Mb 2003 9 is

www.muzikosbarai.lt

2003 RUGËJIS

Muzikos meno ir mokslo þurnalas ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt 20 Lt su CD Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Modestas PITRËNAS 34 p.

Ilgas kelias iki Klivlendo 50 p.

Menø sintezë pagal Xul Solarà 58 p. Ðiame numeryje:

RIMVYDAS ÞIGAITIS Numeris su CD

Sukaktis

Gyvenimas graþus paprastumu

name jo gale buvo du maþi butukai – vargonininkui ir zakristijonui, kitame – parapijos salë. Parapijos salëje vykdavo parapijos bendruomenës susirinkimai, repetuodavo baþnyèios choras, buvo rengiami koncertai, vaidinimai, vakarëliai. Taigi nuo kûdikystës mane supo muzika ir atlikëjai...

Tëvas Aleksandras Þigaitis (1892–1946) buvo kilæs ið Tauragës apskrities, Stokaièiø kaimo. Niekada neteko su tëvu iðsiðnekëti (dar jam gyvam esant tuo nesidomëjau – buvau vaikas), kaip jis atsirado Suvalkijoje. Tik þinau, kad iki Kazlø Rûdos gyveno Marijampolëje, buvo vienuolis marijonas. Tëvas dvejus metus buvo mokæsis Kaune, J. Naujalio vargonininkø kursuose. Vienas ið jo bendramoksliø – Konradas Kaveckas, vëliau þymus chorø dirigentas, kompozitorius, profesorius.

Mama Anelë Vasiliauskaitë-Þigaitienë (1907–1976) gimë Viðakio Rûdoje (baþnytkaimis Marijampolës apskrityje), buvo vyriausia ið septyniø ûkininko Stanislovo Vasiliausko dukterø.

Jaunystëje buvo pramokusi siuvëjos amato.

Kazlø Rûdoje tvarkydamas vienuolyno raðtinës reikalus, tëvas per langà matydavo kitoje gatvës pusëje esanèioje maþoje parduotuvëlëje jaunà pardavëjà... Taip vienuolynas neteko raðtininko ir vienuolio, taèiau gimiau að.

Kazlø Rûdoje iðgarsëjau dar ketveriø. Mamos priþiûrimas anksti pradëjau deklamuoti eilëraðèius, o vienas jø itin patiko tëvø draugams. Yra ten tokios eilutës: „Ei jûs, pypkoriai, pasiklausykit, koki jûs esat, að pasakysiu…” Rëþdavau su vaikiðku ásijautimu tà „teisybæ” suaugusiesiems. Na, ir kviesdavo mane á miestelio renginius, o Kazlø Rûdos ponios dar ir apdovanodavo didelëmis nepaprastai skanaus ðokolado plytomis.

– Nors ir ne taip susiklostë gyvenimas, kaip jaunystëje svajojau, manau, kad nuveiktais darbais jis vis dëlto prasmingas. Ðiandien prisiminimuose iðkyla ir ðviesios, dþiugios, ir tamsos, dramatizmo bei skausmo pripildytos gyvenimo atkarpos. Turiningas kelias – nuo dvylikameèio provincijos miestelio baþnyèios vargonininko iki buvusio ilgameèio (1963–1986) Lietuvos filharmonijos meno vadovo, 45-eriø metø darbo staþà sukaupusio pedagogo, profesoriaus, Lietuvos muzikø sàjungos prezidento.

Ruoðiausi intensyviam kûrybiniam gyvenimui, o kûryba tapo tarsi laisvalaikio leidimo forma. Taèiau gal bûtent joje ir uþfiksuotas tikrasis mano gyvenimas... Nuolatinis siekis, kad mane suprastø, klausytø ir iðklausytø.

Mano gyvenime atlikëjas labai svarbus. Daugeliui padëjau atrasti savo vietà koncertinëje scenoje. Jie savaip man atsidëkojo – kiekvieno kûrinio paraðtëse já inspiravæ pirmieji atlikëjai, kantriai laukæ, kartais „peðte iðpeðæ” dainà ar pjesæ.

– Jauèiu ir autobiografiniø „iðpaþinèiø” ðioje retrospektyvoje. Gal pradëkime tarsi nuo pradþiø. Neturiu að nameliø – pagal liaudies þodþius paraðei dainà...

– Tai Maskvoje studijø metais paraðyta daina. Net neásivaizduoju, su kuo palyginti ano meto iðgyvenimus. Ðiandien á gyvenimà einama lyg ir nuosekliau. O tada, gimæs ilgameèio (1927–1946) Kazlø Rûdos parapijos vargonininko ðeimoje, netikëtai atsidûriau ne tik Vilniuje, bet po keleriø metø ir Maskvoje.

Mama iðlydëdama stotyje verkë: „Kitus prievarta veþa, o tu savo noru vaþiuoji á neþinià”, – sakë. Nuo vargonininko amato (juo tapti prisakë mirdamas tëvas) staigus ðuolis á kompozicijà, ir dar pas garsiausius pasaulio muzikos Mekos – P. Èaikovskio konservatorijos – profesorius.

O kita vertus, gal ir logikos tose gyvenimo metamorfozëse bûta.

Gimiau ðpitolëje – baþnyèios tarnø gyvenamajame name. Vie-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

– Gyvenimas graþus paprastumu – retrospektyvinei kûrybos apþvalgai pasirinkai ðias J. Nekroðiaus poezijos eilutes.

Bet, kiek galiu spræsti, didþià tavo gyvenimo dalá praleidusi ðalia, ne toks paprastas gyvenimo tarpsnis nugyventas...

Rimvydas Þigaitis: „Atviru þvilgsniu á praeitá”

Dar anksèiau uþ „artistinæ karjerà” pirmà kartà buvau paminëtas Lietuvos spaudoje: satyriniame to meto þurnale Kuntaplis buvo iðspausdinta þinutë: „Kazlø Rûdos choras neblogai sugiedotø, jei… Rimutis nesibaladotø!..” Mat baþnyèioje ant „viðkø” að visada sëdëdavau ðalia tëvo ir choro giedojimui neretai „pritardavau” stuksendamas kojomis.

Tëvo pamokomas, anksti susipaþinau su natomis, pradëjau skambinti fortepijonu. O nuolat bûdamas ðalia tëvo (baþnyèioje, kalëdojant po parapijà, klausydamas choro repeticijø, stebëdamas pasiruoðimà parapijos namuose rengiamiems vaidinimams, kartu vaþiuodamas á dainø ðventes bei kitus baþnytiniø chorø renginius), að pamaþu betarpiðkai susipaþinau ir su vargonininko veikla.

Tëvas paþinojo beveik visus parapijieèius, susitikæs su visais pabendraudavo. Parapijieèiai já gerbë, mylëjo. Beje, tëvà gerbë ir kitaip màstantieji. Ryðkus tos pagarbos pavyzdys iðgelbëjo mus visus: 1941 metø birþelio viduryje Kazlø Rûdos valsèiaus partor-

Muzikos barai /1

Vargonai, orkestras, vaikø choras...

Ilgametis Kazlø - Rûdos vargonininkas Aleksandras Þigaitis

gas tëvà perspëjo, kad kà nors sugalvotø, nes pagal sàraðus numatyta, jog birþelio 22 dienà ir mûsø ðeimà trems á Sibirà. Tëvas tuoj pat mus (mamà, mane ir ketveriø metø sesutæ) iðsiuntë pas senelius á atokesná Berþupiø kaimà. O kad maþiau kiltø átarimo, pats liko Kazlø Rûdoje vienas laukti lemties.

Dar vienas paradoksas – birþelio 22 dienà prasidëjæs karas iðgelbëjo mûsø ðeimà nuo Sibiro.

1946 metø sausá tëvas sunkiai susirgo ir man, dvylikameèiui, teko já pavaduoti baþnyèioje. Giedodavau miðias, kitas liturgines apeigas ir, kaip po daugelio metø pasakojo buvæ choristai, buvau gerokai grieþtesnis uþ tëvà – pvz., nesitardavau su choru, kokià giesmæ giedoti: paduodavau tonà, ir giedam. Beje, tuoj pat praktiðkai iðmëginau ir pastebëtas kitø vargonininkø gudrybes: jeigu prieð „ðliûbà” vestuvininkai nesumesdavo á kepuræ honoraro uþ iðkilmingà palydø marðà, vestuviø pulkas nuo altoriaus nueidavo tylomis... Vaþinëdavau ir á atlaidus kaimyninëse parapijose. O ten dalyvaujantys kaimyniniø parapijø vargonininkai, jau girdëjæ apie mane, iðkilmingiausias atlaidines miðias – sumà – kaþkodël uþleisdavo man.

Ir apie paskutiná tëvo atodûsá pirmàjá birþelio sekmadiená suþinojau sëdëdamas prie vargonø baþnyèioje. Klebonas pamoksle praneðë, kad kà tik mirë ilgametis Kazlø Rûdos vargonininkas Aleksandras Þigaitis...

Tà patá tëvo ligos pavasará teko pasireikðti ir pasaulietinëje scenoje – dalyvavau progimnazijos moksleiviø koncerte miestelio visuomenei. Èia gausiø aplodismentø sulaukiau paskambinæs keletà kûrinëliø fortepijonu solo, akompanavau bei improvizavau muzikiná fonà kelioms literatûrinëms kompozicijoms, o didþiausio pasisekimo sulaukiau koncerto pabaigoje – dirigavau tris dainas progimnazijos chorui. Po pasirodymo buvau gausiai apdovanotas gëlëmis. Suprantama, ir chorà, ir dirigentà ðiam koncertui ruoðë muzikos mokytoja Sofija Vinzbergaitë. Ir tuometinis progimnazijos direktorius Algirdas Malinauskas (vëliau iðgarsëjusio ûkio Alksnupiuose, Radviliðkio rajone, vadovas, mokslininkas) man parodë iðskirtiná dëmesá: kad choras geriau matytø maþaûgá dirigentà, jo praðymu specialiai ðiam pasirodymui buvo sukalti laipteliai. O ðias pirmàsias pasaulietinëje scenoje gautas gëles að parneðiau á vis labiau silpstanèio tëvo patalà.

Tëvas mane labai mylëjo ir nelaukta jo mirtis man buvo didelis smûgis. Mama man perdavë prieðmirtiná tëvo norà: kad að vaþiuoèiau mokytis á muzikos mokyklà ir pasimokæs dvejus metus toliau vargonininkauèiau.

– Tai gal ir Iðkilmingos muzikos áspûdis ið vaikystës?

Muzikos barai /2

– Manau, kad neákainojama muzikos vertë – ávaizdþio grynumas. Kartais net nesvarbu, yra tekstas ar jo nëra. Jausmai kunkuliuoja, liejasi...

Be abejo, kaip ir kiekvienà menininkà mane formavo gyvenimas.

Po tëvo mirties, 1946 metø rugsëjá, su rekomendaciniu muzikos mokytojos S. Vinzbergaitës laiðku atvykau á Vilniø. Kadangi man dar nebuvo në trylikos, o á muzikos mokyklà priimdavo tik nuo keturiolikos, teko kalbëtis su paèiu mokyklos direktoriumi Konradu Kavecku.

Direktorius, perskaitæs rekomendaciná laiðkà ir iðklausæs mano pasakojimo apie tëvà, prisiminë savo jaunystës bendramokslá, apgailestavo, kad taip anksti likau naðlaièiu. Po dar keliolikos profesiniø klausimø, iðklausæs mano skambinimo fortepijonu ir ásitikinæs, kad tikrai labai noriu mokytis muzikos, nepaisant mano amþiaus, sutiko priimti ir á muzikos mokyklà, ir á savo fortepijono-vargonø klasæ. Taèiau dël maþo ûgio dar sunkiai siekiau vargonø pedalus, tad pradëjau skambinti fortepijonu.

O 1948 metais uþdarius vargonø klasæ, taip ir likau nesimokæs

1951 m. Valstybinës konservatorijos 1 kurso studentas

groti vargonais.

Bendràsias teorines disciplinas kartu lankydavo ávairiø specialybiø moksleiviai. Pradþioje man buvo neáprasta, kad vienoje grupëje kartu su manimi, trylikameèiu, sëdëjo jau subrendæs dvideðimt keleriø metø vyras. Dar labiau stebëdavausi, kai amþiumi solidesni nuo manæs nusiraðinëjo, pavyzdþiui, solfedþio diktantà arba muzikos teorijos uþduotá. Niekada nepykdavau – prieðingai, man buvo malonu vyresniems padëti. Nepaisant ávairaus amþiaus, mûsø visø bendravimas buvo labai nuoðirdus.

Nors taip ir nesimokæs, vargonininko darbà tæsiau ir Vilniuje: 1947–1948 metais vargonininkavau net dviejose – Jëzaus Ðirdies ir Ðv. Jokûbo – baþnyèiose. Taèiau apie tai suþinojæs K. Kaveckas primygtinai liepë ðá darbà baigti, „nes prieðingu atveju gali bûti keblumø dël tolimesniø muzikos studijø”.

Paklausiau profesoriaus. Toks buvo metas. Metas, kai ne vienas ið gretimai buvusiø netikëtai iðnykdavo...

Panaikinus mokykloje vargonø klasæ, formaliai buvau pervestas á Choro dirigavimo skyriø, nors toliau mokiausi groti fortepijonu pas K. Kaveckà. 1949 metais mokykloje pradëjo dirbti kà tik Kauno konservatorijà baigæs jaunas kompozitorius Povilas Tamuliûnas. Buvo ásteigtas Teorijos ir kompozicijos skyrius. Kadangi jau anksèiau jauèiau potrauká kûrybai (o ir vargonuojant baþnyèioje tekdavo nemaþai improvizuoti), pasipraðiau á P. Tamuliûno kompozicijos klasæ. Atëjæs á pirmàjà pamokà,

1954 m. Senoji Ruza. Sveèiuose pas prof. Nikolajø Rakovà bendrakursiai S. Agababovas ir R.Þigaitis

1955 m. Su þmona Aldona

radau èia nemaþà bûrá bûsimø kompozitoriø. Tarp jø – kelerius metus valtornà pûsti besimokantis Vaclovas Paketûras, kariuomenës orkestruose trimitu grojæs ir tuo metu Vilniuje jau pagarsëjæs, kino teatruose koncertuojanèiø bei restoranø estradiniø ansambliø dalyvis Benjaminas Gorbulskis, taip kompozitoriais ir netapæ aktorius Algirdas Zalanskas, akordeonininkas Algirdas Loèeris, keletas tais metais mokykloje besimokiusiø pianistø. Netrukus kompozicijos mokytis likome tik keturiese: B. Gorbulskis, V. Paketûras, E. Èiurlionienë (mokykloje muzikos literatûrà dësèiusio vieno ið M. K. Èiurlionio broliø – Jono Èiurlionio – þmona) ir að.

Povilas Tamuliûnas taip ir liko brangiausiu pirmuoju mokytoju, nors vëliau mûsø santykius ir pakeitë nuoðirdi bièiulystë.

Jam esu dëkingas uþ sàmonëje ásitvirtinusias kûrybos pagrindø nuostatas, kurias vëliau plëtojo visi buvæ mano pedagogai: kiekvieno kûrinio tikslas turi bûti aiðkus; muzikinë mintis ryðki, jos emocinis pradas aiðkus; kûriniai turi bûti melodingi, harmonija, visa muzikinë kalba spalvinga; muzikinës minties plëtotë turi turëti tiksliai pajaustà formà, paklûstanèià dramaturgijos dinamikai.

Viskà, kà dëstë, Tamuliûnas iliustruodavo pavyzdþiais: drauge klausydavome labai daug muzikos. Beje, pamokos daþniausiai vykdavo pas já namuose, Mildos gatvëje.

Su dëkingumu prisimenu ir kitus puikius pedagogus – muzikos literatûrà dësèiusá muzikologà Stasá Ylà, labai reiklià fortepijono dëstytojà Elenà Gailiûnaitæ, ramø, labai inteligentiðkà solfedþio dëstytojà Antanà Krutulá.

1948 metais pirmà kartà iðgirdau operà: Kauno operos teatras Vilniuje rodë Aidà, Karmen ir Pikø damà su Kipru Petrausku, Rigoletà su Antanu Sodeika, Demonà su Juozu Maþeika. Tada ir gimë slapta svajonë kada nors sukurti operà (gaila, likusi neágyvendinta). Vëliau, kai operos teatras buvo perkeltas á Vilniø, net ir neturëdami pinigø bilietams ávairiausiais bûdais atsidurdavome teatre. Verþdavomës ir á koncertus Filharmonijoje – ten anuomet karaliavo nepamirðtamasis Balys Dvarionas, jau koncertavo Aleksandras Livontas.

Vilniuje paraleliai su muzikos mokykla lankiau I berniukø gimnazijà, vëliau – vakarinæ suaugusiøjø vidurinæ mokyklà.

Kadangi mokiausi muzikos, mane kviesdavo akompanuoti ir tautiniams ðokiams, kuriuos ðokdavo I berniukø ir II mergaièiø gimnazijos moksleiviai. Ne kartà girdëjau mergaièiø ðnabþdesá: „Èia mums akompanuoja tas, kuris baþnyèioje groja arijas ið operø”. Kaip koncertmeisteris scenoje susipaþinau ir su Virgilijumi

Noreika – jis I berniukø gimnazijoje mokësi þemesnëje klasëje: 1948 metø pavasará moksleiviø koncerte keturiolikametis Virgilijus traukë – „Dul, dul dûdelë – graþi mano mergelë”, o að jam akompanavau.

Pradëjæs savo gyvenimà ir mokslus Vilniuje, gyvenau labai vargingai. Ið namø jokios paramos negalëjau tikëtis, nes ir mamai, po tëvo mirties likusiai su maþa dukrele, buvo nelengva.

Stipendijos neuþteko. Ðiek tiek padëjo irgi nelengvai su maþais vaikais Vilniuje gyvenusi teta. Taèiau papildomo uþdarbio teko ieðkoti nuolatos. Be abejo, tai grûdino. Iðmokau vertinti ir aplinkiniø nuoðirdumà, gerumà. Gal dël to, kad jaunystëje pats ið aplinkiniø pagalbos labai daug sulaukiau, vëliau jauèiau pareigà kiek galëdamas rûpintis kitais.

– Nors kûrybai ir neskyrei pagrindinio dëmesio, vis dëlto jos kraitá sudaro daugiau kaip 200 ávairiø þanrø kûriniø: ðeðios kantatos, oratorija-misterija, kûriniai simfoniniam ir kameriniam, puèiamøjø instrumentø ir liaudies instrumentø, estradiniam orkestrams, vokaliniai ciklai, kûriniai vargonams, fortepijonui, kitiems instrumentams, kûriniai chorui, originalios solo dainos, dainelës vaikams, iðplëtotos, harmonizuotos liaudies dainos... Kompozicijos amatas – jo siekei iðties áspûdingoje aplinkoje.

– 1951 metais, baigæs du J. Tallat-Kelpðos muzikos mokyklos kompozicijos specialybës kursus, laikiau stojamuosius egzaminus á Lietuvos valstybinæ konservatorijà. Stojanèiøjø buvo keletas, o priëmë du: Vytautà Lauruðà (tuo metu jau konservatorijos studentà, besimokantá liaudies instrumentø specialybës) ir mane. Abu ástojome á prof. Antano Raèiûno kompozicijos klasæ.

Raèiûno kompozicijos pamokos buvo kur kas liberalesnës nei Tamuliûno, nors ðiame mokslo etape man norëjosi pajausti tvirtesnæ, nukreipianèià profesoriaus rankà. Taèiau pirmaisiais studijø metais pavyko sukurti kelis kûrinius, vëliau lëmusius sëkmingà stojimà á Maskvos P. Èaikovskio konservatorijà.

Bûtent tada ávyko ir kûrybinis debiutas per Lietuvos radijà: mano solines dainas tiesioginiame eteryje dainavo Ninos Karnavièienës dainavimo klasës studentë Ina Vaènadzë. O mokslo metø pabaigoje su pjesëmis obojui ir violonèelei dalyvavau tradiciniame studentø kompozitoriø kûriniø koncerte.

Dþiaugiausi ir ðiltu publikos, ir iðskirtiniu, man labai svarbiu paties Balio Dvariono dëmesiu. Giliai atmintin ástrigo, regis, labai paprasti jo þodþiai: „Kûriniai melodingi, raiðkûs ir ádomûs, pajutau autoriaus nuoðirdumà”.

Sëkmingai baigæs Lietuvos konservatorijos pirmàjá kursà, ramiai atostogavau pas mamà Kazlø 1954 m. Maskva.

Laisvalaikis bendrabutyje. Skambina G. Stanionytë ir P. Juodiðius

Muzikos barai /3

1958 m. Vilniaus deðimtmetës mokyklos mokytojai V. Krakauskaitë ir R. Þigaitis su mokiniais J. Ðirvinsku, A. Amolevièiumi ir R. Ðausaite

Rûdoje. Rugpjûèio viduryje – netikëta konservatorijos direktoriaus Jurgio Karnavièiaus telegrama: esu kvieèiamas tuoj pat á Vilniø ir praðomas pasiruoðti vykti á Maskvà laikyti stojamøjø egzaminø á P. Èaikovskio konservatorijà.

Pamenu tà jausmà: nelabai dar suvokiu telegramos turiná, taèiau jau suprantu, kad staèia galva pulsiu á neþinià, apie kurià nedrásau në svajoti... Maskvos P. Èaikovskio konservatorija!

Vilniuje suþinojau, kad studijuoti á Maskvà esame siunèiami penki: pianistai Leopoldas Digrys ir Aloyzas Konèius, smuikininkas Rimantas Valiukas, choro dirigentas Vytautas Burinskas ir að.

Maskvoje mûsø laukë staigmena. Pasirodo, reikës laikyti visus stojamuosius egzaminus, ir tik laimëjæ bendrà konkursà, bûsime priimti á konservatorijà.

Netrukus suþinau, kad á kompozicijos specialybæ stoja net 16 jaunuoliø (ið Maskvos ir kitø Rusijos miestø, Ukrainos, Uþkaukazës). Kûrybos stojamasis egzaminas vyko konservatorijos direktoriaus A. Svieðnikovo kabinete. Egzaminavo Teorijos ir kompozicijos fakulteto dekanas S. Bogatyriovas, D. Kabalevskis, V. Ðebalinas, dar keli profesoriai, kuriø anuomet nepaþinojau. Þinoma, labai jaudinuosi.

Matau, kad komisija, iðklausiusi mano kûrinius, vienas kitam kaþkà rodo natose, ramiai pasitaria, kinksnoja galvomis.

Jauèiu, kûriniai patiko. Kiek nusiraminu.

Nors aptarimas vyko apie valandà, tàsyk atrodë, kad laukiame jau amþinybæ. Pagaliau atsidaro kabineto durys ir dekanas prof. S. Bogatyriovas paskelbë iðlaikiusiøjø konkursiná kûrybos egzaminà pavardes: toliau egzaminus leidþiama laikyti devyniems, tarp kuriø ir mano pavardë. Mano kûriniai Maskvoje (!) ávertinti penketu.

Solfedþio (tribalsis diktantas, akordø sudëtingø slinkèiø bei moduliacijø klausos analizë) ir harmonijos egzaminus iðlaikiau be problemø. Raðinys rusø kalba sekësi prasèiau – rusiðkai dar nemokëjau. Taèiau dëstytoja mane iðklausë, suprato, kad rusø kalba man ne gimtoji, kad neþinojau, jog reikës laikyti toká egzaminà, ir su didelëm iðlygom raðiná ávertino „gerai”.

O ðtai SSRS istorijos egzamino neiðlaikiau – gavau nepatenkinamà paþymá.

Tais laikais ði disciplina buvo laikoma viena svarbiausiø.

Egzaminuotojas buvo nesukalbamas, vertino be kompromisø, neatsiþvelgdamas á jokias aplinkybes. Taèiau per kelias dienas jau buvau pelnæs ir dekano, ir kitø dekanato darbuotojø palankumà – jie nuoðirdþiai iðgyveno dël mano nesëkmës ir patarë praðyti konservatorijos direktoriaus A. Svieðnikovo leidimo per-

Muzikos barai /4

laikyti egzaminà. Pagrindinis motyvas – ið specialybës gautas penketas. Leidimà gavau ir, iðklausæs ilgà to paties egzaminuotojo moralà apie SSRS istorijos svarbà formuojant pasaulëþiûrà, gavau patenkinamà balà.

Taigi á konservatorijà priimamas! Kompozicijos mokytis skiriamas á prof. Anatolijaus Aleksandrovo klasæ.

Ið penkiø lietuviø Maskvoje mokytis likome keturiese – nepasisekë tik R. Valiukui.

Buvo dar tik 1952-ieji.

Aplinka Maskvoje ryðkiai skyrësi nuo vilniðkës. Kasdienybe tapo akistatos konservatorijos koridoriuose su legendinëmis asmenybëmis. Negalëjai likti abejingas pagrindinei daugumos studijuojanèiøjø nuostatai: taupyti laikà, tobulinti specialybës ágûdþius, kuo daugiau suþinoti. Kontramarkës á koncertus ir Didájá teatrà, kolegø ir þymiø profesoriø akademiniai koncertai, atviros pamokos klasëse (tai – sena rusø mokyklø tradicija), aptarimai, diskusijos, ginèai – tokiomis rimto, kryptingo darbo nuotaikomis alsavo visa aplinka.

Mano specialybës profesorius Anatolijus Aleksandrovas – rusø klasikø S. Tanejevo ir S. Vasilenkos mokinys. Trijø operø, siuitø simfoniniam orkestrui, keturiø styginiø kvartetø, dvylikos sonatø fortepijonui, keliø romansø rinkiniø, muzikos kino filmams autorius. Kûrybos pamokos vykdavo profesoriaus namuose. Tai, kà man suformulavo Tamuliûnas, buvo ágyvendinama nuosekliai: profesorius siekë aiðkiai suformuotos, ryðkios muzikinës minties, á vieningà skambesio kompleksà ásiliejanèios spalvingos harmonijos, dramaturgiðkai kryptingos plëtotës, aiðkios formos ir ypaè sklandþios balsovados. Daþnai, nepriklausomai nuo to, kokio þanro ir kokios apimties kûrinys, ilgai ir detaliai tobulindavome, dailindavome kiekvieno balso judëjimà.

Vëliau að pats supratau, kad bûtent nuo balsovados priklauso kûrinio skambesys. Profesorius èia pat ið savo bibliotekos imdavo panaðaus á mano raðomà kûriná pobûdþio natas, èia pat vietoje skambindavome, analizuodavome. Daþnai muzikuodavome ir keturiomis rankomis – skambindavome styginiø kvartetus, simfonijas. A. Aleksandrovas buvo ásitikinæs, kad skambinant keturiomis rankomis ne tik geriau susipaþástama su kûriniu (jauèiami muzikos tëkmës ir formos dramaturgijos savitumai), bet ir ugdomas ansamblio pojûtis, orientacija. O ðie ágûdþiai kompozitoriui bûtini.

Studijuodamas A. Aleksandrovo klasëje sukûriau pluoðtà soliniø dainø ir romansø, kûriniø chorui, siuità simfoniniam orkestrui, temà ir variacijas smuikui ir fortepijonui (1955 metais kûrinys smulkios formos kûriniø konkurse pelnë I premijà), fortepijoniná trio (trijø daliø), simfonijetæ (dviejø daliø), operos Konradas Valenrodas VI paveikslà.

1968 m. Kelionë á Kanadà

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Su bendramoksliu Algiu Þiûraièiu

– Aptarëme maþiausiai þinomà tavo gyvenimo tarpsná.

Jaunystëje pasëta sëkla dar tebebrandina vaisius. Administracinis darbas, nurungæs tavo potrauká kûrybai, taip pat ádomus, bet, ko gero, kiekvienas apie já sprendþiame savaip – pernelyg artimi visi ávykiai. Be to, gal ir apibendrinti dar ankstoka – taip neseniai aistringai koneveikæ praeitá dar sunkiai galime suvokti ir toje praeityje buvus vertybiø...

Manau, tai kito jubiliejaus temos.  Kalbëjosi AÞN

Gyvenimas ir sudëtingas, ir paprastas...

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Harmonijà dëstë prof. Andrejus Mutli. Jis buvo ágijæs ne tik muzikologiná, bet ir universitetiná mediko iðsilavinimà. Todël paskaitose daþnai nuklysdavo á fiziologijà, ámanomà muzikos poveiká klausytojo gyvybinëms funkcijoms. Jis didelá dëmesá skyrë ne vien sklandþiai balsovadai – visose uþduotyse praðydavo siekti funkcinës harmonijos slinkèiø raiðkos ir dinaminës plëtotës, t. y. kiekvieno uþdavinio meninio sprendimo. Ir polifonijà dëstæs kompozitorius prof. Eugenijus Golubevas reikalavo panaðiø rezultatø. O muzikos kûriniø analizæ dëstæs profesorius Viktoras Cukermanas daugelá demonstruojamø kûriniø fragmentø skambindavo mintinai – mat pats buvo baigæs ir fortepijonà. Savita darbo forma instrumentuotæ dëstë ir kompozitorius prof. Nikolajus Rakovas. Fortepijoninius ar vokalinius kûrinius instrumentuodavome èia pat klasëje, dalyvaujant profesoriui.

Taigi bet kuriuo momentu buvo galima paklausti, daþnai jis ir pats atkreipdavo studento dëmesá á vienà ar kità detalæ, siûlydamas kità, þinoma, raiðkesná variantà. O kurio nors itin vykusá partitûros fragmentà aptardavo su visais. Praktikuodavo ir muzikines pertraukas, t. y. su partitûromis ir profesoriaus komentarais klausydavome ávairiø stiliø orkestrinæ muzikà.

Noriai lankiau semestro trukmës kompozitoriams skaitytà prof. B. Jarustovskio operinës dramaturgijos kursà. Ðios disciplinos studijø pagrindas – rusø operos ðedevrai. Ypatingà áspûdá patyriau studijuodamas Musorgskio Borisà Godunovà. Per valstybiná kûrybos egzaminà, kuriame demonstravau operos Konradas Valenrodas VI paveikslà, prie manæs priëjo ir asmeniðkai pasveikino profesoriai S. Skrebkovas ir J. Ðaporinas, pripaþindami, „kad ið esmës suprantu, kas tai yra operos dramaturgija” (tiesa, operos neuþbaigiau – bet apie tai kada nors kità kartà...).

Aktyvi buvo tø metø Teorijos ir kompozicijos fakulteto Studentø mokslinës draugijos veikla. Tarp daugelio veiklos formø buvo ir kompozicijà studijuojanèiøjø kûrybos vakarai. Bûtent draugijos veikla suvedë ir su Alfredu Schnittke, kuris vienas pirmøjø Maskvos konservatorijoje pradëjo naudoti tais laikais itin modernias kompozicijos technikas. Nesidrovëjo savo naujausius kûrinius jaunimui rodyti ir aukðèiausio rango kompozitoriai. Ilgam atmintyje iðliko D. Ðostakovièius kartu su kompozitoriumi M. Vainbergu keturiomis rankomis pirmà kartà paskambinta Deðimtoji simfonija.

Maskvoje mokiausi gerai – mano studijos buvo ávertintos vardine N. Rimskio-Korsakovo stipendija, kurià nuo I kurso antrojo

semestro gavau iki pat mokslø konservatorijoje pabaigos. Trejus metus (1952–1955) laisvalaikiu vadovavau Maskvos lietuviø studentø dainø ir ðokiø ansambliui. Nemaþai koncertuodavome, studentiðkose apþiûrose laimëdavome net ir prizines vietas. Ansamblyje susipaþinau ir su bûsimàja þmona Timiriazevo þemës ûkio akademijos studente kauniete Aldona Lukoðevièiûte, kurià 1955 metais vedþiau.

Turiningi studijø metai Maskvoje baigësi 1957 metais. Valstybiniams egzaminams pateikiau operos Konradas Valenrodas ðeðtàjá paveikslà, Simfonijetæ bei Trio fortepijonui, smuikui ir violonèelei. Visa valstybiniø egzaminø komisija (þymûs kompozitoriai profesoriai A. Chaèaturianas, D. Kabalevskis, J. Ðaporinas, V. Ðebalinas ir mokslininkai profesoriai S. Bogatyriovas, V. Cukermanas, S. Skrebkovas) ir jos pirmininkas D. Ðostakovièius mano darbus ávertino aukðèiausiu balu.

Jau turëdamas susiformavusias menines paþiûras, naujø svajoniø ir optimistiniø tolesnio gyvenimo nuostatø, 1957 metø birþelá gráþau á Vilniø.

Prasidëjo nauja gyvenimo atkarpa.

Muzikos barai /5

Festivaliai

Skambëjæs Paþaislis

Aðtuntojo Paþaislio festivalio apimtis – didþiulë: 36 koncertai, parengti 80 solistø, 11 dirigentø, 3 simfoniniø ir 3 kameriniø orkestrø, 4 chorø, 4 kvartetø, 2 kvintetø, 2 ansambliø, 3 trio, bigbendo. Tokia atlikëjø ir koncertø gausa leidþia teigti, jog kaunieèiams, miesto sveèiams, o ir Kauno kraðto publikai Paþaislio festivalis lieka neabejotinai svarbiausiu ne tik vasaros, bet ir visø metø muzikiniu renginiu. Po ðio festivalio stogu glaudþiasi ir drama – kiekvienais metais tûkstanèiams þiûrovø Kauno pilyje ir Plungëje parodomas istorinis vaidinimas (ðásyk reþisieriaus Vytauto Grigolio draminë kompozicija Mindaugas). Faktas, jog festivalá aplanko 40 tûkstanèiø þmoniø átikinamai byloja apie tai, kad tai pats lankomiausias ðalyje vasaros renginys.

Birþelio–rugpjûèio mënesiais Paþaislio festivalyje kiekvienà savaitgalá vyko po du, tris, o kartais net keturis renginius. Vasaros karðtymetá pagal nusistovëjusià tradicijà daugiausia klausëmës kameriniø muzikos vakarø, rugpjûtis patenkino ávairiausios publikos lûkesèius: tiek mëgstanèius intymø bendravimà su muzika, tiek, atvirkðèiai, labiau vertinanèius monumentalumà, skambesio didybæ, atlikëjø gausà.

Viliamës, jog ðis Paþaislio festivalio dienoraðtis iðsamiau supaþindins kitø Lietuvos miestø muzikos mëgëjus su programa ir atlikëjais, kurie ðià vasarà koncertavo Kaune – ne tik Paþaislio vienuolyno senajame ðventoriuje, bet ir ávairiose Kauno bei miesto apskrities baþnyèiose, sinagogoje, Rotuðëje, Pociûnø aerodrome, Þemaitkiemio dvare netoli Babtø. Galbût ir nesilankiusiems festivalyje ði trumpa renginiø apþvalga leis susidaryti savà nuomonæ apie ðio festivalio koncepcijà, programø novatoriðkumà, daugybæ atlikëjø, kuriø didþioji dalis atstovavo mûsø ðaliai. Galima ir atvirkðèia prielaida: iðsamesni festivalio komentarai bylos apie festivalio per didelæ priklausomybæ nuo to, kà vadiname tradiciðkumu ar nieko neiðsiskirianèio eilinio koncertø sezono tæsiniu.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Baigiamasis Paþaislio festivalio koncertas

Muzikos barai /6

Rimutë BRILIENË BIRÞELIO 1 D. Pagaliau! Festivalis prasideda, ir ne bet kuo, o Ruggero Leoncavallo operos Pajacai koncertiniu atlikimu. Nuo pat ryto þvalgausi á dangø – kad tik nelytø... Vakaras puikus, Petraðiûnø gatvës, vedanèios á Paþaislá, sausakimðos, regis, visas Kaunas riaumojanèia automobiliø kolona traukia sutikti muzikos stebuklo.

Paþaislio vienuolyno ðventoriuje – anðlagas. Tenka glaustis ant pristatomos këdutës, taèiau tai në kiek negadina nuotaikos. Scenoje – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis), solistai Badri Maisuradzë (tenoras, Gruzija), Jacqueline Mabardi (sopranas, Australija), Dainius Stumbras (baritonas), Giedrius Þalys (baritonas), Vytautas Kurnickas (tenoras), dirigentas Gintaras Rinkevièius.

Opera su minimaliomis dekoracijomis ir kostiumais neseniai buvo atlikta sostinëje ir sulaukë ávairiø vertinimø. Intriga ið tiesø nemaþa: ar pasiteisins Paþaislio festivalio rengëjø rizika, ar publika be pertraukos iðtvers gana ilgà dramatiðkà, veristinæ tragiðkos atomazgos operà?

Nuostabus Maisuradzës Kanijas – kerintis ðvelnumu ir ðiurpia neapykanta, neátikëtinai sodriu apatinio registro balso tembru, fantastiðkomis „virðûnëmis”, atlikimo laisve ir aktoriniais gebëjimais.

Mûsiðkis Dainius Stumbras – Tonijas – në kiek nenusileidþia þymiajam tenorui, dþiugu gërëtis puikiai valdomu balsu, aksominiais jo atspalviais, individualizuotu kuriamo personaþo paveikslu.

Dilgteli mintis: kaþin kuris pasaulio teatras pirmasis suskubs pasikviesti lietuviðkàjá Fischerá-Dieskau pas save?

Pradinës Jacqueline Mabardi frazës netikëtai blankios, taèiau pamaþu ji atsiskleidþia kaip visai nebloga vokalistë – intonacija tiksli, fioritûros reljefiðkos, vaidina átaigiai, o aukðtasis soprano registras skaidrus ir skambus. Tiesa, vidurinysis ir apatinis registrai – matiniai.

Vytauto Kurnicko ir Giedriaus Þalio personaþai niekuo ypatingu neiðsiskiria.

Kurnicko vokalas man atrodo tiesmukiðkas ir vienspalvis, taèiau galbût ðis áspûdis reliatyvus, sàlygotas Maisuradzës ryðkumo.

Gintaras Rinkevièius diriguoja labai artistiðkai, taèiau jo mostø patetikoje kartais pasigendu aiðkumo bei valdingumo. Tokiomis situacijomis ypaè iðryðkëja orkestro muzikantø ansambliðkumo pojûtis ir grupiø koncertmeisteriø profesionalumas.

Operos finalas sukreèiantis. Publika negaili aplodismentø, dar ir dar kvieèia

atlikëjus á scenà. Duokdie tokià dermæ visiems festivalio koncertams!

BIRÞELIO 7 D. Zapyðkis, 15 km uþ Kauno, Nemuno pakrantë. Gotikinëje Ðv. Jono Krikðtytojo baþnytëlëje, atgyjanèioje tik festivalio dienomis, vyksta kamerinës muzikos vakaras. Publikos daug, didþioji dalis ið Kauno, taèiau nemaþai ir vietiniø, Zapyðkio gyventojø. Krinta á akis, kad baþnytëlë nuo praeitos vasaros dar labiau suvargo, praðyte praðosi restauruojama ar bent konservuojama. Koncertas skirtas kompozitoriaus Johanneso Brahmso 170-osioms gimimo metinëms.

Romantiko fortepijoninës, kamerinës instrumentinës ir vokalinës kûrybos programà paruoðë Aleksandra Þvirblytë (fortepijonas), Algirdas Verbauskas (smuikas), Gintarë Skerytë (sopranas) ir Mindaugas Gecevièius (valtorna). Be abejonës, koncerto siela – Aleksandra Þvirblytë. Subtiliai, átaigiai, taèiau be perdëto jausmingumo skambinamos pjesës fortepijonui op. 118, su Algirdu Verbausku atlikta Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur, op. 100, jautrus, iliustratyvus akompanavimas dainininkei Gintarei Skerytei ir galiausiai lyderës pozicija interpretuojant Trio fortepijonui, smuikui ir valtornai Es-dur, op. 40, akivaizdþiai paliudijo menininkës brandà, gebëjimà iðlaikyti átikinamà balansà tarp subjektyvumo ir objektyviø stilistiniø dalykø. Ásiminë nepaprastai graþus, ðiltas fortepijono garsas. Beje, pagyrimo þodþiø vertas valtornininkas Mindaugas Gecevièius, techniðkai, muzikaliai vedæs Trio melodinæ linijà.

BIRÞELIO 8 D. Vienas ádomiausiø festivalio koncertø: Paþaislio vienuolyne – prieðtaringai vertinamos Leonardo Bernsteino Miðios.

Vël ganëtinai rizikingas programos rengëjø þingsnis, turint galvoje kûrinio stilistikà, deklaruojamas idëjas ir jø raiðkos bûdus. Kaip vienuolyno kontekste nuskambës miuziklo stiliaus istorija apie tikëjimo krizæ, þmogaus vertybiø griûtá, gyvenimo prasmës praradimà, blaðkymàsi, dvasios kanèias ir viltá? Juolab kad pagrindinis kûrinio herojus – kunigas, kuris ir patiria minëtuosius iðbandymus.

Taip jau sutapo, kad koncertas vyko per Sekmines, nuostabø birþelio vakarà, svaigiai kvepiant seserø kazimierieèiø auginamiems jazminams ir bijûnams, ðimtametëse ðventoriaus liepose èiauðkant kregþdutëms. Kunigo partijos atlikëjas Richardas Morrisas (baritonas, Didþioji Britanija) po koncerto prasitars, kad ðioji aplinka já gerokai varþë ir ápa-

reigojo, neleisdama naudoti drastiðkø vaidybos detaliø. Dirigentas Murry Sidlinas (JAV), paþinojæs Bernsteinà ir daugybæ kartø dirigavæs jo kûrinius, paþymëjo ypatingà Paþaislio vienuolyno aurà ir nepaprastai aukðtà lietuviø chorø lygá, ðiuo atveju – Kauno valstybinio ir „Jaunos muzikos” (vadovas Vaclovas Augustinas). Atliekant Miðias taip pat dalyvavo LNSO (vadovas Juozas Domarkas) bei dvylika Lietuvos popmuzikos, dþiazo ir roko solistø.

Bernsteino Miðios sukurtos 1971 metais Jacqueline Kennedy uþsakymu velionio prezidento Johno F. Kennedy atminimui Kennedy vaizduojamøjø menø centro Vaðingtone atidarymo proga (plaèiau - 2000 birþelio „Muzikos baruose”). Muzikoje maiðosi ávairiausi stiliai: aðtuntojo deðimtmeèio pradþios Amerikos avangardo, bliuzo, spirièiuelø, dþiazroko, itin populiariø Amerikoje puèiamøjø orkestrø marðø, kvikstepø atgarsiai. Kunigo partija taip pat kupina kraðtutinumø – nuo deklamacijos, ðnabþdesio iki sodriø, áspûdingø „virðûniø”, puikiø lyriniø, kvapà gniauþianèiø epizodø. Solistas Richardas Morrisas suþavëjo kauniðkæ publikà: nepaprastai artistiðkas, spalvingos raiðkos paletës baritonas, ðiltas, jausmingas, taèiau ne banalus. Dvylika popmuzikos ir dþiazo dainininkø (ar jie simbolizuoja dvylika apaðtalø?) aistringai ir nuoðirdþiai ákûnijo þemøjø visuomenës sluoksniø atstovus – kalinius, narkomanus, benamius.

Ypaè paþymëèiau Viktorà Malinauskà ir Larisà Èekasinà, ið dvylikos iðsiskyrusius dainavimo technika, stilingumu, graþiais, puikiai valdomais balsais. Ðiek tiek gaila, kad solistai stovëjo scenos gilumoje, prieðais chorà, tad pamatyti juos buvo ne taip paprasta (abejoju, ar visi klausytojai þinojo, kaip atrodoVladas Kovaliovas, Vitalis Kairiûkðtis ar Liudas Zakarevièius ir kaip skamba jø balsai).

Maestro Murry Sidlinas Bernsteino Miðias Lietuvoje diriguoja jau antràjá kartà (pirmàjá – 2000 metais Vilniaus festivalyje). Dirigentas nepriekaiðtingai vedë didþiulá muzikantø kolektyvà nelengvu „bernstainiðkos” dramos keliu, þavëjo klausytojus artistiðkumu, nuotaika. Ásiminë maestro pasakyti þodþiai: „Jei XX amþiaus muzikoje yra kûrinys, galintis átaigiau kalbëti apie aistrà ir veidmainystæ, tai að jo neþinau”.

Miðiø pabaigoje publika patyrë palaimà, klausydama nuostabaus Berniuko (Bernardas Jankauskas ið „Àþuoliuko” choro) ir Kunigo dueto Laudate Dominum. Miksolidine derme skambantis Vieðpaties ðlovinimas bei taikos ir ramybës palinkëjimas baigë kûriná, kartu

áprasmindamas ir Sekminiø ðventës mintis: Meilë yra ta kalba, kuri suprantama visø tautø, visø visuomenës sluoksniø þmonëms.

BIRÞELIO 14 D. Gedulo ir vilties dienai skirtas koncertas IX forto muziejaus salëje. Programoje – W. A. Mozarto Simfonija g-moll Nr. 40 ir Giyos Kanèeli Styx altui, miðriam chorui ir orkestrui. Atlikëjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistas Arûnas Statkus, dirigentas Juozas Domarkas.

IX forto muziejaus erdvë ápareigoja: èia skambanti muzika neiðvengiamai ágauna kità potekstæ ir suþëruoja naujomis prasmëmis, labai sustiprina emocijas, keliamas koncentracijos lagerio laikø eksponatø, nuotraukø. Visi aplinkoje funkcionuojantys elementai organiðkai, vienas kità papildydami ir iðryðkindami, susilieja á visumà, kuri sàlygoja nepaprastai slogià, sunkiai pakeliamà erdvës aurà.

Savo áspûdþius Styx atþvilgiu galiu iðreikðti tik superliatyvais. Tai vienas retø atvejø, kai ðiuolaikinæ muzikà suvoki ir analizuoji ne tik protu, bet neiðvengiamai pasiduodi ir jausmams. Kartu su atlikëjais seki kiekvienà alto atodûsá, iðtyli pauzes, pasiduodi gruziniðkai giedamø psalmiø raudai, ðnabþdesiui, kulminacijose tramdai gerklæ gniauþiantá aðarø gumulà... Nenuostabu, jog keli klausytojai neiðtvërë Kanèeli muzikos dramatizmo bei kanèios, ir paskutiniø pauziø tyloje pratrûko nebevaldoma rauda…

Styx palyginti neseniai skambëjo Nacionalinëje filharmonijoje, solo partijà tuomet gieþë Jurijus Baðmetas. Paþaislio festivalyje girdëjome ne toká garsø, taèiau, drástu teigti, techniðkai stabilø, jautrø, ekspresyvø muzikantà Arûnà Statkø.

Jo altas, ákûnijantis keltininkà Charonà – tarpininkà tarp gyvøjø ir mirusiøjø, – pavergë publikà emocijø koncentruotumu bei iðraiðka.

BIRÞELIO 20 D. Vytauto Didþiojo baþnyèioje grieþia Kauno styginiø kvartetas, paávairinæs savo programà solistës Nomedos Vilkanauskaitës atliekamomis romantikø dainomis. Koncertas nemokamas, tad baþnytëlë sausakimða; atëjusiems vëliau, tenka ramstyti sienas.

Kaunieèiø kvartetas vël naujos sudëties: Ingridà Rupaitæ ir Irenà Bilotaitæ neseniai pakeitë jaunutës stygininkës Karolina Beinarytë (I smuikas) bei Laura Blaþytë (altas). Natûralu, kad naujø nariø atëjimas á kolektyvà neiðvengia-

Muzikos barai /7

Festivaliai mai sukelia tam tikrø problemø, apsunkina darbà, daro átakà jo kokybei. Ðiuo atþvilgiu Kauno kvarteto senbuviai (ir lyderiai) Dalia Terminaitë (II smuikas) bei Saulius Bartulis (violonèelë) tikrai verti pagyrimo ir palaikymo: nepaisydamas muzikantø kaitos, kolektyvas rengia naujas programas, nuolat koncertuoja, atkakliai stengiasi iðlaikyti interpretacijos kokybæ. Koncerte skambëjo þymusis Franzo Schuberto Styginiø kvartetas dmoll, D810 (Mirtis ir mergelë), bei Dalios Kairaitytës Balto þmogaus sapno styginiø kvartetui premjera.

Dramaturgiðkai sudëtingas ir kartu labai vientisas Schuberto kvartetas – rimtas iðbandymas bet kuriam, net turtingas muzikavimo tradicijas turinèiam kolektyvui. Skausmingàjà antràjà dalá, paremtà paties Schuberto dainos Mirtis ir mergelë temos varijavimu, klausytojai suvokë kaip viso ciklo centrà ir kulminacijà. Gedulingos nuotaikos neiðdildë nei liaudiðkos nuotaikos Skerco, nei ðokio charakterio Finalas. Pasigedau ryðkesnës, dràsesnës pirmojo smuiko melodinës linijos ir, atvirkðèiai, subtilesnio alto ansamblio pajautimo.

Naujoji Kairaitytës koncertinë pjesë – ðmaikðtus, ironiðkas þvilgsnis á þmogø, kuris, anot autorës, „aplinkiniø tarpe jauèiasi balta varna”. Prasidëjæs rimta, sukaupta muzika, „sapnas” pamaþu ágauna humoro atspalviø, parodijuoja akademinës ðiuolaikinës muzikos raiðkos, tematikos plëtros bûdus. Apskritai kûrinys nuotaikingas, emocionalus, klausytojai já sutiko labai ðiltai.

BIRÞELIO 22 D. Didþiulis aþiotaþas dël Maskvos èigonø teatro „Romen”. Bilietai iðgraibstomi akimirksniu, uþsakomi dar du papildomi koncertai. Salëje nëra kur pastatyti kojos, anðlagas milþiniðkas.

Scenoje jokiø dekoracijø, tik garso stiprinimo aparatûra, dvi gitaros, smuikas ir bajanas. Atgyja vaikystës filmø prisiminimai su stereotipiniais èigonø ávaizdþiais – platûs spalvingi sijonai, ðirdá draskantys romansai apie meilës kanèias, kaustytais batais ðokama „èeèiotka”, gitaros, smuiko rauda…

Visa tai buvo, deja, ne taip romantiðkai ir áspûdingai. Koncertinës trupës pasirodyme profesionaliausiai atrodë stepo (èeèiotkos) ðokëjai ir virtuozas smuikininkas, solo improvizavæs vengriðko èardaðo tema, taip pat ir trupës vadovas Moisejus Oglu, koncerto pabaigoje puikiu tenoru uþtraukæs Oèi èiornyje. Tam tikrà programos monotonijà lëmë tai, kad jai trûko dramaturginës iðmonës bei vizualaus patrauklumo – vos ápusëjus

Muzikos barai /8

vakarui, publika iðgirdo ir pamatë visus geriausius numerius. Beje, nesupratau, kodël artistai nepanoro suþaisti kostiumø korta? Bent jau moterys tikrai galëjo laimëti þiûrovø simpatijas ir paspartinti renginio dinamikà, nors kartà pakeisdamos savo garderobà.

Vis dëlto publika plojo, praðë kartoti numerius, taigi koncertas daugumai patiko. Ðiaip ar taip, nacionaliniø maþumø meno pristatymas atitinka festivalio demokratiðkumo koncepcijà ir paþangiausias kultûros tendencijas.

BIRÞELIO 28 D. Prisikëlimo baþnyèioje garsusis Krzysztofas Pendereckis diriguoja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Kauno valstybiniam chorui bei solistams: Astai Krikðèiûnaitei (sopranas), Laimai Jonutytei (altas), Audriui Rubeþiui (tenoras) ir Ignui Misiûrai-Tumanovui (bosas). Programoje net trys skirtingø epochø religinës tematikos kûriniai: M. Zieleñskio Magnificat ir to paties pavadinimo A. Brucknerio bei K. Pendereckio Te Deum.

Publikos susirinko daug, didþiulë tuðèia, plikomis sienomis baþnyèia aidi nuo kiekvieno skardesnio garso. Tuo tarpu þemi, duslesni tonai liejasi, veliasi á gniuþulà – akustika iðties prasta.

Koncerto rengëjai atsisakë bet kokio papildomo ágarsinimo, tikriausiai dël to, kad nebuvo rastas tinkamas techninis sprendimas.

Akustikos ypatumai, be abejo, daro átakà atliekamø kûriniø kokybei. Regis, maþiausiai dël to nukentëjo XVII amþiaus lenkø kompozitoriaus Zieleñskio Magnificat, paraðytas vëlyvojo renesanso a cappella stiliumi, kurá pabrëþë antifoninëmis grupëmis iðdëstytas choras. Brucknerio Te Deum – simfoniðkas, su itin individualizuotomis instrumentø, choro balsø, jø tembrø ir registrø funkcijomis, nepertraukiamu tematiniu plëtojimu, kontapunktiniais epizodais, iðauganèiais iki galingø, tirðtos faktûros kulminacijø.

Maestro Pendereckis, profesionaliai ávertinæs akustines erdvës savybes, kiek ámanoma stengësi atskleisti klausytojams gilø Brucknerio muzikos religingumà, dvasingumà.

Pendereckio Te Deum sukurtas 1980 metais ir dedikuotas popieþiui Jonui Pauliui II. Ið kitø ðio laikotarpio Pendereckio kompozicijø Te Deum iðsiskiria rimtimi, èia nëra iðkilmingo manieringumo.

Meistriðkai organizuota choro, keturiø solistø ir orkestro sàveika, iðryðkëjanti muzikinës medþiagos eksponavimu ir plëtojimu, kûrinio architektonikos racionalumu ir tuo pat metu – nepaprasta

emocine átaiga. Puikiai dainavo solistës Asta Krikðèiûnaitë ir Laima Jonutytë, Kauno valstybinis choras, grieþë orkestras. Ið tiesø áspûdingas, ásimintinas kûrinys. Publika stovëdama dëkojo kompozitoriui ir atlikëjams.

LIEPOS 4 D. Spektaklis prie Kauno pilies, skirtas karaliaus Mindaugo karûnavimo 750osioms metinëms. Ðlaitas ties Ðv. Jurgio baþnyèia tampa puikiu amfiteatru – èia patogiai ásitaiso keli tûkstanèiai þiûrovø. Vakaras puikus. Senoji Kauno pilis ir þemiau jos pastatyta scena tampa erdve, kurioje tarsi vaidybiniame filme keisis karaliaus Mindaugo gyvenimo epizodai.

Aktorius ir reþisierius Vytautas Grigolis, panaudojæs V. Krëvës, Just. Marcinkevièiaus ir latviø dramaturgo M. Zyverto veikalø iðtraukas, sukûrë áspûdingà draminæ kompozicijà apie Mindaugo gyvenimà nuo vaikystë iki mirties. Mindaugas.

Vorutos vilkolakio giesmë – tai istorija apie þmogø, paskyrusá savo gyvenimà vieninteliam tikslui – Lietuvai. Vytautas Grigolis sako norëjæs atskleisti vidiná konfliktà tarp Mindaugo – þmogaus ir Mindaugo – karaliaus, todël Lietuvos valdovà skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais ákûnija net trys aktoriai: Ugnius Litvinskis (Mindaugas vaikystëje), Evaldas Jaras (Mindaugas vyriausias kunigaikðtis) ir Vytautas Rumðas (Mindaugas karalius).

Vaidinimas be pertraukos truko bemaþ dvi valandas. Tai buvo puikus, áspûdingas, prasmingas ir labai ðventiðkas renginys. Algio Garbaèiausko sukurta liepsnojanti scenografija (tikràja to þodþio prasme) kûrë nepakartojamà, ðiek tiek baugià nuotaikà – ugnies þonglieriai, degantys aviliai, kryþiai, obelis, akmenø krûva, simbolizuojanti sunkiai statomà Mindaugo Lietuvà. Poetiðkiausiais lyriniais epizodais èia pat tarsi ið þemës iðsiverþdavo stulbinantis vandens fontanas, perteikiantis gyvybës virsmà. O kur dar sporto mokyklos „Marva” raiteliai, senovës baltø kovø brolijos „Vilkatlakai” kovotojai, moderniojo ðokio teatro „Aura” ðokëjai! Galiausiai gyvas vilkas, kuris su karûna ant narvo kaip negailestingo þudiko, Mindaugo – vilkolakio simbolis buvo áneðtas á scenà!

Finale, skambant skausmingam Agnus Dei, tamsià vidurnakèio padangæ nuðvietë fejerverkø liepsnos. 

Alina RAMANAUSKIENË „PAUKÐTELIS” IÐ BELGIJOS Liepos 8-àjà Rotuðëje iðgirdome þymø belgø baroko ansamblá „Il Gardellino” – ðiuo koncertu festivalis pratæsë jau tradicinæ, septynerius metus gyvuojanèià autentiðko baroko linijà.

1988 metais suburtas penkiø þmoniø ansamblis „Il Gardellino” gerai paþástamas Europoje. Ansamblis pasivadino italiðkai „Il Gardellino” („Paukðtelis”), iðreikðdamas pagarbà italø baroko þymiajam kompozitoriui A. Vivaldi, nes taip pavadintas vienas ið jo gausybës kûriniø, labai patinkàs muzikantams.

Ansamblis „Il Gardellino” groja autentiðkais baroko instrumentais: smuikas ir violonèelë pagaminti prieð 300 metø, o fleita ir obojus – mûsø dienomis, pagal senøjø instrumentø pavyzdþius. Klavesinas specialiai ðiam koncertui buvo atgabentas ið Vilniaus filharmonijos.

Prieð susiburdami á ansamblá „Il Gardellino”, muzikantai grojo ávairiuose Europos baroko orkestruose. Jø estetinë nuostata – groti autentiðkais instrumentais, taèiau traktuoti baroko muzikà pakankamai liberaliai (ne taip, kaip koká archyviná radiná) – atsispindëjo koncerte.

Muzikantai interpretavo J. S. Bacho, jo sûnaus J. Ch. Bacho, G. Ph. Telemanno ir mûsuose maþai þinomo kompozitoriaus J. G. Janièo kûrinius.

Baroko muzikos þinovams „Il Gardellino” paliko prieðtaringus áspûdþius.

Vieni tikino, kad sentimentali jø grojimo maniera gali patikti nebent tiems, kurie mëgsta kavà su grietinële, kitiems uþkliuvo klavesinininko Shalev Ad-El pernelyg laisvas, saloninis, minties neprisodrintas skambinimas, treti reiðkë abejones dël violonèelininko Renee Schifferio dinamiðkai nesubalansuoto, ið ansamblio visumos „iðkrentanèio” muzikavimo.

Nepaisant kontroversiðkø nuomoniø, reikia pripaþinti, jog ansamblis grojo gyvai ir vaizdþiai, o koncerto pabaigoje – ðmaikðèiai. Net ir skeptikai ávertino nepaprastà fleitininko Jan De Winne’o muzikalumà, jo sugebëjimà ásiklausyti, tiesiog „gaudyti” smulkiausià grojamos muzikos pasikeitimà, kone hedonistiðkai mëgautis atliekamø kûriniø groþiu.

NAKTIES VIRTUOZAS, ATKELIAVÆS IÐ PRAEITO AMÞIAUS Liepos 12-àjà Lietuvos premjera!

Ekspresionizmo krikðtatëvio Arnoldo Schönbergo melodrama Mënulio Pjero skambëjo Zapyðkio baþnyèioje.

Kûriná solistei ir nedideliam orkestrui atliko Skaidra Janèaitë (sopranas),

Ilona Klusaitë (smuikas), Dainius Palðauskas (violonèelë), Algirdas Budrys (klarnetas), Rièardas Vytas (altas), Algimantas Treikauskas (fleita), Sergejus Okruðko (fortepijonas), dirigavo Robertas Ðervenikas, koncertà vedë aktorë Birutë Marcinkevièiûtë.

Nuoðirdi, emocionali, áspûdþiams imli dainininkës Skaidros Janèaitës prigimtis sàlygojo poþiûrá á garsøjá Schönbergo veikalà – atlikëja já traktavo veikiau kaip dramà, o ne koncertiná numerá. Dainininkë, norëdama iðryðkinti nakties virtuozo Pjero teatraliðkumà, pasipuoðë puikiu scenos kostiumu (juodo atlaso áspûdingà pelerinà sukûrë dizaineris Juozas Statkevièius) ir balkðvø tonø grimu. Dainininkë tiksliai ir taikliai „pagaudavo” kiekvienà poetinës strofos niuansà, daþnus pasikeitimø atspalvius. Janèaitë mums pasakojo apie kruvinàjá ir geràjá Pjero, jo prigimties dvilypumà, ávairiausias ir netikëèiausias ðio personaþo metamorfozes. Mënulio Pjero atlikimas, kaip ir geidavo reiklusis autorius, tarp kalbëjimo ir dainavimo, þavëjo elegancija, skoniu, neklystanèia solistës intuicija.

Prieð pradëdama pirmàjá kûrinio atlikimà, dainininkë susilaukë graþios paramos ið aktorës Birutës Marcinkevièiûtës.

Saikingas bei ádomus komentaras apie Schönbergo asmenybæ ir muzikà, keletas itin subtiliai ir raiðkiai perskaitytø eilëraðèiø ið Mënulio Pjero sukûrë ne tik tinkamà renginio atmosferà, bet ir parodë tà kokybës lygmená, kaip profesionaliai ir skoningai turëtø bûti vedami kamerinës muzikos vakarai. Ypaè tie, kuriuose skamba originalaus stiliaus muzika, maþai ar visai nepaþástama klausytojams.

Tikriausiai dël átaigaus solistës dainavimo, dëmesingo instrumentininkø ansamblio, jø visø susiklausymo beveik në vienas klausytojas anksèiau laiko ranka nenumojo á originalø veikalà. (Prieð kelerius metus, neabejoju, pusë baþnyèios klausytojø bûtø iðsibëgiojæ.) Dabar atvirkðèiai: dëkojo uþ ádomaus veikalo pasirinkimà ir iðradingà atlikimà.

DARNOS ANSAMBLIS Liepos 15-àjà graþus bûrys miestelënø galëjo pasiklausyti dainininko Juozo Malikonio ir pianistës Virginijos Daugirdienës surengto koncerto.

Sprendþiant ið publikos, susirinkusios Rotuðës baltojoje salëje, reakcijos, valanda vokalinës muzikos neprailgo në vienam. Koncerto programa buvo sudaryta kontrastø principu: susikaupimo ir ramybës nuotaikas keitë „blizguèiai” (G. Meyerbeerio Marselio daina ið operos Hugenotai, J. Strausso Þupano kupletai ið operos Èigonø baronas, bisui

padainuota D. Kabalevskio Don Kichoto serenada).

Akivaizdu, kad solistas turi gerà vokalo mokyklà, suformavusià graþaus tembro bosà su baritono atspalviu (kitaip balsas jau seniai bûtø be laiko „nuplëðtas”). Taèiau, svarbiausia, turi tà ypaè gyvybingà neiðmokstamà savybæ – muzikinæ ir artistinæ inteligencijà. Todël girdëdami Juozo Malikonio dainavimà, negalime kalbëti vien apie jo vokalà – turime já vertinti kaip didelës átaigos ir profesinio meistriðkumo kûrybinæ individualybæ, jau daugiau nei tris deðimtis metø formuojanèià mûsø artistinës kultûros ávaizdá.

Neþinau, kaip ðiandien Malikonis traktuotø savo sukurtus legendinius Don Þuano ar Figaro personaþus ið W. A. Mozarto operø, kaip ir kuo apstulbintø þiûrovus. Jam visada buvo svarbu analitinis, logiðkas santykis su veikalu, bet dabar, tà árodë koncertas, jis tapo gal dar skvarbesnis ir brandesnis. Emocionalià romantinæ muzikà Malikonis ðiandien linkæs suvokti kaip grynà estetinæ vertybæ: pastebëti ne tik jos formà, melodijø sandarà, fraziø niuansus, bet ir intelektu suvokti ðioje muzikoje glûdinèiø jausmø groþá, jø taurumà (P. Èaikovskio romansas Aðara virpa, M. Glinkos romansas Abejonë, G. Verdi Fiesko romansas ið operos Simonas Bokanegra).

Tokiø populiariø ir neabejotinai sudëtingø kûriniø ðiais laikais gali imtis tik asmenybë, ne vienà deðimtá metø iðbuvusi koncertinio gyvenimo sûkuryje, subrendusi tiek muzikos poþiûriu, tiek psichologiðkai. Malikonio, regis, netrikdo, kad ðie, o ir kiti dainuotieji kûriniai atliekami daþnai, daug jø yra áraðø.

Solistas þino, jog tai visø subrendusiø dainininkø savastis, niekas neturi jiems monopolio.

Jau septynerius metus dainininkas kameriniuose koncertuose muzikuoja drauge su pianiste Virginija Daugirdiene. Kiekviename renginyje ansamblis kilsteli aukðtyn atlikimo kokybës kartelæ. Ansamblio „susidainavimas”, sampratos bendrumas koncerto metu atsiskleidþia abipusiu pasitikëjimu, iðraiðkos pilnatve, vidiniu dþiugesiu. Beje, abu muzikus, regis, glaudþiausiai sieja bendra nuostata: pasakyti klausytojui, kas jø atliekamajame kûrinyje svarbiausia ir reikðmingiausia. Dël universalaus, ðiluma spinduliuojanèio muzikavimo, prieinamo nebûtinai tik muzikantams, ðá ansamblá taip mëgsta publika, bent ta jos dalis, kuri atvira garsams.

NUO BACHO IKI BARTULIO Liepos 18-àjà Ðv. Trejybës baþnyèioje

Muzikos barai /9

Festivaliai pirmàsyk drauge muzikavo solistë Judita Leitaitë ir vargonininkë Jûratë Landsbergytë.

Atlikëjø programoje vienoda reikðmë buvo teikiama tiek vargoninei, tiek vokalinei muzikai. J. Landsbergytës grojimas aprëpë plaèiausià meniniø stiliø ávairovæ. Tuo tarpu J. Leitaitë, lydima vargonø akompanimento, dainavo romantinæ muzikà: G. Fauré, Ch. Gounod, F. Schuberto, B. Dvariono kûrinius.

Juditos Leitaitës vardà þino ne tik Lietuvos klausytojai. Ir myli jà uþ artistiðkumà, muzikalumà. Tikriausiai simpatijas kelia ir Juditos pasirenkamas repertuaras, kuris yra melodingas, aistringas, jausmingas. Reikëjo pamatyti, kokia klausytojø reakcija buvo perpildytoje Ðv. Trejybës baþnyèioje, kai solistë giedojo Schuberto Ave Maria, o koncerto pabaigoje dar padainavo Dvariono Þvaigþdutæ…

Jûra klausytojø po koncerto uþplûdo dainininkæ praðydami autografø, norëdami ásigyti jos áraðø. Publikos numylëtinei ir þiedø, ir buèiniø, ir prisipaþinimø, esà ji „pati pati…”, negailëta.

Bûdama liudininkë tokiø iðpaþinèiø, pripaþindama neabejotinà Leitaitës muzikalumà ir jos neátikëtinà mokëjimà bendrauti su publika, visø jos gerbëjø nevilèiai turiu pasakyti, kad Ðv. Trejybës baþnyèioje vykæs koncertas nebuvo geriausias jos vieðø pasirodymø panoramoje. Esu girdëjusi kur kas brandesniø solistës koncertø (atmintin ypaè ástrigo jos dainavimas drauge su pianiste G. Ruèyte-Landsbergiene, jø interpretuota prancûzø muzika). Kas ðásyk labiausiai nuvylë? Intonacinis nestabilumas, juntamas virðutiniame registre. Jis buvo ryðkus solistei interpretuojant Fauré ir Gounod kûrinius. Þinoma, norint, kad balsas skambëtø it medumi pateptas, reikia ir prabangiø sàlygø. Vasaros karðtis, sausakimða baþnyèia, ne itin vykæs abiejø muzikiø iðsidëstymas baþnyèioje (solistë – prie altoriaus, vargonininkë – kitoje pusëje aukðtai prie instrumento) sudarë sunkinanèias aplinkybes sklisti muzikai. Ðv. Trejybës baþnyèioje groti vargonais nëra lengva. Nepaisant ðiluma spinduliuojanèio kunigo Arvydo Þigo sutikimo, gan palankios vargonø muzikai sklisti baþnyèios akustikos, ðioje ðventovëje yra vienas didþiulis minusas – patys vargonai. Matyt, Nemunu dar daug vandens nuplauks, kol mes atsigræðime á Lietuvos muzikos kultûros didþiausià piktþaizdæ – apverktinà instrumentø bûklæ. Kada tai bus? Po penkeriø, deðimties metø ar tuomet, kai jau nebeliks kuo groti? Dabar belieka didþiuotis vargonininke, stoiðkai, valingai áveikusia visus

Muzikos barai /10

instrumento netobulumus ir publikai atvërusia vienà graþiausiø romantinës epochos kûriniø – F. Liszto Preliudà ir fugà vargonams.

