Mb 2004 4 5

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA

www.muzikosbarai.lt

2004 BALANDIS-GEGUÞË Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Vyr. redaktorës pavaduotoja Lina NAVICKAITË Numerá parengë redaktorë Lina NAVICKAITË Redaktorius Rimtautas GARNELIS

barai

2004 BALANDIS-GEGUÞË NR. 4 - 5 (315- 316) Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Redakcinë taryba: R.Þigaitis (vadovas), V.Gerulaitis, G.Kuprevièius, L.Navickaitë, M.Urbaitis, Þ.Ramoðkaitë, A.Nekroðienë Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr.

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su straipsniø autoriø nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: zurnalas@muzikosbarai.lt, lina@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.139. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt

Turinys

Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Audronë Nekroðienë Ctrl Z - ar ámanoma sugráþti iðeities pozicijà? 1p.

Alina Ramanauskienë Ansamblio pojûtis ágimtas kaip akiø spalva 2 p.

Edmundas Gedgaudas, Rima Povilionienë, Milda Èiuþaitë, Tomas Bakuèionis, Eglë Grigaliûnaitë, Viktoras Zalcas, Aldona Eleonora Radvilaitë, Lina Navickaitë, Beata Baublinskienë, Vitalija Mockutë Didþioji salë 6 p.

Graþina Daunoravièienë „Ledlauþis II” – Baltijos balsø festivalio veidrodþiø karalystë 16 p.

Daiva Kðanienë Klaipëdos kompozitoriø koncertas: retrospektyva ir premjeros 18 p.

Jurgita Skiotytë Vidai Krakauskaitei – 80 20 p.

Indra Karklytë, Kotryna Nekroðiûtë Respublikinis Balio Dvariono pianistø ir stygininkø konkursas 24 p.

Aldona Vilèinskaitë Gyvenimas, skirtas menui ir groþiui 26 p.

In memoriam Adeodatui Tauragiui 30 p.

Knygos, diskografija 34 p.

Milda Èiuþaitë XI tarptautiniai choro „Jauna muzika” interpretavimo kursai 36 p.

Panorama 38 p.

Rokas Zubovas Kam ir kà grosime? (2) 46 p.

Giedrius Kuprevièius Melodija mirë... Tegyvuoja melodija? 48 p.

Jûratë Terleckaitë Uþsienio baleto meistrai mokë èiurlioniukus 50 p.

Jûratë Kuèinskaitë, Linas Paulauskis Tradicijos ir novacijos tryliktajame Birðtono dþiazo festivalyje 52 p.

Jonas Jurkûnas Apie èigoniðkàjá dþiazà, lietuviðkus áspûdþius ir „Oi, ðinkorka...” 55 p.

Milda Celieðiûtë Kiekviena istorija turi savo muzikà 56 p.

Julius Finkelðteinas Cecilija Bartoli Antonio Salieri‘o operas laiko genialia muzika 57 p.

Audronë Nekroðienë Ið muzikos á verslà 58 p.

Muzikø sàjungoje 62 p.

Ctrl Z

1 p.

Arnoldas VOKETAITIS

26 p.

Ið muzikos á verslà

58 p.

TRADICIJOS IR NOVACIJOS TRYLIKTAJAME BIRÐTONO DÞIAZO FESTIVALYJE

52 p.

Ctrl z -

Redaktorës þodis

ar ámanoma gráþti á iðeities pozicijà?

“C Audronë NEKROÐIENË

trl Z – atkurti paskutinës pakeitimo operacijos rezultatus”. Taip aiðkinama „Personalinio kompiuterio ABC” – trumpame kompiuterijos terminø þodynëlyje.

Toks veiksmas, tokia leksika pirðte perðasi þvelgiant á pastaruosius ávykius, susijusius su Lietuvos kamerinio orkestro skandalu.

Balandþio 21 dienà, ið ðalies smarkiai inspiruotas, pasak paèiø muzikantø, tiesiog spontaniðkai kaþkieno ranka buvo suraðytas kreipimasis á kultûros ministræ Romà Þakaitienæ. Suraðytas nepaisant meno vadovo Sauliaus Sondeckio praðymo palaukti iki geguþës 2-osios – tà dienà turëjo baigtis itin svarbiø ir kolektyvui, ir jo meno vadovui koncertø serija. Beje, tik gerokai vëliau paaiðkëjo, kad ðiame, pirmajame, laiðke Sondeckio pavardë net nepaminëta.

Tiesa, „Muzikos barams” kreipimàsi gauti ministerijoje buvo nelengva.

Gavæ muzikantø laiðkà ministerijos valdininkai reagavo keistai. Uþuot profesionaliai paþvelgæ á problemos esmæ, iðsiaiðkinæ situacijà ir tos situacijos susidarymo prieþastis bei iðtisà aibæ nesusipratimø, uþuot ásigilinæ ir iðklausæ abi puses, jie pasirinko skandalà – laiðkas pateko á „Lietuvos ryto” redakcijà. O ðiam laikraðèiui to tik ir reikëjo – þurnalistës Ramunës Sotvarienës, o vëliau ir jos kolegës fantazija klijuojant S. Sondeckiui aferisto, vagies, machinatoriaus ir panaðias etiketes pranoko bet kokias suvokiamas etikos ribas.

Tikslas pasiektas stebëtinai greitai: su-

tryptu autoritetu suabejota, nes liaudiðka logika sako, jog nëra dûmø be ugnies.

Mokëjimas rasti kompromisus ir sutarimà tarp konfliktuojanèiø pusiø – sàþiningø vadovø uþdavinys. Bet gal ministerijos valdininkai, nepajëgdami bendrauti su iðkilia, kultûringa asmenybe, bent ðitaip – terðdami garbingà vardà – pamëgino „susilyginti” su Sondeckio autoritetu?

Kodël ði problema tapo vieða?

Kas gi atsitiko, kad ðio neeilinio orkestro atsiskyrimas nuo Filharmonijos, o tiksliau, pastarosios reorganizavimas pagal Vyriausybës nutarimà virto skandalu ir sunkiai suvokiamu puikiø muzikantø pykèiu ir neapykanta orkestro vadovui bei ákûrëjui?

Ir kas kaltas, kad ne objektyvumas ir neðaliðkumas nulëmë ðio konflikto sekà?

Nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos, paþeidþiamos elementarios padorumo normos. Siekta – ir pasiekta! – situacija, kai niekas nebeþino, kokie sprendimai atneðtø bent jau maþiausià þalà Lietuvos kultûrai.

Dar skaudþiau, kad klaidinama ir kirðinama visuomenë.

Skandalas ágavo naujø spalvø ir atspalviø dviejø televizijø informacinëse laidose.

Beje, vienam siuþetui, teigianèiam beveik tà paèià informacijà, nepagailëta laiko net po du kartus abiejuose kanaluose (kai jo trûksta tikrai iðkiliems kultûros ávykiams!).

Jeigu pati nebûèiau liudininkë, ið gandø susidaryèiau áspûdá, jog tikrai S. Sondeckis siautëja bibliotekoje, naikindamas, degindamas ir dauþydamas sukauptus archyvus

lentynose ir trindamas kompiuteriuose.

Taèiau tiesa kiek kita – nebeþinodamas, ko dar gali sulaukti ið netikëtai vienà po kito akibrokðtus rengianèio savo kolektyvo, materialiai atsakingas uþ turtà vadovas tiesiog nusprendë inventorizuoti ir apsaugoti bibliotekà. Beje, èia paaiðkëjo dar vienas „maþytis” niuansas: orkestras – tai ne tik realiai grieþiantis muzikantas, bet ir natos, kuriø du treèdaliai – kaþkodël!– priklauso asmeniðkai meno vadovui, o ne Filharmonijai. Ásigilinæ rastume dar daugiau anaiptol ne menkø niuansø, iðryðkinanèiø dirigento ir orkestro muzikanto statusà bei svarbà.

Beje, jau seniai pribrendo bûtinybë ástatymais sutvarkyti ne vienà dël jø nebuvimo kylanèià problemà. Ðiandien situacija taip ásisiûbavusi, kad niekas nebepastebi, jog visus reikalavimus, nors ir pavëluotai (kad kiltø skandalas?), valdininkai jau ávykdë. Pasirodo, iðsaugotas orkestro statusas, o su juo ir muzikantø priedai prie atlyginimø. Þodþiu, problemø lyg ir neliko. Konflikto prieþasèiø nebëra.

Bet dþinas iðleistas. Autoritetas sutryptas.

Abipusiø priekaiðtø ir skaudþiø þodþiø iðsakyta tiek, kad vadovo ir muzikantø bendravimas tarytum nebeámanomas.

Tad kas atsakys uþ ðià krizæ? Kas, uþuot jà stabdæs – gesinæs gaisrà, – pylë alyvos á ugná? Kas bus nubaustas Filharmonijos reorganizavimo tylø boikotà? Á susidariusià padëtá ðiandien reikëtø paþvelgti kritiniø situacijø psichologo akimis. Ir vertinti kaip emocijø proverþá, o ne kaip faktus. Negi pakibæs socialinis statusas, pavojus vos kelias dienas pavëluoti ámokëti banko paskolos procentus orkestrantø sàmonëje ðitaip iðkreipia realybæ?

Palyginkime: reiklumas tampa priekabiavimu, disciplina – teroru ir persekiojimu, autoritetas – stabu. Prisimenamos atsitiktinës nuoskaudos ir t. t.

Perþengta riba, uþ kurios þmogus nieko nebesupranta. Aklas pataikavimas virto aklu prieðgyniavimu.

Bendra strategija paaukota vienadienëms emocijoms. Kaip patiems po to þiûrëti á savo kolektyvo istorijà?

Liaudies iðmintis, teigianti, jog nëra dûmø be ugnies, pasirodo, neteisi – þinome butaforinius teatro dûmus. Taigi ir ðioje situacijoje, iðsisklaidþius teatraliðkiems þiniasklaidos sukeltiems dûmams ir dûmø priedangoms, slepianèioms spektaklio reþisierius bei uþsakovus, susimàstykime. Bent tam, kad bûtø aiðkûs naujos Lietuvos kamerinio orkestro biografijos pradininkai.

Todël ir norisi paspausti klaviðus Ctrl Z, sugráþti á balandþio 21 dienà, á tà momentà, kai pamàsèius bûtø pasirinkta LKO biografija, besiremianti nuosekliu tæstinumu ir perimamumu, be pykèio ir priekaiðtø vieni kitiems, be perversmø ir revoliucijø.

Muzikos barai /1

Paþintis

Ansamblio pojûtis ágimtas kaip akiø spalva

Alina RAMANAUSKIENË

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Ð

Muzikos barai /2

á 2003-iøjø pavasará septyniuose Lietuvos miestuose skambëjusius smuikininkø Vilhelmo Èepinskio ir Pavelo Bermano duo sonatø vakarus dar ilgai vadinsime kultûros ávykiu. Reikðminga, kad daugybës renginiø ir reginiø ðurmulyje „Muzikos barø” þurnalo vyriausioji redaktorë Audronë Þigaitytë iðsyk apèiuopë ðiø koncertø iðskirtinumà ir já atlikusiø muzikø meistrystës lygmená. Todël ðiandien þurnalo skaitytojams galime pristatyti dviejø smuikininkø – Kaune gyvenanèio V. Èepinskio ir Florencijoje ásikûrusio P. Bermano – duetà, pelniusá Lietuvos muzikos kritikø ir publikos pripaþinimà. Viliamës, jog itin retai ðio ansamblio atliekami kûriniai bus ádomûs ne tik mûsø ðalies klausytojams – netrukus juos ávertins ir tarptautinë auditorija. Kad tai ávyktø, pradþia jau padaryta. Atlikëjai turi kokybiðkà ir elegantiðkà kompaktinæ plokðtelæ, kuri tarsi vizitinë kortelë gali reprezentuoti nepriekaiðtingà dueto techniná pasirengimà, gyvybingumà, subtiliai niuansuotà grieþimo manierà.

Du smuikininkai (be orkestro) koncertuoja labai retai – per dvideðimtmetá gal syká ar du. Nëra daug sukurtø ir duo sonatø. Beje, visos paraðytosios atitinka aukðèiausius profesionalumo kriterijus, yra nepaprastai virtuoziðkos. Tai galima pasakyti apie V. Èepinskio ir P. Bermano grieþtàjà A. Vivaldi Sonatà dviem smuikams ir apie analogiðko þanro S. Prokofjevo bei M. Rózsa veikalus, o ypaè apie sudëtingà, ilgà, polistilistinæ E. Ysaÿe Sonatà. Pastaroji, sukurta XX a. pradþioje, buvo dedikuota Belgijos karalienei Elisabeth, neblogai grieþusiai smuiku. Deja, monarchë, kad ir kaip stengësi, jai skirto veikalo taip ir neáveikë.

Liko tik legenda, pasakojanti apie sonatos sukûrimo istorijà, smuiko menà dievinanèià karalienæ ir jos nemarià meilæ nuostabiajam Eugene’ui.

Tuo tarpu Prokofjevo Sonata – glausta, aforistiðka. Joje, regis, nëra në vienos nereikalingos natos. Sklidinas þavesio ir ðmaikðtumo veikalas atliktas (tai iðgirsite kompaktinëje plokðtelëje) tarsi vienu atsikvëpimu.

M. Rózsa Sonata, kaip, beje, ir E. Smuikininkø duetas: Vilhelmas Èepinskis ir Pavelas Bermanas

Ysaÿe veikalas, pernai Lietuvoje skambëjo pirmàsyk. Optimistiðkà, bravûriðkà, liaudiðkø intonacijø (ypaè III dalyje) kupinà vengrø autoriaus kûriná buvo pamëgæs pats Jascha Heifetzas, kuris netrukus papraðë kompozitoriaus, kad ðis jam paraðytø Koncertà smuikui. Geidavimas buvo ávykdytas. Beje, J. Heifetzo, absoliutaus XX a. smuiko virtuozo, meistrystë daug kuo inspiravo V. Èepinskio ir P. Bermano dueto atsiradimà. J. Heifetzas – mylimiausias tiek V. Èepinskio, tiek P. Bermano atlikëjas, jiems abiem tapæs interpretavimo meno etalonu.

Geriausia paþintis su atlikëjais (niekas tuo neabejoja) – jø interpretuojamø kûriniø iðklausymas ir ásiklausymas. Taèiau ir verbalinis susipaþinimas naudingas.

Retais atvejais tokia paþintis kliudo, nepalyginti daþniau ji padeda, turi prasmæ.

Vien jau todël, kad nors nuotrupom fiksuoja konkretø laikà ir mintis apie já. Ðiame pokalbyje atsispindës maþa dalelë to, apie kà du smuikininkai màstë 2004-øjø þiemà. Kodël klausimai tie patys abiem atlikëjams? Todël, kad jie – ansamblis. Duetas, susiliejantis á nedalomà visumà. Kad taip yra ið tikrøjø, klausytojai ásitikins patys, paklausæ kompaktinës plokðtelës.

Atskirti ar iðskirti, kuris atlikëjas kuriame veikale grieþia vienà ar kità partijà, – dideliø pastangø reikalaujanti uþduotis. „Kaip pasiektas toks ansambliðkumas? Kada nusprendëte groti drauge, sudaryti duetà?

Kada ávyko pirmoji repeticija?” – teiraujuosi abiejø virtuozø.

P. Bermanas: Idëja gimë senokai.

Taèiau mûsø amato þmoniø paprastai nesaisto apibrëþtos datos. Kartais sudëtinga fiksuoti vieno ar kito sumanymo pradþià, juolab kad ðásyk nuo idëjos iki jos ásikûnijimo prabëgo ne vienas graþus mënuo.

Mes gerai paþástame vienas kità. Pirmàkart bandëme scenoje grieþti drauge prieð penkerius metus – grojome J. S. Bachà. Nesyk kartu koncertavome – Vilhelmas grieþ-

davo, o að tuo metu diriguodavau Kauno kameriniam orkestrui. Taip pasiskirstæ pareigybëmis debiutavome taip pat prieð penkerius metus – atlikome L. van Beethoveno romansà. Taigi mûsø dueto gimimas nebuvo atsitiktinis. Lemiamos reikðmës jam turëjo Vilhelmo þmona Indrë (taip pat smuikininkë, ðiuo metu grieþianti „Kremerata Baltica” orkestre. – A. R.). Ji mums ið Vokietijos atveþë natø ir ryþtingai pasakë: „Dabar grokite!”

V. Èepinskis: Ið pradþiø repetuoti pradëjome lyg þaisdami, tarsi atgaivindami namø muzikavimo tradicijà. Daug skaitëme ið lapo, galvojome, kokià A. Vivaldi sonatà pasirinkti… Tikros repeticijos prasidëjo ankstyvà 2003-iøjø pavasará Klaipëdoje. Uostamiestyje turëjome koncertuoti. Grieþëme A. Vivaldi Trigubà koncertà (prie mûsø tàsyk prisidëjo smuikininkë Ingrida Armonaitë). Natûralu, kad prieð pasirodymà daug repetavome.

Po bendrøjø repeticijø su Pavelu vis daþniau ir ilgesniam laikui uþsilaikydavome artistø kambaryje. It magnetas mus traukë iðkili E. Ysaÿe Sonata. Negalëjome atsispirti jos kerams – atrodë, èia groja tik du smuikai, o teminë medþiaga skamba taip, tarsi veikalas bûtø paraðytas kameriniam orkestrui!

– Gyvendami kartu, þmonës, nori ðito ar ne, supanaðëja arba prisitaiko vienas prie kito. Grojant duo sonatas, tai, regis, dar labiau neiðvengiama…

Kà perëmëte vienas ið kito?

P. Bermanas: Geras klausimas, nors ir labai sudëtingas… Daug dalykø mene gimsta intuityviai. Grieþdami ansamblá, mes þaidþiame tarsi vienà þaidimà. Todël man turi bûti nesvetimas to þaidimo dþiaugsmas ir teikiamas malonumas. Juk taip smagu pripaþinti, kad partneris vienà ar kità frazæ, vienà ar kità ðtrichà pagrojo geriau uþ mane. O gal paþadino kaþkà labai jaukaus ir svarbaus, kà jau buvau pamirðæs? Arba atrado kaþkà ðvelniai liûdna, tai, kas paguodþia. Taigi partnerio dëka gimsta noras padaryti geriau, nei tà darei lig ðiol. Tai svarbiausia. Partneris teikia galimybæ tobulëti. O tobulëjimà vargu ar galima pavadinti prisitaikymu.

V. Èepinskis: Kaip solistai mes esame skirtingi, ir tai gerai. Pavelo smuiko tembras kitoks, kitoks vibrato, kitokie perëjimai. Að labiau linkæs á romantiná stiliø, jis – á ðiuolaikiná. Taèiau kai grojame drauge, mûsø skirtumai tarsi susilydo. Ádomu, kad mes nieko nedarome specialiai. Tiesiog jauèiame vienas kità, juntame kaþkokias mikroskopiðkas detales, jø pokyèius ir þaibiðkai á tai reaguojame. Mano manymu, ansamblio pojûtis yra ágimtas

kaip akiø spalva.

Pavelà vertinu ne tik kaip ansamblio partnerá. Jis labai inteligentiðkas þmogus ir aukðèiausios prabos profesionalas. Kai imuosi naujo veikalo, visuomet tariuosi su juo, kaip geriau ágyvendinti tiek technines, tiek menines uþduotis. Manau, jog Kauno muzikinis klimatas taptø gerokai vësesnis, jei Pavelas mûsø miestà paliktø.

Kol kas tai negresia, bet kas þino, kaip bus ateityje.

– Laikas keièia meno sampratà ir menininko statusà. Ar jums priimtinas teiginys, kad atlikëjas turi bûti itin ðiuolaikiðkas þmogus? Ar, atvirkðèiai, labiausiai pritariate kitai nuomonei, teigianèiai, jog mene turi bûti truputëlá daugiau ar maþiau nei gyvenime?

Tobulas sutapimas èia neámanomas ir netgi neatleistinas.

P. Bermanas: Man artimiausias teiginys, kad mene neegzistuoja nei ðiuolaikiðkumo, nei senamadiðkumo kategorijos. Labiausiai jam, esu ásitikinæs, tinka belaikiðkumo sàvoka. Jokia paslaptis, kad daþnai atlikëjui viso kûrinio në nereikia.

Pakanka frazës, kuri sujaudino. Ir visai nesvarbu, kada ta frazë paraðyta – viduramþiais ar dabar. Þmogaus esmë – emocijos, nuotaikos, gerumas ar bjaurastis – visais amþiais buvo ir yra vienodi. Keièiasi tik apvalkalai, iðorës atributika. Svarbu, kad muzika, kurià uþraðë kitas þmogus, taptø tavo muzika, tavo kûnu ir krauju. Kartais – durklu, ásmigusiu ðirdin.

V. Èepinskis: Mane labiausiai þavi vadinamojo aukso amþiaus smuikininkai, jø interpretavimo menas. Virðûnë, neabejoju, – Jascha Heifetzas. Jis buvo toks individualus ir iðraiðkingas! Kaþkaip spontaniðkai jausdavo detales, o ið jø kurdavo kûrinio visumà. Ne taip, kaip dabar kai kurie, kad ir didûs, smuikininkai, – ið visumos visu-

Indrë ir Vilhelmas sveèiuose pas Bermanus

Muzikos barai /3

Paþintis

Muzikø Èepinskiø ðeima: vokalistë Kristina Krukauskaitë, dirigentas Stanislovas Èepinskis ir smuikininkas Vilhelmas Èepinskis

mà: be niuansø, spalviniø pustoniø, jaudulio. Apskritai manæs neátikina superkarjerà padaræs ðiuolaikinis atlikëjas, kuris per metus gali vieðai koncertuoti 200 (!) arba 100 kartø. Argi galima toká kieká koncertø, o dar atliekamø vienà dienà Azijoje, kità – Amerikoje, groti su aukðtu energetiniu uþtaisu, atiduodant visas kûrybines jëgas? Þinoma, ne. Tuomet atlikëjas save pradeda taupyti. Nuo to kenèia muzikavimo kokybë. Ilgainiui ima groti ne pats atlikëjas, bet stulbinamai padaryta jo reklama. Tuo tarpu didieji praëjusiojo amþiaus meistrai mokëjo save tausoti. (J. Heifetzas apgailestavo, jog atsiradus lëktuvams atlikëjas prarado galimybæ plaukti laivais, o sykiu ir màstyti. Skrendant juk ðiai prabangai nebelieka laiko!)

Be to, praeito amþiaus atlikëjai mokëdavo sudaryti programà taip, kad nejuèia nuvesdavo klausytojà, kaip sako Gidonas Kremeris, iki muzikos paslapties atskleidimo dþiaugsmo. Jø koncertuose klausytojas pasijusdavo laisvas: nuo darbo, rutinos, virðininkø, rytdienos rûpesèiø. Su tokiu klausytoju galima buvo nesunkiai uþmegzti dialogà. O já suradus – prabilti ir apie labai sudëtingus dalykus.

– Visi atëjome ið savo vaikystës.

Daugeliui mûsø – tai brangiausias laiko tarpsnis. Kokia ji iðliko jûsø atmintyje?

P. Bermanas: Laiminga!!! Nuo to laiko, kai save prisimenu, mano vaikystë susijusi su muzika. Nuo trejø metø, tëvai pasakojo, að ne tik norëjau, bet ir þinojau, kad bûsiu smuikininkas. Trûko tik maþos

Muzikos barai /4

smulkmenos – iðmokti grieþti. Mano tëvai, taip pat ir seneliai darë viskà, kad ði ðiek tiek svajonei trukdanti aplinkybë bûtø kuo palankiausiai áveikta. Tëvà (þymøjá pianistà Lazará Bermanà. – A. R.) ankstyvoje vaikystëje matydavau retai – jo koncertinë karjera buvo zenite, tuo metu jis grojo garsiausiose pasaulio salëse, nesyk su paèiu H. von Karajanu! Tëvas koncertavo Vilniuje, kai já pasiekë þinutë, jog gimë jo vienintelis palikuonis… Mano mama taip pat pianistë, puiki pedagogë. Dabar, ásikûræ Italijoje, tëvai ðià veiklà tæsia. Drástu sakyti, jog labai sëkmingai. Savo pirmàjà smuiko mokytojà E. Sverdlovà að prisimenu su didþiule meile. Ji buvo odesietë, P. Stoliarskio mokinë. O paskutinis mano mokytojas – Isakas Sternas. Nebuvau oficialus jo studentas, taèiau dvejus metus gyvendamas Amerikoje syká per savaitæ vaþiuodavau pas já á namus pagroti. Kol grieþdavau, jis dosniai su manimi dalijosi savo patirtimi ir brangiu laiku. Tai buvo prieð devynerius metus. Viskas atmintyje iðlikæ, daug kas atsiveria bûtent dabar.

V. Èepinskis: Mano vaikystë taip pat susijusi su muzika, ypaè teatru. Galima sakyti, jog nuo trejø metø uþaugau Kauno muzikiniame teatre (Vilhelmo tëvas Stanislovas Èepinskis buvo ilgametis ðio teatro dirigentas, mama Kristina Krukauskaitë èia dainavo pagrindines soprano partijas. – A. R.). Meluoèiau, jei tvirtinèiau, kad grieþimas smuiku nuo pat penkeriø metø teikdavo vien malonumà. Buvo ir aðarø, ir dþiaugsmo, ir apmaudþiø nusivylimø…

Vienà vaizdà, atklydusá ið vaikystës, menu iki ðiol. Buvo ðalta, bet spindinti þiemos diena. Savo kambarëlyje mokiausi N. Paganini „Venecijos karnavalà”. Gerai tàsyk padirbëjau, o vëliau su tëvu iðëjome paslidinëti. Kodël man ðis prisiminimas toks brangus? Ogi todël, kad graþià þiemos dienà patirtas malonumas emociniu poþiûriu buvo panaðus á tà, kurá patiriu po kiekvieno sëkmingo koncerto jau daugelá metø. Tai trumpalaikis, bet neiðmatuojamas, spindintis dþiaugsmas…

Ið vaikystës ataidëjusi mano meilë operai. Iki ðiol mëgstamiausias spektaklis – „Madam Baterflai”, graudinuosi kiekvienà syká já þiûrëdamas. O kad atëjau ne tik á ðá, bet ir á muzikos pasaulá – mamos didþiausias nuopelnas. Kai dar buvau pakeliui á já, mama intensyviai dainavo teatre.

Kai gimiau, buvau kûdikis jau su muzikine patirtimi. Iki ðiol labiausiai jaudinantis instrumentas – þmogaus balsas.

– Jûsø biografijà raðë talentas, kruvinas darbas ir scena. Kurie koncertai svarbiausi, labiausiai ásirëþæ á atmintá?

P. Bermanas: Dvylikos metø debiutavau P. Èaikovskio konservatorijos

Didþiojoje salëje. Grieþiau H. Wieniawskio fantazijà „Faustas”. Tai buvo prieð 22 metus.

1992 m. ávyko mano pirmasis koncertas „Carnegie Hall” salëje. Teisæ groti Niujorko þymiausioje scenoje suteikë Indianapolio smuikininkø konkurse iðkovota pirmoji vieta. Tàsyk grieþiau W. A. Mozarto ir D. Ðostakovièiaus sonatas, taip pat romantines A. Dvořáko ir H. Wieniawskio pjeses. Tëvas buvo mano koncertmeisteris.

O pats koncertas ásiminë ne tik dël to, kad vyko Niujorke, bet dar ir todël, jog turëjau debiutui tokius reikalingus ir svarbius palydovus: daugybæ klausytojø, aplodismentø, recenzijø Niujorko spaudoje.

Atskiras ir labai svarbus etapas mano gyvenime – N. Paganini 24 kaprièø atlikimas. Kad ir kaip vertintume Paganini muzikà, pagroti visus jo kaprièus – þygdarbis kiekvienam smuikininkui. Beje, kompozitorius G. Kuprevièius padarë autorinæ ðio veikalo transkripcijà – su kameriniu orkestru. Esu uþ tai jam labai dëkingas.

Tad dabar ðá kûriná groju dvejopai – ir solo, ir su kameriniu orkestru. Ðiemet septynis N. Paganini kaprièus atlikau Berlyne drauge su „Berliner Sinfoniker” orkestru, kuriam dirigavo fenomenalus dirigentas Eliahu Inbala.

Na, þinoma, iðskirèiau mûsø duo sonatø vakarus su Vilhelmu. Kûrinius atlikome septyniuose Lietuvos miestuose. Turas, sutikite, sunkus. Tai, kad jis pavyko, tikrai buvo ávykis mûsø gyvenime.

V. Èepinskis: Gerai prisimenu savo pirmàjá vieðà pasirodymà Kauno filharmonijoje. Grieþiau F. Mendelssohno Koncertà e-moll. Gavau daugybæ gëliø – kità dienà nepaprastai graþiai atrodë mano kambarys.

Kaip pasakà iðskirèiau karaliðkuosius koncertus, kai dar buvau paauglys.

(Vilhelmas grieþë Ðvedijos, Norvegijos, Graikijos, Jordanijos monarchams. – A. R.) Vienas svarbiausiø koncertø – Niujorke, Didþiojoje „Carnegie Hall” salëje. Ten grieþiau N. Paganini Antràjá koncertà su Niujorko senjorø simfoniniu orkestru. Dirigavo Davidas Gilbertas. Po pirmosios koncerto dalies kilo tokios ovacijos, kad vos galëjau tæsti, po to buvau apdovanotas. Reikðmingi buvo koncertai Vilniuje – su J. Baðmetu, V. Spivakovu. Mano galva, L. van Beethoveno, J. Brahmso, R. Strausso sonatas gerai „perskaitëme” su pianiste Guoda Gedvilaite, su kuria ypaè daug koncertuojame Vokietijoje. Ypatinga aura plevena tuose renginiuose, kada að groju, o mano tëvas stovi prie dirigento pulto.

Kaip iðskirtiná menu dirigento Juozo Domarko kûrybinës veiklos 40-meèiui paminëti skirtà vakarà. Grojome D. Ðostakovièiø – gerai suskambëjo paðëlusiai

sudëtingas Koncertas smuikui. (Apskritai daugiausia esu grojæs su LNSO, o maestro J. Domarkas mane nuo pat pirmøjø pasirodymø globoja kaip savo krikðtasûná.)

Profesiniu poþiûriu man itin reikðmingi koncertai su Pavelu. Ir tie, kai kartu grojame, ir tie, kuriems jis diriguoja!

– Nepaisant to, kas áraðoma kultûros analuose, kas lieka publikos atmintyje, beveik kiekvienà koncertà lydi fantastiðki atsitiktinumai, netikëtumai. Kokie jø ryðkiausi?

P. Bermanas: Mano tëvas jø galëtø pripasakoti kelias deðimtis. Nûdienos laikais, kai konkurencija tarp atlikëjø neátikëtina, visi stengiasi bûti itin disciplinuoti, punktualûs, paslaugûs ir malonûs vadybininkams. Tokiø dalykø, kai orkestras pradeda groti, tarkim, F. Mendelssohno Koncertà, o smuikininkas ruoðiasi grieþti L. van Beethovenà, jau nebûna (o galbût, deja, bet nebûna). Tokiø istorijø, kai pianistas, paskambinæs L. van Beethoveno Ketvirtojo koncerto pradinæ temà uþsnûsta, kol groja tutti, o kai atsibunda – pradeda skambinti jau kità L. van Beethoveno koncertà, – taip pat nepasitaiko.

Kai man buvo septyniolika, pirmàsyk turëjau grieþti Italijoje, miestelyje netoli Florencijos. Mano vairuotojas buvo neeilinis þmogus, vëþinæs daugybæ áþymybiø: P. Domingo, L. Pavarotti, Yo Yo Ma. Jis man norëjo parodyti graþiausià Europos miestà – Florencijà, ir að mielai sutikau. Áspûdis kolosalus! O kai atvaþiavome á koncertø salæ, pasirodë, jog koncertas jau prieð pusvalandá turëjo bûti prasidëjæs. Að iðsyk þengiau á scenà ir grojau J. S. Bacho Èakonà. Pagrojau gerai! Kità atlikëjà tokia ekstremali situacija psichologiðkai iðmuðtø ið vëþiø, o mane, aèiû Dievui, atvirkðèiai – mobilizavo.

Kitàsyk, tai buvo Ðiaurës Amerikoje, netoli Indianapolio, pamirðau koncertiniø marðkiniø rankogaliø segtukus. Kadangi dabar jø niekas neneðioja, ið publikos pasiskolinti nepavyko. Teko kreiptis á staliø.

Jis vietoj segtukø pritaikë senus varþtelius. Man jie þibëjo it platininiai… Kaip publikai – neþinau…

V. Èepinskis: Netikëtumai mane „mëgsta”, kuriozinës situacijos taip pat.

Dar „perestrojkos” laikais buvau atrinktas rusø festivalyje „Novyje imena” koncertuoti JAV. Reikëjo pasirodyti Niujorke, ne bet kur, o paèioje Jungtiniø Tautø bûstinëje. Koncertas visais poþiûriais iðskirtinis, o að pamirðau atsiveþti koncertinæ aprangà.

Jà pasiskolinau ið gerokai vyresniø atlikëjø. Tàsyk pagrojau neblogai, bet mano ávaizdis buvo apgailëtinas: atrodþiau kaip kaliausë su per duksliu ðvarku, keliais dydþiais per dideliais batais. Maþa to, po koncerto, matyt, nuo per didelës átampos

pamirðau pasiimti smuikà. Tuomet koncertà vedæs garsus muzikologas Belza rado mano instrumentà ir tà patá vakarà já man gràþino.

Turiu silpnybæ, mëgstu prieð koncertus repetuoti tamsoje. Syká mûsø Operos teatre per tokià repeticijà prieð pat pasirodymà ákiðau strykà á… vazelinà. Reikia grieþti, o að praðau orkestrantø, kad man kuris nors paskolintø tokià svarbià darbo priemonæ. Buvo, kad per koncertà nutrûkdavo styga, nutikdavo ir taip, jog su partneriu iki galo nesusiderindavome, kokius bisus grieðime…

– Abu bandote diriguoti. Dabar ðio amato imasi visi, kas netingi. Kà dirigavimas reiðkia jums, kada jauèiatës stipresni – grieþdami ar diriguodami?

P. Bermanas: Dirigavimas mane labai domino. Visàlaik. Taèiau tai, kad jau septintàjá sezonà diriguoju Kauno kameriniam orkestrui, atsitiktinumas. Beje, labai malonus.

Dirigavimas – tai kitas muzikavimo bûdas, kuriame svarbu turëti aiðkiø muzikiniø idëjø ir gebëti jas perduoti rankomis.

Galima iðmokti manualinës technikos, galima „vaidinti” dirigavimà, taèiau rankomis iðjausti, iðgyventi muzikà – Aukðèiausiojo malonë. Ir dar: ðioje specialybëje labai svarbu kontaktas su þmonëmis, taip pat nuolatinis domëjimasis viskuo, kuo þmogus gyvas. Atsimenu, dar I. Sternas man nesyk kartodavo: „Kiekvienam muzikui labai svarbu iðplësti savo horizontus”.

Apie tai, kà að darau geriau – grieþiu ar diriguoju, – turi spræsti publika. Galbût patogiau jauèiuosi rankose laikydamas smuikà, o ne batutà. Vis dëlto instrumentà esu prisijaukinæs nuo ketveriø metø.

V. Èepinskis: Su smuikininku V. Èepinskiu dirigentas V. Èepinskis konkuruoti dar negali. Akivaizdu, jog dirigento pralaimëjimas bûtø neiðvengiamas.

– Papasakokite apie savo gyvenimo prozà: kur dirbate, kokia paprastai bûna ðiokiadieniø dienotvarkë, kiek jà koreguoja atsitiktinumai? Ar, atvirkðèiai, ji pakankamai grieþta ir disciplinuota?

P. Bermanas: Mano tvarkaraðtis gerokai pasikeitë, kai prieð porà metø vedþiau. Vaikystëje ir jaunystëje be muzikos turëjau dar du pomëgius – futbolà ir bendravimà su draugais. Kas yra buitis, neþinojau. Prisimenu, kai gyvenau Amerikoje, per porà metø në sykio nebuvau paruoðæs sau pietø ar pusryèiø. Mëgaudavausi restoranø maistu. Ádomu, kad ir mano þmona Marija, kurios tëvas ispanas, o mama rusë, – taip pat nëra buities þmogus. Pamaþu mes kartu to mokomës.

Tiesà pasakius, iki vedybø net neþinojau, koká didelá malonumà gali teikti kasdie-

niai pasivaikðèiojimai. Dabar su Marija Florencijoje aplankome nuostabias vietas: Mikelandþelo aikðtæ, Galilëjaus namà, vilà (buvusá vieðbutá), kurioje P. Èaikovskis kûrë „Pikø damà” ir kurioje dar stovi tas pats senasis pianinas… Apskritai manau, jog vedybos mane pakeitë á geràjà pusæ.

Nuolatiná darbà að turiu Kaune, dirbu su tenykðèiu kameriniu orkestru. Daug koncertuoju. Artimiausiu metu numatyta keliolika muzikos vakarø Italijoje.

V. Èepinskis: Nesu geras savo dienotvarkës ar laiko planuotojas. Visa tai, kà susirikiuoju gerokai ið anksto, retai kada ávyksta. Galiu savo dienotvarkæ pakeisti þaibo greièiu. Atsitiktinumai daug kuo lëmë mano karjerà, netgi asmeniná gyvenimà. Grieþtai tesilaikau vienos taisyklës – repeticijos ir visa tai, kas su jomis susijæ, man yra ðventas dalykas.

Dirbu LMA Kauno fakultete pedagoginá darbà. Turiu penkias specialybës studentes.

– Bûna metas, kai net patys didþiausi scenos ir publikos numylëtiniai lieka patys vieni su savo mintimis. Kà jums reiðkia vienatvë? O gal ðis jausmas jums visiðkai nepaþástamas?

P. Bermanas: Meno þmogui jis negali bûti nepaþástamas. Manau, kad ðiuo poþiûriu esu toks kaip ir dauguma atlikëjø.

Ne paslaptis, kiekvienas koncertas atima daug jëgø, energijos. Gerai, kai energijà sugebi mobilizuoti tam momentui, kai vyksta pasirodymas. Kai jam rengiesi, nëra laiko kada galvoti apie vienatvæ, nes keliauji drauge su muzika… Bet ðtai ávyksta koncertas – po jo draugiðki pasveikinimai, linkëjimai, vakarienë. Po to beveik bemiegë naktis – reikia viskà apmàstyti, kà padarei ne taip, kas iðëjo gerai, o kas nei ðiaip, nei taip. Po tos sunkios nakties daþniausiai atsiveria tuðtuma. Á galvà lenda niûrios mintys, tuo metu atrodo, kad viskas, kas buvo gero, jau praeityje…

Bet… Taip gamta sutvarkë, pamaþu vël kaupi energijà, vël rengiesi daryti tai, kà geriausiai moki. Vël pradedi keliauti su savo mylimu bendrakeleiviu.

V. Èepinskis: Mëgstu vienatvæ. Þinoma, ne tà, kai bûni vienui vienas kokioje nors negyvenamoje saloje. O tà, kai þinai, kad turi ir þmonà, ir tëvus, ir gerus draugus, taèiau mëgaujiesi galimybe kelias valandas ar dienas pabûti tik su savimi.

Tuomet daug kà apmàstau. Nebûtinai visos mintys sukasi vien apie muzikà.

Esu aistringas skaitytojas, galima sakyti, profesionalas. (Dar viena paraiðka naujai specialybei…) Knygos, geri straipsniai man teikia didþiulá malonumà. Vertinu ne tik tai, kas paraðyta, bet ir tai, kaip tai padaryta.

Muzikos barai /5

Didþioji salë SU ÐV. KRISTOFORO ORKESTRU SKAMBINA PETRAS GENIUÐAS Tæsiant Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro jubiliejinæ sukaktá mininèius koncertus, kovo 13-àjà Nacionalinës filharmonijos Didþiojoje salëje nuskambëjo dar vienas ðio orkestro pasirodymas. Diriguojamas maestro Donato Katkaus, pirmojoje koncerto dalyje orkestras pagrieþë Graýynos Bacewicz Koncertà styginiø orkestrui ir Johanneso Brahmso Sekstetà Gdur, op. 36. Apibûdinant pirmosios kompozicijos interpretacijà, bene taikliausiai jà iliustruotø pastebëjimai, neretai lydintys orkestro grojimo specifikà: apie itin artikuliuotà grieþimà, retorizuotà muzikos perteikimà. Ir vis dëlto neginèijamà Ðv.

Kristoforo orkestro muzikø ansambliðkumà ir iðugdytà vieningà màstymà, kaskart ádomià ir originalià bet kurio kûrinio interpretacijà palydi esminë problema, su kuria, manau, nuolatos susiduria ðis kolektyvas, – tai ryðkiø instrumentininkø orkestre stoka, atsiliepianti, pavyzdþiui, soliniø epizodø muzikavimo meistriðkumui ar orkestro skambesio kokybei, intonaciniam grynumui. Tai nebuvo taip akivaizdu orkestriniuose tirðtos faktûros, harmoniniø disonansø prisodrintuose Bacewicz Koncerto epizoduose. Tad tuoj po to nuskambëjusioje tarsi „apnuogintoje”, viskà atskleidþianèioje Brahmso kompozicijos faktûroje pasigedau styginiø unisono tyrumo, tobulos ir tikslios vertikalës pojûèio ar garso konkretumo, kà, kita vertus, kompensavo logiðkas ir vientisas ciklo perteikimas. Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro veiklà liudija dar keletas reikðmingø ir taikliø pastebëjimø – tai, kad orkestras neretai vadinamas „retø partitûrø gaivintoju”, rengia originalius projektus. Ir nors ðiame, vis dëlto gerokai tradiciðkesniame, koncerte neskambëjo itin retai atliekami kûriniai (gal tik minëtoji Graýynos Bacewicz kompozicija), taèiau antrojoje vakaro dalyje klausytojai iðgirdo originalià aranþuotæ (atliktà profesoriaus D. Katkaus) – Dmitrijaus Ðostakovièiaus Fortepijoniná kvintetà g-moll, op. 57, kameriniam orkestrui ir fortepijonui, kurio partijà paskambino pianistas Petras Geniuðas. Galima sakyti, puikiai paþástantiems ar bent jau susidûrusiems su Geniuðo muzikavimo spontaniðkumu pianisto reèitaliuose, bet koks netikëtas sprendimas nëra naujiena, jo tarsi tikimasi ir net laukiama. Taèiau kai scenoje susitinka du perdëm á teatraliðkumà, impro-

Muzikos barai /6

vizacijà, ðmaikðtø ðarþavimà ir pan. linkæ muzikai, meninis rezultatas ið esmës tampa sunkiai numanomas, o vëliau – netgi nusakomas ar apraðomas. Tai, kad pianisto partijoje, atrodytø, nesaikingas pedalo liejimas teikë Ðostakovièiaus muzikai màslumo, Scherzo beribis þaismingumas, nustelbæs fortepijono partijos techniná neiðbaigtumà, kilo tarsi ið paties pianisto ir dirigento (bûtent dirigento, o ne orkestro, nes ðiame kûrinyje, atrodytø, reiðkësi dvi – maestro Katkaus ir Geniuðo stichijos), begales filosofiniø klaustukø inspiravusi Preliudo interpretacija – ðie vertinimai atskleidþia tik maþà dalá emocinës skalës, patirtos klausantis, sakytum, vienadienio, liudijanèio tik tà akimirkà ir absoliuèiai neámanomo bûti pakartoto, taèiau giliai ástrigusio atlikimo.

Rima POVILIONIENË

„MIRTIES ÐOKIS” VILNIAUS EVANGELIKØ LIUTERONØ BAÞNYÈIOJE Vilniaus savivaldybës choras „Jauna muzika” (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) vasario 29 d. surengë jau deðimtàjá koncertà, skirtà Vilniaus evangelikø liuteronø baþnyèios vargonams atstatyti. Koncerto programos pagrindinis akcentas – Hugo Distlerio „Totentanz” („Mirties ðokis”), op. 12.

Pagal autoriaus sumanymà, „Mirties ðokis” gali bûti atliekamas ávairiai. Choras gieda sentencijas, o dialogai gali bûti skaitomi paèiø choro artistø, netgi tikrø personaþø (þmoniø ið kasdieninio gyvenimo) arba aktoriø. Ðiam koncertui buvo pasirinktas pastarasis variantas.

Tekstus skaitë aktoriai Birutë Mar (mirtis), Rasa Kulytë (mergelë, vaikas), Egidijus Bakas (imperatorius, vyskupas, didikas, gydytojas, pirklys, samdinys, jûrininkas, atsiskyrëlis, valstietis, senis). E. Bakas turëjo persikûnyti á daugiausiai personaþø, taèiau atliko tai labai vaizdingai ir átaigiai. Aktoriai, iðryðkindami atraminius þodþius, intonacijas, padëjo klausytojams geriau pajusti skaitomos poezijos groþá. Mirtis – pats svarbiausias kûrinio personaþas, neiðvengiama ir nesukalbama, mirtis pasiglemþia kiekvienà – ir jaunà, ir senà, nuodëmingà ir nekaltà.

Mirtis kvieèia ðokiui kiekvienà atskirai, su juo kalbasi ir skelbia neiðven-

giamà nuosprendá.

Dialogø posmai sukurti imituojant senovines Liubeko „Mirties ðokio” eiles. Ne visas iðlikæs eiliuotas baroko stiliaus tekstas buvo papildytas, atsisakyta kai kuriø personaþø ir vaizdiniø, kurie ðiø laikø þmogui yra nebesuprantami. Todël personaþai – vyskupas, didikas, gydytojas, samdinys, mergelë, vaikas ir kiti – yra labai panaðûs á ðiø dienø þmones.

Mirties akivaizdoje kiekvienas susimàsto apie nueità gyvenimo kelià, nuveiktus darbus ir nuodëmes.

Tarpuose tarp poetiniø dialogø skamba lakoniðki choro intarpai, papildantys eiliø nuotaikà. Choro intarpai sukomponuoti kontrasto principu ir savo nuotaika atitinka personaþø charakterius. Kamerinis, skaidrus choro „Jauna muzika” skambesys sukûrë santûrià, kartu ir bauginanèià, paslaptingà atmosferà.

Tæsdamas koncerto programà, choras atliko Distlerio giesmæ „Lobe den Herren” („Ðlovinu vieðpatá”) ir Michaelio Radulescu „Deutsche Messe in F” (Vokiðkosios miðios) – Kyrie, Gloria, Sanctus, Agnus Dei. Tæsdami pagrindinæ koncerto idëjà – „Mirties ðoká” – ðie religiniai kûriniai pamaþu atvedë klausytojus á ðviesà. Iðgirdome fataliðkos istorijos laimingà pabaigà.

Vilniaus savivaldybës choras „Jauna muzika” daþnai koncertuoja ávairiose Vilniaus koncertø salëse ir baþnyèiose, aplanko ir kitus Lietuvos miestus. Nuolat ruoðia vis naujas programas – atlieka skirtingø ðaliø, ávairiø stiliø muzikà. Belieka pasidþiaugti tuo, kad ðio kolektyvo atliekami kûriniai visada skamba profesionaliai ir átaigiai.

Milda ÈIUÞAITË

DU IÐKILÛS SERGEJAI Sergejui Prokofjevui 1926 m. gruodis Èikagoje buvo neeilinis – to mënesio 16 d. jis pirmà kartà atliko savo Treèiàjá fortepijono koncertà su orkestru C-dur, o 30 d. tame paèiame mieste ávyko jo operos „Meilë trims apelsinams” premjera, kaþkodël prancûziðkai (kaip ir kitàmet Niujorke). Kai gerokai vëliau atsirado „antiromano” sàvoka, tai jà, klausantis „Meilës…”, knieti taikyti ir ðiam veikalui. Tik tai bûtø „antiopera”. Prokofjevas, kurio prigimèiai operos, teatro, kino sritis buvo itin artima, kaþkokio kipðo paakintas nusprendë iðsiðaipyti ið bemaþ

visko, kas buvo laikoma „kertiniais operos akmenimis”. Vëliau taip nebedarë… Bet autoriaus pavardë, veikalo pavadinimas, nemenka porcija spalvingos muzikos traukë ir tebetraukia teatrø dirigentø bei reþisieriø dëmesá (prieð keturiasdeðimt vienerius metus – ir mûsø operos dirigentà Rimà Geniuðà bei reþisieræ Vladà Mikðtaitæ).

Kai Vilniaus kongresø rûmuose 2004 m. kovo 5 d. suskambo tos operos pagrindu sukomponuota siuita, nebegalëjau lyginti (po ðitiek metø…), ar anuomet, malonindami akis neeiline teatro ðvente tapusiu reginiu, tiek pat ir ausis dþiuginome.

Bet per koncertà, kurio paliktà áspûdá bandau uþfiksuoti, nuo pirmøjø Siuitos garsø galëjai atsipalaiduoti, kad gërëtumeis spalvingu, preciziðku, uþkreèiamai dþiugiu muzikavimu.

Tai „kongresmenai”, kokius mëgstu.

Tai muzika, kurià jie be vargo priima kaip savastá.

Bulgaras Vladimiras Kiradijevas jau keturiolika metø vadovauja Vienos rezidenciniam orkestrui.

Vargu ar bûtø ten prigijæs, jei stokotø gebëjimo lengvai, elegantiðkai interpretuoti skirtingas partitûras, nevengti savo individualybës indëlio, drauge niekur jo primygtinai nepabrëþdamas. Vidinë darna atsispindi jo dirigavimo technikoje, palankioje paskleidþiant vertingus privalumus, jais nuoðirdþiai dalijantis su orkestro artistais ir klausytojais.

Tokiai individualybei stovint ties dirigento pultu, atlikëjai pajauèia savo orumà, svarbà, o kà jau kalbëti apie patirtá, kaip su vienokia ar kitokia muzika elgtis toje keistokos akustikos erdvëje.

O toliau – Treèiasis fortepijono koncertas. Variacijø temà Prokofjevas uþraðë net 1913 m., kai kuriuos kitus apmatus – 1917-aisiais. Dar po metø galvojo apie styginiø kvartetà, bet ðtai 1921 m. ið viso ðito „iððoko” vienas puikiausiø fortepijono literatûros koncertø. Kompozitorius jau gyveno uþsienyje, taèiau nuoðirdþiai susiraðinëjo su Maskvoje likusiu draugu kompozitoriumi Nikolajumi Miaskovskiu. Neiðtveriu nepacitavæs ðio dvideðimt septyniø simfonijø (ten yra graþios muzikos) autoriaus laiðko Prokofjevui iðtraukos: Maskva, 1923 m. rugpjûèio 1 d.

Apie Koncertà að Jums praëjusiam laiðke priraðiau kaþkokiø nesàmoniø. Ðiom dienom mes pabandëm já paknebinëti prie dviejø fortepijonø ir tarsi amo netekom – tik „och” ir „ach” ið mûsø besigirdëjo.

Nemenko sudëtingumo nepaisant, visur nuostabus reljefas, o pianistai dar tvirtina, jog skambinti labai patogu. Ypaè vertinga tai, kad neþinia, kuriai daliai teikti pirmenybæ, nes kiekvienoje – kalnai tik jai bûdingø groþybiø. Pirmojoj girdim kerintá pradmenø nepastovumà – jie tai vienas kità keièia, tai netikëtai ið kà tik buvusio iðnyra, sakytum, tikra povo uodega, nes panaðiai ryðku, fantastiðka ir drauge tikslinga. O antroji dalis, kur suskamba vos ne hendeliðka tema!

Mane ypaè jaudina lëtoji variacija, bet visus, aiðku, stulbina ið paskutinës variacijos iðsiverþianti baigties tema. Pradþioj pagalvojau, ar tà muzikà atitinka finalas, bet tuoj paaiðkëjo, jog kitoks jis bûti negalëtø. (…) Po atkaklaus pagrindiniø finalo elementø verþlumo stiprokas lyrinis pradas prabyla svajingumu, kurio taip reikia. Keri vidurinis 4/4 tarpsnelis – toks absoliuèiai bûtinas ir visiðkai nepaaiðkinamas. (…)

Samuilas Feinbergas mano, jog po Liszto didþiuosius fortepijono stiliaus, skambesiø magijos atradimus darote Jûs. (…) Treèiàjá koncertà iðmoks jei ne Feinbergas (jo fiziniai duomenys silpnoki, daug kas iðeina ne taip, kaip turëtø), tai gal Neuhausas.

Ir dar ið kito laiðko – apie pirmà Treèiojo koncerto atlikimà Maskvoje: Maskva, 1925 m. balandþio 4 d.

Atliko já savaitæ vëluodami, tai buvo á naudà, nes prisidëjo viena repeticija. Orkestras pagal savo jëgas (tenka pripaþinti, jog menkutes) stengësi.

Saradþevas nërësi ið kailio, kad deramai iðeitø, Feinbergas pasirodë beveik puikiai (minusas – greitø tempø skubotumas, tad orkestras daþnai su pianistu nespëdavo, o jis atkakliai jø nepaisë, (…) bet apskritai skambino labai gerai – kaitriai, ryðkiai, techniðkai iðbaigtai ir labai subtiliai). Pasisekimas buvo didelis, bemaþ audringas.

Ne tik Maskvoje tada (ir dar ilgai po to) gyvavo paties Prokofjevo interpretacijø, garsëjusiø „plieniniais pirðtais”, paveiktas jo kûriniø atlikimo pobûdis. Kaip ir kiek tai tebegalioja ðiandien? Laikui bëgant mums vis sunkiau ásivaizduoti ðedevro „idealø pavidalà”. Tokio nëra. Gal todël kûrinys ir rikiuojasi tarp ðedevrø?

Autoriaus, puikaus ir labai savito pianisto, suformuotas didingos architektonikos statinys jau senokai yra

atviras ir kitokioms estetinëms kategorijoms. Natûralus, atlikëjo individualybæ pabrëþiantis pasakojimas – Petro Geniuðo artistinë savastis.

Niekur nepraskysdamas, jis sugeba ásiskverbti tiek á muzikos vaizdus, tiek á joje uþsklæstas (ðiuo atveju tai, manau, tinkamas þodis) emocijas.

Sunku bûna nustatyti, kiek pianistas su jomis „susitapatina”, o kiek jas „stebi”. Tø tokiø skirtingø nuostatø santarvë ðiuo atveju tampa paslapties (be kurios – vienokios ar kitokios – tikro meno nebûna) zona, „Petro zona”. Leisdamas muzikos pradams patiems joje veikti (kitaip tariant, savais bûdais pasiekdamas ðià vertingà meninæ iliuzijà) Petras Geniuðas dar kartà patvirtino neeiliná savo artistizmà.

Sergejus Rachmaninovas ðaltokai po premjeros JAV 1936 m. sutiktà Treèiàjà simfonijà po poros metø gerokai paredagavo. Bet tai nepakeitë to jam itin brangaus kûrinio (ir visiðkos prieð tai paraðytos Rapsodijos Paganinio tema prieðybës) esmës. Juo bandoma artëti prie Rusijos lemties másliø, aprëpiant tiek þilà senovæ, tiek ir tragiðkà dabartá. Skamba intensyvi, dramatiðka kontrastingø vaizdø kaita, ið jø klausytojo sàmonën bene labiausiai ásismelkia graudus ir tuo pat metu didingas ðiaurës platumø groþis, pakylëtas iki iðkalbingos metaforos.

Autoriaus vaizduotëje savitai atgyja Borodino, Musorgskio, Kalinikovo intonacijos – jiems irgi buvo artimos tos skaudþiai gelianèios mintys bei vizijos. Bet ar galëjo dirigento Leopoldo Stokowskio meistriðkumas ir net jo pripaþintas artistizmas tokius dalykus priartinti Amerikos klausytojui? Tai muzika, kurioje slypi bemaþ literatûrinis ir filosofinis turinys, daþnokai prabylantis niûriais vaizdais, kylanèiais ið nostalgijai neatsparios kûrëjo vaizduotës. Arèiau nesusipaþinusiems su rusø muzika, su jø literatûroje aptinkama màstysena Treèiojoje daug kas lieka uþsklæsta. Mûsø sveèiui ið Vienos tokiø problemø neiðkilo. Jo dëka orkestras deramai suvokë partitûros savitumus, ávaldë jos átaigà (puikûs pûtikø monologai ir iðsisakymai ansambliniuose epizoduose!), pateisindamas autoriaus tylià, ðiam opusui skirtà iðskirtinæ meilæ.

Edmundas GEDGAUDAS

NETRADICINIS DUETAS AKADEMINËJE SCENOJE Klarneto ir violonèelës duetas?! Derinys, iðties retas koncertinëje akademinëje scenoje, bet visiðkai galimas netradiciniø sprendimø gausioje modernioje muzikoje. Kaip kad prieð keletà metø nuskambëjæs dar netikëtesnis ansamblis – Mindaugo Baèkaus ir Pavelo Giunterio – violonèelës ir perkusiniø instrumentø reèitalis. Violonèelininkas Mindaugas Baèkus, kaip matyti, nenustoja eksperimentuoti, rengti originaliø projektø, savitø ne vien „keistais” instrumentø deriniais, bet ir retai ar daþniausiai pirmà kartà skambanèios ðiuolaikinës muzikos atlikimu. Pasirodo, tokios muzikos mëgëjams nereikia laukti rudens, kai naujoviø iðsiilgusià klausà ilgam pamaitina gausi „Gaidos” programa, ar pavasario su ekstravagantiðkais, netikëtais, provokuojanèiais, ádomiais ir pan. projektais „E-muzikoje”. Baèkaus pasirodymai scenoje neretai tampa ryðkiais intarpais á klasikiná koncertinio sezono kontekstà.

Tokiu galima pavadinti ir kovo 24-osios koncertà – Maþojoje Nacionalinës filharmonijos salëje violonèelininko kartu su klarnetinininku ið Norvegijos Rogeriu Arve Vigulfu (Lietuvoje koncertuojanèiu, beje, jau penktà kartà) surengtà vakarà, kuriame nuskambëjo ir keletas premjerø. Ansamblis, prisistatymà klausytojams pradëjæs Beethoveno ankstyvuoju, tad akivaizdþiai klasicistiðku, Haydno kompozicinei stilistikai artimu opusu – Duetu klarnetui ir violonèelei F-dur (originalas fagotui ir klarnetui, WoO 27), ðiuo kûriniu tarsi ásibëgëjo á toliau koncerte skambëjusias kompozicijas. Galbût tai ir buvo vienintelis kûrinys ðá vakarà, kuriame toks dviejø instrumentø derinys nuskambëjo iðties keistai, bet galbût ir dël to, kad akivaizdþiai skyrësi atlikëjø interpretacinis poþiûris – gausiai artikuliuotai, ðtrichø ávairovës sklidinai Baèkaus muzikinei kalbai kontrastavo absoliutus Vigulfo klarneto lyrizavimas. Atrodytø, klarnetininkui savita minimalistinë muzikavimo interpretacija gerokai prasiplëtë iðgirdus instrumento skambesio ir efektø ávairovæ Rogerio Arve’s Vigulfo improvizacijoje „Silver Licorie” (ir vis dëlto polinkis á minimalizmà buvo girdëti kompozicijos melodiniame lygmenyje).

Pirmoji premjera koncerte – tai ið Osvaldo Balakausko rankraðèio pagrieþtos Keturios miniatiûros violonèelei solo (1980), kuriø iðskirtiná konstruktyvumà, sàlyginai asocijuojantá su ðalto racionalumo koncentratu Hindemitho kûryboje, Mindaugas Baèkus praturtino ir paávairino „gyvais” violonèelës tembro niuansais. Pirmàjà koncerto dalá uþbaigusi dar viena premjera – Arvydo Malcio duetas „Horizontas vertikalëje” klarnetui ir violonèelei (2004). Ryðkiausia ðiame ansamblyje, manau, buvo tai, jog „kieta” muzikine kalba (artima vokiðkojo modernizmo estetikai) tvirtai ir logiðkai „sunertoje” kompozicijoje nuo pat pradþios nepaliko mintis apie puikø paties kompozitoriaus violonèelës ávaldymà, maksimalø gebëjimà „operuoti” ir atskleisti ðio instrumento galimybes. O adekvatø klarneto specifikos atskleidimà toliau atlikta kompozicija pademonstravo Rogeris Arve Vigulfas. Tai ðio atlikëjo antrasis tà vakarà skambëjæs, ðákart premjerinis, opusas – Koncertas klarnetui ir fonogramai (2004) – dar vienas, manau, neiðskirtinis elektroniniø sàskambiø ir grynojo tembro – klarneto eksperimentinio derinimo rezultatas gausiame elektroninës muzikos repertuare. Ansamblio su fonograma idëjà koncerto programoje pratæsë Algirdo Martinaièio „Rojaus paukðèiai” violonèelei ir fonogramai, tipiðkas ðio kompozitoriaus kûrybinio braiþo (melodingumo, harmonijos sàskambiuose – nostalgiðkø ir meditaciniø, neretai skausmingø nuotaikø iðraiðkos) pavyzdys. Ir bene labiausiai dëmesá koncerte patraukë paskutinë – lietuviðka kompozicija – Onutës Narbutaitës „Birþelio muzika” klarnetui ir violonèelei (kûrinio smuikui ir violonèelei versija), sulig kiekviena ið ciklo penkiø pjesiø Dangus, Jûra, Lietus, Naktis ir Þemë sukëlusi aibes garsiniø alegorijø ir simboliø. Kompozitorës gebëjimas patraukti ir pavergti klausytojo vaizduotæ skleidësi stulbinanèiais pavyzdþiui, kaip niekad aiðkiai garsuose galima buvo iðvysti horizonto linijà (Dangus) – violonèele nepertraukiamai tæsiamo unisono átaigà, ar patirti visa ko – Þemës pirmapradiðkumo pojûtá màsliai ir simboliðkai klarnetu kartojamoje maþorinëje tercijoje.

Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /7

Didþioji salë PRANCÛZIÐKAI IR NAUJAI: MUZIKA SU EVESQUE DUETU IR ALGIRDU VIZGIRDA Visas impresijas, kilusias po pianistø Deniso Evesque, Agnès Huber-Evesque (Prancûzija) ir fleitininko Algirdo Vizgirdos koncerto, norisi gana konstruktyviai iðreikðti trimis to vakaro „modusais”. Pirmàjá ir patá reikðmingiausià jø pavadinèiau „ðvieþio repertuaro veiksniu”.

Pripaþinsiu, kad labai daþnai á ádomaus atlikëjo koncertà netraukia vien todël, kad eiliná kartà yra grojami kûriniai, atitinkantys nepriekaiðtingo akademinio repertuaro reikalavimus. Savaime suprantama, dviejø vienodø interpretacijø neaptiksi, ir tie patys kûriniai nuolat suskamba vis kitaip. Taèiau ausis ilgisi naujø potyriø, ir kiekvienas Vilniaus salëse pirmàkart nuskambantis opusas tampa maloniu muzikiniu nuotykiu. Keli maþi, bet itin mieli atradimai – Jules Mouquet sonata „Pano fleita” ir Alberto Rousselio keturios pjesës „Grojantys fleita” fleitai ir fortepijonui.

Lengva, kartais net naivoko skambesio muzika vis dëlto þërëjo derminëmis spalvomis, be to, fleitininkui èia sudarytos puikios galimybës pademonstruoti visà savo technikà – Vizgirda, þinoma, tuo pasinaudojo. Fortepijonas (Denis Evesque) tuo tarpu liko kaþkur nuoðalyje, daþnai net pristabdydamas, o gal tiesiog nespëdamas su polëkio pagautos fleitos tempais. Be to, nenorom tenka pripaþinti, kad ir nuostabioji Franciso Poulenco Sonata fleitai ir fortepijonui yra skambëjusi átikinamiau – pernykðtëje Vizgirdos ir Povilo Stravinsko dueto interpretacijoje. Taèiau, kaip jau minëjau, ðio koncerto „arkliukas” visai kitas – iðimtinai frankofoniðka, itin stilinga ir pas mus neeksploatuota „divertismentinio” pobûdþio programa, su kuria nesàmoningai sieju fortepijoniniø duetø repertuaro specifikà. Emmanuelio Chabrier „Komiðkas korteþas” fortepijonui keturioms rankoms ar dadaistinis Dariuso Milhaud koliaþas „Jautis ant stogo” (girdëjome fortepijoninæ ðios kinematografinës simfonijos transkripcijà) – tarsi skoningi muzikiniai anekdotai. Tokiai muzikai, manding, nepamaiðytø ir didesnë koncertiðkumo dozë, nes Evesque duetas kûrë kito tipo – „sekmadieninio namø muzikavimo” – atmosferà (tai, beje, antrasis ðio vakaro „modusas”, Didþiojoje Filharmonijos salëje pasitaikantis itin retai). Ji ðiems muzikams tikriausiai labai natûrali, kadangi Denisas Evesque ilgà laikà praktikavo diplomatinæ-kultûrinæ veiklà, o ðiuo metu jis dirba Meninës veiklos asociacijoje prie Prancûzijos uþsienio reikalø ministerijos – galime tik numanyti, kiek laiko lieka pianistinei veiklai. Ðiaip ar taip, jo talentas ir gera fortepijono mokykla buvo akivaizdûs, apie tai byloja ir iðkalbingi biografijos faktai: studijos pas Margueritte Long Paryþiaus konservatorijoje bei Yvonne Tardif, Ricardo Vineso ir Alfredo Cortot mokinës, klasëje Alþyre.

Solinë vakaro dalis – Vizgirdos fleitos viraþai, virð kuriø galëjai justi sklandanèià Syrinx dvasià (galvoje turiu prancûzø kompozitoriø mëgstamà antikiná meilës mità apie Panà ir piemenaitæ Syrinx, virtusià „pano fleita”). Ðá kartà ji netgi aktualizavosi per þymiàjà, analogiðko pavadinimo Claude’o Debussy pjesæ fleitai. Taèiau neþemiðkàjà Syrinx Vizgirda leido iðgirsti kaip labai tvirtà ir konkreèià bûtybæ, dël ko buvo kaltos ryðkios grieþtos atakos bei cezûros. Na, bet kiekvienas turi savà mito vizijà... Man, tarkime, kur kas priimtinesnë ta, kurià girdëjau praeità vasarà grojant Jeanui Ferrandis – efemeriðka, perregima, kone tirpstanti su kiekvienu nauju garsu. Panaðesná á tai pojûtá sukëlë Vizgirdos pirmà kartà Lietuvoje atlikta André Jolivet pjesë „Kerai”, „...Kad vaizdas taptø simboliu”. Fleitininko-kerëtojo manipuliacijø garsais poveikis – pradedant kantilena ir baigiant frullato – buvo sustiprintas prislopinto apðvietimo. Taèiau ir be jo atsargumas ir jautrumas, su kuriais buvo muzikuota, suteikë kûriniui tai, ko taip trûko interpretuojant Debussy „Syrinx”. Èia bûtinai turiu pridurti, kad treèiasis vakaro „modusas” ir buvo Syrinx dvasia, gyvenanti ðvelniuose fleitos garsuose ir globojanti visus Vizgirdos koncertus.

(Koncertas ávyko kovo 17 d. Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje; rëmë Prancûzijos ambasada Lietuvoje.)

Eglë GRIGALIÛNAITË

Muzikos barai /8

PIANISTO ALEKSANDRO PALEY’AUS FENOMENAS Tradiciðkai kasmet á Lietuvà atvykstanèio pianisto Aleksandro Paley’aus muzikavimas, galima sakyti, èia jau subûrë iðtikimø garbintojø (ne gerbëjø!) ratà. Ðiais metais pianistas ðalia solinës programos kartu su kolege Pei-Wen Chen parengë du dvigubus koncertus, nuskambëjusius kovo 19-osios vakarà Vilniaus kongresø rûmø salëje.

Kuo ávairiausiai ávardijamø á ekstravagantiðkumà linkusio Paley’aus, daþnai tituluojamo itin techniðku, virtuoziðku pianistu, pasirodymø kontekste sunkiai paaiðkinamas jo pasirinkimas ðákart parengti koncertinæ programà kartu su tikrai abejotinø galimybiø pianiste Pei-Wen Chen. Jau W. A. Mozarto Koncerto dviem fortepijonams Nr. 10 Es-dur pasaþuose atsiskleidë itin ribota techninë atlikëjos pusë, o vienodai vatinis fortepijono skambesys iðliko nekintantis ir Felixo Mendelssohno Dvigubame koncerte E-dur (orkestro partijà grieþë Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staðkaus). Tokie momentai kaip ryðkus garsinis kontrastas tarp dviejø fortepijoniniø partijø – nesuderinta ir neiðlyginta dinaminë skalë, melodinës linijos iðplaukimo, perdavimo ið vieno fortepijono á kità neegzistavimas, daþni vertikalës nesutapimai generaliniuose akorduose ar ið lygiø gamuèiø sukurti „forðlaginiai” pasaþai – skatino mintis apie nepakankamà ðiø dviejø pianistø ansambliná surepetavimà, o kà jau kalbëti apie kità muzikavimo pakopà – vieningos interpretacijos paieðkas.

Antràjà koncerto dalá Aleksandras Paley’us pradëjo soliniu repertuaru – paskambino tris pjeses ið Igorio Stravinskio siuitos „Petruðka”, o vakarà uþbaigë Sergejaus Rachmaninovo Rapsodija Paganinio tema su LVSO, diriguojamu Martyno Staðkaus. Ir vëlgi, gráþtant prie netikëtumø, ekstravagantiðkumu pasiþyminèios pianisto skambinimo, interpretaciniø momentø specifikos, apie koncerte iðgirstas Stravinskio pjeses bûtø galima pasakyti ne tik elementariai – „netradiciðkai”, bet dar daugiau – provokuojamai, absoliuèiai paneigiant, sugriaunant iki pamatø bet kokius ðiø þaismingø pjesiø interpretacinius stereotipus.

Ypaè keistai atrodë pianisto intencija grynos rusiðkos mugës sàmyðyje ieðkoti filosofiniø pradmenø, groti daugiau nei dvigubai lëèiau chresto-

matinæ ðá ðurmulá atkurianèià pjesæ.

