Mb 2004 7 8 is

www.muzikosbarai.lt

2004 LIEPA-RUGPJÛTIS Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Vyr. redaktorës pavaduotoja Lina NAVICKAITË Numerá parengë redaktorë Lina NAVICKAITË Redaktorius Rimtautas GARNELIS

barai

2004 LIEPA-RUGPJÛTIS NR. 7 - 8 (318 - 319) Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Redakcinë taryba: R.Þigaitis (vadovas), V.Gerulaitis, G.Kuprevièius, L.Navickaitë, M.Urbaitis, A.Nekroðienë Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr.

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su straipsniø autoriø nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: zurnalas@muzikosbarai.lt, lina@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.139. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt

Turinys

Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Viktoras Gerulaitis Kaip kurtas pasaulis 1 p.

Lina Navickaitë „Kristupo klavyrai”: koncertai, kursai, komentarai 5 p.

Eglë Grigaliûnaitë Apie Edipà Londone arba operos „Graikas” premjera Vilniuje 8 p.

Algis Klova Dþiazuojantis festivalis 12 p.

Tomas Bakuèionis Vargonø muzikos koncertai Ðv. Kazimiero baþnyèioje tæsia senas tradicijas 13 p.

Edmundas Gedgaudas Epizodai ir epizodëliai 14 p.

Tomas Bakuèionis, Þivilë Ramoðkaitë, Aliodija Ruzgaitë Vilniaus festivalio dienoraðtis 18 p.

Indra Karklytë Tarp savø sienø tarptautinë konkurencija 24 p.

Ramutis Èepinskis apie Kauno kultûrà ir aukðtàsias meno mokyklas 26 p.

Inga Korlychanova Operos bosas, choro dirigentas, prezidentas... 28 p.

Viktorija Gurska Pasauliui mes ádomûs tiek, kiek esame saviti 32 p.

Zita Abromavièiûtë Profesionaliojo akordeono meno raida Lietuvoje 34 p.

Elvyra Uþkurëlytë-Baltinienë Sugráþimø atradimai 37 p.

Nauji leidiniai 38 p.

Lietuvos muzikos link 39 p.

Panorama 40 p.

Leonidas Melnikas Ðiuolaikëjanti klasika 46 p.

Lina Navickaitë Ar gali semiotika iðspræsti mûsø laikø problemas 48 p.

Giedrius Kuprevièius Muzika - prekë. Ar tik prekë? 50 p.

Kryþiaþodis 52 p.

Kaip kurtas pasaulis

1 p.

Vlados Mikðtaitës atminimui

14 p.

Muzika prekë. Ar tik prekë?

50 p.

APIE EDIPÀ LONDONE ARBA OPEROS „GRAIKAS” PREMJERA VILNIUJE

8 p.

JOSEPH HAYDN (1732-1809)

Oratorija PASAULIO SUKÛRIMAS Oratorio THE CREATION 1 CD

2 CD

I dalis 1. 1.Áþanga (Rafaelis, Urielis, choras) Im Anfange schuf Gott Himmel und Erde 2. 2.Arija (Urielis) su choru Nun Schwanden vor dem heiligen Strahle 3. 3.Reèitatyvas (Rafaelis) Und Gott machte das Firmament 4. 4.Choras su soprano solo (Gabrielis) Mit Staunen sieht das Wunderwerk 5. 5.Reèitatyvas (Rafaelis) Und Gott sprach: Es sammle sich das Wasser 6. 6.Arija (Rafaelis) Rollend in schäumenden Wellen 7. 7.Reèitatyvas (Gabrielis) Und Gott sprach: Es bringe die Erde Gras hervor 8. 8.Arija (Gabrielis) Nun beut die Flur das frische Grün 9. 9.Reèitatyvas (Urielis) Und die himmlischen Heerschare 10. 10.Choras Stimmt an die Saiten, ergreift die Leyer 11. 11.Reèitatyvas (Urielis) Und Gott sprach: Es sei‘n Lichter 12. 12.Reèitatyvas (Urielis) In vollem Glanze steigt jetzt 13. 13.Choras su solistais (Gabrielis, Urielis, Rafaelis) Die Himmel erzählen die Ehre Gottes

7‘ 39 3‘ 49 2‘ 11 1‘ 48 0‘ 51 3‘ 56 0‘ 38 4‘ 21 0‘ 16 2‘ 05 0‘ 40 2‘ 27 4‘ 29

Vilniaus savivaldybës ðv. Kristoforo kamerinis orkestras. Meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus St. Christopher Chamber Orchestra of Vilnius municipality. Artistic director and conductor Donatas Katkus Berniukø choras Aurelius Sängerknaben Calw (Vokietija). Boys’ Choir Aurelius Sängerknaben Calw (Germany) Meno vadovas ir dirigentas Johannes Sorg. Artistic director and conductor Johannes Sorg Asta Krikðèiûnaitë (sopranas / soprano). Laima Jonutytë (mecosopranas / mezzo-soprano) Audrius RubeÞius (tenoras / tenor). Ignas Misiûra-Tumanovas (bosas / bass) 2004 m. liepos 30 d. Vilniaus universiteto Didysis kiemas / 30 July 2004, Vilnius University Grand Courtyard

II dalis 1. 14. Reèitatyvas (Gabrielis) Und Gott sprach: Es bringe das Wasser 2. 15. Arija (Gabrielis) Auf starkem Fittige schwinget sich 3. 16. Reèitatyvas (Rafaelis) Und Gott schuf grosse Wallfische 4. 17. Reèitatyvas (Rafaelis) Und die Engel rührten 5. 18. Tercetas (Gabrielis, Urielis, Rafaelis) In holder anmut steh‘n 6. 19. Choras su solistais (Gabrielis, Urielis, Rafaelis) Der Herr ist gross in sein er Macht 7. 20. Reèitatyvas (Rafaelis) Und Gott sprach: Es bringe die Erde hervor 8. 21. Reèitatyvas (Rafaelis) Gleich öffnet sich der Erde Schoss 9. 22. Arija (Rafaelis) Nun Scheint in vollem Glanze 10. 23. Reèitatyvas (Urielis) Und Gott schuf den Menschen nach seniem Bilde 11. 24. Arija (Urielis) Mit Würd‘ und Hoheit angethan 12. 25. Reèitatyvas (Rafaelis) Und Gott sah jedes Ding 13. 26. Choras Vollendet ist das grosse Werk 14. 27. Tercetas (Gabrielis, Urielis, Rafaelis) Zu dir, o Herr, blickt alles auf 15. 28. Choras Vollendet ist das grosse Werk

0‘ 29 6‘ 56 2‘ 14 0‘ 29 4‘ 03 2‘ 22 0‘ 25 2‘ 55 3‘ 36 0‘ 43 3‘ 23 0‘ 23 1‘ 19 3‘ 36 3‘ 04

III dalis 16. 29. Reèitatyvas (Urielis) Aus Rosenwolken bricht, geweckt 17. 30. Duetas (Ieva, Adomas) ir choras Von deiner Güt, o Herr und Gott 18. 31. Reèitatyvas (Adomas) Nun ist die erste Pflicht erfüll 19. 32. Duetas (Ieva, Adomas) Holde Gattinn! Dir zu Seite 20. 33. Reèitatyvas (Urielis) O glücklich Paar! Und glücklich immerfort 21. 34. Baigiamasis choras (su solistais) Singet dem Herren, alle Stimmen

3‘ 31 9‘ 12 2‘ 22 7‘ 06 0‘ 31 4‘ 23

“Kristupo festivalis” / CHRISTOPHER FESTIVAL Stikliø st. 8, Vilnius. Tel./fax (+370 5) 210 71 66, tel. (+370 5) 231 26 36.E-mail: info@kristupofestivaliai.lt www.kristupofestivaliai.lt Festivalio meno vadovas prof. Donatas Katkus /Art Director of the Festival prof. Donatas Katkus Festivalio direktorë Jurgita Jauniðkytë / Director of the Festival Projektø vadovë Audronë Misikonienë / Project Manager Audronë Misikonienë

Tai ádomu...

Viktoras GERULAITIS

T

ikra tiesa, kuria iðkart suabejoju: pasaulio kûrimo geriau imtis senatvëje. Atseit uþ peèiø – jau sulinkusiø, maudþianèiø, – gyvenimo ávykiai ir nuotykiai, pakilimai ir nuopuoliai, þodþiu, patirtis.

Nors… Ið neþinojimo ir nepatyrimo kartais sukuri tokius dalykus, kad visa þmonija, na, gerai, visi europieèiai þagteli. Ádomu, kokio amþiaus bûdamas Dievas sukûrë pasaulá? Matyt, jokio. Nes jei jis niekada nëra gimæs ir niekada nemirs, tai jis kaip ir be amþiaus. Niekada ne jaunas, niekada ne senas, niekada – vidutinio amþiaus. Kaip tik tokia, matyt, yra dvasia. Arba – ákvëpimas.

Ir ðtai vienà graþià dienà senà Josephà Haydnà aplankë ákvëpimas. Kûrybos dvasia. Nei jauna, nei sena, nei vidutinio amþiaus. Kûrybos dvasia, kaip koks Dievas, be amþiaus. Ir tarë: Jozephai, sukurk didingiausià savo kûriná prieð mirdamas. Ir tebûnie tai – oratorija „Pasaulio sukûrimas”.

Ið karto pasakysim, kad materialioji to ákvëpimo sukurti pasaulá dalis buvo apsukrus Josephas Haydnas þydas Johannas Peteris Salomonas. Bûkim teisingi. Salomonas buvo smuikininkas, dirigentas, mokytojas, kompozitorius ir talentingas impresarijus. Kaþkodël lygiai 13 metø jaunesnis uþ Haydnà. 1780 m. atsidûræs Londone, Salomonas susilaukë ðlovës kaip atlikëjas, suvaidino svarbø vaidmená ne tik Londono, bet ir Anglijos provincijos koncertiniame gyvenime. Ir jau po trejø metø iðdráso surengti devyniø abonementiniø (t. y. prenumeruojamø) koncertø ciklà.

Jie pradëjo vadinamuosius Salomono koncertus, kuriuose dalyvaudavo daug garsiø muzikantø. Salomonas buvo vienas aktyviausiø Londono filharmonijos draugijos organizatoriø ir puikus muzikø „meðkeriotojas” Europos þemyne.

Tik ankstyva Mozarto mirtis sutrukdë Salomonui pasikviesti já koncertuoti Londone. Tik Vienos palaikymas bei finansinë parama 1899 m. sulaikë Beethovenà nuo Salomono kvietimo ásikurti Anglijoje, o ðtai senukas Haydnas „uþkibo”. Dabar dràsiai galime pasakyti – aèiû Dievui, t. y. Salomonui.

Kai 1790 m. kun. A. Esterhazis paleido savo kapelà, o po 29 metø tarnybos

Kaip kurtas pasaulis

Williams Blake. Pasaulio sukûrimas

Muzikos barai /1

Tai ádomu...

Oratorijos „Pasaulio sukûrimas” partitûros titulinis puslapis (1800, Viena)

58-eriø Haydnà pagaliau iðleido á laisvæ palikdamas jam kapelmeisterio statusà, algà ir pensijà, Salomonas tuoj ëmë rûpintis Haydno gastrolëmis Londone.

Juk Haydnas buvo gyvas klasikas Europoje (pavyzdþiui, Paryþiuje ir Londone, Vienoje), þinomas jau nuo 1779 metø. Bet pasaulyje Haydnà labiausiai ir iðgarsino dvi Salomono organizuotos kelionës á Anglijà, o tiksliau – tø kelioniø kûrybiniai rezultatai.

Taigi, iðëjæs á laisvæ, Haydnas 1790 m. visam laikui, t. y. likusiems devyniolikai metø, persikëlë á Vienà. Ir jau gruodþio mënesá ten prisistatë Salomonas. Vargu ar jam ilgai reikëjo ákalbinëti Haydnà, nes jau gruodþio 15 d. Haydnas iðvyko.

Beje, tà dienà jis paskutiná kartà matësi su Mozartu. Ðis buvo liûdnas, já jau kankino mirties nuojauta, kuri neapgavo (po metø, irgi gruodá – penktà dienà, – jis mirs).

Mozartas atkalbinëjo savo mokytojà ir draugà – tolima kelionë, amþius nebe tas, anglø kalbos nemoki… Haydnas atsakë, jog taip, nors ir senas, bet dar þvalus ir pakankamai stiprus, o jo kalbà (atseit muzikos) supranta visas pasaulis. Mozartas buvo toks liûdnas, kad Haydnas ir pats labai susijaudinæs turëjo guosti já ir varyti ðalin mintis apie mirtá ir amþinà judviejø iðsiskyrimà. Bet kai po metø Londone, apgaubtas ðlovës ir milþiniðko pasisekimo, garbinimø ir aplodismentø, jis suþinojo apie netikëtà draugo mirtá, buvo be galo sukrëstas ir iki gyvenimo pabaigos negalëjo atsipeikëti. 1792 m. ið Londono jis raðë M. Puchbergui: „Suþinojæs apie jo mirtá, að ilgà laikà buvau kaip nesavas; negalëjau patikëti, kad apvaizdai prireikë taip

Muzikos barai /2

greitai pasikviesti pas save toká nepakeièiamà þmogø”.

Savo ruoþtu, jei apvaizda bûtø sutvarkiusi taip, kad Haydnas bûtø paklausæs savo draugo ir nevykæs á Londonà, gal mirtis taip greit nebûtø Mozarto pasiglemþusi. Bet ir pasaulis, matyt, nebûtø turëjæs paskutiniø Haydno simfonijø, oratorijos „Metø laikai”. Ir pagaliau Haydnas nebûtø sukûræs savojo „pasaulio”.

Taigi Johannas, tiesa, dabar jau Johnas Salomonas, pasiekë tai, ko nepavyko karaliui Ferdinandui, kuris, susidomëjæs Haydno muzika ir uþsakæs jam pjesiø lyrai, kvietë kompozitoriø á Neapolá.

Antrosios kelionës á Anglijà metu, suþavëtas monumentalios Händelio kûrybos, Haydnas sumanë sukurti angliðkà oratorijà. Taèiau suprasdamas, kad nepakankamai moka anglø kalbà, ðios idëjos atsisakë. Tada apsukrusis paslaugusis Salomonas áteikë jam maþai þinomo anglø poeto Lidlly’o tekstà „Pasaulio sukûrimas” pagal Miltono poemos „Prarastasis rojus” antrosios dalies siuþetà. Áteikë, ir tiek. Haydnas tekstà parsiveþë á Vienà. Á Anglijà jis daugiau nebekeliavo. Bet tekstà papraðë iðversti á vokieèiø kalbà. Tai padarë þinomas Händelio ir Bacho muzikos gerbëjas Karaliðkosios dvaro bibliotekos prefektas baronas Gotttfriedas van Svietenas. Beje, jis suorganizavo rinkliavà tarp savo paþástamø ir áteikë Haydnui 500 dukatø honorarà.

1796 m. gruodþio 15 d. Johannas georgas Albrechtsbergeris raðë Beethovenui: „Vakar mane aplankë Haydnas. Jis apimtas idëjos sukurti didelæ oratorijà, kurià nori pavadinti „Pasaulio sukûrimas”, ir tikisi greitai jà ágyvendinti. Jis man kai kà ið jos improvizavo, ir að manau, kad tai bus labai gerai”. Nesuklydo senis Albrechtsbergeris.

O „Pasaulio sukûrimo” siuþetas paprastas kaip pats pasaulio sukûrimas.

Pirmosios dvi dalys byloja apie tai, kaip Dievas sukûrë dangø, þvaigþdes, vandená ir þemæ, paskui angelus ir gyvius, ir pagaliau þmogø. Treèioji – apie idiliðkà Adomo ir Ievos gyvenimà rojuje iki nuodëmës.

Daþnai pabrëþiantis savo religingumà Haydnas prisipaþino Griesingeriui niekada nebuvæs toks dievotas kaip kurdamas „Pasaulio sukûrimà”: „kasdien puldavau ant keliø ir meldþiau Dievà, kad suteiktø jëgø laimingai atlikti ðá darbà”. Kas ið to iðëjo? Meniðka individuali oratorija, ðlovinanti visa, kas gyva, pakilus himnas gyvybei, gyvenimui. O dël paskutinës dalies – joje iðreikðti tyros, draugiðkos ir taikios ðeimos etiniai idealai. O gal greièiau svajonë apie tokià ðeimà. Nors juk ið Anglijos gráþo pas tà, kurià laiðke per pir-

màjà kelionæ pavadino „bestia infernale” – „pragaro þvëris”…

Be to, „Pasaulio sukûrimas” vël stulbina senuko Haydno kûrybiniais atradimais. Perëmæs daug ryðkiø Händelio monumentalizmo bruoþø, Haydnas þengia toliau, t. y. pirmyn – á naujo pobûdþio programinæ muzikà romantizmo link.

Oratorijos orkestras tiems laikams labai solidus: styginiø kvintetas, trys fleitos, du obojai, du klarnetai, du fagotai ir kontrafagotas, du trimitai (clarini, t. y. natûralaus derinimo), dvi valtornos, trys trombonai ir timpanai. Be to, Haydnas ðauniai panaudoja jø iðraiðkos galimybes.

Neapraðinësime èia oratorijos muzikos. Formos atþvilgiu „Pasaulio sukûrimas” niekuo nesiskiria nuo daugelio to meto oratorijø ir yra sudarytas ið orkestro áþangos, reèitatyvais paruoðiamø arijø, ansambliø, chorø. Apie ávykius kalbama pirmiausia reèitatyvuose, ið dalies ir angelø arijose. Chorai, ypaè tie, kurie labiausiai iðplëtoti ir uþbaigia kiekvienà dalá, ðlovina Vieðpatá ir jo galybæ.

Na, o pati oratorijos muzika amþininkus stebino didingumu, vaizdingomis detalëmis, dràsia harmonija, naujomis minëto orkestro spalvomis – trys trombonai! Bet tie patys amþininkai priekaiðtavo ir dël natûralistiniø iliustratyviø detaliø gausumo, „susismulkinimo”: oratorijoje mëgdþiojamas liûto riaumojimas, vabzdþiø zvimbimas, ropliø ðliauþiojimas ir pan. Ypaè to gausu antrojoje dalyje.

Nr. 15 – paukðèiø èiulbëjimas, vyturio èirenimas, burkuojanèiø balandþiø pora, lakðtingalos giesmë iðreiðkiami muzikoje taip: vyturëlio dþiaugsmas – klarneto pasaþai, balandþiø burkavimas – smuikø ir fagotø tercinës aukðtojo registro figûros, lakðtingala – fleitos vinguriavimas. Arba ypaè viso to turtingas Nr. 21 (reèitatyvas): liûtas, riaumojantis ið dþiaugsmo (trombonai, fagotas ir kontrafagotas, styginiai); „lankstus tigras” (trûkèiojantis styginiø „bëgimas” aukðtyn); elnias (styginiø ritminiai sudrebëjimai ir verþliai besisukanèios gamos); banda (muzika tampa pastoraliðka); vabzdþiai (styginiø tremolo)…

Beje, teisybës dëlei reikia pasakyti, kad plëðrûnus, o tuo labiau ðliuþus „vaizduoti” Haydnui sekasi gerokai blogiau nei paukðtelius ir ramius laukus, kuriuose ganosi bandos. Toks jau mûsø mielasis Haydnas, tokia jau jo prigimtis. Ir ko jam taip nenusisekë su ta „bestia infernale”…

Bet vienà dalykà bûtina apraðyti plaèiau. Nors bûtent jis pirmiausia nukreiptas á ateitá. Jis pradeda muzikoje tai, kam taðkà po 123 (atkreipkit dëmesá á skaièiø rikiuotæ…) metø padës vienas ið trijø tradicinës muzikos naikintojø (tiesa, pats

ðvelniausias) A. Bergas. Paskutinis tradicinëje muzikoje Haydno atradimu beveik po 100 metø (1896) pasinaudos R. Straussas. O tà atradimà kultivuos Beethovenas, Schumannas, Bruckneris, Èaikovskis…

Tai oratorijos áþangoje esantis harmoninis efektas. Bet apie viskà ið eilës.

Oratorijos áþanga – „Chaoso ásivaizdavimas” – genialiai novatoriðkas muzikinis paveikslas, kuris buvo toks nepaprastas, kad net papiktino kai kuriuos amþininkus. Mounsinji raðë, kad netgi chaosà reikia reikðti laikantis harmonijos dësniø.

Nenuostabu, kad Mounsinji iðgàsdino bûtent harmonija, kuri èia yra ne kas kita kaip tolimas paties Wagnerio prototipas.

Be to, ne tik savo forma, bet ir muzikinio màstymo sankloda: Haydnas èia pasirodo kaip dràsus pionierius „begalinës” melodijos ir harmonijos, pagrástø atvirais ritminiais periodais ir atskirø grandþiø chromatiniu „sukabinimu”. Ádomu, kad áþangos pabaigoje yra net fragmentas, labai primenàs garsøjá „Tristano ir Izoldos” leitmotyvà. Beje, „Pasaulio sukûrime” ne kartà pasigirsta „tristaniðkasis” septakordas (ið vienos maþosios ir dviejø didþiøjø tercijø).

Na, ir pagaliau efektas „tebûnie ðviesa” Nr. 1 pabaigoje pasiekiamas paprastai, bet áspûdingai: raiðkiai minorà pakeièia vienvardis maþoras (do), styginiai nusimeta surdinas ir suþëri garsus dþiûgaujàs orkestro tutti.

Praëjus deðimèiai metø po premjeros Vienoje, kai su didinguoju kûriniu 1800 m. jau buvo susipaþinæ ir Budapeðto, Peterburgo, Maskvos, Paryþiaus klausytojai, „Pasaulio sukûrimà” 1809 m. sausio 15 ir vasario 18 d. iðgirdo vilnieèiai. Èia kûrinys buvo atliktas Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus vokieèio Josepho Franko (1771–1842) iniciatyva.

Frankas daug nusipelnë Vilniaus kultûrai ir socialiniam gyvenimui. Beje, su Vilniumi trumpai buvo susijusi ir jo tëvo Johanno Peterio Franko (1745–1821), Vilniaus universitete profesoriavusio 1804–1805 metais, veikla. Jis ásteigë pirmàjà Vilniaus universiteto terapijos klinikà, parengë medicinos dëstymo Vilniaus universitete planà. Tuo tarpu jo sûnus, Vilniuje atsidûræs su tëvu, èia pasiliko beveik dvideðimèiai metø (iki 1823-iøjø). Nuo 1805 m.

Josephas vadovavo tëvo ásteigtai terapijos klinikai. Jo iniciatyva 1805 m. buvo ákurta Vilniaus medicinos draugija, 1807 m.

– ambulatorija, 1808 m. – vakcinavimo institutas, o Haydno oratorijos Vilniuje premjeros metais – motinystës institutas… „Pasaulio sukûrimas” ir motinystës institutas…

Be to, Frankas daug nuveikë vilnieèiø labui profilaktinës medicinos srityje, tyrë

gyventojø sergamumo ir mirðtamumo statistikà, universitete iðugdë nemaþai gerø moksliniø darbuotojø ir, gal dar svarbiau, – gydytojø praktikø.

Iðvardijau visa tai ðtai kodël. Dabar mes sunkiai ásivaizduotume XIX a. pradþios Vilniø. Na, ðtai 1806-ieji, vos treji metai iki Haydno oratorijos premjeros…

Frankas savo „Atsiminimuose”, paraðytuose prancûzø kalba apie Lietuvos kultûriná ir socialiná gyvenimà, teigia, jog miestas tais metais buvo „tikros Audijaus arklidës”. Kodël? Ogi tada Vilniaus gatvës ir turgaus aikðtës bûdavo valomos tik kelis kartus per metus. Atëjus pavasariui, ið miesto bûdavo iðveþami kritæ gyvuliai ir tonos mëðlo. Tuo tarpu dar 1806 m. ieðkodamos maisto Vilniaus gatvëse laisvai vaikðèiodavo kiaulës.

Padëtis pasikeitë atvykus naujam gubernatoriui Rinkmanui. Be to, kai 1807 m. liepos 7 d. Tilþëje buvo pasiraðyta Prancûzijos ir Rusijos sutartis, Vilniuje nuolat ima lankytis ávairûs generolai, ministrai, o 1812 m. apsilanko pats caras Aleksandras I. Tad Rinkmanas, be kita ko, ëmë rûpintis ir Vilniaus ðvara. O kai jis uþdraudë kiaulëms vaikðèioti miesto gatvëmis, tai buvo viena sensacingiausiø naujoviø. Ádomiausia, kad po ðio „istorinio” potvarkio gubernatorius netrukus mirë, ir miestieèiai, pykdami dël kiauliø laisvës suvarþymo, nedalyvavo laidotuvëse.

Kalbant apie Vilniaus miestieèius, èia vël verta prisiminti gydytojà Frankà. Pavyzdþiui, XIX a. pradþioje Vilniuje buvo trys nemaþos ligoninës ir beproèiø namai.

Ligoninës buvo skirtos daugiausia vargingiesiems miesto gyventojams gydyti, t. y. juos izoliuoti nuo sveikøjø. Pasiturintys ir turtingieji gyventojai ligoniniø bijojo ir gydësi namuose. Kodël? Frankas raðë, jog 1805 m. Savièiaus ligoninëje (dab.

Bokðto g. Nr. 6) „bûdavo, kad vienoje lovoje gulëjo po du ligonius, o kartais juos guldydavo tiesiog ant grindø, pabarstytø smëliu neðvarumams pridengti.

Lovø buvo maþai ir jos neturëjo lenteliø ligonio pavardei ir ligai uþraðyti. Oras salëse buvo uþterðtas, nes nebuvo ventiliatoriø, atidaryti lango nebuvo galima dël ðalèio. Nebuvo laikomasi jokiø dietos nurodymø, ir vienuolës (ligoninæ globojo gailestingosios seserys. – V. G.) maitino ligonius kuo norëjo. Jos paèios paruoðdavo ir vaistus”. Á tokià padëtá Savièiaus ligoninëje atkreipë dëmesá ir valdþios ástaiga – Lietuvos ligoniniø komisija, kuri ligoninës globëju ir gydytoju paskyrë Frankà, nes nuolatinis gydytojas buvo iðvykæs. Frankas suorganizavo labdaros koncertà, surinko nemaþà pinigø sumà ir áteikë vienuoliø vyresniajai. Jis tikëjosi, kad pinigai bus

skirti pagerinti ligoniø sàlygas. Taèiau ligoninës vyresnioji pareiðkë negalinti sutikti su siûlomais pakeitimais, neleisianti laikinai pavaduojanèiajam ðeimininkauti ir apskritai nepripaþástanti ligoniø komisijos teisës kiðtis á ligoninës reikalus. Bet pinigus priëmë. Kai po tokiø pareiðkimø Frankas papraðë gràþinti áteiktàjà pinigø sumà, kad jà galëtø atiduoti kitai ligoninei, jam buvo atsakyta: „Kà jûs, mano pone, jokiu bûdu! Visuomenë paaukojo pinigus mums ir mes juos jau iðleidome – vienà dalá kai kurioms skoloms padengti, o kità – koplyèiai pagraþinti”. Þinoma, XIX a. pradþioje Vilniaus gatvëse vaikðèiojo ne tik kiaulës. Nuo 1803 metø, kai Rusijos imperatoriaus aktu buvo atnaujintas Vilniaus universitetas, kai jis tapo tikra visuomenës ugdymo ástaiga, padëjusia pamatus intelektualiajam auklëjimui, kai Vilniaus gatvëse iðnyko kiaulës, o Frankas savo klinikà pakëlë iki Europos klinikø lygio, pagaliau kai gimstanti, kylanti inteligentija pradëjo formuotis kaip visuomeninis sluoksnis, tik tada ëmë keistis Vilniaus (ir ne tik jo) kultûrinis bei socialinis veidas. Ir vis dëlto organizuoèiausià Lietuvoje profesinës inteligentijos grupæ tuo metu sudarë gydytojai. Jie telkësi á 1805 m. Franko ákurtà Vilniaus medicinos draugijà, gyvavusià iki 1940 (!) metø. Be to, bûtent jie aktyviai dalyvavo kultûriniame gyvenime, buvo labiausiai iðsilavinæ.

Teatleidþia skaitytojas uþ toká nukrypimà nuo Haydno „Pasaulio sukûrimo”.

Bet ðtai tokioje aplinkoje ávyko jo premjera Vilniuje. Frankas ir jo þmona á Vilniø atvyko ið Vienos, kur, þinoma, 1799 m. dalyvavo oratorijos premjeroje. Negana to, tada Vienoje atliekant oratorijà dalyvavo Franko þmona Kristin Gerhardy.

Ji ir Vilniuje atliko angelo Gabrieliaus ir Ievos partijas.

Neþinau ar Haydnà pasiekë þinia apie tai, jog Rusijos imperijos vakariniame pakraðtyje, Lietuvos Vilniaus gubernijos (1801–1840) centre Vilniuje, 1809 m. þiemà ávyko jo oratorijos premjera. Galima manyti, jog Frankas já apie tai informavo. Kad ir kaip bûtø, ko gero, tai buvo paskutinis oratorijos atlikimas pasaulyje Haydnui esant gyvam. Ðiaip ar taip, Haydnas ið tiesø su gyvenimu atsisveikino „Pasaulio sukûrimu”. 1808 m. Haydnas paskutiná kartà pasirodë koncerte Vienos senojo universiteto salëje.

1809 m., praëjus trims mënesiams ir deðimèiai dienø po antrojo „Pasaulio sukûrimo” atlikimo Vilniuje, geguþës 31-àjà klasicistinës muzikos pasaulio kûrëjas Josephas Haydnas, nugyvenæs 77 metus (gimë kovo 31 d.), atsisveikino su ðiuo pasauliu. n

Muzikos barai /3

Festivalis Lina NAVICKAITË

P

asak „Kristupo klavyrø” meno vadovo pianisto Petro Geniuðo, fortepijoninës muzikos koncertuose besilankantys þmonës yra patys geriausi ir subtiliausi klausytojai. Greièiausiai atidarydamas koncertø ciklà profesorius truputëlá juokavo, taèiau tai anaiptol nesutrukdë á pirmàjá „Kristupo klavyrø” koncertà atëjusiems pasijusti kaip tik tokiais – „subtiliausiais ir geriausiais”.

Neatsitiktinai daugelyje tarptautiniø festivaliø svarûs koncertø pluoðtai skiriami fortepijono repertuarui. Esti ir ypatingø muzikiniø puotø „intelektualiausio instrumento” gerbëjams, tokiø kaip pusæ vasaros besitæsiantis prancûzø gigantas „La Roque d’Antheron” (ðiemet jame numatyti 67 koncertai) ar kasmet lapkritá Ðveicarijoje vykstantis Liucernos fortepijono muzikos festivalis. Lietuviðkojoje pianistø padangëje pastaraisiais metais blykstelëjo tik vienas – ádomias ðio þanro programas þadëjæs, taèiau iðsyk uþgesæs – „Klasikos” festivalis, o pernai Kristupo vasaros festivalyje keturi lietuviø pianistams atitekæ vakarai dar nebuvo ávardyti kaip atskiras konceptualus renginys. Tad lieka tikëtis, kad ðiemet startavæ „Kristupo klavyrai” tæs savo uþmojus ir ateityje. Juolab kad po juodu rojalio sparnu ðis koncertø ciklas priglaudë dar vienà tipiðkai vasariðkà renginá – pirmuosius Vilniaus tarptautinius pianistø meistriðkumo kursus.

Christopher Claviers: Concerts, Master Classes, Comments

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotraukos

Deðimtasis “Kristupo vasaros festivalis” intriguoja klausytojus kontrastingiausiais renginiais – nuo klasikinës ir dþiazo muzikos iki baikeriø motociklø “muzikalaus” gausmo, dangiðko akrobatiniø lëktuvø baleto ir klubinës muzikos improvizacijø Mozarto temomis...

Muzikos barai /4

This year’s Christopher Summer Festival launched a new concert series entitled Christopher Claviers, which included also the Vilnius International Piano Master Classes. Organised in cooperation with the Lithuanian Academy of Music, the master classes were given by internationally acclaimed pianists and teachers: Ian Fountain from Great Britain, Vera Gornostayeva from the Moscow P. Tchaikovsky Conservatoire, and Veronika Vitaitë and Petras Geniuðas of the Lithuanian Academy of Music. The Christopher Claviers series included recitals by Ian Fountain and Petras Geniuðas and also featured the Lithuanian pianist Sonata Alðauskaitë, the winner of the International M. K. Èiurlionis Piano Competition in 2003; Maxim Manioukov, a phenomenal piano virtuoso from the Moscow Conservatoire; and the participants in the master classes from Latvia, Estonia and Switzerland.

Lina NAVICKAITË

“Kristupo klavyrai”: koncertai, kursai, komentarai

KONCERTAI MUZIKOS AKADEMIJOJE Rengti koncertus Lietuvos muzikos akademijoje vasarà rizikinga. Atidarysi langus kairëje tvankios salës pusëje – klausysies automobiliø signalizacijø.

Atversi juos deðinëje – muzikai akompanuos autobusø stabdþiai, „bumèikai” pro kurios nors maðinos langà ar, þiûrëk, netruksi patirti, kad pro ðalá zvimbianèio motorolerio garsas kartais gali bûti kone identiðkas ilgai tæsiamai violonèelës natai... Negana to – atrodytø, kas gali po intensyvaus koncertinio sezono priversti eiti á dar koká nors koncertà? Vis dëlto ne vienà Kristupo vasaros festivalio vakarà buvo galima tik stebëtis pilnutële sale, o ypaè – liepos 14-osios koncerte, kuris buvo tarsi kità dienà prasidëjusiø „Kristupo klavyrø” preliudija. Klausytojø visuomet ðiltai sutinkamas violonèelininkas Davidas Geringas ir pirmàkart Lietuvoje koncertavæs britø pianistas Ianas Fountainas tàvakar pateikë kamerinæ programà „Jaunasis Beethovenas”.

Menine jos kulminacija tapo Beethoveno Sonata violonèelei ir fortepijonui g-moll, Nr. 2 op. 5, o kad duetas yra parengæs iðties turtingà ankstyvojo Beethoveno

instrumentas. Pavirðiumi sklendþiantis piano traukë dëmesá, taèiau kokybiðkai skambëjo ne visuose epizoduose, o ir ðiaip bendras garso valdymas susiþavëjimo nekëlë. Taèiau ðá muzikavimo elementà, galima sakyti, atpirko neátikëtinas laiko bei muzikinës erdvës pojûtis – þavûs rubato, subtilûs nutylëjimai ir nepaprastai laisvas muzikos kvëpavimas.

„Nebijokime Mozarto! Lengva laikyti já pusdieviu ir nedrásti kaþko daugiau á tà muzikà ádëti, perlenkti lazdà.

Bet jis tik þmogus, kaip mes visi.” repertuarà, liudijo ðalia pagrindinës programos kaip visuomet dosniai maestro Geringo dalyti konceptualûs bisai.

Kameriniame amplua Vilniuje debiutavæs Ianas Fountainas liepos 15 d. „Kristupo klavyrus” pradëjo jau solo programa. Kultûringai minkðtomis, paslankiomis frazëmis buvo iðlieta Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata fortepijonui D-dur KV 311; itin laisvas pianisto skambinimo bûdas atsiskleidë tarp slaviðko romantizmo ir impresionizmo stilistikos balansuojanèiame Leoðo Janáèeko cikle „Uþþëlusiu takeliu”; Claude’o Debussy „Dþiaugsmo salos” vientisoje harmoninëje masëje norëjosi ryðkiau iðgirsti atskirus sluoksnius, kurie taip keri ðio kompozitoriaus kûryboje, taèiau labai þavus (kaip ir kai kuriuose Beethoveno kûriniuose, Fountainui skambinant su Davidu Geringu) buvo pikantiðkø atspalviø teikæs savotiðkas atlikëjo „dþiazavimas”.

Visa antroji koncerto dalis buvo

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Ian Fountain

Sveèias ið Didþiosios Britanijos Ian Fountain

skirta Fryderyko Chopino muzikai. Nesentimentalios, nors svajingos, tylios ir skaidrios interpretacijos leido gërëtis tiek maþiau þinomu ðio autoriaus Bolero, op. 19, tiek mistiðku, paslaptingu garsu nuskambëjusiais dviem Noktiurnais, op.

27, tarsi vientisa banga praûþusia Fantaisie-Impromtu, op. 66, ir þaiþaruojanèiu, man kaþkodël labiausiai Mendelssohno „Vasarvidþio nakties sapno” fëjas priminusiu Scherzo Nr. 4 E-dur, op. 54.

Turint galvoje turtingà meninæ ðio pianisto biografijà, kiek nustebino neretai pasitaikæ techniniai nesklandumai – tarytum atlikëjà bûtø gluminæs toli graþu ne pats tobuliausias „Steinway”

Liepos 17 d. „Kristupo klavyrus” tæsë du jauni pianistai: 2003-iøjø M. K. Èiurlionio konkurso laureatë, prof. Petro Geniuðo klasës studentë Sonata Alðauskaitë ir atlikëjas ið Rusijos, ðiuo metu studijuojantis Maskvos P. Èaikovskio konservatorijoje pas prof. Verà Gornostajevà, Maksimas Maniukovas.

Vientisà romantinæ programà tàvakar atliko Sonata Alðauskaitë, paskambinusi Johanneso Brahmso Keturias pjeses fortepijonui, op. 119, ir Fryderyko Chopino Sonatà fortepijonui b-moll, op. 35. Kaip visuomet imponavo ðios pianistës iðgaunamas sodrus garsas ir labai laisvas (tai ne taip jau daþna tokiame amþiuje) skambinimas. Kita vertus, paskutinius Brahmso kûrinius ásivaizduoèiau ne tokius „mergaitiðkai” svajingus, Chopino Sonatoje gal taip pat norëjosi ryðkesniø interpretaciniø vaizdiniø, o su LMA steinvëjumi tinkamà garso balansà sunku pasiekti ir labiau patyrusiems atlikëjams. Taèiau ádomu, kad bendras áspûdis

Muzikos barai /5

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Festivalis

Vienas ið „Kristupo klavyrø” sumanytojø – Petras Geniuðas

nepaprastai priminë pojûtá, patirtà 2000aisiais, kai prieð kelis mënesius pasibaigusio Èiurlionio konkurso laureatas Janas Krzysztofas Broja atvaþiavo á Vilniø su Bélos Bartóko Koncertu – ir tàkart, ir dabar klausantis Sonatos Alðauskaitës buvo justi po konkurso iðryðkëjæs meninis subrendimas, staigus ðuolis á gerokai gilesnes muzikavimo pajautas.

Belieka spëlioti, kokie bûtø praëjusiøjø metø Èiurlionio konkurso rezultatai, jei á já, kaip þadëjæs, bûtø atvykæs Maksimas Maniukovas. Raðant ar kalbant apie ðio pianisto skambinimà, tikrai ne vienàkart norisi vartoti þodá „fenomenalus”. Reèitalyje Vilniuje Maniukovas atliko tris itin skirtingus stambius opusus, kuriø kiekvienas þavëjo vis kitomis ðio atlikëjo savybëmis.

Nuo pat pirmøjø taktø dëmesá patraukë nepaprastai kultûringas klasicistinis forte ir puikus garsas. Fantastiðka muzikinio veiksmo ávairovë deðimtyje Ludwigo van Beethoveno variacijø Salieri operos „Falstafas” tema ir subtiliai uþèiuoptas pats tikrasis bethoveniðkas humoras neleido abejoti, kad scenoje – ne vien nepriekaiðtingai klaviatûrà valdantis virtuozas, bet ir jautrus menininkas.

Vienas sudëtingiausiø ir kartu nuostabiausiø kûriniø fortepijono literatûroje – Maurice’o Ravelio ciklas „Nakties gasparas”. Perregimai raibuliuojanèioje, kiek santûrokoje „Undinëje”, pripaþinsiu, buvo vienas ið nedaugelio epizodø, kuriø Maniukovo interpretacija kiek nuvylë – ðio kûrinio kulminacija, kurià taip norëtøsi girdëti iðsiliejant tarsi uþmuðanèià garsø lavinà, buvo puikiai laipsniðkai uþauginta nuo tiesiog fantastiðko pianissimo, taèiau paèiai lavinai vidinës ir garsinës átampos taip ir nebeuþteko.

Tuo tarpu II („Kartuvës”) bei III („Skarbo”) ðio ciklo dalys buvo kone hipnotiðkai kaustanèios tiek niûriais vaizdiniais, tiek galingais garsø srautais. Ir jau tiesiog baltà pavydà këlë vizuali pianisto laikysena – net atlikdamas sudëtingiausius viraþus, Maksimas atrodo taip, tarsi nieko neveiktø... Neatsitiktinai klausyda-

Muzikos barai /6

masi jo atliekamos Ferenczo Liszto Ispaniðkosios rapsodijos, prisiminiau vienus geriausiø Liszto kûrybos áraðø, ágrotø vengrø pianisto György Cziffros. Ðio atlikëjo interpretacijos ryðkios ne tik chronometraþo atþvilgiu (nors faktas, kad savo, kaip pianisto, pasirodymus Cziffra pradëjo uþdarbiaudamas cirke, iðties paradoksaliai pranaðingas). Tokio virtuozinio „cirko” netrûko ir Maniukovo

Kiekvienas tam tikru gyvenimo laikotarpiu suserga Schuberto bacila. Man, pavyzdþiui, jis neegzistavo iki kokio antro kurso. Maniau, kad tai toks kompozitorius, kurio galëtø ir nebûti, – kaþkas per vidurá tarp Beethoveno ir Schumanno, taèiau nei vienas, nei kitas... Jo sonatos atrodë nuobodþios, ilgos ir neádomios. O tada iðgirdau Sviatoslavo Richterio koncertà Maskvoje, ir toji mirtina Schuberto bacila ásimetë nesunaikinamai... Ðis kompozitorius turëjo ypatingà gebëjimà prieiti prie nenusakomø psichologiniø ar net mistiniø sferø – jis absoliuèiai nepakeièiamas. Niekas në ið tolo nëra priartëjæs prie vietos, esanèios kaþkur tarp gyvenimo ir mirties, kurioje gyvena Schubertas. Jis palaikë kaþkoká tiesioginá ryðá su þvaigþdëmis... Sunku teoriðkai paaiðkinti, kodël jis patinka, todël labai linkiu juo tiesiog „susirgti”.

Petras Geniuðas

Taèiau klausantis Schuberto neberûpëjo, ar kûriniø aplikatûrà Geniuðas tikrai spëjo pakeisti kitais pirðtais (ið tiesø – taip!), ar melodijos suskambës – þinoma, jos ir skambëjo. Nugalëjo turinys. Vertikalë.

Toji, kurios Geniuðas reikalauja ið studentø.

Koncerto programoje – pomirtiniai Franzo Schuberto opusai: Trys pjesës ir Sonata fortepijonui B-dur. Bene labiausiai ðio autoriaus kûryboje man patinka tikrasis jos grynumas, paprastumas. Ir visai ne paprasti Geniuðo interpretaciniai atradimai èia integruojasi labai natûraliai – regis, viskas Schubertui tinka.

Ritminis „draivas”, ryðkiaspalviai harmoniniai posûkiai, intymi lyrika, drama – visas, visoks gyvenimas.

2003-iaisiais Schuberto Sonatà B-dur Petras Geniuðas skambino reèitalyje Filharmonijoje, taèiau nepamenu, kad tàkart jos atlikimas bûtø padaræs toká didelá áspûdá. Nuostabios temø reminiscencijos pirmojoje dalyje; antroji dalis – tarsi iðriðimas, ne tik harmoninis, bet ir dvasinis; kibirkðèiuojanti bethoveniðka treèioji, ir pagaliau – tarytum nuosaikesnis nei anàkart Filharmonijoje ir gal todël gerokai paveikesnis kûrinio Finalas.

Ne tik sukauptas pianisto ávaizdis, bet ir jo interpretacijos ðiame koncerte kreipë mintis link askezës. Taèiau toks vidinis meditatyvumas visiðkai prieðingas siauram puritonizmui – pastarojo Geniuðo grojime neverta në ieðkoti. Labiausiai jam bûdinga visiðka màstymo laisvë. Jei kam nors tokia interpretacija vidujai nepriimtina, tiems, tikiu, galëjo bûti sunku – ji iðties labai stipri. Taèiau klausytojai, kurie galëjo jai atsiverti, patyrë didelá dþiaugsmà.

skambinimui, taèiau kur kas svarbesnë nei pribloðkianti technika buvo didþiulë vidinë ðio pianisto jëga.

PIANISTØ MEISTRIÐKUMO KURSAI

Petras Geniuðas scenoje kuria. Todël kaskart jis kitoks. Liepos 19-àjà – tarsi atsiribojæs, su distancija, bene nostalgiðkas, màsliai þvelgiantis kaþkur pro klaviatûros kraðtà. Kitoks nei gyvenime ir kitoks nei kitais kartais scenoje. (Viliuosi, jog kitame koncerte vël kaþkuo savita ir dar negirdëta nustebins.)

Visà savaitgalá prieð koncertà meistriðkumo kursø dalyviai „laikë kumðèius”, kad pagytø tokiu nelemtu laiku ásiskaudæs maþasis atlikëjo deðinës rankos pirðtas – nereikia në sakyti, esminis visø melodiniø linijø iðdainuotojas. Pianistas liûdnai juokavo, kad teks publikà perspëti, jog bus grojama devyniais pirðtais...

Lankantis liepos 16–24 dienomis Muzikos akademijoje vykusiuose pirmuosiuose Vilniaus tarptautiniuose pianistø meistriðkumo kursuose, reikia pripaþinti, nuolat stigo informacijos. Ypaè apie kursø dalyves, kurios net baigiamajame kursø koncerte nebuvo „áamþintos” jokioje oficialioje programëlëje. Taèiau kadangi pagrindinës dalyvës tik keturios, nesunku buvo su jomis susipaþinti: tai Estijos muzikos akademijos I kurso magistrantë Naily Saripova (prof. Aleksandra Juozapënaitë-Eesmaa), J. Vytuolio Latvijos muzikos akademijos II k. studentë Olga Jegunova (pedagogas – Sergejus Osokinas), tos paèios akademijos III k. studentë Julija Kocina (prof. Juris Kaln-

ciemas) ir Lietuvos muzikos akademijos absolventë Lina Vaitkuvienë. Vëliau prie jø prisidëjo Þenevos (Ðveicarija) muzikos konservatorijos profesoriaus Pascalio Devoyono klasëje studijuojanti amerikietë Marisa Gupta, prof. Veros Gornostajevos kursuose dar dalyvavo Sonata Alðauskaitë, Laima Smolskaitë ir Olga Petrova.

Vis dëlto pagrindinis kursø akcentas, be abejo, buvo ne jø dalyviai, o keturi pedagogai, kuriø pamokas paprastai stebëjo apie 15 nuolatiniø kursø klausytojø – LMA studentø ir muzikos mokyklø mokytojø.

Pirmasis su kursø dalyvëmis dirbo Londono karaliðkosios muzikos akademijos profesorius Ianas Fountainas.

Regis, laikydamasis nuostatos, kad per valandà su jokiu studentu stebuklø nepadarysi, Fountainas pagal individualø kiekvienos dalyvës meistriðkumà tiesiog imdavosi dirbti parengtus kûrinius tobulinant atskiras jø detales. Ið visø pianisèiø jis pirmiausia reikalavo fraziø gyvybingumo, nenutrûkstamo judëjimo á prieká, ávairesniø dinamikos lygmenø.

Kadangi abi latviø pianistës buvo gan susikausèiusios, Fountainas kaip ámanydamas stengësi jø skambinimui ákvëpti laisvumo, ragino „atgaivinti didelá juodà instrumentà”. Reziumuojant galima pasakyti, kad ðio pianisto pastabos buvo gana áprastinës – labai teisingos, taèiau be ryðkesnës pedagoginës specifikos.

Po vienà pamokà visoms dalyvëms

„Jei nëra temperamento, nebus ko ir prilaikyti. Norint suvaldyti jëgà, reikia dar didesnës jëgos.”

Veronika Vitaitë vedë LMA profesorë, Fortepijono katedros vedëja Veronika Vitaitë. Profesorës metodika kursuose iðsyk „griebti jautá uþ ragø” ir konkreèiuose kûrinio epizoduose rodyti tai, kà galima padaryti „èia ir dabar”, buvo galbût panaði á Fountaino, taèiau, mano galva, panaudota gerokai naudingiau ir átaigiau. Labai ádomiai vyko darbas su Beethoveno Treèiuoju fortepijoniniu koncertu (Naily Saripova) – pradëjusi nuo teminiø-tonaciniø aspektø, profesorë pateikë daugybæ ádomiø teminës medþiagos asociacijø, rekomendavo Beethovenà kuo maþiau pedalizuoti, kalbëjo apie galingà ðios muzikos prigimtá. „Galingu” pasirodymu prof. Vitaitës kursuose suþibëjo Olga Jegunova, po virtuoziðko Sergejaus Prokofjevo Koncerto Nr. 1 gebëjusi dar ir pereiti prie Bacho muzikos. Ádomu tai, kad nemaþa dalis

puikiø prof. Vitaitës pastabø ir pasakojimø apie Bacho muzikà glaudþiai siejosi su anksèiau ar vëliau nuskambëjusiais Geniuðo ir Gornostajevos pamokymais.

Regis, pagrindinis bendras vardiklis tarp tokiø skirtingø asmenybiø – garsioji rusø fortepijono mokykla.

Daugiausiai ðiuose meistriðkumo kursuose dëstë „Kristupo klavyrø” meno vadovas Petras Geniuðas. Sunku trumpai apibendrinti tris jo pedagoginio darbo dienas, taèiau bene esminiai akcentai bûtø gausûs praktikuojanèio pianisto pamokymai atskleidþiant paties atrastas gudrybes ar subtilybes ir siekis suteikti kursø dalyvëms kiek iðsamesná atliekamos muzikos suvokimà, paþvelgti á prasminius ar net filosofinius klodus.

Geniuðo pamokoms bûdingos asociacijos su geriausiais garsiø pianistø áraðais, netikëtos aliuzijos á, atrodytø, visiðkai nesusijusius muzikos stilius (ypaè dþiazà, bet turbût „tolimiausio giminingumo” nuoroda buvo á popþvaigþdæ Stingà, grojant Mozarto sonatà), daþni priminimai, kad klasikinëje muzikoje bûtina kiek ámanoma daþniau ir ryðkiau atkreipti dëmesá á ritminæ energijà, kurios joje tiek maþai, palyginti su klubine muzika ar dþiazu. Ádomu buvo stebëti netradiciniø sprendimø siûlymus, savotiðkà provokavimà dràsiai ieðkoti intrigos ir didesnio meninio paveikumo – atviriausios tokio tipo pamokoms buvo Jegunova ir Saripova, kurios savo greita reakcija ir paslankumu jau nuo pirmos dienos bene po lygiai pasidalijo pasyviøjø kursø klausytojø simpatijas.

Laukta meistriðkumo kursø kulminacija tapo legendinës profesorës ið Maskvos konservatorijos Veros Gornostajevos pamokos. Ið pat pradþiø pareiðkusi, kad nëra beprasmiðkesnio dalyko nei valandà trunkantys meistriðkumo kursai, profesorë, manyèiau, vis dëlto gebëjo „ákrauti” jaunàsias pianistes tokia energija, kurios turëtø uþtekti ir tolesniam individualiam darbui. Profesorë nuolat pabrëþë, kad nepretenduoja á galutinæ tiesà (kurios, pavyzdþiui, Bacho pasaulyje në negali bûti), ji veikiau siekë pasidalyti su studentëmis savo poþiûriu á kûrinius, kuriuos grojo ar dirbo klasëje visà gyvenimà.

Vienas pagrindiniø dalykø, kuriø

Gornostajeva tikëjosi ið pianisèiø, – asmeniðkas santykis su kûriniu, grojamos muzikos supratimas ir neformalus poþiûris á turiná. Vaizdiniø inspiracijos Gornostajevos pamokose – absoliuèiai nenuspëjamos, kaip ir átaigûs pasakojimai apie jas: Evangelija, Hoffmanno pasakos, kino filmai, dailës, literatûros kûriniai, þmoniø likimai, Prancûzijos piliø legendos... Turbût ryðkiausios per tas dvi dienas buvo trys pamokos: kai prof. Gornostajeva su Olga Jegunova dirbo J. S. Bacho Preliudà ir fugà cis-moll ið „Gerai temperuoto klavyro” I tomo, su Naily Saripova – Roberto Schumanno „Kreislerianà” ir su Sonata Alðauskaite – Chopino Sonatà bmoll Nr. 2. Ypaè dirbant pastaràjá kûriná þavëjo fantastiðka profesorës erudicija, regis, neiðsemiama vaizduotë ir puikus pianizmas.

Baigiamasis meistriðkumo kursø dalyviø koncertas ávyko liepos 24 d. Sceninis jaudulys bei tàdien tvyrojæs karðtis savaip pakoregavo visø pianisèiø pasirodymus, taèiau kursø metu gauti patarimai buvo daugiau ar maþiau pastabiai inkorporuoti á jø interpretacijas. Bene

„Þmogus áprastà gyvenimà gyvena „horizontaliai”. Taèiau egzistuoja dar ir vertikalë.”

Petras Geniuðas geriausiai kursuose gautas uþduotis perprato estë Naily Saripova, baigiamajame koncerte atlikusi penkias pjeses ið Schumanno „Kreislerianos”, op. 16. (Vis dëlto ryðkiausiu Naily „pasirodymu” Vilniuje vadinèiau Beethoveno Koncerto atlikimà girdint tik saujelei nuolatiniø kursø klausytojø.) Labai savimi pasitikinti, uþtikrinta, techniðkai stipri pianistë – jauniausioji kursø dalyvë latvë Olga Jegunova. Po nesëkmingo pasirodymo 2003 m. M. K. Èiurlionio konkurse, ji nutarë siekti kuo didesnës kvalifikacijos, tad ir po ðiø kursø Olga kartu su Julija Kocina dar vaþiavo á Klaipëdoje vykusius Lazario Bermano meistriðkumo kursus.

Na, o pirmuosius Vilniaus tarptautinius pianistø meistriðkumo kursus uþbaigë Marisos Guptos puikiai atlikta Chopino Ketvirtoji baladë ir prof. Geniuðo kursø dalyvëms iðdalyti diplomai. n

„Svarbiausia muzikoje – vaizdinys. Tai, kà á jà ádedi, apie kà groji.”

