Mb 2004 10 11is

www.muzikosbarai.lt

2004 SPALIS-LAPKRITIS Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Redaktorius Rimtautas GARNELIS Redakcinë taryba: R. Þigaitis (vadovas), V. Gerulaitis, G. Kuprevièius, L. Navickaitë, M. Urbaitis, A. Nekroðienë

barai

2004 SPALIS-LAPKRITIS NR. 10-11 (321-322) Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS

Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr.

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su straipsniø autoriø nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: zurnalas@muzikosbarai.lt, audra@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.139. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt

Turinys

Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Vytautë Markeliûnienë Iðgyvenantys brandà ir kûrybingumà 1 p.

Audronë Nekroðienë Valstybinis Vilniaus kvartetas: vakar, ðiandien ir rytoj 4 p.

Rima Povilionienë Koncertinio sezono atidarymas: trys versijos 8 p.

Graþina Daunoravièienë Simfoninis Felikso Bajoro jubiliejus 10 p.

Algirdas Klova, Vitalija Mockutë, Tomas Bakuèionis, Indra Karklytë Danutë Petrauskaitë, Eirimas Velièka Didþioji salë 11 – 15 p.

Audronë Þigaitytë-Nekroðienë „Þydë” arba „Kardinolo duktë” 16 p.

Justa Adomonytë J. F. Halévy „Þydës” sëkmë 18 p.

Eugenija Þakienë IX „Paþaislio muzikos festivalio” atgarsiai 20 p.

Nijolë Saimininkienë Tytuvënø vasaros festivalis: naujos erdvës paieðkos ir atradimai 22 p.

Viktoras Gerulaitis Visà vasarà Birþuose 23 p.

Tomas Bakuèionis ir Asta Povilaitytë Banchetto musicale 24 p.

Irma Milevièiûtë Pianistas Andrius Vasiliauskas apie save, muzikà ir Vytautà Maèerná 27 p.

Nauji leidiniai 30 – 33 p.

Egidijus Maþintas Menininkas, kuris atranda save, iðsivaduoja ið kanèiø 30 p.

Audronë Þigaitytë Maestro ið vakarø pakrantës 34 p.

Saulius Sondeckis tebegarsina Lietuvos vardà, nors Lietuvai ir nebereikalingas 35 p.

Margarita Dvarionaitë Madam ir jos Muzikos namai 36 p.

Asta Linkevièiûtë Docentæ Sulamità Gelpernienæ prisimenant 37 p.

Panorama 38 p.

Rokas Zubovas Vasaros etiudai (2) 44 p.

Tomas Bakuèionis IX tarptautinis Tulûzos vargonø festivalis 47 p.

Asta Pakarklytë Suomiø muzikos máslë 50 p.

Leonidas Melnikas Pianistas Grigorijus Ginzburgas 52 p.

Aliodija Ruzgaitë Amerikieèiø choreografø vakaras mûsø teatre 56 p.

Nijolë Jaèënienë Muzika televizijos ekrane: iliuzijos ir tikrovë 58 p.

Sigitas Saga Sezonas baigësi, sezonas prasidëjo 61 p.

Muzikø sàjungoje 62 p.

J. F. HALÉVY OPEROS „ÞYDË” PREMJERA VILNIUJE

16 p.

Leonas BALTRUS

30 p.

IX tarptautinis Tulûzos vargonø festivalis

47 p.

Muzika televizijos ekrane: iliuzijos ir tikrovë

58 p.

Potretas Vytautë MARKELIÛNIENË

K

etvirtojo kûrybinës veiklos jubiliejaus iðvakariø sulaukæs Valstybinis Vilniaus kvartetas – Audronë Vainiûnaitë, Artûras Ðilalë, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas – pastaraisiais metais iðgyvena visavertá, produktyvø ir brandø etapà, kuriam bûdinga srauni, nenutrûkstama muzikinës veiklos tëkmë, plëtojama tæstinëmis programomis, ávairiabriaunio repertuaro studijomis, pastangomis aprëpti visà kvarteto þanro istorijà ir dabartá. Ðios pastangos iðlieka kaip viena svarbiausiø Vilniaus kvarteto misijos krypèiø, turint galvoje paties kvarteto þanro savitumà, jo reikðmæ instrumentinës muzikos raidoje, jo struktûriniø savybiø aktualumà ávairiø epochø ir stiliø kompozitoriø kûryboje. Kvarteto erdvëje tarpstanti namø muzikavimo ir keturbalsës plastikos,

Iðgyvenantys brandà ir kûrybingumà Koncertø ciklai, nuolatinës premjeros ir nesibaigianèios gastrolës keturiasdeðimtmeèio sukaktá pasitinkanèiam Valstybiniam Vilniaus kvartetui netampa kasdiene rutina

Valstybinis Vilniaus kvartetas. Ið kairës: Girdutis Jakaitis, Artûras Ðilalë, Audronë Vaièiûnaitë ir Augustinas Vasiliauskas

Muzikos barai /1

Potretas virtuoziðkumo ir intelektualumo, jausmo ir racionalumo, detaliø ir stambios formos, tembrø grynumo ir instrumentiniø efektø sintezë ápareigoja sistemingam, konceptualiam darbui, akylai profesinei savistabai, taip pat ir imliai muzikinei reakcijai, neatsiliekanèiai nuo kompoziciniø, interpretaciniø tendencijø ávairovës. Tad nenuostabu, kad ðias atlikëjiðkas savybes integruojantis Vilniaus kvartetas jau spëjo iðugdyti savo publikà, formuoti autonomiðkà koncertø sezonà, racionaliai plëtoti gastroliø politikà bei inicijuoti galingus projektus, ambicingai juos ágyvendinti.

Norëtøsi ásiterpti ganëtinai daþnai iðsakomu pastebëjimu, jog tai, kas nuolat esti greta, kas intensyviai dirba, kuria ðalia mûsø, lieka maþiau ir reèiau ávertintas, nes tokiø þmoniø buvimas suvokiamas it natûrali mûsø bûties dalis, apie kurià lyg ir nebûtina specialiai kalbëti. Ðià mintá nesyk teko girdëti ir spalio 12 d. Valstybinio Vilniaus kvarteto kûrybà pristatanèio vakaro metu ið renginio dalyviø lûpø Chodkevièiø rûmuose. Ið tiesø kartais reikia konstatuoti minimos situacijos paradoksalumà þvelgiant á ðio kolektyvo veiklos mastus, intensyvumà bei pobûdá, kai su parengtø programø dinamika ne visada tapaèiu tempu spëja sekti publika, muzikos kritika, kai lieka tartum ir nepastebëti nuveikti dideli darbai. Taèiau á pastaràjà situacijà galima paþvelgti ir ið kitø pozicijø, tiesiog jau suvokiant Vilniaus kvarteto veiklà kaip istorinio muzikinës kultûros proceso dalá, matomà ir þenklià dalá, kurios verte abejoti nereikia. Pats ansamblis jau yra tapæs svarbiu mûsø kultûros vertës rodikliu, leidþianèiu argumentuotai kalbëti apie lietuviø kamerinës muzikos interpretacijos tradicijà, jos patvarumà.

Reikia pasakyti, kad aktyvus pastarøjø metø muzikinis Lietuvos gyvenimas meniniu turiniu, regis, uþpildë bemaþ visas, tegu ir nevienodu lygiu, muzikos sklaidos kryptis, ypaè kalbant apie þanrinæ, stilistinæ koncertø ávairovæ. Mûsø kompozitoriø kuriama muzika pamaþu jau praranda „priklausomybæ” nuo konkreèiø kolektyvø, atlikëjø buvimo ar stygiaus, pleèiasi ir festivaliø tinklas, kuriø daþnas stengiasi rasti kuo originalesná repertuariná, þanriná, stilistiná pavidalà ar individualesná konceptualios idëjos plëtros bûdà. Ðiuo poþiûriu susidaro palanki terpë gausëti ansambliams, aktyviai ásitraukti jaunosios kartos solistams, kuriø kaita, atsinaujinimas, ásitvirtinimas ar veiklos fragmentiðkumas – konkurencijos sàlygoti padariniai. Deðimtmeèiais veiklos apimtis skaièiuojantys kolektyvai, atli-

këjai tokiomis aplinkybëmis ne visada atsiduria vertintojø dëmesio centre, taèiau daþnu atveju vis dëlto tampa etalonu, ápareigojanèiu laikytis ir aukðtyn kelti profesionalumo kriterijus.

Valstybinis Vilniaus kvartetas per savo 40 metø veiklos trajektorijà iðgyveno ávairiausius etapus, pradedant kolektyvo formavimosi metais, dalyviø kaita ir baigiant veiklos pobûdþio, galimybiø plëtros etapais. Ðá ansamblá vadindami universaliu, ko gero, kaip tik stabtelime prie bemaþ reikðmingiausio jo bruoþo, ilgametës praktikos tëkmëje puoselëto su skirtingais etapais kvartete grieþusiais nariais, su ávairiais kitais ðios interpretacinës srities profesionalais, scenos partneriais. Ðiuo poþiûriu universalumà dera suvokti ne kaip sporadiðkà siûlomø atlikti opusø virtinæ, bet kaip racionalià repertuaro sankaupà, sàlygojanèià ágûdþiø, patirties ávairialypiðkumà. Universalumas ryðkiai ir sëkmingai atsiskleidë ir pastarøjø keleto metø Vilniaus kvarteto koncertinëje veikloje, kurios iðraiðkai, viena vertus, bûdingas repertuaro polifoniðkumas su vis gimstanèiomis naujomis temomis, o kita vertus, gilëjanti kvartetinio repertuaro kûrybinë refleksija.

Per 2000–2001 metus Vilniaus kvartetas ágyvendino dviejø tarpusavyje visiðkai skirtingø ciklø projektus: pagrieþë visus L. van Beethoveno styginiø kvartetus, taip pat ðeðis koncertus, pagrástus R. Schumanno, J. Brahmso ir lietuviø kompozitoriø kvartetine muzika. Taigi – nuodugni monumentali paskutinio Vienos klasiko kûrybos studija bei romantiniø partitûrø ekspozicija pakaitomis su ávairiø lietuviø autoriø kompozicijomis.

2002–2003 m. projektas – 15 koncertø, pristatanèiø Europos Sàjungos ðaliø senbuviø kamerinæ kûrybà, o po naujø 10 nariø priëmimo – dar 5 koncertø serija, ásidrieksianti per 2004–2005 m. koncertø sezonà. Programø jungimas á didþiulius ciklus paraleliai dar lydimas pavieniø koncertø, gastroliø bei leidybiniø sumanymø ágyvendinimo. Pastaraisiais metais Lietuvoje iðleistas ir pluoðtas kompaktiniø plokðteliø: „L. van Beethoveno viduriniojo kûrybos laikotarpio kvartetai” (3 CD), „Lietuviø kompozitoriø kvartetinë muzika” (2 CD), M. K. Èiurlionio bei jo 125-osioms gimimo metinëms skirti V. Barkausko, R. Merkelio, M. Urbaièio kameriniai kûriniai (1 CD), J. Haydno „Septyni paskutiniai mûsø Iðganytojo þodþiai ant kryþiaus” (1 CD) bei M. K. Èiurlionio ir F. Schuberto kameriniai kûriniai (1 CD).

Tai tik dalis pagrotø kûriniø, taèiau reali jø iðraiðka labai iðkalbinga, apibû-

dinanti ir svarbiausius Vilniaus kvarteto repertuarinës, iðraiðkos priemoniø atrankos kriterijus, kuriuos paprastai diktuoja þinojimas, ágûdþiai bei atlikëjiðka sàþinë, kurios dëka ðio ansamblio programos kaskart pasiþymi dramaturgiðkai motyvuotu, kompoziciðkai stamantriu pavidalu. „Manyèiau, jog ðis itin specifiðkas kvarteto þanras yra neiðsemiamas. Jo klodai beribiai. Raðydami muzikà kvartetui daugelis ir ankstesniøjø, ir ðiuolaikiniø kompozitoriø á já sutelkdavo visas savo sielos gelmes. (...) Þanro specifika, manau, pasiþymi tuo, jog kvartetas gali skambëti ir maþytëse, ir milþiniðkose klausytojø salëse. Taèiau kvarteto prigimtis vis dëlto kamerinë, intymi. Ir savaime suprantama: kuo þmogus, klausytojas atsiduria arèiau mûsø, tuo greièiau, prasmingiau jo sielà pasiekia kvarteto grieþiama muzika”, – viename interviu straipsnio autorei kalbëjo iðtikimiausia kvarteto narë A. Vainiûnaitë. Net ir formuodamas unikalø margaspalvá ciklà „Europos Sàjungos ðaliø kamerinës muzikos vakarai” ansamblis itin skrupulingai vykdë uþsimotà uþduotá, pagal galimybes skirtingø Europos kultûrø kamerinës muzikos paveldui suteikdamas kuo patrauklesná, prasmingesná pavidalà atsiskleisti, o sykiu galvodamas ir apie visavertæ kamerinës muzikos reprezentacijà.

Poreikis kuo geriau atstovauti kamerinës muzikos menui siejasi ir su kitais, ne maþiau svarbiais, Valstybinio Vilniaus kvarteto veiklos bruoþais, kuriø kryptys nusidriekia dviejø poliø link: viename – ansamblio, kaip Lietuvos kultûros ambasadoriaus, veikla, áprasminta nuolatinëse gausiose uþsienio gastrolëse, o kitame – kultûros misionieriaus darbas: periodiðkai rengiami koncertai Lietuvos provincijoje be jokiø nuolaidø repertuarui ar savo profesinei laikysenai. Nesinorëtø teigti, kad Vilniaus kvartetas – vienintelis mûsø kraðte kolektyvas, siekiantis suderinti kultûros ambasadoriaus ir kultûros skleidëjo uþdavinius, taèiau, be abejonës, ði nenutrûkstanti dvilypë veikla iðryðkëja kaip nekintanèiø pastarojo ansamblio atlikëjiðkø prioritetø pavyzdys, neprarandantis prasmingø pozicijø ir ðiandien. Pasitelkime dar keletà A. Vainiûnaitës minèiø: „Negali bûti abejingas tave supanèiai aplinkai, nes pagrindinis mûsø kvarteto tikslas – koncertuojant nejuèiom priversti þmogø dalyvauti mûsø interpretacijos, kûrybos iðgyvenimuose, priversti netgi nejuèiomis kvëpuoti…” Þinoma, tokie siekiai nesvetimi daugeliui muzikos atlikëjø, taèiau Vilniaus kvarteto stygininkai savo koncertuose

nuosekliai árodo, kad nuo atlikëjø priklauso publikos dëmesio sutelktumo dydis ir á muzikà, kurià groja, ir á tai, kaip jà groja. Ðiuo poþiûriu, ko gero, daugiausiai paraleliø galëtume iðvesti tarp Vilniaus kvarteto ir ðviesios atminties smuikininko Raimundo Katiliaus, kurio atsakomybës, sàþinës kaitra vis daþniau byloja apie retëjanèius minëtoms vertybëms prisiekusius muzikos riterius. „Kvartetas kotiruojamas kaip vienas ryðkiausiø kameriniø dabarties ansambliø”, „kvartetas tiesiog spinduliavo darnà”, „meistriðkai ir profesionaliai Vilniaus kvartetas atskleidë mums þanro evoliucijà pateikdamas jà kaip átampos kupinà muzikinës dialektikos ávyká”...

Tai tik keletas þërinèiø eiluèiø ið uþsienio recenzijø, ðiaip jau analizuojanèiø Valstybinio Vilniaus kvarteto interpretacijø originalumà, konkreèias koncertø programas, kuriuose nuolat skamba ðio þanro klasika, lietuviø kompozitoriø opusai. Tarptautiná ansamblio pripaþinimà liudija ir kiti momentai, kaip antai jau kelintus metus Berlyne grieþiami L. van Beethoveno kvartetai, nuolatinis bendradarbiavimas su ðiuolaikiniais uþsienio kompozitoriais, svetur leidþiamos jø kompaktinës plokðtelës, daromi radijo áraðai, kvietimai vesti meistriðkumo kursø. Septintà kartà Vilniaus kvartetas kvieèiamas gastroliø á JAV, kur ansambliui atsivërë Niujorko, Èikagos, San Francisko ar kitø miestø salës.

Per metus daugiau kaip 80 koncertø surengiantis kolektyvas aktyviai gausina savo repertuarà naujais kûriniais, sykiu dëmesingai puoselëdamas nuolatines tradicijas, prie kuriø pripratusi Lietuvos muzikinë bendruomenë – sunku ásivaizduoti Didþiosios savaitës rimties iðgyvenimà be J. Haydno „Septyniø paskutiniø mûsø Iðganytojo þodþiø ant kryþiaus” ar senøjø metø palydëjimà be F. Schuberto „Foreliø kvinteto”. Prie iðvardytø galëtø prisidëti ir sekmadieniniai koncertai Taikomosios dailës muziejuje, po kurio skliautais Vilniaus valstybinis kvartetas su jam iðtikima publika, regis, yra uþmezgæs ypatingo sàskambio dialogà.

Pabiri èia paminëti veiklos intensyvumà ir vertæ liudijantys faktai tegu ðmësèioja ðiame raðinyje tik kaip argumentuojantys potëpiai. Nuosekliai juos surinkæ á visumà, iðvystume monumentalø sraunios, þërinèios ir tirðtos veiklos vaizdà, kurio gylio, erdvës bei turinio matmenims vargiai ðiandien prilygtø kitas Lietuvos kolektyvas. n

Per metus sugrota koncertø 1999 – 60, ið jø Latvijoje ir JAV - 26; 2000 – 83, ið jø Vokietijoje, Latvijoje, JAV - 11; 2001 – 85, ið jø Prancûzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Ðvedijoje, Rusijoje - 30; 2002 – 68, ið jø Olandijoje, Prancûzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV - 16; 2003 – 83, ið jø JAV, Prancûzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Rusijoje, Ðvedijoje, Belgijoje - 28; 2004 – 77, ið jø Prancûzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Airijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, JAV - 22

Lietuviø autoriø kûriniai skambëjo uþsienyje 1999 – 22 koncertuose, 2000 – 11, 2001 – 15, 2002 – 7, 2003 – 18, 2004 – 16

Parengtos kûriniø premjeros 2000 – F. Martin Fortepijoninis kvintetas J. H. Wallace Fortepijoninis kvintetas A. Webern Styginiø kvintetas „Winterreise” A. Schonberg Kvartetas Nr.2 V. Barkaukas „Karalaitës kelionë. Pasaka” kvartetui ir fortepijonui keturioms rankoms M. Urbaitis Fortepijoninis kvintetas „Ramybë” R. Merkelis Fortepijoninis kvintetas „MiKonst” F. Dohl Styginiø kvintetas”Winterreise” 2001 – O. Balakauskas Kvartetas Nr.3 S. Hundsnes Kvintetas klarnetui ir styginiø kvartetui R. A. Vigulf Kvintetas klarnetui ir styginiø kvartetui „Essayez apprecier le jaut” F. Choveaux Kvartetas Nr. 1, op.5, „Souvenirs de Flandre” A. Malcys Kvartetas Nr.2, „Keturi atspindþiai” J. Juozapaitis Kvartetas Nr.2, „Nakties muzika” A. Copland Sekstetas styginiø kvartetui, klarnetui ir fortepijonui M. Hegdal Variacijos be temos (pasaulinë premjera) S. I. Glick Hebraiðka siuita S. I. Glick Kvartetas Nr.1 S. I. Glick Kvartetas Nr.2 2002 – A. Webern Kvartetas op.28 A. Schonberg Keturios dainos O. Respighi Kvartetas „Quartetto dorico” O. Respighi „Il tramonto” mecosopranui ir styginiø kvintetui M. Glinka „Didysis sekstetas” Es-dur R. A. Vigulf „Vilnius naktá”, smuikui, altui ir fortepijonui keturioms rankoms O. Balakauskas Kvintetas klarnetui ir styginiø kvartetui „Claqua” M. Horo Bulgarø liaudies ðokis J. Sibelius Kvintetas fortepijonui ir styginiø kvartetui g-moll F. Choveux Fortepijoninis kvintetas op. 108 F. Choveux Kvartetas „Reflets”, op.5 F. Choveux Koncertas styginiø kvartetui ir orkestrui H. Abrahamsen Kvartetas Nr.1 C. Nielsen Styginiø kvintetas G-dur P. Gudmundsen-Holmgreen Kvartetas Nr.7 O. Narbutaitë „Melodija alyvø sode” dviems styginiams kvartetams ir trimitui V. Holmboe „Quartetto Sereno” op.197 2003 – B. Boydell Kvartetas Nr.3, op.65 J. O’Leary Kvartetas „Mistinis ðeðëliø þaismas” P. Hammond „Chanson D’automne” kvartetui ir mecosopranui Keturios senovinës airiø dainos H. Bosmans Kvartetas T. de Leeuw Kvartetas Nr.3 J. P. Sweelinck Chromatinë fantazija J. B. van Bree „Grand quatuor” Nr.3, d-moll L. Menager Kvartetas A-dur, op.1 J. Heinen Kvartetas Nr.2, op.51 C. Kerger Kvartetas „Laiko atkarpos” A. Mullenbach Kvartetas Nr.1, „Metalo konstrukcijos” F. Kosona „Aspektai” V. Karafillidis Kvartetas P. Leftheris Penkios maþos pjesës styginiø kvartetui M. Theodorakis 3 dainos ið ciklo „Romansero Gitano ir 3 dainos ið ciklo „Epitaphe” A. J. Romberg Kvintetas styginiø kvartetui ir fleitai Nr.5, op.21 F. Ries Kvintetas h-moll, fleitai ir styginiø kvartetui M. Nyman Kvartetas Nr.3 A. Bliss Kvintetas obojui ir styginiø kvartetui E. Elgar Kvartetas op. 83 J. McCabe „Karavanas”

L. de Freitas Branco Kvartetas J. Galvão Kvartetai fleitai, smuikui, altui ir violonèelei Nr.1, 2 J. D. Bomtempo Kvintetas fortepijonui ir styginiams op.16 I. Albeniz Siuita „Ispanija” J. Turina Serenada styginiø kvartetui op.87 J. Turina Fortepijoninis kvartetas a-moll, op.61 E. Granados Fortepijoninis kvintetas g-moll 2004 – V. Bartulis Kvintetas styginiø kvartetui, kontrabosui ir fonogramai „I like Marlene Dietrich” (Lili Marlen) A. Martinaitis „Le boeuf en Europo” Styginiø kvartetui ir kontrabosui P. Vasks Kvartetas Nr.4 E. S. Tuur Styginiø kvartetas (1985) A. Päärt „Fratres” L. Boccherini Styginiø kvintetas D-dur, op.39, Nr.3 R. A.Vigulf Kvintetas klarnetui ir styginiø kvartetui E. Schulhoff Sekstetas W. Braunfels Kvintetas dviem smuikams, altui ir dviem violonèelëms op. 63

Paruoðti koncertø ciklai 1999 - „Pasaulio meno meistrai ir Valstybinis Vilniaus kvartetas” (1 koncertas) 2000 „Visi L.van Beethoveno styginiø kvartetai” (8 koncertø ciklas) „Pasaulio meno meistrai ir Valstybinis Vilniaus kvartetas” (2 koncertai) 2001 „Romantinës ir lietuviø ðiuolaikinës muzikos vakarai” (6 koncertø ciklas); „Pasaulio meno meistrai ir Valstybinis Vilniaus kvartetas” (1 koncertas) 2002 „Europos Sàjungos ðaliø kamerinës muzikos vakarai” (15 koncertø ciklas) 2003 „Europos Sàjungos ðaliø kamerinës muzikos vakarai” (15 koncertø ciklas) 2004 „Naujø Europos sàjungos ðaliø kamerinës muzika” (5koncertø ciklas)

Iðleisti CD 1999

2000

2001

Garsø studija, Tembras (Lietuva) Arvydas Malcys - Styg. kvartetas Nr.2 ,„Keturi atspindþiai”.

Bomba Records (Lietuva) „Èiurlionis 125” V. Barkauskas „Karalaitës kelionë. Pasaka” kvartetui ir fort. 4-iomis rankomis.

M. Urbaitis fort. kvintetas „Ramybë”.

R. Merkelys fort. kvintetas „MiKonst”.

M. K. Èiurlionis Styg. kvartetas c-moll.

Caprise Records. Stockholm (Ðvedija) Eskil Hemberg - Zona rosa op.32 styg. kvartetui.

Les adieux op.60 styg. kvartetui.

Vilniaus plokðteliø studija (Lietuva) Lietuviø kompozitoriø kvartetinë muzika.(2-jø CD albumas) Vilniaus plokðteliø studija,Lietuva. L. van Beethoveno viduriniojo kûrybos laikotarpio styginiø kvartetai. „Pilgrinis star” (Ðvedija) Armando Pierucci - „ De profundis”. Chorui, solistei, fleitai ir styginiams.

2002 FINLANDIA RECORDS (Suomija) Onutë Narbutaitë - Kvartetas Nr.2 „Atverk uþmarðties vartus” Kvartetas Nr.3 „Pieðinys styginiø kvartetui ir sugráþtanèiai þiemai”.

Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras.

Vytautas Lauruðas - Koncertas balsui ir styginiø kvartetui.

2003 Lietuvos Muzikø Sàjunga.

Joseph Haydn - „Septyni paskutiniai mûsø Iðganytojo þodþiai ant kryþiaus” 2004 Lietuvos muzikø sàjunga.

M. K. Èiurlionis – „Styginiø kvartetas c-moll”, F. Schubert – „Quartettsatz in c” ir Kvintetas A-dur, „Foreliø kvintetas”

Muzikos barai /3

Pokalbis

Valstybinis Vilniaus kvartetas: vakar, ðiandien ir rytoj Pokalbis su violonèelininku Augustinu Vasiliausku

atsakomybæ pateikdami klausytojams programà: kaskart einame á kità scenà ir susitinkame su þmonëmis, kurie ne kasdien mus girdi, apskritai ne kasdien susilieèia su menu.

Beje, kartais kyla minèiø, kad Vilniuje grieþiame per daþnai. Juk kiti kolektyvai ar solistai rodosi Vilniaus scenose vos kartà per metus. Jie turi savo klausytojus ir klausytojai jø laukia.

Mums taip nepavyksta – pristatydami koncertø ciklus, grieþiame kur kas daþniau. Todël labai sunku iðlaikyti klausytojø susidomëjimà, kad netektø groti tuðèioje salëje. Bet kol kas skøstis negalime – regis, rengdami teminius koncertus, mes netgi iðsiauginome klausytojø, ne tik kad iðsaugojome kvarteto mëgëjus. Ir ne tik Vilniuje!

Apskritai Vilniaus muzikinis gyvenimas labai intensyvus – bûna, kad vienà vakarà sutampa net trys svarbûs renginiai. O juk mûsø sostinë ne milijoninë – 700 000 gyventojø miestui su dramos teatrais, opera, Filharmonija ir dar individualiomis koncertø bei teatrø organizacijomis (kiek jø dabar yra?) tai gerokai per daug. Eiliniam þmogui esant tokiam renginiø pertekliui tikrai turëtø bûti sunku. Manau, Kultûros ministerija be reikalo nepasidomi ir nesiima renginiø bei jø organizatoriø koordinuoti, dar daugiau – tolygiai paskirstyti po visà ðalá.

– Vis dëlto gráþkime prie publikos suvokimo. Su nuostaba stebiu, kaip jûs tas paèias unikalias savøjø ciklø programas (sudëtingiausi kvarteto þanro ðedevrai, ðiuolaikinë muzika) grieþiate ir suaugusiesiems visoje Lietuvoje, ir net moksleiviams.

Audronë NEKROÐIENË – Gyvename XXI amþiuje. Tuo tarpu kvarteto kaip þanro gimimas susijæs su saloninio muzikavimo pradþia. Ðiandien jûs grieþiate labai daug ðiuolaikinës muzikos ir kaip retas kuris kolektyvas itin daug kontaktuojate su klausytojais... Kas pasikeitë per tas epochas? Kaip pasikeitë klausytojai?

Kuo skiriasi vadinamosios provincijos ir sostinës ar kultûros centrø publika?

Muzikos barai /4

Brandenburgo festivaliui iðleistoje atvirutëje A. Vasiliauskas ir A. Ðilalë

– Per metus grieþiame nuo 80 iki 100 koncertø. Jeigu tolygiai paskirstytume, tai á scenà einame kas treèià dienà.

Taèiau jokiu bûdu negaliu sakyti, kad ëjimas á scenà tapo kasdienybe ar – dar daugiau – rutina. Juo labiau nenorëèiau kalbëti apie publikos skirtumus – mums ji vienodai brangi ir dideliame mieste, ir atokesniame maþame miestelyje.

Vienodai jaudinamës, lygiai jauèiame

– Man paèiam keista, bet bûtent vaikai ðiuolaikinæ muzikà suvokia puikiai.

Jiems ji netgi ádomesnë nei klasika. Gal dël to, kad pirmà kartà iðgirsta ir daug kas jiems tiesiog netikëta. Mozarto, Beethoveno, Schuberto muzikinæ kalbà jie girdi per radijà, televizijà, muzikos pamokose. O negirdëta ðiuolaikinë muzika juos stebina keldama, matyt, visiðkai kitokiø jausmø. Kartais tiesiog nepaprasta reakcija bûna! O juk kaip visi bijo veþti á atokesnius miestelius ðiuolaikinæ muzikà. Rengdami koncertus Lietuvoje, pasitelkiame gyvà þodá – Beethoveno ciklà vedë Viktoras Gerulaitis, labai daþna mûsø koncertø bendraautorë yra Ona Narbutienë. Per kelias minutes átaigiu þodþiu klausytojai parengiami klausyti net ir sudëtingiausios muzikos.

Tai labai svarbu.

Beje, lietuviø muzikà atlikëjai bijo veþti ir á uþsiená – ir mes prieð trisdeðimt metø to vengëme. O dabar dràsiai ga-

net ir Maskvoje, tad telieka pakelti tai, kas ðiek tiek primirðta.

liu pasakyti, kad lietuviø muzika yra aukðèiausios prabos. Visur, kur tik jà grojome, nesulaukëme në maþiausio priekaiðto!

– Nors dar taip trumpai kalbëjome, bet jau kelis kartus pakartojote, kad publikà – t. y. klausytojus – reikia rengti, auginti. Regis, abu esame ið tø laikø, kuriuos ðiandien su didþiausiu malonumu (reikia ar nereikia) keiksnojame, – ir jûs, ir að gyvenimui ruoðëmës tarybiniais metais. Manau, meluotume patys sau, jeigu sakytume, kad muzika, o ypaè muzikai, anuomet nebuvo gerbiami...

– Tai gal taip yra dël atlikëjø? Pamenu, kaþkada pati sukûriau tokià formulæ, kad esama atlikëjø, kurie niekada negroja blogos muzikos, t. y. jie taip gerai groja, kad viskas, kà groja, yra gerai!

– Nedrásèiau taip teigti. Juo labiau dabar, rengdami ciklà „Europos Sàjungos ðaliø muzika”, rinkomës labai atsakingai, nemaþai atsiøstø kûriniø atmesdami. Mums labai svarbi atliekamos muzikos kokybë.

– Kaip niekados gerbiami! Mes visi turëtume tik ilgëtis tokios pagarbos atlikëjams!

– Ið ko sprendëte, kad kûrinio nereikia rodyti klausytojams?

– O ið pasaulinio kvarteto muzikos aukso fondo ar turite kûriniø, kurie bûtø tarsi Vilniaus kvarteto vizitinë kortelë?

– Ne, tikrai ne. Daþniausiai vyksta derybos: mûsø praðo, mes siûlome, rengëjai renkasi. Nors kartais iðsyk bûna praðymø, ir netgi keistø. Ðtai, pavyzdþiui, Belgijoje papraðë, kad pagrotume visà Èaikovská! Mums buvo labai netikëta, bet Èaikovská esame grojæ

– Tikrai taip! Bet sportas þmogaus neverèia màstyti. Þmogus tiesiog stebi

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

– Nemaþai kûriniø buvo primityvûs – beprasmis natø dëliojimas. Kai kurie kompozitoriai dëlioja natas tarsi vaikai trinkeles – neþinodami, nei kam, nei dël ko tai daro. Tiesiog tuðèias þaidimas.

Mes pasitikime savo skoniu, savo supratimu. Ir mums labai svarbu, kad atliekama lietuviðka muzika skambëtø ne vienà kartà. Juk bûna, kad atlikëjas „Gaidos” festivalyje naujà kûriná pagroja ir pamirðta. Mes, jeigu jau parengiame kûriná, tai rodome já ir Lietuvoje, ir uþsienyje.

Beje, iðveþti lietuviø muzikà á uþsiená nëra paprasta. Daþniausiai mums pasakoma, kà turëtume grieþti. Ðtai dabar lapkrièio mënesá vaþiuojame jau septintà kartà á JAV. Mums uþsakë konkreèiai: vëlyvasis Beethovenas arba Brahmsas ir kas nors lietuviðka. Ið pavardþiø minëjo Èiurlioná ir Balakauskà (dþiaugiamës, kad jau þino ir Balakauskà!). Beje, ko gero, ið publikacijø „Muzikos baruose” Klivlande suþinojo apie mûsø atliekamà J. Haydno kvartetà „Paskutiniai septyni mûsø Iðganytojo þodþiai ant kryþiaus”, – vienà koncertà turime ir kitoká.

Vis dëlto turiu pripaþinti, kad jeigu jau kas praðo lietuviðkos muzikos, tai bûtinai Èiurlionio. Bet mes tikrai labai stengiamës propaguoti ir ðiø dienø autorius. Daþniausiai siûlome ne pavardes, o tiesiog siunèiame áraðus – koncertø rengëjai patys iðsirenka, kas jiems ádomiau.

– Taèiau mane visà laikà kamuoja ðtai toks klausimas: penkiasdeðimt metø praleidome toje santvarkoje, kurioje ir kultûra, ir sportas buvo gana vertinami. Taèiau sportas savo entuziastingus þiûrovus ir sportininkus iðsiugdë, o apie muzikà to paties pasakyti negalime.

2003 m. Europos ðaliø ciklo koncerte su Vilniaus kvartetu skambino Mûza Rubackytë (pirma ið kairës), koncertà vedë muzikologë Ona Narbutienë (pirma ið deðinës)

varþybas ir jauèia pasitenkinimà matydamas, kaip kas nors pataikë ar nepataikë á krepðá. Ir ðaukia visi, rëkia – vadinasi, rodo jausmus. Muzikoje truputëlá kitaip.

Ne visi nori pabûti patys su savimi. Bent að taip sakyèiau. Ypaè tai ryðku kalbant apie kvarteto muzikà. Juk turbût ne be reikalo sakoma, kad tai – aukðèiausios muzikos þanras, sudëtingiausias ir intymiausias. Tai be galo individualus ir labai subtilus þanras. Kiekvienas kompozitorius, iðreikðdamas savo mintis kvartetine muzika, neraðys jos bet kaip – reikia ypatingo susikaupimo. Tas pat ir klausant – rimtis, susikaupimas, pasinërimas á save bûtini. Bet tai jau tam tikros pastangos. O juk stengtis ðiandien nelabai kas nori.

Niekad neuþmirðiu vieno koncerto ið kovos su narkomanija programos eilinëje Vilniaus mokykloje (Þvëryne).

Prieð koncertà repetavome, o kadangi uþkulisiø lyg ir nëra, publikos – moksleiviø – sulaukëme scenoje. Ásivaizduokite: sulekia á salæ kokie penki ðimtai kaukianèiø, rëkianèiø – kas garsiau – vaikø. Viskas, patys sau kalbame, mums nebëra ko èia veikti.

Bet tà koncertà organizavo Vilniaus savivaldybë. Iðëjo jos atstovas (gaila, neprisimenu pavardës) ir labai graþiai pakalbëjo. Vaikai nuðèiuvo. O kalbos pabaigoje tas þmogus taip tyliai tyliai sako: „O dabar uþdekime scenoje þvakutes tiems savo draugams, kuriø tarp mûsø nebëra...” Salëje dar tyliau pasidarë. Ir tokia rimtis! Tokia rimtis... Tokiø dalykø niekaip nesureþisuosi! O tas þmogus tæsia dar toliau: „O dabar skambant muzikai pagalvokite, kà tas narkotikus vartojæs jûsø draugas jautë, kuo jis gyveno, kas jam atsitiko, – juk tarp mûsø jo jau nebëra. Juk mes visi dël to iðgyvename.

O kas bus su mumis, su jumis – kas bus ateityje?”

Ir tada mes mirtinoje tyloje, patys virpëdami, pradedame grieþti J. Naujalio „Svajonæ”. O tie penki ðimtai kà tik rëkusiø vaikø tyliai klausë, ir jautëme, kaip jie jaudinasi. Jie juk irgi turi sielas! Ir tie muzikos garsai – graþi ta „Svajonëlë” – uþvaldë viskà aplinkui.

Paskui mes jiems pagrojome Mozartà, paskui Schubertà, paskui dar kaþkà, – ir puikiausiai visi iðklausë visà koncertà.

Pasirodo, reikia tik mokëti pateikti, suþadinti jausmus ir poreiká susikaupti muzikai.

Labai trûksta panaðaus darbo su jaunimu. Juk tuo turëtø rûpintis Filharmonija, rengti tokio pobûdþio koncertus.

Deja... Kai vakare numatytas koncertas kultûros namuose ar baþnyèioje, visada praðome, kad bûtinai anksèiau nuveþtø mus á mokyklà pagroti vaikams. Esu 2003 m. Koncertas Sankt Peterburgo Rusø muziejuje prie Karlo Briulovo paveikslo

Muzikos barai /5

Pokalbis prie tokiø ir skiriame), taip pat formuoja pakopiná supratimà (man artimas piramidës ávaizdis): visiðkai nieko neþinodamas, pasiduodi emociniam pradui, o kuo daugiau þinai, tuo labiau ásijungia ir racionalusis, emocijas valdantis pradas.

Su kompozitoriumi Jeronimu Kaèinsku Klyvlendas. Koncertas garsiojoje Severance Hall Reinberger Chamber Hall salëje

ásitikinæs, kad þmogus, nuo vaikystës ápratæs pabûti su savo mintimis apsuptas muzikos garsø, ir suaugæs to ilgësis, sieks susitikti su muzika. Muzika daro didþiulá poveiká, ir tikrai ne tik þodþiais, bet ir ja galime auklëti þmones. Bet tam reikia didelio entuziazmo, darbo reikia...

– ...O gal noro reikia daugiau negu darbo... Koncertas ir propagandai patraukli jo forma, kai skambanèià muzikà papildo þodþiai, – tikrai yra seniai þinoma pagrindinë atlikëjø gyvavimo iðraiðka. Bet juk ðitos formos neiðsaugosi – ávyko, ir viskas. Ir rytoj niekas nebeatsimins, kad lankëtës, kad kaþkà (ir kaþkaip!) grieþëte...

Jeigu nebus áraðø (ir CD), recenzijø, tekstø apie jus. Kà jums reiðkia ta nuo jûsø jau lyg ir nebepriklausanti (turëtø nepriklausyti!) veikla: ar pakanka tekstø apie jûsø veiklà, recenzijø, áraðø? Ir kiek jie gali turëti átakos ðiandieninei kvarteto veiklai, ne tik jos atgarsiams iðsaugoti? Ypaè kai ðiandien pamirðtame skaitymà ar muzikos klausymà kaip laiko leidimo formà (itin jaunimas nemëgsta skaityti).

– Sunku net tiksliai pasakyti. Bet tai skausmingiausia problema. Ið tiesø laiko poþiûriu atlikëjas... (sunku net þodþiø rasti…) kaip oras: pagrojai, muzika nuskriejo, ir viskas. Baigta. Tikrai bûtini áraðai (CD) – tai tarsi tavo veiklos átvirtinimas, uþfiksavimas. Áraðai bûtini visà gyvenimà – ir patiems atlikëjams tai be galo svarbu. Net ir po koncerto pasiklausæs, kaip viskas vyko, gali da-

Muzikos barai /6

1999 m. Torontas. Po koncerto su pianiste Golda Weinberg-Tatz 2003 m. Atsisveikinimo vakaras Chodkevièiø rûmuose su kadencijà baigusiu Prezidentu Valdu Adamkumi

ryti iðvadas, keistis, tobulëti. Tikiu, kad ir publikai, ypaè jei koncertas patiko, svarbu bûtø tuos paèius atlikëjus iðgirsti ir savoje aplinkoje, namie.

– O ar galima tikëtis, kad kas nors dar klausys namie, kai visi ðitaip neturime laiko?

– Nesakyk... Ðtai vakar sustojau Gedimino prospekte. Prieina moteriðkë – lità, du duok uþ stovëjimà. Kà gi, ieðkau, kad susimokëèiau. O ji ir sako: „Jûs juk kvartete grojate!” – „Groju”, – atsakau. „Oi, – sako, – kai buvau jauna, vaikðèiojau á jûsø koncertus.” – „Tai, – sakau að, – ir dabar jus pakviesiu...” Jai, matyt, tikrai nelengva, ir ji neturi pinigø, kad nusipirktø tegul ir nebrangø, penkis litus tekainuojantá, bilietà. Betgi tokiø yra ir daugiau! Kaip juos paremti, kad ðia muzika susidomëtø, kad muzika jiems netaptø vien gyvenimo fonu?.. Vidinis poreikis – kas kita, su fejerverku to nesulyginsi. Tai man ir atrodo, kad tokiø þmoniø, kuriems mûsø reikia, gana daug. Tik nesugebame visø paþinti, net suþinoti, kiek jø yra. Ir su áraðais tas pat – tikiu, kad þmonës vis tebeklauso áraðø ir randa tam laiko!

– O skaitymas? Tik skaitydamas gali praturtinti savo juslinius áspûdþius, susidaryti iðsamesnæ nuomonæ apie visumà, savaip diskutuoti ir su raðanèiu, ir su apraðomu þmogumi.

O juk, kai þinai, tai ir klausai visai kitaip nei nieko neþinodamas. Vadinasi, informacija, ypaè turint galvoje intelektualiuosius þanrus (o juk kvartetà

– Þinau tik viena – jei salëje sëdëtø vien tik þinantieji, bûtø labai sunku groti.

Ir Vilniuje iðties be galo sunku groti, nes visi mato tave kone kiaurai. Jautiesi kaip nurengtas. Visi þino tavo problemas, dþiaugsmus ir negandas. Uþsienyje jauèiamës visai kitaip. Gali iðeiti á didþiausià salæ – ir tavæs klauso tik taip, kaip tà akimirkà sugebi groti.

O rengiant kûriná tiesiog bûtina kuo daugiau þinoti ir apie já patá, ir apie jo kûrëjà. Yra autoriaus mintys, autoriaus idëjos, autoriaus gyvenimas, – viso to nesuprasdamas, kûriná grosi kitaip. Èia tiktø Ðostakovièiaus pavyzdys. Nepatinka man, kaip já groja uþsienieèiai. Jie negali suprasti epochos, kurià mes iðgyvenome.

O Ðostakovièius savo muzika kaip tik ir kalba apie tai, kà mes iðties matëme. Tad reikia ne tik þinoti, bet ir suprasti.

– O dël koncertø formos, tiksliau – atlikëjø iðsidëstymo salëje? Pamenu, ypatingi koncertai vykdavo senuosiuose Menininkø rûmuose (dabartinëje Prezidentûroje) per kvarteto muzikos festivalius, kai ansamblis grieþdavo viduryje, o publika sëdëdavo aplinkui. Susidarydavo iðskirtinë jauki atmosfera („saloniðkumas”?). Ar kartais neatrodo, jog scena per daug toli nuo klausytojø, kad juos pagautø? Juk kvartetas – intymus þanras?

– Leipcigo „Gewandhaus” salëje grieþëme trims tûkstanèiams klausytojø. Èia þiûrovai ið tiesø sëdi aplink atlikëjus amfiteatro principu. Þinoma, puiki akustika. Neþinau, kaip tas atstumas veikia...

Esame grojæ ir tokiose maþose salëse, kad rodësi, jog klausytojà jauti alkûne, – taip arti tavæs sëdi. Bet tam tikro intymumo tokiais atvejais iðties esama.

– O kiek vienà programà repetuojate?

– Oi, labai daug. Kaþkada per radijà esu iðsakæs tokià gal ir keistà mintá – palyginimà su operos teatru. Suprantu, kad operoje, kol statomas spektaklis, dirba nepaprastai daug ávairiausiø specialybiø þmoniø. Bet kodël visi mano, kad kvartetà paprasta iðmokti? Tai toks pat sunkus darbas. Tik tiek, kad mums nereikia proþektoriø, dailininkø, reþisieriø, – jø funkcijos mumyse paèiuose. Ir tai iðties nelengva! Ðtai, pavyzdþiui, simfoninis orkestras: savaitæ parepetavo – ir koncertas. Kvartete taip nebûna! Neþinau, nebent kokiu iðskirtiniu atveju. Tik po

dvejø, trejø metø manome, kad kûrinys jau parengtas. Ne po mënesio, o po keleriø metø! Kûrinys tarsi konjakas, turi pagulëti, subræsti... Tik bëgant laikui atsiranda supratimas, pastebi subtiliausius niuansus, pradedi interpretuoti. Atsiranda paprastumas, dingsta baimë, netikrumo jausmas.

Ypaè sunku rengti ðiuolaikinius kûrinius. Kartais juokaujame, kad vietoj galvø mums reikia dëti kompiuterius, – tiek matematiniø skaièiavimø, sudëtingiausios ritmikos. Ir visas tavo dëmesys, jausmai lieka kaþkur toli, ðone.

Negeras tai jausmas. O kai gráþti prie tos muzikos po metø, kitø, þiûri, kad techniniai dalykai lyg ir susigulëjæ, nebekelia tiek sunkumø, ir tada pajunti tarsi tos muzikos dvasià. Tai jau brandus atlikimas.

- Buvau vienuoliktokë, kai per susitikimà mokykloje garsusis maestro M. Rostropovièius iðtarë tàsyk keistai nuskambëjusius þodþius: jo manymu, kûrinys parengtas tik tada, kai koncertuose nuskambëjo penkiasdeðimt kartø. Tàsyk tie þodþiai atrodë keistai, o dabar, regis, pradedu suvokti jø esmæ...

Betgi visas jûsø gyvenimas – tik darbas, darbas, darbas?!

– Baisus darbas. Beprotiðkas darbas.

Ir dabar vis manome, kad reikëtø pristabdyti tempà, – pastaraisiais metais rengti ciklai atëmë labai daug jëgø. Nors buvo labai ádomu ir nauja, bet parengti tiek naujø kûriniø tikrai nelengva. O juk dar visi keturi turime ir mokiniø, ir studentø. O dar nuolatinës lëðø paieðkos, kad galëtume dirbti, ávairûs buitiniai rûpesèiai... Juk mûsø atlyginimai, palyginti su tais, kuriuos gauna mûsø rango menininkai kitose ðalyse, net juokingi.

Lietuvoje menininkai tikrai nevertinami kaip pasaulyje – èia mes labai smarkiai atsiliekame ir nuo Europos Sàjungos, ir nuo pasaulinio kultûros lygio.

– Tai prilygsta savotiðkai vergovei?..

– Laimë, ta vergovë maloni!

– Vergovë saviems idealams...

– Gyvenimas muzikoje ir su muzika graþus. Bûna, kad jei koká sekmadiená neparepetuojame (retkarèiais atsitinka ir taip), tai nekantriai laukiame pirmadienio, – grojimo, repeticijø trûksta tarsi kasdieninës duonos. Gerai sakai – savotiðka vergovë. Bet tikrai reikalinga ir tikrai maloni.

– Tuomet kita formulë: uþ malonumà nereikalaukite pinigø...

– Oi, kiek grojame labdaros koncertø!

O kà reiðkia „pagrokite”? Viskà meti, ruoðiesi, rengiesi. O frakai, suknelës, batai ir t. t. taip pat kainuoja! Ir dar

laikas – jis juk pats brangiausias... Bet neskaièiuojame!

– Nuo seno pirmasis smuikas laikomas kvarteto siela. Vilniaus kvartete pirmuoju smuiku grieþia vienintelë moteris. Moteris tarp vyrø. Juo labiau – jûsø þmona. Kaipgi taip? Daugelá ðimtmeèiø þinojome, kad moterys muzikoje buvo nelabai pageidaujamos (ir ðiandien yra orkestrø be moterø!). O èia staiga trys vyrai paklûsta moteriai?..

– Tai labai subtilus klausimas.

Nenorëèiau per daug atvirauti, kaip mes gyvename viduje, bet viena tikrai galiu pasakyti: jeigu Vainiûnaitë nebûtø mano þmona, gal mûsø darbe bûtø maþiau ieðkojimø. Kai dirbi su þmona, gali dràsiai sakyti, kà galvoji, ko nori. Tiesa, kartais jaunieji kolegos pasiþiûri á koká mûsø ginèà kaip á ðeimyniná kivirèà, bet be ginèø ir tiesos nerastume. Meniniai ginèai tiesiog bûtini! O ðiaip ðiandien tikrai neskirstyèiau muzikø á vyrus ir moteris, juo labiau nekelèiau klausimo, kurie svarbesni. Gal moters siela kur kas jautresnë...

Ir tai ne problema. Tikrai gerai, kad ðalia mûsø, trijø vyrø, yra ir moteris!

– O ar pastebite, kai jûsø vienintelë dama ateina su nauja koncertine suknele?

– Oi, tikrai nepastebiu, jeigu nepasako! (juokiasi)

baigtø graþiai. Kà tik pasakëte: „Jeigu kas pakeis, tai bus labai gerai.” Betgi prisipaþinkite, juk nenorëtumëte, kad ið kolektyvo biografijos iðnyktø jûsø pavardë... Po keturiasdeðimties veiklos metø...

– Meluoèiau, jeigu sakyèiau, kad apie tai nepagalvojame ar kad tai nesvarbu.

Ta diena tikrai nëra maloni. Nesinori pasijusti nei nuraðytam, nei nereikalingam... Gal ir laimingas Raimundas Katilius, kad tokiø peripetijø nepatyrë, – krito scenoje, ir viskas... Raimundo mirtis sukrëtë ir kartu sustiprino – su dar didesniu azartu pradëjau dirbti. Kol gali – privalai dirbti!

– Kol nukrisi scenoje?..

– ...Gal ir taip.

– O kodël reikëtø kristi? Kodël negalima paprasèiau: atëjo metas, ir ramiai perduodi estafetæ kitam. Lieki biografijoje, atmintyje – gerbiamas (kiek nusipelnei), mylimas. Gali ramiai ateiti á savo kvarteto koncertà, nors jo sudëtis jau visai kita. Ir tas kvartetas tave pakvieèia, ir rankà paspaudþia, ir... patarimø paklausia, – juk nieko brangiau uþ patirtá nëra!

– Kiekvienos srities atlikëjai elgiasi savaip. Ir jeigu dainininkas visiðkai nebeturi balso ar ðokëjas nebepakelia kojos, jam tikrai tiktø graþiai pasitraukti.

– Bet ar reikia juos pamirðti?

– Ilgà laikà grieþëte su vienmeèiais, o dabar ðtai turite du gerokai jaunesnius kolegas. Regis, kitokia patirtis, màstymas, supratimas?

– Jokiu bûdu! Jiems reikia paminklà statyti.

– Abu jaunieji kolegos – mano studentai. Puikiai juos atsimenu ið akademijos laikø – tai þmonës, tiesiog trokðtantys groti! Puikûs ansamblio nariai! Þinoma, jie jau kitos kartos þmonës – kitaip kalba, kiti dalykai jiems rûpi.

Bet kvartetas per tiek veiklos metø jau subrendo, turi tam tikrø tradicijø. O abu jaunieji atëjo ne ið karto – po vienà. Ir tà padëtá lyginèiau su Kelno katedros restauravimu – visos senos plytos iðimtos ir sudëtos visos naujos. Bet Kelno katedra stovi! Kai iðimi ir vël sudedi po vienà, statinio nesugriauni, jis lieka beveik toks pat. Taigi ir Vilniaus kvartetas liko tarsi koks buvæs, bet jaunieji áneðë gaivumo, naujumo. Po 28 Vilniaus kvarteto veiklos metø toks „restauravimas”, matyt, buvo bûtinas – juk kitàmet ðvæsime 40metá... Audronë Vainiûnaitë grieþia nuo pirmosios dienos, o að atëjau penkeriais metais vëliau. Manau, kad ir mane kas nors pakeis. Ir tai bus labai gerai – dar ir padëèiau tam þmogui.

– Gal Kultûros ministerija... Neþinau, kas turëtø statyti. Bet pasitraukti ið scenos tikrai labai sunku, skausminga.

– Taèiau Lietuvoje klostosi tokia keista padëtis, kad, ko gero, nebëra në vienos asmenybës, kuri aktyvià karjerà

– O kas turëtø tuos paminklus statyti?

– O jums patiems ar svarbus jûsø veiklos vertinimas?

– Dirbdami tikrai apie tai negalvojame. Bet, matyt, kiekvienam skaudu, kai jo ar jo darbo niekas nepastebi. Þinoma, norisi, kad vertintø, pastebëtø.

Ir nepaprastai daug pastangø reikia, kad gyvenimas – ypaè darbas – netaptø kasdiene rutina. Kovoti reikia, kad bûtø kitaip. Bet atsibosta visà laikà kovoti. Ir tada susëdame keturiese, vël dirbame, maudomës savo mene, kad neðtume já á scenà, kad bendrautume su publika.

Ir tada pamirðti, kad tavæs nemyli, kad tave kartais muða, muða neþinia uþ kà...

Pamirðti, kad kai kam, nuo ko tu tiesiogiai priklausai, visai tas pat, ar tu bûsi, ar tavæs nebus... Ir tada dþiaugiesi, kad esi visà laikà „ant ratø”, – tai á vienà pasaulio galà vaþiuojame, tai á kità... Ir gráþimas á tà mûsø brangià Lietuvëlæ ne toks baisus pasidaro – vël patikime, kad galime bûti reikalingi, ádomûs, pastebëti... n

Muzikos barai /7

Didþioji salë Koncertinio sezono atidarymas: trys versijos

MIRTIES ÐOKIS ATIDARYMO ÐVENTËJE Dar palyginti jaunu kolektyvu vadinamas LVSO (ðiemet orkestras pradëjo ðeðioliktàjá koncertø sezonà) sparèiai pildo partitûrø repertuarà, jo pasirodymai, galima sakyti, neretai intriguoja ádomiomis programomis, teminiais koncertø ciklais ir kaskart teikia malonumo koncertinëje erdvëje iðgirsti reèiau atliekamus opusus. Tad galima iðskirti ir ðio sezono atidarymo proga nuskambëjusios kûriniø grandinës teminæ linijà: pirmajame koncerte, regis, karaliavusi mirties tema, kryptinga, bet kartu ir nepaprastai vientisa vakaro programa susirinkusiuosius nuteikë ne ðventës ðurmuliui, bet filosofiðkai ir màsliai. Repertuaro parinkimo atþvilgiu ðis koncertas nepaprastai svarus savo minties gelme, kûriniuose uþkoduotomis prasmëmis, kreipianèiomis á gyvenimo apmàstymus ir prasmës paieðkas: nepaprastai tapybiðka S. Rachmaninovo muzikos drobë „Mirusiøjø sala”, sarkastiðkai kraupios, ðalèiu alsuojanèios keturios M. Musorgskio dainos „Mirties dainos ir ðokiai” ir, regis, á virtinæ klausimø – „Kam, kada, kodël skambina varpai?” – atsakanti, þmogaus bûties kelionæ filosofiðkai apibendrinanti monumentali S. Rachmaninovo „Varpø” partitûra. Nepaisant vieðpataujanèios niûrios tematikos, ðá koncertà – nuo kûriniø tekstø ir poteksèiø vientisumo, kviestiniø solistø profesionalumo iki uþdeganèio orkestro muzikavimo visapusiðkai paklûstant ir vykdant dirigento sumanymus – vis dëlto bûtø galima laikyti neeiline ðio sezono muzikinio gyvenimo ðvente. Ðventinio ðurmulio niekaip neatitiko susikaupimo ir tylos reikalaujanti koncerto pradþioje skambëjusios S. Rachmaninovo simfoninës poemos „Mirusiøjø sala” orkestrinë áþanga: tarytum pro tylos sutemas prasiskverbianèias melodines linijas pradþioje stelbë rankinukø traðkesys. Nors, ásigilinus á orkestro grieþimà, klausa kartkarèiais pageidavo unisoniniø linijø vaiskumo ar styginiø linijos lengvumo, nors dar kartà ásitikinau, kad Kongresø rûmai – per maþa erdvë monumentalioms kompozicijoms, o kad pajustumei tikràjà S. Rachmaninovo kûrinio magijà – ðá etapà reikëjo palikti vaizduotei, taèiau organiðkas átampos auginimas, toks logiðkai apgalvotas, kad ëjimas á kulminacijas atrodo natûralus, liudijo, jog ðio kompozitoriaus kûryba yra tiek maestro G. Rinkevièiaus, tiek paties orkestro savastis, emociðkai artima muzika.

Prasminæ pirmosios koncerto dalies kulminacijà – M. Musorgskio „Mirties

Muzikos barai /8

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

dainas ir ðokius” – kartu su LVSO atliko garsiausiose operos scenose pasirodantis ir vienodai profesionaliai kameriná repertuarà interpretuojantis baritonas Sergejus Leiferkus.

Sulig pirmàja daina tapo akivaizdu, kad dainininkas kûriná jau seniai yra iðnarpliojæs iki smulkiausiø niuansø, kad scenoje nusistovëjusià interpretacijà S. Leiferkus laisvai ir meistriðkai papildo momentiniais muzikavimo posûkiais, gyvà atlikimà padaranèiais nepakartojamu ávykiu. Vis dëlto treèiojoje dainoje norëjosi paryðkinti kraupø muþikëlio ir giltinës ðoká, ðokio motyvai skambëjo kiek tiesmukai, o mirties alegorija dainininko interpretacijoje skleidësi labiau ironiðkai þaismingu nei kraupaus sarkazmo pavidalu. Neatsitiktinai mirties kaip neiðvengiamos lemties ðeðëlis ðmëkðèiojo ir pirmosios koncerto dalies bisui atliktame epizode ið S. Rachmaninovo operos „Alekas” – kankinanèiame herojaus monologe dël neiðtikimybës. Bûtent ðioje operinëje kompozicijoje, o ne M. Musorgskio dainose atsiskleidë visapusë S. Leiferkuso tembro paletë. Aleko kavatinoje literatûrinio teksto turiná tobulai iliustravo vokalo intonacijos ir tokia vaidybiðkumo átaiga, kad vaizduotëje galëjai formuoti siuþeto vyksmà, vizualøjá planà, dekoracijas. Antrasis bisas – lengvabûdiðka ir ðmaikðti dainelë, sulaukusi pritariamos aplodismentø audros, – tarsi ðiek tiek suardë vientisos programos mintá (o gal mëgino suðvelninti ar supaprastinti iki tol vieðpatavusá á aukðtesnes prasmes orientuotà filosofiná muzikos turiná?).

Skambiausiu LVSO sezono atidarymo ávykiu tapo antrojoje koncerto dalyje atlikta S. Rachmaninovo kantata „Varpai” kartu su dainininkais Joana Gedmintaite, Marianu Talaba bei S. Leiferkusu ir Kauno valstybiniu choru.

Nors su bendru kûrinio skambesiu kontrastavo italiðku bel canto padabintas ukrainieèiø tenoro M. Talabos vokalas, kriðtolinis J. Gedmintaitës sopranas stulbinamai organiðkai ásiliejo á muzikos audiná, o nepaprastà choro ir orkestro meistriðkumà galëjai pajusti ánirðiu tarsi pragaro liepsnomis spjaudanèioje treèiojoje kantatos dalyje. Po ðios dinaminës kulminacijos orkestro fone suskambæs S. Leiferkuso vokalas savo menine branda ir tembro sodrumu áprasmino kantatos finalà, aukðèiausià prasminá taðkà pasiekusá netikëtai suskambanèiu maþoru.

O pasibaigus vakarui, galvoje sukosi mintis, kad nedaug pasitaiko iðgirsti koncertø, kuriuose nuo pradþiø iki pabaigos nenuslopsta dþiaugsmo ir meninio pasitenkinimo jausmas, ir nuojauta sako, kad tai – viena ið tokiø akimirkø...

Skambiausiu LVSO sezono atidarymo ávykiu tapo antrojoje koncerto dalyje atlikta S. Rachmaninovo kantata „Varpai” su solistia Joana Gedmintaite, Marianu Talaba ir Sergejumi Leiferkusu bei Kauno valstybiniu choru. Dirigavo Gintaras Rinkevièius

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Turbût nesuklysiu akademiná koncertiná gyvenimà prilygindama mokslo metø periodiðkumui – kasmet rugsëjo mënesá tarsi pirmuoju skambuèiu vis dþiaugiamës naujojo sezono pradþia, paþenklinta garsiomis kviestiniø ar savø solistø pavardëmis ávairiose koncertø salëse, o pavasario pabaigoje kartu su mokiniais sulig baigiamuoju koncertu iðeiname „koncertinio sezono atostogø”. Bet vasara atlikëjams, orkestrams, baleto, operos artistø trupëms – anaiptol ne tik atostogø, bet ir kitos darbo formos – gastroliø – atkarpa.

Vis dëlto, jei klausytojai po vis dar karðèiausiu metø laiku vadinamos mûsø lietingos ir darganotos vasaros á koncertø sales plûsteli tarsi pailsëjæ mokiniai á klases (na, jei turësime omenyje iðtikimuosius vasaros muzikos festivaliø mëgëjus ir lankytojus, tai ði klausytojø grupë vargu ar iðvis kada nors „atostogauja”), o muzikai naujà programà kartais pradeda ruoðti net dorai nepailsëjæ ir neiðpakavæ lagaminø, tikiu, kad ir vieniems, ir kitiems pirmojo koncerto – sezono atidarymo ðventës – nuotaika kaskart primena mokiniø laukimà, persmelktà naujø áspûdþiø ir þiniø troðkimo.

Sezono pradþios ðventë pas mus daþnai bûna iðkilminga, pompastiðka, lydima dangø raiþanèiø fejerverkø. Panaðiai – su ðampano taurëmis rankose – po muzikinës „vakarienës” klausytojai prieð keletà metø sutiko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir Kongresø rûmø koncertinio sezono pradþià. Bet fejerverkai – jau kasdienybë, kone kiekvienà savaitgalá nutvieskianti Vilniaus panoramà ties Baltuoju tiltu. Atrodytø, jau persisotinta visomis ðventinës atributikos galimybëmis. Todël tokioje ávaizdþio kûrimo aplinkoje itin netikëtai atrodo dëmesio sutelkimas á paèià renginio idëjà, turiná. Palikæ visà iðorinæ pompastikà nuoðalëje, LVSO ir maestro Gintaras Rinkevièius pirmieji startavo ðiame koncertiniame sezone, rugsëjo 24-osios vakaro programai pasirinkdami kûrinius, savo turiniu toli graþu neiðreiðkianèius ðventinio pakilimo. Monumentalûs dviejø rusø kompozitoriø Sergejaus Rachmaninovo ir Modesto Musorgskio opusai, persmelkti gyvenimo bûties ir mirties tematikos, veikiau skatino filosofinius apmàstymus.

Garsiausiose operos scenose pasirodantis ir vienodai profesionaliai kameriná repertuarà interpretuojantis baritonas Sergejus Leiferkus suþavëjo ir Vilniaus publikà

ORIGINALUMO ATSPAUDAS LNSO KONCERTINIO SEZONO PRADÞIOJE Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Nespëjus surikiuoti minèiø po ðiømeèio LVSO starto, neiðvengiamai kaip palyginimas ðeðtadienio vakarà, rugsëjo 25-àjà, nuskambëjo Nacionalinës filharmonijos koncertinio sezono atidarymas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Juozo Domarko. Nors ðio koncerto Petras Geniuðas LNSO sezono programa buvo sudaryta iðlaikant pradþios koncerte skambino tradicinæ struktûrà (pirmosios naujuoju Steinway firmos insdalies derinys – simfoninë pjesë bei trumentu koncertas solistui ir orkestrui, antrojoje dalyje – stambi simfoninë partitûra), taèiau ir èia buvo apstu originalumo apraiðkø. Pirmiausia (bet tai nereiðkia, kad svarbiausia) iðgirdome iðties retai atliekamà Camille’io Saint-Saënso „Vargonø simfonijà”, „privertusià” po ilgo laiko suskambëti Filharmonijos Didþiosios salës vargonus (ðis instrumentas kaip nebyli interjero dalis iðstovëjo visà praeità koncertiná sezonà). Antra, klausytojai buvo supaþindinti su maþai kam þinomo vokieèiø kompozitoriaus Edwino Geisto simfoninës kûrybos iðtrauka. Ir treèia (manau, kad svarbiausia), Roberto Schumanno fortepijoninio koncerto solistu pakviesto Petro Geniuðo pavardë jau ið anksto neabejotinai liudijo bent jau ðià koncerto dalá nuskambësiant originaliai ir nepakartojamai. Akivaizdu, kad teminio vientisumo ðioje programoje ieðkoti net neverta, todël mëginsiu aptarti atskiras vienu ar kitu poþiûriu ádomesnes detales.

Nors á Lietuvà emigravusio ir Kauno IX forte nuþudyto kompozitoriaus E. Geisto (1902–1942) kûryba LNSO repertuare jau skaièiuoja daugiau nei dvideðimt metø (pirmà kartà maestro J. Domarko diriguojamas orkestras ðio kompozitoriaus muzikà grieþë 1973 m. vasará), manau, kad ðávakar dauguma klausytojø pirmà kartà susipaþino su 1938 m. E. Geisto sukurta transpantomima ið operos „Dionisijaus sugráþimas”. Galbût svarbiausias ðio kûrinio akcentas ir buvo biografinis momentas, nes apie interpretaciná simfoninës pjesës aspektà kalbëti sunku dël paties kûrinio muzikinës minties nepastovumo ir tarsi netobulos kompozicinës struktûros, kurioje apstu tembriniø – nuo arfos iki kastanjeèiø tipo – rokiruoèiø, orkestruotë labiau chaotiðka nei spalvinga. Ir visiðkai kaip nepalyginamas kûrinio vienovës, kompozicinio meistriðkumo árodymas, taip pat ir kaip maestro J. Domarko bei LNSO artistø profesionalumo pavyzdys aprëpiant ir vientisu ciklu atliekant monumentalià simfoninæ partitûrà nuskambëjo ðio koncerto antrojoje dalyje – tai dviejø daliø (neretai skaidomø á keturias, tradiciná simfoniná ciklà atitinkanèias dalis) C. Saint-Saënso „Vargonø simfonija” (paties kompozitoriaus ávertinta kaip iðties brandi ir prasminga kompozicija), kurioje vargonø partijà atliko vargonininkë Renata Marcinkutë-Lesieur.