O ðtai nekreipiant dëmesio á labiau erzinanèius nei patrauklius ávairiausius pianisto mimikos, gausios ir iðraiðkingos gestikuliacijos momentus, galima buvo pastebëti, kad lyriniuose epizoduose Aleksandras Paley’us, pasirinkæs deðiniu pedalu liejamø garsiniø spalvø efektà, itin taikliai ir átaigiai sukûrë impresionistinio skambesio þavesá.

Tiek solisto, tiek jam akompanuojanèio orkestro galimybes ir meninius skonius kur kas átikinamiau atliepë koncerto pabaigoje atliktas sudëtingas simfoninis opusas – Rachmaninovo Rapsodija. LVSO muzikavo nepalyginti átaigiau nei dvigubuose pirmosios dalies koncertuose – uþsidegæ, mobilizuotai, atrodytø, puikiausiai paþinodami kiekvienà ir savo, ir solisto partijos niuansà. Taip pat ir Aleksandras Paley’us, puikiai jausdamas savo, kaip lyderio, stichijà, dràsiai koregavo ir diktavo tempø bei dinamikos detales. Tad nenuostabu, jog po puikaus ðio efektingo kûrinio atlikimo ir taip netrumpas (kaip áprasta ðiam pianistui) Paley’aus pasirodymas buvo pratæstas dar keletu bisø.

Rima POVILIONIENË

ALEKSANDRAS ANISIMOVAS DIRIGAVO LNSO Kovo 20 d. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo þinomas baltarusiø dirigentas Aleksandras Anisimovas. Nuo 1998-øjø dirigentas vadovauja Airijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, yra prestiþinës Leonardo Bernsteino batutos laimëtojas bei Airijos universiteto muzikos daktaras. Vilniaus klausytojams jau paþástamas ið anksèiau, kai dirigavo LVSO Kongresø rûmuose. Ðiam vakarui dirigentas su LNSO parengë programà ið rusø klasikø bei Benjamino Britteno kûriniø.

Pirmojoje vakaro dalyje iðgirdome keturis muzikinius paveikslus ið Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Sakmë apie nematomà Kiteþo miestà ir mergelæ Fevronijà”. Klausantis ðios áspûdingos programinës muzikos, buvo akivaizdu, kad ji labai artima dirigentui, taèiau pagal orkestro reakcijà (nors ir buvo dedama pastangø) atrodë, kad tai – ne repertuarinis kûrinys. Galbût tokiam rezultatui átakos galëjo turëti ir paties dirigento pasirinkta pozicija – nesileisti á didesná partitûros detalizavimà, bet labiau koncentruotis

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Diriguoja Aleksandras Anisimovas

ties programiniais vaizdiniais ir emociniais planais. Visiðkai kitoká áspûdá padarë Piotro Èaikovskio uvertiûrafantazija „Romeo ir Dþuljeta”. Puiki orkestro darna, regis, labiau ákvëpë ir dirigentà – visus scenoje apëmæs didelis ákvëpimas ir pajauta perëjo ir klausytojui.

Dramatiðki ir emocionalûs Èaikovskio muzikos vaizdai tarsi persikûnijo á kità stilistikà ir siuþetà antrosios dalies pradþioje nuskambëjusiuose Britteno Keturiuose interliuduose ið operos „Piteris Graimsas”.

Tiek vakaro pradþià, tiek pabaigà vainikavo spalvingi rusø tautosakos ir epiniai vaizdai, ið Rimskio-Korsakovo partitûros persikëlæ á jo tradicijø tæsëjo Igorio Stravinskio baleto siuità „Ugnies paukðtë”. Tokiu bûdu dirigentui ir orkestrui puikiai pavyko visà vakaro programà sujungti á graþià ir aptakià formà þanriniu, dramaturginiu ir rusø simfoninës mokyklos tradicijø atþvilgiu.

Tomas BAKUÈIONIS

VARIACIJOS DVIEM FORTEPIJONAMS Pamàstymai po Rûtos ir Zbignevo Ibelhauptø koncerto Kovo 10 d. Vilniuje, Filharmonijos Didþiojoje salëje, vël su pasisekimu koncertavo Lietuvos nacionalinës premijos laureatai fortepijoninis duetas Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai, pateikæ klausytojams labai ávairià, taèiau formos poþiûriu vieningà programà. Tai – variacijos dviem fortepijonams. Pagal laikotarpius – XIX a. romantikø ir XX a. ðiuolaikiniø autoriø sukurti duetai. Pagal stilistikà visi ðie kompozitoriai, net ir senøjø laikø, labai skiriasi: Johannesà Brahmsà (1833–1897) áprasta vadinti klasiku,

ðiuolaikiniø autoriø Algirdo Martinaièio (g. 1950) ir Witoldo Lutosùawskio (1913–1994) kûrinius girdëjome Roberto Schumanno Andante ir variacijas, op. 46 (1843). Jas atlikëjai suvokë ir perteikë kaip labai lyriðkà, intymià, ypaè laisvai, su dideliais rubato besirutuliojanèià muzikà.

Po to atliktas puikaus mûsø kompozitoriaus A. Martinaièio „Gyvojo vandens klavyras” (1983), variacijos dviem fortepijonams ir fonogramai, galima sakyti, pakerëjo klausytojus nuostabiais skambesiais, kone matomais vandens purslais, ypatingu Martinaièio iðradingumu ir fantazija bei atlikëjø virtuoziniais ir vaizdiniø gebëjimais. Kai publika jau „ákaito” nuo patirtø áspûdþiø, duetas ypaè greitu tempu, pasitelkæs vël kitokias iðraiðkos priemones – ðaiþø, aðtrø garsà, didþiulæ átampà, – pagrojo Lutosùawskio Variacijas Paganinio tema (1941). Kad dar kartà árodytø savo neiðsenkamà energijà, þaibiðkà orientacijà, fiziná tobulumà, idëjø gausà, iðpraðyti biso Ibelhauptai smagiai, ðmaikðèiai (ir vël kiek kitokiu sàlyèiu su klaviðais) pagrojo þërintá Igorio Stravinskio „Rusø ðoká” ið baleto „Petruðka”.

P. S. Tarsi specialiai ðiam variacijø vakarui Eugenijus Ignatonis suskubo atneðti á Filharmonijà kà tik Lietuvos muzikos akademijoje iðleistà savo knygà „Variacijos fortepijonø dueto tema” apie Ibelhauptø meninæ veiklà.

Aldona Eleonora RADVILAITË

ARMONØ DUETAS Kovo 31 d. Filharmonijos Maþojoje salëje klausëmës violonèelininko Rimanto Armono ir pianistës Irenos Uss-Armonienës dueto, kuris ðiuo koncertu paminëjo ir paèios pianistës kûrybinës veiklos 30-metá.

Monumentalûs opusai (jais atlikëjai árëmino vakaro programà) tradiciðkai skamba beveik kiekviename Armonø dueto koncerte. Koncerto pradþioje klausëmës Johanneso Brahmso Sonatos violonèelei ir fortepijonui e-moll, op. 38. 1865 m. sukurtas kûrinys – áspûdingø apimèiø, nuspalvintas skausmingais ir tragiðkais atspalviais, atspindëjusiais kompozitoriaus gyvenimo ávykius – tais pat metais mirë Brahmso motina. Ðià netektá 32 metø kompozitorius iðgyveno itin skaudþiai ir ëmësi kurti vieno didingiausiø savo kûriniø „Vokiðkojo requiem”. Tad violonèelës sonata kamerine forma tarsi absorbavo tiek asmeninius

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

praturtinusiu savo muzikà ryðkiu ir galingu romantizmu, Camille’á SaintSaënsà (1835–1921) ásivaizduojame kaip trapiø romantiniø-virtuoziniø kompozicijø kûrëjà, Robertà Schumannà (1810–1856) vertiname kaip nuoðirdø romantikà. Ðiø autoriø kûriniais mûsø puikûs pianistai, kartais vadinami „aristokratiðkuoju” duetu, pradëjo savo koncertà.

Variacijø forma atlikëjams kelia itin specifines uþduotis. Nepakanka vien meistriðkai interpretuoti kontrastingas variacijas, kurti reikiamas nuotaikas – tokiu atveju gali susidaryti áspûdis, kad kompozitorius tik demonstruoja savo gebëjimus ávairiai pateikti tà paèià teminæ medþiagà. Jei variacijø autorius pagrindine tema pasirenka skirtingo nei jo paties stiliaus ar laikotarpio kompozitoriaus temà, atlikëjams iðkyla dar viena problema – kuriai stilistikai teikti prioritetà. Yra interpretatoriø, kurie net pirmosios temos pradþià atlieka variacijas sukûrusio autoriaus stiliumi. Tuo tarpu kiti stengiasi kuo labiau perteikti pagrindinæ temos autoriaus idëjà, juolab kad per visà kûriná, per kontrastingø variacijø kaità bûtina uþèiuopti pagrindinæ kûrinio idëjà, kad bûtø suprantama, kodël kompozitorius pasirinko bûtent ðio, o ne kito autoriaus temà. Daþnai tik paskutinëje, finalinëje, variacijoje ryðkiausiai prasiverþia ilgai brandinta svarbiausia kûrinio mintis.

Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai, pasiþymintys puikiais virtuoziniais gebëjimais, ne tik laisvai, bet ir ypaè meistriðkai valdantys fortepijonà, ásivaizduojamai atliekamø kûriniø stilistikai paryðkinti pasirinko skirtingas iðraiðkos priemones, ávairø instrumentø skambesá. Ðtai pirmajame kûrinyje, Brahmso Variacijose Haydno tema, op. 56b (1873), girdëjome ypaè daug tylios, ramiai tekanèios, graþiu skambesiu þavinèios muzikos, kuriai kontrastavo masyvios, energingos variacijos.

Saint-Saënso Variacijoms Beethoveno tema, op. 35 (1874), atlikëjai pasirinko jau visiðkai kitoká grojimo bûdà: lengvà, skaidriai elegantiðkà muzikavimà, þavëjimàsi trapiais meistriðkais skambesiais, tarytum rafinuoto prancûziðkojo pianizmo demonstravimà. Anksèiau, prieð kelerius metus, dar jausdavai ðio fortepijoninio dueto dalyviø dvasiná ir idëjiná skirtingumà, o ðio koncerto metu atrodë, kad kvëpuoja vienas spalvingø fantazijø turtingas organizmas.

Antrojoje koncerto dalyje prieð

Koncertuoja pianistë Irena Uss-Armonienë ir violonèelininkas Rimantas Armonas

iðgyvenimus, tiek niûrius Requiem potëpius. Po „sunkios” iðplëtotos pirmosios Sonatos dalies, kurioje visa galinga þemo registro pilnatve prabilo Rimanto Armono violonèelë, dþiugino ryðkus skaidraus menueto kontrastas, tobulas atlikëjø ansamblis. Treèiojoje, dramatiðkiausioje, dalyje atlikëjai pasirinko santûrø tempà, tai labai átikino, nes atsiskleidë daug ádomiø dramaturginiø niuansø.

Pirmojoje koncerto dalyje iðgirdome ir ðiek tiek neáprastà premjerà – Felikso Bajoro Dvi esë violonèelei solo. Neáprastà, nes pirmoji pjesë sukurta 1983 m., antroji – 1998aisiais. Abi pjesës viena kitai giminingos aiðkia ir tobula forma, subalansuota su emocine raiðka, tad labai patrauklios ir lengvai klausomos.

Galbût didesnis pirmosios tradiciðkumas, o antrosios modernumas iðduoda penkiolikos metø skirtumà.

Kyla natûralus klausimas – kodël ðie puikûs kûrinëliai tiek metø dûlëjo stalèiuje. Á tai nieko konkretaus negalëjo atsakyti net pats autorius.

Galbût ðios pjesës laukë savo tikrojo, tokio pat puikaus ir talentingo atlikëjo. Esu ásitikinæs, kad ðásyk tikrai sulaukë, nes bûtent Rimantas Armonas sugebëjo atskleisti jø tikràjá groþá.

Antràjà vakaro dalá duetas paskyrë XX a. klasikai. Skambëjo Paulio Hindemitho „Drei Stücke” violonèelei ir fortepijonui, op. 8. (1917 m. sukurtas ciklas stilistiðkai jau pranaðavo Ðostakovièiø), bei Benjamino Britteno Sonata violonèelei ir fortepijonui C-dur, op. 65. Ðiame kûrinyje suþavëjo nepaprastas ansamblinis dueto tikslumas, ypaè antrojoje Scherzo-pizzicato dalyje.

Gausiai susirinkusi publika itin ðiltais ir entuziastingais plojimais iðpraðë net keturiø bisø, dar iðgirdome Faure „Pakrantæ”, Ðenderovo Miniatiûrà, Nino „Murcianà”, Poulenco Serenadà. Taigi koncertas pailgëjo beveik iki trijø daliø, o tokios ovacijos kameriniame koncerte salæ sudrebina nedaþnai.

Tomas BAKUÈIONIS

Muzikos barai /9

Didþioji salë

Muzikos barai /10

Klarnetininkas Håkanas Rosengrenas (Ðvedija) ir lietuviø klarneto maestro Algirdas Budrys

Kovo 27 d. dar vienu áspûdingu koncertu kûrybinæ sukaktá paminëjo prof. Algirdas Budrys, pasikvietæs ir savo kolegà, þymø ðvedø klarneto virtuozà (gerai paþástamà ir mûsø klausytojams) Håkanà Rosengrenà.

Abu klarnetininkai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru paruoðë iðimtinai klarnetø duetui su orkestru skirtà originalià ir retà programà. Koncerto pradþioje klausëmës áþymiojo XVIII a. II pusës èekø kompozitoriaus, moderniojo klarneto koncerto þanro pradininko Carlo Stamitzo Koncertà dviem klarnetams ir orkestrui Nr. 4 B-dur. Jau pirmieji kûrinio taktai prognozavo iðskirtinius meninius áspûdþius visam vakarui. Abu klarnetininkai muzikos kritikø daþniausiai apibûdinami kaip ástabûs ðio instrumento virtuozai, taèiau tà vakarà pirmiausia iðgirdome ne „varþytuves”, o labai subtilø ir meniðkà virtuozø duetà.

Stamitzo Koncerte ypaè ryðkiai individualizavosi kiekvieno solisto grojimo manieros, tembrai. Rosengrenui labiau bûdinga racionali maniera, Budrio grojimas akivaizdþiai alsuoja itin ðiltomis emocijomis. Tembrø individualumas buvo juntamas ir klausantis Felixo Mendelssohno-Bartholdy „Konzertstück” Nr. 2 dviem klarnetams ir orkestrui.

Kûrinys kurtas panaðiu laiku (apie 1832 m.) kaip ir viena geriausiø, ryðkiausiø kompozitoriaus programiniø uvertiûrø „Hebridai” („Fingalo ola”), op. 26, kurià orkestras grieþë taip pat pirmojoje vakaro dalyje.

Jau po pertraukos iðgirdome Mozarto amþininko, dar vieno èekø kompozitoriaus Franzo Vincenzo Krommerio Koncertà dviem klar-

netams ir orkestrui Es-dur, op. 35, kuriame labiau nei pirmojoje dalyje girdëtame Stamitzo koncerte iðryðkëjo solo partijø dialoginis plëtojimas, kurá truputá trikdë nepunktualûs orkestro ástojimai. Abu solistai ðásyk apsikeitë partijomis – Rosengrenas atliko pirmàjà, o Budrys – antràjà. Reikia pripaþinti, kad tokioje soliniø balsø kombinacijoje abu klarnetai skambëjo daug vientisiau.

Manau, to prieþastis – nepaprastai minkðtas, ðiltas ir kartu pilnas A. Budrio þemutinis registras.

Vakarà baigë Johanneso Brahmso „Vengrø ðokiai” (1, 5, 6, 7, 10), kuriuos galima laikyti tikru dirigento Roberto Ðerveniko ir orkestro triumfu ðiame koncerte. Dirigentas dràsiai interpretavo ðokius, ánoringame rubato labirinte nepriekaiðtingai suvaldë visus orkestro spalvinius, tembrinius ir svarbiausia – tempø, pulsacijos kaitos niuansus.

Tomas BAKUÈIONIS

BRONIAUS KUTAVIÈIAUS „KAULO SENIS” Sukurta 1976 m. M. K. Èiurlionio meno mokyklos moksleiviams ir jø atlikta 1978-aisiais, o vëliau pastatyta Kauno muzikiniame teatre, Broniaus Kutavièiaus opera vaikams „Kaulo senis ant geleþinio kalno” gerà deðimtá metø egzistavo tik kaip ádomus kompozitoriaus kûrybinës biografijos faktas. Tad ð. m. kovo 23 d. Nacionalinëje filharmonijoje nuskambëjæs atlikimas buvo netgi pavadintas premjera. Dþiugu tai, jog ðio „projekto” vadovai pasirûpino, kad jis nebûtø vienkartinis: naujàjá pastatymà parodë dar keliuose Lietuvos miestuose – Kaune, Alytuje, Panevëþyje ir kitur – bei iðleido kompaktinæ plokðtelæ, beje, platinamà bendradarbiaujant su vokieèiø CD leidybos firma „Dreyer Gaido”.

Broniaus vaikams geleþinio Lietuvos monijoje

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Kovo 6 d. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prof. Juozo Domarko, pateikë klausytojams konceptualiai vieningà programà: dviejø þymiøjø vokieèiø „B” – Beethoveno ir Brahmso – du savo spalvomis ir ávaizdþiais bene „maþoriðkiausius” kûrinius: Koncertà fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 C-dur bei Simfonijà Nr. 3 F-dur. Orkestrui tàkart teko ir malonumas, ir nemenkas iðbandymas – akompanuoti iðskirtiniam muzikui, armënø kilmës Klivlende (JAV) reziduojanèiam pianistui Sergejui Babajanui. Apie ðio pianisto nepaprastus garso valdymo ir kitus meninius gebëjimus jau buvo pasakojæs pas Babajanà studijuojantis lietuvis Andrius Þlabys (ne paslaptis, kad ne vienà Andriaus gerbëjà á Babajano koncertà atviliojo bûtent ðis faktas), o tàvakar klausytojai netruko ásitikinti, kad, nors gerø koncertø trûkumu tarsi ir negalëtume skøstis, tokio lygio muzikai Lietuvoje koncertuoja iðties ne taip jau daþnai.

Klasicistiniø koncertø solisto ekspozicija – ypatingas reiðkinys. Pirmieji solisto uþgauti garsai, kuriø vis laukiama ir tikimasi klausantis ilgokos orkestro ekspozicijos, uþburia arba ne. Ðásyk uþbûrë. Neátikëtinos kokybës ir spalvingumo garsas, fantastiðki dinamikos niuansai, nepaprastai natûralus, lengvas, tarytum be maþiausiø pastangø muzikavimas. Þavëjo ir stilistinis Beethoveno muzikos traktavimas. Ankstyvuosius ðio autoriaus kûrinius áprasta interpretuoti kaip grynojo klasicizmo pavyzdþius, tuo tarpu tàvakar girdëjome nuo bet kokiø standartiniø atlikimo kliðiø „iðvalytà”, savotiðkai „antlaikiðkà”, jokiai epochai nepriklausantá Beethovenà. Atrodë, kad toks jis visai natûraliai ir turëtø bûti – nei visiðkai mocartiðkas, nei romantiðkas; pripildytas kaþkokios labai tinkamos substancijos: sukaupæs visas geràsias klasicistø savybes, bet turintis pasiûlyti ir ðá tà daugiau. (Tokiø interpretacijø yra tekæ girdëti nebent áraðuose – pavyzdþiui, rumunas Radu Lupu Beethovenà skambina panaðiai, sakytum, kone impresionistiðkai.) Labai santûriomis iðraiðkos priemonëmis pasikliaujantis pianistas iðties rado savità priëjimà prie ðios muzikos – net pedalu liejami pasaþai èia neskambëjo, kas bûtø áprasta, romantizuotai. Anaiptol ne romantizmo estetikà priminë ir nepaprastai jautrus pianisto sàlytis su instrumentu antrojoje dalyje. Beje, ðioje kûrinio dalyje sumanyti dramatiðki orkestriniai kontrastai nelemtai virto nerangiais ir nelabai motyvuotais inkliuzais. Kur kas geriau LNSO skambëjo Koncerto finale – þaismingoje, fanfariðkoje, þvitriø fortepijono gamuèiø ir kvapà gniauþianèiø dinamikos bei garso „efektø” kupinoje kûrinio kulminacijoje. Dramaturginiu poþiûriu Koncerto forma nuo skaidriai maþoriðkos pirmosios dalies iki þaiþaruojanèiø akcentø kupino finalo su didþiule laisve ir sykiu preciziðku tikslumu buvo iðlieta tarsi tobula skulptûra, visiðkai iðtirpusi sulig paskutiniais solisto taktais.

Pastarøjø mënesiø programose LNSO meninë garbë ir ávaizdis gal kiek ir svyravo, todël antrojoje kovo 6-osios koncerto dalyje jà, regis, turëjo patikimai gelbëti masyvus Johanneso Brahmso simfonizmas – dideliø mastø, plaèiø potëpiø drobës yra ðio kolektyvo interpretacinis „arkliukas”.

Orkestras átikinamai demonstravo Brahmso Treèiosios simfonijos standartiðkai vokiðkà masæ bei jëgà, taèiau trapesniuose, subtilius vaizdinius perteikianèiuose kûrinio epizoduose pristigo tiek precizikos ir paslankumo, tiek intepretaciðkai jautresnio niuansavimo. Á akis krito Juozo Domarko dirigavimas – gerokai iðoriðkai ekspresyvesnis, nei áprasta ðiam menininkui. Rodësi, jog nemaþà dalá pastarojo laikotarpio vakarø klausæsis savo orkestro muzikavimo ið salës, o ne nuo dirigento pulto, maestro tàvakar kaip ámanydamas stengësi iðjudinti sustingusius muzikantus... Deja, jei prie solisto dar ðiek tiek pasitempæs, vienas likæs orkestras uþsispyrusiai kartojo jau áprastinëmis tampanèias savo pasyvaus grojimo kliðes. Nerangus, ne visuomet sinchroniðkas, per garsus paèiø plastiðkiausiø Brahmso fraziø atlikimas kone skausmingai skyrësi nuo mano ðio kûrinio ásivaizdavimo (nepaneigsiu, kad jis stipriai paveiktas áraðø – ðiais laikais turbût kitaip ir neámanoma). Ðioje muzikoje slypintis nepertraukiamas sukimasis, verþlumas, savotiðkas bangavimas skambëjo kaip ostinatiðkas skaldymas, maldaujanti, aistringa finalo tema LNSO interpretacijoje tapo marðiðkai kampuota...

Gerà muzikà galima interpretuoti ávairiai, ir nuo to ji nesuprastëja.

Taèiau vis dëlto apmaudu, kad pabrëþdamas Brahmso fanfariná vokiðkumà LNSO nepanoro prisiminti, kad ðio kompozitoriaus muzikoje esama ir ðio to daugiau. Visuomet tokiais atvejais iðkils klausimas: ar tai subjektyvios interpretacijos, ar tiesiog orkestrantø nusiteikimo reikalas?

Lina NAVICKAITË

KLARNETO VIRTUOZØ DUETAS IR ROBERTO ÐERVENIKO TRIUMFAS

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

BEETHOVENAS, NEPAVALDUS LAIKUI (IR BRAHMSAS, NEPAVALDUS ORKESTRUI)

Kutavièiaus operos „Kaulo senis ant kalno” pastatymas nacionalinëje filhar-

KAI ATEINA JUBILIEJUS, ARBA AKIMIRKA SU GIEDRIUMI KUPREVIÈIUMI

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Jubiliejus pats ateina ir praeina, taèiau tai gera proga perþiûrëti, kà esi nuveikæs.

Giedrius Kuprevièius

Pagrindiniam atlikëjui – chorui „Aidija” talkino solistai Skaidra Janèaitë, Viktorija Stanelytë, Ignas Misiûra bei instrumentininkø ansamblis, buvo rodomos videoprojekcijos

Atlikimas nebûtø ámanomas be choro „Aidija” bei jo vadovo Romualdo Graþinio – iðtikimø ir itin profesionaliø lietuviø muzikos propaguotojø. Kiek þinau, ðios operos „prikëlimas” buvo bûtent Graþinio idëja.

Tiesa, koncertà pradëjo, regis, ðeðios Broniaus Kutavièiaus dainos vaikams pagal Sigito Gedos, Antano Strazdo, Vytauto Bloþës ir Leonardo Gutausko eiles, kurios buvo atliktos stilingai, profesionaliai, su meile vaikams.

Nors, galvojant apie maþuosius þiûrovus, vertëjo daryti pertraukà tarp pirmosios – koncertinës – ir antrosios – teatrinës – daliø. Tûlam maþajam melomanui „neatlaikë nervai”, auklëjamàjá kokybiðkos, juo labiau lietuviðkos muzikos poveiká suvokianèiø tëvø apmaudui reikëjo juos – verkianèius – iðneðti ið salës. Ðiuo poþiûriu ir iðsamus Janinos Pranaitytës pristatymas, kurio tikslas buvo atkreipti dëmesá á koncerto iðskirtinumà, taip pat buvo per ilgas. Apskritai koncertas vaikams turëtø bûti kompaktiðkesnis. (Þinoma, ðiam mano poþiûriui svarià átakà padarë tai, jog koncerte lankiausi su dar trejø neturinèia dukra, nors ji kantriai iðsëdëjo visà koncertà.)

Taigi áspûdis dvilypis. Viena vertus, negalëjai nesiþavëti paèios muzikos ir atlikimo profesionalumu ir netgi perfekcionizmu – koncertà pavadinèiau choro „Aidija” benefisu. Kita vertus, negalëjau nejusti nerimo ir dël savo, ir dël kitø pypliø kantrybës, kuri neþinia kada galëjo trûkti.

O dabar apie paèià operà – centriná koncerto ávyká. Tai buvo tikras pastatymas, parengtas profesionalø, ne mokinukø, kaip tai buvo per operos premjerà prieð 16 metø. Be „Aidijos”, kûriná atliko solistai Skaidra

Janèaitë, Viktorija Stanelytë ir Ignas Misiûra, puikiø instrumentininkø ansamblis, spektaklio reþisierë Jurgita Ðurnaitë, dailininkas animatorius Dþiugas Katinas, meno vadovas ir dirigentas Romualdas Graþinis.

Pastatymas ne tik visavertis, bet ir ðiuolaikiðkas – nepasieita be pastaruoju metu itin iðpopuliarëjusiø videoprojekcijø, ið tiesø buvo rodomas Dþiugo Katino sukurtas animacinis filmas. Dvi baleto ðokëjos vaidino ðeðëliø teatrà, solistai ir choras buvo su kostiumais. Atrodytø, turëtø bûti smagu. Taip ir buvo, tik... gal labiau suaugusiesiems. Fantasmagoriðka, siurrealistiðka animacija – kaþkas tarpinio tarp koðmariðko sapno ir haliucinacijø – tikrai nebuvo orientuota á vaikiðkà suvokimà, vaizdiniu poþiûriu iðradingame filmuke labai jau sunku buvo atsekti istorijos siuþetà, o juk turëjo bûti, mano galva, pasakojama pasaka. Kita vertus, solistai taip pat galëtø pasirûpinti raiðkesne dikcija, nes ir jø klausantis nelabai aiðku buvo nei kà jie dainuoja, nei kà vaizduoja. Jeigu kûrinys bûtø atliekamas uþsienio kalba, manau, apie pasakà nutuoktume lygiai tiek pat. Taigi muzikos poþiûriu atlikimas buvo neblogas, reginys taip pat nenuobodus. Manyèiau, kompozitoriui tikrai turëjo imponuoti toks kokybiðkas teksto perskaitymas. Patá ávyká – nekièinës, meniðkos ir kartu þavios muzikos vaikams atlikimas – masinio „popsiðkëjimo” ir „vakarëjimo” laikais taip pat laikyèiau reikðmingu, taèiau jei vertintume koncertà kaip þanrà – popietë ar spektaklis vaikams, – reiktø pasakyti, kad pastatymas ne visai atitiko paskirtá.

Beata BAUBLINSKIENË

Ta proga ir puolë visi skaièiuoti, perþiûrinëti, kiek ko sukûrë, inicijavo, nuveikë ðeðiasdeðimtàjá jubiliejø ðvenèiantis kompozitorius, Kauno technologijos universiteto humanitariniø mokslø dekanas ir profesorius, Kauno varpininkas ir daug kitø vardø pelnæs Giedrius Kuprevièius. Kompozitoriaus, sukûrusio apie 300 ávairiø þanrø bei skirtingos stilistikos kûriniø, mieste praëjo jubiliejinë scenos kûriniø retrospektyva „4 x teatras”, kurios metu nuskambëjo legendinis miuziklas „Ugnies medþioklë su varovais” (vien „Kregþdutës” ko vertos!), naujausia opera „Karalienë Bona” bei kiti scenos kûriniai. Ir visa tai Kaune.

Taèiau G. Kuprevièiaus nepamirðo ir sostinës gerbëjai. Lietuvos muzikø sàjungos Rotuðëje organizuotoje popietëje parinkta programa stengtasi atspindëti ávairialypius kompozitoriaus sugebëjimus – skambëjo iðtraukos ið operos „Karalienë Bona” bei „Dedikacija” (profesionalioji muzika), koncertinës (à la dþiazinës) grupës „Þaliakalnio vilkai” improvizacijos (Vytautas Klova – multiinstrumentai, Giedrius Kuprevièius – fortepijonas). Be to, publikai buvo parodyti du Kuprevièiaus audiovizualiniai projektai – „Pasaulio sukûrimas XX amþiaus pabaigai” (pagrástas Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës darbais) bei „Trys natiurmortai su Lietuva” (sukurti Lietuvos stojimo á Europos Sàjungà proga).

Visuomet ðmaikðtaujantis muzikologas Viktoras Gerulaitis ðákart buvo nusiteikæs gana filosofiðkai – klausinëjo apie lemtingus gyvenimo posûkius, operos „Karalienë Bona” atsiradimà, banalybës ribà kûryboje. Taèiau kompozitorius atsakinëjo su sau bûdingu gyvybingumu bei lengvumu. Pradëjæs nuo to, kad jis – meilës ið pirmo þvilgsnio „pasekmë”, pasakojo apie vaikystæ, kai improvizuodamas kurdavo to meto inteligentø, kompozitoriø (Balio Dvariono, Antano Raèiûno bei kitø) muzikines karikatûras. Su humoru kalbëjo apie improvizacinës grupës „Þaliakalnio vilkai” atsiradimà kaip tikrà performansà, kaip fluxus (beje, Jurgis Maèiûnas taip pat kaunietis).

Improvizacijos G. Kuprevièius nevengë kalbëdamas ir apie savo kûrybos stilistinæ bei þanrinæ ávairovæ. Pasak jo, svarbu ne pasirinktos komponavimo priemonës, o tikslas – muzikiniais garsais pasiekti klausanèiojo ðirdá, nes tik tuomet galima kalbëti sava kalba be baimës pasirodyti banaliam ar beverèiam. Muzikos vertë, kaip teigë kompozitorius, priklauso ne nuo modernumo ar ðiuolaikiðkumo, o nuo jos betarpiðkumo, aktualumo. Ðis principas atsispindi ir naujausiuose kûriniuose – operoje „Karalienë Bona”, operetëje „Kipras, Fiodorovas ir kiti”.

Prisimindamas operos „Karalienë Bona” atsiradimà, G. Kuprevièius itin daþnai kaip kûrinio ákvëpëjà minëjo Barboros Radvilaitës asmenybæ, kuri Juozo Gruðo jos vardu pavadintoje dramoje átikinamai idealizuojama. Ir nors, pasak kompozitoriaus, opera atsirado ið ironiðkai jo vadinamo „nuobodulio”, muzikos kritikai ypaè palankiai vertino ðios operos scenovaizdá (dailininkas Adomas Jacovskis) ir pagrindiná vaidmená atlikusià solistæ Sabinà Martinaitytæ. Bonos vaidmená ágyvendinusi dainininkë bendradarbiavo su G. Kuprevièiumi kûrybos procese, tad nenuostabu, kad S. Martinaitytës ir jai akompanuojanèios Audronës Eitmanavièiûtës duetas nuolat reprezentuoja (kaip tai buvo ir ðventiðkos popietës metu) G. Kuprevièiaus kûrybà ir kartkartëm prisistato Kuprevièiaus duetu.

Rodyti audiovizualiniai projektai atskleidë kità kompozitoriaus veiklos sritá. „Pasaulio sukûrimas XX amþiaus pabaigai” pristatë M. K. Èiurlioná parodoje „Expo 2000” Hanoveryje. Projektà sudaro keturios dalys, pagal pristatomo menininko darbus, kuriø þymiausias – „Rex”. Tuo tarpu antroji projekcija tarsi dar vienas fluxus – þaismingas profesoriaus ir studentø darbas.

Kalbëdamas apie nueità kelià, kompozitorius teigë, kad menininkui itin svarbu suvokti tikràjà savo kûrybos vertæ jos nemenkinant bei nesureikðminant. Ir kas, jei ne laikas, tai parodys?

Vitalija MOCKUTË

Muzikos barai /11

Didþioji salë ÞVAIGÞDÞIØ TRIO – SIMFONIÐKA KAMERINË PROGRAMA Balandþio 7 d. á Filharmonijos Didþiàjà salæ susirinko gerokai gausiau klausytojø, nei áprasta matyti daugumoje kamerinës muzikos koncertø. Prieþastis labai paprasta – trys þymûs atlikëjai: smuikininkë Jelena Reviè, violonèelininkas Aleksandras Kniazevas ir Petras Geniuðas. Visi trys – ávairiø tarptautiniø konkursø laureatai. Taèiau ðá kartà dràsiai galima tvirtinti, kad ne garbës vardø ar titulø konjunktûra lëmë iðskirtiná publikos susidomëjimà ðiuo koncertu. Kniazevo ir Geniuðo duetas Vilniaus klausytojams puikiai paþástamas, o ir pati koncerto publika tà vakarà pasiþymëjo muzikos profesionalø gausa. Net atmosfera, kurioje á salæ rinkosi klausytojai, buvo tarsi labiau „áelektrinta” nei kitais kartais.

Iðskirtinë ðio vakaro programa – ne kamerinio, o veikiau simfoninio mastelio. Pirmojoje dalyje klausëmës Johanneso Brahmso Fortepijoninio trio B-dur, op. 18. Maþdaug 45 minutes trunkantis keturiø daliø Trio buvo sukurtas pagal tos paèios tonacijos styginiø sekstetà apie 1858–1860 m. Kûrinys iðsiskiria faktûros skaidrumu, kurá galbût savaip veikia ðvelnusis B-dur. Kita vertus, P. Geniuðo pasirinkta interpretacinë pozicija darsyk patvirtino ðmëkðtelëjusià mintá: „kitoks” Brahmsas? Santûri artikuliacija ir dinamika, ypaè taupi pedalizacija, galbût paveikta kameriðko ðeðiø styginiø skambëjimo. Atlikëjai tarp savæs buvo tarsi pasidalijæ skirtingas sritis, á kurias áeitø tiek emociniai planai, tiek materialioji garsinë raiðka. J. Reviè ákûnijo trapø moteriðkàjá pradà. Smuikininkë – iðties puiki, jautri ansamblio partnerë, taèiau nors fortepijono partijoje ir iðgirdau „kitoká” Brahmsà, trapus smuiko tembras nelabai átikino. Ðalia galingo violonèelës tembro ir nepaprastos fortepijono spalvø ávairovës smuikas skambëjo per daug „steriliai”. Gal dël to, o gal ir dël atidaryto fortepijono dangèio neátikino Trio antrosios dalies dinaminis balansas forte epizoduose, taèiau Geniuðo piano ir ðásyk buvo neprilygstamas. Kaskart klausantis Geniuðo muzikavimo ansamblyje apninka jausmas, kad daugelá dalykø girdi pirmà kartà, tarsi tai bûtø stebuklas. Visi spalvø deriniai, dinamikos niuansai, frazuotë paþeriami netikëèiausiomis kombinacijomis. Ansamblio poþiûriu (vertikalë, fraziø, motyvø konstravimas, dia-

Muzikos barai /12

logai, kvëpavimas) imponavo visø trijø atlikëjø vieninga màstysena.

Po keliø minuèiø atokvëpio atlikëjai tæsë pirmàjà vakaro dalá Dmitrijaus Ðostakovièiaus Antruoju fortepijoniniu trio e-moll, op. 67. Èia savo stipriàsias savybes atskleidë ir smuikininkë J. Reviè – pirmiausia taiklia kûrinio dramaturgijos samprata, o ir smuiko tembras natûraliau pritapo prie Ðostakovièiaus Trio garsinës bei tembrinës plotmës.

Antrojoje vakaro dalyje iðgirdome monumentaliàjà Sergejaus Rachmaninovo Sonatà violonèelei ir fortepijonui g-moll, op. 19. Ðis kûrinys pasiþymi tikru simfoniniu uþmoju, kurá dalijosi abu atlikëjai. Sunku bûtø iðskirti kurá nors ið jø, kaip ir sunku bûtø iðskirti kurá nors interpretacijos aspektà. Abu instrumentai atspindëjo tiek orkestriniø spalvø gausà, tiek soliná pradà. A. Kniazevo grieþimas – jau net ne begalinis atsidavimas atliekamam kûriniui, bet mistinis dvasinës energijos valdymas. Tai rodë kiekvienas violonèelininko kvëptelëjimas, nepaprastai tobula ir áprasminta stryko technika.

Treèioji sonatos dalis (Largo) – tikra pusðeðëliø, spalvø, áprasmintø pauziø magija. Akivaizdu, kad Rachmaninovo muzikos dvasia ir Geniuðui, ir Kniazevui itin artima.

Tomas BAKUÈIONIS

DIDÞIOJO PENKTADIENIO KONCERTAS KONGRESØ RÛMUOSE Balandþio 9-osios vakarà Vilniaus kongresø rûmuose grieþë estø dirigentës Kaisa’os Roose diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Girdëjome Edwardo Elgaro Koncertà smuikui ir orkestrui h-moll, op.

61 (solo smuiku grieþë Kirsti Kuusk, taip pat ið Estijos), bei Gabrielio Fauré Requiem, op. 48, kuriame ðalia orkestro iðgirdome berniukø ir jaunuoliø chorà „Àþuoliukas” bei solistus Joanà Gedmintaitæ ir Laimonà Pautieniø.

Anot intriguojanèios reklamos, „pirmàkart po keturiolikos metø” orkestrui turëjo diriguoti dirigentë moteris, taèiau mano, kaip klausytojo, lûkesèiai iðgirsti kaþkà nepaprasta neiðsipildë. Nepanaðu, kad ðis LVSO reklaminis triukas bûtø pasiteisinæs – argi muzikai svarbiausia, kas stovi prie pulto, – moteris ar vyras? Mestas klaidingas akcentas á atlikëjos lytá teliko muzikos vadybos vingrybë: argi maþa koncertø,

kuriuose pasirodo stuomeningi vyrai dirigentai, „nepagaunantys” svarbiausiø muzikiniø virpesiø, suðildanèiø ir orkestrà, ir publikà... Bilietà nusipirkæs klausytojas pirmiausia turi teisæ tikëtis profesionaliai atliekamos ir gyvybe pulsuojanèios muzikos.

Taigi – apie tà vakarà skambëjusià muzikà.

Koncertas prasidëjo Elgaro Koncertu smuikui h-moll. Ið pradþiø atrodë, kad energetinis atlikëjø uþtaisas ganëtinai stiprus, taèiau po áþanginiø temø klausytis solistës bei dirigentës diriguojamo orkestro tapo nuobodþiai sunku. Pradþioje iðgirdome ekspresyvø orkestro grieþimà (Elgaro partitûros faktûra iðties sodri), o scenoje matëme didþiulæ orkestro sudëtá, uþpildþiusià akustikos atþvilgiu ne paèià parankiausià Kongresø rûmø salæ. Kirsti Kuusk smuiku iðgaunamas skambesys bylojo apie gerà mokyklà, kurià ji gavo Maskvos konservatorijoje: skriejantis garsas buvo girdimas net ir lydimas orkestro tutti, taèiau tembrinis jo vienspalviðkumas ir tas pats intensyvus vibrato net piano epizoduose pamaþël parodë, kad solistei dar yra ko siekti. Mano galva, Kuusk ðiame koncerte këlë sau uþduotá atlikti iðmoktà tekstà ir siekë garsiðkai dominuoti virð tikrai sodraus ir gerai paþástanèio vëlyvojo romantizmo repertuarà orkestro – ðá tikslà solistë átikinamai ágyvendino pilno, skambaus savo smuiku iðgaunamo garso dëka.

Bene labiausiai ástrigo svarbiausio muzikinës interpretacijos faktoriaus nebuvimas – atliekama muzika tarsi buvo nepavaldi laiko pojûèiui: „negyveno” jai skirtame laike bei erdvëje su klausytojais. Tad ir muzikinë forma (nemëgstu to þodþio) tapo ilga, beforme nesibaigianèiø garsø seka; muzikinës frazës ir linijos bemaþ niekur nevedë, nuolat buvo justi stovëjimas vietoje. Partitûros nuorodø buvo laikomasi, taèiau be jautrios ir átaigios argumentacijos – muzikinæ ir ritminæ pulsacijà ið esmës labiau lëmë atlikimo sunkumai ir kartais pasirenkamas patogesnis tempas nei kompozitoriaus teksto analizë ar interpretatoriui bûtinas asmeniðkas muzikos permàstymas, intuicija. Juolab kad ðis koncertas dedikuotas Fritzui Kreisleriui – virtuoziðkà polëká ir emocionalø dainingumà demonstravusiam virtuozui, tuo tarpu Kuusk kadencijos bei soliniai epizodai skambëjo teisingai, taèiau „studentiðkai”, ne visuomet intonaciðkai ðvariai.

Dirigentës Kaisa’os Roose mote-

riðkasis pradas, regis, buvo stipresnis nei ði sudëtinga partitûra bei akompanavimas solistei. Nepavykus rasti kvadratiniu metru paraðytà muzikà pateisinanèios muzikinës pulsacijos ir tempo santykio, jos, nors ir grakðtus, dirigavimas tapo veikiau muzikinio skambesio iliustravimu – trûkstant aiðkiø pirmøjø mostø bei rodymo, kas bus toliau, meniná vadovavimà faktiðkai perëmë orkestro muzikantai. Muzikos poþiûriu Roose klimpo á kiekvienà judesá, dirigavimo kvadratiðkumas buvo toks stiprus, kad ir orkestras, ir klausytojai prarado tai, kas esti tarp stpriøjø takto daliø, – muzikos mintá, frazavimà ir judëjimà.

Pasigedau nors maþytës kûrybinës „kibirkðtëlës” ir ið solistës – tai tikriausiai sàlygojo faktas, jog koncertas buvo áraðinëjamas. Kirsti Kuusk galø gale nusiðypsojo ir pirmàkart paþvelgë á publikà tik nuaidëjus paskutiniam Koncerto finalo akordui – visà laikà ligi tol susirûpinusi grieþimu solistë nesidalijo su klausytojais savo pojûèiais ir energija, rodësi, kad tàvakar ji save paskyrë prieðais stovëjusiam mikrofonui.

Antrojoje koncerto dalyje á scenà suguþëjo daugiau kaip ðimtas „àþuoliukø” ir jiems talkinanèiø „àþuolø” bei Joana Gedmintaitë su Laimonu Pautieniumi.

Fauré Requiem, man regis, geriau skambëtø baþnyèioje nei koncertø salëje – tiek dël akustikos, tiek dël pastato sakralumo bei dël to, kad labai svarbi vargonø partija ne visuomet skamba tinkamai atliekama sintezatoriumi. Kad ir kaip bûtø, ðá kûriná kur kas geriau dirigavo Kaisa Roose – matyt, átakos turëjo tai, kad ji baigusi chorinio dirigavimo specialybæ turtingas tradicijas turinèioje Talino muzikos akademijoje. Requiem partitûros faktûra ir muzikinë kalba, palyginti su Elgaro Koncertu smuikui, gerokai paprastesnë, todël èia dirigentë jautësi kur kas laisviau ir valingiau. Vis dëlto nepaliko nuostaba, kaip „àþuoliukai” sugeba ástoti po ne visada aiðkaus dirigentës pirmojo mosto, – reikia manyti, Vytauto Miðkinio vadovaujami jaunieji dainininkai buvo itin gerai pasiruoðæ. Labai malonu buvo klausytis ðilto, ðviesaus „àþuoliukø” dainavimo, lygiø tembrø, taèiau norëtøsi pasakyti pastabà tenorams (jø buvo gal tik ðeði), kuriø perspaustas metalinis dainavimas forte epizoduose skardþiai permuðë daugiau kaip ðimto berniukø ir sodriai dainuojanèiø bosø balsus.

Laimonas Pautienius, matyt, dai-

navo ðá kûriná pirmàkart: jautësi jo nepasitikëjimas, o gal ðiai, ið dalies paprastai, muzikai dirigentë neskyrë pakankamai repeticijø. Ið Laimono balso buvo girdëti, kad jis pavargæs ir kiek prikimæs, taèiau jo profesionalumas, iðraiðkingumas, teksto suvokimas ir perteikimas nekëlë abejoniø – norëtøsi ðioje scenoje ir su ðiuo orkestru já girdëti daþniau. Tiesa, lyriná aukðtà Laimono baritonà þemame registre uþgoþdavo orkestro akompanimentas – ðis turëtø daugiau klausyti solisto ir, atsiþvelgdamas á tai, kokiame registre dainininkas dainuoja, lanksèiau ir minkðèiau jam pritarti. Nebe pirmàkart teko pastebëti, kad graþø balsà turinèiai Joanai Gedmintaitei pritrûksta ásigilinimo á þodiná tekstà, riðlaus, aiðkaus jo tarimo. (Kiek daug klausytojai prarado klausydamiesi jos paruoðto Dþuljetos vaidmens Gounod operoje „Romeo ir Dþuljeta”, kurioje ji dainavo ne italiðkai, o lietuviðkai!, negalëdami suprasti Joanos dainuojamo teksto.)

Kaskart ádomu stebëti, kaip LVSO skambesys ir nuotaika skiriasi atsiþvelgiant á kviestinius dirigentus ir solistus bei parinktà programà. Nors Didþiojo penktadienio pasirinkimai ir nebuvo orkestrui parankiausi, vis dëlto orkestro profesionalumas ir pagalba solistams nustelbë koncerto „nelygumus”.

Viktoras ZALCAS

ANTANO REKAÐIAUS MUZIKA VËL SKAMBA Vël suskambëjo prieð pusæ metø pasitraukusio kompozitoriaus Antano Rekaðiaus (1928–2003) muzika. Visà ðá laikà tvyrojusios pagarbios tylos dëka galëjome paþvelgti á ðio unikalaus menininko kûrybos pasaulá tarytum kitaip, deja, jau ið retrospektyvos poþiûrio.

Pirmasis A. Rekaðiaus kûrybà atgaivino Ðv. Kristoforo orkestras, ð. m. kovo 30 d. pagrieþæs kompozitoriaus „Muzikà styginiams Nr. 2”.

Kaip pasakojo orkestro dirigentas bei meno vadovas Donatas Katkus, skambëjæs kûrinys nëra tipiðkiausias kompozitoriui, kuris daþnai ðokiravo aplinkinius, netilpo á jokius konvencionalius rëmus. Kûrinyje nerasime Rekaðiaus kûrybai (kaip ir gyvenimui) bûdingo teatraliðkumo, improvizacinës laisvës (vis dëlto raðyta orkestrui). Taèiau ir pro „Muzikos styginiams Nr. 2” kompoziciná tekstà tarytumei prasiðvieèia provokuoja-

mai besiðypsantis kompozitoriaus veidas. Variacinis homofoninës faktûros dëstymas (bûdingas klasicizmui), koliaþo bûdu gretinamas su sonoristikos, aleatorikos intarpais, kaustë klausytojø dëmesá, ne vienà vertë ðypsotis. Tokia muzikos komponavimo maniera sudarë áspûdá, kad muzika – keliamatë, ðalia viena kitos puikiai dera darna ir visiðkas chaosas. Pergalingai kûrinio pabaigoje skambëjæs pagrindinis kompozicijos motyvas tarsi sakë: „Laukite tæsinio. Að dar sugráðiu!” Ir ið tiesø, pasak Kompozitoriø sàjungos pirmininko Remigijaus Merkelio, rudená turësime progø iðgirsti daugiau ðio kompozitoriaus kûriniø.

Toje paèioje dalyje skambëjusi Broniaus Kutavièiaus pirmoji kompozicijos „Jeruzalës vartai” dalis „Þiemiø vartai” pristatë kità XX a. lietuviðkojo komponavimo stiliø. Gerai paþástamas kompozitoriaus repetityvinio minimalizmo stilius átraukë klausytojus á „kutaviðkà” erdvæ, laikà bei muzikos ritualiðkumà. Nuolatinis vieno pamaþu besipleèianèio motyvo sugráþimas keitë ir erdvës bei laiko pojûtá. Liko tik muzikos mistika. Kompozitorius, atsisakydamas tradicinio akademizmo, daþnai pasirenka, atrodytø, nebûdingus pasirinktai instrumentø sudëèiai atlikimo sprendimus. Taip ir ðiame kûrinyje orkestras turëjo dainuoti, ðnabþdëti tekstà pagal Karelijos dainà. Ðv. Kristoforo orkestras kûriná interpretavo pasitelkæs vidinæ rimtá bei energijà, tad klausytojai turëjo pasiduoti skambanèiø garsø magijai.

Kitoje programos dalyje greta atsidûrë M. K. Èiurlionio bei W. A. Mozarto kûriniai. Mûsø klasiko Styginiø kvartetas c-moll, paraðytas dar studijø Leipcigo konservatorijoje prof. Reinecke’s klasëje, atitiko klasikinius kvarteto reikalavimus daliø skaièiumi ir jø komponavimo stiliumi. Iðties reprezentaciniu lietuviðku kvartetu tapæs kûrinys susilaukë teigiamo ávertinimo ne tik mûsø ðalyje, bet ir uþsienyje (2003 m. Vilniaus kvarteto koncertinëje kelionëje po JAV, per Èiurlionio 125-àsias gimimo metines Prancûzijoje ir t. t). Taèiau tà vakarà girdëjome jo aranþuotæ kameriniam orkestrui. Dël orkestro sudëties, garso stiprumo, kontrabosø þemojo registro (ko kvartete visai nëra) kûrinys panëðëjo á Èiurlionio simfonines poemas, ypaè antroji dalis.

Tuo tarpu Mozarto Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 3 G-dur skambëjo tiesiog puikiai. Solisto partijà grieþë Antonas Barachovsky,

daugelio konkursø (P. Èaikovskio, Jaunøjø menininkø tarptautinio konkursas Niujorke ir kt.) laureatas.

Jo interpretacija pasiþymëjo mocartiðku skaidrumu, þaismingumu, tiksliu sudëtingø kadencijø atlikimu.

Darnus ritminis bei dinaminis atlikëjø grieþimas iðryðkino klasikinæ formà, to meto muzikines iðraiðkos priemones. Emocionalus bei tikslingas garsø ðuoras pelnë atlikëjams nemenkø publikos ovacijø.

Neseniai deðimtàjá gimtadiená atðventæs Ðv. Kristoforo orkestras dþiugino kokybiðkomis stilistiðkai skirtingø kûriniø interpretacijomis, gràþino á scenà A. Rekaðiaus kûrybà bei dar kartà visiems árodë savo profesionalumà.

Vitalija MOCKUTË

VELYKOS SU BACHU Esame ápratæ, kad tà paèià dienà keliose skirtingose vietose tuo paèiu metu rengiami ávairûs koncertai: kad ir kaip norëtum, tenka rinktis vienà ið jø. Taèiau tokios koncertø lavinos, kokia uþgriuvo vos atvykus á Leipcigà, dar nebuvo tekæ patirti.

Miestas, kurá dràsiai galima pavadinti vienu didþiausiø muzikos lopðiø Europoje, turintis viskà, ko reikia, ir galintis átikti ávairiems skoniams, kur „antrøjø rankø” knygynuose vos uþ tris penkis eurus gali ásigyti Chopino pianistø konkurso laureato Fou Ts’ongo dvigubà kompaktinæ plokðtelæ su ágrotais Chopino noktiurnais ar Toscanini meistrystës árodymø archyviná áraðà (kaip tai man priminë lyg ir niekuo neiðsiskirianèià parduotuvëlæ Paryþiuje, St. Michaelio bulvare, kuria dar ilgai po to dþiaugiausi papildþiusi savo áraðø kolekcijà). Jau vien Leipcigo baþnyèiose rengiamø profesionaliø koncertø aibës – koncertuoja ir baþnyèiose suburti aukðèiausio meistriðkumo chorai, ir pamaldose patarnaujantys, bet nuolatos koncertuojantys profesionalûs vargonininkai (lygindama Lietuvos vargonininkø padëtá, pavydþiai þvelgiau, kaip stebëtinai giliai Vokietijoje ásiðaknijusi ir visuotinai palaikoma baþnytinio kantoriaus tradicija), kvieèiami ávairûs ansambliai, o kur dar visà savaitæ kasdien Didþiojoje „Gewandhaus” ir Mendelssohno salëse ar Operos teatro bei miuziklus ir operetes statanèio „Haus Dreilinden” scenose vykstantys renginiai! Tik Leipcige, Bacho mieste, galima vos per vienà savaitæ iðgirsti visas tris tikràsias Bacho pasijas (kaip þinoma, ketvir-

toji, Luko pasija, kompozitoriaus palikimo tyrëjø buvo uþginèyta, jos autorystë Bachui nepriskiriama). Þavëjausi kaip niekad reta galimybe pasimëgauti Jono pasija (JohannesPassion, BWV 245), Leipcige ðiais metais skambëjusia net trijuose prieðvelykiniuose koncertuose – garsiojoje Ðv. Tomo (Thomaskirche) Verbø sekmadiená, Ðv. Petro (Peterskirche) ir Didájá penktadiená – Ðv. Mikalojaus (Nikolaiskirche) baþnyèiose, ir kaskart – su naujais solistais, orkestru, tos baþnyèios choro kolektyvu, diriguojamu arba kviestinio dirigento, arba baþnyèios vargonininko (pavyzdþiui, Ðv. Mikalojaus baþnyèioje su ðios baþnyèios choru „Kantorei St. Nikolai”, diriguojamu vargonininko Jürgeno Wolfo, grieþë „Camerata Leipzig” ir kviestiniai solistai).

Atrodo, neátikëtina, bet vien tik Ðv. Tomo baþnyèioje ávairiomis solistø ir kolektyvø sudëtimis buvo atliktos visos pasijos: pirmàjá balandþio ðeðtadiená su pastoriaus intarpais – skaitiniais ið Morkaus Evangelijos – nuskambëjo Morkaus pasija (Markus-Passion, BWV 247), solistams, orkestrui (Gewandhausorchester) ir chorui (Thomanerchor) dirigavo baþnyèios kantorius Georgas Christophas Billeris. Verbø sekmadienio vakarà jau kiti solistai, kamerinis Leipcigo orkestras, Mendelssohno choras ðioje baþnyèioje atliko Jono pasijà. Dþiaugiausi stebëdama, kaip kiekvienàkart klausytojai, ásigijæ programëles, aktyviai seka detalø þodiná tekstà, o kartu ir dalyvauja muzikoje, kaip girdëti sutartinis verèiamø puslapiø ðlamesys (juk pas mus neretai iðspausdintas miðiø tekstas lieka be dëmesio uþverstuose lankstinukuose). Taèiau bene svarbiausias ávykis Ðv. Tomo baþnyèioje – du didieji ketvirtadienio ir penktadienio vakarai, kuriuose solistai, „Gewandhaus” orkestras ir Ðv. Tomo choras (Thomanenchor Leipzig), diriguojami Georgo Christopho Billerio, atliko Mato pasijà (Matthäus-Passion, BWV 244).

Gausø visuomenës susidomëjimà liudijo ne tik perpildyta baþnyèia, bet ir tai, kad visi bilietai á abu vakarus buvo iðpirkti ar rezervuoti daugiau nei prieð savaitæ.

Tik apsilankæs tokiame koncerte supranti ir pajunti, kad tik èia, Ðv.

Tomo baþnyèioje, gali autentiðkiausiai skambëti ði muzika, tarsi neraðytinë duoklë Bachui, baþnyèios mûrø apsuptyje pajunti akistatà dviejø vis labiau vienas nuo kito tolstanèiø skirtingø ðimtmeèiø – èia, dabar sëdinèiø besiklausanèiø, ir ten, po grindi-

Muzikos barai /13

Didþioji salë niu amþinai besiilsinèiojo. Atrodytø, èia jo muzika ágauna dar sakralesnæ prasmæ, nuðvinta savo tikràja paskirtimi. Juk Mato pasija buvo paraðyta èia, ðiems skliautams, Mendelssohnas jà prikëlë ir pirmà kartà atliko èia 1841 m. balandþio 4-àjà...

Visa tai tik sustiprino atlikëjø kuriamà muzikos átaigà klausantis tobulo orkestro grieþimo ar skaidraus Monikos Frimmer soprano, kurio tyrume tarsi girdi dainuojantá vaikà, ar sakralaus sodrumo Thomaso Laske’s boso tembro, subtiliai tinkanèio Kristaus partijai, arba temperamentingo ir èia pat nenuilstamai viskà komentuojanèio pasakotojo Martino Petzoldo (tenoras).

Atrodytø, toli nuo namø svetimoje minioje ir vis dëlto tarsi namuose tarp savø klausiausi ðios nuostabios, amþiams tarp nemirtingøjø áraðytos muzikos, kai, pasinërusi á nuostabiàjà alto (Susanne Krumbiegel) arijà (ko vertas vien refreno subtilumas ar neþemiðkai já grieþusio smuiko skambesys!) ar Jëzaus mirtá palydinèios Arijo (bosas Gottholdas Schwarz) melodijos groþá, nesvyruodama galëjau keliskart iðtarti „sustok, akimirka þavinga”...

Ir èia pat, perþengus du pasaulius skiriantá slenkstá, Velykø kiðkë kunkuliuojanèioje gatviø prekyboje ið stilizuotø mediniø ràstø ir lentø namukø siûlo gausiai cukrumi apibarstytø ar ávairiaspalviu glajumi margintø riestainiø ir grietinële perteptø vafliniø plokðteliø, italiðkos ledainës provokuoja persiðaldyti gerklæ, o nosá kutenantis vanilës ir skrudinto cukraus kvapas, nustelbiantis net keptø svogûnø, karðtos duonos ir pomidorø padaþo – karðtø sumuðtiniø ir kebabø (kasdienio daugumos miestelënø maisto) tvaikà, trukdo ramiai dairytis á architektûrà ar ávairiausius niekuèius parduotuviø vitrinose. Prieðvelykinis ðurmulys lydi per visà Grimmaische straße – pësèiøjø alëjà, o viduje dar skamba barokiniø sekvencijø harmonijos ir nostalgiðkas hipnotizuojantis paskutinio choro, sukoncentravusio visà þmonijos skausmà dël Didþiojo penktadienio vakarà patirtos netekties, refrenas, kuriam pasibaigus dar ilgai në vienas sëdëjæs baþnyèioje tarsi uþburtas nesiryþo keltis ið savo vietos (ploti èia baþnyèiose po koncertø nedera, to praðoma net programëlëje). Ir vis dëlto kokios nepakartojamos Velykos Leipcige, su Bachu!

Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /14

KONCERTAS BALIO DVARIONO 100OSIOMS METINËMS Ðiø metø kovo pirmoji pusë muzikiniame Lietuvos gyvenime daugiausia buvo orientuota á kompozitoriø, pianistà Balá Dvarionà, minint maestro 100-àsias gimimo metines.

Tai – koncertø renginiai ávairiose salëse, muzikologø konferencija tema „Balys Dvarionas”, jaunøjø pianistø ir smuikininkø konkursas.

Vilniaus kongresø rûmai ðia proga kovo 12 d. surengë nedidelæ Balio Dvariono kûriniø retrospektyvà.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juliaus Geniuðo, pagrieþë uvertiûras „Auðra” ir „Prie gintaro kranto”, su pianiste Birute Vainiûnaite paskambino Pirmàjá koncertà fortepijonui ir orkestrui g-moll, smuikininkas Vilhelmas Èepinskis atliko Koncertà smuikui ir orkestrui.

Simfoninës muzikos opusai – dvi koncerte skambëjusios uvertiûros – gana tiksliai apibûdina Dvariono kûrybiná braiþà, kuriame daugiausia galima atsekti kompozitoriaus, kaip atlikëjo, dirigento, atlikusio daugelá ávairiø epochø ir stiliø muzikos kûriniø, veiklos átakà. Kaip ir instrumentiniuose koncertuose, kur itin ryðkûs, pavyzdþiui, rusø kompozitoriø – Rachmaninovo, Prokofjevo (fortepijoniniame opuse) ar Èaikovskio (Koncerte smuikui) stilistiniai atgarsiai. Klausantis Birutës Vainiûnaitës skambinimo, neretai pirmiausia þavi ðios pianistës interpretacinis subtilumas, garso kultûra – tai buvo girdëti ir Dvariono Pirmajame fortepijoniniame koncerte. Vis dëlto atlikëjos kuriamø vaizdiniø vientisumà neretai pertraukdavo neiðbaigto ansambliðkumo, susigrojimo su orkestru detalës, orkestro neatitarimas fortepijono partijai. Pavyzdþiui, skercozinë antroji koncerto dalis, orkestro linijoje girdima kaip nerangus, kartkartëmis gremëzdiðkas ðokis, pianistës rankose skambëjo lengvai ir þaismingai; finale buvo girdëti Birutës Vainiûnaitës gerokai laisvesnio tempo poþiûriu muzikavimo konfliktas su kvadratiðkai „sukalta” orkestro pozicija.

Prieðingai, su smuikininku Vilhelmu Èepinskiu orkestras bendravo nepalyginti jautriau, jautësi akivaizdus dirigento ir solisto interpretacinis sutarimas. Beje, nors galbût ir ne visai panaðus á áprastines „dramatiðkas” ðio Koncerto interpretacijas, Èepinskio grieþimas pasiþymëjo puikiomis savybëmis – ypatinga garso kultûra ir kokybe bei þavinèiu subtilumu.

Beje, Dvarionui skirto vakaro

pirma ir antra dalys simboliðkai buvo pradëtos pirmuoju ir paskutiniu ðio autoriaus kaip simfonisto kûriniais – minëtomis uvertiûromis.

Tuo tarpu klausantis jubiliejinio koncerto solistø, kilo mintis ir dar apie vienà galimà simboliðkà áprasminimà – kompozitoriaus vaikaièius, puikius muzikus pianistà Justà Dvarionà ir smuikininkæ Aistæ Dvarionaitæ, kurie savo dalyvavimu áprasmintø, átvirtintø ðio koncerto paskirtá.

Rima POVILIONIENË

PASLAPTINGA SUKAKTIS „Apie ðá renginá profesorius Vladimiras Prudnikovas nieko neþino, todël maloniai praðome Jûsø jokiais bûdais neuþsiminti jam apie ðá organizuojamà koncertà” – taip kvietime raðë profesoriaus studentai – jubiliejinio vakaro organizatoriai, sumanæ mylimam pedagogui „áteikti” tokià unikalià dovanà 55 metø jubiliejaus, o taip pat kûrybinës bei pedagoginës veiklos 25 metø sukakties proga.

Taigi, atëjus lauktajai balandþio 17 d. vakaras prasidëjo, taèiau jubiliato LMA Didþiojoje salëje dar niekas nemato. “O sole mio” – pasigirsta skambus lyg kriðtolo varpelis vaikiðkas balselis. Jei neþinotum, tikrai neatspëtum, jog tai áþymiojo mûsø boso karjeros pradþia Hermano Perelðteino vadovaujamame berniukø ir jaunuoliø chore Àþuoliukas”. Skambant ðiam áraðui studentø lydimas á salæ áeina ir pats jubiliatas. Matosi, kad jis ne tik nustebæs, bet tiesiog priblokðtas ir sujaudintas ðio malonaus netikëtumo (vëliau jubiliatas prisipaþino jautæs, jog kaþkas ruoðiama, bet tokios staigmenos nesitikëjæs).

Ir ðtai – Profesorius iðkilmingai pasodinamas þiûrovø salës centre.

Pirmiausia – studentø padëkos þodis savo mokytojui, kurá perskaito jubiliato dukra Ieva (doc. R. Maciûtës dainavimo klasës studentë). Ji labai ðiltai ir jaukiai vedë visà vakarà.

Bet pirmiausia apie patá jubiliatà.

Aiðku, vokalinio meno gerbëjams jo pristatyti nereikia, taèiau negali nesiþavëti iðskirtinë dainininko energija ir veiklumu bei talento ávairiapusiðkumu. Jis ne tik intensyviai dainuoja ne tik Lietuvos, bet ir uþsienio scenose – ne maþiau aktyviai Prudnikovas dalyvauja ir ávairiose mûsø kraðto kultûros politikos struktûrose (nuo 1992 m. vadovauja LMA Dainavimo katedrai, Trakø festivalio meno tarybos, Lietuvos muzikø sàjungos tarybos, Lietuvos muzikos akademijos senato, Lietuvos nacionalinio ope-

ros ir baleto teatro kolegijos narys ir operos meno vadovas). Daug laiko ir energijos profesorius skiria Lietuvos dainininkø konkursø rengimui, yra Lietuvos dainininkø konkursø rëmimo fondo steigëjas, daþnas ne tik respublikos, bet ir tarptautiniø konkursø vertinimo komisijø narys.

Jubiliato nuopelnai Lietuvos kultûrai ávertinti aukðtais valstybiniais apdovanojimais – Lietuvos Nacionaline premija, Lietuvos Didþiojo Kunigaikðèio Gedimino ordinu. Ne maþiau brangus ir publikos ávertinimas: jam áteiktas Lietuvos operos bièiuliø draugijos apdovanojimas – “Kipro” statulëlë.

Didelæ savo kûrybinës energijos ir laiko dalá profesorius skiria pedagoginiam darbui. Per 25 metus jis yra parengæs gausø bûrá dainininkø, kurie ásiliejo á mûsø respublikos teatrø solistø, vokalo pedagogø gretas, o kai kurie jø Lietuvos vokalo menà garsina ir uþsienio scenose.

Keletà jø iðgirdome ir jubiliejiniame koncerte, kurá pradëjo jauniausieji – Viktorija Janko ir Tadas Girininkas.

Vëliau iðgirdome respublikiniø ir tarptautiniø konkursø laureatus Jurgità Adamonytæ ir Kostà Smoriginà. Ðiltai publikos buvo sutikti prieð kelis metus profesoriaus dainavimo klasæ baigæ Povilas Narijauskas ir Natalija Krauter. Gausûs aplodismentai palydëjo J. Adamonytës ir I. Prudnikovaitës atliktà negrø spirièuelá.

Puikus koncerto akcentas – jau ne vienà vaidmená sukûrusiø, patyrusiø operos dainininkø Giedriaus Þalio ir Almo Ðvilpos, specialiai atvykusio pasveikinti savo dëstytojà net ið Vokietijos, atliekamos arijos. Koncertà vainikavo vieno garsiausiø mûsø operos dainininkø, Nacionalinës premijos laureato Vytauto Juozapaièio pasirodymas.

Dainininkams akompanavo jubiliato þmona, LMA docentë Nijolë Ralytë, jau daugiau kaip du deðimtmeèius lydinti já ne tik gyvenimo, bet ir kûrybos kelyje. Vakaro metu ir studentai, ir vakaro sveèiai pianistei paskyrë daug ðiltø padëkos ir sveikinimo þodþiø. Ðias prisiminimø apie prof. Vladimiro Prudnikovo jubiliejiná vakarà nuotrupas norëèiau pabaigti labai prasmingais studentø þodþiais, paskirtais savo pedagogui: “Nors ne visi mes gyvensime scenos Mekoje, taèiau bent vienu galite bûti Jûs tikri, kad uþauginote nemaþà bûrá gerø, pasauliui meilæ ir save dovanojanèiø þmoniø”.

Auðra STASIÛNAITË – ÈEPULKAUSKIENË

Vilniaus savivaldybës choras „Jauna muzika” (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), kasmet surengiantis po keliasdeðimt koncertø Lietuvoje ir uþsienyje, yra ir ávairiø muzikiniø projektø iniciatorius bei dalyvis. Vienas tokiø – kasmeèiai chorinës muzikos interpretavimo kursai, vykstantys nuo 1995 m. Ðie kursai – tai galimybë chorø dirigentams, muzikos mokyklø mokytojams, dirigavimo specialybës studentams susipaþinti su ðiuolaikine choro dirigavimo metodika, ávairiø epochø muzikos kûriniø interpretacija, plësti repertuarà.

Per deðimt metø su choru vieðai dirbo ir dalijosi patirtimi visas bûrys garsiø muzikø: Frieder Bernius, Werner Pfaff, Anders Eby, Simon Halsey, Hermann Max, Albert Hartinger, Rinaldo Alessandrini, Ira Spaulding, Johannes Prinz, Gary Graden.

Kursø metu buvo ruoðiami ávairiø epochø (nuo viduramþiø iki ðiuolaikinës muzikos) ir kraðtø (Vakarø ir Rytø Europos, Skandinavijos, JAV) choriniai kûriniai. Minëti dirigentai, atstovaujantys Vokietijos, Austrijos, Ðvedijos, Didþiosios Britanijos, Italijos, JAV chorinës muzikos mokykloms, ruoðë labai skirtingas, meniðkai vertingas programas, paþindino kursø dalyvius su savo ðalies (ir ne tik) kompozitoriø kûriniais, galima jø interpretacija. Ð. m. kovo 27–balandþio 1 d. vienuoliktà kartà choro „Jauna muzika” surengtiems kursams vadovavo dirigentas ið Danijos Bo Holtenas.

Kelias dienas vykusias atviras choro repeticijas vainikavo baigiamasis kursø koncertas Vilniaus rotuðëje.