Vera Gornostajeva

Muzikos barai /7

Festivalis

Apie Edipà Londone, arba operos “Graikas” premjera Vilniuje

Eglë GRIGALIÛNAITË

A

ntikos mitai ir dramos mûsø teatruose atgaivinami ne taip jau daþnai. Perþvelgus praeitø metø sezono programas, paaiðkëjo, kad tokio pobûdþio pastatymø pasiûla – minimali. Jei neapsirinku, bûta tik poros „antikiniø” spektakliø: Birutës Marcinkevièiûtës monospektaklis pagal Sofoklio „Antigonæ” ir, þinoma, reþisieriaus Oskaro Korðunovo „Karalius Oidipas”, kuris Edipo mità áspûdingai transformavo á slogø detektyvà. Prie spektakliø ðiaip graikiðka tematika priskirtinas ið Operos ir baleto teatro repertuaro nesitraukiantis Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba”. 2004-øjø vasara ðiuo poþiûriu taip pat vaisinga: liepos 18 d. Vilniuje, Rusø dramos teatre, ávyko Marko-Anthony Turnage’o operos „Graikas” premjera.

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai ðá ypatingà pastatymà galëjo iðvysti publika.

Kodël taip – tuoj paaiðkinsiu.

Apie ðià operà bûtø galima kalbëti ið-

Scena ið operos „Graikas” 1 veiksmo

On 18 July, Mark-Anthony Turnage’s opera Greek was premièred at the Russian Dramatic Theatre in Vilnius. This work by the famous contemporary British composer was selected as a study and production material for the European Commission’s SOCRATES/ ERASMUS IP project „We Make an Opera”, which was coordinated by the Lithuanian Academy of Music. The production was included in the Christopher Summer Festival programme as the only première of modern music.

The author of the article introduces the opera and its author and talks with Rima Rimðaitë, Head of International Relations Office, about the implementation of this project and other international projects in which the Lithuanian Academy of Music participates.

Eglë GRIGALIÛNAITË

Muzikos barai /8

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotraukos

About Oedipus in London, or The Vilnius Première of Turnage’s Greek

Be ávairiausiø muzikiniø ðaltiniø, Turnage’à daþnai ákvepia dailës (jis ypaè vertina ekspresionistà Francisà Baconà), literatûros meno ðedevrai. Arba kasdienio gyvenimo realijos, – pastarosios „Graike” akivaizdþios.

BRITIÐKAS POÞIÛRIS Á MITÀ

Scena ið 1 veiksmo. Video projekcijos dailininkas Edgaras Morozas (Lietuva) Scena ið 1 veiksmo. Reþisierius Stefan Janski (Anglija), reÞisieriaus asistentas Nerijus Petrokas (Lietuva)

mà, plëtoti europines ðiuolaikinio operinio meno tradicijas sudarant tinkamas sàlygas ávairiø Europos ðaliø ir meno srièiø – muzikos, teatro, scenografijos, videomeno – profesionalams ir studentams intensyviai dirbti ir mokytis, keistis informacija, kultûrine ir profesine patirtimi.

keliant ir pabrëþiant ávairius jos aspektus.

Taèiau lietuviðkame kontekste svarbiausia buvo tai, kad veikalo pastatymà per aðtuoniolika liepos mënesio dienø ágyvendino tarptautinë Europos jaunimo komanda, kuruojama Lietuvos muzikos akademijos ir dirbusi mûsø sostinëje. Ðalia ðio fakto reiktø paminëti ir kitus, ne maþiau svaresnius, nulëmusius renginio iðskirtinumà vasarojanèiame mieste. Kaip þinoma, ðiuolaikinë muzika po Vilniaus dangumi centralizuojasi „Gaidos” ir „Jaunos muzikos” festivaliuose, tuo tarpu bet kokie kiti pavieniai re(n)giniai, kuriuose ji skamba, yra reti ir iðkart patraukia budresniø koncertø lankytojø dëmesá. Ðákart buvo ne visai taip – atrodë, jog tarp þiûrovø kur kas daugiau teatralø nei muzikø, o tai ðiek tiek keista. Keista, nes tenka apgailestaujant konstatuoti, kad Turnage’o „Graikas” ðiemetiniame Kristupo vasaros festivalyje (opera átraukta á festivalio programà) buvo vienintelë naujosios muzikos premjera. Ðios operos atsiradimo Vilniuje istorija susijusi su Lietuvos muzikos akademijos koordinuojamu Europos Sàjungos Socrates/Erasmus intensyvios programos projektu „Tarpdisciplininis menø seminaras Mes statome operà”. Projekte dalyvavo 40 studentø ir 6 dëstytojai ið 11 Europos aukðtøjø mokyklø, 15 techninio, pagalbinio ir administracinio personalo þmoniø. Ðio tarptautinio projekto tikslas – skatinti jaunø menininkø kûrybiná bendradarbiaviEdis – Ralph Benjamin Jaarsma ið Utrechto aukðtosios menø mokyklos (Nyderlandai)

KOMPOZITORIAUS PORTRETAS Operos „Graikas” autorius MarkasAnthony Turnage’as – vienas populiariausiø viduriniosios kartos britø kompozitoriø. Tûlam lietuviui ðio kûrëjo pavardë buvo iðvis negirdëta, o jo muzika – juo labiau. Puiku, kad paþintis prasidëjo nuo geriausiojo kûrinio (taip bent jau teigia britø kritika ir publika). Bûtent „Graikas” tuo metu dar visiðkai jaunam kompozitoriui tapo raktu, atvërusiu vartus á pripaþinimà ir sëkmæ. Sukurta 1988-aisiais Miuncheno bienalës uþsakymu, ði kamerinë opera kondensuoja esminius Turnage’o muzikinës kalbos bruoþus: komunikatyvumà, kurio siekiama per adaptuojamus dþiazo, bliuzo harmonijà bei ritmà ir ið to gimstanèià polistilistinæ kalbëjimo manierà. Ðios operos muzikoje ðalia viso to sugyvena varjetë teatro blizgesys ir sporto sirgaliø skanduotës, romantiðko uþmojo melodijos ir Sprechgesang.

Turnage’as pripaþásta didþiulæ átakà, kurià jam padarë Mileso Daviso trimito skambesys, nors operos muzikoje tà sunku uþèiuopti – ðiø abiejø kûrëjø formuojama garsinë atmosfera galëtø ágarsinti antonimo sàvokà. Kitas Turnage’o guru – Igoris Stravinskis, ið kurio jis mokësi ritmo ámantrybiø. Ið tiesø ritminis operos pieðinys, matyt, vertë papluðëti ne tik jaunojo orkestro komandà, bet ir dirigentà Clarkà Rundellá (jis – Ðiaurës Anglijos karaliðkojo muzikos koledþo dëstytojas), kuris su „Graiko” tekstu buvo jau paþástamas ið ankstesniø veikalo pastatymø.

Rezultatas – aukðto lygio, profesionaliai atlikta muzika.

Kûrinio pagrindas – Edipo mitas, perkeltas á ðiuolaikiná Londonà, rytinæ jo dalá (East End). Edipas èia virto Edþiu, karalius ir karalienë – aludës ðeimininku ir padavëja.

M.-A. Turnage’as ir Johnatanas Moore’as operai adaptavo to paties pavadinimo Steveno Berkoffo libretà. Operos veiksmo transformacijà ið esmës veikë konservatoriø valdomos Didþiosios Britanijos politiniai nesutarimai, kurie XX a. devintojo deðimtmeèio pabaigoje virto liaudies riauðëmis Ðkotijoje ir Londone.

Po premjeros sukosi ákyri mintis, kad „Graikas” vis dëlto nëra opera. Tai greièiau drama su muzika (jei norite, musica per dramma). Kas þino, bet gal bûtent apie toká muzikos ir veiksmo santyká svajojo didysis operos reformatorius Richardas Wagneris?

Pripaþinsiu, kad muzika èia itin daþnai buvo pasitelkiama akivaizdþiai iliustratyviems tikslams: ritmo pieðiná koreguodavo bûgnø tirados, antrinanèios policininko smûgius á Edþio ðonà; vokalistø juokas, palydimas puèiamøjø „kvatojimo” ir pan. Pavadinèiau tai animacinio filmo efektu (atmintin iðkyla visos tos nebylios herojø gaudynës, slëpynës, grumtynës ir jø nuotykiai, vykstantys muzikiniame fone) ar tiesiog instrumentinio teatro apraiðka. Savo ruoþtu videoprojekcijos (jø autorius – Vilniaus dailës akademijos studentas Edgaras Marozas) tai pat Edá ásûnijæ tëvai – Mari Palviainen, Tamprës konservatorija (Suomija) ir Philip Shakesby, Ðiaurës Anglijos Karaliðkasis muzikos koledþas

Muzikos barai /9

Festivalis

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotraukos

veikëjø tapatinimà su pankuojanèiais paaugliais (atitinkamus kostiumus sukûrë Vilniaus dailës akademijos studentë Iveta Ciparytë, kuri – ir scenografijos autorë) – kai kam galëjo kilti panaðûs klausimai.

Kas labiausiai ástrigo? Þinoma, solistai. Net negalëèiau jø pavadinti vien dainininkais, greièiau puikiai dainuojanèiais aktoriais, nors visi jie studijuoja tik vokalà. Bûdami keturiese, nuolat persikûnydami ið vaidmens á vaidmená, jie atlaikë deðimties veikëjø vaidmenis, kurie, be to, buvo ir pakankamai individualûs. Mari Palviainen (sopranas; Suomija), puikiai perëmusi apkûnios, prasèiokiðkos moteriðkës (Motina/Padavëja) elgesio ir iðkalbos manieras, bei þavingoji Antonela Bîrnat (mecosopranas; Rumunija), tarsi gimusi vilioti ir þavëti (Þmona), bet ne tik (ji – ir paauglë Dorina), antrajame veiksme susijungë á grësmingai aistringà Sfinkso duetà. Philipas Shakesby (bosasbaritonas, Didþioji Britanija) ið Tëvo chameleoniðkai virto Kavinës ðeimininku bei Policijos vyresniuoju. Ralphas Benjaminas Jaarsma (baritonas, Nyderlandai) atliko pagrindiná – Edþio vaidmená. Keturiese iðlaikyti kinematografiðko intensyvumo operos veiksmà ir nepriekaiðtingai atlikti itin sudëtingas ðiuolaikinës muzikos partijas – pas mus nedaþnas reiðkinys. Jei jau mûsø operos grandai atokiai laikosi nuo naujosios muzikos, kà bekalbëti apie LMA vokalo klasës studentus (neatsirado në vieno, norinèio dalyvauti ðiame projekte!). Èia galima skelbti gedulà... arba pasvajoti.

Scena ið 1 veiksmo. Scenografijos ir kostiumø dailininkë Iveta Ciparytë, grimo dailininkës Roma Kazlauskaitë ir Dalia Jovaiðaitë (Lietuva)

buvo visiðkai pavaldþios libreto tekstui ir sceniniam vyksmui (manykime, jog tai pastatymo koncepcija) – jei kalbama apie „karo, maro, bado” nustekentà ðalá, tai ásijungia ðleikðèiai realistiðki apipuvusiø kaulø, ðvirkðtø, kirmëliø vaizdai. Neþinia kaip „Graiko” pastatymas buvo ágyvendintas svetur, taèiau vilniðkis, manding, galëtø prilygti ðiuolaikinio britø meno judëjimo, vadinamo „naujuoju brutalumu”, arba Cool Britania, iðpaþástamai estetikai (jo pradininkai – rytinës Londono dalies menininkai, 1988 m. surengæ parodà „Freeze” – „Ðaldyti”). Tokiam menui svetimas siekis þiûrovà ið salës iðleisti harmoningos palaimos bûsenos. Kur kas artimesnë – socialinës problematikos kurstoma drama, ekspresija, sukrëtimas, mëginimas, nors ir per prievartà, „atmerkti akis”. Labai aiðkiai savo pozicijà ðiuo poþiûriu yra iðreiðkæs Oskaras Korðunovas (prisiminiau jo statytas pjeses – Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking” ir Mariaus von Marienburgo „Ugnies veidà”, kurias bûtø galima pateikti kaip „naujojo brutalumo” pavyzdþius): „Ar teatras turi skatinti vidiná komfortà, ar provokuoti tam tikrus klausimus apie mus, mûsø gyvenimà tarp þmoniø, visuomenæ?”

Esu ásitikinusi, kad klausant/þiûrint pagal Stevenà Berkoffà statytà „Graikà”, kuriame akcentuotos ribinës gyvenimo situacijos ir iðkeltas pats „gyvenimo tirðtis” – tai buvo itin realistiðkai pateikta per

Muzikos barai /10

ORKESTRO DUOBËJE Vokalistø meistriðkumui niekuo nenusileido po scena „ákalintas” orkestras, daþnai suskambëdavæs „bigbendiðkai”, kartais – varjetë stiliumi ar dar kitaip.

Natûralu, nes orkestro sudëtis puèiamøjø, perkusijos ir styginiø santykiu – maþdaug 12:5, o tai labai toli nuo filharmoninio standarto. Operos instrumentinio audinio visuma sudaryta ið itin iðraiðkingø, individualiø solo partijø. Apskritai orkestras buvo panaðus á gana áþûlø veiksmo komentatoriø-iliustratoriø, akivaizdþiai nepaisiusá ðiam vaidmeniui privalëtino santûrumo.

Rëksmingas spalvas tik retai ir nedràsiai (uþtat efektingai!) keitë pastelë. Ðis solistø ansamblis sujungë ðeðiø aukðtøjø mokyklø studentus, kuriø dauguma – lietuviai (pastarieji buvo atrinkti

atsiþvelgiant á LMA katedrø vedëjø pasiûlymus). Beje, projekto dirigentas Clarkas Rundellis ne kartà paþymëjo aukðtà lietuviø profesiná pasirengimà, lankstumà ir muzikalumà bei pagarbà savo profesijai.

Pasak jo, visi jie galëtø sëkmingai dirbti bet kuriame Europos orkestre. Studentams, Puèiamøjø, Styginiø, Fortepijono katedroms bei visai Lietuvos muzikos akademijai tai didþiulis ávertinimas.

LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJOS TARPTAUTINIAI PROJEKTAI Apie M.-A. Turnage’o „Graiko” gimimà Vilniuje ir kitus LMA projektus kalbëjausi su operos prodiusere, Tarptautiniø ryðiø skyriaus vedëja Rima Rimðaite: – Kodël buvo pasirinkta statyti bûtent Turnage’o operà?

– Pirmiausia opera atitinka sumanyto projekto „Mes statome operà” keliamus reikalavimus – ji ðiuolaikinë, trumpa (90 min.), patraukli atlikëjams savo originalumu, pagrindinius vaidmenis atlieka tik keturi solistai, joje nëra chorø, dalyvauja aktoriai, operà galima pastatyti minimaliomis scenografijos priemonëmis. Èia puikiai siejasi menai – muzika, teatras (vaidyba), scenografija ir videomenas.

Be to, dirigentas Clarkas Rundellis jau yra statæs ðià operà, tad veikalas jam buvo gerai paþástamas ir pripaþintas tinkamiausiu tokiam meniniam-edukaciniam projektui.

– Kaip vyko operos repeticijos? Ar dalyviø kultûrø, mokyklø skirtumai nekëlë jokiø problemø? Kaip þinoma, mûsø Akademijos auklëtiniai su ðiuolaikine muzika turi minimalø ryðá...

– Repeticijos vyko tiesiog puikiai.

Kiekvienas dalyvis parodë aukðèiausio lygio profesionalumà. Dainininkai atvyko daugiau ar maþëliau paruoðæ savo sudëtingus vaidmenis. Ypaè komfortiðkai ir saugiai jautësi nemaþà sceninæ patirtá turintis bosas-baritonas Philipas Shakesby (Anglija), kuris „Graike” atliko Tëvo, Policijos Vyresniojo ir Kavinës Ðeimininko vaidmenis. Aktorius „iðmankðtino” LMA docentas Algis Maþeika ir jo padëjëjas, LMA vaidybos specialybës diplomantas Ignas Ciplijauskas. O muzikantai turëjo nemaþa laiko áveikti sudëtingas ritmines ir intonacines vingrybes. Milþiniðkà darbà „iðkrapðtant” sudëtingà tekstà atliko dirigento asistentas – Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universiteto dirigavimo specialybës studentas Enrico Calesso. O þavingas, profesionalus ir nepaprastai gerà darbo atmosferà sukûræs dirigentas Clarkas Rundellis bei visada lankstus ir paisantis studentø idëjø bei

nepaprastai pedagogiðkas reþisierius Stefanas Janskis suvienijo visus á didelæ europinæ, deðimèia kalbø kalbanèià „graikiðkà” operos ðeimà. Manau, visai jaunai mûsø operos trupei ðie neiðdildomi áspûdþiai iðliks visam gyvenimui… .

– Ar vilniðkis pastatymas bus rodomas dar kur nors?

– Ne, nenumatëme „Graiko” gastroliø. Nors ðiek tiek gaila, nes, manau, rezultatas pranoko lûkesèius. Nebûtø gëda parodyti kokiame kitame Europos ðiuolaikinës muzikos festivalyje. Taèiau bûtø pernelyg sudëtinga toká sumanymà realizuoti be profesionaliø teatrø ar festivaliø suinteresuotumo ir paramos. O gal ir atsiras kokia operos kompanija, norinti parodyti ðá pastatymà? Kas þino?

– Kokie kiti Socrates/Erasmus programos remiami projektai yra vykæ, kokie numatomi?

– Socrates/Erasmus – Europos Komisijos programa, skirta skatinti tarptautiná Europos aukðtøjø mokyklø bendradarbiavimà: studentø ir dëstytojø mainus, intensyvias studijø programas ir teisinæ aplinkà ðiai veiklai legalizuoti – europinës kreditø sistemos ádiegimà, diplomø pripaþinimà (europiniai priedëliai prie diplomø), studijø kokybës gerinimà ir bendros europinës studijø erdvës kûrimà.

LMA Tarptautiniø ryðiø skyrius yra koordinavæs trejø metø IP projektà „ERASMUS dirigavimo kursai”, LMA Mokomoji kino ir TV studija – IP trejø metø projektà „Tarptautinis seminaras kino mokykloms Vasaros videostudija”.

Po ðiø metø IP „Tarpdisciplininis menø seminaras Mes statome operà” projekto kitø panaðios apimties projektø Erasmus programoje kol kas neplanuojame – bent jau toks LMA finansø strategø planas.

– Ar ateityje LMA taip pat aktyviai ketina ásitraukti á tarptautinæ muzikinæ veiklà? Kas artimiausiuose planuose?

– Aèiû. n

Baikeriø „instrumentai” ir unikalios kompozicijos sumanytojas bei dirigentas Staaffan Mossenmark, vargonø muzikos oazë ðv. Kazimiero baþnyèioje ir vargonininkas Leopoldas Digrys, violonèelininkas Davidas Geringas ir pianistas Ian Fountain, dþiazo muzikos koncerto akimirka

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotraukos

– Manau, kad LMA niekada nuo tos veiklos nebuvo nutolusi. Anaiptol, ðis bendradarbiavimas vis stiprëja ir kaip sniego kamuolys, paleistas nuo kalno, vis labiau apsivelia maþesniais ir didesniais projektais, mainais, koncertine, teatrine, kino veikla. Artimiausiuose planuose – rugpjûtá Juodkrantëje vyksianti LMA Mokomosios kino ir TV studijos koordinuojama „Vasaros MEDIA studija”. Visa kita LMA Tarptautiniø ryðiø skyriaus veikla ateityje priklausys nuo paèiø LMA katedrø aktyvumo, nes nepaprastai sunku organizuoti meninius-edukacinius projektus be kolegø palaikymo ir pritarimo.

Muzikos barai /11

Festivalis Liepos 6-osios vakarà Ðv. Kotrynos baþnyèioje koncertavo unikalus trio: bene pirmà kartà ðalies dþiazo meistrø koncerte sostinës scenoje suskambo akordeono improvizacijos: laisvojo dþiazo programà pristatë saksofonininkas Janas Maksimovièius, akordeonininkas Raimondas Sviackevièius ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas

galima po to pasakyti ðokiu?” Manau, kad ðios kompozicijos demonstravimas pirmojoje dalyje buvo pagrindinë vakaro programos klaida. Tai bûtø buvæs prasmingas finalas.

Visos kitos pirmojoje dalyje rodytos choreo-

Dþiazuojantis festivalis

... ÐVENTÆ DIDELIAM IR MAÞAM

ÐOKIO MAGIJA, MUZIKA IR ILIUZIJOS Liepos 11 d. Kristupo vasaros festivalyje koncertavo modernaus ðokio kolektyvas ið JAV „City Dance Ensemble”. Tikëjausi iðvysti visà vienu dràsiausiø vadinamo ðokio kolektyvo þavesá, taèiau ðiek tiek nusivyliau: paèiø stipriausiø, ryðkiausiø ir egzotiðkiausiø savo darbø kolektyvas á Vilniø neatveþë. Tiesa, parodë dvi premjeras pagal lietuviø ir latviø kompozitoriø Broniaus Kutavièiaus bei Peterio Vasko muzikà. Tai ir sukëlë daugiausia prieðtaringø minèiø. Po pirmosios koncerto dalies, kurioje, atrodë, choreografinës mintys ir idëjos tryðko fontanu, staiga choreografai ir ðokëjai lyg sutriko, ëmë trypèioti vietoje susidûræ su visiðkai kitokiu muzikiniu màstymu. Prasidëjo bëgiojimas ratais, akrobatiniai triukai ir dar daug visiðkai su muzika nesusijusiø dalykø. Þinoma, ðokti pagal Kutavièiaus „Jeruzalës vartus” gali tik genijus arba neribotos fantazijos þmogus. Apskritai ne kiekvienas ir sugalvos kurti choreografijà ðiai muzikai. Pernelyg kietas rieðutëlis pasirodë besàs tas Kutavièius. Kaip, beje, ir Vaskas, nors ðio muzika buvo kiek „demokratiðkesnës” dermijos, aiðkesnio ritmo ir formos. Vis dëlto baltiðkasis màstymas amerikieèiams pasirodë svetimas. Nors gyvai atliekama muzika koncerte privalëtø turëti pranaðumà garso áraðø atþvilgiu, taèiau...

Pirmojoje dalyje ið tiesø skambëjo puikios kokybës áraðai. Nors ir esant menkam apðvietimui, vis dëlto buvo matyti JAV choreografams bûdingas iðradingumas, charakteringos juodaodþiø, indënø liaudies ðokiø judesiø detalës, graþûs deriniai, ritminiai akcentai. Ypaè suþavëjo miniatiûra „Harmonica Breakdown”, beje, programëlëje neteisingai iðversta kaip „Sulûþo armonikëlë”. Niekas tos armonikëlës nelauþë. Breakdown – viena ið afroamerikietiðkø ðokio formø, XIX a. viduryje iðpopuliarëjusi menestreliø teatrø dëka ir davusi pradþià stepo erai bei XX a. pradþios fortepijoniniam Èikagos stiliui, kuris giminingas bugivugio muzikai. O „Harmonica Breakdown” tiesiog reiðkia, kad kûrinëlis atliekamas lûpine armonikële. Ir tikrai nesulauþyta.

Pamatæs ðià ðokio kompozicijà ir iðgirdæs Sonny Terry muzikà pagalvojau: „Nejaugi dar kà nors

Muzikos barai /12

ge’u Colemanu ir kt. Pianistas yra koncertavæs su þinomiausiais pasaulio kameriniais ir simfoniniais orkestrais, savo kompozicijas grojo ðalia Bartóko ir Prokofjevo kûriniø. Taip pat rengia bei veda radijo ir televizijos laidas apie dþiazà. Þinoma, visa tai negalëjo nedaryti átakos jo kûrybai.

Norëtøsi nuoðirdþiai pasidþiaugti Ðv. Kristoforo kameriniu orkestru, kuris nebijo naujoviø, nevengia kartais labai dràsiø eksperimentø, stengiasi suprasti ir pajausti muzikà, kuri galbût ne visada telpa á tradicinio kamerinio orkestro muzikos repertuaro rëmus. (Juolab kad kartais ir laiko tam stinga.) Tai pasakytina ne tik apie ðá koncertà, bet ir apie kai kuriuos kitus festivalio renginius, kuriuose orkestras dalyvauja.

Galbût ne visà koncerto muzikà galima pavadinti dþiazu, bet ðis „Kristupo klavyras” buvo spalvingas, þaiþaruojantis ir labai artimas dþiazo stilistikai.

Kokia gi ðventë be dûdø orkestro?

grafinës miniatiûros taip pat turëjo þavesio. Jautei, kad tiek ðokëjai, tiek choreografas yra „savo kailyje” ir pateisina geriausios Vaðingtono modernaus ðokio trupës vardà.

O VIENAS KLAVYRAS – DÞIAZINIS „Kristupo klavyruose” ðalia fantastiðkø, akademinæ ávairiø laikotarpiø muzikà grojanèiø pianistø liepos 22 d. suskambo ir „dþiazinis klavyras”, kurá virtuoziðkai valdë pasaulinio garso muzikantas, kompozitorius, muzikos publicistas ið Didþiosios Britanijos Julianas Josephas. Pirmojoje dalyje jam talkino estø kontrabosininkas Taavo Remmelis ir þinomas lietuviø perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Kamerine sudëtimi atliktø kompozicijø skambëjime galëjai iðgirsti nuoðirdþià kantilenà, bravûrinæ technikà, labai savità muzikinës tematikos traktuotæ. Kiek kitaip suskambo Gershwinas, Ellingtonas ir Porteris. Jø muzika tarsi prarado autorystæ ir tapo Josepho nuosavybe – nepaprastai stiprus ir individualus muzikinis màstymas buvo aukðèiau uþ autorinæ muzikinæ medþiagà. Labai ádomu klausytis ir solo atliekamos paties Juliano Josepho kompozicijos. Vienintelis dalykas, kurio ðiek tiek pasigedau koncerte, – temperamentas ir ekspresija: romantinës impresijos iðsiskleidë labiausiai, ði tendencija dar labiau sustiprëjo antrojoje dalyje. Þinoma, nelengva groti su ðiaurieèiais...

Antrojoje koncerto dalyje turëjome progà daugiau pasiklausyti autorinës paties Juliano muzikos, kuri, rodos, sklandë erdvëje tarp Brodvëjaus miuziklo, Paryþiaus ðansonø melodikos, filmø muzikos aranþuoèiø (labiausiai jas priminë orkestro skambesys) ir XX a. vidurio dþiazo standartø ritmikos.

Ir tai visai natûralu, nes Josephui nesvetima ávairiausiø stiliø dþiazo muzika. Jis koncertuoja kaip solo pianistas, vadovauja trio ir kvartetui, groja su „Electric Band” ir „All-Star Big Band”, dþiazo virtuozais Joe Zawinulu, Johnny Griffinu, Geor-

Liepos 25 d. renginys gal ir nebuvo visiðkai muzikinis, taèiau nevalia jo bent trumpai neaptarti. Kristupo vasaros festivalis ir Ðv. Kristoforo orkestras jau kelerius metus Vilniaus globëjo ðv. Kristoforo (Kristupo) dienà mini iðskirtiniais renginiais, skirtais vilnieèiams ir miesto sveèiams. Ðiø metø renginio ðûkis galëjo bûti toks: „Ðventæ dideliam ir maþam!”

Ir ne ðiaip ðventæ, o didelá spalvingà renginá, kupinà nekasdieniø atrakcijø. Ið tiesø ar daþnai gali pamatyti pagal dirigento lazdelæ „grojanèius” motociklus, ðokanèius lëktuvus ar drauge su didþëjais grieþiantá kameriná orkestrà? Ðventë prasidëjo dûdø orkestro garsais. Tai labai tradiciðka ir istoriðkai pagrásta. Dar mûsø promoèiutës ir proseneliai iðkilmingai vaikðèiodavo po parkà skambant dûdoms. Kokia gi ðventë be dûdø orkestro? LR VRM reprezentacinis puèiamøjø orkestras (dir. A. Radzevièius) linksmai ir iðkilmingai „liejo” lietuviðkus ir amerikietiðkus marðus, diksilendus, kitas ðventiðkas melodijas, kûrë liaudies vaikðtyniø nuotaikà.

Po to ið visø Lietuvos klubø á scenà suguþëjo kelios deðimtys baikeriø (liaudiðkai – motociklininkø) ir atliko ðvedo Staffano Mossenmarko „Baikeriø simfonijà”, kuriai dirigavo pats autorius.

Simfonijos idëja – sunkus, bet labai ádomus baikeriø gyvenimas. Pasirodyme panaudoti þmoniø balsai, motociklø motorø gaudesys, garso signalai. Pagal dirigento lazdelæ buvo uþvedami ir vël gesinami motociklø varikliai, siekiama piano ir forte efektø, „grojama” drauge ir po kelis. Aiðku, pasauliniu mastu toks eksperimentas nei pirmas, nei paskutinis. Ne kartà yra grota radijo imtuvais, automobiliø klaksonais, garlaiviø kaminais ir dar daug kuo, taèiau tokia simfonija kiekvienai ðventei suteikia þavesio.

Kiek vëliau danguje vyko oro baletas. Skambant kamerinio orkestro atliekamai Franzo Schuberto „Ave Marija”, danguje, pasidabinæs balta uodega, ratus suko Jurgio Kairio pilotuojamas lëktuvas, taip pat suðokæs valsà ir dar trankesná ðoká. „Mozartas ðoka su piemenukais” – taip galëèiau pavadinti tai, kas vyko renginio pabaigoje. Oficialiai tai vadinosi Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro

ir „eXitLabEL” ðokiø ðventë. Du didþëjai ir Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras Vilniaus kalnø parkà bandë paversti ðokiø aikðtele. Sumanymas graþus, bet ponai didþëjai niekaip negalëjo atitaikyti ritmø bei tonacijø, ir tai, kà jie darë, buvo tik paprastas triukðmavimas trukdant orkestrui. Kartais, kai dideliø pastangø dëka galø gale pavykdavo rasti kaþkà panaðaus á tinkamà ritmà ir muzika „susiklijuodavo”, dar kai kà galëjai suprasti. Vëliau, pradëjus groti regtaimus ir saloninæ muzikà, kuri lengviau leidosi sujungiama su ðiuolaikinëmis priemonëmis iðgaunamais ritmais, áspûdis kiek pagerëjo. Idëja, þinoma, graþi (nors ir ne nauja), taèiau, manau, reikëjo pasitelkti á pagalbà labiau patyrusius ir stipresnius didþëjus.

Kad ir kaip bûtø, ðventë buvo ir dideliems, ir maþiems.

INTERNATIONAL BRASS Dar vienas puikus festivalio koncertas. Ir vël puèiamieji. Tik ðá kartà – iðskirtiniai virtuozai, puikûs solistai ir nepaprastai jautrûs ansamblinio muzikavimo meistrai. Tai 1999 m. susibûræs pûtikø kvintetas, kuriame groja vienas lietuvis, du vokieèiai, olandas ir britas: Willy Hupperzas, Waldemaras Jankus (trimitai), Wilhelmas Junkeris (valtorna), Thomas Lindtas (trombonas) ir Matthew Hallas (tûba). Visi jie muzikos studijas baigë savo gimtosiose ðalyse. Ðis kolektyvas tarptautinis ne tik sudëtimi, bet ir repertuaru. Derindami ilgametæ variniø puèiamøjø muzikavimo tradicijà su ávairiø kultûrø muzika kvinteto nariai klausytojams pateikia ádomø ir netradiciná repertuarà, demonstruoja unikalø ansamblio skambesá. Koncerte skambëjo ávairiø tautø liaudies muzika, kurià meistriðkai aranþavo puèiamøjø instrumentø þinovai, XX a. akademinë ir pramoginë muzika, Piotro Èaikovskio, Johanno Strausso, Josepho Horovitzo kûriniai. Taèiau labiausiai ásiminë nepaprastai ryðkiai suskambëjæs Antonio Vivaldi Koncertas dviem trimitams. Nors ði muzika paraðyta trimitams su orkestru, atliekama kvinteto ji ágavo dar daugiau iðkilmingumo, virtuoziðkumo ir jausmingumo.

Iðties nuostabiai suskambo pirmoji Alexandre’o Guilmant’o Treèiosios sonatos vargonams dalis, aranþuota ansamblio nario W. Junkerio (ði aranþuotë ne kartà puikiai ávertinta muzikos kritikø).

Profesionalûs atlikëjai turi puikø humoro jausmà, moka rinktis repertuarà ir já tinkamai pateikti. Todël puikiai atsivërë Freddy Mercury’o, Henry Mancini, Henry De Costos muzikos þavesys, nors ir ne ðiai instrumentø sudëèiai ji paraðyta.

Gyvumo, nuoðirdumo ir informatyvumo teikë labai betarpiðkas ir profesionalus koncerto vedëjas Waldemaras Jankus. Jis deramai vaizdþiai papasakojo daugelio kûriniø sukûrimo, aranþavimo ar atsiradimo kolektyvo programoje istorijas.

Belieka laukti naujø ðio kolektyvo koncertø Lietuvoje, juolab kad nepaprastai plataus repertuaro dëka jø programos retai kartojasi.

Algirdas KLOVA

Vargonø muzikos koncertai Ðv. Kazimiero baþnyèioje tæsia senas tradicijas TRUPUTIS ISTORIJOS Jau ne pirmi metai Kristupo vasaros festivalio dalis Ðv. Kazimiero baþnyèioje vyksta sekmadieniniø vargonø muzikos koncertø ciklas, kurio pagrindinis organizatorius yra prof. Leopoldo Digrio vadovaujamas Religinës muzikos centras, nuo 1991-øjø èia visus metus rengiantis ir sekmadieninius sakralinës muzikos koncertus.

Jau pernai naujø „Oberlinger” vargonø atidarymo proga vasaros koncertø ciklas iðaugo á ganëtinai solidø vargonø muzikos festivalá. Á ðiømetá festivalá atvyko vargonininkø ir kitø atlikëjø ið Austrijos, Belgijos, Italijos, Prancûzijos, Vokietijos, Ukrainos ir kaimyninës Latvijos. Ðitaip, anot prof. L. Digrio, buvo atgaivinta ir pratæsta anuometinëje Vilniaus paveikslø galerijoje, dabartinëje Arkikatedroje, nuo 1967 m. vykusiø tarptautiniø vargonø muzikos festivaliø ir nuo 1963-iøjø rengtø sekmadieniniø vargonø muzikos koncertø tradicija. Gûdø sovietmetá ðie renginiai turëjo ir dvasinës rezistencijos prasmæ.

Kad ir kaip bûtø paradoksalu, prasidëjus Atgimimui ir Arkikatedrà gràþinus tikintiesiems, vargonø muzikos koncertø ten vykdavo vis reèiau. Taèiau atrasta nauja erdvë – Ðv. Kazimiero baþnyèia, tiesa, be vienos svarbios „smulkmenos” – vargonø…

1991 m. pavasará, pastaèius kompiuterinius „Allen” vargonus, baþnyèioje sekmadieniais po ðventøjø miðiø pradëti rengti sakralinës muzikos koncertai. Mûsø vargonininkai ir klausytojai tikrai kantrûs: 12 metø jie klausësi ne paties graþiausio sintetiniø vargonø tembro, kompiuteriniai vargonai buvo net dviejø tarptautiniø M. K. Èiurlionio konkursø instrumentas, taèiau profesionaliø koncertiniø poreikiø jis netenkino. Ledai pajudëjo, kai vargonininkø konkurso þiuri pirmininko, þymaus vokieèiø vargonininko prof. dr. Ludgerio Lohmanno dëka Vokietijoje uþ simbolinæ kainà pavyko nupirkti gerus koncertinius „Oberlinger” firmos vargonus. Jø montavimas Ðv. Kazimiero baþnyèioje uþtruko net ðeðerius metus. Apie ðià „epopëjà” galima bûtø sukurti serialà... Nors ið pat pradþiø, ne be iðankstinës nuostatos, kai kurie „specialistai” labai skeptiðkai vertino toká vargonø statymo projektà, uþsienio specialistø vertinimais, dabar tai yra vienas geriausiø koncertiniø instrumentø Rytø Europoje.

PINIGAI, PINIGAI... ... kaip þinoma, ið niekur neatsiranda. Net áspûdingiausi projektai ir graþiausios idëjos be ðios „smulkmenos” ir lieka projektais. Tad projekto iniciatoriaus prof. Leopoldo Digrio laukë gan ilgas kryþiaus kelias per aukðtø valdininkø ir svarbiø asmenø kabinetus. Geriau susipaþinus su pastarøjø metø vadinamàja kultûros „politika” ir tam tikrø interesø grupiø nuostatomis, toks projektas atrodë visiðka utopija, taèiau turint omenyje prof. L. Digrio uþsispyrimà, tikëtis projekto sëkme buvo galima. „Oberlinger” vargonø pirkimà, perkëlimà ir pastatymà finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybë ir Vilniaus miesto savivaldybë. Ávairiomis dalimis projektà finansiðkai parëmë Kultûros ir sporto rëmimo fondas, Vokietijos ambasada Lietuvoje, þinomi visuomenës veikëjai dr. Juozas Kazickas ir Viktoras Gediminas Gruodis.

Iðkilaus Lietuvos kultûros mecenato dr. Juozo Kazicko finansinës paramos dëka naujøjø vargonø atidarymo proga buvo gràþinta sena Vilniaus tradicija – tarptautiniai vargonø muzikos festivaliai.

Rezultatas akivaizdus: pernai ir ðiemet á festivalio renginius Ðv. Kazimiero baþnyèioje plûstelëjo minios þmoniø. Þmonës sëdi net ant grindø, ateina iðtisos ðeimos. Áëjimas nemokamas, tad koncertus gali aplankyti ir tie, kuriems brangus kiekvienas litas.

Tai ne tik rengëjø ir rëmëjø iniciatyvos rezultatas, tampantis pavyzdþiu kultûros politikams, bet ir atgimstanti gyvoji praeitø ðimtmeèiø lietuviðka tradicija, kai sekmadieniais baþnyèiose skambantys vargonai tapo svarbia net maþiausios bendruomenës gyvenimo dalimi, jos dvasinio susikaupimo ir galbût brandos þenklu. Juk mûsø nacionalinës muzikos iðtakos glaudþiai susijusios su vargonø muzika: pirmosios muzikos ðvietimo ástaigos kilo bûtent ið vargonininkø mokyklø. Prisiminkime kad ir Liehmanno mokyklà Rokiðkyje, o Juozo Naujalio ásteigti vargonininkø kursai buvo Kauno konservatorijos pradþia. Ðiømetis Kristupo vasaros festivalis skirtas Europos Sàjungai. Simboliðka, kad dalyvauti vargonø muzikos koncertø cikle pagal neraðytà ávairiø konkursø tradicijà buvo pakviesta pernykðèio tarptautinio M. K. Èiurlionio vargonininkø konkurso nugalëtoja, jaunosios kartos vargonininkë ið Belgijos Els Biesemans. Jos ryðkus koncertas, anot prof. L. Digrio, liudijo vargonininkës brandà ir iðsiskyrë ið visø koncertø.

Tomas BAKUÈIONIS

Muzikos barai /13

In memoriam

Epizodai ir epizodëliai Ðviesiam Vlados Mikðtaitës atminimui

Edmundas GEDGAUDAS

P

aþinties pradþia – neakivaizdinë. Radijas. Dvi mokyklas iðsyk Kaune lankydamas, daug laiko jam neturëjau. Apie 1948 metus televizija dar buvo tik kaþkur egzistuojantis (ar pradedantis egzistuoti) dalykas. Gero garso senukas „Philips” nors ir neprilygo prieð pat karà tëvo nupirktam moderniam „Telefunken” (kur daþniausiai klausomos stotys buvo nustatytos klaviatûrëlëje – pakakdavo spustelti – ir yra tai, ko pageidauji), bet ásibuvo, lyg sugráþæs ðeimos narys.

Dabar jis – senø aparatø „pensione” pas raðytojà Juozà Aputá. O „Telefunken” labai patiko mus Kretingoje vadavusiems saldofonams, tai já iðsineðë, palikdami tëvui „kvità”, kad neteisëtai laikyto aparato ðiuose namuose nebëra. Tai buvo vëlø 1944-øjø rudená. „Philips”, atneðtas ið sandëliuko, apsigyveno spintoj, o vakarais jis ant spintelës patyliukais (kaip vokietmeèiu „Telefunken”) kalbëdavo BBC diktoriø balsu. Plëðikavimo banga netrukus atslûgo, kiek vëliau pradëjau tyrinëti ið Vilniaus transliuojamas programas. Tada jau gyvenome Kaune, ir nuo pirmojo pokario sezono patyriau magiðkà operos traukà, kur tarsi uþsibuvo „praëjusio laiko” tarpsnelis. Kai pasklido kalbos apie Operos perkëlimà á Vilniø, þmonëms toks sprendimas atrodë barbariðkas, o Kipras Petrauskas paraðë (nepamenu, kuriame laikraðtyje), kad Vilniui reikia savos operos, kaip vëliau reikës ir Klaipëdai. Regis, gal vienu sezonu operos ið

Muzikos barai /14

sugebëjau to paaiðkinti, bet tarp jø jauèiau esant „bendrà vardiklá”. Panaðiai gyveno Monikos skaitomi eilëraðèiai ir Vlados dainuojami muzikos kûriniai. Gyveno – be kabuèiø. O juk ir Beatrièës dainos gyveno, bet jos magijos (tada atrodþiusios pernelyg paprastos) paslaptis ávertinau gerokai vëliau. Neþinojau Beatrièæ draugavus ir su Monika, ir su Vlada.

Operà 1948-øjø rudená iðkëlë. Vasaros pradþioje ji atvykdavo ilgalaikiø gastroliø, pamenu eiles prie bilietø kasos ir grieþtà ponios Maros (Grybauskienës, reþisieriaus þmonos) tonà, netoleruojantá iðrankumo – kodël dainuoja tas, o ne tas, kodël nebëra vietø seniai áprastoje loþëje. Anksèiau eidavom á „auðrokams” skirtus spektaklius (16 val., pamokos bûdavo sutrumpintos), dabar – kaip visi, patys kasoje bilietus ne be jaudulio (ponia Mara!) pirkdami. Kai pamaèiau, kad „Carmen” (tada dar taip raðydavo) dainuos nematyta, bet tiek sykiø girdëta Vlada Mikðtaitë, su draugu „operomanu” nusipirkom bilietus ir jau per pamokas negalëjau deramai susikaupti. O jei nusivilsiu pamatæs posilpnæ aktoræ, nes jos „namai” man buvo radijo studija su

Vlada Mikðtaitë

Kauno iðkeldinimas buvo atidëtas.

Taigi netrukus patyriau, kad reikia sekti vakarais skelbiamà rytdienos radijo programà ir pasiþymëti, kada skaitys Monika Mironaitë ir dainuos Vlada Mikðtaitë. Abi man tapo iðskirtiniu reiðkiniu, nustelbusiu nuo karo metø áprastà Beatrièës Grincevièiûtës balso mûsø namuose ásibuvimà. Beatrièë – sava, lyg giminaitë, o ðitos atneðdavo visiðkai kitokio pasaulio dvelksmà, ne-

mikrofonu. O kaip ji atrodo? Dar viena Karmen prie tø, kurios tà operà „prilaikë” vidutinybiø kategorijoj? Tik vyresnieji vis kalbëdavo apie prieðkario primadonas, apie Vincæ Jonuðkaitæ-Zaunienæ, apie jos Karmen iðskirtinumà. Sëdëjau pirmojo balkono kairëje, senstantis Kipras pakeièia sargybos postà, skambalas skelbia pertraukà cigarø fabrike, buriasi „kavalieriai”, iðeina „damos”, o kur Kar-

Vlada Mikðtaitë Vlados Mikðtaitës kûrybinës autobiografijos rankraðtis

mentis. Bet ji – padëties ðeimininkë, triumfuojanti (tai lig ðiol nepamirðtama!) veiksmo pabaigoje. Èigonø daina ir pamaþu vis labiau ásiaudrinantis ðokis tavernoje (antrojo veiksmo pradþia) irgi Karmensitos valia ir ugningu temperamentu pereinantys á vëliau mano niekur ðiame epizode nebematytà sûkurá. Ji – virð jo, nusigriebusi tambûrinà ðoka ant stalo (puikiai pateisindama trafaretu virtusá sprendimà), svaigulio apimta ir visus juo uþkrësdama. Tai, sakytum, nesureþisuojami dalykai. O tiek toje, tiek ne vienoje kitoje seno, bet kitokiu tapusio spektaklio scenoje Vlada viskà savaip (gal to ir ne-

mensita? Ir galinga orkestro banga tarsi skriste scenon áskraidina ne merginà, o ugnies srautà – ji, liekna, lengva, tarsi nuo þemës pakylëta, paaiðkina keliais þodþiais savo meilës „credo”, o paskui já iðplëtoja dainuodama Habanerà.

Pirmà syká suvokiau to epizodo (visos operos „rakto”) prasmæ, pirmà syká jau èia susijaudinau – tai juk himnas laisvei, orumui, nenusakomu bûdu jau èia pasireiðkianèiai dràsai. Kalnø paukðtë! O akiø þvilgsnis! Kilus fabrike muðtynëms, persimetusioms á aikðtæ, atvedama kaltininkë – perplëðta rankovë, sukruvinta

jausdama) reþisavo. Jos valia, tikslingai kreipiama energija kûrë aplink jai bûtinà teatrà. Ji nenorëjo bûti tarsi gastrolierë, viena kitokiø sampratø formuotame („surikiuotame”) spektaklyje.

Teatrinë gyvybë, psichologinis pradmuo, muzikos ir þmogaus iðgyvenimø vienovë – tai jai buvo uþ viskà gyvenime svarbiau. Scenos realybë vëliau daþnokai jà vertë pamirðti, kad esama kasdienio gyvenimo, yra kasdienybës diktuojami þmoniø, ðeimos santykiai, yra „gyvenimo proza”. Á jà deramai ásijungti niekada taip ir neiðmoko.

Apie tai samprotauju jau ið vëlesniø metø þvelgdamas. Kai 1952 metø rudená pradëjau fortepijono studijas Lietuvos konservatorijoje, to fantastiðko vaidmens jos repertuare nebebuvo. Dar Kaune gyvendamas, ankstyvà tø metø pavasará klausiausi per radijà tada naujai pastatytos N. Rimskio-Korsakovo „Caro suþadëtinës” – ten Vlada dainavo kità jai ypaè brangø vaidmená Liubaðà. Deja, scenoje jos toje giliai psichologinëje ir nevertai atsiradusiai kitø ðio kompozitoriaus kûriniø ðeðëlyje pamatyti man neteko.

Artistë kuriam laikui dingo ið akiraèio, jai teko patirti sunkià ligà (susijusià ir su psichologinëm traumom?), ji ilgus laiko tarpsnius gyveno Maskvoje, studijavo dainavimo aspirantûroje. Kalbos apie jos ligà skambëjo grësmingai, ir vienu metu ið Maskvos atëjo þinia, kad padëtis beviltiðka. Paskui netikëtai pamaèiau jà Konservatorijos buhalterijoje – pirmà kartà taip ið arti, atpaþástamà (to tik scenoje matyto veido neatpaþinti nebuvo galima net veidø atminties neturinèiam – toks esu), bet pasikeitusià, smarkiai þvairom akim. Rodos, kaþkokia liga tebesitæsë – vis su nerimu apie tà man nepaþástamà, taèiau nebepamirðtamu tapusá þmogø pagalvodavau. Vëliau maèiau jos nedidelá vaidmená „Parduotojoje nuotakoje”, dar gerokam laiko tarpsniui praslinkus suþinojau jà studijuojant Leningrade operos reþisûrà. Nenustebau, tik nudþiugau, nes intuityviai pajauèiau jà atradus savàjà sritá. Rezultatø ilgai laukti neprireikë – su Mokytojø namuose veikusia Ninos Karnavièienës vadovaujama dainavimo studija Vlada 1961 metais ëmësi studijos vadovës vyro Jurgio Karnavièiaus operos „Graþina”. Savità scenovaizdþio sampratà tuomet parodë jauna dailininkë Dalia Kopustinskaitë-Mataitienë, o reþisierë operà dràsiai aranþavo, pritaikydama ribotam atlikëjø pajëgumui – á svarbesnius muzikinius epizodus terpësi choro deklamuojamas Adomo Mickevièiaus poemos tekstas. Reþisierë prisimena: „Pastatymas sulaukë graþiø atsiliepimø, buvo parodytas kelis kartus. Liutauro vaidmená atliko tuo metu jau þinomas grafikas Stasys Krasauskas (turëjo graþø tenorà!), Judita Uðinskaitë (dramos aktorë) buvo Graþina – puikiai tiko herojiniam vaidmeniui”.

Po poros mënesiø ji Lietuvos televizijoje jau repetuoja Giacomo Puccini operà „Skraistë” (vienaveiksmæ operø triptiko dalá). TV dirbusi reþisierë Julija Adamkevièienë ne ið sykio Vladà ákalbëjo to darbo imtis – televizija turinti savo specifikà, kurios ji neiðmananti. Tik kai ponia Julija pasiûlë bendradarbiavimo variantà (ji bûtø reþisierës asistentë), Vla-

Muzikos barai /15

In memoriam da sutiko. Kaip ir „Graþinà”, „Skraistæ” dirigavo Anicetas Arminas.

Didysis jos reþisûrinis debiutas (pradëjæs 35-iø jos sureþisuotø veikalø virtinæ) ávyko irgi dar tebestudijuojant – „aukðtyn kojom” áprastas operines sampratas verèianti Sergejaus Prokofjevo opera „Meilë trims apelsinams” 1963 m. vasaros pradþioje sudrebino Vilniaus operos scenà, Vlada ne tik pati tapo padûkëlio autoriaus bendramintë, bet ir konservatyvøjá dalininkà Juozà Jankø neatpaþástamai iðjudino (nors tas jo „formalizmas” gal buvo tik klusniai atliktas vaidmuo…). Spektaklá panûdo pamatyti Maskva, ir jis ten buvo parodytas Kremliaus suvaþiavimø rûmø scenoje. Dar Leningrade tebestudijuodama pastatë ir Carlo Orffo „Gudruolæ” – vël naujø sampratø opera ir vienas graþiausiø dailininko Igorio Ivanovo scenografiniø darbø, dirigavo Rimas Geniuðas.

Tarp ðiø spektakliø – kiti pastatymai, menkiau atmintyje ásirëþæ, bet në vieno tokio, kuris stokotø teatrinës gyvybës.

Artëjo Richardo Wagnerio „Lohengrinas”. Bûtent tuo metu bièiulë bei kolegë ið darbo Pedagoginio instituto Muzikos katedroje laikø pianistë Aldona Lipèiûtë savo namuose mane supaþindino su Vlada Mikðtaite. Reþisierë taip raiðkiai pasakojo apie „Lohengrino” reþisûriná sumanymà, apie nuostabø su Jonu Aleksa vienmintiðkumà, apie senosios dailës inspiracijas, kad viskà, sakytum, maèiau ir girdëjau. Susipaþinom, o netrukus ir „namais” susidraugavom. Vizualøjá „Lohengrino” sprendimà ásivaizdavau lyg patamsëjusá, patina padengtà paveikslà, toks jis man labai patiko, tikëjau, kad ir dailininkë Regina Songailaitë panaðius vaizdus mintyse matë ir scenovaizdá kûrë transformuodama (jei ne reformuodama) savo ligðioliná stiliø. Per premjerà, po dieviðkosios áþangos iðvydau aniems laikams (ir paèiai dailininkei) naujoviðkà, ðviesià scenografijà – jokiø patinø, jokiø aliuzijø á paveikslus, apie kuriuos Vlada kalbëjo, gal vis „Ermitaþe” matytus darbus omenyje tebeturëdama. Taèiau spektaklio pakylëta, sakrali darna – epizodai, kuriø laikas atmintyje nenutrynë. Na, ir finale per visà giluminæ scenos plokðtumà pasirodanti plaèiai sparnus iðskleidusi gulbë – lyg Gralio riterio herbas, o ðiam stebuklui artëjant (Vlada bûtent apie stebuklà kalbëjo) Lohengrinas pasakoja apie save, atskleisdamas ir paslaptyje laikytà savo vardà – já iðgirdæ visi aplink já suklaupia, vaizdas ir muzika pasiekia nuostabià jungtá, kurios taip reikëjo didþiajam operos reformatoriui (bet kuris dailës srityje laikësi principo „to paties, tik daugiau”, pirmie-

Muzikos barai /16

ji Wagnerio spektakliai – vizualaus kièo manifestacijos).

Premjera ávyko 1969 metø pradþioje.

Pavasarëjant Vlada ima bendradarbiauti su Kauno muzikiniu teatru, ilgainiui á ten persikelia, gyvena neseniai pastatytame ir pagal tuometinius standartus gerame bute Kæstuèio gatvëje, prieðais teatrà.

Dirba labai intensyviai, vaþinëju (kartais su þmona) paþiûrëti jos naujø spektakliø. Kalbos apie teatrà vyrauja vieðint jos namuose, maþu leitmotyvëliu ásipina apie svetimumo Kauno atmosferoje jausmà. Ko èia jai stinga? – klausia retoriðkai, nes pagal anuometines buities sàlygas tikrai nieko nestigo. Ir pati pasako – juk nieko. Taip. Tik Vilniaus. Jautë, kad mes tà suprantam. Ið kaimo palei Dûkðtà á Vilniø dar prieðkariu atvykusi, tà miestà priëmë gal panaðiai kaip Monika Mironaitë, pasakiusi, jog „Vilniø ásimylëjau lyg vyriðká – ið pirmo þvilgsnio”. Lenkiðkai kalbëjo anaiptol ne „tuteiðiðkai”, o graþia literatûrine kalba, buvo sava lenkø literatûroje, pasaulëjautoje, kur inteligencija ir humoras – neatskiriami dalykai. Sakydavo, jog tai esanti spalvinga kultûra ir kad lietuviams tokio bruoþo stinga. Suëjusios su Beatrièe cituodavo iðtraukas ið Tadeuszo Boy-Ýeleñskio kabaretiniø tekstø, abi leipdamos ið juoko.

Tie tekstai sulindo ir á mano galvà, kartais þaidimo dëlei juos mintyse verèiu, uþraðau – kai kur ðis tas susiklosto, kitur jie man atrodo neiðverèiami, nes mûsø kalba stokoja tokio þodþiø paslankumo juos vienaip ar kitaip ðmaikðèiai pakreipiant (nebent dabar tai ima atsirasti).