Bet plaèiau norëèiau pakalbëti apie pirmàjà koncerto dalá uþbaigusá fortepijoniná R. Schumanno koncertà, kuriame fortepijono partijà Nacionalinës filharmonijos naujoku – scenoje pirmàkart suskambusiu ásigytuoju Steinwejumi – paskambino pianistas P. Geniuðas, o á jo koncertus einant visada tikimasi nepakartojamo pasirodymo, netikëtø interpretaciniø vingiø.

Kalbëdama apie R. Schumanno koncertà ir P. Geniuðo interpretacijà, norëèiau apsistoti prie pirmosios koncerto dalies, neretai muzikologø apskritai atribojamos nuo viso ciklo kaip atskiros ir baigtinës (mat, kaip þinome, antràjà ir treèiàjà koncerto dalis kompozitorius paraðë vëliau, o ir stilistiðkai bei muzikiniø vaizdiniø poþiûriu jos kiek kontrastuoja su pirmàja dalimi). Atrodytø, ir P. Geniuðas esminius ðio koncerto interpretacinius klausimus ir problemas sprendë dar pirmojoje dalyje, pagrindinis dëmesys buvo sutelktas bûtent á jos muzikà. Galbût dël ðiø prieþasèiø antroji ir treèioji dalys koncerte skambëjo ne itin ádomiai. Vis dëlto pirmosios dalies savitumas ryðkëjo nuo áþanginiø akordø ánoringumo, ákûnijanèio vienà muzikinio temperamento sritá, ir po to einanèio lyrinio tematizmo prieðprieðos choleriðkajam akordø pradui. P. Geniuðas, atrodytø, pasirinko ðiø nuolat kontrastuojanèiø Euzebijaus ir Florestano vaizdiniø modelá, itin daþnà R. Schumanno kûryboje, eksponuodamas já ávairiausiomis formomis: èia lyrinæ melodijà lauþydamas

akcentais ir iðryðkintomis sinkopëmis, èia staiga numesdamas kantilenos pabaigà, tarsi netikëtai sugráþtø ið pasàmonës erdviø, èia akordinëje faktûroje ieðkodamas ir iðryðkindamas, atrodo, iki tol negirdëtas linijas. Nors visa tai papildydavo klampus dar „neiðmankðtinto” fortepijono skambesys, taèiau ir jis buvo „nuginkluotas” viename nuostabiausiø koncerto epizodø – tobulai suskambëjusiame pianisto ir orkestro solistø duete, kuriant dainingà ansamblá koncerto pirmosios dalies lyriðkiausioje atkarpoje. Galima sakyti, nuolatinë dviejø skirtingø srièiø – cholerikos ir melancholikos – sankirta formavo vientisà muzikos tëkmæ. Ir vargu ar garso áraðe tokia koncepcija pasitvirtintø, nes ðià R. Schumanno koncerto pirmosios dalies interpretacijà veikiau apibûdinèiau kaip vienadienæ (tikriau – tos akimirkos, to momento) ir nepakartojamà menininko iðsisakymo variacijà, tampanèià ðvente muzikos klausytojams ir ið esmës lemianèià pianisto P. Geniuðo pasirodymø skirtybes, sukelianèià ginèus ir nepritarimà ar pasigërëjimà netikëtu ir gaiviu poþiûriu á þinomà kûriná. O kiek tai atitinka sezono atidarymo ðventiðkumà, vertiname kiekvienas savaip.

LKO IR JULIANAS RACHLINAS: LENKIAMËS PERDËTAM VIRTUOZIÐKUMUI? Po savaitës, spalio 2-àjà, koncertø maratonà pradëjæs treèiasis kolektyvas – Lietuvos kamerinis orkestras – vël liko iðtikimas savo repertuaro gairëms pagrieþdamas barokinio ir klasicistinio laikotarpiø kompozicijas. Beje, sezonà muzikai pradëjo mesdami iððûká dirigento batutai – visà vakarà LKO muzikavo be dirigento. Nors ið dalies vadovo iniciatyvà tà vakarà soliniø koncertø metu perëmë smuikininkas Julianas Rachlinas, o paprastesnes Bacho sûnø, W. A. Mozarto, J. Haydno ar kitø kûrëjø simfonijas kameriniai orkestrai, kaip þinoma, neretai praktikuoja grieþti vieni, taèiau, prisimenant LKO gráþimo á Lietuvos nacionalinæ filharmonijà istorijà, bûtent ðis aspektas leido manyti, kad orkestro grieþimas pirmajame koncerte be dirigento tapo savotiðku iðbandymu, siekiu árodyti. Vis dëlto, ypaè atliekant pirmàjà kompozicijà – W. A. Mozarto 17-àjà simfonijà G-dur, – tarytum buvo jauèiamas psichologinis barjeras muzikuojant, lyg visi atlikëjai bûtø perëmæ vienos vadovo rankos funkcijà, kiekvienas iðsidalydami po vadovavimo kruopelytæ. W. A. Mozarto simfonijoje trûko ðiai muzikai bûdingo þaismingumo ir lengvumo, o kruopðtus gilinimasis á partijø sugrojimà, taip pat, regis, nepamatuotai greitoki visø trijø daliø tempai (pavyzdþiui, skubota antrosios dalies lyrika; treèiosios dalies repeticijose juntamas nervingumas; atrodytø, ritmiðkai taisyklingos, bet pernelyg formalios pabaigos, daþnai paðykðtint ritenuto) suteikë sunkiasvorio skambesio áspûdá.

O ðtai W. A. Mozarto Treèiajame koncerte smuikui ir kameriniam orkestrui G-dur, prieðingai, netikëtai atsirado laisvo muzikavimo pojûtis, kurá galbût padiktavo J. Rachlino grieþimas solo smuiku: jau nepalyginti lengvesnëje orkestro grieþimo kokybës poþiûriu pirmosios dalies áþangoje buvo tarsi jauèiamas solistas vedlys, tempø sufleris. Vis dëlto orkestrui ne visada sekësi perimti J. Rachlino pasufleruotà melodiná vingá (pavyzdþiui, koncerto antrosios dalies áþangoje subtiliai iðjausta smuiko melodija, po to pakartota orkestro, nuskambëjo dirbtinai, tarsi kiekvieno artisto pajausta skirtingai). Vis dëlto bûtent ðá kûriná siekèiau iðskirti kaip reikðmingesná to vakaro ávyká: taiklus Vienos klasicizmo stiliaus atkûrimas, smuiko paávairintas retorinëmis intonacijø iðdainavimo ámantrybëmis (vis dëlto pasitaikë garso iðgavimo netikslumø, vietomis iðsiskyrë orkestro ir solisto intonavimas), skoningos ir kartu natûralios pabaigos, ávairialypio smuiko tembro eksponavimas – nuo skaidraus ir þërinèio iki ekspresyviai gilaus. Ir visai prieðingai èia pat koncerte nuskambëjo Antonio Vivaldi keturiø koncertø ciklo smuikui ir orkestrui „Metø laikai” versija – chaotiðkas ávairiausiø muzikiniø vaizdiniø, stilistiniø vingiø ir idëjø kratinys, sulig kiekviena koncerto dalimi siekiant parodyti kà nors kita, nauja.

Taèiau kaip tik ðiuo atlikimu iliustruoèiau per kraðtus besiliejanèià atidarymo ðventës pompastikà. Þërintis perdëtas virtuoziðkumas, kvapà gniauþiantys, Vanessos Mae ðou pasirodymus primenantys pasaþai, pavyzdþiui, „Audros” muzikoje, greiti tempai su begale numestø galûniø – argi tai nëra vien efektø demonstravimas publikai? Visuose keturiuose koncertuose, o tikriau – visose dvylikoje juos sudaranèiø visiðkai skirtingai interpretuotø daliø, nebeliko esminio kûrinio sumanymo – metø laikø cikliðkumo atkûrimo muzikoje idëjos. Na, o bisui pakartota „Audros” scena tik dar kartà paliudijo, kad „kuo greièiau – tuo graþiau”.

Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /9

Didþioji salë Simfoninis Felikso Bajoro jubiliejus

Lietuvos muzikø jubiliejai, kaip ir genio raibumo pasaulis, bûna ávairûs. Vieni skæsta praðmatniø kvietimø, koncertø, pokyliø ðurmulyje, kiti iðdidþiai ignoruoja gyvenimo slenksèiø datas ir net nepasirodo kolegø surengtose iðkilmëse jø garbei (profesorius Leopoldas Digrys).

Felikso Bajoro 70-metis taip pat buvo minimas „bajoriðku” stiliumi – be iðdalytø kvietimø, beveik be kabanèiø afiðø, savaip atðiauriai, su stoiðka gyvenimo ir tiesos akistata.

Broliø muzikologø ceche Bajoro muzika ir kompozitoriaus ávaizdis jau seniai suvokiamas kaip neatskiriama lietuviðkos muzikos peizaþo dalis.

Taèiau negali sakyti, kad ðio kompozitoriaus asmenybë, jo muzikos pasaulis iki galo perprastas, prognozuojamas ar nuspëjamas. Dar sovietiniais metais Bajoras buvo beveik rezistencinis lietuviø muzikos personaþas, kalbantis ryðkia tarmiðka muzikine kalba. Bene labiausiai visiems ástrigusi „bajoriðkoji” jo muzikos gaida, tas neklystamai uþèiuoptas lietuviðkas jos skambesys su moderniø technologijø sulydytomis nacionalinëmis atodangomis („Sakmiø siuita”, „Karo dainos”, „Muzika septyniems”, „Vilniaus kvartetas”, „Dievo avinëlis”). Bajoro muzikos tautiðkumas nepriklausë prie ðio kompozitoriaus spëjiniø ar nuojautø, bet buvo ir yra esminë jo paþiûrø struktûra ir kartu sàmoninga ideologinë nuostata.

Galbût todël ðios „nacionalinës” dozës tokios ekspansyvios, kartais taip neátikëtinai artikuliuojamos, taip natûraliai integruotos á muzikos tekstus, kad nelengvai iðskiriamos kondensuotoje daugiasluoksnëje Bajoro muzikos kalboje.

Taèiau nuo devintojo deðimtmeèio pradþios lietuviðkame garsovaizdyje pasirodë ir kitas Feliksas Bajoras – pasaulio þmogus, neafiðuojantis savo nacionalinio identiteto ir unikaliosios liaudiðkos monostilistikos, kuri regimai pranyko ið jo partitûrø. „Að nustojau raðyti, kad bûtø liaudiðka”, – taip neseniai jis iðdroþë á mano pastebëjimus apie pasikeitusá pastarojo deðimtmeèio muzikos stiliø. Ðio laikotarpio kûriniai („Missa in musica”, „Exodus I–II”, styginiø kvartetas „Suokos”, Koncertas smuikui ir orkestrui, „Saulës takas”) ir lauþo, ir kartu savaip tæsia „bajoriðkàjà” kûrybos tradicijà: lauþo lietuviðkosios tarmës atsiþadëjimu ir pakitusia intonacine maniera, taèiau tæsia

Muzikos barai /10

muziko-psichoanalitiko polinkiu ir á muzikos tekstus dar giliau ásiskverbusiu, ir progresuojanèiu muzikos daugiasluoksnio polilogo geismu.

Taigi per visus penkerius kûrybos deðimtmeèius, ko gero, maþiausiai pasikeitë pati Bajoro raðysenos psichologija: iðkentëta dvasiniø nuojautø ir áþvalgø persmelkta melodika, iðdainuotas, iðtryptas ar, pasak Kutavièiaus, tiesiog iððoktas ritmas, galø gale patsai retoriðkas muzikos iðtarimo bûdas. Ir nenuostabu, kad daugelio Bajoro kûriniø akistatoje muzikologø taikomos sàvokos praranda savo turinio grynumà, o jø reikðmiø paribius koreguoja kompozitoriaus siekiniø, aspiracijø, skausmingø kûrybos geidþiamybiø fonas. Ir kartais atrodo, kad jo muzikos meninë kokybë kyla ne tiek ið kompozicinës meistrystës tobulumo, kiek ið prasmingo menininko ir psichologo darbo, komponavimo manierai panaðëjant á dievdirbio triûsà, „kuriam labiau rûpi erðkëèiø vainiko slëgis ar ðirdies sopulio viltis nei droþimo proporcijø tobulybë” (Loreta Venclauskienë).

Felikso Bajoro kaip kompozitoriaus charakteringumà pabrëþia ir fenomenalus jo asmenybës susidvejinimas. Jis – kompozitorius, taèiau kartu ir atlikëjas: pirmiausia smuikininkas, grieþæs solo koncertuose, orkestruose, ir toji praktika vëliau padiktavo ne tik nepranokstamà Bajoro reiklumà, bet ir specifinius grieþimo styginiais atradimus („bajoriðkà” glissando, rikoðetus, ðokinëjanèius saltando, erdviná to paties garso skambëjimà keturiomis stygomis, personaþinës kalbësenos tesitûras). Siekdamas átaigos ir begalinio orkestro spalvingumo, savo partitûras jis nusëja artikuliacijø þenklø grafika, praðo grieþti sul ponticello, vibruojant ar nevibruojant, flaþoletais, ðvilpauti ar niûniuoti („Saulës takas”)... Taèiau bene labiausiai netikëta, kad ðis kompozitorius yra pats ádainavæs (!) savo operos bei daugumos vokaliniø kûriniø partijas. Negana to – suformavæs labai autentiðkà, sugestyvià ir savità dainavimo manierà ðiuolaikinëje vokalinëje, o ir lietuviðko teatro muzikoje.

Lakoniðkas ir maþakalbis, kartais atðiaurus Bajoras atkreipia dëmesá ir savo pasakotojo talentu, atvirai ir vaizdþiai papasakojæs savo gyvenimo ir kûriniø likimø istorijas.

Taigi Feliksas Bajoras nëra tasai kompozitorius, kurio gyvenimo datø ir jubiliejinio koncerto nepastebëtø, atrodytø, muzikiniø ávykiø persisotinusi Vilniaus publika. Pasiilgusi

iðorinës mados nepaveiktos muzikos, kartu – jokiai mokyklai nepriklausanèios ir nesupanaðëjusios su kurio kito kolegos stiliumi muzikos, ir be iðoriniø jubiliejaus þenklø spalio 10 dienà ji pati susirado Kongresø rûmø salæ. Èia Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas Gintaras Rinkevièius bei operos teatro solistë Inesa Linaburgytë surengë muzikiná Felikso Bajoro kûriniø jubiliejø.

Sunku ásivaizduoti toká ávyká be Bajoro kûrybos emblemos – vokalinës muzikos. Matyt, ir koncerto programos scenarijuje kulminacija buvo bemaþ programuojama „Karo dainoms” – vokaliniam ciklui „Auki auki, þalias berþas” (1978) ir jo ástabiai katarsiðkai lyrinei kulminacijai „Lietuvos bruolia...”. Taèiau Bajoro muzika nebûtø Bajoro, jei jos realus skambëjimas nepasiûlytø savø korekcijø ir jei jos netykotø inercijà bei stereotipus griaunanèios hienos.

Kûrybinga ir neformali orkestro artistø iniciatyva bei tikras interpretacinis Gintaro Rinkevièiaus muzikavimas minëtame scenarijuje sudëjo kiek kitus akcentus. Jubiliejaus vakaras nedviprasmiðkai patvirtino Bajoro simfonisto talentà su ryðkiomis orkestrinëmis partitûromis ir originaliu simfoniniu màstymu.

Preliudas ir tokata (1967) tarsi nuvalë laukà pagrindiniø kûriniø ir jo kûrybos krypèiø ekspozicijai bei sankirtoms. Tuo tarpu publikos kognityvines nuojautas bei prognozes pakoregavo Bajoro muzikos recepcijai tiesiog fataliðkai bûdinga situacija – „neatliktos partitûros” sindromas.

Paaiðkinsiu – „neatlikta” – Bajoro þodyne reiðkia ne taip pagrota ar padainuota arba atlikta ne visa sudëtimi, arba tiesiog atlikëjo reikiamai neinterpretuota kompozicija.

Beje, tokiø „atlikimo” ar „neatlikimo” inversijø ir jas apaugusiø (netgi apraðytø) istorijø Bajoro kûrybinëje biografijoje gausu kaip niekieno kito kûryboje.

Kad puiki operos solistë su visais operos primadonos privalumais pasirodë netinkama nestandartiðkai Bajoro màstysenai ir kûrinio vizijai, árodë vokalinio ciklo „Auki auki, þalias berþas” skambëjimas, kuris blanko prieð atmintin ástrigusias Giedrës Kaukaitës bei Gintarës Skerytës interpretacijas. Juk Bajoro vokalinei muzikai – beveik kaip ir dþiazui – ne visada bûtinas pats graþiausias balsas ar aukðèiausias vokalo profesionalizmas, bet fataliðkai neiðvengiamas muzikos dvasios pojûtis, gelminis matas, menininko

nuojauta ir aktoriaus talentas. Girdëjusi paties Bajoro ádainavimus, að visada skeptiðkai màsèiau apie galimybæ kaþkam kitam priartëti prie tokio autentiðko ir sugestyvaus garsø kalbos iðsakymo. Jo dainuojamos muzikos psichologiniai krûviai, atrodytø, tiesiog iðlauþo, iðsprogdina viskà aplinkui, sudegina tà áprastà, inertiðkà muzikos girdëjimà.

Ne veltui Bajoras yra suformavæs tikrai labai savità ir iki ðiol niekieno nepakartotà dainavimo manierà ðiuolaikinëje vokalinëje, o ir lietuviðko teatro muzikoje.

Neatsitiktinai ir „Auki auki, þalias berþas” cikle it karo lauke betarpiðkai susidûrë specifiðkas Bajoro liaudiðkumas ir lietuviðkos muzikos avangardas. Kitaip tariant, susidauþë beveik nepalytëta lietuviø liaudies daina su jai neakompanuojanèiu orkestru, kuris nedubliuoja vokalo, jo nesinchronizuoja, neiliustruoja, grieþia nesutampanèiø tonacijø, ritmikos bei skirtingø „formatø” frazes ar periodus. Tarsi kino ekrane ar teatro scenoje nesinchronizuoja èia ir ávykiø laikai. Ðtai antrojoje dainoje „Raibi gaideliai giedojo” motina ruoðia bernelá á karà, o orkestre jau skamba jo ðermenø muzika. Ið kur – teatro, literatûros, ið kino ar folkloro á Bajoro kûrybà atëjo tie nuolat prasilenkiantys laikai, sluoksniai, sàmonës srautai? Ir neturëtø stebinti ðitoks preciziðkas, viskà fiksuojantis, subtilus ir, pripaþinkime, – atlikëjus iðsunkiantis (!) jo muzikos skambëjimo manierø fiksavimas, kuris yra labai imanentiðkas ir specifiðkas Bajoro garsø teatrui bei màstysenai. Jis ir dabar tebenori, kad jo muzikinës frazës, motyvai skambëtø tarsi kalbëdami þodþiais, tarsi ðnekëtøsi tarpusavyje su savomis psichologinëmis potekstëmis bei atspalviais... „Rodos, imtum juos ir iðverstum”, – kaip kadaise replikavo Vytautas Landsbergis. Tokioje muzikoje svarbu absoliuèiai viskas – ir intonacija, ir motyvø kirèiavimas, ir niuansai, ir prasmingi nutilimai ar nuûkimai. Tikra muzikos retoriaus kalba, o jos iðtarëjai (atlikëjai) tokià muzikà gali visiðkai praþudyti arba galutinai iðteisinti.

Kita vertus, tai, kad Bajoro ir jo muzikos atlikëjø konfliktas nëra amþinas ir absoliuèiai fataliðkas, jubiliejaus vakarà árodë LVSO artistai ir dirigentas Gintaras Rinkevièius, kurie buvo rimtai nusiteikæ ne tik iðgirsti retai skambanèià muzikà, bet ir ið tiesø jà neangaþuotai suvokti bei atsakingai interpretuoti. Nepagrotø ar nepastatytø Bajoro kûriniø ðeðëlis ðmëkðèiojo ir simfoninëje

jubiliejaus programoje. Daug metø neparodytos operos „Dievo avinëlis” temos, idëjos savaip inkarnavosi Simfonijoje-diptike (1984). Sakytumei, buvo akustuojamos simfoniniø „kalbanèiø” temø, motyvø ar intonacijø scenos su nepertraukiamo veiksmo dramaturginiu plëtojimu ir vagneriðko lygmens tragizmu pirmosios dalies centriniame epizode. Personifikuoti variniø tembrai, viltingos ir „liûdnos” tercijos, agresyvios ir ðviesios orkestro replikos ritosi orkestro tembrais tarsi gyvas ir ekspresyvus orkestriniø ávykiø verpetas. „Exodus I” buvo pavadintas „pasauline premjera”. Nors netiesa, jis jau buvo skambëjæs vienoje ið ankstyvøjø „Gaidø” (1994), taèiau tuomet tylios efemeriðkos „Exodus” erdvës virpëjo tik simfoninio orkestro tembruose. Todël kai Kongresø rûmø scenoje simfoninio orkestro fone iðsirikiavo visas muðamøjø orkestras – timpano, frusta, claves, campanella, marimba, bonghi, tamburo, castagnette, maraca, vibrafono, cabaza, tam-tam, piatti, gran cassa, guiro, triangolo, tabla, flessatono, conga, agogo, bacchetti di tamburo, campanaccio, raganella piccola (d’infanzia), legni, bacchetti, piatti sospessi, tubo sonoro, piatto sospeso piccolo, medio, gran, charleston, spazzola – ið tiesø matëme (!) ir girdëjome negirdëtà kûriná.

Tarsi sidabru þvilgantis vualis, praðmatnus ir ðaltas perkusijos ðydas pridengë garsø procesijà – nuo h iki h. Ið vieno garso iðkylantis procesas iðbrëþë dangaus skliauto kreivæ ir savo eigoje veisë bei daugino savàjá „muzikiná kûnà” – keliø garsø segmentëlius, motyvëlius, temeles. Iðgirdome ir beveik vizualiai pamatëme ir choraliná vario centrà, ir gráþtanèià procesijà, nepramintais kelias, bet sukanèià atgal iki pirmojo garso ir visumos prasmës palytëjimo.

Skaidriai suaustas simfoninis audinys, taupesni potëpiai, naujos orkestrinës spalvos, tylos apologija, áprasmintos atskirybës, taèiau ir vël polifonija, vël subtiliausi styginiø grieþimo bûdai, ir vël monochrominiø tembrø nuspalvinimo utopija. „Jei abejoji – nenaudok muzikos ið viso, tobuliausia yra tyla”, – kaþkada yra drëbtelëjæs Feliksas Bajoras.

Jubiliejinæ premjerà nuo „Gaidos” premjeros skyrë ne tik muðamøjø orkestras ir dainuojantis sopranas, bet ir vizuali „Exodus I” pabaigos metafora – suplëðomas popierius.

Taèiau suskilusio pasaulio vaizdinys, o, beje, ir garsas Bajoro muzikoje nëra joks naujas dalykas. Jo garsø

teatre kadaise buvusios ir popieriaus ritminës „partijos”, net su iðraðytais dinamikos þenklais – crescendo (Kazio Sajos triptikas „Oratorius – Maniakas – Pranaðas Jona”). Bajoro kûryboje panaðiai yra muzikavæ vanduo, medis ir keliai, rankos, o pagal ðpagø pavanà glaudësi Romeo ir Dþuljetos kûnai pokylio scenoje...

Tas begalinis Felikso Bajoro tikëjimas tuo, kà jis daro, tas nepamainomas maksimalizmas ir nuolat atsinaujinanti geriausio savo kûrinio viltis (tokiais buvo vadinami „Vilniaus kvartetai”, „Missa in musica”, „Suokos”, „Saulës takas”) tik paliudija visavertæ tikro menininko bûtá.

Tuo tarpu sukurta muzika árodo nepaprastà jo girdëjimà, susikurtà personaþiðkø intonacijø pasaulá, nuolatinæ gyvensenà su psichologiniais savo muzikos sprogmenimis, o kartu su savo dvasine ir fizine vienatve. n Graþina DAUNORAVIÈIENË

LAIDOTUVËMS GROJA BRANGIAI Aðtuntajame XX a. deðimtmetyje sovietinëje Lietuvoje apie JAV, Anglijos ir kitø kapitalistiniø kraðtø populiariàjà bei roko muzikà vieðai nebuvo daug kalbama. Pasiklausyti ðiuos þanrus atliekanèiø grupiø taip pat neturëjome daug progø.

Apie socialistiniø ðaliø popmuzikà þinojome ðiek tiek daugiau. Jugoslavø estrada tuomet atrodë progresyviausia. Ðtai tada pirmà kartà iðgirdome ir Gorano Bregovièiaus pavardæ, nes 1974 m. jis subûrë roko grupæ „Bijelo Dugme” („Balta saga”). Taèiau ðià grupæ sovietai taip pat nelabai mëgo, nes ji grojo gana atvirà amerikietiðkojo pobûdþio rokà.

Antrà kartà apie G. Bregovièiø iðgirdome þiûrëdami ekscentriðko serbø reþisieriaus Emiro Kusturicos filmus „Èigonø laikai”, „Arizonos svajonës”, „Pogrindis”. Jiems muzikà paraðë kompozitorius G. Bregovièius. Nors daugeliui Lietuvoje gyvenanèiø kino ir muzikos mëgëjø ðios pavardës atrodo neatsiejamos, Bregovièius dabar nebeþiûri Kusturicos filmø ir nelabai noriai apie juos kalba. Gal nebent apie „Arizonos sapnà”, kurio muzikà vertina kaip neblogà garso takelá.

Treèioji paþintis – Goranas pagaliau Vilniuje.

G. Bregovièius gimë 1950 m.

Sarajeve. Tëvas – kroatas, motina

– serbë. Goranas nuo vaikystës mokësi muzikos. Pasirinko gitarà, nes buvo ásitikinæs, kad merginos labiausiai myli gitaristus. Paauglystëje pradëjo groti rokà ir buvo iðmestas ið muzikos mokyklos. Atliko privalomàjà tarnybà Jugoslavijos nacionalinëje armijoje. Buvo Jugoslavijos komunistø partijos narys, 1983 m. ið jos paðalintas uþ mokesèiø nemokëjimà. Vedë Bosnijos musulmonæ Dþenanà. Savo maþu laivu apkeliavo visà pasaulá. Ðiuo metu gyvena Prancûzijoje, pripaþintas vienu geriausiø ðiuolaikinio kino muzikos autoriø.

Balkanø ðalyse dar ir ðiandien liaudyje labai populiarûs pûtikø orkestrëliai, grojantys vestuviø, laidotuviø ceremonijose, pasilinksminimø vakarëliuose, ðokiams miesteliø ðventëse. (Pagal sudëtá ir paskirtá kaþkas panaðaus XX a. pradþioje gyvavo ir Lietuvoje, ypaè Þemaitijoje, tik grojo, aiðku, ne Balkanø muzikà.) Bûtent tø balkaniðkø orkestrëliø sudëtá, muzikavimo stiliø, puèiamøjø instrumentø valdymo technikà, folkloriná skambesio kolorità Bregovièius pasirinko savo grupës pagrindu. Vaikystëje pamëgæs Balkanø muzikà, Goranas vëliau nemaþai jà studijavo.

Grupë, su kuria G. Bregovièius atvyko á Vilniø, pavadinta „Wedding and Funeral Band” (Vestuviø ir laidotuviø orkestras). Kolektyvas sudarytas ið trylikos muzikantø: aðtuoni pûtikai, trys folkloro dainininkës, dainuojantis bûgnininkas, beje, puikiai grojantis akordeonu, na, ir pats Bregovièiaus, grojantis gitara, dainuojantis, diriguojantis bei valdantis programuotà elektronikà.

Dabartiniame Bregovièiaus orkestre groja skirtingo iðsilavinimo muzikai, taèiau visi jie virtuozai. Su ðiuo kolektyvu Vilniuje Goranas atliko folkloro muzikos temas, iðtraukas ið savo muzikos kino filmams, autorines dainas, kurias kartais sunku atskirti nuo liaudiðkø. Trys liaudies dainininkës – dvi bulgarës ir makedonietë, nors turbût ir nëra stipriausios ðio þanro atstovës savo ðalyse, – tapo graþia spalva Gorano world music drobëje ir puikiai derëjo su gana aðtriais ir skardþiais vamzdþiais. Balkanø muzikos ritmas, ornamentika, tradicinis instrumentø derinys, èigonø muzikos dermës, judëjiðka ir turkiðka tradicija, ortodoksø giesmiø melosas, charakteringas balkaniðkojo vokalo skambesys – visa tai ir yra G. Bregovièiaus kûrybos „arkliukas”, kurá jis

eksploatuoja, kartais net balansuodamas ties rizikos nusibosti riba. Ir neþinia, kas ið tos muzikos liktø visa tai atëmus.

Buvusios Jugoslavijos etninis margumynas atitinka paties Bregovièiaus antropologijà ir gyvenimo bûdà. Ar ne èia tos muzikos savitumo paslaptis? Ilgametis Gorano bendraþygis reþisierius E. Kusturica, ákvëptas kolegos populiarumo, pabandë pats sukurti panaðaus stiliaus ir sudëties orkestrà, praturtinæs já smuiku, klaviðiniais ir kitø instrumentø spalvomis.

Net grodamas su paèiomis ryðkiausiomis folk ir world muzikos þvaigþdëmis – Cesaria Evora, Ofra Haza, Iggy Pop, Sezen Aksu, Kayah ir kitais – G. Bregovièius sugeba iðlikti savimi ir, derindamas savo muzikà su ðiø ypatingø atlikëjø charakteringais muzikos elementais bei muzikavimo stiliumi, pasiekia naujà kokybæ.

Beveik tris valandas trukusio koncerto pabaigoje Goranas pademonstravo porà savo laidotuviø repertuaro kûrinëliø ir pusiau juokais, pusiau rimtai pareiðkë: „Geriau nemirkite, nes mûsø orkestras laidotuvëms groja labai brangiai”.

O kà pats Bregovièius norëtø girdëti per savo laidotuves? Kadangi jis yra didelis vyrø tradicinio dainavimo ir giedojimo gerbëjas, sutiktø, jei jam padainuotø vyrø folkloro grupës ið Balkanø ðaliø arba Gruzijos.

Itin emocinga, energinga, ritmiðka muzika, nors ir skambëdama nelabai jai dëkinguose Vilniaus kongresø rûmuose, nepaliko abejingo në vieno klausytojo. Atrodytø, ðaltoko temperamento lietuvaièiai ne tik lingavo á ritmà, plojo, trypèiojo atsistojæ, bet ir, uþmirðæ visus etiketus, beveik iðdráso paðokti. Ðá nepaprastai stilingà menininkà atveþusios firmos „Muzikos zona” vadovas Dovydas Bluvðteinas jau yra mus pradþiuginæs neeilinëmis muzikinio pasaulio asmenybëmis.

Nepamirðkime, kad jo dëka ir Bjork (nors ir senokai) yra dainavusi Lietuvoje. Kas po Bregovièiaus? Gal Kusturica su „Nerûkanèiøjø orkestru”?

Tai bûtø smagu palyginti.

Algirdas KLOVA

Muzikos barai /11

Didþioji salë SKAIDRA JANÈAITË: VOKALO GALIMYBIØ KELIU

GINTARO JANUÐEVIÈIAUS REÈITALIS

Tavimi ðiandien þvaigþdes að regiu.

Skaidra Janèaitë

Publikai þinoma ávairios stilistikos muzikos atlikëja vokalistë Sandra Janèaitë Vilniaus rotuðëje surengë savo kûrybos vakarà. Atëjæ klausytojai, þiûrovai, literatai galëjo ávertinti dainininkës fotografijø parodà „Pavirðiai”, puoðusià scenà, eiles „Himnas materijai”, dainavimà bei naujàjá menininkës amplua – jos kompozicijas. Ádomø koncerto aspektà – atskleisti vokalo galimybes bei plaèià jo skalæ XX a. II pusës kompozitoriø kûryboje – pasirinkusi dainininkë iðkëlë sau nelengvà uþduotá.

Kelionæ per vokalo tradicijà pradëjome nuo dainingo reèitatyvinio stiliaus danø kompozitoriaus, vargonininko Leifo Thybo muzikinio opuso „Hymn of Creation” („Himnas kûrimui”, 1974). Ðis autorius susidomëjimà savo kûryba pelnë kompozicijø ekspresyvumu bei grieþtu jø konstruktyviniu pradu.

Pagal Stefano Andreso, XIX psalmës, Gerardo M. Hopkinso, Johno Miltono tekstus paraðytas „Hymn of Creation” – tarsi vokalo ir vargonø dialogas. S. Janèaitë ir vargonininkë Renata Marcinkutë-Lesieur ðá dialogà interpretavo kaip pokalbá tarp lygiaverèiø partneriø, kalbanèiø ta paèia – muzikos – kalba.

Taèiau ir literatûrinis tekstas aiðkios vokalistës dikcijos dëka skleidësi po Rotuðës salës kupolu kaip kriðtoliniai karoliukai – tiksliai ir aiðkiai.

Kitoká – monologiðkà – dialogà iðgirdome Giedriaus Kuprevièiaus kompozicijoje „Ásiklausyk” (1972; þ. V. Onaièio). Kûrinys labiau panëðëjo á soprano ir Dariaus Gedvilo valdomos fleitos monologus vienu metu. Kadangi kompozitorius nemaþai muzikos raðo teatro spek-

Muzikos barai /12

Skaidra Janèaitë (balsas) ir Saulius Astrauskas (muðamieji)

takliams, kino filmams, – jo muzikoje nemaþai iliustratyvumo. Tai akivaizdu ir nuskambëjusios dainos ne tik vokalo, bet ir fleitos partijoje.

Ekspresyviai skambëjo kulminacija, kurioje á vieningà audiná susiliejo – „ásiklausë” – abiejø atlikëjø pinamos horizontalios gijos.

S. Janèaitës „Dvasios ðiluma” (2004; þ. V. Onaièio) tapo tarsi tarpine stotele vokalo galimybiø kelionëje. Gana skaidri faktûra, daininga melodija, „ðilta” muzika gaubë klausytojus nuoðirdþiu paprastumu, ðviesiø spalvø (kaip eksponuotose fotografijose) þaismingumu.

Antano Jasenkos „Äryas” („Siekiantis dvasinio tobulumo”, 1992) pagal Ajurvedos tekstus, 1994 m. kompozitoriui pelnæs „Tylos” premijà, pradëjo kità koncerto „padalà” – garsinio vokalo, kai garsas eksploatuojamas visais ámanomais iðgavimo bûdais. Prieð dvylika metø ðá kûriná atlikæ S. Janèaitë ir Saulius Astrauskas (muðamieji) dar kartà bandë „pasiekti tobulumà”.

Nors kûrinio muzikinëje faktûroje nëra orientalistiniø motyvø, Rytø kultûra tapo savotiðku grieþtos muzikinës struktûros impulsu.

Konstruktyvø garso pradà kompozitorius itin ryðkiai iðreiðkë vokalo partijoje – akcentuojamos balso techninës galimybës (staigûs intonaciniai ðuoliai, garso filiravimas, dikcija, skiemenø artikuliacija, diapazonas). Atlikëjams savotiðku iððûkiu tapo garso intensyvumo, „aðtriø” ritmo formuliø modeliavimas.

Nepaisant ritmikos, dinamikos sudëtingumo, S. Janèaitë ir S. Astrauskas kompozicijà atliko vieningai jausdami ritmo kaità, daug dëmesio skirdami iðraiðkai.

Luciano Berio „Sequenza III” (1966) – viena itin atraktyviø kompozicijø balsui solo su mizancenomis, reikalaujanèiø ið atlikëjo aktoriniø gebëjimø. Kompozitorius buvo ne tik ádomus novatorius, bet ir analitinio proto muzikas, gebëjæs atrasti raiðkias skambesio formas.

Kûrinyje „Sequenza III” muzikiniais garsais tampa ávairûs áprasti garsai – kostelëjimai, kvëpavimas, alsavimas, onomatopëjiðki dariniai. Atlikdama ðá muzikiná opusà bei L. Berio þmonos dainininkës, kompozitorës Cathy Berberian tais paèiais metais paraðytà kompozicijà „Stripsody”, kurioje panaudoti ávairûs komiksø garsai, S. Janèaitë, pasitelkusi á pagalbà rankø mostus, kûno judesius, garso dinamikà, „eksponavo” nevokaliðko vokalo menines bei technines galimybes. Atlikimas (kaip ir visas koncertas) pasiþymëjo preciziðkai apgalvotu kûrinio muzikinës idëjos, emocijø, formos ágyvendinimu.

Vokalistë S. Janèaitë padovanojo klausytojams savo kûrybos dovanà, kuri, nors ir ne materialiu pavidalu, iðliko. Kelionë per ávairias vokalo mokyklas pasiteisino dël puikiai pasirinktø kûriniø. Tad nenuostabu, jog publika, supratusi dovanos svorá, negailëjo aplodismentø atlikëjai.

Vitalija MOCKUTË

Tà vakarà Skaidra Janèaitë privertë suvokti, kad muzikinë drama gali bûti kuriama ir vien tik balsu... be þodþiø ir be orkestro.

Taèiau gili ir sukreèianti

Rugsëjo 21 d. Vilniaus rotuðëje klausëmës jaunosios mûsø kartos pianisto Gintaro Januðevièiaus reèitalio. Apie jo pastarøjø keleriø metø laimëjimus konkursuose „Muzikos barai” jau raðë. Taigi keletas lakoniðkø áspûdþiø ið pianisto reèitalio yra tarsi logiðka anø raðiniø apie Gintarà tàsa, juolab kad jauniesiems atlikëjams spaudos dëmesio niekada nëra per daug. Ðis reèitalis – tarsi pianisto atsisveikinimas iðvykstant toliau studijuoti á Hanoverá pas þymø rusø pianistà profesoriø Vladimirà Krainevà.

Koncerto programa atspindëjo tam tikrus Gintaro muzikinius prioritetus, pomëgius. Klausëmës C. Debussy etiudo „Sudëtingi arpedþio”, visø penkiø S. Rachmaninovo etiudø-paveikslø, op. 39, F. Chopino Baladës f-moll, M. K. Èiurlionio keturiø preliudø, op. 16 bei P. Èaikovskio ir M. Pletniovo fragmentà ið koncertinës siuitos „Spragtukas”. Jau vien tokiø kûriniø pasirinkimas ir jø iðdëstymas apie pianistà kalba nemaþai. Manau, kad programos aðis vis dëlto buvo S. Rachmaninovas, kurio muzika Gintarui akivaizdþiai artima dramaturgine logika, pianistine apimtimi ir bendra pajauta. Bûtent ðiame cikle geriausiai ið visos programos atsiskleidë Gintaro pasaulëjauta ir meninë átaiga. Ypatingà vietà programoje uþëmë ir F. Chopino Baladë f-moll – jau vien dël to, kad, kitaip nei kitos baladës, ji pianistø reèitaliuose skamba gana retai. Èia Gintaras parodë savo brandà rasdamas toká interpretacijos raktà, kuris átikinamiausiai atskleidë kûrinio esmæ – tam tikrà dramaturginá dvilypumà. Gintaras savo interpretacinius sumanymus realizuoja paprastai, bet giliai, iðvengdamas nereikalingø „saldinimø” ir pavirðutinës melancholijos. Ypatingu techniniu sudëtingumu ir virtuoziðkumu iðsiskyrë þymaus rusø pianisto ir dirigento M. Pletniovo aranþuota P. Èaikovskio baleto „Spragtukas” muzika. Gintaras atliko keturias dalis ið ðios koncertinës siuitos – Marðà, fëjos Draþë ðoká, Intermezzo ir Trepakà. Anot paties Gintaro, ðis ciklas – tarsi gráþimas mintimis á vaikystës pasakø pasaulá.

Dar pridurèiau – labai aukðtai pakëlus pianizmo kartelæ...

Baigdamas prisiminiau jo mokytojo doc. Jurgio Bialobþeskio þodþius, kurie, regis, taikliausiai apibûdina Gintarà kaip profesionalø atlikëjà, menininkà: „Gintaras – ne tik talentingas, bet ir fanatiðkas”.

Palinkëkime jam tolesnës sëkmës!

Tomas BAKUÈIONIS

BE GRIMO, KOSTIUMO IR DEKORACIJØ Ne kiekvienas operos solistas ryþtasi atsisakyti áprastos dekoracijomis iðpuoðtos erdvës ir iðeiti á koncertinæ salæ. Nusimesti praðmatnø sceniná drabuþá, be sureþisuotø vaidybiniø veiksmø ir grimo likti vienam su savo muzika ir koncertmeisteriu. Èia nepasislëpsi uþ dailaus balkono butaforijos, publikos dëmesio nenukreips apgalvotos mizanscenos ar antrojo plano veikëjai.

Galima tikëtis, kad reèitaliui dainininkas rinksis áprastà sau repertuarà – arijas ir scenas ið mëgstamø operø. Daþnai operos solistai net ir koncertuodami lieka iðtikimi ðiam þanrui, nejausdami bûtinybës prisiliesti prie kamerinës muzikos.

Viena ið ryðkiausiø Lietuvos operos solisèiø Inesa Linaburgytë, kurios sukurtos Amneris, Grafienë ir daugelis kitø valdingø moterø paveikslø stulbina charakterio tvirtumu, kartu su pianiste Aleksandra Þvirblyte parengë kamerinës muzikos programà rugsëjo 27-àjà Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didþiojoje salëje. Sveikintina ne tik tai, kad solistë, uþuot atlikusi virtuozines iðtraukas ið operø, pasirinko dainas; klausytojams dainininkë nepabijojo paruoðti retai mûsø artistø atliekamus, publikai ne itin þinomus kûrinius.

Koncerto pradþioje skambëjusios gerai paþástamos Schuberto dainos („Muzikai”, „Kur?”, „Tu ramybë” ir kt.) buvo tarsi raktas á klausytojo dëmesá, svetingos atmosferos kûrimas, ryðio su publika mezgimas. Aleksandra Þvirblytë, paskambinusi Liszto perdibtus Schuberto „Vienos vakarus” ir „Giriø karaliø”, pirmuoju á programà áliejo saloninio þavesio, antruoju – sugràþino á dramatiðkas Goethe’s veikëjø patirtis. Wolfo („Trys Minjon dainos”) ir Mahlerio („Keliaujanèio pameistrio dainos” ir kt.) kûriniai ið klausytojø reikalavo daugiau susikaupimo, vidiniø pastangø, noro ir nusiteikimo paþinti. Tai – ne plaèiai besiliejantys rusiðki romansai, ne virtuozinës arijos ið gerai þinomø operø. Tai – sielos virpesiø koloratûros. Ðioje srityje Inesa Linaburgytë yra neprilygstama virtuozë.

Turbût daugelis muzikos gerbëjø prisipaþintø, kad jø ausys vis dëlto labiau linkusios klausytis lengvai ásimenamà, dainingà (galima pridëti – belkantinæ) aiðkios strofinës struktûros melodijà nei chromatiniø slinkèiø bei staigiø ðuoliø draskomà iðtisinio plëtojimo muzikà. Pirmuoju atveju

Klaipëdos kamerinis sëkmingai pradëjo koncertiná sezonà

Inesa Linaburgytë ir Aleksandra Þvirblytë „surado” viena kità

tai bûtø Mozartas, antruoju – Wolfas ar Mahleris. Dar vienas pagyrimas solistei, kuri sugeba atlikti vingrià figûracijà jos nesureikðmindama, kur to nereikalauja tekstas; ir atvirkðèiai, reèituodama garsus taip, kad juntamas átampos krûvio augimas.

Norint kuo geriau suvokti kûriná, bûtina suprasti tekstà. Tai, kad kûriniai buvo atliekami originalo kalba, rodo ne tik Inesos Linaburgytës pagarbà kûriniui ir kompozitoriui, bet kartu ir suteikia progà pastebëti ir ávertinti puikø solistës tarimà (iðskyrus kai kuriuos skiemenis, pavyzdþiui, „dir”, „Herz”, daþniausiai esanèius frazës pabaigoje – jiems skambant „prasimuðdavo” lietuviðkas, sàlygiðkai nuogas skambëjimas; kai kuriø trumpøjø „i” ilginimas).

Kita vertus, originalo kalba galbût ir sàlygojo tà nedidelæ, vos juntamà distancijà tarp atlikëjø ir publikos.

Tuomet vertinga ne tik perskaityti sutrumpintø tekstø vertimà, kaip tai buvo daroma ðiame koncerte, bet ir pateikti já visà programëlëje.

Klausytojams gerai paþástamos Inesos Linaburgytës vokalo savybës – tembro turtingumas, ðviesus virðus ir ypaè prabangiai skambantys þemieji garsai, tolygûs perëjimai ið vieno registro á kità; aiðki dikcija (ypaè þavios vokiðkosios „z” (tariama „c”) þodþiø galûnëse, taip pat „s” – skimbèiojo tarsi varpeliai), garso kultûra – auganti dinamika ir tirpstantis garsas, „pridengtos” virðûnës.

Taèiau vokalinë technika ðákart, kaip ir visuomet scenoje esant Inesai Linaburgytei, nebuvo svarbiausia. Á pirmàjá planà neabejotinai iðkilo stulbinamai átaigûs solistës sukurti meniniai vaizdai ir bûsenos. Dainininkë jautriai, itin subtiliai skaito tekstà – tiek þodiná, tiek muzikiná, atskleisdama jame glûdinèias prasmes.

Bisui atlikdama Richardo Strausso „Cecilijai”, Inesa Linaburgytë ne tik suspindëjo gyvu temperamentu, aistra, bet ir graþiai uþdëjo taðkà ant „i”: paskutiniuose taktuose – kuo puikiausia antrosios oktavos si bemol.

Indra KARKLYTË

Klaipëdos miesto savivaldybës Muzikos centro kamerinis orkestras sëkmingai gyvuoja jau dvylika metø. Tai vienas pagrindiniø miesto muzikinio gyvenimo varikliø. Ávairiapusë ðio kolektyvo veikla labai reikðminga daugeliu poþiûriø. Orkestras nuolat dalyvauja ávairiuose Klaipëdoje rengiamuose festivaliuose, minëjimuose, yra nepamainomas Klaipëdos universiteto studijø pagalbininkas, atlieka edukacines programas, kvieèiasi ið Lietuvos ir uþsienio þymius solistus ir dirigentus. Su ðiuo orkestru yra grojæ smuikininkai Ingrida Armonaitë, Raimondas Katilius, Vilhelmas Èepinskis, Yuri Gandelsmanas (Izraelis); altininkai Audronë Pðibilskienë, Arûnas Statkus; violonèelininkai Vytautas Sondeckis, Saulius Lipèius; obojininkas Juozas Rimas; klarnetininkas Algirdas Budrys; pianistai Basinija Ðulman (Maskva), Marina Isakova (Turkmenistanas) ir kiti. Orkestras daug kartø yra koncertavæs su buvusiu Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje Reinhartu Krausu. Kolektyvui yra dirigavæ Georgas Maisas ir Diteris Reschas (Vokietija), Dante Anzolini (Italija), Darius Lapinskas ir Mario di Bonaventura (JAV). Nuo 1996 m.

Klaipëdoje dirigento batutà savo rankoje tvirtai laiko Robertas Ðervenikas (Vilnius), Sankt Peterburgo konservatorijos auklëtinis, ágijæs ðioje garsioje aukðtojoje muzikos mokykloje chorinio, operinio ir simfoninio dirigavimo specialybes. Kartu su Klaipëdos kamerinio orkestro meno vadove ir altø grupës koncertmeistere Liuda Kuraitiene jis kruopðèiai parenka repertuarà, sudaro ávairaus pobûdþio programas ir koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje. Ðiuo metu R. Ðervenikas yra dar ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos orkestrø dirigentas, gastroliavæs Vokietijoje, Prancûzijoje, Ðvedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Egipte, Bulgarijoje, Graikijoje, bendradarbiavæs su Davidu Geringu ir Mstislavu Rostropovièiumi ir iðgarsëjæs kaip vienas pajëgiausiø jaunosios kartos Lietuvos dirigentø.

Naujøjø mokslo metø iðvakarëse, t. y. rugpjûèio 29 d., Klaipëdos Marijos Taikos Karalienës baþnyèioje kamerinis orkestras surengë sakralinës muzikos koncertà, kuriame dalyvavo ir dainininkë Asta Krikðèiûnaitë. Jame skambëjo Edvardo Griego, Franzo Schuberto, Samuelio Barberio, Ottorino Respighi ir Gustavo Holsto kûriniai. Reikia pripaþinti, kad programa iðties pirmiausia buvo sakralinio pobûdþio, nors O. Respighi „Il Tramonto” ir G. Holsto „Ðventojo Pauliaus siuita” atspindëjo þmogaus skausmà ir dþiugesá, sekuliaraus gyvenimo filosofijà. Klaipëdos Marijos Taikos Karalienës baþnyèioje koncertai vyksta ne taip jau daþnai. Taèiau pastaruoju metu pasikeitusi baþnyèios vadovybë muzikai – paèiam dieviðkiausiam menui – ëmë skirti daugiau dëmesio. Ypaè ðioje srityje nusipelnë klebonas dr.

Petras Smilgys, kuris mielai bendrauja su atlikëjais ir kvieèia juos rengti religinës muzikos koncertø. Marijos Taikos Karalienës baþnyèios architektûrinë sàranga sudaro palankià akustinæ terpæ atliekamai muzikai tolygiai sklisti skliautuotoje erdvëje, ágyjant tauraus ir sodraus garso kokybæ. Todël A. Krikðèiûnaitës balsas skambëjo angeliðkai tikràja ðio þodþio prasme, nes jai padëjo ne tik águdusi dirigento R. Ðerveniko ranka, subtilus kamerinio orkestro akompanimentas, bet ir baþnyèios sienos. Dainininkë originalo

Klaipëdos kamerinis orkestras. Centre – dainininkë Asta Krikðèiûnaitë, ir dirigentas Robertas Ðervenikas. Orkestro meno vadovë Liuda Kuraitienë – pirmoji ið deðinës

Muzikos barai /13

Didþioji salë kalba pagiedojo F. Schuberto „Salve Regina”, „Die junge Nonne” („Jauna vienuolë”) ir „Du bist Ruhe” („Esi tyla”). Ðios dainos (giesmës) pakylëjo visø sielas ne maþiau kaip nuoðirdi malda. Klausytojø, daugiausia garbaus amþiaus tikinèiøjø, matyt, neturinèiø galimybës lankytis klasikinës muzikos koncertuose, veidai spinduliavo dvasingumu ir muzikos garsø pagava. O. Respighi „Il Tramonto” buvo tarsi dramaturginë viso koncerto kulminacija. Ir vël þavëjomës A. Krikðèiûnaitës profesionaliu balso valdymu, graþiu tembru, aiðkia dikcija.

Visa tai ji pasiekë kruopðèiu darbu, ágimtu muzikalumu ir ilgamete koncertine praktika. Gaila, kad ði aktyviai koncertuojanti solistë lietuviø spaudoje sulaukia nedaug dëmesio, tad norisi porà þodþiø tarti ir apie jà.

A. Krikðèiûnaitë – buvusi klaipëdietë. Baigusi Lietuvos muzikos akademijà, keletà metø dainavo Klaipëdos muzikiniame teatre, o ir vëliau, iðvykusi á Vilniø, neatsisakydavo pasirodyti uostamiesèio teatro scenoje ar koncertø salëje.

Dainininkë yra jaunøjø atlikëjø konkurso Moldovoje laureatë (1989), tarptautinio Luciano Pavarotti konkurso Filadelfijoje diplomantë (1992), trejus metus staþavosi Niujorke (1991–1994). A. Krikðèiûnaitë dainuoja ávairiomis kalbomis, o jos koncertinë veikla itin aktyvi. Solistë yra dainavusi JAV, Ðvedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Pastaraisiais metais su koncertais ji aplankë Slovënijà, Estijà, Suomijà. A. Krikðèiûnaitë aktyviai reiðkiasi ir Lietuvos muzikiniame gyvenime: dalyvavo karaliaus Mindaugo karûnavimo minëjimo renginiuose, IX „Paþaislio muzikos festivalyje”, koncertavo su Lietuvos kameriniu, Ðv. Kristoforo ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestrais, paminëjo kompozitoriaus Vlado Jakubëno 100-àsias gimimo metines dainuodama jo kûrinius Birþuose, Kaune ir Vilniuje. A. Krikðèiûnaitës repertuaras labai platus – pradedant dainomis ir baigiant operomis, kantatomis bei oratorijomis (ji yra parengusi apie 70 soprano partijø stambaus þanro kûriniuose), o kartu ir ávairus – jame derinami lietuviø autoriø veikalai su pasaulinës klasikos opusais. Tad nenuostabu, kad su ðia dainininke panoro bendradarbiauti ir Klaipëdos kamerinis orkestras.

Orkestro koncertas Marijos Taikos Karalienës baþnyèioje buvo tarsi generalinë repeticija prieð koncertinæ kelionæ á Lenkijà. Nenuostabu, kad jau keleri metai Klaipëdos ir Gdynës miestai bendradarbiauja kultûros baruose. Abu jie ásikûræ prie Baltijos jûros, abiejø panaði praeitis ir dabartis. Klaipëdos kamerinis orkestras jau 2002 m. buvo pakviestas dalyvauti Gdynëje vykusiame sakralinës muzikos festivalyje. Matyt, mûsø kolektyvas lenkams patiko, todël ðiemet jie vël panoro iðgirsti klaipëdieèiø atliekamà muzikà.

VII Gdynës sakralinës muzikos festivalá organizavo ðio miesto savivaldybë, kultûros namai ir Fryderyko Chopino lenkø Baltijos filharmonija. Festivalio garbës nariai buvo Gdansko arkivyskupas metropolitas dr. Tadeuszas Gocùowskis ir Gdynës miesto prezidentas dr. Wojciechas Szczurekas. Klaipëdieèiø koncertas rugsëjo 4 d. vyko ásikûrusioje ant kalvos Pranciðkonø baþnyèioje, kurios du bokðtai, sutemus apðviesti, matyti ið tolo ir dienà, ir naktá. Taèiau baþnyèios architektûra ið esmës skiriasi nuo Klaipëdos Marijos Taikos Karalienës baþnyèios erdvinio plano. Èia plokðèia baþnyèios konstrukcija leidþia daugeliui tikinèiøjø ið arti stebëti pamaldas, taèiau atlikëjams, ypaè orkestrui, sudaro kai kuriø keblumø. Maþai vietos tarp altoriaus ir klauptø, todël nelieka reikiamo nuotolio, bûtino atlikëjams nors per kelis metrus atsitolinti nuo klausytojø. Todël dirigentui R. Ðervenikui teko papraðyti á koncertà susirinkusios publikos palikti pirmàsias suolø eiles, o jam paèiam ir solistei A. Krikðèiûnaitei ásisprausti á tarpà tarp suolø. Aiðku, atlikëjams tai teikë ðiokiø tokiø keblumø, bet jø atliekamø kûriniø meninei kokybei nepakenkë. Tiesa, programa buvo ðiek tiek pakeista: vietoj Klaipëdoje skambëjusio S. Barberio Gdynës publika iðgirdo Luigi Boccherini „Nakties muzikos Madride” III ir IV dalis. Ðis kûrinys buvo pasaulietinio gyvenimo elementas greta kraðtinëse programos dalyse skambëjusiø sakralinës muzikos veikalø. Publikà ið karto patraukë tvirtas ir sutelktas dirigento R. Ðerveniko mostas, jo didþiulis dëmesys tiek atskiroms kiekvieno kûrinio frazëms ir dinaminiams niuansams, tiek iðgaunant pagrindiná visumos áspûdá bei perteikiant konkreèios muzikinës epochos stiliø. Jau repeticijose buvo galima stebëti labai profesionalø ðio dirigento darbà su kameriniu orkestru, matyti, ko jis nori ið aðtuoniolikos orkestro nariø ir kaip tà siekiamà efektà bando lengviausiu bûdu ágyvendinti. Todël jauèiamas dirigento, visoje Lietuvos atlikëjø bendruomenëje turinèio didþiulá autoritetà, ir Klaipëdos orkestrantø labai glaudus ryðys, kuris ir lemia tarpusavio susiklausymà, ansambliðkà ávairiø styginiø grupiø polilogà ir bendro meninio tikslo siekimà. Dirigento judesiai nëra teatraliðki, bet tikslûs ir suprantami kiekvienam muzikui. Tai pastebëjo ir lenkø publika, audringais aplodismentais pagerbdama R. Ðervenikà, Klaipëdos kameriná orkestrà ir dainininkæ A. Krikðèiûnaitæ, savo dainavimu padariusià klausytojams didþiulá áspûdá. Pasiklausyti koncerto atëjo ir kai kurie Gdynës

Muzikos barai /14

valdþios atstovai, muzikiniø laikraðèiø ir radijo darbuotojai. Ádomu, kad koncertà komentavo profesionalus muzikos þinovas Konradas Mielnikas, kuris gana iðsamiai apibûdino tiek atlikëjus ið Klaipëdos, tiek ir kiekvienà atliekamà kûriná. Nors jo komentarai nebuvo trumpi, taèiau jie neatsibodo klausytojams, kurie kartu turëjo galimybæ ne tik pasidþiaugti pasaulinio garso kompozitoriø muzika, bet ir gauti apie jà muzikologinës informacijos. Stebino tik tai, kad koncerto komentatorius kalbëjo ne stovëdamas prie atlikëjø ant baþnyèios grindinio, kaip pas mus daþnai áprasta, bet ið tribûnos, kur kunigø lûpomis skamba Dievo þodis. Tai pakylëjo komentatoriø á aukðtesná lygmená ir suteikë jo þodþiams daugiau svarumo, reikðmingumo. Neáprasta ir tai, kad klaipëdieèiø klausësi nemaþai kunigø, kurie koncertà laisvai fotografavo ir filmavo, o tai rodo jø didelá domëjimàsi baþnyèioje vykstanèiais muzikos renginiais. Ið Gdynës klaipëdieèius iðlydëjo ðilti klausytojø plojimai, ðypsenos ir áspûdingos gëliø puokðtës. Pakiliai nusiteikæs kolektyvas jau gráþdamas á Klaipëdà planavo tolesnius savo darbus.

Kitas koncertas ávyko rugsëjo 19 d. Klaipëdos universiteto Koncertø salëje.

Já surengti pastûmëjo á Lietuvà ið Amerikos keliems vasaros mënesiams atvykusi buvusi Klaipëdos operos teatro solistë Nida Grigalavièiûtë, ðiuo metu gyvenanti Èikagoje. Jos kelias á scenà nebuvo áprastinis. Bûsimoji dainininkë, baigusi mokslus tuometinës Lietuvos konservatorijos Klaipëdos fakultete (1990), ketino dirbti muzikos mokytoja. Taèiau negavusi darbo uostamiesèio mokyklose ji iðbandë jëgas Klaipëdos muzikinio teatro scenoje, kur suvaidino ne vienà klaipëdieèiams ásimintinà vaidmená. Jai ne kartà teko dainuoti Klaipëdos kompozitoriø kûrinius, koncertuoti Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Ðveicarijoje. Ji netgi tapo tarptautinio Stanisùawo Moniuszkos vokalistø konkurso laureate (1998). Apsigyvenus JAV (2002), dainininkës karjera nutrûko. Tapti kokio nors amerikieèiø teatro soliste ar net choro artiste – beveik neágyvendinama svajonë. Taèiau N. Grigalavièiûtë ásisuko á tautieèiø muzikinio gyvenimo sûkurá. Per kelerius metus ji apie deðimt kartø dalyvavo baþnytinës muzikos renginiuose, ne kartà dainavo Ðvè. Mergelës Marijos Gimimo parapijos maldos namuose, vaidino Oskaro ir Adinos vaidmenis Èikagos lietuviø operos scenoje pastatytose operose – Giuseppe’s Verdi „Kaukiø baliuje” ir Gaetano Donizetti „Meilës eliksyre”. Ðiuo metu solistë ruoðia Santucos partijà Pietro Mascagni operoje „Kaimo garbë”. Sveèiuodamasi Lietuvoje, N. Grigalavièiûtë pasinaudojo visomis jai suteiktomis galimybëmis iðeiti á koncertinæ scenà. Ji dainavo magistro þiedø áteikimo ceremonijoje Klaipëdos pilies menëje, „Muzikinio rugpjûèio” renginiuose, o atsisveikindama su tëviðke surengë koncertà kartu su Klaipëdos kameriniu orkestru. Ðiame koncerte vyravo italiðkos ir ispaniðkos muzikos dvasia. Jame skambëjo Tommaso Albinoni Simfonija, op.7 Nr. 5, Gioachino Rossini Simfonija D-dur bei Sonata G-dur ir L. Boccherini „Madrido nakties muzika”. Orkestras grojo sklandþiai, darniai ir su ákvëpimu. Ypaè jo meistriðkumas iðryðkëjo G. Rossini Sonatoje styginiams, kur galëjo pasireikðti atskiros atlikëjø grupës.

Smuikininkai ðiuo kûriniu pademonstravo savo profesiná meistriðkumà greitu tempu iðgaudami vientisà garsø lydiná, violonèelininkai ir kontrabosininkas – individualø techniná pajëgumà, o visi kartu iðryðkino trijø daliø ciklo visumà.

Reikia pripaþinti, kad ypaè gerai skamba orkestro atliekami baroko ir ankstyvojo klasicizmo autoriø kûriniai. R. Ðervenikas sumaniai iðgauna dinaminius kontrastus, melodijø ir jø puoðmenø lengvumà, homofoninës faktûros skaidrumà, muzikos ekspresyvumà ir lyriðkumà.

N. Grigalavièiûtë atliko Oskaro dainà ið G. Verdi operos „Kaukiø balius”, G. Rossini dainà „Puota” ið vokalinio ciklo „Muzikiniai vakarai”, Giacomo Puccini Lauretos arijà ið operos „Dþanis Skikis” ir Miguelio Sandovalio dainà „Be tavo meilës”. Pirmoji daina skambëjo dar tik ieðkant akustiniø salës ypatumø, ir, matyt, dël to kai kurie forte atliekami garsai buvo forsuojami, o kiti kûriniai, ypaè Lauretos arija, á scenà vël gràþino buvusià Klaipëdos teatro primadonà, subtiliai niuansuojanèià, aukðtame registre iðryðkinanèià savo balso groþá, lengvai atliekanèià koloratûrines vingrybes. Reikia tik apgailestauti, kad Klaipëdos teatras neteko ðios puikios solistës, o ji savo ruoþtu JAV irgi neturi sau lygiavertës scenos.

Abu kamerinio orkestro koncertus Klaipëdoje komentavo muzikologë Daiva Kðanienë, kurios taiklus þodis padëjo klausytojams ádëmiai klausytis atliekamø kûriniø.

Klaipëdos kamerinio orkestro planuose jau numatyti nauji renginiai. Spalá orkestras koncertuos su austrø dirigentu, „Mariø klavyruose” atliks naujausià kompozitoriaus Jono Pauliko kûriná, artëjant mirusiøjø pagerbimo dienai, muzikos garsais prisimins iðëjusius á amþinybæ. Orkestras turi ir daug kitø

KAS NUSPALVINA SIELÀ: AKAÐA SKAMBINA SARODU Retas kuris muzikas europietis ryþtasi priimti kitos kultûros metamà iððûká, ypaè jei tai – tûkstantmetë indø klasikinës muzikos tradicija. Vienas ið nedaugelio – sarodo atlikëjas rygietis Sergejus Ancupovas. Sergejus Lietuvoje daþnas sveèias, koncertuojantis solo, o kai kada – su vilnieèiu sitaro virtuozu Anatolijumi Lomonosovu, tad indø klasikinës muzikos mëgëjams jau neblogai paþástamas. Ðio atlikëjo koncertu spalio 16 d.

Vilniaus kongresø rûmai pradëjo kameriniø koncertø sezonà.

Sarodu Sergejus skambina daugiau kaip dvideðimt metø. Mokësi pas Amjatà Ali Khanà, vienà þymiausiø sarodo virtuozø Indijoje ir visame pasaulyje. Mokytojas Sergejui neseniai suteikë ir antràjá, dvasiná, vardà – Akaða. Ði sanskrito sàvoka turi keletà reikðmiø: tai eteris, erdvë, visata.

Kiti du koncerte drauge su sarodu skambëjæ indø instrumentai – porinis bûgnelis tabla (ja grojo Rytis Kamièaitis) ir tampûra, burdonà grieþianti ilgakaklë liutnia (Liudmila Þurkova). Solo instrumentas, tabla ir tampûra paprastai ir sudaro Ðiaurës Indijos klasikinës muzikos ansamblá.

Sarodas – vienas populiariausiø hindusthânî instrumentø. Tai palyginti jaunas, taèiau savitas dailaus, vaiskaus, þërinèio tembro skambinamasis chordofonas. Jis kilo ið trumpakaklës kriauðës pavidalo afganø liutnios – rebabo. Klajokliðkà instrumento kilmæ liudija ir odos dengtë, iðtempta virð vientiso tuðèiavidurio skambaus medþio rezonatoriaus. Instrumento pavadinimas – persiðkos kilmës (farsi kalba sarûd – daina, giesmë, himnas). Ðiuolaikinis sarodas turi septynias pagrindines ir net penkiolika rezonansiniø stygø. Ðios kiekvienàkart suderinamos pagal skambësianèios ragos garsaeilá. Groti sarodu nëra paprasta – stygos prie metalinio postygio prispaudþiamos specialiai auginamais ypatingos formos nagais (pirmieji mëginimai groti ðiuo keistu instrumentu bûna skausmingi). Stygos prispaudimo bûdas ir sukuria skambø bei skaidrø, ðiek tiek metaliná sarodo skambesá. Instrumento postygis be padalø, todël juo nesunku atlikti indø muzikai bûdingus glissando.

Jau pirmoji koncerte skambë-

Akaða skambina sarodu

jusi kompozicija „Râga Kirvani” atskleidë bûdingus Akaðos virtuoziðko muzikavimo bruoþus – lengvumà, laisvumà, nesuvarþytà fantazijà. Ði raga neturi grieþtø atlikimo taisykliø, todël puikiai tinka atlikëjo meistriðkumui atsiskleisti, instrumentinës muzikos charakteriui iðryðkinti. „Kirvani” melodija remiasi garsaeiliu, primenanèiu harmoniná minorà (c-d-esf-g-as-h-c), todël pasiþymi bûdingu „rytietiðku” koloritu. Beje, tai viena mëgstamiausiø Akaðos ragø.

