Mb 2005 9 10 is

VISI "MUZIKOS BARØ" PRENUMERATORIAI GAUNA ÞURNALÀ SU KOMPAKTINE PLOKÐTELE

www.muzikosbarai.lt

2005 RUGSËJIS-SPALIS Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Redaktorius Tomas BAKUÈIONIS Redaktorius Rimtautas GARNELIS Redakcinë taryba: R. Þigaitis (vadovas), V. Gerulaitis, G. Kuprevièius, L. Navickaitë, M. Urbaitis, A. Nekroðienë

barai

2005 RUGSËJIS-SPALIS NR. 9-10 (332-333)

Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS

Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr.

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su straipsniø autoriø nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: zurnalas@muzikosbarai.lt, tomas@muzikosbarai.lt, audra@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.139. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt

Turinys Rokas Zubovas „Iðmokau nebesakyti ne” 1 p. „Po Èiurlionio þenklu” 7 p.

M. K. Èiurlionio kûriniø recepcija Anglijoje 1912–1939 m. 10 p.

Irina Kudinova Sakralinës aspiracijos M. K. Èiurlionio kûryboje 15 p.

Tomas Bakuèionis „Auksinio disko 2004” laureatas M. K. Èiurlionio kvartetas 18 p.

Rima Povilionienë Didþioji salë 21 p.

Lina Navickaitë Antrieji „Kristupo klavyrø” metai 22 p.

Tomas Bakuèionis Vienuoliktasis Kristupo paukðtës ratas virð Vilniaus 24 p. „Ars Antiqua Austria” ir ástabusis Radu Mariano sopranas 24 p. „Kristupo vasaros festivalio” portretas 24 p.

Asta Pakarklytë Archyvinës svarbos tekstas 25 p. „Maèiûnas” 25 p.

Laima Jonuðienë Vasaros festivaliuose – kultûrinës atminties apeigos 26 p.

Zita Jakðtienë Festivalis sukvietë vokalinio meno áþymybes 28 p.

Eugenija Þakienë Paþaislio festivaliui pasibaigus (2) 31 p.

Tomas Bakuèionis Fanfaros istorinëje Lietuvos sostinëje 34 p.

Pirmà kartà Trakuose ir Lietuvoje – Nyderlandø nacionalinis fanfarinis jaunimo orkestras 35 p.

Giedrius Kuprevièius Kelias á Europà, arba atvirlaiðkis broliui kûrëjui 36 p.

Rita Aleknaitë-Bieliauskienë Susitikimas su praeitimi 38 p.

Audronë Pauliukevièiûtë Muzika Gyèio Padegimo spektakliuose: kokia ji, kiek jos ir kodël? 42 p.

Alvydas Valenta Trisdeðimt penkeri choro „Vilnius” muzikavimo metai 44 p.

Rita Aleknaitë-Bieliauskienë Kai krinta þvaigþdës 47 p.

Vytautas Èesnulis Klaipëdos choristus prisimenant 48 p.

In memoriam Odë didþiajam muzikui 49 p.

Svetlana Puidokienë Knyga apie Petrà Armonà 50 p.

Justë Muzbaraitë Bravo, Bravissimo! 51 p.

Panorama 54 p.

Junija Galejeva „Acis ir Galatëja”: sapnas groþio salone 58 p.

Operos festivalis Rygoje 62 p.

Algirdas Klova Folkloro festivalis Ðvedijoje 64 p.

Tradicija ir modernas. Juoda ir balta 64 p.

Rimantas Jockus „Visagino Country 2005” 65 p.

Julius Finkelðteinas Stèfane’as Lissneras – naujasis Milano teatro „La Scala” meno vadovas? 66 p.

Muzikø sàjungoje 67 p.

Lina Navickaitë Rokas Zubovas

Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Rokas ZUBOVAS

1 p.

M.K. Èiurlionio kvartetas

18 p.

Rygos operos festivalis

62 p.

M. K. Èiurlionis „Kalnas“. 1905 m. (1906 ?)

Popierius, tempera. 62,8 x 72,8 cm

Paþintis Lina NAVICKAITË

T

ai pianistas, kurio repertuare ypatingà vietà uþima Mikalojaus Konstantino Èiurlionio kûryba. Þmogus, kurio lietuviø meno pasauliui itin reikðmingi (ið vienos pusës) bei kilmingi (ið kitos pusës) protëviai daugeliui kelia sunkiai slepiamà smalsumà. Atlikëjas, kurio studijø kelias nusidriekë nuo Kauno J. Naujalio meno mokyklos iki Ðveicarijos bei JAV mokslo institucijø, o koncertø bei paskaitø marðrutai aprëpia daugelá Europos valstybiø, Kanadà, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietø Amerikos ðalis. Pianistas, solo bei su kûrybiniais partneriais áraðæs kelias kompaktines plokðteles, Lietuvoje bei svetur ágrojæs radijo áraðø. Tai ávairius muzikinius renginius bei festivalius inicijuojantis „kultûros aktyvistas“, siekiantis to, kuo tiki, ir norintis tuo pasidalyti su kitais. Ir tai tiesiog vienas ið tø þmoniø, su kuriais nepaprastai malonu bendrauti.

Siûlome „Muzikos barø“ skaitytojams pokalbá su vienu ið nuolatiniø þurnalo bendradarbiø, skilties „Ið pianisto varpinës“ autoriumi Roku Zubovu.

Rokai, tikriausiai vienas daþniausiai Tau uþduodamø klausimø – pirmas arba paskutinis, taèiau neiðvengiamai „svarbiausias“ – bûna apie Tavo kilmæ, protëvius: Zubovus, Èiurlioná… Þinoma, apie pastaràjá ir að paklausiu, juoba kad kalbamës naujos jo kûriniø kompaktinës plokðtelës proga.

Visuomet buvo ádomu, ar neslegia giminystës su lietuviø Didþiuoju naðta? Ar savo veiklos, daugialypiais saitais susietos su Èiurlionio vardu, nelaikai savotiðka duokle ðiam menininkui? O gal jis ið tiesø imanentiðkai savas, suprantamas, ádomus, artimesnis nei kitiems?

Rokas Zubovas: “Iðmokau nebesakyti ne“ Taip, tas klausimas man kartais bûna uþduodamas, ir atsakyti á já galima labai trumpai, o galima ir kiek ilgëliau... Apie koká genetiðkai nulemtà Èiurlionio supratimà sunku spræsti: jo muzikai „atrakinti“ man visuomet prireikia daug laiko, o ir gráþdamas prie jau þinomø kûriniø, nuolat atrandu kaþkà naujo, taigi veikiausiai paþástu juos ne per giminystæ, o per studijas.

Kita vertus, be abejo, tai, kad esu Èiurlionio proanûkis, turëjo tiesioginës átakos ir pasirinkimui bûti muziku, ir siekiui gilintis á Èiurlionio kûrybà. Turint galvoje tai, kad ir Zubovø, ir Èiurlioniø ðeimose egzistavo senos muzikavimo tradicijos, visi ðeimos vaikai buvo pratinami prie muzikos. Trys mano vyresnieji pusbroliai taip ir netapo muzikais, taigi að, kaip paskutinë ðeimos viltis, ir buvau rimèiau „prispaustas“.

Jau vëliau, Juozo Naujalio meno mokykloje kokia nors proga prisireikus Èiurlionio muzikos, vis kas nors atsimindavo, kad að esu jo proanûkis – tapo tarytum natûralu, kad man ir suteikiama garbë ðiuos kûrinius atlikti. Tad su Èiurlionio muzika aktyviai bendrauju jau veikiausiai trisdeðimt metø...

Per tuos metus Èiurlionio muzikà ir dailæ pristatinëjai po visà pasaulá, taip pat ir po Lietuvà – nuo maþiausiø miestukø iki sostinës saliø. Kokios paprastai bûna reakcijos á Èiurlioná, kuo jos skiriasi èia ir kitur?