NE ILIUSTRACIJA Liepos 25-àjà Vytauto baþnyèioje koncertavæs „Vilniaus arsenalo” ansamblis ieðkojo kûrybiðko sàlyèio su senàja muzika.

Kuo gi patraukë „Vilniaus arsenalo” muzikavimas? Visø pirma gyvybinga, gerai sudaryta programa: barokas, ankstyvasis klasicizmas ir ðiuolaikinë Baltijos ðaliø muzika. Kiekvienas kûrinys: Ph. E. Bacho, G. Ph. Telemanno, W. A. Mozarto, C. Stamitzo, o ir nûdienos kûrëjø esto P. Viahio, latvio P. Plakidþio, mûsø A. Briliaus savaip vaizdingas, tapybiðkas, gyvybingas.

Beje, Briliaus nedidelës apimties Magnificat sopranui, fleitai, altui ir klavesinui Lietuvoje buvo atliktas antràsyk: pirmàsyk kûrinys skambëjo Vilniuje Atvelykio savaitæ. „Arsenalo” ansamblyje groja puikûs Lietuvos muzikai: fleitininkë Laima Ðulskutë, altininkas Rolandas Romoslauskas ir pianistas (ðásyk grojæs klavesinu) Sergejus Okruðko. Grodami baroko muzikà atlikëjai nesiekia daryti tos epochos iliustracijos. Jie veikiau ieðko kûrybiðko sàlyèio su ðia muzika: emocionalaus, profesionalaus, o svarbiausia, jautraus.

Trio tarsi kuria savo senosios muzikos legendà, savà pasakojimà, jis, þinoma, siejasi su baroko tekstu, ðtrichais, bet ne tiesiogiai juos dvigubina. „Arsenalas” dþiugina tyru ir ðvariu fleitos skambesiu, paprastumu, saiku, preciziðka ir santûria frazuote.

Didþiausia koncerto puoðmena tapo dainininkës Natalijos Katilienës pasirodymas. Dviejø tarptautiniø konkursø laureatë (Latvijoje ir Austrijoje) turi taisyklingai suformuotà, paslankø sopranà, lygø visuose registruose, bet ypaè tyrà (kriðtoliná!) ir skaidrø virðutiniajame. Jos balsas neturi to, kas baisiausia muzikoje: kasdienio „apsineðimo”, matomo abejingo darbo scenoje, be ákvëpimo, be ugnies. Savo giedra nuotaika ji kaþkaip sugeba iðkart „iðtraukti” klausytojà ið kasdienybës. Ir tà padaro visiðkai natûraliai – be pozos, pompastikos, manieringumo. Tad girdime ne kanonizuotà, siaurà, „protingà” interpretacijà, o gyvà, kupinà niuansø ir judanèiø ribø. Apmaudu, kad ðià solistæ taip maþai „iðnaudoja” mûsø muzikiniai teatrai. Bet, matyt, tam yra prieþasèiø. Viena svarbiausiøjø ta, kad tiems, kam bûtø itin aktualu naujø balsø paieðka, itin retai lankosi koncertuose. Neiðgirsta.

PERLØ PASAÞAIS PAÞIRO PAÞAISLYJE Rugpjûèio 3-iàjà Saulës laikrodþio kiemelyje tvyrojo ypatinga atmosfera. Jà sukûrë smuikininkas Vilhelmas Èepinskis, dirigentas Saulius Sondeckis ir Lietuvos kamerinis orkestras. Darnus ir þërintis triumviratas!

Be jokios iðankstinës subjektyvios nuomonës galima tvirtinti, kad V. Èepinskis – uþ savo individualias ir virtuozines interpretacijas iðskirtiná dëmesá pelnæs atlikëjas. Savitos, labai nuoðirdþios muzikinës áþvalgos ir reikiamos praktinës galimybës lemia tà átaigà ir þavesá, kuriais menininkas perteikia, kà atlieka.

Jis jau ávaldæs tai, kas gyvybiðkai svarbu aukðèiausios prabos atlikëjui – muzikos meno iðraiðkos laisvæ. Ðásyk smuikininkas grieþia programà ið „perlø fondo”.

Daug ðioje „perlinëje” muzikoje savø atspalviø: svaigaus, romansø tipo dainingumo (P. de Sarasate’s Andalûziðka serenada) ir nuotaikø þaismës, bravûros, iðtiso techniniø priemoniø – ðtrichø, pasaþø – parado (Ch. de Bériot Baleto scena, op. 100). Mûsø postmoderni epocha á tokià muzikà þiûri dvejopai. Vieni pro ironijos þiûronus, kiti – atviromis ausimis ir ðirdimis. Ði muzika turi dar ir tokià savybæ: jos klausytis smagu, atlikti – sudëtinga. Smuikininkui, norinèiam stilingai ir skoningai interpretuoti lengvos nuotaikos kûrinius, iðkyla nelengvas klausimas, kuriuo keliu eiti. Labiau akademiniu ar pramoginiu? Smagu buvo girdëti, kaip Vilhelmas ne tik pats ásitraukë, bet ir muzikantus átraukë á azartiðkà þaidimà, lyg ir savotiðkà improvizacijà, taèiau ansambliðkai itin tikslià ir disciplinuotà.

Uþ þërinèiai pagrieþtà Bériot kûriná – netylantys aplodismentai. Baleto scena publikos praðymu kartojama. Jûra klausytojø, susirinkusiø Saulës laikrodþio kiemelyje, provokuoja pagroti dar. Deja… Reikia paklusti aplinkybëms – kità dienà laukia koncertas Palangoje.

Lietuvos kamerinis orkestras tàvakar pasirodë ne tik akompaniatoriaus amplua. Parodë ir savo neeilinius koncertuojanèio kolektyvo sugebëjimus.

F. Mendelssohno, W. A. Mozarto, G. Rossini kûriniai leidþia pasireikðti visoms instrumentininkø grupëms. Kûriniai suþëri prabangiomis spalvomis, ne per daug ryðkiomis, bet ðiltomis ir atviromis! Orkestrui vadovauja savas dirigentas. Jau 43 metus profesorius Saulius Sondeckis stovi prieð ðá kolektyvà. Lietuvos kamerinis – jo kolosalus darbas, jo namai, jo mokiniai, jo vardas, jo ðlovë, jo muzika.

SAVAITGALIS SU METØ LAIKAIS

Dusyk ið eilës klausytojai girdëjo populiariøjø Antonio Vivaldi koncertø ciklà.

Rugpjûèio 9-àjà Pociûnø aerodrome ðá veikalà grieþë Kauno kamerinis orkestras (dirigentas ir solistas Pavelas Bermanas), o rugpjûèio 10-àjà Ðv. Jurgio baþnyèioje publika iðgirdo netikëtà kûrinio versijà: solo partijà atliko ne kaip áprasta smuikininkas, o fleitininkë ið Taivano Li MingChen, prie dirigento pulto stovëjo sveèias ið Prancûzijos Jeanas Ferrandis, grieþë Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Kaunieèiø Metø laikø interpretacijà esame girdëjæ keliasdeðimt sykiø, o ðtai sveèiø intrigavo keliais aspektais: visø pirma solo partijos atlikëja ir Vilniaus kameriniu orkestru, kuris á mûsø miestà koncertuoti atvyksta ne taip daþnai. Lûkesèius pranoko ir nepaprastai muzikalus prancûzø maestro, kuris Lietuvos kolektyvui dirigavo pirmàsyk.

Li Ming-Chen, galima sakyti, kamerinio braiþo fleitininkë. Jos iðgaunamas garsas – itin subtilus ir ðvelnus. Solistë këlë pasigërëjimà savo poþiûriu á populiarøjá kûriná – kaip reta delikatø, be menkiausiø ketinimø egocentriðkai sublizgëti, priblokðti, pabrëþti savosios ekspresijos galià. Tai atlikëja, kuriai ryðkesnis ir atviresnis garso iðgavimas, ryðkesnë dinaminë amplitudë tikrai nepamaiðytø, bet kuri tiki kompozitoriaus genijaus galia ir sugeba subtiliai derinti prie jos savàjá indëlá.

J. Ferrandis vieðai diriguoti pradëjo neseniai – lygiai prieð metus garsusis Vladimiras Spivakovas já pakvietë atsistoti prieð „Maskvos virtuozø” orkestrà.

Tai buvo pirmasis tarptautinis maestro pasirodymas. Ferrandis neslëpë savo susiþavëjimo ne tik „Maskvos virtuozø”, bet ir Ðv. Kristoforo orkestru, tvirtino, jog tai nuostabus kolektyvas, kuriam vadovauja fantastiðka asmenybë – Donatas Katkus!

Abipusis susiþavëjimas – dirigento orkestru ir atvirkðèiai – jautësi, tiesiog skliste sklido darniame koncerte.

Koncerto sëkmæ sàlygojo ne tik sveèiø ið svetur, bet ir kamerinio orkestro ið sostinës muzikavimas. Aðtuonerius metus grieþiantis Ðv. Kristoforo kamerinis sambûris kaskart rodo savo susiklausymà ir ansambliðkumà, ðtrichø vienovæ, itin kokybiðkà styginiø orkestro skambesá, lengvai paklûstantá ávairiausiems nuotaikø pokyèiams bei jø niuansams. Ir dar viena savybë iðskiria ðá kameriná kolektyvà ið kitø Lietuvos orkestrø – muzikuodami jie randa stiliø, kuris patenkina mus, klausytojus, ir juos, grieþianèiuosius. Jie iðeina uþ „koncertinës publikos” rato ir pasiekia vis naujus klausytojus, susirenkanèius ávairiausiose vietose (nebûtinai koncertø salëse). Klausytojai,

ypaè jauni, po jø pasirodymø á muzikos klasikà ima þiûrëti ne kaip á kokià muziejinæ iðkasenà, bet kaip á gyvà, kûrybingà procesà, pripildytà netikëèiausiø atsivërimø ir paprasèiausiai groþio.

Tik viena, taèiau svarbi detalë temdë visapusiðkai pavykusio koncerto visumà: nusidëvëjæs, senutëlis, iðsiderinæs klavesinas. Tokios „kokybës” instrumentu net provincijos muzikos mokykloje skambinti bûtø nepateisinamas nusiþeminimas.

TRIO IÐ LIUBLIANOS Rugpjûèio 23-iàjà vienintelis koncertas skambëjo Kauno filharmonijoje.

Po keliø prieð tai buvusiø ir jausmus áelektrinusiø renginiø padvelkë ramybe.

Lygiai, vienodokai, be ypatingø aistrø ir emocijø proverþiø suskambëjo L. van Beethoveno, M. Glinkos ir J. Brahmso kameriniai kûriniai. Juos atliko trys pripaþinti muzikai ið Slovënijos – „Trio Luwigana”: klarnetininkas Darko Brlekas, violonèelininkas Igoris Ðkerjanecas, pianistas Vladimiras Mlinarièius. Slavai, kurie paprastai ko jau ko, bet emocijø tikrai nestokoja, ðásyk paneigë ðià iðankstinæ nuomonæ. Visa stilistiðkai vienplanë programa buvo pagrota profesionaliai, bet ar to ne maþoka XXI amþiuje? Sutikime: kai stokojama sceninio þavesio, iðradingumo, ðiek tiek humoro, sunkiai þodþiais nusakomø subjektyviø iðsigalvojimø, gyvybingos auros, plevenanèios virð atliekamø kûriniø, – profesinë meistrystë tampa ribota kategorija. Kad ir puikiai ávaldyti amato ágûdþiai jau maþai kà gali ið esmës sudominti, juolab sujaudinti ar pakerëti.

MUZIKINËS PAMALDOS SINAGOGOJE Rugpjûèio 24-osios vakarà á XIX amþiaus pabaigoje pastatytus þydø maldos namus plûdo daugybë þmoniø. Jie troðko iðklausyti Giedriaus Kuprevièiaus liturgijà smuikui ir chorui.

Didelis bûrys klausytojø Septynis Dovydo klausimus ir raudà iðgirdo sinagogos kieme – vidun netilpo. Rengëjai kiek vëlavo pradëti koncertà – laukë atvykstant ypatingø sveèiø. Kelios minutës po septyniø á pastatà áëjo áþymybës: visø laikø primabalerina Maja Pliseckaja, jos vyras kompozitorius Rodionas Ðèedrinas, legendinis pianistas Lazaris Bermanas, kompozitorius Anatolijus Ðenderovas. Tokià solidþià klausytojø draugijà retai kur galima iðvysti! Pasibaigus muzikinëms pamaldoms, garbieji sveèiai noriai dalijosi áspûdþiais apie Kuprevièiaus kûriná.

Kompozitorius Rodionas Ðèedrinas: „Puikus kûrinys. Jame panaudotas la-

bai retas – smuiko ir choro – derinys, bet jis átaigus. Be to, kas ypaè svarbu ðiuolaikinëje muzikoje, kûrinio atlikimas pasaulinës kokybës. Nuostabus smuikininkas Pavelas Bermanas, kà ir besakyti! Buvau sujaudintas ir Kauno choro giedojimo, kuriam vadovavo Petras Bingelis. Kaune esu ne naujokas. Kuprevièiaus liturgijà prisiminsiu kaip ketvirtàjá susitikimà su Jûsø miestu”.

Pianistas Lazaris Bermanas: „Dukart girdëjau ðá kûriná ið áraðø, o dabar iðgirdau gyvà atlikimà. Smuiko partijà, kaip visi gerai þino, atliko mano sûnus Pavelas. Bet að visiðkai nesijaudinau. Þinojau, jis gali pagrieþti labai gerai.

Kaip tik ðiandien taip ir atsitiko. Jis net pranoko save ir mano lûkesèius. Man patiko, kad labai rimtà kûriná grieþë… Tai nekomercinis, nekomerciniu tekstu sukurtas veikalas. Dþiaugiuosi, kad prie jo gimimo prisidëjo mano sûnus”.

Kompozitorius Anatolijus Ðenderovas: „Giedriaus kûryba ðiandien verta didelës pagarbos. Ðis kûrinys, mano galva, etapinis jo kûrybos kontekste. Kuprevièius sukûræs daug monumentaliø veikalø – visi jie skirtingi ir paraðyti per trumpà laikà!

Tai liudija kûrybos proceso intensyvumà ir Giedriaus sugebëjimus. Liturgija labai nuoðirdi, gili, ðiuolaikiðka. Jauèiasi kûrëjo dvasia – o tai svarbiausia. Surastas puikus santykis tarp choro ir smuiko. Jei nebûtø smuiko – neliktø kûrinio, o jei nebûtø choro – taip pat neliktø kûrinio. Vadinasi, jie vienas kitam reikalingi, tiesiog bûtini.

Giedrius – savitas kûrëjas. Jis nepriklauso jokiai krypèiai, neturi jokiø sekëjø. Galbût todël jo kûryba susilaukia kontroversiðkø vertinimø, ypaè ið oficialiø tribûnø. Taèiau jis eina savo keliu. Ir tas kelias nëra pavirðutiniðkas. Giedrius siekia dialogo su klausytojais ir, manau, já uþmezga nuoðirdþiai. Yra tokiø kûrëjø, beje, net daug, kuriems klausytojai visai nëra svarbûs. Jie nori raðyti „á stalèiø”. Negalima ið jø atimti tokios galimybës. Kiekvienas turi savo ásitikinimus”.

Sinagogos administratorius Mauða Bairakas: „Prieð keletà metø Prisikëlimo baþnyèioje buvo atliktas Leonardo Bernsteino vokalinis-simfoninis veikalas Kadiðas.

(Dirigavo sveèias ið JAV – Dþonas Akselrodas. – A. R.). Kadiðas – tai judëjø mirusiøjø pagerbimo malda. Visiðkas nesusipratimas, jog ji buvo atlikta katalikiðkoje baþnyèioje. Að visiems tvirtinau, jog tai ypatinga giesmë ir ji negali skambëti katalikø ðventovëje. Todël pasiûliau p. Justinui Krëpðtai ateityje padaryti bendrà projektà sinagogoje. Kaip matote, jis neblogai pavyko!

Muzikos barai /11

Interviu

MUZIKOS FORUMO PALYDOS Paþaislio festivalio baigiamojo koncerto klausësi daugiau nei du tûkstanèiai melomanø! Paskutinæ vasaros dienà iðkilmingai baigësi 8-asis Paþaislio muzikos festivalis.

Paþaislio festivalio vardu pavadintas, ið Vilniaus ir Kauno muzikantø suburtas orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Joana Gedmintaitë, Asta Krikðèiûnaitë, Mindaugas Zimkus, Vytautas Juozapaitis bei sveèias ið Rusijos Erikas Kurmangalijevas, vadovaujami valdingø dirigento Petro Bingelio mostø, atliko visà vasarà trukusios muzikos ðventës kadencijà. Baigiamajame koncerte skambëjo Leonardo Bernsteino ir Jacqueso Loussier kûriniai.

Barokiniø miðiø XXI amþiui premjera – tai puikaus prancûzø dþiazo muzikanto ir kompozitoriaus Loussier kûrinys. Nesyk atliktos Prancûzijoje, kitose Europos ðalyse Miðios pirmàsyk skambëjo Lietuvoje. Petro Bingelio nuomone, miðios Šviesos, gimusios ið baroko, klasikos bei dþiazo stiliø susiliejimo, vis dëlto daugiausia turi prancûzø baroko muzikos bruoþø.

Diriguojant ðá kûriná, sudëtingiausia buvo áveikti kaprizingo ritmo vingrybes ir vis besikeièiantá metrà.

Fiesta, kaip þinoma, turi vilioti ne tik pripaþintais, bet ir jaunais vardais. Graþiu, iðraiðkingu (ypaè virðutiniajame registre) Joanos Gedmintaitës sopranu suviliota itin taikliai. Po baigiamojo koncerto solistë prisipaþino, jog dviejø tûkstanèiø miniai dainavo pirmàkart. Be to, tai buvo jos debiutas atliekant oratorinio þanro veikalà. Kaip teatro dainininkë, Gedmintaitë Kauno melomanams jau paþástama ir pamëgta solistë.

Jaunosios solistës baigiamajame Paþaislio festivalio koncerte laukë didelis iðbandymas. Manau, jai tikrai nebuvo lengva dainuoti su kontratenoru ið Rusijos, kuris, ðvelniai tariant, savo partijos nebuvo deramai iðmokæs. Netikëtà „siurprizà” dainininkë áveikë be priekaiðtø.

Baigiamojo koncerto finale plaèiosios publikos pamaloninimui – L. Bernsteino dvi siuitos ið miuziklo Vestsaido istorija.

Populiariàsias iðtraukas atlieka iðtobulintas Astos Krikðèiûnaitës sopranas, jaunas tenoras Mindaugas Zimkus, publikos numylëtinis baritonas Vytautas Juozapaitis.

Keturi tûkstanèiai klausytojø rankø po paskutinio siuitos numerio kelia ovacijas solistams, dirigentui, Paþaislio festivalio orkestrui ir Kauno chorui. Publikos sveikinimus stiprina fejerverkai, nuskaidrinæ rudenëjantá vakaro dangø. Vasara uþleidþia savo pozicijas rudeniui, Paþaislio festivalis – koncertø sezonui. 

Muzikos barai /12

Gidonas Kremeris : improvizacija festivalio temomis Lina NAVICKAITË 1981 metais smuikininkas Gidonas Kremeris ákûrë Lokenhauzo kamerinës muzikos festivalá, 1997 ir 1998 metais, pakeitæs renginio ákûrëjà serà Yehudi Menuhinà, vadovavo Gðtado festivaliui, jau porà metø jis kuruoja festivalá „Les Muséiques” Bazelyje. Tad neatsitiktinai su maestro, buvusiu viena ið kviestiniø birþelio mënesá vykusio Vilniaus festivalio þvaigþdþiø, kalbëjomës ne tiek apie jo koncertà Vilniuje, kiek apie muzikos sklaidos tendencijas: nûdienos festivalius, koncertø scenose vyraujantá repertuarà ir jau daugiau kaip ðeðerius metus gyvuojanèio orkestro „Kremerata Baltica” rengiamas programas.

– Jei turëjote galimybæ susipaþinti su Vilniaus festivalio programa, kokia jûsø nuomonë apie jà, kaip vertintumëte ðá renginá kitø vasaros muzikiniø festivaliø kontekste?

– Man sunkoka lyginti Vilniaus festivalá su kitais renginiais. Sunku ir kartu lengva, juk teko dalyvauti tokioje daugybëje paèiø ávairiausiø festivaliø...

Programoje á akis krinta vienas ryðkus dalykas, kuris tikriausiai buvo ypaè pabrëþiamas ir reklamuojamas – tai festivalio orkestro sukûrimas. Galiu tik pasveikinti tokià pradþià, juolab kad prieð ðeðerius su puse metø pats áþengiau á ðià teritorijà – kaip tik tuomet kartu pradëjo dirbti „Kremerata Baltica”. Taèiau að taip pat gerai þinau, kad orkestro sukûrimas – tai tik pirmas nedidelis þingsnis jo

klestëjimo link. Iðlaikyti, auginti orkestrà – be galo sudëtingas uþdavinys. Neabejoju orkestro meno vadovo Jurijaus Baðmeto talentu ar meistriðkumu, taèiau, þinodamas jo uþimtumà, vis dëlto neásivaizduoju, kaip jis sugebës suderinti ir savo naujojo orkestro Maskvoje, ir kolektyvo, kuriam jis vadovauja jau deðimt metø, ir dar vieno naujo orkestro veiklà.

Be abejo, á pirmàjá koncertà visi susirinks nusiteikæ ypatingai – publika susidomëjusi, muzikantai – entuziastingai. Taèiau man ypaè ádomûs tolimesni þingsniai – linkiu naujajam orkestrui sëkmës.

Vilniaus festivalyje man simpatiðka tai, kad jo programose nevengiama ðiuolaikinës muzikos, t. y. neapsiribojama nuvalkiotu repertuaru, kà kituose festivaliuose, norint pritraukti publikos, stengiamasi daryti. Svarbûs ir koncertai, aprëpiantys kitas muzikos formas – ryðkûs dþiazo ar popmuzikos atlikëjai taip pat turëtø rasti savo vietà muzikos ðventëse.

Galø gale festivalis – tai puota, netgi jei ji vyktø maro metu. Puota, kurioje siûloma ir uþkandþiø, ir pagrindiniø patiekalø, ir deserto. Tarp tam tikro kiekio akademinës pakraipos þvaigþdþiø ryðkûs atlikëjai ið kitø muzikos srièiø gali bûti traktuojami kaip savotiðkas desertas, nors tokiu teiginiu tikrai nenoriu sumenkinti jø meistriðkumo ir privalumø.

Malonu matyti, kad ðiame festivalyje sveikinamas vienas þymiøjø kompozitoriø – Krzysztofas Pendereckis, kuris puikiam violonèelininkø kolektyvui

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

“Vilniaus festivalyje” grieþë Gidonas Kremeris

– Bene pagrindinis festivalio akcentas vis dëlto yra garsûs vardai – beje, labiau ne kompozitoriø, o atlikëjø. Ar taip yra visur?

ceso – nesvarbu, kaip jis vadinasi: Paganini, Lisztas ar... geriau neávardysiu në vieno ið savo kolegø... Todël tos organizacijos, kurios verèiasi muzikos sklaida arba festivaliø rengimu, visuomet bus gundomos pasiûlyti vartotojui tai, á kà jis labiausiai linksta.

– Taip. Turiu pasakyti, kad ði liga labai paplitusi. Sakau tai ne kaip priekaiðtà festivalio rengëjams – galø gale jie stengiasi sudaryti þymiø menininkø puokðtæ, nori padaryti tai, kas vadinama eventu, ir man juo labiau nederëtø peikti tos puokðtës, esant vienai ið jà sudaranèiø gëliø... Ávardiju ðià „ligà” ne kaip iðskirtinæ Vilniaus festivalio savybæ, o kaip bendrà daugelio renginiø bruoþà – èia jau pereiname prie bendrøjø akademinës muzikos suvokimo problemø.

Kad ir kaip bûtø, labai daug kas nûnai laikosi ir remiasi visø pirma atlikëjø vardais. Manau, kad muzikos rinkoje atlikëjams imta teikti pernelyg daug svorio.

Gali bûti, jog ði tendencija perimta ið mados pasaulio, kur nebesvarbu, kà pristato puikiai atrodantys supermodeliai. Atlikëjai ðiandien tikrai panaðûs á modelius, kurie, deja, demonstruoja pirmiausia save, o ne tuos, kuriems privalo tarnauti. Ir nors ðiandieninëje rinkoje neretai tie modeliai kainuoja labai brangiai ir daro didþiulæ átakà, taèiau ið tiesø tarp jø nedaug interpretatoriø. Vis dëlto jø tuðèiagarbiðkumas taip patraukliai ápakuojamas, kad turi paklausà. Kol toji paklausa egzistuoja, bus sunku pakeisti ásigaliojusius rinkos dësnius. Tiems, kas menà parduoda, visø pirma svarbu uþdirbti. Ið kompozitoriø pastaràjá muzikos ðimtmetá uþdirbti sunku, kur kas lengviau uþdirbti tokio gyvo evento pro-

– Að tai þinau, taèiau stengiuosi pamirðti, nes man Sibelius dar brangus...

Tikrai nepasakyèiau, kad kuriam nors ið mano kolegø bûtø tas pats, kà groti, taèiau daþnai jie groja tai, kà primygtinai siûlo organizatoriai. Ðiuo atveju Sibeliaus Koncerto atlikimo idëja taip pat priklauso ne man, taèiau að ja visiðkai patenkintas – galø gale tai kûrinys, kuris lydëjo visà mano kûrybiná gyvenimà, pradedant pergale Èaikovskio konkurse.

Vis dëlto reguliariai já grodamas bûtinai stengiuosi daryti pertraukas – kaip ir atlikdamas kitus standartinio repertuaro kûrinius, – nenorëèiau, kad kuris nors ið jø taptø savotiðka vizitine kortele.

Laimei, savo kûrybinæ linijà man ið esmës pavyko sukurti ne tuo, ko ið manæs norëjo, o daugiausia tuo, kas man paèiam buvo artima ir ádomu. Kaþkokiu bûdu iðsilaikiau, nes visuomet primygtinai siûlydavau tà repertuarà, kurá pats laikiau ádomiu ir drauge norëjau pasidalyti su potencialiais klausytojais. Jau prieð gerus 30 metø lauþiau barjerus, norëdamas atlikti Alfredo Schnittke’s

diriguos savo premjerà. Regis, èia ið tiesø yra visko po truputá – skøstis tarsi ir nëra kuo...

– Taèiau kodël vartotojas linksta á tai? Juk, reikia pripaþinti, daþnà labiau traukia reprodukcinës nei kûrybinës vertybës – ne paslaptis, kad þmonës ateis klausytis ne Sibeliaus Koncerto smuikui, o Kremerio atlikimo (su maestro kalbëjomës jo koncerto Vilniaus festivalyje iðvakarëse. – L. N.).

– kompozitoriaus, kurio vardas tuo metu dar niekam nieko nereiðkë, – kûrinius.

Tokiø kompozitoriø galëèiau paminëti ir daugiau – tai kelios deðimtys tø, uþ kuriuos kovojau tada, kovoju ir ðiandien.

Dþiugina tai, kad kai kurie jø per kelis deðimtmeèius sulaukë pelnyto pripaþinimo uþ tuos kûrybos bruoþus, kurie kaþkada buvo ujami, nemadingi, nesuprasti.

Negaliu pasakyti, kad visuomet maksimaliai tiksliai atspëdavau – klaidos, ið kuriø mokomasi, neatsiejama kûrybinio proceso dalis. Taèiau svarbiausia, kad muzika bûtø gyva, kad ji nebûtø tik gerai þinomo ar patogaus dizaino modelis, bet kad ji mumyse kaþkà iðjudintø – ar praplëstø mûsø màstymo horizontus, ar þadintø ið nuovargio, teiktø jëgø.

– Kaip manote, kur slypi standartinio repertuaro paslaptis? Didþioji dauguma koncertø salëse skambanèiø kûriniø buvo sukurti XVIII– XIX amþiais.

– Neteikiu pirmenybës jokiam amþiui, tarsi kuris nors jø kûrybos atþvilgiu bûtø buvæs sëkmingesnis. Þinoma, kvaila neigti, kad Renesansas – ypatingas laikotarpis. Kada nors kalbësime apie Ðostakovièiaus epochà. Ðtai klausomës Pendereckio Sinfonijetës – juk aiðku, kad dalis ðios muzikos ið Ðostakovièiaus okeano...

O kiek muzikos iðsiliejo ið Wagnerio, Bacho, Mozarto okeano? Kiekviename laikotarpyje randu muzikinës literatûros brangakmeniø.

Galbût ið dalies pirmenybæ teikiu J. S. Bachui, prie kurio að po didþiulës pertraukos pernai gráþau, ir, netikëtai paèiam sau, nepaprastai intensyviai. Tai buvo tarsi idée fixe – vël pagroti visas Bacho sonatas ir partitas smuikui. Jei neklystu, ði mintis pirmà kartà iðkilo tomis dienomis, kai Vilniuje sëdëjau Heifetzo konkurso þiuri. Dvideðimt metø jo negrojau, negana to, prieð dvideðimtá metø visà já áraðiau – tad kam kartotis? Bet kokiu atveju galima teigti, kad prie ðiø Himalajø artintis beviltiðka, juk egzistuoja tokia daugybë ávairiausiø áraðø... Taèiau iðkilo tokia vidinë bûtinybë.

Pablo Casalsas kaþkada sakë, kad kiekvienà dienà reikia pagroti truputá Bacho – dabar jau þinau, kad jis buvo teisus. Taèiau reikia pripaþinti, kad ilgus metus að ðia formule nesivadovavau... Ir ðtai dabar tokia banga... Nesusimàstydamas apie tai, kaip spësiu tai padaryti, að griebiausi ðios idëjos, paskyriau ðiai bûtinybei visas savo laisvas valandas, visas atostogas veikiau tik tai. Negaliu pasakyti, kiek objektyviai vertingas rezultatas,

Muzikos barai /13

tiksliai neþinau, kada tai pasirodys, ir juolab neþinau, ar tai bus komerciðkai sëkminga, taèiau tikrai dþiaugiuosi, kad tai padariau.

Neseniai pasirodë albumas – keturi Schuberto CD su kûriniais solo smuikui arba kamerinëms sudëtims, ir man malonu, kad jie egzistuoja, kad kaþkada spëjau tai ágyvendinti. Schubertas man labai artimas. Kartais tikrai malonu, kad kaþkur sau gali „pasiþymëti paukðèiukà”. Tokiø „paukðèiukø” klasikos interpretavimo atþvilgiu að, laimei, spëjau pasidëti keletà – tai visas Beethovenas, visi Mozarto koncertai, visos Schumanno sonatos, Brahmsas... Todël kai manæs dabar klausia, kodël groju tiek daug ðiuolaikinës muzikos, galiu á tai tik atsakyti, kad visàlaik grojau ir viena, ir kita.

Galbût ðiuolaikinë muzika krinta á akis todël, kad kiti jos groja maþiau, taèiau nemanau, jog esu skolingas muzikinei klasikai.

Taèiau jûs klausëte apie tai, kodël tam tikrø epochø muzika yra populiaresnë. Reikia pripaþinti, kad tikriausiai nëra geresnio koncerto smuikui kaip Beethoveno Koncertas. Nors nuo to laiko priraðyta galybë tikrai puikiø kûriniø, vis dëlto Beethoveno Koncertas stûkso pats sau ir niekada neiðblës jo jëga, iðraiðkingumas bei poveikis. Galbût taip yra ið dalies ir dël to, kad Beethoveno ar Bacho laikais toji versmë, ið kurios (ir dël kurios) buvo kuriama muzika, buvo grynesnë, ðvaresnë, ne tokia komerciðka, maþiau iðgalvota. Intelektualiø ðiuolaikiniø kompozitoriø, pradedant Schönbergu, buvo ir tebëra uþtektinai. Negalima pasakyti, kad Bachas buvo neintelektualus – jis taip pat daug kà apskaièiuodavo.

Taèiau, að manau, jis nesiekë nuginèyti ir kitokios harmonijos – dvasinës – to, ko daugeliui vëlesniø intelektualiøjø kompozitoriø taip trûko. Ir ði dvasinë harmonija, savotiðkas sielos ðvyturys – tai, ko ne tik kompozitoriams, bet ir tiems modeliams, apie kuriuos kalbëjome, ðiandien neretai trûksta.

– Jûs pats vadovavote Lokenhauzo ir Gðtado festivaliams – kokios repertuaro atþvilgiu buvo jø koncepcijos, kaip manote, kuo ðie festivaliai iðsiskiria ið kitø? O gal jie ir neprivalo kuo nors iðsiskirti?

– Laimei, að labai greitai atsipeikëjau vertindamas galimybæ vadovauti Gðtado festivaliui ir visiðkai nuo to atsiribojau.

Tai ne kas kita kaip turistinis renginys, kuriam prieð 40 metø postûmá suteikë ten poilsiavusiø muzikantø idealizmas ir kuris ið dalies rëmësi tais, kurie, Menuhinui gyvam esant, ten vis gráþdavo bent jau ið pagarbos jam. Tie muzikai dar pa-

Muzikos barai /14

likdavo Gðtade nuoðirdaus santykio su muzika pëdsakus, o vëliau svarbiausiu festivalio tikslu tapo vieðbuèiø apgyvendinimas. Kai að ten pakliuvau, pasijauèiau nemaloniai – aiðkiai ne savo rogëse.

Tuo tarpu Lokenhauzas, kad ir kaip bûtø keista, per 22 metus nepasikeitë: nepakito jo idealizmas, nepasisotinimas repertuaro galimybëmis, tarpusavio bendravimu – tarsi koks insulinas nepaliaujamai leidþiamas á visø ten esanèiø, dalyvaujanèiø ðirdis ir ausis. Todël Lokenhauzas, nors ir bûdamas maþuèiame kaimelyje, iðlaikë visus tikro festivalio bruoþus – tam tikrus savitus dalykus, kurie bûna tik ten ir per tas dvylika dienø. Tai festivalis, kuris niekuomet savo aðimi nelaikë þvaigþdþiø, èia visuomet buvo derinami jauni ir seni, þinomi ir visai negirdëti vardai, populiari ir visiðkai neþinoma muzika.

Festivalis, kuriam prieð kelerius metus vël ëmiausi vadovauti – Bazelio „Les Muséiques”, – vyksta ávairiuose muziejuose. Jame gana laisvai sàveikauja muzika ir tapyba: nesistengiant per daug to konceptualizuoti, visi skambantys muzikos kûriniai vienaip ar kitaip susijæ su dailës parodomis. Ðis festivalis turi ir savø trûkumø – ne visø muziejø salës pritaikytos geram muzikos skambëjimui. Kad ir kaip bûtø, patrauklu tai, kad muzikos klausomasi tam tikroje kitoje aplinkoje, ne tik koncertø salëje. Bijau, kad ðiame festivalyje taip pat yra uþuominø á didesná nei pageidautina snobiðkumà, taèiau kol kas tai jaunas, progresuojantis renginys, o „Kremerata” jame turi progà ágyvendinti tam tikrus meninius projektus, kurie kitur bûtø neámanomi.

– Taèiau galbût tai neiðvengiama?

Visus festivalius, kurie neturi tam tikros koncepcijos ar temos, galima bûtø vadinti snobiðkais, turistiniais. Ar ámanoma alternatyva?

– Neþinau, ar Lokenhauzo festivalá galima bûtø vadinti alternatyviu, taèiau jis bet koks, tik jau ne snobiðkas...

Vartant festivalio istorijos knygelæ 20 metø Lokenhauzui, matyti, kad ten atlikta tûkstanèiai ávairiausiø kûriniø, dalyvavo daugybë muzikantø.

O teminiai festivaliai, programos ar kompaktiniai diskai man patinka – jie nuteikia þmones tam tikrai bangai. Ne visada reikia vienos grieþtos linijos, gali bûti ir poliariniø kûriniø viena tema, taèiau man vis patrauklesnis konceptualus programos ar kompaktinio disko pateikimas – anksèiau mane tai jaudino maþiau, o dabar vis labiau siekiu vientisumo. Tai gali bûti net ir tokia marga tema kaip „Kremeratos” CD Happy Birthday – jame slypi sava ironija, humoras, tam tikras

poþiûris. Esame iðleidæ kompaktiniø plokðteliø, skirtø vienam autoriui – George’ui Enescu, After Mozart, Tracing Astor. Kitàmet norëtume deramai paminëti Schnittke’s 70-metá – atliksime visø jo Concerto grosso ciklà.

– Vilniaus festivalyje grieðite Sibeliaus Koncertà. O kokius iðskirtumëte ðiuolaikinius koncertus smuikui, kuriuos mieliausiai rinktumëtës atlikti?

– Lengvas klausimas... Be jokios abejonës, tai Albano Bergo Koncertas, Pirmasis Ðostakovièiaus koncertas, Gubaidulinos Offertorium. Galbût Bartóko Koncertas Nr. 2 – daugelis ir apie ðá sakytø „be abejo”, o að sakau „galbût” todël, kad jaunystëje labai degiau ðiuo kûriniu ir greièiausiai jau perdegiau.

– O kaip vëlyvasis XX amþius?

– Greièiausiai jau vien dël atsidavimo turëèiau paminëti nors vienà Schnittke’s koncertà, taèiau niekaip negalëèiau iðskirti kurio nors vieno. Að jiems pernelyg artimas – ne tik todël, kad dalis jø dedikuota man, bet ir ðiaip su kiekvienu jø susijusi kokia nors istorija. Uþmirðau dar Prokofjevà, nors Pirmojo jo koncerto að negroju, ir tam tikra prasme labiau mëgstu Antràjá. O toliau jau darosi sunkiau...

Grodamas bet kurio kûrinio premjerà, stengiuosi visiðkai susitapatinti su autoriumi, maksimaliai já atskleisti. Taigi kiekviename jø kaþkà áþvelgiau, ásimylëjau, susiþavëjau, taèiau ne visus kûrinius á ðá sàraðà ryþèiausi átraukti. Yra tokiø, prie kuriø su malonumu gráþtu, yra ir tokiø, prie kuriø gráþti nenorëèiau, taèiau tai nereiðkia, kad jie neturi objektyvios vertës. Negráþtu prie Kaijos Saariaho, Ariberto Reimanno koncertø smuikui, galbût be reikalo negráþtu prie Valentino Silvestrovo Paskyrimo simfonijos smuikui ir orkestrui. Pastaraisiais metais visada mielai gráþtu prie Giyos Kanèeli kûriniø, netgi turëdamas omenyje tai, jog daug kas nesupranta mano þavëjimosi Kanèeli, kaip ir gërëjimosi Piazzolla. Vis dëlto, mano manymu, jø muzikos slëpyklose daugiau ðventumo, tikrumo, humaniðkumo negu labai rafinuotose tam tikrø mokyklø – naujojo sudëtingumo, naujojo paprastumo ir kitokiø – atstovø partitûrose.

– Ðiemet dar kartà ásitikinau, kokia didþiulë jûsø átaka jauniems muzikams. Labai nustebau suþinojusi, kad su „Kremerata” bendradarbiaujanèio Andriaus Þlabio repertuare atsirado Schnittke, Piazzolla – iki ðiol atrodë, kad jo skonis labiau susijæs su visai kitokio pobûdþio muzika.

– Andrius dar jaunas, labai talentingas, ir að labai dþiaugiuosi, kad mûsø dar laukia keli bendri projektai – kità

sezonà rengiamës kartu pagroti porà reèitaliø, vëliau jis dalyvaus atliekant Dmitrijaus Ðostakovièiaus kûriniø ciklà. Ðis menininkas man patrauklus bûtent savo atvirumu ir ákarðèiu, entuziazmu – sunkiai ásivaizduoju „uþsikonservavusá” Andriø.

O átaka jauniems muzikams visai natûrali. Nesuvokiu savæs kaip mokytojo, metro, boso, ðefo, kaip jie mane juokais vadina. Laikau juos savo jaunesniaisiais kolegomis – mane patá taip jaunystëje vadino maestro Davidas Oistrachas.

Laimei, visà „Kremeratà” sutikau tokio amþiaus, kai jie dar nenuleidæ rankø, sugebantys kaþkuo pakylëtai susiþavëti, nepasiduoti rutinai, kuri daþnai matoma daugelio pasaulio orkestrø veiduose.

Daugelio „kremerieèiø” veidai dar ðvyti, ir man tai be galo svarbu.

– Kokios programos „Kremeratos” laukia artimiausiu metu?

– Po Pendereckio Sinfonijetës artimiausias mûsø kûrybinis uþdavinys – áveikti toká gana tradiciðkà ir puikø kûriná kaip Bartóko Divertismentas.

Keliaujame per ávairø repertuarà: iki Vilniuje atlikto Schuberto Kvarteto G-dur taip pat „prisikasëme” per ávairius kitus kûrinius, tarp jø – orkestrinæ Kvinteto versijà, Quartetsatz, kitàmet planuojame groti Penktàjà ðio kompozitoriaus simfonijà. Ðiais metais iðgyvenome ypatingà kûrybiná dþiaugsmà ir kartu iððûká – tai Ðostakovièiaus Keturioliktoji simfonija.

Dþiaugiuosi, kad priartëjome prie ðio sudëtingo kûrinio. Jis sunkus ne tik techniniu atþvilgiu, tiesiog juo sunku gyventi.

Dirbant su gerais dainininkais, susitapatinant su kiekviena dalimi, tai iðties be galo stipri muzika. Norëtøsi, kad viskas, kà mes grojame, bûtø tokios kokybës.

Ne paslaptis, kad persirgome ir paaugliðkomis ligomis, þavëjomës, eksperimentavome savotiðku „netiesioginiu” repertuaru – turiu galvoje ávairiausius perdirbimus, þaismingus niekuèius. Vis dëlto nepasakyèiau, kad norëèiau visam laikui atsisveikinti su Bisais ar transkripcijomis. Manau, jog atlikæ Adagio ið Mahlerio Deðimtosios simfonijos mes vidujai praturtëjome ne tik dël ðios muzikos savybiø. Nors kamerinë muzika nelygintina su didelio orkestro atliekama versija, esama kameriniø perdirbimø, kuriø intymi interpretacija jokiu bûdu nemenkina kûrinio. Pastaruosius dvejus metus vis gráþtame prie Richardo Strausso Metamorfoziø, kurios mus taip pat neátikëtinai praturtino. „Kremeratai” nepaprastai pasisekë, kad per pirmàjá ðio kûrinio atlikimà dirigavo Simonas Rattle’as. Po keliø dienø Metamorfozës buvo atliktos diriguojant Christophui Eschenbachui, ir nors

jis ðá kûriná ásivaizdavo visiðkai kitaip, tai buvo taip pat ypatinga interpretacija ir svarbi patirtis. Paskutiniai du atlikimai su Hartmutu Haenchenu ir Heinzu Holligeriu atskleidë tà patá kûriná dar kitoje ðviesoje. Galbût Metamorfozës kada nors taps dar vienu kûriniu, kurá galësime groti be dirigento – jau formuojasi savitas, galima sakyti, kone asmeniðkas orkestro poþiûris.

– O kaip vertinate prieð dvejus metus Lietuvoje atliktà Liszto Koncertàfantazijà Perskaièius Dantæ?

– Tai ið mûsø ligø srities... Buvo smalsu þvilgtelëti, kas bûtø, jei Lisztas bûtø paraðæs Koncertà smuikui.

– Man toji versija styginiams pasirodë labai nelistiðka...

– Galbût jis ið tiesø bûtø paraðæs kitaip. Turiu pripaþinti, kad labai ilgai rungëmës su Dreznino mums pasiûlyta versija, galima sakyti, jà mëginome patobulinti pagal savo kurpalá. Galø gale mes tà kûriná áraðëme ir su juo atsisveikinome.

Kada nors, kai áraðas bus iðleistas, bus ádomu perklausyti ir objektyviai ávertinti, kas pavyko, kas ne, taèiau tai tikrai ne tas kûrinys, kuris bûtø ásitvirtinæs mûsø repertuare. Kaip tik dþiaugiuosi tuo, kad „Kremeratos” repertuare prigyja to verti kûriniai. Beje, manau, jog Schuberto Kvarteto G-dur versija styginiø orkestrui – ryðkus þingsnis pirmyn, nes ji atlikta tikrai labai gerai, kiek ámanoma labiau priartinta prie orkestrinio Schuberto màstymo. Ir muzikiniu, ir techniniu atþvilgiu ðis kûrinys leidþia orkestrui ðá tà pasakyti apie savo galimybes, ir að tikiuosi, kad mes já netrukus galësime áraðyti.

Vis dëlto kûrinio uþfiksavimas áraðe dar nereiðkia jo interpretavimo proceso sustabdymo.

– Pastaràsias kelias dienas turëjome neátikëtinà malonumà klausytis puikiai atliekamo Schuberto – „Kremeratos” nariams grojant su Yo-Yo Ma, ir kità dienà vieniems.

– Tai buvo labai miela improvizacija.

Dþiaugiuosi, kad mûsø kolektyve yra atlikëjø, kurie jau geba spontaniðkai susijungti bendram muzikavimui. Pagrindinis kamerinës muzikos dësnis – ne tik talentingai atlikta individuali partija, bet ir gebëjimas lanksèiai derintis prie kitø.

Visàlaik siekiu ádiegti orkestrantams ðià savybæ ir tikiuosi, kad jie tai jau ásisàmonino. Yo-Yo Ma yra bendradarbiavæs su daugeliu pasaulio muzikø, ir improvizuoti koncertai jam tikrai ne naujovë, tad man labai malonu, kad jis iðsyk labai jautriai áþvelgë ðias „kremerieèiø” savybes ir puikiai ávertino muzikus, su kuriais jam teko atlikti ðià improvizacijà.

Ma ir „Kremeratos” nariai labai skirtingai suvokia Schuberto muzikà. Regis, tai lëmë ne tik meistriðkumo, patirties ar amþiaus skirtumas, taèiau priklausymas visiðkai skirtingai muzikavimo tradicijai, mokyklai.

– Su Yo-Yo Ma per savo gyvenimà bendradarbiavau ilgai ir intensyviai.

Keleto turø metu mes áraðëme Schuberto Kvartetà G-dur, muzikavome su trio, nekart susitikome grodami dvigubà Johanneso Brahmso Koncertà, áraðëme tuomet dar naujà Sofijos Gubaidulinos Sonatà.

Taigi mus daug kas sieja. Taèiau galbût dël to, kad að já pernelyg gerai paþástu, tam tikri jo grojimo manieros aspektai mane nuteikia ðiek tiek skeptiðkai. Be jokios abejonës, tai puikus violonèelininkas, pavydëtinai puikiai valdàs instrumentà. Galima sakyti, neþinau kito violonèelininko, kuris grotø taip lengvai ir preciziðkai. Be to, Yo-Yo neátikëtinai komunikabilus – kiekvienam þmogui bendravimas su juo teikia didþiulá malonumà. Kita teigiama jo savybë, kurià að nepaprastai vertinu, – tai visapusiðkumas. Taèiau kaip tik ðis visapusiðkumas jo atveju man veikia kaip savotiðka geltona ðviesoforo ðviesa. Mane pastaruoju metu vis labiau domina ne tai, kaip grojama, bet apie kà grojama. Gerai suprantu, kad Ma grojimas kokybiðkas ir vertas pasigërëjimo, jis teikia þaismingumo, optimizmo – taip pat ir atliekant Bachà, jis suformuotas, stilingas, protingas... Taèiau prasiskverbimo, sujaudinimo ðiame grojime nëra. Bent jau tà vakarà.

Anksèiau mane ðiek tiek atstumdavo tai, kad kiekvieno grojimo metu jis iðkelia kokià nors sureikðmintà detalæ, o dabar atsirado dar kaþkoks blizgesys, þvilgesys. Kol klausaisi, tai gana ádomu ir átikinama, taèiau iðëjus ið koncerto (tai labai subjektyvu!) nelieka pojûèio, kad kaþkuo praturtëjai. Tai tarsi malonioje draugijoje praleistas laikas, taèiau nerandant kaþkokiø slëpiniø. Galbût dël to, kad buvo atliekamas Bachas, su kurio muzika tiek esu kovojæs, gal dël grotø ðiuolaikiniø kûriniø, gal dël to evento apipavidalinimo nereikalingais proþektoriais, taèiau á tai þiûriu ðiek tiek santûriai. Màstant retoriðkai, man asmeniðkai tikriausiai didesnis ávykis bûtø iðgirsti grieþiant Natalijà Gutman ar Heinrichà Schiffà. Taèiau jokiu bûdu nenorëèiau primesti savo vertinimø ir nuomonës tiems, kurie girdëjo Ma pirmà kartà ir kuriems tai neabejotinai buvo didelis ávykis, kuriems yra be galo daug ko ið jo pasimokyti.

– Dëkoju uþ pokalbá.



– Beje, á akis krito tai, kad Yo-Yo

Muzikos barai /15

Festivalis

Su ðventojo Kristoforo globa

2003-iøjø Kristupo vasaros festivalis buvo iðties ávairialypis, kartu turëjæs vienijanèià programinæ gijà ir gan aiðkius struktûros principus. Tradiciðkai jame skambëjo kamerinë muzika, tiesa, kameriðkumà suprantant labai plaèiai. Vyko ir Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertai su solistais, Tarptautinio jaunimo orkestro pasirodymas, ir pianistø bei vargonininkø reèitaliai, kaip ir itin kameriðkø duetø, tokiø kaip gitara ir klavesinas arba akordeonas ir violonèelë, vakarai.

Festivalis aprëpë bene visas instrumentinës kamerinës muzikos atmainas, taip pat du chorinës muzikos koncertus ir keliø vokalistø pasirodymus. Kita vertus, Kristupo vasaros festivalio rengëjai uþsibrëþë pateikti ávairiø stiliø muzikà – èia skambëjo ir „auksinio” Europos klasikinës muzikos fondo opusai, ir ðiuolaikinë, vis dar ieðkanti „kontakto su klausytojais” muzika, nors neretai jau turinti iðliekamosios vertybës statusà.

Festivalis mielai rengia ir dþiazo muzikos koncertus, kuriuose taip pat buvo galima iðgirsti ir „lengvesnës” muzikos, ir itin intelektualiø kompozicijø. Egzotikos mëgëjai galëjo pasiklausyti netgi savito dueto ZIKR ið Rusijos.

Dþiugu, kad koncertø programose (bent jau tø, kuriuose teko lankytis) daugiausiai skambëjo gan retai atliekama muzika, labai daþnai populiaresni kûriniai buvo derinami su maþiau girdëtais arba iðvis neþinomais. Pasirodo, galima apsieiti be klasikinio „popso” ir kartu pritraukti á koncertus publikos! Matyt, prieþastis – gera vadyba ir, be abejo, puikûs atlikëjai ir gera muzika.

Apie atlikëjus. Festivalis nekvietë pasauliniø þvaigþdþiø – tø, apie kuriuos

Muzikos barai /16

þino visi. Be abejo, þvaigþdës labai brangiai kainuoja ir „ákandamos” toli graþu ne kiekvienai „koncertinei agentûrai”.

Kristupo festivalis tiesiog kvietë gerus atlikëjus – lietuvius ir uþsienieèius. Pastarøjø vardai daþnai iki tol nebuvo þinomi, taèiau tuo malonesnis laukë „atradimo” jausmas. Ko buvo vertas vien dainininkës ið Ðvedijos Kerstin Avemo pasirodymas atidarymo koncerte!

Koncertø lankytojai galëjo iðgirsti daugelá puikiø lietuviø atlikëjø, kurie, pasak Donato Katkaus, bûdami aukðèiausio lygio profesionalai, taèiau kuklûs þmonës, kuriems galbût nepatogu save siûlyti ar árodinëti savo vertæ meno funkcionieriams, neretai lieka koncertinio gyvenimo nuoðalyje. Ryðkiausias pavyzdys – pianistas Jurgis Karnavièius, festivaliui parengæs ádomià ir sudëtingà Ferenczo Liszto kûriniø programà. Þinoma, toks mega- arba hiperfestivalis, kokia yra apie du mënesius trunkanti Kristupo vasara, turi bûti struktûruotas pagal aiðkius principus, kad siekiant ávairovës visuma netaptø tiesiog koncertø kratiniu. Ðis festivalis, pasak Donato Katkaus, aprëpia keletà maþesniø festivaliø arba koncertø ciklø. Taigi su Kristupo þenklu vyko nedidelis vargonø muzikos festivalis, dþiazo koncertø ciklas, fortepijoninës muzikos reèitaliai ir pan. Þinoma, visuose taip ilgai trunkanèio festivalio koncertuose, juolab atostogø metà, kai norisi iðvaþiuoti toliau nuo sostinës ðurmulio, veik neámanoma apsilankyti.

Taèiau pasiklausæs bent keleto koncertø ið kiekvieno „ciklo”, gali jau susidaryti nuomonæ ir apie bendrà visumà. Skaitytojø dëmesiui siûlome septyniø festivalio vakarø ir vienos popietës kronikà.

ATIDARYMAS Kristupo vasaros festivalá liepos 9 dienà Ðv. Kotrynos baþnyèioje atidarë renginio „ðeimininkas” – Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus. Programoje – Josepho Haydno Simfonija E-dur Nr. 64, Benjamino Britteno Les Illuminations (Nuðvitimai), op. 18, sopranui ir orkestrui pagal Arthuro Rimbaud eiles, Igorio Stravinskio Koncertiniai ðokiai bei Osvaldo Balakausko Méridionale – hommage à Witold Lutosùawski. Britteno ciklà pakviesta dainuoti sopranas ið Ðvedijos Kerstin Avemo, su kuria orkestras prieð pat Kristupo festivalá koncertavo Ðvedijoje. Kerstin Avemo 2000 metais baigë Stokholmo operos akademijà, dar studijuodama dalyvavo Ðvedijos ir kitø ðaliø operø pastatymuose. Ji jau yra dainavusi Valetà Monteverdi Popëjos karûnavime, Papagenà ir Despinà Mozarto operose Uþburtoji fleita ir Visos jos tokios, Violetà Verdi Traviatoje, Liuèijà Donizetti Liuèijoje di Lamermur, o visai neseniai Getebergo teatre parengë Lulu vaidmená Albano Bergo sudëtingoje ir retai statomoje to paties pavadinimo operoje. Ji yra Drotningholmo teatro, besispecializuojanèio baroko operø atlikimais, narë.

O pasak Katkaus, dainuoti baroko operà reikia ypatingo meistriðkumo ir stiliaus pojûèio – savybiø, bûdingø toli graþu ne kiekvienam jaunam dainininkui.

Iki tol neþinomos dainininkës pasirodymas tapo ryðkiu koncerto ir viso festivalio akcentu. Britteno dainø ciklas Les Illuminations, Lietuvoje skambëjæs bene pirmà kartà, iðties nuðvito visomis muzikos bei Rimbaud teksto spalvomis ir dar paliko erdvës nepaprastai átaigaus atlikimo paþadintai klausytojo vaizduotei. Labai gaila, kad nebuvo

BEVEIK PRANCÛZIÐKA Taip vadinosi antrasis Kristupo vasaros festivalio koncertas, kurá Ðv. Kotrynos baþnyèioje liepos 11 dienà surengë Èiurlionio kvartetas kartu su fleitininke Lina Baublyte ir arfininke ið Vokietijos Florence Sitruk. Koncerto programoje skambëjo keturiø XIX–XX amþiø prancûzø kompozitoriø – Gabrielio Pierné, Alberto Rousselio, Maurice’o Ravelio ir Claude’o Debussy – bei Wolfgango Amadeuso Mozarto kûriniai. Èiurlionio kvartetas, deja, Vilniaus koncertø salëse gan retas sveèias, mat daþnai koncertuoja svetur. Ir nors ðis kolektyvas ðiais metais ðvenèia veiklos 35-metá, galima sakyti, kad kvartetas ganëtinai jaunas. Greta ansamblio sielos violonèelininko Sauliaus Lipèiaus bei pirmojo smuiko Jono Tankevièiaus grieþia du gan jauni, taèiau itin profesionalûs atlikëjai, beje, buvæ klasës draugai – Darius Dikðaitis (antrasis smuikas) bei Gediminas Daèinskas (altas), ðiais metais pakeitæs ilgametá kvarteto nará Aloyzà Griþà. Programa buvo sudaryta taip, kad galëjai pajusti kiekvieno atlikëjo interpretaciná braiþà ir ávertinti meistriðkumà.

Pierné Laisvosios variacijos ir Finalas, op. 51, fleitai, arfai ir styginiø trio tarsi pristatë vakaro herojus – abi solistes ir ansamblá – ir kartu ávedë á koncerto atmosferà, kurià galima apibûdinti kaip itin poetiðkø, daþnai impresionistiniø, subtiliø ir galantiðkø nuotaikø vakarà.

Ypatingo prancûziðkumo suteikë jau vien arfos ir fleitos, sakyèiau, prancûziðkø tembrø skambesys, juk ir Mozarto Koncertas fleitai, arfai ir orkestrui C-dur (KV299), kurio dalis Andantino nuskambëjo koncerte, kompozitoriaus buvo sukurtas Paryþiuje!

Rousselio Ekspromtas arfai solo, op. 21, padëjo ásiklausyti á subtilø Florence Sitruk muzikavimà. Apskritai buvo ádomu iðgirsti Lietuvoje beveik neskambanèià arfos muzikà. Beje, jaunoji atlikëja, bendradarbiaujanti ir su Èiurlionio kvartetu, ir su Ðv. Kristoforo kameriniu orkestru, atsiveþë ir savo instrumentà, nes Lietuvoje, pasirodo, nëra kokybiðkø arfø! Ravelio Habaneros formos pjesë smuikui ir arfai atskleidë arfininkei talkinusio Dariaus Dikðaièio minkðtà, nerëkiantá intepretaciná braiþà. Debussy Trio sonata fleitai, altui ir arfai á avanscenà vël iðvedë þaviàjà Lina Baublytæ – jau ne

amþiø muzikai ir jai artimiems, prarandantiems klasikines proporcijas stiliams, nes, pvz., skambant Mozarto opusams itin aiðkiai iðryðkëjo disonansas tarp akivaizdþiø barbarybës þymiø, sakyèiau, tai toleruojanèios visuomenës nekultûringumo, ir skambanèios muzikos etoso.

AKORDEONO REÈITALIS BE PIAZZOLLOS

Liepos 14-àjà Ðv. Kotrynos baþnyèioje ávyko itin neáprasto dueto – akordeono ir violonèelës – koncertas. Tiesà sakant, tai labiau buvo akordeono reèitalis, talkinamas violonèelës. Vakaro kaltininkas – akordeonininkas Raimundas Sviackevièius, daugelio konkursø Lietuvoje bei uþsienyje laureatas, aktyviai plëtojantis ir koncertinæ veiklà, nors tik prieð dvejus metus baigæs mokslus: 1999–2001 metais studijavo aspirantûroje Hagos karaliðkojoje konservatorijoje, o prieð tai – mokslai Lietuvos, Lodzës bei Helsinkio Sibeliaus muzikos akademijose.

Taip rimtai „pasikaustæs” menininkas pateikë ádomià ir „kietà” programà – baþnyèioje skambëjo ðiuolaikinë muzika akordeonui.

Jokiø Piazzollos tango, jokiø akordeono, kaip pramoginës muzikos instrumento, þymiø, taèiau á Liepos 11 d. su Èiurlionio kvartetu koncertavo arfininkë ið Vokietijos Florence Sitruk programà átraukti net du Sofijos Gubaidulinos religinës pirmus metus aktyviai koncertuojanèià, tematikos kûriniai De profundis ir In croo ðiais metais baigusià meno aspirantûce, kuriuos ðiuo atþvilgiu galima vadinti ros studijas atlikëjà, bei naujàjá kvarteto þanro klasika. altininkà Gediminà Daèinskà. Antrojoje Sveikintina, jog atlikëjø gretose jau koncerto dalyje kaþkaip ðvieþiai nuskamtampa norma á savo programas átraukti bëjæ Mozarto Kvartetas fleitai ir stygilietuviø muzikos. Tad ir Sviackevièius, niams D-dur, KV285, ir Andantino ið talkinamas violonèelininko Edmundo Koncerto C-dur bei Debussy Daces sacrée Kulikausko, atliko tris lietuviø autoriø et profane arfai ir styginiams vël suvienijo kûrinius – Felikso Bajoro Duo interludia, pirmojoje dalyje „iðsibarsèiusá” kvartetà.

Nomedos Valanèiûtës Atsisveikinimà su Beje, labai vykæs buvo Ðv. Kotrynos ginklais ir Anatolijaus Šenderovo Sulabaþnyèios apðvietimas, naudojamas vimitos giesmes, taip pat pateikë ir mums suose èia vykusiuose koncertuose, nes, visiðkai neþinomø autoriø Jurgeno Ganþinoma, kaþkaip reikëjo nuniokoto interzerio, Heikkio Valpolos, Erkkio Jokineno jero „trûkumus” paversti privalumais. ir Mikhailo Bronnerio opusø.

Uþuodþiau ir smilkalø kvapà (nors ne Programa buvo sudaryta taip, kad tik…), tad publika buvo veikiama tremuzika akordeonui ir kartu paties instrujopai – garsu, vaizdu ir kvapu, kartais mento galimybës atsiskleistø kuo ávairianetgi stodavo tam tikros mistikos atmopusiðkiau. O jos, kaip ásitikinome, iðties sfera… Ryðkiais akcentais tapo ir „Varplaèios. Techniðkai – tai labai paslankus tø” galerijos dailininkø parodos „Pax instrumentas ir kartu – neátikëtinø skamnobiscum” eksponatai. Tiesa, tokia aplinka, mano galva, geriausiai tinka XX–XXI Algirdo RAKAUSKO nuotr.

pateikta dainø tekstø vertimo, tiesa, muzikos spalvingumas ir kone fenomenali dainininkës virtuoziðkumo bei teatraliðkumo vienovë leido kuo puikiausiai suvokti dainø ir paties teksto charakterá, taèiau þinoti, apie kà konkreèiai dainuojama, tikrai labai magëjo. Ádomûs ir patys Rimbaud tekstai, juk bûtent susiþavëjæs jo eilëmis Brittenas ir sumanë paraðyti joms muzikà. Beje, 1939 metais sukurtas dainø ciklas buvo skirtas ðveicarø dainininkei Sophie Wyss, kuri ir atliko kûrinio premjerà 1940-aisiais Londone.

Kerstin Avemo paslankumui ir teatraliðkumui puikiai atitarë orkestras.

Ekspresyvûs polëkiai ir subtiliausi piano, þaidybiðkumas – visa tai labai stilingai perteikë ðio itin prancûziðko Britteno opuso dvasià. Tà vakarà orkestras pateikë gan plaèià stilistinæ kûriniø paletæ, koncerto pradþioje pagrieþæs „tëtuðio” Haydno Simfonijà Nr. 64 Laikai keièiasi, o antrojoje dalyje – Stravinskio bei Balakausko opusus, taip pat ganëtinai teatraliðkus. Koncerto pabaigoje publika vël iðvydo Kerstin Avemo, kuri iðpraðyta biso þaviai ir nepriekaiðtingai padainavo virtuoziðkà arijà ið Leonardo Bernsteino miuziklo Kandidas.

Muzikos barai /17

Festivalis besio galimybiø, kiek daug akordeonu iðgaunama ávairiausiø tembriniø atspalviø! Pagaliau galima tiesiog pûsti orà, ir girdësi paukðèio sparnø plasnojimà! O kur dar derinimo su kitokiu violonèelës tembru bei elektronika niuansai... Þinoma, visa tai iðryðkëja, jei instrumentà prakalbina meistras.

„KASKADOS” Vienà ið koncertø Taikomosios dailës muziejuje liepos 21 dienà surengë fortepijoninis trio „Kaskados” bei baritonas ið Lenkijos Benonas Maliszewskis. Koncerte nuskambëjo Algirdo Martinaièio kûrinio Hetaera Esmeralda premjera, taip pat ðiais metais sukurtas Loretos Narvilaitës kûrinys Kai liepto nebus, pereisiu upæ, antroji, praëjusiais metais paraðyta Broniaus Kutavièiaus kûrinio Aðtuonios miniatiûros pagal Stasá versija bei Piotro Èaikovskio Fortepijoninis trio a-moll, op. 50.

Jau septintus metus gyvuojanèiam „Kaskadø” trio, á kurá susivienijo smuikininkë Rusnë Mataitytë, violonèelininkas Edmundas Kulikauskas bei pianistë Albina Ðikðniûtë, bûdingas itin nuoðirdus ir profesionalus dëmesys atliekamai muzikai, ar tai bûtø lietuviø autoriø kûriniai, kuriø atlikëjai visuomet mielai imasi, ar Èaikovskio opusas, ar Haydno trio, girdëtas ið ansamblio kà tik iðleistos kompaktinës plokðtelës. Subtilus stiliaus pajautimas, muzikos ir partnerio iðklausymas – tai tos savybës, kurios verèia ásiklausyti á „Kaskadø” atliekamà muzikà. Beje, 2002 metais tarptautiniame Johanneso Brahmso kameriniø ansambliø konkurse Austrijoje trio laimëjo pirmàjà premijà.

Vis dëlto vienas stipriausiø „masalø”, paskatinusiø nueiti á „Kaskadø” koncertà Taikomosios dailës muziejuje, buvo Algirdo Martinaièio kûrinio premjera. Tiesa, tai buvo jau antrasis kûrinio atlikimas, pirmasis nuskambëjo opusà uþsakiusiame Thomo Manno festivalyje Nidoje.

Hetaera Esmeralda – tai kompozicija baritonui, smuikui, violonèelei ir fortepijonui pagal Thomo Manno Daktarà Faustà. Ðis nostalgiðkai ironiðkas kûrinys graþiai ásiterpia tarp Martinaièio pastarojo kûrybos periodo opusø, kuriø stilius apibûdinamas kaip jam mentaliai giminingø kompozitoriø muzikos ar aliuzijø atëjimas á jo partitûras. Hetaera Esmeralda pavadinèiau „vienietiðku” kûriniu, apeliuojanèiu á galbût XX amþiaus pradþios Vienoje, be kita ko, Schuberto mieste, vyravusià fin de siécle atmosferà, postromantinës muzikos egzaltacijà, kuri juntama ir Martinaièio opuse. Ðá aspektà ypaè iðryðkino kartu su „Kaskadø” trio kûriná atlikæs baritonas Benonas Maliszewskis.

Loretos Narvilaitës opusas ir jo ryð-

Muzikos barai /18

kios, „nemoteriðkos” kulminacijos bei tam tikras kompozitorei bûdingas emocinis atvirumas – savo muzikoje ji „kalba” pirmuoju asmeniu, – nuskambëjo kaip dramatiðkas kontrastas sklandþios eigos Martinaièio muzikai. Tuo tarpu aforistinës Broniaus Kutavièiaus miniatiûros – tai kone apèiuopiamai vaizdingi ir kartu psichologiðkai taiklûs, nors apskritai kompozitorius nelinkæs á psichologizmà, Stasio Eidrigevièiaus kûrinëliø komentarai. Antrojoje koncerto dalyje ðiuolaikinës muzikos nuvarginta publika, nors tokios, man regis, tà vakarà nebuvo, galëjo atsigauti klausydamasi ákvëptai atliekamos Èaikovskio muzikos.

