Mb 2003 12 2004 1 is

Nuotraukoje: Robert Leitner, Franz Kreil, Erich Wie land, Sieg fried Ober ham mer, Rainer Höllrigl; stovi antras ið kairës ansamblio vadovas Arûnas Peèiulis

Kalëdø dovana ið Zalcburgo Dëkojame Arûnui Peèiuliui uþ „Muzikos barams¡ dovanotas kompaktines plokðteles ir kelioniø agentûrai „Kiveda¡ bei asmeniðkai ponams Irenai ir Vidui Sinickams uþ pagalbà jas parveþant á Lietuvà.

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA

VISI "MUZIKOS BARØ" PRENUMERATORIAI GAUNA ÞURNALÀ SU KOMPAKTINE PLOKÐTELE.

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA

www.muzikosbarai.lt

2003 GRUODIS -2004 SAUSIS Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Vyr. redaktorës pavaduotoja Lina NAVICKAITË Numerá parengë redaktorë Lina NAVICKAITË Redaktorius Rimtautas GARNELIS

2003

barai

- 2004 SAUSIS NR.12 -1 (311- 312) GRUODIS

Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Redakcinë taryba: R.Þigaitis (vadovas), V.Gerulaitis, G.Kuprevièius, L.Navickaitë, M.Urbaitis, Þ.Ramoðkaitë, A.Nekroðienë Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr.

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su straipsniø autoriø nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: zurnalas@muzikosbarai.lt, lina@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.139. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt

Turinys

Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Indra Karklytë Kur þygiuoja muzikai 1 p.

Audronë Þigaitytë Kalëdø dovana ið Zalcburgo 4 p.

Tomas Bakuèionis, Rima Povilionienë, Janina Bagdonienë, Tamara Vainauskienë, Lina Navickaitë, Eugenijus Ignatonis, Edmundas Gedgaudas, Beata Baublinskienë, Audronë Þiûraitytë Didþioji salë 8 p.

Kalëdø dovana ið Zalcburgo

12 p.

Tomas Bakuèionis Ðvedijos garsai Lietuvoje – nauja meninë ir organizacinë patirtis 18 p.

Justa Adomonytë Kitas Rigoletas 22 p.

Daina Adamkevièiûtë Violeta ir Alfredas: ðventinis brindisi publikai 25 p.

Lina Navickaitë “Muzikoje nemëgstu tuðtumo...” 26 p.

Daiva Kðanienë Tarptautinis studentø kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkursas 28 p.

Vida Umbrasienë Muzikinio kartø dialogo beieðkant 30 p.

Vaclovas Juodpusis Kûryba, gráþtanti á Lietuvà 31 p. Ðarûnas Nakas Iððûkis miestui: tikroji Kauno operetë 32 p.

Rita Nomicaitë Eduardo Balsio kûriniø CD 35 p.

Tikroji Kauno operetë

Tautvydas Bajarkevièius Vytauto V. Jurguèio “Garso kaukës” 36 p.

Dainora Merèaitytë Modernus ir romantiðkas festivalis “Ið arti” 38 p.

32 p.

Anatolijus Lapinskas Dainø ðventës tapo pasaulio kultûros savastimi 40 p.

Panorama 44 p.

Mindaugas Urbaitis Ðiaurës kraðtø muðamieji ir naujoji britø muzika 50 p.

Malcolm Bilson Ankstyvojo fortepijono mitas (2) 52 p.

Eglë Gudþinskaitë Skambanèios Loretos Narvilaitës metaforos 55 p.

Aliodija Ruzgaitë Áspûdingas mënuo baleto artistams 56 p.

Jûratë Terleckaitë Ið jubiliejinio festivalio “Dance Umbrella” sugráþus 58 p.

Virgis Baublinskas Festivalis “Vilnius Mama Jazz 2003” 62 p.

Algimantas Treèiokas Maria Callas – operos primadona 64 p.

Sigitas Grybas-Saga Brangios muzikos metai 68 p.

Jurgita Kaubrytë-Melienë Sunki liga ir gráþimas namo 70 p.

Muzikø sàjungoje 72 p.

FESTIVALIS “VILNIUS MAMA JAZZ 2003”

62 p.

Maria CALLAS 64 p.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr. Michailo RAÐKOVSKIO nuotr. Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr. Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr. Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr. Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Ðventës Indra KARKLYTË

K

à mums ðiandien reiðkia þodis „paradas”? Vieni su siaubu prisimena Didþiojo spalio paradus ar iðkilmingas Stalino laidotuves, kiti su ðypsena veide pagalvoja apie Meilës paradà Berlyne. Tad kurgi su iðkilmingomis fanfaromis priekyje þygiuoja muzikai? Kur nors kitur tai atrodytø kaip paradoksas, tuo tarpu Lietuvoje – jau áprastas ir kasmet laukiamas reiðkinys. Lietuvos muzikø sàjungos organizuojamas „Didysis muzikø paradas” – analogø neturintis muzikos renginys, skirtas kiekvienam.

2003 m. lapkrièio 22 d. jau septintà kartà vykæs „Didysis muzikø paradas” („DMP”) iðlaikë savo stiliø. Nacionalinës filharmonijos salæ jis okupavo visai dienai, per tà laikà spëdamas pristatyti didelá bûrá Lietuvos muzikø, apdovanoti paèius geriausius „Auksiniu disku” ir uþ specialià kainà iðplatinti kompaktines plokðteles.

Septintajam „Muzikø paradui” ðiemet antrino „Meno paradas 2003”. Atëjusiuosius pasiklausyti muzikos jau prie Filharmonijos durø pasitikdavo T. V. Þuko, G. Maþinto, M. Tendziagolskio ir A. Kasparavièiaus meno objektai; keletas jø buvo iðstatyti ir fojë bei antrame – „amþinojo vaikðèiojimo ratais” – aukðte. Ðámet „DMP” vedë ðios srities korifëjai Janina Pranaitytë ir Viktoras Gerulaitis bei þavios jaunosios debiutantës – muzikologë Lina Navickaitë ir ið kompozitorës Audronës Þigaitytës tradicijà vesti „DMP” perëmusi jos dukra Kotryna Nekroðiûtë. J. Pranaitytë kaip visuomet stulbino savo fenomenalia ir niekuomet nedingstanèia ðypsena, V. Gerulaitis nevengë ávairiausiø bûdø pasireikðti: nuo miniinscenizacijø iki tradicinio posakio apie meilæ instrumentui (muzikologo taikiniu jau ne pirmàkart tapo muzikantas, grojantis muðamaisiais instrumentais). Jaunosios praneðëjos, kurioms gal ir trûko absoliutaus pasitikëjimo savimi, tà trûkumà atsvërë sceniniu þavesiu ir uþsidegimu.

Muzikiniame maratone, kuriame pasirodo ir akademinës, ir dþiazo muzikos atlikëjai, pernelyg nesistengiama, kad klausytojas panirtø á filosofinius apmàstymus. Kaleidoskopinë muzikos þanrø ir stiliø kaita nuolatos verèia klausytojà þaibiðkai persiorientuoti: Händelá keièia regtaimas, dþiazo improvizacijà – J. S. Bacho Brandenburgo koncertas. Net ir rimtosios muzikos atlikëjai nepaiso grieþtø taisykliø: „nubyra” simfonijø ar koncertø dalys ir lieka tik viena ar dvi ið jø; deja, kartais atsipalaiduojama taip,

Kur þygiuoja muzikai kad ðedevrø natos lekia pro ðalá...

Pajutæ specifinæ analogø neturinèio „DMP” atmosferà, atlikëjai stengiasi pasirodyti efektingai. Taigi programos atþvilgiu, kaip ir visais kitais, „DMP” laviruoja tarp dþiazo, ðokiø muzikos ritmø ir klasikos, uþgriebdamas net populiariosios muzikos barà. Tiesa, iðtikimo „DMP” klausytojo toks platus þanrø spektras nestebina. Á ankstesnius paradus bûdavo átraukiama dar daugiau populiariosios muzikos atlikëjø („Þvaigþdþiø kvartetas”, LRT lengvosios muzikos orkestras ir kt.).

Ið kompozitoriø absoliutus favoritas ðámet buvo Astoras Piazzolla. Á ðventës

Where Musicians Parade Once a year in November, musicians from all over Lithuania occupy the National Philharmonic Hall for all day: the classical music concert, the Great Parade of Musicians, invites performers of various genres to a musical marathon, which lasts for ten hours and attracts crowds of music lovers with its originality and bravado.

On 22 November, this unconventional event took place for the seventh time and for the first time it was complemented by Art Parade 2003, which featured works by a number of Lithuanian artists. Following its usual format, the Great Parade of Musicians presented the Gold Disc Award to the best musicians of the year: the pianist Petras Geniuðas, the baritone Vytautas Juozapaitis, the jazz pianist Egidijus Buoþis and the Vilnius State Quartet.

Indra KARKLYTË

repertuarà átraukti net keturi ðio kompozitoriaus kûriniai, atliekami skirtingø ansambliø; be to, girdëjome dar porà kompozicijø, kuriø autoriai buvo tiesiogiai paveikti Piazzollos kûrybos (J. Kujalos „A. P. Impressions” ir V. Zubickio „Omaggio ad Astor Piazzolla”). Á ankstesnius „DMP” stengtasi pakviesti kuo daugiau atlikëjø ið periferijos, o ðámet renginyje vyravo vilnieèiai, sveèiø sulaukta vos keleto. Tai – Klaipëdos kamerinis orkestras (meno vad.

Liuda Kuraitienë, dirig. Robertas Ðervenikas), Baltijos akordeonø kvintetas „Excelsior” – Eduardas Gabnys, Genadijus Savkovas (Lietuva), Svetlana Stavickaja (Latvija), Vladimiras Uðakovas ir Sergejus Lichaèiovas (Rusija) – bei jau gerai mums paþástama marimbininkë ið JAV Linda Maxey.

Nuskardëjus pirmiesiems „DMP” ðaukiniams ir Lietuvos muzikø sàjungos prezidento profesoriaus Rimvydo Þigaièio sveikinimams, á scenà áþengë Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos simfoninis orkestras (vad. ir dirig. Martynas Staðkus). Ávairialypiame „DMP” kontekste jo programa pasirodë konservatyvi, muzika neiðsiverþë ið santûraus profesionalumo.

Gerokai ugningiau muzikavo B. Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos simfoninis orkestras (dirig. M. Pitrënas). Èia uþsidegimas tryðko upeliais, ir nors G. Bizet Pastoralëje ið siuitos „Arlietë” puèiamøjø instrumentø atliekama melodija ir suskydo, „Farandoloje” moksleiviai pajuto savo jëgà ir grojo itin ryþtin-

Muzikos barai /1

Muzikos barai /2

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

vo ir LMA studentø akordeonø kvintetas „Modus”. I. Madseno Sonatos II–III dalyse atsiskleidë sykiais geleþinis akordeonø skambesys ir lakios birbynës (Kastytis Mikiðka) frazës.

Vario taip pat netrûko. Nacionalinio

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

operos ir baleto teatro orkestro Variniø puèiamøjø kvartetas pasirodë kartu su vargonininke Jûrate Landsbergyte. „Sostinës vario kvintetas” atliko dþiazinæ solo programà, grojo „Muzikø parado” ðaukinius ir kartu su „Vilniaus muðamøjø” ansambliu pasirodë efektingame ðventës finale. Ðákart, galëtume pasakyti, buvo iðryðkinta instrumentinë linija. Ávairios sudëties kameriniai ansambliai sudarë didþiàjà dalá programos, ir, ypaè pirmosiomis „DMP” valandomis, galëjai pasigesti vokalinës muzikos. Vienà ið daugelio ðventës netikëtumø pateikë ansamblis „Tanguedia”. Fleitininkë Anþelika Daunoravièiûtë staiga pasikëlë nuo savojo pulto, atsistojo prie mikrofono ir aistringai uþdainavo.

Klausytojø pamëgtà Baterflai arijà ið G. Puccini operos „Madam Baterflai” II veiksmo ir nuotaikingà Fedoros dainà ið I. Kálmáno operetës „Cirko princesë” atliko viena ið „Trijø panterø” – sopranas Rasa Juzukonytë, pritariama Auðros Motuzienës (fortepijonas).

Lietuvos akløjø choras „Vilnius” (meno vad. ir dirig. prof. Povilas Gylys) iðsiskyrë jautriu ir subtiliu skambëjimu. Savo pasirodymà, kurá sudarë vien lietuviø kompozitoriø – R. Þigaièio, J. Kairio ir A. Raudonikio – kûriniai, kolektyvas baigë pastarojo daina „Kur balti keliai”, atliekama kartu su solistu Vladu Bagdonu (bosas) ir Dainiumi Jozënu (fortepijonas).

Kad uþtraukë, tai net graudu darësi, ðirdá plëðë. Sodrus Bagdono bosas ir lengvi moterø balsai, plaukianèios jø linijos suteikë itin lyriðkø akimirkø.

Jaunatviðkasis kamerinis choras „Brevis” (meno vad. ir dirig. Gintautas Venislovas) visuomet mëgsta papokðtau-

gai, o dramatiðkàjá epizodà „Montekiai ið Kapuleèiai” ið S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Dþuljeta” orkestras atliko su ypatingu polëkiu. „Simfukai” buvo sutikti tokiais smarkiais plojimais, kad dirigentui Modestui Pitrënui neliko nieko kita, kaip tik atlikti bisà. Tik ðákart jaunasis dirigentas á scenà áþengë spëjæs pakeisti stiliø – uþsimovæs ilgø juodø plaukø perukà. Dirigentas atrodë ir impozantiðkai, ir komiðkai, o bisui buvo atlikta populiarioji Johno Lehnono daina „Hey Jude” (tiesa, gausus choras ne dainavo, o tik lingavo á taktà).

Greta jaunøjø atlikëjø orkestrø „DMP” dalyvavo ir du kameriniai orkestrai. Ðv. Kristoforo kamerinis, pasak V. Gerulaièio, galantiðkas, nepaprastai mobilus ir stilingas orkestras, po skambëjusios prieð tai dþiazo improvizacijos á koncerto programà áliejo truputá rimties – tiek, kiek jos telpa vienoje Bacho Brandenburgo koncerto ir vienoje Mozarto simfonijos dalyje. Kartu grojo Tomas Bakuèionis (klavesinas) ir Vytenis Giknius (fleita).

Graþia „DMP” tradicija tampa muzika, atliekama lietuviø liaudies instrumentø. Vilniaus birbyniø kvinteto atliekamo A. Braþinsko Kvinteto birbynëms II dalyje skleidësi mistikos kupini liaudies muzikos garsai. Ansamblis „Vaivora” (prieð átraukiant dvi birbynes, jis vadinosi „Kanklës”) atliko lyriðkà A. Þigaitytës premjerà „Barkarolë”; to paties ansamblio atlikta F. Latëno „Samba Lacrimarum” eiliná kartà parodë, kad ðie instrumentai gali bûti ne tik lyriðki, bet ir ðmaikðtûs.

Girdëjome net du akordeonø kvintetus. Be jau minëtojo „Excelsior”, kurio atliekamas V. Loèerio „Corelli atminimui” buvo ádomus polifonizuota faktûra ir þavëjo pagaviais ritmais, ðventëje dalyva-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

tas privalëjo programà pakeisti, ir tai, deja, atsiliepë jos atlikimo kokybei. M. K. Èiurlionio kvartetas, dalyvaujant Genadijui Savkovui (akordeonas), Sauliui S. Lipèiui (gitara) ir Sergejui Okruðko (fortepijonas), muzikø ðventëje skleidë Piazzollos „Milonga del Angel” kerus ir V. Zubickio Piazzollos refleksijas „Omaggio ad Astor Piazzolla”.

Didþioji muzikø ðventë neatskiriama

likëjai kaip Antanas Smolskus ir Petras Vyðniauskas, belieka tik groþëtis nepakartojamu birbynës ir saksofono dialogu.

Fortepijonu grojo Saulius Ðiauèiulis.

Parado finalas buvo originalus, triukðmingas ir efektingas. Scenà uþkariavo muðamieji: ið pradþiø marimbininkë L. Maxey atliko M. Miki’o „Marimba Spiritual”, vëliau prisidëjo japoniðkais kimono pasidabinæ „Vilniaus muðamieji”. (Ádomu, á kà atsiþvelgdami, muzikantai apsijuosë juodà, rudà ir oranþiná dirþus: á karatë ar grojimo muðamaisiais instrumentais sugebëjimus?) Nuskambëjus Ch. Wambaldo kompozicijai „African Drums”, Vilniaus muðamøjø ansamblio nariai iðëjo persirengti ir gráþo á scenà jau ne vieni – kartu su „Sostinës vario kvin-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

nuo dþiazo ir be jo tiesiog neásivaizduojama. Petro Vyðniausko ir Egidijaus Buoþio hipnotizuojanti „Spontaniðka improvizacija”, Povilo Jaramino solo, vokalinis diksilendas „Jazz land” pavertë „DMP” tikra dþiazo mëgëjø ðvente.

Svarbu paminëti, kad „DMP” metu tradiciðkai teikiami „Auksinio disko” apdovanojimai. Juos jau turi operos solistas Virgilijus Noreika, Rûtos ir Zbignevo Ibelhauptø duetas, kamerinis choras „Brevis” ir kt. „Auksinio disko 2003” laureatais tapo pianistas Petras Geniuðas, operos solistas Vytautas Juozapaitis, dþiazo pianistas Egidijus Buoþis ir Valstybinis Vilniaus kvartetas.

Artëjant vakarui, salë pilnëjo, atmosfera kaito. Dël to kaltas ir Vytautas Kerna-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

ti. „DMP” klausytojams jis pateikë E. Whitacre’o kûriná intriguojanèiu pavadinimu „Leonardas sapnuoja skraidanèià maðinà”. Ðiam nuskambëjus, prie choro prisidëjo solistas Rafailas Karpis. Ne veltui Giedrius Svilainis savo kompozicijà pavadino „Þuvø dainomis”. Kai po choro áþangos solistas prasiþiojo dainuoti, klausytojams teko nusivilti, nes jis neiðleido në garso. Po kiek laiko ðis veiksmas pasikartojo, paskui dar keletà kartø, galop solistas tapo panaðus á ramiai ar audringai – nelygu choro sukuriamos vandens srovës – þiopèiojanèià þuvá, sukeldamas klausytojams juoko.

Kadangi pianistas Petras Geniuðas á „DMP” atvykti negalëjo, su juo turëjæs koncertuoti Valstybinis Vilniaus kvarte-

gis, atlikæs keletà laiko patikrintø dainø (vienai jø – „Iðeinu” – ðámet „sukako” 35 metai). Gaila, kad solistui sunkiai sekësi susikalbëti su koncerto ágarsintojais – gitara skambëjo tai per garsiai, tai per tyliai.

Viskas baigësi tuo, kad, pradëjæs „Severiutës baladæ”, dainininkas nebeiðtvërë ir, nutraukæs graudøjá monologà, pareikalavo sustiprinti gitaros skambesá.

Kai scenoje kartu muzikuoja tokie at-

tetu” jie atliko R. Premru „Blues march”.

Visa esybe pajutæs savo stichijà, Pavelas Giunteris uþkreèia visus, kurie tik prie jo prisiartina. „DMP” koda virto gyvybinga muðamøjø ir vario fiesta su ryðkiø spalvø dryþuotais drabuþiais ir karðtais afrikietiðkais ritmais.

Smegenys jau seniai buvo prisitaikiusios prie specifinio ðventës reþimo, leidþianèio pasinerti á intensyvius ir ávairius muzikinius áspûdþius, tad renginys neprailgo. Deðimties valandø muzikinis maratonas buvo ir bus, tad iki kitø metø Didþiosios muzikø ðventës! n Dirigentà Modestà Pitrenà sunku beatpaþinti Grieþia jaunøjø “èiurlioniukø” ansamblis Prof. Antanà Smolskø daugelis girdëjome paskutiná kartà “Didþiajame muzikø parade 2003” – A. Smolskaus ir P. Vyðniausko duetas Pianistas Saulius Ðiauèiulis Vilniaus birbyniø kvintetas Instrumentinis trio: S. Kirsenka (tûba), T. Kulikauskas (vibrafonas), S. Auglys (marimba) “Auksinio disko 2003” laureatas Egidijus Buoþis Baltijos akordeonø kvintetas “Excelsior” Vokalinis diksilendas “Jazz land”

Muzikos barai /3

Paþintis

Kalëdø dovana ið Zalcburgo Diriguoja Arûnas Peèiulis

Audronë ÞIGAITYTË

N

eáprastai ðvelnûs vyrø balsai tarsi savaime kuria kalëdinæ atmosferà: „Paþvelk, kokia ramybë”... Pirmosios giesmës nuotaika ir pavadinimas tarsi „uþduoda” tonà visam CD. Dainuoja (greièiau gieda) Lainerhofo kvintetas, vadovaujamas lietuvaièio Arûno Peèiulio.

2000 m. pradþioje savo veiklà pradëjusiame Lainerhofo kvintete dalyvauja visø Austrijos regionø dainininkai: kartu su Zalcburgo miesto ir kraðto atstovais ansamblyje dalyvauja dainos mëgëjai ið Lungau, Aukðtutinës Austrijos ir Tirolio.

Jauno kvinteto narius vienija tai, kad visi jie mëgsta visus daugiabalsio dainavimo variantus, taèiau labiausiai þavisi Karintijos dainø lobiais. Nesunku atsekti ir kvinteto muzikinæ prieðistoræ, jo dalyviø meilës dainavimui ðaknis: jie iðaugo Zalcburgo kraðte gyvenanèiose ið Karintijos kilusiose ðeimose, kuriø bendruomenei kiekvienas ðiø dainininkø ir dabar dar priklauso.

Po sëkmingo dainininkø konkurso, vykusio Feldkirchene (Karintija), kuriame kvintetas pelnë laureato vardà, bûtent Arûnui kilo idëja áraðyti ir iðleisti kalëdiniø giesmiø kompaktinæ plokðtelæ. Beje, plokðtelë buvo ne tik iðleista (Lietuvai neátikëtinai dideliu tiraþu – 40 000 egzemplioriø), bet ir labai greitai parduota. Dar pernai Arûnas paþadëjo antrojo leidimo CD Kalëdø proga padovanoti ir „Muzikos barø” skaitytojams. Tikiuosi, skaitydami ðias eilutes, tikrai klausotës kalëdiniø giesmiø. O mums tai buvo pretekstas susësti ir pakalbëti apie lietuvaièio likimà Austrijoje, Mozarto mieste Zalcburge, apie darbà ir pomëgius, apie muzikà ir jos ateitá Lietuvoje ir Austrijoje. Taigi susipaþinkime:

LIETUVIS IÐ ZALCBURGO – ARÛNAS PEÈIULIS 1991 m., baigæs keturis kursus Lietuvos muzikos akademijoje, kur mokësi chorinio dirigavimo pas prof. A. Krogertà, vëliau pas prof. P. Bingelá, simfoninio dirigavimo pas G. Rinkevièiø, A. Peèiulis iðvyko studijuoti á garsøjá pasaulyje Zalcburgo “Mozarteumà”. Ten pas prof. Walterá Hagen-Grollá mokësi chorinio ir operinio dirigavimo, o pas prof. Michaelá Gielenà (buvusá H. von Karajano asistentà) – operinio ir simfoninio dirigavimo.

Jau dvylika metø A. Peèiulis gyvena Austrijoje. 2000-aisiais jis paskirtas Zalcburgo miesto vyriausiuoju dirigentu ir vadovauja 25-erius gyvuojanèiam Zalcburgo advento muzikos festivaliui. O kasdienis darbas – jo vadovaujami trys miðrûs chorai, vyrø kvintetas ir moterø tercetas.

Muzikos barai /4

Kà tik baigësi Advento muzikos festivalis. Kuo jis ypatingas?

Tai labai atsakingas festivalis, kurio metu ne tik vyksta koncertai, bet ir suformuota viena misterijà primenanti programa, kurioje dalyvauja patys ávairiausi kolektyvai (aktoriai, chorai, liaudies muzikos atlikëjai) ir kurià mes kiekvienais metais pristatome garsiose Vokietijos ar Italijos salëse. Ðiø metø koncertas skambëjo garsiojoje Beethoveno salëje Ðtutgarte.

Minëjote, kad CD atliekamos giesmës – Karintijos kraðto. Èia jau prasideda tradicinio muzikavimo subtilybës. Taigi á austrø regiono specifikà gilinasi lietuvis. Kaip á tai þiûri vertintojai, galbût – kritikai?

Ið tiesø mano vadovaujamas Lainerhofo kvintetas nuo 2000 m. oficialiai laikomas geriausia grupe Karintijos kraðte.

Kvintetas susiformavo ið vyrø choro, kuriam vadovavau septynerius metus, – “Liedertafel Obertrum”. Beje, ir su choru atlikdavom labai daug Karintijos kraðto dainø.

O kritikai tyli. Gal neturi uþ kà kritikuoti? Juk natas paþástu. Ir apskritai man dël regiono specifikos klausimø nekilo. Beje, ið Karintijos kraðto kvintete nëra në vieno vyro. Trys – zalcburgieèiai, vienas – ið Aukðtutinës Austrijos ir vienas – ið Tirolio. Neskaitant manæs

– ið Lietuvos... (juokiasi). O Karintijos kraðto konkursuose pirmàsias vietas pelnom ir su ansambliu, ir su choru.

Tai gal ir tirolietiðkai dainuojat, jei nariø ið Tirolio turite?

Tirolietiðkai dar nedainuojame, bet jau esame pakviesti á Insbrukà – Tirolio sostinæ, tai tikrai iðmoksime. O ðiaip mûsø repertuaras labai ádomus – ir klasikinë muzika, ir spirièiuelai, ir vokiðkos giesmës, Bachas... Ir gastroliø marðrutai driekiasi per Italijà, Vokietijà, Èekijà, visus Austrijos kraðtus.

Kadangi dirbu su keliais kolektyvais, tikrai nenuobodþiauju. Kartais dirbu ir su katedros simfoniniu orkestru. Teko diriguoti su ðiuo orkestru ir gastrolëse. Ðis orkestras – tai kolektyvas, á kurá surenkami profesionalûs muzikantai. Zalcburge tëra vienas orkestras, kurá iðlaiko valstybë. Tai „Landes Theater”, arba vadinamasis „Mozarteumo” orkestras.

Visi kiti orkestrai renkami programoms atlikti. Orkestrø Zalcburge tikrai daug, bet visuose groja tie patys muzikantai.

(Beje, profesionaliame orkestre groja lietuviai Paulius Sondeckis ir Leonidas Binderis.)

Kokià muzikà tenka ruoðti su orkestru?

Daþniausiai grieþiame miðioms. Bet

buvo ir ðirdþiai itin brangiø koncertø, kuriuose atlikome tokius kûrinius kaip G. H. Händelio „Mesijas”, J. Brahmso „Vokiðkasis requiem”, W. A. Mozarto „Requiem” ir daugybæ miðiø, J. Haydno miðias. Ðiaip mano vadovaujami kolektyvai mëgëjiðki. Juos finansuoja miesto valdþia ir rëmëjai. Choruose dainuoja ávairaus amþiaus, ávairiø profesijø þmonës, turintys muzikiná iðsilavinimà arba ir visai jo neturintys. Taèiau Austrijos ir Bavarijos kraðte gajos ðeimyninio muzikavimo tradicijos. Kiekvienoje ðeimoje grojama, ruoðiami muzikiniai vakarëliai.

Choristø amþius svyruoja nuo 20 iki 60 metø. Ir paèiø ávairiausiø profesijø þmonës – muzikos mokytojai, firmø, bankø vadovai ir t. t. Mes repetuojame vakarais, o vienà savaitës dienà (ðeðtadiená arba sekmadiená) vadiname „Singtag” – dainavimo diena. Tada renkamës 10 val. ryto ir repetuojame, o po pietø dirbame grupëmis, kvartetais.

Ypaè malonu buvo dirbti su „Liedertafel Obertrum”. 1995 m. su ðiuo kolektyvu áraðiau religinës muzikos kompaktinæ plokðtelæ, o 1996 m. – advento ir Kalëdø dainas. Didþiausià dalá áraðyto repertuaro sudaro austrø muzika, kità – maþesnæ – ávairiø pasaulio ðaliø giesmës. Tarp jø,

1999 m. Keturi dirigentai (ið kairës): M. Pieèaitis, V. Visockas, R. Ðervenikas ir A. Peèiulis

beje, áraðyta ir Juozo Naujalio „Tyli naktis”. Ir ðio CD tiraþas buvo 36 000 egzemplioriø, todël galiu lyg ir pasigirti, kad 36 000 þmoniø galëjo susipaþinti ir su kruopelyte lietuviðkos muzikos.

Bet juk bandymo supaþindinti austrus su lietuviø kûriniu bûta ir dar anksèiau – turiu omenyje M. K. Èiurlionio „De profundis”.

Taip, taip – per valstybinius egzaminus dirigavau M. K. Èiurlionio „De profundis”. Ten kiek kitokia egzaminø tvarka. Turëjau devynias repeticijas, per kurias profesorius stebi darbà su choru.

Viena repeticija trunka 1,5 val. be pertraukos. Vilniuje, Muzikos akademijoje, yra profesionalus studentø choras, puikiai dainuojantis „ið lapo”. O „Mozarteume” ir daug kur kitur privaloma kiekvienam, besimokanèiam aukðtojoje muzikos mokykloje, dvejus metus dainuoti chore, kad ir kokià specialybæ jis studijuotø.

Vëliau „De profundis” atlikau dar du kartus. Taigi ið viso – tris: du kartus su vargonais ir vienà – su Bavarijos kraðto simfoniniu orkestru. Per Velykas esame giedojæ ir Naujalio motetus.

Mielai atlikèiau ir daugiau lietuviðkos muzikos (þinoma, geriau lotynø ar kokia kita kalba – lietuviø labai sunkiai austrams ákandama), bet kaþkodël mûsø kompozitoriai visiðkai nesuinteresuoti, kad jø muzika skambëtø uþsienyje. Natø, kuriø praðau, gaunu labai maþai. Tad kol kas noras propaguoti lietuviø muzikà lieka tik geri ketinimai.

Gráþkime prie kompaktiniø plokðteliø. Kiek jau jø áraðyta?

Jau áraðyti penki CD, ruoðiuosi ðeðtam. Þinoma, pradþia buvo nelengva.

Bet man pasisekë – su dviem kolektyvais esame laimëjæ sidabro medalius Zalcburgo tarptautiniame konkurse, o su „Liedertafel Obertrum” 1997 m. vyVienintelis koncertas Lietuvoje su LNSO festivalyje „Atþalynas” 1999 metais

Muzikos barai /5

Derliaus ðventëje su vadovaujamu choru

kusiame Austrijos kolektyvø konkurse – I premijà. 1996, 1997 m. dariau áraðus su choru Zalcburgo televizijoje. Tai laida „Licht ins Dunkel”, kurioje skamba Kalëdø muzika. 1997 m. ðioje laidoje mes dainavome F. Gruberio „Tylià naktá”.

Kiekvienam kolektyvui didelë garbë padainuoti ðá kûriná, juolab kad bûtent jis atveria kelià á Europos programà.

Kokiose salëse tenka koncertuoti?

Ar koncertus lanko, mëgsta publika?

Dabar jau daþniausiai koncertuoju „A” kategorijos salëse. Tai reiðkia, kad vienà dienà toje salëje gal reèitalá surengs garsiojo Zalcburgo festivalio programoje Violeta Urmana, o kità – pasirodysiu su kuriuo nors kolektyvu að. Daþniausiai bûna pilnos salës klausytojø. Man malonu, kad Zalcburge að jau turiu savo publikà.

Beje, labai daug koncertø vyksta baþnyèiose, vienuolynuose. Dþiaugiuosi, kad ðiandien jau esu patekæs á tà kategorijà, kuriai „nereikia reklamos”.

Gyvenate Zalcburge jau tryliktus metus. Ar galvojote vykdamas studijuoti, kad taip ilgai uþsibûsit?

Tuo metu tikrai negalvojau. Juk laimëjau stipendijà tik vieneriems metams.

Pamenu, iðvaþiavome tada ið karto po Maskvos puèo. O juk tais metais ir sausio kruvinoji naktis buvo... Nuotaikos tikrai nekokios vyravo. Po 35 valandø kelionës iðlipame Zalcburge, o èia tarsi kitas pasaulis – ramybë, spalio mënesá gëlës þydi, ðilta, vyrai ir moterys trumpomis rankovëmis vaikðto...

Dirigavimà studijavome devyniese.

Ten neskirstoma, kaip kad pas mus, á choriná ar orkestriná-operiná, – dirigavimas, ir tiek.

Vilniuje að labai daug iðmokau. Su tokiu þiniø bagaþu galëjau lengvai baigti „Mozarteumà”. Ten kiek kitaip þiûrima á mokslà. Kaip tu mokaisi ir ko iðmoksti – tavo asmeninis reikalas. Jei kas neaiðku, paklausi, ir tau paaiðkina. Bet niekas

Muzikos barai /6

þiniø „nefarðiruoja”, kaip bûdavo Vilniuje. Profesinis paruoðimas ten – ne masinë gamyba.

Kitaip vykdavo ir paskaitos. Vilniuje turëdavome net po du koncertmeisterius! Ten tik keletà dienø dirbi su profesorium, o ðiaip á paskaità susirenka visi dirigavimo klasës studentai. Jokiø koncertmeisteriø nëra. Grodavome ið partitûrø vieni kitiems. O atskiras detales gludinti – tai jau tavo reikalas.

Ið pradþiø buvo nelengva dar ir dël kalbos. Vokiðkai temokëjau keturis þodþius – „aèiû”, „praðau”, „labas” ir „viso” (Vilniuje mokiausi anglø kalbos).

Man pasisekë, kad solfedþio (ten vadinama klausos lavinimu), kontrapunktà ir harmonijà áskaitë ið karto. O muzikiniai terminai visur vienodi. Beje, ir fortepijonas ten labai aukðto lygio.

Jau antraisiais mokymosi Zalcburge metais mane susirado seniausias Zalcburgo choras „Liedertafel Zalcburg” – vokieèiø kraðtuose pagal pavadinimà turëtø bûti aiðku, kad tai tik vyrø choras, taèiau Zalcburge – miðrus. Jam yra vadovavæ ir A. Bruckneris, ir H. von Karajanas. Taigi, kai pradëjau Austrijoje dirbti, jau buvo aiðku, kad diplomà gausiu tikrai ten.

O kaip suprasti: choras susirado?

Lietuvoje neteko girdëti, kad tarp uþsienio studentø ieðkotø darbuotojø.

Ið tiesø Zalcburge bûsimasis studento darbas niekam nerûpi. Ir tai, kad mane susirado kolektyvai, – mano laimë.

O ðiaip studentø koncertai „Mozarteume” labai populiarûs. Juk veltui gali iðgirsti galbût bûsimàsias pasaulio þvaigþdes! Ateina ir kolektyvø vadybininkø, jeigu nori susirasti vadovà ar muzikantà kolektyvui. Klauso, stebi vienà, antrà treèià koncertà, ir ðtai – mane pasikvietë.

Pagal vadovaujamø kolektyvø kieká nedideliame mieste, regis, be Arûno, niekam jau ir neliktø jokio kolektyvo?

Tikrai diriguoju ne að vienas (juokiasi), nors Zalcburgas ir atitiktø pagal dydá bei gyventojø skaièiø Ðiaulius ar Marijampolæ. Taèiau muzikinio gyvenimo intensyvumas ir muzikuojanèiøjø gretos – tikrai nesulyginami. Beje, ðiuo metu að paskirtas Zalcburgo miesto vyriausiuoju dirigentu. Tik praðyèiau nepainioti – su Zalcburgo festivaliu tai nieko bendra neturi. Vadovauju miesto muzikams, rûpinuosi informacija, natø sklaida, konsultuoju repertuaro klausimais ir, kaip minëjau, vadovauju Advento muzikos festivaliui.

Beje, Zalcburge tikrai nesunku tiesiog pasimesti koncertø sraute. Afiðos mirgëte mirga nuo pasiûlymø. Vien „Mozarteume” kas vakarà vyksta 2–3 koncertai pilnutëlëje salëje. Ið viso „Mozarteumas” turi penkias sales. Susidomëjimas tikrai milþiniðkas. Kai statëme „Uþburtàjà fleità”, dar repeticijos nebuvo pradëtos, o á visus tris vakarus bilietai jau buvo parduoti. Be abejo, labai svarbu informacija ir reklama. Ðtai viso sausio mënesio koncertø afiðas galëjai matyti jau prieð Kalëdas ir taip planuoti laikà. Kiekvienas renginys jau turi savo publikà. Yra þmoniø (ne muzikø profesionalø, bet muzikos mëgëjø), kurie stebi tavo profesiná augimà jau nuo studijø laikø ir kasmet gali lyginti. Kità dienà spauda jau mirga nuo recenzijø, kupinø labai sveikos kritikos ar pagyrimø.

Zalcburgas – religingas kraðtas...

Ypatinga to miesto aura: daugybë baþnyèiø, skambantys varpai... Iðaugote Lietuvoje kitokiu metu...

Ið tiesø anuomet ir baþnyèios lankymas, ir juo labiau religinë muzika buvo Lietuvoje tarsi savotiðka protesto forma.

Pamenu, tëvai per ðventes veþdavosi mane ið Klaipëdos á Mosëdþio baþnyèià, kad niekas nepamatytø.

Dabar religinë muzika – didþioji mano darbo dalis. Negaliu teigti, kad Zalcburge visuomet baþnyèiose skamba aukðèiausiu lygiu atlikta muzika (skaudu, bet neseniai pats tapau amerikietiðko kièo baþnyèioje liudininku), bet pastangos ir poþiûris á kokybæ labai rimtas. Muzika, skambanèia Lietuvos baþnyèiose, jau nusivyliau ne kartà. Ir tai, kà girdëjau per televizijà visai Lietuvai transliuojamose Berneliø miðiose, kelia didelá nerimà...

Manau, laikas rimtai susirûpinti, kad sakralinë muzika ir skambëtø sakraliai.

Juk kolektyvø, profesionaliø muzikø Lietuvai tikrai netrûksta!

O kaip ið Zalcburgo atrodo miesto talismanas Mozartas?

Atviros Europos sienos leidþia daug keliauti

tai þemiau penktosios vietos kategorijø lentelëse nebûna.

Kaip atrodo Lietuva ið Zalcburgo?

“Muzikos barø” dëka nesijauèiu nuo Lietuvos per daug nutolæs – viskà, kas èia vyksta, þinau...

Priverstiniai komplimentai?..

Oi, labai nekaip... Baisu garsiai iðtarti, bet Zalcburge Mozartas tiesiog nuvalkiotas. Daugybë muzikantø atlieka jo kûrinius labai prastai. Ir jeigu nori iðgirsti tikràjá Mozartà, turi pirkti bilietus á Zalcburgo festivalio renginius. Liûdna, bet taip yra.

Regis, Bairoitas su Wagnerio vardu kur kas graþiau elgiasi. Ir festivalis sugeba derinti komercinius poreikius su tradicijos puoselëjimu, publikos prusinimu ir auklëjimu... Beje, man ir Zalcburgo festivalis pasirodë perdëm komercinis. Nepasirûpinta nei programëlëmis, galinèiomis tapti puikiu suvenyru, nei publikos patogumu...

Toks jausmas, kad jiems svarbiausia – brangiai parduotas (tiksliau, nupirktas) bilietas. O kaip bus vëliau – turi uþtikrinti nebent garsûs vardai.

Gaila, bet daug tiesos jûsø þodþiuose.

Eiliniam zalcburgieèiui festivalis jau nepasiekiamas, nors kadaise, kai já sumanë H. von Karajanas, buvo kitaip. Ir að negaliu sau leisti ásigyti net pigiausio bilieto á festivalio operos pastatymà – tai kainuotø pernelyg didelæ manojo atlyginimo dalá. Renkuosi kiek ilgesná kelià: laukiu, kol bus iðleisti CD ar vaizdo áraðai. Arba vaþiuoju á tos paèios operos pastatymà Vienoje, Bratislavoje ar Italijoje...

Vienu metu ir atlikëjus jie kviesdavosi tik garbaus amþiaus. Dþiugu, kad dabar jau labai daug jaunø veidø, taigi – naujø vardø. Á koncertus bilietai pigesni. Jau uþsisakiau bilietà á vasarà vyksiantá Urmanos reèitalá.

Ir vis dëlto, kad ir kiek þiûrëèiau á interneto koncertø bei festivaliø suvestines, manau, Zalcburgo festivalis laikomas pirmuoju pasaulyje tikrai pelnytai.

Kas pasikeitë Zalcburge, Austrijai tapus Europos Sàjungos valstybe?

Pirmiausia viskas gerokai pabrango.

Net juokaujame: ne euras, o teuras („teuer” – vokiðkai „brangu”). O ðiaip – tapo

kur kas paprasèiau keliauti: nebereikia muitinëse gaiðti, svetimos ðalies pinigais apsikrauti, jø keisti.

Suprantu, kad tiek dirbant laisvalaikio lieka nedaug, bet vis dëlto paèiai teko patirti Jûsø aistrà Lietuvoje dar nelabai áprastam pomëgiui – vynø kolekcionavimui.

Atvaþiavæs á Austrijà, neturëjau jokio supratimo apie vynà. Ðiandien jauèiuosi visai kitaip. Viskas prasidëjo nuo... ragavimo. Draugai siûlë paragauti tai vieno, tai kito, ragaudami juos aptarinëdavome, vëliau su draugais pradëjau vaþinëti á vyndariø ðventes. Taip ir tapau ðiokiu tokiu þinovu. Kolekcija savo vynø nevadinèiau, nes að perku juos vartoti, o ne kolekcionuoti. Taèiau rûsyje turiu apie 900 buteliø rinktinio vyno. Perku jaunus vynus ir turiu palaukti apie 5 – 12 metø (nelygu koks vynas), kol ateis brandos metas. Aiðku, skaitau ir domiuosi dabar jau nuolatos, kokie metai kokiame kraðte derlingi, kaip derëjo vynuogës, kokios rûðys ir pan. Jeigu jau gerti vynà, tai jis tikrai turi bûti aukðtos kokybës. Beje, ðiandien vokieèiø kraðtuose jau kalbama ir apie “lûþtantá” vynà – tai tas vynas, kuris laikomas per ilgai. T. y. perlaikytas vynas pradeda prastëti. Ir jeigu jûs norësite pasipuikuoti ilgai laikytu vynu (pavyzdþiui, 30 metø), rezultatas gali bûti atvirkðtinis – pavaiðinsite brangø sveèià tiesiog pamazgomis. Ir dar viena paslaptis – anaiptol ne kaina lemia vyno kokybæ.

Anaiptol. Galiu lyginti “Muzikos barus” su garsiausiais muzikiniais þurnalais, ir tikrai jûsø þurnalo naudai.

Nors kiekvienà syká klausydamas apie kultûrinei spaudai skiriamas lëðas negaliu atsistebëti, kad net vieno vienintelio muzikai skirto þurnalo nefinansuoja valstybë, garsëjanti ne tik profesionaliais muzikais, bet ir daugybe puikiø renginiø.

Dar vienà nuostabà, taip pat ne itin malonià, patyriau vieðëdamas Klaipëdoje. Nors nuo jaunø dienø þinau, kad Klaipëdoje melomanø nëra daug, bet kai tiesiog fantastiðkame koncerte, á kurá Zalcburge bûtø iðpirkti bilietai prieð pusæ metø, tesusirinko apie dvideðimt klausytojø!.. Kaþkas negerai. Tà vakarà skambëjo J. Brahmso “Meilës dainos” ir R. Schumanno “Ispaniðkos meilës dainos”. O puikiai ðià programà atliko Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai ir solistø kvartetas (Asta Krikðèiûnaitë, Laima Jonutytë, Audrius Rubeþius ir Vytautas Juozapaitis). Zalcburge toks koncertas sutrauktø þiûrovø ir dël kûriniø, ir dël atlikëjø.

Nors ðiaip jau austriðkuose kraðtuose eidami á koncertà visi labai gerai þino, kà girdës. Ten apie muzikà áprasta skaityti, kalbëtis, kaupti áraðø kolekcijas. Ir á koncertus einama pasiklausyti, o kaipgi tà ar kità kûriná atliks ðis konkretus atlikëjas.

Nesvarbu, ar jaunas vardas (kas ateina?), ar pripaþintas muzikas (kaip jam dabar sekasi?).

Apmaudu, Lietuvoje.

kad

nekoncertuojate

Ið tiesø Austrijoje vien gruodþio 1–20 dienomis turëjau 22 koncertus, o ðtai Lietuvoje tebuvo vienas vienintelis mano prisistatymas „Atþalyno” festivalyje.

Todël bent per CD pabûsiu su savo tëvynainiais, linkëdamas jums visiems taikos ir ramybës ateinanèiais metais. n

Vynas kaip muzika: nebûtinai brangiausias ir bus geriausias ir kuo daugiau þinosite, tuo geriau suprasite?

Palyginimas neblogas. Ið tiesø per vyno ðventes niekad neskaitau informaciniø leidiniø. Visus juos parsiveþu ir pradedu studijuoti, koks vynas kokioje kategorijoje kà laimëjo, tik turëdamas savo ir savo draugø nuomonæ. Dar nesame apsirikæ – mûsø pasirinkti vynai papras-

Muzikos barai /7

Didþioji salë „VILNIAUS MUÐAMØJØ” RITMO DAINOS Pradþioje buvo ritmas… Maþdaug tokia mintis pirðosi nuo pirmøjø „Vilniaus muðamøjø” (Pavelas Giunteris, Albertas Ivanauskas, Tomas Kulikauskas, Artûras Maniuðis) koncerto Kongresø rûmuose spalio 25 d. akimirkø. Pasakyèiau dar „grieþèiau”. Ansamblio vadovas Pavelas Giunteris siekë gausiai susirinkusiems klausytojams áteigti, kad be ritmo muzika apskritai sunkiai ásivaizduojama. Regis, jam tai pavyko.

Klausydamasis Johno Cage’o kompozicijos „Living room music”, nejuèiomis prisiminiau vaizdà, regëtà po „Vilniaus festivalio” sveèio Al Di Meolos spaudos konferencijos, kai kartu su juo prie kavos stalo sëdo kitas sveèias – Orlando „Maraca” Valle – ir abu, nekreipdami dëmesio á niekà, kokias penkiolika minuèiø delnais barbeno á stalà, improvizuodami ávairius ritminius derinius. „Living room music” – tarsi ritualinis ansamblio susëdimas aplink stalà (koncerto prologas) ganëtinai buitiðkoje aplinkoje – besiðnekuèiuojant, uþkandþiaujant. Buitiðkumà liudijo ir kuklios dekoracijos – aptriuðusi kuðetë, stalas, indai, atliekà ir instrumentø funkcijà, ûþiantis dulkiø siurblys, kuris ið viso tà vakarà girdëto ir regëto muðamøjø arsenalo pasirodë besàs pats neritmiðkiausias instrumentas (ûþia, ir tiek…).

Kita vertus, toks ávairus instrumentarijus (priskirkime jam ir dulkiø siurblá) tarsi balansuoja tarp dviejø sàlyginiø prieðybiø – ritmo ir tembro (spalvos), nors muzikuoti galima ir tiesiog delnais barbenant á stalà.

Taèiau tà vakarà patyrëme, kad instrumentai panaudojami iðties iðradingai, kai ðios prieðybës sujungiamos á naujà kokybæ, kur ritmas be tembro (ir atvirkðèiai) tiesiog negali egzistuoti. Iðskirtinë koncerto ypatybë – teatralizuoto ðou elementø gausa: daþnai keièiami muzikantø kostiumai, judëjimas scenoje, vaidybos elementai, muzikantø atëjimas ar iðëjimas (fleitininkas Valentinas Gelgotas). Antai japonø kompozitoriaus Minoru Miki kompozicijà „Marimba spiritual” skambinusiai pas mus jau gerai paþástamai Lindai Maxey pritariantys „Vilniaus muðamieji” iðëjo baltais kimono ir basi, o „Flamenke” stebëjome stilizuotus judesius ir kostiumus (gaila, kad batø uþkulniai ir scenos danga rezonansu neatsakë smagiam delnø pliauðkëjimui). Be abejo, idëjinis ðio ðou „vadas” – Pavelas Giunte-

Muzikos barai /8

ris, kuris vos spëjo persirenginëti ir persikûnyti ið vieno personaþo á kità. Vis dëlto, be ganëtinai publikà smaginusio persirenginëjimø „karnavalo”, galima buvo pasimëgauti ir stiliø ávairove. Po virtuoziðko Lindos Maxey pasirodymo ne maþiau áspûdingas buvo Pavelo Giunterio solo neseniai Kongresø rûmuose koncertavusio Nebojsos Jovano Zivkoviciaus kompozicijoje „To the God of Rhythm”. Tai veikiau ið civilizacijos prieðauðrio mûsø dienas pasiekæs mistinis ritualas, vël – Giunterio teatraliðkumas!

Fleitininkà Valentinà Gelgotà iðgirdome tik Alice’s Gomez kompozicijoje „Streams”, kurioje susitelkiama á tembro ir ritmo prioritetus.

Virtuoziniu, improvizaciniu ir eksperimentiniu pobûdþiu iðsiskyrë ansamblio kompozicijos – minëtasis „Flamenkas” ir „Virtuozas”, – kuriose tikrasis solistas ir virtuozas buvo originaliausiu perkusininku daþnai vadinamas Arvydas Jofë. Apskritai improvizacija ðiame koncerte buvo bene svarbiausias dëmuo.

Stiliø poþiûriu labiausiai pastebimi ir imponuojantys atrodë Lotynø Amerikos ir afrikietiðki ritmai, taèiau ne tik Jeffrey’o Peytono „Danza de Samba” ir Charly’o Wamboldo „African drums” kompozicijose. Nedideliu ekskursu á dþiazrokà su bosininko Leonido Ðinkarenkos pagalba tapo Arthuro Lipnerio „Space dance”, sulaukæs entuziastingo publikos pritarimo.

Ritmø ávairovë, improvizaciniai netikëtumai buvo esminiai þenklai, uþtikrinæ koncerto sëkmæ, áliejæ ðvieþio dvelksmo á koncertø repertuarà.

Tomas BAKUÈIONIS

DMITRIJAUS BAÐKIROVO IR ANDRESO MUSTONENO DUETAS Lapkrièio 7 d. Kongresø rûmuose vykæs koncertas suintrigavo jau gerokai anksèiau, pamaèius Valstybinio simfoninio orkestro sezono planà.

Pirmiausia – du iðskirtiniai muzikos pasaulio vardai: pianistas Dmitrijus Baðkirovas ir prie Valstybinio simfoninio orkestro pulto ðásyk stojæs estø muzikas Andresas Mustonenas, kurá dauguma mûsø klausytojø, ypaè besidominèiø senàja muzika, puikiai paþásta kaip vieno þymiausiø senosios muzikos ansambliø „Hortus musicus” ákûrëjà ir vadovà, taip pat kaip smuikininkà ir senosios muzikos

pedagogà. Bûtent su ðiuo ansambliu Mustonenas ne kartà lankësi Vilniuje, tad pamatyti ir iðgirsti já kitame amplua, juolab diriguojantá Beethovenà ir Mendelssohnà, buvo tikrai ádomu.

Legendinis pianistas Dmitrijus Baðkirovas, ákopæs á aðtuntà deðimtá, bet vis dar puikios formos, jau iðties senokai girdëtas mûsø koncertø salëse...

Paprastas smalsumas, juoba kad pasirinktos programos nelaikyèiau tradicine: pirmoje vakaro dalyje pianistas atliko Ludwigo van Beethoveno Koncertà D-dur, op. 61A, kuris ið tiesø yra autorinë smuiko koncerto transkripcija. Baðkirovas pateikë savitø interpretaciniø sprendimø, tarsi tirdamas pasirinktàjá opusà pasitelkæs storà laiko prizmæ, aktualizuodamas detales, netgi savaip jomis þavëdamasis begaliniuose iðplëtotos pirmosios dalies kadencijos ágrojimuose, bet sykiu pajungdamas visuotiniam dramaturginës traukos dësniui. Atskiruose epizoduose pianistas pergalvoja tradicinius pianistinius sprendimus, tarsi poetiðkoje antrojoje dalyje imtø á rankas trapø strykelá. Tokie pat poetiðki ir sukreèiamai trapûs atrodë bisui paskambinti du Sergejaus Rachmaninovo romansai (fortepijono versijos) – „Salelë” ir „Pavasario vandenys”. Èia labai paprastuose iðgyvenimuose pianistas tarsi randa atsakymus á svarbiausius bûties klausimus. Kita vertus, trapus ávaizdis interpretacijose – tarsi sakraliðkosios Fudzijamos sniego kepurë, po kuria slypi bet kada galinti iðsiverþti milþiniðka energija...

Kalbant apie Andresà Mustonenà, sunku neprisiminti jo plataus ir gilaus kûrybos uþmojo interpretuojant Renesanso ir baroko muzikà.

Ne paslaptis, kad pastaruoju metu ir Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto, Felixo Mendelssohno bei vëlesniøjø XIX a. kompozitoriø iki pat Johanneso Brahmso kûrybos interpretavimo tradicijos perkainojamos labiau atsigræþiant á skambesio autentiðkumà: tiek gráþtant prie konkretaus laiko instrumentarijaus, tiek pergalvojant estetinius principus ir kategorijas. Dël suprantamø prieþasèiø kiekvienas ðiems procesams atviras interpretatorius ieðko savojo kelio, savaip perþvelgia savo kolegø palikimà. Tuo ðis procesas ir gyvybingas, tuo ir skiriasi nuo muziejinio meno paveldo. Negalëèiau vienareikðmiðkai tvirtinti, kad Mustonenas siekë Beethoveno bei antrojoje dalyje skambëjusios populiariosios Mendelssohno „Italið-

kosios” simfonijos A-dur autentikos, taèiau akivaizdu, kad dirigentas perkainojo daugelá girdëtø bent jau Mendelssohno opuso interpretavimo kliðiø. Andresas Mustonenas, atrodo, retorikos poþiûriu ið orkestro iðspaudë patá maksimumà. Tokia intensyvi dinaminiø ir agoginiø niuansø raiðka yra vienas esminiø autentiðkosios XVII–XVIII a. muzikos interpretavimo krypties dëmenø.

Manau, dirigentui pavyko átikinti klausytojus pasirinktojo kelio tiesumu, nes jis elgiasi kaip kûrybingas ir profesionalus istorinio teksto vertëjas, atiduodantis deramà pagarbà jo autoriui, nebijantis tiesti naujø paþinimo tiltø perkrautoje ðiø dienø klausytojo sàmonëje.

Dþiugu, kad mûsiðkis orkestras priëmë dirigento þaidimo taisykles, pamalonindamas mûsø ðirdis ir sielas darna ir susiklausymu.

Tomas BAKUÈIONIS

M. K. ÈIURLIONIO KVARTETO JUBILIEJUS SU PIANISTU LEVU NATOCHENNY Lapkrièio 26-àjà Nacionalinës filharmonijos Didþiojoje salëje buvo paþymëtas M. K. Èiurlionio styginiø kvarteto kûrybinës veiklos 35 metø jubiliejus. Á ðià ðventæ atlikëjai Jonas Tankevièius (I smuikas), Darius Dikðaitis (II smuikas), Gediminas Daèinskas (altas) ir Saulius Lipèius (violonèelë) kartu muzikuoti pasikvietë pianistà ið Vokietijos Levà Natochenny ir lietuviø kontrabosininkà Danielá Rubinà.

Koncerto pradþioje skambëjo Gustavo Mahlerio ir Alfredo Schnittke’s kompozicijos, siejamos pirmojo kompozitoriaus asmenybës, – Schnittke, inspiruotas Mahlerio nebaigto fortepijoninio kvarteto intonacijø, sukûrë „Skizzen nach Mahler”, skirtà tai paèiai atlikëjø sudëèiai (fortepijonui, smuikui, altui ir violonèelei). Tad neatsitiktinai atlikëjai ðias kompozicijas sujungë á dviejø daliø ciklà, antràjá kûriná pagrieþdami kaip natûralià pirmojo kvarteto sekà, be pertraukos.

Jau nuo pirmøjø Mahlerio opuso akordø ið kvarteto iðsiskyrë fortepijono partija – Levo Natochenny iðgaunamas màslus, sodrus ir tolyn sklindantis fortepijono garsas. Pianisto „vizitine kortele” tapo áþanginis kvarteto tematizmas, nuolatos sugráþtantis fortepijono partijoje, traukiantis ir þavintis tembrine,

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

DOVANA BIRÞIEÈIAMS – „KREMERATA BALTICA” KONCERTAS

M. K. Èiurlionio kvarteto jubiliejus: muzikuoja J. Tankevièius (smuikas), G. Daèinskas (altas), L. Natochenny (fortepijonas) ir S. Lipèius (violonèelë)

filosofine gelme. Prieðingai, styginiø partijose vyravo intensyvesnio skambesio kokybë, daþnai kontrastuojanti su natûralia, në kiek neforsuota fortepijono garsø tëkme.

Manau, tokia garso kokybë buvo artimesnë Schnittke’s kûrinio, pilno disonansø, perëjimø nuo tonaliø epizodø iki klasteriais grieþiamø teminiø motyvø, koncepcijai.

Pirmàjà jubiliejinio koncerto dalá baigë Johanneso Brahmso Pirmasis styginiø kvartetas, scenoje grieþiamas viso M. K. Èiurlionio kvarteto. Ðiame kûrinyje skambëjo subtilus tarpusavio ansambliðkumo pojûtis (matyt, prieð pateikdami kûriná scenoje, atlikëjai maksimaliai tobulina detales, sukuria vientisà interpretacijos koncepcijà). Taèiau, manau, ypaè Brahmso kompozicija atskleidë M. K. Èiurlionio kvartetui bûdingà lygiaverèio muzikavimo tendencijà – ansamblis neiðskiria konkretaus lyderio, vedlio, kaip tai buvo girdëti kartu su kvartetu skambinant pianistui Levui Natochenny.

Antroje koncerto dalyje garsøjá Franzo Schuberto „Forellenquintett”, op. 114, su kvarteto nariais grieþë kontrabosininkas Danielis Rubinas ir pianistas Levas Natochenny. Nors ðiame kûrinyje instrumentas po Levo Natochenny pirðtais skambëjo itin skaidriai ir lengvai, nuo pat pirmøjø akordø fortepijono partija, galbût vël dël pianisto átaigos, ryðkiai skverbësi pro styginiø tembrus lyg bendro muzikavimo karkasas ar gija, jungianti visus kûrinio elementus – instrumentus.

Koncerte nuskambëjusi kvinteto interpretacija dar kartà patvirtino kvarteto nariø muzikavimo poþiûrá

pirmiausia siekti ansamblinës vienovës. Pavyzdþiui, antroje Schuberto kvinteto dalyje styginiai tempiniai lygiai, nuosaikiai, bet kartu subtiliai lydëjo improvizacinæ fortepijono melodijà. Nuostabiose treèios dalies variacijose styginiais kukliau pagrieþti melodiniai epizodai neprilygo kur kas þaismingesniems, individualizuotiems temos iðdailinimams pianisto partijoje. Ko gero, Levui Natochenny svarbiau ne siekti perfekcionizmo, bet perteikti klausytojams kûrinio impresijà, neretai paaukojant muzikinio teksto kokybæ. Todël ir „Foreliø kvinteto” ketvirtoje dalyje ypaè akivaizdþius techninius nesklandumus nustelbë pianisto muzikavimo þavesys.

Manau, kad, jubiliejiniam kûrybinës veiklos koncertui pasikviesdamas toká menininkà kaip pianistas Levas Natochenny (pas kurá, beje, ðiuo metu mokosi ne vienas Lietuvos pianizmo mokyklos atstovas), M. K. Èiurlionio kvartetas pasirinko itin taikliai. Taip pat norëtøsi pasakyti, kad jau senokai neteko girdëti tokio átaigaus, ámagnetinanèio ir kartu visiðkà ramybæ skleidþianèio fortepijono skambesio. Neatsitiktinai visa pianisto povyza – lëtas þingsnis á scenà link fortepijono, ramus ir dëkingas þvilgsnis á publikà, nenutrûkstamas ryðys su ansamblio nariais – bylojo vidinæ menininko rimtá, iðmintá ir jos átaigà aplinkiniams. Meninë Levo Natochenny patirtis lëmë ðio muziko lyderystæ visose tà vakarà skambëjusiose fortepijoninëse kompozicijose.

Rima POVILIONIENË

Birþieèiai negalëtø skøstis muzikos renginiø trûkumu. Surengti jau ðeði muzikos festivaliai „Birþai”, nuolat koncertuoja Nacionalinës filharmonijos kolektyvai, UPBEAT projekto dalyviai – Ðiaurës ðaliø kamerinës muzikos atlikëjai. Taèiau smuiko virtuozo Gidono Kremerio orkestro „Kremerata Baltica” atvykimas á Birþus buvo didþiulë staigmena. Tuo labiau kad ðá koncertà kolektyvas birþieèiams padovanojo. Ir ne tik jiems. Á koncertà atvyko muzikos mokytojø ir dëstytojø, studentø ið Ðiauliø ir Panevëþio, Kupiðkio, Rokiðkio, Pasvalio rajonø. Birþø pilies salëje paprastai telpa iki 200 klausytojø, ðásyk salë buvo sausakimða, o kai kurie klausytojai koncerto klausësi ir fojë.

Koncerte Birþuose paties maestro G. Kremerio nepamatëme, taèiau tai netrikdë puikiai vienas kità jauèianèiø muzikantø.

Atlikëjai klausytojus papirko jau pirmuoju kûriniu – latviø kompozitoriaus Peterio Vasko „Musica dolorosa”. Ovacijomis buvo sutiktas ir antrasis kûrinys – Pietro Locatelli „Concerto a imitazione de corni da caccia”, kurá atliko Dþeraldas Bidva ir Andrejus Valiruga (smuikai), Zita Zemovica (altas), Danielis Rubinas (kontrabosas) ir Reinutas Teppas (klavesinas), bei Michaelo Nymano „Trysting Fields” smuikui, altui ir styginiams (solo smuiku grieþë Sandis Steinbergas, altu – Ûla Þebriûnaitë).

Astoro Piazzollos „Tred minutes con la realidad” ir improvizacijà Johanno Sebastiano Bacho kûrinio tema vibrafonu virtuoziðkai atlikæs Andrejus Puðkariovas klausytojams atskleidë daugelá ðio retai Birþuose girdimo instrumento skambesio niuansø. Net tyliausias vibrafono garsas sausakimðoje salëje buvo girdëti taip aiðkiai, tarsi klausytojai bûtø uþmirðæ kvëpuoti.

Koncerte taip pat skambëjo J. S. Bacho, Vidmanto Bartulio kûriniai.

Vakaro pabaigoje girdëjome Alfredo Schnittke’s „Moz-Art” (solistai Eva Bindere, Dþeraldas Bidva, Ûla Þebriûnaitë ir Danielis Rubinas), o dëkodami uþ klausytojø plojimus bisui orkestras ir solistas Andrejus Puðkariovas atliko Piazzollos „Tango Milonga”.

Po koncerto vieni muzikantai raðë gerbëjams autografus, kiti bendravo su klausytojais. Ûla Þebriûnaitë viso kolektyvo vardu dëkojo birþieèiams, ðiltai priëmusiems orkestrà, ir þadëjo, kad ði vieðnagë nebus paskutinë.

Smuikininkai Rasa Vosyliûtë ir Dþeraldas Bidva prisiminë Birþuose grojæ ðá pavasará kaip Raimundo Katiliaus smuikininkø kvarteto muzikantai. Tada susitikimas su klausytojais, koncerto dvasia padariusi didelá áspûdá. Ðis koncertas já tik sustiprino.

Daugeliui buvo ádomu, kodël bûtent Birþuose, o ne didesniame Lietuvos mieste „Kremerata Baltica” surengë paskutiná ðio sezono koncertà (ðiemet Lietuvoje orkestras yra koncertavæs „Vilniaus festivalyje”). Kai kurie koncerto organizatoriai sakë, kad tai dovana birþieèiams uþ daugelá metø puoselëjamas koncertø tradicijas, uþaugintà klausytojà. Po koncerto orkestro dalyviai kalbëjo panaðiai: tokiø koncertø reikia provincijos þmonëms, kurie nori ir geba nuoðirdþiai klausyti ir iðgirsti.

Janina BAGDONIENË “Kremerata Baltica” koncertas Birþuose: solistai Eva Bindere, Dþeraldas Bidva, Ûla Þebriûnaitë

Muzikos barai /9

Gruodþio 6 d. prof. Juozo Domarko vadovaujamas Nacionalinis simfoninis orkestras atliko Hectoro Berliozo, Antono Weberno ir Henri Dutilleux kûrinius. Berliozo, kurio 200-àsias gimimo metines ðiemet mini muzikinë pasaulio visuomenë, vardas siejamas su daugeliu XIX a. muzikos inovacijø. Pirmiausia tai – romantinës prancûzø muzikos gimimas. Nauji sintetiniai sceniniai þanrai, programinis simfonizmas, modernizuotas ir praplëstas simfoninis orkestras – tai vis Hectoro Berliozo kûrybinës kovos su rutina vaisiai, lëmæ tolesnæ XIX a. muzikos raidà ne tik Prancûzijoje. Kita vertus, nemaþa dalis amþininkø Berliozo naujoviø nepriëmë. Negali likti uþmarðtyje ir jo svarus publicistinis muzikologo indëlis.

Dþiugu, kad, visam muzikos pasauliui paþymint ðià svarbià sukaktá, neliko nuoðalyje ir Lietuvos atlikëjai. Programà, kurià dirigavo Robertas Ðervenikas, padëjo rengti Prancûzø kultûros centras. Tad tà vakarà turëjome progà vël prisiliesti prie ðios spalvingos ir kontroversiðkos XIX a. asmenybës kûrybinio palikimo. Pirmoje vakaro dalyje klausëmës Berliozo 1839 m. sukurtos draminës simfonijos „Romeo ir Dþuljeta” fragmento (Romeo vienas. Liûdesys. Koncertas ir puota.

Didþioji ðventë Kapuleèiø rûmuose). Ásimintina, kad tekstà, kurá sueiliavo E. Deschampsas, pagal Williamo Shakespeare’o tragedijà paraðë pats kompozitorius. Nenuostabu, kad dviejø pasauliø – meilës ir kerðto, neapykantos – susidûrimas ágavo toká átaigø atspindá ðioje iðties didingoje partitûroje, kuri kelia orkestrui gana ambicingus uþdavinius.

Sudëtingumà galbût kompensuoja nepaprasta muzikos ávairovë, spalvø, tembrø gausa, kuri sykiu yra orkestrui dëkinga, belieka tik visa suvaldyti. Deja, ðásyk tai padaryti ne itin sekësi. Regis, átaigûs ir dramaturgiðkai motyvuoti dirigento impulsai nepasiekë orkestro gelmiø, nukentëjo ansamblinë darna, jutau, kad kolektyvas nepanaudojo (o gal per daug ir nesistengë?) visø savo tembriniø galimybiø.

Po draminës simfonijos skambëjusi kantata sopranui ir orkestrui „Kleopatros mirtis” buvo sukurta 1828 m. siekiant gauti Romos premijà, taèiau to meto muzikos korifëjø ji

Muzikos barai /10

liko nesuprasta. Kantatos muzika kupina dramatinës átampos, kurios didelæ dalá atlaiko vokalo partija. Tà vakarà jà atliko solistë Asta Krikðèiûnaitë, kuri sutelktai ir tiksliai perteikë dramaturginius niuansus, solidþiai ir garantuotai þengdama per gilius intonaciðkai sudëtingos harmonijos klodus, tarsi konkuruodama su orkestru. Þvelgiant pro vokalo prizmæ, galima sakyti, kad Krikðèiûnaitë dramatine átaiga ðá veikalà priartino prie monooperos.

Po pertraukos orkestras atliko Antono Weberno ankstyvàjá opusà (op. 1) Pasakalijà. Koncerto programoje ðio kûrinio vaidmená galima suvokti dvejopai. Tai – lyg tiltas tarp romantinio XIX a. ir moderniojo XX a. simfonizmo, taèiau, turint omenyje kità kultûrinæ aplinkà ir kontekstà, gal tai buvo svetimkûnis?..

Po trumpo ekskurso á Naujosios Vienos mokyklà antroje vakaro dalyje klausëmës Henri Dutilleux Koncerto violonèelei ir orkestrui, sukurto 1970 m., taip pat programiniu pavadinimu – „Pasaulis visas tolimas”. Viso koncerto, taip pat ir pavadinimo, pagrindas – Charleso Baudelaire’o eilëraðèiai. Kûriná sudaro penkios dalys, atliekamos beveik be pertraukø. Koncertà tiesiogiai inspiravo ir pirmuoju atlikëju tapo þymusis Rusijos violonèelininkas Mstislavas Rostropovièius. Tà vakarà Vilniuje Koncertà grieþë toks pat þymus Rostropovièiaus mokinys Davidas Geringas, savo meistryste ákvëpæs ir orkestro darnà, atskleidæs mums áspûdingà spalvø ir tembrø ávairovæ. Ðiuo poþiûriu violonèelininkas jëga, átaiga ir uþmoju tarsi susitapatino su didþiuliu orkestru.

tai” ákûrëjas. 1981 m. Markizas emigravo á Olandijà ir tæsë savo veiklà Vakarø Europoje jau kaip dirigentas, nuo pat ákûrimo (1988) iki 1997 m. vadovavo orkestrui „New sinfonietta Amsterdam”, dirigavo ne vienam þymiam orkestrui (BBC, Þenevos kameriniam ir kt.).

Pirmoje vakaro dalyje Markizo diriguojamas orkestras atliko Mozarto simfonijà „Jupiteris”. Didingas, monumentalus veikalas suskambo neáprastai lengvai ir labai iðkalbingai.

Nuo pirmøjø taktø tai liudijo interpretacinius dirigento prioritetus. Ið pirmo þvilgsnio aðtri ir kartkarèiais tarsi gruboka artikuliacija dramaturginiame kontekste suteikë didingo polëkio, iðvaduodama nemirtingàjá ðedevrà nuo nereikalingo rutininio sunkiasvoriðkumo. Dirigentas meistriðkai subalansavo smulkiàjà retorikà su fraziø horizontalëmis. Taip didelës sudëties orkestrui (aðtuonios violonèelës, keturi kontrabosai) pavyko iðvengti klampinanèio forte, dinamikà formuojant retoriniais impulsais. Norisi iðsakyti garsius pagyrimo þodþius ir Nacionaliniam simfoniniam orkestrui, kuris árodë esàs vertas ðio vardo. Galima buvo nujausti, kad priimti interpretacinæ dirigento vizijà nebuvo lengva, nes galbût teko lauþyti tam tikrus áproèius, taèiau orkestras buvo lankstus, virtuoziðkas, puikiai pavyko genialiai paprasta (tik Mozartas galëjo taip sukurti), bet labai sunki atlikti ketvirtoji simfonijos dalis – Fuga (Molto allegro).

Mozarto „Jupiterio” simfonijà ir antroje vakaro dalyje skambëjusá Beethoveno Koncertà fortepijonui, smuikui, violonèelei ir orkestrui („Trigubà”) ðioje programoje siejo

VIENOS KLASIKAI...

Po savaitës, gruodþio 13 d., Nacionalinis simfoninis orkestras grojo itin vientisà Vienos klasikø programà – W. A. Mozarto ir L. van Beethoveno kûrinius. Tokia klasikinë programa tarsi sielos darnos eliksyras kartkarèiais turi gráþti á kiekvieno orkestrinio kolektyvo koncertiná repertuarà, kad suderintø paðëlusio ðiandienos gyvenimo tempo iðbalansuotà klausytojo ir muzikanto dvasià. Juolab jei atvyksta dirigentas, savo kûrybine energija apverèiantis aukðtyn kojomis interpretacinæ rutinà. Dievaþi ið tokio „perversmo” laimi visi – muzikantai, klausytojai ir kritikai. Tà vakarà prie orkestro pulto stojo Levas Markizas, þinomas praeities Sovietijoje smuikininkas (taip savo karjerà ir pradëjæs), þymaus kamerinio orkestro „Maskvos solis-

Dirigentas Levas Markizas

ne tik bendra tonacija (C-dur), bet ir didingas simfoninis uþmojis, kurá mums atskleidë dar vienas ðios programos herojus – fortepijoninis trio „Kaskados” (Albina Ðikðniûtë, Rusnë Mataitytë ir Edmundas Kulikauskas). „Trigubà” koncertà su Nacionaliniu simfoniniu ansamblis ðioje scenoje atliko jau ne kartà, tad kûrinys tapo brandþiu repertuariniu jo opusu.