Man regis, tam tikru lygmeniu reakcija á Èiurlionio muzikà ir dailæ visur, kur tenka jà pristatinëti, labai gimininga. Lietuvoje, be abejo, Èiurlioná pristatai þmonëms, kuriems tai ðiek tiek legendinë figûra. Ðtai ir tradicija su vaikais ið kitø miestø vaþiuoti á Kaunà, á Èiurlionio muziejø, vis dar yra gaji (nors gal ir ne Pianisto Roko Zubovo repertuare M. K. Èiurlionio kûriniai uþima ypatingà vietà

Muzikos barai /1

Paþintis taip aktyviai puoselëjama kaip prieð dvideðimtá metø). Taèiau galima pajusti ir kità kraðtutinumà – lietuviai jauèiasi tarytum „persisotinæ“ Èiurlioniu, nors ið tiesø þino tik jo pavardæ, yra matæ vos kelias paveikslø reprodukcijas. Savo veikla mëginu teigti, kad Èiurlionio kûryba yra pakankamai gera, kad bûtø girdima ir matoma ne tik jubiliejø progomis; kad susitikimas su Èiurlioniu – tai ásiklausymas á jo muzikà, ásiþiûrëjimas á jo paveikslus, ásiskaitymas á jo tekstus; kad Èiurlionis – tai ne þvaigþdë, kuria privalu ið tolo þavëtis, o labai intymus ir artimas atviros sielos kûrëjas, á kurio rûmà reikia áeiti taip pat atvira ðirdimi...

Uþsienyje ðios problemos nëra – kiekvienà kartà skambinant Èiurlioná, daugumai þmoniø salëse tai bûna pirmoji paþintis su mûsø kûrëju. Todël ten dar svarbiau, koká áspûdá padarys jo kûryba. Jei koncertas pavyksta ir komunikacija ávyksta – þmonës ið salës eina tokiais paèiais veidais, kokiais ir ið bet kurio pavykusio koncerto Lietuvoje... Beje, savo paruoðtas programas paprastai rodome uþtamsintoje salëje, kad gerai matytøsi skaidrës – tokia aplinka, manau, labai padeda þmonëms ásiklausyti, ásiþiûrëti, tarsi tiesiogiai bendrauti su kûriniø autoriumi.

Paminëjai „Èiurlionio legendà“ Lietuvoje. Ðis fenomenas, be abejo, ryðkus ne tik Èiurlionio atveju – kiekviena ðalis turi maþiausiai po vienà tokià mitologizuotà, kultinæ menininko figûrà (að net sakyèiau, kad mûsiðkis dar ir per maþai eskaluojamas). Ar manai, kad su tuo derëtø kaip nors kovoti? Antai vienas naujausiø Tavo inicijuotø projektø vadinasi „Èiurlionio amþius“. Èiurlionio kontekstas, jo amþininkai. Gal tai padëtø iðsklaidyti legendas? Koká já matai tame kontekste, ar pavyksta, ar norisi, galø gale – ar reikia atsiriboti nuo lietuviðkø mitø apie ðá kûrëjà?

Dairantis po istorijà, neretai susidaro áspûdis, kad tam tikrais istorijos tarpsniais tarsi visiðkai nepriklausomai po pasaulá skrajoja vienokios ar kitokios idëjos, paraleliai pasireikðdamos labai skirtingose kultûrose bei situacijose. Projektas „Èiurlionio amþius“ buvo sugalvotas norint ðiomis mintimis pasidalyti ne tik su klausytojais, bet ir su atlikëjais; kad Èiurlionis bûtø suvoktas ne kaip vieniðas nuo visø atsiskyræs menininkas, kuriantis savo nepakartojamas vizijas, bet kaip þmogus, godþiai geriantis ávairiausius gyvenimo áspûdþius – gamtà, kultûrà, istorijà, filosofijà, muzikà – ir tais patyrimais per savo kûrybà besidalijantis su aplinkiniais. Beje, ðiemet pasirodþiusi Rasos Andriuðytës-Þukienës knyga „Èiurlionis: tarp Simbolizmo ir modernizmo“ visa yra skirta bûtent Èiurlionio epochai, kontaktams, aplinkai ir átakoms – taigi noras Èiurlioná áterpti á istoriná kontekstà taip pat yra ðiuo metu „sklandanti“ ir tam tikrus vaisius jau neðanti idëja. Èiurlionio istorinis kontekstas yra be galo ávairus ir mane labai traukiantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo, arba gal reikia sakyti – iki dodekafonijos, Europoje kûrë daugybë itin ádomiø autoriø, tarsi ir nesusijusiø jokiais tiesioginiais ryðiais, bet tirianèiø labai panaðias erdves. Viena vertus, mes gerai þinome rusiðkàjà tradicijà: Rachmaninovà, Skriabinà, Prokofjevà (kiek maþiau – Nikolajø Medtnerá); antra – þinome prancûziðkàjà Debussy, Ravelio, Fauré; vokiðkàjà – Richardo Strausso, Regerio ir kitø – tradicijas. Taèiau tarp jø, Rytø Europoje, ðalia Bartóko dar kûrë Janáèekas, Martinù, Danijoje – Nielsenas, Suomijoje – Sibelius, ir juos visus siejo labai ádomûs dvasiniai saitai.

Nenorëèiau dabar daug ðnekëti apie istorinius bei geografinius Èiurlionio konteksto aspektus, taèiau svarbu tai, kad Lietuvoje praktiðkai dar nëra skambëjæ Èiurlionio mokytojø – Reinecke’s, Jadassohno, Noskovskio, draugø ir bendramoksliø – Moravskio, Paulseno, Carrillo kûriniai. Kai kuriø ðiø autoriø kûrinius „Èiurlionio amþiaus“ koncertø cikle grojo ávairûs lietuviø atlikëjai. Medþiagos yra labai daug, o ði epocha – iðties

Muzikos barai /2

Á pirmà klasæ

viena spalvingiausiø istorijoje: tai laikas, kai visos Europos tautos ir tautelës pagaliau tarsi ima vaduotis ið vokiðkos muzikos hegemonijos ir pradeda ásiklausyti á savo autentiðkus balsus.

Tad koks tas Èiurlionio balsas?

Skaitant Èiurlionio laiðkus, atsiminimus apie já, iðkyla labai nuoðirdaus, komunikabilaus, giedro, daþnai linksmo, net padauþiðko þmogaus paveikslas, kuris, suvokiant Èiurlioná, neretai pasislepia uþ jo skaudaus likimo bei transcendentines erdves pasiekusiø vëlyvøjø tapybos bei muzikos kûriniø. Að nuolat turiu sau, taip pat ir koncertø klausytojams priminti, kad vaþiuodamas á Peterburgà ðirdyje Èiurlionis ir toliau buvo studentas ar bent jautësi toks esàs. Be to, jam buvo ypaè svarbi (toks áspûdis kyla skaitant jo laiðkus) komunikacija su klausytoju, þiûrovu. Jo pasaulis jokiu bûdu nëra uþdaras ar tolimas, juolab tragiðkas ar pesimistiðkas. Prisimenu vieno savo labiausiai mëgstamø autoriø Hermano Hesse’s 1961 metais raðytà naujà áþangà jo populiariausiai knygai „Stepiø vilkas“, kurioje jis apgailestauja, kad ði knyga daþnai yra nesuprantama kaip tik tø skaitytojø, kuriems ji labiausiai patinka. Pasak Hesse’s, per knygos herojaus kanèias, skausmus, dvasinæ átampà jie nepamato, kad ði knyga – tai ne vien pasakojimas apie sunkumus, taèiau taip pat ir tikëjimà kitu, geresniu gyvenimu teigiantis kûrinys. Po kiekvieno sukrëtimo ateina palengvëjimas, o „stepiø vilko“ kanèios – tai kelio á ðviesà kanèios... Èiurlionio dienoraðty taip pat yra labai panaði alegorinë mintis apie audrà ir po jos ateinanèià giedrà.