Pasaulinio garso danø kompozitorius, dirigentas Bo Holtenas pelnë tarptautiná pripaþinimà kaip puikus senosios vokalinës polifoninës muzikos þinovas. Jau daugiau nei 10 metø jis nuolat kvieèiamas diriguoti Londono kameriniam chorui „BBC Singers”, su ðiuo kolektyvu dalyvavo daugiau nei 90 koncertø, áraðë daug muzikos radijui ir á kompaktines plokðteles. 1979 m. Bo Holtenas ákûrë vokalinæ grupæ „ARS nova”, su kuria per 17 metø atliko daugiau nei 500 koncertø ir áraðë 20 kompaktiniø plokðteliø. 1996 m. Holtenas ákûrë vokaliná ansamblá „Musica

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

„LAIKAS VISKAM” XI TARPTAUTINIAI CHORO „JAUNA MUZIKA” INTERPRETAVIMO KURSAI

Surengtiems kursams vadovavo dirigentas ið Danijos Bo Holtenas. Kelias dienas vykusias atviras choro repeticijas vainikavo baigiamasis kursø koncertas Vilniaus rotuðëje

ficta”, su ðiuo kolektyvu dalyvavo 200 koncertø ir muzikiniø spektakliø, áraðë 15 kompaktiniø plokðteliø.

Holtenas nuolat diriguoja ávairiems ansambliams, chorams ir orkestrams Ðvedijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir kitur. Pasauliná pripaþinimà jis pelnë ir kaip kompozitorius – yra daugiau nei 100 muzikos kûriniø autorius. Sukûrë 5 operas (þymiausia „Operation Orfeo”), 2 simfonijas, 4 instrumentinius koncertus, 2 miuziklus, kûriniø chorui, kamerinës muzikos, raðo muzikà teatrui ir kinui.

Jo chorinë kûryba gerai þinoma ir Lietuvoje. Ðiø metø chorinës muzikos interpretavimo kursams Bo Holtenas parinko daugiausia XVI a. kompozitoriø Orlando di Lasso, Nicolas Gombert, Giaches de Wert kûrinius. Be jø, programoje buvo trys Bernhard Lewkovitch madrigalai, Jorgen Jersild „Il canto delle creature” („Sesers saulës giesmë”) ir paties kursø dirigento kûrinys „A time for everything” („Laikas viskam”), taip vadinosi baigiamasis kursø koncertas.

Jau tapo tradicija, kad kai kuriø kursø metu su choru „Jauna muzika” turëjo progà padirbëti ir jaunieji Lietuvos chorvedþiai – Lietuvos muzikos akademijos studentai ir absolventai. Ðiais metais chorui dirigavo Tomas Ambrozaitis, Vadimas Navickas, Vita Vaitkevièienë, Ina Vingelytë, Darius Zimnickas.

Bo Holtenas – subtilus, be galo taktiðkas ir santûrus þmogus, puikus pedagogas – kursø metu kûrë malonià, kûrybingà atmosferà. Savo pavyzdþiu skatino atsipalaiduoti, gerai jaustis ir jaunuosius dirigen-

tus. Poþiûrá á kûriniø interpretacijà reiðkë labai taktiðkai, suteikë visiðkà laisvæ studentø idëjoms ir fantazijai reikðtis. Pagrindinë Holteno pastaba buvo ta, kad prieð atsistojant diriguoti prie choro labai svarbu ið anksto þinoti, kur yra kûrinio kulminacinis taðkas. Jeigu dirigentas jaus jo kryptá, visai kitaip skambës garsas, jis atgis, taps prasmingas.

Deja, ne visiems jauniesiems dirigentams pavyko ásiklausyti á ðio menininko pastabas ir iðnaudoti progà padirbëti su pasaulinio garso senosios muzikos specialistu. Susidarë áspûdis, kad kai kuriems ið jø rasti raktà á kûriná, bent ið dalies suprasti jo groþá ir prasmæ tapo neáveikiama kliûtimi. Galbût jiems pritrûko laiko pajausti chorà, ásigilinti á diriguojamà kûriná, o galbût tiesiog pristigo dirigavimo „gyviems þmonëms” patirties. Tai buvo jauèiama ið kai kuriø jaunøjø dirigentø neiðraiðkingø rankø, laikysenos, abejingo veido. Prieðingai nei ðie, kai kurie jaunieji dirigentai kursuose dalyvavo prasmingai, dþiaugësi proga padirbëti su didelæ vadovavimo chorams patirtá turinèiu menininku, ið jo pasisemti interpretacijos subtilybiø.

T. Ambrozaitis, kuriam teko diriguoti vienà sudëtingesniø kûriniø – J. Jersildo „Il cantico delle creature”, – dþiaugësi suþinojæs naujø garso iðgavimo bûdø, galimybe plësti akiratá repertuaro poþiûriu. Pasak jo, maloniai nuteikë geranoriðkas choro „Jauna muzika” dainininkø poþiûris á jaunuosius dirigentus, noras padëti.

Ypaè per koncertà choras buvo maksimaliai dëmesingas, susikoncentravæs ir labai operatyviai reagavo

á dirigentà. Sëkmingai kursuose dalyvavo V. Navickas, dirigavæs du B. Lewkovitchiaus madrigalus.

Ypaè graþiai ðie kûriniai skambëjo per koncertà.

Darbu su Bo Holtenu dþiaugësi ir „Jaunos muzikos” choristai. Lengvi, ðvelnûs rankø mostai, vidinë ramybë sunkø darbà (teko dainuoti net kelias valandas per dienà) pavertë maloniu muzikavimu. Interpretuodamas senàjà vokalinæ muzikà, Bo Holtenas didelá dëmesá skyrë tekstui, kuris sàlygoja garso spalvà, dinamikà ir kûrinio dramaturgijà. Kursø metu jis ne kartà pabrëþë, kad ypaè reikðmingi ðios muzikos disonansai, kuriuos reikia iðryðkinti. Disonansø gausa ir harmonijos turtingumu net labiausiai patyrusius muzikus suþavëjo Nicolas Gomberto „Credo”, sukurtas ypatingos reikðmës valstybinëms ðventëms. Ðis kûrinys, diriguojamas paties kursø vadovo, tapo baigiamojo koncerto kulminacija. Dar vienas Holteno parinktos programos perliukas – Claudio Monteverdi mokytojo Giaches de Wert motetai „Egressus Jesus” („Ið ten iðëjæs, Jëzus”) ir „Ascendente in naviculam” („Jëzus álipo á valtá”). Ðie kûriniai vieno anglø muzikologo buvo atrasti vos prieð keliasdeðimt metø. Iki tol buvo manoma, kad ðis kompozitorius raðë tik pasaulietinæ muzikà. Jais ir prasidëjo baigiamasis koncertas.

Per koncertà Vilniaus rotuðëje dirigavo visi jaunieji dirigentai ir pats kursø vadovas Bo Holtenas.

Tiems klausytojams, kurie dalyvavo atvirose repeticijose, buvo ádomu palyginti kursuose stebëtà kûrybinio darbo procesà su galutiniu rezultatu. Dar kartà iðgirsti jau gerai paþástamus ir iðsianalizuotus kûrinius. Tie klausytojai, kurie nedalyvavo atvirose repeticijose, kai kuriø kûriniø galbût klausësi pirmà kartà. Ir vieni, ir kiti iðgirdo labai vientisà, talentingai parinktà programà. Dauguma kûriniø, palyginti su repeticijomis, koncerte suskambëjo geriausiai.

Vienam kitam kûriniui iki tobulumo ðiek tiek pritrûko laiko, taèiau apskritai koncertas pavyko. „Jaunos muzikos” choristai, nors ir pavargæ per intensyviø repeticijø savaitæ, atrodë laimingi ir patenkinti bendro darbo su dirigentu ið Danijos rezultatais.

Milda ÈIUÞAITË

Muzikos barai /15

Svetur

“Ledlauþis ii” Baltijos balsø festivalio veidrodþiø karalystë

R

Graþina DAUNORAVIÈIENË ytai artëja”, „Rytai ið arèiau”, „Rytuose – naujosios muzikos teritorijos Europoje” – plakatiðkai skelbia austrø radijo programø, festivaliø ar net knygø antraðtës. Ið tiesø Europos Rytai ðiandien tapo madingu dalyku. Vakarietiðkø valstybiø pakrikðtijimo aktai dar labiau sustiprina pragmatiðkà neþinomø „muzikos teritorijø” iðþvalgymo poreiká, visad aktualø badaujanèiame ir chroniðkai persotintame senøjø Europos valstybiø muzikos eteryje. Nes nepaþástamos muzikos ásèios kartais slepia kaþkà negirdëta, retsykiais esminga ir reliatyviai „nauja”. Matyt, pradësime vaduotis ið dvasinës vienatvës, ið ilgesingo dairymosi aplinkui ir krûpèiojimo – kas ir kà apie mus pasakë, ar pakankamai pastebëjo... Ir vis dëlto, ar galima teigti, kad nuo lietuviø muzikos jau nukrinta „neþinomybës ðydas”?

Kai vasario mënesá Onutë Narbutaitë, Remigijus Merkelys ir ðiø eiluèiø autorë ruoðëmës á Sietlo festivalá „Ledlauþis II: Baltijos balsai” (Icebreaker II, Baltic Voices), Amerikos vakarinës pakrantës tolis

Muzikos barai /16

vanoti prestiþine 2003 m. CMA/ASCAP premija. Sëkmingi „Ledlauþio” festivaliai organizuojami laikantis beveik kanonizuoto modelio: naujosios muzikos skamba trijø „veidrodþiø” atspindþio konstrukcijoje: „Benaroya Hall”, „Nordstrom Recital Hall” vyko Baltijos jûros ðaliø muzikos koncertai, „Soundbridge” (Seattle Symphony Music Discovery Center) – kompozitoriø kûrybos pristatymai (spotlight). O konceptualøjá ðiø ávykiø fonà bei Baltijos muzikø kontekstus kûrë muzikologø kolokviumas. „Benaroya Hall” skambëjusi Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos bei Ðvedijos muzika amerikieèiø publikos akivaizdoje tarsi savaime sluoksniavosi á du polius – nuo labai gerai paþástamø muzikos teritorijø (Vokietijos) iki terra incognita (Lietuvos) muzikos. Ir nors maþosios Baltijos ðalys festivalyje atsidûrë tarp didþiøjø muzikos imperijø (Vokietijos, Rusijos), taèiau pastarosios neslëgë savo svoriu ir autoritetu, o veikiau buvo atstovaujamos eskiziðkomis konglomeraciðkomis formomis: Estija–Vokietija (Arvo Pärtas), Rusija–Vokietija (Ivanas Sokolovas). Keli grynieji „protokoliniai” vokieèiø ir rusø kompozitoriai nepretendavo sukurti dabarties Vokietijos ar Rusijos muzikos vaizdinio. Avangardo laikø figûra Dieteris Schnebelis ir jo opusas fortepijonui „Auguri” (1987–1991) akustavo, sakytume, kiðeninës uþraðø knygutës þenklus – 7 portretø ciklas buvo sukurtas draugø gimtadieniø proga. Kur kas rimtesnës atrodë Sankt Peterburgo gydytojo ir kompozitoriaus Aleksandro Popovo kûrybinës pretenzijos. Jo susikurta labai komplikuota komponavimo sistema buvo taikoma ávairiø þanrø

Icebreaker II: A Mirror Realm of the Baltic Voices Festival „Benaroya Hall”

panaðius apmàstymus vis dëlto savaip pakoregavo. Èia uþ „pusës svieto” susibûrusi kone suokalbiðka bendraminèiø grupë organizuoja negirdëtos muzikos atvërimo programas (Naujosios Rusijos, Baltijos balsø, Kinijos muzikos). „Ledlauþio” festivaliø ákvëpëjos ir programø koordinatorës Elenos Dubinets sukurtà „Balsø ið Naujosios Rusijos” festivalá „Seattle Weekly” pripaþino geriausiu 2002 m. Sietlo renginiu. Buvo ávertinta ir „aisbreikeriø” – Mikhailo Schmidto (smuikas), Davido Sabee (violonèelë), Lauros DeLuca (klarnetas) ir Paulo Taubo (fleita) – neþinomø muzikø uþdangø „nuplëðimo” misija, uþ tai jie buvo apdo-

The musicologist Graþina Daunoravièienë comprehensively reviews Icebreaker II: Baltic Voices, an international festival of contemporary music from the countries of the Baltic Sea, which took place in Seattle in February this year. In three concerts, the Seattle Chamber Players, together with guest musicians, performed 25 chamber compositions by authors from Denmark, Finland, Germany, Poland, Sweden, Russia, Estonia, Latvia, and Lithuania, which was represented by music of Kutavièius, Augustinas, Narbutaitë and Merkelys. The festival also involved a colloquy on issues about contemporary Baltic music, where musicologists from the Baltic countries, including the author of this article, gave presentations about the contemporary music scenes of their countries.

Graþina DAUNORAVIÈIENË

modeliams – kameriniam Requiem arba styginiø trio „Hortus Conclusus”. Taèiau sistemos kompleksiðkumas, kaip ir kompozitoriaus diplomas, ne visada uþtikrina paèios màstysenos autentiðkumà ar aktualios muzikos kûrimà. Mene nieko neapgausi, nors apskritai ryðkiø individualybiø trûkumas tikrai nebuvo „Baltijos balsø” festivalio þenklas.

Arvo Pärto ir Ivano Sokolovo opusø komentaras tegali bûti subjektyvaus pobûdþio. Vadinamàjà Pärto sakraliàjà muzikà Sietle pristatë „Magnificat” chorui a cappella, taèiau turiu pripaþinti, kad jau seniai nesiþaviu „pusiau nauja” Pärto muzika. Kaip ir jo spiritualizmu arba „kosmine sàmone” abejoja „Süddeutsche Zeitung”, „Frankfurter Allgemeine Zeitung” muzikos kritikai, kurie daþniau kalba apie fantazijos stokà, apgaulingà paprastumà ir „vaikðèiojimà” pavojinga meno ir kièo riba. Puikus pianistas Ivanas Sokolovas savo kûryboje taip pat teigia priartëjæs prie „paprastos”, emociðkai jautrios muzikos. Taèiau jo Romansas nustebino kaip gana tiesmuka XIX a. rusiðkojo romanso imitacija, o dar labiau nuvylë festivalá uþbaigusi pasaulinë premjera – „Atsisveikinimo muzika” (2004): quasi Haydno stiliumi muzikuojantys ir salæ paliekantys atlikëjai kaktomuða susiduria su Josepho Haydno „Abschiedssymphonie” fis-moll (1772) originalumu. Þinoma, èia ne vieta aptarinëti 25 kamerinius Baltijos ðaliø kompozitoriø kûrinius. Juo labiau kad programas sudarë garsiø, mums paþástamø meistrø pavardës (Henryk Mikolaj Góreckij, Anders Nilsson, Dieter Schnebel, Arvo Pärt, Kaija Sariaho, Peter Vasks, Per N¸rgard, Paul Ruders). Kita vertus, „Baltijos balsø” festivalio programos buvo kruopðèiai parinktos, gerai atliktos, o ir vienas kamerinis opusas vargiai ar pajëgus pristatyti tokio masto kûrëjus.

Paminësiu tik labiausiai pribloðkusá ir suþavëjusá opusà – nirvaniðko poveikio esto Erkki-Sven Tüüro kompozicijà „Fata Morgana” smuikui, violonèelei ir fortepijonui (2003). Ðis trio buvo sklidinas rafinuotos garsinës medþiagos, kaþkokios intriguojanèios jos bûviø santarvës, formaliø konstrukcijø groþio ir garsø srauto naratyvumo. Privalau paliudyti, kad Sietlo publika visiems „Benaroya Hall” skambëjusiems lietuviðkiems opusams (V. Augustino, B. Kutavièiaus, O. Narbutaitës ir R. Merkelio) taip pat ðaukë „bravo”. „Seattle Pro Musica” choras, vadovaujamas Karen Thomas, gana átikinamai ir suprantamai sudainavo Vaclovo Augustino „Trepute, martela”.

Naujausios Broniaus Kutavièiaus

operos (kompozitoriaus teigimu, geriausio jo kûrinio) „Ignis et Fides” (2003) fragmentus festivalio dalyviai stebëjo dideliame ekrane per lietuviø muzikos pristatymà. Tuo tarpu skambant „Gerviø ðokiams” (1986–1989) – Sonatai klarnetui ir dviem fortepijonams (atliko Laura DeLuca, Marianas Lee ir Ivanas Sokolovas), – gretimai sëdëjusi jauna porelë, matyt, pirmà kartà gyvenime matydama plaèia juosta „barbariðkai” braukomas fortepijono stygas, pasibaisëjusiais þvilgsniais þvalgësi kits á kità. O festivalio sveèias Richardas Taruskinas prabilo apie „keliantá entuziazmà, subtilø Kutavièiaus „Gerviø ðoká, (...) rodantá, kad iðplëstiniø instrumentiniø technikø, mikropolifonijos ir netgi senos dodekafonijos gudrybiø kombinacijoje dar tebëra bartokiðkojo (o gal reikëtø sakyti „ligetiðkojo”) folklorizmo gyvybës”. Èia vertëtø pakomentuoti Taruskino minimo „bartokiðkojo” ir „ligetiðkojo” foklorizmo sàsajas. Matyt, turimas galvoje faktas, kad György Ligeti kûrybos manierà, jo mikropolifoniniø klasteriø iðtakas gali atskleisti Ligeti kûrybos vengriðkasis elementas bei kultûrinë sàmonë. Tai, beje, gana átikinamai árodë Gionmario Borio, paraleliai gretindamas Bartóko ir Ligeti kvartetø klasterines aukðèiø ir ritmo technikas. Beje, ankstyvojoje kûryboje Ligeti yra harmonizavæs vengrø liaudies dainas bei ðokius, o prie „vengriðkos” muzikos gráþo vëliau – po kokiø 30 metø („Passacaglia ungherese”, „Hungarian Rock” ir kt.). Tai, kad tautinio tapatumo klausimas Taruskinui nëra banalus, nykus ar nuobodus dalykas, árodo jo fundamentalios studijos apie Stravinskio kûrybà, taip pat ástrigæ lietuviðkàjà dvasià atspindintys mûsø kompozitoriø opusai.

Skaitytojams, ko gero, bus ádomi nesuinteresuoto „Ledlauþis II” festivalio sveèio ir arbitro, vieno þymiausiø dabarties JAV muzikologo, kritiðko erudito Richardo Taruskino nuomonë, iðspausdinta balandþio 18 d. „New York Times” recenzijoje.

Atrodytø, su kylanèiu susiþavëjimu Taruskinas èia mini dvi pavardes – estës Helenos Tulve’s (jos opusà „Island”, 1993) ir lietuvës Onutës Narbutaitës.

Taèiau didþiausià áspûdá festivalio arbitrui, jo teigimu, padariusi anksèiau JAV neskambëjusi Onutës Narbutaitës muzika. Kalbëdamas apie maþàjá jos ðedevrà „Winterserenade”, Taruskinas raðo: „Jai (Narbutaitei. – G. D.) labiausiai bûdingas neskubrus, màslus, puoðnus lyrinis ir absoliuèiai pavergiantis stilius. (...)

Schubertas èia magiðkai transformuojamas á gamtos garsus, atodûsius ir kûk-

èiojimus”. Taruskinas pabrëþia, kad ir kitø Narbutaitës kûriniø (festivalyje dar skambëjo „Vijoklis”, „Centones meae urbi”, Antroji simfonija, „Mozartsommer”) muzikinës idiomos yra panaðios – „didelio masto stebuklingai iðlaikyta melancholija”. Po Antrosios simfonijos „kerinèio melancholiðko himno”, kurio trimito solo jam priminë Aarono Coplando (man, beje, ir V. Bacevièiaus „Grafikos”) trimito fragmentus, Taruskinas prisipaþino likæs „nepasotinamai trokðtantis daugiau iðgirsti Narbutaitës muzikos”. Jis neabejodamas tvirtina: „Narbutaitë yra didi kompozitorë. Dël jos atradimo vertëjo leistis á dar ilgesnæ þiemos kelionæ”. „Seattle Post Intelligencer” muzikos kritikas R. M. Campbellas, recenzuodamas antràjá festivalio koncertà, atkreipë dëmesá ir á Remigijaus Merkelio kûriná „MiKonst” styginiø kvartetui ir fortepijonui, kuris, jo nuomone, pasiþymëjo „nuotaika ir energija. Tai buvo gera popietës pradþia”. Sebint amerikieèiø publikos ir, beje, atlikëjø reakcijà á ðá puikø opusà, man paèiai teko reta proga iðspræsti beveik teoriná galvosûká – ásitikinti, kaip atliekama ir suvokiama muzika, kurios kompozicinio teksto reikðmës atlikëjams ir klausytojams nëra þinomos.

Sakysime, lygindama, kaip „Benaroya Hall” buvo klausomasi Schuberto „Der Winterreise” implikacijø (Taruskinas, beje, kaþkodël kalba ir apie Beethoveno ankstyvàjà „Serenade” in D, op. 25) Narbutaitës „Winterserenade” ir kaip skambëjo á „MiKonst” tekstà ápinti M. K. Èiurlionio fragmentai (Preliudo op.

12, Nr. 1 motyvas, Noktiurno op. 6, Nr. 2 tema), jutau, kad „MiKonst” partitûroje neveikia „pranaðaujantis” nei „retrospektyvusis” muzikos þenklinimas. Kitaip tariant, buvo akivaizdu, kad tarp atlikëjø ir klausytojø nesiplaikstë Èiurlionio muzikos „simboliø þinios” (A. Scheringo sàvoka), tad tvyrojo pirmumo (pagal Ch. Pierce’o fenomenologiniø þenklo kategorijas – Firstness) situacija, t. y. buvo grojama ir klausomasi tai, kas neatpaþástama.

Nenuostabu, kad Vilniaus kvarteto ir Tamami Honma atliekamas „MiKonst” Vilniuje buvo patekæs á nepalyginti dëkingesnæ kognityviàjà aplinkà.

Kompozitoriø prisistatymø (spotlight) veidrodþiai atspindëjo kelis skirtingus identifikacijø ir savæs pateikimo bûdus.

Dauguma kompozitoriø prisistatë „gyvo klasiko” maniera – rimtai, neretai ásitempæ, susikaustæ, laukdami susidomëjimo ir komplimentø. Tokios akademiðkos pozos dirbtinumà kiek paryðkino dviejø jaunø kompozitoriø – 2002 m. kompozicijos studijas baigusio suomio Uljaso Pulk-

Muzikos barai /17

Svetur kiso ir kiek vyresnio dano Peterio Bruuno prisistatymai. Pulkkisas labai atvirai, net kiek ironiðkai dëstë savo kûrybinio kelio peripetijas – garsiniø sistemø paieðkas, átakas, technikø imitacijas (Boulezo, spektralistø), neslëpë net savo kritikø teiginiø. Taèiau kad visas atviravimas nepajëgus buvo kà nors pagadinti, bent jau man árodë jo Smuiko koncertas „Uþkerëtas sodas” („Enchanted Garden”, 2000), pelnæs UNESCO Tarptautinës kompozitoriø tribûnos premijà. Prisimenu jo energetiðkà groþá, spinduliuojanèià tembrinæ paletæ, ryðkø instrumentalizmà bei ið virðtoniø spektrø iðaustus melodinius kompozicijos ataudus.

Ið populiariosios bei roko muzikos aplinkos ir studijø pas K. A. Rasmusenà, P. Norgardà ir H. Abrahamsenà á profesionalià muzikà atëjæs Peteris Bruunas.

Atrodytø, su savimi jis atsineðë nekompleksuotà poþiûrá á daugelá kompozicijos amato dalykø, pirmiausia – á savo opusams naudojamà medþiagà – ganëtinai paprastà, net banalià, nesibijodamas jos „neðvankumo”, ið kurios geba iðlipdyti gaivius muzikinius ávykius.

Elgesio modeliø, „siuþetø” ar suderintø poþiûriø nebuvo paisoma ir muzikologø kolokviumo metu. Nors posovietiniø ðaliø pristatymai þenklino kiek sudëtingesnius slenksèius – okupacijà, 7-ojo deðimtmeèio modernizmà, 1990øjø nepriklausomybæ, taèiau bendrosios Baltijos jûros ðaliø muzikos kryptys, kaip paþymëjo R. Taruskinas, buvo gana panaðios. Ðios muzikos trajektorijà jis apibûdino kaip atëjimà á „netonalinæ, neromantinæ, ne retro, bet konsonansinæ muzikà”. Lenkø muzikologë Marta Szoka kalbëjo apie kas 20 metø besikeièianèius kûrybos orientyrus, pradedant G. Bacewicz, W. Lutosùawskio ir A. Panufniko karta (1910). Daugiau dëmesio ji skyrë keliems kompozitoriams – 8-ojo deðimtmeèio P. Mykietino kûrybai, paþymëdama jo kûrybos erudicijà ir ávairiø muzikø reinterpretacijas bei naujàjá lenkø romantizmà, laisvà tonalumà, 12 garsø technikas bei modalumà sintezuojanèiam E. Knapikui. Borisas Avramecas ið Latvijos pabrëþë jaunøjø latviø kompozitoriø kosmopolitines orientacijas ir technikas, dþiaugdamasis, kad jaunieji – Andris Dzenîtis, Maija Einfelde, Jânis Petraðkçviès, Mârtinð Vilums ir kt. ðalia garsiøjø muzikos mekø (IRCAM, Darmðtato) buvo atradæ ir Lietuvos muzikos akademijà. Estø muzikologë Merike Vaitmaa komentavo naujàjá estø ekspresionizmà, iðryðkëjusá po 1990 metø. Greta R. Taruskino pagirtos H. Tulve’s pastebëjau ir mûsø Ramintos Ðerkðnytës pasauliui artimà Tatjanos Kozlovos (1977) mu-

Muzikos barai /18

zikà – subtiliø garsiniø potëpiø, vizualiø inspiracijø ir rafinuotø registrø kaitos vokaliná ciklà „Tyla”.

U. Pulkkisas, pristatydamas naujàjà suomiø muzikà, kalbëjo apie savo bendraamþius – Lauri Kilpio (1972) abstrakèias muzikines konstrukcijas, apie þaidþianèias Sebastiano Fagerlundo (1973) muzikines struktûras ir apie muzikos ribas daþnai perþengianèio idealisto Perttu Haapaneno (1974) chorinæ muzikà. Elena Dubinets ávairiais pavyzdþiais grindë savo pamatiná teiginá, kad visos egzistuojanèios stilistinës bei technologinës kryptys reprezentuojamos ðiuolaikinëje rusø muzikoje. Sudomino jos mintis apie pakitusius muzikinius praeities þenklus, kurie pasipildë ir „tarybine”, rusiðkojo underground, estrados, tango bei panaðia muzika. O Franzo Schuberto – populiariausio rekompozicijø medþiagos autoriaus – vietà Rusijoje uþëmæs Piotras Èaikovskis. Danø muzikà pristaèiusi Jean Christensen pradëjo nuo klasikø – Carlo Nielseno ir jo dainø. Vëliau kalbëta apie „darmðtatiðkàjá” danø avangardà ir jo kompleksiðkumà (P. N¸rgard), po kurio buvo pasukta „paprastumo”, tonalumo, rekompozicijø (Karl Aage Rasmussen), o dar vëliau – ávairiø nesimultaniðkø laiko sluoksniø ávykiø (Bent S¸rensen) kryptimi. Koliaþiðkà lietuviø muzikos garsovaizdá Graþina Daunoravièienë sudëliojo ið kontroversiðkø garsiniø ir vaizdiniø (DVD) ávykiø, siekdama intriguojamai pristatyti ádomiausius pastarojo deðimtmeèio lietuviø kompozitoriø opusus (net 17). Nuolatinis festivalio dalyvis, prisistatæs kaip „klausytojas mëgëjas”, po lietuviø muzikos apþvalgos impulsyviai replikavo: „Kaip gali bûti, kad mes iki ðiol ðios muzikos neþinome?”

Spontaniðka replika ágalioja Sietle pastebëti ir lietuviðkosios kultûros þenklus. Vienas jø – dar 1977 m. rugsëjá èia apsilankæs vadinamasis „Mr. Fluxus” – Jurgis Maèiûnas (George Maciunas) ir Sietle suorganizavæs paskutiná savo vadovautà „Fluxus” festivalá. Lietuviðkø pëdsakø aptikau ir Vaðingtono universitete ásikûrusioje Baltijos studijø programoje, o rinktinæ lietuviðkø knygø kolekcijà – ðio universiteto Slavø ir Rytø Europos bibliotekoje. Taèiau gyvà mûsø kalbà ir atidà Lietuvos kultûrai iðlaikë apie 140 èia gyvenanèiø lietuviø ðeimø, kurioms – o ypaè Inos Bertulytës-Bray, Dalios Hansen bei Rimo Mikðio ðeimoms – uþ palaikymà ir rûpestá reiðkiame nuoðirdþià padëkà.

Klaipëdos kompozitoriø koncertas: retrospektyva ir premjeros

2004 metus Klaipëdos Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras pradëjo Klaipëdos kompozitoriø koncertu. Dëmesys savojo miesto muzikos kûrëjams daro garbæ orkestrui, tuo pateisinanèiam ir savo pavadinimà.

Sausio 30 d. koncerto programà orkestro meno vadovas ir dirigentas Stasys Domarkas sudarë iðradingai: átraukë beveik prieð 9 metus penkiø kompozitoriø sukurtà netradiciná veikalà – Variacijas M. K. Èiurlionio Preliudo tema, Klaipëdoje jaunystæ praleidusio, èia lankiusio gimnazijà Eduardo Balsio prieð 46 m. sukurtà Koncertà smuikui ir orkestrui Nr. 2 ir du naujus, pirmà kartà atlikiekamus kûrinius: Jono Domarko „Badinage” („Linksmà ðoká”) birbynei ir simfoniniam orkestrui bei Alvido Remesos Simfonijà Nr. 5 „Atradimai”.

Variacijas M. K. Èiurlionio Preliudo op. 7, Nr. 4 tema, Klaipëdos kompozitoriai sukûrë 1995 m. ir paðventë Lietuvos muzikos genijaus 120 gimimo metinëms. (Kitais, 2005 metais ðvæsime M. K. Èiurlionio 130 metines. Gal vël klausytojus pradþiugins kas nors panaðaus). Kûriná sudaro penkios skirtingø autoriø sukurtos variacijos. Kiekvienas kûrëjas prabilo savaip, originaliai, bet visi novatoriðka, ðiuolaikine muzikos kalba, todël vis kitaip savojoje dalyje iðreiðkë èiurlioniðkàjà dvasià. Visos variacijos neilgos (iki 5 minuèiø), todël autoriams buvo nelengva per toká trumpà laikà parodyti savo fantazijà, „ásiûbuoti” simfoniná orkestrà, atrasti tinkamà dramaturginá vystymà. Kiekvienai variacijai bûdingas minties koncentruotumas, glaustumas, meninio vaizdo vientisumas.

Nors visi penki kompozitoriai savo variacijà kûrë atskirai, nesitarë dël bendros dramaturginës koncepcijos ar daliø iðdëstymo tvarkos, gimë visiðkai logiðka jo visuma. Nejuèiomis susiklostë ir logiðka struktûra, primenanati sonatiná-simfoniná ciklà (èia yra ir pradinis Allegro, ir lëtoji dalis, ir savitas scherzo /ið dviejø daliø/, ir epinis finalas).

Visas variacijas pirmiausia vienija M. K. Èiurlionio Preliudo melodika, derminë, intonacinë kalba, prasmë.

Variacijø ciklà pradeda Remigijaus Ðileikos sukurta dalis „Regëjimas” – ekspresyvi, sujaudinta vizija – koncentruotas kompozitoriaus þvilgsnis á platesná èiurlioniðkàjá kontekstà. Be minëto Preliudo intonaciniø elementø, jis panaudojo ir kitø M. K. Èiurlionio fortepijoniniø kûriniø melodinius fragmentus. II –jà variacijà sukûrë Jonas Domarkas. Ji santûri, sukaupta, lëta, kupina vidiniø bûsenø ramybës. Aiðkios melodinës linijos (styginiai) sukelia emociná artumà su M. K. Èiurlionio kûriniu. III-ji

A. Budriûno variacija (pirmoji scherzo dalis) pasizymi racionaumu, daugiau „operuojant” M. K. Èiurlionio muzikos garsiaeiliø sandaros inversijomis. IV-ji L. Narvilaitës sukurta variacija (antroji scherzo dalis) taip pat daugiau konstruktyvi, bet ji patraukia orkestriniø splvø þaismu, jaunatviðkumu. V-ji, finalinë, Alvido Remesos variacija „Miniatiûra” (taip jà ávardijo kompozitorius), uþbaigia neáprastà ciklà. Ji iðkilminga, netgi didinga, turinti tam tikrø aliuzijø á simfonines poemas „Miðke” ir „Jûra”.

Variacijas M. K. Èiurlionio Preliudo tema orkestras grojo nebe pirmà kartà, tad buvo galima tikëtis didesnio preciziðkumo, kiekvienos dalies ádomesnës interpretacijos. Vietomis pakenkë intonacinio grynumo stoka (mediniai puèiamieji).

Pastaruoju metu Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros docentas, kompozitorius Jonas Domarkas, nors nedaþnai, pateikia vis naujø kûriniø. Simfoniniam orkestrui jis jau senokai beraðë, todël buvo labai ádomu iðgirsti jo naujausià kûriná „Badinage”. J. Domarkas yra puikus orkestro þinovas, instrumentuotës meistras, sugebantis iðradingai „þaisti” instrumentø tembrais, ðtrichais. „Badinage” birbynei ir simfoniniam orkestrui dar kartà pasitvirtino ðie kompozitoriaus sugebëjimai. Ðios simfoninës pjesës dramaturginá „karkasà” sudaro keli kontrastingi epizodai, vienijami bendros idëjos, susijusios su lietuviðko muzikinio-garsinio mentaliteto raiðka. Jie toli graþu ne archainiai, o glaudþiai siejami su ðiuolaikiniais ritmais, harmoniniais skambesiais, dermine ávairove. Linksmi, þaismingi, ðokiniai epizodai talentingai jungiami su lyriniais, dainingais: jie natûraliai, muzikinës dramaturgijos poþiûriu „iðplaukia” vienas ið kito. J. Domarkas – ir vël savo stichijoje. Likdamas iðtikimas savajai stilistikai, sukûrë ádomø, maloniai klausomà, daug kuo tradiciðkà, bet kartu ir novatoriðkà kûriná. Manau, kad ðis J. Domarko kûrinys, kaip kadaise jo „Simfoninis kaprièio”, turëtø ilgai iðlikti simfoninio orkestro repertuare.

Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S. Domarko, „Badinage” grojo uþdeganèiai, puikiai jausdamas kompozitoriaus sumanymo esmæ ir kûrinio nuotaikà.

Prie sëkmingo premjerinio kûrinio atlikimo labai daug prisidëjo virtuozas, birbynininkas, Klaipëdos universiteto menø fakulteto Liaudies muzikos katedros profesorius Vytautas Tetenskas. Solinë birbynës partija J. Domarko kûrinyje labai svarbi ir dominuojanti. Ji – sudëtinga ir virtuoziðka. Tikriausiai turëdamas mintyje V. Tetensko, kaip atlikëjo sugebëjimus, kompozitorius ir sukûrë tokià sudëtingà birbynës partijà.

Antroji ðio koncerto premjera – A. Remesos Penktoji simfonija „Atradimai”. Ilgai laukæ ðio kompozitoriaus kûrinio, vylëmës iðgirsti kaþkà naujo, ádomaus, neáprasto, nes paþástame A. Remesà kaip ypatingai gamtos (Dievo) apdo-

vanotà kûrëjà. Ið esmës simfonija neapvylë, taèiau per daug ir nepradþiugino. A. Remesa, anksèiau þavëjæs klausytojus savo stambiais baþnytinës muzikos kûriniais, dainomis, kamerinëmis kompozicijomis, ankstesnëmis keturiomis simfinijomis ir kt., ðá kartà pateikë nedidelá kûriná, mano manymu, ne visai adekvaèiai pavadinæs já Simfonija. Be abejo, kûrinio trukmë, apimtis negali bûti vieninteliu þanrà apibûdinanèiu kriterijumi. Taèiau A. Remesos kûrinys ir dramaturginiu poþiûriu ne visai atitinka simfonijos „rangà”. Nauji laikai, naujos tradicijos, naujas suvokimas, menininko laisvë, kûrybos individualumas, þanro transformacijos ir kt. keièia poþiûrá á tradicinius, ðimtmeèiø bëgyje susiformavusias muzikos struktûrø, formø tradicijas. Taèiau kaip groþinëje literatûroje romanas lieka romanu, ese lieka ese, poema lieka poema, eilëraðtis eilëraðèiu ir t.t., taip ir muzikoje, nereikëtø drastiðkai keisti þanrø sampratos (gal geriau kai kuriuos netradicinius kûrinius ávardinti naujais apibûdinimais).

A. Remesos ið esmës meniðkai patrauklø kûriná, gal bût reikëtø vadinti simfoniniu paveikslu, simfoniniu etiudu, dràsiausiu atveju – gal simfonine poema, bet jokiu bûdu ne simfonija.Tai, be abejo, ne svarbiausias dalykas muzikoje (mene), taèiau nusiteikus klausytis simfonijos, o iðgirdus kaþkà kità, lieka nusivylimas. Taigi, kaip simfoninis paveikslas, ðis A. Remesos veikalas yra gan ádomus, verèiantis màstyti, gilintis á psichologines nûdienos þmogaus bûsenas. Veikalas sukurtas gretinant kontrastingus epizodus; muzikinës medþiagos vystymo eigoje pasiekiamos kelios reikðmingos, muzikiná vyksmà pateisinanèios kulminacijos (vystymo bangos), kaip, dramaturginio plëtojimo „aðys”. Áspûdingiausia – lëta, paslaptinga, sonoristinë kûrinio pradþia, kurioje ypaè imponuoja tembrinë ávairovë – kontrabosø, arfos, varpø, timpanø garsinis derinys, palaipsniui ástojantys trombonai bei kiti puèiamieji instrumentai ir kt. Dramaturginiu poþiûriu ypaè vykusiai ir logiðkai (faktûros „tirðtinimas”, dinamikos augimas) pasiekta pirmoji kulminacija (orkestro tutti). Antrasis lëtas epizodas dvelkia ramybe, dvasine palaima, sàsajomis su gamta. Kinta instrumentuotë, ima dominuoti mediniai puèiamieji, svarbus lieka arfos tembras (lyg kûrinio leittembras).

Diskutuotina kûrinio pabaiga. Visiðkai nesvarbu kokia ji – rami, lëta ar energinga, pakili. Svarbu, kad á jà bûtø „einama” tikslingai, muzikos vyksmo prasme – logiðkai ir „pateisinamai”. Kûrinio pabaigos fenomenas – vienas sudëtingiausiø ir svarbiausiø muzikos (meno) kûrinio formos (o tai reiðkia ir jo esmës) konstravimo momentø. A. Remesos Simfonijos pabaiga tarsi neparuoðta, dramaturgiðkai nepateisinta, todël netikëta bei nelaukta. Gal bût kompozitorius sàmoningai siekë tokios kûrinio pabaigos, t. y. neuþbaigtumo, minties nepasakymo iki galo áspûdþio. Taèiau ir tokiu atveju, tai turëtø bûti aiðku ir priimtina klausytojui, jis turëtø tapti kûrëjo „bendrininku” ir suvokti, susi-

taikyti, kad tai Pabaiga. O gal tai interpretacijos problema?

Iðgirdus muzikos kûriná, ðiuo atveju A. Remesos Simfonijà, vienà kartà (natø gauti nepavyko), sunku visiðkai tiksliai ávertinti jo privalumus ir trûkumus. Bûtina dar kartà já pasiklausyti. Taèiau pirmasis áspûdis bûtent toks.

Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras A. Remesos partitûrà paruoðë kruopðèiai ir dëmesingai; dirigentas S. Domarkas, atrodo, jà labai detaliai iðstudijavo, todël Simfonija skambëjo darniai, ðvariai ir sodriai (nekreipiant dëmesio á smulkius ritminius bei ntonacinius netikslumus); puikiai „iðlaikyta” pusiausvyra tarp orkestro grupiø, faktûros sluoksniø. .

E. Balsio Antrasis koncertas smuikui ir simfoniniam orketrui, sukurtas 1958 m., iki ðiol yra vienas ið populiariausiø ðio þanro lietuviø kompozitoriø kûriniø. Klausytojus (Lietuvoje ir uþsienyje) jis jau daug metø þavi formos lakoniðkumu, iðraiðkos temperamentingumu. Ðá Koncertà sudaro keturios spalvingos dalys: Reèitatyvas, Scherzo, Improvizacija ir Humoreska. Visos dalys skamba betarpiðkai pereidamos viena á kità. Finalas apibendrina visà ankstesniø daliø tematinæ medþiagà. Po ramios pirmosios dalies, áspûdingos smuiko reèitacijos, be partraukos prasideda II-ji dalis – judrus, motorinis Scherzo. Muzikologo Juozo Gaudrimo nuomone, tai „visø puikiausias ir spalvingiausias Koncerto muzikinis vaizdelis”. Ði dalis pagrásta dviem liaudiðko kolorito temomis, kompozitoriaus pateiktomis ðiuolaikiniame muzikos „rûbe”. Pirmoji tema – tai senovinio lietuviø liaudies ðokio „Voverëlë” melodija; antroji – lyrinës rugiapjûtës dainos „Vai teka, bëga vakarinë þvaigþdelë” intonacijos. Daininga III dalis ir gyva, energinga IV dalis Humoreska papildo ir tematiðkai pratæsia pirmàsias dalis.

Humoreskoje kompozitorius, apibendrindamas visà kûriná, iðradingai plëtoja pirmøjø daliø tematikà. E. Balsio Koncertà smuikui ir simfoniniam orkestrui atliko viena þymiausiø ir talentingiausiø ðiø dienø Lietuvos smuikininkiø Ingrida Armonaitë. Ji daþnai koncertuoja su Maþosios Lietuvos simfoniniu orkestru, atlikdama labai ávairø stambiø formø smuiko repertuarà. E. Balsio Koncertà smuikininkë pagrojo stabiliai, grieþtai ir átikinamai. Puikiai skambëjo greitosios, energingosios dalys; lëtosiose norëjosi daugiau ðvelnumo (ne sentimntalumo), lyrinës atgaivos.

Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras ir jo dirigentas S. Domarkas, atlikdami Klaipëdos kompozitoriø kûrinius, skatina ir ragina juos kurti ðio þanro veikalus. Tai puiki orkestro vadovo savybë ir nuostata – populiarinti, skleisti savojo Klaipëdos kraðto, buvusios Maþosios Lietuvos dalies, kûrëjø muzikà.

Daiva KÐANIENË

Muzikos barai /19

Sukaktis

S

Jurgita SKIOTYTË eniai þinoma taisyklë, jog net sunkiausius darbus gali nuveikti vienas þmogus, visas jëgas ir energijà atiduodàs mylimam darbui. Vienu ið tokiø ypaè entuziastingø þmoniø galëtume pavadinti muzikologæ, pedagogæ, muzikos vadovëliø autoræ Vidà Krakauskaitæ. Tai þmogus, kuriam universalumas yra natûrali saviraiðkos sàlyga. Ji ir teoretikë, ir praktikë, vienintelë ið gausaus muzikologø bûrio paskyrusi savo gyvenimà ir darbus vaikø muzikiniam auklëjimui. Ir nors pastaruoju metu 80metá ðvenèianti V. Krakauskaitë visuomenëje nebesirodo, taèiau jos darbai liudija apie intensyvià veiklà.

Kiekvienà kartà áþengusi á muzikologës namus suprantu, jog èia verda gyvenimas. Jos darbo diena suplanuota minutës tikslumu. Dalá dienos laiko

V. Krakauskaitë skiria muzikos vadovëliø ir Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos metraðèio sudarymo darbams, susitikimams su draugais. Lietuvos ikimokyklinukai ir pradiniø klasiø mokiniai mokosi muzikos ið jos sudarytø vadovëliø – „Lakðtutë”, „Muzikos mokymas”, „Dainorëlis”, „Muzikos pratybø sàsiuviniai” ir t. t. V. Krakauskaitë nuolat ieðko bûdø mokymo procesui palengvinti. Prieð metus, „Ðviesos” leidyklos

Muzikos barai /20

Vidai Krakauskaitei 80 V. Krakauskaitë su mokiniais

paraginta, ið reliatyviosios á absoliuèiàjà sistemà ji perdirbo bendrojo lavinimo mokyklø I–IV klasëms skirtus „Lakðtutës” vadovëlius bei pratybø sàsiuvinius. „Praktiðkai tai buvo visiðkai naujas darbas. Reikëjo naujø muzikiniø pavyzdþiø, reikëjo keisti medþiagos iðdëstymo sistemà, – pasakoja V. Krakauskaitë. – Ðito darbo negalëjau atsisakyti, juk leidykla mano vadovëlius konkurso bûdu iðrinko ið daugelio kitø”.

Kad muzikologë negalëjo ir negali gyventi be veiklos, rodo daugelis jos nuveiktø darbø. Visà gyvenimà ji pati gamino vaizdines priemones pamokoms, ruoðë darbo sàsiuvinius, mokymo planus, kaskart juos tikrino praktikoje. V. Krakauskaitë net ketverius metus dirbo S. Nëries mokykloje, kur dëstë muzikà pradiniø klasiø mokiniams. Dirbo paèiomis blogiausiomis sàlygomis, kokios tuo metu buvo Lietuvos miestuose: be instrumento, tik lenta ir balsu stengësi rasti bûdø vaikø muzikalumui lavinti. Bûtent tada ir kilo idëja parengti pirmàjá Lietuvoje „Muzikos” vadovëlá pradinëms klasëms, kuriuo Lietuvos mokytojai vadovavosi net 17 metø. „Laimos Pangonytës dëka televizija buvo nufilmavusi mano darbo su vaikais metodus. Tà filmà rodydavau ðalies mokytojams kaip pavyzdá per konferencijas. Praktiðkai tai buvo pirmasis tokio pobûdþio mokomasis filmas Lietuvoje, susuktas á juostà, – pasakoja V. Krakauskaitë. – Taèiau kartà einant namo po vienos ið konferencijø prie pat namø mane apiplëðë ir atëmë rankinæ, kurioje ir buvo ta mano brangioji juosta. Vëliau galvojau, gal vagis iðmes kur nors juostà ir dar rasiu jà, taèiau niekur jos neradau.

Tai buvo viena didþiausiø netekèiø mano gyvenime”.

Tik áþengus á jos namuose esantá darbo kambará, akys uþkliûva uþ didþiuliø iki pat lubø padarytø lentynø, kuriose saugoma ávairi muzikinë literatûra, sudëlioti nuotraukø albumai, segtuvai su dokumentais. Þinoma, didþiausià dalá lentynose uþima knygos, susijusios su muzikiniu estetiniu vaikø lavinimu,

Visuomet maþøjø mylima

dradarbiavimà ásitraukë kompozitoriai G. Vanagaitë ir V. Bagdonas, o kitiems tiesiog reikëdavo „lipti ant sprando”. Ar uþsakyti kûriniai tinka vaikams, vëliau parodydavo praktika. Siunèiau laiðkus á muzikos mokyklas klausdama, kokio repertuaro trûksta, ir gavusi atsakymus vël eidavau paskui kompozitorius. Taip gimë nemaþa dalis vaikø repertuaro”.

Daugelis mano kalbintø kompozitoriø, pedagogø apie ðios muzikës veiklà atsiliepë labai palankiai ir noriai dalijosi ðiltais prisiminimais. Kad V. Krakausmuzikos vadovëliai. Áspûdingai atrodo didþiulë lentyna, kurioje sudëti segtuvai su per daugelá metø sukaupta medþiaga apie Lietuvos kompozitoriø muzikà vaikams: gaidos, laiðkai, ávairûs dokumentai. Ir viskas taip tvarkingai surikiuota.

Bijodama, kad medþiaga gali pradingti, muzikologë viskà kaupë, ir dabar jos namus galima bûtø pavadinti vaikø muzikos archyvu.

Vaikø muzikos sekcijos vadovë

Nors muzika vaikams, kaip atskira kûrybos sritimi, Lietuvoje pradëta rûpintis jau tarpukariu, taèiau paèiu produktyviausiu jos propagavimo ir kûrimo laikotarpiu galima bûtø pavadinti ðeðtàjá septintàjá deðimtmeèius. Savaime suprantama, tam, kad veikla vaikø muzikos srityje suaktyvëtø, turëjo atsirasti þmogus, kuris bûtø atsidavæs vaikams ir jø muzikai. Tad bûtent muzikologës Vidos Krakauskaitës iniciatyva 1962 m. prie Lietuvos kompozitoriø sàjungos buvo ásteigta Vaikø muzikos sekcija, kuri ëmësi ne tik muzikos vaikams populiarinimo, bet ir muzikinio estetinio vaikø auklëjimo. V. Krakauskaitë buvo viena ið tø, kuri áþvelgë vaikø muzikos spragas ir, negailëdama jëgø bei laiko, entuziastingai darbavosi. Dar 1956 m. Kompozitoriø sàjungoje ásteigtoje Jaunøjø muzikø sekcijoje, kuriai taip pat vadovavo V. Krakauskaitë, buvo skiriama dëmesio ir vaikø muzikos populiarinimui bei propagavimui. Taèiau vëliau darësi vis sunkiau suderinti keletà veiklos srièiø, todël nuspræsta ásteigti savarankiðkà sekcijà.

Muzikologës V. Krakauskaitës iniciatyva ákurta Vaikø muzikos sekcija gyvavo nuo 1962 iki 1991 m. Iki 1975 m. sekcijai vadovavo V. Krakauskaitë.

Vëliau dël pablogëjusios sveikatos ji ðiø pareigø atsisakë, ir vadovo darbà perëmë ilgametë aktyvi sekcijos narë

kompozitorë G. Vanagaitë. Beveik tris deðimtmeèius Kompozitoriø sàjungoje gyvavusi Vaikø muzikos sekcija buvo pagrindinis centras, koordinavæs muzikos vaikams atsiradimà ir paplitimà tarp jaunøjø atlikëjø, rûpinæsis muzikinio estetinio vaikø auklëjimo klausimais. Per sekcijos gyvavimo laikotarpá surengta daugybë vaikø muzikai skirtø renginiø, tarp kuriø trys plenumai, dvi „Vaikø muzikos savaitës”. Ðiø didþiuliø, net po keletà dienø trukusiø renginiø metu kompozitoriai pristatydavo naujausius vokalinius, instrumentinius, sceninius kûrinius, skirtus vaikams atlikti. Bûtent ðiø renginiø dëka iðkilo ir ásitvirtino specifinë, anksèiau beveik neegzistavusi muzikos vaikams atlikti sritis. Ði muzika turëjo ne tik meniniø, bet ir aiðkiø pedagoginiø uþmojø, o kompozitoriai jà raðë atsiþvelgdami á vaikø amþiø bei technines galimybes. Taèiau suintriguoti ir suvilioti kompozitorius raðyti muzikà vaikams nebuvo taip paprasta. Kaip prisimena V. Krakauskaitë, „tikràja to þodþio prasme reikëdavo „prilipti” prie kompozitoriaus, kad jis kà nors paraðytø. Daugelis skøsdavosi, jog trûksta gerø eiliø dainoms, operoms, ávairiems ciklams. Netekusi kantrybës, net pati pradëjau raðyti eiles dainoms, libretus operoms. Eidavau paskui kiekvienà kompozitoriø ir praðydavau, kad kà paraðytø, o kai paraðydavo, tempdavau kûrinëlius á M. K. Èiurlionio menø mokyklà ir iðdalydavau mokytojams, kad jie su vaikais paruoðtø. Tada laukdavo kitas etapas. Suorganizuodavau koncertà, sukviesdavau tuos paèius kompozitorius ir suteikdavau jiems progà patiems paklausyti ir ávertinti, kaip vaikai atlieka jø darbus. Pamaþu perklausos-koncertai tapo tradicija, daugëjo kûriniø. Taèiau man atrodë, kad muzikos vaikams vis dar trûksta. Stengiausi surinkti visus paraðytus kûrinius ir kaupti juos Kompozitoriø sàjungoje. Þinoma, labiausiai á ðá ben-

Profesorius Juozas Gaudrimas su studentais. V. Krakauskaitë - centre

kaitë dirbo labai atsidavusi ir netgi pedantiðkai, visiðkai patvirtina kompozitoriaus, ilgameèio Vaikø muzikos sekcijos bendradarbio V. Bagdono pasakojimas: „Krakauskaitë buvo pagrindinis visø Vaikø muzikos sekcijos nariø variklis.

Ji puikiai kontaktavo su mumis, kompozitoriais. Uþsakydavo mums paraðyti kûriniø. Nepaleisdavo tol, kol patys ásitikindavome, kad kûrinys paraðytas tikrai gerai. Ji þinojo, ko praðyti, ir kà galima ið mûsø iðspausti. Nuolat darydavome naujø kûriniø perklausas, á kurias ateidavo ne tik vaikø, bet ir juos ruoðianèiø pedagogø. Atrinkæ geresnius kûrinëlius atiduodavome á Ðvietimo ministerijà, o ði – á mokyklas. V. Krakauskaitë buvo pagrindinë visø knygø vaikams iniciatorë.

Ji rasdavo bûdø, kaip iðjudinti vaikus.

Manau, jog ji vienintelë specialistë Baltijos ðalyse, sukaupusi visà medþiagà apie vaikø muzikà”.

Pagal V. Krakauskaitës metodikà dirbti ádomu ir dideliems, ir maþiems

Muzikos barai /21

dies muzikos pagrindus bei vesti vaikus á ðiuolaikinæ muzikà. Nepaisant to meto ideologinio spaudimo, daugelis kompozitoriø prisidëjo prie tautinës muzikos puoselëjimo ir sukûrë vaikiðkos lietuviðkos muzikos repertuarà. „Vaikø muzikos sekcija buvo labai aktyvi, – prisimena kompozitorius Julius Andrejevas. – Plenumai sutraukdavo aibes kûriniø: instrumentiniø, vokaliniø.

Muzikos mokykloms tai buvo laimingi laikai. Vyriausybë tam skirdavo pinigø, veikë ekspertø komisija, kuri rinko ir pirko muzikà. Buvo organizuojami specialûs Su uþsienio kolega bibliotekoje

Be to, Vaikø muzikos sekcijos dëka kiekvienais metais ávykdavo vienas didþiulis vaikø muzikai skirtas renginys, kuriame ðià muzikà atlikdavo M. K. Èiurlionio menø mokyklos, B. Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos moksleiviai, chorai „Liepaitës”, „Àþuoliukas” bei kitø Lietuvos miestø vaikai. Neretai skambëdavo ir muzika vaikams klausyti, atliekama profesionaliø Lietuvos atlikëjø.

Po vienà koncertà ðiai srièiai buvo skiriama „Muzikos rudenø” bei Tarybinës muzikos festivaliuose, su kuriø pagalba vaikiðkà muzikà kiekvienais metais galëdavo iðgirsti ir ávairiø Lietuvos regionø vaikai. Vaikø muzikos sekcijos rengtos vaikø muzikos savaitës, plenumai, pavieniai koncertai sparèiai pastûmëjo vaikø muzikos gyvenimà á prieká.

Sekcijos vadovës V. Krakauskaitës dëka á ðià veiklà ásitraukë ne tik Vilniaus, bet ir kitø Lietuvos miestø kompozitoriai, pedagogai, darþeliø auklëtojai. Entuziastingø þmoniø rûpesèiu sekcijos gyvavimo metais vaikø muzikos repertuaras gerokai iðsiplëtë. Kaip pasakojo repertuaro atrankos komisijose dirbæ þmonës, pateiktø kûriniø kiekybë ne visada atitikdavo kokybæ. Neretai pasitaikydavo primityviø, klasikinës harmonijos uþdavinius primenanèiø kûrinëliø, taèiau gausybëje atneðtø kûriniø visada atsirasdavo meniðkø bei puikiai vaikø technines galimybes atitinkanèiø kûriniø, kurie iðliko repertuare net iki ðiø dienø. Ir ðiandien vaikai noriai atlieka J. Andrejevo Mini koncertà fortepijonui, V. Barkausko vokalinæ siuità „Þaislø paradas”, B. Kutavièiaus kûrinëlá smuikui ir fortepijonui „Nuo madrigalo iki aleatorikos” bei daugelá V. Bagdono, L. Povilaièio ir kitø kompozitoriø vokalinius bei instrumentinius kûrinëlius. Per tris Vaikø muzikos sekcijos gyvavimo deðimtmeèius vaikø muzika susidomëjo ir jà raðë kelios kompozitoriø kartos. Vaikø muzikos baruose iðryðkëjo dvi tendencijos – visada buvo siekiama stiprinti liau-

Muzikos barai /22

M. K. Èiurlionio menø mokyklos teorinio skyriaus pedagogës pas V. Krakauskaitæ (pirma ið deðinës) namuose

konkursai. Nors kiekybiðkai kûriniø atsirasdavo labai daug, taèiau ið didelio kiekio atrinkdavo kokybiðkø darbø. Iniciatyviø sekcijos nariø dëka daugelá vaikø muzikinio estetinio lavinimo problemø analizavo tuometinë spauda. Dël puikiai koordinuojamo darbo dienos ðviesà iðvydo daug vaikams skirtø leidinëliø”.

Per trylika darbo Vaikø muzikos sekcijos vadove metø V. Krakauskaitë ne tik nuolat skatino kompozitorius raðyti muzikà vaikams, bet ir platino jø kûrinius tarp pedagogø, organizavo perklausas, koncertus. Be to, kompozitoriams ji daþnai siûlydavo temas, þanrus, parinkdavo poezijos tekstø, o prireikus ir pati paraðydavo. Pagal V. Krakauskaitës þodþius kompozitorius Vytautas Barkauskas sukûrë „Þaislø paradà” (1966), Jonas Novakauskas dainas „Á gamtà”, „Pasakëlë apie muzikos instrumentus”. Pagal jos libretà Genovaitë Vanagaitë sukûrë operà mokyklinio amþiaus vaikams „Trys iðdykëliai” (1972), Valentinas Bagdonas operà darþelinukams „Maþieji talkininkai” (1974).

Prieð dvideðimt penkerius metus iðsakyti V. Krakauskaitës þodþiai viename ið renginiø puikiai atitinka ir ðiø dienø aktualijas: „Lietuviø kompozitoriø muzika, kaip trumpas kibirkðties blykstelëjimas, uþdegæs, suþadinæs vaiko dëmesá, bet neaptartas, neapraðytas, nepatobulintas, dingo laiko jûroje. Dabartiniai kompozitoriai, nesulaukæ paskatinimo, pamaþu tolsta nuo maþøjø, sukuria dovanëlæ tik

asmeniðkai kokiam kolektyvui papraðius, daþnai prabëgomis – puse plunksnos. Vertingos muzikos vaikams sukûrimas, pradedant daina, instrumentine pjese ir baigiant vaikiðka simfonija bei opera, negali bûti tik asmeninis pavieniø kompozitoriø reikalas. Ðis uþdavinys turi bûti bendras visiems, kurie rûpinasi auganèios kartos auklëjimu. Nepamirðkime, kad neparaðytø, trûkstamø kûriniø vietoje liks baltos dëmës”.

V. Krakauskaitës prisuktas mechanizmas, kurio dëka didëjo ir plito lietuviðkas repertuaras vaikams, vis dar tiksi. Kaip sako kompozitorius L. Povilaitis, jau keletà metø rengiantis fortepijoninës vaikø muzikos festivalius, „mano organizuojamas festivalis – tai lyg V. Krakauskaitës darbø tàsa. Stengiuosi vël iðjudinti kompozitorius, atnaujinti repertuarà. Padedami muzikos mokyklø mokytojø, sudarome rinkinius, bûna, kad netgi savo lëðomis juos leidþiame ir platiname po Lietuvà.

V. Krakauskaitës nuopelnai gausinant vaikø repertuarà tikrai labai dideli, taèiau privalome stengtis, kad tai nenutrûktø, augtø iki tarptautinio lygmens”.

Ásimintiniausi biografijos ir kûrybinës veiklos puslapiai

V. Krakauskaitës biografijos vingius ne kartà ávairiomis progomis analizavo spauda. Apie jubiliatës pedagoginæ veiklà 1985 m. iðsamø diplominá darbà paraðë muzikologë A. Minkevièiûtë.

Taèiau visada ádomu prisiminti kai kuriuos faktus, ir ypaè tuos, apie kuriuos muzikologë kaskart noriai pasakoja. Dëmesá patraukia tai, jog V. Krakauskaitës iðsilavinimas labai ávairus: ji baigë Kauno mokytojø seminarijà, Kauno universiteto Filologijos fakultetà, Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetà. Nors mokësi visiðkai tolimø menui specialybiø, visada domëjosi muzika.

V. Krakauskaitë baigë Vilniaus muzikos mokyklos E. Laumenskienës fortepijono klasæ, vëliau Kauno konservatorijos prof.

B. Dvariono fortepijono klasæ. Paraleliai dar studijavo Kauno universitete, kur ágijo lituanistës specialybæ. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas V. Krakauskaitë persikëlë á Vilniø, kur studijavo Muzikos istorijos katedroje. Ðitoks platus iðsilavinimas labai pravertë dirbant su vaikais. Ji dirbo Kauno mergaièiø vaikø namuose, kur motiniðkos ðilumos ir globos laukë didelis bûrys naðlaièiø. Vaikø namuose V. Krakauskaitë organizuodavo vaikø meno ratelius, chorà, rengë vaidini-

mus. Jau tada buvo pastebëtas didþiulis vadovës atsidavimas vaikams. Keturiolikos metø sulaukusios vaikø namø auklëtinës turëdavo palikti vaikø namus ir gyventi savarankiðkai. V. Krakauskaitë pasiëmë globoti dvi namø vaikø globotines Izabelæ Meilytæ ir Eugenijà Sutkutæ.

Pati gyvendama labai kukliai, vis dëlto ryþosi padëti paauglëms, jos uþaugo tvirtos ir darbðèios. Po daugelio metø Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos vadovybë pasiûlë jai rûpintis ir auginti vaikø namø auklëtiná naðlaitá Eduardà Kaniauskà. Jos padedamas, E. Kaniauskas baigë menø mokyklà, vëliau konservatorijà.

Dar studijuodama ji pradëjo dëstyti M. K. Èiurlionio menø mokykloje. Èia, be pedagoginio darbo, V. Krakauskaitë organizavo fonotekà, vadovavo muzikos teorijos skyriui ir leido sienlaikraðtá „Muzikos garsai”, ákûrë tautosakos bûrelá, vykdavo su vaikas á etnografines ekspedicijas. Jos iniciatyva sudaromi mokyklos mokiniø uþraðytø liaudies dainø rinkiniai. Kaip prisimena jos draugë ir ilgametë Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutë Minkevièienë, „su Vida visada buvo lengva dirbti.

Ji buvo visø pagalbininkë, nes jau nuo seno þinojo darbo mokykloje specifikà. Ji padëdavo sudaryti tvarkaraðèius, ruoðdavo vaikams stendus, rengë viktorinas, kvietë á mokyklà kompozitorius. Visa tai artinda-

Sveikinimai kolegei.

Ið deðinës: jubiliatë, R. Vaitkevièienë, V. Bagdonas ir R. Þigaitis

vo vaikus prie muzikos. Per daugelá darbo su vaikais metø V. Krakauskaitë matë, kad visi vaikai yra imlûs ir galima daug su jais nuveikti. Mokykloje ji ëmë taikyti sistemà, kad kiekvienai klasei dëstytø vienas mokytojas – ir solfedþio, ir ritmikà, ir dainavimà, ir muzikos literatûrà. Ir savo vadovëliuose ji siekë visas disciplinas sujungti. V. Krakauskaitë sugebëdavo, regis, be dideliø pastangø priversti vaikus pamëgti muzikà. Darbe su vaikais visada taikë þaidimø formà”. „Krakauskaitës impulsai buvo labai naudingi, ji visus „uþvesdavo”, o paskui jau mes leisdavomës ið paskos, – pasakoja kolegë, buvusi M. K. Èiurlionio menø

mokyklos mokytoja Vaitkevièienë. – Ne kartà, kai jau Vida nebedirbo mokykloje, eidavome su pedagogais ið visos Lietuvos pas jà á namus ir praðydavome patarimø, kaip ádomiau vesti muzikos pamokas. Ji buvo tikrà entuziastë, dirbanti ið idëjos, visi jai pavydëjome”.

V. Krakauskaitë visà laikà domëjosi kitø mokyklø veikla, lankë kvalifikacijos këlimo seminarus, vykdavo á konferencijas Maskvoje, Sankt Peterburge, 1969 m. staþavo Zalcburgo Carlo Orffo institute.

Norëdama su muzikinio auklëjimo naujovëmis supaþindinti ir Lietuvos mokytojus, á Vilniø ji pakvietë C. Orffo instituto lektoriø Pjerà van Hauwe. Ðis skaitë paskaitas mokytojams, vedë parodomàsias muzikinio auklëjimo pamokas. Vëliau P. van Hauwe padëjo V. Krakauskaitei atsigabenti á Lietuvà C. Orffo instrumentø, kuriais daug metø naudojosi Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos mokiniai. Daugelá metø V. Krakauskaitës pamokas stebëjo muzikos mokytojai ne tik ið kitø Lietuvos miestø, bet ir respublikø. Ji nuolat rengë praneðimus vaikø muzikinio auklëjimo klausimais, kuriuos skaitë ávairiose konferencijose.

V. Krakauskaitës vaikø muzikinio estetinio auklëjimo iniciatyva buvo pavyzdys ir kitoms tuometinëms sàjunginëms respublikoms. „Jaunojo pianisto” pavyzdþiu Maskvoje buvo pradëta spausdinti spalvotus, iliustruotus fortepijono pradþiamokslius, jos dëka atsirado kûrybiniø pratimø knyga fortepijonui „Zadanja dlia razvitija samostojatelnych navykov pri obuèenii fortepijannoj igre” (1964).

Bendrojo lavinimo mokykloms skirtas vadovëlis „Muzika” paskatino parengti analogiðkus vadovëlius kitur.

Taèiau didþiausià vaidmená V. Krakauskaitës darbai atliko Lietuvoje: jie padëjo mokytojams skiepyti vaikams meilæ lietuviø liaudies menui, ugdyti juos lietuviðka dvasia, atsispirti besiskverbianèiai sovietinei muzikai. V. Krakauskaitë parengë daug metodiniø muzikinio auklëjimo darbø, kurie ne visi buvo iðspausdinti ir daugelis plito tiesiog rankraðèiais.

Ji nuolat propagavo lietuviðkà muzikà radijo laidose, rengë radijo valandëles vaikams ir jaunimui, dvejus metus vedë radijo muzikos pamokëles pradiniø klasiø mokiniams. Reiðkësi ir spaudoje, keldama muzikinio auklëjimo problemas.

Bûdama „Vagos” leidyklos meno tarybos narë, stengësi, kad á leidyklos planà bûtø átraukiama daugiau lietuviø kompozitoriø kûriniø bei muzikos knygø vaikams.

Suvokdama, jog pagrindinis vaiko auklëtojas yra mokytojas, ji ëmësi dëstyti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute muzikos dëstymo metodikà, va-

dovavo mokyklinei praktikai. Uþ nuopelnus dirbant su vaikais 1968 m. jai suteiktas Nusipelniusios mokytojos vardas.

Kaip prisimena su muzikologe dirbæ kolegos, per ilgà darbo su vaikais ir muzika laikotarpá iðryðkëjo V. Krakauskaitës veiklos principai, paremti paprastais ir aiðkiais tikslais. Ji visada siekë, kad muzika taptø dþiaugsmu vaikams. Visais gyvenimo etapais ji këlë sau uþdaviná – muzikinis auklëjimas turi bûti prieinamas visiems vaikams. Ji norëjo, kad muzikinis vaikø repertuaras remtøsi savo tautos folkloru. V. Krakauskaitë nuolat pabrëþia, kad tik átraukus vaikus á kûrybinæ veiklà iðugdomas noras aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, savarankiðkai màstyti interpretuojant kûriná, improvizuoti bei þavëtis muzika.

„Be darbo negalëèiau gyventi”

Kiekvienas V. Krakauskaitës biografijos puslapis, nuveikti darbai rodo vienà bendrà didelá tikslà – nuo maþø dienø ugdyti kûrybingas mûsø ðalies ateities kartas.

Jos paèios iðsakytus þodþius – „be darbo negalëèiau gyventi” – puikiai iliustruoja rengiami muzikos vadovëliai ir darbas su antruoju Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos metraðèio tomu. Kiekvienà dienà V. Krakauskaitë redaguoja buvusiø Menø mokyklos pedagogø ir mokiniø biografijas, ieðko naujos medþiagos, nuotraukø. Kadangi muzikologë sunkiai juda, jai labai padeda kolegë ir draugë B. Minkevièienë.

Kolegë talkina ne tik renkant medþiagà metraðèiui, prireikus ji nuvyksta á leidyklà pasitarti dël pataisymø vadovëliuose, parûpina V. Krakauskaitei ir jos namø sargui ðuneliui maisto. Be to, muzikologë puiki mezgëja. Per kiekvienà susitikimà pamatau jà vis kita paèios megzta suknele, kai ðalta, ji visada apgaubia savo megzta skara. Verandoje, kurioje V. Krakauskaitë praleidþia didþiàjà dalá laiko, kabo jos paèios siuvinëtas didþiulis paveikslas. Paklausta, kaip randa laiko dar ir tokiems pomëgiams, muzikologë prasitaria: „Dabar stengiuosi ne tik daug dirbti, bet ir pailsëti, pagalvoti.

Puikiai prisimenu kiekvienà vaikystës puslapá. Tas jausmas, kai mama tave laiko ant rankø, dainuoja dainas, o per langà matyti balta tvora, neapsakomas.

Dar ádomiau, kad atsimenu tà jausmà, kai vaikystëje, atëjus pavasariui, mama liepdavo persiauti ið þieminiø batø á pavasarinius. Atrodo, jog ir dabar jauèiu tà kojø lengvumà”.