Na, kad ir pasakojimas apie nelaimingà iðgerianèio tapytojo meilæ poniai Stefanijai: maldavo „Ýeby daùa mu natchnienie, / Ale ona mówi ýe nie”. – „Kad jam duoèiau ákvëpimo? / Lai sau ið kur nori ima!” Blyðkus (apgailëtinai) atðvaitas…

Na, apie jos iðvaizdà lengviau: „Miaùa w uszach wielki topaz / I byùa wyciæta po pas”. – „Ausyse topazai brangûs, / Dekoltuota iki bambos”. Ton pusën, bet ne visai tai. O kas buvo, kai Stefanija apsigalvojusi pakeitë nuomonæ? Bëja: „Lecz tymczasem mu wychùódùo…”

– Vlada: „Bo juý byùa stare pudùo”. Salvë griausmingo abiejø, ypaè Vlados, juoko.

Ne, tikrai neþinau kito dvieilio, turinèio toká (absoliuèiai neiðverèiamà) humoro uþtaisà. Pamokanèios istorijos pabaiga, tapusi Lenkijoje prieþodþiu (þmonës já vartoja ir neþinodami teksto autoriaus), tokia: „Z tym najwiækszy jest ambaras, / Ýeby dwoje chciaùo naraz”. – „Nes sunkiausia juk ant svieto, / Kad ið karto du norëtø”.

Vlada á lietuviø kalbà iðvertë 17 libretø, daug dainø. Stebëjaus, kad taip leng-

vai eiliuoja, o ji – „juk tai labai lengva, tai – þaidimas”. Bet gráþkim trumpam á Kaunà. Manau, kad tarp daugybës spektakliø ten iðkiliausi buvo trys, gal keturi.

Nemaèiau sàjunginëje muzikiniø teatrø apþiûroje premijuotos Antano Rekaðiaus „Ðviesos baladës”, Vlada buvo tuo darbu patenkinta ir pasakojo, jog Balys Dvarionas jà sveikindamas pasakë: „Jûs ið ðûdo padarëte baumkuchenà”. Na, „baumkucheno” nepamaèiau, bet likau suþavëtas Friedricho Flotowo „Marta” – pulsuojanèia gyvybe, humoru, lyrizmu. Dailininkë Viktorija Gatavynaitë, regis, puikiai atliepë Vlados sumanymà, tai tikra bendramintë. Kaip ir buvæs Kauno pantomimos vadovas Modris Tenisonas spektakliuose „Mergaitë ieðko pasakos” (autoriai Ramutë Skuèaitë ir Viktoras Ganelinas) ir ypaè Antoníno Dvořáko „Undinëje”, kai, stokojant lëðø, pasiûlë kompozicijas ið átemptø virviø – deramai apðviestos, jos kûrë fantastiðkus efektus. Dar gerai prisimenu Kaune pastatytas W. A. Mozarto „Figaro vedybas”, kur dailininkës ið Rusijos Irinos Kustovos sukurtas nebanaliai realistinis, „nesusmulkintas” scenovaizdis irgi labai atitiko reþisierës vizijà, to spektaklio vaizdus prisimenu mieliau negu vëliau Vilniuje visai kitaip Vlados pastatytas „Figaro vestuves”, nors muzikinæ Jono Aleksos interpretacijà („piratiðkai” ásiraðytà…) tebesaugau kasetëse – ji puiki. Po ilgoko laiko tarpsnio Kaune vël þiûrëjau „Figaro vestuves” (Vlada jau buvo gráþusi po penkeriø Kauno metø á Vilniø) – niekas neiðklibæ, spektaklis vyko puikiai, ir kai po to vienai dainininkei iðreiðkiau savo nuostabà, ji atsakë, jog „ir norëdami mes to spektaklio nesuardytume – viskas laikosi nepamirðtamø reþisierës uþduoèiø dëka”.

Vilniuje Vlada ëmësi Vytauto Barkausko „Legendos apie meilæ” – bene teatriðkiausios (pasiþyminèios puikia dramaturgija) lietuviø operos. Paraðiusi pagal Nzimo Hikmeto dramà libretà, bendradarbiavo su kompozitorium, ir, kaip jis dabar prisimena, siøsdavo perdirbti arba naujai paraðyti tuos fragmentus, epizodus, kuriuose „nebûdavo teatro”. „Legenda…” scenoje buvo rodoma tik du sezonus, bet jà gerai lankë – ávyko 27 spektakliai. Mirus Valentinui Adamkevièiui jo niekas nepakeitë… Taigi vëliau ne kartà su Vlada samprotavome apie gan solidþià lietuviðkø operø ðûsná, kur yra labai neblogos muzikos, bet ji – ne scenai. Operà raðantis turi bûti „teatro þmogus”.

Kaip dalgis á akmená Vlada ásikirsdavo kalbëdama su manim apie Liudo Truikio scenografinius darbus. Tai buvo absoliuèiai prieðingø poliø teatralai,

turëjæ visiðkai skirtingas operos þanro sampratas, – tà greitai perpratau, ir nei su Vlada, nei su genialiuoju (dabar tvirtai tà sakau) operos inscenizavimo reformatoriumi „prieðininko” darbø stengdavomës negvildenti, nors ne visada pavykdavo. Truikio nuomonë buvo pagal jo paþiûras suformuota lakoniðko klausimo pavidalu: „Ar paèiam kartais neatrodo, kad ji apsësta?” O Vlada sakydavo, jog eskizai puikûs, tegul juos rodo muziejuje, tegul leidþia muzikos áraðus, degina smilkalus, bet reþisierius èia bejëgis, nereikalingas. O Truikys: „Juk viskà iðsprendþiu, reikia tik prisijungti ir savo priemonëmis tæsti, daryti tà patá.

Pavlovskis sugebëjo, o juk Stanislavskio draugas…” Per niekà Vladai tokie samprotavimai. Beje, ilgainiui ji vis labiau telkësi á aktorinius personaþø darbus (nuo muzikos ðiukðtu neatitrûkdama), ji þadino dainininkø aktorinæ iniciatyvà, vis kitaip su kiekvienu dirbdama, nes „trafareto èia nëra ir bûti negali”. Apie ðá darbà labai mëgdavo pasakoti kaip ir apie mintyse brandinamà naujà spektaklá. Sakydavo, jog ádomaus pokalbio metu jai sumanymas ne tik ásitvirtina, bet ir pasipildo naujø idëjø. Taigi ilgainiui vis maþiau buvo svarbi scenografija, bet dar Irinos Birulios (ið Leningrado) sukurtais „Madam Baterflai” scenovaizdþiais ið anksto dþiaugësi – bûsià lyg pieðiniai ant japoniðkos juodo lako dëþutës. Panaðiai ir iðëjo. Per teatro gastroles Varðuvoje kritika ðá spektaklá iðskirtinai gyrë. Paskui – puikus „Ðikðnosparnis” ir linksmas atvejis per vienà jo spektaklá, kai paskutiniame veiksme itin komiðkà kalëjimo priþiûrëtojo Froðo vaidmená turëjæs dramos aktorius vëlinosi ir per pertraukà Vlada jau grimavosi, kad já pavaduotø, bet ðis paskutiniu momentu atsirado.

Jaudinosi, kai jai buvo patikëta naujai statyti „Karmen”. Nematë dainininkës pagrindiniam personaþui. O scenografija? Norëtø tamsiø, „iðdegintø” spalvø kostiumø, gal ir scenovaizdyje reiktø kaþko panaðaus? Patariau pakalbëti su operos scenoje dar nekûrusiu Adomu Jacovskiu. Nustebau, kai jinai já ið tiesø susirado, uþsimezgë bendra kalba, bet dailininkas maþumëlæ baiminosi dideliø operos scenos matmenø. Taèiau Vladai jis „tiko ir patiko”, jø bendras darbas ið dalies pildë vakuumà, atsirandantá dël „vaidinanèiø” pagrindinio personaþo atlikëjø. Ji þavëjosi Gehamo Grigoriano artistizmu, tik apgailestavo, kad dramatiðkiausioje treèiojo veiksmo vietoje jis nenori bûti kontrabandininkø bûrio grubiai stumdomas – esi svetimas, dink ið èia. „Yra þmoniø, kuriø prigimtis tokio veiksmo nepriima, ir neiðaiðkinsi,

kad stumdomas ne jis, o personaþas. Atsisakëme ðito”.

Eldoras Renteris, kaip þuvis vandenyje jautæsis kurdamas „Ðikðnosparnio” scenografijà, „ne savo lëkðtën” pateko per paskutiná Vlados darbà didþiojoje operos scenoje – 1989 m. liepos 1 d. parodytà Ludwigo van Beethoveno operà „Fidelijus”. Puikiai Jono Aleksos parengta muzika, puikus Sergejaus Larino sukurtas Florestanas (paðëlusiai sunkus dainuoti, bet në trupuèio ðito nepajautëme), bet perkelti veiksmà á Sibiro lagerá Vladai nebuvo organiðka (dailininkui irgi). Taèiau taip ji buvo sumaniusi, taip norëjo atsiliepti á tada Lietuvoje vykusius dalykus, kurie jà didþiai jaudino, dþiugino – negalvojau, kad taip visa siela dþiaugsis Atgimimu, Sàjûdþiu, kad vis kalbës, jog atvërusi savo dainavimo klasës langà á Gedimino prospektà jauèianti – visa tai juk èia pat, visa tai ðalia. Kalbëjo, kad kiti þmonës baiminasi permainø ar net yra prieð jas, bet juk tai – LAISVË! Bus sunkumø? Aiðku, kad bus. Bet juos patirsime bûdami laisvi þmonës! Klausiausi ir galvojau – èia kalba Karmen prigimtis.

Mëgdavo kartais po pamokø Muzikos akademijoje ateiti pësèia iki mûsø, surengdavom vakarienæ (neiðmokiau, kad neateidinëtø neðina pripirktø gërybiø, – „dþiaukimës, kad pagaliau ir tai nebe problema”, sakydavo). Pasakodavo apie balso formavimo subtilybes, apie tai, kad studentë neturinti iki galo teoriðkai perprasti proceso detaliø, kad negalima jø proto apkrauti teorijomis (tà darydavæs Vaclovas Daunoras – jis þinojo labai daug, buvo visko prisiskaitæs, „jis tarp mûsø buvo toks vienas, uþ jo – didelis tuðèias tarpas, o toliau – visi mes”). Teorijas iðmanyti reikia, bet kiekvienas dainininku tampantis þmogus yra kitoks. Turi jausti, kà galima ir ko negalima su juo daryti. Tai panaðu á sugebëjimà pataikyti á taikiná neþiûrint. Ot, turi rankoje kamuoliukà, þiûri visai á kità pusæ, bet meti mokinio lik, ir pataikai. Tarsi „tarp kitko”. Jei tà sugebi – gali mokyti dainavimo. Vis labiau reikðmino savo pedagogæ Onà Karvelienæ, baigusià Romos „Santa Cecilia” akademijà, dainavusià Italijoje, Graikijoje. Tai nuo jos suformuotø pagrindø visà gyvenimà nenutolsta ir pagal iðgales su studentëmis tuo dalijasi.

Dainavimo aspirantûra Maskvoje – formalumas. Po Karvelienës pamokø jos jai nebereikëjo, tada labiau taikësi á reþisûros studijas – kai Maskvoj tuo metu jø nebuvo, vëliau jas surado Leningrade.

Entuziastingas pedagoginio darbo ir puikiø rezultatø jausmas þenklino nuo Atgimimo prasidëjusá kitoká, jau be teatro, deðimtmetá. Stebino energija,

iðmonëm, apie kurias mëgdavo pasakoti ir kuriø klausytis niekada nebûdavo nuobodu. Paskui pradëjome pastebëti keistus atminties suðlubavimus, jie progresavo gan sparèiai, bet „èia ir dabar” vykstanèiø dalykø tarsi nepaliesdavo.

Suklusome, kai ëmë klausinëti, kur Vilniuje yra tas ar kitas senas miesto objektas, kai maþiau ádëmi darësi þiûrëdama vaizdo áraðus. Paskui suþinojom apie baisià nelaimæ – Vlada serga Alzheimerio liga. Teko atsisakyti pedagogikos, liko namai, ið kuriø nuvaþiuodavo á teatro valgyklà papietauti, þiûrëdavo televizijà, kartais paskambinusi kuo blaiviausiai kalbëdavo. Metø pradþioje jos aðtuoniasdeðimtmetá paminëti sumanë Akløjø sàjungos bibliotekos darbuotojai – Vlada ten yra lankiusis kaip Beatrièës draugë.

Að bibliotekoje retkarèiais organizuoju muzikines popietes, turiu ypaè dëmesingà ir nemenkai ápareigojanèià auditorijà.

Baiminausi, ar pavyks toji jubiliejaus iðkilmë, bet didesniø kliuviniø nebuvo – klausëmës studenèiø koncertëlio, po to Vlados áraðø, pokalbis su ja irgi buvo sklandus. Gráþtant namo atkreipë dëmesá, kad vairuotojas kalba lengvu lenkiðku akcentu, tad tuoj pokalbá su juo tæsë lenkiðkai, o atsisveikindama papraðë, kad visada jai praneðtume apie bibliotekos renginius – nori juose dalyvauti. Netrukus paskambino, kaip paprastai ketindama sukloti mums vizità, tik teiravosi adreso. Pasakiau, padëkojo, taksi tuoj uþsakys. Po to dar trys skambuèiai, bet klausimas tas pats. Praðau, kad adresà uþsiraðytø ir vairuotojui paduotø lapelá.

Bet ji atkakliai – „jau tikrai prisiminsiu”.

Gal po dvideðimties minuèiø iðgirdom beldimà á langà – Vlada, palypëjusi ant ties siena sudëliotø akmenø, beldþia. Iðëjæs padedu jai nulipti – namo numerá prisiminë, bet buto ne, tad negalëjusi paskambinti. Daug ir labai vaizdþiai tà vakarà (pirmà syká) kalbëjo apie Dûkðtà – esàs ant aukðtumos, traukinys privaþiuoja ties ðlaito apaèia, uþlipi juo – ir miestelis. Smulkiai apie já pasakojo, paskui apie kelià á netoliese esantá gimtàjá kaimà. Vasarà labai norëtø já aplankyti, jautëm, kad mûsø lydima, nors to garsiai nepasakë. Ji skrupulingai baiminosi kà nors apsunkinti ir tà vakarà vis klausinëjo, ar ne per ilgai uþsisëdinti. Kelintà valandà mes gulamës miegoti? A, tai dar galima… Tikrai galima? Vis raminom, planavom, kà pasiklausysime kità kartà susitikæ. Gráþusi taksi namo paskambino – pasidþiaugë, kad pasitaikë labai malonus vairuotojas, padëkojo uþ vakarà, paplanavom netrukus vël susitikti… Nebebuvo lemta. n

Muzikos barai /17

Didþioji salë

VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAÐTIS

GEGUÞËS 28–BIRÞELIO 28 DIENOMIS MUZIKINËS VASAROS PRADÞIÀ SKELBË VILNIAUS FESTIVALIS. PRASIDËJÆS VIENO IÐ LABIAUSIAI ÐIAME RENGINYJE GARBINAMØ MAESTRO – KRZYSZTOFO PENDERECKIO MUZIKA, AÐTUNTASIS VILNIAUS FESTIVALIS BAIGËSI SCENOJE MUZIKUOJANT KITAM LIETUVIØ PUBLIKOS MYLIMAM MENININKUI – MSTISLAVUI ROSTROPOVIÈIUI. TARP ÐIØ RENGINÁ ÁRËMINANÈIØ KONCERTØ GIRDËJOME DVI LIETUVIØ KOMPOZITORIØ PREMJERAS, GËRËJOMËS DVIEM BALETAIS, DVIEM FORTEPIJONO VIRTUOZAIS, DVIEM VOKALINIAIS REÈITALIAIS, DU VAKARAI BUVO SKIRTI STYGINIØ MUZIKAI, VILNIUJE SKAMBËJO BRAZILIÐKOJI BOSANOVA. ÐIAME „MUZIKOS BARØ” NUMERYJE – AÐTUNTOJO VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAÐTIS.

VILNIUJE – VARÐUVOS DIDYSIS TEATRAS KRZYSZTOFO PENDERECKIO „KARALIUS ÛBAS” Vilniaus festivalio ðiemet suteikta galimybë susipaþinti su Varðuvos didþiuoju teatru buvo vienas ið unikaliausiø pastarojo meto iðgyvenimø. Muzikiná teatrà mëgstanti publika tiesiogiai be tarpininkø susipaþino su kaimynø operos dainininkais ir baleto ðokëjais, orkestru ir dirigentu, nekalbant apie bendrà teatrinæ kultûrà. Gandai, svetimos

nuomonës, spauda ir áraðai tokios paþinties tikrai negali atstoti, o nuvaþiuoti paèiam á Varðuvos teatrà retas sau leidþia. Sveèiai ið Varðuvos parodë Krzysztofo Pendereckio operà „Ubu Rex” („Karalius Ûbas”) bei du vienaveiksmius ðvedø choreografo Matso Eko statytus baletus.

Festivalá geguþës 28 d. pradëjo operos trupë. Jos rodytas „Ubu Rex” spektaklis Varðuvos didþiojo teatro repertuare atsirado visai neseniai, minint Pendereckio 70metá ir kûrybinës veiklos 50-metá.

Prieð gerà pusmetá, 2003 m. spalio 2 d., rampos ðviesà iðvydusá spektaklá kûrë reþisierius Krzysztofas Warlikowskis, dirigentas Jacekas Kasprzykas, scenografë Maùgorzata Szczæúniak. Ði, ketvirtoji, Pendereckio opera buvo uþbaigta 1991 m. vasarà, o liepos 6 d. jos premjeriniu spektakliu pradëtas Miuncheno operos festivalis. Veikalà pastatë áþymusis Augustas Everdingas (paþástami lenkø muzikologai ðá pastatymà laiko geriausiu). Lenkijoje „Ubu Rex” tais paèiais 1993 m. pastatë du teatrai – Lodzës didysis (reþ. Lechas Majewskis) ir Krokuvos opera (reþ. Krzysztofas Nazaras).

Nuo to laiko veikalas daugiau nebuvo statomas iki minëtos premjeros Varðuvos didþiajame teatre.

Vilniaus publika susidomëjimà kûriniu rodë, taèiau gal ne toká karðtà, kokio tikëjosi festivalio rengëjai: prie durø minios nestoviniavo, atliekamø bilietø neklausinëjo.

Nors operos libretà pagal þinomà Alfredo Jarry pjesæ Jerzy Jarockis ir kompozitorius kûrë turëdami omenyje tuometinës Len-

The Vilnius Festival Diary On 28 May, the Vilnius Festival announced the beginning of the musical summer. Having started with music by one of this festival’s most celebrated composers, Krzysztof Penderecki, the festival ended with an appearance by the Lithuanian audience’s other favourite artist, Mstislav Rostropovich. The festival also featured two premières of works

by Lithuanian composers, two ballet productions, two piano virtuosos, two vocal recitals, two evenings of string music, and a remarkable bossa nova duo from Brazil. Muzikos Barai presents a diary of the Eighth Vilnius Festival.

Muzikos barai /18

kijos ávykius, jis toks pat aktualus ir Lietuvai ar bet kuriai kitai buvusio „Rytø bloko” ðaliai. Stebino, kad kai kurios scenos paradoksaliai tiko ir visai neseniems mûsø politiniams ávykiams.

Pagrindinis Jarry pjesës veikëjas Ûbas þmonos ákalbëtas nuþudo Lenkijos karaliø Vaclovà ir pats atsisëda á sostà. Operoje ðis siuþetas suðiuolaikinamas, o scenografija ir reþisûra suteikia jam dar daugiau konkretybiø, pradedant „posovietiniais” interjerais, tragikomiðkais kostiumais, atpaþástamais politiniais veikëjais, seimo teatru ir t. t. Beje, pamatæs Varðuvos premjerà kompozitorius nusprendë gráþti prie burleskos stilistikos; já ið tiesø suþavëjo Warlikowskio sprendimas jo operai buffa suteikti visuomeninio politinio gyvenimo realijø. Seimo scenà Pendereckis pavadino „lenkiðko sindromo kvintesencija”...

Taèiau pereikime prie muzikos, kurioje þërëte þëri kompozitoriaus meistrystë, puikiai pademonstruota solistø, pirmiausia Paweùo Wunderio ir Annos Lubañskos, orkestro, kuriuos vedë azartiðkas, preciziðkas ir kartu elegantiðkas dirigento J. Kasprzyko mostas. Viskas buvo taip tiksliai subalansuota, jog salëje girdëjome kiekvienà dainininkø frazæ ar replikà.

Raðydamas operà kompozitorius siekë kurti svetimais stiliais, tokiais, kurie muzikinëje kultûroje jau ásitvirtinæ ir yra atpaþástami. Taigi kokiø nors konkreèiø citatø èia nëra, uþtat partitûra ið tiesø persunkta ávairiausiomis nuorodomis. Jose mirgëte mirga skirtingi stiliai, taèiau paradoksas tas, jog ðis mirgëjimas sudaro stebëtinai vieningà muzikos tëkmæ (kaip tik jà virtuoziðkai valdë dirigentas).

Norintiems paþaisti operiniø kliðiø, gestø, fraziø, specifinës faktûros, melodikos ir t. t. atpaþinimo þaidimà, siûlyèiau pasiskaityti muzikologës Maùgorzatos Janickos-Sùysz tekstà lenkiðkoje programëlëje ir jos nurodomà Iwonos Lindstedt straipsná knygoje „Krzysztof Penderecki’s Music in the Contex of 20t h -century Theatre” (Kraków, 1999). Nesileidþiant á iðsamø referavimà galima trumpai iðvardyti, á kokiø autoriø operiná stiliø pastaroji muzikologë atranda nuorodø ðioje intertekstualioje partitûroje.

Tai R. Wagneris, W. A. Mozartas, M. Musorgskis, G. Rossini ir G. Donizetti, I. Stravinskis ir C. Orffas, K. Weillis ir G. Verdi, pagaliau – J. S. Bachas… Ðios nuorodos tarsi

vaikiðkø dëlioniø elementai kompozitoriaus perkeliami á visai kità jiems svetimà kontekstà; tai sukuria ypatingo komiðkumo efektà. Beje, klausantis operos áraðo (neseniai iðleistas CD ið Varðuvos didþiojo teatro spektaklio su tais paèiais kaip Vilniuje atlikëjais) ðis intertekstualumas nëra toks komiðkas, greièiau gëriesi kompozitoriaus þaidimo tikslumu ir elegancija.

Belieka pasidþiaugti, jog gavome puikià ðiuolaikinës operos galimybiø pamokà. Þivilë RAMOÐKAITË

FESTIVALIO SVEÈIAS – LENKIJOS BALETO TRUPË Geguþës 30 d. Vilniaus baleto þiûrovai turëjo progos pamatyti du þymaus ðvedø choreografo Matso Eko vienaveiksmius baletus „Karmen” (G. Bizet ir R. Ðèedrino muzika) bei „Kaþkas tarytum” (H. M. Góreckio muzika).

M. Ekas – vienas pirmøjø choreografø, savaip interpretavæs þymiø klasikiniø baletø kompozitoriø A. Adamo, P. Èaikovskio baletus, keitæs jø libretus, kûræs savità ðiuolaikinio ir klasikinio baleto stiliø. 2000 m. ðiuolaikinio ðokio festivalyje „Naujasis Baltijos ðokis” baleto trupë ið Ðvedijos „Cullberg Ballet”, kurioje M. Ekas ðoko ir vëliau jai vadovavo, parodë naujà A. Adamo „Þizel” versijà.

Balete veiksmas vyksta beprotnamyje. Kurdamas P. Èaikovskio „Mieganèiàjà graþuolæ” choreografas laisvai keitë ðokiø sekà. Pradþioje matome gimdanèià karalienæ. Tuo tarpu princesë Aurora èia prabyla kaip nevalyva, smalsi, nesimpatiðka paauglë. Vietoje princø matome ðiuolaikinius jaunuolius – „þolæ” rûkantá rokerá, gëjø.

Tokiu pat stiliumi jis sukûrë ir spektaklá „Karmen”. Baletà pagal þinomà G. Bizet kûriná pirmà kartà 1949 m. pastatë þymusis prancûzø ðokëjas ir baletmeisteris R. Petit. Ilgà laikà vyravo Kubos baletmeisterio A. Alonso pastatyta „Karmen” pagal R. Ðèedrino muzikà; Karmen virto þymios rusø primabalerinos M. Pliseckajos simboliu. Dabar jau sunku suskaièiuoti, kiek kartø „Karmen” statyta pasaulyje. Lietuvoje þiûrovai mielai lanko LNOB teatro baletà „Karmen”, kurá pastatë K. Pastoras, ir visai kitokià A. Cholinos ðio kûrinio versijà.

Daugelá þavi moteriðka, patraukli, aistringa, nemokanti veidmainiauti Eglës Ðpokaitës atliekama Karmen.

M. Ekas baletà „Karmen” sukûrë

1992 m. Ispanijos festivalio uþsakymu. Gerokai nustebino ðio baleto vaizdo áraðas, kuriame þymi ðvedø ðokëja talentingai kûrë vulgarios, atðiaurios, áþûlios ir savaip patrauklios Karmen ávaizdá.

1999 m. A. Laguna spektaklá perkëlë á Varðuvos didþiojo teatro baleto trupæ. Baletas pradedamas laukianèio mirties Chosë prisiminimais. Ðokiu ir iðraiðkinga vaidyba solistas S. Wozniakas sukûrë eilinio kareivio meilæ ir aistrà Karmen, pavertusià já þudiku. Toreadoras Eskamilijas – vienintelis vaidmuo, kuriame vyrauja klasikinio baleto leksika.

Aukðtais, lengvais ðuoliais, tiksliais sukiniais, provokuojanèia laikysena solistas S. Basalejevas kûrë savimi pasitikinèio mergiðiaus charakterá.

Trupës primabalerina E. Kwiatkowska nepriekaiðtingai atliko nebaletiðkus ir neispaniðkus ðokiø judesius.

Taèiau tiek ðokiui, tiek vaidybai stigo temperamento. Ádomiai sugalvotos scenos, kai Karmen apimanèià aistrà pabrëþia jos uþdegamas cigaras, irgi labiau primena kaprizingà paauglës charakterá. Mirtá atliekanti solistë D. Krysztoforska savita rankø plastika kûrë paslaptimi dvelkiantá, veikëjø likimà pranaðaujantá vaidmená. Temperamentingu ðokiu iðsiskyrë èigono vaidmens atlikëjas V. Mazepèikas.

Temperamentu, ðokio ekspresija pasiþymëjo trupës ðokëjai, atlikdami techniðkai nelengvus baletmeisterio judesius – ðokimà netempiant pëdø, nuolat pasikartojanèias labai plaèias antràsias pozicijas a la seconde, galvos, klubø judesius, nuolatinius perkëlimus per partneriø kojas ir labai specifiðkus „sportiðkus” rankø judesius. M. Eko ðokio leksikà galima lengvai atpaþinti visuose jo pastatytuose baletuose.

M. Eko stilius atpaþástamas ir balete „Kaþkas tarytum”. Baletui choreografas pasirinko du garsaus kompozitoriaus H. M. Góreckio kûrinius: Nakties serenadà „Maþasis requiem vienai lenkei”, op. 66, ir Koncertà klavesinui ir styginiø orkestrui, op.

40. „Kaþkà tarytum” M. Ekas pastatë 1997 m. „Nederlands Dans Theater” trupës uþsakymu. Praëjusiais metais, minint H. M. Góreckio septyniasdeðimties metø jubiliejø, baletas pastatytas Varðuvoje. Tai linksmas, gyvybe þaiþaruojantis reginys, kuriame, keièiantis dekoracijø detalëms (scenografë M. Geber), galime ásivaizduoti veiksmà, vykstantá stotyje, stadione, namuose, gatvëje.

Daug masiniø scenø su kylanèiais ir sprogstanèiais balionais. Visi ðokëjai dëvi kasdienius drabuþius. Ekscen-

triðkus duetus ádomiai interpretavo solistai A. Nabokina, W. Slezakas, K. Jupowicz ir M. Wojtiulis. Solistai ir trupë árodë, kad ir klasikinio baleto artistai geba ávaldyti ðiuolaikinio ðokio leksikà. O juk visà pavasará jie repetavo ir parodë vienà sudëtingiausiø klasikiniø baletø ðedevrø – L. Minkaus „Bajaderæ”. Ðia proga norisi pakalbëti apie lietuviø ir lenkø baleto ryðius. Graþiai lenkø ir anglø kalbomis iðleistoje programoje, straipsnyje „Varðuvos baletas”, raðoma, kad 1785 m. karaliaus Stanislovo Augusto teatre ðoko trisdeðimties ðokëjø trupë; visi ðokëjai anksèiau yra mokæsi Lietuvos didiko Antano Tyzenhauzo Gardine prie savo teatro ásteigtoje baleto mokykloje, kurioje buvo iðugdyta profesionali baleto trupë, gastroliavusi ir Europoje. Regis, 1939 m. teko matyti ir þavëtis lenkø baleto gastrolëmis Kaune.

Ypaè ásiminë K. Kurpinskio baletas „Vestuvës kaime”. Lietuviø balerina Marina Galoèkinaitë (vëliau – Maria Parnell-Lapinska), 1940–1945 m. ðokusi Kauno valstybiniame teatre, sukûrusi Marijos vaidmená B. Asafjevo „Bachèisarajaus fontane” ir Marytæ J. Pakalnio „Suþadëtinëje”, 1945 m. kartu su solistu V. Miliûnu iðvyko á Lenkijà. Lodzëje 1947 m. ji iðtekëjo uþ þymaus lenkø baleto artisto ir choreografo Felikso Parnelio. Ðoko Didþiajame teatre, vëliau dirbo pedagoge. Neseniai iðleido labai iðsamià ir ádomià knygà apie savo vyrà. Ádomu, kad Lenkijoje „Karmen” pastatë ðvedas M. Ekas, o Vilniuje – lenkas K. Pastoras.

Telieka palinkëti, kad mûsø susitikimai su lenkø baletu bûtø daþnesni.

Aliodija RUZGAITË

MATSO EKO KÛRINIAI IÐ VARÐUVOS BALETO TRUPËS REPERTUARO Þiûrëdamas varðuvieèiø baleto spektaklius nejuèiomis pradëdavai lyginti lenkø trupæ su mûsiðke.

Turbût niekas nepasakys, kad jø lygis labai skirtøsi: abi turi stipresniø ir silpnesniø ypatybiø, abi, kaip pagrindinës ðaliø trupës, repertuarà formuoja derindamos klasikà su ðiuolaikiniø choreografø darbais.

Taèiau pamatæs ðià, Matso Eko programà, vis dëlto imi pavydëti lenkams, galintiems papuoðti repertuarà tokio rango choreografijos meno asmenybës veikalais.

Nors þiûrëdami baletà kiekvienas ðiek tiek kitaip suvokiame kai kuriuos jo momentus ir simbolius, ádomu pasiklausyti paties choreografo samprotavimø apie „Karmen” istorijà ir apie tai, kà jis áþvelgia savojoje jos versijoje: „Man „Karmen” yra tema, apaugusi lûkesèiais ir konvencijomis. Plaèiausiai þinoma „Karmen” versija yra Bizet opera, paremta to paties pavadinimo, bet visiðkai kitokio turinio Prospero Merimée apsakymu, kuriame Karmen vaizduojama kaip paleistuvë ir vagiðë, atkari, prieðiðka, neverta pasitikëjimo. Ðios istorijos esmë yra þinia, kurià keliaujantis þurnalistas iðgirsta ið egzekucijai pasmerkto Chosë. Jo pasakojimas paveiktas akistatos su mirtimi, o poþiûris á ávykius vyriðkas. Bizet operoje – atvirkðèiai.

Kompozitorius lyg susitapatina su Karmen, vaizduodamas jà kaip stiprià, nepriklausomà ir laisvæ mylinèià asmenybæ, nesmerkdamas uþ melà, nors ji iðtikima tik savo idealams.

Mëginau sujungti abu ðiuos poþiûrius, remdamasis teatrui tinkamesne pirminio ðaltinio idëja – mirties akivaizdoje þmogus dar kartà iðgyvena savo istorijà. Tai man leidþia naudoti atskirus istorijos elementus, kurie dëstomi ne epinio pasakojimo principu, bet kaip ávykiø kaleidoskopas. Savo „Karmen” pasirinkau ðèedriniðkàjà Bizet muzikos versijà, kitaip tariant, iðoriðkai efektingà rusiðkà, kvazitemperamentingà ispaniðkumo sampratà. Muzika „kampuota” ir kupina akcentø, tuo ji skiriasi nuo tauraus ir subtilaus prancûziðkojo stiliaus”. Ði ilgoka citata ið bukleto tiksliai nusako ið tiesø sujungtus du Karmen istorijos pradus, kuriuos matome arba nujauèiame þiûrëdami M. Eko veikalà. Nors jo herojë – nepaprastai verþli, temperamentinga ir pasiduodanti visa apimanèiai aistrai, ji kartu ir stipri asmenybë, sauganti savo laisvæ, savo jausmus, savo meilæ. M. Ekas, net ir ádëdamas savo herojei á burnà cigarà bei erotiðkai sutirðtindamas kai kurias scenas, nepadaro jos vulgarios (antra vertus, tai, kas vienam atrodo primityvu ir vulgaru, kitam – didþiausia vertybë). Apskritai ðiame balete nuolat þaidþiama tokiomis dualybëmis, nenukrypstant á kurià nors vienà pusæ. Gal tai ðokëjos E. Kwiatkowskos interpretacijos nuopelnas, kad greta drastiðkø detaliø ið jos kuriamos herojës spinduliuoja kaþkoks nedràsus ðvelnumas, o jos mirties scenà suvoki tiesiog kaip absurdo akimirkà.

Greta originalios choreografo mëgstamos iðraiðkingos plastikos, didelá poveiká daro ðio veikalo muzikalumas, neiðardomai glaudus judesiø ryðys su muzika. Kita vertus, kaip tik muzika prieðinasi tiesmukiðkam kai kuriø plastikos ir rekvizito simboliø suvokimui, ji tiesiog prapleèia jø raiðkos laukà. Bizet melodijose, duetuose besireiðkianti aistra, tragiðka lemtis, ðvelnumas, ilgesys harmoningai atkartojamas ðokëjø monologuose, puikiuose duetuose, paèiame ðokio tempe. Visà ðià raiðkà prasmingai papildo ðokimas basomis kojomis, meistriðkai panaudoti ðokëjø balsai, puiki M.-L. Ekman scenografija ir kostiumai bei subtilus G. Westrupo apðvietimas.

Antrasis baletas „Kaþkas tarytum” (pagal Henryko Mikoùajaus Góreckio muzikà) sukurtas vëliau, o Varðuvoje pastatytas 2003 m. Ðis veikalas nesiremia konkreèiu siuþetu, jo veiksmas vyksta kaþkur greta mûsø.

Pats choreografas baleto idëjà nusako taip: „Vyras nubunda – o gal uþmiega? Pradeda kelionæ á platëjanèià erdvæ, kur vyksta ávairûs dalykai. Á „kaþkà tarytum” tikrovæ – o gal tai sapnas? Vëliau jis jau tampa kitoks”. Tai kaþkas konceptualiai neapèiuopiama, bet nuþymima uþuominomis, tarsi vaizduotës fantomai. Juos suvokti gal në nebûtina: tokie punktyrai ádomûs ir svarbûs tiek, kiek tampa pretekstu sukurti ðokio tekstà.

Minimame veikale ðis tekstas ádomus ir iðties turiningas, nors, lyginant su pirmuoju baletu, atrodo tarsi eskizø rinkinys. Galbût já vienija nuo paèioje baleto pradþioje pavaizduotos nubudimo scenos kaþkur netoliese vis plevenanti baimë ir vieniðumas. Viskas aplink pagrindinius du herojus juda, keièiasi, pasirodo ir dingsta. Vieni epizodai ryðkesni, kiti – agresyvûs, dar kiti – tarsi sapnas… Tai galbût gyvenimo kaleidoskopas, leidþiantis choreografui kurti plastinius kontrastus, ákûnyti skirtingas, daþnai keistas bûsenas.

M. Ekui èia talkina scenografë ir kostiumø kûrëja M. Geber, harmoningai antrinanti formø ir spalvø deriniais, kostiumø kirpimo subtilybëmis, scenos erdvës apibrëþimu (skirtingos dviejø spektakliø scenografës ið esmës abiejuose naudoja panaðias priemones, ypaè scenos erdvës dalinimà). Tokia pat subtili bendraautorë yra ir ðviesø reþisierë E. Ruge.

Dar reikëtø pridurti, jog M. Eko baletø vakaras Nacionaliniame operos ir baleto teatre sutraukë

Muzikos barai /19

Didþioji salë ypaè daug publikos. Apie ðá ðvedø choreografà daug þino visi, besidomintys baletu ir ðiuolaikiniu ðokiu, ir tas domëjimasis dar labiau sustiprëjo po 2000 m. „Cullberg Ballet” trupës parodyto jo „Þizel” baleto.

Galbût kità M. Eko veikalà jau matysime atliekamà mûsø baleto trupës?

Jei Varðuvos trupë áveikë jo plastikos sunkumus, tai padaryti turbût pajëgs ir mûsiðkë. Þivilë RAMOÐKAITË

GRIEÞIA YSAŸE KVARTETAS IÐ PRANCÛZIJOS Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, ðiemet vienas vakaras buvo skirtas kamerinei muzikai – já birþelio 3 d.

Filharmonijoje surengë sveèiai ið Prancûzijos – Ysaÿe kvartetas, kurá sudaro puikûs instrumentininkai: Guillaume’as Sutre’as (pirmasis smuikas), Luc-Marie Aguera (antrasis smuikas), Miguelis da Silva (altas) ir François Salque’as (violonèelë).

Visi ðie atlikëjai anksèiau ar vëliau studijavo Paryþiaus konservatorijoje; galime teigti, jog jie atstovauja prancûzø styginiø meno mokyklai, nors dabar vis daþniau kalbama apie praeityje egzistavusiø atlikimo mokyklø niveliacijà. Klausydamasis Ysaÿe kvarteto apie ðià niveliacijà galvojai kuo maþiausiai. Ansamblio garso formavimas, artikuliacija, vibrato pobûdis, netgi rankø padëtis vertë prisiminti kaip tik specifinius „prancûzø mokyklos” bruoþus. Taèiau itin akivaizdþiai ðie bruoþai reiðkësi per pasirinktø kûriniø interpretacijà. Ðio kamerinio vakaro programa turëjo pavadinimà – „Naktis”, taigi klausytojø vaizduotë buvo kreipiama ðios temos apmàstymø link. Pasirodo, tokiø programiniø (sàlygiðkai kalbant) kûriniø esama netgi klasicizmo aukso fonde! Tai J. Haydno Kvartetas B-dur, op. 76 Nr. 4 „Sonnenaufgang” (1797 m.), nors jo programiðkumas siejasi su XVIII a. afektø teorija, o ne su tuo programiðkumu, kuris ásitvirtino muzikoje nuo romantizmo laikø. Beje, pastarasis laikotarpis programoje kaip tik nefigûravo.

Kiti du kûriniai brëþë tolesnæ programiðkumo trajektorijà nuo XIX–XX a. sandûros iki mûsø dienø.

A. Schönbergo áþymusis sekstetas „Verklärte Nacht” („Pragiedrëjusi naktis”, 1899) laikomas ekspresionistiniu veikalu, kuriame ypaè akivaizdþiai atsiskleidþia didþiulis emocijø ir aistrø spektras. Ðis kûrinys, nesyk skambëjæs mûsø salëse pirmàja seksteto ir vëlesniàja styginiø orkestro versija,

Muzikos barai /20

kaskart kelia nuostabà bûsimojo dvylikatonës sistemos kûrëjo jausminga ir itin erotiðka iðtarme. Kompozitorius èia tarsi „iki dugno” iðsëmë vëlyvojo romantizmo muzikinës kalbos – ypaè alteruotø akordø ir ekspresijà emanuojanèiø ilgø melodiniø linijø – iðteklius.

Vienà ið ðiuolaikiniø programiðkumo sampratø atskleidë prancûzø kompozitoriaus Henri Dutilleux (g. 1916) styginiø kvartetas „Ainsi la nuit” („Ta naktis”), sukurtas 1976 m. Kûrinio autorius priklauso tiems ðiuolaikinës muzikos kûrëjams, kuriø opusai mielai átraukiami á platesnës melomanø publikos lankomus filharmoninius koncertus. Kompozitorius intensyviai kuria ir pats dalyvauja savo veikalø premjerose.

Dutilleux „Ta naktis” – ðiuolaikinis veikalas, leidþiantis visokeriopai pasireikðti atlikëjams. Tai pajutome koncerte: kvartetistai ne tik subtiliai ávaizdino slaptas kompozitoriaus fantazijas, bet ir tobulai ágarsino turtingà sumanymø partitûrà. Atliekant opusà buvo galima pajusti visiðkà muzikos ir interpretacijos harmonijà. Ysaÿe kvarteto nariai parodë, kaip iðgauti vos pastebimà garso gradacijà, kaip suteikti skambesiui blyðkaus ðeðëlio efektà, kaip atskleisti daug tembriniø ir artikuliavimo subtilybiø. Dëmesys smulkiausioms partitûros detalëms pasireiðkë dar ir juvelyriðkai tiksliu intonavimu bei nepaprasta ansambline darna. Atlikëjai jauèia maþiausià vienas kito virptelëjimà.

Klausantis Haydno interpretacijos, su atlikëjais norëjosi ir pasiginèyti. Ar tokia romantizuota klasicizmo tikrojo tëvo traktuotë atitinka gero skonio kriterijus, nesu tikra. Þinoma, visuomet ádomu susipaþinti su kitokiu poþiûriu, taèiau klausantis muzikos nesyk kilo klausimas, ar tai Haydnas, ar kaþkoks kitas, gerokai vëliau kûræs kompozitorius.

Atliekant Schönbergo „Pragiedrëjusià naktá” prie sveèiø prisijungë du þinomi Lietuvos atlikëjai: altininkas Arûnas Statkus ir violonèelininkas Edmundas Kulikauskas. Pasipildæs kitos mokyklos atstovais, prancûzø kvartetas savo raiðkos skalæ praplëtë sodresniais tembrais ir stambesniais potëpiais. Vis dëlto ádomu buvo iðgirsti ðiuos akivaizdþius skambesio skirtumus. Dël to ekspresyvusis kompozitoriaus opusas tikrai nenukentëjo. Sakyèiau, atvirkðèiai, garso bangos suposi dar aistringiau, jausmingi pakilimai ir atoslûgiai bei intensyvaus skambesio kulminacijos ágijo dar ryðkesnius kontûrus. Þivilë RAMOÐKAITË

ALFREDO PERL – TOBULAS KLASIKOS GROÞIS Ketvirtajame Vilniaus festivalio koncerte melomanø laukë paþintis su vienu iðkiliausiø nûdienos vidurinës kartos pianistø – Vokietijoje gyvenanèiu èilieèiu Alfredo Perlu, kuris jau dvylika metø kopia áspûdingos karjeros laiptais, kaupdamas profesiná kapitalà þymiausiose pasaulio koncertø salëse, grodamas su þinomiausiais orkestrais. Pianisto reèitalis festivalyje intrigavo ir savo iðimtinai klasicistine programa, nes bûtent visø 32 L. van Beethoveno sonatø atlikimas per 1996–1997 m. sezonà pelnë Perlui didþià ðlovæ.

Taèiau pianisto diskografija kalba, kad jo repertuaras toli graþu neapsiriboja klasicizmu: èia rasime Griegà, Brahmsà, Szymanowská, Chopinà (visus 24 preliudus), Schumannà.

Beje, gráþtant prie pianisto karjeros, jo biografijoje nëra faktø apie dalyvavimà kokiuose nors konkursuose ar juolab konkursø laurus. Jo karjeros startas – debiutas Londone, karalienës Elþbietos salëje 1992aisiais. Po to buvo „Wigmore hall”, „Barbican” centras, Manèesterio „Bridgewater”; persikëlus á þemyninæ Europos dalá, sàraðas ilgëtø keletà kartø, o kur dar þymiausios kitø þemynø salës?

Tad koká Alfredà Perlà iðgirdome 2004 m. birþelio 8 d. Vilniuje, atveþusá á festivalá, regis, maþai kà begalinèià nustebinti klasicistinæ programà? Tai, kad visos trys pasirinktos sonatos yra bene vëlyviausi jø autoriø kûriniai, suteikia programai konceptualiø áþvalgø.

Koncertà pianistas pradëjo viena ið paskutiniø (1794) Josepho Haydno Sonatø – Es-dur Nr. 62.

Klausà iðsyk pavergë galingai ir minkðtai nuskambëjæ áþanginiai Es-dur akordai, tarsi vizitinë kortelë.

Puikaus skambesio „Bösendorfer” rojalis suskambo dar puikiau.

Taèiau tobulai nuðlifuotas garsas – tai tik vienas ið daugelio svarbiø Perlo interpretacijos segmentø.

Garso tobulumà lemia subtilus estetinis skonis ir jautri, poetiðka klausa. Tai – iðskirtinai stiprios pianisto savybës. Nepaisant to, vis tiek stebino neáprasta dinaminiø niuansø gausa, ypaè subtilus piano.

Apskritai, toliau kalbant apie Perlo interpretavimo menà, ne kartà tektø iðtarti „tobula”. Ðtai viena ið vëlyvøjø Beethoveno sonatø (1820) – kupina trapios romantikos. Pianistas tobulai nuðlifuoja net kiekvienos

pauzës trukmæ, lyg suteikdamas tam magiðkà reikðmæ. Gal todël taip átaigiai jis kuria emocinius vaizdinius, tarsi iðnyranèius ið tylos pasaulio, tais metais jau supusio sonatos kûrëjà, taèiau visa jëga skambanèio sieloje.

Antrojoje vakaro dalyje pianistas atliko Franzo Schuberto Sonatà c-moll, D 958. Tai viena ið paskutiniø trijø 1928-aisiais, paskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais, sukurtø sonatø, á kurià Schubertas, regis, sudëjo visà savo fantazijà ir dar neatskleistas talento paslaptis.

Herojiná, tragiðkà bethoveniðko simfonizmo uþmojá ir átampà keièia virtuoziðka bravûra ir gracingo ðokio vaizdai. Viskà vainikuoja áspûdingas finalas – Allegro, iðsiskiriantis tam laikotarpiui novatoriðka harmonija.

Perlas átikinamai iðryðkino kertines klasikos ir romantizmo jungtis visoje didingoje kûrinio architektûroje.

Sonatos Adagio dalyje atsiskleidusá pianisto jausmø subtilumà dar geriau perteikë bisui atliktas Gabrielio Fauré Noktiurnas Es-dur.

Tomas BAKUÈIONIS

FESTIVALIO PREMJERA – FELIKSO BAJORO PENKTOJI SIMFONIJA IR SENSACINGASIS ARKADIJUS VOLODOSAS Birþelio 11 d. Vilniaus festivalis pakvietë á prof. Juozo Domarko vadovaujamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertà. Orkestrui tà vakarà dirigavo Robertas Ðervenikas. Programa iðties ádomi: Paulio Hindemitho „Simfoninës metamorfozës C. M. von Weberio temomis”, itin retai atliekamas Sergejaus Prokofjevo Antrasis fortepijoninis koncertas bei specialiai Vilniaus festivaliui sukurtos Felikso Bajoro Penktosios simfonijos pasaulinë premjera.

Hindemitho „Simfoniniø metamorfoziø” premjera ávyko 1944 m. sausio 20 d. Niujorke, diriguojant Arturui Rodzinskiui. Ðis opusas gana tipiðkas to meto madø ir paties kompozitoriaus kûrybos principø atspindys, siejàs klasikinæ formà ir modernià kalbësenà. Manipuliavimas klasikiniais motyvais bei struktûra suteikia dirigentui ir orkestrui palankià erdvæ tarsi visapusiðkai save parodyti, gal todël tai yra vienas populiariausiø kompozitoriaus orkestriniø kûriniø. Kita vertus, toks

kûrinio „parankumas” dirigentui ir orkestrui uþkrauna nemaþà atsakomybæ... Beprasmiðka spëlioti, kiek laiko ðios programos repeticijoms skyrë dirigentas ir orkestras, taèiau nuo pirmøjø kûrinio taktø buvo aiðku, kad orkestras tà vakarà kaip reta puikios formos. Viskas darnu, ðvaru, jokiø atsitiktinumø. Roberto Ðerveniko mostas, nuorodos tryðko energija ir didiesiems meistrams bûdinga iðmintimi.

Naujausias Felikso Bajoro opusas – Penktoji simfonija balsui ir orkestrui pagal Libano poeto Kahlilio Gibrano tekstà – sukurtas Vilniaus festivalio uþsakymu. Gal ir atsitiktinai (bet prasmingai) sutapo, kad naujasis Bajoro opusas, panaðiai kaip ir Hindemitho „Simfoninës metamorfozës”, sklando erdvëje tarp klasikos ir modernizmo. Tai pirmiausia apibûdina klasikinë keturiø daliø struktûra.

Kita vertus, klasikinis minties nuoseklumas ir kompaktiðkumas – bûdingi Bajoro muzikos bruoþai ðalia kompozitoriaus mëgstamos kompozicinës manieros, jam bûdingø orkestro spalvø (turtinga muðamøjø grupë) ir garsiniø efektø, folkloro stilizacijos. Penktojoje simfonijoje, kaip ir daugelyje kitø Bajoro kûriniø, didelë reikðmë teikiama vokalui. Gaila, kad jaunos dainininkës Asmik Grigorian angliðka tartis ne visiðkai pateisino muzikos ir teksto santykio svarbà.

Galbût tam turëjo átakos profesinës patirties ir mokyklos stoka. Kita vertus, dainuojamiems tekstams labai tiko tiek jaunosios dainininkës sceninis ávaizdis, tiek graþus jos balso tembras, todël, manau, debiutantës parinkimas ðiam vaidmeniui buvo iðties prasmingas.

Turbût kiekviena kompozitoriaus premjera tapdavo ávykiu, nes Bajoro muzikoje kiekvienas klausytojas gali rasti tai, kas jam artima, – ar kalbëtume apie tam tikrus stilistinius elementus, plëtotës principus, màstymo bûdà, ar filosofinæ medþiagà.

Galbût ir Penktoji simfonija nëra iðimtis savo artumu klausytojui kaip nekompromisiðkumo siekiamybë, kita vertus, bûtent tai Bajoro muzikà pakelia á toká lygmená, kuris padeda iðlaikyti „pagarbø atstumà” su klausytoju, o atlikëjui iðkelia brandos laiko bûtinybæ. Tad sunku bûtø vienareikðmiðkai atsakyti, ar premjerinë kûrinio interpretacija jau buvo laiko subrandinta – tam irgi reikia laiko...

Antroji vakaro dalis taip pat tarsi sklandë tarp klasikos ir modernizmo.

Bûtent tokie bruoþai bûdingi tiek Prokofjevo muzikai apskritai, tiek jo Antrajam fortepijoniniam koncertui.

Kûrinio premjera, ávykusi 1913 m. diriguojant Aleksandrui Aslanovui ir atliekant paèiam autoriui, sukëlë diskusijø audrà ir kritikos lavinà autoriaus adresu. Koncertas kupinas tragiðkø nuotaikø ir dramatiðkø vaizdø, sakoma, kad jaunas autorius skyrë koncertà savo artimo bièiulio, tragiðkai þuvusio pianisto M. Ðmito, atminimui. Nepaprastas kûrinio faktûrinis ir techninis sudëtingumas veikiausiai ir yra ta prieþastis, dël kurios koncerto autoriø 1913-aisiais uþsipuolë kritikai. Ir mûsø laikais jis retai skamba koncertø salëse, o Lietuvoje – ar tik ne pirmàkart! Ðio koncerto solistas peterburgietis Arkadijus Volodosas ne veltui tituluojamas fortepijono genijumi.

Trisdeðimt vieneriø pianistas parodë fenomenalø techniná pajëgumà, labai lengvai ir natûraliai susidorodamas su visais sunkiausias Prokofjevo fortepijoninës technikos fejerverkais.

Ypaè didelá áspûdá padarë pirmosios dalies kadencija, kur pianisto ekspresijos átaigumas ir laisvumas bylojo apie nepaprastà improvizatoriaus talentà. Ne maþiau átaigiai jausmingai pianistas atskleidë lyrinius epizodus.

Tikràjá virtuozo talentà Volodosas parodë bisui atlikdamas savo sukurtas vieno ið Rachmaninovo romansø ir „Italiðkos polkos” transkripcijas. Vël neátikëtinai turtinga ir sudëtinga faktûra, stulbinanti technika, tikro fortepijoninio fejerverko áspûdis – kitais þodþiais ðià patirtá sunku nusakyti.

Trumpai tariant, Arkadijus Volodosas tapo tikràja Vilniaus festivalio sensacija.

Tomas BAKUÈIONIS

EDGARO MONTVIDO REÈITALIS Birþelio 15-àjà Vilniaus festivalis paskyrë kamerinei vokalinei muzikai. Jaunosios kartos tenoras Edgaras Montvidas per pastaruosius trejus metus spëjo sukaupti solidþià operinæ patirtá, dainuodamas Londono karaliðkojoje operoje, Anglijos operos festivaliuose. Ðiais metais dainininkas debiutavo Garsingtono operos festivalyje ir Frankfurto operoje, kur artimiausius dvejus metus jis kurs vaidmenis W. A. Mozarto ir G. Verdi operose. Vilniaus festivalio klausytojams Montvidas pateikë grynai kamerinæ programà. Pirmojoje vakaro dalyje skambëjo Ernesto Chaussono Serenada, op. 13, dainos „Kolibris” ir „Alyvø metas”,

Franciso Poulenco „Monparnasas” ir „Meilës keliai”. Lietuvoje menkai þinomo ispanø kompozitoriaus Federico Mompou vokalinis ciklas „Sapnø kova” skambëjo kompozitoriaus gimtàja katalonø kalba.

Prancûziðkai ispaniðkà vakaro dalá uþbaigë trys Manuelio de Fallos ispanø liaudies dainos „Mauriðka skraistë”, „Mursijos segidilija” ir Asturijana.