Jautei, kad kolektyvas tvirtai ávaldæs visas sudëtingas virtuozines faktûras, o tai – ðio kûrinio solo partijø pagrindas. Ðásyk ypaè iðskirèiau Ðikðniûtæ, kuri, meistriðkai panaudodama jau paèioje partitûroje uþkoduotus privalumus, pavertë fortepijono partijà ansambliniu stuburu, suteikianèiu stabilumo tiek „Kaskadoms”, tiek paèiam trio ir orkestrui. Ne be dirigento nuopelno labai subtiliai „Kaskadoms” talkino orkestras, kiekvienam ið solistø rasdamas tinkamø spalviniø ir tembriniø niuansø.

Tomas BAKUÈIONIS

Fortepijoninis trio “Kaskados”: Albina Ðikðniûtë, Rusnë Mataitytë, Edmundas Kulikauskas

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

DU SAVAITGALIAI SU LIETUVOS NACIONALINIU SIMFONINIU ORKESTRU

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Didþioji salë

ÈEKØ DAINININKËS LENKOS ÐMIDOVOS KONCERTAS Lietuvà ir Èekijà sieja dar prieðkario metais uþsimezgæ glaudûs kultûriniai ryðiai. Tuomet Kauno publika susipaþino su þinomais èekø atlikëjais, tarp jø – smuiko virtuozu Váða Prihoda ir Nacionalinio teatro solistu baritonu Zdeneku Otavá. 1934 m.

Kauno valstybës teatre pastatyta B. Smetanos opera „Parduotoji nuotaka” (premjeriniam spektakliui ið Prahos net buvo atsiøsti autentiðki kostiumai), o 1937 m. – ir A. Dvoráko „Undinë”. Puikios M. Dobuþinskio dekoracijos operai buvo sukurtos pagal èekø dailininko J. Wenigo eskizus. Mûsø muzikai – kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kaèinskas bei operos primadona Aleksandra Staðkevièiûtë – baigë Prahos konservatorijà. Svarø ánaðà á Lietuvos muzikinës kultûros raidà áneðë Klaipëdos muzikos mokykloje dirbæ garsaus èekø noneto muzikantai.

Deja, straipsnio pobûdis neleidþia iðsamiau aptarti ðios temos (ateityje ji, matyt, bus nagrinëjama ávairiais aspektais). Ðiandien ypaè svarbu, kad graþi dviejø ðaliø kultûrinio bendradarbiavimo tradicija sëkmingai plëtojama. Tai liudija ir gruodþio 13 d. vakarà Muzikos akademijos Didþiojoje salëje ávykæs Èekijos Respublikos ambasados Lietuvoje ir Lietuvos muzikos akademijos iniciatyva surengtas kalëdinis koncertas.

Prieð koncertà gausiai klausytojø auditorijai kalbëjæs LMA rektorius prof. J. Antanavièius pabrëþë draugiðkø ðaliø kultûrinio bendradarbiavimo reikðmæ Lietuvai. Èekijos Respublikos ambasadorius Petras Voznica pristatë vakaro vieðnià – þinomà èekø operos solistæ Lenkà Ðmidovà.

Tai pirmoji ir, galima sakyti, likimo nulemta dainininkës paþintis su Lietuva. Mat netikëtai jai teko gelbëti staiga susirgusio Prahos valstybinës operos solisto Milano Bürgerio ir pianisto Václavo Loskoto koncertà.

L. Ðmidová 1986 m. baigë Prahos konservatorijos profesorës, buvusios Nacionalinio operos teatro primadonos Helenos Tattermuschovos dainavimo klasæ. Studijas tæsë Muzikos akademijoje pas þinomà èekø baritonà prof. René Tuèekà. Ðmidová tobulinosi Italijos „Osimo Academia d’arte lirica e corale” pas K. Ricciarelli, A. Tonini ir M. Melani. Dainininkë yra Emmy Destinn konkurso laureatë (1988) ir tarptautinio vokalistø konkurso Tulû-

zoje finalininkë (1989). Nuo 1989 m. Ðmidová – Nacionalinio teatro Prahoje solistë (debiutavo Eboli vaidmeniu). Kartu dainuoja ir Prahos valstybinëje operoje. Tarp dainininkës sukurtø vaidmenø – Kaèia, Ragana (Dvoráko operose „Velnias ir Kaèia”, „Undinë”), Madalena, Santuca, Grafienë (P. Èaikovskio operoje „Pikø dama”), Dorabela, Preciozila, Dalila, Karmen. Solistës koncertø repertuarà sudaro vokaliniai simfoniniai ir kameriniai kûriniai, tarp jø – mecosoprano partijos G. Mahlerio II simfonijoje, G. Rossini ir A. Dvoráko „Stabat Mater”, W. A. Mozarto „Requiem”. Ðmidová yra dainavusi Belgijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtiniuose Arabø Emyratuose, Monake, Pietø Afrikos Respublikoje, Prancûzijoje ir kitur.

Taigi, nusiteikæ iðgirsti bosà, klausëmës mecosoprano.

Dainininkë prisistatë publikai atlikdama bel canto kompozitoriaus G. B. Bononcini operos „Grizelda” arijà „Per la gloria d’adorarvi”. Plastiðka, patogiai paraðyta melodija labai tinka norint suderinti balso aparatà, pajausti balsà salës erdvëje. Graþiu, kultûringu garsu padainuota arija parengë pirmàjà koncerto dalá pagrindusiø A. Dvoráko kûriniø atlikimà.

Pirmiausia iðgirdome dviejø kompozitoriaus vokaliniø ciklø – „Biblijos giesmiø” (pagal Dovydo psalmes, iðverstas á senàjà èekø kalbà) ir „Èigonø melodijø” (þ. A. Heyduko) – fragmentus. Pirmàjá ciklà dainininkë atliko santûriu, lygiu garsu.

Subtilaus balso tëkmëje skleidësi rimtis, minties ir jausmo harmonija.

Kitokio vokalo spalvø ir emocijø spektro prireikë atliekant bene populiariausià Dvoráko vokaliná ciklà „Èigonø melodijos”. Balse atsirado daugiau ðilumos, jis liejosi plaèiau, spalvingiau, bet saiku valdant temperamentà, neprovokuojant gaivaliðko emocijø proverþio, kas neretai nutinka kitiems ðio ciklo atlikëjams.

Pirmosios dalies pabaigoje vieðnia atliko Raganos arijà ið Dvoráko operos „Undinë”, parodydama gerai valdanti charakterinei arijai bûdingas vokalo priemones.

Antràjà koncerto dalá sudarë penki populiarûs XIX a. kompozitoriø operø fragmentai. Pradþiai dainininkë pasirinko G. Donizetti operos „Favoritë” Leonoros arijà. Klasikinio bel canto stiliaus muzika pirmiausia kelia garso kokybës ir groþio, balso plastikos, kantilenos reikalavimus.

Visa tai iðgirdome. Norëjosi tik ðiek tiek minkðtesnio galvos registro

garsø tembro.

Po ekspresyvios Acuèenos dainos ið G. Verdi operos „Trubadûras” dainininkë nepriekaiðtingai atliko Dalilos arijà ið C. Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila” antrojo veiksmo. Kompaktiðkas, skambus, ryðkiai formuojamas preciziðkas garsas, vienu tembru skambantys krûtinës ir galvos registro garsai – geros mokyklos poþymis. Ir dar vienas, tiesà sakant, nedaþnas poþymis (ypaè tarp didesnæ sceninës veiklos patirtá turinèiø dainininkø) – skaidrus, be paðaliniø priegarsiø balso tembras. Tai ne tik ágimtø savybiø, aukðto profesionalumo, bet ir gebëjimo racionaliai naudoti savo balsà paliudijimas. Plastiðka, jausminga, laisvai besiliejanti melodija, graþus, lygus, gerai valdomas balsas, stilingas dainavimas susilydë á darnià visumà. Áspûdingai buvo atlikta Grafienës scena ir daina ið Èaikovskio operos „Pikø dama”, atskleidusi tembro moduliavimo galimybes. Jaunatviðkai þërëjæs balsas staiga prigeso, pasidarë niûrus ir ðaltas. Netrukus efektingai atlikusi Karmen reèitatyvà ir habanerà dainininkë ir vël parodë gebanti plastiðkai keisti savo emocinæ bûsenà.

Visus koncerto programos kûrinius L. Ðmidová dainavo originalo kalba, aiðkiai artikuliuodama tekstà.

Atskiro dëmesio verta fortepijono partijà profesionaliai atlikusi pianistë, tarptautiniø konkursø laureatë Lada Bartoðová.

Kaip muzikinis post scriptum koncerto pabaigoje buvo atliktos keturios èekø kalëdinës giesmës. Skaidrios, dvasingos melodijos skelbë artëjanèià graþià ðventæ.

Tamara VAINAUSKIENË

DU VAKARAI SU MÛZA Atrodo, nieko banaliau negali bûti uþ tokià recenzijos pradþià kaip reveransiðkas pastebëjimas, kad kai kuriø menininkø koncertai Lietuvoje sutraukia ypaè daug publikos.

Taèiau tiesiog neámanoma nepaminëti to, kad du lapkrièio mënesio koncertai Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje, kuriuose skirtingais amplua dalyvavo pianistë Mûza Rubackytë, klausytojø susidomëjimu pastebimai pranoko áprastus atitinkamø þanrø (kamerinës muzikos ir ðeðtadieniniø simfoniniø) koncertø rëmus. Negaliu visiðkai atsakingai

raðyti apie kamerinius koncertus, kurie ðiemet buvo pagarbiai perkelti á Didþiàjà salæ, lankanèiø þmoniø kieká (á lapkrièio 23 d. vykusio Vilniaus kvarteto ir Mûzos Rubackytës koncertà jø susirinko nemaþai), taèiau ðá sezonà jau nekart teko pastebëti, kad ðeðtadieniais (nors tai neabejotinai patogiausias vakaras koncertui) net ir garsûs atlikëjø vardai, kuriais paprastai remiamasi, ne visuomet sulaukia deramo dëmesio.

Kaip tik todël á akis ypaè krito sienas ramstantieji lapkrièio 29-àjà, kai, diriguojant Stefanui Lano, Rubackytë su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru skambino Fryderyko Chopino Pirmàjá koncertà fortepijonui.

Niekaip negaliu sutikti su tais, kurie ásitikinæ, jog ádomu eiti klausytis tik to koncerto, kuriame skamba dar negirdëta muzika. Jei lyginèiau du minëtuosius vakarus Filharmonijoje (pirmajame skambëjo man negirdëti XIX a. pabaigos–XX a. pradþios ispanø kompozitoriø kûriniai, antrajame – kone atmintinai þinomas Chopinas), turëèiau prisipaþinti, kad Vilniaus kvarteto grieþti ispanai didelio áspûdþio nepadarë.

Pirmàkart girdëdamas koká nors kûriná visuomet rizikuoji. Tampi visiðkai ir ilgam priklausomas nuo áspûdþio, kurá sukelia jo atlikimas.

Jei ðis netenkina – receptoriai tiesiog uþsiveria, ir net gera muzika klausytojo nepasiekia…

Lietuvoje tik pavieniais atvejais atliekami Isaacas Albénizas, Joaquínas Turina, Enrique Granados – geri autoriai, raðæ romantiðkà, spalvingà, ispanø ir prancûzø folkloro persmelktà muzikà. Albénizas ir Granados buvo puikûs pianistai virtuozai, Turina – garsus dirigentas, ypaè daug raðæs fortepijonui. Gal todël tàvakar skambëjusiø nepaþástamø kûriniø kolorità kur kas iðraiðkingiau ir átaigiau (jei neminësime kai kur perdëto manieringumo) perteikë pianistë, o ne paskutiná savo „Europos Sàjungos ðaliø kamerinës muzikos vakarø” ciklo koncertà grieþæs Vilniaus kvartetas.

Tuo tarpu lûkesèiai, kuriuos patenkina arba kuriø nepatenkina nauja gerai þinomo kûrinio interpretacija, gali sukelti labai stiprias emocijas.

Nuo kone paaugliðko krizenimo girdint LNSO medinukø pasaþus (nepretenduoju á viso sezono apþvalgà – taip buvo tik tàvakar ir gal dar per M. K. Èiurlionio konkursà) iki euforiðko pasigërëjimo kokia nors lig tol sau paèiam neatrasta interpretacine áþvalga. Tokiø netikëtumø Rubackytës interpretuo-

Muzikos barai /11

Didþioji salë

Dirigentas Stefano Lano ir pianistë Mûza Rubackytë

Muzikos barai /12

VIOLONÈELININKAS SEBASTIANAS HESSAS IR LKO Á koncertà, surengtà gruodþio 12 d. Lietuvos nacionalinës filharmonijos Didþiojoje salëje, maestro Saulius Sondeckis ir Lietuvos kamerinis orkestras, tæsdami klausytojø paþintá su jaunaisiais uþsienio ðaliø atlikëjais, kartu muzikuoti pakvietë jaunà violonèelininkà ið Vokietijos Sebastianà Hessà. 32 metø violonèelininkas greta projektø su ðiuolaikinës muzikos kûrëjais, kompozicinës ir aranþavimo veiklos plaèiai domisi istorinëmis atlikimo barokine violonèele tradicijomis. Tad neatsitiktinai ðio vakaro repertuarui parinkti baroko epochà ir jos pabaigà þenklinantys

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

pojûtis, ávairûs ðtrichai ir pedalizavimas, nepaprastai trapus, subtilus, tarsi svinguojantis piano leido pianistei puikiai suvaldyti garsà, erdvæ ir laikà. Puikus tuðë, sakytum, aristokratiðkas prisilietimas priminë þymøjá ðopenistà Arthurà Rubinsteinà; itin iðryðkintos kairës rankos akompanimento figûros taip pat suteikë papildomø prieskoniø ðiam Chopino “bestseleriui”. Beje, uþèiuopti „tikràjá” emociná ðio koncerto krûvá atlikëjams nepaprastai sunku. Chopinas raðë ðá kûriná bûdamas dvideðimties, gal todël já mielai renkasi groti jauni pianistai – èia dar lyg ir nebûtina bûti perpratus paèius sunkiuosius Chopino interpretacijos elementus: subtilø kartëlá, nesidraskanèià ekspresijà ir dramatizmà. Ðis þërintis koncertas, vadinamas Concerto Brilliante, kupinas ðokio þaismës, aistringo, taèiau nedramatiðko polëkio ir ðvelniai svajingos lyrikos. Belaukiant ðiø kûrinio atspalviø, rodësi, kad Rubackytë labiau groja „save” nei jaunàjá autoriø – brandþiai ir rafinuotai.

Ypaè finale norëjosi iðgirsti daugiau slaviðkø kibirkðtëliø, ne vien þaismingai subtilius, „prancûziðkus” ðtrichus.

Gerokai átikinamesni uþ bravûriðkos technikos reikalavusias padalas buvo paskutinës kûrinio dalies skaidriø faktûrø epizodai – elegantiðki, lengvuèiai pasaþai ir preciziðki pagraþinimai buvo tiesiog pasigërëtini, kaip ir bisui atlikta Domenico Scarlatti Sonata d-moll.

Lina NAVICKAITË

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

jamame Chopino Koncerte e-moll netrûko.

Bene neáprasèiausias, netgi keistas dalykas buvo kûrinio tempas. Neátikëtinai lëta áþanga, o uþvis labiausiai gluminantis bruoþas – staigûs tempo pasikeitimai, muzikiniams motyvams migruojant ið vienos instrumentø grupës á kità. Tai vienas ið atvejø, kai po koncerto norisi paèiø atlikëjø paklausti, kodël nutarta groti taip, o ne kitaip, – klausantis tàvakar, o vëliau ir atsivertus kûrinio natas, tokie sprendimai (jei tai nebuvo atsitiktinumas!) iðties neatrodë logiðki ir pakankamai motyvuoti. Drásèiau spëti, kad ekstravagantiðkiausi interpretaciniai sumanymai tàkart buvo solistës, o ne dirigento. Stefano Lano vedamas orkestras daug kur jautësi akivaizdþiai nejaukiai. Na, o pianistë muzikavo visiðkai laisvai: dainuojanèias ilgas natas net tokiu lëtu tempu atrodë lengviau tæsti fortepijonu nei styginiais ar puèiamaisiais instrumentais… Chopino fortepijoniniams koncertams akompanuojantis orkestras neretai kiek ironiðkai vadinamas gitara – toks nedëkingas, neiðplëtotas, tik pritariantis solistui ðiuose kûriniuose jo vaidmuo. Kad ir kaip ten bûtø, tos „gitaros” stygos turëtø bent jau derëti ir bûti uþgaunamos kartu. (Su panaðiomis problemomis orkestras susidûrë ir antrojoje koncerto dalyje grieþdamas lëtàsias Dmitrijaus Ðostakovièiaus XI simfonijos dalis. Greitosios tuo tarpu skambëjo visai neblogai, orkestras atskleidë ir geresniø savo muzikavimo ypatumø.) Tiesa, reikëtø pripaþinti, kad dinaminiu atþvilgiu LNSO tà vakarà akompanavo nepriekaiðtingai.

Pernelyg lëtas tempas taip nekankino klausantis soliniø fortepijono epizodø – plastiðkos ir spalvingos frazës, ypatingas polifoniðkumo

Maestro Saulius Sondeckis su violonèelininku ið Vokietijos Sebastianu Hessu

muzikos kûriniai – Antonio Vivaldi ir Bacho sûnø kompozicijos.

Pirmoje koncerto dalyje prof. S. Sondeckio diriguojamas orkestras atliko keturias A. Vivaldi kompozicijas kameriniam styginiø orkestrui – vienà simfonijà (G-dur RV 149) ir tris koncertus (d-moll RV 127, d-moll Madrigalesco RV 129 ir G-dur Alla Rustica RV 151). Ádomu, kad ðie keturi kûriniai klausantis tarsi susijungë á vienà didelá keturiø daliø ciklà ne tik dël tonacinio ar intonacinio giminingumo, bet ir dël specifinio, Vivaldi muzikai apskritai bûdingo bruoþo, ypaè akivaizdaus garsiuosiuose jo koncertuose „Metø laikai” smuikui ir orkestrui. Ypaè ðià muzikà, atrodytø, galima pradëti ir baigti klausytis bet kuriuo koncertu, ir tai skambëtø taip pat natûraliai, kaip ir paties kompozitoriaus sudëstyta eilës tvarka, – tarsi uþdaras ratas. Beje, klausantis pirmøjø kûriniø, akivaizdu, kad orkestras puikiai ávaldæs ðio stiliaus muzikà ir tokias kompozicijas gali parengti be daugybës repeticijø. Taèiau interpretacijoje pasigesta detaliø, ðiai muzikai savito mozaikiðkumo ir retoriðkumo, kas galbût taip pat visus keturis ciklus suvienodino. Paskutinæ pirmos koncerto dalies kompozicijà – Vivaldi Koncertà violonèelei ir orkestrui h-moll (RV 424) – orkestras pagrieþë kartu su solistu Sebastianu Hessu. Iki tol vienodokà orkestro skambesá praturtino itin gyvas, rafinuotas ir subtilus solo violonèelës skambesys.

Antroje koncerto dalyje skambëjo dviejø J. S. Bacho sûnø – Carlo Philippo Emanuelio ir Johanno Bernhardo – kompozicijos. Galbût tikslingiau bûtø buvæ vakarà baigti pirmuoju, C. Ph. E. Bacho, kûriniu – dar vienu Koncertu violonèelei ir orkestrui A-dur, o ne penkiø daliø J. B. Bacho Siuita orkestrui g-moll, kuri, orkestro atliekama, vël skambëjo gana monotoniðkai. Prieðingai, pirmajame kûrinyje, klausantis violonèelës solo, tarsi þaidime buvo ádomu laukti, koká interpretaciná sprendimà, frazuotæ ar tembriná atspalvá parinks solistas. Orkestro ir solisto interpretacinis, tembrinis kontrastai ypaè iðryðkëjo klausantis solisto ir orkestro violonèelës, neprilygstanèios Sebastiano Hesso violonèelës skambesio ámantrumui ir rafinuotumui, dueto epizodø.

Kaip natûrali koncerto pabaiga nuskambëjo Sebastiano Hesso pagrieþta solinë kompozicija. Violonèelininkas pelnë dar daugiau klausytojø simpatijø bisui atlikdamas temperamentingà ispanø kompozitoriaus pjesæ. Akivaizdu, jog Hessui artima ir ði muzika, dar plaèiau atskleidþianti interpretacines jo galimybes. Paveikti solisto átaigumo, ðioje pjesëje kiekvienas galëjo iðgirsti ir flamenko aistros, ir koridos ákarðèio atgarsiø.

Rima POVILIONIENË

OPEROS IR BALETO SOLISTAMS ÁTEIKTI 2003 M. „OPEROS ÐVYTURIAI”

AMERIKIEÈIØ PIANISTO THOMASO SCHUMACHERIO REÈITALIS LMA

Lietuvos operos ir baleto solistai apdovanoti „Operos ðvyturiais” uþ ryðkiausius darbus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) 2003 metais.

Teatro bei didþiausios Lietuvos alaus gamybos bendrovës „Ðvytu-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Tà patá lapkrièio 21-osios, penktadienio, vakarà, kai Filharmonijoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru koncertavo virtuoziðkasis rusø pianistas Denisas Macujevas, Lietuvos muzikos akademijos Didþiojoje salëje vyko iðties nekasdienis solinës fortepijono muzikos vakaras. Èia reèitalá skambino amerikieèiø pianistas Thomas Schumacheris, Istmano muzikos mokyklos Roèesteryje fortepijono atlikimo meno profesorius.

Kaip þinoma, su ðia mokykla Lietuvos muzikinæ kultûrà jau sieja ryðiai, nusidriekæ per vargonø kultûrà. Prieð keletà mënesiø – rugsëjá – Vilniuje didingais Ðv. Jonø baþnyèios vargonais grieþë ðioje mokykloje vargonø specialybæ dëstantis ðvedø vargonininkas, barokinës vargonø muzikos interpretacijos daktaras Hansas Davidssonas. Beje, Roèesterio muzikos mokykloje ruoðiamasi pastatyti ne kieno kito, bet Vilniaus ðv. Dvasios (dominikonø) baþnyèioje stovinèiø vienø seniausiø (1776) ir vertingiausiø barokiniø Lietuvos vargonø – garsaus to laikotarpio Karaliauèiaus meistro A. G. Casparini instrumento – kopijà.

LMA koncerte JAV pianistas atliko Josepho Haydno ir Franzo Schuberto sonatas, o antràjà vakaro dalá dedikavo prancûzø ir ispanø muzikai – skambëjo Claude’o Debussy, Isaaco Albénizo ir Enrique’s Granadoso pjesës. Jau klausantis pirmøjø Haydno opuso (Sonatos c-moll Hob. XVI: 20) natø, tapo akivaizdu, kad pianistui Schumacheriui savita ne tik precizija ir tikslumas, bet ir improvizacinio muzikavimo ypatumai – melodikos átaigumui naudojamas subtilus rubato, o muzikinis màstymas, frazavimas, atrodytø, paklûsta natûraliam kvëpavimui. Pirmoje dalyje pianistas siekë iðryðkinti melodijos linijà, þaismingumà. Kaip niekad saikingai Thomas Schumacheris naudojo deðinájá pedalà antroje sonatos dalyje, legatiná ðtrichà kurdamas pirðtais, o ne instrumentu. Pirmoje ir antroje Haydno sonatos dalyse iðryðkinæs melodiðkumà, kûrinio finale muzikas labai greitu tempu atskleidë faktûrinæ ávairovæ. Klausantis ðios sonatos interpretacijos, susidarë áspûdis, kad pianistas paklûsta momentiniams nuotaikø proverþiams, èia pat fiksuojamiems ir perteikiamiems muzikoje, lyg Haydno muzikinës medþiagos pagrindu bûtø kuriama improvizacija.

Vëliau tà vakarà skambëjusioje Schuberto Sonatoje B-dur D. 960 buvo galima iðgirsti visuotinai subjektyvø atlikëjo poþiûrá á ðá sudëtingà fortepijoniná ciklà. Didþioji romantinë keturiø daliø sonata skambëjo lyg atskirø ir tarpusavy nesusijusiø nuotaikø mozaika, bet kartu – ir lyg mëginimas milþiniðkoje muzikinëje medþiagoje, pavyzdþiui, melodikos vingiuose, harmonijos dariniø sugretinimuose iðryðkinti statiðkumo pradà.

Kaip natûrali ðiø pianisto darbø iðdava nuskambëjo antrajai koncerto daliai pasirinkti kûriniai. Kadangi ðiuo metu muzikas rengia naujà Albénizo ciklo „Iberia” redakcijà, tad ir reèitalyje skambëjo ðio ciklo pjesës “El Albaicin” ir “Triana” greta Granadoso, kito ispano, kompozicijos “Quejas, o La maja y el ruisenor” ið garsiojo ciklo „Goyescas” ir Debussy preliudø. Skambindamas Debussy muzikà, Thomas Schumacheris dviejuose preliuduose „La serenade interrompue” ir „Canope” parodë skirtingas fortepijoninio tembro paletes. Pavyzdþiui, pirmai pjesei buvo parinktas tipiðkas prancûziðko impresionizmo skambesys, o antrame preliude vyravo sodrus, masyvus ir në trupuèio ne „prancûziðkas” tembras. Bene taikliausiai ir ryðkiausiai meninæ pianisto pasaulëjautà atskleidë ispanø muzika – itin spalvinga, pilna vidinio dþiaugsmo interpretacija. Taèiau Albénizo ir Granadoso pjesëse akivaizdþiai buvo girdëti ir Schumacherio pedalizacijos paslaptys – á koncerto pabaigà vis ákyriau cypiantis deðinysis „Fazioli” pedalas nekukliai vieðino pianisto „virtuvæ”, vis dëlto atskleisdamas praktiniø pasiûlymø, kaip pedalizuoti vienà ar kità tipinæ kûrinio vietà.

Romantines Schumacherio pianizmo tendencijas liudijo ne tik ðie kûriniai, bet ir reèitalio bisui paskambintas J. S. Bacho choralinis preliudas “Jesu bleibet meine Freude”. Tik ðiuo atveju norëtøsi padiskutuoti, ar vertëjo prieð kiekvienà cantus firmus akivaizdþiai sulëtinti ir romantizuoti, iðretinti atkarpø su cituojamu choralu judëjimà, o aðtuonioliktiniø epizodus skambinti itin tiksliai ritmiðkai ir metriðkai, be ðiam þanrui bûdingo improvizaciðkumo... Klausytojø aplodismentø kvieèiamas, reèitalá pianistas Thomas Schumacheris uþbaigë „smailiu” garsu, paðëlusiu tempu atlikta ir kupina precizijos Domenico Scarlatti sonata G-dur.

Rima POVILIONIENË

2003-øjø operos viltis – Julija Stupnianek

rys-Utenos alus” apdovanojimai „Operos ðvyturiai” buvo áteikti paskutinæ praëjusiø metø dienà, Franzo Leharo operetës „Linksmoji naðlë” premjeros metu. Ðiemet Metø operos solistës nominacijoje laimëjo Irena Milkevièiûtë, Metø operos solistu tapo Laimonas Pautienius, Metø baleto soliste Eglë Ðpokaitë, Metø baleto solistu - Nerijus Juðka. Metø operos viltimi iðrinkta Julija Stupnianek, Metø baleto viltis - Takasi Aoki. Ðiemet pirmà kartà savo laureatus iðrinko ir publika. Kartu su „Klasikos” radijo stotimi suskaièiavus balsavimo rezultatus, buvo paskelbti 2003 m. „Publikos simpatijø” laureatai. Operos publikos simpatijà pelnë Vytautas Juozapaitis, o Baleto publikos simpatijos apdovanojimas atiteko Eglei Ðpokaitei.

MB inf.

MODESTAS PITRËNAS LAIMËJO PRESTIÞINÁ DIRIGENTØ KONKURSÀ Jaunosios kartos lietuviø dirigentas Modestas Pitrënas laimëjo pirmàjà vietà ir aukso medalá Lenkijoje, Katovicuose, vykusiame septintajame Gregorzo Fitelbergo tarptautiniame dirigentø konkurse.

Konkurse varþësi 31 dirigentas ið ávairiø pasaulio ðaliø: Lenkijos, Japonijos, Lietuvos, Èekijos, JAV, Graikijos, Ðiaurës Korëjos, Ðveicarijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Armënijos ir kt.

Ið viso paraiðkas dalyvauti konkurse buvo pateikæ 100 dirigentø. Pirmosios vietos laimëtojai - M. Pitrënas ir serbas Aleksandras Markovièius laimëjo aukso medalius ir lygiavertes premijas po 47 tûkst. zlotø (beveik 34 tûkst. Lt). Antroji vieta ðiø metø konkurse nebuvo skirta, o treèiàjà ir bronzos medalá pelnë èekø dirigentas Markas Ivanovièius. Nuo 1979 metø kas ketverius metus rengiamas Gregorzo Fitelbergo konkursas yra vienas ið trijø prestiþiðkiausiø Lenkijos muzikos konkursø ðalia Fryderyko Chopino pianistø konkurso ir Henryko Wieniawskio smuikininkø konkurso.

29 metø M. Pitrënas yra Lietuvos filharmonijos dirigentas, Lietuvoje ir uþsienyje pagarsëjusio Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos simfoninio orkestro ákûrëjas ir meno vadovas. 1994-1999 m. M. Pitrënas studijavo Lietuvos muzikos akademijoje choro dirigavimo, 1998-2001 m. - orkestro dirigavimo specialybæ Juozo Domarko simfoninio bei operinio dirigavimo klasëje, 1997-1998 m. - Zalcburgo (Austrija) aukðtojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje „Mozarteum”, staþavosi Tarptautinëje Ðtutgarto Bacho akademijoje Vokietijoje. Nuo 1998 m. M. Pitrënas diriguoja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam, Maþosios Lietuvos simfoniniam, Lietuvos kameriniam orkestrams, kvieèiamas diriguoti Ðiaurës ReinoVestfalijos jaunimo simfoniniam bei kameriniam orkestrams. Nuo 1991 m. M. Pitrënas vadovauja savo ákurtam Vilniaus kameriniam chorui „Psalmos”, tapusiam daugelio tarptautiniø konkursø bei festivaliø laureatu, gastroliavusiam Europoje ir JAV, dësto Vilniaus ðv. Juozapo kunigø seminarijoje, vadovauja klierikø chorui, 2001 m. ákûrë ir diriguoja B. Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos simfoniniam orkestrui. Diriguojant M. Pitrënui jau áraðytos 5 chorinës ir simfoninës muzikos kompaktinës plokðtelës. M. Pitrënas yra pelnæs Lietuvos jaunøjø atlikëjø (dirigentø), tarptautinio Juozo Naujalio dirigentø konkurso, tarptautinio chorø dirigentø konkurso „Riga-98” prizines vietas.

MB inf.

Muzikos barai /13

Didþioji salë BEETHOVENAS SUOMIÐKAI, SALLINENAS – ?..

Suomija garsi puikiais dirigentais.

Tuo tarpu sàvoka „suomiø fortepijono mokykla” atrodo truputëlá keista ir diskutuotina – jau vien dël ypaè internacionalaus Hesinkio Sibeliaus muzikos akademijos fortepijono dëstytojø kontingento.

Ar suomiðka pianizmo mokykla egzistuoja? Sunku bûtø vienareikðmiðkai atsakyti á ðá klausimà. Vis dëlto nepaneigsime, kad jau keleri metai ið eilës á M. K. Èiurlionio tarptautiná pianistø konkursà kaip þiuri narys atvykstantis Sibeliaus akademijos Fortepijono katedros vedëjas Erikas T. Tawastsjerna kaskart atsiveþa kelis savo ar ðiaip minëtosios akademijos studentus, kuriø bent vienas paprastai pasiekia ir konkurso finalà. Gaila, bet Lietuvoje dar nesilankë nauja ypatingo ryðkumo þvaigþde pianizmo meno pasaulyje pastaruoju metu laikomas 24-eriø metø suomiø pianistas Antti Siirala, nuosekliai pelnantis laurus kone visuose ryðkesniuose pianistø konkursuose. (Paskutinë didþiulë jo sëkmë – pirmoji premija rugsëjo pradþioje vykusiame Leedso tarptautiniame pianistø konkurse.)

Tad kokia gi ji, ta suomiø fortepijono mokykla, ir kà galima laikyti jos ryðkiausiais atstovais? Vienas jø – Ralfas Gothóni – 2003 metø gruodþio 5 dienà kartu su Suomijos ambasada Lietuvoje paþymint svarbiausiàjà Suomijos ðventæ – Nepriklausomybës dienà (gruodþio 6 d.), koncertavo Vilniaus Kongresø rûmuose. Ðis þinomas muzikas – pianistas, dirigentas ir kompozitorius, keliø knygø apie muzikà autorius, Sibeliaus akademijos bei keliø Vokietijos aukðtøjø muzikos mokyklø profesorius, Anglijos bei Sietlo (JAV) Ðiaurës Vakarø kameriniø orkestrø vadovas.

Pirmàkart Lietuvoje koncertavæs menininkas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru klausytojams pateikë du monumentalius kûrinius: Ludwigo van Beethoveno Koncertà fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, op. 37, ir suomiø kompozitoriaus Aulio Sallineno Simfonijà Nr. 6, op. 65.

Gothóni pianistinë lemtis ypatinga. Bûdamas jaunas, pianistas netikëtai prarado gebëjimà groti.

Tikëjimas savimi ir atlikëjiðkosios galios atgimë tik su budizmo guru pagalba, iðtisas savaites grojant vienà vienintelá garsà... Turint

Muzikos barai /14

galimybæ ðiuos biografinius faktus perskaityti tik internete, bûtø buvæ nepaprastai ádomu spaudos konferencijoje ar kur kitur susitikti ir pateikti keletà klausimø ðiam Lietuvoje maþai þinomam, o Suomijoje ypaè gerbiamam pianistui. Juolab kad susitikimas su kitu to vakaro herojumi – kompozitoriumi Sallinenu – Kompozitoriø sàjungoje buvo surengtas. Tuo tarpu Ralfas Gothóni savo ávairialypes paþiûras ir talentus demonstravo tik scenoje – skambindamas ir diriguodamas.

Praktika, kai solistas pats diriguoja, turi daugybæ savo pliusø ir minusø. Viena vertus, ji bent ið dalies rekonstruoja autentiðkà anø laikø koncertinæ praktikà, o sustabarëjusioms klasikiniø kûriniø interpretacijoms suteikia papildomø „ðvieþiø” niuansø. Kita vertus, toli graþu ne kiekvieno solisto dirigavimo bei darbo su kolektyvu ágûdþiai bûna adekvatûs menininko uþmojams.

Tikriausiai dël truputá skeptiðkø iðankstiniø nuostatø Beethoveno Koncerto áþangoje Gothóni kaip dirigento judesiai dar savotiðkai trikdë, taèiau ilgainiui jokio vizualaus diskomforto nebejutau, o puiki solisto ir orkestro vienovë, tàvakar tapusi iðskirtiniu Beethoveno kûrinio atlikimo bruoþu, tikrai neleido abejoti ðio muziko gebëjimais vadovauti orkestrui lygiagreèiai grojant ir diriguojant. Puikus glaudþios atlikimo vienovës pavyzdys buvo ypaè geras ir net vaizdiniu poþiûriu efektingas perëjimas nuo orkestro prie solisto ekspozicijos. Vos spëjæs rankø mostais „nuimti” paskutinæ – labai svarbià – orkestro fermatà, pianistas su uþsidegimu kibo á kylanèius pasaþus, verþliai demonstruodamas toká diapazonà, kurio neturi joks kitas orkestro instrumentas.

Taèiau ansambliðkumas – ne vienintelis interpretacijos aspektas. Kai uþ ritmo iðlaikymà klasicistiniame koncerte ið esmës tampa atsakingas vienas asmuo – solistas ir dirigentas, – jo grojimas neiðvengiamai ágyja tam tikrø bruoþø, kurie kitu atveju gal bûtø laikomi trûkumu arba jø iðvis neatsirastø. Tai, pavyzdþiui, ðiek tiek utriruotas stipriøjø takto daliø akcentavimas, perdëm aiðkios fraziø pradþios ir pabaigos. Beje, lygaus ilgesnio minties ir garso tæsimo Gothóni grojimui stigo, nors atskiros padalos ir frazës buvo puikiai iðdailinamos. Gal tam vëlgi turëjo átakos epizodiniai mëginimai diriguoti?

Klausantis tokio atlikimo paprastai mintys sukasi apie neretai sausokà vokiðkà, arba, jei norime, suo-

miðkà, grojimà, kita vertus, panaðiai – logika, intelektu, aiðkia tvarka savo interpretacijas grindþia ir pripaþinti bethovenistai – Alfredas Brendelis, Paulis Badura-Skoda, Charlesas Rosenas, Wilhelmas Kempffas...

Beje, pianistas dirigavo nuo fortepijono, pastatyto klaviatûra (ir sykiu atlikëjo nugara) á salæ. Ypaè pasiteisino tai, kad, kaip ir áprasta diriguojant solistui, buvo visiðkai nuimtas fortepijono dangtis – kone pirmàkart Kongresø rûmø salëje solistas tikrai puikiai girdëjosi. Juk ne paslaptis, kad joje nereto pianisto pastangos „permuðti” masyvaus orkestro skambesá bûna panaðios á nebyliojo kino demonstravimà. O jei kalbëtume apie gruodþio 5-osios LVSO grieþimà, jam – didþiausi pagyrimai. Net tokiu krûptelti priverèianèiu atveju kaip pianistui nusprûdusi nata ir dël to pavëlavæs jo ástojimas orkestras ne tik kad nesutriko, bet sugebëjo tai iðgirsti ir, iðlaukæs vienà takto dalá, ástojo kartu... Ir visa tai be dirigento! Pavydëtinai jautrus muzikavimas. Ypaè stilingai, dinaminiu poþiûriu niuansuotai ir ansambliðkai skambëjo koncerto finalas – greitokas, bravûriðkas ir þaismingas rondo.

Keblu kalbëti apie tai, kas turëtø bûti „stilinga” atliekant suomio Aulio Sallineno Simfonijà „Ið Naujosios Zelandijos dienoraðèio”. Kompozitorius ir nacionalinë ðventë – suomiø, atlikëjai – lietuviai, kûrinys – naujazelandietiðkas?.. Programiniai, tarsi dienoraðtiniai simfonijos daliø pavadinimai lyg ir bûdingi daþnai asociatyviai suomiø muzikai. Kai kuriose kûrinio padalose gana aiðkiai pastebimi ir masyvaus, plaèiø potëpiø suomiðko simfonizmo à la Sibelius bruoþai. Vis dëlto Sallineno simfonijos stilius iðties sunkiai nuspëjamas ir nusakomas: daugybë skirtingø ar besikartojanèiø epizodø jame kaitaliojami be aiðkesnës logikos ir tarpusavio ryðio. Nors ðio kompozitoriaus muzika paprastai ávardijama kaip ypaè komunikatyvi, taèiau imanentiniai tariamo simfonijos komunikatyvumo bruoþai mane veikë gana silpnai. Tad net savotiðkai keista atrodë tai, kad Ralfo Gothóni vedami LVSO muzikantai perteikë ðá kûriná su neabejotinu suvokimu, ásigilinimu ir átaiga: ávairios instrumentø grupës ekspresyviai ir tiksliai pieðë karnavalinius, groteskiðkus ar natûralistinius vaizdinius, o iðsiskiriantis perkusijos vaidmuo leido ypaè sublizgëti LVSO muðamøjø baterijai.

Lina NAVICKAITË

ÐV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS IR PRANCÛZØ FLEITOS VIRTUOZAS Gruodþio 3 d. koncertà Vilniaus rotuðëje surengë prof. Donato Katkaus diriguojamas Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras. Prancûzø fleitininkas Jeanas Ferrandis, daþnas orkestro programø sveèias 2003 m., „Kristupo vasaros festivalyje” dirigavo kolektyvo atliekamus A. Vivaldi „Metø laikus”. Gruodþio 3 d. koncerte Ferrandis dalyvavo jau kaip fleitininkas. Ðiam koncertui orkestras paruoðë tikrai sudëtingà ir solidþià programà, kurià po keliø savaièiø pakartojo Grenoblyje, Prancûzijoje. Pirmiausia koncerte skambëjo L. van Beethoveno Didþioji fuga B-dur, op. 133. Kameriniam orkestrui (ir ne tik) tai – nepaprastai sudëtingas kûrinys, kurio imantis reikia gerokai kilstelëti meistrystës kartelæ. Nors tobulëti galima be galo, puiki visokeriopa darna, geras sudëtingo polifoninio audinio girdëjimas uþtikrino, kad buvo ágyvendinti svarbiausi interpretaciniai uþdaviniai.

Jeanas Ferrandis su orkestru atliko C. M. von Weberio Kvintetà fleitai ir kameriniam orkestrui, op.

34, kas ið tikrøjø yra Kvinteto klarnetui ir styginiams transkripcija. Jeanas Ferrandis – muzikas, patraukiantis ypatinga menine intuicija ir subtiliu skoniu. Tai teko patirti ir kartu repetuojant Vivaldi „Metø laikus”, ir klausantis jo Weberio kvinteto versijos. Jo fleita skambëjo neátikëtinai turtingai: plati obertonø skalë, subtilûs dinaminiai niuansai, virtuoziðka artikuliacija, ir visa tai – labai tiksliai intonaciðkai bei ansambliðkai.

Antroje vakaro dalyje iðgirdome Vidmanto Bartulio premjeriná opusà „I like H. Berlioz (Tolimoji)” styginiø orkestrui ir fleitai. Galima tik spëlioti, kiek ðiame pavadinime slypi ironijos ir kiek – tikro „I like...”, taèiau niekas nenuginèys Bartulio kompozicinio áþvalgumo skverbiantis á Berliozo stilistikà, orkestro skambëjimo atspalvius, gal net á kompozicinæ „virtuvæ”.

Vakaro pabaigoje iðgirdome tris S. Prokofjevo siuitos „Romeo ir Dþuljeta” dalis: „Dþuljeta mergaitë”, „Romeo ir Dþuljeta prieð iðsiskirdami” ir „Montekiai ir Kapuleèiai”.

Tai labai pavykæs kompozitorës ir muzikologës Nailios Galiamovos perdirbimas styginiø orkestrui, maksimaliai panaudojant akustines, dinamines ir spalvines kamerinio

orkestro galimybes.

2003-ieji Ðv. Kristoforo orkestrui buvo iðties kûrybingi. Jau vien didelio pasisekimo sulaukæs koncertas prestiþinëje Paryþiaus „Eliziejaus laukø” salëje áeis á kolektyvo istorijà kaip vienas svarbiausiø. Norisi palinkëti orkestrui tokios pat sëkmës ir 2004 m.

Tomas BAKUÈIONIS

ROTUÐËJE SKAMBINO VERONIKOS VITAITËS MOKINIAI Nuolatos stulbina nenutrûkstami gamtos ir gyvenimo stebuklai: rytà pateka saulë, pavasará suþydi gëlës, meninëje kasdienybëje suðvinta nauji vardai. Keista, bet tikriausiai dësninga, kad jie ne visada sulaukia deramo dëmesio, ðimtmeèiø nugludintos vertybës neleidþia suveðëti silpniesiems daigams: patikrinti autoriai uþgoþia nûdienos ieðkotojus, koncertø salëse skamba tie patys kûriniai, afiðose mirga tos paèios pavardës. Energinga ir gerai organizuota plejada netikrø pranaðø, pilkø ir netalentingø kûrëjø minia stabdo natûralø procesà, neleidþia iðskirti ir ávertinti tikrøjø reiðkiniø.

Dþiugu, kad mûsø menininkai aktyviai reiðkiasi ávairiuose baruose ðalyje ir pasaulyje. Muzikos atlikëjai nesiriboja vien savàja alma mater, o ieðko naujø veiklos srièiø ir erdviø. Puikioji senoji Vilniaus rotuðë juos remia ir pristato.

Gruodþio 17 d. ávykæs Lietuvos muzikos akademijos profesorës Veronikos Vitaitës fortepijono klasës mokiniø koncertas – pavyzdys, patvirtinantis mûsø atlikimo meno aukðtumas, ádomiø jaunøjø atlikëjø groþá. Profesorës pedagoginá braiþà – profesionalumà, muzikos meilæ, gebëjimà sukurti darbðèià ir kûrybingà atmosferà, pamatyti, suprasti ir nuosekliai ugdyti jaunojo menininko individualybæ – demonstravo penki vakaro dalyviai. Visus juos siejo uþsidegimas ir dràsa, jaunatviðkas polëkis ir tikëjimas menine tiesa, aktyvumas ir tarptautiniø konkursø laurai. Kartu visi jie skirtingi, ávairiai sprendþiantys sudëtingus uþdavinius: nevienodas jø poþiûris á fortepijono muzikos dramaturgijà, mus supanèià tikrovæ, instrumento galimybes. Jautriai ásiklausius á kiekvieno pianisto kuriamas skambesiø gamas, galima buvo justi skirtingø spalvø potëpius – atrodë, kad, baigus skambinti vienam, buvo keièiamas fortepijonas. Deja, nepajudintas instrumentas liudija kà kita.

Koncerto pradþioje skambëjo retai atliekami èekø kompozitoriø B. Martinù ir L. Janáèeko kûriniai.

Birutë Bizevièiûtë-Valiaugienë domisi èekø muzikos specifika – dalyvavo meistriðkumo kursuose Èekijoje, apdovanota stipendija, pakviesta koncertuoti. Birutës realizmas, sodrûs potëpiai, pianistinis stabilumas ir atitiko kûriniø nuotaikà ir pieðiamus ávaizdþius.

Neseniai pasibaigæs tarptautinis M. K. Èiurlionio konkursas diplomu apdovanojo Nacionalinës menø mokyklos moksleivá Andriø Racevièiø. S. Rachmaninovo muzika – Andriaus stichija, á kurià jis pasineria spontaniðkai ir be atodairos. Ágimtas virtuoziðkumas ir natûrali prigimtis þavi ir teikia vilèiø, kad bus siekiama didþiausiø aukðtumø.

Savaime suprantama, kad ðiandien jaunystei nebûdinga lëtai tekanèios muzikos rimtis ir meditacija.

Mantautas Katinas dar mokyklos suole dràsiai ëmësi paèiø sudëtingiausiø kûriniø. Jo paþanga jau paþymëta Vytauto Landsbergio fondo stipendija ir Juozo Gruodþio koncertmeisteriø konkurso pirmàja premija. Mantauto „maratonininko” kelias atitiko F. Liszto sonatà-fantazijà „Perskaièius Dantæ”, kiek disonuojanèià su fizinëmis ir pianistinëmis atlikëjo galimybëmis. Nuosekliai atskleidþiant sudëtingo kûrinio architektonikà, programinius vaizdus, pianistui maþiau reikðminga tapo kiekvieno skambesio charakteristika ir pirðto sàlytis su klaviðu.

Darius Maþintas nuolat gludina savas interpretacijas, nuosekliai derindamas originalius sprendimus su áþymiàja patirtimi. Atliekant F. Chopino 12 preliudø, op. 28, ðvystelëjo ádomiø idëjø, naujø neiðsenkanèios klasikos versmës spalvø, nors kartais buvo kiek atitrûkstama nuo realybës, kiekvieno garso reikðmës.

Didþiausias keliautojas Kasparas Uinskas skambino F. Chopino noktiurnà Des-dur ir Ketvirtàjà baladæ.

Puikiai formuodamas sàskambiø tembrus, visiðkai susiliedamas su paèiu instrumentu, jis meistriðkai ákûnijo savàjá sumanymà.

Nuoðirdþiai sveikinu vakaro dalyvius su kûrybine sëkme ir linkiu kuo geriausios kloties, o tam tikri diskusiniai aspektai, kuriuos iðspræs netolima ateitis, tik dar labiau iðryðkina ðiandienos laimëjimus.

Eugenijus IGNATONIS

VIAÈESLAVAS GANELINAS, VLADIMIRAS TARASOVAS, VLADIMIRAS ÈEKASINAS, ARBA GTÈ IEÐKOJIMAI DAR PO PENKIOLIKOS METØ

...tenepasirodo banali aliuzija á literatûrinæ A. Dumas „Trijø muðkietininkø” epopëjà, taèiau uþpernykðtis (2002-øjø spalá) trio susibûrimas po penkiolikos metø pertraukos Frankfurto knygø mugëje tapo tikra sensacija. Ir ðtai prieð pat Naujuosius, gruodþio 30 d., legendinio trio sulaukëme Filharmonijos salëje, á kurià suplaukë didelë trio gerbëjø minia, regis, visai kaip tada – 1986-aisiais, kaip paskutiniame koncerte prieð penkiolikos metø iðsiskyrimà.

Penkiolikos metø trio kûrybos laikotarpis (nuo 1971 iki 1986 m.) buvo paþymëtas galingo proverþio þenklu, kurio nepajëgë sulaikyti net geleþinë uþdanga: 1976-aisiais pirmoji didelë sëkmë „Jazz Jamboree” festivalyje Varðuvoje, kur trio pasirodymas tapo tikra sensacija, 1980 m. – ne maþiau sensacinga reakcija Vakarø Berlyno dþiazo festivalyje ir pagaliau triumfaliðkos dviejø savaièiø trio gastrolës Didþiojoje Britanijoje 1984-aisiais, po kuriø buvo koncertai dþiazo tëvynëje – JAV. Tad neretai kartojama frazë – trio „áraðë” Lietuvà á pasaulinæ dþiazo istorijà – në kiek neperdëta. Negalima neprisiminti, kaip svariai GTÈ paveikë lietuviðko dþiazo raidà. Nuo aðtuntojo deðimtmeèio pradþios Vilniaus B. Dvariono vaikø muzikos mokykloje veikusiai Dþiazo studijai daugelá metø vadovavo Èekasinas. Jis iðugdë ne vienà þymø dabarties dþiazo muzikantà.

Gruodþio 30 d. kalbëdamas spaudos konferencijoje Ganelinas akcentavo, kad jiems „svarbu ne pagroti dar syká kartu, o atrasti kà nors nauja”. Vakare klausëmës trio programos „Impression”. Tikrai nebuvau vienintelis, kuriam atrodë, kad penkiolikos metø pertraukos tarsi nebûta, taèiau nepaliko jausmas, kad tai, kas vyksta scenoje, – vël nauja, gaivu, nepatirta... „Impresija”, perskirta tradicinës „filharmoninës” pertraukos, natûraliai skilo á dvi kompozicines dalis. Pirmoji – ganëtinai santûri, meditatyvi, alsuojanti rytietiðkais motyvais, vis dëlto iðaugo á verþlià, dinamiðkà kulminacijà. Antroji – tiesiog suþavëjo stiliø koliaþu, netikëtomis muzikinio audinio ir muzikantø vaidmenø rokiruotëmis. Á darnià visumà susilydë ne tik ávairios muzikos kryptys ir patirtys. Regis, ansamblis balansuoja ties atonalumo ir grynosios sonoristikos riba, kuri daþnai tiesiog iðsitrina.

Akademinës muzikos grieþtumà keitë ðmaikðtûs Èekasino vokaliniai intarpai, ávilkti á elektroniniø efektø apdarà, peraugantys á sveiku humoru alsuojantá „vieno aktoriaus teatrà”. Tai atspindi ir platø Èekasino meninës veiklos spektrà (kompozicija, reþisûra). Tad terminas „free” bûtø jau „iðaugtinis” it vaiko paltukas... Tobulai nugludintos improvizacijø formos liudijo apie nepaprastà, beveik mistiná muzikantø tarpusavio kontaktà.

Taèiau ne vien tai yra jø „sëkmës receptas”. Trio muzikantai galbût tokiu pat mistiniu bûdu geba pajusti klausytojo intelekto raidà ir augimà, o juk tarp klausytojø buvo á tikrà ekstazæ pasinërusiø jaunø veidø, kurie vargu bau galëjo girdëti trio prieð 17 metø.

Net negirdëjus spaudos konferencijoje iðtartø áraðø leidëjo Leo Feigino þodþiø, buvo akivaizdu, kad „GTÈ – nesibaigiantis kûrybos procesas, kad ðiam trio visada buvo svetima siekti savæs áamþinimo, po kurio teliktø pasitraukti á uþtarnautà poilsá...” Tad kûrybinis procesas tæsiasi, o „uþtarnautà poilsá” tikrai sunku ásivaizduoti.

Vietoj P. S. Tàdien vykusiai GTÈ spaudos konferencijai tikriausiai bus lemta patekti á istorijà. Jos metu trio muzikos áraðø leidëjas Leo Feiginas Nacionalinei M. Maþvydo bibliotekai padovanojo jo kompanijos „leo Records” iðleistà dvylikos GTÈ albumø kolekcijà. Dþiugu, kad ðia proga pasistengë neatsilikti ir Lietuvos áraðø leidëjai. Privaèiai leidybos firmai „Semplice” atstovaujanti muzikologë Rûta Skudienë pristatë savo paèios sudarytà unikalø trijø kompaktiniø diskø albumà „Lietuvos dþiazas 1929–1980”, kuriame surinkti lietuviø dþiazo meistrø áraðai ið labai ávairiø ðaltiniø, apibûdinantys Lietuvos dþiazo istorijà. Ðioje antologijoje randame ir 1971–1980 metais Ganelino trio áraðytø kompozicijø.

Tomas BAKUÈIONIS

Muzikos barai /15

Didþioji salë NUOSEKLIAI SIEKIANT TIKSLO

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Tai trys þodþiai ið gruodþio 19 d. simfoninio koncerto programoje iðspausdintø tenoro Edgaro Montvido minèiø. Vis labiau ásitikiname, kad tai jie solistà nuvedë á Londonà, suartino su geriausiais dainininkais, pedagogais, dirigentais. Dabar tie þodþiai artistà kreipia á Frankfurto prie Maino operà – á pagrindinius vaidmenis, drauge numatant laiko ir kitoms Europos scenoms.

Bet pradþioje pasidþiaugsiu puikiu koncerto programos vientisumu.

Lietuvos simfoninis orkestras jà skyrë vien prancûzø – Juleso Massenet, Ambroise’o Thomas, Georgeso Bizet, Charleso Gounod, Giacomo Meyerbeero, Maurice’o Ravelio – muzikai. Vyravo tenorui skirti operø fragmentai, bet iðgirdome ir vien orkestrui sukomponuotos muzikos.

Dirigentas Vytautas Lukoèius perteikë tiek kûriniø dvasià, tiek giminingus ávairiø kompozitoriø bruoþus, kylanèius ið senos, turtingos ir savitos kultûros kontekstø. Orkestro dalyviai jautriai klausësi vieni kitø, solistais tapdami pûtikai buvo ðvelniai raiðkûs, daþnai pajauèiantys ir kontempliacinæ jiems skirtø melodijø nuotaikà. Viskas tapybiðka, bet nuo tikslaus pieðinio neatsieta. Malonu ir lengva ásiminti. Atviros ðirdies ir budraus proto pusiausvyra – tarsi gydomasis balzamas mums, visokeriopos destrukcijos veikiamiems ðiandienos þmonëms.

Tebeprisimenu, kaip E. Montvidas uþpraeità vasarà Nidoje Thomo Manno festivalio pabaigoje su Muzikos akademijos kameriniu orkestru (dirigavo Robertas Ðervenikas) atliko Franzo Schuberto dainas. Jø specifinio kameriðkumo ir metafizinës gelmës pajauta pasirodë labiau negu netikëta – ji buvo þadà gniauþianti, stulbinanti. Ir nepriekaiðtinga, nuo kûrinio raiðkos neatsiejama (gaila, bet Lietuvoje daug kas mano kitaip) vokiðka tartis.

Jau po Romeo kavatinos (kodël ðiuo itin sunkiu atlikti Gounod operos fragmentu solistas panûdo pradëti savo programà?) buvo aiðku, kad Montvidas skverbiasi ir á prancûzø operos podirvá, kad pradinë to sàlyga ir èia iðlieka tartis. Nuo pirmøjø fraziø ji buvo pasigërëtina. Tartis, dikcija – bûtinas solisto árankis, raktas, atveriantis anaiptol ne vien iðoriná muzikos peizaþà. Tartyje glûdi paslapèiø, kurias ámindamas solistas apèiuopia uþ þodþiø slypinèias prasmes ir vaizdinius. Faktûros ir poteksèiø sàveika rodo tolesnæ kryptá, aktyvina imlaus intelekto sukauptà lobá, netiesmukai kalbina jausmus. Prancûzø operose Montvidas atranda iðpuoselëtà lyrizmà, kiek neáprastai perteikiantá romantiná muzikos ir þodþio pradà.

Pamanai, kad solisto balso prigimtis ypaè palanki siekiant prancûziðko dainavimo subtilybiø.

Atliekant kai kurias operø scenas, koncerte dalyvavo Julija Stupnianek, Inesa Linaburgytë, Laimonas Pautienius. Iðskirèiau taurià pastarojo baritono balso jëgà, ekspresijà, kuriai rezonuodamas, eidamas su ja drauge, Edgaras Montvidas buvo pagirtinas dueto partneris (Bizet „Perlø þvejai”).

Klausydamasis jautriø Don Chosë arba Verterio prisipaþinimø, pamaniau: tikiu, priimu, iðgyvenu drauge. Solistas siekia, kad toji muzika taptø savastimi.

Ne tik nutuokia, bet vis geriau þino, koks kelias já (bûtent!) á tai veda. Galima kitaip? Aiðku. Netgi bûtina, juk kiekvieno kelias savas.

Galima kitaip. Tuos du þodþius lipdyk, kur tik nori, – visur tiks. Ir bûtø nyku, jei ateitø metas, kai jie nebegaliotø.

Edmundas GEDGAUDAS

Muzikos barai /16

Edgaras Montvidas

NEPAÞINTOJI KLASIKA Tolerancija ir kuklumas nëra skiriamieji genijø bruoþai. Arnoldas Schönbergas (1874–1951) ir Igoris Stravinskis (1882–1971), neabejodami savo muzikos ir kûrybiniø atradimø reikðme modernios muzikos raidai, aistringai nemëgo vienas kito. Juos vienijo tik tai, jog abu buvo Amerikoje atsidûræ emigrantai. Vis dëlto istorija juos sutaikë ir judviejø kûriniai dabar daþnai átraukiami á vienà koncertinæ arba CD programà, matyt, dël to, jog Schönbergas ir Stravinskis, kad ir kaip bûtø, atstovauja vienam laikmeèiui, nors jø muzika iðties labai skirtinga. Ðá stilistiná kontrastà nesunku buvo pajusti gruodþio 17 d. Nacionalinëje filharmonijoje vykusiame koncerte „XX amþiaus klasika”, kuriame buvo atlikta Schönbergo melodrama balsui ir instrumentiniam ansambliui „Mënulio Pjero” (Pierrot lunaire) pagal Albert’o Giraud eilëraðèius, verstus á vokieèiø kalbà, bei pirmà kartà Lietuvoje – Igorio Stravinskio „Kareivio istorijos” (L’Histoire du Soldat) pagal Charleso Ferdinando Ramuzo tekstà sceninis pastatymas. „Mënulio Pjero” lietuviðka premjera ávyko taip pat ne per seniausiai, vasarà kûrinys buvo atliktas Thomo Manno bei Paþaislio festivaliuose.

Schönbergo „Mënulio Pjero” – etapinis kûrinys, èia kompozitorius, o kartu su juo ir Europos muzikos istorija áþengia á atonalios harmonijos periodà. Be to, ðiame kûrinyje Schönbergas naudoja melodeklamacijà, vadinamà Sprechstimme, kas kûrinio atsiradimo laiku turëjo byloti ne tik apie nestandartiná kompozitoriaus kûrybiná màstymà, bet ir apie tai, jog èia labai svarbu iðryðkinti reèituojamo teksto turiná. Ið esmës – tai labai teatraliðkas kûrinys.

Tà suvokë ir Skaidra Janèaitë, pateikusi „Mënulio Pjero” kaip monospektaklá. Teatro áspûdá ypaè paryðkino kostiumu ir ðukuosena sukurtas dainininkës ávaizdis. Janèaitë jau yra parengusi Schönbergo vokaliná ciklà „Kabanèiø sodø muzika”, tad vokalinë ðio kompozitoriaus kûryba, Lietuvoje skambanti retai, dainininkei – ne naujiena. Dainavimas buvo uþtikrintas, girdëjosi, jog solistë ásigilino á kûrinio tekstus, kuriø emocinë paletë – nuo sentimentalumo iki ironijos, pagieþos. Janèaitë kartu su puikiø instrumentininkø ansambliu (Ilona Klusaitë (smuikas), Rièardas Vytas (altas), Dainius Palðauskas (violonèelë), Darius Gedvilas (fleita),

Algirdas Budrys (klarnetas), Sergejus Okruðko (fortepijonas), dirigavo Robertas Ðervenikas) sugebëjo iðryðkinti rafinuotà, kone liguistumo ribà pasiekiantá Schönbergo muzikos estetizmà. Itin subtilios buvo balso ir instrumentø linijø sàðaukos, deriniai, preciziðkai atliktos ritminës ámantrybës. Kûrinio visuma vis dëlto pasirodë ðiek tiek vienodoka, po kurio laiko jau pradëjo kartotis iðraiðkos spalvos, taèiau imponavo tai, jog galëjai pajusti praeito amþiaus pradþios europinio avangardo dvasià.

Beje, S. Janèaitë jau tarësi su reþisieriumi Gintaru Varnu bei videomenininku Andriumi Jakuèioniu ateityje sukurti spektaklá pagal Schönbergo „Mënulio Pjero” ir tokiu bûdu padaryti kûriná atraktyvesná.

Apie Igorio Stravinskio „Kareivio istorijos” pastatymà teatre Robertas Ðervenikas, pasak jo paties, svajojo trejus metus. Buvo tartasi su Rusø dramos teatru, taèiau dël ávairiø aplinkybiø projekto ágyvendinimas uþtruko ir spektaklio premjera ávyko ne teatro, bet Vilniaus filharmonijos scenoje; tiesa, Rusø dramos teatras minimas kaip vienas ið organizatoriø. „Kareivio istorija” pagal kompozitoriaus nuorodas turi bûti pasakojama, grojama ir ðokama. Èia yra keturi personaþai – kareivis, velnias, princesë ir skaitovas, kuris „ágarsina” visø personaþø tekstus.

Veiksmas plëtojamas ir padedant ðokiui. Kûrinio siuþetas – tai pasaka apie atostogø á gimtàjá kaimà gráþtantá rusø kareivá, kurá velniûkðtis iðveda ið kelio. Jam kareivis praloðia savo smuikelá, pasakoje figûruojantá kaip sielos metafora. Kareivis tampa turtingas, veda princesæ, taèiau kûrinio finale galutinai patenka á velnio rankas. Tai savotiðka Fausto istorijos atmaina. Sceninë „Kareivio istorijos” versija kiek primena kabaretà, nes ir pati muzika nëra „rimta”. Èia apstu parodijos ir pamëgdþiojimo elementø, Stravinskis áveda anuomet populiarius ðokius – valsà, regtaimà, tango, skamba marðai, instrumentinio ansamblio skambesys kartais primena Naujojo Orleano dþiazo orkestrà – su pastaruoju stiliumi kompozitoriø supaþindino Ernestas Ansermetas, dirigavæs „Kareivio istorijos” premjerà Lozanoje, Ðveicarijoje, 1918 m. rugsëjo 28-àjà.

Lietuviðkà premjerà dirigavæs R. Ðervenikas statyti spektaklá pasiûlë reþisierei ir aktorei Birutei Marcinkevièiûtei, dramos teatre sukûrusiai jau tris monospektaklius (Samuelio Becketto „Þodþiai smëlyje”, Margua-

rite Duras „Meiluþis”, Sofoklio „Antigonë”). Reþisierë savo ruoþtu subûrë pastatymo komandà, pakvietë choreografæ Birutæ Banevièiûtæ (kûrusià choreografijà Audronës Þigaitytës operai „Þilvinas ir Eglë” Klaipëdos muzikiniame teatre) bei kostiumø dailininkæ Jolantà Rimkutæ, kuri apipavidalino ir scenà. Kûriná atliko pati Birutë Marcinkevièiûtë (skaitovë), ðokëjai Gytis Ivanauskas, Giedrë Kirkilytë, Aurelijus Liðkauskas ir Indrë Paèësaitë bei instrumentininkø ansamblis: Algirdas Verbauskas (smuikas), Algirdas Doveika (klarnetas), Alfonsas Anèerevièius (fagotas), Algirdas Januðevièius (trimitas), Marius Balèytis (trombonas), Arnoldas Gurinavièius (kontrabosas) ir Zenonas Bagavièius (muðamieji).

Iðties labai ádomu buvo iðvysti sceninæ „Kareivio istorijos” versijà su skaitovo intarpais ir ðokiais. Ádomi detalë: prancûziðkas Ramuzo tekstas, kuris ið esmës yra rusø pasakø vertimas á prancûzø kalbà, buvo skaitomas rusiðkai, t. y. já „atgal” iðvertus á rusø kalbà. Pastatymas kurtas stilizuojant XX a. pradþios rusø kaimo stiliø. Vyraujanti spalva – geltona, o spektaklio ir kûrinio simboliu pasirinktos saulëgràþos, kuriomis buvo nusëta Filharmonijos scena. Ðokyje taip pat nemaþai stilizuotø elementø ið rusø liaudies ðokiø (kiek juos paþástame), vykæ buvo kostiumai, ypaè moterø sarafanai à la matrioðkos, kurie tapdavo ir choreografijos dalimi – medþiagos plevenimas kaip ðokio judesio dalis.

Pasak reþisierës, norëta ðiek tiek iðsklaidyti rimtà, akademiðkà Filharmonijos atmosferà, nes ir pats kûrinys, pagal kompozitoriaus uþmaèias, buvo skirtas já veþioti po Europos kaimus ir rodyti paèiomis kukliausiomis sàlygomis bei ávairiai auditorijai. Dël to kûriná atlieka „kuklus” instrumentininkø ansamblis. Vis dëlto muzikinë medþiaga nëra itin kukli, ji reikalauja nemenko kiekvieno ansamblio solisto meistriðkumo, kurá, dþiugu, ir iðgirdome. Tiesa, ðiuo atveju muzika buvo nukelta á antràjá planà – ji labiau skambëjo kaip klasiðkas akompanimentas ðokiams arba intermedijos tarp pasakos skaitymo. Vëlgi tik profesionalai gali suprasti, kiek meistriðkumo reikalauja toks kûrinys ið dirigento, kuris kûrinio finale dargi buvo átrauktas á vaidinimà. Sulig paskutiniais kûrinio garsais piktas velniûkðtis uþðoko Robertui Ðervenikui ant peèiø ir viskas nutrûko – stojo visiðka tamsa ir tyla. Reginys buvo ádomus ir, tikëkimës, ne vienkartinis.

Beata BAUBLINSKIENË

KONCERTAS, SUJUNGÆS RËKSMINGÀ IR SANTÛRIÀ IÐRAIÐKÀ Á Filharmonijà, suprantama, ateinama kûriniø klausytis. Taèiau koncertas, skirtas XX a. muzikos klasikai – Arnoldo Schönbergo ir Igorio Stravinskio kûriniams – 2003 m. gruodþio 17 d. surinko gana daug publikos, atëjusios pasiþiûrëti, ypaè Stravinskio „Kareivio istorijos” (1918), kuri, anot paties autoriaus, yra „skaitoma, vaidinama ir ðokama pasaka apie kareivá ir velnià”. Ji buvo Birutës Mar sureþisuota, scenografo Artûro Ðimonio ir kostiumø dailininkës Jolantos Rimkutës apipavidalinta ir, aiðku, muzikantø – A. Verbausko, A. Doveikos, A. Anèerevièiaus, A. Januðevièiaus, M. Balèyèio, A. Gurinavièiaus, Z. Bagavièiaus, diriguojamø R. Ðerveniko, grojama. Ðokius kûrë choreografë Birutë Banevièiûtë.

Stravinskio muzika rafinuota, itin stilinga, elitiðka, nors – „apie kaimà”. Ji taip stipriai vidujai teatralizuota (be to, juk su aktoriaus skaitomu tekstu), kad bet koks iðorinis ásikiðimas á klausytojo individualià muzikinæ ir teatrinæ patirtá ir savà „Kareivio istorijos” vizijà (t. y. vienintelæ ir itin subjektyvià) yra disonuojantis. Muzikantams, atëjusiems á Filharmonijà klausytis, stiprus iðorinis veiksnys (ar kada nors jis gali prilygti Stravinskiui?) uþgoþia genialià muzikà. Tuo tarpu labiau vizualumà akcentuojantiems Stravinskio muzika – tai puikus, bet (tik) fonas pasakiniam siuþetui rutulioti. Jis vilnietiðkoje interpretacijoje buvo perteiktas atvirai kaimiðkai, balaganiðkai. Bet kam teko lankytis rusiðkame kaime (tiesà pasakius, neþinau, koks jis buvo Stravinskio laikais) – pripaþinsime, kad jis parodytas inteligentiðkai ir savaip stilingai, drauge neprarandant rusiðko „kaimo kvapo”. Tai, kà matëme scenoje, buvo labai gyva, kûrybiðka, ganëtinai nuoseklu ir átaigu. Tarp savo laiku madingø „balaganiðko stiliaus” B. Banevièiûtës pastatymø – ðis maþiausiai padrikas. Be to, svarbiausia, kad jis buvo tikrai profesionalus. Ðokëjai – G. Ivanauskas, G. Kirkilytë, A. Liðkauskas, I. Paèësaitë – choreografës sumanymà ágyvendino meistriðkai. Kalbu daugiau kaip „Naujojo Baltijos ðokio” renginiø lankytoja, ðiek tiek uþsimirðusi, kad buvau Filharmonijos salëje. Bet juk idëja pastatyti ðá veikalà teatre dirigentà Robertà Ðervenikà perse-

kiojo jau keletà metø.

Dar 1999 m. Panevëþyje, Kaune ir Vilniuje jam diriguojant su R. Katiliumi ir A. Budriu buvo atlikti keli XX a. klasikos kûriniai, tarp jø ir Stravinskio „Kareivio istorija”. Nuo to laiko R. Ðervenikas ádëjo daug pastangø, norëdamas ðá veikalà pakartoti ir átvirtinti Rusø dramos teatre. Suprantama, kad ypatingas ðviesios atminties R. Katiliaus artistizmas bûtø uþgautas ir uþgoþtas parodytos interpretacijos, smuikininko „gryno” instrumentinio teatriðkumo Filharmonijos lankytojams bûtø pakakæ.

Bet dabartinis pastatymas neturi tokio ryðkaus instrumentinio teatro aktoriaus smuikininko-velnio. Já personifikuodamas dubliuoja ðokëjas, nors visi muzikantai ir smuikininkas A. Verbauskas grojo puikiai. Beje, pastarasis graþiai atsisakë jam priskiriamos idëjos autorystës (þr. 2003 m. gruodþio 26 d. komentarus internete po „7 meno dienø” apklausos apie ásimintiniausius 2003 m. muzikos, dailës reiðkinius: „Malonu buvo beskaitant ðià apþvalgà pastebëti, kad ne viena muzikos kritikø karta ávardijo I. Stravinskio „Kareivio istorijos” pilnojo sceninio pastatymo premjerà Nacionalinës filharmonijos scenoje gruodþio 17 d. Taèiau nustebau, kad gerb. Vl. Zalatoris paþymëjo, jog ðio pastatymo idëja – A. Verbausko. Norëèiau ðioje nuomoniø rubrikoje tai paneigti ir pabrëþti, kad tikrasis ðio pastatymo idëjos autorius ir iniciatorius Maestro R. Ðervenikas, puoselëjæs ðià idëjà keletà metø. Dþiaugiuosi, kad galëjau talkinti kai kuriuose organizaciniuose reikaluose, kad Maestro nenuleido rankø, kad JO ir kitø bendraminèiø svajonës iðsipildë! Su pagarba Algirdas Verbauskas”). „Kareivio istorijos” átaigos ir teatriðkumo veiksnys buvo suprantamas, rusø kalba skaitomas tekstas (ir istorijos siuþetas). Be jo, atidþiau klausant vien muzikos, iðkiltø jos rafinuoto pobûdþio neatitinkantis „realistinis” veiksmas scenoje. Tekstà temperamentingai interpretavo B. Mar. Ausá vis dëlto per daug rëþë mikrofonizuotas balsas. Gal galima já pareguliuoti, pritildyti, o gal visai mikrofono atsisakyti? Nors tam tikras rëksmingumas buvo organiðkas statytojø kuriamos visumos stilistikos þenklas.