Iðties ne vienoje Èiurlionio kûriniø interpretacijoje girdëti toji „rûpintojëlio estetika“. Þinoma, niekas nepaneigtø,

kad jis ir meditatyvus, ir „melancholiðkai lietuviðkas“, ir mëlynos girios jame girdisi... Taèiau tuo pat metu argi nëra jis dramatiðkas, nuostabiai pianistiðkas, argi neskamba toje muzikoje ir rachmaninoviðkai audringi, ir prokofjeviðkai (o gal tiesiog – èiurlioniðkai, kaip Tu ir sakai?) „padauþiðki“ vaizdiniai?.. Nekart apie tai susimàstydavau, klausydamasi M. K. Èiurlionio pianistø konkurso dalyviø. Kokias regi jo interpretacijas?

Mane iðties dþiugina, kad Èiurlionio muzika yra tokia talpi ávairiausioms traktuotëms. Be abejo, labai norëtøsi girdëti pianistus dràsiai imantis ieðkoti Èiurlionio kûriniø sielos. Didþiulis redakcinis Jadvygos Èiurlionytës bei Vytauto Landsbergio darbas yra tikras lobis visiems pianistams! Èiurlionytë labai svarbi tuo, kad ji pati atsiminë brolá grojantá ir savo redakcinius pasiûlymus grindë bûtent ðiais atsiminimais. Todël ir jos opusø grupavimas, jei kartais ir ne visai istoriðkai pagrástas, pasiþymi natûralumu, sklandumu. O profesorius Landsbergis praleido su Èiurlionio kûryba kelis deðimtmeèius, daugiau nei bet kuris kitas Èiurlionio tyrinëtojas; jo redakcijos taip pat iðlaiko tiesioginá istoriná kontaktà su Èiurlionio epocha – per já paþinojusiø þmoniø atsiminimus. Pats turiu prisipaþinti, kad svarbiausias Èiurlionio atlikimo pamokas gavau bûtent ið prof.

Landsbergio. Jau ir po Èiurlionio pianistø konkurso, kuriame man buvo paskirtas prizas uþ geriausià Èiurlionio kûriniø atlikimà, profesorius dar kelis kartus man komentavo mano skambinimà, davë pasiûlymø, kuriuos iki ðiol gyvai prisimenu, nors tai buvo jau prieð 20 metø... O dabar pastebiu, kad formuodamas savo interpretacijas vis daþniau lankausi Èiurlionio muziejuje Kaune: vis daþniau sëdþiu prie jo rankraðèiø, kurie iðties daug ko gali pamokyti. To linkiu ir kitiems Èiurlionio interpretatoriams.

Kuo ypatingas ðis naujausias Tavo áraðytas Èiurlionio kûriniø CD?

Galima atsakyti labai trumpai: visi jame esantys kûriniai Lietuvoje áraðyti pirmà kartà. Prisipaþástu, neperþiûrëjau visø Lietuvoje áraðytø kompaktiniø plokðteliø, taèiau vien tik Èiurlionio muzikai skirtuose diskuose ðie kûriniai neegzistuoja. Tiesa, jie nëra pirmà kartà áraðomi pasaulio mastu – Sonatà Prancûzijoje áraðë Mûza Rubackytë, að jà buvau ágrojæs Amerikoje prieð septynetà metø. Kai kurias ðioje plokðtelëje skambanèias miniatiûras áraðë Nikolausas Lahusenas savo nuostabiuose trijuose Èiurlioniui skirtuose diskuose. Sunku ir apsakyti, kokia didþiulë netektis pasaulinei Èiurlionio sklaidai buvo jo netikëta mirtis, o ir að pats Nikolausui iðkeliavus jauèiuosi praradæs labai brangø draugà ir kolegà, turëjusá labai savità, nepaprastai gilø Èiurlionio muzikos pajautimà…

Kitas ðio disko bruoþas yra tas, kad visi èia skambantys kûriniai yra sukurti iki Jadvygos Èiurlionytës opusø numeracijos, ir didþiajame 1975 metø leidinyje (iki ðiol plaèiausiai paplitusiame tarp mokytojø bei bibliotekose) jø nëra. Kai kurie ðiø kûriniø kiek vëliau buvo suredaguoti prof. Landsbergio, bet net ir jo paskutinëje, pernai pasirodþiusioje redakcinëje knygoje, apimanèioje visà Èiurlionio fortepijoninæ muzikà, nemaþos dalies naujojoje kompaktinëje plokðtelëje skambanèiø kûriniø nëra. Turiu padëkoti Dariui Kuèinskui, gal prieð aðtuonerius metus man á Èikagà atsiuntusiam savo redaguotus, kartais ið nedidukø fragmentø iððifruotus ir tikràja to þodþio prasme „prikurtus“ kûrinius. Ne kartà su juo ðiais klausimais diskutavome, abu paprastai liekame prie savo nuomoniø, bet turiu pripaþinti – be jo redakcijø dalies ðioje plokðtelëje skambanèiø kûriniø taip pat nebûtø.

Beje, ið visø Èiurlionio kûriniø redakcijø man labiausiai imponuoja prof. Birutës Vainiûnaitës atlikta Sonatos F-dur redakcija – nepaprastai preciziðka, labai aiðki, logiðka, tiksliai

iðskirianti visus autoriaus ir redaktoriaus pasiûlymus. Tam leidiniui jau daugiau nei deðimt metø, ir mane tiesiog stebina, kad ði Sonata iki ðiol nëra plaèiau þinoma Lietuvoje, neskamba jaunø Lietuvos pianistø repertuaruose. Tai itin pianistiðkas kûrinys, reikalaujantis nemenko virtuoziðkumo, o ir ðiaip – tai juk pirmoji lietuviðka fortepijoninë sonata bei vienintelis romantizmo epochos ðio þanro kûrinys Lietuvos muzikos istorijoje... Èiurlionis iðvaþiavo studijuoti svetur, ir tai neabejotinai darë didþiulæ átakà jo pasaulëvokai. Èia jau noriu pakreipti pokalbá Tavo paties studijø link. Svarstant apie platesnæ pasaulëþiûrà, kontekstualø matymà, nemaþa yra studijø vietos svarba. Iðvaþiavai tuo laiku, kai tai dar nebuvo visiðkai „savaime suprantama“, tuo tarpu ðiø dienø studentai daþniausiai neberiboja savæs viena dviem mokslo institucijomis. Ávairiausios staþuotës, meistriðkumo kursai, galimybë paþinti skirtingas kultûras, mokyklas… Kà Tau paèiam davë studijos bei darbas Lietuvoje, Ðveicarijoje, JAV?

Iðvykome [su þmona pianiste Sonata Deveikyte-Zuboviene. – L. N.] 1990-aisiais: tuo metu neiðvaþiuoti tiesiog negalëjome. Laikai buvo pakankamai nenuspëjami... Tais metais vykome á konkursà Þenevoje, o prieð já atsirado galimybë pasistaþuoti pas genialià pianistæ ir nepakartojamà Þmogø Esterà Elinaitæ. Po pamokø pas jà, mënesá pagrojæ naujutëlaièiais Steinway fortepijonais, pajutome, kad visiðkai kitaip girdime muzikà, visiðkai kitaip norime groti, visiðkai kitaip á daug kà þiûrime – mums abiem tai buvo visiðkai gyvenimà pakeitæs susitikimas...

Gráþæ á Vilniø, susikrovëme daiktus ir iðvaþiavome. Bûtinai turëjome ákvëpti gaivaus oro. Ádomu, kad Èikagoje gavome tai, ko ankstesnës kartos Lietuvos pianistai vaþiuodavo á Maskvà – dvejus metus studijavome pas emigrantà ið Rusijos, Karalienës Elþbietos ir Chopino konkursø laureatà, Goldenveizerio mokiná Dmitri Paperno... Beje, jo studijoje ant sienos kabojo Neuhauso fotografija su áraðu, kuria Paperno labai didþiavosi, ir pasakodavo slapèia nuo savo profesoriaus vaikðèiojæs patarimø ir pas didájá Neuhausà.