Beveik 30 minuèiø trukusià kompozicijà sudarë visos „privalomosios” dalys – laisvo ritmo monologas âlâp, ritminga improvizacija jod, melodinga tema gat ir ugningas greito tempo finalas jhâlâ. Tiesa, temos eksponavimo dalis gat buvo sukomponuota kiek netradiciðkai – jà sudarë ne dvi, bet trys padalos, kurias iðryðkino saviti ritmo ciklai – talos.

Antroji koncerte skambëjo lengvoji dâdrâ stiliaus kompozicija „Sindhi Bhairavî”, viena ið moteriðkosios raginës „Bhairavî” atmainø.

Tai viena populiariausiø Ðiaurës Indijos klasikinës muzikos ragø.

Nors muzikologiniuose traktatuose ði kompozicija minima jau XVII a., taèiau dabartinis jos pavidalas nusistovëjo tik XVIII a. viduryje.

Tradicinëje ðilko tapyboje ji vaizduojama kaip pamaldi ir atsidavusi Bhairavos þmona, maþoje ðventyklëlëje garbinanti Ðivos lingamà ir grojanti þalvario lëkðteliø pora. „Bhairavî” – ryto raga, taèiau kon-

certuose grojama bet kuriuo paros metu; ji perteikia ramybæ, rimtá ir ðvelnø liûdesá. Fryginio atspalvio garsaeilis (c-des-es-f-g-as-b-c) puikiai tinka ðioms emocijoms atskleisti.

Treèiasis kûrinys – nedidelë pjesë tablai solo, pagrásta vienu populiariausiø Ðiaurës Indijos muzikos ritmo ciklø – 16 daliø struktûra tîntâl. Grodamas ðià pjesæ R. Kamièaitis atskleidë tablos artikuliacijos ir tembro niuansus, pademonstravo instrumento technikos galimybes. Profesionalaus muziko patirtá turinèiam R. Kamièaièiui painokos indiðko ritmo struktûros, regis, nesukëlë didesniø keblumø. Prie subtiliai muzikuojanèiøjø grupelës prisidëjo ir fleitininkas Andrius Radziukynas. Ðákart jau melodiniai instrumentai tapo pritariamaisiais, unisonu atlikdami per visà kûriná besikartojanèià melodijos struktûrà lahari ir akompanuodami tabla grojanèiam solistui. Kiek netikëtai suskambo klasikinës europietiðkos fleitos ir indiðko sarodo unisonas, kûræs þaismingà ir grakðtø tembrø junginá.

Koncerto pabaigoje skambëjo vakaro raga „Yaman”, kurià atliko jungtinis penkiø muzikantø ansamblis: indø instrumentininkams talkino Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistai – fleitininkas A. Radziukynas ir smuikininkas Zbignevas Levickis. Vëlyvos, islamiðkos kilmës raga „Yaman” priklauso Kalyan ragø grupei. Ji pirmàkart minima XVI a. pabaigos

muzikologiniuose traktatuose. Tradicinëje indø ðilko tapyboje ji vaizduojama kaip baltais drabuþiais ir perlø vëriniu pasidabinæs valdovas, stovás prie prabangaus sosto.

Tai viena pirmøjø ragø, kurios mokosi pradedantieji studijuoti hindusthânî muzikà. Manoma, kad „Yaman” studijos grindþia pamatus daugelio kitø ragø supratimui.

Simboliðka, kad bûtent ði raga buvo pasirinkta bendram projektui su pirmuosius þingsnius á Ðiaurës Indijos klasikinës muzikos pasaulá þengianèiais Andriumi ir Zbignevu.

Ragai „Yaman” bûdingas savitas lydinio atspalvio skambëjimas (aukðtinamas IV dermës laipsnis) kuria taikià ir ramià nuotaikà. Dar vienas ðios ragos savitumas – aukðtyneigë melodinë slingtis âroha nesutampa su þemyneige avâroha (aukðtyneigëje I ir V laipsniai praleidþiami: h-d-e-fis-a-h).

Indiðkø ir europietiðkø instrumentø derinimas viename ansamblyje – ne naujiena. Bemaþ prieð pusæ amþiaus tai jau mëgino daryti sitaro virtuozas Ravi Shankaras ir smuikininkas Yehudi Menuhinas. Vëliau indø muzikà su roko ir dþiazo stilistika siejo gitaristai George’as Harrisonas bei Johnas McLaughlinas. Ðákart klasikinë orkestro fleita atrodë sunkokai pasiduodanti tokio pobûdþio sintezei – fiksuoto aukðèio garsai ir sidabrinis fleitos tembras skambëjo pernelyg europietiðkai. Kur kas geriau sekësi smuikininkui – smuiko glissando bent ið dalies pavyko imituoti indiðkàjà artikuliacijà ir garsø jungimo bûdus.

Dþiugu, kad indø klasikinë muzika, jau bene pusðimtá metø skambanti prestiþinëse Europos bei Amerikos scenose, ir Lietuvoje pagaliau iðaugo ið pogrindinës kultûros renginio marðkinëliø, suskambëjo ne tik uþdaruose jogø pobûviuose, dþiazo klubuose ar privaèiuose vakarëliuose, bet ir prestiþinëje sostinës koncertø salëje. Belieka tikëtis klasikinës Rytø muzikos festivalio, kurio galimybë mûsø koncertiniame gyvenime ligðiol tebëra neiðnaudota.

Eirimas VELIÈKA

Muzikos barai /15

Premjera

“Þydë”, arba “Kardinolo duktë” Daugybë klausimø ir vienareikðmis ávertinimas po „Þydës” premjeros Audronë ÞIGAITYTË-NEKROÐIENË

L

Bet kodël spektaklyje akcentuojama prieðstata be vietos ir laiko èia ir ten?

Kodël pasirinktas geto, genocido ávaizdis?..

Kodël mes prieðpastatomi jums?

Kodël kerðtas mums?

Tik mums?

Juk þudymas: ir mûsø, ir jûsø... (dabar?.. èia?.. vakar?.. ðiandien?..)

Tai, kas neaiðku protu, gali bûti paaiðkinta jausmais... Tik jausmais?

Kodël 1835–1893 m. vien tik Paryþiuje parodyti 550 „Þydës” spektakliai?

Kodël iki Antrojo pasaulinio karo „Þydë” buvo iðversta á daugybæ kalbø? Buvo statoma visoje Europoje ir JAV – ir po to deðimtmeèiais trukusi tyla.

Kodël net kelios melomanø kartos neþino veikalo, iðskirtiniais komplimentais ávertinto dramaturgijos meistrø Wagnerio ir Mahlerio?

Kodël bûtent Prancûzijoje demokratiðkas poþiûris á þydus atvërë galimybes Nuo pirmøjø operos taktø uþsimezgæs vidinis Kardinolo (Vladimiras Prudnikovas) ir Rachelës (Joana Gedmintaitë) kontaktas kûrë nebyliàjà dramos dalá

Muzikos barai /16

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

ietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras iðleido pirmàjà ðio sezono premjerà – XIX a. kompozitoriaus Jacques’o Fromentalio Halévy operà „Þydë”. Operos prancûzø kalba premjeriniai spektakliai ávyko spalio 15 ir 16 dienomis. Itin retai pastaraisiais deðimtmeèiais pasaulyje statomas veikalas Vilniaus operoje sulaukë vienareikðmio pasisekimo. Bet...

ne tik bûsimajam kompozitoriui Halévy, bet ir daugeliui kitø to meto þydø kompozitoriø – ar galëtume ásivaizduoti muzikos istorijà be jø?! G. Meyerbeeris, F. Mendelsohnas-Bartholdy, J. Offenbachas, G. Bizet... Pasaulyje vadinamos operos Nr.1 „Karmen” autorius. Beje, Bizet vëliau tapo Halévy þentu... O ir vëliau – visø þydø muzikø, veikusiø iðtisas muzikos raidos epochas, në nesuskaièiuosi.

Bet kodël dabar – mûsø dienomis!

– genialusis þydas vagneristas Danielis Barenboimas savo tëvynëje skelbiamas nepageidaujamu vien uþ tai, kad padirigavo meilës simbolá – „Tristano ir Izoldos” áþangà Izraelyje! Bet juk be Wagnerio nebûtø ir kito genialaus þydo – Mahlerio!

Ir kodël 1927, 1934 ir 1940 metais Lietuvoje ávyko net trys premjeros? Ir Lietuva yra, ko gero, ilgiausiai „Þydæ” rodþiusi Europos valstybë – iki 1941 m. opera suvaidinta 73 kartus.

Praðmatnumu garsëjantis spektaklis – visame pasaulyje iki ðiol statytas tik taip! – ðiandien Lietuvos scenà iðvydo asketiðkai juodai baltas, kinematografinis, sklidinas nemeluotø jausmø, atskleistø geriausiais psichologinës muzikinës dramos metodais.

Bet kodël visoje serijoje pastarøjø „juodai baltø” spektakliø (kas tai – duoklë teatro madai?) vienintelis ðis prabilo sodria nesumeluotø jausmø kalba?

Ir tuomet pamirðti, kad dainininkai tëra tik dainininkai (áprastai besididþiuojantys visø pirma savo graþiaisiais balsais), o ne aktoriai, valdantys ir tavàjà (ne tik savo!) sielà.

Ir pamirðti, kad opera taigi pastatyta prancûzø kalba, kurios në vienas ne tik scenoje, bet ir salëje sëdinèiø nedrástø pavadinti gimtàja ar bent suprantama (ir vis dëlto kodël – na kodël gi tiek ðimtmeèiø operos primygtinai buvo statomos gimtàja kalba, o dabar mes tai vienareikðmiðkai atmetam?!).

Ir kodël prieð penkerius metus, pasak paties reþisieriaus Günterio Kremerio, jo „karèiai ironiðka” „Þydës” versija nebuvo suprasta nei Vienoje, nei ðiais metais perkelta á Niujorko „Metropolitan Opera” scenà su tomis paèiomis dekoracijomis ir kostiumais? Nors abu pastatymai turëjæ didelá pasisekimà, taèiau amerikieèiø þiûrovai nesupratæ spektaklio ironijos, bûtent todël Vilniaus scenai reþisierius nusprendë kurti originalià spektaklio versijà ir pirmà kartà savo karjeroje ryþosi pats kurti dekoracijas. Kostiumø dailininkë – reþisieriaus tautietë Isabel Ines Glathar.

Gerai, kad pats reþisierius kûrë scenografijà. Gerai ir tai, kad kartu su muzikinio pastatymo vadovu Jonu Aleksa trumpino (visame pasaulyje áprastos „Þydës” kupiûros) operà, penkiø veiksmø penkiø valandø veikalà paversdamas dviejø daliø trijø valandø trukmës spektakliu. Ir su nuostaba turiu pripaþinti, kad net pirmosios dvi valandos në kiek neprailgo, nors ir buvo sujungti trys pirmieji (pagal originalià kompozitoriaus versijà) veiksmai.

J. Aleksa, regis, jau seniai laukë taip savàjà prigimtá atitinkanèio muzikinës dramos veikalo (tik kodël taip ilgai – juk ne nuo ko nors kito, o nuo jo paties jau ne vienerius metus priklauso LNOBT repertuaras?!). Garsusis mûsø brukneristas jautriai vedë subtiliausiø orkestro spalvø

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Ðá kartà juodai-baltas spektaklis „suskambëjo” átikinamai gaiviai

sklidinà (prancûziðkasis koloritas!) muzikos tëkmæ, kurioje þmogaus balso groþis organiðkai jungësi su þodþio (net ir nesuprasto!) intonacijomis, o tyla (pauzës) siekë kraujà stingdanèià átampà labiau nei iðplëtotos kulminacijos. Nors ir pastarøjø dramaturgijos logika ne tik natûraliai siekë kiekvieno klausytojo atokiausià sielos kertelæ (tà liudijo ir neslûgstanti, o tolydþio auganti átampa salëje), bet ir vertë tiesiog fiziðkai tapatintis su scenos jausmø drama – meilë, kerðtas, apgaulë... nuojauta ir neapykanta.

Naujajame „Þydës” pastatyme neregëtai atsiskleidë mûsø jaunieji. Pagrindinæ Rachelës partijà abiejose premjerose dainavo, reþisieriaus manymu, idealiai ðá personaþà atitinkanti Joana Gedmintaitë.

Prigimtinis balso groþis ir jaunatviðkas maksimalizmas perteikiant Rachelës jausmus negalëjo palikti abejingø. Bet stebëdama taip dosniai ið spektaklio á spektaklá eksploatuojamà ágimtø savybiø arsenalà, su nerimu laukiu rytdienos – Joanai dar bûtina mokytis! Kad viskas, kas ágimta, bûtø racionaliai pritaikoma, ir mes, iðtikimi jos gerbëjai jau ðiandien, dþiaugtumës ja ne vienà ir ne du deðimtmeèius.

Ir scenos iðvaizda, ir balsu bei vaidyba gerokai ûgtelëjo Edmundas Seilius, nepalikæs dvejoniø vienareikðmiam ávertinimui – viena sudëtingiausiø tenoro partijø jam pakluso!

Nors daugiau kaip deðimt metø teatre dainuojanti Regina Ðilinskaitë man vis dar jauna ir þavi – princesës vaidmuo ir jai natûraliai tiko. Baltas drabuþis ryðkino jos liaunas linijas, o subtilios (prancûziðkos – ne italiðkos!) koloratûros perteikë ne tiek balso lengvumà, kiek dramatizmà.

Vladimiro Prudnikovo vaidmuo privertë jaudintis nuo pirmosios mezzo voce (prislopintu balsu) atliktos arijos.

Seniai jau negirdëjau tiek boso balse su-

brandinto ðvelnumo ir kanèios. Didþiulis aktoriaus talentas (matyt, subtiliai reþisieriaus pastebëtas) nuo pirmøjø þvilgsniø á Rachelæ kûrë partitûroje menkai fiksuotà nuojautos dramà.

Ir Eleazaras. Vienintelis personaþas, kurá paþinome per dviejø dainininkø supratimà ir pajautas. Pirmojoje premjeroje tai buvo Thomas Morris, þydø tenoras ið Prancûzijos. Ir tuo viskas pasakyta – jis ne vaidino. Jis buvo! Sukreèiantis kerðto planais, gyvybës mainais, meile ir neapykanta.

Antrosios premjeros Eleazaras – rusas Viktoras Aleðkovas. Bûtent rusiðkos prigimties jausmø atvirumas jam leido dar stipriau (ko gero!) veikti klausytojà.

Nors... abu jie buvo tokie skirtingi, kad baugu prieðpastatyti ar lyginti. Abu vakarus Eleazaro vaidmuo atitiko visas apie ðá personaþà susikaupusias legendas. Su sielvartinga aliuzija á lietuviðkos operos kûrimà (mûsø atlikëjams atimama teisë inspiruoti ir aktyviai dalyvauti kuriant ryðkias partijas!) galima prisiminti ir vaidmens kûrimui lemiamà átakà turëjusá Halévy laikø dramatiná tenorà Adolphe Nourrit. Eleazaro vaidmuo buvo skirtas bosui ir tik kategoriðkas garsaus dainininko protestas lëmë jam paèiam ðià partijà.

Maþa to – bûtent jo praðymu gimë garsioji Eleazaro arija – vienintelë vieta visoje operoje, kur prasiskverbia giliai ðirdyje slepiamas þmogiðkas jautrumas. n P. S. „Religijø yra daug, bet þmonija tik viena”, – teigë talmudistas bei hebrajø poetas Elle Halévy, kompozitoriaus tëvas. „Meilë ir þmogiðkumas negali triumfuoti aklos neapykantos ir fanatizmo pritvinkusiame pasaulyje. Tai pragaiðtinga visiems. Tai bûtø pragaiðtinga ir mums. Ðiandienos kontekste Halévy opera ir primena, ir perspëja...” (Irena Veisaitë).

Muzikos barai /17

Premjera Justa ADOMONYTË

“R

J. F. Halevy ”Þydës” sëkmë Eleazaras (Viktoras Aleðkovas) ir Leopoldas (Edmundas Seilius)

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

achil, tave dangus man pasiuntë paguodai, tu dþiaugsmo vien teikei ið pat maþens dienø” – ið besisukanèios plokðtelës sklinda Kipro Petrausko balsas, áraðytas 30 – aisiais praëjusio amþiaus metais. Ðiame neþinia kur nuþengusiø technologijø amþiuje – lyg stebuklas tos trys tëvø pirktos ir klausytos, 1969 metais „Melodijos” iðleistos þymiojo dainininko archyviniø ádainavimø plokðtelës – o ið daugelio jose áraðytø kûriniø, tuomet, vaikystëje, labiausiai ástrigusi ði Eleazaro arija. Vëliau tà paèià arijà girdëjome atlie-

kant Virgilijø Noreikà, Stasá Barà... Gal „Þydë” daugeliui mûsø operos melomanø taip ir bûtø likusi vienos arijos opera, jei ne naujasis jos pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Derëtø priminti, kad Lietuvoje ði opera buvo pastatyta 1927 metais ir dar pora kartø atnaujinta (1934 ir 1940 m.), o dainavo visas Valstybës teatro „þvaigþdynas”: jau minëtas K. Petrauskas, A. Kutkus - Kutkauskas, V. Grigaitienë, M. Rakauskaitë, A. Galaunienë, J. Dvarionaitë, A. Kuèingis ir kiti, dirigavo J. Gruodis, M. Bukða ir L. Hofmekleris, reþisavo P. Oleka. Toks ilgas „Þydës” gyvavimas Valstybës teatre rodo, kad publika mëgo ðá þinomiausià prancûzø kompozitoriaus, kilusio ið garsios þydø giminës, Jacqueso Fromentalio Halévy, kûriná. Kompozitorius, baigæs Paryþiaus konservatorijà, gavæs Romos pre-

Muzikos barai /18

mijà, ten studijavæs, o vëliau tobulinæsis Vienoje, nuo 1830 metø dirbo Paryþiaus teatre „Grand Opera”, kuriame 1835 metø vasario 23 dienà ir ávyko „Þydës” premjera. Libretà paraðë prancûzø dramaturgas A. E. Scribe, nors pats kompozitorius bei jo brolis daug kà keitë. Pagal visus to meto didþiosios operos reikalavimus sukurta penkiø veiksmø opera, kupina jaudinanèiø melodijø, dramatiðkø scenø, iðkilmingø chorø, baleto scenø, apeigø ir ceremonijø (beje, per premjerà „Grand opera” trukusi net penkias valandas), suþavëjo Paryþiaus publikà ir gan greitai pasklido po pasaulio scenas. Ja þavëjosi Rossini, Lisztas, Wagneris, Mahleris. „Þydë” neiðnyko ið teatrø repertuarø iki II – ojo pasaulinio karo; o po jo ir dabar tai – itin retai statoma opera. Ðio pastatymo reþisierius Günter Kre-

mer jau trisdeðimt metø reþisuoja operas daugelyje pasaulio operos teatrø bei festivaliø. „Þydæ” jau yra statæs Vienos valstybës operoje ir Niujorko „Metropolitan Opera” teatre, taèiau Vilniaus scenai kûrë originalià versijà, atsiþvelgdamas, jo þodþiais, á istorines paraleles (Vilnius – antroji Jeruzalë, holokaustas, þydø – vokieèiø – lietuviø santykiai ir pan.) bei ðiø dienø realijas (rasizmo, fundamentalizmo, fanatizmo plitimas). Pirmà kartà jis pats ëmësi ir dekoracijø.

Pirmieji trys spektakliai (spalio 15, 16 ir 23 dienomis) griûte uþgriuvo áspûdþiø, jausmø, nuostabos, netikëtumø lavina.

Visus tris vakarus publika, uþvaldyta scenoje vykstanèio stebuklo, regis, iðgyveno mistiðkà katarsá. Kieno tai nuopelnas – Halévy kerinèios muzikos? Atlikëjø meistriðkumo? Statytojø iðradingumo, nuovokos, kruopðtumo? Ar tai ir yra ta operos magijos jëga – tikroji menø sintezë, kurià teoriðkai þinom esant, bet, Dievas regi, retai surandam. ( Ið per porà paskutiniø metø statytø operø panaðø poveiká darë tik uþpraeità sezonà statyta G. Puccinio „Turandot”). „Þydëje” reþisierius, puikiai jausdamas prancûzø didþiosios operos muzikà, jos ypatumus ir dramaturgijà meistriðkai sujungë su ðiuolaikinio teatro raiðka, kino elementais. Scenos vyksmas sustyguotas iki paskutinio ðtricho, kiekviena detalë turi savo prasmæ. Ið visø, esanèiø scenoje, pareikalauta charakteriø atskleidimo maksimumo. Ðalia subtiliø psichologiniø niuansø – dekoracijø funkcionalumas ir bendro scenos vaizdo bei kiekvienos mizanscenos stilingas groþis.

Halévy valia operoje nëra meilës dueto santykiø uþuomazgos, taip áprastos klasikinëse operose (Violeta susipaþásta su Alfredu, Dþilda – su Hercogu, Èio – èio – san – su Pinkertonu, Romeo – Dþuljeta, Senta – Olandu ir t.t.). Èia tik Eleazaras pristatomas kardinolui de Bronji, visø kitø santykiai grindþiami jø vystymusi ir

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

atomazga, þiûrovas nuo pat pradþiø tarsi „ákrenta” á patá dramos sûkurá, kuriame kiekviena scena – lyg maþa kulminacija.

Solistai, choras, orkestras, susilydæ á vienà kûnà, tomis virðûnëmis „keliauja” iki tragiðko finalo.

Pasigërëtina visø solistø dainavimo (o partijos ðioje operoje labai sudëtingos) ir aktorinës raiðkos darna, viena nuo kita èia neatskiriama.

Joanos Gedmintaitës Rachelë pavergia ir iðore, ir vidumi. Besiblaðkanti tarp tëvo ir mylimojo, iðgyvenanti visà jausmø skalæ: mylinti, neapkenèianti ir atleidþianti. Ágimtos solistës balso savybës, jaunystë ir groþis nepalieka abejingø, jos Rachelë spinduliuoja ðiluma ir ðvelnumu.

Jos mylimàjá princà Leopoldà dainavæs Edmundas Seilius ir anksèiau imponavo sparèiai tobulëjanèiu vokalu, o ðiuo vaidmeniu pasirodë jau kaip subrendæs solistas. Nors princo Leopoldo partijos diapazonas netikëtai laviruoja tarp I veiksmo serenados aukðtos tesitûros ir vëlesniø veiksmø þemesniø, dramatiniø gaidø, solistas puikiai áveikë sunkumus. Prancûziðko kolorito pojûèio ir J. Gedmintaitë, ir E. Seilius yra nemaþai ragavæ atlikdami Dþuljetos ir Romeo vaidmenis Ch. Gounod operoje „Romeo ir Dþuljeta” Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Èia, „Þydëje”, visi Rachelës ir Leopoldo duetai, o ypaè II veiksmo scena jaudino iki sielos gelmiø.

Princesæ Eudoksijà laikyèiau vienu áspûdingiausiø Reginos Ðilinskaitës vaidmenø, kuriame susilydþiusi vokalinë ir aktorinë branda. Jos herojë - visà jausmø dramà iðgyvenanti moteris: mylinti, iðduota, sukrësta, maldaujanti. Moteriðkas þavesys, grakðtumas, plastika, virtuoziðkai iðdainuotos koloratûros, lengvai

valdomas balsas - viskas neatskiriamai susipynæ á vientisà herojës paveikslà.

Dramatiðko, tragiðko likimo kardinolo de Bronji paveikslà kuria Vladimiras Prudnikovas ( jau vien vizualiai jo raudonas kardinolo rûbas traukia aká juodai baltame kitø herojø pasaulyje), visa, kas lydi ðá þmogø – neþinia, skausmas, sielvartas, viltis – atsispindi solisto balse.

Ir pagaliau – Eleazaras, centrinë operos figûra. Jei kitø operos herojø charakteriai, elgesio motyvai - kaip ant delno, ðis personaþas – savotiðka máslë. Sunku suvokti ko daugiau jo màstyme, jausmuose ir poelgiuose – meilës ar kerðto, pykèio ar gailesèio, þiaurumo ar fanatizmo? Kartu tai be galo sudëtinga vokalinë partija, vainikuojama garsiàja, jau minëta arija „Rachel, quand du Seigneur”. Premjeriniuose spektakliuose matëme du visiðkai skirtingus Eleazarus. Pirmàjá vakarà sveèias ið Prancûzijos Thomas Morris nors ir be dideliø vokaliniø atradimø, bet átaigiai ir áspûdingai atliko ðá vaidmená. Visai kitoká Eleazarà kûrë rusø tenoras Viktoras Aleðkovas.

Jis degte degë vidine ekspresija, atviru jausmu, o begaline balso spalvø gama perteikiama jo herojaus neiðmatuojama kanèia ir sielvartas tiesiog smigo á kiekvieno ðirdá. Tai tikrai ryðkus ir nepamirðtamas V. Aleðkovo vaidmuo.

Kelis maþesEleazaro namuose ðvenèiamos þydø Velykos

nius vaidmenis nepriekaiðtingai atliko Arûnas Malikënas (Rudþieras) ir Deividas Staponkus (Albertas ir karininkas).

Seniai þinom apie maestro Jono Aleksos aistrà prancûzø muzikai. Ðios didþiulës partitûros atlikimas (nors opera ir kupiûruota) – kietas rieðutëlis, taèiau maestro rankos vedamiems, regis, nëra jokiø kliûèiø. Puikus vokalo ir orkestro santykis, fantastiðkos piano vietos, raiðkûs tembrai, melodiniø linijø iðbaigtumas, dinamikos kontrastai. Orkestras atsiskleidë tiesiog maksimaliai. Ypaè jaudinanèiai suskambëjo Gedulingas marðas prieð V – àjá veiksmà, dramaturgine prasme jame slypëjo didesnë emocinë kulminacija nei pats operos finalas.

Nors jau ápratom prie ávairiom prasmëm iðaugusio choro meistriðkumo, taèiau kiekvienà kartà tiek ðvari intonacija, tiek artistiðkumas nusipelno pagyrimø.

Choras – masiniø scenø ðerdis, kurios ásiminë vokaliniu lengvumu bei vizualiniu paslankumu, juolab, kad masiniø scenø poveikio statytojai siekia itin taupiomis priemonëmis. Be kitø, tai vienas didþiausiø ir kostiumø dailininkës nuopelnø: kostiumai daro áspûdá ne kiekvienas atskirai, jie „gyvena”, „kalba” ir „veikia” derëdami vienas prie kito, papildydami vienas kità ar net kovodami tarpusavyje (pvz. Rachelë – Eudoksija).

Apskritai, ðio spektaklio iðskirtinis bruoþas – stilingumas, darna, èia nerasi manieringumo ar dirbtino patoso. Áspûdis, iðliekàs ilgam. Aiðku, tai nuopelnas ir sëkmë visø, dirbusiø ðiam spektakliui.

Gaila, kad premjerose neiðvydome kitø solistø, parengusiø vaidmenis ðioje operoje, juk maestro J. Aleksa spaudos konferencijoje minëjo, kad jie pasiruoðæ darbui.

Taigi, naujà sezonà Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradëjo ryðkia kulminacija. Bûtø gerai, kad ji nenuslûgtø. n

Muzikos barai /19

Festivaliai IX “Paþaislio muzikos festivalio” atgarsiai

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Nenuilstantis „Paþaislio muzikos” festivalio direktorius nuolatos ieðko naujø erdviø muzikai skambëti

Muzikos barai /20

gramà, atskleidë kaunieèiams dar nepaþástamà savo veiklos puslapá; liaudies muzikos atgarsiø girdëjome tarptautinio Baltijos akordeonininkø kvinteto „Excelsior” (Rusija, Latvija, Lietuva) ir ansamblio ið Vilniaus „Lietuvos Jeruzalë” surengtuose koncertuose. Autentiðkos senosios muzikos mëgëjø dëmesiui buvo pateikti dviejø ansambliø – „Al Quantarah” ið Sicilijos ir „Trecanum” ið Prancûzijos – pasirodymai. Ðiø metø naujove tapo tarpfestivalinis projektas (su Pernu (Estija), Davido Oistracho festivaliu) – Kauno styginiø kvarteto ir suomiø pianisto Antii Siiralos koncertai. Estijos kultûros ministro sveikinimo þodis lankstinuke liudija, kad „Paþaislio festivalá” pripaþásta ir kaimyninës ðalys. Daug prasmingø ir graþiø akimirkø padovanojo susitikimai su kameriniais ansambliais, lietuviðkais ir sveèiø. Tauriai emocingai kaunieèiams muzikavo airiø

intriga tapo trijø tenoriukø ið Armënijos – Alberto Sarojano, Vahano Harutuniano ir Armano Nikoliano – koncertas. Kulminacijos vaidmená atliko Mindaugo karûnavimo dienai skirtas spektaklis ir Europos Sàjungos jaunimo orkestro koncertas, o prabangiai pabaigai nepaprastai tiko publikà suintrigavæs dainuojanèios ðeimos (Irena Milkevièiûtë, Asmik Grigorian, Gehamas Grigorianas) muzikavimas. To vakaro programà sudaræ graþiausiø italø operø arijos ir duetai puikiai uþbaigë koncertiná vasaros sezonà.

Bûta ir kitø, ne maþiau svarbiø festivalio akcentø. Ryðkiausi koncertai buvo skirti gausiø muzikos kolektyvø pasirodymams – Airijos kamerinio ir Europos Sàjungos jaunimo orkestrams. Neeiliniu kultûros ávykiu dràsiai galima pavadinti Airijos kamerinio orkestro, dirigento Nicholaso McGegano (Didþioji Britanija) ir pianisto

Nuo ðiol Þemaitkiemyje koncertai vyks nuolatos

Finghino Collinso (Airija) koncertà.

Muzikantai atliko ávairiø epochø kûrinius: W. A. Mozarto Koncertà fortepijonui ir orkestrui A-dur, E. Elgaro Introdukcijà ir Allegro, B. Bartóko Divertismentà styginiams ir J. Kinsellos „Dedikacijà Klarensui”. Manyèiau, kaunieèiams dar neteko girdëti taip subtiliai rafinuotai atliekamo W. A. Mozarto koncerto. Jaunas pianistas já pagrojo lengvai, tarsi þaisdamas, bet preciziðkai parinkæs tempus ir ðtrichus. Ypaè stebino garso kokybë – në vienos neparuoðtos, neiðklausytos gaidos. Kitas ástabus atlikimo bruoþas buvo nepaprastai darnus solisto ir orkestrantø ryðys, kai pianisto paskambintà mintá toliau plëtojo partneriai stygininkai.

Vertinant koncertà, nejuèiomis kilo noras palyginti su panaðiø lietuviðkø kolektyvø atlikimu. Grieþusiø airiø

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Jau devintàjá kartà „Paþaislio muzikos festivalis” kvietë ávairaus amþiaus, iðprusimo, meninio skonio ir estetiniø poreikiø klausytojus á patraukliausias Kauno ir pakaunës koncertø sales. Beje, viena prioritetiniø festivalio idëjø, pasak jo koordinatoriaus Justino Krëpðtos, yra muzikinës erdvës iðplëtimas, pritaikant koncertams naujas, dar neiðbandytas vietas. Kita vertus, klausytojams buvo siûloma pailsëti nuo áprastos Filharmonijos salës, pabûti gamtoje. Tokiomis naujomis erdvëmis ðià vasarà tapo Zypliø dvaras prie Lukðiø miestelio Ðakiø rajone, Birðtono ðv. Antano Paduvieèio baþnyèia, Jurbarko kraðto muziejaus parodø ir koncertø salë, Skaruliø ðv.

Onos baþnyèia. Ádomiausius, ryðkiausius ðios muzikos ðventës momentus jau galima vertinti tarsi ið nuotolio. Festivalis buvo sëkmingas. Tai liudija jo rengëjai, muzikai specialistai ir visi tie þmonës, kuriems jis buvo sumanytas, – festivalio publika. Beje, kasmet ðis bûrys pleèiasi, átraukiama vis daugiau klausytojø; ðiømeèiuose koncertuose daþnai buvo girdëti ir uþsienio kalbø nuotrupø.

Manyèiau, festivalio sëkmë labiausiai priklauso nuo programos: jà sudarant bûtina atsiþvelgti

á kiekvieno (!) klausytojo muzikines simpatijas. Ðiø metø programa siûlë turiningai leisti vasaros vakarus ne tik muzikos gurmanams, bet ir pramoginës bei liaudies muzikos mëgëjams. Nerûpestingai pasidþiaugti gaiviu birþelio vakaru ir puikiai atliktais bliuzais galëjo Petro Tadaro vadovaujamo kaunieèiø „Old cellar big-band” bei solistø Linos Jurevièiûtës, Vytauto Grubliausko, Rièardo Kukulskio ir Egidijaus Sipavièiaus publika; valiûkiðkos improvizacijos kartu su nepriekaiðtingu profesionalumu stebino „International Brass”, variniø puèiamøjø kvinteto ið Vokietijos, Olandijos, Lietuvos ir Didþiosios Britanijos, klausytojus; ðmaikðèiai saloniðkas þinomø klasikiniø kûriniø perskaitymas ir pastangos atpalaiduoti klausytojus sudomino klausantis austrø „Trio impossibile”.

Obojininkas Juozas Rimas parodë tautiniø dainø ir interliudijø pro-

moterø styginiø kvartetas „Callino”; graþaus ávairiø kartø muzikavimo, abipusës pagarbos ir supratimo pavyzdá regëjome klausydamiesi Vilniaus valstybinio styginiø kvarteto, pianistës Indrës Petrauskaitës ir Zigmo Þuko atliekamo F. Schuberto „Foreliø” kvinteto; muzikalumu, jëga ir rafinuotumu þavëjo pirmàkart Kaune koncertavæ smuikininkë Lina Uinskytë ir pianistas Daumantas Kirilauskas.

Apibûdindamas festivalio rengimà kaip kûrybos aktà, J. Krëpðta sakë: „Festivalis turi turëti pradþià, intrigà, kulminacijà ir pabaigà”. Ryðkiausi ðiømetës muzikos ðventës akcentai sutapo bûtent su ðiais iðvardytaisiais momentais. Puikia pradþia ir kartu

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Festivalio meno vadovo Petro Bingelio rûpestis – skambanti muzika

Brangus sveèias ið Vokietijos – Davidas Geringas

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

meistriðkumas geriausiø Lietuvos kameriniø ansambliø nepranoko, bet sveèiø pagarba atliekamam kûriniui ir savo klausytojams yra sektinas pavyzdys! Disciplina ir susiklausymas – tai yra ðio orkestro stiprybë. Stilinga koncertinë orkestrantø ið Airijos apranga, pasitempimas, pagarbi poza pertraukose tarp kûriniø, malonios ðypsenos – nemenki dalykai kuriant bendrà vakaro nuotaikà. Neretai to pasigendame net tituluoèiausiø Lietuvos orkestrantø manierose. „Man nepaprastai malonu pasveikinti jus, ðá vakarà susirinkusius á istoriná koncertà”, – ðiais þodþiais prasidëjo Europos Sàjungos jaunimo orkestro ákûrëjos Joy Bryer kreipimasis á Lietuvos klausytojus, iðspausdintas programoje. Ið tiesø ðis koncertas

buvo istorinis ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir paèiam orkestrui, nes ðiemet jame groja jaunuoliai ne ið áprastø penkiolikos, o jau ið visø dvideðimt penkiø ðaliø!

Nepriekaiðtinga muzikinë reputacija dràsiai leidþia ðá orkestrà lyginti su stipriausiais pasaulio suaugusiøjø orkestrais. Klausantis rugpjûèio 10 d. koncerto kûriniø – V. Barkausko „Konzertstück für Orchester” Nr. 2 ir A. Brucknerio Simfonijos Nr. 5, – daþnai nesitikëdavo, kad groja paaugliai ir jaunuoliai. Muzikuota stipriai ir tikroviðkai. Orkestrà valdë JAV gyvenantis estø dirigentas Paavo Järvi. Jis imponavo tiksliais, iðkalbingais mostais, þaismingumu, geranoriðkumu.

Kita vertus, suvaldyti toká didþiulá bûrá jaunø þmoniø, nukreipti juos á meniná tikslà, priversti paklusti jo diktuojamai kûriniø interpretacijai gali tik labai dinamiðkas ir stiprus maestro. P. Järvi turi ryðkiø pedagogo gabumø, nemaþai laiko skiria keliems pasaulio jaunimo orkestrams, – matyt, ði patirtis lëmë ir sëkmingà jo bendradarbiavimà su Europos Sàjungos jaunimo orkestru. V. Barkausko kûrinys skambëjo, kaip ðiam autoriui áprasta, virtuoziðkai, dramatiðkai, turëjo aiðkià koncepcijà. Ádomu paþymëti, kad koncertuodami Baltijos ðalyse muzikai grojo konkreèios ðalies kompozitoriaus kûriná. Atlikdami be galo sudëtingà A. Brucknerio simfonijà, jaunieji turëjo sutelkti visas jëgas.

Jiems pavyko „iðdainuoti” ilgo kvëpavimo melodines linijas, susidoroti su ámantriais ritmais (kartais vienu metu buvo derinami keli), uþbaigti visas dinamines bangas, paþymëti prasminius kiekvienos dalies akcentus ir pergalingai po grandiozinës

fugos pabaigti daugiau nei valandà trunkantá kûriná.

Vienas ið „Paþaislio festivalio” uþdaviniø, pasak J. Krëpðtos, – naujø atlikëjø paieðkos ir reklama. Maskvos Gnesinø specialiosios muzikos mokyklos devintokà Rostislavà Ðarajevská (muðamieji, Rusija) Lietuvos klausytojai paþásta nuo 2003 m., kai jis tapo vienu ryðkiausiø XII jaunøjø atlikëjø festivalio atradimø. Ðià vasarà kartu su Kauno kameriniu orkestru jis pagrojo tris didelius kûrinius smuikui su orkestru (ðiuo atveju pritaikytus ksilomarimbai su orkestru): A. Vivaldi koncertà „Vasara” ið „Metø laikø”, C. Saint-Saënso Introdukcijà ir Rondo capriccioso, P. Sarasate’s „Èigoniðkas melodijas”. Nors grojimo styginiais ir muðamaisiais technikos skiriasi, Rostislavas nelengvino solo partijos, o tiesiog grojo viskà, kas uþraðyta.

Berniuko muzikalumas ir technika, frazës pajauta ir gebëjimas susitelkti, nepaprastas atlikimo entuziazmas pakerëjo kartu grojusius suaugusiuosius ir klausytojus. Dirigentas Vytautas Lukoèius tikino, kad su ðiuo natûraliai muzikuojanèiu jaunuoliu groti labai lengva, nes nesunku nujausti tolesnæ muzikinæ mintá. „Jis turi kibirkðtëlæ”, – taip apibûdino R. Ðarajevskio grojimà orkestrui vadovavæs vyresnysis kolega. Be kûriniø marimbai, kaunieèiai iðgirdo ir pjesæ bûgnui „Traukinys”, kurios atlikimà dràsiai galima bûtø laikyti vienu koncerto stebuklø. „Paþaislio festivalio” koordinatoriai su pasitenkinimu teigia, kad ðio vunderkindo grojimu yra susidomëjæ ir kitø ðaliø þinomø festivaliø vadybininkai.

Didþiulio dëmesio sulaukë du Davido Geringo koncertai, kuriø viename þymusis violonèelininkas grojo kaip didelio muzikø ansamblio dalyvis, kitame – kaip solistas. Liepos 17 d. Ðv. Jurgio baþnyèioje skambëjo ðiuolaikinë muzika – S. Gubaidulinos „Saulës giesmë” violonèelei, chorui ir muðamiesiems ir P. Vasko „Plainscapes” smuikui, violonèelei ir chorui (Lietuvoje kûrinys atliktas pirmàsyk).

Violonèele grojo D. Geringas, smuiku – Ingrida Vailionytë, muðamaisiais – Nacionalinio simfoninio orkestro artistai, dainavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), dirigavo Robertas Ðervenikas. Ne visiems latvio P. Vasko kûrinio atlikëjams (jokiu bûdu nekalbu apie maestro ir dirigentà) pavyko susidoroti su premjeriniu jauduliu, o rusës S. Gubaidulinos opusas buvo Kompozitorius Vidmantas Bartulis „aprûpina” festivalá naujausiais kûriniais

pagrotas iðties puikiai. Ekspresyvus violonèelës reèitatyvas, vokaliniø linijø, primenanèiø rusø cerkviná giedojimà, stilistika, spalvingos muðamøjø (retkarèiais zvimbiamøjø) instrumentø partijos kûrë metafiziðkos, laikui nepavaldþios misterijos ávaizdá.

Atrodë, kad skamba kosmoso, visatos, besisukanèios aplink kalbanèios violonèelës balsà, muzika. Pagyrimo þodþiø verti visi ðio liturginio kûrinio atlikëjai.

Kitos dienos koncertas atskleidë kitoká D. Geringà. Klausytojams buvo pasiûlyta dalis programos „Beethoven plius”, kurià violonèelininkas parengë su pianistu ið Didþiosios Britanijos Ianu Fountanu. Nors kartu su jaunuoju pianistu maestro groja neseniai, padarë áspûdá dueto susiklausymas, panaðus muzikinis màstymas ir abipusis dëmesys smulkiausioms frazëms.

Viena ið netiesioginiø festivalio uþduoèiø – ávertinti Lietuvos muzikos atlikëjus tarptautiniame kontekste, ásitikinti jø entuziazmu ir siûlomø projektø profesionalumu bei originalumu. Tokios iðvados nejuèiomis pirðosi klausantis kameriniø ansambliø programø. Viena jø buvo Sonatos ir Roko Zubovø koncertas Zapyðkio ðv.

Jono Krikðtytojo baþnyèioje (ádomu paþymëti, kad visi trys ðià vasarà èia vykæ koncertai buvo ypatingi). Ástabiais muzikiniais atradimais ir puikiu ansambliðkumu jie suþavëjo savo klausytojus. Atlikimo technikos niuansai, rankø judesiai ir kûnø padëtis – viskas derëjo taip preciziðkai, kad rodësi, jog dviem poromis rankø skambina vienas þmogus!

Ypaè stebino C. Debussy simfoninio paveikslo „Pavasaris” interpretavimas.

Nepaprasta garso inteligencija, ðvelnus rafinuotumas atitiko prancûzø kompozitoriaus, kuris skambesiui teikë ypatingà dëmesá, sukurtà muzikiná vaizdà. F. Schuberto Variacijos parodë, kokiø meistriðkumo aukðtumø yra pasiekæs Zubovø „namø muzikavimas”, o kiti du opusai klausytojus nukëlë á XX ir XXI amþius. Specialiai ðiam duetui 2004 m. pavasará sukurtas L. Narvilaitës kûrinys „Labirintas”, atrodo, atitinka atlikëjø meninæ pasaulëjautà ir temperamentà.

Pagrástas tematikos pasirinkimo racionalumu bei plëtojimo, iðraiðkos priemoniø ekspresija, ðis opusas klausimà, ar yra, ar gali bûti iðëjimas, paliko „neatsakytà”. Skambant I. Stravinskio baleto „Ðventasis pavasaris” muzikai, stebino gaivaliðka melodikos jëga, grandiozinës ekspresyvios kulminacijos, neátikëtina kas keli taktai besikeièianèiø ritmø ávairovë,

Muzikos barai /21

Festivaliai o labiausiai – orkestrinio skambesio áspûdis. Fortepijoninis Zubovø duetas, regis, vienintelis Lietuvoje iðdrásæs áveikti ðià sudëtingà partitûrà, árodë savo techninæ ir muzikinæ brandà. Neskubi Sonatos ir Roko atlikimo ir bendravimo su publika maniera, susiklausymas, elegancija ir natûralumas – ðtai bruoþai, suþavëjæ koncerto klausytojus.

Kitas koncertas, kukliai pasislëpæs tarp dviejø pasaulinio garso operos dainininkø (Alberto Mizrahi ið JAV bei I. Milkevièiûtës ir G. Grigoriano ðeimos) pasirodymø, buvo ypaè vaisingas: iðgirdome net keturiø lietuviø kompozitoriø kûriniø pirmàjá atlikimà. Beje, tà paskutinio vasaros ðeðtadienio vakarà ávyko ir naujo netradicinës sudëties – soprano (Sabina Martinaitytë), obojaus (Robertas Beinaris), fortepijono (Audronë Eitmanavièiûtë) – ansamblio premjera. Kà tik gimusio kolektyvo gyvybingumà árodë specialiai jam skirti kûriniai – V. Striaupaitës-Beinarienës „Nubudimas” ið ciklo „Minèiø tvirtovë” (þ. V. Maèernio) ir Z. Bruþaitës „Sonnet III – Alla luna” (þ. G. Leopardi). Dþiugu, kad garsios Kauno menininkës ir jaunas obojininkas surado vieni kitus, kad sutapo jø muzikos ir muzikavimo supratimas, iðryðkëjo bendri meniniai siekiai, kad jaunojo pûtiko muzikalumas, pajauta, atsidavimas nepaprastai artimi S. Martinaitytës ir A. Eitmanavièiûtës dueto atlikimo manierai. Kitø dviejø autoriø premjeriniai kûriniai buvo skirti sopranui ir fortepijonui – D. Kairaitytës „Tik raudonas vynas” (þ. D. Kairaitytës) ir G. Kuprevièiaus trys dainos ið vokalinio ciklo „Dainos sau” (þ. H. Radausko).

Beje, viena originaliø festivalio rengëjø idëjø, anot J. Krëpðtos, kaip tik ir yra panaudoti „puikià kûrybinæ Lietuvos kompozitoriø laboratorijà.

Mûsø kompozitoriai turi galimybæ sukurti kûriná ir tuoj pat já pristatyti publikai bei ávertinti jo poveiká”.

Kita vertus, nuolat eksperimentuoti turi ir patys festivalio organizatoriai kurdami naujas, patrauklias programas ir ágyvendindami jas vis kitose graþiose gamtos vietovëse. Dar vienas eksperimentø kupinas darbas – rëmimo paieðkos. Rëmëjø pastangomis jau remontuojama senoji Zapyðkio baþnyèia, viena puikiausiø kamerinës muzikos erdviø. Pagaliau ne be festivalio reklamos Paþaislio vienuolynas kasdien sulaukdavo turistø ekskursijø. Ðiemet jau iðleista jubiliejinë 50 Lt moneta, skirta Paþaislio vienuolyno ansambliui. n Eugenija ÞAKIENË

Muzikos barai /22

Tytuvënø vasaros festivalis: naujos erdvës paieðkos ir atradimai

Praeità vasarà, birþelio 6–rugsëjo 4 d., XVII a. architektûros ðedevre Tytuvënø (Kelmës r.) vienuolyno ansamblyje ávyko pirmasis Tytuvënø vasaros festivalis. Tai renginys, kuris spëjo ásitvirtinti ið pirmo karto ir ateityje turëtø tapti Ðiauliø regiono muzikinio gyvenimo epicentru, siejanèiu ádomiausias koncertines regiono erdves, sukvieèianèiu ádomiø atlikëjø, panaudojanèiu visas áprastas ir naujas muzikinës raiðkos formas.

Festivalá organizuoja Ðiauliø filharmonija. Per tris vasaros mënesius surengti septyni koncertai.

Festivalyje rado vietà profesionalûs Ðiauliø miesto atlikëjai – Ðiauliø kamerinis orkestras (meno vadovas Borisas Traubas), Ðiauliø puèiamøjø orkestras (dirigentas Virginijus Stonkus), kankliø trio (vadovë Regina Vaiðnorienë), valstybinis kamerinis choras „Polifonija” (meno vadovas ir vyr. dirigentas Sigitas Vaièiulionis). Dalyvauti festivalyje buvo pakviesti ir plaèiau þinomi atlikëjai: dirigentas Georgas Maisas (Vokietija), M. K. Èiurlionio kvartetas, dainininkë Judita Leitaitë, vargonininkas Bernardas Vasiliauskas. Specialià poetinæ ir muzikinæ kompozicijà, skirtà kunigo, poeto ir meno kolekcininko Rièardo Mikutavièiaus atminimui (kunigas trylika metø dirbo Tytuvënø baþnyèioje), parengë aktorë Virginija Kochanskytë ir klasikinës gitaros atlikëjas Saulius S. Lipèius.

Festivalio atlikëjus, koncertø kieká ir repertuarà lëmë biudþetas. Sudëjus Kultûros ministerijos ir Ðiauliø apskrities finansinæ paramà, festivaliui teko tik aðtuoni tûkstanèiai litø.

Ketvirtas pagal skaitytojø skaièiø ðalies dienraðtis „Ðiauliø kraðtas” festivalio programà apibendrino vienu sakiniu: „Uþ maþus pinigus – didelë kultûra”. Taèiau pinigø stygius lëmë ir kitus dalykus – festivalio programa buvo minimizuota.

Pirmiausia atsisakyta Ðiauliø dramos teatro pastatymo, specialiai pritaikyto Tytuvënø vienuolyno erdvei. Nepakviesta keleto uþsienio kolektyvø. Dël to paties – kuklaus

biudþeto – visi koncertai vyko dienà (nereikia apðvietimo). Galiausiai „taupumo programà” padëjo ágyvendinti pati vienuolyno aplinka.

Vienuolynas, koks pastatytas XVII a., toks iki ðiø dienø ir tebëra, taigi

reþisierius ðiuo atveju bûtø sumanæs geriau.

Nedidelë vienuolyno baþnyèia, gausiai dekoruota vëlyvojo baroko stiliumi, taip pat linkusi sudaryti retus spalvø derinius. Ðviesa,

Tytuvënø baþnyèioje giedojo Ðiauliø kamerinis choras „Polifonija”

iðlikusios visos unikalios erdvinës ir akustinës ypatybës.

Sàlygiðkai vienuolynà galima suskirstyti á tris koncertines erdves: arkadinæ galerijà, uþdarà vidiná kiemelá ir baþnyèià. Arkadinëje galerijoje vyko festivalio pradþios koncertas, kuriame dalyvavo Ðiauliø kamerinis orkestras ir choras „Polifonija” (dirigentas G. Maisas).

Paaiðkëjo, kad ramiu oru didesnës apimties koncertas visiðkai organiðkai susilieja su teritorija ir pripildo jà grynos, gyvos, niekaip technika neapdorotos muzikos. Tai retas ir neatkartojamas áspûdis.

Klasikinë gitara taip pat be jokio technikos prisilietimo skambëjo maþame vidiniame kiemelyje – tarp beveik keturiø ðimtø metø senumo mûriniø pastatø, ant akmeninio grindinio. Skambëjimas – unikalus.

Klausytis subtilaus ir lyriðko gitaros garso vienu tarpu trukdë tik didelë mëlyna musë, kaþkokiu reikalu áskridusi ir kaþko ánirtingai ieðkojusi tarp beveik 200 klausytojø (daugiau ðioje erdvëje netelpa). Jos zvimbimas buvo aiðkiai girdëti ir disonavo su muzika.

Beje, ðiame koncerte atsiskleidë ir dar vienas neapdorotos erdvës unikalumas – savaiminis apðvietimas. Aktorë V. Kochanskytë, skaièiusi poezijà, vilkëjo ðviesià suknià, Saulius S. Lipèius – juodas kaip varno sparnas. Buvo antra valanda dienos. Saulë lygiai per pusæ dalijo maþà uþdarà erdvæ ir medinæ pakylà – scenà. Ðviesiojoje dalyje, uþsimetusi didelá balto tiulio ðalá, stovëjo aktorë, tamsiojoje sëdëjo gitaristas. Vargu ar subtiliausias

natûraliai krisdama pro baþnyèios vitraþus, ávairiomis spalvomis apiberia atlikëjus ir þaidþia jø drabuþiø klostëse, lyg atliktø atskirà, jai vienai teþinomà Dangaus sukurtà programà.

Baþnyèia unikali dar ir tuo, kad joje yra vieni seniausiø Lietuvoje vargonø. 1975 m. Bernardas Vasiliauskas juos restauravo (simboliðkai jam buvo patikëtas festivalio

Bernardas Vasiliauskas „prakalbino” Tytuvënø vargonus

pabaigos koncertas). Jei oras labai vëjuotas ar lietingas, koncertai perkeliami á baþnyèià.

Erdvë muzikai labai svarbu.

Naujø erdviø paieðkos Ðiauliø filharmonijai atneðë sëkmæ. Tai pripaþino tiek renginio dalyviai, tiek spauda, tiek klausytojai, á Tytuvënus atvykdavæ ne tik ið paties miestelio, aplinkiniø gyvenvieèiø, Kelmës, Ðiauliø, bet ir ið Kauno, Vilniaus, Klaipëdos. Sulaukta ne vienos uþsienio turistø grupës.

Nijolë SAIMININKIENË

Visà vasarà Birþuose

Ðiemet Birþuose net dviejø mënesiø erdvëje ir laike – nuo liepos 10-osios iki rugsëjo 18-osios – nusidriekë septintasis Ðiaurës Lietuvos muzikos festivalis „Birþai-2004”. Jau septintasis!

Anot Birþø rajono mero Regimanto Ramono, ðis festivalis, startavæs dar 1998 metais, „ir toliau iðlieka vienas ið charakteringiausiø regioniniø festivaliø Lietuvoje, dþiuginantis ne tik meno þinovus, bet kartu neðàs ðilumà ir á paprastø Ðiaurës Lietuvos gyventojø ðirdis”.

O tie gyventojai kasmet á festivalio koncertus atvyksta ið Panevëþio ir Pasvalio, Kupiðkio ir Rokiðkio. Kà jau kalbëti apie Birþus ir jo apylinkes.

Tad iðties festivalis yra jau iðskirtinis Lietuvos regioninës kultûros reiðkinys. Po áspûdingo debiuto (pirmajame, pavyzdþiui, dalyvavo Lietuvos nacionalinis simfoninis ir Lietuvos kamerinis orkestrai bei Kauno valstybinis choras su savo meno vadovais ir vyriausiaisiais dirigentais J. Domarku, S. Sondeckiu, P. Bingeliu, áþymûs solistai – P. Geniuðas, V. Prudnikovas ir kt.) festivalio organizatoriai kasmet sugeba pakviesti þymiausius Lietuvos muzikinius kolektyvus ir solistus. Todël puikia „kasdienybe” tapo Lietuvos ir Ðv. Kristoforo kameriniø orkestrø, Valstybinio Èiurlionio kvarteto, Nacionalinës premijos laureatø P. Geniuðo, P. Vyðniausko ir daugelio kitø puikiø mûsiðkiø muzikø pasirodymai.

Nuo 2000 m. festivalis tapo tarptautiniu. Já yra parëmusios Prancûzijos, Vokietijos, Italijos ambasados, nuolat koncertuoja ðiø ðaliø, taip pat Latvijos, Estijos atlikëjai.

O svarbiausia – dar niekada neteko matyti pustuðèiø saliø.

Festivalio koncertø centras – Birþø pilis, kur muzikos ðventës metu

Birþø kraðto muziejus „Sela” visada pakvieèia á parodas. Taèiau taip pat svetingai menininkus pasitinka ir Birþø evangelikø reformatø bei ðv.

Jono Krikðtytojo baþnyèiø skliautai.

Uþ visa tai dalyviai ir klausytojai dëkoja nuolatiniams festivalio ren-

kûrinius. Juos klausytojams pristatë puikus naujausios muzikos þinovas kompozitorius M. Urbaitis.

Festivalyje vël dalyvavo simfoninis, ðá kartà – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas G. Rinkevièius).

Diriguojamas tarptautinio konkurso nugalëtojo Modesto Pitrëno, orkestras kartu su solistu smuikininku Z. Levicki atliko populiarios klasikinës muzikos kûrinius.

Perpildytoje Ðv. Jono Krikðtytojo baþnyèioje áspûdingai pasirodë Nacionalinës premijos laureatas P. Vyðniauskas ir vargonininkas B. Vasiliauskas. Baroko kompozitoriø M. A. Charpentier, T. Albinoni, A. Vivaldi kûriniai, S. Karg-Elerto „Por-

Ið kairës: dainininkë V. Pigagaitë, pianistë V. Daugirdienë ir fortepijonø duetas Sonata ir Rokas Zubovai po koncerto Birþuose

gëjams – Birþø rajono savivaldybei, Birþø V. Jakubëno muzikos mokyklai (direktorei R. Zuozienei), Nacionalinei filharmonijai ir nuolatiniams rëmëjams – Birþø kraðto laikraðèiui „Birþieèiø þodis” (vyr. red. J. Bagdonienë), vieðbuèiui „Tyla” (direktorius A. Vaitaitis), UAB „BALZA” (direktorius D. Balèiauskas).

Jø entuziazmas, iðtikimybë ir meilë – trys Ðiaurës Lietuvos muzikos festivalio tæstinumo garantai.

Kuo gi iðsiskyrë septintasis „Birþai-2004”?

Atsirado dar vienas rëmëjas – AB bankas „NORD/LB Lietuva”.

Tad gal ir dël to ðis festivalis buvo didþiausias – net 10 koncertø vietoj anksèiau buvusiø 6–7.

Pirmà kartà festivalio programoje buvo ðiuolaikinës muzikos koncertas. Birþuose gimusi, dabar vilnietë M. K. Èiurlionio pianistø konkurso laureatë Þivilë Karkauskaitë skambino O. Messiaeno, G. Ligeti, M. Nymano, J. Adamso, M. Urbaièio

Po koncerto Birþø pilyje dainininkai Julija Stupnianek ir Deividas Staponkus ir pianistë Rûta Mikelaitytë

tretai” vargonams – G. F. Händelis, W. A. Mozartas, C. M. Weberis – ir pagaliau ðiuo metu kultinio A. Piazzollos „Ave Maria” sukëlë ne tik baþnyèioje ámanomas audringiausias ovacijas, bet ir, klausytojø nuomone, tapo vienu puikiausiø festivalio koncertø.

Birþø pilyje daugiausia klausytojø sutraukë ðaunusis Rygos saksofonø kvartetas, kurio programoje ir vël dominavo A. Piazzollos liûdnieji ir keistieji tango bei milongos.

Kiekvienas savaip þavus ir bent kiek netikëtas buvo ir kiti koncertai.

Pavyzdþiui, „dvigubas trio” Birþø pilyje: trio „Grazioso” (dainininkë A. Liutkutë, fleitininkë V. Zabrodaitë ir pianistë V. Rindzevièiûtë) ir „Pianistø trio” (V. Rindzevièiûtë, K. Trio „Grazioso” ir Pianistø trio su muzikos mokyklos direktore R. Zuoziene (treèia ið kairës) bei festivalio organizatore R. Petronyte bei N. Daugirdiene

Rygos saksofonø kvartetas su festivalio organizatore R. Petronyte

Grybauskas, G. Gabnytë).

Arba koncertas „þavingos Wolfgango muzikinës iðdaigos”, kuriame J. Stupnianek, D. Staponkus ir R. Mikelaitytë ne vienà klausytojà galbût pirmà kartà supaþindino su Mozarto operø muzika.

Mielà áspûdá paliko romantinës muzikos koncertas, kuriame dalyvavo dainininkë V. Pigagaitë, pianistai V. Daugirdienë, S. Zubovienë ir R. Zubovas. Pastarasis komentavo programos kûrinius.

Savà klausytojà surado Nacionalinës premijos laureatas P. Geniuðas, visà koncerto programà paskyræs F. Schuberto muzikai. Nuskambëjo monumentalioji Sonata Bdur (1828) ir vëlyvøjø miniatiûrø vërinys.

O festivalá nuotaikingai uþbaigë kitas Nacionalinës premijos laureatas – Èiurlionio kvartetas ir dainininkai A. Krikðèiûnaitë bei D. Puiðys, paþëræ spalvingà muzikos paletæ nuo L. van Beethoveno Devintojo kvarteto (op. 59 Nr.3) iki F. Leháro opereèiø arijø.

Ir kà gi? Kaþkas yra pasakæs: ðventës baigiasi, ir vëjas iðneðioja popiergalius… Bet tai – apie dirbtines, primestas, valdiðkas ðventes.

O apie ðià jos siela Ðiaurës Lietuvos muzikos festivalio direktorë Ramutë Petronytë pasakë: „Muzikos garsai iðtirpsta erdvëje, ir lieka prisiminimas, áspûdis ir þinojimas, kad ðios akimirkos nepasikartos.

Linkime jums to, kas muzikos ðventëje yra brangiausia, – klausytojo ir atlikëjo dialogo, pasiekianèio slapèiausias sielos kerteles, nepamirðtamø iðgyvenimø ir paþinimo dþiaugsmo”.

R. Petronytës linkëjimai iðsipildë su kaupu. Perþiemosime. Ir vël sulauksime paþinimo dþiaugsmo Birþuose.

Viktoras GERULAITIS

Muzikos barai /23

Festivaliai

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

XV „BANCHETTO MUSICALE” FINIÐAS EURORADIJO ETERYJE

Festivalio orkestro koncertas Nacionalinës filharmonijos salëje Algirdo RAKAUSKO nuotr.

m. Taip pat þinoma, kad vëliau tabulatûra ilgus metus buvo laikoma veikiausiai Karaliauèiaus universitete.

Pastaruosius deðimtmeèius rankraðtis saugomas Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje. Ádomi ir ðio unikalaus rankraðèio atsiradimo Lietuvoje istorija. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje grupë Lietuvos kalbotyros mokslininkø buvusios Prûsijos nusiaubtoje teritorijoje ieðkodama lietuvybës pëdsakø, Lochðteto pilies griuvësiuose aptiko dalá paslëptø knygø ið Karaliauèiaus universiteto bibliotekos ir tarp jø ðá unikalø rankraðtá, taip iðgelbëdami já nuo praþûties. Nuo tos dienos prabëgo nemaþai laiko, kol rankraðtis buvo iððifruotas ir pagaliau suskambo muzikos garsais. Jau anksèiau, prieð gerà deðimtmetá, ðá rankraðtá tyrinëjo ir keletà kûriniø iððifravo prof. Jûratë Trilupaitienë, didþiàjà dalá kûriniø specialiai festivaliui iððifravo violonèelininkas Darius Stabinskas. Rankraðtyje randame ávairiø þanrø kûriniø, tai – choralai, motetai, ávairûs to laikotarpio ðokiai, improvizacinio charakterio preambulës, kanconos ir fugos. Pagal faktûros kilmæ dalis kûriniø galëjo bûti

Spalio 17 d. vakarà Vilniaus ðv.

Kazimiero baþnyèioje klausëmës baigiamojo festivalio koncerto, kuris buvo transliuojamas ir Euroradijo eteriui. Ðá koncertà galëjo klausytis dar 16 Europos ðaliø radijo klausytojai. Simboliðka ir prasminga, kad bûtent jëzuitø statytoje pirmojoje Vilniaus barokinëje baþnyèioje skambëjo „Braunsbergo vargonø tabulatûra”, nes bûtent Braunsberge veikusi jëzuitø kolegija priklausë Lietuvos jëzuitø provincijai ir, suprantama, palaikë labai glaudþius ryðius su Vilniaus akademija. Tabulatûrà sudaro XVI–XVII a. sandûros tiek þinomø – Orlando di Lasso, Hans Leo Hasslerio, Orazio Vecchi, tiek ir visai neþinomø, anoniminiø autoriø kûriniai. Uþraðyti jie vadinamàja naujàja vokiðka notacija, naudota net iki XVIII a., kai garso aukðtis buvo þymimas raidëmis. Manoma, jog ðá rinkiná suraðë tuometinës Prûsijos Braunsbergo jëzuitø kolegijos studentas Jacobus Apffelis apie 1630

Muzikos barai /24

Festivalio siela – senosios muzikos entuziastas Darius Stabinskas, violonèelininkas ir festivalio meno vadovas

skirti klaviðiniam instrumentui, dalis chorui ar instrumentiniam ansambliui. Nors kûriniø muzikinë kalba atskirais aspektais artimesnë renesansui, taèiau ekspresyvi audinio vertikalë, ritmo dinamika atspindi stilistiná to laikotarpio lûþá, perëjimà ið renesanso á barokà. Kartu rankraðtis yra gyvas atspindys ávairiø to meto Europos ðaliø muzikiniø madø, tendencijø, tradicijø, savo ruoþtu parodanèiø tuometinës Lietuvos ir Lenkijos kultûriná kontekstà.

Baigiamajame koncerte buvo suburtas gausus tarptautinis muzikø kolektyvas. Iðgirdome ir vienà ryðkiausiø ðiømeèio festivalio þvaigþdþiø prof. Edoardo Belotti, kuris prieð keletà dienø Lietuvos muzikos akademijoje taip pat vedë vargonø literatûros ir improvizacijos meistriðkumo kursus, apëmusius basso continuo teorijà ir praktikà nuo XVI a. iki Bacho. D. Stabinsko vadovaujamame tarptautiniame senosios muzikos ansamblyje grojo atlikëjai ið visø trijø Baltijos ðaliø, Vokietijos ir Italijos.

Koncerto programoje tabulatûra buvo suskirstyta á keturis blokus, kiekviename ið jø iðlaikant prasmingà ávairovæ tarp vargonø ir ansamblio, vokalo ar choro. Pirmajame bloke, be anonimø, skambëjo ir þinomø to meto autoriø Petrus de Drusino ir Hans Leo Hasslerio kûriniai. Visiðkai átikino sumanymas á antràjá blokà átraukti ir vokalinius kûrinius, kuriø tabulatûroje nebuvo. Du Lodovico Viadana ir du Adriano Banchieri motetus su instrumentiniu ansambliu puikiai atliko Edita Bagdonaitë, sugebëjusi áveikti ir dideles akustines erdves. Klausydamasis didþiøjø Ðv.

Kazimiero baþnyèios vargonø darsyk ásitikinau jø puikumu, ypaè kai prie jø sëda toks meistras kaip Edoardo Belotti, – nepriekaiðtingai tiksli artikuliacija ir ekspresyvi vertikalë puikiai derëjo. Taèiau patys vargonai ðalia ganëtinai autentiðko iðilginiø

fleitø rypavimo ir poetiðko teorbø brazdenimo kitame baþnyèios gale skambëjo perdëm ðvariai ir steriliai.