Tà vakarà Filharmonijos lankytojø pasidalijimas á þiûrinèius ir klausanèius lëmë nuomoniø skirtingumà. Vieni naujam pastatymui

pritarë, kiti – atmetë. Ið tiesø pasirinktos interpretacijos stilius kiek prieðtarauja skambanèiai muzikai.

Taèiau patyræ jos vizualià átaigà, prisimename neoklasicistinæ Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Dþuljetos” muzikà, kurià M. Lavrovskis pastatë choreodramos (sakytume, socrealizmo þanro) stiliumi ir padarë tai taip talentingai, kad kaip spektaklis ðis pastatymas, atrodo, iki ðiol neturi sau lygiø. Nesiekdami iðvesti tiesioginiø paraleliø, norime pasakyti, kad tokiø prieðtaravimø muzikos istorijoje rastume ir daugiau.

Manytume, kad mûsiðkë „Kareivio istorija”, perkelta á teatrà (o tokia galimybë, atrodo, numatoma) – ten labiau organiðkai nei Filharmonijos salëje tarp daugiau þiûrinèiø nei klausanèiø prigytø ir taptø vienu ið ðio kûrinio interpretacijos pavyzdþiø – tikrai ne blogiausiu.

Arnoldo Schönbergo „Mënulio Pjero” (1912) neteikë atlikëjams prielaidø tokiam teatriðkumui ir ðiuo poþiûriu buvo nuosaikesnis.

Todël daugumai klausytojø jis pasirodë priimtinesnis, o þiûrovams – nuobodokas, nors pastangø pagyvinti sudëtingà kûriná teatriniais akcentais bûta graþiø. Dainininkës vilkëtas J. Statkevièiaus rûbas „kito”, prasmingi buvo jo dramaturginiai ðtrichai (raudonas ðalikëlis, juodos–baltos apdaro pusës þaismë). Solistë Skaidra Janèaitë pakilo á dideles, jei ne didþiausias, savo galimybiø aukðtumas (beje, ji priminë savo laiku daug ðiuolaikinës muzikos interpretavusià G. Kaukaitæ). Nepaisant to, „pasàmoninga” ekspresionistinë sugestija buvo nepilna. Programëlëje iðverstà tekstà norëjosi geriau girdëti ir vokieèiø kalba. Klausytojas negalëjo suvokti minèiø savitumo.

Jis buvo perteikiamas viskà darant tarsi taisyklingai, bet be vidinës jëgos. Keistokai atrodë toks „santûrus” ekspresionizmas. Taèiau „Mënulio Pjero” neabejotinai profesionaliai buvo áveiktas – ir tai svarbus ávykis ne tik dainininkës kûrybinëje biografijoje, bet ir Lietuvos koncertinio gyvenimo istorijoje. Ir ðià koncerto dalá dirigavo mûsø darbðtusis R. Ðervenikas, kurio tikslus, bet nesavitikslis gestas padëjo atlikëjams (Schönbergo kûriná grojo I. Klusaitë, R. Vytas, D. Palðauskas, D. Gedvilas, A. Budrys ir S. Okruðko) gerai atlikti tokius sudëtingus, retai skambanèius kûrinius.

Audronë ÞIÛRAITYTË

Muzikos barai /17

Festivalis

Ðvedijos garsai Lietuvoje - nauja meninë ir organizacinë patirtis Tomas BAKUÈIONIS FESTIVALIS SUMUOJA DVEJØ METØ PROJEKTÀ

Lapkrièio 16 d. Filharmonijos salëje baigësi penkias dienas trukæs „Ðvedijos garsø” festivalis. Per dvejus metus su projekto „Ðvedija–Lietuva, muzikos saitai 2002–2003” þenklu ávyko apie 200 koncertø, kuriuose pasirodë lietuviø ir ðvedø atlikëjai, skambëjo lietuviø ir ðvedø kompozitoriø muzika. Spaudos konferencijoje pristatydamas festivalá kaip baigiamàjá projekto akordà, Lietuvos nacionalinës filharmonijos vadovas Egidijus Mikðys ávardijo bendradarbiavimà su projekto partneriais Ðvedijos koncertø institutu „Rikskonserter” ir Ðvedijos institutu kaip beprecedentá ávyká Filharmonijos ir Lietuvos koncertinio gyvenimo istorijoje. Mikðys ðá projektà ávertino kaip didelæ Ðvedijos paramà Lietuvos muzikinei kultûrai tiek politiniu, tiek finansiniu poþiûriu, nes Ðvedija jam skyrë apie 5 mln. kronø, o Lietuvos kultûros ministerija – 350 tûkst. litø. Ðvedai parodë daugiau organizacinës iniciatyvos pradëdami kurti ðio projekto planus dar prieð dvylika metø apsilankæ „Gaidos” festivalyje (dabartinis Ðvedijos koncertø instituto direktorius Björnas W. Stålne, tais laikais daug keliavæs po Rytø Europà kaip þurnalistas, neaplenkë ir Vilniaus. – Red.), taèiau stengësi neatsilikti ir lietuviai. Anot Mikðio, prie ðio projekto daug dirbo Lietuvos kultûros

Muzikos barai /18

ataðë Ðvedijoje Liana Ruokytë. Arti 30 Lietuvos muzikø – atlikëjø, dirigentø, kompozitoriø ir kolektyvø – buvo pristatyti Ðvedijoje, kai kurie ten surengë 10–12 koncertø turus. LNF generalinio direktoriaus pavaduotoja Rûta Prusevièienë pabrëþë, kad atlikëjus atrinko 12 „Rikskonserter” prodiuseriø, kuriø kiekvienas kuruoja tam tikrà muzikos þanrà.

Dalyvauti programoje buvo atrinkta ir nepriklausomø Lietuvos kolektyvø, nors pirminis jø koordinavimas ir atranka ëjo per Nacionalinæ filharmonijà. Kaip tik ði aplinkybë, manau, prieðtarauja ið esmës demokratiðkam projekto kontekstui.

Ðvedø pageidavimu ðalia ávairiø þanrø atlikëjø á programà buvo átraukta ir kompozitoriø bei muzikologø, todël, pasak Prusevièienës, programos poveikis auditorijai buvo kur kas platesnis ir gilesnis negu vien publikos apsilankymas koncertuose. Programa skyrë nuolatiná dëmesá mûsø kompozitoriams pristatydama jø naujausius darbus. Po programos vëliava vyko ir mûsø jaunøjø kompozitoriø studijos Visbiaus ðiuolaikinës muzikos centre. Ten jie galëjo naudotis naujausia elektronine technika, jø kûriniai buvo áraðomi á kompaktines plokðteles, kurias leidþia paèiai „Rikskonserter” agentûrai priklausanti áraðø studija „Caprice records”. Dalá ðios produkcijos Vilniaus klausytojai jau galëjo ásigyti per pirmuosius festivalio koncertus.

Kalbëdama apie festivalio ir viso projekto organizacinius aspektus, Prusevièienë pabrëþë, kad festivalio programos sudarymo principas atspindi Ðvedijos koncertø institucijos darbà. Ði organizacija, prodiusuodama projektus, daugiau nei metai prieð naujà sezonà iðleidþia koncertø rezervavimo lankstinukà (angl. booking brochure), kuriame labai tiksliai apraðomas konkretus projektas, numatoma jo kaina, nurodomas prodiuseris ir telefonas susisiekti. Taip buvo organizuojami ir mûsø atlikëjø koncertai.

Pavyzdþiui, Vilniaus kvarteto gastrolës tapo dideliu koncertiniu turu, nes rezervavimas buvo paskelbtas gerokai ið anksto. Koncertø rezervavimo sistema remiasi plaèios demokratijos principais, kurie bûdingi tiek politiniam, tiek kultûriniam Ðvedijos gyvenimui. Ði sistema uþtikrina itin plaèià ávairiø krypèiø kultûros, taip pat ir etninës, sklaidà, kas itin aktualu periferijai, tiesiogiai turi átakos vieno ar kito kolektyvo arba atlikëjo koncertø skaièiui. Graþi Prusevièienës mintis – po

Sounds of Sweden in Lithuania: New Artistic and Organisational Experiences On 16 November, a concert by the Eric Ericson Chamber Choir (conducted by Andreas Hansson) closed the Sounds of Sweden Festival, part of the project „Sweden – Lithuania, Musical Links 2002 – 2003”. The festival opened with The Real Group vocal ensemble performing works

by Swedish composers, together with the St Christopher Chamber Orchestra under the baton of Donatas Katkus. The following concerts featured both Swedish music and performers (the Stockholm Chamber Brass Quintet, the jazz musician Magnus Lindgren and his quartet, the jazz vocalist Josefine Cronholm and the IBIS group, and the Norrköping Symphony Orchestra conducted by Lü Jia) and Lithuanian musicians (the Vilnius Brass Quintet and Petras Geniuðas) and works

by Lithuanian composers (Loreta Narvilaitë, Remigijus Merkelys and Algirdas Martinaitis). A family concert, with participation of pupils from Vilnius’ music schools, was part of educational project initiated by three Swedish musicians – Ale Möller, Jonas Knutsson and Bertil Fält – and attracted an exceptionally large audience to the National Philharmonic Hall.

The author of the article reviews the concerts and analyses, on the basis of Swedish and Lithuanian experiences, the organisational issues of putting on the festival and implementing the project itself.

Tomas BAKUÈIONIS

“The Real Group” kaitino Vilniaus publikà

cijà „Liûliuojanèios bangos” iðgirdome meistriðkai aranþuotà scat technika. „The Real Group” repertuaras gerokai pranoksta vien dþiazo ribas: jaudinamai ir nelauktai lyriðkai, màsliai nuskambëjo XX a. pradþios kompozitoriaus Davido Wikanderio daina „Kung Liljekonvalje” („Slënio karalius Lelija”), sukurta 1910 m. pagal Gustavo Frödingo poemà.

Pirmasis festivalio koncertas baigësi trankiomis ir kaip reta entuziastingomis ovacijomis „The Real Group” bei nepamirðtama nauja paþintimi.

“Ðvedijos garsø” festivalá pradëjo Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus

Áþymusis „The Real Group” penketukas – Margareta Jalkéus, Katarina Stenström, Andersas Edenrothas, Pederis Karlssonas ir Andersas Jalkéus – kartu dainuoti pradëjo 1984 m., dar studijuodamas Stokholmo karaliðkojoje muzikos kolegijoje. Per devyniolika metø ansamblis, surengæs apie 1300 koncertø ir pardavæs per 300 tûkst. áraðø, pelnë tuos paèius prestiþinius apdovanojimus kaip ir kultinës grupës – tokios kaip „The Manhattan Transfer”, „Singers Unlimited” ar „Take 6”.

Savo pasirodymà Vilniuje ansamblis pradëjo dviem Anderso Edenrotho kompozicijomis: dar 1991 m. á kompaktiná diskà áraðyta „A cappella in Acapulco” ir „Big Bad World”. Nuo pirmøjø darniø akordø þavëjo tobulai instrumentiðkai valdomas vokalas. Ansambliui pavaldûs ávairûs dþiazo stiliai. Edenrotho „Thousand Things” priminë ðlovingàjà bigbendø erà, ansamblis neátikëtinai tiksliai imitavo skardþius puèiamøjø akordus ir virtuoziðkas kaskadas su puikiu svingo pojûèiu. Ðvedø dþiazo pianisto Reinholdo Svenssono kompozi-

ANTRASIS VAKARAS: „STOCKHOLM CHAMBER BRASS” IR „VILNIAUS BRASS KVINTETAS” Lapkrièio 13 d. – paþintis su puèiamøjø kvintetu „Stockholm Chamber Brass”.

1985 m. susikûræs kolektyvas jau 1988 m. laimëjo pirmàjà premijà tarptautiniame variniø puèiamøjø kvintetø konkurse Narbone, Prancûzijoje. Dabar ansamblyje groja trimitininkai Urbanas Agnas, Tora Thorslundas, trombonininkas Jonas Bylundas, tubininkas Jensas Bjornas Larsenas ir valtornininkas Markusas MaskuPuèiamøjø kvintetas “Stockholm Chamber Brass”

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Galbût paprastas sutapimas, kad prof. Donato Katkaus vadovaujamas Ðv.

Kristoforo kamerinis orkestras dar kelios dienos prieð festivalá, lapkrièio 8-àjà, Vilniaus rotuðëje atliko ádomià autorinæ vengrø kilmës ðvedø kompozitoriaus Miklóso Maroso programà. O ðtai lapkrièio 12 d. XVIII a. ðvedø kompozitoriaus Johano Helmicho Romano siuitos orkestrui „Golovin music” fragmentu orkestras pradëjo „Ðvedijos garsø” festivalá.

Po ðios muzikinës áþangos sulaukëme ir bene garbingiausios festivalio vieðnios – naujosios Ðvedijos uþsienio reikalø ministrës (beje, latviø kilmës) Lailos Freivalds sveikinimo kalbos. Ministrës apsilankymas festivalyje buvo nelauktas ir organizatoriams. Nesunku suvokti, kokia didelë moralinë kiekvieno renginio paspirtis yra tiesiogiai dalyvaujantis tokio rango sveèias.

Po sveikinimo kalbos orkestras atliko ðiuolaikinio ðvedø autoriaus Ingvaro Lidholmo Allegro ið „Muzikos styginiams”, kurià kompozitorius sukûrë 1952 m.

Kûrinyje galima akivaizdþiai áþvelgti Hindemitho, Bartóko stilistikos ir tradicijø tæsiná. Praeità vasarà Ðv. Kristoforo orkestras surengë didelæ koncertinæ turnë Ðvedijoje, taigi natûralu, kad ðá festivalá pradedantá orkestrà norëjosi girdëti ne tik atliekantá áþanginá vaidmená, bet ir kaip „iðjudinanèiàjà” grupæ prieð pagrindinës þvaigþdës pasirodymà.

Tokia þvaigþdë buvo þymusis ðvedø vokalinis ansamblis „The Real group”, o staigus ðuolis nuo akademinës muzikos prie dþiazo patvirtino lauktà festivalio ávairovæ.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

PIRMASIS KONCERTAS: ÐV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS PUBLIKÀ SUÐILDË, O „THE REAL GROUP” – ÁKAITINO…

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

poros metø tokià sistemà pradëti diegti ir Lietuvoje. Tik, turint omenyje dabartiná plaèiosios publikos skoná ir galutinai nesuformuotus valstybinës kultûros politikos prioritetus, jà realiai ágyvendinti gali prireikti nemaþai laiko, bet pabûkime optimistai.

Kitas svarbus principas – kiekviename koncerte stengtasi atstovauti tiek ðvedø, tiek lietuviø atlikëjams ir kompozitoriams. Tai matyti ir ið lankstinuko, kuris, manau, tikrai pavyko: informatyvus, skoningo maketo, kokybiðkai iðspausdintas.

Anot Prusevièienës, pasiektas svarbiausias tikslas: ðis festivalis yra veikiau ne pabaiga, o tæsinys ir pradþia plataus bendradarbiavimo su Ðvedija, tai liudija ir koncertiniai kito sezono planai.

Muzikos barai /19

niitty. Ðalia Renesanso ir baroko muzikos aranþuoèiø ansamblis, siekdamas nuolat plësti repertuarà, daug bendradarbiauja su ðiuolaikiniais ðvedø kompozitoriais.

Ne iðimtis – ir Vilniaus koncerto programa, kurià kvintetas pradëjo buvusio nario Joakimo Agnaso „Tango”, sukurtu 1996 m., po kurio iðgirdome XVI a. pabaigos anglø kompozitoriaus Johno Dowlando 4 daliø siuità. Jau ðiuose dviejuose kûriniuose atsiskleidë ansamblio meistrystë taikliai pasirenkant dinaminius, tembrinius ir retorinius niuansus, derinant tai su konkretaus kûrinio stilistika. Ypaè atkreiptinas dëmesys á stilingà Dowlando Siuitos interpretacijà, juoba kad originali ðio kûrinio versija skirta liutniai ir vokalui.

Iðgirdome opusà, sukurtà specialiai ðiam ansambliui, – tai Anderso Hillborgo 1998 m. paraðytas Variniø puèiamøjø kvintetas. Nuolatiniame pulsavime ansamblis rado naujø, netikëtø garso efektø, skambanèiø net nerealiai ir fantastiðkai, regis, ámanomø tik naudojant elektronikà.

Flamandø Renesanso kompozitoriaus Tielmano Susato Ðeðiø ðokiø siuità ðvedai atliko drauge su „Vilniaus brass kvintetu” (Tomas Gricius, Aurimas Jankevièius, Linas Dakinevièius, Marius Balèytis ir Sergejus Kirsenko), kuris graþiai ásiliejo á darnø ðvedø skambëjimà, net ir didesnëje garso masëje raiðkiai iðsiskyrë stiliaus niuansai.

Antroje vakaro dalyje vël iðgirdome ávairiø epochø skambesá. Pirmiausia – premjeriná Ðvedijoje gyvenanèio prancûzø kilmës kompozitoriaus André Chini opusà „Piccola lacrima di Franco Perrara”. Populiaraus XVIII a. pabaigos ðvedø kompozitoriaus ir poeto Carlo Michaelio Bellmano siuità „Keturi laiðkai” aranþavo jau paþástamas Joakimas Agnas. Tai tik unikalaus dainø ciklo, publikuoto 1790 m., fragmentas, kuriame atsispindi kasdienis tuometinio Stokholmo gyvenimas, visos ðviesiosios ir tamsiosios jo pusës.

Visoms epochoms ðvedø kvintetas rado savità tembrinæ iðraiðkà, praskleisdamas savosios meistrystës paslaptis, þavëjo itin aukðta garso kultûra ir subtiliu formos pojûèiu, ar tai bûtø klasikinës trijø daliø struktûros anglø kompozitoriaus Malcolmo Arnoldo kvintetas (op. 73), ar nuostabø Ðvedijos kraðtovaizdá apdainuojanti populiari liaudies daina „Ack värmeland Du sköna”.

ÐVEDØ DÞIAZAS...

Jam buvo skirtas lapkrièio 14 d. koncertas. Pirmoje vakaro dalyje susipaþinome su bene ryðkiausiu nûdienos ðvedø jaunosios kartos dþiazo muzikantu Magnusu

Muzikos barai /20

Lindgrenu ir jo kvartetu – Fredriku Jonssonu (kontrabosas), Mathiasu Algotssonu (fortepijonas) ir Jonasu Holgerssonu (muðamieji). Dvideðimt devyneriø Magnusas Lindgrenas, savo kvartete grojantis tenoriniu saksofonu, fleita ir klarnetu, pastaràjá deðimtmetá kaip instrumentininkas ir aranþuotojas dalyvavo projektuose su ávairiais tiek dþiazo, tiek populiariosios muzikos atlikëjais, tokiais kaip Herbie Hancockas ar Benny Anderssonas. Ávairialypá jo talentà liudija ir ávairiuose dþiazo festivaliuose (Belgijoje, Ispanijoje, Ðvedijoje) laimëtos premijos. 1999 m. áraðø kompanijos „Caprice records” iðleistas pirmasis kvarteto kompaktinis diskas sulaukë palankaus kritikø ir klausytojø vertinimo. Be ðio disko, kvartetas áraðë dar du – 2000 ir 2001 m. Keletà kompozicijø ið ðiø diskø girdëjome ir lapkrièio 14-osios vakarà Vilniuje. Dauguma jø sukurtos Lindgreno ir jo kvarteto kolegø – pianisto Algotssono ir bosininko Jonssono.

Kvarteto kompozicijas, kuriø pagrindà sudaro improvizacija, galima apibûdinti kaip ðiuolaikiná mainstream. Nors tai gana plati sàvoka, kvartetas nëra prisiriðæs prie vienos stilistinës krypties. Plaèias stiliaus ribas ansamblis dar labiau iðpleèia, todël galima bûtø valandø valandas studijuoti jo kompozicijas, randant kaskart vis kitokiø dþiazo stiliø apraiðkø. Toká áspûdá sustiprina improvizacijose daþnai kintanti pulsavimo temperatûra, faktûros ir dinamikos intensyvumas. Taèiau lakoniðkumo kvarteto improvizacijoms teikia itin aiðkios, tiesiog tobulos formos. Taip jos randa dar tiesesná ir universalesná kelià á klausytojà.

Antroji vakaro dalis – paþintis su vokaliste ir gitariste Josefine Cronholm ir grupe IBIS – Flemmingu Agerskovu (trimitas), Henriku Sudhu (fortepijonas), Thommy’u Anderssonu (el. kontrabosas), Lisbethu Diersu (muðamieji). Pirma mintis, kilusi klausantis ðio ansamblio, – jau beveik amþinas muzikologø diskusijø klausimas, ar kiekviena improvizacija priskirtina dþiazui. Manau, gana taikliai savo atliekamà muzikà apibrëþë pati dainininkë. Tai – vaizdiniø, o ne pasakojimo muzika, nors negalima bûtø neigti teksto svarbos, kuri ansamblio stiliø priartina prie dainuojamosios poezijos. Kita vertus, tekstas savitomis sàsajomis susipina su emocijomis, galinèiomis perteikti tam tikrà psichologinæ bûsenà.

Ið ansamblio iðskirèiau trimitininkà Agerskovà, kurio grojimo maniera buvo arèiausiai dþiazo, taèiau vargu ar jis galëjo visiðkai realizuotis. Panaðiai apibûdinèiau ir paèià dainininkæ. Ádomus ir kaip reta spalvingas Cronholm vokalas, taèiau ar jis gerai ðioje stilistikoje atsiskleidþia?

Nors atskiros tà vakarà skambëjusios dainininkës kompozicijos buvo gana artimos folkjazz stiliui, kaip per didelis Magnuso Lindgreno kvarteto kontrastas nuskambëjo sunkiai apèiuopiamos formos, amorfiðkos kompozicijø struktûros, kelianèios iðtæstumo áspûdá. Kad tokios mintys tàsyk aplankë ne mane vienà, liudijo ir koncerto pabaigos nesulaukæ salæ paliekantys klausytojai...

ÐIMTAMETIS SIMFONINIS ORKESTRAS IR PETRAS GENIUÐAS O jeigu visiðkai tiksliai, tai toká jubiliejø Norèiopingo simfoninis orkestras ðvæs po aðtuoneriø ar devyneriø metø.

Savo istorijà jis skaièiuoja nuo 1912 m.

Devyniasdeðimt vieneri – solidus amþius net ir platesniu pasauliniu mastu, o kà jau kalbëti apie Lietuvà. Lapkrièio 15 d. orkestrà iðgirdome ir Filharmonijos salëje. Dirigavo nuo 1999 m. kolektyvui vadovaujantis ir Italijoje gyvenantis kinø kilmës dirigentas Lü Jia. Sergejaus Rachmaninovo Antràjá fortepijoniná koncertà c-moll su orkestru grojo Petras Geniuðas, taèiau koncertà orkestras pradëjo klaipëdietës kompozitorës Loretos Narvilaitës 1996 m. sukurtu simfoniniu opusu „Atviras miestas”. Kûrinio partitûroje nesunku uþèiuopti lietuviø kompozicinës mokyklos tradicijø, primenanèiø apie gilumines sàsajas su folkloru. Kita vertus, pasikartojanèios intonacinës ir ritminës struktûros, kurianèios savotiðkà urbanistinæ garsinæ erdvæ, mums primena, kad gyvename visuotinës standartizacijos laikais.

Beje, èia reikëtø iðsakyti pastabëlæ dël festivalio lankstinuko, kuris ið esmës buvo informatyvus ir skoningai apipavidalintas. Suprantu rengëjø sieká pristatyti bûtent ðvedø kompozitoriø kûrybà (taip, kaip Ðvedijoje buvo pristatyti lietuviai), taèiau tikrai vertëjo ádëti bent po keletà sakiniø apie festivalyje skambanèiø lietuviðkø opusø autorius.

Retai kada koncerte patiri taip minkðtai ir jautriai dirigento orkestrui perduodamà energijà. Bûtent taip pagalvojau sugretindamas dirigentà Lü Jia ir bendrà orkestro skambëjimà. Tai, kaip subtiliai orkestras akompanavo Geniuðui, – jau aukðtasis pilotaþas. Pats pianistas vertindamas orkestrà tepakartojo klasikinæ frazæ: „Nëra blogø orkestrø, bûna tik blogi dirigentai.” Geniuðas, tà vakarà Rachmaninovo Antràjá grodamas ne paèiu skambiausiu „YAMAHA” fortepijonu, darë tikrus garsinius stebuklus.

Manau, kad ðio opuso vieta pianisto repertuare – iðskirtinë. Klausantis biso (Chopino Valso), dar syká galima buvo

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Su Norèiopingo simfoniniu orkestru grojo pianistas Petras Geniuðas, dirigavo Lü Jia

patirti, koká neátikëtinà pianistiná arsenalà valdo Geniuðas.

Antroje vakaro dalyje Norèiopingo orkestras atliko Allano Petterssono Septintàjà simfonijà, kuri laikoma populiariausia ið visø penkiolikos. Tai monumentali, daþnai tragiðka ir kartu nuoðirdi muzika, artima Mahlerio ar Ðostakovièiaus braiþui. Didinga ir pranaðiðka muzika, kompozitoriaus bendraamþiø ne ið karto tinkamai ávertinta, taèiau pilnavertiðkai ji suskamba tik atliekama tokio pajëgaus ir laiko iðbandyto orkestro kaip Norèiopingo simfoninis.

PASKUTINË DIENA – DU KONCERTAI Lapkrièio 16 d. festivalá vainikavo du koncertai. Dauguma Filharmonijos rengiamø dieniniø sekmadienio koncertø „Visai ðeimai” klausytojø gerai lankomi.

Taèiau lapkrièio 16-osios – sumuðë visus lankomumo rekordus. Net Filharmonijos kasos prieð koncertà vos pajëgë susidoroti su uþplûdusiais klausytojais, ir gatvëje prie kasø nutásusi eilë – seniai regëtas vaizdas.

Prieþastis – trijø ðvedø muzikantø edukacinis projektas ir jame dalyvavæs B. Dvariono muzikos mokyklos mokiniø orkestras, dalyviø gausa gal net pralenkæs didelá simfoniná orkestrà. Ðis koncertas uþbaigë metus trukusá edukaciná projektà „Pasaulio muzika”. Jo sumanytojai Ale Mölleris, Jonas Knutssonas ir Bertilas Fältas. Mölleris ir Knutssonas specialiai ðiam projektui sukûrë muzikà, o Fältas jà aranþavo ir dirigavo ðiam gausiam jaunøjø muzikantø orkestrui.

Mölleris – daugiainstrumentininkas, grojantis egzotiðkais instrumentais, jo tiesioginë veiklos sritis – pasaulio tautø muzika. Knutssonas – saksofonininkas,

vienas þymiausiø ðvedø dþiazo muzikantø, Fältas, Ðvedijoje þymus pedagogas ir aranþuotojas, taip pat groja ávairiais instrumentais – puèiamaisiais, klaviðiniais, styginiais. Geguþæ jis dalyvavo „Vilnius Band 2003” festivalyje.

Ir vël apmaudu, kad lankstinuke neatsirado vietos paminëti B. Dvariono muzikos mokyklos mokytojø, kurie ádëjo nemaþai triûso rengdami ðiame projekte dalyvavusius mokyklos mokinius. Tiesa, koncerto vedëjas Viktoras Gerulaitis ðá „sàraðà” perskaitë, bet tokiomis ekstravagantiðkomis intonacijomis, kad jo intencijà galëjai net klaidingai suprasti...

Dþiugu, kad tiek muzikos autoriai, tiek aranþuotojas pasiekë svarbiausià savo projekto tikslà – átraukti á kolektyviná muzikavimà kuo daugiau jaunøjø muzikø, supaþindinant juos ir klausytojus su pasaulio tautø muzikinëmis kultûromis.

Ar begalima ásivaizduoti geresná bûdà jø tolerancijai ugdyti, nes koncerte dalyvavo iðties kilæ ið egzotiðkø kraðtø atlikëjai.

Afrikietis dainininkas (o gal net ðamanas, vien jo apdaras ko vertas!) Mamadou Sene’as, vaikðèiojæs ir net ðokæs rankomis, graikø dainininkë Maria Stelas, pademonstravusi ir pilvo ðoká, o visai galingai muðamøjø baterijai vadovavo meksikietis Rafaelis Sida. Á egzotiðkus intonacinius motyvus ir ritmus ásiterpë lietuviø liaudies instrumentø tembrai.

Birbyniø duetas atliko ðvedø dainà, o liaudies instrumentø ansamblis trenkë smagià polkà „Þemaièiø karèemëlë”, kuri galutinai iðjudino klausytojus.

FESTIVALIO FINALAS Tos paèios dienos vakarà á Filharmonijos salæ rinkosi daugiausia chorinës muzikos mëgëjai ir profesionalai. Klausëmës bene ryðkiausio ðiø laikø ðvedø chorinio kolektyvo – Erico Ericsono kamerinio choro. Dar 1945 m. legendinio dirigento ir pedagogo Ericsono suburtas kolektyvas per ðeðis deðimtmeèius tapo Ðvedijos muzikinës kultûros simboliu. Choras sukaupë labai platø ir stilistiðkai universalø repertuarà, inspiravo daugelio ðvedø kompozitoriø kûrybà, jo koncertø marðrutai driekiasi Europoje ir anapus Atlanto, áraðai paþymëti tarptautiniais apdovanojimais („Deutscher Schallplattenpreis”, „Editon Prize” ir kt.). Vilniaus publika jau turëjo progà susipaþinti su choru 2000 m., kai á „Vilniaus festivalá” atvykæs Ericsono choras drauge su Drotningholmo baroko orkestru atliko J. S. Bacho Miðias h-moll.

Jau tos pirmosios paþinties metu stebino pajëgûs choro solistai, atliekantys Miðiø arijas ir reèitatyvus (pas mus tai reta praktika). Prisimindamas anà koncertà, darsyk ásitikinau kolektyvo universalumu.

Ðákart Ericsono choras atliko XIX–XX a. muzikà nuo Johanneso Brahmso iki lietuviø kompozitoriø Algirdo Martinaièio ir Remigijaus Merkelio. Koncerto programa buvo taip iðdëstyta, kad leido su choru susipaþinti ávairiais rakursais ir ávairiuose stilistiniuose kontekstuose. Nors ðásyk ir neiðgirdome Renesanso ar baroko muzikos, taèiau gana plaèiai buvo pristatyta ðvedø chorinë muzika, kuri atskleidë turtingas profesionalias ðvedø muzikinës kultûros tradicijas. Nuo populiariosios, jau liaudies dainos statusà ágijusios Davido Wikanderio dainos „Slënio karalius Lelija”, kuri skambëjo ir pirmajame koncerte, atliekama „The Real Group” balsø, iki Oli Kortekango „Ðeðëliø” (2002) ar Ingmaro Lidholmo „Graikiðko antkapio” (2003). Sulig kiekvienu kûriniu ið tiesø buvo galima gërëtis iðpuoselëtais choristø balsais, meistriðka darna ir savitarpio susiklausymu. Choro ákûrimo metai – 1945ieji – juk daug kà paaiðkina.

Deja, dël ligos á Vilniø su choru neatvyko pats maestro Ericsonas. Já pavadavo jaunesniosios kartos ðvedø dirigentas Andreas Hanssonas, kuris studijavo dirigavimà Londone pas tokias áþymybes kaip seras Georgas Solti, Christophas von Dohnányi, Andrew Davisas. Pastaruoju metu Hanssonas vadovauja Ðvedijos laivyno orkestrui Karlskronoje ir Petersono-Bergerio orkestrui Estersunde. Nors Hanssonas daugiausia diriguoja ávairaus tipo orkestrams ir operos pastatymams, klausydamasis jo diriguojamo Ericsono choro, nesuabejojau, kad jis yra ir puikus chorinis dirigentas, jauèiantis kolektyvo alsavimà ir dvasià.

Choras a cappella Filharmonijos salëje yra retenybë, tai – taip pat vienas iðskirtiniø festivalio niuansø. A cappella muzika tarsi árëmino festivalá: pirmajame koncerte – vokalinio dþiazo kvinteto „The Real Group” kompozicija „A cappella in Acapulco” ir baigiamajame – ðviesi, lyriðka, Hugo Alfvéno aranþuota ðvedø liaudies daina „Mergaitë eina ratu”, nepakartojamai meistriðkai sudainuota Ericsono choro.

Tad ðvedai – dainuojanti tauta, ir ne tik. Jie turi stiprià valstybæ ir brandþià visuomenæ, kuri gali ir nori turëti aukðtà, ávairialypæ muzikinæ kultûrà, jie turi koncertø institutà „Rikskonserter”, kuris, anot P. Geniuðo, dirba taip profesionaliai ir tiksliai, sukurdamas muzikantams tikras ðiltnamio sàlygas, kad dar ko nors norëti tiesiog neámanoma (gaila, nebuvo ko paklausti, kiekgi ten dirba etatiniø darbuotojø?)...

Belieka tikëtis, kad ið naujø paþinèiø pasimokysime ir mes, lietuviai. Tai parodys, ar esame atviri sau ir pasauliui. n

Muzikos barai /21

Premjera Justa ADOMONYTË Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Giuseppe’s Verdi opera „Rigoletas”.

Muzikinis vadovas ir dirigentas Martynas Staðkus, reþisierius Gintaras Varnas, scenografë Jûratë Paulëkaitë, kostiumø dailininkas Juozas Statkevièius, vaizdo projekcijos autorius Andrius Jakuèionis, choreografë Elita Bukovska (Latvija), choro vadovas Èeslovas Radþiûnas.

Premjeriniai spektakliai – 2003 m. lapkrièio 7, 8 ir 15 d.

Kitas “Rigoletas”

Nuo istorijos prie ðiandienos

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Muzikos barai /22

Scena ið 2 veiksmo. Dþilda ir Rigoletas Scenos ið 2 veiksmo. Dvariðkiai ðaiposi ið Rigoleto

Tribulë...” – raðo jis bûsimam „Rigoleto” libretistui Francesco Mariai Piave.

Verdi – trisdeðimt ðeðeri, jis – gana garsus ðeðiolikos operø (tarp jø „Nabukas”, „Ernanis”, „Atila”, „Makbetas”, „Luiza Miler”) autorius, já vadina italø revoliucijos maestro, impresarijai ir leidëjai graibsto jo kûrinius. Jis neturi kada ilsëtis, raðo operà po operos, naudojasi kiekviena proga, kiekvienu uþsakymu.

Visà jaunystæ skurdæs, dabar rûpinasi kuo pelningiau ádëti savo pinigus. Jam, kilusiam ið valstieèiø, patikimiausias „bankas” – þemë. Jis – genialus kûrëjas ir turtingas þemvaldys. Taèiau gráþkime á 1849-uosius. Sausio mënesá Romos „Ardþentinos” teatre ávyksta Verdi operos „Lenjano mûðis” premjera, gruodá Neapolio „San Karlo” teatre pastatoma „Luiza Miler”, o 1850 m. lapkritá Trieste – „Stifelio”. Nepraëjus mënesiui, cenzûra uþdraudþia naujosios operos „Rigoletas” (tuo metu kompozitorius jà vadino „Prakeikimu”) libretà kaip didþiai amoralø ir neapsakomai lëkðtà. (Pati Hugo pjesë buvo uþdrausta po pirmojo spektaklio.)

Labiausiai cenzoriai dreba dël Prancûzijos karaliaus Pranciðkaus I paveikslo.

Nors Verdi grieþtai pasiprieðina pertvarkyti siuþetà ið pagrindø, taèiau sutinka kai kà pakeisti: veiksmo laikà ir vietà, Prancûzijos karalius tampa Mantujos hercogu, o juokdarys Tribulë – Rigoletu.

Ilgai brandintà kûriná Verdi paraðo per 40 dienø. Jo draugas ir biografas G. Perosio vëliau tvirtino, kad kompozitorius partitûrà raðo taip greitai, jog atrodo, kad perraðo natas... „Rigoleto” premjera

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

1849 m. Giuseppe Verdi susidomi Victoro Hugo drama „Karalius linksminasi”. „Siuþetas grandiozinis, yra charakteris, kuriuo galëtø didþiuotis visø ðaliø ir epochø teatrai (...). Tai – juokdarys

Venecijos „La Fenièës” teatre 1851 m. kovo 11 d. – didþiulë sëkmë: po spektaklio publika ðëlte ðëlsta, kaip ir po ankstesniø operø pastatymø, miestieèiai dainuoja ásiminusias melodijas... Po premjeros Verdi sakë: „Esu patenkintas savimi ir manau, kad nieko geresnio niekada neparaðysiu...” O amþininkø ir ateities kartø dar laukia „Traviata”, „Trubadûras”,

Another Rigoletto November 2003 saw another première at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre – Giuseppe Verdi’s Rigoletto. The music director and conductor was Martynas Staðkus, the director Gintaras Varnas, the stage designer Jûratë Paulëkaitë, the costume designer Juozas Statkevièius, the author of video projections Andrius Jakuèionis, the choreographer Elita Bukovska (Latvia), and the chorus master Èeslovas Radþiûnas.

The author of the article acquaints readers with the story of creation of this operatic masterpiece and reviews the first three performances of the production.

Justa ADOMONYTË

Scenos ið 2 veiksmo. Hercogas nerimauja dël Dþildos

byløjá nespalvotàjá kinà, vokieèiø ekspresionistø filmø stilistikà. Reþisierius Gintaras Varnas sakë: „Nesupraskite to paraidþiui, tai tik vizualiojo sprendimo, darbo su solistais, vaizdo projekcijø ar choreografijos inspiracija.” Taigi minimalistiniame scenovaizdyje, naudojant tik laiptus, pakylas, vaizdo projekcijas ir dar ankstesnio „Turandot” pastatymo iðjudintus scenos mechanizmus, herojø drama maketuojama pasitelkus senojo kino stiliø: ryðkios lûpos, akys, iðbalinti veidai-kaukës; utriruoti judesiai, gestai, þvilgsniai; vaizdai – negatyvai; kostiumai ir ðukuosenos. Nespalvotas pasaulis ðaltø konstrukcijø fone. Èia artistai – tarsi marionetës, lëlës (kaip ir pirmuosiuose nebyliuosiuose filmuose), jø drama labiau iðorinë nei vidinë. Kita vertus, reþisierius neáspraudþia solistø á ankðtus vaidmens rëmus, palieka erdvës savajam „að”. Tad jau nuo artistø meist-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

„Kaukiø balius”, „Don Karlas”, „Likimo galia”, „Aida”, „Otelas” ir kt.

Vis dëlto reikia pritarti italø muzikologui M. Milosui, kuris teigë, kad „Rigoletas” – pirmasis absoliutus Verdi ðedevras. Juo tarsi baigiasi didþiosios italø operos (Salieri, Cimarosa, Cherubini, Rossini, Donizetti, Bellini) laikotarpis ir prasideda nauja – muzikinës dramos – epocha. Verdi dar nebuvo sukûræs operos, kur taip tobulai sietøsi logiðkas siuþetas, lakoniðka forma, vientisa muzikinë dramaturgija, iðausta ið kontrastø.

Pirmasis veiksmas: áþangos prakeikimo tema – puotos scena – Monteronës prakeikimas – Rigoleto scena – Dþildos scena – Dþildos pagrobimas ir t. t. Luoðys Rigoletas ir graþuolis hercogas, nekaltoji Dþilda ir visko maèiusi Madalena. Dvilypis ir pats Rigoletas – ciniðkas juokdarys ir mylintis tëvas. Ðviesa ir tamsa. „Rigoletas” – jûra nuostabiausiø, ásimenanèiø melodijø, apimanèiø ðirdá ir dvasià ir niekuomet nepaleidþianèiø.

Partitûra – spalvø ávairovë, verþli, pulsuojanti gyvybë, kanèia, sielvartas, pavydas, kerðtas, aistra ir begalinë meilë. Tai pavergianti muzika... Ðiluma alsuojanti muzika...

Sceninis operos gyvenimas – visiðka reþisieriaus bei scenografo valia ir laisvë, reikia tik vieno – kad scena ir muzika sudarytø nedalomà visumà. Juk opera – sintezë... Ðio spektaklio statytojai á pagalbà pasitelkë, atrodytø, keistà ir su opera nesusijusá dalykà – XX a. pradþios ne-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Scena ið 1 veiksmo. Monteronës prakeiksmas

riðkumo, suvokimo ir pajautimo priklauso, ar ákvëps jie gyvybës Verdi operos herojams. Lyginant tris premjeras, ryðkiai skyrësi ávairiø solistø sudëèiø spektakliai. Pirmojo spektaklio (lapkrièio 7 d.) solistai, regis, degte degë vidine ugnimi, beatodairiðku Verdi muzikos ritmu.

Rigoletas – viena ið baritono aukso fondo partijø. Vytautui Juozapaièiui tai jau antrasis Rigoletas ðiais metais (pirmasis – Klaipëdos muzikinio teatro festivalyje „Muzikinis rugpjûtis pajûryje”). „Tai labai sunkus, daug jëgø reikalaujantis vaidmuo, ne vien sudëtinga vokalinë partija; labiausiai iðvargina, tiesiog iðsunkia vidinis Rigoleto dramatizmas”, – pasakojo solistas. Vargu ar rasime operinëje literatûroje kità toká vaidmená, toká herojø, kurio charakteris, veiksmai, poelgiai, bûsenos kûrinyje taip keistøsi; tokià asmenybæ, kurioje bûtø susipynæ kardinaliai prieðingi jausmai. Atrodo, kad V. Juozapaièiui nebëra virðûniø, kuriø negalëtø pasiekti. Visa jo vokalinë interpretacija, balso jëga, ðiluma, iðtvermë, beribë emocijø amplitudë, aktorinë raiðka pribloðkia þiûrovà, o operos finale („Tas balsas!.. Tai tik nakties iliuzija!..”) priverèia tiesiog fiziðkai iðgyventi á bûties bedugnæ krintanèio Rigoleto katastrofà.

Tai ypaè buvo ryðku treèiojoje premjeroje (lapkrièio 15 d.), kai visomis stygomis suskambëjo bûtent Verdi Rigoletas, o jo ir Dþildos (Irena Zelenkauskaitë) duetai þiûrovus tiesiog hipnotizavo. Þavi ypatingas visø I. Zelenkauskaitës vaidmenø meistriðkumas, o po dramatiniø Liuèijos ir Donos Elvyros („Liuèija di Lamermûr” ir „Don Þuanas”) partijø dabar iðvystame jos Dþildà, kuri, bûdama vienintelë „teigiama” spektaklio herojë, gali suðildyti niûrià ir ðaltà jo atmosferà. Solistë, regis, sukurta ðiai partijai: savita plastika, skaidrus, lakus

Muzikos barai /23

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Scena ið 1 veiksmo. Dþildos ir Hercogo duetas

balsas, átaigûs niuansai, trapumas, nuoðirdumas tirpte tirpdë Rigoleto baimæ, nepasitikëjimà ir kerëjo Hercogà. Nors operoje Dþilda keièiasi, mergaitë tampa pasiaukojanèia moterimi, vis dëlto ið likimo gniauþtø iðsiverþti nepavyksta, ir ji nuolankiai atsiduoda lemèiai. Visas solistës vaidmuo, visa partija nuo pirmo iki paskutinio garso, regis, sulydyta á nedalomà visumà.

Hercogà, treèiàjá dramos trikampio herojø, pirmajame spektaklyje dainavæs rusø tenoras, o dabar – ir mûsø teatro solistas Viktoras Aleðkovas tiesiog verþte ásiverþë á scenà su balade „Questa o guella” („Ðita ar kita”) ir pakerëjo vidine energija, balso groþiu, lengvumu, tikru profesionalumu. Gal tik antrojo veiksmo pradþioje, arijoje „Parmi veder le lagrime” („Regis, regiu, kaip byra...”), galima buvo justi nedidelá emociná nuslydimà.

Kitaip á savo herojus þvelgë antrajame spektaklyje (lapkrièio 8 d.) pagrindinius vaidmenis kûræ Dainius Stumbras (Rigoletas), Regina Ðilinskaitë (Dþilda) ir Audrius Rubeþius (Hercogas). Septynmyliais karjeros þingsniais þygiuoja D. Stumbras.

Kaip visada, galima tik gërëtis jo balso groþiu, jëga, valdymu; jo Rigoletas ðvelnesnis, já labiau uþjauti. Kita vertus, visa apimanèiai artistinei tokio vaidmens raiðkai reikia ilgametës patirties. R. Ðilinskaitës ir iðvaizda, ir balso savybës be galo tinka Dþildai. Ypaè solistei pavyko lyrinës partijos vietos, balsas sklido lengvai ir skaidriai. A. Rubeþiaus sceninë iðvaizda, lakus balsas, emocingumas atpirko kai kurias vokalines nuodëmëles. Deja, vienas „bet”: ðiam solistø ansambliui pritrûko to katarsá sukelianèio nenusakomo sielos virpesio, tos vidinës ðamaniðkos artisto jëgos, tos átaigos, kuria jis uþkalba publikà...

Broniaus Tamaðausko, treèiojo „Rigoleto” spektaklio Hercogo (ðá vaidmená jis kûrë ir 1976 m. pastatyme), vokalinëje

Muzikos barai /24

partijoje ðiokiø tokiø nesklandumø buvo, taèiau solistui aiðkus atliekamos muzikos stilius, vaidmens esmë, jis visada artistiðkas, jauèia partnerá, alsuoja kartu su juo.

Puikios abi Madalenos – Inesa Linaburgytë ir Laima Jonutytë, nepriekaiðtingai atliekanèios vokalines partijas, þavinèios tembrø groþiu, muzikalumu. Abi solistës savo vaidmenis kuria skirtingomis iðraiðkos priemonëmis. Linaburgytës Madalena temperamentingesnë, drastiðkesnë, savo herojæ solistë pieðia plaèiais potëpiais.

Jonutytës herojë veikiau primena meilià katytæ aðtriais naguèiais, ji subtilesnë, trapesnë.

Sparafuèilës vaidmuo ðiame pastatyme buvo patikëtas jauniems solistams Egidijui Dauskurdþiui ir Arûnui Virþbickui.

Dauskurdá likimas apdovanojo ypatingo groþio balsu, geru scenos pojûèiu ir átaiga. Vos iðvydæs jo Sparafuèilæ scenoje, pajunti neþabotà grësmæ, kiekvienas judesys veikia magiðkai. Arûnui Virþbickui to, deja, pritrûko. Ðákart ðeðëlyje neliko ir maþesniø partijø atlikëjai. Reþisierius ir kostiumø dailininkas savitais, charakteringais ðtrichais nuspalvino Dþovanos (Laima Domikaitë, Eugenija Klivickaitë), grafo Monteronës (Liudas Norvaiðas, Eugenijus Vasilevskis) ir kitus personaþus.

Atidesnis skaitytojas jau turëtø papriekaiðtauti: o kur garsusis vyrø choro „Tyliai tyliai”? Choro tiek puikus dainavimas, tiek artistinis meistriðkumas nusipelno (kaip, beje, ir visuose pastarøjø metø spektakliuose) ypatingø komplimentø.

Statytojø dëka jis tapo savotiðku operetiniu inkliuzu – tikras kontrastas, palyginti su gûdþia pagrindiniø herojø tragedija.

Tiek minëtasis pirmojo veiksmo, tiek antrojo veiksmo pradþios chorai – tikri ðedevriukai. Ðiuo poþiûriu gali pajusti, kad statytojø aistra – masinës scenos (tiesa, jø operoje nedaug), kuriose teatrinio efekto siekiama gana taupiomis priemonëmis

(kad ir pirmojo veiksmo Hercogo baladë, „árëminta” ávairiomis pozomis sustingusiø baleto ðokëjø). Juo labiau akivaizdi nesuvaldyta scenos erdvë pirmojo veiksmo antrame paveiksle (vadinamuosiuose Rigoleto namuose): beribiame juodame fone aukðtoje pakyloje iðkirpta ðviesi geometrinë trapecija (kino ekranas?), kurioje rutuliojasi intymiausios pagrindiniø veikëjø scenos (Rigoleto ir Dþildos bei Dþildos ir Hercogo duetai). Ðias scenas norëtum iðgyventi kartu su herojais, deja, lyg per ðviesmeèius nutolusios nuo þiûrovø, jos netenka átaigos ir, beje, sudaro garso „duobæ”. Maþo eksperimentinio teatro scenai toks sumanymas gal ir tiktø.

Kita vertus, suprantama statytojø mintis pirmøjø dviejø veiksmø veiksmo vietà pakylëti: herojai dar neþino savo likimo, jie dar turi vilties. Treèiasis veiksmas jau nuleistas ant þemës – vilties nebëra, aiðki tragiðka atomazga.

Kostiumai – bene silpniausia pastatymo vieta: nors ir esama ðiokiø tokiø aliuzijø á XX amþiaus antràjá, gal ir treèiàjá deðimtmetá, taèiau jie itin margos stilistikos, „nelimpantys” prie atlikëjø. Be to, minimalizmu alsuojanèiame spektaklyje stebina taip realistiðkai, net demonstratyviai parodytas Rigoleto luoðumas.

Pagaliau – dirigentas ir orkestras.

Martynà Staðkø tikrai galëèiau pavadinti puikiu ðiuolaikinës muzikos interpretuotoju (Broniaus Kutavièiaus „Lokys”, „Ugnis ir tikëjimas”). Dabar prieðais já – Giuseppe’s Verdi „Rigoleto” partitûra. Pirmieji du spektakliai kiek nuvylë: trûko gaivaliðkos Verdi muzikos jëgos, vidinës energijos. (Gal èia kaltas repeticijø maratonas ir prieðpremjerinis nuovargis?)

Po savaitës vykusiame treèiajame spektaklyje jutai visai kità dirigento mostà: muzika sualsavo Verdi dvasia, atsirado niuansø, suaktyvëjo dinamika, iðryðkëjo muzikinës dramaturgijos taðkai. O vietos augti ir tobulëti tikrai yra.

Statytojai iðlaikë vientisà spektaklio stilistikà: jie turëjo savo sumanymà ir já nuosekliai ágyvendino. Bet kokiu atveju ðis sceninis vaizdas ir vyksmas leidþia atsikvëpti nuo kièo lavinos, uþgriuvusios mus kartu su keliais naujausiais teatro pastatymais („Karmen”, „Kaukiø balius”, „Don Þuanas”). „Rigolete” iðvengta operos ðtampø, intriguoja naujas ir netradicinis þvilgsnis á, atrodytø, toká þinomà kûriná. Deja, estetiðkas, bet ðaltas ir bejausmis vaizdas nesualsavo Verdi muzikos gyvybe. Nepalieka jausmas, kad spektaklio statytojai, atidþiai perskaitæ operos libretà, neásiklausë á jos muzikà... n

Didþioji salë Violeta ir Alfredas: ðventinis brindisi publikai

Artëjant graþiausiam metuose – Kalëdø ir Naujøjø metø – duetui, nejuèia tampame svajingesni, iðgyvename prisiminimø antplûdþius, planuojame, kaip viskas keisis á gera, ir imame laukti dovanø ir stebuklø.

Tai metas, kai patikime, kad ne tik gauti, bet ir duoti yra malonu…

Prieððventinio ðurmulio ir ðiek tiek nostalgiðkø minèiø apimta, gruodþio 20-osios vakarà pravëriau Kongresø rûmø duris. Violetos Urmanos-Urmanavièiûtës ir Alfredo Nigro koncertas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru þadëjo tikrai nepaprastà ávyká.

Violeta Urmana visada padovanoja kà nors nepamirðtama savai, iðsiilgusiai jos ir jà taip mylinèiai lietuviðkai publikai. Ji – viena ið nedaugelio tø unikaliø menininkiø, kurie þino, kà reiðkia “maloniau duoti”.

Kiekvienà kartà dainininkë dovanoja save. Dalija savo gyvenimà, kuris jai sugráþta nuoðirdþiais publikos aplodismentais ir puikiais kritikos ávertinimais.

Jau koncerto pradþioje nuskambëjusi G. Verdi operos “Likimo galia” uvertiûra pravërë duris á gerai pasirinktà ir puikiai atliktà koncerto repertuarà. Orkestro demonstruojama ekspresija, iki smulkiausiø detaliø dirigento Gintaro Rinkevièiaus valdoma ðtrichø precizika, tempo stangrumas kûrë nepaprastai gyvus ir teatraliðkus vaizdus. Nors kai kurie ff momentai laviravo beveik ties forsuoto garsumo riba, visas uvertiûros paveikslas skleidësi iðskirtine energija alsuojanèia spalvø palete. Tokiø ákvëptø, vienu gûsiu praskriejanèiø atlikimø, pasitaiko retai.

Urmanos atëjimas á scenà betarpiðkai pratæsë uvertiûros sukurtà atmosferà Leonoros arijos, ið tos paèios operos, atlikimu. Minkðtas kaip aksomas ir kartu labai konkretus balso skambesys, aukðèiausio meninio skonio sklidina interpretacija, stulbinantis piano.

Nors jau kuris laikas þinome, kad dainininkë pereina á soprano repertuarà, nors daugelis jau girdëjome jos atliktas soprano arijas ar net iðtisas partijas, vis dëlto nejuèia kildavo svarstymø – ar solistë, pasiekusi pasaulinæ ðlovæ ir ágijusi vieno graþiausiø ðiø laikø mecosoprano balsø titulà, nerizikuoja taip kardinaliai keisdama karjeros kryptá. Ðis koncer-

tas tapo tokiu stulbinanèiu árodymu ir patvirtinimu paèios solistës iðsakytoms mintims, kad tik dabar ji jauèiasi suradusi ir galinti atskleisti tikràjà savo balso prigimtá, kad net ir didþiausi skeptikai negalëtø nurodyti në vienos svarios prieþasties, kodël “Violeta gyvenime” kada nors negalëtø tapti “Violeta scenoje”…

Tiesa, pati solistë apie repertuaro pasirinkimà kalba atsargiai, nesiekdama greitos sensacijos, nes ðiam repertuarui ádainuoti reikia laiko.

Pasak paèios dainininkës, Violeta (Verdi “Traviata”) ar Mimi (G. Puccini “Bohema”) taip ir liks tik malonumà teikianti bendro koncertinio repertuaro su tenoru A. Nigro dalimi. Iki 2005 m. jos atliekamø vaidmenø sàraðe likæs vienintelis mecosoprano vaidmuo – Eboli Verdi “Don Karle”. Jau atliekamos ir artimiausiu laiku numatomos dainininkës atlikti soprano partijos: Leonora (Verdi “Likimo galia”), Dþokonda (E. Ponchielli “Dþokonda”), Makbet (Verdi “Makbetas”), Izolda (R. Wagnerio “Tristanas ir Izolda”), taip pat soprano partija Verdi Requiem, Toska (Puccini “Toska”) ir Amelija (Verdi “Kaukiø baliuje”), po kurios koncertinio atlikimo 2005 m. dainininkë ðiuo vaidmeniu galbût pasirodys ir Lietuvos scenoje…

Maþesnæ dainininko patirtá ir pripaþinimà turinèio, taèiau artimai su lietuviø primadona draugaujanèio italø tenoro Alfredo Nigro (2003 m. birþelá baigusio garsiàjà Dainavimo akademijà prie Milano “La Scala”) pasirodymas scenoje sulaukë didelio publikos susidomëjimo. Atlikæs Hercogo arijà ið Verdi operos “Rigoletas” II veiksmo, dainininkas prisistatë kaip graþaus italiðko tembro, kurio visos savybës dar iki galo neatskleistos, savininkas. Tiek tikrasis giluminis legato, tiek techniniø niuansø nesaistomas atlikimas turëtø atsirasti kartu su patirtimi. Beje, vienintelis dalykas, kuris tikrai kiek nustebino, – tai ið Pietø Italijoje gimusio solisto sklindantis santûrumas.

Nuskambëjæs Violetos ir Alfredo duetas ið Verdi operos “Traviata” I veiksmo, sukëlë ne tik muzikiniø áspûdþiø, bet ir teikë smagiø paraleliø tarp tikro ir sceninio ðiø dviejø solistø gyvenimo. Gal artimiausiu laiku Violeta Urmana ir netaps Violeta Valeri, taèiau koncertinëje scenoje ði partija skamba puikiai.

Toliau koncerte atlikta Aidos arija ið Verdi operos “Aida” II veiksmo tiesiog apstulbino. Prisipaþinsiu, prieð koncertà buvau ásitikinusi, kad dainininkë pasirinko arijà ið I veiksmo

(“Ritorna vincitor”), todël kai styginiø pizzicato prasidëjo nuostabioji “Nilo” scena, tiesiog aiktelëjau. Dainininkë netapo tipiðko dramatinio soprano prototipu. Atrodo, kad tikruosius jos balso poreikius tenkina minkðtu, stipriu ir subtiliu garsu atliekamos lyrinës frazës, skaidrûs piano, ðiluma alsuojanti personaþo interpretacija.

Gaila, kad orkestras ðioje scenoje grieþë per daug smulkmeniðkai, taip vietomis prarasdamas ryðá su solistës demonstruojama tapybiðka interpretacijos giluma.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje nuskambëjo tikra muzikinë dovana publikai – artëjanèiø ðvenèiø svaigulá skleidþiantis ir ðampano purslus beriantis garsusis Verdi “Traviatos” brindisi, jau 80 metø buvæs tradicinis Naujøjø pranaðas nacionalinëje operos scenoje.

Antrosios dalies pradþioje nuskambëjusi Madalenos arija ið U. Giordano “Andrë Ðenjë” nejuèia nukëlë á Vienos “Staatsoper” matytà ðios operos pastatymà 2003 m. vasaros pradþioje. Tai buvo vienas pirmøjø Violetos Urmanos soprano vaidmenø, atliktø teatro scenoje.

Tai, kà iðgirdau Vilniuje, praëjus vos pusmeèiui po Vienos spektaklio, tapo beveik másle – kaip praktiðkai tobulumà pasiekusi dainininkë geba ir toliau taip intensyviai þengti á prieká. Atrodytø, kad jau nebëra kur, kad jau pasiekta virðûnë… Bet Violetos Urmanavièiûtës meistriðkumo kartelë vis kyla. Ðioje arijoje su soliste puikiai derëjo orkestras, ypaè iðsiskyrë reto groþio tembrà demonstruojanti violonèeliø grupë (solistas Mindaugas Baèkus).

Frederico raudà ið F. Cilea operos “Arlietë” atlikusio A. Nigro balsas dar nëra galutinai subrendæs tokiu didþiuliu vidiniu dramatizmu alsuojanèiai partijai. Tai labiau paraiðka ateièiai. Dainininkas turi gerà vokaliná iðsilavinimà, dainuoja protingai, nesistengdamas dirbtinai plësti balso galimybiø. Beje, arijos atlikimo tempas pasirodë kiek skubotas, o orkestro audinys – kiek pabyrëjæs.

Akivaizdþiai dainininko akcentuojamas lyrinis pradas neleido iki galo prasiverþti ðio kûrinio atlikimui bûdingai “vidinio verksmo” pripildytai emocijai.

Toliau skambëjo Toskos arija ið Puccini operos “Toska” II veiksmo, kurià Violeta Urmana atliko su jai taip bûdinga interpretacijos inteligencija. Net nesinori atskirai analizuoti ar komentuoti ðios interpretacijos niuansø, kadangi bûtent formos pojûtis, iðraiðkingomis frazë-

mis kuriama didþiulë drobë paliko neiðdildomà áspûdá.

Mimi ir Rudolfo duetas ið Puccini “Bohemos” I veiksmo, reto groþio orkestro intarpas – meditacija ið J. Massenet operos “Thaïs”, kuriame muzikalumu ir puikiu dirigento rankos pojûèiu pradþiugino jaunos arfininkës Vilijos Grencevièiûtës grieþimas, Alfredo Nigro atliekamos neapolietiðkos dainos, ið kuriø ryðkiausiai ástrigo vidine ekspresija ir áspûdingu orkestro koloritu alsuojanti “Che bella montagna questa notte” (tik gaila, kad fortepijonas sukëlë daugiau sinchrono problemø, nei suteikë laukto spalvinio efekto), koncerto oficialiai pabaigai skirtas Rozalindos èardaðas ið J. Strausso “Ðikðnosparnio”, staiga nutraukæs italø kalba skambantá repertuarà. Ir, þinoma, bisai, kuriø norëjosi dar ir dar…

Tiesiog uþbûrë Dþokonda ið Ponchielli to paties pavadinimo operos. Ði partija, galima sakyti, “limpa” dainininkei prie balso, yra su juo suaugusi. Fantastiðkai “laikoma” tesitûra, kiekvienas niuansas turi prasmæ ir tobulà spalvà, frazuotës potëpiai, jëga ir groþis, vidinë ekspresija…

Tiek vokaliai, tiek savo artistine prigimtimi ði partija artima dainininkei.

Tai tikrai Violetos Urmanos herojë.

Nors pati dainininkë sakosi labiau mëgstanti “gyvus”, spektaklinius áraðus, manau, ne vienam didþiulá dþiaugsmà suteiks ir Lietuvoje parduodama ðios Ponchielli operos kompaktinë plokðtelë, kurià prieð metus Violeta Urmana kartu su Placido Domingo specialiai áraðë EMI studijoje.

Koncerto pabaigoje nuskambëjo romantiðkas meilës duetas ið F. Leharo operetës “Linksmoji naðlë”, kurio pradþià nustelbë susiþavëjusios ir dëkingos publikos aplodismentai, skirti Alfredo Nigro, uþdainavusio beveik taisyklinga lietuviø kalba.

Ið abiejø dainininkø sklidusi ðiluma, atsidavimas publikai, elegantiðkas maestro Rinkevièiaus vadovavimas ðventiðkà koncerto atmosferà padëjusiam kurti orkestrui, – visa tai dovanojo tikrai sunkiai pamirðtamø áspûdþiø. Tokie koncertai ástringa atmintyje, tampa ákvëpimo ðaltiniu jauniesiems menininkams, teikia tikrà ðventiná stebuklo ir dþiaugsmo pojûtá. Tuomet patikime, kad duoti tikrai maloniau nei imti…

Daina ADAMKEVIÈIÛTË

Muzikos barai /25

Interviu Lina NAVICKAITË

È

iurlionio pianistø konkurso 2003 metø buklete skaitome: „Pianistë Sonata Alðauskaitë baigë M. K. Èiurlionio nacionalinæ menø mokyklà, ðiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos akademijoje. Yra dalyvavusi aðtuoniuose tarptautiniuose jaunøjø pianistø konkursuose, ið jø keturiuose laimëjo pirmàsias premijas („Karl Czerny” 1997 m. Prahoje, „Konzerteum” 1999 m. Atënuose ir kt.). Koncertavo Europos ðalyse, grojo su Prahos filharmonijos, Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu ir Maþosios Lietuvos simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru. Koncertuoja ir kaip kamerinës muzikos atlikëja.” Tai tik sausi, nors ir svarbûs, jaunosios atlikëjos biografijos faktai, ir neverta në abejoti, kad visai netrukus jø – turbût ir reikðmingesniø – padaugës keleriopai. Vienas dëmuo ðá rudená jau prisidëjo: LMA ketvirto kurso studentë Sonata Alðauskaitë tapo svarbiausiø Lietuvoje pianistø varþytuviø – IV tarptautinio M. K. Èiurlionio pianistø konkurso – pirmosios premijos laimëtoja. Emocinga, artistiðka pianistë savo vyresnes varþoves konkurso finale nukonkuravo uþtikrintai, su polëkiu paskambindama efektingàjá Piotro Èaikovskio Koncertà Nr. 1 b-moll.

Lietuvos muzikos akademijos koridoriuose Sonatà daþniausiai matau kur nors skubanèià pro ðalá ir dalijanèià

Sonata Alðauskaitë, 2000-ieji

“Muzikoje nemëgstu tuðtumo...”

Pokalbis su IV tarptautinio M. K. Èiurlionio pianistø konkurso laureate Sonata Alðauskaite

sutiktiems paþástamiems savo þavià ðypsenà. Turbût neatsitiktinai prieð akis iðkyla bûtent toks jaunosios pianistës portretas, nes daug analogijø su juo galima pastebëti ir koncertø salëje. Regis, jokiø suvarþymø: tas pats romantiðkas

„I dislike emptiness in music…”

A conversation with Sonata Alðauskaitë, the winner of the 4th International M. K. Èiurlionis Piano Competition The booklet of the 2003 M. K. Èiurlionis Competition reads: „Sonata Alðauskaitë graduated from the M. K. Èiurlionis National School of Arts and currently studies at the Lithuanian Academy of Music. She took part in eight international competitions for young pianists, becoming the first prize winner in four of them, including the Carl Czerny Competition in Prague (1997) and the Konzerteum Competition in Athens (1999). She has performed in European countries and has appeared with the Prague Philharmonic, the Lithuanian National Symphony, the Lithuanian State Symphony, the Lithuania Minor Symphony and the Lithuanian Chamber orchestras. She is also active as a chamber musician.”

These are just dry, though important, facts and figures from the young pianist’s biography. And, beyond doubt, many more of these – and probably even more important ones – will quite shortly be added. As a matter of fact, one highly significant achievement has already been made: Alðauskaitë became the first prize winner of the 4th International M. K. Èiurlionis Piano Competition.

In her interview, Alðauskaitë talks about her first steps in music, her teachers, concerts and competitions, and about her preferences in music.

Lina NAVICKAITË

Muzikos barai /26

ávaizdis, ðiek tiek „meniðkos netvarkos”, plastiðka raiðka, þavus laisvumas. Net keista girdëti Sonatà pasakojant, kaip smarkiai ji jaudinasi prieð koncertus, – iðties, pamanau, vaidybos elementas atlikëjui nepaprastai svarbus... Scenoje ði pianistë spinduliuoja savitu ðarmu bei muzikalumu ir tuo neabejotinai paperka klausytojus. Tad kokia startuojanèios menininkës filosofija, o gal kol kas – tiesiog áprastinë atlikëjos rutina slypi po koncertiniu Sonatos ávaizdþiu?

didþiausiam – Karlo Czerny – konkursui Prahoje. Jo þiuri pirmininkas – didþiulë asmenybë, austrø pianistas Paulis Badura-Skoda. Prahoje man tikrai puikiai pasisekë, gal dël to taip gerai prisimenu ir patá ruoðimàsi.

– Pastaruosius kelerius metus klausytojai jau gana daþnai girdi tave skambinant vieðuose koncertuose. O kokia buvo muzikinio kelio pradþia, kada ir kodël pradëjai mokytis muzikos?

– Nepasakyèiau, kad mano poþiûris á já bûtø esmingai pakitæs. Kiekvienas nenaujas kûrinys po tam tikro laiko „susiguli”, groti já pasidaro paprasèiau, jau þinai, kur kokius taðkus ant i dëti. Laikas labai padeda. Beje, ðis koncertas, nors ir labai graþus, nëra toks brandus kaip, tarkime, Bacho, Brahmso ar Francko kûriniai, todël nevertinèiau jo kaip nors ypatingai. Vis dëlto Èaikovskio Koncertas man itin prilipo vos pradëtas mokytis.

Iðmokau já nepaprastai lengvai – nepalyginsi su tuo, kaip dabar, pavyzdþiui, kankinuosi su Sergejaus Rachmaninovo Treèiuoju koncertu...

– Pradëjau turbût kaip ir visi – penkeriø metø tëtis mane atvedë á M. K. Èiurlionio menø gimnazijà (dabar menø mokykla). Gimnazijoje teko mokytis pas kelis specialybës mokytojus – Savickienæ, Lipniagovienæ, Jurgelioná, taèiau pagrindinë mano mokytoja buvo Laimutë Jakniûnienë, pas kurià mokiausi nuo penktos iki beveik dvyliktos klasës. Ið esmës ji mane ir iðugdë.

– Gal prisimeni patá pirmàjá savo koncertà?

– Tikrai ne... Nors á atmintá ástrigo pirmas rimtas koncertas – debiutas su orkestru. Atrodo, 1995 m. su prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru skambinau Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 8 II ir III dalis. Ðis M. K. Èiurlionio menø gimnazijos moksleiviø koncertas Filharmonijoje man buvo tikrai didelis ávykis. Puikiai pamenu, kaip tuomet direktorius barë, kad „èiurlioniukai” eina á scenà visiðkai nepasitempæ, neiðsitiesæ...

– Èiurlionio konkurse laurus pelnyti padëjusá Èaikovskio Koncertà b-moll tu taip pat groji dar nuo mokyklos laikø – nuo 11 klasës. Ar jauti, kuo tavo poþiûris á ðá kûriná per tà laikà pasikeitë?

– Ar Rachmaninovo Treèiàjá ruoði kokiam nors konkreèiam koncertui, ar gal LMA bakalauro egzaminui?

– Galbût, að labai norëèiau. Taèiau 2004 m. vasario pabaigoje Filharmonijoje dar grosiu kità – Beethoveno Koncertà Nr. 3 c-moll. Tai dar ne tas Filharmonijos kvietimas, kurá gavau po Èiurlionio konkurso. Tiesiog taip atsitiko, kad atsirado laisva vieta ir man buvo leista pasirinkti: groti visiðkai neskambëjusá kûriná, Brahmso Koncertà Nr. 2 arba Beethoveno Nr. 3. Iðsirinkau pastaràjá, nes Beethoveno koncertø dar nesu grojusi.

– Ar buvo toks momentas, kai supratai, kad tavo gyvenimas tikrai turi bûti susijæs su muzika? Koncertas ar konkursas, padëjæs pajusti tikràjá grojimo skoná?

– Ar yra tokios muzikos, kurios groti nenorëtum?

– Staigaus lûþio tikrai nebuvo. Savotiðku persilauþimu galima bûtø laikyti metà, kai Jakniûnienë mane pradëjo ruoðti konkursams. Tiesà sakant, Mokytoja man buvo toks didþiulis autoritetas, kad pati në nepagalvojau, ar að to noriu, ar nenoriu, tiesiog dariau, kà ji sakydavo...

Atsimenu, ypaè puikiai sutardavome aukðtesniosiose klasëse, – galima sakyti, buvome draugës. Ir ðalia viso to, kad ir kokie draugiðki santykiai tarp mûsø bûtø susiklostæ, dar labai gerai, produktyviai dirbome.

Pamenu, kaip, regis, 1997 m. vasarà intensyviai dirbome, nuolat susitikdavome, – ruoðëmës konkursui. Tai buvo kaþkas fantastiðka – iki ðiol negaliu pamirðti.

Tuo metu ruoðiausi savo iki ðiol paèiam

– Geras klausimas... Kartais net ir visos tos „balalaikos” bûna graþios, bet labiausiai muzikoje nemëgstu tuðtumo.

– Mëgstu labai ávairios stilistikos muzikà, bet nemëgstu pigios...

– O kas yra pigi muzika?

– Daug kas ir Lisztà gali ávardyti kaip tuðèià muzikà.

– Aiðku, Lisztas atsidurtø gerokai tolesnëje mano vertybiø skalës pozicijoje nei kiti autoriai, kuriuos mëgstu. Pirmenybæ teikiu gilesnei muzikai, labiau einanèiai ið ðirdies. Sunku bûtø dabar kà nors konkreèiai nurodyti, bet kartais tiesiog bûna visiðkai aiðku, kad tam tikro kûrinio nieku gyvu negalëèiau átraukti á repertuarà.

– Ar turi savo idealus – kompozitoriaus, stiliaus, atlikëjo?

– Pirmiausia tai – Glennas Gouldas.

Savo muzika jis kalba taip stipriai... Þa-

vi ir Sviatoslavo Richterio, Myros Hess interpretacijos. Ið kompozitoriø groju visus, visi savaip patinka.

– Èiurlionio konkurso metu tave nuolat matydavau salëje – klausanèià kitø dalyviø pasirodymø. Tai gana neáprasta – daþniau konkursantai stengiasi kaip galima labiau susikaupti saviems pasirodymams.