Amerikoje labiausiai pakerëjo informacijos prieinamumas ir absoliutus beribiðkumas. Godþiai „rydavome“ knygas, tarsi stengëmës uþpildyti visas spragas. Vëliau jau pradëjome atsekti, kad ne viskas, kas tose knygose raðoma, turi bûti bent kiek panaðu á tiesà. Mus dar „tarybinëje“ mokykloje mokë, kad Pirmosios fortepijono pamokos

Muzikos barai /3

Paþintis

Pirmasis pirmosios M. K. Èiurlionio kompozicijø knygos puslapis su pirmaisiais preliudais

privalu þinoti atsakymus, o tai, kas paraðyta knygoje – ðventa.

Amerikoje teko iðmokti patiems kelti klausimus, bûti savarankiðkiems. Suvokëme, kad bus padaryta tik tai, kà patys savo darbu susikursime. Iðmokome nesakyti „ne“, „nemoku“, „neþinau“, „negaliu“; paskui iðmokome nebesakyti kitiems „taip negalima“, „to negali bûti“, „taip niekas negroja“.

Darbas Èikagoje, nedidelëje Ðv. Ksavero universiteto muzikos mokykloje, taip pat labai daug ko iðmokë. Vienas ið svarbiausiø atradimø buvo tai, kad ir tarp ne muzikø tikrai esti þmoniø, kurie siekia daugiau suþinoti apie muzikà, universitete noriai renkasi muzikinius kursus. Darbas su tokiais þmonëmis labai iðplëtë suvokimà, kà ir kaip nemuzikantai girdi rimtojoje muzikoje, ko jie laukia, ko tikisi ið koncertø, ið paèios muzikos. Pamenu, vienas studentas pasiguodë suprantàs, jog muzikantai, norëdami pademonstruoti savo „sportinius“ sugebëjimus, privalo groti greitus, virtuoziðkus kûrinius, taèiau jis á koncertus vaikðtàs dël lëtøjø kûriniø, o tuos greituosius paprasèiausiai prakenèia… (Nuo to laiko nebebijau uþbaigti koncertinës programos lëtu piano...) Gal todël ir dabar man taip miela groti nedideliuose Lietuvos miestuose, kur á koncertà susirenka paprasti þmonës, tiesiog pasiilgæ muzikos teikiamø dþiaugsmø.

Jau puspenktø metø, kaip esate gráþæ ið Amerikos. Kaip manai, ar dar vis verta apie gyvenimà ten klausinëti? T. y. ar toji patirtis buvo reikðminga ir átakinga tiek, kad ir praëjus ðiam laikui dar matai jos pëdsakus savo dabartinëje veikloje, màstysenoje?

Be abejo, to patyrimo pëdsakai tikrai þenklûs ligi ðiol. Parskridome á Lietuvà 2001 metø sausio 8 dienà, bet tik 2004-aisiais pajutau, kad jau esame visiðkai „priimti“ atgal. Buvo gana linksma beveik ketverius metus girdëti senus draugus ir paþástamus vis paklausiant: „ar nesigailite?“, „kada vaþiuosite atgal?“ ar panaðiai. Þurnalistai iki ðiol to klausia... Tik maþdaug 2004 metø vasarà staiga pajutome, kad su mumis bendraujama kaip su savais, o ne kaip su „amerikonais“. Dþiaugiuosi tuo.

Manau, tai, kad tiek metø gyvenome visai kitoje kultûroje, visai kitokiomis sàlygomis, veiks visà likusá gyvenimà. Esti organiniø patyrimø, kuriø nebegali pertvarkyti, pakeisti. Todël, pavyzdþiui, nemaþa dalis problemø, Lietuvoje þmonëms taip

Muzikos barai /4

Eugeniusz Morawski ir Mikalojus Konstantinas Èiurlionis

kvarðinanèiø galvas, man visai neatrodo problemomis, o kai kas, kà visi suvokia kaip natûralø dalykà, man atrodo artima katastrofai situacija.

Tikriausiai su minëtàja patirtimi susijæ ir jûsø su Sonata rengiamos ne vien ðiaip kultûrinës koncertinës, bet kartu ir edukacinës programos. Kokios jos – kokiais principais vadovaujantis ruoðiamos?

Mûsø edukacinës programos, deja, truko tik pusantrø metø, bet rezultatai, mano supratimu, buvo labai akivaizdûs. Kûrëme vyresniøjø klasiø mokiniams skirtas programas.

Labai tikiu edukacijos prasmingumu. Mes, muzikantai, po deðimties metø dar bûsime reikalingi tik tuo atveju, jei þmonës norës eiti á mûsø koncertus. Neturiu iliuzijø, kad vienà kartà klasikinæ muzikà iðgirdæs ðeðiolikmetis viskà metæs pradës lankytis Filharmonijoje, taèiau mes norëjome jiems suteikti galimybæ iðgirsti ir tokio stiliaus muzikà. Be abejo, èia labai svarbus pateikimas: visad pasitelkdavome skaidres, poetiná þodá, kitokias raiðkos formas – kurdavome daugialypes programas apie tam tikrà idëjà, epochà, kultûrà, ðalá, istoriná laikotarpá.

Kitas principas – net ir jauniems þmonëms jokiu bûdu pernelyg nesupaprastinti programos. Jaunimas turi pajusti, kad egzistuoja klodas, kurio jie dar nesugeba suvokti. Tie, kurie atmes – atmes, taèiau jau bus pabandæ; tie, kurie susidomës meno galiomis, privalo pajusti ir jo gelmes, prieð juos turi iðkilti neatsakyti klausimai, nepatirti jausmai, nematyti horizontai. Kaip ir Èiurlionio mene – galima mëginti apsiriboti keliø simboliø paaiðkinimu, taèiau tai neatskleis jo meno dvasios didybës.

Kai su pirma programa nuvykome á Këdainius, likome nesuprasti (labiausiai, aiðku, mûsø nesuprato mokytojai – jie laukë

graþaus koncerto, o mes norëjome iðprovokuoti diskusijà...). Tuo tarpu po penktosios programos pristatymo (beje, tà kartà kalbëjome apie mirties kultûrà Ispanijoje, skaitëme García-Lorca’os, kitø poetø eiles, pasakojome apie Goya, grojome ávairià ispaniðkà muzikà ir, pasimokæ ið ankstesniø susitikimø, pernelyg diskusijos neprovokavome) prie mûsø priëjo viena mokytoja ir pasiguodë, kad vaikai liko ne visiðkai patenkinti – jie buvo pasiruoðæ klausimus ir norëjo diskutuoti... Ðiemet startavo ir jûsø rengiamas festivalis „Nepaklusniøjø þemë” – kokia jo potenciali auditorija? Kas tie „nepaklusnieji“?

Nepaklusnieji vardà pasiskolino, autoriui sutikus, ið Arvydo Malcio. Prieð kelerius metus kilo didelis noras pagroti jo „Nepaklusniøjø þemæ“, tai nulëmë ir projekte dalyvaujanèiø muzikantø sudëtá: fleita, klarnetas, smuikas, altas, violonèelë, fortepijonas. Paties festivalio idëja kilo ið Vakarø Europoje egzistuojanèios festivaliø tradicijos: susirenka muzikantai, paprastai draugai, ir kartu muzikuoja, rengia programas, jomis dalijasi su klausytojais. Nematau pagrindo, kodël Lietuvoje toks festivalis negalëtø egzistuoti, reikia tik pakankamai neklusniø atlikëjø. Ðià vasarà Neringoje surengëme 14 koncertø per 12 dienø. Nepaklusnumas reiðkësi kiekviename festivalio aspekte – nuo programos sudarymo iki saliø: nenorëjome

M. K. Èiurlionio pirmøjø kûriniø partitûrø fragmentai

Muzikos barai /5

koncertus, raðai straipsnius, metus buvai TV laidos „Melomanija“ vedëjas...

