðkumui jis teikë labai daug svarbos, bet tik kaip priemonei, leidþianèiai atskleisi muzikos prasmæ ir ágalinanèiai jà interpretuoti. Negana bûti pianistu, net ir paèiu fantastiðkiausiu. Tikiu bendrosios kultûros, þiniø ir intuicijos raida, taip pat þmogaus vientisumu, kaip já apibrëþë Jungas. Visi ðie elementai, visi þmogui duoti talentai turi reikðtis atlikëjo individualybëje ir grojamoje muzikoje. Negalima susitelkti vien á muzikà. Kad geriau jà suvoktø, atlikëjo viduje turi tilpti visa visata” (E.Mach, Great Contemporary Pianists Speak for Themselves, p. 2).

Tai, kad Arrau susitiko su Krause ir kad ðis grieþtas, kategoriðkai prieð vunderkindus nusiteikæs pedagogas sutiko jaunàjá pianistà mokyti, - didelë likimo dovana visiems fortepijono meno mëgëjams.

Neabejotina, kad ir be átakingø Krause’s pamokø Arrau talentas bûtø atradæs kelià á saviraiðkà, bet ðios pamokos leido viso dvideðimtojo amþiaus koncertø lankytojams,

Muzikos barai /42

tarsi pasitelkus mediumà, nujausti, kà reiðkë scenoje matyti Franzà Lisztà: “Klausiate, kokios buvo Krause’s pamokos. Pirmiausia jis man parodë, kaip Lisztas grodavo treles. Jis pabrëþë, kad trelës nëra vien kûrinio puoðmena, bet turi meninæ ir emocinæ prasmæ. Jas bûtina groti tokiu greièiu, kuris nesujauktø bendro kûrinio charakterio. Vienos trelës turi bûti greitos, kitos - lëtos, treèios - garsios, ketvirtos - tylios. Taip pat, grojant gamas, arpeggio ir ávairiausius pasaþus, Krause visuomet sakydavo, jog rankos turi bûti lanksèios tarsi gyvatës, kad judëjimas niekur nebûtø blokuojamas. Bendras áspûdis - takumas ir grojimas be jokiø pastangø, nelygu, ar grojate didþiulá akordà, ar grupæ smulkiø nateliø. Pats Lisztas grojo ðitaip.

Taip pat Krause daug dëmesio skyrë lauþtiesiems akordams. Jis man parodë, kaip Lisztas mokë groti ir pats grojo plaèius lauþtuosius akordus, pavyzdþiui, Vakaro harmonijose (Harmonies du Soir) ar kituose etiuduose. Ir atmenu, kà jis kalbëjo apie pedalizacijà. Visà, bet nekietà akordo skambëjimà iðgaunu nuspausdamas pedalà prieð pradëdamas akordà. Taèiau kai kalbame apie technikà, turime suprasti, kad “aparatas” nëra galutinis mûsø tikslas. Trelës, gamos, lauþtieji akordai, pedalizacija - tai tik priemonës, padedanèios atskleisti mûsø muzikines vizijas” (E.Mach, Great Contemporary Pianists Speak for Themselves, p. 3-4).

Krause’s sistema, be jokios abejonës, leido iðugdyti fundamentalø techniná aparatà: “Jis tikëjo, kad sudëtingus pasaþus naudinga groti ávairiu tempu, skirtingu ritmu ir ávairiomis tonacijomis. Taip pat staccato, leggiero, martellato - ávairiausiomis kombinacijomis. Jis mums vis kartodavo, kad kûrinys tol nëra paruoðtas koncertiniam atlikimui, kol negali jo pagroti deðimt kartø greièiau ir deðimt kartø garsiau, nei grotum koncerte. Klausytojai tik tuomet pajunta meistriðkumà, kai jauèia didþiulius techninius atlikëjo iðteklius (susidaro áspûdis, kad, jei norëtum, galëtum groti kur kas greièiau ir garsiau). Daugelá metø rytà atsisëdæs prie fortepijono, penkis ar ðeðis kartus ið eilës sugrodavau Hammerklavier Sonatos fugà. Kaskart vis greièiau. Taip pat ir sudëtingesnius Chopino preliudus - greitesniu tempu ir garsiau, nei paraðyta.

O ðuolius grodavau uþsimerkæs. Ðiandien að nesuprantu tø atlikëjø, kurie antrojoje Schumanno Fantazijos dalyje ðuolius perima ið rankos á rankà” (J.Horowitz, Conversations with Claudio Arrau, p. 37).

Pats Claudio Arrau savo technikà apibûdina kaip intensyvumo ir visiðko atsipalaidavimo deriná. Nuo pat maþens natûraliai ir intuityviai tarsi katinas atradæs patogius grojimo bûdus, vëliau, pereidamas á sàmoningà grojimà, pianistas, pasistatæs ðalia

fortepijono veidrodá, analizuodavo savo rankø ir viso kûno judesius. Pastebëjæs nuo raumenø átampos kylanèius saviraiðkos trukdþius, sàmoningai juos ið savo grojimo ðalino. Be to, pamatë, kaip patogiau ir natûraliau remtis natûraliu kûno ir rankos svoriu. Taip susiformavo jo propaguojama natûralaus rankø svorio sistema. Pianistas teigia, kad grodamas stengiasi iðvengti bet kokios átampos ir leidþia svorio jëgai veikti jo labui.

JH. Taèiau ðiandien, atrodo, daugelis mokytojø savo mokymà grindþia laisvomis rankomis, natûraliu kûno svoriu.

Arrau. Tai tiesa, taèiau faktas tas, kad ðiandien að neþinau në vieno pianisto, kuris grotø remdamasis natûraliu svoriu.

Iðskyrus mûsø grupæ (Arrau mokinius ir jø mokinius). Vienas pirmøjø apie tai raðiusiø yra Rudolfas Breithauptas, mokæs Stern konservatorijoje Berlyne. Pamenu, kartà jis manæs papraðë pagroti ir, man grojant, vis kartojo: “Taip, taip, taip. Bûtent taip!”

(Arrau juokiasi.) Jo knygos bent dvideðimt metø buvo labai paplitusios. Bet dabar, atrodo, niekas jø nebeprisimena. Tiesa, jo sistemoje buvo viena esminë problema - jis mokë remtis vien svoriu. Jo mokiniai visiðkai neiðlavindavo pirðtø technikos.

Carreno, be abejo, buvo iðimtis, o visø kitø grojimas visada buvo netvarkingas. Breithauptas visiðkai ignoravo pirðtø raumenis.

Grojant Arrau propaguojama sistema, ne tik pasiekiama visiðka kontrolë bei techninis uþtikrintumas, bet ir iðvengiama nuovargio - jaunystëje Arrau kartais nepavargdamas grodavo iki keturiolikos valandø per dienà. Taèiau vien mechaniniu darbu jis nesitenkino - labai svarbûs ir dvasiniai technikos ypatumai. Todël visiems savo studentams jis bûtinai siûlo paskaityti knygà Zen ðaudant ið lanko. ðtai keli ðios knygos sakiniai, puikiai iliustruojantys psichologinius Arrau grojimo fortepijonu pagrindus: “Turi iðmokti savo rankos ir peties raumenis iðlaikyti atsipalaidavusius, tarsi jie viskà stebëtø ið ðalies. Tik tai pasiekæs, ávykdysi vienà ið reikalavimø, kad pieðimas ir ðaudymas bûtø dvasingi.

Meistras dëmesingai sekë mano pastangas, ramiai tvarkë mano klaidas, gyrë mano entuziazmà, barë uþ jëgø ðvaistymà, bet daþniausiai tiesiog leido bûti savimi.

“Negalvok, kà turi padaryti, negalvok, kaip turi tai atlikti! Ðûvis tik tada bus sklandus, kai bus netikëtas ir paèiam lankininkui”.

Arrau technikos tikslus puikiai iliustruoja ir ðios knygos mintys apie kardininkus: “Kardo meistras visada ramus, be maþiausio noro pasirodyti.

Pagrindinë nesëkmiø kardo mene

prieþastis ta, kad mokinys nesugeba nustoti stebëjæs savo prieðininko bei jo kardo judesiø ir nepaliaujamai galvoja, kaip geriausiai prieðininkà nurungti, uþklupti nepasiruoðusá. Trumpai tariant, jis nuolat atsiduoda savo þinioms ir iðmanymui. Tai darydamas, jis praranda ðirdá. Kuo labiau jis stengiasi pasipuikuoti kardo meno iðmanymu ir savo reakcija, tuo labiau neleidþia laisvai veikti ðirdþiai. Kaip ágûdis pasidaro dvasingas ir kaip mokinys savo iðmanymà bei technikà paverèia tikru kardo menu?

Kaip mums buvo pasakyta, tiktai tuomet, kai mokinys atsisako savo siekiø ir nugali savo ego”.

Vis primindamas, kad technika - tai tik interpretacijos priemonë, Arrau noriai dalijasi savo, kaip atlikëjo, pastebëjimais ir atradimais. Paklaustas, kaip iðgauna savo nenutrûkstamàjá legato, jis paaiðkina: “Niekada negrok dviejø natø ta paèia dinamika. Tai vienintelis bûdas fortepijonu imituoti þmogaus balsà. Tam labai padeda rankos judesiai aukðtyn, þemyn ir á ðonus.

Visa tai - disciplinos dalykas, niekada nepamirðkite, kad reikia dainuoti. Natos turi judëti tarsi banguodamos…Tiesà sakant, visa devynioliktojo amþiaus muzikos frazuotë paremta kvëpavimu”.

Taèiau tuo kantileniðkumas nesibaigia - tuos paèius principus Arrau taiko ir greitoms figûracijoms: “Ðiuos pasaþus visada stengiuosi groti tarsi vikrias melodines linijas. Prasmæ muzikai suteikia dinaminiai niuansai; natø negalima groti lygia dinamika. Ðtai kodël kartais manau, kad yra neteisinga, jog þmonës ðimtmeèius tarsi idealo siekë kuo lygiau pagroti gamas. Takatakatakataka - tarsi raðomàja maðinële.

Gaila, kad jie visi to siekia”.

Norisi atrasti ir daugiau giluminiø prieþasèiø, paaiðkinanèiø tas nepakartojamas interpretacijas, tas sodrias, átraukianèias ir nepaleidþianèias garsines Arrau drobes.

Kaip gimsta tos, atrodytø, materialiai apèiuopiamo kontûro kantilenos linijos, tos pilnakraujø, marmuriðkai monumentaliø, bet niekada ne grubiø ar kietø akordø kaskados, tos skaidrios ir tuo pat metu tokios prisodrintos faktûros? Ið kur atsiranda ta kiekviename garse slypinti ðiluma ir dvasinis áprasminimas?

Gal ðio pianisto individualybë kyla ið jo nenoro prisiderinti prie kitø skonio ar pomëgiø? “Að matau begales muzikantø, nuolat klausinëjanèiø: “Pasakyk, kaip tu groji ðià vietà?” arba “Ar manai, kad ðitaip groti gerai?” Visi jie taip daro. Visi dabar susimetæ á uþdaras grupes, groja vieni kitiems. Tai vienas ið dalykø, kuriø visiðkai negaliu suprasti. Juk pavojinga pasiduoti grupës þmoniø skoniui.”

O gal paaiðkinimui èia derëtø vienas

Josepho Horowitzo pastebëjimas: “Prabëgus kiek laiko po pirmojo mûsø susitikimo 1976 metais, buvau pakviestas á Treèiojo Beethoveno koncerto Arrau repeticijà Niujorko “Avery Fisher” salëje. Greta puoðnø kostiumà su liemene vilkinèio, prie fortepijono didþiai susikaupusio Arrau nerûpestingai nusiteikæs Niujorko simfoninis orkestras atrodë tarsi vulgarus tauriausiø sielos ieðkojimø fonas. Po repeticijos artistinëje kaþkas Arrau papriekaiðtavo, kad orkestras toks nesusikaupæs. Arrau paaiðkino, kad koncerte muzikantai gros geriau, repeticijose jie paprastai bûna kasdieniðki. Kaþkas paklausë, ar Arrau kada nors groja kasdieniðkai. “Að negaliu!” - grieþtai atsakë jis siaubo apimtomis akimis, uþsiplieskusiu ið susijaudinimo veidu” (J.Horowitz, Conversations with Claudio Arrau, p. 3).

Ne maþiau iðkalbingas ir Barenboimo pasvarstymas: “Vienas ið svarbiausiø jo (Arrau) bruoþø yra tas, kad kai jis groja muzikos kûriná, nelieka abejoniø, jog viskas, kà girdime, yra ilgø apmàstymø, ieðkojimø ir visokiausiø pasirengimø rezultatas; taip pat tai ir visiðko jo pasinërimo á kiekvienà atlikimo momentà rezultatas. Tiek fiziniu, tiek psichologiniu atþvilgiu muzika iðties persmelkia jo kaulus ir kraujà. Manau, jog tai vienas patraukliausiø jo bruoþø”.

Gal ðis visiðkas atsidavimas muzikai, atsisakymas sumenkinti jà iki kasdieniðkumo, banalumo ir yra tos visuose áraðuose virpanèios dvasinës átampos prieþastis?

Gal ðis romantinis tikëjimas sakraline muzikos prigimtimi ir galia, kasdienis jaudinantis stebuklo laukimas, gyvenimas jauèiant, kad nieko nëra tikriau ir patvariau uþ tà virpanèià, trapià, ðià vienintelæ akimirkà negráþtamai prabëganèià reikðmingà kantilenos linijà, ir yra tas didysis skirtumas tarp daugumos net ir paèiø iðkiliausiø mûsø amþiaus pianistø ir ðio didþiojo pianizmo kalno, du ðimtmeèius savo didingais ðlaitais remianèio dangø?..

Aðtuoniasdeðimtmetis Arrau: “Koncertai man vis dar reiðkia labai daug. Koncertavimas man niekada netapo rutina.

Koncertas - visuomet ávykis, ir kol taip manysiu, jis man niekada netaps eiliniu darbu. Pianistas turi kà nors viduje jausti.

Tai nëra vien pasirodymas scenoje, pamuzikavimas, aplodismentø iðklausymas ir iðëjimas. Niekuomet negaliu nuspëti, kaip grosiu, kas vyks scenoje. Gal tai uþkoduota þvaigþdëse? Nerimauju ir jaudinuosi prieð kiekvienà koncertà, todël manau, kad tai su jo sëkme nesusijæ. Su nerimu kovoju stipriai susikaupdamas. Koncerto dienà po pietø pailsiu ar net dvi tris valandas pasnaudþiu. Stengiuosi nesiblaðkyti ir ruoðiuosi tam nuostabiam dalykui, kuris gali nutikti (A.Mach, Great Contemporary Pianists Speak for Themselves, p. 8-9)”.

MUZIKOS NAUJIENOS Niujorke bus ákur tas naujas informavimo centras, kurá sudarys keletas koncer tø saliø, teatras bei áraðø studija. Jam vadovaus Karlsruhës (Vokietija) muzikos ir akustikos instituto ákûrëjas kompozitorius Johannesas Goebelis.

• Mels voji Kanados eglë, juodmedis bei klevas tokios sudëties 1742 m. gamy bos Giuseppe’s Guarneri smuikas atiteko San Francisko simfoninio orkestro koncertmeisteriui Alek sandrui Barant sèikui. Bu væs ðio instrumento savininkas - þy musis Jascha Heifet zas perdavë smuikà San Francisko taikomosios dailës muziejui su sàlyga, kad juo ir toliau bus grojama.

• Dar nespëjæs perimti vadovavimo Berly no filharmonijos or kestrui, anglø dirigentas Simonas Rat tle’is, duodamas inter viu laik raðèiui “Die Zeit”, skundësi britø nenoru skir ti pinigø menams taip, kaip tai daro vokieèiai.

• Britø valdþios muzikos patarëjai susirûpino kai kuriø muzikos instrumentø ateitimi ir ta proga rengia nacionalinæ kampanijà, kurios tikslas - sudominti jaunus þmones trombonu, fagotu ar kontrabosu. Prieðingu at veju britø orkestrai netrukus turës ieðkotis atlikëjø uþsienyje.

• Rusø kultûros ministerija pasky rë Jurijø Baðmetà Rusø valsty binio orkestro “Molodaja Rossija” meno vadovu ir vy riausiuoju dirigentu. 1995 m. ðá orkestrà ákûrë bu væs Sovietø Sà jungos valsty binio orkestro smuikininkas Markas Gorensteinas. Orkestro daugumà sudaro kà tik Rusijos konser vatorijas baigæ jauni atlikëjai.

• Rugsëjá Katharina Wagner debiutuos kaip naujoji Bairoito teatro vadovë. Wolfgangas Wagneris nusiþengë taisyk lëms perleisti vadovavimo teises Evai WagnerPasquier ar Nikei Wagner, teigdamas, kad jos tam netinkamos.

• Ðià savaitæ (rugsëjo 9-13 d.) Lietu vos Nacionalinëje filharmonijoje “Warner Classics” áraðø kompanijos “Finlandia Records” uþsaky mu áraðomi Onutës Narbutaitës kûriniai orkestrui Simfonija Nr. 2, “Liberatio” ir “Metabolë”. Áraðai sudarys ket vir tojo autorinio Onutës Narbutaitës kompak tinio disko turiná precedento neturinèioje serijoje.

Tai pirmasis at vejis, kai puikià reputacijà turinti áraðø kompanija, platinanti áraðus visame pasaulyje, leidþia net keturis lietuviø kompozitorës diskus.

Pagal uþsienio spaudà parengë Auðra LISTAVIÈIÛ TË

Muzikos barai /43

Áspûdþiai

Apie Maskvos teatrus Apie 90-àjá gimtadiená ðvenèiantá rusø operos reþisûros patriarchà prof. B.Pokrovská ir jo talento gerbëjà J.Stalinà

P

Egidijus MAÞINTAS askutiná kartà Maskvoje vieðëjau 1990-aisiais. Tada “Respublikoje” raðiau apie Milano “La Scala” teatro gastroles Maskvoje (“Per daug bemoliø”. 1990 03 31). Kaip per tuos dvylika metø pasikeitë Rusijos sostinë?

Maskva tarsi jaunamartë puoðiasi naujomis gatvëmis, skverais, áspûdingomis statybomis, skoningai kuriamais ir statomais paminklais, restauruojamais architektûros pastatais ir, þinoma, naujais teatrais, kuriø ðiandien joje apie du ðimtus! 1990-aisiais Maskvos teatrams suskaièiuoti tereikëjo dviejø rankø pirðtø. Tai unikalus Rusijos kultûros politikos reiðkinys, kurá sunku suvokti ir deramai ávertinti. Pamaniau, kad jeigu mûsø Lietuvoje bûtø maþiau rëksniø politikieriø, o daugiau tokiø statybininkø kaip Maskvos meras A.Luþkovas, tada gal Lietuva negarsëtø kaip “graþi agrokultûrinë valstybë, teturinti vienà þinomà E.Nekroðiaus teatrà…”

Mano kukliais skaièiavimais, Lietuvos sostinei Vilniui iki kultûringo miesto ávaizdþio trûksta nei daug, nei maþai, o bent deðimties profesionaliø teatrø, pilnø þiûrovø, ir apie pusðimèio vertingø skulptûrø reprezentacinëse miesto vietose. Tada net ir skeptiðkai nusiteikæ uþsienieèiai, tarp jø ir maskvieèiai, gerbtø Lietuvà kaip menà ir profesionaløjá teatrà suprantanèià tautà.

Antraip ir toliau vartysimës pavirðutiniðkos meno saviveiklos ir vienadienës masinës popkultûros lopðyje.

Nuo nepriklausomybës pradþios ge-

Muzikos barai /44

teatralai J.Vaitkus, R.Tuminas, E.Nekroðius, O.Korðunovas ásigeistø Vilniuje turëti savo stacionarius teatrus? O kà jau kalbëti apie teatro, sakykime, Vilniaus muzikinio, turinèio keliø ðimtmeèiø tradicijas, atstatymà? Pagaliau mes ne tik neturime kultûringø valdininkø, bet ir iðugdytø þiûrovø. Net esamuose sostinës teatruose spektakliai daþnai rodomi apytuðtëse salëse, ko tikrai neteko matyti Maskvoje (o maèiau ðiais metais - devyniasdeðimtyje teatrø 213 spektakliø). Teatruose ypaè daug jaunuoliø ir pensininkø, vaikø ir studentø. “Niekur kitur nemaèiau tokios ðiltos ir iðprususios auditorijos kaip èia”, - prisipaþino Maþajame teatre ðià vasarà vaidinusi prancûzø aktorë Ani Girardot.

Nauji ar dar tik steigiami Rusijos teatrai nepatiria uþimtumo stygiaus: visi jie turi remianèiø verslininkø. Maskvos teatrø vadovai, kitaip nei Lietuvos, neturi problemø dël lankomumo ar tuðèiø saliø. Ypaè daug uþsienieèiø, atvykstanèiø á atsigavusià Rusijà, mëgsta lankytis teatruose. Ádomu, kad geriausiai lankomi Rusijos sostinës teatrai (iðskyrus “Lenkomà”, Majakovskio, “Mossoveto” ir Maþàjá bei Didájá) yra bûtent tie,

Rusø operos reþisûros tëvas B.Pokrovskis su reþisieriumi M.Kotlianovu (apaèioje) ir E.Maþintu aptaria G.Händelio operos “Julijus Cezaris” scenografijà. 2002 m. birþelis

riausi Rusijos teatrai daþnai kvieèiami á uþsiená, taip pat ir á Latvijà bei Estijà, taèiau Lietuva á ðiuos gastroliø marðrutus neáeina.

“Lietuva - puikus agrokultûrinis kraðtas”, - ásitikinæ Maskvos teatralai. Jiems ið tiesø galima pritarti ir pavydëti, nes, nepaisant Rusijà iðtikusios ekonomikos krizës, nuo 1990-øjø ðalies sostinëje, padedami savivaldybës ir vyriausybës, atidaryti net 150 naujø teatrø. Rusijos politikai màsto sveikai: teatrai yra puiki jaunimo auklëjimo, kultûrinio augimo ir ðvietimo priemonë. Ádomu, kaip Lietuvos kultûros ministerijos valdininkai reaguotø, jeigu net pripaþinti

kurie ásikûrë prieð keletà deðimtmeèiø.

Teatrø vadovai ir juos remiantys verslininkai jau þino, kad nauji teatrai, atidaryti tolimuose Maskvos rajonuose ir pakraðèiuose, taip pat turës þiûrovø. (Tai árodo vos prieð deðimtmetá atidaryti, bet jau populiarûs reþ. K.Raikino “Satyrikonas” - “Marijinaja Roðèia” kino teatro patalpose, reþ. A.Kaliagino “Et cetera” - Naujojo Arbato rajone, reþ. A.Beliakovièiaus - Pietvakariø rajone ar mero A.Luþkovo mëgstama Naujoji opera (dir. V.Kolobovas), - teatrai, á kuriuos bilietai iðparduoti pusei metø á prieká.)

Maskvos akademinis valstybinis ka-

merinis muzikinis teatras yra vienas ið tø, kurie uþsiaugino kelias þiûrovø kartas.

Teatro þiûrovai - buvæ Breþnevo dvasios aðtuntojo deðimtmeèio Maskvos aukðtøjø mokyklø studentai, o ðiandien - profesoriai, mokytojai, vadybininkai, valdininkai ir ástaigø vadovai, kurie á spektaklius jau vedasi savo anûkus. Jiems Kamerinis teatras atidarë studijà, á kurià priimami visi norintys dainuoti ir ðokti. Gabiausi moksleiviai jau dalyvauja spektakliuose su profesionalais (S.Prokofjevo “Petioje ir vilke”, B.Kravèenkos “Pasakoje apie popà ir jo tarnà velnià” ir kt.).

Per tà laikà Rusijoje ëmë vyrauti rinkos ekonomika. Ji diktavo savas taisykles, ir Maskvos kamerinis muzikinis teatras joms pakluso. Senutei Europai, ðimtmeèius lavinusiai ir puoselëjusiai savo skoná, ðis teatras pasirodë priimtinas ir laukiamas: pasipylë kvietimai rodyti spektaklius uþsienyje. Rusijos teatrinë kultûra niekada neturëjo problemø reprezentuoti save uþsienyje ir taip ágijo dar vienà elitiná teatrà, kuris per trisdeðimtá metø gastroliavo daugiau nei 197 kartus, ið jø net 93 - uþsienio valstybëse, taip pat ir 1975 m. Klaipëdoje (tais paèiais metais prof. B.Pokrovskis á Vilniaus nacionaliná operos ir baleto teatrà perkëlë A.Borodino “Kunigaikðtá Igorá”, anot teatro kritikø, vienà geriausiø rusø klasikiniø operø pastatymø mûsø ðalies istorijoje nuo 1920 m.).

Maskvos kamerinio muzikinio teatro meno vadovui, Rusijos operos reþisûros patriarchui B.Pokrovskiui ðiemet sukako 90 metø. Jo vardas tariamas ðalia teatro reformatoriø V.Felsensteino, K.Stanislavskio, G.Krego, M.Reinhardto, V.Mejerholdo pavardþiø.

Kaþkas ið þymiø kompozitoriø yra sakæs, kad kiekviena epocha girdi savaip.

“Akivaizdu, kad kiekviena epocha kitaip ir skamba, - tvirtina jubiliatas. - Mûsø teatrui kaip tik ir norëjosi parodyti, atspindëti laikà, kuriame gyvename. Kamerinë opera - geriausias tam bûdas. Ið to ir iðplaukia mûsø siekis statyti kuo daugiau ðiuolaikiniø operø.”

Maskvos kamerinis muzikinis teatras atsirado stagnacijos laikais. Netrukus melomanams jis tapo ðvieþiu, gaiviu ðaltiniu. Kadangi scenoje nebuvo krakmolytø apykakliø, raudonø vëliavø ir vaðkiniø manekenø veidø, Kamerinis muzikinis teatras netrukus tapo Kremliaus valdininkø neapykantos taikiniu, paprastø þiûrovø ir inteligentø polemikos objektu.

Kultûros ministerijos ir CK valdininkai stebëjosi, kad meno vadovas B.Pokrovskis, net keturiø Stalino premijø laureatas, su disidentais M.Rostropovièiumi, G.Viðnevskaja, D.Ðostakovièiumi, A.Schnittke ir kitais sovietø valdþios prieðais ne tik

bièiuliaujasi, bet ir bendrus kûrybinius projektus puoselëja. Kai violonèelininkas M.Rostropovièius su ðeima emigravo á Vakarus, B.Pokrovská iðkvietë á CK ir pasiûlë uþimti ðio menininko butà miesto centre.

B.Pokrovskis atsisakë retoriðkai paklausdamas: “O kà, ar Rostropovièius jau mirë?”

Prie Kamerinio muzikinio teatro bilietø kasø eilës stovëjo per naktis. Pusrûsio kambario erdvëje þiûrovai galëjo ranka paliesti artistus, miniatiûrinëje þiûrovø salëje nebuvo scenos uþdangos. Muzikinis spektakliø intymumas kalbant apie þmogø, jo sielos problemas, laisvæ, sklandanèià greta artistø tariamø þodþiø ir garsø. Ir net melomanams visiðkai neþinomas teatro repertuaras.

Spektakliai, kokiø nebuvo jokio ne tik Sovietø Sàjungos, bet ir laisvojo pasaulio teatro repertuare. Á kino teatro “Sokol” pusrûsá, kur B.Pokrovskio teatras rodë spektaklius, kaipmat plûstelëjo bûriai þiûrovø. Ir inteligentijos grietinëlë, ir ið tolimø provincijos miesteliø atvykæ tarnautojai, menininkai.

Naujasis teatras stengësi prijaukinti publikà prie naujo þanro - kamerinës operos. Ðiam subtiliam þanrui bûtinas ypatingas atlikëjø ir klausytojø bendravimas.

Greitai þiûrovai pasakë “taip”, ir Kamerinis muzikinis teatras, sukurtas kaip eksperimentinis, per 30 gyvavimo metø dovanojo þiûrovams net 85 premjeras. Ryðkûs, novatoriðki teatro talentai ir spektakliai tapo diskusijø ir ginèø objektu. Muzikinæ dalá B.Pokrovskiui padëjo kurti dirigentas G.Roþdestvenskis, o Rusijos liaudies artistas ir vyr. dirigentas L.Ossovskis, prieð 18 metø tapæs teatro direktoriumi, padëjo iðrûpinti naujas patalpas Nikolskajos gatvëje. Èia teatras nuo 1994 m. rodo spektaklius.