– Tikrai daþnai?.. Palyginti su tuo, kiek að anksèiau sëdëdavau konkursuose, ðiemet tai dariau labai maþai. Pirma, labai norëjau paklausyti konkurse dalyvaujanèiø lietuviø. Be to, nesureikðminu konkurso konkurencijos – mane juk vertina kiti, að galiu tik pagroti. O kiek tomis dienomis turëjau praktikuotis, tai tikrai savo „dozæ” pagrodavau. Beje, man labai patiko estës Irinos Zacharenkovos grojimas – konkurso metu jos negirdëjau, bet maèiau per televizijà rodomà laureatø koncertà. Sako, kad tada ji pasirodë gerokai silpniau nei per patá konkursà, bet vis dëlto buvo galima áþvelgti tai, kà ji turi. Labai tyras, natûralus grojimas. Tarsi kalnø gëlytë...

– Ar áraðø klausymà, koncertø lankymà laikai svarbia asmeninio tobulëjimo dalimi?

– Tiesà sakant, su koncertais kebloka.

Pavyzdþiui, pastaruoju metu pamirðau nueiti net á du pagrindinius koncertus – Mûzos Rubackytës ir savo dëstytojo...

O ðiaip, þinoma, labai praturtina viskas, kà klausai, kà perskaitai, á kokius koncertus eini. Kiekviena informacijos rûðis vienaip ar kitaip kur nors sugula ir kaupiasi. Skaitau ir biografines knygas, ir visa kita, ko reikia profesiniu poþiûriu.

– Kokiai veiklai ar pomëgiams, be muzikos, dar turi laiko?

– Kai turiu laiko, noro ir jëgø, stengiuosi apsilankyti sporto klube. Labai mëgstu plaukioti baseine. Norëèiau bûtinai nuvaþiuoti kur nors panardyti jûroje, bet iki ðiol dar nepavyko. Turiu netgi diplomà – Moksleiviø rûmuose lankiau nardymo kursus, laikiau egzaminà. Nardymas teikia tiesiog nepaprastà malonumà. Jautiesi tarsi kosmose – ta nesvarumo bûklë ið tiesø fantastiðka...

Labai malonu, bet ir labai rizikinga. Vis kaþkaip sugebu daþniau uþ kitus per greitai iðkvëpuoti savo orà...

– Na, pasitaiko, kad ir grodamas konkurse „pamirðti kvëpuoti”...

– Konkursas ið tiesø yra baisus dalykas. Mirtinas jaudulys... Psichologiðkai reikia bûti nepaprastai stipriam. Scenoje tiesiog netenki visko, kà turëjai parodyti geriausia, – nebelieka në muzikalumo, o kà jau kalbëti apie klausymà, tekstà ar drebanèius pirðtus... Viskà prarandi.

–

Tavo

interpretacijose

svarbus

Muzikos barai /27

Konkursas vaidmuo, regis, tenka ágimtam muzikalumui, spontaniðkumui. Kiek ten racionaliø elementø? Ar intuicija – svarbiausia?

– Galiu pasakyti tik tiek, kà þmonës apie tai ðneka: jog esu spontaniðka, muzikali etc. Pati savæs nesiryþèiau vertinti.

Taèiau racionalumas man – toli graþu ne paskutinëje vietoje. Neretai su grojamu kûriniu dirbu labai analitiðkai – kad þinoèiau, kur kokios moduliacijos, pasikeitimai, „ávykiai”. Geriausià rezultatà pasieki tada, kai yra intuicijos ir apskaièiavimo pusiausvyra.

– Ðiame amþiuje tikriausiai dar nemaþà átakà meniniams sprendimams turi pedagogas. Kaip galëtum palyginti savo mokytojø – Laimutës Jakniûnienës ir dabartinio profesoriaus Petro Geniuðo – dëstymo metodus? Ar turi átakos tai, kad Geniuðas pats yra koncertuojantis pianistas?

– Be abejo, turi. Tai dvi visiðkai skirtingos stovyklos, man buvo be galo sunku pereiti ið vienos á kità. Vienas skirtumas yra pats dëstymo laikas. Pas Mokytojà tikrai bûdavo labai daug dirbama, ir að tà labai vertinau. Tai, kad ji tris–keturias dienas per savaitæ skirdavo man laiko, lëmë puikius rezultatus. O èia – visiðkai prieðingai... Paskaitø (ne specialybës) Muzikos akademijoje gausa lemia, kad tiesiog nelieka laiko groti. Yra daugybë disciplinø, kuriø, mano supratimu, galëtø ir nebûti, – ypaè tiems, kurie ið tikrøjø nori groti. Kartais susidaro áspûdis, kad studentus mëginama savotiðkai niveliuoti. Yra grieþtos lankomumo taisyklës, o að tiesiog nemoku atsainiai þiûrëti á paskaitas: jeigu jau jas lankau, darau tai, kà dëstytojai liepia. Ir tuomet labai nukenèia specialybë. Kaip tik dël to praeitais metais pasirinkau iðeiti iðkart dvejø metø kursà, kad ðiemet galëèiau atsidëti vien specialybei.

– O kuo skiriasi paèios specialybës pamokos?

– Vis dëlto tai, kad dëstytojas pats koncertuoja, lemia ir kiek kitoká dëstymo pobûdá – tai tarsi mokymas, „kaip groti scenoje”. Be abejonës, niekados nesu verèiama priimti jo norimø grojimo bûdø, tai visai kas kita. Visus tuos dalykus, kurie priklauso tradicinei grojimo fortepijonu mokyklai, Geniuðas tarsi atmeta, pataria daryti visai prieðingai. Neretai priartëjame ir prie dþiazo, ávairiausiø netipiðkø dalykø, ir tai – fantastiðkai ádomu. Geniuðo pedalo mokykla iðvis nepaprasta... Sakoma, kad norma, jog pas já atëjæs naujas studentas iðmoktø visø siûlomø pedalizacijos subtilybiø, – treji metai. Labai ádomus dëstytojo metodas – netipiðka frazuotë. Daþniausiai esame

Muzikos barai /28

ápratæ dëti taðkus ant stipriøjø takto daliø, tuo tarpu Geniuðas siûlo savotiðkà „dþiaziná” variantà – akcentuojama silpnoji nata. Pavyzdþiui, konkursui ruoðtà Bacho Tokatà fis-moll ilgà laikà dirbau tokiu variantu ir tikrai galiu garantuoti – kur kas geriau! Nors paskui taip jau ir nebegroji, vis dëlto turi tai omenyje, ausis pripranta ásiklausyti á visas tas natas, kuriø anksèiau net nebuvai girdëjæs.

Dirbdama meistriðkumo kursuose su ávairiais kitø ðaliø pedagogais, supratau, kad turiu paties aukðèiausio lygio dëstytojà.

– Ar nekilo mintis vaþiuoti mokytis á uþsiená? Pavyzdþiui, á Londonà, kur dirba ir profesorius Geniuðas?

– Labai daug apie tai galvojau ir dël keliø prieþasèiø nutariau bent magistrantûrà dar baigti Lietuvoje. Viena svarbi prieþastis – laikas, kurio prireikia ieðkant ryðio su dëstytoju. Galima sakyti, kad bendrà kalbà su prof. Geniuðu suradome tik po dvejø metø. Dabar savo studijomis jo klasëje esu nepaprastai patenkinta, ir tikrai dar në ið tolo neartëja riba, kai galbût pamatysiu, kad jau nieko naujo ið jo negaliu paimti. O juk vaþiuodama studijuoti svetur visiðkai neþinoèiau, kaip sutarsime su dëstytoju, ar að prie jo priprasiu, ar ne, koks jis þmogus, kaip dëstys... Tai didþiulë rizika.

Ne maþiau svarbus dalykas – pinigai: ne kiekvienas gali sumokëti uþ mokslà didþiules sumas. Reikia bûti laimës kûdikiu norint gauti trûkstamà finansavimà.

Netgi suma, kurià gavau kaip Èiurlionio konkurso laureatë, bûtø tik labai maþa dalis to, kà man Londone reikëtø sumokëti per metus.

– Kas po ðio konkurso pasikeitë? Ar nuo ðiol biografijoje liksiantis áraðas neuþdeda savotiðko ðtampo, nereiðkia didesnës atsakomybës?

– Ne, taip manyti bûtø tuðtybë. Tikrai nejauèiu, kad tai mane kaip nors ápareigotø. Þinoma, kiekvienas konkursas skatina augti, tarsi verèia pasiþiûrëti á save ið toliau, ir tai neabejotinai duoda teigiamø rezultatø – aiðkiau pamatai, kà reikëtø keisti ar taisyti. Anksèiau labai iðgyvendavau, kad esu ne tokia kaip tie atlikëjai, kurie gali iðeiti á scenà ir parodyti viskà, kà gali, kurie neklysta, o að visàlaik taip jaudinuosi... Taèiau jau susitaikiau su tuo, kad nesu robotas. Galbût ðis konkursas ir padëjo geriau save ávertinti, suteikë truputëlá daugiau pasitikëjimo, kurio man labai reikia.

– Dëkoju uþ pokalbá ir linkiu sëkmës.

n

Tarptautinis studentø kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkursas

Klaipëdos universiteto Menø fakulteto muzikos atlikëjai, ðokio bei teatro meistrai (pedagogai ir studentai) jau seniai atrado savo vietà meno nelepinamoje Vakarø Lietuvoje.

Patys dalyvaudami ávairiuose tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose Klaipëdos universiteto menininkai – instrumentininkai tuo neapsiribojo. Jau antrus metus èia rengiamas niekada iki ðiol Lietuvoje nebuvæs organizuotas tarptautinis studentø kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkursas.

Idëja rengti tokius konkursus kilo Klaipëdos universiteto Fortepijono katedros lektorei Ingai Maknavièienei. Ji buvo ir pagrindinë konkurso organizatorë. 2002 m. ávyko pirmasis konkursas, kuriame dalyvavo 54 studentai ið ðeðiø Lietuvos konservatorijø ir aukðtøjø muzikos mokyklø. Sëkmë paskatino organizatorius rengti já dar didesná, tarptautiná. Organizacinis komitetas (pirmininkë - I. Maknavièienë, nariai - doc.

V. Alenskas, prof. V. Bruþas, R. Giedraitis, doc.

J. Karosaitë, doc. Osipkovas, doc. T. Romaðkina, doc . Savukynaitë, doc. S. Sugintas, doc.

V. Vadoklienë) konkursui ruoðësi ilgai ir kruopðèiai. Prie neeilinio renginio ruoðimo daug prisidëjo Klaipëdos universiteto rektorius, prof.

V. Þulkus ir Senato pirmininkas prof. S. Vaitekûnas. Konkursà visokeriopai palaikë Lietuvos Muzikø sàjungos prezidentas prof. R. Þigaitis: „Ar gerai, kad vyresni kolegos èia Klaipëdoje, po ðia jaukia menø mûzø pastoge, siekia kurti palankiausias prielaidas (...) muzikavimo kûrybinëms varþyboms? Neabejodamas tariu „taip”!

Vargu ar konkursas bûtø ávykæs be rëmëjø pagalbos. Reikðmingà paramà suteikë AB „Klasto”, bankas „Sampo”, dienraðèiai „Klaipëda”, „Vakarø ekspresas”, þurnalas „Muzikos barai”, televizija „Balticum”, spaustuvë „Druka”, vieðbutis „Radisson SAS”, AB „Þemaitijos pienas”, AB „Klaipëdos duona”, UAB „Konica Minolta Baltia” ir kt. Rëmëjø dëka konkursui buvo iðleistas svarbus, iðliekamàjà vertæ turintis leidinys - Klaipëdos kompozitoriø kûriniø rinktinë. Jos iðleidimo iniciatorë – taip pat I. Maknavièienë. Kad ðis neeilinis rinkinys iðvystø dienos ðviesà, daug pastangø ádëjo Klaipëdos universiteto Senato pirmininkas, prof. habil. dr. S. Vaitekûnas, palydëjæs já á gyvenimà ne tik praktiðku rûpesèiu, bet ir poetiðku þodþiu: „Nei viena kita meno rûðis nebûna taip pastoviai kartu kasdieniame gyvenime, kasdienëje buityje, kaip bûna muzika. (...)

Ji nukelia mus á spalvingà harmonijos pasaulá, kuris gydo suþeistà sielà, áneða harmonijà tarp proto ir jausmø, kuris siekia tobulumo santykiuose su þmonëmis”.

Renginá praturtino ir papuoðë ir informatyvus bukletas, pristatantis atlikëjus, jø programas, þiuri narius, konkurso nuostatus, tvarkà, rëmëjus ir kt.

Kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkurse, vykusiame Klaipëdos universiteto menø

Klaipëdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas Þulkus, konkurso organizacinio komiteto pirmininkë Inga Maknavièienë, “Sampo” banko Klaipëdos filialo direktorius R. Atas

fakultete 2003 m. gruodþio 3-7 dienomis, dalyvavo 130 studentø ið Lietuvos, Latvijos, Vokietijos muzikos akademijø, universitetø, konservatorijø, meno mokyklø.

Autoritetinga þiuri komisija (pirmininkas - Lietuvos muzikos akademijos prof. K. Grybauskas, nariai - doc. V. Alenskas, prof. V. Bruþas, doc.

J. Karosaitë /Klaipëdos universiteto Menø fakultetas/, prof. A. Baumanis /Latvijos J. Vytolio muzikos akademija/, prof. L. Ivaðkovas /Baltarusijos valstybine muzikos akdemija/, prof.

H. Kalaus /Estijos muzikos akademija/, prof.

R. Vaitkevièiûtë /Lietuvos muzikos akademija/, prof. H. Schicker /Ðveicarijos Ciuricho aukðtoji muzikos mokykla/)) átemptai dirbo keturias dienas nuo ryto iki vëlyvo vakaro. Jai teko sudëtingas uþdavinys: ið puikiai pasirodþiusiø gausybës atlikëjø atrinkti geriausius.

Konkurso dalyviai dël jø gausumo ir amþiaus bei pasirengimo skirtumø buvo suskirstyti á dvi grupes A ir B. A grupëje pasirodë konkurso dalyviai gimæ 1984 m. ir vëliau, o B grupëje - gimæ iki 1983 m. gruodþio 31 dienos.

Kiekvienos grupës dalyviams organizacinis komitetas parengë nuostatus, apgalvotus atliekamos programos reikalavimus. Ir kameriniai ansambliai ir koncertmeisteriai turëjo atlikti ávairiø epochø kûrinius, savo ðalies kompozitoriø veikalus tuo parodydami muzikos stiliaus pojûtá, interpretacinius sugebëjimus, technines galimybes.

Kameriniø ansambliø A grupëje varþësi devyni kolektyvai (Klaipëdos E. Balsio menø gimnazijos, S. Ðimkaus konservatorijos, Vilniaus B. Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos, nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos), B grupëje deðimt (Klaipëdos universiteto Menø fakulteto, Latvijos J. Vitolio muzikos akademijos, Lietuvos muzikos akademijos) muzikiniø kolektyvø.

Didþiausià meistriðkumà, ansamblinio grojimo pojûtá, brandø muzikos suvokimà (B grupëje) parodë ir laureatais tapo Latvijos J. Vitolio muzikos akademijos studentai: duetas A. Cerusa (fleita) ir T. Pogrebnaka (fortepijonas),

dëst. prof. J. Maleckis - I vieta; klarnetininkø kvartetas - G. Gedroics, M. Vidmonte, K. Kitners, G. Zvejnieks (dëst. G. Paþe); duetas - J. Nimanis (klarnetas) ir V. Juhnevièa (fortepijonas), dëst.

H. Hansenà - II vietos; Lietuvos muzikos akademijos variniø puèiamøjø kvintetas - L. Lapë, L. Balèiûnas, T. Bidva, M. Ðaulys, V. Poðkus (dëst. doc. T. Adomavièius) - III vieta. Diplomà pelnë Klaipëdos universiteto trombonininkø trio - E. Bruþas, S. Saukalas, R. Valaitis (dëst. doc.

S. Sugintas).

Nedaug kuo meistriðkumo poþiûriu nusileido jaunesnieji (A grupë). I vietà laimëjo J. Naujalio gimnazijos duetas - À. Paulauskas (klarnetas) ir M. Bazaras (fortepijonas), dëst V. Þemaitis, II - Klaipëdos E. Balsio menø gimnazijos klarnetininkø kvartetas - J. Barzdþius, V. Breimelis,

Klaipëdos universiteto senato pirmininkas prof. habil. dr. Stasys Vaitiekûnas konkurso atidarymo ceremonijos metu

M. K. Vilys, J. Latakas (dëst. A. Daukðys), III - Klaipëdos S. Ðimkaus konservatorijos trimitininkø kvartetas - T. Konèius, V. Zlatinas, D. Zylë, T. Èesnauskas (dëst. V. Nemaniûnas).

Ypatingà susidomëjimà këlë koncertmeisteriø konkursas. Daþnai ðeðëlyje esantys labai svarbûs muzikos atlikimo dalyviai - koncertmeisteriai dabar tapo pagrindiniais ir svarbiausiais. Jø pasirodymø sëkmæ daug lëmë ir iliustratoriai, daugiausia dainininkai bei vienas kitas instrumentininkas.

Laureatais (I, II, III vietos) tapo ávairiø muzikos mokyklø auklëtiniai: V. Gailiûtë (LMA, iliustratorë A. Liutkutë /sopranas/; dëst. I. Èiurilaitë), G. Adomavièiûtë (LMA, iliustratorë S. Konstantinova /sopranas/; dëst. N. Ralytë). Sëkmë lydëjo S. Ðimkaus konservatorijos muzikus. Premijas pelnë M. Struèkova (iliustratorius E. Puzynia /bosas/; dëst B. Vaiðienë), A. Govorova (iliustratorë D. Kuþmarskytë /mecosopranas/; dëst. B. Vaiðienë), V. Gerasimovas (iliustratorius V. Kliukinskas /bosas/; dëst T. Prokopoviè). Ypatingà

meninæ brandà pademonstravo konkurso dalyviai ið Berlyno menø universiteto S. Witzemannas ir jo iliustratorë R. Bader (violonèelë; dëst.

L. Grossmann) bei J. Vitolio muzikos akademijos studentës A. Eglina ir L. Muceniece. Abiems ðioms koncertmeisterëms talkino puiki dainininkë I. Parða (mecosopranas; dëst D. Klava).

Dalyviø buvo tiek daug, kad þiuri dar paskyrë (B grupëje) net penkis diplomus uþ labai gerà koncertmeisterio meniná darbà: Klaipëdos universiteto Menø fakulteto studentei J. Brun (iliustratorë S. Konstantinova /mecosopranas/; dëst. doc. T. Romaðkina), Lietuvos muzikos akademijos studentëms - D. Bagdonaitei (iliustratorë L. Bendþiûnaitë /sopranas/; dëst. doc. R. Vaitkevièiûtë), E. Kirkaitei (iliustratorius M. Zimkus /tenoras/; dëst. doc. I. Armonienë), I. Vyðniauskaitei (iliustratoriai J. Gedminaitë /sopranas/ ir D. Jakðtas /violonèelë/; dëst. doc. I. Armonienë) bei Latvijos J. Vitolio muzikos akademijo atstovei E. Skrastinai (iliustratorë A. Rûrane /sopranas/; dëst. G. Stade). Ðis konkursas ne tik iðrinko geriausius studentus koncertmeisterius, bet ir atkreipë dëmesá á koncertmeisteriø padëtá bei jø statusà dabartiniame Lietuvos muzikiniame gyvenime. Koncertmeisteriai, bûdami lygiaverèiai solistams muzikos atlikimo partneriai, puikûs atlikëjai, talentingi muzikai, daþnai nëra pakankamai vertinami nei moraliniu, nei materialiniu poþiûriu.

Konkursantai iðsidalijo ir nemaþa specialiøjø prizø, o koncertmeisteriø A grupës antrosios vietos laureatams A. Govorovai ir V. Gerasimovui atiteko dienraðèio „Klaipëda” prizai - kelionë á Tatrus. Televizijos „Balticum” prizà - televizoriø pelnë kameriniø ansambliø A grupës antrosios vietos laureatas - E. Balsio menø gimnazijos klarnetininkø kvartetas.

Konkursà papuoðë puikûs atidarymo bei uþdarymo koncertai, gerai organizuota visa jo eiga. Pasibaigus konkursui, ávertinus rezultatus, akivaizdu, kad geriausiai pasirodë ir daugiausia priziniø vietø laimëjo sveèiai, ypaè Latvijos J. Vitolio muzikos akademijos studentai. Þiuri komisijos pirmininko prof. K. Grybausko nuomone, dël to taip pat reikia tik dþiaugtis, nes „tai puiki tarptautinio konkurso ir Klaipëdos reklama”. Profesorius neuþmirðo priminti, kad Lietuvos studentams „reikia pasitempti”.

Visi þiuri komisijos nariai pripaþino ðá konkursà esant labai reikalingà ir vertingà, „nes jis uþëmë svarbià niðà Lietuvos muzikinio gyvenimo panoramoje”. Konkurso organizatoriai pasiryþæ tæsti uþsibrëþtà darbà ir jau dabar pradëjo ruoðtis III tarptautiniam Klaipëdos kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkursui. Neabejoju, kad jis tikrai turës tàsà. Tuo labiau, kad panaðià mintá iðreiðkë ir konkurso Globëjas, Klaipëdos universiteto rektorius prof. habil. dr. V. Þulkus: „Dþiugu, kad ðis konkursas jau tampa tradicija, kad jis áleidþia ðaknis bûtent mûsø Universitete, kad susijungia vis ávairesniø tautybiø þmones.

Visa tai rodo, jog já sumaniusieji atkakliai siekia savo tikslo, yra tvirti savo dvasia, o jø asmenybës traukia tarsi magnetai”.

Daiva KÐANIENË

Muzikos barai /29

Ugdymo problemos Muzikinio kartø dialogo beieðkant

Þmogaus gyvenimo kokybë pirmiausia priklauso nuo to, kaip jis geba veikti ir save realizuoti. Ði problema ypaè svarbi þiniø visuomenæ kurianèiame ðiuolaikiniame pasaulyje. Informacijos srautas ir gyvenimo tempas, atrodo, artinasi prie ribos, kada nebeturësime laiko paþvelgti vienas kitam á akis ir ásiklausyti á gyvà þodá. Kita vertus, aiðkiai matome, kad minties revoliucijos, apverèianèios þmonijos protà, nebesutampa su natûralia kartø kaita.

Anksèiau universitete ágyto iðsilavinimo pakakdavo visam gyvenimui, o ðiandien aukðtojoje mokykloje ágytos þinios – tik pamatas kaupti jas toliau. Mokslo paþanga ir nenumaldomas gyvenimo accelerando suformavo visuomenës poreiká nuolat lavintis ir bûtinybæ mokytis visà gyvenimà.

Bûtent ðiam poreikiui tenkinti sukurta „Socrates” programa. Viena jos ðaka, „Erasmus”, teikia galimybæ tobulinti aukðtàjá mokslà, kita, „Comenius”, – mokyklà. 2000 m. „Socrates” veikla papildyta nauja ðaka, ávardyta „Grundtvig”, kuri plëtojama keturiomis kryptimis: „Grundtvig 1” skirta tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvoms, „Grundtvig 2” – mokymosi partnerystei, „Grundtvig 3” – mobiliam mokymo personalo rengimui ir „Grundtvig 4” – tarptautinio internetinio bendravimo tinklo kûrimui. Programos pavadinimas susijæs su danø teologo ir poeto N. F. S. Grundtvigo (1783–1872) pavarde.

Bûtent jis yra suaugusiøjø universiteto pradininkas, jo dëka pradëjo plëtotis mokymosi visà gyvenimà idëja. Ðiemet gavusi finansinæ Europos Sàjungos „Socrates” / „Grundtvig” programos paramà, á „Grundtvig 2” programà ásitraukë ir Lietuvos muzikos akademija, tapdama Vokietijos ir Austrijos partnere. Ásitraukti á ðios grupës veiklà Muzikos akademijà paskatino dr. Renate Heinisch, nepriklausoma farmacininkë, Europos Parlamento narë, Badeno-Viurtembergo tëvø sàjungos pirmininkë, Main-Tauberio apskrities tarybos narë. Jos iniciatyva suformuoti veiklos tikslai siejami su tëvø ir seneliø skatinimu muzikuoti drauge su vaikais, muzikinio ugdymo ankstyvoje vaikystëje propagavimu, su muzikos vaidmens sveikiems ir neágaliems vaikams ásisàmoninimu.

Muzikos barai /30

Programos koordinatorës Editos Treèiokienës rûpesèiu LMA atstovëms buvo suteikta galimybë vykti á programos partneriø susitikimà, kuris spalio 17–21 dienomis vyko Veikersheime (Vokietija). Renginyje dalyvavo akademijos Muzikos teorijos katedros doc. dr. Vida Umbrasienë ir LMA Tarptautiniø ryðiø skyriaus koordinatorë Kristina Valentonienë. Pradëdama susitikimà, Renate Heinisch pabrëþë, kad Europos Sàjungos remiamas projektas skirtas suaugusiøjø ðvietimui.

Todël vienas svarbiausiø projekto partneriø tikslø – dalytis patirtimi ir rasti tinkamiausiø suaugusiøjø ir vaikø muzikavimo drauge formø, kurios galëtø tapti ir jungianèiu tautas kultûriniu bendradarbiavimu.

Svarbiausia – sukurti tinklà, siejantá ávairiø kartø þmones. Badene-Viurtemberge ákurta Tëvø sàjunga jau turi muzikos mentoriø dirbti su suaugusiaisiais – tëvais, seneliais, muzikos auklëtojais – rengimo patirties, kuria galëtø pasidalyti.

Susitikime kalbëjæs ministerijos kulto, sporto ir jaunimo reikalø atstovas Walteris Pfohlis atkreipë dëmesá, kad Vokietijoje nyksta dainavimo tradicija, pradiniø klasiø mokytojai neturi muzikinio iðsilavinimo, negroja jokiu muzikos instrumentu.

Kasdienëje aplinkoje nyksta dainos, ðokiai, þaidimai. Siekdami susigràþinti, kas prarasta, vokieèiai suteikia vaikams ir jaunuoliams sàlygas lankytis simfoniniuose koncertuose, operose, steigia muzikos mokyklas, palaiko mëgëjiðkà muzikavimà, skatina giedoti baþnyèiose, leidþia knygeles-kalendorius su dainomis, kuriø vaikai mokosi kartu su suaugusiaisiais, ir t. t. Iðplëtodama kolegos mintá, dr. Karina Teller, buvusi Ðtutgarto muzikos mokyklos direktorë, studijavusi muzikologijà ir germanistikà, su apgailestavimu teigë, kad jau antra vokieèiø karta nebedainuoja. Vaikai nemoka ir nenori dainuoti, neþino, kiek dþiaugsmo gali suteikti muzika. Jø klausà formuoja vadinamasis menas, skambantis greitojo maisto restoranuose ir prekybos centruose. Muzikos mokyklose formuojamos tëvø su vaikais nuo pusantrø metø grupës.

Dr. Wolfas Peschlis, Vienos gimnazijos direktorius, Muzikos pedagogø sàjungos prezidentas, laisvalaikiu vadovaujantis mokiniø, tëvø ir mokytojø chorui, aptarë muzikinio ugdymo padëtá Austrijoje. Pasak prelegento, Austrijoje dainavimo tradicija ið mokyklø niekada nebuvo dingusi. Vaikø darþeliø muzikos

“Gruntvig 2” programos partneriø susitikimo Veikersheime dalyviai

auklëtojai mokosi ketverius metus, kartu ágydami ir viduriná iðsilavinimà.

Jie mokomi dainuoti ir groti dviem instrumentais. Austrijoje esama muzikiniø vaikø darþeliø. 25–30 proc. mokyklø 6–10 metø vaikø kasdien dainuoja, taèiau muzikos pamoka yra tik viena. Muzikos mokytojai ruoðiami muzikos universitetuose. Pagrindiniø mokyklø ir gimnazijø mokiniai turi gana daug galimybiø pasirinkti tinkamà formà mokytis muzikos. Pasak dr. Peschlio, darbas Austrijos muzikos mokyklose yra puikiai organizuotas. Ðios mokyklos bendradarbiauja su muzikos gimnazijomis, kuriose dirba muzikai profesionalai, galintys didþiuotis savo mokiniø laimëjimais. Austrijoje labai populiarûs puèiamieji instrumentai, didëja chorinio dainavimo ir liaudies muzikos poreikis, gana daug þmoniø muzikos mokosi privaèiai.

Su muzikiniu ugdymu Vengrijoje supaþindino Vengrø kultûros instituto Ðtutgarte referentë Györgyi Simon. Vieðnios teisëmis dalyvavusios Vengrijos atstovës E. Bräutigam ir A. Gól papasakojo apie gyvybingà Zoltáno Kodály sukurtø muzikinio ugdymo tradicijø tæsiná. Lietuvos muzikinio ugdymo patirtá ir kryptis pristatë Vida Umbrasienë.

Intensyvià pirmojo partneriø susitikimo programà praturtino praneðimai apie kolegø vokieèiø darbo

metodus ir muzikos panaudojimo dirbant su vaikais, kuriø sutrikusi kalba, patirtá (W. Bartholme). Dalyviø dëmesá patraukë ir Veikersheimo kantoriaus Peterio Ammerio patirtis bei miesto kompozitorës Charlotte’s Seither kûrybiniai ieðkojimai siekiant pritraukti visuomenæ prie moderniosios muzikos. Renginio darbotvarkæ svariai papildë vaikø gydytojas dr.

Wolfgangas Ettrichtas, atskleidæs teigiamà muzikos ir muzikinës veiklos poveiká vaiko psichikai. Dalydamasis darbo Afrikoje patirtimi, dr. Ettrichtas prisiminë já suþavëjusá faktà, kad muzika ir kalba ten nuo kûdikystës yra nedaloma visuma. 3–4 metø afrikieèiai vaikai jau moka apie 40–50 dainø!

Muzikinio lavinimo ankstyvojoje vaikystëje reikðmë nekelia abejoniø.

Beveik visose ðalyse susiklosèiusios tam tikros muzikinio ugdymo tradicijos taip pat liudija muzikos vaidmens þmogui suvokimà. Taèiau, kaip buvo paþymëta susitikime, perkainojant ðiuolaikinio pasaulio vertybes, muzikos vis daþniau mandagiai papraðoma uþleisti vietà tiksliesiems mokslams, o gyvo muzikavimo dþiaugsmà palengva keièia virtualusis kompiuteriø pasaulis. Visi kalbëtojai aiðkiai iðreiðkë poreiká bendrauti muzikos kalba. Kaip rytmeèio malda suskambo susitikimo dalyviø èia pat padainuotas kanonas, kaip svaigus skrydis á vaikystæ suðildë muzikinis þaidimas. Netrukus suskambo ir vengrø, lietuviø, vokieèiø, austrø melodijos. Pasigirdo gaida, suprantama visiems ir liudijanti, kad muzika ið tiesø ne iðrinktøjø menas.

Beveik visi þmonës gimsta apdovanoti gebëjimu klausyti, iðgirsti ir naudotis savo balsu, taigi ir dainuoti. Taèiau ðiuolaikinë visuomenë mano, kad mokëti skaièiuoti dabar kur kas svarbiau nei bendrauti ir suprasti vienam kità. Dr. Ettrichtas priminë, kad jau árodytas teigiamas muzikos poveikis vaiko fiziologijai ir

In Search of Musical Dialogue between Generations Having received financial support from the European Union SOCRATES/GRUNDTVIG programme, the Lithuanian Academy of Music joined the GRUNDTVIG 2 programme, becoming a partner of Germany and Austria. On the initiative of the programme coordinator, Edita Treèiokienë, representatives of the Academy – Associate Professor Vida Umbrasienë from the Department of Music Theory and the International Relations Office Coordinator Kristina Valentonienë – took part in a meeting for partners in the programme, which was held on 17 – 21 October in Weikersheim, Germany. The article tells about the issues discussed during the meeting.

Vida UMBRASIENË

Kûryba nervø sistemai. Klausantis muzikos, o ypaè muzikuojant, itin aktyviai veikia smegenø dalys, susijusios su orientavimusi erdvëje (melodija) ir laike (ritmas). Kadangi muzika yra kompleksinë, jai suvokti reikia intensyvios abiejø pusrutuliø veiklos.

Taigi muzikuojant formuojasi unikalûs abu smegenø pusrutulius integruojantys ryðiai, labai praturtinantys intelektinius vaiko gebëjimus. O kur dar muzikos teikiamos emocijos. Juk bûtent muzika laikoma vienu emocingiausiø menø, o emocinis intelektas, pasak ðiuolaikinio mokslo, lemia þmogaus gyvenimo kokybæ.

Paskutinë darbo diena vyko Manheimo aukðtojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje.

Renginio dalyviai galëjo susipaþinti ir pabendrauti su prof. Maria Seeliger, inicijavusia laiko dvasià atitinkanèià elementariosios muzikos pedagogikos (EMP) programà, pagal kurià rengiami ankstyvojo muzikinio ugdymo specialistai. Tai studijos, kurios skiriasi nuo áprastos muzikos pedagogikos tuo, kad mokymo objektas nëra vien muzikos technologija. Elementariosios muzikos pedagogikos þvilgsnis krypsta á þmogø ir jo ryðá su muzika, á vidiniø muzikiniø galiø bendraujant muzikos kalba atskleidimà.

Baigiamosiose projekto „Grundtvig 2” partneriø susitikimo diskusijose buvo numatytos kitø susitikimø datos ir aptartos tolesnës veiklos kryptys. Lietuvoje dar tebëra gyva liaudies muzikavimo tradicija, itin þavinti kolegas vokieèius, kurie puoselëja viltá atgaivinti savo gimtinëje liaudies dainà. Bûtent liaudies daina, susitikimo dalyviø nuomone, galëtø tapti kalba, jungianèia ne tik vaikus, tëvus ir senelius, bet ir tautas, besiburianèias á Europos Sàjungà. Planuojama vokieèiø pavyzdþiu skleisti Lietuvoje kartø bendradarbiavimo muzikuojant idëjas, ketinama burti á pokalbius tëvus ir senelius, pasiryþusius muzikuoti drauge su savo vaikais, rengti informacinæ ir metodinæ ðios veiklos medþiagà. Ateityje ðis sambûris galëtø tapti savotiðka Tëvø muzikos akademija, kurioje mokoma, mokomasi ir muzikuojama drauge, o nutilusios gaidos aidas lieka ðirdyje.

Vida UMBRASIENË

Kûryba, gráþtanti á Lietuvà

Lietuvà pasiekë maloni þinia – JAV lietuviø bendruomenës Kultûros tarybos muzikos premija skirta Los Andþele gyvenanèiai kompozitorei Giedrai Gudauskienei, kurios indëlis iðlaikant lietuvybæ, puoselëjant lietuviø muzikos vertybes yra nepaprastai didelis. Ðiurpûs praëjusio ðimtmeèio penktojo deðimtmeèio ávykiai pakeitë daugelio lietuviø gyvenimà. Kai kurie, gerai suvokdami 1940 m. birþelio 14 d. ávykiø dramà – veþimus á Sibirà, pasirinko priverstinæ tremtá, pasitraukë á Vakarus ir iðvengë likimo, kurá iðgyveno pasilikusieji Tëvynëje. Neabejoju, kad ðiandien Lietuvoje daugelis jau nebesmerkia tø, kurie, viskà palikæ gimtinëje, 1944 m. vasarà, antrà kartà artëjant sovietinei armijai, patraukë á Austrijà, Vokietijà ir kitas Vakarø Europos ðalis, o vëliau – á Australijà, Didþiàjà Britanijà, JAV ir kitas laisvojo pasaulio ðalis, kur kûrë savo ðeimos þidiná ir aplinkà, leidþianèià laisvai galvoti, dirbti ir kurti. Tokio perversmo tada, 1944 m., neiðvengë ir vos dvideðimtuosius perþengusi bei muziko kelià pasirinkusi Giedra Nasvytytë – ðiandien plaèiai þinoma kompozitorë Giedra Gudauskienë (Gudauskas), gyvenanti Los Andþele (JAV).

Sovietinës okupacijos metais apie Gudauskienës muzikinæ kûrybà buvo nutylima, Lietuvos radijo fonotekos fonduose nebuvo në vieno jos kûrinio áraðo. Padëtis ëmë keistis prasidëjus Atgimimui, kai plëtësi lietuviø asmeniniai ryðiai, kai Lietuvos radijas gavo Gudauskienës kûriniø áraðø kasetæ. Joje buvo Raimondos Apeikytës ir Manigirdo Motekaièio skambinami fortepijoniniai ðios kompozitorës kûriniai: Sonata fortepijonui, „Los Angeles vaizdai”, „Vilniaus prisiminimai”, „Impresijos trims lietuviðkoms patarlëms”, Variacijos lietuviø liaudies ðokio „Suktinis” tema ir „Koncertinis tango”. Tada, pamenu, ðviesaus atminimo muzikologas Kazimieras Garlauskas, darbavæsis radijuje, ir pasiûlë parengti laidà apie kompozitoræ Gudauskienæ. Po ðios buvo antra, treèia, ketvirta…

Tai leido geriau pajusti Gudauskienës kompozicinio braiþo ypatumus, kûriniø nuoðirdumà, melodingumà.

Ar tai buvo sutapimas, ar ne, bet po ðiø laidø ne vienas vilnietis atlikëjas praðë kompozitorës kûriniø gaidø ir

G.Gudauskienë ir LR Generalinis konsulas Vytautas Èekanauskas, áteikæs kompozitorei LDK Gedimino ordinà

netrukus jais praturtino savo koncertiná repertuarà. O dabar gana daþnai koncertuose, skamba kompozitorës originalios ir harmonizuotos lietuviø liaudies dainos balsui su fortepijono pritarimu, taip pat instrumentinës miniatiûros. Ðiandien kompozitorës Gudauskienës vokalinius kûrinius atlieka ne tik garsusis tenoras Virgilijus Noreika, bet ir talentinga jaunoji karta, tokie dainininkai kaip Judita Leitaitë, Natalija Katilienë, Auðra Cicënaitë, Inga Ulevièiûtë… Neatsilieka ir pianistai, kurie kompozitorës kûryboje randa daug gaiviø minèiø. Ne vienam parûpo pasidomëti Gudauskienës „Los Angeles vaizdais”, „Vilniaus prisiminimais”, Sonatos fortepijonui antràja dalimi (variacijomis lietuviø liaudies dainos „Pasvarcyk, antela” tema), skambinti juos koncertuose ir áraðyti radijuje, uþdegamai atlikti Variacijas fortepijonui „Suktinio” tema, kûriná, kuris praeitø metø pabaigoje buvo iðleistas Vilniuje. Tarp Gudauskienës fortepijoniniø kûriniø atlikëjø ðiandien minëtini Lietuvos muzikos akademijos profesorë Veronika Vitaitë, LMA docentë, tarptautinio M. K. Èiurlionio pianistø konkurso laureatë Aleksandra Þvirblytë, docentë Ramutë Vaitkevièiûtë, Ispanijoje besidarbuojantis pianistas Riðardas Biveinis, Vaiva Tumaitë ir kiti. Ðie kûriniai populiarûs todël, kad yra pianistiðki, patogûs atlikti, emocingi, raiðkûs, turi ir virtuoziniø, ir subtilaus susimàstymo momentø, pagaliau lietuviðka tematika, lietuviø liaudies dainø ir ðokiø melodijø motyvai jautria spalva paryðkina jø nuotaikas.

Visa tai, regis, suteikë jos kûriniams gyvybæ, kuri randa atgarsá interpretuotojø ðirdyse.

Prieð keletà metø papraðiau kompozitorës nors trumpai papasakoti savo iðgyvenimus. Tai ji padarë ne tik uþraðydama popieriuje, bet ir gyvu þodþiu perteikdama juostoje.

Visa tai neretai paklausau, paskai-

tau ir kaskart permàstau, kokios tvirtos valios yra ði moteris, kuri sugebëjo svetimame kraðte studijuoti kompozicijà, muzikologijà, pedagogikà, iðsikovoti pripaþinimà, mokyti maþuosius lietuviukus ðeðtadieninëje mokykloje, mokyti ne tik lietuviðko þodþio, bet ir pajusti lietuviðkos muzikos dvasià, kurti jiems muzikà ir kartu muzikuoti.

Jos sukurtà „Meðkiukà Rudnosiukà” statë JAV, Kanados, Australijos lietuviai, o atgimusioje Lietuvoje Klaipëdos muzikinis teatras ðá kûriná parodë savo scenoje tik 1992 m.

Beje, minëdami mûsø tautos dainiaus Bernardo Brazdþionio mirties metines, Gudauskienës „Meðkiukà Rudnosiukà” vël atliko losandþelieèiai, ðákart – anø laikø atlikëjø atþalos.

Giedra Gudauskienë – viena ryðkiausiø lietuviø kompozitoriø moterø, kuri per penkis deðimtmeèius svariai praturtino lietuviø muzikos aruodus. Neatsitiktinai ji pirmoji ið JAV lietuviø kompozitoriø moterø 1973 m. buvo priimta á profesinæ JAV kompozitoriø draugijà ASCAP, o 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu uþ nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas garsinant Lietuvos vardà pasaulyje bei padedant jai integruotis á pasaulio valstybiø bendrijà apdovanota Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Gedimino ordinu. Be abejo, tai tik iðorinis Gudauskienës nuopelnø ávertinimas. O graþiausia turbût yra tai, kad jos muzika kartu su Lietuvos atgimimu lyg antram gyvenimui gráþta á gimtinæ, kad ji yra laukiama ir visur maloniai sutinkama. Ðitai raðydamas, galiu pasakyti, kad pats tuo ásitikinau koncertuose ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Linkuvoje, Pakruojyje, Visagine, Ðalèininkø rajone, Grikpëdþiø Broniaus Nainio pagrindinëje mokykloje…

Visur, kur skambëjo kompozitorës muzika, abejingø nebuvo. Taigi, laukdami Gudauskienës vokaliniø kûriniø rinkinio pasirodymo Vilniuje, tikëkimës, kad jis dar labiau suþadins dainininkø smalsumà, o klausytojai patirs nepamirðtamø akimirkø.

Gausus bûrys Lietuvos muzikø, kurie asmeniðkai paþástami su kompozitore Giedra Gudauskiene ir jos kûryba, þavisi aukðtu ávertinimu, neabejotinai paskatinsianèiu dar ne vienà atlikëjà pasinerti á jos kûrybos iðgyvenimus, kuriuose prasmingai pulsuoja lietuviðka gaida.

Vaclovas JUODPUSIS

Muzikos barai /31

Premjera Ðarûnas NAKAS Tauta sukirðinta. Tik jà suskaldë ne politikai, bet þmoniø simpatijos arba antipatijos operai, o juolab – operetei.

Ir tai nutiko net ne mûsø laikais, o tolimais 1920-aisiais, kai Kaune pirmà kartà lietuviø operos entuziastø pastangomis nuskambëjo legendinë „Traviata”. Paprastos Paryþiaus mergaitës gyvenimo istorija tvirtai áaugo á lietuviø sàmonæ.

Tuomet ir ávyko skilimas.

VILNIAUS VEIKSNYS Niekas nëra taip nuskriaudæs Kauno kaip Vilnius. Net kunigaikðèiai lyg niekur nieko sapnuodavo Vilniø, abejingai uþmirðdami Kaunà. Tarpukario metais kaunieèiai tiesiog plëðësi, kad susigràþintø Vilniø, o ðis, nejausdamas në maþiausio dëkingumo ir pagarbos, netrukus ið Kauno atëmë ne tik valdþios ástaigas ir universitetà, bet netgi Valstybës operà – patá nepriklausomybës simbolá.

Kas apiplëðtam miestui beliko? Tik operos pastatas, perkrikðtytas paprasèiausiu muzikiniu teatru. Kaunas buvo priverstas susitaikyti su tokia likimo neteisybe iðlikdamas orus ir tapdamas bent jau lietuviðkos operetës sostine.

Iððûkis miestui: tikroji Kauno operetë Giedriaus Kuprevièiaus ir Herkaus Kunèiaus operetë „Kipras, Fiodoras ir kiti” Kauno muzikiniame teatre Erotiðkas Maironio (Gediminas Maciulevièius) ir Salomëjos Nëries (Auðra Cicënaitë) duetas Kipras (Edmundas Seilius) ir Fiodoras (Tomas Ladyga) antrajame operetës veiksme pakliûva á kalëjimà Vilkolakio teatras

DVIMIESÈIO PERSPEKTYVOS Vis dëlto taip nebûna, kad praradimai nelemtø naujø atradimø. Jokiø kitø teatro gastroliø vilnieèiai nelaukia taip nekantraudami kaip Kauno muzikinio teatro. Paslaptis labai paprasta: kaunieèiai operetes statyti moka, o vilnieèiai – beveik ne. Kitaip sakant, nepaisydami amþinø priekaiðtø, kad visas investicijas Lietuvoje suryja Vilnius, o Kaunui nieko nelieka, ðie miestai vis tiek negali gyventi vienas be kito.

Kai netrukus Vilnius ir Kaunas susijungs á perspektyvø Europos dariná dvimiestá, istorinë átampa turëtø atslûgti, ir mes palengva pradësime nesusigaudyti, kur – Kaune ar Vilniuje – esame. Visur bus vienodai gera ir jauku, visur – ta pati iðsvajotoji Europa.

TAÈIAU DABAR… Taèiau dabar padëtis nepasikeitusi – tarp dviejø miestø tebetvyro átampa: graþiuoju nei pinigø, nei interesø pasidalyti nesiseka. Interneto komentuotojai ugningai puola besotá Vilniø. Netgi tokiose, atrodytø, taikiose svetainëse kaip muzikai skirta kaunietiðkoji www.keksas.lt tiesiog knibþda prakeiksmø sostinei. Nepadeda jokie kontrargumentai: kaltintojams viskas aiðku ið anksto ir visiems laikams.

Muzikos barai /32

Ateina laikas ásitraukti sunkesniosioms pajëgoms. Kauno muzikinis teatras pristato netikëtà ir tiesiog provokuojantá spektaklá – ironiðkà operetæ apie patá Kaunà ir jo aukso amþiø tarpukará, kai miestas buvo tapæs Laikinàja sostine.

Neásivaizduoju, kuo Vilnius galëtø á tai atsakyti, kokie autoriai gebëtø tai padaryti, koks teatras imtøsi tokio veikalo. Ir kokia kalba jis turëtø bûti atliekamas, jei galop tai bûtø iðdrásta padaryti.

DRAMATURGAS Herkus Kunèius – sudëtingo likimo raðytojas. Gimæs Vilniuje, kone visà sàmoningà vaikystæ praleido Kaune, kur jo tëvai buvo garsûs Muzikinio teatro solistai, galima sakyti, tikros operetës A Challenge to the City: A Real Kaunas Operetta Giedrius Kuprevièius and Herkus Kunèius’ operetta at the Kaunas Music Theatre The article introduces a new Kaunas Music Theatre production, the operetta Kipras, Fiodoras and Others by the composer Giedrius Kuprevièius and the librettist Herkus Kunèius. This controversial work, a comic farce in the form of operetta, reveals a unique atmosphere of interwar Kaunas, with an array of outstanding historic personalities, such as the renowned Lithuanian tenor Kipras Petrauskas and the Russian bass Fiodor Shalyapin, the poets Maironis and Salomëja Nëris, President Antanas Smetona, famous Lithuanian artists and writers, and theatre and public figures of the time. The conductor was Virgilijus Visockis, the director Gytis Padegimas, the costume designer Birutë Ukrinaitë, and the author of video projections Emanuelis Ryklys. Ðarûnas NAKAS

TIKROJI KAUNO OPERETË

KOMPOZITORIUS

Kazys Binkis - R. Baranauskas J. Vienoþinskis skelbia streikà (A. Sauspreikðaitis, V. Venclovas, P. Petrysa, M. Rekys, D. Druskis) Þymiojoje “Konrado” kavinëje rinkdavosi Laikinosios sostinës bohema

þvaigþdës. Tad jau nuo maþens Herkuèiui atsivërë nepaprastas operetës meno pasaulis: paslaptingi teatro uþkulisiai, orkestro duobë, suflerio bûdelë, grimo kambariai, apðvietëjø loþës ir, þinoma, visuomet draugiðki teatro pagalbinio personalo darbuotojai. Ðie svarbûs áspûdþiai neabejotinai paveikë bûsimojo raðytojo paþiûras. Ið pradþiø pasirinkæs gana neperspektyvias menotyros studijas, vëliau jaunuolis dràsiai stojo á kupinà iðbandymø ir atradimø literato kelià.

Kunèius itin daug dëmesio skyrë klasikinës kultûros apmàstymams, todël jo romanuose ir pjesëse daþnai veikia gerai paþástami personaþai – Rodenas, Hitleris, Rostropovièius, nors raðytojas nebûtinai siekia biografinio ir portretinio tikslumo.

Kartais literato vaizduotë, tiesà sakant, net gerokai prasilenkia su tikrove, taèiau meninis rezultatas dël to nenukenèia: atsiranda savotiðka postmodernistinë ar net siurrealistinë dimensija.

Kompozitoriø Giedriø Kuprevièiø paþástu labai seniai. Pirmàkart já iðvydau dar vaikystëje per televizoriø – muzikos þurnale „Tonika” jis demonstravo savo avangardiná kûriná fleitai su ketvirtatoniais, padariusá neiðdildomà áspûdá. O bûdamas pirmokas girdëjau kaþkokios mokinës skambinamas jo pjeses fortepijonui, nuo kuriø mane ir greta sëdintá vaikà iðtiko juoko spazmai: mes paprasèiausiai nebuvome girdëjæ muzikos, kurioje bûtø buvæ tiek daug mums tuomet mirtinai juokingø disonansø.

Kai Kuprevièius vedë ðvieèiamàjà televizijos laidà „Kontrapunktas”, ið jo mokësi ávairiausiø skoniø ir orientacijø þiûrovai. Kai su grupe „Argo” pirmasis Lietuvoje rodë neiðsemiamas sintezatoriø galimybes, juo domëjosi net ir tie, kuriems muzika apskritai nerûpi.

Jis bene vienintelis nenumojo ranka á naujàjà kûrybà santûriai vertinanèius muzikinius teatrus: iki ðiol paraðë ir ávairiuose miestuose pastatë deðimt sceniniø veikalø. Jo ðlageris „Kregþdutës” ið miuziklo „Ugnies medþioklë su varovais” pasidarë toks populiarus, kad dabar á já tarsi á visos liaudies nuosavybæ gvieðiasi lietuviðkojo popso geltonsnapiai.

OPERA AR OPERETË Gráþkime prie esmës: kas – opera ar operetë – ðiandien mûsø tautai svarbesnë?

Kas atsitiko, kad du didþiausi Lietuvos miestai nesutaria net tokiais elementariais klausimais?

Vilnius be uþuolankø atsakytø – opera. Ji oresnë, solidesnë, prestiþiðkesnë.

Neabejotinai patrauklesnë didesniems rëmëjams. „Pikø dama”, „Karmen”, „Rigoletas” – kokiø èia dar gali kilti abejoniø?

Kaunas atrëþtø – operetë. Aktoriðkai lankstesnë, ðmaikðtesnë, þiûrovø perkandamesnë. Netgi savaip modernesnë! „Vienos kraujas”, „Grafas Liuksemburgas”, „Linksmoji naðlë”. Galima minëti dar deðimtis – ir þiûrovams jos niekad nenusibosta.

Iðklausæ ðiø argumentø, opereèiø sostinës Kauno paklaustume: o kurgi operetës apie patá Kaunà?

Prabëgæs audringas XX amþius á ðá ádomø klausimà taip ir neatsakë. Atsakymas mus pasiekë paèioje naujojo amþiaus pradþioje: Kauno muzikinio teatro scenà iðvydo Giedriaus Kuprevièiaus ir Herkaus Kunèiaus operetë apie Kaunà. Ne tik apie miestà, jo garsenybes ir gyventojus, bet ir apie paèià Valstybës operà Kaune. Ir netgi tokiu svarbiu (kaip mëgstama teigti) istoriniu laikotarpiu, kai jà aplankë pats Fiodoras Ðaliapinas.

Tarpukario Kaunas – vienas reikðmingiausiø lietuviø istorijos mitø. Tos epochos laimëjimai, atradimai, prisiminimai ilgai maitino vëlesnes lietuviø kartas. Juk taip malonu iðtarti þodþius „Smetonos laikai” – tai dangiðka ramybë ir kone antikinë dvasios harmonija. Tø laikø kultûros ir politikos veikëjai – orûs ir kilnûs, nedidelio gerai þinomo panteono dalyviai, kiekvienas turintis savo vaidmená. „Kipro ir Fiodoro” kûrëjø versija – komiðkas farsas operetës priemonëmis.

Nenuostabu, nes gal kaip tik operetë tiksliausiai perteikia miesto, kuriame ðis þanras kone dievinamas, dvasià ir portretà.

Savaime aiðku, kad tikroji Kauno operetë turi pasakoti ne apie Vienà ar Paryþiø, o bûtinai apie Kaunà.

LIBRETAS Idëja teatro veikale panaudoti realø menininkø panteonà tarsi paimta ið literatûros ir kultûros istorijos vadovëliø.

Operetëje dalyvauja kas netingi – nuo Smetonos su Smetoniene iki Maironio su Salomëja Nërimi, nuo Þmuidzinavièiaus su Kalpoku iki Binkio su Krëve. Daugiausia, beje, raðytojø ir dailininkø – reikia pripaþinti, kad muzikai dramaturgui nelabai rûpëjo, nors tekstà raðë muzikiniam teatrui.

Libreto kalba labai paprasta, fragmentiðka, nebaigta, vyrauja replikos, iðtiktukai, klausimai ir atsakymai, nevengiama kaunietiðko þargono. Teksto srautas intensyvus ir labiausiai primena energingà radijo pjesæ, galbût net savotiðkà mikrosituacijø karuselæ. Veikëjams nëra kur ásibëgëti – juos kaipmat pertraukia ar uþgoþia kiti, daþniausiai net neásiklausydami á ankstesnius kalbëtojus. Kartais nelengva iðkart atpaþinti, kas yra konkretus veikëjas, ir tai ðiek tiek trukdo ásitraukti á siûlomà þaidimà: juk vaidinamo personaþo ir jo istorinio atitikmens þaismë, neretai ironiðka, sudaro bene pagrindiná literatûros veikalo turiná.

Tikra tiesa, kad Kunèiaus libretas skirtas ne tiems, kurie mokykloje mokësi trejetais. Jeigu tuomet toks þiûrovas pernelyg „grybavo”, operetës veikëjø pavardës jam nieko nesako, o tikëtis kokios nors

Muzikos barai /33

paðalinës pagalbos spektaklio metu jis jau tikrai negali. Gaila þmogaus: jis nepajëgus suvokti, kas scenoje rodoma, nes kaþkada neruoðë namø darbø… Dabar jau vëlu!

Operetës lankytojai pratæ sekti aiðkø, kartais stipriai intriguojantá siuþetà. Kunèius orientuojasi á kitokià logikà – gal artimesnæ avangardiniam teatrui ir kinui. Ávykiai, kuriø tikrai nestinga, èia keièia vienas kità kaip begalinis, taèiau nelabai kur vedantis srautas. Autoriui ádomesnë bendroji kaitos dinamika, skirtinga scenø temperatûra ir dalyviø bendravimo stilistika. Ir èia tikrai nemaþai nuveikta: puiku þiûrëti „Maironio epà” – kunigø arbatëlæ, Dubeneckienës „auklëjimus”, Renës, Nëries egzaltuotus „pasisakymus”, Smetonos arijà.

Taèiau skubotas veiksmas kartais uþstringa ilgam – „Konrado” kavinës scena pakimba tarsi bekraðtëje bedugnëje. Skamba net dvi Ðabaniausko dainos, o veiksmo – beveik jokio. Kartais kyðteli ir rizikingø uþuominø: antrojo veiksmo pradþioje suðaudomi keturi komunarai – 1926 m. perversmo aukos, – beje, sustatyti bûdinga neseniai Kaune stovëjusio paminklo poza.

Tikroji Kauno energija smogia skambant chorams: tekstuose vardijami nepamirðtami Kauno ir apylinkiø pavadinimai: Aleksotas, Ðanèiai, Vilijampolë, Kulautuva, Panemunë, Þaliakalnis, Lampëdþiai, Marvelë, Freda. Panaðø áspûdá daro ir dailininkø bei raðytojø pavardþiø sàraðai, giedami tarsi iðkilmingi himnai: Vienoþinskis, Sklërius, Dubeneckis, Kalpokas, Didþiokas, Vaiþgantas, Maironis, Tysliava, Nëris, Sruoga, Binkis…

Kunèiaus tekstuose maiðosi ir susilydo á nedalomà visumà gana dvilypiai dalykai. Viena vertus, ði pjesë yra iki absurdo ironiðka ir satyrinë, tarsi kûju dauþanti didingà Laikinosios sostinës laikø kultûros monumentà, parodijuojanti visas áprastines mitologizacijas ir paèià kultûros istorijà paverèianti linksmu komiksø rinkiniu, – kone visà laikà rodoma Kauno bohema. Kita vertus, justi (tarsi) akivaizdi nostalgija ir sentimentai vaizduojamajam laikotarpiui: atidumas veikëjø charakteristikoms, istoriniø ávykiø atranka. Taèiau Kunèius tyèia elgiasi taip, kad në viena detalë neiðduotø jo (galbût) nuoðirdaus domëjimosi: paðaipumo ir net cinizmo jo operetëje tiek, kad silpnesnio humoro jausmo þiûrovai gali neabejotinai ásiþeisti – pirmiausia politiðkai. Tik kas árodytø, kad raðytojas kaip tik to ir nesiekë?

Gal kiek gaila, kad operetëje, pavadintoje dviejø operos þvaigþdþiø vardu, maþokai dëmesio skirta kaip tik Kiprui ir

Muzikos barai /34

Fiodorui. Teksto ir siuþeto poþiûriu toje margoje Kauno misterijoje jie tarsi neturi kà veikti, bastosi po scenà kaip kokie skomorochai ið rusiðkø operø. Jei sumanymas buvo kaip tik toks, tai jis nelabai átikina: kaþkodël atrodo, jog tø balastiniø personaþø tarsi galëjo ir nebûti…

MUZIKA Imdamasis tokio netipiðko operetës scenarijaus, kompozitorius Kuprevièius parodë esàs pasirengæs priimti bet koká dramaturgo iððûká ir rasti bûtinà sprendimà. Tiesà sakant, dar neteko matyti lietuviðko muzikinio scenos veikalo ið tokios sudëtingos literatûrinës medþiagos.

Todël gal ir nenuostabu, kad kompozitorius tarsi nesiekë muzikos paversti svarbiausia ir esmine ðio integruoto kûrinio dalimi: reikðmingesnë pati visumos koncepcija, stilius ir intencija. Muzika, beje, èia vis tiek viskà valdo: tempais, dinamika, instrumentuote, intonacijomis. „Mes iðnyrame ið tarpukario á Eurosàjungos erà dabartine kalba, jos bûdvardþiais, ðauktukais ir klaustukais, taèiau su nostalgija ir pagarba epochai, su jos akcentais ir argo”, – programëlëje (beje, puikiai iðleistoje) raðo kompozitorius.

Ið esmës jam pavyksta laikytis ðiø nuostatø, nors rizikinga teigti, kad siekiant norimo tikslo kaip tik jos yra paèios produktyviausios.

Kuprevièiaus muzika apima ávairius stilius – nuo trumpam ðmëkðtelinèios vocekiðkos ekspresijos iki paprastos restorano dainos, nuo Kurto Weillio stiliaus uþuominø iki Charleso Gounod „Fausto” iðtraukø, tø laikø ðokiø muzikos ir minëtøjø dþiazo inkliuzø, „Internacionalo” ir „Tautiðkos giesmës” miðinio. Ðis gana margas konglomeratas neblogai subalansuotas ir sklandþiai jungiamas.

Retsykiais dirigentas (Virgilijus Visockis) ið numerio á numerá perðoka visiðkai vienodu tempu – tai sukelia dinaminá nuopuolá, ir scenos, dar në neápusëjusios, nelauktai iðsikvepia. Tas pat – su keliaujanèia ið scenos á scenà vokalistø greitakalbe: ji ne tik ilgainiui pabosta, bet ir sunkiai girdima. Jei kompozitorius bûtø ne toks nuolankus teksto autoriui, kai kurias libreto vietas gal kiek kupiûruotø, o bendras áspûdis pagerëtø. Jei simfoninis orkestras negrotø visà laikà ir daþniau ásigalëtø charakteringø tembrø grupës, trumpuèiø scenø vyksmas irgi bûtø gyvesnis. Bet gal kompozitoriui apskritai neverta laikytis tokiø grieþtø „paminklosaugos reikalavimø”? Þaismingai operetei visai tiktø ir sintezatorius, ir ávairesnë perkusija. Ðiaip ar taip, Kuprevièiui pavyksta pereiti ne tokia jau paprasta briauna:

jis sukuria ásimintinø melodijø ir iðlaiko modernizmo pretenzijø minimaliai paliestos Kauno epochos kolorità nieko neperlenkdamas ir neperkraudamas.

TEATRAS Kauno muzikinis teatras yra matæs ávairiausiø pastatymø, todël reþisieriaus Gyèio Padegimo ypatingi iðbandymai nelaukë. Tereikëjo paprasèiausiai iðspræsti áprastinius erdvës ir dinamikos klausimus. Atrodo, geriausia iðeitis buvo artistams duoti minimalias uþduotis ir pasikliauti jø tradiciðkai kuriamais vaidmenimis. Beveik taip ir ávyko. Operetës asai þino, kas yra jø vaidinami istoriniai personaþai ir kà veikti, kad patenkintø þiûrovø lûkesèius.

Sëkmingiausi pasirodë Maironio ir Salomëjos Nëries vaidmenys. Gediminui Maciulevièiui tereikëjo atsipalaiduoti ir pabûti savimi – á garsøjá baritonà inkarnavosi prelato siela. Mûsø poezijos lakðtingala taip pat nuþengë ið nuotraukø: jà smagiai vaidina Auðra Cicënaitë, o ypaè – iðraiðkingai ðokanti Ieva Vaznelytë. Charakteringas ir tapybos genijus Lipðicas, atliekamas Benjamino Þelvio. Aiðku, neámanoma neatkreipti dëmesio á prezidentà Smetonà (Kæstutis Alèiauskis), jaukiai sugráþusá á Valstybës operà lyg á namus. Ðiek tiek gaila, kad vienintelë Raimonda Tallat-Kelpðaitë, stilingai vaidinanti Dubeneckienæ, ryþosi atgaivinti jau baigianèià iðnykti senøjø kaunieèiø tartá, stipriai paveiktà slavø kalbø, – spektaklis bûtø buvæs savitesnis, jei visi personaþai bûtø buvæ kalbiðkai stilizuoti.

Dailininkë Birutë Ukrinaitë sukûrë stilingà drabuþiø kolekcijà pagal tarpukario pavyzdþius, taèiau dekoracijos ir apðvietimas nekonceptualûs ir nekokybiðki. Lietuvos teatruose madinga teisintis technikos stoka, taèiau neiðraiðkingos plokðèiø konstrukcijos, kuriomis uþgriozdinti scenos pakraðèiai, yra paprasèiausiai neádomios ir nefunkcionalios.

Informatyvios ið istoriniø kadrø sukompiliuotos Emanuelio Ryklio vaizdo projekcijos, rodomos ant metaliniø þaliuziø, praranda aiðkumà ir átaigà. Todël vizualiuoju poþiûriu spektaklis pernelyg sàlygiðkas, o kartu ir diskomfortiðkas þiûrovams, nes nesibaigianèioms spëlionëms, kas yra vienas ar kitas istorinis veikëjas (nieko nuostabaus, kad ne visada ámanomas natûralus portretinis panaðumas, o juk ir jo daþnai nepakanka, kad susigaudytum), reþisierius ir dailininkë galëtø skirti daugiau dëmesio. Naudojantis vaizdo projekcijomis, nesunku bûtø pateikti net ir papildomø uþraðø – veikëjø pavardes ir tikslià veiksmo vietà.

Publika tikrai nenusimintø.

Diskografija MIESTAS IR JO VAIKAI „Kipras, Fiodoras ir kiti” – vienas labiausiai utriruotø bandymø konvencionalaus muzikinio teatro priemonëmis perteikti lietuviðko miesto dvasià ir nuotaikas. Kuprevièius ir Kunèius susidûrë ne tik su neáprasta ir netgi savotiðkai nauja (kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytø) medþiaga, bet ir su psichosocialine inercija. Kas be ko, tarpukario Kauno istorija ir aura (Lietuvos ðirdis!) daugeliui miesto gyventojø, ypaè vyresniojo amþiaus, yra ið esmës nelieèiamos ðventenybës, su kuriomis operetës autoriai elgiasi lyg niekur nieko.

Tokie eksperimentai vienus pralinksmina, kitus nuliûdina, taèiau visuomet bus ir tokiø, kurie uþ panaðius dalykus bus pasirengæ sumalti autoriams nosis.

Ir tai – net nebûtinai ugningi miesto patriotai, nesitaikstantys su menininkø ðventvagystëmis, bet ir respektabilûs vietos ar sostinës valdininkai, sàmoningai ar tik intuityviai jauèiantys, kad veikalo skepsis ir satyra nukreipta ne vien á seniai praëjusiø laikø realijas, bet ir á tai, kaip esame ápratæ ir norime jas matyti dabar. Griauti ar rekonstruoti nusistovëjusius ávaizdþius – skausmingas dalykas ne tik ironizuojamiesiems, bet ir patiems kûrëjams, vëliau uþ savo nepriklausomà nuomonæ atsiimantiems su kaupu ar net kartëliu.

Taèiau Kuprevièius ir Kunèius nesirengia sustoti ir màsto apie tolesná darbà – trilogijà „Nemuno þiedas”, tautiná vagneriðkosios epopëjos tæsiná. Þinoma, èia gal net labiau tiktø antiepopëjos terminas, nes ir didþiàjà dalá „Kipro ir Fiodoro” veikëjø galima laikyti antiherojais.

Beje, tokiø kultûriniø ir politiniø panteonø kaip smetoninës Lietuvos laikais bûta ir vëliau, todël medþiagos neturëtø trûkti. Atsiverskime kad ir mokyklinius vadovëlius: mûsø raðytojai ir dailininkai, aktoriai ir muzikai pateko á aprobuotus pavardþiø rinkinukus, kuriuos tereikia stropiai iðmokti kaip neva patikimus kultûros istorijos pakaitalus.

KODA Gali bûti, kad tauta nëra tokia jau sukirðinta, kaip kai kas teigia ir kaip pasirodë pradþioje. Tik jeigu kalbëtume apie aptariamosios operetës þiûrovus, tai jie, kaip jau minëta, ið tikrøjø pasidalijæ bent á dvi stovyklas. Betgi operetë, kaip sakoma, ir yra truputá provokuojantis þanras.

Rimtø opereèiø nebûna, ir to turbût në nereikia. Tiesà sakant, net neþinau, kà mes su jomis tuomet veiktume. n

EDUARDO BALSIO KÛRINIØ CD Eduardas BALSYS „Dramatinës freskos” Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras, 2003 LMIPCCD022-023 Gruodþio 2 d. Vilniaus rotuðëje pristatytas profesoriaus Eduardo Balsio kûriniø dvigubas CD. Kompozitoriaus vaikø Dalios ir Audriaus sumanymà ágyvendino Muzikos informacijos ir leidybos centras, verþliai jø padedamas. Leidiná parëmë Lietuvos kultûros ir sporto rëmimo bei Vytauto Landsbergio fondai.

Diskuose pateikiami vien instrumentiniai E. Balsio opusai. Siekiant atskleisti kompozitoriaus kûrybos kelià, braiþo pokyèius, kûriniai surikiuoti pagal paraðymo chronologijà. Aprëpiamas 1953–1986 m. laikotarpis nuo Styginiø kvarteto (1953), Pirmojo koncerto smuikui (1954) iki nebaigtojo Koncerto smuikui. Dar áraðyta: 5 fragmentai ið baleto „Eglë þalèiø karalienë” (smuikui ir fortepijonui, 1963), Antrasis koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui (1958), „Dramatinës freskos” (smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui, 1965), Introdukcija ir pasakalija (vargonams ir simfoninio orkestro grupei, 1977), „Jûros atspindþiai” (styginiø orkestrui, 1981) ir „Portretai” (simfoniniam orkestrui, 1983).

Panaudoti ávairiø metø áraðai, tad, kaip per pristatymà pabrëþë leidëjai, ðis CD tapo ir savotiðka garso reþisûros „antologija”. Antai 1956 m. áraðë Vytautas Einoris, 1980 m. – Bronius Graþys, o daugiausia – Vytauto Bièiûno ir Eugenijaus Motiejûno áraðø. Vienintelá specialiai áraðytà opusà tvarkë Giedrius Litvinas, kurio nuopelnai ir pasiaukojimas, anot leidëjø, paþymëtini atskirai, nes kaip tik jam teko visus tuos senuosius áraðus restauruoti. Tam pritaria ir ðiø eiluèiø autorë. Puiki garso kokybë ir ðvara, be to, visi kûriniai iðlyginti, t. y. skamba vienodai.

Specialiai áraðyti reikëjo Antràjá smuiko koncertà. Smuiko partijà atliko Ingrida Armonaitë. Ásivaizduoèiau, kad ðià jaunesniosios kartos muzikæ taip pat bûtø galima priskirti Balsio atlikëjams – dël jos epinës muzikavimo manieros. Jau nebeatsiejami nuo Balsio muzikos yra vyresniosios kartos atlikëjai (jø grojimà kaip tik ir girdime CD): Aleksandras Livontas, Raimundas Katilius, Larisa Lobkova, Leopoldas Digrys, Lietuvos kvartetas bei Juozas Domarkas, diriguojantis Filharmonijos orkestrui. Jie tarsi iðryðkina skirtingas Balsio dramatizmo dalis. Vieni pabrëþia emociná, kiti – lëtàjá aspektà, taèiau visi, man rodos, perteikia to dramatizmo platumà, atitrauktà epiná pasakojimà, savotiðkà muzikos „objektyvumà”. Antra vertus, galbût kaip tik Balsio muzikoje atsiskleidþia ir ðie atlikëjai – bent toks muzikos ir muzikø suaugimo áspûdis susidarë klausant CD. Kiek kitoks ðákart CD lankstinukas (28 puslapiø!) – daug Balsio ir atlikëjø nuotraukø, aforistiniø kompozitoriaus minèiø. Didelis muzikologës Onos Narbutienës tekstas, kaip ir galima ið ðios istorikës tikëtis, guviu stiliumi primena ávairias kûriniø atsiradimo ar atlikimo aplinkybes. CD dizaino autorius – Giedrius Lauruðas (RIC).

Pristatymo vakare Audrius Balsys (leidinio prodiuseris) pasisakë jauèiàsis taip, tarsi CD bûtø nebaigto dialogo su Tëvu tæsinys. Spëèiau, kad taip gali atrodyti ir tiems, kurie dirbdami, studijuodami buvo susijæ su profesoriumi Balsiu. Þvelgdamas ið nutolusio laiko perspektyvos, visai netikëtai imi rasti atsakymø á muzikos komponavimo ir þmogaus dvasinës patirties dalykus.

Rita NOMICAITË

A CD of Compositions by Eduardas Balsys On 2 December, a double CD called „Dramatic Frescoes”, featuring works by Professor Eduardas Balsys, was introduced at the Vilnius Town Hall. The recording was released by the Music Information and Publishing Centre on the initiative of the composer’s daughter Dalia and son Audrius and with assistance from the Lithuanian Foundation for Culture and Sports, and the Vytautas Landsbergis Fund.

The collection offers Balsys’ instrumental works from his String Quartet (1953) and First Violin Concerto (1954) to his unfinished Violin Concerto, including five excerpts from the ballet Eglë, the Queen of Grass Snakes for violin and piano, the Second Violin Concerto, Dramatic Frescoes for violin, piano and symphony orchestra, Introduction and Passacaglia for organ and symphony orchestra, Reflections of the Sea for string orchestra and Portraits for symphony orchestra. The CD contains recordings from various years and features a number of renowned Lithuanian performers of different generations: the violinists Aleksandras Livontas, Raimundas Katilius and Ingrida Armonaitë, the pianist Larisa Lobkova, the organist Leopoldas Digrys, the Lithuanian State Quartet, and the Philharmonic Symphony Orchestra conducted by Juozas Domarkas.