Muzikos barai /23

Konkursas Respublikinis Balio Dvariono pianistø ir stygininkø konkursas Dar nespëjus nutirpti varvekliams, pirmàjá pavasario savaitgalá Vilniaus senamiestyje buvo triukðmingai ðvenèiamos Kaziuko vardinës. Tuo tarpu kiek labiau á Antakalnio pusæ, B. Dvariono muzikos mokykloje susirinkusiems sveèiams ið visos Lietuvos, nei Velykø verbos, nei mediniai rakandai nerûpëjo. Èia vyko respublikinis Balio Dvariono pianistø ir stygininkø konkursas. Kovo 5–7 d. jame pasirodë saviraiðkos ugdymo kategorijos – jaunuoliø, muzikuojanèiø savo malonumui, – dalyviai.

B. Dvariono konkursui ðie metai – itin simboliðki. Pirma, tai 100-osios lietuviø muzikos klasiko Balio Dvariono gimimo metinës. Antra, sukanka trisdeðimt metø, kai vyksta ðis konkursas. B. Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos (DMM) direktorë Laimutë Uþkuraitienë prisiminë ir tà faktà, kad ðis konkursas yra jau tryliktasis, ir kaip tik 13 dienà (1974 m. gruodá) jis buvo áteisintas.

Stygininkø vertinimo komisijos pirmininkas prof. Jurgis Dvarionas jau per atidarymà jaunuosius muzikus pasveikino su pergale: moksleiviai, prieð patekdami á respublikiná konkursà, perëjo savo muzikos mokyklø ir rajonø atrankas. Pianistø komisijos pirmininkas Justas Dvarionas apgailestavo, jog komisijos nariai negalës vien tik dþiaugtis jaunøjø atlikëjø muzikavimu, bet turës juos ir vertinti. Laimutë Uþkuraitienë atkreipë dëmesá á tai, kad ðis konkursas nëra vien mokiniø varþymasis tarpusavyje, bet ir ápareigoja tobulintis mokytojus, ðitaip keldamas visos Lietuvos muzikuojanèio jaunimo lygá.

Konkursas – iðbandymas tiek vaikui, daþnai nepratusiam koncertuoti, tiek jo tëveliams, besirûpinantiems jaunojo muzikanto iðëjimu á scenà, tiek mokytojui.

Tarp stygininkø buvo galima pamatyti ir þiogo dydþio smuikà, ir smuiko dydþio violonèelæ, elegantiðkà taftine suknele pasidabinusià septynmetæ smuikininkæ, atliekanèià keliolikos minuèiø programà, ir kontrabosu grieþianèià merginà. Kaip visuomet þavûs patys maþiausieji: tuo metu, kai tëvai tarp savæs kalbasi apie uþmirðtus batukus, jaunoji konkursantë ðildosi rankutes, susimàsèiusi þvelgia á tolá – ir tà akimirkà tikriausiai skæsta viduje skambanèioje muzikoje. Susikaupimà ir nerimà belaukiant uþkulisiuose po deðimties minuèiø trukusio pasirodymo keièia dþiaugsmas arba nusivylimas; vieni fotografuojasi su mokytojais, rankose laikydami gëles ir padëkos raðtus, kiti rûpinasi, kur pastatyti arfà. Instrumentà daþnai tenka suderinti mokytojams.

Ne kitaip ir pianistai. Artëjant svarbiausiai akimirkai, neatsiliepia fortepijono klaviðai, nusprûsta pirðtai ar nebepavyksta apimti okta-

Muzikos barai /24

vos, nervingai skubant sunkiau sugroti pasaþà, pataikyti ðuolius, „uþsivelia” Bacho fugos trisdeðimtantrinës. Per pertraukà kiekvienam solistui prie instrumento leidþiama prisiliesti po dvi minutes. Driekiasi dalyviø eilës. Ðalia mokytojai diskutuoja apie prieð tai girdëtus dalyvius: Bacho preliudo spalvø þaismà, stebisi, kad „maþiukai skamba”, tikrina, ar tikrai garsas sklinda komisijos nariø vietø link.

Apie ruoðimàsi konkursui, tikslus ir sëkmæ kalbëjomës su ypaè gerai konkurse pasirodþiusio B. Dvariono DMM pianisto Jurgio Aleknavièiaus mokytoja Tatjana Radoviè.

– Koks buvo Jurgio kelias iki laurø ir rekomendacijos á tarptautiná turà B. Dvariono konkurse?

– Respublikiniame B. Dvariono konkurse Jurgis dalyvavo tris kartus. Pirmas laimëjimas buvo jau vien tai, kad per visas atrankas jis pateko á respublikiná turà. Po dvejø metø jis tapo laureatu, o ðákart Jurgis – ne tik laureatas, bet ir rekomenduotas á tarptautiná konkursà. Tai ryðki paþanga.

Jau nuo praeitø metø jis pradëjo ádomiai groti, o ruoðiantis ðiam konkursui susidarë palankios galimybës atsiverti. Konkurso etapø sistema labai sveika: kol pereini mokykliná, miesto etapus, susidaro ilgas laikotarpis (programà ruoðiame nuo rugsëjo), per kurá tobuliname kûrinius.

– Muzikos mokyklas lankantys vaikai daþnai groja savo malonumui ir turi kitø veiklø. Ar uþtenka uþsidegimo ir ryþto kruopðèiai ruoðtis?

– Á muzikà Jurgis jau þiûri kaip á bûsimàjà profesijà ir gyvenimo uþsiëmimà. Kol kas jis derina dvi mokyklas, ir tai labai apsunkina darbà, nes ir ten, ir èia didþiulis krûvis. Mûsø mokiniai, kurie ruoðiasi ir atlieka ðá darbà, daro paþangà ir dar pasirenka muzikà, yra labai ðaunûs – tarp jø ir Jurgis. Jis jau priaugo iki tikro koncertinio repertuaro, ir tai labai dþiugina.

Mûsø mokykla (B. Dvariono DMM. – I. K.) ir yra tuo ypatinga. Kiekvienas norintis gali èia mokytis, atsiþvelgdamas á savo norus pasirinkti programos sudëtingumo lygá ir tikslus, kurie labai skirtingi – pramokti atskirti baltà nuo juodo klaviðo arba, sakykim, groti Chopino Scherzo.

– Kuo skiriasi ruoðimasis áskaitoms ir egzaminams nuo ruoðimosi konkursui?

– Egzaminø reikalavimuose nustatytas áprastas, tradicinis repertuaras; galima ðituo pakankamai banaliu ir paprastu keliu eiti, baigti mokyklà, ir viskas. Ðiame konkurse Jurgio atliktos Bacho Aria variata alla maniera italiana Lietuvoje, kiek man þinoma, skambëjo pirmà kartà. Iðkart atsiranda intriga, iðkart ádomu. Kûrinys puikus, tiesiog nuostabus, ir uþ jo atlikimà Jurgis gavo specialø prizà.

– Kas, be ðvieþio repertuaro, lëmë sëkmæ?

– Sudëtingas klausimas. Galëjo taip ir neatsitikti. Reikðmës turi ir pasirinktas repertuaras, ir pasiruoðimas já atlikti, ir dalyviø kontekstas, vertinimo komisijos nariø skonis, reiklumas tam tikriems dalykams. Turbût lengviau bûtø analizuoti nesëkmës prieþastis.

– Kà patartumëte kolegoms, kuriø mokiniams ne visuomet pavyksta atsa-

kingu momentu parodyti geriausià variantà?

– Kai ruoðiamës rimtam dalykui, stengiuosi, kad mokinys pasiektø geriausià variantà, koks tik jam tuo metu ámanomas. Tai neturi priklausyti nuo ákvëpimo. Bûtina suformuoti tokià pozicijà, toká santyká su muzika, kad kiekvienà kartà iðëjus á scenà ákvëpimà pavyktø iðprovokuoti. Tokia yra mano uþduotis.

– Kokià naudà dalyvavimas konkurse duoda nesiekiantiems muziko karjeros moksleiviams?

– Tie adrenalino mëgëjai, kurie negali ðokti su paraðiutu, dalyvauja konkursuose (juokiasi). Kai pagalvoju, per mikro sekundës dalelytæ smegenys duoda impulsà pirðtui atlikti be galo daug uþduoèiø. Koks intelektualus ir sudëtingas darbas! O apie tai, kad prisilieèiama prie tokio groþio kaip muzika, nëra ko kalbëti. Svarbiausia stengtis padaryti darbà kiek ámanoma geriau. Nemanau, kad raðydamas kontroliná vaikas jauèia toká malonumà.

Indra KARKLYTË

*** Kovo 12–15 d. renginiø, skirtø B. Dvariono ðimtosioms gimimo metinëms, maratonà tæsë respublikinio jaunøjø pianistø ir smuikininkø konkurso profesinio rengimo kategorijos perklausos, vykusios Nacionalinëje M. K. Èiurlionio menø ir B. Dvariono deðimtmetëje muzikos mokyklose.

Nacionalinëje M. K. Èiurlionio menø mokykloje porai dienø ásikûrë jaunøjø pianistø pajëgos, o B. Dvariono deðimtmetæ „okupavo” bûsimieji smuiko virtuozai.

Pakalbinus jaunuosius dalyvius, buvo smagu girdëti, kad jiems konkursas – pirmiausia didþiulë ðventë. Proga pasisemti scenos patirties, pasiklausyti bendraamþiø; ið toliau atvaþiavusiems – pamatyti Vilniø. Ðventæ vainikavo iðkilmingas laureatø apdovanojimas ir koncertas. Konkurso átampà maþino ir vietø stoka – komisija laureatø diplomais ir kvietimu atstovauti Lietuvai jau tarptautiniame B. Dvariono konkurse apdovanojo ryðkiausiai pasirodþiusius moksleivius. Buvo iðdalyta daug specialiøjø prizø, iðskirta diplomantø grupë.

Taèiau ðventiniame konkurso ðurmulyje netrûko ir átampos, jaudulio, nusivylimo nuotaikø – tai natûralu.

Profesinio rengimo kategorijoje dalyviai turëjo atlikti baroko ar klasicizmo epochos, romantinio arba ðiuolaikinio laikotarpio bei B. Dvariono kûriniø. Besivaikant mados, – dabar ypaè populiaru sudarinëti ávairiausius „topus”, – iðstudijavus programas, kiekvienoje grupëje galima iðskirti daþniausiai atliekamø kûriniø trejetukà. Tarkime, pianistø C grupëje absoliutus lyderis bûtø L. van Beethoveno 32 variacijos c-moll; A grupëje – B. Dvariono Valsas g-moll ið „Maþosios siuitos”... Programos atþvilgiu ádomiausia pasirodë B grupë. Èia ið konteksto ádomiàja, geràja prasme iðsiskyrë D. Januðevièiûtës P. Èaikovskio-M. Pletniovo „Sidabro fëja” ið „Mieganèiosios graþuolës”, A. Radzevièiûtës virtuoziðka N. Metnerio „Pavasa-

rio” interpretacija, þaismingai B. Nekroðiûtës pateikta R. Þigaièio Sonatina.

Taigi, atrodo, retas mokytojas „vargsta” ieðkodamas ádomesniø, naujesniø, nenugrotø kûriniø.

Tarsi lakmuso popierëlis konkurse buvo B. Dvariono ne tiek techniðkai sudëtingi, kiek prasmingi kûriniai – puiki proga atsiskleisti atlikëjo meniniams, poetiniams gebëjimams.

Iðsamiau konkurso eigà, niuansus „Muzikos barø” skaitytojams apibûdinti sutiko pianistø vertinimo komisijos pirmininkas Justas Dvarionas ir smuikininkø vertinimo komisijos narys profesorius Petras Radzevièius.

– Skirtumai tarp saviraiðkos ir profesinio ugdymo kategorijø. Kokie jie?

J. Dvarionas: Jau ne viename konkurse pastebiu tà paèià tendencijà. Saviraiðkos ugdymo kategorijoje girdime nuostabiø talentø, tiesiog grynuoliø, perlø, atvykusiø á konkursà ið ávairiø Lietuvos vietø – didesniø, maþesniø miestø. Bet tai daugiau maþieji – A, B amþiaus grupës moksleiviai. Profesinio ugdymo kategorijoje galbût taip susiklosto, kad èia nëra tiek daug tokiø ryðkiø maþøjø pianistø.

Viena vertus, dël to, kad stojant á pirmàsias klases talentà labai sunku atpaþinti. Mes tik galime tikëtis, kad tie geriausieji ilgainiui atvyksta á Èiurlionio ir kitas menø mokyklas, gimnazijas. O kita vertus, vëlgi pasirodo, kad ðiose mokyklose nuoseklus darbas, profesinis paruoðimas, geras pedagogø bei visø gretutiniø specialybiø – muzikos istorijos, harmonijos ir t. t. – derinys duoda rezultatà, kurá mes matome vyresnëse – B ar ypaè C grupëse.

Kad ir kaip bûtø keista, ði tendencija (ádomu, ar ji ásitvirtins ðiø metø tarptautiniame konkurse) keletà paskutiniø konkursø parodë, jog Lietuvos jaunieji atlikëjai susiformuoja tarsi vëliau. Maþøjø kategorijoje mums sunkiau, turiu omenyje muzikos arenà, susikauti su pietietiðko, karðto kraujo jaunaisiais atlikëjais, kurie pasirodo tikrai nuostabiai. Taèiau atëjus á iðsamesná muzikos suvokimo lygmená, á brandà, mûsø atlikëjai staiga parodo tà nuoseklaus darbo ir turinio paieðkø rezultatà.

P. Radzevièius: Esminiø skirtumø, mano poþiûriu, nëra. Abiejose kategorijose privalomas profesionalus rengimas.

Pradëjus mokytis grieþti smuiku, laukia labai sudëtinga, sunki pradþia, kurioje nepaprastai svarbu atsakingai, taisyklingai bei profesionaliai padëti þengti pirmuosius þingsnius. Jei kartais vëliau mokinys staiga uþsikrës ta bacila (muzika.

– Aut. past.) ir norës pasirinkti muziko profesionalo kelià, bet susidurs su netinkamos pradþios spragomis, praras labai daug laiko.

Todël ðiuo atþvilgiu manau, jog reikalavimai yra tie patys. Ir turiu pabrëþti, jog kalbant apie paskutiná Dvariono konkursà maþieji saviraiðkos grupëje netgi geriau pasirodë nei profesinëje.

– Kas buvo tas vienintelis vardiklis vertinant labai ávairaus amþiaus jaunuosius atlikëjus, esanèius vienoje amþiaus grupëje?

J. Dvarionas: Tai muzikinë iðraiðka, susidedanti ið daugelio dëmenø: atliekamos muzikos áprasminimo, artistiðkumo, kûrinio ágyvendinimo.

Visa tai kokybiðkai ámanoma tik esant profesiniam meistriðkumui.

P. Radzevièius: Pirmiausia manau, jog á ðá konkursà nereikëtø þiûrëti kaip á kokias baisias varþybas. Tai mûsø visø ðventë.

Nesvarbu, koks vaiko amþius, vertinome repertuarà, profesiná aspektà, o galutiná pasirinkimà, ávertinimà nulëmë muzikiniai duomenys.

Buvo labai neblogai, graþiai, tvarkingai grieþianèiø vaikø, taèiau juos iðskyrë Dievo dovana – muzikalumas. Ir tai yra galutinis taðkas vertinimo kriterijuose.

– Na, o kaip sekësi komisijai – jaunieji laureatai buvo iðrinkti vienbalsiai ar bûta diskusijø, nesutarimø, ginèø?

Kokiu principu jie buvo vertinami?

J. Dvarionas: Abiejose kategorijose pianistai, kuriø komisijos pirmininku man teko atsakinga garbë bûti, dirbo labai vieningai. Komisija – aukðèiausio lygio profesionalai, ir mes, kiekvienas remdamasis savais kriterijais, suraðome balus, suskaièiuojame. Tuomet gauname tà bendrà vardiklá, kurá aptariame, skiriame specialiuosius prizus.

Taèiau patá vertinimà atliekame atskirai, sàþiningai kiekvienà ávertindami. Egzistuoja ir balø vertinimo kriterijaus apribojimas. Jeigu kurio nors komisijos nario ávertinimas nuo vidurkio skiriasi daugiau negu trim sveikaisiais skaièiais, balas anuliuojamas ir vël perskaièiuojama taip, tarsi vienu komisijos nariu bûtø maþiau.

Turiu pridurti, jog vertinimas buvo tikrai objektyvus. Ðiemet saviraiðkos ugdymo kategorijoje pasitaikë tik vienas toks anuliavimas, o profesinio ugdymo kategorijoje tokiø atvejø nekilo visai.

P. Radzevièius: Diskusijø visada bûna, nes kiekvienas komisijos narys turi savo nuomonæ, tam tikrà poþiûrá á pasiruoðimà, muzikos suvokimà. Taèiau labai dideliø skirtumø, kad vienas þiûrëtø á ðiauræ, kitas – á pietus, nebuvo.Taigi, pasidalijæ ávairiomis nuomonëmis, vis tiek priëjome prie bendros iðvados. Manau, labai gerai, kad nebuvo pirmosios, antrosios vietø, o tiesiog iðskyrëme tokià vaikø grupæ, kuriems pavyko geriau, átikinamiau perteikti, ágyvendinti muzikinius sumanymus.

– Kaip, palyginti su ankstesniais metais, pakito konkurso lygis?

J. Dvarionas: Lygiu tikrai noriu labai pasidþiaugti. Niekam ið muzikø gyvenimas nëra lengvas, tai nelengva duona, nedëkinga, nepalanki aplinka, kurioje mes gyvename. Ir ypaè klasikinës muzikos svarba daugeliui þmoniø ne visada aiðki.

Taigi tokiomis sunkiomis sàlygomis tiesiog nuostabu, kaip gerai grojama, kiek esama noro, entuziazmo – tiek mokiniø, tiek mokytojø, kiek yra tëvø palaikymo (tai labai svarbu), koks vis dëlto aukðtas Lietuvos mokyklø profesinis lygis.

Ir jeigu atsigræþtume deðimt ar daugiau metø atgal, konkurse buvo juntamas ryðkus Vilniaus lyderiavimas. Ðiuo metu pianistø lygis visoje ðalyje aukðtas. Politikoje dabar vyrauja tokie posakiai kaip „dvi Lietuvos”, „miestas – provincija”, o muzikoje akivaizdu, jog Lietuva – vieningas, talentingas, kuriantis kraðtas.

P. Radzevièius: Ðiame konkurse ypaè dþiugina pagerëjæs profesinis aspektas. Anksèiau

neretai matydavai, kad ið maþesnio miesto atvykusiems vaikams reikia skubios profesionalios pagalbos, kad jie ne taip mokomi. Ðiemet, matyt, dël lengviau pasiekiamos informacijos – áraðø, seminarø dëka – tokiø beveik nebuvo.

– Ðiais metais, bent profesinio ugdymo kategorijoje, nedalyvavo Kauno J. Naujalio muzikos mokykla. Ar tai kaip nors paveikë konkurso lygá?

J. Dvarionas: Ðis nelengvas konkursas – visos Lietuvos jaunøjø pianistø ir smuikininkø olimpiada, o ðiemet dël kokiø nors apsisprendimø ar organizaciniø prieþasèiø Kaunas liko visai neatstovaujamas, todël bendras konkurso lygis prarado tà spalvingumà ar geografinæ ávairovæ. Taèiau nemanau, kad labai nukentëjo.

P. Radzevièius: Pirmiausia toks apsisprendimas – neteisingas ir niekur nevedantis kelias.

Dalyvavimas konkurse – didþiulë nauda tiek mokiniui, tiek mokytojui. Mokiniui – tai galimybë iðeiti á scenà, pasirodyti, paklausyti kitø, palyginti.

Pedagogas taip pat pasisemia naujoviø, patikrina savo darbà. Tai puiki mokykla, kurios jie patys atsisakë, uþsidarë savyje.

– Kaskart vis jaunesni mokiniai atlieka ne pagal amþiø, meninæ brandà, technines galimybes sudëtingà programà. Kas tai? Kartelës këlimas, pedagogø varþytuvës?..

J. Dvarionas: ...ir dar daugiau. Viena – jei ðio konkurso diplomantas grotø taip, kaip dabar groja, gráþtant laiko maðina atgal, kaþkuriame konkurse bûtø pats geriausias laureatas. O dar labiau gráþtant laiko maðina, jis bûtø Europos vunderkindas. Tai yra bendras lygio kilimas. Kitas dalykas – ðis konkursas yra ne tiek pedagogø varþytuvës (nors toks ðalutinis dalykas egzistuoja), kiek dalijimasis patirtimi.

Labai dþiaugiuosi, kad á ðià profesinës kategorijos konkurso perklausà maèiau atvykusiø mokytojø ið ávairiø miestø, miesteliø, kuriø mokiniai nedalyvauja ðiame konkurse. Tai rodo, kad bendras profesionalumo, domëjimosi lygis auga.

Kartu tai bendra rinkos ekonomika, o antra vertus – pasaulinë tendencija, nes vis dëlto sàlygos nepaprastai konkurencingos. Tad norint bûti labai geram, reikia iðgyventi tokiomis sàlygomis.

Jaunieji atlikëjai privalo turëti sukauptà milþiniðkà repertuarà tam, kad jei paklius á didþiàsias scenas, ásisuks á koncertiná ratà, nebus laiko mokytis naujø kûriniø. Jie turi ateiti su paruoðtu kûriniø bagaþu.

P. Radzevièius: Dabar taip jau yra. Pradinio mokymo etapas prasideda gerokai anksèiau.

Ir techninis brandumas ateina anksèiau. Buvo mane nustebinusiø visai jaunuèiø mokiniø, atlikusiø labai sudëtingus kûrinius. Ir, sakyèiau, gana lengvai. Tai tik dþiugina, techninis lygis kyla. Tai kartu ir globalinë tendencija – dabar gerokai anksèiau sprendþiami techniniai dalykai.

O meninë branda ir neturi atsirasti ið karto. Tokiø vienetai. Natûralu, kad ji truputá vëluoja. Svarbiausia, bûti techniðkai pasiruoðusiam, kad kai ateis noras kaþkà daugiau pasakyti, nekiltø jokiø techniniø problemø.

Kotryna NEKROÐIÛTË

Muzikos barai /25

Ið praeities

V “

Aldona VILÈINSKAITË

isos savybës – balso groþis, muzikalumas, artistiðkumas, intelektas, – be abejonës, byloja, kad tai tikras muzikos grynuolis...” – taip apie ðià ryðkià Amerikos vokalinio meno þvaigþdæ yra pasakæs þymus XX a. dirigentas ir kompozitorius Leonardas Bernsteinas.

Mintis apraðyti uþjûryje gyvenanèio dainininko Arnoldo Voketaièio kûrybinio gyvenimo momentus kilo tada, kai prieð metus priëmiau vienos Amerikos klasikinës radijo stoties (WMNR FM) pasiûlymà dalyvauti keturiø valandø trukmës laidoje „Trijø Baltijos valstybiø – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vokalinë kultûra”. Kantriai rinkau duomenis apie Lietuvos operinës kultûros atsiradimà, siekiantá net XV a., apie Lietuvos pro-

Arnoldas Voketaitis Ponchielli „Dþokondoje” 1969 m.) Alvise; Laura Enzo - Richard Tucker, Dþokonda, Nedda Casai Emerson Buckley

(Majamio opera, - Joy Davidson, Ingrid Bjoner - Cicca; dirigavo

Cilëa „Adrianoje Lecouvreur” (San Diego opera, 1983 m.) Princas de Bouillon; Adriana - Joan Sutherland; dirigavo Ricard Bonynge

fesionaliosios operos teatro gimimà, jo kûrëjus, pirmàsias Lietuvos valstybës teatro operos þvaigþdes, iðblaðkytas Antrojo pasaulinio karo audrø. Turiu graþià galimybæ padëkoti pagalbininkams, tarp jø gerb. Jonui Bruveriui, suteikusiam daug informacijos ir archyviniø áraðø, kad amerikieèiai kuo plaèiau susipaþintø su Lietuvos vokaline kultûra. Taip atsirado proga susirasti Arnoldà Voketaitá, Amerikoje pripaþintà, o Lietuvoje niekad neiðgirstà tarptautinio lygio dainininkà lietuvá.

Muzikos barai /26

Gyvenimas, skirtas menui ir groþiui

Per tarpininkus pavyko susisiekti su Èikagoje gyvenanèiu maestro ir jo þmona Nijole Lipèiûte-Voketaitis. Telefonu prisistaèiau ir papraðiau áraðø bûsimai radijo laidai. Taip prasidëjo bendravimas su ðia nepaprastai malonia ðeima.

Sulaukusi keleto Voketaièio ádainuotø kûriniø, buvau nustebinta jo balso tembro groþio, jëgos, o sykiu lengvos balso iðgavimo technikos, spalvø. Susiþavëjimo virðûnë – Boriso mirties scena ið M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas”.

Kiek dramaturginës iðraiðkos, tarytum ne balsas, o visas þmogaus organizmas perduoda kanèià, nesusitaikymà iki paskutinio atodûsio palikti ðá pasaulá, o frazë: „Að vis dar caras!” priverèia net sudrebëti... (Atliekama anglø kalba, nors ðiaip jau A. Voketaitis viskà dainuoja originaliai, netgi jo rusø kalba atliekant kitus rusø kompozitoriø kûrinius, kuriø jo

repertuare gausu, yra nepriekaiðtinga.)

Klausydama nejuèiomis galvojau: koks nuostolis, kad Lietuvos operos mëgëjai niekad neiðgirdo ðio lietuvio dainininko, kuriam buvo lemta gimti ir tarptautinæ ðlovæ pasiekti Amerikoje. Gal ðis straipsnis kiek nuðvies A. Voketaièio scenai skirtà turiningà gyvenimà, jo ne vien operos atlikëjo, bet ir koncertinio dainininko, reþisieriaus, pedagogo, veikëjo darbà.

Pradëkime nuo to, kad bûsimojo dainininko tëvas Motiejus Vokietaitis, gimæs Prienø parapijoje, Klebiðkio valsèiuje, Marijampolës apskrityje, bûdamas ðeðiolikos metø, emigravo á Amerikà ir, priëmæs ðios ðalies pilietybæ, tapo Voketaièiu. Visi kiti ðios garsios giminës palikuonys yra Vokietaièiai.

Viename Indianos valstijos universitete M. Voketaitis mokësi apskaitos, siekë inþinerijos mokslø, artimai bendravo su

ten studijavusiu bûsimu diplomatu Baluèiu ir kartu su juo ásitraukë á lietuviðkø organizacijø veiklà. Lietuviai studentai sunkiai vertësi ir mokslapinigiø uþsidirbdavo skusdami bulves, dël ko buvo pravardþiuojami „bulviaskuèiø” brigada.

Baigæs dvejø metø kursà, Arnoldo tëvas dirbo vieno fabriko mechaninio skyriaus priþiûrëtoju. Ðeima gyveno Konektikuto valstijoje, M. Voketaitis iki pat senyvo amþiaus buvo Amerikos lietuviø susivienijimo organizacijos narys.

Arnoldo Voketaièio mama Agota Pilvelytë, dzûkaitë nuo Leipalingio, á Amerikà atvyko penkiolikos metø aplankyti dëdës. Prasidëjus Pirmajam pasauliniam karui, á Lietuvà gráþti negalëjo, ir dëdë rûpinosi jos auklëjimu. Mergina mokësi siuvimo ir muzikos. Sulaukusi aðtuoniolikos, iðtekëjo uþ trisdeðimt ketveriø metø Motiejaus Voketaièio ir Amerikoje liko visam laikui.

Mama turëjo graþø sopranà, skambino pianinu ir daug dëmesio skyrë savo sûnø – vyresniojo Virgilijaus ir septyneriais metais uþ já jaunesnio Arnoldo (g. 1930 05 11) – muzikiniam auklëjimui. Arnoldas pûtë trimità, mama dainavo, kartais kartu su ja uþtraukdavo ir Arnoldas, o brolis akompanuodavo pianinu.

Kad kaimynams bûtø ramiau, Arnoldui daþnai tekdavo trimità pûsti namo rûsyje, o kai jam suëjo trylika, buvo priimtas á Johnsono jaunimo simfoniná orkestrà, kuriame dvejus metus grojo treèiuoju trimitu. Ten jis suorganizavo penkiø muzikantø grupelæ ir dalyvaudavo tëvo organizuojamuose lietuviðkuose renginiuose bei vadinamuosiuose piknikuose (geguþinëse). Jø repertuaras buvo gan kuklus – kelios polkos ir valsai, kuriuos pagrojæ vël pradëdavo ið pradþiø, taèiau lietuviø publika bûdavo labai patenkinta.

Arnoldas su trimitu nesiskyrë dvylika metø ir, kaip dabar aiðkina, ðis instrumentas jam labai padëjo ávaldyti diafragminá kvëpavimà. Paauglystëje Arnoldas dirbo patarnautoju Schuberto teatre, kuriame galëjo stebëti á teatrà uþsukanèias garsenybes. Vienas jø buvo Ezio Pinza. Jam bûsimasis dainininkas atneðdavæs kavos ir sumuðtiniø. Arnoldui ið jø bendravimo yra iðlikæs Pinzos pasakymas: „Þinok, kad dainavimas susideda ið deðimties procentø balso ir devyniasdeðimties Beethoveno „Fidelio” (Èikagos Lyrinë opera, 1975 m.) Don Fernando; John Vickers - Florestanas, Gwyneth Jones - Leonora, Walter Barry - Pizzaro; dirigavo Ferdinand Leitner Don Bazilijus Rossini operoje „Sevilijos kirpëjas” (Barselona, 1968 m.)

Kunigaikðtis Rossini „Pelenëje”

Muzikos barai /27

Ið praeities

Arnoldas Voketaitis – Don Kichotas

procentø ðirdies.” Vis dëlto Arnoldui ateityje prireikë ir balso, ir darbo, ir, be abejonës, ðirdies...

1954 m. A. Voketaitis ágijo verslo administratoriaus bakalauro laipsná. Dvejus metus lankæs garsiojo Jeilio universiteto dramos mokyklà, dvideðimtmetis jaunuolis ëmë labiau domëtis dainavimu. Pirmasis jo mokytojas buvo Giacinto Marcosano, vëliau – Francesco Riggio. Prasidëjus karui su Korëja, Arnoldas ástojo á armijà ir dainuodamas kariðkiø orkestre laimëjo keletà jaunøjø talentø konkursø: 1955 m.

– pirmàjà vietà Niu Dþersio valstijoje, o vëliau tapo kito konkurso Vaðingtone nugalëtoju visø Jungtiniø Valstijø mastu.

Aplinkybës lëmë, kad, net ir pasibaigus karui, A. Voketaitis liko Amerikos kariniø pajëgø orkestro Vaðingtone solistu vokalistu.

Vienas pirmøjø A. Voketaièio laimëjimø, pakreipusiø jo gyvenimà á rimtesnes dainavimo studijas, buvo sëkmë 1957 m.

Arthuro Godfrey surengtose nacionalinio CBC-TV transliuojamose skautø talentø varþybose. Ðiose programose Arnoldas dalyvavo 14 savaièiø. Vienos laidos metu Godfrey pasakë, kad Voketaièio pavardë ilgoka ir sunki iðtarti, taèiau pridûrë, kad kai iðgarsësiàs, jà iðtarsiàs kiekvienas...

Tais paèiais metais A. Voketaitis laimëjo dar vienà konkursà – „Connecticut Opera Auditions of the Air”, po kurio su ðia operos kompanija buvo sudaryta sutartis dainuoti dviejuose pastatymuose – Verdi operoje „Aida” ir Massenet operoje „Manon Lesko”. Tuo metu A. Voketaitis jau mokësi pas svarbiausià savo gyvenime dainavimo mokytojà Eldà Ercole. Tai praeityje garsi dainininkë, viena pirmøjø Santukø Mascagni operoje „Kaimo garbë”, dainavusi Giordano operos „Siberija” premjeroje. Elda Ercole parodë Arnoldui teisingà vokalinës technikos kelià, iðvedë já á profesionalizmà. Dainininkas iki ðiol labai ðiltai atsiliepia apie savo mokytojà: „Turëjau nuostabià galimybæ semtis þiniø, kol Dievas jà pasiðaukë...”

Ercole metodo, praturtinto ilgamete savo paties dainavimo patirtimi, pagrindu maestro Voketaitis vëliau paraðë knygà „Jûs

Muzikos barai /28

norite dainuoti? Þvilgsnis á klasikinio dainavimo technikà”. Ðio darbo ávadà paraðë ilgametë maestro partnerë garsioji Joan Sutherland.

1958 m. A. Voketaitis laimëjo atrankà „New York City Opera” teatre dainuoti Vanuzzi vaidmená R. Strausso operos „Tylioji moteris” premjeroje. Vëliau ðiame teatre dainuotas Mefistofelis Gounod operoje „Faustas” ir Figaras Mozarto „Figaro vedybose”.

Tai buvo svaiginanti 28 metø boso baritono kelionës á didþiàsias operos scenas pradþia. Puikûs fiziniai duomenys, atmintis, geras aktorinis pasiruoðimas, muzikalumas per trumpà laikà padëjo A. Voketaièiui vienodai puikiai ávaldyti tiek operiná, tiek koncertiná, oratoriná repertuarà. Jam duris atvërë „Metropolitan Opera”, Èikagos „Lyric Opera”, Filadelfijos „Lyric Opera” ir kitø Amerikos, Kanados, Lotynø Amerikos didþiøjø miestø operos teatrai. Debiuto triumfas Europoje ávyko 1967 m. Ispanijoje, Barselonos „Gran Teatro del Liceo” teatre, kur Voketaitis atliko Don Bazilijo vaidmená Rossini operoje „Sevilijos kirpëjas”.

Vien pagrindiniø vaidmenø A. Voketaitis yra sukûræs per 35, o su maþesniais susidarytø daugiau kaip 135. Plati charakteriø skalë – nuo grynai komiðkø Don Bazilijo, Dulkamaro, Don Magnifiko iki dramatiðkai sukreèianèiø Boriso Godunovo, Don Þuano. Pats dainininkas didþiausiu savo laimëjimu laiko Don Kichoto vaidmená Massenet operoje „Don Kichotas”.

1980 m. ði opera buvo specialiai jam pastatyta Meksikos sostinës teatre „Mexico Bellas Artes”, o 1981 m. pakartota tarptautiniame muzikos festivalyje Monterëjuje ir Meksike. Su ðiuo spektakliu solistas dar pakartotinai buvo kviestas á „Bellas Artes” teatrà 1983 ir 1989 m. Ðiuo vaidmeniu dainininkas ágyvendino savo ilgai puoselëtà svajonæ. Ið to meto nuotraukø þvelgia aukðtas, lieknas, ilgakojis Liûdnojo vaizdo riteris A. Voketaitis. Ðis spektaklis Lotynø ir Centrinëje Amerikoje buvo rodomas per televizijà. Vartau recenzijas, iðverstas ið ispanø kalbos. „Opera News” 1980 m. lapkrièio numeryje raðoma: „Don Kichoto vaidmuo – asmeninis Arnoldo Voketaièio triumfas! Birþelio 29 d. spektaklyje po treèio paveikslo, norëdamas susikaupti prieð mirties scenà, dainininkas neiðëjo nusilenkti, taèiau þiûrovai tol plodami neleido tæsti spektaklio, kol Voketaitis nepasirodë publikai...”

Kitame straipsnyje skaitau: „Visas vakaras buvo Voketaièio rankose. Tai didelës sceninës patirties profesionalas, perteikæs vaidmená su nepriekaiðtingu skoniu, ir bûtø sunku ásivaizduoti ðá vaidmená atliekant kà nors kità.” Paèiam dainininkui vienas reikðmingiausiø ávertinimø – jo palyginamas vienoje recen-

zijoje („Novedades” 1980 04 07) su paèiu Fiodoru Ðaliapinu, kuriam Massenet ir paraðë ðià operà.

Pasitelkus visà turimà A. Voketaièio archyvà, bûtø sunku suminëti ir jo solo partijas kantatose bei oratorijose. Jo tikras basso cantante, apimantis daugiau nei dviejø oktavø diapazonà, turintis graþià kantilenà, leido atlikti D. Ðostakovièiaus Tryliktàjà simfonijà ir simfoninæ poemà „Stepano Razino nuþudymas”, Beethoveno Devintàjà simfonijà, Verdi Requiem, S. Rachmaninovo simfoninæ poemà „Varpai”, kantatà „Pavasaris”, S. Prokofjevo muzikà kino filmui „Ivanas Rûstusis”.

A. Voketaièio balsas skambëjo J. Haydno, G. F. Händelio, G. Mahlerio, I. Stravinskio, A. Schönbergo, K. Pendereckio, B. Britteno, G. C. Menotti stambiosios formos kûriniuose. Dainininkas gali didþiuotis tokia puokðte dirigentø kaip G. Roþdestvenskis, L. Slatkinas, Z. Mehta, J. Levine’as, A. Previnas, M. Rostropovièius, kuriam diriguojant A. Voketaitis dalyvavo N. Rimskio-Korsakovo operos „Caro suþadëtinë” pastatyme Vaðingtono operoje. A. Voketaitis ne kartà dainavo pagal L. Bernsteino batutà. Spaudoje galima rasti toká draugiðkà ðiø muzikø pokalbá: á L. Bernsteino þodþius „Arnoldai, manau, esi gana geras dainininkas” A. Voketaitis atsakæs: „Norite kai kà suþinoti, Leonardai, – esate visai neblogas dirigentas...”

Në kiek garsumu nenusileidþia ir A. Voketaièio partneriai scenoje, su kuriais jis dainavo per daugiau nei 40 metø profesinæ karjerà. Tai pasaulinio garso þvaigþdës Joan Sutherland, Placido Domingo, Grace Bumbry, Kathleen Battle, Piero Cappuccilli, Birgit Nilsson ir kiti. Dainuota su didþiaisiais Niujorko filharmonijos, Èikagos, Filadelfijos, Pitsbergo, Sent Lujo, San Francisko simfoniniais orkestrais. Tai tik nedidelë dalis profesionaliø asmenybiø ir kolektyvø, su kuriais A. Voketaièiui teko bendradarbiauti.

Dainininko ne kartà buvo galima klausytis per radijà ir televizijà. 1960 m. jis dainavo ið „New York City Opera” teatro per televizijà transliuotame G. C. Menotti operos „Konsulas” spektaklyje, 1981 m. San Francisko operos teatre – C. Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila”, 1983 ir 1989 m. Meksikoje minëtàjá „Don Kichotà” televizija transliavo visam Amerikos þemynui. Dalyvaujant A. Voketaièiui, 1986 m. buvo transliuojama Dalaso ir Meksiko operos teatruose rodyta Beethoveno opera „Fidelijus”, o Karakase (Venesuela) – Rossini „Sevilijos kirpëjas”.

A. Voketaièio balsas áraðytas Massenet operoje „Sidas” („Columbia Records”, Niujorko operos orkestras), kur Sido vaidmená atliko Placido Domingo,

I. Stravinskio „Les Noches” („Music from Ravinia-RCA Victor”, Èikagos simfoninis orkestras ir choras, dirig. Jamesas Levine’as), Douglaso Moore’o operoje „Carry Nation” („New York City Opera-Desto Records”), S. Prokofjevo muzikoje kino filmui „Ivanas Rûstusis” („Vox Records”, Sent Lujo simfoninis orkestras ir choras, dirig. Leonardas Slatkinas), S. Rachmaninovo vokalinëje instrumentinëje poemoje „Varpai”, kantatoje „Pavasaris” (Sent Lujo simfoninis orkestras ir choras, dirig. L. Slatkinas).

1997 m. A. Voketaitis atliko Tëvo vaidmená vieno þymiausiø amerikieèiø kompozitoriø A. Coplando operoje „The Tender Land”. Tai buvo dainininko atsisveikinimas su operos scena. Tø paèiø metø sausio 20 d. per WFMT FM radijo stotá buvo transliuojamas A. Voketaièio koncertas jo profesinio darbo 42 metø sukakties proga. Ðiø eiluèiø autorei teko girdëti Boriso Godunovo mirties scenos, atliktos to koncerto metu, áraðà. Galima tik stebëtis 67 metø dainininko laiko nepaliesto balso skaidrumu ir jëga. Be abejonës, tai pirmiausia lëmë dainavimo technika. Prieð keliolika metø „Metropolitan Opera” teatre Lee Cass, pats bûdamas dainininkas, atliko passaggio, t. y. lygaus perëjimo ið vieno balso registro á kità, ypatumø moksliná tyrimà. Pademonstruoti savo dainavimo technikos bei pasidalyti nuomonëmis buvo pakviesti 24 solistai.

Tik trijø dainininkø, tarp jø ir A. Voketaièio, passaggio buvo „besiûlis”, lygus.

Visø trijø buvo ta pati technika – stipri diafragma (strong diaphragmatic support) ir balsiø lûpø moduliavimas (vowel + lip modulation). Man ypaè malonu tai paþymëti, kadangi mokiausi pas áþymø bulgarø profesoriø Christo Brimbarovà (N. Giaurovo, G. Dimitrovos, N. Uzunovo mokytojà) ir jo iðpaþástamas tas paèias passaggio tiesas apibendrinau savo daktaro disertacijoje. Antra balso ilgaamþiðkumo sàlyga, anot Voketaièio, yra disciplina, tvarkingas gyvenimo bûdas. Jo manymu, dainininkas visada turi bûti grieþtas sau, kritiðkai vertinti galimybes rinkdamasis repertuarà. Ypaè jauniems operos dainininkams kartais sunku atsispirti pagundai ir atsisakyti vieno ar kito viliojanèio pasiûlymo sudainuoti tà ar kità partijà, neatitinkanèià balso specifikos. Dël ðios prieþasties nemaþai pasaulyje pripaþintø operos atlikëjø labai anksti baigia savo karjerà. A. Voketaitis sako: „Dainininko profesija reikalauja ið kiekvieno titaniðko pasiaukojimo, kruopðtaus ir sunkiai pastebimo darbo, deja, ne visus tai padaro laimingus.

Kiek daug gerø balsø negali savæs realizuoti dël pasiutusiai didelës konkurencijos. Maþiau atsparûs susiduria su situacijomis, kai agen-

tas, norëdamas uþsidirbti, stumia atlikti vaidmená, kuris tau svetimas. Reikia apskaièiuoti savo jëgas. Nemaþai dainininkø dël to yra sudegæ kaip meteorai. Ðiandien turi dainuoti èia, rytoj – ten, lëktuvai, kitoks klimatas, kitas laiko reþimas, nemiga – tai sàlygos, prie kuriø reikia laiko prisiderinti. Visa tai neigiamai veikia þmogaus fiziologijà, o kà jau kalbëti apie dainuojant bûtinà poilsá. Tiek daug ir tokiø ávairiø partijø kaip Placido Domingo visi dainuoti negali.”

Nuo 1984 m. A. Voketaitis labiau ásitraukë á pedagoginá darbà. Ypaè já viliojo reþisûra. Ið pradþiø jis buvo vizituojantysis lektorius, dëstæs muzikinës sceninës technikos ávaldymà. Amerikoje yra daugybë universitetø, turinèiø puikià profesinæ muzikos skyriø struktûrà. Èia ruoðiami ávairiø þanrø, ávairiø muzikos specialybiø atlikëjai, tarp jø dainininkai, aktoriai, reþisieriai. Savo ilgametæ dainuojanèio aktoriaus (taip Voketaitá vadino L. Bernsteinas) patirtá maestro atskleidë jaunimui dirbdamas Ðiaurës vakarø (Evenstonas, Ilinojaus valstija), Auburno (Auburnas, Alabamos valstija) ir De Paulo universitetuose (Èikaga, Ilinojaus valstija). Ðiø universitetø teatruose dirbdamas reþisieriumi, A. Voketaitis paruoðë keletà pastatymø, taip pat atskirø scenø ið operø „Traviata”, „Don Paskualë”, „Hofmano pasakos” ir kt. Ið viso reþisavo per 14 pastatymø. Reikia paþymëti, kad tuo pat metu jis buvo ir Operos katedros direktorius.

Jaunystëje A. Voketaitis gavo Rockfellerio stipendijà studijuoti, o vëliau sulaukë ávairiø garbingø apdovanojimø, bet vienas svarbiausiø faktø – tas, kad þymusis mûsø tautietis áraðytas á tarptautinius þodynus „Who is Who in America”, „Who is Who in the World”, „Who is Who in Opera”. A. Voketaitis – vienintelis lietuviø kilmës amerikietis, patekæs á ðias garsias pasaulio enciklopedijas.

Jokiu bûdu negalima nepaminëti A. Voketaièio indëlio á Amerikos lietuviø bendruomenës veiklà. 1990 m. Balzeko lietuviø kultûros muziejus já pripaþino Metø þmogumi ir áteikë „Excellence Award” apdovanojimà.

Septyniasdeðimtmeèio proga A. Voketaitá raðtu pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

Visø dideliø A. Voketaièio darbø ákvëpëja ir mûza, be abejonës, yra þmona Nijolë Lipèiûtë-Voketaitis. Apie ðià ðviesià asmenybæ ateityje reikia paraðyti atskirà straipsná. Bûna þmoniø, su kuriais, pabendravæs vos keletà minuèiø, jautiesi paþástamas daugelá metø. Su Nijole esu kalbëjusi telefonu vos porà kartø. Tai ne savo garsaus vyro karjeros iðlepinta poniutë, kokiø galima sutikti ir Amerikoje,

Arnoldas ir Nijolë Voketaièiai

ir Lietuvoje (Lietuvoje gal net daugiau). Ji – nepaprastai gilus þmogus, nepamirðusi vaikystëje patirtø karo þiaurumø, iðblaðkytø artimø þmoniø. Nijolë jauèia didelæ nostalgijà savo nuniokotai tëviðkei Plungëje, kurioje yra lankiusis jau atkûrus nepriklausomà Lietuvà ir su kuria sieja tiek graþiø vaikystës prisiminimø. Nijolë Voketaitis, kurios gyslomis teka V. Kudirkos ir Maironio giminiø kraujas (Maironio sesuo Kotryna Maèiulytë-Lipèienë – Nijolës moèiutë ið tëvo pusës, o Vinco Kudirkos jauniausia sesuo – jos moèiutë ið mamos pusës), sako: „Kartais jauèiuosi kaþkokia bevietë... Europoje esu amerikietë, Amerikoje – europietë, bet Lietuva buvo ir liks mano Tëvynë.” Nijolæ ið maþens supo menui neabejingi þmonës. Kad ir kaip sunku buvo Vokietijoje deportuotøjø stovykloje, pas solisto I. Nauragio þmonà ji mokësi baleto. Toje paèioje stovykloje gyveno dainininkai J. Augaitytë, A. Kutkus, J. Vaznelis. Aplinka, supusi Nijolæ paauglystëje, bendravimas su gerbtinais þmonëmis formavo jos pasaulá.

Amerikos St. Xavier universitete ji ágijo biologijos ir meno bakalauro laipsnius.

Kurá laikà dirbo Èikagos universiteto Mikrobiologijos skyriuje moksliniø tyrimø asistente. Tuo pat metu Èikagos meno institute Nijolë lankë interjero ir spalvø derinimo kursus. 1961 m. ji pradëjo sëkmingà modelio karjerà ir tapo elegantiðkumo bei profesionalumo simboliu ne vienoje Amerikos modeliø agentûroje. 1968–1969 m. ir bent kartà kiekvienà deðimtmetá vëliau „Chicago Tribune” ar „Chicago Sun-Times” Nijolæ iðrinkdavo á geriausiø modeliø deðimtukà. N. Voketaitis paruoðë ir suprogramavo modeliø kursus Tarptautinei prekybos ir dizaino akademijai.

Nijolë yra ðios akademijos Modeliavimo skyriaus direktorë. Nuo 1990 m. ji yra sudariusi sutartá su „Elite” agentûra, veda modeliø kursus, konsultuoja ir skaito paskaitas. Þvelgiant á jos jaunystës ir dabartines nuotraukas, beveik nematyti metø tarpsnio – tas pats þvilgsnis, santûri ðypsena, ta pati elegancija, iki ðiol atitinkanti modelio standartus.

Susipaþino Voketaièiai 1967 m., kai Èi-

Muzikos barai /29

Atsisveikinant

Muzikos barai /30

In memoriam Adeodatui Tauragiui Algirdo RAKAUSKO nuotr.

kagos lietuviø opera statë J. Karnavièiaus „Graþinà”. Arnoldas dainavo Kvieslá. Per premjeros baliø iðvydæs elegantiðkiausià Amerikos lietuvaitæ, neatsispyrë jos þavumui... 1968 m. jie susituokë. Darnus Voketaièiø gyvenimas trunka daugiau nei 30 metø.

Nors ir labai suvarþytas kontraktø, Arnoldas kiek galëdamas prisidëjo prie lietuviø meninës veiklos, kuri dar labiau suaktyvëjo, kai gyvenimà susiejo su Nijole. (Pirmosios jo vedybos buvo su amerikiete. Ið tos santuokos yra du sûnûs ir keturi anûkai.) A. Voketaitis artimai bendravo su þinomais lietuviø iðeivijos muzikais V. Marijoðiumi, A. Kuprevièiumi, V. Jakubënu, J. Gaideliu, A. Vasaièiu. Arnoldas talkino jø rengiamuose koncertuose. Savo dalyvavimu jis ypaè daug prisidëjo prie Èikagos lietuviø operos spektakliø sëkmës. 1975 ir 1990 m. jis dainavo Dulkamarà Donizetti operoje „Meilës eliksyras”. Vladas Jakubënas „Aidø” þurnale raðë: „Malonus ánaðas á Èikagos lietuviø operà buvo pirmas pasirodymas lietuviø kalba Arnoldo Voketaièio, kuris yra tvirtai ásikûræs amerikieèiø stambiose operø ir koncertø scenose... A. Voketaitis yra tobulai muzikalus, galás per savo aktoriðkas iðdaigas visai neþiûrëti á dirigentà ir, muzikai einant greitu tempu, visur iðlaikyti ritmà...”

A. Voketaièio iniciatyva pasirûpinta, kad radijo FM bangomis bûtø perduotas Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro V. Klovos operos „Pilënai” áraðas bei Èikagos lietuviø operos spektaklis „Jûratë ir Kastytis”. Ruoðiant „Nabukà” ir „Meilës eliksyrà”, jis tarpininkavo ieðkant amerikieèiø reþisieriø ir daug prisidëjo Èikagos lietuviø operai gauti finansinæ paramà ið Ilinojaus meno tarybos Muzikos komiteto.

Niekada nebuvæs tëvø þemëje, A. Voketaitis yra didelis Lietuvos patriotas. Nijolë pasakojo, kaip televizijos reporterë, 1980 m. Meksikoje imdama ið jo interviu, pradëjo nuo pavardës: „Aha, Voketaitis – greco (graikas)...” Tada Arnoldas iðsitiesë visa povyza, iðkëlë pirðtà ir iðdidþiai atsakë: „No greco – lituano!” Prieð kelerius metus maestro atliko kilnø darbà – dovanojo Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai savo archyvà – 116 ávairaus þanro operø klavyrø. Tai didelis lobis Solinio dainavimo katedros studentams ir pedagogams.

Neseniai atðventæs savo 73-iàjá gimtadiená, jaunystëje daug sportavæs ir dabar geros formos, kupinas jëgø, humoro, þvalus maestro ir toliau ágyvendina naujus savo projektus. Norisi palinkëti, kad Voketaièius visada lydëtø meilë, tarpusavio darna, susiliejæ á bendrà sieká tarnauti menui ir groþiui.

ADEODATAS TAURAGIS (1936-2004) Eidamas 68-uosius metus, balandþio 8 dienà Vilniuje mirë þinomas muzikologas, Lietuvos muzikos akademijos docentas Adeodatas Tauragis.

A. Tauragis 1959 m. baigë tuometinæ Valstybinæ konservatorijà (dabar Lietuvos muzikos akademija), Jadvygos Èiurlionytës klasæ, 1962 m. – Maskvos konservatorijos aspirantûrà. Nuo 1962 m. dëstë Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Lietuvos kompozitoriø sàjungos narys.

Greta intensyvaus, keturis deðimtmeèius trukusio, pedagoginio darbo A. Tauragis tyrinëjo uþsienio ðaliø ir lietuviø muzikos istorijà, paraðë studijas “Bendþaminas Britenas” (1965), “Lietuvos muzika. Anksèiau ir dabar” (1971), muzikos vadovëlá vyresnëms klasëms, skyrius apie instrumentinæ ir kino filmø muzikà knygai “Ið lietuviø muzikinës kultûros istorijos” (1967), parengë radijo ir televizijos laidø, buvo Muzikos enciklopedijos mokslinës redakcinës tarybos narys.

A. Tauragis buvo ir aktyvus muzikos publicistas – skaitë vieðas pakaitas, vedë koncertus, rengë radijo ir televizijos laidas, paskelbë daug straipsniø spaudoje.

Daugialypis, prieðtaringas, neámanomas apibûdinti glaustai, vienu þodþiu.

Nors toks þodis jau sklando – „legenda”.

Gal todël, kad pirmakursiai apie já iðgirsdavo dar nepradëjæ lankyti jo paskaitø – suþinodavo, kad ðiam dëstytojui reikës labai daug mokytis. Bet tai tik viena adeodato tauragio asmenybës briaunelë...

Sunku patikëti, kad jo nebëra. Regis, tuoj tuoj iðvysi já saulës nuðviesto akademijos antrojo aukðto koridoriaus gale ar vëlø vakarà palinkusá ties kompiuteriu koncertø ir praktikos skyriuje...

Daþniausiai bûdavo þvalus, smalsus, kartais pasierzinantis, nuolat skubantis, bet spëjantis pasidþiaugti gauta nauja kompaktine plokðtele ar þadamu iðleisti knygø katalogu, ið kurio kai kà gal pavyks uþsakyti ir akademijai...

Nemëgo atostogauti, bet mëgo atostogas, ðventadienius – tada iðtuðtëdavo akademija, ir jis galëdavo ramiai dirbti savo mëgstamus nepabaigiamus darbus.

Tuos, kuriø dalis iðtirpdavo kitø knygose, straipsniuose, praneðimuose...

Turëjo fenomenalià atmintá, buvo „aukðèiausia institucija”, kai reikëdavo patikslinti koká faktà ið muzikos istorijos, pakoreguoti pavadinimà, surasti knygà reikiama tema...

Buvo nuostabus redaktorius ir vertëjas, reiklus, pastabus, kruopðtus, turëjæs „lengvà rankà”. Su tekstais dirbdavo ilgai. Mëgo ðá darbà. Jo paties raðyti vadovëliai, knygos, straipsniai – sklandûs, puikiai suræsti, neperkrauti...

Mokëjo prieð didelæ auditorijà kalbëti apie muzikà ir muzikantus paprastai, dalykiðkai ir intriguojamai – visada iðgirsdavai kà nors, ko neþinojai. Buvo nepasotinamas, tiesiog godus naujai informacijai...

Kas ir koks jis buvo, geriau suvoksime laikui bëgant, vis skaudþiau jausdami jo netektá...

Jûratë GUSTAITË

Ypaè imponuojanti Adeodato Tauragio savybë buvo nenuilstamas þiniø siekimas. Anais laikais reikëjo áveikti daug dirbtinai sudaromø kliûèiø. Dabar prieinami visi informacijos ðaltiniai, ir Jis jais puikiai mokëjo pasinaudoti. Sekë pasaulio muzikos mokslo, kûrybos, muzikos gyvenimo naujienas ir patsai buvo neiðsenkantis þiniø ðaltinis.

Jonas Bruveris

Mylimas Danijilai Dondurëjau! Dþubanai Muldagalijevai! Amandury Ana Durdyjevai!

Mielas Adai,

Buvai atgrasus, kai nelauktas ásibraudavai á prof. Jadvygos Èiurlionytës egzaminus sudrausminti nekliudomai nusiraðinëjanèiø studentø, visiems sukeldamas prieðinfarktinæ bûsenà; þavingas – juokaudamas, gàsdindamas, kai apsimetæs paðtininku atneðdavai á namus moskovskij privet, raðydamas þaismingus, kupinus sàmojo, vertingos muzikologinës informacijos (su másliø pagalba) laiðkus, pasiraðydamas laikraðèiø iðkarpø vardais, kuriais po daugybës metø verkdama kreipiuosi á Tave. Ákyrus savo primygtiniais reikalavimais veþti knygas ið kelioniø ir nuostabus, kai perbalæs penktà ryto pasitikdavai traukiná ar autobusà su Tau taip brangia siunta.

Erzinantis, kai gràþindavai klaustukais, ðauktukais primargintus tekstus, kai bûdavai negailestingas studentø þiniø spragoms, sukurdamas neþmoniðkà átampos atmosferà. Drauge buvai labai þmogiðkas ir jautrus, mylintis, uþjauèiantis, susirûpinæs. Buvai paðauktasis muzikos, kuri neleido Tau nusileisti ant þemës, tarnas. Nakvodamas bibliotekose, paskendæs rutinoje, ið esmës visada jà neigei teatralizuotu, virð kasdienybës pakilusiu artistiðkumu, ið aukðèiau duotu (A Deo Data – Dievo duota) asmenybës þavesiu. Á kiekvienà tekstà apie muzikà þiûrëjai “uþsidegæs”, charakteringai mosteldamas “plunksna” rankose. Dëkinga esu uþ suteiktas þinias, sudëtus kirèiavimo þenklus mûsø bendruose darbuose, uþ tai, kad taip neseniai paneðei Mamos karstà, uþ taip svarbià kiekvienam ið mûsø suteiktà galimybæ kreiptis á Tave. „Dar kaþkà norëjau paraðyti, bet nebeatsimenu. Kità kartà,” – skaitau 1981 m. á Klaipëdà, kur dirbau, atsiøstà laiðkà. „Man smagiau, kai Jûs Antakalnyje – daþniau suskamba telefonas. Dabar pirma valanda nakties, girdþiu Ðnaresá raudonø leukocitø (laikraðèio iðkarpa. – A. Þ.) ir noriu miego. O darbø nepadarytø – baisu ir paskaièiuot. Viltis viena: Dievas neapleis… Adieu…”

Audronë Þiûraitytë

Daugelis patyrë, kad, bûdamas fenomenalus muzikos þinovas ir ypaè ávairiausiø muzikos áraðø ekspertas, Profesorius mëgdavo kolegas uþklupti: „Na, ið kokio èia kûrinio?”, „Kas dainuoja?”, ir panaðiai. Prieð kelis mënesius Profesorius atrado ádomø CD. Ne tik manæs, bet ir kitø klausinëjo: „Þinai tokià garsenybæ, amerikietæ dainininkæ Florence Foster Jenkins?” Tuomet stebëdavosi, kaip galime neþinoti tokios operos þvaigþdës. „Bûtinai duosiu pasiklausyti jos CD”, – sakydavo. Ásivaizduokite reakcijà tø,

kurie iðgirdo tà garsenybæ: tai buvo restauruotas 1937 metø áraðas, kuriame operø arijas bandë dainuoti kaþkokia JAV milijonieriaus þmona, matyt, maniusi, kad tai daro puikiai, ir turëjusi pinigø bei dràsos áraðyti plokðtelæ. Taikliai áspûdá perteikia patys leidëjai, CD pavadinæ „Þmogþudystë ant aukðtosios do”.

Nepamirðiu valiûkiðkos Profesoriaus ðypsenos ir spindinèiø akiø, kai taip linksmai pavykdavo visus apgauti...

Laimutë Ligeikaitë

Negaliu patikëti, kad nesutiksiu Jo, bëganèio Akademijos koridoriais: tai á bibliotekà, tai á fonotekà. Fanatiðkai atsidavusio savo darbui. Jau studijø metais Maskvoje nesutikau uolesnio, darbðtesnio, greitesnio, o tarp viskà spëjanèiø maskvieèiø tikrai reikëjo skubiai suktis.

Jam buvo paþástamos visos Maskvos muzikos bibliotekos ir archyvai, plokðteliø krautuvëse pardavëjos informuodavo apie naujausius áraðus. Adas buvo nuolatinis jø klientas.

Neuþmirðtami susitikimai su XX a. korifëjumi, anglø kompozitoriumi ir pianistu Benjaminu Brittenu. Adas raðë apie já disertacijà, að susitikdavau su Brittenu Rostropovièiaus klasëje, kur jie daþnø Britteno atvaþiavimø á Maskvà metu repetuodavo. Abu su Adu bëgdavome á jø koncertus, visais neámanomais bûdais prasimanydami bilietø, visur vienas kitam padëdami...

Neteisingas posakis, kad nëra nepakeièiamø þmoniø... Yra. Silvija Sondeckienë

Jis buvo ið tø, kurie iðëjæ palieka kitø gyvenimuose savo asmenybës þavesio þenklà ir bendravimo turtà. Reiklus dëstytojas, „Maestro”, kaip mes Já vadinom, mokë ne tik muzikos, bet ir meilës jai, jos vertybiø pojûèio dþiaugsmo, kuriam atsiduodavo visa savo esybe ir spinduliuodavo já kaip didþiojo meno stebuklà.

Nepasotinamas þiniø troðkulys Já vedë á bibliotekà. Jis buvo knygos ir bibliotekos þmogus, malðinantis èia amþinà paþinimo troðkulá. Savo gyvenimo aplinkà Jis buvo pavertæs biblioteka. Já paþinojo ir savu laikë ne tik Lietuvos, bet ir kitø ðaliø bibliotekos. Jo komentuojami „Muzikiniai ketvirtadieniai” ir kiti muzikos renginiai Nacionalinëje bibliotekoje nesutalpindavo klausytojø. Buvo sukûræs savo „tauragiðkà” kompiuterinæ informacinæ sistemà. Atrodytø, jog, be muzikologo, jam ið aukðèiau buvo skirta dar ir muzikos bibliotekininko misija, kurià uoliai vykdë kaip ásipareigojimà teikti kitiems

Muzikos barai /31

Atsisveikinant informacijà, tokiu bûdu dovanodamas jiems savo gyvenimo laikà… Gyvo þodþio meistras svarbiausius savo darbus paliko þmoniø, kuriems teko laimë eiti kartu muzikos fenomeno paþinimo keliais, ðirdyse. Aèiû uþ tai, Maestro.

Eglë MARÈËNIENË

Ade o da tas Tau ra gis bu vo vie nas ið tø re tø ypa tin go vi di nio þa ve sio ku pi nø þmo niø, ku riuos man te ko gy ve ni me sutik ti. Dau gu ma su juo ben dra vu siø buvo ási dë më jæ spe ci fið kà ir at pa þás ta mà hu mo ro jaus mà, ku ris já ly dë da vo net ir trum pø su si ti ki mø me tu. Në vie no já pa þás tan èiø jau ne ste bi no jo en cik lope di nës þi nios, ta èiau jo at min tis bei ati du mas kiek vie no (ne abe jo ju!) pa þás tamo in te re sams ir po lin kiams bu vo fe nome na li. Jis nuo lat pa siû ly da vo kà nors ypa tin ges nio per skai ty ti ar pa si klau sy ti ko kio mu zi kos kû ri nio, pui kiai pri si minda mas kiek vie no po lin kius bei in te re sø ra tà. Ke le tà pas ku ti niø me tø tai vyk davo ne vien po kal bio me tu su si ti kus, bet ne re tai ne ti kë tu ir jam vie nam bû din ga ðyp se na nu spal vin tu elek tro ni niu laið keliu. Ne ti kë tu mas, troð ki mas pra dþiu ginti, nu ste bin ti, su teik ti ma lo nu mo ið kart kris da vo á akis, kaip ir ypa tin gas ga lantið ku mas bei kuk lu mas. Taip ir ma tau jo skub riai nu tols tan èià fi gû rà, au sy se su skam ba grei tai pra ei nat pro ða lá tarste lë tas „Iki”, taip ne ti kë tai vir tæs ið si skyri mo þen klu.

Mindaugas URBAITIS

Prieð deðimtmetá prisikalbinusi padirbëti Adeodatà Tauragá LMA Koncertø ir praktikos skyriuje, ið dþiaugsmo, pagarbos ir dëkingumo pavadinau Já Metru. Nepasakyèiau, kad ðis kreipinys Jam bûtø patikæs: nuolat ironizuodavo „centimetru„. Taip pasiginèydami nepastebimai praþingsniavome visà likimo dovanotà laikà: visai arti, maþame darbo kambaryje, kuriame kasmet Metras praleisdavo vis daugiau savo gyvenimo.

Kol visi ápratome, kad bet kuriuo paros ar metø laiku Já surasime darbe. Nepadëjo artimøjø ir bendradarbiø kvietimas pailsëti, atsikvëpti. Metrà viliojo naujos neaprëpiamos kompiuterio, interneto galimybës, nauji atlikëjø, kûrëjø vardai, geriausi áraðai. Ypaè skubëjo ðiais mokslo metais – daþnai iki vidurnakèio ruoðësi susitikimams su klausytojais, studentais, vis aukðèiau kopdamas á profesinio meistriðkumo aukðtumas.

Visà darbo dienà netildavo telefono skambuèiai, nuolat Metro ieðkojo kolegos, absolventai, studentai. Reèiau tik

Muzikos barai /32

pasiilgæ, paprastai – su daugybe klaustukø. Visi þinojo, kad greièiausias kelias informacijai gauti – Metras. Átemptà darbo dienà skaidrindavo ið uþsienio gráþtantys buvæ studentai, ateinantys pasidalinti savo sëkme, patyrimu: visuomet uþsukdavo jo mylimos pianistës Evelina, Guoda, pasisveikinti atbëgdavo studentai, pamilæ savo Mokytojà dar menø mokykloje.

Negaliu pasigirti intuicija. Beatodairiðkas, alinantis darbas tarsi ruoðë tokià netektá, buvau netoli. Taèiau skambutis ið ligoninës nuteikë netgi optimistiðkai: sustiprës ir pailsës mûsø mylimas Metras. Jo þvalus balsas telefono ragelyje jau rikiavo naujas uþduotis. Vakare pasiekë kraupi þinia...

Metre, mûsø skyrius toks maþas, kaip mes be Jûsø?

Zita EIMULIENË

Vie nas svarbiausiø Maestro sumanymø ir dar bø bu vo Mu zikos enciklo pe dija. Ar gi kas nors bû tø drá sæs abe jo ti, kad ne pa vyks, kai to kio ti ta nið ko dar bo imasi „vaikð èio jan èia en cik lo pe di ja„ va di namas þmo gus, tie sa, su ki tais. Leidinio Me to diniø nuro dymø, Vardyno vie nas sudaryto jø, Ope rø vaidme nø sàraðo ir daugybës straips niø auto rius, Muzikos enciklo pe dijos pirmo jo to mo pirmasis vyriausiasis re dakto rius.

Re gë jos, amþinas mûsø ryðys: skambinsim, klausim, tarsimës, tikrinsim, ateis, paðmaikð taus... Á re dakcijos duris pas kutinákart pasibeldë 2004 m. ko vo 31 d. Ið ëjo ið mû sø su Mu zi kos en cik lo pe di jos ant ruo ju to mu...

Birutë ÞALALIENë

Ið daugiabriaunës asmenybës bruoþø labiausiai þavëjo nenuilstamas siekis nesustoti vietoje, neatsilikti nuo vis didëjanèio informacijos srauto, átempto gyvenimo ritmo – kaupti visà pasiekiamà ir nepasiekiamà literatûrà apie muzikos knygas, natas, plokðteles buvo ne kiekvienos dienos rûpestis, bet egzistavimo bûdas. Nesugebëdamas visa tai perskaityti ir iðklausyti, bandë sisteminti ir katalogizuoti – milþiniðkà medþiagà, t. y. laikraðèius, þurnalus, knygas, senas ir naujas plokðteles dëliojo á LMA bibliotekos, fonotekos, koncertinës praktikos kabineto bei namø lentynas, tikëdamas sulaukti ilgø rudens vakarø ir tamsoje iðstudijuoti. Ateinanèios kartos vargiai vykdys Mokytojo priesakus, gal tik jis pats ið dangaus aukðtybiø þvelgs á savo lobius. Taèiau jo nerimstanti dvasia, keti-

nimas nuodugniai paþinti bus kelrodþiu visiems, bent kiek bendravusiems su muzika.

Eugenijus IGNATONIs

Ðiandien, kai mûsø dëstytojo ir kolegos jau nebëra tarp mûsø, vis daþniau klausiu savæs, ar iðties Adeodatas Tauragis buvo kirviø kirvis, negailestingai „kapojæs„ studentams galvas?.. Mes jau niekada nesuþinosime, kodël jis bûdavo negailestingas ir nepakantus nesmalsiems, muzikos nemylintiems ir jos neklausantiems studentams. Pats A. Tauragis turëjo puikià atmintá, mëgo ir suprato humorà, ávairias smagias menines provokacijas, todël kai mes su kurso draugais (A. Martinaitis, M. Urbaitis, A. Þiûraitytë ir kt.) studijavome, tikrai jutome, kad egocentriðka raiðka tebuvo ðarvas jautriai sielai apsaugoti.

Taip, jis buvo tipiðkas enciklopedininkas, kuriam neegzistavo nesvarbios smulkmenos. Ir pakeiksnodavom, ir á ûsà nusiðiepdavom, kai matydavom já besirausiantá po ðûsná senø laikraðèiø, kai neleisdavo iðmesti þurnalø, kuriuose gal dar uþsilikusi kokia þinutë apie muzikà ar muzikantus. Nemëgo jis filosofuoti, vertino teksto tikslumà, konkretumà.

Visuomet tikëjosi sulaukti studentø-kolegø, su kuriais galima bûtø diskutuoti apie ávairius muzikos reiðkinius. Tie, kurie intuityviai juto ðià viltá, sugebëjo pajausti ir jo atsidavimà muzikos menui, kaþkaip savotiðkai slepiamà gerumà ir jautrumà.