Klausantis Montvido nepaliko mintis, kad Filharmonijos salë ðiai programai yra kiek didoka. Net subtilumu blizgëjæs akompaniatorius Simonas Lepperis kartkartëmis uþgoþdavo vokalà. Galbût intymumo þenklas ðioje programoje buvo kiek per ryðkus, taèiau subtili nuotaikø ir spalvø kaita, atsispindëjusi solisto vokale, vertë kaskart labiau ásiklausyti. Tokià bûsenà dar labiau sustiprino dainininko ásijautimas á dainuojamus tekstus, jø fonetinius atspalvius, turinèius subtilià dramaturginæ prasmæ. Èia vël noriu paminëti pianistà Lepperá, kurio dëmesys ir jautrumas ne tik muzikai, bet ir tekstui yra stulbinantis.

Todël citatos ið „The Times”, ávardijanèios jaunàjá pianistà kaip þymiausiø britø akompaniatoriø tradicijø tæsëjà, në kiek neperdëtos.

Antrosios vakaro dalies pradþioje skambëjusios trys Ferenczo Liszto dainos iðsiskyrë ryðkesne melodikos ekspresija ir platesniu diapazonu, o tai savo ruoþtu diktavo labiau operiná vokalà. Subtiliomis impresionistinëmis spalvomis iðsiskyrë trys Kazimiero Viktoro Banaièio dainos „Obelø þiedai”, „Að per naktá” ir „Tulpës”, galbût iðskirtinumo programos kontekste joms suteikë ir gimtoji lietuviø kalba.

Tikra þanrine egzotika dvelkë dvi ispaniðkos sarsuelos – Juano Verto „Graþi ásimylëjëlë” ir Federico Moreno-Tórrobos „Ið ðio malonaus Madrido kampelio”. Montvido artistiðkumas ir temperamentas dar labiau iðjudino klausytojus bisui dainuojant ne kà kita, o „Granadà”.

Tokiai iðskirtinio populiarumo dainai labai norisi orkestrinio skambëjimo, taèiau tàsyk fortepijono akompanimentas buvo labiau kameriðkas, tuo tarpu Kavaradosio arijà ið G. Puccini operos „Toska” pianistas palydëjo subtiliomis orkestro spalvomis. Finalinis akordas, ovacijø audra, lydëjusi jaunuosius menininkus, bylojo apie reèitalio sëkmæ ir dar vienà prasmingà dainininko bei jo gerbëjø patirtá, ðákart namuose...

Tomas BAKUÈIONIS

PIETØ AMERIKOS RITMAI ÐILDË SUBJURUSIÀ LIETUVOS PADANGÆ … tiesiog padangës paðildyti gal ir nebegalëjo, nes braziliðkus ritmus nuo lietaus organizatoriams teko slëpti po Koncertø ir sporto rûmø stogu.

Bosanovos, kaip stiliaus, átaka dþiazo muzikai ir atëjimas á didþiàsias koncertines scenas ne maþiau vingiuotas kaip, tarkim, gospelo ar bliuzo. Bosanova pirmiausia glaudþiai susijusi su XX a. antrosios pusës Brazilijos istorija. Brazilø muzikoje ðis stilius atsirado 6-ojo deðimtmeèio pabaigoje: muzikos tyrëjø jis apibûdinamas kaip vidutiniø ir þemesniøjø visuomenës klasiø muzika. Tai tarsi Brazilijos didmiesèiø lûðnynuose gimusi sambos atmaina. Savaip ironiðka, kad bosanova, kurios tekstai daþniausiai apdainuoja bohemiðkà gyvenimà, meilæ ir panaðiai, siejama su protesto muzika, savo ruoþtu lydëjusia politinius neramumus, atvedusius Brazilijà prie karinio perversmo 1964-aisiais. Po ðiø ávykiø kilus didþiulei emigracijai, daugiausia á JAV, tarp emigrantø buvo ir daug muzikø, kûrusiø, grojusiø ir dainavusiø ðio stiliaus muzikà. Tai buvo jau antroji bosanovos banga.

Kita vertus, bosanovos atsiradimui átakos turëjo Ðiaurës Amerikos dþiazo stiliai. Pavyzdþiui, 1953 m. áraðus kartu atliko brazilø gitaristas Laurindo Almeida ir saksofonininkas Budas Shankas ið Ðiaurës Amerikos Vakarø pakrantës. Daug jaunø brazilø muzikantø þavëjosi tuo metu Ðiaurës Amerikoje atsiradusiu nauju cool dþiazo stiliumi, pavyzdþiui, J. Gilberto teigë, kad jo dainavimui didelæ átakà darë þymus ðio stiliaus atstovas baritono saksofonininkas Gerry Mulliganas. Taèiau ryðkiausias bosanovos proverþis á Ðiaurës Amerikos koncertø scenas ir áraðø rinkà – ðio stiliaus pradininkø Antonio Carloso Jobimo sukurtos dainos ir vokalisto bei gitaristo João Gilberto áraðai. A. C. Jobimo ir V. de Morais’o „Garota de Ipanema” tapo vienu didþiausiø dþiazo hitø ir bosanovos simboliø, nes per keturis deðimtmeèius áraðyta daugiau kaip 3000 ðios dainos versijø.

Bosanovos legendø koncertas Vilniuje ðiuo hitu ir prasidëjo. Pirmoji legenda, áþengusi á Sporto rûmø scenà, buvo Pery Ribeiro, pradëjæs savo karjerà bûtent su Jobimu ir tapæs bene pirmuoju ðios populiarios dainos atlikëju. Ribeiro

Muzikos barai /21

Didþioji salë iðgarsëjo ir kaip kompozitorius 1966 m. sukurta daina „Bossa na Praia”. Koncerto klausytojai ið karto pajuto Ribeiro autentiðkumo þavesá: neskubus tempas, paryðkinantis „siûbuojantá” ritmà, instrumentø palaikoma sodri harmonija iðskyrë ðià dainos versijà ið daugelio kitø, daugsyk girdëtø. Tam talkino ir puikus instrumentinis ansamblis, kurio lyderiai – gitaristas Paulo Morello ir saksofonininkas (taip pat ir fleitininkas) Kimas Barthas, bene vienintelis ansamblyje ne brazilø kilmës. Temperamentu ið ansamblio iðsiskyrë pianistas João Carlosas Coutinhas.

Tikri savo instrumentø virtuozai boso gitaristas Lúcio Nascimento ir perkusininkas Adriano de Oliveira, jø gyslomis teka bosanova.

Antroji legenda Leny Andrade kaip dainininkë debiutavo bûdama tik penkiolikos su Perminio Gonçalveso orkestru. Tarptautiná pripaþinimà ji pelnë 1965 m. kartu su Pery Ribeiro ir „Bossa três”. Pastaràjá deðimtmetá dainininkë gyvena Niujorke ir aktyviai dalyvauja ávairiuose dþiazo forumuose. Leny Andrade manierai bûdinga savita sambos ir bosanovos sintezë. Vilniaus koncerte dainininkë, prieðingai nei jos dueto partneris Ribeiro, vartojo daugiau improvizaciniø elementø, scat technikos, bûdingø dþiazo muzikai.

Koncerto pabaigoje iðgirdome lauktàjá sveèiø duetà. Ypatingo þavesio ðiam vakarui suteikë ir tai, kad visos dainos skambëjo originalo, t. y. portugalø, kalba, kuri savitais fonetiniais sàskambiais (tribalsiai, ðnypðèiantys priebalsiai ir pusbalsiai) tarsi áauga á dainø ritmikà ir melodikà kurdama intymià, kamerinæ (klubinæ) nuotaikà. Ir nors tik labai maþa dalis klausytojø galëjo suprasti ðià kalbà, ðiltas publikos sutikimas turëjo atsverti bosanovos legendoms þvarbius lietuviðkus orus.

Tomas BAKUÈIONIS

FENOMENALUS VOKALAS PO BERNARDINØ SKLIAUTAIS Vilniaus festivalio autentiðkojo baroko rubrikoje ðiemet buvo pristatyti italø ansamblis „Il teatro alla moda” ir rumunø dainininkas Radu Marianas – natûralus vyriðkas sopranas tapo tikra ðiømeèio festivalio sensacija. Marianas gimë Moldovoje rumunø muziko ðeimoje, tad bûdamas aðtuoneriø devyneriø, Radu jau koncertavo Maskvoje su

Muzikos barai /22

tokiomis garsenybëmis kaip Vladimiras Spivakovas, Marija Bieðu. Po studijø Maskvoje ir Bukareðte dainininkas labai greitai pradëjo kopti karjeros laiptais Italijoje. Pastarieji ketveri metai paþymëti ryðkiø Mariano pasirodymø þymiuose Europos teatruose ir koncertø scenose.

Birþelio 25 d. Bernardinø baþnyèioje Marianas ir ansamblis „Il teatro alla moda” atliko italø baroko muzikà, priskiriant prie jos ir G. F. Händelio operø arijas.

Intriguojanti Vilniaus koncerto programos paantraðtë skelbë skambësiant kûrinius ið XVII–XVIII a. dainininkø kastratø ir áþymiojo Farinelli repertuaro. Gal dalis klausytojø prisiminë ne maþiau intriguojantá Holivudo produktà „Farinelli il castrato”, kuriame, suprantama, labiau telkiamasi á erotikos, paskalø apie dainininkus kastratus, bûtø ir nebûtø dalykø persmelktà gyvenimo dramà. Tokius ekskursus sau leidþiu norëdamas pabrëþti, kad tai, kà iðgirdome ir patyrëme minëtà birþelio 25-osios vakarà, yra aukðèiausias menas, nepaprasto talento apraiðka ir galbût gamtos (ar Dievo...) fenomenas vieno þmogaus balse. Ið tiesø daugelá tà vakarà skambëjusiø arijø dainavo XVIII a. kastratai.

Iðgirdome ir Farinelli (Carlo Broschi – tikrasis jo vardas) brolio Richardo Broschi sukurtà arijà „Son qual nave...”.

Labiau esame ápratæ, kad tokio þanro koncertø programose didesnis krûvis tenka instrumentininkams, kai dainininkai tarsi „papuoðia” programà. Tà vakarà didþioji krûvio dalis teko bûtent fenomenaliajam balsui, taèiau be puikios instrumentininkø palydos tai bûtø sunkiai ásivaizduojama. Tad vokalinæ programà ðásyk tikrai papuoðë du instrumentiniai opusai – Evaristo Felice Dall’Abaco Sonata smuikui ir basso continuo d-moll bei Francesco Geminiani Sonata d-moll violai da gamba ir basso continuo.

Baroko smuiku ansamblyje grieþë Giorgio Sasso. Tai – puikus retorikos subtilybiø þinovas ir ansamblio partneris, subtiliai antrinæs vokalo partijoms Händelio kantatoje „Un’alma inamorata”, jau minëtoje Broschi arijoje „Son qual nave...” ir vakaro programà uþbaigusioje A. Vivaldi kantatoje „Lungi dal vago volto”.

Gambininkas Bruno Ré pasiþymëjo ryðkesniu ekspresyvumu, ánoringas ir tradiciðkai tylokas jo instrumentas prabilo neátikëtinai plaèia dinamikos skale bei niuansø ávairove tiek solinëje F. Geminiani sonatoje, tiek

atliekant basso continuo partijas.

Skoningà ir raiðkø harmonijos bei ritminio audinio palaikymà basso continuo ansambliui suteikë klavesinininkë Cécilija Montanaro.

Koncertà vainikavo bisas – nemirtingoji Rinaldo arija „Lascia io pianga...” ið Händelio operos „Rinaldas”. Klausytojus pakerëjo lankstus Radu Mariano balsas, taip lengvai iðdainavæs sudëtingas melizmines koloratûrines figûras, – tokia populiarios arijos versija daliai klausytojø tikrai buvo negirdëta.

Kamerinio pobûdþio koncertui padëjo ir optimalios akustikos Bernardinø baþnyèios erdvë, ir tà vakarà alsavusi ypatinga aura.

Tomas BAKUÈIONIS

FESTIVALIO ORKESTRAS SU SVEÈIAIS INTERPRETAVO VYTAUTO BARKAUSKO „DUO CONCERTANTE” Vilniaus festivalio orkestras buvo ákurtas ir pirmàsyk pasirodë pernykðèiame festivalyje. Tàsyk jam dirigavo ir su juo muzikavo Jurijus Baðmetas. Ðásyk Vilniaus festivalio orkestrui dirigavo ir visà programà paruoðë Robertas Ðervenikas, ypaè pagarsëjæs kaip kruopðtus naujos muzikos premjerø rengëjas ir aistringas jos interpretatorius. Taigi á programà átrauktas kompozitoriaus Vytauto Barkausko naujasis 122-asis opusas „Duo concertante”, sukurtas festivalio uþsakymu, pakliuvo á patikimas rankas.

Recenzuoti ðá, prieðpaskutiná, Filharmonijoje birþelio 27 d. vykusá koncertà norisi nuo paskutinio programos numerio, minëto naujo V. Barkausko veikalo, nes kaip tik jis tapo viso vakaro kulminaciniu momentu. Nedaþnai pirmàsyk iðgirsti nauji kûriniai sulaukia tokiø karðtø publikos aplodismentø, kokie pratrûko nuaidëjus paskutiniams Barkausko muzikos garsams. Kas taip patraukë klausytojus ir koks tai kûrinys?

Postûmá paraðyti opusà smuikui ir altui V. Barkauskas gavo ið prancûzø smuikininko Philippe’o Graffino. Po to, kai ðis atlikëjas labai sëkmingai atliko ir áraðë Barkausko Koncertà smuikui ir orkestrui „Jeux” („Þaismë”), jis pageidavo pagroti ir daugiau kompozitoriaus muzikos. Tuo metu lygiagreèiai rutuliojosi ir Vilniaus

festivalio sumanymas uþsakyti V. Barkauskui kûriná. Smuikininko iniciatyva kûriná atlikti pakviesta áþymi japonø altininkë Nobuko Imai. „Duo concertante” paraðytas smuikui, altui ir nedideliam simfoniniam orkestrui (jis papildytas fortepijonu ir ávairiais muðamaisiais). Solo instrumentai, smuikas ir altas, matyt, lëmë kûrinio pavadinimà, gana nedviprasmiðkai apeliuojantá á populiariàjà W. A. Mozarto „Sinfonia concertante”.

Taèiau daugiau nuorodø á Mozarto veikalà tikrai nerasime, nebent pabrëþtume Barkausko dëmesá kiekvieno solo instrumento galimybiø atskleidimui. Kûrinio solistai èia iðties turi kà groti ir interpretuoti.

Naujàjá opusà kompozitorius skyrë japonø diplomatams Chiune Sugiharai ir jo þmonai Yukiko, rezidavusiems prieð karà Kaune ir 1940 m. iðdavusiems tranzitines Japonijos vizas apie deðimèiai tûkstanèiø þydø, tokiu bûdu iðsigelbëjusiems nuo holokausto. Ðis paskyrimas stipriai inspiravo kompozitoriaus kûrybinæ fantazijà. Klausantis muzikos iðkyla labai ryðkiø asociacijø su japonø muzika, o pats minèiø dëstymas kartais panaðus á dramatiðkos istorijos pasakojimà, finalinëje dalyje virstanèios paðëlusiu perpetuum mobile (tarsi lekiantis dundantis ir ðvilpiantis traukinys), kurio dinaminis augimas pasibaigia gaivaliðku ir galingu viso orkestro ðûksniu.

Barkauskas iðradingai naudoja smuiko ir alto iðraiðkos arsenalà, taip pat orkestrà ir gausø egzotiðkø muðamøjø ansamblá, kurio galimybes jis nuodugniai iðstudijavo, padedamas perkusininko Sauliaus Astrausko. Kiekvienoje ið penkiø kûrinio daliø pasitelkiamas vis kitoks instrumentarijus, suteikiantis kiekvienai savità skambëjimà. Orkestro tutti girdimas tik pirmoje ir penktoje dalyje, likusiose apsiribojama atskiromis instrumentø grupëmis.

Pavyzdþiui, antrojoje dominavo japoniðkas koloritas, iðgautas subtiliu muðamøjø ðlamëjimu, varpeliø skimbèiojimu, vienodu ritminiu pulsu, kuriø fone rutuliojasi tylus subtilus smuiko ir alto duetas „rytietiðkos” dermës garsais.

Ne tik ðioje dalyje, bet ir visame kûrinio garsyne iðsiskiria muzikà organizuojanèios ir vienijanèios derminës struktûros – trumpi diatoniniai motyvai, pilnø tonø slinktys, judëjimas tercijomis ir t. t. Kûrinyje ryðkûs ir prancûzø muzikos atðvaitai, atpaþástami ið já gaubianèios impresionistinës auros ir skaidrios perregimos faktûros.

Prieð V. Barkausko „Duo” R. Ðerveniko diriguojamas orkestras atliko Igorio Stravinskio „Concerto in D” styginiø orkestrui. Ðis opusas buvo pagrotas tiesiog virtuoziðkai, ásiklausius á kiekvienà detalæ, þaismingai perteikiant besikeièianèio ritmo akcentus ir gausybæ tembro niuansø. Sudëtinga partitûra orkestrui nekëlë jokiø sunkumø.

Pirmoji koncerto dalis buvo klasikinë, sudaryta ið W. A. Mozarto Divertismento B-dur, KV 137, ir C. Stamitzo „Sinfonia concertante” D-dur. „Sinfonia concertante” smuikui, altui ir orkestrui D-dur buvo ádomi galbût labiau paþintine prasme.

Klausydamas ðio kûrinio nejuèiomis lyginai Stamitzà su Mozartu pirmojo nenaudai. Manheimo mokyklos atstovas, palyginti su savo amþininku Mozartu, mintis dësto sunkokai. Solistai (ypaè smuikininkas) ir orkestras savàja interpretacija tai vietomis sustiprino, taigi muzika pulsavo nervingai, nuolat tarsi trûkèiodama. Nuo ðio „efekto” buvo galima pailsëti tik skambant ramiai plaukianèiam antrosios dalies romansui. Þivilë RAMOÐKAITË

BAIGIAMAJAME KONCERTE – SAVITA P. ÈAIKOVSKIO INTERPRETACIJA Taip sutapo, jog baigiamasis festivalio koncertas vyko iðkart po Lietuvos Prezidento rinkimø antrojo turo. Taigi, naktá sulaukæ rezultatø, pirmadienio pavakare muzikos gerbëjai susirinko á sausakimðà Filharmonijos salæ susitikti su gyva XX a. muzikos legenda Mstislavu Rostropovièiumi bei Vienoje gyvenanèiu ið Vilniaus kilusiu smuikininku Julianu Rachlinu.

Koncerte skambëjo Piotro Èaikovskio muzika – populiarusis Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur ir Ðeðtoji „Patetinë” simfonija h-moll. Ðie kûriniai savaip reikðmingi ir svarbûs abiem sveèiams: M. Rostropovièius „Patetinæ” simfonijà dirigavo 1974 m. geguþæ paskutiniame koncerte prieð iðvykdamas ið tëvynës, o Koncertas smuikui jo solistui J. Rachlinui tapo pirmàja bendra su Maestro simfoninio opuso interpretacija.

Smuikininkas yra muzikavæs drauge su áþymiuoju violonèelininku, taèiau tai buvo kamerinës muzikos atlikimas. Smuikuoti diriguojant M. Rostropovièiui iki birþelio 29 d. koncerto

Vilniuje J. Rachlinui neteko. (Dabar smuikininkas rengia abu D. Ðostakovièiaus smuiko koncertus, kuriuos irgi viliasi pagroti diriguojant M. Rostropovièiui.) Abiejø koncerte skambëjusiø Èaikovskio kûriniø interpretacijos buvo ryðkiai savitos, visai nepanaðios á pripaþintus ir áprastus atlikimo pavyzdþius.

Koncerte dalyvavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, nuoðirdþiai stengæsis bûti geru partneriu solistui ir kuo átaigiau ágyvendinti Maestro apmàstytà ir iðgyventà Ðeðtosios dramà. Nors atskirø orkestro grupiø (ypaè pûtikø) grojimui galëtume prikiðti tikslumo stokà, bendra abiejø kûriniø interpretacijos koncepcija buvo pateikta iðties sëkmingai. Antra vertus, M. Rostropovièiaus asmenybës spinduliuojamas intensyvus kûrybos karðtis ir humaniðkumas veikia taip hipnotizuojamai, kad atlikimo detalës ar smulkmenos nejuèiomis atsiduria tolimesniame plane. Ðeðtojoje simfonijoje, apmàstanèioje gyvenimà ir mirtá, Maestro dëka iðgirdome tiesiog sukreèianèiø momentø, esmingai pagilinusiø turëtà kûrinio vaizdiná. Didingi kontrastai, iðryðkinta tragiðkoji linija, jausmingo asmeniðkumo atmetimas suteikë simfonijai galingos epikos bruoþø.

J. Rachlinas á chrestomatiná smuiko koncertà paþvelgë labai dràsiai, klausydamasis tik savo þinojimo, intuicijos ir, þinoma, kûrinio teksto. Smuikininko meistriðkumas, aukðèiausio lygio virtuoziðkumas þaismingai ðvytëjo: solistas greito tempo epizodus grojo tokiu fantastiniu greièiu ir taip azartiðkai, tarsi scenoje vyktø muzikinis turnyras (partneris, aiðku, buvo orkestras, laiku „atðaudamas” savo replikas).

Uþtat lyrikoje solistas demonstravo jautrumà smulkiausiai detalei, itin turtingà tembrø paletæ, gausybæ garso iðgavimo atspalviø, ypaè didelá dëmesá skirdamas vidiniam muzikos pulsavimui, kurá iðreiðkë beveik nenutrûkstamu rubato.

Maestro Rostropovièiaus klausa garantavo, jog á ðá rubato jautriai reaguotø ir visas orkestras.

Po karðtø aplodismentø pliûpsnio tarsi uþmirðæs kà tik pasibaigusá paðëlusá finalo fejerverkà, J. Rachlinas susitelkæs ir ásiklausæs, tiksliai ir skaidriai pagrojo J. S. Bacho Gavotte en Rondeau ið Treèiosios siuitos E-dur. Þivilë RAMOÐKAITË

EU Music Projects SKELBIA TARPTAUTINÁ KONKURSÀ XXI am. MUZIKOS RAIDOS ESTETINËMS TENDENCIJOMS NUMATYTI

MODERNAUS MUZIKOS KÛRINIO KONCEPCIJA Preambulë Muzikologai (ir muzikos kritikai) iki ðiol negalëjo átakoti muzikos raidos – tai kûrëjø prerogatyva. Ðiandien muzikos mokslas pasiekë iðskirtinæ brandà, EU Music Projects siûlo muzikos mokslininkams (ir kritikams) numatyti muzikos raidos estetines tendencijas ir sukurti idealaus muzikinio kûrinio koncepcijà. Pageidautina stambios formos (simfonija, opera, baletas). Atrinktos geriausios koncepcijos bus pateiktos kompozitoriams (ðiuo atveju, teoretikø bendraautoriams) ir patikrintos praktiðkai pagal pateiktas struktûras kuriant kûrinius.

PREMIJOS I premija – 10 000 EU II premija – 7 000 EU III premija – 3 000 EU Vertinimas vyks 3 turais Baigiamasis pagal teorines koncepcijas sukurtø kûriniø koncertas ávyks 2006 m. sausio mënesá Berlyne Muzikos kûrinio koncepcijos (lietuviø arba vokieèiø kalba), pasiraðytos slapyvardþiu turi bûti pateiktos iki 2005 m. sausio 1 d. Kartu bûtina ádëti uþklijuotà vokà su koncepcijos autoriaus duomenimis: vardu, pavarde, trumpu veiklos apraðymu Siøsti adresu: TARPTAUTINIAM KONKURSUI MODERNAUS MUZIKOS KÛRINIO KONCEPCIJA EU Music Projects Gedimino pr. 32 – 2 LT – 01104 Vilnius, Lietuva I turo atstovas Lietuvoje – þurnalas „Muzikos barai”

Muzikos barai /23

Konkursas Indra KARKLYTË

“K

onkurencija” – tai þodis, kurio turiná patiriame dar prieð iðtardami pirmàjá „ma-ma”. Laisvosios rinkos principai veikia ne tik ekonomikos, bet ir meno baruose. Juk ar angliðko, ar prancûziðko stiliaus bûtø sodas – vis tiek greièiausiai bus pastebëta ryðkiausioji gëlë.

Gal þmogaus smegenys taip sutvarkytos, kad pasitempti skatina ne tik dvasinis poreikis iðsakyti savo vidø, bet ir þmogiðka bûtinybë bûti pripaþintam.

Konkursas kaip tik yra ta vieta, kur atlikëjø gabumai sugretinami nenatûraliai aiðkiai ir kaipmat sustatomi pagal eiliðkumà. Ðimtà kartø sakyta, kad skirstymas á vietas vyksta pagal subjektyvius kriterijus ir nebûtinai atspindi tikràjà tiesà. Tûkstantá kartø verkta ir raudota nieko nelaimëjus. Ir vis tiek konkursai vyksta – skirstomos prizinës vietos, dalijamos premijos.

Kas verèia vaikà taip rizikuoti? Vien uþ galimybæ laimëti jis sutinka aukoti savo turtà: valandas, kai grojo; valandas, kai nemiegojo, – ið jaudulio, nerimo, ar vëlgi – pasiëmë smuikelá ir tyliai dëliojo pirðtukus, mintyse kartodamas frazes.

Ar tie vaikai mokësi kombinatorikos?

Vyresnieji – taip, jaunesnieji – dar ne. Bet ir kai iðmoks, kai jau galës pasiskaièiuoti, kokia tikimybë jam laimëti, – niekas nepasikeis. Nes konkurse, kuriame dalyvauja menininkai, matematikos dësniai negalioja. Èia veikia talento ir darbo jëgos bei povandeninës neiðvengiamo subjektyvizmo srovës. Èia gali ateiti niekam neþinomas, o kità dienà apie tavo Bacho partitos interpretacijà ar Liszto pasaþus kalbësis uþkulisiuose ir prie arbatos.

O tie, apie kuriuos nekalbës? Jie tyliai suvynios savo smuikelius á dëklà ir autobusu iðvaþiuos namo. Jø bus gerokai daugiau. Jie dar turës galimybæ ateiti neþinomi ir laimëti kitame konkurse.

Uþteks silogizmø; praverkime 11-ojo tarptautinio Balio Dvariono smuikininkø ir pianistø konkurso ðirmà.

Daugiausia sveèiø atvyko ið kaimyniniø ðaliø (Rusijos, Baltarusijos, Latvijos).

Sulaukta dalyviø ir ið Estijos, Lenkijos,

An International Rivalry within the Native Walls The article tells about the 11th International B. Dvarionas Piano and Violin Competition, describing in detail the performances by the finalists, and also considers the question of rivalry between musicians of the youngest generation.

Indra KARKLYTË

Muzikos barai /24

Tarp savø sienø tarptautinë konkurencija Vokietijos, Ukrainos, Vengrijos, Austrijos, Tailando, Pietø Korëjos. Vis dëlto net ketvirtadalis konkursantø buvo lietuviai.

Smuikininkø grupëse pasirodë beveik keturiasdeðimt, pianistø – daugiau kaip trisdeðimt dalyviø. Visi jaunieji muzikai buvo skirstomi á grupes pagal amþiø (A – iki 12 m., B – iki 16 m., C – iki 20 m.).

A ir B grupiø dalyviai varþësi dviejø, C grupës jaunieji atlikëjai – trijø turø konkurse (finale grojo su Nacionaliniu simfoniniu orkestru). Vertinimo komisijø nariai – profesoriai ið Vokietijos, Rusijos, Ðvedijos, Graikijos ir kt. Pirmininkais tradiciðkai dirbo kompozitoriaus sûnus Jurgis ir vaikaitis Justas Dvarionai (beje, pianistø komisijoje buvo neproporcingai daug nariø ið Lietuvos – net keturi ið septyniø). Keista, kad dar vis neatsisakome tradicijos ruoðti moksleivius á konkursà, kuriame jo dëstytojas yra þiuri narys.

Pianistø ir smuikininkø perklausos vyko paraleliai, tad iðgirsti pavyko ne visus dalyvius. Klausantis keletà valandø be pertraukos tarpais darësi nuobodu, bet netikëtai suintonuota frazë ar iðraiðkingesnis pizzicato paþadindavo ið snaudulio ir ausys vël krûpteldavo staèios. Ðákart, rodos, apie konkursà galima dràsiai spræsti ið laureatø.

Jau pirmojo turo metu ryðkiu charakteriu ir tvirta scenine laikysena iðsiskyrë devynmetis smuikininkas Eugene Chepovetsky (Latvija), dràsiai ir ryþtingai be nuotykiø (iðskyrus tariamà teksto uþmirðimà, sukëlusá klausytojø juokà) þengæs iki pat Didþiojo prizo.

C grupës finale susirungë Anna Milmonian (Rusija), atlikusi Saint-Saënso Koncertà smuikui Nr. 3, Eun Ji Choi

(Pietø Korëja), pasirinkusi grotà nugrotà Mendelssohno Koncertà e-moll, ir Justina Zajanèauskaitë (Lietuva), atlikusi Balio Dvariono Koncertà smuikui. Pirmosios grieþimas buvo intonaciðkai netikslus (mergina tiesiog nesantûriai daug þemino) ir gausiai praturtintas stryko technikos „ðiukðlelëmis”, o antrosios muzikavimas paliko elegantiðko emocionalumo, ákûnyto nepriekaiðtinga technika, áspûdá; minkðtas garsas ir skoninga, gal net pernelyg nuglaistyta frazuotë galëjo bûti savybës, atneðusios jaunajai muzikantei pergalæ. Taèiau korëjietæ aplenkë M. K. Èiurlionio mokyklos moksleivë Justina Zajanèauskaitë. Bûsimoji Didþiojo prizo laimëtoja scenoje jautësi laisvai, kûriná atliko be suvaidinto artistiðkumo; Dvariono Koncertas suskambo ðvieþiai, iðryðkinus sinkopuotà ritmikà, ðokiná epizodø charakterá, kur reikia – nepagailëta dramatiðkø potëpiø.

Pianistø B grupës laureatu tapæs Tarinas Supprakornas (Tailandas) jau turi uþtektinai svajingumo, kad uþburtø lyriniuose epizoduose, bet jam dar nepaklûsta sodrios Chopino harmonijos, tirðta akordika. Lyg trûktø atlikëjui taip reikalingo valdingumo, o gal tiesiog dar ne laikas kaltis ûsiukams...

Jautriu muzikavimu, atspindinèiu turtingà vidiná pasaulá, ðvytëjo Didþiojo prizo laimëtojos Elinos Gaile (Latvija) skambinti kûriniai. Dvariono „Pirmosios snaigës” turëjo kaþkà neiðvengiamo, nesustabdomo – cikliðko ir visuotinio. Nesujausmintos, ramios frazës panardino á rezignacijos bûsenà. Garsai iðtirpo mintyse subtiliu diminuendo ir ritenuto.

Vis dëlto ryðkesná áspûdá padarë bal-

tarusis Dzmitry Saladukha, komisijos sprendimu likæs merginos ðeðëlyje (jam suteiktas laureato vardas). Nepanaðu, kad toká sprendimà galëjo lemti apmaudi klaidelë antrajame ture – akimirkos stabtelëjimas atliekant Chopino Baladæ, neturëjæs átakos pianisto pusiausvyrai ir nesuardæs nuoseklaus kûrinio plëtojimo dramaturgijos. Ar dar labiau ausø nerëþiantis netikslumas grojant oktaviná „aidà” deðinës rankos partijoje. Saladukha imponavo profesionalia savitvarda, struktûruota, bet turtinga jausmine raiðka, technine laisve, ryðkiais meniniais vaizdais, kuriems netrûko charakterio sodrumo. Bangos, kai kur prislopintos, kai kur pratrûkstanèios pasaþø girliandos vijosi á nuosekliai auginamà muzikiniø minèiø lapijà – tiek dinaminis planas, tiek tempo pajautimas ir faktûros iðklausymas, rodos, kartu buvo ir apgalvoti, pagrásti, ir spontaniðki.

C grupës finalininkë ir laureatë Oksana Ðevèenko (Rusija) nepaneigë susidariusios stereotipinës nuomonës apie stiprià, bet ne visuomet subtilià Maskvos mokyklà. Pianistës atliekamas Liszto Koncertas fortepijonui Nr. 2 pasiþymëjo begaliniu tvirtumu, kuris kartais atrodë net per kietas, o intymios lyrikos ir koloristiniø niuansø net su klausos aparatu vargu ar buvo galima iðgirsti. Emilijà Þukauskaitæ, atvirkðèiai, galima pasveikinti su garso kultûros ieðkojimais. Deja, merginai pritrûko to atkaklumo ir pasitikëjimo, kuris per kraðtus liejosi prie fortepijono sëdint rusei, ir Beethoveno Koncertas buvo ðiek tiek apgrauþtas karieso – pasitaikë nubyrëjusiø garsø, lemtingø netikslumø netgi soliniuose epizoduose. Á finalà patekusios, bet dël rankos traumos negalëjusios dalyvauti dar vienos „èiurlioniukës” Gintautës Gataveckaitës ðá kartà taip ir neiðgirdome. Norisi palinkëti jaunajai pianistei ateityje geriau paskirstyti savo jëgas (tai buvo treèiasis konkursas, kuriame ji dalyvavo ðiais metais) ir sëkmingai pasirodyti kituose konkursuose.

Kaip visuomet esti tokiuose renginiuose, Balio Dvariono konkurse iðgirdome daug jaunø talentø ir ávairiausiø interpretacijø. Vieni dalyviai muzikuoja jau rasdami kà pasakyti, kiti dar tik ieðko savitesnio braiþo. Ðiaip ar taip, jauniesiems atlikëjams tai buvo puiki proga pasitempti ir siekti profesinio meistriðkumo. Tikiuosi, kad atvykæ sveèiai spëjo pastebëti ðvelniai baltuojanèias ir malonia gaiva dvelkianèias dobilienas, o mûsiðkiai – ágyti pasitikëjimo savo jëgomis ir ryþtis braukti kur nors toliau – á ðiltus kraðtus ar á Rytus – „pasigalynëti”. n

KETVIRTAJAM KAUNO TARPTAUTINIAM FORTEPIJONINIØ DUETØ KONKURSUI ARTËJANT

Kauno tarptautinis fortepijoniniø duetø konkursas sëkmingai áaugo á Lietuvos tarptautiniø konkursø panoramà. Prasidëjæs 1997 m. Visagine, konkursas tvirtai áleido ðaknis ir kas dveji metai vyksta turtingø kultûriniø tradicijø mieste Kaune. Ð. m. rugsëjo 27–spalio 1 d. Kauno miesto savivaldybës, Lietuvos EPTA, Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto iniciatyva organizuojamas ketvirtasis Kauno tarptautinis fortepijoniniø duetø konkursas jau sulaukë nemaþai paraiðkø ið Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Ðveicarijos ir Lietuvos. Trijose amþiaus kategorijø grupëse savo meniná meistriðkumà ir talentà atskleis 24 ansambliai, ið kuriø daugiau nei treèdalis – uþsienieèiai. Tarp jø girdësime jau nemaþà tarptautinæ meninæ patirtá turinèius uþsienio atstovus, talentingus Lietuvos muzikos akademijos auklëtinius, daug vilèiø teikianèius ne tik Vilniaus ir Kauno duetus, bet, dideliam mûsø dþiaugsmui, iðgirsime plaèià ávairiø Lietuvos miestø muzikos mokyklø jaunøjø pianistø, muzikuojanèiø fortepijoniniuose ansambliuose, panoramà. Girdësime Garliavos, Klaipëdos, Kupiðkio, Panevëþio, Pasvalio, Utenos jaunuosius pianistus, kurie, beje, jau turi taip pat graþià duetinio muzikavimo laimëjimø patirtá Lietuvoje ir uþsienyje bei teikia daug vilèiø jø gerbëjams bûsimajame Kauno tarptautiniame fortepijoniniø duetø konkurse.

Visø trijø amþiaus kategorijø grupiø konkurso programø reikalavimai ganëtinai ádomûs ir sudëtingi, tad muzikuojanèiø duetø gebëjimams, fantazijai, ansambliðkumo lygiui bus kur pasireikðti. Dalyviai bandys atskleisti klasikinæ XVIII–XIX a. kompozitoriø stilistikà, apèiuopti fortepijoninio dueto „aukso fondo” kûrëjo F. Schuberto ankstyvojo romantizmo dvasià, interpretuoti XX–XXI a. kompozitoriø bei laisvai pasirinktus kûrinius. Konkurso programoje yra ir privalomø lietuviø kompozitoriø kûriniø, kurie visada kelia didelá uþsienieèiø susidomëjimà ir kuria graþià konkurso kûrybinæ intrigà.

A grupës dalyviai privalës atlikti Kauno kompozitorës Zitos Bruþaitës specialiai konkursui sukurtà kûriná, B ir C grupiø konkursantëms reikës atlikti jau lietuviø klasikais tapusiø E. Balsio ir S. Vainiûno kûrinius.

Konkurso renginius numatoma organizuoti trijose prestiþinëse Kauno salëse. Perklausos vyks Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto koncertø salëje, rugsëjo 30 d. ávyks konkurso dalyviø koncertas Kauno rotuðëje, kur bus atliekami kûriniai vienam fortepijonui keturioms rankoms. Konkurso laureatø apdovanojimas (bus skiriamos ir solidþios piniginës premijos) ir baigiamasis koncertas vyks spalio 1 d. Kauno filharmonijos salëje. Beje, labai simboliðka ir graþu, kad finalinis konkurso akordas bei baigiamasis koncertas bus skirtas tarptautinei Muzikos dienai.

Konkursas reikðmingas ne vien ðventiniu ansamblinio meno poþiûriu. Sieksime, kad jis skatintø ir metodinæ ðio patrauklaus muzikavimo þanro idëjà. Todël numatoma organizuoti uþsienio ir lietuviø specialistø meistriðkumo pamokas, paskaitas, pokalbius. Kviesdami ávairiø Lietuvos miestø ir miesteliø pedagogus stebëti konkurso eigà, Lietuvos EPTA iniciatyva organizuosime ir jø kvalifikacijos tobulinimo kursus.

Kæstutis GRYBAUSKAS

Muzikos barai /25

Sukaktis

“Kauno kultûra aukðtøjø meno mokyklø rûpestis” T

aip teigia Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetø studijø ir mokslo prorektorius Ramutis Èepinskas, su kuriuo kalbëjomës ir jo vadovaujamø fakultetø (15 metø), ir asmeninës sukakties proga. Ðeðiasdeðimtàjà sukaktá ðvenèiantis pianistas Ramutis Èepinskas gimë 1944 liepos 21 d. Joniðkyje. 1968 baigë Lietuvos konservatorijà (Jurgio Karnavièiaus fortepijono klasæ). Dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre koncertmeisteriu (1968 – 71 metais) o nuo 1971 – Lietuvos konservatorijoje. Ið pradþiø koncertmeisteriu, vëliau fortepijono dëstytoju. 1984-89 metais Ramutis Èepinskas buvo fortepijono ir teorijos fakulteto dekanu, nuo 1989 metø – docentas. 1977-79 metais Èepinskas mokytojavo Irako nacionalinës muzikos ir baleto meno mokykloje Bagdade. 1989-96 – Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetø dekanas, nuo 1996 – studijø ir mokslo prorektorius. Nuo 1990 mokytojauja dar ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje (Fortepijono skyriaus pedagogas - metodininkas).

R. Èepinskas yra labai daug koncertavæs Lietuvoje ir uþsienyje (virð 500 koncertø Lietuvoje, buvusios TSRS teritorijoje, Lenkijoje, Italijoje, Irake). Daugiausiai koncertuota su Lietuvos dainininkais. Ypaè sëkmingai bendradarbiauta su Auðra Stasiûnaite. Su ja R. Èepinskas dalyvavo ir tarptautiniuose konkursuose (1975 m. Michailo Glinkos, vykusiame Tbilisyje, o 1976 m. – Viotti konkurse Verèelyje), kuriuose pelnë diplomus uþ geriausià akompanavimà. Èepinskas sudarë ir redagavo V. Jakubëno, K. V. Banaièio vokaliniø kûriniø rinkinius, V. Juozapaièio, J. Tamulionio ir kitø kompozitoriø fortepijoninius kûrinius.

Felikso KERPAUSKO nuotr.

Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetas

Muzikos barai /26

Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetas ðvenèia sukaktá. Ar galëtumëte iðvardinti visus privalumus ir miestui, kad turi dar vienà aukðtàjà mokyklà, ir Muzikos akademijai, kad aktyviai funkcionuoja jos filialas „taðke”.

Esu ásitikinæs, kad dël Kauno fakulteto ásteigimo 1989 metais ir jo 15 metø veiklos Lietuvos muzikos akademija ir jos prestiþas tikrai nesusilpnëjo. Iðsiplëtusi veiklos geografija dar labiau sureikðmino akademijos muzikø ruoðimo ávaizdá ne tik ðalyje, bet ir uþ jos ribø. Jûs teisingai pastebëjote, prilygindami LMA Kauno fakultetà dar vienai aukðtajai mokyklai mieste.

Faktiðkai tai mini Kauno miesto muzikos akademija su beveik visomis aukðtajai mokyklai bûtinomis struktûromis.

Fakultetas jau áteikë per 350 bakalauro, specializuotø studijø (vienu metu tokios buvo) ir magistro diplomus.

Ar reikalingi mûsø paruoðti absolventai? Pradëkime nuo Kauno. Muzikinis teatras: orkestre groja vienuolika, chore dainuoja ðeði, solistø tarpe – devyni mûsø absolventai; Kauno valstybiniame chore – dvylika dainininkø ir koncertmeisterë; mûsø parengti specialistai dirba visose muzikos mokyklose, puèiamøjø orkestre „Àþuolynas”, kariniuose orkestruose, grieþia Kauno kameriniame orkestre. Mûsø absolventø yra ir Vilniaus simfoniniuose ir puèiamøjø orkestruose bei garsiajame „Trimite”. Kai kurie savo meistriðkumà sëkmingai realizuoja Prancûzijoje, Ispanijoje, Norvegijoje ir kitose ðalyse.

Kauno savivaldybë artimiausiu metu planuoja mieste ákurti simfoniná orkestrà.

Neabejoju, kad jame grieð ne tik baigusieji fakultetà, bet ir studentai.

Fakulteto iniciatyva mieste suaktyvëjo koncertinë veikla. Pavarèius „Kauno dienos” reklaminius skelbimus pamatysime, kad mûsø studentai koncertuoja visose miesto salëse, o tai miesto gyventojø muzikinë – ðvietëjiðka veikla. Fakulteto pedagogai iðugdë dvi deðimtis respublikiniø ir tarptautiniø konkursø laureatø.

Fortepijono katedros vedëjo ir fortepijoniniø duetø pradininko prof. Kæstuèio Grybausko ir Fakulteto iniciatyva, ðiø metø pabaigoje, jau tapæs tradiciniu, Kaune vyks ketvirtasis tarptautinis fortepijoniniø ansambliø konkursas. Tikimës, kad artimiausiu metu ðis konkursas bus priimtas á Europos tarptautiniø konkursø asociacijà.

Apie LMA Kauno fakulteto reikalingumà tikslingiausiai byloja toks faktas.

Prieð porà metø mes pasidomëjome, kiek fakulteto absolventø dirba muzikiná darbà. Skaièius pakankamai áspûdingas – 92 procentai. Vyksta kartø kaita – Kaune tai ypaè jauèiasi. Todël manau, kad mûsø

fakulteto, kuriame mokosi apie 200 studentø, absolventai dar ilgai turës mieste darbà.

pamokos mokyklose tampa jei ne pasityèiojimo objektu, tai tikrai poilsio ar patogiu laiku kitø pamokø ruoðai.

Pernai sujungëte dvi ilgus metus atskirai funkcionavusias specialybes – choro dirigavimo ir bendro lavinimo mokyklos muzikos mokytojo. Kokius privalumus tame matote? O gal jau po pirmøjø mokymo metø iðryðkëjo ir neigiamos tokios specializacijos pusës?

Gráþtu prie katedrø sujungimo. Labai platus ir prasmingas jûsø klausimas. Todël mes dedame dideles viltis á anksèiau minëtos katedros absolventus. Nuo jø darbo rezultatø, darbo kokybës priklausys, kaip bus uþpildytos teatrø ir koncertø salës. Jeigu klasëje mokosi 20 – 25 mokiniai ir baigæ mokyklà 1 – 2 dainuos viename ar kitame chore, o dar 3 – 4 per muzikos pamokas bus pamilæ, supratæ akademinæ muzikà, tai tas mokytojas pasiekë tikslà, nes palaipsniui ir klausytojø daugës, bus visai kita atmosfera ðeimose, o svarbiausia – tai ne tik miesto, bet ir visos ðalies gyventojø muzikinis ðvietimas: tikrojo meno mylëtojai yra geresni darbininkai ir tarnautojai.

Juk ne be reikalo Japonijoje nuo dvejø metø vaikai mokomi pieðimo ir muzikos...

Tiesa, reikia pripaþinti, kad ir ðiandieninis klausytojas moka atsirinkti kur pelai, o kur grûdai. Bet juk Kauno muzikinis teatras vienintelis ðalyje, nesiskundþiantis þiûrovø stoka. O ir geruose Kauno filharmonijos koncertuose daþnai trûksta sëdimø vietø...

Sovietmeèiu pelningiausia buvo choro dirigento specialybë. Prisiminkim, kad kiekviena didesnë ástaiga turëjo jeigu ne chorà, tai vokaliná ansamblá. Chorvedþiai dirbdavo kiek suspëdavo ir pajëgdavo. Ðiandien ði situacija kardinaliai pasikeitë.

Nebëra saviveiklos, pramonë privatizuojama, vadovai skaièiuoja kiekvienà centà.

Visur ásigalioja konkurencija. Todël chorø dirigentams ðiandien sunku rasti darbà.

Daug jø dirba vidurinëse bendro lavinimo mokyklose muzikos mokytojais, o ðiam darbui jie neturi pakankamo pasiruoðimo.

Muzikos mokymo pagrindas bendrojo lavinimo mokyklose – daina, choras. Manau, taip pasielgti mus privertë gyvenimas: juk beprasmiðka ruoðti diplomantus bedarbius. Neiðnyko ir choro dirigento ar chormeisterio specializacijos. Jeigu bakalauro ðios katedros diplomantai gaus tik muzikos mokytojo bendrojo lavinimo mokykloje kvalifikacijà, tai geriausieji per keturis studijø metus pasirodæ dirigavimo disciplinoje turës galimybæ dar dvejus metus magistrantûroje tobulintis chorø dirigento specializacijoje. Tapti aukðtos kvalifikacijos chorvedþiu nepakanka tik bakalauro studijø. O ðiandien reikalingi tik aukðtos kvalifikacijos specialistai – ir ne tik muzikoje, bet ir visose srityse.

Sujungæ ðias dvi katedras á vienà dirigavimo ir muzikos pedagogikos, mes manome, kad katedros studentai pajus konkurencingumo pradmenis – t.y. kils ir dirigavimo ir pedagoginis - psichologinis paruoðimas Visgi didþioji absolventø tiek LMA centre Vilniuje, tiek ir, matyt, Kaune, tampa muzikos pedagogais. Pagal jø kieká (absolventø – o kur dar Klaipëda, Ðiauliai, Vilniaus, Kauno ir Klaipëdos konservatorijos....) muzikos mokymo problemø në neturëtø bûti – puikiai parengti pedagogai ruoðia mûsø ðalies pilieèius, iðmananèius (besiorientuojanèius) muzikoje, nuoðirdþius klausytojus – kitaip tariant, muzikos meno vartotojus. Taèiau taip nëra. Visi puikiai matome, kad Vyriausybëje, Seime, Savivaldybëse (kà jau ten kalbëti apie maþesnes institucijas) muzikos neiðmano (tai jauèiame ið vykdomos kultûros politikos), nedaugëja ir klausytojø unikaliø koncertø programose, o muzikos

Ðiuo metu sklando gandas, kad Kaune steigiama dar viena aukðtoji meno mokykla - ko neávykdo jau esanèios aukðtosios, kad reikia dar vienos?

Ið tiesø apie tai kalbama. Bet klausimas labai sudëtingas ir prieðtaringas. Prieð porà metø ðios idëjos iniciatoriai, Vilniaus dailës akademijos (tuo metu Kauno dailës institutas) paruoðë projektà ir pakvietë mus, LMA Kauno fakultetà, burtis á sàjungà, kuriant mieste dar vienà aukðtàjà universitetinæ mokyklà – Kauno menø akademijà.

Tuo metu tai nepavyko. Bet dabar ði idëja vël atgyja. Kolegos dailininkai mano, kad ámanoma sukurti naujà aukðtàjà mokyklà ið mûsø dviejø fakultetø ir J. Vienoþinskio dailës kolegijos – universitetinæ aukðtàjà mokyklà su neuversitetiniu padaliniu. Að nedrásèiau taip dràsiai teigti, kad toks konglomeratas ámanomas. Kad Kaunui bûtø gerai turëti autonominæ menø akademijà sutinku. Bet tam, kad bûtø galima realiai jà ákurti, dar reikia pakankamai daug – visø pirma daugybës aukðtesniø institucijø pritarimo. Ar mums muzikams bus nuo to geriau – negaliu tiksliai atsakyti, nes matau, kad realiai tokioje aukðtojoje mokykloje mûsø bus maþuma. Ar nuo to pagerës, pakils muzikos mokymo lygis Kaune?

– Manau, kad ne, nes daug kas priklauso nuo finansavimo. Kauno aukðtøjø mokyklø ðiandieninius padalinius sieja tik vienas þodis – MENAS. O darbo ir mokymo specifika yra labai skirtinga. Antra vertus, ar pakaks reikiamo profesoriø ir docentø skaièiaus, kad naujoje aukðtojoje – univer-

sitetinëje mokykloje galëtø bûti visos trys privalomos studijø kategorijos: bakalauro, magistro ir doktorantûros – meno aspirantûros. Reikalavimai èia labai konkretûs ir grieþti. Miesto vadovybë ir Vilniaus dailës akademija ðià idëjà palaiko, Lietuvos muzikos akademija ir jos Kauno fakultetas ðioje kûrimo stadijoje mato daug kliûèiø, todël pozicija – labiau 50 ant 50. ðiuo metu Ðvietimo ir mokslo ministras sudarë darbo komisijà, kuri kol kas dar nieko nenuveikë. Taigi, ði idëja kelia daug diskusijø ir prieðtaravimø.

Apskritai kaip ásivaizduojate menø sklaidà savajame mieste ir menininkø egzistavimà Kaune? Juk ne paslaptis, kad Kaunas Lietuvos kontekste garsëja kaip itin vartotojiðkas, sunkiai idealams pasiduodantis miestas?

Nenoriu sutikti, kad Kaunas garsëja tik kaip vartotojiðkas miestas. Tai nuo senø laikø Kaunui priklijuota etiketë ir pats laikas jos atsisakyti. Sovietinës eros pabaigoje taip buvo, todël miesto muzikinës visuomenës elitas kreipësi á to meto vadovus su praðymu atkurti Kaune aukðtàjà muzikos mokyklà, kurios ðaknys mûsø mieste apskritai iðaugino visà ðalies muzikinio ðvietimo sistemà (beje, nepamirðkime, kas Kaunas – apskritai visos profesionaliosios Lietuvos muzikos lopðys). Ðiandien miesto muzikinis gyvenimas pakankamai solidus: turime muzikiná teatrà, kuriame statomos ne tik operetës ar miuziklai, bet ir operos, ir baletai; Valstybinis choras, kamerinis ir puèiamøjø orkestrai, gal neuþilgo bus ákurtas ir simfoninis orkestras; sëkmingai funkcionuoja stambiausias ðalyje Paþaislio festivalis, publikos jau pamëgtas ir kitas renginys –festivalis ir konkursas „Operetë – mano meilë”, sportiniø ðokiø konkursas „Gintarinë pora”, big-bendo grupë ir etc. Galiausiai ðeðios aukðtosios mokyklos, du menø fakultetai. Kita vertus, ne paskutiná vaidmená ðioje srityje vaidina ir pinigai.

Sostinë visada bus geriau visose srityse finansuojama, negu kiti ðalies miestai. Ir dar – visada ir visur, tame tarpe ir muzikos srityje, geriausieji stengiasi ásidarbinti sostinëje. Tai natûralu.

Ir kiti menai turi visas sàlygas reikðtis mûsø mieste: gyvuoja Vilniaus dailës akademijos Kauno fakultetas, J. Vienoþinskio dailës kolegija, dailës mokykla. Turime kelis dramos teatrus, pastoviai parodose eksponuojami dailës ir fotografijos darbai.

Turime garsiø ðalyje poetø ir raðytojø. Tik spëk viskà pamatyti ir iðgirsti. Planuojama statyti naujà filharmonijà. Taip kad menø sklaida Kaune pakankama ir nuolatos pleèiama. Tikiuosi, taip bus ir ateityje. n Kalbëjosi AÞN

Muzikos barai /27

Sukaktis Inga KORLYCHANOVA PIRMOJI PATIRTIS Iki susipaþindama su Leonidu Muraðka staèiatikiø Ðv. Dvasios katedroje, nebûèiau pagalvojusi, kad tokio solidaus amþiaus þmogus gali bûti toks energingas ir þvalus. Jam sunku rasti laisvà minutëlæ, jis nuolat uþsiëmæs – choro repeticijos katedroje, organizaciniai rûpesèiai, koncertai. Kaip iðlaikyti toká tempà? „Toks ritmas man patinka. Jauèiuosi èia reikalingas ir tai man labai svarbu”, – atsako Muraðka. Tai jo gyvenimo bûdas. Èia glûdi ir sëkmës paslaptis. Aiðku, kad susilauktum pripaþinimo, reikia nueiti ilgà ir nelengvà kelià, rimtai dirbti nuo vaikystës.

Operos bosas, choro dirigentas, prezidentas...

LEONIDAS MURAÐKA – DAINININKAS, OPEROS TEATRO IR FILHARMONIJOS SOLISTAS, LIETUVOS KONSERVATORIJOS (DABAR – LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJA) VYR. DËSTYTOJAS, STAÈIATIKIØ ÐV. DVASIOS KATEDROS CHORO VADOVAS IR DIRIGENTAS, LIETUVOS GUDØ VISUOMENINIØ ORGANIZACIJØ SUSIVIENIJIMO PREZIDENTAS – ÐVENÈIA 80-ÀJÁ JUBILIEJØ.