Po dvejø metø ðalia 200 vietø þiûrovø salës bus pastatyta 400 vietø patalpa, skirta dideliems pastatymams. Ir tai Rusijos kultûros ministerijai nekainuos në kapeikos, nes teatras rado investuotojø. Tikimasi, kad þiûrovø netrûks, nes B.Pokrovskio spektaklius mëgsta Maskvoje ásikûrusiø ambasadø darbuotojai. Laikoma geru skoniu þiûrëti ðiuolaikines operas, kurias á scenà perkelia þmogus, ne kartà bendravæs su K.Stanislavskiu, V.Mejerholdu, V.Kaèialovu, ið jø mokæsis ir ið jø lûpø girdëjæs patarimus bei pastabas.

Pirmoji naujojo Kamerinio muzikinio teatro premjera - D.Ðostakovièiaus opera “Nosis”, kuri po 1930 m. premjeros Leningrado maþajame operos teatre daugiau neberodyta. Ir tik Maskvos kamerinis muzikinis teatras iðdráso vël statyti uþdraustàjá veikalà. XX a. klasiko D.Ðostakovièiaus aðtrios, satyriðkos, groteskiðkos potekstës kûrinys “Nosis”, Japonijoje parodytas Kamerinio muzikinio teatro, tapo populiariausia ope-

ra. Uþsienio specialistø dëmesio sulaukë ir maþai þinomi Mozarto, Händelio, Bergo, Rossini, Prokofjevo, Stravinskio kûriniai bei uþmirðtø Rusijos kompozitoriø muzikiniai spektakliai.

Teatro repertuare - pasaulio operos istorija: J.Peri “Euridikë” ir C.Monteverdi “Popëjos karûnavimas”, vilnieèio V.Ganelino, E.Denisovo ir A.Schnittke’s kûriniai; rusø muzikiniø spektakliø pradininko metropolito Dmitrijaus Rostovskio “Rostovieèiø gyvenimas”, uþmirðti D.Bortnianskio, V.Paðkevièiaus, C.Cui, V.Rebikovo scenos veikalai; specialiai Kameriniam muzikiniam teatrui sukurtos kompozitoriø T.Chrenikovo ir A.Cholminovo operos.

Netoli Raudonosios aikðtës ásikûrusiame naujame Kamerinio muzikinio teatro pastate ðiais metais ávyko G.Puccini operø “Skraistë” ir “Dþanis Skikis”, dar niekada iki tol nestatytø Rusijoje, premjeros. Savo 90-meèiui jas sukûrë nenuilstantis meno vadovas prof. B.Pokrovskis su reþisieriais V.Fedorenko ir A.Merkulovu. O pats Kamerinis muzikinis teatras, ðiandien tituluojamas garbingais “valstybinio” ir “akademinio” vardais, neseniai paminëjo savo trisdeðimtmetá. Ðá reikðmingà ávyká nuðvietë visos ðalies spauda. Ádomu, kad, be reþisieriaus diktatoriaus B.Pokrovskio, teatre dirba dar keturi reþisieriai ir keturi dirigentai. Todël spektakliø kokybë neabejotinai aukðta ir meniðka. O Lietuvoje daþniausiai bûna taip: reþisierius, tapæs muzikinio teatro meno vadovu, nustoja rodæs kito reþisieriaus spektaklius ir, “nukarpæs” kitus etatus, lieka vieninteliu reþisieriumi.

Arba ðtai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ðeðiems dirigentams tenka du reþ. asistentai!!! Tai atsiliepia spektakliø kokybei. Talentingiausi ávairaus braiþo meistrai turëtø dirbti Lietuvos valstybiniuose teatruose, o ne kovoti ambicijø kare dël ðiltø këdþiø. Dël tokiø Lietuvos kultûros piktþoliø nukenèia ne tik teatrø, bet ir ðalies ávaizdis.

Maskvos kameriniame muzikiniame teatre G.Puccini operos iki ðiol nebuvo statomos, todël kolektyvas susidûrë su kai kuriais keblumais, taèiau pasisekë sëkmingai juos áveikti. “Puccini reikia vaidinti, - tvirtina B.Pokrovskis, - nesvarbu, ar tai “Toska”, “Madam Balerflai”, ar “Bohema”.

“Skraistë” - melodrama, ðviesi, gili, skausminga. “Skikis” - linksmas, nuotaikingas veikalas, artimesnis dabartinei kartai, ðiek tiek pavirðutiniðkai þvelgianèiai á pasaulá.”

Maskvos kamerinis muzikinis teatras savo ákûrëjo ir ákûrimo sukakèiø proga sulaukë þurnalistø, televizijos operatoriø, uþsienio impresarijø dëmesio.

Maskvos didysis teatras, kuriam B.Pokrovskis atidavë net 42 metus, savo ilgameèiam vadovui, Rusijos operos tëvui skyrë

Muzikos barai /45

A.Borodino “Kunigaikðtá Igorá”. Caro loþëje ðalia B.Pokrovskio sëdëjo jo þmona Irina Maslenikova, buvusi Didþiojo teatro solistë (dainavusi net 25 metus), vaikai ir vaikaièiai. Dalyvavo dirigentas M.Rostropovièius su þmona G.Viðnevskaja ir kiti.

Gausiai susirinkæ teatro menininkai ir þiûrovai plojimais sveikino kukløjá reþisieriø.

Maskvos kameriná muzikiná teatrà B.Pokrovskis 1972 m. ákûrë dar bûdamas Didþiojo teatro vyr. reþisieriumi, taigi savo ðlovës zenite. Ar nujautë operos teatro reformatorius, kad po deðimtmeèio, 1982aisiais, bus iðvarytas ið teatro, kurio scenoje kûrybingam gyvenimui prikëlë net 50 operø? Iðsikvietæs á Kultûros ministerijà, TSKP CK Politinio biuro narys ministras P.Demièevas liepë raðyti pareiðkimà. “Maskvos didájá teatrà sukûrë bûtent B.Pokrovskis”, - taip apie savo mokytojà atsiliepë tenoras Z.Sotkilava. “Puikia operos artiste tapau tik B.Pokrovskio dëka”, - ðluostydamasi aðaras savo krikðtatëvá scenoje apkabino dainininkë G.Viðnevskaja. Ðiandien B.Pokrovskio vardà galima rasti viso pasaulio muzikos enciklopedijose. Su Maskvos didþiajame teatre statytais spektakliais jis iðvaþinëjo skersai ir iðilgai Þemës rutulá. Jo reþisuoti spektakliai daugelá þymiø menininkø iðgarsino pasaulyje. Tai dainininkai J.Nesterenko, J.Obrazcova, V.Atlantovas, M.Kasraðvili, V.Piavko ir daugelis kitø.

P.Èaikovskio operà “Eugenijus Oneginas”, kurià B.Pokrovskis 1944 m. perkëlë á Maskvos didþiojo teatro scenà, ne kartà þiûrëjo “generalisimas” J.Stalinas. Ðiandien tame paèiame spektaklyje Lenská dainuoja jaunasis tenoras N.Baskovas, ásiklausydamas, kaip ðio poeto vaidmená prieð keletà deðimèiø metø interpretavo S.Lemeðevas ir I.Kozlovskis.

B.Pokrovskis pergyveno keletà Sovietø Sàjungos diktatoriø, nuo J.Stalino iki M.Gorbaèiovo ir dabartinio Rusijos prezidento V.Putino. Ið pastarojo rankø 90meèio proga gavo medalá “Uþ nuopelnus tautai”. Taèiau á ironijà linkæs reþisierius liko iðtikimas sau ir atsiimdamas apdovanojimà juokavo: “Ne ekonomika, bet kultûra ir opera iðgelbës dabartiná sumiesèionëjusá, materialiniø vertybiø kamuojamà pasaulá”.

Net ir niûriais stalinizmo laikais B.Pokrovskis niekada nëra buvæs Komunistø partijos nariu. Todël netrûko pavyduoliø, kurie ne kartà kreipësi á J.Stalinà paaiðkinti, kodël ðis aukðèiausius kûrybinius savo ðalies apdovanojimus - savo vardo premijas - skiriàs nepartiniam reþisieriui. J.Stalinas ðypsodamasis pro ûsà atsakydavæs: “B.Pokrovskis savo menu geriausiai ir sujungia partiná blokà su nepartiniais”.

“Kodël jûs, didþiausio Sovietø Sàjungos teatro vadovas, vis dëlto netapote

Muzikos barai /46

partijos nariu?” - mëgo klausti uþsienio korespondentai, legendiná menininkà jubiliejaus iðvakarëse uþgriûdavæ vos ne kas savaitæ. “Ið baimës, kad, iðkviestas á partkomà, turësiu choro artistei, santechnikui, valytojai ir propagandistui dëdei Koliai atskleisti reþisuojamos operos “Aida” kûrybinius planus”, - ðypsosi pasauliná pripaþinimà pelnæs “operos reþisûros caras” Borisas Aleksandrovièius. Taèiau èia pat jis priduria, kad dvasinës seminarijos chore dainavæs J.Stalinas turëjo puikià klausà ir muzikiná skoná, kokio jam galëtø pavydëti dabartiniø valstybiø vadovai.

Daugelá operø á Maskvos didájá reþisierius perkëlë papraðytas negailestingumu savo politiniams prieðininkams garsëjusio diktatoriaus. Visos J.Stalino rekomenduotos operos Didþiojo teatro scenoje iðsilaikë po kelis deðimtmeèius. “Dar ir ðiandien man máslë, kaip jis, klausydamas Mozarto ir Vivaldi, kita ranka pasiraðydavo nuosprendá deðimèiai tûkstanèiø savo ðalies gyventojø, skaitë raðytojà M.Bulgakovà, ëjo þiûrëti teatre jo pjesiø ir kartu já naikino”, - prisimena B.Pokrovskis.

Net keturias pirmojo laipsnio J.Stalino premijas, taip pat Lenino premijà, daugybæ kitø ðaliø apdovanojimø ir premijø pelnë B.Pokrovskis uþ reþisuotus spektaklius.

Per ilgà savo gyvenimà nenuilstantis maestro jø pastatë net 175, ið kuriø daugiau kaip ðimtà (125) - jau perkopæs 60-metá ávairiose ðalyse, taip pat ir Lietuvoje (Vilniuje). Ðiø eiluèiø autoriui ðiemet teko pas nenuilstantá reþisieriø staþuotis muzikinio teatro reþisûros ir pasiteirauti apie Lietuvà. “Labai gerai prisimenu, nors tai buvo seniai, A.Snieèkaus laikais. Ar daug kas Vilniuje pasikeitë, ar gyvi mano spektaklio artistai?

Perduok jiems, kad gyvenu nepadoriai ilgai, gal dar kokiam pastatymui ir ákalbësite”, - juokauja jubiliatas, radæs atokvëpio minutëlæ G.Händelio operos “Julijus Cezaris” repeticijos metu.

Knygø “Apie operos reþisûrà”, “Pamàstymai apie operà”, “Profesijos laipteliai”, “Operos reþisûros ávadas”, “Kaip mane iðvijo ið Didþiojo teatro” autorius nuo 1949 m. dësto Rusijos teatrinio meno institute (GITIS), nuo 1954 m. - profesorius, nuo 1959 m. - Operos reþisûros katedros vedëjas. Maskvos naujosios operos teatre A.Rubinðteino operà “Demonas” reþisavo B.Pokrovskio anûkas - aktorius Michailas Jefremovas. Taèiau operos reþisûros metras kritiðkai vertina reþisierius, norinèius reþisuoti operas ir muzikinius spektaklius, bet neturinèius aukðtojo muzikinio iðsilavinimo. “Spekuliacija, noras pagerinti klasikinæ operà, tapti novatoriumi man kelia ðypsenà. Jeigu nori bûti novatoriumi, statyk Bergà, Ðostakovièiø, Prokofjevà, Stravinská. Reþisierius - kompozitoriaus

Trombonas (Adolfo Saxo konstrukcija; 1890 m.)

Komponiumas (componium; Diedericho Nicolaus konstrukcija; 1821 m.)

Pagal uþsienio spaudà parengë Auðra LISTAVIÈIÛ TË

Svetur

Teatro magija Rygoje Giuseppe’s Verdi “Kaukiø balius” Junija GALEJEVA

Muzikos direk torius ir dirigentas - Gintaras Rinkevièius, dirigentas - Andris Nelsons, reþisierius - Gintaras Varnas, scenografas - Andris Freibergs, kostiumø dailininkë - Natâlija Jansone, choreografë - Elita Bukovska, ðviesos dizaineris - David Har vey.

VAIDMENYS IR ATLIKË JAI: Gustavas III Vik toras Afanasenko, Ingus Pçter sons, Kârlis Zariòð; Amelija Jelena Zelenskaja, Andþella Íir se, Ieva Viïuma; Grafas Ankastriomas (Renatas) Dainius Stumbras, Fiodoras Moþajevas, Georgijus Gagnidze, Samsons Izjumovs; Ulrika - Irina Dolþenko, Ilona Rasa, Dace Volfar te; Oskaras - Kristîne Gailîte, Irena Zelenkauskaitë; ir kiti.

Lat vijos nacionalinio operos ir baleto teatro choras ir orkestras.

Premjera - 2002 vasario 8 ir 9 d., Lat vijos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Muzikos barai /48

A

r jums teko bûti teatro uþkulisiuose? Kol salë dar tuðèia, iðeiti á scenà, arti arti prieiti prie ruoðiamø spektakliui dekoracijø, ákvëpti scenos dulkiø ir pajausti su niekuo nepalyginamà scenos kvapà? Paliesti ant pakabø kabanèius kostiumus - vakare, ðvieèiant proþektoriams, svaiginanèius nerealiu groþiu, o dabar - tokius paslaptingai nebylius? Metaliniai strypai, dëþës, virvës - visiðkai realûs ir kartu stebuklingi daiktai… Jei suprantate, apie kà kalbu, vadinasi, sergate ta paèia “teatro liga”. Ir dþiaukitës - ja sirgo ne vienas garbingas þmogus, kad ir, pavyzdþiui, Giuseppe Verdi ar jo operos “Kaukiø balius” herojus - Ðvedijos karalius Gustavas III. Kaip þinia, ðios operos siuþetas (iðskyrus meilës linijà) paremtas tikrais faktais.

Gustavas III (1746-1792) ið tikrøjø buvo nuþudytas kaukiø baliaus metu ir ið tikrøjø prieð pokylá gavo perspëjantá anoniminá laiðkà. Visi operos personaþai (iðskyrus Oskarà ir Amelijà) - istorinës asmenybës, net ir bûrëja Ulrika. Dël cenzûros Verdi buvo priverstas pakeisti veikëjø vardus bei jø socialiná luomà, o veiksmà perkelti ið XVIII a. Ðvedijos á XIX a. Amerikà*. Taèiau Verdi, kurdamas operas, visada studijuodavo istorinius ðaltinius ir “Kaukiø baliø” raðë bûtent apie Gustavà III - karaliø, kuris “buvo matæs pasaulio ir uostæs Liudviko

XIV rûmø aplinkos” (ið Verdi laiðko libreto autoriui Antonio Somma), karaliø, kurio didþioji aistra buvo teatras. Gustavas III ne tik raðë pjeses ir vaidino scenoje, bet ir pastatë operos teatrà (net architektûriná planà braiþë pats). Fataliðka, kad bûtent operos teatre ir buvo nuþudytas… Skaitant istorinius Gustavo III gyvenimo apraðymus, atrodo, kà bedarydavo politikoje, mûðio lauke ar rûmuose, visur jautësi lyg scenoje. Ðtai tik vienas epizodas: Gustavas III Karaliðkojoje operoje, savo apartamentuose, netrukus persirengs, uþsidës kaukæ ir nusileis á parterá, kur jau prasideda kaukiø balius.

Jam atneðamas laiðkas, perspëjantis, kad pokylyje karalius bus nuþudytas. Palyda sunerimo: ar nederëtø nepastebëtam gráþti á rûmus? Gustavas, në þodþio netaræs, iðeina á loþæ, atidaro langà ir pasirodo visiems susirinkusiesiems. Kelias minutes pastovi ðypsodamasis, priimdamas dvariðkiø sveikinimus, po to atsisuka á palydà: “Jei kas ir norëjo mane nuþudyti, - kà tik turëjo puikià progà”. Pajacas! Teatro karalius! Bûtent taip Gustavas III ir buvo pravardþiuojamas - “teatro karalius”.

Nors “Kaukiø baliaus” muzika ið karto pavergia klausytojus, pastatyti ðià operà ne kaip sàlyginá naftalininá XIX a. spektaklá, o kaip ðiuolaikiðkà vientisà dramà nëra paprasta. Fabula gana trafaretinë: meilës trikampis, fatumas, pagrindinio herojaus mirtis. Lyg ir tragedija. Taèiau muzikoje lyrinës operos stilius jungiamas su buffa ir opera comique. Meilës linijoje nëra visa griaunanèios aistros. Apie sàmokslà karalius þino nuo pat pradþios ir, atrodo, jam tai visai nerûpi. Kurgi konfliktas? O visi tie persirengimai, burtai, Oskaro personaþas - nejau kompozitoriui tebuvo pretekstas paraðyti akinamai graþià muzikà? Ið pirmo þvilgsnio ði opera - “perlø vërinys”, tiek daug joje pernelyg graþiø, su tragedija beveik nesusijusiø, lyg specialiai publikai átikti paraðytø numeriø.

Reþisierius Gintaras Varnas operai - Dievo dovana. Jis ne tik profesionalus ir talentingas. Jis - muzikalus. Net jo dramos spektakliuose jauèiamas “muzikanto màstymas”: mizanscenos ir charakteriø kontrapunktai skamba, o forma - temø pristatymas ir plëtojimas, kulminacijos, konfliktai ir atoslûgiai, atrodo, valdomi muziko rankos. O jei stato operà, galime bûti tikri: pirma, scenoje matysime dramà, antra, viskas, kà matysime, bus nukreipta á tai, kad iðryðkintø operos groþá ir sustiprintø muzikos poveiká. Ðtai ir “Kaukiø baliuje” Gintaras Varnas rado tà vienà vienintelá taðkà, ið kurio þiûrint (klausantis) Verdi opera atrodo ne kaip kostiumuotas koncertas, o kaip tobula muzikos drama, kurioje nëra në vienos nereikalingos natos.

Reþisierius pasirinko pirmàjá (“ðvedið-

© RIGAS operas festivals nuotr.

G.Verdi “Kaukiø balius”, III veiksmas

kàjá”) operos variantà, o sceninio sprendimo raktu tapo Gustavo frazë ið pirmojo veiksmo: “Per la gloria e molto, nulla pel cor…” (“Daug garbës, nieko ðirdþiai”). Ðtai ið kur tie “kankanai”, buffa persirengimai ir Oskaro dainelës! Tai opera apie “teatro karaliø” - þmogø, kuris bëgo nuo tuðtumos ðirdyje á teatrà, savo gyvenimà pavertæs klounada. Þmogø, kuriam likimas davë sostà, bet nedavë laimës, ir kuris þuvo, nes taip buvo lemta.

Scenografija Gintarui Varnui - vizualus spektaklio pagrindas. Ir ne veltui jau á kelintà pastatymà jis kvieèiasi toká talentingà menininkà kaip romantiðkas scenos poetas Andris Freibergas - bendradarbiaudami ðie du virtuozai daro stebuklus. Scenografija tampa neatsiejama reþisûros dalimi, o reþisûra - scenografijos. Varno spektakliams bûdingas minimalistinis lakoniðkumas ir tikslumas, klasikinë gracija, - viskas konceptualu ir emociðkai “veikia”, romantiðkai alsuoja, skamba nuostabiu unisonu su Verdi muzika, verèia klausytis. Visi gestai (scenografijos, apðvietimo ar reþisûros) tvirtai ir tiksliai suderinti su muzikos gestikuliacija, - taip glaudþiai, bet kartu grakðèiai ir ðvelniai, kad ne tik nesimato në vieno “siûlelio”, bet, rodos, viskas, kà matai, priklauso tik nuo dirigento. O Gintaras Rinkevièius “Kaukiø baliø” girdi lygiai

taip pat kaip ir jo kolegos - reþisierius, scenografas, ðviesos dailininkas, choreografë.

Disciplinuotas uþtikrintas orkestras iðryðkina stilistinæ ávairovæ ir kûrinio plëtojimo logikà. Nors vëliau ir pabandysiu apraðyti savo emocinius iðgyvenimus vasario 15osios spektaklyje, ið tikrøjø to menø sintezës poveikio (teatro magijos) neámanoma papasakoti, tai reikia pamatyti: jûs girdite vienà ar kità emocijà muzikoje, ir tuo paèiu metu ta paèia emocija ar jos dramaturginiu kontrapunktu prabyla scenos erdvë. O jei tai “Kaukiø baliaus” - ne tik scenos, bet ir visos teatro salës.

Jauki, romantiðka, puoðni, auksiniu ornamentu pasidabinusi Rygos teatro salë. Sëdite minkðtame senoviniø formø purpurinio aksomo krësle. Scenà árëmina auksinis portalas. Kaip ir “Pikø damoje” spektaklio kvintesencija “uþraðyta” ant baltos uþdangos, atskirianèios paveikslus.

Tik ðá kartà ji labiau panaði á diapozityvà - permatomas baltas matinis fonas ir ant jo - Gustavo III nubrëþtas klasikiniø proporcijø teatro planas. To operos teatro, kurá Gustavas III pastatë ir kuriame buvo nuþudytas. Teatras - iðsvajotas pasaulis, iliuzija ir magnetas. “Diapozityvas” nejuda, kol skamba áþanga. Norom nenorom ásiþiûri…

Po kurio laiko… kaþkà primena… ëhë!.. taigi brëþinyje galëtø bûti ta pati Rygos te-

atro salë! Ðtai taip “diapozityvo” projekcija tampa reali Rygos teatro erdvë. “Ketvirta siena” lyg ir yra, bet jos ir nëra: mes sëdime Gustavo III pastatytame teatre. Ðis keistas jausmas neiðnyksta per visà spektaklá. Scenografija, reþisûra, apðvietimas (kaip juos atskirti ðiame spektaklyje?), viena vertus, emociðkai átraukia publikà á dramà, verèia pajausti, jog viskas realiai vyksta èia ir dabar, taèiau tuo pat metu þiûrovai nuolat jauèia “scenos kvapà”, mëgaujasi prieð akis atsivërusiu teatru. Argi visa tai kyla ne ið muzikos, kurioje psichologinis realizmas derinamas su teatriniais efektais?

Pirmajame paveiksle ðviesioje scenoje matome nebaigtus auksinio scenos portalo (tikrojo) dublikatus. Darbininkai juos dar tvarko, taèiau jau matyti, kad darbas eina á pabaigà, ir netrukus visos arkos turës bûti sustatytos á praðmatnià auksinæ galerijà. Atneðamos ðiuolaikinës metalinës pakabos, tokios pat ðaltos, bejausmës metalinës dëþës - stilistiðkai jos kertasi su auksiniais neobarokiniais portalais, ið pradþiø atrodo - tik rekvizito dëþës - neiðvengiamas realybës atributas, kuris bus paðalintas ið scenos, kai prasidës spektaklis. Ðiokia tokia netvarka.

Teatrinë prieðpremjerinë daþais kvepianti atmosfera. Vyrai baltais marðkiniais ir juodom kelnëm traukia ið dëþiø ir kabina ant pakabø auksines scenines sukneles. Uni-

Muzikos barai /49

Muzikos barai /50

© RIGAS operas festivals nuotr.

formuota apranga ir pakabos “kreipia”, nors ir neprimygtinai, veiksmà á dabartá.

Drabuþiai vienodi - minia. Vyrams monotoniðkai besidarbuojant jø toks pat monotoniðkas choras skamba kaip minios mintys.

Taèiau aiðkiai girdime, kad ne visi galvoja vienodai: chore - ryðkus kompozitoriaus, o dabar dirigento pabrëþiamas konfliktuojantis kontrapunktas. Aha, ðtai tie trys - vizualiai neiðsiskiriantys ið minios (detalë, bet kokia tiesa!) - tai jie yra karaliaus prieðai. Taèiau kol kas apie tai þinome tik mes - publika. Ir visai apie tai pamirðtame, kai pasirodo þavus, jaunystës idealizmu spindintis Oskaras (neámanoma nesiþavëti tikslia Kristîne’s Gailîte’s vaidyba ir vokalo technika). Nuoðirdi Oskaro meilë karaliui, rimtai atliekant savo vaidmená, pakeri publikà ir, atrodo, labai palaiko Gustavà (Viktoras Afanasenko), suteikia jëgø toliau vaidinti spektaklá, linksminti, kelti ûpà savo þmonëms. Viktoro Afanasenko Gustavas - “þmogus su kauke” - vaidina, labai stengiasi, kartais pats patiki savo vaidyba, kartais persistengia, o kartais akimirkà kaukë nuslenka. (Stipriu balsu bei puikia dainininko technika ir vilnieèiai jau ne kartà turëjo progà þavëtis.) Pirmojo paveikslo kulminacija tampa jo finalas - dþiugus choras, kurio emocinæ iðraiðkà dar labiau sustiprina vyrø ðokis su… tuðèiomis auksinëmis suknelëmis. Diriguojant Gintarui Rinkevièiui operetiðkai lengvabûdiðka ðios scenos muzika - linksmas ðokis ant beprotybës bedugnës kraðto. Labai graþu, labai linksma, taèiau… tas virtuoziðkas tempas, muzikos gestikuliacija, akcentai… ir dar tos tuðèios suknelës… Kaþkaip nejauku darosi. Kaþkas èia ne taip…

Emocinis kontrastas muzikoje - toks pat scenoje. Kiti trys paveikslai - niûroka, pilkai juoda atmosfera. Atrodytø, XIX a. operos ðablonai. “Scena pas bûrëjà” - kas gi dabar tiki tomis pasakomis, tais “stebuklais” scenoje? O meilës duetas naktá kartuviø lauke? Romantiðka, þinoma, taèiau… ar ne per daug? Gintaras Varnas ir Andris Freibergas iðlaikydami romantinæ atmosferà (Verdi muzika verèia tai daryti) ir neatsisakydami ironiðkos, bet atlaidþios ðypsenos (kuriai pritaria padidinta dinamikos amplitudë orkestre), keliais potëpiais priverèia susijaudinti ir ðiuolaikiná þiûrovà. Antrajame paveiksle vietoj auksinio portalo scenà apgaubia sukarpytas á staèiakampius ir “neteisingai” sudëliotas teatro plano “diapozityvas”. Tik mûsø svajonëse kaip Gustavo brëþinyje viskas taisyklinga ir proporcinga. Realybëje - kortos sumaiðytos. Suspausta erdvë kaip ir sumaþintos harmonijos orkestre veikia klaustrofobiðkai. Juodos butaforiðkos katës - ironiðkas postmodernistinis bruoþas, neleidþiantis abejoti Verdi kaip dramaturgu: “scena pas

G.Verdi “Kaukiø balius”, III veiksmas

bûrëjà” - ne pasakëèia, niekas neverèia mûsø tikëti tuo, kà matome, tai teatras - gyvenimo teatras. Itin paveiki fatumo iðraiðka - invalido veþimëlis. Kaip vaiduoklis ið paties gyvenimo (mûsø gyvenimo) pravaþiuoja jis virð scenos. Jame kaþkas sëdi, taèiau prieblandoje nematyti kas. Po to invalido veþimëlyje á scenà iðvaþiuoja Ulrika (juokitës, skeptikai, jei galite, ið tokios bûrëjos!). Vasario 15 d. Ulrikos vaidmená atliko Ilona Rasa, kurios mecosopranas nëra uþtektinai sodrus ir stiprus padidintai orkestro ekspresijai, taèiau intonacijos - tikslios ir vaidina meistriðkai - charakterio psichologinis realizmas privertë þiûrovus “ásitraukti” á dramà (ir vël tas keistas jausmas - teatras ar realybë, “iðgyvename” dramà ar stebime?). Ne maþiau emocionaliai veikia ir visiðkai tuðèia treèiojo paveikslo scena, kurioje Amelija atrodo silpna ir vieniða. Kaip, beje, ir Gustavas, o vëliau - Renatas. Romantiðkas pavojus tvyro niûrioje atmosferoje: vienu momentu ið tamsos iðnyra juodi siluetai su baltom kaukëm - labai toli, lyg vaiduokliai. Meilës dueto metu minkðti proþektoriø spinduliai romantiðkai apgaubia Gustavà ir Amelijà. (Vasario 15 d. Amelijos partijà atliko vieðnia ið Ðvedijos Gitta Maria Sjöberg - dainininkë, laisvai techniðkai valdanti savo graþø, gryno tembro balsà ir bûtent juo perteikianti visas emocijas. Jos Amelija - manau, taip ir turi bûti ðiame spektaklyje - ne itin ryðki asmenybë, tiesiog moteris, kurià myli Gustavas, paðalinio akiai - niekuo neypatinga.) “Juoko choro” metu scena sumaþëja: sàmokslininkai avanscenoje, rodos, stumia Amelijà ir Renatà prie jos

kraðto. Dirigento akcentuojamas Verdi muzikos sarkazmas ir kraupus “galantiðkumas”, Vladimiro Okunio bei Kriðjanio Norvelio vaidyba bei iðkalbinga mizanscenos ironija paverèia ðià scenà viena stipriausiai veikianèiø spektaklio kulminacijø. Ankðtoka ir ketvirtajame paveiksle. Ðeimyninis konfliktas: pavydus vyras ir nekalta þmona. Viena ið tø scenø, dël kuriø garbingas operos vardas XX a. nukeliavo á televizijà. Taèiau muzikoje - tikri jausmai.