Nieko nuostabaus, nes toká sterilø ðiuolaikiniø koncertiniø vargonø skambesá nulemia pilnai temperuotas derinimas, visiðkai kitoks nei anø laikø klaviðiniams instrumentas derinti naudotos ávairios sistemos (kaip antai vadinamoji mediantinë, pitagorietiðkoji ar jau vëlesnës – Kirnbergerio, Werkmeisterio). Kol kas galime tik svajoti, jog autentiðki istoriniai vargonai kada nors atgims ir Vilniuje. Iðties apmaudu, kad kaip reta puikaus tarptautinio ansamblio muzikavimo reikëjo klausytis itin átempus ausis, nes tam trukdë tiek didelë baþnyèios erdvë, tiek áþûlûs, nuolat duris varstantys pilieèiai ir þvygaujantys vaikuèiai. Atiduodant deramà pagarbà istorijai ir jëzuitams tenka konstatuoti, kad Ðv. Kazimiero baþnyèia dël minëtø prieþasèiø nebuvo pati tinkamiausia vieta ðiam koncertui. Akustinæ situacijà gerokai pagerino antrojoje koncerto dalyje prie vargonininko ir instrumentinio ansamblio prisidëjæs Gintauto Venislovo vadovaujamas choras „Brevis”.

Suskambus chorui, iðsyk pajutome, kad „Brevis” – tikrasis ðios akustinës erdvës ðeimininkas. Darnus choristø ansamblis buvo svari parama ir instrumentininkams.

Atmetus nedideles nesëkmes bei nesusipratimus, dþiugu, kad koncertas tapo reikðmingu festivalio organizatoriø ir atlikëjø indëliu prikeliant mûsø muzikinës kultûros paveldà ir pristatant já Europai. Nuveiktas didelis, kruopðtus ir ið esmës sëkmingas darbas, gal tik dalis darbo, nes festivalio organizatorius VðÁ „Baroko kelias Lietuvoje”, bendradarbiaudamas su Instituto dell’Organo Storio Italiano, Braunsbergo tabulatûros rankraðtá ketina publikuoti, tad linkiu, kad ðis ketinimas bûtø ágyvendintas.

Tomas BAKUÈIONIS

XV „BANCHETTO MUSICALE” PRASIDËJO ANTONIO VIVALDI MUZIKA Rugsëjo 23 d. Nacionalinës filharmonijos salëje prasidëjo XV tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale”. Nuo 1989 m. rengiamas festivalis Lietuvos klausytojams ir senosios muzikos brangintojams padovanojo ne vienà ásimintinà koncertà, kuriuose pamatëme ir iðgirdome „gyvas” muzikos áþymybes ir jaunus atlikëjus. Per visus ðiuos metus, nors ir vingiuotame kelyje, festivalis vykdë savo ðvietëjiðkà misijà supaþindindamas klausytojà su dar neatskleistu viduramþiø, renesanso ir baroko muzikos lobynu, su muzika, kuri neskamba „standartiniame” Filharmonijos ar teatro sezone. Daugelá metø festivaliø koncertai vyko ávairiose Vilniaus vietose, pradedant Valdovø rûmø griuvësiais ir baigiant ávairiomis baþnyèiomis. Galbût logiðka, kad iðaugdamas „paauglystæ” jau pernykðtis festivalis Valdovø rûmø „underground” atmosferà iðkeitë á ðiltos ir ðviesios salës komfortà, „ákeldamas kojà” ir á prestiþiðkiausia tituluojamà Filharmonijos salæ.

Jau antri metai, kai festivalio vairà jo sumanytoja ir meno vadovë Jûratë Mikiðkaitë-Vyèienë perleido violonèelininkui Dariui Stabinskui. Ðiømetis festivalis nuo ankstesniøjø skiriasi tuo, kad jo programoje nerandame ðokio, dël to apgailestavo ir pats festivalio vadovas. Anot D. Stabinsko, sceniná veikalà ketinama statyti kitø metø festivalyje.

Kita vertus, 2004 m. „Banchetto musicale” pasiþymi didele stilistine ir kultûrine ávairove: A. Vivaldi, viduramþiø muzika, tikra festivalio naujiena – senoji rusø religinë muzika, renesansas, XVII a. vokieèiø religinë muzika, tad rinktis ið ko turi ávairiø skoniø ir pomëgiø klausytojai.

Jau ne pirmi metai vienu svarbiausiø festivalio dalyviø yra Baltijos ðaliø baroko orkestras, kuriame groja senosios muzikos atlikëjai ið visø trijø Baltijos valstybiø, taip pat Lenkijos, Vokietijos. Bûtent D. Stabinskas ëmësi vadovauti 2001 m. debiutavusiam tarptautiniam kolektyvui.

Rugsëjo 23 d. Filharmonijos salëje festivalio pradþios koncerte ðis orkestras grieþë iðimtinai A. Vivaldi muzikà – girdëjome instrumentinius koncertus ir kantatas. Koncerto pradþioje skambëjusià „La Folia” þymëjo puikus teatralizuotas akcentas – orkestro áþengimas á scenà,

lygiai taip pat su bisui skambanèia „La Folia” orkestras iðþygiavo ið scenos baigdamas koncertà. Taèiau teatralizacija buvo tik papildantis akcentas, nors ir labai reikalingas atliekant baroko muzikà. Puikiai nuskambëjo „La Folia” tutti epizodai, nors soliniuose epizoduose pristigo intonacinës ir tembrinës vienovës. Gal ðià aplinkybæ lëmë tai, kad dalis orkestro muzikantø grojo ðiuolaikiniais styginiais.

Koncertà styginiams ir þymëtajam bosui g-moll solo grieþë latviø smuikininkë Lasma Meldere. Ji stabiliai vedë visà ansamblá, nors kvadratiðkas orkestro frazavimas konfrontavo su lanksèiais ir virtuoziðkais smuikininkës solo. Orkestrui labiau pavyko suderinti tempø santykius tarp ciklo daliø, o tai bendro interpretacinio konteksto poþiûriu esminga. Ásiminë Koncertas fleitai F-dur, kuris Filharmonijos koncertø lankytojams turëtø bûti neblogai þinomas ið ansamblio „Musica humana” repertuaro.

Solo grojo latviø fleitininkë Kristine Stumbure. Barokinë skersinë fleita, dar kitaip vadinama traversu, taip turtingai suskamba nedaþnai, tik dideliø meistrø rankose. Kristine’s meistrystës paslaptis paprasta – muzikalumas ir intelektas... Gerai pavyko dinaminá ir tembrø santyká subalansuoti ir orkestrui.

Pirmojoje koncerto dalyje dar iðgirdome latviø kontratenorà Sergejø Jegersà (kantata „O mie porpore piu belle”). Jo interpretacija këlë daugiau klausimø negu átikinamø atsakymø. Vokaline technika tarsi ir nebuvo ko abejoti, taèiau dainuojamos arba tariamos frazës dvelkë „ðaltuku”. Ðiuo poþiûriu daug átikinamiau nuskambëjo antrojoje koncerto dalyje S. Jegerso atliktos „Cum dederit” ir „Cessate, omai cessate”.

Koncertas D-dur liutniai, dviem smuikams ir þymëtajam bosui (solo grieþë Klausas Maderis) vien dël sopraninës liutnios kukliø dinaminiø galimybiø turëtø bûti skirtas kameriðkesnei nei Filharmonijos salë erdvei, nes tà vakarà liutnios solo tarsi iðtirpo orkestre.

Antrojoje vakaro dalyje, be jau minëtø kantatø, skambëjo vienos dalies Koncertas g-moll dviem smuikams (tarsi áþanga á „Cum dederit”) bei du koncertai fleitai (solo – vël K. Stumbure) – g-moll ir F-dur („La tempesta di mare”); pastarasis tiek solistei, tiek orkestrui dar geriau pavyko: intonacinis stabilumas, nepriekaiðtingas ansamblis, geras

dinaminis balansas su soliste. Ðiais aspektais ið viso ansamblio ypaè iðskirèiau basso continuo grupæ (klavesinas, liutnia, teorba, fagotas, violonèelë, kontrabosas). Ðalia minëtø smulkesniø dalykø derëtø paminëti esminá ðios pirmosios festivalio programos aspektà.

Monoteminë koncerto programa visada slepia nemaþa sunkumø, uþdëdama atlikëjams didelæ atsakomybæ. Populiari ir daþnai salëse skambanti A. Vivaldi muzika neretai klausytojø ar priekabiø kritikø sàmonëje fiksuojama jau vos ne kaip kaþkas banalaus, nebekreipiant dëmesio á interpretacijà. Galiu tik pasidþiaugti, kad tarptautiniam lietuviø violonèelininko vadovaujamam orkestrui ið esmës pavyko rimtai ir solidþiai paruoðti bûtent tokià programà.

Paþymëtina, kad koncerto solistai buvo paties orkestro muzikantai. Ðis faktas apie orkestro pajëgumà, profesionalumà ir perspektyvà taip pat daug kà pasako.

Pabaigoje – keletas aktualesniø minèiø, nuskambëjusiø pokalbyje su Dariumi Stabinsku.

– Nors jau rengiamas XV senosios muzikos festivalis, akivaizdu, kad Lietuva ðioje srityje gerokai atsilieka net nuo artimiausiø kaimynø.

Kokios galëtø bûti to prieþastys?

– Jos susijusios pirmiausia su mûsø muzikinio ðvietimo sistema, pedagogais. Pasakyèiau dar daugiau. Net nemaþa dalis universitetø studentø apie muzikos istorijà iðmano geriau negu Muzikos akademijos studentai. Deja, perspektyva taip pat nëra graþi. Juolab kad Muzikos akademijoje maþinamos muzikos istorijos paskaitos. Jeigu padëtis nesikeis, krizë gresia ne tik senajai muzikai Lietuvoje, ji iðtiks mûsø muzikos atlikëjø istoriná iðprusimà apskritai. Tuo tarpu Latvijos muzikos akademijoje jau atidaromas Senosios muzikos skyrius, Estijoje tai padaryta jau seniai, panaðûs skyriai steigiami ne tik sostinëse, bet ir kituose miestuose.

– Gal esama dar gilesniø prieþasèiø, pavyzdþiui, lietuviø mentaliteto konservatyvumas? Juk Latvijoje ir Estijoje dominuoja protestantiðkoji kultûra. Kitas aspektas – muzikinë, koncertinë rinka ir jos formavimas Lietuvoje. Ar tai savo ruoþtu neveikia ir Muzikos akademijos konservatyvumo?

– Manau, tai labai kompleksiðka.

Nes tai susijæ ne tik su muzikantø iðprusimu, bet ir koncertø rinkodaros, kultûros vadybos lygiu.

Problema ta, kad mes, kad ir nenorëdami, laikome save tam tikra periferija, esame tarsi uþsidaræ vakuume, ir tai mums patogu. Su tokia problema susiduria ir mûsø atlikëjai, kurie èia „uþsisëdëjo” ir nekelia sau didesniø reikalavimø, juoba kad tiems, kurie tuos atlikëjus „eksploatuoja”, taip pat to uþtenka. Ðitaip mûsø atlikëjams tiesiog uþdaromi keliai á Vakarø rinkà. Tuo tarpu estai ir latviai tokiø problemø neturi, jie dalyvauja ávairiuose festivaliuose tiek artimiausiose kaimyninëse, tiek tolimesnëse ðalyse.

Tomas BAKUÈIONIS

NUO LAISVOS TEATRALIZUOTOS RENESANSO DVASIOS INTERPRETACIJOS IKI ITIN GRIEÞTO VOKIÐKO TIKSLUMO Ilgas tradicijas ir iðtikimà klausytojø bûrá turintis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale” ðiemet ðvenèia penkiolikos metø jubiliejø. Kaip, beje, ir nemaþai ávairiø Lietuvos kolektyvø. Galbût todël ðá rudená vilnieèiai ypaè lepinami renginiø gausos ir pasirinkimo – kiekvienam pagal skoná. Vis dëlto kiekvienas „Banchetto musicale” koncertas sulaukë kaip niekad didelio susidomëjimo. Ir ne veltui – jubiliejinis festivalis gerokai iðsiplëtë tiek programos ávairiapusiðkumu, naujomis erdvëmis, tiek atlikëjø geografija.

Trakø gatvëje esanti Pranciðkonø vienuolyno baþnyèia – gerai paþástama erdvë senosios muzikos gerbëjams. Èia ne kartà skambëjo viduramþiø, renesanso epochø muzika, koncertavo nemaþai garsiø kolektyvø. Ir ðiemet viduramþiø muzikos koncertui buvo pasirinkta bûtent ði baþnyèia – puikiai deranti savo stiliumi ir atmosfera ðiai muzikai. Rugsëjo 25 d. èia koncertavo ansamblis ið Èekijos „Kvinterna”, paruoðæs XIII–XIV a. muzikos programà, pristatanèià keletà skirtingø ðaltiniø. Ðis kolektyvas ádomus savo atliekamu repertuaru – jame muzikai siekia derinti keletà kultûrø, atskleisti jø ávairovæ. Be gerai þinomø ir daþnai skambanèiø kûriniø ið XIII a. rinkinio „Cantigas de Santa Maria” bei XIV a. Monserat vienuolyno rinkinio „Llibre vermell” (juos interpretavo ir pernai koncertavæs estø ansamblis „Rondellus”), „Kvinterna” pristatë ir keletà giesmiø ið XIV a. Bohemijos bei maþiau paþástamà Ispanijos

Muzikos barai /25

Festivaliai Pirmoji – Jono Auksaburnio liturgija XVI–XVII a. melodijomis, antroji – ðventinë Kijevo vienuolyno liturgija XVIII–XIX a. melodijomis, kaip ir dera iðkilmëms, – puoðni, iðplëtota.

Taigi klausytojai turëjo progà iðgirsti ávairiø tipø daugiabalsumà, bûdingà ávairiø amþiø rusø giesmëms. Ðis choras – ne tik koncertuojantis kolektyvas, jis taip pat nuolat dalyvauja liturgijoje ir rûpinasi senøjø giesmiø gràþinimu á liturgijà, tyrinëja rankraðèius. Norint tinkamai giedoti, jø manymu, bûtina paþinti ir kitas cerkvinio meno rûðis. Ikonos, freskos, cerkviø architektûra – visa tai ugdo giesmininkà, regimojo vaizdo esmë neiðvengiamai daro átakà giedojimo stilistikai – ritmui, dinamikai, iðraiðkai.

Tai buvo bûdinga ir ðiam koncertui, kuriame klausytojai galëjo gërëtis ne tik nepaprastai aukðto lygio profesionaliu giedojimu, bet ir girdimàjá menà sieti su jam adekvaèiu vaizdu – Skaisèiausiosios Dievo Motinos soboro architektûra bei ikonomis.

Visa tai kûrë ypatingà koncerto atmosferà – atskirà pasaulá.

Absoliuèiai á kità pasaulá pasijutome patekæ spalio 5 d. vykusiame choro „Romeo ir Dþuljeta” koncerte

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

þydø muzikà – sefardø romansus.

Jau deðimt metø aktyviai koncertuojanèio kolektyvo nariai grieþia autentiðkø istoriniø instrumentø kopijomis, kurie koncerto metu buvo pristatyti klausytojams. Ðis trumpas pedagoginis intarpas sutiktas labai entuziastingai, nes iðties daugelis instrumentø atrodo ir skamba labai egzotiðkai – tokie kaip kornamûzas, ðalamaja, santuris, psalteriumas ar ansamblio pavadinimu tapusi kvinterna. Keturi kolektyvo nariai – tarsi tikri viduramþiø keliaujantys muzikantai – kiekvienas grieþiantis keliais skirtingais instrumentais (styginiais, puèiamaisiais, muðamaisiais), nelygu kûrinys, patys dainuojantys.

Pagrindines vokalo partijas atliko Hana Blochová. Jos dainavimo manieroje ypaè iðryðkëjo vienas skiriamøjø ansamblio stiliaus bruoþø – Rytø muzikos átaka, jai bûdingos puoðmenos, ornamentika, improvizaciðkumas, derinamas su Europos krikðèioniðkàja muzika.

Naujà erdvæ festivalis atvërë siekdamas pristatyti senàsias rusø giesmes joms áprastoje aplinkoje – sobore.

Rugsëjo 30 d. Skaisèiausiosios Dievo Motinos sobore koncertavo Maskvos

Bene pagrindinis festivalio akcentas – vokalinis ansamblis ið Vokietijos „Cantus Cölln”

patriarchato choras „Drevneruskij raspev”. Per dvideðimt vienerius gyvavimo metus choras parengë gausybæ edukaciniø bei koncertiniø programø, kurios pelnë jam tarptautiná pripaþinimà. Kolektyvo ákûrëjas bei vadovas Anatolijus Grindenko (beje, koncertuojantis ir kaip viola da gamba atlikëjas) lygina senàsias rusø giesmes su ikonomis, kurios ypatingu bûdu perteikia dvasinæ tikrovæ. Ir kaip religine tema tapytas paveikslas skiriasi nuo ikonos, taip ir, tarkim, Piotro Èaikovskio „Jono Auksaburnio liturgija” skiriasi nuo senojo giedojimo. Taip klausytojams buvo pristatytas „Drevneruskij raspev” atliekamø giesmiø savitumas.

Dviejose koncerto dalyse choras pristatë dvi skirtingø amþiø liturgijas.

Muzikos barai /26

„Fa la la lan lera”, kuriam, ko gero, labiau tiktø spektaklio pavadinimas. Ðis teatralizuotas renesanso muzikos koncertas tapo tikra alternatyva kitiems festivalio koncertams, rimtiems ir iðgrynintiems. Ðvedijos karaliðkojo dramos teatro choras, garsëjantis ðmaikðèiomis programomis, Lietuvoje lankosi ne pirmà kartà. Taèiau vargu ar kas eidamas á renesanso muzikos koncertà tikëjosi iðvysti scenoje poilsiautojø grupelæ, apsirengusià lyg iðkylai paplûdimyje, dainuojanèià anglø kompozitoriø Johno Dowlando, Johno Farmerio, Roberto Johnsono dainas. Kiekvienas kûrinys – tarsi miniatiûra, aktorinis etiudas. Ypaè þavëjo atlikëjø laisvë bendraujant su klausytojais – þiûrovais. Choro vado-

vas Benoît Malmbergas dirigavo ne tik dainininkams, bet ir þiûrovams, apðvietëjams, þodþiu, reguliavo visà vyksmà – ne tik scenoje, bet ir salëje. Ðmaikðtûs ir netikëti sprendimai lydëjo visà vakarà – nuo kûriniø pristatymø (kaip antai „tipiðkas XVI a. bliuzas”), komentarø, kostiumø iki paèios muzikos interpretacijos.

Daþnai nespëji susivokti, kaip ið renesanso, atrodo, staiga veiksmas persikelia á XX amþiø, ir jau girdi dþiazinæ improvizacijà ar dar neþinia kà.

Be jau minëtø anglø kompozitoriø, choras atliko ir Clément Janequino, Josquino des Préz, Tielmano Susato, Juano Vasquezo, Adriano Willaerto kûrinius. Kiekvienas dainininkas kûrë savità charakterá, iðlaikydamas já viso vakaro metu – ar tai bûtø þaisminga koketë, ar nuolat tramdomas iðsiðokëlis. Þaisminga improvizacija nenutrûko ir pasibaigus pagrindinei programai – þaidimas tarp choro ir þiûrovø tæsësi toliau. Neátikëtina, kaip kolektyvas geba derinti vaidybinius elementus, vokaliná, intonavimo tikslumà. Abu ðie pradai jam vienodai svarbûs. Ið kiekvieno dalyko, net tokio kaip kolektyvo kompaktiniø plokðteliø reklama, choras gali padaryti ðou. Ir erdvæ festivalio organizatoriai pasirinko labai vykusià – Vilniaus „Lëlës” teatro scenà. Vienas ið B. Malmbergo tikslø – siekis atskleisti turtingà renesanso palikimà ðiø dienø publikai, jis tai daro laisvai improvizuodamas. Kita vertus, senoji muzika ir be ðiuolaikinio „apipavidalinimo” puikiausiai gali bûti iðgirsta ir pamëgta nûdienos þmogaus. Tai parodë kitas festivalio koncertas.

Bene pagrindinis festivalio akcentas ir svarbiausias sveèias – vokalinis ansamblis ið Vokietijos „Cantus Cölln”. Ðis pastaruoju metu vienas labiausiai vertinamø ir daugiausiai koncertuojanèiø kolektyvø Filharmonijos salëje pristatë programà „Pamàstymai apie gyvenimà ir mirtá”.

Koncerte skambëjo XVII a. vokieèiø kompozitoriø religiniai koncertai ir motetai. Koncerto pavadinimu pasirinktas Leonhardo Lechnerio ciklas „Posakiai apie gyvenimà ir mirtá” („Sprüche von Leben und Tod”).

Pasak ansamblio vadovo liutnininko Konrado Junghänelio, tikslesnis pavadinimas ðiai programai bûtø „Muzika Trisdeðimties metø karo áspûdþiais”. Bûtent karo nulemtos temos, tokios kaip gyvenimo trumpalaikiðkumas, þmogaus marumas, paguodos ieðkojimas, vienija koncerte skambëjusius Johanno Hermanno Scheino, Leonhardo Lechnerio, Heinricho Alberto, Heinricho

Schützo bei Johanno Rosenmüllerio kûrinius. „Cantus Cölln” repertuaro pagrindà sudaro renesanso ir baroko epochø italø ir vokieèiø vokalinë muzika. Dþiugu, kad koncerte buvo atlikta bûtent vokieèiø kompozitoriø vokalinë kûryba, kuri pas mus gerokai maþiau þinoma ir reèiau skamba. Kolektyvas orientuojasi á naujà skambëjimo estetikà – ne didelio choro, bet solistø ansamblio.

Tai padeda siekti ypatingo iðraiðkos intensyvumo, perteikiant tekstà ir jo muzikines prasmes. Pirmojoje koncerto dalyje skambëjusiuose kûriniuose dominavo niûri mirties tema, pavyzdþiui, L. Lechnerio dainoje „O mirtie, tu karti it tulþis”. Antrosios dalies pagrindà sudarë religiniai koncertai, kuriuose vieðpatavo jau ne mirtis, bet paguodos ir vilties temos. Ði programa buvo tarsi antipodas koncerto „Fa la la lan lera” þaismingumui, taèiau ypatingas penkiø solistø – Johannos Koslowsky, Elisabethos Popien, Hanso Jörgo Mammelio, Wilfriedo Jochenso bei Stephano Schreckenbergerio – virtuoziðkumas, intonavimo precizika, grieþtas vokiðkas tikslumas, ryðki iðraiðka bei nepaprastas vienas kito jautimas prikaustë klausytojø dëmesá ir këlë dþiugià nuostabà. Ne veltui, kaip teigiama festivalio buklete, prancûzø þurnalas „Diapason” pavadino „Cantus Cölln” vienu ið pastarojo meto senosios muzikos atradimø. Tarsi itin nugludinti perlai sutviskëjo duetai ir trio antrojoje koncerto dalyje. Tai Heinricho Schützo „Kai mûsø akys uþmiega” sopranui ir bosui, „Gerasis Jëzau, Tëvo þodi, tëviðkos ðlovës spindesy” sopranui ir altui bei Johanno Rosenmüllerio „Að tave sveikinu ir ðlovinu, Mergele” dviem tenorams ir bosui. Matyt, nevertëtø stebëtis nepaprastu solistø susiklausymu, juk nuo pat ansamblio ásikûrimo 1987 m. jame dainuoja tie patys dainininkai.

Ir kaip teigia vadovas K. Junghänelis, jauèia vienas kità ir uþsimerkæ. Tad nepaisant to, jog koncertas nesulaukë tokio gausaus klausytojø bûrio kaip kiti festivalio koncertai, vis dëlto tai buvo neabejotinai viena vertingiausiø ir ádomiausiø programø. Kita vertus, visas jubiliejinis „Banchetto musicale” tapo tikra ðvente senosios muzikos gerbëjams ir, anot festivalio direktorës Neldos Bagdonavièiûtës, ne tik pateisino, bet ir pranoko visø lûkesèius. n Asta POVILAITYTË

Muzika ir poezija

Pianistas Andrius Vasiliauskas apie save, muzikà ir Vytautà Maèerná Irma MILEVIÈIÛTË

“S

u aðaromis akyse prisimenu tokias kartais karèias ir visas jëgas atimanèias pamokas pas savo profesoræ.

Gaila, kad tik dabar pradedu suprasti, jog paþinimo kelias kitoks ir negali bûti. Kiek ji su manimi dirbo!

Uþ tai, kad að bent per þingsnelá priartëjau prie MUZIKOS, esu dëkingas vien tik jai. Daug bûtø galima apie tai kalbëti, bet svarbiausia yra tai, kad ið tiesø Dievo siøsti yra tie þmonës, kurie negailëdami savæs pastato tiltus, per kuriuos tu gali perþengti riba, skirianèia tokius artimus ir kartu tokius tolimus pasaulius. Tai, prie ko bandþiau prisiliesti, yra Olgos Ðteinbergaitës mokykla. Ðis vardas turëtø bûti áraðytas kiekvieno koncerto programoje. Ir nëra didesnio nusivylimo, kai nepavyksta pateisinti jos ádëtø pastangø. Bûna visko, bet turtas, kurá gavau jos dëka, neákainojama vertybë, kurià, prisipaþinsiu, kartais beatodairiðkai ðvaistydavau, ir kaip gaila, kad tikrasis paþinimas ateina tik su metais. Toks jau tas þmogus.

V. Maèernio baigiamojo koncerto programa labai sunki – nuolat reikia vis tobulinti ir tobulinti. Noriu baigiamàjá koncertà papuoðti tikra klasika, kuri praðo ið þmogaus visø dvasios iðgaliø. Að á kiekvienà koncertà þiûriu labai atsakingai: koncertas – vaikams jis ar suaugusiesiems – negali bûti ðiaip sau, vidutinis.

Pianistas Andrius Vasiliauskas

Jei matau, kad neuþteks laiko ir energijos ðalia vienos programos pridëti dar kità, – geriau susilaikyti. Pabuvus repeticijoje akys nukrypsta á dangø ir tu nesimeldi, bet sakai: „Taip, Tu esi ir Tavo pasaulis begalinis, bet mes jame gyvename tarsi kaliniai, laukiantys ir nesulaukiantys Iðvaduotojo. Ir tik trumpà akimirkà nuðvinta Tavo dangiðka saulë, o paskui vël viskà uþgoþia niûri pilkuma. Dëkoju Tau uþ tai”, – tokiomis mintimis artinantis baigiamajam antrojo poezijos ir muzikos festivalio „Poeto Vytauto Maèernio vizijos” koncertui, kuris ávyko spalio 7 d. Sedoje, gyveno pianistas Andrius Vasiliauskas. Þmogus, kuriam jos buvo iðsakytos, – Sedos V. Maèernio vidurinës mokyklos direktorë Genoveita Gricienë. Daugiau kaip 10 metø, o gal ir ilgiau, Sedos miestelyje, esanèiame Maþeikiø rajone, organizuojami renginiai, skirti poeto V. Maèernio atminimui: birþelio 5 ir spalio 7-àjà – poeto gimimo ir þûties dienà – vykstama á Ðarnelæ (Plungës r.) ir lankomos „vizijos”, kurios iðsidësèiusios labai graþiose ir su poetu susijusiose vietose, bei skaitoma jo poezija. Ðiemet, birþelio 5-àjà, antrojo ðio poezijos ir muzikos festivalio atidarymo dienà, Sedos vidurinei mokyklai, kuriai vadovauja G. Gricienë, suteiktas V. Maèernio vardas. Á ðventæ atvyko net prezidentas V. Adamkus, sediðkius bei ðio miestelio sveèius dþiugino Vilniaus savivaldybës ðv. Kristoforo kamerinis orkestras. Festivaliuose jau dalyvavo daug þymiø Lietuvos þmoniø: ðio festivalio iniciatorë solistë J. Leitaitë, D. Staponkus, saksofonininkas P. Vyðniauskas, aktorës D. Kazragytë, V. Kochanskytë, R. Staliliûnaitë, E. Kauzaitë, A. Dauèiûnienë, P. Venslovas ir kt. Koncertuose V. Maèernio ar kai kuriø kitø autoriø eilës persipindavo su J. S. Bacho, W. A. Mozarto, A. Vivaldi, E. Griego, E. Elgaro ar þymiø lietuviø kompozitoriø M. K. Èiurlionio ar B. Dvariono kûriniais.

Spalio 7 d. baigësi jau antrasis festivalis „Poeto Vytauto Maèernio vizijos”.

Jame kaip ir pernai dalyvavo ir pianistas Andrius Vasiliauskas. Praeitø metø koncerte jis skambino M. K. Èiurlionio, V. Bacevièiaus pjeses fortepijonui, o baigiamajam ðiø metø festivalio koncertui parengë specialià programà, kuria siekë atspindëti V. Maèernio kûrybos dvasià. Ja pianistas pakerëjo daugelá klausytojø ir paskatino mus pasidomëti, kas ir koks jis yra, koks ðio talentingo pianisto kûrybinis kelias.

Daugiausiai prie ðio festivalio rengimo prisidëjusi G. Gricienë, paklausta, koks yra jos bièiulis A. Vasiliauskas, atsakë: „Skaidrus kaip aðara. Andrius didelis darbininkas ir visiðkas muzikantas. Jam visada bus sunku gyventi, nes

Muzikos barai /27

Muzika ir poezija gyventi lengvai jis negali. Ðio þmogaus padorumas stebinantis”. Aktyvi minëto festivalio dalyvë, Sedos muzikos mokyklos mokytoja Lina Rupðienë pasidþiaugë, kad A. Vasiliauskas nuolat pateikia naujø sudëtingø programø, o jo atliekami kûriniai pasiþymi aiðkia forma, laisvu minèiø ir iðgyvenimø dëstymu. Anot jos, ðis pianistas skambina maksimaliai sutelkæs dëmesá, gërëdamasis kokybine interpretacija, tiksliai apskaièiuotose kulminacijose nëra statiðkumo nei garso, nei átampos poþiûriu. Niekados neiðgirsi grubaus ar nenuspalvinto garso, neapgalvotø ar nenuðlifuotø detaliø. Spalio 7 d.

V. Maèernio atminimui skirtame koncerte atlikta programa, kurioje skambëjo L. van Beethoveno ir F. Schuberto fantazijos bei keturi M. K. Èiurlionio preliudai, jos þodþiais tariant, nepaprastai papildë V. Maèernio skaitomà poezijà. Prisimenant, jog poetui gyvam esant vykdavo literatûriniai-muzikiniai vakarai, kuriuose taip pat skambëjo Mozartas, Beethovenas, Bachas, galima tik pasidþiaugti, jog pianistas Andrius Vasiliauskas iðlaikë to meto dvasià ir atliko nuostabiai turtingà muzikiniø iðgyvenimø muzikà.

Iðgirdome daug daugiau gerø þodþiø apie pianistà Andriø Vasiliauskà, taèiau leiskime kalbëti jam paèiam. Taigi jo teiraujamës: – Kada ir kur esate gimæs, kur gyvenate ðiuo metu?

– Likimas lëmë gimti Vilniuje 1954 m. Tëvelis nuo A. Smetonos laikø dirbo Valstybës operoje, grojo orkestre trombonu. Tuo metu tai buvo prestiþinë profesija.

Po karo visà trupæ perkëlë á Vilniø.

Gyvenome kaimynystëje su þymiais artistais (P. Oleka, B. Dauguvieèiu ir kt.).

Kiek esu prisiklausæs ið mamos pasakojimø apie artistø gyvenimo dramas! Visos kalbos ðeimoje sukosi apie teatrà, jo dþiaugsmus ir nesëkmes. Aplinka buvo tiesiog prisodrinta tos atmosferos. Tai nebuvo darbas, bet gyvenimo bûdas. Nors gimiau jau gerokai po karo, taèiau tie metai paliko mano atmintyje neiðdildomà áspûdá. Ðalia baimës ir represijø vyravo begalinis kûrybinis entuziazmas ir tikrø dvasiniø vertybiø puoselëjimas. Be to, ir þmonës buvo tikri savo profesijos þinovai, pasinëræ á menà, ambicingi, turintys savo pozicijas ir jas pasiryþæ apginti bet kokia kaina (...o ne parduoti). Ðtai toká Vilniø að atsimenu ir já be galo myliu. Miestà, apgaubtà kûrybinës auros, gyvenantá slaptà dvasiná gyvenimà, kur tikëjimo Dievu klausimai nebuvo paskutinëje vietoje, o kûrëjai dël meno galëjo paaukoti gyvybæ. Ðiandien Vilnius su kiekviena diena

Muzikos barai /28

Pianistas Andrius Vasiliauskas gyvena festivalio, vykstanèio Sedoje, mintimis

J. Leitaitë festivalio atidaryme Sedoje

vis labiau ir labiau tampa verslo ir pramogø centru. Mes jau praradome senàjà kartà, kuri taip ilgai puoselëjo senàsias vertybes. Tai, kas iðsikristalizavo bëgant ðimtmeèiams, turi neabejotinà filosofinæ vertæ, o ðiuolaikinë kûryba, be abejo, negali bûti „bevertë”. Deja, esama per daug agresijos ir naivaus tikëjimo savo „galiomis”.

Vilniø myliu ir ðiandien, bet gyvenu (nors dar ir ganëtinai jaunas) jau prisiminimais... Miestas tampa nebeatpaþástamas.

atsisëdæs prie fortepijono „spontaniðkai reikðdavau save”. Labai norëjosi, kad muzika atsirastø „èia pat”. Rankos siaubingai ásiverþdavo, neþinojau, kas tai yra metodika, profesionaliai orientuotas darbas.

– Jûsø brolis Bernardas – vargonininkas, seserys – smuikininkës, Kristina – kompozitorë, pats esate pripaþintas ir daugelio þmoniø vertinamas pianistas. Kada ir kodël nusprendëte susieti savo gyvenimà su muzika? Ar ðeima turëjo átakos jûsø profesijos pasirinkimui?

– Ðeimoje niekas në nesapnavo, kad gali bûti kita profesija negu muzika.

Sunki tai specialybë, o ypaè vaikams.

Në vienas ið mûsø nenorëjo mokytis, net ir Bernardas. Mama uþtikdavo já prie instrumento skambinantá valandomis gamas, o ið tikrøjø pasistaèiusá ant piupitro ir beskaitantá koká nors romanà.

Matyt, lëmë neiðsipildþiusi mamos svajonë (tapti pianiste buvo jos didþiausias troðkimas gyvenime) ir begalinis tëvo atsidavimas teatrui, o be to, ir abiejø ásitikinimas, jog nëra pasaulyje didesnës vertybës uþ muzikà.

Mane, kiek prisimenu, muzika be galo jaudindavo nuo pat vaikystës. Pasakodavo, kad visus isteriðkai tildydavau iðgirdæs F. Schuberto „Nebaigtàjà” simfonijà. Tai buvo mano mëgstamiausias kûrinys, o turëjau viso labo trejus metus.

Viena vertus, su tëvais vykdavo amþinos diskusijos (kaip ir kitø mano broliø ir seserø), kad muzika – tai apskritai ne profesija, kita vertus, – tarpusavio rietenos, kas kada kurá kampà uþims, kad galëtø ramiai, netrukdomai pamuzikuoti. Pats

– Papasakokite apie savo studijø metus. Kokiais instrumentais dar grojate?

– Tikrosios mano studijos prasidëjo tuometinëje Konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Patekau á puikios pianistës A. Juozapënaitës klasæ. Prisimenu, labai nustebino pirmoji uþduotis – S. Rachmaninovo „Variacijos N. Paganini tema” (vienas sunkiausiø kûriniø fortepijono literatûroje). Dëstytojos principai buvo patys paprasèiausi – kûrinio analizë, paþinimas, o darbas –savaime. Darbo tiek, kad realizuotum tai, kà paþinai. Rezultatai pirmiausia nustebino mane, kai po egzamino suþinojau, kad visame kurse du penketai, – M. Rubackytës ir mano. Neþinojau, kad galiu.

Na, kokie tie mokslai buvo tuometinëje Konservatorijoje: V. Lenino raðtø konspektavimas, partijos suvaþiavimø direktyvø studijavimas. Ar verta apie tai kalbëti?

Vëliau perëjau á prof. Olgos Ðteinbergaitës klasæ. Apie tai galëèiau vis pasakoti ir pasakoti. Pagrindinis profesorës klausimas buvo taip pat labai paprastas: „O koks tavo santykis su menu? Ar tu iðvis girdi muzikà? O gal ne?” Prisipaþinsiu, ne ið karto supratau viskà, ko ið manæs reikalaujama. Ðiandien, praëjus veik dvideðimt penkeriems metams, prieð akis iðkyla nuðiurusi klasë (o þydø tautybës profesorë visà laikà buvo truputá ignoruojama), karèios, tiesios, jokiø asmeniniø subtilybiø nepaisanèios pastabos ir – o tai svarbiausia! – jose slypinti tiesa. Jei mano darbas ir turi kokià nors vertæ, tai tik to dëka.

Negaliu nepaminëti jos principingumo ir pasiaukojimo. Praëjus jau ke-

ðø ir svetimø minèiø kopijavimø. Visa tai vëliau. Nevengë profesorë ir teoriniø samprotavimø, juk tai làstelës, ið kuriø iðauga muzikos kûnas. Na, o svarbiausia – paþinimas tos didybës, kuri, kaip jau minëjau, pasiekë mus ið amþiø glûdumos ir... savo menkystës suvokimas.

– Ar galite pasakyti, jog muzika yra jûsø paðaukimas?

Penktoji vizija Renavo dvare - S. Krinicinas ir E. Kauzaitë

leriems metams po baigimo panorau dalyvauti M. K. Èiurlionio konkurse.

Profesorë, nieko nesakiusi, tuoj pat paskyrë man valandas du kartus per savaitæ ðalia kitø savo studentø. Taip ji dirbo su manimi kone metus. Bandþiau atsilyginti, o ji atsakë, kad nesitikëjo, jog að taip þemai puolæs... O po to dar oficiali staþuotë, praëjus jau septyneriems metams po baigimo. Dëkoju likimui, kad nors tiek atsidëkojau profesorei, jog ástengiau padovanoti pirmàjà premijà tarprespublikiniame H. Ellerio pianistø konkurse Taline. Tai buvo 1987-ieji. Tais laikais visà konkursø sistemà buvo uzurpavusi Maskva. Dalyvauti mûsiðkiams bet kuriame konkurse, iðskyrus M. K. Èiurlionio, reiðkë kaþkokià negirdëtà iðimtá. Gráþau namo, vartau laikraðèius, galvoju: „Na, gal pravëriau sau vartus á gyvenimà?” Në maþiausios þinutës.

Kà gi, pasielgëme kaip tikri tarybiniai þmonës. Suradome paþástamà þurnalistæ „Vakarinëse naujienose”. „Blatas” suveikë – iðspausdino vienà pastraipà. Taip ir likau nomenklatûros priskirtas prie „nekoncertuojanèiø”.

Nuo vaikystës labai mëgau vargonø muzikà, bet taip ir neiðmokau jais groti.

Fortepijonas labai „imlus” instrumentas.

Manau, kad pasaulyje egzistuoja du instrumentai, kurie reikalauja ið þmogaus visko, kà jisai turi, – tai smuikas ir fortepijonas.

– Paèiai teko ásitikinti, jog kûrinius atliekate ið tiesø labai profesionaliai.

Ko reikia, kad to pasiektum?

– Apie savo profesionalumà tikrai labai sunku spræsti. Ypaè po to, kada esi iðklausæs toká fortepijono muzikos kursà. Manau, kad pagrindinis kriterijus, – reiklumas sau. Labai daug reiðkia mokëjimas „perskaityti” muzikà be iðankstiniø nuostatø. Vienas ið pagrindiniø prof. O. Ðteinbergaitës principø buvo reikalavimas atspëti kompozitoriaus mintis vien tik þiûrint á natas – jokiø ára-

– Galbût tai ir yra paðaukimas. Að neþinau. Jau deðimtá kartø buvau metæs, o paskui vël sugráþau. Gyvenimiðku poþiûriu muziko darbas susijæs su daugybe problemø, kuriø èia neiðvardysi. Gal paðaukimas slypi visai kitur: nëra didesnës satisfakcijos uþ tà, kada tylomis gali sau pripaþinti, kad ávyko sielos dialogas su kitais þmonëmis. Matyt, paðaukimas duoti kaþkà gera didesnis uþ norà iðgauti garsus ið instrumento.

– Su kuo ir kur galima iðgirsti jus koncertuojant? Kokius muzikinius projektus esate numatæs artimiausiu metu?

– Ðiemet turiu kelis projektus ið eilës Vilniuje. Su dainininkëmis Saule Ðeryte ir Giedre Zeicaite norime atgaivinti muzikavimo tradicijas Verkiø rûmuose – pirmasis koncertas ávyks spalio 29 d., kuriame Saulei akompanuosiu R. Schumanno dainas, taip pat skambinsiu F. Chopino valsus. Lapkrièio 16 d. Filharmonijos salëje ávyks þymaus austrø muzikos veikëjo, ilgameèio Mozarteumo direktoriaus P. von Schilhawsky’o 10øjø mirties metiniø minëjimas, kur su broliu Virgilijumi atliksime R. Strausso Sonatà violonèelei ir fortepijonui. Á programà átraukti ir O. Messiaeno preliudai fortepijonui. Ðá projektà parengëme kartu su þymia pianiste ið Hamburgo, lietuviø kultûros puoselëtoja Raminta Lampsatyte, kuri koncerte akompanuos lietuvaitëms dainininkëms ið Vokietijos.

Numatyti ir Kalëdø, ir Naujøjø metø koncertai Verkiø rûmuose.

– Dalyvaujate nebe pirmame festivalio „Poeto Vytauto Maèernio vizijos”, skirto ðio poeto atminimui, koncerte. Ið ko suþinojote, kad yra toks festivalis?

– Festivalio idëja kilo dainininkei Juditai Leitaitei. Vaþinëdami po Lietuvà uþsukome á Sedà ir ið mokyklos direktorës G. Gricienës suþinojome apie „vizijø” lankymà. Mus ði tradicija tiesiog pakerëjo. Antràjá festivalá ir pats padëjau organizuoti.

– Kà jums reiðkia V. Maèernis, jo kûryba? Kada ðá poetà atradote?

– V. Maèerná pirmà kartà iðgirdau Ðvenèionyse per Lietuvos tarybiniø kompozitoriø dienas, kur kompozitorius A. Braþinskas su dainininku D. Sadaus-

ku atliko dainas pagal ðio poeto tekstus.

Tai buvo, regis, 1983 ar 1984 metai. Mane tada nustebino poeto kûrybos filosofinis pobûdis ir ne maþiau kompozitoriaus dràsa.

Að pernelyg maþai esu ásigilinæs á ðio poeto kûrybà. Man V. Maèernis – savitas ir nepaprastai gilus poetas.

– Ar V. Maèernio asmenybë, kûryba verta kitø þmoniø dëmesio? Kodël?

– Mano nuomone, V. Maèernis ðiø dienø publikai per sudëtingas. Ko gero, jo laikai dar neatëjo. Mokyklø programose (gal klystu) tebetvyro sovietiniai prioritetai. Pats laikas jaunimui leisti suprasti tikràjà vertybiø skalæ.

– Sedoje atlikote labai sudëtingà, taèiau nuostabià koncerto programà.

Kodël pasirinkote bûtent tokius kûrinius? Kiek laiko prireikë ðiai programai paruoðti?

– Tai buvo principinë nuostata – pabandyti surasti poeto minèiø ir filosofiniø nuostatø atgarsá. Jau susiklostë tradicija neva tenkinti „provincijos” (o mano supratimu, Lietuva iðvis per maþa, kad turëtø provincijà) auditorijà kone saloniniu repertuaru. Kito atseit nesupras.

Tai klaidinga nuomonë. Ðtai V. Maèernio þûties (!) 60-øjø metiniø minëjimas. Negi ir èia „pataikausi” publikai, atlikdamas populiarius þanrus? Programa turi bûti rimta ir brandi. Nepasakyèiau, kad þmonës ðito nesuprato.

O su kûriniais að paþástamas seniai, tik koncertui subrandinti man prireikë poros mënesiø.

– Kaip vertinate festivalá „Poeto Vytauto Maèernio vizijos”? Ar jis turi perspektyvø? Ar kitais metais ketinate jame dalyvauti?

– V. Maèernio festivalis bûtinas. Perspektyvø nebuvimas tiesiog neleistinas.

Að stebiuosi, kodël Nidoje toks populiarus tapo Th. Manno festivalis. Kas sieja ðá nors ir pasaulinio garso raðytojà su Nida? Tai, kad jis viso labo praleido dvi vasaras. Ir tai viskas. O kitame mariø krante beveik uþmirðti stovi Vydûno namai.

Ar kilo mintis kam nors surengti Vydûno festivalá? O atrodo, kad tautos pasididþiavimas ne Vydûnas, bet Th. Mannas.

Ar buvo bent menkiausia uþuomina Vilniuje surengti A. Mickevièiaus festivalá?

Prielaidø, atrodo, netrûksta.

Kiek laiko mes dar mokysimës savo istorijos?

O dël dalyvavimo – jau dabar galiu pasakyti, kad jauèiu sentimentø Sedai, Þemaièiø Kalvarijai, Ðarnelei... Tik manau, kad visada geriau bûti pakviestam, negu paèiam siûlytis. Tikiuosi, jog bûsiu pakviestas. n

Muzikos barai /29

Knygos Egidijus MAÞINTAS

V

ilniaus pedagoginio universiteto sociologës, menotyrininkës dr. Ritos Aleknaitës-Bieliauskienës knyga apie lietuvá operos tenorà Leonà Baltrø, kurio kûrybinë biografija buvo kuriama kitapus „geleþinës uþtvaros”, laisvajame pasaulyje, nudþiugino gausius vokalinio meno mëgëjus. Þymus lietuviø kilmës menininkas L. Baltrus viskà pasiekë savo jëgomis ir niekam nëra skolingas uþ savo sëkmes, nesëkmes, atradimus ir lûkesèius.

Viena Didþiosios Britanijos knygø leidykla, iðleidusi gerø ir blogø tapybos darbø katalogà, papraðë savo skaitytojø nurodyti paveikslus, kuriems pirkëjai (daugmaþ iðsilavinæ þmonës) teikia pirmenybæ. 80 proc. balsø gavo tapybos darbai, nepriklausà gero meno kategorijai. Ásitikinta, kad dauguma skaitytojø yra prieðiðkai nusiteikæ geresniojo meno atþvilgiu, pirmenybæ teikia blogesniam.

Menininkas, kuris atranda save, iðsivaduoja ið kanèiø Lietuvoje Leono Baltraus beveik negirdëjome, dël ko telieka tik apgailestauti, ypaè - pasiklausius jo áraðø

Leonas Baltrus

Galëtume Lietuvoje formuluoti sociologiná dësná, nustatantá estetinës meno kokybës ir populiarumo ryðá. Nors nuoseklaus poþiûrio á estetinæ operos meno kokybæ nëra. Lietuvoje taip pat esama tam tikros átampos arba atviro konflikto tarp meno kokybës ir populiarumo, o ypaè – tarp saviveiklinës, mëgëjiðkos muzikos ir operos meno. R. AleknaitësBieliauskienës knyga apie operos meno korifëjø tenorà Leonà Baltruðaitá, penkis deðimtmeèius Vakaruose þinomà Baltraus pavarde, skirta tiems skaitytojams, kurie yra pasiekæ tam tikrà kultûros lyg-

Muzikos barai /30

mená. Autorë, gvildendama pasirinktojo herojaus kûrybines nuostatas platesniame istoriniame ir kultûriniame kontekste, meniðkai atskleidþia netikëtø dabarties ir praeities, sovietinio socializmo ir demokratinio kapitalizmo paraleliø. Tai vaizdinga menininko L. Baltraus kûrybinio gyvenimo enciklopedija. Në vienas menininkas mokydamasis netampa iðmintingesnis. Þinios praverèia darbe, padeda pasirinkti meno sritá, bet nuovoka ir iðmintis gimsta kartu su þmogumi. Skaitydamas apie þemaièio operos menininko gyvenimà ir kûrybà, pamaniau, kad þinios, ágytos studijuojant vokaliná menà, fechtavimà, kûno plastikà, kalbas, meno istorijà ir aktoriná meistriðkumà, bûtinà operos dainininko kasdienybëje, suteikë kuriamiems vaidmenims reikiamo svorio, laimëjimams scenoje – blizgesio, o gyvenime – paprastumo ir nuoðirdumo. Be didelës, þemaitiðkai atkaklios L. Baltraus valios, gyvenant ir dirbant „laukiniuose, arba demokratiniuose”, Vakaruose, negalëjo iðaugti didelis talentas.

Dera tik apgailestauti, kad prie ðios knygos leidimo tradiciðkai vël neprisidëjo Lietuvos kultûros ministerija, kurios priedermë – propaguoti, populiarinti ir leisti þymiausiø lietuviø menininkø, tarp jø ir iðeiviø, knygas ar atsiminimus. Operos meno supratimas priklauso ne tiek nuo tam tikrø iðankstiniø iðsilavinimo sàlygø, kiek nuo asmens kultûros. Jos deramai ir neparodë lietuviðkos kultûrinës nomenklatûros luomas, pastaràjá penkmetá stebinàs ðalies intelektiná meno elità stalininiais metodais ir korumpuota elgsena priimant svarbius valstybinius sprendimus. Kûrybinë inteligentija ne pirmà kartà ásitikino, kad teisë visiðkai pasitraukë ið Lietuvos kultûros. O klanø ir grupiniai interesai, asmeniniø paþinèiø biurai, paveldëti ið sovietmeèio, kultûroje pasiekë kaukazietiðkà mastà ir monolitinæ motyvacijà (savi ir svetimi). Dþiugu, kad esant tokiai padëèiai þaibiðkai sureagavo Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinës komunikacijos institutas (direktorë doc. G. Kvieskienë), visokeriopai paremdamas ir iðspausdindamas vienos þymiausiø lietuviø kultûrologiø, to paties instituto docentës dr. R. AleknaitësBieliauskienës sumanymà, kad ðalies skaitytojai kuo greièiau spaustuvës daþais kvepianèià knygà „Leonas Baltrus per pasaulio scenas” (recenzavo VPU doc. dr.

J. Kieviðas) galëtø pasidëti ant savo darbo ar poilsio stalo. Vos prieð pusmetá R. Aleknaitë-Bieliauskienë, Panevëþio J. Miltinio dramos teatro aktoriaus J. Aleknos dukra, Vilniaus rotuðëje pristatë reikðmingà monografijà apie Dainiø Trinkûnà, ypaè ðalies kultûrai nusipelniusá taurø meni-

ninkà ir pilietá. Kalbant apie naujausiàjà knygà, bûtø pernelyg banalu atsikirsti, jog tik keletas dogmatiðkai nusiteikusiø sovietiðkai ideologizuotø valdininkø nenorëjo, kad daugiausia uþsienyje dirbæs garsus ir pripaþintas operos dainininkas bûtø prieinamas ir þinomas Lietuvoje. To nepageidavo ir ambicingi, labiausiai nusipelnæ operos solistai, tikëdamiesi bent L. Baltraus kûrybinës biografijos triumfà atidëti dar vienam deðimtmeèiui. Aèiû Dievui, nepavyko. Vël lietuviðkas pavydas? L. Baltrui nedovanota uþ keliones po geriausias pasaulio operos teatrø scenas, apie kurias Lietuvoje gyvenæ dainininkai suspaudæ kumðèius tik ásikniaubæ á pagalvæ pasvajodavæ. Stalinietiðkai nuoþmiai mûsø operos korifëjai pasielgë su daugeliu uþsienyje garsiø mûsø tautieèiø operos menininkø, pirmiausia su Vakaruose profesionalø plaèiai pripaþintais solistais A. Voketaièiu, L. Ðukyte, L. Baltrumi, A. Braziu, R. Pakðtaite, reþisieriais A. Takazaucku ir J. Akelaitis, dirigente Dalia Atlas, kuriems taip ir nebuvo leista pasirodyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat Kauno ar Klaipëdos muzikiniuose teatruose. Tuometinis LNOB teatro vadovas ir sovietinës Lietuvos teatro draugijos pirmininkas, bûdamas dar ir TSRS Aukðèiausiosios Tarybos deputatas, gerai þinodamas, kas yra kas, galëjo be dideliø sunkumø juos pakviesti á Lietuvà, deja, vietoj ðiø profesionaliø menininkø buvo kvieèiami kiti ið uþatlantës atvykæ tautieèiai, negalá sudaryti konkurencijos vietiniams, arba svetimieji, kuriø kûrybiniai marðrutai nebuvo tokie svarbûs, arba keli Èikagos lietuviø operos menininkai, kuriø meistriðkumas ribojosi saviveiklinio meno uþkulisiais. Panaðia psichologija neatiduoti scenos tautieèiams buvo vadovaujamasi ir po 1990 m. iki mûsø dienø, LNOBT vadovaujant kitiems asmenims, motyvuojant solidþiu uþatlantës þvaigþdþiø amþiumi. (Belieka priminti, kad tenoras K. Bergonzi Otelà dainavo ir dar kaip perkopæs per 75 metø slenkstá.) Taèiau nereikia pamirðti, kad tai, kas, aptariant Lietuvos menininkø ambicijas ir þiaurius kerðtavimo metodus, skaitytojams ir melomanams atrodo keista, neáprasta ir kelia nerimà, operos teatro pasaulyje laikoma norma ir kasdienybe, neðvaria, purvina, ne maþiau korumpuota nei Seimo politikø veikla ir uþkulisinës bei atviros rietenos. Tik dël kai kuriø sovietinio kirpimo Lietuvos operos solistø nenoro pasidalyti valstybine scena su ne maþesniu talentu apdovanotais kolegomis tautieèiais emigrantais, palikusiais Lietuvà ne savo noru, labiausiai nukentëjo mûsø ðalies operos menas ir kultûra. Kai kurie melomanai ar

aktyvûs kultûros knygø skaitytojai anksèiau dël ideologiniø suvarþymø negalëjo suþinoti, kokià vietà pasaulio operos olimpe uþima JAV pilieèio pasà turintys mûsø operos teatro solistø konkurentai – iðeivis ið Klaipëdos tenoras Leonas Baltrus ir net 200 vaidmenø operose ir oratorijose viso pasaulio scenose sudainavæs Konektikuto valstijoje, lietuviø ðeimoje, gimæs lyrinis bosas ir baritonas Arnoldas Voketaitis. Ðá kartà plati ir vaizdinga menininko ið Maþosios Lietuvos kûrybinë veikla nustebins net gerai operos teatrà iðmananèius vokalinio meno mëgëjus. Ne vien teatrologams, dailëtyrininkams, bet ir muzikologams nesiseka iðaiðkinti meninës kokybës ir populiarumo sàsajø, tad bûtent sociologijos baruose jaunàjà kartà ugdanti gabi mokslininkë ir menininkë R. Aleknaitë-Bieliauskienë ryþosi kelti klausimus ir dràsiai ieðkoti jø atsakymø analizuodama daugiabriauná operos menininko emigranto gyvenimà anapus „geleþinës uþdangos”, o nuo 1993 m. – nepriklausomoje Lietuvoje. Kai apie socialinæ operos meno istorijà sprendþiama remiantis ideologizuotais lietuviø teatrologijos ir muzikologijos „ðedevrais”, L. Baltraus kûrybinës veiklos faktai gali atrodyti tarsi iðkraipyti arba abejotini. Norint ðiam áspûdþiui pasiprieðinti, galima teigti, kad netgi operos meno istorija pasisavina metmenis, besiskirianèius nuo paprastos teatro kritikos bei tiesioginës estetinës patirties, kad daþnai esama neabejotinos átampos tarp istoriniø ir estetiniø ðio aristokratiðko meno vertybiø. Sociologinis poþiûris á operos menà bûtø atmestinas, jeigu bûtø bandoma pretenduoti eiti vieninteliu teisingu ir neklystamu apraðinëjimo keliu, sumetant á vienà katilà operos meno ir kûrybos sklaidos svarbà bei estetinæ vertæ. Autorë pasirinko vienintelæ iðeities pozicijà – pateikë skirtingà faktø ir operos menininko kûrybos vertybiø sekà, anali-

Muzikos barai /31

Knygos zuodama viskà nuo A iki Z. Operos meno propagavimo vertë þmonijos istorijoje labai nesena. Taèiau norint apibrëþti mûsø ideologizuotà operos meno supratimà ir pobûdá, sàmoningai ar ne, sovietmeèiu daþnai buvo siekiama praktiniø tikslø.

Nuo paðaliniø akiø paslëptas operos pasaulis nenoromis tapdavo tai atvira, tai uþmaskuota propaganda. Netgi K. Marxas neatsisakë pripaþinti, kad mes nuolat kovojame su tokiomis iðkraipymo tendencijomis savo mintyse, jog, nepaisydami neiðvengiamo savo mentalinio poþiûrio ðaliðkumo, vis dëlto gebame savo mintis vertinti kritiðkai, ðitaip savotiðkai iðtaisydami savo þvelgsenos vienalypiðkumà ir paklydimus. Kiekvienas doras bandymas atskleisti tiesà ir patikimai pavaizduoti operos menininko tremtinio kûrybos evoliucijà svetimose teritorijose, toli nuo gimtinës, yra savotiðkas susirëmimas su savo subjektyvumu ir iðankstiniu ðaliðkumu, ðiuo atveju kartu suvokiant, kad to subjektyvumo niekados nepavyks galutinai paðalinti. Ir tai, kad ðiuo sunkiausiu metu pasirodë tokia ypatinga knyga, yra galutinis ir lemiamas kultûros sociologijos iðteisinimas, o tyrimais pagrástas menotyros darbas su gausiomis iliustracijomis tarsi uþvertë paskutinæ angà, pro kurià tikëjomës pasprukti nuo socialinio prieþastingumo átakos. Skaitydamas knygà „Leonas Baltrus per pasaulio scenas”, ásitikinau, kad meno sociologija, be iðoriniø apribojimø, taip pat turi ir vidinius mechanizmus, kurie humaniðkëja vaizdingai ir talentingai analizuojant ákvëptà artisto ir jo scenos partneriø, tarp kuriø buvo L. Pavarotti, M. Callas, M. Caballé, kûrybà.

Kartu operos menas darosi toks pat socialiai nulemtas, taèiau, aèiû Dievui, ne viskas jame apibrëþta. Pirmiausia knygoje stengiamasi priartëti prie neapibrëþiamo operos dainininko kûrybos meninio tobulumo, kuris tik ið pradþiø atrodo neturás jokio sociologinio, meninio ar mokslinio atitikmens. Tomis paèiomis visuomeninëmis sàlygomis gali bûti sukurta vertingø arba visiðkai beverèiø operos meno kûriniø, daugiau ar maþiau susijusiø su menininko poþiûriu á ðias tendencijas, o kartais visiðkai nuo to atsietø. Estetinæ sceninio operos meno ar artisto atliekamos arijos arba vokalinio kûrinio sëkmæ ar nesëkmæ lemia ir socialinës sàlygos, kuriomis jis kuriamas. Galima bûtø pasiteisinti, kad ir sovietinëje ideologizuotoje priespaudoje su paveldëtu ið stalinizmo baudþiaviniu teatro menininkø kodeksu (tebegaliojanèiu iki ðios dienos) buvo galima pamatyti originaliø ir savitø operos meno ðedevrø.

Galima tvirtinti, kad karjeristinë stalininë XX a. sovietinio laikotarpio Kremliaus burþuazija turëjo aukðèiausios prabos te-

Muzikos barai /32

atrus ir operoje dirbanèius menininkus.

Taèiau kai kuriuos artistus praþudë noras suderinti valdininko tarnybà – aukðtà administraciná postà sovietinëse teatro struktûrose – su artisto karjera. Atsilaikyti prieð dvasinæ diktatûrà, alsuojanèià atðiauriu despotiðkumu su nepakenèiamos arogancijos doze, nepajëgë në vienas menininkas. Skaudu, kad tarp jø yra ir lietuviø teatralø, susipainiojusiø valdininko posto ir artisto ambicijø voratinklyje.

Menininkas, kurio visas gyvenimas su visomis viltimis ir ateities planais priklausë nuo tokios átakingos visuomenës grupës, visiðkai netyèia ir nesàmoningai tapdavo átakingø uþsakovø ir globëjø interesø reiðkëju. Galiausiai daugiau ar maþiau atviros propagandos pavidalu operos menas buvo pritaikytas uþdaros klikos, grupës, partijos klasiniams interesams fasadiðkai papuoðti. Nors ir kamuojamas nostalgijos protëviø kraðtui, L. Baltrus liko laisvas nuo panaðiø spàstø ir galëjo didþiuotis prabanga elgtis, kalbëti, daryti kà tinkamas, t. y. nekonfliktuoti su sàþine, kà, deja, áprato daryti mûsiðkiai operos menininkai, ásipainiojæ á ðias socialinës sovietijos diktatûros pinkles, ið kuriø ir ðiandien, po keturiolikos metø, neiðsikapstëme.

Dvasinë kûryba, tradicijos, konvencijos ir institucijos tëra bûdai ir priemonës visuomenei organizuoti. Religija, filosofija, mokslas ir menai, tarp jø ir opera, turi savo vietà kovojant uþ visuomenës iðlikimà. „Ten, kur byra dideli pinigai, niekada nebûna tikro operos meno. Ir ne rinkos ekonomika iðgelbës pasaulá, o kultûra.” Deja, ði operos reþisûros patriarcho prof. B. Pokrovskio mintis Lietuvos biurokratø kastai në motais. Kartkarèiais ir kapitalizmo sàlygomis – tariamo saugumo arba socialinio menininkø atotrûkio laikais – operos menas pasitraukdavo ið visuomeninio gyvenimo ir tapdavo abejingas praktiniams tikslams, iðpaþindamas egzistavimà paèiam sau ir teikiamam groþiui. Taèiau netgi tuomet jis atlieka svarbø visuomeniná vaidmená, duodamas artistams galimybæ suteikti pavidalà savo galiai ir ypatingam iðskirtiniam laisvalaikiui. Operos menininkai, iðgyvenæ socialistiná ar kapitalistiná kûrybos sàstingá, kenèia patirdami jo sukeltà psichinæ ir dvasinæ depresinæ bûsenà, pasiduoda tam tikrai egzistencinei dezorientacijai ar abejingumui, vadovaujasi ne autentiðku paþinimu, o direktyviu valdininkiðku arba „laisvojo menininko” statuso suvokimu, svetimëja ir tolsta nuo tikrovës, klaidingai paþindami vakarietiðkà operos rinkà arba sovietinio teatrinio gyvenimo tikrovæ.

Operos artistas (nebijau taip pavadinti tenorà L. Baltrø) tuo ir pasinaudojo formuodamas kitas moralines ir esteti-

nes normas, kurias dar jaunam solistui padëjo áskiepyti Vienos konservatorija ir neblëstanèios kelionës po viso pasaulio operos teatro scenas. „Amerikoje iðaugusiam jaunam þmogui Austrijos sostinë buvo ástabi. Jos architektûra, parkai ir aikðtës, teatrai ir paveikslø galerijos, pagaliau èia gyvenantys ir kuriantys meno þmonës atvërë kitoká, nepaþástamà ir labai viliojantá pasaulá”, – teigia R. Aleknaitë-Bieliauskienë, pamaþu supaþindindama su lyriniu tenoru L. Baltrumi. „Didesnë dalis operos solistø taip susikaustæ, kad visiðkai negali veikti, – prisimenu A. Voketaièio pamokas Oberno universitete Alabamos valstijoje devintajame deðimtmetyje. – Stanislavskis pastebëjo, kad toji operos solistø átampa visada prasideda tam tikrose kûno vietose, pavyzdþiui, kaktoje, peèiuose, kojose. Akademikas K. Stanislavskis, kuriam visi amerikieèiai artistai yra dëkingi uþ savo laimëjimus, taip pat ir kino pasaulyje, skatino ir operos menininkus surasti tuos taðkus, kurie galëtø atpalaiduoti átampà.” K. Stanislavskio tyrimai buvo tikslûs ir siekë padëti rasti taðkà, kur prasideda blogis. Deja, pas mus gyvuoja nesveika tendencija nekreipti dëmesio á operos solistø plastikà.

K. Stanislavskio dëka Europoje ir Amerikoje operos teatrø artistai iðgirdo apie atsipalaidavimà, bet Lietuvoje – ne. „Operos artisto trenaþas remiasi kasdieniu darbu, – ásitikinæs, kad ðioms mano mintims nedvejodamas pritartø L. Baltrus. – Bûtina lavinti ne tik vokalà, bet ir kûnà, kuris leistø iðreikðti atliekamo kûrinio prasmæ, ieðkoti bûdø áveikti solisto fizinæ blokadà.” Su neslepiama nostalgija dainininkas komentuoja ávairias vakarietiðkojo operos meno scenø istorijas, puslapis po puslapio atveria þymiausiø XX a. operos solistø, savo scenos kolegø gyvenimo peripetijas. O savita operos menininko lietuvio gyvensena, paþinsena ir màstysena lemia konkreèius istorinius, politinius, ekonominius, kultûrinius – þodþiu, ir fizinius, ir dvasinius – visuomenës, kuriai menininkas priklauso, bruoþus. Þemiausio Lietuvos kultûros nuosmukio nûdiena, kurià ðiandien drastiðkai iðgyvename, netruks amþinai. Vis dar esama þmoniø, kurie nesijauèia visiðkai laimingi, kai aukðtesniosios dvasinës vertybës vienaip ar kitaip siejamos su kova uþ bûvá, konkurencija, prestiþu. Reikalavimas atriboti tai, kas dvasiðka, nuo to, kas materialu, daþnai pasirodo esàs bûdas apginti privilegijuotà padëtá. Mat operos spektaklis ar operos solisto atliekama arija yra meno kûrinys, neabejotinai turás logikà. Ðio meno ypatingumas labiausiai suprantamas ið vidiniø struktûriniø ávairiø laikotarpiø ryðiø su kitais menais. Mes nepriartëjame

prie jø tiesiogiai, bet sukamës aplink juos ratu. Kiekviena karta operos menà vertina skirtingai, naujai ir netikëtai. Taip pat negalima teigti, kad vëlesnis vertinimas geresnis uþ ankstesnájá. Regimasis operos menas ypaè reikðmingas, nes kuriamo sceninio veikalo ar kûrinio forma priklauso ne vien nuo menininkø, bet ir nuo virtinës ankstesniø interpretacijø. Iððûkis, R. Aleknaitës-Bieliauskienës knygos mestas nûdien leidþiamø knygø banalybëms ir prasèiokiðkam sukomercinimui bei teatralizuotam muzikiniam kièui ir plastmasinei masinei literatûrai, yra ne tik labiau nei pagirtinas, bet ir sektinas.