Rita NOMICAITË

Muzikos barai /35

Diskografija

Arûno BALTËNO nuotr.

Vytauto V. Jurguèio “Garso kaukës”

Kompozitorius Vytautas V. Jurgutis

Muzikos barai /36

Ð

vedijos áraðø kompanija „Caprice” 2003 m. iðleido Vytauto V. Jurguèio kompaktinæ plokðtelæ „Garso kaukës”. Tai vienas ið ne itin daþnai lietuviðkoje akademinëje elektroninëje muzikoje pasitaikanèiø vadinamosios grynosios elektronikos darbø. Kompaktinë plokðtelë iðskirtinë ir techniniu poþiûriu – ji iðleista SACD (super audio CD) formatu, leidþianèiu klausytis gaubiamojo (surround) garso.

„Garso kaukës” – stilistiðkai vientisa ir struktûriðkai nuosekli kompaktinë plokðtelë, nors joje autorius pateikia ilgalaikiø kûrybiniø ieðkojimø, susijusiø su elektronine muzika ir prasidëjusiø apie 1997 m., rezultatà. Gana aiðkiai apibrëþtas sinusoidiniø, algoritmais generuojamø tembrø spektras (nusakantis þanrinæ muzikos specifikà) èia padeda atskleisti kompoziciniø idëjø ávairovæ – garsø judëjimà erdvëje, iðsidëstymà laike ir struktûrinius santykius; garso prigimties tyrimà ir sintetines garsiniø objektø transformacijas; ritmø ir tembrø kontrastus ir kt. Racionalø, kartais meditatyvø ir asketiðkà muzikiniø struktûrø pobûdá daugiausia lemia jø garsinë medþiaga – aukðti, fiziðkai paveikûs tembrai suvokëjo dëmesá kreipia ne tiek á mëgavimàsi garsu, kiek á sintetines kompozicines manipuliacijas. Paèioje muzikinëje struktûroje gausu aðtriø disonansø, racionaliai komponuojamø á daugiasluoksnes muzikines konstrukcijas. Jø kompozicinë precizija ir kitos ypatybës ypaè atsiskleidþia esant techninei galimybei klausytis daugiakanalio gaubiamojo garso teikiamø „Garso kaukiø” efektø.

Lietuviðkos akademinës muzikos kontekste ði kompaktinë plokðtelë – gana reikðmingas ávykis. Naudodamiesi proga, skaitytojams pristatome interviu su kompozitoriumi Vytautu V. Jurguèiu, kuriame nutarëme pakalbëti ne tik apie „Garso kaukes”, bet ir apie akademinës elektroninës muzikos kontekstà – tiek asmeniná, tiek visuotiná.

T. B. Ko gero, kalbant apie kiekvienà ðiuolaikinæ meninæ praktikà ir jà vertinant, neiðvengiamas konteksto klausimas. Mano manymu, tai ypaè svarbi ðiuolaikinës Lietuvos akademinës elektroninës muzikos problema.

Kartais susidaro áspûdis, kad èia esama tam tikro vakuumo, t. y. daþnai remiamasi individualistinëmis nuostatomis, neretai netgi kalbama apie iðsisëmusius kompozicinius standartus ir elektronikos krizæ. Kompaktinë plokðtelë „Garso kaukës” bei jûsø grynosios elektroninës muzikos kûriniai pristatomi kaip individualiø ieðkojimø produktas, taip atsiribojant nuo minëtojo „lietuviðkumo”.

V. J. Apie ávairias krizes kalbama visose srityse ir visais laikais, tai nëra nauja praktika, ir að tuo nesidomiu. Bet gerai þinau, kas kuriama ðioje geografinëje erdvëje, ir to, be abejo, negalima laikyti gera padëtimi. Taèiau kadangi grynosios elektronikos kûriniø per metus sukuriama gal deðimt, tokios situacijos lietuviðku kontekstu turbût geriau net ir nevadinti. Kitaip sakant, kadangi nëra nei tokio pobûdþio

muzikos tradicijø, nei ilgametës mokyklos, tai, matyt, su ja sietinà kûrybà tikrai galima pristatyti kaip gana individualius þingsnius. Kita vertus, „Garso kaukiø” nevadinèiau produktu. Jeigu èia kalbama apie tam tikrà verslà, tikrai galiu pasakyti, kad tai – absoliuèiai elitinë muzika, neturinti daug bendra su muzikos verslu.

Tokia muzika niekada nëra matuojama vienetais, kuriø parduodama ir perkama deðimtimis tûkstanèiø.

Todël ir jos stilistinë niða – rafinuota grynoji kompiuterinë muzika – skirta muzikos gurmanams. Palyginti su kitais reiðkiniais, tai aiðkiausiai bûtø galima iðreikðti tokiu savo srities atitikmens lygmeniu: „Jaguar”, „Mercedes-Benz”, elitinis dizainas, aukðtoji Prancûzijos mada. Gal ir labai pretenzingai skamba, bet ið esmës taip yra.

T. B. Ádomu bûtø suþinoti apie jûsø kaip kompozitoriaus laikysenà kûrybinio konteksto atþvilgiu: galbût galëtumëte ávardyti muzikines átakas, apibrëþti savà stilistinæ niðà ar nusakyti savo santyká su jums aktualiais muzikinio pasaulio reiðkiniais?

V. J. Svarbiausia – reiðkiniø þinojimas, pajautimas ir, matyt, tam tikra netiesioginë jø iðraiðka skambesyje. Konkretybiø minëti neverta, nes mano skonis ir iðsilavinimas leidþia visur matyti gerø momentø, ir jø þinau nemaþai.

O, kaip þinome, raidos kelias, kai visose srityse vyrauja atrankos dësnis, yra tinkamiausias. Ir to, savaime suprantama, nereikia painioti su koliaþø ar mozaikø principu.

T. B. Stebint gana ávairialypæ jûsø kûrybinæ biografijà (orkestriniai, kameriniai, vokaliniai, choriniai kûriniai), elektroninæ muzikà, ko gero, reikëtø iðskirti kaip pagrindinæ ir reikðmingiausià jûsø muzikinës kûrybos sritá. Kokie specifiniai elektroninës muzikos raiðkos principai lemia ðá

Vytautas V. Jurgutis’ „Sound Masks” In 2003, the Swedish label Caprice Records released a CD of music by Vytautas V. Jurgutis, entitled „Sound Masks” (Garso kaukës). This is one of very few examples of so-called „pure electronics” in Lithuanian academic electronic music. Moreover, the recording was issued in SACD (super audio CD) format, which allows surround sound, and is thus considered quite a significant event in Lithuanian academic music.

The author of the article talks with the composer not only about his latest CD, but also about the context, both personal and general, of academic electronic music.

Tautvydas BAJARKEVIÈIUS

pasirinkimà?

V. J. Man dþiugu kurti ávairiausiø þanrø muzikà, pagaliau tai – neákainojama patirtis, bet neslepiu – elektronika man labai artima. Ir net nesakyèiau, kad tai yra pasirinkimas, veikiau – duotybë. Manau, tai lëmë liberali patirtis: norisi jà palyginti su vaikðèiojimo ir skraidymo pojûèiais.

Tiesiog kur kas daugiau vektoriniø krypèiø ir sàveikø.

Bet nereikia pamirðti, kad akustiniai mano pastarøjø metø kûriniai sulaukia, sakyèiau, net daugiau dëmesio ir pasisekimo nei elektroniniai. Tai liudija kad ir „Arditti” kvarteto, vieno garsiausiø ðiuolaikinës muzikos kolektyvø, koncertinis turas po Baltijos ðalis, kuriame skambëjo naujas mano kûrinys, vienintelis ið ðiø kraðtø kompozitoriø.

T. B. Klausant „Garso kaukiø”, iðryðkëja pagrindinis kompozicinis transformacijos principas – tai, beje, nurodo jau pats plokðtelës pavadinimas. Skaitmeniniais algoritmais generuojamø ir transformuojamø tembrø koliaþai, racionali garso organizavimo precizija bei kompozicinë struktûra – pagrindiniai garso kaukiø kûrimo árankiai. Pirmojoje kompozicijoje „Axis” atsiskleidþia gana aiðkiai apibrëþtas sintetiniø sinusoidiniø elektroniniø tembrø spektras, gana plaèia aukðèio, trukmës ir ritmø amplitude besiskleidþiantis iki pat paskutiniø „Garso kaukiø” sekundþiø. Ne itin draugiðka ausiai garsinë medþiaga tarnauja preciziðkoms struktûrinëms manipuliacijoms. Tai leidþia kalbëti apie malonumo klausytis klausimà: galbût galima metaforiðkai teigti, kad tai – racionalios, analitinës, gal net kiek meditatyvios, o ne karnavaliðkos muzikinës kaukës (ypaè jûsø kûrybos kontekste, kur esama sàsajø ir su ðiuolaikine populiariàja muzika, – turiu omenyje kûrinius „G. A. L. House”, „The Future Sacros” ir kt.)?

V. J. „Garso kaukëmis” ðis albumas buvo pavadintas pagal vieno ið kûriniø pavadinimà. Bet ið esmës, kaip dabar matau, plokðtelæ buvo galima pavadinti ir „Garso veidais”. Þinoma, þodþiai daþnai turi asociatyvø laukà, ir, pavyzdþiui, kaukes mes daþnai siejame su potekste ar net veidmainyste. Taèiau kûrinio pavadinimas tëra skambus þodþiø þaismas, be jokio potekstës svorio.

Tad kûrinio „Axis” skambesys tikrai visus kaþkaip, sakyèiau, supurto lyg koks 50 laipsniø Sibiro ðaltis, tarsi paðalina ið visos mûsø gyvenimo aplinkos komerciná tvankumà. Ir ðis albumas, kaip maloniai pastebëjote, tikrai neturi jokiø populiariosios muzikos atðvaitø – að gerai þinau, kà

kiekvienu konkreèiu atveju noriu sukurti, ir tiek, nors galiu kurti labai ávairios pakraipos muzikà.

Kita vertus, juk þinoma, kad vadinamasis akademiðkumas turi didelá privalumà, nes laikas ðio klodo neiðjudina taip stipriai kaip kokio popso, kuris ir po dvejø metø daþnai atrodo nesuvokiamai senas.

T. B. Reikðmingas ir techninis „Garso kaukiø” aspektas – tai pirmoji Lietuvoje kompaktinë plokðtelë, iðleista super audio formatu, leidþianèiu klausytis gaubiamojo garso ið penkiø klausytojà supanèiø kolonëliø. Kiek èia svarbus fizinis santykio su klausytoju pobûdis ir savotiðkas akustinis dizainas, mano manymu, priartinantis garsø organizavimo praktikà prie garso instaliacijos þanro? Ar toks áraðo formatas yra sàmoningos pastangos ieðkoti kompozicines muzikos formas perþengianèiø bei papildanèiø iðraiðkos priemoniø?

V. J. Taip, man labai dþiugu, kad ji iðleista tokiu, sakyèiau, prabangiu formatu – gaubiamuoju garsu 5 + 1, kuris naudojamas kino teatruose, kuriant filmus ir idealiai tinka elektroninei muzikai. Klausant atsiveria visai kitokiø aspektø, kuriø neturi joks stereovariantas. Ðis áraðo formatas suteikia daugiau galimybiø iðdëstyti garsà, ir taip gimsta individualios erdvinës kûrinio idëjos ir jø ágyvendinimas. Geras garso „paskraidinimas” tikrai suteikia daugiau gyvybës ir malonø fiziðkumo pojûtá. Þinoma, fizinis santykis tampa daug svarbesnis, ádomus garsas tampa tarsi judanèiu erdvëje gurmaniðku patiekalu, o judëjimas, kaip þinoma, – labai didelë vertybë.

Apie instaliacijas kurdamas negalvojau – tai tikrai muzikos kûriniai. Þinau, kad yra statistiðkai apskaièiuota, jog þiûrovas parodose prie paveikslo vidutiniðkai stabteli nuo 10 iki 25 sekundþiø. Ásivaizduojate, koks fantastiðkai þemas dalyvavimo, ekonomiðkumo, laiko, dëmesio ir ásitraukimo santykis dailëje, palyginti su muzikos kûriniu, kuris trunka, sakykime, 10–20 minuèiø, – þiûrovas nori nenori jame vis tiek dalyvauja ilgiau. O tai, manau, svarbu kiekvienam kûrëjui.

Taèiau svarbiausias momentas vis dëlto tai, jog muzika kaip reiðkinys yra susijusi su garsø eigos atsiskleidimu laike ir jo tëkmëje, kad ir vienos ar dviejø minuèiø trukmës kûrinys, bet muzika – viena ar dvi sekundës – tai vis dëlto garsas arba garsai. Ir ðità ðirdies gilumoje pripaþásta net kieèiausi avangardistai. Tai du gana skirtingi reiðkiniai, ið kuriø kol kas dar renkuosi muzikà.

Nors labai akivaizdþios ir vis labiau visur ryðkëjanèios tendencijos – greitasis

Muzikos barai /37

Festivalis maistas, greitas gyvenimas, pusfabrikaèiai, reklaminiai 10–30 sekundþiø klipai.

Viskas tarsi trumpëja, bet paèiø tokiø reiðkiniø – vis daugiau. Á viskà apskritai imama þvelgti kaip á dalykus, kuriems nereikia gilumos. Dël tokiø tendencijø gyvenimas ir jo reiðkiniai ima atrodyti tarsi paspartinto viðèiukø auginimo ferma. Ádomu, kas sàmoningai norëtø joje augti?

Labiausiai norëèiau pasikalbëti su tokios fermos ðeimininku. Nors, kaip þinome, ðeimininkai á klausimus beveik neatsakinëja.

T. B. „Garso kaukës” tarsi apibendrina ir savotiðkai manifestuoja jûsø keleriø metø kûrybos veiklà elektroninës muzikos srityje. Kaip nusakytumëte ðios kompaktinës plokðtelës reikðmæ savo kûryboje?

V. J. Taip, tai tikrai labai svarbus ávykis mano meno kelyje. Á ðià plokðtelæ po didelës atrankos pateko tik ðeðios kompozicijos. Ðie kûriniai suformavo labai dinamiðkà ir kokybiðkà meninæ visumà.

Jie visi labai skirtingi, nors yra kelios jungiamosios tendencijos. Norëèiau taip pat paminëti, kad absoliuèiai visi skambantys garsai yra sukurti mano paties, o ne kur nors kitur naudoti ðablonai, kas dabar labai madinga (sakyèiau, tai daroma stokojant laiko, o gal ir nesugebant sukurti pageidaujamø garsø).

T. B. Ði kompaktinë plokðtelë iðleista Ðvedijoje. Be abejo, esate gerai ir be geografinës ar kultûrinës distancijos susipaþinæs su elektroninës muzikos padëtimi ðiame kraðte, o gal ir kitose Europos ðalyse. Ar ámanoma lyginti europietiðkuosius ir Lietuvoje vykstanèius akademinës elektroninës muzikos procesus tiek kûrybiniu, tiek instituciniu poþiûriu? Toks klausimas ypaè svarbus þinant, kad ðiuo metu dalyvaujate organizuojant festivalá „Jauna muzika”, atstovaujantá lietuviðkiems ir tarptautiniams elektroninës muzikos kontekstams. Èia, be abejo, svarbus aktualiøjø reiðkiniø vertinimas.

V. J. Lyginti galima, o kadangi tendencijas þinau, noriu tik trumpai konstatuoti, kad ði kompaktinë plokðtelë yra vienoje linijoje su paèiø þinomiausiø ðioje srityje besispecializuojanèiø firmø meniniais leidiniais.

T. B. Tradicinis pabaigos klausimas: artimiausi planai, projektai, sumanymai. Kiek juose vietos elektroninei muzikai?

V. J. Plaèiau komentuoti nenorëèiau, o elektronikos juose yra didelë dalis.

T. B. Dëkoju uþ pokalbá linkëdamas didelës kûrybinës sëkmës. n Su kompozitoriumi Vytautu V. Jurguèiu kalbëjosi Tautvydas BAJARKEVIÈIUS

Muzikos barai /38

Dainora MERÈAITYTË

N

utilus paskutiniam naujosios muzikos festivalio „Ið arti” akordui, nurimus premjerø ðurmuliui, galima „ið arèiau” paþvelgti á aðtuntà kartà vykusá ðiuolaikinës muzikos renginá ir reginá, nes bûtent muzikalumo ir artistiðkumo sintezë jau pirmajame koncerte virto áspûdinga garsø ir vaizdø puota, kurià kaunieèiams surengë sveèias ið Kanados – Pendereckio styginiø kvartetas, vienas garsiausiø kameriniø ansambliø pasaulyje. Ðis kolektyvas nuolat koncertuoja prestiþinëse Ðiaurës ir Pietø Amerikos, Europos ir Azijos salëse, grieþia muzikos festivaliuose, bendradarbiauja su garsiais kompozitoriais ir atlikëjais. Programoje skambëjæ Amerikos ir Kanados kompozitoriø kûriniai Lietuvoje buvo atliekami pirmà kartà. Ypaè efektingai buvo pristatyta moderniosios muzikos klasika – Steve’o Reicho „Different Trains” ir George’o Crumbo „Black Angels”. Èia atlikëjai pademonstravo ne tik fantastiðkà technikà, gebëjimà puikiai skaityti ðiuolaikines partitûras, bet ir aktoriná talentà, kiekvienam kûriniui rasdami vis naujà garso ir vaizdo iðraiðkà. „Black Angels” tapo savotiðku siurrealistiniu mini spektakliu su scenos apðvietimu, plazdenanèiomis þvakiø liepsnelëmis, mistinius garsus skleidþianèiomis stiklo taurëmis, kuriomis „grieþë” atlikëjai. Reicho „Different Trains” styginiø kvartetui ir fonogramai buvo atliekamas kartu su vaizdo medþiaga. Ekrane skirtingais marðrutais ir muzikinëmis intonacijomis keliaujantys traukiniai virto vaizdine kompozitoriaus muzikinës kelionës á vaikystæ interpretacija. Gyvai skambanèios muzikos ir vaizdo medþiagos koliaþas tarsi ávedë á kito vakaro garso ir vaizdo projektus, kuriuos pristatë Kauno technologijos universiteto Kompiuterinës muzikos klubo nariai, vadovaujami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevièiaus.

Antrà kartà vykstantis elektroninës ir kompiuterinës muzikos renginys ðá kartà sukvietë daugiau dalyviø ir þiûrovø. Ðeði projektai pasiþymëjo temø ávairove ir meniniu jø ágyvendinimu, nevarþomu akademinës kûrybos kanonø.

Uþsienio kompozitoriø muzikos kontekste iðryðkëjo ir naujosios lietuviø muzikos veidas. Festivalio programoje skambëjæ lietuviø autoriø kûriniai akustiniams instrumentams ir balsui savo iðraiðkingumu, garsø kilmës ávairove në kiek nenusileido ið ávairios garsinës medþiagos sumontuotai amerikietiðkai muzikai. Elektra pastiprinti instrumentai, fonogramos ir gyvai skambanèios muzikos

kombinacijos ádomios stebint patá atlikimo procesà, taèiau ne visada padeda nukreipti mintá á kûrinio gelmæ. Kanadieèio Peterio Hatcho kompozicija „Gathered Evidence” kaip tik ir parodë muzikiná koliaþà, sudëliotà ið radijo imtuvo skleidþiamø triukðmø (o gal labai svarbiø þiniø?), chaotiðkame garsø pasaulyje pasiklydusiø Èaikovskio melodijø, kartais lydimø temperamentingo ðokio ritmø, ir keturiø instrumentø kuriamo intymaus grynøjø garsø pasaulio. Nors autorius deklaruoja, kad „viskas aplink mus yra muzika”, taèiau klausytojo ðirdyje labiausiai ástringa ilgesingoji Èaikovskio VI simfonijos tema, kelianti daugiau klausimø nei atsakymø. Kadangi festivalio programoje atsirado net keletas kûriniø, kuriuose panaudota romantikø muzika, savotiðka koncertø pagrindine tema tapo frazë „I like... Romanticism?!”

Kûrinyje styginiø kvartetui ir fortepijonui „I like H. Berlioz” (2003) simpatijà ðiam prancûzui, o gal prancûzø muzikos þavesiui deklaravo kompozitorius Vidmantas Bartulis. Tai jau penktoji kaunieèio kompozicija „I like...” tema, kurioje slypi ir intriga, ir nostalgija, ir gebëjimas „svetimà muzikà paversti sava”. Ðio kûrinio premjera ávyko antràjá festivalio vakarà, kuris ir buvo skirtas Kauno kompozitoriø kamerinei muzikai. Premjerinius kûrinius grieþë Kauno styginiø kvartetas (Karolina Beinarytë, Dalia Terminaitë, Laura Blaþytë, Saulius Bartulis), jam talkino solistës Sabina Martinaitytë ir Skaidra Janèaitë, pianistës Audronë Eitmanavièiûtë ir Auðra Bartkevièiûtë, obojininkas Robertas Beinaris.

Kauno styginiø kvartetui savo treèiàjá styginiø kvartetà dedikavo kompozitorius Algimantas Kubiliûnas, iðreikðdamas padëkà ðiam kolektyvui uþ nuoðirdumà atliekant naujus kûrinius. Kvarteto muzikoje racionalusis kûrybos pradas uþleido vietà emocijø proverþiams.

Puantilistiniai smuikø ir alto segmentai, palaikomi ostinatinio violonèelës boso, sklandë tarsi vienatvës atodûsiai, antroje dalyje susiliedami á dramatiðkà garsø vertikalæ. Sudëtingas dvasios bûsenas apmàstë ne tik kvarteto autorius, panaðiomis nuotaikomis pasiþymëjo ir Dalios Kairaitytës „Krantø kantata” balsui ir kameriniam ansambliui (2003) pagal A. A. Jonyno poezijà. Ðio kûrinio idëjas autorë brandino ðeðerius metus, gal dël to kantatos muzikai pritrûko vientisumo. Savojo kranto ieðkotojus iðtikimai lydëjo tik obojaus melodija, nuosekliausiai plëtojama visame kûrinyje, nes prasminiai teksto akcentai daþnai paskæsdavo eklektiðkoje garsø jûroje. Filosofines „Krantø kantatos” áþvalgas tarsi rudens vëjo gûsis

Modernus ir romantiðkas festivalis “Ið arti” iðsklaidë Zitos Bruþaitës Sonnet II „Lietus mane myli” sopranui, fortepijonui ir styginiø kvartetui (2003). Nuskambëjus ðiam þaismingam kûrinëliui, ið publikos reakcijos buvo aiðku, kad kompozitoræ ne tik „lietus myli”, bet ir klausytojas. Lakoniðkas Aurimo Daèiolos tekstas apie vienatvæ ir rudenëjanèià gamtà autorei pasufleravo þaidimà, kai pavadinimas paverèiamas kûrinio garsinës medþiagos aðimi (lietus mane myli – la-mi / mi-la), sàmoningai maiðomos stilistikos (bel canto–deklamacija–dþiazas) ir dëmesá pavergia ritmo ekspresija. Koncerto finale efektingai nuskambëjusi Vlado Ðvedo Tokata dviem fortepijonams aðtuonioms rankoms (jà atliko J. Gruodþio konservatorijos moksleivës) uþbaigë kamerinës muzikos vakarà. „I like R. Strauss...” – ekspresyvioje harmonijoje, efektingoje tembrø dramaturgijoje buvo galima atpaþinti ðio romantiko bruoþus, iðnyranèius Ramintos Ðerkðnytës simfonijos „Aisberg” muzikinëje drobëje. Neoromantinis simfonijos skambesys kûrë muzikiniø peizaþø vizijas, leidþianèias iðgyventi susidûrimà su savo gyvenimo ledkalniu. Menine átaiga ir kûrybos branda jauniausios kompozitorës partitûra prilygo daug patirties sukaupusiø kûrëjø darbams. Simfoninës muzikos vakare dar nuskambëjo Kuprevièiaus, Ðvedo ir Bruþaitës kûriniø premjeros, sulaukusios didþiausio klausytojø susidomëjimo. Tris naujus simfoninius kûrinius festivalyje atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Ðerveniko (beje, Ðerkðnytës simfonija gimtajame mieste skambëjo pirmà kartà). G. Kuprevièiaus „Aðtuoni me-

tafiziniai romansai” balsui ir simfoniniam orkestrui paraðyti pagal ávairiø poetø tekstus, kuriuose kompozitorius ieðkojo lietuviðkos metafizikos. Pirmajame romanse „Gyvenimas” (Leonardo Andriekaus eilës) gal ir galima pajausti jos atðvaitø, taèiau finalinëje dalyje metafizika iðsisklaidë kaip rûkas. Buvusias poetines gelmes ne visuomet motyvuoti teatraliðki muðamøjø pasaþai pavertë operetinës intonacijos seklumomis. Bruþaitës simfoninë poema „Laterna magica” nuskambëjo kaip þavus

Ið Arti: A Modern and Romantic Festival The article reviews the eighth Ið Arti festival of contemporary music, which took place in Kaunas this November.

The opening concert, a real feast of sounds and sights, was given by the Penderecki String Quartet from Canada, who performed compositions by Steve Reich and George Crumb. The following concerts were devoted to work by Lithuanian authors, including mainly Kaunas’ composers. The concerts of chamber and symphonic music featured compositions by Vidmantas Bartulis, Algimantas Kubiliûnas, Dalia Kairaitytë, Zita Bruþaitë, Vladas Ðvedas and Giedrius Kuprevièius, including several premières, and the concert of electronic music was given by members of the Computer Music Club of Kaunas University of Technology. The closing concert featured the Vilniaus Arsenalas ensemble and the singers Skaidra Janèaitë, Natalija Katilienë and Mindaugas Zimkus, who performed compositions by Kairaitytë, Algirdas Brilius, Feliksas Bajoras, Mindaugas Urbaitis and Algirdas Martinaitis.

intermezzo. „Stebuklingas þibintas” nuðvietë kelià tarp praeities ir dabarties, kuriuo eidama autorë rado viduramþiø manuskriptuose paslëptø intriguojanèiø idëjø.

Gvido Aretieèio komponavimo þaidimai virto spalvinga partitûra, kur statikos ir judesio kaita, faktûros sluoksniavimas, ámantrus ritmo pieðinys kûrë ðviesos ir ðeðëliø þaismà. Visiðkai kità nuotaikà skleidë penktoji Ðvedo simfonija „Sacra”, skirta þmogaus paskirties þemëje apmàstymams, gyvenimo ir mirties prasmei. Filosofiniam turiniui perteikti kompozitorius pasitelkë platø ðiuolaikiniø priemoniø arsenalà – serijiná teminës medþiagos dëstymo principà, sonorinius efektus, daugiasluoksnës faktûros ir poliritmijos derinius.

Paskutinio koncerto aðis – kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas”, pasirodæs kaip ðiuolaikinës muzikos interpretuotojas. Scenoje vël skambëjo kamerinë muzika, intymiai paliesdama kiekvieno klausytojo ðirdá. Ji kalbëjo apie bûties trapumà ir visa apimantá dþiaugsmà (Dalios Kairaitytës „Sidabro karoliais pabiro lietus” ir Algirdo Briliaus „Magnificat”), apie mirtá, rezignacijà ir amþinàjà kelionæ (Felikso Bajoro „Að buvau tarsi migla”, Mindaugo Urbaièio „Rezignacija”, Algirdo Martinaièio „Kelias ir keleivis”). Egzistencinius poezijos apmàstymus ágarsino puikûs solistai Skaidra Janèaitë, Natalija Katilienë ir Mindaugas Zimkus. Vienintelis instrumentinis kûrinys – Mindaugo Urbaièio „Der Fal Wagner” – rezonavo su „pagrindine” festivalio tema „I like...” Kûrinys sukurtas III Thomo Manno festivalio uþsakymu, o Kaune skambëjo 2003 m. versija „Vilniaus arsenalui”. Klausant ðio kûrinio, mintys nuklydo á praeitá... Gal ið tiesø pranaðiðkai juokavo Richardas Straussas, sakydamas, jog Wagneris – toks didelis kalnas, kad sunku per já perlipti. Já apeiti ar su juo „bylinëtis” bando ir XXI amþiaus kompozitoriai. Kuo baigësi Urbaièio Wagneriui „iðkelta byla”? Minimalistinës estetikos sklaida, ritmo disciplina, iðgrynintos tembrinës linijos – tarsi ðio laiko teisëjai, o teisiamøjø suole – „begalinë melodija”, „tristaniðkasis” akordas su savo prasmiø ir simboliø pasauliu. Advokato vaidmená atlieka kompozitorius, apeliuojantis á muzikinës dabarties ir klausytojo atminties gebëjimus sudëlioti prasminius akcentus. Þvelgiant á ðiuolaikinæ muzikà „ið arti”, matyti didelë þanrø, formø ir bendravimo su klausytoju bûdø ávairovë. Kiekvienam belieka atsirinkti tà muzikà, kuri artimiausia turimai kultûrinei patirèiai. Tokiø galimybiø suteikë ir romantiðkai modernus aðtuntasis festivalis „Ið arti”. n

Dainora MERÈAITYTË

Muzikos barai /39

Tradicija

Dainø ðventës tapo pasaulio kultûros savastimi

T

arptautinë þiuri 2003 m. lapkrièio 7 d. Paryþiuje svarstë 70 nominaciniø bylø, pateiktø siekiant papildyti UNESCO Þodinio ir nematerialiojo pasaulio paveldo ðedevrø sàraðà. UNESCO sàraðas praturtëjo 28 pasaulio ðedevrais.

Nuo ðiol tarp jø bus ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainø ðvenèiø tradicija ir simbolizmas. Nominacinæ bylà parengë Lietuvos liaudies kultûros centras kartu su atitinkamomis Latvijos ir Estijos institucijomis.

Pasaulio ðedevrais pripaþintø reiðkiniø yra visoje planetoje: Azerbaidþane, Bolivijoje, Centrinës Afrikos Respublikoje, Egipte, Indonezijoje, Japonijoje, Kambodþoje, Kinijoje, Kuboje ir kitose ðalyse. Ádomu, kad Europoje tokiø ðedevrø ne taip daug. Tai karnavalai, vykstantys nedideliame Biðo miestelyje Belgijoje, ir kultûrinë Kihnaus salos erdvë Estijoje. Ðioje nedidelëje Rygos álankos saloje þmonës dar ir ðiandien kasdien vaikðto tautiniais drabuþiais ir iðlaikë daugumà senøjø etnografiniø paproèiø.

Baltijos dainø ðventës (oficialiame angliðkame tekste – „The Baltic Song and Dance Celebrations – Latvia, Estonia and Lithuania”) pristatytos kaip daugianacionalinis projektas. Kitas ðios skilties projektas – „Ðaðmakomo muzika” – tai XVIII a. susiformavæ Tadþikistano ir Uzbekistano tautinio epo ir filosofijos kûriniai.

Muzikos barai /40

Tai, kad Baltijos dainø ðventës paskelbtos pasaulio ðedevru, reikðminga dar ir dël to, jog jos bus áraðytos á neseniai priimtà UNESCO Nematerialiojo kultûros paveldo apsaugos konvencijà.

Skelbiant pasaulio ðedevrus, siekiama skatinti visuomenës domëjimàsi paveldo verte, raginti pasaulio ðaliø vyriausybes imtis teisiniø ir administraciniø priemoniø jam iðsaugoti.

Pateikiame Lietuvà apimanèio teksto, kuris buvo átrauktas á bendrà Baltijos valstybiø projekto dokumentà „Dainø ðvenèiø tradicija ir simbolizmas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje” ir pateiktas UNESCO, santraukà. Tad paþvelkime á savàjá pasaulio ðedevrà tarptautinës bendruomenës akimis.

yra jungiamoji grandis tarp archajiðkø kultûros klodø ir ðiuolaikinës profesionaliosios kûrybos.

Dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija daug prisidëjo XX a. pirmojoje pusëje formuodama nacionalinæ kultûrà ir tapo viena svarbiausiø tautinio identiteto iðsaugojimo formø, aktualizuojanèiø reikðmingiausià tradicinës kultûros palikimà.

Pilietiniu ir politiniu poþiûriu dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija visada, ypaè okupacijø laikotarpiais, buvo tarsi slaptasis tautinio identiteto ginklas, nepriklausomybës siekio garantija. Tai, kad trijø Baltijos ðaliø nepriklausomybës atkûrimas 1990 m. vyko kaip „dainuojanti revoliucija”, yra nemaþas dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijos suformuotos pasaulëjautos nuopelnas.

Socialiniu poþiûriu dainø ðventë apima visus Lietuvos socialinius sluoksnius. Atkûrus nepriklausomybæ, á dainø ðventes suvaþiuoja lietuviai ið penkiolikos pasaulio ðaliø, tad ðventë ágavo Pasaulio lietuviø dainø ðventës statusà ir vardà.

Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainø ðvenèiø tradicija atsirado vëliau, bet taip ávyko dël þiauriø represijø, kuriø carinës Rusijos valdþia ëmësi prieð Lietuvà, kai 1863 m. Lietuvoje ir Lenkijoje numalðino tautinio iðsivadavimo sukilimà. Tuomet Lietuvoje buvo uþdrausta nacionalinë spauda lotyniðkais raðmenimis, uþdarytos visos katalikø parapijø mokyklos, kultûrinës draugijos ir Vilniaus universitetas, á Sibirà iðtremtas tautos elitas.

Nuo pirmosios Dainø dienos (1924) iki ðiø metø surengta 15 dainø ðvenèiø.

Laikui bëgant, dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija Lietuvos kultûroje iðsiplëtojo nuo vienos dienos renginio, kuriame dainavo tik chorai, iki ðeðiø dienø ðventës organizuojant daugiau kaip deðimt ávairiø koncertø ir kitø renginiø. Dainø ðventëje, kuri vyksta kas ketveri metai, dalyvauja apie 30 tûkst. meno mëgëjø.

LIETUVOS DAINØ ÐVENÈIØ TRADICIJA IR SIMBOLIZMAS

PAGRINDINIAI DAINØ ÐVENTËS RENGINIAI

Nacionalinë dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija – tai ðimto metø trukmës procesas, iðaugæs á reikðmingiausià ir didþiausià Lietuvos kultûros reiðkiná, ugdantá visuomenës kûrybines galias, telkiantá jà meninei veiklai ir periodiðkai suburiantá mëgëjø meno kolektyvus, profesinës kultûros atstovus á didþiulius ðventinius renginius.

Kultûros poþiûriu ði tradicija yra tautinio identiteto iðraiðka, besiremianti masiniu meno mëgëjø – choristø, ðokëjø ir muzikantø – sàjûdþiu. Jø meninë kûryba

1. Folkloro diena, kurioje dalyvauja apie 4 tûkst. autentiðko folkloro atlikëjø, vyksta XIII–XVI a. susiformavusioje Lietuvos valdovø piliø teritorijoje, Sereikiðkiø parke. Folkloro dienos esmë – pademonstruoti visø Lietuvos regionø liaudies dainavimo ir ðokimo tradicijø savitumà, liaudies dailæ ir amatus. Vakare, koncertams baigiantis, Folkloro diena iðsilieja á masiná liaudies dainø dainavimà.

2. Á liaudies meno parodà atrenkami geriausiø visos Lietuvos tautodailininkø

kûriniai. Liaudies meno parodose vidutiniðkai dalyvauja apie 500 liaudies menininkø, eksponuojama apie 1500 kûriniø.

3. Ansambliø vakaras vyksta netoli nuo istorinio Vilniaus centro, natûraliame amfiteatre. Dainø ir ðokiø ansamblis – trijø þanrø lydinys: harmonizuotas lietuviø liaudies dainas atliekantis choras, modifikuotø tautiniø instrumentø orkestras ir tautinio sceninio ðokio grupë. Programos autoriai medþiagos savo kûriniams semiasi ið liaudies kûrybos palikimo. Ansambliø vakare dalyvauja vidutiniðkai 3 tûkst. atlikëjø. Vienà ansamblá gali sudaryti nuo 10 iki 70 nariø.

4. Ðokiø dienos koncertà sudaro masinës ávairaus amþiaus ðokëjø atliekamos kompozicijos, kurios daþniausiai remiasi liaudies kûrybos palikimu. Ðokiø dienoje dalyvauja ávairaus amþiaus ðalies tautiniø ðokiø ansambliai – nuo maþø vaikø iki senyvo amþiaus þmoniø, ið viso apie 9 tûkst. ðokëjø. Ðokiø diena mëgstama dël savo spalvingumo, graþiø tautiniø drabuþiø ir ðokëjø „pieðiamø” aikðtës kompozicijø ávairovës.

5. Baigiamasis dainø ðventës akcentas – Dainø diena – tradiciðkai vyksta Vingio parke, specialiai tam pastatytoje estradoje. Dainø dienos programoje dainuoja apie 400 chorø, ið viso apie 15 tûkst. dainininkø. Tradiciðkai dainuojamos harmonizuotos liaudies dainos, klasikø ir ðiuolaikiniø kompozitoriø kûriniai. Dauguma choriniø dainø atliekama a cappella, kitoms pritaria puèiamøjø ar simfoninis orkestrai. Kiekvienà dainà diriguoja vis kitas dirigentas. Choriniø dainø programa trunka apie 4 valandas.

Jai pasibaigus, pradeda spontaniðkai dainuoti visi susirinkæ þmonës.

Istorinis likimas – prarasti valstybingumas ir natûrali kultûrinë saviraiðka – lëmë, kad Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kaip në vienoje kitoje Europos ðalyje, ði tradicija tapo svarbia kovos uþ kultûriná savitumà, modernios nacionalinës kultûros formavimà ir politinæ nepriklausomybæ iðraiðka.

ISTORIJA Dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijos iðtakos – XIX a. vidurio Vakarø Europoje. Pirmoji Europos dainø ðventë buvo surengta 1843 m. birþelio 15 d. Ðveicarijoje, Ciuriche. Joje dalyvavo 80 chorø. Po poros metø toks pat renginys ávyko Vokietijoje.

Ilgainiui dainø ðventimo tradicija ðiuose kraðtuose iðblëso. Dainavimo judëjimas, per Baltijos vokieèius atkeliavæs á Baltijos ðalis, pirmiausia á Estijà ir Latvijà, ðiuose kraðtuose prigijo ir ásitvirtino ilgam, iki pat ðiø dienø. Kad dainø ir ðokiø ðventë Baltijos ðalyse nebuvo trumpalaikë ma-

da, o tapo nuolatine ir labai reikðminga tradicija, lëmë keletas palankiø ir ðiame regione nekintanèiø aplinkybiø: · nacionalinio romantizmo nuostatø gajumas ir ið to iðplaukiantis etninës kultûros sureikðminimas; · trapi politinë Baltijos tautø nepriklausomybë; · rastas ðvenèiø organizavimo metodas, kuris, turëdamas ryðá su natûraliai susiklosèiusiomis kaimo bendruomeninio dainavimo tradicijomis, lengvai ir tvirtai prigijo vietiniø bendruomeniø kultûroje.

Tris Baltijos tautas – Estijà, Latvijà ir Lietuvà – XVIII a. pabaigoje suvienijo istorinis likimas – visos jos buvo aneksuotos Rusijos imperijos. XIX a. tautinio atgimimo laikotarpiu ypatingà reikðmæ ágavo etninë kultûra, ir pirmiausia ið ðio paveldo buvo iðkeltos liaudies dainos.

Viena svarbiausiø tautiðkumà ugdanèiø priemoniø tada tapo masinis dainø ir ðokiø ðvenèiø judëjimas.

Masiniai dainø ir ðokiø ðvenèiø susibûrimai ugdë tautø bendrumo ir vienybës jausmà, kûrë prielaidas Baltijos tautoms atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti, o Lietuvai – atkurti – savarankiðkas valstybes. XX a. pradþioje Estija, Latvija ir Lietuva tapo nepriklausomos. Dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijos jose ir toliau skatino nuolat liudyti tautø bendrumo ir tapatybës jausmà, nacionalinës nepriklausomybës svarbà.

Pirmoji Lietuvos dainø ðventë surengta 1924 m. (Estijoje – 1869 m., Latvijoje – 1873 m.) Kaune (Lietuvos sostinë Vilnius ir jo kraðtas tuo metu buvo okupuotas Lenkijos). Ðioje ðventëje dalyvavo 77 chorai, ið viso 3 tûkst. dainininkø. Antroji Dainø ðventë ávyko 1928 m., dalyvavo 6 tûkst. dainininkø. Treèioji Lietuvos dainø ðventë, skirta Vytauto Didþiojo garbei, ávyko 1930 m. Joje taip pat dalyvavo 6 tûkst. dainininkø. Buvo dainuojamos harmonizuotos liaudies dainos ir autoriø kûryba.

Pirmàja Ðokiø ðvente laikoma 1937 m. Kaune surengta ðventë, kurioje 448 ðokëjai ið ávairiø Lietuvos vietoviø pagal bendrà aikðtës brëþiná paðoko keletà tautiniø ðokiø.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Baltijos ðalys pateko á Sovietø Sàjungà. Ðalyse prasidëjo represijos, tûkstanèiai valstybës, kultûros ir meno veikëjø buvo iðtremta á Sibirà, daugelis dël nepakeliamø sàlygø ir darbo konclageriuose þuvo. Lietuvoje kilo karinis pasiprieðinimas – tûkstanèiai jaunuoliø iðëjo á miðkus kovoti su sovietine okupacija.

Nepaisant visø politiniø ir sociali-

niø kataklizmø, po Antrojo pasaulinio karo uþgriuvusiø Lietuvà, 1946 m. vël atgaivinta dainø ðvenèiø tradicija. Nuo 1950 m. dainø ir ðokiø ðventës vyko kas penkeri metai. Dalyviø skaièius iðaugo maþdaug iki 30–35 tûkst. Nepaisant grieþtos ideologinës kontrolës, dainø ðventës faktiðkai atliko neoficialaus kultûrinio pasiprieðinimo funkcijà. 1950 m. dainø ðventæ papildë Ðokiø diena, liaudies meno paroda, 1970 m. – sceniniø liaudies dainø ir ðokiø ansambliø pasirodymas, nuo 1980 m. groja jungtinis 3 tûkst. muzikantø puèiamøjø orkestras. Ið dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijos iðaugo moksleiviø dainø ðventë, rengiama nuo 1964 m.

Dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija, kaip tautinës kultûros paveldas, yra populiari ir tarp lietuviø, gyvenanèiø JAV, Kanadoje, Australijoje, – ten ðios ðventës rengiamos nuo 1956 m.

1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, dainø ðventës ið esmës pasikeitë – jos tapo laisvës ir atviro dþiaugsmo ðventëmis. Nuo 1994 m. jose aktyviai dalyvauja lietuviø iðeivija ið viso pasaulio.

TÆSTINUMAS Dainø ir ðokiø ðventimo tradicija gyvuoja remdamasi tolydþiu pagrindu – mëgëjø meno kolektyvais. Dainø ir ðokiø ðventës idëja perduodama ið kartos á kartà ðeimose, mokyklose, kultûros ástaigose. Tradicijos tæstinumui svarbu ne tik jos perteikëjai, bet ir priëmëja – Lietuvos visuomenë, iðlaikanti gyvà ðio reiðkinio poreiká. Valstybinei paramai teikti ásteigtas Dainø ðventës fondas, veikia Dainø ðventës bûstinë, sudaryta organizacinë struktûra.

Be tradiciniø dainø ir ðokiø ðvenèiø, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentø dainø ir ðokiø ðventes „Gaudeamus” bei tarptautiná folkloro festivalá „Baltica”, taèiau ðie renginiai yra palyginti neseni, kur kas maþesnio masto, apriboti arba amþiaus, arba kultûros iðraiðkos formos ir jokiu bûdu neprilygsta nacionalinëms dainø ðventëms.

Nacionalinës dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijos Baltijos ðalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – forma unikalumo poþiûriu neturi atitikmens pasaulyje ir þmonijos kultûros kontekste yra itin vertingas kultûros ir visuomeninis reiðkinys. n Pagal UNESCO informacijà parengë Anatolijus LAPINSKAS

Muzikos barai /41

Panorama

„Lakðtangëlë” Klaipëdoje sulaukë puikaus ávertinimo

Rudeninë Klaipëda tris darganotas spalio dienas ðventë vienà ið graþiausiø dainø ðvenèiø – vyko XIV tarptautinis Stasio Ðimkaus chorø konkursas. Prieð porà metø minëjæs 25-metá, konkursas iðliko jaunatviðkai verþlus ir gyvybingas.

Jis toliau puoselëja garbingas, tarptautiniu mastu pripaþintas Lietuvos chorinio meno tradicijas. Susidomëjimas konkursu nuolat didëja, pleèiasi atvykstanèiø kolektyvø geografija, já renkasi aukðto meninio lygio Europos chorai. Ðiemet keturiose kategorijose varþësi vaikø, jaunimo, moterø ir miðrûs chorai ið Bulgarijos, Èekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovënijos, Suomijos ir Lietuvos.

Publikos sutiktas su pasigërëjimu ir dþiaugsmu, þiuri sveikinimø ir pagyrimø nusipelnë Alytaus muzikos mokyklos chorinës muzikos studijos „Lakðtangëlë” jauniø choras (vad.

Janina Adamonytë). Jis sulaukë ávertinimo uþ puikià programà ir neeilinæ kûriniø interpretacijà, tapo S. Ðimkaus tarptautinio chorø konkurso laureatu (II vieta). Visus þavëjo dinamiðkas kûriniø atlikimas, puiki intonacija, ðvarus vokalo skambesys.

Choro vadovë mokytoja J. Adamonytë muzikos mokykloje pradëjo dirbti 1978 m. Èia ji subûrë puikø, darnø choro kolektyvà, kuris jau 1980 m. tapo Respublikinës dainø ðventës konkurso laureatu. 1997 m. mokytojos iniciatyva chorinio dainavimo skyriuje buvo ásteigta visuomeninë chorinës muzikos studija „Lakðtangëlë”. Choras aktyviai dalyvauja dainø ðventëse (Vilniuje, Kaune, Klaipëdoje), festivaliuose (Palangoje, Klaipëdoje, Kaune), konkursuose, aktyviai koncertuoja.

1992 m. kolektyvas buvo pakviestas koncertuoti Prancûzijoje (surengë 7 koncertus). 1998 m. dalyvauta chorø festivalyje Romoje ir Panteono adoracijoje. Uþ konkursinæ festivalio programà „Lakðtangëlë” apdovanota atminimo medaliais ir dovanomis. Chorà ðiltai pasveikino popieþius Jonas Paulius II. Koncertuota Lenkijoje, Vengrijoje, Slovënijoje ir kitur. Du kartus – 1996 ir 2000 m. – „Lakðtangëlë” tapo Vilniuje vykusio festivalio „Dainø versmë” laureate, 1999 m. – XII tarptautinio S. Ðimkaus chorø konkurso laureate.

2003 m. sausio 9–12 d. Daugpilyje (Latvija) vykusiame IV tarptautiniame konkursiniame chorø festivalyje „Sidabriniai varpai” choras laimëjo III vietà, o jo vadovë buvo apdovanota Muzikos mokytojø asociacijos specialiuoju prizu.

Aptardamas chorø veiklà, S. Ðimkaus konkurso vertinimo komisijos pirmininkas Antsas Söötas, Estijos muzikos akademijos profesorius,

S. Ðimkaus tarptautinio chorø konkurso laureatas (II vieta) Alytaus muzikos mokyklos jauniø choras “Lakðtangëlë”

Muzikos barai /42

dar kartà pasveikino mokytojà sakydamas: „Jeigu visi Lietuvos vaikø chorai dainuotø kaip „Lakðtangëlë”, Lietuva bûtø dainuojanti chorø ðalis.”

Graþina KYMANTIENË

Jaunøjø pianistø ðventë „Muzikos garsai”

Dvi dienas Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija ðvytëjo maþøjø muzikø laime. Lapkrièio 25–26 d. vyko Kauno apskrities jaunøjø pianistø konkursas „Muzikos garsai”. Á scenà vienas po kito lipo maþieji ir jau paûgëjæ mokiniai – susikaupæ, pasipuoðæ, kupini kûrybinio jaudulio. Vertinimo komisija, vadovaujama Lietuvos muzikos akademijos profesoriaus Kæstuèio Grybausko, iðklausë net 57 dalyvius. Grojo Jonavos, Këdainiø, Kazlø Rûdos, Garliavos, Veiveriø ir ávairiø Kauno muzikos mokyklø moksleiviai.

Reikëjo atlikti baroko ir klasicizmo

(mokyt. L. Rinkevièienës kl.), Monikà Laukaitytæ (mokyt. R. Krëpðtienës kl.), Kastytá Ðidlauskà (mokyt. V. Kulvietienës kl.) bei A. Kaèanausko muzikos mokyklos moksleivæ Monikà Drakðaitæ (mokyt. R. Kigienës kl.).

Grupë moksleiviø buvo apdovanoti diplomais.

Konkurso metu vyko teorinë ir praktinë pedagogø konferencija „Fortepijono dëstymo aktualijos nûdien: þvilgsnis á XXI a. atlikëjø perspektyvas”. Praneðimus skaitë ir praktine patirtimi dalijosi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojos Rasa Krëpðtienë, Audronë Paðkauskienë, Sonata Pakutkienë, Natalja Lukoðienë, Marta Þemaitytë, Kauno berniukø chorinio dainavimo mokyklos mokytoja Gita Kulbokienë, Kauno 1-osios muzikos mokyklos pedagogë Rûta Bimbaitë. Ðios ðventës sumanytoja ir vyriausioji organizatorë – J. Naujalio muzikos gimnazijos jaunesniøjø klasiø fortepijono skyriaus vedëja mokytoja ekspertë Ligija Rinkevi-

Konkursas “Muzikos garsai” tapo graþia ðvente maþiesiems Kauno apskrities pianistams epochø kûrinius, etiudà bei vienà Kauno kompozitoriaus pjesæ. Populiariausiu konkurso autoriumi tapo pianistas Vladimiras Majorovas, ilgametis J. Naujalio muzikos gimnazijos pedagogas.

Klausytojø pilna salë entuziastingais plojimais palydëdavo kiekvienà dalyvá, visi buvo apdovanoti diplomais ir dovanëlëmis. Organizatoriø dëmesá jautë kiekvienas maþasis pianistas. Vaikai buvo palydimi á scenà, o pagrojæ – vaiðinami sultimis ir saldumynais...

Vertinimo komisija laureatø diplomais ir dovanomis apdovanojo Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos moksleivius: Mangirdà Januðaitá ir Stefanijà Nosovaitæ (mokyt.

R. Ðerkðnytës kl.), Mildà Juciûtæ ir Aistæ Kisielytæ (mokyt. V. Jagminaitës kl.), Aretà Botyriø (mokyt. T. Muraðko kl.), Indræ Koblinecaitæ

èienë, daug ir nuoðirdþiai dirbo visi fortepijono skyriaus mokytojai.

Konkurso pabaigos ðventëje dalyvavo ir sveèias ið Norvegijos.

Suþavëtas Trakø, Vilniaus ir mûsø himno groþio, „Tautiðkà giesmæ” jis sugiedojo norvegiðkai, lietuviðkai pritariant pilnai salei dalyviø, jø tëveliø ir sveèiø...

Uþ galimybæ surengti tokià graþià muzikos ðventæ konkurso dalyviai, jø tëveliai ir mokytojai nuoðirdþiai dëkoja rëmëjams: prof. V. Landsbergio paramos ir labdaros fondui, Kauno miesto savivaldybës administracijos Kultûros ir ðvietimo departamento Kultûros skyriui, Kauno apskrities administracijai, Kauno centriniam knygynui, Vokietijos firmai „Thomas Philipps”, UAB „Jûsø Flintas”, UAB „Muzikos bomba”, „Lietuvos draudimui” ir kt.

Rymantë ÐERKÐNYTË

Kauno Miko ir Kipro Petrauskø lietuviø muzikos muziejuje pianistë profesorë Halina Radvilaitë koncertuoja nuo 1997 m. Neiðdildomø áspûdþiø padarë Franzo Schuberto vëlyvøjø kûriniø interpretacija. Vëliau profesorë skambino M. K. Èiurlionio, Maurice’o Ravelio ir Roberto Schumanno kûriniø programas.

Pianistë nelepina savo gerbëjø daþnais reèitaliais, todël jos pasirodymai Kaune ypaè laukiami. Tai paliudijo gausi publika, susirinkusi á muziejaus koncertø salæ lapkrièio 7 d., nors tàdien mieste vyko daugiau muzikos renginiø.

H. Radvilaitë skambino Johanneso Brahmso muzikà. Kaip þinome, Brahmsas buvo nepaprastas pianistas, jo grojimà Schumannas yra apibûdinæs kaip genialø. Visi Brahmso amþininkai pabrëþë jo skambinimo jëgà, vyriðkà ritmo energijà ir skambesio pilnatvæ, o kita vertus, – intonaciná jautrumà ir iðraiðkingumà, atlikimo plastikà ir ypatingà dinaminiø niuansø subtilumà (tarp mp ir mf). Minëtieji pianizmo bruoþai ákûnyti ir jo fortepijoninës muzikos kûryboje, todël atlikti fortepijoninius (ypaè vëlyvuosius) Brahmso kûrinius – nemenkas meistriðkumo iðbandymas.

Programos pradþioje skambëjo Brahmso „Fantazijos”, op. 116.

Ciklà sudaro septynios kontrastuojanèios dalys – trys audringi kaprièo ir keturi lyriniai, meditaciniai intermezzo. H. Radvilaitës interpretacija didþiausios átaigos pasiekë ciklo viduryje (kur paeiliui skamba trys intermezzo). Ketvirtojo intermezzo e-moll skaidrus muzikinis audinys suðvito transcendentine ðviesa. Kerimai skambëjo ir penktasis intermezzo, taip pat e-moll tonacijos. Jo muzika bylojo subtilius þmogaus iðgyvenimus, sudëtingà ir prieðtaringà vidiná paties kompozitoriaus pasaulá. Pianistë meistriðkai atskleidë ðeðtojo, maþorinio, intermezzo(E-dur) muzikinës kalbos subtilybes, harmonijos atspalvius, èia ypaè suspindo prigimtinë H. Radvilaitës dovana – jautrumas garso groþiui. Finaliniame kaprièo d-moll þërinèios technikos priemonëmis profesorë perteikë gaivaliðkà Brahmso jausmø protrûká.

Trys intermezzo, op. 117, nugramzdino klausytojus á dar sudëtingesnio dvasinio turinio muzikà.

H. Radvilaitës skambinamas pirmasis intermezzo Es-dur (jame panaudota ðkotø liaudies daina) jaudino nuostabia ðviesa ir paprastumu, kuris pasiekiamas tik aukðèiausios meninës brandos kompozitoriui ir tolygios brandos atlikëjui. Permatomas muzikinis audinys pamaþu ágyja tirðtesniø spalvø ir tamsesniø

Edvardo URBONAVIÈIAUS nuotr.

Halinos Radvilaitës koncertas Kaune

Prof. Halina Radvilaitë po koncerto M. ir K. Petrauskø lietuviø muzikos muziejuje potëpiø – muzika nejuèia pereina (panyra) ið ðviesos á prietemà (vidurinëje intermezzo dalyje), o reprizoje vël viskas netikëtai praðviesëja. Ðià jaudinanèià ðviesos ir ðeðëliø kaità pianistë atkûrë jautriai intonuodama tolimø tonacijø ir ávairiø dermiø sugretinimus. Antrasis intermezzo b-moll, pasiþymintis skaidria faktûra, skambëjo tarsi nepermatoma tamsos, kanèios ir paslapties gelmë.

Treèiàjá intermezzo cis-moll, kupinà skausmo, pianistë nuspalvino sunkiai nusakoma muzikos spalva.

Koncerto pabaigai H. Radvilaitë pasirinko aðtuonis valsus ið ankstyvojo kûrybos laikotarpio, op.

39. Po sudëtingo turinio vëlyvøjø opusø profesorë, kaip puiki dramaturgë, leido klausytojams atsipalaiduoti ir pasigërëti nepakartojama Brahmso valsø ávairove, savitumu ir fantazija.

Svarbu paþymëti, kad koncerto metu profesorë labai ádomiai pasakojo apie Brahmso gyvenimà, tiesiogiai siedama já su kompozitoriaus muzikos stilistika. Ðiuo poþiûriu – kaip meninis ir edukacinis renginys – koncertas buvo ypaè vertingas susirinkusiems muzikos mokyklø moksleiviams – bûsimiesiems pianistams.

Kristina MIKULIÈIÛTË-VAITKÛNIENË

„Fortepijono akordai mamos atminimui”

Gruodþio 2 d. Kauno Maironio lietuviø literatûros muziejuje vyko muzikos ir poezijos vakaras „Fortepijono akordai mamos atminimui”, skirtas Reginos Radavièiûtës-Radvilienës 100-osioms gimimo metinëms. Tarp daugybës Maironio muziejuje vykstanèiø renginiø ðis buvo unikalus tuo, kad já pianistës Marija, Aldona ir Halina Radvilaitës skyrë savo mamai. Pianistës skam-

bino Edvardo Griego, Mikalojaus Konstantino Èiurlionio, Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso kûrinius. Koncerte dalyvavo dainininkë Kristina Beliavskaja ir violonèelininkas Valentinas Kaplûnas. O svarbiausia tai, kad skambëjo R. Radavièiûtës-Radvilienës eilëraðèiai, kuriuos iðraiðkingai skaitë Aldona Dauèiûnienë. Eilëraðèiø posmai apie Lietuvos gamtà, jaunystæ, gyvenimo prasmæ dvelkë nepaprasta ðiluma ir meile. Sujaudino eilëraðtis-lopðinë, sukurtas gimus pirmajai dukrai Marijai.

R. Radavièiûtës-Radvilienës poezija, jos graþus jaunystës ir garbaus amþiaus veidas, þvelgiantis á mus ið parodëlës nuotraukø, – visa bylojo apie neeilinæ, ðviesià ir taurià asmenybæ. Tai patvirtino ir A. Dauèiûnienës pasakojimas apie R. Radavièiûtës-Radvilienës gyvenimà, jos dukterø kelià á muzikà. Maironio svetainës aura ir visø vakaro dalyviø nuoðirdumas suteikë ðiam atminimo vakarui ypatingà prasmæ.

MB inf.

Vokalinës muzikos vakaras Kauno menininkø namuose

Á koncertà 2003 m. lapkrièio 19 d. kaunieèius pakvietë tenoras Mindaugas Zimkus, mecosopranas Jurgita Ðalèiûtë ir pianistë Ina Vaièienë.

Abu dainininkai neseniai baigë Lietuvos muzikos akademijà ir pastaruoju metu nemaþai koncertuoja. M. Zimkus jau yra laimëjæs keletà dainininkø varþytuviø: 2001 m. tapo S. Baro konkurso I premijos ir B. Grincevièiûtës kamerinio dainavimo konkurso II premijos laureatu. Ðiuo metu dainininkas ruoðia vaidmenis Kauno muzikiniame teatre, yra puikiai paþástamas ir sostinës melomanø.

Koncertiniame Kauno gyvenime aktyviai dalyvauti siekia ir J. Ðalèiûtë, rinkdamasi ádomius, vokaliðkai sudëtingus ir daug iðtvermës reikalingus kûrinius.

To vakaro koncertà pradëjo M. Zimkus kaunietës kompozitorës Dalios Kairaitytës daina „Pavasario varpas”, taip savo ruoþtu pristatydamas ir vakaro vedëjà – paèià kompozitoræ. Toliau ðalia Richardo Strausso, Johanneso Brahmso, Gustavo Mahlerio vokaliniø miniatiûrø buvo atlikti ir du stambûs, sunkûs tiek vokaliniu, tiek pianistiniu poþiûriu ciklai, padaræ didþiausià áspûdá.

Benjamino Britteno „Septyni Mikelandþelo sonetai” leido M. Zimkui parodyti savo puikius vokalinius duomenis, artistiðkumà ir átikinamai perteikti muzikos mintá. Graikø kom-

pozitoriaus M. Xatzizaki’o vokalinis ciklas „Kapitonas Michalis” (pagal to paties pavadinimo N. Kazantzaki’o romanà), kurá atliko J. Ðalèiûtë, Lietuvoje skambëjo bene pirmà kartà ir klausytojus suþavëjo neiðsemiamu graikø muzikos spalvingumu.

Solistams talkino koncertmeisterë I. Vaièienë, kurios jautrus muzikavimas, puikus stiliaus ir formos pojûtis bei didþiulës pianistinës galimybës padëjo sukurti darnø ansamblá.

Programà praturtino ðilti, glausti ir taiklûs koncerto vedëjos komentarai, atskleidæ kai kuriuos ádomesnius kompozitoriø biografijø fragmentus, supaþindinæ su jø kûrybos ypatumais.

Eglë SADAUSKAITË-GERULIENË

XIV tarptautinio Stasio Ðimkaus chorø konkurso atgarsiai

Spalio 17–19 d. Klaipëda pasitiko ir iðlydëjo XIV S. Ðimkaus chorø konkursà. Iðdalytos premijos, prizai, nurimo aistros, taèiau áspûdþiø liks ilgam. Ir ne vien áspûdþiø, bet ir jø sukeltø pamàstymø, kas ðio konkurso laukia ateityje. Uþ faktø ir skaièiø – gyvi chorinës kultûros kaitos procesai, nuolat vykstantys Klaipëdoje, Lietuvoje ir pasaulyje.

Abu pagrindiniai konkurso apdovanojimai ðákart iðkeliavo ið Lietuvos.

Didysis gintaro prizas su garsiuoju J. B. Foersterio moterø choru – á Prahà, Maþasis – su þavinguoju E. Melngailio mokyklos mergaièiø choru – á Liepojà. Keturiose konkurso kategorijose (vaikø, jaunimo, lygiø balsø ir miðriø chorø) dalyvavo keturiolika chorø ið septyniø Europos ðaliø. Gaila, kad dar du geri bulgarø ir slovakø kandidatai pasavo paèiose konkurso iðvakarëse, o vyrø chorø skambesio galima bus tikëtis nebent kitame konkurse.

Dël aukðèiausio apdovanojimo – Didþiojo gintaro prizo ir 1000 EUR premijos – varþësi trys geriausi chorai – vienas moterø ir du miðrûs. Ðiø metø konkurso vertinimo komisijai vadovauti buvo pakviestas prof. Antsas Söötas ið Talino, nariai: doc. Zita Kariniauskienë, prof.

Fabijonas Sereika ið Klaipëdos, Gintautas Venislovas ið Vilniaus ir Romanas Vanagas ið Rygos. Konkursà rengë Klaipëdos chorinë bendrija „Aukuras”, pagrindinis rëmëjas – uostamiesèio savivaldybës Kultûros skyrius.

Ið I ture dalyvavusiø vaikø, jaunimo, lygiø balsø ir miðriø chorø konkurso laureatais tapo trys chorai: konkurso laureato diplomas ir Maþasis gintaro prizas bei 750 EUR piniginë premija áteikta Liepojos E.

Muzikos barai /43

Melngailio mokyklos mergaièiø chorui, vadovaujamam Andrio Kontauto. Konkurso laureato diplomai ir piniginës premijos taip pat atiteko Prahos J. B. Foersterio moterø chorui bei Èeslovo Sasnausko miðriam chorui. Konkurso vertinimo komisijos sprendimu dalyvauti II ture buvo pakviesti ðie chorai: Èeslovo Sasnausko miðrus choras (Lietuva), kamerinis miðrus choras „De profundis” (Slovënija), J. B. Foersterio kamerinis moterø choras (Èekija).

Konkurso laureato diplomas ir Didysis gintaro prizas bei 1000 EUR piniginë premija áteikta Prahos J. B. Foersterio kameriniam moterø chorui, vadovaujamam Lukaðo Vasileko.

Remdamasi konkurso nuostatais, vertinimo komisija skyrë penkis specialiuosius prizus. Tradicinis S. Ðimkaus sûnø Algio ir Nerio piniginis prizas uþ geriausià privalomojo S. Ðimkaus kûrinio „Nakties tylumoj” atlikimà skirtas Vilkaviðkio vyskupijos Krikðèioniðkosios kultûros centro Èeslovo Sasnausko miðriam chorui, vadovaujamam Mindaugo Radzevièiaus. Lietuvos liaudies kultûros centro prizas uþ geriausià ðiuolaikinio savo ðalies autoriaus kûrinio atlikimà bei Klaipëdos chorinës bendrijos „Aukuras” prizas uþ geriausià privalomojo kûrinio E. Balsio „Oi, teka bëga” atlikimà atiteko Prahos J. B. Foersterio kameriniam chorui, vadovaujamam Lukaðo Vasileko.

Klaipëdos miesto savivaldybës Ðvietimo skyrius prizà uþ vertingiausià konkursinæ programà vaikø chorø kategorijoje skyrë Liepojos E. Melngailio mokyklos mergaièiø chorui, vadovaujamam Andrio Kontauto, o Lietuvos muzikos mokytojø asociacijos geriausiam konkurso jaunimo chorui skirtas prizas atiteko Rygos 1-osios valstybinës vid. mokyklos merginø chorui „Sapnis”, vadovaujamam Ivetos Rismanës.

Kà galima pasakyti konkursui pasibaigus? Vieni apmàstymai yra labiau profesiniai, kiti – kur kas bendresnio pobûdþio. Keturioliktasis konkursas ypatingas dviem poþiûriais – didþiausiu uþsienio ðaliø chorø skaièiumi ir kukliausiu savø chorø dalyvavimu. Prieþasèiø, þinoma, yra kelios, bet viena reikðmingesniø, ko gero, ta, kad, be gana dideliø konkurso reikalavimø ar nemaþo mûsiðkiams chorams dalyvio mokesèio, sprendimà nedalyvauti lëmë þinomas posakis, jog savame kraðte pranaðu nebûsi. Juk ne naujiena, kad ir kukliausias kukliausio, bet uþsieninio konkurso dalyvio Padëkos raðtas namie skamba gana solidþiai. Kol kas, deja, taip bûna dar daþnai. Norà pasitikrinti, kitø paklausyti, ágyti konkursø patirties nustelbia ambicingas „arba – arba”.

Bet vis daugiau aukðto rango uþsie-

Muzikos barai /44

nio chorø konkurse akivaizdþiai rodo gerà tarptautiná lietuviø chorø reitingà. Tai masina gerus chorus atvykti èia iðbandyti savo jëgø.

Kol kas toks konkursas ðalyje vienintelis. Ir tiesiog Klaipëdos privilegija reikëtø laikyti galimybæ kas antri metai miestieèiams pasimëgauti èionai nusileidþianèiomis ið tiesø didelio ryðkumo þvaigþdëmis, pajusti dabartinës europinës kultûros pulsà ir dvasià. Tai neákainojama vertybë.

Tarptautinio S. Ðimkaus chorø konkurso statusas – koks jis? Ðtai jau daugiau nei ketvirtis amþiaus Lietuvoje ir uþsieniuose garsinantis Klaipëdà, ðis chorø forumas, be abejonës, yra svariai prisidëjæs prie miesto ryðiø su uþsienio ðalimis sklaidos. Uþ tai neseniai mûsø uostamiestis buvo iðskirtinai pagerbtas tarp daugelio Europos miestø. Taèiau akivaizdu, kad jau seniai laikas ðá konkursà rengti remiantis ne vien tradiciniu „Aukuro” bendrijos þmoniø entuziazmu, bet ir reikiamu biudþetu, sisteminga profesionalia vadyba. Ilgametë patirtis rengiant konkursà sudaro geras prielaidas jam ásitraukti á tarptautiniø veiksmingai funkcionuojanèiø konkursø sistemà.

Galima ávairiai samprotauti apie konkurso tikslus ir statusà. Per daugelá metø ne kartà iðbandytos ávairios jo struktûrinës modifikacijos.

Telieka apsistoti prie geriausio varianto, nors pagrindiniai principai jau dabar yra aiðkûs, konkursas jau turi savo veidà.

Ne vienas vertinimo komisijos narys apgailestavo dël vaikø ir jaunimo, taip pat dël vyrø chorø stygiaus konkurse. Þinoma, vyrø chorø problema yra visuotinë, ir jà spræsti – sunkus ne tik muzikinis, bet ir socialinis uþdavinys. Komisijos narys ið Rygos R. Vanagas vyrø chorø stokà pavadino globaliu reiðkiniu, sakydamas, jog ðie chorai atsidurs prie iðnykimo ribos, jei nebus áveikta berniukø chorø tendencija maþëti. Jis apgailestavo, kad toks pajëgus Klaipëdos „Gintarëlio” berniukø choras kartu su kitu puikiu E. Balsio menø gimnazijos mergaièiø choru pasirodë tik konkurso dalyviams skirtame koncerte.

Greta minëtojo uostamiesèio vaikø chorø koncerto ir tradicinio visø dalyviø chorø koncerto „Draugai draugams” negalime nepasidþiaugti dar vienu – konkurso iðvakarëse ávykusiu – koncertu. Perpildytoje Menø fakulteto koncertø salëje dainavo talentingo dirigento G. Venislovo vadovaujamas Vilniaus miðrus choras „Brevis” – ðiø metø Europos Didþiojo prizo laimëtojas. Koncerto klausytojai tapo savotiðkos „Brevis” choro buvusio konkurso ataskaitos klaipëdieèiams liudytojais. Tai

didelë, nors ir nepigi dovana ðiam renginiui. Uþ jà reikia nuoðirdþiai padëkoti Klaipëdos miesto savivaldybës Kultûros skyriui. Vis dëlto manytume, kad tokiam garbingam sveèiui ðia proga kad ir nedidelë puokðtelë gëliø ið miesto oficialiøjø rankø bûtø buvusi neproðal. (Beje, èia norëèiau ásiterpti ir nuraminti vis sau pamurmanèius melomanus, primindamas, kad choras ar koks pianistas Europos èempionas – visai kas kita nei, sakykime, „Þalgiris” ar „Þuvëdra”. Tai ne sportas ar pramoga, jiems tiesiog nedera triukðminga masinë euforija: tokie reiðkiniai gimsta, bræsta ir ásikûnija tyloje.)

Negalima nepaminëti dar vieno reikðmingo renginio konkurso dienomis. Jau ne pirmà kartà chorø dirigentai, kolektyvø atstovai kvieèiami padiskutuoti prie apvaliojo stalo. Dalijimasis nuomonëmis, informacija, jos paskleidimas po visus Europos kampelius, pagaliau naujos asmeninës paþintys – tai dalykas, svarbus ne maþiau nei pats konkursas. Tikëtina, kad apie ðá konkursà skaitysime ir tarptautiniuose chorø biuleteniuose.

Telieka pasveikinti fanatiðkai entuziastingus konkurso rengëjus, energingai vadovaujamus „Aukuro” bendrijos pirmininko prof. Algio Zaboro, ávykdþius svarbià muzikinæ misijà visos mûsø chorinës kultûros labui.

Robertas VARNAS

Rudens spalvos ið Daugpilio

Tarptautinis akordeono muzikos festivalis Daugpilyje (Latvija) rengiamas kas dveji metai. Pirmasis toks tarptautinio lygio renginys ávyko 1989 m. rudená ir iðkart sulaukë ðio puikaus instrumento profesionalø ir mëgëjø dëmesio.

Festivaliuose dalyvavo muzikantai ið Baltarusijos, Bulgarijos, Danijos, Estijos, Jugoslavijos, JAV, Korëjos, Lenkijos, Lietuvos, Moldavos, Norvegijos, Rusijos, Slovakijos, Suomijos, Ukrainos ir Vokietijos. 2003 m. rudens festivalis – jau aðtuntas.

Nuo 1999 m. jame vyksta ir tarptautinis jaunøjø atlikëjø konkursas.

Vilniø ir Daugpilá sieja artimi ryðiai, nes vienais metais festivalis vyksta Vilniuje, kitais – Daugpilyje.

Daugpilio akordeonininkø orkestras – daþnas mûsø festivaliø sveèias. 2004 m. ðis kolektyvas ðvæs savo 45 metø jubiliejø. Jo vadovas ir dirigentas – Valerijus Chadukinas, viena ryðkiausiø Latvijos akordeono muzikos pasaulio asmenybiø.