Vilniuje 1938 metais

Leonidas Muraðka gimë 1924 m. rugpjûèio 27 d. Siniavkoje, nedideliame Vakarø Baltarusijos miestelyje. Bûdamas penkeriø jau pradëjo „vadovauti” chorui. Matë tëvà, repetuojantá namuose su giedotojais, ir pats panoro suburti chorà: „Surinkdavau tokio pat amþiaus vaikus, sustatydavau koridoriuje, nes motina á kambarius neáleisdavo, atsistodavau prieðais ir pradëdavau mojuoti rankomis, ásivaizduodamas, kad esu dirigentas. Netgi kai kà sudainuodavome, dabar nebeprisimenu kà. Tokia buvo mano pirmoji patirtis”.

Muraðkø namuose visada skambëjo muzika, buvo giedama ar dainuojama, ateidavo repetuoti giedotojai. Tëvas dirbo regentu, o mama ir sesuo giedojo jo chore. Neturëdami kur palikti maþojo Leonido, vesdavosi já á cerkvæ. Labai greitai Leonidas taip pat pradëjo giedoti chore, ið pradþiø altu. Tëvas jam iðkart pasakë, kad vëliau giedos bosu. Ir ið tikrøjø praeis ne tiek jau daug laiko ir Leonidas visus þavës (ir iki ðiol þavi) nuostabiu balsu – bosu. Nuo 1934-øjø deðimtme-

Muzikos barai /28

èiui Leonidui jau patikëdavo pagrindinæ choro partijà, visas giesmes jis mokëjo mintinai.

1929 m. Muraðkø ðeima persikëlë á netoli esanèius Baranovièius. Ten jau nebegalëjo suburti „choro”, nes tai buvo palyginti didelis miestas, o ne miestelis su kaimo keliukais. Miesto centre buvo kapinës, jø teritorijoje stovëjo nedidelë medinë cerkvë. Jos chorui kurá laikà vadovavo Leonido tëvas Adomas Muraðka.

An Operatic Bass, Choir Conductor, President …

Kapelmeisteris D. Cimarosos operoje „Kapelmeisteris” (1989 m.)

This article, dedicated to the 80th birthday of Leonidas Muraðka, a soloist of the Opera Theatre and Philharmonic Society, senior teacher at the Lithuanian State Conservatoire (at present the Lithuanian Academy of Music), leader and conductor of the choir of the Orthodox Church of the Holy Spirit, and President of the Association of Lithuanian Belorussians Public Organisations, vividly portrays this prominent musician and public figure.

Inga KORLYCHANOVA

Leonidas prisimena, kad per repeticijas giedotojams tëvas paduodavo tonà smuiku, o ne kamertonu, kaip daroma dabar (kamertonà naudojo tik cerkvëje).

Vëliau, kai Adomas Muraðka jau mokë savo vaikus, smuikas irgi buvo pirmasis pagalbininkas ir pirmas instrumentas, kuriuo iðmokë groti Leonidà. Vëliau, jau Vilniuje, Leonidas iðmoko skambinti ir fortepijonu.

1931 m. Leonidas pradëjo lankyti lenkø mokyklà (tais laikais Baranovièiai buvo Lenkijos teritorija), dainavo mokyklos chore. 1934 m. persikëlë á Kleckà. Netoliese, 19 km nuo Klecko, Nesvyþiuje, buvo didikø Radvilø pilis. Ant kalno, apsupti vandenø, tarsi neprieinama tvirtovë stovëjo labai graþûs didikø rûmai, kuriuos Leonidas gyvai prisimena.

dokumentus á baltarusiø gimnazijà, bet nepraëjæs konkurso, visiðkai atsitiktinai, bièiulio patartas, ástojo á privaèià A. Puðkino rusø gimnazijà (Auðros Vartø g.

29). Puðkino gimnazijoje bûta neblogo choro, kuriam vadovavo Viaèeslavas Bogdanovièius. Ðiame chore Leonidas dainavo ið pradþiø tenoru, o vëliau bosu. „Daugelis berniukø labai norëjo dainuoti boso partijas, bet jiems paskirdavo kitus balsus.

Bosas buvo solidu!” Taip pat sportavo, uþsiiminëjo boksu. „Viaèeslavas Bogdanovièius, nuoðirdþiausias þmogus, mylëjo ir gerai iðmanë savo darbà, jis dëstë rusø literatûrà. Nuostabi buvo ir rusø kalbos mokytoja Faina Nikulina. Prisimenu, kai raðiau pirmàjá diktantà ir labai nuliûdau, gavæs atgal savo sàsiuviná.

Ten didelëmis raudonomis raidëmis buvo uþ-

Don Bartolo G. Rossini operoje „Sevilijos kirpëjas” (1972 m.)

Greminas P. Èaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas” (1958 m.)

VILNIUS. SUSITIKIMAS SU FIODORU ÐALIAPINU Leonidas su tëvais á Vilniø persikëlë gyventi 1937 m. Èia jam ypaè patiko tuomet labai didelë atrodþiusi upë ir tai, kad Vilnius buvo ir iðliko senoviniu miestu, kuriame persipina daugelis kultûrø bei epochø. Atvykæs á Vilniø, Adomas Muraðka vadovavo Ðv. Nikolajaus cerkvës chorui, o Leonidas jame giedojo. Gyveno dabartinëje Didþiojoje gatvëje, tame paèiame bute, kuriame anksèiau gyveno garsus rusø aktorius Vasilijus Kaèalovas (tikroji jo pavardë – Ðverubovièius). Vëliau tëvas tapo Basanavièiaus gatvëje esanèios cerkvës (pastatytos Romanovø dinastijos 300-øjø metiniø garbei 1913 m.) regentu. Leonidui tekdavo ir ten pagiedoti, ir staèiatikiø Ðv. Dvasios katedros chore.

Tais paèiais metais jis buvo padavæs

raðyta: „Visiðkas rusø kalbos nemokëjimas”. Ðiø pedagogø dëka Leonidas gerai pramoko rusø kalbà, paþino literatûrà, nors, stodamas á gimnazijà, rusiðkai beveik nemokëjo raðyti. Gimnazijoje buvo daug daugiau pamokø nei mokykloje. Kelios pamokos buvo dëstomos lenkø kalba, valstybine, taip pat mokyta lotynø, vokieèiø arba prancûzø kalbø. Kartais sesuo padëdavo Leonidui, nes ji studijavo vokieèiø kalbà universitete.

Tais paèiais metais rudená á Vilniø buvo atvykæs garsus rusø dainininkas Fiodoras Ðaliapinas, ir Leonidas su tëvu nuëjo á koncertà. Iki ðiol prisimena ðá koncertà kaip vienà ryðkiausiø savo gyvenimo áspûdþiø. Ðaliapinas dainavo dabartinëje Filharmonijoje, anksèiau tai buvo miesto salë, kur vykdavo bokso rungtynës, koncertai, taip pat beveik kiekvienà vakarà rodydavo filmus. Sëdë-

jo balkone. „Jo koncertas padarë man kolosalø áspûdá. Girdëjau apie Fiodorà Ðaliapinà kalbant namie, taip pat ir ið ávairiø þmoniø, kurie klausësi jo dainavimo arba já matë. Prisimenu, kaip jis su ypatingu iðraiðkingumu dainavo savo mëgstamà repertuarà: rusø liaudies dainà „Ei, uchnem”, romansà „Ach, jesli by naveki tak bylo”, Boriso mirties scenà ið operos „Borisas Godunovas” ir daugelá kitø kûriniø. Nuo to laiko pamëgau ðiuos kûrinius ir vëliau nuolat juos dainuodavau”.

1939 m. pabaigoje sesuo, taip pat gyvenusi Vilniuje su vyru, atsikëlë pas tëvus. 1940 m. gimë sûnus Mikalojus, kurio krikðtatëvis padovanojo fortepijonà: tada ir prasidëjo rimtesni Leonido uþsiëmimai ðiuo instrumentu. Já mokë skambinti kaimynë, kuri buvo muzikos mokytoja.

1940 m. rudená gimnazijà perkëlë á naujà pastatà (dabar – LMA centriniai rûmai) ir ji tapo V. I. Lenino 7-àja vidurine mokykla (iki tol èia buvo lenkø gimnazija). Èia mokykla gyvavo tik metus. Prasidëjus karui, ji buvo uþdaryta.

Prireikë daug pastangø, kad vokieèiø valdþia leistø moksleiviams tæsti mokslà senajame gimnazijos pastate. „Mes buvome labai laimingi, kad toliau galëjome mokytis, kad gráþo seni pedagogai. Að pats su kitais moksleiviais rinkau paraðus, kad leistø atidaryti gimnazijà ir mokytis”. Gimnazija veikë dar keletà metø ir galutinai buvo uþdaryta 1944 m. (Praëjus 60 metø, 2004 m. balandþio 14 d. Vilniaus 60-oji vidurinë mokykla buvo pavadinta Aleksandro Puðkino vardu.) 1941 m. birþelio 24 d. vokieèiai jau buvo Vilniuje. Leonidas su ðeima, bijodami bombardavimo, laikinai iðvyko ið miesto. „Mes kaip tik naktá iðëjome ið Vilniaus, ir að gerai prisimenu, kad man reikëjo stumti veþimëlá su maþuoju Mikalojum Noviku (sesers sûnumi, bûsimuoju kompozitoriumi. – Aut.).

1942 m. rudená Leonidui reikëjo dëti daug pastangø, kad nebûtø iðveþtas darbams á Vokietijà, net kurá laikà buvo gráþæs á gimtuosius kraðtus, Kleckà, kur gyveno jo giminës. 1944 m., pasibaigus karui, jis neilgam atvyko á Vilniø, baigë gimnazijà ir iðvaþiavo á Minskà dainuoti Baltarusijos dainø ir ðokiø liaudies ansamblyje. Su ansambliu koncertavo iki 1946 m. Jame dainavo dar septyni vilnieèiai, tarp kuriø – Viktoras Rovda, Leonidas Fiodorovas, Vladimiras Rubackis...

KONSERVATORIJA. STUDIJOS PAS KIPRÀ PETRAUSKÀ 1946–1947 m. visi gráþo á Vilniø ir Leonidas ástojo á Konservatorijà. Studijavo vokalà pas Antanà Norvaiðà, o paskutiniame kurse – Kipro Petrausko klasëje.

Muzikos barai /29

Sukaktis Pats Leonidas Muraðka ilgà laikà Konservatorijoje dirbo vyresniuoju dëstytoju. Ið pradþiø dëstë vokalà chorinio dirigavimo specialybës studentams, vëliau Solinio dainavimo katedroje – kameriná dainavimà. Jo kamerinio dainavimo klasæ baigë Irena Milkevièiûtë, Auðra Stasiûnaitë, Sofija Jonaitytë, Sergejus Larinas, daug kitø vokalistø.

Uþberto G. B. Pergolesi operoje „Tarnaitë – ponia” (1977 m.)

Jis ir dar du studentai, tenoras Valentinas Adamkevièius ir baritonas Vladimiras Rubackis, tapo pirmaisiais Kipro Petrausko studentais. Pasak Leonido Muraðkos, Maestro pamokos buvo labai ádomios. Akompanavo jiems bûsimasis Konservatorijos prorektorius Erdvilas Sodeika. „Dainuoti ateidavome visada trise. Profesorius mokë, kaip reikia dainuoti, pasakojo, kaip ir su kuo jis yra dainavæs, atskleisdavo artistiðkumo paslaptis, pateikdavo pavyzdþiø ið savo gyvenimo. Ið pat pradþiø pasakë, kad mûsø balsø „nestatys”, mums to nereikia. Kipras Petrauskas pasakojo, kaip susipaþino su Fiodoru Ðaliapinu, kaip uþsimezgë jø draugystë. Jis daþnai kartojo: „Darbas su Fiodoru Ðaliapinu buvo mano antroji praktinë mokykla”.

Teorijà, harmonijà ir instrumentuotæ Konservatorijoje dëstë prof. Konstantinas Galkauskas. Jis buvo baigæs studijas pas Nikolajø Rimská-Korsakovà Peterburgo konservatorijoje, dar XX a. pradþioje rusø ir baltarusiø gimnazijose skaitydavo muzikos teorijos paskaitas, akompanuodavo. 1918–1919 m. buvo Vilniaus simfoninio orkestro dirigentas. „Labai ádomus, darbðtus ir pareigingas þmogus.

Po karo á Konservatorijà daugelis ateidavo mokytis prastai mokëdami muzikos teorijà.

Galkauskas labai daug su mumis dirbdavo, netgi namo kviesdavosi padainuoti. Mums padëdavo ir per egzaminus”.

Leonidas prisimena labai nemëgæs fortepijono pamokø. Juokaudami su draugais jas vadindavo ne privalomuoju fortepijonu, o priverstiniu. Dëstytojai nuolaidþiavo, gerai þinodami kitas, stipriàsias, jo savybes.

Konservatorijoje taip pat dëstë vienas ið pirmøjø Lietuvos operos solistø Petras Oleka. Kartu su studentais rengdavo spektaklius. „Jis buvo ne tik geras reþisierius, bet ir turëjo puikø balsà. Artimai bièiuliavomës, nors Oleka buvo daug vyresnis uþ mane. Kai Filharmonijoje ðvenèiau savo 50metá, Petras nuoðirdþiai pasveikino ir pasakë dar tokius þodþius: „Per kità tavo jubiliejø atsiøsiu tau sveikinimà ið kosmoso”.

Muzikos barai /30

FILHARMONIJA. OPEROS TEATRAS Dar studijuodamas pirmame kurse Leonidas Muraðka pradëjo dainuoti Vilniaus filharmonijos vokaliniame kvartete. Pirmuoju tenoru kvartete dainavo buvæs Varðuvos operos solistas Michailas Artiomenko, antruoju – Konservatorijos studentas Dimitrijus Rulinskis. Baritono partijà dainavo Mykolas Èertokas. Jauniausias buvo bosas – Leonidas Muraðka. Dainuodavo liaudies ir originalias lietuviø, rusø, lenkø kompozitoriø dainas. Daþnai kvartetà kviesdavo dainuoti radijuje, ten áraðinëdavo.

Kvartetas su koncertais vaþinëjo po Lietuvà. Keletà kartø koncertavo Baltarusijoje. Kartais tekdavo dainuoti be repeticijø arba pasitaikydavo prastas fortepijonas. Vienà kartà net akompanavo smuikininkui, nes akompaniatorius dël kaþkokios prieþasties negalëjo. Kartu su kvartetu vykdavo ir Filharmonijos akrobatai, ðokëjai, skaitovai. „Buvo toks ðokëjas negras Tito Romalio. Kaip jis papuolë á Vilniø – niekas neprisimena. Jis ðiek tiek kalbëjo rusiðkai ir ðiek tiek lenkiðkai. Ðokdavo nelabai gerai, bet visus þavëjo savo temperamentu. Jis su mumis taip pat vaþinëdavo koncertuoti”. Deja, kvartetas gyvavo tik dvejus metus. Dar dainuodamas jame 1948 m. Leonidas pradëjo solisto karjerà.

Dirbdamas Filharmonijoje, kiekvienà mënesá Leonidas Muraðka turëjo „atidainuoti normà” – ne maþiau kaip penkiolika koncertø, kitaip bûtø negavæs visos algos. Todël per darbo metus joje sukaupë daugiau kaip 800 kûriniø repertuarà. Tai arijos, romansai, liaudies dainos, populiarios dainos... „Man patikdavo dainuoti.

Lengvai padainuodavau tokio pobûdþio dainas. Tai þinodami, koncertø organizatoriai daþnai mane kviesdavo koncertuoti. Daþnai kviesdavo ir á televizijà”. Nuo 1950 iki 1955 m. Leonidas Muraðka dainavo ir Filharmonijoje, ir Operos teatre. „Su dëkingumu prisimenu labai gerà Filharmonijos akompaniatoriø Jefimà Borisovà, labai daug koncertavome kartu. Daþnai tekdavo dainuoti akompanuojant Nadeþdai Dukstulskaitei, Graþinai Ruèytei, Halinai Znaidilauskaitei, Liudmilai Siauèiûnienei...

Koncertuoti su jais buvo labai malonu. Per

savo gyvenimà sudainavau daugiau kaip 6000 koncertø, ið kuriø daugiau kaip 300 reèitaliø”. Paskutiniais studijø metais, 1950 m. vasario 16 d. pradëjo dainuoti Operos teatre, debiutavo Gremino vaidmeniu Èaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas”. Onegino partijà ðiame spektaklyje dainavo Maskvos didþiojo teatro solistas Pavelas Lisicianas. „Ëjau Pilies gatve. Staiga ðalia manæs sustojo Filharmonijos maðina, ið jos iðbëgo Marija Rolnikaitë ir ðaukia man, kad greièiau lëkèiau á teatrà – Gremino partijos nëra kam dainuoti. 1948 m. dainavau Greminà studentø spektaklyje ir teatre tai gerai þinojo, todël ir pasiûlë man dainuoti. Atëjæs á repeticijà Mykolas Bukða (jis dirigavo operà) paþiûrëjo á mane ir pasakë: „Jis sudainuos ir be repeticijos”.

Dar 1950 m. Leonidui siûlë dainuoti Minsko operos teatre. Teatro direktorius þadëjo gerà algà ir butà centre, nors miestas karo metais buvo beveik sugriautas.

Taèiau Leonidas atsisakë, norëjo likti ir dainuoti Lietuvoje.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parengë apie 60 vaidmenø: Gremino, Malûnininko, Saljerio, Don Bartolo, Don Paskualio... Niekuomet neatsisakydavo dainuoti, visada sutikdavo padëti, jeigu kiti negalëjo. Neatsisakydavo dainuoti ir antraeiliø partijø – Pimeno, Varlaamo, Kecalo, Konèako... Dainuodavo komiðkus, psichologinius, sudëtingus tragiðkus vaidmenis, bet labiausiai patiko Malûnininkas ið Dargomyþskio „Undinës” ir Borisas. Boriso monologus ið Musorgskio operos „Borisas Godunovas” daþnai dainavo koncertuose.

Visada stengdamasis perteikti herojaus charakterá, iðgyvenimus.

Dirbo su daugeliu dirigentø ir reþisieriø. Su visais rasdavo bendrà kalbà, nesipykdavo. Leonidas nekonfliktiðkas, komunikabilus, labai draugiðkas ir nuoðirdus þmogus. Dirbo kartu su Mykolu Bukða, Juozu Tallat-Kelpða, Chaimu Potaðinskiu, Abeliu Klenickiu, Sergejumi Delicjevu, Vytautu Virþiniu, Konradu Kavecku. „Su Juozu Tallat-Kelpða bûdavo labai ádomu dirbti. Jis ramus dirigentas ir visada padëdavo atlikëjams. Diriguodamas lûpomis artikuliuodavo taip aiðkiai, kad netgi pamirðæs tekstà ið jø galëdavai lengvai perskaityti... Gerai prisimenu reþisierius Juozà Gustaitá, Antanà Zaukà, Vladà Mikðtaitæ ir Juozà Grybauskà. Su Grybausku buvo labai ádomu ir lengva bendrauti. Nors pats neturëjo jokio muzikinio iðsilavinimo, taèiau jo pastatymai visada bûdavo nuostabûs”.

Leonidas taip pat dainavo kameriniuose spektakliuose. Spektaklius statë Operos teatro Maþojoje salëje. Publikai jie labai patikdavo. „Ypaè Pergolesi dviejø veiksmø komiðka opera „Tarnaitë ponia” ir

Cimarosos „Kapelmeisteris”, kur dainavau pagrindiná vaidmená. Ten reikëjo dainuoti ir diriguoti vienu metu. Publika visada keldavo ovacijas, dovanodavo daug gëliø.

Negaliu uþmirðti savo kolegø, ávairiø spektakliø partneriø. Su jais mane suvedë likimas ir dirbti buvo malonu. Esu labai dëkingas visiems uþ bendradarbiavimà”.

1956 m. Leonidas Muraðka ir dar 12 dainininkø ið Lietuvos dalyvavo Maskvoje vykusiame pirmajame po karo SSRS vokalistø konkurse. Ið viso dalyvavo 180 dainininkø. Ten Leonidas dainavo Boriso mirties scenà ið operos „Borisas Godunovas”. Vertinimo komisijoje vienas profesorius ið Leningrado jam pasakë, kad ðá kûriná gerai galëjo dainuoti tik garsusis Fiodoras Ðaliapinas, todël Leonidui neparaðë aukðèiausio balo. Ðie þodþiai labai nuliûdino jaunàjá bosà, nors jis perëjo á antràjá ir treèiàjá turà, laimëjo konkurso laureato vardà. „Prieð antràjá turà traukëme burtus – kam, kada ir kelintà valandà reikës dainuoti. Sugebëjau iðtraukti 13 numerá, 13 dienà ir 13 valandà, bet tokia skaièiø simbolika man nesutrukdë laimëti konkurso laureato vardo”.

GASTROLËS Leonidas Muraðka daug gastroliavo po pasaulá. Lengviau bûtø pasakyti, kur jis nëra buvæs. Gastroliavo su ávairiomis grupëmis – vokalistais, aktoriais ir vienas, kaip Lietuvos atstovas. Pasitaikydavo, kad grupës nariai bûdavo ne tik ið Lietuvos, bet ir ið Baltarusijos, Rusijos.

Dainuodavo klasikinius kûrinius, populiarias dainas, taip pat bûtinai lietuviø liaudies dainas. Rengdavo koncertus ir Lietuvoje, daþniausiai su Operos teatro ir Filharmonijos solistais. Dainuodavo operø arijas, kartais tekdavo ir koncerte iðeiti á scenà su kostiumu bei grimu.

Su Filharmonijos artistais apvaþiavo visà Vidurinæ Azijà. Kazachstane buvo net keturis kartus, lankësi Turkmënistane, Tadþikistane, Uzbekistane, Kirgizijoje... Daþniausiai gyvendavo rajono centre, o koncertuodavo ûkiuose. Koncertai prasidëdavo net naktá, 12 valandà, nes dienà bûdavo labai karðta. Ne visada vykdavo salëse, tekdavo dainuoti grûdø sandëliuose ir angaruose. „Þmonës visà dienà dirbdavo laukuose, o vakarais ateidavo mûsø pasiklausyti. Jeigu koncertuodavome angare, tai jokios scenos ten nebûdavo, paprasèiausiai stovëjo sunkveþimis, ant kurio uþkeldavo fortepijonà. Net ir vëlø vakarà bûdavo labai karðta ir tvanku. Kad nekiltø dulkës, laistydavo vandená, bet nuo to pasidarydavo dar blogiau, pradëdavo kilti garai ir kvëpuoti bûdavo neámanoma. Tokiomis sàlygomis turëdavome dvi valandas dainuoti – buvo siaubinga. Þmoniø prisigrûsdavo

labai daug, vietø trûkdavo, net susimuðdavo dël jø. Dþiugino tai, kad þmonës buvo labai nuoðirdûs, draugiðki, visada keldavo ovacijas”.

1972 m. buvo ðvenèiamas Sovietø Sàjungos 50-metis ir ta proga ávairiø respublikø artistø brigados daug koncertavo. „Ið Lietuvos nuvykome á Azerbaidþanà, dainavome maþame kalnø kaimelyje.

Koncertas vyko nedidelëje salëje, þmoniø nebuvo daug, bet visi labai plojo. Priëjo prie manæs neaukðtas vyriðkis ir papraðë padainuoti linksmà lietuviðkà dainelæ. Ið pradþiø nustebau, ið kur èia, kaime, toks pageidavimas. Paaiðkëjo, kad jis Lietuvoje tarnavæs kariuomenëje ir jam bûtø labai malonu iðgirsti lietuviðkà dainà”.

Vëliau koncertavo Vengrijoje su Vievio kultûros namø kolektyvo choru. Taip pat lankësi Vokietijoje, Èekoslovakijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje ir kitose ðalyse. Daþniausiai vykdavo su Filharmonijos kolektyvais. Kelis kartus koncertavo Vokietijoje: Veimare, Leipcige, Frankfurte prie Maino. Vokietija daþnai pasikviesdavo tik já vienà – ten turi daug paþástamø. 1979 m. koncertavo kartu su Irena Þukaite, Nijole Ambrazaityje, Jonu Valucku, Eduardu Kaniava. Dainavo Veimaro nacionaliniame teatre. „Ið pradþiø padainavau arijø ið Wagnerio operos, aiðku, vokieèiø kalba. Man paplojo, bet ne taip, kaip tikëjausi. Maniau, jiems bus labai malonu iðgirsti dainuojant gimtàja kalba, bet klydau.

Jiems labiau patiko Malûnininko arija. Gal rusø kalba iðraiðkingiau padainavau? Nors vokieèiø irgi neblogai moku”.

Dainavo Rygos, Talino, Minsko operos teatruose. Koncertavo Italijoje. Koncertai vykdavo ávairiose salëse, vieðbuèiuose. „Teatre nedainavome, lankydavomës tik kaip þiûrovai. Venecijoje, pavyzdþiui, suþavëjo ir labai patiko tai, kad operos spektaklio metu, kai scenoje dainuodavo choras, uþkulisiuose ið deðinës ir ið kairës stovëdavo chormeisteriai, ir choristai galëjo laisviau judëti scenoje, o ne sustingus vienoje vietoje þiûrëti á dirigentà bijant suklysti. Dar atkreipiau dëmesá á tai, kad parteryje daug kas ið þiûrovø turëjo klavyrà ir operos metu já sekë.

Dirigentas dirigavo be partitûros.

Mums rengdavo ekskursijas, o vakarais galëdavome pasivaikðèioti po miestà, nueiti á kino teatrà. Milane buvo organizuota ekskursija á „La Scala”. Teatre yra ir muziejus, kurio vienas kambarys sujungtas su viena treèiojo aukðto loþe. Áëjæ á loþæ pamatëme, kad scenoje vyksta kaþkoks judëjimas, árenginëjamos dekoracijos. Dramos aktorë Monika Mironaitë sako: „Leonidai, parodyk savo balsà”. Padainavau lietuviø liaudies dainà, paskui arijà, dabar jau nebeprisimenu ið kokios operos. Manæs klausësi ir net paplojo, buvo labai malonu. Dabar galiu pasigirti, kad dai-

navau net teatre „La Scala”.

1994 m. dainavo koncerte Londone.

Leonidà pakvietë jo pusbrolis Ivanas Dominykas. Jis organizavo koncertà Baltarusijos ambasadoje ir pakvietë Leonidà Muraðkà, kuris ten atliko baltarusiø ir lietuviø liaudies dainas.

PREZIDENTO VEIKLA Nuo 1996 m. Leonidas Muraðka yra Lietuvos gudø visuomeniniø organizacijø susivienijimo prezidentas. Ði organizacija vienija 17 bendrijø, kurios yra Vilniuje, Visagine, Klaipëdoje, Druskininkuose, Ðalèininkø rajone. 1989 m. pirmasis atsirado liaudies meno mëgëjø klubas „Siabryna”, vëliau baltarusiø kultûros, baltarusiø kalbos klubai, mokykla. Joje árengë lingafoniná kabinetà, kad vaikai galëtø pasiklausyti taisyklingos baltarusiø kalbos. Nuolat rengiamos baltarusiø dainos ðventës. Jose dalyvauja kolektyvai ið „Siabrynos”, Klaipëdos „Krenicos” klubo, baltarusiø mokyklos choras. Ðie kolektyvai, ypaè Visagino „Svitanok”, koncertuoja ir svetur: Baltarusijoje, Latvijoje, Suomijoje, Vengrijoje.

Daþnai rengiamos Lietuvos baltarusiø dailës parodos.

TAI – MALONUMAS, TAI – ÐIRDÞIAI Leonidas visà gyvenimà giedojo cerkvëse ir jau 14 metø pats vadovauja staèiatikiø Ðv. Dvasios katedros chorui. „Visas mano gyvenimas susijæs su cerkve. Giedu 75 metus”. Ðiandien chore, kurio regentas yra Leonidas Muraðka, gieda 28 choristai. Labai geri ir moterø, ir vyrø balsai, gieda daug jaunimo. Yra giedotojø, kurie jau daug metø gieda ðiame chore.

Tai – Leonidas Chleborodovas, Liudmila Jurèenko, inþinierius Borisas Lebedevas, kuris gieda nuo 1946 metø.

Choras stengiasi iðlaikyti kûriniø atlikimo tradicijas, jø dvasià. Gieda baþnytinius kûrinius, skirtus atlikti cerkvëje, taip pat koncertinius, kurie paraðyti pagal tradicinius baþnytinius tekstus: P. Èaikovskio, S. Rachmaninovo, A. Archangelskio. Jau aðtuonis kartus dalyvavo miesto ðventëse: Prezidentûroje, Mokytojø namuose, buvusioje Maþojoje baroko salëje, Vilniaus konservatorijoje, Visagine, Klaipëdoje. Ðv. Dvasios katedros choro ateina pasiklausyti ið Operos teatro, Filharmonijos, kitø chorø, o kolega Nikolajus Buðko ið Lenkijos kvietë já á Hanovkos miesto tarptautiná staèiatikiø muzikos festivalá, gyvuojantá jau ketvirtá amþiaus. „Mûsø choras yra labai stiprus – tai sakau nesigirdamas”. n

Muzikos barai /31

Kûryba Viktorija GURSKA

Á

Lietuvos muzikiná gyvenimà kompozitorius Teisutis Makaèinas yra áneðæs svarø ir savità indëlá, kurá pastaruoju metu vis praturtina nuolat pasirodanèiais naujais kûriniais. Ðis autorius, beje, ne tik kuria muzikà, bet ir kalba apie jà, dalydamasis mintimis apie paèià muzikos raðto ir kalbos manierà: dësto kompozicijà Vilniaus konservatorijoje, yra Lietuvos muzikos akademijos profesorius.

Praëjusiais metais Teisutis Makaèinas ðventë solidø 65 metø jubiliejø, taèiau pakalbinti kompozitoriø paskatino dar vienas, taip pat neseniai ávykæs svarbus ávykis – „Synphonia in H” sukûrimas.

Natûralu, kad XXI a. ðiuolaikiniai kûrëjai vis ieðko kaþko naujo arba gerai þinomas sistemas derina, jungia su naujomis, originalesnëmis. Taèiau tokiø monumentaliø þanrø kaip opera, oratorija ar simfonija pastaraisiais metais Lietuvoje sukuriama nedaug. Todël 2002-aisiais pasirodþiusi T. Makaèino „Synphonia in H” yra tikrai reikðmingas muzikinis mûsø ðalies ávykis.

Nekasdieniðka ir tai, jog kûrinys paraðytas dideliam puèiamøjø orkestrui. Klausantis ðio opuso dëmesá ypaè patraukia tai, kaip autorius panaudoja ðiø instrumentø tembrines bei technines galimybes.

– Labai ádomu iðgirsti jûsø, kaip kompozitoriaus, poþiûrá á polifoniðkumà – kodël jis toks svarbus jûsø kûryboje? Kaip reaguojate á XX a. ávykusá polifonijos modernizavimà, kas jame jums priimtina ir kas galbût ne?

– Polifonija – tai natûralus buvimo muzikoje bûdas. Nepolifoniðkos muzikos apskritai nëra: monodijose klausa inertiðkai suformuos pabrëþiamø atramø ryðá, daugiabalsiuose dariniuose visuomet rasime lygiateisio ar nelygiateisio garsø sekø, melodijø, daugiagarsiø sluoksniø dialogo.

Polifoniðkojo prado modernizavimas?

Atsakymas dvilypis. Nuo Perotino Didþiojo laikø tepasiûlytos vos dvi jo kodifikuotos polifoniðkos technikos papildymo idëjos – Josquino des Pres (progresinë) ir Igorio Stravinskio (struktûrinë) imitacijos, be kuriø bûtø neámanomas serijinis komponavimas. Tad, galima sakyti, ðokio judesiai nekinta jau 1000 metø, taèiau ðokëjø drabuþiai!.. Jø pasirinkimas – neribotas.

Atrasta figûracinë, faktûrø, sluoksniø, superdaugiabalsiø mikrostruktûrø, sonoriniø laukø, struktûralistinë „polifonija”, realizuojama tomis paèiomis imitacijomis, kanonais, paprastais ir sudëtingais kontrapunktais.

Neásivaizduoju savo muzikos be nuolatinio balsø dialogo, daugiabalsumo, variantinio dëstymo.

Muzikos barai /32

Pasauliui mes ádomûs tiek, kiek esame saviti Pokalbis su kompozitoriumi Teisuèiu Makaèinu

– Kokia jûsø nuomonë apie lietuviø muzikos tautiðkumà XX a. pabaigos lietuviø kompozitoriø kûryboje? Amþiaus pradþioje jam tarsi buvo skiriama daugiau dëmesio?

– Manau, kad ðis kûrybos aspektas neprarado vertës, tik kûrëjai priversti ieðkoti universalesniø raktø – kad tautinio mentaliteto, tautø ar regionø intonacinio lobyno klodai bûtø suvokiami kaip priimtina ir pageidaujama estetinë vertybë.

Pasauliui esame ádomûs tiek, kiek nesame kosmopolitai. Abstrakti, deindividualizuota visuma – tik tràða ir galimybë savitiems reiðkiniams rastis. Konformizmas, vergo kompleksas neturëtø panèioti laisvos kûrëjo raiðkos savitumo.

Folklorinis aspektas ðiame kontekste labai svarbus, o jo átaka aiðkiai juntama.

Vokieèiai ar prancûzai nebeturi autentiðko folklorinio muzikavimo, taèiau tautø màstymo sistemø skirtumai akivaizdûs. Tai átaigiai iliustruoja organizuotas emocinis spaudimas, net agresija vokieèiø dabarties muzikoje ir lakus, spalvingas fantazijos polëkis prancûziðkoje. Folklorinio (kad ir dingusio) muzikavimo tradicijø formuotas tautinis identitetas – gyvas reiðkinys dabarties muzikoje ir, be abejo, nesiruoðia iðnykti.

Lietuviðkoje muzikoje universaliø raktø paieðka ypaè vaisinga – daugelio mûsø tautiná mentalitetà atspindinèiø kûrëjø menas pelno pasauliná pripaþinimà. Tai lemia organiðkai su ðiuolaikinës muzikos galimybëmis sulydyto baltiðkojo, lietuviðkojo

intonacinio prado savitumas.

– Kurie ið daugelio XX a. muzikos stiliø jums artimesni? Gal galëtumëte apibûdinti savo kûrybos evoliucijà ðiuo aspektu? Kokie opusai atspindëjo stiliø kaità?

– Ið XX a. muzikos srauto iðskiriu visa, kas susijæ su daugiau ar maþiau apibrëþtais tematiðkais kompleksais, todël nevilioja serialus komponavimas. Laikausi tonalios erdvës, suliedamas folklorinës kilmës intonacijas su linearia polifonija. Gal tai savotiðkas lituanizuotas Bélos Bartóko ar Olivier Messiaeno mikro- ir polistruktûrinio modalumo atspindys? Bûtent tokioje aplinkoje randu erdvës veikti. Èia visuomet esti þaidimo elementø, todël, matyt, mane domina logotipine melodika pagrásta stilizacija – baroko ir rokoko muzikos elementø atspindys ðiuolaikinës harmonijos ir linearios ar politonalios polifonijos vitraþuose.

Pradþia – populiarieji Trys ðokiai styginiø orkestrui (anot prof. S. Sondeckio, atlikti daugiau kaip 400 kartø...). Turiu dar kelis panaðius kûrinius, dabar vël randanèius kelià á virðûnæ. Ima dominti grigaliðkojo choralo turtai – penktoji „Choralinë” sonata vargonams, skirta Motinos atminimui – variacijos choralo tema.

Tokia orientacija leidþia dëstyti mintis oriai, nesidraskant, iðlaikant tam tikrà distancijà. Kûrinius raðau intuityviai, nesistengdamas realizuoti ið anksto numatytø schemø, taèiau laikausi apibrëþto intonacijø rato priklausomai nuo to, kokià raiðkos sferà pasirinksiu – stilizuotà ar tie-

sioginæ. Kûriniø struktûros pasiþymi vis didëjanèia daugianaðaus, polifoniðkojo prado svarba.

– Kà laikote kompozitoriaus pareiga apskritai? Ir kokia toji pareiga jums?

– Vieðpats yra pasakæs, kad þmogus, neiðnaudojæs gamtos duotø galimybiø, daro didþiulæ nuodëmæ. Kompozitoriaus pareigà að taip ir suprantu – nedaryti tos nuodëmës, realizuoti savo pajëgumus…

– Ar mëgstate eksperimentus kûryboje?

– Eksperimento muzikoje sàvoka – sàlyginë. Nesiruoðiu elgtis drastiðkai, tad struktûriniai bandymai, skambantys partitûrose, nëra ryðkûs. Daþniausi atvejai – struktûralistinio prado átaka faktûros plëtotei.

– Kokie jûsø estetiniai idealai?

– Siekiu prasmingos, koordinuotos muzikinës idëjos plëtotës, vengiu atsitiktinumø. Traukia grakðtus linijø þaismas, maloniai ir egzotiðkai skambanèios harmonijos. Nenoriu, kad mano muzika slëgtø, erzintø. Esu optimistas – to siekiu ir muzikoje.

– Kokia jûsø nuomonë apie groþá muzikoje? Kas tai? Ar egzistuoja tam tikri specialûs jo nustatymo kriterijai?

– Vienareikðmio atsakymo neturiu.

Groþis slypi kûrinio idëjoje – emocinëje ar struktûrinëje. Tai emociná áspûdá generuojanti sistema. Konkreèiø kriterijø groþiui apibrëþti nëra, nes tai socialinë kategorija.

Tai reiðkia, kad kompozitorius turi kurti savo raiðkos erdvæ, tam tikrais aspektais kontaktuojanèià su tuo, kas visuomenei priimtina ar ne. Tas „ne” kartais bûna kur kas graþesnis uþ „taip”…

– Ar susiduriate su sunkumais kûrybiniame procese?

– Kûryba – sistemingas darbas. Vadinamasis „ ákvëpimas”, kai, anot Stravinskio, akimirkai nuðvinta viso kûrinio perspektyva, – retenybë, nors tai dþiaugsmingos akimirkos… Tad sunkumai – visur. Pirmiausia – technologiniai: kaip pasirinktoje erdvëje pasiekti prasmingo vyksmo, kaip atrinkti vertingiausià ið gausios fantazijos pasiûlos…

– Kas jus skatina kurti?

– Gamtos dovana „duoti”, t. y. kurti, – savaiminë. Tai lyg nuolat verdantis ðaltinis, vis pasipildanti garsø srovë. Ji nuolat skamba galvoje, siûlydama vis naujus ryðkius skambesius. Suvokdamas tai, stengiuosi valyti versmæ, ðvarinti ir plësti jà jau tam tikromis valios pastangomis, prisimindamas jau mano minëtus þodþius apie nuodëmæ…

– Ar yra kokios jums svarbios temos, kurias gvildenate kûryboje?

– Kûrybos su konkreèia tematika ne-

sieju. Net tais laikais, kai kûriau daugelá dainø, didþiausià dëmesá skyriau muzikiniam pradui, o tik po to – literatûrai. Panaðiai màsèiau ir kurdamas kûrinius chorui ar orkestrui (ypaè M. K. Èiurlionio 100-meèiui skirtoje kantatoje „Saulës poema”).

Nebuvau abejingas átaigiai pramoginei muzikai – didelë muzikiniø idëjø dalis realizuota LRT lengvosios muzikos orkestro kûrybinëje laboratorijoje. Gaila, labai gaila, kad ði veiklos galimybë Lietuvos kompozitoriams, ánirtingos nekompetencijos pastangø dëka, atimta. Ðiandien orkestras nebepajëgus spræsti rimtesniø meniniø uþdaviniø, nebegali remti lietuviðkos muzikinës kultûros ekspansijos. Ði sritis – taip pat „misija” Europos kontekste, ko gero, svarbesnë uþ vietinës reikðmës þinias ar paskalas.

– Kas jums yra „geras menininkas”?

– Blogas menininkas – nedirbantis, nekuriantis, neduodantis, taèiau tada jis jau nebe menininkas. Kà kûrëjas bedarytø – raðytø sau ar „stalèiui” – viskas svarbu, viskas vertinga. Kûryboje koncentruota energija neiðnyksta – tai terpë, laukas visos visuomenës raidai.

– Bûtø ádomu ið jûsø paties iðgirsti 2002 m. sukurto kûrinio „Synphonia in H” apibûdinimà. Kas paskatino já sukurti?

– Tiesioginë paskata – Stravinskio Simfonija puèiamiesiems. Nuo seno þavëjausi nepakartojamais skambesiais. Tad ilgai ruoðiausi stambaus koncertinio kûrinio kûrimui. Idëjà rëmë ir prof. Algirdas Budrys, skatinæs geriausià Lietuvos puèiamøjø orkestrà imtis ambicingø programø.

– Kodël opusas paraðytas bûtent puèiamiesiems? Galbût kûrinyje specialiai norëjote iðskirti atskirus instrumentus, pabrëþti jø svarbà?

– Mane domino pirmiausia pati instrumentuotë. Jau esu sukûræs marðø puèiamiesiems. Kaip þinoma, marðas turi savo specifikà (yra trys aiðkûs planai homofonijai), tuo tarpu ðiame opuse muzika visiðkai lineari. Polifoniðkai stengiausi panaudoti bûtent grupiø kontrastà, grupiø kontrapunktà ir grupiø miksus. Malonu pasakyti, kad balanso klaidø nëra. Nieko taisyti nereikëjo, viskas skamba lygiai. Puèiamøjø orkestro specifika tokia, kad visi registrai turi bûti lygûs. Kas ir kaip begrotø, piano ar forte, visa skambanti erdvë turi bûti pripildyta smulkiø intervalø. Antraip ansamblis iðkart iðirs. Þvelgiant á partitûrà, pastebima, kad visa struktûra remiasi kompaktiðkø grupiø dialogu.

– Ar kûrinyje yra konkreèiø sàsajø su lietuviø liaudies muzika? Jei taip, tai kokiais metodais, iðraiðkos priemonëmis bandëte jas atskleisti?

– Be jokiø abejoniø, sàsajø su lietuviðkosios muzikos intonacijomis yra: jos pasireiðkia struktûra, repetityviniu dëstymu, raudø intonacijomis, sutartiniø ritmika, tik jokiu bûdu ne citatomis. Ðie visi elementai laisvai varijuojami. Mano nuomone, tai kûrinys, kuris atspindi tokià abstrakcijà kaip „lietuviðkasis mentalitetas”.

– Be abejo, kûrinyje naudojote ir polifoniðkumà. Kokiø jo tipø aptinkama Simfonijoje?

– Vyrauja linearûs dariniai, kuriuos sudaro figûraciniai sluoksniai ar atskiros linijos. Nemaþa dalis – ostinatiniai-variantiniai kompleksai. Yra homofoniðkos faktûros, net viduramþiðkos kondukto tipo faktûros. Taigi bendras vaizdas labai ávairus.

– Kas lemia kûrinio vientisumà?

– Kûrinio vientisumà, be abejo, lemia intonacinis vieningumas ir tam tikra atrinkta ritmo sistema, nors sàmoningo ritmo struktûravimo formuliø nëra. Ne tik melodika, bet ir neapibrëþtø ritminiø dariniø variantinis pasikartojimas taip pat formuoja karkasà. Pati melodika Simfonijoje, kaip linearus tematinis elementas, neturi didelio vaidmens. Yra kompleksinio darinio dalis, daugiau egzistuojanti kaip viso komplekso varijavimo rezultatas. Horizontalaus tematiðkumo daugiau yra pirmoje dalyje, o antrojoje – kur kas maþiau.

– Kokie pagrindiniai opuso kompoziciniai principai?

– „Synphonia in H” forma – variacijos, turinèios sonatos bruoþø. Tiksliau – variacijos be temos. Varijuotai kartojamas visas tematiðkasis tumulas, nuolat já iðpleèiant.

Toká dëstymà galima vadinti aditatyviniu.

Atsikartojantys variaciniai ciklai nuolat pasipildo tam tikrais elementais ir tokiu grandininio rikiavimo bûdu yra surikiuojami.

Tas ryðkiau matyti pirmojoje dalyje, kur yra vienas komponentas, o antrojoje – trys, kurie nuolat sukasi, modifikuojasi ir keièiasi jø kolorito intensyvumo laipsnis. Nors intonacinë sfera panaði, galima sakyti, kad tai – tam tikra rotacinio principo transpozicija. Kûrinys sukurtas tonaliai orientuotoje erdvëje, pagrástas modaliø struktûrø varijavimu.

– Ar yra kokiø sàsajø su ankstesniais kûriniais?

– Sàsajø galima rasti, taèiau tik bendraisiais aspektais. Kad ir ritmo vaidmuo.

Visada siekiu tematinio jo áprasminimo.

Màstymo bûdas sàlygoja visà kûrinio struktûrà, tad nenustembu radæs vegetatyvinio dëstymo elementø, melodikos reljefingumo, tam tikro stangrumo. Atidi akis ras ir daugiau bendrø kûrybai bruoþø, bet man tai – nauja patirtis.

– Dëkoju uþ pokalbá. n

Muzikos barai /33

Iðtakos Zita ABROMAVIÈIÛTË

P

rieð 45-erius metus Lietuvos muzikos akademijos (tuomet – LTSR valstybinës konservatorijos) Liaudies instrumentø katedroje buvo ásteigta akordeono specialybë. Bûdamas itin populiarus buitinio muzikavimo ir lengvosios muzikos þanro instrumentas, akordeonas sunkiai skynësi kelià á profesionaløjá muzikos menà. Tuo metu daugelis muzikantø neávertino ðio instrumento galimybiø ir netikëjo, kad jis gali uþimti solidþià vietà atlikimo mene bei pelnyti pripaþinimà.

Akordeonas – dar jaunas instrumentas. Kai jo prototipai vos ëmë reikðti pirmuosius muzikos garsus (pirmàjà gana primityvià armonikà 1822 m. Berlyne pagamino muzikos instrumentø meistras Fridrikas Buschmanas; 1829 m. Vienoje, firmoje „Kirilas Demianas ir 4 jo sûnûs”, pagamintas panaðus instrumentas jau pavadintas akordeonu), klasikiniai instrumentai jau buvo pasiekæ apogëjø: puikavosi gausiu, meniðkai brandþiu repertuaru, susiformavusiais stiliais, gausiu bûriu kompozitoriø ir atlikëjø. Klasikiniø instrumentø laimëjimai darë didþiulæ átakà ne tik pirmiesiems akordeonininkams, bet ir sparèiam armonikø tipo instrumentø tobulinimui.

Daugelis entuziastø, gabiø savamoksliø muzikantø bendradarbiavo su meistrais siûlydami jiems ávairiausius instrumento tobulinimo bûdus ir variantus. Jau XIX a. antrojoje pusëje akordeonø gamyba sparèiai plito ávairiose ðalyse, o XX a. pirmojoje pusëje buvo gaminami visai panaðûs instrumentai, kuriais grojame ðiandien. Tai instrumentai, turintys standartinæ kairiàjà klaviatûrà, itin populiarûs muzikuojant buityje bei puoselëjant lengvosios muzikos þanrà.

4–5-ajame XX a. deðimtmeèiais Ukrainoje ir Rusijoje jau buvo ásteigtos akordeono (bajano) klasës aukðtosiose muzikos mokyklose. Akordeonininkø profesionalø nebetenkino tradiciniai standartiniai instrumentai, todël XX a. antrojoje pusëje juos imta sparèiai tobulinti. Pagrindinis dëmesys skiriamas akustinëms problemoms bei kairiosios klaviatûros diapazonui plësti. 6–7-ajame deðimtmeèiais jau gaminami akordeonai, kuriuose kairiajame korpuse ðalia tradicinës standartinës klaviatûros (bosiniai balsai ir ið anksto surinkti akordai) buvo sumontuota chromatinë klaviatûra, turinti 4 (apytikriai) oktavø diapazonà. Ðiuo metu kairioji standartinë chromatinë klaviatûra gaminama dviejø modeliø: combi – ðalia 6 standartinës bosinës klaviatûros

Muzikos barai /34

Profesionaliojo akordeono meno raida Lietuvoje eiliø pridëtos dar 3 chromatinio eilëgarsio eilës ir converter – 4 standartinës klaviatûros (akordø) eilës, keitikliu perjungiamos á chromatiná eilëgarsá (viena ið jø dubliuojama).

Taip ið paprastos rankinës armonikos akordeonas tapo harmoningu, tobulu instrumentu, turinèiu puikias dinamines galimybes, platø diapazonà,

Evolution of the Professional Art of Accordion Playing in Lithuania Forty-five years ago, the Department of Folk Instruments of the Lithuanian State Conservatoire (at present the Lithuanian Academy of Music) opened its doors for the first students of the accordion. At that time, many musicians had no idea of the real possibilities of this instrument and did not believe that it could play an important role in professional music. Extremely popular in domestic musicmaking and light music, the accordion had to struggle hard to reach the professional stage.

The article acquaints the reader with the history of the development of the accordion, introduces the most outstanding Lithuanian accordion players and teachers of various generations, and reviews the current situation in the art of accordion playing in Lithuania.

Zita ABROMAVIÈIÛTË

orkestrines spalvas, daugiabalsiðkumà, tæstiná ir dinamiðkai kintantá garsà. Juo galima atlikti tiek homofoninius, tiek polifoninius kûrinius, akompanuoti atlikëjams, puoselëti tiek pramoginá, tiek rimtosios muzikos þanrà.

Akordeonas – solinis instrumentas.

Jis turi temperuotà derinimà ir priklauso tai negausiai instrumentø grupei, kuriam, kaip ir fortepijonui, vargonams, arfai, nereikalingas akompanimentas. Ðiuolaikiniai koncertiniai akordeonai – tai sudëtingos konstrukcijos ir mechanizmo instrumentai. Jø gamyba reikalauja ne tik vertingø medþiagø akustiniams mechanizmams, bet ir kruopðtaus rankø darbo. Pagal sudëtingumà akordeono mechanizmas prilygsta fortepijonui. Ðiø dienø koncertiniai daugiatembriai akordeonai (akordeonas gali turëti iki 15 pagrindiniø tembriniø registrø deðinëje ir 5–7 registrus kairëje klaviatûroje), turintys kairiàjà standartinæ chromatinæ klaviatûrà, ganëtinai brangûs instrumentai. Egzistuoja dviejø tipø akordeonai: klaviðiniai (deðinioji klaviatûra fortepijoninë) ir mygtukiniai (deðiniàjà klaviatûrà sudaro chromatine tvarka ástriþomis eilëmis iðdëstyti mygtukai).

Lietuvos koncertinëje estradoje paplito klaviðiniai akordeonai. Matyt, todël, kad daugelis muzikantø, ávaldþiusiø

fortepijono klaviatûrà, lengvai galëjo iðmokti groti ðiuo instrumentu. Ir galbût todël, kad mygtukinis akordeonas laikomas rusø bei kitø slavø tautø liaudies instrumentu, vadinamu bajanu. Lietuvoje akordeonas pasirodë tik apie 3-iàjá XX a. deðimtmetá. Juo grodavo ávairiuose ansambliuose, daþniausiai tik deðiniàja klaviatûra. Kaip solinis instrumentas ëmë reikðtis pradedant 4-uoju deðimtmeèiu. Ðios specialybës mokymo ástaigose dar nebuvo. Juo grodavo kiti instrumentininkai, ávaldæ fortepijono klaviatûrà.

Pirmieji þymesni atlikëjai – Liudas Survila, Valerijonas Dzevoèka ir visà savo gyvenimà akordeono populiarinimui paskyræs chorvedys Povilas Èetkauskas. Jis parengë ir iðleido pirmuosius lietuviðkus akordeono vadovëlius: „Jaunasis akordeonistas” (1952) ir „Akordeonistas” (1958). Jo repertuare skambëjo aranþuotos lietuviø liaudies dainos, ðokiai bei paties sukurti kûrinëliai. Dalis jo muzikos áraðyta plokðtelëje. Po Antrojo pasaulinio karo aktyvià koncertinæ veiklà pradëjo Algirdas Loèeris. Gabus, darbðtus akordeonininkas koncertavo visoje Lietuvoje. Grojo solo, Filharmonijoje dirbo akompanuotuoju, subûrë trio, su kuriuo radijuje ir televizijoje padarë daug pramoginës muzikos áraðø.

Augant visuomenës domëjimuisi ðiuo instrumentu mokymo ástaigose nutarta ásteigti akordeono specialybæ. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje atidaromos akordeono klasës vaikø muzikos mokyklose ir muzikos technikumuose. Pastaruosiuose ilgà deðimtmetá buvo rengiami viduriná muzikiná iðsilavinimà turintys akordeono mokytojai. Tuo metu akordeono specialybæ dëstë gabûs kitø specialybiø muzikai ir pedagogai Valerijonas Dzevoèka, Bronius Èiurlys, Vytautas Birþietis ir kt. Ðvietimo ir meno visuomenës poreikiams augant 1959 m. akordeono specialybë ásteigta tuometinëje Konservatorijoje, Liaudies instrumentø katedroje.

Pirmieji akordeonininkø rengimo metai buvo gana sunkûs. Pedagogai dirbo neturëdami programø, stigo metodinës literatûros, atlikimo ir pedagoginiø tradicijø bei patirties, moksliniø metodiniø darbø. Iki 8-ojo deðimtmeèio pabaigos tiek studentai, tiek atlikëjai grojo standartiniais instrumentais. Tai sàlygojo repertuaro ribotumà ir jo nevisavertiðkumà. Tuo metu Lietuvoje patobulintø standartiniø chromatiniø akordeonø neturëta, tebuvo brandinamos mintys, kaip ir kur jø ásigyti. Sunkiai sekësi pelnyti muzikinës visuomenës pripaþinimà, kai akordeonininkø repertuare skambëdavo J. S. Bacho, Beethoveno uvertiûros,

Mendelssohno fortepijono ir smuiko koncertai, Liszto rapsodijos ir pan. Ávairios aranþuotës, pritaikytos netobulai kairiajai klaviatûrai, menkino kûriniø meniðkumà ir sykiu darë átakà grojimo kultûrai. Originalus meninis repertuaras buvo negausus. Daugiausia grojami rusø kompozitoriø kûriniai, paraðyti bajanui.

Lietuvos kompozitoriai tuo metu rimto dëmesio ðiam instrumentui neskyrë.

Taèiau viskas turi pradþià, kuri ne visuomet lengva.

Su didþiule pagarba pirmieji Konservatorijos absolventai mini prof. Liudo Survilos, pirmojo akordeono specialybës dëstytojo, vardà. Nors tik keturi studentai baigë jo klasæ (daugiausia jis dëstë fleitos ir dirigavimo disciplinas bei grojo Valstybiniame operos ir baleto teatre), taèiau akordeonininkai já pagarbiai vertina kaip puikø muzikà, nuoðirdø ir gerà pedagogà, savo studentams atskleidusá daugelá muzikos paslapèiø.