Beata LEÐÈINSKA

DÞIAZO INTERMEZZO

Pirmàjá ið keturiø dþiazo muzikos koncertø ðiø metø Kristupo vasaros festivalyje surengë Dainiaus Pulausko sekstetas, kuris nuo pat ásikûrimo laikomas vienu geriausiø lietuviø dþiazo kolektyvø. Nieko nuostabaus – ansamblyje groja tikri profesionalai: trimitininkas Valerijus Ramoðka, saksofonininkas Vytautas Labutis, bosistas Vladislavas Barkovskis, bûgnininkas Linas Bûda, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, o pats Dainius Pulauskas puikiai valdo sintezatorius bei ávairius elektroninius instrumentus.

Kristupo festivalyje Dainiaus Pulausko sekstetas koncertavo liepos 17 dienà naujuosiuose „Forum Palace” rûmuose.

Koncertas buvo dviejø daliø, gana ilgas.

Pirmojoje dalyje muzikantai pristatë savo naujà programà, antrojoje grojo senesnes, gerai þinomas kompozicijas.

Seksteto nariai kaip visada demonstravo virtuoziðkumà, taèiau nedavë ramybës mintis, kad kolektyvas savo muzika kartojasi. Nors kompozicijos ir naujos, jos skamba taip, tarsi jau bûtø girdëtos. Þinoma, tai subjektyvi nuomonë, nes Pulausko sekstetà teko girdëti daug kartø, todël jø kûryba gerai paþástama. O salëje susirinkusi publika, regis, liko patenkinta. Tiems, kas dþiazo klausosi nedaug arba Pulausko sekstetà girdi pirmà kartà, koncertas turëjo padaryti stiprø áspûdá.

Beje, Dainiaus Pulausko sekstetas sëkmingai koncertuoja ávairiuose uþsienio festivaliuose, kur sulaukia palankios kritikos. Në kiek neabejoju, kad tenykðtei publikai ansamblis daro gerà áspûdá, taèiau, gerai paþinodamas seksteto kûrybà, tikiesi ðio to naujesnio.

Dþiazo temà liepos 24-àjà pratæsë saksofonininko Liudo Mockûno trio koncertas Ðv. Kotrynos baþnyèioje. Ðis ansamblis grojo visiðkai kitokià nei Dainiaus Pulausko sekstetas muzikà. Mockûnas

ne kartà yra minëjæs, kad jam neádomus tradicinis dþiazas. Jo Liudas jau seniai negroja. Studijuodamas Kopenhagos ritminës muzikos konservatorijoje Liudas Mockûnas sutiko gausybæ bendraminèiø, su kuriais subûrë ne vienà ansamblá.

Birðtono dþiazo festivaliuose girdëjome net du jo projektus, ásimintinas buvo bendradarbiavimas su estø gitaristu Jaaku Sooru. Kristupo festivalyje Mockûnas pristatë trio su danø gitaristu Marku Solborgu ir kontrabosininku ið Norvegijos Matsu Eilertsenu. Ðiame projekte Liudas Mockûnas liko iðtikimas savo polinkiui á avangardiná dþiazà, nors, kalbant apie ðá koncertà, girdëtà muzikà pavadinèiau ðiuolaikine kamerine improvizacine muzika. Èia neiðgirdome virtuoziðkø solo, greièiau vyravo susikaupimas, Europos dþiazui bûdingos kolektyvinës improvizacijos.

Virgis BAUBLINSKAS

„BREVIS” Liepos 25 dienà Kristupo vasaros festivalis minëjo Vilniaus globëjo Ðv. Kristoforo dienà. Ðventiná koncertà Ðv. Kotrynos baþnyèioje surengë kamerinis choras „Brevis”, vadovaujamas Gintauto Venislovo. Birþelio mënesá Ture, Prancûzijoje, vykusiame konkurse „Brevis” buvo pripaþintas geriausiu Europos choru.

Nors ðis choras labiau þinomas kaip spalvingø programø, pvz., afrikietiðkos muzikos aranþuoèiø, atlikëjas, ðá kartà „Brevis” parengë rimtà a cappella muzikos programà. Ji aprëpë daugiausiai religinius kûrinius nuo renesanso ir ankstyvojo baroko – tai bûtø Henry’o Percello, Sigismondo d’India, Thomaso Tomkinso kûriniai – per Felixo Mendelssohno-Bartholdy opusà iki koncerte vyravusios XX amþiaus muzikos. Skambëjo nûdienos klasikø Benjamino Britteno ir Einojuhani Rautavaaros opusai, lietuviø Vytauto Miðkinio ir Vaclovo Augustino kûriniai bei visiðkai negirdëtø autoriø Williamo Hawley’aus, Javiero Busto, Vico Neeso ir Erico Whitacre’o muzika. Nors koncerte daugiausiai skambëjo veik neþinoma muzika, taèiau programa buvo iðties patraukli.

Choras demonstravo savo meistrystæ ávairiausiais aspektais. Tai ir stilistinis bei techninis paslankumas interpretuojant skirtingø epochø ir autoriø kûrinius, ir gebëjimas giedoti tiek tutti, tiek pasidalijus á kelias ansamblines grupes, kai girdi kiekvieno choristo balsà. „Brevis” puikiai þaidë erdve supaþindindamas klausytojus ir su polichoriðkumo efektu, kai publika atsiduria tarp giedanèiøjø grupiø ir natûraliai sukuriamas erdvinis

skambesys. Iðgirdome ir choro solistus, ið kuriø labiausiai iðsiskiria Edita Bagdonaitë, koncertuojanti ir kaip solistë. Apskritai chorà „Brevis” turbût labiausiai apibûdina siekis derinti profesionalø, korektiðkà muzikos atlikimà ir jos patrauklø pateikimà þiûrovams.

TYLUS ATSISVEIKINIMAS Kristupo festivalá paskutiná vasaros sekmadiená uþbaigë sakralinës muzikos valanda Ðv. Kazimiero baþnyèioje. Nemokamas vargonø ir chorinës muzikos koncertas, vykæs po miðiø, sutraukë itin daug þiûrovø. Beje, visi festivalio vargonø muzikos koncertai, kuriuose grojo ir nemaþai sveèiø ið uþsienio, buvo nemokami, mat ðá ciklà parëmë dr. Juozas Kazickas. Vienos dalies koncertas neprailgo, nors ir teko stovëti. Já pradëjo Leopoldo Digrio atliekama Johanno Sebastiano Bacho muzika – Pasakalija ir fuga vargonams c-moll, BWV 582, ir dvi Arijos – G-dur, aranþuota R. Hillo, ir E-dur, aranþuota paties Digrio. Bacho muzika labai gerai, sakyèiau, sveikai nuteikia, ypaè gera jos pasiklausyti dienà, baþnyèioje, be áprasto koncertinio ðurmulio ir ceremonijø. Kad ir kaip bûtø keista, prie Bacho muzikos puikiausiai derëjo po to skambëjæ jaunø kompozitoriø – Giedriaus Svilainio ir Ramintos Ðerkðnytës – religiniai opusai, kuriuos pagiedojo kamerinis choras „Jauna muzika”, vadovaujamas Vaclovo Augustino.

Svilainio Ave Maria labiausiai suþavëjo ir netgi nustebino puikiu choro galimybiø paþinimu ir tuo, kaip iðradingai jomis yra þaidþiama. Kartu labai aiðkiai iðkeliamas ir subtiliai iliustruojamas maldos tekstas. Ðerkðnytës Trys dedikacijos Mergelei Marijai iðsiskyrë dramatizmu ir netgi tam tikru teatraliðkumu. Kûriná sudaro trys nedidelës, turinèios savo charakterá dalys. Ypaè suþavëjo paskutinë, prasidedanti vienbalse, ekstatiðka solo atliekama melodija – tarsi Hildegardos von Bingen meditacija. Koncertà uþbaigë Arvo Pärto Palaiminimai chorui ir vargonams.

Beata LEÐÈINSKA

Kristupo festivalio scenoje Lietuvos pianistai Rima POVILIONIENË Ðiømeèiame Kristupo vasaros festivalyje keturi rugpjûèio vakarai buvo skirti vien fortepijono muzikos repertuarui.

Klausëmës metus ar net daugiau mûsø koncertø scenose negirdëtø jaunøjø lietuviø pianistø Gabrieliaus Aleknos, Ievos Jokûbavièiûtës, Vyèio Ðakûro bei vyresnës kartos atstovo Jurgio Karnavièiaus.

IEÐKANTIS IR ÐOKIRUOJANTIS VYTIS ÐAKÛRAS Pirmajame fortepijoninës muzikos vakare skambino Vokietijoje studijas tæsiantis LMA Fortepijono katedros auklëtinis Vytis Ðakûras. Koncertà pradëjæs Johanno Sebastiano Bacho Prancûziðkàja siuita c-moll (Nr. 2, BWV 813), pianistas tarsi deklaravo melodingumo pradà: jau Alemandoje savitas romantizuotas judëjimas bei dominuojanti melodinë linija paþenklino Siuitos koncepcijà – visame kûrinyje buvo girdëti itin ryðki, galbût pernelyg melodizuota deðiniosios rankos partija, nesigilinant á kompozitoriaus kuriamos, nors ir ne itin rafinuotos bei subtilios (juk Prancûziðkosios siuitos Bacho klavyrinio repertuaro kontekste – vieni lengviausiø ir paprasèiausiø ciklø tiek polifoniniu, tiek meniniu poþiûriu), polifonijos pobalsius. Galima sakyti, kad dël tokios linijø iðryðkinimo dramaturgijos

pianistas, kartodamas vieno ar kito ðokio atkarpà, jà tiesiog „kartojo”, nemëgindamas á tà paèià, pavyzdþiui, Menueto, medþiagà paþvelgti kitu kampu ir iðvysti jau kitokio spektro spalvø gamos.

Taèiau svarbiausia – iðryðkëjusios barokinës formos suvokimo spragos.

Antai ne viename Siuitos ðokyje buvo paþeidþiama senovinës dviejø daliø formos struktûra: pianistas tiesiog nekartojo antrosios dalies, ðitaip, galbût kai kas pasakytø – laisvai, bet anaiptol – visiðkai neteisingai lauþydamas formos logikà.

Pavyzdþiui, iðties grubus atrodë Sarabandos pirmosios dalies pakartojimas, savavaliðkai siekiant „proporcingos” atsvaros paties kompozitoriaus sukurtai bene perpus ilgesnei antrajai daliai, kurios pakartojimo, deja, neiðgirdome. Ádomu, jog nuskambëjus Beethoveno Patetinës sonatos Grave reèitacijoms ir po to itin klaikiu tempu atliktai pagrindinei temai, toks itin drastiðkais ir tempø, ir dinaminiais kontrastais paremtas sprendimas këlë asociacijø su ne kartà klausyta Glenno Gouldo interpretacija.

Deja, spaudoje pasirodþius koncerto vertinimams ði „dràsiø kontrastø” idëja buvo prilyginta „pseudoekspresionistinio kvaiðalo pauosèiusio” jaunuolio vizijoms (E. Gedgaudas, „Ávaizdis”, Lite-

Muzikos barai /19

Festivalis ratûra ir menas, 2003 08 14). Vis dëlto gal ir galima bûtø sutikti su ðiuo savotiðkai nauju, netradiciniu ir ðokiruojanèiu Patetinës perskaitymu... Taèiau pianistas, metæs sau ir klausytojams iððûká, gaivalingo tempo ir muzikinio teksto klaidø gausoje neiðlaikë formos vienovës, neretai greitindamas tempà, suskaidydamas organiðkà perëjimà ið vienos muzikinës atkarpos á kità ir dël to negalëdamas, kaip galbût norëjo, pirmosios ar treèiosios Sonatos daliø pagroti tarsi vienu ilgai kauptu iðkvëpimu. Kartu neramaus judëjimo nervas ásismelkë ir á lyriðkøjø Sonatos antrosios dalies vaizdiniø pasaulá. Èia vël, tarsi þavëdamasis vienu ið Beethoveno lyriniø temø perliukø, pianistas pastaràjà áaudë á pernelyg tylø harmoniná rûbà. Todël piano epizoduose neretai tiesiog trûko pilnai atsiliepianèiø sàskambiø. Ásiklausius á pirmuosius Ferenczo Liszto Obermano slënio sàskambius, buvo akivaizdu, jog pianistas ne tik þavisi ðia muzika, bet jam emociðkai itin artimas, netgi savas ðeðtosios ciklo Klajoniø metai pjesës lyrizmas. Taèiau kompoziciná plëtojimà vël pertraukdavo ákyriai besibraunanèios teksto klaidos, piano subtilybëse Vyèio Ðakûro pirðtø jautrumas ne iki galo uþkabindavo visus klaviðus.

Atrodytø, jog apgalvodamas Johanno Brahmso pjesiø ciklo op. 118 interpretacijà, Vytis Ðakûras ir vël pasirinko ryðkiø tempo kontrastø principà, perdëm lëtose harmonijose ieðkodamas kitø atramos taðkø, nei, atrodytø, uþraðë patsai kompozitorius, o á verþlius energingus epizodus áliedamas nervingo siautulio. Antai po dviejø pirmøjø, sakyèiau, itin lëtø Intermezzo atliktos Baladës didingumà nustelbë tempo uraganas ir pedalo gausa, o kulminacijose viepësi bethoveniðkas ánirðis.

Ketvirtàja ciklo pjese – Intermezzo f-moll – pianistas pateikë absoliuèiai originalø, bet – ðokiruojantá sprendimà, perdëtai lëtu judëjimu paneigdamas Brahmso uþraðytàjá agitato ir pedalu suliedamas triolines harmonijas á vientisus akordus. Nors paskutinis Intermezzo nebuvo originalus, taèiau, atliekant ciklà kompozitoriaus kaupta ir brandinta ekspresija, kilniu dramatizmu prasiverþianti ðeðtosios pjesës kulminacijose, subliûðko atvirai iðrëktais sàskambiais, hiperbolizuotai intymiu iðsisakymu.

Bisui skambindamas Liszto Petrarkos sonetà Nr. 104, pianistas tarsi gràþino klausytojus á savàjá emocijø pasaulá, taèiau anaiptol nesvetimas Ðakûrui ir rachmaninoviðkasis temperamentas, nuskambëjæs penktajame Sergejaus Rachmaninovo Etiude es-moll ið 39-ojo opuso. Deja, pianistas nevisiðkai atsidavë improvizacinei stichijai, be to, átampos ir jaudulio kûri-

Muzikos barai /20

mas Etiudo sàskambiuose buvo gausiai tirðtinamas „neakordiniais” garsø uþkabinimais, o kulminacijose fortepijonas tarsi springo nuo garsø chaoso.

Vis dëlto ádomu, jog nuo pat pradþiø jauno pianisto, ðiuo metu studijuojanèio Frankfurto prie Maino aukðtojoje muzikos mokykloje pas prof. Levà Natochenny, koncertà þenklino radikaliai naujas, kupinas originaliø, nors galbût per maþai argumentuotø ieðkojimø poþiûris á fortepijono menà, dràsus mëginimas visiðkai kitu þvilgsniu ir suvokimu perskaityti keletà fortepijoninio repertuaro „aukso fondo” kûriniø, kuriø atlikimo ir interpretacijos tradicijos ir netgi ieðkojimø galimybës visiems tarytum puikiausiai þinomos.

Prieðingai, po savaitës LMA scenoje iðgirsto dar vieno ðios Alma Mater auklëtinio (studijuojanèio prestiþinës Niujorko Juilliardo mokyklos doktorantûroje, Jeromo Lowenthalio klasëje) pianisto Gabrieliaus Aleknos skambinimo precizika ir klasikinis poþiûris deklaravo suformuotø tradicijø tàsà, telkimàsi á garso kokybës paieðkas, nenutolstant nuo nustatytø kûrinio interpretavimo normø.

NUOSAIKUSIS GABRIELIUS ALEKNA Neginèijamai stabilus, konkursiniams ar áraðyti skirtiems atlikimams priskirtinas Aleknos grojimas „nuðlifuotu”, skaidriu J. S. Bacho pirmosios Angliðkosios siuitos A-dur (BWV 806) tembru atskleidë polifoniniø linijø pynimàsi, apgalvotà jø iðryðkinimà. Viskas, atrodytø, buvo taip teisinga – ir itin saikingas pedalas, ir iðdailinti barokiniai pagraþinimai, ir kartu dvelkë racionaliai ðaltu groþiu.

Kaip ir antroji Ludwigo van Beethoveno Sonata A-dur, op. 2. Klasicistinis Vienos mokyklos atstovo kûrinys Gabrieliaus Aleknos pirðtuose ágavo iðbaigtà, tobulà, iki smulkmenø apgalvotà ir nuðlifuotà formà, kurios kiekvienà vingá klausytojas, pasitelkdamas tradicinius interpretavimo kanonus, galëjo nuspëti ið anksto.

Du skirtingø epochø kûriniai, siejami tos paðios tonacijos A-dur, tarpusavyje buvo siejami ir bendros garso koncepcijos – pirmojoje koncerto dalyje „Fazioli” instrumentas skambëjo ðaltu ir sausoku, netgi metaliniu, taèiau skaidriu ir elegantiðku tembru. Taèiau antràjà vakaro dalá pradëjus dar viena Beethoveno jau, galima sakyti, „bethoveniðka” sonata (Nr. 13 Es-dur, op. 27 Nr. 1), tapo akivaizdu, jog pianistas iki smulkmenø apgalvojo visà koncerto dramaturgijà, taip pat ir tembrinius niuansus. Ðalto klasicistiðko racionalumo ðiame kûrinyje jau neliko arba jis buvo uþgoþtas sodresniø ir didesniø romantiniø emocijø proverþiø. Ðá, manau,

neintuityvø pianisto sprendimà padiktavo laisva forma paraðytos kompozicijos, kartu su antràja to paties 27-ojo opuso sonata (Mënesienos), antraðtës Sonata quasi una Fantasia. Neapibrëþto, ieðkojimø kupino ciklo (në viena Sonatos dalis nëra paraðyta sonatiniu Allegro) kontûrus pianistas grieþtai apribojo, iðryðkino temas ir kontrastus, garso tembrui suteikë sodrumo ir svarumo atspalviø.

Vëlyvajam Aleksandro Skriabino kûrybos laikotarpiui atstovaujantys trys etiudai op. 65 (sukurti 1911–1912 metais) paraðyti atitinkamai didþiosiomis nonomis, didþiosiomis septimomis ir grynosiomis kvintomis. Ugningà jø virtuoziðkumà Gabrielius Alekna suvaldë taip tobulai, jog dar kartà teko pagalvoti, kodël ðiuos kûrinius á savo repertuarà pianistai taip retai átraukia. Iðties nepriekaiðtingos pianisto technikos dëka sausais sàskambiais – tuðèiomis kvintomis ar spigiomis septimomis bei disonuojanèiomis nonomis pagrásti etiudai „þvëriðko” tempo akivaizdoje skambëjo kaip ánoringai ðokinëjantys liepsnos blyksniai, vis dëlto akylai valdomi pianisto pirðtø. Ir koncerto pabaigoje atlikta Ferenczo Liszto dvyliktoji Vengriðkoji rapsodija dar kartà patvirtino þërinèià technikà, pianisto azartà áveikiant kompozitoriaus paspæstus grynai sportinius kliuvinius. Ðiuo opusu Alekna tarsi átvirtino visa, kà norëjo parodyti koncerte – pradedant barokinës polifonijos ávaldymu ir baigiant klausytojus pavergianèiu virtuoziðkumu. Atrodytø, kad po spalvingos, maksimaliai virtuoziðkai iðpuoðtos rapsodijos bisui groti jau ir nebûtø kà... O gal kaip tik ir trûko to kaþko – koncerte pasigesta giliau slypinèias emocijas ir originalias pianisto paþiûras atskleidþianèiø akimirkø (o gal kûriniø?).

Bet gal tai taip pat apgalvota ir jau ne ðio koncerto uþduotis?

Spontaniðkà Vyèio Ðakûro ir racionalø bei suvaldytà Gabrieliaus Aleknos skambinimà tarsi sujungë po savaitës á LMA Didþiosios salës scenà iðëjusi pianistë Ieva Jokûbavièiûtë, savitai iðryðkinusi ir moteriðkosios elegancijos, ir jau pakankamai brandaus pianizmo, ir logiðko bei apgalvoto muzikavimo, taip pat ir virtuoziðkumo kriterijus.

IEVOS JOKÛBAVIÈIÛTËS REÈITALIS Ðiuo metu Richardo Goode’o klasëje Niujorke studijuojanti pianistë, 1995 metais baigusi M. K. Èiurlionio menø mokyklà, iðkart iðvyko mokytis fortepijono meno á JAV. Lietuvos klausytojus pastaruoju metu ji aplanko retokai – kartais gráþta pavasariais su „Sugráþimø” festivaliu. Treèiàjá rugpjûèio antradiená

LMA scenoje pianistë paskambino iðties ádomià programà, greta þinomo fortepijoninio repertuaro (ketvirtoji J. S. Bacho Partita D-dur, BWV 828, bei Johanneso Brahmso Fantazijos, op. 116) pasirinkdama ir reèiau atliekamà Albano Bergo Sonatà, op. 1, bei Lietuvoje bene pirmà kartà skambëjusá Giacinto Scelsi’o Passage du poete Nr. 4 a la memoire d’Alban Berg.

Itin ryþtingai ir valingai pradëjusi Bacho partitos Uvertiûrà, Ieva puikiai atskleidë iðkilmingà áþanginiø ðios pjesës reèitacijø retorikà bei po to atlikto Fugato epizodo iðraiðkingumà. Deja, Uvertiûros ryþtingumà jau pirmaisiais Alemandos garsais nustelbë lyrika ir lengvo, ðvelnaus garso linijos. Atrodytø, antrosios pjesës „padëtá ðvelninanti” (visai be reikalo!) koncepcija iðliko ir kitose dalyse – tiek Kurantos motorika ar Arijos skercozinis charakteris nepasiþymëjo tokia valios koncentracija, kokia þenklino Partitos pradþià; matiniu, gal sausoku tembru „iðkalbëtoje” Sarabandoje tarsi pritrûko uþ garsø slypinèios gelmës, o Þigos judëjimo sparta ir valiûkiðkumas neatitiko monumentalaus ciklo uþbaigos, kompozitoriaus neatsitiktinai uþraðytos fugos technika. Pirmàjà koncerto dalá uþbaigusi ekspresionistinës muzikos pavyzdþiu – Bergo fortepijonine Sonata, interpretaciniu ðios kompozicijos vaizdiniu pianistë veikiausiai pasirinko ne isteriðko ekspresionizmo, iðryðkëjanèio sustiprinus Sonatos harmoninius sàskambius, jø disonansinius akcentus, bet nuoðirdø, poetizuotà romantiná, kuriamà bendru dinamikos lygmeniu, vaizdiná. Atrodytø, buvo lengva klausytis Ievos skambinimo, natûraliai paklûstanèio kompozitoriaus siûlomam muzikiniam impulsui.

Lygiai taip pat betarpiðkai nuskambëjo ir romantinio atspalvio Scelsi kompozicija, dedikuota Bergui. Taip pat natûraliai ant scenos grindø buvo nusviestas natø lapas, kad kruopðèiu vartymu nepertrauktø garsø tëkmës (kas bûtø atsitikæ, jei sykiu neatsargiai bûtø buvæs nusviestas ir antrasis muzikinio eilëraðèio lapas?).

Taèiau Brahmso Fantazijose jokiø atsitiktinumø tarsi ir negalëjo bûti. Organiðkas daliø perëjimas ið vienos á kità, kûrinio visumos aprëpimas – mokytojos Nijolës Kereðevièienës atminimui dedikuotas pjeses Ieva paskambino taip laisvai ir brandþiai, jog tapo akivaizdus vienas ið jos repertuaro kertiniø akmenø, tiksliausiai atskleidþiantis pianistës pasaulëþiûrà, emociðkai artimiausià muzikinæ iðraiðkà.

JURGIS KARNAVIÈIUS: VAKARAS SU LISZTO MUZIKA Nors pianistas Jurgis Karnavièius á solinæ scenà iðeina palyginti retai – paren-

gæs originalias ir ásimintinas programas (norëtøsi paminëti iðties ypatingà Olivier Messiaeno kvarteto Quatuor pour la fin du temps premjerà Maþojoje Nacionalinës filharmonijos salëje 2001-aisiais ar Richardo Strausso dainø, fortepijoniniø pjesiø bei fortepijoninio kvarteto vakarà Rotuðëje) daugiau koncertuoja su ávairiais kameriniais ansambliais. Taèiau prisiminusi keletà pianisto soliniø vakarø, pavyzdþiui, prieð bene deðimtá metø Filharmonijoje atliktus paskutinius Brahmso opusus 116–119, Liszto kûriniø vakarà 1998-aisiais, pernykðèiam Thomo Manno festivaliui parengtà Liszto pirmøjø Klajoniø metø ciklà Ðveicarija, Jurgio Karnavièiaus koncertus drásèiau vertinti aukðèiausiø meniniø kriterijø matu. Bene svarbiausia tokios iðliekamosios vertës prieþastimi daþniausiai tampa itin áprasmintos fortepijoniniø vakarø programos, paremtos monotemiðkumu, sudarymas, fortepijoninio repertuaro, iðryðkinanèio menininko filosofinio màstymo apraiðkas, atlikimas.

Natûrali tokiø programø tradicija ðià vasarà nepamirðta ir Kristupo vasaros festivalyje, Karnavièiui paskambinus dar vienà monoteminá reèitalá, tæsiantá gilinimàsi á Liszto kûrybos fenomenà.

Jurgio Karnavièiaus koncertø klausymas tarsi ápareigoja ið anksto ruoðtis skambësianèiai muzikai, paþinti jos proistoræ, interpretacijas, kad subtiliau ir tiksliau galëtum ásiklausyti ir iðgirsti pianisto intencijas. Taèiau neretai toks meninës raiðkos bûdas nesusilaukia reikiamo atgarsio – kaip þinoma, solinës muzikos vakarø monotemiðkumas (prisiminkime kad ir Þivilës Karkauskaitës skambintà Messiaeno Paukðèiø katalogà ir tuðtokà klausytojø salæ...) nevilioja publikos blizguèiais.

Pasirinkdamas reèiau skambanèià Liszto muzikà, Jurgis Karnavièius pasirinko ir ne itin gausià publikà. Bet jo publika tapo iðrinktoji: rugpjûèio 28-osios vakarà klausytojai galëjo paþvelgti á Liszto – ðákart ne azartiðko virtuozo, salonø karaliaus ir moterø þavëtojo, bet kompozitoriaus-poeto, tapytojo, maldininko – vizijas pianisto Jurgio Karnavièiaus akimis.

Prieð Liszto klajoniø Ðveicarijoje muzikines impresijas maestro Karnavièius leido þvilgtelëti á ðios ðalies vaizdus jo akimis (prie LMA Didþiosios salës surengta pianisto fotografijø ið kelionës po Ðveicarijà paroda). Paklaidþiojus po krantinæ Liucernoje, pailsinus þvilgsná kuklaus rododendro þiedu, Viliaus Telio koplyèia ágavo garsiná pavidalà, masyviomis akordø slinktimis su neapsakoma valia kylanti de profundis.

Skambëjo devyniø pjesiø ciklas ið Ferenczo Liszto Klajoniø metø (Anees de Pelerinage, 1835–1855). Regëjome raibuliuojan-

tá Valenðtato eþero pavirðiø, idiliðkoje Pastoralëje buvo girdëti Lisztà suþavëjusios piemenø dainos atgarsiai, stebëjome, kaip saulës spinduliai þaidë ðaltinio skaidroje, netikëtai uþtemdytoje þaibais blyksinèios Audros. O ði, vidinæ ramybæ sujaukusi, ánirðiu persisotinusi nurimo Obermano slënio gelmëje. Pjesëje itin ryðkiai suskambo pianisto meninë átaiga – pavergdama màsliu lyriniø reèitacijø paprastumu, natûraliai, neforsuotai, iki galo iðjaustai ir apgalvotai vedanti á kulminacijas. Tarp eiluèiø skaitomà bûties apmàstymà girdëjome ir Tëvynës ilgesio akordikoje, tiesianèioje rankà kilnios didybës ákûnijimo – Þenevos varpø link.

Antrojoje koncerto dalyje Jurgis Karnavièius atliko treèiàjà ciklo Poetinës ir religinës harmonijos (Harmonies poetiques et religieuses, 1845–1853) kompozicijà Dievo palaiminimas vienumoje (Benediction de Dieu dans la solitude). Beje, ðis ciklas retokai skamba mûsø salëse, nes jaunieji pianistai nenoriai studijø repertuarà papildo kuria nors ðiø itin brandaus suvokimo ir meninio patyrimo reikalaujanèiø kompozicijø. Harmonijos mirgëjimuose Jurgis Karnavièius ne tik gebëjo áþvelgti ir perduoti klausytojams transcendentinæ potekstæ – jo interpretacijoje tarsi suskambo po veik trisdeðimties metø materialøjá garsø pavidalà ágausianèios Parsifalio idëjos.

Panaðiu metu (1853), padëjus taðkà Sonatos h-moll rankraðtyje, bet ir toliau tæsiant si minoro gelmiø tyrimus, sukurta antroji Baladë h-moll, kurios filosofiná áprasminimà Karnavièius atvërë jau áþangine bosinio registro reèitacija putojant chromatizmø bangoms. Klausantis pianisto iðgaunamø „Steinway” fortepijono tembriniø atspalviø ávairovës, nuo pat koncerto pradþios iðsiskyrë sodraus, neforsuoto, bet sykiu itin galingo ir besidriekianèio tolyn skambesio kokybë.

Taèiau ypaè Baladëje gausius spalvingos chromatikos pasaþus, sutirðtintus Liszto pamëgtu deðiniojo pedalo naudojimu, sukurianèiu masyvaus þemøjø registrø skambesio efektà Tonmasse, Jurgis Karnavièius atskleidë su ypatinga menine átaiga, netiesmukai vesdamas á muzikiniame tekste slypinèias potekstes, iðsiverþianèias lyrinëmis kompozicijos akimirkomis.

Ir, atrodytø, siekiant eteriðko muzikos tapsmo, ið atlikëjo reikalaujanèio þemiðkø pastangø – emocinës ir fizinës iðtvermës, iðbaigtumo – kaip imperatyvas bisui nuskambëjo Izoldos mirtis (Isoldens Liebestod, 1867), begalinës melodijos pavidalu áprasminusi vertingiausiø fortepijoninës Liszto kûrybos puslapiø kontinuumà. 

Muzikos barai /21

Áspûdþiai

Lietuvos dienoraðtis John McCABE

Ð

John McCabe

iø metø pavasará pirmà kartà á Lietuvà koncertuoti ir áraðinëti muzikos su Ðv. Kristoforo kameriniu orkestru atvyko britø kompozitorius ir pianistas Johnas McCabe’as (g. 1939 m.). Autoriniame koncerte Vilniaus rotuðëje McCabe’o muzikà kartu su Donato Katkaus diriguojamu orkestru atliko pianistë ið Didþiosios Britanijos Tamami Honma, Lietuvos kompozitoriø sàjungoje Johnas McCabe’as skaitë paskaità apie ðiuolaikinæ britø kompozitoriø kûrybà. Siûlome skaitytojams britø spaudoje publikuoto kompozitoriaus dienoraðèio, kuriame uþfiksuotos vizito Lietuvoje akimirkos, fragmentus.

2003 M. BALANDÞIO 30 D. Vilniaus oro uostas maþas, „spartietiðkas”, taèiau pasø kontrolë draugiðka.

Mane pasitiko Donatas Katkus ir japonø bei anglø pianistë Tamami Honma (dirigentas ir solistë). Atvykau á vieðbutá (modernø, atidarytà tik prieð tris mënesius, labai patogø), atsidariau lagaminus, iðsitraukiau kostiumus etc., tada iðëjau „paragauti” Lietuvos. Po to puikiai miegojau. Kità dienà suþinojau, kad Donatà apvogë – jis sëdëjo restorane prieðais mane, pasikabinæs ðvarkà ant këdës atlo-

Muzikos barai /22

ðo, ir tuo momentu, kai buvo trumpam iðëjæs, kaþkas ið jo ðvarko kiðenës iðtraukë piniginæ, pasiëmë pinigus ir gràþino piniginæ atgal. Ir në vienas ið mûsø nieko nepastebëjome.

GEGUÞËS 1 D. Truputá pasivaikðèiojau ir kaipmat susiþavëjau miestu. Senamiestis, kuriame yra mano vieðbutis, koncertø ir áraðø salë, labai graþus ir ðvarus. Visur gali nukakti pësèias. Repeticija vyko studijoje, esanèioje visai netoli Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro, kurá Donatas Katkus ákûrë 1994 m. ir vadovauja iki ðiol, buveinës. Ið karto pasijutau visiðkai ramus John McCabe Klaipëdos pajûry

– styginiai puikûs, o samdyti pûtikai be vargo perskaitë viskà ið lapo. Tamami buvo priversta repetuoti labai prastu „baro” instrumentu, stovinèiu kampe, ið kur ji vos galëjo matyti dirigentà. Taèiau, mano nuomone, viskas skambëjo puikiai. Prie Rotuðës kabanèioje koncerto afiðoje pastebëjau du ligi ðiol negirdëtus kûriniø pavadinimus: Sonata on a Motel ir Six-minute Syphony. (Patarimas jauniems kompozitoriams: stenkitës, kad jûsø kûriniø pavadinimai nepatektø á spàstus!)

Donatas paguodë, kad jie bent mano pavardæ paraðë teisingai (kas ne visuomet pavyksta Didþiojoje Britanijoje). Mieste, kuriame gyvena pusë milijono gyventojø, tikrai daug muzikos – du labai geri simfoniniai orkestrai, Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras ir daugybë kameriniø ansambliø, daug reèitaliø, opera ir baletas. Neþinau, ar yra Heifetzo (gimusio ðiame mieste) skulptûra, taèiau Franko Zappos – yra. Ðeðtadiená Filharmonijoje (èia mes áraðinësime) Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, Neilas Thomsonas diriguos Chopinà ir Treèiàjà Elgaro/Anthony’o Payne’o simfonijà. Spëjama, kad lietuviø kalba yra seniausia europietiðka kalba, nepaprastai ádomi (abëcëlæ sudaro trisdeðimt trys raidës – kiek bauginantis faktas, taèiau ðnekamoji kalba skamba ne taip sudëtingai). Vakarienë su Tamami ir jos drauge Madoka Saji, Japonijos ambasados ataðë, pas kurià Tamami apsistojusi – puikus maistas rusiðkame restorane akompanuojant rusø liaudies dainininkui ir be jokio reikalo ágarsintai gitarai – jis dainavo gerai, bet gitara buvo nesuderinta (svarstëme, gal tai uþuomina á autentiðkumà) ir 90% dainø – niûrios.

GEGUÞËS 2 D. Pasivaikðèiojimas iki autobusø stoties apsiþiûrëti (uþ keliø dienø iðvykstame autobusu), tada per senamiestá iki upës, prasukant pro Auðros Vartus, nuostabià baþnyèià, apþergusià nuo centro aukðtyn kylanèià gatvæ, kurioje daugybë patraukliø baþnyèiø, skirtingø ir graþiø.

Vakarinis koncertas praëjo absoliuèiai be priekaiðtø, visi grojo puikiai – nors, grojant Koncertà, Donatui teko ásisprausti tarp pulto ir fortepijono. Po to Anglijos ambasadorius Jeremy Hillas ir jo þmona Katie surengë mums nuostabø priëmimà savo rezidencijoje, kuriame buvo daug svarbiø þmoniø, tarp jø ir keli kompozitoriai (Balakauskas, Merkelys ir Kutavièius, pastarasis neáprastas tuo, kad beveik nekalba angliðkai, bet vokiðkai – praðom). Kelionë á rezidencijà – simpatiðkà namà miðke – man priminë kelionæ á vasarnamá ið filmo Skardþius, siuvëjas, kareivis, ðnipas, tik ne su tokiomis grësmingomis pasekmëmis! Ðákart tai buvo tikrai ypatingas ávykis.

Su Donatu Katkumi

John McCabe Lithuanian Diary This spring, the British composer and pianist John McCabe made his first-ever visit to Lithuania for concerts and recordings with the St Christopher Chamber Orchestra. A concert devoted to his music took place at Vilnius’ Town Hall and featured the pianist Tamami Honma from Great Britain and the St Christopher Chamber Orchestra conducted

by Donatas Katkus. McCabe also gave a lecture on recent British music at the Lithuanian Composers’ Union.

Here are some excerpts from a diary of his visit to Lithuania.

Translated by Sonata ZUBOVIENË

GEGUÞËS 3 D. Pietûs pas Donatà namuose, Kompozitoriø sàjungos rajone, kuriame ásikûræ kompozitoriai ir muzikologai. Gaila, be jo þmonos, taèiau, nepaisant to, buvo labai smagu. Akcentu tapo Donato su uþmoju pristatytas „verescëkas” – avienos sriuba, ypaè skani uþsigeriant raudonuoju vynu ir degtine. Papietavæ kartu su Donato sûnumi poetu ir kompozitoriumi Osvaldu Balakausku klausëmës lietuviðkos muzikos. Tai mane labai sudomino – èia tiek geros muzikos, o Vakarø Europà pasiekia tik maþytë dalis.

Vakare Madoka suorganizavo bilietus á baletà, todël negalëjau pasinaudoti nemokamu bilietu, paslaptingai atsiradusiu mano vieðbuèio kambaryje, á Filharmonijos koncertà, kurá norëjau iðgirsti. Taèiau niekuomet nebuvau matæs Minkaus Don Kichoto (að visuomet stengiuosi paminëti baleto kompozitoriaus pavardæ, kadangi jie taip retai tinkamai ávertinami), todël norëjau pamatyti ir baletà. Pasirodo, tai buvo paskutinis spek-

taklis prieð uþdarant teatrà remontui (ar neskamba paþástamai?), todël èia vieðpatavo ðventiðka sezono pabaigtuviø nuotaika. Orkestras, diriguojamas Jono Aleksos, grojo su ákvëpimu, nors kûriná, kurio neverta klausyti antrà kartà, turëtø bûti tikrai nuobodu groti daugybæ kartø. Ir baleto artistai ðoko visai gerai – èia ir japoniðka sàsaja, ir bilietai atsirado todël, kad pagrindinius vaidmenis ðoko du jauni japonai Miki Hamanaka ir Takasi Aoki – abu tikros vakaro þvaigþdës. Pats baletas turi maþai kà bendra su Servantesu, Donas daugiausia laiko praleidþia áspûdingai þingsniuodamas po scenà, bet kostiumai ir dekoracijos buvo spalvingi ir áspûdingi. Ir pats teatras patogus. Tamami ir jos vyras Adrienas Cot-

ta (suspëjæs laiku atvykti á penktadienio koncertà) per pertraukà gërë puikø karðtà ðokoladà, Madoka ir að gërëme ðampanà, ir visai ne ið plastmasiniø tauriø.

Vakarieniavome vël rusiðkame restorane – ðá kartà dainavo puikus liaudies dainininkas, bet jis grojo (labai garsiai) sintezatoriumi, taigi galëjome klausytis muðamøjø, styginiø, chorø ir visø kitø jo meistriðko skambinimo fortepijonu priedø. Laimei, dauguma jo dainø buvo smagios – ið tiesø muzika buvo tokia uþkreèianti, kad didelë jaunø rusø (manau) kompanija pradëjo energingai ðokti, prie jø prisidëjo dar keletas þmoniø (að – ne, bet tik todël, kad mano neðokimas maþiau ðokiruojantis nei atvirkðèiai). Ásivaizduokite gana maþà restoranà, kurio stalai stovi labai arti vienas kito, o tarp jø – energingai besimankðtinanèius tuzinà þmoniø. Netrûko nei humoro, nei akrobatinio meistriðkumo – visas inventorius liko sveikas.

GEGUÞËS 4 D. Vaikðèiodamas po miestà ðá rytà, kaip ir kitomis dienomis, pastebëjau daug þmoniø, neðinø gëlëmis. Vienos baltos gëlës dovanojimas menininkui bet kokia proga – graþi tradicija ir, kaip að suprantu, svarbi kultûros dalis. Dar pastebëjau, kad vyksta daug pastatø ir keliø remonto darbø (atrodë, kad kiekvienà kartà man iðeinant ar gráþtant á vieðbutá eismas buvo nukreiptas vis kita kryptimi) – regis, stengiamasi pagerinti miesto vaizdà, o ne já sugriaunant vietoj to pastatyti naujus prastus komercinius pastatus.

Pirma áraðo sesija nuo 14 iki 19 valandos, su dviem pertraukomis – pusvalandþio ir penkiolikos minuèiø (truputá baiminausi, kai pamaèiau, kad aikðtë prieðais Rotuðæ, kuri yra visai netoli Filharmonijos, paruoðta roko muzikos koncertui, bet tai visai nesutrukdë). Bëda buvo ta, kad niekur negalëjome rasti fortepijono derintojo, o turëjo bûti pasiruoðæs iðklausyti mûsø pageidavimø ir, be to, suderino ne tà fortepijonà – Tamami norëjo ne „Yamaha”, o „Steinway” instrumento.

Greièiausiai jis pamanë: japonø pianistë – japoniðkas fortepijonas, bet dauguma mano paþástamø japonø pianistø labiau mëgsta kitus fortepijonus. Pragrojus visà koncertà, atëjo didþiosios pertraukos metas, ir atsiradæs derintojas suderino instrumentà (puikiai). Átempta sesija praëjo puikiai. Nepaisant keliø problemiðkø vieteliø (ten, kur koncerto metu nieko nebuvo nutikæ), viskas vyko sklandþiai, ir buvo net pareikðtas noras padirbëti truputëlá ilgëliau.

Prodiuseris Mike’as Ponderis ir garso reþisierius Tony Faulkneris, atskridæ

Muzikos barai /23

ið Didþiosios Britanijos, buvo suþavëti aukðto profesionalumo – Mike’as labai priekabus dël styginiø intonacijos, pats kadaise buvæs puikus altininkas (tai ið karto suartino já ir Donatà, daug metø grieþusá garsiajame Vilniaus kvartete nuo pat jo ákûrimo dienos), mus tikino esàs suþavëtas ðvarios intonacijos, nepakitusios iki pat áraðo pabaigos. Mums labai pasisekë, kad áraðui priskirtas vietinis garso reþisierius Balys Ragënas leido Tony’ui ir Mike’ui naudotis savo aparatûros sustatymu – kartais tokiais atvejais atsiranda trintis, bet Balys buvo labai geranoriðkas ir, tikiuosi, dþiaugësi turëjæs progà pasimokyti ið autoritetø.

Tamami taip pat grojo fantastiðkai – að niekada nemaèiau reikalo su ja pergroti koncerto, nes anksèiau ji visuomet puikiai atlikdavo mano kûrinius, ir ðá kartà teturëjau jai vienà pasiûlymà. Nors ji grojo savaip, taèiau muzika skambëjo prasmingiau ir þavingiau. Adrienas jai vertë lapus, prireikus perduodavo pastabas á abi puses ir buvo jai svari parama – gaila, kad dël ðeimyniniø aplinkybiø kità dienà jis turëjo gráþti á Anglijà. Donatas nusprendë koncerto dalis áraðinëti kita tvarka, ir jis buvo teisus, nutaræs labai sunkø finalà áraðyti iðkart po pirmosios dalies – teisus, iðskyrus pianistës atþvilgiu, kuri ir pirmojoje dalyje, ir finale privalo atlikti labai varginanèius tremolo. Nemanau, kad bûèiau sugebëjæs tai padaryti, bet ko nepadarai, kai reikalas priremia prie sienos. Vëliau, vakarieniaudamas su Donatu, Madoka ir áraðinëtojais, suþinojau, kad Donatas ne tik iðkilus muzikas, bet ir þinomas aktorius, nusifilmavæs daugiau kaip deðimtyje vaikiðkø filmø. Turbût vaidino komiðkus piktadarius ir dëdes ir, be abejonës, moka pasakoti juokingas istorijas, – jis yra vienas ðirdingiausiø ir mieliausiø kada nors mano sutiktø þmoniø, ir nuostabiausia tai, kad su tokiu darbininku ir rimtu muzikantu taip malonu bendrauti. Tà vakarà iðgirstas muzikines istorijas vertëjo uþraðyti.

GEGUÞËS 5 D. Rytà pas mane á vieðbutá atëjo jauna mergina ið radijo paimti CD, kuriuos atveþiau dovanø radijo fonotekai. Po to iðëjau á Kompozitoriø sàjungà susitikti su Lietuvos muzikos informacijos centro direktore Daiva Parulskiene ir jos komanda – ketvirtadiená skaitysiu èia paskaità.

Antrame aukðte yra auditorija, kur truputá pagrojau, ir iðëjau apsiginklavæs naujais lietuviðkos muzikos CD – priedas prie visø anksèiau man padovanotø.

Bus labai ádomu viskà perklausyti. Oras vël pasikeitë, miela ir ðilta – atsiminiau

Muzikos barai /24

Èikagà ir Melburnà, abiejø miestø gyventojai sako: „Jei nepatinka oras, palauk penkiolika minuèiø”.

Ar tikrai esu pirmas Lietuvoje apsilankæs anglø kompozitorius? Man taip sako, bet að negaliu tuo patikëti. Neabejoju, kad sovietiniais laikais viena ar kita mûsø kairiojo sparno áþymybë turëjo èia lankytis.

Popiet áraðinëjo Concertante Variations on a theme of Nicholas Maw, labai sudëtingà kûriná, bet visi grojo puikiai.

Donatas buvo labai reiklus, muzikantai labai dëmesingai pakluso. Sesijai einant á pabaigà salëje pasigirdo garsi roko muzika – paaiðkëjo, kad muzika sklido ið garso aparatûros parduotuvës pirmame aukðte. Dar vienas árodymas, kad roko muzika gali kelti rimtà grësmæ. Kartà mane papiktino vieno „CNN News” reportaþo abejingumas, kai apie skerdynes Maþojoje Azijoje buvo pasakojama roko muzikos fone...

GEGUÞËS 6 D. Ið pradþiø buvo planuota áraðinëti geguþës 3–5 dienomis, bet kadangi treèià dienà Filharmonijoje vyko simfoninis koncertas, áraðus perkëlëme á geguþës 4–6. Ðeðtà dienà su Tamami buvome numatæ vaþiuoti á Klaipëdà koncertuoti S. Ðimkaus konservatorijoje. Jauèiausi ásipareigojæs tai padaryti, todël praleidau áraðà – vëliau ið Donato suþinojau, kad tà dienà áraðinëti jie baigë gana anksti („Þinai, nebuvo kompozitoriaus!..”), ir supratau, kad jiems puikiai pasisekë. Á Klaipëdà keliavome autobusu (vos neuþsimuðiau vilkdamas á stotá savo nenuoramà lagaminà), buvo ádomu pro langà stebëti banguojantá ir kalvotà gamtovaizdá, nors aukðèiausias Lietuvos kalnas tesiekia 1000 pëdø. Daug berþynø ir puðynø, daug dirbamø laukø ir gyvenvieèiø – nemaþai parduodamø sklypø statyboms (galbût vasarnamiams). Labai graþu, labai þalia – kai keliaudamas namo skridau virð Vest Kento rytiniame Sasekse, prisiminiau Lietuvà.

Pakeliui pravaþiavome labai varganus ir ankðtus rajonus – priminë Chagallo ankstyvøjø paveikslø fragmentus, neturtingø getø nuotraukas ir istorijas.

Apsistojome bendrabutyje, skirtame studentams ir sveèiams, – paprastame, bet patogiame. Groti daug laiko neturëjome, bet suspëjome viskà perþiûrëti. Tamami grojo Bachà (Partità B-dur), Rameau, Beethovenà (op. 31, Nr. 3) ir du mano kûrinius, vienà jø paraðytà jai (Scrunch), po to grojau að – kadangi buvau praðytas pagroti savo kûriniø, o ji jau buvo porà jø pagrojusi, nusprendþiau pagroti savàsias Haydno variacijas ir keletà kitø savo

repertuaro kûriniø – Davidà Matthewsà (Variacijas), Robertà Saxtonà (Chacony kairei rankai) ir Hoddinottà (Treèiàjà sonatà), ir visai gerai pasisekë. Grojome baltu „Steinway” instrumentu – ne kaþin kas, bet turbût geriausias Klaipëdoje. Jie stengiasi gauti naujà, bet rasti tam pinigø sunku (taip pat kaip visur). Po labai karðtos dienos vakare oras atvëso ir buvo ðalta iki kelionës pabaigos. Á koncertà atvedë triukðmingà vidurinës mokyklos moksleiviø grupæ, bet po Bacho jie paliko salæ, ir visà likusá laikà publika klausë labai atidþiai. Po koncerto nuëjome pavakarieniauti su ðio ávykio organizatore kompozitore Loreta Narvilaite ir kitu kompozitorium Remigijumi Ðileika. Buvo labai smagu.

GEGUÞËS 7 D. Ðiandienos popietë labai uþimta, bet ið ryto Loreta mus pavedþiojo po miestà, nukakome ir iki pajûrio ið tolo pasiþiûrëti á Neringos pusiasalá – sukietëjusias smëlio kopas, ilgà paplûdimiø parkà, iðtásusá per visà Lietuvos pakrantæ.

Turà baigëme turguje, esanèiame labai graþioje senoje aikðtëje (kuri buvo ruoðiama roko muzikos koncertui vakare), dairëmës po prekystalius – gintaras yra Baltijos pasididþiavimas, nusipirkome keletà gintariniø daikèiukø: (að) pypkæ ir (Tamami) labai graþø medelá su vario ðakelëmis ir gintariniais lapeliais. Èia reikia derëtis, man tai nëra lengva, bet kainos ir taip labai þemos, net jei ir nesideri.

Po pietø laukë ávairiausi reikalai.

Pirmiausia – susitikimas su konservatorijos direktoriumi ir keletu dëstytojø.

Susirinkusieji domëjosi, kaip Britanijoje veikia muzikinio lavinimo sistema.

Klausimai ádomûs – jie dirba vidutinëje mokymo pakopoje, moko daugiausia 15-meèius–18-meèius, tai yra konservatorija, kokios Anglijoje neturime. Lietuvoje nëra mums áprastø muzikos lavinimo sistemos grandþiø. Jie nesidomi komercine muzika, bet daug dëmesio skiria liaudies muzikai, plaèiai tiria ðià sritá – atrodë nustebæ, net ðiek tiek apstulbæ, kad mes nestudijuojame savo liaudies muzikos.

Að susilaikiau nepaminëjæs þmoniø Britanijoje ir JAV, kurie domisi world music (vietoj liaudies muzikos, t. y. liaudies muzikos imitacija) ir mano, kad ðis terminas neátraukia anglø muzikos. Taèiau prasitariau, kad liaudies muzika dar kai kur egzistuoja kaip namø muzikavimo forma. Tai að pats visai neseniai suþinojau – be abejo, tai reikia saugoti nuo world music brigados, nes jie kaipmat jà sutryps. Susitikimas buvo labai ádomus ir, tikiuosi, tiek mums, tiek jiems.

Po to vyko du poezijos ir muzikos koncertai. Pirmajame, pristatytame su dideliu aplombu ir meistriðkumu, pasirodë konservatorijos studentai – keletas originaliø kûriniø (tarp jø keli tikrai verti dëmesio mûsø vakarykðèios puslapiø vertikës Silvijos Mockutës kûriniai), keletas klasikinio repertuaro kûriniø ir keli eilëraðèiai, taip pat paraðyti ir perskaityti paèiø studentø. Koncertà vedë dvi merginos. Vienà eilëraðtá mûsø garbei perskaitë angliðkai – abiejuose koncertuose mus pristatë kaip garsenybes. Antrajame koncerte skambëjo Klaipëdos kompozitoriø ir raðytojø kûryba. Poezijos nesupratome, bet nepaisant to visuomet ádomu klausytis svetimos kalbos muzikos.

Koncerte skambëjæ kûriniai buvo tikrai intriguojantys. Ðiame mieste susibûrusi tikrai kûrybingø þmoniø grupë – bûtø buvæ ádomu suþinoti, ar ten taip pat yra ir panaðaus kalibro dailininkø. Naujas Loretos Narvilaitës kûrinys fortepijonui The Butterfly – miela miniatiûra ir puikiai paskambinta – ji davë man natas ir að, be abejonës, stengsiuosi jà átraukti á kokià nors savo programà ateityje. Jos vyras Antanas Budriûnas pristatë (ir dainavo) dar vienà premjerà – trumpà kûrinëlá penkiems vyrø balsams The Gift, ypaè meistriðkai paraðytà, lengvo þanro kûriná, kuris, pagalvojau, tiktø „King’s Singers”. Taip pat skambëjo dvi rimtos ir màslios Ðileikos dainos. Tarp kitko, man sakë, kad vakar transliavo mano Scenes in America Deserta, atliekamas „King’s Singers”, turbût ið vokiðko áraðo (o gal BBC).

Po to iðvykome á paplûdimá pasiþiûrëti Baltijos – palikæ automobilá stovëjimo aikðtelëje, paëjæ miðku atsidûrëme ant balto smëlio beveik iðtuðtëjusiame pliaþe, atakuojamame aukðtø bangø. Manau, bûtume galëjæ prisirinkti daug gintarø, jei tik bûtume mokëjæ juos atpaþinti! Po to iðvaþiavome vakarieniauti á restoranà su medinëmis sijomis, turbût anksèiau tai buvo klojimas. Jis visai netoli tos aikðtës, kurioje buvome anksèiau ir kurioje dabar skambëjo garsi muzika bei ðurmuliavo daugybë jaunø þmoniø, taip stipriai ásitvërusiø á alaus bokalus, tarsi nuo ðiø priklausytø jø gyvenimas. Po skanios vakarienës iðëjæ ið restorano pastebëjome, kad aikðtë po truputá rimo – bent jau triukðmas po truputá tilo. Nenorëèiau gyventi ðalia vietos, kurioje vyksta trankûs popmuzikos koncertai, – man tai atrodo kaip kësinimasis á þmogaus privatumà, ir manau, kad patys kaltininkai kitomis aplinkybëmis tam prieðtarautø!

GEGUÞËS 8 D. Kelionë á Vilniø, tik ðá kartà trumpes-

në, nes vaþiavome mikroautobusu. Aikðtëje prieðais Rotuðæ labai garsiai grojo dþiazroko grupë, ðiek tiek primenanti ankstyvuosius Mileso Daviso albumus, pvz., labai profesionaliai padarytà Bitches’ Brew. Valandëlæ atsipûtæs vieðbutyje, iðvaþiavau á Kompozitoriø sàjungà skaityti paskaitos apie ðiuolaikinæ britø muzikà. Manæs papraðë pakalbëti ir apie jaunus kompozitorius, ir apie save, todël ið pradþiø daviau paklausyti iðtraukos ið vieno savo Kvarteto ir tæsiau jaunëjimo tvarka – nuo Davido Matthewso iki Joe Duddello ir Stuarto MacRae. Dienà apsisprendþiau vietoj Matthewso ir Saxtono áraðø pats pagroti repertuare turimus jø kûrinius, ir tik ðiek tiek uþtæsiau paskaità. Ið dalies dël to kaltas buvo dþentelmenas, pradëjæs ginèytis dël kai kuriø religiniø aspektø ir norëjæs iðplëtoti ið to tikrà filosofinæ diskusijà – vëliau jis man ásiûlë poezijos knygà ir jo paties atliktus tø eilëraðèiø vertimus ir uþ tai paëmë ið manæs 10 litø. Atrodo, kad viskas pasisekë ðauniai – áraðø fragmentus grojo puiki aparatûra, esanti gretimame kambaryje.

Garso reþisierius buvo labai paslaugus ir, kaip daugelis kitø þmoniø, tikrai gerai kalbëjo angliðkai. Paskaità pradëjau fragmentu ið savo Penktojo styginiø kvarteto, ákvëpto Grahamo Sutherlando grafikos darbø apie bièiø gyvenimà – koks sutapimas, paaiðkëjo, kad lietuviai labai myli bites ir laiko jas savo draugais. Tai primena senà mûsø liaudies tradicijà – eiti á sodà papasakoti bitëms naujienø.

Po to Muzikos informacijos centras suruoðë atsisveikinimo vakarienæ – buvo smagu vël pamatyti Donatà (sakë, kad turbût negalës ateiti á paskaità, bet sugebëjo rasti laiko) ir praleisti malonø vakarà kartu. Tamami dar turëjo koncertuoti rytoj vakare Japonijos ambasadoje, bet að buvau nusipirkæs bilietà atgal penktadieniui, todël dþiaugiausi paskutiniu priëmimu, vainikavusiu mano kelionæ.

Gráþæs á vieðbutá, kaip jau esu ápratæs uþsienio kelionëse, susipakavau didþiàjà dalá savo daiktø (kad nereikëtø panikuoti rytoj rytà).

GEGUÞËS 9 D. Palikæs lagaminus pasaugoti vieðbutyje, iðëjau susitikti su Tamami. Kartu vaikðèiojome po parduotuves ir turgø, ieðkodami lauktuviø – nupirkau kelis graþius gintarinius papuoðalus, buvau suþavëtas gintaro ávairumo. Labai graþus buvo tamsiai rudas su pieno baltumo viduriuku, bet ypaè ádomiai atrodë vadinamasis þaliasis, maèiau ávairiausiø jo atspalviø – galybë spalvø, net ir paþástamos aukso spalvos. Savaitgalá, man jau iðvykus, lietuviai rengësi dalyvauti

referendume dël narystës Europos Sàjungoje, ir atëjæs prie Rotuðës susitikti su Tamami pasijutau tarsi bûèiau patekæs á Julijaus Cezario spektaklá. Aikðtëje ðurmuliavo ávairaus amþiaus mokiniai, apsirengæ margaspalviais italiðkais kostiumais ir togomis. Miestas buvo pilnas ávairias ES ðalis reprezentuojanèiø grupiø. Keliaudamos po miestà ðios grupës dainavo, ðoko ir mojavo ranka pieðtomis Lietuvos vëliavëlëmis, vienà ir man áspraudë á rankà (parsiveþiau jà namo), – visa tai buvo dalis „Taip – Europos Sàjungai” kampanijos. Paskutiná kartà suvalgæs ðaltibarðèiø, susitikau su Madoka, kuri maloniai sutiko mane nuveþti á oro uostà – ji buvo tvirtai ásitikinusi, kad uþtenka bûti valandà prieð skrydá, ir ji buvo teisi.

Net labiau nei ji pati manë, nes skrydis buvo atidëtas dviem valandoms. Kaip gerai, kad su savimi turëjau knygø ir galëjau paskaityti – Vilniaus oro uoste yra neapmuitinamø prekiø parduotuvë, taèiau kitø pramogø nedaug.

Pabaigos mintys

Esu daug keliavæs po sveèias ðalis, bet áspûdingai Lietuvos kelionei prilygsta vos kelios ankstesnës. Tikiuosi, jog nepaisant ES referendumo rezultatà ði visuomenë iðliks tokia pat draugiðka ir nuoðirdi (neskaitant vagiðiø). Parsiveþiau pajûrio kurortø broðiûrà su Palangos paplûdimio nuotrauka, ant kurios matau du logotipus: „Baywatch” ir „Marlboro”.

Taèiau tai, kad „McDonald’s” neásileidþia á Vilniaus senamiestá, patvirtina, jog kai kur budrumas dar neprarastas!

Gaila, beveik neturëjau progos pamatyti vaizduojamojo meno (ádomiai atrodë Ðiuolaikinio meno centras) ir, nors sutikau nemaþai kompozitoriø, apie muzikà kalbëjomës nedaug – ið dalies dël to, kad turiu bûti bent kiek susipaþinæs su kompozitoriaus muzika, kad galëèiau su juo kalbëtis (dabar jau galëèiau – CD dëka).

Bet tikrai tikiu, kad á Lietuvà sugráðiu ir pagrosiu ne vienà lietuviø kompozitoriø kûriná Britanijoje – be abejonës, kartais atsitinka netikëtø dalykø, bet Lietuvos muzika kur kas maþiau þinoma pasaulyje nei Latvijos ar Estijos, ir galbût dël to, kad yra daug þymiø latviø ir estø dirigentø, kurie garsina savo muzikà uþsienyje.

Pajutau, kad lietuviø muzika labai charakteringa, ir kiekvienas kompozitorius ar kompozitorë turi savo unikalø braiþà.

Bus labai ádomu tai patyrinëti.  Parengta pagal uþsienio spaudà; ið anglø kalbos vertë Sonata ZUBOVIENË

Muzikos barai /25

Festivalis

ðeðtasis “Muzikinis rugpjûtis pajûryje” Ovidijus PETKEVIÈIUS

R

ugpjûèio 1–23 dienomis Klaipëdoje, Nidoje, Juodkrantëje (koncertiniai projektai surengti ir Plungëje bei Palangoje) vyko Klaipëdos muzikinio teatro rengiamas jau ðeðtasis operos ir simfoninës muzikos festivalis „Muzikinis rugpjûtis pajûryje”. Ðiemet festivalio meno vadovo Stasio Domarko sumanymu jis buvo skirtas italø operinei, simfoninei bei kamerinei muzikai.

Nors ðákart festivalio biudþetas buvo labai seklus, „Muzikinis rugpjûtis pajûryje” intrigavo iðties milþiniðkais ir didingais projektais.

Klaipëdoje festivalá naujoje netikëtoje koncertinëje erdvëje – NORD/LB banko kiemelio terasoje (Liepø g. 10) – atidarë Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Diriguojamas prof. Juozo Domarko, kartu su solistais Asta Krikðèiûnaite bei Virgilijumi Noreika orkestras atliko italø operø fragmentus. Juodkrantëje jau tradicine tapusioje Kultûros namø lauko estradoje Antonio Vivaldi kûriniø koncertu festivalá pradëjo Lietuvos kamerinis orkestras ir smuikininkë Ingrida Armonaitë.

Juodkrantiðkiai ir kurorto sveèiai turëjo malonumo prie dirigento pulto iðvysti prof. Sauliø Sondecká. Ðiømetis „Muzikinis rugpjûtis pajûryje” á istorijà áeis dar ir tuo, jog nuo ðiol Klaipëdos muzikinio teatro rengiamas festivalis tapo oficialiu Baltijos ðaliø muzikos ir dailës festivalio „Probaltica” partneriu.

Tai, be abejonës, lëmë ir didþiulio atgarsio sulaukusios geguþës pradþioje ávykusios

Muzikos barai /26

teatro gastrolës Torûnëje (Lenkija), kur sëkmingai pristatytas ryðkiausias praëjusiojo „Muzikinio rugpjûèio pajûryje” ávykis nacionalinë Audronës Þigaitytës opera Þilvinas ir Eglë. Tad neiðvengiamai vienà naujojo „Muzikinio rugpjûèio pajûryje” programos bloko dalá sudarë bendri festivalio „Probaltica” partneriø projektai. Pasisekimas lydëjo lenkø kamerinio ansamblio „MultiCamerata”, kurio meno vadovas ir ákûrëjas kontrabosininkas Henrykas Giza yra ir festivalio „Probaltica” iniciatorius bei meno vadovas, ir bendrus Gotlando mediniø puèiamøjø kvinteto koncertinius projektus (surengta ir pavieniø koncertø). Ðiuose koncertuose, be italø kompozitoriø, nemaþas dëmesys buvo skiriamas ðiuolaikiniø Baltijos ðaliø autoriø kûriniams. Viena ið kompozitoriø Magda Cynk pati atvyko á festivalá ir pristatë naujausià savo kûriná Psichopatija puèiamøjø ir styginiø kvintetams. Ryðkaus publikos ávertinimo sulaukë ir bendri suomiø vargonininko Dano Lonnquisto ir mûsø smuikininko Vilhelmo Èepinskio, pirmàsyk kartu susitikusiø „Muzikiniame rugpjûtyje”, koncertai Nidos evangelikø liuteronø baþnyèioje ir Klaipëdos universiteto Menø fakulteto koncertø salëje.

Taèiau festivalis, kaip dera, nenusiþengë ir pagrindinei savo tradicijai. Kaip ir iki ðiol pagrindinæ programos dalá sudarë Klaipëdos muzikinio teatro premjeros bei koncertiniai projektai. Jie, beje, ir tapo grandioziðkiausiais festivalio ávykiais. Þiûrovø anðlagas ir ðûksniai „bravo” lydëjo atnaujintà Gioachino Rossini ko-

miðkàjà operà Sevilijos kirpëjas (Rozinos vaidmens atlikëjai Nidai Grigalavièiûtei iðvykus á JAV, opera uostamiesèio Muzikinio teatro scenoje nebebuvo rodoma).

Rozinos vaidmená sukûrë festivalio favorite tapusi Graþina Miliauskaitë – ji atliko pagrindines soprano partijas visose trijose festivalio premjerose. Tokio pat ávertinimo sulaukë ir pirmoji, antràkart uostamiesèio Muzikiniame teatre statoma, festivalio premjera – Giuseppe Verdi Traviata, kurià pasinaudodamas Lietuvos scenografijos patriarcho Liudo Truikio dekoracijø ir kostiumø eskizais pastatë dirigentas Ilmaras Lapinis (Latvija) ir reþisierius Eligijus Domarkas. Pagrindinius vaidmenis atliko Graþina Miliauskaitë, Algirdas Janutas ir Mindaugas Gylys. Ðiømetá simfoninës muzikos festivalá vainikavo Verdi Requiem, Maþosios Lietuvos simfoninio orkestro, Klaipëdos muzikinio teatro choro ir solistø Valerijos Balsytës, Dalios Kuþmarskytës, Mindaugo Zimkaus bei Artûro Kozlovskio atliktas naujoje Nidos Romos katalikø baþnyèios amfiteatre. Kûriná dirigavo Ilmaras Lapinis.

Svarbu pabrëþti, kad nors Klaipëdos muzikinis teatras ir nëra tituluojamas „nacionaliniu”, visi spektakliai buvo atliekami nacionaline kalba.

Vis dëlto neabejotinai ryðkiausiu ðeðtojo, italø operinei, simfoninei bei kamerinei muzikai skirto, festivalio ávykiu tapo Verdi operos Rigoletas premjera.

PIRMÀSYK KLAIPËDOJE PASTATYTAS RIGOLETAS STEBINO MODERNUMU

Verdi Rigoletà repertuare privalëtø turëti kiekvienas save gerbiantis teatras. Taèiau ar nëra rizikinga ðá kûriná statyti ið valstybës biudþeto iðlaikomam provincijos teatrui, negavus Kultûros ministerijos „palaiminimo”, t. y. tiesioginës paramos? Rizikinga, dar ir kaip!

Juo labiau kad pagrindiniø vaidmenø atlikëjus tenka „skolintis”, scenos áranga – sovietiniø kultûros namø paveldo likuèiai, o ir þiûrovai, rodos, besirengdami tapti teisëtais Europos Sàjungos nariais, nebenori Verdi aistrø dramatizmo tris su puse valandos kæsti rugpjûèio tvankuma alsuojanèioje salëje. Laimei, ðie „samprotavimai” truko tik iki Rigoleto premjeros Klaipëdos muzikiniame teatre, tapusios ryðkiausiu ir kulminaciniu naujojo „Muzikinio rugpjûèio pajûryje” ávykiu. Ir ðákart apsisprendþiant dël veikalo atsiradimo ne tik festivalio programoje, bet ir teatro repertuare nugalëjo uostamiesèio Muzikinio teatro vadovo ir dirigento Stasio Domarko þemaitiðkas uþsispyrimas

Rigoleto vaidmená sukûrë vilnietis dainininkas Vytautas Juozapaitis. Operos statytojø sumanymu visà spektaklá solistui teko dainuoti sëdint invalido veþimëlyje. Beje, ir ðá ið pirmo þvilgsnio kiek tiesmukiðkà sumanymà spektaklio kûrëjai pateikë idealiai. Juozapaièio Rigoletas tiesiog pakerëjo artistine átaiga ir jëga. Þavëjo áspûdingai solisto sukurtas ne tik vokalo bei intuicija pasirenkant kûriná.