Tai pedagogas, atlikëjas, festivaliø organizatorius ir ákvëpëjas. Daugpilio akordeono mokykla iðsiskiria aiðkia pramogine kryptimi, ir tam turi átakos V. Chadukino asmeny-

bë. Su jo vardu susijæs „Gamos” ansamblis, kuriam Chadukinas ilgà laikà vadovavo (vëliau já pakeitë þinomas atlikëjas ir aranþuotojas Aleksandras Vasinas, ðiuo metu gyvenantis JAV).

Pramoginæ festivalio dvasià sustiprina nuolatinis jo atlikëjas Sankt Peterburgo ansamblis „Musette”, kuris ðá kartà áëjo á Baltijos kvintetà „Excelsior”. Tai V. Uðakovas ir S. Lichaèiovas ið Sankt Peterburgo, S. Stavickaja ið Daugpilio, E. Gabnys ir G. Savkovas ið Vilniaus. Kvintetas á festivalá atvyko ið didelës turnë po Europà ir Skandinavijos ðalis. Kolektyvas dalyvavo konkurse Italijos Kastelfidardo mieste, kur laimëjo pirmàjà vietà. Ið ten kvintetas gráþo pasivadinæs „Excelsior” – toks yra þymaus akordeonø fabriko vardas – ir grojo naujais, specialiai jam ðio fabriko pagamintais instrumentais.

Estradinæ festivalio kryptá sustiprino ryðkus Jurijaus Peðkovo ið Rygos pasirodymas. Tai þymus atlikëjas, pedagogas ir kompozitorius (1971 m. baigë LMA A. Baikos akordeono klasæ), Daugpilio ir Vilniaus festivaliuose su pasisekimu vyko jo autoriniai koncertai.

Dar vienas ádomus festivalio momentas – sugráþimai. Svetlana Stavickaja, kuri yra baigusi LMA prof.

E. Gabnio klasæ, dalyvavo trijuose kolektyvuose: Sankt Peterburgo ansamblyje „Musette”, instrumentiniame ansamblyje „Milonga” (Daugpilis) ir Baltijos kvintete „Excelsior”; Dmitrijus Michailas groja Daugpilio akordeonininkø trio (vad. V. Chadukinas) ir yra LMA studentas; ne pirmà kartà ið JAV atvyksta ir A. Vasinas.

Bene ryðkiausias festivalyje buvo ansamblis ið Sankt Peterburgo, kuriame groja jaunas, talentingas muzikantas Sergejus Petrovas, kulti-

Prof. E. Gabnys sveikina A. Mikalkënà (Kauno konservatorija), pelniusá konkurso spec. prizà uþ savo kûriná vuojantis dþiazo kryptá, pasiþymintis subtiliu skoniu, meistriðkomis improvizacijomis, puikiu instrumento valdymu, ir Maksimas Nekrasovas (lûpinë armonikëlë), savo virtuoziðkumu ir interpretacijomis prilygstantis ryðkiausiems pasaulio dþiazo atlikëjams.

Labai optimistiðkai nuteikia jaunø

muzikantø Modesto Juknos (LMA studentas) ir Arno Mikalkëno (Kauno konservatorija) kûryba. Festivalyje savo sukurtà muzikà atliko patys autoriai. M. Jukna daug kartø bisavo, o A. Mikalkëno kûrinys buvo paþymëtas konkursinëje programoje ir gavo prizà.

Festivalyje vyko Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos jaunøjø atlikëjø iki 20 metø konkursas. Malonu, kad pirmàsias vietas uþëmë Lietuvos atlikëjai Linas Jasiukevièius ir Arnas Mikalkënas (pirmàjà vietà pasidalijo su baltarusiu Pavelu Daraganovu, kurio pasirodymas pasiþymëjo brandumu ir sudëtinga programa).

Daugpilio festivalis ið kitø iðsiskiria tuo, kad jame visada dalyvauja daug orkestrø. Ðiame renginyje pasirodë ir Vilniaus mokytojø akordeonø orkestras, vadovaujamas prof. Rièardo Sviackevièiaus. Tai profesionalus, aktyviai koncertuojantis kolektyvas, susikûræs 1997 m. rudená. Nuo 1999 m. orkestras dirba Karoliniðkiø muzikos mokykloje.

Kolektyvas yra su pasisekimu gastroliavæs Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Vokietijoje, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje.

2000 m. orkestras iðkovojo laureato vardà tarptautiniame konkurse Italijoje, Kastelfidardo mieste. Jau ágroti áraðai ðalies radijo fondui. Su orkestru bendradarbiauja þinomi Lietuvos solistai. Á Daugpilio festivalá orkestras atsiveþë naujà programà, paruoðtà su jaunais dirigentais Rita Auksoriûte ir Vladimiru Voskou, ir sulaukë itin ðiltø atsiliepimø. Anot prof. E. Gabnio, festivalio dalyvio ir konkurso pirmininko, ðis „pasirodymas iðsiskyrë ið kitø orkestrø ávairiapuse programa, subtiliomis interpretacijomis. Paþymëtini akustiniai niuansai, kuriuos orkestrui pavyko iðgauti atsisakius garso stiprumo (mikrofonø), kas muzikavimui suteikë kameriðkumo ir interpretacinio lankstumo.”

Liudmila VINDZBERG

Keiskimës ir keiskime

Naujasis amþius, o ypaè esminiai politiniai ir socialiniai ðalies pokyèiai primygtinai ragina mus, muzikus, imtis atitinkamos vidinës pertvarkos, kurià, manyèiau, reikia orientuoti á vertybes – dvasines, materialines, menines ir t. t. Kitaip tariant, pasijutæ átraukti á negailestingà konkurencinæ kovà, kiekvienas turime vis daþniau ir principingiau vertinti ne tik asmeninæ bûtá, bet ir profesinæ bei visuomeninæ veiklà – kokia jos vertë ðalies sociokultûrinëje erdvëje? Tik teigiamas atsakymo turinys gali apsaugoti nuo profesinio bankroto, teikti sëkmës, dþiaugsmo

ir naujø kûrybiniø idëjø, átvirtinanèiø socialiná muziko paðaukimà ir jo misijos svarbà.

Taèiau èia derëtø prisiminti ir dar vienà mûsø profesijos priedermæ.

Tenkindami meninius visuomenës poreikius (prieðingu atveju taptume nereikalingais bièiø avilio tranais…), drauge turime aplenkti laikà – kurti ðalies muzikinës kultûros plëtros vizijà. Kitaip tariant, reikia siekti iðmintingos dermës tarp pilieèiø meniniø poreikiø ir ðalies muzikinës kultûros puoselëjimo áþvalgø.

Tai – jau ne vien aksiologiniai, bet ir strateginiai, taktiniai uþdaviniai, keliantys daugybæ klausimø: kaip? kokiu bûdu? kodël?..

Suprasdama panaðiø klausimø ir uþdaviniø svarbà, Lietuvos muzikos akademija 2004 m. balandþio 21–22 d. organizuoja mokslinæ konferencijà „Meno ir þmogaus sàveika: kûryba, interpretacija, pedagogika” ir kvieèia ðiame renginyje aktyviai dalyvauti. Organizacinis komitetas (pirmininkas prof. J. Antanavièius) ir mokslinis komitetas (pirmininkas prof. A. Ambrazas) siûlo ðias orientacines praneðimø ir dalykiniø diskusijø kryptis: 1. Meno ir þmogaus sàveika ðiø dienø sociokultûrinëje erdvëje: padëtis, tendencijos ir perspektyva.

2. Menas ir visuomenës kultûra: raidos kryptys, deformavimosi pavojai, korekcijos galimybës ir kt.

3. Meno kûrybos, interpretacijos, pedagogikos ir þmogaus dvasingumo sàsajos.

4. Meno kûryba, interpretacija, pedagogika ir þmogaus kultûriniai poreikiai.

5. Menas. Ugdymo institucija.

Tautos kultûros vizija.

6. Menininko (kûrëjo, atlikëjo, pedagogo) misija ir ðiø dienø kultûros plëtros prioritetai.

7. Popmeno ir þmogaus dvasiniø vertybiø sàsajos: padëtis, aktualijos, vizija.

8. Meno poveikio galimybës ir þmogaus vertybiniai prioritetai.

9. XXI amþiaus menininkas (kûrëjas, atlikëjas, pedagogas) tradicijø ir novacijø nelaisvëje.

10. Kita.

4–7 puslapiø praneðimus ketinama spausdinti atskirame leidinyje, todël tekstà, parengtà pagal atitinkamus reikalavimus, iki 2004 m. kovo 15 d. praðytume áteikti konferencijos atsakingajai sekretorei doc.

R. Kryþauskienei (tel. 2120 673).

Nuo kovo 20 d. su straipsniais bus galima susipaþinti LMA interneto puslapyje www.lma.lt. Iðsamesnës informacijos teiraukitës tel.: (8 5) 2618 492, 2120 673. Kvieèiame á naujø, originaliø idëjø sklaidos dalykiná sambûrá.

Albertas PILIÈIAUSKAS

LMA pianistø sveèiai ir tradicijos

Be abejonës, fortepijono meno puoselëtojams ryðkiausias praëjusio rudens ávykis buvo IV tarptautinis M. K. Èiurlionio pianistø konkursas, taèiau ir ðalia jo Muzikos akademijoje – Lietuvos pianistø alma mater – nuolat vyksta ávairûs renginiai.

Jau tradicija galima laikyti kelinti metai ið eilës Fortepijono katedros dukart per metus rengiamus jos pedagogø koncertus. Jø tematika labai ávairi: nuo dedikacijø áþymiems Lietuvos menininkams (bûtø galima paminëti Aldonos Dvarionaitës atminimui skirtà koncertà) iki ávairiausiø sukakèiø minëjimø (pavyzdþiui, du koncertai, skirti 150-osioms „Steinway” fortepijonø firmos metinëms).

2003 m. spalio 7 d., vos pasibaigus Èiurlionio konkursui, Lietuvos muzikos akademijoje vël koncertavo Fortepijono katedros pedagogai.

Iðgirdome visø disciplinø, kur dëstomas fortepijonas, – solinio fortepijono, fortepijoninio dueto ir improvizacijos – þanrø dëstytojus.

Improvizacijos disciplinai atstovavo Egidijus Buoþis, labai paplitusià ir pastaraisiais metais iðpopuliarëjusià fortepijoninio dueto bei skambinimo keturiomis, ðeðiomis, aðtuoniomis rankomis disciplinà reprezentavo prof. Kæstutis Grybauskas, Vilma Rindzevièiûtë, Giedrë Gabnytë ir Luiza Ambarcumian, jiems talkino fleitininkë Viktorija Zabrodaitë.

Koncerte taip pat dalyvavo prof.

Veronikos Vitaitës ir doc. Ramutës Vaitkevièiûtës fortepijoninis duetas „ViVa”, solistai Aleksandra Þvirblytë, Jurgis Karnavièius, Birutë Vainiûnaitë, Aldona ir Halina Radvilaitës.

Aktyvø koncertiná Fortepijono katedros gyvenimà papildo nuolat atvykstantys koncertuoti sveèiai. Ásimintina Varðuvos Fryderyko Chopino muzikos akademijos prof. pianistës Marijos Koreckos-Soszkowskos vieðnagë. Ði muzikë aplankë du Lietuvos miestus: spalio 20 d.

Vilniuje, Lietuvos muzikos akademijoje, surengë Chopino kûriniø reèitalá, o Klaipëdoje ðalia koncerto dar vedë ir meistriðkumo kursus. Reikëtø paminëti, kad meistriðkumo kursai Klaipëdos universitete, kuriuose nagrinëjami labai ávairûs interpretacijos meno aspektai, lektorës Ingos Maknavièienës rûpesèiu spalio 23– 24 d. vyko jau ketvirtà kartà. Stengiamasi, kad ðiame kelias dienas trunkanèiame renginyje ðalia þymiø Lietuvos pedagogø dalyvautø bent vienas uþsienio aukðtosios muzikos mokyklos sveèias. Tad ðiemet prof.

Marija Korecka-Soszkowska dirbo su Chopino muzika, o Lietuvos pedagogams, kaip ir pernai, atstovavo LMA profesoriai Veronika Vitai-

Koncertuoja Lietuvos muzikos akademijos Fortepijono katedros pedagogai të ir Petras Geniuðas bei docentas Zbignevas Ibelhauptas. Pastarasis nagrinëjo fortepijoniniø pjesiø interpretacijos klausimus, P. Geniuðas dirbo su stambios formos kûriniais – sonatomis ir variacijomis, o V. Vitaitë antrus metus ið eilës skaitë paskaitas bei praktiðkai dirbo su polifoninës muzikos þanrais.

Meistriðkumo kursai neretai vyksta ir paèioje Lietuvos muzikos akademijoje. Apsilanko daug pedagogø ið ávairiø ðaliø, daþnai stengiamasi pasinaudoti atvykusiais B. Dvariono, S. Vainiûno, M. K. Èiurlionio pianistø konkursø þiuri nariais, jie kvieèiami vesti meistriðkumo pamokø. Nemaþai padeda ir ávairiø ðaliø ambasados ar kultûros centrai. Pavyzdþiui, garsiam amerikieèiø pianistui ir pedagogui Thomasui Schumacheriui atvykti ið Malmës á Vilniø ir koncertuoti Muzikos akademijoje padëjo JAV ambasada; Italijos kultûros centro iniciatyva 2003 m. gruodþio 5 d. meistriðkumo kursus vedë pianistas Carlo Bernava; gruodþio pabaigoje pagal „Erasmus” programà vesti meistriðkumo pamokø ið Ðvedijos atvyko Malmës muzikos akademijos prof. Marianne Jacobs. Taigi galima sakyti, kad nuolat ir ávairiais kanalais dalijamasi labai svarbia patirtimi. Ið ávairiø ðaliø atvykstantys pedagogai ir atlikëjai turtina mûsø meniná gyvenimà: parodome save, susipaþástame su kitais.

Laima VITKUTË

Lietuviø muzikø dinastijos koncertai Lenkijoje ir Lietuvoje

2003 m. lapkritá koncertuoti Lodzës Graþinos ir Kæstuèio Bacevièiø muzikos akademijoje jau antrà kartà buvo pakviesta Lietuvos pianistø dinastija – Lietuvos muzikos akademijos Fortepijono katedros vedëja profesorë Veronika Vitaitë, LMA docentë, tarptautiniø konkursø laureatë Aleksandra Þvirblytë ir jos sûnus, jauniausias ðios muzikalios ðeimos atstovas pianistas Paulius Anderssonas.

Lodzës muzikos akademijos Didþiojoje salëje lapkrièio 4 d. vy-

Muzikos barai /45

Pianistø dinastija: Aleksandra Þvirblytë, Paulius Anderssonas, Veronika Vitaitë kusiame koncerte Paulius atliko A. Gedike’s Sonatinà C-dur, B. Dvariono Preliudà a-moll, kartu su mama skambino S. Maikaparo pjesës „Lietutis” bei J. Garcios Sonatinos I dalies A. Þvirblytës transkripcijas dviem fortepijonams. Gausiai publikai A. Þvirblytë skambino J. S. Bacho-A. Siloti Preliudà h-moll, R. Schumanno Fantazijà C-dur, C. Debussy preliudus „Fejerverkas”, „Pëdos sniege” ir „Dþiaugsmo sala”. Koncerte Lodzës muzikos akademijoje skambëjo ir kûriniai dviem fortepijonams. V. Vitaitë ir A. Þvirblytë atliko P. Vasko „In memoriam”, G. Gershwino Lopðinæ ið operos „Porgis ir Besë”, J. Strausso polkà „Nimm Sie hin!” bei S. Rachmaninovo Fantazijà dviem fortepijonams.

Pianistës paþymëjo, kad buvo ypaè malonu koncerte matyti garsiàjà Lietuvos primadonà Jadvygà Petraðkevièiûtæ – Lietuvoje gimusi menininkë jau daug metø gyvena ir profesoriauja Lenkijoje. Profesorë karðtai domëjosi Lietuva, ji lig ðiol labai graþiai kalba lietuviðkai. Beje, lietuviø pianisèiø koncerte Lodzëje buvo pristatyta ir nemaþai lietuviðkos muzikos: skambëjo Balio Dvariono, Mikalojaus Konstantino Èiurlionio, Vytauto Barkausko kûriniai.

Lapkrièio 5 ir 6 d. Lodzës muzikos akademijoje V. Vitaitë vedë meistriðkumo kursus lenkø studentams. Profesorë stebisi, kad jau antrà kartà buvo praðoma daug dirbti su Chopino muzika. Mums visuomet atrodo, kad bûtent lenkai geriausiai þino, kaip interpretuoti Chopinà, taèiau jiems kaip tik buvo ádomu iðgirsti prof. Vitaitës interpretaciniø pastabø apie studentø atliekamus Chopino koncertus, II sonatà, balades, scherzo, etiudus ir kitus kûrinius. Bene didþiausia staigmena V. Vitaitei buvo darbas su György Ligeti etiudais. Profesorë pripaþásta, kad atvejis buvo gana sunkus: nors tai nuostabi muzika, puikûs etiudai, pas mus jie beveik negrojami. Vis dëlto profesorei, net ir pirmàkart tuos etiudus matant, su juos grojusia studente pavyko rasti daug ádomiø naujø dalykø. Koncertø ir meistriðkumo kursø sëkmæ tikriausiai rodo ir tai, kad lietuviø

Muzikos barai /46

pianistës jau pakviestos koncertuoti Lenkijoje kitàmet.

Kad tokie dinastiniai muzikø koncertai ádomûs ir reikalingi ne tik lenkø klausytojams, rodo turiningas ir patiems atlikëjams labai malonus V. Vitaitës, A. Þvirblytës ir P. Anderssono koncertø turas per Lietuvos muzikos mokyklas 2003 m. spalio–lapkrièio mënesiais. Lietuvos muzikø sàjungos surengtø pianistø koncertø-paskaitø ávairiuose miestuose – Kelmëje, Tauragëje, Jonavoje, Këdainiuose, Alytuje – klausësi perpildytos salës, þmonës atvaþiuodavo á koncertus net ið aplinkiniø rajonø. „Þmonës iðalkæ muzikos, jos nori”, – po koncertø áspûdþiais dalijosi prof. V. Vitaitë.

Rûta MARCINKEVIÈIÛTË

Muzikuoja Vilniaus „Þemyna”

Vilniaus „Þemynos” vidurinë mokykla, prieð porà metø suskilusi á pagrindinæ mokyklà ir gimnazijà, per savo veiklos nepilnà dvideðimtmetá iðugdë graþias muzikavimo tradicijas. Mokykloje nuo pat jos ákûrimo nuolat veikë jaunuèiø, jauniø, merginø chorai, ávairûs vokaliniai ansambliai – nuo paèiø maþiausiøjø dainininkø iki abiturientø. Ávairiais laikotarpiais èia veikë kaimo kapela, Dainos teatras. Ávairius muzikinius kolektyvus ugdo ir puoselëja muzikos mokytojos Rûta Krasauskienë, Ðviesuolë Verikienë, Aldona Ðvaboviè, Ilona Linkevièiûtë ir kiti mokytojai.

Nei viena mokyklos ðventë nepraeina be ðiø kolektyvø pasirodymo.

Moksleiviai nuolat ruoðia naujas programas. Ðiais mokslo metais berniukø choras „Vyturëlis”, miðrus vokalinis ansamblis „Gama” ir solistai dainavo Mokytojø namuose vykusioje miesto ugdymo ástaigø ðventëje „Skambëki, dainele, skambëk!”, skirtoje Tarptautinei muzikos dienai paþymëti. Ne vienas solistas ir ansamblis jau dainavo „Dainø dainelës” – 2004 atrankiniuose turuose. Vilniaus moksleiviø menø ðventë „Rudens ritmai” vyko M. Dobuþinskio vidurinëje mokykloje, kur vëlgi neapsieita be þemynieèiø.

Svarbiausia muzikinio uþklasinio ugdymo dalá sudaro chorinis dainavimas. Dalyvauta ávairiuose festivaliuose-konkursuose, moksleiviø menø ðventëse, tokiose kaip „Dþiaukimës drauge”. Ðios ðventës vyksta Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vilniaus Koncertø ir sporto rûmuose. Dainuojantiesiems moksleiviams tokie pasirodymai palieka neiðdildomø áspûdþiø.

Choro menas ðiose mokyklose tapo neatsiejama meninio ugdymo

dalimi. Tai patvirtino ir 2003 m. gruodþio 21 d. Nacionalinës filharmonijos salëje ávykæs þemynieèiø kalëdinis koncertas. Jame dalyvavo Þemynos pagrindinës mokyklos berniukø choras „Vyturëlis” (vadovë – Aldona Ðvaboviè), jauniø choras „Þemyna” (vadovë – Ðviesuolë Verikienë), Þemynos gimnazijos kolektyvai - puèiamøjø orkestras (vadovas Ugnius Vaiginis), ðokiø kolektyvas (vadovës – Inga Bessmertnaja ir Saada Miðeikytë) ir miðrus jaunimo choras (vadovë – Rûta Krasauskienë). Koncertà papuoðë dainininkë Regina Maciûtë, kartu su chorais ir orkestru atlikusi solo partijas.

Sausakimðoje Filharmonijos salëje þemynieèiai koncertuoja jau nebe pirmà kartà. Su dideliu susidomëjimu jø klausësi ne tik tëveliai, bet ir miesto visuomenë. Ðio koncerto iniciatorë ir organizatorë buvo „Þemynos” gimnazijos direktorë, choro vadovë Rûta Krasauskienë.

Kaip teigia patys jaunieji atlikëjai, dainavimas profesionalioje scenoje ir pilnoje publikos salëje teikia jiems muzikavimo dþiaugsmà ir ugdo atsakomybës jausmà. Þemynieèiai kupini naujø sumanymø. Geguþës mënesá Motinos dienos proga berniukø choras „Vyturëlis” ruoðiasi dalyvauti miesto jaunuèiø chorø festivalyje „Tau, mano mamyte”. Birþelio pradþioje ðis kolektyvas tradiciðkai pasirodys ðventëje Vaikø gynimo dienai paminëti „Berniukai prieð smurtà ir narkomanijà”. Renginio globëjas - Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Vilniaus miesto ugdymo ástaigø Antrajame populiariosios muziko vokaliniø ansambliø ir chorø festivalyje „Garsø mozaika” dalyvaus vokalinis ansamblis „Gama”, o chorai ásilies á Lietuvos ir jaunimo chorø festivalákonkursà „Mes – Lietuvos vaikai”. Ðviesuolë VERIKIENË

Aidas Puodþiukas skambino þymiausiais Steinway fortepijonais

Tarptautinio M. K. Èiurlionio pianistø konkurso diplomantas, ávairiø konkursø laureatas Aidas Puodþiukas ðiuo metu studijuoja Boston University College of Fine Arts profesoriaus Anthony di Bonaventura klasëje. Prof. A. di Bonaventura - vyresnës kartos, JAV labai gerai þinomas ir puikià karjerà padaræs pianistas, koncertavæs su garsiausiais pasaulio orkestrais ir dirigentais. Pianistø pasaulyje yra gerai þinomas kaip puikus pedagogas. Uþ pedagoginá darbà yra pelnæs specialø JAV vyriausybës apdovanojimà. Kaip teigia jo dabartinis studentas Aidas Puodþiukas,

Aidas Puodþiukas prie V. Horovitz’o Steinway fortepijono profesorius puikiai jauèia kiekvieno besimokanèiojo stipriàsias ir silpnàsias puses bei labai tikslingai nukreipia meistriðkumo ugdymui ir tobulinimui.

Ne taip seniai Aidui Puodþiukui teko groti unikaliais Steinway firmos fortepijonais. Pasuliná pripaþinimà pelniusios fortepijonø firmos jubiliejaus proga Bostone vyko paroda, kurioje buvo eksponuojami penki unikalûs instrumentai, tarp jø legendomis tapusiø pianistø V. Horowitz’o, Van Cliburn’o asmeniniai fortepijonai, Blue Rhapsody instrumentas, skirtas G. Gershwino atminimui, 500 000-asis Steinwaybei naujausias koncertinis Grand Steinway. Aidas Puodþiukas, rekomenduotas savo universiteto, turëjo iðskirtinæ galimybæ skambinti visais ðiais instrumentais minëtoje parodoje. Kaip sakë pats pianistas, labiausiai jam patiko V. Horowitz’o instrumentas, apie kurá tebesklando daug legendø. Steinway firma fortepijonà pagamino pagal V. Horowitz’o uþsakymà. Ðiuo instrumentu atlikëjas skambindavo ne tik namuose, bet ir veþdavosi já á visus savo solinius koncertus. Kuo ypatingas V. Horowitz’o fortepijonas? Pasak Aido Puodþiuko, juo pianistas gali iðpildyti visus savo sumanymus, ágyvendinti visas savo idëjas. Instrumentas pasiþymi itin plaèia dinamine skale – be didesniu pastangø galima iðgauti garsà nuo ypatingo ppp iki galingiausio fff. O naujausiajam Grand Steinway, kaip ir daugeliui ðiuolaikiniø fortepijonø, bûdinga „sunki” klaviatûra. Ádomi Blue Rhapsody Steinway istorija. Ðis instrumentas pagamintas kompozitoriaus ir pianisto G. Gershwino garbei jo 33 gimtadienio proga. Todël tebuvo pagaminti 33 fortepijonai – ir visi mëlynos spalvos.

Aidas Puodþiukas daþnai koncertuoja solo ir su broliu smuikininku Dainiumi. Neseniai broliai koncertavo JAV mokslininkø asociacijos nariams - Nobelio premijø laureatams. Nepamirðta abu ir lietuviø bendruomeniø - Èikagoje koncertavo Premijø áteikimo ðventëje, kurioje buvo apdovanoti Amerikos lietuviø kultûrai nusipelnæ þmonës.

Artimiausiu metu broliai rengiasi pasirodymams Vaðingtone, Minesotoje ir Bostone.

Auðra MOTUZIENË

Kameriniø ansambliø festivalis-konkursas „Klasika ir dþiazas”

2003 m. gruodþio 13 d. Vilniaus Karoliniðkiø muzikos mokykloje ávyko pirmasis Vilniaus miesto muzikos mokyklø kameriniø ansambliø festivaliskonkursas „Klasika ir dþiazas”, skirtas mokyklos 30–meèiui paminëti. Festivalá-konkursà organizavo mokytojos metodininkës Birutë Vasiliauskienë ir Viktorija Zabrodaitë.

Pagrindinis ðio renginio tikslas – propaguoti ansambliná grojimà, taip pat skatinti moksleivius atlikti ne tik klasikinæ muzikà, bet ir pramoginio muzikos þanro kûrinius. Konkurse dalyvavo Vilniaus muzikos mokyklø moksleiviai, taip pat sulaukëme sveèiø ið Vievio meno mokyklos, Vilniaus konservatorijos. Vertinimo komisijai pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestro meno vadovas ir dirigentas Jaroslavas Cechanovièius. Ðiame renginyje puikiai atsiskleidë moksleiviø entuziazmas, jaunatviðkas emocionalumas, jautësi geras ansambliðkumas. Skambëjo ávairiø sudëèiø ansambliai: duetai, trio, kvartetai ir kt.

Girdëjome smuikà, violonèelæ, saksofonà, klarnetà, birbynæ, muðamuosius bei vokalà. Gerà moksleiviø pasirengimà liudijo ir pedagogø parinktas repertuaras. Moksleiviai ypaè nuotaikingai atliko nuostatuose nurodytà dþiazinës ar pramoginës muzikos kûriná.

Visi festivalio-konkurso dalyviai buvo apdovanoti padëkos raðtais ir atminimo dovanëlëmis, o geriausi ansambliai – diplomais.

Norëtøsi ir ateityje rengti tokius kameriniø ansambliø festivalius, kurie suburia á didelá ratà jaunuosius atlikëjus.

Kiekvienas vieðas pasirodymas scenoje labiau sustiprina moksleiviø pasitikëjimà savimi, ugdo meniná skoná ir skatina siekti didesniø laimëjimø.

Birutë VASILIAUSKIENË

jama ávairiais klausimais: nuo ðio instrumento raidos ir gamybos iki repertuaro. Kaip klasikinis instrumentas, kantele turi turtingas ir labai puoselëjamas tradicijas. Tai liudijo ir sausakimðos klausytojø salës festivalio metu. Suomijos – beje, ir Estijos – kompozitoriai su entuziazmu kuria ðiam instrumentui ir laiko tai prestiþiniu dalyku. Kantele taip vertinama, kad, be Liaudies muzikos katedros (atitinka mûsø Liaudies instrumentø katedrà), Sibeliaus akademijoje dar ásteigtas atskiras Kantele skyrius, kitaip sakant, kantele traktuojama ne vien kaip etnografinis liaudies instrumentas, ir èia matome aiðkø skirtumà tarp suomiø ir lietuviø poþiûrio atitinkamai á kantele ir kankles. Festivalis Helsinkyje supaþindino su naujausiais instrumento patobulinimais ir atradimais. Vienas didþiausiø netikëtumø man buvo elektrine kantele skambinàs jaunas publikos numylëtinis Anttu Koistinenas, pritraukæs ypaè gausø jaunøjø klausytojø bûrá.”

Be K. Kuprytës, festivalyje dalyvavo ir daugiau sveèiø ið kaimyniniø ðaliø: Kristi Muehling ið Estijos bei kuokliø kvartetas, vadovaujamas Maros Vanagos, ið Latvijos. Festivalio kulminacija tapo ðiø atlikëjø koncertas „Baltijos kantele”.

Daiva TAMOÐAITYTË

„Mûsø dienos kaip ðventë...”

Tarptautiniø konkursø ir Lietuvos Vyriausybës meno premijos laureatë Giedrë Kaukaitë dainuoja Þemaitijai Þemaitijos kraðto dukra, dainininkë Giedrë Kaukaitë, savo gimta-

„Kantele ja Kalevala” Helsinkyje

Rugsëjo 18–19 d. Helsinkyje vyko festivalis „Kantele ja Kalevala”, á kurá pagrindinë festivalio organizatorë Ritva Koistinen pakvietë ir tarptautiniø konkursø laureatæ Kristinà Kuprytæ. Lietuvai sëkmingai atstovaujanti þinoma kanklininkë pasidalijo mintimis apie ðià ðventæ: „Toks renginys Sibeliaus muzikos akademijoje vyko pirmà kartà. Jame dalyvavo patys geriausi kantele atlikëjai, solistai ir ansambliai, buvo skaitomi praneðimai ir diskutuo-

Dainininkës Giedrës Kaukaitës portretas

jame mieste Plungëje lapkrièio 25 d. surengë nepakartojamo þavesio koncertà. Tobulu, profesionaliu dainavimu, reto groþio balsu ji pavergë pilnà Meno mokyklos þiûrovø salæ, nuolat pakartodama ne vienà dainà. Valandà trukæs koncertas prabëgo tarsi trumpa akimirka. Kiekvienas kûrinys skambëjo lyg mini spektaklis, nuoðirdþiai sujaudinæs þiûrovà. Nepaprasto iðradingumo interpretacija, dainininkës balso tembro þavesys, sceninë elegancija betarpiðkai ásiliejo á bendrà vokalinio meno harmonijà, tobulai iðbaigtà dainø atlikimà.

Su nepaprasta ðiluma ir simpatija klausytojai sutiko dar vaikystëje iðmoktas þemaitiðkas dainas: „Vo Jozi, Jozieli”, „Vuolungë, vuolungëlë” ir „Eiso pas ouðvá”.

Koncerte skambëjo lietuviø kompozitoriø – Stasio Ðimkaus, Felikso Bajoro, Justino Baðinsko, taip pat Garsijo Lorkos, George‘o Gershwino ir kt. autoriø dainos. Koncertas baigësi, bet þemaièiø lakðtingalos balsas ilgai skambëjo iðtikimø klausytojø ðirdyse.

Dainininkës Giedrës Kaukaitës koncertø maratonas ið Plungës nusidriekë á Telðiø „Alkos” muziejø, Kretingos meno mokyklà, Palangos muzikos mokyklà.

Lapkrièio 26 d. Giedrë Kaukaitë pravedë dainavimo meistriðkumo pamokà-seminarà Plungës meno ir rajono viduriniø mokyklø muzikos mokytojams. Seminaro metu dainininkë pasidalijo savo kûrybine patirtimi, atskleidë savo pedagoginio meistriðkumo subtilybes.

Stasë BUDGINIENË

Opera „Paukðtë” mokykloje

2003 metø kovo 26 dienà Vilniaus Abraomo Kulvieèio vidurinëje mokykloje buvo parodyta kompozitoriaus Laimio Vilkonèiaus roko opera „Paukðtë”, sukurta pagal garsià belgø raðytojo Maurice‘o Maeterlincko dramà „Þydroji paukðtë”.

Projekto vadovë ir vykdytoja – Vilniaus Abraomo Kulvieèio vidurinës mokyklos muzikos mokytoja Irena Ðumauskaitë Visockienë. Per trejus darbo metus subrandinta idëja buvo palaipsniui sëkmingai ágyvendinta naujausioje Vilniaus mokykloje, jau kurianèioje savas tradicijas.

Operos instrumentinë muzika autoriaus buvo áraðyta á fonogramà.

Choro ir solistø vaidmenis atliko mokyklos mokiniai ir kviestiniai solistai.

Laikas buvo dainininkas Viktoras Malinauskas, Naktis – Nora Petroèenko, Ðviesa – Edita Bagdonaitë, abi profesionalios dainininkës, vaikai – Ieva Sesickaitë, 7c klasës mokinë, ir Þydrûnë Mikalajûnaitë, 7a klasës mokinë. Chore dainavo kelios deðim-

tys Vilniaus Abraomo Kulvieèio vidurinës mokyklos mokiniø.

Malonu, kad operos atlikimas gerai pavyko. Profesionalûs solistai, kaip ir reikëjo tikëtis, tinkamai atliko savo vaidmenis ir suteikë visam spektakliui solidumo. Jie parodë puikø dainavimo pavyzdá spektaklyje dalyvavusiems vaikams.

Visoje operoje pavyko iðlaikyti gerà solistø ir choro, o taip pat – deramà dainininkø bei fonogramos pusiausvyrà. Þinoma, vaikai solistai dar gali tobulëti, taèiau ir jie be klaidø tvarkingai atliko savo vaidmenis.

Gyvai, þaismingai ir átaigiai dainavo choras. Operos autorius orientavosi á vidurinës mokyklos vaikø choro galimybes, tad vienabalsë choro partija nebuvo labai sudëtinga.

Daliai choro dainininkø tai buvo pirmas rimtesnis sàlytis su didesniu muzikiniu kûriniu ir pirmas atsakingas iðbandymas.

Pasirinktas koncertinis operos atlikimo variantas su kai kuriais minimaliais vaidybos elementais. Solistai beveik nevaidino, tik vaikðèiojo.

Choro vaidyba daugelyje scenø buvo minimali (choristai dainuodami judëjo, atsiliepdami á solistø sakomus þodþius gestais iðreikðdavo ar perteikdavo nuotaikà). Nakties scenoje buvo vaidinama daugiau, nes ten parodoma, kaip visi uþmiega. Èi scena vaidybos atþvilgiu, matyt, buvo pati áspûdingiausia. Kaip tikroje operoje scena buvo papuoðta dekoracijomis, tiesa, saikingomis: ypaè ásiminti sidabro spalvos medþiai. Be to, ávairiose operos scenose buvo panaudota scenos efektø: ðviesos, dûmø ir pan.

Operos pastatymas mokykloje – neeilinis ávykis. Ar daug Lietuvoje viduriniø mokyklø stato operas? Tai liudija ne tik mokyklos pajëgumà, bet ir tø þmoniø, kurie ëmësi ðio nelengvo ir daug jëgø pareikalavusio projekto, didelá pasiaukojimà.

Tokius projektus turëtø remti, palaikyti ir skatinti ypaè ðvietimo ástaigas kuruojanèios institucijos.

Norëtøsi geru þodþiu prisiminti tuos þmones, kurie prisidëjo prie operos projekto ágyvendinimo. Pirmiausia ðá projektà palaikë ir rëmë mokyklos direktorë Kristina Gudelienë. Prie operos kûrimo vienaip ar kitaip yra prisidëjæ mokytojai Virginija Þvinklienë (reþisierë), Vida Norkutë (dailininkë), Birutë Akelaitienë (choreografija) ir kiti.

Linkëtina, kad ir ateityje bûtø vykdoma panaðiø projektø. Norëtøsi tikëtis, kad ðis operos „Paukðtë” atlikimas ne paskutinis. Ateityje dar bûtø galima galvoti apie tobulesná operiná „Paukðtës” atlikimo variantà.

Vidas GARLIAUSKAS, Virginija ÞVINKLIENË

Muzikos barai /47

Svetur

Ðiaurës kraðtø muðamieji ir naujoji britø muzika „Music Harvest” festivalis Odensëje

Mindaugas URBAITIS

Marija Lalander

Muzikos barai /48

Mindaugo URBAIÈIO nuotraukos

K

asmetis naujosios muzikos festivalis „Music Harvest” („Muzikos derlius”), vykstantis Odensëje, Danijoje, 2003-iaisiais turëjo dvi temas – Ðiaurës kraðtø muðamøjø ir naujosios britø muzikos. Festivalio meno vadovai – Carlo Nielseno muzikos akademijos rektorius Bertelis Krarupas ir prorektorius Peras Erlandas Rasmussenas – jau daugelá metø – ðiemet devynioliktàjá kartà – randa naujø temø ir naujà poþiûrá á naujosios muzikos reiðkinius, kartais, atrodytø, sunkiai begalinèius kelti ypatingesná susidomëjimà. Ðia proga verta prisiminti ne tokià senà lietuviðkàjà festivalio „Music Harvest” istorijos dalá.

Vos tik 1991 m. rudená Varðuvoje susipaþinau su Berteliu Krarupu, jis iðreiðkë pageidavimà kitø metø festivalyje plaèiai pristatyti naujàjà lietuviø muzikà. Metus trukæs parengiamasis darbas, kuriam vykstant abu festivalio meno vadovai buvo pirmàkart atvykæ á Vilniø (vëliau Lietuvoje jie lankësi daugelá kartø), 1992 m. vainikuotas iki ðiol vargiai turinèia analogø lietuviø kompozitoriø naujausios kûrybos retrospektyva. Iðklausæ daugybæ lietuviø kompozitoriø kûriniø áraðø, festivalio meno vadovai pasirinko

keturis jame pristatomus kompozitorius – Osvaldà Balakauskà, Broniø Kutavièiø, Onutæ Narbutaitæ ir Mindaugà Urbaitá – bei atrinko jø, taip pat kitø lietuviø kompozitoriø kûrinius. Per kelias festivalio dienas Danijos klausytojai iðgirdo net ðeðiolika septyniø lietuviø kompozitoriø (be minëtøjø – Algirdo Martinaièio, Ryèio Maþulio ir Ðarûno Nako) simfoniniø ir kameriniø kûriniø. Festivalyje dalyvavo Vilniaus kvartetas ir Ðarûno Nako vadovaujamas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis, buvo surengtas B. Kutavièiaus autorinis koncertas, M. Urbaièio paskaita-seminaras apie ðiuolaikinæ lietuviø muzikà, festivalio lankstinuke ta proga publikuoti Onos Narbutienës ir Rûtos Gaidamavièiûtës straipsniai, lietuviø muzika skambëjo Danijos radijo laidose. Ðiø metø festivalyje,

Nordic Percussion and New British Music The Music Harvest Festival in Odense The 2003 Music Harvest Festival in Odense, Denmark, was centered on two themes: Nordic percussion and new British music.

Every time, the artistic directors of the festival (which was held for the 19th time already), the rector Bertel Krarup and the vice-rector Per Erland Rasmussen of the Carl Nielsen Academy of Music, find new themes and fresh approach to phenomena of contemporary music that seem to arouse no special interest any more.

The author of the article introduces the Lithuanian part of the history of the Music Harvest Festival and reviews this year’s concerts.

Mindaugas URBAITIS

Pasaulinio ryðkumo danø perkusininkë Marilyn Mazur

atrodo, lengviau buvo pristatyti Ðiaurës kraðtø muðamuosius nei naujàjà britø muzikà, kuri vis dëlto yra ne tik sunkiai aprëpiama, bet ir, bûdama labai ávairi, nelengva atrinkti. Kaip pagrindinë naujajai britø muzikai atstovaujanti figûra buvo pasirinktas þymus kompozitorius Harisonas Birtwistle’as. Jis pristatytas ðeðiais kûriniais, tarp jø – áspûdingu „Carmen Arcadiae Mechanicae Perpetuum”, o labiausiai stulbinanti buvo „Gawaino kelionë”, puikiai atlikta Odensës simfoninio orkestro, diriguojamo plaèiai pagarsëjusio britø dirigento Paulo Manno. Já roko grupës „Deep Purple” gerbëjai gerai paþásta ið áraðyto su Londono simfoniniu orkestru dvigubo ansamblio albumo, kuriame skamba ne tik grupës hitai, bet ir naujoji vieno pirmøjø reikðmingø stambios formos kûriniø – Koncerto roko grupei ir simfoniniam orkestrui – redakcija. Todël, perskaitæ afiðoje dirigento pavardæ, pirmà kartà gyvenime á simfoniná koncertà atëjo keli „Deep Purple” aistruoliai, kuriuos naujoji muzika visai suþavëjo. Beje, danø muzika taip pat turëjo savo nuolatiná eksponentà – kompozitoriø Perà N¸rgårdà, kurio festivalyje buvo atlikti taip pat ðeði kûriniai. Ðiaurës kraðtø muðamøjø muzika buvo ávairaus skambesio ir stiliaus: rytietiðkai nuspalvinti ðvedø kompozitoriaus Henriko Strindbergo „Ursprung / Gläntor” (kûriná savo koncerto pradþioje atliko ansamblis „Kroumata”, beje, taip pat pirmà ðá kûriná atlikæs 1994 m. „Gaidos” festivalyje) ar suomës Kaijos Saariaho „Ðeði japoniðki sodai” muðamiesiems ir elektroniniams garsams, ásimintini Pero N¸rgårdo kûriniai „Square and Round”, „Isternia”, „Hvirvler”, „Små slag”, „Jeg h¸rer” chorui ir muðamiesiems, koncertas muðamiesiems ir simfoniniam orkestrui „For a Change”, girdëtas jau minëtame simfoniniame koncerte ir tapæs

viena Ðiaurës kraðtø muðamøjø muzikos virðûniø, labai efektingi islandø kompozitoriaus ir perkusininko Áskelio Másono kûriniai „Frum – muðamøjø daina”, „Prim” ir „Kím” ar itin triukðmingi JAV gyvenanèio ðvedø kompozitoriaus Sveno Davido Sandströmo „Drums” (taip pat skambëjæ tais paèiais 1994 m. IV „Gaidos” festivalyje atliekami „Kroumatos”) ir norvego Rolfo Wallino „Stonewave” bei keletas kitø kûriniø, savaip uþimanèiø vietas tarp minëtøjø.

Ið britø kûriniø iðskirèiau vilnieèiø paþástamo Kreuzerio kvarteto primarijaus smuikininko Peterio Sheppardo Skaervedo reèitalyje puikiai solo atliktus Davido Matthewso „Munroe dainà” ir Nigelo Clarke’o „Pernambuco” ið ciklo „Paskaita apie keliones”, Steve’o Martlando „Gatvës dainas”, atliktas þinomo danø ansamblio „Ars Nova”, diriguojamo Paulo Hillierio, Kreutzerio kvarteto ið Londono bei klarneto ir fortepijono dueto „klettWood” ið Kopenhagos (Anna Klett, klarnetas, ir Deborah Wood, fortepijonas) pasirodymus su vien britø kompozitoriø – Harrisono Birtwistle’o, Peterio Maxwello Davieso, Judith Weir, Roberto Saxtono ir kitø – muzika. Esbjergo ansamblio koncerte buvo pristatyti ne tik britø kompozitoriø Oliverio Knusseno ir George’o Benjamino, bet ir du dano Anderso Br¸dsgaardo kûriniai.

Siekdamas apibûdinti stilistines didesnës dalies festivalyje skambëjusios muzikos ypatybes, nejuèia prisiminiau amerikieèiø kompozitoriaus Johno Adamso þodþius, kuriais jis apibûdino kai kurias naujosios muzikos rûðis kaip „akustiná bjaurumà”. Reikëtø paþymëti, kad ne vienas festivalio kûrinys patektø á ðià kategorijà. Per daugelá metø kompozitoriai priraðë nemaþai panaðios muzikos, o kai kurie tokiu jos skambesiu vis dar susiþavëjæ iki ðiol. Seniai þinoma, kad dël to naujosios muzikos klausytojø gerokai sumaþëjo, ir tai ið dalies atspindëjo negausûs „Music Harvest” festivalio klausytojai.

Reikia paminëti, kad daugumos festivalyje skambëjusiø kûriniø atlikimo kokybë buvo labai aukðta. Tai rodo, kad tiek Danijos, tiek kitø Ðiaurës kraðtø naujosios muðamøjø muzikos atlikëjai yra aukðèiausio tarptautinio lygio: festivalio dalis, skirta Ðiaurës kraðtø muðamiesiems, buvo susijusi ne vien tik su kûryba, bet ir su atlikimu. Renginá pradëjo muðamøjø ansamblis „Kroumata” ið Ðvedijos, tarsi iðkart nustatydamas atlikimo lygio kartelæ, kurià nesunkiai pavyko iðlaikyti ar net savotiðkai kilstelëti tokioms tikroms þvaigþdëms kaip Markus Leosonas ið Ðvedijos, Gertas

Mortensenas ið Danijos, „Cikada Duo” ið Norvegijos ir kt. Beje, „Cikados duetas” 1995 m. ásimintinai uþbaigë V „Gaidos” festivalá. Vienà toje programoje skambëjusá kûriná – Arne’s Nordheimo „Colorazione” (1968) – teko iðgirsti dar kartà.

Buvo proga ásitikinti, kad metams bëgant besikartojanèios naujosios muzikos kûriniø interpretacijos ágauna dar daugiau átikinamumo, efektyvumo ir nëmaþ nepraranda ðvieþumo þavesio: atlikimo branda joms suteikia dar daugiau vertës.

Du dirigentai ið Didþiosios Britanijos parengë programas su orkestrais, abi labai sëkmingas. Minëtasis Paulas Mannas dirigavo Odensës simfoniniam orkestrui – vieninteliam simfoniniam festivalio koncertui. Stefanas Asbury paruoðë programà su „Music Harvest Sinfonietta” – kolektyvu, sudarytu ið Odensës Carlo Nielseno muzikos akademijos ir Kopenhagos karaliðkosios muzikos akademijos studentø.

Studentø dalyvavimas – nuolatinis „Music Harvest” festivalio bruoþas.

Abiejø aukðtøjø muzikos mokyklø studentai pasirodë ne tik simfonijetës, bet ir muðamøjø instrumentø muzikos koncertuose. Viena programa, sudaryta ið dviejø festivalio koncertø, buvo pakartota Kopenhagoje. Dalyvauti naujosios muzikos festivalyje – studentams ypaè vertinga patirtis, kartu suteikianti renginiui daug gaivumo. Aiðku, studentø atlikimo lygis daugeliu atvejø buvo toli nuo tobulumo, bet tai nëra koks ypatingas trûkumas: edukacinis aspektas, festivalio rengëjø nuomone, yra kur kas svarbesnis, lygiai kaip ir muzikuoti toje paèioje scenoje su meistrais ir mokytojais – minëtuoju Gertu Mortensenu ið Kopenhagos ar Magnusu Aadne ið Odensës.

Apgailestaudamas turiu paþymëti, kad reklaminë festivalio kampanija labai silpna. Ir tai – ne organizatoriø kaltë. Reklamuoti naujosios muzikos festivalio Danijoje nesiima jokia radijo stotis, o kà jau sakyti apie televizijà, kur kalbëti apie naujàjà muzikà – iðvis kone tabu, nes tokia muzika laikoma iðimtinai elitine.

Galbût tai – viena ið prieþasèiø, kodël festivalio koncertuose buvo maþai, o kai kuriuose – net labai maþai klausytojø. Vis dëlto apie koncertus operatyviai – jau kità dienà – galëjai pasiskaityti kone visuose pagrindiniuose Danijos dienraðèiuose, ir taip kone kasdien. Nors tai buvo ne kokios áþvalgios ar analitinës, o daþniausiai vien apraðomosios recenzijos, visuomenë apie festivalá buvo informuojama greitai ir nuosekliai. Taigi vienokiø privalumø turime mes, o kitokiø – danai, ir tai susijæ su tam tikromis ilgametëmis tradicijomis, net þmoniø

Muzikos barai /49

Ið pianisto varpinës mentalitetu. Apie tiek klausytojø, kiek jø Lietuvoje lankosi „Gaidos” ar kitø naujosios muzikos festivaliø koncertuose, danai gali tik pasvajoti.

Pabaigoje norëèiau paminëti du dþiazo muzikos koncertus, vykusius dþiazo kavinëje „Jazzhus Dexter”: viename dalyvavo du studentø ansambliai ið Odensës ir Kopenhagos, o kitame muzikavo pasaulinio ryðkumo danø perkusininkë Marilyn Mazur, bendradarbiavusi su Milesu Daviesu, Wayne’u Shorteriu ir daugeliu kitø, vëliau grojusi su Janu Garbareku, o pastaruoju metu daugiausia atliekanti savo paèios kompozicijas bei dalyvaujanti ávairiuose projektuose.

Keliose kompozicijose kartu su ja grojo saksofonininkas Hansas Ulrikas, kuris pasirodë esàs jos vertas partneris. Marilyn Mazur muzika pasiþymëjo ypatinga gaiva, originalumu, stilingumu, ávairove ir átikinama daugelio muzikiniø kultûrø bei jø naudojamø instrumentø skambesio jungtimi. Pateikti tokio lygio dþiazo þvaigþdæ su perkusiniø instrumentø programa – puiki ir pasitvirtinusi festivalio rengëjø idëja.

Festivalis baigësi kûriniu, nesusijusiu në su viena ið dviejø ðiømeèiø temø, kartu tai buvo seniausias festivalyje skambëjæs muzikos kûrinys, ypatingas XX a. antrosios pusës muzikos riboþenklis. Tai – amerikieèiø kompozitoriaus Terry’o Riley’o „In C”, sukurtas 1964 m. Kûrinio 1986 m. versijà (su ðventais þodþiais kaip vokaliniø partijø tekstu) atliko vokalinis ansamblis „Ars Nova” kartu su marimbomis grojanèiais Odensës ir Kopenhagos studentais.

Per ðeðias festivalio dienas ávyko ne tik penkiolika koncertø, bet ir nemaþai kitø renginiø, tarp jø – du seminarai, kuriuos vedë kompozitoriai danas Peras Nørgårdas, pristatæs savo koncertà muðamiesiems ir orkestrui „For a Change”, ir britas Paulas Archboldas, analizavæs savo tautieèio Harisono Birtwistle’o muzikà.

Ið esmës „Music Harvest” norisi ávertinti kaip pavykusá ir naujosios muzikos akiratá nuolat pleèiantá festivalá. Belieka palinkëti sëkmës kitais metais vyksianèiam dvideðimtajam „Music Harvest”, kurio temos – danø kompozitorius Bentas S¸rensenas, György Ligeti ir Balkanø kraðtø kompozitoriai – jau paskelbtos ðiømeèio festivalio buklete. n

Ankstyvojo fortepijono mitas (2) Malcolm BILSON

A

pibendrinant labai supaprastintai, galima tvirtinti, kad nuo 1800 m. iki pat ðiø dienø „rimtoji” muzika buvo atliekama vis garsiau ir sodriau. Ið esmës visi instrumentai keitësi ta paèia linkme – kiekvienas naujas jø modelis pasiþymëjo galingesniu ir sodresniu garsu negu jo pirmtakai, o iðgaunant garsà reikëdavo daugiau fiziniø atlikëjo pastangø. Jau iki 1863 m. ið esmës visi smuikai ágavo ðiandieniná „stipresná” pavidalà, Tourte strykas1 jau buvo tapæs visuotinybe; puèiamieji instrumentai tuo metu jau turëjo ðiandienines dengimo sistemas; o Steinway jau buvo sukûræs fortepijono modelá, tapusá pavyzdþiu visiems fortepijonø gamintojams. Taèiau ir toliau garso sodrumo ir stiprumo paieðkos nesiliovë. Apie 1920 m. nenutrûkstamas vibrato pasidarë bûdingas grojimui visais instrumentais, galinèiais vibrato iðgauti, o po Antrojo pasaulinio karo pradëta nuolat kelti derinimo tonà. Ðiandien kai kurie Europos simfoniniai orkestrai jau artëja prie A = 450 standarto (kuo aukðtesnis derinimas, tuo ðviesesnis garsas, stipresnis rezonansas). Nors „Steinway” fortepijono konstrukcijos pagrindas nuo 1890 m. nesikeitë (tø metø instrumentà galima puikiausiai sutaisyti dabartinio modelio dalimis), ðiandieninis instrumentas kur kas ðviesiau subalansuotas negu jo pirmtakai. Ðis faktas yra visuotinai pripaþástamas ir paprastai (bet tai nereiðkia, kad visuotinai) vertinamas kaip Tæsinys. Pradþia „Muzikos barø” Nr. 11 (310).

Muzikos barai /50

teigiamas kitimas.

Viena svarbiausiø asmenybiø, prisidëjusiø prie to, kad ëmë plisti „modernesnis” stilius, buvo Hugo Riemannas (1849–1919). Riemannas buvo ypatinga asmenybë, jis nepaprastai daug raðë apie muzikos suvokimà, muzikos teorijà, net iðleido milþiniðkà muzikos þodynà („Musik-lexikon”). Veikiausiai jis geriau nei kas kitas suformulavo ir nuðvietë stiliaus pokyèius nuo deklamacinës artikuliacijos, matytos originaliame Mozarto Sonatos pavyzdyje, iki „ilgos linijos” stiliaus, propaguojamo Sigmundo Leberto redakcijoje. Vienoje savo studijø, kurioje ið pagrindø permàsto Beethoveno „Patetinës” sonatos áþanginá Grave epizodà, visus artikuliacinius kompozitoriaus nurodymus keisdamas ilgesniais legato paþymëjimais, neiðvengiamai vedanèiais á stipriàjà kito takto dalá, Riemannas be uþuolankø raðë: „Tam, kuris nemato ðiø (Beethoveno) nuorodø, neleidþianèiø atskleisti ilgesnio plëtojimo ir visiðkai uþmaskuojanèiø ávairius tonacinius santykius bei jø subtilumus, dirbtinumo (die Unnatur), niekas negali pagelbëti.”2 To, kà laisvai traktuojant galima vadinti „Riemanno dësniu”, jaunystëje mane mokë visi muzikos mokytojai. Buvau mokomas „laikyti linijà”, „niekada neleisti muzikai sustoti” ir t. t. Kad anksèiau galëjo bûti grojama ir kitaip, pirmà kartà iðgirdau Sol Babitzo paskaitoje septintojo deðimtmeèio viduryje. Babitzas buvo Holivudo áraðø smuikininkas, ðeðtajame deðimtmetyje subûræs „Senosios muzikos laboratorijà” (Early Music Laboratory) – ansamblá, pasiryþusá ið istoriniø traktatø atkurti baroko ir klasicizmo

atlikimo stiliø. Babitzas, pasitelkæs ávairius palyginimus, artimus cituotiesiems Mozarto Sonatos fragmentams, savo paskaitoje grieþdamas smuiku, mums parodë „teisingà” istorinës muzikos atlikimo manierà. Deja, Babitzui grieþiant, tas „teisingas” atlikimas (bent jau mano ausiai) skambëjo sausai, atrodë suskaldytas ir nemuzikalus. Taèiau ðaltiniai, kuriais jis rëmësi, labai aiðkiai ir nedviprasmiðkai teigë, kad ðià muzikà reikia interpretuoti kaip tik taip. Turiu prisipaþinti, kad po ðios paskaitos pasijutau maþø maþiausiai sutrikæs.

Norëèiau gráþti prie cituotosios Mozarto Sonatos K545 antrosios dalies: skaitytojas gal rado progà vël pasiklausyti savo mëgstamo ðios dalies áraðo, padaryto moderniu instrumentu, áraðo, kuris skaitytojà jaudina, nepaisant to, kad jame ir sekama „Leberto principais”, prieð kuriuos að ðiuose puslapiuose, atrodytø, esu neigiamai nusistatæs. Taèiau átariu, kad net ir mane tas áraðas galëtø paveikti. Mozarto muzika yra uþtektinai stipri, kad galëtø prisitaikyti ne tik prie ðios „Riemanno manieros”, bet ir prie daugelio kitø atlikimo stiliø. Ðios interpretacijos per pastaruosius ðimtmeèius daugeliui klausytojø suteikë daug estetinio pasitenkinimo, ir að neturiu në menkiausio noro jø smerkti. Taèiau tai, kà apie ðià muzikà þinau ir iðmanau, praðosi visiðkai kitokios interpretacijos, kurioje ilgos, besiliejanèios melodinës linijos vietà uþimtø gyvybinga, elastinga, ðnekanti, emocijø kupina kalbësena. Ðiame straipsnyje jokiu bûdu nesiekiu pasmerkti Rudolfo Serkino, Richardo Goode’o, Alfredo Brendelio ar Arturo Schnabelio Beethoveno sonatø interpretacijø, kuriomis ir pats þaviuosi ir ið kuriø labai daug iðmokau. Mano tikslas – kuo pagrásèiau iðsakyti savo nuomonæ, ypaè – talentingiausiems ateities kartø atlikëjams, kad kitoks, labai skirtingas ðiø kûriniø interpretavimas yra ne tik ámanomas, bet ir, be jokiø abejoniø, kur kas artimesnis tam, kà Taubas ar Rosenas vadina „patikimiausiais ðaltiniais”.

Tik ðioje vietoje, ir tik ðioje, pagrindiniu diskusijos objektu tampa skirtingi instrumentai.

Darnos ir gal net sveiko proto dëlei diskusijoje apsiribosiu dviejø instrumentø – „Steinway” ir „Walter” (fortepijonas, gamintas Vienoje XVIII a. pab.– XIX a. pr.3 ) – palyginimu. Fortepijonai „Walter” buvo populiariausi Vienoje du paskutinius XVIII a. deðimtmeèius, ir Beethovenas nedviprasmiðkai teikë jiems pirmenybæ4 . Ðiandien visi fortepijonai veikia tuo paèiu bendru principu: plaktukas,

skriedamas aukðtyn, uþgauna stygà, priversdamas jà vibruoti. Styga vibruoja tol, kol palengva sustoja pati arba kol sustabdo ant jos nusileidæs slopintuvas (maþytë pagalvëlë). Modernieji fortepijonai – nesvarbu, ar tai bûtø „Yamaha” ar „Saueris”, koncertinis ar kabinetinis instrumentas, – pasiþymi lëtai iðplëtojamu garsu: po plaktuko smûgio jis dar ðiek tiek stiprëja, ir tik ðitaip „iðsiskleidæs” ima silpti. „Walterio” fortepijono garso ataka yra aiðkiai aðtresnë, o gesti jis pradeda tiesiog ið karto. Ðiuo metu tyrëjai, kurie tvirtina, kad fortepijonas rutuliojosi ið primityvesnio á tobulesná, mano, kad pailgëjusi instrumento skambëjimo trukmë yra vienas neginèijamø árodymø, jog jø tvirtinimas teisingas. Charlesas Rosenas savo neseniai pasirodþiusioje knygoje „Beethoven Piano Sonatas – A Short Companion” pateiktus muzikinius pavyzdþius groja „1879 m. „Bechstein” fortepijonu, (…) pasiþyminèiu nepaprastai ilgai negæstanèiu garsu, – ypatybe, kuri turëtø bûti bûdinga kiekvienam fortepijonui (iðskirta M. B. – Vert.).”5 Ilga, nenutrûkstama, dainuojanti melodinë linija – daugumos pianistø tikslas, taèiau kartu visi þino, kad to idealiai pasiekti neámanoma jokiu fortepijonu (net ir nuostabiuoju Roseno „Bechstein”), kadangi garsas vis tiek gæsta. Gebëjimas sukurti nenutrûkstamai dainuojanèios linijos áspûdá laikomas vienu ið tikrojo didþiøjø fortepijono meistrø meno skiriamøjø bruoþø, ir, be jokios abejonës, ðio efekto reikia didelei daliai fortepijoninio repertuaro. Taèiau Mozarto Sonatos K545 antrajai daliai – ne; kompozitorius èia akivaizdþiai praðo gyvybingos artikuliacijos. Ar Roseno „Bechstein” gali ágyvendinti trumpà lygà antrojo takto pradþioje? Visi Mozarto laikø ðaltiniai mums vienareikðmiðkai rodo, kad antroji lygos nata turi bûti grojama tyliau ir trumpiau. Trys antrojo takto natos turëtø bûti dainuojamos „dyih-da”, taèiau kiekviename moderniajame fortepijone atsirandant ðeðioliktinei natai dar vis „skleidþiasi” pirmasis garsas. Jei valingai stengsimës atlikti Mozarto norimà artikuliacijà, geriausiu atveju mums pavyks iðgauti þagtelëjimo efektà, kuris në vienam jautriam muzikantui nëra priimtinas.

Negana to, visi XVIII a. traktatai teigia, kad në viena nata neturi bûti laikoma visà trukmæ, iðskyrus tas, kurios sujungtos lyga su tolesne, ir tas, kurios paþymëtos tenuto. Vidutinë natos, neturinèios artikuliacinio paþymëjimo, skambesio trukmë turi bûti tarp pusës ir trijø ketvirèiø uþraðytosios natos vertës6 . Ta-

èiau grojant moderniuoju fortepijonu dël lëtai auganèio sodraus garso pusë ar trys ketvirèiai natos skamba kapotai ir paprastai yra vengiamos, iðskyrus pasaþus, kuriuose „sausumo” efekto siekiama specialiai. Klausantis áraðo, ágroto moderniu „Steinway” instrumentu, galima gerai skirti legato ir staccato ðtrichus, taèiau tarp ðiø dviejø poliø beveik neiðgirsime jokiø artikuliaciniø niuansø, kadangi yra vengiama nuleisti slopintuvà ant stygø garsui dar besiskleidþiant7 . Taèiau aptariamojo meto kalboje, iðreiðkiant muzikinæ idëjà, natos ilgumas buvo parametras, svarbesnis uþ garsumà: 30, 50, 70 proc. natos ilgumo – tai subtilybës, apibûdinanèios XVIII a. muzikinæ kalbà ir suteikianèios jai gyvybæ8 .

Taigi dvi pagrindinës interpretacinës laikmeèio priemonës (subtiliai varijuojamas natos ilgumas ir appoggiatura efektas, kai sujungtos legato grupës pradþios ir pabaigos dinaminis skirtumas þymi bûdingà ekspresyvumà) grojant moderniu „Steinway” fortepijonu yra, mano ásitikinimu, ið esmës neámanomos ar – geriausiu atveju – skamba nenatûraliai. Kol klasikos repertuaras bus grojamas ðio tipo fortepijonais, tol kiekvienas jautrus muzikantas neiðvengiamai keis artikuliaciná pavirðiø labiau nugludintu ir neniuansuotu.

Labai apsidþiaugiau minëtos Charleso Roseno knygos pradþioje radæs 28 puslapiø skyriø „Frazuotë”9 . Tiesa, Rosenas èia kalba ne apie tai, kà að vadinèiau „frazuote”, bet veikiau apie tai, kas atitinka „artikuliacijos” sàvokà. Tai nëra vien semantinis nesutapimas – Beethoveno muzikoje artikuliaciniai paþymëjimai yra ne frazës ilgumo þenklai, o veikiau muzikinës kalbos intonavimo nuorodos1 0 . (Beje, ðiuo atþvilgiu Leberto darbas pritaikant Mozarto Sonatos K545 antrosios dalies artikuliacinius paþymëjimus „naujam instrumentui” tarsi ir pateisinamas – èia lygos tikrai þymi fraziø ilgumà, o ne artikuliacijà.) Vis dëlto tame savo knygos skyriuje Rosenas iðties aiðkina lygø kaip artikuliaciniø paþymëjimø naudojimà Beethoveno sonatose, daugeliu atvejø – labai áþvalgiai. Jis taip pat komentuoja, kad ðiandienos pianistai ðiø Beethoveno paþymëtø lygø daþnai nepaiso. Taèiau kaip teisingà lygø atlikimo pavyzdá Rosenas cituoja trumpas Mozarto Sonatos B-dur K570 pradþios lygas

Muzikos barai /51

ir atlieka ðá fragmentà prie knygos pridedamoje kompaktinëje plokðtelëje, o ten ði vieta skamba maþdaug taip: „DYIupDYIup-DYIup-DA”.

Pasak Roseno, „pirmoji sulyguota nata ðiek tiek pabrëþiama, (…) o paskutinë – grojama lengvai”1 1 . Ðis komentaras visiðkai teisingas, taèiau tikroji ekspresyvioji lygos prasmë, nesvarbu, kiek natø ji jungtø, remiantis to laiko traktatais, yra laipsniðkas garso silpnëjimas, o dviejø natø sulyguotos figûros daþnai bûdavo ávardijamos kaip „atodûsiai”. Kitaip tariant, svarbiausias iðraiðkingumo elementas yra tai, kas atsitinka kiekvienai natai lygos erdvëje.

Taèiau vietoj gracingo diminuendo ir nuëmimo kiekvienoje legato grupëje (XVIII a. estetikoje tokios grupës buvo tipiðkos atodûsio figûros) Rosenas groja serijà staigiai nutrûkstanèiø „þagtelëjimø” ir ragina mus dar tiksliau sekti Mozarto artikuliacinius paþymëjimus, tarsi èia slypi tai, kà norëtø girdëti kompozitorius! Daugumas ðiandienos pianistø net ir negalëtø suprasti tikrojo ðioje intonacijoje slypinèio efekto, kadangi, net jeigu jiems kada nors pasitaikë proga prisësti prie „Walter” ar kito XVIII a. fortepijono, estetinis jø instrumento garso suvokimas yra nepajudinamai susijæs su „Steinway” tipo fortepijonu. Kad ir kokia bûtø pono Aðkenazio nuomonë apie tai, kà Mozartas bûtø pasakæs ar nepasakæs apie „Steinway” fortepijonà (þr. pirmàjà ðio straipsnio dalá), Mozarto fortepijono suvokimà suformavo „Stein” ir „Walter” fortepijonai, ir kaip tik jie paveikë fortepijoniná kompozitoriaus braiþà.

Kaip iððûká visiems ðiandienos pianistams siûlau ðá Beethoveno sonatos fragmentà:

Visi jo aspektai liudija, kad tai – menuetas: ir lygos fragmento pradþioje, ir tipiðka menueto kadencija 15–16 taktuose. Kompozitoriaus paþymëtas 3/8, o ne 3/4 metras siûlo kiek grakðtesná, lengvesná atlikimà. Beethoveno artikuliaciniai paþymëjimai – aiðkûs ir tikslûs.

Siûlau skaitytojui ðá fragmentà padainuoti, artikuliuojant taip, kaip paþymëta kompozitoriaus. Padainuoti ðià melodijà tikrai nesunku. Að tvirtinu, kad bet koks atlikimas, kai ði tema skamba paprasèiausiai legato, neatitinka net paèiø maþiausiø atlikimo reikalavimø ir nesukuria reikia-

Muzikos barai /52

mø sàlygø visos dalies, juo labiau – visos sonatos, interpretacijai!

Að surinkau visus, kokius tik galëjau rasti, ðios sonatos áraðus – ið viso vienuolika1 2 . Visuose buvo grojama moderniuoju fortepijonu ir visuose fragmentas skamba kaip nenutrûkstama legato linija.

Dauguma atlikëjø groja 3/4 metru, keletas – veikiau Adagio, o ne Beethoveno paþymëtu Andante tempu. Be abejo, vieni ðiø áraðø skamba labiau ákvëptai nei kiti, kai kurie ið jø iðties puikûs, vieni greitesni, kiti lëtesni ir t. t. Èia neketinu kalbëti apie estetiná áraðø aspektà, tik noriu panagrinëti, ar paisoma gana aiðkiø Beethoveno pateiktø atlikimo nuorodø. (Anot C. Ph. E. Bacho ir Türko, kalbëti apie teisingà kûrinio iðraiðkingumà (Expression) galima tik tada, kai yra teisingas atlikimas (Execution). Ar moderniuoju fortepijonu ið viso galima atlikti kompozitoriaus paþymëtà artikuliacijà?

Jau pirmàjá prieðtaktá grojant taip, kaip nurodyta autoriaus, – trumpai ir lengvai (o trumpai ir lengvai nereiðkia staccato), „Steinway” fortepijonas sukuria trumpo „þagtelëjimo” efektà, kadangi slopintuvas uþspaudþia stygà garsui dar tik skleidþiantis.

Mano ásitikinimu, didþioji dalis iðorinës, taip pat dalis giluminës Beethoveno muzikos vertës pastaràjá ðimtmetá buvo prarasta dël to, kad didþiausi pianizmo talentai studijavo ðià muzikà instrumentais, neleidþianèiais iðgauti to, kà Beethovenas ir geriausi jo meto muzikai laikë natûralia duotybe, instrumentais, kurie skirti daryti kaip tik prieðingiems dalykams, negu ðiame fragmente akivaizdþiai matomi kompozitoriaus sugalvoti efektai.

Po Antrojo pasaulinio karo perkrautos „Leberto stiliaus” redakcijos uþleido vietà vadinamosioms Urtext redakcijoms (taèiau akivaizdu, kad vieni pirminiai tekstai yra „pirmesni” uþ kitus). Tomas Beghinas sukûrë posaká „NE pirminiam tekstui be pirminio instrumento!”, norëdamas pabrëþti, kad vienas be kito ðie reiðkiniai negali visavertiðkai gyvuoti.

(Beghinas èia turi omenyje ne interpretacijà, bet tiesiog notacijos atlikimà. Mes puikiausiai suprantame, jog smuikininkas, klarnetininkas ar vargonininkas tà patá muzikiná tekstà skaitys skirtingai: kad teisingai skaitytum notacijà, reikia paþinti instrumentà, kuriam kûrinys skirtas.) Galbût ðiandieninë Mozarto sonatø pirminiø tekstø redakcija turëtø bûti leidþiama su redakciniu prieraðu: „Ðioje redakcijoje atidþiai atkurti frazuotës ir artikuliacijos paþymëjimai, kurie labai svarbûs siekiant teisingai suprasti ir atlikti kûrinio struktûrà. Ðiø paþymëjimø

neadekvatumas Sigmundo Leberto laikø redakcijose buvo apgailëtina to meto realybë. Be abejo, tai lëmë to meto instrumento ribotumai.” Þinoma, kai kam ðie þodþiai gali pasirodyti doktriniðki (nors að nuoðirdþiai manau, kad jie neturëtø bûti taip suprasti). Nenoriu pateikti argumentø, jog dera atsisakyti ðá repertuarà atlikti „Steinway” ar kokiais nors kitais instrumentais, bet tiesiog viliuosi, kad gali bûti atvertos naujos ir iðplëtotos jau esamos ðiø kûriniø iðraiðkos galimybës. Tai mane pirmiausia ir paskatino susidomëti ankstyvaisiais instrumentais. Vis dëlto pirmiausia ðis straipsnis atsirado ið poreikio atsakyti á kategoriðkus poleminius mano visais atþvilgiais labai gerbiamø pianistø pasisakymus, cituotus pirmojoje straipsnio dalyje. Að labai nuoðirdþiai tikiu, kad bus tokiø, kurie ras èia iðsakytose mintyse intrigà ir susivilios pasukti èia siûlomu ieðkojimø keliu, nors jis iðties nelengvas. Taip padaræs, pianistas pirmiausia turi patikëti kitokia muzikine estetika; tada turi rasti kokybiðkà instrumentà, kuris leistø jam plëtoti savo estetinius ágûdþius; ir tik tuomet galima tikëtis, kad naujieji atlikimo (Execution) ágûdþiai peraugs á interpretacijos (Expression) lygmená. Kitu atveju klausytojø nesujaudinsime. (Ðiaip ar taip, kai kurie Sonatos, op. 26, atlikimai moderniuoju instrumentu tikrai sudaro labai stiprià konkurencijà!) Eidami ðiuo keliu, að ir mano kolegos uþtrukome daugybæ metø, taèiau kita karta visada gali tà patá padaryti gerokai greièiau (ir, drástu tikëtis, su dar didesniu artistiðkumu ir ákvëpimu). Ðiuo metu jau esama puikiø visø epochø instrumentø – ir kopijø, ir originalø, – kuriø kokybë ir patvarumas visiðkai atitinka moderniojo fortepijono reikalavimus ir kurie daug lengviau prieinami.