Daug energijos ir meilës akordeono populiarinimui skyrë akordeono specialybës iniciatorius Vaclovas Furmanavièius. Mëgstàs bendrauti, draugiðkas pedagogas, gabus muzikas sugebëjo studentams áskiepyti meilæ ðiam instrumentui. Daugelis jø ðiandien sëkmingai puoselëja akordeono menà.

Pirmasis akordeono specialybës absolventas Albertas Baika, pakviestas dëstyti akordeono specialybës, be pedagoginio darbo, aktyviai ásitraukë á mokslinæ veiklà.

8-ajame deðimtmetyje koncertinëje estradoje ëmë reikðtis akordeonininkø atlikëjø karta, jau ágijusi ðios specialybës aukðtosios mokyklos diplomà: Zita Abromavièiûtë, Rûta Daubarytë, Stasys Stasiulis, Stasys Strièka. Taèiau dar gerà deðimtmetá akordeonas Lietuvoje negalëjo pretenduoti á visavertá pripaþinimà, nes atlikëjai grojo standartiniais instrumentais, daugiausia lengvojo þanro muzikà. Kaip rimtesni tuo metu paminëtini Filharmonijos meno vadovo Rimvydo Þigaièio iniciatyva organizuoti koncertai. Ðio deðimtmeèio pabaigoje koncertinæ veiklà pradëjo þymûs ansambliai – akordeonininkø kvintetas „Concertino” bei Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo duetas.

Mokytis aukðtojoje mokykloje ir siekti profesionalaus muzikavimo standartiniu instrumentu jau buvo nebeámanoma, juolab kad Rusijoje ir kitose uþsienio ðalyse atlikëjai senokai grojo standartiniais chromatiniais akordeonais. Tokiø instrumentø ásigyti Lietuvoje nebuvo ámanoma, teko perdirbti turimus „Weltmeister” firmos „Supita”, S5, S4 modelio instrumentus; daþniausiai juos perdirb-

davo rusø meistrai.

9–10-ajame deðimtmeèiais akordeonininkø grojimo lygis ir repertuaras þenkliai pasikeitë. Kito ir daugelio kompozitoriø poþiûris á akordeonà. Tuo laikotarpiu paraðyta nemaþai aukðto meninio lygio ávairios formos kûriniø.

Ypaè vertingais kûriniais akordeono repertuarà papildë Jonas Tamulionis, Valentinas Bagdonas, Vidas Loèeris, Vytautas Juozapaitis, kt. kompozitoriai. Ávaldæ patobulintà akordeonà, daugelis atlikëjø ir pedagogø këlë kvalifikacijà aspirantûrose, staþuotëse uþsienyje.

Akordeono meno propaganda daugeliu atvejø priklauso nuo LMA pedagogø. Pagrindinis jø uþdavinys – rengti aukðtos kvalifikacijos specialistus, kurie gebëtø profesionaliai valdyti meniná ir techniná muzikos kûriniø atlikimo procesà, savarankiðkai taikytø ágytas þinias kaip solistai, ansamblieèiai bei pedagogai. 9-ajame deðimtmetyje pedagoginæ ir atlikëjo kvalifikacijas pedagogai ëmë kelti asistentûrose-staþuotëse (Maskvos Gnesinø muzikinio pedagoginio instituto asistentûrà-staþuotæ baigë doc. Zita Abromavièiûtë; Kijevo konservatorijos – prof. Eduardas Gabnys ir vyr. lektorius Genadijus Savkovas) bei raðyti mokslinius darbus (Kijevo konservatorijoje menø daktaro disertacijà parengë doc.

Albertas Baika). Ágytos þinios ir praktinë patirtis sëkmingai perteikiama studentams. Þymiausi Lietuvos pedagogai ëmë taikyti ne tik empirinæ patirtá, bet ir moksliðkai pagrástus bei apibûdintus metodus. Pastaraisiais deðimtmeèiais, suvokæ psichofiziologinius grojimo pagrindus, susipaþinæ su klasikiniø instrumentø istorine atlikimo meno raida, jø nueitu sudëtingu grojimo metodø ieðkojimo keliu, mokymo praktikoje jie ëmë vadovautis svarbiausiais grojimo principais.

Mokymo procese akordeono atlikimo menà imta glaudþiai sieti su paþinimo procesais, psichiniø ir fiziniø procesø funkcionavimo vienove. Ðiø metodø taikymo dëka ëmë sparèiai augti grojimo kultûra, bræsti atlikëjai.

Reikia pasakyti, kad ðiø dienø akordeonininkai gerokai racionalesni, labiau subrendæ, reiklesni, turintys platesná akiratá ir daugiau þiniø nei akordeono pradininkai. Lietuvos akordeono profesionaliojo meno pradþioje vyravusios mechaninës grojimo metodø tendencijos padarë nemaþa þalos. Nebuvo suvokta akordeono garsinë kultûra, meninio techninio grojimo ugdymo principai, psichofiziologiniai metodai. Stigo grojimo kultûros, meninës techninës vienovës.

Visa tai neigiamai veikë muzikinæ visuo-

Muzikos barai /35

menæ ir sunkino kelià á profesionalaus muzikinio instrumento pripaþinimà.

Prieþastys akivaizdþios. Viena – tai, kad nebuvo subrendæ atlikëjai, kita – netobulas instrumentas. Taèiau norint suvokti tiesà, daþnai tenka nueiti ilgà ieðkojimø kelià ir paklaidþioti klystkeliais. Akordeonininkus gali paguosti tai, kad ir klasikiniais instrumentais grieþæ muzikantai (pianistai, smuikininkai ir kt.) per savo gana ilgà atlikimo meno raidos laikotarpá taip pat blaðkësi ieðkodami geriausiø grojimo metodø.

Per pastaruosius deðimtmeèius Lietuvoje akordeono meno laimëjimai akivaizdûs. Ypaè suaktyvëjo ansamblinis grojimas. Aktyvià koncertinæ veiklà puoselëja jau dvideðimt penkmeèius atðventæ tarptautiniø konkursø laureatai ansambliai „Concertino” (vad. prof. Rièardas Sviackevièius), prof. E. Gabnio ir doc. G. Savkovo duetas. Ðiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje aktyviai koncertuoja du jaunimo ansambliai – tarptautiniø konkursø laureatai kvintetai „Cantus” ir „Modus”. Kuriasi nauji, ávairios sudëties miðrûs ansambliai. Suaktyvëjo, subrendo solinis grojimas.

Sëkmingai muzikinæ karjerà pradëjo jaunas akordeono virtuozas, daugelio Lietuvos ir uþsienio konkursø laureatas Raimondas Sviackevièius. Lietuvos muzikos akademijoje ágijæs magistro laipsná, staþavo Europos aukðtosiose muzikos mokyklose: Lenkijoje, Suomijoje, Olandijoje. Jaunojo akordeonininko credo – populiarinti ðiuolaikinæ akordeono muzikà. Pagrindiná jo koncertø repertuarà sudaro sudëtingi originalûs ðiuolaikiniai uþsienio bei lietuviø kompozitoriø kûriniai. Ðiuo metu domisi ir dþiazo improvizacijomis. Raimondo koncertinë veikla toli driekiasi uþ Lietuvos ribø: koncertavo daugelyje Europos ðaliø bei JAV. R. Sviackevièius yra grojæs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Ðv. Kristoforo kameriniu orkestru, áraðæs kompaktinæ plokðtelæ. Ðalia koncertinës veiklos sëkmingai dirba pedagoginá darbà muzikos mokykloje, gimnazijoje ir jau keletà metø dësto akordeono specialybæ LMA. Tarptautiná pripaþinimà konkursuose pelnë ir kitas jaunasis akordeonininkas Danielius Rozovas, po magistro studijø LMA mokslus tæsiàs Vokietijoje.

Humanitariniø mokslø daktaro doc.

A. Baikos pëdomis pasekë gabus akordeonininkas Gintaras Balèiûnas. Ágijæs magistro laipsná, ástojo á LMA doktorantûrà ir po keleriø metø apgynë daktaro disertacijà. Ðiemet jam suteiktas humanitariniø mokslø menotyros srities daktaro vardas.

Muzikos barai /36

Didelæ veiklà populiarindama akordeono menà iðplëtojo 1986 m. ákurta Lietuvos akordeonistø asociacija. Jos steigëjas ir prezidentas prof. Rièardas Sviackevièius – talentingas organizatorius, nenuilstamas veikëjas, kûrybinga asmenybë. Jo ir panaðios prigimties prof.

E. Gabnio iniciatyva kas dveji metai vyksta tarptautiniai Vilniaus akordeono muzikos festivaliai bei kasmet rengiami tarptautiniai vasaros festivaliai-seminarai Palangoje. Ðiuose renginiuose Lietuvos akordeonininkams suteikiama galimybë ne tik patiems pasirodyti, bet ir susipaþinti bei pasiklausyti ávairiø atlikëjø, pabendrauti ir pasisemti þiniø ið patyrusiø pedagogø. Kas dvejus trejus metus Asociacija rengia Lietuvos ávairiø amþiø kategorijø akordeonininkø konkursus. Juose tarsi veidrodyje pamatai tai, kas pasiekta muzikinës pedagogikos poþiûriu. Èia galima atkreipti dëmesá ne tik á naujus laimëjimus, bet ir rasti naujø talentø.

Prof. R. Sviackevièiaus iniciatyva ákurtas Vilniaus muzikos mokyklø mokytojø akordeonø orkestras. Ðiame kolektyve akordeono mokytojams suteikta puiki proga muzikuoti ir ásitraukti á koncertinæ veiklà. Per palyginti trumpà laikà kolektyvas spëjo nemaþai koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje bei pelnyti laureato vardà tarptautiniame konkurse Italijoje.

Prieð porà metø Lietuvos akordeonistø asociacijos iniciatyva pradëtas leisti þurnalas „Akordeonija”. Jame stengiamasi apþvelgti akordeono aktualijas, metodines problemas, supaþindinti su akordeono ávykiais pasaulyje: konkursais, festivaliais, þymesniais koncertais ir pan. Tai iðties naudingas, reikalingas ir laukiamas akordeonininkø visuomenëje leidinys. Ðiandien dràsiai galime teigti, kad akordeono menas tvirtai ásiliejo á profesionaliàsias muzikinio meno gretas.

Nugalëjæ „technicizmo” problemas ir ávaldæ muzikinio màstymo pagrindus, muzikinio turinio bei formos pojûèius, garso iðgavimo principus, grodami ne tik transkribuotus ávairiø epochø kûrinius, bet ir ganëtinai gausø bei meniðkai brandø originalø repertuarà, Lietuvos akordeonininkai pasiekë þenkliø rezultatø atlikimo mene ir pelnë tiek uþsienio, tiek Lietuvos muzikinës visuomenës pripaþinimà. n

BIRÞELIO 21 D. IÐKILMINGAME DAUGPILIO (LATVIJA) UNIVERSITETO SENATO POSËDYJE LMA PROFESORIUI HABIL. DR. LEONIDUI MELNIKUI BUVO ÁTEIKTAS ÐIO UNIVERSITETO GARBËS DAKTARO DIPLOMAS. APDOVANOJIMÀ L. MELNIKAS PELNË UÞ REIKÐMINGUS MOKSLINIUS PASIEKIMUS BEI NUOPELNUS MUZIKOS PEDAGOGIKOJE. Daugpilio universitetas ásteigtas 1923 m. Ðiandien èia studijuoja apie 5000 studentø.

Universiteto Muzikos ir menø fakultetas ruoðia muzikus, muzikos pedagogus, kitus meno specialistus.

Prof. L. Melnikas – pirmas ir vienintelis LMA bendruomenës narys, iðrinktas kitos aukðtosios mokyklos Garbës daktaru (prof. S. Sondeckis ir prof. V. Lansbergis tokius apdovanojimus pelnë, pasitraukæ ið LMA). Pasak L. Melniko, ðis apdovanojimas – ypatingos pagarbos Lietuvos muzikos akademijai þenklas, liudijantis pastarojo deðimtmeèio LMA laimëjimus bei abiejø aukðtøjø mokyklø ateities bendradarbiavimo galimybes.

Garbës daktaro áteikimo ceremonijoje Senato pirmininkë prof. Vilma Ðandina supaþindino su prof. L. Melniko biografija, Universiteto mokslo prorektorius prof. Arvids Barðevskis iðdëstë argumentus, kodël L. Melnikui suteiktas Garbës daktaro laipsnis, kalbëjo apie jo mokslinæ ir pedagoginæ veiklà, ryðá su Daugpilio universitetu, Universiteto rektorë prof. Zaiga Ikere pasveikino L. Melnikà, aukðtai ávertino jo nuopelnus, kalbëjo apie muzikà kaip tiltà tarp þmoniø ir tautø, Prof. Jelena Davidova pasveikino L. Melnikà Muzikos ir menø fakulteto vardu, kalbëjo apie daugiametá bendradarbiavimà ir graþius þmogiðkus santykius, ceremonijoje dalyvavæs LMA prorektorius prof. E. Gabnys pasidþiaugë uþ savo kolegà, kalbëjo apie besimezgianèius kaimynystës ryðius tarp LMA ir Daugpilio universiteto. Ceremonijos pabaigoje sakæs kalbà L. Melnikas akcentavo iðskirtinæ vietà, kuri tenka Latvijai jo kûrybinëje biografijoje, prisiminë savo koncertus Rygos Domo katedroje, unikalius ðios baþnyèios vargonus, leidusius paþinti naujas vargonavimo erdves, naujus interpretacijos meno horizontus. Paminëta ir tai, kad domëdamasis C. P. E. Bacho ryðiais su Pabaltiju kartu su savo moksliniø tyrinëjimø personaþu Kurðo baronu Dietrichu Ewaldu von Grotthussu jis tarsi apsilankydavo XVIII a. Jelgavos ir Bauske didikø muzikos salonuose. Daug kalbëjo apie kone deðimtmetá besitæsiantá bendradarbiavimà su Daugpilio universitetu – dalyvavimà moksliniuose projektuose, konferencijose, disertacijø gynime, valstybiniuose egzaminuose, skaitytas paskaitas ir praneðimus, rengtus meistriðkumo kursus.

„Sugráþimø” atradimai Festivalio „Sugráþimai 2004” dalyviai „Muzikos barus” iðsiveþë á 12 pasaulio ðaliø Tai ne reklaminis sakinys, bet tikra tiesa: tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugráþimai 2004” dalyvavo atlikëjai ið dvylikos ðaliø, ið trijø kontinentø: Europos, Amerikos ir Azijos, o Lietuvos muzikø rëmimo fondas kiekvienam sveèiui padovanojo „Muzikos barø” (2004 m. Nr. 2–3) þurnalà ir, þinoma, visus festivalio leidinius.

Nuo balandþio 2 d. iki birþelio pradþios Lietuvoje vyko 6-asis tarptautinis muzikos festivalis „Sugráþimai 2004”. Surengta 19 koncertø, juose muzikavo 29 atlikëjai.

Pradþios koncerte, kuris sutapo su Lietuvos stojimu á NATO ir Europos Sàjungà, girdëjome atlikëjus, studijas tæsianèius Briuselyje: Kristinà Juknevièiûtæ (smuikas) ir sveèià ið Japonijos Go Kato (fortepijonas). Po to vyko sveèiø ið Vokietijos, D. Britanijos, Austrijos, Ðveicarijos ir kt. koncertai, kurie surengti ne tik sostinëje, bet ir Kaune, Ðiauliuose, Ðalèininkuose, muzikos mokyklose, globos namuose. Festivalis baigësi dviem áspûdingais koncertais Nacionalinëje filharmonijoje: geguþës 18 d. – fortepijono muzikos vakaru (Lukas Geniuðas, Ksenija Knorre, Petras Geniuðas), o birþelio 1 d. dainavo ið JAV atvykusi Liora Grodnikaitë (mecosopranas), dalyvavo pianistas ið Italijos Giacomo Battarino.

Fondas, kasmet rengdamas „Sugráþimø” festivalá, siekia já praturtinti naujais, svarbiais meninei kultûrai aspektais, kuriuos patys festivalio dalyviai pavadino atradimais. 1-ojo festivalio (1999) koncertuose dalyvavo tik Lietuvos jaunieji muzikai, studijas tæsiantys uþsienyje. Á kitus festivalius Fondas pakvietë mûsø atlikëjus atvykti su savo kolegomis uþsienieèiais. Taip mûsø festivaliuose atsirado Vakarø valstybiø jaunøjø menininkø, koncertines programas parengusiø su tëvynainiais. Festivalis tapo tarptautinis.

Labai svarbus Fondo rengtø festivaliø atradimas – mûsø iðeivi-

jos kultûrinio palikimo, sukaupto emigracijoje, paieðka ir pristatymas. Lietuvos muzikinës kultûros lobynà papildë koncertø áraðai, muzikologø vertinimai, bendraamþiø prisiminimai apie kolegas, jø meninæ veiklà toli nuo tëvynës.

Lietuvos muzikos brangintojai pirmà kartà iðgirdo G. NasvytytësGudauskienës kûrybà. Koncerto, skirto J. Kriðtolaitytei-Daugelienei metu, klausant solistës áraðø S. Vainiûno namuose apsilankæ sveèiai iðgirdo tiesioginá menininkës sveikinimà ið JAV. 2002-øjø festivalyje skambëjo S. Santvaro atliekamø kûriniø áraðai, amþininkø vertinimai. 2003 m. festivalyje S. Baro dainavimo áraðø klausæ festivalio lankytojai iðgirdo ir mûsø jaunøjø solistø, kurie buvo pelnæ S. Baro konkursø premijas, koncertà. Festivalyje „Sugráþimai 2004” (geguþës 12 d.) Fondas paminëjo kompozitoriaus, þurnalisto Kazio Jakubëno 100-àsias gimimo metines. Renginyje dalyvavo muzikai ið Jakubëno gimtøjø Birþø, Kauno, Vilniaus.

Reikðmingas atradimas, darantis átakà Lietuvos muzikinës kultûros sklaidai uþsienyje, ypaè Europoje, yra koncertinëse tëvynainiø ir uþsienieèiø programose atsiradusi Lietuvos kompozitoriø kûryba. Fondo siûlymas á programas, kuriose dalyvauja uþsienieèiai, átraukti mûsø kompozitoriø kûrinius, buvo noriai priimtas. Jau pradþios koncerte (balandþio 2 d.) vilnieèiai gausiais aplodismentais padëkojo Go Kato, skambinusiam M. K. Èiurlionio, J. Andrejevo

kûrinius. Koncerte iðgirdome tolimosios Japonijos kompozitoriaus T. Takemitsu ir aranþuotas japonø liaudies dainas. Sveèias ið Liuksemburgo Ilanas Schneideris, fortepijono partijà atliekant paèiam autoriui, grieþë A. Ðenderovo „Sulamitos giesmes”. B. Dvariono kûrinius paruoðë ir atliko vieðniø ið JAV Diana Pepeleo (smuikas, Rumunija) ir Indrë Chmieliauskaitë (fortepijonas) duetas. Kito dueto ið JAV Aleksandro Snytkino (smuikas) ir Melany Hadley (fortepijonas) koncerte pianistë skambino M. K. Èiurlionio preliudus. Klausytojai buvo maloniai pradþiuginti atëjæ á sveèiø ið Ðveicarijos koncertà (geguþës 13 d.), kuriame Robertas Peteris Kolleris (bosas) iðraiðkingai lietuviðkai padainavo Vytauto Barkausko „Tris satyrinius paveikslëlius”. Pasirodo, ðiuos kûrinius dainininkas ir pianistë Eugenija Kuprytë jau yra átraukæ á savo koncertines programas Ðveicarijoje. Pabaigos koncerte Nacionalinëje filharmonijoje dainavo jau 2001 m. festivalyje dalyvavusi solistë Liora Grodnikaitë (mecosopranas), skambino pianistas Giacomo Battarino (Italija). Jø koncertinë programa buvo parengta vengiant tradiciðkai populiarø vokaliniø kûriniø – programoje skambëjo H. Wolfo, M. Ravelio ir kt. kompozitoriø kûriniai, reikalaujantys ypatingo profesionalumo.

Gausûs klausytojai ðiltai sutiko V. Miðkinio dainas, sukurtas pagal Lietuvos poetø eiles.

Tikimës, jog Fondo rekomendacija átraukti á koncertines programas su uþsienieèiais Lietuvos kompozitoriø kûrinius taps nuolatiniu festivalio akcentu. Taip pat manome, kad parengti lietuviðkos muzikos kûriniai liks uþsieniø koncertinëse programose ir prisidës

The Discoveries of The Returns Festival In April – May 2004, the Lithuanian Musicians Support Fund held the sixth international music festival The Returns. The nineteen concerts of the festival took place not only in Vilnius, but also in Kaunas, ðiauliai and ðalèininkai and featured 29 performers, the great majority of whom were young Lithuanian musicians studying or working abroad: in Belgium, Germany, Great Britain, Austria, Switzerland, the United States and elsewhere.

The author of the article reviews the festival concerts and acquaints the reader with the activities of the Lithuanian Musicians Support Fund.

Elvyra UÞKURËLYTË-BALTINIENË

prie Lietuvos muzikinës kultûros sklaidos Vakaruose.

2004 m. festivalio atradimu koncertuose dalyvavæ sveèiai pavadino Fondo rengiamas meistriðkumo pamokas, improvizacijos, diskusijø vakarus. Pokalbiø-diskusijø metu sveèiai iðsakë nuostabà dël darnios muzikinio lavinimo sistemos Lietuvoje – muzikos mokykla, konservatorija, Muzikos akademija. Vakaruose to beveik nëra. Ten daþniausiai pradinis, vidurinës grandies muzikinis lavinimas privatus, besiribojàs tik specialybe. Jaunas þmogus, atëjæs á aukðtàjà muzikos mokyklà, turi studijuoti daugelá dalykø, bûtinø muzikui. Pas mus jaunieji atlikëjai tø þiniø ágyja muzikos mokyklose, kuriose gauna platø muzikiná iðsilavinimà.

Daug kam ið sveèiø atradimu tapo padovanotas „Muzikos barø” þurnalas, su kurio turiniu padëjo susipaþinti tëvynainiai. Juos maloniai nuteikë profesionali, turininga muzikinio gyvenimo ávykiø analizë, meninei kultûrai, þymiems menininkams skirti straipsniai, turtinga fotografinë dokumentika, puikus þurnalo dizainas.

Lietuvos muzikø rëmimo fondas, rengdamas kasmeèius „Sugráþimø” festivalius, vengia ðablono, siekia prasmingø naujoviø, kurios skatintø jaunuosius atlikëjus kûrybiniams ieðkojimams, o Lietuvos klausytojai pamatytø ir iðgirstø ádomià koncertinæ programà, talentingus profesionalius atlikëjus, turtinanèius mûsø kraðto kultûrà. Visi festivalio koncertai buvo gausiai lankomi. Bilietø kainos – simbolinës. Neágalûs þmonës, daugiavaikës ir socialiai remtinos ðeimos lankë koncertus nemokamai. Lietuvos muzikø rëmimo fondas dëkoja rëmëjams, sklaidos institucijoms, o ypaè „Muzikos barams”, padëjusiems, informavusiems, kvietusiems, skelbusiems straipsnius apie jaunøjø menininkø koncertus. „Sugráþimai 2004” baigësi, o ðiomis vasaros dienomis Fondas jau gausiai lankomas jaunøjø atlikëjø, pageidaujanèiø dalyvauti kituose festivaliuose.

Elvyra UÞKURËLYTË-BALTINIENË

Muzikos barai /37

Nauji leidiniai IÐDYGO „PIKTÞIRNIS”

Prieð pat vasarà pasirodë naujas folkloro grupës „Vydraga” CD „Piktþirnis”.

Já kolektyvas áraðë ir iðleido padedamas LRT. Uþ nuoðirdø darbà ir pagalbà, kuriant ir leidþiant ðá albumà, kolektyvas dëkingas garso reþisieriui Viliui Kondrotui ir garso áraðø leidybos skyriaus vadovui Jonui Koriui. Tai antrasis „maþosios” „Vydragos” darbas.

1996 m. A. Klova savo vadovaujamà folkloro ansamblá (ákurtà 1988 m.) perorganizavo á penkiø multiinstrumentalistø grupæ. Visi jos nariai trumpiau ar ilgiau grojo pirmojoje, senojoje „Vydragos” sudëtyje. Visi jie yra ilgameèiai folkloro entuziastai, per folkloro ekspedicijas ðio meno mokæsi ið pirminio ðaltinio – Lietuvos kaimo muzikantø. Ði sudëtis savo pirmàjá CD pristatë NATO bûstinëje Briuselyje, grojo parodoje „EXPO 2000” Hanoveryje, koncertavo Farerø salose, Latvijoje, Vokietijoje, Ðvedijoje, Rusijoje, Kinijoje, Lenkijoje.

Dalyvavo garsiajame festivalyje FALUN Ðvedijoje. Ðiandien „Vydraga” groja Lietuvos ir kitø pasaulio ðaliø liaudies muzikà, nevengia eksperimentø su kitø þanrø atstovais. Vienas garsiausiø dþiazo meistrø Vladimiras Èekasinas kvieèia „Vydragà” savo projektams ágyvendinti.

Klausydamas naujojo „Vydragos” albumo „Piktþirnis” jautiesi lyg vartytum senø reprodukcijø albumà, kurio originalai jau iðnykæ arba neatpaþástamai sugadinti laiko. Klausydami èia áraðytø melodijø prisimename puikius mûsø kaimo muzikantus ir dainininkus, gyvenusius dar XX a. pirmojoje pusëje.

Originalûs áraðai primena nepakartojamà Antano Maþiulio, Jurgio Gudyno, Jurgio Bertaðiaus smuikavimà, Prano Puskunigio kankliavimà, unikalø Paalsiø kaimo kapelos skambesá, Juzës Jazavitienës ir Agnës Ðpokienës balsus. „Patiems ansamblio nariams brangûs mums artimø þmoniø arba ansamblio ekspedicijø metu paþintø pateikëjø áraðai. Su jauduliu prisimename Juozo Tamoðaièio, Birutës Kurtinienës, Gedimino Rakausko, Marijos Baltruðkienës vardus. Visos èia áraðytos dainos ir melodijos mûsø naujai permàstytos, pajaustos ir atliktos. Áraðydami jas stengëmës iðlaikyti tradiciniam muzikavimui bûdingà dvasià”, – sako Klova.

MB inf.

Muzikos barai /38

NAUJI MUZIKINIAI LEIDINIAI Lietuvoje dar negalime pasigirti naujø lietuviðkø muzikos leidiniø – vadovëliø ir mokymo priemoniø – gausa. Specialiuose knygynø skyriuose retkarèiais pasirodo viena kita versta muzikos istorijos knyga, vienas kitas lietuviø autoriø vadovëlis bendrojo lavinimo mokykloms ar dainø rinkinys, taèiau vyrauja uþsienyje leistø natø rinkiniai (daþnai labai brangûs), abejotinos vertës lietuviðki (daþniausiai – ikimokyklinukø pedagogikos) leidinëliai arba naujai iðleisti pataisyti, papildyti maþdaug 20 metø senumo muzikos vadovëliai. Ðià spragà sëkmingai uþpildo kà tik aðtuntàjá gimtadiená atðventusi leidykla „Kronta”, kurios pagrindinë leidybos kryptis – mokomoji literatûra ir kitokie ðvieèiamojo pobûdþio leidiniai vaikams bei jaunimui. Muzikinei literatûrai èia skiriama daug dëmesio. Per kelerius pastaruosius metus „Kronta” iðleido nemaþai labai skirtingo turinio originaliø muzikos mokymo priemoniø, vadovëliø ir muzikos mokslo tiriamøjø darbø, kurie sëkmingai atranda sau vietà tiek ávairiø lygiø mokymo ástaigø (nuo darþeliø iki Muzikos akademijos) muzikos mokymo(si) procese, tiek ir saviðvietos srityje. Didelë jø dalis rekomenduota naudoti Lietuvos Respublikos ðvietimo ir mokslo ministerijos. Ðtai daineliø ankstyvojo amþiaus vaikams rinkiniai: „Vaivorykðtë” (aut. N. Lapinskienë; netrukus bus iðleista antroji ðios autorës knygelë „Virð vaivorykðtës”), „Do re mi fa” (aut. A. Niauronienë), „Boruþytës kelionë” (aut. J. Barzinskienë) (visos knygelës su garsajuostëmis), „Tele bim-bam dainø knyga”, A. Klovos parengtos „JAV vaikø dainos” ir „JAV fidleriø melodijos”. Ðiuo metu spaudai rengiamas Auðros Ðiauèiulienës lietuviø liaudies dainø rinkinys vaikams „Dainø dainelë” (recenzentë D. Raèiûnaitë-Vyèinienë).

Svarbi knyga besidomintiems dþiazu – keturiolikos lietuviø autoriø kolektyvo paraðyta „Dþiazo istorija” (L. Rimðos projektas) apie pasaulio ir Lietuvos dþiazo istorijà – iðtakas, stilius, þymiausius kûrëjus ir atlikëjus.

Operos raida, ðio þanro kompozitoriø kûryba ir 73 libretai, sugru-

puoti pagal tam tikrus bruoþus, trumpai apþvelgiami A. Vilkelienës knygoje „Opera” (atsakingasis redaktorius J. Bruveris).

Fundamentali knyga apie visø laikø ir visø pasaulio kraðtø instrumentus – iliustruota enciklopedija „Pasaulio instrumentai”, ten remiamasi Ericho von Hornbostelio ir Curto Sachso instrumentø klasifikavimu pagal garso iðgavimo bûdus, atspindi geografiná jø paplitimà ir istorinius periodus.

Latviø autoriø V. Muktupavelo ir B. Avrameco knygoje „Pasaulio muzika” atspindima muzikos kultûrø ávairovë, remiantis jø etninës kultûros pagrindu. Specialiai apþvelgiama popkultûros, dþiazo, roko muzikos raida, kas daþnai apeinama akademiniuose Europos klasikinës muzikos istorijos vadovëliuose. „Krontos” leidiniø sàraðe yra ir svariø tiriamojo pobûdþio muzikos mokslo darbø – D. Raèiûnaitës-Vyèinienës „Sutartiniø atlikimo tradicijos”, G. Kirdienës „Smuikas ir smuikavimas lietuviø etninëje kultûroje”, „Muzikos komponavimo principai. Teorija ir praktika” (sud. R. Janeliauskas).

Muzikos pedagogikos tyrinëjimø sritá atspindi autorës A. Katinienës „Vaiko muzikinës kultûros ugdymas darþelyje”, E. Gordono „Vaiko muzikalumo puoselëjimas”, A. Vilkelienës „Ypatingøjø vaikø integruotas muzikinis ugdymas”.

Anot leidyklos direktorës Jolantos Rimðienës, muzikos leidiniø radimàsi lemia jos paèios pomëgis muzikuoti ir nemaþa darbo patirtis mokykloje, greta menus dëstanèiø þmoniø, jø poreikiø ir problemø þinojimas. Ðiø mokslo metø pabaigoje „Kronta” vienu metu iðleido net tris svarbius mokomuosius muzikos leidinius: ið anglø kalbos verstà ankstyvojo muzikinio ugdymo programà pagal amerikieèio prof. E. Gordono metodà „Muzikos þaismas” (Music play), originalià I. Batargino mokymo skambinti fortepijonu programà „Muzika visiems 1” ir J. Gaidelienës mokymo priemonæ „Solfedþio I klasei”. Trumpai norëèiau juos pristatyti. „Muzikos þaismas” skirtas ikimokyklinukø muzikos mokytojams ir tëvams, besirûpinantiems muzikiniu vaiko ugdymu. Tai programa, kurios tikslas – padëti ugdytojams ávertinti vaikø muzikinio ugdymo

svarbà ir galimybes, padëti suvokti, kaip geriausiai mokyti vaikus muzikos, padëti jiems ið patirties suprasti, kas yra muzika.

Todël viena ðio leidinio dalis skirta teoriniams svarstymams apie muzikinius gabumus ir jø plëtojimà, apie paraleles su kalbos ugdymu, apie muzikinio ugdymo proceso turiná ir taikytinus metodus. Kita, didesnioji, dalis skirta praktiniams pavyzdþiams, pasiûlant konkretø pamokos planà, pritaikant uþduotis pagal vaikø amþiø ir pan.

Knyga iliustruota originaliomis fotonuotraukomis.

Autorius Igoris Batarginas leidinyje „Muzika visiems 1” apibendrina savo 20 metø fortepijono dëstymo darbo praktikà. Tai programa, apimanti platø muzikinio paþinimo spektrà – èia ne tik formuojami skambinimo fortepijonu ágûdþiai, bet pateikiama ir muzikos teorijos, istorijos, harmonijos, improvizacijos, skaitymo ið lapo ir kûrybos þiniø. Leidinys turi vadovëlio bruoþø (nemaþai kûrybiniø uþduoèiø, testø, þaidimø), jo praktinë paskirtis gana plati: jis galës bûti taikomas ir muzikos, ir bendrojo lavinimo mokyklose, ir privaèiame darbe, ir muzikuojant namuose. Mokytojai ir mokiniai naudodamiesi juo atras naujø darbo formø, intriguojanèiø uþduoèiø ir ádomø repertuarà.

Autorës Nijolës Gaidelienës „Solfedþio I klasei” skirtas besimokantiems muzikos mokyklose. Ði mokymo priemonë rekomenduota naudoti Ðvietimo ir mokslo ministerijos, ji papildo priemoniø, skirtø mokytis muzikos raðto ir kultûrø paþinimo kursà pradinëse klasëse, pasiûlà. Ðio leidinio turinys pakankamai akademiðkas, taèiau nuoseklus ir aiðkus. Knygelës formatas ir medþiagos iðdëstymas turëtø bûti patrauklûs maþiesiems muzikantams ir parankûs mokytojui.

Reikia paþymëti, kad „Krontos” leidiniai graþiai ir iðradingai apipavidalinti, netradiciniø formatø, patrauklûs, þaismingi, geros spaudos ir kokybës. Jø vizualumu rûpinasi leidyklos dailininkë ir maketuotoja Asta Puikienë, kalbos kokybe – redaktorë Lina Endruðaitytë.

Iðsamiau apie „Krontos” leidinius galima suþinoti interneto svetainëje adresu www.kronta.lt Jolanta VAIÐVILIENË

Lietuvos muzikos link KOMPOZITORIAUS VASAROS MARATONAS Ðià vasarà ypaè daug po Europà keliauja Nacionalinës premijos laureatas kompozitorius Anatolijus Ðenderovas, dalyvaujantis reikðminguose tarptautiniuose renginiuose ir svajojantis apie naujo baleto premjerà – Vilniuje dar vyko Vilniaus festivalio renginiai, o kompozitorius jau màstë apie kitø metø festivalio uþsakymà – drauge su italø choreografu Mauro Bigonzetti sukurti baletà „Dezdemona”, priminsiantá þinomà Shakespeare’o Kompozitorius Anatolijus Ðenderovas su Osnabriuko meru tragedijà „Otelas”. Kompozito- p. Hans-Jürgen Fip rius trumpai anonsavo, kad bus tæsiama Dezdemonos ir Otelo istorija.

O vasaros pradþioje kompozitorius vieðëjo Vokietijoje, Osnabriuko mieste ávykusiame festivalyje „Tarptautinë muzikos vasara”. Savaitæ trukusio renginio kompozitoriumi ðiemet buvo paskelbtas Ðenderovas, todël festivalio programoje skambëjo net septyni jo kameriniai kûriniai ir Ramunës Kudzmanaitës spektaklis „Getas”, sukurtas pagal to paties pavadinimo Joshua Sobolio pjesæ, kuriame taip pat skamba Ðenderovo muzika.

Osnabriuko festivalyje buvo ir daugiau Lietuvai atstovaujanèiø menininkø – tai kompozitorius Mindaugas Urbaitis, violonèelininkas Davidas Geringas, perkusininkas Pavelas Giunteris, reþisierë Ramunë Kudzmanaitë, fotomenininkas Algimantas Kezys, Ðv.Kristoforo kamerinis orkestras. Pastarajam buvo patikëta atidaryti festivalá koncertu, kuriame skambëjo Ðenderovo „Da capo al...” muðamiesiems solo ir Simfonija Nr.3. Á festivalio programà átraukti ir kiti mûsø autoriaus kûriniai: „Con amore”, „Due Canti”, „Idilija”, „Sulamitos dainos”, Fortepijoninis trio Nr2. „Tai, jog mane iðrinko festivalio kompozitoriumi ir pakvietë skaityti paskaità Osnabriuko meno akademijoje – reikðmingas ávykis mano gyvenime, – prisipaþásta Ðenderovas. – Savotiðka áþanga á ðá garbingà pripaþinimà – 2002-øjø Berlynas, kur uþ kûriná „Concerto in Do” man buvo áteikta Europos kompozitorius premija. Tais paèiais metais Michaelis Dreyer’is, Osnabiuko festivalio meno vadovas bei leidëjas, iðleido „Concerto in Do” kompaktinæ plokðtelæ”.

Prieð dvejus metus tapæs geriausiu Europos kompozitoriumi, Ðenderovas rugpjûèio pradþioje vël vyko á Berlynà jau kaip Europos muzikos vasaros festivalio „young.euro.classic” garbës sveèias, renginio uþsakymu sukûræs muzikà festivalio atidarymui. „Festivalyje dalyvaus apie 20 orkestrø ið ávairiø Europos valstybiø, - prieð iðvykdamas pasakojo kompozitorius. - Prieð kiekvienà koncertà orkestrø puèiamøjø ansambliai atliks ðiø metø festivalio himnà - 2 minuèiø trukmës „Fanfaras”.

Anot kompozitoriaus, prieð metus pradëjæs galvoti apie festivalio pradþios kûriná, dar kartà ásitikino, jog trumpà kûriná sukurti sudëtingiau, nei þymiai ilgesnës trukmës muzikà. Festivalio rengëjai Ðenderovà pakvietë á pirmuosius koncertus - todël, kaip áprasta, jis repetuos su tomis dienomis „Fanfaras” atliksianèiais pûtikais. „Kai iðvyksiu ið Berlyno, kiti kolektyvai „Fanfaras” gros taip, kaip paraðyta partitûroje - nieko nebegalësiu repetuodamas patobulinti ar pakeisti, - apgailestauja Ðenderovas. - Tai pirmasis toks atvejis mano kûrybinëje biografijoje, mane skatinæs ypatingai kruopðèiam ir atsakingam darbui”.

Vasaros pabaigoje Ðenderovas treèiàkart lankysis prestiþinëje Amsterdamo (Olandija) koncertø salëje, kur jo kûriná „Con amore” kartu su vietos kameriniu orkestru grieð Davidas Geringas. „Koncertus vertinu labiau nei festivalius, kaip áprasta, turinèius savo temà, dël kurios ir kvieèiami kompozitoriai bei jø kûriniai, – aiðkina Ðenderovas. – Tikrasis kûrinio gyvenimas – koncertas, nes atlikëjas kûriná pasirenka dël to, kaip jis paraðytas – ar patrauklus, modernus, ar uþkabina sielà ir protà”.

Ar pasikeitë nuotaikos, kai uþsienio kelionës tapo tarsi ne tokia tolima – jau tos paèios bendros erdvës kultûros dalimi? „Niekas nepasikeitë. Nes man nëra atsakingø ir neatsakingø pasirodymø, – sako Ðenderovas. – Visi pasirodymai vienodai svarbûs – ar Amsterdame vyksta, ar Nemenèinëje.

Liucija ARMONAITË

FELIKSAS BAJORAS PASITINKA SAVO 70-METÁ „Vis dëlto svarbiau bûti savimi, nei stengtis, kad tave suprastø”, – tvirtina ðiemet septyniasdeðimtmetá ðvenèiantis kompozitorius Feliksas Bajoras, net ir brandþiame amþiuje nenuspëjamas, stebinantis originaliais tradiciniø þanrø, formø rakursais bei savitais etninës ir ðiuolaikinës muzikos deriniais. „Sakmiø siuita” balsui ir fortepijonui, „Vilniaus kvartetø” diptichas, sonata smuikui ir fortepijonui „Prabëgæ metai”, oratorija „Varpo këlimas”, opera „Dievo avinëlis”, „Missa in musica”, „Exodus” I ir II simfoniniam orkestrui – ðiuose ir daugelyje kitø ryðkiø autoriaus darbø matyti nuoseklus ëjimas pirmyn savuoju muzikos taku, nuolatinis stilistinis atsinaujinimas.

Nûdienos kontekste Bajoro kûryba, regis, atstovauja poþiûriui, kad kiekvienas garsas yra nepakeièiamas, turintis stiprø iðraiðkos krûvá, su savo ritmo energija, ávairiomis sàsajomis ne tik tarp atskirø kûrinio elementø, bet ir su kitais kûriniais, pagaliau – su paèia tradicija. Gal dël to, vos pagalvojus apie vienà ar kità jo kûriná, atminty ið karto suskamba kokia charakteringa frazë-raktas ar specifinis tembras, bûsenà ir atmosferà charakteringai apibrëþiantis derinys. Kompozitorius garsà suvokia ne per estetiniø kategorijø prizmæ, bet intuityviai jauèia jo pirmapradá impulsà, gyvà ryðá su kalba.

Nuo pat kûrybinio debiuto 7-ojo deðimtmeèio viduryje Feliksas Bajoras iðsiskyrë ið savo bendraamþiø, o juo labiau jaunesniø kolegø giluminiu etninës muzikos paþinimu ir ypatingu gebëjimu derinti liaudiðkà atlikimo manierà su moderniø komponavimo technikø formuojama kalbësena. Autentiðkà liaudies dainø groþá jam perteikë motina – garsi Ðiaurës Lietuvos dainininkë. Ði patirtis, vëliau papildyta profesionalaus smuikininko ir kompozitoriaus iðsilavinimu, iki ðiol padeda autoriui sublimuoti tradicijà ir labai natûraliai, atpaþástamai, nesterilizuojant perkelti jà ið kaimo trobos á miesto koncertinio gyvenimo aplinkà. Perkelti ne tik kaip elementà, bet ir kaip savità poþiûrá, muzikinës tarmës savitumà – specifinæ tartá, intonacijas, tempà, kalbos ritmikà, net þodþiø sudëstymo sakinyje bûdà.

Matyt, todël kompozitorius daug raðo vokalui ir iki ðiol tebëra vienas ðios srities lietuviø muzikos lyderiø. Naujausias kompozitoriaus vokalinis opusas – ðiø metø Vilniaus festivalyje skambëjusi Penktosios simfonijos premjera, kurià birþelio 11 d. atliko Roberto Ðerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Tai simfonija su balsu (sopranas), pamëgto poeto Kahlilio Gibrano tekstu (paskutinis darbas pagal ðio poeto tekstà – vokalinë kompozicija „Að buvau tarsi migla”, gvildenanti mirties temà). Ðákart autorius pasirinko mintis apie meilæ, árëmindamas jas keliomis frazëmis ið Apreiðkimo ðv. Jonui. Kaip ir dauguma kompozitoriaus partitûrø, ði keturdalë simfonija labai polifoniðka, ne tik balsà, bet ir instrumentø partijas ásivaizduojant kaip asmenybes. Jø polilogas perpintas motyvinëmis sàsajomis tarp daliø, tam tikromis leittemomis, paraðytomis individualiai modifikuota serijine technika.

Bûdamas tipiðka neprisitaikanèio, nepripaþástanèio kompromisø, vieniðo kûrëjo figûra, Bajoras maksimalias uþduotis kelia tiek sau, tiek savo muzikos atlikëjams. Todël daþnam jo kûriniui perprasti ir suvokti reikia laiko. „Mano muzikoje viena frazë tarytum baigiasi, bet, jai dar nepasibaigus, ið jos jau kalasi kita, – teigia Bajoras. – Pagauti ðità momentà, tà „lyg ir pabaigà”, ir laiku pradëti kità gali tik autoriaus mintá intuityviai jauèiantis, rutinos nesukaustytas atlikëjas”. Pats buvæs smuikininkas, Bajoras itin gerai jauèia styginiø prigimtá, todël nemaþa jo kûrybos dalis skirta ðiems instrumentams. Jo Koncertas smuikui ir orkestrui (1998– 1999) – vienas sudëtingiausiø ðio þanro lietuviø muzikos pavyzdþiø, dedikuotas neseniai mirusiam áþymiam lietuviø smuikininkui Raimundui Katiliui. Keturios koncerto dalys, ásiliedamos viena á kità, atskleidþia daugybæ atspalviø – nuo trumpø, kapotø motyvø iki lyriniø atsivërimø.

Kompozitoriaus jubiliejaus proga ðá koncertà 2004 m. spalio mënesá atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir prancûzø smuikininkas Philippe’as Graffinas.

Rûta GAIDAMAVIÈIÛTË

Muzikos barai /39

Panorama

Pavasario puokðtë

Kad ir koks bûtø jubiliejus, já visada lydi ðypsenos, gëlës, sveikinimai, scenos jaudulys... Gausybës palinkëjimø vienà saulëtà pavasario dienà sulaukë ir Balio Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos Tautiniø instrumentø skyrius, minëjæs 30-meèio sukaktá ir surengæs graþià ðventæ. Ðiame áspûdingame koncerte labiausiai dþiugino akivaizdi mokyklos darbo prasmë ir tikslas – skiepyti meilæ muzikai, norà ir poreiká muzikuoti visà gyvenimà. Malonu buvo matyti mokyklos absolventus scenoje, grojanèius, dainuojanèius koncerto sveèiø gretose. Tie garbûs sveèiai – tai Vilniaus mokytojø namø liaudies muzikos ansamblis „Kankleliai” (vad. D. Èièinskienë), Lietuvos mokslø akademijos liaudies instrumentø ansamblis „Sutartinë” (vad. E. Aliðauskas), Valstybinio akademinio nusipelniusio dainø ir ðokiø ansamblio „Lietuva” birbyniø kvintetas (vad. S. Prusevièius). Ávairiausiomis spalvomis suþibo ir ðiandieniniø moksleiviø, skyriaus (vedëjai E. Raudonienë ir A. Puodþiukas) kolektyvø pasirodymai.

Jaunesniø klasiø kankliø ansamblis (vad. D. Daugilienë) ne tik kankliavo Marytës ðoká ið J. Pakalnio baleto „Suþadëtinë”, bet ir pritarë B. Dvariono Valsà birbyne solo atlikusiam M. Skireliui (mokyt. A. Puodþiukas) bei Dvariono dainà „Oi uþkilokit vartelius” dainavusiai G. Pruðinskaitei (mokyt. L. Ðaluèkaitë). Pagerbiant B. Dvariono 100-àsias gimimo metines, minimas ðá pavasará, buvo atliekami ne tik paties kompozitoriaus,

Muzikos barai /40

bet ir jam skirti kûriniai: S. Jonkaus pjesæ „Dvarionui atminti” kankliavo vyresniø klasiø kankliø ansamblis (vad. R. Jonynienë). Buvæ mokyklos mokiniai, dabar jau baigæ Lietuvos muzikos akademijà, birbynininkai broliai M. ir D. Trimoniai kartu su kankliø trio pagrojo B. Mûro „Linksmàjá pokalbá”.

Turbût kiekvienas moksleivis pasakys, kad smagiausia jiems groti ansambliuose. Tai árodë skuduèiø orkestras (vad. A. Vidugiris), skuduèiavæs A. Vidugirio Sutartinæ, bei birbyniø ansamblis (vad. I. Andriûnas), pagrojæs B. Mûro „Pavasará”. Koncertà vainikavo tautiniø instrumentø orkestras (vad. R. Jonynienë, I. Andriûnas, A. Vidugiris), atlikæs A. Lapinsko, V. Juozapaièio ir V. Virbicko kûrinius.

Dar vienos ðventës aidai po keliø dienø nuaidëjo ðioje scenoje – tai Europos Sàjungos ðaliø muzikos festivalio „Pavasario puokðtë” koncertas, skirtas Lietuvos ástojimo á Europos Sàjungà progai. Renginio koordinatoriai B. Dvariono deðimtmetës muzikos mokyklos direktorë L. Uþkuraitienë, pavaduotoja M. Simonaitienë bei rengëjai (S. Mikas, V. Blaþienë, S. Kliunkienë, A. Navakas, E. Suchockytë ir kt.) pasistengë á programà átraukti kuo ávairesnës Europos ðaliø muzikos. Be to, Chorinio dainavimo skyrius ir jo vedëjas S. Mikas mëgsta á savo koncertus pasikviesti kitø specialybiø moksleiviø. Tad ir atlikëjø buvo gausybë: B. Dvariono muzikos mokyklos tautiniø instrumentø orkestras, II klasës choras (vad. S. Mikas ir D. Mikienë), maþasis jauniø choras (vad. L. Jaseliûnaitë), Gerosios Vilties vidurinës mokyklos jaunuoliø ðokiø kolektyvas (vad. J. Urbonienë), Lietuvos vaikø ir jaunimo centro dainø ir ðokiø ansamblis „Ugnelë” (ðokiø grupës vad. R. Pilkauskienë), taip pat jaunieji akordeonininkai, fleitininkai, smuikininkai, perkusininkai.

Justa ÐLEKAITIENË

Klaipëdietiðkos metamorfozës

Kompaktinæ plokðtelæ tokiu pavadinimu iðleido Klaipëdos muzikos centro tautiniø ðokiø ir dainø ansamblis „Þilvinas”, o tiksliau – jo vokalinë grupë.

Atëjo laikas, kai muzikinio kolektyvo ar pavienio muzikos atlikëjo iðleidþiama kompaktinë plokðtelë nebëra didelë naujiena. Techniðkai ir finansiðkai tai tapo prieinama daugeliui. Ir tai puiku – ateities kartos turës kur kas iðsamesná vaizdà apie nûdienos muzikà, jos atlikëjø meistriðkumà. Nors populiariosios muzikos áraðø jûroje skæsta visa kita muzikinë produkcija, dþiugu, kad vis dràsiau joje jauèiasi ir akademinës

ar liaudies muzikos atlikëjai, áamþindami pastovesnes, ilgaamþiðkesnes vertybes.

Kiek netikëta, kad kompaktinæ plokðtelæ iðleidþia tautiniø ðokiø ir dainø ansamblis, kuriam bene geriau bûtø ásiamþinti ne garso, bet vaizdo laikmenoje, kas ir linkëtina kolektyvui. Kita vertus, garbë tokiam ansambliui, kurio sudedamosios dalys reiðkiasi savarankiðkai. Tai itin taikytina ansamblio vokalinei grupei, kurià pagal dainininkø skaièiø bei dainavimo manierà galima vadinti kameriniu miðriu choru. Tai ðalyje pripaþintas kolektyvas, pelnæs laureatø vardus respublikiniuose konkursuose, o 2002 m. nominuotas geriausiu Lietuvos vokaliniu ansambliu bei apdovanotas Lietuvos liaudies kultûros centro ásteigtu „Aukso paukðtës” prizu. Nuo 1998 m. kûrybingai ir iðradingai jam vadovauja Klaipëdos universiteto pedagogë chorvedë Judita Kiaulakytë.

Kompaktinë plokðtelë pavadinta gana netikëtai, taèiau taikliai. Ávairiø autoriø Klaipëdos kraðto liaudies dainø iðdailos, jø virsmas originaliomis kompozicijomis, instrumentinëmis pjesëmis ar net ðokiais, matyt, ir yra plokðtelës turinio metamorfozës.

Regis, pagrindinis plokðtelës leidëjø tikslas ir noras buvo parodyti, kaip skirtingo laikotarpio skirtingi autoriai suvokë Maþosios Lietuvos liaudies dainà, jà ávilko á koncertiná apdarà. Ðis tikslas pasiektas. Unikalu ir sveikintina, kad plokðtelëje uþfiksuotos maþai Lietuvoje þinomos savitos pamario kraðto liaudies dainos ir joms bûdingi derminë, metroritminë ávairovë, þemaièiø, kurðiø bei vokiðkosios kultûros aidai. Ðià ávairovæ dar labiau sustiprina ir paryðkina skirtingø estetiniø nuostatø Klaipëdos kraðto liaudies dainø atþvilgiu besilaikantys muzikai – ðiø dainø dailintojai. Liuteroniðkø giesmiø tradicija jauèiama Vlado Jakubëno harmonizuotëse „Klaipëdiðkiø dainos”, ðiandienos populiaraus þanro stilistiniai elementai Bangos Balakauskienës iðdailose „Oi eisim namo namytuþio”, „Eisva mudu abudu”, „Áðoko oþëlis”, konstruktyviai iðradingose Roberto Varno iðplëtotose „ Lek’ gervë”, „Að iðdainavau”, Nijolës Sinkevièiutës „Plaukë pylelë” bei Kæstuèio Kaèinsko „Ar þadi, ar leidi?” dainø iðdailose. Plokðtelës turiná paávairina Alvydo Remesos „Kurðiai” ir Vido Aleksandravièiaus „Kepurinis” – liaudies dainø pagrindu ðiuolaikiniais ritmais komponuotos instrumentinës kompozicijos, tuo pat metu bent kiek pristatydamos ir „Þilvino” instrumentinæ grupæ, vadovaujamà Dariaus Brazdeikio. Reikðmingai prie vokalinës grupës atliekamø dainø meniðkumo prisideda solistës vokalistës Regina Ðiaulinskaitë, Kristina Pilibaitytë, Jûratë Kvietkauskaitë bei

instrumentininkai Darius Brazdeikis – lamzdelis, Loreta Tumanovienë – kanklës, Edmundas Federavièius – muðamieji, Pranas Naruðis – improvizacijos birbyne. Ásimintinu, veik teatralizuotu reginiu tapo ir plokðtelës pristatymas netradicinëje architektûrinëje ir akustinëje aplinkoje Klaipëdos pilies menëje, kur „Þilvino” pasirodymas atrodë itin áspûdingai. Èia taip pat buvo padëkota Lietuvos liaudies kultûros centrui bei Klaipëdos muzikos centrui uþ paramà iðleidþiant „Klaipëdietiðkas metamorfozes”.

Plokðtelës prodiuserë – ðio ansamblio meno vadovë Danutë Þièkuvienë, redaktorë Danutë Petrauskaitë, dailininkas Raimondas Þièkus, garso reþisierius Rimantas Motiejûnas. Visiems, prie kompaktinës plokðtelës iðleidimo dirbusiems, norisi tarti padëkos ir sveikinimo þodþius bei palinkëti tolesniø Klaipëdos kraðto dainos, muzikos ir ðokio propagavimo darbø.