Verdi - jautrus psichologas, kaip niekas kitas mokëjæs atskleisti personaþo bûsenà.

O scenoje - milþiniðka antklodë sumaþino erdvæ iki avanscenos. Ji ir ironiðka, ir kartu taikliai atskleidþia “uþkulisiø” gyvenimo realizmà. (Arba, kaip raðë latviø kritikas Normundas Naumanis, “argi gyvenime nëra taip, kad visus svarbiausius sprendimus, aðaras, skausmus ir dramas patikime intymiausiam draugui - pagalvei?”) Antroje Renato arijos dalyje, kai kerðto jausmai uþleidþia vietà kanèiai, antklodë pradeda lëtai slinkti þemyn, kaip slenka þemë Renatui ið po kojø. Antklodë vis slenka ir slenka, ji begalinë, ir Renatas atrodo graudþiai bejëgis. Emocionaliai paveiki minimalistinë scenografija ir statiðka mizanscena - tik minkðtas postûmis visà dëmesá sutelkti á muzikà. Fiodoro Moþajevo Renatas - labai vientisas ir tikras, niekur “neperspaudþia” - nei vokale, nei vaidyboje: kiekviena intonacija logiðka ir tiksli, aiðkiai jauèiamos nerodomos, bet kunkuliuojanèios viduje emocijos. Visas ðis paveikslas - Renato, todël antklodë niekur nedingsta ir atëjus sàmokslininkams. Tik kiek iðpleèia erdvæ.

Pasirodo jau paþástamos metalinës dëþës.

“Uþkulisiuose” aptarinëjamos þmogþudystës detalës.

Romantizmo muzikai privalomos dinamiðkai pasikartojanèios temos (vartojamos pagrindinëms idëjoms plëtoti), leitmotyvai, reminiscencijos, motyvinis plëtojimas (kai medþiaga audþiama ið vieno branduolio). “Kaukiø baliaus” muzikoje - tai pasikartojanèios meilës ir sàmokslininkø temos, stilistiniai komiðkosios operos kompleksai. Scenoje postmodernistinëmis iðraiðkos priemonëmis pieðiamas atitinkamas romantizmo stiliaus paveikslas. Taip pasiekiamas stilistinis vientisumas ir menø sintezë. Pasikartojanèiomis temomis tampa “diapozityvas” su teatro brëþiniu, rankos videoprojekcija (bûrëja Gustavo rankoje pamatë mirtá; þemëlapis, Gustavo portretas, XVIII a. laivai, kelios istorinës nuotraukos ant projektuojamos rankos subtiliai kreipia þiûrovo mintá á Gustavo laikus bei kuria fatalistinæ atmosferà: ranka - likimo þemëlapis), antrajame ir penktajame paveiksluose pasirodantis invalido veþimëlis, beviltiðkumo, tuðtumos ir realybës leitmotyvu skambanèios metalinës dëþës. Bûtinos nuo baroko tris ðimtmeèius muzikos kûrinio formà apibrëþianèios arkos: auksiniai portalai pirmajame ir paskutiniame paveiksluose, ðokiai (I pav. ir finale), juodos figûros baltomis kaukëmis (III pav. ir finale) ir invalido veþimëlio pasirodymas (II pav. ir finale).

Ið penkiø paveikslø pirmojo ir paskutinio ávykiai klostosi teatre. Jie lyg auksinis Rygos operos scenos portalas árëmina spektaklá. Pirmajame matëme pasiruoðimà pokyliui. Paskutinis - pats pokylis. Po niûrokos viduriniø paveikslø atmosferos paskutinis pribloðkia auksine prabanga.

Kaip romantizmo simfonijoje visas kûrinio svoris atitenka finalui. Arkomis sustatyti auksiniai portalai ið vienos pusës lyg natûraliai tæsiantys Rygos teatro parterá, ið kitos - atveriantys prieð mus kità - barokiná Gustavo III teatrà, scenos tolumoje - maþa scena (teatras teatre). Auksinis barokinis apðvietimas, auksiniai stilizuoti barokiniai kostiumai. Ið pradþiø groþis uþgniauþia kvapà, karaliðka prabanga apstulbina, kiek vëliau - auksas, auksas, auksas… jo per daug… kaþkaip nejauku, neðildo. Taip ir prisimeni: “Per la gloria e molto, nulla pel cor…” Choras, ðokis, lyg viskas gerai, taèiau muzikoje - tragedijos nuojauta, auksas scenoje jà dar sustiprina, be to, jau matëme ant teatro brëþinio raudonu kryþiuku paþymëtà þmogþudystës vietà, jau pravaþiavo virð scenos (ðá kartà tuðèias) invalido veþimëlis. Ir vis dëlto kaip graþu!

Kaip meilës dueto metu orkestre netikëtai pasigirsta akcentuojamos “perspëjanèios” sekundës, taip staiga ið auksinës ðokanèios minios iðsiskiria kelios auksinës figûros,

glëbyje laikanèios juodus manekenus baltomis kaukëmis (tie patys vaiduokliai ið scenos kartuviø lauke). Þmogþudystë ávyksta netikëtai: kà tik minia stebëjo baletà maþojoje scenoje, o mes - Gustavo ir Amelijos meilës duetà avanscenoje, ir ðtai Gustavas pargriuvo. Nepaisant visø “perspëjanèiø” þenklø, sunku patikëti, kad mirs. Ðtai atsikëlë… Taèiau prie maþosios scenos jau stovi ágijusios kûnà juodos figûros baltomis kaukëmis, jau nenumaldomai vaþiuoja per scenà invalido veþimëlis, privaþiuoja prie Gustavo, pasiglemþia “teatro karaliø” ir nutempia tolyn, prie maþosios scenos. O mes? O mes liekame sëdëti jaukioje Rygos teatro salëje, suvokdami, jog kà tik realiai patyrëme tai, kas vadinama “teatro magija”. * Apie Guiseppe’s Verdi operà “Kaukiø balius” - istoriná ðaltiná, sukûrimo aplinkybes, siuþetà - þr. “Muzikos barai”, 2001 birþelis, Nr. 6 (281).

REÞISIERIUS GINTA RAS VARNAS: “Per la gloria e molto, nulla pel cor” daug ðlovës, nieko ðirdþiai. Ði frazë - rak tas á Verdi kûriná. “Kaukiø balius” - keista, kupina kontrastø opera: operetës, cirko, klounados bruoþai èia susipina su tragedija. Ði muzika, pavyzdþiui, poky lio scenoje, kai á bravûrà ásiterpia prancûziðkas pavir ðutiniðkas leng vabûdiðkumas, neabejotinai inspiruota Liud viko XIV rûmø “skonio ir kvapo” - aplinkos, kurioje uþaugo Ðvedijos karalius Gustavas III. Man ilgai nedavë ramy bës disonansas tarp talentingos muzikos ir silpno libreto, ypaè antrojoje ver sijoje, kur veiksmas absurdiðkai perkeltas á JAV. Kas jis - ðis Ðvedijos karalius Gustavas III? Koks jo vidinis pasaulis?

Kas lemia jo veiksmus? Pagaliau, studijuodamas Gustavo III gy venimo istorijà, supratau ðio þmogaus teatraliðkumà. Operos karalius, kuris tik riausiai visà gy venimà bu vo ne savo vietoje ir ne savo laiku. Jis galëjo bûti puikiu kultûros ministru, kûrëju ar reþisieriumi.

Visas savo gy venimo sritis jis paversdavo meno kûriniais. Taèiau, mano nuomone, kaip visi ak toriai, jis vaidino lyg narcizas mëgaudamasis poky liais, kostiumais ir blizgesiu. Jis þavëjosi savimi kaip pagrindinio vaidmens at likëju ir su pasitenkinimu þiûrëjo á savo at spindá veidrodyje, t.y. á operas ir teatrus, kuriuos pastatë, ar á poky lius, kuriuos rengdavo pavydëtinai daþnai. Aplink save Gustavas sukûrë begalæ kitø tik roviø - dirbtiniø pasauliø. Tokia manija bûdinga tiems, kuriø viduje yra kaþkas nerealizuota, nepatenkinta. Kaip tik tuo Gustavo III charak teris ir þavi. Ási vaizduokite, kaip jis turëjo jaustis gráþæs ið Pary þiaus á provincijà - kokia tuo metu bu vo Ðvedija. Teatras ir jis, kaip pagrindinio vaidmens at likëjas, turëjo uþpildy ti tà provincialià tuðtumà.

Operoje ðis tuðtumos jausmas Gustavo sieloje ky la ið su vokimo, kad jo meilë Ame-

lijai niekada nebus patenkinta. Veiksmas vyksta dviejø dienø laikotarpiu, kai karalius pasàmonëje jau yra susitaikæs su mir timi.

Gustavas ignoruoja keletà per spëjimø. Faktiðkai pasàmonëje jau uþðif ruota saviþudybë. Nuojautà dar labiau paryðkina bravûra ir aki vaizdus leng vabûdiðkumas.

Karalius - juokdarys, karalius - pajacas, kuris paver të savo gy venimà spek tak liu “Per la gloria e molto, nulla pel cor…”

DIRIGENTAS GINTARAS RINKEVIÈIUS: “Kaukiø balius” uþima ypatingà vietà Verdi kûry boje. Ðiek tiek keista, kad ðià muzikà galima apibûdinti tokiu terminu kaip brilliante - þërinti, aistringa ir protinga. Pavyzdþiui, prabangus ir elegantiðkas pirmojo veiksmo finalas. O ar daþnai Verdi kûry boje pasitaiko toks juokas (ðiuo at veju groteskiðkas), kaip ant rojo veiksmo finale? Ðios operos muzikinës dramaturgijos ir graþios muzikos, efek tingø arijø santy kis toks “teisingas” ir geras, kad nenukenèia nei dramaturgija, nei graþios arijos. Kar tu èia labai daug vir tuoziðkumo, blizgëjimo. Ði opera “pralekia vienu at sikvëpimu”. Ji ilga, bet kar tu labai trumpa savà ja koncentracija. Visa operos muzika plëtojama finalinio kaukiø baliaus link. Gintaro Varno reþisûra tai ypaè pabrëþia.

Esu labai dëkingas reþisieriui ir dþiaugiuosi, kad jis jauèia, kur muzika leidþia padary ti gy vesnæ mizanscenà ir daugiau vizualinës reþisûros, o kur labai svarbu sustabdy ti judesá scenoje tam, kad nepaþeistum muzikos. Kad muzika visada bûtø svarbiausia. Tai ne vienintelis Varno kaip reþisieriaus pri valumas, taèiau man, kaip dirigentui, ðis bruoþas labai svarbus. Að galiu juo pasitikëti ir, matydamas spek tak lá, nematau në menkiausio neatitikimo tarp muzikos ir to, kas vyksta scenoje”.

KOSTIUMØ DAILININKË NATÂLIJA JANSONE: “Ðiandien - uþsidëkit savo svajoniø kaukæ, ry toj - ji prisitaikys prie jûsø veido formos, taèiau poryt - jau negalësite jos nusiimti”.

Muzikos barai /51

zultatas - naujas, treèiasis lygmuo (juk A + B lygu ne AB, o C). Ðis treèiasis lygmuo ir yra meninë tiesa. Daþnai nesame laisvi formos, kurià studijavome, kurià eksploatuojame, poþiûriu, daþnai bûtent forma tampa kûrybos metodu. Taèiau kai formà valdo dvasiniai kûrëjo siekiai, tuomet dvasingumas lieka spektaklyje.

© RIGAS operas festivals nuotr.

“KAUKIØ BALIUS”: KÛRYBOS PROCESAS…

Scenografas Andris Freibergs

“MUZIKOS BARAI” PRISTATO: SCENOGRAFAS ANDRIS FREIBERGS TEATRAS… Kiekvienas spektaklis - nauja istorija, nauja meilë. Kartais kûrybos procese teatras tampa viskuo - apima viskà. Operos teatre ðià pilnatvæ patyriau du kartus - kai statëme “Alèinà” ir dabar - “Kaukiø baliø”. Tai momentas, kai sutampa visos komandos kûrybiniai siekiai. Jei paþiûrëtume “geografiðkai” lyg “ið virðaus”: dirigentas, reþisierius, scenografas - kiekvienas turi savo atskirà zonà, o tarp tø zonø yra “liuftzona” - erdvë, kurioje jie susitinka.

Svarbu, kad toje zonoje bûtø savitarpio supratimas, pagarba. Taip pat labai svarbu, kad ið vieno meninio momento iðaugtø kitas, daþnai net netikëtai, kai, pavyzdþiui, reþisûros sprendimo momentas tampa impulsu scenografui. Man ádomiau dirbti, kai vieni ar kiti meniniai sprendimai gimsta ir iðsikristalizuoja proceso metu, kai yra dalykø, á kuriuos gilinuosi proceso metu, kai procesas gyvas: kiekvienas - reþisierius, dirigentas, dainininkas ir scenografas, bendradarbiaudami tarp savæs, atranda kaþkà nauja savajai “zonai”. Tuomet bendras re-

Muzikos barai /52

Svarbiausias kûrybos proceso bruoþas man buvo laisvë. Jauèiausi laisvas, todël kûryba teikë dþiaugsmà. Gintaras Varnas - tai tas reþisierius, kuris mane iðlaisvina, dirbdamas su juo nebijau suklysti, bûti nesuprastas ar juokingas. Mûsø meninis suvokimas remiasi ta paèia estetika. Be to, þinau - ðis reþisierius neleis suklysti, ið mano emocijø proverþio atrinks tai, kas ið tiesø svarbiausia. Jis moka labai protingai susisteminti mano daþnai audringas ir netvarkingas kûrybines emocijas. Ið mano emocionaliø pasiûlymø ir idëjø Gintaras kuria vizualinæ spektaklio dramaturgijà.

Neþinau, ar jis jauèia tà patá man (intuityviai jauèiau, kad taip), taèiau man jis reikalingas kuriant. Að jauèiuosi laisvas, o tai atsitinka nedaþnai.

KONCEPCIJA… Buvo du pagrindiniai variantai. Pradinë idëja - labai objektyvi ir krintanti á akis: gyvenimas - kaukiø balius. Kiekviena individualybë turi kaukæ, ir ne vienà.

Gilindamiesi á Verdi libretà ir susipaþinæ su istorijos faktais, susidomëjome Gustavo III asmenybe ir jo gyvenimu. Netrafaretinë, nebûdinga valstybës valdovams biografija, unikali asmenybë, sàsajos su teatru - visa tai savaime sudomino. Verdi operoje pavaizduotas Gustavas III nuþudomas operos teatre, kurá pats pastatë. Taip spektaklyje atsirado teatro teatre tema. Galvodamas apie ðios temos realizavimà, erdviná sprendimà, pasirinkau architektûriðkai ir plastiðkai ryðkø, be to, labai puoðnø Rygos operos scenos portalà. Já tiraþavome penkis kartus, kiekvienai teatro situacijai spektaklyje atskirai.

Be to, yra papildoma uþkulisiø sistema, “blend” (kaip fotoaparate), leidþianti vaidinti kitas scenas ir þiûrovui matyti ne tik paradinæ teatro dalá, bet ir tà, kuri paprastai lieka nematoma, taèiau kuri mums daþnai net ádomesnë - t.y. “uþkulisiø” gyvenimà, ávykius “uþ kadro”. Dþiaugiuosi, kad ðioje plastinëje erdvëje pieðinys, temperamentas bei ðiuolaikinës operos nuostatos taip estetizuotai ir harmoniðkai ásiliejo á mizanscenas bei reþisûriná Gintaro pieðiná.

O svarbiausia tai, kad viskas labai tiksliai sutapo su muzikiniu Verdi tekstu. Gintaras taip pagarbiai þvelgë á muzikà, kad ne-

sutapti negalëjo. Pasak Jurijaus Liubimovo, su kuriuo kartu statëme “Karmen” Vokietijoje, svarbiausia - neáþeisti muzikos. Man tai labai patiko, ði nuostata dirbant operos teatre man svarbiausia.

ÐIUOLAIKINË SCENOGRAFIJA… Tai platus klausimas, susijæs su bendra naujosios scenografijos raida, prasidëjusia 7-ajame deðimtmetyje, kai scenografija tapo erdvës màstymu, kai ið jos pradëjo reikalauti prasminës koncepcijos. Scenografija turi emocionaliai veikti þiûrovà ir padëti suprasti spektaklio idëjà. Labai svarbu, kad konceptualûs sprendimai nevirstø pernelyg iðoriniais simboliais. Erdvë neturi aiðkinti, erdvë turi teikti impulsà màstyti.

Dþiaugiuosi, kad ir ðiuo klausimu mûsø nuomonës su Gintaru sutampa. Þmogþudystë scenoje vienokia siauèiant audrai ar prie giljotinos, visai kitokia - baisesnë ir paveikesnë, kai ðvieèia saulë.

Teatre psichologija labai svarbi, todël liûdna, jei metaforos bei simboliai vienareikðmiai, jø negalima atvirai perskaityti. Þinoma, opera leidþia formai bûti atviresnei, kadangi pats operos þanras - sàlygiðkas. Dainavimas, nuolat skambanti muzika - sàlyga, kuri diktuoja stilizavimo sistemà, kitokià nei dramos teatre. Bet pirmoji operos spektaklio vizualiosios dramaturgijos taisyklë - neiliustruoti muzikos. Tai paprasèiausiai neámanoma. Bandymai iliustruoti muzikà spalvomis ar ðviesa nepasiteisino.

Muzikos paslaptis ir sàlygiðkumas, man atrodo, labai subjektyvus dalykas, tikriausiai nepaaiðkinamas. Tai ir yra muzikos groþis.

Nesakau, kad scenografija neturëtø kurti stiliaus - romantizmo ar baroko, kalbu apie emocinæ muzikos kalbà. Tai, kà þmogus jauèia girdëdamas muzikà, labai subjektyvu ir tai reikia branginti.

SPALVA, ÐVIESA… Ðviesa erdvei suteikia gyvybæ. Jei sutinkame, kad erdvë turi sielà, tai ðià sielà erdvei suteikia pirma - spalva, antra - dainininko erdvës psichologijos suvokimas.

O tam, kad erdvë bûtø gyva, naudojama ðviesa. Ðviesos dizainas operos spektakliui be galo svarbus. Mes daþnai kvieèiame specialistus ið uþsienio, tai labai brangu, taèiau, aèiû Dievui, teatro direkcija supranta jo svarbà.

Kas tai yra erdvës psichologija? Juk mes skirtingai jauèiame kubà ar rutulá…

Tai, kaip mes jauèiame erdvæ, ir yra erdvës psichologija.

LAT VIØ KRI TI KAI APIE “KAU KIØ BA LIØ” RY GO JE NORMUNDS NAUMA NIS: “Lat vijos nacionalinëje operoje penk tadienio vakarà pirmajame “Kaukiø baliaus” spek tak lyje publika gavo tai, ko seniai bu vo nusipelniusi. (…) Kiek viena Gintaro Rinkevièiaus vadovaujamo or kestro frazë bu vo stabili ir galinga, nepaisant áprasto dirigentui decibelø for savimo ir Verdi ðios operos partitûros kar tais er zinanèio demokratinio ávairumo, muzikantams pavy ko per teik ti kvapà gniauþiantá muzikiná tekstà. Taèiau subalansuotas orkestras - tik vienas ypatingø “Kaukiø baliaus” laimëjimø. Antruoju “sunkiosios ar tilerijos ðû viu” tapo sëk mingai subur tas solistø ansamblis - toks puikus, kad nekoketuodamas galiu pasaky ti: europinio lygio ansamblis, dar negirdëtas mûsø operoje. Jeigu ir galima bûtø prie kaþko prikibti, tai tik prie ties savo asmeniu susikoncentravusios mask vietës Jelenos Zelenskajos (Amelija), nepajëgusios at si ver ti partnerystei (ið tiesø gaila, nes intraver tiðkas dainavimas “apie save” ðiai par tijai netinka). Tai su kaupu atpirko þy maus Vienos operos solisto Vik toro Afanasenko vitaliðkas, netgi ðiek tiek tragiðkas ir paðëlæs Gustavas III, lietu vio Dainiaus Stumbro vy riðkas (tiek meilës, tiek neapy kantos at þvilgiu) monolitiðkas Renatas, Kristîne’s Gailîte’s sceniðkai ir vokaliðkai tikslus paþas Oskaras ir ypaè Irina Dolþenko (bûrëja Ulrika), kuri demonst ravo ne tik vokaliná meistriðkumà (nuo ðnabþdesio iki reèitacijos, nuo puikaus tembro þaismo dainuojant sudëtingà trio iki spygaujanèio bel canto), taèiau ir ryðkø bei giliai atmintyje iðliekantá magiðkà sceniná ávaizdá. Groteskiðkus ir preciziðkai tikslius vaidmenis atliko spal vinga pora - Kriðjanio Nor velio ir Vladimiro Okunio sàmokslininkai - intrigantai Samuelis ir Tomas. (…)

Ar opera - labiau teatras, ar muzikinis ávy kis? Vasario 8 d. vakaras LNO savaime ir “be kraujo” iðsprendë ðá amþinà ginèà. Bu vo aki vaizdu, kad svarbi ir neat skiriama “Kaukiø baliaus” sudëtinë dalis yra spek tak lio kûry binës grupës darbas. Tiek scenografo Andrio Freibergo dekoraty vinës ironijos link nukreipta scenos bûsena “teatras teatre”, kur penkis ar daugiau kar tø dubliuojamas LNO scenos paauk suotas rëmas, tokiu bûdu vaizdingai papuoðiant pagrindinio spektak lio herojaus karaliaus Gustavo likimo dramà ir komentuojant vykstantá kiek ðekspy riðkà “visas pasaulis - teatras ir þmonës jame - ak toriai”, tiek kostiumø menininkës Natâlijos Jansone’s debiutas su stilizuotu baroko istoriðkumu ir ávairiø socialiniø uniformø þaismu, kad finale visas personaþø pulkas sustingtø vienoje “auk so bûsenoje” (tiesa, menininkei ne visur pavy ko nugalëti pirmà jà stilizacijos pakopà, ir spek tak lio kostiumai pernelyg primena meninæ mados

koncepcijà, o ne scenos drabuþius, taip pat kelia problemø drabuþiø apimèiø ir formø jutimas, I ir II dalyje drabuþiø spal vø gama pernelyg monotoniðkai tamsi…), tiek ðviesos dailininko Davido Har vey par titûra. Taèiau labiausiai galima dþiaugtis dël to, kad tak tiðkas reþisieriaus Gintaro Varno muzikos su vokimas neleidþia “Kaukiø baliuje” dominuoti ryðkiai modernistiðkai ar provincionaliai suprantamai avangardinei reþisûrai, taèiau tik pabrëþ ti tai, kas ið tiesø turi bûti pabrëþiama. (…) “Kaukiø baliaus” reþisûros subalansuotumas ir neáky rumas - tai jos verty bës, kuriai gy vumo suteikia geras solistø (ak toriø) pasirinkimas. Taip operoje ir turëtø bûti. (…) Jei ðio spek tak lio ryðkiausias þy mes susietume á prasmës puokðtæ, pasirodo, kad visà “Kaukiø baliaus” laikà esame bu væ teatro pasaulyje, kuriame kaip ir gy venime kar tu egzistuoja kaþkas labai subtilu ir gy va (jausmai) ir kar tu tai, kas groteskiðkai baisu (likimas þmogaus pavidalu). Argi ðiø akcentø nëra sutvarkæs reþisierius?” “Ávy kio pa ra dok sas”, Die na, 2002 va sa rio 13

INESE LÛSIÒA: “Prieðingai negu Vienos valsty binës operos “autentiðkai sutvarky tas” spek tak lis, apipavidalintas pakeliamais prospektais, arba Niujorko “Metropolitan Opera” scenos holi vudiðka aplinka (su kar tu vëmis prie kapiniø tvoros!), “Kaukiø balius” Rygoje þavi scenos erd vës ðvarumu pirmajame paveiksle ir nelauk tai akinanèiu “auk so sprogimu” pabaigoje. Kol kitose operose “Kaukiø balius” sukasi paèiø kaukiø ir drabuþiø karnavalinëje ávairovëje, poky lio vaizdas Lat vijos nacionalinëje operoje stebina auk sinëmis uniformomis - auk su tviska viskas, taip pat ir poniø perukai. Originali ir reþisieriaus idëja: visas spek tak lis - tai operos rûmø pasikeitimas pagal karaliaus Gustavo III pieðtà planà (matoma ant uþdangos) ir tuo paèiu metu ruoðimasis lemtingajam poky liui. Scenografo Andrio Freibergo pamëgtø spal vø (auk so, juodos, baltos) gamà pagy vina niuansuota, su muzika suderinta Davido Har vey ðviesø par titûra. Sëk mingas atradimas - scenos prospektas, apipavidalintas kaip milþiniðka antklodë - sugriautos grafo Ankarstremo ðeimos laimës ir prie globsèio simbolis. Argumentuotas pasirinkimas padauginti scenos erd vëje mûsø operos rûmø por talinius auk so lankus. Þenklûs ir kûry biðki vizualieji leitmoty vai - invalido veþimëlis, kapø kaukës ir ypatinga jø ekspresija reprizoje - gráþimas á tik rovæ. (…)

Premjeroje iðties sëk mingas solistø derinys. Laikantis meniðkumo koky bës hierarchijos, visø pirma reikia kalbëti ne apie titulinæ porà, bet apie Mask vos teatro primadonà Irinà Dolþenko, atliekanèià Ulrikos vaidmená. Bûrimo scenoje, tercete su Amelija ir pasislëpusiu Gustavu, kaip ir fataliðkuoju pranaðystës momentu jos gilus sodrus spal vingas

mecosopranas at siskleidë visu groþiu, nors gana didelæ laiko dalá bûrëja praleidþia sëdëdama visiðkai dainavimui nepatogioje padëtyje. Dolþenko at siskleidë ir kaip ryðki ak torë, vaidinanti tik mimika ir akimis, kuriø þvilgsná galima bu vo jausti net generalinëje repeticijoje ið antrojo balkono! Karaliaus paþo vaidmená nuostabiai atlieka Kristîne Gailîte. Tiek dþiaugsminga Oskaro baladë pirmojoje dalyje, tiek dainelë finale nuskambëjo jaunat viðkai, labai aiðkiai ir ðviesiai su sëk mingomis koloratûromis bei neperdëta scenine iðraiðka. Netikëtas atradimas - lietuviø baritonas Dainius Stumbras, premjeroje atlikæs grafo Ankarstremo vaidmená. Tiek vokalo, tiek vaidy bos at þvilgiu pamatëme menininkà, kuris puikiai suprato savo vaidmens emocionalø já pasaulá: vy riðkas, tiesmukas, impulsy vus, taèiau iðlaikantis vokalo stabilumà. Jelena Zelenskaja, pernai bûtent Amelijos vaidmeniu debiutavusi Niujorko “Metropolitan Opera”, ðá vaidmená atlieka puikiai.

Kitaip negu jos kolegë Eiprilas Millo, centrinëje meilës dueto vietoje su Gustavu III ji taip ir netampa svajotoja ir neat siskleidþia, taèiau, manau, kad tokia bu vo reþisieriaus idëja: parody ti, kad prisipaþinimas neleistinais jausmais tiesiog pri verèia suak menëti.

Ryðkiai at vira tesitûra þavëjo ir ðiuo metu Austrijoje gy venantis rusø tenoras Vik toras Afanasenko. Atrodo, kad jam, prieðingai negu Ingusui Peter sonui (antrojoje premjeroje), nëra problemø nei dël “vir ðûniø”, nei dël registro keitimo. Jau atliekant pirmà jà arijà (taip pat meilës duete ir treèiojo veiksmo romanse) ryðkiai at siskleidë vaidmens prieðtaringumas. Drastiðku polëkiu nuskambëjo karaliaus-jûrininko ariozo. Tik mir tis bu vo pavaizduota pernelyg narciziðkai. Ingusas Peter sonas puikiai jauèia Verdi muzikos frazavimà ir árodo atgavæs vokalinæ formà.