1892 m. Antonas Rubinðteinas raðë: „Manau, kad kiekvieno laikotarpio instrumentams bûdingi skirtingi efektai ir tembrai, kuriø ðiandieninis fortepijonas nepajëgus imituoti, ir kad kûriniai visais laikais gimdavo su savo meto instrumentø skambesiu kompozitoriø mintyse, todël tik tais instrumentais ir ámanoma visus tø laikø efektus atlikti. Grojami ðiandieniniais instrumentais, tie kûriniai neiðvengiamai praranda dalá þavesio.”1 3 A. Rubinðteinas gimë 1830 m. ir tobulino savo meistriðkumà ikisteinvëjiniais fortepijonais, kaip, beje, ir Lisztas, gimæs 1810 m. Per savo gyvenimà Lisztas turëjo daugiau kaip 20 fortepijonø ir apie 60 reklamavo. Ðie muzikai paþino pianistinio prisilietimo ir instrumento spalvø ávairovæ, kuri pianistams, gimusiems po 1900 m., nepaþástama, taèiau ðiandien studi-

Lietuvos muzikos link juojantiems jauniesiems pianistams vël prieinama. Ðiuo metu esama daugiau kaip 50 pilnø Beethoveno sonatø ciklø áraðø moderniaisiais fortepijonais ir tik vos du ar trys ciklai, áraðyti istoriniais instrumentais. Kur tie schnabeliai, serkinai ar brendeliai, pasirengæ „pamatyti” ðiuos kûrinius per istorinio instrumento prizmæ, pianistai, ið kuriø galima laukti naujø, ðvieþiø ir ákvepianèiø interpretacijø?

Robertas Traubas savo knygoje raðo: „Mano manymu, Beethoveno kûrinius bûtina atlikti geriausiais ðiandien prieinamais instrumentais, palankiausiu artistiniu nusiteikimu. Noriu pabrëþti, kad á ðá ásitikinimà telpa stiliaus suvokimas ir nuodugnus kiekvieno kûrinio esmës apmàstymas… gerbiant jø moralines savybes.”1 4 Nemanau, kad galëèiau suformuluoti geriau. n Ið anglø k. vertë Rokas ZUBOVAS

1 François Tourte (1747–1835) – þymus strykø meistras, XVIII a. devintajame deðimtmetyje suformulavæs dabartinio standartinio stryko prototipà.

2 Riemann, Hugo, Musikalische Dynamic und Agogik, Hamburg, 1884, p. 247.

3 Man nepatinka terminas „fortepiano” (angl. k. þodis „piano” vartojamas moderniajam, o „fortepiano” – ankstyvajam fortepijonui pavadinti. – Vert.), kaþkieno prieð tris deðimtis metø sugalvotas norint pavadinti „Mozarto fortepijonà” – penkiø oktavø Vienoje gamintà instrumentà, kuriuo Mozartas grojo nuo maþdaug 1770 m. iki mirties bei kuriuo Beethovenas sukûrë maþdaug pusæ savo fortepijoniniø kûriniø. Ðiuo metu galima kalbëti apie ávairiausius ikisteinvëjinius fortepijonus: britiðkus, ávairiø laikotarpiø Vienos, prancûziðkus, rusiðkus ir t. t. Fortepijonø tipø yra begalë, ir man visada patinka geri visø tipø instrumentai. Jø raidà lëmë epochos ir vietovës estetinis skonis, ir, galima sakyti, jie yra muzikinës informacijos turëtojai. Að visuomet stebiuosi instrumentø ir jø galimybiø ávairove.

4 Anderson, Emily (vert.), The Letters of Beethoven, t. 1, p. 82.

5 Rosen, Charles, Beethoven piano sonatas: A short companion, Yale University Press, New Haven and London, 2002.

6 Þr. Türk, Daniel Gottlob, Klavierschule, University of Nebraska Press, 1982, p. 345.

7 Tiesa, vëlyvuosiuose Glenno Gouldo áraðuose galime iðgirsti maksimaliai panaudotà ðá specifiná efektà; tø aðtriai nupjautø aðtuntiniø grandiniø, kurias girdime daugelyje jo Bacho áraðø, neámanoma pagroti jokiu klaviðiniu XVIII a. instrumentu – nei fortepijonu, nei klavesinu.

8 Türk, Daniel Gottlob, p. 342.

9 Rosen, Charles, p. 14–42.

10 Schenker, Heinrich, „Weg mit dem Phrasierungbogen” („Ðalin frazuotës lygas”), in Das Meisterwerk in der Musik, Drei Masken Verlag, 1925. Autorius 41–61 puslapiuose grieþtai pasisako prieð korumpuotà Riemanno ar Leberto poþiûrá á kruopðèius artikuliacinius Mozarto paþymëjimus, praðydamas redaktoriø gráþti prie originaliø artikuliaciniø kompozitoriaus nuorodø, taèiau atlikimo ar instrumentø klausimai ðiame veikale nesvarstomi.

11 Rosen, Charles, p. 14.

12 Claudio Arrau, Alfredas Brendelis, Friedrichas Gulda, Richardas Goode’as, Wilhelmas Kempffas, Antonas Kuerti, Johnas O’Conoras, Maurizio Pollini, Bernardas Robertsas, Arturas Schnabelis, Gerardas Willemsas.

13 Rubinstein, Anton, Die Music und ihre Meister, 1892, p. 128.

14 Taub, Robert, Playing Beethoven piano sonatas, Amadeus Press, 2002, p. 93.

SKAMBANÈIOS LORETOS NARVILAITËS METAFOROS Metaforiðki, poetiðkai skambûs arba filosofiðkai painûs pastarøjø metø Loretos Narvilaitës kûriniø pavadinimai kuria paslaptingos, sunkiai nusakomos muzikos iliuzijà.

Kartu jie nejuèia tampa ðios jaunos lietuviø kompozitorës skiriamuoju þenklu. Metaforinis màstymas lietuviø kultûroje, rodos, gan giliai ásiðaknijæs – tereikia prisiminti simboliais bylojantá Eimunto Nekroðiaus teatrà, beþodþius Ðarûno Barto kino vaizdinius arba pagoniðkø ritualø þenklus Broniaus Kutavièiaus muzikoje.

Antra vertus, beveik visada uþ ðiø ið paþiûros poetiðkø (iracionaliø) metaforø slypi racionalios, logiðkos struktûros, kuriø nuo pat studijø laikø nestokoja ir Narvilaitës kompozicijos. Polinkis á grieþtà, apskaièiuotà tvarkà, paremtà matematinëmis skaièiø ar grafiniø linijø sekomis, ryðkus tokiose kompozicijose kaip „Praeinanti nata” penkiolikai styginiø (1990), „Con variationi” variniø puèiamøjø kvintetui (1990) arba „Nona” vargonams (1991). Ðiai muzikai kritikø skirtas „skambanèios matematikos” apibûdinimas vis dëlto nenu- Loreta Narvilaitë neigë joje glûdinèio itin stipraus emocinio uþtaiso. Iðties vykusia racionalumo ir emocingumo proporcija kompozitorë atkreipë dëmesá 2000 m. ðiuolaikinës muzikos festivaliui „Gaida” sukurtame opuse „Ðauksmas-Ðviesa” (1999) dviem trimitams ir dviem fortepijonams, kurio pavadinimas koduoja konceptualiai baigtinio, emociðkai paveikaus kûrinio formà, idëjà ir netgi atlikëjø sudëtá.

Net dvi Narvilaitës kompozicijos per maþiau nei metus buvo áraðytos skirtingø atlikëjø kompaktinëse plokðtelëse. Viena jø – ið Algimanto Mackaus eilëraðèio pasiskolintu neáprastai ilgu ir droviai erotiðku pavadinimu „Tavo blakstienos palieèia mano prisiminimø lûpas” – buvo sukurta specialiai Frankfurto knygø mugei ruoðtam obojininko Juozo Rimo CD „Lietuviðka auletika” (2002). Neoromantinis vieniðo obojaus monologas alsuoja ðvelniu liûdesiu, o racionalusis kûrybos principas ið kompozitorës horizonto netikëtai dingsta. Tai pripaþásta ir pati Narvilaitë, ðio opuso kûrybos metodà apibûdindama kaip Algirdo Martinaièio minëtà „raðymà ið rankos”, t. y. taip, kaip raðosi, o ne kaip reikalauja iðmoktos ar paties susikurtos taisyklës.

Kito poeto – Sigito Parulskio – filosofinë minklë „Kai liepto nebus, pereisiu upæ”, tapo ðaltà 2003 m. þiemà specialiai fortepijoniniam trio „Kaskados” Narvilaitës sukurto opuso pavadinimu.

Per kelis mënesius atliktas ávairiuose Lietuvos miestuose, ðis itin koncertiðkas, ir atlikëjams, ir klausytojams patrauklus kûrinys buvo áraðytas naujausioje Klaipëdos kompozitoriø iðleistoje kompaktinëje plokðtelëje (2003). Pasak kompozitorës, tai labai greito tempo muzika, kurioje „nuolat duria ðerkðno adatëlës, siauèia vëjo gûsiai”. Beje, tai ir yra atsakymas á pavadinimo menamà máslæ: „Be liepto pereiti upæ ámanoma tik tada, kai ji uþðalusi…” O dar tiksliau – ne pereiti, o tiesiog èiuoþte perèiuoþti minimalistinio quasi rondo vingiais, èia kliuvinëjant uþ pasiðiauðusiø sinkopiø, dinaminiø ir artikuliaciniø kauburëliø, èia smagiai slystant lygiu glisø pavirðiumi.

2003 m. „Gaidos” festivalyje ávyko naujojo Narvilaitës kûrinio „Pragydo vëjas II” obojui ir simfoniniam orkestrui (2003) premjera, kurià spalio 17 d. atliko ðvedø obojininkë Helén Jahren ir Roberto Ðerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Máslingo pavadinimo kompozicijos atspirtimi vël tapo lakoniðkas Sigito Gedos eilëraðtis, kurio netikëtas prasmiø dvilypumas atveria amþinybës dimensijà „kubistinëje” daugiabuèio erdvëje.

Dar ryðkiau urbanistinë tema atsiskleidþia kûrinyje „Atviras miestas” (1996). Jame L. Narvilaitë, kaip ir niujorkietis Steve’as Reichas, atvirai deklaruoja meilæ ðiuolaikiniam miestui, jo svaiginanèiam gyvenimo tempui ir iðoriniam margumui. Kûrinyje panaudota M. K. Èiurlionio preliudo (op. 7 Nr. 4) tema, kurios segmentais grindþiami skirtingo intensyvumo orkestro spalvø blokai, o juos nuolat kartojant, tarsi ið plytø mûrijama „architektûrinë” kompozicijos forma. Lapkrièio mënesá Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje vykusiame festivalyje „Ðvedijos garsai” („Sounds of Sweden”), o vëliau – keturiuose Ðvedijos miestuose „Atvirà miestà” atliko Lü Jia diriguojamas Norèiopingo simfoninis orkestras. Beje, „Atviras miestas” – pirmasis lietuviðkas kûrinys ðvedø orkestro repertuare. Ðviesi, spalvinga, koncertiðka muzika efektingai pradëdavo kiekvienà lapkrièio 13–23 d. vykusá orkestro koncertà.

Minëtu renginiu pasibaigë dvimetë kultûriniø mainø programa „Sweden–Lithuania, Musical Links 2002–2003”, pernai vasará prasidëjusi Loretos Narvilaitës ir Vytauto Jurguèio vieðnage Visbiaus tarptautiniame kompozitoriø centre. 2002 m. geguþës 20 d. Londono karaliðkojoje muzikos akademijoje ávyko per pirmàjà rezidentûrà Gotlande pradëto kurti „Visby-Bike” (2002) premjera, kurià atliko japonø pianistës Tamami Honmos suburtas „The Tate Ensemble”. Ðiø metø birþelá, antrà kartà reziduodama Visbiuje, Narvilaitë sukûrë minëtàjá „Pragydo vëjas II” bei „Lakðtingalas lietuje” fleitai ir muðamiesiems (2003). Pastarasis opusas paraðytas specialiai þymiajam „BIT-20 Duo” (Norvegija), þadanèiam já atlikti 2004 m. kovà.

Eglë GUDÞINSKAITË

Muzikos barai /53

Baletas

Áspûdingas Baleto mënuo artistams Choreografas Johnas Neumeyeris ir LNOBT baleto vadovë Tatjana Sedunova

Aliodija RUZGAITË

S

uþinojusi, kad LNOBT baleto vadovë Tatjana Sedunova iðvyko á Vokietijà, nekantriai jos laukiau norëdama iðgirsti apie kelionës tikslus.

Nudþiugau patyrusi, kad ji lankësi Hamburge, kur susitiko su Johnu Neumeyeriu, vienu þymiausiø ðio meto choreografø. Tad sugráþusios jos ið karto ir paklausiau, ar tai susijæ su noru praturtinti trupës repertuarà.

T. S. Taip, nuo pat pirmøjø metø baleto repertuaras yra pagrindinë problema ir rûpestis. Ðá kartà rizikavau.

Maniau, kad choreografà su-

Muzikos barai /54

pa daugybë administratoriø, bet man pavyko – pamaèiau já repetuojantá baletà “Venecijos naktis” pagal Thomo Manno romanà. Jo premjera – gruodþio mënesá.

Pasisakiau, kokios mano pareigos, kad atvaþiavau su juo susipaþinti ir kad mano bei trupës svajonë – jo sukurti baletai. Áteikiau vaizdajuosèiø su “Þizel”, “Ðventojo pavasario”, “Karmen” ir “Vasarvidþio nakties sapno” iðtraukomis, taip pat mûsø solistø nuotraukø. Maestro prisiminë Eglæ Ðpokaitæ, kuri dalyvavo jaunøjø baleto ðokëjø konkurse (jis buvo þiuri). Choreografas mane pakvietë á rytdienos renginá, kurio lëðos buvo skiriamos AIDS ligoniams ðelpti. Nors bilietai brangûs (100 eurø), didþiulë salë buvo pilnutëlë þiûrovø.

Renginys truko keturias valandas – kalbëjo pats maestro, parodë iðtraukø ið “Venecijos nakties” (herojaus vidiná monologà), ðokiø ið P. Èaikovskio “Mieganèiosios graþuolës” ir baleto ðokëjø choreografiniø miniatiûrø. Esu maèiusi ir seniau J. Neumeyerio pastatytà P. Èaikovskio “Mieganèiosios graþuolës” spektaklá.

A. R. Kaip trupë ðoko ir

kaip maestro reagavo á kvietimà statyti baletà Vilniuje?

T. S. Jauèiau, kad trupë retokai ðoka klasikinius baletus. Buvo paaiðkinta, kad tai treèioji sudëtis. Choreografas pasakojo, kad pagal sutartá per sezonà turás pastatyti keturis veikalus. Pajuokavo, jog skolingas daugeliui baleto trupiø… Anksèiau teko kalbëtis su Peterburgo Marijos teatro vadovais, ir jie sakë, kad reikëjo ilgokai laukti, kol Neumeyeris sutiko ir pastatë teatre tris vienaveiksmius baletus. Tikiu, kad ir man teks ilgokai praðyti. Pokalbio metu choreografas pakvietë atvykti á baleto premjerà.

A. R. Kà gi… Nuvykusi dar papasakok, kad Lietuvoje, Nidoje, prie Th. Manno namo, vyksta raðytojui skirti muzikos vakarai, literatûros konferencijos ir kad èia visai tiktø jo bûsimo baleto iðtraukos…

tuodavo rodydami savo sukurtus ðokius, choreografines miniatiûras.

Teatro istorija, tapyba, aktoriumi mene ir ávairiais ðokiø þanrais besidomintis Neumeyeris ten sukûrë savitø ðokiø ir buvo pakviestas vadovauti Frankfurto baleto trupei. Po ketveriø metø – 1973 m. – kartu su ðeðiolika ðokëjø atvyko á Hamburgà ir ðtai jau trisdeðimt metø vadovauja ðio miesto baleto trupei.

Neumeyerio baletà „Vasarvidþio nakties sapnas” pagal W. Shakespeare’o to paties pavadinimo komedijà maèiau Leningrade (Sankt Peterburge). Anuomet dar buvo neáprasta, kad choreografas kurtø baletà pagal ávairiø stiliø kompozitoriø muzikà. Romantiðka F. Mendelssohno muzika ir klasikinio baleto judesiai subtiliai perteikë dviejø jaunuoliø meilæ. „Kosminë” kompozitoriaus G. Ligeti vargonø muzika kûrë fantastiná Titanijos ir Oberono pasaulá. Sidabriðkai baltais triko aptempti ðokëjø kûnai, jø lëti, dûmuose atliekami judesiai kûrë panteistiná gamtos ávaizdá. Netrûko linksmø Pûko iðdaigø. Jei neklystu,

J. Neumeyerio baletas “Vasarvidþio nakties sapnas”

*** Ðia proga noriu plaèiau supaþindinti su J. Neumeyeriu, apie kurá rengiausi paraðyti straipsná ið ciklo „Þymiausi XX amþiaus choreografai”.

J. Neumeyeris gimë Amerikoje.

Baleto mokësi Amerikoje ir Europoje. Ðoko Vokietijoje, Ðtutgarto baleto trupëje. Tuo metu ðiai trupei vadovavo þymus anglø baletmeisteris Johnas Cranko, kuris pavasará ruoðdavo vadinamuosius Noverro vakarus. Juose trupës ðokëjai debiu-

skambant G. Bizet „Karmen” muzikos temai, amatininkai repetavo vestuvëms skirtà vaidinimà, kuriame aukðtas vyras su puantais vaizdavo Tizëjà, nekantriai laukianèià ið karo gráþtanèio vyro. Kità dienà choreografas nustebino savo iðkalba ir erudicija. Jis labai ádomiai kalbëjo apie W. Shakespeare’o kûrybà ir kartu rodë iðtraukas ið savo pastatytø „Romeo ir Dþuljetos”, „Hamleto”, „Vasarvidþio nakties sapno”.

Mëgstantis literatûrà choreografas sukûrë spektaklius apie Don Þuanà, Don Kichotà, Violetà („Dama su

E. Ðpokaitë ir N. Juðka Èikagoje su choreografu G. Arpino

J. Neumeyerio pastatyti ðokiai L. Bernsteino miuzikle “Vestsaido istorija”

kamelijomis”). Skridau á Maskvà pasiþiûrëti jo 1989 m. pastatyto baleto „Peras Giuntas”, kuriam muzikà sukûrë choreografui artimas bièiulis Alfredas Schnittke. Kaip ir daugelyje baletø, veiksmà choreografas perkëlë á mûsø dienas: praturtëjæs Peras Giuntas plaukia á Amerikà ir ten patenka á miuzikholà. O, pavyzdþiui, P. Èaikovskio „Mieganèiosios graþuolës” pirmajame veiksme matome ne elegantiðkà princà, bet dþinsuotà jaunuolá, sapnuojantá prieð ðimtà metø uþmigdytà Aurorà.

Sapno ir vestuviø scenose baletmeisteris palieka ðio XIX amþiaus baleto kûrëjo M. Petipos choreografijà.

Stebina J. Neumeyerio darbðtumas. Jis sukûrë apie 200 spektakliø.

Poetiðki baletai pastatyti pagal G. Mahlerio simfonijas ir dainø ciklà, W. A. Mozarto „Requiem”. 1980 m. choreografo sukurto spektaklio „Ðv.

Mato pasijos” (J. S. Bacho muzika) premjera ávyko baþnyèioje.

Reikia pripaþinti, kad jaunam menininkui buvo nelengva iðgarsinti Hamburgà kaip tarptautiná baleto centrà (beje, dabar mieste baletui skirti puikûs rûmai). 1978 m. J. Neumeyeris prie teatro ásteigë baleto studijà, subûrë baleto rëmëjø bûrá, pradëjo ir iki ðiol rengia baleto dienas, tarptautinius baleto festivalius.

J. Neumeyeris teigia, kad jam balete svarbiausia muzika. Profesorius S. Sondeckis prisimena, kaip

choreografas já kvietë festivalyje diriguoti baletà „Otelas” pagal A. Schnittke’s muzikà. Kai dirigentas paklausë, kada parodyti solistams jø partijos pradþià, choreografas atsakë, kad uþteksià vieno karto. Jis jau girdëjæs, kaip maestro interpretuojàs ðio kompozitoriaus muzikà.

Bene tiksliausiai ðá choreografà apibûdino kompozitorius L. Bernsteinas, kuris, pamatæs savo miuzikle „Vestsaido istorija” baletmeisterio pastatytus ðokius, raðë, kad Neumeyeris yra þavus ir talentingas choreografas: jis kartu ir màstytojas, ir mistiðkas poetas… …Galgi laimë nusiðypsos, ir sulauksime ðio choreografo spektaklio? *** Lapkrièio mënuo buvo ádomus ir baleto solistams E. Ðpokaitei ir N. Juðkai. T. Sedunova sakë, kad uþmegzti ryðius su Èikagos „Joffrey Ballet” trupës choreografu G. Arpino padëjo prodiuseris V. Golovièeris ir B. Eifruana. Susitarta, kad Arpino, daugelio baletø autorius, ðá pavasará statys baletà „Atspindþiai”. Buvo nutarta, kad mûsø solistai Èikagoje iðmoks ilgokà ðio choreografo duetà pagal W. A. Mozarto muzikà. Dirigentas V. Virþonis paskambino ilgameèiam lietuviø operos dirigentui A. Vasaièiui, kuris mielai globojo tautieèius, iðtisà savaitæ nuo ryto iki vakaro repetavu-

sius didelës iðtvermës reikalaujantá duetà. Visà repeticijà iðsëdëjæs A. Vasaitis sakë nemanæs, kad baletas – toks sunkus menas. Solistai pasakojo, kad G. Arpino nustebo pamatæs, jog abu ðokëjai aukðtaûgiai, nes jo duete daug sudëtingø pakëlimø, todël tà numerá ðoko stiprus, aukðtas solistas ir nedidukë solistë. Tris dienas su ðokëjais nuoðirdþiai dirbo asistentas Markas. Nerijus sakë, kad po keliø dienø nebejautë rankø, bet vëliau priprato. Atëjæs maestro solistus pagyrë ir stebëjosi, kad jie ne tik techniðkai atlieka judesius, bet ir suteikia jiems prasmæ. Ádomios buvo jo pastabos. Nerijus prisiminë, kad baigiantis ðokiui dar liko muzikos, kurià jis áprasmino savu judesiu.

Choreografas já pagyrë ir pasakë, kad finalà reikia taip ir palikti. Eglë pasakojo, kad visos trupës nematë.

Jai patiko vakarietiðko stiliaus pamokos ir uþdeganti akompaniatoriø muzika. Pati salë nepatogi (trukdo kolonos), bet netrukus bus pastatytos naujos patalpos. Trupëje 50 þmoniø.

Turbût yra vilnieèiø, kurie prisimena „Joffrey Ballet” gastroles ir modernius trupës baletus. Vienas jø – E. Sati „Paradas” su P. Picasso dekoracijomis ir kostiumais, kurá statë baletmeisteris L. Miazmas.

Kompozitoriaus F. Koeno „Þalià stalà”, vaizduojantá Pirmàjá pasauliná karà, pastatë choreografas K. Kur-

tas Joossas. Þiûrovams ypaè patiko baletas „Trejybë”, kuriame skambëjo roko muzika. Já pastatë G. Arpino.

Po dvejø metø aplankiau tada dar Niujorke dirbusià trupæ. Pasisakiau esanti ið Vilniaus. Man mielai leido lankyti artistø pamokas, ðokëjai prisiminë ðiltà jø priëmimà…

Gráþæ ið Èikagos, solistai sakë, kad visuomet malonu ir naudinga dirbti su naujais choreografais, bet kartu tvirtino pasiilgstanti klasikiniø baletø. Eglë labai laukianti senokai ðokto tradicinio A. Adamo baleto „Þizel”. Nerijus suskaièiavo, kad jo repertuare – jau aðtuoniolika vaidmenø. Bet jo svajonë – Albertas ið klasikinio baleto „Þizel” (programoje raðoma, kad ðá vaidmená jis ðoks sausio mënesá) ir Bazilis ið „Don Kichoto”.

Neeilinis lapkrièio mënuo buvo ir baleto þiûrovams, kurie galëjo gërëtis Amsterdamo balete dirbanèios balerinos Rûtos Jezerskytës gastrolëmis. Ji grakðèiai, su bûdingu dvasingumu suðoko Aurorà P. Èaikovskio „Mieganèiojoje graþuolëje”. Jaudino ðios balerinos (Dþuljeta) bei N. Juðkos (Romeo) meilës ir iðsiskyrimo duetai, mirties scenos S. Prokofjevo balete „Romeo ir Dþuljeta”.

Lapkrièio 1 d. iðgirdome dþiaugsmingà þinià, kad M. K. Èiurlionio menø mokyklos auklëtinë J. Dronina Prancûzijos Graso mieste iðkovojo pirmàjà vietà, o lapkrièio 30 d. ávyko baletmeisterio J. Smorigino baleto „Mano gyvenimas” premjera, kur pagrindinius vaidmenis ðoko R. Jezerskytë ir Amsterdamo baleto solistas V. M. Arellanas… Apie tai – jau kitame þurnalo numeryje. n

Muzikos barai /55

Baletas

Ið jubiliejinio festivalio “Dance Umbrella” sugráþus

Jûratë TERLECKAITË

R

ugsëjo 28–lapkrièio 8 d. Londone dvideðimt penktàjá kartà vyko tarptautinis ðiuolaikinio ðokio festivalis „Dance Umbrella”. Ðis didþiausias Didþiojoje Britanijoje ir vienas didþiausiø Europoje ðokio festivaliø buvo reklamuojamas kaip vienas maþiausiai rizikos bijanèiø ið ðoká propaguojanèiø renginiø.

Beje, 1978 m. festivalá aplankë maþdaug 5000 þiûrovø, o po 25 metø – daugiau nei 40 000. O juk buvo nelengva privilioti publikà ið futbolo, roko koncertø!

Prieð 25 metus Didþiojoje Britanijoje buvo vos 12 ðiuolaikinio ðokio trupiø.

Tad visos jos ir viena kita JAV trupë bei 4 solistai buvo pakviesti á „Dance Umbrella”. Ðiuo metu Albiono ðalyje gyvuoja apie 300 trupiø. Taigi pradþioje jø atranka buvo nereikalinga, o dabar – neiðvengiama. Kaip ir prieð 25 metus, taip ir ðiemet festivalyje gausiausiai atstovauta JAV ir Didþiosios Britanijos ðiuolaikiniam ðokiui. Paminëtinos ðios trupës: Trishos Brown, Charleso Linehano, Johno Jasperse’o, Russello Maliphanto, Stepheno Petronio, Merce’o Cunninghamo. Kitø ðaliø ðokio menui atstovavo „Ballett Frankfurt” (Vokietija), Josefas

Muzikos barai /56

Nadj (Prancûzija), Deja Donné (Èekijos Respublika ir Italija), Theshigawara / Karas (Japonija), Rosas (Belgija), Vincentas Mantsoe (Pietø Afrika), Inbal Pinto (Izraelis) ðokio trupës. Deja, nei Skandinavijos, nei Baltijos ðaliø ðiuolaikiniam ðokiui, iðskyrus vienà kità Norvegijos ir Ðvedijos epizodiðkai pasirodþiusià trupæ, atstovaujama nebuvo. Nors festivalio

Impressions from the Dance Umbrella Jubilee Celebration From 28 September to 8 November, the famous international modern dance festival, Dance Umbrella, took place in London for the 25th time. This major dance festival in Great Britain and one of the biggest in Europe is thought to be the most daring event promoting contemporary dance. A quartercentury ago there were 12 dance companies in Great Britain. All of them as well as a couple of troupes from the United States and four soloists were invited to the first Dance Umbrella. In this year’s festival, only a few out of 300 dance troupes, which today exist in the country of Albion, were selected to appear alongside dance companies from the USA, West European countries, Japan, South Africa and Israel.

Pinto Dance

Jûratë TERLECKAITË

Stepheno Petronio spektaklis „City of Twist” John Jasperse „Giant Empty”

lygis, galintis pritraukti kuo daugiau besidþiaugianèiø þiûrovø.

Londono kultûriniame gyvenime festivalis jau turi savo vietà. Kultûra besidomintys londonieèiai þino, kad nuo rugsëjo pabaigos iki lapkrièio pradþios jie galës pamatyti visà ðiuolaikinio ðokio darbø paletæ. Þiûrovø asmeniniam skoniui ðokio pjesës gali ir nepatikti, bet jie þino, kad grupës, atlikëjai, choreografai yra aukðtos prabos. Nors 25-asis festivalis buvo ganëtinai reklamuojamas, jo organizatoriai norëtø didesnio ir radijo, ir televizijos dëmesio. Kaip man duotame interviu prisipaþino Bourne, vis daugiau átakos kûrëjams daro pinigus skiriantys politikai, rëmëjai. Anot jos, rëmëjai, politikai ëmë pernelyg kiðtis á kûrëjø ir organizatoriø darbà. Jie verèia menininkus bûti atsakingus uþ tai, ko patys nesugeba duoti visuomenei. Politikai menà supranta kaip visuomenës þaizdø pleistrà. Tai Rosas-Small_Hands

„motina” Val Bourne ir apgailestavo Baltijos ðalyse nebuvusi bei nieko ten nemaèiusi, jos orientacija aiðki – rasti daugiau ðio meno kûrëjø Pietø Amerikoje, Afrikoje, Japonijoje ir Australijoje.

Vienas pagrindiniø pastarøjø metø trupiø atrankos kriterijø – originalumas.

Organizatoriai siekia festivalá paversti naujus pastatymus, naujas idëjas ágyvendinanèiu varikliu. „Dance Umbrella” atviras ávairiems ðokio stiliams ir kryptims. Kasmet kvieèiami festivalio senbuviai Merce’as Cunninghamas,

Trisha Brown, Richardas Alstonas, Anne Theresa De Keersmaeker. Kitas kriterijus – asmeninis Bourne skonis ir londonieèiø „neatrasti pasauliai”. Tad suprantamas Bourne troðkimas aplankyti kuo daugiau ðaliø, pamatyti kuo daugiau naujø kûrëjø ir parveþti tai, ko jos tëvynëje dar niekas nematë. Ypaè laukiamos egzotiðkø ðaliø trupës. Ðiemet didelio pasisekimo sulaukë Teshigawaros / Karo trupë ið Japonijos, Vincentas Mantsoe ið Pietø Afrikos. Dar vienas svarbus atrankos kriterijus – tam tikras meninis trupiø

Muzikos barai /57

„Kammer / Kammer”

rodo nepagarbà menui. Pleèiamos festivalio geografinës ribos. Norima, kad jo renginius, kuo daugiau trupiø pamatytø ne tik Londono, bet ir kitø miestø, miesteliø gyventojai.

Festivalio organizatorius dþiugina, kad, kasmet maþëjant klasikiniø operos ir baleto spektakliø lankomumui, net 13 proc. iðaugo ðiuolaikinio ðokio renginiø lankomumas. Galimas daiktas, taip atsitiko nykstant klasikinio ir ðiuolaikinio ðokio riboms. Pasak „Dance Umbrella” atstovo spaudai Tony’o Shepherdo, teliko vienintelis skirtumas – geras ar prastas ðokis. Neabejotina, kad vaisiø davë ir festivalio vadovø pastangos paèiais ámanomiausiais bûdais traukti ir prusinti þiûrovus. Tam ið karto po spektakliø nuolatos organizuojami choreografø pokalbiai su þiûrovais, seminarai, paskaitos ir kt. Be to, pats ðio meno þanras yra priartëjæs prie þmogaus, jo egzistencinës prasmës problematikos. Mane nustebino solidus þiûrovø amþius.

Kaip áprasta festivaliams, „Dance Umbrella” ðokio ðventëje dalyvavo nevienodo meninio pajëgumo ávairiausiø stiliø ir krypèiø trupës. Dabar gerbiamuosius skaitytojus kvieèiu neakivaizdþiai pasiþiûrëti kai kuriuos ðiuolaikinio ðokio spektaklius ir pjeses. „Dance Umbrella” jubiliejui buvo skirta speciali dviejø daliø programa „Sidabrinës iðkilmës”, kurioje parodyta keletas anglø ir amerikieèiø trupiø atliekamø ðokio pjesiø. Organizatoriams ði retrospektyva buvo labai svarbi: norëta pristatyti jiems svarbius atlikëjus, kad neliktø nepastebëti, nustelbti. Deja, vakaras ðvente netapo, jo eklektika daugeliui þiûrovø ir kritikø këlë susierzinimà. Vienas Didþiosios Britanijos choreografø lyderiø Richardas Alstonas – ádomus kûrëjas, turintis techniðkai stipriø atlikëjø, parodë spektaklio „Roughcut”, dedikuoto Val Bourne, santraukà, kuri pasirodë tik akademiðkai tvarkinga. Ir tiek. Festivalio senbuvës amerikietës Saros Rudner solo spektaklis „Heartbeat” monotoniðkais, besikartojanèiais, elementariais judesiais

Muzikos barai /58

labiau panëðëjo á aerobikos treniruotæ, kuriai bûtø uþtekæ penkiø minuèiø. Penkiolika minuèiø trunkanti „treniruotë” buvo tikras þiûrovø kantrybës iðbandymas. Dëmesá nebent galëjo patraukti profesionalûs vokalistai (Christopheris Janney, Charity Fair) ir saksofonininkas (Stanas Stricklandas).

Organizatoriai „ámetë” á programà kaip meteoras suðvitusio indø kilmës choreografo Akramo Khano vaizdo koliaþà „If Not Why Not” (premjera Didþiojoje Britanijoje) su vieniðu atlikëju – violonèelininku Philipu Sheppardu – scenoje. Ðio JAV gastroliavusio menininko ðokio triukø vaizdo montaþas neatspindëjo nei jo beribës kûrybinës fantazijos, nei bûdingos ðokio dinamikos. Tai kritikams pakvipo spekuliacija. Apmaudu, kad buvome priversti pasitenkinti Khano kûrybos „raguèiais ir naguèiais”. Ádomiausias „Sidabriniø iðkilmiø” numeris – vidutinio amþiaus sutuoktiniø Davido Gordono ir Valdos Setterfield atliekama miniatiûra „Duet from Private Lives of Dancers” (sukurta 2002 m.), kurià galima pavadinti gyvenimo vaizdeliu.

Valda klausinëjo Davido nelaukdama ir nesiklausydama jo atsakymø ar komentarø, o Davidas lakoniðkai, nuolankiai, kartais vangiai, o retsykiais entuziastingai (kai bûdavo kalbama apie maistà) iðtardavo „taip”, „ne” arba „gerai”. Dël ðventos ramybës jo „ne” buvo virtæ „taip”. Visà tokio bendravimo laikà ið scenos vidurio á jos pakraðèius jie neðiojo baldus. Nors judesiø kombinacijos buvo ribotos skalës (paprasti þingsneliai, poros sukimasis, pasilaikymai uþ rankø), bet tikroviðka vaidyba sukûrë ðiltà atmosferà. Matyt, kûrëjai norëjo skeptikams parodyti, kad ðeimos santarvë ámanoma.

Festivalyje buvo parodyti populiaraus britø choreografo, buvusio Londono karaliðkojo baleto solisto Russelo Maliphanto ir jo trupës spektakliai „One Part II”, „Two Times Three”. Þiûrovai iðvydo beribæ choreografo ir ðokëjo fantazijà, puikiai iðlavintus jo ir ðokëjø (Anna Williams, Flora Bourderon ir Maries Goudot bei

Miquelis de Jongas ir Michaelis Pomero) kûnus, kûrybiðkai panaudotas ðviesas (ðviesø dizaineris Michaelis Hullsas). Visa tai buvo susilydæ á vientisà vyksmà, dariusá áspûdá, tarsi bûtø ðokama beorëje erdvëje. „Two Times Three” pjesë nuspalvinta santarvës, tolerancijos, harmonijos spalvomis. Kaip þiûrovë, pasijutau ið áprastai suvokiamo laiko ir vietos iðkelta á ten, „kur nëra nei skausmo, nei dantø grieþimo”. Þiûrint Maliphanto solo pasirodymà „One Part II”, atrodë, kad ðoko kiekviena jo lyg bekaulio kûno làstelë, alsuojanti J. S. Bacho muzika. Ðokio judesiai susiliejo it á upës tekëjimà. „Two Times Three” spektaklio kulminacija buvo Miquelio de Jongo ir Michaelio Pomero duetas, atëmæs þiûrovams þadà.

Europoje daug dirbantis JAV choreografas Johnas Jasperse’as ðiame festivalyje debiutavo. Rugsëjo 11-osios iðprovokuotoje jo pjesëje „Giant Empty” ðokiu bandoma parodyti gyvenimo trapumà, vienatvës ir sielvarto neatskiriamumà nuo nuobodulio. Scenoje iðdëliotos medinës trinkelës simbolizuoja didmiesèio dangoraiþius. Viena ðokëja vieninteliu smûgiu jas sugriauna, kita bando vël pastatyti. Tiek veiksmo. Vëliau prie jø prisidëjo du ðokëjai. Keturi traumuoti þmonës bandë iðsiaiðkinti ávairiø savo kûno daliø (pridengtø drabuþiais ir nuogø) judëjimo galimybes. Keturiø atlikëjø, tarsi mole-

kuliø, bendravimà susijungiant ir iðsiskiriant vainikavo poros nuogutëlaièiø vyrø graibstymasis uþ intymybiø. Gal „ano galo” filosofija mëginta iðreikðti sielos apnuoginimà?! Tad galima suprasti tuos þiûrovus, kurie pasipiktinæ iðëjo ið salës trenkdami durimis. Bet kita dalis þiûrovø ðias scenas palydëjo ilgais plojimais atsistojus. Ne veltui sakoma, kad dël skonio nesiginèijama. Neabejotina, kad beviltiðka „Giant Empty” ieðkoti estetikos ir etikos.

Kitas amerikietis ir nuolatinis festivalio dalyvis Stephenas Petronio savo spektaklá „City of Twist” (sukurtà 2002 m.) taip pat skyrë rugsëjo 11-osios trage-

dijai. Jame parodytas platesnis didmiesèio gyvenimo spektras (pagal legendinio Laurie Andersono muzikà). Choreografo dëmesys sutelktas á miestieèius individualistus, iðvaranèius demonus. Nors visi solo ar duetai buvo atlikti su ákvëpimu, pabaigoje jø virtinë pasirodë monotoniðka ir spekuliatyvi. Daugelis kritikø pabrëþë, kad Petronio pastatymas jø nepaveikë, dar „nepraavëtas”, kad juos labiau sudomino ne tiek pats spektaklis, kiek tai, kur ðis choreografas eina, ko siekia. Nauja jo kûryboje – melancholijos elementai, lëtesnis ðokio tempas.

Belstis á kità Europos kraðtà vertëjo vien dël belgës Anne’s Theresos De Keersmaeker – savitos, vengianèios stereotipø, nieko nekopijuojanèios (jau tai kompromisais gyvenanèioje visuomenëje yra daug) choreografës ir ðokëjos. Jai bûdinga daug kas: autoironija, pavirðutiniðkas humoras ir giluma, lengvumas ir terre à terre.

De Keersmaeker judesiai bûdingi tik jai.

Monospektaklyje „Once” jie paprasti, natûralûs. Jø skalë ávairi: þingsniai, paðëlæ ðuoliai, pereinantys á pritûpimus, iðraiðkingi rankø judesiai, iðkalbingi pëdø sukiniai. Nieko nereikalingo, viskas áprasminta. Në vienas jos judesys nepraslydo pro ðalá. Pavieniai judesiai ar jø kombinacijos këlë juokà, kiti provokavo, þadino susidomëjimà ar tiesiog neðë, gramzdino á rimtá ir susikaupimà. O sykiais tiesiog norëjosi nusileisti á scenà ir greta improvizuoti pagal amerikieèiø dainininkës John Baez gyvenimo iðminties, patirties ir jo supratimo þodþius. Mat jos ðoká lydëjo Baez dainos, neva sklindanèios ið scenoje esanèio patefono, kuris tapo tarsi supratinguoju ðokëjos partneriu. De Keersmaeker geba ilgam átraukti þiûrovà á savo pasaulá. Vyriðkai kampuoti jos judesiai slëpë moters trapumà. Ðá áspûdá sustiprino per nuogà jos kûnà slenkà JAV pilietinio karo vaizdai. Þinomas ðokio kritikas Donaldas Hutera puikiai ávertino monospektaklio þaismingumà, ádomià ir stiprià idëjà. Tiesa, buvo

girdëti ir replikø: „Ji negerbia publikos!”

Labiausiai ið visø festivalio dalyviø þiûrovø smalsumà þadino Williamas Forsythe’as. Iðskirtinio þiûrovø dëmesio jis sulaukë ir dël to, kad Frankfurto miesto valdþia jo trupæ atsisakë finansuoti. Ðis precedentas sukëlë protestà net uþsienyje. Miesto valdþia ið viso pasaulio gavo 16 000 protesto laiðkø! Kûrëjui tai buvo puiki reklama! Jo naujausias darbas „Kammer / Kammer” festivalio metu buvo vertinamas prieðtaringiausiai. Iðraiðkos poþiûriu spektaklis platus ir neáprastas. Kaip Forsythe’o pastatymams bûdinga, „Kammer / Kammer” prasideda dar þiûrovams nesusëdus á vietas. Atlikëjai mankðtinasi, kaitalioja dekoracijas, bando vaizdo kamerà. Intelektualios programëlës frazës ir filosofø citatos këlë nerimà, ar pavyks visoje paèiø ðiuolaikiðkiausiø technikos priemoniø, garsø, vaizdø, rëkavimo ir judesiø maiðalynëje surasti svarbiausià gijà. Taèiau netrukus þiûrovai sulaukë pagalbos. Antony Rizzi þiûrovams paaiðkino, kad bus rodomas „gyvenimiðkas tanztheater”, o jis pats – vienas ið dviejø pagrindiniø veikëjø. Jis – Woody Alleno (adaptuotos Douglaso A. Martino novelës „Outline of my Lover”) tipaþas – visà spektaklá reiðkë nepasitenkinimà meilës reikalais su roko þvaigþde (vyriðkosios giminës). Jis ilgokai intelektualiai postringavo apie santykiø su savo mylimuoju nelygiateisiðkumà. Neriðlûs Aleno monologai, ne tiek rimti, kiek humoristiniai, këlë labiau juokà nei gailestá.

Kita pagrindinë herojë – Danos Casperson ákûnyta prancûzø kino þvaigþdë Catherine Deneuve, vaidinusi universiteto dëstytojà, ásimylëjusià savo studentæ (moteriðkosios giminës). Casperson vaidyba labiau panëðëjo á ieðkojimà, interpretacijà. Nors ji neðoko, ðiam ávairiaplaniam vaidmeniui gyvumo teikë kûno plastika.

Taigi „Kammer / Kammer” statytojas pateikë tokià choreografijà: du tarpusavyje nesusijusius monologus, sakomus

vienu metu arba pakaitomis prieðingose scenos pusëse: 20 stalø, ið kuriø sukomponuojami kambariai. Vaizdo kameromis filmuojamas daugiasluoksnis vyksmas ið karto rodomas þiûrovui, kuris veikiausiai tikëjosi matysiàs „grynà” ðoká. Spektaklio istorija dëliojama tarsi miuziklas, kur dvi temos susilieja á vienà „dainà”. Filmuojamos scenos stambiu planu rodomos ekranuose ávairiuose scenos kampuose. Á èia pat filmuojamus vaizdus buvo áterpiama vaizdo montaþø. Þiûrovas vienu metu matë filmà, vaidinimà ir ðokio kûriná, klausë paskaità. Kiekvienas buvo laisvas rinktis patinkamiausià dalá. „Kammer / Kammer” veiksmas vyksta miegamuosiuose su dvivietëmis lovomis, Ðveicarijos Alpëse, laiptinëse ir konferencijø salëse, valgomajame ir filmavimo aikðtelëje, pagaliau tiesiog scenoje.

Spektaklyje tiek daug visko, ko neteko matyti nei teatre, nei filmuose, o juolab – baleto trupiø pasirodymuose.

Visame ðiame vaizdø, garsø, ðauksmø chaose buvo lengva pasiklysti arba tiesiog suirzti. Ið proto varantis sudëtingumas: pretenzingas filosofavimas kartais pakildavo iki visiðkos beprotybës lygmens.

Taèiau Forsythe’as – marioneèiø meistras – puikiai kontroliuoja kiekvienà vyksmà, jo poveiká, kad lazda nebûtø perlenkta. „Kammer / Kammer” pagrindiniai veikëjai gyvena fantazijø pasaulyje, kol galiausiai jos þlunga. Spektaklyje maþa ðokio. Todël ðokio kritikë Emma Manning pagrástai apgailestavo: „Paryþiaus baleto þvaigþdë Peggy Grelat ritinëjasi ir ðokinëja ant èiuþinio, o juk ji gali puikiai ðokti!”

Manæs Williamas Forsythe’as nenuvylë, nors, garsiø kritikø nuomone, „Kammer / Kammer” nëra geriausias choreografo spektaklis. Jis paprasèiausiai mums visiems suteikë progà pasiþiûrëti á save: skubanèius, lekianèius, isteriðkus, negirdinèius ir nesiklausanèius, susirûpinusius tik savimi, daþniau griaunanèius, nei kurianèius. Ðiokia tokia ramybe padvelkë scena, kurioje pagrindiniai veikëjai liko vieni, nusiëmæ tradicines jiems áprastas kaukes. Spektaklis baigësi sujauktos scenos paveikslu, koks sujauktas ir daugelio mûsø gyvenimas.

Jubiliejinis „Dance Umbrella” festivalis buvo naujas iððûkis, skatinantis kelti ðokëjø ir kûrëjø meniná lygá, dalytis kûrybinëmis paieðkomis ir naujovëmis, puikiausia ávairiø trupiø, choreografø, ðokio peizaþo reklama. Festivalis padëjo jauniesiems ðokëjams ir choreografams atrasti save ir bûti atrastiems, dràsiau þengti per metaforø ir simboliø pilnà meno pasaulá. n

Muzikos barai /59

Dþiazas

Festivalis “Vilnius Mama Jazz 2003” Festivalio þvaigþdë – bosininkas Marcusas Milleris (JAV)

V

ilniuje 2003 m. lapkrièio 14–16 d. vël griaudëjo dþiazas. Sostinëje, regis, nestokojanèioje renginiø, savo vietà surado antràkart surengtas tarptautinis dþiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz 2003”. Turbût reikëtø paaiðkinti, kad toks ðmaikðtus pavadinimas atsirado Vilniaus dþiazo klubo ákûrëjos, festivalio sumanytojos Juditos Bartoðevièienës, draugø vadinamos „Mama Jazz”, dëka.

Jos dþiazo klubas, nebeiðsitekdamas siaurame rûsyje, jau antrà kartà „iðplaukë pasiþvalgyti po platesnius vandenis”.

Festivaliui baigusis, kilo ávairiø minèiø. Pirmiausia – dël koncertø vietos.

Pagrindiniai koncertai vyko Akademiniame dramos teatre ir atsinaujinusio „Lietuvos” vieðbuèio, „Vilnius Mama Jazz” rëmëjo, Konferencijø salëje. Mano galva, në viena ið ðiø vietø nëra tinkama dþiazui. Apskritai Vilnius neturi idealios dþiazo salës. Dþiazo mëgëjus varþo ne tik solidus þodis „akademinis”, bet ir teatro ðeimininkø (manyèiau, pagrástas) nenoras leisti koncertø klausytojams laisvai jaustis tiek salëje, tiek jos prieigose. Panaði padëtis – ir „Reval Hotel Lietuva”. Vieðbutis kà tik atsinaujinæs, viskas ðvaru, graþu, aplink sukinëjasi jo tarnautojai. Kur jau ten atsipalaiduosi...

Muzikos barai /60

Kætuèio PONIÐKAIÈIO nuotraukos

Virgis BAUBLINSKAS

Be to, „Reval Hotel Lietuva” Konferencijø salës akustika yra prastoka. Konferencijoms ji gal ir pakenèiama, taèiau koncertams – ne. Salë pernelyg plati ir trumpa. Jokiais bûdais nekaltinu „Vilnius Mama Jazz” rengëjø. Akademinio dramos teatro scenoje koncertavo ir Kauno dþiazo festivalio þvaigþdës, o „Reval Hotel Lietuva” tapo festivalio rëmëju, tuo palengvindamas kitø saliø nuomos naðtà. Vis dëlto, mano galva, tinkamesnë bûtø buvusi Rusø dramos teatro erdvë, o gal ir primirðtieji Profsàjungø kultûros rûmai. Puikià vietà dþiazo koncertams turi Kaunas. Vytauto Didþiojo universitete vyrauja demokratija: kas nori, klausosi muzikos, kam ji nepatinka, rûko ar fojë geria alø.

Dar vienas dalykas, verèiantis lyginti

Vilnius Mama Jazz 2003 From 14 to 16 November, jazz was thundering again in Vilnius, where the international Vilnius Mama Jazz festival was held for the second time. The venues for the main concerts were the Academic Drama Theatre and the Conference Hall of the Reval Hotel Lietuva. This year’s festival programme was quite diverse stylistically: from the Man Sound vocal sextet from Ukraine, with a style reminiscent of Take 6, to quite avant-garde compositions of the Copenhagen Art Ensemble.

However, the biggest attraction of the festival were two big names in jazz: the American bassist Marcus Miller and the patriarch of the Vilnius jazz school, Vladimir Èekasin, whose concerts are reviewed in the article.

Virgis BAUBLINSKAS

Davidas Linxas (Belgija) Leonidas Ðinkarenko (bosinë gitara) ið “Lithuanian Jazz Trio” Vladimiro Èekasino projektas “World Music Show”

„Vilnius Mama Jazz” su Kauno dþiazo festivaliu, – rëmëjai. Kaunieèiams labai pasisekë – jie turi tikrà rëmëjà „Craft Jacobs Suchard”. Ið karto norëèiau pagirti ir „Mama Jazz” rengëjø apsukrumà – festivalis rengiamas vos antrà kartà, o jau susirado solidø rëmëjà Klaipëdos „Ðvyturá”. Kokie rëmëjai, koks biudþetas, tokia ir festivalio programa. Á Kaunà kasmet atvaþiuoja kelios tarptautinio lygio dþiazo þvaigþdës, tad kitiems Lietuvos dþiazo forumams tenka vytis lyderá. Ðiømetis „Vilnius Mama Jazz” þadëjo daug ádomiø koncertø. Festivalio stilistika gana marga – nuo vokalinio seksteto „Man Sound”, „Take 6” ukrainietiðkojo atitikmens, iki gana avangardiniø „Copenhagen Art Ensemble” kompozicijø.

Taèiau pagrindiniai koncertai buvo du: amerikieèiø bosininko Marcuso Millerio ir Vilniaus dþiazo mokyklos patriarcho Vladimiro Èekasino. Juos ir aptarsiu.

Ið karto norëèiau pabrëþti, kad pateikiu asmeninæ nuomonæ, jokiu bûdu nepretenduojanèià á absoliuèià tiesà.

Teisybæ sakant, nesitikëjau, kad man taip patiks Marcuso Millerio ir jo grupës koncertas. Milleris jau daugelá metø garsëja kaip puikus bosininkas, kompozitorius, áraðø prodiuseris. XX a. devintojo deðimtmeèio pradþioje jis dirbo su tokiomis þvaigþdëmis kaip Dave’as Grusinas, Earlas Klughas, Groveris Washingtonas ar Chaka Khan, taèiau tikrasis pripaþinimas atëjo 1986 m., kai Milleris sukûrë muzikà ir prodiusavo legendinio dþiazo trimitininko Mileso Daviso albumà „Tutu”. Gana keista, bet toks produktyvus muzikantas iðleido tik septynis solo albumus, todël á Millerio koncertà ëjau tikëdamasis iðgirsti jo plokðtelëje „M2” girdëtà (ir nelabai patikusià) muzikà. Atsitiko prieðingai. Iðskirtinis Marcuso Millerio ir jo grupës nariø virtuoziðkumas ir profesionalumas verti didþiausiø pagyrø.

Gana ádomi ansamblio sudëtis, tiksliau,

nariø parinkimas.

Pats Milleris ir gitaristas Deanas Brownas groja labiau fusion stiliui priskirtinà muzikà. Pûtikai – saksofonininkas Rogeris Byamas ir

ki, sumanymas neblogas, taèiau buvo aiðkiai matyti, kad darbas nebaigtas.

Prieðingai nei iðvakarëse girdëtas Millerio grupës koncertas, Èekasino projektas nuvylë. Buvo aiðkiai matyti, kad remtasi principu „Eikim á scenà, paþiûrësim, kas bus.” Repetuota geriausiu atveju buvo dukart, o gal ir ið viso nerepetuota.

ypaè trimitininkas Michaelis „Patches” Stewartas – aiðkiai atstovauja mainstream dþiazui. Buvo ádomu klausytis ðiø stiliø derinio ir mëgautis ásimintinomis „Patches” Stewarto improvizacijomis. Tad nors á plokðteles Milleris áraðo ne itin ádomià muzikà (bent jau man á rankas pakliuvo tokia plokðtelë), koncertuose jis parodo viskà, kà sugeba iðspausti ið boso gitaros. Marcusas Milleris – ne tik puikus instrumentininkas, bet ir patyræs grupës lyderis. Jo ansamblis grojo kaip gerai suderintas ðveicariðkas laikrodis.

Kiek kitoká áspûdá padarë Vladimiro Èekasino projektas „World Music Show”. Garsëjantis grandioziniais uþmojais Èekasinas savo gerbëjø neapvylë ir ðá kartà. Projektui ágyvendinti jis pasikvietë klaviðininkà Tomà Kutavièiø, bosininkà Leonidà Ðinkarenkà, bûgnininkà Arvydà Jofæ, folkloriná ansamblá „Vydraga”, èigonø kolektyvà „Loiko”, Vilniaus konservatorijos dþiazo chorà ir netgi keletà ðokëjø. Uþmojai milþinið-

Choro dainininkai, diriguojami maestro Èekasino, kaþkà (sunkiai intonuodami) dainavo, „Vydraga” grojo sau, „Loiko” – sau, trumpiau tariant, – balaganas. Po bene pusvalandá trukusios áþangos pagalvojau, „kada gi pradës groti”, o po pusantros valandos koncerto pamaniau, „kada gi tai baigsis”, ir prisiminiau þinomo rusø saksofonininko Igorio Butmano frazæ: „Tempiam, tempiam ir negalim pritempti.” Pagaliau projektas baigësi, sakyèiau, banalokai nuskambëjusiu himnu.

Nors publikai ir patiko, vis dëlto manau, kad vargu ar pasitvirtino festivalio rengëjø investicijos á Vladimiro Èekasino projektà. Pinigai, skirti projekto lyderio ir muzikantø honorarams, salës nuomai, galëjo bûti investuoti á kà nors solidesnio. Bet tai – mano nuomonë.

Norëtøsi palinkëti festivalio rengëjams iðtvermës, uþsispyrimo ir diplomatijos patraukiant rëmëjus. Jei viskas ir toliau klostysis palankiai, galbût turësime dar vienà solidø dþiazo festivalá. n

Muzikos barai /61

Tai ádomu...

Algimantas TREÈIOKAS Marios Callas kûryba man primena lietuvio Oskaro Milaðiaus, Prancûzijoje gyvenusio ir prancûziðkai raðiusio poeto, kûrybà, o gal – ir gyvenimà.

1

Mana ðirdis yra vienui viena ðaltoje smuklëje, ir nemigas / Èia pat blësiame spinduly vargingà mano veidà stebi, / Ir niekas, niekas prieð mane nëra supratæs, ið kokiø mirèiø, / Neatitaisomø, kurèiø, yra sudëtos ðio pasaulio dienos!

O. Milaðius, „Nemigas”1

Maria Callas operos primadona

GYVENIMAS Vienatve, Motin mano, dar syká papasakokit, kaip að gyvenau!

O. Milaðius, „Rugsëjo simfonija”2

Maria Callas

Vaikystës metai

2

Gimë 1923 m. gruodþio 4 d. rytà Niujorke, „Gëliø ligoninëje”, graikø emigrantø Evangelios ir Georgeso Kalogeropoulosø ðeimoje. Buvo treèias vaikas.

Pakrikðtyta graikø pravoslavø cerkvëje Niujorke kaip Maria Anna Sophie Cecilia Kalogeropoulos, o vëliau visam pasauliui tapo þinoma kaip Maria Callas. Su seserimi Jackie (trejø metø brolis Vasilijus mirë nuo ðiltinës) anksti pradëjo domëtis muzika. Ðeimoje ji skambëjo daþnai: pradþioje – ið radijo aparato, vëliau – ið pianolos ir gramofono. Abi seserys valandø

Maria Callas, the Prima Donna of Opera This article, which is to be continued in the next issue of the journal, provides some fascinating insights into the life, personality and extraordinary and colourful career of one of the greatest artists in the history of music, Maria Callas.

Algimantas TREÈIOKAS

Muzikos barai /62

valandas klausësi áraðø ir dainuodavo paèios. Motinai tai patiko, ji skatino ðiuos dukrø pomëgius. Deðimtmetë Maria grodama fortepijonu jau mokëjo dainuoti Habanerà ið Georgeso Bizet „Karmen” ir „Að – Titanija” ið Ambroise’o Thomaso „Minjon”, bet mëgstamiausia jos daina buvo „Balandëlë”. Dainuodama pirmàjà ið ðiø arijø, ji labiau iðryðkino savo balso registro þemutines, o antràjà – virðutinio registro koloratûros galimybes.

Maria augo uþdara, draugø turëjo nedaug. Labai patraukli nebuvo: apkûni, trumparegë, su akiniais. Mama jos per daug nemylëjo. Marios gyvenimas jau vaikystëje tapo kova – viskà turëjo pasiekti pati, ir tai jà grûdino. Garbëtroðka motina dukters gebëjimus dainuoti daþnai demonstruodavo konkursuose.

Viename jø Maria laimëjo pirmàjà vietà ir dovanø gavo laikrodá. Jau tuomet ji norëjo bûti dainininkë.

ir pasistengë, kad mokinë bûtø ne tik priimta á konservatorijà, bet ir atleista nuo mokesèio uþ mokslà. Maria – devintame danguje ir visa ðirdimi puola prie darbo.

Elvira de Hidalgo tapo ne tik mylima mokytoja, bet ir geriausia drauge, o gal net motina. Jos pamokose Callas susipaþásta su bel canto dainavimu. Marios repertuarà papildo Bacho, Händelio, Haydno, Mozarto, Verdi, Schuberto, Brahmso kûriniai. 1940 m. studentø spektaklyje Maria dainuoja Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andþelika”, vëliau – Giuseppe’s Verdi „Kaukiø baliuje” ir „Aidoje”. Mokytojos pastangomis Callas balsas darosi lengvesnis ir paslankesnis, tobulëja vokalo technika. De Hidalgo sugebëjo pabudinti savo mokinës dramos aktorës talentà. Jos padedama, Callas pirmà kartà pasirodë profesionalioje scenoje, kur Franzo von Suppé operetëje „Bokaèas” dainavo Beatrièæ.

3

4

1937 m. sausio 28 d. Maria gerai baigë mokyklà. Iðleistuviø vakare dainavo iðtraukas ið miuziklø. Motina jau kûrë jos muzikinës karjeros planus. Graikijoje gyvenantys turtingi giminës gali padëti dukrai ágyti muzikiná iðsilavinimà. Jodvi vyksta á Graikijà, o tëvas liekasi Amerikoje. Jie pasimatys tik po aðtuoneriø metø.

Graikijoje Maria á Atënø konservatorijà nepatenka – per jauna. Stoja á Nacionalinæ konservatorijà. Per egzaminà dainuoja Habanerà ið Bizet „Karmen”.

1937 m. rugsëjá pradeda studijas. Jos mokytoja – dainininkë Maria Trivella.

1939 m. kasmeèiame studentø spektaklyje Maria su pasisekimu dainuoja Santukà Pietro Mascagni operoje „Kaimo garbë”. Tai pirmasis pasirodymas operos scenoje. Sulaukusi ðeðiolikos, bando pereiti á Atënø konservatorijà.

Per egzaminà dainuoja arijas ið Carlo Marios von Weberio „Oberono” ir Mascagni „Kaimo garbës”. Mergina apkûni, iðberta spuogø, apkramtytais ið baimës nagais. Komisijoje buvo garsi ispanø dainininkë Elvira de Hidalgo, dainavusi su garsiausiais pasaulio dainininkais, tarp jø – ir Enrico Caruso. Vëliau dainininkë prisiminë, kad pradþioje jai atrodë, jog ði mergina neturi jokiø perspektyvø. Iðgirdusi Marios balsà, de Hidalgo nuomonæ pakeitë ir, kaip raðo Stelios Galatopoulos, suteikë jai savo pirmàjà pamokà: „Arijà ið „Oberono” padainavote puikiai, bet teks ðá kompozitoriø pamirðti. Galësite prie jo gráþti po dvideðimties metø, o ðiandien ði muzika – ne jums.” Mokytoja, nekreipdama dëmesio á Callas iðvaizdà, buvo pakerëta jos balso

Prasidëjo Antrasis pasaulinis karas. Á jo verpetà átraukiama ir Graikija. 1941 m. balandþio 27 d. ðalá okupuoja faðistai.

Chaosas ir badas. Dauguma gyventojø, tarp jø ir Callas, keliauja daug myliø, kad galëtø pramisti. Tai palieka gilø randà jos gyvenime. Po keliø mënesiø, vokieèiams leidus, vël pradeda veikti mokyklos, teatrai. Elvira de Hidalgo pasistengia, kad Callas gautø nuolatinæ vietà Atënø operoje. 1942 m. liepà staiga suserga dainininkë, rytojaus dienà turinti dainuoti pagrindinæ partijà Puccini „Toskoje”. Mariai lieka viena diena partijai paruoðti ir, svarbiausia, rasti savo stambiam stotui tinkamà aprangà. Suknelë kabojo kaip maiðas, bet padëtá kiek gelbëjo plati skrybëlë ir papuoðalai. Nebûdama në devyniolikos, Maria pirmà kartà atliko Toskos vaidmená. Publikai patiko, kritikams – ne.

1942 m. geguþës–birþelio mënesiais kartu su kitais keturiais dainininkais Salonikø mieste Maria Callas dalyvauja koncertuose, kuriuos organizuoja Italijos institutas. Laikraðtis „Giornale di Roma” raðo, kad publika artistams ilgai plojo, generalinis konsulas dëkojo visiems atlikëjams, o moterims buvo áteikta gëliø. Salonikuose, kur nereikëjo ieðkoti maisto, ji su motina iðbuvo visà mënesá.

1942 m. birþelio 7 d. Gioachino Rossini 150-øjø gimimo metiniø proga Italijos kareiviams dainuoja ðio kompozitoriaus operø („Semiramidë”, „Vilius Telis”, „Sevilijos kirpëjas”) arijas.

Callas neiðklauso visø harmonijos pamokø ir Atënø konservatorijos nebaigia, pas de Hidalgo mokosi privaèiai.

5

Dalyvauja graikø kompozitoriaus Manoliso Kalomiriso (1883–1949) operoje „Vyresnysis meistras” (1915). Tai vienintelis kartas, kai ji pasirodo ðiuolaikinio kompozitoriaus operoje.

Tæsia koncertinæ veiklà. 1943 m. rugsëjo 26 d. Atënø „Olimpijos” teatre dalyvauja koncerte studentams, atvykusiems ið Egipto ir studijuojantiems Graikijoje, paremti (dainuoja arijas ið „Fidelio”, „Tais”, „Aidos”, Mozarto miðiø, populiarias dainas), o gruodþio 12 d. – Atënø „Kotopouli-Rex” teatre – tuberkuliozës ligoniams paremti (atlieka arijas ið „Fidelio” ir „Semiramidës”).

1944 m. balandþio–geguþës mënesiais atlieka pagrindines partijas Atënø „Olimpijos” teatre statomose operose – D’Alberto „Slënyje” ir Mascagni „Kaimo garbëje”. Pirmojoje Callas dainuoja su praeityje garsiu baritonu Evangelosu Mangliverasu, kurio artistiniai gabumai jai padarë nemaþai átakos.

6

1944 m. rugpjûtá Atënø „Arena Herodes Atticus” scenoje Callas dainuoja Leonorà Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelio”, nes dainuoti turinti dainininkë nespëjo iðmokti partijos. Kritikai ir publika jos atliekamà herojæ sutiko labai ðiltai. Operos finale Leonora iðvaduoja savo vyrà ið kalëjimo ir dainuoja arijà „Ateik, viltie”. Maria tarytum iðpranaðavo savo pavergtiems tëvynainiams, kad Graikija atgaus laisvæ. Spalio mënesá á ðalá ásiverþë graikø pasiprieðinimo judëjimo kariai, kilo pilietinis karas. Tëvynëje karas baigësi, o Callas stojo á kità kovà – su prieðininkëmis, konkurentëmis.

Greièiausiai jas pykdë Callas noras ir gebëjimas kiekvienoje atliekamoje partijoje rasti kà nors sava. Sandoris su Atënø opera buvo nutrauktas, Amerikos atstovybë pasiûlë gráþti namo.

Paskutiná kartà Atënuose Callas dainuoja Karlo Millöckerio operetëje „Vargðas studentas”, tada ji Graikijà palieka ir iðvyksta á Amerikà. Ten tikisi gero darbo, ákûnyti savo svajas. Jos mokytoja laikësi kitos nuomonës. De Hidalgo pritarë, kad ið Graikijos reikia iðvykti, bet tik ne á Amerikà. Anot jos, Callas ateitis – Italijoje. Iðsikovojus pasisekimà èia, jai plos visas pasaulis. Taèiau yra dar viena prieþastis vykti á Amerikà – noras pamatyti tëvà. Tëvas iðvysta jau ne paauglæ, bet dvideðimt vieneriø metø merginà.

Atvykusi á Amerikà, ieðko darbo. Bando padëti „Metropolitan opera” teatre dainuojantis graikas Nicola Moscone. Jà iðklauso teatro generalinis direktorius E.

Muzikos barai /63

Tai ádomu...

Johnsonas ir pasiûlo kità sezonà dainuoti operose „Fidelio” ir „Madam Baterflai”.

Abiejose operose reikëtø dainuoti anglø kalba. Reikli ir valdinga Callas tokio sandorio atsisako: ji nenori vokieèiø operø dainuoti angliðkai ir, tuo metu sverdama beveik ðimtà kilogramø, – jaunutës Èio Èio san. Pasisiûlo galinti dainuoti Aidà arba Toskà, bet jai atsakoma neigiamai.

Callas iðklausoma San Francisko operoje. Komisija pripaþásta, kad dainininkë turi puikø balsà, bet jos vardas publikai nieko nereiðkia. Geriau vykti á Italijà ir ten iðgarsëti. Kaip raðo Galatopoulos, Maria atsakë trumpai ir aiðkiai: „Kai að pagarsësiu Italijoje, jûs man bûsite nereikalingi.”

1949-ieji. Callas su Arturo Toscanini, Victoru de Sabata ir Antoninu Wotto

7

Susitinka su garsiu dainininku Nicola Rossi Lemeni, kuris pristato jà senam tenorui Giovanni Zenatello. Ðis ieðko Dþokondos vaidmens atlikëjos Veronos operos teatrui „Arena”. Callas gauna ðá vaidmená, labai kruopðèiai jam ruoðiasi ir 1947 m. rugpjûèio 2 d. debiutuoja Veronoje. Tuomet jai dar nebuvo dvideðimt ketveriø. Enzo partijà dainavo Richardas Tuckeras, dirigavo Tullio Serafinas, suvaidinæs jos karjeroje labai svarbø vaidmená.

Spektaklá þiûrëjo, jo klausësi dvideðimt penkiø tûkstanèiø þmoniø auditorija.

Uþgesus ðviesai, niekam neatëjo á galvà mintis, jog de Hidalgo þodþiai pranaðiðkai pildosi. Callas atliktas Dþokondos vaidmuo pradës jos þaiþaruojanèià artistës karjerà, kuri sudrebins ir pakreips kita linkme visà operos pasaulá, prikels senàjà italø operà gyventi. Dirigentas Serafinas pirmasis ið Italijos muzikantø ávertino jaunàjà dainininkæ ir pasakë: „Að ið karto supratau, jog greitai Maria Callas bus ryðkiausia XX a. dainininkë.” Po operos bendroje vakarienëje susitinka su komersantu, dideliu operos mëgëju Giovanni Battista Meneghini.

Muzikos barai /64

Callas bando patekti á pagrindinæ pasaulio operos ðventovæ „La Scala” teatrà, taèiau nesëkmingai. Jos bendramintis Serafinas pasiûlo jai Venecijos teatre „La Fenice” dainuoti Richardo Wagnerio „Tristane ir Izoldoje” ir Puccini operoje „Turandot”. Izoldos partijà teko iðmokti per mënesá. Ðis kûrinys, kaip ir kitos Wagnerio operos („Parsifalis”, „Valkirijos”), buvo dainuojamas italiðkai. Dainavo puikiai, vaidino gerai. Izoldos ir Turandot vaidmenys sukëlë didesná atgarsá nei prieð tai – Dþokonda. Pasipila nauji pasiûlymai. Maestro Serafinas pataria, kuriuos vaidmenis rinktis.

8

1948 m. Trieste dainuoja Leonorà Verdi operoje „Likimo galia”, Genujoje – Izoldà, Romoje, Veronoje, Genujoje ir Pizoje – Turandot, Turino ir Rovinjo miestuose – Aidà. Metø pabaigoje Florencijoje pasirodo „Teatro Comunale” – dainuoja Vincenzo Bellini operoje „Norma”. Mariai – dvideðimt penkeri.

1949 m. Venecijoje ir Palerme dainuoja Wagnerio operoje „Valkirijos”, Neapolyje – „Turandot”, Romoje – „Parsifalyje”. Venecijos teatre „La Fenice” buvo numatyta pastatyti Bellini operà „Puritonai”. Ji retai statoma, nes sunki vokaliniu atþvilgiu, ypaè Elvyros partija. Ðiam vaidmeniui pasirinkta Margarita Corozio, kitø pretendenèiø nebuvo. Dainininkë suserga.

Maestro Serafinas pasiûlo ðá vaidmená Callas. Mat dirigento dukra, gyvenusi viename vieðbutyje su Maria, girdëjo ðià dainuojant arijà ið „Puritonø”. Dainavimas patiko, ir ji apie tai papasakojo tëvui.

Be tos vienos arijos, Maria nieko daugiau nemokëjo. Su ðia opera jà supaþindino de Hidalgo. Iki premjeros buvo likusi savaitë. Ir ji pasidavë ðiai avantiûrai.

1949 m. sausio 8, 12, 14, 16 d. dainuoja Wagnerio operoje „Valkirijos”, o 19 d.

– Bellini „Puritonuose”. Callas dainavimas publikai patiko, o suaudrinta Italijos muzikinë spauda jà pavadino „operos stebuklu”. Yra þmoniø, kurie nepaprastomis aplinkybëmis susikaupia ir pasiekia norimø rezultatø. Tai sugebëjo ir Maria Callas. Kuo talentingam þmogui sunkiau, tuo daugiau galimybiø jis randa savyje.

Operos istorijoje daugiau tokiø faktø neþinau, tai – fenomenas.

9

Metai buvo geri. Dainuoja „Valkirijose” Venecijoje ir Palerme, „Puritonuose” – Venecijoje, „Turandot” – Neapolyje, „Parsifalyje” – Romoje. Balandþio 21 d. iðteka uþ Meneghini. Liepos mënesá ji jau Argentinoje – dainuoja „Turandot”,

„Normoje” ir „Aidoje”. Jos Norma, taip ilgai kartu su Serafinu ruoðta, buvo sutikta labai ðiltai. Gráþusi á Veronà, Maria buvo maloniai nustebinta – jos laukë puikûs apartamentai su vaizdu á „Arena di Verona”. Tai vyro nuopelnas. Ji turi ne tik vyrà, bet ir bûstà, ramià ir ðiltà aplinkà.