Kaip þinoma, dar gerokai prieð Rigoleto premjerà, be „nuogàstavimø”, buvo ir intriguojanèiø veiksniø. Pavyzdþiui, naujas, netikëtas operos statytojø tandemas. „Istoriná” þingsná pirmà kartà Klaipëdoje imantis Verdi Rigoleto þengë dirigentas Stasys Domarkas, kino, televizijos ir dramos teatro reþisierius Raimundas Banionis bei dailininkas Sergejus Bocullo. Dirigentui Stasiui Domarkui Rigoletà tenka diriguoti (teisingiau, statyti) jau ketvirtàsyk, o spektaklio reþisieriui ir dailininkui ðis veikalas, kaip, beje, darbas muzikiniame teatre apskritai, buvo pirmasis.

Po premjeros tapo akivaizdu, jog besibaiminantys uostamiestyje sklandþiusiø kalbø apie siekiamà Rigoleto „modernumà” ar átariai þvelgæ á Banionio debiutà Muzikinio teatro scenoje klydo be pagrindo. Reþisierius Raimundas Banionis, kaip ir dera ðiuolaikiniam þmogui, nenuëjo operiniø ðtampø keliu; svarbu tai, jog ðalia logiðkai pagrásto, bet vis dëlto modernaus, tiksliau pasakius, ðiuolaikiðko spektaklio sprendimo, liko labai atidus muzikinei partitûrai. Kartu su dailininku Sergejumi Bocullo operos veiksmà ið Mantujos hercogo rûmø Banionis perkëlë á jachtø klubo prieplaukà – erdvæ, savo þenklais ir simboliais artimà Klaipëdai. Jachtø burës, leidþianèios funkcionaliai papildyti, netgi plëtoti veiksmà, suteikti jam papildomø niuansø, atskleidë vienà retà ypatybæ – ir minimaliomis iðraiðkos priemonëmis galima sukurti vertingà ir iðskirtiná spektaklá.

Tai, kad ðiuolaikiðka reþisûrinë spektaklio koncepcija netapo svetimkûniu, lëmë dirigento Stasio Domarko gebëjimas viskà sulydyti á vientisà visumà. Net ir ne muzikologas negalëjo nepastebëti, jog Rigolete orkestro vaidmuo tiek emocionaliai, tiek dramaturgiðkai labai svarbus, jam ir tenka pagrindinis dramaturginis krûvis, daþnai bûtent jis èia atsiranda „pirmosiose gretose”. Galbût kaip tik tai ir lëmë, jog muzikos ir veiksmo sàveika Rigolete tapo absoliuti?

“Traviata”, I v. Graþina Miliauskaitë – Violeta, Algirdas Janutas – Alfredas “Rigoletas”. Egidijus Dauskurdis – Sparafuèilë, Vytautas Juozapaitis – Rigoletas “Rigoleto” finalas. Graþina Miliauskaitë – Dþilda

poþiûriu, bet ir psichologiðkai motyvuotas vaidmuo. Rigoleto átaiga, jo emocijø gelmë prasiverþia vulkaniðka jëga, nors invalido veþimëlis vertë solistà ieðkoti glaustesniø iðraiðkos priemoniø.

Juodø aistrø ir norø pavergto Mantujos hercogo vaidmená atliko vienas ið „Muzikinio rugpjûèio pajûryje” favoritø Algirdas Janutas (solistas, be to dar, atliko grafo Almavivos vaidmená Rossini Sevilijos kirpëjuje ir Alfredo Þermono vaidmená Verdi Traviatoje), puikiai derinæs tiek artistiðkumà, tiek subtilià vaidybà bei puikø vokalà.

Kartais visai ne vietoje ir ne laiku prisimeni reinkarnacijà... Susidaro áspûdis, jog Giuseppe Verdi tolimame, romantizmo persunktame XIX amþiuje Dþildos partijà kûrë bûtent Graþinai Miliauskaitei... Jos patikliai naivoka, trumpa mergaitiðka suknele ir duksloku bluzonu aprengta Dþilda vokalu ir artistiðkumu priminë reþisieriaus Peterio Greenaway’aus personaþà, aplinkybiø bei já supanèiø þmoniø ið anksto pasmerktà tapti auka. Dþildos vaidmeniui puikiai tiko ir Graþinos vokalas, jos stoto trapumas. Þinoma, ðiandienos þiûrovas gal ir suabejos vaidmens naivumu ir tyrumu, betgi èia romantiðkasis Verdi...

Nesuklysiu teigdamas, jog visus nustebino Sparafuèilës vaidmens atlikëjas, jaunas ir iðties stiprus bosas Egidijus Dauskurdis. Atlikdama ne tik dramatinius, bet ir charakterinius vaidmenis ryðki bei ásimintina Dalia Kuþmarskytë (Madalena).

Þiûrovø komplimentø pelno ir Klaipëdos muzikinio teatro vyrø choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), spektaklyje pasiekæs vokalinæ bei artistinæ darnà, subtiliai ir jautriai atlikæs ne tik chorines partijas, bet ir paslankiai kûræs dinamiðkus bei grësmingus reþisieriaus mizanscenø pieðinius.

Rigoletas, koká iðvydo operos ir simfoninës muzikos festivalio „Muzikinis rugpjûtis pajûryje” þiûrovai, dar kartà patvirtina neklystanèià Klaipëdos muzikinio teatro vadovo bei dirigento Stasio Domarko intuicijà ir gebëjimà dràsiai nerti á kûrybinius eksperimentus bei sveikintinas „avantiûras”. Net ir spektaklio pradþioje daug kà trikdæ Sergejaus Bocullo parinkti atlikëjø kostiumai ásiliejo á spektaklio visumà, iðtirpo jame ir save pateisino. O sodriai raudonà paaugliðkà Vytauto Juozapaièio liemenæ su gobtuvu nuo ðiol galima laikyti neatsiejamu Rigoleto atributu...

Naujoji festivalinë Klaipëdos muzikinio teatro premjera neabejotinai suþavës bûsimàjá þiûrovà ðiuolaikiðkumu, nepriekaiðtinga, subtilia spektaklio elementø darna, ryðkiais, netgi fantastiðkais vaidmenimis, puikiu, profesionaliu atlikimu.

Klaipëdieèiø Rigolete linksminasi ðiuolaikiniai „hercogai” ir jø „juokdariai” bei samdomi þudikai… Rigoletiðki mûsø laikø „penktøjø” puslapiø herojai – mafiozai ir pakliuvusieji á mafijos mësmalæ. Ðis Rigoletas – tarsi apie mus supanèius (gal kartais ir mumyse tûnanèius) „pavojingø zonø” herojus, be ko kartais nebegalime (ar nebesugebame) gyventi… 

Muzikos barai /27

Festivalis Edmundas GEDGAUDAS

I

r vël Thomo Manno vardu pavadintas Nidos festivalis (liepos 12–19 dienomis), vël jaukus, dvasios ðventæ kuriantis kultûrai neabejingø þmoniø susibûrimas.

Jau septintà kartà. Sukauptà ðventiðkumà, jo dþiugià rimtá intensyvina tarp jûros ir mariø besidriekianèio þemës ruoþelio kerai (nesugebu paaiðkinti, taèiau tai – ne skambus þodelis, o tikrø tikriausia realybë), ávairialypis renginio kameriðkumas. Jo teritorija – nuo Uoðvës kalno su raðytojo vasarnamiu iki V. ir K. Mizgiriø menininkø namø. Iðimtis – festivalio atidarymas Savivaldybës aikðtëje, kur á susirinkusiuosius prasmingais ir lakoniðkais þodþiais kreipësi prezidentas Valdas Adamkus, festivalio direktorë Vitalija Teresë Jonuðienë, Savivaldybës atstovas perskaitë Neringos miesto mero Stasio Mikelio kalbà. Po to, kaip jau áprasta, – nedidelis „Aidijos” choro koncertëlis.

Kameriðkumas anaiptol nëra (nors net kai kuriems menininkams taip atrodo) festivalio rangà menkinantis bruoþas. Juk daþnai bûtent kamerinë muzika perteikia subtiliausias autorius minèiø substancijas, taip ir atlikëjus iðskirtinai ápareigodama. Aiðku, savaip ir klausytojus.

Vasarnamis (kuriame ir memorialinis raðytojo muziejus) bei evangelikø liuteronø baþnyèia – pagrindinës renginiø vietos. Vasarnamio terasa bei ties ja nusidriekianti pieva nesunkiai galëtø priimti ir didesnius þmoniø sambûrius.

Terasoje nesunku pasijausti taip, tarsi bûtum laive. Ðiemetinio festivalio devizas – „Thomas Mannas ir pokario Europa”.

Kuklesnë nei pernai buvo jo konversacinë dalis. Liepos 16-à, kai kasmet tradiciðkai minima raðytojo ir jo ðeimos pirmojo áþengimo á pasistatydintà (1930 metais) vasarnamá sukaktis, profesorë Viktorija Daujotytë gvildeno sudëtingà Lietuvos literatø likimà pokario okupacijai uþgriuvus, auditorija jos mintis papildë faktais ið neemigravusiø muzikø biografijø.

Buvo kalbama apie kompromisinius menininkø gestus bei kategoriðkà kai kuriø kûrëjø nuostatà ðitaip „nepakrutëti”.

Epochos atmosferà priminë Balio Dvariono Prie senos varpinës, Juozo Gruodþio Rytmeèio daina ir Pjesë C-dur, kurias labai nuotaikingai paskambino Birutë Vainiûnaitë. Iðgirdom ir Reginà Maciûtæ, padainavusià Juozo Indros Saulë leidþias ir vëlgi Gruodþio Alyvas, sukëlusias minèiø apie sudëtingà bei – kad ir kaip bûtø – tragiðkà Salomëjos Nëries gyvenimà.

Tiek kompozitoriaus, tiek poetës iðsisakymas – jø bendra epitafija.

Muzikos barai /28

Tarsi bûtum laive

Kitas renginys – V. ir K. Mizgiriø menininkø namuose instaliuota Kazio Venclovo skulptûrinë kompozicija – skatino pamàstyti apie poþiûrá á knygas. Kategoriðkai brëþti minusà ranka kaþkaip nebekyla (prabëgo ðiek tiek laiko, instaliacija dekoratyviai gan efektinga). Bet per vernisaþà kilo „knygø antkapiui” itin nepalanki, apie valandà trukusi diskusija, priskirtina prie konversacinës, nebûtai spontaniðkos festivalio dalies. Kur kas akademiðkiau atrodë dokumentinës parodos „Sugráþimas ið egzodo – Thomo Manno amþininkai” (kuratorës – spalvingu festivaliø personaþu tapusi Ruth Kibelka-Leiserowitz ir Jurgita Aniûnaitë) atidarymas. Gyvi pokalbiai mezgësi ties devyniais abstrakèiais Adomo Galdiko paveikslais ið Beatrièës Kleizaitës-Vasaris privaèios kolekcijos. Ponia Vasaris, pasakodama apie Galdikø ðeimos gyvenimà Amerikoje, akcentavo vargà ir skurdà, bet að, skaitydamas jø artimo bièiulio kompozitoriaus Vytauto Bacevièiaus laiðkus, buvau susidaræs lyg ir pasiturinèio jø gyvenimo áspûdá – graþiai árengtas nuosavas namas, erdvi studija, net keli paveikslams saugoti skirti kambariai.

Skirtingi etapai? Adomas Galdikas vis siûlydavosi padëti á materialias negandas daþniau ápuolanèiam kompozitoriui, tik ðis paramos iðdidþiai atsisakydavo.

Laiðkuose konstatuojama Galdikà net nepramokus anglø kalbos, nes vis turëdavæs bëdø su telefonistëmis, kai skambinant bièiuliui Vytautui tekdavo joms pasakyti porà þodþiø.

Tris kartus buvo parodytas reþisie-

riaus Kurto Hoffmanno 1957 metø filmas apie avantiûristà Feliksà Krulá, Jurgitai Aniûnaitei iðsamiai pakomentuojant.

Daug kas ásitikino, jog nespalvotos juostos „kinematografinë sugestija” bûna stipresnë negu neva didesnes galimybes teikianèiø polichrominiø kadrø.

Kompozitorius Arnoldas Schönbergas – centrinë ðiemetiniø festivalio koncertø figûra. Tai vis dël nelemtø, „netyèia” atsiradusiø paraleliø tarp jo kûrybos ir Daktaro Fausto romane apraðomo kompozitoriaus novatoriðkø idëjø bei jø realizavimo fiktyviuose opusuose. Bet, aiðku, klausëmës nefiktyvaus Schönbergo, tai

As if in a Boat Once again, for the seventh time already, the Thomas Mann Festival – a nice and cozy event that offers truly spiritual experiences to those interested in culture – took place in Nida. The chamber character, quiet holiday atmosphere and joyful calmness, as well as the charm of the narrow sand spit between the Baltic Sea and the Curonian Lagoon, clearly distinguish this festival from the rest of the Lithuanian ones.

The theme of this year’s festival, which was held on July 12–19, was „Thomas Mann and post-war Europe”. The chamber music concerts, held at Mann’s summer house (now his memorial museum) and the Evangelical Lutheran Church were complemented by exhibitions, literature evenings, a film demonstration, lectures and discussions.

The festival events are reviewed in the article.

Edmundas GEDGAUDAS

buvo ir Romualdui Graþiniui diriguojant „Aidijos” atliekamos liaudies dainos, ir Kvartetas fis-moll, op. 10, styginiams ir sopranui, kur R. Maciûtë prisidëjo prie meistriðkai muzikuojanèio Vilniaus kvarteto (Audronë Vainiûnaitë, Artûras Ðilalë, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas), ir tarp kardinalaus muzikos atsinaujinimo þenklø ásitvirtinæs, bet tik po devyniasdeðimties metø pirmà kartà Lietuvoje atliktas Pierrot lunaire (Mënulio Pjero) pusiau dainuojanèiam, pusiau deklamuojanèiam sopranui ir smuikui, altui, violonèelei, fleitai, klarnetui, fortepijonui (Skaidra Janèaitë, Ilona Klusaitë, Rièardas Vytas, Dainius Palðauskas, Algimantas Treikauskas, Algirdas Budrys, Sergejus Okruðko bei dirigentas Robertas Ðervenikas), ir dvi lenkø baritono Benono Maliszewskio su Muzikos akademijos kameriniu orkestru padainuotos dainos (puiki Jurgio Juozapaièio orkestruotë, kaip ir Franzo Schuberto dainø akompanimentø). Aiðku, ypaè „elektrino” pernelyg ilgai laukta Pierrot lunaire premjera (ketinimø atlikti opusà bûta ir anksèiau, bet…). Tai – maþytë, visiems atlikëjams paðëlusiai sunki „opera” (ávyko 35 jos repeticijos). Tarp koncerto ir kabareto (kurio tradicijø neturim), tarp rimties ir ironijos. Juodas dainininkës rûbas pamaþële keièiasi, kad spektakliui besibaigiant taptø baltas. Manau, jog tai vienas ypaè pavykusiø Juozo Statkevièiaus darbø. O S. Janèaitë, regis, tikrai atrado organiðkà savo þanrà. Reziumuojant – puiki, visø ávaldyta („prakaito” në pëdsako) muzika. Gerai, kad ðis

iðskirtinio novatoriðkumo ir meniðkumo kûrinys Vilniuje bus pakartotas.

Kaip vertëtø pakartoti Stasio Vainiûno kûrybai skirtà koncertà! Ðios pavardës negirdëjæ festivalio sveèiai stebëjosi – juk tai Europos masto muzika! Nejuèia (be pertraukos) prabëgo valanda ir penkiasdeðimt minuèiø. Dþiaugiausi gaiviu visø atlikëjø ákvëpimu, bet iðskirsiu porà kûriniø – Fortepijoniná kvintetà Nr. 2 (Vilnius kvartetas su B. Vainiûnaite) bei Sonatà smuikui ir fortepijonui, op. 38, – neeilinæ meditatyvios rimties, vidinio tragizmo apraiðkà, átaigiai perteiktà Monikos Vasiliauskaitës ir retai (kaip apmaudu!) koncertuojanèio Eugenijaus Þarskaus.

Savaip neramu buvo po didþiulës pirmojo koncerto sëkmës, nes jo dalyviai (Vilniaus kvartetas, R. Maciûtë, „Aidija”) „kilstelëjo kartelæ” taip aukðtai, jog maþumëlæ baiminausi dël tolesniø vakarø. Paaiðkëjo, kad be reikalo. Nida iðtisai buvo palanki þmonëms, pasiruoðusiems atsiverti, dalintis, siekti savo dvasios galiø pilnatvës. Ir vël – nesugebu ðito paaiðkinti.

Menkutis (kiek beaimanuotum, kasmet tas pats) „Weinbach” fortepijonëlis, bet Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai já „suorkestrino”, artistiðkai – paèia geriausia prasme – interpretuodami Igorio Stravinskio Petruðkos fragmentus, tà kitaip negu Pierrot lunaire moderninusià ano amþiaus pradþios Europos muzikà. O Petro Geniuðo ir jo sûnaus Luko artistizmas? O tame paèiame koncerte jø, regis, nebepranokstamai sëkmei prilygusi Asta Krikðèiûnaitë, Audronei Kisieliûtei akompanuojant padainavusi keturias Schuberto italiðkas dainas ir ðeðias Richardo Strausso? O fortepijoninio trio „Kaskados” (Rusnë Mataitytë, Edmundas Kulikauskas, Albina Ðikðniûtë) dinamizmas? Bet protarpiais jo energijos skalei vertëtø reikðtis maþumëlæ santûresniu registru.

Su „Kaskadomis” B. Maliszewskis atliko festivaliui uþsakytà kûriná, kurá Algirdas Martinaitis sukomponavo pagal paskutinio Daktaro Fausto skyriaus tekstà. Ádomu, kad ið ten pat tekstà baritonui solo parinko ir lenkø kompozitorius Ryszardas Gabryú. Patyrëme áspûdingà autoriaus ir atlikëjo (vël Maliszewskio) vienmintiðkumà, psichologizuotà teksto (tiek þodinio, tiek muzikinio, jø darna èia pasigërëtina) ekspresijà. Deja, tokio tiesaus kelio á Schuberto dainø prasmes ðis didþiai erudituotas artistas nesurado.

Frido Mannas (Thomo vaikaitis) skaitë su muzika susijusias iðtraukas ið aktyviai literatûrà kultivavusiø Man-

nø ðeimos nariø prozos kûriniø. Patsai Frido – irgi ðalia pagrindinës profesijos yra raðytojas. Puiku, kad skaitydamas jis nevaizdavo aktoriaus, o skaitë lyg prie þidinio susirinkusiems artimiesiems. Natûraliai, raiðkiai – savo asmenybës bei jos spalvø dëka. Tokio skaitymo mielai klausyèiausi per radijà. Tarp atskirø iðtraukø – arfos muzika. Tai Florence Sitruk, viena geriausiø Europos arfininkiø, atliekanti ir fortepijonui skirtus sudëtingus kûrinius. Iðgirdome ir jos reèitalá.

Kaip ir pernai pabaigos koncertas teko patyrusios Ðerveniko rankos vedamam Muzikos akademijos kameriniam orkestrui. Jø programoje – Griegas, Mozartas, Schubertas, Elgaras.

Ko nenorëèiau dar kartà iðgirsti?

Saksofonø kvarteto ið Vokietijos kankinamos Ludwigo van Beethoveno Penkioliktojo kvarteto dalies, pavadintos (ir ðiuo konkreèiu atveju tai skamba ironiðkai) Sveikstanèiojo padëkos giesmë. O Kurto Weillio Trijø graðiø operos fragmentø smagiai vël pasiklausyèiau.

Sakytum, vasara linkusi bûti atlaidi, atpalaiduojanti koncepcijø varþtus. Gal ir taip, bet tik ne Thomo Manno festivaliuose. Budri Onos Narbutienës akis, jos tiek ágimta, tiek iðlavëjusi nuovoka puikiai reguliuoja kruopðèiai apgalvotos programos eigà. Koncertus vedant jai talkino Vytautë Markeliûnienë. Festivalio architektonika nestokoja ávairovës, skatinanèios pamàstyti apie bendras skirtingø reiðkiniø iðtakas.

Kitiems metams numatoma tema apie mus Europoje ir Europà mumyse. Sàðaukø su Thomo Manno mintimis èia neturëtø pristigti. Asmeniðkai pasidþiaugèiau, jei po metø rastøsi panaði á pernykðtæ praneðimø ir pokalbiø dalis.

Lyg prie ðios temos artinantis preliudas yra didþiulis Europos ðaliø muzikai skirtas koncertø ciklas, kurá Arsenale ðalia Vilnios (programà pakartojant vis kitame mieste) uþbaigia Vilniaus kvartetas, talkinamas ávairiø solistø ir koncertus iðsamiai komentuojanèios Onos Narbutienës. Atskirais koncertais jau pristatyta dvylikos ðaliø muzika, dar trys liko beprasidedanèiam sezonui.

Juk visa Europos kultûra, jei tik tam vidujai esame pasirengæ, dabar tarsi naujai á mus atsigræþia. Europa mumyse – tai ir mûsø dialogai su Vilniaus architektûra, ðiandien ágyjantys kitoká alsavimà. Kitaip imame suvokti pietietiðkàjá mûsiðkio baroko kontekstà, pamaþële tampantá ir mûsø savastim. Ir daugelyje kultûros srièiø turime – kiekvienas sau, kiekvienas savaip – apie kà ðia tema pamàstyti. O ið Thomo Manno festivalio po metø lauksime svaraus á jà indëlio. 

Muzikos barai /29

Sveèiai Vidas PINKEVIÈIUS

Ð

iø metø liepos 18–rugpjûèio 9 dienomis surengtas antrasis tarptautinis festivalis „Vargonø vasara ‘03” pakvietë vargonø muzikos mëgëjus á dvylika koncertø Klaipëdoje, Nidoje ir Vilniuje. Koncertai vyko Klaipëdos universiteto Menø fakulteto koncertø salëje, Nidos evangelikø liuteronø ir Vilniaus universiteto Ðv. Jonø baþnyèiose. Ðiais metais festivalyje dalyvavo vargonininkai ið Ðvedijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos. Nors visi koncertai pasiþymëjo aukðtu meniniu lygiu, ádomiais ir reèiau Lietuvoje atliekamais kûriniais, norëtøsi atkreipti dëmesá á vargonininko improvizatoriaus Stephano Becko ið Vokietijos koncertus Nidoje ir Klaipëdoje, kurie tapo festivalio kulminacija.

Beckas gimë 1974 metais Vokietijoje, Schwäbisch Gmündo mieste, vargonininko ir improvizatoriaus ðeimoje. Vargonuoti ir improvizuoti pradëjo bûdamas septyneriø metø. Studijavo Ðtutgarto

Vargonininkas Stephanas Beckas

aukðtojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje, kur mokësi prof.

L. Lohmanno vargonø, A. B. Marchando fortepijono ir J. Laukviko klavesino klasëse. Vargonininkas tobulinosi prancûzø

Muzikos barai /30

Stephano Becko improvizacijos Festivalio “Vargonø vasara ‘03” kulminacija

muzikos interpretavimo kursuose Lione (prof. J. Boyer) ir vargoninio improvizavimo kursuose Paryþiuje (prof. D. Roth).

2000 metais jis laimëjo pirmàjà premijà tarptautiniame fortepijoninës improvizacijos konkurse „Grotrian Steinweg” Veimare. Nuo 1999-øjø Beckas yra Ðv. Kryþiaus katedros Schwäbisch Gmünde vargonininkas, o nuo 2001 metø dësto gimtojo miesto Pedagoginiame universitete. Be to, nuo 2002 metø dësto fortepijonà Ðtutgarto aukðtojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje.

Tad kas gi yra vargoninis improvizavimas? Kuo pasiþymi ði Lietuvoje dar gana retai girdima, o pasaulyje senas tradicijas turinti vargoninio meno rûðis?

Beje, skaitytojams norëèiau priminti, jog tarpukario Lietuvoje vargonininkø improvizavimas buvo gana plaèiai paplitæs: Jonas Þukas, Konradas Kaveckas ir Zenonas Nomeika Prancûzijoje mokësi pas vienà garsiausiø to meto vargonininkø improvizatoriø Marcelá Dupré. Deja, 50 metø trukusi sovietinë okupacija nutraukë visas lietuviðkojo improvizavimo tradicijas, kurios neatsigavo iki ðiol.

Improvizavimà galima apibûdinti kaip muzikos kûrinio kûrimà atlikimo metu. Prisiminus vargoninio meno istorijà, galima teigti, kad iki XIX amþiaus kompozicija, interpretacija ir improvizacija buvo labai glaudþiai susijæ reiðkiniai. Daþnai muzikos kûriniai gimdavo atlikimo metu, o tik vëliau bûdavo iðtobulinami ir uþraðomi. Ádomu, kad XVI– XVIII amþiuose jauni vargonininkai,

studijuojantys pas þymø meistrà, daþnai net nebûdavo mokomi atlikimo meno atskirai, bet asistuodami stebëdavo savo mokytojà ir taip perimdavo jo stiliø, grojimo bûdà. Jaunieji vargonininkai, vëliau patys tapæ þymûs meistrai, bûdavo mokomi improvizacijos, kompozicijos ir interpretacijos tuo paèiu metu.

Improvizuojama ávairiais stiliais bei formomis. Kûrinio temai galima pasitelkti grigaliðkojo ar liuteroniðkojo choralo melodijà arba liaudies dainà. Be to, yra kûriniø, neturinèiø vienokios ar kitokios temos. Taèiau kad ir kokià formà, þanrà bei stiliø improvizatorius pasirinktø, kasdienis kantrus darbas èia turi itin didelæ reikðmæ. Sakoma, kad improvizavimui reikia tiek pat laiko, kiek ir mokytis repertuaro. Daugelis þymiø improvizatoriø savo kelià pradëjo nuo maþens transponuodami bei modifikuodami baþnytines giesmes. Be to, mokantis improvizavimo, labai svarbu atmintis.

Senuosiuose traktatuose apie klaviðiniø instrumentø menà studentui neretai siûloma studijuoti jau uþraðytus kûrinius, ásiminti jam patikusius muzikinius motyvus, melodijas ar kadencijas ir vëliau jas pritaikyti savo improvizacijose.

Gráþtant prie Becko koncertø pajûryje, reikia paþymëti, kad jis klausytojø uþraðytas temas gavo prieð pat koncertus. Nedaugelis improvizatoriø ryþtasi tokiam þingsniui, nes tuomet temos gali bûti paèios netikëèiausios: nuo tradiciniø fugø ir choralø melodijø iki populiariø dainø ar net þodiniø tekstø. Tai verèia

improvizatoriø bûti itin lankstø ir neprisiriðti prie ið anksto apgalvoto plano.

Koncertà Nidoje liepos 26 dienà Beckas pradëjo Chromatine fantazija ir fuga c-moll. Fantazijai pasirinkta Nyderlandø kompozitoriaus J. P. Sweelincko (1562– 1621) Fantasia Chromatica tema. Tai þemyn einantis chromatiðkai uþpildytas tetrachordas. Kaip tuo metu buvo áprasta, chromatinë tema prasidëdavo garsu re, nes tik nuo ðio garso netemperuoto derinimo sistema leido pagroti atsakymus kvartos ir kvintos intervalais. Beckas savo Fantazijos temà transponavo vienu tonu þemyn, kad jà galëtø priderinti prie vëliau improvizuotos Fugos c-moll.

Nors Fantazijai pasirinkta Sweelincko tema, Beckas jà pagrojo vëlyvojo baroko, panaðiu á J. S. Bacho, stiliumi. Ðiai temai improvizatorius parinko kontrapunktà ið pasikartojanèiø garsø – tai labai bûdinga instrumentiniam vokieèiø barokui. Be to, buvo galima iðgirsti ir prancûzø uvertiûros átakà, kuri pasiþymi sudëtingu ritmu ir ámantriais ornamentais.

Virtuoziðkumà Beckas galëjo atskleisti po Chromatinës fantazijos skambëjusioje Fugoje, kurià jis pagrojo vëlyvojo vokieèiø romantizmo kompozitoriaus M. Regerio (1873–1916) tema. Tai itin judri ir þaisminga tema, reikalaujanti ið vargonininko nepriekaiðtingos pedalinës ir manualinës technikos. Originale ji paraðyta trio faktûra. Trio – vienas sudëtingiausiø vargoninës muzikos þanrø, nes deðinei rankai tenka virðutinis, kairei – vidurinis, o pedalams – apatinis balsas. Èia galima prisiminti J. S. Bacho trio sonatas, pasiþyminèias labai vingriais ir savarankiðkais atskirais balsais, sudaranèiais áspûdá, kad groja trys skirtingi melodiniai instrumentai. Beckas ðià judrià temà nepriekaiðtingai ápynë á tradicinæ keturiø balsø faktûrà, pritaikæs paprastà taisyklæ: jei tema greita, kontrapunktas turëtø bûti lëtesnis, ir atvirkðèiai. Atlikdamas Fugà vargonininkas pademonstravo puikø barokinës fugos teorijos iðmanymà, tad klausytojai iðgirdo brandø kûriná, nenusileidþiantá panaðaus þanro vargoninës literatûros opusams.

Toliau Beckas pagrojo baroko stiliaus Partità liuteroniðkojo choralo Vater unser im Himmelreich (Tëve mûsø danguje) tema.

Partita – tai variacijø kûrinys, paremtas choralo melodijomis. Kiekviena variacija kartoja temà, kuri bûna apipinta vis kita faktûra. Ðiai temai Beckas pasirinko tradicinæ akordinæ faktûrà, o pirmajai variacijai – bicinium technikà. Tai dviejø balsø technika, kai vienas balsas groja choralà, o kitas – kontrapunktà. Vëlyvojo baroko bicinium technika paraðytiems kûriniams daþnai bûdingas ritornello. Tai kartkartë-

mis pasikartojantis motyvas, teikiantis variacijai vieningumo. Beckas tai pritaikë savo improvizacijoje. Po to atliktas ornamentuotas soprano choralas, lydimas pedalinës boso partijos, sudarytos ið pasikartojanèiø garsø. Treèiojoje variacijoje vargonininkas panaudojo ankstyvajam vokieèiø barokui bûdingà trio technikà, kai choralas grojamas pedalais ne 8’, bet 4’ ar net 2’ registru. Gaunamas ádomus rezultatas – melodija skamba viena arba net dviem oktavomis aukðèiau tenoro, alto arba soprano balsuose. Vargonuojant ðiuo bûdu, kairei rankai suteikiama boso funkcija, tam daþnai pasitelkiamas 16’ registras. Partitos pabaigoje Beckas pagrojo prancûziðkà uvertiûrà, kurios ritmas ir ámantrûs ornamentai sukëlë iðkilmingà ir ðventiná afektà.

Klausytojai galëjo teikti ir þodines temas, tad kitai improvizacijai Beckas pasirinko dvi miniatiûras Kopos ir Vasarinë audra. Tai modernios improvizacijos, kupinos virtuoziðkø pasaþø ir efektingø ritminiø dariniø, vaizduojanèiø vasaros audrà. Paþymëtina, kad vargonininkai, improvizuodami moderniuoju stiliumi be konkreèios muzikinës temos, daþnai uþsimirðta ir grodami bet kà praranda laiko jausmà. Tokios improvizacijos bûna gana nuobodþios ir monotoniðkos, taèiau to nepasakysi apie Becko kompozicijas. Jis puikiai kontrasto principu derino ávairias faktûras bei registruotes pateikdamas itin netikëtø derminiø sprendimø.

Maloni staigmena klausytojø laukë tada, kai vargonininkas improvizavo panaðia á Mozarto klasikinio koncerto tema. Tai buvo gana netikëta, nes klasikos periodu vargonai nebuvo itin populiarûs, juos nustelbë stiprëjantis pianoforte vaidmuo. Nors ðiai improvizacijai buvo pateikta tik pagrindinë tema, Beckas sugebëjo prie jos priderinti savo arsenale turëtas ir kitas panaðaus pobûdþio temas, kuriø reikia norint sukurti sonatos formos kompozicijà.

Koncerto Nidoje pabaigoje vargonininkas pagrojo trijø daliø romantizmo dvasia sukurtà Sonatà, kurioje buvo galima áþvelgti vokieèiø kompozitoriø romantikø Mendelssohno ir Regerio átakà.

Vargonai sugaudë visu savo didingumu, ypaè dramatiðkai skambëjo sumaþintø septakordø sekos ir chromatinë muzikinë kalba. Lyrinæ nuotaikà teikë antrajai Sonatos daliai panaudota lietuviø liaudies daina.

Koncertui Klaipëdoje Beckas pasirinko panaðiø á Nidoje improvizuotø formø kompozicijas. Klausytojai iðgirdo baroko stiliaus Preliudà ir fugà c-moll, Partità, XX amþiaus muzikos kalba pa-

remtas keturias miniatiûras, romantinæ keturiø daliø Sonatà ir klasikinio stiliaus Fantazijà liuteroniðkojo choralo Allein Gott in der Höh’ sei Ehr (Vienam Dievui aukðtybëse tebûna ðlovë) tema. Nors abiejø koncertø programos buvo panaðios, kitokia instrumento Klaipëdoje specifika, skirtingos registrø galimybës bei naujos temos leido Beckui improvizuoti visiðkai naujai. Pavyzdþiui, penktojoje Partitos variacijoje iðgirdome savotiðkà prancûziðkojo bass de trompette variantà, kai lieþuvëlinis trompette registras buvo panaudotas ornamentuotai boso partijai.

Keturiose miniatiûrose, kurias apibûdino pavadinimai Kelias, Þvaigþdë, Laivas, Upë, Beckas vël pademonstravo puikø derminës muzikinës kalbos iðmanymà.

Sonatos pirmoji dalis buvo ypatinga tuo, kad vidurinëje dalyje iðgirdome lietuviðkos giesmës Jëzau, pas mane ateiki atgarsius. Treèiojoje dalyje tradiciniam Skerco buvo pasitelkti populiarios dainos Vël geguþio þiedai motyvai.

Norëtøsi paminëti virtuoziðkà Becko gebëjimà keisti registrus. Dël improvizacijos specifikos asistentas nelabai èia galëtø padëti. Ypaè nustebino vargonininko gebëjimas paèiam keisti registrus koncerte Nidoje. Èia esantis instrumentas pastatytas remiantis istoriniuose vargonuose aptinkamu principu, kai uþ vargonininko nugaros esanèio Rückpositiv manualo registrø traukës taip pat yra uþ atlikëjo nugaros. Ðis vargonø Nidoje ypatumas reikalauja itin didelio vargonininko meistriðkumo ir patirties.

Baigdamas skaitytojams ir vargonininkams norëèiau palinkëti labiau domëtis vargoniniu improvizavimu. Juk improvizacija ypaè tinkama ne tik koncertø salëse, bet ir liturginiame vargonavime.

Pabandæ improvizavimo, vargonininkai galës naujai paþvelgti ir á didelæ vargoninio repertuaro dalá. Atlikëjas matys ne tik vienintelá muzikinio teksto variantà, bet ir improvizavimo procese gimusá kûriná. Toks kûrinys galëjo bûti iðtobulintas ir uþraðytas tik vëliau ir todël turi ávairiø ornamentikos, diminucijø ar netgi harmonijos galimybiø. O kur dar nuostabus kûrybiðkumo jausmas, atsirandàs pakilaus atlikimo momentu, visiðkai prieðingas baimës jausmui grojant mintinai.

Todël norëtøsi tikëtis, kad ateityje iðgirsime daugiau improvizacijø, tokiø kaip Becko koncertai pajûryje. 

Muzikos barai /31

Festivalis

Vytauto Maèernio vizijos Audronë JUOZAUSKAITË Birþelio 5–8 dienomis Þemaitijoje vyko pirmasis poezijos ir muzikos festivalis, skirtas poeto Vytauto Maèernio atminimui. Pasakojimà apie festivalá tiesiog privalau pradëti taip:

PRADÞIOJE BUVO VIZIJA… „Vizija – tai mano turtas, svajonë – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.

Be jø að nieko neturiu, be jø daugiau nieko ir nenoriu”, – viename ið savo laiðkø prisipaþino poetas Vytautas Maèernis (1921–1944).

Festivalis, skirtas poeto atminimui, taip pat prasidëjo vizija. „Gyvena Þemaièiø Kalvarijoje Konstantinas Bruþas. Kas raðë apie Maèerná, vaþiavo pas Bruþà. Tai jo idëja – pastatyti septynis akmenis vizijas. Pastatëm. Tai – lyg stacijos, einant prie Maèernio kapo.

Kol iki septintos ateini, pajunti, pamatai taip poeto mylëtà Ðarnelæ”. Ðiuos Sedos vidurinës mokyklos direktorës Genovaitës Gricienës þodþius pirmuosius perskaitome festivalio buklete.

Tûlas Aukðtaitijos didmiesèio gyventojas, matyt, nëra girdëjæs apie Ðarnelës vizijas. Graþus ðis þemës kampelis. Graþus ne vien netoliese raibuliuojanèiø Plateliø akimis. Vos uþ keleto kilometrø – Þemaièiø Kalvarija, kasmet á tradicinius atlaidus sutraukianti minias tikinèiøjø piligrimø. Ir ðtai – Ðarnelë (koks keistas ðis þodis pirmàkart iðgirdusiam – lyg ne ðios þemës), kurioje poezijos piligrimai nutiesë savàjá stacijø – Vizijø kelià.

1995 metais buvo pastatyti septyni akmenys, kuriuos didesniu ar maþesniu bûriu kasmet birþelio 5-àjà, poeto gimimo

Muzikos barai /32

dienà, ir birþelio 8-àjà, poeto mirties dienà, aplanko tie, kam brangus Maèernio vardas. O aplankæ vizijas, gráþta Sedon paklausyti koncerto. „Neþinau, kuri idëja buvo pirmesnë – fortepijonas mokyklai ar festivalis. Tai pynësi kartu, – pasakoja Sedos vidurinës mokyklos direktorë Gricienë. – Kai atvaþiuodavo artistai á mokyklà, kiekvienàkart stebëdavosi: „Oi, koks prastas instrumentas!” Reikëjo kà nors daryti, kad Sedoje bûtø fortepijonas, nes èia vyksta labai daug koncertø. Bûtent Judita (Leitaitë. – A. J.) buvo ta, kuri pasakë: „O mes pasistengsime, ir èia bus fortepijonas”. O kartu su ðia idëja, bevaikðèiojant po Ðarnelæ, gimë ir mintis surengti festivalá. Yra Vilniaus, Kauno, Klaipëdos festivaliai, o kodël negalëtø bûti ir Sedos, Maèernio festivalis?”

IR VIZIJA TAPO KÛNU… Ðiame festivalyje nauju – organizatorës – amplua pasirodë solistë Judita Leitaitë, kupina neblëstanèios energijos ir stebinanti klausytojus vis naujais kûrybiniais projektais. Ant jos peèiø ðásyk gulë nelengva naðta – ir rëmëjø, ir atlikëjø paieðkos, ir pagaliau poligrafijos darbø koordinavimas. Pirmasis festivalis iðvydo ðviesà tik jos, na, gal dar keliø artimiausiøjø draugø dëka. O be viso to, Judita dainavo trijuose ið keturiø festivalio koncertø. Ðiuo festivaliu dainininkë darsyk visiems priminë, jog jos fantazija neþada iðsekti ir ruoðia muzikos gerbëjams dar ne vienà staigmenà ir ðirdies atgaivà.

Kaip ir kiekvienas solistës pasirodymas scenoje festivalio koncertai buvo kupini

jaukumo, ðilumos ir betarpiðkumo.

Paþymëtina, jog atlikëjø programose skambëjo vien lietuviø autoriø kûriniai.

Tuo tarsi norëta dar labiau priartëti prie Maèernio. Poetas, taip beprasmiðkai anksti iðëjæs ið gyvenimo, sustingo laiko gintare visuomet jaunas ir kupinas giluminiø dvasios ðaltiniø maitinamos meilës savo kraðtui. Meilës, kokia moka mylëti tik þmogus, giliai ðaknis á savo þemæ suleidæs, protëviø dvasia alsuojantis.

Taèiau ne tik poeto atminimà buvo siekiama pagerbti. Festivalio metu surinktos lëðos bus skiriamos taip trokðtamam fortepijonui Sedos vidurinëje mokykloje ásigyti. Pirmàjá – tûkstanèio litø – ánaðà á sàskaità pervedë Jo Ekscelencija Prezidentas Rolandas Paksas.

Pirmasis festivalio koncertas vyko Sedos vidurinëje mokykloje birþelio 5-àjà, poeto gimimo dienà. Baltais slyvaièiø þiedlapiais nubirusioje scenoje skambëjo aktorës Virginijos Kochanskytës skaitoma poezija, solistø Juditos Leitaitës, Deivido Staponkaus bei jiems akompanavusios pianistës Audronës Juozauskaitës atliekama vokalinë muzika, M. K. Èiurlionio preliudai fortepijonui.

Koncerte grieþë ir jaunoji smuikininkë Paulina Daukðytë. „Galbût paprastas koncertas ir nebûtø taip ðiltai priimtas, – po koncerto kalbëjo aktorë Kochanskytë, tikroviðkai ir ekspresyviai perteikusi Maèernio laiðkø poetikà bei jo amþininkø eiles, – vietinius þmones suvienijo bendra idëja paminëti þmogø, itin susijusá su jø kraðtu”.

Antrasis koncertas skambëjo Oginskio rûmuose Plungëje. Leitaitei akompanavo pianistë Vaiva Blaþienë, fleita grojo Marius Pupkovas. Anksti ið gyvenimo iðëjusiø poetø V. Maèernio, A. Ambraso, V. Onaièio, V. Spudo eiles skaitë aktorius Ramutis Rimeikis.

Treèiasis koncertas klausytojus pakvietë á Telðiø „Alkos” muziejø. Èia skambëjo Sabinos Martinaitytës (sopranas) ir Audronës Eitmanavièiûtës (fortepijonas) atliekami D. Kairaitytës, G. Kuprevièiaus, A. Kaèanausko vokaliniai kûriniai. M. K. Èiurlionio, Vyt. Bacevièiaus pjeses fortepijonui skambino pianistas Andrius Vasiliauskas. Lietuviø poetø eiles skaitë aktoriai Edita Kauzaitë ir Petras Venslovas.

Baigiamasis festivalio koncertas visus subûrë á vienà romantiðkiausiø Þemaitijos vietø – Renavo dvarà. Èia vyko tikra puota poezijos ir muzikos gurmanams.

Maèernio eiles skaitë aktorë Rûta Staliliûnaitë, privertusi virptelëti ne vieno atëjusiojo ðirdá. Savitu koloritu koncertà nuspalvino Petro Vyðniausko (saksofonas) ir Skirmanto Sasnausko (dûdmaiðis,

trombonas) improvizacijos. Koncerte dainavo festivalio siela Judita Leitaitë ir LNOBT solistas Audrius Rubeþius, jiems akompanavo pianistës Vaiva Blaþienë ir Audronë Juozauskaitë.

Kalbinu Judità Leitaitæ: Kokia gi festivalio ateities vizija? „Prieð 12 metø teko koncertuoti Lappajarvi festivalyje Suomijoje. Festivalio centras buvo nedideliame Sedos dydþio miestelyje. Dvi savaites kas vakarà vis kitame miestelyje vykdavo kamerinës muzikos koncertai.

Gyvenau ûkininkø sodyboje. Mano ðeimininkai turëjo savo fermà – laikë karves, kiaules.

Labai stebëjausi, matydama, kaip ðeimininkë, baigusi dienos darbus, pasipuoðdavo, sësdavo á automobilá ir vaþiuodavo klausytis koncerto. Ir taip – kas vakarà. Mintyse palyginau tai su mûsø kaimo moterø gyvenimu. O juk Suomijoje vyksta ðimtai tokio pobûdþio festivaliø…

Taip pat labai stebino tai, kad niekur Skandinavijoje nemaèiau prasto fortepijono. Ne visur stovi „Steinway” instrumentai, bet visi jie priþiûrimi.

Lankydamasi Sedoje buvau pakerëta ðiø vietø groþio. Tikrai turime kà parodyti pasauliui.

Tuomet ir gimë ði mintis. Tarkim, kokia Þemaitijos kaimo moterëlë, apkuopusi savo gyvulius, vakare eina klausytis kamerinës muzikos koncerto. Juk tai bûtø puiki proga þmonëms pakilti nuo kasdienës rutinos!

Manau, kad poetas Vytautas Maèernis, mokëjæs keletà uþsienio kalbø, buvo susipaþinæs su Vakarø kultûra. Galbût ir tokià vizijà turëjo – kad jo gimtojo kraðto þmonës galëtø prisiliesti prie amþinøjø kultûros vertybiø.

Labai norëèiau, kad festivalis taptø tradicinis.

Kitais metais festivalio klausytojai turëtø iðgirsti Roberto Schumanno, Hectoro Berliozo vokalinius ciklus, taip pat svajoju apie kamerinës instrumentinës muzikos vakarà baþnyèioje. Turiu daug minèiø ir planø. Aiðku viena – be rëmëjø pagalbos bus sunku iðsiversti”.

Pirmasis festivalis ávyko. Sàskaitoje fortepijonui ásigyti – jau ne vienas tûkstantis litø. Ir nors ðiandien erdvioje Sedos vidurinës mokyklos salëje vis dar stovi pianinas „Belorus”, yra þmoniø, kurie jau seniai mato Vizijà, kurioje skamba muzika, atliekama geru (tegu ir kabinetiniu) fortepijonu. Palaiminti þmonës, gebantys svajoti. Juk tam nereikia nei dideliø finansø, nei ypatingø sàlygø. Reikia tik, kad pradþioje bûtø Vizija…

P. S. Jei po ðio straipsnio kieno nors ðirdyje rado atgarsá sediðkiø troðkimas turëti savo mokykloje (t. y. pagrindinëje miestelio salëje) fortepijonà, skelbiame sàskaitos instrumentui ásigyti rekvizitus: AB Vilniaus bankas, Vilniaus filialas, banko kodas 260101777 Atsiskaitomoji sàskaita litais Nr. 12700540

“Muzika be sienø” ásibëgëja

Rugpjûèio 14–23 dienomis Druskininkuose vyko 4-asis tarptautinis pianistø, kameriniø fortepijoniniø ansambliø bei koncertø fortepijonui su kameriniu orkestru konkursas-festivalis “Muzika be sienø”. Ðá kartà konkursas stebino dalyviø gausa, autoritetinga tarptautine vertinimo komisija bei aukðtu atlikëjø meniniu lygiu. Iðsiplëtë ir konkurso geografija – á konkursà atvyko atlikëjø ið Danijos, Suomijos, Lenkijos, Latvijos, Gruzijos, Ukrainos, Kinijos bei Rusijos. Kaip ir kiekvienais metais gausiausiai buvo atstovaujama Lietuvai. Kadangi konkurso nuostatuose vyresniøjø kategorijø dalyviø amþius neribojamos, jëgas galëjo iðbandyti ir labai jauni, ir pagyvenæ (net 50-ies ir daugiau sulaukæ) atlikëjai.

Pianistø solistø konkursas buvo suskirstytas á ðeðias, kameriniø ansambliø – tris, o koncertø fortepijonui su kameriniu orkestru – keturias amþiaus „Muzikos be sienø” dalyviai atidarymo ðventëje kategorijas. Ðiais metais pirmà kartà vykæs konkursas fortepijonui su kameriniu orkestru nebuvo itin gausus, taèiau tapo svarbiu ávykiu, paávairinusiu konkurso programà. Solistams talkino Vilniaus B. Dvariono VMM mokytojø orkestras, vadovaujamas profesoriaus Petro Kuncos. Þiuri sudarë Maskvos Gnesinø muzikos akademijos prof. Vera Nosina, Kijevo muzikos akademijos prof. Eleonora Tkaè, Vaðingtono konservatorijos direktorius prof. Levas Kaplanas, Paryþiaus konservatorijos prof. Igoris Lazko, ið tolimojo Jakutsko atvykusi Junona Upcholova, ið Izraelio – Assia Yampolsky bei lietuviai – profesoriai Veronika Vitaitë, Kæstutis Grybauskas, Petras Kunca, doc. Aleksandra Þvirblytë, doc. Ramutë Vaitkevièiûtë, mokytojos ekspertës Violeta Lipniagovienë ir Olga Syèeva.

Nors konkursiniai pasirodymai tapdavo svarbiausiais renginiais, taèiau tikrai ne vien jais gyveno tomis dienomis renginio dalyviai: Druskininkø M. K. Èiurlionio muzikos mokykloje nuo ankstaus ryto iki vëlyvo vakaro vyko seminarai, paskaitos, veikë videoteka, dalyviai koncertavo sanatorijose, keliavo po apylinkes. Viena diena buvo skirta mokslinei metodinei konferencijai.

Ið gausybës festivalio “Muzika be sienø” renginiø bei koncertø norëtøsi iðskirti keletà ásimintiniausiø. Pirmasis, konkurso atidarymo koncertas, kuriame J. S. Bacho kûrinius skambino puiki Bacho muzikos þinovë prof. V. Nosina bei fortepijoninis duetas VIVA (prof. V. Vitaitë ir doc. R. Vaitkevièiûtë), tarytum bylojo, kokia átaigi ir jaudinanti gali bûti muzikos kalba. Nepaprasta muzikos galia buvo juntama ir koncerte, skirtame neágaliøjø metams Lietuvoje paminëti. Miesto aikðtëje po atviru dangumi kartu su konkurso þvaigþdëmis ir þvaigþdutëmis koncertavo Europos neágaliøjø “Spalvø orkestras” bei Lietuvos neágaliøjø orkestras “Spalvø muzika”.

Svarus ir ásimintinas festivalio akordas – prof. V. Landsbergio M. K. Èiurlionio kûriniø koncertas. Èiurlionio gimtinëje gyvena ir kuria ne vienas dailininkas, kultûrologas. Renginio organizatoriams kilo puiki idëja átraukti á programà ir juos. Taip miesto muziejuje vykusá koncertà praturtino tapytojo A. Ðuliausko drobës “Graikø poetës Sapfo portretas” pristatymas, o dailëtyrininkas A. Nedzelskis vedë ásimintinà seminarà “M. K. Èiurlionio kûryba bendrame Europos kultûros kontekste”. Þinoma, svarbi buvo ir konkursinë renginio dalis. Praëjusiø metø festivalio “Muzika be sienø” pagrindinio – Didþiojo prizo laimëtojas Edvinas Minkðtimas (prof. V. Vitaitë ir prof. M. Beroff) ir ðiais metais savo kategorijoje tapo absoliuèiu nugalëtoju. Andrius Racevièius, D kategorijos Didþiojo prizo laimëtojas, iðkovojo teisæ surengti reèitalá Lietuvos ambasadoje JAV. Jis – nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos auklëtinis (prof. V. Vitaitë). Kartu su Andriumi D kategorijoje aukðèiausiu ávertinimu dalijosi ir Emill Gryesten Jensen (Danija). Absoliuèiais konkurso favoritais, publikos numylëtiniais ir Didþiojo prizo laimëtojais tapo Romualdas Lukoðius ir Rimantas Jurkonis, pelnæ teisæ surengti gastroles JAV, Jakutijoje, Lenkijoje ir Maskvoje. Atsisveikinimo vakare dþiûgavo ir daugiau konkurso dalyviø, apdovanoti rëmëjø ásteigtais prizais. “Kad vyrautø kûrybinë dvasia, o ne jaudulys ir konkurencija”, – taip renginio “Muzika be sienø” tikslus ávertino jo sumanytoja prof. Veronika Vitaitë.

Vida APANAVIÈIENË

Muzikos barai /33

Jaunieji

Modestas Pitrënas: “Man patinka daugtaðkiai” Auksuolë PETRAUSKAITË

J

aunasis muzikas ákûrë ir vadovavo chorui „Psalmos”, dalyvavo ákuriant Palaimintojo Jurgio Matulaièio baþnyèios chorà, jam vadovavo ir tuo pat metu vargonininkavo, iðleido liturginá „Giesmynà”, jo dëka pasirodë trys sakralinës muzikos kompaktinës plokðtelës, ið kuriø dvi áraðë choras „Psalmos”: su ðiuolaikine lietuviø kompozitoriø sakraline muzika ir rytø ortodoksø - staèiatikiø - religine muzika. Treèioji - Ðv. Juozapo kunigø seminarijos auklëtiniø choro ágiedota plokðtelë „Tu gimei ið mergelës”.

Su nuostaba ir vis auganèiu smalsumu klausiausi jaunojo, dar ir trisdeðimties neturinèio, dirigento Modesto Pitrëno pasakojimo apie ðiandienos darbo krûvá. Jam baigus supratau, kad nebeturiu ko bepridëti. Tad þodis jam paèiam.

Neturiu darbo nuo aðtuoniø iki septyniolikos ir, atrodo, negresia. Man neleidþia snausti, optimistiðkai nuteikia rutinos nebuvimas ir þinojimas, kad kiekviena diena bus vis kitokia. Vokietijoje dirbu su Ðiaurës Reino-Vestfalijos jaunimo simfoniniu bei kameriniu orkestrais, per sezonà diriguoju vienà vakariná ir keletà koncertø vaikams su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, stabilus darbas Ðv. Juozapo kunigø seminarijoje ir B.Dvariono muzikos mokykloje su vaikø simfoniniu orkestru, Klaipëdos muzi-

Muzikos barai /34

kiniame teatre diriguoju G.Bizet operà „Karmen” ir K.Weillio „Trijø graðiø operà”, studijuoju aspirantûroje ir kita. Ar ámanoma suspëti laiko atþvilgiu? Visà laikà pasveriu, kiek galiu ir kiek reikia save sunkinti. Bandau atsirinkti. Iki ðiol viskà suspëju ir nejauèiu diskomforto.

Manau, kad suspëèiau labiau, jei turëèiau dar daugiau darbo.

APIE LIKIMÀ Anksèiau manydavau, kad tai, kas ávyko, - tai atsitiktinai. Taèiau atsitiktinumø nebûna. Besimokant mane formavo J.Tallat-Kelpðos aukðtesniojoje muzikos mokykloje vyravusi atmosfera. Jeigu sugebëjai, reikëjo tik imti. Likimas... Turëjau fantastiðkø pavyzdþiø, korifëjø, idealø, kurie atvedë mane á teatrà, parodë asmeninæ muzikos pozicijà, buvau apþavëtas. Jei nebûni apþavëtas, netampi ir menininku.

Darbo galima ádëti daug, bet kaþkada turi ið tiesø átikëti muzika, ji turi tave apþavëti. Buvo sujudinti mano esybës ir kûrybos ðulai ir nebegalëjau likti abejingas, norëjoDiriguoja Modestas Pitrënas

Koncertas Nacionalinëje filharmonijoje Iðleistos kompaktinës plokðtelës

si sprogti tarsi pumpurui. Taip ir prasidëjo mano veikla.

Besimokant antrame J.Tallat-Kelpðos technikumo kurse gimë choras „Psalmos” (1990 m.). Tai buvo bendraminèiø grupë, nepretendavusi tapti kaþkuo ypatingu, tiesiog norëjosi kartu muzikuoti. Bet... augo ir ambicijos, ir repertuaras, ir dëmesys.

Jautëme, kad esame ne tik ádomûs, bet ir trukdome „oficialiems sluoksniams”.

Tai skatino mûsø veiklà. Likimas... Vaþinëjome á konkursus, ir mums sekësi.

Apkeliavome Europà, nuvykome á JAV. Ðis laikotarpis truko ilgai, perþengë mokyklos ribas, gyvavo mano studijø Muzikos akademijoje metu. Muzikinës veiklos poþiûriu tai buvo labai intensyvus laikas.

Tuo metu að dalyvavau penkiø chorø veikloje: vienuose dainavau, kitiems vadovavau.

Dar studijuojant likimas atvedë mane á jaunà Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaièio parapijà, kur deðimt metø dirbau vargonininku, muzikos intendantu, choro vadovu. Taip atëjau á religijà, kurià paþinau ið vidaus. Ðios veiklos karûnavimas - iðleista pirmoji mano knyga - liturginis „Bendruomenës giesmynas”. Èia sudëjau visà patirtá ir praktikà. „Giesmynas” tapo ne tik parapijos, bet ir Lietuvos baþnytinës muzikos istorijos dalis. Tai neliko nepastebëta. Buvau pakviestas vadovauti Ðv. Juozapo kunigø seminarijos chorui.

Ar ámanoma kaþkà prarasti perskaièius knygà? Nemanau. Galima prarasti tuos dalykus, kuriø negaila: kvailumà, neiðmintá. Neþinau kodël ðiais laikais neatkuriamas aukðtasis sakralumas kaip senais laikais, kai visi gyvenimai ir likimai buvo skiriami aukojimuisi, kad bûtø sukuriama kaþkas sakralaus, ilgaamþiðko, iðliekanèio. Galbût ateinanèios kartos ávertins ir ðiø dienø pasiekimus, nors að tuo abejoju.

Klaipëdos muzikinis teatras... irgi likimas... Asistavimas dirigentui J.Domarkui „Karmen” pastatyme - mano pirmasis iðgyvenimas operoje. Tai didelis, keistas pasaulis - choras, orkestras, solistai, reþisû-

ra, scenografija, kostiumai, grimas... Ði multikultûra arba pagauna ir átraukia tave, arba tu lieki nuoðalyje, taip jos ir nesupratæs. Atëjus á teatrà, neámanoma nepasikeisti. Ávyko tai, kas turëjo ávykti. Vëliau buvau paakintas kurti savarankiðkai. Tai buvo Kurto Weillio pagal Bertolto Brechto libretà sukurta „Trijø graðiø opera”. Labai ádomus darbas. Kai susiduri su tokia asmenybe kaip reþisierius J.Vaitkus, negali likti abejingas. Buvo ne tik labai spalvingas, pakilus, intensyvus, psichologiðkai motyvuotas darbo periodas, bet ir nepaprastas ávykis Klaipëdos muzikiniame gyvenime. Manyje ávyko gilûs ir esminiai pasikeitimai.

2002 m. pavasará koncerte su Nacionaliniu simfoniniu orkestru pasirinkau Witoldo Lutosùawskio Koncertà orkestrui. Likimas... Ðiemet ðis kompozitorius pats atëjo á mano rankas (vasario mënesá pirmà kartà Lietuvoje nuskambëjo W.Lutosùawskio Koncertas violonèelei, solistas R.Armonas). Jo muzika yra ádomi, jà lengva perprasti ir interpretuoti. Nesakau, kad W.Lutosùawskis - geidþiamiausias mano kompozitorius, taèiau nesigëdyèiau jo kûriniø interpretatoriaus etiketës. Norëèiau turëti savo veidà ir jauèiu, kad po truputá já ágyju. Vis maþiau tenka bûti studentu, vis daugiau vykdyti tiesioginius dirigento uþdavinius, formuoti kûrinio ávaizdá.

Gerai jauèiu moderniàjà muzikà ir man rûpi, kad ji bûtø suprasta kitø.

Kalbant apie likimà susidarë áspûdis, kad ne að randu muzikà, o ji randa mane.

Gal tai laimës prieþastis? Ar kalbësime apie vaikø ansamblá, ar chorà, ar orkestrà - visais atvejais iniciatyva sklinda lyg ne ið manæs, bet ið aplinkos. Matyt, ádedu tiek, kad mane pastebi, ima domëtis, suranda. Taip atsitiko ir su vieninteliu Lietuvoje B.Dvariono muzikos mokyklos vaikø simfoniniu orkestru, gyvavusiu jau vienerius metus. Pakvietë dirbti. Nors formaliai þinojau, kuo gyvena paaugliai, taèiau baugu buvo pradëti, neturëjau pedagoginio darbo patirties. Susigyvenome. Jeigu vaikui duodi kaþkà natûralaus, jis tai priima ir ávertina.

APIE MUZIKÀ J.Tallat-Kelpðos aukðtesniojoje muzikos mokykloje studijavau pas puikià pedagogæ Graþinà Èiurilaitæ, kuri áskiepijo tai, kas iki ðiol mane maitina kaip

Muzikos barai /35

muzikà, kaip asmená. Veidrodis - dirigentø darbo árankis - turi bûti ne kaþkur kambaryje ar prieð tave, bet tavo ðirdyje.

Jis turi reflektuoti tai, kà nori pasakyti kaip muzikas. Jis privalo atspindëti visà tavo patirtá. Toks abipusis ryðys - tai, kà tu patiri ir sudedi á muzikà, ir tai, kas yra muzikoje ir nori patekti á vieðumà, - turi bûti atviras. Turi visà laikà skaudëti, kraujuoti.

Kas nulëmë muziko kelià? Juokaujama, kad, pradëjæs studijuoti muzikà, daugiau niekur negali plëstis. Tiesiog niekur kitur nesi tinkamas. Muzika uþdaro tave tarsi á koridoriø, kuriame sunku dairytis, nebent á kitus menus. Atrodo, kad negali domëtis kitomis gyvenimiðkomis sferomis. Bet ið tikrøjø taip nëra. Per muzikà að jauèiuosi stiprus visur kur. Ir netgi dabar, kai jau nemaþai padaryta, kad tapèiau muziku, dirigentu, að neþinau, ar tai teisingas pasirinkimas... Aplanko toks jausmas, taèiau að jo nebijau, nes esu jame laisvas, o laisvë inspiruoja kûrybà. Nieko nëra baisiau, kai þmogus yra uþspæstas á kampà, net jeigu á tà kampà ávaro muzika.

Kas daro átakà? Muzika turi beprotiðkai dideles savirealizacijos galimybes. Ir galva, ir siela, ir jausmai, ir bandymai, ir silpnumas - tokie kraðtutinumai, verèiantys visapusiðkai vertis... To að nebijau.

Kas patinka? Bacho laikmetis, postromantikai, impresionizmas ir ekspresionizmas, taip pat realizmo pradininkai.

XIX-XX a. sandûra - tai visko pritvinkæs laikmetis. Jame muzika ágavo tokius apsisukimas, kurie iki ðiol trykðta ir aptaðko, nustebinantys savo ðvieþumu. Tuomet vyko ir sidabro, ir aukso amþiai tiek rusø, tiek Vakarø kultûroje. Tas laikmetis darë átakà ne tik ðiuolaikinei klasikai, bet ir dþiazo bei popmuzikai, jame galima uþèiuopti paèiø radikaliausiø subkultûrø iðtakas. Todël esu vientisas savo pasaulëþiûra: muzikoje stengiuosi bûti sakralus, sakralume - muzikalus. Manau, tai pavyksta natûraliai.

APIE MOKSLUS Mokiausi vidurinëje mokykloje. Man patiko. Gavau daug þiniø apie pasaulá.

Prasidëjæ muzikos mokslai nesusiaurino mano akiraèio. Man sekësi fizika, buvau tiksliukas. Norëjau bûti fiziku, astronomu. Dar viduramþiais muzika buvo priskiriama prie keturiø tiksliøjø mokslo srièiø, todël ji man buvo logiðkas tæsinys to, kà að dariau. Ji mane domino nuo pat vaikystës. Taèiau atëjo branda, reikëjo rinktis ir siekti profesionalumo.

Patekau á Lietuvos RTV vaikø chorà, kur uþsimezgë vidiniai ryðiai su muzika, kur buvo pasëta jos gaji sëkla. Taèiau tikrasis

Muzikos barai /36

atradimas ir átikëjimas muzika ávyko ástojus á tuometæ J.Tallat-Kelpðos aukðtesniàjà muzikos mokyklà. Ástojau beveik atsitiktinai: neblogais paþymiais baigus devynias vidurinës mokyklos klases kilo klausimas, kà toliau rinktis. Pasirinkau chorvedybà. Muzikos teorijos skyrius pasirodë nepatrauklus savo sausumu, á fortepijonà stoti negalëjau, nes per vëlai pradëjau groti, o chorvedyba buvo tai, kas atitiko mano vidinius sàskambius.

Studijuodamas chorvedybà, paraleliai mokiausi ir simfoninio dirigavimo.

Pradþioje tai buvo fakultatyvo studijos pas maestro J.Domarkà, vëliau tapau ir tebesu tikru jo studentu. Ðiuo metu studijuoju meno aspirantûroje. Tiesa, mokiausi su pertraukomis, nes studijavau Zalcburgo aukðtojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje „Mozarteum”.

Pusantrø metø studijos buvo fantastiðkos, jauèiausi kaip muziejuje, kuriame tarpsta meno dvasia nuo paèiø seniausiø iki ðiø dienø: koncertai, mediateka, fonoteka, biblioteka... Tai neiðsemiamas turtas. Zalcburgo koncertø atmosfera nepakartojama. Per savaitæ girdëdavau tai, ko Lietuvoje neiðgirsi per sezonà.

APIE ORKESTRÀ Orkestro dirigentas pirmiausia turi bûti asmenybë. Antra - turi bûti nors dalinë meilë muzikai. Juokauju. Muzikà privalu bûti ne juokais ásimylëjus.

Orkestras - kalbantis kûnas, kurá tu panaudoji ne tik savo idëjoms realizuoti, bet kuris tave ir moko, ir verèia keistis, ir brandina. Tai simbiozë. Dirigentas negali tobulëti be orkestro kaip ir orkestras be dirigento. Bandau áaugti á tai ir suprasti ið vidaus.

Esu Vokietijos Ðiaurës Reino-Vestfalijos jaunimo simfoninio bei kamerinio orkestrø kviestinis dirigentas. Darbo Vokietijoje ir Lietuvoje skirtumus sàlygoja muzikavimo tradicijos, kurios Vokietijoje susiformavo nuo senø laikø. Ten muzikuoja ir maþi, ir pagyvenæ. Labai iðplëtota chorø ir orkestrø veikla. Rûpinamasi ne tik, kad jie steigtøsi, bet ir gyvuotø.

Daroma viskas, kad egzistuotø kultûra, nors finansavimo atþvilgiu Vokietija iðgyvena taip pat ne geriausius laikus.

APIE KLAUSYTOJUS IR KRITIKÀ Ðiuolaikinei publikai reikia formavimo, auklybos, jai negalima pasiûlyti bet ko. Reikia siûlyti tai, kas turi vertæ ir emocijà. Dvasininkija turi toká terminà - formacija. Tai reiðkia formavimà.

Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems reikia motyvacijos, kuri skatina kaþko

siekti. Antra - þmogus turi á kà nors lygiuotis. Taigi turi bûti asmenybës, á kurias þmonës þvelgtø su pagarba. Treèia - tikrumas. Gali apgauti, taèiau tai truks neilgai. Dirbdamas su þmonëmis, kurie yra ir potencialûs klausytojai, negali bûti su kauke. Dirigentas visà laikà á vienus atsisukæs veidu, á kitus - nugara. Veidas - tai áprasta, o nugara... Ji tampa tarsi ðarvas, savotiðka kaukë, leidþianti ne tik apsiginkluoti, bet ir kurti su klausytoju kontaktà, tiesioginá santyká, bendrystæ.

Tuos dalykus atradau neseniai. Viena klausytoja yra sakiusi, kad dël mano rankø jai viskas aiðku, taèiau ji skaitanti ið mano nugaros. Jeigu taip yra ið tikrøjø, tai - puiku.

Klausytojas juk yra kartu ir kritikas, ir rinkos barometras. Jeigu jam nepatiks, jis daugiau á koncertà neateis. Spaudà visada stengiuosi perskaityti, taèiau mano personalija kol kas iðvengë negatyvios kritikos. Todël manyje nëra baimiø, neapykantos, fobijø ar perdëto recenzijø sureikðminimo. Uþ tai esu dëkingas. Antra vertus, esu pakankamai stiprus, kad skaudþiai nereaguoèiau á kritikà.

APIE KÛRYBÀ Nesu kompozitorius. Kai kûriau, tuo metu buvo vidinis poreikis, kuris realizavosi tokia forma. Að þinojau, kam að tai darau, kas tuos kûrinius atliks, maèiau þmoniø, kurie atliks tà muzikà, veidus.