Interpretuodami ir recenzuodami operos artisto kûrybà, remiamës savo siekiais ir pastangomis suteikti prasmæ, kilusià ið mûsø paèiø gyvensenos ir màstysenos.

Tuo poþiûriu palyginti jaunas operos menas, prasikirtæs langà á pasaulá prieð 400 metø, ypaè atsiskleidë per glaudþius amþiø ryðius ir sàveikà su nacionalinëmis, taip pat ir lietuviø, kultûromis.

Knygos apþvalgos pabaigoje norëèiau atkreipti dëmesá á keletà dalykø. Perskaièius R. Aleknaitës-Bieliauskienës knygà ir apibendrinus joje iðdëstytas esmines nuostatas, atrodo, kad reikia tolesniø iðeivijos operos artistø studijø, papildomo fenomenologinio stebëjimo ir tikslaus apraðymo.

Lietuvos kultûroje knyga buvo traktuojama ne tiek kaip materialus daiktas, bet pirmiausia kaip dvasios penas. Jos funkcijos buvo idealizuotos, o namø knygø bibliotekëlës apgaubtos sacrum aura. Kita vertus, XVIII ir XIX a. lietuviai skaitë kitaip nei nûdienos internetinis individas. Jie gebëdavo ásiskverbti á knygos vidø, sugerti jà visa savo esybe, kûnu ir siela. Kaip ir kiekvienoje socialinëje struktûroje, operos meno pasaulyje TSRS ir Vakaruose, gal net plaèiau nei kitose meno srityse, veikë neraðyti ástatymai, tradicijos, daugeliu atvejø nulëmæ menininkø elgesá kasdieniame gyvenime, jø vertybes ir orientacijas.

Dþiugina knygos autorës noras suprasti pavieniø menininkø màstymà. Tam reikëjo iðtirti socialines skirtingø visuomeniniø formacijø bendruomeninio gyvenimo sàlygas, jø skirtybes, ásigyventi á aplinkà, kurioje menininkas auga, bræsta, þengia á pasaulá. Siekdama suprasti socialines operos artisto kûrimo bûties ir veiklos formas bei motyvacijà, autorë talentingai gilinasi á individualios minties procesus, ið kuriø iðsirutuliojo talentingo operos menininko L. Baltraus atliekamø kûriniø formos ir stiliai. Ásigykite naujàjà knygà. n

M. K. ÈIURLIONIS. KÛRINIAI FORTEPIJONUI: VISUMA 2004 m. Kaune J. Petronio leidykla iðleido didþiulæ 430 puslapiø apimties M. K. Èiurlionio knygà „Kûriniai fortepijonui: visuma”. Kûrinius parengë ir redagavo prof. Vytautas Landsbergis. Leidinys skirtas M. K. Èiurlionio 130-osioms gimimo metinëms.

Iki ðio leidinio pasirodymo M. K. Èiurlionio kûriniø fortepijonui publikacijø istorijoje turbût iðsamiausi buvo 1957 ir 1975 m. J. Èiurlionytës paruoðti bei iðleisti kûriniø fortepijonui rinkiniai.

Svarbûs ir prof. V. Landsbergio parengti M. K. Èiurlionio kûriniø fortepijonui leidiniai „Sëjau rûtà” (V., 1981) ir „Èiurlionis M. K. Ið eskizø fortepijonui” (V., 1985) bei D. Kuèinsko parengtas leidinys „Ankstyvieji kanonai” (K., 1998). Naujausiame, 2004 metø, rinkinyje tilpo kai kuriuose minëtuose ir kitø sudarytojø parengtuose leidiniuose beveik visos publikuotos M. K. Èiurlionio kompozicijos fortepijonui (iðskyrus ankstyvuosius kanonus) ir tik ðeði kûrinëliai (VL 170, 173, 175, 176, 271a, 238), publikuoti pirmà kartà.

Rinkinyje publikuojamos 155 kompozicijos. Sprendþiant ið prof. V. Landsbergio kompozicijø fortepijonui komentarø, esanèiø knygoje „Èiurlionio muzika” (V., 1986), á naujàjá rinkiná neáëjo tie kûriniai, kuriø iðlikæ nedidelës apimties eskizai arba nebaigti tiek, kad jø neámanoma logiðkai rekonstruoti. Kaip raðo prof. V. Landsbergis leidinio áþangoje, á rinkiná neáëjo ir kai kurios jaunystës, pirmøjø kûrybiniø þingsniø (studijø) kompozicijos, kurios, matyt, dar niekaip necharakterizuoja M. K. Èiurlionio kaip kûrëjo. Taigi, sutikdami su prof. V. Landsbergio iðsakytais rinkinio sudarymo principais, ið tiesø ðá leidiná galime vertinti kaip M. K. Èiurlionio kûriniø fortepijonui visumà. Kartu tai yra ir pirmasis toks visa apimantis M. K. Èiurlionio kûriniø fortepijonui leidinys, praëjus jau beveik 100 metø nuo paskutiniø (1909) kompozitoriaus sukurtø kompozicijø fortepijonui. Rinkinio pabaigoje spausdinami trumpi, tikslûs ir informatyvûs komentarai apie kiekvieno kûrinio sukûrimo laikà, vietà, visas kûrinio publikacijas, redakcijas, pakeitimus, papildymus ir kt. Nauja M. K. Èiurlionio kûriniø fortepijonui publikacijø istorijoje tai, jog sudarytojas, remdamasis nuodugniais tyrinëjimais, kai kuriuos kûrinius grupuoja kiek kitaip, nei mums paþástama ið ankstesniø leidiniø, atskiroms grupëms suteikdamas pavadinimus, kaip antai: „Druskininkø preliudai”, „Leipcigo miniatiûros”, „Audros ir gelmës” (be pavadinimø), „Jûros preliudai”, „Paskutinë vasara” ir pan. Þvelgiant á rinkinio visumà, labai aiðkiai matoma M. K. Èiurlionio muzikinës kalbos evoliucija, kompozicinio meistriðkumo augimas, intonacinës kalbos kaita. Aiðkiai áþvelgiamas jaunystës metø pjesiø ir paskutinio kûrybos laikotarpio preliudø reprezentaciðkumo lygio skirtumas. Taigi, vertindami rinkiná ne vienu kuriuo nors aspektu, galime já prilyginti ir moksliniam leidiniui.

Rengdamasis raðyti ðias pastabas, varèiau kai kurias prof. V. Landsbergio knygas apie M. K. Èiurlionio kûrybà ir pagalvojau: kaip bûtø buvæ puiku, jei á rinkiná bûtø tilpæs didesnës apimties analitinis straipsnis apie M. K. Èiurlionio kûrybà fortepijonui, t. y. medþiaga, kaþkiek panaði á straipsná „Kûriniai fortepijonui” ið minëtos knygos „Èiurlionio muzika” (V., 1986). Turbût visi suprantame, jog kito panaðaus pobûdþio leidinio, skirto M. K. Èiurlionio muzikai fortepijonui, sulauksime, negreit, o ðiuo rinkiniu naudosis visi: muzikos mëgëjai, studentai, profesionalûs atlikëjai, M. K. Èiurlionio kûrybos tyrëjai, ir ne tik Lietuvoje. Ne vienas atlikëjas, prieð imdamasis M. K. Èiurlionio preliudø interpretacijos, pirmiausia ieðkos prof. V. Landsbergio knygø. O uþsienio atlikëjams ir tyrëjams tokia analitinë medþiaga kol kas neprieinama.

Be prof. V. Landsbergio, prie knygos gimimo prisidëjo ir kiti, uþ tai pelnæ padëkà, þmonës. Tai notografas doc. Romaldas Misiukevièius, kartu ant savo peèiø prisiëmæs ir didelá organizaciná darbà, techninis redaktorius Algis Ginevièius ir ypaè leidëjas Jonas Petronis. Ta proga reikia prisiminti, jog J. Petronio leidykla maþdaug deðimties pastarøjø metø laikotarpiu iðleido visø þanrø visus M. K. Èiurlionio muzikinius kûrinius: be aptariamojo kûriniø fortepijonui rinkinio, taip pat simfonines poemas, chorinæ muzikà, styginiø kvartetà. Spaudai paruoðta ir laukia progos iðvysti ðviesà ir uvertiûra „Kæstutis”, kurios partitûrà sutvarkë kompozitorius J. Juozapaitis. Notografo ir techninio redaktoriaus kruopðtumo bei atidumo dëka, atrodo, iðvengta didesniø klaidø. Visi redaktoriaus prof. V. Landsbergio siûlomi gaidose pakeitimai, papildymai, kiti variantai spausdinami smulkesniu ðriftu, todël atlikëjams, bûsimiems kitø M. K. Èiurlionio kûriniø leidiniø sudarytojams ir redaktoriams ið ðios knygos bus aiðku, kas paraðyta M. K. Èiurlionio ranka ir kas siûlyta redaktoriaus. Ðis leidinys – dar vienas paminklas M. K. Èiurlioniui.

Algimantas KUBILIÛNAS

Muzikos barai /33

Nauji leidiniai MAESTRO IÐ VAKARØ PAKRANTËS

Naujojoje klaipëdieèiø kompaktinëje plokðtelëje – romantinë muzika

melomanams ji bus sunkiau prieinama. Jiems teks arba vykti á Klaipëdos universitetà, arba ieðkoti jos bibliotekø muzikos skyriuose.

Danutë PETRAUSKAITË

Muzikos barai /34

Pirmà kartà á S. Domarkà rimtai atkreipiau dëmesá vartydama legendinio dirigavimo pedagogo Iljos Musino autobiografinæ knygà. Taip jau daþnai bûna, kad jeigu menininkas gyvena ir dirba ne èia pat, sostinëje, tai mûsø dëmesio tevertas tiek, kad egzistuoja (jau ápratome bûti statistiniais vienetais, o ne þmonëmis!).

Taigi toje knygoje ið visø Sankt Peterburgo konservatorijos I.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Ðiø metø birþelio mënesá Klaipëdos universiteto akademinæ bendruomenæ pradþiugino nauja kompaktinë plokðtelë, á kurià pianistë Inga Maknavièienë ir dainininkë Valentina Vadoklienë áraðë septyniolika fortepijoninës ir vokalinës muzikos kûriniø. Jø autoriai – romantizmo epochos klasikai (Fryderykas Chopinas, Edvardas Griegas, Felixas Mendelssohnas) arba jø sekëjai Lietuvoje (Aleksandras Kaèanauskas, Algimantas Raudonikis, Vytautas Kairiûkðtis). Daugumos kûriniø tematika – meilë, ilgesys, ðvelnumas. Todël ir kompaktinë plokðtelë buvo pavadinta romantinës muzikos vardu. Ypaè dþiugu, kad á jà pateko keturios lietuviø romansø karaliaus A. Kaèanausko dainos, nes naujø ðio kompozitoriaus áraðø labai trûksta.

Abi atlikëjos – I. Maknavièienë ir V. Vadoklienë – Menø fakulteto docentës, ðiuo metu pasiekusios savo meninës karjeros aukso amþiø. Jos techniðkai ir meniðkai labai pajëgios atlikti ávairiø epochø muzikà, turi daug energijos planuoti ir ágyvendinti ádomius sumanymus. Todël nenuostabu, kad ðiø muzikiø pavardës daþnos Klaipëdos spaudoje, o jø gastroliø marðrutai nusitiesia toli uþ Lietuvos. Taèiau muzika – tai laike skambantys garsai. Jø neuþfiksavai, ir jie negráþtamai nuskriejo á beribes erdves. Todël atlikëjai ir stengiasi pagauti laikà, ateities kartoms palikdami savo menà garso áraðuose. Klaipëdieèiams tai vis pasiseka padaryti, nes jie turi iðtikimà muzikos mëgëjà prof. habil. dr. Stasá Vaitekûnà, Klaipëdos universiteto Senato pirmininkà, kuris randa turtingø rëmëjø ávairiems projektams paremti. Ðá kartà atlikëjoms materialiai pagelbëjo AB „Klaipëdos jûrø kroviniø kompanija” (KLASCO) ir Klaipëdos universiteto Meninës veiklos skatinimo fondas. Aiðku, tos paramos neuþteko, todël ir I. Maknavièienë, ir V. Vadoklienë paaukojo nemaþai savo lëðø vaþinëdamos á Vilniø, kur buvo daromi áraðai, bei padengdamos kitas nenumatytas iðlaidas. Kompaktinë plokðtelë patraukliai ir skoningai apipavidalinta (dailininkë Audronë Lasinskienë, fotografas Antanas Stanevièius), garso kokybë – beveik nepriekaiðtinga (reþisierius Rimantas Motiejûnas), lankstinuke lietuviø ir anglø kalbomis pateikta þiniø apie atlikëjas (redaktorë Danutë Petrauskaitë).

Plokðtelës pristatymas ávyko tuoj pat po jos pasirodymo Klaipëdos universiteto Koncertø salëje. Atlikëjos nesistengë kartoti to, kas jau áraðyta, o pabandë iðplësti romantiðkos meilës sampratà, ásigilindamos á moters jausmø pasaulá. Pasitelkusios latviø poetës A. Elksnës poemà, susidedanèià ið Solveigos eiliø Perui Giuntui ciklo, kurá skaitë aktorë Regina Ðaltenytë, jos parengë muzikiná spektaklá, pavadintà poemos vardu, – „Laiðkai tolimajai þvaigþdei”.

Jame buvo kalbama, grojama ir dainuojama apie begalinæ moters iðtikimybæ ir troðkimà pakylëtos, neþemiðkos meilës, kurià daþnai sunaikina kasdienybës rutina. Ðis spektaklis, atliktas su nepaprastu ákvëpimu, net uþgoþë paèios plokðtelës pristatymà. Publikà maloniai nustebino nauja koncerto forma, muzikos ir poezijos darna bei atlikëjø meistriðkumas. Ði programa buvo pristatyta Kretingos, Kauno ir Vilniaus klausytojams. Taèiau gaila, kad jà galëjo iðvysti vos keli vilnieèiai, mat tuo metu, kada ji buvo rodoma, sostinëje vyko kitas labai svarbus renginys. Galima tik apgailestauti, kad jie nemaþai prarado. To praradimo negalës kompensuoti net naujoji kompaktinë plokðtelë, nes didþiàjà dalá tiraþo pasiëmë jos rëmëjai. Matyt, plokðteles jie dalys savo partneriams ir sveèiams kaip dovanas. Þinoma, graþu, kad ði plokðtelë, iðleista 1000 egzemplioriø tiraþu Vilniaus plokðteliø studijoje, neuþsigulës parduotuviø lentynose ir iðkeliaus á tolimiausius pasaulio kraðtus, taèiau eiliniams Lietuvos

Lapkrièio 7 d., sekmadiená, Vilniaus rotuðëje Lietuvos muzikø sàjungos rengiamame muzikiniø popieèiø cikle pristatytas Klaipëdos muzikinio teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Stanislavas Domarkas.

dirigentas, o vëliau, 1995 m., – ir kaip Maþosios Lietuvos simfoninio orkestro meno vadovas, vyriausiasis dirigentas.”

Veiklos gaires daþniausiai diktuoja arba materialinës gerovës siekis, arba supratimas, kad tam tikros kryptys tiesiog turi gyvuoti.

Klaipëdai iðties pasisekë, kad S. Domarkas suprato, jog neámanoma puoselëti regiono kultûros nepuoselëjant nuo senø laikø kraðto kultûros lygá reprezentuojanèio muzikinio teatro, o kartu – ir jo simfoninio orkestro veiklos. Suvokdamas, kad teatras negali gyventi be publikos, jis lanksèiai modeliuoja spektakliø ir koncertø programas, pritraukdamas á Klaipëdà ir garsius vardus, ir populiarius kûrinius. Puikø akademiná iðsilavinimà turintis dirigentas nevengë net reþisûros (operetë

Publika ádëmiai klausë Stasio Domarko atviravimø

Musino dirigavimo klasës absolventø kaip iðskirtiniø gabumø muzikai itin ðiltai prisimenami du – Margarita Dvarionaitë ir Stasys Domarkas. Þinoma, gyvenimas gabumus koreguoja, ásprausdamas á siaurus karjeros vingius, kuriuose kiekvienam lemta atsidurti tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.

Nors ið laiko nuotolio gana áspûdinga ir S. Domarko veikla Kauno muzikiniame teatre (vyriausiasis dirigentas 1969–1989 m.), kur kas prasmingiau jam pavyko atsiverti gimtojoje Klaipëdoje. Intensyvios maestro veiklos ðiame mieste deðimtmetis praeità vasarà ávertintas já paskelbiant Klaipëdos kultûros magistru. Iðkilmingo ritualo metu itin prasmingai skambëjo nuoðirdûs ilgameèio KU rektoriaus Stasio Vaitekûno þodþiai: “Pasisekë visai Lietuvos kultûrai, pasisekë visam Pamariui, o dar labiau – seniausiam ðalies miestui Klaipëdai, kad 1993 m. maestro Stanislavas Domarkas savo batutà pakëlë miesto muzikiniame teatre kaip jo vadovas, vyriausiasis

“Grafas Liuksemburgas”), kad tik publika rastø kelià á teatrà. Laimei, maestro supratimas kilæs ne ið komerciniø paskatø, tad greta publikos mëgstamø repertuare atsirado vietos ir sudëtingesniems kûriniams, ypaè XX a. muzikai, pasaulyje pripaþintai, bet Lietuvoje skambanèiai vis dar per retai (tarp tokiø pastatymø minëtinas Igorio Stravinskio “Karalius Edipas” ir pagal Arnoldo Schoenbergo muzikà pastatytas vokalinis choreografinis diptikas “Viltis ir nakties praregëjimas”). Suprato S. Domarkas ir kitø teatrø kaþkodël (?!) kur kas sunkiau suvokiamà tiesà, kad nacionalinis teatras negali gyvuoti be nacionalinës dramaturgijos, savø kompozitoriø stambios formos kûriniø. Ir, pats gyvendamas Herkaus Manto gatvëje, sugundë maestro Giedriø Kuprevièiø áamþinti legendiná herojø “Prûsuose”, o Klaipëdos kompozitorius – sukurti simfoniniø drobiø (vilnieèiai gali tik pavydëti jø kelio á koncertinæ scenà).

Atvira ðirdimi maestro sutiko ir mano á standartinës veiksmo operos rëmus

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

SAULIUS SONDECKIS TEBEGARSINA LIETUVOS VARDÀ, NORS LIETUVAI IR NEBEREIKALINGAS

Maestro ne taip daþnai bûna á publikà – veidu...

naujà poþiûrá á lyg ir suprantamus meno reiðkinius. Ir visa tai – keista (ir apmaudu!), – palyginti su kitais festivaliais, kur kas maþiau finansuojama, nors “Muzikiniame rugpjûtyje pajûryje” vyrauja sceniniai pastatymai (o ne koncertai kaip kituose!), kuriems ágyvendinti reikia daugiau materialiniø sànaudø. Dþiugu, kad ið pat pradþiø festivalis stengiasi aprëpti visà Vakarø pakrantæ, – renginiai vyksta Neringoje, Plungëje, Palangoje ir net Kaliningrade. Beje, ir sezono metu tiek spektakliai, tiek koncertai taip pat skamba visame Klaipëdos kraðte.

Sekmadienio popietæ kalbinome patá maestro S. Domarkà, iðgaudami dalá jo kûrybiniø paslapèiø ir, svarbiausia, tà veiklà koordinuojanèio supratimo paslaptis. O su iðskirtiniais teatro vadovo ir dirigento veiklos puslapiais supaþindino vaizdajuostëse uþfiksuoti fragmentai.

Audronë ÞIGAITYTË-NEKROÐIENË Video fragmentai leido sostinës melomanams susipaþinti su Klaipëdos muzikinio teatro pastatymais. Vienas jø – Verdi „Rigoletas”

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

sunkiai átelpanèià muzikinæ dramà dviem “Þilvinas ir Eglë”. Dar daugiau – galvà lenkiu jo supratimui ir organizaciniams gebëjimams, kai á Torûnës festivalá “Probaltica 2003” jis iðveþë ne akademinës klasikos ðedevrà, galintá lengviau pelnyti teatrui pripaþinimà, o nacionaliná veikalà.

Matyt, bûtent supratimas, kad miesto kultûra, nepuoselëjanti jaunøjø, neturi ateities, paskatino maestro kasmet suteikti jauniesiems miesto muzikams unikalià galimybæ koncertuoti su Maþosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Neseniai tokie koncertai peraugo á pavasariná jaunimo festivalá.

Kadangi ankstesnájá teatro vadovà ne syká teko smarkiomis diskusijomis átikinëti, kad pajûrio kolektyvas negali atostogauti tada, kai èia suvaþiuoja visa Lietuva, itin vertinu puikø S. Domarko festivalá “Muzikinis rugpjûtis pajûryje”. Kaip retas kuris kitas Lietuvos festivalis, ðis kasmet pateikia vis kità koncepcijos “raktà”, ne tik padedantá privilioti klausytojus, bet ir suteikiantá jiems informacijos ir net

Mielas Pone Sondecki!

Orkestras „Maskvos virtuozai” ir að praðome Jûsø priimti mûsø siûlymà tapti vyriausiuoju kviestiniu „Maskvos virtuozø” orkestro dirigentu.

Jûsø indëlis á kamerinës orkestro muzikos raidà neákainojamas! Jûsø talentas ir patirtis atneð didelæ naudà orkestrui, kuris Jus labai myli ir dþiaugiasi kiekvienu susitikimu su Jumis.

Pagarbiai, Vladimiras Spivakovas Tarp daugybës visà vasarà á vienà Èiurlionio gatvës namø plaukusiø laiðkø ir palaikymo atvirukø ðis – gautas ðá pirmadiená (spalio 18 d.) – Sauliui Sondeckiui ypaè brangus. Nors maestro dabar Graikijoje, apie garbingà kvietimà telefonu jam praneðë pats V. Spivakovas, o kaip faktinis kvietimo patvirtinimas gautas ir laiðkas.

Po dirbtinai vieno Lietuvos dienraðèio ir suinteresuotø valdininkø klano inspiruoto S. Sondeckio konflikto su jo ásteigtu ir 40 metø sëkmingai visame pasaulyje koncertavusiu Lietuvos kameriniu orkestru Lietuvoje maestro vardo tariant nesigirdi. „Asmenybiø naikinimo metas”, – taip vienas garbingas þmogus pavadino jau ne pirmà daugiau ar maþiau garsià pavardæ lydinèius demarðus Lietuvoje. To naikinimo prieþastys glûdi, ko gero, be reikalo per maþai sureikðminamuose tam tikrø grupuoèiø ketinimuose. Þinoma, laikas parodys, kas kokius planus puoselëja, – tiesiog jaunai savarankiðkai valstybei toks urminis kultûros vardø ir vertybiø naikinimas gali bûti praþûtingas.

O S. Sondeckio darbø grafikas bemaþ në kiek nepasikeitë, jeigu neskaitysime „atkritusio” daugiausiai jëgø ir atsakomybës reikalavusio vadovavimo LK orkestrui. Koncertai Maskvoje, Rygoje ir Italijoje, pastarieji transliuoti Ðiaurës ir Pietø Amerikos þemynuose televizijos kanalais. Beje, italai ávykdë ir Lietuvoje neásivaizduojamà ðlovinimo aktà – iðleisti specialûs atvirukai su S. Sondeckio vardu, kuriuos èia pat po koncerto, netgi gavæs paties herojaus autografà, galëjai siøsti draugams ir bièiuliams.

Net kelis kartus vaþiuota á Graikijà, kur su savo vadovaujamu orkestru pasirengta Olimpiadà palydintiesiems koncertams bei eiliniams rudens sezono renginiams. Kvietimai á tarptautinio konkurso þiuri pirmininkus Odesoje, koncertai Varðuvoje, Alfredo Schnittke’s sukakèiø minëjimai Vokietijoje ir Maskvoje... O dar Sankt Peterburgas su Sondeckio vadovaujama „Camerata”. Visko në nesuminësi. Ir visur suvokiami garsiojo Lietuvos dirigento patirtis ir talentas, visur jis atstovauja Lietuvai. O gimtinëje?

– Lietuvoje að nepageidaujamas ir nesiverþiu dirbti. Nesijauèiu niekuo niekam nusikaltæs. O tai, kad Lietuvoje bet kà ir bet kuo galima apkaltinti, – jau kasdienybë. Nyksta atsakomybë uþ iðtartus þodþius, ypaè þiniasklaidoje. Nyksta moralë, principingumas. Jeigu ðio proceso nesustabdysime, jeigu neugdysime jaunø þmoniø atsakomybës, Lietuvos nebeliks. Bûtent tokiø minèiø skatinamas ðià vasarà pratæsiau tëvo Jackaus Sondeckio veiklà (Ðiauliø miesto burmistras ir JAV propagavo Stepono Kairio ásteigtos socialdemokratø partijos idëjas), su visa ðeima ástodamas á Lietuvos socialdemokratø sàjungà, – tikiu, kad ji ateityje suvienys visus dar tikinèius lietuviðka Lietuvos ateitimi.

Audronë ÞIGAITYTË-NEKROÐIENË

Muzikos barai /35

Prisimenu Madam ir jos Muzikos namai

Uþaugau Kaune. Ten iðmokau raðto ir muzikos. Ten ir pirmieji mokytojai: Tëvas, teta Julija, Petras Dagys... Paskui Madam (taip visi jà vadinome) Elzë Herbeck-Hansen, tikrø tikriausia vokietë, nors gimusi Peterburge, 1889 metais, kur jos tëvas, violonèelininkas, èia trisdeðimt metø profesoriavo konservatorijoje. Èia fortepijono klasæ baigë ir Herbeck-Hansen, tobulinosi Vienoje, buvo talentinga koncertuojanti pianistë, pelniusi solidþià reputacijà uþsienyje ir Lietuvoje. Revoliucija Rusijoje, kaip ir daugelá kitø inteligentø, nubloðkë jà á Vakarus. Ji ásikûrë Kaune, kurá laikà dëstë J. Naujalio muzikos mokykloje, o vëliau ásisteigë privaèià studijà senamiestyje, Gardino gatvëje, Rotuðës aikðtës paðonëje, garbaus amþiaus, bet labai mocartiðkos iðvaizdos name.

Duryse, ðalia skambuèio, puikavosi þvilganti aukso lentelë su kaligrafiðkai áraðyta jos pavarde. Kabinete stovëjo du koncertiniai fortepijonai. Þiemà èia bûdavo vësu, o mûsø Mokytoja – aukðtaûgë ir stambi moteris, stovëdama prie krosnies, visà savimi ir uþdengdavo, mums maþai ðilumos tepalikdama. Ákûrusi studijà, madam Hansen susilaukë daug mokiniø. Visi seniai iðsisklaidëme kas kur. Kai kas tebeesame, kaþkas jau miræs. Kai kurie vëliau tapo ilgameèiais Muzikos akademijos pedagogais, solistais, dirigentais. Tarp jø – fortepijono dëstytoja Sulamita Lermanaitë-Gelpernienë, pianistas ir dirigentas Chaimas Potaðinskas, Rygos konservatorijoje dëstæ madam Hansen auklëtiniai Bytautautë ir Stravinskas (vardø neprisimenu). Na, ir að, grojusi, dirigavusi ir dësèiusi dirigavimà Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje ir Kauno fakultete.

Mûsø Mokytojos studijoje mokësi ir Pranas Daunys – Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos savanoris invalidas, praradæs fronte regëjimà. Madam Hansen mokë ir be atlygio, rûpestingai, neskaièiuodama valandø.

Taip pat Aldona Lipèiûtë, prieðkario finansø ministro ir áþymiosios mûsø operos solistës Lipèienës dukra, bûsimoji M. K. Èiurlionio kvarteto violonèelininko Sauliaus Lipèiaus mama.

Prieð keliolika metø jà palaidojome.

O ðià vasarà, birþelio 30 d., sukako metai, kai mirë Sulamita LermanaitëGelpernienë (1926-2004), mûsø

Muzikos barai /36

studijos auklëtinë.

Likimas lëmë jai kryþiaus keliø jaunystæ ir tragiðkà gyvenimo atomazgà. Mudvi siejo ne vien madam Hansen pastogë, o ir kaimynystë Kauno Laisvës alëjoje bei ryðki jos artimøjø atmintis. Tëtis I. Lermanas prieðingoje gatvës pusëje prekiavo maþoje rûkalø parduotuvëlëje “Aroma”. Ið ten kasdien bëgdavau nikotino savo tëvams rûkaliams.

Ponas I. Lermanas bûdavo maþakalbis, susimàstæs, tarsi nujautë savo ir savo ðeimos neilgà buvimà ðioje þemëje.

Ponia F. Lermanienë – atvirkðèiai – spindëjo laime ir gerumu. Nepamirðtama man iki ðiol atviraðirdiðka jos ðypsena. Ið keturiø Lermanø ðeimos nariø iðtrûkti ið geto pavyko tik Sulamitai. Praûþus frontui, ji buvo neatpaþástama ir vengë pokalbiø.

Sunku suvokti, kaip ji iðtvërë mylimø tëvø ir maþameèio brolio netektá.

Daug vëliau, kai atsigavo, ne kartà bendravome, neiðvengiamai prisimindamos saulëtà mûsø paauglystës tarpsná.

Madam Hansen buvo santûriø emocijø, valdinga ir – sakytum – vagneriðkai didinga asmenybë. Ðias savybes kaip veidrodis atkartodavo jos muzikavimas. Já mes girdëdavome tik klasëje: vieðai koncertuojanèios patirti neteko, tuo metu savo veiklà ji buvo jau paskyrusi pedagogikai. Taèiau ir pasigrojimai klasëje rodë esant jà didþià muzikæ, stiprios galios menininkæ. Repertuaras, kurá mums skirdavo, buvo rinktinis. Klasëje niekada neskambëdavo abejotino skonio kûriniai.

Tas ádiegto skonio paveldas iðmokë mus skirti ir gerbti tikràsias muzikos vertybes.

Pavasariais stipriausi auklëtiniai koncertuodavo Rotuðës rûmuose, o vëliau Valstybës teatre su simfoniniu orkestru. Tie koncertai miesto visuomenei buvo reikðmingi, ugdë kultûrà, muzikos paþinimà.

Stipriausi atlikëjai tada buvo Sulamita Lermanaitë, Bytautaitë, Stravinskas, I. Rozmarinas, A. Lipèiûtë...

Gerai menu S. Lermanaitê atliekant C. Sain-Saënso koncert¹, jos neabejotin¹ technik¹. Ir laimingus tëvø veidus...

Tuo metu madam Hansen buvo vienintelë Kaune fortepijono mokytoja, galëjusi dràsiai demonstruoti savo pedagogikos pasiekimus.

Simfoniniai koncertai buvo taiklus masalas, viliojæs vis naujus auklëtinius. Dauguma tëvø, svajojusiø apie muzikinæ atþalø karjerà, neabe-

jodami patikëdavo savo vunderkindus áþymiajai pedagogei.

Vieðø jø koncertø akcijai talkino jos vyras – maþaûgis, smulkiø kauleliø, arðus fiurerio agentas Kaune. Já nuolat galëjai sutikti plevësuojantá centro gatvëse, kur jis sveikin- A. Guèas konservatorijoje antrame kurse davosi, demonstratyviai su prof. L. Seideliu ir S. Gelperniene iðmesdamas deðinæ su ðûksniu “Heil Hitler”, Mano pamokos eilë bûdavo po drauge iðpurkðdamas Izraelio. Laukdavau jos trumpame gausiø seiliø debesëlá.

Nedaug tada iðmaniau apie peda- vësiame koridorëlyje. Tai buvo ðvengogikà ir pianizmà, bet madam Han- tos valandos: ið kabineto sklisdavo L. sen autoritetas buvo mums visiems van Beethoveno Antrasis koncertas.

Madam Hansen atlikdavo orkestro neabejotinas.

Jos santykis man atrodë ganëtinai partijà. Pamoka buvo panaðesnë vësus ir pastabos daþniausiai apsiri- á koncertà. Namuose stengiausi ið bodavo “apvaliøjø pirðtø” problemo- atminties atkartoti stebuklingàjà mis. Kas slypëjo natose tarp eiluèiø, muzikà, nustumdama á ðalá savàjá repertuarà. Pro stikliná langà matësi niekada negirdëdavau.

Tiesà sakant, to ir nenusipelnyda- netoli srovenanti Nemuno juosta vau, nebuvau darbðtuolë bitutë, ir ir senasis Aleksoto tiltas. Daugeliui mokytoja nesivargino aiðkindama, metø prabëgus, juo deðimtmetá kad be pastangø niekas nepasie- þingsniuodavau á LMA Kauno kiama. Daþniausiai girdëdavau vis fakultetà. Kaskart apglostydavau tà paèià pastabëlæ, esà “mano pirð- teritorijà, kurioje kadaise stovëjo tai lankstûs kaip pieniðkos deðrelës”. dviaukðtis mokytojos “mocartinis”, Ir vis dëlto W. A. Mozarto Kon- seniai sulygintas su þeme ir paaucertà d-moll ágalëjau, nes jis buvo kotas Universiteto Humanitariniam mane uþbûræs, panaðiai kaip tëvelio fakultetui.

Mokytojos namai buvo patriaráteigta W. A. Mozarto Simfonija gmoll, visam gyvenimui. Tada mud- chaliðka citadelë. Joje ji iðtikimai viejø su mokytoja santykiai atðilo saugojo nuo maþens ádiegtà prair ji atverdavo man kai kà gerokai eities kultûros ir tradicijø paveldà, grieþtai atsiribodama nuo Europà daugiau uþ pieniðkas deðreles.

Tarp pianistø prieðkario metais uþplûdusio nacizmo. Tyroji klasika sklandë madinga ir máslinga skam- kaip atsvara saugojo jos pastogæ binimo teorija “nuo peties”, arba nuo darganø.

Jaukumo aurà vainikuodavo Kalë“apvaliais pirðtais”. Ðiandien, stebint fenomenalaus dos. Ðvenèiø dienomis bûdavome Horowitzo vaizdo áraðus, gerai kvieèiami pasisveèiuoti, girdomi matyti senojo muziko podagros kava su plakta grietinële erdvioje iðkreipti rieðai ir tarsi mëðlungio virtuvëje. Èia kaip muziejuje galëjai stebëti iðtiesinti pirðtai. Iðtiesinti, taèiau skleidþiantys stebuklus. O mes, su savo ávairias praeities buitines puoðme“apvaliais”, në vienas netapome nas. Matomiausioje vietoje stovëjo labiausiai ðeimos branginamas stamhorovicais...

Mûsø klasës paþiba buvo Izraelis bus pajuodæs kavos maltuvas. Kavos Rozmarinas, pagarsëjusio Kaune aromatas visad sklido vos áëjus pro rûkytø mësos delikatesø gamintojo duris. Kabinete ðalia fortepijonø sûnus. Tëvas Dovydas atvykdavo dvyniø kasmet pasitikdavo princesë drauge á kiekvienà sûnaus pamokà. eglë, iðdabinta neregëtais mums Tikriausiai buvo didelis muzikos ger- sidabro varvekliais. Visa ði Kalëdø bëjas, o sûnaus – dar didesnis. Izrae- romantika, susiliejusi su muzika, neiðlio pamokos trukdavo gerokai ilgiau sakomai puoðë mûsø paauglystæ.

Keleri metai, praleisti madam uþ mûsø, ir madam Hansen muzikos koncertø Izraeliui neðykðtëdavo. Jo Hansen pastogëje, atvërë ne vienà kûrybinis likimas buvo laimingas: langelá á neribotà muzikos erdvæ, delikatesø maestro drauge su tada mums dar menkai permatomà, ðeima spëjo laiku iðvykti á Vakarus, suteikdavo spalvingiausios ateities kur mûsø kolega ilgai ir sëkmingai vizijas.

Buvo dar vienas Hansenø neatsiekoncertavo.

jamas asmenëlis – “Katzele Muisele”, Amûro auka, visada ornamentuotai apkramtytomis ausimis, nuostabiai antrinantis ðeimininkæ ne vien svoriu ir ûgiu, o ir charakteriu: buvo orus, santûrus, nepriklausomas, antisentimentalus.

Mano rankos, visada ieðkanèios jo prielankumo, buvo iðmargintos kaip þemëlapiai...

1940-aisiais, vokieèiø repatriacijos á tëvynæ metais, madam Hansen iðvyko taip pat.

O 1942 m. sugráþo ir vël bandë sukomplektuoti studijà.

Matyt, Kaunas buvo jai mielas, be to, ne tiek bombarduojamas kaip “faterlandas”. Dabar ji apsigyveno puoðniame name Putvinskio gatvëje, ir du jos fortepijonai – broliai vël buvo drauge su ja.

Bet jos gráþimas nebeatkartojo nei mûsø sambûrio, nei Gardino lizdelio romantikos. Kaustë ledinë aplinka. Buvo skurdu, tamsu, pavojinga. Slinko komendanto valandø apribotos dienos. Gatvëse nuolat ðmëkðèiojo pasmerktøjø siluetø geltonais þenklais nykûs vaizdai...

1944-øjø vasarà, baigiantis Lietuvoje vokieèiø okupacijai, madam Hansen drauge su maþuoju agentu vël patraukë Vokietijon. Tik ne traukiniu su palydovais fortepijonais, o kateriu Nemuno vaga. Tame kateryje atsitiktinai glaustësi buvusi mûsø studijos kolegë, sëkmingai iðtrûkusi ið geto, ðviesiaplaukë þydraakë Marija Rabinavièiûtë. Mokytoja, vos jà pastebëjusi, áspëjo, kad tuoj pasislëptø. Ji gerai þinojo, kad maþasis agentas nebûtø praleidæs progos árodyti fiureriui begaliná savo prielankumà, sunaikindamas dar vienà neðvaraus kraujo neðiotojà...

Mûsø Mokytoja E. Hansen seniai ilsisi savo tëvynës kapinaitëse, prasmingai pragyvenusi jai skirtà atkarpà (mirties datos nepavyko patikslinti).

Viena jos dukreliø, taip pat pianistë, fortepijono studijos kûrëja kaþin kuriame Vokietijos mieste, tæsia motinos pianizmo tradicijas.

O mes, mielo mûsø sambûrio likuèiai, uþbaigæ audringas savo veiklas, galime tæsti Jos buvimà tik atsiminimuose. Ir guostis, kad tolimoje mûsø praeityje lemtis nepaðykðtëjo mums brangiø profesiniø ir dvasiniø vertybiø Elzës Herbeck-Hansen Muzikos namuose.

Margarita DVARIONAITË

Docentæ Sulamità Gelpernienæ prisiminus

Negailestingas laikas á praeitá gramzdina viskà: þavius jaunystës prisiminimus, mokslo metø iðgyvenimus, dëstytojø paveikslus… Bet bûna ávykiø, þmoniø, susitikimø, kurie nepamirðtami, nudyla gal tik tø prisiminimø detalës. Taip bus nutikæ ir minint pianistæ, koncertuojanèià atlikëjà, Lietuvos muzikos akademijos Bendrojo fortepijono katedros docentæ ir koncertmeisteræ Sulamità Gelpernienæ.

Tai buvo labai malonus, autoritetingas, visø gerbiamas, rûpestingas, linkæs padëti þmogus. „Að jà prisimenu kaip labai ðviesø þmogø”, – sako LMA profesorius, Bendrojo fortepijono katedros vedëjas profesorius Leonidas Melnikas.

Sulamita Lermanaitë-Gelpernienë gimë 1926 m. liepos 28 d.

Kaune. Jos muzikinë biografija prasidëjo dar prieðkario metais vaikystëje, mokantis tuo metu garsioje privaèioje Elzos HerbekHansen fortepijono studijoje. Á tolesnæ ðios moters gyvenimo istorijà ásiterpë skaudûs, savitai jos likimà paþenklinæ faktai – vos penkiolikos metø S. Lermanaitë pateko á Kauno þydø getà.

Veikli ið prigimties, ji nenustygo vietoje, pogrindinëje organizacijoje dirbo ryðininke, vertëja, vykdë ávairiausias uþduotis. Èia ji susipaþino ir su bûsimu vyru Dmitrijumi Gelpernu, ðios organizacijos sekretoriumi. Laimei, S. Gelpernienei pavyko iðsigelbëti, pabëgti ið geto. Ji iðaugino du vaikus – dukrà Adà ir sûnø Borisà. Buvo labai ðvelni, rûpestinga, pasiaukojanti mama. 1946–1951 m. Valstybinëje konservatorijoje ji tæsë fortepijono studijas pas prof.

Jakovà Ginzburgà ir jas baigusi ágijo pianistës, koncertuojanèios atlikëjos, koncertmeisterës ir pedagogës specialybæ. Dar 1950 m., likus metams iki konservatorijos baigimo, S. Gelpernienë pradëjo dirbti joje koncertmeistere.

Ji akompanuodavo styginiams, grojo su garsiu smuikininku Aleksandru Livontu, violonèelininku Augiu Guèu, daug koncertavo ávairiuose Lietuvos miestuose su smuikininku Algiu Griciumi. Pasak pianisto Vytauto Gaidamavièiaus, „ji buvo puiki aukðèiausios klasës koncertmeisterë.”

1958–1968 m. S. Gelpernienë

– jau Valstybinës konservatorijos Bendrojo fortepijono katedros dëstytoja, 1968–1980 m. – vyriausioji dëstytoja, o nuo 1980 m. iðrinkta docente. Pas S. Gelpernienæ mokësi R. Katilius, V. Noreika, S. Sondeckienë, kiti þymûs Lietuvos muzikai. Docentë yra tobulinusis Maskvos, Peterburgo, Jerevano konservatorijose, Jeruzalës Rubino muzikos akademijoje.

Ji sudarë ir redagavo „Jaunojo pianisto” VIII, XI, XIV, XV rinkinius, parengë metodiniø praneðimø muzikos mokytojams, metodiniø darbø apie M. K. Èiurlioná, K. Brunzaitæ, transkribavo M. K. Èiurlionio ir J. Juzeliûno kvartetus fortepijonui keturioms rankoms.

Domëdamasi plaèiau ir norëdama pateikti ávairesniø atsiminimø apie ðià 2003 m. birþelio 28 d.

Anapilin iðëjusià pedagogæ, pasikalbëjau su þmonëmis, kurie paþinojo S. Gelpernienæ, bendravo su ja. Ðtai dalelë pokalbio su LMA profesoriumi, katedros vedëju L. Melniku.

– Kada ir kaip susipaþinote su docente S. Gelperniene?

– Að su ja susipaþinau dar prieð ateidamas dirbti á LMA. Mano tëvai su ja bendravo ir að kartkarèiais jà matydavau. Bet mûsø profesinis bendravimas prasidëjo tik man atëjus á akademijà. (Tai buvo 1983 m.)

– Koks tai buvo þmogus, bendradarbë, kolegë?

– Tai buvo þmogus, kurio visada galëjai praðyti pagalbos, ko nors pasiklausti, ji visada nuoðirdþiai patardavo. Man pradëjus dirbti LMA, kilo nemaþai klausimø, ir kaip tik vyresniosios kartos dëstytojai buvo þmonës, galintys padëti profesiniu poþiûriu. Ji patardavo, kaip formuoti repertuarà, kaip iðdëstyti medþiagà per studijø metus, kaip ugdyti studentus. Profesinis bendravimas buvo svarbus þmogiðkas bendravimas, taip pat ir labai malonus.

Ji buvo aktyvi katedros narë, tikra savo kolektyvo patriotë, sirgo uþ katedrà, uþ studentus. Þmonës, kurie buvo aplink S. Gelpernienæ, visàlaik jausdavo jos dëmesá, interesà, paramà.

– Kokius iðskirtumëte docentës kaip pedagogës bruoþus?

– Ji domëjosi ðiuolaikine muzika, nors ðiaip buvo klasikinio tipo pedagogë. Docentë parinkdavo akademiná, tradiciná repertuarà.

Tai buvo mokomoji medþiaga, kuria ji lavino studentus, ugdë tikrai gerus profesinius ágûdþius.

Tolesnë veikla jau priklausë nuo paties studento, ar gebës jis ko pasiekti, bet atspirties taðkas buvo

labai geras, akademinis.

Jeigu pasvertume visà esamà repertuarà, tai ðiuolaikinë muzika – tik ledkalnio virðûnë, po kuria yra daugelio kartø muzikinis palikimas. Studentai turi paragauti visko, taip pat ir ðiuolaikinës muzikos.

– Gal galite kà nors ádomaus papasakoti ið katedros gyvenimo, gal buvo kokiø kelioniø, susitikimø?

– Mes anksèiau nelabai keliaudavome, bet tradiciðkai rengëme ir iki ðiol teberengiame katedros studentø koncertus. Studentai visada noriai juose dalyvauja, ir visuomet norinèiøjø yra daugiau, nei kad programa leistø. Kiek atsimenu, doc. S. Gelpernienës studentai visada dalyvaudavo perklausose. Ir èia, aiðku, paprastai susikryþiuoja pedagogo ir katedros interesai. Pedagogas visada nori, kad jo studentai koncerte dalyvautø, o katedra turi iðrinkti, kas dalyvaus: vieni pasirodys, kiti – ne. Bet docentë visada á tai þiûrëjo labai konstruktyviai. Ji labai priþiûrëjo savo studentus, jais rûpinosi. Jos studentai visada ateidavo á perklausas labai gerai pasirengæ. Taèiau docentë visuomet stengësi bûti neðaliðka, objektyviai vertinti savo studentus, matydavo jø trûkumus ir nebandë to slëpti.

Ir tarp kolegø tuo labai iðsiskyrë.

Katedroje mes visi jà labai gerbëme. S. Gelpernienë yra ið tø þmoniø, kurie kûrë mûsø katedrà. Ji formavo graþias tradicijas, kurios tebëra gyvos ir ðiandien. „Jos lûpose pasirodo toks nuoðirdus, atviras ðypsnys… Tai þmogus, kuris spinduliavo ðilumà, rûpestingumà, turëjo humoro gyslelæ. Tai buvo aukðtos kultûros asmenybë”, – labai ðiltai docentæ prisimena pianistas V. Gaidamavièius.

S. Gelpernienë nuo pat ákûrimo dar dirbo ir Vilniaus „Àþuoliuko” muzikos mokykloje, mokë vaikus skambinti fortepijonu. Labai mylëjo vaikus, rûpinosi jais. Pasak V. Gaidamavièiaus, ji sakydavo: „Dirbu su vaikais ir esu laiminga, tai man teikia dþiaugsmo.”

Anot L. Melniko, „pati istorija parodys, kas nuveikë daugiau, kas maþiau, kieno indëlis didesnis. Doc. S. Gelpernienës indëlis labai svarus. Þiûrint kitos kartos akimis, ji yra tarsi tiltas, jungiantis mûsø ðiandienos veiklà su praeitimi. Tai iðties jungiamoji grandis.”

Asta LINKEVIÈIÛTË

Muzikos barai /37

Panorama

Vël veriasi interpretacijø horizontai

Ð. m. lapkrièio 9–13 d. Klaipëdos universiteto Menø fakulteto (K. Donelaièio g. 4) Koncertø salëje vyks projekto „Pianistø rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atvirosios meistriðkumo paskaitos ir pamokos” ketvirtasis seminaras (renginiø pradþia 10 val.).

Intensyvø muzikiná ir kultûriná Klaipëdos miesto gyvenimà turtina ir ypaè jo profesionaliosios muzikos poreikius atliepia ávairûs universiteto Menø fakulteto Koncertø salëje vykstantys tarptautiniai projektai.

Dalyvaudami juose, jaunuoliai ágyja daug naujø, ádomiø galimybiø, nes atsivëræs muzikos pasaulis kilsteli profesijos paþinimo kartelæ.

Galime tik pasidþiaugti, kad kasmeèiuose seminaruose dirba patys þymiausi ne tik Lietuvos, bet ir uþsienio pianistai, akademijø, aukðtøjø muzikos mokyklø, universitetø profesoriai. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (anksèiau LMA) profesoriai P. Geniuðas, K. Grybauskas, V. Vitaitë, docentai Z. Ibelhauptas, A. Þvirblytë, J. Karnavièius. Mielai atvyksta sveèiø ið uþsienio – prof.

H. Schickeris (Ciurichas, Ðveicarija), prof. M. Korecka-Soszkowska (Varðuva, Lenkija). Kasmet didelá bûrá jaunøjø pianistø parengia Klaipëdos universiteto, S. Ðimkaus konservatorijos, kolegijos, menø gimnazijos ir miesto muzikos mokyklø pedagogai, vadovaujami doc. J. Karosaitës, vyr. dëstytojos V. Ruzgienës, mokytojø metodininkiø B.

Muzikos barai /38

Buinevièienës, R. Fabijonavièienës, V. Izmailovos ir J. Maþonienës. Ð. m. lapkrièio 9 d. seminarà ves nuolatinis seminarø sveèias prof.

Petras Geniuðas, ðià vasarà jau rengæs tarptautinius meistriðkumo kursus Vilniuje. Pirmuosiuose trijuose seminaruose (2001–2003) klausëmës ðiø profesoriaus pastabø: „Virtuoziniai etiudai ir iðplëtotos formos pjesës”, „Stambios formos kûriniai”.

Kadangi profesorius daþnai kvieèiamas dirbti ávairiose tarptautiniø konkursø vertinimo komisijose, vesti seminarø daugelyje Europos, JAV ir kt. ðaliø, puikiai iðmano visas naujausias tiek interpretacijos, tiek ðiuolaikinës muzikos kûriniø pasirinkimo tendencijas, yra sukaupæs didelæ koncertuojanèio pianisto ir intelektinæ patirtá, ðá kartà já pakvietëme dirbti vadinamojoje laisvojoje programoje. Jà sudarys ávairiø formø ir þanrø kûriniai pradedant baroku ir baigiant lietuviø kompozitoriø kûryba.

Lapkrièio 10–11 dienos skirtos pianistei profesorei Linde’ei Grossmann ið Berlyno menø universiteto. Graþi draugystë profesoræ sieja su Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedra: prisimename ne tik puikius jos kaip pianistës pasirodymus ðio fakulteto Koncertø salëje, nepamirðtamus Vienos klasikø, A. Weberno ir kt. kompozitoriø opusus, bet ir objektyvø darbà pirmininkaujant kvalifikaciniuose fortepijono specialybës egzaminuose.

Trumpai priminsime svarbiausius vieðnios ið Vokietijos biografijos faktus. L. Grossmann gimë Veimare. Su ðiuo miestu susijusios ir jos pirmosios muzikos pamokos prof. J. Lerche’s klasëje. Vëliau pianistë studijavo Maskvos Gnesinø pedagoginio instituto (dabar Rusijos muzikos akademija) profesoriø M. Grinberg ir A. Aleksandrovo klasëse, tobulinosi profesoriø B. Ringeisseno ir P. Feuchtwangerio artistinio meistriðkumo kursuose. Pianistë daug koncertuoja kaip solistë, fortepijoniniame duete, taip pat ávairios sudëties kameriniuose ansambliuose.

Ji yra nuolatinë Vokietijos ir Rusijos ðiuolaikinës muzikos festivaliø dalyvë. Iki 1992 m. L. Grossmann dëstë Veimaro F. Liszto aukðtojoje muzikos mokykloje, 1992 m. iðrinkta eiti profesorës pareigø Berlyno menø universitete. 2003 m. vykusiame tarptautiniame studentø kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkurse, kurá organizavo Klaipëdos universitetas, labai sëkmingai pasirodë profesorës studentas Svenas Witzemannas (Berlyno menø universitetas), koncertmeisteriø konkurso B grupës kategorijoje pelnæs pirmàjà vietà.

Profesorë klausys seminaro daly-

viø atliekamø polifoniniø (daugiausia J. S. Bacho), Vienos klasikø ir rusø kompozitoriø kûriniø.

Lapkrièio 12–13 d. seminarà „Stambios formos fortepijoniniai kûriniai” ves Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, þymus pianistas Jurgis Karnavièius. Nors pianisto repertuarà sudaro ávairiø stiliø fortepijoninë muzika, daþniausiai jis skambina kompozitoriø W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Schuberto, R. Schumanno, F. Liszto, J. Brahmso kûrinius. Mûsø jaunieji pianistai seminarui rengia D. Scarlatti, J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, S. Prokofjevo, B. Dvariono sonatas, variacijas, koncertus.

Argumentuota kritika labai svarbi, kad kiekvienas menininkas, ypaè jaunas, galëtø tobulëti. Tokiø pasaulinio garso pianistø profesoriø kaip P. Geniuðas, L. Grossmann, H. Schickeris, M. Korecka-Soszkowska ir kt. atvirosios meistriðkumo pamokos ir paskaitos – puiki galimybë susipaþinti su kitø Europos ðaliø kultûriniu, pianistiniu paveldu. Ðie seminarai ne tik daro átakà kiekvienam dalyviui, pedagogui, klausytojui, bet ir turi iðliekamàjà istorinæ vertæ – ðalies ir tarptautiniø konkursø lankstinukuose daþnas dalyvis ið Klaipëdos (moksleivis ar studentas) savo biografijoje mini mûsø seminarø profesoriø pavardes, nes yra tuose renginiuose dalyvavæs. Taigi klaipëdieèiai pamaþu tampa nebe provincijos mokyklø auklëtiniais. Jø, kaip muzikø profesionalø, formavimàsi neabejotinai veikia Europos mokyklos tradicijos, interpretacijos mados.

Norëtøsi pasidþiaugti, kad, nepaisant kamerinës seminaro darbo specifikos ir itin intensyvios dienotvarkës, mûsø renginys nestokoja klausytojø. Daþniausiai tai muzikos specialistai – atlikëjai, pedagogai, jø kolegos dëstytojai, kompozitoriai, studentai, jø artimieji... Labai malonu paþymëti, kad seminare sulaukiame ir geografijos poþiûriu vis platesnës klausytojø auditorijos: jau pirmajame seminare paþymëjimus teikëme ne tik Klaipëdos miesto, kraðto, Þemaitijos muzikos ir meno mokyklø pedagogams, bet ir sveèiams ið Ignalinos, o pernai – ir ið Vilniaus...

Atrodë, taip neseniai organizavome pirmàjá seminarà Klaipëdos jauniesiems pianistams, tikëdami jo aktualumu, nauda, o ðtai artëja ketvirtasis, jau laukiamas ir pamaþu virstantis tradicija. Klaipëdos universiteto Tæstiniø studijø instituto, vadovaujamo doc. dr. R. M. Andriekienës, taip pat Menø fakulteto dekanø – anksèiau doc. V. Alensko, dabar prof. V. Tetensko, Meninës veiklos skatinimo fondo, vadovau-

jamo prof. V. Bruþo, savivaldybës Kultûros skyriaus darbuotojø, vadovaujamø N. Lauþikienës, palankus poþiûris ir materialinë parama – pati nuostabiausia dovana seminaro dalyviams, jø pedagogams, visiems mûsø renginio klausytojams. Visø seminaro dalyviø, jø pedagogø ir Þemaitijos regiono pedagogø vardu visiems jums reiðkiame nuoðirdþià padëkà.

Taigi puikaus kûrybinio starto, Klaipëdos jaunime!

Inga MAKNAVIÈIENË

Palangoje diskutavo, repetavo, koncertavo liaudies instrumentø pedagogai

Liaudies instrumentinë muzika kaip tautinës muzikos apraiðka, XX a. tapusi natûralia mûsø ðalies ir tautos reprezentante ávairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose renginiuose, paèiø liaudies instrumentø pedagogø pastangomis, aktyviai remiama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentø ir akordeono katedros, Lietuvos liaudies kultûros centro, uþima reikðmingà vietà ir XXI a. kultûros panoramoje. Vienas ið tradiciniø renginiø, skatinanèiø liaudies instrumentinës muzikos plëtrà, – kasmet Palangoje rengiami liaudies instrumentø pedagogø seminarai. Ðiemet Palangos S. Vainiûno muzikos mokykloje vyko penktasis liaudies instrumentø specialistø susitikimas „Solinio ir ansamblinio muzikavimo liaudies instrumentais aktualijos”.

Seminaro programa – praneðimø ir diskusijø tematika, repeticijø planavimu, koncertø rengimu – rûpinosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentø ir akordeono katedros vedëja prof. L. Naikelienë. Organizacinæ pagalbà teikë Lietuvos liaudies kultûros centro specialistas kompozitorius A. Lapinskas. Savaitæ trukæs renginys reikðmingai praturtino metodinæ ðalies liaudies instrumentø pedagogø patirtá – jie stebëjo atviràsias pamokas, po kuriø nestigo profesinës polemikos, bendrai diskutuojant buvo sudaryti perspektyviniai liaudies instrumentininkø veiklos planai, repeticijø ir koncertø metu buvo dalijamasi muzikos interpretacijos gebëjimais, susipaþinta su naujais lietuviø kompozitoriø kûriniais.

Ne maþiau svarbus seminaro ávykis – liaudies instrumentinës muzikos draugijos „Kanklës” suvaþiavimas, vykæs net dvi dienas.

Seminare buvo aptartos dainø ðvenèiø koncertø rengimo problemos, jø trûkumai ir laimëjimai. Ðtai 2003 m. Pasaulio lietuviø dainø

Liaudies instrumentø seminaras Palangoje (2004) ðventës Ansambliø vakaras sulaukë gana nevienodø vertinimø, o ðios ðventës koncerto „Skambëkite, kanklës” programa buvo pavadinta vienu reikðmingiausiø Lietuvos kankliø sàjûdþio renginiø. Seminare buvo nubrëþti ir bûsimos 2007 m. Pasaulio lietuviø dainø ðventës liaudiðkos muzikos koncertø ðtrichai. Ðalies liaudies instrumentø pedagogai ásipareigojo ir toje ðventëje surengti ne maþiau áspûdingà koncertà.

Palangoje susirinkusiems per 80 ðalies pedagogø buvo pristatytas kitàmet vyksianèios Lietuvos moksleiviø menø ðventës ir 2005 m. VII respublikinio Jono Ðvedo jaunøjø liaudies instrumentø atlikëjø konkurso repertuaras. Pastarasis renginys ávardytas kaip nuolatinio liaudies instrumentininkø tobulëjimo variklis, reikðminga ðalies muzikinio jaunimo kûrybinio starto vieta.

Vieni ádomiausiø seminare buvo Laimos Proðkutës praneðimas „Lietuviø dëvësenos atspindþiai raðytojø klasikø kûryboje”, Alytaus meno mokyklos mokytojos metodininkës Alës Vandos Þebrauskienës knygos „Iðausiu drobeles” (2002) pristatymas, VPU doktoranto Rolando Vilio atviroji birbynës pamoka, taip pat naujø birbyniø pristatymas.

Bene daugiausia aktyvaus seminaro dalyviø dëmesio ir diskusinio ákarðèio sulaukë liaudies instrumentinës muzikos draugijos „Kanklës” suvaþiavimas. Jame iðklausytos draugijos ir kraðtø pirmininkø ataskaitos, iðsamiai aptartos vadovavimo, finansinës, organizacinës problemos. Paþymëta, kad kraðtuose vyksta aktyvus liaudies instrumentinës muzikos gyvenimas, taèiau pasigesta reikðmingesnio draugijos atstovavimo ðalies ir tarptautiniu mastu, visà ðalá apimanèios veiklos.

Slaptu balsavimu suvaþiavime iðrinkta nauja „Kankliø” draugijos pirmininkë LMTA Liaudies instrumentø ir akordeono katedros vedëja prof.

Lina Naikelienë, taip pat kraðtø pirmininkai – Vilniaus Karoliniðkiø muzikos mokyklos mokytoja metodininkë Audronë Griðkevièienë, Kauno J. Gruodþio konservatorijos dëstytoja

Zita Rudzevièienë, Klaipëdos universiteto doc. Algytë Merkelienë, Ðiauliø konservatorijos vyr. dëstytoja Regina Vaiðnorienë, Panevëþio muzikos mokyklos mokytoja metodininkë Alvyda Berþonienë.

Reikðmingas seminaro gyvybingumo elementas – du suburti muzikiniai pedagogø kolektyvai: kankliø orkestras ir jungtinis tautiniø instrumentø orkestras. Kasdien vyko ðiø abiejø orkestrø repeticijos, kuriose buvo repetuojami nauji lietuviø kompozitoriø kûriniai. Kiekvienà seminaro vakarà S. Vainiûno muzikos mokykloje vyko seminaro dalyviø ir sveèiø koncertai.

Seminaro atidarymo dienà M. K. Èiurlionio kûrinius skambino Lietuvos dailës muziejaus kankliø trio: Lina Naikelienë, Jolanta Babaliauskienë ir Auðrelë Juðkevièienë.

Birbyniø muzikos koncertà surengë LMTA pedagogai doc. Kastytis Mikiðka, lekt. Egidijus Aliðauskas, asist.

Kæstutis Lipeika ir jø studentai. Kankliø muzikà pristatë LMTA kankliø specialybës studentës, tarptautiniø ir respublikiniø konkursø laureatës Aistë Bruþaitë, Jolita Sidorenkaitë (prof. L. Naikelienës kl.), Ingrida Spalinskaitë (asist. J. Babaliauskienës kl.) ir Kristina Gadliauskaitë (lekt. A. Juðkevièienës kl.).

Seminarà vainikavo bendras pedagogø kankliø ir jungtinio tautiniø instrumentø orkestrø koncertas Palangos Ðvè. Mergelës Marijos ëmimo á dangø baþnyèioje. Ðis beveik prieð ðimtà metø statytas áspûdingiausias Palangos statinys pasiþymi ir puikia akustika. Kankliø ir birbyniø garsai èia tikrai kilo á dangø.

Koncerte buvo atliekami lietuviø klasikø ir ðiuolaikiniø kompozitoriø kûriniai, taip pat bûsimos 2007 m.

Pasaulio lietuviø dainø ðventës koncerto „Skambëkite, kanklës” repertuaras. Kankliø orkestrui dirigavo LMTA prof. L. Naikelienë, Vilniaus „Sietuvos” vidurinës mokyklos ansamblio „Siaudelë” meno vadovë Birutë Sakalienë, Ðiauliø konservatorijos vyr. dëstytoja R. Vaiðnorienë, jungtiniam tautiniø instrumentø orkestrui vadovavo LMTA lekt. E.

Aliðauskas ir asist. K. Lipeika.

Gausios publikos pagerbtas koncertas buvo ypatingas ir tuo, kad liaudies instrumentai ðioje baþnyèioje skamba labai retai. Beje, koncertai èia irgi nedaþnas reiðkinys.

Todël belieka pasidþiaugti palankiu baþnyèios vadovybës poþiûriu á liaudies instrumentus. Sakralinë erdvë labai tiko visiems abiejø orkestrø grotiems kûriniams: nuo M. K. Èiurlinio preliudø iki A. Lapinsko liaudies dainø iðdailø. Ne vienas klausytojas, tarp jø ir uþsienieèiai, po koncerto pripaþino, kad juos maloniai nustebino tokio aukðto lygio muzikavimas. Pasidþiaugë ir baþnyèios klebonas, pagyræs koncerto organizatorius uþ tinkamai parinktà repertuarà ir meniðkà jo atlikimà. Ðiø metø liaudies instrumentø pedagogø vasaros seminaras praturtino visus jo dalyvius dalykinëmis þiniomis, naujø muzikos kûriniø dovanomis, maloniu kolegiðku bendravimu, pagaliau graþios Palangos vasaros akimirkomis. Tikëtina, kad seminare kilæ nauji kûrybiniai sumanymai netrukus bus ágyvendinti ðalies muzikos mokyklose.

Regina VAIÐNORIENË

Mûsø koncertinë vasara

Ð. m. geguþës 7 d. Vilniaus Karoliniðkiø muzikos mokyklos liaudies instrumentø orkestras (vad.

Virginija Alenskienë ir Eugenijus Èiplys) iðkilmingu koncertu, vykusiu Lietuvos kariuomenës Vilniaus águlos Karininkø ramovës salëje, paþymëjo savo deðimties metø jubiliejø. Ði graþi ðventë sukvietë visus orkestro draugus: Karoliniðkiø muzikos mokyklos choro „Cantica” (vad. D. Mikienë) dainininkus ir Sausio 13-osios vid. mokyklos vaikø ðokiø studijos „Lazdynëlis” (vad. R. Zaleckaitë) ðokëjus. Susirinko netgi

orkestro senjorai – jau baigusieji muzikos mokyklà. Jie labai noriai, su dideliu entuziazmu ne tik vël ëmësi instrumentø, bet ir padëjo organizuoti ðventæ, kuri subûrë buvusius ir esamus mokinius bei jø mokytojus, leido vieniems pajusti, kitiems prisiminti koncertø jaudulá.

Taigi griausmingai paminëjæ jubiliejø, suvalgæ milþiniðkà gimtadienio tortà, draugiðkai atsisveikinæ iðëjome vasaros atostogø. Tiesa, neilgam. Kas poilsiavæ, kas pluðëjæ, jau rugpjûèio viduryje susitikome ir pradëjome ruoðtis koncertinei kelionei. Ðákart á Prancûzijà – á 45-àjá tarptautiná liaudies muzikos festivalá Hageno.

Ir ðtai, prabëgus repeticijø savaitei, atëjo ta lauktoji diena, kai turëjome susikrauti mantà, atsisveikinti su namais namuèiais ir iðvaþiuoti.

Palikome savo „kaimelá” Karoliniðkes ir iðvaþiavome á iðsvajotàjà Prancûzijà. Dþiûgaudami atsisveikinome su Lietuva, kur lietûs lyja, ir negalëjome patikëti, kad pagaliau…

Kità rytà sustojome nuostabiojoje Èekijos sostinëje Prahoje, kur praleidome iðtisà dienà ir ne tik susipaþinome su miesto kultûros bei istorijos áþymybëmis, bet ir paragavome tradicinio èekø maisto. Tik kad lietus nedavë ramybës…

Rugpjûèio 27-osios rytà atvykome á Hageno. Ðiame maþame, þaviame Prancûzijos miestelyje jau 45 metai vyksta tarptautinis liaudies muzikos festivalis. Á ðiømetá renginá atvyko kolektyvai net ið keturiolikos pasaulio ðaliø. Ir ne tik ið Europos, bet ir ið Azijos, Afrikos, Pietø Amerikos, Okeanijos. Visus dalyvius pagarbiai sutiko miesto meras P. Strasser. Kiekvienos ðalies delegacijà jis pasveikino prabildamas jos gimtàja kalba. Buvo neapsakomai malonu girdëti já kalbant lietuviðkai.

Per tris dienas mûsø kolektyvas pasirodë net deðimt kartø! Koncertavome Roger Corbeau salëje, kur

Plungës Mykolo Oginskio meno mokyklos jauniø choras ið Èekijos gráþo su aukso medaliu

Muzikos barai /39

pasirodymus stebëjo kultûros veikëjai, politikai, diplomatai, miesto Rotuðës aikðtëje ir kitose scenose.