Pirmasis Sonatos F-dur puslapis

sutikti, kad poilsiautojai nenorës girdëti ðiuolaikinës muzikos, nenorëjome sutikti, kad tik þinomos kompozitoriø pavardës sukvieèia klausytojus á sales, kad þmonës nori tà patá atlikëjà girdëti tik vienà kartà, kad klasikiniai muzikantai negali groti dþiazo... Taip pat norëjome suintriguoti jaunàjá klausytojà, ir tai padarëme su „ðiukðliø akcijos“ pagalba. Regis, ji puikiai pasiteisino – kiekviename koncerte buvo jaunø þmoniø, prie durø vietoje bilieto paliekanèiø po ðiukðliø maiðiukà. Paplûdimiai buvo 64 maiðeliais ðiukðliø ðvaresni, o viena jaunø þmoniø pora su ðiukðliø maiðiukais aplankë visus (!) festivalio koncertus.

Jau, regis, trejus metus bendradarbiauji su „Muzikos barais“, raðai pianistinëmis temomis. Prisipaþinsiu, kai pirmàsyk iðvydau þurnale rubrikà „Ið pianisto varpinës“, kone supavydëjau, kad ne man pirmai tokia puiki mintis gimë…

Taèiau dabar dþiaugiuosi: kas mënesá ar porà gaunu ádomø skaitiná, provokuojantá tolesnius pasvarstymus. Kaip kilo ði idëja – ar iki tol yra tekæ turëti reikalø su publicistika? Kaip gimsta temos raðiniams, kà ir kam jais nori pasakyti?

Skiltis gimë kaip ir daugelis kitø mano sumanymø: ið poreikio komunikuoti. Amerikoje, kaip minëjau, perskaièiau labai daug knygø, sukaupiau tam tikros patirties. Atvykus atgal á Lietuvà, pamaèiau, kad visø taip liaupsinamas „informacijos amþius“ mus, pianistus, o platesne prasme – ir visus muzikus – tarytum aplenkë. Mûsø studijø laikais labai aiðkiai jautëme, kad esame uþdaryti, ir labai norëjome iðtrûkti. Jutome, kaip labai trûksta tos informacijos, tø þiniø, kurios slypi uþ „geleþinës uþdangos“. Nebûtinai jos visos vertingos, bet mums jø tikrai stigo.

Nenoriu tuo apkaltinti visos dabartinës studentø kartos, taèiau neretai susidaro áspûdis, kad jie, nors nebepatirdami buvusio uþdarumo, taip pat nejauèia ir atvirumo. Knygø tarsi pakanka, bet nedaug kas sugeba skaityti profesinæ literatûrà anglø ar vokieèiø kalbomis, o kai kurie jau ir rusiðkai nebemoka. Ðie mano straipsniai buvo pradëti raðyti kaip tam tikra pastanga kai kurias tø spragø uþlopyti ar bent, kaip sakai, sukelti norà pasvarstyti apie vienà ar kità pianistiná klausimà. O temos – jø be galo daug ir ávairiø, bet vis norisi surasti kokià nors su ne iki galo aiðkiu atsakymu, provokuojanèià diskusijas.

Regis, verbalinë komunikacija uþima vis svarbesnæ vietà Tavo veikloje: ne tik koncertuoji, bet ir bendrauji su klausytojais savo pasirodymø metu bei po jø, vedi kitø atlikëjø

Muzikos barai /6

Mano poþiûris á verbalinæ komunikacijà labai konkretus: ðiandienos koncerto struktûra radosi prieð beveik du ðimtus metø (Anglijoje dar kiek seniau), ir ji visuomet buvo susijusi su mada – buvo grojama nauja, „madinga“ muzika. Tuo tarpu ðiandien koncertø salëse daugiausiai skamba „muziejinë“ muzika. Tai nepaprastai vertinga, reikalinga kultûros dalis, taèiau ar ji tokia pat komunikatyvi kaip savo gimimo metu? Net ir tokia, regis, áprasta muzika kaip Debussy, skambanti derinyje su impresionizmo tapyba, staiga tampa gerokai aiðkesnë... Ar, sakykime, Beethoveno bei Mozarto muzika taip pat suskamba kitoje ðviesoje, kai mes bent kiek ásigiliname á anà epochà, jos reikalavimus menininkams. Ðiandieninëmis sàlygomis tikrai nëra paprasta iðgirsti Mozarto muzikos radikalumà bei revoliucingumà ar pajusti, kad Beethovenas – tai ne vien patosas ir aistringa kova su likimu, bet taip pat ir pasigërëjimas gamta, kontempliacija... „Melomanijoje“ sutikau dalyvauti veikiausiai irgi tik dël to, kad deðimt metø praleidau Amerikoje ir, kaip minëjau, nebesakau „ne“. Pati idëja buvo iðties intriguojanti, tad pamaniau, kad jeigu jau galëjau dëstyti rokenrolo istorijà Amerikoje, tai kodël negalëèiau vesti televizijos laidø?.. Tik kiek vëliau supratau, á kokià rimtà situacijà patekau. O kad man bent kaþkaip pavyko pajausti TV laidos vedëjo vaidmená, esu be galo dëkingas puikiai reþisierei Nijolei Jaèënienei – uþ jos kantrybæ, geranoriðkumà ir „nelietuviðkà“ savybæ laisvai dalytis mintimis, idëjomis, þiniomis, stengtis kitam sudaryti kuo geresnes sàlygas. Jos atsidavimas lietuviðkos muzikos sklaidai per TV – neeilinis; labai gaila, kad televizijos direkcija su ja taip negraþiai ir drastiðkai atsisveikino, kaip ir, deja, su visa klasikine muzika.

Pasekmës jau akivaizdþiai matomos – vis daugiau ir daugiau „popso“ skamba oficialiose scenose... Gaila.

Nuo pat gráþimo á Lietuvà inicijuoji ávairiausius meninius projektus: tai ir „Muzikiniai plenerai“, ir „Èiurlionio amþius“, „Nepaklusniøjø þemë“, kiti renginiai… Beveik neabejoju, kad teko susidurti ir su skeptiðkomis reakcijomis á toká „aktyvumà“, kuris, reikia pripaþinti, Lietuvos muzikiniame pasaulyje ne pernelyg daug kam bûdingas. Vis dëlto daugelyje uþsienio ðaliø ne tik institucijos, bet ir individualus asmenys – mokslininkai, menininkai – paprastai gyvena ið nuolat kuriamø projektø finansavimo. Tai tarsi kûrybinës veiklos stûmoklis: netgi stabilø pedagoginá darbà dirbantieji (t. y. tie, kuriems to tarsi nebûtina daryti „dël duonos kàsnio„) dalyvauja ávairiuose projektuose.

Esi teisi, Lietuvoje tarsi ir nëra labai suinteresuotø kitø aktyvumu. Nors turiu pasakyti, kad gyvenimas man tikrai dosnus – pradedu surasti bendraminèiø, o ir ðiaip, man regis, vadinamøjø „nepriklausomø organizatoriø“ Lietuvoje vis daugëja ir daugës. Skeptikø visuomet buvo ir bus – jei visi jø klausytø, veikiausiai beveik niekas pasaulyje nebûtø sukurta. Tad dël savo idëjø ir iniciatyvumo apsisprendþiau daugiau nebedejuoti ir paprasèiausiai gyventi savo gyvenimà: kyla minèiø – stengiuosi jas ágyvendinti. Þinau, kad uþ mane niekas to nepadarys, tad reikia rimtai pasistengti, kad atsirastø tai, kuo tiki.