Visi naudojomës jo þiniomis, gebëjimu kaipmat pastebëti korektûros klaidas ar ðiaip kalbos piktþoles. Bambëdavome, kai visai nepiktai pirðtu bakstelëdavo á neatidumo, skubaus darbo pasekmes – kvailas kalbos stiliaus klaidas, netiksliai paraðytas pavardes ir pan. Tik dabar apsiþiûrëjome, jog tas Adeodato Tauragio kruopðtumas, atsidavimas konkreèiai veiklai nebuvo nei dideliais banknotais paremtas, nei premijom ar ordinais paþenklintas. Taèiau netikëtà mirties valandà akivaizdþiai pamatëme, kiek daug þmoniø, bièiuliø, studentø ir muzikos gerbëjø turëjo Adeodatas Tauragis.

Zita KELMICKAITË

Dëstytojas atmintyje iðliks kaip vienas paèiø draugiðkiausiø vyresniøjø kolegø. Taip, su studentais, kurie domëjosi muzika, jis elgësi kaip su tikrais kolegomis – visuomet patardavo, atsakydavo á bet kokius pateikiamus klausimus.

Visada stebindavo jo nepaprasta energija ir judrumas. Þiûrëk, vos pasila-

binusi Kongresø rûmuose uþ keliolikos minuèiø já jau sutiksi Pirmuosiuose! Jis buvo tarsi nuolat repetuojantis studentas atlikëjas, neturintis namuose instrumento ir iðeinantis ið Akademijos I rûmø beveik naktá… Visada draugiðkai paðnekindavo, palydëdavo vëlø vakarà iki stotelës… Visada draugiðkai paklausdavo, kas naujo, kokios naujienos ið uþsienio muzikos pasaulio… Beje, likus kelioms dienoms iki to lemtingo ávykio, su juo teko nuoðirdþiai pasikalbëti ir apie sveikatà – dëstytojas tarsi nujautë savo likimà…

Rûta MIKELAITYTË

Prisimenu, kai iðvaþiavau studijuoti á Hanoverá, vienas pirmøjø þmoniø, paraðæs man laiðkà, buvo dëstytojas Tauragis. Ateinu anksti á mokyklà, atsidarau elektroninio paðto dëþutæ ir randu ilgà laiðkà. Buvau labai nustebusi ir laiminga. Dëstytojas klausë, kaip man sekasi, liepë rûpintis savimi, gerai valgyti ir miegoti. Ir prisiminë savo studijas sveèioje ðalyje. Raðë, jog rado nebrangø naujà, prancûziðkà, skanø juodà ðokoladà ir, jei noriu, gali atsiøsti...

Dovilë BAGDONAITË

Gerbiamas, mielas Adeodatai Tauragi, kodël sakome tai, kà jauèiame, kai jau bûna per vëlu?..

Ar atsimenat, kai mokët mane muzikos istorijos? Ar pamenat, kiek muzikos áraðø bendromis jëgomis parveþëme ið Vokietijos, kaip rûpinotës mano ðiltomis rankomis prieð koncertà, atneðëte þalios arbatos? Ði dalelë ðilumos ir gerumo, kurià man dovanojote, yra ir liks neuþmirðtama, o Jûsø iðëjimas primins liûdniausias Velykas mano gyvenime.

Aèiû Jums.

Pagarbiai – Guoda GEDVILAITË

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Atsisveikinimo akimirkos

LIÛDNOSIOS 2003 M. NAUJIENOS KOVAS 01 Nadine Conner (96) – lyrinis sopranas.

XX a. viduryje 18 metø dainavo „Metropolitan Opera” teatre.

03 Goffredo Petrassi (98) – kompozitorius, antrosios italø modernistø kartos patriarchas.

04 Micaela Comberti (50) – smuikininkë, baroko muzikos specialistë. Viena pagrindiniø britø autentiðkumo judëjimo dalyviø.

05 Fedora Barbieri (83) – italø mecosopranas, viena ryðkiausiø penktojo ir ðeðtojo deðimtmeèiø operos þvaigþdþiø.

05 Gerhardas Rosenfeldas (72) – Karaliauèiuje gimæs vokieèiø kompozitorius. Raðë operas, simfoninæ ir kamerinæ muzikà. Geriausiai þinoma jo muzika kino filmams ir 1997 m. sukurta opera „Kniefall in Warschau” apie Vokietijos kanclerio Willy’o Brandto gyvenimà.

23 Sue Knussen (53) – dokumentiniø filmø apie muzikà ir britø televizijø muzikiniø programø prodiuserë, kompozitoriaus ir dirigento Oliverio Knusseno þmona.

31 Emmanuelis Ghentas (77) – Niujorko universiteto psichologijos profesorius ir kompozitorius, elektroninës muzikos pionierius.

Septintajame deðimtmetyje iðplëtojo kompiuterinæ muzikos kompozicijos sistemà, kurià vëliau papildë komponentais, leidþianèiais sinchronizuoti muzikà ir ðviesas.

BALANDIS 06 Dino Yannopoulosas (83) – pagrindinis San Francisko operos ir Niujorko „Metropolitan Opera” teatrø pastatymø direktorius, Vokaliniø menø akademijos Filadelfijoje direktorius.

08 Pamela Bowden (77) – þymiausias ðeðtojo ir Jurijus Choloseptintojo deðimtmeèiø povas britø mecosopranas. Buvo þinomesnë kaip koncertuojanti, o ne kaip operos dainininkë, ðiuolaikinës muzikos atlikëja. Be kitø XX a. autoriø kompozicijø, atliko Michaelo Tippetto ir Lennoxo Berkeley’io kûriniø premjeras.

20 Aloyzas Konèius (68) – pianistas ir dirigentas, Maskvos konservatorijos absolventas.

Ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos estradinio orkestro vadovas, Operos teatro koncertmeisteris.

21 Rose Augustine (93) – viena ðiuolaikiniø nailoniniø gitaros stygø iðradëjø.

21 Petras Gasiûnas (64) – choro dirigentas ir pedagogas. Choro dirigavimà dëstë J. Tal-

lat-Kelpðos aukðtesniojoje muzikos ir M. K. Èiurlionio meno mokyklose. Konsultavo rengiant respublikines dainø ðventes.

24 Jurijus Cholopovas (70) – rusø muzikologas, pedagogas. Remdamasis istoriðkumo principu, pagrindë daugelá muzikos teorijos kategorijø. Suformavo ðiuolaikinës muzikos reiðkiniø (ypaè harmonijos) analizës metodologijà, sukûrë reikðmingà muzikos teorijos mokyklà.

29 Jacquesas Marsas (77) – prancûzø bosas, iðgarsëjæs Mefistofelio vaidmenimis Hectoro Berliozo ir Charles’o Gounod Fausto legendos interpretacijose.

GEGUÞË 04 Sesto Bruscantini (83) – italø bosas baritonas, þymus opera buffa þanro atlikëjas.

11 Frankas E. Taplinas jaunesnysis (87) – amerikieèiø advokatas, filantropas, buvæs „Metropolitan Luciano Berio Opera” ir Klivlendo orkestro asociacijø prezidentas.

15 Otto Edelmannas (86) – austrø bosas baritonas, ypaè þinomas vaidmenimis Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operose.

17 Helen Jones Carter (95) – skulptorë, amerikieèiø kompozitoriaus Elliotto Carterio þmona.

18 Birutë Nasvytytë-Smetonienë (91) – lietuviø iðeivijos pianistë, pedagogë, profesionalaus pianizmo pagrindus ágijusi Kauno konservatorijos profesoriaus Viktoro Ruþickio klasëje, vëliau studijavusi Paryþiuje pas Robertà Casadesusà. Daþnai dalyvavo „Music Masters” radijo programose, koncertavo, Klivlende turëjo privaèià fortepijono studijà.

20 Jacquesas Herbillonas (67) – prancûzø baritonas, ypaè iðgarsëjæs Gabrielio Fauré ir Maurice’o Ravelio dainø áraðais.

26 Johnas Lehmeyeris (63) – amerikieèiø operos reþisierius ir dizaineris, Vaðingtono vasaros operos meno vadovas.

27 Luciano Berio (77) – italø kompozitorius, vienas didþiausiø XX a. avangardinës muzikos kûrëjø pasaulyje. Pradëjo kurti ðeðtojo deðimtmeèio viduryje ir greitai iðgarsëjo kaip elektroninës technikos taikymo muzikoje pradininkas.

1954 m. ákûrë fonologinës muzikos studijà (Studio di Fonologia Musicale), tapusià vienu didþiausiø elektroninës muzikos centrø Europoje. Novatoriðkas idëjas propagavo savo ákurtame þurnale „Incontri Musicali”.

(Tæsinys. Pradþia “Muzikos barø” Nr. 313-314)

Muzikos barai /33

Knygos SUSIPYNÆ KELIAI IR PORTRETAI Lyg smagiu plaktuku Jono Zdanio diriguojamas orkestras tvirtai trenkë „Kalvelá”, tris keturis ðimtus, tiksliai nebeprisimenu kiek, dideliame Èikagos „International Amphitheatre” grindø plote iðsirikiavusiø ðokëjø sukeldamas ant kojø. Vienas, du, trys taktai – sukinys, po jo antras, paskui treèias, ir þiûrovai suûþë plojimø audra. Pusseptinto tûkstanèio jø, 1963 m. liepos 7 d. susirinkusiø èia pasigroþëti lietuviø liaudies menu antrojoje tautiniø ðokiø ðventëje, ir iki ðiol maþai þinomo programos vadovo Liudo Sagio vardas ið jø atminties jau niekada nebeiðdilo. Tokios naujovës jie dar nebuvo matæ. Lietuviø tautiniai ðokiai visur sukosi tik atskirais rateliais. Jais buvo atðokta ir ten pat prieð penkerius metus ávykusi pirmoji ðventë. O antroji – jau kitaip. Visa arena – vienas bendras derinys: vidury vienokia figûra, ðonuose prie jos priderintos kitokios, o kampuose – viso, lyg þvaigþdutëmis iðmarginto, keturkampio mikli uþbaiga. Ið virðaus þiûrint, vaizdas pasigërëtinai graþus.

Po deðimties metø kûrybinio darbo su „Grandinële” Liu- Liudas Sagys: susipynæ keliai ir portretai, sudarë das ir Aleksandra Sagiai visiðkai pakeitë mûsø tautiniø Juozas Januðka, Klaipëda: Klaipëdos universiteðokiø ðvenèiø, jau gal net nuobodoku tapusá, veidà. to leidykla, 2003, 150 p.

Parodë já naujà, gyvà, judrø, linksmà, þiûrovà patraukiantá, ádomø.

Bet dar deðimt metø turëjo praeiti, kol mûsø þymus menininkas, muzikas, kompozitorius Vladas Jakubënas, po premjeros ir pakartotinio, Maria gimnazijos auditorijà Èikagoje perpildþiusio, „Grandinëlës„ koncerto „Drauge” galëjo jau taip paraðyti: „Mums buvo parodyta, kokie spalvingi, ryðkûs, harmoniðkai ávairûs, uþbaigti galimumai slypi liaudies ðokiuose, jei jie yra pateikti tobulo, subrendusio ansamblio. Man dar nëra tekæ matyti vien ið ðokiø susidëjusio spektaklio, kuris bûtø galëjæs tiek nenutraukiamai sukaustyti þiûrovø dëmesá, tarsi tai bûtø ne atskiri ðokiai, bet viena iðtisinë pasaka”.

Iki Sagiø laikø niekam tokiø spektakliø nebuvo tekæ matyti, ne tik prof. Jakubënui. Labai kukliai, Liudo ir Aleksandros Sagiø pastangomis su trylika mergaièiø ir pora ðokiø Klivlendo miesto tautø festivalyje pradëta „Grandinëlë” per pirmuosius dvideðimt metø, kai jau jà pradëjo recenzuoti ir tokie „tûzai” kaip prof. Jakubënas, suruoðë 53 savarankiðkus koncertus lietuviams ir kitatauèiams, jais ant kojø këlë þiûrovus. JAV, Kanadoje, Pietø Amerikoje, Europoje, Australijoje ir Klivlendo miesto ðios srities meno þinovai skeptikai, teigæ, kad tautinës grupës (etriics) meno nekuria, vieðai pripaþino, jog „Grandinëlë” net jø reikalavimus pranoksta. Ir tada gal në nesvajojom, kad „Grandinëlës” garsas nuaidës ir á tëvynæ, ir jos vardà vertai minës tada pavergtos, o ðiandien nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas Artûras Paulauskas, atidarydamas praëjusiais metais Lietuvos valstybës deimantinës sukakties proga suruoðtà tautiniø ðokiø ðventæ. Bet dar labiau galime pasidþiaugti ðio iðskirtinio lietuviø iðeivijos meno ansamblio veiklà aptarianèia praëjusá rudená Lietuvoje Klaipëdos universiteto leidyklos iðleista knyga „Liudas Sagys: susipynæ keliai ir portretai”.

Kaip kitoks buvo Liudas Sagys, taip kitokia yra ir apie já paraðyta knyga. Tiksliau – ne paraðyta, bet sudaryta. Jos sudarytojas Klaipëdos universiteto dëstytojas Juozas Januðka, net porà metø kruopðèiai pluðdamas, surinko daug medþiagos ir ið jos sulipdë labai ádomø „Grandinëlës” istorijos literatûriná brangø akmenukà. Ne rinkai skirti ðie Liudo Sagio „Susipynæ keliai ir portretai”, bet lietuviø tautiniu menu besidominèiam, já puoselëjanèiam ar net jo besimokanèiam skaitytojui – pedagogui, mokytojui ar tyrëjui, gal net ðio meno þinovui skaityti ir stebëtis, kà pora gabiø, darbðèiø ir norinèiø þmoniø gali duoti savo tautai, ið tëvynës iðvyti ir gyvendami uþsienyje. Ðioje nedidelëje knygoje sudëti kruopðèiai atrinkti 37 autoriø uþsienio lietuviø spaudoje skelbti raðiniai ir nuotraukos apie „Grandinëlës” veiklà. Raðiniai – ne paprastos korespondencijos, bet aptariantys, vertinantys ir kritiðkai paþvelgiantys á ðio meno vieneto darbà bei jo sëkmes, ypaè ðá mûsø tautos kûrybos lobá neðant á kitatauèiø scenas. Nuotraukos – nuo Liudo Sagio veiklos pradþios Lietuvoje, per „Grandinëlës” kelionæ po pasaulá iki jo sugráþimo namo amþino poilsio á Antakalná. Tai labai vertinga, autentiðka, istorinë medþiaga, parodanti Liudo bei Aleksandros ir kûrybinius, ir ypaè sunkius uþsienyje ðio darbo kelius, skiriant jam tik laisvalaiká, nes tik menu, dargi ne komerciniu, bet tautiniu, Amerikoje, ðiame pragmatiðkame kraðte, duonos nepelnysi.

Jaunystëje, vos tik tautinio ðokio menà pradëjæs puoselëti, Liudas Sagys susidraugavo su taip pat á ðià sritá besiverþianèiu Juozu Lingiu ir tos draugystës niekada neatsisakë. Fiziðkai nuo Lietuvoje likusio Lingio atskirtas, dar 1955 m., kai partiniø politikø diktuojama tautinë drausmë tëvynës iðdavimu skelbë ir motinai raðytà laiðkà, Liudas Sagys atnaujino su juo ryðius, pradëjo susiraðinëti, dalytis mintimis apie abiejø pamëgtà tautiniø ðokiø menà, kurá vis dëlto ir sunkiomis okupacijos sàlygomis Lingiui pasisekë iðkelti á paèias virðûnes, ir padëti Liudui bei Aleksandrai Sagiams tuo paèiu keliu eiti Amerikoje. Nors Liudui èia uþ tai kai kas ir „kartuves statë”, bet jis nepabûgo, rado atramà nuosaikesnëje Lietuviø bendruomenëje ir galëjo padaryti tai, uþ kà dabar mes, taip pat ir Lietuva, Sagius mylim, gerbiam ir jiems dëkojam. Tokia padëka ir paminklas, ðalia jau pastatyto Antakalnyje, yra ir ði knyga. Ir mano, manau – ir visø kitø, ðá menà branginanèiø bei puoselëjanèiø lietuviø, nuoðirdi padëka priklauso knygos sudarytojui Juozui Januðkai, leidëjui Klaipëdos universitetui, o ypaè savo vyrà nepaprastai mylinèiai ir gerbianèiai Aleksandrai Sagienei, visomis jëgomis, ypaè lëðomis (Lietuviø fondui paramà atsakius), pasirûpinusiai jos iðleidimu.

Bronius NAINYS

Muzikos barai /34

35-OSIOS BALTIJOS MUZIKOLOGØ KONFERENCIJOS RINKTINË IÐLEISTA VOKIETIJOJE 35-osios Baltijos muzikologø konferencijos, 2001 m. spalá vykusios Vilniuje, medþiaga iðleista Vokietijoje, Studio-Verlag leidykloje. Ðá renginá Lietuvos kompozitoriø sàjungos Muzikologø sekcija organizavo kartu su Vokieèiø muzikos kultûros Rytø Europoje institutu (IME, Bona).

Konferencijos tema „Vokietijos ir Baltijos ðaliø muzikiniai ryðiai: praeitis – dabartis – ateitis” iðspausdinti 26 vokieèiø, latviø, estø, lietuviø, rusø muzikologø praneðimai, ávairiomis kryptimis turtinantys tyrimø, faktø panoramà, pradedant XVII–XVIII a. muzikos analize, baigiant nûdienos problemomis ir aktualijomis.

Publikuoti tekstai gvildena vokieèiø muzikinës kultûros, teorinës minties átakà, estø, lietuviø kompozitoriø, atlikëjø meno recepcijà Vokietijoje, Pabaltijo vokieèiø muzikantø integracijà á latviðkà terpæ, Maþosios Lietuvos muzikinës kultûros savitumus, muzikos kritikà, teatrø veiklà, Vokietijos aukðtøjø mokyklø poveiká lietuviams ir kitus klausimus.

Rinkinys iðleistas vokieèiø kalba, pateikiant santraukas anglø, taip pat ir lietuviø kalba. Já parengë Audronë Þiûraitytë ir Klausas Peteris Kochas.

Publikacijà palydi konferencijos dalyvio, ilgameèio Vokietijos muzikologø draugijos vadovo, profesoriaus Klauso Wolfgango Niemöllerio áþanginis þodis, ávertinantis IME iðleistø raðtø svarbà – daugiau nei 10 tomø rinkiniø, monografijø, ðaltiniø-tekstø, dokumentø.

Beje, tai vienas paskutiniø Edition IME serijos leidiniø, kadangi dël Vokietijos ekonominës bûklës 2004 m. institutas buvo uþdarytas, taèiau jo pradëti darbai bus tæsiami maþesnës apimties projektus ágyvendinant Bonos universitete.

MIC inf.

REGËJAU VERSMÆ Praëjusiø metø pabaigoje tarp nemaþo pluoðto muzikinës tematikos knygø ir gaidø leidiniø muzikø dëmesá patraukë Juozapo Kairio (g. 1938) du solidûs, daugiau kaip po 100 puslapiø, baþnytinës muzikos kûriniø chorui sàsiuviniai „Regëjau versmæ”, kuriuos sudarë Juozas Bazys, redagavo Tamara Blaþienë, maketavo Giedrius Svilainis, o Lietuvos akløjø ir silpnaregiø sàjungos bei Katalikiðkojo Prano Daunio fondo lëðomis iðleido Lietuvos akløjø biblioteka (iðspausdino UAB „Biznio maðinø kompanija” Vilniuje). Tiesa, egzemplioriø skaièius nenurodytas, bet, reikia manyti, jø pakaks visiems Lietuvos atlikëjams, kuriø dëmesys neretai nukrypsta ir á ðià susikaupimo bei apmàstymø sferà, juolab kad tai anksèiau ar vëliau palieèia kiekvienà ið mûsø.

Su nepaprasta pagarba ir þavesiu vartau ðiuos J. Kairio kûrybos puslapius ir nesuvokiu, negaliu aprëpti to, kad jis, pats bûdamas neregys, nuolat, visà laikà kaþkà dirbæs kaip tarnautojas, kuriam rûpëjo Lietuvos akløjø ir silpnaregiø sàjungos muzikiniø kolektyvø organizaciniai reikalai, yra iðgyvenæs nepaprastai daug susikaupimo valandø, visa tai „iðguldæs” ant gaidø popieriaus lapø. Tai ne tik atskiros giesmës („O, Kristau, ðaukiamës Tavæs”, „O, amþinybës Vieðpatie”, „Marijos vardas”, „Uþ tuos, kurie jau baigë þemës kelià”, „Regëjau versmæ”, „Apðlakstyk mane”), bet ir stambûs cikliniai kûriniai – keturiolikos daliø Requiem, penkiø daliø Miðios a-moll ir devyniø daliø kantata „Stovi motina skausminga”. Tai galëèiau pavadinti þygdarbiu, kurá ávykdyti gali tik talentingas ir nepaprasto sutelktumo visà gyvenimà siekæs ir siekiantis þmogus kûrëjas. Tiesa, ðiø leidiniø virðelius puoðia ne tik J. Kairio nuotraukos, bet ir jo autobiografinis pasakojimas, kuris leidþia daug kà suvokti. Daug kà atskleidþia ir jo prisipaþinimas, kad „poreiká komponuoti muzikà jauèiu. Tai darau savo malonumui, ávairiø kolektyvø vadovø ir atlikëjø praðomas…” O tai, kad daugelis ðiø kûriniø yra atliekami, áraðyti á garso kasetes, tik patvirtina, jog kompozitorius visa tai atliko ið ðirdies, giliai iðgyvendamas kiekvienà liturginio ar poetinio teksto eilutæ, vaizdà, nuotaikà, prasmæ. Tai patvirtina ir choriniø partitûrø ávairovë, solinës atskirø balsø partijos, vargonø ar fortepijono akompanimentas, harmonijos spalvos.

Taip pat norisi pasidþiaugti tuo, kad ðis dviejø sàsiuviniø „Regëjau versmæ” leidinys leidþia geriau paþinti ir patá kûrëjà – dainininkà, tarsi suaugusá su „Vilniaus” choru, kuris buvo ir yra ne tik vienas nuoðirdþiausiø J. Kairio chorinës muzikos puoselëtojø, bet ir ðiø partitûrø atsiradimo ákvëpëjø ir skatintojø. Taigi, imdami á rankas naujuosius J. Kairio kûrybos leidinius, dar geriau susipaþástame su gyvenimo peripetijomis ir tuo, kad iðgirdæs pirmuosius jo kûrinius poetas Antanas Jonynas paragino „kuo daugiau komponuoti”, o nuolatinis ir ilgametis darbas Lietuvos akløjø ir silpnaregiø sàjungoje prisidëjo ne tik „prie Lietuvos neregiams naujos choro artisto profesijos atsiradimo”, bet ir kompozitoriaus profesijos sublizgëjimo.

Tad nuo ðiol þinokime, kad yra iðleisti du J. Kairio baþnytinës muzikos kûriniø chorui „Regëjau versmæ” sàsiuviniai, jais naudokimës ir tarkime aèiû visiems, kas padëjo atversti plaèiajai visuomenei subtilius, nepaprastai jautrius jø autoriaus muzikinius iðgyvenimus.

Vaclovas JUODPUSIS

DAINUOJA VLADAS BAGDONAS Priskirti Vladà Bagdonà prie jaunøjø vokalistø lyg ir nederëtø – dainininko karjerà jis pradëjo solinëmis partijomis dar dirbdamas „Vilniaus” choro artistu.

Sëkmingai bûsimojo dainininko ateièiai daug lëmë muzikinis iðsilavinimas, ágytas Klaipëdos muzikos mokykloje ir Lietuvos muzikos akademijos Chorinio dirigavimo katedroje, kurià baigë 1983 m. Platus muzikiniø disciplinø ciklas, tarp kuriø buvo ir solinis dainavimas, ypaè dëstomas puikios pedagogës docentës O. Kavaliauskienës, nuolat skatino pasinerti á vokalinio meno subtilybes. Jau turëdamas nemaþà solinio dainavimo patirtá, Bagdonas ryþosi siekti vokalo aukðtumø Solinio dainavimo katedroje pas prof.

E. Kaniavà. Turëdamas regëjimo sutrikimø, V. Bagdonas árodë, kad siekiant uþsibrëþto tikslo viskas ámanoma. Beje, Akløjø sàjunga visada skatino savo narius, visais galimais bûdais juos rëmë. Gerø pavyzdþiø Bagdonas turëjo ir „Vilniaus” chore.

Tai pirmiausia puikus muzikas, tuometinis direktorius Juozapas Kairys, sudaræs sàlygas jauniems þmonëms dirbti ir mokytis.

Atkaklumas, darbðtumas ir uþsispyrimas siekiant tikslo padëjo Bagdonui rasti bûdø atskleisti savo talentà.

Rimtos solinës partijos dar dirbant „Vilniaus” chore buvo graþi rekomendacija ateièiai. Tapæs „Vilniaus” choro direktoriumi, jis iðplëtojo plaèià koncertinæ veiklà. Su ávairiais chorais ir orkestrais atlikti reikðmingi lietuviø ir pasaulinës klasikos kûriniai: È. Sasnausko, R. Schumanno, G. Verdi, W. A. Mozarto, N. Iomelli requiem, G. Rossini, J. Haydno „Stabat Mater”, V. Bellini, J. Kaèinsko, L. van Beethoveno, F. Schuberto miðios, daugybë kitø kuriniø.

Per stebëtinai trumpà laikà nuo 1996 m. V. Bagdonas operos teatre paruoðë ir atliko daugiau kaip 30 vaidmenø G. Verdi, G. Puccini, B. Britteno, P. Èaikovskio operose. Pripaþástant neeilinius dainininko laimëjimus, 1992 m. jis pakviestas dëstyti vokalà Lietuvos muzikos akademijoje.

Vis dëlto reikðmingiausias jo darbas – kompaktinë plokðtelë. Sodrus ir galingas solisto balsas klausyto-

jui atsiveria naujomis subtiliomis intonacijomis. Ankstyvuoju veiklos periodu solistas mëgo galingà balsà naudoti „ið jëgos„ pozicijø, o plokðtelëje maloniai jauèiamas gilinimasis á dainos ar romanso muzikinës idëjos bei teksto turiná. Tai dþiugina ir pranaðauja iðaugsiant subtilø atlikëjà. Dainuojant operoje, subtilumus kartais tenka aukoti balso jëgai, ir daþnai geras operos solistas ne visada lygiavertis koncertinëje estradoje.

Vlado Bagdono kompaktinëje plokðtelëje áraðyti kûriniai, be abejo, skirti muzikà ir dainà mylintiems klausytojams, kurie, ypaè vyresniosios kartos, juos yra ne kartà girdëjæ. Ypaè naujai skamba ávairiø autoriø harmonizuotos lietuviø liaudies dainos „Oi kas”, „Merguþële brangi”, „Tamsiojoj naktelëj”, „Uþ jûreliø mareliø” ir „Berneli mûsø”. Ádomu klausytis ið uþmarðties prikeltø lietuviø muzikos klasiko Aleksandro Kaèanausko lyriniø dainø „Vakaro smuikas” ir „Neskink þiedø”.

Savita interpretacija iðsiskiria M. Glinkos „Abejonë” ir J. Massenet Elegija.

Solisto sielai tolimesnës estradinio þanro dainos. Labai populiari ir iðraiðkingai atliekama rusø daina „Dvylika plëðikø”. Algimanto Raudonikio daina „Kur balti keliai” tarytum paraðyta Bagdono balsui. Áraðant jà Ðveicarijos radijuje, buvo paklausta, ar tai nëra mûsø tautos himnas.

Rengiant plokðtelæ, Vladui Bagdonui talkino nemaþas bûrys atlikëjø. Tai LRT orkestras (dirigentai Jaroslavas Cechanovièius ir Tomas Leiburas), Dailës muziejaus kankliø ansamblis (vad. L. Naikelienë), pianistai Dainius Jozënas ir Dovilë Bagdonaitë bei „Vilniaus” choras (vad. prof. Povilas Gylys).

Vlado Bagdono kompaktinë plokðtelë – didelis ir rimtas darbas.

Linkime jam tolesnës sëkmës ateities darbuose.

Antanas JOZËNAS

Muzikos barai /35

Diskografija TARP DVIEJØ MALDØ Minint Giuseppe’s Verdi mirties ðimtmetá, 2001 m. sausio 25 d.

Kongresø rûmuose reziduojantis orkestras su grupe rinktiniø solistø ir Kauno bei „Àþuoliuko” chorais, vadovaujami Gintaro Rinkevièiaus, pateikë koncertiná „Otelo” atlikimà.

Gerai, kad ðá ávyká áraðë Lietuvos radijas (garsà reþisavo Rièardas Lëgaudas). Dabar, klausydamiesi kompaktinës plokðtelës, galime netgi geriau negu anuokart salëje suvokti ir ávertinti ðià interpretacijà.

Taigi klausausi CD ir pirmiausia þaviuosi dirigentu, pripildanèiu ugningos gyvybës vientisà (taèiau kaip ávairuojantá!) ðios iðskirtinai turtingos partitûros srautà. Gali pagalvoti, jog kiekvienam instrumentalistui atrodë, kad diriguojama tik jam. Rinkevièius dar kartà árodë gebantis pasiekti koncentracijà, nutolinanèià já nuo visko, kas nesusieta su kûrybos aktu, „kûnu ir krauju” pripildanèiu operos meno ðedevrà. Jo gyva, tarsi Pietø Italijos temperamento inspiruojama manualinë technika perteikia tiek ugningà tos muzikos dramatizmo iðgyvenimà, tiek ir ðiam dirigentui bûdingu meditatyvumu praturtintà (ugnelei niekur neblëstant) lyriniø epizodø prasmæ. Toks dirigavimas, salëje protarpiais blaðkantis klausytojo dëmesá, yra (tà tenka pripaþinti) neatskiriama Rinkevièiaus meninës individualybës dalis.

Ypaè svarbi ji tampa teatrinëse partitûrose. Labiausiai, manyèiau, tokiose, kuriose slypi ekspresionizmo pradmuo. „Otelas” tokià interpretavimo tendencijà priima labai palankiai. Tada, regis, svarbiausiu operos tarpsniu tampa treèiasis (ne ketvirtasis, kaip Herbertui von Karajanui arba genialiajam scenografui Liudui Truikiui) veiksmas.

Atitinkamai ir centrinis personaþas tada yra Otelas, o ne Desdemona.

Lyg savaime suprantama, taèiau dviejø operos grandø palikti darbai linkæ ginèytis.

Bet ðiuo atveju yra dar truputá kitaip. Pagal sukurto vaidmens meniná lygmená, kûrybingà vokalo priemoniø naudojimà perteikiant personaþo charakterá ir jo veiksmø pobûdá, áraðe neabejotinai vyrauja kijevietis baritonas Romanas Maiboroda. Ðá kartà Jagas yra svarbiausia tragedijos figûra. Ið visø solistø bûtent jis átaigiausiai perteikia dirigento intencijas, pratutindamas jas

Muzikos barai /36

savo individualybës lobiais.

Paties Otelo vaidmuo – itin sunkus. Jo imdamiesi sëkmæ patiria arba iðkilaus aktorinio talento dainininkai (balso iðtekliai gali bûti ir

kuklesni), arba „absoliutûs vokalo meistrai”, kurie, deja, neretai tenkinasi iðorinio teatriðkumo potëpiais.

Tiek vieno, tiek kito pobûdþio sugebëjimus parodo jau trumputis, audros siautulio „á padanges keliamas” Otelo pirmojo pasirodymo epizodas – garsusis „Esultate”(„Dþiûgaukit”), kuriame norom nenorom pajauti, kokiai ið èia paminëtø krypèiø dainininkas priskirtinas.

Manau, jog ðitoks pagrindinio personaþo prisistatymas neturi atitikmens jokiame kitame operos þanro kûrinyje. Kà pajauèiam, kai ðá unikalø fragmentà dainuoja suomiø tenoras Raimo Sirkiä? Manau, jog tendencijà glaustis prie antrojo varianto. Kaip parodo tolesnë eiga, tai dar ir ne itin vokalo poþiûriu

In Between Two Prayers The author of the article reviews a newly released CD of Giuseppe Verdi’s Otello, featuring the Lithuanian State Symphony Orchestra under the baton of Gintaras Rinkevièius, the Kaunas State and Àþuoliukas choirs, the Ukrainian baritone Roman Maiboroda as Iago, the Finnish tenor Raimo Sirkiä as Otello, and the Lithuanian operatic stars: Irena Milkevièiûtë, in the role of Desdemona, Inesa Linaburgytë, Vladimiras Prudnikovas, Edgaras Montvidas and Gediminas Tiðkevièius. The recording was made live at the Congress Concert Hall, on 25 January 2001, while commemorating the 100th anniversary of the death of Verdi.

Edmundas GEDGAUDAS

turtingas (nors visur sveikatingas, iðorinës jëgos nepristingantis) instrumentas. Bet èia pravartu nepamirðti, jog geros mokyklos iðlavintà vokalà turtina artisto individualybë. Todël gerokai pagyvenæs Kipras Petrauskas (kuris ir ankstesniais metais nepasiþymëjo fizine balso galybe) ðiuo vaidmeniu klausytojà sukrësdavo – jis maksimaliai iðgyvendavo kiekvienà tragedijos akimirkà, aprëpdamas tiek dausø (pirmojo veiksmo duetas su Desdemona), tiek pragaro ertmæ (treèiojo veiksmo átûþio scenos). Sveèiui ið Suomijos tos sferos ne itin tarpusavy nutolusios. Jautriausià akimirkà jis pateikia operos finale – atsisveikindamas su gyvenimu, sugráþæs meilës palaimon.

Irenos Milkevièiûtës Desdemona linksta á ekspresyvius potëpius, juos ji águdusiai naudoja ne tik dramatinës átampos vietose, bet ir (sakytum tà savitàjá „ekspresionizmà” pavedëdama poteksèiø link) ðvelniausioje lyrikoje. Taèiau ar ðis vokalo meistrës sukurtas personaþas yra jos vaidmenø sàraðe iðsiskiriantis savitumu, tik jam surastais raiðkos bruoþais – nedrástu spræsti.

Ar labiau ásiminsiu dramatiðkàsias treèiojo veiksmo kulminacijas, ar jautriai pajaustà dainà apie gluosná ir (ypaè!) maldà, tas tikrø tikriausias priartëjimo prie metafizinës sferos akimirkas? Juk jau daina apie gluosná Desdemonà daro ne ðio pasaulio bûtybe… Malda tà tik átvirtina.

Bet taip samprotauju ásiklausæs per „didinamàjá stiklà”, veikiamas ne vien manyje gyvenanèios to unikalaus kûrinio legendos. Kam jis brangus ir artimas – tepasiklauso.

Tikrai verta. Kitus vaidmenis atliekantys dainininkai irgi nenuvils.Tai – Inesa Linaburgytë, net tris personaþus dainuojantis Vladimiras Prudnikovas, Edgaras Montvidas, Gediminas Tiðkevièius.

Ir, aiðku, èia ne bet kaip svarbus Petro Bingelio iðpuoselëtas Kauno choras, o savaip – ir skaidrø „renesansiná” akcentà antrojo veiksmo epizodui suteikiantis Vytauto Miðkinio vadovaujamas „Àþuoliukas”.

Beje, operà „árëmina” dvi maldos, dvejopo (neiðpasakytai skirtingo) pobûdþio ekstazë, kylanti ið tos paèios versmës. Kol nebuvo Liudo Truikio scenografijos eskizø, apie tai pagalvoti neteko.

Edmundas GEDGAUDAS

UNESCO pripaþinimas – galimybë susiorientuoti, kas yra vertybë

Apie praëjusià XVI pasaulio lietuviø dainø ðventæ „Mes” jau ne kartà raðyta tiek informacinëje, tiek kultûrinëje spaudoje. Atrodo, viskas jau iðsiaiðkinta ir aptarta iki paskutinio siûlelio. Bet vienas faktas skatina vël gráþti prie ðios temos. Jungtiniø Tautø Ðvietimo, mokslo ir kultûros organizacijos UNESCO tarptautinë komisija 2003 m. lapkrièio 7 d. pripaþino ðià ðventæ nematerialiuoju þodiniu kultûros paveldu (plaèiau apie tai skaitykite „Muzikos barø” Nr. 311–312. – Red.).

Dainø ðventës fenomenas – puiki galimybë sutvarkyti teisinæ bazæ ir pamàstyti, kà dar galima nuveikti plëtojant tradicijà. Publikacijos, spausdintos dienraðèiuose prieð ðventæ ir jos metu, rodo, kad lietuviams sunku suvokti, kas ið tikro yra vertybë. Teisingai paþymëta Folkloro dienos kûrybinës grupës vadovës Vidos Ðatkauskienës straipsnyje „Liaudies kultûros” þurnale: „Þiniasklaida labai domëjosi Dainø ðventës renginiais – kas, kur vyks. O patys renginiai kaip ávykæs faktas jau nebuvo komentuojami. Po geros savaitës „Lietuvos ryte” pasirodë publikacija, kaip lenkai vertina mûsø Dainø ðventæ, o mes patys taip ir likom jos neávertinæ.”

Geriau tai padaryti vëliau negu niekada. Nemanau, kad þurnalistø klausimai organizatoriams (pavyzdþiui, tokie: „Ar nebus erkiø? Ar atlaikys su Þvërynu jungiantis tiltas?”) ir vëliau spaudoje publikuoti straipsniai padëjo Lietuvos visuomenei atskleisti tikràjà ðventës esmæ. Þiniasklaidos paskirtis – informuoti ir formuoti visuomenës nuomonæ.

Galima ásivaizduoti, kokià nuomonæ apie renginá suformuoja lengvos reportaþinës publikacijos.

Vyriausybë kultûros politikai taip pat skiria maþokai dëmesio. Ðità rodo kad ir tai, jog nëra kultûros politikos tæstinumo, o savivaldybës abejingos kultûros politikos nuostatams, nes tai – jø neápareigojantis dokumentas. Ðtai pavyzdys: Lietuvoje ðiuo metu turime tris europinio garso chorus – „Brevis”, „Jaunà muzikà” ir Muzikos akademijos kameriná studentø chorà.

Kaip juos ávertino Vyriausybë? Iki ðiol – niekaip.

Per maþai dëmesio skiriama ir mëgëjø kultûrai. Provincijos þmonës labai nori dalyvauti tokio pobûdþio ðventëse, labai stengiasi ir rengiasi joms net po kelerius metus. O tai – didelis akstinas ðiai kultûrai gyvuoti. Ir jaunø þmoniø, dainuojanèiø mëgëjø choruose, mentalitetas visai kitoks nei niekuo neuþsiimanèiø. Tokie moksleiviai ir studentai visai kitaip vertina menà. UNESCO chorinës muzikos tradicijos ávertinimas – neeilinis ávykis. Ðá momentà bûtina gerai panaudoti, o ne „padëti á treèià ar ketvirtà stalèiø”. Tuo turi rûpintis Chorø sàjunga, Muzikos akademijos Chorvedybos katedra ir Liaudies kultûros centras. Prie jø turi prisidëti ir Kultûros ministerija, kuri kas ketveri metai pateikia premjerui programà – savo veiklos kryptis. Joje, be kita ko, nurodoma remti ir mëgëjø menà. Liûdna, kad tarp to, kas paraðyta, ir to, kas daroma ið tikrøjø, yra didelis atotrûkis.

Sprendþiant finansinius kultûros klausimus, iðkeliami prioritetai, bet valstybë nepajëgi jø visø ágyvendinti.

2001 m. Vyriausybë priëmë nutarimà, ápareigojantá Kultûros ministerijà kas ketveri metai rengti suaugusiøjø dainø ðventes, o Ðvietimo ministerijà – vaikø ðventes. Kaip teigiama Juozo Tomkaus ir Mykolo Usonio straipsnyje „Pamàstymai apie Dainos likimà” („Ðiaurës Atënai”, 2003 m. rugpjûèio 30 d.), „dainos pradþiø pradþia – ðeima ir mokykla. Pastaroji gali ir turi vaidinti pagrindiná vaidmená, priartinant vaikus ir jaunimà prie meno, groþio,

gërio, dainos. Nesibaigianti ðvietimo reforma, deja, nesudaro prielaidø vaikø meninei saviraiðkai ugdyti, o muzikos mokytojø neskatina átraukti á ðià labai svarbià veiklà vaikø ir jaunuoliø.”

Laura LEVINSKAITË

Kodël jau ... metø nesikeièia harmonijos pamokø turinys?

Kà áraðyti vietoj pavadinime esanèio daugtaðkio ir kaip atsakyti á jame pateiktà klausimà – neþinau. Pirmuoju atveju tikslus yra tik skaièius, susijæs su mano paèios patirtimi: 1978 m. baigiau M. K. Èiurlionio menø mokyklà ir ðalia kitø disciplinø mokiausi to paties harmonijos kurso kaip ðiandienos moksleiviai. (Tiesa, dabar numatytos kelios valandos, supaþindinanèios su dþiazo harmonija.) Be abejo, keleriais metais uþ mane vyresniø þinios panaðios; kiek tokiø laidø bûta anksèiau, nepasidomëjau. Tai jau nesvarbu.

Toliau eina nesudëtinga, taèiau nesuprantama matematika, jau kuris laikas neduodanti ramybës ir paskatinusi apie tai prabilti. Nesiimu vertinti pamokø darbo metodø ar priemoniø; galbût nesu kompetentinga apie tai kalbëti. Norëjau pasidalyti bendresnio pobûdþio abejonëmis, kaip minëjau, kreipdama dëmesá tik á ðios disciplinos turiná.

Kaip þinoma, specialiosiose muzikos mokyklose harmonijos mokomasi 10–12 klasëse.

Viskas bûtø gerai, jei per ðiuos metus bûtø aprëpiami platesni istoriniai horizontai. Dabar apsistojama ties viena – klasicistinio laikotarpio – muzikinio màstymo sistema, jos smulkiam paþinimui (teoriniam ir praktiniam) skiriant trejus metus. Ðtai èia ir prasideda klausimai be atsakymø.

Kodël harmonijos pamokose ignoruojami muzikos raidos procesai? Tai, kas prieð 200 metø buvo svarbu ir aktualu, seniai (XIX a. antrosios pusës Wagnerio operose) ir vëliau ne kartà ávairiomis formomis paneigta (tradicinës tonaliosios sistemos atsisakyta jau XX a. pradþioje). Garsø menas, kaip ir kiekvienas kitas, yra nuolatinio keitimosi, raidos nuneigiant buvusias tiesas, o kartais – ir gráþtant prie ankstesniøjø idealø (neoklasicizmo, neoromantizmo) procesas. Jis neturëtø bûti vienoks rodomas muzikos istorijos pamokose, o kitoks – harmonijos.

Jeigu reikia gerai paþinti klasicizmo epochos funkcinæ harmonijà kaip tolesnës muzikos raidos pagrindà, tai gal tam uþtektø, sakysim, dvejø metø? O paskui norëtøsi pamatyti ir visà daugiaaukðtá pastatà, iðkilusá ant tø stipriø pamatø. Neteigiu, jog reikia iðaiðkinti kiekvieno kûrëjo muzikinës kalbos ypatumus (tiesa, tai stengiamës daryti muzikos istorijos pamokose).

Taèiau bûtina stabtelëti nors prie tø kompozitoriø, kuriø pavardës jau tapusios bendrinëmis sàvokomis (prokofjeviðka harmonija, ritmika), o jie patys laikomi svarbiø naujoviø harmoniniame màstyme ir kitose su komponavimu susijusiose srityse simboliais, iðsamiø teoriniø tyrimø objektais („tristaniðkasis akordas”, Debussy modalinë harmonija, Schönbergo dodekafonijos teorija).

Pasikalbëjus apie tai su moksleiviais, pasitvirtino spëliojimai, jog jiems bûtø ádomu tai paþinti. Sudarykime galimybæ ugdytiniams prisiliesti prie kitokiø harmoniniø sàskambiø, pajusti jø spalvø groþá ir ávairovæ. Juolab kad bendraujame su XXI a. jaunuoliais, kasdien gaunanèiais visai kitokios (net ir 100 metø senumo) muzikinës informacijos. O dar ir ðiuolaikinë dailë, literatûra, teatras, jiems rodantys ðiø dienø aktualijas. Ar ne mûsø, mokytojø, pareiga pamokose pateikti ryðkiausias

muzikos tendencijas, supaþindinti su jø formuotojais? Juk nuolat kalbame ir apie moksleiviø uþimtumà, t. y. laisvo laiko stygiø, o sykiu – ir apie sumaþëjusias saviðvietos galimybes.

Manau, kad harmonijos programos turiná reikëtø kiek praplësti ir pristatant Lietuvos – mûsø kraðto – kûrëjus. Moksleiviai turëtø bûti susipaþinæ nors su Osvaldo Balakausko iðplëstosios diatonikos principais arba su Juliaus Juzeliûno komponavimo sistema. (Ðie autoriai apie tai yra paraðæ plaèias teorines studijas.)

Turint pakankamai savaitiniø pamokø, o ypaè – toká vertingà individualaus darbo pusvalandá, galima kiekvienà moksleivá priartinti net ir prie já asmeniðkai dominanèios stilistikos.

Dar vienas klausimas – kur ir kiek kol kas labai siauros istorinës apimties þinios, ágûdþiai (mokëjimas spræsti harmonijos uþdavinius, groti sekvencijas) bus panaudoti ateityje? Paþinæs kitokià muzikos kalbà, kitus muzikinës minties raiðkos principus, kurie labiau leidþia, negu draudþia, moksleivis (o ypaè ne pianistas) gal laisviau jaustøsi prie fortepijono, gal ryþtøsi kokioms nors improvizacijoms…

Kiek pakoregavus harmonijos programos turiná, gal kada nors atsirastø glaudesnis ðios disciplinos ir kitø specialybës pamokø ryðys, vadinamoji tarpdalykinë integracija, kurios nuolat siekiame.

Ir paskutinis dalykas – pasiûlymas: gal vertëtø surengti pokalbá prie apskritojo stalo ar seminarà, kuriame iðgirstume ðià disciplinà dëstanèiø pedagogø nuomonæ? Bûtø ádomûs argumentuoti „uþ” ir „prieð” pasisakymai, galbût iðgirstume apie jau gyvuojanèià ir kitokià praktikà.

Birutë CECHANAVIÈIENË

Muzikos barai /37

Panorama das. Sëkmingai pasirodæ ávairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose, jaunieji muzikai ið Klaipëdos, Vilniaus, Kauno ir Vokietijos Rostoko miesto stebino þiûrovus scenine dràsa, artistiðku ir virtuoziðku muzikos kûriniø atlikimu.

Festivalio programà sudarë keturi koncertai. Patys maþiausi festivalio dalyviai nuo 5 iki 10 metø ið Klaipëdos J. Karoso, J. Kaèinsko ir E. Balsio menø gimnazijos pasirodë atidarymo koncerte „Maþøjø muzikø paradas”. Scenoje iðvydome 35 solistus, kurie þavëjo nuoðirdumu, átaigiai ir profesionaliai ávairiais muzikos instrumentais atliko lietuviø ir uþsienio kompozitoriø kûrinius.

Sceninæ iðtvermæ ir brandà jaunieji talentai demonstravo antrajame koncerte „Maþieji reèitaliai”, kur jau prie minëtø mokyklø prisidëjo atlikëjai ið S. Ðimkaus konservatorijos. Dviejø daliø koncerte akademinës muzikos gerbëjai turëjo progos pasiklausyti ávairiø epochø, þanrø ir stiliø muzikos. J. Haydno, J. S. Ba-

VIII jaunøjø atlikëjø festivalis „Skambanti banga” – brandþiø, profesionaliø jaunøjø virtuozø ðventë Klaipëdoje pasibaigë keturias dienas trukæs VIII jaunøjø atlikëjø festivalis „Skambanti banga”. Pradedant pirmuoju ir baigiant uþdarymo koncertu, puikiai pasiruoðæ jaunieji talentai demonstravo bran-

E. Balsio menø gimnazijos 11 kl. moksleivë Akvilë Petrauskaitë dø, stilingà sudëtingos ir ávairios muzikos suvokimà, aukðtà techniná atlikimo lygá. „Skambanti banga” – talentingo jaunimo pristatymas, ástabus paèiø maþiausiø ir jau ûgtelëjusiø jaunøjø menininkø koncertø para-

Muzikos barai /38

Festivalio dalyvius sveikina Klaipëdos meras Rimantas Taraðkevièius cho, P. Sarasate’s, A. Dvoráko, L. van Beethoveno, lietuviø autoriø B. Dvariono, V. Barkausko, A. Ðenderovo, G. Svilainio kûrinius atliko 4–12 klasiø moksleiviai.

Treèiajame koncerte scena buvo atiduota sveèiams ið Vilniaus, Kauno ir Vokietijos Rostoko miesto. Ðis koncertas pranoko visus lûkesèius.

Sveèiai ið Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos nustebino ypaè aukðtu techniniu ir meniniu atlikimo lygiu. Pasak vieno þiûrovo, „anksèiau tokius virtuozus kvietëmës ið Maskvos, dabar mûsiðkiai dràsiai gali reprezentuoti Lietuvà prestiþiðkiausiose Europos salëse”. Didþiausiø ovacijø sulaukë kaunietis klarnetininkas Vytautas Giedraitis, atlikæs F. Poulenco Sonatà klarnetui ir fortepijonui bei P. Jean-Jean variacijas „Venecijos karnavalas”. Jaunasis atlikëjas demonstravo puikià technikà, þavëjo nepaprastu muzikalumu ir meniniu temperamentu. Neatsitiktinai ðiam jaunam menininkui visai neseniai buvo paskirta M. Rostropovièiaus stipendija. Sveèiai ið Vokietijos

áprasminti savo gyvenimà kûrybiniu indëliu á bendruomenës meno kultûrà.

Vita PETRAUSKIENË

Skambina Beatrice Berthold

S. Ðimkaus konservatorijos 12 kl. moksleivis Tomas Þelvys C. Orffo muzikos mokyklos surengë ádomø ir originalø pasirodymà „Kitas pasaulis”. Keltø mitologijoje „Kitas pasaulis” simbolizuoja elfø, fëjø ir burtininkø ðalá. Ðia kompozicija jaunieji atlikëjai perteikë airiðkos kultûros dvasià, kuri kvietë klausytojus svajoti ir atrasti savas magiðkas jëgas.

Baigiamasis festivalio koncertas sutapo su Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo diena. Koncertas, ávykæs per tûkstantá þiûrovø galinèioje sutalpinti pilnutëlëje Þvejø rûmø salëje, aprëpë didelá muzikos spektrà – nuo A. Vivaldi „Metø laikø” iki G. Gershwino „Þydrosios rapsodijos”. Jaunieji smuikininkai, pûtikai, akordeonininkai, lietuviø liaudies instrumentø atlikëjai, chorai ið E. Balsio menø gimnazijos, J. Kaèinsko muzikos mokyklos ir S. Ðimkaus konservatorijos buvo ypaè susikaupæ, mintyse paskendæ savosios muzikos garsuose. Itin daug simpatijø sulaukë jaunieji E. Balsio menø gimnazijos smuikininkai, klausytojø ðirdis pavergë S. Ðimkaus konservatorijos saksofonininkai ir trombonininkai. Koncerto pabaigoje tikràja to þodþio prasme Þvejø rûmus sudrebino áspûdingas S. Ðimkaus konservatorijos puèiamøjø orkestras, savo pasirodymà uþbaigæs G. Gershwino „Þydràja rapsodija”.

Per keturias festivalio dienas jaunieji talentai atliko ávairiø kompozitoriø kûriniø, nelengvai áveikiamø ir profesionaliems muzikams. Festivalis dar kartà árodë, kad muzikos mokymo ástaigos saugo ir puoselëja tikràjá muzikos menà. Dalyvaudami festivaliuose jaunieji atlikëjai patiria meniniø iðgyvenimø, ágauna sceninës patirties. Tai labai svarbi edukacinë, ugdomoji festivalio vertë, nes lavina publikos ir paèiø atlikëjø skoná. Ugdomi jaunø þmoniø meniniai ir estetiniai gebëjimai, kurie padeda iðreikðti save, bendrauti,

Lietuvos muzikos akademijoje pastaruoju metu gana daþnai lankosi þymûs ávairiø pasaulio ðaliø menininkai – atlikëjai ir pedagogai. Ð. m. kovo pradþioje LMA vieðëjo pianistë ið Vokietijos Beatrice Berthold. Ji vedë meistriðkumo kursus Fortepijono katedros studentams ir magistrantams, o kovo 1 d. surengë reèitalá LMA Didþiojoje salëje.

Pianistë ið karto suintrigavo trykðtanèia energija, iðlavintu pianizmu, laisva laikysena scenoje.

Plati dinaminë skalë (instrumentas puikiai skambëjo nuo subtiliausio pianissimo iki galingo fortissimo), ávairus ir spalvingas garsas liudijo tikrà profesionalumà. Verþliai áskriejusi á scenà apsivilkusi juoda su raudonais volanais suknele, vieðnia nuteikë publikà dþiugiai ispaniðkos muzikos ðventei. Pirmasis áspûdis buvo adekvatus sumanymui – E. Granados „Allegro de concierto” ir A. Ginasteros „Danzas argentinas” (trijø daliø ðokiø siuita: „Danza del viejo boyero”, „Danza de la moza donoza”, „Danza del gaucho matero”) atlikimas galëjo tik þavëti. Sunku bûtø kà nors prikiðti ðiø kûriniø interpretacijai: virtuoziðkumas, charakteringa ritmika, ryðkus temperamentas, ðvelni lyrika visiðkai atitiko muzikos turiná.

Taèiau vëliau skambëjusios lëtos muzikos – H. Villa-Loboso „Bachianas brasileiras” Nr. 4 (keturiø daliø ciklas: Preludio – Introduçco, Coral – Canto de Sertao, Aria – Sobre un tema de Noreste, Dansa: Miudinho) pianistei nepavyko áprasminti.

Tarp atskirø, aðtrokai skambanèiø akordø atsivërë tuðtumos, prasminës duobës. Aiðkiai stigo visa apimanèios ir apibendrinanèios idëjos. Galbût braziliðkos sielos, kilnumo (Preludio), neliesto miðko didybës ir paslaptingumo (Coral)?

Pirmàjà koncerto dalá B. Berthold baigë M. Balakirevo „Islamëjumi” – Rytietiðka fantazija, vienu ið sudëtingiausiø virtuoziniu poþiûriu kûriniø fortepijono literatûroje.

Gaila, kad pianistei nepavyko áveikti ne tik techniniø ðios fantazijos sunkumø, bet ir atskleisti meninio sumanymo. Nuo pat pradþios nuvylë skubotumas, padrikas frazavimas, blaðkymasis po faktûrà. Nestabilus buvo ir tempas: teko ne laiku ir ne vietoje retinti norint iðgroti oktavø kaskadas, ávairiø intervalø pynes.

Trûko faktûros aiðkumo ir precizi-

jos, o vidurinëje dalyje – ðiltesnës lyrikos, emocinio dosnumo, nors spalvos buvo pasirinktos gana tinkamai.

Visada ádomu pasiklausyti, kaip Vienos klasikø kûrinius interpretuoja Vokietijos pianistai. Paprastai tikiesi subtiliai kûrinio dvasià perteikianèio, itin stilingo atlikimo.

B. Berthold W. A. Mozarto „Neun Variationen über ein Menuett von Duport” K 573 traktavo kiek romantizuotai, taèiau átikino skaidrus, lengvas skambesys, tikslûs ðtrichai, grakðtumas ir aiðki nuotaikø kaita.

Koncertà pianistë baigë S. Rachmaninovo Sonata Nr. 2 b-moll, op.

36. Toks pasirinkimas truputá nustebino: ar vertëjo baigti koncertà dramatiðku kûriniu, o pradëti – virtuoziniais blizguèiais?

Taèiau klausantis ðios interpretacijos kilo mintis, kad vieðnia ir neketino pateikti dramos. Lobiø skrynia taip ir liko neatidaryta. Pianistei pavyko prisiliesti tik prie kûrinio struktûros ir techninio arsenalo, o turinys nebuvo pajudintas. Sonata skambëjo tartum virtuozinë muzika, nepretenduojanti á didelæ prasmæ: jokios uþuominos á nostalgijà ar emocinius protrûkius, jokios dramaturgijos.

Bisui B. Berthold paskambino dvi miniatiûras: H. Villa-Lobos „Poliðinelá” ið ciklo „Lëlës” ir „Prisipaþinimà” ið R. Schumanno „Karnavalo”, op. 9.

Halina RADVILAITË

Jubiliejinis koncertø maratonas startavo vedëjo reèitaliu Kovo 1 d. Klaipëdos universiteto Menø fakulteto salëje aidëjo trimito garsai. Á reèitalá, skirtà Menø fakulteto Puèiamøjø ir styginiø muzikos katedros 30-meèiui, pakvietë vienas aktyviausiø Klaipëdos muzikinio gyvenimo dalyviø, ðios katedros vedëjas profesorius Vilmantas Bruþas. Kartu su minëtos katedros kameriniu orkestru (vad. Algis Jonas Lukoðevièius) jis parengë solidþià programà, kurioje skambëjo ávairiø epochø – baroko, klasicizmo, XX a. – bei þanrø muzika. Koncerte dalyvavo tarptautinio ir respublikinio konkurso laureatë Skaistë Jaskutëlytë (smuikas), pagrieþusi dvi G. Torelli Koncerto smuikui ir orkestrui c-moll dalis. „Trimitinë” koncerto programa iðties áspûdinga, sakyèiau, tai tam tikras iððûkis – pusantros valandos „gyvos” muzikos! Ið atlikëjo ji pareikalavo ypatingo susikaupimo, dëmesio sutelktumo, fizinës bei dvasinës iðtvermës. Koncerto klausytojai þavëjosi lanksèia frazuote, preciziðku ritmo pieðiniu,

áprasmintu kûriniø formos pojûèiu.

Papildomø tembriniø spalvø koncertui suteikë ir koncerto instrumentarijus – susipaþinome su keletu trimitø ðeimos instrumentø, atlikëjas muzikavo piccolo trimitu (G. Torelli Koncertas D-dur) bei fliugelhornu pagrojo L. Cherubini Sonatos valtornai transkripcijà (ar.

V. Bruþo). Koncerte skambëjo ir dar du, ðásyk smuiko literatûros, perdirbimai: L. van Beethoveno Romansas F-dur bei P. Sarasate’s „Èigoniðkos melodijos” (ar. T. Dokðicerio). Tikrasis V. Bruþo trimito tembras suskambo þymiajame J. N. Humellio Koncerte. Juo atlikëjas pradëjo mums áprasto trimito programos dalá. Koncerto pabaigoje nuotaikingai nuskambëjo du Rimanto Giedraièio instrumentuoti kûriniai – populiariosios H. Bellstedto Napoli variacijos ir DinikuHeifeco Horo-staccato.

Atlikëjas prisipaþino, kad jau senokai puoselëjo svajonæ pagroti su orkestru, o pernykðtë universiteto kamerinio orkestro sëkmë tarptautiniame konkurse Italijoje (kolektyvas tapo pirmosios vietos laureatu) pakreipë ðá sumanymà konkretesne linkme. Beje, atlikëjas jau ne kartà soliavo su ávairiais orkestrais, koncertuota su puèiamøjø orkestru „Bangpûtys”, du kartus – su Maþosios Lietuvos simfoniniu.

Su ðiuo kolektyvu menininkas atliko trimito aukso fondo kûrinius: A. Arutiniano ir J. N. Humellio koncertus.

Apskritai lieka tik stebëtis tokia intensyvia ðio aukðèiausio profesionalumo muziko koncertine veikla. Ðtai jau dvylikti metai raiðkus, malonaus tembro prof. V. Bruþo trimitas skamba Muzikinio teatro spektakliuose, Maþosios Lietuvos simfoninio orkestro programose – minëtuose kolektyvuose jis yra trimitø grupës koncertmeisteris.

Maþa to, jis ir pirmasis trimitas Muzikos centro „Brass kvintete”, kurá subûrë ir kuriam vadovauja jau beveik du deðimtmeèius. Su ðiuo kolektyvu – tarptautiniø konkursø laureatu bei diplomantu – surengta per 200 koncertø Lietuvoje, Rusijoje, Olandijoje, Prancûzijoje.

Ne kartà rengti ir reèitaliai. Atlikëjo kûrybinëje biografijoje fiksuojamas ir dar vienas laimëjimas – jis yra ir tarptautinio konkurso Latvijoje antrosios vietos laureatas.

Tai tik keletas reikðmingesniø ðio aktyvaus muziko koncertinës veiklos barø. Taèiau jo interesø ratas gerokai platesnis. Tai ir mokslinis (profesorius gilinasi á instrumentinës muzikos bei Vakarø Lietuvos ansamblinio muzikavimo raidà, analizuoja kitas temas) bei pedagoginis darbas – jis yra ne tik KU, bet ir E. Balsio menø gimnazijos pedagogas.

Áspûdingai katedros vedëjo koncertu startavæs 30-meèio renginiø maratonas truks iki pat rudens.

Koncertø cikle dalyvaus P. Memëno vadovaujamas puèiamøjø bei A. J. Lukoðevièiaus vadovaujamas kamerinis orkestrai, koncertuos prof. V. Bruþo trimito, doc. S. Suginto trombono, asist. A. Daukðio klarneto bei prof. J. Dvariono ir asist. S. Èilinskaitës smuiko klasiø studentai.

Laima SUGINTIENË

Skambino jaunieji virtuozai ið Kaliningrado Klaipëdos Jeronimo Kaèinsko muzikos mokykloje sveèiavosi kaimyninio Kaliningrado R. Glûro muzikos mokyklos fortepijono skyriaus vedëja V. Ðèiukina ir du jos auklëtiniai, fortepijono klasës moksleiviai: pirmaklasë Nastia Bamul ir septintokas Sergejus Markinas. Ðia proga J. Kaèinsko muzikos mokykloje ávyko vienà dienà trukæs seminaras „Nuoseklus pianisto ugdymas taikant netradicinius mokymo metodus”. V. Ðèiukina papasakojo apie savo darbo metodikà, specifinius pedagoginio darbo su jaunaisiais pianistais privalumus, nuoðirdþiai dalijosi kûrybingo ir nelengvo darbo paslaptimis. Ji taip pat atsakë á fortepijono pedagogø, suvaþiavusiø ið visos Þemaitijos, pateiktus klausimus. Na, o jaunieji ðios pedagogës auklëtiniai seminaro dalyviams pademonstravo virtuoziðkà koncertinæ programà.

N. Bamul pagrojo J. Haydno, A. Liadovo, K. Czerny-Hermer kûrinius.

Taèiau didþiausià staigmenà pateikë S. Markinas, jau dalyvavæs konkursuose Èekijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Ðvedijoje, Lietuvoje. Tai iðties ryðkus talentas. Jis atliko J. S. Bacho Preliudà ir fugà Cis-dur ið „Gerai temperuoto klavyro” I tomo, L. van Beethoveno Sonatà Nr. 27, op. 90, F. Chopino Etiudà Nr. 24, op. 25, R. Schumanno „Drugelius”, op. 2, F. Liszto Rapsodijà Nr. 10, F. Liszto „Transcendentiná etiudà” f-moll Nr. 10 ir S. Rachmaninovo Preliudà, op. 23 Nr. 2 B-dur. Tai sudëtinga programa, pareikalavusi ið atlikëjo tiek dideliø fiziniø, tiek dvasiniø jëgø. Pianistas puikiai perteikë kûriniø muzikiná audiná, visà programà atlikdamas labai ásijautæs, muzikaliai, techniðkai virtuoziðkai.

Mokyklos administracija padëkojo sveèiams ið Kaliningrado ir visiems áteikë padëkos raðtus. Na, o pedagogai dþiaugësi tokio aukðto lygio seminaru. Þygimantas LAURINAVIÈIUS

Tikras savojo amplua profesionalas Labai daþnai bûna, kad þmogus, nugyvenæs ganëtinai solidø amþiø, neturi kuo pasidþiaugti, nors dirbta, valgyta, naudotasi visomis, kuriomis tik gali ðiø dienø þmogus, gërybëmis. Bet maloniausia tada, kai þmogus eina per gyvenimà, palikdamas jame atmintinus kultûros, visuomeninës veiklos pëdsakus.

Kovo 3 d. Stasio Vainiûno namuose 90-ojo gimtadienio proga buvo pagerbtas diplomuotas ekonomistas ir operos solistas Aleksandras Ðleinys.

Tai pirmasis projekto „Sveèiuose

Aleksandras Ðleivys – Vilniaus menø senjorai” renginys, sulaukæs arti ðimto klausytojø, tiek, kiek gali sutalpinti ðie Namai. O toks jautrus dëmesys ðiam þmogui parodytas todël, kad visur ir visada buvo kantriai ir rûpestingai darbuotasi, kad po daþno renginio prie raðomojo stalo namuose sëdëta iki vidurnakèio, kad kuris nors periodinis leidinys sulauktø ið jo raðiná.

Ir taip kiekvienà savaitæ, kiekvienà mënesá, kasmet. O praëjusiø metø sausá, kaþkam prireikus trumpos autobiografijos, A. Ðleinys jà uþbaigë: „Kai papraðo, neatsisakau paraðyti dar ir ðiuo metu, nors jauèiu, kad atëjo laikas liautis kai kà darius…”

Vakare dalyvavæ muzikologë Ona Narbutienë, kompozitoriai Valentinas Bagdonas, Vytautas Lauruðas ir kiti taip pat þavëjosi A. Ðleinio pareigingumu, jo dëmesiu lietuviðkai muzikai ir jos atlikëjams, nes bendraudami su juo patyrë labai daug gerø þmogiðkø savybiø.

Beje, A. Ðleinio gyvenimas nebuvo jau toks ramus: devyneri metai praleisti Krasnojarsko kraðte – tai fiziniø ir dvasiniø jëgø iðbandymo laikotarpis. Ið tremties laimingai sugráþta ne tik su þmona Rasa, bet ir su ten gimusiais vaikais – sûnumi Kæstuèiu ir dukra Jûrate, kuri dabar yra gerai þinoma pianistë ir fortepijono pedagogë, nemaþa kûriniø áraðiusi su seneliu, operos solistu Antanu Kuèingiu. Ji, kaip buvusi S. Vainiûno mokinë, ir pradëjo vakarà, paskambindama S. Vainiûno „Drugelá”

Muzikos barai /39

ir „Þiogà” ið „Maþosios vabzdþiø siuitos”, tuo pasveikindama savo tëvelá. Jai akompanuojant sûneliui Vincukui, jubiliatà pradþiugino atlikta dainelë. Jubiliatas sakë, kad tikisi ið jo sulaukti skambaus tenoro. Bet tai buvo tik vakaro áþanga.

Plaèià vokalinës muzikos atlikëjø programà (dalyvavo solistai Julija Stupnianek ir Vytautas Kurnickas, Muzikos akademijos studentës Graþina Skinderytë-Kurnickienë, Jurgita Pavalkiûtë, koncertmeisterës Auðra Bernatavièiûtë, Renata Milaðiûtë), kurià sudarant nuoðirdþiai talkino Lietuvos muzikos akademijos docentë Irena Argustienë, vis pertraukdavo sveikintojai: Teatro sàjunga maloniai prisiminë A. Ðleinio vadovavimo veteranø sekcijai metus, Lietuvos muzikø sàjungos prezidentas prof.

Rimvydas Þigaitis dþiaugësi nuolatiniu jubiliato, ðiandien vieno ið vyriausiø Sàjungos nario, dëmesiu mûsø ðalies muzikiniams ávykiams, dar kiti þavëjosi tuo, kad A. Ðleinys mokëjo ir moka ekonomiðkai naudoti laikà… Nebuvo pamirðtas ir dar vienas A. Ðleinio „veiklos” etapas – automobilio vairavimas.

Prie automobilio vairo jis praleido per 60 metø, iðvaþinëjo ne tik Lietuvos, bet ir Sibiro kelius. Sakë, kad ir dabar mielai vairuotø, bet nenori rizikuoti, kai aplinkui be galo greitai „skraido” jaunieji. O 1932 m. jo vairuojamas fiatas Ukmergës apskrityje buvo registruotas 2-uoju numeriu. Nuvykæs á Kauno Valstybës teatrà, sustodavo ðalia prezidento A. Smetonos automobilio. Didesná greitá pasiekti stabdydavo duobëti vieðkeliai.

Vakaro metu veikë kukli parodëlë, kuri priminë A. Ðleinio periodikoje iðspausdintus straipsnius, taip pat nuotraukos, uþfiksavusios já Vilniaus operoje, o ir Kauno bei Vilniaus teatruose atliktus vaidmenis – Karininkà G. Rossini operoje „Sevilijos kirpëjas”, Goro G. Puccini operoje „Madam Baterflai”, Gastonà ir Borsà G. Verdi „Traviatoje” ir „Rigolete”, Tebaldà Ch. Gounod „Romeo ir Dþuljetoje”, Barnabà B. Dvariono „Dalioje”… Bûta ir daugiau vaidmenø – Rodrigas G. Verdi operoje „Otelas”, Remendadas – G. Bizet „Karmen”, Èekalinskis – P. Èaikovskio „Pikø damoje”, Michailas – V. Muradelio „Tautø draugystëje”. Taèiau paruoðto Trike P. Èaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas” ir Vaðeko B. Smetanos „Parduotoje nuotakoje” nebesudainavo – sutrukdë tremtis á Sibirà. O sugráþus daugiausia teko rûpintis organizaciniu darbu Operos ir baleto teatre, Valstybinëje konservatorijoje, Kompozitoriø sàjungoje, vargonø dirbtuvëje…

A. Ðleinio pagerbimo vaka-

Muzikos barai /40

ras buvo tikrai nuoðirdus. Jame skambëjæ kûriniai priminë ir jubiliato jaunystæ, kai jis jais papuoðdavo ávairiø raðytojø kûrybos vakarus, ir vëlesnius metus, jau áþengus á operos scenà, apie kuriuos þinomas dirigentas ir muzikos kritikas Algimantas Kalinauskas raðë, kad A. Ðleinys „niekad nesiverþë á pirmuosius vaidmenis – buvo tikras savojo amplua profesionalas”.