Sulaukëme daug dëmesio, graþiø atsiliepimø ir organizatoriø pasiûlymø. Mûsø pasirodymus ypaè ávertino Prancûzijos tarptautiniø kultûros ryðiø asociacijos prezidentas J. M. Clement’as.

O laisvalaikis taip pat buvo labai áspûdingas. Gyvenome mes kunigø seminarijoje (!), dideliame monumentaliame pastate, kur netoliese tyvuliuoja tvenkinys laukinëmis gervuogëmis apaugusiais krantais, kur tvyro romi, vienuoliðka atmosfera, nors ji, kaip ir reikëjo tikëtis, greitai buvo iðsklaidyta.

Mat gyvenome su italais, ðokome su graikais, nesusikalbëjome, bet prisifotografavome su afrikieèiais, iðtisà dienà praleidome Disneilende, kuris daug nepakartojamø áspûdþiø padarë ne tiek mums, mokiniams, kiek mokytojams, kurie negalëjo atsidþiaugti Pasakø ðalimi, ir tai iðties buvo nuostabu…

Kad ir kaip bûtø gaila, viskas turi pabaigà. Ði muzikos ir begalës nepakartojamø akimirkø kupina kelionë iðties ilgam iðliks mûsø ðirdyse.

Jausmë STONKUTË

Renesanso idëjos F. Petrarcos kûryboje

Nidoje, kur puikiai dera paslaptingas gamtos groþis ir civilizacijos patogumai, Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos bei Uþsienio kalbø fakultetai surengë tarptautiná moksliná seminarà „Renesanso idëjos Petrarcos kûryboje” (renginio kuratorë ir ákvëpëja doc. dr. Dalia Marija Stanèienë).

Buvo suvaidintas muzikinis spektaklis „O misera et orribil visione!” (reþ.

E. Maþintas), skirtas poeto ir filosofo F. Petrarcos 700-osioms gimimo ir kompozitoriaus Antano Rekaðiaus mirties metinëms paminëti. Renginá pradëjo VPU prorektorius prof. habil. dr. Rimantas Þelvys. Mokslinius praneðimus skaitë dr. A. Konickis, G. Vyðniauskas, dr. A. Uþdavinys, dr. A. Samalavièius, dr. R. M. Vabalaitë, dr. B. Nikiforova.

Poetas, garsiø sonetø, kanconø, poemø autorius, filosofas moralistas Francesco Petrarca gimë 1304 m. Arece (Italija). Po tëvø mirties metæs teisës studijas, Avinjone ástojo á Pranciðkonø (minoritø) ordinà. Muzikiniame spektaklyje ðalia mokslininkø – Basios Nikiforovos, Antano Kiverio, Vidos Gulbinienës, Dalios Marijos Stanèienës, „Naujosios romuvos” vyr. redaktoriaus dr.

Andriaus Konickio, Socialinës komunikacijos instituto magistrantës operos solistës Jûratës Mikalauskai-

Muzikos barai /40

tës, klaipëdieèio koncertmeisterio Vladimiro Jacenkos – vaidino Etikos ir Uþsienio kalbø katedrø studentai D. Janutis, J. Pilvelytë, D. Rimða ir kt. Reþisierius dr. E. Maþintas spektaklyje „O misera et orribil visione” kartu su studentais pabandë atskleisti didþiøjø menininkø – ispanø raðytojo Miguelio de Cervanteso (1547–1616), þydø raðytojo Ðolom Aleichemo (1859–1916), italø kompozitoriaus Giuseppe’s Verdi (1813–1901) ir anglø dramaturgo, poeto Williamo Shakespeare’o (1564–1616), – patyrusiø vienokià ar kitokià filosofo ir poeto F. Petrarcos átakà, kûrybà. Suvaidintos tik nedidelës nuotaikingos bûdingesnës ðiø autoriø kûrybos scenos siekiant studentus ir þiûrovus supaþindinti su ávairiø kultûrø scenos veikalø iðtraukomis.

F. Petrarcos filosofinës paþiûros geriausiai iðreikðtos 1342 m. sukurtame traktate „Apie slaptà mano rûpesèiø ginèà” („De secreto conflictu curarum mearum”), kuris daþnai vadinamas „Apie paniekà pasauliui” („De contemptu mundi”) ir paraðytas F. Petrarcos pokalbio su Augustinu forma. Keista, kad dramatizmo, retorikos ir didaktikos kupina teatraliðka F. Petrarcos „Panieka pasauliui” niekad iki ðiol nebuvo suvaidinta Lietuvos teatruose ar universitetuose. Ðià iðtraukà, lydimà A. Rekaðiaus „Autocollage” Nr. 2 simfoninës muzikos, átaigiai suvaidino studentas Dinas Rimða ir doc. dr. Antanas Kiveris. Nepaþástantiesiems mûsø senojo pasaulio niekad nevëlu atrasti tikràsias pagrindiniø dvasinio pasaulio vertybiø iðtakas.

Spektaklio poezijos ir muzikos sàlytá atskleidë polinkis á kontrastingumà, dramatiðkø muzikiniø vaizdø gretinimas ir originalaus skambesio kompozitoriaus A. Rekaðiaus muzika, taip pat J. Bocko, O. Nicolai’aus, G. Verdi, F. Marketi, V. Sabinino, W. A. Mozarto, J. Massenet, M. Petrausko, C. Bixio, B. Kaemfert’o melodijos. „Mokslinis seminaras ir teatralizuotas vaidinimas ir dalyvius, ir klausytojus pradþiugino kûrybiniu procesu, kuris atsirado kaip VPU dëstytojø ir studentø konstruktyviø pastangø rezultatas. Tik nuolat intelektualiai bendraudami su dëstytojais, studentai gali laisvai ir nuoðirdþiai pasiginèyti, reikðti nuomonæ, suvokti ir áprasminti sudëtingas filosofijos ir teatrologijos disciplinas”, – baigdama seminarà, kalbëjo jo nenuilstanèioji organizatorë doc. dr. D. M. Stanèienë.

Rûta Marija VABALAITË

Giesmë gyvenimui ir darbui

Tik stiprûs meilës, skausmo, ilgesio, netekties jausmai gimdë ir tebegimdo genialiausius pasaulio meno kûrinius. Kûrimo, tobulëjimo kelias, prasidëjæs nuo smulkmenø, juodo darbo, ilgainiui ágyja platø mastà.

Kaip tas darbo, kûrimo procesas vyksta? Ðeimoje, mokyklos suole, bendraujant su supanèia aplinka, su geriausiu draugu, padedanèiu belaukiant choro studijos spræsti logikos uþdaviná...

Moksleiviø veidai ir balsai spinduliuoja gyvenimo dþiaugsmo energija, jeigu jaunuoliai randa bûdà save iðreikðti dainuodami, keliaudami, dalyvaudami muzikos festivaliuose. Regi trykðtant uþkreèiantá dþiaugsmà – kaip gera, kaip nuostabu bûti visiems kartu.

Vilniaus Uþupio gimnazijos choras „Cantus veris” ákurtas naujojo tûkstantmeèio pradþioje. Beveik pusðimtá dainuojanèiø baigiamøjø klasiø moksleiviø sieja vienas tikslas – profesionaliai suvokti muzikà, dalyvauti tarptautiniuose ir ðalies muzikos renginiuose, dþiaugtis bendravimu, prasmingai leisti ðviesø kaip pavasario pakalnutës laikà.

Nepaprastai dþiugu, kad direktoriaus V. Malcevièiaus mokykloje sukurta draugiðka darbo aplinka leidþia ágyvendinti renginiø ir kelioniø idëjas. Pirmoji choro „Cantus veris” koncertinë iðvyka á graþiausius Ðveicarijos miestus Ciurichà ir Tunà 2003 m. rugsëjá buvo sëkminga.

Keturi koncertai ðiø miestø gimnazijose – pirmasis tarptautinis choro krikðtas, kainavæs daug átampos, alinanèio pasirengimo, visiðko susikaupimo ir lengvo ðiurpo, bëganèio per kûnà nuo muzikos groþio jëgos.

Jaunieji dainininkai pamatë Alpes, nuostabià Ðveicarijos gamtà, safyro spalvos eþerus ir upes... Trys dràsios moksleivës trumpo sustojimo gráþtant namo metu spëjo patirti Ðveicarijos kalnø eþero gaivà...

Lietuvoje buvome labai laukiami gimnazijos mokytojø ir moksleiviø.

Karðti apsikabinimai, ðvieèianèios

choristø akys, áspûdingi sugráþusiøjø pasakojimai, plaèios ðypsenos ir netylantis, ðmaikðtus choro vaikinø humoras net didþiausiems skeptikams neleido nesiðypsoti ir nesidþiaugti „Cantus veris” muzikine sëkme.

Baigiamøjø klasiø moksleiviai visados pabrëþia, kad dainuoti jø niekas neverèia. Jie patys eina, dainuoja, klausia, ilgai su vadove ðlifuoja kiekvienà dainos, giesmës niuansà, ir kai pagaliau scenoje suskamba gyvas instrumentas – jauno þmogaus balsas, jie pajunta gyvenimo ir muzikos dþiaugsmo pilnatvæ.

Plokðteliø studijoje mes áraðëme ir pirmàjá kompaktiná diskà. Repertuaras ávairus: nuo lietuviø liaudies dainø ligi pasaulyje þinomø populiariø vokaliniø kûriniø.

Jau ðiø metø balandá sulaukëme Ðveicarijos Ramibulio gimnazijos moksleiviø simfoninio orkestro (dirigentas Hansas Arthuras Meierhoferis), surengëme bendrà koncertà Vilniaus rotuðëje.

Graþi draugystë gimnazijà sieja ne tik su Ðveicarija, bet ir su Japonija. 2003 m. gruodþio 17 d.

Vilniaus rotuðëje buvo ðvenèiamas Japonijos imperatoriaus gimtadienis. Sugiedoti Japonijos ir Lietuvos himnai.

Uþupio gimnazijoje jau antrà kartà vyko miesto ir rajono mokyklø miðriø chorø festivalis „Dainuokime Uþupyje”. Vilniaus kolegijos Menø fakulteto choro studentai taip pat aktyviai dalyvauja muzikinëje Uþupio gimnazijos veikloje. Kolegijos studentams – bûsimiesiems pedagogams – mokykla yra puiki praktikos bazë.

Daþnai dalyvaujant Vilniaus koncertuose, festivaliuose, ágyjama labai svarbaus dalyko – sceninës patirties. Visi choristai jauèia didelæ atsakomybæ uþ Lietuvos, Uþupio gimnazijos ir savo paèiø vardà.

Dainuodami mes dþiaugiamës gyvenimu, koncertuojame, tobulëjame, keliaujame, kuriame ir taip tampame atidesni vienas kitam, iðmokstame suvokti, dovanoti kitiems muzikos groþá.

Nijolë ÞYLIENË

Vilniaus Uþupio gimnazijos moksleiviø choras „Cantus veris”

Sakralinës muzikos koncertas Kaune

Saulëtà spalio 9 d. pavakaræ Kauno rotuðëje lûkuriavo ne tik spalvomis pasidabinæ rudeniðki lapai: ið gotikinës XVIII a. Ðv. Pranciðkaus Ksavero baþnyèios sklido giesmës ir maldos. Taip prasidëjo tradicinis Ðv. Miðiø ir mokiniø chorø koncertas „Giesmë mokytojui”.

Kauno J. Basanavièiaus vidurinës mokyklos mokytoja metodininkë R. Navickienë, turëdama ilgametæ atlikëjos bei pedagogës patirtá, jau treèius metus suburia vis didesná dainuojanèiøjø bûrá. Ir ðiais metais senamiesèio baþnyèioje nusiteikæ

mokyklos choristø puokðtë, sukomponuota mokytojø D. Navadunskienës ir D. Èerniauskienës.

Vaikø ir jaunimo chorø vadovø entuziazmas, atsidavimas darbui nenueina veltui. Atlikëjai dþiugina iðties patraukliais, puikiai atliktais kûriniais, vis kylanèiu dainavimo lygiu.

Galbût todël nestebina ir kasmet gausëjantis baþnytinës muzikos gerbëjø bûrys. Iðkilmingai, jaudinamai skambëjusi muzika tapo natûralia Ðv. Miðiø tàsa ir nuoðirdþiai áprasmino gyvà mokytojø atminimà.

Irena VAINORIENË

Skatinkime liaudies instrumentinës muzikos plëtrà

Kauno J. Basanavièiaus mokyklos choras visiems Anapilin iðëjusiems mokytojams gieda pirmàjá spalio sekmadiená – tai graþi mokyklos tradicija

rimèiai ir susikaupimui buvo ne tik senieji maldininkai, bet ir moksleiviai bei jø tëvai. Susirinkusiuosius pirmiausia pasveikino R. Navickienës vadovaujamas merginø duetas (G. Martiðiûtë ir S. Tamaðauskaitë), atlikdamas V. Liaudanskaitës-Vaitkevièienës „Giesmæ mokytojui”. Merginoms pritarë Kauno J. Basanavièiaus vidurinës mokyklos jauniø (vad. D. Burkauskienë) ir merginø (vad. R. Navickienë) chorai. Iðkilmingai Ðv.

Miðias pradëjo renginio sveèiai – Vilniaus Tuskulënø vidurinës mokyklos choras (vad. R. Deltuvienë). Vilnieèiai atliko R. Martinkëno baþnytinæ giesmæ „Þvaigþdþiø kûrëjau”. Vargonais, Kaune turinèiais bene didþiausias iðraiðkos ir technines galimybes, jauniesiems choristams akompanavo giesmës autorius R. Martinkënas.

Programoje skambëjusius sakralinius kûrinius taip pat atliko A. Jakubonienës vadovaujamas Kauno 1-osios muzikos mokyklos miðrus vokalinis ansamblis bei Kalnieèiø vidurinës mokyklos merginø choras „Aidija”. Koncerte dalyvavo ir Kauno „Vyturio” vidurinës mokyklos miðrus choras, kuriam vadovauja R. Burinskienë.

Prasmingas renginio akcentas – baþnyèiai iðkilmingai paaukotos vilnieèiø mokiniø atnaðos ir rudeniðka Kauno J. Basanavièiaus vidurinës

Tautinë muzika yra reikðmingas mûsø etninës kultûros turtas. Ástojæ á Europos Sàjungà, pirmiausia turime puoselëti bûtent ðià kultûros sritá, nes tik su tautiðkumo vëliava bûsime pastebëti daugiatautëje Europoje.

Liaudies instrumentø muzika kaip tautinës muzikos apraiðka XX a. tapo natûralia mûsø ðalies ir tautos reprezentante ávairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose renginiuose, todël dëmesys jai tikrai neturëtø silpti ir XXI a.

Daugumoje ðalies muzikos ir meno mokyklø yra liaudies instrumentø skyriai, kuriuose vaikai ágyja pradiniø muzikavimo birbyne ir kanklëmis þiniø, kartu susipaþásta su mûsø tautinio meno unikalumu, ðalies tradicijomis, koncertuoja Lietuvoje ir uþsienyje, dalyvauja Pasaulio lietuviø dainø ðventëse – reikðmingiausiame mûsø tautinio meno renginyje, átrauktame á UNESCO pasaulio ðedevrø sàraðà.

Vis dëlto padëtis, pastaraisiais metais besiklostanti muzikos mokyklose, kelia tam tikrà nerimà. Ne vienoje jø priverstinai maþinami liaudies instrumentø pedagogø krûviai, o sykiu maþiau vaikø priimama á birbynës ir kankliø specialybes. Sensta mokyklø turimi liaudies muzikos instrumentai, o naujiems ásigyti, taip pat specialybës vadovëliams lëðø neskiriama.

Daugeliu atvejø papildomai lëðø skiriama kitø, pavyzdþiui, fortepijono, puèiamøjø ir t. t., skyriø plëtrai, bet ne tam, kad bûtø puoselëjama tautinë muzika. Daþniausiai viskas priklauso nuo mokyklø direktoriø poþiûrio ir simpatijø liaudies instrumentams. Sàmoningai maþinant jaunimo domëjimàsi tautine muzika, kyla abejoniø, ar iðliks mûsø tautinis savitumas.

Kasmet Lietuvos muzikos ir teatro akademijà baigia perspektyvûs liaudies instrumentø pedagogai ir atlikëjai, daþnai pelnæ ir tarptautiná pripaþinimà. Kaip tik jie galëtø tæsti

Tarptautinis festivalis „Garsø erdvë” Plungëje

Kai ðiandien keliamas klausimas, ar kas nors susimàsto apie bendrà kraðto kultûrà, að galiu pasakyti, kad Plungëje – taip. Ne tik susimàsto, bet ir kuria bei ágyvendina naujas kultûros plëtros idëjas. Vienas ið ðios veiklos pavyzdþiø – tai tarptautinis miðriø ansambliø festivalis „Garsø erdvë”. Festivalio moto – ðiuolaikinis þvilgsnis á garsø spalvas, kurio atraminis taðkas – liaudies instrumentas.

Dvi dienas Plungëje truko pirmasis tarptautinis miðriø instrumentiniø ansambliø festivalis „Garsø erdvë”. Tarp dalyviø – ir Lietuvos atlikëjai, ir sveèiai ið uþsienio.

Turintis tarptautinæ patirtá – konkurso Italijoje laureatas! – ákvëptai muzikavo Plungës M. Oginskio meno mokyklos instrumentinis trio: Rûta Zebrauskaitë (smuikas), Plungës kultûros centro instInga Jansonaitë (kanklës) ir Tadas rumentinis ansamblis „Namø Jundulas (akordeonas), mokytojø muzika” (vad. Laima JunduR. Þebrauskienës, L. Urbonienës ir lienë) ðiais metais ðvenèia L. Jundulienës auklëtiniai. „Átaigus savo deðimtmetá skirtingø instrumentø tembrø derëjimas, ádomios aranþuotës ir meniðkas muzikavimas tikrai skraidino á beribæ garsø ir spalvø erdvæ”, – taip apie ðiuos jaunuolius raðë „Plungës” laikraðtis straipsnyje „Jubiliejaus proga – dovana plungiðkiams”.

Miela buvo klausytis ir moksleiviø dueto ið Kauno r. Garliavos meno mokyklos – Ðarûno Tuminausko (lamzdelis) ir Nerijaus Juronio (akordeonas), mokytojø V. Traðkevièienës ir G. Vilèiausko auklëtiniø. Vaikai labai átaigiai pagrojo V. Kulikovo pjesæ „Juodasis perlas”. Lamzdelio diapazonas nëra labai platus, taèiau klausydamas ðio dueto pradedi manyti, jog mokytojo fantazija bei instrumento galimybës – beribës.

Taip pat nuotaikingai muzikavo ir Marijampolës muzikos mokyklos akordeonininkø ir saksofonininkø ansamblis (mokytojai – J. Ðerpytienë ir B. Aukðèiûnas).

Moksleivius keitë tarptautiniuose konkursuose pripaþintø menininkø ansambliai: instrumentinis duetas „Elit” ið Minsko (Baltarusija) – Olga Ivaniuk (bajanas) ir Natalija Korsak Plungiðkiø sveèiai – duetas (domra). Publika buvo suþavëta ðio ið Vokietijos: japonø smui- dueto. Specialiai paraðyti domrininkininkas Hiroto Jaðima ir ko V. Cigankovo kûriniai skambëjo ukrainietis bajanistas Konsádomiai ir originaliai, parodant tantinas Buranas visas domros galimybes. Duetà ið Vokietijos – japonø smuikininkà Hiroto Jaðima ir ukrainietá bajanistà Konstantinà Buranà – á ansamblá „suvedë” studijos Hanoveryje.

Koncerto pabaigoje grojo festivalio ðeimininkai – Plungës kultûros centro instrumentinis ansamblis „Namø muzika”, ðvenèiantis savo kûrybinës veiklos deðimtmetá. Ðis ansamblis susibûrë 1994 m. Jo ákûrëja ir atliekamø kûriniø aranþuotoja yra Laima Jundulienë. Ansamblio nariai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipëdos menø fakulteto absolventai. Ðiuo metu jie visi dirba pedagoginá darbà Plungës M. Oginskio meno mokykloje.

1999 m. ansamblis tapo tarptautinio konkurso „Citta di Castelfidardo” (Italija) diplomantais, o 2000 m. iðleido kompaktinæ plokðtelæ. Daugelá kartø „Namø muzika” atstovavo Plungës miestui Lietuvoje bei uþsienyje. „Ansamblis visada pasiþymëjo ne tik nepakartojamu skambëjimu, bet ir netradiciniu repertuaru”, – po pirmojo festivalio raðë laikraðtis „Þemaitis” („Plungëje gimë naujas festivalis”).

Antràjà festivalio dienà plungiðkiai ir miesto sveèiai Plungës Ðv.

Jono Krikðtytojo baþnyèioje klausësi M. K. Èiurlionio tarptautinio vargonininkø konkurso diplomantës D. Ðaknytës (vargonai), tarptautinio konkurso laureato K. Mikiðkos (birbynë), E. Èirplio (birbynë) koncerto.

Programoje skambëjo G. F. Tellemano, A. Corbet, A. Vivaldi, M. Regerio, A. Piazzollos, W. F. Bacho kûriniai. Birbyniø ir vargonø sàskambis mistiðkoje baþnyèios aplinkoje leido pajusti dieviðkà muzikos galià.

Taigi dabar Plungë turi „Garsø erdvæ”, á kurià þada kviesti ir muzikus, ir klausytojus.

Laima JUNDULIENË

Muzikos barai /41

daugiau kaip prieð pusæ ðimtmeèio pradëtà liaudies instrumentø puoselëjimo darbà. Þinoma, jeigu ðalies muzikos mokyklose bus ruoðiama dirva jø pedagoginei ir kûrybinei veiklai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentø katedra kreipiasi á visus ðalies muzikos ir meno mokyklø vadovus, praðydama skirti daugiau dëmesio mûsø tautinei muzikai, plësti liaudies instrumentø skyrius, skatinti pedagogø darbà, didinti priimamø mokiniø ir meniniø liaudies instrumentø kolektyvø skaièiø.

Lietuva – tai ne tik visø mûsø, bet ir kankliø, birbyniø puikaus skambesio tëvynë. Manytume, kad ðalies muzikinio lavinimo ástaigos turëtø aktyviau ugdyti tautinës kultûros daigus, nes, vaikystëje ir jaunystëje prisilietæ prie liaudies instrumentø, pasisëmæ tautinës kultûros, Lietuvos þmonës galës oriai jaustis ateities Europoje.

Lina NAIKELIENË

IV Kauno tarptautiniam fortepijoniniø duetø konkursui pasibaigus

Fortepijoninio dueto þanro pradininkas Lietuvoje, iðtikimas jo puoselëtojas, Lietuvos EPTA prezidentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Kæstutis Grybauskas jau prieð aðtuonerius metus ëmësi iniciatyvos rengti fortepijoniniø duetø konkursà siekdamas, kad ðis þanras suklestëtø mûsø ðalyje bei integruotøsi á bendrà Europos ir pasaulio muzikos atlikimo meno kultûrà. Pirmà kartà fortepijoniniø duetø konkursas suorganizuotas 1997 m. Visagine, o nuo 2000 m. ðis tarptautinis meninis renginys vyksta Kaune. Uþsienio specialistø nuomone, ðiømetis rugsëjo 26–spalio 2 d. surengtas konkursas iðsiskiria nepriekaiðtingu ir aukðtu organizaci-

niu lygiu. Konkurso organizatoriai – Kauno miesto savivaldybë, Lietuvos fortepijono pedagogø asociacija (Lietuvos EPTA), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas.

Konkurso organizacinio komiteto pirmininkas profesorius Ramutis Èepinskas pasirûpino jaukia patalpø ðiluma ir gera instrumentø kokybe. Skoningai papuoðta koncertø salë sukûrë malonià kûrybinæ aplinkà. Konkurso pradþia buvo patikëta 2002 m.

Kauno tarptautinio fortepijoniniø duetø konkurso A grupës I premijos laimëtojams kaunieèiams Motiejui ir Mykolui Bazarams. Kûrybinis renginio tonusas, naujos, patrauklios ir ádomios meninës idëjos inspiravo didþiulá visuomenës, þiniasklaidos, radijo ir televizijos bei visos Lietuvos fortepijono pedagogø susidomëjimà. Konkursas tapo áspûdingu pianistø sàskrydþiu Kauno mieste. Tris dienas jo metu vyko fortepijoniniø duetø meistriðkumo kursai, kuriuos vedë uþsienio specialistai: profesoriai Sigrid Lehmstedt (Vokietija), Hansas Schickeris (Ðveicarija), Maris Ðvinka (Latvija). Kulminaciniai kûrybinio forumo akcentai – konkurso dalyviø koncertas Kauno rotuðëje ir baigiamasis koncertas Kauno filharmonijoje. Abu ðie koncertai buvo skirti Pasaulinei muzikos dienai. Pilnutëlës prestiþinës Kauno miesto koncertø salës rodo, kad Kauno tarptautinis fortepijoniniø duetø konkursas ágijo sparnus. Tai lëmë ir naujos muzikinës tradicijos atsiradimà mieste – kas dveji metai ðio konkurso laureatø koncertu spalio 1 d. Kauno filharmonijoje minëti Pasaulinæ muzikos dienà.

Konkurse dalyvavo 17 fortepijoniniø duetø ið Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ðveicarijos ir Vokietijos.

Jo laureatams buvo skirtos solidþios piniginës premijos. Jauniausiø konkurso dalyviø A amþiaus grupëje iðsiskyrë trylikameèiø Gabrielës Lelytës ir Adomo Pajëdos (mokyt. G. Beleckienë ir L. Duikova) fortepijoninis duetas, iðugdytas graþiomis ansamblinio muzikavimo tradicijomis garsëjanèiame Panevëþio mieste. Ðiam duetui buvo skirta I Liudos Grybauskienës premija. II ir Lietuvos muzikø sàjungos prizus IV Kauno tarptautinio fortepijoniniø duetø konkurso laureatams teikia LMS prezidentas Rimvydas Þigaitis

Muzikos barai /42

III premijas laimëjo Latvijos atstovai – Jelena Malko ir Kirilas Strukovas (mokyt. N. Novik ir T. Petrova) bei Lilita Dunska ir Laila Plakanë (prof.

M. Ðvinka). IV premijà laimëjo vienuolikos ir dvylikos metø pianistës Akvilë Èerkauskaitë ir Brigita Jurkonytë (mokyt. L. Vasnevskaja) ið Kauno A. Kaèanausko muzikos mokyklos. Diplomantø vardus pelnë Monikos Dièkutës ir Rasos Zovaitës (mokyt. R. Stankevièienë ir E. Dobrickienë) fortepijoninis duetas ið Kupiðkio muzikos mokyklos bei Kauno A. Kaèanausko muzikos mokyklos moksleivës Gabrielë Bieliûnaitë ir Jonë Savickaitë (mokyt. K. Þilinskienë ir B. Savickaitë).

B amþiaus grupëje konkuravo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipëdos S. Ðimkaus konservatorijos atstovai. I premijà pelnë LMTA studentës Jekaterina Alipova ir Julija Morozova (doc. R. Ibelhauptienë), II premijà – klaipëdieèiai Milana Dunauskaitë ir Viktoras Gerasimovas (vyr. dëst. B. Vaiðienë), III premijà – LMTA studentai Rita Savulytë ir Robertas Ðiurys (doc. Z. Ibelhauptas).

Vyriausiø dalyviø C amþiaus grupëje varþësi fortepijoniniai duetai ið Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ðveicarijos ir Vokietijos. Konkurso atradimas – fortepijoninis duetas ið Varðuvos Emilia Karolina Sitarz ir Bartùomejus Wàsikas. Uþ aukðtà profesiná ir meniná lygá bei brandø kûrybingumà jiems áteiktas aukðèiausias konkurso ávertinimas – Didysis prizas. II premijà laimëjo LMTA magistrantës Luiza Ambarcumian ir Vida Badaitienë (lekt. V. Rindzevièiûtë). III premija atiteko Rusijos atstovëms Irinai Frolakovai ir Tatjanai Kuprijanovai (prof. K. Grybauskas), studijuojanèioms LMTA meno aspirantûroje.

Diplomantø vardus pelnë fortepijoninis duetas ið Ðveicarijos Stefanas Zindelis ir Raimundas Wiederkehras bei duetas ið Vokietijos Constance Seyfarth ir Rico Gatzke. Malonu, kad Kaunas graþiai pagerbë konkurso dalyvius. Miesto savivaldybës kultûros ir ðvietimo komiteto pirmininkas Gediminas Budnikas visiems jiems áteikë Kauno mero Arvydo Garbaravièiaus padëkos raðtus.

Konkurse buvo toliau plëtojama graþi tradicija propaguoti lietuviðkus kûrinius fortepijoniniams ansambliams. Kauno kompozitorë Zita Bruþaitë specialiai konkursui paraðë kûriná „Lietaus namai” fortepijonui keturioms rankoms, kurá atliko A grupës dalyviai, B grupës dalyviams buvo privaloma atlikti E. Balsio

Marðà dviem fortepijonams, o patys vyriausieji interpretavo S. Vainiûno „Auðtantá rytà” (K. Grybausko transkripcija dviem fortepijonams). Specialiuosius prizus konkurso dalyviams uþ geriausià privalomo lietuviðko kûrino interpretacijà ásteigë Lietuvos kompozitoriø sàjungos Kauno skyrius, juos áteikë kompozitorius A. Kubiliûnas. Prizus uþ geriausià klasikinio kûrinio ir F. Schuberto muzikos atlikimà ásteigë Lietuvos muzikø sàjunga, juos áteikë Lietuvos muzikø sàjungos prezidentas profesorius R. Þigaitis.

Greta autoritetingos þiuri (pirmininkas prof. K. Grybauskas, nariai – doc. Z. Ibelhauptas, profesoriai S. Lehmstedt (Vokietija), H. Schickeris (ðveicarija), M. Ðvinka (Latvija) ir V. Vitaitë) konkursà stebëjo Europos jaunimo muzikos konkursø asociacijos (EMCY) generalinis sekretorius Eckartas Rohlfsas (Vokietija). Savo sveikinimo kalboje per iðkilmingà konkurso uþdarymo ceremonijà Kauno filharmonijoje sveèias ið Vokietijos paþymëjo ypatingà tokiø meniniø renginiø reikðmæ ir svarbà ugdant laisvas ir kûrybingas asmenybes. E. Rohlfsas pabrëþë, kad ansamblinis muzikavimas turëtø tapti vienu pagrindiniø ðiuolaikinës pedagogikos principø. Dera tik apgailestauti, kad ðiuo metu Lietuvos muzikos mokyklose, meno gimnazijose fortepijoninio ansamblio pamokø nëra, ir tik mokytojø entuziazmo bei atsidavimo savo profesijai dëka moksleiviai turi galimybæ pajusti ansamblinio muzikavimo þavesá. Sveikindamas konkurso organizatorius, E. Rohlfsas pakvietë Kauno tarptautiná fortepijoniniø duetø konkursà tapti prestiþinës Europos jaunimo muzikos konkursø asociacijos nariu.

Malonu paþymëti, kad konkursà parëmë valstybinës institucijos ir organizacijos, labdaros ir paramos fondai, privatûs asmenys. Organizacinio komiteto pirmininkas profesorius R. Èepinskas visiems rëmëjams áteikë renginio organizatoriø padëkos raðtus.

Konkurso meno vadovas profesorius K. Grybauskas, paklaustas, kà mano apie ðio renginio ateitá, pasakë: „Ateities konkursas su savo naujomis ir netikëtomis idëjomis, netradiciniais meniniais sprendimais, atspindinèiais praeities ir dabarties fortepijoniniø ansambliø muzikavimo tradicijas, taps unikaliu Europos muzikos konkursø panoramos renginiu.”

Vilma RINDZEVIÈIÛTË

Rimanto Geniuðo tëvai gelbëjo þydus

Ðiø metø pavasará teko lankytis Niu Dþersio valstijos Fer Lono miestelyje (JAV), þymaus lietuviø muziko Vytauto Strolios ðeimoje.

Apsilankymo tikslas buvo labai kilnus: V. Strolia, vienas ið nedaugelio muzikos kolekcininkø, nutarë dalá savo bibliotekos ir kompaktiniø plokðteliø padovanoti Klaipëdos universitetui. (Ðiame mieste, Stasio Ðimkaus ásteigtoje muzikos mokykloje, tarpukario metais mokësi abu jo tëvai.) Paprastai visos panaðaus pobûdþio bibliotekos patekdavo ir patenka á Vilniø ar Kaunà, aplenkdamos Klaipëdà. Uþmirðtama, kad uostamiesèio universitetas yra vienas jauniausiø Lietuvoje, kad ypaè skurdi jo Menø fakulteto fonoteka, o biblioteka itin stokoja muzikinës literatûros. Tad teko atrinkti knygas ir kompaktinius áraðus ir dþiaugtis malonia V. Strolios draugija. V. Strolia – kupinas didelio intelekto, lietuviðko patriotizmo, nuoðirdus ir nesavanaudis þmogus. Noriu jam nuoðirdþiai padëkoti uþ svetingumà, o Klaipëdos universiteto bibliotekos vardu – uþ neákainojamà dovanà, kuria ateityje naudosis ne viena studentø ir dëstytojø karta.

Ta paèia proga naudojausi galimybe susipaþinti su Fer Lono apylinkëmis, ðio miestelio tradicijomis ir kasdienybe. Kaip paaiðkëjo, tai gausiai rusø ir þydø emigrantø gyvenama vietovë, kurioje galima rasti ávairiomis kalbomis leidþiamø laikraðèiø, tarp jø ir þydiðkà „forverts”. 2004 m. balandþio 2 d. numeryje buvo iðspausdintas straipsnis „Der goirl fun a jid” apie Lietuvos þydus, kuriame minima ir þymaus lietuviø dirigento Rimanto Geniuðo pavardë. Jau vien faktas, kad nelietuviðkame Amerikos laikraðtyje pasitaikë lietuviðkø pavardþiø, kuriø viena glaudþiai susijusi su lietuviø muzikos istorija, privertë atidþiau susipaþinti su ðiuo straipsniu ir pasiûlyti já „Muzikos barø” skaitytojams.

Danutë PETRAUSKAITË

Vieno [Kauno] þydo likimas

Aleksas Feitelsonas ið Izraelio

Tai istorija apie masines þydø þudynes Kauno VII forte. Ðis fortas, Kauno tvirtovës grandinës dalis, istorijoje þinomas kaip pirmoji Lietuvoje þydø þudyniø vieta. Ten pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis „sukilëliai” þiauriai nuþudë 6977 þydus. 30 þydø vyrø, kurie, kaip paaiðkëjo, buvo Lietuvos kariuomenës savanoriai, kovojæ su bolðevikais nepriklausomybës kovose per Pirmàjá pasauliná karà, ið Kauno VII forto karo komendanto pulkininko Jurgio Bobelio buvo „paleisti” ir perkelti á Kauno „Geler” (? – Vert.) kalëjimà.

Atsëdëjæ „Geler” kalëjime dvi savaites, jie buvo paleisti á „laisvæ”, kad bûtø uþdaryti á kà tik suorganizuotà getà. 1941 m. birþelio 30 d. Lietuvos laikinoji vyriausybë priëmë nutarimà (protokolas Nr. 6) ásteigti Kauno þydø koncentracijos stovyklà. Ðá darbà vykdyti buvo pavesta vidaus reikalø viceministrui ponui Ðvipai.

Vienas paleistøjø ið kalëjimo buvo Ichakas Nemenèikas, gimæs 1907 m. Jis Kauno universitete baigë prekybos mokslus ir dirbo buhalteriu vienoje didelëje prekybos firmoje. 1936 m. vedë dantø gydytojà Leahà Bernðtein, su kuria susilaukë dviejø vaikø – Firhejos ir Barinkës. Ákurtame Kauno gete atsidûrë ir Nemenèikas su ðeima. Jis turëjo laimës iðvengti visokiø vokieèiø suruoðtø akcijø ir apsaugoti ðeimà nuo mirties.

Geto gyvenime svarbø vaidmená vaidino darbo paþymëjimai. Jie padëjo þydams iðvengti pavojaus bûti iðsiøstiems á darbo lagerá ar iðsigelbëti nuo mirties. Nemenèikas parûpindavo geto þydams klastotus darbo paþymëjimus. Tai sukëlë geto vadovø nepasitenkinimà.

1943 m. spalio 26 d. ávykusios akcijos metu jis kaip nepageidaujamas elementas buvo iðsiøstas á Klagos koncentracijos stovyklà Estijoje. Jo þmona su abiem vaikais pasiliko Kauno gete. Apie tai savo laiðke lietuviø visuomenës veikëjui Domui Jasaièiui, rinkusiam dokumentacijà apie þydus gelbëjusius lietuvius, 1977 m. geguþës 23 d. raðë Lietuvos diplomatas Motiejus Januðauskas: „Að þinojau apie geto þydø komiteto sudarytus á Estijà siunèiamøjø sàraðus. Nemenèikas átrauktas kaip gete „nepageidaujamas elementas” kartu su átariamais komunistais, kriminalistais ir pan.” Ðiauliø gete buvo apie 1000

vaikø nuo ðeðeriø iki aðtuoniolikos metø. Sulaukæ penkiolikos, jie jau turëjo dirbti kaip ir visi suaugusieji. 1943 m. lapkrièio mënesá Kauno gete pasklido baisi þinia, kad 1943 m. lapkrièio 5 d. vokieèiai Ðiauliø gete ávykdë akcijà prieð vaikus, per 574 jø buvo iðveþti sunaikinti. Leaha Nemenèik, matydama savo vaikams gresianèius pavojus, nutarë ieðkoti pagalbos tarp mokyklos draugø Marijampolëje, 53 kilometrai nuo Kauno.

Apie tai Brukline 1969 m. liepos 2 d. raðë Juozas Audënas, 1939– 1940 m. buvæs Lietuvos þemës ûkio ministras, dabar gyvenàs Amerikoje (J. Audënas mirë 1982 m. Niujorke. – D. P.): „1944 m. pradþioje pas mano þmonà ið Kauno atvyko jos buvusi gimnazijos klasës draugë Bernðtein-Nemenèik ir praðë gelbëti jos vaikus nuo mirties. Taip pat ji praðë gelbëti ir jos sesers Ilonos Ludwinowski maþà dukrelæ Asrà. Jos vyras Ichakas Nemenèikas buvo iðveþtas darbams á Vokietijà (Estijà). Að já gerai paþinojau. Mano þmona nusprendë viskà daryti, kad iðgelbëtø vaikus. Deja, mes negalëjome jø savo bute priimti, nes pas mus dar gyveno dvi ðeimos.”

Slëpti þydus nebuvo taip paprasta. Kaip þinoma, radus buvo nuþudomi tiek jie, tiek ir patys jø gelbëtojai. Tokiø atsitikimø pasitaikydavo nemaþai. Taèiau, nepaisant grësmingø pavojø, atsirado geraðirdþiø lietuviø, kurie buvo pasiruoðæ padëti gelbëti þydus. „Netoli mûsø, – toliau savo laiðke raðë J. Audënas, – gyveno labai simpatiðki kaimynai – Stasë ir Jonas Geniuðai. (Èia pateiktas Geniuðo vardas yra netikslus.

Jis buvo ne Jonas, bet Juozas.

– D. P.). J. Geniuðas buvo þinomas pedagogas. Jo sûnus Rimas vëliau tapo Lietuvos operos vyriausiuoju dirigentu. Jie sutiko priimti kelioms dienoms tuos tris vaikus. Bet kà daryti toliau? Vienintelis saugus bûdas vedë pas p. Bortkevièienæ. Felicija Bortkevièienë buvo aktyvi visuomenës veikëja. 1919–1939 m. ji Lietuvos Seime atstovavo Ûkininkø partijai.

Taip pat ji buvo Moterø apsaugos organizacijos narë. Moterys þinojo, kad Felicija turëjo nemaþai patyrimo perduodant kitø globai vaikus, kuriuos atsiøsdavo ávairûs veikëjai – prof. dr. Pranas Maþelis, dr. Emilija Bliudþiûtë, mokytoja Petronëlë Lastienë ir kt. Að dirbau kooperatyve „Lietûkis”. Man pasisekë neva darbo reikalais suorganizuoti maðinà á Suvalkus. Ðita maðina P. Bortkevièienë su vienu patikimu palydovu nuveþë tuos tris vaikus á vienà kaimà netoli Kaz-

lø Rûdos miestelio pas ûkininkà Lapinskà, kuris juos paslëpë.”

Vokieèiai, besitraukdami ið Rytø fronto, evakavo koncentracijos stovyklas ið Estijos. Kaceto kaliniai þydai buvo iðgabenti á Vokietijà: moterys – á Ðtuthofà, o vyrai – á Dachau. Ichakas Nemenèikas, perëjæs erðkëèiø kelià ávairiuose lageriuose, Vokietijoje buvo iðlaisvintas. Parvykæs á Kaunà, rado savo þmonà su vaikais. Jis gráþo á Vokietijà, nes norëjo emigruoti á Amerikà. Ten jis susipaþino su buvusiu lietuviø diplomatu Motiejumi Januðausku, kuris rengësi emigruoti á Australijà. Jie abu susidraugavo ir kasdien susitikæ ilgai kalbëdavosi. Tai apraðë Motiejus 1977 m. geguþës 23 d. laiðke Domui Jasaièiui: „Nemenèikas nebuvo visai atviras. Apie save nedaug pasakojo. Kai kas girdëta ið kitur. Jis turëjo talentà raðyti. Jis raðë þydiðkame vietos laikraðtyje „Undzer ðtime” („Mûsø balsas”), kuris buvo leidþiamas Landsberge þydø kalba, bet lotyniðkomis raidëmis. Að skaièiau jo straipsnius.

(Motiejus Januðauskas mokëjo þydiðkai? – Vert.) Man jis buvo labai prielankus. Daþnai sakydavo: „Jûs esate aukso þmogus. Gaila, tokiø kaip Jûs yra nedaug”. Jis buvo vienintelis, kuris, suþinojæs apie greità mano emigracijà, specialiai atvyko á mano pereinamàjà stovyklà atsisveikinti ir man palinkëti sëkmës. Jis vienas ruoðësi emigruoti á Amerikà.”

1948 m. balandþio 23 d. Ichakas Nemenèikas raðë J. Audënui: „Mano vaikø gelbëtojau, að nerandu þodþiø ir neþinau, kaip Jums uþ viskà atsidëkoti. Gaila, kad atsirado tiek maþai þmoniø, kurie liûdnà valandà mûsø tautai iðtiesë pagalbos rankà. Þydø tauta to niekad nepamirð. Mes norime atsidëkoti ne tik moraliai, bet ir materialiai ir praðom neásiþeisti.

Mes þinom, kad Jûs tai darëte ne dël pinigo: Jûs padarëte garbingiausià ir prakilniausià darbà pasaulyje.”

Yra þinoma, kad ið beveik 240 000 Lietuvoje gyvenusiø þydø (1948 m. iðleista „Universal Jewish Encyclopedia” nurodo Lietuvoje gyvenus 153 743 þydus.

– Vert.) liko gyvi tik 5 proc. Mes amþinai atminsim, kad dalis jø buvo iðgelbëta þmogiðkø ir geraðirdþiø lietuviø tautos motinø ir sûnø. Bet taip pat nepamirðkim Lietuvos þydø tragedijos ir nesiliaukime ieðkojæ tø lietuviø, kurie prisidëjo prie jø kaimynø þydø þudymo.

(Vertëjo pavardë jo praðymu neskelbiama.)

Muzikos barai /43

Ið pianisto varpinës Rokas ZUBOVAS

C

hopino etiudø ir Bacho „Gerai temperuoto klavyro” paralelës yra kur kas ryðkesnës, nei gali pasirodyti ið pirmo þvilgsnio.

Tai, kad Chopinas Bacho kûrybà puikiai paþinojo, aiðkëja ið amþininkø atsiminimø, kuriuose sakoma, kad prieð savo retus koncertus Chopinas uþsidarydavæs kambaryje ir grodavæs Bacho fugas.

Viena jo studenèiø Madame Streicher, raðydama apie Chopino pamokas, prisimena, kad „vienà rytà jis ið atminties pagrojo keturiolika Bacho preliudø ir fugø” (cit. pagal Gerig, p. 164). Be abejo, Chopino paþintis su tuo metu beveik pamirðtu Leipcigo ðv. Tomo baþnyèios didþiojo kantoriaus palikimu1 prasidëjo ankstyvoje vaikystëje, vadovaujant pirmajam jo fortepijono mokytojui èekui W. Zywny (1756–1842), kurá Lisztas vadino „aistringu Sebastiano Bacho muzikos studijuotoju, daugelá metø pagal grieþtà klasikiná modelá vadovavusiu berniukø studijoms” (cit. pagal Gerig, p. 147). Þvelgiant á ðiuos du epochinius kûrinius, ið karto krinta á akis neátikëtinas abiejø opusø pirmøjø kûriniø panaðumas:

[3 MUZ. PAV.] Bacho Preliudas C-dur ið „Gerai temperuoto klavyro”, 1 t., t. 1–4 [4 MUZ PAV.] Chopino Etiudas C-dur, op.

10 Nr. 1, t. 1–5

Be abejonës, skiriasi abiejø kûriniø

Muzikos barai /44

Vasaros etiudai (2) faktûra, skiriasi ir harmoninio pieðinio detalës, nuotaika, akustinis sprendimas, net ir instrumentas, taèiau labai sunku nesutikti su Charleso Roseno teiginiu, kad „tik vienà kartà Chopino kûryboje aptinkame tiesioginæ nuorodà á Bachà, ir labai deramoje vietoje – paèioje jo vienintelio tiesiogiai ugdomojo pobûdþio kûrinio pradþioje (…). Pirmajame Etiude C-dur, op. 10 randame modernizuotà pirmojo Bacho „Gerai temperuoto klavyro” Preliudo C-dur versijà.” Kaip ir áþanginis

Bacho kûrinys, Chopino etiudas yra niekas daugiau, tik „nenutrûkstama arpeggio seka, beveik nesikeièiant ritminiam pieðiniui”, sukurianèiam melodinës linijos nuojautà, tarsi „iðkylanèià ið akordø grandinës”. Be abejo, arpeggio kûriniø grupë – labai tradiciðka; galima teigti, kad tai – ir labiausiai standartizuotas bûdas pradëti improvizacijà, o tam tikru istorijos laikotarpiu net siûlytas kaip bûdas pradëti koncertiná kûrinio atlikimà.

Dar ir Carlas Czerny savo „Fortepijoninës mokyklos” treèiajame tome siûlo prieð atliekant kûriná pagroti trumpà arpeggio, „kad klausytojas pajustø kûrinio tonacijà ir bendrà nuotaikà”. Daugelis baroko, klasicizmo ir romantizmo epochos fantazijø, siuitø, tokatø prasideda taip pat ðitaip. Pavyzdþiui, Lisztas arpeggio pradeda abiejø savo fortepijoniniø koncertø solisto partijas bei abu didþiuosius etiudø ciklus („Transcendentinius” ir pagal Paganini kaprièo). Vis dëlto Chopino etiudas „toks giminiðkas Bacho preliudui savo konstrukcijos vientisumu ir primygtiniu vieno tipo arpeggio kartojimu per visà kûriná bei savo harmoniniu kontûru, kad turime daryti iðvadà, jog aliuzija á Bachà buvo planuota” (Rosen, p. 361–362).

Roseno nuomonei visiðkai pritaria ir Finlowas, taip pat tvirtinantis, kad pagrindinis ðiø dviejø skirtingø epochø kûriniø skirtumas slypi kitokioje jø funkcijoje, todël „Bacho preliude linearinës linijos iðskleidþiamos pasitelkus figûracijà, kuri pati savaime atlieka tik pagalbinæ funkcijà”; tuo tarpu Chopino kûrinyje, „bûtent dël to, kad tai yra etiu-

das, figûracija (t. y. techninis elementas) yra ágyvendinama su harmoninës struktûros pagalba.” Ðiuo atveju „etiudas yra techniðkai sunkesnis ir labiau chromatizuotas, nes turi toks bûti, kad pateisintø savo funkcijà” (Finlow, p. 71).

Ieðkant tiesioginiø dviejø kûriniø sàsajø, verta atkreipti dëmesá ir á paskutiná Chopino op. 25 Etiudà c-moll. Ðio etiudo „starto” pozicija irgi ta pati (kairës rankos atraminës natos C-G-C kartu su deðinës Es-c-Es) kaip ir Bacho „Gerai temperuoto klavyro” pirmojo tomo tokatiðkojo Preliudo c-moll. Gana artimi ir brëþiami harmoniniai abiejø kûriniø pieðiniai. Èia taip pat akivaizdus paskirties, funkcijos ir instrumento skirtumas – Bachas savo „Gerai temperuotame klavyre” dþiugiai atskleidþia visas naujojo derinimo galimybes, o Chopinui svarbu savo pirmuoju ir paskutiniu etiudais aprëpti visà fortepijono registriniø, akustiniø, dinaminiø galimybiø paletæ. Vis dëlto ið Bacho tiesiogiai perimtas faktûros prisodrinimas polifoninëmis linijomis ir harmonijø chromatiðkumas – tai du labai svarbûs elementai, kurie Chopino etiudus ið karto iðskiria ið jo amþininkø ðio þanro kûriniø.

Chopino etiudai ásitvirtino geriausiø savo meto virtuozø repertuare „dar neiðdþiûvus spaustuvës daþams”. Tai, kaip Lisztas, kuriam pirmasis etiudø ciklas ir buvo dedikuotas, ðiuos kûrinius atliko, geriausiai iliustruoja paties Chopino laiðko Ferdinandui Hilleriui, kitam pianistui virtuozui, fragmentas: „Að raðau tau neþinodamas, kà mano plunksna kraiglioja, nes ðiuo momentu Lisztas groja mano etiudus, iðstumdamas ið mano galvos doras mintis. Norëèiau ið jo pavogti gebëjimà groti mano paties etiudus” (Chopin, p. 171). Meninæ ðiø kûriniø reikðmæ Schumannas ávertino taip pat ið karto, savo straipsnyje net vienuolika etiudø ið dvylikos paþymëdamas þvaigþdute.

Në vienas kitas straipsnyje aptartas kompozitorius tokio ávertinimo nesulaukë.

Tiesa, maþiau pianistiðkai paþengæ to meto kritikai naujojo virtuoziðkumo neskubëjo priimti iðskëstomis rankomis.

Vokieèiø kritikas Ludwigas Rellstabas raðë, kad „tie, kuriø pirðtai iðsukioti, gali bandyti juos pataisyti grodami ðiuos [Chopino] etiudus; bet tie, kuriø pirðtai sveiki, turëtø jø negroti ar bent jau nedaryti to be greta budinèio chirurgo” (cit. pagal Walker, 183–184).

Tiesa, kadangi muzikinis turinys lëmë daþnà ðiø kûriniø skambëjimà koncertø salëse, kritikø nuomonë apie Chopino etiudus greitai pasikeitë. Jau 1844 m. jø pripaþinimà galima laikyti daugiau ar maþiau visuotiniu: tais metais vienas

Londono kritikas Chopino etiudus pavadino „populiaresniais uþ visø kitø meistrø ðio þanro kûrinius” ir tæsë, kad jie yra „visø pianistø, siekianèiø koncertinës karjeros, sine qua non (bûtinas reikalavimas)” (Musical Examiner, 1844; cit. pagal Samson).

Nemaþëjantis Chopino etiudø populiarumas ir techninis lygis jau pusantro ðimto metø reikalauja ið kiekvieno pianisto su jais susirungti, kadangi, anot Louiso Kentnerio, „jokiame kitame kûrinyje nëra tokio idealaus atletiðkumo ir estetiðkumo susiliejimo.” Koncertuose juos grojo Chopinas ir Lisztas, Antonas Rubinðteinas savo istoriniuose 1885–1886 m. reèitaliuose, von Bülowas ir ið esmës visi po jø ëjæ pianistai virtuozai. Prasidëjus áraðø epochai, daugelio virtuoziðkumo matu tapo visø 24 etiudø áraðai.

Apþvelgdamas XX a. pasirodþiusius abiejø Chopino etiudø opusø áraðus, Donaldas Malindi (International Piano Quarterly, 1999 m. vasaros numeris) teigia, kad jam pavyko rasti ir perklausyti per 90 pianistø áraðø. Taèiau ne visi geriausi ðimtmeèio pianistai ryþosi ðiam iðbandymui. Tarp ðiø beveik ðimto pianistø nëra Vladimiro Horowitzo ir Sviatoslavo Richterio, Sergejaus Rachmaninovo ir Josifo Levino, Arthuro Rubinsteino ir Marthos Argerich, o Josefas Hofmannas, paklaustas, kodël negroja koncertuose visø dvideðimt keturiø, vienam kolegai atsakë: „Nëra ir niekada nebus tokio pianisto, kuris galëtø vienodai gerai pagroti visus Chopino etiudus. Að pats gerai groju gal tik pustuziná.” Ne maþiau pagarbiai apie etiudus atsiliepë ir Arthuras Rubinsteinas, pareikðdamas apie save, jog yra arba „per didelis tinginys”, arba „per didelis bailys”, kad paliktø savo etiudø interpretacijà ateities klausytojams, o viename interviu komentavo, kad „net ir paèios sudëtingiausios figûracijos Chopino kûriniuose kuria muzikà. Lisztas kûrë techniná manierizmà; jo techniniai sunkumai – tai maskuotë, kuria Lisztas labai efektingai naudojosi. Chopinui buvo svarbi tik muzikinë idëja, ir jo kûriniø sudëtingumas yra logiðkai ápintas á muzikinæ mintá (…). Galiu groti keturiasdeðimt minuèiø trukmës pirotechninæ Liszto sonatà ir atsistoti nuo fortepijono nejausdamas jokio nuovargio, tuo tarpu net pats trumpiausias Chopino etiudas verèia mane intensyviai eikvoti energijà” (cit. pagal Gerig, p. 162). Á klausimà, ar Chopino etiudai planuoti kaip ciklas, kokia to ciklo apimtis ir ar jis skirtas atlikti iðtisai, galima labai lengvai atsakyti neigiamai remiantis tuo, kad Chopinas niekur nëra apie tokià idëjà uþsiminæs, o ir kûrë visus 24 etiudus

septynerius metus, nesilaikydamas eiliðkumo, suskirstydamas juos á du atskirus opusus, dedikuotus dviem skirtingiems þmonëms. Taip pat esama ir istoriniø ðaltiniø, bylojanèiø, kad pats kompozitorius nevengdavo etiudø groti po vienà ar kelis, jungti jø tonacijø ir nuotaikø pagrindu su mazurkomis, noktiurnais, toká þanriðkai margà rinkiná paprastai uþbaigdamas balade ar scherzo. Taip elgësi ir Lisztas, ir kiti to meto atlikëjai. Tiesa, taip pat nereikia pamirðti, kad net ir savo koncertø Chopinas nevengdavo groti atskiromis dalimis. Tais atvejais koncerto programoje atsirasdavo tokiø kûriniø kaip Adaggio ir Rondo e-moll fortepijonui su orkestru (Pirmojo fortepijoninio koncerto, op. 11 antroji ir treèioji dalys).

Ieðkant atsakymo á ðá nevienprasmá klausimà paèiuose etiuduose, galima sutikti su anksèiau straipsnyje cituota Roseno mintimi, jog „Chopinas taip sudëjo ðá opusà, kad jis taptø visuma: kiekvienas etiudas, atrodo, tarsi iððoka ið ankstesniojo.” Taip pat ir ankstesniajame opuse nesunku pastebëti tam tikrø ciklo uþuomazgø: rankraðtyje po treèiojo Etiudo E-dur, op. 10 Chopinas paraðë Attacca il presto con furio, aiðkiai duodamas suprasti, kad ðiuos du etiudus – E-dur ir cis-moll – yra sumanæs kaip vientisà sekà. Aiðkiai matyti ir tarp kûriniø esantys tonaciniai ðio opuso ryðiai. Ðiame straipsnyje taip pat jau cituota Roseno pastebëta giminiðkø tonacijø seka 25 opuse. Taèiau ankstesniojo etiudø ciklo tonacijø seka atrodo paprastesnë – èia akivaizdþiai vyrauja paraleliø tonacijø gretinimas. Nesunku pastebëti net penkias paraleliø tonacijø poras: Nr. 1 C-dur – Nr. 2 a-moll; Nr. 3 E-dur – Nr. 4 cis-moll; Nr. 5 Ges-dur – Nr. 6 es-moll; Nr. 9 f-moll – Nr. 10 As-dur; Nr. 11 Es-dur – Nr. 12 c-moll.

Beje, èia akivaizdus ir ðiø paraleliø porø dominantinio tipo ryðys: kiekvienos kitos poros pirmasis etiudas yra tiksli ankstesniojo dominantë. Ðeðtoji pora (Nr. 7 C-dur ir Nr. 8 F-dur) – taip pat dominantinio santykio (tiesa, septintasis etiudas èia yra aðtuntojo dominantë), o su tolesne pora ðis narelis sujungtas bendravardës tonacijos grandine. Be abejo, pats ádomiausias viso opuso junginys – Nr. 6 es-moll ir Nr. 7 C-dur ryðys. Ðias, atrodo, nesusietinas tonacijas, Chopinas sujungia paprastai ir sykiu genialiai: ðeðtasis etiudas baigiamas maþoriniu etiudo tonikos arpeggio, sustojanèiu tercijos iðdëstyme (G), o septintasis pradedamas prieðtaktyje atskirai skambanèia taip pat G nata. Formaliai tai – C-dur dominantë, taèiau jos dominantiðkumas

Muzikos barai /45

atsiskleidþia tik tada, kai ji atsiremia á C-dur tonikà pagrindinëje viso pirmojo takto dalyje. Veikiausiai siekdamas ðá staigø tonaciná virsmà suðvelninti, kompozitorius jau antrojoje takto aðtuntinëje átraukia sumaþintà septakordà, bendrà abiem – C-dur ir es-moll – tonacijoms. Ðá funkciná sumaþintø septakordø paslankumà puikiai panaudojo daugelis romantizmo epochos autoriø, kurie jame rado galimybæ greitai pereiti á paèias sunkiausiai susiejamas tonacijas.

[5 MUZ. PAV.] Chopino Etiudo es-moll, op. 10 Nr. 6 pabaiga ir C-dur, op. 10 Nr. 7 pradþia

Ið ðios trumputës apþvalgos akivaizdu, kad kompozitoriui rûpëjo viso opuso tonacinis planas, taip pat ir atskirø etiudø ryðiai. Ieðkant ciklo apraiðkø melodiniame etiudø audinyje, nejuèiomis susidaro áspûdis, kad pirmojo etiudo melodinës linijos nuojauta, tarsi „iðkylanti ið akordø grandinës”, gali bûti ávardijama vienijanèia melodine visø 24 etiudø idëja. Finlowas savo straipsnyje faktûriðkai supaprastintà pirmojo etiudo pradþios medþiagà pateikia taip: [6 MUZ. PAV.] Chopino Etiudo C-dur, op.

10 Nr. 1 supaprastinta pradþia

Èia regima labai paprastutë melodinë intonacija (E-F-F-D-Dis-E), ðiek tiek

Muzikos barai /46

primenanti grupetà, pavirðutiniðkai þvelgiant, tarsi ir nëra akivaizdþiau iðplëtota 10 opuso etiuduose2 . Ið pirmo þvilgsnio tai gal ir nestebina – istoriðkai pirmasis etiudas buvo sukurtas ne pirmasis, ir veikiausiai pats kompozitorius tuo metu dar nebuvo suformavæs viso ciklo ávaizdþio. Taèiau neámanoma nepastebëti ðio melodinio vingio átakos visam vëlesniajam etiudø opusui. Jau pirmasis 25 opuso etiudas (beje, tarsi tæsiantis 10 opuse pradëtà paraleliø tonacijø grandinæ: op.

10 Nr. 12 c-moll – op. 25 Nr. 1 As-dur) prasideda ta paèia melodine intonacija (Es-F-Es), vingrusis antrasis (op. 25 Nr. 2 f-moll) dar labiau iðdailina pradinio

grupeto modelá (C-Des-H-C-Es-Des-C), o treèiasis (op. 25 Nr. 3 F-dur) taip pat pradedamas ta paèia intonacija (C-D-C).

Atpaþinus pirmojo etiudo melodinio kontûro átakà vëlesniajam etiudø ciklui, kiek lengviau galima logiðkai pagrásti ir paskutiniø dviejø etiudø tonacinæ sekà, kuri, pasak Roseno, yra „nutrûkusi”. Jei þvelgsime á visus 24 etiudus kaip á vienà monumentalø statiná, pamatysime, kad etiudas Nr. 11, op. 25 – tai tarsi atsakymas á Etiudo Nr. 2, op. 10 iðkeltus klausimus. Ðiuos du etiudus sieja ne vien ta pati tonacija, bet ir figûracijos pagrindas chromatinë gama, pirmajame ið ðiø etiu-

dø kylanti aukðtyn, o antrajame – nusileidþianti þemyn. Abi chromatines gamas harmonizuoja diatoniniø akordø seka:

pirmuoju atveju tai – pilni akordai, antrajame etiude – akordinës natos, iðbarstytos tarp chromatinës gamos natø. Kad etiudai Nr. 11, op. 25 ir Nr. 12, op. 25 – tai abiejø etiudø opusø susumavimas, atskleidþia ir jø melodinë sankloda. Etiudas Nr. 11, op. 25 pradedamas labiausiai iðgrynintu etiudo Nr. 1, op. 10 melodinës intonacijos realizavimu: pradþioje unisonu neapibrëþtame tonaciniame lauke, paskui „klaidingai” suharmonizuotas C-dur (!) tonacija, tarsi netikëtas reprizinis gráþimas á pradinæ visø 24 etiudø tonacijà, tiesa, tuojau pat nutraukiamas netikëto E-dur septakordo, nuvedanèio á 23 etiudo a-moll zonà3 .

Savo ruoþtu Etiudas Nr. 12, op. 25 prasideda apversta pagrindinës viso ciklo melodinës formulës intonacija (ir vël krintanèios intonacijos atsakas pirmajai – kylanèiajai!), o pasibaigia áspûdinga trylikos taktø C-dur koda, tarsi apibendrindamas visà 24 etiudø ciklà – baigiant 25 opuso ciklà, prasidedantá As-dur tonacija, tarsi ir nebereikëtø tokios „bethoveniðkai” akcentuotos C-dur pabaigos4 .

Be jokios abejonës, per dràsu teigti, kad Chopinas raðë savo etiudus op. 25 vien norëdamas iðspræsti ankstesniajame opuse neiðspræstus kompozicinius ir strateginius sumanymus, taèiau negalima neásiklausyti ir á paties Chopino mintis, 1849 m., apie pusë metø prieð mirtá, iðsakytas savo draugui tapytojui Eugene’ui Delacroix, kad „menas nëra tai, kuo neiðmanëliai (vulgar) mano já esant, – jis nëra tam tikras ákvëpimas, ateinantis neþinia ið kur, veikiantis nenuspëjamai ir atspindintis vien tik daiktø iðorës groþá. Menas – tai pati iðmintis, dailinama genijaus, taèiau vis tiek keliaujanti aukðtesniøjø jëgø nulemtà kelià” (cit. pagal Rink, p.

306). Ðio straipsnio mintys, be abejo, nesutrumpins valandø, kurias pianistai turës praleisti prie kiekvieno ið 24 nuostabiøjø pianistinio meistriðkumo virðukalniø, taèiau kaip gali nesiþavëti dvideðimtmeèio Chopino uþmoju ir preciziniu meistriðkumu bei regimu iðoriniu lengvumu, su kuriuo kompozitorius ne tik kuria geriausius fortepijoninio atletiðkumo ir muzikinës prasmës lydinius, bet ir suformuluoja savo bei ateities kartø pianistams fortepijoninio meno þodynà. Negali neþavëti jaunojo kompozitoriaus uþmojo branda ir darna – septyneriø metø etiudø kûrybos kelià jo talento ðviesa sulydo tonacinëmis, intonacinëmis, harmoninëmis ir kitokiomis gijomis á epochiná statiná, versiantá juo gërëtis ir kelsiantá klausimus dar ne vienai muzikologø, bandanèiø bent kiek priartëti prie geni-

Svetur Ðaltiniai Finlow, Simon (1992). „The Twentyseven Etudes and Their Antecedents”, in Jim Samson (red.), The Cambridge Companion to Chopin. Cambridge, UK: Cambridge University Press, p. 50–77.

Gerig, Ronald (1974). Famous Pianists & Their Technique. Washington, D. C.: Robert B. Luce, Inc. Malindi, Donald. „Chopin’s Etudes on Record”, International Piano Quarterly.

Summer 1999.

Pleasants, Henry (vert. ir red.) (1965).

Schumann on Music. A Selection from the Writings. Mineola, N. Y.: Dover Publications.

Rink, John (1992). „Tonal architecture in the early music”, in Jim Samson (red.), The Cambridge Companion to Chopin.

Cambridge, UK: Cambridge University Press, p. 78–97.

Rosen, Charles (1995). The Romantic Generation. Cambridge, MA: Harvard University Press.

Samson, Jim (red.) (1992). The Cambridge Companion to Chopin. Cambridge, UK: Cambridge University Press.

Voynich, E. L. (vert.) (1988). Chopin’s Letters. Mineola, N. Y.: Dover Publications.

Walker, Alan (1984). Franz Liszt. The Virtuoso years, 1811–1847. London: Faber and Faber.

1 Tiesa, ir Beethovenas, ir Mozartas, ir Schubertas studijavo Bacho kûrinius ir buvo smarkiai jø veikiami, o Mendelssohnas 1829 m. Berlyne dirigavo Bacho „Pasijà pagal Matà”, vël paþadindamas platesná domëjimàsi jo kûryba, kurá apvainikavo 1850 m.

Bacho mirties ðimtmeèio proga ásteigta Bacho draugija ir „Breitkopf und Hartel” pradëtas visø kompozitoriaus kûriniø leidimas.

2 Bûdingas tematinis ðiø etiudø vingis daþnai pasirodo ne melodiniame audinyje, bet papildomuose balsuose ar ásipina pritarimo medþiagoje. Ið ryðkesniø melodiniø pirmojo etiudo figûracijø vertëtø atkreipti dëmesá, pavyzdþiui, á antràjà etiudo c-moll, op. 10 Nr. 12 (istoriðkai sukurto vëliau uþ Etiudà Cdur, op. 10 Nr. 1) melodinæ intonacijà.