Vienas svarbesniø mano gyvenimo patyrimø buvo taip pat Amerikoje gauta deðinës rankos trauma. Pusæ metø negrojau, ir tai buvo patys niûriausi mano gyvenimo mënesiai. Tada puikiai supratau, kad jei nustoèiau groti ðiandien, galbût mano grojimà dar atsimintø rytoj, bet tikrai ne poryt. Ir jo trûktø tik man vienam. Stengiuosi daryti viskà, kad man jo netrûktø...

Dëkoju uþ pokalbá ir linkiu sëkmës ágyvendinant visas gausiai „uþgriûnanèias“ idëjas. n

Ið pianisto varpinës

Po Èiurlionio þenklu Rokas ZUBOVAS

N

eretai, pristatydamas daugialypæ Èiurlionio kûrybà uþsienio klausytojams, kalbëdamas apie Èiurlionio vietà Lietuvos kultûros istorijoje, daug nesvarstydamas pasakau: „Èiurlionio átakos ðiandienos Lietuvos kultûros istorijai neámanoma pervertinti”. Po vieno tokiø koncertø ði pasakyta frazë dar kurá laikà rezonavo viduje, nors jai pateisinimo ieðkoti tarsi ir nebuvo didelio pagrindo, nesudëtinga iðvardyti gana gausius ir akivaizdþius Èiurlioniui skirtus kûrybos fenomenus: tapytojus, ieðkojusius galimybiø artëti Èiurlionio vaizdiniø pasauliø link, skulptorius, savo estetika artimus Èiurlionio plastikai, liaudies menininkus, staèiusius stogastulpius Èiurlionio keliui, poetus (Salomëja Nëris, Janina Degutytë, Juozas Nekroðius, Bernardas Brazdþionis, Kazys Bradûnas), raðiusius eiles, ákvëptas Èiurlionio paveikslø, kompozitorius (Vytautas Barkauskas, Vytautas Montvila, Giedrius Kuprevièius, Bronius Kutavièius, Vladas Ðvedas), sukûrusius ne po vienà kûriná, skirtà Èiurlioniui (trys V. Barkausko „Legendos apie Èiurlioná”, V. Ðvedo kantata „Èiurlionis”, V. Bartulio „Hommage a Èiurlionis”), ar kûrinius, pavadinimais apeliuojanèius á Èiurlionio paveikslus (V. Montvila „Aukuro sonata”, J. Juozapaitis Simfonija „Rex”, M. Urbaitis „Ramybë”).

Vis dëlto smalsumas nugalëjo. Todël ðià vasarà, artëjant 130ajam Èiurlionio jubiliejui, nutariau bent apgraibomis prisiliesti prie vieno ðiandieninës kultûros baro ir iðsiaiðkinti, kokia „reali” Èiurlionio paveldo átaka ðiandienos Lietuvos kompozitoriø kûrybai. Su trumpø anketø ir Muzikos informacijos centro duomenø bazës bei nuostabiø ten dirbanèiø muzikologø Daivos Parulskienës ir Lino Paulauskio pagalba surinkta informacija iðryðkino Èiurlionio paveldo átakos apmatus. Surinktø kûriniø skaièius, turiu prisipaþinti, gausumu gerokai pranoko mano vaizduotæ, o Èiurlionio kûrybos aspektai, labiausiai veikiantys ðiandienos Lietuvos kompozitorius, tuo pat metu ir patvirtino iðankstiná mano ásivaizdavimà, ir atvërë labai plaèias, kartais në nenujaustas, Èiurlionio paveldo refleksijos galimybes.

Reikia taip pat pripaþinti, kad toli graþu ne visi „Èiurlioniðkoje refleksijoje” gimæ kûriniai, patekæ á straipsnio pabaigoje pateiktà sàraðà, turëtø bûti laikytini gimæ ið tiesioginës sàsajos su Èiurlionio kûryba: dalis kûriniø buvo kurta tarptautinio M.

K. Èiurlionio pianistø ir vargonininkø konkurso iniciatyva ar uþsakymu (kai kuriose anketose ir þodiniuose interviu autoriai pripaþino, kad ðiø uþsakymø kûriniai kartais labiau orientuoti á pianistø konkurso techninius reikalavimus arba èia tiesiog panaudoti kûriniai, jau paraðyti prieð uþsakymà). Taip pat reikia pripaþinti, kad neteisinga bûtø manyti, jog daugelis ðiø kûriniø buvo paraðyti spontaniðka kompozitoriø iniciatyva: kûriniø gausumas, sutampantis su vienu ar kitu Èiurlionio jubiliejumi (labiausiai tai pasakytina apie 100-metá bei 125-metá), akivaizdþiai byloja apie Kompozitoriø sàjungos arba kurios nors kitos institucijos proginius uþsakymus ar konkursus.

Taèiau, kita vertus, taip pat negalima nepaminëti, kad (kadangi buvo klausiama apie tiesiogines refleksijas) ne vienas autorius anketoje prisipaþino, jog visa jo (ar jos) kûryba yra vienaip ar kitaip paveikta M. K. Èiurlionio. Ðiuo atþvilgiu, atrodytø, labiausiai bendro pobûdþio Èiurlionio átaka ðiandienos autoriams juntama per jo straipsnyje „Apie muzikà” iðdëstytas mintis, iðskirianèias lietuviø liaudies dainø vertæ ir kvieèianèias ateities kartø lietuviø kompozitorius atkreipti á jas dëmesá: „Èiurlionio átaka greièiausiai reiðkiasi per „slaptàjá folklorizmà”, kai kompozitoriaus sukurtos intonacijos norom nenorom gimsta ið jau turimo atmintyje intonacinio bagaþo arba ið sàmoningai pasirenkamø liaudies muzikos intonacijø ir nebûtinai „makro”, t. y. cituojant iðtisus struktûrinius darinius, bet ir ið „mikro”, renkantis tik charakteringus keliø garsø þingsnius” (A. Lapinskas)1 . Ið konkretesniø muzikos kalbos elementø, dariusiø átakà visai kûrybai, atsakiusieji kompozitoriai paminëjo Èiurlionio muzikoje pasitaikantá ostinatiðkumà, polifoniðkumà, tapybiðkumà, iðvestines dermes bei bimelodizmà. Geriausiai ðias bendro pobûdþio Èiurlionio átakas ðiandienos lietuviø kompozitoriams veikiausiai savo atsakyme susumuoja Raminta Ðerkðnytë : „Èiurlioná að ypaè mëgstu ir kaip dailininkà, ir kaip kompozitoriø, nors vis dëlto mano kûriniuose tiesioginiø jo muzikos refleksijø nëra. Galbût kartais bendra kûriniø (pavyzdþiui, „Fantazija” fortepijonui (1997), „Pasakalija” fortepijonui (1995), „Aisbergo simfonija” (2000) nuotaika gali bûti artima Èiurlionio kûriniø dvasiai, o þvelgiant techniniu aspektu, mëgstu ostinatinius motyvus bei polifonines faktûras (kurios tokios bûdingos Èiurlionio muzikai), taip pat kai kurias jo daþnai vartojamas dermes (pavyzdþiui, tono–pustonio, chromatines)”. Visi ðie kûriniai á sàraðà vis dëlto nebuvo átraukti siekiant apsiriboti vien paèiø autoriø nurodytais konkreèiai Èiurlionio refleksijoje atsiradusiais kûriniais arba kûriniais, kuriø pavadinimai akivaizdþiai byloja apie M. K. Èiurlionio átakà.

Kaip kompozitorius Èiurlionis pirmiausia yra fortepijoninës ir simfoninës muzikos autorius, todël nenuostabu, kad paþvelgus á kûriniø sàraðà tampa akivaizdu, jog beveik treèdalis kûriniø (26) skirti fortepijonui, o ketvirtis (20) – stambios apimties kûriniai simfoniniam orkestrui, orkestrui ir chorui arba styginiø orkestrui bei chorui su instrumentalistais bei solistais.