Sveikinimø ir linkëjimø iðsakyta daug. Vienas ið jø buvo su A. Ðleiniu èia susitikti ir po deðimties metø!

Vaclovas JUODPUSIS

Mozarto koncertai Lietuvos muzikos akademijoje Kovo 12 d. beveik sausakimðoje Lietuvos muzikos akademijos salëje koncertavo Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunieji LMA pianistai.

Atrodë, kad muzikos brangintojai iðties pasiilgo gero orkestrinio koncerto, á kurá galëtø pateikti nemokamai. Profesionalams jau þinomas maestro S. Sondeckio geranoriðkumas palaikant jaunuosius talentus, kai jo orkestras noriai be atlygio bendradarbiauja su dar tik pirmuosius karjeros þingsnius þengianèiais atlikëjais.

Pianistas Mantautas Katinas, prof. Graþina Landsbergienë, prof. Saulius Sondeckis, prof.

Veronika Vitaitë po koncerto Lietuvos muzikos akademijoje Tàvakar skambëjo du W. A. Mozarto koncertai fortepijonui ir orkestrui: d-moll KV 466 ir c-moll KV 491. Pirmasis jø, d-moll, buvo atliktas du kartus: juo vakarà pradëjo prof. Veronikos Vitaitës II k. magistrantë Rûta Lenèiauskaitë, o ðios profesorës II k. studentas Mantautas Katinas juo baigë koncerto programà. Tarp jø girdëjome doc.

Jurgio Bialobþeskio III k. studentës Kotrynos Gurklytës Koncerto c-moll interpretacijà. Gausiai susirinkusiai publikai labai mielai, nuoðirdþiai atlikëjus pristatë muzikologë Laimutë Ligeikaitë.

Esama ávairiø nuomoniø, kaip reikëtø traktuoti Mozarto muzikà.

Vieni nori girdëti tarytum ið kompozitoriaus laikø atskriejusius

ðvelnius negalingo (garso atþvilgiu) ir nelabai tobulo instrumento skambesius.

Kiti samprotauja, kad kûrëjas buvo jaunas, gal kiek lengvabûdis, todël jo kûrybà dera interpretuoti ðviesiai ir lengvai. Yra nuomoniø, jog svarbiausia grojant ðio autoriaus kûrinius – kad þërëtø meistriðkai atliekami pasaþai, trelës, o átampà ar dramatizmà nustelbtø groþio pajautimas. Vis dëlto daþniausiai pageidaujama iðgirsti tikrà kûrëjo talento gilumà, gyvas emocijas, ádomias mintis ir visà skalæ nuotaikø, jausmø, minèiø.

Vargu ar autorius bûtø atsisakæs puikaus ðiuolaikinio fortepijono teikiamø gyvybingos, spalvingos (nebûtinai masyvios) interpretacijos galimybiø.

Mozarto Koncertà d-moll skambinusi R. Lenèiauskaitë ðá kûriná pradëjo mokytis pernai, pagal „Erasmus” programà besitobulindama Helsinkio Jeano Sibeliaus muzikos akademijoje, H. Tawastjernos klasëje. Su orkestru Rûta grojo pirmà kartà gyvenime, taèiau nebuvo justi jokio jaudulio ar nereikalingos átampos. Jos skambinimas buvo uþtikrintas, nuðlifuotas, iðgaunami garsai – ðviesûs, ryðkûs, artikuliacija – nepriekaiðtinga.

Daugeliui klausytojø itin patiko jos jaunatviðkas, „neproblemiðkas” grojimas.

K. Gurklytë, skambinusi Koncertà c-moll, taip pat sulaukë entuziastingø aplodismentø. Ji kaip ir Rûta pirmàkart turëjo progà skambinti su þymiu kameriniu orkestru.

Kruopðèiai iðstudijuotas minorinis Koncertas skambëjo ðviesiai, gal tik kai kuriose temose pasigirsdavo liûdesio nuojauta. Pianistës pastangomis fortepijono garsas buvo dainingas, kokybiðkas.

Po pertraukos su orkestru skambino M. Katinas, kurio interpretacija gerokai skyrësi nuo prieð tai pasirodþiusiø pianisèiø. Jau turintis savo braiþà, nuðlifuotà traktuotæ, savità màstymà Mantautas pateikë tarytum ið senovës atkeliavusá prislopintà, neatvirà instrumento skambesá, jo interpretacija pasiþymëjo ásigilinimu á kiekvienà detalæ, sàmoningu, apmàstytu, neskubriu minèiø dëstymu. Net LKO uþgrojo visiðkai kitaip – dar lanksèiau, plastiðkiau, prisitaikë prie pianisto interpretacijos. Nustebino toks màslus Mantauto poþiûris ir gebëjimas tiksliai realizuoti savo norus, vientisas vedimas pirmyn, puikus viso muzikinio audinio suvienijimas, ásiklausymas á ávairius pokyèius.

Kaip po koncerto prisipaþino prof. S. Sondeckis, su visais ðiais atlikëjais jam buvo lengva groti kaip su patyrusiais meistrais. Belieka nuoðirdþiai padëkoti garbiajam

Maestro, kad negaili jëgø ir laiko kilniai veiklai, o S. Karoso labdaros fondui ir LMA Rektoratui – uþ suteiktas lëðas pûtikø dalyvavimui koncerte apmokëti.

Aldona Eleonora RADVILAITË

Jaunøjø atlikëjø susitikimai su kompozitoriais Kauno muzikos mokyklø fortepijono (kaip papildomo instrumento) mokytojø metodinë grupë 2001 m. pradëjo naujà seminarø-praktikumø, skirtø ðiø dienø lietuviø kompozitoriams bei jø kuriamam pedagoginiam repertuarui, ciklà.

Svarbu tai, jog ðiuose renginiuose dalyvauja patys autoriai, kurie kartu su jaunøjø atlikëjø pedagogais gali diskutuoti ávairiais kûriniø interpretacijos, repertuaro parinkimo bei kitais aktualiais ðiø dienø pedagogikos klausimais.

2001 m. kovo 24 d. vyko seminaras-praktikumas „Vytauto Barkausko kûriniai fortepijonui pedagoginiame repertuare”, kuriame dalyvavo 25 jaunieji atlikëjai ir jø pedagogai ið J. Naujalio meno gimnazijos, I MM, A. Kaèanausko MM, M. Petrausko MM, Sakralinës muzikos mklos, „Tutuèio” studijos, Garliavos MM, „Vyturio” vid. m-klos. Ðiø metø kovo 17 d. seminare-praktikume paþintá tæsëme su kompozitoriais Nijole Sinkevièiûte ir Algimantu Kubiliûnu. Ðiame seminare kompozitoriø kûrybà pristatë I MM jaunuèiø choras (vadovë R. Kazlauskienë) bei jaunieji atlikëjai ið I MM, A. Kaèanausko MM, M. Petrausko MM, Sakralinës muzikos m-klos, „Vyturio” vid. m-klos ir berniukø chorinio dainavimo m-klos „Varpelis”. Á seminarà-praktikumà susirinkusiø klausytojø gausa dar kartà patvirtino, kokie prasmingi ir reikalingi ðie susitikimai tiek pedagogams, tiek jø ugdytiniams. Labai svarbu, kad vaikø meninis skonis bûtø ugdomas remiantis ne tik Vakarø senosios muzikinës kultûros pagrindu. Bûtina, kad nuo maþens vaikai iðmoktø suprasti ir vertinti savo nacionalinæ muzikà, savo ðalies kompozitoriø kûrybà.

Nuostabu buvo matyti spindinèias ið susiþavëjimo vaikø akis, kai klausësi kompozitoriø pagyrimø, kai spietësi prie autoriø, norëdami gauti jø autografø... Vaikams tai nepamirðtamos akimirkos. Pedagogams buvo ádomu iðgirsti kompozitoriø komentarus bei pastabas dël kûriniø interpretacijos. Nijolë Sinkevièiûtë ragino pedagogus kuo daugiau improvizuoti nuotaikø ir tempo poþiûriu, autorë teigë, kad

jos kûriniø tekste svarbu tik natos ir ðtrichai.

Greta skambëjusiø gerai þinomø Algimanto Kubiliûno pjesiø ið pradþiamokslio „Pianisto ABC” ádomu buvo iðgirsti kûrinius, kurie buvo atlikti ið rankraðèiø. Tai Sonatina, „Lokys dainuoja”, variacijos „Miega lëlytë”, „Ðokis” ir kt. Daugelis klausytojø ðiuos kûrinius girdëjo pirmà kartà.

Algimantui Kubiliûnui taip pat buvo ádomu paklausyti savo kûriniø interpretacijø, pasak kompozitoriaus, jis pamatë save kaip veidrodyje. Kaip prisipaþino kompozitorius, pats bûdamas ne pianistas, jis nelabai mëgsta raðyti fortepijonui, ir ypaè vaikams, nes tokiam darbui reikia ne tik kûrybinio ákvëpimo, bet ir gero fortepijono pedagogikos subtilybiø iðmanymo. Kûrinëlis atlikëjui turi bûti ne tik ádomus, bet ir techniðkai patogus. A. Kubiliûnas paragino pedagogus dràsiau bandyti raðyti kûrinëlius vaikams, nes kas, jei ne pedagogai, geriausiai þino, ko reikia vaikams.

Renginiui pasibaigus, dar ilgai netilo diskusijos. Organizatoriai, atlikëjai ir klausytojai iðsiskirstë nenoromis, laukdami naujø jaudinanèiø susitikimø su mûsø kompozitoriais bei jø kûryba.

Violeta JUCEVIÈIENË

Pavasario spalvos Jonavoje Kovo 18 d. Jonavos meno mokykloje buvo ðventë – mokyklos koncertø salëje jau antrà kartà vyko respublikinis seminaras-praktikumas „Akordeonininkø bendradarbiavimo kûrybinës veiklos kryptys ir galimybës”. Ið Ðirvintø, Birðtono, Prienø, Vievio, Elektrënø ir Vilniaus á Jonavà atvaþiavo apie ðimtas moksleiviø ir pedagogø. Seminaro tikslas – supaþindinti su naujausia ugdymo turinio metodika akordeono instrumento pamokose, pasidalyti kûrybine patirtimi tarp Vilniaus,Vievio, Elektrënø bei Jonavos meno mokyklø akordeono ir kitø muzikos skyriø, numatyti tolesnes bendradarbiavimo veiklos kryptis bei galimybes.

Maþieji muzikai Seminare surengtas koncertas tapo graþia ðvente maþiesiems akordeonininkams – á scenà vienas po kito lipo maþieji ir jau paûgëjæ mokiniai: susikaupæ, pasipuoðæ, kupini kûrybinio jaudulio. Pilna klausytojø salë entuziastingais plojimais palydëdavo kiekvienà dalyvá.

Virtuoziðkai grojo Vievio MM V kl. mokinë Dovilë Stasiûnaitë, ádomiai kûrinius atliko penktokë Sandra Stasiûnaitë, ásidëmëjome muzikalø Elektrënø MM fortepijono

ir akordeono ansamblá – Justinà Þukovaitæ (IV kl., fortepijonas) ir Mariø Steponavièiø (IV kl., akordeonas).

Gerai grojo ir Jonavos meno mokyklos akordeonininkai. Iðraiðkingai muzikavo II kl. mokinys Martynas Þemaitis (mokyt. Nikolajus Kolesnikovas), linksmus vaikø karuselës vaizdus kûrë IV kl. mokinë Viktorija Ðelkunova (mokyt. Lena Rockina), subtilius atliekamo kûrinio niuansus atskleidë Egidijus Jankauskas (VI kl., mokyt. Rasa Laimikienë).

Koncerto pabaigoje du kontrastingus kûrinius atliko moksleiviø akordeonininkø ansamblis (vad. Rasa Laimikutë).

Kaip meninis ir edukacinis renginys ðis koncertas buvo ypaè vertingas susirinkusiems muzikos mokyklø moksleiviams – bûsimiesiems akordeonininkams, taip pat ir jø pedagogams. Pastarieji galëjo palyginti mokiniø lygá, iðgirsti naujai sukurtø akordeonui kûriniø, apsikeisti natomis, pasiginèyti dël interpretacijø. O klausytojams liko neiðdildomas áspûdis, kurá jie gavo klausydami, tegul galbût dar ir netobulo, bet nuoðirdaus jaunø atlikëjø grojimo.

Beieðkant muzikiniø dialogø Po koncerto vyko teorinis ir praktinis pedagogø seminaras-praktikumas. Praneðimà „Scenos baimë ir jos áveikimo bûdai” perskaitë Vilniaus IV MM mokytoja metodininkë Irena Laðakevièienë. Ji dalijosi savo ilga patirtimi, kaip ruoðti moksleivius prieð koncertà pasirodymui scenoje: pateikë konkreèiø pavyzdþiø ið praktikos, atskleidë bûdus, kurie padeda paðalinti mokiniø scenos baimæ. Patyrusios pedagogës praneðimo buvo klausomasi su dideliu susidomëjimu. Diskusijoje, spontaniðkai kilusioje po praneðimo, mokytojai papasakojo apie atvejus ið savo pedagoginës praktikos, pateikë klausimø ir daþnai patys á juos atsakydavo. Visa tai patvirtino ðios temos aktualumà, sukëlusá gyvà susidomëjimà ðia problema.

Antrame praneðime „Darbas su pradinukais akordeono pamokoje.

Pagrindiniai principai ir metodai” Vilniaus MM mokytoja metodininkë Svetlana Lavuta, susitelkë ties psichologiniais ðiø problemø aspektais. Daugiau dëmesio ji skyrë teoriniam medþiagos dëstymui negu praktiniø uþdaviniø sprendimui.

Pernelyg uþtrukæs praneðimas virto didele lekcija, kuriai klausytojai nebuvo pasiruoðæ.

Susidomëjimà sukëlë atvira pamoka „Grojimo ágûdþiø formavimas pradiniame mokymo groti akordeonu etape”, vesta su Jonavos MM II kl. mokiniu Martynu Þemaièiu.

Darbui pamokoje buvo pateikta V. Burinskio siuita „Þiemos pasaka”.

Deja, laiko stoka neleido mokytojai iki galo atskleisti pamokos temos.

Ji atkreipë dëmesá á mokinio sëdëjimà, apsiribojo bendromis pastabomis apie skirtingas siuitos dalis.

Ceitnotas, á kurá pakliuvo seminaro dalyviai, buvo nulemtas per didelës programos. Matyt, kitame seminare reikëtø riboti praneðimø laikà arba kviesti á seminarà tik vienà praneðëjà.

Orkestro muzikos garsai Seminarui baigiantis, pirmà kartà Jonavoje pasirodë nuostabus, plaèiai þinomas ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje Vilniaus muzikos mokytojø akordeonø orkestras, ákurtas 1997 m. mokytojø entuziastø. Orkestrui vadovauja Lietuvos muzikos akademijos profesorius Rièardas Sviackevièius. Didþiulis orkestro repertuaras, plati ir koncertinë geografija: Opolë, Suvalkai, Viena, Miunchenas, Paryþius, Ryga, Tartu, didieji Lietuvos miestai. Praëjusiais metais orkestras tapo tarptautinio akordeonininkø konkurso Italijoje laureatais.

Koncerte Jonavoje paties prof. R. Sviackevièiaus mes nepamatëme, taèiau tai netrikdë puikiai vienas kità jauèianèiø muzikantø. Tà vakarà pirmojoje dalyje prie orkestro pulto stojo jauna dirigentë Rita Auksoriûtë, antrojoje – Vladimiras Voskanas.

Abu dirigentai yra akordeonininkai, orkestre atliekantys akordeono boso partijas. Koncerte dalyvavo talentingas jaunas akordeonininkas virtuozas, tarptautinio konkurso laureatas, Lietuvos muzikos akademijos II k. studentas Modestas Jukna. Pirmojoje dalyje jis su orkestru atliko H. Bollo „Concert-Hora”, o koncerto kulminacija tapo M. Juknos pasirodymas antrojoje dalyje – jis grojo savo kûriná „Skubant á Palangà” (jo premjera ávyko 2003 m. Palangoje). Þërinti, virtuoziðka Modesto technika, ypatingas polëkis suþavëjo klausytojus.

Koncerto finalas buvo originalus, triukðmingas ir efektingas. Dëkingi klausytojai ilgai nepaleido muzikantø nuo scenos.

Orkestro pasirodymas klausytojams padarë didelá áspûdá. Galbût ðásyk orkestras ir nebuvo geriausios formos (atvyko ne visa sudëtis), buvo justi, kad kolektyvas nepanaudojo ir neatskleidë visø tembriniø bei techniniø galimybiø. Taèiau dþiugu, kad ðis orkestras – galantiðkas, nepaprastai mobilus ir stilingas – pamalonino mûsø ðirdis ir sielas darna bei susiklausymu.

Po koncerto orkestro kolektyvo vardu dirigentë Rita Auksoriûtë dëkojo jonavieèiams, ðiltai priëmusiems orkestrà, ir þadëjo, kad ði vieðnagë nebus paskutinë.

Visi seminaro dalyviai buvo labai

patenkinti renginiu, o mes, akordeonininkø skyriaus pedagogai, didþiai dëkingi programos koordinatorei, Jonavos meno mokyklos direktorei Romai Jurgilienei. Be jos palaikymo ir pagalbos toks seminaras bûtø buvæs neámanomas.

Mykolas KOLESNIKOVAS

Witoldui Rudziñskiui iðëjus Su giliu jauduliu iðgyvenau þinià, kad vasario 29 d. Varðuvoje mirë áþymus lenkø kompozitorius ir muzikologas, profesorius Witoldas Rudziñskis, su kuriuo daug metø teko bendrauti ne tik èia, Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Su baltagalviu W. Rudziñskiu mane suvedë garsioji lenkø dainininkë ir S. Moniuszkos operø reþisierë Maria Foùtyn, 1988 m. pakviesdama á XXVII Moniuszkos festivalá Kudowa Zdrój, prie pat Èekijos sienos. Geleþinkelio stotelëje mus pasitiko autobusiukas, á kurá susëdome visi atvykusieji. Tada net neátariau, kad èia yra ir ið knygø þinomas profesorius, Moniuszkos kûrybos tyrinëtojas Rudziñskis. Festivalio meno vadovës M. Foùtyn nurodymu kalnakasiø vieðbutyje, viename kambaryje tada ir buvau apgyvendintas su profesoriumi, kuris gerai kalbëjo rusiðkai, nes 1913 m. kovo 14 d. gimë Rusijoje, Siebieþe, na, ir ðiek tiek lietuviðkai, nes nuo 1922 m. gyveno Vilniuje, kur baigë Þygimanto Augusto gimnazijà, èia 1936 m. Vilniaus universitete gavo slavø filologijos baigimo diplomà, o 1937 m. baigë ir Vilniaus konservatorijà, kur kompozicijà studijavo pas Tadeuszà Szeligowská, o fortepijonà – pas Stanisùawà Szpinalská. Tada Ðvenèionyse jis ákûrë S. Moniuszkos muzikos mokyklà ir metus jai vadovavo. 1938–1939 m. Rudziñskis tobulinosi Paryþiuje pas Nadià Boulanger ir Charles Koechlinà. 1939 m. profesorius vël gráþo á Vilniø ir konservatorijoje dëstë teorines disciplinas, kûrë muzikà, vargonavo. Karo metais, 1943-iaisiais, persikëlë á Varðuvà.

1945–1947 m. profesoriavo Lodzës konservatorijoje, 1947–1948 m. buvo Kultûros ir meno ministerijos Muzikos departamento direktorius, 1948–1949 m. – Varðuvos valstybinës filharmonijos ir operos direktorius. Nuo 1957 m. dëstë kompozicijà ir muzikos teorijà Varðuvos valstybinëje aukðtojoje muzikos mokykloje, kur 1967–1969 m. buvo ir prorektoriumi. 1998 m.

Varðuvos muzikos akademija jam suteikë Garbës daktaro vardà.

W. Rudziñskis – daugelio sceniniø, simfoniniø, kameriniø kûriniø autorius. Ne vienas jø sulaukë tarptautinio ávertinimo. Jis taip pat

Muzikos barai /41

þymiausias Moniuszkos gyvenimo ir kûrybos tyrinëtojas, rengæs spaudai, redagavæs Moniuszkos kûrinius, paraðæs ne vienà monografijà, daug kartø perspausdintø Lenkijoje ir kitose ðalyse. Beje, ilgø ir prasmingø pokalbiø Kudowa Zdrój metu ëmë ryðkëti mintis, kad ir lietuviø kalba bûtø verta iðleisti knygà apie Moniuszkà, kurio reikðmingas gyvenimo ir kûrybos laikotarpis prabëgo Vilniuje. Tas sumanymas buvo ágyvendintas tik 1993 m., sunkiais pirmaisiais Nepriklausomybës metais, kaip tik todël ir spaudos kokybë buvo prastoka, nors dþiugino Jono Ðukio vertimas á lietuviø kalbà, o man malonu tai, kad ðios knygos virðelio ketvirtàjá puslapá papuoðë W. Rudziñskio nuotrauka, kurià að padariau Kudowa Zdrój. Ruoðdamas knygos „Stanislavas Moniuðka – þmogus ir kûrëjas” lietuviðkà variantà, Rudziñskis specialiai lankësi Vilniuje ir archyvuose studijavo Moniuszkos rankraðèius ir ávairià dokumentinæ medþiagà. Nuo tada prof. Rudziñskio dëka ir mano bibliotekoje ëmë kauptis Moniuszkos kûriniø leidiniai ið Lenkijos, taip pat Rudziñskio kûriniai, jo teoriniai darbai, tarp jø dvi jo knygos „Nauka o rytmie muzycznym”, visada su autoriaus dedikacija.

Vieðnagë Kudowa Zdrój ásimintina dar ir tuo, kad profesorius Rudziñskis pasistengë mane supaþindinti su daugeliu lenkø muzikø.

Ypaè dþiaugiuosi, kad galëjau asmeniðkai pabendrauti su Moniuszkos proproanûke, su áþymiuoju violonèelininku, kompozitoriumi, dirigentu, profesoriumi Kazimierzu Wiùkomirskiu. 1988 m. geguþës 27-osios vakarà Kudowa Zdrój surengtas koncertas K. Wiùkomirskio kûrybinës veiklos 65-osioms metinëms buvo didþiulë ðventë. Aèiû W. Rudziñskiui, kad tà vakarà prie vaiðiø stalo sëdëjau su ðventës „kaltininku” ir galëjome aptarti nemaþa lenkø ir lietuviø muzikinio gyvenimo peripetijø.

Sveèiuodamasis Vilniuje, prof.

Rudziñskis su þmona maloniai sutiko pasiûlymà aplankyti tas vietas Vilniaus senamiestyje, kur jis gyveno (Pilies gatvëje, Uþupyje). Vykome ir á Nemenèinæ, kur jo vargonuota karo metais. O toji profesoriaus vieðnagë atmintina dar ir tuo, kad tuometiniø Menininkø rûmø Raudonojoje salëje (dabar Prezidentûros rûmai) 1989 m. geguþës 6 d. pasisekë surengti Rudziñskio kûriniø koncertà, kuriame dalyvavo ir jo kûrinius atliko lietuviø atlikëjai (pianistës Rasa Jakutytë, Daiva Tamoðaitytë ir smuikininkas Remigijus Kavaliauskas), pasveikinimà ne tik þodþiu, bet ir prie fortepijono iðsakë kompozitorius Konradas Kaveckas, puikiai paþinojæs sveèià.

Tada plaèiau iðsikalbëjome ir apie kompozitoriø T. Szeligowská, nes artëjo ðio kompozitoriaus gimimo

Muzikos barai /42

100-osios metinës. Be galo buvo malonu ið profesoriaus netrukus sulaukti leidinio „Tadeusz Szeligowski” bei Szeligowskio gaidø leidinio „Pieðñ litewska” smuikui ir fortepijonui. Vis neduodamas ramybës profesoriui, prikalbinau já paraðyti straipsná „Muzika Vilniuje ir Vilniaus kraðte”, kuriame vietos rado ir jo paties iðgyventi ávykiai.

Ir dar. Paskutinio susitikimo metu prof. Rudziñskis man perdavë savo kûrinio „Litania Ostrobramska” („Auðros vartø litanija”) sopranui solo, dviem miðriems chorams, timpanams ir vargonams rankraðèio kopijà, sakydamas, kad labai nori, jog ðis kûrinys bûtø mano þinioje, matyt, tikëdamasis, jog surasiu atlikëjus, primindamas, kad choro partija skirta atlikti lotynø, lietuviø ir lenkø kalbomis. Kadangi þinau, kad tokios tematikos kûriniais domisi Ðiauliø „Polifonijos” choras, rankraðèio kopijà perdaviau jo meno vadovui Sigitui Vaièiulioniui.

Iðëjo profesorius Witoldas Rudziñskis… Liko nuostabiai gero Þmogaus prisiminimas ir jo gausûs darbai, liudijantys, kad gyvenimas, tie 90 metø, prabëgo ne veltui, kad buvo plaèiai garsinama lenkø muzika ir puoselëjami ryðiai su ávairiomis ðalimis. Prisiminimui liko ir ðio gero, jautraus, intelektualaus Þmogaus daug sakantys laiðkai…

Vaclovas JUODPUSIS

Ðiuolaikiðkas poþiûris á tradicijà Jau penkiolika metø, kai tautiðka kapelija „Sutaras” ir jos ikûrëjas bei vadovas Antanas Fokas sukasi ðiuolaikinës tradicinës kultûros verpete.

Tai muzikos profesionalø, ið to valganèiø duonà, grupë, kurios repertuare atsispindi visa lietuviø liaudies instrumentinës muzikos panorama. Ðiaudo, þàsies plunksnos birbynës, Sekminiø rageliai, skuduèiai, ragai ir kiti senieji instrumentai jø koncertuose puikiai dera su XX a. pradþioje Lietuvos kaimuose paplitusiais bendratautiniais ir klasikiniais instrumentais. „Sutaro” muzikantai nebijo ir netgi labai mëgsta provokuoti klausytojus. Jie nesibodi jau daugelá metø dirbti restorane „Stikliai” ir tenkinti ten susirinkusiø smagiai praleisti laikà þmoniø norus.

Dël to jø repertuare rasime ne vienà vokieèiø, anglø, prancûzø, italø bei kitø tautø dainà ar ðoká. Tuo ásitikino ir visi, susirinkusieji á Lietuvos muzikø sàjungos organizuotà popietæ kovo 7 dienà Vilniaus rotuðëje, kai „Sutaro” tautiðka kapelija uþdainavo gruzinø kalba...

Per penkiolika metø penki vyrai surengë beveik 4000 pasirodymø ávairiose pasaulio ðalyse, þymiausiuose liaudies meno festivaliuose.

Nerimastingiausia ir darbðèiausia siela – kapelijos vadovas Antanas Fokas. Nuo 1992 metø Lietuvos nacionalinio radijo laidoje „Skambanti planeta” jis yra parengæs per 800 laidø apie ávairiø pasaulio tautø liaudies muzikà. Pastaruoju metu ne vienas muzikas naudojasi A. Foko, kaip prodiuserio - kompaktiniø plokðteliø parengëjo ir leidëjo, paslaugomis.

Jo dëka ir iniciatyva jau iðleista bemaþ 30 CD. Ðiais metais „Sutaras” pelnë „Aukso paukðtæ”, kuri skiriama geriausiam savo þanro tradicinës muzikos kolektyvui. 2002 metais kapelija parengë programà drauge su Vilniaus dþiazo kvartetu, buvo iðleista spalvinga lietuviðkø romansø kompaktinë plokðtelë. Tad konstatuoju – ið tø grieþianèiø, dainuojanèiø, smagiai provokuojanèiø, nuolat nerimstanèiø vyrø gali visko laukti... O greièiausiai – nestandartinio ir ðiuolaikiðko poþiûrio á tradicijà, liaudies muzikà apskritai. To jiems ir ateityje nuoðirdþiausiai linkiu.

Zita KELMICKAITË

Dvarioniukø koncertai Vokietijoje Ðiø metø kovo 24–balandþio 1 dienomis Vilniaus Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos akordeonininkø orkestras (vadovas ir dirigentas Raimondas Jakutis) ir folklorinis ansamblis „Berþytë” (vadovë Danguolë Raèienë) koncertavo Vokietijoje Saarlando þemës „Harmonika – Vereins Hüttigweiler” akordeonininkø orkestro (vadovë ir dirigentë Christine Scheid-Künzer) kvietimu. Orkestrø draugystë tæsiasi jau nuo 1989 m., kai „dvarioniukø” orkestras pirmà kartà koncertavo tuomet Neunkircheno akordeonininkø orkestro kvietimu. Ðá kartà akordeonininkø orkestras kartu su vokieèiø orkestru surengë

Vilniaus Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos akordeonininkø orkestras ir folklorinis ansamblis „Berþytë” koncertavo Homburge du koncertus – Homburgo muzikos mokykloje bei Hüttigweilerio miesto kultûros centre „Illtalhalle”.

Koncerto metu folklorinis ansamblis supaþindino Vokietijos publikà su lietuviø tautiniu menu bei iðskirtinio

groþio (specialiai 2003 m. Pasaulio lietuviø dainø ðventës metu vykusiai parodai siûtais) ávairiø Lietuvos regionø tautiniais drabuþiais.

Nors áëjimas á koncertus buvo mokamas, salës buvo pilnos akordeono muzikos gerbëjø. Publika ðiltai priëmë tiek akordeonininkø orkestro, tiek ir folklorinio ansamblio pasirodymus, þavëjosi jaunøjø muzikantø profesionalumu, virtuoziðkumu bei ðauniai vadovø parinkta koncertine programa.

Raimondas JAKUTIS

Bendras Ciuricho ir Vilniaus gimnazijø muzikos projektas Ð. m. kovo 31 d. vakarà muzikos mëgëjai buvo pakviesti á Vilniaus rotuðës salæ pasiklausyti Ðveicarijos Ciuricho miesto Rämibülio humanitarinës ir realinës gimnazijø simfoninio orkestro ir Vilniaus Uþupio gimnazijos choro koncerto. Ðiuos du kolektyvus sieja tvirti kolektyvinio bendradarbiavimo ryðiai. Gerø atsiliepimø jau yra sulaukæ 2003 m. rugsëjo 12–20 d. Ðveicarijoje, Ciuricho ir Tuno miestuose, vykæ bendri ðiø gimnazijø koncertai.

Rämibülio gimnazijø simfoninio orkestro vadovas doc. Hansas Arthuras Meierhoferis – þymus Ðveicarijos muzikos veikëjas, pedagogas, kompozitorius ir dirigentas. Jis studijavo vokalà pas þymø tenorà Kurtà Huberá, kontrapunktà – pas Paulà Müllerá; H. A. Meierhoferis puikiai skambina fortepijonu, grieþia smuiku, domisi filosofija, teologija, yra poliglotas. Paraðë daug pedagogikos ir muzikos teorijos veikalø. Nuo 1993 m. dirba Ciuricho Rämibülio gimnazijø muzikos mokytoju ir simfoninio orkestro vadovu. Su ðiuo kolektyvu gastroliuoja daugelyje Ðveicarijos miestø, koncertuoja uþsienyje, dalyvauja festivaliuose, televizijos ir radijo laidose.

Vilniaus Uþupio gimnazijos choro vadovë Nijolë Þylienë Lietuvos muzikos akademijoje baigë choro dirigavimo specialybæ. Vadovës muzikinæ veiklà galima bûtø apibûdinti kaip „iðtikimybæ paðaukimui”.

Ji – viena ið berniukø choro „Sakalëlis” ákûrëjø, moksleiviø festivalio-konkurso „Dþiaukimës drauge” vyriausioji dirigentë, dirbo dainø ir ðokiø ansamblyje „Lietuva”, su Policijos akademijos vyrø choru „Aras”, Vilniaus konservatorijos merginø choru „Vaidilutës”. Ðiuo metu vadovauja Vilniaus A. Vienuolio gimnazijos jaunimo chorui „Daina” ir Uþupio gimnazijos jaunimo chorui „Cantus Veris”.

Naujausias kûrybinis sumanymas – vaisingas abiejø kolektyvø kûrybinio bendradarbiavimo pavyzdys.

Kovo 31-osios koncerte skambëjo ávairiø epochø kûriniai: fragmentai ið I. Stravinskio baleto „Petruðka” ir P. Èaikovskio baleto „Gulbiø eþeras”, kuriuos aranþavo ir dirigavo orkestro vadovas H. A. Meierhoferis. Nors Rämibülio gimnazijø simfoniniame orkestre groja jauni muzikantai, taèiau jø atlikimas pasiþymëjo garso kokybe, meniniu skoniu ir atlikimo intuicija. Jø vadovas ir dirigentas puikiai juto profesionalaus atlikimo stiliø.

Svarbus vaidmuo koncerte teko ir Vilniaus Uþupio gimnazijos chorui, kuris atliko B. Gorbulskio dainà „Mano gimtinë” (þ. V. Palèinskaitës) ir tris dalis (Kyrie, Gloria, Sanctus) ið L. Abario Maþøjø miðiø Nr. 2 „Ðvè.

Dievo Motinos garbei”. Moksleiviai dainavo susikaupæ, atsidavæ muzikavimo dþiaugsmui. Stebëti ðiuos jaunus choristus ir jø klausytis buvo labai malonu.

Po koncerto teko pabendrauti su nenuilstama choro vadove mokytoja eksperte N. Þyliene. Tai menininkë, visuomet spinduliuojanti entuziazmu, kupina naujø minèiø. „Mûsø choro mokytoja skatina mus dirbti disciplinuotai, taèiau per choro repeticijas visi mokomës ne tik dainuoti, bet ir svajoti, màstyti, bendrauti”, – po koncerto dalijosi áspûdþiais mokiniai. Ðtai kà mano pati choro vadovë: „Ði dviejø gimnazijø partnerystë yra praktinë mokykla, kurioje jaunieji muzikai gali ne tik ugdyti savo gebëjimus, bet ir tobulëti kaip asmenybës, plësti akiratá. Repertuaras formuojamas atsiþvelgiant á amþiø, patirtá, siekiant suteikti progà susipaþinti su ávairiø stiliø kûriniais. Noriu padëkoti Vilniaus Uþupio gimnazijos direktoriui Vladui Malcevièiui, kuris visada pritaria naujoms idëjoms ir padeda jas kokybiðkai ágyvendinti”.

Direktorius taip pat dþiaugiasi gimnazijos choro laimëjimais. Choras ákurtas tik 2000 m., o jau yra moksleiviø festivaliø, konkursø „Dþiaukimës drauge”, „Dainuokime Uþupyje” dalyvis, Lietuvos vaikø ir jaunimo chorø festivalio-konkurso „Mes Lietuvos vaikai” II laipsnio diplomo laureatas.

Choras aktyviai dalyvauja „Uþupio Respublikos” renginiuose. 2003 m. gruodþio 18 d. Rotuðëje minint Japonijos imperatoriaus gimtadiená choras atliko Japonijos ir Lietuvos himnus valstybinëmis kalbomis. Choras yra iðleidæs kompaktinæ plokðtelæ, parengæs ávairiø epochø, stiliø muzikines, kûrybines programas; ðiame koncerte girdëjome tik vienà ið jø.

Lieka palinkëti, kad ðios partnerystës saitai stiprëtø, o abiejø kolektyvø kûrybinio bendradarbiavimo vaisiai ir toliau dþiugintø muzikos mëgëjus.

Janina MAÞINTIENË

Naujas þvilgsnis á Balio Dvariono palikimà „Visa lieka þmonëms”, – taip vienas þymiausiø praeito amþiaus vidurio Lietuvos pianistø, kompozitorius, dirigentas, garsus pedagogas Balys Dvarionas iðreiðkë savo meninës raiðkos paskirtá. Gimimo ðimtmetis – puiki proga kitomis istorinëmis sàlygomis, naujais aspektais paþvelgti á gausø muziko palikimà. Toks buvo ð. m. kovo 18-àjà ávykusios muzikologø konferencijos, kurià organizavo Lietuvos kompozitoriø sàjungos Muzikologø sekcija ir parëmë Lietuvos kultûros ministerija, tikslas.

Anàdien visus sutiko svetinga, gausi klausytojø B. Dvariono muzikos mokyklos kamerinë salë.

Mokyklos direktorës pavaduotojas Julius Andrejevas padëkojo atvykusiems Lietuvos ir kitø ðaliø (Lenkijos, Vokietijos bei Rusijos) muzikologams uþ bièiulystæ. LKS Muzikologø sekcijos pirmininkë dr. Audronë Þiûraitytë pakvietë visus gausiai susirinkusius aktyviai dalyvauti prisimenant B. Dvarionà, aptarti ávairius jo kûrybinës, atlikimo, pedagoginës veiklos, taip pat asmenybës aspektus. Malonu, kad prelegentø klausësi ir Vilniuje bei Kaune gyvenantys Dvarionø ðeimos atstovai, kiti kultûros veikëjai, betarpiðkai paþinojæ menininkà.

Jø papildymai ir komentarai tarp praneðimø labai pagyvino konferencijà. Ryðkus akcentas – renginio iðvakarëse pasirodþiusi knyga apie Aldonà Dvarionaitæ „Amþinoji klajûnë” (sudarytoja – teatrologë Audronë Girdzijauskaitë). Balio Dvariono dukrai, artistiðkumo kupinai asmenybei, buvo skirtas ir lenkø muzikologo Krzysztofo Drobos praneðimas „Aldona Dvarionaitë – tëvø keliu...” („Kaip Aldona tapo Baranovo pilies valdove”), kuris papildo minëtoje knygoje iðspausdintà jo straipsná „Mano festivaliai su Aldona”.

Kitø prelegentø praneðimuose atsispindëjo ávairialypë Balio Dvariono veikla. Þymaus pianisto mokinë dr. Liucija Dràsutienë priminë jo pedagogikos aspektus, apþvelgë mokymo tikslais sukurtà fortepijoninæ muzikà. Savo referatà „B. Dvarionas – pedagogas ir fortepijoniniø miniatiûrø meistras” ji iliustravo paèios atliekamomis kûriniø iðtraukomis. Praneðimo pabaigoje transliuota paties kompozitoriaus skambinama pjesë „Nuo kalniuko su rogutëm” priminë B. Dvariono interpretatoriaus talentà.

Beje, kompozitoriaus pedagoginio repertuaro populiarumà, kalbëdama apie B. Dvariono kûrybinës veiklos recepcijà Sovietø Sàjungo-

je, pabrëþë ir rusø muzikologë Ala Grigorjeva. Jos praneðime, pasitelkus Maskvoje bei Leningrade iðleistà literatûrà apie menininko veiklà, muzikologines ávairiø metø publikacijas (daug jø pasirodë ir vieðnios redaguojamo þurnalo „Sovetskaja muzyka” [dabar – „Muzykalnaja akademija”] puslapiuose), kompozitoriø ir atlikëjø (Davido Oistracho, Jevgenijaus Svetlanovo) atsiliepimus ir prisiminimus bei kitus ðaltinius, buvo apþvelgta ádomi Lietuvos ir Rusijos kultûriniø ryðiø istorijos dalis – B. Dvariono kûrybos suvokimo evoliucija, paþymint, kad menininko palikimas reikalauja perprasminimo XXI a. kontekste. Bûtent ðiuo aspektu kompozitoriaus baletas „Pirðlybos” buvo nagrinëjamas dr. Audronës Þiûraitytës praneðime „B. Dvarionas – vienas pirmøjø lietuviðkø baletø kûrëjø. Postmoderniu þvilgsniu”. Ðis intriguojanèiomis áþvalgomis pasiþymintis referatas, implikuojantis kûrëjà á mûsø dienø kontekstà, iðprovokavo auditorijos pamàstymus apie postmodernizmà, kas, beje, yra vienas natûraliø kiekvienos konferencijos privalumø. Dr. Judità Þukienæ domino laiko ir stiliaus þenklai kitame B. Dvariono scenos kûrinyje – operoje „Dalia”, aptariant praeito amþiaus vidurio deðimtmeèiuose vyraujanèius ideologizuotus, socrealizmui bûdingos stilistikos reikalavimus. Þivilës Ramoðkaitës praneðime „B. Dvariono Koncertas smuikui: kontekstas ir interpretacijos” buvo nurodomos minëtos stilistikos þymës ðiame opuse ir kompozitoriaus amþininkø kûryboje, prisimenant ryðkiausius Koncerto smuikui atlikëjus, pradedant pirmuoju – Aleksandru Livontu. Á retoriná klausimà „kodël ðis kûrinys neskamba Lietuvos koncertø salëse?” ásiskverbë vilties gaideliø, kadangi B. Dvariono gimimo ðimtmeèio proga Koncertas smuikui buvo kelissyk atliktas ne tik muzikos mokymo ástaigose.

(Beje, tà dienà galëjome já iðgirsti ir B. Dvariono muzikos mokyklos Didþiojoje salëje, kompozitoriaus 100-meèiui skirto festivalio baigiamojo koncerto metu.)

Minëta sukaktis – graþi proga prisiminti ir kitus talentingosios muzikø ðeimos atstovus. Senosios Dvarionø kartos, ypaè kompozitoriaus brolio dainininko Antano Dvariono, veiklà glaustai apþvelgë muzikologas Edmundas Gedgaudas. Populiaraus Jerzy Petersburgskio tango „Paskutinis sekmadienis” áraðas atkûrë tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo aromatà. Ðios apþvalgos autorës referate „Dvarionø ðeimos dirigentai” ieðkota dviejø diplomuotø ðios profesijos

atstovø – Balio Dvariono ir Margaritos Dvarionaitës – meninës raiðkos paraleliø.

Kiti praneðimai buvo skirti B. Dvariono gyvenamojo laikotarpio kultûrinei terpei. Dr. Rita Bieliauskienë apþvelgë muziko veiklà su vienu jo diriguojamø – Vilniaus miesto simfoniniu – orkestru, pabrëþdama ypatingà 1939 m. Vilniaus sociokultûrinæ atmosferà, kuri vis dëlto nesutrukdë menininkui ið vietiniø pajëgø suburti simfoniná orkestrà ir atlikti rimtø klasikiniø kûriniø miesto visuomenei. Leipcigo universiteto profesoriaus habil. dr. Helmuto Looso praneðime „B. Dvarionas ir kiti lietuviai Leipcige: Leipcigo konservatorija po Pirmojo pasaulinio karo” buvo atkurtas kompozitoriaus fortepijono specialybës studijø laikotarpio (1920–1924) miesto vaizdas ir minëtos aukðtosios mokyklos, kurioje tuo metu buvo puoselëjama „sveiko konservatyvizmo dvasia”, átaka B. Dvarionui bei kitiems jauniesiems muzikams ið Lietuvos. Prelegentas pabrëþë ypatingà Leipcigo, kaip Johanno Sebastiano Bacho ávaizdþio centro (menininko apologija), vaidmená krizës apimtos minëto periodo valstybës nacionalinei muzikai. Muzikologë Rita Nomicaitë kruopðèiai iðstudijavo daug periodiniø leidiniø (tai paþymëjo treèiojo konferencijos posëdþio vedëjas dr.

Jonas Bruveris) ir pateikë auditorijos dëmesiui ádomø praneðimà „B. Dvariono veiklos atspindys prieðkario ir vokietmeèio lietuviø periodikoje”. Pasak prelegentës, muziko darbø pradþios meto recenzijose kritikø pastebimas dar ne visiðkas B. Dvariono meninis subrendimas, kartu nuolat pabrëþiama paþanga.

Muzikologës nuomone, jo paties raðymo stiliui bûdingas liepiamasis, „dirigentiðkas” tonas (mintys reiðkiamos glaustai, sakiniai su vienu veiksniu ir tariniu).

Konferencija vyko sklandþiai, buvo gerai organizuota. Sudarant puikias jos darbo ir poilsio sàlygas svariai prisidëjo minëtos mokyklos teorinio skyriaus mokytojai. „Gyvø”, tikslingai sudëliotø (daþnai ir meniðkai iliustruotø) praneðimø seka neprailgo, atkûrë ávairialypës, verþlios ir romantiðkos Balio Dvariono asmenybës vaizdà aprëpiant visus muziko veiklos barus plaèiame kontekste, paþvelgiant á menininko palikimà ávairiø ðaliø tyrinëtojø akimis, iðsakant kritines pastabas.

Belieka tikëtis, kad ðis muzikologø susitikimas inspiruos naujø, kûrybiðkø ir netikëtø Balio Dvariono ir kitø þymiøjø Lietuvos menininkø palikimo studijø, nebûtinai jø jubiliejiniø sukakèiø metais.

Vera MARKOVA

Muzikos barai /43

Muzika alsuojantis ðirdies plakimas Ðiltà ir malonø 2004 m. kovo 20 d. vakarà á susitikimui parengtà Rokiðkio kraðto muziejaus dvaro menæ rinkosi pasipuoðæ gëlëmis neðini klausytojai. Rokiðkënai skubëjo susitikti su savo mëgstamu kolektyvu bei pareikðti pagarbà jubiliatei, Rokiðkio muzikos mokyklos mokytojai metodininkei, kamerinio ansamblio vadovei Rytutei Paurienei.

Penkiasdeðimtàjá gimtadiená ðvenèianti mokytoja jau 28 metus rûpestingai rengia ansamblio programas, noriai koncertuoja Lietuvoje bei uþsienyje. Kilusi ið vaizdingø eþerø kraðto, mokytoja Rytutë muzikuoti pradëjo Molëtø muzikos mokykloje. Darbðti, atsakinga mergaitë puikiai baigë akordeono specialybës kursà ir toliau mokësi teoriniame skyriuje Vilniaus konservatorijoje, fortepijono specialybæ Lietuvos muzikos akademijoje, o jau dirbdama Rokiðkyje pradëjo vargonuoti Panevëþio kolegijos Rokiðkio filiale. Á Rokiðká atvyko jauna, kupina sumanymø, didþiulio noro dirbti.

Miestas nuo seno garsëja þymiais muzikantais, gerais pedagogais.

Vyresniø paskatinta, o ir pati seniai brandinusi norà sukurti kameriná ansamblá, jauna mokytoja ëmësi ðio nelengvo ir atsakingo darbo.

Kartu rasdavo laiko groti estradiniame ansamblyje, ðoko ritminius ðokius ir nuolat mokë jaunuosius rokiðkënus groti akordeonu, fortepijonu, organizavo ávairius renginius, bûrë vaikus á maþus kamerinius ansamblius.

Iniciatyvi pedagogë buvo pastebëta, jai pasiûlytas direktoriaus pavaduotojos darbas (mokytoja ðá darbà dirbo 10 metø). Rytutë aranþavo kûrinius, kaupë kamerinio ansamblio repertuarà. Kolektyvo pasirodymus nuolat paávairindavo dainininkës Jolantos Stumbrienës, klarnetininko Juozo Krisiûno, fleitininkës Vitos Banënienës, altininkës Dalios Bartininkienës, akordeonininkiø Nijolës Butkevièienës, Ingridos Baltrunienës, saksofonininko Stasio Virbalo dalyvavimu. Smuikais ansamblyje grieþë Vida Korsakaitë, Augenija Dailydënaitë, Laima Kanopkienë, Oksana Sadauskienë.

Dabartinis ansamblio pagrindas – trys muzikantës: pirmasis smuikas Laima Plepienë, violonèele grieþia Regina Umbraþûnienë, fortepijonu – R. Paurienë. Ðiuo metu ansamblá globoja Rokiðkio kultûros rûmai. Su jais bendradarbiaujant gimë nauji projektai, ansamblis akompanuoja pramoginiø ðokiø ðokëjams, dalyvauja begalëje ávairiø renginiø: pradedant Teatro diena ir baigiant senøjø metø palydomis. Muzikantø

Muzikos barai /44

iniciatyva ansamblis gruodþio 31 d. tradiciðkai suburia rokiðkënus palydëti senøjø metø. Ðis renginys visada pasiþymi ypatinga ðiluma, dëmesiu klausytojui, pakylëtu, iðpuoselëtu muzikavimu, jautriai parinkta poezija. Ansambliui talkina Rokiðkio literatai, skaitovai. Kasmet ðis renginys tampa vis populiaresnis.

Visas R. Paurienës gyvenimas skirtas muzikos groþio propagavimui.

Jos mokiniai dalyvavo ávairiuose renginiuose, konkursuose Latvijoje, Lietuvoje, koncertavo Vokietijoje. Pedagogë subûrë fortepijono mokytojø metodiná ratelá. Rokiðkio kamerinis ansamblis – neatsiejama Rokiðkio kraðto kultûros dalis.

Taigi ir jubiliejinis vakaras nenuvylë. Programa buvo ávairi, parinkta savo iðtikimam klausytojui. Smagu, kad koncerte dalyvavo daug vaikø: violonèelininkø ansamblis (akompanavo mokyt. R. Paurienës mokinë), vaikø kamerinis ansamblis (vadovë R. Paurienë), koncerte dainavo ir grojo artimiausi jubiliatës draugai, bendradarbiai. Sveikinimo þodþiuose skambëjo linkëjimai ilgai tæsti pradëtà veiklà ir dþiaugtis gera sveikata bei laime.

Danguolë RAZBADAUSKIENË

Religinë muzika ið Baltijos kraðtø skambëjo Floridoje Kovo pradþioje Naples (Florida) vyko savaitinë programa, skirta Baltijos tautø religinei muzikai.

Renginiai vyko garsëjanèioje iðskirtiniu dëmesiu kultûros renginiams Emmanuel Lutheran baþnyèioje, o juos organizavo kunigas Steven Wigdahl bei religinës muzikos profesionalë Dr. Marian Dolan. Ponia Dolan skiria daug dëmesio ir laiko tarptautiniams ryðiams. Ji daþnai keliauja, ieðkodama jà dominanèiø religiniø kûriniø. Jos vadovaujami chorai yra atlikæ giesmes ne tik angliðkai bet ir ávairiomis kitø kraðtø kalbomis. Þinia - tokio þanro muzika reikalauja daug laiko ir darbo ne tik ið choro vadovës bet ir ið choro dalyviø. Dþiugu, kad kitø kraðtø muzika ne tik atliekama, bet ir propaguojama kitais bûdais – 2003 m. buvo iðleistas Baltijos kraðtø religinës muzikos rinkinys „Let the Peoples Sing” (World Song by Augsburg Fortress Press). Ðioje knygoje publikuojama dvylika baþnytiniø giesmiø ið Estijos, Latvijos ir Lietuvos su þodþiais originalo kalba ir vertimu á anglø kalbà. Lietuvà su trimis giesmëmis atstovauja kompozitorë Kristina Vasiliauskaitë. Marian Dolan buvo jau ir anksèiau kvietusi Vasiliauskaitæ dalyvauti koncerte, ruoðtame Emory Universitete, o pernai jos vël susitiko Vilniuje Dai-

nø ðventës dienomis. Bûtent ðio susitikimo metu kilo idëja surengti religinës muzikos ir istorijos programà Floridoje.

Vienas ðios programos tikslø – supaþindinti visuomenæ su Baltijos kraðtø krikðèionybës pagrindais, kuriais remiasi religinio þanro muzika. Tarp muzikiniø renginiø vyko ir paskaitos. Kovo 13 d. Millersville Universiteto (Pennsylvania) profesorius Dr.Saulius Suþiedëlis savo paskaitoje iðkëlë Baltijos tautø vaidmená Europos Vakarø Krikðèionybës pasienyje.

Reikðmingiausiu akcentu tapo baigiamasis giesmiø koncertas, pavadintas „Muzika ið Prislëgtos Baþnyèios”. Giedojo Emmanuel Lutheran choras, vadovaujamas Marian Dolan, dalyvavo vargonininkë Joyce Finlay ir fleitistë Sharon Denisen.

Koncerto programoje buvo atliktos Estijos, Latvijos ir Lenkijos religinës giesmës, bet svarbiausià dalá sudarë nauji Kristinos Vasiliauskaitës kûriniai, iðversti á anglø kalbà. Pati kompozitorë akomponavo fortepijonu trims savo kûriniams. Ypatingai graþiai skambëjo poeto Bernardo Brazdþionio þodþiams pritaikytos giesmës „Tikiu” ir „Ið Tavo rankos, Dieve”. Kristina Vasiliauskaitë klausytojams pristatë visiems lietuviams gerai þinomà choro meno vadovæ ir dirigentæ Rità Èyvaitæ-Kliorienæ ið Klyvlendo, kuri taip pat daug prisidëjo prie ðios programos ávykdymo.

XXIII Lietuvos EPTA konferencija - seminaras Kaune 1982 m. tuometinio Lietuvos muzikos akademijos fortepijono katedros vedëjo profesoriaus Kæstuèio Grybausko iniciatyva pradëti organizuoti kasmetiniai fortepijono specialybës pedagogø seminarai – praktikumai. Per dvideðimt trejus veiklos metus jie tapo svarbiu Lietuvos menø gimnazijø, konservatorijø ir muzikos mokyklø pedagogø kvalifikacijos bei kûrybinio aktyvumo ugdymo veiksniu. Kasmetiniø seminarø – praktikumø pagrindu buvo ásteigta Lietuvos fortepijono pedagogø asociacija (Lietuvos EPTA), 1991m. sëkmingai ásiliejusi á visos Europos fortepijono pedagogø asociacijos EPTA (European piano teachers association) veiklà.

Kasmetinëms Lietuvos EPTA konferencijoms vesti pasirinkti penki didieji Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipëda, Ðiauliai ir Panevëþys.

Respublikinis pianistø renginys kas penkeri metai sugráþta á tà patá miestà, suteikdamas naujus kûrybinius impulsus ðiø miestø mokykloms ir jø zonø muzikos mokykloms. Atviras

Lietuvos EPTA prezidentas profesorius K. Grybauskas su seminaro dalyviais

meistriðkumo pamokas vedë profesoriai M. Azizbekova, L. Dràsutienë, A. Dvarionaitë, P. Geniuðas, K. Grybauskas, B. Vainiûnaitë, V. Vitaitë, docentai Z. Ibelhauptas, J. Karnavièius. Su Lietuvos mokyklø moksleiviais dirbo ir kitø ðaliø áþymûs pianistai - pedagogai: V. Andrejevas (Maskva), T. Nikolajeva (Maskva), M. Voskresenskis (Maskva), V. Nosina (Maskva), S. Dorenskis (Maskva), J. Murina ( Sankt-Peterburgas ), N. Seriogina (Sankt – Peterburgas), E. Picht – Axenfeld (Vokietija), H. Schicker (Ðveicarija), Ch. Dobler (Ðveicarija), A. Portugheis (Anglija), H. P. Stenzl ( Vokietija). Siekiant apibendrinti ávairiø ðalies mokyklø pedagogø darbo patirtá, pedagoginius apmàstymus, metodines idëjas, praëjusiais metais Lietuvos EPTA praplëtë savo veiklà naujai gimusia iniciatyva spausdinti Lietuvos pianistø pedagogø metodiniø straipsniø rinkiná „Fortepijono mokymo aktualijos„. Pirmajame leidinyje savo metodinius straipsnius spausdina fortepijono pedagogai Rûta Bimbaitë, Margarita Ignatavièienë, Marija Radvilaitë, Agnë Railaitë, Rasa Riepðienë, Vilma Rindzevièiûtë, Audronë Ruzgienë. Ðiais metais XXIII Lietuvos EPTA konferencija - seminaras vyko Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Respublikiná pianistø forumà nuoðirdþiai organizavo ðios mokyklos direktorius A. Ûsas, direktoriaus pavaduotoja T. Muraðko ir fortepijono skyriaus vedëja B. Kumpikienë.

Dþiugu, kad respublikos pianistø forumas ðiemet subûrë ðalies fortepijono pedagogus Kaune, kur kas dveji metai Lietuvos EPTA prezidento profesoriaus K. Grybausko iniciatyva yra organizuojamas Tarptautinis Kauno fortepijoniniø ansambliø konkursas. Siekiant nepriekaiðtingo jaunøjø pianistø profesinio pasirengimo ðiam konkursui, XXIII Lietuvos EPTA konferencijoje - seminare buvo gvildenami kûriniø fortepijoniniam duetui interpretacijos klausimai. Atviras meistriðkumo pamokas vedë garsus vokieèiø pianistas Hans Peter Stenzl, kurio koncertai duete su broliu Volker Stenzl susilaukë pripaþinimo ne

tik Europoje, bet ir Amerikoje, Afrikoje, Japonijoje. Konferencijoje – seminare meistriðkumo pamokas vedë ir Lietuvos muzikos akademijos docentas Jurgis Karnavièius.

Jis gvildeno Vienos klasikø kûriniø interpretacijos problemas, suteikdamas naujø meniniø impulsø ir idëjø jauniesiems pianistams bei jø pedagogams. XXIII Lietuvos EPTA konferencijà – seminarà vainikavo Lietuvos fortepijono pedagogø koncertas, kuriame puikiai pasirodë Lietuvos muzikos akademijos prof.

V. Vitaitës ir prof. R. Vaitkevièiûtës fortepijoninis duetas „ViVa„, Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos pedagogë D. Berulytë, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos pedagogë N. Lukoðienë, E. Balsio menø gimnazijos mokytoja V. Roþytë – Liubickienë, J. Gruodþio konservatorijos dëstytoja S. Bielionytë, S. Ðimkaus konservatorijos dëstytoja T. Prokopoviè, Panevëþio konservatorijos dëstytojø J. Vilienës ir D. Matulienës fortepijoninis duetas, Vilniaus konservatorijos dëstytojos N. Gylienës ir B. Dvariono muzikos mokyklos mokytojo R. Jakuèio ansamblis, pedagogø M. Radvilaitës ir V. Kaplûno duetas. Pedagogø koncertà uþbaigë prof. K. Grybausko pianistø kvartetas – V. Rindzevièiûtë, G. Gabnytë, L. Ambarcumian ir prof. K. Grybauskas. Ágavæ graþias tradicijas ir visuotiná pianistø pedagogø pripaþinimà, Lietuvos EPTA konferencijos – seminarai tapo puikiu kasmetiniu pianistø sàskrydþiu, skatinanèiu nuolatiná atsinaujinimà, kûrybingumà, naujø ir ádomiø ateities darbø idëjø puoselëjimà.

Vilma RINDZEVIÈIÛTË

Kad neliktø vien prisiminimas Sunku buvo iðlikti pernelyg santûriais Vilniaus rotuðëje vykusio labai turiningo renginio „Lietuvos ir Rusijos meno ir mokslo sàlytis vakar ir ðiandien” dalyviais. Vakaro iniciatorius – Vilniaus pedagoginiame universitete meno renginiø reþisûros ir vadybos kursà dëstantis humanitariniø mokslø daktaras Egidijus Maþintas. Kaip dainininkas ir reþisierius jis yra dirbæs Lietuvos, Rusijos, JAV muzikiniuose teatruose. 2003 m.

Rusijos menotyros ir muzikos atlikimo akademija uþ rusø muzikinës ir teatrinës kultûros populiarinimà bei aktyvià mokslinæ veiklà jam suteikë Garbës profesoriaus vardà. Dar svarbu pasakyti, kad E. Maþintas buvo ilgameèio Maskvos didþiojo teatro vyriausiojo reþisieriaus ir meno vadovo prof. Boriso Pokrovskio staþuotojas. Visam gyvenimui liko didelis ðio iðties nepaprasto

þmogaus, menininko ir pedagogo gerbëjas bei prisiekæs populiarintojas, kuo netrukome ásitikinti Vilniaus rotuðëje vykusiame vakare.

2002 m. B. Pokrovskiui, gyvam teatro klasikui, sukako 90 metø.

E. Maþintas sugebëjo rasti ir iðryðkinti labai ádomiø, reikðmingø ðios operos teatro legendos gyvenimo bruoþø, tad prieð mus iðkilo ne majestotiðkas paminklas, paþenklintas aukðèiausiomis premijomis ir regalijomis, bet pirmiausia gyvas þmogus, didis kûrëjas, savaip net dramatiðka asmenybë. Buvo parodytas vaizdo filmas, kuriame matëme prof. B. Pokrovská Maskvos muzikiniame kameriniame teatre vadovaujant repeticijai, dëstant savo mintis apie bûsimà spektaklá.

Pridursime, kad maestro ðá teatrà ákûrë 1971 m. ir kad jame pastatyti naujausi jo spektakliai.

Ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Vytautas Virþonis, Lietuvos muzikos

Vakaro rengëjai dr. Egidijus Maþintas ir aktorë Alina Zujytë akademijos profesorius, pasidalijo prisiminimais apie savo staþuotæ Maskvos didþiajame teatre 1962 m. Tai buvo ðio teatro pakilimo laikotarpis, kai jame vieðpatavo Galinos Viðnevskajos ir kiti talentai. V. Virþonis mokësi ið tokiø dirigentø kaip Aleksandras Melik-Paðajevas (1953–1962 m. jis buvo Didþiojo teatro vyriausiasis dirigentas), Borisas Chaikinas, mûsø tautietis Algis Þiûraitis, tuo metu Didþiajame teatre jau aktyviai reiðkæsis. Didelë laimë V. Virþoniui buvo diriguoti G. Verdi operà „Falstafas”, kurios klausësi ir lietuvio dirigavimà vertino pats B. Pokrovskis.

V. Virþonis prisiminë ir kurá laikà Didþiajame teatre dainavusá tenorà Parchomenkà, turëjusá labai graþø balsà. Atvykæs gastroliø á Vilniø, dainavo tuometiniame Operos teatre J. Basanavièiaus gatvëje. Nepatenkintas salës akustika, po spektaklio pasakë: „Gaila, neþinojau, kad èia teatras, maniau, kad miesto pirtis, todël per karà pasigailëjau. Bûèiau subombardavæs, nes akustika baisi.” Mat Parchomenka buvo karo lakûnas ir karo metais yra skraidæs virð Vilniaus su bomboneðiu.

Muzikos þinovui ir ðiaip mëgëjui tikra laimë klausytis mûsø primado-

nos Irenos Milkevièiûtës nuostabiai atliekamø rusiðkø romansø ir rusø kompozitoriø operø arijø. Dainininkë pasidalijo áspûdþiais apie labai emocingà ir ðiltà Rusijos publikà, kuriai ji yra daug koncertavusi. Beje, 2003 m. geguþæ Didþiajame teatre gastroliavo Latvijos nacionalinis operos teatras, kuris ten nuveþë G. Verdi „Aidà”, o pagrindines partijas dainavo Lietuvos dainininkës Irena Milkevièiûtë ir Inesa Linaburgytë.

Rusijos spauda negailëjo lietuvëms dainininkëms komplimentø.

Vakare þodá tarë ir mokslininkai.

Lietuvos mokslø akademijos tikrasis narys ir Rusijos mokslø akademijos narys korespondentas prof. Vytautas Kontrimavièius kalbëjo apie 35 metus (su studijomis) trukusià savo veiklà Rusijoje, darbà Arktyje, Rusijos ir Lietuvos mokslinius ryðius.

Dabar tie ryðiai apsilpæ, nes Lietuvos mokslininkai prisitaikë prie Vakarø mokslo reikalavimø, dalyvauja bendrose programose, tad lyg ir kiti prioritetai. Taèiau Lietuvos MA ir Rusijos MA bendradarbiavimo sutarties nustatytos mokslininkø mainø kvotos panaudojamos. Bûtø didelis nuostolis, ir pirmiausia Lietuvos mokslui, jeigu tie tradiciniai ryðiai nutrûktø – tuo neabejoja visi sveikai màstantys þmonës.

V. Kontrimavièius yra dalyvavæs daugelyje moksliniø programø, taèiau vienà jø – aklimatizuoti Rusijos ðiaurëje avijauèius – galima laikyti ir egzotiðka. Apie 40 ðiø gyvûnø buvo pagauta Amerikos Aliaskoje ir atveþta á Rusijà. Tuomet viena Amerikos gyvûnø globos draugija padavë á teismà JAV federalinæ valdþià, kad ði ðvaisto valstybës gamtos turtus. Valdþiai teko gintis, ieðkoti argumentø advokatui. Buvo pateiktas toks teiginys: avijauèiai kilæ ið Sibiro ðiaurës ir tais laikais, kai Azijos ir Ðiaurës Amerikos þemynus jungë sausuma, jie iðplito ir Aliaskoje. Dabar jie nori gráþti á savo senàjà tëvynæ... Amerikos teismà ðis argumentas patenkino. Prof. V. Kontrimavièius ðià avijauèiø aklimatizavimo programà linkæs laikyti bene reikðmingiausiu savo gyvenimo moksliniu laimëjimu.

Buvæs ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius yra vienas ið ðeðiø pirmøjø aspirantø, kurie ið Lietuvos buvo iðvykæ studijuoti á Leningradà (dabar Sankt Peterburgas). Taigi mieste prie Nevos uþsimezgë pirmieji J. Kubiliaus ryðiai su Rusijos mokslu.

Nors ir labai nukentëjæs nuo karo, miestas tada buvo iðlaikæs savo inteligentiðkumà, aukðto tarptautinio lygio mokslà. Pasak J. Kubiliaus, jam labai pasisekë, kad pateko kaip tik á ðá miestà. Profesorius labai vertina ir ryðius su Rusijos matematikais, tarp kuriø turëjo ir mokytojø,

ir tikrø draugø. Vienas jø – garsus matematikas akad. Jurijus Linikas (1915–1972), kurio mûsø profesorius niekada nepamirðta paminëti kaip savo þymiausio mokytojo.

Deja, mûsø moksliniai ryðiai su didþiàja kaimyne menkëja, nes ðiandien, pasak J. Kubiliaus, ir tø geriausiø matematikø Rusijoje ne kaþin kiek likæ. Garsiausi autoritetai iðvykæ á JAV, kai kuriø Amerikos universitetø katedrose galima posëdþiauti ir susikalbëti rusiðkai. Buvo metas, kai Maskvos universitete neatsirado kam eiti katedrø vedëjø pareigø, nes geriausieji iðsibarstë po uþsienius.

Prof. J. Kubilius dar dësto Vilniaus universitete ir mato, kad dalis studentø siekia ne þiniø, o diplomo, jaunimas nekantrus, nori visko ir labai greitai. Dël ðalá iðtikusios bankø griûties profesorius linkæs kaltinti pirmiausia paèius þmones, kurie norëjo greitai pralobti ir sukiðo pinigus á avantiûristø bankus.

Profesorius piktinasi besaike vadinamàja demokratija, kai Lietuvà pirmiausia pasiekia Vakarø pasaulio srutos, o ne kultûros laimëjimai. Ne maþiau mokslininkà pykina ir kai kurie mokslo „reformatoriai”, kuriuos jis linkæs vadinti „mandrapypkiais”, tuðèiais plepiais, nieko gyvenime neiðmananèiais, o blogiausia – nejauèianèiais atsakomybës uþ savo tautà ir ðalá.

Vakarà paávairino raðytojo, þurnalisto Alberto Laurinèiuko prisiminimai, tiesa, labiau skirti jo þurnalisto tarptautininko veiklai, kai dirbo JAV. Turëjome progà pasidþiaugti ir átaigiu paties vakaro sumanytojo E. Maþinto dainavimu, artistiðkumu, humoru, pavyzdþiui, atliekant „Don Kichoto serenadà” ið Dmitrijaus Kabalevskio muzikinio spektaklio „Dulsinëja ið Toboso”. Ásiminë klausytojams Jûratës Mikalauskaitës ir Egidijaus Maþinto duetas atliekant kompozitoriaus Miko Petrausko harmonizuotà humoristinæ lietuviø liaudies dainà „Atneða diedas kukuliø viedrà”. Visiems dainininkams akompanavo Aleksandras Vizbaras.

Pabaigoje pridursime, kad renginá Vilniaus rotuðëje vedë pats E. Maþintas ir Jaunimo teatro aktorë Alina Zujytë, kuri paávairino vakarà Aleksandro Bloko eilëraðèiu „O, noriu að beprotiðkai gyvent”. Dainininkë Jûratë Mikalauskaitë atliko Piotro Èaikovskio romansà „Den li carit” ir „Miuzetos valsà” ið Puccini operos „Bohema”.

Galima bûtø apgailestauti tik dël vieno: politiniai skandalai dalá vilnieèiø laiko prikaustæ prie televizijos ekranø, tad ir renginys Rotuðëje nesulaukë tiek þiûrovø, kiek buvo vertas.

Gediminas ZEMLICKAS

Muzikos barai /45

Ið pianisto varpinës

R

Rokas ZUBOVAS

eikia pripaþinti, kad ir Lietuvos muzikinis ðvietimas neiðgyvena sàstingio. Nacionalinis ir Valstybinis simfoniniai orkestrai rengia koncertus vaikams ir ðeimoms, kûrybingai dirba muzikos mokyklos, ávairiausios organizacijos kuria projektus, vyksta ðvietimo optimizavimo reforma. Greta daugelio iniciatyvø prieð dvejus metus gimë ir ðio straipsnio autoriaus „Muzikiniai plenerai”. Ðá sumanymà rutuliojusiø entuziastø diskusijose buvo sutarta, kad, pirma, turime pripaþinti, jog, bûdami profesionaliojo meno puoselëtojai praktikai, negalësime iðlikti, jei likusioji visuomenës dalis nemanys, kad gyvas muzikinis iðgyvenimas yra nuostabus, vertingas, praturtinantis patyrimas. Antra, aiðkiai suvokëme, kad ðá iðgyvenimà gali patirti tik visavertiðkai emociðkai lavinamas jaunas þmogus. Be to, turëdami omenyje ne vien ir ne tiek specifinæ muzikinæ saviraiðkà, bet ir kitose gyvenimo srityse ir profesijose reikalingà iðradingumà bei kûrybingumà – turtingo asmeninio gyvenimo sàlygà, – buvome ásitikinæ, kad tik taip lavinamas þmogus pajëgus atskleisti savo kûrybiná potencialà. Galime net tvirtinti, kad kaip tik nuo emocinio auklëjimo priklauso, kokioje visuomenëje gyvensime.