Algis ZABORAS

Nauji tarptautinio jaunøjø muzikø konkurso „Sigulda 2004” laureatai

Geguþës 25–27 d. Latvijos mieste Siguldoje vyko XIV tarptautinis jaunøjø muzikø konkursas „Sigulda 2004”. Nuo 1999 m. èia dalyvaujantys Lietuvos jaunieji atlikëjai kasmet pelno laureatø vardus. Ðiemet III premijà laimëjo du stygininkai: jauniausia tarp laureatø tapo violonèelininkë Elena Daunytë (Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos IV kl. mokinë, mokyt. Ramutë Kalnënaitë, koncertmeisteris

Konkurso Þiuri pirmininkas Latvijos MA profesorius Maris Villeruðs su 3 vietos laimëtoja Elena Daunyte (Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos 4 kl. R. Kalnënaitës moksleive)

Arnoldas Dimantas) ir smuikininkas Kostas Tumosa (Kauno J. Naujalio muzikos mokyklos IX kl. mokinys, mokyt. Milda Paukðtytë-Pupelienë, koncertmeisterë Dangira Tumosienë).

Konkursas ádomus tuo, kad dalyvaujanèius visø specialybiø (klaviðiniø, styginiø, puèiamøjø, muðamøjø) atstovus vertina viena vertinimo komisija. Amþiaus grupë taip pat viena – iki 16 metø. Programa vieno turo: stambi forma ir pjesë. Viskà lemia surinkti balai – kurio nors instrumento grupëje gali bûti keli laureatai, taèiau gali nebûti ir në vieno. Ðiemet konkurse varþësi 106 dalyviai – 10 ið jø tapo laureatais, keliolika – diplomantais. Konkurso dalyviø geografija kol kas nëra labai plati: anksèiausiai, nuo III konkurso, prisidëjo Lenkijos, nuo IX – Lietuvos, Rusijos, Rygos E. Darzinio mokyklos, nuo XII – Estijos muzikos mokyklø jaunieji atlikëjai.

Bet ypatinga ðiø metø dalyviø gausa (buvo atstovaujamos net 36 muzikos mokyklos) stebino ir dþiugino konkurso organizatorius. Tik ið þiuri nariø, garbiø Latvijos muzikos akademijos profesoriø, ðis faktas pareikalavo neeilinës iðtvermës. Ásimintina muzikos ðvente tapo laureatø koncertas. Labai dþiugino tai, kad visi apdovanotieji ið tikrøjø buvo verti laureato vardo, turintys ryðkø, natûralø vidiná ryðá su muzika. Aiðku, su savo mokytojø bei koncertmeisteriø pagalba giliau áprasminæ nuotaikas, kiekvienà frazæ bei garsà, bet kai kurie dar ir apðvietæ kûrinius savo graþia vidine ðviesa – o tai jau talento, tikro meno apraiðkos...

Norisi paminëti II premijos laimëtojà – Rygos E. Darzinio muzikos mokyklos VIII kl. mokinæ Dacæ Zalytæ (lietuvio mokytojo Arvydo Tareilos kl., koncertmeisterë Leldë Muceniecë), konkurse preciziðkai atlikusià sudëtingà programà, bei I premijos nugalëtojà marimbininkà Guntarà Freibergà (J. Cimzes Valkas muz. mokykla, mokyt. Larisa Puzlë ir Guntis Freibergas), visus suþavëjusá galinga vidine jëga ir nepriekaiðtinga technika.

Konkursas vyksta vienoje geriausiø Latvijos koncertø saliø „Baltasis fligelis”. Èia vyksta vienas ið Rygos tarptautinio koncertuojanèiø mokytojø festivalio koncertø, kuriame ðá sausá teko dalyvauti kartu su kolege pianiste Albina Ðikðniûte. Ði salë – naujoje, nepaprastai ðviesioje ir jaukioje rojalio formos muzikos mokykloje, kurios ðeimininkai – puikûs organizatoriai, jau iðsiugdæ gerà publikà.

O Sigulda – nuo seno mëgstama latviø kurortinë vieta, pasiþyminti ypatinga ramybe, graþiomis apylin-

këmis, natûraliu gamtos groþiu bei ðvara; vietovë, alsuojanti senovës istorijai pagarbia atmintimi, stipriomis teigiamomis energetinëmis srovëmis – gal ne veltui vadinama „Dievo sodu”...

Linkëkime Elenutei ir Kostui braidyti po Dievo sodus, kurstyti savo liepsnelæ vis kantriau ir atsakingiau, kad tarnavimas muzikai skleistø ðviesà – vis ryðkesnæ...

Ramutë KALNËNAITË

„Auðrinës” sëkmë Italijoje

Jau septintà kartà graþioje kalnuotoje Ðiaurës Italijos vietovëje vyko tarptautinis chorø festivalis

Choras „Auðrinë” „Alta Pusteria”. Birþelio 23–27 d. á muzikos ðventæ suvaþiavo apie 100 chorø ið Europos, Azijos ir Pietø Amerikos. Lietuvai joje atstovavo prof. F. Sereikos vadovaujamas Klaipëdos jaunimo centro merginø choras „Auðrinë”.

Festivalis buvo labai intensyvus – per kelias dienas tuo paèiu metu turëjo pasirodyti visi chorai.

Todël organizuota daug koncertø, ávairiø renginiø, neformaliø susitikimø. Baigiamasis festivalio akordas – visø ðventës dalyviø paradas ir jo metu atliktas festivalá vainikavæs Vergø choras ið G. Verdi operos „Nabukas”.

Festivalyje konkurso ir nugalëtojø nebuvo, taèiau jo organizatoriai ið visø chorø iðskyrë tris kolektyvus, kurie pakviesti dalyvauti baigiamajame koncerte. Tai „Chamber Singers” ið Manilos (Filipinai), vaikø choras „Podlipki” ið Koroliovo (Rusija) ir merginø choras „Auðrinë” ið Klaipëdos.

Mûsø choras turëjo didelá pasisekimà – buvo puikiai ávertintas geras choro vokalas, darnus unisonas, plati dinaminë skalë, ávairus repertuaras ir merginø elegancija. „Auðrinë” festivaliui parengë dvi skirtingas pasaulietinës ir religinës muzikos programas. Pirmojoje skambëjo S. Ðimkaus, B. Gorbulskio, O. Lasso, V. Neumano ir R. Ðileikos kûriniai, kurie atlikti puikioje G. Mahlerio salëje. Tai pats sëkmingiausias choro koncertas. Kiekvienà atliktà kûriná klausytojai sutikdavo

ovacijomis, o choro vadovas prof.

F. Sereika po ðio koncerto tapo populiariausiu ir gerbiamiausiu festivalio sveèiu, sulaukæs ne tik didelio ávertinimo, bet ir daug ávairiø kûrybiniø pasiûlymø. Publika ávertino ir choro koncertmeisterës pianistës E. Gabrënaitës profesionalumà.

Sëkmingas buvo ir religinës muzikos koncertas, kuris vyko Valdaoros miestelio Ðv. Petro baþnyèioje. Èia puikiai pasirodë solistë R. Spûdytë, chorui talkino vargonininkë E. Paradies. Ið viso „Auðrinës” choras dalyvavo penkiuose koncertuose.

Galima dràsiai teigti, kad ðis choro dalyvavimas „Alta Pusteria” festivalyje – vienas ið sëkmingiausiø kolektyvo biografijoje. Dideli prof.

F. Sereikos nuopelnai profesionaliai ruoðiant chorà, organizuojant paèià iðvykà ir dalyvaujant festivalyje. Ðiame darbe jam padëjo ir gerø talkininkø bûrys. Tai „Auðrinës” chormeisterë B. Ðidlauskienë, vokalo pedagogë doc. O. Glinskaitë, Jaunimo centro direktoriaus pavaduotoja I. Butvilienë, choro tëvø komiteto atstovai D. Zykienë ir V. Þalinienë. Linkime „Auðrinei” kûrybinës sëkmës puoselëjant jaunimo muzikinæ kultûrà ir propaguojant jà Lietuvoje ir pasaulyje. „Auðrinës” choras uþ paramà nuoðirdþiai dëkoja UAB „Klaipëdos Smeltë” Prezidentui p. Martinui Gusiatinui, taip pat Klaipëdos m. merui p. Rimantui Taraðkevièiui, UAB „Inþineriniø tinklø statyba” direktoriui p. Jevgenijui Ignatjevui, AB „Klaipëdos energija” Generaliniam direktoriui p. V. Valuèiui.

Elena PARADIES

LÞÛU choras „Daina” – XIV tarptautiniame festivalyje „Nuova Europa”

Geguþës pabaigoje seniausiame Europoje Bolonijos universitete, turinèiame turtingas kultûriniø renginiø organizavimo tradicijas, vyko XIV tarptautinis festivalis „Nuova Europa” („Naujoji Europa”). Á kasmet vykstantá „MusicAteneO” universitetø chorø ir orkestrø festivalá, kuris ðiemet buvo skirtas Europos Sàjun-

Choras „Auðrinë”

gos plëtrai, kvieèiami kolektyvai, reprezentuojantys savo ðalies muzikos tradicijas. Kartu su Prahos Karlo universiteto choru (Èekija), Maltos universiteto vokaliniu ansambliu bei simfoniniu orkestru ið Vengrijos (Budapeðto politechnikos universitetas) ðiømeèiame festivalyje dalyvavo Lietuvos þemës ûkio universiteto studentø miðrus choras „Daina”, vadovaujamas Ramunës Navickienës.

Galutiná kelionës tikslà – Antoníno Dvoráko „Stabat Mater” atlikimà kartu su kitais Europos kolektyvais bei solistais – parengë „Dainos” koncertinis turas po didþiuosius Italijos miestus (Roma, Riminis, Bolonija).

Pirmasis koncertas ávyko kurortiniame Riminio mieste, prie Adrijos krantø. Kolektyvai prisistatë vieni kitiems atlikdami savo ðaliø nacionalinæ muzikà. Koncerto tikslas – susipaþinti su visais projekte dalyvaujanèiais chorais, kiekvienos ið ðaliø nacionalinës muzikos koloritu, tad neatsitiktinai koncerte vyravo pasaulietinë muzika. Koncertà po atviru dangumi pradëjo choras „Daina”, o vakarà vainikavo visø kolektyvø jungtinis choras, sugiedojæs studentø himnà „Gaudeamus”.

Dirigavo Bolonijos universiteto Muzikos kolegijos choro vadovas Davidas Wintonas.

Pakeliui á Bolonijà choras lankësi Romoje bei Vatikane. Prelatø Antano Jonuðo ir Algimanto Bartkaus dëka kolektyvas gavo leidimus aplankyti Vatikano sodus ir dalyvauti Romos vyskupo Jo Ðventenybës Popieþiaus Jono Pauliaus II audiencijoje Ðv. Petro aikðtëje.

Audiencijos metu Jonas Paulius II prabilo lietuviø kalba, nuoðirdþiai sveikindamas lietuviø kolektyvà. Po bendrosios audiencijos LÞÛU bei choro atstovai davë interviu Vatikano radijui, po susitikimo su Lietuvos ambasadoriumi prie Ðv. Sosto Kaziu Lozoraièiu Vatikano radijuje ávyko improvizuotas choro koncertas Ðv.

Petro bazilikoje.

Antrasis oficialiai planuotas choro pasirodymas ávyko viename didþiausiø Italijos miestø Bolonijoje. Ðásyk festivalyje dalyvaujantys kolektyvai koncertavo Ðv. Anunciato baþnyèioje, todël ir koncerto akcentas – religinë muzika. Buvo atliekama nauja religinio pobûdþio programa, kurios pabaigoje prie kiekvieno kolektyvo prisidëdavo Bolonijos universiteto muzikos kolegijos choras ir kartu dainuodavo pasirinktà kûriná ið sveèiø repertuaro. Taigi „Dainos” chorui drauge su bolonieèiais teko giedoti Juozo Naujalio „In monte oliveti”.

Finalinis festivalio akordas suskambo birþelio 1-àjà Bolonijos universiteto auloje „Magna di S. Lucia”. Dvoráko „Stabat Mater” grieþë Budapeðto politechnikos universi-

Muzikos barai /41

teto simfoninis orkestras, dainavo jungtinis lietuviø, èekø, maltieèiø ir italø choras. Solines partijas atliko puikûs ávairiø Europos ðaliø solistai: Teodora Tchoukourska (sopranas, Bulgarija), Alisa Zinovjeva (mecosopranas, Latvija), Kim Ki Hyun (tenoras, Pietø Korëja) ir Luciano Batinic (bosas, Italija). Projektui vadovavæs italø dirigentas Marco Angius yra baigæs Romos ðv. Cecilijos konservatorijos fortepijono, kompozicijos bei orkestrinio dirigavimo klases. Jis – ávairiø dirigentø konkursø laureatas, daugelio tarptautiniø festivaliø dalyvis, su þymiais naujosios muzikos ansambliais áraðæs daug ðiuolaikiniø autoriø kûriniø bei nuolat diriguojantis svarbiuose tarptautiniuose renginiuose.

Apie pusantros valandos trukusiame koncerte „Dainos” choras puikiai ásiliejo á profesionaliø kolektyvø skambesá, ið kurio iðsiskyrë nebent savo jaunatviðkumu. Publika audringai sutiko ðio projekto organizatorius, dalyvius, chorø vadovus, klausytojai neslëpdami emocijø audringais plojimais sveikino áspûdingà koncertà. Svarbus „MusicAteneO 2004” festivalio akcentas bus ir koncertinio Dvoráko „Stabat Mater” atlikimo áraðas, kurá Bolonijos universitetas netrukus þada iðleisti kompaktine plokðtele.

Julija OVSEIÈIUK

Gradus ad Parnassum

Birþelio 15-20 dienomis Kaune vyko 2- asis tarptautinis konkursas „Gradus ad Parnassum”, sukvietæs 260 jaunøjø muzikantø ið 11 valstybiø (155 dalyviai ið Lietuvos ir 105 ið Izraelio, Rusijos, Vokietijos, Baltarusijos, Lenkijos, Armenijos, Latvijos, Gruzijos ir Estijos). Konkurso rengëjai – Lietuvos nacionalinë filharmonija ir Lietuvos Ðvietimo ir mokslo ministerija. Konkurse varþësi keturiø specialybiø jaunieji atlikëjai: pianistai, stygininkai, akordeonistai ir pûtikai. Dalyviø meistriðkumà vertino autoritetinga konkurso þiuri: pianistø pirmininkë Klara Moniuðko (Prancûzija), stygininkø – Saulius Sondeckis (Lietuva), akordeonistø – Nikolai Sevriukov (Baltarusija), pûtikø – Vilnis Strautins (Latvija); nariai – B. Vainiûnaitë, A. Radvilaitë, S. Okruðko, A. Budrys, R. Sviackevièius, E. Gabnys (Lietuva), W. Andzejevskis (Lenkija), B. Niþkov (Baltarusija), P. Feniuk (Ukraina), I. Ðvalkovskis (Latvija) ir kt. þiuri paþymëjo konkursantø profesionalumà, meistriðkumà, talentingumà.

Konkurso pagrindinius prizus pelnë pianistai Jan Vojtek (Èekija) ir Paulius Rudokas (Lietuva), smuikininkë Kristina Balanas (Latvija), bajanistas Jevgenijus Bondarevas (Baltarusija) ir klarnetininin-

Muzikos barai /42

Kompozitoriaus tëviðkëje pildosi vaikø svajonës

Autentiðkai atkuriamas Juozo Karoso Spraguièio vienenkiemis ne tik primena iðkilø muzikà, bet ir tampa reikðminga Aukðtaitijos kultûrinës traukos, meno studijø vieta. Daug metø garsaus kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo Juozo Karoso (1890-1981) gimtinæ Spraguièio vienkiemyje, esanèiame ðalia Leliûnø miestelio ties Utenos ir Anykðèiø rajonø riba, þymëjo tik paminklinë rodyklë. Praëjusiais metais muziko marèios Birutës Karosienës ir jo vaikaièio Sauliaus Karoso iniciatyva bei pastangomis Spraguityje buvo atstatytas klojimas. Ðiandien jau atkurti keturi pastatai. Birþelio 19 d. èia ávyko Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos auklëtiniø, tarptautiniø konkursø laureatø koncertas ir graþi prisiminimø popietë. Atvykti nesutrukdë net visà dienà pliaupiantis lietus.

“Prieð kelerius metus ðioje vietoje buvo miðko tankynë, mes sunkiai brovëmës per kemsynus, - prisimena Birutë Karosienë. - Atkuriant Juozo Karoso tëviðkæ dar laukia begalës darbø, bet jau antrà vasarà klojime surengiame èiurlioniukø koncertà. Kità vasarà èia apsistos ir M. K. Èiurlio-

Grand-Prix laimëtojas Paulius Rudokas ið Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos

Konkurso nugalëtojai dþiaugësi puikiomis rëmëjø dovanomis kas þilvinas Brazauskas (Lietuva) Nemaþai dalyviø pelnë þiuri ir klausytojø simpatijas. Ávairiais prizais apdovanoti pianistai – Simona Zajanèkauskaitë, Inga Liukaitytë, Gintarë Macijauskaitë, Rûta Skudraitë, Agnë Mozûraitë, Karolina Pancornaitë, Rimgailë Rimeikaitë, Giedrë Kniûkðtaitë, Auðra Vaitkutë; klarnetistai – Vytautas Giedraitis, Antanas Makstutis; smuikininkës – Lina Domarkaitë, Kamilë Zarënaitë; akordeonistas Graþvydas Volkovas.

Iðkilminga konkurso apdovanojimø ceremonija ir laureatø koncertas vyko Kauno muzikiniame teatre, kuris vos talpino norinèius dalyvauti. Ádomus scenarijus nenuvargino nei dalyviø, nei þiûrovø.

Itin graþi akimirka buvo, kai rëmëjai apdovanojo puikiais minkðtais þaislais gimtadienius ðventusiu keturis konkurso dalyvius ið ávairiø ðaliø.

Taèiau áspûdingiausias ceremonijos momentas – Grand Prix nugaletojø ir jø pedagogø apdovanojimas. Visi pagrindiniai laureatai pelnë teisæ groti su Kauno kameriniu orkestru tarptautiniame festivalyje Kaunas 2005. Bûtina paminëti ir Lietuvos laureatø pedagogus – tai Milda Lapënaitë, Vitalijus Þemaitis ir Marija Martinkienë. Ðventë baigësi prof.

Sauliaus Sondeckio sveikinimu ir palinkëjimais konkurso dalyviams.

Audronë PAÐKAUSKIENË

Atgimstanti kompozitoriaus Juozo Karoso tëviðkë nio menø mokyklos Dailës skyriaus auklëtiniai, atvyksiantys á kasmetinæ vasaros praktikos stovyklà, surengsiantys savo darbø parodas”. Ðákart suþavëjo koncertas. Violonèele grieþë vienuoliktokas Giedrius Þukauskas, smuikais – duetas: devintokë Dalia Kuznecovaitë ir metais jaunesnë Ieva Eidukonytë. O aðtuntokë Joana Daunytë atsiveþë áspûdingà arfà, kuria skambino ir viena, ir su sesutëmis aðtuntoke fleitininke Vita Marija ir ketvirtoke violonèelininke Elena. Koncerte grojo ir mokyklos pedagogë violonèelinkë Ramutë Kalnënaitë kartu su pianiste Elena Stanevièiûte. Visiems koncerto dalyviams teko daug ne tik leliûnieèiø, bet ir sveèiø ið Vilniaus, Anykðèiø, ið JAV atvykusio kompozitoriaus brolio Povilo Karoso plojimø ir dëmesio. „Koncertas Juozo Karoso tëviðkëje man priminë reikðmingà datà. Ðiemet minime 80 metø, kai vyksta Dainø ðventës, kuriose profesorius Karosas bûdavo centrinë figûra”, - sako pianistas ir pedagogas Vytautas Gaidamavièius. Muzikas prisiminë, jog ðeðtajame deðimtmetyje rengiantis Dainø ðventei Karosas já, dar studentà, pasikviesdavo akompanuoti mokyklø chorams, kuriuos rinko á ðventæ. Viename Aukðtaitijos miestelyje po keliolikos moksleiviø pasirodymo profesorius labai dþiaugësi: garsiai plojo, ðaukë bravo, visus vaikus mylavo. „Labai stebëjausi ir neiðkentës prasitariau, jog jie labai „falðyvai” dainavo, - tæsë Gaidamavièius. - Tàkart profesorius nustebo: „Vytuk, ar matei kaip blizgëjo vaikø akys, koks jiems dainuoti dþiaugsmas?” Nuo to laiko klausydamas muzikos ir að ieðkau ne gerai ar blogai atliktø gaidø, o akiø blizgëjimo.”

Leliûnø, esanèiø arèiausiai Spraguièiø, seniûnë Lina Petronienë pasakoja, jog Leliûnuose veikia pagrindinë mokykla, kurioje mokosi apie 140 vaikø. Didþiuojasi, kad joje yra Utenos muzikos mokyklos akordeonistø klasës filialas. „Kultûriniai renginiai ir iniciatyvos jau garsina Spraguièius, - sako Petronienë. - Viliuosi, kad ðiø vietø kûrybinga dvasia ákvëps ir mûsø vietovës jaunimà siekti groþio ir meno”.

Telieka palinkëti, kad Birutë Karosienë, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorë, visø graþiø iniciatyvø Spraguityje inicatorë ir aktyvioji dalyvë nepritrûktø jëgø ir talkininkø visiems sumanymams ágyvendinti.

Liucija ARMONAITË

Vilniaus mokytojø namø liaudiðkos muzikos ansambliui „Kankleliai” – 35 metai

Prieð 35 metus, minint Vilniaus universiteto Dainø ir ðokiø ansamblio 25-àjá jubiliejø, á ðventæ susirinko ne tik tuo metu koncertuojantys studentai, bet ir buvæ ansamblio dalyviai. Noras bûti kartu, dainuoti liaudies dainas, groti liaudies instrumentais paskatino ðiuos þmones burtis á kolektyvà.

Taip 1969 m. gimë naujas lietuviø liaudies instrumentø kolektyvas, kuriam pradëjo vadovauti tuometinio universiteto Dainø ir ðokiø ansamblio orkestro vadovë Daiva Kubiliûtë-Èièinskienë. Ið pradþiø ansamblis ðliejosi prie Mokslø akademijos miðraus choro, vëliau, 1975-aisiais, já priglaudë Mokytojø namai, kuriuose kolektyvas iki ðiol repetuoja ir gana daþnai koncertuoja.

Susikûrusiame ansamblyje ðeðiomis patobulintomis koncertinëmis kanklëmis grojo Daiva Èièinskienë, Ramunë Dikèiûtë, Dalia Linkaitytë, Onutë Naruðienë, Þivilë Jaðinskienë, Janina Gorskytë ir Aleksandra Roèkienë. Povilas Jaðinskas grojo kontrabosinëmis kanklëmis ir lamzdeliu. Beje, ið pradþiø ansamblyje tebuvo vienas vokalistas – ðiuo metu medicinos mokslø daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Gintautas Jurgis Èesnys. Po kurio laiko prie jo prisidëjo Jonas Burbulevièius. Ðiø vyrø duetas per tiek metø iðties puikiai susidainavo, ir abu su dideliu noru ir ákvëpimu dainuoja ávairias dainas, neiðskirdami nei kompozitoriø sukurtø, nei lietuviø liaudies dainø. Dar vëliau vyrams pradëjo pritarti ir moterys – Daiva Èièinskienë, Regina Èesnienë, Milda Srëbalienë ir Danutë Karvelytë.

Pirmosiose programose skambëjo ávairûs vadovës liaudies instrumentams pritaikyti kûriniai: lietuviø liaudies dainos ir ðokiai, sutartinës, lietuviø kompozitoriø (M. K. Èiurlionio, B. Dvariono, S. Ðimkaus, R. Þigaièio, F. Bajoro, M. Mikalausko) sukurti kûriniai, ansamblis pritardavo ir dainininkams: Beatrièei Grincevièiûtei, Operos ir baleto teatro solistams Romutei Tumuliauskaitei ir Gediminui Pamakðèiui, Mokslø akademijos choro solistei Adai Grincevièienei. Ðiais metais Mokytojø namuose jungtiniame koncerte su „Kankleliais” dainavo ir autentiðkø dainø atlikëja Veronika Povilionienë.

Pirmasis ansamblio birbynininkas buvo medikas Saulius Roèka, kurio duktë Birutë taip pat ásitraukë á „Kankleliø” ansamblio veiklà

ir groja kanklëmis. Vëliau prie jo prisidëjo universiteto Dainø ir ðokiø ansamblio absolventai Julius Roèka (birbynë ir lamzdelis) ir Jonas Budrys (birbynë, armonika ir bandonija). Po kurio laiko ðiuos muzikantus pakeitë birbynininkai Kastytis Mikiðka, Vladas Èerniauskas ir Vaidas Mikutavièius; pastarasis groja iki ðiol.

Susibûræs naujasis ansamblis daug ir noriai repetavo. Netrukus pradëjo koncertuoti ávairiuose renginiuose, konkursuose ir vienà po kito „skinti” apdovanojimus. Jau 1970 m. ansamblis tapo Dainø ðventës konkurso nugalëtoju. Dar po metø (ir daugelá kartø vëliau) iðkovota I vieta Vilniaus miesto ir respublikinëse meno saviveiklos apþiûrose. Ansamblieèiai mielai dalyvaudavo „Poezijos pavasario” ðventëse. (Beje, ir pastaruoju metu ansamblis daþnai ruoðia koncertines programas su aktore Graþina Urbonaite. Tai kalëdiniø giesmiø koncertai „Kalëdø þvaigþdës krinta á ðirdá”, kurie jau gyvuoja penktus metus, koncertas „Þodþio psalmë”, skirtas Mikalojaus Daukðos postilës 400-osioms metinëms, taip pat koncertø ciklas „Ðalie, ðaltekðniø kadagiø”, skirtas lietuviðkosios spaudos lotyniðkais raðmenimis atgavimo 100-meèiui paminëti.)

Ansamblis – daugelio perþiûrø ir konkursø laureatas, kiekvienais metais nuo 1973 m. dalyvaudavo folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai”, Mokslø akademijos rengiamuose kultûros renginiuose, taip pat televizijos laidose „Vakarëlio ilgai laukus”. Per tiek gyvavimo metø daug koncertø surengta ne tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet ir sveèiose ðalyse. Su koncertais ansamblis lankësi Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Èekoslovakijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Italijoje, giedojo Vatikano lietuviðkojoje koplyèioje.

Tris kartus vieðëjo Belgijoje, Diufelio miesto lietuviø bendruomenës ir Flamø-lietuviø draugijos organizuojamuose renginiuose, skirtuose Vasario 16-ajai paminëti, taip pat kalëdinëse ðventëse. 1985 m. ansamblis dalyvavo Suomijoje, Joensu mieste vykusiame festivalyje, kurio metu buvo ðvenèiamas suomiø nacionalinio epo „Kalevala” 150 metø jubiliejus. Ðiam festivaliui ansamblis paruoðë specialià programà, kuri buvo ðiltai priimta ir ávertinta (apie lietuvius raðë ne vienas suomiø laikraðtis, jø koncertus transliavo radijas). Be ðios programos, ansamblis buvo parengæs ir dainø ciklà „Oi dainos dainelës”, skirtà Antano Vienaþindþio 100osioms mirties metinëms paminëti.

Koncertai vyko Pakruojo rajone,

Krinèino miestelyje.

Ansamblio repertuaras visada buvo savitas. Reikli ir principinga vadovë niekada nesivaikë pigaus populiarumo. Dainuota tai, kas miela ðirdþiai. Sudarant ansamblio repertuarà, stengtasi aprëpti viskà – ir folklorà, ir kompozitoriø kûrinius. Ansamblio vadovë Daiva Èièinskienë yra sudariusi 4 dainø rinkinius („Augo liepelë”, 1981; „Dainuok, sesele”, 1985; „Tu berþeli þaliasai”, 1991; „Giedu dainelæ”, 2002). Rinkiniuose sudëtos ávairiø þanrø ir regionø tradicinës lietuviø liaudies dainos. Ðalia senøjø èia pateiktos ir vëlyvesnës, maþdaug XX a. vidurio dainos (romansai ir meilës dainos), taip pat literatûrinës kilmës dainos, kurios lengvai ásimenamos, smagios dainuoti ir dël savo populiarumo tapusios neatskiriama liaudies kûrybos dalimi. Ðie rinkiniai – savotiðki ansamblieèiø dainø sàsiuviniai, nes beveik visas dainas ið jø ansamblieèiai iðmoko ir dainuoja. Dainuodami ðias dainas, „Kankleliai” sugeba „uþdegti” publikà bei átraukti jà á savo programà (ne kartà teko matyti salëje sëdinèius þmones dainuojant kartu). „Kankleliai” yra iðleidæ garsajuostæ „Oi dainos dainelës”, kurioje áraðytos 27 dainos, ir kompaktinæ plokðtelæ „Giedu dainelæ”. Joje skamba 36 senieji ir naujieji „Kankleliø” áraðai, padedantys klausytojams geriau paþinti kûrybiná ansamblio kelià.

Laikui einant vienus muzikantus keitë kiti, daugëjo dainininkø, plëtësi repertuaras, ávairëjo programos.

Keitësi laikai, kito ir pats ansamblis.

Prasidëjus Atgimimui á ansamblá atkeliavo autentiðkos meistrø J. Bugailiðkio ir A. Luèinsko þemaièiø ir suvalkieèiø kanklës, kurios pakeitë patobulintàsias kankles. Ansamblis tapo gyvesnis, judresnis. 1999 m. birþelio 11 d. kolektyvas pasivadino „Kankleliais”. Ðiuo metu „Kankleliuose” nuolat dainuoja, groja 20–22 ansamblieèiai. Devynios kankliuotojos kankliuoja autentiðkomis þemaitiðkomis dvylikastygëmis kanklëmis.

Birbyne ir lamzdeliu groja Vaidas Mikutavièius, smuiku grieþia Vilius Adomaitis. Giedrius Jankauskas groja armonika, Dalius Èekanavièius muða bûgnà. Be to, daugelis ansamblieèiø puèia skuduèius, tarðkina tarðkynes, kleketus, þvangulius, skrabalus ir, þinoma, visi dainuoja. Ansamblieèiai stengiasi dainuoti kuo natûraliau, savais balsais, nieko nedaryti dirbtinai.

Pastaruoju metu ansamblieèiai yra pamëgæ vienbalses Maþosios Lietuvos dainas, surinktas ir uþraðytas Liudviko Rëzos. Gal todël kiekvienais metais Maþosios Lietuvos

reikalø taryba kvieèia „Kankleliø” ansamblá á Tilþës akto minëjimo vakarus padainuoti nuostabiø ðio kraðto dainø.

Dar vienas unikalus ansamblio veiklos baras – baþnytiniø giesmiø giedojimas pritariant ðvelniu kankliø ir birbynës skambesiu.

Kaip sako ilgametis ansamblio dalyvis G. Èesnys, „ánikom á baþnytiná giedojimà, bet juk senoji liaudies muzika buvo neatsiejama nuo baþnytinës”. Giesmës giedamos ir koncertø metu, ir baþnyèiose per ávairiausias krikðèioniðkas ðventes.

Daugelis þmoniø ateina á baþnyèià, kad pasiklausytø „ðvariai” ir neáprastai atliekamø giesmiø.

Ansamblis iðleido baþnytiniø giesmiø garsajuostæ „Lydëk, mûs þingsniai”, kurioje yra 17 giesmiø. „Kankleliø” ilgaamþiðkumo prieþastis – ansamblio vadovë ir siela Daiva Èièinskienë. Ði moteris (beje, þemaitë, neuþmirðusi savo tarmës) – maloni, nuoðirdi, draugiðka, motiniðkai rûpestinga – ne tik pati myli dainà, bet ir kitus moka uþkrësti noru dainuoti, groti, koncertuoti.

Taigi jau 35 metus á jos vadovaujamo ansamblio repeticijas skuba ávairiø specialybiø, ávairaus amþiaus þmonës, kad vakare po darbø ir kasdieniø rûpesèiø pailsëtø, atsikvëptø, dvasiðkai pastiprëtø.

Per tiek metø daugeliui ansamblio dalyviø muzikavimas tapo gyvenimo dalimi. Puoselëdami liaudies dainà, ansamblieèiai tà meilæ perduoda ir savo vaikams. Ðie dalyvauja repeticijose, koncertinëse kelionëse. Ne kartà koncertuose skambëjo Jono Burbulevièiaus ir jo dukrø Rûtos bei Laimos dainuojamos dainos, Reginos Èesnienës vaikø Vaido ir Jûratës duetas. Á jubiliejinius „Kankleliø” koncertus pagroti birbyne ateina ir vadovës Daivos Èièinskienës sûnus Ramûnas, kuris nuolat koncertuoja „Dujos” ansamblyje. Nuostabiai dainuoti moka Vidos ir Viliaus Adomaièiø atþalos. Graþiai smuiku grieþia Ieva – Daivos ir Vaido Mikutavièiø dukra, o sûnus Gustas nuo pat gimimo, jau ketverius metus, lanko visas ansamblio repeticijas ir dalyvauja visuose koncertuose. Taigi „Kankleliai” augina ir ugdo sau naujà kartà, kuri galbût taip pat geranoriðkai dainuos, gros ir ðoks, puoselës mûsø senoliø palikimà.

1976-aisiais, dalyvaudamas tradiciniame liaudies muzikos festivalyje „Skamba skamba kankliai”, ansamblis sugrojo savo 100-àjá koncertà, o kiek koncertø suskaièiuotume ðiandien, sulaukæ 35-ojo jubiliejaus? Net ir neskaièiavus aiðku, kad „Kankleliai” turi kà parodyti ir kuo pasididþiuoti.

Auðra ÐIAUÈIULIENË

Muzikos barai /43

Klaipëdos kamerinis orkestras áspûdingu koncertu uþbaigë dvyliktus gyvavimo metus

Dvyliktus metus gyvuojantis Klaipëdos kamerinis orkestras geguþës 27d. sukvietë klausytojus á sezono pabaigos koncertà. Kolektyvas, vadovaujamas altininkës Liudos Kuraitienës, Klaipëdoje ir Lietuvoje atlieka svarbià kultûrinæ misijà – puoselëja ir palaiko aukðtàjá menà, kuris tampa bent menka atsvara smarkiai suveðëjusiai masinei kultûrai.

Per dvylika metø orkestro dëka susiklostë tam tikri kultûrinës veiklos barai, susiformavo klausytojø bûrys ratas, kolektyvas tapo neatsiejama Klaipëdos meninio gyvenimo dalimi.

Be jo neásivaizduojamas në vienas mieste rengiamas festivalis (“Muzikos pavasaris”, „Mariø klavyrai”, „Kopa”, kiti renginiai), 2003 m. orkestras dalyvavo Vilniuje vykusiame „Didþiajame muzikø parade”, jau antrus metus kartu su Klaipëdos chorais á sostinës ðv. Kazimiero baþnyèià atveþa stambios formos kûriniø programas.

Ypaè sveikintina paties kolektyvo sumanyta ir vykdoma labai svarbi ðvietëjiðka veikla, kurioje iðsiskiria paskaitø - koncertø ciklas vaikams „Muzikos laiðkai”. Ðio ciklo koncertø metu skamba ávairiø epochø muzika, atliekama gabiausiø Klaipëdos muzikos mokyklø moksleiviø (bûtina paþymëti, kad kûrinius aranþuota orkestrui projekto sumanytoja L.Kuraitienë). Jau ávyko aðtuonios ásimintinos paskaitos – koncertai.

Per metus surengdamas virð 20 koncertø, Klaipëdos kamerinis orkestras atliko ne vienà ðiuolaikiná klaipëdiðkiø kompozitoriø kûriná, praturtindamas tiek repertuarà, tiek savo meninës raiðkos galimybes modernios muzikos opusais. Kolektyvas ne kartà koncertavo Vokietijoje, Lenkijoje, Baltijos ðaliø festivaliuose.

Klaipëdos universiteto Menø fakulteto salëje vykæs sezono uþbaigimo koncertas ypaè domino ir intrigavo dël ið Vilniaus atvykusiø muzikuoti drauge su orkestru solistø Ûlos Ulijonos Þebriûnaitës (altas) ir þilvino Malikëno (smuikas). Klausytojams buvo pateikta ádomi, retai skambanèios muzikos programa – tarsi ið naujo atrandamas ir ðiuo metu daþnai Europos salëse atliekamas klasicizmo prieðauðrio èekø kilmës kompozitoriaus, Manheimo mokyklos atstovo Carlo Stamitzo Sinfonia Concertante D-dur smuikui, altui ir kameriniam orkestrui bei retai atliekama Josepho Haydno simfonijà Schulmeistersimphonie („Mokytojas”) Nr.55 Es-dur.

Programinë jos idëja labiausiai sietøsi su II-ja Adagio dalimi, paraðyta variacijø forma. Beveik monotoniðkas temos kartojimas ir variantinis

Muzikos barai /44

ná preciziðkumà, garso sodrumà ir faktûros skaidrumà. Logiðkas kûriniø dramaturgijos iðryðkinimas tapo puikiu visø menininkø bendradarbiavimo pavyzdþiu.

Rûta VILDÞIÛNIENË

Po sezono pabaigos koncerto.

Ið kairës: Þilvinas Malikënas, Ûla Julijona Þebriûnaitë, Liuda Kuraitienë ir Robertas Ðervenikas plëtojimo principas galëtø asociuotis su pedantiðku ir ákyriu mokytoju, verèianèiu nuolatos kartoti tà paèià frazæ. Gal bût, ðiek tiek ironiðkesnë ðios ir visos simfonijos interpretacija bûtø kûriniui suteikusi raiðkesniø spalvø.

Dar koncerte skambëjo W. A. Mozarto Sinfonietta (K381) bei èekiðkà temà pratæsæs subtilus A. Dvorþako Noktiurnas.

Klaipëdos kameriniam orkestrui diriguoti nuolatos kvieèiamas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas Robertas Ðervenikas, kurio interpretavimo principinës nuostatos, matyt, sudera su kolektyvo vadovës L. Kuraitienës meniniu skoniu. Dþiugina ir Vilniuje gyvenanèio maestro pasiryþimas muzikuojant su Klaipëdos orkestru puoselëti kolektyvo meistriðkumà. L. Kuraitienës þodþiais, R. Ðervenikas – nuostabi dovana Klaipëdai. Ne maþesnë dovana yra ir vadovës bei dirigento kûrybiniai bei asmeniniai ryðiai, kuriø pagalba á Klaipëdà koncertuoti kvieèiami ávairûs atlikëjai ið Vokietijos, JAV, Izraelio, Japonijos, Graikijos, Italijos, be abejo, ir ið Lietuvos. Ðiuokart á Klaipëdos padangæ buvo prisiviliota pastaruoju metu Vokietijoje studijuojanti altininkë Ûla Julijona Þebriûnaitë. Smuikininkà þilvinà Malikënà á uostamiestá pasikviesti nëra taip sunku – jis daþnas mûsø sveèias, propaguojantis kamerinæ muzikà, grojantis ávairios sudëties ansambliuose. Û. U. Þebriûnaitës þvaigþdë suþibo kartu su G. Kremerio prieð aðtuonerius metus ásteigtu „Kremerata Baltica” orkestru. Artistë daug koncertuoja visame pasaulyje, yra ávairiø konkursø laureatë, meistriðkumo kursø dalyvë. Ji taip pat grieþia ir G. Kremerio „Kremerata musica” ansamblyje bei kartu su juo koncertuoja su garsiais simfoniniais orkestrais. Tad pagaliau jà iðgirdæ Klaipëdos scenoje susipaþinome su jos pasiektu meistriðkumu, átaigia atlikimo maniera ir subtiliu garsu.

Ypaè þavëjo ansamblinis Û. U. Þebriûnaitës ir smuikininko Þ. Malikëno derëjimas, vienas kito pajautimas. Ðis emocinis ryðys, be abejo, suteikë impulso ir kamerinio orkestro dalyviams, tad klausytojai iðgirdo kaip retà ákvëptà muzikavimà, ritmi-

Klaipëdos atlikëjø-pianisèiø Jûratës Karosaitës ir Janinos Neniðkytës – Lyvens koncertai Vokietijoje

Kalbant apie Klaipëdos muzikiná gyvenimà, vardinant þymius miesto kolektyvus, daþnai pamirðtami talentingi, daug koncertuojantys atskiri atlikëjai – dainininkai, pianistai, instrumentininkai ir kt. Klaipëda turi jø nemaþai, daugiausia dirbanèiø pedagoginá darbà, taèiau tebepuoselëjanèiø savo didijá paðaukimà – pasirodymus koncertinëse scenose. Tarp jø iðskirèiau pianistes, Klaipëdos universiteto docentes Jûratæ Karosaitæ ir Janinà Neniðkytæ – Lyvens. Ðios dvi atlikëjos uþmezgë ryðius su Europos pianistø pedagogø asociacijos (European Piano Teachers Association; EPTA) Vokietijos sekcija bei pradëjo aktyviai su ja bendradarbiauti. EPTA siekia kelti muzikos pedagogikos lygá, gerinti pianistø pedagogø kvalifikacijà. Ði organizacija rengia seminarus, kongresus, kuriø metu skaitomos paskaitos, vyksta koncertai.

2004 m. geguþes mënesá EPTA renginyje dalyvavo virð 100 fortepijono pedagogø ið Vokietijos bei kitø Europos ðaliø. Lietuvà (Klaipëdà) atstovavo J. Karosaitë ir J. Neniðkytë-Lyvens.

Klaipëdos atlikëjø pasirodymai vyko Leipcigo Felixo Mendelssohno Bartholdy aukðtojoje muzikos mokykloje bei romantiðkoje Riugeno salos pilyje Schloss Spyker, statytoje XVI amþiuje.

Mûsø pianisèiø koncertai ir jø skaitomos paskaitos sukëlë didþiulá susirinkusiøjø Europos pianistøpedagogø susidomëjimà. J. Karosaitë skaitë praneðimà „Lietuviø kompozitoriø kûriniai vaikams ir jaunimui”, po kurio skambino mûsø kûrëjø fortepijoninius kûrinius: Mikalojaus Konstantino Èiurlionio Du preliudus (op. 6 Nr. 1 Fis-dur ir op. 7 Nr. 2 Des-dur), dvi Jadvygos Èiurlionytës pjeses, Balio Dvariono Preliudà B-dur, Stasio Vainiûno „Maþàjà sutartinæ”, Vytauto Barkausko Elegijà ir Fantazijà-tokatà bei Alvido Remesos miniatiûrø ciklà „Stigmos”; su Berlyno universiteto profesore Linde Grossmann J. Karosaitë atliko V. Barkausko „Penkis Vytuko paveikslëlius” keturioms rankoms.

Reikli ir suinteresuota publika labai ðiltai sutiko mûsø pianistës pasiro-

dymà. Daugelá sudomino jiems neþinomi ádomûs, saviti lietuviø kompozitoriø kûriniai jaunimui; ne vienas norëjo ásigyti natø, garso áraðø. Savo paskaitoje J. Karosaitë iðryðkino ádomø aspektà: praeitø kartø Lietuvos muzikø ir Leipcigo aukðtosios muzikos mokyklos ryðá.

Juk ðioje konservatorijoje prieð Antràjá pasauliná karà mokësi ir puikø muzikiná iðsilavinimà ágijo M. K. Èiurlionis, B. Dvarionas, J. Èiurlionytë, Juozas Gruodis ir kiti garsûs mûsø muzikos klasikai – kompozitoriai, pianistai, pedagogai.

J. Neniðkytë – Lyvens jau ne pirmà kartà koncertuoja Vokietijoje.

Vokieèiø koncertø, festivaliø organizatoriai paþásta ðià pianistæ, kaip puikià M. K. Èiurlionio ir Fryderyko Chopino kûriniø interpretatoræ, todël daþnai kvieèia jà dalyvauti ávairiuose muzikiniuose forumuose. Ðá kartà, EPTA renginyje, J. Neniðkytë – Lyvens surengë du koncertus.

Leipcigo F. Mendelssohno Bartholdy aukðtojoje muzikos mokykloje ji skambino keliolika M. K. Èiurlionio kûriniø, tarp jø – sudëtingà ciklà „Jûra”, Tris preliudus viena tema op. 20 b-moll, Noktiurnà op. 6 Nr. 2 cis-moll, Impromtà op. 4 fis-moll, Preliudà ir Fugà op. 34 b-moll ir kt. bei F. Chopino Tris etiudus (op. 25 Nr. 12 c-moll, op. 25 Nr. 1 As-dur, op. 10 Nr. 12 c-moll), Tris preliudus (op. 28 Nr. 6 h-moll, op. 28 Nr. 22 g-moll, op. 28 Nr. 15 Des-dur), Fantazijà-impromtà op. 66 cis-moll.

Koncertà lydëjo paèios pianistës skaitoma paskaita – „Èiurlionis.

Kompozitorius ir dailininkas”. Jos metu autorë demonstravo M. K. Èiurlionio paveikslø skaidres, reprodukcijas; aptarë ðio menininko muzikos ir tapybos sintezæ. Nors paskaita-koncertas vyko vëlø vakarà, taèiau salë buvo pilnutëlë atidþiø, susidomëjusiø klausytojø.

Antràjá koncertà-paskaità su kiek kita programa J. Neniðkytë – Lyvens surengë Riugeno salos Schloss Spyker pilyje. Ðioje, gilia senove alsuojanèioje pilyje, kasmet rengiami kelis mënesius trunkantys koncertø ciklai. Ðiø, 2004 m. koncertiná pilies sezonà atidarë bûtent J. Neniðkytë Lyvens.

Vokieèiø muzikos kritika aukðtai ávertino J. Krosaitës ir J. Neniðkytës Lyvens pasirodymus; EPTA Valdyba kvietë jas ir ateityje dalyvauti ðios organizacijos renginiuose.

Abiejø atlikëjø koncertai prestiþinëse uþsienio salëse, dalyvavimas tarptautiniø kultûriniø organizacijø veikloje stiprina Klaipëdos universiteto tarptautinius ryðius, garsina mûsø miesto vardà visoje Europoje.

Daiva KÐANIENË

Kultûros magistrø ieðkokite Klaipëdoje

Dar nei vienas miestas Lietuvoje nesugalvojo savo ákûrimo gimtadienio ðvæsti taip, kaip já ðvenèia Klaipëda - garbindama ir aukðtindama ne pramogà, o menà ir iðmintá. Pirmà kartà apie tai iðgirdome pernai, kai uostamiestis paskelbë suteikiantis Kultûros magistro vardus istorikui Jonui Geniui, dailininkui Algiui Kliðevièiui ir aktoriui Vytautui Paukðtei. Klaipëdos kultûros magistrai Tàsyk þinios ið uostamiesèio sudomi- – poetas Gintaras Grajauskas, no ne tik tokiu neáprastu nûdienai muzikologë Daiva Kðanienë ir poelgiu, bet ir romantiðku scenariju- dirigentas Stasys Domarkas mi, apgaubusiu paèià ceremonijà. Ðiais metais, 752 ákûrimo metiniø proga skelbiant Kultûros magistrais Klaipëdos muzikinio teatro vadovà Stasá Domarkà, poetà Gintarà Grajauskà ir muzikologæ Daivà Kðanienæ, rugpjûèio pirmosios popietæ teko visà iðkilmiø aktà iðgyventi drauge su pagarbintaisiais.

Magiðkai monotoniðkas timpanø ritmas ir dailios mergelës nurodë kelià á iðkilmiø vietà – miesto ákûrimà simbolizuojanèià piliavietæ. Bûtent èia rastas Kultûros magistro vardà patvirtinantis aukso þiedas – tiksliau, XVI amþiaus pavyzdþiu V. Bizausko pagamintos tikslios jo kopijos, beje, su tikrø tikriausiais deimantais. Á Pilies muziejaus menæ susirinkæ garbingiausi Klaipëdos þmonës, valdþios atstovai ir sveèiai netruko sulaukti ir paèiø magistrø, atlydëtø iðkilmingomis fanfaromis ir palydos, vilkinèios istoriniais kostiumais. Prabanga ir euforija dvelkianti ceremonija prasidëjo.

Solenizantai, kaip ir dera ðlovinamiesiems, sëdëjo praðmatniuose krësluose. Padëjusius ðià ðlovæ pelnyti jø darbus susirinkusiems priminë profesoriai Stasys Vaitekûnas, ir Danutë Petrauskaitë bei dr. Marijus Ðidlauskas. Ið visø trijø prakalbø galima buvo suprasti, kad ðiømetiniai Kultûros magistrai – ypatingi Klaipëdos ir Maþosios Lietuvos kultûros bei istorijos puoselëtojai, kuriems jø veiklos srityse prilygti gali tikrai ne kiekvienas. Pernai garbingàjá Kultûros magistro vardà pelnæs aktorius Vytautas Paukðtë supaþindino su painiomis garbingøjø þiedø kilmës versijomis. Kadangi, pasak jo, raðytiniø ðaltiniø per maþa bent vienai patvirtinti, kiekvienas girdëjusysis prisitaikys sau labiausiai tinkanèià. Po tokiø turiningø kalbëjimø teliko áteikti paèius þiedus ir jø esmæ liudijanèius dokumentus – o tai vël skambant fanfaroms atliko Klaipëdos meras Rimantas Taraðkevièius. Tokiai progai bûtinà ðlovinanèià giesmæ sugiedojo ið JAV á Lietuvà trumpam sugráþusi solistë Nida Grigalavièiûtë.

Skaitytojø dëmesiui siûlome ceremonijos iðkilumà liudijanèià prof. Stasio Vaitekûno prakalbà, skirtà Klaipëdos kultûros magistrui Stasiui Domarkui.

Laudamus maestro Stanislovui Domarkui Lietuvos nusipelniusiam artistui, Plungës Garbës pilieèiui, Klaipëdos kultûros magistrui Klaipëda, 2004 m. rugpjûtis 1 d.

Gerbiamas pone Mere, Gerbiami ponai kultûros magistrai, Gerbiami ponai komisijos nariai, Ponios ir ponai!

Ðiandien susirinkome èia, Klaipëdos piliavietëje prasmingai ceremonijai - dalyvauti Klaipëdos kultûros magistro vardo suteikime bei atitinkamø regalijø áteikime. Prasminga ir pati vieta – senøjø auksakaliø nukaltas þiedas, ilgai gulëjæs po ðimtmeèiø nusodintais þemës klodais, perkaltas ðiuolaikiniø meistrø, ðiandien visa didybe ir groþiu nuðvis ant garbingiausiø miesto þmoniø pirðtø, bylodamas apie jø nuopelnus, meilæ ir pasiaukojimà savajai specialybei ir savajam miestui, jo þmonëms.

Vienas ðiø þmoniø – tai mûzø suviliotas ir jø aukðtai, iki ðviesiausiø þvaigþdþiø iðkeltas maestro Stanislovas Domarkas, kurio iðkalbingas rankø mostas priverèia naujai suskambëti didþiøjø kompozitoriø - Beethoveno ir Kuprevièiaus, Mozarto ir Þigaièio, Strausso ir Sibeliaus muzikà. Nëra lengva pasakyti, kada ir kaip þmogus pasirenka tà vienintelá sëkmës kelià, kuriuo eina visà gyvenimà, dþiugindamas savuosius ir visus norinèius matyti, girdëti ir suprasti. Gal bût jau tada, kai prieð 65 metus Þemaitijoje ramiame Varkaliø kaime prie Plungës pasaulá iðvydo bûsimasis maestro, gal jau tada fëjos supo jo lopðá, o gal dar besimokydamas Klaipëdos vidurinëje mokykloje buvo pakerëtas vyresniojo brolio Juozo muzikavimo? O gal viskas kartu já atvedë á Lie-

tuvos valstybinæ konservatorijà, o vëliau á vienà Europoje þinomiausiø Peterburgo valstybinës konservatorijos Simfoninio dirigavimo fakultetà. Yra sakoma: pasakyk kas buvo tavo mokytojas – pasakysiu kas tu.

Galëtume pasakyti ir atvirkðèiai – þinau tave – galiu pasakyti ir kas tavo mokytojas. Maestro mokytoju buvo þymus dirigavimo profesorius Ilja Musinas, sutinkantis mokyti tik tuos, kurie savanoriðkai jau iðplaukë á garsø ir harmonijos okeanà ir jau niekada nebeiðlips á krantà.

Tas muzikos, meno ir kultûros okeanas neleidþia nurimti, verèia tobulëti, kurti ir ieðkoti. Gal dël to, kurá laikà dirbæs Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, vadovavæs Minsko Operos ir baleto teatro orkestrui, maestro Stanislovas Domarkas vël gráþo á Lietuvà, kur gertas jaunystës ðaltinio vanduo, kur savos trobos dûmas kvapnesnis uþ brangiausius sveèiø ðaliø aromatus, o þemaitiðka ðneka vilioja kaip Odisëjà sirenos. Jûs gráþote á tëviðkæ, kuri su pagarba ir meile suteikë tuos garbingus vardus, kokius tik galëjo suteikti.

Pasisekë visai Lietuvos kultûrai, pasisekë visam Pamariui, o dar labiau seniausiam ðalies miestui Klaipëdai, kad 1993 m. maestro Stanislovas Domarkas savo batutà pakëlë miesto muzikiniame teatre, kaip jo vadovas, vyriausiasis dirigentas, o vëliau 1995 m. - ir Maþosios Lietuvos simfoninio orkestro meno vadovas, vyriausiasis dirigentas.

Mus dþiugina tai, kad tik maestro Stanislovo Domarko dëka miestieèiai ir sveèiai kasmet pamato ne po vienà, o kelis naujus teatro pastatymus, premjeras, savo originalumu ir patrauklumu iðsiskirianèias ið kitø teatrø. Maestro ir aistringas lietuviðkø, ypaè pajûrio istorinës ir mitologinës tematikos spektakliø ákvëpëjas. Tik jo dëka ið amþiø glûdumos á teatro scenà atëjo G. Kuprevièiaus opera „Prûsai” su legendiniu Herkumi Mantu, ið Baltijos jûros putotø bangø iðkilo A. Þigaitytës „Þilvinas ir Eglë”, tik jo dëka pirmà kartà uþsienyje – Lenkijoje – buvo pristatyta ði nacionalinë opera. Maestro Stanislovo Domarko entuziazmas neribotas – jis ir tarptautinio operos ir simfoninës muzikos festivalio „Muzikinis rugpjûtis pajûryje” pradininkas ir organizatorius bei dalyvis, Klaipëdos jaunøjø talentø skatintojas.