Man buvo malonu ir artima. Kûriau chorinius kûrinius, nes tuo metu gyvenau „chorinëje terpëje”. Taip pat pradëjau aranþuoti instrumentinæ muzikà, gilintis á instrumentø specifikà ir aranþuoti.

Pagrindinë motyvacija kuriant ir atliekant muzikà yra tai, kad ji pasiektø þmogø. Ar ta muzika sena, ar ji nauja - man visai nesvarbu. Svarbu jos idëja, tikrumas ir iðlikimo vertë. Jeigu muzika gyva tûkstantá metø, ji gyvuos dar tûkstantá. O tai, kas kuriama ðiandien... Mes turime propaguoti, kadangi esame ðiø dienø liudininkai ir liudytojai, gyvename èia ir dabar.

Galbût ið èia ir iðplaukia mano svajonë - tapti profesionalu, reikalingu muzikantams ir publikai, kad bûèiau ne prievolë, bet prieþastis ir pasekmë, o jie galëtø kabintis á mane ir bûèiau jiems naudingas.

Man nepatinka taðkas, nes jis yra baigtis. Man patinka daugtaðkiai... Taðkas liudija, kad prasideda naujas sakinys, bet...

Niekada negalëèiau ties chorine kûryba padëti taðko, nes ji mane traukia, að jà suprantu ið vidaus ir iki galo. Todël ádomiausia man - vokalo ir orkestro sintezë (pavadinkime tai daugtaðkiu). 

Nuomonë Ð.m. lapkrièio 13-14 d.

Lietuvos Muzikos Akademijoje vyks II-asis Juozo Gruodþio pianistø - koncertmeisteriø KONKURSAS Respublikinis konkursas, kurá rengia Lietuvos Muzikos akademijos koncertmeisterio katedra, organizuojamas dviem lygiais: I. A grupëje – lapkrièio 13 d. kvieèiami dalyvauti Lietuvos menø gimnazijø moksleiviai bei konservatorijø studentai.

Laureatai bus apdovanoti diplomais II. B grupëje - lapkrièio 14 d. varþysis LMA bei LMA Kauno fakulteto I - IV kursø studentai.

Nugalëtojai bus apdovanoti laureatø diplomais bei piniginëmis premijomis, kurias ásteigë prof. V. Landsbergio fondas: I - premija - 600 lt.

II - premija - 500 lt.

III - premija - 400 lt.

Lapkrièio 13 d. vyks ir pedagogø mokslinë - metodinë konferencija tema Akompanimento meniniai - interpretaciniai bei metodiniai aspektai. Praneðimai bus publikuoti atskiru leidiniu, o menø gimnazijø bei konservatorijø pedagogams bus áteikti atestaciniai paþymëjimai.

Paraiðkos priimamos iki ð.m. spalio 15 - tos dienos Konkursà remia Lietuvos Muzikos Akademija, Lietuvos muzikø sàjunga, prof.V. Landsbergio fondas

2003 m. lapkrièio mën. 3 - 8 d.

Lietuvos klasikinës gitaros klubas “Motus Recto” kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija, Danijos, Suomijos, Ðvedijos, Norvegijos ambasadomis ir Danijos kultûros institutu rengia treèiàjá tarptautiná gitaros festivalá “ÐIAURËS PAÐVAISTË - 2003”.

Projekte dalyvaus gitaros virtuozai - solistai ir ansambliai ið Danijos, Suomijos, Ðvedijos, Norvegijos ir Lietuvos.

Koncertø programoje skambës ávairiø epochø, þanrø ir stiliø muzika.

Koncertai vyks: lapkrièio 4 d, 18 val.

Birðtone, kultûros centre 5 d, 18 val. Ðiauliuose, filharmonijoje 6 d, 19 val. Vilniuje, filharmonijoje 7 d, 18 val. Kaune, filharmonijoje

Kûrybiðkas tradicijø turtinimas – ar chuliganiðkas griovimas?

Ne taip seniai, birþelio 30–liepos 6 dienomis, visa Lietuva paminëjo Valstybës dienà, susijusià su karaliaus Mindaugo karûnavimo 750-osiomis metinëmis. Tai buvo tikrai didinga ðventë, verta Mindaugo karûnos. Visi ðios graþios ðventës renginiai – pradedant tautinio kostiumo kolekcijos demonstravimu ir baigiant Dainø diena (su iðlygomis) – vël leido pajusti, jog esame ið amþiø glûdumos atëjusi ir dar neiðnykusi tauta. Taip ir norëjosi tikëti, jog Lietuvoje vël Gëris nugalës blogá, Tiesa – melà, o bebaigiàs ásiðaknyti beviltiðkumas áþiebs Viltá.

Taèiau kaip visada tokio masto renginiuose neiðvengta klaidø, nesklandumø ar kitokiø neapsiþiûrëjimø. Dainø dienà praktiðkai rengë trijø asmenø brigada (gal su kai kuo ir pasitardama).

Jie parengë scenarijø, parinko repertuarà ir (ko gero) Dainø dienos dirigentus. Na, ir visa kita, kas susijæ su Dainø diena. Suprantama, jog ði brigada ádëjo daug triûso, fizinës bei dvasinës energijos, aukojo savo laikà, kad ðventë bûtø ádomesnë, turiningesnë, kad bûtø iðvengta rutinos.

Uþ visa tai ðiems þmonëms galima tik bièiuliðkai paspausti rankà – bravo kolegos!

Ir vis dëlto kaþkoks vidinis jausmas neleidþia to padaryti, ypaè kai prisimeni tariamà “naujoviðkumà”, vaikø ir jungtinio choro repertuarà, ðventës dirigentø parinkimà ir pagaliau Dainø dienos scenarijø.

Vertindamas ið ðalies, ne “ið vidaus”, galëtum tik optimistiðkai pasidþiaugti. Chorø susirinko gausiai. Nepasitvirtino “graudþiø verksmø” balsai: “Viskas griûva, chorai byra, nebus kam dalyvauti Dainø ðventëje”. Chorai skambëjo neblogai (aèiû kolektyvø vadovams, parengusiems chorus), ne vienà kûriná þiûrovai praðë pakartoti. Viskas lyg ir puiku. Taèiau èia ir stabteli. O kur pagarba tradicijai? Ðtai vaikø ir jungtinio choro repertuaras. Ðalia vieno kito tikrai vertingo kûrinio sunku ásivaizduoti didesná ðlamðtà. Aiðkus noras sekti Lietuvos “popþvaigþdþiø” pëdomis ir átikti prastam skoniui.

Ar jau mûsø chorinë kultûra tiek nusmuko, kad be “popsø” mëgdþiojimo nieko daugiau nesugebame? Jeigu kam labai norisi “popsø”, burkite tokio stiliaus chorus (beje, jø Lietuvoje jau keletas yra) ir renkite savo ðventes. O choro menas yra elitinis ir vilktis “popsø” uodegoje kaþkaip nepadoru. Matyt, ne tam mûsø chorø patriarchai organizavo dainø ðventes, kad ðiandien iðvystø jø karikatûrà. Kà bekalbëti apie prastà muzikà, lydinèià ðventus þodþius “tëvynë” ar “gimtinë”, kai jie jau tampa vos ne keiksmaþodþiais. Tai á tokias “naujoves” mes einame? O kur lietuviø chorinë klasika? Á ðiukðlynà jà, kaip atgyvenusià?

Apie ðventës dirigentø parinkimà. Puiku, kad ant garbingos pakylos pamatëme naujø, jaunø veidø. Graþu, kad ðventëje dirigavo dirigentai ið kitø miestø ar provincijos. Natûralus gyvenimo procesas, kai jaunoji karta keièia senàjà. Rudená lapai nukrinta, pavasará sprogsta nauji. Bet ar iðlaikytas tradicinis principas – Dainø ðventëje diriguoja tik geriausiø Lietuvos chorø vadovai?

Suprantama, buvo ir tokiø. Bet, deja, ne visi. Ir

tie “ne visi” neaiðku, kaip atsirado. Juk Lietuva ne tokia didelë, kad vieni kitø nepaþintume ir nematytume, kas ko vertas. Be to, jeigu jau uþlipai ant ðios garbingos pakylos, bûk malonus diriguoti bent jau profesionaliai. Dabar ne “vargonininkø gadynës” laikai. XXI amþiuje privalu diriguoti profesionaliai, o ne visaip staipytis. O gal èia taip pat “naujovës”?

Pagal tradicijà Valstybës himnà diriguodavo seniausias, þinomiausias Lietuvos choro dirigentas patriarchas (o tokiø Lietuvoje dar turime). Ar vienas þinomiausiø ir intensyviai dirbanèiø choro dirigentø Lietuvoje jau tiek “nukarðæs”, kad jam patikëtas seniausio dirigento vaidmuo? Tai taip pat tradicijø turtinimas?

Dainø dienos scenarijus ið pirmo þvilgsnio atrodytø apgalvotas ir ádomus (bent jau formos poþiûriu). Bet labai jau netikusiai parinkta vieta vaikø chorams. Ar protinga vaikø chorus nukelti á paèià koncerto pabaigà, kad po to vidurnakèiais jie gráþtø á namus ar nakvynës vietas? Gal tada koncertà reikëjo pradëti bent dviem valandom anksèiau. O jeigu koncertas turëjo pasitarnauti fejerverkams, tai verta pagalvoti, kas svarbiau.

O ir tie fejerverkai jau pradeda pabosti, nes be jø jau neapsieinama bene visuose didesniuose renginiuose.

Taigi – tradicijos ir naujovës. Sustabarëjusios tradicijos taip pat kaip naujovës dël naujoviø veda á niekur. Á Dainø ðventës mirtá. Tradicijos turëtø bûti kûrybiðkai turtinamos ir puoselëjamos, o naujovës negali iðsigimti á “kad ir neþmoniðkai, bet vis kitoniðkai”.

Dël èia pareikðtø pastabø reikëtø priekaiðtauti ne tik mano minëtai brigadai, bet visiems chorvedþiams. Juk scenarijus laimëjo “konkursà” vienas ið vieno. Daugelis chorvedþiø në pirðto nepajudino, kad ávyktø bent keliø scenarijø konkursas. Arba ið keleto padaryti vienà kiek galima geresná. Juk trijø asmenø brigada taip pat ne visagalë ar visaþinë. Kaip sugebëjo, taip padarë. Tik gaila, jog nevertino patarimø ið ðalies. Senovës kinø patarlë sako: “Kuo daugiau kvailiø vienoje vietoje, tuo daugiau iðminties”. Ar nevertëtø mums visiems, kam rûpi chorinës kultûros ateitis, susitelkti á gausesná “kvailiø” bûrá ir jau dabar pradëti galvoti apie kità Dainø ðventæ. Galvoti, kaip praturtinti naujovëmis ðá puikø renginá iðlaikant pagarbà tradicijoms. Nes avantiûristø, sugebanèiø pasinaudoti biudþeto pinigais, visada atsiras.

Praëjusi Dainø ðventë ið esmës sukarikatûrinusi choro menà, – kelias, vedantis á niekur.

P. S. Pastaraisiais metais iðleistos dvi knygos apie þymius Lietuvos choro dirigentus – Anicetà Arminà ir Klemensà Griauzdæ. Buvo viltasi, jog Dainø ðventëje chorø vadovai, suvaþiavæ ið visos Lietuvos, bus paakinti ásigyti ðiø knygø.

Deja... Tie, á kuriuos buvo kreiptasi, nepajudino ir maþojo pirðtelio. O kam? Juk tai jau praeitis, “seniena”. Dabar mes kuriame “naujoviðkai” ir griauname “sustabarëjusias” tradicijas. Gal priekaiðtingos Armino ir Griauzdës akys, þvelgianèios ið kapo, grybðtelës “naujoviø” mëgëjø sàþinæ?

Turëkime vilties.

Lina DUMBLIAUSKAITË

Muzikos barai /37

Portretas Daina KLIMAUSKAITË

V

isus ðiuos metus ávairiose Kauno koncertø salëse su dideliu pasisekimu vyksta Kauno muzikinio teatro solisto Juozo Malikonio koncertai, tampantys graþia pernai savo 60-metá paþymëjusio dainininko jubiliejiniø koncertø tàsa.

Vasario 19 d. pilnutëlëje jaukioje Miko ir Kipro Petrauskø lietuviø muzikos muziejaus salëje vyko Juozo Malikonio kûrybos vakaras, liepos mënesá, Paþaislio festivalio metu, vokalistas koncertavo Kauno rotuðëje.

Savo reèitalyje Petrauskø muziejuje dainininkas atliko labai ávairø repertuarà, taèiau neátraukë á já teatre dainuojamø veikalø. Sukauptai, dramatiðkai suskambëjusiuose G.Verdi Fiesko romanse ið operos „Simonas Bokanegra”, Silvos reèitatyve ir arijoje ið operos „Ernanis”, G.Meyerbeerio Marselio dainoje ið operos „Hugenotai” bei V.Bellini Rudalfo kavatinoje ið operos „Somnambula” jutome gerà vokalo mokyklà, bel canto

Juozas Malikonis

Juozo Malikonio kûrybinio portreto bruoþai subtilybes. J.Massenet „Elegija” kaip ir G.Paisiello „Kai nerimas ðirdá uþvaldo” þavëjo kantilena ir juslumu, M.Glinkos „Abejonë” ir P.Èaikovskio „Aðara virpa” jaudino dideliu dainininko ásijautimu, niuansø kontrastais. Emocionaliai kiek laisvesne maniera skambëjo ir A.Braþinsko, A.Raudonikio, D.Kabalevskio, A.Guriliovo kûriniai. Pastarojo romansas „Iðskrido paukðtelë” klausytojus sujaudino paties dainininko jausmø proverþiu dël „taip greit prabëgusios jaunystës”. Kità nuotaikà teikë komiðkai atlikti Þupano kupletai ið J.Strausso operetës „Èigonø baronas” bei bisui atlikta M.Petrausko harmonizuota lietuviø liaudies daina „Ðià naktelæ”.

Klausydami dainininko jautëme didelá jo muzikalumà, kiekvieno kompozitoriaus muzikos stiliaus subtilybes. Labai intymiai, þaidþiant vokalo spalvomis, dinamine balso skale, tik Malikoniui bûdingomis balso intonacijomis, dainininkas sugebëjo sugestijuoti jaudinantá pokalbá su klausytojais. Ðio pokalbio jautria dalyve tapo pianistë Virginija Daugirdienë, akompanavusi dainininkui.

M. ir K.Petrauskø muziejaus kolektyvas labai graþiai

Muzikos barai /38

mini ávairias ðiandien besireiðkianèiø ir jau Anapilin iðëjusiø menininkø sukaktis ir jubiliejus. Ir ðá kartà su meile koncertà organizavo ir vedë muziejaus darbuotoja muzikologë Kristina Mikulièiûtë-Vaitkûnienë. O þiûrovai ilgai nenorëjo po koncerto skirstytis ir, dainininko pakviesti, pasiliko pabendrauti prie puodelio kavos. Ðis puikus koncertas teikë akstinà retrospektyviai paþvelgti á Juozo Malikonio kûrybos kelià. Á Kauno muzikiná

Some Strokes in the Portrait of Juozas Malikonis The M. and K. Petrauskas Lithuanian Music Museum often organises concerts and soirées to mark various anniversaries of famous Lithuanian musicians, both contemporary ones and those who are no longer with us.

One of such concerts, which was hosted by the musicologist Kristina MikulièiûtëVaitkûnienë and featured the soloist of the Kaunas Music Theatre Juozas Malikonis and his accompanist Virginija Daugirdienë, took place on 19 February. It continued the series of jubilee concerts of the singer, who celebrated his 60th anniversary last year.

The article tells about Juozas Malikonis’ career, his roles at the Kaunas Music Theatre and his concerts at home and abroad.

Daina KLIMAUSKAITË

Juozas Malikonis – Don Þuanas

teatrà solistas atëjo prieð trisdeðimt ketverius metus ir iðkart atkreipë teatralø ir publikos dëmesá. Aukðta, liekna figûra, „elgrekiðkas” veidas, elegantiðka laikysena - tikras artistas. Iðties bûdamas tikru artistu, Juozas niekad neturëjo to bravûriðko anturaþo, kuriuo neretai dabinasi teatro þmonës. Þodþiu, jis niekad nebuvo linkæs á bohemiðkumà. Visad malonus, mandagus, daug skaitantis, viskuo besidomintis, Juozas - sudëtinga, neeilinë asmenybë. Nestandartinis jo màstymas þadina ir, sakyèiau, savotiðkà savigrauþà, nepasitenkinimà savimi, abejones dël kûrybinio darbo. Ir net jeigu jo gyvenime ir kûryboje viskas klostosi gerai, Juozas gali grauþtis dël þmogaus prigimties ar pasaulio netobulumo. O gal bûtent tas nerimastingumas ir áþiebë kûrybinæ liepsnà, vadinamà talentu, kuria dainininkas yra su kaupu apdovanotas.

Kada Juozas Malikonis suvokë, kad pasuks dainininko keliu? Gal mamos dainø paveiktas, o gal garsaus þemieèio Vaclovo Daunoro, tuometinio Juozo kumyro, ðlovë skatino rinktis scenà?

Dainavo Þagarës vidurinës mokyklos saviveikliniame kvartete, baigæs mokyklà, pradëjo dainuoti „Lietuvos” ansamblyje, ástojo á Tallat-Kelpðos muzikos mokyklà, paskui - Vilniaus valstybinë konservatorija - profesoriaus Z.Paulausko vokalinio meistriðkumo klasë. Èia atëjo ir pirmas didelis pasisekimas: bûdamas dar ketvirto kurso studentas Juozas talkino diplomantø spektaklyje, atlikdamas Mefistofelá Ch.Gounod operoje „Faustas”, ir sulaukë atsiliepimø, pranaðaujanèiø graþià ateitá. Tad Malikonio debiutas Kauno muzikiniame teatre 1969-aisiais paliudijo vokalisto - dainuojanèio aktoriaus potencialias kûrybines galias. O atliko jis savo neigiamà vaidmená, ilgus metus dainuojamà ir kitame pastatyme (reþisieriaus G.Þilio pavadintame „Margarita”), - Mefistofelá. Tai nebuvo áprastas „ðaliapiniðkas” grësmingas velnias, daugelio bosø tiraþuojamas ir todël tapæs savotiðku ðtampu. Malikonio Me-

fistas buvo labai plastiðkas, judrus ir jo grësmë slypëjo áþvalgiame gudrume. O turtinga áprasmintais niuansais vokalinë partija padëjo ákûnyti iðraiðkingà ðio garsaus personaþo variantà. Bëgant metams vaidmuo, be abejonës, kito: velniûkðtis tapo velniu. Nuo debiuto prabëgo trisdeðimt ketveri metai. Sukurta per ðeðiasdeðimt reikðmingø ávairiø þanrø vaidmenø. Jie teikë solistui primarijaus statusà, muzikinës visuomenës pripaþinimà ir, svarbiausia, didelæ publikos meilæ. Malikoniui buvo suteiktas ir Lietuvos Respublikos liaudies artisto vardas.

Visi dainininko vaidmenys paþenklinti jo paties neeilinës asmenybës talentu, aukðta scenine kultûra. Kà iðskirti ið solisto operiniø vaidmenø sàraðo?

Figarà W.A.Mozarto „Figaro vedybose”, Plumketà F.Flotovo „Martoje”, Petruèijø V.Ðebalino „Uþsispyrëlës sutramdyme”, Vandená A.Dvoráko „Udinëje”, Umbertà G.Pergolesi operoje „Tarnaitë-ponia”, Don Þuanà W.A.Mozarto operoje? Be abejonës, virðûnës yra Figaras ir ypaè Don Þuanas: muzikos ir vaidmens mastai.

Juozo Malikonio Don Þuanas puikiame dirigento S.Sondeckio, reþisieriaus G.Þilio ir scenografo R.Gibavièiaus spektaklyje privertë naujai apmàstyti senàjà legendà. Solistas paþvelgë á savo personaþà ne tik kaip á suvedþiotojà, bet kaip á idëjà, kuri turëtø plëtotis idealo linkme: tai tapo vaidmens ir Don Þuano poelgiø varomàjà jëga. Idealo neradimas ir suteikë Don Þuanui sarkazmo, save griaunanèio ánirðio. Ið to kilo ir iððûkis aplinkai. Tai, dainininko supratimu, nebravûriðka asmenybë, netradicinë, stipri, kokios visuomenë daþnai pasigenda. O vokalas operoje, pasak jo, turi bûti tokios stadijos, kad spektaklio metu apie já negalvotumei, o jo arsenalas padëtø atskleisti vaidmens idëjà. Ðis Malikonio vaidmuo tapo daugelio jo vaidmenø kvintesencija. Tad nenuostabu, kad 1981-aisiais tarp Lietuvos muzikiniø teatrø dainininko Don Þuanas buvo pripaþintas geriausiu vaidmeniu.

Muzikinio teatro specifika, kur didþiàjà repertuaro dalá sudaro operetë ir miuziklas, paskatino Juozà, pasikliaujant artistiðkumu ir menine intuicija, vaidinti ir tai, ko konservatorijoje nesimokë. Ið „lengvo þanro” vaidmenø buvo ypaè pamëgtas Don Alonsas („Meile neþaidþiama”) - uþ jaunatviðkà bravûrà, Þupanas („Èigonø baronas”) kaip ir Raspliujevas („Loðimas”) - uþ ryðkø charakteringumà, plastiná pieðiná. Mylimas ir itin pasisekæs buvo ir Henris Higinsas („Mano puikioji ledi”), teikæs galimybæ dinamið-

kai plëtoti charakterá. Labai reikðmingu laikytinas dar vienas legendinis personaþas - Don Kichotas miuzikle „Þmogus ið La Manèos”. Juozas, rodos, gimæs ðiam vaidmeniui: nerimastingas, nemokantis ir nenorintis siekti naudos sau, idealistas… kuo ne Don Kichotas? Paties solisto þodþiais, laikas bëga ne atlikëjo naudai. Tad daugelis geidþiamø vaidmenø liko praeityje. Taèiau toks menininkas, koks yra Malikonis, ir ðiandien gyvena kûryba: surengtas ne vienas reèitalis Vilniuje ir Kaune, iðleista kamerinës muzikos garso kasetë. Su Filharmonijos simfoniniu orkestru ne kartà atlikta boso partija J.Haydno, G.F.Händelio, W.A.Mozarto kûriniuose, koncertuota daugelyje Europos miestø bei JAV. O ir sceninis darbas atneða naujø vaidmenø.

Ið pastarojo laikotarpio solisto herojø iðskirèiau inteligentiðkus, aristokratiðkus Dþonà Konlaità operetëje „Viktorija” ir Kapitonà fon Trapà miuzikle „Muzikos garsai”. Ir kaip kontrastà jiems - ryðkiai charakterinius, komiðkus Nasonæ „Gasparonëje” ir Bazilá Puaro „Grafe Liuksemburge”. 

Miuziklas “Þmogus ið La Manèos”. Juozas Malikonis – Don Kichotas, Lina Vizbaraitë – Dulsinëja

Muzikos barai /39

Namie ir gastrolëse Lietuvos kamerinio orkestro 2003 metø sezono apþvalga LIETUVOS KAMERINIO ORKESTRO KONCERTAI IR GASTROLËS Apþvelgiant maestro Sauliaus Sondeckio ir Lietuvos kamerinio orkestro 2003 metø koncertinio sezono pasirodymus, greta ásimintinø koncertø Nacionalinës filharmonijos scenoje iðties reikðmingu ávykiu tapo renginiai Lietuvos vaikø muzikos mokyklose. Siekdami atgaivinti Lietuvos periferijø muzikiná gyvenimà, kolektyvas ir jo meno vadovas vienu svarbiausiø dalykø laiko vaikø meninio ugdymo skatinimà. Todël ðiemet Utenos, Pasvalio, Birþø, Kelmës, Tauragës vaikø muzikos mokyklø, Jonavos meno mokyklos salëse buvo surengti nemokami orkestro mecenato Telekomo finansuojami koncertai. Birþelio mënesá maestro gimtajame mieste Ðiauliuose ávyko tarptautinis Sauliaus Sondeckio jaunøjø stygininkø konkursas, sukvietæs daugiau kaip 70 jaunøjø dalyviø. Ðiemet, kaip jau daugiau nei 30 metø, kiekvienà vasarà pajûrio kurorto gyventojus ir sveèius á kamerinës muzikos vakarus pakvieèianèios Palangoje skambëjo „Nakties serenados”. Kaip þinoma, ðià vasarà renginys sulaukë itin didelio dëmesio, ðákart – spaudos atstovø. Taèiau apie tai vëliau. Taip pat ðiø metø vasarà maestro Sondeckis ir LKO kartu su smuikininke Ingrida Armonaite grieþë Klaipëdos muzikinio teatro rengiamo 6-ojo operos ir simfoninës muzikos festivalio „Muzikinis rugpjûtis pajûryje” atidaryme Juodkrantës kultûros namø lauko estradoje.

Be pasirodymø Lietuvos scenose, LKO taip pat grieþë uþsienio ðaliø salëse. 2003 metais koncertinio sezono gastroliø marðrutai iðties labai iðsiplëtë: pirmà kartà buvo surengti pasirodymai Kosta Rikos, Maltos, Turkijos, Ðveicarijos publikai. Per pirmàjà sezono kelionæ maestro Sondeckis ir LKO buvo pakviesti pagrieþti iðkilmingame Prezidentûros kiemo atidarymo koncerte Maltoje kovo mënesá. Balandþio viduryje orkestras pakviestas dalyvauti tarptautiniame Ankaros festivalyje Turkijoje. Diriguojant Sauliui Sondeckiui buvo surengti du pasirodymai Ankaros koncertø salëse, lietuviø muzikai taip pat grieþë tiesioginiame Turkijos televizijos eteryje. Taèiau bene ádomiausia ðiø metø kelionë – tai vieðnagë Centrinës Amerikos valstybëje Kosta Rikoje. Lietuviø muzikai buvo pakviesti dalyvauti 13-ajame Kosta Rikos tarptautiniame klasikinës muzikos festivalyje kartu su þymiais kolektyvais ir atlikëjais ið Vokietijos, Vengrijos, Peru, Argentinos ir JAV. Trijuose LKO koncertuose, be klasikinio repertuaro, ðios ðalies gyventojai iðgirdo ir lietuviø muzikos – J. Naujalio, M. K. Èiurlionio ir F. Bajoro kûriniø. Du koncertus orkestras surengë San Chosë nacionaliniame teatre. Èia lietuviø muzikai koncertavo kartu su Maskvos didþiojo teatro soliste Olga Èerniðova bei Pietø Amerikoje gerai þinomu obojininku ið Kosta Rikos Jorge Rodgriguezu. Treèiasis Lietuvos kolektyvo pasirodymas surengtas egzotiðkajame Los Suenos kurorte prie Ramiojo vandenyno. Beje, ið karto po koncerto festivalio vadovas Jordis Antichas pakvietë Lietuvos kolektyvà á kitø metø festivalá.

Orkestras tà patá vakarà buvo pakviestas ir á kitas Centrinës Amerikos ðalis – Panamà, Salvadorà, Hondûrà.

Rugsëjo pradþioje Lietuvos kamerinis orkestras gráþo ið paskutinës vasaros kelionës á Ðveicarijà. Ðioje ðalyje LKO muzikantai grojo jungtiniame tarptautinio klasikinës muzikos festivalio „Septembre Musicale” specialiai suburtame orkestre „Orchestre du Septembre Musical 03”, kurio pagrindà kartu su Ðveicarijos filharmonijos orkestro muzikais sudarë lietuviø muzikantai.

Jungtinis kolektyvas rugpjûèio 27 dienà Montro miesto salëje „Auditorium Stravinski” pradëjo festivalá. Trijø koncertø metu jam dirigavo Milano „La Scala”, Niujorko „Metropolitan Opera”, Londono „Covent Garden” operos dirigentas Nello Santi, Hamburgo, Vokieèiø operos Berlyne Danijos radijo simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Gerdas Albrechtas.

ORKESTRO ÁRAÐAI 2002 metø pabaigoje „Teldec/Warner” kompanijos iðleisto Sauliaus Sondeckio diriguojamo LKO ir trimitininko Sergejaus Nakariakovo kompaktinio disko interpretacijà (diske áraðyti J. N. Hummelio, W. A. Mozarto, C. Weberio ir C. Saint-Saënso kûriniai) muzikinis þurnalas Fono Forum 2003-iøjø vasará paskelbë penkiø þvaigþduèiø ávertinimu. „Saulius Sondeckis ir jo fenomenalus kamerinis orkestras savo muzikavimu solistui suteikë tarsi minkðtà

Muzikos barai /40

2003 sausyje S. Sondeckis dirigavo Rusijos valstybiniam akademiniam simfoniniam orkestrui Maskvos P. Èaikovskio konservatorijos Didþiojoje salëje Lietuvos kamerinis orkestras XX Ankaros muzikos festivalyje Malta, Valletta. Koncertas Prezidento rûmø kiemo atidarymo iðkilmëms Kosta Rika. LKO prie Nacionalinio teatro San Chose, kuriame koncertavo

samanø pagrindà, garsais apgaubdami trimito skambesá ir kaskart kurdami su solistu dialogà”, – raðoma Fono Forum.

Taip pat ðiais metais pasirodë Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo K. A. Rickenbacherio, ir anglø aktoriaus Piterio Ustinovo (skaitovo partija) atliktas L. van Beethoveo Die Geschöpfe des Prometheus áraðas.

2003-IEJI MAESTRO SAULIUI SONDECKIUI 1988 metais Sankt Peterburge subûrus Rusijos valstybinio Ermitaþo kameriná orkestrà, kolektyvas oficialiai „Cameratos” vardu áteisintas 1994-aisiais. Nuo pat pradþiø ðiam orkestrui vadovaujantis maestro Sondeckis ðiemet geguþës mënesá su kolektyvu koncertavo Gdanske ir Torûnëje. Balandþio mënesá Sankt Peterburge vykstant dainininkës J. Obrazcovos vokalistø konkursui, orkestras dalyvavo jubiliejiniame Obrazcovos 40-ies metø veiklos koncerte. Liepos mënesá Þiemos rûmø Didþiajame kieme, aukðtai padangëje dviem lëktuvams dirbtinai sulaikant liûtá ir sklaidant debesis, „Camerata” kartu su sopranu Liubove Kazarnovskaja koncertavo viename ið 3iojo tarptautinio festivalio „Karnavalas Ðiaurës Venecijoje” koncertø.

Kaip þinoma, LKO meno vadovas nuo 1999 metø vadovauja Patros miesto orkestrui (Graikija). Ðiemet Atënuose antikinio teatro erdvëje Sauliaus Sondeckio diriguojamas Patros orkestras kartu su aktoriumi Jeremy Ironsu ir aktoriø komikø trupe surengë teatralizuotà pasirodymà. 2003-iøjø vasaros festivalyje ðis kolektyvas kartu su Spivakovo orkestru atliko P. Èaikovskio Prisiminimus apie Florencijà.

Taip pat ðiø metø pradþioje – sausio mënesá – maestro buvo pakviestas diriguoti Rusijos valstybiniam akademiniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Markas Gorenðteinas) koncerte Maskvos P. Èaikovskio konservatorijos Didþiojoje salëje. Balandþio mënesá su Taðkento simfoniniu orkestru Saulius Sondeckis ðiuolaikinës muzikos festivalyje Taðkente grieþë P. Vasko, A. Pärto kûrinius, taip pat skambëjo B. Kutavièiaus Dzûkiðkos variacijos.

2003-ieji dirigentui Sauliui Sondeckiui iðties ásimintini. Ðiais metais maestro buvo áteiktas Lietuvos muzikos akademijos garbës daktaro vardas, Estijos Respublikos garbës apdovanojimas. Balandþio mënesá Lietuvos kamerinio orkestro koncerte, skirtame didþiojo austrø dirigento H. von Karajano 95-øjø metiniø minëjimui, Austrijos Respublikos nepaprastasis ir ágaliotasis ambasadorius dr. Michaelis Schwarzingeris maestro Sauliui Sondeckiui áteikë pirmos klasës Austrijos garbës kryþiø (beje, tai pirmasis ðios ðalies apdovanojimas Lietuvos pilieèiui).

POST SCRIPTUM: PROTESTAS DËL „NAKTIES SERENADØ” Straipsnio pradþioje kalbant apie LKO vasaros tradicijà Palangos gintaro muziejuje – „Nakties serenadas”, nepaminëta, jog ðiemet ðis kamerinës muzikos vakarø ciklas átrauktas á naujà festivalá. Taigi ðià vasarà Lietuvos nacionalinë filharmonija, kompanija „Pro Arte” ir Palangos miesto savivaldybë Palangoje suorganizavo pirmàjá klasikinës muzikos festivalá „Palangos vasaros naktys”, á kurio sudëtá átraukë jau 33 metø tradicijà turintá renginá „Nakties serenados”. LKO koncertø ciklà árëmino Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo brito Martino Yateso, ir Londono „West End Musicals” solistø atidarymo koncertas bei Lino Rimðos muzikinis koliaþas Opera in da House naujojo festivalio pabaigoje. Tai suþinojæs, maestro Saulius Sondeckis pareiðkë protestà, kad „Nakties serenados” á naujo festivalio sudëtá buvo átrauktos be jo, taip pat be LKO direktorës Audros Keniausytës þinios. Paradoksalu, taèiau „Palangos vasaros naktø” festivalio reklaminëje afiðoje tarp rëmëjø netgi neliko LKO mecenato logotipo, kurio, galima sakyti, dëka ðià vasarà skambëjo „Nakties serenadø” ciklas.

Rima POVILIONIENË

KLAIPËDOS PUBLIKOS OVACIJOS – PROFESORËS SULAMITOS ÞIÛRAITIENËS MOKINIUI, GRAIKØ PIANISTUI PANOSUI KARANUI Malonu paþymëti, kad Klaipëdos scenà vis daþniau renkasi ne tik þymûs Lietuvos menininkai, bet ir puikûs atlikëjai ið uþsienio. Ðiø metø geguþës 16 dienà KU Menø fakulteto koncertø salëje skambino pianistas, tarptautiniø konkursø laureatas, Londono karaliðkosios muzikos akademijos studentas, profesorës Sulamitos Þiûraitienës-Aronovsky mokinys Panosas Karanas.

Vyresniosios kartos muzikai gerai prisimena profesoræ S. Þiûraitienæ, iki 1970 metø gyvenusià Vilniuje ir dësèiusià fortepijono specialybæ tuometinëje Valstybinëje konservatorijoje. Dauguma jos buvusiø mokiniø tapo pripaþintais menininkais: tai LMA docentas R. Kontrimas, Vilniaus 4-osios vaikø muzikos mokyklos direktorius R. Ðimulynas, ilgà laikà Klaipëdos S. Ðimkaus aukðtesniojoje muzikos mokykloje ir LMA dirbusi ðiuo metu Vengrijoje gyvenanti pianistë E. Karcub, klaipëdieèiams gerai paþástama puiki pianistë ir pedagogë KU docentë J. Neniðkytë ir kt. Turbût neapsiriksiu pasakiusi, kad nëra Lietuvoje muzikos mëgëjo, neþinojusio nuostabaus dþiazo pianisto, ðviesios atminties Balio Þiûraièio, profesorës sûnaus ir mokinio.

Graikø pianistas Panosas Karanas

1970 metais S. Þiûraitienë emigravo á Anglijà, kur jos karjera susiklostë ypaè sëkmingai. Ji buvo priimta profesoriauti Londono karaliðkojoje muzikos akademijoje, kur tebedirba iki ðiol. Per tà laikà daugiau kaip 30 jos mokiniø tapo tarptautiniø pianistø konkursø laureatais (daugelis jø – pirmøjø vietø laimëtojais).

Profesorë vedë meistriðkumo kursus Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancûzijoje, Izraelyje, dalyvavo daugelio prestiþiniø tarptautiniø pianistø konkursø þiuri darbe.

S. Þiûraitienë-Aronovsky – Londono tarptautinio pianistø konkurso steigëja ir meno vadovë. Ðio konkurso mecenatas ir globëjas – Velso princas Charlesas, o konkurso rëmëjø gretose – ministras pirmininkas Tony Blairas ir kiti þymûs Britanijos politikai bei menininkai.

Ilgai negirdëjome profesorës mokiniø, todël susidomëjæ laukëme jaunojo laureato reèitalio. Dþiugu, kad koncertas neapvylë. P. Karanas puikiai skambino sudëtingà, stilistiðkai ávairià, aukðèiausio pianistinio meistriðkumo reikalaujanèià programà.

Koncerto pradþioje þaismingai nuskambëjo W. A. Mozarto Sonata B-dur, K333, subtiliai ir prasmingai pianistas atliko Brahmso Septynias fantazijas, op. 116. Antrojoje koncerto dalyje P. Karanas spalvigai, techniðkai laisvai skambino Debussy Vaizdø (Images) 1-àjá sàsiuviná, atskleisdamas iðraiðkingus impresionistinius muzikos paveikslus.

Jaunam pianistui ypaè artima emocionali, temperamentinga, virtuozinë muzika. Vaizdingai, betarpiðkai ir laisvai skambëjo Granadoso Ðokis su þiburiu ið ciklo Gojeskos. Koncerto pabaigoje atlikta Liszto Vengriðkoji rapsodija Nr. 6 klausytojus suþavëjo nepriekaiðtingu jaunojo atlikëjo virtuoziðkumu ir temperamentu. Audringomis ovacijomis publika ilgai nepaleido pianisto nuo scenos, klausytojø pageidavimu jam teko paskambinti dar tris kûrinius.

P. Karano reèitalis tapo tikra ðvente Klaipëdos muzikos brangintojams, atëjusiems jo paklausyti. Tai liudija ir autografai ant koncerto programø, kuriuos pianistas po koncerto gausiai dalijo suþavëtiems klausytojams.

Jûratë KAROSAITË

Muzikos barai /41

Namie ir gastrolëse

Dar neprasidëjus naujajam Lietuvos nacionalinës filharmonijos sezonui, rugsëjo 4 dienà á ðià salæ rinkosi melomanai – ðákart á Vilniaus rotuðës festivalio koncertà, kuris buvo rengiamas kartu su vaikø onkohematologiniø ligoniø draugija “Paguoda” ir organizacija “Kinderhilfe für Litauen”.

Ne pirmà kartà Lietuvoje kartu su pianiste Graþina Ruèyte-Landsbergiene labdaros koncertà surengë þymus vokieèiø tenoras Peteris Schreieris.

Lietuvoje þymiø kamerinës vokalinës muzikos atlikëjø retai beiðgirsi, todël labai svarbu ðalyje puoselëti vokalinës kamerinës muzikos tradicijas, ir ypaè malonu buvo vël iðgirsti Vilniuje dainuojant garsøjá vokieèiø tenorà. Ðio solisto repertuaras ir koncertø marðrutas nepaprastai platus: ðtai rugsëjo 7 dienà Ðvarcenberge (Austrija) jis kartu su pianistu Wolframu Riegeriu atliko Roberto Schumanno ir Hugo Wolfo dainø programà, rugsëjo 9 dienà su puikiu pianistu Andrásu Schiffu – Schumanno Dainø ratà ir Ludwigo van Beethoveno Tolimajai mylimajai, spalio 21 dienà Tokijuje su Camillo Radicke atliks Schuberto Graþiàjà malûnininkæ. Lietuvos klausytojai koncerte iðgirdo tà paèià programà kaip ir prieð penkerius metus – Þiemos kelionæ (Winterreise, op. 89). Ne vienas klausytojas (beje, tokiø susirinktø gerokai gausesnis bûrys, jeigu bûtø atliekama kita programa) dar atsimena ðio puikaus vokieèiø tenoro Þiemos kelionës interpretacijà 1998 m. ir galëjo jà palyginti su dabar atliktu variantu. Tai, kà girdëjome prieð kelerius metus, paliko labai ryðkius, ðiltus áspûdþius. Suprantama, kad dabar atlikëjai turëjo labai maþai laiko repeticijoms, o praëjæ penkeri metai yra netrumpas laiko tarpas, todël jie scenoje tarsi “ieðkojo” vienas kito ir galutinis bendras interpretacijos rezultatas nevisuomet pasiekdavo klausytojà. Apskritai iðrankûs mûsø klausytojai buvo patenkinti, bet atidesnieji koncerto pirmojoje pusëje turbût pastebëjo, kad atlikëjai nevienodai jauèia tempus. Jie tarsi mëgino ið þiemos sàstingio “iðjudinti” liûdnai keliaujantá þmogø, per sniegà ir tekantá ðaltà polydþio vandená brendantá vokalinio ciklo herojø, taèiau tai ne visuomet pavykdavo. Ðio ciklo atlikimas kelia daug problemø pianistams. Reikia pasakyti, kad Graþina Ruèytë-Landsbergienë su techninëmis problemomis susido-

Muzikos barai /42

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

NAUJAS SUSITIKIMAS SU PETERIU SCHREIERIU

Graþina Ruèytë-Landsbergienë ir vokieèiø tenoras Peteris Schreieris po koncerto

rojo puikiai. Imponavo jos solidus pianizmas, puikus ðios muzikos paþinimas, þavëjo jautriai “iðkeliami” fortepijono partijos intervalai. Buvo galima pajusti, kad pianistei labai artimas Schuberto ciklo herojaus vidinis pasaulis, suprantama jo vienatvë.

Taèiau atsiþvelgiant á abiejø ciklo autoriø – kompozitoriaus ir poeto – amþiø ir aistringà jø poþiûrá á gyvenimà, vyliausi patirti kiek daugiau atlikëjø interpretacijos spontaniðkumo ir ekspresijos. Jø interpretacijà galima bûtø apibûdinti þodþiu “objektyvi”.

Galbût atlikëjams trukdë retkarèiais suskambanèiø mobiliøjø telefonø melodijø pritarimas Schuberto muzikai, ir todël pritrûko tampraus ryðio su klausytoju.

Daugiau ðilumos ir spalvø iðgirdome antrojoje ciklo pusëje, pradedant 13-àja daina Paðtas. Greitàsias ciklo dainas duetas atliko sulaikytais tempais, be jaunatviðko polëkio, nors tokiu filosofiniu siuþeto perteikimo bûdu atlikëjai beveik ir átikino. Tiesa, poetas W. Mülleris mirë 33-ejø, o kompozitorius Schubertas – sulaukæs vos 31-eriø. Abu dþiaugsmà ir nusivylimà meile patyrë bûdami labai jauni. Ðiame koncerte jauno þmogaus vienatvës ir meilës tragedijà atlikëjai perteikë gana solidþiai – tai buvo ne kà tik meile nusivylusio jaunuolio pasakojimas, o gyvenimà patyrusio þmogaus vidinë iðpaþintis, nuspalvinta jaunystës prisiminimø. Dël to labiausiai ðirdin ástrigo svarbiausia ciklo lyrinë daina Liepa ir paskutinë, pati skaudþiausia – Rylininkas. Ðiomis dainomis atlikëjai tiesiog “nupirko” publikà – kiekvienas iðtartas þodis, kiekvienas muzikinis niuansas skambëjo be galo prasmingai, dvelkë iðmintimi.

Beje, 2000 metais Peteris Schreieris galutinai atsisveikino su opera ir atsidëjo baroko muzikai bei XIX

amþiaus vokalinei lyrikai. Tai, kad jis mëgsta J. S. Bacho muzikà, matyti ið jo sceninës iðraiðkos ir interpretacijos – nëra në vienos neapmàstytos frazës, neapgalvotos dinamikos, viskas dainuota daugybæ kartø, kiekvienos natos interpretacija patikrinta laiko.

Koncerte Vilniuje ypaè þavëjo prasmingas, subtilus piano – ið visø 24 ciklo dainø gal tik keturiose nuskambëjo tikras forte, ir tai tik dainø pabaigose. Nors maestro jau 68-eriø, bet jis gana daug koncertuoja. Tai þmogus, pasiekæs visapusiðkos kûrybinës brandos, ið kurios kiekvienas XXI amþiaus menininkas gali tiek daug iðmokti, pasisemti patirties. Juk gyvenimiðkosios vertybës nesensta…

Rûta MIKELAITYTË

LIETUVIAI BERLYNE: YOUNG.EURO.CLASSIC Balandá mûsø kultûros spauda mirgëjo nuo antraðèiø, skelbusiø apie lietuviø vieðnagæ Berlyne. Tàkart ðiuolaikinës muzikos festivalyje MaerzMusik buvo pristatyta trijø Baltijos ðaliø – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – nûdienos kompozitoriø muzika.

Na, o rugpjûtá Berlyne bûta dar vienos progos suskambëti lietuviðkai muzikai – festivalis young.euro.classic antrus metus ið eilës koncertuoti kvietësi Lietuvos muzikos akademijos studentø simfoniná orkestrà, vadovaujamà Roberto Ðerveniko.

Kalbant apie patá young.euro.classic festivalá, galima sakyti, jog jis yra vienas ið Berlyno vasaros renginiø, visà mënesá iðliekanèiø dëmesio centre. Visø pirma èia kaltas kultûrinis ðtilis, ásivyraujantis vasarà, uþsidarius teatrams, atostogaujant orkestrams.

Bûtent tokiu metu muzikuojanèiam Europos jaunimui duris atveria prestiþinë „Konzerthaus” salë, jau ketvirtà kartà kviesdama á minëtàjá festivalá ir siûlydama iðties intensyvià programà – simfoninës muzikos koncertai vyko beveik kasdien, nuo rugpjûèio 8 iki 24 dienos. Antrasis neabejotinai svarbus populiarumà lemiantis veiksnys – plati dalyviø geografija. Ið viso 13 orkestrø (daugiausia – jaunimo) ið Vokietijos, Didþiosios Britanijos, Rusijos, Italijos, Rumunijos, Vengrijos, Èekijos. Festivalio organizatoriai juos ápareigoja pagroti kuo daugiau nacionalinës muzikos. Perþvelgus festivalio programà, visiðkai suprantamas tampa jo pavadinimas, kuriame figûruoja þodþiai „jaunas” ir „klasika”: iðlaikoma ideali pusiausvyra tarp kla-

sikinës ir ðiuolaikinës muzikos. Patys populiariausi ir daugiausiai grojami, kaip visada, tie patys – pradedant Piotru Èaikovskiu, Igoriu Stravinskiu, Gustavu Mahleriu, Dmitrijumi Ðostakovièiumi ir baigiant György Ligeti, Arvo Pärtu, Krzysztofu Pendereckiu ar Magnusu Lindbergu.

Mûsiðkiø programoje liûto dalá uþëmë lietuviðkoji klasika: Mikalojaus Konstantino Èiurlionio simfoninë poema Miðke, Eduardo Balsio Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 (smuiko solo – Ingrida Armonaitë) ir Algirdo Martinaièio Nebaigtoji simfonija. Programà papildë Edvardo Griego jaunatviðkoji Simfonija cmoll. Ðervenikas apie toká programos pasirinkimà Lietuvos muzikos informacijos centrui pasakojo: „Gana vëlai, vasario mënesá, paskambino festivalio organizatoriai ir pasiûlë atvykti dar syká, labai patikæs orkestro koncertas festivalyje praëjusià vasarà. Taip pat, ypaè po sëkmingø Onutës Narbutaitës ir Anatolijaus Ðenderovo kûriniø atlikimø pernai, praðë á koncerto programà átraukti kuo daugiau lietuviø kompozitoriø muzikos. Tuomet mums kilo idëja pateikti plaèià XX amþiaus lietuviø muzikos panoramà (...)”.

Prisiminæs puikø praëjusiø metø orkestro pasirodymà bei entuziastingà publikos reakcijà, Anatolijaus Ðenderovo Concerto in Do ir jo laimëtàjà Europos kompozitoriaus premijà, dirigentas Ðervenikas teigë, kad ir ðiais metais dalyvauta ne maþiau sëkmingai. Jis dþiaugësi tiek savo studentø profesionalumu, tiek gausiai susirinkusios publikos reakcija (maestro pastebëjo, kad ðiuose koncertuose lankosi itin daug jaunimo), be abejo, – ir paèiø renginio organizatoriø iðsakytu itin teigiamu ávertinimu. Beje, galima bûtø priminti, kad Lietuvos muzikos akademijos orkestras buvo vienintelis uþsienio kolektyvas, á festivalá pakviestas du kartus ið eilës! Tik gaila, kad tikëtis treèiojo karto bûtø jau per daug áþûlu – nemaþai orkestrø kol kas tik „stovi eilëje”. Geresnio þenklo, liudijanèio apie susidomëjimà mûsø muzikine kultûra, turbût në nereikia.

Visada rûpi suþinoti, kaip atrodome ið ðalies. Po lietuviø koncerto Berlyno festivalyje young.euro.classic rugpjûèio 11 dienà vokieèiø spaudoje pasirodë keletas entuziastingø recenzijø. Tiesa, visuotinai buvo stebëtasi paskutinio lietuviø vakaro programos kûrinio – Griego Simfonijos c-moll – pasirinkimu. Ðis Griego studijø metø opusas nebuvo vertinamas net paties kompozitoriaus,

tad visai tikëtina, jog LMA orkestras ðá kûriná pasirinko dël paprastos jo muzikinës kalbos, nesukelianèios didesniø sunkumø já atliekant, ar vien todël, kad jau anksèiau turëjo já savo repertuare.

Kad ir kaip bûtø, pagrindiná dëmesá vokieèiø muzikos kritikai skyrë nuskambëjusioms XX amþiaus kompozicijoms bei jø kûrëjams.

Friedemannas Kluge dienraðtyje Der Tagesspiegel retoriðkai klausia: „Kodël visgi pas mus niekas neþino Mikalojaus Konstantino Èiurlionio, dailininko ir kompozitoriaus, iðpaþástanèio ne kartà klaidingai interpretuotà filosofijà, kad paveikslas turi bûti kaip muzika, o muzika - kaip paveikslas?” Apie jo simfoninæ poemà Miðke atsiliepiama kaip apie „labai savità, ypatingà muzikà, kurià energingai bei poetiðkai intonavo rinktinis Lietuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras”. Berliner Morgenpost recenzentas Volkeris Tarnowas taip pat pabrëþia Èiurlionio savitumà ir teigia, jog ðis „saugojosi ryðkiø ðimtmeèiø sandûros dialektø ir kalbëjo greièiau santûriu, suvaldytu balsu”. Beje, tikriausiai nuskambëjusios Èiurlionio poemos paveikti cituojamø recenzijø pavadinimai Lietuvà reprezentuoja kaip niûrø miðkø kraðtà – Kluge’s straipsnio paantraðtë – „Miðkø oðimas”, Tarnowo – „Stuksenimas ir staugimas puðyne. Iðkyla á Lietuvà young.euro.classic festivalyje”. Manykime, kad tai tik autoriø siekis pavadinimais atkreipti skaitytojø dëmesá...

Kalbëdamas apie Algirdo Martinaièio Nebaigtàjà simfonijà, Kluge teigia, jog savita, intensyvi, ritmiðkai pabrëþta kalbësena kompozitoriui uþtikrina vietà greta kitø didþiøjø amþininkø – Pärto arba Rautavaaros. Tarnowas, tarsi antrindamas, apie Martinaièio muzikà sako, jog ji raðoma ne akademiniam elitui, o masëms. To paties autoriaus nuomone, Eduardo Balsio Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2, nepaisant nuostabaus Ingridos Armonaitës grieþimo, sunkiai galëtø konkuruoti su Èiurlionio ir Martinaièio opusais.

Be to, Koncertui prikiðamas „pernelyg konvencionalus ðtrichø arsenalas”, „melodinë monotonija”. Taèiau reziumuojant priduriama, kad „visa kita skambëjo patraukliai”, o Kluge tà patá kûriná pavadino itin „virtuoziðku ðedevriuku, ið solistës Ingridos Armonaitës pareikalavusiu viso jos meistriðkumo”.

Eglë GRIGALIÛNAITË

Ið Ðvedijos sugráþus

Rugpjûèio 13–16 dienomis Ðvedijos mieste Istade treèiàjá kartà vyko tarptautinis kariniø orkestrø festivalis „Tattoo”. Jame dalyvavo dimisijos majoro Justino Jonuðo vadovaujamas Lietuvos kariuomenës Garbës sargybos orkestras. Drauge su kapelmeisteriu leitenantu Egidijumi Aliðausku orkestras klausytojams pristatë koncertinæ programà, su kitais orkestrais þygiavo miesto gatvëmis, dalyvavo iðkilminguose valstybiø vëliavø pakëlimo ceremonialuose. Á festivalá kolektyvas iðvyko paskatintas generolo majoro J. V. Kronkaièio, kuris, dþiaugdamasis puikiu orkestro pasirodymu, sveikino J. Jonuðà ir Istado þemëje.

Nors puèiamøjø orkestrai – daþni ceremonialø, eityniø dalyviai, taèiau Lietuvoje iki ðiol nëra susiklosèiusiø kariniø orkestrø pasirodymø, kariuomenës ir gyventojø bendravimo ðvenèiø tradicijø. Jas formuoti bando Lietuvos kariuomenës orkestras, darantis didelæ átakà maþesniems ir meniniu lygiu dar jam neprilygstantiems orkestrams.

Vilniuje, Karininkø ramovëje,

Justinas Jonuðas su kolega kiekvienà mënesá bandoma suburti kapelmeisterius, muzikantus, pristatyti naujus kûrinius, kuriais Garbës sargybos orkestras papildo savo natø rinkinius ir koncertiná repertuarà. Gaila, kad maþai jais domisi kompozitoriai. Juk muzika puèiamøjø orkestrui ilgai buvo primityvoka, skirta tik proginiams pasirodymams. Vienas kitas autorius, susipaþinæs su þanro raida Europoje, jau pateikë ádomiø partitûrø.

Galima bûtø paminëti pastaraisiais metais puèiamøjø orkestrà naujai traktuojanèius kûrëjus Jurgá Juozapaitá, Teisutá Makaèinà, Algimantà

Raudoniká, Kazimierà Daugëlà, Taurà Adomavièiø, Rimantà Giedraitá. Aiðku, reikðmingi skambûs Broniaus Jonuðo marðai, be kuriø neásivaizduojamas þygiuojanèio lietuviðko orkestro repertuaras. Taèiau puèiamøjø orkestrams reikalingi ir orkestro specifikà puikiai paþástanèiø komponuojanèiø muzikø kûriniai. „Tattoo” ðventëje dalyvavo deðimt puèiamøjø orkestrø. Ne visi jie buvo kariniai. Edinburgo

atklydo ið Italijos, vëliau ágavo vis ávairesniø tautiniø ar net valstybiniø atspalviø. Pradþioje kariniai signalai buvo grojami tik primityviais trimito tipo instrumentais. Apie tai uþsimenama ir Lietuvos istorijoje. Panaðûs signalai naudoti 1215 metais vykusiame mûðyje Prancûzijoje. Apie 1515–1545 metus bandyta vartojamus signalus uþraðyti. XVI amþiaus pabaigoje Vokietijos kavalerijoje buvo grojama bûgnais. Ilgam tradiciðkai trimitai buvo áteisinti kava-

Tarptautinis kariniø orkestrø festivalis “Tattoo”

dûdmaiðiø orkestras – egzotiðkas sijonëtas ávairaus amþiaus grojanèiø þmoniø kolektyvas. Kaip pasakojo jo dalyviai, ðiais instrumentais mëgstama muzikuoti, nes jie nesudëtingi, bendrame orkestrø parade iðsiskiriantys ðaiþoku garsu, bet graþiu, egzotiðku vaizdu. Vokietijai atstovavo du puèiamøjø orkestrai.

Vienas jø – pradedanèio muzikuoti jaunimo orkestras ið Erfurto, kuriame groja daug merginø.

Jaunas ir suomiø kariuomenës ðauktiniø kolektyvas. Net trys orkestrai atstovavo Ðvedijai.

Ryðkiausiai pasirodë Norvegijos ir Didþiosios Britanijos kariuomenës kolektyvai. Profesionalus Norvegijos armijos orkestras ir ðauliø kuopa atliko netgi pavojingus pratimus su ginklais. Á ðá orkestrà renkami ne tik geri muzikantai, bet ir derantys ûgiu, sudëjimu jauni vyrai. Gal todël orkestras ir kuopa iðsiskyrë muðtru, þingsnio precizika, kiekvieno judesio charakteriu.

Didþiajai Britanijai atstovavo lengvosios divizijos orkestras ir trimitininkai. Tai labai specifiðkas kolektyvas, pademonstravæs seniausius kariniø paradø elementus. Verta priminti, kad Europoje kariniø muzikantø tradicijos pradëjo formuotis ne vëliau kaip antrojo mûsø eros tûkstantmeèio pradþioje. Manoma, kad jos

lerijoje, o bûgnai – pëstininkø batalione. Anglø orkestro programa ir þygiavimo specifika parodë, kad istorinës kariniø orkestrø tradicijos rûpestingai puoselëjamos.

Koncerto bei pasirodymo Ystado festivalinëje arenoje metu Lietuvos kariuomenës orkestro muzikavimas buvo lydimas entuziastingø ðûksniø, griausmingø plojimø.

Klausytojus suþavëjo parinktas koncerto repertuaras. Orkestras atliko Vaclavo Vackarto Europos marðà, Tauro Adomavièiaus instrumentuotà Lietuva brangi, Rimanto Giedraièio Subatos vakarëlá, kitus kûrinius. Garbës sargybos orkestrui dirigavo kapelmeisteriai Justinas Jonuðas ir Egidijus Aliðauskas.

Po pasirodymø Lietuvos kariuomenës Garbës sargybos orkestrà sveikino ne tik kitø orkestrø vadovai, bet ir „Tattoo” projekto autorius Hakanas Blixtas. Orkestro sëkmë paskatino kariniø orkestrø ðvenèiø organizatorius pakviesti Lietuvos kariuomenës orkestrà á kitus Europoje vyksianèius festivalius. Lietuvos kariuomenës Garbës sargybos orkestro vadovai þino, kad kiekvienas pasirodymas svetur – reikðmingas mûsø valstybës reprezentavimas.

Rita ALEKNAITË-BIELIAUSKIENË

Muzikos barai /43

Gastrolëse „Domino duo”: Indrë Baikðtytë ir Rûta Lipinaitytë

Praëjusiø metø tarptautinio kameriniø duetø konkurso Katrineholme (Ðvedija) laureatës Indrë Baikðtytë (fortepijonas) ir Rûta Lipinaitytë (smuikas) ðiemet buvo pakviestos atidaryti 2-àjá kameriniø duetø konkursà. Konkurso organizatoriaus þinomo Ðvedijoje pianisto, prodiuserio Carlo Ponteno pageidavimu merginos atidarymo ceremonijoje grojo visà reèitalá: tris fragmentus ið E. Balsio baleto Eglë þalèiø karalienë, C. Francko Sonatà A-dur ir S. Prokofjevo Sonatà f-moll, op. 80. Bisui buvo pasiruoðusios atlikti F. Latëno Samba Lacrimarum, bet organizatoriai, prisiminæ pernai

Indrë Baikðtytë, Rûta Lipinaitytë, konkurso organizatorius þinomas Ðvedijoje pianistas, prodiuseris Carlas Pontenas ir Stigas Brintas puikiai pagrotà G. Gershwino fragmentà ið operos Porgis ir Besë, specialiai papraðë já pakartoti. Ðiømeèiame konkurse dalyvavo deðimèia ansambliø daugiau nei pernai – apie 30. Ið viso atstovauta 18 ðaliø. Organizatorius dþiugino labai iðsiplëtusi konkurso dalyviø geografija. Tai, beje, vienintelis Ðvedijoje tarptautinis konkursas.

Pakeisti ir konkurso reikalavimai, jie tapo grieþtesni. Prieðingai negu praëjusiais metais, ðiemet treèiajame ture reikëjo groti visai naujà programà. Be to, ðiais metais finale grojo trys, o ne keturi finalininkai.

Todël ir piniginiai prizai buvo trys; antrojo turo dalyviai gavo po 300 eurø apmokëti kelionës iðlaidoms. Ádomu, kad ðiemet konkurse Lietuvai atstovavo ið Ðveicarijos atvykæs fortepijoninis duetas Vilija Poðkutë ir Tomas Daukantas, grojæ keturiomis rankomis.

I. Baikðtytës ir R. Lipinaitytës dueto pasirodymas konkurso atidaryme sulaukë labai didelio pasisekimo.

Kità dienà dienraðtis Katrineholms kuriren paþymëjo didelæ dueto grojimo átaigà ir ypatingà ansamblio darnà – tarsi abi atlikëjos grotø lyg vienas þmogus. Daug dëmesio dienraðèio apþvalgininkas skyrë kompozitoriaus E. Balsio kûrybai,

Muzikos barai /44

net neátardamas, kad viena dueto dalyviø – Indrë Baikðtytë – yra jo dukraitë.

Konkurso steigëjas C. Pontenas tapo lietuvaièiø dueto fanu: labai dþiaugësi jø pasirodymu, domëjosi Lietuvos muzikos, kultûros gyvenimu, ðalies politine ir ekonomine bûkle.

Merginos jau priprato Lietuvoje sulaukti labai palankiø gero sceninio ávaizdþio vertinimø. „Carlas Pontenas vienas ið nedaugelio nekreipë jokio dëmesio á mûsø iðvaizdà, klausë uþsimerkæs, þavëjosi muzikinës minties plëtojimu, – pasakojo atlikëjos. – Jis nemëgsta ðou elementø, nors neneigia, kad artisto iðvaizda scenoje svarbi”.

Bûtent iðorinis kontrastas padëjo surasti… dueto pavadinimà.

Koncertuodamos Europoje merginos nuolat bûdavo klausiamos ansamblio pavadinimo. Jos nutarë pasivadinti „Domino duo”. Domino – kontrasto principu paremtas þaidimas. Tai tarsi merginø iðvaizdos prieðybë: Indrë – ryðkiø bruoþø tamsiaplaukë; Rûta – ðviesiaodë blondinë. „Be to, – juokavo merginos, – domus reiðkia namus, o domina – ðeimininkë”.

Po pergalës konkurse merginos buvo pakviestos á Vupertalyje (Vokietija) vykusá festivalá „Ost-West Kontakte”, kuriame grojo reèitalá.

Organizatoriø pageidavimu pusë reèitalio turëjo bûti skirta lietuviø muzikai. Tai buvo keturi fragmentai ið E. Balsio baleto Eglë þalèiø karalienë, J. Juzeliûno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 ir F. Latëno Samba Lacrimarum.

Praëjusiais metais R. Lipinaitytë tæsë studijas Ðvedijoje, Malmëje. Ðiemet ji baigs magistro studijas Lietuvoje, kartu ketina vienà semestrà pagal tarptautinæ „Erasmus / Socrates” mainø programà tobulintis Paryþiaus nacionalinëje konservatorijoje. I. Baikðtytë ágijo magistro laipsná Lietuvos muzikos akademijoje ir ástojo á menø aspirantûrà.

Rugpjûtá duetas grojo reèitalá festivalyje „Vasara su M. K. Èiurlioniu” Druskininkuose, netrukus ruoðiasi dalyvauti E. Balsio kompaktinio disko pristatyme, Vilniaus publikai ketina surengti reèitalá ir turi kvietimø koncertuoti uþsienyje, taèiau kol kas bûsimøjø koncertø planø neatskleidþia.

Auðra MOTUZIENË

Dainiaus Puodþiuko sëkmë Bostone

Smuikininko Dainiaus Puodþiuko trejø metø meno aspirantûros studijos Bostono universitete apvainikuotos didele sëkme. Ðiø metø balandá laimëjæs trijø turø konkursà,

Smuikininkas Dainius Puodþiukas (deðinëje) po sëkmingo pasirodymo Bostone 2003 metø geguþës 20 dienà su dirigentu Keithu Lockhartu D. Puodþiukas pelnë galimybæ koncertuoti su legendiniu Bostono simfoniniu orkestru. Tai tas pats „Boston Symphony” orkestras, kuris, pasibaigus koncertiniam sezonui, keièia pavadinimà ir vasarà koncertuoja kaip „The Boston Pops”.

Pelnyti debiutà su ðiuo orkestru nelengva. D. Puodþiukas buvo pakviestas á du pasirodymus po konkurso, kuriame jis labai sëkmingai atliko P. Èaikovskio Koncertà smuikui ir orkestrui laureatø koncerte prestiþinëje „T&AI Performance Center” salëje. Áþymiojoje daugiau negu tûkstanèio vietø pilnutëlëje Bostono „Symphony Hall” jaunasis smuikininkas grieþë P. Èaikovskio Koncertà smuikui ir orkestrui. Þiûrovai jo pasirodymà ávertino audringomis ovacijomis stovëdami. Geguþës 17 dienà koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas per JAV klasikinës muzikos radijo kanalà WSRB. Garsus muzikos kritikas Davidas Cleary koncerto recenzijoje negailëjo pagyrimø lietuvio pasirodymui.

Abiem koncertams dirigavo vienas pagrindiniø Bostono orkestro dirigentø Keithas Lockhartas. Per debiutinius koncertus D. Puodþiukui buvo suteikta galimybë grieþti garsiosios italø smuiko meistrø mokyklos „Hieronymus Amati” smuiku.

Jaunojo smuikininko pergalë neatsitiktinë. Dar besimokydamas Lietuvoje, jis tapo respublikinio ir tarptautinio konkurso laureatu.

Bostono universitete magistro studijas baigë prof. Danos PomeransMazurkevich klasëje su pagyrimu ir specialiu apdovanojimu. Studijuodamas Bostone yra laimëjæs prizines vietas ávairiuose konkursuose: pirmàjà premijà J. S. Bacho kûriniø konkurse, Didájá prizà virtuoziniø kûriniø konkurse, antràjà vietà koncerto su orkestru konkurse. Tai ir nulëmë jo debiutinius pasirodymus Bostono „Symphony Hall”. Festivalio „Jaunieji virtuozai” laureato vardas suteikë galimybæ D. Puodþiukui koncertuoti garsiojoje Niujorko „Carnegie Hall” salëje.

Kartu su broliu pianistu Aidu

Puodþiuku, ðiuo metu taip pat sëkmingai tæsianèiu studijas meno aspirantûroje Bostono universitete, D. Puodþiukas koncertavo ávairiuose JAV miestuose: Klivlende, Bostone, Niuporte, Broktone, Vorèesteryje, Niujorke, Sent Pitersberge ir kt.

Didelio pasisekimo bei susidomëjimo sulaukë broliø reèitalis „The Baltic Concert Series” festivalyje. Ðá renginá, pristatantá Baltijos ðaliø jaunuosius atlikëjus, kasmet organizuoja ne iðeivijos organizacijos, bet patys amerikieèiai.

Auðra MOTUZIENË

„Sostinës vario kvintetas” Ðvedijoje

Liepos pradþioje ðvedijos miestas Jonèiopingas tapo savotiðku pasaulio puèiamøjø instrumentø muzikos centru. Muzika skambëjo visur – miesto aikðtëse ir gatvëse, baþnyèiose ir koncertø salëse, parkuose ir kavinëse. Liepos 3–5 dienomis Jonèiopinge bei kitose Hoglando regiono miesteliuose vyko 7-asis tarptautinis puèiamøjø instrumentø muzikos festivalis, á kurá atvyko ávairûs orkestrai, ansambliai, solistø ið JAV, Vokietijos, Didþiosios Britanijos, Olandijos, Kanados, Japonijos ir daugelio kitø ðaliø. Ið viso á festivalá bei tuo pat metø vykusià konferencijà susirinko apie 850 dalyviø – tai profesionalûs ir saviveikliniai kolektyvai, liaudies muzikantai, taip pat jau legenda tapæs puèiamøjø muzikos meistras, ðiemet dalyvavæs Vilniaus „Gaidos” festivalyje, trombonininkas Ch. Lindbergas.

Jau antràjá kartà festivalyje vieðëjo ir muzikantø ið Lietuvos: pernai – „Vilnius Brass” (vad. M. Balèytis), ðiemet – daug koncertuojantis, þinomas ir mëgstamas Lietuvoje kolektyvas „Sostinës vario kvintetas”.