Ryðkius sàmokslininkø charak terius siûlo Kriðjanis Nor velis ir Vladimiras Okunis (antroje poroje Romanas Polisadovas ir Andris Blaumanis): vokaliðkai tyèia neiðtobulintas juokas “ha-ha-ha!” kar tu su gy vy bingu vy rø choru bu vo toks áþûliai atrak ty vus, kad leido pamirðti estetizuotà operos meno sàlygiðkumà. Ði Verdi opera skir ta bûtent Gintarui Rinkevièiui - kontrastø mëgëjui, nes joje yra ir dramatizuotos átampos, ir ryðkiø orkestro numeriø (bûrimas, poky lis), net bufonadoje - iðgry ninti erd viniai efek tai”.

“Ka ra liaus dra ma tam so je ir auk se”, Die na, 2002 va sa rio 11

Muzikos barai /53

Vasaros festivaliai svetur

Atsisveikinimas su Wolfgango Wagnerio statytais “Niurnbergo meisterzingeriais” Áspûdþiai ið Bairoito

K

Laima JONUÐIENË aip susikalba tradicijos su naujovëmis ðventiðkai sukoncentruotuose ir labiausiai lankomuose meninës kûrybos sambûviuose - vasaros festivaliuose?

Neretai juose tradicijø buvimo bûtinybë, o sykiu ir vadavimasis ið jø tampa patraukliausia ðiø renginiø charakteristika.

Prisimename Goethe’s jubiliejui skirtà Zalcburgo festivalá su elektroninio paðto þenklais spektakliø pavadinimuose. Jau kuris laikas tæsiamas ciklas “moderne”. Cucerne - mums dar maþai girdëtoje, taèiau itin prestiþinëje klasikinës muzikos ðventëje prie Keturiø kantonø eþero, á kurià skubëdavo “pusë Amerikos” dar tais laikais, kai apskritai Europos krantus tebuvo galima pasiekti laivais… O ðtai ir straipsnio pavadinimas, regis, nepajudinamas tradicijas turinèiame Bairoite: “tanhaeuser@venusberg.de”. Straipsnis publikuojamas ðiø metø festivalio programoje, jei taip galëtume pavadinti didþiulæ sunkià baltais virðeliais su paauksuotu R.Wagnerio paraðu knygà, kasmet iðleidþiamà festivalio proga. Ðiame leidinyje minëto pavadinimo straipsnio autorius Svenas Friedrichas pasitinka naujàjá operos pastatymà ir pradeda þodþiais, kad Veneros kanalas yra tikrø tikriausia kibernetinë tikrovë.

Beje, pastatymà remia visø mylimas

R.Wagneris. Scena ið operos “Niurnbergo meisterzingeriai”

Muzikos barai /54

operos idealistas, vienas turtingiausiø elektronikos verslininkø Alberto Vilaras, kurio dosnumas tebelydi moderniuosius operos pastatymus Zalcburge - savaip asketiðkus, patalpintus á ðiuolaikinæ scenos dëþæ, bet giliausiai ásiklausanèius á muzikos konstrukcijà ir esmæ.

Alberto Vilaro, jau seniai remianèio ir Bairoità, nuotrauka ðiemet puikuojasi viename pirmøjø didþiosios knygos-programos puslapiø. Teko girdëti, kad supermecenatas yra tolerantiðkas, nedaro jokios átakos nei repertuarui, nei jo ágyvendintojams ir dosniai remia tas operas, kurios jo (o gal patarëjø?) nuomone - intelektualiausiai suprastos.

O gal opera savo esme - virtuali tikrovë ir todël jai nëra dideliø sunkumø susigyventi su ðiuolaikinëmis tà tikrovæ pateikianèiomis priemonëmis?

Pagaliau ir tas pagal R.Wagnerio idëjà bei antikinio teatro akustikos principus sukurtas Bairoito stebuklas - orkestro duobë asketiðkos salës puslankyje, - tarsi koks natûralus ðiuolaikinës garso reguliavimo sistemos pirmavaizdis…

© BAYREUTHER festspiele nuotr.

*** Turbût niekas nenustebs, jei po kurio laiko elektroninio paðto þenklais Bairoitas

iðraðys ir “Meisterzingeriø” pavadinimà. Ðá, 2002-øjø vasaros, sezonà buvo pasitaikiusi unikali proga pamatyti dar paties R.Wagnerio vaikaièio - Wolfgango Wagnerio pastatytus ir, deja, jau paskutiná kartà rodytus “Meisterzingerius”. Spektaklis buvo atliekamas penkis kartus ir rugpjûèio 28-àjà uþbaigë Bairoito vasaros sezonà. Dar neþinia, kada èia skambës nauja ðios operos interpretacija, taip pat kol kas neaiðkus “Parsifalio”, kurá buvo pastatæs Wolfgangas Wagneris ir su kuriuo dar 2000 metais buvo skubama atsisveikinti, likimas. Kaþin ar kada nors, jau moderniai atnaujintame, beiðliks ritualo pojûtis, - tas dar nenumarintas nervas pakeliui á skaitmeninæ tikrovæ, - panaðus klausimas buvo kilæs jau tada - toje autentiðkoje aplinkoje, siautëjant plojimø audrai, kuri labiausiai reiðkë susiþavëjimà be galo sodriu, ðiltø spalvø V.Urmanos (Kundri) balsu, visa jos artistine átaiga, orkestro skambëjimu, pavergusiu nuo pirmosios iki paskutinës ðio ilgo veikalo subtiliausios natos. Plojimø audroje girdëjome ir nekantrø, atvirà dalies þiûrovø nepasitenkinimà, vos tik scenoje pasirodydavo Wolfgangas Wagneris, reþisavæs ðá veikalà.

Ar ne pagal mûsø laikmeèio inercijà vis tebereikðminamas reþisieriaus darbas, o ðiuo konkreèiu atveju jam dar suverèiamos ir paties kompozitoriaus bûtos ar nebûtos nuodëmës? Taèiau tebegyvename reþisieriaus laikus: Bairoitas jau laukia Larso von Triero “Nibelungo þiedo”. Iki 2006 metø dar yra laiko jo interpretacijø apmàstymams. Ðis kino reþisierius, kiek supratau, dar iki ðiol ne per daugiausiai buvo prisilietæs prie operos pasaulio, taèiau jau yra uþhipnotizavæs þiûrovus siaubo filmu “Epidemic”, ekspresyvia juosta “Europa” ir plaèiai ið Kanø festivalio 1999 m. apraðytu bei mûsø matytu filmu “Ðokëja tamsoje”.

Koks bus senasis epas Bairoito scenoje, dar neþino në pats reþisierius.

Bûtent dël reþisûros bei scenografijos problemø Bairoitui, sakoma, “uþkliuvo” “Meisterzingeriai”. Tiesa, atsisveikinimo su ðia W.Wagnerio statyta opera ðiemet nelydëjo tos tarsi suplanuotos nepritarimo bangos. Spauda, nuðvieèianti festivalio ávykius ir atmosferà, skyrë mandagø dëmesá jo ir Wielando Wagnerio darbams bei santykiams su dirigentais.

Ovacijomis sutikto Christiano Thielemanno dirigavimas ðiai operai, atrodo, atitiko paties R.Wagnerio nuostatas, nors daug kartø ironizuotas net jo amþininkø, kad labiausiai vokiðkas tempas ir yra andante…

Kad ir kaip bûtø, bet ðioje salëje patirtas áspûdis vël liko unikalus, kai jaunas dirigentas pasirinko tempà, kuris tarsi sutaurino visà do maþoriná operos lydiná

- nuo ávado iki finalo.

Mano bièiulë Uta, altu dainuojanti finaliniame spektaklio veiksme, specialiai ðiam atlikimui surinkto choro dalyvë, eidama á repeticijas sakydavo, kad uþtruks ilgiau nei paprastai dël tø uþsitæsusiø tempø. O po spektaklio klausë, ar ne per daug patetikos paskutiniame veiksme? Galëjau tik juokauti, kad esu pakankamai prisiklausiusi ávairiausiø maestoso, ir ðie, skirti kûrybos paðlovinimui, neiðsiskyrë kokiu nors nesaikingumu. Taèiau finalinëje scenoje pasirodæ ðokëjai buvo tarsi kà tik pasiskolinti ið “Lietuvos” ansamblio. Jiems Bairoito spektakliuose vadovauja èia jau senokai bendradarbiaujantis Ivanas Markó.

Vaþiavau ðià vasarà á Bairoità prisiklausiusi dviejø operos áraðø: Niujorko “Metropolitan” su J.Levinu ir Bairoito 1997-øjø vasaros festivalio su D.Barenboimu. Pastarasis labiau patiko nefragmentiðka savo tëkme su gausybe taip nenutrûkstamai natûraliai susipynusiø leitmotyvø, dël kuriø kitados kompozitoriui priekaiðtavo ne tik Rimskis Korsakovas, bet ir garsusis Vienos kritikas Eduardas Hanslickas, sprendþiant ið apraðymø, tapæs ironiðkojo operos personaþo Beckmesserio prototipu. Skaitydama knygas Utos namuose tarp tyliø Bairoito sodø aptikau, kad kai Wagneris paraðë ðio kûrinio libreto versijà Vienoje 1862-aisiais, mûsø visø dabar gerai paþástamas Beckmesseris tada autoriaus buvo pavadintas Veitu Hanslichu. Ir taip sutapo, kad kritikà Eduardà Hanslickà pakvietë á ðio libreto skaitymà pas to meto áþymø Wagnerio gerbëjà imperatorienës Elizabeth gydytojà dr.

Josephà Standhartnerá. Garsusis kritikas atvyko, bet, iðgirdæs savo pavardæ, sutapatintà su muzikos pedantu, lëkte iðlëkë ið skaitymø. Dar ásiminë paties Hanslicko jau vëliau apraðyta R.Wagnerio melodinës linijos nuodëmë, po kurio laiko tapusi vos ne vadovëliniais privalumais, kai orkestre diatoniðkai skambantis melodinis balsas jungiasi su chromatiniais viduriniais balsais, ir tai tampa kompozitoriaus stiliaus bruoþu, daþnai atgyjanèiu jo veikaluose.

Ar laimëjo, prisimenant ir ðá braiþà, gyvo spektaklio áspûdþiai, prieð tai prisiklausius áraðø?

Pirmiausia laimëjo minëtas unikalus Bairoito tradicijose tebegyvas vientisos muzikos tëkmës buvimas, nors áraðe girdëtas D.Barenboimas ir gyvai iðgirstas Chr.Thielemannas iðties labai skirtingi interpretatoriai.

Kà reiðkia R.Wagnerio muzikos suvokimui dabar toks madingas polinkis áraðø fragmentams ar jo didþiøjø veikalø atskirtø daliø atlikimas koncertuose? Kad ir tokio aiðkaus sonatinio allegro kaip “Meisterzingeriø” ávadas (Vorspiel), kuriame pasigirsta veikalo muzikinës temos? Jis

Muzikos barai /55

© BAYREUTHER festspiele nuotr.

R.Wagneris.

Scena ið operos “Niurnbergo meisterzingeriai”

daþnai ir tvarkingai atliekamas klasikinës muzikos koncertuose, bet geriausiu atveju jo áspûdis sukelia tik paties R.Wagnerio pasiilgimà. Uta taip pat sakydavo, kad jai ádomiausia, kaip Vorspiel ásijungia á veiksmà. Ji, uþaugusi drauge su vokieèiø protestantø choralais, gali iðvardyti minëtoje jungtyje esanèias fermatas kas ketvirtame takte ir choro pauzes, ið kuriø iðauga ir vël susilydo su juo tos fermatos, vëliau - altai, violonèelës bei mediniai puèiamieji. Po to vargonais tæsiamas choralas perima orkestre meilës motyvà iki pat Walterio dainos, ir bûtent jos diatonika, supinta su chromatizmais, mûsø klausai vël atveria vagneriðkà skambesá, - gerai paþástamà leitintonacijà, kuri taip pat neiðardomai laiko tobulà viso kûrinio konstrukcijà - toji krintanti kvarta ir kylanti tercija, jau girdëta ávade. Ji lyg atitolsta kûriná interpretuojant gyvai. Gal tai, ko gero, ir yra labiau vagneriðka, nei iðgirsti akcentai operos áraðuose? *** Nesitaikymas su atgyvenusiais kûrybos kanonais - toks yra tradicinis “Meisterzingeriø” nuostatos apibûdinimas, taèiau sykiu tai ir amato meistrystës paðlovinimas. Ta proga vis prisimenu prieð kurá laikà “Regnum” þurnalo sukviestà diskusijà J.S.Bacho atminimui. Ne tik muzikai, bet ir filosofai, literatai visø pirma akcentavo puikø didþiojo kompozitoriaus amato iðmanymà. Beje, “Meisterzingeriuose” tyrinëtojai atranda melodiniø linijø, atkurianèiø senoviná kadansà, aptinkamà ir J.S.Bacho muzikoje. O dël amato iðmanymo muzikoje, - jis turbût ir paremtas istoriðkai - daugelio srièiø amatininkø uolumu, garantuojanèiu tà ypatingà europietiðkà kokybæ, garsià nuo senovës. Vëlgi skaitydama Utos sode ið kaþkur parsineðtà Charleso Osborno knygà “Richard Wagner”, radau ðtai toká, tegu gal kiek ironiðkà tos kokybës kilmës pa-

Muzikos barai /56

tvirtinimà, kad istoriniai meisterzingeriai kilæ ið XIV amþiaus Vokietijos, kai aistra poezijai, eiliavimui, dainavimui buvo taip plaèiai paplitusi, jog eiles ir dainas kûrë ávairiausiø srièiø amatininkai - kalviai, batsiuviai, auksakaliai, audëjai. Burdamiesi á meisterzingeriø gildijas ir daþnai susirinkdami jie aptarinëdavo ir kritikuodavo vieni kitø kûrybà. Èia galiojo grieþtos taisyklës ir buvo stropiai mokomasi ne tik savo amato, bet taip pat raðyti eiles bei dainuoti dainas.

Tokia istorinë meisterzingeriø gildija yra buvusi Maince 1311 metais. Didþiausio garso pasiekë XVI amþiaus Niurnbergo meisterzingeriai, kuriems vadovavo batsiuvys poetas Hansas Sachsas, gimæs 1494, miræs 1576 m. Jis paraðë 6000 eilëraðèiø, sukûrë daugiau nei 4000 dainø. Jis tapo Niurnbergo dainavimo mokyklos meisterzingeriu ir meistru batsiuviu - dabar sakytume dizaineriu - jau bûdamas dvideðimties metø, o sulaukæs ðeðiasdeðimties tapo vyriausiuoju Niurnbergo meisterzingeriu. Po mirties buvo pamirðtas, kol vël já atrado Goethe. Po to H.Sachso asmenybë prikelta daugelio srièiø kûrëjø. Ir R.Wagneris buvo susipaþinæs su Johanno Ludwigo Deinhardsteino pjese “Hansas Sachsas” bei ðiuo pagrindu sukurta Lortzingo opera, statyta Berlyne, Prahoje, Leipcige.

R.Wagnerio “Meisterzingeriai”, pastatyti W.Wagnerio, - tradicinis tapybiðkas senamiesèio scenovaizdis milþiniðko stiklinio rutulio ar gaublio papëdëje. Á kûrybines diskusijas renkamasi didþiulëje baltoje erdvëje tarp baþnyèios skliautø, kurie atsispindi stiklo kupole. “Meisterzingeriai”, ko gero, meistriðkumo pamoka raðantiems nacionalines operas: nuo istorinës jausenos iki veikëjø muzikiniø charakteristikø arba natûraliausia savastimi tapusio polifoninio muzikavimo. Ir, þinoma, apmaudu, kai kûrybos turtai bandomi pritaikyti politikai, kaip buvo atsitikæ ir su R.Wagnerio

operomis jau XX amþiuje. W.Wagnerio statyti “Meisterzingeriai” (jo ir scenografija) - tai trapus lieptas tarp tradicijø ir naujoviø - jau atsiskleidus uþdangai apie tai byloja scenos erdvë, kur dar tebejauèiama pagarba èia perkeltai senamiesèio gatvelës tapybinei plastikai, primenanèiai mûsø Dobuþinská. Taèiau tas milþiniðkas stiklo gaublys fone, kuriame atsispindi margas pasaulis, - gal kiek plakatiðka duoklë “mûsø laikmeèiui”. Panaðø fonà teko matyti H.Purcellio “Karaliaus Artûro” pastatyme “Chatellet” teatre prieð kokius 10 metø.

Patiko H.Sachso dirbtuvës kamerinis vaizdas, tarsi spalvota grafika juodoje erdvëje, sutelkianti dëmesá bûtent á dainos kûrimà. Tai - treèiasis veiksmas, kur vël ryðkëja Walteris ir jo leitintonacija - kvarta þemyn, tercija aukðtyn. Bendroje intonacijø gausybëje ji persipina su H.Sachso “Mein Freund, in holder Jugendzeit” þodþiais, provokuojanèiais naujà leitmotyvà - stebuklingà Walterio sapnà.

Teko matyti treèiàjá “Meisterzingeriø” spektaklá, kur Walterá dainavo Endrikas Wottrichas - puikus solistas áspûdingo kino þvaigþdës groþio. Taèiau bûta daug ádomesniø personaþø, ypaè vienu metu pristatant meisterzingerius - tà dvylikos portretø galerijà. Tada pajunti, kà reiðkia artistø meistriðkumas drauge su muzikinëmis veikëjø charakteristikomis. Malonu dabar juos prisiminti þvelgiant á jø atvaizdus knygoje, pradedant Hansu Sachsu (Robert Holl) ir Veitu Pogneriu (Guido Jentjens).

O daugiausia ovacijø po spektaklio susilaukë nakties sargas (Attila Jun) ið antrojo veiksmo pabaigos. Po garsiøjø ðio veiksmo muðtyniø jie lëtai judëjo iðtuðtëjusia scena, o jo dainavimas, kaip ir turi bûti, nepataikë á tonà skambanèiam ragui. Ir paèios muðtynës - sudëtingiausia polifoninio muzikavimo uþduotis su 14 balsø solistø bei choro ansambliu. Atlikëjai tvirtina, kad sunkiausia - ne balsø gausa, bet privalëjimas laiku pagauti tam tikrà takto dalá, taip palaikant chaoso pagrindu kompozitoriaus sumanytà polifoniná audiná - fugà, laisvà nuo kai kuriø klasikiniø kanonø, kur taèiau ryðkëja autoriaus meistrystë: kad ir daug balsø, èia viskas aiðku.

Masinë scena spektaklyje atlikta be forsuoto triukðmo ir be vandens pilstymø á margà minià pro langus. Aðtresnes chaoso spalvas tolerantiðkai prislopino scenovaizdis. Sumaiðties metu senoviðkos gatvelës siluetai skendëjo mënulio ðviesoje, o sàmyðio spalvas ramino balti miestelënø naktiniai drabuþiai. Ádomu, kaip visa tai atrodys ir skambës po kurio laiko, jau modernesnëje Bairoito pirminëje tikrovëje, kai spektaklio pavadinimas plakatuose bus iðraðytas elektroninio paðto raidëmis.

Problemos “LIETUVOS MUZIKANTAI PER SILPNI, TODËL Á TARPTAUTINÁ P.ÈAIKOVSKIO KONKURSÀ JØ NEPAKVIETËME” Taip spaudos konferencijoje tvir tino prestiþinio konkur so generalinis direk torius Nikolajus Butovas. Autoritetinga konkur so þiuri, iðklausiusi at siøstas at likëjø vaizdo ir gar so kasetes, ne galëjo pakviesti ne tik Baltijos valsty biø, bet ir kitø ðaliø menininkø.

“Jokiø klaidø nepadarëme, neteko klausy ti në vieno at sitik tinio at likëjo”, - dþiaugësi smuikininkø þiuri pirmininkas Jevgenijus Spi vakovas. Jam pritarë V.Kraine vas, Z.Bronas ir kiti. Þiûrovø salës negalëjo sutalpinti visø norinèiø jø. Aþiotaþas nepaprastas. Firma “Rusø sezonas” iðleido pilnamet raþá 1 val. 40 min. truk mës kino filmà “Èaikovskio konkur sas. Þvilgsnis ið vidaus” (DVD 9 formatas, taip pat VHS), kuriame panaudota unikali archy vinë, anksèiau niekur nerody ta me dþiaga, apimanti keturiasdeðimtmetæ konkurso istorijà, at spindinèià visus iki tol vy kusius vienuolika konkur sø.

Sunku ási vaizduoti kultûriná Maskvos gy venimà be tarptautinio P.Èaikovskio konkur so, kuris Rusijos sostinëje rengiamas jau dvy lik tà já kar tà.

Daugelio autoritetingiausiø kultûros veikëjø nuomone, tai didþiausias ir prestiþiðkiausias trisdeðimt dienø trunkantis jaunø jø talentø maratonas.

Konkur sas, pavadintas didþiojo rusø kompozitoriaus garbei, labai sudëtingas, o pergalë ir laureato vardas jame - aukðèiausia rekomendacija sunkiame kûry bos kelyje á meist riðkumo aukðtumas ir tarptautiná pripaþinimà.

Gar si prancûzø pianistë Margarita Long ðá konkur sà taik liai pavadino “muzikiniu pasaulio pavasariu”. Á dvylik tà já konkur sà bu vo paduota 600 paraiðkø ið daugiau kaip 50 valsty biø.

Tradiciðkai tarptautinio P.Èaikovskio konkur so daly viø perklausos vy ko geriausiose Mask vos koncer tø salëse, nuolatos perpildy tose þiûrovø.

Ankstesnio konkur so garbës sveèias bu vo Lenkijos prezidentas A.Kwasnewskis.

Mask vos tarptautinio P.Èaikovskio konkur so laureatø laukë netikëta ir maloni staigmena - didþiausi pasaulyje honorarai. Rusija, at sigaunanti po ekonominiø sunkumø, siekia þût bût susigràþinti kultûros, teat ro ir meno imperijos prioritetus. Todël spaudoje

JAV prezidento G.Busho vizitas Rusijoje bu vo nuðviestas menkiau nei visø á P.Èaikovskio konkur sà su vaþiavusiø gar siausiø pasaulio meno áþy my biø paradas. Jø laukë neleng va uþduotis - konkur so maratone teisingai ir kvalifikuotai áver tinti geriausiø pasaulio muzikantø ðeðetukus net keturiose kategorijose - smuiko, violonèelës, for tepijono ir solinio dainavimo. Konkur so laureatø laukë fantastiðkos premijos: pirmø jø vietø laimëtojams - 30 tûkst. doleriø, antrø jø - 20, tre èiø jø - 15, ketvir tø jø - 10, penk tø jø - 7, ðeðtø jø - 5 tûkst. doleriø.

P.Èaikovskio konkur sas su didþiausiais honorarais bu vo sëk mingas bandy mas susigràþinti laikinai tarptautiniu mastu prarastà autoritetà ir prestiþà. Konkur sas vyksta kas ket veri metai ir pelny tai vadinamas olimpinëmis muzikantø var þy bomis. Tele vizijos transliacijos kiek vienà dienà bu vo rodomos “Kultûros” kanalu. Ypaè daug daly viø bu vo ið Azijos valsty biø - Kinijos, Japonijos, Korëjos.

XII P.Èaikovskio konkur se Mask voje bu vo uþregist ruota net 570 þurnalistø ið daugelio pasaulio valsty biø.

Spaudos centre, ásikûrusiame Maskvos konser vatorijos patalpose, bu vau vienintelis ak redituotas ið Baltijos ðaliø. Konkur so generalinio direk toriaus N.Butovo spaudos konferencijoje pasiteiravau, kodël nieko nëra ið Baltijos valsty biø. “Visø ðaliø kultûros ministerijos ir muzikiná ið silavinimà teikianèios aukðtosios konser vatorijos bu vo informuotos ir pakviestos lygiomis teisëmis daly vauti tarptautiniame konkur se.

Taèiau ið at siøstø vaizdajuosèiø ir garso kaseèiø konkur so þiuri, susidedanti ið autoritetingø muzikø, negalëjo nieko pakviesti ne tik ið Baltijos ðaliø, bet ir ið JAV, Didþiosios Britanijos, kur taip pat jauèiamas jaunø jø talentø stygius. O priekaiðtus, ne va per daug daly viø ið Azijos, kategoriðkai at metu.

Anksèiau viso pasaulio dëmesys bu vo nukreiptas á Sovietø Sà jungos at likëjø bei rusø mokyk los autoritetà, o Azijos ðaliø vy riausy bës, sutelkusios milijardines lëðas kultûrai puoselëti, savo muzikantams sudarë sàlygas sëk mingai konkuruoti su geriausiais visø ðaliø muzikantais ir neretai - nugalëti. Tuo galite ásitikinti paþvelgæ á pastarø jø metø tarptautiniø konkur sø laureatø sàraðus. Galima dràsiai tvir tinti, kad Azijos muzikantai ne tik perëmë geriausias visø muzikø tradicijas, bet ir pasikvietë mûsø spe cialistus, sudarë jiems puikias sàlygas ir toliau sëkmingai plëtoja kultûrinæ programà.

Paþvelkite, kokiais nuostabiais instrumentais groja azijie èiai ðiame konkurse. Þy miausios ir tur tingiausios Azijos

ver slo kompanijos savo ðaliø muzikantams nuperka arba iðnuomoja geriausius muzikos instrumentus ir sudaro sàlygas staþuotis brangiausiose meno ðventovëse, - pasakojo N.Butovas.

- Patikëkite, po penkiasdeðimties metø moky tis ir siek ti muzikavimo meno aukðtumø visi vyks pas juos.”

Kaip solinio dainavimo þiuri pirmininkas debiutavo operos solistas Jevgenijus Nesterenko, Vienos konser vatorijos profesorius, 1970 m. IV P.Èaikovskio konkur so laureatas. Jis labai ðiltai at siliepë apie lietu viø menininkus. (Po 1987 m. gast roliø Vilniuje G.Verdi ir M.Musorgskio operose “Don Karlas” ir “Borisas Godunovas” áþy musis rusø bosas Lietu voje turi daug gerbëjø.)

“Labai gerai prisimenu tuos spektak lius jûsø sostinëje, - pasakojo inþinieriaus staty bininko ir operos solisto diplomus turintis maest ro. - R.Sipario reþisuoto M.Musorgskio spek tak lio ir jo balso áraðø, man dovanotø, daþnai klausausi, ir jie labai patinka. Jis bu vo puikus dainininkas ir operos reþisierius. Ásiminë I.Milke vièiûtë, S.Dir së, V.Daunoras, E.Kaniava, A.Stasiûnaitë, G.Apanavièiûtë ir kiti. O dabar turiu ðtai kiek darbo.” Taip taræs, profesorius J.Nesterenko nuskubëjo á koncer tø salæ, kurioje netrukus turëjo prasidëti tre èiojo turo per klausa.

Pastaruosius dvideðimt metø tarptautiná P.Èaikovskio konkur sà nuolat krëtë karðt ligë. Ne objek ty vus teisëjavimas, papirkinëjimas, korup cija. Ðiurpiø istorijø, sukrëtusiø tarptautinio muzikinio gy venimo þinovus, bûta ir ðiomis karðtomis Mask vos dienomis. Juk ne paslaptis, kad þiuri nariai stengësi þût bût á laureatus prastumti savo mokinius. Bu vo ypaè daug diskutuojama, ar prof. J.Nesterenko nepasekë savo pirmtakës prof.

I.Archipovos pavyzdþiu. Mat laureato diplomà ir tre èià jà premijà pelnë slovakø dainininkas Stefanas Kocanas, vokalà studijuojantis bûtent Vienos konser vatorijos J.Nesterenkos solinio dainavimo klasëje. Nors pasirodë kuk liai, uþ savæs jis paliko visà bûrá talentingesniø dainininkø. Taip pat pirmajame ture neprofesionaliai dainavusi Irina Guliaje va (irgi J.Nesterenkos mokinë Vienoje) pateko dainuoti á ant rà já turà, o tai - labai didelë garbë.

Anastasija Bakastova - þiuri narës profesorës G.Pisarenko mokinë - pelnë laureatës vardà ir ket vir tà jà premijà.

O nugalëjo 24 metø Michailas Kazakovas ið Kazanës (bosas) ir 32 metø Uralo konser vatorijos absol ventë jakutë Aitalina Afanasje va-Adamova (me cosopranas). Mask vos didþiajame teat re jau antrà sezonà dir bantis, bet

në kar to ðio didþiausio Rusijos teat ro scenoje negavæs padainuoti tenoras A.Dunaje vas pelnë ant rà jà premijà.