Emo ci nis auk lë ji mas – tai nuo la ti nio mo ky mo, la vi ni mo ir ug dy mo ke lias. Ðis ke lias pri me na tiks liø jø moks lø ar uþ sie nio kal bø stu di jas ir yra, sa ky èiau, net dar su dë tin ges nis. Su dë tin gu mas pir miau sia su si jæs su tuo, kad tiks liø jø moks lø ar net kal bø mo ky to jas ga li ga na tiks liai áver tin ti, kaip mo ki nys per pra to che mi nes re ak ci jas ar ma te ma ti kos formu les, kaip ið mo ko uþ sie nio kal bos grama ti kos tai syk les ar kaip pra tur ti no jos þo dy nà. Ta èiau kaip áver tin ti, ar sëk mingai su vok ti hu ma ni ta ri niai moks lai? Ar adek va tus toks áver ti ni mas, ka da do mën ima mas vien is to ri niø þi niø, per skai ty tø kny gø, ási min tø dai li nin kø ar kom po zito riø pa var dþiø, jø dar bø pa va di ni mø kie kis? Vi sos ðios þi nios yra ne pa mai nomos, bet kaip ap èiuo pia mai pa jus ti, kad per skai ty ta kny ga, ið klau sy tas mu zi kos kû ri nys, pa ma ty tas pa veiks las, su kauptos is to ri nës þi nios for muo ja moks lei vio pa sau lë þiû rà, kau pia jo emo ci nio sta bi lu(Tæsinys. Pradþia „Muzikos barø” Nr. 313–314)

Muzikos barai /46

Kam ir kà grosime?

(2)

mo bran duo lá, ren gia já bû ti pi lie tið ku, ak ty viu þmo gu mi?

Be abe jo, ga lë tu me vi sà at sa ko my bæ uþkrauti ant pe èiø të vams. Ta èiau að manau, kad, net ið anks to su pras dami savo po veikio ribo tumà, turime nuo latos puose lë ti viltá, jog mûsø së jama sëkla vie name ar kitame jauname þmo guje sudygs. Ðiuo klausimu turiu labai vienpusæ nuo mo næ – manau, kad humanitariniai moks lai mo kyklo je labiausiai pateisina lûkes èius tada, kai sukuriamos galimybës juos pa teikti trimis matme nimis: siekiant, kad kny gi nës ir is to ri nës idë jø, min èiø ir as pi ra ci jø san kau pos mokslei viams tap tø gyvybingo mis pras më mis, pasiduo danèio mis ðiandie ninei kûrybinei interpre tacijai, o ne tie siog liktø muzie jiniø vertybiø iliustracijo mis, taip pat mo kant, kad ðios pras mës yra ðiuo laikiðkos – ne tik ga linèios áþieb ti kûrybingumo ugná ðiandie nos þmo nëms, bet ir leidþianèios prasmingai atsakyti á kiekvie nam rûpimus bûties klausimus.

Turiu ome nyje labai kas die nið kas bûties apraið kas (susipykimà su draugu, pirmà-

What and to Whom shall We Play?

In the second part of the article (part one appeared in the last issue of Muzikos Barai), the author discusses the questions of emotional upbringing and liberal education of the young generation, and tells about a project called „Musical Plein-airs”, aimed at secondary school pupils, which he initiated two years ago.

Rokas ZUBOVAS

jà meilæ, ið siskyrimà, draugystæ, pavydà ge riau pamo kà atsakiusiam draugui) ir sudë tinges nes dilemas – kar tais, atro dytø, ne ið sprendþiamus kon fliktus mo kyklo je ar su të vais. Juk kaip tik ieð ko da mi at sa ky mø á ga na pa pras tus bû ties klau si mus mes ir ren gia mës sudë tin giems, kom plek sið kiems gy ve ni mo ið ban dy mams, ku ria me tai, kas ápras ta va din ti pa sau lë þiû ra. Ma nau, kad hu manitariniai moks lai pateisina lûkesèius, kai mo kiniams sudaromos sàlygos supras ti, jog idë jos, prieð ke lis ðim tus ar net tûks tan èius me tø kë lu sios aist ras, ne san tai kà ar ska ti nu sios drau gys tæ, nepra ra do svar bos ir ðian dien; kai jau na jai kar tai lei dþia ma pa jus ti, jog kû rë jai sa vo ne mir tin gais ðe dev rais ieð ko jo at sa kymø á tuos pa èius kas dien mus ka muojan èius bû ties klau si mus, jog tie kû rë jai ko vo jo su to kiais pat ap linkos trikdþiais ir dþiau gë si ma þy èiais lai më ji mais; jog jie ga lë jo bû ti sil pni, kar tais ne tei sûs ar net juo kingi.

Tik rai ne ma nau, kad tai pa pras tas uþ da vi nys. Ta èiau man re gis, kad ðis kelias pra smin gas. Kad mu zi ki në is to ri niø sti liø kû ry ba tap tø ðiuo lai kið ka, ji tu ri bû ti su vok ta kaip ið gy ve ni mø, idë jø ir min èiø raið ka, gim dan ti vi siems þmo nëms ben dras pras mes, o ne likti vien for mø ir prie mo niø re a li za ci ja tam tik rai epo chai bû din go mis kom po zi ci jos prie mo në mis.

Ka dan gi ne tu ri me ga li my biø tie sio giai pri si lies ti prie pra ei ties tra di ci jø, at rakin ti prie mo në se sly pin èiø pras miø, ðiuo at þvilgiu mums ga li labai pa dëti kiti humanitariniai mokslai. Tur bût nie-

kam ne pa slaptis, kad me nai vi sa da siejo si tar pusavy.

Viena vertus, kitø meno disciplinø – dailës, literatûros, teatro, net architektûros – paralelës gali labai praversti sudarant iðsamesná, sodresná vyravusiø nuotaikø, aistrø, áproèiø, gyvensenos vaizdà, þodþiu, stiliø. Pavyzdþiui, net ir pirminis ankstyvosios vokieèiø romantinës poezijos ir literatûros (Schillerio, Goethe’s, Hoffmanno, Schlegelio) paþinimas gali labai daug paaiðkinti romantinæ muzikà. Èia gimusios individualios raiðkos, fragmento kaip kûrybos formos, gráþtanèio barokinio misticizmo, asmeninio iðgyvenimo idealizavimo idëjos darë tiesioginæ átakà visø kompozitoriø romantikø kûriniams. O jei prie to dar pridëtume Goyos, Delacroix, Turnerio, kitø romantikø tapybos darbus, manau, romantiniø idëjø polëkis, aistra, verþlumas, revoliucingumas paveiktø ne vienà jaunà ðirdá.

Kita vertus, istorijos, visuomenës, psichologijos ir kiti humanitariniai mokslai gali prasmingai nuspalvinti, „suþmoginti” muzikos mokslà. Pavyzdþiui, galima platesniu – sociumo – poþiûriu priminti, kaip keitësi muzikos sklaidos erdvës – ið baþnyèiø ir rûmø meniø á koncertø sales, vieðàsias miestø erdves. Tai juk labai paveikë muzikinës minties raidà ir raiðkà, be to, nuolat buvo koreguojamos kompozitoriø ir kitø muzikantø pragyvenimo galimybës. Tiesioginë istoriniø peripetijø átaka muzikø gyvenimui taip pat milþiniðka. Ðtai Austrijos ásitraukimas á karà labai paveikë Vienos aukðtuomenës gyvenimà, taip pat lëmë, kad Mozartas ne tik nustojo raðæs operas ir fortepijoninius koncertus, bet ir ið viso labai sunkiai vertësi, nes staiga iðseko pagrindiniai jo pragyvenimo ðaltiniai. Kitas pavyzdys – technikos tobulëjimas: tai, kad atpigo natø spauda, lëmë klasicizmo muzikinës kalbos lakoniðkumà ir paprastumà – tuometiniu „natø skaitytoju” tapo ne vien aukðèiausio iðsilavinimo profesionalas ar aristokratas, bet ir paprastas pasiturintis muzikos mëgëjas. Tokiø pavyzdþiø visose istorinëse epochose gausybë.

Kiti mokslai taip pat gali pasiremti muzikos siûlomomis áþvalgomis. Juk ne veltui ávairiø formø vieðieji menai (teatras, kinas, cirkas) ir visø kultûrø religijos bûtinai pasitelkdavo muzikà poveikiui sustiprinti, emocijoms, bûsenoms atskleisti. Todël, pavyzdþiui, H. Ibseno „Perà Giuntà” iliustruojant E. Griego muzika, ðiam tarsi ir ne visai ðiuolaikiðkam veikalui galima suteikti labai giliø prasmiø. Savo kailiu patyriau, kad Pero Giunto monologas motinos laidotuvëse, Griego muzikos padedamas, daro

iðties sukreèiantá poveiká. Taip pat Pero sugráþimo scena, ið pirmo þvilgsnio – net su komiðkais elementais, bet, iliustruojama Griego „Audringa jûra”, staiga ágyja visai kitokiø prasmiø. Pasitelkti muzikà, pavyzdþiui, pristatant impresionistinæ dailæ, taip pat labai prasminga: tai padeda pajusti, kaip ðie subtilûs spalvø niuansai, pieðinys, atsisakæs realistinio vaizdavimo ir didaktiðkumo, randa atgarsá muzikos pasaulyje. (Beje, ðioje grandinëje taip pat áprasminami ar bent jau tampa labiau suprantami, priimtini prancûzø poetø simbolistø darbai, jø þaidimas fonetika.)

Tikëdami èia apþvelgtomis mintimis, mes ir sukûrëme „Muzikiniø plenerø” centrà. Programas sudarome vadovaudamiesi suvokimu, kad muzika puikiai skleidþiasi apsupta kitø menø, o kitos saviraiðkos formos, padedamos muzikos, ágyja jaudinanèiø áþvalgø. Á programas baigiamøjø klasiø moksleiviams stengëmës átraukti temø, leidþianèiø per menines formas iðeiti á platesniø etiniø, emociniø, doroviniø, kultûriniø klausimø (tradicijos, tautos savimonës ir saviraiðkos, autentiðkumo) erdves. Beje, drástu teigti, kad menine kokybe ðios programos nenusileidþia Nacionalinës filharmonijos koncertams, bet manyèiau, kad jos geriau pritaikytos specifinei istorinei realijai. Mums neatrodo, kad jaunimui reikia pristatyti supaprastintà menà.

Manome, kad tik pats geriausias, giliausias menas, atliktas puikiø muzikø, geba paveikti jaunas sielas, atverti joms dar neregëtus dvasinius plotus, ir tikime, kad bendromis jëgomis galime pakylëti jaunàjá klausytojà iki paveikaus meno.

Suvokdami, kad jaunuoliø sàmonæ galime pasiekti tik tarpininkaujami vietos pedagogø, padedami miestø kultûros centrø, mezgëme dialogà su mokyklomis. Mokëmës ið klaidø, siekëme programas formuoti kuo tiksliau, stengëmës, kad jos bûtø kuo patrauklesnës ir prasmingesnës.

Jei metus trunkanèiam procesui iliustruoti reikëtø pasirinkti tris „Muzikiniø plenerø” veiklos akimirkas, pirmiausia paminëèiau Ðiauliø „Aido” mokyklà. Èia mûsø programa „Èiurlionio pasaulis” buvo taip kûrybingai ir prasmingai sutikta, kad atvykæ tikrai pasijutome patekæ á M. K. Èiurlionio pasaulá. Ávairiausiø dalykø mokytojai rado sàsajø su Èiurlionio palikimu ir tradicija – astronomijos, socialiniø mokslø, literatûros pamokose buvo vienaip ar kitaip reaguojama á èiurlioniðkàjà patirtá. Mokyklos atmosfera tapo tokia „èiurlioniðka”, kad net praëjus dviem mënesiams po mûsø apsilankymo mokiniø praðymu atostogø metu buvo

surengta ekskursija á Kauno M. K. Èiurlionio muziejø.

Antras pavyzdys – patirtis, ágyta Nidos dailës mokyklëlëje pristatant „Impresionizmo ir XX a. meno gimimo” programà. Atvykæ prabëgus trims savaitëms po pokalbio su mokyklos dailës mokytoju, patekome á tikrà impresionizmo parodà.

Aiðku, Nidos apylinkës – labai parankus kontekstas impresionistiniams vaikø pieðiniams, taèiau mane ypaè suþavëjo vaikø jautrumas spalvai, impresionistiniø iðraiðkos priemoniø – ypatingø ðtrichø, puantilizmo, vaizdo gyvumo – perpratimas, stengimasis uþfiksuoti spalvos gimimà, ðviesà, akimirkos áspûdá. Didesnæ susitikimo dalá praleidome ne rodydami atsiveþtas tapytojø impresionistø skaidres, bet kalbëdami apie paèiø moksleiviø – aðtuonmeèiø, devynmeèiø – darbus.

Treèias ávykis – „Lorkos Ispanijos” programos pristatymas Këdainiø J. Paukðtelio mokyklos septintø–aðtuntø klasiø moksleiviams. Prisipaþinsiu, kad ðiek tiek baiminomës, jog programa, kurioje tiek daug tamsiø spalvø ir fataliðkø emocijø – mirties atspindþiai, tautos tragedija, – paaugliams gali bûti per sunki.

Vedþiau plenerà truputá aplenkdamas paèias tamsiausias erdves, ne tiek kviesdamas dialogui, kiek pristatydamas ádomià, maþokai Lietuvoje paþástamà kultûrinæ tradicijà. Viena mokinius lydëjusi mokytoja po susitikimo man prasitarë, kad jos mokiniai buvo paruoðæ klausimø, nes tema juos labai sudomino, ir gailisi, kad nesurengta diskusijos. Deja, diskusija neávyko, bet tai buvo pirmas kartas, kai mes, iðmokyti praeities klaidø, orientavomës á þemesná pasirengimo lygá. Iki tol visada atrodydavo, kad apeliuojame á labiau pasirengusius vaikus…

Taèiau dabar turime daugiau vilties, kad orientuojantis á aukðèiausià kokybæ labiausiai skatinama kilti aukðtyn.

Mes manome, kad mûsø programos, be grynai pedagoginiø ir ðvieèiamojo pobûdþio minèiø ir vilèiø, miestø gyvenimà veikia ir kitomis formomis.

Pirmiausia jos yra aukðèiausio lygio koncertinës ir meninës programos, kultûros iðsiilgusiems miesto þmonëms pagrástu istoriniu ir meniniu principu labai átaigiai pristatanèios visiems bendrà patirtá ir idëjas, kuriø taip trûksta ðiandienos gyvenime. Esame ásitikinæ, kad, pavyzdþiui, senoji baroko muzika, atlikta su kostiumais, praturtinta ðokiais (juk daugumas kûriniø ir buvo ðokiai), teatro elementais, poetine baroko kalba, yra neákainojamas turtas. Ypaè jei sykiu primenama, kad koncerte atliekama muzika prieð keturis ðimtus metø skambëjo Lietuvos dvaruose. Taip skatinamas ir

Muzikos barai /47

Staccato suvokimas, kad mûsø tauta turi kultûros istorijà ir tradicijas, kad jau daug amþiø esame visavertë Europos valstybë.

Vis dëlto turiu pripaþinti, kad ðiek tiek pavydþiu jauniesiems Anglijos pilieèiams, kai skaitau toká spaudos praneðimà: „Evelyn Glennie, Jamesas Galway’us ir Julianas Lloydas Webberis, pasisakydami uþ svaresnæ muzikos vietà Anglijos mokyklø sistemoje, antrà kartà susitiko su ðvietimo sekretoriumi (taip Anglijoje vadinamas ðvietimo ministras. – R. Z.) Charlesu Clarke’u.

Tarp naujø pasiûlymø – Evelyn Glennie susitikime pristatyta nacionalinës muzikos dienos idëja. Jos þodþiais tariant, „visos mokyklos vienà dienà skirtø muzikai. Jos rengtø koncertus – ir savo patalpose, ir kitur. Mokiniai turëtø galimybæ pamatyti ávairius muzikos instrumentus, pabandytø jais groti. Visa tai – uþdeganti mintis, bet mûsø patirtis parodë, kad norint, jog visi ðie dalykai ávyktø, reikia, kad kiekvienas mokykloje – nuo mokytojo iki direktoriaus ir administratoriaus – suvoktø, kaip svarbu pasiekti, kad muzika taptø svarbia kiekvieno mokinio gyvenimo dalimi”1 (BBC Music, 2004, kovas).

Vasario mënesá, ðá straipsná rengiant spaudai, buvo suplanuotas dar vienas ministro ir muzikø susitikimas. Vis dëlto tikiu, kad ir Lietuvoje ðis sàjûdis pasieks naujà lygmená – juk turime toká puikø (dar vis nesuardytà) muzikos mokyklø tinklà. Ðiø mokyklø absolventai gali sudaryti puikø kiekvieno Lietuvos miesto muzikø praktikø branduolá. Be to, talentø iðtekliai, atrodo, neiðsemiami – kasmet parveþama laurø ið tarptautiniø jaunøjø talentø konkursø; turime labai kûrybingø muzikø, nuolat ieðkanèiø galimybiø ávairiausiomis formomis ágyvendinti savo kûrybinæ energijà; mûsø konservatorijas ir Muzikos akademijà kasmet baigia grupë jaunø, energingø muzikologø, be jokios abejonës, norinèiø padëti ir kitiems pajusti muzikos svarbà.

Tik nustokime vienà kartà kalbëti apie nuolatiná pinigø stygiø ir tai, kad Lietuvoje nëra muzikinës rinkos. Juk tai daugiau nei trys milijonai þmoniø, kuriø kiekvienas turi teisæ á dvasios turtus. O þvelgdamas á ateitá, manau, kad verta ásiklausyti á ðiuos Yehudi Menuhino þodþius: „Muzika, balsas, ásiklausymas, daina – tai pati natûraliausia ir komunikatyviausia, lengviausiai kûdikio suvokiama gyvenimo patirtis. Todël reikia, kad vaikas, prieð pradëdamas studijuoti visus simbolius ir struktûras, sukauptø kuo didesná pojûèiø bagaþà, nes kaip

Muzikos barai /48

tik gausinant pojûèius formuojama patirtis, bûtina turtingai ir màstanèiai asmenybei. Visuomenë klysta ið mokyklø mokymo programø iðbraukdama ðoká ir dainà, nes tuo paèiu metu ið savo nariø ji atima nepakeièiamus fizinio ir moralinio vaikø ugdymo pradmenis. Mes turime gráþti prie natûralaus, tæstinio ir kumuliatyvaus mokymo proceso, charakterizuojanèio natûralø asmenybës augimà ir suteikianèio visuomenei bei mokymui þmogiðkesná veidà”2 .

1

Svarbos ðiai citatai suteikia asmeniniai trijø joje minimø muzikø laimëjimai.

Airis Jamesas Galway’us – vienas þymiausiø pasaulio fleitininkø, nepralenkiamas virtuozas, pasiþymintis iðskirtine charizma, átaigiai interpretuojantis ir klasikinius bei dþiazo kûrinius, nevengiantis perþengti roko, pop- ar etnomuzikos ribø. Dël iðgaunamo unikalaus garso ir virtuoziðkumo tai vienas geidþiamiausiø pasaulio solistø, savo uþdeganèiais vaizdo ir garso áraðais, pasirodymais televizijoje, dalyvavimu ávairiausiuose ðvieèiamuosiuose projektuose visame pasaulyje iðplëtæs entuziastingø muzikos mëgëjø gretas.

Evelyn Glennie – pasaulinio masto perkusininkë, kuri pirmoji árodë, jog galima atsidëti vien solistës karjerai. Pirmoji daugelio pasaulio orkestrø solistë perkusininkë, pirmoji daugelio naujø kûriniø atlikëja. Jai sukurta per ðimtà kûriniø.

Solistë yra áraðiusi daugiau nei dvideðimt plokðteliø, kuriø net kelios ávertintos „Grammy” ir kitais prestiþiniais apdovanojimais. Ji aktyviai dalyvauja ðvieèiamajame muzikos darbe kurdama televizijos laidas, remdama ávairius kûrybinius edukacinius sumanymus.

Julianas Lloydas Webberis – violonèelininkas, garsiojo kompozitoriaus Andrew Lloydo Webberio brolis, vienas labiausiai intriguojanèiø savo kartos muzikø, áraðæs apie keturiasdeðimt kompaktiniø plokðteliø, ypaè aktyvus ðiuolaikinës muzikos atlikëjas ir ðvietëjas. Ðie trys muzikai, be jokios abejonës, jauèia ir iki savo dienø pabaigos jaus begalinæ klausytojø meilæ.

Jiems koncertuojant, salës yra ir bus sausakimðos, kiekvienas jø gali ir galës rinktis áraðø kompanijà. Vis dëlto jie visi trys akivaizdþiai jauèiasi esà atsakingi uþ tai, kad kuo daugiau þmoniø gautø progà prisiliesti prie muzikos stebuklo.

2 Ci tuo ja ma ið Yehu di Me nu hi no fon do in ter ne to svetainës www.menuhin-foundation.com/

M

Giedrius KUPREVIÈIUS elodijos sàvokai pasitraukus ið muzikos kritikø akiraèio, o á jos vietà stojus intonacijai, paradigmai, naracijai, intensyvumui, serijai, simetrijai, asimetrijai, komunikacijai, architektonikai, frazeologijai, redukcijai, signifikacijai ir aibiø aibei kitø nepaðvæstajam sunkiai suvokiamø terminø ir reikðmiø, jau bemaþ 100 metø gyvename be Melodijos.

Paskutiná kartà ji lankësi romantikø namuose, ten susirgo sentimentalizmu ir tyliai pasitraukë, uþleisdama vietà Jos Didenybei Serijai. Dabar kalbëti apie melodijà nepadoru. Taèiau vartydamas melodingø ir vis dar dainuojamø savo tëvo dainø klavyrus („Skambëk, pavasarëli”, „Pajûriais, pamariais...”), neiðkenèiu neprabilæs apie man kelianèià nerimà tendencijà: kodël ðiuolaikinis kompozitorius, vos ábridæs á melodijos lankas, turi atsipraðyti, kad tai tik ironija, parodija, aplikacija, nostalgija, semantinë substancija ir pan. Daþnai þvelgdamas, kaip kinta rimtø kritikø veidai jiems iðgirdus melodijai artimà garsø sekà (o jei dar tonacijoje!), juntu, kad tasai nelaimëlis kompozitorius turës rimtø nemalonumø. Pamenu, prieð 20 metø viena kolegë man aiðkino: jei kûrinyje suskambusá motyvà galima padainuoti, tokia muzika nëra moderni ir dvelkia anachronizmu. Ði nuostata vertinant ir analizuojant ðiuolaikinæ muzikà, atmetus vienà kità iðimtá, iðliko iki mûsø dienø. Atrodo, melodijai leista gyventi tik estradinëse dainose, kuriø kûryba dabar uþsiëmë mëgëjai (apie tai pakalbësime ateityje).

Tad ir rûpi man pasiaiðkinti melodizmo, tiksliau, iðeliminuoto melodizmo, problemà. Beje, kils klausimas – ar èia kalbu tik apie tradicinæ, ásimenamà melodijà, ar ir apie modernià, kitokià melodijos sampratà bei praktikà? Taèiau pirmiausia paklauskime: kas yra melodija? Dabartinës lietuviø kalbos þodynas teigia: „Melodija yra darnûs garsai, sudarantys muzikiná sàskambá”. „Melodija pabrëþia individualø kompozitoriaus braiþà ir yra neatsiejama nuo ritmo”, – tvirtina Trumpasis Harvardo muzikos þodynas. Þymus lenkø muzikologas J. M. Chominskis teigia: „Melodija – tai garsø se-

Melodija mirë...

Tegyvuoja Melodija? ka, kurià sàlygoja tonalumo, ritmo, metrikos ir formos dësniai”. Priminsiu – melodikos dësnius tyrë antikinëje Graikijoje þinomas mokslas melopëja (iðsamiau – R. Lach traktate „Studien zür Entwicklungsgeschichte der ornamentalen Melopöie”, iðleistame Leipcige 1913 m.).

Karaliðkojo muzikos koledþo (Didþioji Britanija) profesorius Roderickas Swansonas neabejoja, kad melodija yra tam tikra emocijø energija, kuri „neátikëtinu bûdu susieja Naujosios Gvinëjos liaudies muzikos ir Giuseppe’s Verdi operos „Aida” finalinio dueto intonacijas”.

Josephas Haydnas teigë, kad „subtilià melodijà sukurti yra sunkiausia, ir tai ámanoma tik genijui”, o Paulis Hindemithas ásitikinæs, kad „melodija yra tas elementas, kuriame aiðkiausiai ir akivaizdþiausiai atskleidþiamos asmeninës kompozitoriaus savybës”.

Visi ðie ir daugelis kitø apibûdinimø rodo, kad melodija suprantama gana siaurai, kaip ribotø galimybiø muzikinës kalbos (iðraiðkos) priemonë. O jei prisi-

Melody is Dead. Long Live Melody?

The author of the article provides the reader with a deep insight into the history of the origins, evolution, transformation and extinction of melody, which once used to be one of the core elements of the language of music, and analyses its forms and role in music of different composers, musical styles and historical epochs.

Giedrius KUPREVIÈIUS

minsime graikø þodá melos, reiðkiantá giesmæ, tai turësime sutikti, kad apie elektroninës ar konkreèios muzikos melodizmà, atrodo, ir kalbëti nebeámanoma, jei melodijà suprantame tik jos tradicine, istorine prasme. Bet negaliu nutylëti dar vieno melodijos apibûdinimo, ðá kartà á mûsø straipsná atðuoliavusio ið tarybiniais metais Maskvoje iðleistos Muzikos enciklopedijos: „Melodija yra realistinio muzikinio kûrinio pagrindas, jo idëjinis ir emocinis turinys”. Vienas ðios definicijos þodis ûmai perkëlë visus mano svarstymus á netikëtà ir naujà sritá. Tasai þodis – realizmas. Ið tikrøjø nëra në vienos tradicinës melodijos, kuri nesiremtø realybe, realijomis ar realizmu. Melodija remiasi pamatiniais mûsø gyvenimo dalykais ir visø pirmiausia – suprantamumu, aiðkumu, prieinamumu. Visu tuo, kas regima, paèiupinëjama, kas akivaizdu ir turi aiðkià prasmæ. Melodizmas – tai savita demokratizmo atmaina mene. Melodijoje visuomet aiðki jà pareiðkianèiojo idëja, o garsø seka sudëliota tokia tvarka, kuri sukelia labai konkreèias emocijas – liûdesá ar dþiaugsmà, kanèià ar pergalæ. Graikai genialiai sudëliojo savo garsiuosius tetrachordus, kuriø kiekvienas turëjo konkretø emociná ir doroviná krûvá: vieni keturgarsiai buvo skiriami kilniems jausmams ir poelgiams formuoti (dorinë, eolinë dermës), kiti – gundymams ir þemiesiems instinktams þadinti (fryginë dermë). Visos jos atkeliavo ið realaus, þemiðkojo pasaulio stebëjimø ir nacionaliniø kalbø intonacijø miðinio, o formaliai visà tà kiekybæ sutvarkë graikø

þvilgsnis á kosmosà. Bûtent ið ten jie suþinojo dausø harmonijos dësnius ir galëjo, pasitelkæ ganëtinai sudëtingas tuo laiku aritmetines ir astronomines skaièiuotes, sudëti juos á ir dabar vartojamà muzikos teorijà, kuri savo ruoþtu atspindi realistinæ paþiûrà á pasaulá. Visa, kas buvo nesuprantama ir toli nuo kasdien regimø, paaiðkinamø reiðkiniø, pateko á kità, ne meloso sritá, chaosà. Prisiminkime, kaip prasideda Haydno oratorija „Pasaulio sutvërimas”. Jokiø melodijø, tik daugybës neiðriðtø arba netradiciðkai jungiamø septakordø seka. Melodija bûtø pernelyg reali priemonë sprendþiant tvarkingo pasaulio kûrimo ið grësmingo chaoso vizijà. Analogø randame visoje tonaliosios muzikos istorijoje. Netgi romantikai naudojo ðià priemonæ, kai reikëdavo parodyti fantastinius ar metafizinius vaizdus. Vëliau, t. y. arèiau mûsø laikø, kompozitoriai vis labiau tolo nuo realaus pasaulio. Pirmasis ir ryðkiausias reiðkëjas – Claude’as Debussy, sugebëjæs melodizmà pakeisti taip sumaniai sumeistruota harmonine bei ritmine kalba, kad tik skvarbesnis klausytojas pripaþins, jog jo muzikoje nëra në vienos ásimintinos melodijos, taèiau joje skleidþiasi nepaprastai melodingos muzikos áspûdis. Impresionizmas buvo pirmasis rimtas þingsnis á nerealø, kitoká pasaulá, kuris gal ir egzistuoja, bet itin trumpai arba pastebimas tik kitaip matantiems, girdimas kitaip girdintiems. Dar vienas þingsnis – gal Gustavo Mahlerio, gal Richardo Strausso, gal Aleksandro Skriabino, ir jau galëjo atsirasti Arnoldo Schönbergo doktrina, galutinai sunaikinusi melodijos sampratà jos tradicine prasme. Dodekafonija átvirtino naujø intonaciniø taisykliø erà, á kurià netrukus be vargo ásiterpë konkreti muzika, sonoristika, aleatorika, klasteriai ar subtili elektroninë kalbësena. Melodija mirë.

Ar ji atgims? Jei ir atgims, tai kitais pavidalais, gal tokiais, kurie mums dar neþinomi, nors po ðia saule nieko nauja nëra ir nebus, tik mes vis nauji su savo trumpa atmintimi... Ðiø laikø muzika pabëgo nuo realizmo ir neþada sugráþti. Realus pasaulis ðiuolaikiniam menininkui neádomus, nes jame jis neranda nieko, kas dirgintø jo menines, o ne vartotojiðkas ambicijas. Ðiandieninis pasaulis ir ðiuolaikinis menas koketuoja, manydami, kad vienas negali gyventi be kito. Menas seniai gyvena kitoje dimensijoje ir su kita publika. Ðtai su ja daugiausia vargo. Ji nenori gilintis, jai svetimi, nutolæ nuo realaus pasaulio kûrëjø vaizdiniai ir susirûpinimai, jai grësminga tø kûriniø kalba.

Bet, aèiû Dievui, yra snobø, kuriø

Muzikos barai /49

Baletas

Muzikos barai /50

Uþsienio baleto meistrai mokë èiurlioniukus

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Kai M. K. Èiurlionio menø mokyklos Baleto skyriui pradëjo vadovauti jos absolventas, þymus baleto solistas Petras Skirmantas, vis daþniau mezgami kontaktai su Vakarø ðokio mokyklomis bei jø pedagogais. Dþiugu, kad ne dël mados, o norint vyraujanèià rusiðkà ðokio mokymo metodikà praturtinti kitokiomis patirtimis.

2003 m. pamokas vedë Peter de Haart ið JAV ir buvusi Peterburgo teatro prima balerina Liubovë Kunakova. O ðiais metais atvyko Paryþiaus muzikos ir ðokio konservatorijos choreografijos katedros pedagogai Sergejus Solovjovas ir Carole Lagache. Prof. C.Lagache – kadaise garsi Paryþiaus teatro Grand Opéra solistë. Nuo 1989 m. ji Sorbonos universitete pradëjo dëstyti ðokio raðybà pagal Labano metodà, o nuo 1990 m. dësto klasikiná ðoká Paryþiaus muzikos ir ðokio konservatorijoje. Tikriausiai vyresni ðokio meno gerbëjai dar prisimena Maskvos Didþiojo teatro solistà S. Solovjovà. Vëliau jis ðoko JAV. Baigæs baleto ðokëjo karjerà, dëstë klasikiná ðoká La Scalos baleto mokykloje, o nuo 1997 m. dirba minëtoje Paryþiaus konservatorijoje.

Taigi, mûsø bûsimieji baleto ðokëjai ir jø pedagogai turëjo retà (kol kas) progà susipaþinti su þymiø sveèiø dëstymo, bendravimo metodika, stiliaus ir iðraiðkos lavinimo ypatumais, ðokio jungèiø, „pirðtø” ir ðuoliø technikomis. Pedagogai iðryðkino prancûzø klasikinio ðokio mokyklos savitumus, skirtumus tarp jos ir kitø metodikø bei jø sàveikas, supaþindino, kaip pagal prancûzø mokyklos tradicijà atskleidþiama baleto ðokëjo individualybë.

C. Lagache pamokose vyresniøjø klasiø moksleivëms daugiausia dëmesio skyrë ðokio ant pirðtø technikai ir kvëpavimo

lavinimui. Lygindama Paryþiaus konservatorijos ðokëjas ir mûsø moksleives, ji pastebëjo, jog mûsiðkiø puikios, tvirtos nugaros, aukðtas þingsnis, jà suþavëjo lietuvaièiø drausmingumas. Taèiau vieðnia pasigedo korpuso lankstumo, vidinio laisvumo, kuris esà pasiekiamas iðlavinus technikà. Prancûzë atkreipë dëmesá á 2003 m. Graso (Prancûzija) konkurso laureatæ Jurgità Droninà, kuri esanti labai stropi, pasiekusi gerà technikos lygá, bet jau turëtø atmesti motiniðkumà ir sparèiau ugdyti artistines savybes. Taèiau jai buvæ ádomu dirbti su Jurgita, lavinant artistiðkumà Jos þodþiais, ðokis – ne profesija, bet paðaukimas. Todël bûnà nuostabu, kai jauniems þmonëms pavyksta tapti tikrais baleto ðokëjais. Lagache iðreiðkë viltá pratæsti bendradarbiavimà su Baleto skyriaus pedagogais Paryþiuje. linkëjo tapti ðokëjais.

Solovjovas ið mokiniø reikalavo atlikimo tikslumo ir ásiklausymo á muzikà. Þavëjo jo sugebëjimas bendrauti su mokiniais, juos lenkti, bet „nelauþti”. Kalbinamas Solovjovas sakë, kad èiurlioniukai – nepretenzingi, neiðlepinti. Já suþavëjo Mariaus Liepos knygos „Að noriu ðokti

Pedagogai iðryðkino prancûzø klasikinio ðokio mokyklos savitumus

Prof. C.Lagache

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

dëka dar galime dþiaugtis dëmesiu naujiesiems menams. Snobø skoná ir reikmes formuoja kritika. Ádomu bûtø patyrinëti, kodël dedamos tokios pastangos, kad publika átikëtø naujojo meno kokybe? O todël, kad vartotojiðka visuomenë baigia iðvaryti ið savo gyvenimo dvasingumà ir idealizmà, uþleisdama vietà pragmatizmui, verslui, daiktams ir globalizacijai.

Senovëje, kai dvasingumas lydëjo ir vargðà, ir turtingà, kai sielos gyvenimas rûpëjo ne kà maþiau uþ piniginius reikalus ir bûsto problemà, melodija atliko realaus pasaulio graþintojo vaidmená.

Ji lyg aprengdavo buitá graþiuoju savo drabuþiu. Dabar – atvirkðèiai: siela persikëlë á nutolusius nuo realaus pasaulio menus, á abstrakcijas, mistikà, sunkiai suvokiamas uþuominas. Tradicinës, suprantamos ir tiraþuojamos meninës priemonës tik antrintø tà banalø, lëkðtà miesèioniø gyvenimà susigrûdusiuose vienas ant kito bûstuose, politinëse partijose ir viena kitai grûmojanèiose valstybëse. Faðizmas, ko gero, buvo paskutinë stotelë, kurioje menininkai apsisprendë atitrûkti nuo realybës. Melodijos á tà kelionæ jie nepasiëmë...

Mano samprotavimai veda pripaþinimo, kad dabar melodijas kurti ið tikrøjø yra anachronizmas, link. Taèiau neskubëkime daryti iðvadø. Melodija gyva!

Ji sugráþta kaip malda, perspëjimas, reikðminga nuoroda á mûsø gyvenimo bûdo grësmes, ji, vis daþniau pasirodanti citatos pavidalu ar nauja, ásimintina intonacija, ðiuolaikinio kompozitoriaus kûrinyje kalba mums apie neprarastà pasaulio kultûrø ryðá. Ðiuolaikinis kompozitorius, pats sau netikëtai atradæs melodingà elektroniniø virpesiø slinktá, jà dar paryðkina vaizdu, o panaudodamas plaèià intonacijø skalæ áprasmina ir idëjiðkai. Galiausiai toji netikëta intonacija, paradigma, naracija, serija, simetrija, asimetrija, komunikacija, architektonika, frazeologija, redukcija, signifikacija – vadinkime jà kaip kam graþiau! – yra stebuklingas Melodijos sugráþimas. Gausëja tokiø kûriniø klausanèiø, nes juose skleidþiasi emocijos, gyvybë. Pamaþu nutolusi ir klaidþiojusi muzika sugráþta á þmoniø gretas. Melodija sugráþta kitokia, bet iðsaugojusi visas prigimtines galias ir poþymius. Taip, naujøjø laikø melodijà atsekti sunkiau, ji paslëpta giliau nei mano tëvo dainose, bet ji yra. Jauèiu, kad netrukus ji dar labiau prasiskleis kaip prieð gerà pusðimtá metø prisiekusiojo dodekafonininko Schönbergo, tvirtinusio, jog „ir C-dur’e yra dar kas veikti”, nuojautoje.

Tai taps ámanoma tik tada, kai á mûsø kûnus gráð mûsø sielos...

100 metø” pristatymas ir jo metu vykês Baleto skyriaus mokiniø koncertas. Jame ðokusius pavadino neávardintomis þvaigþdutëmis. Solovjovas þavëjosi P. Skirmanto meile ir pasiðventimu baletui ir tuomet, kai ðoko ir dabar, kai vadovauja Baleto skyriui. Sveèias paþymëjo suprantàs, kad baleto menas daþniausiai pasilieka kultûros uþribyje – net turtingø valstybiø biudþetai karpomi, pirmiausia maþinant kultûrai skiriamas lëðas. Galbût, valdþios þmonës mano, jog investavimas á ðoká nieko neduoda bendrai kultûrai, ðalies ateièiai, jos gerovei. Sveèio manymu, verèiau pastatyti teatrà, muziejø, parodø centrà, nei supermarketà uþsienio sveèiams nustebinti.

Visi kalbinti pedagogai, ðokio specialistai gerai ávertino Paryþiaus konservatorijos pedagogø pamokas. Pasak P. Skirmanto, iki ðiol tokio aukðto lygio ðokio mokyklos pedagogai mûsø mokiniams nëra dëstæ. Tiek mokiniai, tiek pedagogai, ásisavinæ skirtingas mokymo ir ðokio

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

NAUJOSIOS MUZIKOS FORUMAS KELNE

Sergejus Solovjovas

metodikas, turi didesnes galimybes dirbti ne tik Lietuvoje, bet ir kituose pasaulio teatruose. Suprantama, kad per savaitæ neámanoma „perkasti” kitokios metodikos, todël sveèiø pamokas vertinàs kaip gerà pradþià. „Viliuosi, kad mûsø pedagogai kitàmet turës galimybæ nuvaþiuoti á Paryþiaus konservatorijà.” – svajonëmis dalijosi Skirmantas.

Baleto skyriaus mokytojai Jolantai Grincevièienei didþiausià áspûdá paliko darbo ávairovë: „Paryþiaus konservatorijoje moksleiviai dirba ne 6, bet 5 dienas per savaitæ. Per vienà pamokà atlieka trenaþà prie lazdos, per kità prijungiami pratimai ðuoliukams, o per treèià dirbama ant puantø.” Taigi, pedagogë pamaèiusi, kaip galima varijuoti darbo metodikà, trenaþo sistemà iðdëstant per kelias pamokas.

Mokytojai Auðra Gineitytë pedagogus ið Prancûzijos ávertino kaip aukðèiausio lygio profesionalus. „Vaikai mus girdi kasdien ir pripranta prie pastabø, todël jiems naudinga tas paèias pastabas iðgirsti ið kitø pedagogø. Darbo metodikos taisykles mes þinome visi, bet labai sveika savotiðkai pasiþiûrëti á save ið ðalies, naujai dëlioti, jungti þinomus judesius. Ypaè þavëjo C. Lagache judesiø kombinacijose plastiðkos rankos, lanksti virðutinë kûno dalis, ðokëjiðkumas. S. Solovjovas reikalavo atlikimo precizikos, ásiklausymo á muzikà. Abu pedagogai vaikus savotiðkai „praðokdino”, o ið to nauda ir mokiniams, ir mums.”

Repetitorei Neli Beredinai labiausiai patiko S. Solovjovo pamokos, kadangi „jis – ne tik puikus pedagogas, bet ir puikus psichologas, jauèiantis vaikus, þinantis, kaip prie kiekvieno ið jø prieiti.”

Mokinë Jurgita Dronina dþiaugësi, kad pamokos buvo ádomios ir teigë, kad kuo daugiau skirtingø stiliø pamokø gausi, tuo bus lengviau ateityje prisitaikyti prie kitø ðaliø ðokio mokyklø. „Mane suþavëjo pedagogø ið Paryþiaus sugebëjimas bendrauti su mokiniais, bûti jø vyresniais draugais, bièiuliais savo patartimi”.

Europos Sàjungos plëtros metais ðalims kandidatëms skiriama nemaþa dëmesio. Ðtai Vokietijos radijas jau pernai deðimt mënesiø transliavo specialø laidø ciklà, gana iðsamiai pristatantá bûsimàsias nares. Artëjant geguþës pirmajai, politinës datos èia neiðvengiamai diktavo temas þiniasklaidai, ir apie naujàjà Europà buvo galima rasti tiek rimtø diskusijø televizijoje, tiek reklaminiø raðiniø populiariuose þurnaluose moterims. Dël tø paèiø aktualijø á ðiø metø naujosios muzikos festivalá „Forum neuer Musik” Kelne buvo pakviesti ir trijø Baltijos ðaliø kompozitoriai.

Kompaktiðkas keturiø koncertø festivalis rengiamas kasmet nuo 2000-øjø „Deutschlandfunk Köln” naujosios muzikos redakcijos pastangomis. Paèiame daugiaaukðèiame radijo pastate tris savaitgalio dienas pavasario pradþioje suteikiama proga prisistatyti jauniems ar maþiau þinomiems autoriams ið ávairiø ðaliø, kuriø muzika ne visuomet patenka á didþiausiø ðalies festivaliø ar pagrindinio Vokietijos radijo programas. Kartu ðiuo nedideliu renginiu stengiamasi sudominti ne tik specialistø auditorijà. Nors ir kuklios apimties, „Forum neuer Musik” organizuoja gana ávairius koncertus.

Turbût maþiausiai akademiðkas ðiemet buvo bliuzo projektas. Pianistas Marcelis Wormsas ið Amsterdamo jau nuo 1996 m. kreipiasi á kompozitorius ið viso pasaulio, praðydamas paraðyti bliuzà. Taip jo „kolekcijoje” atsirado per 100 netradiciniø miniatiûrø fortepijonui, ið kuriø jis gausiau nei áprastai susirinkusiai publikai Kelne galëjo pasiûlyti spalvingà programà. Taèiau ir kituose festivalio koncertuose kovo 12–14 d. skambëjo kaip niekad daug ávairiø ðaliø muzikos. Po vienà du opusus atlikëjai parinko ið danø, airiø, anglø, olandø, belgø, vokieèiø, portugalø, slovënø, kroatø, serbø, èekø, slovakø, lenkø, taip pat ið lietuviø, latviø bei estø kûrybos.

Pabaltijieèiø kûriniai buvo atlikti kartu „Baltijos projektu” pavadintame koncerte.

Atsiþvelgiant á panaðø kaimyniniø respublikø gamtovaizdá, analogiðkà pastarøjø metø geopolitinæ situacijà ar tautiná kultûros savitumà, Estija, Latvija bei Lietuva uþsienyje daþniausiai pristatomos bendrai. Kiek neáprasta ðákart buvo muzikos atranka, ið „dainø kraðto” atveþant partitûras, kuriø instrumentuotëje yra ir gitara. Tai greièiausiai lëmë vienas projekto sumanytojø, lietuviø publikai neblogai paþástamas gitaristas Reinbertas Eversas, kuris atliko ðiuos kûrinius Kelne. Interpretuojant Osvaldo Balakausko „Odisëjà ið si á do”, Broniaus Kutavièiaus „Praeities laikrodþius”, Ramintos Ðerkðnytës „Miraþus” bei Erkki-Sven Tüüro „Dramà”, Rutos Paideres „Different Lights” ir Helenos Tulve’s „effleurements, eclatements ... “, jam talkino Robertas Aitkenas (fleita), Stephanas Froleyksas (muðamieji) ir „Accordes String Quartet” ið Toronto.

Trims jaunoms Baltijos ðaliø kompozitorëms kûriniai buvo uþsakyti, ir ið jø festivalio organizatorius Frankas Kämpferis iðskyrë Ramintos Ðerkðnytës darbà – kaip itin sudëtingà ir labai pavykusá. Naujàjà Baltijos kraðtø muzikà dar turës progos ávertinti ir gausesnis klausytojø ratas, nes ne tik premjeras, bet ir visà koncertà birþelio 20 d. numatoma transliuoti per Vokietijos radijà.

Ramunë KAZLAUSKAITË

„GARSAI IR BLYKSNIAI” – NAUJA RADIJO LAIDA APIE LIETUVIØ MUZIKÀ Ar ðiandien madinga klausytis lietuviðkos muzikos? Tai ne retorinis klausimas: klausiama ne apie pramoginæ, o apie rimtàjà lietuviðkà muzikà, kuri koncertuose, radijo ir televizijos programose skamba ne taip jau daþnai. Gatvëje pakalbintas praeivis tikriausiai nedaug þino apie þymiausius kompozitorius, muzikos parduotuvëse randame gal tik keliolika lietuviø profesionaliosios muzikos kompaktiniø plokðteliø, o spaudoje pasirodanèiuose straipsniuose – bemaþ tik naujausiø ávykiø apþvalgà.

Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras ir Lietuvos radijas pristato naujà laidà „Garsai ir blyksniai”. Ji skirta lietuviø muzikos istorijai ir aktualijoms, kiekvienam smalsiam, màstanèiam ir su banalybëmis nesitaikstanèiam klausytojui. Laidoje skambës daug lietuviðkos ir uþsienio muzikos, bus keliaujama per ávairius XX a. deðimtmeèius, pateikiama ne tik muzikos, bet ir politiniø, socialiniø, ávairiø meno reiðkiniø panorama. „Garsuose ir blyksniuose” bus mëginama iðsiaiðkinti, ar daugiau nei ðimtmetá – nuo Kudirkos laikø – tebesitæsianti tautinës muzikos tradicija yra tikrai aktuali, ar kas nors sieja XIX a. pabaigos, XX a. vidurio ir XXI a. pradþios kompozitorius. Bus svarstoma, ar nesivarþome lietuviðkos muzikos ir didþiøjø kultûrø kaimynystës, ar esame pasirengæ savo muzikos istorijà skaityti ávairiais bûdais.

Laidos autorius ir vedëjas – kompozitorius Ðarûnas Nakas, aktyvus kultûros publicistas ir eseistas, þurnalo „Kultûros barai” muzikos redaktorius, Lietuvos radijo laidos „Modus” bendraautoris. „Kai fonotekose ir archyvuose sukaupta tiek unikalios ir turtingos medþiagos – áraðø, amþininkø prisiminimø, dalyviø liudijimø, daug straipsniø ir knygø, – norisi viskà sujungti á vandeningà upæ, kurioje susilietø ir seniai þinomi, ir vis dar nutylëti dalykai”, – sako Ðarûnas Nakas. „Garsai ir blyksniai” transliuojami nuo balandþio 3 d. kiekvienà ðeðtadiená 14.05 per Lietuvos radijo Klasikos programà. Laidà remia Spaudos, radijo ir televizijos rëmimo fondas.

MIC inf.

Jûratë TERLECKAITË

Muzikos barai /51

Dþiazas

Tradicijos ir novacijos tryliktajame Birðtono dþiazo festivalyje

Jûratë KUÈINSKAITË, Linas PAULAUSKIS

P

askutiná kovo savaitgalá Birðtono kurortas jau tryliktà kartà traukë festivalinës „terapijos” iðsiilgusius dþiazo „ligonius”.

Bemaþ ketvirtá ðimtmeèio gyvuojantis seniausias Lietuvos dþiazo forumas ir ðiemet þërë stiliø bei þanrø ávairovæ nuo diksilendo iki gaiviø novatoriðkø ieðkojimø.

Tradiciðkai gausiai Birðtono scenoje atstovaujama dþiazo klasikai. Jau tapo áprasta, kad festivalá pradeda dþiazo pradininku vadinamo diksilendo þanro atstovai. Ðiemet ðià garbingà misijà þaismingai ir garbingai vykdë festivalio debiutantai „DixXBand”, vadovaujami Raimundo Arnaðiaus. Orkestriniam dþiazui atstovavo net penki didieji orkestrai.

Jaroslavo Cechanovièiaus vadovaujamas Radijo ir televizijos bigbendas jau seniai yra tapæs ðio þanro etalonu Lietuvoje.

Kaip visuomet stabiliam, sklandþiam ðio kolektyvo muzikavimui naujø atspalviø suteikë kviestinis solistas – estø saksofonininkas Lembitas Saarsalu; ðalia áprasto bigbendinio repertuaro gaiviai nuskambëjo á orkestriná audiná ápinti archajiðkø estø liaudies dainø motyvai.

Kitas ilgametes tradicijas puoselëjantis kolektyvas – Kauno bigbendas (vad.

Romualdas Grabðtas) – atrodë kupinas naujos energijos ir stebino itin nuotaikinga bei ávairiapusiðka programa.

Profesionaliems bigbendams nenusileido Petro Tadaro vadovaujamas „Old Cellar Band”. Santûriai, bet uþtikrintai valdomas charizmatiðko lyderio, ekspresyvus, ugningas ir brandus bigbendas skambëjo kaip gerai sustyguotas instrumentas, o neabejotina jo puoðmena buvo klausytojø simpatijas iðkart uþkariavusi pati jauniausia, bet Birðtono publikai jau paþástama festivalio dalyvë, devyneriø metø amþiaus (!) dainininkë Lina Jurevièiûtë, kaip lygi su lygiais muzikavusi kartu su bigbendo muzikantais bei senu scenos vilku Egidijumi Sipavièiumi.

Tradiciðkai festivalyje pristatyti ir Petro

Artûras Anusauskas Remigijus Ruokis

In the last week of March, the resort town of Birðtonas attracted crowds of „patients” suffering from „the jazz disease” and needing a „festival therapy”. Lithuania’s oldest jazz forum, now almost a quarter-century old, again presented a variety of styles and genres, from Dixieland to fresh, original and exciting ideas. This article presents a review of festival performances.

Jûratë KUÈINSKAITË, Linas PAULAUSKIS

Muzikos barai /52

Kæstuèio PONIÐKAIÈIO nuotraukos

The 13th Birðtonas Jazz Festival: Traditions and Novelties

Vladimir Tarasov Vytis Nivinskas

Vyðniausko mokiniø, Lietuvos muzikos akademijos studentø bigbendas bei tos paèios akademijos Dþiazo skyriaus vadovo Eugenijaus Vedecko parengtas Karoliniðkiø muzikos mokyklos bigbendas.

Dar vienas orkestras – „Malina’s Top Secret” vainikavo tryliktojo Birðtono dþiazo festivalio programà ugningomis funk klasikos interpretacijomis. Klaipëdiðkio Romualdo Malinausko á vienà kolektyvà surinkti pajëgiausi visos Lietuvos dþiazo muzikantai meistriðkai atliekamomis uþdeganèiomis „Tower of Power” kompozicijomis áaudrino klausytojus, paskutiná festivalio projektà pakilusius nuo këdþiø ðokiui.

Birðtono dþiazo festivalis, suteikiantis galimybæ kartà per dvejus metus ávertinti Lietuvos dþiazo situacijà, paprastai tampa ávairiø kartø dþiazo muzikø susitikimø vieta. Jo scenoje muzikuoja ir senbuviai, ir dar tik siekiantys profesiniø aukðtumø jaunieji dþiazo muzikai. Tiesa, ðiemet joje pasigedome viduriniosios kartos Lietuvos dþiazo kûrëjø projektø.

O iðskirtiniu ðiømeèio festivalio bruoþu tapo „kartø projektai”, kuriuose petys á petá (garsas á garsà, frazë á frazæ) kûrë jaunimas ir dþiazo scenos veteranai, legendiniai muzikantai Vladimiras Èekasinas, Vladimiras Tarasovas, Olegas Molokojedovas. Pastarasis, jau ne pirmà syká pasirodantis su jaunaisiais dþiazo muzikais, ðiam festivaliui á vienà ansamblá „Studio-5” subûrë savo moksleivius – buvusius ir dabartinius: solidø ritminá pagrindà kvintetui formavo jau þinomi dþiazo atlikëjai bosistas Vladislavas Borkovskis

bei bûgnininkas Marijus Aleksa, o jaunieji kvinteto nariai pianistas Damianas Borkovskis bei bûgnininkas Paulius Anderssonas leidosi á intriguojanèius muzikinius þaidimus su garsiuoju mokytoju, ðá syká santûriai stebëjusiu ir padëjusiu atsiskleisti ne pagal amþiø brandþiam ir meistriðkam Balio Dvariono muzikos mokyklos ðeðtokui Damianui Borkovskiui (jam neabejotinai atitektø festivalio debiutanto prizas, jei toks bûtø ásteigtas) ir iðdaigiðkai tos paèios mokyklos treèioko Pauliaus prigimèiai.

Skirtingø kartø projektà festivaliui parengë ir bûgnininkas bei kompozitorius Vladimiras Tarasovas. Garsus ne tik savo darbais su legendiniu GTÈ trio, bet ir áspûdingomis „Atto” programomis muzikas Birðtono festivaliui parengë projektà „Drumming”, kuriame ðalia maestro muzikavo jo kolegos Arvydas Jofë, Gediminas Laurinavièius, Arkadijus Gotesmanas bei Darius Rudis, o áþanga ðiam muðamøjø veiksmui tapo Vladimiro ir jo sûnaus Piotro Tarasovø ritminis dialogas. Subtilûs „Drumming” pokalbiai ðá syká nevedë á formos virtuozui Tarasovui áprastà „Atto” konstruktyvumà, o skleidë naujas muðamøjø spalvas ir galimybes – nuo efekto link intelekto, regis, nepalikdami abejingø ðiam ritmo spektakliui.

Jam skirtà 13-ojo Birðtono festivalio Grand Prix salë pasitiko stovëdama.

Vienas áspûdingiausiø ir spalvingiausiø skirtingø kartø pasirodymø buvo Vladimiro Èekasino projektas su Vilniaus kolegijos studentais „Rytinë gimnastika”, tapæs puikia paskutinës fes-

tivalio dienos pradþia. Po ugningo naktinio jam session, pasibaigusio tik ankstyvà sekmadienio rytà, kuriame ir pats Èekasinas traukë pirmuoju balsu, ðis projektas tapo puikia atgaiva. Kaip paprastai maestro blykstelëjo nepakartojamu humoro jausmu: jo pasiûlyta rytinë mankðta ne vienam klausytojui galëjo palengvinti po audringos nakties (kà èia slëpti) iðauðusá apysunká paskutinës festivalio dienos rytà... Þavintis klausytojus muzikavimu kameriniuose ansambliuose, Èekasinas dar ástabesnis masiðkesnëse sudëtyse, kai tarsi skulptorius dëlioja faktûrinius sluoksnius, formuodamas tiek spalvingà skambesio (ir judesio bei sceninio veiksmo) vertikalæ, tiek ir nenuspëjamà dramatinio plëtojimo horizontalæ. Birðtone skambëjusi jo kompozicija, kurià jis pats kukliai pavadino „grupine improvizacija”, buvo kupina muzikiniø intrigø – èia kvëpavimo pratimø sonorikà keitë stilistiðkai margas dþiazas, lietuviø liaudies dainos peraugdavo á uþkreèiantá flamenko, gospelus ar bliuzà, muzikà papildë ðokëjø plastika ir paties maestro teatrinë raiðka. Jis kaktomuðomis sudurdavo ir vël iðskirdavo þanrus, ritmus ir stilius, tarsi magas plakdamas, regis, tik jam vienam þinomà amþinos meno jaunystës muzikiná eliksyrà, be menkiausios arogancijos átraukdamas á ðá procesà jaunuosius atlikëjus, ið kuriø ryðkiausiai ðioje programoje atsiskleidë dainininkë Andrë Pabarèiûtë, smuikininkë Anastasija Zvirbulë, trimitininkas Vytautas Skudas, ir taip pakylëdamas juos á naujà meistriðkumo lygá. Ðiømeèio festivalio kartø projektai akivaizdþiai liudijo, kad ne visuomet amþius ir sceninë patirtis lemia profesiná brandumà. O kartais kaip tik entuziastingai muzikuojantis jaunimas pranoksta profesionalus ar scenos senbuvius. Liko tik stebëtis, kaip maþuèiukai Karoliniðkiø muzikos mokyklos bigbendo muzikantai, vadovaujami Eugenijaus Vedecko, ne tik entuziazmu lenkë to paties vadovo diriguojamà glotnø ir pernelyg akademiðkà Lietuvos muzikos akademijos bigbendà, kurio pasirodymas kartais priminë „ataskaitiná susirinkimà”, siekiant pristatyti kuo daugiau atskirø jo nariø sugebëjimø. Nors ir èia, be abejo, bûta ásimintinø epizodø – ypaè finalinë kompozicija Mileso Daviso temomis, kai prie savøjø mokiniø prisijungë ir doc.

Petras Vyðniauskas. LMA solistams neTanel Ruben (Estija), Stefan Pasborg (Danija) Darius Rudis Vytis Nivinskas, Jan Maksimoviè Thommy Andersson (Ðvedija), Jaak Sooäär (Estija)

Muzikos barai /53

Dþiazas nusileido Karoliniðkiø muzikos mokyklos bigbendo jaunieji improvizatoriai bei su jais pasirodþiusi dainininkë Justë Arlauskaitë, dràsiai ir kûrybingai improvizavusi su vël á scenà iðëjusiu maestro Petru Vyðniausku. Jaunatviðkas muzikavimo dþiaugsmas tapo galingu ginklu ir dþiazo salø („Jazz Island”) bei þemynø („Jazz Land”) muzikinëse kovose: ðiedu Artûro Noviko vadovaujami kolektyvai pristatë platø vokalinio dþiazo repertuarà. Jaunøjø „Jazz Island” entuziazmas ir kûrybinë kibirkðtis – iðties rimtas iððûkis vyresniøjø „Jazz Land” patirèiai.

Vyresniosios kartos muzikantø kvintetas „Contra Jazz” lietuviðkajame dþiazo peizaþe iðsiskiria savitomis akademinës muzikos ir dþiazo iðraiðkos priemoniø jungtimis – nenuostabu, nes jame grojantys pianistas Arûnas Ðlaustas, smuikininkas Vytautas Mikeliûnas, saksofonininkas Danielius Praspaliauskis jau seniai aktyviai reiðkiasi ne tik dþiazo, bet ir akademinës muzikos srityse.

Vis dëlto jø apsibrëþta „kita teritorija” (taip pavadintas debiutinis ðio kvinteto albumas), regis, palengva grimzta á bûtàjá laikà, siejamà su „treèiosios srovës” ieðkojimais – nors èia ir netrûko subtiliø aranþuoèiø, muzikantø sukurtø raiðkiø temø, tokiø kaip ásimintinoji Arûno Ðlausto „Cognition”, prabylanti nostalgiðkais, vaikystës prisiminimus þadinanèiais „muzikinës dëþutës” garsais...

Panaðiai bûtø galima pasakyti ir apie Dainiaus Pulausko kvarteto programà kartu su Lembitu Saarsalu – apskritai ið „lietuviðkosios dþiazo mokyklos” paveldëtas siuitinis màstymas, kai vienas kità (lyg atskiros skaidrës) keièia iðplëtotø kompoziciniø struktûrø, tæsiamø garsø meditacijø ir konvencionalaus dþiazinio muzikavimo epizodai, laikui bëgant atrodo vis maþiau gyvybingas; atmintyje iðlieka veikiau atskiros spalvos, muzikinio audinio subtilybës nei bendra programos visuma. Tarsi muzikantai stabdytø save, kai galëtø atsiduoti spontaniðkesniam muzikinës energijos proverþiui – kà leistø neabejotinas jø profesionalumas ir didelë sceninë patirtis.

Tad ðiuolaikiðkiau skambëjo tokie festivalio dalyviø pasirodymai, kuriuose vietoj giliaminèiø „sinteziø” ir „ieðkojimø” solidumo dominavo „paprastesni” muzikavimo ir klausymosi malonumai: Nicko Gothamo ir latviø muzikantø kvarteto „Both Ends” energingas funk dþiazas; tarp mainstream, pop ir nu dþiazo sklandþiai laviruojantis ukrainieèiø Rodiono Ivanovo, Maksimo Gladeckio ir Sergejaus Tabunèiko trio; ðiltas, skaidrus ir preciziðkas, tiek post-bop, tiek pop dþiazo spalvø nestokojantis Artûro Anusausko

Muzikos barai /54

kvarteto muzikavimas. Arba atvirkðèiai: laiko pulsà èiuopë tokie „anarchistiniai” kolektyvai kaip „The Dynamite Vikings” bei „Toxikum”, staèia galva neriantys á „naujojo karðtojo dþiazo” gaivaliðkos energijos sûkurius, ar kiek nuosaikesni novatoriai „Baltic Asteroids” bei Jano Maksimovièiaus kvartetas.

Pagaliau Birðtono festivalyje kaip lyderis debiutavo Janas Maksimovièius. Á kvartetà subûræs vienus pajëgiausiø savøjø instrumentø virtuozø kontrabosininkà Eugenijø Kanevièiø, klaviðininkà Dmitrijø Golovanovà, bûgnininkà Dariø Rudá, jaunasis saksofonininkas pateikë neilgà, bet atsakingai subrandintà, vidinës energijos ir dinamikos kupinà programà. Kvarteto muzikavimas iðsiskyrë kone perfekcionistiðku atidumu kiekvienai skambesio detalei ir sykiu puikiu visumos pojûèiu, plaèiu alsavimu kuriant iðplëtotas formas ir perteikiant savà kûrybinæ vizijà.

Janà Maksimovièiø galëjome ávertinti ir kaip puikø instrumentininkà, suteikusá naujø impulsø grupës „Baltic Asteroids” muzikavimui. Ðá tarptautiná kvintetà, kuriame ðalia lietuviø groja jauni, ambicingi ir meistriðki Èikagos dþiazo muzikos atlikëjai, á Birðtono festivalá atveþë trumpam á Lietuvà sugráþæs kontrabosininkas Vytis Nivinskas. Jo suburtas ansamblis skambëjo energingai ir solidþiai. Pradëjæs lietuviðkais motyvais – efektinga improvizacija lietuviø liaudies dainos tema, vëliau Vyèio Nivinsko kompozicija „Kankorëþis”, kvintetas pasuko link Èikagos avangardinës scenos lyderiø kompozicijø ir jø tradicijas plëtojanèiø originaliø kûriniø, kuriuos meistriðki solistai ir improvizatoriai atliko su neátikëtinu „alkûnës jausmu”, tobulais unisonais bei ámantria poliritmija. Akivaizdu, kad vienam ið perspektyviausiø jaunosios kartos lietuviø dþiazo muzikantui Vyèiui Nivinskui amerikietiðkos studijos suteikë dar daugiau profesionalumo ir kûrybinës laisvës – taèiau panaðu, kad jo kolegoms amerikieèiams bendradarbiavimas su mûsiðkiais atlikëjais irgi atvërë kai kuriø iki tol nepatirtø meninio màstymo perspektyvø. Ko gero, ne vienas pajuto gaivø muzikos gûsá, kurá jaunasis kontrabosininkas áneðë á áprastinæ Lietuvos dþiazo rutinà.

Gaivumo ir energijos netrûko ir kitam tarptautiniam projektui – trio „The Dynamite Vikings”, kurá Lietuvos klausytojø teismui pristatë jau bebaigiantis iðmokti lietuviðkai estø gitaros virtuozas Jaakas Sooääras. Deja, susirgusá trio bûgnininkà pakeitus tiek patirties neturinèiu estu Taneliu Rubenu, trio dinamito atsargos kiek sumaþëjo. Kokios sprogs-

tamosios galios galëjo bûti ðis uþtaisas, klausytojams parodë prie trio prisijungæs energingasis Stefanas Pasborgas.

Neplanuotai Vikingø gretas papildþius trims „Toxikum” nariams – pianistui Jacobui Anderskovui, saksofonininkui Liudui Mockûnui ir Stefanui Pasborgui, tiesiog scenoje gimë þavus ir kûrybiðkas tarptautinis projektas.

Lietuvos ir Danijos kvinteto „Toxikum” pasirodymas tapo tikra ðvente dþiazo gurmanams. Jø muzika intriguoja tarsi geras detektyvas. Nors „Toxikum” – neabejotinai europietiðkojo (dargi ðiaurietiðkojo, skandinaviðkojo) dþiazo fenomenas, jo vadovai – pasaulio pilieèiai Liudas Mockûnas ir Stefanas Pasborgas dràsiai operuoja skirtingiausiomis ávairiø tautø, kultûrø ir rasiø muzikinio avangardo iðraiðkos priemonëmis, jø muzikoje kartu gali girdëti nûdieniø juodaodþiø muzikos revoliucionieriø „harmolodijà” bei M-base ritmines ámantrybes, vakarietiðkà kompozicijos mokyklà su minimalizmu, elektronine muzika ir kitais jos atributais, gal net ir Tolimøjø Rytø muzikantams bûdingà beatodairiðkà garso energijos koncentracijà... Jaunøjø muzikantø brandà liudija lygiateisë partnerystë su festivalyje grojusiu kviestiniu muzikantu, Europos ir Amerikos scenose pripaþintu charizmatiðkuoju gitaristu Marcu Ducret, praturtinusiu kvinteto muzikavimà dar kitomis spalvomis. Darnus kompozicijos ir improvizacijos, intelekto ir spontaniðkumo, màslumo ir ðëlsmo sambûvis, tegu ne ið karto lengvai suvokiama, bet uþdeganti, taip pat skatinanti ásigilinti á kiekvienà skambesio detalæ muzika tapo viso festivalio kulminacija.

Pakviestas tarti paskutinio þodþio festivalio organizatorius Zigmas Vileikis buvo ypaè konkretus ir lakoniðkas: „2006 metø kovo 24 diena”. Iki susitikimo Birðtone po dvejø metø! Kaip kartais atsitinka dþiaziniame þodþiø, prasmiø ir asociacijø þaisme, „Iki” ðá kartà gali reikðti ðá tà daugiau nei greità ir familiariai draugiðkà atsisveikinimà. Ne, ðiuo atveju tai ne parduotuviø tinklo pavadinimas...

– ðitaip (paraidþiui) danø bûgnininkas Stefanas Pasborgas pavadino vienà savo kompozicijà, atliktà internacionalinio kolektyvo „Toxikum”. Vis dar veikiami pavasarinio dþiazo „toksinø”, tariame: iki naujø susitikimø toje jø vietoje, kurios pakeisti negalima, kur susitinka ávairiø kartø, ávairiø tautø, ávairiø dþiazo mokyklø muzika, ir pirmiausia – kur su lietuviðkuoju dþiazu susitinka jo iðtikima ir naujai já vis atrandanti publika.

Laisvalaikio muzika Apie èigoniðkàjá dþiazà, lietuviðkus áspûdþius ir „Oi, ðinkorka...”

Gitariðkai dþiaziðka improvizacija Jonas JURKÛNAS 1

„INTRO” : PAVASARIS Vieniems pavasaris asocijuojasi su Puðkino poezija, kitiems – su þemës ûkio darbais, dar kitiems – su ðiandieninëmis politinëmis aktualijomis bei lûkesèiais. Taèiau yra ir tokiø, kuriems pavasarëjanti gamta reiðkia artëjantá smarkøjá „Kaunas Jazz” festivalá (ir visus su juo susijusius malonumus). Taigi pavasario ir pavasarinio „Kaunas Jazz” festivalio proga norëèiau pasidalyti áspûdþiais ið gitaristo Birèli Lagrene’o „Gipsy Project” koncerto, ávykusio vasario 28-àjà Prancûzijoje, Lione, daugiatûkstantinëje „Auditorium de Lyon” salëje, bendradarbiaujant su „Jazz a Vienne” festivaliu.

Tie, kas domitës gitaros muzika bei europietiðku dþiazu, ðá vardà, be abejo, esate girdëjæ. Birèli – vienas ið tø „mocartiðkø” vunderkindø, jau paauglystëje þavëjusiø publikà virtuoziðka technika. Pas mus iðpopuliarëjo jo „mainstream” dþiazo albumai bei kompaktinë plokðtelë, áraðyta kartu su kitu þymiu prancûzø gitaristu Sylvainu Lucu (Birèli Lagrene & Sylvain Luc „Duet”, Dreyfus Jazz records).

Verta pripaþinti: ne tik JAV ir Lietuva yra gitaristø kraðtas, bet ir Prancûzija – taip pat.

„HEAD”: ISTORIJA Dþiazas – grynas amerikietiðkas produktas. Taèiau jau daugiau nei pusæ amþiaus jis sëkmingai klesti ir uþ JAV ribø. Nepaisant „antiamerikietiðkø” tendencijø, Prancûzija yra tvirèiausia dþiazo citadelë Europoje. Daugelis amerikieèiø dþiazo muzikantø savo europietiðkas gastroles pradëdavo ir pradeda bûtent èia.

Jazz manouche – „èigoniðkasis dþiazas” – viena ið europietiðko dþiazo atmainø. Tai ir savita gro-

jimo maniera (virtuoziniai pasaþai, pasiutæs tempas, „um-ca” gitarø akompanimentas), ir savita instrumentø sudëtis (smuikas, akustinës „selmer” tipo gitaros, kontrabosas).

Gitaristas Django Reinhardtas – èigoniðko kraujo svingo eros þvaigþdë, po nelaimingo atsitikimo priverstas groti tik dviem kairës rankos pirðtais (beje, beveik taip pat puikiai), laikytinas ðio stiliaus „ikona”. Bûtina paminëti ir jo scenos partnerá smuikininkà Stephane’à Grappelli, visø dþiazuojanèiø smuikininkø guru. Ið ðiuolaikiniø „grynøjø” jazz manouche atstovø bene ryðkiausias yra Stochelo Rosenbergo „Rosenberg Trio”. O Birèli Lagrene’as – ávairiapusiðkas dþiazo gitaristas, „Gipsy Project” tëra vienas jo projektø.