Visi ðio kolektyvo nariai (A. Januðevièius, S. Þvirblis (trimitai), M. Rancovas (valtorna), V. Ðilinskas (trombonas) ir D. Baþanovas (tûba) – aukðtu profesionalumu pasiþymintys Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai. Ansamblis gyvuoja beveik ðeðerius metus.

Per tà laikà nuveikta daug – iðleista kompaktinë plokðtelë (ir paruoðti kûriniai antrajai), kasetë, daug kûriniø áraðyta radijuje. Ne vienà koncertà kvintetas surengë Vilniuje (paþymëtini sekmadieniniai vasaros koncertai Prezidentûros kiemelyje), kelis kartus dalyvavo Klaipëdos puèiamøjø kvintetø festivaliuose, kasmet dalyvauja Muzikø sàjungos rengiamuose Muzikø paraduose ir koncertinëse kelionëse po Lietuvà (anot V. Ðilinsko, kolektyvas grojo visoje ðalyje – „nuo Lazdijø iki Skuodo”). Ansamblio stilistiniai interesai labai platûs: „Mûsø repertuare yra ávairiø epochø ir þanrø muzikos.

Grojame viskà, kà nori girdëti klausytojas, – nuo Renesanso opusø iki populiariø ðiuolaikinës estrados bei dþiazo kûriniø”, – sako ansamblio vadovas A. Januðevièius.

Festivalyje ansamblis surengë tris koncertus ir kiekvienam paruoðë atskirà programà: Tranos miestelyje skambëjo populiarioji klasika, Jonèiopinge, Ðv. Kristinos baþnyèioje, – baroko ir klasicizmo kûriniai, centrinëje Jonèiopingo aikðtëje – dþiazas. „Tai pirmasis mûsø pasirodymas tarptautiniame festivalyje.

Buvo malonu po pirmojo mûsø koncerto rasti straipsniø spaudoje, nuotraukø pirmajame laikraðèio puslapyje. Dþiaugiamës sulaukæ tiek dëmesio, palaikymo, gavæ kvietimø dalyvauti kituose tarptautiniuose festivaliuose Vokietijoje ir Kanadoje”, – dalijosi áspûdþiais muzikantai.

– Kaip kilo idëja dalyvauti festivalyje, ar reikalingi tokie renginiai?

– paklausiau kvinteto dalyviø.

A. Januðevièius: Tokie festivaliai labai svarbûs. Jø tikslas – formuoti palankià nuomonæ apie puèiamøjø instrumentø muzikà, sudominti þiûrovus, patraukti talentingà jaunimà, atskleisti kûrëjams puèiamøjø muzikos galimybiø spektrà. Mums tikrai trûksta repertuaro ir dëmesio. Tai bendra problema, bet Ðvedijoje ji sprendþiama. Pavyzdþiui, ðá festivalá jau daug metø rengia visos puèiamøjø instrumentø muzikos draugijos: baþnyèios, Misionieriø sàjunga, Ðvedijos orkestrø sàjunga, kariðkiai ir visi tie, kuriø darbas tiesiogiai susijæs su puèiamøjø instrumentø muzika.

Lietuvoje pûtikai daugiausia palaikomi ir propaguojami Þemaitijoje – kelis kartus Klaipëdos savivaldybë rengë Variniø puèiamøjø kvintetø festivalá, Plungëje vyksta puèiamøjø orkestrø ðventës…

S.Þvirblis: Lietuvos puèiamøjø instrumentø muzikos tradicijos daug turtingesnës negu, tarkim, styginiø. Taèiau stodami á mokyklas vaikai daþniausiai renkasi fortepijonà ar smuikà. Ir niekada – trombono ar tûbos.

V.Ðilinskas: O dël dalyvavimo, festivalis – tai galimybë pasirodyti, susipaþinti su kolegomis ið kitø ðaliø. Tai puiki patirtis, skatinanti norà dirbti, siekti. Ðvedijoje kilo daug idëjø, parsiveþëme naujø natø.

– Kas rëmë jûsø kelionæ?

D.Baþanovas: Tiesioginiø rëmëjø ar vadybininkø kaip ir neturëjome. Gerai, kad festivalis vyko orkestro atostogø metu. Vykome savo lëðomis. Patys ieðkojome informacijos internete, derinome programas. Esame labai dëkingi A. Kubilienei ir R. Kovaliovienei, padëjusioms tvarkyti dokumentus, palaikyti ryðá su festivalio organi-

zatoriais. Ypaè dëkojame maestro D. Katkui, padëjusiam kvintetui Ðvedijoje, kur tuo metu gastroliavo Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras.

– Kas labiausiai patiko festivalyje?

(Pertraukinëdami vienas kità): Viskas patiko – puikus festivalio organizavimas, nuostabi baþnyèios, kurioje grojome, akustika, dûdmaiðininkø eisena, „Big Fat Brass” ansamblio ið Didþiosios Britanijos meistriðkumas, didelis þmoniø susidomëjimas, pilnos salës, aikðtës ir baþnyèios geranoriðkai nusiteikusiø, nuoðirdþiø klausytojø. Sulaukëme daug graþiø vertinimø ir aplodismentø. Gailëjomës, kad per maþai turëjome atsiveþæ kompaktiniø diskø. Jau po pirmojo koncerto neliko në vieno, o þmonës teiravosi, apgailestavo, kad nebeturime…

Gráþæ namo, muzikantai iðsiuntë padëkos laiðkà festivalio organizatoriams ir gavo atsakymà : „Mes labai vertiname jûsø dalyvavimà festivalyje. Publika pamilo jus. Þmonës tikrai apie jus ðneka. Nuoðirdþiai linkime jums ko geriausios sëkmës ateityje”.

Palinkëkime ir mes kvintetui to paties ir laukime naujø koncertø.

Nailia GALIAMOVA

Pasaulio trombonininkai rinkosi Suomijoje

Rugpjûèio 5–9 dienomis Helsinkio konservatorijoje vyko 32-asis pasaulio trombonininkø forumas.

ITA, arba Tarptautinë trombonininkø asociacija, ásteigta 1971 metais JAV, kasmet vis kitoje pasaulio ðalyje organizuoja labai intensyvià renginiø savaitæ. Juose dalyvauja iðkiliausi akademinës ir dþiazo muzikos atlikëjai: solistai, ansambliai, trombonø chorai, vyksta þymiausiø trombono pedagogø meistriðkumo kursai, ávairios instrumentø gamintojø firmos pristato naujausius trombonø, pûstukø modelius.

Prekiaujama natomis bei áraðais, ávairiais aksesuarais. Gausybëje koncertø daþnai skamba pasaulinës naujø kûriniø premjeros.

Penktà kartà Europoje organizuojamà festivalá ðiemet rengë suomiai. Aktyviai besireiðkianti Suomijos trombonininkø ir tûbininkø asociacija turi tarptautiniø renginiø organizavimo patirtá – jau daug metø rengia tarptautinius konkursus bei seminarus atlikëjams variniais puèiamaisiais Lieksos mieste.

Organizatoriai sudarë nepaprastai intensyvià festivalio dienotvarkæ. Jau 8 val. ryto prasidëdavo apðilimo pratimø praktikumai, kuriems vadovaudavo pasaulyje pripaþintø mokyklø pedagogai bei atlikëjai. Visi jie pabrëþë ðio proce-

so svarbà trombonininko dienos reþimui. Vëliau vykdavo atviros akademinës ir dþiazo muzikos pamokos, diskusijos ávairiø stiliø interpretacijos klausimais, bûdavo pristatomi ávairûs trombonininkø mokymo metodai, vakariniuose koncertuose meistriðkumà demonstruodavo þymiausi pasaulio akademinës ir dþiazo muzikos trombonininkai.

Renginiø diena baigdavosi jam session JUMO dþiazo klube. Á Suomijos sostinæ atvyko itin daug JAV, Kanados universitetø profesoriø, studentø ir netgi trombono mëgëjø. Daugelis jø tæsia kasmetinæ tradicijà – dalyvauja trombonininkø chorø, kurie sudaromi ið festivalio dalyviø, pasirodymuose. Programà finaliniam koncertui per kelias repeticijas paruoðia ir diriguoja trombono muzikos legendos. Ðiemet chorams vadovavo Heinzas Fadle ið Vokietijos bei þymusis profesorius Denisas Wickas ið Londono. Pastarojo diriguotame trombonø chore, kuris

Trombonininkø forume koncertavo nuostabioje baþnyèioje, teko groti ir man.

Sunku þodþiais apibûdinti daugelio vykusiø koncertø meniná ar emociná lygá. Trombono virtuozai, pasitelkdami apðvietimo, elektronikos, dûmø ir kitus efektus, scenoje tarsi burtininkai darydavo stebuklus. Festivalyje buvo jauèiami glaudaus ilgameèio Skandinavijos ðaliø muzikantø bendradarbiavimo vaisiai. Scenoje tai pademonstravo virtuoziðkas ir nepriekaiðtingas „Stockholm Chamber Brass” kvinteto, kuriame groja skirtingose Skandinavijos ðalyse gyvenantys, tik á koncertinius turus bei áraðus susirenkantys atlikëjai, pasirodymas.

Jau pirmàjà savaitës renginiø dienà aukðèiausiu meistriðkumu tiesiog pribloðkë daugiausiai pasaulyje koncertuojantis solistas – trombonininkas, kompozitorius ir dirigentas Christianas Lindbergas ir jo ansamblis „Trombone Unit 2000” ið Ðvedijos. Tai buvo ne tik koncertas, bet vientisas 1,5 val. trombonø muzikos spektaklis su ðou elementais, kuriame nëðèia ansamblio dalyvë J. Gustavsson scenoje „pagimdë”... maþà tromboniukà! Ðvedijos trombonininkø mokyklos

atlikëjai þibëjo ir dþiazo muzikos pasaulio virtuozø þvaigþdyne. Nilso Landgreno projekte „Funk Night” iðgirdome neátikëtinà atlikimo trombonu technikà, beribá garso spalvø panaudojimà, nepaprastà atlikëjo ekspresijà. Ðis muzikantas ypaè audringø þiûrovø ovacijø sulaukë ir bendrame koncerte su UMO dþiazo orkestru, kuris laikomas vienu geriausiø Europoje. Scenoje solo grojo Amerikos dþiazo dievai: Niujorko bigbendo vadovas Conradas Hervingas, Tony Bakeris, Jiggsas Whighamas, Samas Burtisas bei europieèiai Bartas van Lieras, Bertilas Stranbergas, Steenas Hansenas, Antti Rissanenas ir kiti.

Apþvelgiant ryðkiausiø Europos trombono atlikëjø pasirodymus, ið daugelio þvaigþdþiø, mano nuomone, iðsiskiria Olandijos Roterdamo konservatorijos auklëtiniai. Po „New Trombone Collective” teatralizuoto koncertinio pasirodymo sunku ásivaizduoti, ar ámanoma dar patobulinti toká devyniø atlikëjø ansambliná muzikavimà. Èia virtuoziðkiausi muzikos pasaþai atliekami itin lengvai, tobulai ir dar su ðmaikðèiausio humoro doze. Trombono genijus 28 metø Jorgenas van Rijanas yra ðio kolektyvo siela, taèiau ir visø kitø kolektyvo dalyviø meistriðkumas neátikëtinas. Tai ilgameèio penkiø trombono pedagogø kolektyvo darbo vaisiai, kai jø pastangomis iðugdomas muzikantas – asmenybë. Daþnai su ðiuo ansambliu koncertuoja trombono ðvilpikas Bartas van Lieras.

Prie nepamirðtamø þvaigþdþiø pasirodymø derëtø skirti tarptautiná trio koncertà, kuriame grojo prancûzai Michelis Becquet ir Antoine’as Ganaye bei jau minëtas olandas Jorgenas van Rijenas. Taip pat negalima nepaminëti Kanados virtuozo, kompozitoriaus Alaino Trudelo projekto bei ðiuolaikinës muzikos atlikëjø prancûzo Benny Sluchino ir dano Nielso Ole Bo Johanseno dueto muzikinio spektaklio.

Galimybë dalyvauti pasaulio trombonø virtuozø parade atsirado tik Klaipëdos universiteto finansinës paramos dëka. Ypaè norëèiau padëkoti rektoriui prof.

V. Þulkui, prorektoriui prof. B. Tilickiui, MF dekanui doc. V. Alenskui bei doc. V. Bruþui. Manau, kad uþmegztos asmeninës paþintys su atlikëjais ir ryðiai su garsiais pedagogais bus naudingi Klaipëdos universitetui.

Steponas SUGINTAS

Muzikos barai /45

MALONIAI KVIEÈIAME VISUS VYRESNIØJØ KLASIØ MOKSLEIVIUS IR STUDENTUS DALYVAUTI

Tarptautiniame studentø kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkurse, kuris vyks 2003 metø gruodþio 4–7 dienomis

Klaipëdos universiteto Menø fakulteto koncertø salëje (K. Donelaièio g. 4) Paraiðkos á konkursà priimamos iki 2003 metø rugsëjo 25 dienos adresu: Tarptautiniam konkursui KU Menø fakulteto Fortepijono katedra K. Donelaièio g. 4 LT-5800 Klaipëda, Lietuva Informacija apie konkursà teikiama KU interneto puslapyje: http://www.ku.lt/mf SPECIALIAI TARPTAUTINIAM STUDENTØ KAMERINIØ ANSAMBLIØ IR KONCERTMEISTERIØ KONKURSUI IÐLEISTA ANKSÈIAU NEPUBLIKUOTØ KLAIPËDOS KOMPOZITORIØ KÛRINIØ RINKTINË.

Informacija apie leidiná teikiama Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedroje

Tel. + 370 46 398724; +370 46 398725 KONKURSO ORGANIZACINIS KOMITETAS PIRMININKË Lekt. INGA MAKNAVIÈIENË, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedros lektorë NARIAI: Doc. VYTAUTAS ALENSKAS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto dekanas Doc. ELENA SAVUKYNAITË, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto meno ir mokslo prodekanë Prof. VILMANTAS BRUÞAS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Puèiamøjø ir styginiø muzikos katedros vedëjas Doc. JÛRATË KAROSAITË, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedros vedëja Doc. VALENTINA VADOKLIENË, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Dainavimo katedra Doc. TATJANA ROMAÐKINA, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedra Doc. GENADIJUS OSIPKOVAS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedra Doc. STEPONAS SUGINTAS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Puèiamøjø ir styginiø muzikos katedra Lekt. RIMANTAS GIEDRAITIS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Puèiamøjø ir styginiø muzikos katedra

KONKURSO ÞIURI PIRMININKAS Prof. KÆSTUTIS GRYBAUSKAS, Lietuvos muzikos akademijos profesorius, Kauno fakulteto Fortepijono katedros vedëjas, EPTA Lietuvoje prezidentas NARIAI: Doc. VYTAUTAS ALENSKAS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto dekanas (Lietuva) Doc. VILMANTAS BRUÞAS, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Puèiamøjø ir styginiø muzikos katedros vedëjas (Lietuva) Prof. ANDRIS BAUMANIS (Latvija, Rygos MA) Prof. HEIKI KALLAUS (Estija, Talino MA) Doc. JÛRATË KAROSAITË, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedros vedëja (Lietuva) Prof. IVASKOV LEONID PETROVIC (Baltarusija, Minsko MA) Prof. HANS SCHICKER (Ðveicarija)

Muzikos barai /46

Tarptautinis akordeono muzikos konkursas

Lietuvos akordeonininkai visada kartu su savo instrumentu. Darbas, koncertai, seminarai, festivaliai, konkursai – tai akordeonininkø dþiaugsmai ir rûpesèiai.

Vos prasidëjus vasaros atostogoms, bûrelis akordeono muzikos aistruoliø, vadovaujamas mokytojos ekspertës Marijos Martinkienës ir LMA asistento Raimondo Sviackevièiaus, iðvyko á Italijà dalyvauti 12-ajame tarptautiniame akordeono muzikos konkurse Stefano Bizzari taurei laimëti. Konkursas, rengiamas þymaus italø akordeonininko Stefano Bizzari (1922–1984) garbei, vyksta Morro D’oro mieste, jo dalyviai suskirstyti á keturias amþiaus grupes, jame atstovaujami klasikinis, varjetë ir dþiazo þanrai.

2000 metais vykusiame 9-ajame konkurse pagrindiná Stefano Bizzari apdovanojimà “Auksinë lyra” laimëjo akordeonininkas ið Lietuvos Raimondas Sviackevièius. Ðiais metais jis buvo pakviestas dirbti konkurso vertinimo komisijoje.

12-ajame konkurse Lietuvai atstovavo šeši jaunieji akordeonininkai ið Kauno, Vilniaus, Ðiauliø ir du LMA studentai. Dþiugu, kad savo amþiaus grupëse pirmàsias vietas pelnë Þ. Grigalevièius (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja ekspertë M. Martinkienë), M. Levickis (Ðiauliø konservatorijos muzikos mokykla, mokytoja metodininkë M. Markevièienë). Absoliuèiu pirmosios vietos laureatu jauniausiojoje A kategorijoje pripaþintas Graþvydas Volkovas (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja ekspertë M. Martinkienë).

Konkursas vyko XIII amþiuje statytoje baþnyèioje, tad karðta vasaros saulë netrukdë atlikëjams demonstruoti savo meistriðkumo. Nors klausytojams per konkursà buvo draudþiama ploti, kartais publika negalëdavo sulaikyti susiþavëjimo ir pliaukðtelëdavo delnais, o mûsø maþiesiems muzikantams sakydavo: “Piccolino bambino – bravissimo”.

Antràsias vietas C kategorijoje (iki 16 metø) konkurse laimëjo G. Strazdaitë (Vilniaus Karoliniðkiø muzikos mokykla, mokytojas Raimondas Sviackevièius), D. Pociûtë (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja ekspertë M. Martinkienë) ir T. Steponavièius (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytojas M. Laurynaitis).

Labai gaila, kad mûsø jaunieji akordeonininkai groja senais ir prastesnës kokybës instrumentais nei jø bendraamþiai Italijoje, Prancûzijoje, Vokietijoje. Taèiau ir tokiais instrumentais jie puikiai atkûrë muzikà, atskleidë savo galimybes, þavëjo publikà ir komisijà.

Dël pagrindinio apdovanojimo grûmæsi profesionalai turëjo atlikti sudëtingas dviejø turø programas. Sëkmingai pasirodë LMA II kurso studentas A. Balachovièius (asistentas Raimondas Sviackevièius), laimëjæs antràjà vietà net dviejose – klasikinës ir varjetë þanrø – kategorijose, bei LMA magistrantas M. Laurynaitis (prof.

Eduardas Gabnys), laimëjæs treèiàjà vietà.

Akordeonininkai dþiaugiasi sëkmingu pasirodymu puikiai organizuotame konkurse, proga pamatyti, kaip gimsta akordeonas “Excelsior” gamykloje Castelfidardo mieste, aplankyti graþiausias Italijos vietoves, trumpai pailsëti prie Adrijos jûros. Kupini puikiø áspûdþiø, jie pasiruoðæ kibti á naujus darbus, kuria ateities planus.

Marytë MARKEVIÈIENË

Lietuvos muzikos link UGNINGA MUZIKA, KURSTOMA RACIONALIØ IMPULSØ Remigijus Merkelys, kaip ir daugelis radikaliems eksperimentams nusiteikusiø jo kartos kolegø, labiausiai pasitiki racionaliais komponavimo metodais. Nors per daugiau nei 15 kûrybos metø jis ne kartà bandë kaþkà keisti ar lauþyti, daþniausiai konstruodavo tai sudëtingas, tai tyèia iki „pirmapradþiø” apnuogintas struktûras. Galbût dël to kompozitorius daþnai kritikø vadinamas konstruktyvistu ar net nuosaikiuoju modernistu. Taèiau tai në kiek netrikdo kompozitoriaus, kuriam akivaizdþiai labiau rûpi, kaip „nesislepiant uþ modernistiniø kliðiø, ieðkoti ir surasti naujos giluminës energijos savo idëjoms”.

Nuo pat pradþiø Merkelá intrigavo tam tikrø niðø uþpildymas savàja muzika. Viena tokiø neuþpildytø niðø ðiuolaikinës lietuviðkos kûrybos kontekste buvo, pasak kompozitoriaus, balso kaip maþiausiai iðtobulinto instrumento artikuliacijos ir iðraiðkos galimybës, kuriø autorius ieðkojo savo ankstyvosiose chorinëse kompozicijose (Iter Balticum, 1990; Liber…, 1991; Missa l’homme armé, 1991). Pastaruoju metu Merkelio kûriniø sàraðe ypaè pagausëjo instrumentiniø kûriniø, kuriems bûdingos fizinës ir metafizinës erdvës studijos bei pulsuojanèios, naujos energetikos raiðka (Echosonata, 1988; IMPulse, 1996; Gemma, 1999).

Kûryba Merkeliui vis dar neatsiejama nuo iððûkio sau paèiam, nuo rizikos ar azarto ieðkoti naujø sprendimø, nuolat pakurstomø noro „atrasti”, „ájungti” tam tikrà átampà ar kaþkoká ypatingà nervà kûrinyje. „Norëèiau iðvengti kartojimosi ar savo paties susikurtø komponavimo kliðiø. Pastaruoju metu vël siekiu atrasti kaþkà nauja, panaudodamas natûralaus garsaeilio elementus, raðydamas virtuoziðkesnes partijas atlikëjams, kurie leistø iðgauti ádomesnes judëjimo, skambesio formas ar inspiruotø apskritai kitokius kûriniø sprendimus. Ðalia tokiø dalykø kaip energija ar erdviðkumas mane dabar domina ekstremaliai sudëtinga ir kartu efektinga muzikos

kalba”, – teigia kompozitorius. Á tai orientuotasi ir vienoje naujausiø Merkelio kompozicijø Septintas dangus dviem fortepijonams ir orkestrui, kurios premjerà praëjusiø metø „Gaidos” festivalyje atliko Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai bei Lietu-

mës kupinas ir siautulingas MiKonst fortepijonui ir styginiø kvartetui, 2000 metais laimëjæs 1-àjà vietà Mikalojaus Konstantino Èiurlionio 125-meèiui skirtame naujø kûriniø konkurse. Tai, galima sakyti, „sàvokinë kompozicija”, kurios kon-

Remigijus Merkelys

vos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Ðerveniko. Ðis darbas, ávertinus pastangas atsisakyti tradiciðkumo ir nuvalkiotø idëjø tiraþavimo, Lietuvoje buvo pripaþintas geriausiu metø kûriniu orkestrinio þanro kategorijoje.

Posakis „septintas dangus” kûrinio pavadinime – tai uþuomina á daugiamatæ kûrinio erdviniø ir garsiniø sferø sandarà, o drauge – á nepaprasto dþiaugsmo, laimës ir pasitenkinimo bûsenà, nuolat persismelkianèià pro tembriniø efektø (ið jø pats netikëèiausias – vitafono sinusiniø tonø glisssandi) ir ritmo motorikos tirðtumà. „Atmosferiná” pojûtá ðiame kûrinyje sustiprina tæsiamø ir „gesinamø” garsø ciklai, uþsibaigiantys tutti kulminacijomis su didþiojo bûgno smûgiais – tarsi þaibo iðlydþiais po áelektrintos ramybës.

Kompozitorius mëgsta paþaisti þodþiais ir jø reikðmëmis (ðtai tik keletas kûriniø pavadinimø: Axis Tension, TroPia, Politophonia), taip pat ir savo kûriniø garsynu. Neretai pradiniø impulsø jam teikia racionaliai suformuotos struktûros, daugiau ar maþiau iðplëtotos garsinës formulës, kurios komponavimo procese skaldomos, karpomos, dëliojamos, vël ardomos ir konstruojamos ið naujo tarsi garsinës anagramos, kol surandamas koks netikëtas prasmës posûkis ar originalesnis, negirdëtas garsø, ritmø derinys.

Tokios ávairiareikðmës garsø þais-

cepcija maþø maþiausiai trejopai uþprogramuota paèiame kûrinio pavadinime: pirma, kaip dedikacija Èiurlioniui, antra, kaip kûrinyje nuolat kartojamas atraminis garsas – mi konstanta, ir treèia, kaip „mano menas” (ðved. min konst), kuriamas Èiurlionio muzikos pagrindu. „…Èiurlionio meno dvasia persikëlë á mechanistinës muzikos sandarà. Merkelio pasitelkta Steve’o Reicho phase loops technika kûrë keistà susitraukianèio ir vël iðsipleèianèio laiko iliuzijà. Gruoblëtø sàskambiø faktûroje kaskart suskambëdavo pirmieji Èiurlionio styginiø kvarteto garsai, ávairûs kiti nutrûkstanèiø melodijø fragmentai… Dinamika? Galbût tai tik konstruktyvi „skambanèio skaièiaus” (numerus sonorus) jëgos ir átampos plëtotë”, – raðë apþvalgininkë Rita Malikonytë-Mockienë po baigiamojo Èiurlionio metiniø minëjimo koncerto garsiojoje Klivlendo „Severance Hall” kamerinëje Reinbergerio salëje. Kaip ir kituose ðio minëjimo renginiuose Lietuvoje ir JAV 2000 metø rugpjûtá–lapkritá MiKonst èia atliko pianistas Rokas Zubovas ir Vilniaus styginiø kvartetas. Lygindamas su kitais konkurse premijuotais darbais (jø kompaktinæ plokðtelæ drauge su keliais M. K. Èiurlionio kûriniais tais paèiais metais iðleido „Bomba Records”), The Plain Dealer kritikas Donaldas Rosenbergas já apibûdino vis reèiau naujosios muzikos recenzijose pasitaikanèiu

epitetu – „ðiuolaikiðkiausiai skambëjæs kûrinys”.

Bûtent ðiuolaikinës, dar neatliktos muzikos apykaita gimtinëje Merkelys rûpinasi jau ne pirmà deðimtmetá.

1989 metais jis subûrë chorà „Jauna muzika”, kuris vienas pirmøjø ëmësi itin profesionaliai atlikti ir aktualesná repertuarà. Po keleriø metø (nuo 1992-øjø) jis pradëjo organizuoti festivalá tuo paèiu pavadinimu, skirtà visø pirma jaunosios kartos kûrybiniams eksperimentams. Jo biografijoje – taip pat vadovavimas ketverius metus gyvavusiai Lietuvos radijo treèiajai programai, kuri buvo skirta klasikinei muzikai. Nuo 1998 metø kompozitorius sëkmingai vadovauja vienam solidþiausiø ðalies ðiuolaikinës muzikos renginiø – kasmet Vilniuje vykstanèiam „Gaidos” festivaliui. Anot Merkelio, „stengëmës padaryti itin kokybiðkà renginá. Kvietëme garsius uþsienio kolektyvus atlikti naujus lietuviø kûrinius, tikëdamiesi, kad jø pasirodymai taps stimulu mûsø kompozitoriams iðbandyti sudëtingesnes raðymo technologijas”.

Panaðiems ketinimams palaikyti ir realizuoti pernai ðio festivalio kuruojamas debiutavo naujas simfonijetës tipo ansamblis „Gaida”, vienijantis geriausias lietuviø atlikëjø pajëgas.

Specialiai ðiam ansambliui Berlyno „MaerzMusik” festivalio uþsakymu sukurtas naujausias Merkelio kûrinys Kompasas, kurio premjerà kovo 20 dienà lietuviø muzikantai, diriguojami jauno suomiø dirigento Jussi Jaatineno, atliko Berlyno filharmonijos kamerinëje salëje. Jo lietuviðkà premjerà numatoma atlikti spalio mënesá vyksianèiame „Gaidos” festivalyje. Ðiame kûrinyje klausytojas orientuojamas intuityviai suvoktø keturiø pasaulio ðaliø atþvilgiu. Èia nesistengiama perteikti ðiaurës, pietø, rytø ir vakarø autentikos: skirtingos garsinës struktûros, laiko gradacijos bei charakteringi elementai, padalyti keturioms instrumentø grupëms, veikiau siejasi su tokiomis kompozitoriui kilusiomis asociacijomis kaip racionalumas, vitaliðkumas, meditatyvumas ar improvizaciðkumas. Kol kas tai pirmoji numatomo ciklo, pagrásto skirtingø kultûrø eksponavimo ir sintezës idëja, dalis. Kas þino, gal ðis kompasas taps nauju Remigijaus Merkelio muzikos kelrodþiu?

Ramunë KAZLAUSKAITË ir Veronika JANATJEVA

Muzikos barai /47

Panorama

Laurai ið Siguldos

Geguþës 20–22 dienomis graþiame Latvijos miestelyje Siguldoje vyko 13-asis tarptautinis jaunøjø muzikø konkursas. Jame dalyvavo 34 pianistai, 30 stygininkø, 39 puèiamieji, 5 akordeonininkai ir 5 muðamøjø specialybës mokiniai. Á þiuri buvo pakviesti Latvijos J. Vytuolio muzikos akademijos profesoriai Arnis Zandmanis ir Arvidas Kliðanas, Rygos pedagogikos ir vadybos aukðtosios mokyklos docentas kompozitorius Alvilas Altmanis, E. Dazimos vidurinës muzikos mokyklos pedagogai Anita Paþë ir Igoris Dorinis.

Konkurse dalyvavo keturi Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos mokiniai: mokytojo Vito Vidzbelio parengtas penktokas valtornininkas Andrius Andranikas Arutiunian, mokytojos Ingos Gylytës 7 klasës smuikininkë Justina Auðkelytë (pirmosios vietos laureatë), mokytojos Ramutës Dikèiuvienës 7 klasës pianistë Radvilë Bautronytë (pirmosios vietos laureatë) ir mokytojo Zenono Bagavièiaus 9 klasës mokinys Giedrius Vidzbelis (marimba, vibrafonas), pelnæs diplomà.

Visiems instrumentininkams talkino koncertmeisterë Ala Bendoraitienë.

MB inf.

Tarptautinis jaunimo orkestras

Alytaus vaikø muzikos mokyklos, Klaipëdos Eduardo Balsio menø gimnazijos, Vilniaus konservato-

Muzikos barai /48

rijos, Ispanijos Katalonijos Selvos regiono, Lenkijos Poniatowos miesto „Scholares Minores pro Musica Antiqua” styginiø orkestrø jaunieji muzikantai jau treèius metus vasarà susiburia á Tarptautiná jaunimo orkestrà. Ðiemet liepos 24–31 dienomis orkestras repetavo stovykloje „Svajonë ‘03” prie Daugø eþero.

Liepos 31 dienà surengti pirmieji du koncertai Druskininkuose ir Alytuje, o rugpjûèio 1-àjà – Vilniuje, Ðv. Jonø baþnyèioje. Tarptautiniam jungtiniam jaunimo orkestrui vadovauja kompozitorius ir dirigentas Laurynas Vakaris Lopas.

Tàvakar Ðv. Jonø baþnyèioje klausytojø buvo sausakimða, o prieðais scenoje susëdo beveik ðimtas jaunøjø atlikëjø. Derinimo ðurmuliui nutilus su pirmaisiais maestro Lopo mostais suskambo XVI amþiaus pabaigos–XVII amþiaus pradþios Samuelio Scheidto Simfonija C-dur. Jaunimas grieþë tiksliai, „neperspausdamas” garso, garsiai pakiliose vietose, ðvelniai, þaismingai – prieðingose, tyliose. Visø styginiø instrumentø strykai grieþë lygiai, vienodai.

Taip pat gyvai, iðryðkindamas kontrastinæ dinamikà, dirigentas dirigavo Antonio Vivaldi (1678– 1741) operos Olimpiada uvertiûrà.

Klausytojus þavëjo energingas, plastiðkas skambëjimas bei bûdingas Vivaldi melodijø optimizmas.

Diriguodamas Edvardo Griego Paskutiná pavasará maestro Lopas daug dëmesio skyrë dramaturginiam kûrinio aspektui. Ðá kûriná orkestras atliko ypaè jautriai.

Po Alano Hovhanesso Alleluia nuskambëjo Niccolo Jommelli (1714–1774) Simfonija. J. Svendseno Norvegø liaudies melodija, Juozo Naujalio Svajonë bei Henryko Mikoùajaus Gureckio ir Ferenco Farko kûriniai gràþino klausytojus á neseniai iðgyventà laikotarpá. Pabaigoje atliktas ðaunus Juliaus Andrejevo kûrinys Festivo pakëlë visø nuotaikà ir graþiai baigë koncertà.

Reikia pagirti dirigentà Laurynà Vakará Lopà, sugebëjusá átikinamai parengti programà, puikiai atliktais kûriniais stebinusià gausiai susirinkusius þiûrovus.

Jurgis GAIÞAUSKAS

nuosius kûrëjus pristatë jø mokytojas, labai nuoðirdþiai pakomentavæs kiekvieno autoriaus kûrybos braiþà, bûdingas kompozicines savybes.

Koncerte skambëjo penkiø autoriø kûriniai. Visi jie ðioje muzikos mokyklose mokosi groti vienu ið muzikos instrumentø. Ðtai Ieva Budzinauskaitë mokosi fortepijono specialybës klasëje. Iðgirdome jos sukurtas maþàsias variacijas smuikui solo Moèiutës ðokis. Kûrinys skirtas Ievos moèiutei, smuiko mokytojai.

Antroji autorë Goda Bruþaitë mokosi smuiko klasëje. Koncerte nuskambëjo jos sukurtos dvi spalvingos pjesës birbynei solo, kurias atliko mokyklos birbynës specialybës mokytojas Anatolijus Tumanovas.

Treèioji autorë Aurelija Matimaitytë mokosi ðios mokyklos akordeono klasëje. Koncerte skambëjo du jos sukurti kûriniai fortepijonui. Tai Regtaimas ir ádomi harmoninëmis slinktimis bei spalvomis pjesë Du akordai. Ðá kûriná labai muzikaliai ir iðraiðkingai paskambino J. Kaèinsko mokyklos mokinë A. Dovydaitytë.

Toliau skambëjo taip pat akordeono specialybës moksleivës Editos Vitkutës kûriniai. Pati autorë atliko Tokatà akordeonui solo, o pjesæ Medkirèiai trimitui solo pagrojo Klaipëdos universiteto MF IV kurso studentas V. Vambutas.

Koncerto pabaigoje skambëjo Mindaugo Vaiðuèio kûryba. Fortepijono specialybës mokinys klausytojams pristatë dviejø lietuviø liaudies dainø Ei, kilo kilo ir Kukuo gegulë iðdailas, rapsodijà fortepijonui Rytas prie jûros ir keletà elektroniniø kompozicijø áraðø. Elektronine muzika besidomintis M. Vaiðutis yra Kompiuterinës muzikos klubo Kaune, kuriam vadovauja kompozitorius Giedrius Kuprevièius, narys.

Belieka pasidþiaugti jaunøjø autoriø laimëjimais ir laukti naujø kûrybiniø bandymø. Dþiugu ir tai, kad J. Kaèinsko muzikos mokykloje savo kûrybine energija ir kûrybos paslaptimis dalijasi kompozitorius Ðileika.

Jo dëka moksleiviai kupini kûrybinio entuziazmo ir naujø idëjø. Þygimantas LAURINAVIÈIUS

Jaunøjø kûryba

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto tenoro Vytauto Kurnicko kûrybos vakaras Vilniaus rotuðëje graþiai sutapo su lietuviø iðeivijos operos solisto tenoro ið JAV Stasio Baro kûrybos vakaru Vilniaus kongresø rûmuose. Vokalinës bei operinës muzikos gerbëjø netrûko abiejuose renginiuose. Kurnicko kûrybos vakare taip pat dainavo jo þmona Graþina Skinderytë-Kurnickienë (sopranas), kuri ðiuo metu

Baigiantis mokslo metams puikus koncertas ávyko Klaipëdos Jeronimo Kaèinsko muzikos mokykloje. Savo kûrybà pristatë ðios mokyklos moksleiviai, besimokantys kompozicijos kompozitoriaus Remigijaus Ðileikos klasëje. Profesionalumas, spalvinga harmonija, jaunatviðkas emocionalumas atsispindëjo jaunøjø autoriø kûriniuose. Koncertà vedë ir jau-

Kûrybos vakaras Vilniaus rotuðëje

yra Lietuvos muzikos akademijos magistrantë (doc. I. Argustienës dainavimo klasë), dainininkams akompanavo Renata Milaðiûtë (LMA magistrantë, studijuojanti doc. V. Dabkutës koncertmeisterio klasëje). Kûrybos vakarà-koncertà vedë muzikologë Eglë Ulienë, pateikusi daug klausimø þymiam LNOBT tenorui. Prisimintas dainininko studijø bei darbo Kauno, Klaipëdos ir Vilniaus teatruose kûrybinis kelias.

Sukurta per 20 vaidmenø, ið kuriø naujausi – Germanas, Chosë, Ricardas, Kalafas. Apie ðiuos vaidmenis daugelis tenorø gali tik pasvajoti.

Prisimindamas Klaipëdos miesto Liaudies operos teatrà, Vytautas artistiðkai atliko Hofmano dainà ið J. Offenbacho operos Hofmano istorijos, taip pat Hercogo baladæ (G. Verdi Rigoletas), antràjà Kalafo arijà (G. Puccini Turandot), dainø ið F. Leháro operetës Ðypsenø ðalis ir kt. Skinderytë-Kurnickienë atliko Snieguolës arijà (N. RimskioKorsakovo Snieguolë), Undinës arijà (A. Dvoráko Undinë), Fedoros arijø (E. Kálmáno Cirko princesë).

Graþina taip pat muzikaliai padainavo Kurnicko sukurtas dainas Vakaras (þ. V. Skripkos) ir Baltoji pasaka (þ. P. Ðirvio). Solistams profesionaliai talkino pianistë Milaðiûtë, darbðtumu ir pareigingumu tarp dainininkø pelniusi geros koncertmeisterës vardà.

Daug ðiltø aplodismentø sulaukë operø ir opereèiø duetai: Violetos ir Alfredo (G. Verdi Traviata), Amelijos ir Ricardo (G. Verdi Kaukiø balius), Lizos ir Germano (P. Èaikovskio Pikø dama) bei Hanos ir Danilo (F. Leháro Linksmoji naðlë).

Kûrybos vakaro metu Vytautas visiems priminë, kad Germano vaidmuo Èaikovskio Pikø damoje jam, kaip artistui, ypatingas. Ðá vaidmená Kurnickas atliko Baltarusijoje ir Lenkijoje, o ðiuo metu derinamos datos su Talino operos ir baleto teatru. Praëjusá rudená Vytautui buvo pasiûlyta dalyvauti perklausoje Ciuricho (Ðveicarija) operos teatre, kur sëkmingai dainuoja jo kolegos sopranas Liubovë Chuchrova bei daþnai atliekantis Germano partijà tenoras Vladimiras Kuzmenka. Teko atsisakyti ðio kvietimo, nes 2002 metø spalá mûsø teatre vyko Verdi operos Kaukiø balius pastatymas. Ricardo vaidmens Vytautas atsisakyti negalëjo, nes dar Klaipëdos miesto Liaudies operoje ðià partijà (lietuviø kalba) buvo pradëjæs mokytis... Maestro Kazys Kðanas labai norëjo ðià operà pastatyti Klaipëdoje.

Graþina ir Vytautas Kurnickai ateities koncertinius planus sieja su Panevëþio kameriniu orkestru (vadovas Vidmantas Kapuèinskas) bei Kauno ansambliu „Ainiai” (vadovas Jonas Urbonas). Su ðiuo muzikos

kolektyvu dainininkai neseniai dainavo Kauno rotuðës aikðtëje.

Juozas KERPAUSKAS

Solfedþio konkursas Pagiriuose

Visai ðalia Vilniaus yra Pagiriø gyvenvietë. Daugeliui ðis pavadinimas asocijuojasi su pomidorais ir agurkais, iðaugintais Pagiriø ðiltnamiuose, taèiau jau devyneri metai gyvenvietæ garsina Pagiriø muzikos mokyklos moksleiviai bei pedagogai, dalyvaujantys ávairiuose konkursuose, festivaliuose, dainø ðventëse. Ðá pavasará, balandþio 26 dienà, pirmà kartà Vilniaus rajono Pagiriø muzikos mokykloje ávyko rajoninis solfedþio konkursas, kurá organizavo solfedþio vyr. mokytojos Janina Pamarnackienë ir Janina Ðmulkðtienë. Pagrindinis konkurso tikslas – skatinti domëjimàsi solfedþio disciplina, suvokti jos svarbà bendroje muzikinës kultûros sampratoje.

Konkurse dalyvavo Pagiriø ir Nemenèinës muzikos mokyklø moksleiviai. Vertinimo komisijai pirmininkavo solfedþio vadovëliø sudarytojas, profesorius, humanitariniø mokslø (muzikologijos) daktaras Rimtautas Karolis Kaðponis.

Konkurse vyravo rami, dalykiðka atmosfera. Vienas ið sunkiausiø reikalavimø buvo techniðkai ir iðraiðkingai atlikti liaudies dainà, kurios atlikimo ávertinimas lëmë galutinius konkurso rezultatus.

Labiausiai visus suþavëjo ir daugiausiai balø surinko ðios Pagiriø muzikos mokyklos moksleivës: Veronika Èièinskaitë ir Roberta Aliðauskaitë (mokyt. J. Pamarnackienë) bei Nemenèinës muzikos mokyklos moksleivë Svetlana Þurilkina (mokyt. N. Afanasjeva).

Jos skambiai ir iðraiðkingai atliko lietuviø, ukrainieèiø liaudies dainas ir puikiai solfedþiavo. Laureatës buvo apdovanotos diplomais ir atminimo dovanomis. Konkursà vainikavo darnus dalyviø, vertinimo komisijos nariø ir mokytojø atliekamas kanonas Libera nos Domine.

Po konkurso visiems buvo ádomu pasiklausyti garbaus sveèio R. K. Kaðponio pasakojimo apie sudëtingas naujojo solfedþio vadovëlio sudarymo aplinkybes, moksliniø tyrimø ir ieðkojimø reikðmæ nacionalinei lietuviø kultûrai, jos identiteto svarbà Europos muzikiniam kontekstui.

Nijolë ÈIÈINSKIENË

Spraguityje atgimsta kompozitoriaus J. Karoso tëviðkë

Birþelio 28 dienà Anykðèiø rajono Spraguièio kaime þymaus lietuviø kompozitoriaus Juozo Karoso (1890–1981) brolis Povilas, gyvenantis JAV, perkirpo simbolinæ juostelæ, ir pirmasis atgimstanèios tëviðkës statinys – klojimas – svetingai atvërë duris gausiai susirinkusiems sveèiams.

Kadangi ðiandieninë statinio paskirtis simboliðkai mena XX amþiaus pradþioje gyvavusá kultûriná gyvenimà Lietuvos kaime – klojimo teatrà, tai ir atidarymo iðkilmëse buvo parodytas Kauno dramos teatro aktoriø spektaklis Randor kvit, arba Kas gudresnis. Ðalia klojimo sparèiai kyla gyvenamojo namo ir klëtelës pastatai.

Taigi jau kitais metais tikimasi, kad kompozitoriaus tëviðkëje darniai sutars ávairios menø mûzos: vasarà èia vyks M. K. Èiurlionio nacionalinës menø mokyklos moksleiviø kûrybinës stovyklos, parodos, o savaitgaliais ir per ðventes bus rodomi spektakliai, muzikuos Lietuvos atlikëjai.

Taip graþiai, netradiciðkai savo senelio atminimà pagerbti sumanë Þenevoje gyvenantis vaikaitis Saulius Karosas, o sumanymà ágyvendino jo mama Birutë Karosienë. Tàdien sunku buvo patikëti, kad dar visai neseniai sparèiai kylanèios sodybos vietoje buvo neáþengiami brûzgynai – nei á sodybà vedanèio kelelio, nei elektros... Ðiandien klojime idealios sàlygos ir þiûrovams, ir artistams. Pastariesiems árengti grimo kambarëliai, prausyklos. Þiûrovø dalies aurà kûrë ir pati ponia Birutë Karosienë, drauge su seserimi pasiuvusios scenos uþuolaidas.

Nors Spraguièio kaimas priklauso Anykðèiø rajonui, artimiausia kaimynë – Utenos rajono Leliûnø gyvenvietë, nutolusi kiek daugiau nei 2 km. Beje, Leliûnuose jaunystëje vargonavo J. Karosas ir laikë juos gimtaisiais. Taigi natûralu, kad ðventëje susirinkæ miestelio gyventojai nuoðirdþiai dþiaugësi naujuoju kultûros þidiniu, o p. Birutë negailëjo padëkos þodþiø uþ pagalbà ir rûpestá miestelio seniûnei Linai Petronienei.

Lieka palinkëti, kad Spraguitá aplenktø piktavaliø negandos ir iðsipildytø visos Karosø ðeimos svajonës, paskatinusios ið nebûties prikelti kompozitoriaus Juozo Karoso tëviðkæ.

MB inf.

Kompozitoriaus brolis Povilas Karosas perkerpa simbolinæ juostelæ Klojimas - autentiðkas ir modernus, apgaubtas meilës ir vilèiø suburti tëviðkënus Kompozitoriaus Karoso artimieji su sveèiais prie naujojo klojimo. Ið kairës: LMA dekanë R. Kryþauskienë, kompozitoriaus anûkas S. Karosas, marti B. Karosienë, brolis P. Karosas, dukra J. Karosaitë ir „Aidijos” choro vadovas R. Graþinis Memorialinës Juozo Karoso sodybos vietà þymintis akmuo

Muzikos barai /49

Ið pianisto varpinës

Ilgas kelias iki Klivlendo Rokas ZUBOVAS Cleveland International Piano Competition 2003 Pirmoji premija (piniginis apdovanojimas – 20 000 JAV dol.): Kotaro Fukuma, 20 metø, Japonija.

Antroji premija (piniginis apdovanojimas – 15 000 JAV dol.): Soyeon Lee, 24 metø Pietø Korëja.

Treèioji premija (piniginis apdovanojimas – 10 000 JAV dol.): Konstantin Soukhovetski, 22 metø, Rusija.

Ketvirtoji premija (piniginis apdovanojimas – 7500 JAV dol.): Andrius Þlabys, 26 metø, Lietuva.

Chopino prizas (piniginis apdovanojimas – 2000 JAV dol.): Fukuma.

Baroko prizas (piniginis apdovanojimas – 1500 JAV dol.): Elizabeth Schumann, 21 metø, JAV. Mozarto prizas (piniginis apdovanojimas – 1000 JAV dol.): Lee. Keturi pusfinalininkiai, nepatekæ á finalà, – kiekvienas po 2000 JAV dol.

Aðtuoni ketvirtfinalininkiai, nepatekæ á pusfinalá, – kiekvienas po 1000 JAV dol.

T

aip Klivlendo The Plain Dealer pirmajame puslapyje ðiø metø rugpjûèio 11 dienà buvo paskelbti kà tik èia pasibaigusio tarptautinio pianistø konkurso rezultatai. Skaièiai ir pavardës, o uþ jø – ne valandos ir net ne mënesiai kelio.

1990 metai. Vasara. Lietuva vos prieð tris mënesius paskelbë nepriklausomybæ. Maskva – blokadà. Kartais, demonstruodami jëgà, Vilniaus gatvëmis pralekia keli raudonosios armijos sunkveþimiai, retkarèiais – net tankai.

Visai neseniai atsivërë galimybës vykti á tarptautinius konkursus – nebereikia vaþiuoti á Maskvà, kad bûtum „atrinktas”.

Keli panaðaus amþiaus mokslus bebaigià pianistai, tarsi vien laukæ ðios progos, leidþia vasarà Èiurlionio menø mokyklos

Muzikos barai /50

1996 metai. Èikaga. Vasara. Jau ðeðeri metai praleisti gyvenant ðiame „lietuviðkame” Amerikos didmiestyje – mokantis, dirbant ávairiausius muziko darbus, koncertuojant, mokytojaujant, kartais paraðant á lietuviðkà dienraðtá, nuolat sekant muzikinius ávykius Lietuvoje. Pasiekia gandai, kad garsiojoje Interlocheno vasaros mokykloje tarp ið viso pasaulio susirinkusiø muzikø iðsiskiria jaunas pianistas ið Lietuvos. Ið karto amerikieèiø stiliumi jis krikðtijamas vienu didþiausiø savo kartos muzikos talentø pasaulyje (tikëkimës, ateitis parodys, jog ne be reikalo…). Èikagos lietuviø radijas rengia jaunojo pianisto koncertà vietiniams muzikos gerbëjams.

Neprisimenu, ar Jaunimo centro salë Èikagoje buvo pilna, bet ne tai svarbu – su pirmaisiais garsais tapo akivaizdu, kad tiek dëmesio garso pasauliø formavimui skirianèio pianisto Lietuvoje nebuvo jau

Konkurso laureatai: Kotaro Fukuma, Soyeon Lee, Konstantinas Suchovetskis, Andrius Þlabys

klasëse – Vaida Kirvelytë, Zbignevas Tatolis, Sonata Deveikytë-Zubovienë, Rokas Zubovas, Donaldas Raèys. Ateina èia ir smuikininkë Daiva Stulgytë, dar keli, per ðiuos kelis mënesius beveik ðeimos nariais tapæ muzikai. Nuo ryto iki vakaro neskaièiuojant valandø „zulinamos” keliø valandø trukmës konkursinës programos, grojama vieni kitiems, tariamasi, dalijamasi patirtimi, darbo metodika, „slaptais” pratimais vienai ar kitai techninei problemai áveikti, kalbama apie artëjanèiø konkursø þiuri narius, ko galima tikëtis ið vienos ar kitos situacijos… Praëjo keturiolika metø, bet neiðdyla ið atminties tà vasarà në kiek ne maþiau grojæs, taèiau deðimèia metø jaunesnis nei mes pianistas… Iðstypæs, dideliø rankø, tylus, máslingø giliø akiø – Andrius Þlabys.

seniai… Bet þavi ne vien garsinë paletë ir ypaè iðtobulintas prisilietimas prie fortepijono – ne pagal amþiø atrodo brandus jaunojo pianisto minties savarankiðkumas bei iðbaigtumas – kiekvienas grojamø kûriniø tampa nepakartojama, iðbaigta dramaturgine drobe. Be abejo, girdëti Liszto Sonatoje ir kituose programoje skambëjusiuose kûriniuose dalykø, su kuriais bûtø galima ginèytis ar net nesutikti, taèiau aiðku, kad viskas – meniniai savarankiðkai màstanèios ir kurianèios stiprios asmenybës atradimai ir visi ginèai – tai tik meninio apsisprendimo klausimai. Ðis aðtuoniolikametis nesistengia „papirkti jaunatviðku polëkiu” (nors spontaniðko verþlumo, polëkio, improvizaciðko ðvieþumo tikrai netrûksta) ar þërinèiu virtuoziðkumu (nors jo taip pat apstu). Bet gal to ir nereikëtø

laukti ið pianisto, scenoje jau atlikusio visà J. S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro” pirmàjá tomà. Dar viena detalë – kas dar ið ðiandienos Lietuvos ar kitø ðaliø klasikiniø pianistø átraukia á koncerto programà savo kûrinius ir nuo jø programos veidas në kiek nepablogëja?

2001 metai. Vasara. Birþelis. Prestiþiðkiausias Lietuvoje Vilniaus festivalis. Sausakimða prestiþiðkiausia Lietuvos nacionalinës Filharmonijos salë. Scenoje – vos dvideðimt ketveriø metø pianistas. Taèiau muzikavimas – brandus, nebereikalaujantis kalbëti apie atlikëjo amþiø ar vertinti „paþangà”. Bendravimas su klausytoju – betarpiðkas ir labai natûralus. Salë áelektrinta, nuðèiuvusi, nepraleidþianti ir paèiø tyliausiø, subtiliausiø niuansø. O jø – tikrai apstu. Akivaizdu, kad garso pasauliai – Andriaus stichija, gal net bûtø galima pasakyti – manija. Kiekvienas akordas – subalansuotas iki elektrono tikslumo, kiekviena frazë – iðklausyta ir iðgryninta iki mikrono. Po audringø ovacijø – vël sava improvizacija. Bet gal ir ðá kartà nereikia laukti kitø rezultatø ið pianisto, su kuriuo noriai koncertuoja tokie pasaulyje pripaþinti muzikai kaip Gidonas Kremeris ar Hillary Hahn…

2003 metai. Vasara. Rugpjûtis. Kiekvienà dienà internete skaitau praneðimus ið Klivlendo tarptautinio pianistø konkurso.

Ir vël susitikimas su Andriumi Þlabiu, tik ðá kartà kiek kitoks – virtualus. Likimas taip susiklostë, kad Klivlendo konkursø klausiausi 1989, 1991, 1993, 1995 ir truputá 1997 metais. Todël ðá kartà, net ir neakivaizdiniu bûdu, bûdamas Vilniuje, labai gerai „jauèiu” konkurso aplinkà ir emociná fonà: ir puikios akustikos pagrindinæ Klivlendo muzikos instituto koncertø salæ „Kulas Hall”, nuolatos pilnà iðtikimø konkurso klausytojø, ir nedidukus, tarsi celes, bet kiekvienà su senuèiu gerai priþiûrimu „Steinway” fortepijonu repeticijø kambarius, ir pietø kambará, kur konkursantai valgo, taip pat ateina paplepëti, atsipûsti, ir vejas, parkus, botanikos sodà, besiglaudþiantá prie instituto, kuriame per tas dvi savaites kas antras sutiktas jaunas þmogus – pianistas. Ryðkûs atmintyje ir pagrindiniai konkurso organizatoriai, jø kuriama konkurso atmosfera: dalykiðkas, veik nepastebimas konkurso meno vadovas, puikus pianistas ir Klivlendo muzikos instituto profesorius bei Fortepijono skyriaus vedëjas Paulas Shenley’us ir konkurso direktorë Karen Knowlton – tarsi niekada nepailstantis festivalio variklis, veidas, siela ir ðerdis: visada pasirûpinanti, kad në menkiausia dienotvarkës detalë neprasprûstø nepastebëta, kad viskas „tiksëtø” ðveicariðko laikrodþio tikslumu – juk vyksta tiesioginës viso konkurso radi-

jo transliacijos; kad visi konkurso dalyviai jaustøsi pagloboti ir prisiminti – o klausimø iðkyla ávairiausiø ir netikëèiausiø – nuo niekada neiðvengiamø ligø, traumø, tvarkaraðèiø pasikeitimø iki nenumatytø karðèio bangø ar kalbos barjerø (per 1989 ir 1991 metø konkursus pravertë ir mano keliø kalbø mokëjimas paaiðkinant dienotvarkës ir kai kuriuos kitus klausimus angliðkai nesuprantantiems pianistams ið Rusijos bei Lenkijos). Knowlton, ðiandien jau tarptautiniu mastu garsëjanti kaip viena geriausiø tarptautiniø konkursø organizatoriø, taip pat rûpinasi, kad „sportinis” konkurso aspektas niekada nenusvertø humaniðkojo – jaunøjø talentø ieðkojimo ir dalijimosi muzikiniais atradimais, o perdëtas spaudos ir suinteresuotø firmø atstovø aktyvumas nepadarytø ið jo cirko.

Dël ðios prieþasties ið penkiø ðeðiø fortepijonø firmø paskutiniuose konkursuose teliko viena – „Steinway”. Ne todël, kad vis tiek dauguma konkurso dalyviø rinkdavosi bûtent ðiuos instrumentus ar kad Klivlendo muzikos institutas – „Steinway” mokykla – èia visi instrumentai (o jø arti dviejø ðimtø) tik ðios firmos, bet todël, kad penkiø skirtingø fortepijonø firmø atstovai („Yamaha”, „Baldwin”, „Bechstein”, „Kawai”) ir derintojai beveik fiziðkai atakuodavo atlikëjus stengdamiesi pasiekti, jog ðie rinktøsi jø firmos instrumentus. Ir taip labai trumpa (10 minuèiø) fortepijono pasirinkimo procedûra tapdavo dideliu konkurso dalyviø galvos skausmu. Ðiais metais konkurso scenoje – trys koncertiniai „Steinway” fortepijonai. Vienu jø, pagamintu Hamburge ðiø metø pavasará, jau grota Niujorke, pianistui Danieliui Barenboimui atliekant visø Beethoveno fortepijoniniø sonatø ciklà. Niujorko kritikø vertinimu, ðiame instrumente tiek daug spalviniø galimybiø, jog atrodë, kad pianistas kiekviename koncerte grojo vis kitu instrumentu. Antrasis – metø senumo Niujorke pagamintas instrumentas – du mënesius „pavadavo” Filadelfijos orkestro koncertiná instrumentà, kadangi ten, fortepijonø saugojimo patalpoje klaidingai pradëjus veikti prieðgaisrinei purkðtuvø sistemai, reikëjo skubiai remontuoti pagrindiná koncertiná instrumentà.

Treèiasis – tai Paulo Shenley’aus ir 1989øjø Klivlendo konkurso (tada vadinto Roberto Casadesus’o tarptautiniu pianistø konkursu) nugalëtojo pianisto Sergejaus Babajano, dabar sëkmingai èia dëstanèio, Niujorke iðrinktas koncertinis instrumentas. Taèiau Klivlendo konkurso dalyviø globa nesibaigia vien jø apgyvendinimu, pamaitinimu ir repeticijø kambariø paskirstymu. Èia kiekvienam jaunajam pianistui priskiriama savanoriðka globojanti ðeima, pasirûpinanti sutikti konkursantà

oro uoste, pristatyti á bendrabutá, aprodyti miestà, drauge dalyvauti atidarymo ceremonijoje, padëti iðtikus bëdai, praleisti kartu vienà kità laisvà valandà, pasiûlyti petá iðsiverkti ar glëbá dþiaugsmo minutæ. Ðiø ðeimø dëka konkursantai jauèiasi ne tokie vieniði ir bejëgiai tokiu svarbiu ir átemptu savo gyvenimo momentu. O paèios ðeimos uþsikreèia konkurso virusu, nuolat gráþta dvi savaites bûti vis kitos kartos, vis kitos tautos pianisto ðeima Klivlende. Klausydamas ankstesniø konkursø ar net juose dalyvaudamas, niekada neþinodavau ðiø detaliø, taèiau ðiemet pirmà kartà galëjau deramai ávertinti, kà gali reikðti „konkurso sklaida” – du pagrindinio Klivlendo dienraðèio The Plain Dealer þurnalistai. Tai muzikos kritikas Donaldas Rosenbergas, jau ne maþiau kaip penkiolika metø raðantis apie pagrindinius Klivlendo klasikinio muzikinio gyvenimo ávykius, kas dienà apþvelgiantis grojusiø pianistø pasirodymus, dràsiai reiðkiantis savo muzikines áþvalgas, kartais atvirai konfrontuodamas su þiuri rezultatø iðvadomis, ir Wilma Salisbury, raðanti daugiausia apie kitus festivalá supanèius klausimus – interviu su atlikëjais, atskleidþianèius psichologinius burtø traukimo aspektus, baimæ, nervinimàsi, nuotaikas, ádomybes apie instrumentus, þiuri procedûrinius klausimus, bendrà organizavimà, konkurso ideologinius aspektus – visa tai, kas ádomu paprastam miestelënui, kas daro konkursà miesto gyvenimo dalimi, iðpleèia klausytojø ir konkurso draugø ratà.

Dar neprasidëjus konkursui, specialiai tam skirtame dienraðèio savaitgalio priede ne tik nuotraukomis ir trumpomis biografijomis pristatomi visi konkurso dalyviai ir þiuri nariai, fortepijonai, vertinimo procedûros ir repertuaro aspektai, bet taip pat iðsamiai samprotaujama apie ðio konkurso vietà visame konkursø þvaigþdyne, nagrinëjama konkurso teikiama nauda miestui, kalbama apie miesto, kaip kultûros centro, ávaizdþio kûrimo svarbà. Be abejo, þvelgiant ið platesnës perspektyvos, ðie Klivlendo konkurso aspektai nepadarytø jo vienu ið vos trisdeðimt reikðmingiausiø fortepijoniniø konkursø pasaulyje. Ðiam „elitiniam” fortepijoniniø konkursø ratui Klivlendo konkursà priskiria Gustavas Alinkas. Jau dvideðimt metø kruopðèiai stebëdamas tarptautinius fortepijoninius konkursus, mokslininkas teigia gerai suprantàs organizatoriø ir konkurso dalyviø psichologijà, o savo analizæ grindþiàs poþiûriu ið konkursantø perspektyvos. Jo manymu, vertinant konkursus svarbu viskas – nuo organizacinio darbo ir sklaidos, dalyviø geografinio paskirstymo, gyvenimo ir maitinimo sàlygø, akustiniø salës savybiø ir fortepijonø,

Muzikos barai /51

þiuri daugianacionaliðkumo ir finaliniame konkurso etape naudojamo orkestro iki apdovanojimø dydþio ir koncertø, skiriamø laureatams, skaièiaus. Ne maþiau svarbus prestiþo garantas – þymios praëjusiø konkurso nugalëtojø pavardës.

Palyginti jauname Klivlendo konkurse ryðkiausiai skamba Jean-Yves Tibaudet, vieno þymiausiø ðiødienës Prancûzijos pianisto, 1979 metais uþëmusio èia antràjà vietà, pavardë. Konkurso istorijoje netrûksta ir lietuviðkø akcentø: 1989 metais ðeðtàja premija buvo apdovanota Eglë Janulevièiûtë, tais paèiais metais Jurgis Karnavièius grojo pusfinalyje. Vëlesniuose konkursuose èia grojo ir Petras Geniuðas, Rokas Zubovas, Sonata Zubovienë, Andrius Þlabys, keletas kitø Lietuvos pianistø. Taèiau ðiø metø konkursas – iðskirtinis, nes pirmà kartà finale pianistø koncertams akompanuoja garsusis Klivlendo simfoninis orkestras. Kaip interviu pabrëþë Karen Knowlton, „daugelis tarptautiniø konkursø á finaliná turà pasikvieèia vietiná orkestrà, taip tik sutapo, kad mûsiðkis – vienas geriausiø pasaulyje”.

Gal todël ir ðiø metø konkurso dalyviø bendras lygis, kaip visà konkursà apibendrinanèiame straipsnyje paþymi Donaldas Rosenbergas, „buvo aukðtesnis nei kuriame nors prieð tai vykusiame Klivlendo konkurse. Matyt, potenciali galimybë pagroti su Klivlendo simfoniniu orkestru finale sugundë ne vienà ryðkø pianistà”. Kaip ðiame kontekste pasirodë Andrius Þlabys? To paties kritiko nuomone, „greta ásimintinø Lee, Soukhovetskio ir Þlabio (kuriam turëjo bûti skirta pirmoji arba antroji vietos uþ artistiðkumà) konkurse grojo nemaþai maloniai nustebinusiø pianistø”. Jau po pirmojo turo kritikas neðykðtëjo graþiø epitetø lietuviui. Ðtai kaip Donaldas Rosenbergas apþvelgia Andriaus Þlabio pasirodymus Klivlendo konkurse: Rugpjûèio 3 d. Pirmasis turas D. Ðostakovièius Sonata Nr. 1, op. 12 W. A. Mozart Fantazija c-moll, K396 F. Chopin Etiudas c-moll, op. 25, Nr. 12 „Dvideðimt ðeðeriø metø Lietuvos pianistas Andrius Þlabys pateikë didingà Ðostakovièiaus Pirmosios sonatos – jauno, átûþusio ir prislëgto kompozitoriaus, stovinèio ant pasaulinës karjeros slenksèio, – interpretacijà. Andriaus atliekamas, ðis kûrinys tapo bekompromise kelione, atrandanèia visus jos iðraiðkos kraðtutinumus ir iðnaudojanèia „Steinway” fortepijono galimybes atlaikyti net ir garsinius griaustinius. Kiekvienas nuoþmus iðsisakymas nesulaikomai verþësi ið fortepijono, gûdieji kûrinio epizodai beveik këlë ðiurpà. Mozarto Fantazijà c-moll, K396, Þlabys pripildë

Muzikos barai /52

iðraiðkingo dramatiðkumo ir refleksyviø aistrø, o audringàjá Chopino Etiudà c-moll, op. 25, Nr. 12, pavertë vaizdinga klajone”.

Rugpjûèio 5 d. Ketvirtfinalis J. S. Bach Du preliudai ir fugos L. van Beethoven Sonata d-moll, op. 31, Nr. 2 J. Brahms Op. 118 Komentuodamas, jog „kartais vykstant konkursams klausytojas gali pradëti ilgëtis ko nors ekstravagantiðko, panaðaus á Wagnerio Nibelungø þiedo trilogijà”, kritikas tæsia, kad „antrosios (ketvirtfinaliø. – R. Z.) dienos, trukusios tarsi ilgiausiosios Wagnerio operos daugiau kaip septynias valandas, pabaigoje ávyko akistata su transcendentalumu, lietuviui pianistui Andriui Þlabiui savo iðskirtine magija prisilietus prie trijø didþiøjø „B” (Bacho, Beethoveno ir Brahmso) atliekamø kûriniø”.

Rugpjûèio 7 diena. Pusfinalis C. Debussy Bergamo siuita C. Franckas Preliudas, Choralas ir Fuga S. Prokofjevas Sonata Nr. 7 B-dur Andriaus pasirodymas pusfinalyje Klivlendo kritikui veikiausiai liks viso ðiø metø konkurso kulminacija. Iðsisakymui apie Þlabá skirta daugiau nei pusë visos dienos Rosenbergo skilties, apie kitus atlikëjus teuþsimenama trumpai: „Prieð tai dienos programoje grojo dar trys konkursantai. Tikrai vienintelë konkurentë èia buvo korëjietë Soyeon Lee, sudominusi klausytojus savo ásitraukimu, inteligentiðkumu ir nuoðirdumu (… ). Kiti du pianistai, abu ið JAV, paliko labai menkà áspûdá, nebent tik suvokimà, kad jie neturëjo groti pusfinalyje (…)”.

O apie Þlabio grojimà: „Aukðèiausio lygio muzikavimas nebûtinai visada reikalauja plyðaujanèio virtuoziðkumo.

Kartais paprastumas – iðraiðkingiausia muzikinio bendravimo forma. Pianistas Andrius Þlabys þino, kada kaupti jëgà, o kada sulaikant judëjimà siekti uþburtos ramybës bûsenos. Jis tai ir padarë per savo pusfinalio reèitalá vakar – tai buvo ðeðiasdeðimt pirmasis ir paskutinis reèitalis 2003-iøjø Klivlendo tarptautiniame pianistø konkurse. Në vienas kitas konkursantas Klivlendo muzikos institute nesulaukë didesniø ovacijø uþ ðá puikø 26 metø muzikà. Þlabys, ðiame institute gavæs artisto diplomà, atskleidë visas savo bebaimio muzikalumo erdves rizikingoje programoje, sudarytoje ið Debussy, Francko ir Prokofjevo kûriniø. Nebuvo në vienos akimirkos, kad jo grojimas nebûtø prikaustæs klausytojø, ásitraukusiø á garsinius dialogus. Subtiliausi pasirodë Debussy visø taip mëgstamo kûrinio Claire de Lune puslapiai. Èia Þlabys sukûrë tà mënesienoje virpanèià aurà, kurià mu-

zika nurodo, bet kuri labai retam pianistui pasiekiama. Kitose siuitos dalyse jis pasitelkë kryptingai apgalvotà spalvø ir ritmø arsenalà iðryðkinti èia slypinèias þavingas liaudies muzikos detales. Þlabys keliavo màsliomis ir karðtligiðkomis Francko muzikos erdvëmis su ypatingu kantrumu ir vidine átampa. O Prokofjevo Sonata tapo triumfo prieð kandþias ir nerimastingas muzikoje slypinèias galias apoteoze. Perpetual-mobile finalas atkakliais akcentais ir motoriðku ritmu sukëlë salëje garsiausius plojimus per visà konkursà.