Tai paleng vins A.Lemeðe vo maniera dainuojanèio gabaus solisto kûry binæ biografijà. Þiûrovø simpatijas pelnë dvideðimt metë moldavë I.Lungu ið Voroneþo. Tarp nugalëtojø tai bu vo vieninteliai rusai. Rusai ið sisky rë stipresniu vokalu, vokie èiai - violonèelininkais. Japonë Ayako Uehara nugalëjo for tepijono, o jos të vy nainë Tamaki Kawakubo ir kinas Chen Xi - smuiko kategorijoje.

Nustebino rusø operos veteranës I.Archipovos noras po antrojo turo perklausos daly vauti þiuri debatuose, kam patikëti daly vauti prestiþiniame tre èiajame ture. Mat I.Archipovos mokinë Ana Samuil (sopranas) labai abejotinai padainavo ant rajame ture.

Matyt, I.Archipovos argumentai þiuri átikino, kad Kiðiniovo operos ir baleto teat ro vyr. dirigento duk ra ver ta ne tik daly vauti tre èiajame ture, bet ir laureato vardo. O ðtai þiûrovø simpatijas laimëjæ Olga Paseènik ir Andrejus Valenty - abu ið Uk rainos - á lemiamà tre èià já turà nepateko.

Violonèelininkø þiuri daly vavæs vienintelis ið Lietu vos kilæs violonèelininkas Davidas Geringas bu vo laimingas: laureatais tapo du profesoriaus mokiniai ið Berly no A.Eislerio mokyk los. Retorinis klausimas - kodël D.Geringas nedësto Lietu vos muzikos akademijoje? Ið Þagarës kilæs dainininkas prof. Vaclovas Daunoras (Niujorko “Met ropolitan” operos solistas) ir vilnietis D.Geringas yra vieninteliai ið Lietu vos kilæ menininkai 1966 ir 1970 m. tarptautiniame P.Èaikovskio konkur se pelnæ laureatø vardus.

Lietu viai menininkai, gerai ir net labai gerai pasirodantys tarptautiniuose konkur suose, á XII P.Èaikovskio konkur so per klausas nepateko.

Tai rimtas signalas profesionalams ir jø pedagogams. Matyt, lietu viai linkæ daly vauti silpnesniuose tarptautiniuose muzikantø konkur suose, vykstanèiuose Europoje ar Amerikoje. Brangiausias pasaulio konkur sas Mask voje be Baltijos ðaliø muzikantø - kas tai? Dësningumas ar at sitik tinumas? O gal pernelyg maþai remiamos kultûros rezultatas? Kultûros valdininkø abejingumo ar talentø krizës Lietu voje padarinys? Daug klausimø kilo konkur sui pasibaigus. Bet ar Lietu voje siekiama taisy ti muzikinio auk lëjimo spragas, kurias ðiandien lopy ti bûtina? Ant raip gresia provincijos sindromas, ið kurio kapsty tis reikës deðimtme èius.

Egidijus MAÞINTAS

Muzikos barai /57

Laisvalaikio skaitiniai

Mano prieðë Maria Callas

Iðtraukos ið sensacingø Giuseppe’s di Stefano þmonos prisiminimø

Maria Callas

Muzikos barai /58

1992 m. Italijoje paskelbti buvusios þymaus tenoro Giuseppe’s di Stefano þmonos dienoraðèiai. Ðioje knygoje Maria di Stefano pasakoja apie savo gyvenimà su garsiuoju dainininku ir apie daug kalbø sukëlusius jo santykius su didþiàja Maria Callas.

“M.di Stefano daugiau kaip trisdeðimt metø praleido ðalia tenoro G.di Stefano, buvo jo þmona, draugë, jautri ir kukli ákvëpëja. Iðsamûs jos dienoraðèiai pagaliau leidþia paþvelgti á paskutinius ketverius M.Callas gyvenimo metus, á ádomiausià ir dramatiðkiausià jos gyvenimo laikotarpá, taip pat ir á paslaptingos jos mirties aplinkybes, - áþangoje raðo knygos bendraautorë Francmaria Trapani. - Në vienas biografas niekada nebûtø sugebëjæs ásiskverbti á ðá “finalà”, jei ne M.di Stefano uþraðai ir prisiminimai.”

Tiek Italijoje, tiek uþsienyje M.di Stefano buvo ilgai ákalbinëjama paskelbti savo dienoraðèius. Ji manë esant nepatogu tai daryti. Pagaliau, áveikusi drovumà, ji ëmë skaitinëti savo bei kitø þmoniø uþraðus, ir paaiðkëjo, kad niekada niekas nebuvo patikimai apraðæs paskutiniø M.Callas gyvenimo metø ir kad pernelyg daug kas ið to, kà apie tà laikotarpá pasakojo kitø knygø autoriai, buvo noromis ar nenoromis pateikta neteisingai.

Taèiau svarbiausia, kad daugelis net neásivaizdavo, kà slëpë dviejø didþiøjø operos þvaigþdþiø - G.di Stefano ir M.Callas - iðorinis elgesys ir savitarpio santykiai.

Maþa to, apie jø 1972-1977 metø kûrybinæ sàjungà priraðyta tiek daug neteisybës, kad norom nenorom kyla átarimas, jog tai pada-

ryta specialiai, tarsi norint nuvainikuoti G.di Stefano ir pakeisti nuomonæ apie M.Callas.

G.di Stefano daþniausiai vaizduojamas kaip dainininkas, kuris aðtuntajame deðimtmetyje jau buvo kone praradæs balsà ir kabinosi á M.Callas mëgindamas iðsaugoti savo renomë. Nors didysis sopranas, palikta Aristotle’o Onassio, ir iðgyveno krizæ, ji visuomet bûdavo plaèiosios publikos smalsaus domëjimosi centras, nes buvo patraukli ir nepaprastai garsi.

G.di Stefano ir Liuèijos bei Normos dieviðkosios atlikëjos romanà biografai taip pat arba stengësi nutylëti, arba skleidë apie já neátikëtinus gandus. Ðis asmeninio M.Callas gyvenimo laikotarpis, trukæs net ketverius metus, buvo laikomas neesminiu.

O ið tikrøjø, kaip aiðkëja ið M.di Stefano dienoraðèiø, jis buvo lemiamas, netgi lemtingas. Tai susijæ su netikëta ir, kai kuriais duomenimis, paslaptinga M.Callas mirtimi Paryþiuje 1977 m. rugsëjo 16 d.

F.Trapani, perskaièiusi M.di Stefano uþraðus, pateikë jai du klausimus: - Ar M.Callas panoro mirti dël to, kad jà paliko jûsø vyras? Galbût, pakirsta vienatvës, ji griebësi vadinamosios baltosios saviþudybës - prarado bet koká domëjimàsi gyvenimu, nes jis nebeteko jokios prasmës?

- Maria nepakëlë dar vieno nusivylimo.

Mano dienoraðèiuose atskleidþiama visa tiesa apie M.Callas gyvenimà iðsiskyrus su A.Onassiu. Ketverius metus mes gyvenome viename name, ir að galëjau stebëti jà ið arti, plepëdamasi su ja kaip gera bièiulë.

Kai kada Maria bûdavo labai atvira, leisdavo suprasti, kad jos gyvenimas pastaruoju metu klostosi itin sunkiai. Jos iðdidumui buvo suduotas stiprus smûgis. Todël ji negalëjo pakelti ir antrosios iðdavystës. Nekreipiant dëmesio á visa tai, kas paraðyta remiantis vadinamøjø draugø pasakojimais, kaip tik Giuseppe pavargo nuo M.Callas ir paliko jà dël savo ramybës.

Antrasis klausimas: - Su vyru jûs iðsiskyrëte 1980 metais.

Jau buvo praëjæ treji metai nuo M.Callas mirties. Ar ryðius su G.di Stefano galutinai nutraukëte irgi dël M.Callas?

- Nuo tada, kai ði moteris áëjo á mûsø gyvenimà, nuo 1972-øjø, mano ir Giuseppe’s santykiai ëmë blogëti. Að nuolatos kovojau, kad iðsaugoèiau ðeimà. Deja, Giuseppe buvo ne toks kaip anksèiau. Atkaklus ir aistringas Marios artumas já pakeitë. Tarsi ji bûtø já lëtai nuodijusi.

“Muzikos barø” skaitytojams pateikiame keletà iðtraukø ið M.di Stefano prisiminimø apie pirmàjá M.Callas ir G.di Stefano susitikimà scenoje ir apie ðiø dainininkø santykius paskutiniais M.Callas gyvenimo metais.

1952 METAI, MEKSIKAS Giuseppe ir sinjora M.Callas turi dainuoti keturiose operose: be “Puritonø”, dar “Toskoje”, “Rigolete” ir “Liuèijoje”.

Að ðios dainininkës nepaþástu, todël smalsu apsilankyti repeticijose. Netgi neþinau, koks jos balsas. Tiesà sakant, visa, kas susijæ su dainavimu, kaip ir anksèiau, mane labai domina. Dainavimas - mano nelaiminga meilë. Taèiau að turiu Giuseppe, turiu vaikà ir meluoèiau, jei sakyèiau, kad ðiame gyvenime kas nors manæs netenkina. Að viskuo patenkinta, visiðkai.

Dalyvavau “Puritonø” repeticijoje. Áëjau bepradedant dainuoti. Salëje buvo tamsu, o M.Callas stovëjo scenoje. Tai aukðta, stambi ir kiek nerangi moteris storomis kojomis ir didelëmis pëdomis, vilkinti juodais drabuþiais. Ji buvo su akiniais, stovëjo ásispendusi á ðonus ir dainavo siûbuodama á ðalis. Koks keistas dainavimo bûdas...

Akompanuojama orkestro, ji atliko arijà “Alla voce sua soave”. Mane suþavëjo nepaprastas jos muzikalumas. Jos balsas keisto groþio, ir negalëèiau pasakyti, kad man jis labai patinka, taèiau buvau apstulbinta jo neáprasto lankstumo ir stiprumo.

Jos frazuotë - neprilygstama. Manau, tai unikalus reiðkinys.

Kai ji kartu su Giuseppe padainavo duetà ið pirmojo veiksmo, supratau, kad jiedu bendrauja ta paèia muzikos kalba. Orkestras pasirodë visiðkai nevykæs, bet vargðas dirigentas darë stebuklus, o jiedu dainavo kaip angelai ir atrodë apimti transo.

Geguþës 20-àjà ávyko didþioji premjera. Tai spektaklis, kuris, be jokios abejonës, ilgam liks visø jo dalyviø atmintyje. Já transliavo per radijà ir, laimei, áraðë á juostà.

Ta M.Callas - nepaprastai ryðki asmenybë. Scenoje - puiki partnerë: ið pagarbos muzikai ji neleis në maþiausio netikslumo ar kuo nors papiktnaudþiauti. Bet vos tik nusileidþia uþdanga, tà paèià akimirkà ji pasikeièia. Akimirksniu dingsta visas þavesys, ir ji tampa paprasta, beje, ne itin malonia moterimi. Susidaro áspûdis, kad kolegoms ji tarsi pavydi ir norëtø visus pranokti. Ji pasidaro tiesiog nesimpatiðka. Ðis jos bruoþas mane stebina ir kelia smalsumà. Norëèiau jà paþinti geriau.

Mintimis gráþdama prie “Puritonø”, turiu pasakyti, kad tiek Giuseppe, tiek M.Callas buvo puikiausios formos ir parodë visa, kà geriausia sugeba tiek vokalo, tiek vaidybos poþiûriu. Niekada nebuvau maèiusi scenoje puikesnio savitarpio supratimo. Jø aukðtosios natos skambëjo galingai ir tvirtai, o frazuoèiø pauzës buvo taip suderintos, kad iki jø tokio iðraiðkingumo niekas nebuvo pasiekæs.

Giuseppe’i labai patinka dainuoti su Maria. Matyti, kaip jie vienas kità ákvepia, ir esu tikra, kad jai taip pat malonus kole-

ga, kuris leidþia scenoje jai atsiskleisti taip, kaip norëtøsi.

“Puritonai” - opera, kurioje jiedu debiutavo, tad dël repeticijø nekilo jokiø problemø. Abu dirbo atkakliai, uoliai ir nuoðirdþiai.

Deja, vëliau laukë “Toska”. M.Callas ðià partijà gerai mokëjo, o Giuseppe savàjà dar tik mokësi. Jis tikëjosi Marios pagalbos.

Taèiau ðiai labiau rûpëjo vaidmuo aukðtuomenëje, kuriam ji, mano nuomone, skyrë pernelyg daug dëmesio.

Paskutinëje repeticijoje prieð generalinæ ji nepasirodë. Giuseppe’i teko dirbti su reþisieriumi sinjoru De Freru, simpatiðku prancûzu, kuris ne kartà buvo su juo bendradarbiavæs “Metropolitan” teatre. Taèiau negi tas pat, ar meilës scenà vaidinsi su partnere, ar su pagyvenusiu apkûniu vyriðkiu? Tokios repeticijos Giuseppe’i nepakako. O Maria, kaip paaiðkëjo, buvo nuvykusi á kaþkoká priëmimà.

Giuseppe nieko jai nesakë, taèiau, bûdamas tikras sicilietis, “uþmezgë mazgelá”.

Tà vakarà Giuseppe sulaukë visiðko pasisekimo, o M.Callas teko tik mandagûs aplodismentai, ir tai jà ásiutino. Kai ðioje operoje dainuoja geras tenoras, net pagrindinë spektaklio herojë Toska pasitraukia á antràjá planà, o Kavaradosio pasisekimas uþtikrintas.

Paskui rodë “Rigoletà”. Ðákart debiutavo Maria. Tai opera, kur tenoras - plevësa, o baritonas - dramatiðkas herojus, taèiau M.Callas kaþkodël nepatinka operos, kuriose sopranas - ne pagrindinis, visø dëmesá prikaustantis personaþas.

Repeticijose sunkumø nekilo. Giuseppe mëgsta Hercogo partijà, ir sëkmë já lydi visur, kur tik jà dainuoja, todël buvo ramus ir dabar.

Likus keletui dienø iki premjeros, Giuseppe persiðaldë ir ðiek tiek prarado formà, todël nutarë, kad dabar atëjo jo eilë atsilyginti M.Callas uþ nenorà deramai bendradarbiauti ir nepakankamà dëmesá jam. Þinodamas, kokie sutuoktiniai Meneghini’ai godûs pinigø ir kad perkelti spektaklá - brangus malonumas, nes reikia papildomai mokëti uþ vieðbutá, keisti iðvykimo datà, Giuseppe nutarë susirgti ir premjerà atidëti. Vos tik apie tai suþinojusi, Maria puolë prie telefono ákalbinëti mano vyrà dalyvauti spektaklyje, bet ðis ramiai vaizdavo ligoná ir pareiðkë, kad premjerà reikia savaitei atidëti.

Maria su vyru aðaroja dël papildomø iðlaidø, o Giuseppe dþiaugiasi juodu suerzinæs. Manau, kad Mariai Callas svarbiausia - pinigai. Atrodo, kad jos gyvenimo tikslas ir yra, taupant visur ir visada, sukaupti kuo daugiau pinigø - kad tik praturtëtø.

M.Callas man primena tipiðkà amerikietæ, nors ji ir yra pietietiðko temperamento graikë. Per repeticijø pertraukas mes mielai plepëdavome savo Niujorko þargonu,

prisimindamos ðiame mieste prabëgusià jaunystæ. Ji sakë, kad, dar nebaigusi mokslø, dël ðeimyniniø aplinkybiø turëjo gráþti á Graikijà, kur graþiausiais jaunystës metais, kai formuojasi charakteris ir asmenybë, kentë baisø badà ir skurdà. Ji iki ðiol jauèia apmaudà dël skurdaus gyvenimo, ir tai vis dar lemia daugelá jos poelgiø.

Matau, kad ðis Marios apmaudas ið tikrøjø dar neatlëgæs ir dabar, kai ji kopia karjeros laiptais, kai jos vyrui Gianbattistai Meneghini’ui puikiai sekasi tvarkyti jos reikalus operos pasaulyje ir jiems netrûksta pinigø.

Be to, nepamirðkime ir G.Meneghini’o charakterio. Manau, kad ðis þmogus nepadeda savo þmonai keistis á gera, nes, kaip man atrodo, jis ðykðtus ir bejausmis egoistas. Savaime suprantama, kad toks ne pats tauriausias jo elgesys tik stiprina neigiamus jo þmonos bruoþus.

Aptardami net menkiausià ðios poros poelgá, visi pastebi jø smulkmeniðkumà ir ðykðtumà. Neþinau, ar Meneghini’ai tai suvokia, taèiau man atrodo, kad jø visiðkai nedomina, kà apie juos mano þmonës. Vis dëlto esu ásitikinusi, kad net ir tokia M.Callas - nepaprasta, paslaptinga ir labai daug pasiekusi. Ji ne tik nepaprastai valinga ir neátikëtinai uþsispyrusi, bet ir nepaprasta, neeilinë asmenybë.

Operos pasaulyje nëra kitos tokios dainininkës kaip ji. Sopranas, turintis graþø, neáprastà balsà, daþniausiai bûna labai ryðki figûra. M.Callas bûtent tokia, ir kasdien ji vis labiau spinduliuoja, darosi vis nepakartojamesnë, savitesnë solistë. Ne todël, kad dainuotø geriausiai ið visø, o kad ið prigimties yra muzikali ir protingai þiûri á visa, kas susijæ su dainavimo menu.

Baigësi “Rigoletas”. Pagaliau. Nepatenkinta ir pikta, kad spektaklá vis dëlto teko atidëti ir kad nesulaukë tokio pasisekimo, kokio tikëjosi, Maria buvo prastos nuotaikos. Su pedantiðkumu, bûdingu þmogui, kuris bet kokia kaina nori iðsiverþti á prieká, M.Callas padarë tai, dël ko paskui teko gailëtis. Spektaklio pabaigoje kartu su kolegomis nusilenkdama publikai, ji staiga paleido savo partneriø - Giuseppe’s ir baritono - rankas ir þengë kelis þingsnius avanscenos link, kad plojimai bûtø skirti tik jai. Publika tokiam veiksmui nepritarë ir ið karto pareikalavo: - Giuseppe, Giuseppe, tik Giuseppe!

M.Callas turëjo pasitraukti ir dingti uþ uþdangos. O Giuseppe, jau atsikerðijæs ir savo kerðtu visiðkai patenkintas, pasielgë kilniai. Jis nuëjo á uþkulisius, iðsivedë M.Callas á scenà ir kartu su ja nusilenkë publikai.

Taèiau kritikams M.Callas Dþilda nepatiko. Apie tai kandþiai raðë laikraðèiai, pabrëþdami, kad “brangus M.Callas var-

Muzikos barai /59

das kainavo per brangiai”. Jos honoraras ið tikrøjø buvo neapsakomai didelis, kokio Meksike niekada nebuvo gavæs joks dainininkas.

“Rigoletà” pakeitë didþiulio pasisekimo sulaukusi “Liuèija di Lamermûr”. Giuseppe ir Maria buvo neprilygstami. Atrodë, kad G.Donizetti operà sukûrë tokiems kaip jie atlikëjams. Frazuotë buvo nepriekaiðtinga. Susidarë áspûdis, kad jie tiesiog sukurti ðiai operai. Dabar net keista, kad M.Callas elgësi kaip visiðkai lojali partnerë.

Gráþusi á Milanà, ji pasakojo apie G.di Stefano stebuklus, kalbëjo tik apie já ir netgi “La Scala” direkcijai pareiðkë, kad Italija negali ignoruoti tokio nuostabaus tenoro.

1974 METØ VASARIS, NIUJORKAS Giuseppe man papasakojo, kad Maria davë interviu televizijai ir á klausimà “Kiek vyrø buvo jûsø gyvenime?” atsakë: “Trys: Meneghini, Onassis ir...” “Kas gi treèias?” paklausë jos. Ji leido suprasti, kad þmogus, su kuriuo dabar gyvena (ar dainuoja - taip ir liko neaiðku), yra G.di Stefano. Mano vyras pasijuto nekaip.

Niujorke gyvena visi mano giminës, kuriems ði laida maloni nebuvo. O kà jau kalbëti apie daugybæ paþástamø, kaimynø, draugø, gerbëjø, tarp kuriø ëmë sklisti netaktiðkos apkalbos. Að susinervinau.

Kad Giuseppe ji ðiek tiek susiþavëjusi, supratau seniai, taèiau nedrásau to pripaþinti netgi sau, maþa to, ið karto atmeèiau savo átarimus. Nemanau, kad jis atsakë jai tuo paèiu, antraip nebûtø manæs taip skubiai èia pasikvietæs. Nieko jo neklausiu, man taip pat nejauku, gëda. O gal todël, kad bijau?

Mes daþnai kalbamës apie Marià ir niekada neuþsimename apie galimà jø meilæ ar intymius ryðius. Giuseppe man visada papasakodavo, kur ir su kuo flirtuodavo.

Manau, kad jeigu ðiuo atveju kas nors bûtø buvæ, jis man bûtø pasakæs.

Visà naktá nesumerkiau akiø. Giuseppe miegojo kietai, o að visà laikà varèiausi ir màsèiau. Iki ðiol mûsø ðeima buvo ideali. Mûsø vaikai turi tëvà ir motinà, tarp kuriø didesniø nesutarimø nebûta. Mes labai artimi, að visada pritariu visiems savo vyro sprendimams.

Su Maria visada elgiausi gana civilizuotai.

Að nuoðirdþiai prie jos prisiriðusi, nors man ir nemalonûs kai kurie jos charakterio bruoþai.

Manau, kad visuomet jà atjausdavau. Ðtai pokalbis - labai prasto skonio pavyzdys. Vieðbutyje sutinku Marià. Ji nustebusi, kad að tokia ankstyva.

- Ko taip anksti atvaþiavai?

Giuseppe atsako uþ mane: - Þmona man visuomet atneða sëkmæ, tad liepiau jai atvaþiuoti anksèiau.

Jis neleido man atsakyti.

Muzikos barai /60

Vasario 11-àjà vyks koncertas Filadelfijoje. Prie vieðbuèio mûsø laukia du limuzinai. Giuseppe ir Maria ásëdo á pirmàjá, o vienas jø draugas ásitaisë ðalia vairuotojo.

Antrasis limuzinas skirtas man, tarnaitei ir tetulei Lizai. Man truputá subjuro nuotaika. Jis nenori, kad sëdëèiau ðalia. Mane stebina, kaip Giuseppe jai pataikauja.

Vasario 13-àjà vakarieniaujame “Park Lane”, pas daktarà Lantzuni, Marios krikðtatëvá. Tarp mûsø ið karto atsirado “feeling”. Ðákart man ji buvo labai maloni. Ar ne todël, kad ten buvo Lantzuni?

Prieð atsisveikindami mudu su Giuseppe valandëlæ likome su daktaru vieni, ir pokalbis pakrypo á Marià. Sakëme, kad mums kelia nerimà bjaurus jos áprotis gerti tiek daug migdomøjø. Kalbëjome, kad mums þinoma, jog ji turi kraujotakos problemø.

Ar jis negalëtø pamëginti jà átikinti liautis gërus migdomuosius arba bent pakeisti juos kitais, ne tokiais stipriais?

Lantzuni sakë mums pritariàs ir manàs, kad, matyt, ji taip pripratusi prie vaistø, jog turi kaskart didinti dozæ. Jis uþtikrino su Maria pasikalbësiàs, nes ji paisanti jo autoriteto. Ðiandien Maria buvo ásiutusi. Kaip mes drásæ kalbëtis su jos krikðtatëviu apie migdomuosius! Ji nenorinti, kad jis þinotø kai kuriuos niuansus, susijusius tik su ja ir su niekuo daugiau.

VASARIS, NIUJORKAS Su tetule Liza vaikðtome po miestà, uþsukame á “Metropolitan” muziejø. Koncerto “Carnegie Hall” iðvakarëse Giuseppe beveik visà dienà praleido virðuje, pas Marià. “Reikia suderinti paskutinius ðtrichus”, - sakë jis.

Apie pirmà valandà nakties matau - áeina vyras á kambará. Labai sudirgæs, taèiau man nieko nesako. Norëjau paklausti, kas nutiko, bet pamaniau, kad jis, ko gero, dar labiau susinervins. O juk rytoj - koncertas.

Geriau patylësiu. Bet kas gi atsitiko?

Apie 11 valandà skambina Bruna ir vos neverkdama praðo kuo skubiau ateiti. Dieve mano! Kà ji dar iðkrëtë?

Giuseppe akimirksniu apsirengë ir puolë á virðø. Po keliø minuèiø skambina ir praðo ateiti. Maria iðgërusi per didelæ dozæ savo prakeiktøjø tableèiø, jos savijauta siaubinga. Negali net kalbëti. “Sudiev, koncerte”, - pirmiausia pamaniau.

Skubu á virðø ir matau, kad Giuseppe su Bruna Marià kaþkur veda. Iðkviestas gydytojas liepæs jai duoti labai stiprios kavos ir priversti judëti, kad suintensyvëtø kraujotaka.

Ji atrodo siaubingai - iðblyðkusi, nusilpusi, kaþkà murma, akys stiklinës, tuðèios. Kaip ji galëjo ðitaip pasielgti?

What a mess! Kokia nelaimë! Ar galës ji

ðiandien pasirodyti scenoje? Þvilgteliu á Giuseppe. Ðis apimtas nevilties, vos neverkia. Dël ko visa tai atsitiko?

Ar tik nëra tai susijæ su vakarykðèiu vëlyvu Giuseppe’s gráþimu? Nesiryþtu klausti. Jei norës, papasakos pats.

Telefonas Marios kambaryje, regis, paðëlo. Skambino ið Solo Juroko biuro, o “Carnegie Hall” direktorius ir impresarijus Gorlinskis kartu su S.Juroko bendradarbiais atskubëjo á vieðbutá. Nori patys ásitikinti, kokia Marios savijauta, ir suþinoti, ar ámanoma iðgelbëti koncertà.

Tada atvaþiavo mano tëvai. Per televizoriø jie iðgirdo, kad dël M.Callas ligos koncertas atðaukiamas. Kaip ir visi niujorkieèiai, septintà valandà jie rengësi á teatrà.

Kai vëlai vakare gráþome á savo numerá, Giuseppe buvo visiðkai iðsekæs. Atsisëdæs ant lovos, jis pradëjo pasakoti.

Vakar vakare, prieð gráþdamas á mûsø numerá, jis praðæs Marios nesijaudinti, sakæs, kad viskas bus gerai. Atsakydama Maria globëjiðkai patapðnojusi jam per petá ir tarusi: - Nesijaudink, Giuseppe. Bûsiu visàlaik ðalia ir tau padësiu. Ðis, savaime suprantama, pratrûko: - Kà nori tuo pasakyti? Jeigu að á ðità istorijà ásivëliau, tai tik dël to, kad tau reikia pagalbos. Ðio darbo ëmiausi tik todël, kad tu vël turëtum gyvenimo tikslà. Tai tau jo reikëjo. Að turiu darbà ir apleidau já dël tavæs, að turiu ðeimà ir dar tûkstanèius prieþasèiø norëti gyventi. O dabar sakai, kad nori man padëti.

Ir, trenkæs durimis, iðëjo.

Vargðë Maria visiðkai nesuprato Giuseppe’s charakterio. Tokiam þmogui kaip jis nesakoma: “Að tau padësiu”. Ji në neásivaizdavo, koks mano vyras savimyla, nesuprato, kad jo mentalitetas europietiðkas, kad jo “að” negali pakæsti jokios moters globos.

Marià Giuseppe’s þodþiai taip pat papiktino. Þmogus, kuriuo ji ið pradþiø pasinaudojo (esu tuo ásitikinusi), kad suþadintø A.Onassio pavydà, dabar iðdráso riesti nosá ir netgi pareikðti, esà jai reikia pagalbos, o ne jam.

Taèiau Giuseppe atðovë, kad tai ji, iðsiskyrusi su A.Onassiu, prarado norà gyventi. Kai jiedu susitiko, ji dirbo kaip pradedanti studentë ir praðë atëjus paklausyti, kaip skamba jos balsas. Argi ne ji pati praðë patarimo ir atvyko á Italijà, kad galëtø dirbti kartu? Jeigu visa tai ji darë tik dël Giuseppe’s, labai apsirinka.

Maþdaug taip Giuseppe jai pasakë, ir ji krito ant lovos.

Vienintelis Marios iðsigelbëjimas buvo baltosios tabletës - migdomieji. Jos panardindavo á uþmarðtá, tarsi atkirsdavo nuo tikrovës, sukurdavo ramybës iliuzijà. Ne-

suvokdama, kà daro ir kà þeidþia, kà þudo kartu su savimi, atsisakydama koncerto, ji prarijo vienà, antrà, keletà tableèiø.