„BRIDGE”: KONCERTAS „Auditorium de Lyon” – didþiulis modernus gelþbetonio pastatas, primenantis dulkiø siurblá. Salë – sausakimða. Prie bilietø kasø vis dar stoviniuoja jaunimo minia, laukianti „paskutinës minutës” bilietø po 5 eurus. Save dar priskiriu jaunimui, taèiau nebeturëjau laiko staipytis minioje dël pigesnio bilieto.

Pakylu á palubëje esantá antràjá balkonà. Jauèiuosi taip, tarsi sëdëèiau virðutinëje Vilniaus sporto rûmø tribûnoje – ið tokio atstumo tikrai nesuskaièiuosiu, keliais pirðtai gros Birèli. Turbût keturiais. Kita vertus, taip greitai groti galima nebent septyniais kairës rankos pirðtais. Paþiûrësim. Paklausysim.

20.02. Treèias skambutis. Visi susëda. Scena paruoðta gana skoningai – patiesti keturi „persiðki” kilimai, visi mikrofonø ir monitoriø laidai paslëpti. Pasirodo tikriausiai vienas ið organizatoriø. Praneða, kad po koncerto bus „afterparty” („vakarëlis po...”) – rûmø fojë gros vietinë jazz manouche grupelë „Poum Tchak”. (Vëliau ásitikinau – ðie vyriokai davë garo në kiek ne prasèiau nei Birèli komanda.)

20.15. Lëtai, iðkëlæ galvas, ateina muzikantai. Tikri „gitanos” (isp. „èigonai”) – blizgantys batai, ðilko marðkiniai. Nieko nepadarysi, scena ir publika diktuoja madas.

Birèli kompanionai: Florin Niculescu (smuikas), Hono Winterstein (gitara), Jean-Yves Dubanton (gitara), Diego Imbert (kontrabosas).

„SOLOS”: MUZIKA

„HEAD”: DETALËS

Apie muzikà detaliai neraðysiu, tik pasidalysiu áspûdþiais. Geriau patys paklausykite – jeigu skaitote ðá straipsná, turbût þinote, kur ieðkoti vienokios ar kitokios muzikos áraðø.

Pirmieji muzikos garsai priverèia pasijusti lyg bûtum Django ir Grappelli amþininkas. Skamba europietiðkojo dþiazo standartai. Muzika tikrai smagi, gal truputëlá dvelkia moèiutës batais, taèiau – tradicija juk visuomet tokia. Smuikininkas Niculescu kaskart pagroja temà, vëliau – improvizacijà, tada „suteikia þodá” Birèli. Kiekviena gitaristo improvizacija sutartinai palydima ovacijø.

Koncertui ápusëjus, muzikantai pasitraukia, palikdami smuikininkà improvizuoti vienà. Salæ uþlieja þydras apðvietimas. Suprask – vakarëlio lyrinis centras. „Vieniðasis” smuikininkas neapibrëþtai pradeda balansuoti tarp klasikinës muzikos motyvø ir kà tik girdëtø dþiazo pasaþø. Sugráþta Birèli. Prasideda kaþkas panaðaus á muzikiná dialogà. Reikia pripaþinti, puikûs muzikantai, taèiau tradiciná dþiazà jiems groti sekasi geriau nei free jazz.

Palikime „free” „Èekasinui ir Ko”.

Kelias minutes trunkantis muzikinis „pokalbis” baigiasi surepetuotu pasiutusiu tutti pasaþu „keturi-ðimtai-ðeðioliktiniø-per-minutæ” greièiu.

Ole!!! Publika virsta ið koto. Tikrai áspûdingas reginys ir klausinys.

Gráþta kiti muzikantai. Dar keletas kompozicijø. Po jø Birèli pristato savo komandà. Vël nedidelis ðou – vienas ið akompanuojanèiø gitaristø uþtraukia Elvio Preslio dainos „Blue Suede Shoes” motyvà. Meno vadovas Birèli pagiria muzikantà uþ iniciatyvà mostu praðydamas antràjá gitaristà „irgi parodyti kà nors”.

Pastarasis grieþtai atsisako. Publika já dràsina ðûksniais. Galiausiai ir ðis specialiai „pro ðalá” uþtraukia kità Elvio dainelæ. Nedidelis spektaklis baigiasi vël uþleisdamas vietà èigoniðkajam dþiazui.

21.40. Oficialusis koncertas baigiasi. Bisas. Birèli ateina vienas.

Perderina savo gitarà. Pagroja improvizacijà „populiariais uþsienio kompozitoriø muzikos motyvais”, kur daugelis galëjo atpaþinti „Autumn Leaves”, „The James Bond Theme”, o gal net ir „Ðvieski man vël” intonacijas. Ovacijos. Dar vienas bisas. Darosi labai karðta.

Uþdanga. Jauèiuosi laimingas, taèiau visiems metams pasisotinæs èigoniðku dþiazu.

Birèli daþnai derina gitarà grodamas, deja, ne visada tiksliai, bet „stilius leidþia”. Jeigu eini klausytis jazz manouche, nesitikëk 100% derëjimo ir ðvaraus garso. Èia svarbiausia – emocijos, greitis, harmoninis minoras, gyvenimo druska ir dþiaugsmas.

Visi muzikantai grojo akustiniais instrumentais, jokiø „elektro”.

Todël lenkiu galvà koncerto ágarsintojams – nebuvo në vieno liapsuso, necypë në vienas mikrofonas, triukðme nepaskendo në vienas solo epizodas, visi atlikëjai puikiai girdëjosi. Pripaþinkite, penkiø akustiniø instrumentø ágarsinimas keliø tûkstanèiø sëdimø vietø salëje – nelengva uþduotis. Savamoksliams lietuviø garso reþisieriams tai kol kas, deja, neáveikiama.

„OUTRO”: PABAIGA Bevaikðèiodamas Liono senamiesèio gatvelëmis staiga suklusau – kaþkas gatvëje dainuoja lietuviðkai. Gatvës gitaristas, neabejotinai lietuvis, ant ðaligatvio numetæs kepuræ traukë „Oi, ðinkorka...”.

Pamaniau, Vilniaus Pilies gatvës gitaristai jau ðturmuoja Europos senamiesèius, o mûsø jaunieji „elitiniai” muzikantai – ar pasiruoðæ Europos koncertø salëms? Ádomios informacijos rasite: http://www.gitara.lt http://www.lagrene.com http://www.rosenberg-trio.com http://www.auditoriumlyon.com http://www.poumtchack.com http://www.about-django.com 1 „Intro”, „head”, „bridge”, „solos”, „outro” – dþiazo formø daliø pavadinimai (angl.).

About Gypsy Jazz, Lithuanian Impressions and „Oh, Ðinkorka” The author of the article describes his impressions of the famous guitarist Birèli Lagrene’s Gypsy Project concert, which took place, in cooperation with the Jazz a Vienne festival, on 28 February at the Auditorium de Lyon in France.

Jonas JURKÛNAS

Muzikos barai /55

Tai ádomu...

Kiekviena istorija turi savo muzikà Milda CELIEÐIÛTË

Populiarumas visada dvilypis. Daugelis norëtø „atrasti” autoriø anksèiau, nei já atranda autografø besivaikanti minia. Vieni Alessandrà Baricco vadina kultiniu raðytoju, kiti jo kûrybos neskaito, nes apskritai neskaito kultiniø raðytojø. Arba tiesiog neskaito. Vilniaus knygø mugës rengëjø ðûksniai, jog skaityti vël tampa madinga, atsimuða á statistikos sienà: kas penktas lietuvis beveik visiðkai neskaito knygø. „Vivono – gyvena”, atkerta A. Baricco, pavyzdþiu pateikdamas jaunø italø pavyzdá: „Kam skaityti meilës istorijà, jei gali pats jà iðgyventi? Kam skaityti apie maiðtaujantá jaunuolá, jei gali pats maiðtauti?” Gyvename.

Gyvename, o þiemos pabaigoje Vilniø aplanko A. Baricco, romanø „Aistrø pilys„, „Jûra vandenynas”, „Ðilkas”, „City” bei teatrinio monologo „Noveèentas” autorius.

Naujausio raðytojo romano „Be kraujo” vertimas pristatytas penktojoje Vilniaus knygø mugëje. A. Baricco laikomas XX a. pabaigos italø literatûros simboliu. Jo knygos leidþiamos milijoniniais tiraþais 32 pasaulio kalbomis.

Pasak literatûrologø, A. Baricco yra labiausiai á lietuviø kalbà verèiamas uþsienio autorius – iðversta visa jo kûryba.

Balta muzika Prieð tapdamas raðytoju, A. Baricco baigë muzikologijos, fortepijono bei filosofijos studijas: „Ir dabar retkarèiais skambinu fortepijonu, taèiau uþsidaræs, vienas, ir tai man labai patinka”. Daugelis kritikø raðytojo stiliø vadina itin muzikaliu – A. Baricco lauþo eilutes ir þaidþia kursyvais. Ið tiesø jo tekstà galima girdëti. „Manau, kad kiekviena istorija turi savo muzikà. Kartais, jau mintyse sukûræs istorijà, laukiu metø metus, kol pajusiu jos muzikà. Tam tikra prasme tai yra pasakojimo þingsnis”.

Apie savo populiariausià romanà „Ðilkas” A. Baricco pasakojo: „Ðilko” atveju að jau turëjau sugalvojæs istorijà ir ilgai laukiau tinkamos muzikos. Galiausiai supratau, kad muzika turëtø bûti labai pastovi,

Muzikos barai /56

Alessandras Baricco labai reguliari, labai lygi, be daugelio pakilimø ir nukritimø. Tai lyg nuolat kartojamas amatininko judesys. Esu paraðæs knygø, kuriø ritmas labai ðokinëja, tuo tarpu „Ðilkas” yra lygi knyga.

Tos knygos turi daug spalvø, tuo tarpu „Ðilkas” – vienà. Vienas prancûzø poetas sukûrë frazæ „balta poezija” – poesie blanche. Taip man atëjo á galvà „balta muzika” – musica blanca”.

Þurnalistika panaði á karinæ tarnybà Kalbëdamas apie savo literatûrinio kelio pradþià, A. Baricco prisiminë darbà þurnalistikos bei reklamos srityse. Pelnyti duonà raðydamas A. Baricco pradëjo bûdamas devyniolikos, o po deðimties metø ryþosi paraðyti romanà ir taip pateko á literatûrà. „Man pravertë darbas þurnalistikos srityje. Tai man padëjo pamatyti pasaulá, iðmokë disciplinos.

Tiesa, buvau priverstas raðyti ne itin meniðku bûdu. Raðytojui tai lyg karinë tarnyba: negali raðyti ilgomis frazëmis, visuomet 60–70–80 eiluèiø. Pavyzdþiui, man visuomet labai patiko dvitaðkis. Taèiau þurnalistikai tai pernelyg rafinuotas dalykas. Að visuomet padëdavau dvitaðká ir já visuomet pataisydavo”. Raðytojas juokavo, jog dabar jau gali atsirevanðuoti, raðydamas pabrëþtinai ilgais sakiniais bei dëdamas dvitaðkius, kurie visi yra pagarbiai iðlaikomi.

Prieð deðimt metø gimtajame Turino mieste A. Baricco ákûrë raðymo mokyklà, kurioje jaunuoliai iðmoksta pasakojimo meno, praverèianèio dir-

bant kine, teatre, þiniasklaidoje bei literatûroje.

Mokyklà raðytojas pavadino J. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnës” herojaus Holdeno vardu.

Populiarûs A. Baricco muzikologijos darbai. Su publicistikos þanru romanø autorius neatsisveikina ir dabar: „Be abejonës, að raðysiu groþines knygas, bet raðysiu ir tai, kas nëra groþinë literatûra. Nebûtinai muzikinëmis temomis. Kai tik pradëjau kurti, raðiau pakaitomis: straipsnis – tekstas apie muzikà, straipsnis, tekstas apie muzikà… Publicistika – geras ir reikalingas dalykas. Romanai ðiek tiek panaðûs á maratonà, jø negalima daug prigaminti. Kadangi man apskritai sudëtinga nieko neraðyti, publicistika yra bûdas uþpildyti susidaranèius laiko tarpus tarp romanø kûrybos”.

Knygos – gyvenimo pakaitalai A. Baricco pastebëjo, kad daþnai knygos yra gyvenimo pakaitalai ir tuo jos pavojingos: „Reikia iðlaikyti pusiausvyrà skaitant knygas – antraip tai gali tapti tikru pabëgimu nuo gyvenimo. Ar þinote, kad XIX a. Prancûzijoje buvo gana daug daktarø, kurie drausdavo skaityti moterims, kadangi jos buvo paèios paþeidþiamiausios, maþiau iðsilavinusios. Tai ðiek tiek primena ðiandieninæ situacijà, kada draudþiame vaikams þaisti kompiuteriu. Reikia prisiminti tai, kad knyga yra ginklas, kuris gali tapti kenksmingas.

Stenkitës neprarasti ryðio su gyvenimu. Kam skaityti meilës istorijà, jei gali pats jà iðgyventi? Kam skaityti istorijà apie jaunuolá, kuris maiðtauja, jei gali pats maiðtauti? Daþnai tai yra tiesiog alternatyva. Taèiau jei iðlaikome pusiausvyrà, knyga gali tapti tam tikru postûmiu paèiam tai iðgyventi.

Svarbu, kad skaitymas nebûtø vienintelis uþsiëmimas jûsø gyvenime”.

Ðiandieninis raðytojas saugo pasaulio sudëtingumà „Tiesa yra tai, kad maþdaug iki 1950 m. raðytojai uþëmë centrinæ vietà pasaulyje. Paskui jie lëtai nuriedëjo á pakraðèius. Kai skaitai G. Flaubert’à, supranti jo pasaulá iki pagrindø. Tuo tarpu jei ðiandien skaitai M. Kunderà, G. Grassà, G. Mar-

Every story has its own music These are the words of Alessandro Baricco, Italia’s foremost contemporary writer and the author of many bestsellers, such as Castelli di rabbia, Sea Ocean, Silk, and City, and the stage monologue Novecento. In February this year, a presentation of the Lithuanian translation of his newest novel, Without Blood, took place at the 5th International Vilnius Book Fair, where the writer himself was the guest of honour. Considered a symbol of the 20th-century Italian literature, Baricco has studied also musicology, piano and philosophy, and many literary critics describe his style as particularly musical. Musical themes run through many of his works, including one his most popular novels, Silk. The writer himself also admits that music is often crucial for him in the process of writing.

quezà – iki galo nesuprasi ðiandienos pasaulio.

Já suprasi paþiûrëjæs Holivudo filmà. Jeigu nori suprasti kà nors apie XIX a. burþuazijà – skaityk G. Flaubert’à, jei nori suprasti kà nors apie VIII a. pr. Kr. Graikijà – skaityk Homerà, jei nori suprasti 2004 m. Vakarø pasaulá – paþiûrëk Holivudo filmà. Mes, raðytojai, praradome buvimà centre, bet mes iki ðiol dirbame labai prasmingà darbà.

Mûsø judesiai tapo labai lëti, kurie suvartojami taip pat per ilgà laikà. Perskaityti knygà uþtrunka dienø dienas. Filmas trunka dvi valandas. „The Rolling Stones” daina trunka tris minutes.

Reklama – 30 sekundþiø. Taigi mûsø atliekamas judesys labai ilgas. Tai padeda tiek mums, tiek jums bûti kur kas tiklesniems. Perteikti pasaulio planà, ypatingas dalis, keistas, nebûdingas galimybes. Bûtent tai, að manau, ir yra ðiandienos raðytojø uþduotis: perteikti paèià slapèiausià pasaulio dalá, ne tà, kuri matyti iðsyk. Tà, kam reikia daugiau laiko, kad pamatytum ir papasakotum, kad áþvelgtum. Tam tikra prasme mes iðsaugome pasaulio sudëtingumà. Holivudas iðsaugo pasaulio paprastumà ir já perteikia. Tà patá darë G. Flaubert’as su Homeru. Tuo tarpu mes iðsaugome pasaulio kompleksiðkumà. Mano manymu, tai labai svarbi misija”.

Graþiausia frazë apie meilæ – G. Rossini operoje A. Baricco kûriniuose aptinkame muzikiniø motyvø bei siuþetø. Teatrinio monologo „Noveèentas” herojus – genialus pianistas, gimæs laive ir niekuomet neiðlipæs á krantà bei skambinæs anksèiau niekam negirdëtà muzikà. Pekiðas, romano „Aistrø pilys” herojus, gyvenimà paskyrë muzikai ir keisèiausioms jos formoms. Þmogus, sukûræs humanofonà: chorà-instrumentà, kur vienas dainininkas visàlaik atlieka tik vienà natà.

Pekiðas tikëjo, jog kiekvienas þmogus turi vienintelæ savo gyvenimo natà, lyg spalvà, kuri yra patogiausia ir geriausiai já atspindi.

Daþnai klausiama, kokia muzika patinka paèiam raðytojui. A. Baricco iðskyrë G. Rossini. „Savo pirmàjà, sudëtingà filosofinæ knygà paskyriau jam. Tai buvo þmogus, kuris labai bijojo. Visada bijojo. Já supo pasilinksminimai bei moterys, taèiau jis buvo ið esmës iðsigandæs gyvenimo. Didelæ dalá gyvenimo Rossini praleido kamuojamas nervinës ligos. Taigi jis buvo tarsi sankirta: didþiulës jëgos – savo muzikos ir silpnumo – savo ligos. Jis man labai brangus.

Viename savo kûriniø jis yra pasakæs paèià graþiausià mano girdëtà frazæ apie meilæ. Operoje „Armida”. Armida yra bûrëja, ásimylëjusi riterá, kuris kovoja kare – graþø italà. Armida bando já suvilioti, taèiau riteris – tipiðkas italø vyras – jei turi kariauti, tai turi. Jà atstumia. Armida riterá uþburia. Jis apalpsta ir kartu su Armida atsiduria nuostabioje vietoje – pievos, miðkai – kaip Lietuvoje. Ásivaizduokite, praranda amà kruviname karo lauke, o pabunda Lietuvoje. Riteris klausia, kur að. Armida atsako: su manimi. Tai yra meilës prasmë. Nesvarbu, kas aplinkui. Viskas graþu todël, kad tu esi ðalia manæs. Meilë yra rojus, kur bebûtum. Tai trumpa ir talpi frazë. Ja viskas pasakyta apie meilæ”.

CECILIA BARTOLI ANTONIO SALIERI’O OPERAS LAIKO GENIALIA MUZIKA Dar visai neseniai garsioji Cecilia Bartoli stebino muzikos pasaulá tuo, kad savo koncertais ir kompaktinëmis plokðtelëmis ðlovino visø seniai uþmirðtas Christopho Willibaldo Glucko ir Antonio Vivaldi operas, kuriø fragmentus ji prikëlë ið uþmarðties. Dabar dainininkë, kaip jau ne kartà buvo, rado praeities muzikos lobyne dar vienà retenybæ, kaip visada netikëtà ir intriguojanèià. 2003 m. vasarà ji – vienas ið dabar labiausiai vertinamø mecosopranø – Londone, Ðveicarijoje, o vëliau ir gimtojoje Italijoje pradëjo dvejø metø projektà, kuris tæsiamas didþiøjø Vokietijos miestø ir Austrijos koncertø salëse, taip pat anapus Atlanto – Niujorke, Bostone, Los Andþele. Jau iðleista pirmoji numatytos áraðø serijos plokðtelë. Á Hamburgo þurnalo „Der Spiegel” klausimà, kodël Antonio Salieri ji staiga ëmësi populiarinti, ðvelniai tariant, ne paties populiariausio kompozitoriaus Antonio Salieri’o (1750– 1825), didesnæ gyvenimo dalá dirbusio Vienoje italo, muzikà, garsioji dainininkë atsakë, kad ðio muziko kûryba yra geniali, ypaè operos, kuriø ið viso jis sukûrë 38. „Daug kas esame skaitæ, kad Salieri buvæs piktas ir klastingas þmogus, – þurnalistams kalbëjo operos þvaigþdë. – Bet jo muzikos beveik niekas ið mûsø amþininkø nëra girdëjæs.

Ieðkodama jo operø partitûrø, radau jas iðmëtytas po kelis Vienos archyvus. Dauguma jø niekada nebuvo iðleistos, bet pavyko susipaþinti su specialiai mano praðymu padarytomis kompozitoriaus rankraðèiø kopijomis.”

XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradþioje A. Salieri buvo garsus, turtingas ir labai átakingas Vienoje, o jo operos tais laikais buvo atliekamos visoje Europoje. Vienà jø kompozitorius sukûrë specialiai tam spektakliui, kuriuo 1778 m. savo veiklà pradëjo Milano teatras „La Scala”, vëliau tapæs autoritetingiausia pasaulyje operos meno instancija. Ar tikrai A. Salieri buvo ðviesiojo genijaus Wolfgango Amadeus Mozarto prieðas, muzikos istorikai dabar labai abejoja. Manoma, kad Aleksandras Puðkinas savo maþojoje tragedijoje „Mocartas ir Saljeris” sutirðtino spalvas ir, ko gero, smarkiai perdëjo dviejø kompozitoriø prieðiðkumà. Mozartui 1791 m. mirus, Salieri mokë ir globojo jo sûnø, paskui padëjo jam rasti gerà tarnybà. Argi jis bûtø taip rûpinæsis savo prieðo palikuonimi? Be to, Salieri’o biografai teigia, kad jis buvæs geranoris ir nepiktas.

O ðtai Cecilia Bartoli dabar stengiasi paneigti ir kadaise sklandþiusius gandus, daþnai kartotà teiginá, kad ðis muzikas buvæs negabus ir raðæs pilkà, neiðraiðkingà muzikà.

Beveik vienu metu su „Der Spiegel” publikacija apie dabartinæ graþiosios dainininkës veiklà televizijos siøstuvas „3 sat”, kurio programas ypaè vertina vokieèiø kalba kalbanèiø Vidurio Europos ðaliø – Vokietijos, Austrijos ir Ðveicarijos – inteligentai, 2003 m. rudená parodë simfoniná koncertà, kuriame Bartoli dainavo 13 Salieri’o operø arijø, pabrëþdama, kad 11 jø nebuvo vieðai atliekamos daugiau kaip 200 metø, nes, ðiam kompozitoriui mirus, jo muzika bemat buvo uþmirðta. Tie, kurie to áraðo klausësi, raðo þurnalas, ásitikino, kad operas, kuriø arijas dabar su geru simfoniniu orkestru atliko Cecilia Bartoli, sukûrë talentingas meistras. „Ar galima tikëtis, kad ði muzika iðpopuliarës? – klausia „DerSpiegel” ir pats atsako: – Pastaràjá deðimtmetá Cecilia Bartoli sugalvojo ir ágyvendino daug ádomiø muzikos projektø, ir në vienas jø neþlugo. Prieðingai, savo sumanymus þvaigþdë kiekvienà kartà paremdavo puikiai apgalvota vadyba. Antai kompaktiniø plokðteliø su jos ádainuotomis Glucko operø arijomis jau pagaminta ir parduota daugiau kaip pusë milijono, o plokðteliø su Vivaldi operø arijomis tiraþas jau virðijo 600 tûkst. egzemplioriø. Sunku rasti klasikinës muzikos áraðø, kurie bûtø taip masiðkai perkami, net estradinei muzikai toks rodiklis labai didelis.” „Der Spiegel” korespondento paklausta, ar, jos nuomone, Antonio Salieri tikrai nunuodijo Mozartà, dainininkë atsakë: „Kaþin ar verta dabar spëlioti? Jeigu anuomet, kai Mozartas ir Salieri Vienoje gyveno ir kûrë, vieni jø amþininkai teigë, kad ðiedu þymûs muzikai kits kito nekentë, o kiti tikino, kad tai netiesa, tai kaip mes, praëjus daugiau kaip dviem ðimtams metø, galime nustatyti tiesà? Kad Mozartas buvo genialus, visiems, kurie mokëjo jo kûrybos klausytis, ypaè muzikams profesionalams, jau tada buvo aiðku. O mûsø laikais... Að ásitikinau, kad ir Salieri buvo genijus. Argi ne puiku, kad ir mûsø laikais pasitaiko teigiamø, vertingø atradimø? Aèiû Dievui, kad iðliko ir Mozarto, ir Salieri’o kûrybinis palikimas!”

Parengë Julius FINKELÐTEINAS

Muzikos barai /57

Greta muzikos

L

Audronë NEKROÐIENË ietuvos muzikos akademijos absolventas Vytautas Vainikonis, 15 metø smuiku grieþæs Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, ðiuo metu vadovauja birþelá veiklos deðimtmetá ðvæsianèiai spaustuvei „Garsø pasaulis”. Jubiliejø paminës ir ákurtuvës – kà tik uþbaigta, pasak p. Vytauto, moderniausia Lietuvoje spaustuvë. Taigi jubiliejus sutampa su ákurtuvëmis.

Taèiau ðiandien tarp sëkmingiausiø verslininkø daþnai minimas V. Vainikonis versle kur kas seniau nei deðimt metø. Ir anaiptol ne visuomet viskas puikiai klostësi. Todël ir ryþomës pasidomëti: muzikos mokslus baigusiam verslininkui muzika padeda ar trukdo?

Susitikome dar statybø darbais alsuojanèioje spaustuvëje, tad ir pokalbá pradëjome nuo ðios dienos rûpesèiø.

Puikûs pastatai, árengimai – matyt, didelës viltys susijusios su veiklos perspektyva?

Pastatai – anaiptol ne viskas. Gali á skolà praðmatniø biurø prisistatyti, o po mënesio jau ir subankrutuosi. Rizikuoti galima tik labai tiksliai numaèius veiklos perspektyvà.

Birþelio 7 d. „Garsø pasauliui” sukanka 10 metø – ir visà deðimtmetá mes svajojome apie savo spaustuvæ, taèiau realiai vertinome savo jëgas ir tikslo siekëme palaipsniui. Nuo pirmos dienos mûsø ámonë privati. Tad rizikavome savo pinigais, kartu nuolatos ieðkodami bûdø jø uþsidirbti. Mûsø verslas plëtësi po truputá: kontraktø kiekis augo kartu su kvalifikacija, paraleliai plëtojome ir rinkodarà. Todël ðiuo metu susikûrë tarptautinio lygio kompanija, dirbanti ávairioms valstybëms. Turime keturias pagrindines veiklos kryptis. Jokiu bûdu nemëginame spausdinti visko – turbût nëra pasaulyje spaustuvës, kuri to siektø, nes tokiu atveju tektø sukurti ypatingà struktûrà – monstrà, kurá valdyti bûtø neapsakomai sunku.

Pagrindinë mûsø spaustuvës kryptis – „security” spauda, arba, kad aiðkiau bûtø, – grieþtos apskaitos (slapti) dokumentai. Beje, jau turime klientø Uþkaukazëje, Baltijos ðalyse, Rusijoje: kontraktai sudaryti penkeriems metams!

Spausdiname ir etiketes – ðiandien 95% etikeèiø Lietuvos alaus pramonei spausdinamos „Garsø pasaulyje”. Nepamirðkite to, kai gersit alø! Visos didþiosios kompanijos – „Ðvyturys”, „Kalnapilis”, „Utenos alus”, „Tauras”, „Ragutis” – mûsø klientai.

Muzikos barai /58

Ið muzikos á verslà Tuomet, kai dar grieêë smuiku

Dar viena veiklos kryptis – dëþutës konditerijos gaminiams, vaistams ir tabakui. Paslaugas teikiame ávairioms gamykloms.

Vienintelë kryptis, kurioje turime labai daug konkurentø, – reklaminë spauda (leidiniai, atvirukai, kalendoriai). Ði veikla bûtina kvalifikacijai palaikyti, kokybei.

Kaip matote, nespausdiname þurna-

lø, knygø kietais virðeliais – ne todël, kad negalëtume, o dël paprastesnio valdymo. Ðiandien visas valdymas jungiamas á programas ir koordinuojama kiekviena veiklos minutë: þinome, kà daro kiekvienas vadybininkas, kuris yra iðvaþiavæs, kà jis per tà pamainà padarë; þinome, kiek minuèiø spaudos maðina dirbo, o kiek stovëjo. Tà paèià minutæ, kai sandëlyje iðraðoma sàskaita, ji atsi-

Vytautas Vainikonis - þymus verslininkas Naujoji „Garsø pasaulio” spaustuvë

randa ir buhalterijos kompiuteryje – taigi kiekvieno uþsakymo pelningumas koordinuojamas: uþsakymo vertë ir laikas, per kurá darbas atliekamas.

Manau, kad geriausias Lietuvoje ámonës modelis, kai dirba ne daugiau kaip 200 þmoniø. Beje, turiu prisipaþinti, jog

tikrai dedame nemaþai pastangø, kad darbuotojø kiekis nepadidëtø – net keletà technologijø pirkome, kad padidëjus gamybai nereikëtø virðyti darbuotojø kiekio. Ðiuo metu „Garsø pasaulyje” 185 þmonës dirba 360 dienø per metus po 24 valandas per parà. Beje, visoms maðinoms darbai numatyti dviem savaitëms.

O kokius reikalavimus keliate jûsø ámonëje dirbanèiam þmogui?

Labai ávairius. Laikas parodë, kad konkurso bûdu surasti gerà darbuotojà realiai neámanoma, nes tai – þmogaus parinkimas pagal ávaizdá. Na, tarkim, konkursantas mikèioja – bet juk tai nereiðkia, kad jis dël to negalëtø gerai dirbti. Be to, yra ir „konkursiniø” darbuotojø: vos ásidarbinæs vienoje ámonëje, jau ieðko konkurso gauti didesná atlyginimà kitoje. Tokie kaip tik puikiai kalba, puikiai atrodo – þodþiu, tipiðki „laimëtojai”, deja, laikini.

Kas kita, kai iðsiaugini. Tuomet darbuotojas „prisiriða”, ir jam kolektyvas bei darbo vieta kur kas svarbesnë uþ svyruojantá uþdarbá. Ið 185 mes turime apie 50 iðsiaugintø tikrai aukðto lygio darbuotojø. Pavyzdþiui, mûsø gamybos direktorius karjerà pradëjo nuo kroviko, vëliau tapo sandëlininku, pamainos vadovu, o dabar – pagrindinis gamybos vadas.

Beje, aukðtasis mokslas darbuotojui didelis pliusas. Bendraudamas su paðnekovu, per pusvalandá galiu pasakyti,

juojantys kolegos, teatrai, susibûrimo vietos... Visa tai þmogø formuoja.

baigæs jis aukðtàjá mokslà ar ne. Ne dël to, kad kaþkà ypatinga þinotø, – þinias suteikia vidurinë mokykla. Aukðtasis mokslas tarsi iðpleèia akiratá, iðmoko orientuotis informacijos sraute, taigi – pasirinkti tai, ko tau reikia. „Pataikyti” specialybæ, kurioje teks darbuotis, labai sunku. Todël svarbiausia – orientuotis.

Studijø metais formuojama natûrali aplinka – bibliotekos, diskotekos, studi-

nepripaþásta!

Ið Èiurlionio mokyklos tikrai þmonës iðeina kiek kitokie. Manau, svarbiausia, jog jie þino, kad ne pinigai lemia gyvenimà – nëra aistros, potraukio „pinigams dël pinigø”. Tuomet ir darbo prasmës yra kiek kitos. Ðtai ir mûsø klasë – ðiandien mes darbuojamës ávairiausiose srityse, o sueiname – ir jauèiame kaþkà bendra tarp mûsø. Manyèiau, ir bendro-

Kà tik pasakëte ádomø dalykà – kad þinios gaunamos mokykloje. Bet juk jûs pats baigëte M. K. Èiurlionio menø mokyklà ir dirbate visiðkai su muzika nesusijusá darbà!

Taip, bet toje mokykloje að gavau tas paèias þinias kaip ir bet kurioje kitoje: geografija, istorija, matematika... Drauge turëjau ir specialybæ, kuri man tikrai padeda, nes menas, sportas, medicina iðmoko þmones labai daug dirbti. Bet kurioje kitoje specialybëje egzaminø sesijai gali pasiruoðti per mënesá ar net kelias savaites, nelygu gabumai. Bet tik mënesá grieþus iðlaikyti smuiko egzamino neámanoma! Taigi, laikydamas save visai nedarbðèiu, turiu pripaþinti, kad prireikus galiu dirbti ir po 12–15 valandø per dienà. Tokios darbinës iðtvermës mane iðmokë muzikos mokslai. O juk turiu paþástamø, kuriems nors ir milijonà mokëk, neribotos laiko poþiûriu darbo dienos jie

Muzikos barai /59

Naujos idëjos gimsta visiðkai atsitiktinai

jo lavinimo mokyklose kur kas daugiau dëmesio turëtø bûti skiriama menams.

Neleistina, kad muzikos ar dailës pamokos atliktø tik nelankomos pamokos funkcijas.

Baigëte ne tik muzikos mokslus, bet ir 15 metø grieþëte simfoniniame orkestre. Tad tikrai spëjote pajusti muziko duonos skoná. Sakykite, ar jauèiatës laimingesnis versle, turëdamas muzikiná iðsilavinimà?

Turiu pripaþinti, kad savàja prigimtimi esu tikras verslininkas. Deja, taip.

Nors mano moèiutë Eugenija Targonska Sankt Peterburge baigë vokalà, beje, mokësi kartu su kompozitoriumi Aleksandru Glazunovu, smuikininku Aleksandru Aueriu ir kitais þymiais muzikais.

Mano mama Galina Vainikonienë ilgus metus dëstë B. Dvariono deðimtmetëje muzikos mokykloje. Beje, ji buvo ir liaudies menininkë, pieðë, rengë parodas.

Muzikë ir mano sesuo – dësto fortepijonà IV muzikos mokykloje.

O að nuo pirmos klasës jauèiau potrauká verslui. Visuomet turëjau kiðenpinigiø, tai „mokëjau” juos „dauginti” – tai paðto þenklø „verslà” prasimanydavau, tai dar kà. Beje, ir orkestre dirbdamas pirmuosius verslo ágûdþius gavau ið uþsienio veþdamas suvenyrus... Todël vos atsiradus pirmai galimybei nëriau staèia galva á verslà.

Mano kelias versle buvo be galo kalnuotas. Ið pradþiø sekësi, po to – bankrotas, vël sekësi... Pradëjau nuo visuomeninio maitinimo, po to kirtau miðkà Sibire (turëjau nusipirkæs nuosavus plo-

Muzikos barai /60

tus), kroviau á laivus karbamidà, pienà, miltus... Þodþiu – kritau, këliausi, vël kritau... Ir ðiandien dràsiai teigiu, kad kiekvienas kritimas suteikia patirties.

O spauda atsirado visiðkai atsitiktinai. Tuo metu verèiausi garso kaseèiø verslu ir visà laikà mums trûko spausdintø ádëklø. Tad ir nusprendëme nupirkti spaudos maðinà. Laikas parodë, kad spauda – kur kas rimtesnis, didesnis ir ádomesnis verslas.

Bet menininko gyvenimas nuo verslininko gyvenimo labai skiriasi. Ir ðiandien man jis ádomesnis nei verslininko. Ðiuo metu verslininko profesija man nepatinka. Ir ðtai kodël.

Kai tik pradëjau verslà, maèiau, kiek apgaulës tiesiog privalo bûti maþame versle. Bet anuomet tikëjausi, kad kada nors, kai jau bus rimtas mano verslas, galësiu tvarkytis kitaip, visø pirma – sàþiningai. Taèiau kuo toliau, tuo versle sudëtingiau. Ðiandien labai sunku, turi visà laikà reaguoti, atidþiai vertinti situacijà, apskaièiuoti, kur gali dirbti, o kur ne, kaip turi elgtis su þmonëmis ir panaðiai. Daþnai noriu imti ir viskà mesti – bet uþ nugaros 200 þmoniø. Taigi, jeigu nejausèiau, kad verslas – man ágimta profesija, tikrai èia nedirbèiau.

Akcentuojate, kad taip yra Lietuvoje. O kitur irgi tas pat?

Ið patirties þinau, kad ten, kur dideli pinigai, visiðkai ðvaru bûti negali. Todël viskas priklauso nuo pinigø skirstytojo sàþiningumo. Juk vis daþniau girdime apie aferas ávairiose valstybëse. O juk ten, kur pinigø maþiau, ir þmonës draugiðkesni. Atsimenu, tarybiniais metais, kai visi lygiai neturëjome pinigø, buvome daug linksmesni: galëjai eiti á sveèius nepraneðæs, linksmindavomës, ðokdavom iki ryto... O tik atsirado pinigai – ir skriaudþiame vieni kitus. Pinigai vis labiau tampa gyvenimo pagrindu: ið pradþiø rûpi jø apskritai turëti, o po to jau vis maþa ir maþa.

Pinigai gyvenime tikrai labai svarbûs, bet tik tiek, kiek padeda ágyvendinti siekius. Bet jie neturëtø tapti tikslu ar svajone. Þiûrëkit, juk þmonës, gimæ pasiturinèiose ar turtingose ðeimose, visiðkai jø netrokðta. O kilæ ið vargingø ðeimø tiesiog suserga pinigø troðkimu. Kadangi Lietuvoje didþioji dalis praeityje gyveno vargingai, tai pinigø troðkimo liga serganèiøjø pernelyg daug.

Svetur yra kiek kitaip. Todël ten ir labdaringos veiklos daugiau, paramos rasti lengviau, ávairûs labdaros judëjimai plëtoja veiklà – tai tampa daugybës þmoniø gyvenimo tikslu! Beje, esu sutikæs ir „normaliø”, kukliai gyvenanèiø þmoniø, kurie ið tiesø labai turtingi. Pas mus to-

kiø, deja, kol kas nëra ir artimiausiu metu nenusimato.

Kaþkada teko skaityt, kad jûs – aistringas bridþo gerbëjas.

Taip, esu Lietuvos bridþo asociacijos prezidentas, vaþinëju á tarptautinius turnyrus. Ðtai ir birþelio 18-àjà iðvaþiuoju á Europos pirmenybes Malmëje (Ðvedija).

Tiesa, ðiuo metu dël statybø ir verslo plëtojimo mano rezultatai kiek smuktelëjo, bet tikiuosi greitu laiku „atgauti formà”.

O kiek laiko dabartiniame jûsø gyvenime tenka muzikai? Beje, ádomu bûtø þinoti, o gal bûtent muzikos psichoterapinës savybës padëdavo jums verslo krizës metais? Gal, sakau, tuo metu klausydavote Bachà ar Wagnerá, kad nepultumëte á depresijà?

Man gyvenime pasisekë – mano specialybës mokytojas buvo reto sàþiningumo, iðskirtinës gyvenimo filosofijos þmogus – Raimondas Katilius. Nestandartinis visais atþvilgiais, itin atsidavæs savo profesijai. Jo þodþius ir màstymà daþnai prisimenu. Ypaè, kai nesiseka. O tam, kad pakiltum, vien psichologijos nepakanka. Reikia staigiai spræsti, vël rizikuoti. Man ne kartà padëjo draugai. Bet visø pirma pats kiekvienai problemai turëdavau iðsyk po kelis sprendimus. Beje, bûdavo ir atvirkðèiai – draugai klausdavo, kokio verslo imtis, kad pasisektø. Þinau didelæ klaidà, kurià daro didþioji dalis pradedanèiøjø verslininkø: jie nori uþsiimti tuo, kas jiems patinka.

Pavyzdþiui, patinka þmogui mados – bûtinai prekiauja drabuþiais. Arba kinas – þiûrëk, kuria kaseèiø verslà.

O tikras verslininkas turi uþsiimti tuo, kas ðiandien duoda didþiausià pelnà. Ðtai turiu puikià spaustuvæ, bet jeigu kas mane átikintø, kad rytoj bus pelningesnë prekyba tualetiniu popieriumi, privalau viskà keisti ir kurti tualetinio popieriaus verslà! Toks turëtø bûti tikras poþiûris á verslà.

O verslas tuo, kas patinka, daþniausiai nesëkmingas todël, kad þmonës ásivaizduoja taip, kaip norëtøsi, nesiskaitydami su elementaria logika. O juk logika versle privaloma, jeigu nenori bankrutuoti.

Bet juk kiek daug ko nebûtø, jeigu neliktø veiklos dël idëjos! Tuo tarpu, jeigu tikësi perspektyva, tai gal kà ir padarysi...

Verslo planas svarbiau nei perspektyva. Perspektyva – labai blogas þodis versle. Privalai apskaièiuoti patá blogiausià variantà. Ir tik tuomet, kai blogiausius rezultatus skaièiuodamas matysi pajamas, gali pradëti verslà. Visais kitais atvejais bankrotas garantuotas.

Taèiau jeigu visi imtøsi tik sëkmingiausio, „pinigus gaminanèio” verslo –liktume be leidiniø, be muzikos, be teatro, be kino...

Ne, ne – tai kas kita. Pamëginsiu pateikti kiek kitoká, „muzikalesná” pavyzdá. Ásivaizduokite, dirbu simfoniniame orkestre ir mëgstu Rachmaninovo Antràjá koncertà fortepijonui, ypaè kai skambina ypatingas pianistas, tarkime, Glenas Gouldas, o diriguoja iðskirtinis dirigentas, pavyzdþiui, Herbertas von Karajanas (paðnekovas juokiasi. – A. N.). Kiek kartø gyvenime realiai turiu galimybæ pagroti tai, kas man labai patinka? Gerai, jeigu kartà, gal – du! O kas dienà ateina eilinis (gal net prastas) dirigentas, groju eilinius (gal net prastus) kûrinius... Gal net kokio pradedanèio Lietuvos kompozitoriaus, kuris net orkestruotës dar neiðmoko. Bet tai mano darbas ir að turiu groti.

Lygiai taip ir mano versle. Kasdien að turiu tiesiog dirbti, o jau „super” rezultatai ir geri kontraktai – geriausiu atveju 5% visos veiklos.

O kasdienybë nuobodi: kodël tas nepadaryta, kodël anas, èia sutvarkyti reikia, ten... Ir visà laikà tas pats juodas darbas kaip tame orkestre.

O dël meno – pirmiausia menas turi rûpëti valstybei.

Konkreèiai mûsø valstybëje, kadangi daug metø nebuvo komercinio prado, yra nemaþai kultûros likuèiø, kuriuos bûtina iðsaugoti, nes atkurti bus nebeámanoma.

Jeigu ðiandien kultûros srityse dirbantys þmonës pasitrauktø, jiems pamainà reikëtø ugdyti 20–30 metø. Valstybë turëtø suprasti, kad menà reikia remti. O jeigu þmogus aukojasi menui, tai tikrai pinigai jam nëra svarbûs.

Taèiau, kai dirbau orkestre, tai tokiø menui pasiaukojusiø þmoniø buvo daugiausia 10%. Kiti – tiesiog netikëliai, besidangstantys menu, daþnai paprasèiausiai girtuokliaujantys, tarsi tuo rodydami: va, að geriu todël, kad ðnekuosi su dievø pasauliu.

Beje, apie jûsø þurnalà. Manau, kad „Muzikos barai” – iðimtis Lietuvos meno þiniasklaidoje. Ypaè meno skaitiniais domëjausi jaunystëje ir nieko panaðaus á jûsiðká nesu matæs – þurnalai buvo labai prasti. Temos ar straipsniai gali bût geresni ir prastesni. Taèiau jûs sukûrëte puikø leidinio principà – geras apipavidalinimas, aiðkus poþiûris á propagandà, konkreèios kryptys. Manau, kad jûsø þurnalas tikrai turës ateitá.

Aèiû, nors ir darome tai, kas patinka?

Tam, kad galëtum dirbti tai, kas patinka, bûtini iðskirtiniai gabumai. Þinoma, Arvydas Sabonis ásimylëjæs krepðiná, ar

koks garsus aktorius, ar fizikas... Bet jie daþniausiai ir dirba ne dël pinigø.

Taèiau tokiø, kurie gali sau leisti rinktis mëgstamà profesijà, rastume gal 0.01% visø dirbanèiøjø. Nemanau, kad sargui labai patiktø sargauti ar ið paðaukimo dirbtø sanitarë. Bet ðiø profesijø labai reikia, ir atsiranda ir toká darbà dirbanèiø þmoniø.

O jûsø gyvenime ar dar lieka vietos muzikai?

Mokykla iðmokë mane klausytis kitokios muzikos – man patinka dþiazas, klasikinë ir ðiuolaikinë muzika. Klausausi daþniausiai automobilyje. O koncertus lankyèiau kur kas daþniau (bent jau kartà per savaitæ!), jeigu su manimi eitø ðeimos nariai. Deja, ðeimoje kompanijos nesurandu. Nei þmona, nei 24 metø sûnus, nei aðtuoniolikametë dukra ar – juo labiau – dvejus metukus skaièiuojanti maþylë su manimi á koncertus neina.

Menininkø dinastija ties manimi baigësi – sûnus JAV studijavo ekonomikà ir informatikà, dukra baigia vidurinæ mokyklà, o kuo domësis maþoji, dar sunku pasakyti.

Pokalbio metu ne kartà minëjote su savo veikla susijusias sritis, kurias norint iðmanyti baigiamos specialiosios ir aukðtosios mokyklos. Nejau jûs susivokiate versle, turëdamas vien tik muziko diplomà?

Mokiausi ir að – neakivaizdiniu bûdu baigiau prekybos ekonomikà. Bet esu ásitikinæs, kad tas mokslas jeigu kà ir davë man, tai labai maþai. Tiesiog patekau á toká laikmetá, kai dar mano kvalifikacijos uþteko ir labiau reikëjo iniciatyvos, loginio màstymo bei darbðtumo nei diplomo – pradëjau privatø verslà 1985 metais (taigi versle esu jau devyniolika metø). Patirtis – didþiausia mokytoja. Þvelgdamas atgal matau, kad dariau labai daug klaidø. Bet ðiandien, jeigu kas kviestø, ramia sàþine dëstyèiau verslo praktikà, gerai nusimanau apie finansus.

Be to, tikintis sëkmës, bûtina domëtis ir psichologija. Ðtai, pavyzdþiui, dvi panaðios kompanijos norime gauti gerà uþsakymà. Tikrai neverta sakyti, kad ana kompanija yra bloga, o mûsø gera. Tai bûtu tiesiog primityvu. Bet jeigu ateisi ir pasakysi, kad ta kompanija yra tikrai gera, ji turi puikias maðinas ir iðmano savo veiklà, bet mes turime panaðias maðinas ir þmones, kurie kà tik këlë kvalifikacijà Vokietijoje ir pan. Þodþiu, reikia mokëti po truputá áteigti, jog paprasèiausiai tu turi kaþkà, kas labiau verta kontrakto. Èia jau psichologiniai viraþai!

Apskritai verslas – jaunøjø darbas.

Reikia labai daug energijos ir apsukrumo. Manau, kad dar kokius penkerius

metus pabûsiu – ir viskas. Baigsiu.

O kà tada darysite?

O, þmogus visada ras kà dirbti. Nebûtinai po 10 valandø per dienà – juk galima ir 3–4 valandas padirbëti. Taip sakant, savo malonumui. Be to, juk turiu pomëgiø... Pagaliau prisiminsiu, kas tai yra ðeðtadieniai ir sekmadieniai. Pastarieji dveji metai man buvo ypaè sunkûs – ir statybomis teko rûpintis, ir darbu.

Nejau ir ðiais laikais nelabai galima statybininkais pasitikëti?

Deja, taip. Ðiandien visa Lietuva statosi iðsimokëtinai. Ir statybininkai tuo naudojasi – anaiptol ne visi atsakingai atlieka savo darbà. Bet kai paskolos nebebus taip lengvai gaunamos, iðliks tik tos statybinës firmos, kurios atsakys uþ savo darbø kokybæ, saugos reputacijà.

Kai mes pradëjome spaudos verslà, buvo aibë ávairiausiø menkaverèiø spaustuviø, spausdinanèiø bet kà uþ bet kiek ir bet kaip. Ðiandien jø nebëra. Jeigu að suþinau, kad iðspausdintas brokas, tai dar nieko baisaus, nes gamybos procese visko bûna. Bet jeigu að suþinau, kad tas brokas nebuvo parodytas klientui ir spaudinys atiduotas lyg niekur nieko – viskas! Kariaujame labai rimtai, nes geriau patirti nuostoliø kartojant uþsakymà, nei prarasti gerà ámonës vardà.

Su p. Vytautu kalbëjomës ilgai ir netgi... ramiai. Mat á nuolatos skambantá mobiløjá telefonà, valiûkiðkai iðduodantá jo uþimtumà, stambios ámonës vadovas tiesiog nereagavo.

Kelis kartus mëginau „iðgauti” ir p.

Vainikonio paramos teikimo prioritetus ar paslaptis. Taèiau apie tai jis kalbëjo nenoriai, neteikdamas paramoms ypatingos reikðmës. Tuo tarpu visi muzikai þino, kur kreiptis, iðtikus krizei.

Lietuvos muzikø sàjungos veikloje „Garsø pasaulio” vardas taip pat þenkliai fiksuojamas. Ypaè svarbi buvo parama muzikos antologijos kompaktiniø plokðteliø komplektams vidurinëms mokykloms. „Garsø pasaulio” dëka ir „Didysis muzikø paradas”aðtuonerius metus galëjo dþiuginti ir klausytojus, ir atlikëjus – spalvingi leidiniai, plakatai savo paþintinæ misijà tæsia ne vienos mokyklos muzikos kabinete ar jaunøjø melomanø autografø kolekcijose.

Atsisveikindama dëkojau Vytautui Vainikoniui ne tik uþ pokalbá, bet ir uþ originalià verslo pamokà. O pati sau mintyse màsèiau, kaip gerai, kad kaþkas á verslà ateina ir ið meniðkø ðeimø, turëdami meniná iðsilavinimà...

Muzikos barai /61

Muzikø sàjungoje Muzikø sàjungoje

Lietuvos muzikø sàjungos vadovybë specialiais prizais apdovanojo Balandþio 17 d. vykusio chorø ir jaunøjø dirigentø paramos fondo „Polihimnija” Kaune surengto viduriniø mokyklø ir gimnazijø miðriø chorø konkurso „Dainuok ir keliauk” dalyvius: Klaipëdos „Àþuolyno” gimnazijos miðrø chorà „Atþalynas” (vadovë Dalia Pilipavièienë) ir Kauno „Verðvø” vidurinës mokyklos miðrø chorà (vadovë Laima Kasparevièienë).

Geguþës 1 d. Vilniuje surengto II tarptautinio Jono Ðvedo liaudies instrumentø atlikëjø konkurso dalyves Ella Maidre (Estija) - uþ geriausià Jono Ðvedo kûrinio „Mane motulë barë” atlikimà; Hedi Visima (Suomija) – uþ geriausià Valentino Bagdono Variacijø atlikimà.

Geguþës 3 d. Ávyko LMS tarybos posëdis.

Buvo aptariamos pastarojo meto muzikinio gyvenimo aktualijos ir su jomis susijæ tarybos veiksmai.

LMS renginiai

Kovo 30 d., balandþio 1 d.

Panevëþio V. þemkalnio gimnazijoje, Rietavo L. Ivinskio vidurinëje mokykloje, Pasvalio muzikos ir Raseiniø meno mokyklose surengti koncertai „Melodijø sietynai”. Atlikëjai Lionginas Èiapas (fleita), Inga Raginienë (gitara), Jûratë Mikalauskaitë (sopranas).

Balandþio 1, 2 d.

S. Akmenës, Papilës, Kivyliø vidurinëse mokyklose, N. Akmenës muzikos mokykloje surengti koncertai-susitikimai su dainininkais Rasa Juzukonyte ir Deividu Staponkum. Dalyvavo (koncertus vedë ir akomponavo) pianistë Auðra Motuzienë.

Balandþio 4 d.

Vilniaus rotuðëje surengta prancûzø muzikos popietë. Dainavo Vilma Kuprytë (sopranas) ir Edmundas Seilius (tenoras), dalyvavo pianistë Nijolë Ralytë.

Popietæ vedë muzikologë Justa Adomonytë–Ðlekaitienë.

Balandþio 6, 23 d.

Kauno ir Ðiauliø filharmonijø salëse surengti prancûzø muzikos koncertai. Dainavo Kristina Zmailaitë (sopranas) ir Edmundas Seilius (tenoras). Dalyvavo

Muzikos barai /62

pianistë Nijolë Ralytë.

Balandþio 19 d.

Vilniaus paveikslø galerijoje surengtas smuikininkø Vilhelmo Èepinskio ir Pavelo Bermano naujos kompaktinës plokðtelës „Duo recital” pristatymas. Vakarà vedë kompozitorë Audronë Þigaitytë-Nekroðienë.

Balandþio 19, 28 d.

Vilniaus N. Vilnios muzikos mokykloje, Mokslininkø rûmuose Verkiuose surengti koncertai-susitikimai su tarptautiniø konkursø laureatu akordeonininkø kvintetu „Concertino” - Ilma Plungaite, Regina Pancekauskiene, Þana Gumenaja, Rasa Mikiðkiene, prof. Rièardu Sviackevièium (vadovas) Koncertuose dalyvavo birbynininkas Kastytis Mikiðka.

Balandþio 21 d.

Kazlø Rûdos ir Marijampolës muzikos mokyklose surengti koncertai-susitikimai su marimbos virtuozu Sauliumi Augliu ir pianistu Daumantu Slipkumi.

Balandþio 22, 23 d.

Salantø, Kretingos, Ðilalës meno, Tauragës muzikos mokyklose surengti koncertai-susitikimai su tarptautiniø konkursø laureatais akordeonininkais prof.

Eduardu Gabniu ir Genadijum Savkovu (akordeonø duetas).

Balandþio 24 d.

Vilniaus rotuðëje surengta popietë su Sostinës vario kvintetu (Algirdas Januðevièius ir Saulius Þvirblis - trimitai, Marius Rangovas - valtorna, Vygantas Ðilinskas - trombonas, Darius Baþanovas - tûba. Dalyvavo Auðra Liutkutë (sopranas), Saulius Auglys (marimba), Daumantas Slipkus (fortepijonas). Popietæ vedë kompozitorius Rimvydas Þigaitis.

Geguþës 5 d.

Vilniaus paveikslø galerijoje surengtas Jurgio Karpavièiaus kamerinës muzikos vakaras, skirtas kompozitoriaus 120-sioms gimimo metinëms. J. Karnavièiaus kamerinius kûrinius atliko M. K. Èiurlionio kvartetas (Jonas Tankevièius – I smuikas, Darius Dikðaitis – II smuikas, Gediminas Daèinskas – altas, Saulius Lipèius – violonèelë), Sigutë Stonytë (sopranas), Jurgis Karnavièius (fortepijonas). Muzikologë Vytautë Markeliûnienë pristatë Jûratës Burokaitës monografijà apie kompozitoriø Jurgá Karnavièiø. Vakarà vedë muzikologë Ona Narbutienë.

LMS skiltis parengë R.Þigaitis

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGA, – leidþianti mënesiná “Muzikos barø” þurnalà, kuriame daug publikacijø apie ryðkiausius atlikëjus, muzikos meno kûrëjus bei Lietuvos ir pasaulio muzikiná gyvenimà, – ásitikinusi, kad muzikos meno ir jo kûrëjø paþinimas gali padëti ugdant jaunuosius, formuojant jø dvasinius poreikius, – þinodama, kad dauguma kraðto mokyklø neturi lëðø menà skleidþianèiai spaudai prenumeruoti, – tæsdama 2001 metais pradëtà labdaros akcijà “LIETUVOS KULTÛROS ATEIÈIAI”, kvieèia menininkus, politikus, kultûros, verslo þmones, visus, kas neabejingas kraðto kultûrai, jos plëtrai, padovanoti moksleiviams 2004 metø “Muzikos barø” þurnalo prenumeratà su 6 CD komplektu.

Prenumeratos kaina – 60 Lt Prenumerata priimama Lietuvos muzikø sàjungoje (Gedimino pr. 32–2, LT-2001 Vilnius, tel. 262 30 43, faks.

212 03 02, el. p. muzsajunga@takas.lt, mob. tel. 8698 15244, atsisk. sàsk. LT51 7300 0100 0245 0037 AB bankas Hansabankas, banko kodas 73000 ).

Akcijos dalyviai skelbiami “Muzikos barø” þurnale.

2004 metø þurnalo prenumeratà su 6 CD komplektu padovanojo: Laikinasis LR Seimo pirmininkas Èeslovas Jurðënas – Ðvenèioniø Zigmo Þemaièio gimnazijai ir Ignalinos raj. gimnazijai; LR Seimo pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis – septynioms mokykloms: Vilniaus Þirmûnø gimnazijai, Kalvarijø, Ðv.Kristupo, Santaros, Tuskulënø vidurinëms mokykloms, Kauno “Nemuno”, P.Vileiðio vidurinëms mokykloms; LR Seimo narë, poetë Dalia Teiðerskytë – Þaiginio (Raseiniø raj.) Pranciðkaus Ðivickio pagrindinei mokyklai; LR Seimo narys Povilas Jakuèionis – Garliavos (Kauno raj.) Juozo Lukðo gimnazijai; Þurnalistas ir knygø leidëjas Edmundas Juðkys Erþvilko (Jurbarko raj.) vidurinei mokyklai

Nuoðirdþiai visiems dëkojame LMS prezidentas prof. R. Þigaitis

JUBILIEJINES SUKAKTIS ÐVENÈIA: Choro dirigentë, KU Menø fakulteto lektorë Dalia PILIPAVIÈIENË (geguþës 12 d.)

Dirigentas, pedagogas, LMS senjoras Petras JUODELË (geguþës 20 d.)

Choro dirigentas, LMA profesorius, berniukø ir jaunuoliø choro „Àþuoliukas” meno vadovas ir dirigentas Vytautas MIÐKINIS (birþelio 5 d.)

Alytaus muzikos mokyklos klarneto mokytojas metodininkas Rimantas JOÈYS (birþelio 8 d.)

Kanklininkë, Vilniaus Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos mokytoja ekspertë Aldona SKRUIBYTË (birþelio 8 d.)

Fortepijono pedagogë, Sauliaus Karoso fondo direktorë Birutë KAROSIENË (birþelio 14 d.)

Tautiðkos kapelijos „Sutaras” vadovas, meno vadybininkas Antanas FOKAS (birþelio 26 d.)

Choro dirigentë, KU Menø fakulteto lektorë Judita KIAULAKYTË (birþelio 26 d.)

KRYÞIAÞODIS KLAUSIMAI: 1. Keliaujantis dainius senovës Graikijoje. 2. Temos imitacija fugoje, kai kiekvienas naujas balsas pradeda temà, jai dar nepasibaigus ankstesniame balse. 3. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. 4. Anglø kilmës temperamentingas jûrininkø ðokis. 5. Personaþas ið D.Verdþio operos “Aida”. 6. Mokslas apie skambesio stiprumà muzikoje. 7. Nedidelë lyrinë nesudëtingos sandaros solo daina su akompanimentu operoje. 8. Lietuvos muzikø sàjungos prezidentas. 9. Smuikininko E.Izaji tautybë. 10. P.Èaikovskio baleto “Gulbiø eþeras” personaþas.

11. Praëjusio tarptautinio M.K.Èiurlionio pianistø konkurso pirmosios premijos laureatës vardas.

12. Menzûrinës raðybos nata, atitinkanti ðiuolaikinës sistemos aðtuntinæ. 13. Devyniø atlikëjø ansamblis. 4. Klaipëdos kompozitorius, rok misterijos-miuziklo “Groþvyda” autorius. 15. Pagrindinës melodinës schemos indø muzikoje. 16. Personaþas ið K.M.Vëberio operos “Laisvasis ðaulys”. 17. P.Hindemito fortepijoninis ciklas “Ludus …”. 18. (horizontaliai) Kaip … – taip ðoka. 18. (vertikaliai) A.Raudonikio daina “… ir lauk”. 19. B.Kutavièiaus sonata vargonams “Ad …”. 20. Lakðtingala … neèiulbëti. 21. Lietuviø liaudies jaunimo ðokis-ratelis. 22. Bosas, sudarytas ið lauþytøjø oktavø, grojamø klaviðiniais instrumentais. 23. Lietuviðkos “Muzikos enciklopedijos” vyriausiasis redaktorius. 24. Dainininkë, gavusi “Bravo” apdovanojimà kaip geriausia 2003 m. atlikëja. 25. Gyvo tempo lenkø liaudies ðokis. 26. Kablelis, vartojamas natose atsikvëpimui nurodyti. 27. Kamerinio orkestro, ðiemet ðvenèianèio kûrybinës veiklos 10-metá, vadovas. 28. Dvistygis kazachø ir kirgizø liaudies muzikos instrumentas. 29. Þymus italø dirigentas, Europos jaunimo ir Malerio jaunimo orkestrø ákûrëjas. 30. Populiarus M.Ravelio kûrinys. 31. (horizontaliai) S.Prokofjevo opera “Karas ir …”. 31. (vertikaliai) Kiek stygø turi balalaika? 32. V.Tarasovo ciklas muðamiesiems. 33. Lietuvos kanklininkø patriarchas.

34. Kompozitoriaus Respigio vardas.

Sudarë Viktoras Paulavièius ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2004 m. vasario - kovo numeryje, klausimus: 1. Meilës. 2. Fuga. 3. Fokas. 4. „Likimai”. 5. Samas. 6. Lura. 7. Rastra. 8. Nemuno. 9. Aðugas. 10. Olga. 11. Arija. 12. Asta. 13. Estas. 14. Afiða. 15. Tai. 16. Repas.

17. Eboli. 18. Man. 19. Ges. 20. Novikas. 21. Lenonas. 22. „Vocekas”. 23. Aktas.

24. „Kronos”. 25. Fon. 26. Kings. 27. Gustys. 28. Fonas. 29. Samba. 30. Lola. 31. „Aras”. 32. Opera. 33. (horizont.) Rasà. 33. (vertik.) Ryla. 34. Sonata. 35. Balsys.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ : PAÐOKIME VALSÀ

Muzikos barai /63

2004 m. ge gu þës 30 d. – rug pjû èio 29 d.

Pradedamasis koncertas Skirtas Lietuvos ástojimui á Europos Sàjungà Geguþës 30 d., sekmadiená, 19 val.

Paþaislio vienuolyne Trys jaunieji tenorai (Armënija): Albert Saroyan, Vahan Harutunian, Arman Nikolian Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevièius Kauno valstybinis choras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis Solistai: Joana Gedmintaitë (sopranas) Inesa Linaburgytë (mecosopranas) Algirdas Janutas (tenoras) Vladimiras Prudnikovas (bosas) Dirigentas Gintaras Rinkevièius Programoje: Italiðkos ir neapolietiðkos dainos L. van Beethoven - IX-osios simfonijos finalas

Birþelio 5 d., ðeðtadiená, 17 val.

Nacionaliniame M.K.Èiurlionio dailës muziejuje Lietuvos nacionalinës premijos laureatas Èiurlionio kvar tetas: Jonas Tankevièius (I smuikas) Darius Dikðaitis (II smuikas) Gediminas Daèinskas (altas) Saulius Lipèius (violonèelë)

Alexander Meinel (for tepijonas, Vokietija) Programoje kompozitoriø J.Brahmso, L. van Beethoveno, I.Stravinskio, M.K.Èiurlionio kûriniai

Birþelio 6 d., sekmadiená, 18 val.

Kauno rotuðëje

“Muzikos barus” galima uþsiprenumeruoti internetu www.prenumerata.lt

Muzikos barai /64

Inesa Linaburgytë (mesosopranas) Aleksandra Þvirblytë (for tepijonas) Programoje H.Wolfo, F.Schuber to - F.Liszto, G.Mahlerio, R.Strausso dainos

Birþelio 9 d., treèiadiená, 18 val.

Ryðiø istorijos muziejaus kiemelyje Old Cellar Big-Band Vadovas Petras Tadaras Solistai: Lina Jurevièiûtë (vokalas) Egidijus Sipavièius (vokalas) Vytautas Grubliauskas - “Kongas” (vokalas, trimitas) Rièardas Kukulskis (vokalas, trimitas) Programoje svingo, bliuzo, Lotynø Amerikos ritmai

Birþelio 10 d., ketvirtadiená, 18 val. Ðv. Pranciðkaus Ksavero (Jëzuitø) baþnyèioje Christophoro jaunimo kamerinis choras (Vokietija) Dirigentas Hans-Ulrich Henning (Vokietija) Programoje J.S.Bacho, A.Scarlatti, F.Mendelssohno-Bartholdy, V.Miðkinio, T.Morley, O.Vecchi, A.Scandello, J.Brahmso ir kitø kompozitoriø kûriniai

Birþelio 11 d., penktadiená, 18 val.

Kauno filharmonijoje Airijos kamerinis orkestras Solistas Finghin Collins (for tepijonas, Airija) Dirigentas Nicholas McGegan (Anglija) Programoje E.Elgaro, W.A.Mozar to, B.Bar toko ir kitø kompozitoriø kûriniai

Birþelio 12 d., ðeðtadiená, 18 val.

Kauno filharmonijoje Premjera!

J.Brahms - Vokiðkasis Requiem Kauno valstybinis choras Solistai: Mûza Rubackytë (for tepijonas, Prancûzija) Pierre Réach (for tepijonas, Prancûzija) Asta Krikðèiûnaitë (sopranas) Vytautas Juozapaitis (baritonas) Dirigentas Petras Bingelis

Birþelio 13 d., sekmadiená, 17 val.

Zypliø dvare (Ðakiø r., prie Lukiðkiø miestelio) Lietuvos nacionalinës filharmonijos kamerinis ansamblis “Musica Humana”: Meno vadovas Algirdas Vizgirda Algirdas Vizgirda (fleita) Rober tas Beinaris (obojus) Raimundas Jasiukaitis (violonèelë) Gediminas Kviklys (klavesinas) Solistë Gintarë Skërytë (sopranas) Dalyvauja: Daiva Tumënaitë (fleita) Þilvinas Malikënas (smuikas) Rièardas Vytas (altas) Programoje J. Haydno ir W.A.Mozar to kûriniai

Birþelio 18 d., penktadiená, 18 val.

Kauno filharmonijoje Koncer tas, skir tas kompozitoriaus Balio Dvariono 100-osioms gimimo metinëms paminëti Paþaislio festivalio simfoninis orkestras

Kauno valstybinis choras Solistai: Justas Dvarionas (for tepijonas) Vilhelmas Èepinskis (smuikas) Dirigentas Petras Bingelis Programoje kompozitoriaus Balio Dvariono kûriniai

Birþelio 20 d., sekmadiená, 17 val.

Kauno sinagogoje Ansamblis “Lietuvos Jeruzalë”: Vadovas Borisas Traubas Algis Doveika (klarnetas) Borisas Traubas (smuikas) Barbora Domarkaitë (smuikas) Olga Luþnova (altas) Valentinas Kaplûnas (violonèelë) Leonidas Melnikas (for tepijonas) Solistë Liora Grodnikaitë (mecosopranas) Programoje S.Prokofjevo, M.Ravelio, J.Stutèevskio, J.Engelio, F.Latëno-B.Traubo kûriniai

Birþelio 24 d., ketvirtadiená, 18 val.

Kauno rotuðëje Birþelio 25 d., penktadiená, 18 val.

Birðtono ðv. Antano Paduvieèio baþnyèioje Kvar tetas “Callino” (Airija): Ioana Petcu-Colan (smuikas) Sarah Sexton (smuikas) Rebecca Jones (altas) Sarah McMahon (violonèelë) Programoje kompozitoriø J.Haydno, G.Kur tago, H.Dutilleux, F.Schuber to kûriniai

Birþelio 26 d., ðeðtadiená, 19 val. þemaitkiemio dvare “Vël kar tu” Unikalus dramos teatro ir kino aktoriø trio: Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis Programoje naujos dainos ir “Aktoriø trio” klasika

Birþelio 27 d., sekmadiená, 17 val.

Jurbarko kraðto muziejaus parodø ir koncertø salëje Kauno styginiø kvar tetas: Karolina Beinarytë (I smuikas) Dalia Terminaitë (II smuikas) Dovilë Sauspreikðaitytë (altas) Saulius Bar tulis (violonèelë) Solistas Antti Siirala (for tepijonas, Suomija) Programoje kompozitoriø H.Tulve, D.Kairaitytës, R.Schumanno kûriniai

LIETUVOS NACIONALINËS FILHARMONIJOS KAUNO SKYRIUS K A U N O F I L H A R M O N I JA VIEÐOJI ÁSTAIGA PAÞAISLIO MUZIKOS FESTIVALIS MUZIKOS FESTIVALIØ PARAMOS FONDAS

2004 m. ge gu þës 30 d. – rug pjû èio 29 d.

Naujas, modernus ir jaukus vieðbutis ant nuostabaus Nemuno upës kranto Jûsø paslaugoms - 20 erdviø kambariø: 4 - liukso tipo, 13 - dvivieèiø, 2 vienvieèiai, 1 apartamentas. Vienu metu galime apgyvendinti 40 sveèiø.

Kambariuose ávairiomis kalbomis retransliuojamos 28 televizijos programos, galima naudotis telefono ir interneto ryðiu, árengti minibarai, voniø ir duðo kambariai su ðildomomis grindimis, plaukø dþiovintuvais.

Jauki kavinë-restoranas su dviem barais, þidiniu, þiemos sodu, lauko terasa Nemuno pakrantëje.

50 vietø konferencijø salë.

Didelë „Jakuzi” vonia.

Poþeminis garaþas.

Maloniai kvieèiame atvykti!

MÛSØ ADRESAS: Kurorto g-vë Nr. 4 Lt-4690 Druskininkai Tel. (+370 313) 60600; Faks. (+370 313) 60602; EI. paðtas: info@violeta.lt www.violeta.lt

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Vilniaus g. 41, 2001, tel./faks. 262 24 06

R. Wagneris „Tanhoizeris”. 1930 m. Dirigentas – N. Malko, reþisierius – T. Pavlovskis, dailininkas – M. Dobuþinskis. Piemenukas – P. Radzevièiûtë, Tanhoizeris – K. Petrauskas.