Rugpjûèio 10 diena. Finalas J. Brahms Koncertas d-moll, Nr. 1 „Dvideðimt ðeðeriø metø Þlabys tapo motyvuojanèiu netikëtos ir þavingos Brahmso koncerto interpretacijos, ilgiu beveik prilygusios garsiajai Glenno Gouldo–Leonardo Bernsteino prieðstatai su Niujorko Filharmonijos orkestru septintojo deðimtmeèio pradþioje, faktoriumi. Þlabys panaudojo kiekvienà galimybæ, kad ásiskverbtø gilyn á ðá gigantiðkà Brahmso opusà, atrastø jo iðraiðkos ðerdá ir varomàsias jëgas. Ði tirianti ir poetiðka interpretacija kartais, rodës, tuoj sustos pakeliui, bet solistas tæsiamomis melodinëmis linijomis, prasmingais dinaminiais niuansais ir savo nepaprastai dosnia kantrybe visada sugebëdavo iðlaikyti muzikos tëkmæ. Lëtàjà dalá pradëjæs beveik paðnibþdomis, ramia átampa lankstydamas frazes, pabaigoje jis atsiskleidë visa majestotine didybe. Finalas iðryðkino aistringàjá atlikëjo aspektà, bet ir èia jis neprarado kontrolës. Þlabys puikiai suprato, kada tembriðkai iðsiskirti, o kada ásilieti á orkestro skambesá. Maestro Lingo vadovaujamas orkestras, prisitaikæs prie ypaè laisvos solisto kûrinio interpretacijos, tarsi ji jiems bûtø savaime suprantama, tapo aukðèiausio lygio atlikimo bendrininku”.

Po finalinio konkurso pasirodymo Andrius jau buvo laimëjæs savo vertingiausià apdovanojimà. Kaip prasitarë interviu prieð finalà, pats didþiausias apdovanojimas jam – tai galimybë groti Brahmso koncertà su Klivlendo simfoniniu orkestru: „Tai mano mëgstamiausias orkestras, jo toks nepakartojamas garsas”.

Perskaièius konkurso kritiko vertinimus apie Andriaus Þlabio grojimà, neturëtø bûti labai netikëta ir tai, kad savo apþvalginá festivalio straipsná pavadinæs „Visada tikëkis netikëto” Donaldas Rosenbergas pradeda já klausimu: „Ar 2003 metø Klivlendo tarptautiná pianistø konkursà laimëjo neteisingas konkursantas?” èia pat já ir atsako: „Nustebæ daugiau nei keliø klausytojø veidai

ðeðtadiená „Severance Hall” paskelbus, kad Kotaro Fukuma tapo pirmojo prizo laimëtoju, atrodytø, bûtent tai ir parodo (…). Fukuma – iðskirtinis pianistas techniniu atþvilgiu. Taèiau jo interpretacijos viso konkurso metu buvo toli graþu ne tokios átikinamos kaip gal tuzino kitø pianistø, kurie arba nepateko á finalà, arba buvo ávertinti kaip maþiau verti”.

1993 metai. Vasara. Klivlende kà tik baigësi „Casadesus International Piano Competition”. Baigësi atviru skandalu: pirmoji vieta paskirta vieno ið þiuri nariø studentui, antroji – visai neskirta, kadangi visi ryðkiausi muzikantai buvo „atsijoti” jau pirmajame ture, o atrinkti á finalà labiausiai pasiþymëjo tuo, kad niekuo neiðsiskyrë ir turëjo nesudaryti konkurencijos ið anksto nuspræstam pirmosios vietos laimëtojui (apdovanojimø áteikimo ceremonijoje visi salëje buvæ konkurso dalyviai, skelbiant nugalëtojo pavardæ, neplojo, o likusi klausytojø dalis atvirai reiðkë savo nepasitenkinimà… ). Vienas ið nepatekusiø á antràjá turà pianistø, jau keliø reikðmingø tarptautiniø konkursø nugalëtojas Aleksandras Serdaras, besiðnekuèiuojant tame paèiame pietø kambaryje, pasakë ðtai tokià mintá: „Surinkus paèius sàþiningiausius þiuri narius, kurie kiek galima objektyviau stengtøsi vertinti visus atlikëjus, konkurse nugalëtø standartiðkiausiai grojantis pianistas, kadangi iðsiskiriantis muzikas visiems niekada vienodai neátiks”. Atrodo, kad po minëtojo 1993 metø skandalo Klivlendo konkurse ádiegta moderni kompiuterinë balsø skaièiavimo sistema (balsai raðomi anonimiðkai þiuri nariams tarpusavyje nebendraujant ir atiduodami kompiuterio specialistui; kompiuteris balsus „apdoroja” atmesdamas kiekvienam atlikëjui skirtà aukðèiausià ir þemiausià balà; iðvedamas bendras balo vidurkis, pagal kurá á kità etapà patenka aukðèiausius balus surinkæ pianistai; balai po visø turø sumuojami, kad visko nenulemtø vienas sëkmingas arba nesëkmingas grojimas; balai þiuri nariams neskelbiami, kad nepaveiktø jø sprendimø), kiek ámanoma sumaþinanti þiuri nariø nesàþiningumà… bus patvirtinusi Aleksandro Serdaro mintá. Tikrai ið viso ðirdies linkëdamas jaunajam Japonijos pianistui ko geriausios kûrybinës kloties ir dþiaugdamasis Andriaus Þlabio neeiline istorine sëkme, tikiu, kad Lietuvoje atsiras átakingø muzikos, kultûros ar net politikos þmoniø, gebanèiø suprasti, kad tokio lygio pianizmo talentai Lietuvoje apsilanko ne taip daþnai, kad nebûtø reikalo jø puoselëti. 

DVIDEÐIMTASIS TARPTAUTINIS NIUJORKO BALETO ARTISTØ KONKURSAS Ðiø metø birþelio 25–29 dienomis Niujorke, Lincolno centre, vyko 20-asis tarptautinis Niujorko baleto konkursas. Jame dalyvavo 48 septyniolikos–dvideðimt ketveriø metø amþiaus ðokëjai ið 24 pasaulio ðaliø – nuo Peru iki Turkijos. Kinijos atstovai ðá kartà á konkursà neatvyko. Ðios jaunøjø talentø apþiûros iniciatorë ir direktorë – Ilona Copen. Iki ðiol konkursas vykdavo kas trejus metus, o nuo ðiø metø bus rengiamas daþniau, kas dvejus metus. Kaip áprasta konkursui per dvi savaites iki jo pradþios ðokëjai turëjo iðmokti ið anksto neþinomà repertuarà. Ðiais metais buvo parinkti pas de deux ið baletø Kermesse in Bruges (choreogr. A. Bournonville’io) ir Bajaderë bei Mazurka (choreogr. J. Limono). Kiekvienas konkurso dalyvis atveþë ne ilgesná nei trijø minuèiø trukmës laisvai pasirinktà ðiuolaikinio ðokio solo numerá.

Parinkti tokie privalomieji choreografiniai numeriai, kurie padëjo labiau atskleisti ðokëjø technikà ir individualumà nei dramatines bei emocines subtilybes. Konkurso þiuri pirmininkë – Natalija Makarova, þiuri nariai – baleto pasaulio þvaigþdës: Frank Andersen (Danija), Boris Eifman (Rusija), Karen Kain (Kanada), Elisabeth Platel (Prancûzija), Gustavo Mollajoli (Argentina), Dame Merle Park (Didþioji Britanija), Rudi Van Dantzig (Nyderlandai). Kaip áprasta, konkurse dalyvavo trupiø vadovai ið ávairiausiø pasaulio ðaliø. Ðásyk netgi Brodvëjaus teatro „Movin’ Out” atstovai stebëjo konkursantø repeticijas ir pakvietë du ðokëjus dalyvauti jo konkurse.

Vyrø grupëje aukso medalius pelnë Cesaris Moralesas (Èilë) ir Ogulcanas Borova (Turkija), sidabro – Kristofferis Sakurai (Danija), bronzos – Jonathanas Jordanas (JAV) ir Aleksejus Agudinas (Rusija). Moterø grupëje aukso medalis neskirtas, sidabro medalá pelnë Liudmila Pagliero (Argentina), bronzos – Victoria Jaiani (Gruzija) ir Caitlin Valentine (JAV). Garbës medaliu konkurso organizatoriai apdovanojo Cynthià Gregory, ðitaip ávertindami didelá jos indëlá á pasaulio ðokio menà, konkursantø rengimà, darbà þiuri prezidente ir 20 metø darbà konkurso meno taryboje. Medalá jai áteikë Roni Mahler.

Prisimintina, kad 1993 metais ðiame konkurse dalyvavo NOBT solistai Mindaugas Bauþys ir Þivilë Baikðtytë. Pastaroji pelnë sidabro medalá („auksinë vieta” nebuvo skirta). Þivilë maloniai sutiko pasidalyti dalyvavimo konkurse patirtimi, padëjo paþvelgti á ðá renginá ið vidaus. Ðtai pagrindinës jos mintys: „Konkursas atvërë akis á pasaulá, suþinojau, kad ir kitoje þemyno pusëje ðoka gabûs þmonës.

Buvo ádomu stebëti margaspalvá, ávairiø mokyklø jaunimà. Ten suþinojau, kas yra geri puantai.

Konkursas padëjo sutvirtëti. Konkursui pasirengti padëjo organizatoriø skirti pedagogai ir repetitoriai. Turëjau puikià pedagogæ Jelenà Kunikovà, kuri mokëjo ið kiekvieno „iðtraukti” tai, kas geriausia. Jos dëka konkurso metu sugebëjau susukti net tris piruetus. Ið anksto konkurso programos neþinojome. Prieð konkursà mums atsiuntë drabuþiø eskizus, pagal kuriuos turëjome pasisiûdinti kostiumus. Galima buvo atsiveþti tik ðiuolaikinæ miniatiûrà. Reikëjo intensyviai dirbti. Pasiruoðimas atëmë labai daug jëgø, nes dirbdavome nuo 8.00 iki 19.00 val. Pasirengimas taip iðsekino, kad ketvirtajame ture kai kurios dalyvës nebepajëgë pasikelti ant pirðtø… Labai palaikëme vieni kitus, nes kartu gyvenome, valgëme, visi repetavome vienoje salëje. Tai buvo tarsi bendras katilas, maðina.

Kartu su Mindaugu Bauþiu atlikau neoklasikinæ variacijà ið E. Domeikos Kaligulos, taip pat iðtraukø ið Ðopenianos, pas de deux ið Bajaderës ir Kopelijos bei treèiàjà variacijà ið G. Balanchine’o Keturiø temperamentø. Tada konkurse ið viso dalyvavo per 60 porø. Buvau devintame danguje. Stebino Niujorkas”.

Nelë Beliakaitë, buvusi LNOBT solistë, dirbusi su ávairiomis tarptautinëmis trupëmis (Monte Karle, JAV), dabar Sakramento baleto solistë, – 2000 metø Niujorko konkurso diplomantë. Ji taip pat 1995 metø Lozanos konkurso prizininkë (antroji vieta), 1994 metø Paryþiaus ir 1997 metø Maskvos tarptautiniø konkursø finalininkë. Kaip þiûrovë stebëjo ðiø metø Niujorko konkursà. Jos manymu, „dalyvavimas konkursuose – didelë patirtis, savæs iðbandymas. Kadangi Niujorko konkurse per trumpà laikà reikëjo iðmokti naujas partijas, greitai prisitaikyti ir ðokti su nauju partneriu, repetuoti nebuvo laiko, tad reikëjo greitos orientacijos, iðtvermës, maksimaliai sutelkti save. Buvo didelis akstinas laimëti. Dþiaugiausi aukðtu A. Cholinos ðiuolaikinio numerio Bitë ávertinimu. Þiuri nariai buvo suþavëti pastatymo originalumo, todël buvau pakviesta já atlikti baigiamajame koncerte”.

Panaðiai konkursø reikðmæ vertina tarptautiniø konkursø 1994 metø Permëje (pirmoji vieta), 1994 metø Peterburge (treèioji vieta), 1995 metø Helsinkyje (pirmoji vieta), 1996 metø Nagojoje (pirmoji vieta) prizininkë, NOBT primabalerina Eglë Ðpokaitë. Ji dalyvavimà konkursuose laiko savæs ir kitø atradimu. „Visiems artistams galiu pasakyti: vienintelis bûdas iðvaþiuoti, pamatyti ir uþmegzti ryðius – tai dalyvavimas konkursuose. Privalumas tas, kad pamatai, kas vyksta pasaulyje, kokios egzistuoja naujos tendencijos, kaip keièiasi poþiûris á choreografijà. Pagaliau stebëdamas kitus atlikëjus pamatai, ar esi kaip artistas teisus”.

Jûratë TERLECKAITË

Muzikos barai /53

Baletas Jûratë TERLECKAITË

S

pektaklis, prisodrintas kostiumø ir dekoracijø spindesio, rodytas Birmingamo „National Arena” gigantiðkoje scenoje. Laimei, joje Asta Bazevièiûtë – Aurora ir partneris australas Andrew Murphy, ðokæs Princà, „nepaskendo”. Premjera susilaukë entuziastingø Britanijos didþiøjø dienraðèiø meno kritikø vertinimø. Daug kà apie Mieganèiosios graþuolës ir lietuvës ðokëjos padarytà áspûdá pasako jau vien tas faktas, kad vienas londoniðkis kritikas iðdráso paraðyti, jog populiarioji futbolo „þvaigþdë” Davidas Beckhamas „su savo auksu turëtø sprukti á krûmus”. Kitas recenzentas patarë „ðá reginá (…) þiûrëti su akiniais nuo saulës, kad akys neapraibtø nuo stulbinanèio þërëjimo”. Mûsø dþiaugsmui, kritikø dëmesio centre atsidûrë Asta Bazevièiûtë. Kritikà Johnà Percivalà suþavëjo „ilgos, graþios kojos, kerintis veidas ir puiki ðokio technika – jos piruetai tiesiog pritrenkiantys”. Baleto kritikë Stephanie Ferguson pabrëþë solistës stiliaus ekspansyvumà, lengvumà, kuriame „puikiai dera techninë precizika ir apmàstymai”. Taip pat jai imponavo nuostabiai judrios, iðraiðkingos Astos rankos ir kojos. Tiesa, jos premjerinis ðokis susilaukë ir kritiðkø vertinimø. Jannui Parry atrodo, jog ðokëja nesuprato savo personaþo raidos trajektorijos, kad kojos nesukoordinuotos su virðutine kûno dalimi, kad „muzikiniam frazavimui trûksta lengvumo ir atspalviø”. Dancing

Balerinos Astos Bazevièiûtës sëkmë Anglijoje Times ðokio kritikë Mary Clarke raðë: „Ji – þavinga, bet per laiba (…), nemitri, todël kartais jos judesiai nekoordinuoti. Ji pakankamai gerai ávaldþiusi technikà, bet kol kas nesukoncentruota”.

Tad, suprantama, ádomu, kà mano pati Asta Bazevièiûtë apie savo darbà Birmingamo karaliðkojo baleto trupëje.

Keturis sezonus buvusi Lietuvos naciona-

linio operos ir baleto teatro solistë Asta nuo 2002 metø rudens ðoka Birmingame (apie Birmingamo karaliðkàjá baletà Muzikos barø puslapiuose raðëme 2002 metø 9–10 numeriuose). Pagal kûrybiná pajëgumà Birmingamo baletas laikomas antruoju po Londono karaliðkojo. Birþelio pabaigoje jo sezonà uþbaigë baleto Mieganèioji graþuolë premjera (Peterio Wrighto versija). Pagrindiná Auroros vaidmená atliko Asta Bazevièiûtë.

Dþiugu, kad mûsø artistai geidþiami prestiþiniø teatrø, kurie padeda bræsti profesionaliai. Jie tampa mûsø ðalies ambasadoriais. Kita vertus, netenkame puikiø menininkø.

Su Asta Bazevièiûte pavyko susisiekti ir pasikalbëti telefonu apie tai, kaip jai sekasi Birmingamo karaliðkojo baleto trupëje ir kaip artistë vertina savo naujà profesinæ patirtá.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

– Kokie darbo tempo, paproèiø, santykiø skirtumai Didþiojoje Britanijoje ir Lietuvoje?

Muzikos barai /54

– Lietuvos baleto trupë dirba rusø mokyklos stiliumi, kitais darbo principais, kitoks spektakliø rodymo intensyvumas.

Vilniuje spektakliai rodomi reguliariai kiekvienà mënesá du tris kartus per savaitæ. Vakarø Europos trupës mënesá laiko rengia spektaklá, o po to dvi tris savaites ar mënesá spektaklis rodomas kiekvienà dienà ar net du kartus per dienà.

Asta Bazevièiûtë – Driadþiø valdovë L.Minkaus balete „Don Kichotas”

– Jauèiuosi ásitvirtinusi, kadangi esu pasiraðiusi atvirà kontraktà, t. y. dirbti neribotà laikà. Artimiausiu metu ðoksiu pirmoje premjeriniø spektakliø sudëtyje.

Trupë – internacionali, joje yra ðokëjø ið Europos, Amerikos, Australijos. Vienas kità palaiko, nes, bent jau ið pradþiø, daugelis jauèiasi èia svetimi. Labai maloniai bendrauju su repetitoriais ir meno vadovu. Tikrai neturiu kuo skøstis.

– Ko labiausiai pasigendate?

– Savo ðalies, kalbos ir bendravimo stiliaus, þinoma, ðeimos, draugø. Bet kai darbas mielas ðirdþiai ir kai gali save iðreikðti scenoje, silpniau tai jauti.

– Jûsø trupëje rûpinamasi ne tik ðokëjø – solistø ir kordebaleto ðokëjø – fiziniu tobulëjimu, bet ir mityba, sveiku gyvenimo bûdu, asmenybës ugdymu.

– Trupës vadovai labai rûpinasi ðokëjo sveikata. Pagrindinis dalykas – ugdyti ðokëjo profesionalumà, nes jeigu jis patiria traumø, negali augti kaip ðokëjas.

Sukurtas medicinos prieþiûros centras, kuriame yra fizioterapeutø, masaþuotojø, sporto salë, netgi psichologas, vidaus ligø gydytojø. Taigi ðokëjai tikrai labai gerai priþiûrimi. Jei kyla svorio problemø, yra dietologas, kuris sureguliuoja mitybà. Ðia prasme teikiama visokeriopa prieþiûra.

– Ar „paûgëjote” techniðkai, ar keièiasi jûsø ðokio kalba?

– Keièiasi. Èia ðokëjai daug techniðkesni nei Lietuvoje, todël turëjau progos patobulëti ir að.

– Kaip per atstumà atrodo jûsø gyvenimas ir darbas Lietuvoje? Kà gavote ið ketveriø metø darbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Ar tai buvo bûtinas jûsø dabartinës sëkmës etapas?

– Taip, tai buvo bûtinas etapas, kadangi LNOBT vadovybë suteikë galimybiø sukurti nemaþai pagrindiniø vaidmenø spektakliuose. Taip pat turëjau labai gerà pedagogæ G. Sinelnikovà, kuri man atvërë baleto subtilybes.

– Ko pasigendate Birmingamo karaliðkojo baleto trupëje, palyginti su LNOBT?

– Negaliu pasakyti, kad ko nors pasigendu, nes èia susiduriu su daug daugiau profesionaliø dalykø – bendravimo, rûpinimosi, darbo atþvilgiais – negu Lietuvoje.

– Didelë jos dalis tenka atsitiktinumui, kadangi atsidûriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje, t. y. ðioje trupëje tiesiog susidarë dëkinga situacija ir að pati buvau ganëtinai subrendusi daryti kaþkà ádomiau, negu buvau dariusi.

– Kaip vertinate recenzijas apie save Didþiosios Britanijos dienraðèiuose?

– Ðokau spektakliuose, kuriø dar nebuvo tekæ ðokti, arba kitose tø paèiø spektakliø versijose. Susidûriau su nauju darbo stiliumi, reikëjo pritapti prie trupës. Aiðku, buvo gana sunku, bet kartu ir ádomu – ðokau Mieganèiojoje graþuolëje, Kopelijoje, Spragtuke, Artûre (choreog.

D. Bintley), Koncerte fantazijoje (P. Èaikovksio vienaveiksmis baletas, choreogr.

D. Bintley) ir Vakarø simfonijoje (choreogr. G. Balanchine’as). Kità sezonà man pasiûlyta balete Þizel sukurti Þizel ir Vilisiø valdovës vaidmenis, taip pat pagrindinius vaidmenis vienaveiksmiuose baletuose Apollo (choreogr. G. Balanchine’as) ir Sons of Horus (choreogr.

D. Bintley).

– Tiesiog galiu pasidþiaugti, kad didþioji dauguma recenzijø – malonios ir geros.

– Ne, nebuvo netikëtas. Að þinojau, kad já ruoðiu ir ðoksiu.

– Ar daug gastroliavote su trupe per ðá 2002–2003 metø sezonà?

– Ði trupë labai daug gastroliuoja – kas antras treèias mënuo aplanko nemaþai Britanijos miestø. Kità sezonà numatomos gastrolës Kinijoje ir JAV.

Þizel A. Adano balete „Þizel”

– Kas lëmë jûsø sëkmæ Birmingame?

– Kuo jums buvo reikðmingas pirmasis 2002–2003 metø sezonas Didþiojoje Britanijoje?

– Ar pasiûlymas atlikti pagrindiná vaidmená Mieganèiojoje graþuolëje buvo netikëtas?

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

– Ar jauèiatës ásitvirtinusi trupëje?

– Ar nejauèiate, kad bûtø lauþoma jûsø rusiðkoji mokykla ir bandoma „pritempti” jà prie „angliðkojo stiliaus”?

– Negaliu pasakyti, kad mane bando kaþkas lauþyti. Èia ðito nëra. Að atëjau su tuo stiliumi, kuris patiko vyriausiajam baletmeisteriui ir meno vadovui Davidui Bintley. Bûtent tà stiliø ir turëèiau iðlaikyti. Tuos trûkumus, kuriø turi rusø stilius, galiu pataisyti pasinaudodama Europos mokyklos patirtimi. Bet tai daugiausia bûtø susijæ su ðokio technika.

– Kokio stiliaus, þanro spektakliai jums artimiausi: klasikiniai, choreografinës miniatiûros, ðiuolaikinis ðokis, neoklasika?

– Man visada patiko klasikiniai spektakliai, bet nesu abejinga ir choreografinëms miniatiûroms. Teatro meno vadovas stato ne tik klasikinius, bet ir neoklasikinius spektaklius, tad man bus ádomu ieðkoti kito amplua.

– Kà jums reiðkia bûti Asta Bazevièiûte?

– Man tai reiðkia bûti paèia savimi.

– Kokie jûsø ateities planai? Ar ketinate visà likusá gyvenimà ðokti Birmingame?

– Savo ateities taip toli neplanuoju.

Neþinau, ar èia liksiu, ar ne. Kaip viskas pasisuks, taip ir bus. Bent jau ðiais metais neplanuoju kaþkur vaþiuoti ir keisti savo gyvenimo.

– Gal trupë ketina atvykti á Lietuvà gastroliø? Ar ketinate atvykti ðokti jûs viena?

– Tatjana Sedunova kvietë mane ðokti Vilniuje lapkrièio mënesá. Taèiau tuo laiku vaidinsiu naujai statomame daugiaveiksmiame balete Graþuolë ir pabaisa (choreogr. D. Bintley).

– Kà jums davë dalyvavimas tarptautiniame 2002 metø Nagojos baleto artistø konkurse?

– Manau, kad konkursai teikia galimybiø sutvirtëti psichologiðkai, grûdinti charakterá, turtina scenos patirtá. Todël jie labai naudingi jauniems, pradedantiems ðokëjams. Að pati nebuvau labai patyrusi ðokëja, tad pamatyti kitus ðokëjus, kas vyksta ðokio pasaulyje, buvo labai naudinga. *** Paklausiau, kà apie savo trupës naujàjà solistæ mano Davidas Bintley, Birmingamo karaliðkojo baleto trupës meno vadovas, vienas produktyviausiø ir talentingiausiø Europos choreografø, þymiojo F. Ashtono mokinys.

– Kas lëmë jûsø sprendimà priimti á savo trupæ Astà Bazevièiûtæ?

Muzikos barai /55

Baletas – O, Dieve… Todël, kad ji – puiki ðokëja, graþi, protinga. Manau, to pakanka.

– Bet yra daug puikiø, graþiø ir protingø ðokëjø!

– Ne taip jau daug.

– Kuo jus, kaip choreografà ir meno vadovà, sudomino Asta Bazevièiûtë?

– Viskuo! Ji turi puikø ðuolá, puikiai atlieka sukinius ir pordebra. Jos pordebra – iðskirtinis.

– Kaip vertinate Astos atliktà Auroros vaidmená Mieganèiojoje graþuolëje?

– Ji buvo nuostabi. Mûsø pastatymas labai skiriasi nuo rusiðkojo ðio spektaklio varianto. Ji ðoko kiek kitaip, nei mes ðoktume.

Paþintis su Lietuvos baleto viltimi

– Ji iðugdyta rusiðkosios mokyklos.

Ar tai privalumas jûsø trupei, kurios ðokëjai atstovauja skirtingoms mokykloms?

– Ar neketinate sukurti spektaklio specialiai jai?

– Kalëdø proga kuriu naujà baletà Graþuolë ir pabaisa, kuriame Asta atliks pagrindiná vaidmená.

– Ar charakterá kursite atsiþvelgdamas á jos asmenybæ?

– Ðiek tiek. Að niekuomet nestatau spektakliø tik todël, kad tas ar kitas ðokëjas gali kurti vaidmenis. Kuriu matydamas, kad jie jau turi charakterius vaidmeniui. Asta sugeba atrodyti labai elegantiðka ir subrendusi, galbût vyresnë nei jos amþius, o kartais ji gali atrodyti gerokai jaunesnë, kaip vaikas. Bûtent ðito ir reikia mano naujajam pastatymui.

– Kà, jûsø manymu, trupë gauna ið Astos ir jai duoda?

– Gauname puikø jos paruoðimà ir puikià ðokëjà. Tai mums daro áspûdá ir ið to mes galime mokytis. Jai paèiai buvo mestas iððûkis – kur kas platesnis repertuaras nei Vilniuje. Ji dar neðoko Ashtono, mano ir kitø choreografø spektakliuose. Að labai ja dþiaugiuosi.

– Kaip Asta atsidûrë jûsø trupëje?

– Ji susirado mano koordinates internete ir susisiekë su manimi… 

Muzikos barai /56

Ilva JUODPUSYTË

S

u baleto pasauliu Olga Konoðenko susipaþino labai anksti. Baleto artistei nuo vaikystës teatras buvo antrieji namai. Jos mama Jelena Konoðenko, taip pat balerina, á Lietuvà atvyko baigusi Maskvos baleto mokyklà ir ðoko Vilniuje, Operos ir baleto teatre.

Pirmà kartà baleto spektaklá pamaèiusi trejø metukø mergaitë reginio negalëjo pamirðti. Patikdavo ið uþkulisiø stebëti grakðèias, þavinèias ðokëjas, bet niekada neásivaizdavo savæs jø vietoj, nes mama, þinodama visus juodo darbo sunkumus, neskatino dukters sekti jos pëdomis.

Ir á pirmàjá baletà, ir á baleto mokyklà Olgà nuvedë moèiutë. Ji pastûmëjo pasirinkti ðokëjos kelià, matydama Olgos susidomëjimà, kai ði matuodavosi mamos puantus, sukneles…

Pirmosiose klasëse buvo sunku ir neádomu. Viskas atrodë ne taip, kaip tikëjosi.

Uoliai pradëjusi lankyti baleto pamokas, vienu metu buvo nusivylusi: kilo noras iðeiti vien pagalvojus, kad aðtuonerius metus ðeðias dienas per savaitæ reikës taip sunkiai mokytis. Daþnai ir mamai tekdavo

Aurora P. Èaikovskio balete „Mieganèioji graþuolë”

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

– Ðokëjas, nesvarbu ið kur bûtø atvykæs, ilgainiui „absorbuojamas”. Astos atvejis kitoks, kadangi ji – puiki ðokëja, ji daro átakà kitiems ðokëjams. Dþiaugiuosi, kad mûsø ðokëjos mokosi ið Astos pordebra. Asta taip pat turi graþià savybæ baigiamosiose pozicijø fazëse suteikti dinamiðkumo. Man tai labai patinka. Ji taip pat puiki aktorë.

pasirodþius salëje. Kai matai Eglæ scenoje, negali atitraukti akiø. Tai puiki ðokëja ir pedagogë. O tai – retas dalykas.

Eglë Ðpokaitë – ne vienintelë balerina, su kuria Olgai yra tekæ dirbti ruoðiant vaidmenis. Didelá áspûdá jai padarë Loreta Bartusevièiûtë. Olga su didele pagarba kalba apie garsiàjà primadonà bei nuostabià repetitoræ, visuomet mokanèià kurti darbingà atmosferà. Ið Bartusevièiûtës Olgai teko garbë perimti Eglës vaidmená Eglëje þalèiø karalienëje. Tai buvo 1998 metø gruodþio 9-àjà.

Galima paminëti ir áþymiàjà Majà Pliseckajà, 2000 metø geguþæ Olgai Konoðenko ir Nerijui Juðkai padëjusià tobulinti Mari ir Princo vaidmenis Spragtuke.

Trumpà laikà Olgai teko dirbti su Svetlana Masaniova, kuri, ðokusi mûsø teatre, metus buvo gráþusi èia dirbti repetitore. Ji padëjo Olgai ruoðtis sunkiam bei atsakingam vaidmeniui – Odetai-Odilijai Gulbiø eþere. Be to, Masaniova padëjo Olgai apsispræsti dalyvauti tarptautiniame konkurse „Arabesk”, kuris 2002 metø geguþæ vyko Permëje, Rusijoje. Tai buvo puiki galimybë ne tik paèiai pasirodyti, bet ir gera proga pamatyti kitø dalyviø pasirodymus bei pasisemti naujø idëjø. Gráþus po tokiø konkursø atsiranda tarsi antrasis kvëpavimas, noras tobulëti.

Olgos varomoji jëga, teikianti impulsà bei energijos, – tai meilë. Vidinë bûsena atsiveria scenoje, nulemia kiekvieno kuriamo personaþo charakterá. Bûdama scenoje, ji per daug nesikeièia, vidaus neslepia po kaukëm: galime jà matyti tokià, kokia yra gyvenime.

Paruoðusi naujà darbà Olga bûna laiminga. Taèiau visuomet atrodo, jog galima buvo padaryti kaþkà geriau. Jei nepasiseka, jauèia tuðtumà, nori kuo greièiau iðeiti ið teatro, uþsidaryti. Visuomet laukia geranoriðkos kritikos, pastabø tiek ið repetitoriø, tiek bendradarbiø ar draugø. Labai svarbu partneriai, su kuriais tenka dirbti.

Repeticijose dalijasi profesine patirtimi, keièiasi pastabomis. Olga yra ðokusi su Edvardu Smalakiu, Aleksandru Molodovu, Aurelijumi Daraðkevièiumi, Mindaugu Bauþiu, Aurimu Paulausku, Nerijumi Juðka. Ðiuo metu daþniausiai tenka ðokti su Juðka. Tai puikiai vizualiai tarpusavyje derantys partneriai, scenoje gerai jauèiantys vienas kità.

Olgos gyvenimà puoðia ne vien ðokis.

Ji yra mokiusis Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos fortepijono klasëje, fortepijono pamokas tæsë M. K. Èiurlionio menø mokykloje. Olgai ir dabar malonu atsisësti prie pianino. Turëdama laisvo laiko tarp repeticijø mëgsta skambinti savo improvizacijas ar baletø fragmentus.

Per atostogas, pasibaigus sezonui, lei-

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

apsilankyti mokykloje, nes ûpà praradusi dukra keldavo rûpesèiø mokytojams, kurie, matydami Olgos gabumus, tikëjosi paruoðti perspektyvià baleto artistæ. Nuo pat pradþiø mokytojai dëjo viltis á visus reikiamus baleto duomenis turinèià Olgà.

Vyresnëse klasëse Olga ëmë ruoðtis koncertams, prasidëjo repeticijos, gráþo susidomëjimas.

Prisiminusi mokyklà, Olga prisipaþásta, jog jos, kaip artistës, formavimui labiausiai nusipelnë klasikinio ðokio mokytoja Jolanta Vimerytë.

Olga Konoðenko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pradëjo dirbti 1996-aisiais. Per septynis sezonus sukûrë iðties nemaþai soliniø bei antraeiliø vaidmenø: Raimondà Raimondoje, Eglæ Eglëje þalèiø karalienëje, Snieguolæ Snieguolëje ir septyniuose nykðtukuose, Mari Spragtuke, Deimantà ir Alyvø fëjà Mieganèiojoje graþuolëje, Driadþiø valdovæ ir Grand pas variacijà Don Kichote, Magnolijà Èipoline, Motinà Romeo ir Dþuljetoje, Pas de trois ir Odetà-Odilijà Gulbiø eþere bei pagrindinius vaidmenis Venecijos karnavale, Vasarvidþio nakties sapne, Kontrastuose, Sizife, Acid city, Carmina burana, Tuðèiame atsargume, Silfidëje, operos Faustas Valpurgijos naktyje ir kt.

Produktyviausiais galima bûtø laikyti pastaruosius metus, kurie neliko neávertinti. Olga tuo labai dþiaugiasi, tik norëtø, kad ateityje ruoðdama naujà vaidmená turëtø daugiau laiko – reikia spëti susipaþinti, ásigyventi. Jos svajonë – ákûnyti romantiðkà Dþuljetos vaidmená.

Kol kas gali dþiaugtis tik Dþuljetos motina, personaþu, kuris, anot Olgos, gana sudëtingas. Smulkaus sudëjimo jaunai balerinai ypaè sunku ásijausti á vaidmená, juolab kad pati Dþuljeta vyresnë ar aukðtesnë uþ paèià motinà. Tai pavyksta maþdaug spektaklio viduryje, ðokant variacijà. Ðio vaidmens debiutas ávyko Londone, diriguojant Mstislavui Rostropovièiui. Olga gerai prisimena, kaip nelengva Prokofjevo muzika, alsuojanti paslaptingumu, ðiurpino jos kûnà. Tai pirmasis stipresnis jos charakterinis vaidmuo.

Gráþtant prie iðsvajotø vaidmenø, galima pasidþiaugti, jog didþiausia svajonë jau ágyvendinta 1999-øjø vasará. Tai Mari ið baleto Spragtukas. Apie ðá vaidmená Olga svajojo nuo mokyklos laikø. Mintis gimë pamaèius baleto vaizdo áraðà su garsiais rusø baleto ðokëjais Jekaterina Maksimova ir Vladimiru Vasiljevu. Paklausta apie baleto pasaulio favoritus, ji neabejoja, jog tai Maksimova.

Olga þavisi Lietuvos baleto þvaigþde Egle Ðpokaite, su kuria kartu teko repetuoti Vasarvidþio nakties sapnà. Tai balerina, turinti ypatingà aurà, jauèiamà vos ðiai

C. Orfas „Carmina burana”

dþia sau visiðkai atsipalaiduoti ir pailsëti, nors po savaitës ar keliø pajunta ðokio traukà – norisi gráþti prie darbo.

Pastarieji metai – pirmieji tokie intensyvûs ir darbingi Olgos Konoðenko karjeroje: puikiai ávertinti trys paruoðti nauji sezono vaidmenys, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rëmëjas „Ðvyturys” Olgà apdovanojo kaip lietuviø baleto viltá.

Tai jai labai reikðmingas visø metø darbø ávertinimas, skatinàs siekti daugiau ir tobulëti. Ðiuo metu Olgos gyvenime baletas uþima svarbiausià vietà. Scenai ir þiûrovui ji tikisi atiduoti jaunystës groþá ir talentà.

Vykti laimës ieðkoti á uþsienius Olga kol kas nesirengia. Èia ji jauèiasi ávertinta, pripaþinta ir nepaisydama didelio nuovargio kuria vis naujus vaidmenis. Ðokdama Lietuvos balete nesijauèia atskirta nuo pasaulio, nes tenka nemaþai vaþinëti. Su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupe aplankë Didþiàjà Britanijà, Olandijà, Ispanijà, Vokietijà, Slovënijà, Turkijà, Graikijà, JAV, Japonijà. Taigi ðoko daugelyje didþiøjø teatrø scenø.

Dabar 25 metø balerina sakosi visai nesigailinti savojo pasirinkimo ir dþiaugiasi, kad moèiutë padëjo rasti teisingà kelià. 

Muzikos barai /57

Tarp menø

Menø sintezë pagal Xul Solarà Alejandro Schulz Solari (vëliau – Xul Solar), Buenos Aires, apie 1910 m. (Archives Fundación Pan Klub – Museo Xul Solar. Toliau – FPK-MXS).

Cintia CRISTIÁ Praeitø metø lapkritá Jungtinës Karalystës karaliðkosios muzikø asociacijos ir Glazgo universiteto organizuotoje tarptautinëje muzikologø konferencijoje, kurioje ðiø eiluèiø autorius pristatë M.K.Èiurlionio muzikinës kûrybos ypatumus, netikëtai atsivërë nauja Èiurlionio ir argentinieèiø menininko Xul Solaro paralelë. Praneðimà apie Xul Solaro menø sintezës idëjà skaitë Sorbonos universiteto doktorantë Cintia Cristiá1 .

Alejandro Xul Solaras (1887–1962) gimë San Fernando miestelyje, netoli Buenos Airiø. Jo tëvas Emilio Schulzas Riga kilæs ið Rygos (tai liudija ir vardas), motina – ið Genujos. Xul Solaras nuo maþens save tapatino tik su Argentina ir niekada neaplankë në vieno ið tëvø gimtinës, nors kurá laikà studijavo Europoje. Vis dëlto jo darbuose (pavyzdþiui, “Gestacion de Jesus”, 1954) galima áþvelgti tam tikrø analogijø, archetipiniø elementø, bûdingø baltiðkajam raiðkos bûdui. Ypaè stebëtinos Xul Solaro ir Èiurlionio analogijos. Kûrëjai niekada vienas kito nematë, nieko apie vienas kità negirdëjo ir neþinojo. Taèiau meniniø idëjø aura, gaubusi visà Europà XIX ir XX a. sandûroje, vienodai stipriai paveikë abiejø menininkø kûrybos kryptá, stiliø ir raiðkos priemones.

Belieka stebëtis, kaip skirtinguose pasaulio kraðtuose gyvenæ menininkai priëjo prie tapaèiø sprendimø, analogiðkø raiðkos formø ir bûdø. Nuodugni paþintis su Xul Solaro kûryba galëtø atskleisti dar ne vienà jo ir Èiurlionio analogijà. Èia paminësiu tik

Muzikos barai /58

kelias, pirmiausia patraukianèias dëmesá.

Abu menininkai buvo apdovanoti daugialypiu kûrybos talentu, domëjosi filosofija ir kosmologija, labai jautriai reagavo á supantá pasaulá ir suvokë savo vietà visuomenëje.

Juos abu stipriai veikë menø sintezës idëja (Xul Solaras dievino Richardà Wagnerá). Ádomu, kad abiejø menininkø paveikslai neretai vadinami tais paèiais pavadinimais: “Laidotuvës”, “Bièiulystë”, “Veidai”, “Miestas” (“Miesto griuvësiai”), “Zodiako þenklai”. Analogiðka ir ikonografinë medþiaga – kalnai, tiltai, þemës ir dangaus saitai (medþiai, kopëèios, laiptai), multivektorinis pasaulio vaizdavimas. Abu naudojo tas paèias medþiagas – popieriø, temperà, akvarelæ, pastelæ. Kaip ir Èiurlionio, ðio argentinieèiø menininko muzikinio palikimo ið esmës likæ tik eskizai, fragmentai. Todël apie Xul Solaro kaip kompozitoriaus palikimà pradëta kalbëti tik pastaraisiais metais.

Xul Solaras, kaip ir Èiurlionis, nesiribojo vien muzikos ir dailës sinteze. Jis verþësi gilyn á pirmapradá þmogaus ir visatos ðaltiná, todël stengësi atrasti (atkurti?) universalià kalbà (panlingua), religijà (panaltar), tobulino notacijà ir instrumentus (sukûrë pianinà akliesiems), màstë apie meno átakà fizinei þmogaus evoliucijai ir apie visatos modelá, kurá atspindi jo sukurtasis panþaidimas.

Toliau spausdinamas C.Cristios straipsnis, paremtas Glazgo konferencijoje skaityto praneðimo medþiaga.

Darius KUÈINSKAS

XX a. pradþioje dauguma meno ir mokslo draugijø deklaravo galimà menø susijungimà, arba sintezæ. Pavyzdþiui, Prancûzijoje sinestezijos svarstymai buvo susijæ su rûðiø evoliucija: ar sinestezija yra ateities meno pranaðë, ar jo degeneracijos poþymis? Ðios teorijos prieðininkai teigë, kad sensoriniø pojûèiø diferenciacija yra evoliucijos þenklas, todël pojûèiø sintezë yra regresija. Kita vertus, besiþavintieji sinestezija, romantiðkai ilgëdamiesi prarastos menø vienovës, suvokë jà kaip paskutinæ meninio proceso pakopà, kuri atsirado kisdama ið chaoso á analizæ, tada – ið analizës á sintezæ. Vienas ðio poþiûrio atstovø – argentinietis Alejandro Xul Solaras , kurio siekiai atskleidþia daugelá galimø bûdø jungti menus, o visa kûryba ákvëpta paèios menø sintezës idëjos.

Alejandro Xul Solaras (tikrasis vardas ir pavardë Alejandro Schulz Solari), vienintelis imigrantø vokieèio ir italës vaikas, gimæs 1887 m. netoli Buenos Airiø, ágijo platø iðsilavinimà. Jis mokësi groti vokiðka citra, smuiku ir fortepijonu. Kai pradëjo lankyti koncertus, Buenos Aires jau buvo pakerëjusi Wagnerio muzika. Ypaè reikðmingas ávykis, vëliau turëjæs átakos estetinëms jaunojo menininko paþiûroms, buvo „Colón” teatro atidarymas 1908 m.

Pirmuosius teatro sezonus þenklina keliø pagrindiniø Wagnerio dramø, tokiø kaip „Zygfridas”, „Tristanas ir Izolda”, „Tanhoizeris”, „Lohengrinas”, „Niurnbergo meisterzingeriai”, „Reino auksas” ir „Valkirija”, pastatymai. Tad nesunku suprasti, kodël vëliau Xul Solaras bus apibûdintas

kaip aistringas ir atsidavæs Wagnerio garbintojas. Ðio kompozitoriaus átakà patvirtina iðtrauka ið paties Xul Solaro 1910 m. spalio mënesio uþraðø: Að girdþiu bangas kartu su þemais jûros garsais ir jauèiu gaivø vëjelá, bet naktiniai piligrimø laiveliai, vos tik mano paðaukti, tuoj iðnyksta; didþiuliai raiteliø bûriai tyliai slenka per tolimas oro dykumas, uþstodami spalvø nutviekstà mënulá (…); it varlæ – hipnotizuojantys gyvatës burtai, mane mirtinai vilioja slopinamas veriantis juokas ir puikiai girdimi judesiai. Ryðkios nakties vizijos, muzikaliai ritmiðki þydinèio miðko atodûsiai, èiurlenàs ðokantis vanduo ir gaiviai kvepiantis pavasaris þaismingai apsupa lyg nuostabios liepsnelës ir pamiðimo ákarðtyje uþlieja mane. Ak! Að judu apsuptas nuostabiø mergeliø ir didingø sirenø!

Bet jø ðokio ir þodþiø að nesuprantu (…).

Ak! Kieno rankos, kieno ðauksmai iðves mane á tyrà orà, á skaisèià saulæ ir dienos pilnatvæ? Ðioje alinanèioje kovoje að ágysiu patirties; savo rankomis, savo akimis ir savo smalsia klausa, savo deganèiu ir skausmingu protu að pats rasiu kelià; jei ne, jei nëra ðalies, kur nesikankinèiau, mano broliai, su visomis savo mintimis að pats sau tapsiu pasauliu!2 Ðis poetinis tekstas atskleidþia vidinæ menininko sumaiðtá. Bangø, girdimø kartu su þemais jûros garsais, ir ðokanèio vandens apraðymas primena pirmàjà „Reino aukso” scenà, kurios pritemdytà ir erotiðkà atmosferà mena ir „ritmiðki muzikiniai dûsavimai”. Aliuzija á Reino dukteris iðryðkëja, kai Xul Solaras sakosi „apsuptas nuostabiø mergeliø ir didingø sirenø”, o „slopinamas veriantis juokas ir puikiai girdimi judesiai” mums primena jø þaidimus, gundanèius ir viliojanèius Alberichà. Milþinai gali bûti Fasoltas ir Fanferas, kuriø ávaizdis siejamas su jojimo ar raiteliø elementais, tikriausiai paimtais ið „Valkirijos” treèiojo veiksmo preliudo.

Galiausiai já supanèios „nuostabios liepsnelës” primena Votano liepsneles aplink Briunhildà tos paèios operos pabaigoje.

Akivaizdu, kad Xul Solaras savo vidines vizijas tapatina su Wagnerio simbolika.

Faktas, kad tais paèiais metais „Colón” teatre buvo pastatytos operos „Reino auksas” ir „Valkirija”, ðias aliuzijas dar

Ðventas ðokis (PC). 1925, akvarelë, 23 x 31 cm (MNBA, P. 55).

Bliuzas “Milenbergo linksmybës” (Roppolo, Mares & Morton). Ðul Soliar enharmoninës notacijos pavyzdys, ðalia – transkripcija á tradiciná uþraðymà. FPK - MXS, Buenos Aires.

Spalvota klaviatûra. FPK - MXS, Buenos Aires.

labiau sureikðmina. Ar tai tëra paprastas sutapimas?

Xul Solaro fantazijos staiga nutrûksta dël kur kas suprantamesniø prieþasèiø.

Jis skelbia turás keliauti ir siekti vietos gyvenime savo rankomis, savo akimis, savo ausimis, savo deganèiu ir skausmingu protu. Nurodydamas pojûèius ir intelektinius gabumus kaip lygiaverèius paþinimo árankius, menininkas atkuria jø pirmapradæ vertæ. Multisensorinë citatos atmosfera rodo ne vien didelæ Wagnerio, bet ir galimà tokiø poetø kaip Baudelaire’as, kuris ákvëpimo sëmësi ið savo paties pojûèiø ir buvo vienas pirmøjø Wagnerio sekëjø Prancûzijoje, átakà. Tai patvirtina kita citata ið 1912 m. sausio mënesio uþraðø: Ruoðiausi savo lëðomis mënesiui vykti á Europà ir svyravau tarp tikëjimo, troðkimo grumtis, ramybës ir visiðkos nevilties. Vienà rytà mes iðvykstame, galva dega, ðirdis pilna apmaudo ir karèiø minèiø.3 Paskutinis prancûziðkai priraðytas ðios citatos sakinys paimtas ið Charles’o Baudelaire’o poemos „Kelionë”, kuriai

taip pat bûdingi sensoriniø vaizdiniø deriniai. Baudelaire’o tikëjimas vidinëmis menø sàsajomis ir – plaèiàja pras-

Muzikos barai /59

Tarp menø Muzikinis. 1924, akvarelë, 23,5 x 27cm (MNBA) Bacho choralas (Muzika). 1950, tempera, 35 x 50 cm (CatXul)

visus ámanomus ryðius, siejanèius su muzika, juos vertëtø panagrinëti iðsamiau.

Daugiau nei dvideðimtá metø (1926– 1947) ant Xul Solaro darbo stalo vyravo tapybà nustûmusi muzika. Treèiojo deðimtmeèio pabaigoje jis tobulino savo muzikos teorijos þinias, norëdamas supaprastinti muzikos uþraðymà. Galiausiai jis sukûrë paremtà enharmoniniais ekvivalentais ir analogiðkà tradicinei sistemà. Iðlikusioje lentelëje áþvelgiame pagrindiná Xul Solaro sistemos principà – ðeðiø linijø „penklinæ” su dviem maþais smuiko raktais ir visuomet priraðytais dviem bemoliais. Tradicinës natø galvutës ir kryþeliai nurodo dvylikos chromatiniø garsø serijà.

Kokie gi naujojo þymëjimo bûdo privalumai? Pirmiausia, suprantama, þenklø ekonomija – natø alteracijai nurodyti uþtenka ne dviejø, o vieno þenklo (kryþelio), þinoma, taip pat uþraðomos ir enharmoninës natos. Bet akivaizdu, kad ðis þymëjimas tinka tik temperuoto derinimo me – universalia tvarka akivaizdus jo raðiniuose apie paveikslus, kur irgi gausu muzikiniø aliuzijø. Ið esmës Baudelaire’as daro Xul Solarui átakà nuo 1910 m., kai anksèiau minëtoje citatoje pasirodo liepsnojanèio proto ávaizdis (ið „Kelionës”) – degantis ir skausmingas protas.

Xul Solaro tikëjimas pamatiniais menø ryðiais dar labiau sustiprëjo per dvylika Europoje praleistø metø. Já veikë jungtiniai menininkø judëjimai, tokie kaip italiðko stiliaus laisvë, o vëliau ir futurizmas, almanacho „Mëlynasis raitelis” skaitymas, V.Kandinskio knygos, Jaques’o Dalcroze’o teorijos. Jam darë áspûdá Diagilevo rusø baletas, kuriame bendradarbiavo dailininkai, kompozitoriai ir choreografai avangardistai. Jei Xul Solaras, kaip Paulius Klee, galiausiai bûtø apsisprendæs tapti dailininku, o ne muziku ar poetu, jo pieðiniai ir ypaè plastiniai iðgyvenimai bûtø atskleidæ, kad pirmapradë menø sintezë iðlieka labai svarbi estetiniø ir filosofiniø menininko apmàstymø koncepcija. *** Jau kai kurie ankstyvieji paveikslai, pavyzdþiui, „Laidotuviø marðas” (1912–1914 m., vëliau þinomas kaip „Laidotuvës”) atskleidë multisensoriná pradà pateikiant muzikinius efektus vizualiam suvokimui.

Tolygus figûrø iðdëstymas elipsinëje plokðtumoje primena muzikiná ostinato, kuris

Muzikos barai /60

yra visos kompozicijos pagrindas.

Elipsinis ir 1919 m. tapytas paveikslas „Ritmai” , primenantis Pitagoro dangaus muzikà, kur planetø judëjimas atspindi dangiðkà darnà, savotiðkà kosminæ muzikà.

Kûrinyje „Á þvaigþdes” deivës kelionei sparnuotu þirgu akompanuoja lyra, o kûrinyje „Ritmiðkai” muzikà perteikia ðokëjo judesiai. Ádomu paþymëti, kad menininkas raðo en ritmiko (ar euritmiko), tuo tarsi pabrëþdamas ryðá su J.Dalcroze’o idëjomis4 .

Panaðaus sinestezinio efekto siekiama ir akvarelëje „Muzikinis”, kur kubistinë objektø dalijimo technika pabrëþia judesio pojûtá. Grafiðkai pakartotas stygø motyvas reiðkia muzikà, aidinèià vaizdingoje erdvëje.

1925 m. gráþæs á Buenos Aires, Xul Solaras nagrinëja ritualà ir grupinius ðokius kaip menø sàveikà. Kaip pamatyti paveiksle „Ratelis” , ðios serijos kûriniai yra tarsi poliarizuoti koordinuotø judesiø vaizdiniai. Juos iðjudinanti muzika atsiskleidþia per nupieðtus instrumentus – fleità „Ðokyje” ir liutnià bei obojø „Ðventajame ðokyje” (MALBA5 , 9 pav.).

Abstraktûs motyvai – spalvingos dëmës, linijos ir geometrinës formos – „Ðventajame ðokyje” bei ritmiðki veikëjø judesiai „Ðventajame ðokyje” (MXC, ) yra kiti muzikiná pojûtá perteikiantys bûdai. Þinoma, jei norëtume suvokti visà ðiø paveikslø perduodamà informacijà ir atsekti

instrumentams.

To meto Xul Solaro ryðiai Buenos Airëse su grupe avangardinës muzikos kûrëjø6 galëjo paskatinti já domëtis pirmiausia chromatinëmis sistemomis, o ne maþoro–minoro sistemos tobulinimu. Skaièiai ir þenklai, naudoti skaièiuojant intervalus pustoniais, atskleidþia jo ásitikinimà, kad duodecimos sistema pranaðesnë uþ decimos.

Virðutinëje lentelës dalyje matome kitokios veiklos rezultatà. Trys stulpeliai deðinëje nurodo kità galimà notacijos bûdà – tradiciðkai þymint tik centriná stulpelá, o kitus uþraðant skirtingomis þenklø sistemomis. Raidës kairëje pusëje primena autoriaus ketinimà nustatyti, tiksliau sakant, atrasti universalià atitikmenø sistemà. Ðià sistemà, pasak Xul Solaro, sudaro (ið kairës á deðinæ): balsiai, poliariðkumas, skaièiai, zodiako þenklai, planetos, spalvos, natos, paros laikas ir priebalsiai.

Tai liudija plaèius menininko interesus ir átakas, pradedant astrologija (jo manymu,

buvo skirta kur kas didesniam þmoniø ratui.

Menininkas buvo ásitikinæs, kad ðios kalbos fonetika, jo þodþiais, yra lengva, muzikali. Jis teigë, kad panþaidime ðios kalbos fonetika atitiktø „laisvos muzikos natas, akordus ir tembrus bei linijinius abstrakèios plastikos elementus, kurie taip pat yra raðymas”7 .

Keletas penktojo deðimtmeèio pabaiTaðkø kontrapunktas. 1948, akvarelë, 35 x 50 cm (MNBA) gos paveikslø vël rodo muzikiná ákvëpimà. „Melodinës kliûtys” , „Taðkø kontrapunktai universali pradinë sistema) ir baigiant tas” ir „Penkios melodijos” yra pagrásti Kinijos kultûra. Raidþiø padëtis eilutëje linijos ir melodijos paralele, t.y. tema, nagsusijusi su natomis, kurias jos atitinka Xul rinëta bent dviejø autoriø, kuriuos skaitë Solaro sudarytoje lentelëje.

Xul Solaras, knygose: Kandinskio „Point Spalvø ir natø ryðys tampa Xul Solaro and Line over Plane” ir Ernsto Tocho „Meorganologinës kûrybos, kurios rezultatas lodijoje”. Sunkiai pasiduodantys vertimui, – spalvota klaviatûra, pagrindu. Palikðie melodingi gamtovaizdþiai iðkyla tardamas nepakeistà pianino mechanizmà, tum mistinës scenos, kuriose slypi kur kas tradicinæ juodø ir baltø klaviðø klaviagilesnë prasmë. tûrà Xul Solaras pakeitë ávairiaspalve Paveikslai „Chopino Ekspromtas” ir trijø sluoksniø klaviatûra, kuriai pritaikë „Bacho choralas (Muzika)” skirti mëgssavo naujàjá þymëjimà. Be to, jis tikëjo, tamiausiø Xul Solaro kompozitoriø mirkad ðiam instrumentui nesunkiai galima ties datoms paþymëti. Antropomorfinës pritaikyti ir mikrotoniná derinimà. Ði klafigûros pabrëþia þmogiðkàjá muzikinio viatûra – praktinis enharmonijos principo reiðkinio aspektà, o abstrakèios formos pritaikymas, rodantis chromatines sekas, apeliuoja á techniná muzikos kûrinio atlisuskirstytas á dvi heksatonines gamas. kimà. Tiesà sakant, paveiksle „Bacho choKadangi klaviðai yra skirtingo reljefo, kas ralas (Muzika)” smailios figûros reiðkia padeda natas atpaþinti ir aklajam, galima kontrapunktà, o „Chopino Ekspromte” jos teigti, jog grojant ðiuo instrumentu labai atitinka pirmuosius keturis Chopino Ekssvarbi ne tik ausis ir akis, bet ir lyta. promto As-dur, op. 29, taktus.

Ketvirtojo deðimtmeèio pabaigoje Xul Iki pat mirties Xul Solaras ketino plëSolaras sukûrë panðachmatø þaidimà, sintetoti naujus projektus, kuriø daugumai bûtinantá jo tyrimus. Kiekvienas jo ðachmatø dingi tarpdalykiniai ryðiai. Pavyzdþiui, lentos langelis atitinka balsá, natà, skaièiø su natûralaus dydþio lëlëmis, sukurtomis ir grafiná elementà, o visuma sudaro atitinpagal astrologinius archetipus, jis siekë kamà zodiako þenklø þemëlapá. Didesnës vaidinti menus jungianèius spektaklius ðachmatø figûros vaizduoja priebalsius ir suaugusiesiems mistinëmis, poetinëmis planetas, maþesnës – kiekinius skaitvarar religijos temomis. dþius. Figûrø padëtis lentoje suformuoja Nuolatos galvodamas apie muzikà, abstrakèias kompozicijas, matematines lygjis taip pat màstë apie pokyèius, kuriuos tis, horoskopus, melodijas ir þodþius. Taip civilizacija ir evoliucija daro þmogaus kûsukurti þodþiai sudarytø a priori kalbos, nui. Xul Solaras ásivaizdavo, kad ateities filosofinës kalbos, kurià jis vadino panlinþmonës, kaip kad beþdþionës, turës tobugua, arba universaliàja kalba, þodynà. Kallesnes pëdas, todël galës groti sudëtingesba? Taip, jis iðties buvo aktyvus lingvistas, niais muzikos instrumentais, sudarytais gerai mokëjo ispanø, prancûzø, italø, anið daugelio klaviatûrø ir pedalø. Taip pat glø ir vokieèiø kalbas, suprato graikiðkai, jie turës dideles, plokðèias, pozicines ir lotyniðkai, portugaliðkai ir kai kurias Pietø raumeningas ausis, tad klausa bus geresAmerikos tarmes. Tokios þinios pirmiaunë. Balso stygos bus dvigubos, abiejose sia jam leido sukurti kalbà, kuri ispanø burnà dalijanèios sienelës pusëse: viena ir portugalø kalbas susietø su anglø ir dalis kalbai, kita – dainavimui: vokieèiø kalbø elementais ir kuri galëtø bûti vartojama kaip lingua franca visoje Gerëjantis muzikinis pojûtis þmogui vis Lotynø Amerikoje. Kita vertus, panlingua

labiau kels norà reikðtis dviem balsais, garsø ir þodþiø kontrapunktu ar akompanimentu (...).

Kiekvienas, tobulinantis savo monologus ar dialogus ir dvigubo kalbëjimo ágûdþius, taps gabiu muziku ir literatu bei puikiu màstytoju.8 *** Kyla klausimas, kà Xul Solaras visu tuo bandë pasiekti? Á ðá klausimà jis atsakë 1953 m. viename interviu: Norëèiau (...) susisteminti unikalios kultûros instrumentus (...) ir palengvinti menø studijas, kad jos bûtø pasiekiamos kiekvienai kûrybingai sielai. Mano iniciatyvos visada kelia kultûrinius tikslus. Bûdamas pasaulio pilietis, svajoju apie geresná gyvenimà, kuris mus suburtø ir kiekvienà þmogø pasaulyje, nepaisant jo ásitikinimø ar rasës, padarytø laimingesná.9 Net jei Xul Solaro idëjos ir iðradimai atrodo ekscentriðki, jo palikimas nedvejotinai yra vienas originaliausiø. Savo darbais jis teigia, kad verta nagrinëti ávairiø meno ðakø, mokslo disciplinø, kalbø ir kultûrø sankirtas. Jo poþiûris á ðià sintezæ rodo, kad jis tai suvokia ne vien kaip geresniø raiðkos priemoniø paieðkas, bet, svarbiausia, kaip bûdà þmoniø tarpusavio supratimui gerinti ir bendravimui tobulinti.  1 2002 m. birþelio mënesá Cintia Cristiá Sorbonos universitete apgynë magistro darbà „Muzika Xul Solaro gyvenime ir kûryboje”. Ðiuo metu ji yra to paties universiteto doktorantë, raðo disertacijà „Xul Solar muzika”.

2 Xul Solar, Catálogo de las Obras del Museo, Buenos Aires: FPK-MXS, 1990, p. 10.

3 FPK-MXS archyvas.

4 Xul Solaro bibliotekoje saugoma knyga (Harvey John W. (ed.), The Eurhythmics of Jaques Dalcroze, Londres: Constable & Company, 1912, p. 64), kurioje yra Dalcroze’o straipsnis „Ritmas kaip mokymo veiksnys”. FPK-MXS archyvas.

5 Norint atskirti tris paveikslus tuo paèiu pavadinimu, skliausteliuose nurodoma jø saugojimo vieta: MALBA (Museo de Arte Latinoamericano de Buenos Aires), PC (privati kolekcija) ir MXS (Xul Solaro muziejus).

6 Kompozitoriai Juanas Carlosas Pazas, Roberto García Morillo, Honorio Sicardi, Juanas José Castro ir José María Castro buvo „Renovacijos grupës” (Grupo Renovación) nariai.

7 „con las notas…”, nepublikuota, be datos. FPKMXS archyvas.

8 Xul Solar Alejandro, Esbozo de un preproyecto de cambios en el cuerpo humano (Ikiprojektinis þmogaus kûno pasikeitimas. Eskizas); Svanascini Osvaldo, Xul Solar, Buenos Aires: Ediciones culturales Argentinas, 1963, p. 11.

9 Foglia Carlos A., „Xul Solar, pintor de símbolos efectivos”, in El Hogar, Buenos Aires, XLIX, n.

2288, 18 September 1953, p. 49–51.

Muzikos barai /61

Laisvalaikio muzika

Aurelija BOTA

P

a g a l prancûzø humanisto Victoro Hugo romanà Vargdieniai (Les Miserables) sukurto miuziklo gerbëjai seniai nebevadina pilnu vardu. Trumpas ir ðvelnus Les Miz apima visà puokðtæ emocijø – ir neblëstantá þavëjimàsi pastatymu, ir meilæ ásimintinoms melodijoms, ir þmogiðkøjø jausmø bendrumà. Ilgiausiai scenoje iðsilaikæs ir daugelá ðaliø apkeliavæs spektaklis – ryðkus ðiø dienø fenomenas, tapæs pagrindu modernaus muzikinio teatro renesansui. Jis neginèytinai pripaþintas populiariausiu pasaulio miuziklu, kurá matë per 50 milijonø þiûrovø visame pasaulyje. Les Miz dainuotas 38 ðaliø scenose dvideðimt viena pasaulio kalba. Spektaklis pramynë kelius ir ten, kur iki ðiol Vakarø miuziklø niekas nebuvo girdëjæs. Þano Valþano,

Muzikos barai /62

Þavero, Fantinos ir kiti personaþai tapo artimi Indonezijos ir Indijos þmonëms, o spektaklio suþavëti Singapûro þiûrovai nenorëjo iðleisti Australijos teatro namo.

2002 metais spektaklis buvo parodytas Didþiajame Ðanchajaus teatre ir tapo pirmuoju Kinijoje atliktu Vakarø miuziklu. Tai buvo tikras iðbandymas San Francisko teatrui – teko iðversti tekstà á mandarinø kalbà, á kità Þemës rutulio pusæ perkelti tonas sverianèias dekoracijas, kostiumus, orkestrà, dainininkams prisitaikyti prie skirtingø klimato sàlygø ir su nerimu laukti, kaip spektaklis bus sutiktas.

Vargdieniø átaka perþengë netgi teatro ribas. Spektaklio þinovai tvirtina, kad jo melodijos þadino auditorijà reikðmingais pasaulio istorijos momentais – nuo Tiananmenio skerdyniø Kinijoje iki Berlyno sienos griuvimo. Daina Tuðèios këdës prie tuðèiø stalø ðiuo metu atliekama kaip himnas minint AIDS aukas, o Dar viena diena lydëjo Billà Clintonà ir Alanà Gore’à paskutinæ jø rinkiminës kampanijos savaitæ. Iðtisos atlikëjø kartos augo kartu su spektakliais nuo antraeiliø vaidmenø iki teatro þvaigþdþiø.

31 kartà spektaklis buvo áamþintas

Les Miz

vaizdajuostëse ir diskuose. Vien 1995 metais Karaliðkajame „Albert Hall” teatre vykusio jubiliejinio spektaklio koncerto áraðø parduota daugiau kaip milijonas kopijø, jis tapo vienu labiausiai platinamø vaizdo áraðø Didþiojoje Britanijoje.

Tuomet á spektaklio deðimtàjá gimtadiená su savo valstybiø vëliavomis buvo susirinkæ septyniolikos ðaliø Þanai Valþanai. Scenoje dainavo lenkas ir èekas, vokietis ir airis, islandas ir japonas...

Du deðimtmeèiai scenoje

Ðiais metais Londone Vargdieniai pradëjo savo devynioliktàjá sezonà.

Aðtuoniolika metø kiekvienà dienà, iðskyrus sekmadiená, ir dar du kartus per savaitæ vidurdiená kyla scenos uþdanga pasitikdama pilnutëlæ „Palace” teatro salæ, kurioje retai atsiranda bent viena laisva vieta ið 1400. Spektakliai nevyko tik vienà 1997 metø rugsëjo savaitæ, kai buvo tobulinama ir derinama spektaklio scenografija, tekstas bei muzika.

Andrew Lloydui Webberiui priklausantis „Palace” teatras, esantis Ðaftesberio ir Ðering Kros gatviø sankryþoje, –

vienas áspûdingiausiø Londono Vest Endo teatrø. Vakarinëje Kembridþo aikðtës dalyje stûksantis pastatas atkreipia dëmesá terakotine fasado apdaila, skoninga reklama. 1891 metais èia atidaryti Karaliðkosios anglø operos rûmai. Netrukus jis tapo Varjetë teatru ir buvo pavadintas „Palace”. „Palace” visà laikà garsëjo ilgaamþiais spektakliais. 1925 metais Ne, ne, Nanete! buvo rodomas 655 kartus. 1961 metais startavæs spektaklis Muzikos garsai – 2385, o 1972 metais Jëzus Kristus superþvaigþdë iðgyveno 3358 spektaklius.

Vargu ar kam pavyks sumuðti Vargdieniø rekordà – jis tapo ilgiausiai gyvuojanèiu spektakliu „Palace” teatre ir sëkmingai tebevaidinamas iki ðiol.

Devintojo deðimtmeèio pabaigoje pastatas buvo restauruotas nesustabdant spektakliø – nuimti milþiniðki reklaminiai skydai, vël atidengtas pastato fasadas, interjere atsisakyta nereikalingø daþø ir atidengtas marmuras bei oniksas. Ðiandien puoðnaus „Palace” teatro koridoriuose vël nuo skyliø þiojasi kilimai, raitosi besilupantys daþø sluoksniai, þiûrovø salëje kiaurai prasitrynë këdþiø apmuðalai – nëra laiko remontuoti...

O þiûrovai á spektaklá vis tebeplûsta.

Les Miz britams ir jø sveèiams jau tapo nebe vien spektakliu. Tai toks pat bûtinas aplankyti objektas ir turistinë pramoga kaip Parlamento rûmai ar Vestminsterio abatija. Tik pamatyti já gerokai sunkiau – bilietus tenka uþsisakyti prieð keletà savaièiø. Daugelis þiûrovø á spektaklá ateina nebe pirmà syká – ne vienas ið jø stebi ir lygina atlikëjø dainavimà jau ketvirtà ar penktà kartà. Verþtis pamatyti spektaklio skatina ir nuojauta, kad nieko nëra amþino. Juk neseniai ið repertuaro buvo iðimti daugelá metø gyvavæ ir labai pamëgti spektakliai Mis Saigon ir Katës. Ðiø metø geguþës aðtuonioliktàjà paskutinis Vargdieniø spektaklis, uþëmæs antràjà vietà pagal ilgaamþiðkumà Brodvëjaus istorijoje, buvo palydëtas nuo scenos Niujorke. Ið daugelio Vargdieniø pastatymø Jungtinëse Amerikos Valstijose beliko gastroliuojantis Nacionalinis turas.