1977 METØ SAUSIS, MILANAS Giuseppe iðsiskyrë su Maria. Matyt, santykiai nutrûko praeitø metø pabaigoje.

Mûsø namuose apie M.Callas nebekalbama. Ið kai kuriø vyro replikø supratau, kad jis visiðkai ið jos iðsivadavo.

Tas koðmaras jam per ilgai uþtruko.

Giuseppe’i niekada nebuvo lengva priimti ryþtingà sprendimà. Taèiau ðá kartà jis tai padarë. Tuo geriau jam.

Jei kalbëtume apie mane, - praeities nesugràþinsi. Tarp popieriø radau raðtelá. Data - 1972 metø geguþës 23-ioji. Dvideðimt dveji metai nuo mûsø santuokos dienos.

Jis raðo: “Dëkoju uþ ðitiek laimës metø, buèiuoju. Tavo Giuseppe”. Prie raðtelio buvo pridëta trys tuzinai raudonø roþiø. Kodël viskas taip pasikeitë?

Tikriausiai kalta að. Gal buvau nenuolaidi? Ko gi reikia ðitam þmogui, kurio nebegaliu vadinti savu? Norëtøsi, kad jis bent suvoktø, jog manæs nesuprato. Að taip pat pralaimëjau.

1977 METØ VASARA, MILANAS Kartkartëmis atvaþiuoja kas nors ið draugø paryþieèiø. Nors niekada neklausiu, jie papasakoja apie M.Callas. Ji apsileido, sustorëjo, liovësi laikytis grieþtos dietos. Iðtisas dienas leidþia prie televizoriaus ir þaidþia su tarnais kortomis.

Laikraðèiai raðo, kad M.Callas vis labiau tolsta nuo pasaulio. Nepraneða, kodël. Manau, kad að tai gerai þinau. Iðeidamas Giuseppe jà galutinai pakirto kaip moterá. Átariau, kad antro tokio sukrëtimo ji nepakels. Pernelyg silpna ir labai bijo vienatvës.

1977 METØ RUGSËJIS, MILANAS Vakar, rugsëjo 16-àjà, po pietø, suskambo telefonas. Pasigirdo vyriðkas balsas: - Kalba ANSA. Gal galima sinjorà di Stefano?

- Mano vyras Hamburge. Gal jam kà nors perduoti?

- Ðá rytà Paryþiuje mirë Maria Callas, ir mes norime gauti ið jo interviu.

- Tai prastas pokðtas. Kas jûs toks?

- Ne, sinjora. Callas mirë staiga. Þinios tikros.

Ne, to negali bûti. Að taip ir sustingau su rageliu rankoje. Liko atversta uþraðø knygelë su Giuseppe’s numeriu Hamburge, kurá daviau þurnalistui.

1977 METØ SPALIO 2-OJI, MILANAS Vakar pas mus pusryèiavo G.Meneghini, buvæs M.Callas vyras. Prisiminëme praëjusius ramius laikus. Paskui jis staiga Giuseppe’s paklausë: - Ar neþinai, kur Callas namuose laikë savo brangenybes?

Vyras atsakë prieð keletà metø matæs, kaip ji dëjo jas po plytomis nedideliame svetainës þidinyje, - ten buvo slëptuvë, matyt, specialiai árengta, kai tik ji ásikëlë á ðiuos namus.

Keistas klausimas. Kodël jis ðito paklausë?

Man nesuprantama. Pati Marios mirtis man nesuprantama. Turiu suþinoti, kiek prie jos prisidëjo Giuseppe. Noriu þinoti, kodël ji leido sau numirti. Nors ir numanau prieþastis. Reikia visiðkai tiksliai suþinoti, kas ávyko tarp jos ir Giuseppe’s.

Pagaliau Giuseppe man atvirai papasakojo, kaip viskas buvo, kas atsitiko per paskutiná jø susitikimà. Tiesà sakant, tai buvo netgi ne susitikimas, o pokalbis telefonu, vienas ið daugelio tuo metu, tik audringesnis ir bjauresnis.

Jis kalbëjo nebegalás pakæsti jos persekiojimø, jos priekabiø, jos pretenzijø. Ji prikaiðiojo jam dviveidiðkumà. Buvo ásikalusi á galvà, kad Giuseppe turi su manimi iðsiskirti. Jis atsakë niekada to nedarysiàs. Ðiaip ar taip, jø iðsiskyrimas jau brendo, kai Maria atsisakë vykti á “Toskos” repeticijà Japonijoje. Niekas ið draugø, kolegø artistø nesuprato, kodël ji atsisakë, nes jos balsas tuo metu buvo puikiausios formos.

Repeticijos su orkestru Romoje puikiai pavyko, A.Benua kostiumai jà suþavëjo.

Uþuot reagavæs á Marios iðpuolius, Giuseppe kreipësi á M.Caballe, ir ði mielai priëmë kvietimà. Jo poelgis Marià dar labiau ásiutino. Ji suprato, kad nëra nepakeièiama.

Giuseppe negalëjo, o ir nenorëjo atðaukti ásipareigojimø impresarijui Nakajimi’ui ir nedainuoti “Toskoje”. O Maria pateikë jam ultimatumà: “Arba palieki þmonà, arba að nevaþiuoju á Japonijà, taèiau áspëju, kad tuomet tarp mûsø viskas baigta”. Arba viskas, arba nieko - toks visada buvo jos devizas. Pustoniø ji nepripaþino. Giuseppe, tiesà sakant, pajuto palengvëjimà nusimesdamas ketveriø metø naðtà, pavertusià já Marios vergu. Jis atsakë: - Gerai. Viskas baigta.

Ir ið tiesø nutraukë su M.Callas bet kokius ryðius. Tai nebuvo beprotiðka aistra, að tai tikrai þinau. Ko gero, per paskutiná pokalbá jis ir tai pasakë.

Jis jà gerbë, mylëjo. Ir viskas. Baigæs istorijà su M.Callas, Giuseppe kurá laikà apsiramino. Santykiai su manimi pasidarë ðiltesni, nuoðirdesni, jis vël galëjo pokðtau-

ti. Tai liudija laiðkas, kurá jis atsiuntë ið Tokijo ir kuriame apraðë, kaip Nakajimi bûrë ramune, ar M.Callas atvaþiuos, ar ne.

Giuseppe ëmë maþiau rûkyti, atgavo áprastà savimi pasitikinèio þmogaus iðvaizdà. Þodþiu, visiðkai nesikrimto ðiai meilës istorijai pasibaigus.

O ji, atvirkðèiai, padarë ið to tragedijà.

Griebësi efektingø pozø ir elgësi kaip scenoje. Kaip kalbëjo artimi jos þmonës, buvo skaudu á jà þiûrëti. Ilgainiui ji apsileido, ir net kur kas labiau negu tada, kai suþinojo apie A.Onassio santuokà su J.Kennedy’o naðle. Naujoji netektis jà pakirto.

Man þinoma, kad savo krikðtatëviui ji praneðë pati nutraukusi santykius su G.di Stefano. Taèiau tai netiesa. Taip ji raðë tik todël, kad panaðioje istorijoje atrodytø nugalëtoja, o ne auka. Bet dvasiðkai ji buvo visiðkai suþlugdyta. Atsiskyrë nuo pasaulio, bendraudavo tik su tarnais.

Apie Giuseppe ji turëjo pakankamai þiniø. Ieðkodavo jø, kad pakurstytø savo neviltá. Taip ji suþinojo ir apie naujà jo meilës intrigëlæ. Kai Mariai praneðë, kad, dar prieð iðsiskirdamas su ja, Giuseppe buvo susiþavëjæs vokiete operetës dainininke, tai tapo nepakeliamu smûgiu, jos kantrybës taurë buvo perpildyta. Iðdidumas jai niekaip neleido susitaikyti su dar vienu pralaimëjimu.

Jeigu M.Callas nebûtø mirusi, mudu su Giuseppe bûtume likæ artimi kaip ir anksèiau. Nors patyrëme nemaþai audrø ir neramumø, mûsø santuoka neþlugo.

Tai buvo vienintelis dalykas, dël kurio mes buvome tikri. Jeigu Maria nebûtø mirusi, tai ir ðis, dievai þino kelintas, jo flirtas su vokieèiø dainininke, kaip visada, bûtø baigæsis niekuo.

Marios mirtis Giuseppe sukrëtë. Já ëmë grauþti kaltë. Faktas, kad pagrindinë prieþastis, dël kurios pralaimëjusi M.Callas paliko scenà, buvau að, po jos mirties sustiprino já kankinusius jausmus, ir visà savo pyktá Giuseppe nukreipë á mane, á kliûtá.

Pastebëjau, kad po lemtingosios rugsëjo 16-osios Giuseppe vis labiau nuo manæs tolsta. Jam að - tikroji prieþastis, dël kurios Maria leido sau mirti. Bûtent dël manæs, dël to, kad nenorëjau skirtis, jis paliko Marià. Kaip tik dël to, kad Giuseppe’s gyvenime uþëmiau Marios vietà, ji nenorëjo daugiau gyventi. Ðtai taip. Tik taip, o ne kitaip. Jis irgi ásitikinæs, kad bûtent taip. Galiausiai Giuseppe ëmë þiûrëti á mane kaip á prieðæ.

Pasirodo, ne tik M.Callas, bet ir Giuseppe - mano prieðas.

Vieðpatie, kà man daryti?

Pagal uþsienio spaudà parengë Milda AUGULYTË

Muzikos barai /61

Baletas

David Bintley: “Turime sugráþti prie klasikos ðokio ðaknø”

P

aþintis su Birmingamo karaliðkojo baleto trupe ir jos meno vadovu bei vyriausiuoju choreografu Davidu Bintley ávyko repeticijø salëje. Tai - tradicijas vertinanti ir puoselëjanti baleto trupë, pagal meniná lygá kritikos laikoma antràja Didþiojoje Britanijoje po Londono karaliðkojo baleto.

Suþavëjo trupëje vyraujanti bendravimo atmosfera, pedagogø, repetitoriø ir ðokëjø santykiai, meno vadovo sukurta ðeimyninë atmosfera. Tik amþiaus skirtumai ir apsirengimas leido atskirti pedagogus nuo ðokëjø. Jø tarpusavio santykiai liudijo pagarbà, pasitikëjimà, kûrybinæ dvasià. Kad pasikalbëèiau su vienu geriausiø Europos choreografø, buvusiu Londono karaliðkojo baleto solistu D.Bintley, nereikëjo nei lankstytis, nei “kaulyti”. Jo minties leitmotyvas, ðnekant apie baleto trupæ, buvo nuolat kartojami þodþiai: “Mano þmonës, mano artistai, esu uþ juos atsakingas, esu jiems ir motina, ir tëvas”.

Trupë atlieka didelá edukaciná darbà, palaiko glaudþius ryðius su miesto visuomene, kitomis Didþiosios Britanijos ir pasaulio baleto trupëmis.

- Kas jus, kaip meno vadovà ir choreografà, labiausiai dþiugina?

- Dþiugina viskas. Man patinka dirbti su ðokëjais, kai jie supranta mano darbà ir kai galiu daryti átakà jø meniðkumui.

Mëgstu pastovumà. Jau 25 metus dirbu su karaliðkøjø baletø trupëmis. Paþinojau

Muzikos barai /62

Ninette de Valois (Londono karaliðkojo baleto ir “Sadler’s Wells Ballet” bei mokyklos ákûrëja), choreografus Frederickà Ashtonà, Kennethà MacMillanà, kurie padëjo man suprasti ðokio meno tradicijos svarbà.

Suvokiu, kad jei noriu daryti átakà ðokio meno besimokantiems vaikams, studentams, trupës ðokëjams ir jos krypèiai, turiu bûti geras meno vadovas.

- Kuo skiriasi meno vadovo ir choreografo darbas?

- Kaip meno vadovas, turiu atlikti daug “popierinio” darbo, tenka uþsiimti psichologine, politikos formavimo veikla. Reikia rûpintis ðokëjais, kurie turi savø ambicijø.

Kaip choreografas, nedaug dirbu biurokratinio darbo, atsiduodu kûrybai.

- Kuris darbas mielesnis?

- Pastatymai. Man patinka dirbti su ðokëjais, nuostabu matyti jø tobulëjimà, propaguoti ðoká, bendrauti su þiûrovais.

Viso to vienintelis tikslas - kurti. Mano gyvenimo tikslas - kûryba.

- Kokia jûsø baleto trupës meninë kryptis?

- Esame klasikinio baleto trupë. Repertuare turime trijø krypèiø klasikà: rusø - Mariuso Petipos, anglø klasikà - N. de Valois, F.Ashtono, K.MacMillano, Johno Cranko ir kt. ir naujø, dabartiniø choreografø darbø, tarp jø ir mano. Taigi esame darnoje su praeitimi. Be to, savo trupës ðokëjus mokome dirbti choreografais.

- Jûsø mokytojas Frederickas Ashto-

nas þavëjosi ir buvo veikiamas Anos Pavlovos ðokio. Ar jûsø, meno vadovo, choreografo, darbus veikë rusø, pagrástos technika, mokyklos? Ar jûs tæsiate angliðkàjà baleto tradicijà, kuriai bûdingas stiprus vaidybos pagrindas?

- Anglø ðokio tradicija - eklektiðka. Buvome veikiami daugelio baleto tradicijø.

Rusø ðokio átaka buvo pagrindinë. Italo Enrico Cecchetti metodà plaèiai taikë F.Ashtonas. Taip pat átakos turëjo prancûzø baleto mokykla. Pavyzdþiui, N. de Valois, didelio iðsilavinimo moteris, prieð ákurdama Londono karaliðkàjá baletà ir mokyklà aplankë daugelio valstybiø ðokio mokyklas, perimdama ið jø geriausià patirtá. Manau, jog man darë átakà angliðkoji tradicija, kilusi ið rusiðkosios mokyklos. N. de Valois, Karaliðkojo baleto ákûrëja, ðoko su Sergejaus Diagilevo “Ballets Russes”. Kaip þinoma, S.Diagilevas laikomas XX a. ðokio meno atgaivintoju. N. de Valois pradëjo kûrybos kelià nuo klasikos. Ji þinojo, kad klasikiniø baletø atlikimas iðtobulina ðokëjø technikà, bet jà praturtino angliðkàja vaidybos tradicija. Mes semiamës patirties ið jos. Taip pat mokomës ið F.Ashtono, K.MacMillano, J.Cranko, Antony Tudoro, kurie statë naratyvinius baletus. Noriu iðugdyti menininkus, kurie tæstø ðià tradicijà.

- Tad jûs tam tikra prasme tæsiate dvi tradicijas.

- Taip, mes turime gráþti prie klasikos, nes ji - pagrindas, ant kurio turi bûti statoma visa kita. Net naratyviniø baletø prieð tai minëti choreografai mokësi ið M.Petipos. Jo kuriami klasikiniai baletai buvo madingi, naratyvas nebuvo tiek svarbus, kiek reginys, divertismentas. Manau, kad XX a.

“Romeo ir Dþuljeta” pakeitë divertismento tradicijà, ir naratyvas uþëmë svarbià vietà.

Kiti mano, kad keliaveiksmiai baletai pasuko ávairiomis kryptimis. G.Balanchine’as, W.Forsythe’as nuëjo labai skirtingomis kryptimis, bet nemanau, kad jie nutolo nuo klasikinio baleto tradicijos.

- Kaip savo trupei pasirenkate ðokëjus?

- Idealiausiu atveju norëèiau tobulos technikos, iðvaizdos, graþiø, labai protingø, puikiai vaidinanèiø ðokëjø. Protingas nebûtinai turës puikià technikà. Vertinu individualybes, nepriimu á trupæ tø atlikëjø, kurie praleistø visà ðokëjo karjerà stovëdami kampe. Ið kiekvieno, ateinanèio á trupæ, tikiuosi, kad taps solistu. Ne visuomet taip atsitinka, bet visuomet renkuosi tuos, kurie to siekia. Ðokëjai turi turëti troðkimà, “apetità”. Ypaè iðvaizda svarbi ðokëjoms.

Rusai turi ið ko rinktis pageidaujamo ûgio, iðvaizdos ðokëjus. Taip pat didelá ðokëjø pasirinkimà turi geriausios baleto trupës Amerikoje. Ilgà laikà Anglijoje nebuvo didesniø pasirinkimo galimybiø. Padëtis

ðokio judesius. Baletà sudaro ne tik þingsneliai, todël norëjau sudaryti jiems progà tai patirti. Að vadovavau jø darbams.

Bill Cooper nuotr.

- Pasirinkdamas choreografijà, pirmiausia galvojate apie þiûrovus ar apie ðokëjus?

P.Èaikovskis “Gulbiø eþeras”, Birmingamo karaliðkasis baletas.

Choreografas Davidas Bintley. Odeta - Leticia Müller, Zigfrydas - Andrew Murphy

ëmë keistis, susikûrus Europos Sàjungai.

Dabar pas mus ðoka skirtingø mokyklø, ávairiø duomenø ðokëjai, atvykæ ið Ispanijos, Italijos ir kitur. Mano uþduotis - ið jø sukurti visumà, pritaikyti prie vieno stiliaus.

- Kaip jums tai pavyksta?

- Labai gerai. Ið uþsienio ðokëjø reikalaujame prisitaikyti prie mûsø reikalavimø, nes negerai scenoje matyti atlikëjus, ðokanèius skirtingais stiliais.

- Ar dirbdamas su ðokëjais ir kitais kûrëjais dalyvaujate ugdant jø individualybes, profesionalumà?

- Man tai - labai svarbu, kiek ámanoma stengiuosi padëti atsiskleisti ðokëjø individualybëms.

- Kokiø galimybiø turi patys ðokëjai dalyvauti kûrybiniame darbe?

- Turime choreografinæ grupæ ir specialias patalpas, kad jie galëtø kurti, kà nori.

Rengiame vakarus, kuriuose keli ðokëjai choreografai rodo eksperimentinius darbus. Pavyzdþiui, 12 jø sukûrë baletà pagal Mozarto Miðias, kiti 8 pastatë spektaklá Aivazovskio paveikslø tematika, 6 choreografai - pagal A.Vivaldi “Metø laikus”.

Jiems buvo skirta pinigø kostiumams, apðvietimui, darbui su dizaineriais ir kt. Norëjau, kad jie iðbandytø save statant baletà nuo pradþios iki pabaigos, o ne vien atliktø

- Pirmiausia esu að. Pastatymas turi bûti geras. Skirtingi pastatymai atsiranda dël ávairiø prieþasèiø. Kartais statau tai, kas, manau, labiausiai patiks þiûrovams savo muzika ar fabula, kitais kartais kuriu þinodamas, kad galbût þiûrovai nelabai supras. Vis dëlto pirmenybæ teikiu gerai choreografijai, nesistengdamas ásiteikti þiûrovams.

- Ar turite pritaikyti choreografijas savo ðokëjø lygiui, t.y. jas supaprastinti?

- Galiu tai daryti su savo, bet ne su kitø choreografø pastatymais. Nebent jie sutinka pastatymà keisti.

Pasirinkdamas tà ar kità choreografà, atsiþvelgiu á ðokëjø galimybes ir nepamirðtu galimos þiûrovø reakcijos. Kartais choreografija bûna labai sudëtinga, bet renkuosi jà, kad tobulëtø ðokëjai. Tokiu atveju jiems tai iððûkis.

- Kaip renkatës repertuarà, ar ið esmës tai - klasikinis repertuaras?

- Ne, anaiptol, bet stengiuosi rinktis tokius baletus, kuriuose atlikëjos ðoktø su puantais. Man patinka gryna klasika, turime “Gulbiø eþerà”, kità sezonà statysime “Mieganèiàjà graþuolæ”. Taip pat be galo vertinu George’o Balanchine’o pastatymus. Ðá rudená scenoje parodysime jo “Concerto barocco”.

- Pagal rusø tradicijà tarp artistø ir þiûrovø iðlaikomas atstumas, Amerikoje jie beveik kvieèiami ðokti kartu.

Koká variantà esate pasirinkæs jûs?

- Esame labai arti savo þiûrovø. Mano suvokimu, rusø ir sovietø baleto ðokëjai buvo ir yra kaip kino þvaigþdës - liaupsinamos, gerbiamos. Mûsø ðalyje taip nëra. Baleto ðokiai, ypaè atliekami vyrø, dar prieð 20-30 metø buvo nevertinami. Ðokis ðioje ðalyje niekada neturëjo tokio populiarumo kaip Rusijoje. Taigi mes savo kûryba turi-

me sudominti ir patraukti þiûrovus, jiems árodyti, kad ðokis - puikus dalykas. Rusijoje þiûrovai patys ateina, o mes turime juos patraukti. Norëèiau matyti prie teatro durø þiûrovø grûstá, kurie garbintø ðokëjus kaip futbolo ar kino þvaigþdes. Mes nuolat turime siekti sudominti þiûrovus. Deja, kol kas taip nëra.

- Birmingamo karaliðkasis baletas yra uþmezgæs ryðius su vietine bendruomene, organizuoja paþintines ðokio pamokas. Ar bûtent ðá þiûrovà norëtumëte matyti savo teatre?

- Baletas - nuostabus dalykas! Birmingame - per milijonà þmoniø, kurie niekuomet baleto nematë ne tik teatre, bet ir televizijos ekrane. Jie turi turëti galimybæ pakeisti savo nusistatymà prieð baletà, bet nenoriu jo supaprastinti, nupiginti. Baletas yra baletas. Kartais statytojai, norëdami já populiarinti, daro klaidà - supaprastindami choreografijà, nupigina baletà. Að esu visiðkai prieðingos nuomonës. Baletas nuostabus toks, koks yra, noriu suteikti galimybæ þmonëms já toká matyti.

- Koká matote Birmingamo karaliðkàjá baletà po penkeriø metø?

- Geriau po deðimties metø. Að viliuosi, kad tuomet dauguma mûsø miesto gyventojø bus mus matæ. Tai svarbu. Turësime didesnæ auditorijà, bus baleto mokykla. Dirbame su mûsø miesto bendruomene, daug gastroliuojame tam, kad kuo daugiau þmoniø susipaþintø su baletu, já labiau paþintø, suprastø, dþiaugtøsi ir patirtø malonumà.

Tuomet atsiras daugiau berniukø ir mergaièiø, norinèiø ðokti. Tuomet ðokio lygis ðalyje bus aukðtesnis, parengsime geresniø ðokëjø.

- Minëjote, kad tarp berniukø baletas nëra populiarus. Kà darote, kad juos patrauktumëte?

- Tokia padëtis buvo prieð 30 metø, bet dabar ji keièiasi. Eidami á ðimtus mokyklø, kalbëdami su berniukais, rodydami tai, kà sugebame, juos sudominame ir tai - nuostabu.

- Kokias naujas tendencijas pastebite Didþiosios Britanijos balete ir kokias ið jø norëtumëte matyti?

- Mano manymu, trupiø vadovai suprato, jog jos negali tobulëti nekurdamos nieko naujo. Reikia kurti, negalima pasikliauti senais pastatymais, nes tuomet menas tampa nebeádomus, mirðta. Mes turime padëti atsikratyti nuomonës, kad baletas - tik elitinis menas, skirtas turtingiesiems. Dþiaugiuosi galëdamas pasakyti, kad ðia prasme mano vadovaujama trupë pirmauja. Kiti trupiø direktoriai pasikliauja senais pastatymais, þinomais atlikëjais ið svetur. Tai neiðmintinga. Norint pritraukti þiûrovø, negalima pasikliauti vien keliais þinomais vardais. Jei þiûrovams bus rodo-

Muzikos barai /63

Baletas

- Nebëra þymiøjø anglø choreografø F.Ashtono, K.MacMillano, J.Cranko, F.Tudoro. Kas laukia anglø baleto?

- Kaip minëjau, atsiras naujø choreografø, jei turës galimybæ kurti. O juk prieð 10 metø daugeliui jø buvo labai menkos galimybës statyti spektaklius. Karjeros pradþioje sunku sulauþyti tradicijà, susikurti savo vardà, turëti þiûrovà. Tokiems kaip að, pradëjusiems statyti, kai karaliavo F.Ashtonas, K.MacMillanas, J.Cranko, F.Tudoras, buvo ypaè sunku, nes kûrëme jø ðeðëlyje. Ðiuo metu yra labai daug choreografø, daug daugiau, nei buvo anksèiau. Dabartiná laikotarpá pavadinèiau nuopelnø nebuvimo laikotarpiu, nes matome daug vertës neturinèiø eksperimentø. Ðiandien tapti þinomas gali tik sukûræs kà nors visiðkai originalaus, fantastiðkai nauja, nors tai ir nebûtø vertinga. Pamirðtama, kad, pavyzdþiui, M.Petipa geriausius baletus pagal P.Èaikovskio muzikà sukûrë gyvenimo pabaigoje. Vienintelis bûdas sukurti ádomø, originalø, vertingà ðokio pastatymà didelei baleto trupei - daug, atkakliai ir ilgai dirbti. M.Petipa sukûrë 70 daugiaveiksmiø baletø. Visi jie turi tà paèià struktûrà.

Taip darë ir G.Balanchine’as. Net gyvenimo pabaigoje jis ieðkojo, kaip ádomiau, neáprastai pastatyti. Ðiandien vyrauja ðios dienos mada. Ásivaizduokime balete álekiantá dviratininkà ar pas de deux, atliekamà su dideliais batais.

Kai kurie þmonës suðuktø: “Tai - nauja, originalu!” Bet taip nëra! Ir ðiandien daugelis taip daro. Daugelis þiûrovø nori matyti naujoves, bet nesupranta tikrojo originalumo.

darbà, nes maþai darbo vietø. Norint daryti átakà ir tobulëti, reikia bûti etatiniu choreografu.

Vis dëlto manau, jog kiekvienas ðokëjas turi iðbandyti save choreografijoje, kad þinotø, kas tai yra, patirtø jos kompleksiðkumà. Galiausiai ðis iðbandymas padeda ðokëjui augti, geriau suprasti vaidmenis.

- Kà jûsø ðokëjai veikia sulaukæ pensinio amþiaus?

- Turime daug galimybiø jiems padëti.

Pirma, jiems sudaromos sàlygos mokytis neakivaizdþiai. 12 trupës ðokëjø baigë Birmingamo universitetà. Visø baigiamieji darbai - apie ðoká, jo propagavimà visuomenëje. Tai reiðkia, kad jie protingi, darbðtûs. Kadangi ðokëjo darbas labai sutelktas á ðoká, prarandamas áprotis galvoti. Supratome, kad brandinantis ir brangintinas dalykas - màstymo ugdymas, naudojant já kitose ávairiose veiklos srityse. Taip jie tampa visapusiðkesni.

- Kiek supratau, skatinate savo atlikëjus mokytis?

- Taip. Skatinu kiekvieno þmogaus iniciatyvà. Jeigu kas kuo nors ypaè susidomëjæs ir nori, pavyzdþiui, dalyvauti dviejø savaièiø kursuose, kai vyksta repeticijos, sudarome tam sàlygas. Nuolat ðokëjams sakome, kad visiems reikës iðeiti á pensijà po 20 metø, o galbût ir po dvejø, patyrus traumà. Ðokëjai nepratæ apie tai galvoti, jie ðoka, ir viskas. Mes daug padedame ðokëjams. Jeigu ðokëjas susiþeidþia, rûpinamës, kad jam bûtø suteikta reikiama prieþiûra, bûtø viskuo aprûpintas.

- Pagrindinis jûsø baleto trupës konkurentas - Londono karaliðkasis baletas.

Kaip jauèiatës, kokios problemos dël to iðkyla?

- Ar bandantys save choreografijoje turi galimybæ tapti choreografais?

- Anksèiau bûèiau sakæs, kad Karaliðkasis baletas - geriausia trupë. Dabar sakau, kad jiems mestas iððûkis. Profesinis mûsø trupës tobulëjimas, þiûrovø susidomëjimas leidþia teigti, kad nebesame ðeðëlyje, kad tapome savita baleto trupe. Mûsø repertuaras, ðokëjai - tokio paties lygio, jei ne geresni. Tuo tikiu.

Man patinka konkurencija, iððûkis. Bûtø labai puiku, jei galëèiau átikinti þiûrovus (ne vien Didþiojoje Britanijoje), kad baleto centras nebe Londonas. Nors man patinka bûti ne priekyje, kad nereikëtø græþiotis, o eiti paskum, kad turëtume galimybæ lygintis ir lygiuotis. Keletà metø dirbau Londono karaliðkajame balete, bet pasidarë nebeádomu, nes nesimatë, kur eiti. Tuo tarpu èia, Birmingame, daug darbo: reikia ákurti mokyklà, pritraukti þiûrovø. Èia jauèiuosi esàs pionieriumi. Galime daryti, kà tik norime: nevarþomi kurti, lankytis miesto mokyklose, miesto taryboje, ðokti gatvëse, dirbti su ðiuolaikinio ðokio trupëmis. Galimybiø ðiuo poþiûriu pasireikðti Londone maþiau.