3 Èia taip pat dera pasakyti, kad E-dur septakordas kaip jungtis nëra ðiame etiude atsitiktinis.

Etiudo Nr. 1, op. 10 plëtojimas tarsi tikslà pasiekia E-dur tonacijà, èia ásitvirtina, taèiau netrukus valingu apsisprendimu kompozitorius pradeda reprizà.

Galima rasti ir daugiau struktûriniø E-dur tonacijos reikðmiø visam ciklui (pavyzdþiui, netikëtas „nuslydimas” á ðià tonacijà Etiuduose Nr. 6, op. 10, Nr. 10, op. 10 ir pan.) – tonaciniams ryðiams savo stambiuosiuose kûriniuose ir cikluose Chopinas buvo ypaè jautrus.

4 Ádomumo dëlei èia galima paþymëti, kad jau Etiudo Nr. 1, op. 25 ekspozicinë medþiaga taip pat tarsi atsitiktinai pabaigiama C-dur tonacija – tai dar vienas Nr. 1, op. 10 priminimas.

ix tarptautinis Tulûzos vargonø festivalis Muzikiniai, architektûriniai ir kultûriniai áspûdþiai bei visur skambantys vargonai

Tomas BAKUÈIONIS

M

aþdaug aðtuonios valandos kelionës lëktuvu per Amsterdamà, kupinos smulkiø nuotykiø – vëluojanèiø lëktuvø, klaidþiojimø po gigantiðkà Amsterdamo aerouostà. Po to dar ir kelionës áspûdþiø kokteiliui kone privalomas prieskonis – bagaþo dingimas ir atsiradimas. Ir ðtai pro lëktuvo iliuminatoriø pagaliau iðvystu pirmuosius Tulûzos apylinkiø peizaþus ir svarbiausià Tulûzos Blanjako oro uosto prieigø akcentà – gigantiðkus „Airbus-380”, primenanèius veikiau fantastiðkø dydþiø banginá nei áprastà oro lainerá. “Airbus” gamykla ir keliolika tûkstanèiø jos darbuotojø – tai viena Tulûzos ir Europos áþymybiø, o jos naujausias projektas „Airbus-380” tampa tikruoju europieèiø pasididþiavimu, siekianèiu nurungti amerikietiðkàjá „Boeing” konkurentà. Dar kelios akimirkos ir ákvepiu ðiltà, vasariðkà Tulûzos orà – +26ºC...

Po trumpø aeronautikos pramonës áspûdþiø, suprantama, labiausiai domino pagrindinis tikslas – Tulûzos vargonø festivalis, taèiau ne maþiau – pats miestas ir jo turtinga istorija.

Tomo BAKUÈIONIO nuotr.

jaus darbo laboratorijos, kartai.

Tulûzos vargonai turtingi istorine praeitimi, garso groþiu ir iðvaizda

MIESTAS, TURINTIS 2000 METØ ISTORIJÀ Dabar maþdaug 600 tûkst. gyventojø skaièiuojantis miestas pirmàsyk paminëtas IV a. prieð Kristø. Iki tol ðioje teritorijoje ne vienà ðimtmetá gyveno keltø gentys. Netrukus èia atsikraustë romënai ir

Muzikos barai /47

Svetur

Muzikos barai /48

bei „Kosmoso miestu” (La cite de l’Espace) – kosmoso ir aerokosminës technikos muziejumi po atviru dangumi.

Atskira tema – nepaprastai áspûdinga senoji ir ðiuolaikinë Tulûzos architektûra, apie kurià galima bûtø pasakoti labai daug. Ðiek tiek primenanti Vilniaus senamiestá, taèiau senesnë, siekianti XI a.

Skiriamasis miesto bruoþas – daugybë raudonø plytø pastatø: nuo svarbiausiø didingø romaninio bei gotikinio stiliaus baþnyèiø iki XVIII–XIX a. namø.

muzikiniai renginiai vyksta dar penkiose pagrindinëse miesto koncertø salëse, didþiausia ir moderniausia – „Zenith”, galinti pakviesti iki 5 tûkst. Klausytojø.

Unikali jos akustika tenkina tiek roko gerbëjus, tiek iðrankius simfoninës muzikos mëgëjus.

Kasmet mieste vyksta aðtuoni dideli tarptautiniai festivaliai. Kiekvienas jø pasiþymi konkreèia kryptimi ir specializacija, pavyzdþiui, rengiami komiðkø spektakliø ar ispanø kino filmø festivaliai.

INTELEKTAS IR KULTÛRA...

TULÛZA – EUROPOS VARGONØ SOSTINË

... o gal atvirkðèiai? Kas gi pirmiau?

Tulûza alsuote alsuoja ir kultûra, ir milþiniðku intelektualiniu potencialu. Ne ðiaip sau papasakojau apie kanalà ir aeorokosminæ pramonæ. 600 tûkst. gyventojø turinèiame mieste mokosi per 120 tûkstanèiø studentø, taigi maþdaug kas penktas tulûzietis. Tulûzoje ypatingu bûdu siejasi ðiuolaikinio, intelektualaus þmogaus dinamiðkas gyvenimo bûdas su þilos senovës persunkta aplinka. Mieste ypaè iðplëtotas bibliotekø tinklas, veikia daugiau kaip dvideðimt regioninës reikðmës bibliotekø, septynios – skirtos

Tomo BAKUÈIONIO nuotr.

Tulûza tapo ketvirtuoju miestu Vakarø Romos imperijoje. V a. Tulûza tapo Vestgotø karalystës centru.

Viduramþiai nepraëjo be neramumø, religiniø karø. XI a. paplinta kataristø, save vadinusiø „geraisiais krikðèionimis”, judëjimas, buvæs grësmingas popieþiø ir karaliø valdþiai. Tulûza tapo vienu ið svarbiausiø ðio religinio judëjimo centrø, kol popieþius Inocentas III 1209 metais po jo legato nuþudymo paskelbë kryþiaus þygá prieð kataristus. Bezjeras ir Karkasona buvo nusiaubti, regiono didikø kariuomenë, nepaisant Tulûzos markgrafo Reimondo VI palaikymo, kelis kartus sumuðta. Todël XIII a., siekiant sustiprinti katalikø dvasininkø sluoksná iðsilavinusiais kunigais, kurie galëtø konkuruoti net su Paryþiumi, Tulûzoje 1229 m. ásteigtas universitetas.

XV a. Tulûzos neaplenkë nuosmukis dël visoje Prancûzijoje ásiplieskusiø religiniø karø tarp katalikø ir hugenotø, atvedusiø á kruvinàjà ðv. Baltramiejaus naktá Paryþiuje.

Vis dëlto vieno ið seniausiø Prancûzijos ir Europos universitetø dëka Tulûza greit tapo mokslo, kultûros, technikos ir inþinerinës minties þidiniu. Jos áspûdingi raudonø plytø statiniai nuo seno garsina miestà.

XVII a. Tulûza atsidûrë beprotiðko inþinerinio projekto epicentre, projekto, apie kurá jau gerokai iki tol màstë ne vienas didþiøjø Prancûzijos monarchø. Tai – dabartinë ðio regiono áþymybë Vidurio Pirënø kanalas (Canal du Midi). Unikalø kanalo projektà dar 1661 m. sukûrë Pierre’as Paulas Riquet. Projektas pradëtas ágyvendinti 1681 m., prabëgus metams po jo autoriaus mirties. Beveik 200 metø truko kanalo statyba, kol 1867 m. kanalas pagaliau sujungë Vidurþemio jûrà ið vienos ir Atlanto vandenynà ið kitos Pirënø pusës. Projekto autoriui nebuvo lemta iðvysti savo sukurto inþinerinio stebuklo, taèiau tulûzieèiai visada su pasididþiavimu parodys vienoje graþiausiø miesto kampeliø prie pat kanalo pastatytà paminklà genialiajam kraðtieèiui.

Prieðingai nei kiti didieji Europos miestai XIX a. Tulûza iðvengë pramoninës revoliucijos, taèiau jau XX a., Pirmojo pasaulinio karo metais, bûtent Tulûzoje atokiau nuo fronto linijø buvo ákurta aviacijos gamykla, tapusi Prancûzijos aeronautikos pramonës pirmtaku. Juk èia gimë ir futuristiðkasis „Concorde”, nors po 30 metø skrydþiø patyræs komerciná fiasko, jau áëjæs á aeronautikos istorijà kaip vienas fantastiðkiausiø XX a. civilinës aviacijos stebuklø, ákvëpusiø ir jau minëtà „Airbus” projektà. Tulûza garsëja ir tarptautinëmis aviacijos parodomis

moksliniams tyrimams ir paveldui, trys garso áraðø ir dvi videobibliotekos, yra ir mobiliøjø bibliotekø tarnyba, mieste turinti per dvideðimt aptarnavimo punktø. Neseniai pastatyta nauja mediateka, sujungusi visus ðiuolaikinius informacijos saugojimo bûdus ir informavimo priemones.

Tulûzos kultûrinis gyvenimas – labai intensyvus. Mieste veikia aðtuoni teatrai, þymiausias jø – Kapitolijaus, ásikûræs puoðniuose XVIII a. rûmuose kartu su miesto Merija paèioje miesto ðirdyje.

Kapitolijaus baletui spektaklius statë tokios áþymybës kaip Johnas Cranko ir George’as Balanchine’as. Kapitolijaus rûmai yra ir Nacionalinio Kapitolijaus orkestro bûstinë. Be Kapitolijaus salës,

Bûtent su baigiamaisiais ispanø filmø festivalio renginiais spalio 1 d. prasidëjo IX tarptautinis vargonø muzikos festivalis „Toulouse les Orgues”.

Pirmàjà festivalio dienà Tulûzoje vyko Europos vargonø ðventë – ávairiose miesto baþnyèiose surengta per 20 koncertø, dauguma jø buvo nemokami.

Tà patá vakarà didþiausioje XIII–XIV a.

Tulûzos baþnyèioje Saint-Étienne katedroje juos vainikavo oficialaus festivalio atidarymo koncertas, kuriame dalyvavo Limoþo baroko orkestras (Orchestre Baroques de Limoges), vadovaujamas Christophe’o Coino. Koncerto programoje skambëjo J. S. Bacho ir M. A. Charpentier kûriniai.

Europos vargonø ðventæ asociacija „Toulouse les Orgues” rengia kartu su europine organizacija ECHO (Europae Civitates Historicorum organorum), kuri buvo ákurta 1997 m. Italijos miesto Trevizo iniciatyva. Bûtent Tulûzoje septyniø Europos miestø – Alkmaro (Olandija), Lisabonos, Tulûzos, Roskildës (Danija), Insbruko, Saragosos ir Trevizo – merai pasiraðë organizacijos steigimo dokumentus. Po dvejø metø prie organizacijos prisijungë Freibergas (Vokietija) ir Geteborgas (Ðvedija). Nenuostabu, kad bûtent Tulûzoje buvo pasiraðyti ECHO steigimo dokumentai. Vos keliasdeðimèia tûkstanèiø gyventojø didesniame nei Vilnius mieste yra apie 50 baþnyèiø su veikianèiais vargonais, ið jø 14, kaip patys vertingiausi ir geriausi, aktyviai naudojami per koncertus ir festivalius.

Devyni vargonai yra istoriniai instrumentai, statyti ávairiais laikotarpiais – nuo ankstyvojo baroko iki vëlyvojo romantizmo – tokiø þymiø meistrø kaip Cavaillé-Collis, Puget, Poirier. Pasak festivalio meno vadovo, 30 metø Tulûzoje gyvenanèio olandø vargonininko ir klavesinininko Jano Willemo Janseno, kuris prieð keletà metø lankësi Lietuvoje, Vilnius taip pat turi didþiulës vertës vargonø paveldà – Ðv. Dvasios (Dominikonø) baþnyèios vargonus, XVIII a. antrojoje

KETURIOS DAUGYBËS ÁSPÛDÞIØ KUPINOS DIENOS Netrukus pavyko betarpiðkai prisidëti prie festivalio klausytojø. Ketvirtà festivalio dienà Tulûzoje ëmë pûsti sausas ir ðiltas, nors ákyrus Sacharos dykumos vëjas, tai galëjai matyti ir þvelgdamas á smëlio dulkëmis apneðtus automobiliø stiklus. Koks sutapimas! Tos dienos pagrindinë festivalio tema buvo... vëjas ir vargoninës improvizacijos. Áspûdá padarë ir tàdien realizuota aktyvi bei

solidi festivalio sklaida. Prancûzijos radijas laidoje „Prancûzijos muzika” kaip didelio talento improvizatoriø pristatë vienà ryðkiausiø nûdienos prancûzø vargonininkø Thierry Escaichà. Ði laida buvo transliuojama jau kitos dienos vakarà, bet ádomu tai, kad Saint-Sernin bazilikoje spalio 4-osios vidudiená vykæs laidos áraðas buvo visiðkai vieðas, klausytis galëjo visi norintieji. Vargonininkà ir jo improvizacijas pristatë laidos vedëja Anne Montaron, kaip vëliau paaiðkëjo, turinti puikø muzikiná iðsilavinimà ir kartu esanti vokieèiø literatûros specialistë, bei festivalio meno vadovas Janas Willemas Jansenas. T. Escaichas grojo ðeðias improvizacijas, tris ið jø – pagal literatûrinius tekstus: Homero „Odisëjà” bei Louiso Mallie ir Saint Johno Perse’o poezijà. Improvizacijos – aiðkios vidinës struktûros ir logikos, labai dinamiðkos ir virtuoziðkos, jose galima buvo atpaþinti ir O. Messiaeno muzikinës kalbos bruoþø. Dar labiau intrigavo tai, kad radijo áraðas su T. Escaicho improvizacijomis tapo tarsi preliudu tos paèios dienos vakaro renginiui, pavadintam Ciné-concert, kuris vyko toje paèioje Saint-Sernin bazilikoje. Ðis kino koncertas – tai bendras festivalio ir Tulûzos kinotekos projektas.

Tiesa, prieð vakaro koncertà festivalio klausytojus paruoðë informacinio pobûdþio konferencija skambiu pavadinimu „Tegyvuoja vëjas”, surengta kartu su Prancûzijos meteorologijos centru, kurià vedë þinomas meteorologas ir populiarus orø praneðëjas Prancûzijos televizijoje Joëlis Collado. Minëto vakaro koncerto metu buvo rodomas Viktoro Sjöströmo 1928 m. sukurtas filmas „Vëjas” (vël festivalio tema!). Nespalvotà nebylø filmà lydëjo to paties T. Escaicho vargonø improvizacijos, tarsi sekant nebyliojo kino laikø taperiø tradicijà. Nors 73 minutes trunkantis filmas, laikydamasis holivudinio „hepiendo” scenarijaus, ðiek tiek nukrypsta nuo Dorothy Scarborought apysakos siuþeto, taèiau didesná áspûdá padarë svarbiausias dramaturgijos instrumentas – niekada nesiliaujantis vëjas, prisodrinantis filmà neátikëtinos átampos ir dinamikos. Taèiau dar didesnës dinamikos filmui suteikë T. Escaicho improvizacijos fantastiðkais CavailléCollio statytais vargonais.

Spalio 5 d. numatyta itin turtinga festivalio programa kartu su visos dienos iðvyka po Aukðtutinës Garonos regionà.

Nors regionas nepasiþymi áspûdingesniu kraðtovaizdþiu, iðskyrus nebent vaizdingus Garonos upës slënius, taèiau kaip ir pati Tulûza turi turtingà istoriná ir kultûriná paveldà. Juk nedaþnai nedidelëje teritorijoje per vienà dienà

Tomo BAKUÈIONIO nuotr.

pusëje pastatytus èia þymaus Karaliauèiaus vargonø meistro Adamo Gottlobo Casparini. Didþiausia ðiø vargonø vertë ta, kad per 200 metø jie iðlaikë savo pirminá autentiðkà pavidalà ir konstrukcijà, o tai Europoje itin reta.

Nuo 1996 m. rengiamuose festivaliuose ágyvendinami ávairûs projektai ir renginiai, kurie jau tradiciðkai skirstomi á kelias tematines grupes. Ðiemet dvi savaites trukusiame festivalyje surengta apie 70 koncertø, kurie vyko kasdien po kelis, tiek vidudiená, tiek popietæ, tiek vëlyvà vakarà. Kita renginiø grupë – nuolatos organizuojamos vienos dienos iðvykos po regionà, kuriø metu festivalio klausytojai, sveèiai ir dalyviai supaþindinami su Tulûzos bei Vidurio Pirënø regiono kultûriniu, istoriniu paveldu, gastronomijos tradicijomis (jos Prancûzijoje tikrai svarbios) ir, þinoma, iðvykose rengiamuose koncertuose skamba istoriniai regiono vargonai, kuriø skaièiuojama ne viena deðimtis. IX festivalyje surengtos trys tokios iðvykos – á Aukðtutinæ Garonà, Arjeþà ir Avjeronà.

Festivalis nepalieka be dëmesio ir jauniausiø klausytojø (tai dar viena festivalio tema) – rengia unikalius spektaklius vaikams nuo 6 iki 12 metø, kur suprantama kalba perteikiamos istorinës ir kultûrinës prancûzø tradicijos, pavyzdþiui, menestreliø dainos ir vaidinimai, kurie savo ruoþtu iðradingai panaudojami supaþindinant jauniausius ðalies gyventojus su vargonais kaip vienu seniausiø muzikos instrumentø.

Kiekvienas ið vykusiø festivaliø turëjo kokià nors pagrindinæ temà : 1996 m. festivalis buvo skirtas istoriniam vargonø statytojui Aristide’ui CavailléColliui, 1997 m. festivaliu paminëtos kompozitoriø N. Bruhnso, F. Schuberto, F. Mendelssohno ir J. Brahmso jubiliejinës sukaktys, 1998 m. festivalis skirtas Ispanijos ir Portugalijos muzikai, 2000 m. – J. S. Bachui.

Devintajam festivaliui rengëjai pasirinko ið pirmo þvilgsnio su muzika maþai susijusià temà – „Oras, vëjas, kvëpavimas”.

gali iðgirsti trejus vertingus istorinius vargonus, paplaukioti istoriniu Vidurio Pirënø kanalu, pamatyti XVIII a. pilaitæ su milþiniðku buksmedþiø alëjø parku ir... Kokia gi pilis be vietinio vyno ir to kraðto gastronomijos?..

Net sunku bûtø labiau iðskirti kuriuos nors ið trejø girdëtø vargonø, taèiau natûralu, kad didesná áspûdá daro senesnis instrumentas. Pirmoji paþintis su istoriniais vargonais – Verdane prie Garonos, kur stovi labai savito, keturiø navø plano gotikinë XIII a. Saint-Michel baþnyèia.

Vargonus èia 1667 m. pastatë Lépine’as.

Dar labiau þavi tai, kaip ðie vargonai priþiûrimi saugant jø autentiðkumà. Instrumentas buvo restauruotas 1985 ir 2000 m. Tik devyniolikos balsø, bet trijø manualø vargonai yra klasikinis XVII–XVIII a. prancûziðkø vargonø pavyzdys. Vargonavo Yvesas Rechsteineris, kuris parinko bûtent ðiems vargonams tinkamus kûrinius – L. N. Clerambault, M. Marais ir J. Ph. Rameau. Ðis vargonininkas iðvykos metu klausytojams pristatë dar dvejus istorinius vargonus.

Toliau ekskursijos marðrutas suko á Montekà, kur klausytojø laukë betarpiðka paþintis su jau minëtu senosios prancûzø inþinerijos stebuklu – Vidurio Pirënø kanalo dalimi. 143 km kanalo atkarpa jungia Tulûzà ir Bordo. Dabar kanalas naudojamas jau tik kaip technikos paminklas turistams vilioti. Bet pamatyti buvo labai verta, bent jau norint suvokti, kaip Europoje, kurios nariai jau esame, ið tiesø puoselëjamas istorijos paveldas, tegu nûdienos akimis þiûrint ir ðiek tiek iracionalus, taèiau galintis daug papasakoti apie èia gyvenusius þmones. Kaip pasakë mûsø iðvykos gidas – tokie yra prancûzai.

Kad ir kokia átempta bûtø dieno-

Muzikos barai /49

tvarkë, pietûs – ðventas dalykas, juolab kad pietø metu laukë dar viena paþintis su regiono kultûriniu, istoriniu ir gastronominiu paveldu XVIII a. Mervilio pilyje.

Ir vël patirti panaðûs áspûdþiai kaip po plaukiojimo kanalu – didi pagarba savo kraðto praeièiai puoselëjant kone kiekvienà interjero niekutá.

Grenadoje prie Garonos aplankëme taip pat gotikinæ XIV a. Dievo Motinos ëmimo á dangø baþnyèià, klausëmës 1857 m. A. Cavaillé-Collio pastatytø vargonø.

34 balsø, trijø manualø instrumentas pasiþymëjo itin sunkia mechanine traktûra, taèiau Y. Rechsteineris stebëtinai lengvai atliko savo paties aranþuotà G. Rossini „Sevilijos kirpëjo” uvertiûrà.

Paskutinis iðvykos tikslas – Saint-Pierre abatija Muasake, kiek atokiau á Ðiauræ nuo Tulûzos, vadinamajame Tarn-et-Garonne (pagal upiø pavadinimus) regione.

Abatijoje vargonus 1863 m. pastatë taip pat A. Cavaillé-Collis. Maþdaug 50 metrø ilgio XII a. baþnyèia pasiþymi savitu, vienos navos architektûriniu planu, romanikos ir gotikos bruoþais. Savitai vargonø pastatymà iðsprendë ir genialusis meistras, ákomponuodamas palyginti nedidelá dviejø manualø 20 balsø instrumentà á ankðtà balkonà ant ðoninës sienos paèiame baþnyèios viduryje. Taèiau menzûros taip apskaièiuotos ir vargonai taip puikiai intonuoti, kad klausantis apaèioje atrodo, jog skamba dvigubai didesnis instrumentas. Prie mus kelionëje lydinèio vargonininko Y. Rechsteinerio ðiame koncerte prisidëjo dainininkë Isabelle Germain.

Programos pagrindà sudarë vëlyvojo prancûzø romantizmo kûriniai, prie jø pagal vargonø dispozicijà gerai derëjo F. Mendelssohno vargonø sonata ir dvi arijos ið oratorijø.

Tulûzoje kaip ir visoje Vakarø Europoje galima rasti ne tik istoriniø vargonø, bet ir labai puikiø istoriniø vargonø stilistiniø kopijø. Tokie nedideli vieno manualo su pedalais deðimties balsø vargonai buvo pastatyti 1997 m. Rudi Jacques’o XVIII a. gotikinëje Jakobinø vienuolyno baþnyèioje. Ðis instrumentas – Ðiaurës Europos ankstyvojo baroko stilistinë kopija. Spalio 6 d. ðiais vargonais koncertavo vargonininkas ið Belgijos Jeanas Lucas Thellinas, labai taikliai parinkæs ðiam instrumentui ir programà, o tai liudijo puikø „ðiaurietiðko” stiliaus iðmanymà.

Spalio 7-oji – paskutinë vieðnagës Tulûzoje diena. Saint-Étienne katedra paliko kone didþiausià áspûdá tiek savo architektûra, tiek unikaliais vargonais.

Bûtent ðioje ðventovëje aptinkami dokumentiniai liudijimai apie seniausius Tulûzos vargonus, kuriuos èia 1531m. buvo pastatæs Jacques’as Cormier. Ðie vargonai

Muzikos barai /50

neiðliko. Dabartiniai vargonai datuojami 1612 metais, kuriø pirmasis statytojas buvo Antoine’as Lefebure’as. Vëliau, iki XIX a. vidurio, vargonai maþiausiai penkis kartus buvo neþymiai rekonstruoti tolygiai didinant balsø skaièiø nuo 28 iki 45, kol 1848–1850 m. esminæ vargonø rekonstrukcijà atliko áþymusis A. Cavaillé-Collis. Vis dëlto 1976 m. dar syká vargonus restauravo strasbûrietis Alfredas Kernas, gràþindamas instrumentui pirminæ Lefebure’o dispozicijà ir atsiþvelgdamas á baroko laikotarpio rekonstrukcijas. Taip Saint-Étienne katedroje vël atgimë barokiniai vargonai. Vidudienio koncerte èia skambëjo J. S. Bacho muzika, vargonininkës Angele Dionnau ið Liono dëka labai organiðkai ásiliejusi á didingà katedros erdvæ.

Tàdien á festivalio programà buvo átraukti ir dviejø Tulûzos konservatorijos diplomantø egzaminai, vykæ Augustinø muziejaus baþnyèioje ir Sain-Sernin bazilikoje.

Vakarinis koncertas vyko Tulûzos katalikiðkajame institute, kur gotikinëje koplyèioje vargonai buvo pastatyti prieð deðimtmetá. Tai itin puikus modernaus dizaino ir dispozicijos instrumentas, idealiai pritaikytas sausokai koplyèios akustikai. Vargonavo Stephane Bois, kartu su Marco Bleuse’o diriguojamu Tulûzos konservatorijos orkestru atlikæs populiarøjá F. Poulenco Koncertà vargonams, timpanams ir styginiams bei ðiuolaikinio autoriaus Jeano Luco Defontaine’o Koncertà vargonams.

Jau antri metai ið ávairiø Europos ðaliø festivalis kvieèia kultûrinës þiniasklaidos atstovus. Ðiais metais buvo pakviesti Portugalijos, Ispanijos, Belgijos, Olandijos, be abejo, paèios Prancûzijos ir – pirmà kartà – Lietuvos atstovai. Pasikviesti Lietuvos kultûrinës þiniasklaidos atstovà festivalio organizatoriams pasiûlë Prancûzijoje gyvenanti þymi lietuviø pianistë Mûza Rubackytë.

Pasak asociacijos „Toulouse les Orgues” prezidento Jeano Jacques’o Germain’o, festivalis jau ne tik áaugo á Prancûzijos kultûriná landðaftà, bet ir siekia tapti Europos kultûros traukos centru. Tai festivaliui jau pavyksta padaryti, nes jis vis daþniau sulaukia klausytojø ne tik ið Prancûzijos, bet ir kitø Europos ðaliø.

Tulûzos festivalis dabar yra, be abejonës, didþiausias ir svarbiausias vargonø muzikai skirtas renginys visoje Prancûzijoje, turintis itin turtingà programà, nesivaikantis uþsienio garsenybiø konjunktûros, nes èia ir taip vyrauja aukðèiausias meninis, profesinis bei organizacinis lygis. n

Suomiø muzikos máslë

Ðiuolaikinë lietuviø ir suomiø ar suomiø ir lietuviø muzika neturi nieko bendra, nors kai kuriais atvejais þodelá „beveik” áterpti vertëtø. Ið karto puolu aiðkinti iðsamiau, kad toks nesutapimas iðryðkëjo net ne akylai stebint muzikinæ stilistikà, kurios skirtingumas galiausiai pasirodë labai akivaizdus. Skubu laiku jums pasakyti, kad taip pamanyti mane paskatino vieno labai átaigaus koncerto impresijos ir duomenys, rasti internetiniame Suomiø muzikos informacijos centro puslapyje. Tiesà sakant, galima rasti arba daugybæ, arba vos kelias tezës, kad suomiø ir lietuviø ðiuolaikinës muzikos stiliai yra radikaliai prieðingi, iðimtis, bet spalio 1 d. koncertui, vykusiam LMTA, ji tinka pavyzdingai.

Taigi paþástantieji prisiminkite, o visi kiti susipaþinkite su suomiø kompozitoriais, kuriø muzika, sukurta kameriniam orkestrui, skambëjo tà vakarà, ir suþinokite jø muzikos koncepcijà. Manau, geriausiai visø kompozitoriø poþiûrá apibûdina ðis posakis: „Jeigu menininkas nëra modernistas jaunystëje, jis neturi ðirdies, o jeigu jis yra modernistas senatvëje, neturi smegenø.” Taip taræ, jaunystëje jie iðbando populiariausias ðiuolaikines komponavimo technikas ir nedelsdami (nesulaukæ senatvës) paskelbia naujà ir tikriausiai galutiná kûrybos ðûká – paprastumà, beje, neretai net pernelyg elementarø. Jie „visiðkai nebesiþavi modernizmo manija ir renkasi patvarias vertybes”. Tikriausiai pats metas bûtø paskelbti pavardþiø sàraðà: Matti Murto, Pehras Henrikas Nordgrenas, Joonas Kokkonenas, Aulis Sallinenas. Tarp jø nepaminëjau modernisto, jau kokius penktus metus besitransformuojanèio á postmodernistà Einojuhani’o Rautavaaros, kuris aiðkiai iðsiskyrë ið bendraminèiø kompozitoriø bûrio. Kitoks jo poþiûris atsiskleidþia teiginyje: „Romantikas ðiandien neturi koordinaèiø. Laiko atþvilgiu jis yra vakar ar galbût rytoj, bet niekada ðiandien. Vietos atþvilgiu jis esti ten, bet niekada èia.”

Na, o Jeano Sibeliuso atvejis vël kitoks, jo net neapraðysiu, nes tikriausiai jau girdëtas.

Klausiau kûriná po kûrinio ir negalëjau atsistebëti ar patikëti, kad visi kaip vienas (iðskyrus minëtàjá E. Rautavaarà) XXI a. suomiø kompozitoriai vis dar kuria romantizmo arba net klasicizmo maniera.

Jokio atonalumo, tik „taisyklinga” harmonija, klasikinës formos, kuo aiðkiausia ir „graþiausia” melodija, kuri kartojama daugybæ kartø ávairiomis tonacijomis, o sentimentai „liejasi per kraðtus”. Nors A. Sallineno kûrinys toks nuosaikus nebuvo.

Neoklasicistinio stiliaus kompozicija „Kai kurie Peltoniemi’o Hintriko laidotuviø marðo aspektai” (1969) pagrásta kadaise

labai madingu tonalumo ir atonalumo stiliø gretinimu, labai tam patogia variacijø forma.

Beje, atspëkite (o gal prisiminkite), kuriam ið gretinamøjø – tonalumui ar atonalumui – kompozitorius suteikia virðenybæ pabaigoje?

Ir pagaliau modernisto E. Rautavaaros kûrinys „Suomiø mitas” (1977) man imponavo labiausiai. Patraukli jau vien jo kûrybos idëja.

Kompozitorius mano, kad jo kûriniai egzistuoja kitoje realybëje, o paties darbas – „tik” perkelti juos á ðá, realøjá, pasaulá. Taèiau ir ðioje kompozicijoje, intensyviame ir ekspresyviame, ketvirtatoniø garsø kupiname lauke, pasirodë tonali, „normali” melodija.

Visà laikà galvoje kirbëjo klausimas: ar tai reprezentatyviausi ðiuolaikinës suomiø muzikos kûriniai? Ar tokia muzika ðiandien jiems aktuali? Logiðkai màstant, atsakymas turëtø bûti teigiamas, bet gal jie norëjo papokðtauti, pademonstruodami nykstanèiø muzikiniø maþumø kûrybà? O gal tai paprasèiausiai populiarëjantis naujasis tonalumas (nors já ásivaizdavau kiek kitaip), ir suomiai kaip tik pasirodë esà „ant bangos”? Atsakymas lieka neaiðkus (bent jau man), kaip kad „áslaptintas” gali likti ir lietuviðkø kûriniø pristatymas bei atlikëjai, tad skubu tai padaryti.

Originaliausia ir nenuspëjamiausia koncerto kompozicija, kurios net nedrástu gretinti su suomiø kûriniais, buvo Ramintos Ðerkðnytës Koncertas saksofonui ir kameriniam orkestrui (kûrinys Lietuvoje skambëjo pirmà kartà). Pirmiausia ástrigo rafinuota instrumentuotë, kurià kompozitorë apgaubë dideliu rûpesèiu. Visi galimi registrai kûrë plaèios garso masës intensyvumà. Laipsniðkai kintantis kamerinio orkestro skambesys asocijavosi su lëtu garsiniø sferø judëjimu, kurá, rodës, sukeldavo þavios ir þvalios trumpø motyvø saksofono melodijos. Solinis saksofono balsas skambëjo itin organiðkai, kartkarèiais tirpdamas garsinëse orkestro sferose. Dëmesá atkreipë ir pats muzikos pobûdis, kuris neretai primindavo iliustratyvià amerikieèiø muzikà, „apdainuojanèià” raminanèius bei atpalaiduojanèius gamtos peizaþus. Kita kompozicija, neatitinkanti pusiau romantinës koncerto nuotaikos, – atonalisto Antano Rekaðiaus Muzika styginiams Nr. 2.

Gausi ávairiø technikø ir epochø muzika bei dosnios hiperbolizuotos stilizacijos sufleravo mozaikiðkà kûrinio formà. Klasikiná tvarkingà, tragiðkà muzikos bûdà staiga keitë chaotiðkas puantilistinis epizodas, stambius puantilistinius potëpius, garsø vibrato mainë klasteriai, futuristiniams mechaniniø prietaisø veikimo mëgdþiojimams kontrastavo romantinis, melodingas epizodas ir t. t. Taigi kûrinio idëja – ekstremalûs gretinimai.

Savo poþiûriu minëtiems suomiø kompozitoriams gan artimas Anatolijus Ðenderovas specialiai ðiam koncertui paraðë „From the beginning...” Kûrëjas mano, kad „reikia nuo konstruktyvumo gráþti prie þmogaus esmës: ðirdingumo, jausmø pilnatvës”, taèiau atliktasis kûrinys paliudijo, kad, norint priartëti prie suomiø stiliaus, A. Ðenderovui savàjá dar

reikës gerokai supaprastinti. Vos perskaièius kûrinio pavadinimà, galvoje kaþkodël iðkart ëmë suktis „o pradþioje buvo chaosas...”

Taigi tikëdamasi tojo chaoso nusivyliau, nes jeigu jis ten ir tûnojo, tai tik paslëptas po gana tvarkinga forma ir iðreikðtas nechaotiðka muzikine kalba. Galbût ðá áspûdá suformavo ostinatiniai, motoriniai ritmai ir nuolatinë motyvø repeticija. Kûriniui ápusëjus, pradëjau numanyti, kurlink suka kompozicinë mintis, ir visai neapsirikau, nes ji nusuko link tà vakarà labai populiaraus tobulojo konsonanso. Tuo „chaoso” era ir baigësi.

Tiesa, dar tà vakarà buvo atlikta Juozo Naujalio „Svajonë”, bet kadangi ðis atvejis panaðus á Sibeliuso, tai jo taip pat neapraðysiu.

Kaþin kada bûtø pasitaikiusi tokia galimybë stebëti suomiø ir lietuviø ar lietuviø ir suomiø muzikos ypatumus, tiksliau, nesutapimus, jei ne jungtinis studentø kameriniø orkestrø koncertas. Projekto rezultatas – bendras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinio orkestro (dirigentas Robertas Ðervenikas) ir Central Ostrobothnia Polytechnic aukðtosios mokyklos kamerinio orkestro „Praxis” (dirigentas Juhani Lamminmäki) muzikavimas. Nenustebkite, Ostrobotnijos aukðtosios politechnikos mokyklos, esanèios Kokolos mieste, orkestre tikrai negrojo në vienas elektroniniø ar mechaniniø sistemø analitikas. Tiesiog 1999 m. Ostrobotnijos konservatorija sukibo su Central Ostrobothnia Polytechnic aukðtàja mokykla. Na, ir tikriausiai derëtø paminëti organizatorius, kurie, beje, yra tokie, kokie ir turëtø bûti: abi minëtos aukðtosios mokyklos, Suomijos ambasada Lietuvoje ir Vilniaus suomiø gildija (Vilnius Finish Guild).

Paskutiniai pamàstymai mane visiðkai suglumino. Gal romantinis ar klasicistinis yra tiesiog paties kamerinio orkestro „Praxis” màstymas? Mëgdamas ir propaguodamas tokià muzikà, jis galbût vargais negalais surado ðiuos kompozitorius, kurie yra vienetiniai ir paskutiniai savosios krypties atstovai Suomijoje. Kà gi, ir ðis pastebëjimas lieka neáminta máslë.

Asta PAKARKLYTË

RUBALKABA – TYLOS TERAPIJA Spalio 15 d. Nacionalinëje filharmonijoje ávyko dþiazo pianisto Gonzalo Rubalkabos koncertas.

Lietuva, matyt, tampa vis labiau prieinama ir paèioms didþiausioms muzikinio pasaulio þvaigþdëms. Tos þvaigþdës labai ávairios – vienos aikðtingos, reikalaujanèios didþiulio dëmesio, kitos – priekabios, dar kitos – kaprizingos.

Taèiau yra tokiø þvaigþdþiø kaip Gonzalo Rubalkaba. Jam nereikia nieko – nei specialaus apðvietimo, nei garsinimo, nei konferansjë pri-

statymo. Tikrai, menininko genialumas kalba pats uþ save.

Ið tiesø tai buvo keistokas koncertas. Pirmiausia Filharmonijos salë, klasikinis fortepijonas, dþiazo pianistas, laisva apranga, negarsintas instrumentas, jokio apðvietimo ir... tyla.

Atrodë, kad pianistas moko klausytojus iðgirsti garsà tyloje, ásiklausyti á tuos garsus ir juos pajusti. Taip elegantiðkai iðgaunant garsà vargu ar esu kà nors girdëjæs.

G. Rubalkaba gimë Kuboje, ðiuo metu gyvena JAV. Tëvas – salsa stiliaus pianistas – daþnai pasikviesdavo á namus draugø, puikiø Kubos muzikantø, kurie muzikavo savo malonumui ir kalbëjosi apie muzikà. Bûsimasis pianistas turëjo puikià progà susipaþinti su visomis tradicinëmis kubieèiø muzikos srovëmis.

Jaunystëje Gonzalo ne tik puikiai grojo fortepijonu, bet ir studijavo kompozicijà Menø institute, puikiai iðmanë instrumentuotæ ir 1980 m. buvo apdovanotas pirmàja premija uþ orkestruotæ. Grodamas tuo metu labai garsioje Kubos dþiazo grupëje „Orquestra Aragon”, apsilankë Afrikoje. 1981–1982 m. su ávairiomis grupëmis laimëjo keletà premijø festivaliuose.

1984 m. su savo grupe „Proyecto” iðleido pirmàjà plokðtelæ. Tai buvo ryðkus nacionalinës krypties dþiazas su juntama naujos muzikos átaka. Savo viniliniø plokðteliø kolekcijoje radau ðá albumà ir dar kelis jo áraðytus bei iðleistus Kuboje. Tai jau seni laikai. O ádomiausias ið jø – albumas, áraðytas 1985 m. festivalyje „Plaza” su genialiuoju visø laikø trimitininku Dizzy Gillespie, kuris labai gerai ávertino dvideðimtmetá pianistà.

Dabar, keliaudamas po pasaulá su soline programa, Rubalkaba ilgisi darbo metø su savo kvartetu, keliø „Grammy” nominuotø albumø „Supernowa” ir „Oren”, bendradarbiavimo su Joe Lovano, Pat Martino.

Susipaþinusiems su G. Rubalkabos kaip atlikëjo veikla Vilniaus koncerto programa galëjo pasirodyti keistoka. Pripratusieji prie jo lotyniðkojo dþiazo ir kubieèiø tradicijos bûtent to ðá kartà labiausiai ir pasigedo. Kartais originalià temà galëdavai atpaþinti tik ið kai kuriø melodiniø posûkiø. Suskaldytas ritmas, pastovus rubato, iðlaisvinta muzikinë forma, impresionistinis màstymas visiðkai nutolino Rubalkabos muzikà nuo mums áprastø lotyniðkojo dþiazo stereotipø. Derminiø sàskambiø sekos kartais primindavo Bélos Bartóko ar Erico Satie muzikà. Nesunku jo muzikoje iðgirsti aliuzijà á garsiøjø Rubalkabos pirmtakø pianistø Chicko Coreos ar Keitho Jarretto kûrybà. Ir visais atþvilgiais Rubalkaba yra virtuozas – savo màstymu, technika, muzikine intuicija, emocine bûsena, minties galia ir t. t. Visi ðie komponentai neatsiejamai susijæ ir pasiekæ aukðèiausià raidos taðkà.

Ne veltui Rubalkabà kritikai vadina elegantiðku ugnikalniu. Tai vienas subtiliausiø muzikø ne tik dþiazo pasaulyje. Jo muzikos dinamikos niuansai tokie subtilûs, kad ne kiekvienas juos pastebi.

Algirdas KLOVA

Muzikos barai /51

Pasaulio garsieji Leonidas MELNIKAS

X

X amþiaus fortepijono menas paþenklintas áspûdingais rusø pianistø mokyklos laimëjimais. Ðiandien sunku ásivaizduoti praeito ðimtmeèio pianizmà be rusø kompozitoriø pianistø A. Skriabino, S. Rachmaninovo, N. Metnerio, S. Prokofjevo, D. Ðostakovièiaus, R. Ðèedrino, savo kûriniuose ákûnijusiø savità, nepakartojamà instrumento vizijà, ar be pianistø virtuozø V. Horowitzo, E. Gilelso, S. Richterio, daugelio kitø garsiø atlikëjø, atvërusiø naujas pianistinës interpretacijos erdves.

Atrodytø, kad apie ðiuos pianizmo titanus þinome labai daug, taigi nevertëtø tikëtis èia dideliø atradimø, juk visa tai jau yra tapæ fortepijono meno klasika. Ir vis dëlto...

Meno istorija þavi tuo, kad joje visada lieka paslapties gaubiamø puslapiø.

Atidþiau ásiþiûrëjæ ir ásiklausæ á muzikiná

Pianistas Grigorijus Ginzburgas (100-osioms gimimo metinëms) buvo reikðminga ir vertinga pati savaime, tad jos studijos leidþia pasiaiðkinti esminius atlikimo meno aspektus. Pagaliau vienokiu ar kitokiu poþiûriu ji buvo susijusi ir su Lietuvos muzikine kultûra, todël jà nagrinëdami galime papildyti Lietuvos meno istorijos þinias bei ðiai istorijai dariusius átakà veiksnius. Nuþymëjæ pagrindines gaires, bendrais bruoþais aptarkime ðio þymaus praeities pianisto kûrybinæ veiklà.

G. GINZBURGAS IR JO METAS

Grigorijus Ginzburgas

praeito ðimtmeèio paveldà, nesunkiai atrasime tai, kas, deja, nesulaukë tinkamo dëmesio ir ávertinimo, kas jau yra pamirðta. Prie tokiø nepakankamai iðnagrinëtø ir gerokai primirðtø istorijos puslapiø galima priskirti ir Grigorijaus Ginzburgo kûrybà. Paþymëdami ðio puikaus pianisto 100-àsias gimimo metines, matome, kiek svarbaus jis buvo nuveikæs, kaip daug ið jo galime pasimokyti ðiandien.

G. Ginzburgo kûrybinë veikla mums reikðminga keliais poþiûriais. Ji atspindëjo savo meto dvasià, o tai, kaip þinoma, sudaro prielaidas geriau paþinti kûrybos procesus, lemianèius ðiø dienø menà. Ji

Muzikos barai /52

G. Ginzburgo nuveiktø darbø neámanoma vertinti atsietai nuo jo gyvenamojo meto. Nors gyvenime kiekvienas pats skinamës kelià, bet tà kelià visada þenklina supantis istorinis ir dvasinis kontekstas. Gyvenamasis metas lemia kûrybos sàlygas, skatina meninius ieðkojimus, o daþnai, deja, spinduliuoja ir menininko saviraiðkà ribojanèià neigiamà energijà.

G. Ginzburgas gimë 1904 m. Niþnij Novgorode1 . Penkeriø metø pradëjo mokytis muzikos, dar po metø tëvai nuveþë já á Maskvà parodyti garsiam pianistui ir pedagogui profesoriui Aleksandrui Goldenveizeriui. Ðis iðkart ávertino muzikinius berniuko gabumus, rekomendavo jam rimtai mokytis fortepijono ir pasiuntë pas savo þmonà Anà Goldenveizer. Paþintis su Goldenveizeriais buvo itin svarbi G. Ginzburgo gyvenime. Po metø, kai mirë jo tëvas ir ðeima liko be lëðø, Goldenveizeriai ëmësi globoti gabø vaikà. Ðá artimà ryðá su globëjais G. Ginzburgas palaikë visà gyvenimà: ne tik tarësi su jais kûrybos klausimais, bet ir dalijosi rûpesèiais, mintimis, problemomis. Bendravimas su ðiais

didþiais menininkais turëjo daug átakos besiformuojanèiai Ginzburgo asmenybei. Vëliau jis sakë, kad á viskà þiûri savo mokytojo A. Goldenveizerio akimis. Savo ruoþtu ir A. Goldenveizeris á G. Ginzburgà þiûrëjo kaip á artimà þmogø, kartu su juo dþiaugësi, skaudþiai iðgyveno jo nesëkmes. 1961 m., kai G. Ginzburgas jau sunkiai ir nepagydomai sirgo, A. Goldenveizeris sukûrë savo paskutiná, bene tragiðkiausià kûriná fortepijonui „Meditation”.

Kaip minëjome, pirmuosius kelerius studijø metus G. Ginzburgas mokësi pas Anà Goldenveizer, nors buvo visad priþiûrimas ir profesoriaus: ðis daþnai pasiklausydavo jaunojo pianisto, kartais pavaduodavo þmonà. Nuolat pas já mokytis jaunuolis pradëjo sulaukæs vienuolikos metø.

Iki ástojant á konservatorijà, profesoriaus A. Goldenveizerio fortepijono pamokose daugiausia dëmesio buvo skiriama techniniams ágûdþiams. G. Ginzburgas prisiminë, kad ið jo buvo reikalaujama labai kruopðèiai ir sistemingai dirbti. Gamos buvo grojamos visais galimais bûdais, keièiant kirèius, ritmines ir artikuliacines figûras, Ch. L. Hanono pratimai buvo atliekami bet kuria tonacija, studijuoti visi C. Czerny, op. 299 ir op. 740 etiudai. Oktavinë technika ugdyta oktavomis grojant Bacho dvibalses invencijas. Vëliau G. Ginzburgas sakydavo, kad jau ir pats nebeþino, kas yra jo fenomenali technika – gamtos dovana ar sunkaus darbo vaisius.

Studijos nesiribojo vien fortepijono pamokomis. Rengdamas savo talentingàjá mokiná stoti á konservatorijà, A. Goldenveizeris pats dëstë jam muzikos teorijà, solfedþio. Be to, kasdien jie muzikavo

keturiomis rankomis, atlikdavo L. van Beethoveno, W. A. Mozarto kvartetus, simfonijas, kitø kompozitoriø kûrinius. Bûtina paþymëti ir meninius áspûdþius, kuriuos jaunasis muzikas patyrë Goldenveizeriø namuose. Èia lankësi S. Rachmaninovas, A. Skriabinas, N. Metneris, F. Blumenfeldas, K. Igumnovas, tad kûrybos paslapèiø G. Ginzburgas sëmësi ið tyriausiø ir patikimiausiø ðaltiniø.

Kai 1916 m. G. Ginzburgas ástojo á Maskvos konservatorijà, jam tebuvo dvylika. Èia jis toliau mokësi profesoriaus A. Goldenveizerio fortepijono klasëje.

Pirmosios uþduotys konservatorijoje – F. Chopino 12 etiudø, op. 25, A. Skriabino 12 etiudø, op. 8, vëliau F. Chopino 12 etiudø, op. 10. Ðiuo studijø laikotarpiu profesorius maþiau domëjosi techninëmis atlikimo problemomis – pasiektas pianizmo lygis jau leido visiðkai pasitikëti G. Ginzburgo jëgomis. Pagrindinis dëmesys buvo skiriamas konceptualiems, meniniams atlikimo aspektams. Pats bûdamas puikus pianistas, A. Goldenveizeris nevengdavo uþsiëmimuose muzikuoti, o sykiu skatino studento vaizduotæ, nukreipdavo jo kûrybinius ieðkojimus pageidautina linkme.

Kita vertus, A. Goldenveizeris, pagarsëjæs muzikos klasikos þinovas ir redaktorius, pratino mokiná màstyti, siekti atlikimo precizikos, kruopðèiai studijuoti ir analizuoti muzikiná tekstà. Mokslai konservatorijoje G. Ginzburgà subrandino, padëjo sëkmingos karjeros pamatus. Konservatorijà jis baigë 1924 m. aukso medaliu. Beje, koncertinæ veiklà G. Ginzburgas pradëjo dar studijuodamas konservatorijoje. Baigus mokslus, ji ásibëgëjo, ágavo aiðkø pagreitá.

Pirmieji koncertiniai laimëjimai susijæ su F. Chopino ir F. Liszto kûriniø interpretacijomis. Bûtent ðie kompozitoriai romantikai labiausiai atspindëjo atlikëjo dvasià, tiko jam stilistiðkai, juos skambindamas, jautësi atsipalaidavæs, pasitikintis. Pirmuosiuose pianisto reèitaliuose daþnai skambëjo F. Chopino Sonata b-moll, Baladë f-moll, Polonezas As-dur, etiudai, mazurkos, valsai, preliudai, F. Liszto Koncertas Es-dur, Sonata h-moll, etiudai, fantazija W. A. Mozarto „Don Þuano” temomis, F. Schuberto dainø perdirbimai. Paþymëtina, kad ir vëliau G. Ginzburgas liko iðtikimas ðiai „romantinei” dominantei, nors vien ja repertuaro neapribojo.

Kaip daþnas ryðkus pianistas, G. Ginzburgas derino koncertinæ ir pedagoginæ veiklà. Pirmuosius privaèius mokinius jis turëjo vos trylikos metø – tai lëmë sunkios ðeimos materialinës sàlygos. 1924 m. baigæs konservatorijà, jis pradëjo dëstyti Maskvos A. Skriabino aukðtesniojoje muzikos mokykloje, 1929 m. tapo prof. A. Goldenveizerio asistentu Maskvos kon-

A. Goldenveizeris su savo mokiniais – konservatorijos pedagogais. Ið kairës: J. Ginzburgas, T. Logovinskis, G. Ginzburgas, P. Mirskis, A. Goldenveizeris, D. Osipovas, L. Levinsonas

servatorijoje. Nuo 1932 m., ágijæs docento vardà, dirbo savarankiðkai, o ðios visame pasaulyje pagarsëjusios konservatorijos profesoriumi tapo 1936 m., sulaukæs vos trisdeðimt dvejø.

Esminis G. Ginzburgo koncertinës karjeros lûþis ávyko 1927 m., kai jis sëkmingai pasirodë pirmajame F. Chopino konkurse Varðuvoje. Tapæs vienu pirmøjø tuometinëje Sovietø Sàjungoje tarptautiniø konkursø laureatø, jis atvërë sau kelià á didþiàsias ðalies koncertø sales. Tais paèiais metais ávyko ir pirmosios uþsienio gastrolës – netrukus po konkurso pianistas vël apsilankë Lenkijoje, kur, anot biografø, jo koncertus lydëjo milþiniðka sëkmë. Ðios kelionës metu G. Ginzburgas sulaukë daug viliojanèiø pasiûlymø koncertuoti, tarp jø ir Amerikoje. Deja, ðie pasiûlymai nebuvo priimti – stalininëje Rusijoje likimas priklausë ne nuo paties atlikëjo, bet nuo valdþios. Sovietø Sàjungà nuo pasaulio vis labiau skyrë „geleþinë uþdanga”. Dauguma kvietimø atlikëjo net nepasiekdavo. Jau mûsø dienomis jo sûnui buvo parodytas segtuvas su 1932 m. raðytais kvietimais gastroliuoti JAV. Tokiø segtuvø bûta ir daugiau, juk garsas apie nepaprastà atlikëjà sklido labai greitai, jo vardà gaubë legendos.

Po konkurso G. Ginzburgo koncertinë veikla, nors ir neperþengdama Sovietø Sàjungos ribø, dar labiau suintensyvëjo.

Greitai plëtësi koncertinis repertuaras, kurá papildë F. Lizsto kûriniai (rapsodijos, virtuozinës pjesës ið ciklo „Klajoniø metai”, kûriniai fortepijonui ir orkestrui), J. Brahmso Variacijos Paganini tema (abu sàsiuviniai), daugelis L. van Beethoveno sonatø, P. Èaikovskio Pirmasis koncertas.

G. Ginzburgas labai pamëgsta transkripcijas, nesidrovi ir pats iðbandyti jëgø ðioje srityje. Nors muzikiniø simpatijø poþiûriu pianistas buvo gan konservatyvus, jo repertuaras pasipildë tada dar gana retai atliekamais amþininkø kompozitoriø kûriniais – M. Ravelio sonatina, S. Prokofjevo Treèiàja sonata. Pamaþu G. Ginzburgas tampa vienu labiausiai pastebimø, aktyviai koncertuojanèiø jaunosios kartos pianistø, o tai, turint omenyje didelæ rusø pianistø konkurencijà, yra labai svarus jo laimëjimø rodiklis.

1936 m. G. Ginzburgas antràkart iðvyksta koncertuoti á uþsiená. Jis ir vël apsilanko Lenkijoje, koncertuoja Baltijos ðalyse, Ðvedijoje. Kartu su G. Ginzburgu á ðià kelionæ iðsirengia geriausi rusø muzikai – smuikininkas D. Oistrachas, dainininkës V. Barsova ir M. Maksakova. Tai vienos pirmøjø reprezentaciniø sovietø atlikëjø gastroliø, kuriø tikslas, anot kelionæ sumaniusiø partiniø biurokratø, – parodyti ðalies laimëjimus. Tad èia neiðvengiamai susiplaka muzika ir politika, gastroles atidþiai stebi ir „reþisuoja” sovietiniai diplomatai. Jie labai patenkinti, nes koncertus lydi negirdëta sëkmë, juk muzikuoja iðties puikûs, þymûs artistai. G. Ginzburgas gastroliø metu sulaukia didþiulës ðlovës.

Intensyvø meninës veiklos ritmà suardo prasidëjæs karas. G. Ginzburgas nesitraukia ið Maskvos. Nepaisydamas nepritekliø ir sunkumø, jis daug dirba toliau – koncertuoja, daro áraðus radijuje, dësto mokiniams. Jo nenuilstama veikla rodo iðtvermæ, ryþtà, atsidavimà menui.

Pokario metais darbas tik intensyvëja, jis surengia iki ðimto koncertø per metus.

Muzikos barai /53

Pasaulio garsieji

Grigorijus Ginzburgas

Ðis skaièius, áspûdingas ir ðiandien, ágauna visai kità svorá prisiminus tuometinës Sovietø Sàjungos atstumus (o Ginzburgas koncertavo visoje ðalyje) ir turint omenyje faktà, kad daþniausiai buvo keliaujama traukiniais. Beje, ir èia Ginzburgas buvo novatorius – vienas pirmøjø ið gastroliuojanèiø muzikø pradëjo skraidyti lëktuvais. Ðeðtasis deðimtmetis – kûrybinës brandos metas. Labai iðsipleèia G. Ginzburgo repertuaras. Greta romantinës muzikos vis daugiau dëmesio skiriama klasikai – W. A. Mozartui, L. van Beethovenui, vis daþniau á koncertines programas átraukiami rusø kompozitoriø kûriniai. Tuo metu áraðytas A. Rubinðteino Ketvirtasis koncertas tiraþuojamas daugelyje uþsienio ðaliø, sulaukia iðskirtinio klausytojø dëmesio ir palankiausiø specialistø atsiliepimø.

1956 m. po didelës pertraukos G. Ginzburgas pagaliau vël iðvyksta koncertuoti á uþsiená – á Vengrijà. Gastrolës labai sëkmingos: pianistas dalyvauja tarptautiniame F. Liszto ir B. Bartóko festivalyje, jo pasirodymas su orkestru ir solinis reèitalis kaip visada sulaukia ovacijø ir puikiø kritikos atsiliepimø. Koncertai vyksta paèiame Vengrijos liberaliø reformø ákarðtyje, dar iki sovietø invazijos. Visa tai sukuria nepakartojamà, vilèiø ir dramatizmo kupinà atmosferà. Beje, dramatizmas nuspalvino ðias gastroles dar net neprasidëjusias. Ðiandien þinome, kad iki gastroliø pradþios likus trims dienoms G. Ginzburgui buvo praneðta, jog Sovietø Sàjungos kultûros ministerija nusprendë jas atðaukti (prieþastis – tariama atlikëjo liga).

Taèiau, vengrams pasipiktinus sovietiniø valdininkø savivale (iki koncertø likus porai dienø), G. Ginzburgas buvo pakviestas

Muzikos barai /54

á ministerijà, kur jam be jokiø komentarø ar atsipraðymø buvo pasakyta, kad gastrolës vis dëlto ávyks2 .

Kita uþsienio kelionë – tik po dar trejø metø, 1959-aisiais, – á tuometinæ Èekoslovakijà. Sunku patikëti, bet kiekviena valdþios pianistui „dovanota” iðvyka á uþsiená – didþiausiø pastangø vaisius. Èekoslovakijoje per septyniolika kelionës dienø atlikëjas surengia trylika koncertø, kurie suþavi publikà, entuziastingai jos sutinkami. Po gastroliø Prahos menø akademija bando kviestis G. Ginzburgà dëstyti ir kreipiasi á Sovietø Sàjungos kultûros ministerijà leidimo, taèiau tas kreipimasis, kaip daugelis kitø, lieka be atsako.

Dar po dvejø metø – koncertai Jugoslavijoje. Istorija kartojasi: „pasaulinio masto pianistas”, „didis meistras” – toks ðiø G. Ginzburgo pasirodymø ávertinimas. Deja, ðios gastrolës jau paskutinës. Tais paèiais 1961 m. G. Ginzburgas mirë.

Nuþvelgus G. Ginzburgo nueità gyvenimo kelià, sunku atsikratyti minties, kad ðis menininkas esant kitoms istorinëms aplinkybëms galëjo pasiekti gerokai daugiau. Tenka tik spëlioti, kuo jis neátiko valdþiai. Deja, visa tai vyko ðalyje, kur á tokius klausimus nebuvo atsakoma, tokiø dalykø nebuvo klausiama. Ði ðalis buvo atsitvërusi ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo savo paèiø pilieèiø. Visi sprendimai joje buvo priimami paslapèia. Tai puikiai apibûdino kitas genialus pianistas, jaunesnysis G. Ginzburgo amþininkas Sviatoslavas Richteris, apie Sovietø Sàjungà pasakydamas: „Mûsø ðalyje viskas buvo daroma patyliukais”3 . Ðiandien aiðku viena: valdþia nepasitikëjo G. Ginzburgu, jis netiko herojaus vaidmeniui, o tai ir lëmë pianisto likimà. Ðis valdþios neiðtartas, bet grieþtai vykdomas sprendimas buvo galutinis ir neskundþiamas.

G. GINZBURGAS – PIANISTAS „Rusija – paskutinis romantizmo bastionas. Aiðku, pianistø individualybës skiriasi... Nepaisant to, jie visada, kaip tai bûdinga romantikams, daug dëmesio skiria garsui, frazavimui, instrumento dainingumui”4 , – taip XX a. didþiuosius rusø pianistus, tarp kuriø minimas ir G. Ginzburgas, apibûdino Haroldas Schonbergas, pripaþintas fortepijono meno þinovas, daugiametis „The New York Times” muzikos apþvalgininkas. Ðis þvilgsnis ið ðalies, gan tiksliai nusakantis rusø pianistø mokyklos esmæ, labai svarbus aiðkinantis G. Ginzburgo pianistinio meno prigimtá.

Iðties romantinë tradicija – kelrodis, þenklinàs G. Ginzburgo kûrybinæ evoliucijà. Viskas jo veikloje liudijo universalius romantinio màstymo postulatus – koncertinis repertuaras, interpretaciniai

sprendimai, skambinimo maniera, kûrybinës idëjos ir poþiûriai. Kita vertus, romantinës meninës pasaulëjautos bruoþai G. Ginzburgo kûryboje ágavo labai savotiðkà, nepakartojamà apraiðkà. G. Ginzburgas savaip suprato ir iðplëtojo romantinio pianizmo tradicijas, jo kaip atlikëjo veiklà þenklina nepakartojamas talentas, ryðki individualybë.

Aiðkià G. Ginzburgo sàsajà su romantine tradicija pirmiausia liudija repertuaras.

Stilistinës atlikëjo orientacijos aiðkiausiai reiðkiasi jo pasirenkamame repertuare. Atlikëjui nevalia perþengti kompozitoriaus uþbrëþtos ribos ir ieðkoti kûrinyje to, ko ten nëra. Savo interpretacijoje jis atkuria kompozitoriaus vaizduotës subrandintà ir muzikos tekste átvirtintà kûrybinæ idëjà, jà aktualizuoja, suteikia jai realø skambesá.

Todël savaime suprantama, kad atlikëjas atsirenka tuos kompozitorius ir tuos kûrinius, kurie jo meno pasaulëjautai artimiausi. Bûdamas romantinës prigimties, atlikëjas visada rinksis romantiná repertuarà, kurá interpretuodamas galës geriausiai ágyvendinti savo meninæ potencijà ir kûrybines ambicijas.

Savo koncertiniame repertuare aiðkiai teikdamas pirmenybæ kompozitoriams romantikams F. Lisztui, F. Chopinui, J. Brahmsui ir kitiems, G. Ginzburgas tarsi vieðai deklaravo savo estetines nuostatas ir stilistines simpatijas. Toks repertuaras lëmë galimus meninës saviraiðkos modelius, kûrybiná braiþà, meniniø ieðkojimø laukà. Romantinis pianizmas tapo universalia jo vertybiø sistema, kurios atspindþiø pastebima interpretuojant tiek romantikø kûrinius, tiek ir kitø stilistiniø epochø muzikos paveldà. Sau artimos meninës kalbos analogijø atlikëjas bandë áþvelgti visame, kà tik interpretavo. Gal tai galëtø paaiðkinti, kodël, pavyzdþiui, jis retai atlikdavo originalius J. S. Bacho kûrinius, tuo tarpu daþnai skambindavo F. B. Busoni ar G. Galstono transkripcijas.

(Beje, G. Ginzburgas ir pats, kaip buvo áprasta romantizmo laikais, plëtë repertuarà, puikiai perdirbdamas fortepijonui orkestrinius G. Rossini, F. Liszto, E. Griego kûrinius.) Net W. A. Mozartas, kurá G. Ginzburgas ypaè pamëgo vëlyvuoju kûrybos laikotarpiu, jo interpretuojamas, anot recenzentø, tarytum priartëdavo prie XIX a. muzikos – skambëjo visu garsu, su beveik romantiniu patosu, nors niekada neágaudavo jausmingumo ar sentimentalumo deformacijø5 .

Sàsajas su romantiniu pianizmu lëmë ir fenomenalus G. Ginzburgo virtuoziðkumas, o tai, kaip þinoma, – romantizmo epochos muzikinio paveldo raktas. Bûtent romantizmas su savo ekspresija, jausmø protrûkiais, pribloðkianèiu tempu suformavo

fortepijono kaip universalaus koncertinio instrumento, karaliaujanèio koncertø salëje, pavaduojanèio ir balsà, ir orkestrà, vizijà. Virtuozinis pianizmas visada buvo ir liks klausytojø masalas. G. Ginzburgas turëjo progà panaudoti ðá raiðkos iðtekliø.

Jo repertuare apstu techniðkai labai sunkiø kûriniø, kuriuos atlikëjas nuolatos átraukdavo á koncertø programas, kurie klausytojus pavergdavo, priblokðdavo.

Kita vertus, puikiai suprasdamas, koká áspûdá klausytojams gali daryti jo virtuoziniai gebëjimai, G. Ginzburgas jais niekada nepiktnaudþiavo. Jo pianizmas iðties buvo tobulas ir ávairiapusis, tad klausytojus þavëdavo tiek jo atliekami sudëtingiausi romantiniai opusai, tiek ir nuoðirdþios nesudëtingos miniatiûros. Þinodamas tai, jis neperkraudavo programø, turëjo puikø saiko jausmà. Po vieno koncerto laiðke artimiesiems pianistas raðë: „...në vienos virtuozinës pjesës, o áspûdá padariau tiesiog stulbinamà”6 .

Labai svarbi G. Ginzburgo fortepijoninio meno ypatybë – ypatinga garso kultûra. Jis pasiþymëjo iðskirtiniu dëmesiu iðgaunamam garsui, puikia frazuote, subtiliais agoginiais niuansais taip iðskirti melodiná balsà, kad klausytojams susidarydavo iliuzija, tarsi girdi ðiltà, obertonø kupinà dainavimà. Analizuodamas G. Ginzburgo áraðus, rusø muzikologas D. Blagoj paþymi, kad atrodo, tarsi atlikëjas skambintø kaþkokiu ypatingu fortepijonu, – iðgaunamas garsas kelia asociacijas su vokaliniu tembru, jo neámanoma supainioti su kitø atlikëjø iðgaunamu garsu, nors áraðyta ávairiais, daþnai gan prastos kokybës instrumentais7 . Ðis atlikëjo bruoþas – ne tik meistriðkumo poþymis, tai atlikimo estetikos principas, meninis credo.

Dar viena labai reikðminga G. Ginzburgo atlikimo ypatybë – jo interpretacijose aiðkiai pasireiðkiantis intelektualusis, racionalusis pradas. Ðtai kà ðiuo klausimu raðë þinomas rusø fortepijono muzikos tyrëjas G. Cypinas: „Reto ið G. Ginzburgo amþininkø koncertuojanèiø pianistø kûrybà taip lëmë meninë mintis, dvasingas artistinis ratio. Koká tik autoriø pasirinktø pianistas – Bachà ar Ðostakovièiø, Mozartà ar Lisztà, Beethovenà ar Chopinà, Skriabinà ar Prokofjevà, – jo atlikimas visada buvo subtiliai ir tiksliai subalansuotas, jame buvo justi smulkiai apgalvota, sàmoningai nuðlifuota interpretacinë idëja. Ginzburgo interpretacijoje nebuvo vietos atsitiktinumui, spontaniðkumui, viskam, kas neatitiktø atlikëjo ið anksto apmàstytos ir sàmoningai kontroliuojamos intencijos”8 .

Panaðiø minèiø randame ir D. Blagojaus studijoje apie G. Ginzburgà: „Kaip daþnai klausydamiesi atlikëjø pastebime, kad, nors ir trumpà akimirkà, motorikos iner-

cija, stichiðkas temperamentas uþgoþia blaivià kontrolæ ir vertinimà. Ginzburgui tokios akimirkos svetimos, jam grojant ðitaip tiesiog negali atsitikti”9 .