Gal ðiek tiek keista, kad nors vienas populiariausiø tarptautiniu mastu Èiurlionio kûrinys yra styginiø kvartetas, taèiau kûriniai kameriniams ansambliams ðiame sàraðe prasideda tik 1998 m. Ðarûno Nako kûriniu „Kvailiø laivas” trims trimitams ir trims trombonams. Raðydamas apie kûrinio atsiradimo aplinkybes, kompozitorius paþymi, kad „pjesëje naudojami nedeformuoti Èiurlionio muzikos implantai ið simfoninës poemos „Miðke” ir ávairiø fortepijoniniø preliudø, pakaitomis su ðiurkðtaus skambëjimo, disonuojanèiais ir kiek sutartiniðkais mano paties epizodais. Absurdiðkas, gana vaiduokliðkas labai skirtingø muzikø susidûrimas „ne vietoje ir ne laiku”. Kûrinys ironizuoja perdëm tiesmukà Èiurlionio muzikos citavimo ir negrabaus idëjø eksploatavimo tradicijà, tokià gajà lietuviø muzi-

Muzikos barai /7

Ið pianisto varpinës koje pastaraisiais deðimtmeèiais”. Taèiau ðiame sàraðe esantys kûriniai neatskleidþia tiesmuko Èiurlionio muzikos citavimo.

Netgi prieðingai, iki 1998 m. kompozitoriai iðskirtinai retai cituoja Èiurlionio kûrinius: tik keturiuose kûriniuose, neskaièiuojant Klaipëdos kompozitoriø 1995 m. paraðytø simfoniniø variacijø Èiurlionio Preliudo VL 188 (op. 7 N. 4) tema, sukurtuose iki 1998 m., panaudotos Èiurlionio kûriniø citatos. Tai Broniaus Kutavièiaus „Dzûkiðkos variacijos”, pagrástos Èiurlionio harmonizuota lietuviø liaudies daina „Beauðtanti auðrelë” (1974), Giedriaus Kuprevièiaus „Pasaulio sutvërimas XX amþiaus pabaigai” (1998), kuriame, pasak kompozitoriaus, „tik „Faunos” dalyje yra nedràsi citata ið „Miðko” pradþios”, Vidmanto Bartulio „Hommage a Èiurlionis” (1995) bei þaismingame Lino Paulauskio kûrinëlyje „Ar bûna pasaulyje taip” (1996) pagal Sigito Gedos þodþius, kuriame istoriðkai pirmà kartà taip „postmodernistiðkai” suausti du Èiurlionio preliudai: VL 188 ir VL 338. Ði „postmodernistiðko montavimo” ir citavimo tradicija gerokai akivaizdesnë jau po Ðarûno Nako kûrinio. 2000 m. paraðytuose deðimtyje fortepijoniniø kvintetø, sukurtuose paskelbus Kompozitoriø sàjungos ir Amerikos lietuviø meno draugijos konkursà, randame nemaþai citatø: tai ir Mindaugo Urbaièio „Ramybë”, iðtisai sukonstruota ið Èiurlionio citatø, ir Remigijaus Merkelio „MiKonst”, kur kulminacijoje vartojamos Èiurlionio preliudo ir noktiurno citatos, ir kvarteto bei abiejø Èiurlionio simfoniniø poemø citatos Jûratës Baltramiejûnaitës „Girelëje”, du preliudai cituojami ir Eglës Sausanavièiûtës „Aukure”.

Kûriniø chorui ðiame sàraðe nedaug – vos ðeði, taèiau jie labai akivaizdþiai iliustruoja ðiandienos kompozitoriø iðradingumà reflektuojant Èiurlionio palikimà. Ðtai vienas chronologiðkai pirmøjø sàraðo kûriniø Jono Nabaþo „Ðaulys” (1961) – tai gráþimas prie Èiurlionio per Salomëjos Nëries þodþio prizmæ, Ryèio Maþulio kûrinys keturiems lygiems balsams „Ramybë” (1992), sukurtas pagal lotyniðkà Vergilijaus tekstà, pasak autoriaus, „yra gal kiek metaforiðkai, savo nuotaika ir dvasia susijæs su to paties pavadinimo paveikslu”, o tuo tarpu savo choriniame kûrinyje „Ta ta to” (2003) chorui, pagal Maironio ir liaudies þodþius, Nijolë Sinkevièiûtë treèiojoje padaloje panaudoja Èiurlionio harmonizuotà liaudies dainà „Ant kalno gluosnys” ir dvi tos paèios dainos variacijas.

Be jau minëtø autoriø, kompozitoriai savo kûriniuose rëmësi ir kitø poetø anksèiau sukurtais „èiurlioniðkais” tekstais (Audronë Þigaitytë-Nekroðienë „Druskininkø pasaka” (1985), þ. Juozo Nekroðiaus), o kai kuriais atvejais poetai kurdavo tekstus specialiai raðomiems opusams (Vlado Ðvedo Simfonija Nr. 2 „M. K. Èiurlionis” (1974), þ. Janinos Degutytës, Teisuèio Makaèino „Saulës poema” (1975), þ. Marcelijaus Martinaièio).

Kompozitoriai savo kûriniuose pasitelkia ir paties Èiurlionio tekstus, tiesa, jie kaip galima sfera refleksijai ið Èiurlionio kûrybos pastebëti vëliausiai. Chronologiðkai pirmasis kûrinys pagal M. K. Èiurlionio tekstus – tai Vytauto Jurguèio „Èiurlionio uþraðai” sopranui ir fortepijonui (1974). Vëliau Èiurlionio tekstus savo kûryboje taip pat naudojo Vytautas Montvila kantatoje „Èiurlionis” (1975) bei Vytautas Barkauskas naujausiame, jau aðtuntajame, èiurlioniðkame opuse „Vasara, Druskininkai, 2005”. 2000 m. sukurtas Nomedos Valanèiûtës „Sodas” styginiø orkestrui ákvëptas Èiurlionio laiðkø. Kûrinio pradþioje áraðyta citata ið Èiurlionio laiðko Sofijai: „…visi medþiai uþdegë þvakides ir sietynus…”

Tiek pasauliniame kontekste, tiek tarp Lietuvos kompozitoriø didþiausia Èiurlionio átaka pastebima per jo paveikslus.

Daugiau kaip trisdeðimt skirtingø paveikslø ir eskizø pavadinimø minimi kompozitoriø anketose arba aptinkami jø kûriniø pavadinimuose. Pirmasis ðioje ðviesoje gimæs kûrinys – tai

Muzikos barai /8

trys Vlado Ðvedo fortepijoninës poemos „Miðkas”, „Tvanas” ir „Laidotuvës”, sukurtos 1960 m., beje, atrodo, pirmasis Èiurlionio refleksijos pavyzdys Lietuvos muzikoje. Daþnai ir vëliau kompozitoriø kûrinius veikia konkretûs paveikslai. Taip suformuoti Algirdo Bruþo dvylikos fortepijoniniø miniatiûrø ciklas „Èiurlionio ðviesa” (1989) bei Anatolijaus Ðenderovo deðimties fortepijoniniø miniatiûrø ciklas „M. K. Èiurlionio eskizai” (1994). Vytauto Germanavièiaus Fortepijoniná kvintetà (2000) ákvëpë M. K. Èiurlionio paveikslas „Piramidþiø sonata”. Paraleliai Èiurlionio tapybinei sonatai kûrinyje „panaudotos dvi bûsenos, du epizodai – adagio ir scherzo; ramybës, meditacinis ir greitas aritminis”. Èiurlionio tapybiniø sonatø struktûrà atspindi ir dvi fortepijoninës sonatos: Giedriaus Kuprevièiaus „Þalèio sonata” (1968) ir Leono Povilaièio „Pavasario sonata” (1972). Septynios Broniaus Kutavièiaus kûrinio „Ad Patres” (1976) dalys taip pat atkartoja septynias Èiurlionio „Laidotuviø simfonijos” ciklo padalas. Dvideðimèia metø vëliau gimusioje Giedriaus Kuprevièiaus audiovizualinëje oratorijoje „Pasaulio sutvërimas XX amþiaus pabaigai” „kompiuterinës animacijos dëka pavyko „iðjudinti” Èiurlionio ciklo paveikslus”.