Londonas - per didelis, per daug þmoniø ir viskas pernelyg komplikuota, ten nëra bendruomenës dvasios. Londone - viskas po senovei, iðskyrus tai, kad viskas sensta, yra.

- Ðios profesijos þmonëms sunku susirasti

Kalbëjosi Jûratë TERLECKAITË

- Kas atsitinka su tais ðokëjais, kurie iðbando save kaip choreografai?

- Að jokiu bûdu neneigiu eksperimentø.

Savo ðokëjus bandau iðjudinti naudodamas choreografijà kaip mokymosi procesà. Að nenoriu matyti nukopijuotø pastatymø. Noriu matyti dirbanèius, besimokanèius naudotis erdve ir kaip joje turëtø judëti ðokëjai. Turime mokytis dirbti su ðokëjais, kompozitoriais, scenografais, turime bûti ir psichologai, ir psichoterapeutai, ir motinos - viskuo. Turime iðmokyti ðokëjus, bûsimuosius choreografus, suprasti muzikà, kad, pavyzdþiui, ateityje jie nenaudotø populiariosios muzikos. S.Stravinskio, Schönbergo muzika - ne tik emocinë, bet ir cerebralinë. Dirbant teatre, daug ðansø, kad teks kurti pagal tokià, o ne “The Beatles”, “The Rolling Stones” ar pan. muzikà.

Muzikos barai /64

NAUJI BALETO SOLISTØ DEBIUTAI

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

mi 150 metø senumo pastatymai su uþsienio baleto þvaigþdëmis, kas bus toliau, kas atsitiks su jaunàja karta, jø galimybëmis ðokti? Kas bus su choreografais, neturinèiais galimybës pamatyti nieko kito, kaip tik M.Petipà, kad ir kokie nuostabûs bûtø jo pastatymai. Tuomet þiûrovas taps iðlepintas, nebeateis þiûrëti neþinomø atlikëjø, jaunø choreografø darbø, nes jie gali bûti ne patys geriausi.

Aoki Takasi Rugsëjo 25-àjà á Nacionaliná operos ir baleto teatrà daug þiûrovø ir baleto veteranø atëjo norëdami pamatyti P.Èaikovskio balete “Gulbiø eþeras” jaunuosius solistus Anastasijà Kolegovà ir Aoki Takasi, kurie ðá sezonà ðoks teatre.

Baleto vadovybë jau buvo suplanavusi ðio sezono repertuarà, kai baleto solistës A.Bazevièiûtë ir I.Tsymbal pareiðkë iðvykstanèios á uþsiená. Tada baleto vadovë T.Sedunova nuvyko á Sankt Peterburgo A.Vaganovos choreografijos akademijà. Ten ji stebëjo dvi ðios mokyklos abiturientø klases. Jai patiko þymios balerinos L.Kunakovos klasës mokinë A.Kolegova, kuri ðiais metais tarptautiniame jaunøjø baleto ðokëjø konkurse Varnoje laimëjo bronzos medalá. Be to, privaèioje po uþsiená gastroliuojanèioje Sankt Peterburgo trupëje A.Kolegova P.Èaikovskio balete “Gulbiø eþeras” ðoko Odetos-Odilijos vaidmená. Nors ir turëdama kitø pasiûlymø, jaunoji ðokëja pasirinko Vilniø. Sezono pradþioje atvykusi su L.Kunakova, ji repetavo vienà sunkiausiø klasikinio baleto vaidmenø.

Spektaklyje imponavo pirmasis gulbës Odetos pasirodymas, jos baimë, perauganti á meilæ Princui. Ásiminë saviti solistës “gulbës” rankø judesiai, arabeskø ir altitudës pozø groþis. Visa tai bûdinga Sankt Peterburgo baleto mokyklai. Daug naujø niuansø buvo ir jos solo variacijose.

Iðskirèiau ir solistø duetus, kupinus poezijos ir ðilumos. Tai ir didelis partnerio A.Paulausko nuopelnas.

Paskutiniame veiksme pasigedau

didesnio Odetos skausmo, iðgyvenimø dramatizmo. Atlikdama Rotbarto dukters Odilijos vaidmená, solistë parodë gerà ðokio sukiniø (dvigubø foutté) technikà, aplonikà. Taèiau solistë dar nesurado átaigesnës vaidybos, iðryðkinanèios klastingà Odilijos charakterá.

Jaunoji solistë man pasakojo, kad gimë ir augo Èeliabinske. Penkeriø metø mergaitë, teatre pamaèiusi baletà “Gulbiø eþeras”, ëmë svajoti apie ðoká. Devyneriø ji su ekskursija nuvyko á Sankt Peterburgà ir ten suþinojo, kad vyksta mokiniø priëmimas á A.Vaganovos choreografijos akademijà. Vëliau paaiðkëjo, kad reikia pasivyti bendrojo lavinimo klasës kursà. Begalinio noro ir mamos, rusø kalbos mokytojos, dëka ji per du mënesius iðlaikë visus egzaminus. Pirmaisiais metais mergaitë labai ilgëjosi namø ir tëvø, bet baleto meilë buvo stipresnë.

Paklausiau, ar patinka Vilnius, trupë. Atsakë, kad Vilnius tikrai graþus ir kad labai patinka repetuoti su aukðtu, stipriu partneriu A.Paulausku.

Patiko ir antrasis debiutantas - japonas A.Takasi, kuris irgi baigë A.Vaganovos choreografijos akademijà (ðiuo metu joje mokosi daug uþsienieèiø, uþ mënesá mokanèiø po 1000 doleriø), ðoko Osakio baleto trupëje. Spektaklyje jis kartu su K.Kaniðauskaite ir M.Hamaka ðoko pirmojo veiksmo pas de trois. Savo solo variacijoje jis patraukë ðokio leksikos tikslumu - lengvais, aukðtais ðuoliais, sukiniais, ekspresija. Tokio akademiðkumo kartais pasigendu mûsø vyrø solistø ðokyje.

Pirmàjá “Gulbiø eþerà” mûsø teatre 1927 m. pastatë P.Petrovas. Vëliau, kylant trupës profesionalumui, koregavo baletmeisteris N.Zverevas, 1948 m. - F.Lopuchovas, 1966 m.

- J.Dneþinimas, o 1974 ir 1983 m. E.Bukaitis. Ðiuo metu baleto vadovybë nori keisti pirmojo ir ketvirtojo paveikslø choreografijà. Bus atkurti baletmeisterio K.Sergejevo Sankt Peterburge sukurti ðiø paveikslø ðokiai ir mizanscenos. Vëliau ketinama ieðkoti scenografo, kuris pakeistø niûrokas V.Leventalio dekoracijas.

Ir dar viena maloni naujiena - spalio 25-àjà S.Prokofjevo balete “Romeo ir Dþuljeta” ðoks uþsienyje dirbantys R.Jezerskytë ir M.Bauþys (kità dienà já matysime ir “Graike Zorboje”).

Aliodija RUZGAITË

GYVENIMO PRASMË ÐOKYJE Spalio 13 d. P.Èaikovskio baletà “Mieganèioji graþuolë” Lietu vos nacionalinis operos ir baleto teatras sky rë baleto ar tistës Tamaros Sventickaitës jubiliejui. Ðis kûrinys pasirink tas neatsitik tinai. Jame jaunoji solistë debiutavo ðokdama Aly vø fëjà, jame at siskleidë ðokëjai bûdingas ly rizmas. Vëliau T.Sventickaitë ðoko Princesës ir Mëly nojo paukðèio meilës duetà, sukûrë grakðèià, jaunat viðkà princesæ Aurorà.

Su baletu maþoji Tamara pirmà kar tà susidûrë 1928-aisiais, kai “Okeano” kino teatro salëje koncertà surengë þy mioji Mask vos didþiojo teatro balerina V.Koralli. Neiðdildomà áspûdá tada mergaitei paliko mirðtanèios gulbës ðokis. Mama, supratusi duk ters svajonæ, nu vedë jà á A.Obuchovo baleto studijà Kaune. Vëliau studijoje dirbusi þy mi baleto pedagogë A.Fiodorova, rengdama baleto studijos parodomà já vakarà, pastatë L.Drigo baleto “Arlekinados” antrà já veiksmà, kuriame pagrindiná vaidmená sky rë Tamarai. Neturinèiai duetinio ðokio ágûdþiø, daug padëjo jos part neris baleto solistas H.Jagminas. (Ð.m. spalio mënesá jam bûtø sukakæ 90 metø.) Studijos ir baleto trupës pedagogas B.Kelbauskas 1938 m. pakvietë mokinæ á Valsty bës teatrà, kur ðokëja debiutavo vienaveiksmiame J.Strausso “Vienos dþiaugsme”.

Sunkûs karo bei pokario metai neleng vi bu vo ir teatro menininkams. Taèiau kaip tik tuo metu Tamara suðoko vienà geriausiø savo vaidmenø P.Èaikovskio balete “Gulbiø eþeras”. Prisimenu jos ilgus grakðèius “gulbiðkus” rankø judesius, pailgintas arabeskø linijas, liûdnà akiø þvilgsná ir treèiojo veiksmo Odilijos moteriðkà þavesá, leng vai at liekamus sukinius.

1948 m. Kaune “Gulbiø eþerà” statë vienas þymiausiø Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) choreografø F.Lopuchovas. Ðis simfonizmo balete pradininkas sovietø laikais bu vo apkaltintas formalizmu. F.Lopuchovas per trumpà laikotarpá su nedidele

(23 ar tistai pasitraukë á Vakarus) baleto trupe pastatë labai muzikalø spek tak lá. Jo patarimai padëjo solistei pratur tinti gulbës vaidmená naujais niuansais. Áþvalgus choreografas princo Zigfrydo vaidmená pasky rë jaunam ðokëjui H.Kunavièiui. Naujasis solistø duetas ðoko pagrindinius vaidmenis klasikiniuose baletuose “Mieganèioji graþuolë”, “Raimonda”, “Þizel”, “Don Kichotas”.

6-7-ajame deðimtmetyje T.Sventickaitë sukûrë Solveigà Griego balete “Peras Giuntas”, dailininko Vrubelio moterø groþá priminë solistës Zarema B.Asaf jevo balete “Bachèisarajaus fontanas”, Zoheida N.RimskioKor sakovo “Ðecherezadoje”.

Gy venime rami, santûri T.Sventickaitë scenoje kûrë gy vus, komiðkus vaidmenis. Solistë mëgo ir ðoko lietu viø kompozitoriø baletø herojes - baudþiauninkæ Mary tæ, J.Pakalnio “Suþadëtinëje”, Kastæ J.Juzeliûno balete “Ant mariø kranto”, Audronæ J.Indros “Audronëje”. Anot paèios solis tës, ypaè ji mëgusi ðok ti Eglæ E.Balsio balete “Eglë þalèiø karalienë”. Ðokis bu vo balerinos gy venimo prasmë. At sisveikinusi su scena balerina dëstë anuometinëje Vilniaus konser vatorijoje (dabar Muzikos akademija), statë baletus televizijoje, jauniesiems baleto solistams padëjo kur ti naujus vaidmenis. Be ðokio, T.Sventickaitë mëgsta gamtà, kurioje leidþia lais valaiká.

Vy resnioji kar ta dar prisimena balerinos vaidmenis, jos grakðtø ðoká. Jø ir savo vardu nuoðirdþiai sveikiname Jubiliatæ su graþiu jubiliejumi.

Aliodija RUZGAITË Tamara Sventickaitë - Odeta H.Kunavièius ir T.Sventickaitë J.Gruodþio balete “Jûratë ir Kastytis” Odeta - T.Sventickaitë , Zigfrydas - V.Aukðèiûnas. P.Èaikovskis “Gulbiø eþeras”, 1942 m.

Muzikos barai /65

Virtuozai

P

Viktoras GERULAITIS

Mi ch

ail o

RA

ÐK VS

O KI o nu

tr.

Muzikos barai /66

Jis sukuria muzikà ið dviejø natø O

risipaþinsiu, pavydþiu Petrui Vyðniauskui. Seniai. Ko? Gyvenimo muzikoje. Kà turiu galvoje? Ðtai Baudelaire’as: “Tik trys bûtybës vertos pagarbos: kunigas, karys ir poetas. Þinoti, kovoti, kurti. Visi kiti moka duoklæ ir eina laþà, jie sukurti arklidei, kitaip tarus, turi vadinamàsias profesijas”.

Paþiûrëkit á didþiuosius dþiazo muzikantus, á gimusius genialiai improvizuoti, paþiûrëkit á Petrà Vyðniauskà, - atrodo (o gal vis dëlto neatrodo), jie nieko daugiau neveikia, tik kuria, tik muzikuoja. Visà laikà. Nuo Plungës iki Australijos.

Að vadinu Petrà Vyðniauskà þymiausiu tikrai lietuviðko dþiazo ir lietuviðkos improvizacijos muzikantu. Nes jis turi ðaknis. Jis yra þemaitis. Tai jis yra prasitaræs: “Lietuviø liaudies dainose að girdþiu Johno Coltrane’o atgarsius; bandau suderinti tai su laisva ekspresijos forma, kurià siûlo ðiuolaikinis dþiazas”. Kuris Lietuvos dþiazo muzikantas apie tai dar yra pasakæs? Ir kas susigalvojo kurti unikalius saksofono duetus su liaudies dainininke Veronika Povilioniene ir birbynininku Antanu Smolskumi?

Todël nesistebi, kai uþsieniai apie Petro Vyðniausko grojimà, apie jo garso ypatybes, apie jo garso ir technikos dvasià ir mësà porina: “Jis - kûrybingas, ávairiapusiðkas, ypatingas virtuozas, gebantis sujungti ávairius dþiazo stilius bei ðiuolaikinæ muzikà, bet kartu neprarasti ryðio su savo ðaknimis lietuviðko folkloro dvasingumu ir gelme” (pabraukta mano. - V.G.; Bert Noglik, 1990).

“Jo muzikoje jauèiamas ðiurkðtaus lietuviðko kaimo groþio ir daugelio jo kraðtieèiø aistra” (pabraukta mano. - V.G.; ten pat).

“Petro Vyðniausko garsas - lietuviðkas, graþus, tapybiðkas (pabraukta mano.

- V.G.), o grodamas jis pasitelkia lietuviø muzikos elementus” (“Berner Woche”, 1991, Ðveicarija).

“Jo muzika alsuoja kaþkuo ið graþios lietuviðkos gamtos (pabraukta mano. - V.G.; Programa “Der Jazz Keller Erfurt”, 1994).

“Paslaptinga (pabraukta mano. - V.G.) asmenybë ið SSRS” (G.Woracek, “Jazzlive”, 1986, Nr. 60, Austrija).

Toji paslaptinga, dvasinga, gili, aistringa, tapybiðka asmenybë ne ið SSRS, o ið graþios lietuviðkos gamtos, ið Plungës, kurioje Adelës ir Zenono Vyðniauskø ðeimoje 1957 metø birþelio 11 dienà iðvydo

pasaulá. Ketveriø metø pradëjo groti akordeonu. Kadangi gimë 11 dienà, tai vienuolikos metø besimokydamas Plungës vaikø muzikos mokykloje iðgirdo Ch.Parkerio ir W.Basie’o plokðteles. Tais paèiais metais Petras pradëjo groti saksofonu á Plungæ atvykusio J.Milaðiaus 1-osios vidurinës mokyklos estradiniame ansamblyje. Ëjo 1968-ieji - juodþiausi stagnacijos starto metai. Vienas kità keitë Petro mokslø metai, o rankose nuolat painiojosi akordeonas, klarnetas ir saksofonas: Plungës muzikos mokykloje baigë akordeono (1971) ir klarneto (1972) klases ir iðvyko á Klaipëdos S.Ðimkaus aukðtesniàjà muzikos mokyklà studijuoti klarneto (dëstyt. A.Kuþmarskis).

Bet jam to neuþteko. Klaipëdoje antràja jo specialybe tapo fortepijonas (dëstyt.

S.Mietenis). Petras ávaldë gana nelengvus J.S.Bacho, F.Schuberto, F.Liszto, F.Chopino kûrinius. Po daugelio metø man teko laimë iðgirsti, kà Petras Vyðniauskas iðdarinëja fortepijonu. Tai buvo uraganas, taifûnas garsø, melodijø, harmonijø, ritmø ir ávairiø epochø stiliø. Ir tada supratau, kad prieð mane - renesansiðkasis þmogus. Renesansui buvo bûdingos universalios, o ne

absoliuèios asmenybës. Kuo gi universalus Petras Vyðniauskas? Pirma, jis puikiausiai atlieka ar improvizuoja visø stiliø muzikà - nuo Renesanso iki XXI a., nuo liaudies dainø iki dþiazo improvizacijø; antra, jis tikriausiai pagrotø visais instrumentais, o apie tai, kaip virtuoziðkai valdo sopraniná, altiná, tenoriná saksofonus, klarnetà ir bosiná klarnetà, þino ir þavisi pasaulis; treèia, jis dainuoja (!) - liaudies stiliumi, baroko arijø, XIX a. operø arijø ar romansø, XX a. “Sprechgesang” stiliais ir dar kokiais nori, be to, - lietuviðka, ispaniðka, arabiðka, vietnamietiðka, meksikietiðka, norvegiðka, rusiðka, sovietine ir dar velniai þino kokia maniera.

Jis sako: “Visa, kas pakeliui á tobulybæ, - ádomu. Að neklasifikuoju muzikos pagal þanrus, epochas ir t.t. Kad ir kà grotum, ji pasièiumpa tave - yra savotiðka afera, vizija. Kai imuosi XVI, XVII a. kûriniø, jauèiuosi, lyg groèiau obojumi ar trimitu.

Niekada nebuvau visiðkai atitrûkæs nuo akademinës muzikos - savo laiku grojome su P.Naruðiu J.W.Stamitzo klarneto koncertus, esu grieþæs klasikà ir ðiuolaikinæ muzikà su þymia gruzinø smuikininke L.Isakadze. Kûriniø man yra paraðæ

dþiazmenas” (1985, 1987), geriausias Lietuvos saksofonininkas (1989-1991) ir t.t. Kas ðiandien suskaièiuos, kiek kartø ir kodël jis buvo geriausias? Bet juk - tebëra!

Lietuvoje jis bendradarbiavo su V.Ganelinu, grojo su K.Luðu, A.Gotesmanu (su pastaruoju sudarë duetà “PetrArka”), T.Kutavièiumi ir kt. Groja su Nacionaliniu simfoniniu, Ðv.Kristoforo kameriniu orkestrais, B.Vaitkumi. Þinoma, yra koncertavæs su þymiais pasaulio muzikantais - S.Laciju, H.Benninku, J.Christensenu, T.Stanko, K.Carteriu, T.Jörgensmannu, J.Owensu, E.Sharpu, P.Jeffrey, K.Kugeliu, J.Lawu, R.Winterschladenu, Rova saksofonø kvartetu, Ch.Mariano ir daugeliu kitø.

Jo koncertiniø marðrutø sales bûtø sunku suskaièiuoti. Bet jis iki ðiol neuþmirðta 1995 m. koncerto JAV, Detroito dþiazo festivalyje. Ten keturias dienas grojo Amerikos dþiazo þvaigþdës ir Petro Vyðniausko kvartetas. Tai buvo pirmasis lietuviø dþiazo ansamblio pasirodymas dþiazo tëvynëje.

“Në vieno savo darbø “nelauþiau ið pirðto” - pamuzikavæs niekada negrauþiau nagø, su kuo gi dabar susidëjus. Partnerius atsiunèia likimas. Visada bûdavo Mic ðokiruojanèiø projektø. ha ilo RA Svarbu, ne kà ir kiek, bet kaip groji. Ið dviejø natø galima sukurti fantastiðkà dalykà ir galima - visai nieko. Turi nuolatos save kontroliuoti.

Neþinau, su kuo nenorëèiau groti - tai pasako vidinis balsas: kartais uþtenka pabûti su þmogumi prie vieno stalo. Pabandyti gali su kiekvienu, bet rimtiems darbams - turi partnerá arba ne.

Tai kaþkas panaðaus, kaip bûti kalnuose ar danguje, kur tau niekas negali padëti”.

Kodël uþsienieèiai taip mielai su juo muzikuoja?

“Todël, kad esu lietuvis. Þmonës sako: ðvedø dþiazas, vokieèiø, lenkø… Bet tà “ðvediðkumà”, “vokiðkumà” ar “lietuviðkumà” lemia tiesiog muzikanto kilmë.

Skirtingø genèiø atstovams didþiausias malonumas surasti bendrà kalbà grojant kartu”.

Kuo jis skiriasi nuo jø?

“Gal savo lyriðkumu. Atsargiu ëjimu á garsà. Minkðtai já iðgaunu. Nesu visø tø aiðkinimø specialistas. Bet, pavyzdþiui, vokieèiai groja visai kitaip: ðaltai, tiesmukiðkai, S OV ÐK

KIO

nu o

tr.

V.Bartulis (“Hommage a Èiurlionis” saksofonui, bosiniam klarnetui, elektriniams klaviðiniams ir kanklëms, 1995), F.Latënas (“Albinoso judëjimas” saksofonui ir fonogramai, 1987), A.Navakas (Sonata altiniam saksofonui ir fortepijonui, 1982), R.Racevièius (Koncertas-improvizacija altiniam saksofonui ir simfoniniam orkestrui, 1984), A.Ðenderovas (“Regëjimas” saksofonui ir …), V.Germanavièius (“Cosmic Rays” solo saksofonui).

Kaip iðalkæs vienas vaikðtau ir kartais paklausiu, ar kam nekiltø ûpas kà nors paraðyti. Bet negroju ðios muzikos kasdien, dël to jà perteikti gal ir reikia daugiau pastangø negu savo girdimà muzikà.

Jei manæs paklaustø, kà veikiu, sakyèiau, kad tiesiog groju: ne taip ir svarbu kà”.

O jis groja E.Eðpajø ir A.Vivaldi, ir T.Albinoni, ir B.Maridà. O “Vilniaus festivalyje 2002” su draugais ið Didþiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos taip subtiliai prisiminë A.Webernà…

Ar to galima iðmokyti (o jo mokytojai buvo, be jau minëtø Klaipëdoje, prof.

A.Budrys Lietuvos valstybinëje konservatorijoje, klarneto klasë, ir V.Èekasinas, saksofono klasë)? Manau, to galima tik paèiam iðmokti: juk Petras dienø dienas “uþsimûrydavo” fonotekose ir klausësi, paþino viso pasaulio muzikà. Taip mokësi J.S.Bachas - universaliausias ið kompozitoriø…

Na, o Klaipëdoje dar buvo mokyklos estradinis orkestras (vad. V.Nemaniûnas), P.Naruðio bigbendas, S.Ðiauèiulio kvartetas. Paskui Vilniuje nuo 1977 m. - Konservatorijos bigbendas (kartais kartu su Èekasinu), nuo 1979-øjø “Dainavos” naktinio baro ansamblis, “Gintaro” restorano estradinis ansamblis… Ir, kas be ko, - “atpilta” apie 600 vestuviø.

Paskui atëjo 1982-ieji. Dar 1980 m. muzikologas L.Ðaltenis pakvietë suburti “Neringos” kavinës dþiazo ansamblá. 1982 m. pradþioje èia su Petru Vyðniausku atëjo saksofonininkas V.Labutis, gitaristas L.Ðinkarenka, perkusininkas G.Laurinavièius ir po kurio laiko gimë garsusis P.Vyðniausko kvartetas (1986-aisiais V.Labutá pakeitë gitaristas J.Milaðius). Ir prasidëjo! (Tiesa, ið “Neringos” padavëjos ir direktorës juos greitai iðgujo…). Birðtono dþiazo festivalio Didysis (1982, 1984) ir þiûrovø prizas (1986); geriausias Sovietø Sàjungos saksofonininkas (1985, 1987, 1989); “metø

va, tokie skirtingi ir susieiname”.

Petras Vyðniauskas yra nacionalinë vertybë, bet nëra valstybinis orkestras, grojantis pagal dirigento lazdelës mostà. Todël jis neabejodamas iðdráso trenkti antausá varganai vyriausybei, susigalvojusiai “taupyti” menininkø sàskaita, ir atsisakë “pusinës” premijos, paaukojæs jà gimtosios Plungës muzikos mokyklai.

Petras Vyðniauskas yra nacionalinë vertybë, todël vis dëlto pirmasis ið dþiazo muzikantø buvo apdovanotas Gedimino laipsnio ordinu.

Petras Vyðniauskas yra nacionalinë vertybë, todël jo veidas esti áþûlus veidas, ðaltai plieninis veidas, ryþtingas, katinëlio iðraiðkos, kur susijungia vaikiðki paikiojimai, nerûpestingumas ir gudrumas, ironiðkas veidas, besijuokiàs, piktas, þaidþiantis begaliniø minèiø posûkiais. Jame ðvyti intensyvumas, skambëjimas, vaiskumas, vibracija, gelmë ir aidëjimas laike ir erdvëj.

Beje, jo veido amþius yra toks, kai þmogus ir jo aureolë dar yra kartu. Jie yra vienas visetas. Paskui, t.y. atëjus laikui, ne vienam atsitinka, kad aureolë vienà dienà nuslenka nuo veido, ir jie lieka bûti atskirai. Graþu, kai þvelgi á veidà, o matai ðvytint aureolæ, liûdna, kai þvelgi á aureolæ, o matai piktà veidà.

Petras Vyðniauskas yra tiesiog tëvas, turás ir mylás savo þaviàsias þmonà Dalià ir dukrà Marijà bei sûnø Dominykà. Kai turi laiko, þvejoja, pakyla oro balionu, skaito ir toliau tebesiklauso viso pasaulio muzikos.

Jis þino, kad yra pasakyta, jog kiekvienas turëtø pasëti ir iðauginti medá, kur po mirties galëtø prisiglausti jo siela. Jis augina tà savàjá gyvenimo ir muzikos medá.

Kai að klausausi Petro Vyðniausko saksofono, man atrodo, kad jo instrumentas yra kaip roþanèius, o jo garsas - kaip malda. Maldoje slypi kaþkas magiðka. Malda - viena ið stipriøjø intelektinës dinamikos jëgø. Tai savotiðkas elektros srovës perdavimas. O roþanèius yra mediumas, perduodanti priemonë, malda, tapusi prieinama visiems.

Petras Vyðniauskas liepia tikëti begale stulbinanèiø dalykø. Dviejø natø svaigulys.

P.S. Jis mano, kad tikroji tikrojo dþiazo istorija mirë su Johnu Coltrane’u 1967 07 17 Niujorke. Po metø Plungëje jis ëmësi pakeisti tà Coltrane’à, bet aiðku, nieko nepakeitë, o nuvaþiavo á lietuviðkas lankas ir dabar nebeþino, kas yra dþiazas, bet þino, kad jis - Petras Vyðniauskas - yra muzikas improvizatorius, bet apskritai, anot jo, - “visi þmonës yra dþiazmenai, tik jie apie tai negalvoja. Pats tikriausias þmogus, kai jis sëdi tualete. Iðëjus ið jo, prasideda improvizacija”.

Plojimai.

Muzikos barai /67

Festivalis

B

Jûratë KUÈINSKAITË irþelio 7, 8, 9 dienomis Klaipëdà uþtvindë dþiazo ritmai - jau devintà syká skambëjo Tarptautinis Klaipëdos “Pilies dþiazo” festivalis. Ðis dþiazo forumas bene tiksliausiai ið visø tokio pobûdþio renginiø Lietuvoje perteikia festivalio esmæ, atspindëdamas ir festivalio pavadinimo etimologijà ir, rinkos sàlygomis, tiesiog idealistinæ tokio renginio koncepcijà (lot. festivus - ðventinis). Unikalus savo dosnumu, “Pilies dþiazo” festivalis nemokamai dovanojo dþiazo ðventæ tûkstanèiams klausytojø, uþtvindþiusiems Klaipëdos teatro aikðtæ, kurioje tris pirmojo birþelio savaitgalio dienas karaliavo jo didenybë Dþiazas.