Romano ir muzikos tandemas

Prancûzø kompozitoriui Alainui Boublilui idëja sukurti miuziklà gimë 1972 metais Niujorke, apsilankius spektaklyje Jëzus Kristus superþvaigþdë. Iki tol gana sëkmingai kûræs dainas, jis pasinërë á bendrà operos ir populiariø dainø pasaulá. Kartu su savo draugu ir bendraþygiu Claude’u Micheliu Schonbergu jie sukûrë pirmàjá miuziklà Prancûzø revoliu-

cija ir ieðkojo idëjø tolesniam bendradarbiavimui. Tinkamiausias jiems pasirodë Victoro Hugo romano Vargdieniai siuþetas. Du deðimtmeèius apimantis pasakojimas apie begalinæ viltá ir humaniðkumà, meilæ ir dràsà devynioliktojo amþiaus Prancûzijos porevoliuciniame chaose viliojo ryðkiais herojø charakteriais, tauriu humanizmu, aistromis ir þemais instinktais bei visur atpaþástamais universaliais personaþais, kurie nesvetimi në vienai rasei.

1861 metais paraðyta Hugo knyga taip pat buvo tapusi vienu ið didþiausiø visø laikø bestseleriø. Tik gimusi, tuo paèiu metu ji buvo iðleista Paryþiuje, Londone, Briuselyje, Madride, Roterdame, Leipcige, Budapeðte, Varðuvoje, Rio de Þaneire ir iðversta á daugybæ kitø kalbø.

Prisimenamas á literatûros istorijà áëjæs epizodas, kai iðleidus pirmàjá tomà raðytojas nusiuntë trumpà telegramà leidëjui su vieninteliu þenklu: „?” Atsakymas atëjo netrukus: „!” Jau pirmieji leidëjai uþdirbo milijonus frankø, o Hugo tapo mylimiausiu Prancûzijos sûnumi, jos herojumi, sàþine ir siela. Vien Didþiojoje Britanijoje dar ir dabar kasmet parduodama po 50 000 Vargdieniø per metus.

Galbût tai skatina ir populiarumo neprarandantis miuziklas.

Hugo kûrybos gerbëjai supranta, kad didelës apimties romanas áspraustas á trijø valandø trukmës spektaklá, todël nei charakteriai, nei tarpusavio santykiai negali bûti tikslus raðytinio kûrinio atspindys. Greta pagrindinës Þano Valþano, visà gyvenimà persekiojamo atkaklaus policininko Þavero, gyvenimo istorijos plëtojama keletas ðalutiniø scenarijaus linijø, taèiau bendra spektaklio konstrukcija suræsta stipriai ir laikas pralekia nepastebimai.

Nuo Þano Valþano iki Mariaus

Ðiuo metu Londono „Palace” teatre vykstanèiø spektakliø atlikëjø sudëtis atnaujinta vos prieð mënesá. Prodiuseriai pasistengë, kad bûtø pateikta ne tik talentingø, turinèiø didelæ patirtá atlikëjø puokðtë, bet ir nauji perspektyvûs debiutantai. Naujosios sudëties entuziazmas ir energija në kiek ne maþesni negu per premjeriná spektaklá. Dainuoti Þano Valþano gráþo ilgametis vaidmens atlikëjas Jeffas Leytonas. Scenoje ákûnyti savo herojø jam teko ávairiuose Didþiosios Britanijos miestuose ir Airijoje jau daugiau kaip 2500 kartø. Puikiai nepaperkamo ir negailestingo Þavero vaidmená atlieka Michaelas McCarthy, neseniai gráþæs ið San Francisko. Jis dainavo Þaverà Ðan-

chajaus mieste Kinijoje, Londone, Airijoje, Ðkotijoje, Anglijoje ir Australijoje, kur buvo nominuotas geriausiam vyro vaidmeniui. Vieniðos motinos Fantinos, priverstos verstis prostitucija tam, kad paremtø dukterá Kosetæ, vaidmená atlieka jau didelæ scenos patirtá turinti filipinietë Joanna Ampil. Retas þiûrovas susilaiko nesiðypsojæs ir neniûniavæs kartu skambant dainai Ðeimos galva – toks uþkreèiamai humoristinis yra ðlykðtukas Thenardieras. Salë nuðèiûva klausydamasi jaunutës Sophios Ragavelas – Eponinos balso tam, kad netrukus pratrûktø griausmingais plojimais. Na, o su Mariumi teatrui jau kuris laikas nesiseka. Jaunojo Jono Lee dainavimas toks silpnas, kad imi netikëti, jog já galëjo ásimylëti net dvi þavios panelës – Eponina ir Kosetë... O gal objektyviai ávertinti trukdo Mariaus stereotipas, susikurtas stebint ir klausantis geriausiø Mariaus vaidmens atlikëjø ávairiuose spektakliø áraðuose.

Gyvenimas tæsiasi

Laiko iðbandymus iðtvërusá magiðkà spektaklio reginá lemia ne tik Alaino Boublilo ir Claude’o Michelio Schonbergo muzika, Herberto Kretzmerio lyrika ar skaidrûs atlikëjø balsai. Kiekvienas spektaklio elementas nuðlifuotas iki tobulybës, nes jo kûrëjai – didelæ patirtá turintys specialistai. Be iðskirtinio Vargdieniø pastatymo, reþisieriø Trevoro Nunno ir Johno Cairdo sàskaitoje deðimtys sëkmingai reþisuotø spektakliø, vertingø apdovanojimø. Puikià, bet ið esmës labai paprastà scenografijà pateikë didþiulæ kûrybinæ patirtá turintis dailininkas Johnas Napieras. Be daugybës spektakliø ávairiose ðalyse, jis sukûrë scenografijà iliuzionistø ðou Las Vegase, Steveno Spielbergo filmui, gavo reikðmingø apdovanojimø uþ daugelá savo darbø.

Spektaklá pagyvina iðradingas Davido Hersey ðviesø þaismas. Per 25 kûrybos metus jis sukûrë apðvietimà daugiau nei dviem ðimtams spektakliø, miuziklø, operø ir baletø, dirbo pramogø parkuose Floridoje ir Italijoje, kûrë ðviesos efektus Las Vegase. Ðviesø reþisûra spektakliuose Katës, Evita, Vargdieniai buvo ávertinta Tony premijomis.

Nors pastatyti ávairiose ðalyse, Les Miz spektakliai skiriasi tik savo atlikëjais. Tiems, kam nenusiðypsojo laimë pakliûti á Londono „Palace” ar Brodvëjø, suteikta proga pamatyti spektaklá beveik kaimynystëje – GOJA miuzikhole Prahoje. Piramidës formos pastate nuo rugsëjo vidurio suskambës gerai Vargdieniø gerbëjams paþástama melodija: „Ar girdi?

Dainuoja þmonës!” 

Muzikos barai /63

Tai ádomu...

Julius FINKELÐTEINAS

I

eðkodamas duomenø apie Antonio Stradivari rusiðkose enciklopedijose, radau jo gimimo ir mirties metus – 1644 bei 1737 – ir kelias eilutes, kuriø esmë tokia: labai þymus italas styginiø instrumentø meistras. Ið platesniø vokiðkø enciklopedijø suþinojau, kad dël didþiojo instrumentø kûrëjo gimimo metø tikslumo istorikai ginèijasi...

1952 metais Maskvoje iðleistoje J. Vitaèeko knygoje apie styginiø instrumentø kûrimo istorijà aptikau gana turiningà skyriø, kuriame pasakojama apie ðá genialøjá meistrà ir jo veiklà. Autorius skyriø pradeda tokiu sakiniu: „Antonio Stradivari þinomas ne tik kiekvienam iðsilavinusiam muzikui, bet ir apskritai kiekvienam kultûringam þmogui”. O

itin informatyvios 1940 metais iðleistos monografijos Geigen und Geiger (Smuikai ir smuikininkai) autorius austrø publicistas Franzas Farga (1875–1950) knygos dalá, skirtà ðiam instrumentø kûrëjui, pavadino „Dieviðkasis Stradivari”...

Kadangi mus nuo ðio didþiojo instrumentø kûrëjo gyvenimo laikø skiria maþStradivari pagaminto “Toscana” serijos kontralto deka Antonio Stradivari

Muzikos barai /64

Antonio Stradivari ir já gaubianèios legendos

daug trys ðimtmeèiai, o autentiðkø dokumentø apie anø tolimø laikø faktus iðlikæ ne kaþin kiek, su Stradivari ir Kremonos miestu, kuriame maestro kûrë savo pasakiðkus smuikus, altus ir violonèeles, yra susijusios labai margos legendos. Kiek instrumentø sukûrë ðis nepakartojamas þmogus? Á toká klausimà niekas nesiima tiksliai atsakyti (spëliojama, kad maþdaug 1500 smuikø, kaþkiek altø ir apytikriai 50 violonèeliø). O kiek metø Antonio Stradivari gyveno, istorikai þino tik ið etiketës, kurià jis uþraðë savo ranka prieð áklijuodamas jà á vienà ið savo paskutiniø kûriniø: „1736 m. pagamino Antonio Stradivari, bûdamas 92 metø”.

Apie etiketes, kurias stengiamasi perskaityti ðvieèiant þibintuvëliu pro senovinës raðytinës f raidës formos iðpjovas virðutinëje dekoje á smuiko vidø, papasakosiu ne legendà, o savo prisiminimà. Daugiau kaip prieð keturis deðimtmeèius mane prie pat áëjimo á Vilniaus konservatorijà (dabar Lietuvos muzikos akademija) uþkalbino puikus smuiko pedagogas prof. Viktoras Radovièius ir jaudindamasis ëmë pasakoti apie tà dienà gerokai sugadinusá nuotaikà ávyká. Vienos jo mokinës tëvai jam atneðë smuikà, kurá paskubëjo nupirkti ið nepaþástamo rusiðkai kalbëjusio þmogaus. Paskubëjo, nes instrumentas jiems buvo pasiûlytas „labai priimtina” kaina. „Kaip galëjome nenupirkti, – karðèiavosi studentës tëvas, – juk etiketëje senoviniu braiþu uþraðyta: „Antonius Stradivarius Cremonensis faciebat anno 1719” („Kremonietis Antonio Stradivari sukûrë 1719 metais”). Radovièius ðiam instrumentui nustatë tokià diagnozæ: „Smuikas menkavertis, blogesnis uþ fabrikiná; senovinei etiketei nukopijuoti nei talento, nei ypatingo nagingumo nereikia”.

Didysis instrumentø kûrëjas visà gyvenimà pasiraðinëjo „Kremonietis Antonio Stradivari”. Taèiau Kremonos archyvuose neaptikta áraðo, patvirtinanèio, kad jis èia gimë arba buvo pakrikðtytas.

Biografai spëlioja: galbût garsusis meistras kilæs ið kurio nors kaimo, esanèio netoli ðio miesto? Niènieko neþinoma apie jo jaunystæ.

Tik ið vieno raðto galima suprasti, kad Antonio tëvo vardas buvo Aessandro.

O kur ta Kremona? Nubrëþus Italijos þemëlapyje tiesias linijas tarp Mantujos, Modenos, Breðijos ir Milano miestø, susidariusio keturkampio centre – Kremona, nedidelis (dabar, praëjus ðimtmeèiams nuo Stradivari laikø, jo gyventojø skaièius artëja prie 100 000) Lombardijos miestas, nuo seno garsëjàs èia gyvenusiais puikiais liutniø, violø, smuikø

ir violonèeliø kûrëjais.

XVII amþiuje Kremonà iðtiko kelios baisios nelaimës – Lombardijoje siautë þiaurûs karai, gaisrai, nuskurdæ þemdirbiai slapstësi miðkuose arba praðë iðmaldos miestuose, 1628 ir 1629 metais daug kas mirë badu, po to á miesto vartus kaulëtais kumðèiais ëmë belstis maras...

Biografai teigia, kad 12 metø Antonio Stradivari pradëjo mokytis pas smuikø kûrimo korifëjø Nicolo Amati (1596–1684). Prancûzas smuikø kûrëjas ChanotChardone tyrëjams broliams J., L. ir W. Hillams pasakojo, kad jam tekæ matyti Stradivari ranka Kremonos meistro pagaminti instrumentai uþraðytà etiketæ, kurios tekstas buvæs toks: „1666 metais pagamino Nicolo Amati mokinys strumentais grieþë kilniu, ðviesiu tartum Antonio Stradivari”. Muzikos istorikai sidabras, ðvelniu tonu, o garso sodrumas visur ieðkojo smuiko, turinèio tokià etikeðiam meistrui, matyt, maþiau rûpëjo... tæ, arba bent paèios etiketës, bet niekur Jo sukurta instrumentø konstrukcija, jø iki ðiol neranda. O juk tai bûtø dokudekø ir iðpjovø forma ðimtmeèiams tamentalus árodymas, kad Stradivari buvo po pavyzdþiu daugybei gerø meistrø.

Nicolo Amati mokinys. Matyt, netrukus Virðutines dekas (dengtes) jis kurdavo jaunas vyras baigë mokslus – vëliau jis ið Vidurþemio jûros pakranèiø eglës ir jau savæs nevadino kieno nors mokiniu. kënio, apatines (nugarëles) – ið italiðkojo Mokslas anuomet truko ne maþiau kaip klevo. ðeðerius metus. Sprendþiant ið Amati ir Kaip plaèiai paplito jo darbo instruStradivari kurtø instrumentø, mokytojas mentai, matyti ið to, kad daugelio ano ir mokinys buvo panaðaus bûdo: nepameto valstybiø valdovai siuntë pas Anprastai nagingi, be galo kruopðtûs, reikdrea Amati savo pasiuntinius uþsakyti lûs sau; abu – kiekvienas savaip – siekë instrumentø. (Dar daugiau karaliø ir sukurti idealaus tipo tobulus smuikus. kunigaikðèiø vëliau pageidavo StradivaAmati ðeima garsëjo puikiais net ri sukurtø smuikø, altø ir violonèeliø.) keleto kartø meistrais. Dinastijos praKeleto deðimtmeèiø veikla Andrea Amadininkas buvo Andrea Amati, gimæs ti nutiesë kelià daugybei sekëjø. PirmiauKremonoje 1535 metais ir miræs ten pat sia savo sûnums Antonio (1555–1640) ir 1611-aisiais. Kas jo mokytojas, nëra þinoJeronimo, kuris gimë 1556 metais, o 1630 ma. Jo sukurtø smuikø garsai smarkiai metais kartu su þmona ir dviem dukroskyrësi nuo pirmtakø pagamintø violø mis mirë per maro epidemijà. Jaunesskambëjimo. Ðio meistro idealas buvo nysis Andrea sûnus itin svariu indëliu smuikas, kurio „balsas” primena sopraprisidëjo prie instrumentø tobulinimo, nà. Geri smuikininkai Andrea Amati injo sukurti smuikai þavëjo ir skambëjimu,

Muzikos barai /65

Romantizuotas genialiojo instrumentø meistro ávaizdis

ir formos bei apdailos tobulumu, lako, kuriuo jis lakavo dekas, spalvos groþiu.

Taèiau garsiausias dinastijos atstovas buvo Jeronimo sûnus Nicolo. Jo instrumentai buvo kiek didesni, muzikantai juos vadino „Grand Amati”. Ðiam meistrui pavyko pasodrinti smuikø garsà, bet kartu nepaþeisti jø skambëjimo dainingumo. Nicolo Amati mielai priimdavo gabius berniukus ir nuoðirdþiai juos mokë. Mokiniø ðis garsus meistras turëjo daug. Dar dabar ávairiose ðalyse pasitaiko smuikø, kuriø etiketëse uþraðyta „Sotto la disciplina di Nicolo Amati” („Pagaminta vadovaujant Nicolo Amati”). Ið jo mokiniø paþymëtini jo sûnus Jeronimo II (1649–1740), Andrea Guarneri ir Francesco Rugeri – dviejø vëliau pelniusiø ðlovæ meistrø dinastijø pradininkai. Rugeri ypaè sekësi kurti violonèeles (ne pro ðalá áterpti, kad ðio meistro sukurta violonèele grieþë pirmasis P. Èaikovskio Variacijø rokoko tema atlikëjas W. Fitzenhagenas, o XX amþiuje – M. Rostropovièius). Bet në vienas Amati mokinys nebuvo toks talentingas ir kûrybingas kaip Antonio Stradivari, kurio sukurti smuikai, altai ir violonèelës aiðkiai pranoko net garsiojo Nicolo Amati pagamintus instrumentus.

Uþ jau minëtà 1666 metais sukurtà instrumentà Antonio Stradivari, pardavæs já turtingam bankininkui, gavo daug pinigø.

Jaunam vyrui jø tais metais kaip tik labai reikëjo. Ið archyve aptikto 1667 metø akto (tai pirmasis A. Stradivari paminëjimas Kremonos dokumentuose) suþinota, kad tø metø liepos 1 dienà jis vedë Francescà Ferraboschi. Þiniø apie jà, nors ir keista, turima daugiau negu apie meistrà: 1662 metais ji iðtekëjo uþ Giovanni Capros ir per trejus metus pagimdë jam dvi dukre-

Muzikos barai /66

les. Deja, G. Capra, matyt, buvo mëgëjas iðgerti ir amþinai ásiveldavo á ávairius kivirèus; girtas jis þuvo per muðtynes. Antonio Stradivari pasipirðo dvejais metais vyresnei uþ já graþuolei naðlei, jà vedë, ir jiedu laimingai gyveno. Jiems gimë penki vaikai. (Du ið jø – Francesco ir Omobono – tapo gerais smuikø meistrais.)

Sukûræs ðeimà, Antonio dëjo visas pastangas átvirtinti savo profesinæ nepriklausomybæ ir prestiþà. Neblogai uþdirbdamas, jis ëmë dairytis gero namo.

Ið Kremonos archyvuose rasto 1680 metø akto matyti, kad Stradivari pirko nemaþà namà su mansarda smuikø meistrø kvartale, netoli dominikonø vienuolyno.

Jo fasadas þvelgë á Ðv. Domeniko aikðtæ. Èia jis gyveno ir dirbo iki mirties. Mansarda meistrui buvo labai svarbi. Joje, pakabinæs eilëmis, dþiovindavo gatavus ir jau nulakuotus instrumentus. Lankytojai teigë èia matæ daugybæ specialiø kilpø smuikams kabinti. Karðtomis dienomis meistras mansardoje ir dirbdavo.

Kai kas ið didþiojo meistro klientø laiðkuose ir dienoraðèiuose apraðë jo iðvaizdà. Pasak jø, Stradivari buvo aukðtas ir lieknas, ðiokiadieniais vilkëjo kukliais darbo drabuþiais, mëgo baltas kepures – þiemà vilnones, o vasarà medvilnines.

Jie já beveik visada matydavo dirbtuvëje, todël visi mini ir jo didelæ baltos odos prijuostæ. Në viename ið tokiø atsiminimø neteigiama, kad Antonio Stradivari eidavo pasivaikðèioti arba sëdëjo sudëjæs rankas. Tam jis neturëjo laiko. Sekmadieniais su kolegomis ir kitais Kremonos þmonëmis per pamaldas susitikdavo katedroje.

Anaiptol nebûdamas mokslininkas, Stradivari nesigilino á kitø sukurtas

styginiø instrumentø kûrimo teorijas ir nekûrë savø. Didþiulis pastabumas padëjo jam nuodugniai apibendrinti talentingiausiø pirmtakø patyrimà ir plëtoti geriausias jø sukurtø instrumentø savybes, vengti klaidø. Nuolat tobulindamas savo produkcijà ir pirmiausia pasikliaudamas fenomenaliu nagingumu, meistras nenuilstamai kûrë vis tobulesnius instrumentus, pelnydamas vis didesnæ ðlovæ ir vis labiau átvirtindamas profesiná autoritetà.

1698 metø pavasará mirë garsiojo meistro þmona. Sprendþiant ið to, kokios prabangios buvo jos laidotuvës (tai matyti ið aptikto iðlaidø sàraðo), galima ásivaizduoti, kad Stradivari paèioje XVII amþiaus pabaigoje jau buvo labai turtingas. Kremonieèiai, raðo savo knygoje F. Farga, tais laikais apie labai pasiturintá þmogø sakydavo, kad jis „ricco come Antonio Stradivari” („turtingas kaip Antonio Stradivari”).

Sklido ávairiausiø legendø apie tai, kiek vienu ar kitu atveju reikëdavo sumokëti Stradivari uþ jo sukurtà instrumentà. Ið pradþiø jo smuikai, altai ir violonèelës buvo palyginti nebrangûs, bet ilgainiui, augant genialiojo meistro ðlovei, pirkëjai – ne tik monarchai, bet ir garsûs atlikëjai – sutikdavo uþ puikius instrumentus, kuriems nebuvo lygiø, mokëti vis sodresnes sumas.

Netrukus meistras vedë antrà syká.

Antonia Zambelli, kuri buvo 20 metø jaunesnë uþ vyrà, jam taip pat pagimdë penkis vaikus. Linksmi vaikø balsai daug metø skardëjo Antonio Stradivari name prie Ðv. Domeniko aiðktës.

Stradivari veiklà istorikai skirsto á kelis etapus. Ið pradþiø meistras keliolika metø rëmësi savo mokytojo N. Amati kûrybos principais ir kûrë puikius tiek skambëjimo kokybës, tiek kruopðèiai iðdailintos iðvaizdos smuikus. Tuo laikotarpiu jo kurti instrumentai buvo labai panaðûs á Amati smuikus. Þinovø jie buvo didþiai vertinami.

1688 metais Antonio ëmë eksperimentuoti. Po 1690 metø jo sukurti smuikai jau skiriasi nuo ankstesniø, jie didesni, ilgesni, vos ne didþiausi ið visø italiðkø instrumentø. Dël panaðumo á Amati smuikus jie buvo vadinami amatise, o dël dydþio – alongé (pailginti). Bet tai jau aiðkios Stradivari konstrukcijos instrumentai. Dekos plokðtesnës, maþiau iðgaubtos, o instrumentø balsas jau panaðesnis á mecosopranà negu á sopranà. Þemutinis registras labai tinka svajingai muzikai groti... Atrodo, tokie instrumen-

tai nelabai tenkino tobulëjusá meistro skoná, tad apie 1698 metus jis vël gráþo prie smuikø, kiek primenanèiø Amati instrumentus. Taèiau tai buvo laikinas reiðkinys.

Tik apytikriai 1704-aisiais, bûdamas 60 metø amþiaus, Stradivari galutinai sukonstravo savo smuiko modelá. Ávairiø laikø ir ðaliø specialistai kartojo, kad pranokti jo vëlyvuoju laikotarpiu kurtus instrumentus garso kokybës ir iðvaizdos tobulumo poþiûriu iki mûsø laikø niekam nepavyko. Meistriðkumo klestëjimo laikotarpiu Stradivari smuikø, altø ir violonèeliø skambëjimas jau buvo gerokai sodresnis, palyginti su amatise tipo instrumentais, jø garsas dabar „pripildydavo” net labai erdvias sales, be to, jo sukurti smuikai ir altai stebino tembrø ir garso atspalviø ávairove, meistriðkai grieþusiø muzikantø rankose jø skambëjimo niuansø ir iðraiðkos priemoniø gausumo paletë buvo nepaprastai plati. Þinovai (ir ðarlatanai) pasakojo ir raðë á legendas panaðius dalykus apie lakus, kuriais Stradivari lakuodavo savo instrumentus, teigë, kad jo vartotas lakas buvæs paslaptingas ir net galingas, kad jo sudëtis (ir spalva!) suteikdavæ Stradivari instrumentø skambëjimui nepakartojamà groþá. Bet XX amþiaus fizikai, akustikos ir muzikos þinovai teigë, kad lako paskirtis – apsaugoti smuiko pavirðiø nuo iðorinio poveikio, ne lakas uþtikrino unikalø instrumentø skambëjimà. Ir vis dëlto – ið kokiø ingredientø ir kaip Antonio Stradivari kûrë lakà instrumentø pavirðiui lakuoti, – iki ðiol niekas paaiðkinti negali. O didysis meistras savo receptø ir lakø sudëties neuþraðë, ðios paslapties niekam nepatikëjo. Galbût ne gandas, o tiesa, kad ðià paslaptá genijus nusineðë á kapus? ...Ávairiø ðaliø valdovai ir turtuoliai kantriai laukë savo eilës pirkti „Kremonos burtininko” sukurtus instrumentus. Vienu metu Europos valstybiø ir valstybëliø karaliai laikë kone prestiþo dalyku uþsakyti garsiausiam kremonieèiui styginiø instrumentø komplektà ir didþiuodamiesi rodë savo sveèiams ðias brangenybes...

Labai sunku patikrinti ávairiuose tyrimuose pateikiamus duomenis, kad per visà gyvenimà Antonio Stradivari sukûræs ne maþiau kaip du tûkstanèius instrumentø. Kai kas su tokiu skaièiumi nesutinka, teigia, kad nors meistras nenuilstamai kûrë instrumentus nuo jaunystës iki senatvës, tiek daug jis pagaminti negalëjæs; kalbama apie 1100 smuikø ir altø. XX amþiaus viduryje statistikos mëgëjams pavyko suskaièiuoti apytikriai 600 neabejotinai Stradivari

sukurtø instrumentø, kurie iðliko iki mûsø laikø. Bet ar ámanoma patikrinti, kokie instrumentai slypi ávairiø ðaliø turtingø kolekcininkø „lobynuose”? Juk vieni jø nepraleidþia progos pasigirti savo brangenybëmis, o kiti, prieðingai, jø neafiðuoja. Kartais Stradivari sukurtas instrumentas iðkyla á vieðumà arba patenka á aukcionà kolekcininkui mirus...

Daugeliui Stradivari smuikø þmonës sugalvojo vardus. Net labai rimtose knygose ne syká minimi smuikai, kuriø vardai buvo „Greffuhle”, sukurtas 1709 metais (taip ilgokai buvo vadinamas brangiausias ið ðiø instrumentø), tais paèiais metais „gimæs” smuikas „Ernst”, kiek vëliau „Messias”, „Viotti” ir „Allard”, sukurtas 1715 metais, puikiu skambëjimu garsëjo instrumentai „Betts”, „Boissier”, „Toscana”, „Sancy”...

Stradivari amþininkai, kuriems kada nors esà teko kalbëtis su genialiuoju meistru, „þinojo”, kad pasakiðkai gerà instrumentà jis sukurdavæs per savaitæ.

Bet XIX ir XX amþiais gyvenæ labai aukðto rango muzikos instrumentø meistrai kategoriðkai nesutikdavo su tokiais teiginiais ir árodinëjo, kad sukurti tikrai gerà instrumentà per toká trumpà laikà neámanoma.

Apie Stradivari sukurtas violonèeles istorikai teigia, kad geriausià ið jø turëjæs ir ja puikiai grieþæs belgas virtuozas Andrien François Servais (1807–1866).

Ne tik atpasakoti, bet ir suskaièiuoti visø istorijø, susijusiø su Stradivari sukurtais instrumentais, neámanoma. Jose pasakojama apie daugybæ ið tikrøjø buvusiø (o galbût ir prasimanytø) ávykiø – kaip Antonio Stradivari kûrë savo nuostabius smuikus, kam pardavë arba dovanojo, á kieno rankas jie vëliau vienaip ar kitaip pateko, kam atneðë pasisekimà ir laimæ, o kam tik nelaimes...

XX amþiaus viduryje ir pabaigoje nemaþai raðyta apie Stradivari pagamintus smuikus, susijusius su áþymiojo smuikininko D. Oistracho asmenybe. Ðis puikus muzikas (1908–1974), iðgarsëjæs muzikos pasaulyje po pergalës Briuselyje 1937 metais E. Ysaÿÿe konkurse, daug metø palaikë labai nuoðirdþius santykius su Belgijos karaliene Elþbieta, kuri jo grieþimu þavëjosi minëto konkurso dienomis ir po to graþiai priimdavo smuikininkà kiekvienà kartà, kai ðis atvykdavo gastroliø á Belgijà. Jaunystëje ji mokësi grieþti smuiku pas Ysaÿÿe, labai mëgo groti styginiø kvartete ir daþnai dalyvaudavo kvartete su savo buvusiu pedagogu.

(Beje, 1958 metais vieðëdama Maskvoje karalienë nepraleido progos po pietø pamuzikuoti kvartete D. Oistracho bute su ðeimininku, jo sûnumi Igoriu, kuris

tà dienà grieþë altu, ir violonèelininku S. Knuðevickiu). 1965 metais profesoriø Oistrachà pasiekë þinia, jog karalienë Elþbieta mirë. Savo testamente ji pareiðkë norà, kad jai priklausæs Stradivari smuikas bûtø perduotas D. Oistrachui, ir Belgijos ambasadorius Maskvoje ávykdë velionës valià. Devynerius metus jos smuikas iðbuvo Oistracho bute, taèiau profesorius juo negrieþë. Dar gerokai anksèiau jam pavyko Paryþiuje ásigyti vienà ið garsiausiø Stradivari sukurtø instrumentø – smuikà, kadaise priklausiusá diþiajam belgø smuikininkui M. Marsickui (1848–1924). Oistrachas buvo tvirtai ásitikinæs, kad jam tai – idealus instrumentas, o smuikas, kurá jis paveldëjo ið karalienës Elþbietos, ne visai atitinka jo muzikavimo ypatumø...

Kai profesorius 1974 metais staiga mirë, jo naðlë ir sûnus nusprendë buvusá karalienës instrumentà perduoti Maskvos M. Glinkos muzikos meno muziejui. Ten ðis brangus smuikas eksponuojamas su uþraðu „Belgijos karalienës Elþbietos (1876–1965) dovana”.

Bet gráþkime prie „dieviðkojo Stradivari”. Paskutiniu savo veiklos laikotarpiu didysis meistras nebeeksperimentavo ir nebeimprovizavo. Pustreèio deðimtmeèio jis kûrë neapsakomo tobulumo instrumentus. Tyrëjai teigia, kad tais metais jis labai reikliai parinkdavo medienà smuikams, dirbo be galo kruopðèiai, vykdë deðimèiø uþsakovø praðymus.

Dalis jo smuikø papuoðti skoningai parinktais ornamentais, inkrustacijomis (pavyzdþiui, garsusis smuikas, kuriuo grieþë prancûzø virtuozas J. P. Rode), bet pats Stradivari nebuvo instrumentø iðvaizdos puoðnumo vertintojas.

Minëtoje J. Vitaèeko (jis ir pats buvo styginiø instrumentø kûrëjas) knygoje paþymima, kad jam priþiûrint SSRS valstybinës unikaliø instrumentø kolekcijos smuikus pavyko labai tiksliai iðmatuoti net keliolikos Stradivari sukurtø brandos laikotarpiu smuikø gabaritus. Jis konstatavo, kad didysis kremonietis 1704–1730 metais kûrë instrumentus, grieþtai laikydamasis optimalaus dekø dydþio, formos, storio, iðgaubtumo parametrø, kuriuos nuo XVIII amþiaus pradþios laikë tinkamiausiais. Èekas styginiø instrumentø þinovas K. Jalovecas 1957 metais iðleistoje knygoje Italienische Geigenbauer (Italai smuikø kûrëjai) teigia, jog në viename Stradivari sukurtame instrumente jam nepavyko aptikti poþymiø, kad prie jø kûrimo bûtø prisidëjæ meistro padëjëjai. Jo nuomone, padëjëjø Stradivari neturëjo. Net savo sûnums Francesco ir Omobono Antonio neleisdavo padëti gaminti instrumentø.

Muzikos barai /67

Dþiazas Nei jiedu, nei garsusis Carlo Bergonzi (1683–1747) Stradivari, kiek vëliau Guarneri mokinys, pelnæs ðlovæ po Antonio mirties, jo meistriðkumo nepasiekë.

Iki 1725, net iki 1730 metø Stradivari kûrë nepriekaiðtingus instrumentus. Po to, matyt, ëmë blogëti meistro regëjimas, silpo rankos. Tai negalëjo nepaveikti smuikø kokybës. Taèiau ir tie instrumentai, kuriuos meistras sukûrë turëdamas daugiau kaip 90 metø, gerokai pranoksta daugelio puikiø jo kolegø pagamintus smuikus.

1737 metø pavasará mirë antroji Stradivari þmona Antonia. O metams baigiantis, gruodþio 19 dienà, nustojo plakusi ir genialiojo meistro ðirdis. Biografai raðo, kad meistras gerokai anksèiau ëmë ruoðtis dienai, kai jam bus lemta iðeiti ten, ið kur niekas negráþta. Kapinëse prie Ðv. Domeniko baþnyèios dar 1729 metais jis pasirinko vietà, kurioje praðë palaidoti. Taèiau mûsø laikais aplankyti jo kapo neámanoma. 1869 metais, augant Kremonos miestui, norëta kapitaliai remontuoti Ðv. Domeniko baþnyèià, bet po ilgø ginèø, vykusiø miesto magistrate, ji buvo nugriauta, o palaidotø ðventoriuje kremonieèiø palaikai iðkelti á uþmiestá.

Tik gerokai vëliau toje vietoje, kur bûta kapiniø, atsitiktinai rastos dekoratyvinio ðulinio, stovëjusio prie Stradivari kapo, liekanos ir marmurinë antkapio plokðtë.

Jo namà prie vienuolyno 1746 metais nupirko jau minëtas meistras C. Bergonzi, bet gyventi èia jam teko tik vienerius metus; po to jis mirë.

XX amþiuje Kremonoje jau nebuvo jokiø materialiø Stradivari veiklos pëdsakø. Net miesto muziejus jau nebeturëjo në vieno jo sukurto instrumento. Tie keli ðimtai nuostabiø jo sukurtø smuikø, kurie mûsø laikais pripaþástami autentiðkais, pasklidæ po ávairias ðalis, mûsø laikais priklauso labai áþymiems menininkams arba puoðia muziejus bei itin turtingas kolekcijas.

Retkarèiais pasaulá apskrieja sensacingi praneðimai, kad kur nors, tarkim, Meksikoje arba Naujojoje Zelandijoje, buvæs aptiktas Antonio Stradivari darbo instrumentas, kurio specialistai iki ðiol neþinojo. Deja, daþniausiai ekspertø iðvada dël tokiø „atradimø” bûna neigiama. Suklastotø „Stradivari smuikø” pasaulyje mûsø laikais pasitaiko kur kas daugiau negu tikrø.

1937 metais Italijoje buvo plaèiai paminëtos 200-osios Stradivari mirties metinës. Vienas svarbiausiø su ðia data susijusiø renginiø buvo mokslinë konferencija, apie kurià spauda tada nemaþai raðë. Paaiðkëjo, kad mokslininkø, nuodugniai tyrusiø didþiojo kremonieèio gy-

Muzikos barai /68

venimà ir kûrybà, buvo ne tik Europoje.

Didelá susidomëjimà tada sukëlë þymaus japonø akustikos specialisto praneðimas, kuriame jis pabrëþë, jog tiriant Stradivari sukurtus smuikus, sunku patikëti, kad meistras nebuvo jo kolega akustikos þinovas. Juk nuostabus jo instrumentø skambëjimas pagrástas ne tik mokëjimu smuikams ir violonèelëms parinkti itin kokybiðkà medienà, bet pirmiausia tuo, kad instrumentø viduje bûdavo árengiami tûriai, kurie uþtikrindavo ypaè gerà garso vibravimà. XX amþiuje sukurti prietaisai leido nustatyti, kad Stradivari – empirikas, palaimintas nuostabios intuicijos ir sukaupæs didþiulá patyrimà – kûrë instrumentus, savo forma ir proporcijomis atitinkanèius grieþèiausius akustikos reikalavimus...

Lieka paminëti, kad ávairiose ðalyse ðimtai vëtytø ir mëtytø prekybininkø dar XIX, o labiausiai XX amþiuje ieðkojo autentiðkø Stradivari sukurtø smuikø ir violonèeliø, kartais rasdavo, pirkdavo, deðimteriopai brangiau parduodavo...

Bûtø klaidinga manyti, kad visi tie prekeivos buvo sukèiai ir apgavikai. Muzikos istorikai ne kartà raðë, kad ið Londono ir Paryþiaus prekybininkø labai vertingus instrumentus pirko garsûs menininkai, pavyzdþiui, smuikininkai ir kompozitoriai A. Vieuxtempsas (1820–1881) ir P. Sarasate (1844–1908). Þinoma, jie kreipdavosi ne á abejotino prestiþo prekeivas, o á solidþius prekybininkus, taigi prekyba autentiðkais instrumentais anaiptol nesivertë vien nelegalus verslas. Ne tiek muzikos knygose, kiek nuotykiø literatûroje ávairiomis kalbomis apraðyti tûkstanèiai transakcijø, susijusiø su tikrais ir klastotais genialaus meistro instrumentais.

Daug kur, ypaè Anglijoje, Prancûzijoje, Belgijoje ir Olandijoje, bûta turtingø kolekcininkø, kurie pagrástai didþiavosi seifuose turá neabejotinai autentiðkø Stradivari darbo smuikø. Tuo tarpu daugelis þinomø muziejø tegali pasigirti brangiø ir retø instrumentø nuotraukomis... Kitaip tariant, XVII–XIX amþiais didþiøjø meistrø pagaminti styginiai instrumentai, kuriø iki mûsø dienø iðliko ne tiek jau daug, yra ir bus neákainojamos vertës. Nei Paganini, nei Sarasate’s, nei Oistracho laikais, nei mûsø dienomis pigiai jø ásigyti laimingo atsitiktinumo dëka nebuvo ir nebus ámanoma. 

Èekø dþiazo istorija (i) Daug þinome apie Amerikos, Skandinavijos ar Vakarø Europos ðaliø dþiazà, taèiau mums maþai kà sako Karelo Velebny’o, Vlastos Pruchovos ar Emilo Viklicky’o pavardës. Tik Jana Koubkova þinoma ið savo koncertø su Petru Vyðniausku, áamþintø 1993 m. kasetëje „Jana Koubkova + Petras Vyðniauskas Trio”.

Apie èekø dþiazo istorijà papraðiau papasakoti dr. Vojteckà Hueberá, savo ðalies dþiazo þinovà, radijo laidø vedëjà ir prodiuserá.

PRADÞIA Èekø, tiksliau, Èekoslovakijos dþiazo istorija prasidëjo prieð paskelbiant 1918 m. Respublikà. Pirmieji iki ðiol iðlikæ áraðai daryti daugiausia Vokietijoje ir Londone.

Seniausias jø – 1914 m. áraðas su dþiazo atgarsiais. Londono „Gramophone” áraðø firma áraðë britø muzikantus, su kuriais grojo ir sveèiai ið Èekijos. „Mayfair Dance Orchestra” Londone áraðë pirmàjà èekø dþiazo plokðtelæ, kurioje skambëjo èekø pramoginës muzikos kûrëjo R.A.Dvorskio kompozicija. Dvorskis buvo dainininkas, vieno pirmøjø orkestrø ákûrëjas, tipiðkas svingo pradþios atstovas, jungæs svingà, pramoginæ muzikà, polkas ir valsus, átraukæs á bigbendà styginius.

Jaroslavas Jezekas (1906–1942) buvo þinomas to meto kompozitorius, domëjosi dþiazo muzika, kûrë George’o Gershwino stiliumi ir turëjo savo bigbendà. Per Antràjá pasauliná karà jis dar gana jaunas ir beveik aklas mirë Niujorke. Tai antroji Èekijos dþiazo asmenybë.

Ketvirtojo deðimtmeèio Èekijos dþiazo

gyvenimas buvo gana turtingas. Turëta nemaþai bigbendø. Tai lëmë bendra ðalies muzikos tradicija. Mat èekai nëra solistai.

Jie linkæ groti kolektyvuose – puèiamøjø orkestruose, folkloro ansambliuose. Ðitai parengë juos ávairiai orkestrinei veiklai, taigi ir dþiazui. Vienas tokiø svingo bigbendø – „Gramo” klubo dþiazo orkestras, kuriame grojo kviestinis pianistas ið JAV Joe Turneris (jo nereikia painioti su garsiuoju vokalistu Joe (Big) Turneriu). Pianistas padëjo palaikyti tiesioginá ryðá su dþiazo gimtine. Porà metø pagyvenæs Prahoje, Turneris ákvëpë daugelá muzikantø. Èekai þengë pirmuosius þingsnius, atrasdami bliuzo savitumà. Vienas atlikëjø – teatro aktorius, vertëjas ir reþisierius Emilis Frantisekas Burianas, Prahoje ákûræs avangardiná teatrà „D 34”. Jis paraðë ir pirmàjà knygà apie dþiazà èekø kalba „Hot Jazz”, o 1934 m. èekiðkai áraðë „Basin Street Blues”.

ANTRASIS PASAULINIS KARAS Tuo metu amerikieèiø muzika buvo draudþiama. Paèioje karo pradþioje dar galëjai ásigyti amerikietiðkø plokðteliø, bet netrukus tai pasidarë neámanoma.

Pirmà kartà vietinë scena pradëjo griûti, taèiau tai nebuvo griuvimas tikràja ðio þodþio prasme. Tai buvo savotiðka izoliacija, skatinusi vietinius groti ir puoselëti savo melodijas. Palyginæ kai kuriuos Counto Basie’o orkestro áraðus su èekø dþiazo bigbendais, pamatysime, kad muzikos kokybe jie lygiaverèiai. Net ir man tai buvo didelis atradimas. 1945 m. ðalyje pasirodþius pirmiesiems amerikieèiø muzikos áraðams, filmams, èekø muzikantai pastebëjo, kad per tà laikà jø muzika ne itin nutolo nuo, pavyzdþiui, to meto Glenno Millerio áraðø. Penktajame deðimtmetyje èekø dþiazo atlikëjai áraðë daug muzikos, tiek filmams, tiek ðiaip áraðø.

NAUJOJI KARTA IR REÞIMAI Bigbendo lyderis Karelas Vlachas (1911–1986) atstovavo naujajai dþiazo muzikantø kartai. Jis ákûrë labai kokybiðkà bigbendà ir vadovavo jam iki pat mirties.

Netrukus Vlachas tapo viena átakingiausiø Centrinës Europos ir Vokietijos dþiazo asmenybiø. (Nepamirðkime, kad ansambliø ir bigbendø vadovas Juozas Tiðkus taip pat daug mokësi ið Vlacho partitûrø.

– A.L.) 1948 m., pasikeitus reþimui, visi ryðiai su Vakarø pasauliu ir Amerika vël nutrûko. Tai nelengvas deðimtmetis, kai net ir ðokiø salëse buvo kone uþdrausta groti dþiazà. Skambëjo tik svingo dainos, ir tai ne per daugiausia. Valdþia pasisakë uþ

èiastuðkas ir panaðià muzikà, kuri èekams buvo svetima. Na, o dþiazas tuomet daugiausia skambëjo maþuose klubuose.

Norëèiau paminëti to meto vokalistæ Vlastà Pruchovà, visø Èekijos dþiazo dainininkø „motinà”, tebedainuojanèià ir dabar. Tai pirmoji dainininkë, susiformavusi veikiama bibopo ir tokiø dainininkø kaip Sarah Vaughan. Bet kam tuomet buvo þinoma Sarah Vaughan?

1958 m. politika vël viskà apsivertë aukðtyn kojomis. Tuo laikotarpiu susibûrë èekø moderniojo dþiazo grupë „Studio 5”, kuriai vadovavo átakingiausia moderniojo dþiazo asmenybë Karelas Velebny, vibrafonininkas ir saksofonininkas, kompozitorius, aranþuotojas ir pedagogas, dþiazo klubø Prahoje ákûrëjas. Tais paèiais metais ákurtas „Reduta” dþiazo klubas. Vël viskas po truputëlá iðsijudino.

AUKSO AMÞIUS 1960 m. Gustavas Bromas, ðvæsdamas savo bigbendo dvideðimtmetá, pasikvietë klarnetininkà Edmundà Hallà. Tai pirmoji dþiazo þvaigþdë, aplankiusi Èekoslovakijà. 1963 m. ðalyje koncertavo Chrisas Barberis, vëliau atvyko Kurtas Edelhagenas, Klausas Doldingeris su savo kvartetu ir kiti. Putte’as Wickmanas èia pasirodë su amerikieèiu Donaldu „Baby” Douglasu, kuris 1964 m. atveþë specialiai pirmajam Prahos dþiazo festivaliui suburtà amerikieèiø ansamblá. Jam vadovavo fleitininkas ir saksofonininkas Leo Wrightas, buvæs Dizzy’o Gillespie’o grupës narys. 1965 m.

Prahos Lucernos salëje net savaitæ koncertavo Louisas Armstrongas. Jo gyvenime tai ypaè retas atvejis.

1960 m. buvo ákurtas èekø radijo dþiazo orkestras. Tais metais iðleista ir èekø dþiazo muzikos plokðtelë, laimëjusi vokieèiø „Schallplattenpreis”. Viena svarbiausiø septintojo ir aðtuntojo deðimtmeèiø grupiø buvo „Traditional Jazz Studio”, bendradarbiavusi su kviestiniais sveèiais ið kitø ðaliø.

Virë intensyvus dþiazo gyvenimas.

Kas vakarà maþdaug penkiose vietose galëjai iðgirsti ávairià dþiazo programà, atliekamà puikiausiø muzikantø. 1963 m. á Manèesterá nuvykæs Bromo bigbendas sukëlë tikrà sensacijà. Niekas negalëjo patikëti, kad kaþkokioje Èekijoje yra tokiø puikiø muzikantø. Bromo stiprioji vieta buvo dþiazas ir „treèioji srovë” (third stream jazz; stilius, siejantis dþiazà su ðiuolaikine muzika. – A.L.). Jis ypaè plëtojo dviejø kompozitoriø – Pavelo Blatnyj ir Alexejaus Friedo – kûrybà. Vëliau prie jø prisidëjo amerikieèiø trimitininkas ir kompozitorius Donas Ellisas. Jis uþsakë Blatnyj ir Friedui paraðyti kompozicijø ir ketino juodu pristatyti Amerikoje. Ellisui

mirus, ðis sumanymas taip ir neágyvendintas. Nedera pamirðti ir Prahos dþiazo festivalio, nuo 1964 m. kasmet pristatanèio pasaulio dþiazo þvaigþdes. To meto scena buvo labai gyva, ávairiatautë, èekø muzika skambëjo tiek savo ðalyje, tiek uþsienyje. Septintàjá deðimtmetá galima laikyti Èekijos dþiazo aukso amþiumi.

DRAMATIÐKI SEPTINTOJO DEÐIMTMEÈIO ÁVYKIAI Slide’as Hamptonas ir Vaclavas Zahradnikas vadovavo vienam ypatingam tarptautinio Prahos dþiazo festivalio projektui. Jie iðleido dvi plokðteles, kurias áraðant dalyvavo muzikantai ið viso pasaulio: Johnny Griffinas, Vince’as Benedetti ir kiti. Hamptonas ir Zahradnikas daugiausia bûrë Rytø Europos muzikantus, 1971–1979 m. gyvavo jø bigbendas, viena ádomesniø tarptautiniø grupiø.

1980 m. þymus amerikieèiø bûgnininkas Dave’as Wecklas, kuriam tuomet tebuvo dvideðimt, Prahoje áraðë savo pirmàjà plokðtelæ „Jazzissimo”. Tai buvo koncertinis áraðas „Parnaso” klube. Ðio klubo ákûrëjas Karelas Velebny, kompozitorius, aranþuotojas ir projektø ákvëpëjas, buvo ypaè ryðki figûra. Jis ákûrë grupæ „Studio Jazz 5” ir vienà svarbiausiø moderniojo èekø dþiazo grupiø – kvartetà „SH 4”, vëliau peraugusá á kvintetà. Velebny buvo ir vienas svarbiausiø dþiazo mokytojø uþ konservatorijos ribø, mat ði mokymo ástaiga buvo pernelyg akademiðka. Velebny darë átakà net kelioms muzikantø kartoms. Já galima laikyti Èekijos moderniojo dþiazo guru. Jis pradëjo dar ir dabar teberengiamus dþiazo vasaros kursus, dirbo pedagoginá darbà, paraðë dviejø daliø „Dþiazo praktikà”, padedanèià studentams tobulinti grojimà ir improvizacijà. Èekø radijo bigbendo ákûrëjas Karelas Krautgartneris, septintajame deðimtmetyje paskatinæs valstybinæ konservatorijà steigti dþiazo kursus, po 1968 m. ávykiø emigravo. Jis tapo Kelno aukðtosios muzikos mokyklos profesoriumi ir iðleido knygà apie bigbendo aranþuotæ. Krautgartneris buvo svarbi Èekijos bigbendo judëjimo, septintajame deðimtmetyje vienijusio maþiausiai ðeðiolika aukðèiausios klasës bigbendø, asmenybë.

1968 m. rusø okupacija dramatiðkai pakeitë padëtá. Ðalá paliko daug geriausiø muzikantø: Janas Hammeris jaunesnysis, Krautgartneris, Pavelas Polanskis, Janas Arnetas, Miroslavas Vitousas („Weather Report” grupës narys), Jiri Mrazas (Oscaro Petersono trio narys), Janas Konopasekas (Woody Hermano grupës narys) ir kiti. Tai prilygo þemës drebëjimui dþiazo scenoje.

Uþraðë Auðra LISTAVIÈIÛTË

Muzikos barai /69

Puslapis vaikams

Arkivyskupas laimina mano norà kurti operà N

orëjau pradëti pasakojimà apie arkivyskupà, ir èia prisiminiau mûsø maþàjá ðunelá, vardu Pimperlas, kurio gauruotas kailiukas buvo iðmargintas juodomis, rudomis ir baltomis dëmëmis, o uodega juokingai uþsirietusi. Jis garsiai nelojo, tik vis amsëdamas tûpinëdavo aplink kojas, inkðtë ir didelëmis apvaliomis blizganèiomis akimis linksmai ásistebeilydavo taip, jog patys inkðdavome ið juoko. Mes já labai mylëjome, ypaè mama ir sesuo, kurios iðvesdavo Pimperlà á laukà pabëgioti. Mûsø butelyje jam buvo per ankðta ir per tamsu.

Vëliau apsigyvenome Hanibalo aikðtëje, ðiandien vadinamoje „Markplatz” vardu, aðtuoniø kambariø bute. Su sesute turëjome savo atskirà kambará. Tëvas pagaliau paruoðë patalpà repeticijoms ir namø koncertams, kur galëjo susirinkti ne tik apie penkiolika atlikëjø, bet ir klausytojø.

Jei atidþiau þvilgtelësi, ant namo sienos pamatysi uþraðà: „Mocarto butas”. Ðuo bëgiojo lakuotomis parketo grindimis: èiûþt ðlept, skrabalai tabalai naguèiais, kol atsitrenkæs imdavo lëkti á kità pusæ.

Didþiajame kambaryje stovëjo ne vienas instrumentas, kuriuos tëvas norëjo parduoti. Ásivaizduok: jei penki klavyrai ir kiekvienas su trimis kojomis, tai ið viso – penkiolika klavyro kojø! Ir jeigu Pimperlas ásibëgëdavo, tekdavo trilinkam susirietus tarp jø prasmukti.

Taigi apie vyskupà Ðratenbachà. Jo ekscelencija labai mylëjo ðunis. Kai kas juokais sakydavo, kad arèiau jo ðuo nei þmogus. Bet tai netiesa!

Jei iðëjæs pasivaikðèioti pamatydavo iðties iðbadëjusá ðuná, prieidavo artyn ir gyvulëlio ðeimininkui paaukodavo (juk pinigai bûdavo skirti ne ðuniui, o jo ðeimininkui!).

Arkivyskupas – nuoðirdus, draugiðkas ir labai pamaldus. Jo gyvenimas – tai nuolatinis sekimas Jëzumi ir rûpinimasis ne tik baþnyèios statyba, bet ir bendruomenës gyvenimu. Ekscelencijos portretà matai ðiame puslapyje.

Monsinjoras rûpinosi vaikais, daþnai lankydavo ir ðelpdavo daugiavaikes ðeimas ir Zalcburge buvo pirmasis, pastatæs namus naðlaièiams. Aukðtutinëje miesto dalyje, ásikûrusioje Monchbergo kalno viduryje, jis leido iðkasti tunelá, kad miestieèiø karietos lengviau patektø á kità miesto dalá. Puoðnûs vartai, pastatyti ið abiejø tunelio pusiø, pavadinti jo – Zigmundo vardu.

Taigi susisiekimas mieste tapo daug patogesnis.

Savo rûmuose arkivyskupas turëjo kapelà. Tai vidutinio dydþio keturiasdeðimties atlikëjø orkest-

Muzikos barai /70

ras. Tëvas bûtø galëjæs tapti kapelmeisteriu, nes, pirma, tai nuostabi profesija, antra – geras atlyginimas, taèiau jis liko kompozitoriumi ir kapelos berniukø muzikos mokytoju. Augino naujà jaunøjø muzikø kartà arkivyskupo rûmams.

Bûdamas ðeðeriø koncertavau Ðratenbachui gimtadienio proga, o kai sukako trylika, mane pavadino koncertmeisteriu. Tai ávertinimas!!! Vienuolikos metø sukûriau zingðpylá religiniais tekstais (ðiek tiek panaðu á maþà operà). Pirmà kartà man atlyginta uþ kompozicijas!!!

Dirbdamas kompozitoriaus ir atlikëjo darbà pas arkivyskupà Ðratenbachà, vëliau jo sekëjà Koloredà neiðvengdavau konfliktø, nes mûsø nuomonës daþnai nesutapdavo. „Ðefas” buvo iðkilus asmuo ne tik man, bet ir visam Zalcburgui, ir vis dëlto galiausiai mes visiðkai susipykome.  Jurgita KAUBRYTË–MELIENË

Zalcburgo arkivyskupas Zigmundas Kristofas fon Ðratenbachas Zalcburge gimiau prieð 247 metus. Tuomet miestas atrodë kiek kitaip nei ðiandien. O èia tu matai naujøjø laikø vaizdà fotografijoje.

Spalio 6 – 10 dienomis Lietuvos muzikos akademijoje vyks Mûzos Rubackytës meistriðkumo kursai Intensyvi ir prasminga Mûzos Rubackytës veikla. Ðá rudená Vilniuje jà girdësime lapkrièio mënesá su Vilniaus kvartetu - Europos ðaliø kamerinës muzikos ciklo uþdarymo koncerte Ispanø muzika; su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ji skambins Chopino I Koncertà. Diriguos Stefano Lano.

JUBILIEJINES SUKAKTIS ÐVENÈIA: Lazdijø muzikos mokyklos direktorius Albertas Stumbras (spalio 1 d.)

Kompozitorius, LMS prezidentas profesorius Rimvydas Dionizas Þigaitis (spalio 9 d.)

Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas profesorius Saulius Sondeckis (spalio 11 d.)

Kontrabosininkas, LNOBT simfoninio orkestro artistas Jonas Strackas (lapkrièio 17 d.)

Pianistë, KU Menø fakulteto docentë, katedros vedëja Jûratë Karosaitë (lapkrièio 20 d.)

Kauno I MM direktoriaus pavaduotoja, fortepijono mokytoja metodininkë Virginija Èiþienë (lapkrièio 21 d.)

Á LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGÀ ÁSTOJO Muzikologë, “Muzikos barø” þurnalo redaktorë Lina Navickaitë

Á JAUNØJØ MUZIKØ SUSIVIENIJIMÀ ÁSTOJO Lietuvos muzikos akademijos muðamøjø instrumentø specialybës studentas Regimantas Skurdokas

MUZIKINIS KRYÞIAÞODIS KLAUSIMAI: 1. Kamerinës muzikos festivalyje „Kurðiø nerija ‘03” dalyvavæs choras. 2. Dalis ið M. Musorgskio ciklo „Parodos paveikslëliai”. 3. Dainininkas, kuriam pagerbti skirtas vakaras vyko festivalyje „Sugráþimai ‘03”. 4. Lëto tempo lietuviø liaudies ðokis, atliekamas dviejø ðokëjø grupiø. 5. Ðiø metø M. K. Èiurlionio vargonininkø konkurso þiuri vicepirmininkas. 6. Dþiazo ansambliuose vartojamas styginis muzikos instrumentas. 7. P. Èaikovskio baleto „Mieganèioji graþuolë” personaþas.

8. XIII–XVI a. italø religinis himnas. 9. Lietuviø kompozitorius, simfonijos „Varpai” autorius. 10.

Viena ið atlikëjø, ágrojusiø praeito „Muzikos barø” numerio kompaktinæ plokðtelæ. 11. LR-2 programos koncertas „ ... andante”. 12. Dainininkas ir kompozitorius, sukûræs nemaþa populiariø neapolietiðkø dainø. 13. D. Verdþio operos „Otelas” personaþas. 14. (horizontaliai) Rumunø liaudies ðokis, daþniausiai ðokamas ratu. 14. (vertikaliai) E. Balsio daina „ ... jûrininkas”. 15. Staigus klaviðø uþgavimas skambinant fortepijonu. 16. Klausos organas. 17. Ávairûs ðokio þingsniai balete. 18. Japonø lyrikos þanras, pagal kurio eilëraðèius choriná ciklà sukûrë A. Martinaitis. 19.

Seniausias estrados konkursas Lietuvoje – „ ... triûba”. 20. Vyrø balsas. 21. Instrumentas, kuriuo groja kamerinës muzikos festivalio „Kurðiø nerija” meno vadovas. 22. I. Kalmano operetë. 23.

Muzikologo A. Ambrazo gimtasis miestas. 24. N. Rimskio-Korsakovo opera „Geguþës ... “. 25. „Paþaislio muzikos festivalio ‘03” koncertas „Ansambliø ... “. 26. Dermë, kurios gama sutampa su natûraliojo minoro gama. 27. A. Rekaðiaus ciklo „Mano spalvos” dalis. 28. Ir þvaigþdë, ir Lietuvos dainininkë. 29. Vilniaus naktinis muzikinis klubas „ ... Imperial”. 30. Panaðus á gamà pasaþas. 31.

Pianistas, skambinæs reèitalá „Kristupo vasaros festivalyje ‘03”.

Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides.

Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS Trys skaitytojai, pirmieji atsiuntæ teisingus atsakymus adresu „Muzikos barai”, Mickevièiaus g. 33/9 – 4 arba el. paðtu: audra@muzikosbarai.lt, gaus prizus: CD komplektus ið „Mokykliniø CD” kolekcijos Pirmieji teisingai á kryþiaþodþio klausimus „Muzikos barø” liepos – rugpjûèio numeryje teisingai atsakë Aidas Kauðas ið Ðiauliø, Sigitas Ðilinskas ið Vilniaus ir Jurga Jurënaitë ið Raudondvario. Jiems atiteko „Muzikos barø” prizai – CD komplektai 8, 9 ir 10 klasëms ið „Mokykliniø CD” kolekcijos

ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2003 metø liepos - rugpjûèio numeryje, klausimus 1. Karûna. 2. „Psalmos”. 3. „Pajacai”. 4. „Ratuto”. 5. Marðas. 6. Aoidas. 7. Kanada. 8. „Airija”.

9. Bandûra. 10. Gruodis. 11. Tai. 12. Jobas. 13. Vox. 14. Pilis. 15. Romeo. 16. Naujalis. 17.

Domarkas. 18. „Jonkelis”. 19. Obojus. 20. Serenada. 21. Diezas. 22. Gyvybës. 23. „Silvija”.

24. Des. 25. Emilis. 26. „Vytis”. 27. Ave. 28. Velnio. 29. Turkija. 30. Milanas. 31. Ðilalë. 32.

Jautis.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: MES LIETUVIAI

Muzikos barai /71

Muzikø sàjungoje „Muzikos barams” raðo:

Gerbiami „Muzikos barø” leidëjai, labai aèiû uþ puikø, iðvaizdø þurnalà. Tai labai laukiamas leidinys, dþiaugsmas namuose. Ir kritika èia saikinga, kultûringa, bet tiksli. Pvz., straipsnyje apie 2003 metø dainø ðventæ „Pasaulio lietuviai susirinko á bûrá”: „O kur ðios ðventës chorvedþiai patriarchai?” Ðeimos vardu – Jurga JURËNAITË, vidurinës mokyklos muzikos mokytoja.

Kaunas, Raudondvaris.

Ið Èikagos gavome Aurelijos Dobrovolskienës laiðkà. Ðtai keletas jo fragmentø:

„Visada nekantriai laukiame kiekvieno naujo „Muzikos barø” numerio ir smalsiai versdami þurnalo puslapius dþiaugiamës Lietuvos kultûrinio gyvenimo gyvybe, jo plëtote. Labai maloniai nuteikia ávairi, plati kultûriniø muzikiniø ávykiø panorama, ðvietëjiðka veikla. Ir mes, esantys toli nuo gimtojo kraðto, turime progà paþinti ávairiapusæ muzikinæ Lietuvà, jos kûrëjus, kompozitorius, atlikëjus. Ypaè dëkojame uþ CD, uþ puikià mus lankanèià muzikà.

Turime prisipaþinti, kad apsidþiaugëme pamatæ, jog „Muzikos barai” tiesia tiltà ir á mûsø krantus, kad prisimena ir iðeivijoje gyvenanèius nesiliaujanèius kurti muzikus, kad praëjusiais metais taip jautriai, prasmingai buvo prisimintas þymusis mûsø pianistas Andrius Kuprevièius, savo talentu dalijæsis su ðioje Atlanto pusëje gyvenanèiais melomanais. Labai sudomino informatyvus R. Kryþauskienës straipsnis „Lietuviø pianistai JAV”.

Autorë ásigilinusi á sudëtingà iðeivijoje gyvenusiø ir gyvenanèiø pianistø padëtá, jø pastangas puoselëti lietuvybæ, lietuviø menà. Ji teisingai raðo, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybæ á JAV atvykstantys jaunieji pianistai teikia naujø poslinkiø egzodo muzikiniam gyvenimui. O tarp tø sëkmingai studijavusiø ir plaèiai Amerikoje koncertavusiø, ypaè ryðkø pëdsakà Èikagos lietuviø bendruomenëje palikusiø bûtø prasminga prisiminti ir mûsø pianistus Sonatà ir Rokà Zubovus. 1990 m. atvykæ á Èikagà, jie ne tik èia baigë muzikos studijas, bet taip pat abu tapo nugalëtojais tarptautiniuose pianistø konkursuose Niujorke, koncertavo su Amerikos orkestrais, koncertø salëse nuolat atlikdami ir Lietuvos kompozitoriø kûrinius. Taigi plaèiai Amerikoje garsino Lietuvos vardà. Ðiø pianistø pastangomis Èikagoje, Lemonte, Pasaulio lietuviø centre, trejus metus vyko kamerinës muzikos koncertai, kuriuose pianistai koncertavo su kolegomis ið Èikagos ar su ið Lietuvos atvykstanèiais muzikais. Turbût tai vienintelë tokio

Muzikos barai /72

pobûdþio koncertø serija per visà iðeivijos istorijà. O dar labiau pastaràjá deðimtmetá iðsiskiria 2000 m. vadovaujant Rokui Zubovui su bûreliu jaunø bendraminèiø bei Amerikos lietuviø meno draugija organizuotas M. K. Èiurlionio festivalis, kurio metu ne tik visa Èikagos lietuviø bendruomenë ásiliejo á labai intensyvø muzikiná ir dailës parodø vyksmà, bet ir iðgirdo kompozitoriø M. K. Èiurlionio, R. Merkelio, V. Barkausko, M. Urbaièio kûrinius, skambëjusius Èikagos, Bostono universitetø, prestiþinëse Reinbergelio (Klivlendas), Èikagos kultûros centro, Bradley (Èikaga) salëse. 2001 m. pianistams Sonatai ir Rokui Zubovams apsisprendus gráþti á Lietuvà, Èikagos lietuviø gyvenimas labai daug prarado ir dar vis nematyti, kas galëtø perimti èia jø plëtotà muzikinæ veiklà. Bûtø ádomu suþinoti, kaip jiems sekasi Lietuvoje”.

Rugsëjo 11 d.

Muzikø sàjungoje surengtas pokalbis-susitikimas su jubiliejines sukaktis atðventusiais LMS senjorais. LMS prezidentas prof.

R. Þigaitis áteikë LR kultûros ministrës Romos Þakaitienës padëkos raðtus buvusiai operos solistei Irenai Ylienei, buvusiai baleto solistei, pedagogei, teatrologei, baleto kritikei Aliodijai Ruzgaitei, Liaudies muzikos teatro ákûrëjui ir vadovui Povilui Mataièiui, operos solistui Vytautui Kurnickui. Susitikime dalyvavo LMS tarybos nariai prof. E. Gabnys, prof. L. Melnikas, prof. V. Paketûras.

Rugsëjo 22 d.

Lietuvos muzikø sàjunga pradëjo mokyklose rengiamø koncertø sezonà. Prienø meno mokykloje ir Alytaus muzikos mokykloje koncertavo „Sostinës vario kvintetas” – Algirdas Januðevièius, Saulius Þvirblis (trimitai), Marius Rancovas (valtorna), Vygantas Ðilinskas (trombonas), Darius Baþanovas (tûba).

Spalio 13, 14, 20 d.

Kurðënø, N. Akmenës, Þidikø, Maþeikiø muzikos mokyklose, Rietavo L. Ivinskio vidurinëje mokykloje, Raseiniø meno mokykloje su ávairiais trombonø ðeimos instrumentais supaþindins ir koncertuos trombonininkai Marius Balèytis, Audrius Stasiulis ir Regimantas Stankus (trombonø trio).

Spalio 13, 15, 20 d. Ðiauliuose, J. Janonio gimnazijoje, „Juventos” vidurinëje mokykloje, Marijampolëje, muzikos mokykloje ir kolegijoje, Utenoje, Dauniðkio gimnazijoje, rengiamas koncertassusitikimas su Kauno muzikinio teatro soliste Sabina Martinaitytë, aktore Rûta Staliliûnaite ir pianiste Audrone Eitmanavièiûte. Numatoma pristatyti lietuviø autoriø kûriniø programà „Giesmë suskambo”.

Spalio 14, 16, 17, 20 d.

Alytaus, Salantø, Plungës, Kelmës, Tauragës, Jonavos, Këdainiø muzikos (meno) mokyklose koncertuos pianistës prof. Veronika Vitaitë ir tarptautiniø konkursø laureatë Aleksandra Þvirblytë.

Spalio 18 d. 16 val.

Vilniaus rotuðëje rengiama popietë su Lietuvos muzikø sàjungos prezidentu kompozitoriumi prof. Rimvydu Þigaièiu. Koncerte dalyvaus dainininkai Regina Maciûtë, Dainius Stumbras, saksofonininkas Petras Vyðniauskas, birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas, pianistai E. Buoþis, G. Cinauskas, V. Lukoèius, S. Okruðko, S. Ðiauèiulis, „Sostinës vario kvintetas”, M. K. Èiurlionio menø mokyklos mokytojos N. Puiðytës fortepijono IX klasës mokinë Benigna Nekroðiûtë, LMA doc. J. Bialobþeskio fortepijono klasës I kurso studentë Kotryna Nekroðiûtë. Numatoma pristatyti retrospektyvinæ R. Þigaièio kûriniø kompaktinæ plokðtelæ „Gyvenimas graþus paprastumu”. Popietæ ves kompozitorë, „Muzikos barø” þurnalo vyriausioji redaktorë Audronë Þigaitytë-Nekroðienë.

LMS skiltis parengë R. Þigaitis

2003 M. BIRÞELIO 14 D. ÈIKAGOJE MIRË SMUIKININKAS HERKULIS STROLIA. H. Strolia gimë 1937 m. kovo 2 d. Ðiauliuose. Grieþti smuiku mokësi pas tëvà, 1955–1958 m. – Bostono Naujosios Anglijos muzikos konservatorijoje. 1965–1967 m. koncertmeisterio asistentas “Metropolitan Opera National Company” orkestre. Grieþë Amerikos baleto kompanijø orkestruose, Reno kameriniame orkestre, buvo vienas jo dirigentø. 1982 m. persikëlë á Èikagà.

Grieþë Lietuviø operos spektakliuose, Stroliø ðeimos kvartete, “Tëviðkës” kapeloje, dainavo Lietuvos vyèiø chore.