Polinkis á racionalumà, atrodytø, visiðkai nebûdingas, gal net svetimas romantizmo dvasiai, lëmë savotiðkà nepakartojamà romantinio pianizmo apraiðkà G. Ginzburgo kûryboje. Tokie paradoksalûs, netikëti, stereotipus lauþantys meniniai bruoþai – ryðkios meninës asmenybës poþymis.

G. GINZBURGAS IR LIETUVA G. Ginzburgo ryðys su Lietuva yra reikðmingas ir ávairiapusis. Lietuva suvaidino labai svarbø vaidmená G. Ginzburgo kûrybinëje biografijoje, savo ruoþtu ir Ginzburgas daug nusipelnë Lietuvos muzikos kultûrai. G. Ginzburgo ryðys su Lietuva yra keliaplotmis. Pirmiausia tai – Lietuvoje rengti pianisto koncertai, kuriø chronologija apima ne vienà deðimtmetá.

Ne maþiau reikðmingos ir jaunøjø muzikø ið Lietuvos studijos pas garsøjá metrà Maskvos konservatorijoje. Pagaliau G. Ginzburgo kelius á Lietuvà brëþë tiesiog þmogiðki, draugiðki ryðiai.

G. Ginzburgo kûrybinio bendradarbiavimo su Lietuva pradþia galima laikyti 1927 m. Tada jis, tapæs F. Chopino konkurso laureatu, koncertavo Lenkijoje ir kelionës metu net kelis kartus lankësi tuomet lenkø okupuotame Vilniuje. Laiðke Goldenveizeriams atlikëjas apraðo koncerto, vykusio 1927 m. balandþio 30 d., áspûdþius: „Vakar vyko koncertas Vilniuje. Pirmoji jo dalis pavyko prasèiau nei áprasta, nes labai iðvargino koncertas Varðuvoje ir kelionë, bet visø svarbiausia – kad keturias dienas nekartojau programos. Vis dëlto skambinau neblogai, o antroji dalis, ir ypaè „Don Þuanas”, pavyko kaip niekad. Kaip jau vakar raðiau mamai, parduodant bilietus á ðá koncertà, buvo tokia spûstis ir tokios peðtynës, kad tai vyko stebint policijai. Mane lydëjo su aðaromis ir ðauksmais. Gatvëje po koncerto vël buvo minia, net gausesnë nei anàkart. Að vis lanksèiausi ir jauèiausi toks idiotas kaip niekada gyvenime”10 .

Pasisekimas buvo toks milþiniðkas, kad G. Ginzburgas buvo papraðytas Vilniuje surengti daugiau koncertø. Jie vyko geguþës 21 ir 23 d. Ieðkant galimybës patenkinti gausiø klausytojø norà iðgirsti tada dar jaunà pianistà, buvo griebtasi netradiciniø priemoniø – sumanyta koncertà surengti miesto (dabar Sereikiðkiø) parke.

Atlikëjas apie tai raðë: „Vilnius mane taip pamilo, kad, nesant èia pakankamai didelës salës, koncertuosiu miesto parke”11 .

Pirmuosius G. Ginzburgo koncertus Vilniuje ásiminë ne tik muzikos mëgëjai, bet ir pats atlikëjas – juk jaunam menininkui

taip svarbu patikëti savo jëgomis!

1936 m. ávyko antrosios G. Ginzburgo gastrolës Lenkijoje, jis ir vël apsilankë Vilniuje. Yra iðlikusi ðio koncerto programa.

Ji iðties áspûdinga: Bach-Busoni D-dur Bach-Galston Beethoven Chopin Paganini-Liszt Liszt Kabalevskij

Vargoninis preliudas ir fuga Siciliana Sonata f-moll, op. 57 Sonata b-moll Etiudai Vengrø rapsodija Nr. 10 Sonatina

To meto spauda raðë: „Koncertas vyko perpildytoje salëje, atlikus programà, sugroti dar penki kûriniai... Koncertui pasibaigus, minia klausytojø laukë pianisto prie durø, jam pasirodþius, griausmingai ðaukë ‘valio’”12 .

1936 m. lapkrièio mënesá G. Ginzburgas apsilankë ir Lietuvos laikinojoje sostinëje Kaune. Reèitalio programoje skambëjo J. S. Bacho ir F. B. Busoni, W. A. Mozarto, F. Chopino ir F. Liszto kûriniai.

Juozas Gaudrimas, recenzavæs koncertà, raðë: „G. Ginzburgo techniðki ir meniðki laimëjimai duoda vilties jo asmeny sulaukti vieno þymiausiø pasaulio pianistø”13 .

Ne kartà G. Ginzburgas lankësi Lietuvoje ir pokario metais. Ðiuos koncertus pokalbyje su straipsnio autoriumi minëjo pianisto sûnus Levas Ginzburgas, vyresniosios kartos kolegos muzikantai, deja, tikslesniø duomenø rasti nepavyko.

Kitas G. Ginzburgo ryðio su Lietuva „kanalas” buvo jo pedagoginë veikla.

G. Ginzburgas buvo apsigimæs pedagogas. Kaip mini jo mokiniai, iðskirtiniai ðio didþio menininko pedagogikos bruoþai buvo pasitikëjimas kûrybiniais mokiniø gebëjimais, pagarba jø individualybei, geranoriðkumas14 . Visiðkai svetimas jam buvo autoritarizmas, jo klasëje vyravo laisva, kûrybinë atmosfera. O nepaprastas jo paties atlikimo meistriðkumas ir plati erudicija iðsakomoms pastaboms ir rekomendacijoms teikë ypatingà svorá. Studijos pas G. Ginzburgà paliko þymæ visoje kûrybinëje jo mokiniø veikloje.

Pokario metais Maskvos konservatorijos G. Ginzburgo fortepijono klasëje mokësi ir muzikø ið Lietuvos. Jo fortepijono klasæ baigæs Leopoldas Digrys tapo ryðkiu vargonininku, iðugdë didelá bûrá vargonininkø, daug nusipelnë Lietuvos kultûrai.

Kita G. Ginzburgo mokinë Sulamita Aranovsky (Þiûraitienë) taip pat paliko ryðkø pëdsakà Lietuvos muzikos gyvenime – dëstë Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), koncertavo. 1971 m. apsigyvenusi Didþiojoje Britanijoje, tapo ten viena garsiausiø

Muzikos barai /55

fortepijono pedagogiø, Pasaulio pianistø konkurso sumanytoja ir ákvëpëja.

G. Ginzburgo ryðys su Lietuva turëjo ir gan specifiniø apraiðkø. Vilniuje prabëgo jo þmonos vaikystë, èia ji pradëjo savo muzikos studijas, tad, prisimenant pianisto jaunystëje èia patirtà didþiulá pasisekimà, aiðku, kodël ðeimoje Vilnius turëjo ypatingà aureolæ. Be to, 1946 m. Vilniuje apsigyveno ir nuo to laiko Lietuvos konservatorijoje profesoriavo vyresnysis Grigorijaus Ginzburgo brolis Jakovas (1900–1963). J. Ginzburgas, kaip ir brolis, baigë Maskvos konservatorijà (prof. A. Goldenveizerio fortepijono klasæ), buvo puikus pedagogas ir atlikëjas. Broliai nemaþai koncertavo kartu, palaikë artimus ryðius, nuolat dalydavosi nuomonëmis fortepijono interpretacijos ir pedagogikos klausimais. Tad ir per brolá Lietuvà pasiekdavo G. Ginzburgo pianizmo laimëjimai ir tradicijos.

G. Ginzburgas mirë daugiau nei prieð keturiasdeðimt metø. Deja, laikas ir ðalis, kurioje gyveno, nebuvo jam itin palankûs.

Jo didþiulis talentas buvo suvarþytas, ribojamos galimybës laisvai koncertuoti pasaulyje. Dabar daug kas pasikeitë, ir ðiandien, atsivertæ reikiamus interneto puslapius, rasime informacijos apie deðimtis kompaktiniø plokðteliø su pianisto áraðytomis W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Schuberto, F. Chopino, F. Liszto, E. Griego, A. Skriabino, N. Metnerio, S. Prokofjevo ir daugelio kitø kompozitoriø kûriniø interpretacijomis. Ðiø áraðø anotacijose G. Ginzburgas vis daþniau vadinamas puikiu, legendiniu, fenomenaliu... Pasiklausykime jø ir patirsime didþiulá malonumà, nes iðties bendrausime su puikiu, legendiniu, fenomenaliu atlikëju. O tai reiðkia, kad ne gyvenamasis metas valdo menininkà, bet menininkas nugali savo epochà. n 1 Biografiniai G. Ginzburgo duomenys pateikiami remiantis knyga „Grigorij Ginzburg. Statji. Vospominanija. Materialy” (Моskvа, 1984) ir pokalbiais su jo sûnumi Levu Ginzburgu.

2 Ginzburg L., „Artist i vlastj”, Muzikalnaja þiznj, 2004, No 5, s. 36.

3 Monsenþon B., Richter. Dialogi. Dnevniki. Моskvа, 2003, s. 82.

4 Ðonberg Ch., Velikije pianisty. Моskvа, 2003, s. 393–394.

5 Grigorij Ginzburg. Statji. Vospominanija. Materialy. Моskvа, 1984, s. 86.

6 Cit. op., s. 73.

7 Cit. op., s. 19.

8 Cit. op., s. 6.

9 Cit. op., s. 12.

10 Cit. op., s. 97–98.

11 Cit. op., s. 98.

12 Cit. op., s. 78.

13 Jasinskas K., Koncertinis gyvenimas Lietuvoje 1919–1940. V., 1983, p. 111.

14 Grigorij Ginzburg. Statji. Vospominanija. Materialy. Моskvа, 1984, s. 106.

Muzikos barai /56

Garsusis G. Balanchine‘o „Sûnaus palaidûno” ðuolis: Michailas Baryðnikovas... ir Nerijus Juðka

Aliodija RUZGAITË

Ð

iø metø geguþës 7 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ávyko amerikieèiø choreografø baletø vakaras. Vienaveiksmius baletus sukûrë vieni þymiausiø XX a. choreografø – George’as Balanchine’as, Antony Tudoras ir Geraldas Arpino.

Jau nuo praeitø metø viso pasaulio baleto trupës, minëdamos G. Balanchine’o 100-àsias gimimo metines (g. 1904 01 22), atnaujina ir stato jo spektaklius. Ta proga noriu priminti, kad 1932 m. Kauno valstybës teatre N. Zverevas buvo pastatæs ðio baletmeisterio kûriná „Aubade” (muzika F. Poulenco). Ðis V. Nemèinovai skirtas modernus baletas repertuare neprigijo.

S. Prokofjevo baletà „Sûnus palaidûnas” choreografas sukûrë 1929 m. S. Diagilevo rusø baleto trupei. Tai buvo ir paskutinis ðios trupës spektaklis. Po keliø mënesiø S. Diagilevas Venecijoje mirë. Ðio baleto kelias á scenà buvo gana sudëtingas. Libretistas B. Kochno pasirinko Biblijos temà. Já sudomino A. Puðkino apysakoje „Stoties priþiûrëtojas” apraðomas laukiamasis, kuriame kabo paveikslas, vaizduojantis sûnaus palaidûno gráþimà.

G. Balanchine’ui tai priminë Bizantijos ikonas (tas ryðku baigiamojoje Tëvo ir Sûnaus susitaikymo scenoje). Atvaþiavæs diriguoti spektaklio, S. Prokofjevas nusivylë, nes tikëjosi iðvysiàs realistiná pastatymà, o èia dar S. Diagilevas reikalavo pakeisti finalinës scenos muzikà. Rûpesèiø këlë ir dailininkas G. Ronolt. Artinosi premjera, o jis pieðë tik eskizus. Kostiumø eskizus baigë kurti S. Diagilevas ir bûsimoji I. Stravinskio þmona. Pagrindiná ðiame balete

Sûnaus palaidûno vaidmená kûræs solistas Serge’as Lifar’is savo atsiminimø knygoje raðë, kad S. Diagilevas per repeticijas jo vaidybà kritikavo reikalaudamas daugiau emocijø Sûnaus sugráþimo scenoje. Tik po spektaklio jis pamatë S. Diagilevà verkiantá, o vëliau restorane ðis pasakë: „Nuo ðiol ne að tave mokysiu, bet man reikës mokytis ið tavæs.”

Kai kuriuos þiûrovus iki ðiol ðokiruoja ðaltos gundytojos Sirenos vaidmuo, jos duetas su Sûnumi palaidûnu. Vieðëdama Niujorke, visà savaitæ praleidau G. Balanchine’o baleto mokykloje. Èia maèiau dar caro laikø legendines balerinas A. Danilovà, F. Dubrovskajà. Pastaroji ir buvo pirmoji Sirenos vaidmens atlikëja. Ði aukðta, aðtriø bruoþø dama á pamokas atsivesdavo maþà ðuniukà, kuris visà laikà ramiai tupëdavo ant këdës. Kai paklausiau apie Sirenos vaidmená, ji pasakë, kad tai buvo labai seniai...

Vëliau knygoje „Balanchine’s Ballerianas” radau interviu su F. Dubrovskaja, kuriame ji pasakojo, kad buvæ sunku atlikti keistus, nepatogius akrobatinius judesius.

Po repeticijos S. Diagilevas ir choreografas papraðæ paèios pagalvoti apie vaidmená.

Tada jos vaizduotëje ir gimë hipnotizuojanèios gyvatës judesiai, þvilgsnis... Ðio baleto premjera ávyko 1929 m.

Paryþiuje ir tik 1950 m., jau gyvendamas Niujorke, G. Balanchine’as, nekeisdamas choreografijos, ðá baletà pastatë savo trupei. Jame Sûnø palaidûnà ðoko vëliau miuziklø ir baletø pastatymais iðgarsëjæs Jerome’as Rokbinsas, o Sirenos vaidmená – indënø kilmës baletmeisterio þmona Ma-

Baletas

ria Tallchief. Ðiais jubiliejiniais metais baletas rodomas Paryþiaus „Grand Opéra”, Londono „Royal Ballet”, Peterburgo Marijos teatre. Peterburge ir Vilniuje baletà „Sûnus palaidûnas” statë Paulas Boosas, kuris pats trylika metø ðoko „New York City Ballet” trupëje ir yra G. Balanchine’o fondo patikëtinis. Manau, kad ir mûsø trupës vyrams buvo nelengva ðokti ir kurti groteskiðkus sugërovø vaidmenis, jø ðëlsmà, neáprastus judesius. Baleto istorikai ðá baletà lygina su to meto vokieèiø ekspresionizmu, teigdami, kad jame jauèiamas baletmeisterio amþininko Goluzovskio konstruktyvizmas, dramos reþisieriaus V. Mejerholdo átaka. Sugërovø ðëlsmà baletmeisteris suprieðino su lëtais, abstrakèiais Sirenos judesiais. Solistë O. Konoðenko tiek savo iðvaizda, tiek viso kûno linijomis kûrë ðaltos, valdingos ir gundanèios moters vaidmená. Bet svarbiausias balete yra Sûnaus vaidmuo. Já ðoko ir ðoka þymiausi baleto artistai: Niujorke – E. Villela, M. Baryðnikovas, ðiuo metu Londone – Carlosas Akosta, Paryþiuje – N. Le Riche’as. Premjeriniame mûsø teatro spektaklyje ðá vaidmená atlikæs solistas Takasi Aoki jaudino savo ðokio technika, nuoðirdþia vaidyba. Þiûrovø atmintyje iðliks jo pirmojo veiksmo ðuolis, iðreiðkiàs jaunuolio pasiprieðinimà tëvui, o ið paskutinio paveikslo – keliais á namus ðliauþianèio sûnaus atgaila. Gaila, kad ðis solistas nebeðoks mûsø teatre. „Sûnus palaidûnas” buvo vienas pirmøjø G. Balanchine’o pastatymø, o A. Tudoro „Krintantys lapai”, pastatyti 1974 m.,

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Amerikieèiø choreografø vakaras mûsø teatre

kestrui) pasiþymi klasikinio baleto estetika, atskleidþia ðio baletmeisterio talento ávairiapusiðkumà, muzikalumà. „Slëpiniø” atmosferà kûrë solistø E. Ðpokaitës ir N. Juðkos duetas bei scenoje jø ðokiui akompanuojantis pianistas P. Geniuðas. Visiðkoje tyloje ið skirtingø kulisø pasirodo ðokëjai. Pasigirdusios muzikos nuotaikà perteikia subtilûs E. Ðpokaitës judesiai, N. Juðkos lengvi solistës iðkëlimai.

Duete vyravo muzikos ir judesio harmonija, perteikianti þodþiais neiðreiðkiamas emocijas, meilæ...

1971 m. G. Arpino sukurtame balete „Atspindþiai” didþiausià áspûdá daro duetai. Graþiomis pozomis, tiksliais sukiniais

– vienas paskutiniø ðio psichologinio baleto, þmoniø aistrø kûrëjo vienaveiksmiø baletø. Statæs baletus pagal ávairiø kompozitoriø – E. Chaussono, G. Mahlerio, A. Schönbergo, G. Verdi – muzikà, ðiam baletui jis pasirinko A. Dvořákà. Ði muzika bei dailininkø Ming Cho Lee ir Patricios Zipprodt sukurtas rudens peizaþas, solistø duetai kûrë impresionistinæ nostalgija, atsiminimais dvelkianèio spektaklio nuotaikà. Malonu buvo po penkeriø metø scenoje vël matyti solistæ N. Beliakaitæ, kuri su A. Paulausku subtiliai perteikë lyriðkà muzikos dvasià. Ðalia solistø N. Juðkos, R. Maskoliûno, E. Bulkaus balete graþiai pasirodë jaunieji M. Rimeikis, A. Sikirskas.

Gal dar yra þiûrovø, kurie prisimena 1974 m. Vilniuje gastroliavusià „The Joffrey Ballet” trupæ. Tada ypaè didelio pasisekimo sulaukë baletmeisterio G. Arpino baletas „Trejybë”. Jaunimà ypaè þavëjo roko grupës muzika, jaunatviðki, modernûs judesiai. Mûsø scenoje parodyti ðio choreografo baletai „Slëpiniai” ir „Atspindþiai” (muzika ið W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir styginiams ir P. Èaikovskio Variacijø rokoko tema violonèelei ir or-

iðsiskyrë Miki Hamanakos ir Takasi Aoki duetas. E. Butkus, taip sëkmingai debiutavæs Pavlo vaidmeniu „Rusiðkajame Hamlete”, ðá kartà graþiai ðoko su O. Konoðenko.

Savita plastika, linijomis iðsiskyrë J. Repet ir A. Paulausko duetas. Baletà pagyvino skirtingos solisèiø K. Kaniðauskaitës, J. Cibulskytës, R. Kudþmaitës, D. Kupstaitës variacijos ir linksma visø atlikëjø finalo koda. Ðio spektaklio atmosferà paryðkino subtilus scenoje esanèiø violonèelininkiø V. Ðiugþdienës ir R. Kalnënaitës muzikavimas.

Nepriekaiðtingai skambëjo dirigento L. Balèiûno rankø mostams paklûstantis teatro orkestras. Pagyrimø verta ir iðsami, patogi, su graþiomis solistø nuotraukomis programëlë.

Po sëkmingo sezono nerimà kelia tai, kad ateityje numatoma tik atnaujinti P. Èaikovskio baletà „Gulbiø eþeras” ir parodyti M. K. Èiurlionio nacionalinës menø mokyklos mokiniø baletà vaikams „Piteris Penas”. O gal vis dëlto pavyks ákalbëti I. Neumeierá, kad, nors ir bûdamas labai uþsiëmæs, mûsø teatre pastatytø „Damà su kamelijomis”? n

Muzikos barai /57

Kitu rakursu

Muzika televizijos ekrane: iliuzijos ir tikrovë Nijolë JAÈËNIENË DANGAUS SIØSTAIS GARSAIS PAVIRTO LAIKAS IR ERDVË... (1) Krotonas, 557 m. pr. m. e.

Dvelkia ðvelnus vëjas, glosto baltais chitonais vilkinèiø þmoniø veidus.

Skaidriame álankos vandenyje, kuriame atsispindi dangaus mëlis, krykðèia delfinai, o didelës apvalios aikðtës centre, alyvmedþiø ir eukaliptø pavësyje, bûriuojasi jaunuoliai. Gavæ þenklà, jie èia pat susëda ant vësiø balto marmuro terasø ir nutyla. Ðiandien vyksta priëmimas á Pitagoro mokyklà, jis truks tol, kol bus iðklausyti visi norintieji èia mokytis. Á senbuviø ratà áþengia pirmasis. Ið visø pusiø pasipila klausimai: kaip sukurtas pasaulis? Kas yra harmonija? Kà þinai apie Dievà, apie viená, apie vienetà? Ar galima muzikinës gamos intervalus kildinti ið virpanèiø stygø ilgiø santykiø? Ar visa, kas egzistuoja, amþina?

Pasigirdo nedràsûs jaunuolio samprotavimai, taèiau juos tuoj pat nutraukë áþeidþios replikos: kas manai esàs iðdrásdamas prabilti apie amþinybæ? Kodël viskà matuoji savimi? Ið kur þinai tai, kà sakai? Ðis nutilo. Akyse nebuvo regëti në ðeðëlio pykèio, tik sutrikimas. Kai pasigirdo plojimai, atsisuko ir pamatë sidabraplauká, kuris tarë: mokysies. Penkerius metus neklausinësi, nereikði savo Straipsnio autorë telvizijos reþisierë Nijolë Jaèënienë su garsiuoju tenoru sergejumi Larinu ir LNOBT reþisieriaus asistente Laima Ðaluèkaite Tuoj prasidës filmavimas, bet kol kas dar darbas lauke Þiûrovus daþnai teatro prieigose pasitinka LRT autobusai

Muzikos barai /58

nuomonës, tik klausysi vyresniøjø. Kai iðmoksi girdëti, skaièiuoti ir groti kitara, ateis metas prabilti. „O, neleisk liepsnai mirti! Puoselëtai per amþius tamsioje oloje – jos ðventose ðventyklose puoselëtai. Maitinamai meilës dvasininkø – neleisk liepsnai mirti!”1

2003 M., KETVIRTADIENIS, VILNIUS Pagal tvarkaraðtá rytoj kilnojamoji televizijos stotis (KTS) – du dideli staèiakampio formos autobusai, prigrûsti kamerø, stovø, laidø ritiniø ir kitos brangios technikos, – vaþiuos prie Kongresø rûmø. Èia, salëje, skambës R. Wagnerio muzikinë drama-misterija „Parsifalis”.

Grieð Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguos Gintaras Rinkevièius, solistai: tenoras Aleksandras Vostriakovas, baritonas Dainius Stumbras, bosas Vladimiras Prudnikovas ir Kauno valstybinis choras...

10 val. – dalyvauti repeticijoje. Per pertraukà paklausti dirigento, ar leis ant scenos pastatyti dvi kameras. Bûtinai átikinti ir gauti sutikimà! Tada vienà – rodyti dirigentui – ásprausime tarp timpanø ir kontrabosø, kità – variniø puèiamøjø instrumentø grupei – prie arfos. Gerai, kad orkestro muzikantai grodami sëdi ne vienoje plokðtumoje, o ant neaukðtø, þiûrovø nepastebimø terasø, tad vieni kitø neuþstos…

Koks apðvietimas? Virð scenos jau árengë stacionarius proþektorius… Vis dëlto vadovaujantysis operatorius turës nuspræsti, ar reikës papildomai – o jeigu taip, tai kokiø, – ið TV. Ryðki proþektoriø ðviesa, kurios reikia televizijos áraðui sukurti, akina muzikantus, jie neáþiûri natø, todël bûna nepatenkinti ir sudirgæ…

Papraðyti vietiniø apðvietëjø per repeticijà visiðko apðvietimo!

Susitarti su dirigentu dël interviu – kada galës skirti bent deðimt minuèiø, sugalvoti klausimus. Koncertinis operos atlikimas skiriamas orkestro penkioliktojo gimtadienio ðventei... Kur interviu filmuoti: salëje, dirigento kambaryje, fojë?

Grimas – priminti administratorei, kad paimtø ið TV, jo prireiks.

Pasiskolinti partitûrà! Kreiptis á or-

kestro inspektoriø, iðsiaiðkinti, ar bus kupiûrø, kuriose vietose.

Programëlë! Ten tikslios atlikëjø pavardës, personaþø vardai – titrams.

Ið tiesø labai nemalonu, kai bent viena raidelë ne ta...

Ar radijas áraðinëja? Jeigu taip, papraðyti, kiek ámanoma, sumaþinti mikrofonø skaièiø ir ðiek tiek patraukti, jei uþstotø muzikantus.

Kokia koncerto trukmë? Ið TV videotekos paimti dvi devyniasdeðimties minuèiø kasetes. Jei neturës, bus blogai, trinsiu kokià laidà... Tai bent bûtø, jei kasetë baigtøsi anksèiau nei grojimas!..

Nebepakartosi!

15 val. – susitikti su TV vyr. prodiuseriu.

Kai susitikome, jis reikalavo, kad klasikinës muzikos stilius bûtø „klipinis”, t. y. toks kaip popdainos. Árodinëjau, kad ekrane keièiami vaizdai turi netrukdyti klausyti muzikos, kad èia galioja savi dësniai, kuriø dera paisyti: neprofesionalu bet kurioje vietoje skaidyti muzikinæ frazæ, ji turi bûti atpaþástama, nuskambëti nuo pradþios iki galo esant vienam planui, be to, labai svarbios pagrindinës ir ðalutinës temos, kuriø keitimosi ritmas, sàveika savaime diktuoja vaizdø keitimo greitá...

Nusijuokæs á veidà, vyr. prodiuseris tëðkë: o kam jau èia ádomi ta tavo klasikinë muzika su savo dësniais, taisyklëmis – tik maþumai, tik muzikantams, o paprastiems mirtingiesiems reikia „draivo”, kitaip laidos reitingai nekils, bus maþi! Atsakiau, kad „klasika” reiðkia kokybæ, pavyzdá, laiko patikrintà vertybæ… Rodytø laidà vakare, þiûrimu metu, bûtø ir reitingai…

Jis pradëjo rëkti dar garsiau: „Naftalinas ta tavo klasikinë muzika! Kà áraðinësi rytoj, kaþkoká Vagnoriø? Kas jis toks!

Kam ádomi jo muzika! Verèiau kilnojamàjà stotá, kurià vien nugabenti á filmavimo vietà kainuoja tûkstanèius, nusiøstume á „Forum Palace”, kur koncertuos „Virusai”, bus liuks reitinginis koncertas!”

Tylëjau ir klausiau. Paskui pasakiau, kad neskirstau muzikos á reitinginæ ir nereitinginæ, gerà ar blogà, skirstau á tà, kurià suprantu arba kurios nesuprantu.

Jeigu nesuprantu – neniekinu. Ir pakvieèiau ateiti á klasikinës muzikos koncertà, á Kongresø rûmus...

Muzikologai ir kiti neabejingi klasikinei muzikai nuo tada, kai atsirado televizija, diskutuoja, kaip reikia transliuoti koncertus. Ðiam klausimui ið tiesø bûtø galima skirti ne vienà traktatà… Pasakysiu tik tiek, kad tiesioginis muzikos klausymas koncertø salëje yra nepamainomas, nes gyvos muzikos po-

GLASTONBERIS, 1136 M. Puèia þvarbus, drëgnas jûros vëjas, ðalta. Po þemës drebëjimo ant Toro kalno ið visos Ðv. Mykolo Arkangelo baþnyèios beliko tik bokðtas. Keli benediktinø vienuoliai lëtai kopia vingiuotu taku, iðlikusiu nuo tø laikø, kai èia apsigyveno pirmieji krikðèionys. Ûbaujant apuokui, jie gráþta ið mugës, kuri kasmet vyksta kalno papëdëje ir ðv. Mykolo garbei trunka ðeðias dienas: penkias – prieð ðventæ ir paèià vardiniø dienà. Þmonës meldësi, valgë, gërë, kalbëjosi ir klausinëjo vienuoliø: ar tikrai karaliø Artûrà palaidojo prie abatijos? Ar ðventasis Gralis paslëptas Taurës ðulinyje ir gal jie þinà, kur já rasti?

Vienas gerokai ákauðæs vyras prasitarë ant kalvos tarp Toro ir abatijos suradæs stebuklingà ðuliná, kuriame èiurlenantis ðaltinis girdimas kaip ðirdies plakimas, o vanduo raudonas... Jis ieðkojæs ir ðventojo Gralio taurës, bet dar neradæs... Ar ið jos Jëzus gërë per paskutinæ vakarienæ?

Ar jà vëliau atneðë èionai, á Anglijà, Juozapas Arimatëjietis? Ar tai, kà þmonës kalba apie stebuklingà Gralio jëgà, yra tiesa?..

Senais laikais Glostenberis buvo beveik sala, nes jûros vandenys telkðojo tose vietose, kur dabar plyti Somerseto þemuma tarp Mendipo ir Kvantoko kalvø

PENKTADIENIS, REPETICIJA

Ant Taurës kalvos tarp Toro ir abatijos yra stebuklingasis Taurës ðulinys. Legenda pasakoja, kad ðulinio rentiná ið dideliø akmenø sudëjæ druidai, o vëliau á jo rûdþiø spalvos vandená buvusi ámesta Paskutinës vakarienës taurë.

Kongresø rûmø þiûrovø salëje ant këdþiø guli instrumentø dëklai, paltai… Muzikantai labai kruopðèiai, neskubëdami derina instrumentus.

Vieni pamojuoja, nusiðypso, kiti praeidami paklausia, ar filmuosime… Zuja apðvietëjai, þmonës ið radijo – sukioja proþektorius, stumdo mikrofonus. Scenoje aukðtai ant sienos kybo ekranas, jame tai atsiranda, tai dingsta tekstai.

Ateina choristai, solistai, dirigentas.

Lygiai deðimta. Suskamba pirmieji muzikos garsai…

Gurenmancas: „Karalius gráþta iðsimaudæs. Aukðtai dar saulë, leisk palydët tave ramiai pavalgyt. Jei tyras tu, tave pagirdys Gralis ir pasotins”2 .

Uþgieda choras:

veikis daug stipresnis nei áraðytos. Vis dëlto pasistengsiu didingà R. Wagnerio „Parsifalá” ásprausti á televizoriaus dëþutæ. Guodþiu save tuo, kad tada já iðgirs ir pamatys ne vien tie, kurie susirinks salëje, ne tûkstantis, o keliasdeðimt tûkstanèiø Lietuvos gyventojø, net ir tie, kurie, kramsnodami sumuðtinius ir patogiai ásitaisæ foteliuose, nesiliaudami spaudo nuotolinio valdymo mygtukus ieðkodami, kà þiûrëti.

Per savo gailesèio meilës galybæ Kadaise pavertë Gralio Valdovas Paskutinës vakarienës vynà Krauju, savo pralietu, O duonà – kûnu, kurá paaukojo3 .

Trûksta þodþiø R. Wagnerio muzikos groþiui iðreikðti, tiktø nebent vienas – genialu...

ÐEÐTADIENIS, KONCERTO DIENA Pradþia 19 val., kilnojamoji stotis ið televizijos iðvaþiuos 15 val. Ið anksto

Muzikos barai /59

Kitu rakursu telefonu perspëju virðininkà, kad drautuo ávairesnius vaizdus galima rodyti... ge nevaþiuosiu, lauksiu visø – ir operaSupaþindinu operatorius su kamerø nutoriø, ir garso reþisieriaus – paèiuose meriais, prieð mane – septyni ekranai: rûmuose. penkiuose kiekvienos kameros rodomas Dirigentas prieð koncertà nusprendë vaizdas, vienas parengiamasis, kitas dar parepetuoti, todël reikia skubiai su– programos, t. y. jame matyti, kas bus neðti, surinkti ir prijungti visà filmavimo áraðe. Susitariame dël komandø, nes reiaparatûrà. kës labai greitai sakyti, kà rodyti ir kaip.

Pirmiausia su operatoriumi apþiûriLikus minutei, praðau ájungti vaizdo me vietas, kur stovës kameros. Dirigenmagnetofonus, dar nufilmuoju keletà tas leido dvi pastatyti scenoje, vienà publikos planø ir... „pasidaliju” á tris da– parteryje, prie þiûrovø áëjimo, kitas dvi lis: viena sako operatoriams, kà rodyti, – balkone. Kai vyrai baigia bildëti, patikkita stebi vaizdus visuose septyniuose rinu, ar mikrofonai nedalija solistø veidø ekranuose, treèia klauso muzikos ir á dalis, ar pro kamerø, stovinèiø scenoje, reikiamu metu perjungia kameros myg„akis” matyti puèiamieji, ar arfa neuþstotukà... ja dirigento...

Po koncerto muzikantai, paþástami Transliuojant muzikos renginius, klausia, kaip patiko koncertas, ar gerai ir svarbu ne vien gera ðiuolaikinë aparatûgraþiai grojo orkestras, dainavo solistai. ra (reikia pripaþinti, kad nacionalinë TV Gal dël to, kad filmuodama bûnu „pasinuo komerciniø dar atsilieka), bet ir vidalijusi”, tuoj pat po koncerto niekada sos komandos – tiek kûrybinës, tiek techneturiu muzikinio skambëjimo visumos ninës grupiø – profesionalumas. KTS pojûèio ir atsakyti negaliu. darbuotojai kasdien vyksta filmuoti ávaiÞiûrovai salëje klauso ir mato tai, kas riø renginiø – sporto rungtyniø, kitø muvyksta scenoje, ið vieno taðko, – ið ten, zikos þanrø koncertø ar vyriausybiniø kur sëdi. Penkios kameros yra penkioðvenèiø, todël paprastai bûna pavargæ ir se skirtingose salës vietose, todël mato neðnekûs. Vis dëlto, kai áraðome klasikidaug daugiau. Sakyèiau, tai yra televinës muzikos koncertus, operas, baletus, zijos pranaðumas... Taigi rytoj perþiûra, proginius susitikimus, jø nuotaika bûna rytoj þiûrësiu, klausysiu muzikà ir stebëpakili, pasikalbame apie muzikinio gyvesiuosi jos groþiu. Beje, kai ákvepia, uþdenimo naujienas, atlikëjus, muzikà. ga scenoje esanèiøjø muzikavimas, tarsi Ðiandien dirbs ir puikûs operatoriai, savaime gerai pavyksta ir áraðas. Muzikurie paþásta simfoninio orkestro instruka nuskambëjo, apsigyveno mumyse ir mentus, yra muzikalûs. Drauge su jais vaizdo kasetëje, kuri gulës TV archyvo áraðiau daugybæ klasikinës muzikos renlentynoje... n giniø... Ir nesvarbu, kad nerepetavome 1 Kibalionas, Èikaga, 1912. (o bûtø buvæ labai gerai, bet KTS brangi, 2 Fragmentas ið R. Wagnerio „Parsifalio” pirmotai bûna ypatingais atvejais), kad jie iðvis jo veiksmo.

3 Ten pat. negirdëjo ðio muzikos kûrinio, – patirtis padës...

Iki koncerto pradþios liko deðimt minuèiø. Salë pilnutëlë – anðlagas. Operatoriai jau prie kameTEOTIHUAKANAS, 4003 M. rø, o mes – reþisierë, redaktorius, Ðaltinis raibuliavo visomis vaivorykðtës spalvokuris skaitys partitûrà, asistentë, mis. Ið jo iðnirdavo plikos, uþmerktomis akimis garso reþisierius – viename ið tø tokios pat spalvos galvos, kurios þiopèiojo. Kai didþiuliø autobusø. suskaièiavau septynias, viena paniro, ir tada iðgirIðbandau pulto mygtukus... dau dieviðko groþio garsus... jos giedojo! Bijojau, Turiu penkias kameras – tai kad neatsimerktø, jutau, kad tai, kà iðvysiu giedanèiøjø akyse, mane perskros, gal net sunaikins... daug ar maþai? Kuo daugiau jø, Staiga iðvydau ryðkius spinduliø pluoðtus, pajutau vëjo dvelksmà... Ádomu, ið kur èia vëjas? – tespëjau pagalvoti ir ákritau á ðviesà.

LIETUVOS DÞIAZO MEISTRAI ÐVEDIJOJE Ðvedijos mieste Geteborge, rugsëjo 24–26 d. vykusioje knygø mugëje, Lietuvai atstovavo trisdeðimties þmoniø delegacija, su kuria nuvyko ir þinomi mûsø menininkai – raðytoja Jurga Ivanauskaitë, poetai Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Gintaras Grajauskas (visi trys mugës metu skaitë savo poezijà). Su þinomais literatais á Geteborgà vyko ir Lietuvos dþiazo muzikantai – Petras Vyðniauskas bei Egidijaus Buoþio kvartetas (Valerijus Ramoðka – trimitas, Eugenijus Kanevièius – kontrabosas, Darius Rudis – muðamieji, Egidijus Buoþis – fortepijonas). Rugsëjo 25-osios vakaras Geteborgo “Nefertiti” klube, kuris yra vienas prestiþiðkiausiø dþiazo klubø Skandinavijoje, kaip tik ir buvo skirtas Lietuvos dþiazo pristatymui. P. Vyðniauskas grojo su þinomu ðvedø dþiazo muzikantu, pianistu Bobu Stenssonu. Atskirà programà atliko E. Buoþio kvartetas, kuris grojo originalias E. Buoþio kompozicijas. Stiliaus prasme E. Buoþis jas ávardijo viena bendra sàvoka – contemporary jazz, vienijanèia ávairias ðiuolaikinio dþiazo kryptis nuo svingo iki fusion ir acid bei jø sintezæ.

Anot E. Buoþio, kvartetas buvo puikiai, bet saikingai ágarsintas, o jis pats grojo tik akustiniu fortepijonu, beje, puikios kokybës “YAMAHA”, sàmoningai nenaudodamas elektroniniø sintezatoriø, siekdamas bûtent akustiná fortepijonà labiau suartinti su ðiuolaikiniu dþiazu.

Lietuvos dþiazo meistrø pristatymà Geteborge organizavo Lietuvos institutas, Lietuvos ambasados Ðvedijoje kultûros ataðë.

MB. inf.

Á LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGÀ ÁSTOJO: Pianistas, kompozitorius Edvinas MINKÐTIMAS pianistas Gintaras JANUÐEVIÈIUS Dainininkë, LNOBT solistë Graþina SKINDERYTËKURNICKIENË Dainininkas, operos solistas Algirdas JANUTAS Dainininkë Gintarë SKERYTË

Estonian is looking for contacts with music fans and record collectors.

Ain Jonuks Lille 14 46301 Rakke Estonia E-mail: ain.jonuks@mail.ee

Muzikos barai /60

Laisvalaikio muzika Sezonas baigësi, sezonas prasidëjo

Kaip jauèiatës, ponai europieèiai? Kas dþiaugsminga nutiko per ðiltàjá sezonà, ar visi gráþote namo, á tëvynæ Lietuvà, á darbus, universitetus, mokyklas, ar pasiilgote naktiniø klubø gaudesio, ar galite draugiðkai iðtiesti rankà gyvenimui? Ar pasirengæ naujiems ritmams ir melodijoms, naujiems atradimams ir nusivylimams? Ar pasiruoðæ naujam darbo ir pramogø sezonui?

Laikas sluoksniuoja metø pyragà, ir, nori to ar nenori, tai, kas ávyko, niekada nebegráð ir nebepasikartos, kad ir kaip gera buvo. Praeitis formuoja vertybes ir tradicijas, mûrija ateities pamatà. Praeitis reiðkia patirtá ten, kur nedora stoviniuoti pasirëmus, kur neramu bûti sustingus, kur atsiranda kultûra ir gimsta idëjos.

Nors Vakarø pasaulyje kalbama apie netikëliðkà sàstingá ir snobizmà, mûsø ðalies kultûrinis gyvenimas atsigauna. Vis daugiau tokiø, kurie nelaukia: jie pilni jëgø, ryþto ir svajoniø, jie visada atsiranda, ateina ið niekur ir tampa viskuo. Tokia gyvenimo evoliucija – ji dþiugina ir skatina eiti pirmyn. Kol yra ðaunuoliø, tol smagu gyventi. Ðis straipsnis apie juos – apie praeito sezono atradimus ðokiø muzikos industrijoje, kur pastebimai padidëjo gimstamumas, kur atsirado daugiau þavesio, iðskirtiniø ypatybiø ir krypèiø. Nors mes dairomës á Europà, ji vis labiau dairosi ir á mus. Pasirodo, ið gilaus underground iðaugusi muzika pagimdë gausybæ klubø, didþëjø, organizatoriø ir net ëmë rodytis pasauliui. Tad kas labiausiai stebino praeità sezonà? Gal tai subjektyvu, bet, jeigu jums ádomu, palandþiokite po interneto svetaines, pasirinkite sau ádomiø vietø ir nekiðkite nosies kur pakliûva.

PRAEITÀ SEZONÀ LABIAUSIAI STEBINO renginius organizuojanèios kompanijos: kitoki

Daugiau informacijos – tinklapyje www.ryralio.com

atari Vos prieð kelerius metus Kauno klube „Exit” prasidëjæ vakarëliai apëmë visà Lietuvà. „Atari world” pasirodë ávairiuose Vilniaus klubuose, Panevëþyje ir Klaipëdoje. Nuosekliai populiarindamas progressive house stiliø, „Atari pasaulis” sugebëjo atsikviesti á Lietuvà net ðio stiliaus superþvaigþdæ „Deep Dish”. Daugiau informacijos – tinklapyje www.atari.lt

didþëjai: ignas i. v.

Pirmasis didþëjus, ávertintas popkultûros apdovanojimu „Bravo”. Ir nëra èia ko stebëtis – didþëjaus veikla vis daþniau laikoma verslu, kaip menas, kaip profesija. Jeigu jau tapai didþëjumi, tai visam gyvenimui. Ignui teko pagyventi Jungtinëse Amerikos Valstijose, nemaþai keliauti po kitas ðalis, o bûdamas sveèiose ðalyse tiek visko pamatai, kad gráþus sunku nustygti vietoje. Pradëjæs nuo technomuzikos, vëliau suvokë, kad jo stilius yra progressive house. Rodydamas iðtvermæ, jis dràsiai groja setus po 6 valandas.

pussy shaver Gráþo þmogus ið Londono ir groja electro clash. Groja taip daþnai, kad girdëti ðnekant, esà jis yra daugiausia grojantis praeito sezono didþëjus. Jis stilingas, linksmas ir visada laukiamas. Daþniausiai pultu dalijasi su kolega Guru Slut.

grupës: overtone Tai, kas liko ir tæsia „Empti” tradicijas. Èia dainuoja Giedrë, groja Paulius, stilius neapibrëþtas – modernus drum and bass, big beat, jazzy miðinukas.

pieno lazeriai Jø muzikoje rastume punk, dance, electro bruoþø, jie kvailioja grodami ir dþiaugiasi gyvenimu, jie linksmi ir pokðtaujantys, jie laukiami ir ateina reinkarnavæsi á ekvalaizerius.

Melodingojo soulful house mëgëjai. Organizacijos vedliai Vidis ir M-Key, konceptualiø lounge ir house vakarëliø sumanytojai, puikiai derina organizacinius darbus su didþëjavimu, o originalus jø interneto puslapio dizainas kelia jaukià ðypsenà.

Su puikia nuotaika vasarà jie rengë ir vakarëlius prie Belmonto kriokliø Vilniuje. Jie ið tiesø kitokie.

Ieðkokite tinklapyje www.kitoki.lt

stiliai: electro clash

ryralio

progressive house

Jie teigia esantys pirmoji Lietuvoje house muzikos prodiuseriø kompanija. Nuo 2002 m. jø pastangomis iðleistos kelios lietuviðkos vinilo plokðtelës, organizuota galybë vakarëliø. Populiarindami muzikos stilius nuo deep house iki nu-jazz „Ryralio” didþëjai Karalius ir Lauris Lee grojo tiek Lietuvos, tiek uþsienio klubuose, jø darbà vainikavo kelios miksuotos kompaktiniø plokðteliø kompiliacijos ir albumas „Pasaka”.

Tai atrado ir Europa, ir Lietuva: technizuotas disko stilius su punk filosofija ir electro techno kietumu, o kartu – nerûpestinga ir netvarkinga, „burzgianti” muzika. Vienas vyresniøjø Lietuvos didþëjø Rimas Ðapauskas tiesiog atgimë su electro clash.

Madingas, svajingas, filosofiðkas house skambesys – tai elektroninës kartos muzika, tai „techno seneliø” ramybës garsai pasaulyje ir naujasis ðokiø popkultas Lietuvoje. Ne 140, o 125 smûgiai per minutæ, o tokiu greièiu skambantis ritmas jau leidþia ir filosofiniø traktatø prigalvoti... Dauguma didþëjø, grojanèiø progressive house, linkæ protingai dëstyti ávairias aksiomas ir teoremas, bet geriausia, kai jie tai

daro prie pulto. Naujøjø estetø stilius.

klubai: Cozy Gausiai lankomas tiek dienà, tiek naktá, siûlo gausø meniu ir itin platø vakarëliø spektrà. Buvæs „Storasis piratas” prisikëlë naujam gyvenimui.

Apsilankykite internete www.cozy.lt

Helios Nedvejodamas save vadina geriausiu sostinës klubu. Esant paèioje Vilniaus ðirdyje – Rotuðës aikðtëje – galima turëti ir tokiø ambicijø, nors klubo didþëjø vardai vis tie patys, grojama pernykðtë muzika, vis dëlto norintieji paðëlti jame vos sutelpa. Þinoma, tai ne underground klubas, kur jau ten: limuzinai prie durø, prakutæ LT ir ES à la stileivos ir soliariumø aukos. Reklaminiø vakarëliø sûkurys taip átraukia, kad gresia pavojus netekti jëgø ir pinigø. Iki Naujøjø metø „Helios Club” þada plëstis ir atidaryti sporto barà. Gal kaip tik to ir trûksta kupiniems energijos nakties gyventojams? Þiûrëkite internete www.heliosclub.lt

Stereo 45 Labai mëgstama electro clash ir new wave.

Ten smagu uþsukti net gerokai po vidurnakèio.

Publika – tarp reiveriø ir moderniøjø pankø, visi patenkinti þiûri TV, gulinëja foteliuose, kartais paðoka, bet labiausiai siautëja ðefas, ypaè kai groja P. Shaver. Þiûrëkite internete www.stereo45.com

ádomiausios apsilankiusios þvaigþdës: Banco de Gaia – klube „Galaxy”. Prastas garsas, bet daug Banco gerbëjø. Kai kas norëjo daugiau ðokiø ritmø, bet Bankas De Gajas, kaip já pavadino „Laisvalaikis”, tam nebuvo nusiteikæs.

Dub, drum and bass, chill, trance – tai, kà iðgirsite naujajame albume „You Are Here”.

De Phazz – festivalio „Saulës smûgis” paþiba.

Mieliau bûtø buvæ klausyti akademinëje erdvëje, gal net Dramos teatre ar kokiame nors klube.

Ian Pooley – klube „Gravity” house muzikà suvirðkino ir vël gimdë. Dvi valandos netylanèiø ovacijø ir geros energijos.

Touch and Go – saksofonas dar niekur taip graþiai negrojo kaip jø koncerte „Mambo” klube.

Mouse on Mars – eksperimentinës house muzikos novatoriai, pasirodæ viename konceptualiausiø metø renginiø „Elektrodienos”, vykusiame Vilniaus ðiuolaikinio meno centre.

Deep Dish – Kauno klube „Exit”. Labiau laukiamø progressive house þvaigþdþiø tikrai nebuvo. 14 valandø setas, sausakimða salë, labai didelës bilietø kainos, viskas tiko, beveik visiems patiko, – „Atari pasaulis” iðties nesnaudþia.

Norisi tikëti, kad lietuviai tikrai nesnaudþia.

Liaudies iðmintis sako – iðsimiegosi, kai grabe gulësi. Tegul tik ðoka, tegul tik groja, tegul tik lanko mus sveèiai, ir mes nesidrovëkime á sveèius daþniau uþsukti. Visiems jums malonaus ir turiningo darbø, mokslo ir pramogø sezono!

Sigitas SAGA

Muzikos barai /61

Muzikø sàjungoje REPLIKA

MUZIKØ SÀJUNGOJE

... ir Klaipëdoje

(Atsiliepiant á R. Nomicaitës raðiná) Ð. m. birþelio mënesio “Muzikos barø” numeryje R. Nomicaitë apþvelgë renginius, surengtus minint kompozitoriaus Vlado Jakubëno 100àsias gimimo metines.

Galima pasidþiaugti ávykusiø renginiø ávairove – koncertais, susitikimais, parodomis, pirmà kartà iðleista Kvarteto styginiams partitûra; galima pasidþiaugti ir dalykiðka, nemaþà kritikos dozæ turinèia raðinio autorës renginiø apþvalga, taèiau negalima nesistebëti nesuprantamu tos paèios autorës atsiribojimu nuo jubiliejiniø renginiø, vykusiø uostamiestyje.

Sunku patikëti, jog R. Nomicaitë, pati bûdama ðiø renginiø rengëja ir dalyvë, savo rankose nepavartë Vilniuje iðleisto bukletëlio, kuriame pristatyti visi jubiliatui V. Jakubënui skirti renginiai, vykæ ir vykstantys ne tik Birþuose, Kaune ar Vilniuje.

Visas bûrys klaipëdieèiø atlikëjø bei rengëjai (LKS Klaipëdos skyrius kartu su “Aukuro” chorine bendrija ), taip pat geradariai mecenatai (savivaldybës Kultûros skyrius, kiti) taip ir likome nesupratæ, kurgi èia bëda. Einant laikui tikëtasi, jog po vasaros atostogø autorë apsiþiûrës ir eiliniame þurnalo numeryje mandagiai áterps koká pataisos þodelá, – deja.

Taigi èia, Klaipëdoje, ávyko (kaip ir skelbta jubiliejiniame buklete) du koncertai-vakarai: kamerinës ir chorinës bei simfoninës muzikos, kuriø metu buvo pristatyta ávairialypë V. Jakubëno kûryba. Nebekartojant ðiø vakarø programø, vis dëlto tiesos ir istorijos dëlei negalëtume nepaþymëti, jog greta kitø atliktø kûriniø ávyko ir dvi reikðmingos lietuviðkos premjeros – buvo atlikta savita, kiek ánoringa kantata “Oi, mergyte” trims solistams, miðriam chorui ir fortepijonui pagal lietuviø liaudies dainà, o Klaipëdos muzikinio teatro choras ir Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras, regis, pirmà kartà originalia simfonine versija atliko vienà dvasingiausiø jubiliato kûriniø – kantatà pagal B. Brazdþionio þodþius “De profundis”.

Prie Vilniuje surengtø trijø (kaip skelbta aname raðinyje) jubiliejiniø parodø didþiuodamiesi savarankiðkai pridedame ir savàjà, ketvirtàjà.

Gal tuo ir nesigirtume, jei nebûtume turtingi: naudodamiesi milþiniðko ir unikalaus ið JAV á Klaipëdos universitetà atkeliavusio A. Pemkaus archyvo fondais, tiek originalais, tiek kopijomis, klaipëdieèiams galëjome pristatyti beveik pilnà V. Jakubëno sukurtø kûriniø komplektà – èia ir spausdinti leidiniai, ir rankraðèiai, ávairûs dokumentai bei kita.

Malonus sutapimas: tomis paèiomis geguþës pabaigos dienomis pasirodë profesionaliai parengta kompaktinë plokðtelë “Klaipëdietiðkos metamorfozës”, kurioje kartu su kitais kûriniais þinomo Klaipëdos ansamblio “Þilvinas” vokalinë grupë kaip istorinæ relikvijà pateikë visas keturias V. Jakubëno gana retokai atliekamas klaipëdiðkiø dainø balsuotes. Tai taip pat graþi klaipëdieèiø jubiliejinë dovana V. Jakubëno atminimui.

Todël sakykime teisingai: ... ir Klaipëdoje!

Pagarbiai, Robertas Varnas

Muzikos barai /62

Spalio 1 d. IV tarptautinio fortepijoniniø duetø konkurso Kaune dalyviai Panevëþio muzikos mokyklos moksleiviai Gabrielë Lelytë ir Adomas Pajëda bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentës Jekaterina Alipova ir Julia Morozova apdovanoti Lietuvos muzikø sàjungos specialiu prizu uþ geriausià klasikinio kûrinio atlikimà; Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Rita Savulytë ir Robertas Ðiurys bei fortepijoninis duetas “Lutoslawski Duo” (Varðuva), Rostoko muzikos ir teatro akademijos aspirantai Emilia Karolina Sitarz ir Bartlomiej Wàsik apdovanoti Lietuvos muzikø sàjungos specialiu prizu uþ geriausià F. Schuberto kûrinio atlikimà.

LMS RENGINIAI Spalio 17 d.

Vilniaus rotuðëje surengta sekmadienio popietë su tarptautiniø konkursø laureatu smuikininku Martynu ÐVËGÞDA von BEKKER. Programoje: Martynas Ðvëgþda – Ugnë Karvelis miniatiûrø ciklas “Garsas ir þodis”. Popietæ vedë kompozitorë Audronë ÞigaitytëNekroðienë.

Spalio 18 d.

Prienø meno ir Alytaus muzikos mokyklose surengti koncertai-susitikimai su tarptautiniø ir respublikiniø konkursø laureatais kanklininke Jolanta BABALIAUSKIENE, birbynininku Egidijumi ALIÐAUSKU ir dainininke Ieva MATULIONYTE. Koncertus vedë ir akompanavo Kotryna Nekroðiûtë.

Spalio 19, 20 d.

Panevëþio V. Þemkalnio gimnazijoje, Pasvalio, Birþø, Marijampolës, Kalvarijos muzikos mokyklose surengti koncertai-susitikimai su Nacionalinio simfoninio orkestro SMUIKININKØ KVARTETU - Algirdu Verbausku, Aurelija Stelionyte, Ilona Girdþiûnaite, Barbora Domarkaite.

Spalio 20, 26 d.

Alytaus Piliakalnio ir Dainavos vidurinëse mokyklose, Ðiauliø J. Janonio gimnazijoje ir “Juventos” vidurinëje mokykloje surengti koncertai-susitikimai su dþiazo atlikëjais trombonininku Skirmantu SASNAUSKU ir pianistu Povilu JARAMINU. Spalio 21, 22 d.

Kelmës, Tauragës, Këdainiø muzikos mokyklose surengti koncertai-susitikimai su tarptautiniø konkursø laureatëmis dainininke Natalija KATILIENE ir pianiste Egle PERKUMAITE. Koncertuose dalyvavo fleitistë Laima ÐULSKUTË.

Lapkrièio 7 d.

Vilniaus rotuðëje ávyko sekmadienio popietë su Klaipëdos muzikinio teatro vadovu, Klaipëdos

kultûros magistru dirigentu Stanislavu DOMARKU. Popietæ vedë kompozitorë Audronë ÞigaitytëNekroðienë.

Lapkrièio 11, 12 d.

Kelmës, Tauragës, Rietavo, Këdainiø muzikos mokyklose, Rietavo L. Ivinskio vidurinëje mokykloje supaþindinome su SAKSOFONØ KVARTETU – Kæstuèiu Vaiginiu (sopraninis saksofonas), Juste Sakalyte (altinis saksofonas), Jevgenijum Snytkinu (tenorinis.saksofonas), Vygintu Kisevièium (baritoninis.saksofonas).

Lapkrièio 11, 12, 30 d.

Salantø ir Skuodo meno mokyklose, Rietavo Oginskiø muziejuje, Alytaus Piliakalnio ir Dainavos vidurinëse mokyklose ávyko koncertai-susitikimai su ansambliu GRAZIOSO – dainininke Auðra Liutkute, fleitininke Viktorija Zabrodaite, pianiste Vilma Rindzevièiûte.

Lapkrièio 11 d.

Marijampolës kultûros centre ávyko VIII Lietuvos muzikø ðventës “DIDYSIS MUZIKØ PARADAS 2004” dalyviø koncertas. Dalyvavo SOSTINËS VARIO KVINTETAS (Algirdas Januðevièius, Saulius Þvirblis, Marius Rancovas, Vygantas Ðilinskas, Darius Baþanovas), pianistë Ðviesë ÈEPLIAUSKAITË, dainininkai Rasa JUZUKONYTË ir Laimonas PAUTIENIUS (akompanavo Auðra Motuzienë), Povilo JARAMINO DÞIAZO ANSAMBLIS (P. Jaraminas, S. Sasnauskas, E. Kanevièius, D. Rudis ir dainininkës G. Skërytë, L. Jurevièiûtë, V. Rusaitytë). Koncertà vedë Viktoras GERULAITIS. Lapkrièio 13 d.

Druskininkø sanatorijos “Draugystë” Raudonojoje salëje ávyko VIII Lietuvos muzikø ðventës “Didysis muzikø paradas 2004” dalyviø koncertas. Dalyvavo: SOSTINËS VARIO KVINTETAS (A. Januðevièius, S. Þvirblis, M. Rancovas, V. Ðilinskas, D. Baþanovas), ÈIURLIONIO KVARTETAS (J. Tankevièius, D. Dikðaitis, G. Daèinskas, S. Lipèius), operos solistai Rasa JUZUKONYTË ir Deividas STAPONKUS (akompanavo Auðra Motuzienë), SAKSOFONØ DUO Petras VYÐNIAUSKAS, Janas MAKSIMOVIÈIUS ir Vladimiras KAPLANAS (gitara).

Koncertà vedë Viktoras GERULAITIS. Lapkrièio 15, 16, 17 d.

Vilniaus N. Vilnios muzikos mokykloje, Panevëþio V. Þemkalnio gimnazijoje, Pasvalio, Birþø, Marijampolës muzikos mokyklose, Marijampolës kolegijoje ávyko koncertai-susitikimai su dþiazo atlikëjais trombonininku Skirmantu SASNAUSKU ir pianistu Povilu JARAMINU. Lapkrièio 20 d. (ðeðtadiená) Nacionalinëje filharmonijoje 12 – 21 val. ávyko VIII Lietuvos muzikø ðventë “DIDYSIS MUZIKØ PARADAS 2004”.

LMS skiltis parengë R.Þigaitis

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGOS VEIKLÀ REMIA LR KULTÛROS MINISTERIJA IR KULTÛROS IR SPORTO RËMIMO FONDAS

KRYÞIAÞODIS KLAUSIMAI: 1. Personaþas ið D. Verdþio „Otelo”. 2. B. Smetanos simfoninë poema. 3. Festivalyje „Gaida 2004” skambëjusi kamerinë opera. 4. Instrumentinis kûrinys, paraðytas viena ar keliomis temomis. 5. Atlikëjo solo koncertas. 6. Ðokio judesys, kai visas kûno svoris perduodamas á vienà kojà, o antroji atmetama atgal. 7. „ ... tolimas, ... artimas”. 8. (horizontaliai) K. Kavecko oratorija pagal K. Donelaièio þodþius. 8. (vertikaliai) Medþiaga, ið kurios daromi ksilofono plaktukai. 9. Miestas, kuriame vyko senosios muzikos festivalis „Donum Musicæ”. 10. P. Èaikovskio uvertiûra. 11. Radijo programos „Klasika” laida „Ryto ...”. 12. Puèiamasis muzikos instrumentas, fisharmonijos prototipas. 13. Trijø ar daugiau ávairaus aukðtumo garsø sàskambis. 14. (horizontaliai) Kas dainuoja chorà „Skrisk, svajone” operoje „Nabukas”? 14. (vertikaliai) B. Gorbulskio operetë „Trys ...”. 15. (horizontaliai) Pirmasis gamos laipsnis. 15. (vertikaliai) A. Anusausko dþiazo kvarteto CD „Tylos ...”.

16. Vokalinës muzikos festivalis, vykæs „Sostinës dienø” metu. 17. Styginiø kvartetas ið Vilniaus.

18. Ciklinio muzikos kûrinio baigiamoji dalis. 19. P. Stravinsko profesija. 20. Vilniaus kultûros, pramogø ir sporto rûmø vyrø choras. 21. Lietuvos muzikos ir teatro ... . 22. Personaþas ið E. Balsio „Kelionës á Tilþæ”. 23. Atlikëjø ir fonogramø gamintojø teises ginanti organizacija. 24. Ðeðtoji N. Rimskio-Korsakovo opera. 25. Miestas, kuriame gimë muzikologas A. Ambrazas. 26. Dirigento R. Fazano tautybë. 27. (horizontaliai) Ðiemet 50-metá ðventæs lietuviø kompozitorius. 27. (vertikaliai) Vokalinis instrumentinis ansamblis, kuriame dainavo S. Povilaitis. 28. Intervalas. 29. „Ðokis su kardais” – angliðkai „ ... dance”. 30. Italø dainininkë, sopranas. 31. Personaþas ið D. Rosinio operos „Sevilijos kirpëjas”. 32. Taisyklingas teksto tarimas, atliekant vokaliná kûriná.

“Muzikos barus”

galima uþsiprenumeruoti internetu www.prenumerata.lt

Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides.

Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2004 m. rugsëjo numeryje, klausimus: 1. Krëpðta. 2. Stompas. 3. Drums. 4. „Spalis”. 5. „Traviata”. 6. Porteris. 7. Akustika. 12.

Tyli. 8. (horizont.) Alata. 8. (vertik.) Adamas. 9. Caras. 10. Tuðas. 11. MTV. 13. „ABBA”.

14. Akordai. 15. Kairë. 16. Meilë. 17. „Graikas”. 18. Kantelë. 19. Muraðka. 20. Kðanienë.

21. Serenada. 22. Dumplës. 23. Upëtakis. 24. Smièius. 25. „Bohema”. 26. „Auðrinë”. 27.

Adomas. 28. Karosas. 29. Mano. 30. Dûma. 31. ANS. 32. Heses. 33. Ekama. 34. Juðka.

35. „Sidas”.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: RUDENS PRELIUDAS

Muzikos barai /63

Muzikos barai /64

Lapkrièio 20 d. (ðeðtadiená) 12-21 val.

Nacionalinëje filharmonijoje VIII LIETUVOS MUZIKØ ÐVENTË 12 val.

Puèiamøjø orkestro „Trimitas” MARÐINËS PERKUSIJOS ANSAMBLIS (M. Ðinkûnas, D. Paðiûnas, M. Stundþia, R. Surdokas, R. Butavièius).

Merginø choras „LIEPAITËS” (vadovë J. Vaitkevièienë). Saksofonininkas A. KAZLAUSKAS ir pianistas D. Jozënas. Pianistë Ð. ÈEPLIAUSKAITË. Dainininkai V. TAURINSKAITË, D. STAPONKUS ir pianistë A. Juozauskaitë. SMUIKININKØ KVARTETAS (A. Verbauskas, A. Stelionytë, I. Girdþiûnaitë, B. Domarkaitë).

Vilniaus akordeonø orkestras „CONCONA” (vadovas prof. R. Sviackevièius).

13.20 val.

Saksofonininkas P. VYÐNIAUSKAS ir Vilniaus Karoliniðkiø muzikos mokyklos JAUNUÈIØ DÞIAZO ORKESTRAS (vadovas E. Vedeckas).

Pianistas G. JANUÐEVIÈIUS. Dainininkë M. SMALAKYTË ir pianistë R. Krikðèiûnaitë. SAKSOFONØ KVARTETAS (K. Vaiginis, J. Sakalytë, J. Snytkin, V. Kisevièius). Kauno sakralinës muzikos mokyklos mergaièiø choras „PASTORALË” (vadovë N. Jautakienë).

14.30 val.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos SIMFONINIS ORKESTRAS ir CHORAS (vadovai doc. R. Šervenikas ir prof. P. Gylys), choras „VILNIUS” (meno vadovas P. Gylys), solistai J. Adamonytë, K. Pankraðovas. Dirigentas R. ÐERVENIKAS.

16 val.

LR VRM reprezentacinis PUÈIAMØJØ ORKESTRAS (vadovas A. Radzevièius). Vargonininkas L. DIGRYS. Birbynininkas V. TETENSKAS, vibrafonininkas T. KULIKAUSKAS ir pianistë R. Tetenskaitë-Kulikauskienë. Dainininkas G. PRUNSKUS ir pianistas D. Kepeþinskas. FORTEPIJONINIS TRIO (L. Melnikas, B. Traubas, V. Kaplûnas). Dainininkë A. KRIKÐÈIÛNAITË ir pianistë A. Kisieliûtë. K. GRYBAUSKO PIANISTØ KVARTETAS (V. Rindzevièiûtë, G. Gabnytë, L. Ambarcumian, K. Grybauskas). Klaipëdos kamerinis choras „AUKURAS” (vadovas A. Vildþiûnas).

17.45 val.

SOSTINËS VARIO KVINTETAS (A. Januðevièius, S. Þvirblis, M. Rancovas, V. Ðilinskas, D. Baþanovas). ÈIURLIONIO KVARTETAS (J. Tankevièius, D. Dikšaitis, G. Daèinskas, S. Lipèius). Operos solistas A. JANUTAS ir pianistas A. Anusauskas. Smuikininkas V. ÈEPINSKIS ir pianistë L. Chaidarovienë. Dþiazo kontrabosininkas E. KANEVIÈIUS. Birbynininko Antano SMOLSKAUS atminimui – saksofonininkas P. Vyðniauskas, pianistas S. Ðiauèiulis, birbyniø ir kankliø ansamblis (vadovas E. Aliðauskas). 2004 m. „Auksinio disko” laureatø apdovanojimas.

19.30 val.

KAUNO BIGBENDAS (vadovas R. Grabðtas). Solistai A. Ðilkloper (valtorna, alpiø ragas) ir S. Ðiauèiulis (fortepijonas).

Artûro ANUSAUSKO dþiazo kvartetas (A. Anusauskas, A. Fedotovas, E. Kanevièius, D. Rudis). Trombonininkas S. SASNAUSKAS ir D. Pulausko ansamblis.

Saksofonininkø duo P. VYÐNIAUSKAS ir J. MAKSIMOVIÈIUS. Kamerinis choras „JAUNA MUZIKA” (meno vadovas V. Augustinas) ir ansamblis „CONTRA JAZZ” (A. Ðlaustas, D. Praspaliauskis, V. Mikeliûnas, V. Borkovski, M. Aleksa).

Koncerto vedëjai: Kotryna Nekroðiûtë, Janina Pranaitytë ir Viktoras Gerulaitis Ðventës meno vadovas kompozitorius prof. Rimvydas ÞIGAITIS

Pagrindiniai rëmëjai

Ðventës radijas

Informacinis rëmëjas

Rëmëjai

Ðventës televizija

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Vilniaus g. 41, 2001, tel./faks. 262 24 06

J. F. Halévy „Þydë", 1927 m. Dirigentas – Juozas Gruodis, reþisierius – Petras Oleka, dailininkas – V. Jonauskas.