Nemanau, kad trumpoje kalboje galëèiau iðvardinti iðkilaus maestro visus darbus ir nuopelnus, bet to gal ir nereikia – jie yra matomi, girdimi , þinomi, o svarbiausia su meile priimami muzikà norinèiø girdëti þmoniø. Ir èia matau Jûsø, kaip valstybës þmogaus áþvalgumà, strategijà. Didysis menas daþniau ir patikimiau nei politinë diplomatija suartina valstybes ir tautas, garantuoja jø iðlikimà. Jûsø veikla, Maestro, ágyja dar didesnæ prasmæ, kai globalizacija ir lietuviðkasis nuolankumas gràsina sunaikinti lietuviðkosios kultûros ir visos tautos identitetà, kai pseudomenines uþsienio „vertybes”, priimame taip pat lengvai, kaip beskonius hamburgerius ar makdonaldus.

Tokiomis dienomis, kokia yra ir ðiandieninë diena, atsigræþiame á praeitá, prisimename mielus þmones, malonius susitikimus, savo tëvus, vaikystæ ir jaunystæ, svajones, pirmàjà meilæ, dþiaugsmingus atradimus ir skausmingas netektis. Ta praeitis, jaunystës ir svajoniø metai – tai graþiausiais þiedais apipinti, skambiausiom eilëm apdainuoti, nors tie karo ir pokario metai nebuvo tik graþûs. Bet ten, juose – jaunystë, gráþimo á kurià tûkstantmeèiais trokðto eliksyro taip niekas ir neiðrado. Ji kartais sugráþta tik ilgesinguose sapnuose, ji atsispindi kitø, jaunesniø, graþesniø akyse, valiûkiðkose ðypsenose. Ji atsispindi ir Jûsø su ponia Kristina iðaugintø ir iðpuoselëtø, graþiais ir kilniais Barboros ir Monikos vardais pavadintø dukterø akyse, jø ðiandienoje ir jø ateityje, Jûsø vaikaièiø, Jûsø pasekëjø ateityje.

Jaunystæ prisiminiau ne dël nostalgijos, o dël to, kad jos prisiminimai visada ákvepia darbui, kûrybai ir meilei. Patikimiausias jaunystës eliksyras ir yra pati jaunystë. Tegul Jûsø jaunystës kilnios ir nepamirðtos idëjos bei troðkimai visada Jus, Maestro, veda ieðkojimø ir atradimø keliu. Ir tegul neblësta Jûsø asmens þavesys, padedantis Jums gyventi ir spræsti problemas. Muzika negali nutilti. Jei ji nutils - gyvenimas neteks groþio, meilës, vilties. Neteks ir prasmës. Þinau Jûsø viltá ir svajonæ – turëti uostamiestyje modernø Muzikiná teatrà. Neþinau kada jis iðkils, bet þinau, kad Jûsø kantrus ir uþsispyræs darbas yra ta patikima plyta, kuri jau ðiandien gula á teatro pamatus.

Gerbiamas ir mielas Maestro, Kultûros magistre, prieð 2 tûkstanèius metø Romos poetas Horacijus uþraðë: „Dignum laude virum Musa vetat mori” - „Vyrui, vertam pagarbos, mûza neleidþia numirti”. Tai þodþiai apie ðlovæ. Jûs maestro Stanislovai Domarkai, to nusipelnëte – mes Jus giriame, ðloviname ir kaip didþiausios dovanos laukiame Jûsø batutos mostelëjimo – kvietimo á uþburtà muzikos pasaulá. Taip yra ir tegul taip bûna visados!

Mb inf.

Muzikos barai /45

Muzikos atlikimo problemos Leonidas MELNIKAS

M

uzikos interpretacija – daugiaaspektis meno reiðkinys, kurio suvokimas ir vertinimas yra nesibaigianèiø diskusijø objektas. Iðties ar galima atsakyti á klausimus, kokia atlikëjo interpretacija atitinka kompozitoriaus sumanymà bei istorinio autentiðkumo kriterijus, kas yra atlikëjo meninës saviraiðkos laisvë, o kas vertintina kaip atlikëjo savivalë?

Atsakymø á ðiuos klausimus gausa ir nevienareikðmiðkumas susijæ su dinamine atlikëjiðkos interpretacijos prigimtimi.

Muzikos interpretacija niekada neatsikartoja – ji yra dinamikos bûsenos, nuolat liudija inovacinæ potencijà, lemia vis naujà muzikos kûrinio skambëjimà. Sulig kiekvienu nauju atlikimu kinta pats muzikos kûrinys, o interpretatoriui iðkyla naujø klausimø.

Klasika nëra „prirakinta” prie kurios nors vienos epochos. Ji juda kartu su

Daugpilio (Latvija) universiteto Garbës daktaras LMA profesorius habil. dr. Leonidas Melnikas

The Paradox about Musical Interpretation: The Modernising Classics The article, based on the paper presented at the conference „The Interaction between Man and Music: Creation, Interpretation, Pedagogy” that was held at the Lithuanian Academy of Music in April 2004, examines musical interpretation as a multifaceted phenomenon, which generates endless discussions on the questions of comprehension and assessment.

Leonidas MELNIKAS

Muzikos barai /46

Muzikos interpretacijos paradoksas: ðiuolaikëjanti klasika*

bendru kûrybinës raidos procesu, turi nenugalimà invazijos á dabartá potencijà.

Tuo nesunku ásitikinti ávertinus mokymo ástaigose studijuojamà bei koncertø salëse atliekamà repertuarà. Jau ilgiau nei ðimtmetis vieðai skambanti muzika susideda ne ið kompozitoriø amþininkø kûrybos, bet ið muzikinio paveldo. Taigi paveldas – realiai egzistuojanti neatsiejama ðiuolaikinio meninio konteksto dalis, turinti ir daugelá ðiuolaikiniam menui bûdingø bruoþø. Ar visada ðie atsinaujinimo bruoþai „tinka” paveldui?

Dabarties ir praeities sankirta, pasireiðkianti „ákomponuojant” paveldà á vis besikeièiantá ðiuolaikinës kultûros audiná, yra lydima neiðvengiamo konflikto.

Paveldas, pagimdytas vienos istorinës epochos, gyvuoja kitos epochos formuojamoje aplinkoje, o tai reiðkia, kad meninëje veikloje susikryþiuoja skirtingi gyvenimo ritmai, þmoniø poreikiai, màstymo stereotipai. Susikuria labai savotiðkas kultûrinis praeities ir dabarties lydinys.

Nuolat besikeièiantys ðio specifinio kultûrinio lydinio kontûrai lemia, kad kas keliasdeðimt metø iðgyvenamos kone revoliucinës muzikinio paveldo suvokimo ir interpretacijos metamorfozës. Pokyèiai, þenklinantys interpretacijà, – paveldo atsinaujinimo, kitais þodþiais, klasikos „ðiuolaikëjimo” apraiðka.

Klasikos „ðiuolaikëjimas” – neiðven-

giamas raidos dësnis. Nesustojantis gyvenimo vyksmas, nenutrûkstantis kûrybinis atsinaujinimas lemia besikeièiantá klasikos suvokimà, besikeièianèià jos interpretacijà. Nors ðiame atsinaujinimo procese glaudþiai siejasi labai ávairûs kûrybinës veiklos veiksniai, vis dëlto galima ávardyti kelis gana stabilius klasikos „ðiuolaikëjimo” mechanizmus bei lygmenis.

Pagrindiniai paveldo „ðiuolaikëjimo” mechanizmai yra ðie: kintantys màstymo modeliai, kintanèios veiklos priemonës (visø pirma muzikos instrumentai), kintanti interpretacinë stilistika.

KINTANTYS MÀSTYMO MODELIAI Atlikëjo sàlytis su muzikos paveldu – kûrybinis procesas, kurio dominuojantis elementas yra individualus muzikos suvokimas. Savo kûrybinëje veikloje menininkas operuoja tais màstymo modeliais, kurie yra aktualûs, rezonuoja jo epochai. Jis tarsi „implantuoja” á savo vertinimus, interpretacijas, emociná pajautimà aktualios meninës ir dvasinës aplinkos alsavimà, kriterijus, nuostatas, poþiûrius. Muzikos supratimas neiðvengiamai veikiamas meninio konteksto, tad visai natûralu, jog „modernëjantis” þmogus sumodernina savo veiklos objektà. Vienas reikðmingiausiø atlikëjo veiklos objektø – tai paveldas,

todël bûtent paveldas, prisilietus atlikëjui, ir ágauna modernëjimo pagreitá.

Paveldo modernëjimas iðkelia rimtà estetinæ problemà. Meninis ir istorinis kontekstas, á kurá inkorporuojami senøjø kompozitoriø muzikos kûriniai, daþniausiai turi maþai bendra su ðiø kûriniø autoriø gyventos epochos kûrybine situacija. Todël nenuostabu, kad ne tik objektyviai formuojasi akivaizdþiai nauji, kartais svetimi, istorinei autentikai prieðtaraujantys muzikos suvokimo ir artistinio perteikimo stereotipai, bet naujoje istorinëje epochoje egzistuojantys bei kûryboje plaèiai taikomi veiklos modeliai iðkraipo, deformuoja paèià muzikos esmæ, kartais yra iðvis nepriimtini. Galima suminëti daugybæ pavyzdþiø. Prisiminkime romantinei epochai bûdingas virtuozines instaliacijas, nevarþomà ekspresijà, perdëtà jausmingumà, kuriø inspiruotos baroko muzikos interpretacijos prarado savo originalià autentikà, kartais tapo maþai atpaþástamos. Toks muzikos suromantinimas – gan dramatiðkas muzikinio paveldo adaptacijos pavyzdys.

Kita vertus, paveldo modernëjime negalima matyti vien neigiamø ypatybiø.

Tai „nuostolis”, kurio dëka klasika apskritai egzistuoja. Besikeièiantys màstymo modeliai, vis labiau nutolindami paveldo interpretacijà nuo pirmapradës „archetipinës” bûsenos, já savotiðkai adaptuoja prie naujos istorinës aplinkos, o kartu suteikia jam naujà aktualios egzistencijos postûmá.

Toks dvejopas pokyèiø pobûdis – besikeièianèio muzikinio màstymo realybë.

KINTANÈIOS VEIKLOS PRIEMONËS Specifinis paveldo modernëjimo mechanizmas yra muzikos instrumentas.

Muzikos instrumentui labai tiktø daþnai architektûros atþvilgiu vartojamas sustingusios muzikos apibûdinimas.

Instrumentas ir kûrinys – du muzikos egzistencijos „ramsèiai”. Muzikos kûrinys visada skirtas atlikti instrumentu (plaèiàja prasme balsas taip pat yra muzikos instrumentas), ir tik ávykus tokiam atlikimo aktui tampa realiai egzistuojanèios kultûros elementu. Áprasmintas instrumentinio skambëjimo kûrinys þengia per istorines epochas ir koncertines erdves.

Kompozitoriaus vaizduotëje tik gimæs kûrinio sumanymas jau turi instrumentinio konkretumo uþuomazgø. Taèiau kiekvienas kompozitorius savaip girdi instrumentà ir ðá girdëjimà vis kitaip átvirtina savo kûryboje. Ðia prasme muzikos kûrinys – specifinës instrumento vizijos atspindys. Didëjant istorinei distancijai tarp ávairiø kartø muzikø, vis labiau tolsta ir jø

veikloje realizuojama instrumento vizija.

Fryderyko Chopino ir Sergejaus Prokofjevo fortepijono muzika tarpusavyje teturi nedaug bendrø bruoþø, nors abu kompozitoriai kûrë tam paèiam instrumentui.

Skirtingas to paties instrumento suvokimas atspindi tiek kiekvieno kompozitoriaus individualybæ, tiek neiðvengiamà istorinæ „instrumentinio” màstymo evoliucijà. Kita vertus, su kiekviena nauja epocha atsirandantis naujas instrumento suvokimas bei girdëjimas skatina ir naujà atlikëjo poþiûrá á paveldà, nes nauja patirtis vienokiu ar kitokiu bûdu veikia muzikiná màstymà. XX a. pianistas, skambinæs ar bent girdëjæs Arnoldo Schönbergo, Prokofjevo, Olivier Messiaeno muzikà, visai kitaip interpretuoja Chopinà nei atlikëjas – Chopino amþininkas, kurio muzikinë patirtis tesiekia romantizmo epochà.

Atsinaujinimo poþiûriu reikðminga ne tik besikeièianti instrumento vizija, bet ir realià materialià iðraiðkà turinti instrumentø „konstrukcinë” evoliucija – instrumentai tobulëja, juos gaminant taikomos naujos technologijos. Keièiantis instrumentams, negali nesikeisti ir jø iðgaunamas garsas (juolab atsirandanti nauja garso kokybë kaip tik ir yra ávykstanèiø pasikeitimø prieþastis bei tikslas). Savo ruoþtu, atliekant tokiu pasikeitusiu, „modifikuotu” instrumentu ankstesniø epochø muzikà, ji neiðvengiamai ágauna naujø spalvø ir atspalviø. Tai labai þenklu, pavyzdþiui, vargonø muzikoje, kai keièiantis vargonø dispozicijoms ir intonavimui labai pasikeièia ir akustinis grieþiamos muzikos „vaizdas”. Nors ðis atsinaujinæs paveldo skambëjimas ir maþai atitinka autentiðkumo kriterijus (beje, visai nepriklausomai nuo atlikëjo intencijø ir uþmojø), taèiau neabejotinai liudija naujà aktualià paveldo gyvasties formà.

Dar vienas „instrumentinis” muzikinio atsinaujinimo ðaltinis – skambinimo (grieþimo, dainavimo ir pan.) technikos evoliucija. Ðiuolaikine muzika pasipildantis repertuaras bei „konstrukcinë” instrumento evoliucija formuoja visai naujà atlikëjiðkà technikà, kuri turi gráþtamàjá poveiká visai atlikëjiðkai veiklai. Nauja pirðtuotë, nauji garso iðgavimo bûdai, nauja atlikëjo judesiø struktûra ir amplitudë daro átakà galutiniam atlikëjiðkos veiklos produktui – muzikos interpretacijai. Ðiø dienø atlikëjas, suformavæs specifinæ muzikavimo manierà, kuri pasirodo esanti tinkama ðiuolaikinei kûrybai atlikti, jà pamaþu universalizuoja ir pradeda taikyti interpretuodamas ne tik savo laikotarpio muzikà, bet visà atliekamà repertuarà, o tai byloja apie neiðvengiamus paveldo interpretacijos pokyèius.

KINTANTI INTERPRETACINË STILISTIKA Kintanti interpretacinë stilistika – gan subtili muzikoje vykstanèiø pokyèiø apraiðka. Interpretacinë stilistika – daugelio veiksniø rezultatas, jos atsinaujinimas yra bendros meno raidos komponentas, dinamizuojantis visà kûrybos procesà. Tai universalus kultûrinës evoliucijos mechanizmas, uþtikrinantis visada aktualø muzikos skambëjimà nepriklausomai nuo to, kada ji buvo sukurta.

Su besikeièianèia interpretacine stilistika siejamos paveldo iðsaugojimo perspektyvos, gebëjimas adaptuotis prie kintanèiø dvasiniø poreikiø ir atsinaujinanèio meninio konteksto. Tokia per interpretacijà realizuojama adaptacijos forma – nuostabiø meno atradimø ðaltinis. Prisiminkime, pavyzdþiui, Glenno Gouldo áraðytas Bacho kûriniø interpretacijas ar Alfredo Brendelio atliekamus Mozarto ðedevrus. Ðiø genialiø atlikëjø kûryba – puikus liudijimas, kaip menininko gebëjimas individualiai suprasti ir interpretacijoje áprasminti, atrodytø, visiems gerai þinomà muzikiná paveldà gali kardinaliai pakeisti egzistuojanèià interpretacinæ stilistikà, „uþprogramuoti” iðtisos atlikëjø kartos stilistinius ieðkojimus.

Stilistikos atradimai reiðkiasi gebëjimu iðgirsti ir koncertinëje praktikoje „áteisinti” naujà muzikinio paveldo skambëjimà, derinti ðiuolaikinës stilistikos priemones bei ðiuolaikiniø instrumentø galimybes su senosios muzikos archaika. Interpretacinës stilistikos atradimai kyla ið paties muzikinio paveldo, prapleèia jo prasmiø erdves. Jos neturi ir negali prieðtarauti paveldo meninei prigimèiai. Juolab meninës epochos ne vien tik konfliktuoja tarpusavyje, „oponuoja” viena kitai. Jos neiðvengia labai reikðmingø bendrumø, giminingø bruoþø, akivaizdþiø paraleliø, kurios kaip tik ir leidþia atlikëjui savo interpretacijoje charakteringu bûdu tarytum sujungti skirtingus laikmeèius, nubrëþti charakteringas „arkas” tarp skirtingø epochø.

Atvirkðtinë besikeièianèios interpretacinës stilistikos pusë pasireiðkia tuo, kad èia greta meniniø atradimø neámanoma iðvengti ir tam tikrø praradimø. Visø pirma tai susijæ su vis tolstanèia istorine autentika.

Kiekviena epocha formuoja specifinæ interpretacijos komponentø organinæ visumà. Tad keièiantis epochos stereotipams, paþiûroms ir nuostatoms, keièiasi ir interpretacinë stilistika, kaskart formuojamas vis naujas atlikëjiðkos saviraið-

Muzikos barai /47

Svetur kos kompleksas. Savo ruoþtu uþmarðtin nueina tie interpretacijos poþymiai, kurie liudija tiesioginá atlikëjø sàlytá su istoriniu kûrinio laikotarpiu. Kiekvienos vëlesnës epochos pateikiama muzikos paveldo interpretacija yra ne kas kita kaip praeities kûrybiniø nuostatø imitacija bei rekonstrukcija, bûtinai turinti ir kitos, vëlesnës epochos poþymiø. Ðia prasme interpretacinës stilistikos atradimai – savotiðkas neiðvengiamø meniniø praradimø kompensavimo mechanizmas.

Kuo tolimesnei istorinei epochai priskirtinas muzikos kûrinys tampa interpretacijos objektu, tuo labiau tikëtini atlikëjiðko perteikimo nesutapimai su istorine tradicija, nukrypimai nuo autentiðkø prasmiø. Taip atsitinka dël to, kad tradicijos ir prasmës negali bûti grieþtai fiksuojamos. Jos pasimirðta, tampa atlikëjui vis labiau nesuprantamos ir miglotos. Ðá neiðvengiamø istoriniø praradimø dësningumà liudija paprastas pavyzdys. Baroko muzikos tekstuose randame daugiau kaip 100 ávairiø ornamentikos þenklø, yra iðlikæ per 200 XVII–XVIII a. ornamentikos lenteliø, aiðkinanèiø ðiø þenklø naudojimo galimybes. Tuo tarpu ðios dienos atlikëjai apsiribojo vos keliais ornamentikos tipais, supaprastindami sudëtingà muzikos ornamentavimo menà, patys save apribodami primityviausiais sprendimais. Panaðiai atsitiko ir su kitomis baroko epochai reikðmingomis muzikavimo tradicijomis – basso continuo harmonizavimu, „figûraciniu” melodijø iðdailinimu, kadencijø improvizavimu ir pan. Praradus autentiðkas reikðmingø interpretacijos elementø supratimo bei taikymo tradicijas, labai pakito ir atlikëjiðkas baroko epochos muzikos pateikimas. Ðiø dienø muzikinë praktika liudija akivaizdø norà atgaivinti prarastas tradicijas, sugràþinti tai, kas per istorinæ raidà buvo pamirðta. Ðis noras kartais sukelia ir gan paradoksalø praradimø kompensavimo mechanizmà – tai labai savotiðkas bûdas nubrëþti paveldo ðiuolaikëjimo kelià per interpretacinës stilistikos „sendinimà”. Ðiuo atveju atlikëjiðkos saviraiðkos ieðkojimai grindþiami istorinës autentikos, gráþimo á praeitá ðûkiu. Toks atlikëjiðkos raidos kelias pasirodë itin produktyvus XX a. siekiant atsisakyti atlikimo mene vyraujanèio romantinio màstymo.

Buvo bandyta ieðkoti autentiðkø ðaltiniø, imta domëtis istoriniais instrumentais, o tai bent ið dalies leido rekonstruoti originalias interpretacines tradicijas.

Ieðkant keliø geriau paþinti autentiðkas senosios muzikos interpretacijos tradicijas, labai reikðmingas mokslininko vaidmuo. Muzikos istorikø atlikti darbai rekonstruojant praeitá – tai fundamentas

Muzikos barai /48

naujai interpretacinei stilistikai formuotis. Savo ruoþtu muzikologas, paskyræs laikà ir dëmesá ðiø problemø tyrinëjimui, ágauna retà galimybæ tiesiogiai veikti kûrybos procesà, o ne vien konstatuoti kûrybos faktus bei inventorizuoti kûrëjo veiklà.

Istorinio autentiðkumo átvirtinimo procesas kelia nemaþa problemø. Ar visada istoriniai mokslininkø atradimai yra „pritaikomi” aktualioje, realioje kûrybinëje praktikoje? Tai priklauso ne tik nuo paèiø atradimø esmës, bet daþnai nuo epochos meninio konteksto, nemaþai ir nuo mokslininko bei atlikëjo asmenybiø. Ádomiø pastebëjimø ðiuo poþiûriu yra pateikusi Vanda Landovska – menininkë, suvaidinusi itin didelá vaidmená renovuojant senosios muzikos atlikimo tradicijas, þadinant klausytojø dëmesá senøjø epochø muzikos kûrybai.

Landovska emocingai raðë apie muzikologø nuopelnus gaivinant senàsias muzikos tradicijas, tiesa, èia pat ir paðiepdavo jø pomëgá rikiuoti istoriniø datø „paradus”, sureikðminti antraeilius dalykus. Taip pat kritiðkai Landovska þvelgë ir á atlikëjus. Ðie, anot jos, daþnai nesugeba deramai ávertinti kruopðtaus muzikologø darbo vaisiø, ignoruoja mokslininkø atradimus, linkæ á rutinà bei senø tiesø kartojimà. Landovskos apibûdinti muzikologø ir atlikëjø tipai – ir ðiandien aktualus apibendrintas muzikos vartotojø portretas. Ðis vartotojas lemia, kokios muzikos poreikis yra susiformavæs, koks muzikinis paveldas ir kaip skamba koncertø salëse. Muzikos vartotojas keièiasi su besikeièianèia muzika, modernëdamas pats, jis modernina ir visà savo muzikinæ aplinkà.

Laiko negalima gràþinti atgal ir tai atveria atlikëjui neribotas kûrybiniø ieðkojimø perspektyvas. Jam tenka nuostabi dovana kiekvienà istorinæ akimirkà kurti vis naujà genialaus muzikinio paveldo bûtá.

Muzikos paveldo ðiuolaikëjimas – atlikëjo nuopelnas ir didelë jo atsakomybë.

Rekonstruodamas, imituodamas istorinæ tradicijà atlikëjas paþvelgia á jà savo amþiaus akimis, o tai lemia kaskart vis naujà paveldo prisikëlimà, naujà gráþimà, naujà groþëjimàsi atjaunëjanèiomis meno vertybëmis. n *

Parengta pagal praneðimà, skaitytà Lietuvos muzikos akademijoje 2004 04 21, konferencijoje „Meno ir þmogaus sàveika: kûryba, interpretacija, pedagogika”.

Lina NAVICKAITË

V

ienos mokslo srities atstovai jau áprato vasarà pradëti nedideliame Suomijos miestelyje Imatroje, esanèiame prie pat Suomijos–Rusijos sienos ir palaikanèiame glaudþius ryðius su kaimyniniu Svetogorsku. Minima mokslo sritis yra semiotika, o tyrinëtojai, kasmet susirenkantys á Imatrà, yra jau beveik deðimt metø èia rengiamø tarptautiniø semiotikos ir struktûralistiniø studijø kongresø dalyviai. Paprastai Lietuvai ðiuose kongresuose atstovauja þymiojo lietuviø semiotiko Algirdo Juliaus Greimo specialistai ið Vilniaus universiteto, o ðiø metø birþelio 3–9 dienomis vykusiame kongrese buvo skaitomi trys muzikiniai lietuviø praneðimai: seminare dalyvavo muzikologës Kamilë Rupeikaitë ir Lina Navickaitë* bei kompozitorius Ramûnas Motiekaitis.

KAS YRA SEMIOTIKA Terminas „semiotika” yra kilæs ið „sçmeion” – graikiðko þodþio, reiðkianèio „þenklà”, „poþymá”. Þenklas èia suprantamas kaip kaþkas, reiðkiantis ar atspindintis kaþkà. Semiotika (kartais dar vadinama semiologija) yra mokslas, tiriantis þenklø egzistavimà ir vartojimà. Akivaizdþiausi mus supantys þenklai – kalba, muzikos garsai, vizualiniai praneðimai, reklamos, firmø logotipai, eismo þenklai, tautinë atributika, dekoracijos, drabuþiai, ligø simptomai, tam tikras elgesys, medijos ir rinkodaros produktai, ir taip toliau – praktiðkai iki begalybës...

Vis dëlto semiotika netyrinëja vien konkreèiø, paskirø þenklø, kaip jie èia iðvardyti. Ðis mokslas veikiau studijuoja, kaip þenklai ágyja ir perduoda tam tikras prasmes. Tad semiotika svarbi visoms sritims, kurios turi ðá tà bendra su reikðmës problemomis – þinoma, ir muzikai.

Ið pirmo þvilgsnio semiotika gali pasirodyti bauginanti dël nepaprastos gausybës komunikaciniø þenklø, kuriuos ji mëgina paaiðkinti. Taèiau prieðingai þenklø ávairovei, semiotiniai metodai yra gana tikslûs ir vieningi. Nûdienos mokslininkai sutaria, jog semiotika yra ne vien specifinis poþiûrio taðkas ar árankis, taikytinas platesnëse tyrinëjimø srityse, bet visiðkai savarankiðka disciplina.

Semiotikos istorijos pradþia laikoma Antikos filosofija, o „oficialia” mûsø laikø mokslo ðaka ji tapo XX a. septintojo deðimtmeèio pabaigoje, kai vengrø kilmës amerikietis Thomas A. Sebeokas Indianos (JAV) universitete ásteigë tarptautiná semiotikos ir lingvistikos centrà. Ðiomis

Ar gali semiotika iðspræsti mûsø laikø problemas? dienomis semiotika kaip atskira disciplina dëstoma daugelyje pasaulio aukðtøjø mokyklø, svarbûs semiotikos centrai Europoje yra Tartu, Vilniaus, Sankt Peterburgo, Berlyno, Bolonijos, Sofijos bei kitø miestø universitetai. Iðskirtinis dëmesys ðiam mokslui skiriamas Suomijoje, kur semiotika dëstoma daugelyje universitetø.

Nuosekliausiai – Helsinkio universitete, kuriame plëtojamos multidisciplininës semiotikos studijø programos, pritraukianèios daugybæ mokslininkø ið ávairiø pasaulio ðaliø.

Ryðkø postûmá suomiðkosioms semiotikos studijoms suteikë 1988 m. Imatroje ákurtas Tarptautinis semiotikos institutas

Can Semiotics Solve Our Present Day Problems?

Representatives of the science of semiotics have already become used to starting summers in the Finnish little border town of Imatra, where the International Summer Institute for Semiotic and Structural Studies has been organised for nearly a decade. Though Lithuania had usually been represented by Vilnius University experts on the work of the world-famous Lithuanian semiotician Algirdas Julius Greimas, this time three papers on musical issues, by the musicologists Kamilë Rupeikaitë and Lina Navickaitë and the composer Ramûnas Motiekaitis, were presented at the event.

Lina NAVICKAITË

(International Semiotics Institute, ISI). Nuo tol ði profesoriaus Eero Tarasti vadovaujama organizacija rengia kasmetines tarptautines vasaros mokyklas ir kongresus, kartu su Indianos universiteto leidykla leidþia tarptautinæ monografijø ir antologijø serijà „Acta Semiotica Fennica” – t. y. uþsiima bene aktyviausia pasaulyje reguliariai semiotikà propaguojanèia veikla.

TARPTAUTINË SEMIOTIKØ VASAROS MOKYKLA IMATROJE: 2004-IEJI Nuo 1995 metø, kai tarptautinës semiotikø vasaros mokyklos ið Toronto (Kanada) persikëlë á Imatrà, kasmet èia surengiama keletas ávairiø srièiø – nuo muzikos semiotikos ar kitø humanitariniø studijø iki ekonomikos ir biosemiotikos – seminarø. Ði vasara buvo ypatinga tuo, kad pirmà kartà Imatroje vyko renginiai, paþymëti nauju, ðiais metais ákurto Suomijos tarpuniversitetinio semiotikos studijø tinklo (Finnish Network University of Semiotics) þenklu. Naujàjà studijø programà, kuriai priklauso deðimt Suomijos universitetø, finansuoja Europos Sàjunga.

Pasak projekto organizatoriø, toks „virtualus” universitetas ypaè gerai atspindi ðiø laikø ir ateities dvasià. Toká universiteto modelá kol kas tik ið ðalies, taèiau ádëmiai stebi ir uþsienio ðalys. Ðiemet ðalia ðeðiø kitø srièiø seminarø Imatroje vyko ir deðimtasis doktorantûros

ir podaktariniø studijø muzikos semiotikos seminaras. Praneðimus jame skaitë 25 dalyviai ið 13 ðaliø, visi jie bus publikuojami tæstiniame ISI leidinyje „Musical Semiotics Revisited” anglø ir prancûzø kalbomis.

Muzikos semiotikos seminarai Suomijoje rengiami kartà per pusantrø metø, daþniausiai Helsinkio universitete. Tai, kad ðiemet muzikologai rinkosi Imatroje, galima buvo vertinti dvejopai: puiku, kad turëjome galimybæ lankytis kartais labai ádomiuose kitø srièiø (pavyzdþiui, biosemiotikos ar meno bei estetikos vadyboje tyrinëjimø) seminaruose, kita vertus, kiekvienas praneðëjas disponavo tik pusvalandþiu, tad áprastinës diskusijos buvo gerokai trumpesnës. Daugiau laiko suteikta tik seminaro direktoriams: Eero Tarasèiui (Suomija, „Ar semantiniai muzikos aspektai turi notacijà?”), Gino Stefani (Italija, „Sintestezija menuose”) ir Jean-Marie Jacono (Prancûzija, „Judëjimas, laikas, tyla: muzika ir filosofija Schuberto Kvintete D. 956”). Svarbus nuolatinis muzikos semiotikos seminarø Suomijoje dalyvis yra þymus amerikieèiø profesorius, pianistas ir muzikologas Charlesas Rosenas. Atvykæs á ISI renginius, ðis muzikas paprastai ne tik skaito paskaitas, bet ir surengia fortepijono muzikos reèitalá. Ðiemet ðalia Roseno teoriniø áþvalgø apie tai, kaip ávairiose muzikinëse epochose keitësi muzikos turinio reprezentacija, puikioje Imatros kultûros centro salëje girdëjome jo interpretuojamus Mendelssohno ir Brahmso kûrinius. Ádomiø minèiø seminaro praneðimuose pateikë ne vienas muzikologas, atlikëjas ar kompozitorius. Ásimintinas, originaliais paties menininko analizës metodais grástas buvo þinomo norvegø kompozitoriaus Lasse’s Thoreseno praneðimas „Formà lemiantys elementai, procesai ir transformacijos Beethoveno Sonatoje f-moll op. 2, Nr. 1”. Kaip ir Thoresenas, savo praneðimà skambindama fortepijonu gausiai iliustravo suomiø pianistë Eila Tarasti („Muzika – ðviesos ir ðeðëliø menas”) – gyva muzika visuomet labai prisideda prie praneðimo sëkmës. Ádomiai ávairius meninius kontekstus aptarë Helsinkio universiteto doktorantai Camilo Pajuelo Valdezas (Peru, „Semiotinë ervë ir skambanti erdvë: refleksijos apie Andø muzikos kontekstà”) ir Julia Ðpinitskaja (Rusija, „Multikultûra – intertekstualumas”). Bene vienintelë, nagrinëjusi aktualias naujøjø Europos Sàjungos ðaliø tapatybës problemas, buvo lenkø muzikologë Bogumila Mika, skaièiusi praneðimà „Muzikinë citata kaip intertekstualumo þaismë: lenkø identitetas ir europietiðkasis kontekstas”.

Muzikos barai /49

Staccato

Tai, kokios skirtingos temos buvo nagrinëjamos ðiame seminare, galima pailiustruoti trijø lietuviø praneðimais.

Kamilë Rupeikaitë-Mariniuk aptarë muzikos instrumentø signifikacijos Biblijoje klausimà. Biblijoje nekart uþsimenama apie muzikos instrumentø reikðmæ kasdieniuose ritualuose bei þmoniø gyvenime – ávairûs muzikos instrumentai, su kuriais muzikologë iðsamiai supaþindino, buvo laikomi mitiniais komunikacijos þenklais tarp dieviðkumo ir þemiðkumo.

Lina Navickaitë praneðime „Interpretuojant Beethovenà: lietuviðkoji tradicija” klausë, ar lietuviø pianistø tradicijà interpretuoti muzikinæ klasikà galima laikyti faktu, ar tai tëra fikcija. Praneðimo iðeities taðkas buvo pianizmo mokyklø, dariusiø átakà lietuviø atlikëjams, aptarimas. Keturiø lietuviø pianistø – Mûzos Rubackytës, Petro Geniuðo, Gabrieliaus Aleknos ir Andriaus Þlabio – interpretuotø Beethoveno fortepijoniniø sonatø áraðai sulaukë gausiø dalyvavusiøjø komentarø.

Norvegijos muzikos akademijoje Osle kompozicijà studijuojantis Ramûnas Motiekaitis Imatroje kalbëjo apie skirtingas estetinës þiûros á muzikà perspektyvas, dominuojanèias Vakarø bei Rytø civilizacijose. Remiantis penkiais tarpusavyje susijusiais sluoksniais – archajiniu, magiðkuoju, mitiniu, mentaliniu ir integraliuoju bei siejant juos su þmonijos kultûrinës raidos pakopomis, galima tyrinëti, kokio tipo mentalitetas vyrauja skirtingø civilizacijø bei meniniø epochø estetinëse teorijose.

Semiotika neretai laikoma labai abstrakèiu mokslu, atsietu nuo realaus pasaulio. Siekiant tokià nuostatà paneigti, paskutiniu ðiø metø seminaro akcentu tapo keleto mokslininkø pasisakymai ávairiais „gyvenimiðkais” klausimais.

Kiekvienas jø, semiotiniu poþiûriu þvelgdamas ið savo profesijos taðko, turëjo atsakyti á bendrai pateiktà klausimà: ar gali semiotika padëti sprendþiant mûsø laikø problemas?.. Greièiausiai ne. Taèiau ðiandien, kai vis daugiau þmogaus iðrastø þenklø ir signalø mus lydi kiekviename þingsnyje, kai pasaulis komunikuoja su kompiuteriø, mobiliøjø telefonø ir kitø elektroniniø þiniø perteikimo priemoniø pagalba, semiotika yra disciplina, kelianti klausimà, ar þmonës dar turi kà vienas kitam pasakyti. n *

L. Navickaitës dalyvavimà seminare pagal „Sleipnir” programà parëmë Ðiaurës Ministrø Taryba.

Daugiau informacijos apie ðià jaunø menininkø rëmimo programà bei kità Ðiaurës Ministrø Tarybos informacijos biuro Lietuvoje vykdomà veiklà – interneto puslapyje http://www.nmr.lt.

Muzikos barai /50

Muzika - prekë.

Ar tik prekë?

Giedrius KUPREVIÈIUS

P

asaulis globalizuojamas, integruojamas, unifikuojamas ir ákainojamas. Visa, kas juda, nejuda, skraido ir guli, kas gyva ir kas jau miræ, kas kada ir kur bebûtø sukurta, dabar be kainos – niekai. Tiesiog – nulis. Uþ nedidelá nebaigtà didþio dailininko paveikslà skelbiama kosminiø dydþiø suma, milijonai klojami uþ áþymios rankos laikytà skëtá ar telefono ragelá. Vertybe tampa viskas, kas brangu, o brangu tai, kas gali bûti paversta vertybe, arba jos esatimi átikima.

Vertingas tas filmas, kurio sàmata virðija viso ministrø kabineto trejø metø algas kartu sudëjus. Vertë dar pakyla, jei tame filme juda, ðaudo, kompiuteriðkai kinta ir numiræ prisikelia brangiausiai apmokami planetos aktoriai, jei muzikà ðiam raðo anam garsiam filmui raðæs X, o dar didesnë, jei nuskynë Kanø ar Venecijos laurø lapelá. Suvis puiku, jei nominacijø skaièius virðija 10, o apdovanojimø metu kas nors netyèia nusimauna kelnes. Ar jûs girdëjote, kad kas kalbëtø apie tø garsiø daiktø menines prasmes, idëjas ir jø realizavimo bûdus? Ar uþkliuvo jûsø akys uþ analitiniø pastraipø apie garsiausias popgrupes ir jø dainas? Ðtai vienas nesenas ir labai bûdingas mûsø þiniasklaidos pavyzdys ið DELFI interneto svetainës:

Lietuvos televizijø eteryje jau galima pamatyti naujà grupës ÞAS vaizdo klipà „Mandarinai”. Ne kartà ðalies visuomenæ ðokiravæ „þasai” ir ðá kartà neapsiëjo be „siurprizø” – naujame vaizdo klipe jie tapo tikrais... beproèiais. ÞAS klipe filmavosi vilkëdami tramdomuosius marðkinius, be kuriø paprastai neapsieina tik smarkiai dvasios ligø apsësti þmonës. Per filmavimàsi „þasai” teigia atsivalgæ mandarinø maþiausiai trims metams. Kaip visuomet, didþiausia naðta uþgulë Bilo peèius. Jam teko ne tik didþiausia mandarinø dozë.

Bilo ávaizdþio kûrëjai já panoro pamatyti su mandarininio stiliaus barzdele ir makiaþu.

Skandalais, kurie daþniausiai kildavo dël agresyvaus ÞAS nariø bûdo, iðgarsëjæ muzikantai susimuðë ir per klipo „Mandarinai” filmavimà. Ðá kartà muðtynës kilo, kaip ávardijo patys „þasai”, „ne dël merginø, pinigø ar átakos zonø, bet dël tø paèiø nelaimingø mandarinø”.

Beje, ÞAS ketina savo naujàjá vaizdo klipà „Mandarinai” pateikti Kanø kino festivalio komisijai. Taèiau yra tik viena problema – tokios nominacijos, á kurià jis galëtø bûti átrauktas, paprasèiausiai dar nëra.

Ar kritikø recenzijos – netgi rimtuose savaitraðèiuose – tik smulkiai atpasakojanèios nuotaikas, pietø meniu ir kepuraitæ, su kuria vienas garsus aktorius sëdëjo

parteryje? Apie menà niekas nebekalba.

Iðnyko meninio kino filmo sàvoka, koncertai tapo gastroliuojanèiø áþymybiø paradais, o publika iðmoko vertinti tik pagal kainà – ið vienos pusës – bilieto, ið kitos – atlikëjo. Kaina tampa viskuo, ir jos nutylëjimas visus labai glumina.

Kai nebeliko jokiø kitø kriterijø, o bemaþ vien pinigai, menas tampa nebûtinas.

Uþtenka projekto, festivalio, aukciono, mugës, konkurso...

Po tokios áþangos belieka iðjungti televizoriø, radijo aparatà, „uþgniauþti” CD grotuvà, „uþlauþti” personaliná kompiuterá, suplëðyti bilietus á operà, filharmonijà, suklijuoti knygø lapus ir palindus po antklode miegoti be sapnø. Bet kad tai neatsitiktø, reikia labai nedaug – pamàstyti apie meno vietà ir prasmæ dabartinëje epochoje.

Juk ið esmës niekas po ðia saule nesikeièia ir nesikeis, kol pati saulë nepavirs preke. Pasaulyje visais laikais dvasia stovëjo labai arti pinigø, o neretai ir á juos álipusi. Sielos derlius daþnai buvo vertinamas ne vien iðspausta emocine aðara ar spurdanèios ðirdies pajauta, bet ir graðiais, auksinais, rubliais ir doleriais. Tikràjà Meno kainà pirmieji nustatë kunigai, nors, atrodytø, esantys arèiausiai sielos ir toliausiai biudþeto. Taèiau jau taip nutiko – didieji menininkai, didþiàjà savo talentingo kelio dalá susiejæ su Baþnyèia, buvo geriausiai aprûpinti materialiai.

Prisiminkite dabità Leonardà da Vinèá ar „vargstantá” skulptoriø Mikelandþelà.

O tarnavæ (be galo nuoðirdþiai) didikø rûmuose muzikantai, kompozitoriai, artistai? Jiems bûdavo mokami neátikëtinai dideli pinigai, o pagarba jø amatui buvo prilyginama Dievo darbams þemëje. Ar ir tuomet menas neturëjo jokios prasmës, o tik darbo mastai, gera pavardë ar nepamatuotas meno tarnø konformizmas?

Nurodykite man bent vienà moksliná straipsná ar knygà, kur bûtø aptariami ðie mano negeri klausimai. Sakysite, visos

Music is a Commodity. Is it only a Commodity?

This thought-provoking and witty article raises a number of very important and relevant questions: Is art valuable just in terms of money? Is the profundity of an artwork worth anything today? What are the principles of evaluation? The author’s comment in the article reads: „We really do must change, because very soon we will create the most eerie spiritual climate, where everything is laughed at, where price tags hang everywhere, and where a stage production not yet begun is already being called the event of the year.”

Giedrius KUPREVIÈIUS

estetikai skirtos publikacijos yra apie tai.

Ne, atsakysiu jums, ne apie tai. Jose apie menà kalbama atsietai nuo komercijos, verslo, aukcionø ir visokiausiø procesø, kuriø esmë – priemonës dideliems pinigams gaminti. Taip, yra ir tokiø knygø, bet jose nieko nerasite apie menà. Yra knygø apie kultûros vadybà, rinkodarà, prodiusavimà, bet vëlgi – tose knygose niekas nesvarsto meniniø verèiø, o tik nustatytà ar nustatomà kainà uþ meno kûriná ar paslaugas já darant brangø.

Lozungas „viskà lemia reklama” neturi nieko bendra su menu. Gudriai suregzta reklama gali bet kà pateikti kaip patá patá, ir minia tuo átikës. Reikia pavyzdþiø?

Jie uþimtø brangø man skirtà plotà. Daþnai tokios ámantrios reklamos suvilioti miesèionys sielos gilumoje po regëto ar klausyto projekto jauèia, kad èia kaþkas ne taip, ir norëdami rasti savo nuogàstavimø patvirtinimà uoliai narðo kitos dienos dienraðèius. Taip, juose randa ir nuotraukø, ir atgarsiø. Pasirodo, nukrito du proþektoriai, solistë buvo uþkimusi, orkestrà ágarsino labai garsi firma, o projektà parëmë labai garsus Alus. O menas, koks ten buvo menas? – nerimsta miesèionis, bet apie tai dienraðèiai nutyli. Ir jis paklûsta: dalyvavo ávykyje, „visø laikø” koncerte, „geriausiø, fantastiðkiausiø lazeriø ðëlsme”, „kà tik po turo Australijoje atvykusio vienam koncertui á Europà” ir t. t., ir t. t.

Kai diktorius praneða: „Dabar skambës pati naujausia daina”, að jau regiu rytojaus þinutæ interneto uostuose: „Jos áraðui iðleista du ðimtai tûkstanèiø litø, o drabuþius projektavo maþai þinomas, bet smarkiai progresuojantis graikø dizaineris...” Ar að meluoju? Gal kiek sutirðtinu spalvas, bet esmë – argi ji ne tokia? Menas jau ne vertë, jei jis – ne prekë. Dar pasakysiu daugiau – kai kokia nors firma reklamuoja kaþkodël Mënulyje veikianèius (kaip juos pasiekti?) ðaldytuvus, o tuos vaizdus palydi Beethoveno IX simfonijos finalo tema, kai graþiausia planetos mergina barsto ant picos skaniausius pasaulyje prieskonius ir juos „skanina” Bizet motyvai, ar neatsitiks taip, kad skambant Europos himnui að galvosiu apie tuðèià ðaldytuvà savo namuose, o klausydamas „Karmen” motyvø ilgësiuos ne tik picos, bet ir tos ðaunios merginos ið tolimojo Singapûro?.. O gal toji muzika ir buvo paraðyta ðioms reklamoms? Juk mûsø „kultûringesnë” visuomenë, Balá Dvarionà pavadinusi „pagrindiniu Lietuvos dvarininku”, gali patikëti, kad tie motyvai paraðyti specialiai reklaminiams klipams, o á simfonijà ir operà ádëti kaip itin ásimintini...

Pasaulis globalizuojamas, ir, kaip

raðo man laiðke mano bendraamþis, garsus amerikieèiø poetas minimalistas Johnas Brownas, „Vakarø pasaulis yra chaotiðkas ir abstraktus. Jame nëra sielos”.

Jis apgailestauja, kad kaþkada svarbûs dalykai ir reikðmës ðiandien daugumai nepasiekiamos ir nereikalingos, prarastos ir jau savo noru nebeatrandamos vertybës. Tiesa, nëra dar taip blogai, jei mes galime tûkstanèiui mûsø skaitytojø apie tai kalbëti. Tûkstanèiui? Rumðiðkëse gyvena daugiau. Viename Vilniaus kvartele gyvena dar daugiau…

Mes gyvename vis greièiau. Mums reikia vis daugiau daiktø. Futuristai skelbë greitá dievu, o kapitalistai liepia átikëti, kad gyvename vien dël daiktø ir esame jiems gyvybiðkai reikalingi. Dabartinis verslas priklauso nuo tø daiktø kaitos ir gausos. Atrodo, abu parametrai vis labiau klesti. Baþnyèia jau neberemia didþiøjø menininkø. Ko gera, paskutinis dosniai paremtasis ið muzikø buvo Krzysztofas Pendereckis. Bet ir toji parama jam buvo labiau simbolinë, aiðkiai suharmonizuota su tuometiniais politiniais virsmais bei tapusi dviejø pasauliø kovos muzika. Kitokiø tikslø siekia ir, atrodytø, nemenkai menus remiantis stambusis kapitalas. Ne jie kalti, kad mes nebesugebame atskirti tø pinigø nuo meniniø reikðmiø ir ávykiø moralës, dvasios ar sàþinës. Ðiø procesø analizë artimiausiu metu turëtø sukurti patá ádomiausià darbø barà visai moderniajai menotyrai, duoti naujo ir netikëto peno estetikos mokslui, dabar ganëtinai uþgrûstam á humanitariniø erdviø paribius. Turësime keistis, nes kitaip greitai sukursime patá nykiausià dvasiná klimatà, kuriame geriausiu atveju bus ið visko juokiamasi, visur kybos kainø etiketës ir dar nepradëtas statyti spektaklis bus apraðomas kaip neeilinis metø ávykis. Ir niekas neverks, kai pasirodys, kad tai tik dar vienas reklamos triukas, dar vienas meno ir kultûros rinkodaros pasaþas, kuriame mûsø mylima ir saugoma muzika tëra dar vienas genialus dulkiasiurblis, iðvalantis ne tik dulkes, bet ir mûsø smegenis. n

Muzikos barai /51

Muzikø sàjungoje JUBILIEJINES SUKAKTIS ÐVENÈIA: Vargonininkas, Religinës muzikos centro vadovas, profesorius Leopoldas Mykolas DIGRYS (rugsëjo 8 d.)

Dainininkas, pedagogas, LMS senjoras Valerijonas INDRIKONIS (rugsëjo 12 d.)

Nacionalinës M.K.Èiurlionio menø mokyklos mokytojas metodininkas Jonas RIMÐA (rugsëjo 15 d.)

Alytaus muzikos mokyklos mokytoja Regina JANKAUSKIENË (rugsëjo 29 d.)

KLAUSIMAI:

KRYÞIAÞODIS

1. „Kristupo vasaros festivalyje 2004„ dalyvavo „City Dance ...”. 2. Kauno bigbendo vadovas. 3. Dermës rûðis. 4. Kas buvo Leonora Florestanui L. van Bethoveno operoje „Fidelijus”? 5. Grupës „Delfinai” lyderis. 6. „Tupi þvirblis ... su lapine kepure”. 7.

H. Gureckio kantata „ ... vir”. 8. Miestas, kuriame vyksta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezono spektakliai. 9. „Fleita” italiðkai. 10. Kamerinis choras „ ... muzika”. 11. Kantatos, kuria koncertø sezonà baigë Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, autorius. 12. Ðioje popgrupëje dainuoja S. Januðka. 13. (horizontaliai) Vokieèiø gitaristas, „Kristupo vasaros festivalio 2004„ dalyvis. 13. (vertikaliai) Pilnas liûdesio, gedulingo skausmo muzikos kûrinys. 14. J. Juozapaièio simfonija, skirta M. K. Èiurlionio 100-osioms gimimo metinëms. 15. Ritmo kirèio nesutapimas su metro kirèiu. 16. Populiariausia A. Laros daina. 17. Senosios muzikos festivalis „Banchetto ...”.

18. D. Adamso opera „ ... Kinijoje”. 19. Raidinis garso sol-diez pavadinimas. 20. P. Èaikovskio mecenatë N. fon... . 21. I. Staroðaitës ir Þ. Þvagulio atliekama A. Kulikausko daina. 22. Pagrindinis dermës laipsnis. 23. Operos ir baleto teatras. 24. V. Belinio „Normos” personaþas. 25. Nelauktas aiðkaus funkciniu atþvilgiu akordo jungimas su kitu akordu. 26. Subdominantë – ... dominantë. 27. Vokieèiø barokinës siuitos pirmoji dalis. 28. Ðalis, kurioje atsirado sarsuela. 29. ... da gamba. 30. Dainininkës Liutkutës vardas. 31. (horizontaliai) Baletmeisteris, paraðæs knygà „Noriu ðokti ðimtà metø”. 31. (vertikaliai) L. Delibo opera. 32. Personaþas ið R. Rodþerso miuziklo „Muzikos garsai”.

33. Melodijos slinkties þymëjimo þenklai ankstyvaisiais viduramþiais. 34. Vengrø kompozitorius, „Psalmus Hungaricus” autorius.

Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides.

Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2004 m. birþelio numeryje, klausimus: 1. Rapsodas. 2. Streta. 3. LNSO. 4. Þiga. 5. Ramfis. 6. Dinamika. 7. Kavatina. 8. Þigaitis. 9. Belgas. 10. Odeta. 11. Sonata. 12. Minima. 13. Nonetas. 14. Ðileika. 15.

Raga. 16. Agata. 17. Tonalis. 18. (horizont.) Moka. 18. (vertik.) Mylëk. 19. Patres. 20.

Negali. 21. Serbenta. 22. Murkis.24. Neda. 23. Ambrazas. 25. Mazurka. 26. Koma.

27. Katkus. 28. Dombra. 29. Abadas. 30. „Bolero”. 31. (horizont.) Taika. 31. (vertik.)

Tris. 32. „Atto”. 33. Stepulis. 34. Otorinas.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: SIMFONINË POEMA

Muzikos barai /52

ÐIAURËS LIETUVOS MUZIKOS FESTIVALIO

BIRÞAI 2004 K ALENDORIUS

Rugpjûèio 27 d., penktadienis, 18 val.

Birþø pilis

TRIO „GRAZIOSO”: AUÐRA LIUTKUTË, SOPRANAS VIKTORIJA ZABRODAITË, FLEITA VILMA RINDZEVIÈIÛTË, FORTEPIJONAS PIANISTØ TRIO: VILMA RINDZEVIÈIÛTË KÆSTUTIS GRYBAUSKAS GIEDRË GABNYTË PROGRAMOJE: C. CZERNY, C. GALOS, W. A. MOZART, G. ROSSINI, W. KRAMER, J. BENEDICT, H. BISCHOP

Rugsëjo 4 d., ðeðtadienis, 16 val.

Birþø ðv. Jono Krikðtytojo baþnyèia

Rugsëjo 11 d., ðeðtadienis, 16 val.

Birþø ðv. Jono Krikðtytojo baþnyèia

Rugsëjo 18 d., ðeðtadienis, 16 val.

Birþø pilis

LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS MENO VADOVAS IR DIRIGENTAS GINTARAS RINKEVIÈIUS DIRIGENTAS MODESTAS PITRËNAS ZBIGNIEV LEVICKI, SMUIKAS PROGRAMOJE: L. VAN BEETHOVEN, W. A. MOZART, A. DVORAK, P. DUKAS

PETRAS VYÐNIAUSKAS, SAKSOFONAS BERNARDAS VASILIAUSKAS, VARGONAI PROGRAMOJE: A. VIVALDI, M. REGER, T. ALBINONI

BAIGIAMASIS KONCERTAS ASTA KRIKÐÈIÛNAITË, SOPRANAS DAINIUS PUIÐYS, BARITONAS ÈIURLIONIO KVARTETAS: JONAS TANKEVIÈIUS, I SMUIKAS DARIUS DIKÐAITIS, II SMUIKAS GEDIMINAS DAÈINSKAS, ALTAS SAULIUS LIPÈIUS, VIOLONÈELË VIKTORAS GERULAITIS, MUZIKOLOGAS PROGRAMOJE: L. VAN BEETHOVEN, F. SCHUBERT, F. MENDELSSOHNBARTHOLDY

Festivalio rėmėjai

Prenumeruokite

”Muzikos barus”!

Prenumeruosite „Muzikos barus” – dovanas gausite visus metus! „Muzikos barus”galima uþsiprenumeruoti internetu www.prenumerata.lt

Visi, uþsiprenumeravæ „Muzikos barus”, gauna þurnalus su 6 CD uþ metø prenumeratos kainà – 60 Lt

Lietuvos muzikø sàjungoje (Gedimino pr. 32-2, 2001 Vilnius) Galima uþsakyti „Muzikos barus” á uþsiená.

Leidinys bus siunèiamas oro paðtu.

Kaina metams – 70 eurø Informuojame telefonais 262 30 43, 263 62 30 faksu 212 03 02 elektroniniu paðtu: muzsajunga@takas.lt, zurnalas@muzikosbarai.lt Pastaba: didþiàjà dalá sumos prenumeruojant á uþsiená sudaro pabrangusios oro paðto siuntø kainos.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Vilniaus g. 41, 2001, tel./faks. 262 24 06

G. Puccini „Bohema", 1927 m. Dirigentas – J. Tallat - Kelpða, reþisierius – N. Vekovas, dailininkas – V. Dubeneckis. Scena ið 2 veiksmo. Centre - Marijona Rakauskaitë (Miuzeta)