Per devynerius metus nuo nedidelës Klaipëdos muzikantø ðventës - diksilendø festivalio Laikrodþiø muziejaus kiemelyje jis iðaugo iki didþiulës tarptautinës dþiazo fiestos, ið kurios centro - uostamiesèio Teatro aikðtës skleidþiamos dþiazo bangos siekë ne tik “Kurpiø” dþiazo klubà, Klaipëdos universiteto salæ, Menininkø namø kiemelá, taèiau ir “Hyper Maximos” pasaþà, ir Kretingos pranciðkonø vienuolyno kiemà, ir Palangà. Festivalio metu Klaipëdos paveikslø galerijoje veikë danø fotografo Johno R.Johnseno fotoparoda “Dþiazo milþinai”, o scenose grojo dþiazo muzikai ið JAV, Belgijos, Didþiosios Britanijos, Olandijos, Prancûzijos, Italijos, Ðvedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Rusijos ir, þinoma, Lietuvos. Tarp jø - ir pasaulinio garso asmenybë, dþiazo legenda, lûpinës armonikëlës virtuozas Tootsas Thielemansas. Ðventë, simboliðkai prasidëjusi devyniomis senoviniø pabûklø salvëmis nuo Klaipëdos piliavietës bei devintojo “Pilies dþiazo” festivalio vëliavos pakëlimu, persikëlë á Klaipëdos universiteto Menø fakulteto salæ, kur vyko akademiðkiausias renginio koncertas - Italijos saksofonininkø kvarteto “Quartetto di Sassofoni Accademia” pasirodymas, tapæs savotiðka festivalio preliudija. Meistriðkas saksofonininkø kvartetas, stilistiðkai plaèiu repertuaru aprëpiantis nuo tokiai sudëèiai iðradingai pritaikytø baroko kûriniø iki specialiai keturiems saksofonams komponuotos ðiuolaikinës kûrybos, savo kalba papasakojo savà muzikos istorijos versijà.

DIDIEJI DÞIAZO ORKESTRAI - DIDÞIAJAM KLAIPËDOS MIESTUI Taip vadinosi koncertas, pradëjæs ðventæ pagrindinëje festivalio scenoje Teatro aikðtëje. Didingà pavadinimà pateisino puikus koncertas, kurá pradëjo “þmogumi-

Muzikos barai /68

Devintasis Klaipëdos “Pilies dþiazo” festivalis orkestru” vadinamo multiinstrumentininko Davido Goloðèiokino kvartetas. Ðá syká ið daugybës laisvai valdomø instrumentø vienas garsiausiø Rusijos dþiazo muzikø pasirinko smuikà ir fortepijonà. Jo kvarteto jautriai interpretuojamø garsiø dþiazo standartø programa, dvelkianti sentimentalumu ir romantika, liudijo iðtikimybæ mainstream dþiazui, o legendinës Rusijos dþiazo figûros strykui ir uþgaidoms nuolankiai pakluso ne tik garbaus amþiaus iðtikimas D.Goloðèiokino bendraþygis virtuozas bûgnininkas Viktoras Jepaneðnikovas, bet ir kito stiliaus muzikà iðpaþástantys jaunieji grupës nariai gitaristas Gasanas Bagirovas bei kontrabosininkas Denisas Dudko.

Nostalgiðku akordu pradëtà koncertà tæsæ didieji dþiazo orkestrai ið Estijos ir Kauno, uþpildæ scenà gausybe muzikantø, nepranoko to emocinio fortissimo, kurá kamerinëmis priemonëmis pasiekë keturi Rusijos muzikantai.

Estijos svajoniø bigbendui “Estonian Dream Big Band” ðá syká vadovavo ið bendro projekto su Kauno bigbendu Lietuvos dþiazo auditorijai paþástamas suomiø dirigentas, kompozitorius ir aranþuotojas Jukka Linkola. Jo kûryba intriguoja tiek muzikantus, tiek klausytojus. Taèiau jà atlikæs brandus, aukðto meistriðkumo estø orkestras neslëpë savo prigimtinio temperamento - jis grojo rafinuotai vësiai net latin stiliaus kompozicijose. Tad Kauno bigbendo (vadovaujamo Romualdo Grabðto) programa, kurià papildë vokalistai Viktoras Malinauskas bei jaunasis Þilvinas Brazauskas, ðalia “Estonian Dream Big Band” suskambëjo tiesiog ugningai. Stoiðkà estø

ramybæ koncerto pabaigoje su kaupu kompensavo egzotiðki funky ritmai, kuriuos dosniai paþërë Èikagoje gimæs ir ten dþiazo pagrindus formavæs trimitininkas bei vokalistas Boney Fieldsas ir jo pajëgi energinga tarptautinë komanda, suvienijusi Afrikos, Karibø, JAV ir Europos muzikantus bei jø raiðkos bûdus.

DIDÞIOJI FESTIVALIO DOVANA 750 METØ KLAIPËDOS JUBILIEJUI Festivaliniame trijø daliø Allegro iðsiskyrë vidurinioji dalis: centriná koncertà þenklino centrinë festivalio figûra - lûpinës armonikëlës meistras, multiinstrumentininkas Tootsas Thielemansas ið Belgijos.

Legendinis aðtuoniasdeðimtmetis muzikas, grojæs su dþiazo pasaulio garsiaisiais Ch.Parkeriu, D.Ellingtonu, L.Armstrongu, J.Pastorijusu, G.Shearingu, E.Fitzgerald, Q.Jonesu, B.Evansu, P.Metheny, “Pilies dþiazo” festivalyje muzikavo su puikia jauna komanda ið gimtosios Belgijos, alsavusia vienu ritmu ir vienu emociniu vardikliu. Plaèios stilistikos repertuaras, aprëpæs nuo T.Thielemanso guru L.Armstrongo iki J.Pastorijuso kompozicijø, atskleidë ne tik paties dþiazo veterano, bet ir jaunos jo grupës galimybes. Chromatinë T.Thielemanso armonikëlë, palydima lanksèios ritmo grupës - pianisto Karelo Boehlee, kontrabosininko Hendrikuso Petruso van de Geijno ir bûgnininko Hanso Van Oosterhouto, nardë ámantriausiais, akcentais numargintos melodijos viraþais ir þaidë subtiliausiomis emocijø gelmëmis, virpindama sielos stygas bei patvirtindama

paties legendinio muziko teiginá jà esant “tarp ðypsnio ir aðaros”. Muzikuojant iðtirpo garbus T.Thielemanso amþius - jis grojo gaiviai, subtiliai ir jaunatviðkai. Porà kompozicijø netgi paskambino gitara, kà pastaruoju metu dël sveikatos daro itin retai. Taèiau pats ástabiausias buvo garbaus muziko kontaktas su aikðtæ uþtvindþiusia publika, kuri kamerinio muzikavimo klausë nuðèiuvusi tarsi filharmonijos salëje, tuo patvirtindama festivalio devizà “gera muzika - geriems þmonëms”.

Panaðiu subtilumu iðsiskyrë ir Elizabeth Melander bei Hakano Rydino tentetas ið Ðvedijos. Netipiðkos dþiazui sudëties grupë (fleita, obojus, klarnetas, fagotas, valtorna) akivaizdþiai liudijo akademinæ jø kûrybos prigimtá. O intriguojanèiose Steno Ingelfo aranþuotëse nardë ir klimpo savitas E.Melander balsas, ryðkiai atspindintis ðiandienos dþiazo vokalinæ estetikà. Subtili ðvedø kûryba, spalvinga niuansais ir santûriomis emocijomis (kaip ir po jø scenoje grojusio T.Thielemanso), net ir aikðtëje sugebëjo sukurti deramà kamerinæ atmosferà.

Ryðkiu kontrastu ðvedø ir T.Thielemanso grupiø muzikavimui tapo ekspresyvus Michaelo Varekampo projektas “Tribute to Miles”. Jame olandø trimitininkas, kompozitorius, pedagogas, taip pat dþiazo programos “Jazz on West” bei “North Sea” dþiazo festivalio vedëjas bei prodiuseris dràsiai, novatoriðkomis priemonëmis perkûrë Mileso Daviso muzikà, netraktuodamas jos kaip muziejinës vertybës.

Analogiðka kûrybine dràsa pasiþymëjo ir kito projekto lyderis jaunas pianistas Alexas Wilsonas ið Didþiosios Britanijos. Siera Leonëje gimæs, Kalifornijoje studijavæs, Londone gyvenantis, o pastaràjá albumà Kuboje ágrojæs A.Wilsonas ir savo muzika perteikia kosmopolitinæ dþiazo esmæ, su nepaprasta energija kurdamas afrokubietiðka stilistika alsuojanèià tradicinio dþiazo prieskoniais pagardintà muzikà, á kurià ásilieja ir ritmenbliuzo, hip-hopo, drum’n’bass raiðka, o ypatingà latin atspalvá suteikia kubietiðka perkusija. Savà kûrybiná braiþà A.Wilsonas demonstravo ir paskutiniame festivalio koncerte. Jis tapo pagrindiniu festivalá vainikavusio finalinio muzikinio “fejerverko” - jam session festivalio scenoje “pirotechniku”.

Na, o centriná festivalio koncertà jau po vidurnakèio uþbaigë po trejø metø á Klaipëdos dþiazo festivalá vël sugráþæs ir egzotiðkø spalvø paþëræs reggie muzikantø kolektyvas “Five-4-Vibes” (JAV ir Olandija). Jø ugninga muzika buvo kaip tik tas desertas, kurio tokiu paros metu troðko atsipalaidavusi publika.

KLAIPËDOS DÞIAZO ÞVAIGÞDËS MIESTO ÐVENTEI Finalinës festivalinio Allegro dalies atlikëjai buvo iðskirtinai Klaipëdos dþiazo muzikantai. Deja, ne visi po ugningo A.Wilsono, M.Varekampo ir “Five-4-Vibes” grupiø muzikavimo iki saulës patekëjimo kaitinæ emocijas puikiai organizuotuose jam session “Kurpiø” klube ir ðalia jo atvyko á rytiná festivalio koncertà, kuriame scena buvo uþleista jaunosioms dþiazo pajëgoms. Ðio þavaus projekto autorë “Vëtrungës” gimnazijos muzikos mokytoja Vida Auglienë á vienà koncertà surinko bemaþ visø Klaipëdos muzikos mokyklø, E.Balsio menø gimnazijos moksleivius, taip pat S.Ðimkaus konservatorijos studentus, kuriems talkino pianistas S.Ðiauèiulis, o jø programas papildë uþdegantys lindehopo ðokëjø pasirodymai. Vienas kità keièiantys entuziazmu trykðtantys moksleiviø kolektyvai nuteikë viltingai ateièiai. O koncertà pradëjæs S.Ðimkaus konservatorijos diksilendas, profesionaliai parengtas Jurgio Barakausko, dar syká patvirtino uostamiestyje esant puikiø pedagogø.

Tuo turëjo progos ásitikinti ir áspûdingo finalinio koncerto klausytojai. Renginio pabaigos koncertas, kuriame pasirodë klaipëdiðkiai, stebino ir þavëjo brandþiais projektais. Klaipëdos dþiazo muzikantai, nuo seno pelnæ pramoginio dþiazo ambasadoriø titulà Lietuvoje, liko jam iðtikimi.

Taèiau su kokiu meistriðkumu ir estetika buvo kuriamos ðios pramogos!

Brandþiai ir solidþiai festivaliui pasirengë Klaipëdos universiteto bigbendas, savo muzikavimu papasakojæs bigbendø istorijà nuo svingo klasikos iki moderniojo dþiazo ieðkojimø progresiv stiliumi. Ypatingà atspalvá bigbendo pasirodymui suteikë ádomios paèiø studentø aranþuotës ir spalvinga, nuosekliai sukonstruota programa.

Prie bigbendo vairo ðá syká stojo ilgametis jo vadovas docentas Pranciðkus Naruðis, ne tik rengæs programà, jà dirigavæs, bet ir papildæs savo eilëmis. Bigbendo programà paávairino puikûs solistai, Klaipëdos universiteto auklëtiniai: Vita Rusaitytë, trumpam leidusi atsipûsti festivalio vedëjui bei veikliajam prodiuseriui Vytautui Grubliauskui, pagaliau pasirodþiusiam ir muzikanto amplua - su bigbendu atlikusiam ástabià C.Brauno baladæ; palydint bigbendui iðgirdome dainuojant Steponà Januðkà, jo sparèiai kylanèià auklëtinæ V.Rusaitytæ bei grojant KU dëstytojà ir vienà bigbendo vadovø saksofonininkà Algá Kilá. Tarp ryðkiausiø uostamiesèio atlikëjø derëtø iðskirti ir ne viename festivalio projekte grojusá potencialø bûgnininkà Renaldà Fominichà.

Svarià paraiðkà festivalio scenoje pateikë dar viena S.Januðkos auklëtinë vokalistë

Devintasis “Pilies dþiazo” festivalis uþliejo uostamiestá dþiazu tarsi devintoji banga. Taèiau ði banga nebuvo stichiðka - rûpestingà jos organizacijà bylojo ir pati festivalio dramaturgija, ir stipri jo programa, kurioje kiekvienas koncertas turëjo savo braiþà ir temà, logiðkà jos plëtojimà bei savas kulminacijas

Muzikos barai /69

Muzikø sàjungoje

Muzikos barai /70

LMS RENGINIAI Rugsëjo 26 d.

Kalvarijos vidurinëje mokykloje ir Marijampolës kolegijoje surengti koncertai susitikimai su dainininke Auðra LIUTKUTE (sopranas). Kartu dalyvavo smuikininkas Kristijonas Venslovas ir pianistë Auðra Motuzienë.

Rugsëjo 27 ir spalio 4 d.

Alytaus rajono Daugø ir Pivaðiûnø bei Utenos Dauniðkio ir “Vyturio” vidurinëse mokyklose surengti koncertai susitikimai su senosios vokalinës muzikos ansambliu “LIRUM” - Aukse Stankevièiene, Dalia Petkevièiene, Sauliumi Kiziku ir Ernestu Rameliu. Dalyvavo gitaristas Eugenijus Ðestelis.

Spalio 1 d.

Vilniaus rotuðëje surengtas dainininkës Ligitos RAÈKAUSKAITËS (mecosopranas) koncertas, skirtas Tarptautinei muzikos dienai. Dalyvavo Nijolë Baranauskaitë (fortepijonas), Henrikas Marcinkus (altas), Valentinas Gelgotas (fleita), Artûras Ðilalë (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violonèelë). Koncertà vedë Audronë Þigaitytë-Nekroðienë.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Indrë Dirgëlaitë, pristaèiusi projektà “Indress”, bene jauniausià tiek muzikantø amþiumi, tiek patirtimi. Netikëto þaismo suteikë gitaristas Eugenijus Jonavièius ir grupë “West Coast Band”. Jø sceninio ávaizdþio retro stilistika puikiai atitiko meistriðkai atliekamà repertuarà.

Taèiau tikru slaptuoju klaipëdiðkiø ginklu tapo uostamiesèio muzikantø pasirodymà prieð jau minëtà A.Wilsono vadovaujamà finaliná jam session vainikavæs bosininko Romo Malinausko projektas “Malina’s Top Secret”. Á savo komandà R.Malinauskas subûrë puikius visos Lietuvos dþiazo atlikëjus: saksofonininkus Rimà Brazaitá, Algá Kilá ir Tomà Botyriø, trimitininkus Valerijø Ramoðkà ir Vaidà Èesnauskà, klaviðininkà Arnoldà Jankûnà, gitaristà Virgá Paþemeckà, bûgnininkus Arvydà Jofæ ir Edmundà Federavièiø, taip pat vokalistus Stepà Januðkà, Gintautà Litinskà, Vità Rusaitytæ, Alvydà Lukoðevièiø (Obuolá), Remigijø Ruoká. Nepaisant plaèios projekto dalyviø geografijos (Klaipëda-Kaunas-Vilnius), jis buvo ne tik brandþiai parengtas, bet ir puikiai surepetuotas. Ir tapo viena ið devintojo “Pilies dþiazo” festivalio kulminacijø. Ðiømetis Klaipëdos “Pilies dþiazo” festivalis, suteikæs galimybæ visiems norintiems paþinti ðià sudëtingà ir laisvà muzikà, iðsiskyrë ne tik dosnumu bei demokratiðkumu, dþiazo spalvos - juodaodþiø muzikantø gausa. Svarbiausias iðskirtinis jo bruoþas - brandumas ir aukðtesni, dràsesni uþmojai bei tiesiog preciziðkas jø ágyvendinimas. Puikià renginio organizacijà liudijo iki saulës patekëjimo “Kurpiø” klube trunkantys uþdegantys jam session ir galimybë su videoprojekcijos pagalba juos regëti ir girdëti lauke visiems dar nepasisotinusiems dþiazu; ir iðmintinga festivalio koncertø dramaturgija - nuo kamerinio plano kolektyvø iki funky, reggie ar latin ritmø ðëlsmo; ir puikiai dirbanèios tarnybos, pagaliau - netgi rojalis lauko scenoje!

Dþiugino ir publika, liudijusi tikrà, plaèià ir veiksnià renginio edukacijà. Þavëjo nuostabi auditorija ir ðviesus bei kûrybiðkas Klaipëdos jaunimas, prie kurio ugdymo neabejotinai prisidëjo devyni “Pilies dþiazo” festivaliai, dovanojantys “gerà muzikà - geriems þmonëms”. O ðiemet áprastà festivalio ðûká papildæs palinkëjimas “ir kad visi taptø geresni”, manau, jau iðsipildë.

Norëtøsi palinkëti, kad iðsipildytø ir prigimtinë festivalio idëja, davusi renginiui “Pilies” pavadinimà.

Devintasis Klaipëdos “Pilies dþiazo” festivalis paliko puikius áspûdþius, nostalgijà ir viltingà Deðimtojo laukimà. Norisi tikëti, kad akivaizdi festivalio rengëjø meilë miestui ir savo klausytojui paskatins dar ryðkesniems ir dràsesniems projektams ateinanèiame - jubiliejiniame festivalyje.

Dainuoja Ligita Raèkauskaitë

Spalio 7 ir 14 d.

Prienø meno ir Alytaus muzikos mokyklose, Ðiauliø J.Janonio gimnazijoje ir “Juventos” vidurinëje mokykloje surengti koncertai susitikimai su dþiazo muzikos atlikëjais saksofonininku Aleksandru FEDOTOVU ir pianistu Povilu JARAMINU. Spalio 8 d.

Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mo-

kykloje surengtas koncertas susitikimas su SOSTINËS VARIO KVINTETU - Algirdu Januðevièiumi, Sauliumi Þvirbliu (trimitai), Mariumi Rancevu (valtorna), Vygantu Ðilinsku (trombonas), Dariumi Baþanovu (tûba).

Spalio 8, 17 ir 18 d.

Jonavos meno, Këdainiø, Kurðënø, Naujosios Akmenës, Þidikø ir Maþeikiø muzikos mokyklose surengti kamerinio ansamblio - Viktorijos VAIÐNIENËS (fleita), Eugenijaus ÈIPLIO (birbynë) ir Vilmos RINDZEVIÈIÛTËS (fortepijonas) - koncertai. Dalyvavo dainininkë Renata Tarosaitë (sopranas).

Spalio 14-15 d.

Klaipëdos “Àþuolyno”, “Smeltës” ir “Vyturio”, Rietavo L.Ivinskio vidurinëse mokyklose surengti puèiamøjø atlikëjø - Tomo GRICIAUS (trimitas) ir Sergiejaus KIRSENKOS (tûba) - koncertai. Akompanavo pianistë Kristina Tekoriûtë.

Spalio 14-15 ir 17-18 d.

Kretingos, Plungës, Salantø ir Ðilalës meno bei Telðiø, Tauragës, Kelmës ir Raseiniø muzikos mokyklose vyko tarptautiniø konkursø laureato akordeonininko Raimondo SVIACKEVIÈIAUS koncertai. Dalyvavo fagotininkas Andrius PUPLAUSKIS. Spalio 20 d.

Vilniaus paveikslø galerijoje (Chodkevièiø rûmuose) ávyko popietë su saksofonininku Aleksandru FEDOTOVU. Dalyvavo pianistai Artûras Anusauskas, Povilas Jaraminas, Elena Ðèerbakova, saksofonininkai Linas Klebauskas, Eugenijus Snitkinas, Robertas Vainoras, saksofonininkø ansamblis, M.K.Èiurlionio menø mokyklos A.Fedotovo saksofono klasës mokiniai. Popietæ vedë Viktoras Gerulaitis.

Lapkrièio 16 d.

Rokiðkio savivaldybës teatro rûmuose Lapkrièio 17 d.

Raseiniø kultûros centro rûmuose VI Lietuvos muzikø ðventës “DIDYSIS MUZIKØ PARADAS 2002” dalyviø koncertai.

Dalyvauja: dainininkai Kristina ZMAILAITË (sopranas), Edmundas SEILIUS (tenoras), Vytautas JUOZAPAITIS (baritonas), pianistas dþiazo improvizatorius Egidijus BUOÞIS, senosios vokalinës muzikos ansamblis “LIRUM”, KAUNO STYGINIØ KVARTETAS, SOSTINËS VARIO KVINTETAS, kamerinis choras “JAUNA MUZIKA”.

LMS skiltis parengë R.Þigaitis

JUBILIEJINES SUKAKTIS ÐVENÈIA: Pianistë, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto docentë Tatjana ROMAÐKINA (spalio 17 d.)

Kompozitorius, LMS senjoras Jurgis GAIÞAUSKAS (spalio 25 d.)

Violonèelininkë, Lietuvos muzikos akademijos profesorë Silvija SONDECKIENË (lapkrièio 17 d.)

Muzikos þurnalistë, LMS senjorë Irena MIKÐYTË (lapkrièio 21 d.)

Violonèelininkas, Nacionalinio simfoninio orkestro artistas Valentinas KAPLÛNAS (lapkrièio 29 d.)

GERBIAMI LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGOS NARIAI, Maloniai primename, kad norëdami laiku gauti þurnalà “Muzikos barai”, praðome iki gruodþio 10 d. sumokëti 2003 metø nario mokestá.

MUZIKINIS KRYÞIAÞODIS KLAUSIMAI: 1. Religinis vokalinis kûrinys. 2. Grupës “Bix” lyderio S.Ur bonavièiaus pseudonimas. 3. M.Glinkos operos “Ruslanas ir Liudmila” per sonaþas. 4. Vienas gar siausiø muzikø-klajûnø. 5. Profesionali improvizacinës muzikos rûðis. 6. Choras, giedojæs “Kristupo vasaros festi valio 2002” baigiamajame koncer te. 7. Ðalis, ið kurios at vy ko ðiø metø “Vilniaus festi valyje” daly vavæs iðilginiø fleitø kvar tetas. 8.

Folkloro ansamblis ið Ðiauliø. 9. Pramoginis ðokis, rokenrolo atmaina. 10. Lat vijos nacionalinio operos teat ro direk torius. 11. L.Delibo opera. 12. Þy mi dainininkë, M.Kabaljë duk ra. 13. Ansamblio “Vilniaus muðamieji” vadovas. 14. Rusø liaudies instrumentas. 15. Vengrø nacionalinës operos pradininkas.

16. At likëjas, pasiekæs itin didelá meist riðkumà. 17. “Kristupo vasaros festi valio” sumany tojo vardas.

18. K.Debiusi trys simfoniniai eskizai. 19. Kablelis natose at sikvëpimui nurody ti. 20. D.Verdþio operos “Kaukiø balius” per sonaþas. 21. Choreografijos ðaka. 22. Smulkiausias muzikinës formos elementas.

23. Amerikie èiø popgrupë, viena populiariausiø 8-ojo deðimtme èio pabaigos “naujosios bangos” at stoviø. 24. Solistas, dainavæs Lietu vos valsty binio simfoninio or kest ro sezono pradþios koncer te.

25. Muzikologas, ilgametis Lietu vos radijo laidø apie operà rengëjas. 26. Þenklas muzikos gar so ilgiui bei aukðèiui þy mëti. 27. Muzikos plokðteliø saugojimo vieta. 28. Senosios muzikos ansamblis ið Klaipëdos “… maris”. 29. Valsty bë, kuriai at stovavo pianistas G.Guldas. 30. Kauno radijo stotis “Ultra …”. 31. Pjesë ið G.Kupre vièiaus cik lo “Zodiako ðvy tëjimas”. 32. B.Smetanos simfoninë poema.

33. “Vilniaus festi valio 2002” rëmëjas. 34. F.Bajoro oratorija “Varpo …”. 35. Ðiø metø nacionalinës premjeros Klaipëdos muzikiniame teat re reþisierius. 36. Trijø ar daugiau ávairaus aukðtumo gar sø sàskambis.

Teisingà at saky mà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides.

Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2002 metø nr. 7-8 klausimus: 1. Oktobosas. 2. (horizontaliai) “Nokia”. 2. (vertikaliai) Natos. 3. Adelë. 4. Lento. 5. “Manon”. 6.

Nieko. 7. Liana. 8. Acid. 9. “Sony”. 10. Esi. 11. Liepoja. 12. (horizontaliai) ðansona. 12. (vertikaliai) ðalis. 13. AGATA. 14. Choras. 15. Glinka. 16. Efai. 17. Lendleris. 18. “Bitë”. 19. Afonija. 20. Seralis.

21. Idilë. 22. Rauda. 23. ANS. 24. Zorba. 25. Lanca. 26. “Rylio”. 27. Aidai. 28. Arina.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: ARCHITEKTONIKA

Muzikos barai /71

Muzikos barai /72

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA

L a pk r i è i o 2 4 d . ( s e k m a d i e n á) N a c i ona l i n ë j e f i l h a r m o n i j oje V I L i e tuv o s m u z i k ø ð v e n t ë

12 val.

Lietuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras, Vilniaus universiteto akademinis miðrus choras, Vilniaus universiteto merginø choras “VIRGO” (vadovë R.Gelgotienë), Bernardinø baþnyèios miðrus choras “LANGAS”, Bernardinø baþnyèios giedojimo mokyklos vaikø choras (vadovë R.Kraucevièiûtë). Dirigentas R.Ðervenikas. R.Sviackevièius (akordeonas) ir A.Puplauskis (fagotas). S.Auglys (marimba), T.Kulikauskas (perkusija) ir S.Kirsenka (tûba). R.Ðilinskas (skrabalai) ir S.Ðiauèiulis (fortepijonas). Birbyniø choras (vadovas E.Aliðauskas).

13.30 val.

“Sostinës vario kvintetas” (A.Januðevièius, S.Þvirblis – trimitai, M.Rancovas – valtorna, V.Ðilinskas – trombonas, D.Baþanovas – tûba). K.Zmailaitë (sopranas) ir E.Seilius (tenoras). J.Sakalytë (saksofonas) ir L.Ðatkutë (fortepijonas). Vilniaus Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos senosios muzikos ansamblis “FLAUTINO” (vadovës V.Filmanavièienë ir A.Stankevièienë), mokyklos JAUNIØ CHORAS (vadovë ir dirigentë V.Katinienë)

16 val.

Puèiamøjø instrumentø orkestras “TRIMITAS” (meno vadovas prof. A.Budrys), dirigentas R.Balèiûnas. Kauno styginiø kvartetas (I.Rupaitë, D.Terminaitë - smuikai, I.Bilotaitë - altas, S.Bartulis - violonèelë). I.Zelenkauskaitë (sopranas) ir O.E.Taðkinaitë (fortepijonas).

R.Lukoðius ir R.Jurkonis (fortepijonø duetas). Moterø choras “LIEPOS” (vadovë ir dirigentë A.Steponavièiûtë – Zupkauskienë).

17.30 val. “Þvaigþdþiø kvartetas” (J.Miðèiukaitë, V.Malinauskas, V.Frankonis, V.Riaubiðkytë). S.Ðiauèiulis (fortepijonas). T.Kutavièius (fortepijonas, vokalas).

E.Buoþis (fortepijonas) ir V.Ramoðka (trimitas). Talino saksofonø kvartetas (Estija). P.Vyðniauskas (saksofonas).

19.30 val.

Vilniaus savivaldybës kamerinis choras “JAUNA MUZIKA” (meno vadovas ir dirigentas V.Augustinas). S.Deveikytë ir R.Zubovas (fortepijonø duetas). R.Maciûtë (sopranas) ir G.Ruèytë – Landsbergienë (fortepijonas). V.Juozapaitis (baritonas) ir P.Jaraminas (fortepijonas). Lietuvos kamerinis orkestras. Meno vadovas ir dirigentas S.Sondeckis, solistas P.Vyðniauskas (saksofonas).

Vedëjai V.Gerulaitis, V.Kernagis, J.Pranaitytë, N.Svetikaitë. Ðventës meno vadovas kompozitorius Rimvydas Þigaitis.

Didysis rëmëjas Rëmëjai

Rëmëjai Pagrindinis rëmëjas S.Karoso fondas

Vilniaus g. 41, 2001, tel./faks. 62 24 06

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

W.A.Mozartas “Don Þuanas”, 1933 m. Dirigentas - F.Hoeselinas, J.Tallat - Kelpða, reþisierius - T.Pavlovskis, dailininkas - M.Dobuþinskis. Leporello - A.Kuèingis, Don Þuanas - J.Maþeika.