Metø pabaigoje kartu su puikiu solistu Gino Bechi Neapolyje dainuoja Verdi operoje „Nabukas” (ðis áraðas yra iðlikæs).

Prieð tai (lapkrièio 8–10 d.) plokðteliø kompanija „Cetra” áraðo Turine su „Orchestra Sinfonica di Torino della Rai” ir dirigentu Arturo Basile tris garsias arijas („Liebestod” ið „Tristano ir Izoldos”, garsiàjà „Casta Diva” ið „Normos” ir arijà „O rendetemi la speme” ið „Puritonø”). Tai – vieni geriausiø Callas áraðø.

10

1950 m. dainuoja „Normà” Venecijoje, Romoje, Katanijoje, „Aidà” – Breðoje, Neapolyje, „Tristanà ir Izoldà” – Romoje.

Callas svajonë – dainuoti „La Scala” teatre. Teko laukti daugelá metø. Susirgus Renatai Tebaldi, Maria kvieèiama dalyvauti Verdi „Aidoje”, rodomoje Milano mugës atidarymo proga. Ne to ðioje operos ðventovëje tikëjosi Callas. Pasirodymas buvo sutiktas ðiltai, bet sandorio nepasiûlyta.

Geguþës mënesá iðvyksta á Meksikà, dainuoja „Aidà”, „Normà”, „Toskà”, naujà Leonoros vaidmená Verdi „Trubadûre”. Veronoje nuspræsta parodyti retai atliekamas operas. Callas pasiûlytas Fiorilos vaidmuo Rossini operoje „Turkas Italijoje”. Maria buvo viena ið dainininkiø, kuriø amplua gana platus. Èia ji – komedinë aktorë. Spektaklá statë garsus kino reþisierius Luchino Visconti. Uþsimezgë jø draugystë. Juos siejo bendras meninis principas. Vëliau jie dar susitiks.

11

1951 metai skirti Giuseppe’s Verdi garbei. Callas dalyvavo „Traviatoje”, „Trubadûre”, „Aidoje”, „Sicilijos miðparuose”.

Buvo pakviesta á perklausà pas garsøjá dirigentà Arturo Toscanini – jam tai patarë dukra. Buvo ieðkoma ledi Makbet atlikëjos Verdi operoje „Makbetas”. Garsusis dirigentas Maria buvo patenkintas, deja, ðio genialaus projekto ágyvendinti nebuvo lemta, nes maestro susirgo. „La Scala” vël kvietë pakeisti Tebaldi operoje „Aida”, bet ðákart Callas grieþtai atsakë – ji norinti bûti solistë, o ne spragø uþkamðytoja. Vis dëlto „La Scala” susiprotëjo ir pasiûlë jai sandorá – dainuoti „Normoje”, „Pagrobime ið Seralio” ir „Sicilijos miðparuose”. Tai buvo didelis laimëjimas, Callas – be galo laiminga. Iki pasiro-

pastatymu. Publika ir kritikai sutartinai Marià pavadino unikalia. Tai buvo gera pradþia ðioje operos ðventovëje. Vëliau ji dainavo Normà, ir, kaip teigia kritikai, tai buvo ðventë, kurios jie nebuvo matæ pastaruosius trisdeðimt metø. Treèioji opera, padainuota „La Scala” teatre, – Mozarto „Pagrobimas ið Seralio”. Milane, kur Mozarto operos niekada nebuvo populiarios, ðioji buvo statoma pirmà kartà. Callas puikiai padainavo Konstancos partijà ne vokiðkai, bet italiðkai. Pasisekimas didelis, taèiau Mozarto operose Callas daugiau niekada nedainavo.

Su Luchino Visconti 1954-aisiais

dymo „La Scala” buvo likæ daug laiko, ir ji galëjo gràþinti savo „operines skolas”.

Florencijoje dainavo Christopho Willibaldo Glucko operoje „Orfëjas ir Euridikë”.

Paskui vyko, ðá kartà su vyru, á Meksikà ir Brazilijà. Meksikoje dainavo Aidà, Violetà, San Paule – Normà ir Violetà, Rio de Þaneire – Normà, Toskà ir Violetà.

12

Rio de Þaneire Violetà Verdi „Traviatoje” pirmoji dainavo Renata Tebaldi.

Kaip raðo Galatopoulos, Brazilijos publika buvo uþganëdinta jos puikaus dainavimo. Callas pasirodë Bellini „Normoje”.

Jos Norma sukeldavo ilgai trunkanèias ovacijas, kritikai vadino jà didþiàja dainininke. Vaidyba ir dainavimas papildë vienas kità. Tebaldi buvo kitos nuomonës. Abi dainininkes ðiltai sutiko publika, taèiau klausytojai pasidalijo: vieni buvo uþ Tebaldi, kiti – uþ Callas. Dainininkiø draugystei atëjo galas. Padëtá apsunkino ir tai, kad operos teatro meninis vadovas, pasikvietæs Callas, pareiðkë, jog dël publikos reakcijos numatyti jos spektakliai atðaukiami. Áþeista Maria pareikalavo vykdyti visus numatytus ásipareigojimus.

Toskos ji nebedainavo (nors dar buvo numatyti du pasirodymai), bet su dideliu pasisekimu du kartus pasirodë „Traviatoje”. Paskutinis laðas – Tebaldi dainuoja „Toskoje”, kur pagal sutartá turëjo dainuoti Callas. Maria kuo greièiau palieka Brazilijà ir skrenda á Sicilijà, kur, minint Bellini 150-àsias gimimo metines, dainuoja ðio kompozitoriaus „Normoje”. Po keliø dienø pasirodo „Puritonuose”.

14

Pirmasis sezonas „La Scala” teatre buvo puikus. Marios jau laukë Florencijos muzikos festivalis, kuriame buvo dainuojamas Rossini. Jai pasiûlyta dainuoti operoje „Armidë”, kuri labai sunki techniniu atþvilgiu, – dël to nebuvo statoma scenoje 116 metø. Serafinui kilo mintis ðià operà atgaivinti, ir tai pavyko padaryti padedant Callas. Pasisekimas milþiniðkas.

Callas tampa pagrindine Italijos operos primadona. Teisi buvo Elvira de Hidalgo, kuri teigë, kad pirmiausia Italijoje Maria Callas sulauks pripaþinimo ir sëkmës.

Londono „Covent Garden” siûlo ðiame teatre atlikti Normà. Ji èia nebuvo statoma nuo 1929 m., kai ðià partijà paskuMaria Callas – Toska Londono “Covent Garden” teatro pastatyme 1964 m.

15

1952 m. sezonà Veronoje Callas pradeda dainuodama Amilcare’s Ponchielli operoje „Dþokonda”. Tai vaidmuo, kurá ji èia atliko prieð penkerius metus. Daug nubëgo vandens, buvo sunku, bet, kaip raðo Galatopoulos, tapusi operos primadona, Callas sukûrë naujà dvasià muzikos scenoje, naujà poþiûrá á senàsias operas, ir klausytojai pamaþu suprato bei ávertino ðá revoliucingà þingsná.

Maria pasiraðo sandorá su EMI plokðteliø firma, kuri garantuoja, kad áraðai bus atliekami „La Scala” teatre su geriausiais dirigentais, dainininkais ir orkestrais.

1952 m. lapkrièio 8 d. kartu su M. Picchi (Polonë), Ebe Stignani (Adalgisa) ir Joan Sutherland (Klotilda) dainuoja Londono „Coven Garden” teatre „Normoje”.

Dirigentas – Vittorio Gui. Operos pasaulyje tai – svarbus ávykis. Publika stovëdama ilgai plojo dainininkams, bet pirmiausia – Mariai. Anglø operos mëgëjai nedaþnai taip daro. Po ðio spektaklio Callas tapo garsia dainininke. Nereikia pamirðti, kad jos balso niekas nelaikë idealiu. Ji geniali tuo, kad sugebëjo ðiuo balsu perteikti visus Normos psichologinës dramos atspalvius. Ne visi muzikos kritikai Callas vienareikðmiðkai gyrë: atsirado ir tokiø, kurie tvirtino, kad nors jos Norma ir puiki, bet ji – ne Rosa Ponselle.

16

13

Iðvyksta á Milanà ruoðtis pasirodymui „La Scala” teatre. Pagal tradicijà ðis garsusis teatras sezonà pradeda gruodþio 7-àjà – ðv. Ambrozijaus, Milano globëjo, dienà.

1951–1952 m. sezonà „La Scala” pradëjo efektingu Verdi operos „Sicilijos miðparai”, kur Callas atliko Elenos vaidmená,

no dainuoja operose „Puritonai”, „Traviata”, „Liuèija di Lamermûr”, „Rigoletas”, „Toska”. Klausytojai èia susidûrë su unikaliu atveju. Kaip raðo Galatopoulos, ðios ðalies publika suprato, kà gali dramatinis sopranas. Pirmà kartà XX a. operos atlikimo istorijoje ði sunki vokaliniu atþvilgiu Liuèijos partija buvo pilna tragizmo.

tiná kartà dainavo garsioji Rosa Ponselle, geriausia Norma. Taèiau Callas laukë Meksikos sandoris, ir pasirodymà Londone teko atidëti.

Meksikoje kartu su Giuseppe di Stefa-

1952-øjø „La Scala” teatro sezonas prasidëjo Verdi „Makbetu”. Ðiame spektaklyje Callas suspindo dar ryðkiau. Publika siautëjo. Buvo atlikti dar keturi spektakliai. Iðliko gruodþio 7 d., jos pirmojo spektaklio, áraðas. Teatrui reikëjo Callas lygiai taip, kaip ir jai – teatro.

1953 m. pradþioje Florencijoje Maria dainuoja Gaetano Donizetti operoje „Liuèija di Lamermûr”. Jos Liuèija ávairesnë ir gilesnë nei atliktoji Meksikoje. Ðioje operoje Callas dainuos daug kartø, ir tai – vienas didþiausiø jos karjeros laimëjimø.

1953 m. Romoje atliktas Violetos vaidmuo Verdi „Traviatoje” sukëlë ðurmulá.

Callas vaidmená traktavo netradiciðkai. Ne visiems tai buvo priimtina. Pirmà kartà ði opera buvo parodyta prieð ðimtà metø.

Muzikos barai /65

Tai ádomu...

17

„Florencijos geguþës” festivalio rengëjai surado seniai rodytà ir uþmirðtà Luigi Cherubini operà „Medëja”. Sunki ir vokalinë partija, ir vaidyba. Callas sugebëjo jà atlikti puikiai.

Londone dainininkë dalyvauja karalienës Elþbietos II karûnavimo jubiliejaus programoje, dainuoja Aidà. Jos Aida, padainuota ir suvaidinta neáprastai, dideliø pagyrimø nesulaukë. Vëliau dainavo Normà ir Verdi „Trubadûre” – Leonorà. Ði opera sulaukë didelio publikos dëmesio.

1953–1954 m. „La Scala” teatro sezonas prasideda be Callas. Kompozitoriaus Alfredo Catalani 60-øjø mirties metiniø proga parodyta jo opera „Vali”. Dainavo Renata Tebaldi. Vokaliniu atþvilgiu partija buvo atlikta puikiai, taèiau iðraiðkingumo trûko. Po trijø dienø parodytas Florencijos „Medëjos” pastatymas su Callas. Padedama puikios muzikos, Maria sugebëjo perteikti vaidmens dramatiðkumà, sukûrë gyvà ir átikinamà vaidmená.

Dauguma operos mëgëjø po ðio spektaklio pajuto, jog labai graþus Tebaldi balsas yra ðiek tiek vienodas. Tame sezone Tebaldi su dideliu pasisekimu dainavo Verdi „Otele”, Piotro Èaikovskio „Eugenijuje Onegine” ir Puccini „Toskoje”.

18

„La Scala” teatre karaliavo Callas. Jos Medëja, Liuèija, Elizabeta (Verdi „Don Karlas”) publikai patiko. Savo dramatizmu operos mëgëjus sukrëtë Alcestë to paties pavadinimo Glucko operoje.

Aplodismentø – begalës, scena – pilna gëliø. Jos padainuota ir suvaidinta Liuèija sulaukë daugybës liaupsiø. Po ðios pergalës ji nutarë pasiekti dar vienà ir per pusantrø metø suliesëjo. Aukðta, pilna moteris tapo elegantiðka ir patraukli.

Pirmà kartà tokia pasirodë atlikdama Margaritos vaidmená Arrigo Boito operoje „Mefistofelis”. Vëliau – gastrolës Èikagoje: dainuoja „Normoje”, „Traviatoje”, „Liuèijoje di Lamermûr”. Pasisekimas.

19

1954–1955 m. „La Scala” sezono metu dainuoja retai atliekamoje Gaspare’s Spontini operoje „Vestalë”. Reþisierius – Luchino Visconti. Operoje dainuoja garsûs dainininkai: Franco Corelli, Ebe Stignani, Nicola Rossi-Lemeni. Pastatymui iðleista daug pinigø. Repeticijose ir pirmajame spektaklyje dalyvavo pats Arturo Toscanini. Toliau – Umberto Giordano opera „Andrë Ðenjë”, „Somnambula”, „Turkas Italijoje”, „Traviata”. Daug

Muzikos barai /66

áraðø studijoje.

1955 m. rugsëjo 29 d. kartu su visu „La Scala” choru ir orkestru dalyvauja festivalyje Berlyne, Donizetti operoje „Liuèija di Lamermûr”. Dainuoja kartu su Giuseppe di Stefano, Rolando Panerai, Nicola Zaccaria. Diriguoja garsusis Herbertas von Karajanas. Dvylika tûkstanèiø operos mëgëjø grûmësi su policija dël keturiø tûkstanèiø vietø salëje. Yra iðlikæs ðis vienas geriausiø Callas atliktø operos áraðø. Prieð 26 metus ðá spektaklá Toscanini parodë su Toti Dal Monte, dabar Karajanas – su Callas. Berlyno publika abiem atvejais buvo suþavëta.

20

1955 m. spalio, lapkrièio mënesá Èikagos operoje dainuoja „Puritonuose”, „Madam Baterflai” su di Stefano ir „Trubadûre” – su Jussi Björlingu, Stignani ir Ettore Bastianini. Publika ir kritika puikiai ávertino pastaràjá spektaklá. Geriausias tø laikø tenoras Björlingas sakë: „Dabar að þinau, kas yra tobulybë. Tai – Callas atliekama Leonora.” Suþibëjo jau liekna Callas ir „Madam Baterflai”.

1956 m. Vienoje dainuoja Liuèijà, spalio mënesá Niujorko „Metropolitan opera” teatre – Normà, Toskà, Liuèijà.

Kritikai giria jos vaidybà, bet ne dainavimà.

Gastrolës Londone. 1957 m. vasario 2 d. kartu su Stignani Callas dainuoja „Normoje”. Dauguma norëjo ásitikinti, ar sulieknëjusi dainininkë gerai dainuoja. Jos balsas skambëjo puikiai. Kartu su Stignani jai reikëjo kartoti garsøjá duetà ið antro veiksmo „Mira, o Norma”. „Covent Garden” opera to nebuvo girdëjusi ketvirtá amþiaus.

21

1957 m. Milano operos teatro sezone Callas pasirodo kovo 2 d. dainuodama Bellini operoje „Somnambula” Aminà, vëliau – Donizetti „Anoje Bolenoje” ir Glucko „Ifigenijoje Tauridëje”. „La Scala” teatre dainavo ðeðis sezonus. Italijos prezidentas uþ nuopelnus savo ðalies operai apdovanojo Callas garbës titulu „Commendatore”, nors ji ir nebuvo italë.

Po „La Scala” Callas vyksta á Kelnà, kur su teatru dalyvauja „Somnambulos” spektakliuose. Kritikai spaudoje jà liaupsina, publika ðiuos spektaklius prisimins kaip vienus áspûdingiausiø gyvenime.

Vëliau dainuoja Graikijoje, vyksta á Edinburgo festivalá.

1957 m. lapkrièio mënesá dainuoja Dalase. Yra iðlikæ dvideðimtosios dienos repeticijoje atliktø arijø áraðai. Koncertas

pavyko puikiai.

Pradeda 1957–1958 m. „La Scala” teatro sezonà Verdi „Kaukiø baliuje” dainuodama Amelijà.

22

1958 m. sausio 2 d. vyksta á Romà, kur turi dainuoti iðkilmingame „Normos” spektaklyje dalyvaujant paèiam Italijos prezidentui. Dienà prieð tai praranda balsà ir negali baigti spektaklio. Kyla skandalas, kurio pagrindinë kaltininkë – Callas. Ji retai atðaukdavo dalyvavimà spektakliuose: „La Scala” teatre iki 1958 m. kovo mënesio ið 157 spektakliø nedalyvavo tik dviejuose. Pasveikusiai jai neleidþiama dainuoti. Paduoda operos teatrà á teismà ir po septyneriø metø bylà laimi.

1958 m. vasario–kovo mënesiais koncertuoja Niujorko „Metropolitan opera” teatre (Violeta, Toska, Liuèija). Kovo 27 d. Lisabonoje dainuoja „Traviatoje” su Alfredo Krausu. Milane puikiai pasirodo Donizetti operoje „Ana Bolena” ir Bellini „Pirate”. Tuo Callas draugystë su ðiuo teatru baigiasi. Nesutarimø kyla ir su „Metropolitan opera”, kurios vadovybë siûlo jai vokaliniu atþvilgiu nepriimtinà variantà („Makbetas”, „Traviata” ir vël „Makbetas”). Dalyvauja Amerikos operinio meno suruoðtame Bellini operos „Piratas” koncertiniame atlikime (áraðas iðlikæs).

23

Londone dar dainuoja Violetà, Medëjà, Dalase – Violetà, Liuèijà ir Medëjà. Graikijoje dainuoja Normà, Medëjà, Milane – Paolinà Donizetti operoje „Poliuto”, Medëjà, Londone – Toskà, Paryþiuje – Normà ir Toskà. Daug áraðo, koncertuoja kartu su ilgameèiu partneriu Giuseppe di Stefano. Nuo koncerto Hamburge 1973 m. spalio 25 d. iki koncerto Londono „Albert Hall” tø metø gruodþio 2 d. jiems akompanuoja pianistas Ivoras Newtonas, iðskyrus lapkrièio 20 d. koncertà Madride, kuriame akompanavo pianistas Robertas Sutherlandas.

Pastarasis jiems talkino nuo koncerto Paryþiuje 1973 m. gruodþio 7 d. iki paskutinio koncerto Japonijos Saporo mieste 1974 m. lapkrièio 11 d. Koncertai nepavyko, dainininkø balsai jau nebebuvo tokie kaip pirmiau, bet dauguma þmoniø galëjo juos iðvysti scenoje.

Pasak kritikø, Callas balsas pradëjo silpti tarp 1959 ir 1965 m. Visu balsu ji dainavo tik 12–13 metø, tuo tarpu garsioji Giuditta Pasta – 34, Birgit Nilsson – 35 metus.

24

1965 m. liepos 5 d. paskutiná kartà Londono scenoje dainavo Toskà. Jos atliekama arija „Vissi d’arte” buvo kupina graudesio ir gilumo. Kiek reikëjo iðgyventi ir patirti nesëkmiø, kad ið gilumos sklistø dvasingumo ir ðvelnumo kupinas balsas (J. Kestingas).

Ji – garsi dainininkë, jos populiarumas traukia þiûrovus, jai plaukia daug naujø pasiûlymø. Tai Giacomo Meyerbeero „Hugenotai”, Mozarto „Figaro vedybos”, Claudio Monteverdi „Popëjos vainikavimas”, Wagnerio „Tristanas ir Izolda”, Londono „Covent Garden” operoje – Visconti statomas Verdi „Trubadûras”.

Ji renkasi partnerius, dirigentà, repeticijø datas, honorarà, bet viskas taip ir lieka svajonës. 1976 m. vasario mënesá Mascagni „Kaimo garbëje” jai siûloma dainuoti Santukà kartu su Placido Domingo, o 1977 m. vasario–kovo mënesiais „Metropolitan opera” teatre – Franciso Poulenco „Karmelièiø pokalbiuose”.

1971–1972 m. veda meistriðkumo kursus garsiojoje Niujorko Dþuliardo mokykloje. Juose dalyvauja ne vien jauni dainininkai, bet ir Placido Domingo, Tito Gobbi, Bidú Sayão, Elisabeth Schwarzkopf, pianistas Alexis Weissenbergas, Franco Zeffirelli, dramos artistai.

Vëliau apie jos mokymo kursus Terrence McNally paraðë pjesæ, kuri statoma daugelyje pasaulio ðaliø.

25

1973 m. balandþio mënesá Turino teatre Callas debiutuoja kaip reþisierë. Stato Verdi „Sicilijos miðparus”. Dainuoja Raina Kabaivanska, Gianni Raimondi, ðoka Natalija Makarova. Be pasisekimo.

Karjerai pasibaigus, gyveno Paryþiuje. Jai padëjo Bruna, draugë ir pagalbininkë, ir Ferruci, vairuotojas ir slaugytojas.

Mirë vieniða Paryþiuje. Buvo kremuota, palaikai iðbarstyti Egëjo jûroje.

Kino teatruose kà tik parodytas Franco Zeffirelli filmas „Callas visam laikui”.

Tai jau treèias jo filmas operos tema. Du pirmieji – „Traviata” ir „Otelas” – didelëmis meninëmis vertybëmis nepasiþymëjo. Ðis iðsiskiria. „Ilgai svyravau, ar statyti filmà, nes tai reikðtø iðkilmingai prakalbinti mirtá („putting words into the mouths of the dead”), – 2001 m. balandá Londono dienraðèiui „Sunday Times” pareiðkë reþisierius, tris deðimtmeèius buvæs dainininkës draugu. – Að skolingas Mariai, – toliau tæsë. – Þmonës þino, jog tai mitas, legenda ir tuðèias reikalas. Að norëjau parodyti realybæ: þmogiðkà ir trapø genijø. Parodyti, kas atsitiko paskutinëmis gyvenimo akimirkomis.

Daugeliui þmoniø tai – paslaptis.” „Pro Marià Callas nepraeina niekas.

Arba ateina, arba ne” (citata ið kino filmo „Callas visam laikui”).

ASMENYBË Að sveikinu tave, ateinanèià manæs sutikti, Kai mano þingsniai aidi ið blausios, ðaltos laikø angos.

Tave að sveikinu, vienatve, mano motina.

Kai mano ûksmëje vieðëjo dþiaugsmas…

O. Milaðius, „Rugsëjo simfonija”3

26

Pirmà kartà apie Marià Callas iðgirdau jos karjeros pabaigoje. Tuomet apie jà buvo daug raðoma ne tik kaip apie dainininkæ, bet ir kaip apie visuomenës prieðtaringai vertinamà asmenybæ. Spaudoje ji buvo gretinama su Renata Tebaldi. Tik vëliau iðgirdau jos balsà, kuris pakerëjo.

Callas buvo artistë, bet ne Holivudo þvaigþdë, kuri keistø vyrus kaip pirðtines, kuri ne kartà iðtekëtø ir iðsiskirtø.

Karjeros virðûnëje ji sulieknëjo (nuo 92 iki 64 kg), tapo viena elegantiðkiausiø pasaulio moterø. Jos garderobe – 25 kailiniai, 130 porø batø, 200 sukneliø, 300 skrybëliø ir 50 vakariniø drabuþiø.

27

Jai patiko ryðkûs vyrai. Iðtekëjo uþ verslininko Giovanni Battistos Meneghini.

Galima prieþastis – moteriai reikia turëti ðalia savæs vyrà. 1959 m. balandþio 21 d.

Paryþiuje, „Maksimo restorane”, ðventë deðimties metø vedybø jubiliejø. Gausybë sveikinimø, begalës gëliø. Spauda raðë ne tik apie meniu, bet ir citavo Callas þodþius: „Að – balsas, jis – siela.” Jiems iðsiskyrus, jis sakë: „Callas sukûriau að…

Kai jà sutikau, buvo stambi, nemokanti rengtis moteris, neturtinga kaip baþnyèios pelë. Dabar man tenka girdëti, kad jà iðnaudojau. Dabar að turiu jai atiduoti pusæ santaupø.” Teismas dainininkei priteisë namà Milane, jam – vilà Sirmione. Ji gavo visas savo brangenybes, o svarbiausia – teisæ á savo áraðus. Callas motina teigë: „Meneghini jai buvo tëvas ir motina.

Dabar jis nereikalingas. Maria niekada nebus laiminga, tai – mano kaip motinos nuojauta. Tokioms moterims nelemta paþinti tikros meilës.” Su Meneghini iðsiskiria. Santykiai su motina ir seserimi nëra ðilti, tëvas gyvena toli. Ji lieka viena.

Prieð tai gal buvo romanas su baritonu. Jai patiko kino reþisierius Luchino Visconti, bet jam labiau patiko graþuolis tenoras Franco Corelli. Teigiama, kad bûta artimø santykiø su tenoru Giuseppe di Stefano.

28

Arystoteles Onassis. Jis – turtingas, ji – garsi. Abu graikai. Susipaþino Venecijoje, paskui jis atvyko á Londonà þiûrëti jos atliekamos Medëjos, surengë prabangø priëmimà penkiems tûkstanèiams sveèiø. Kartu plaukiojo jo prabangia jachta „Christine”, kurioje lankësi turtingiausios ir garsiausios pasaulio asmenybës, tarp jø – ir Winstonas Churchillis su þmona. Tai buvo ne jachta, o plaukiojantys rûmai su daugybe meno kûriniø. Savininko darbo kabinete kabëjo El Greco paveikslas. Jachtà aptarnavo 43 asmenys, buvo baseinas, voniose – paauksuoti èiaupai. Plaukiodama Callas atsiveþdavo daugybæ apdarø.

Onassis padovanojo jai apyrankæ su iðgraviruotomis raidëmis „TMWL” – „To Maria with love” (Mariai su meile). Kartà þurnalistams jis yra pareiðkæs: „Þinoma, man malonu, kad tokiai moteriai kaip Maria Callas gali patikti toks þmogus kaip að. Kas galëtø atsisakyti?”

Tai tik draugystë ar kas nors daugiau?

Galbût jai tai suteikë galimybæ palypëti kitais ðlovës laiptais, kur meno þmonës ne visada patenka. Tai þingsnis, kurá visada þengia stiprûs þmonës. Ne visuomet jis bûna teisingas, bet dauguma pasielgia kaip tik taip. Buvo pastojusi, bet viskas baigësi abortu. Santykiai ðàla, jie pykstasi. Callas prislëgta, nelaiminga. Turtuolis, trokðtantis visuomenës dëmesio, randa sau kità objektà – Amerikos prezidento naðlæ Jacqueline Kennedy. Ir jai dovanoja apyrankæ su uþraðu „TJWL”, pasikeitë tik viena raidë. Callas ðioje kovoje pralaimi. Onassis, þmogus, galintis diktuoti savo madà, veda J. Kennedy.

Gal ir teisus Friedrichas Nietzsche, kuris raðë, kad vedybos stiprios tada, „kai þmona, padedama vyro, nori pasidaryti áþymi, o vyras, padedamas þmonos, – bûti palankus visuomenei”.

29

Menas be konfliktø neámanomas. Ádomi, plaèiai to meto spaudoje komentuota Marios Callas ir Renatos Tebaldi „dvikova”. Kaip menininkës ir asmenybës jos skyrësi ið esmës. Callas dainuojamos herojës buvo kupinos ðiuolaikinës energijos, jos gyveno tame laike, dainavimas buvo tik pretekstas jø iðgyvenimams iðreikðti. Tebaldi dainavo dieviðkai, motiniðkai, ðvelniai, graþiai. Kaip asmenybë Callas buvo tigrë, kovojanti uþ savo „vaikus” (meno principus, vietà gyvenime, visuomenëje), Tebaldi – tarsi lama: ðvelni, maloni. Tai buvo dvi visiðkai skirtingø ideologijø, gal net „politiniø” partijø atstovës. Savo „politinëje” partijoje abi

Muzikos barai /67

Laisvalaikio muzika uþëmë aukðèiausià „partinæ” vietà. Dainininkiø vienos apie kità nuomonës buvo gana prieðtaringos. Kartà Tebaldi pareiðkë paliksianti „La Scala” teatrà, nes jai èia nëra vietos. Callas atsakë: „Tebaldi – artistë be stuburo.” Tebaldi replikavo: „Galbût stuburo að ir neturiu, bet turiu tai, ko neturi Callas, – ðirdá.” Paklausta, ar laiko Tebaldi savo konkurente, Callas atsakë: „Mûsø skirtingas repertuaras. Jeigu Tebaldi kada nors dainuos „Somnambuloje”, „Liuèijoje di Lamermûr”, „Dþokondoje”, „Medëjoje” ar „Makbete”, tada mes tapsime konkurentëmis.” „Ðvelni ir nuolanki” Tebaldi mûðá laimëjo: nuo Marios publika nusisuko. Bet laikas viskà keièia.

30

Maria buvo pripratusi uþ save kovoti. „Kai nebeturësiu prieðø, suprasiu, kad jau nieko nesugebu”, – pasakë ji vienam þurnalistui. Á viskà reaguodavo spontaniðkai, iðdidþiai, net su pykèiu, agresija. Dauguma skandalø kildavo dël to, kad buvo tiesi, uþsispyrusi, reèiau – dël impulsyvumo ar paprastø kaprizø. Ji nesugebëjo pataikauti, nemokëjo sau naudinga linkme bendradarbiauti su spauda, tiesmukai atsakinëdavo á pateiktus klausimus.

Callas visada iðliks individualybë, tuo tarpu Tebaldi gali pakeisti kiekviena graþiai dainuojanti dainininkë. Tai jau pradeda suprasti operos mëgëjai. Prieð daugiau negu penkiasdeðimt metø buvo lyginami du tenorai – Beniamino Gigli ir Aureliano Pertile. Anuo metu daugumai labiau patiko ðvelnus, jausmingas Gigli dainavimas, dabar labiau linkstama prie dramatiðko, iðraiðkingo, vyriðko Pertile’s balso. Kaþkas panaðaus – ir Callas bei Tebaldi ginèe.

Galima pritarti kai kuriems kritikams, kurie sakë, kad Tebaldi visà laikà bûtø Tebaldi, o Callas ið viso nebûtø arba ji tedainuotø antraeiles partijas. Pastarajai, kad atsiskleistø kuriami vaidmenys, reikia kultûrinio klimato.

Stelios Galatopoulos raðë: „Buitiðkai Callas galëjo pasirodyti nesitvardanti, nervinga ir ûmi. Tai bruoþai, bûdingi þmonëms, kurie karðtai tiki savo kuriamu menu ir visà savo valià, sàþiningumà, energijà atiduoda meno aukðtumoms pasiekti.

Callas ir muzika – tai ne smulkmenomis grástos vedybos ið iðskaièiavimo, o gyvenimo sàjunga, kuriai ji atidavë visà meilæ, talentà ir kûrybines jëgas. Tokia meninë asmenybë priima sprendimus negalvodama, kà apie juos pamanys kolegos. Didelë meno meilë iðstumia visus kitus samprotavimus. Dël to ir kyla konfliktø.”

Muzikos barai /68

31

Sigitas GRYBAS-SAGA

Maria Callas turëjo nepatogumø dël prasto regëjimo – trumparegystës. Spektaklio metu ji nematydavo dirigento, gatvëje – paþástamø þmoniø. Vëliau jai padëjo kontaktiniai læðiai.

Artistë mëgo analizuoti pasibaigusá spektaklá. Patyrusi nesëkmæ, uþsidarydavo, verkdavo, kad apvylë gerbëjus.

Skaitë visas recenzijas apie save – tiek teigiamas, tiek ir ne. Domëjosi muzikinëmis naujienomis. Mokëdama keturias kalbas – graikø, anglø, italø ir prancûzø, buvo ádomi paðnekovë.

Callas palaikë gerus santykius su daugeliu garsiø dainininkø – Elisabeth Schwarzkopf, Giulietta Simionato, Franco Corelli, Tito Gobbi, Jonasu Vickersasu ir kt. Schwarzkopf, iðgirdusi, kaip Callas „Traviatoje” dainuoja Violetà (ðià partijà ir pati ne kartà dainavo), nutarë daugiau nebedainuoti. Kartà þurnalistai Callas paklausë, kodël nedainuojanti dainø. Ji atsakë: „Schwarzkopf tai daro geriau uþ mane.” Tik labai aukðtos klasës ir kultûros menininkas gali taip daryti.

32

Daugelis kino reþisieriø bandë prikalbëti Marià Callas vaidinti kine. Tai pavyko tik Pierui Paolo Pasolini. Maria atliko pagrindiná vaidmená jo filme „Medëja”.

Pasolini sakë: „Nesiruoðiu filmuoti Cherubini operos. Stengsiuos ðiuolaikiniam þiûrovui pateikti klasikiná mità… Man patinka Callas asmenybë. Ji – ðiuolaikinë moteris, o jos siela priklauso senovei.

Tokia asmenybë jaudina, teikia magiðkos jëgos, nors pati ir susiduria su baisiais vidiniais konfliktais.” „Patinka iðmëginti save sunkiame darbe, – sakë Callas, sutikusi dalyvauti filme. – Prieð mane – dvi uþduotys. Pirma, audringà, pilnà emocijø legendinæ Medëjà turiu pateikti ðiuolaikiniam kino þiûrovui taip, kad jis suprastø. Antra, turiu iðmokti vaidinti prieð kamerà, ir dainavimas èia nepadës, nes ðiame filme nedainuoju.”

Kaip ir dauguma garsiø menininkø, Maria Callas, be abejo, buvo tvirto charakterio. Ji norëjo bûti pirma ne tik scenoje, bet ir kitose srityse. n (bus daugiau)

Labas, muzikalusis skaitytojau. Praëjusieji metai Lietuvos ðokiø muzikos scenai buvo áspûdingi. Atsirado daug naujø didþëjø, atidaryta naujø klubø.

Sugrota daug naujos svetimos muzikos. Iðryðkëjo naujos kultûrinës srovës, stiliai ir asmenybiø átakos zonos. Ádomiausia besibaigianèius metus perbëgti nuo pirmosios dienos iki paskutinës. Ðiame straipsnyje norëèiau apþvelgti kelis reiðkinius, ypaè suþibëjusius madingos muzikos rinkoje. Nedrásèiau visko vadinti ðokiø ar klubine kultûra, nes ne viskas ðokiais prasideda ir ne viskas baigiasi. Kompiuteris, radijas, automobilis – kiek daug privaèiø klausyklø, kur galima dþiaugtis naujausiais áraðais vienatvëje. Bet ðokis ir visa, kas ðalia jo, vienaip ar kitaip susijæ su partneriu (-e), vadinasi, su bendravimu. Daþnas pamurmëtø, kad trankiame klube daug nepabendrausi, ir tai, deja, tiesa. Ar mums dar reikia kalbëtis? Ar yra kur ir apie kà kalbëtis? Ðiame straipsnyje…

MADOS DIKTATORIAI

Praeitais metais Lietuvos klubinë rinka labai paþengë á prieká, ir jeigu tokiu tempu bus einama toliau, tai netrukus Vilnius ar Kaunas maþai kuo skirsis nuo San Francisko, Londono ar Paryþiaus.

Bet kà mes galime iðmanyti gyvendami vaikystëje. Juk vaikui lemta augti ir bræsti. Kas vakar buvo vertybë, ðiandien, þiûrëk, jau atgyvenusios dogmos. Mus ir vëto, ir mëto ne tik politikoje, bet ir pramogø industrijoje, tik èia viskas vyksta linksmiau.

Nors nesusiformavusios kultûrinës kryptys – puiki dirva svetimðaliø derliui subræsti, á tai maþai kas kreipia dëmesá. Prieðingai, dabar didelë garbë broliautis su uþsienieèiais. Kurá laikà buvome jø stebimi, ir dabar, kai pagrindinis Lietuvos tikslas – Europos Sàjunga, kiekvienas stengiasi èia pastatyti savo vëliavëlæ. Gyvename laikotarpiu, kuris maþiau dþiugina kultûriniu, o labiau iðnaudoja materialiuoju poþiûriu.

Kol blaðkomës tirdami kapitalizmo vertybes, nejuèia tampame nuogais karaliais, o klubinë mada Marijos þemei diktuojama ið svetur, kur ðokiø muzikos kultûra augo nuo pirmøjø ritmø, kur paþástamos tradicijos ir asmenybës, valandø valandas leidþianèios moderniose studijose, sukurianèios pasaulinius ðokiø aikðteliø hitus, uþdirbanèios tûkstanèius ir deðimtis tûkstanèiø vienetø konvertuojamos valiutos.

Kai, vos sulaukæ brandos, pabûgæ sunkumø, jautrieji Lietuvos intelektualai bëgo á „svajoniø ðalis”, tapome gerokai silpnesni uþ galinguosius.

Bet ne ið balos tas graþumas Niujorko, Londono ar Paryþiaus. Ir jie kaþkada nemokëjo, bandë atrasti, lyg drabuþëlá siuvo po vienà siûlæ.

Per trejetà deðimtmeèiø prisiuvo tiek mantos, kad vieniems nebeádomu ir nuobodu vilkëti, tad, kai Lietuva tapo uþtektinai nuovoki ir moki, – ðekit dëvëtø apdarø ir jûs. Jeigu drabuþëliais viskas ribotøsi, tai bent iðvaizdesni bûtume, bet iðorinë forma – dar ne viskas, juk stilingumà lemia ir gyvenimo bûdas bei pasaulëþiûra.

Jauno þmogaus, aklai siekianèio tapti stilingu, kasdienybëje atsiranda nemaþai naujoviø, kuriø dalis niekaip netelpa á socialius rëmus. Nors garsiai kalbëti apie þalingas ydas ir nesinori, lengva terapija nepakenktø.

Brangios muzikos metai AR KULTÛRA KULTÛRINGA?

Vytauto ÐUKIO nuotraukos

Masiniuose renginiuose matydami bûrius girtaujanèiø ar kitaip apsvaigusiø þmoniø, neretai susimàstome apie kultûringumà ir garbingumà. Trys milijonai nori gyventi, turëti namus, draugø ir galimybæ dþiaugtis gyvenimu, kaip patys tai suvokia arba kaip jiems áskiepyta. Populiarioji þiniasklaida daþnokai koneveikia jaunimo renginius net nepasidomëdama, ko jis ten renkasi. Jau nenuostabu, kai vos kelioms minutëms á renginá atvykæ þurnalistai ið masës iðrenka kelis nuspangusius jaunuolius ir patenkina þurnalistiná skandalo godulá, girdi, „kur ritasi jaunoji karta”.

Daugelá metø kliuvo ir ðokiø muzikai, kuri visuomenëje neturëjo stipriø uþtarëjø, nors ávairiø radijo stoèiø laidos këlë elektroninës muzikos autoritetà jau nuo 1995 m. Prieð keletà metø pradëtas leisti laikraðtis „Ore”, kuris, tapæs paþangiausia progresyviojo jaunimo tribûna, ðiemet kaþkur dingo, palikdamas tik internetiná variantà.

Regis, danguje prasisklaidë tautiniai ðokiø muzikos debesys, naujoji kultûra rado savo vietà þiniasklaidoje, o klajojantys vakarëliai pagaliau ásitvirtino daþais kvepianèiuose klubuose, bet, kol Lietuvoje jø buvo vos keletas, sunkiai galëjai nubrëþti ribas tarp skirtingø stiliø mëgëjø, besilankanèiø visuose vieno klubo renginiuose, nebuvo jokios hierarchijos. Atsidarius naujoms naktiniø ðokiø vietoms, netruko iðaiðkëti,

kad kultûra tëra árankis vertelgø rankose. Publika kaipmat pasiskirstë ir pagal iðmanymà, ir pagal piniginës storumà.

Nors dabar þmonës labiau iðprusæ, bandos instinktas vis dar svarbiausias. Nemenkas laikraðèio „Laisvalaikis” reklaminiø, giriamojo pobûdþio straipsniø, kurie tendencingai padeda orientuotis, kur vyks didþiausias sambrûzdis, ánaðas. Negalima sumenkinti interneto svarbos, bet ir ten kruopðèiai paruoðti reklaminiai tekstai, tad belieka plaukti pasroviui ir tikëti, kad tavæs nemulkina. Interneto forumø herojai slepiasi po pravardëmis ir teoriðkai daro átakà klubø programoms. Ðiø dienø Lietuvoje internetas yra stipriausia informacinë jëga, todël virtualûs puslapiai kruopðèiai priþiûrimi, o vakarëliø organizatoriai sudaro nuolatiniø lankytojø sàraðus, siekdami uþdaram publikos ratui elektroniniu paðtu siuntinëti reklaminius laiðkus.

Norëdami ásitikinti, ar jø veikla teisingai orientuota, rengëjai dairosi á Vakarø Europà. Tad gráþkime prie uþsienieèiø, gausiai uþplûdusiø Lietuvos naktinius klubus, kur jiems suteikiamos ðiltnamio sàlygos ir parûpinamas „superþvaigþdþiø” statusas. Pakalbinæs uþsienio sveèius, daþniausiai iðgirsti jø ditirambus mûsø publikai, klubams, ðalies groþiui. Jiems èia gera. Jie skrenda lëktuvais ið toli ir tarytum atneða uþdraustojo vaisiaus, kurio negali nevalgyti, nes tai – pasaulio prisilietimas, juk tai turëtø bûti vartotina net uþmerktomis akimis. Ekspertø pas mus nedaug, tad kolegas skraidina èia pat ásikûræ jø draugai, kurie darbuojasi vadybininkais ar tiesiog yra uþsienio didþëjai vietoje. Nevengia panaðiai akiø dumti ir tautieèiai, bent porà mënesiø pabuvæ svetur, prieð porà metø buvæ „LT dj”, gráþæ ið kelionës, tampa Londono, Australijos ir t. t. didþëjais.

Paèiø lietuviø teisës Vakaruose suspenduotos, ir niekas dël to nekaltas, gal tik tautinis santûrumas ir svetingumas, dël kuriø tapo nemadinga net lietuviø kalba. Reklamose vis reèiau pamatysi lietuviðkà þodá, spaudoje tokie skelbimai kelia graudþià nuostabà, o kà jau kalbëti apie ordas iðkeptø naujøjø didþëjø, pasivadinusiø ámantriausiais trumpiniais ir ðalia uþsienieèiø besijauèianèiø lyg kultûros lopðyje.

PARDUOTOS VERTYBËS

Ðokiai pastaraisiais metais gerokai pabrango. Restoraninë kainø politika kaip viesulas ásiverþë á mûsø kiðenes ir sàþinæ. Ið norinèiøjø patekti á naktiná vakarëlá traukiamos dvideðimtinës, trisdeðimtinës, ir netgi vyko keli vakarëliai, kur áëjimo bilietas kainavo pusæ ðimto litø, – visai kaip Londone, kur áprasta bilieto kaina – iki 16 svarø sterlingø. Panaðu, kad lankyti vakarëlius vis labiau tampa privilegija.

Per metus Lietuvoje atidaryta tiek brangiai árengtø ðokiø muzikos klubø, kiek nebuvo per penketà. Dabar turëti klubà ið esmës tolygu prekybos centro verslui. Ðokiø muzikos renginius jau plaèiai reklamuoja visuomeninës reklamos priemonës, o vieno didþëjaus pasirodymas nuðvieèiamas kaip „grand ðou” ir sutraukia iki pustreèio tûkstanèio þmoniø. Didelës komercinës bendrovës dràsiai organizavo ir finansavo ne vienà masiná ir klubiná renginá. Ðokiai parûpo telefonø ir alkoholio gamintojams, mobiliojo ryðio operatoriams ir aparatûros pardavëjams. Prekybininkai jau nebeaiðkina, kad ðokëjai nieko negeria ir neturi perkamosios galios, nors dar prieð kelerius metus progresyviosios ðokiø muzikos renginiai tebuvo áþeidþiamai vadinami avangardo pramanu. Ðunys lojo, karavanas ëjo. Moksleiviai virto studentais, darbininkais, verslininkais, o kalbëti apie praeitá Sausakimði Vilniaus klubai

pasidarë nepriimtina, net gëdinga, juolab kai kiðenëse suþvango laisvæ suteikianèiø savø (o gal vis dar tëvø?) pinigø. Ðokëjai paaugo, subrendo ir pageidauja linksmintis nevarþomi.

Naujoji karta iðgali savaitgaliais ðëlti madingais vadinamuose klubuose ir jau laiko tai gyvenimo norma.

DJ Mindaugëlis – vieÁdomiausia, kad klu- nas daugiausiai ðiuo bai, atvëræ duris vos prieð metu dirbanèiø dikeletà mënesiø, rekla- dþëjø mose nevengia skambiø fraziø – tokiø kaip „klasika, fantastika, geriausias, linksmiausias, kultas” ir pan. Tuo tarpu uþsienio sveèiai á tà patá klubà uþsuka kelis kartus per pusmetá, kartais ir daþniau. Gal taip siekiama suderinti nepriekaiðtingus santykius su Europa, o gal patiems su savimi, nes gaila ádëto savaitës darbo: keliø telefono skambuèiø ir angliðkai iðtartø þodþiø. O gal „þvaigþdës” vakarëlyje buvo didþiausia baro apyvarta, ir tai norisi pakartoti. Kurgi ne, jeigu investuoti milijonai turi atsipirkti.

Beje, á klubiná metø skandalà galëtø pretenduoti vienas naujas ir didelis sostinës klubas, á kurá atvykæ „profesionalai” ið Didþiosios Britanijos ëmësi vadybos.

Buvo tikëtasi ðlovës, bet iðëjo ðnipðtas. Surengæ keletà plaèiai iðreklamuotø vakarëliø, ðokdintojai tiesiog pabëgo, bet rutina ðá reikaliukà greitai uþglaistë, ir ðou vyksta toliau.

Aiðku viena: vertelgos visur vienodi. Tiek ðokiø muzikos industrijoje, tiek dëvëtø drabuþiø versle svarbu parduoti, ir kuo daugiau, tiesa, nuolaidø neþadama net Kalëdoms. Prieðingai, kalëdinës savaitës metu kultûros verslas suklesti, emocijos atbunka, þmogø sugraudinti visai nesunku, ir tai netgi toleruojama. Uþmaukðlinta klouno kepurëlë atstoja visus galimus ðventinës programos variantus, nes reikia tik muzikos, visa kita gaminama vietoje – nuo energetiniø priedø iki vienadieniø „þvaigþdeliø”. Per metus klubai jø prikepë lyg prëskuèiø.

Greitai didþëjai prilygs tautiniø ir ruspopo þvaigþdþiø „elitui”, o ið paskos jiems drieksis vilkstinës naktiniø nenuoramø.

PABAIGOJE – GERUMO. LOUNGE

Vis dëlto toje mësmalëje ne viskas prapuolë, nes sëkmingai plëtojosi ir naujoji poilsio samprata, kuri ið nedràsiø vakarëliø bareliuose iðaugo á kasdiená poreiká. Paprastai nemokamà. Èia elektroninës muzikos ritmai uþleidþia vietà ramybës fëjai. Jos vardas – lounge (angl.). Bûtent taip ðiø dienø pasaulyje áprasta apibûdinti dþiazuojantá, meditaciná muzikavimà. Tai tobuliausias bendravimo, meilës intrigø, poilsio fonas.

Atrodytø, lazda turi du galus, taèiau ilsëtis neskubama tokiu tempu, kaip tvankiame naktiniame klube – nuvargti. Kita vertus, jeigu pailsime namie, tai ko verþtis á brangius barus.

Bet ir èia groja didþëjai, daþnai su muzikantais, kartais groja net ne didþëjai, o tiesiog asmenys, mëgstantys muzikà. Tokiems þmonëms skirtas ir ðis leidinys, todël kitame numeryje su malonumu papasakosiu apie dvasingiausias praeitø metø poilsio vietas Vilniuje: „G – Lounge” ir „Café de Paris”.

Gerumo jums su muzika, ðokiu, ðypsena ir tiesa. n

sigitassaga@yahoo.com

Muzikos barai /69

Puslapis vaikams

Sunki liga ir gráþimas namo K

ai plaukëme maþu laiveliu á Anglijà, susirgau jûros liga. Ne kà geriau jautësi mama su Nanerle, o tëvo veidas net paþaliavo, jis visà laikà stovëjo abiem rankomis susiëmæs uþ pilvo. Bangos blaðkë mûsø laivà á visas puses, o að stipriai laikiausi ásitvëræs borto kraðto, kad neákrisèiau á vandená. Labai apsidþiaugëme, kai vël po kojomis pajutome þemæ. Sëdome á karietà ir patraukëme link Londono, kuris buvo penkiasdeðimt kartø didesnis uþ Zalcburgà. Koncertai, susitikimai manæs jau nebedþiugino. Norëjau kuo greièiau gráþti pas savo Pimperlà, pas mûsø namo priþiûrëtojo sûnø Kajatanà Hagenauerá, mano gerà draugà ið Getreido gatvelës. Jis asistuodavo man, kai grodavau vargonais, kartu dainuodavome ir iðdykaudavome. Kartà á duris pabeldë paðtininkas ir atneðë mums Kajetano tëvo laiðkà. Jis raðë, kad sûnus ástojo á vienuolynà. Skruostais man ritosi aðaros, nors þinojau, kad liûdëti neverta.

Londone pas Johano Sebastiano Bacho sûnø mokiausi kompozicijos. Johanas Kristianas Bachas suprato, kad kûryba man svarbiau uþ atlikëjo veiklà. Bûdamas Anglijoje, paraðiau daugiau nei keturiasdeðimt kûriniø.

Besiruoðiant ið Anglijos iðvykti, susirgo tëvas. Jis nieko nevalgë, gulëjo lovoje ir karðèiavo. Labai sunerimome, kai ir Nanerlë sunkiai susirgo. Tëvai iðkvietë kunigà. Gavusi ligonio patepimo sakramentà, visø dþiaugsmui, ji pasveiko. Tada sunegalavau ir að.

Tëvai iðtisas savaites budëjo prie mano lovos, o gydytojai èia buvo bejëgiai. Galbût mane iðsekino ilgos kelionës ir áspûdþiø gausa?.. 1766 m. pradþioje tëvas nusprendë, kad koncertuosiu Olandijoje ir Paryþiuje, kur vëliau praleidome dar du mënesius. Po trejus metus trukusiø kelioniø 1766 m. lapkrièio 29-àjà gráþome á Zalcburgà. Dar niekad nebuvau toks laimingas.

Namie iðkrovëme kelionës lagaminus: tuzinà auksiniø ir sidabriniø laikrodþiø, papuoðalø, tabokiniø, skarø, biuvarø, raðtinës reikmenø ir daugybæ kitokiø man neþinomos paskirties daiktø. Apëmë liûdesys – taip ilgëjausi namø, o èia parvykæs radau provincijà.

Krito á akis man nepriimtinas þmoniø gyvenimo bûdas, siauros miesto gatvelës, varþë ankðta erdvë: nei teatro, nei profesionaliø muzikø. Beviltiðka! Iðvykau ið gimtinës septyneriø, o gráþau jau sulaukæs vienuolikos. Per trejus su puse metø pasikeièiau að pats! Tai ilgas laiko tarpas. Tëvas skaitë mano mintis. Gal Vienoje lemta iðsipildyti didþiajai svajonei? 1767 m. rugsëjá susikrovëme lagaminus ir iðvykome. Susirgau raupais. Tai labai pavojinga liga – ne vienas nuo jos ir mirðta. Neatpaþástamai pasikeitë veido oda. Randai liko visam gyvenimui. Tapydami portretus, dailininkai juos uþmaskuodavo, todël niekad nesi matæs mano tikrojo veido. Atvykus á Vienà, tëvas paskatino raðyti operà nelaukiant uþsakymo, nes Marijos Teresës sûnui kaizeriui Juozapui II muzika maþai terûpëjo. Taip gimë „La finta semplice”, arba „Paprastas nenuoðirdumas”. Italø kalbos að gerai nemokëjau, o jeigu atvirai, – ir muzikinei dramaturgijai trûko átaigumo. Niekas kûriniu nesusidomëjo.

Tariamus ðito kaltininkus tëvas iðvadino bestijomis ir paraðë ponui Hagenaueriui: „Ið pykèio man norisi spjaudytis.” Pasakyta grubiai, bet nuoðirdþiai. Toliau mokiausi kompozicijos. Gráþome namo.

Turëjau ðaudyklæ ir daugybæ metro dydþio medþio taikiniø su iðpaiðytais þinomø þmoniø atvaizdais ir kvailomis jø veido iðraiðkomis arba nuogais uþpakaliais. Gali spëti, á kà að nusitaikæs ðauti…

Parengë Jurgita KAUBRYTË-MELIENË (Tæsinys. Pradþia 2003 m. Nr. 3-4)

Muzikos barai /70

Laiðkai Gerb. prof. R. Þigaiti,

kreipiuosi praðydama tarpininkauti, kad galëèiau „Muzikos barø” skaitytojams ir 2003 m. „Muzikø parado” klausytojams patikslinti graþiame „Muzikø parado” lankstinuke ásivëlusià klaidà. Ponas Artûras Ðilalë skelbiasi, kad bûtent jis 2001 m. ákûrë M. K. Èiurlionio menø mokyklos þemesniøjø klasiø smuikininkø ansamblá ir jam vadovauja. Gaila, kad dar pasitaiko tokiø apmaudþiø klaidø.

Gerbdama savo vyro, ilgameèio mokyklos pedagogo Tado Ðerno, kuriam 2003 m. bûtø sukakæ 70 metø, atminimà, norëèiau ðià klaidà iðtaisyti.

T. Ðernas ðioje mokykloje pradëjo dirbti 1957 m. rugsëjo 1-àjà. Jo specialybës klasæ baigë 22 abiturientai, kurie vëliau tapo gerais atlikëjais – solistais, orkestrø artistais, tarptautiniø konkursø laureatais (R. Mataitytë, A. Paukðtë, A. Griþas, S. Kiðkis ir kt.). Jo klasæ baigë ir prof. A. Matulionytë, dr. E. Vyèinas, kiti muzikai.

T. Ðernas mëgo dirbti su vaikais. Pats jiems komponuodavo iðradingas pjeses, þaisdavo, pratino prie scenos, teigë malonumà muzikuoti. Iðradingai dirbo ne tik su specialistais instrumentininkais, bet ir patraukliai pasakodavo apie muzikà radijo, televizijos laidose.

Nuo pirmøjø dienø mokykloje organizavo styginiø instrumentø ansamblá. 1998 m. jis raðë: „Ansamblis buvo sukurtas ne tik koncertinei estradai. Ðios muzikos pamokos be galo naudingos ir mokinukams. Svarbu pajusti vienam kità. Tai ugdo bendro grojimo ágûdþius, ritminæ, intonacinæ kultûrà. Ansamblá vaikai lanko labai noriai.

Vaikams turi bûti ádomu! Todël skiriu nemaþai laiko paðnekesiams. (...) Dirbant su vaikais, man pirmiausiai rûpi, kad jie bûtø muzikantai.”

Septintàjá XX a. deðimtmetá T. Ðerno idëjas labai palaikë mokyklos direktoriumi tapæs Dainius Trinkûnas.

T. Ðerno vadovaujamas smuikininkø ansamblis buvo reikðmingas ne tik mokiniams, bet ir visos Respublikos muzikos mëgëjams. Ansamblis daug koncertuodavo populiarindamas puikiai atliekamà klasikinæ muzikà.

T. Ðernas vadovavo V–VI ir VI–VIII kl. ansambliams. Geriausi ðeðtokai patekdavo á vyresniøjø smuikininkø ansamblá, kuris buvo pagrindinis koncertø dalyvis. D. Trinkûnas labai vertino T. Ðerno darbà su þemesniøjø klasiø mokiniais. Kartu su mokytoju formavo ir vyresniøjø vieðø koncertø programas. T. Ðerno smuikininkø ansambliai klausytojø visada buvo puikiai sutinkami ir mëgstami. Þinoma, kad vyresnieji puikiai grojo 1963 m. sausio 26 d. vykusiame iðkilmingame mokyklos koncerte. Skambëjo H. Purcello, J. Rameau, J. Lully kûriniai. Malonybiðkai „Ðerniukø ansambliu” vadinamas kolektyvas koncertavo ne tik mokykloje, bet ir televizijos studijoje, kitose Lietuvos ir uþsienio ðaliø koncertø salëse.

Jam plojo Vokietijos, Ðvedijos miestuose, Taline, Rygoje, Maskvoje, Leningrade. Lietuvoje iðspausdintas puikus 1966 m. Erfurte vykusiø koncertø ávertinimas: „50 maþøjø choristø ir 12 smuikininkø ansamblio dalyviø, jø mokytojai bei meno vadovai uþmezgë naujas paþintis su vokieèiø moksleiviais.”

D. Trinkûnas mëgo prisiminti vokieèiø dirigento ir vargonininko H. Zaradzës po smuikininkø ansamblio koncerto pasakytus þodþius: „Perfec-

tion” – „tobula”... Kito þodþio staèiai nerandu savo áspûdþiui iðreikðti. Jie puikiai susigrojæ, labai gerai girdi vienas kità, be dirigento nepriekaiðtingai atlieka labai ávairaus pobûdþio kûrinius ir kiekviename jø iðryðkina kaip tik tai, kas jam ypaè bûdinga, – lyriðkumà, gyvumà, gracingumà, svajingumà, atskleidþia plaèià, subtiliø atspalviø skalæ…”

T. Ðerno ir D. Trinkûno pagrindai buvo tokie gyvybingi, kad kasmet besikeièiantis mokyklos smuikininkø ansamblis, jau 30 metø vadovaujamas mokytojo Andriaus Krevnevièiaus, pelnæs tarptautiniø apdovanojimø, ðiandien yra laukiamas reprezentaciniø renginiø sveèias.

1963 m. Ministrø Tarybos Aukðtojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto pirmininko vardu paraðytame sveikinime penkiolikos metø jubiliejaus proga Henrikas Zabulis minëjo, kad mokykla „per savo gyvavimo laikotarpá daug nuveikë ugdydama Respublikoje jaunàjà menininkø kartà. (…) Ið maþos muzikos mokyklos iðaugo á didelæ ir pavyzdingà meno mokyklà”, kurioje reikðmingas yra ir nusipelniusio mokytojo, ávairiø apdovanojimø pelniusio muzikos patrioto Tado Ðerno indëlis.

Su didþiausia pagarba, Eglë KIÐKYTË-ÐERNIENË

SVEIKINAME 2003 METØ LIETUVOS NACIONALINIØ KULTÛROS IR MENO PREMIJØ LAUREATUS

KRYÞIAÞODIS

Dirigentà JONÀ ALEKSÀ Operos dainininkà VYTAUTÀ JUOZAPAITÁ Kompozitoriø VYTAUTÀ BARKAUSKÀ ir LIETUVOS VYRIAUSYBËS MENO PREMIJOS LAUREATÀ kompozitoriø VYTAUTÀ LAURUÐÀ

Á LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGÀ ÁSTOJO: Pianistë koncertmeisterë, senjora Eglë Marija Ðernienë Akordeonininkë, ansamblio “Tanguedia” vadovë Kristina Þebrauskaitë Dainininkas, LMA Kauno fakulteto asistentas, LMA meno aspirantas Giedrius PRUNSKUS

KLAUSIMAI: 1. Palaipsniui aukðtyn ar þemyn einantys vienos ar daugiau oktavø muzikos garsai.

2. Komiðka G. Doniceèio opera. 3. Puoðnios, gausiai ornamentuotos faktûros muzikinë pjesë. 4. M. K. Èiurlionio ... muziejus Kaune. 5. Vabzdys ið N. Rimskio-Korsakovo operos „Pasaka apie carà Saltanà”. 6. Ðiø metø tarptautinio M. K. Èiurlionio pianistø ir vargonininkø konkurso rëmëjas. 7. Muzikos instrumentas, kuriuo, pasak Ðventojo Raðto, galëjo groti tik kunigai. 8. Trumpas fortepijoninis kûrinys. 9. Kompozitoriaus F. Kulau tautybë. 10.

Trubadûrø rytmeèio daina. 11. Kiekvieno balso slinktis daugiabalsiame kûrinyje. 12. „... ant akmenëlio”. 13. Didelis vokalinës instrumentinës muzikos kûrinys. 14. M. Kabaljë ir F. Merkurio apdainuotas miestas. 15. Instrumento arba balso garsø apimtis. 16. Intervalas.

17. V. Belinio operos „Somnambula” personaþas. 18. (horiz.) Þymiausias Þ. Bizë kûrinys.

18. (vertik.) „Aktoriø trio” muzikinis albumas „Mûsø ...”. 19. Kaimiðkos muzikos ansamblis.

20. Kauno radijo stotis „Ultra ...”. 21. Muzikos instrumentø paþinimo, grojimo technikos ir jos taikymo orkestre mokslas. 22. Kompozitorius, pirmosios prancûziðkos operos „Pastoralë” autorius. 23. O. Balakausko „... . Katarsis”. 24. „Didþiajame muzikø parade 2003” dalyvavæs akordeonø kvintetas. 25. Vieno grupës „ÞAS” nario pseudonimas. 26. (horiz.)

Gitaristas Alas di ... . 26. (vertik.) G. Kuprevièiaus miuziklo „Ugnies medþioklë” pagrindinë veikëja. 27. Neturi klausos – gal meðka ant ... uþlipo? 28. Pramoginio pobûdþio muzikos popuri. 29. Meno ar mokslo varþybos. 30. Festivalá „Ðvedijos garsai” pradëjo ansamblis „The ... Group”. 31. Septyniø pedalø muzikos instrumentas. 32. Moderniojo ðokio kolektyvas. 33. Muzikos akordø visuma. 34. Ðiø metø „Auksinio disko” laureatas.

Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides.

Sudarë Viktoras Paulavièius ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2003 metø lapkrièio numeryje, klausimus:

1. Varnas. 2. Altas. 3. Arina. 4. „Corona”. 5. Pianola. 6. Kremona. 7. Vëberis.

8. Bemolis. 9. Remarka. 10. Taverna. 11. Oberas. 12. Antema. 13. Tikëjimas. 14.

Barkarolë. 15. Operetë. 16. „Rigoletas”. 17. Penktas. 18. „Liepa”. 19. Lenkë. 20.

Kraujas. 21. „Klasika”. 22. Leppard. 23. Sanctus. 24. „Estonia”. 25. Senta. 26.

Garso. 27. Tarantela. 28. Domino. 29. Þlabys. 30. „Tattoo”. 31. Vëjas. 32. Simas.

33. Aldona. 34. Mënulio. 35. Tenoras. 36. Daudytë.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: IR VËL DIDYSIS PARADAS

Muzikos barai /71

Muzikø sàjungoje LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA, – leidþianti mënesiná “Muzikos barø” þurnalà, kuriame daug publikacijø apie ryðkiausius atlikëjus, muzikos meno kûrëjus bei Lietuvos ir pasaulio muzikiná gyvenimà, – ásitikinusi, kad muzikos meno ir jo kûrëjø paþinimas gali padëti ugdant jaunuosius, formuojant jø dvasinius poreikius, – þinodama, kad dauguma kraðto mokyklø neturi lëðø menà skleidþianèiai spaudai prenumeruoti, – tæsdama 2001 metais pradëtà labdaros akcijà “LIETUVOS KULTÛROS ATEIÈIAI”, kvieèia menininkus, politikus, kultûros, verslo þmones, visus, kas neabejingas kraðto kultûrai, jos plëtrai, padovanoti moksleiviams 2004 metø “Muzikos barø” þurnalo prenumeratà su 6 CD komplektu.

Prenumeratos kaina – 60 Lt Prenumerata priimama Lietuvos muzikø sàjungoje (Gedimino pr. 32–2, LT2001 Vilnius, tel. 262 30 43, faks. 212 03 02, el. p. muzsajunga@takas.lt, mob. tel. 8698 15244, atsiskaitomoji sàskaita 10002450037 AB bankas “Hansa-LTB”, banko kodas 73000).

Akcijos dalyviai skelbiami “Muzikos barø” þurnale.

LMS renginiai Sausio 8 d.

Vilniaus mokytojø namø svetainëje surengta tradicinë Naujametë LMS senjorø vakaronë. Senjorams koncertavo kamerinis ansamblis “Grazioso” – Viktorija Zabrodaitë (fleita), Auðra Liutkutë (sopranas) ir Vilma Rindzevièiûtë (fortepijonas).

Sausio 25 d.

Vilniaus rotuðëje 16 val. rengiama popietë su tarptautiniø konkursø, festivaliø ir Nacionalinës premijos laureatu saksofonininku Petru Vyðniausku. Dalyvauja Lietuvos muzikos akademijos P. Vyðniausko saksofono klasës studentai Justë Sakalytë ir Vygintas Kisevièius.

Akompanuoja Lina Ðatkutë.

Popietæ veda Viktoras Gerulaitis.

Sausio 26 d.

2004 metø þurnalo prenumeratà su 6 CD komplektu padovanojo: 1. Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas profesorius Petras BINGELIS – MERKINËS V. Krëvës-Mickevièiaus, VARËNOS “Àþuolo” ir SENOSIOS VARËNOS A. Ryliðkio vidurinëms mokykloms; 2. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas profesorius Juozas DOMARKAS – Plungës rajono PLATELIØ ir RIETAVO L. Ivinskio vidurinëms mokykloms, Skuodo rajono MOSËDÞIO vidurinei mokyklai; 3. Paryþiuje gyvenanti þymi Lietuvos pianistë Mûza RUBACKYTË – ALYTAUS ir TAURAGËS muzikos mokykloms, PIVAÐIÛNØ (Alytaus raj.) vidurinei mokyklai; 4. Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas profesorius Saulius SONDECKIS – gimtojo ÐIAULIØ miesto J. Janonio gimnazijai, kurià baigë, ÐIAULIØ konservatorijai, ÐIAULIØ UNIVERSITETO Muzikos katedrai; 5. Vytauto LANDSBERGIO fondas – RIETAVO meno mokyklai ir PANEVËÞIO Vytauto Þemkalnio gimnazijai; 6. profesorius Valentas LEIMONTAS – PAKRUOJO Juozo Paukðtelio vieðajai bibliotekai; PAKRUOJO Juozo Pakalnio muzikos mokyklai; 7. JAV gyvenantis Vytautas MIKÛNAS – KAZLØ RÛDOS K.Griniaus gimnazijai ir PILVIÐKIØ (Vilkaviðkio raj.) vidurinei mokyklai; 8. Lietuvos muzikos akademijos rektorius profesorius Juozas ANTANAVIÈIUS – gimtojo miestelio TVERØ (Plungës raj.) vidurinei mokyklai; 9. Lietuvos muzikos akademijos prorektorius profesorius Eduardas GABNYS – PANEVËÞIO “Gabijos” pagrindinei mokyklai, kurioje mokësi; 10. Choro “Vilnius” meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos muzikos akademijos katedros vedëjas profesorius Povilas GYLYS – MOLËTØ muzikos mokyklai; 11. Choro dirigentas, pensininkas docentas Pranas JANKAUSKAS – ALIZAVOS (Kupiðkio raj.) bibliotekai; 12. þurnalistë, dienraðèio “Lietuvos rytas” priedo “Savaitgalis” redaktorë Milda AUGULYTË – ÐIAULIØ S. Ðalkauskio vidurinei mokyklai, kurià baigë; 13. Sauliaus Karoso fondo direktorë, fortepijono pedagogë Birutë KAROSIENË – LELIÛNØ (Utenos raj.) vidurinei mokyklai; 14. “Muzikos barø” þurnalo vyriausioji redaktorë, kompozitorë Audronë ÞIGAITYTË-NEKROÐIENË – KAZLØ RÛDOS muzikos mokyklai.

Nuoðirdþiai visiems dëkojame LMS prezidentas prof. R. Þigaitis

Alytaus “Dainavos” vidurinëje mokykloje ir muzikos mokykloje rengiami koncertai-susitikimai su dainininkais Rasa Juzukonyte ir Laimonu Pautieniumi.

Koncertà veda ir akompanuoja pianistë Auðra Motuzienë.

Sausio 27 d.

Panevëþio V. Þemkalnio gimnazijoje, Pasvalio ir Pakruojo muzikos mokyklose rengiami koncertai-susitikimai su perkusijos virtuozu Pavelu Giunteriu. Dalyvauja Ingrida Giunter (fortepijonas).

JUBILIEJINES SUKAKTIS ÐVENÈIA: Alytaus muzikos mokyklos direktorës pavaduotoja ugdymui, fortepijono specialybës mokytoja metodininkë Rita Leitanienë (vasario 2 d.)

Pianistas, Ðiauliø konservatorijos dëstytojas, mokytojas ekspertas Romualdas Lukoðius (vasario 7 d.)

Dainininkë, reþisierë, LMA profesorë, LMS senjora Vlada Mikðtaitë (vasario 17 d.)

LMS skiltis parengë R. Þigaitis

Muzikos barai /72

2004 m. vasario 6 d.

11 val. Vilniaus rotuðëje rengiamas

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGOS SUVAÞIAVIMAS

DARBOTVARKË: 1. Dël Lietuvos muzikø sàjungos Garbës nario vardo suteikimo.

2. LMS tarybos ataskaita.

Praneðëjas LMS prezidentas prof. R. Þigaitis.

3. Revizijos komisijos ataskaita.

Praneðëjas prof. V. Paketûras.

4. Pasisakymai, diskusijos. Muzikinio gyvenimo aktualijos, problemos.

5. LMS prezidento, tarybos, revizijos komisijos rinkimai.

Delegatø registravimo pradþia 10 val.

Dalyvauti suvaþiavimo darbe kvieèiami visi LMS nariai, kiti muzikai.

Prenumeruokite

”Muzikos barus”!

Prenumeruosite „Muzikos barus” – dovanas gausite visus metus!

Geriausiø Lietuvos atlikëjø ádomiausios programos Lietuvos muzikø sàjungos CD kolekcijoje „Muzika – visiems”!

Visi, uþsiprenumeravæ „Mu zi kos ba rus”, gau na þur na lus su 6 CD uþ metø prenumeratos kainà – 60 Lt

Lietuvos muzikø sàjungoje (Gedimino pr. 32-2, 2001 Vilnius) Galima uþsakyti „Muzikos barus” á uþsiená.

Leidinys bus siunèiamas oro paðtu.

Kaina metams – 70 eurø Informuojame telefonais 262 30 43, 263 62 30 faksu 212 03 02 elektroniniu paðtu: muzsajunga@takas.lt, zurnalas@muzikosbarai.lt Pastaba: didþiàjà dalá sumos prenumeruojant á uþsiená sudaro pabrangusios oro paðto siuntø kainos.

Nuo rugsëjo 29 dienos transliuojama nauja Lietuvos radijo stotis Klasika. Ðiokiadieniais nuo 7 iki 10 val. ryto nauja muzikinë kultûros laida „Ryto allegro” populiarios klasikos ir puikaus dþiazo fone supaþindins su aktualiausiomis kultûros naujienomis ir ádomybëmis ið Lietuvos ir pasaulio. Ðiokiadieniais 10 ir 11 val. – analitinës laidos apie ávairiausias kultûros gyvenimo apraiðkas. Ðiokiadieniais 12.10 – tiesioginiø pokalbiø ir diskusijø laidos “Homo cultus”, kurias veda penkios asmenybës: „Lietuvos ryto” kino apþvalgininkas Saulius Macaitis, dailininkas Linas Katinas, raðytoja Vanda Juknaitë, istorikas Egidijus Aleksandravièius, menotyrininkas Virginijus Kinèinaitis.

15 val. Euroradijo koncertas – geriausia Europos muzika.

19 val. Pasaulio ir Lietuvos koncertø salëse – þymiausiø atlikëjø koncertai garsiausiose pasaulio salëse, Lietuvos muzikø kûriniø kûriniø tiesioginës transliacijos.

21 val. Vakaras su knyga – literatûros naujienos ir klasika.

21.30 Operissimo – pusvalandis muzikinio teatro mëgëjams.

23 val. Dþiazo valanda

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Vilniaus g. 41, 2001, tel./faks. 262 24 06

G.Verdi “Rigoletas” 1932 m. Dirigentas - Stasys Ðimkus, reþisierius - Teofanas Pavlovskis.