Taèiau ir tapybos átaka ávairiø kompozitoriø kûrybà persmelkia kitokiais, bendresnio pobûdþio aspektais. Ðie kûriniai nulemti ne konkreèiø paveikslø, o labiau juose slypinèiø interpretacijos galimybiø, kaip antai Audronës Þigaitytës-Nekroðienës „Jûros etiudai” (1986). Vytautà Barkauskà „labiausiai imponuoja Èiurlionio erdvës pjûtis (…), savotiðka, lyg kosminë sintezë bei Èiurlionio paveikslø daugiasluoksniðkumas”, radæs atgarsá visoje kompozitoriaus kûryboje, gausioje èiurlioniðkø refleksijø, nors èia tik vienas kûrinys pagrástas konkreèiu paveikslu „Karalaitës kelionë. Pasaka”. O Loretai Narvilaitei kûrinyje „Atviras miestas” (1996) M. K. Èiurlionio fortepijoninio Preliudo, op. 7 Nr. 4, tema tampa pretekstu tapybinei refleksijai: ji „iðskaidoma keleto garsø segmentais, kurie besikartodami brëþia jau iðdidintà pirminës melodijos kreivæ. Ið skirtingo intensyvumo orkestriniø spalvø „blokø”, pagrástø segmentø kartojimu, kuriama „architektûrinë” forma, kryptingai, nors ir su pertrûkiais, kylanti emocinës kulminacijos link.

Lyg M. K. Èiurlionio pasakiðkø miestø vizijos – bokðtø ir þiburiø akcentø link”. Kitø kompozitoriø kûryboje taip pat aptinki asociatyviniø sàsajø ne tiek su konkreèiais paveikslais, bet su Èiurlionio daile ir joje slypinèiomis idëjomis: Felikso Bajoro „Saulës takas” (2000) – „tai aliuzija á Druskininkø Saulës takà ir á saulëtà takà kaip vizijà, idëjà, mûsø ateitá. Ðio kûrinio muzika taip pat stengiausi atspindëti ir M. K. Èiurlionio dailës kûrybà”. Osvaldo Balakausko „Kalnø sonatà” (1975) ákvëpë mintis, kad „Èiurlionio kûryboje yra ávairios tapybinës sonatos, o tuo tarpu „Kalnø sonatos” nëra. Mano kûrinio idëja – tai tarsi dar viena, jau muzikinë, galimybë, be kokiø nors citatø ar struktûriniø kalbos sàsajø”.

Kitos Èiurlionio plëtotos kûrybinës idëjos, pavyzdþiui, polinkis á kriptogramas, taip pat randa atðvaitus ðiandienos lietuviø kompozitoriø kûryboje. Remigijaus Merkelio „MiKonst” (2000) þaidþia Èiurlionio vardø trumpinio muzikine interpretacija (nuolat besikartojanèia „mi” nata), o Jûratë Baltramiejûnaitë „Girelëje” (2000) panaudojo Èiurlionio gimimo ir mirties datø „kriptogramà, kuri uþðifruota ðio kûrinio II ir III dalies teminës medþiagos intervalikoje, pavyzdþiui, vienetas atitinka primà, devyni – nonà, du – sekundà ir pan.”. Èiurlionio asmenybës bruoþus, jo dvasios savybes savo atsakymuose kaip átakà pasaulëjautai paminëjo ne vienas kompozitorius. Konkretûs su Èiurlionio asmenybe susijæ istoriniai atspindþiai bene geriausiai matomi trijose Vytauto Barkausko „Legendose apie Èiurlioná”, apie kurias autorius kalba: „Èiurlionis man yra (…) graþi mûsø praeities asmenybë. Jo meninis

pasaulis kartu ir realus, ir nerealus, pasakiðkas, neatskleistas iki galo, legendinis”. Muzikologë Svetlana Barkauskienë raðo, kad „Barkausko legendos – tai ne Èiurlionio paveikslø iliustracija ir ne Èiurlionio muzikiniø idëjø plëtojimas, o perteikimas Èiurlionio þmogaus ir menininko esminiø bruoþø, jo romantiniø siekiø tragizmo”.

Vytauto Montvilos kûrybà (joje net septyni kûriniai paþymëti Èiurlionio þenklu) komentavusi pianistë Milda Lapënaitë minëjo, kad kompozitoriui „buvo labai artimas Èiurlionio jautrumas gamtai, panteistinis pasaulëvaizdis. Todël tiek daug jo kûryboje gamtos ákvëptø kûriniø („Auðros sonata”, „Bokðtø sonata” ir pan.). Vos baigæs kompozicijos studijas, kompozitorius sukûrë fortepijoniniø miniatiûrø ciklà „Gamtos lyrika” (1965), ákvëptà Èiurlionio paveikslø. Kitais metais gimë keturiø dainø ciklas pagal Salomëjos Nëries þodþius, ákvëptus M. K. Èiurlionio paveikslø”.

Nors Antano Kuèinsko diptike „Èiurlionio jûra”, „Èiurlionio miðkas” (2004) pasitelkiama vien Èiurlionio muzika, èia „re-

1960–1970 Ðvedas, Vladas (1934). Trys poemos fortepijonui „Miðkas”, „Tvanas”, „Laidotuvës” (1960) Nabaþas, Jonas (1907–2002). „Ðaulys”, þ. S. Nëries (1961) Montvila, Vytautas (1935–2004).

Keturios pjesës fortepijonui „Gamtos lyrika” (1965) Montvila, Vytautas (1935–2004).

Keturios dainos sopranui ir fortepijonui, þ. S. Nëries (1966) Kuprevièius, Giedrius (1944). „Þalèio sonata” fortepijonui (1968) 1970–1980 Barkauskas, Vytautas (1931). „Elegija ir fantastinë tokata” fortepijonui (1972) Barkauskas, Vytautas (1931). „Legenda apie Èiurlioná I”, op. 30, fortepijonui (1972) Povilaitis, Leonas (1934). „Pavasario sonata” fortepijonui, skirta M. K. Èiurlionio gimimo 100-meèiui. 4 dalys (1972) Juozapaitis, Jurgis (1942). Simfonija „Rex” (1973) Kuprevièius, Giedrius (1944). „Preliudas M. K. Èiurlionio atminimui” fortepijonui (1973) Jurgutis, Vytautas (1930). „Èiurlionio uþraðai” sopranui ir fortepijonui (1974) Kutavièius, Bronius (1932). „Dzûkiðkos variacijos” styginiø orkestrui, fortepijonui ir magnetofonui (1974) Ðvedas, Vladas (1934). Simfonija Nr. 2 „M. K. Èiurlionis”, þ. J. Degutytës (1974) Makaèinas, Teisutis (1938). Kantata „Saulës poema”, þ. M. Martinaièio (1975) Montvila, Vytautas (1935–2004).

Kantata „Èiurlionis”, þ. M. K. Èiurlionio (1975) Barkauskas, Vytautas (1931). „Po svarstykliø þenklu” (muz. J. Glinskio spektakliui) (1976) Barkauskas, Vytautas (1931). „Inspiration” vargonams (1976) Kutavièius, Bronius (1932). „Ad Patres” vargonams (1976) Juozapaitis, Jurgis (1942). Simfonija Nr. 3 „Zodiacus” (1977)

1980–1990 Makaèinas, Teisutis (1938). Dvi pjesës fortepijonui „Èiurlionio motyvais” (~1980) Ðvedas, Vladas (1934). „Jûros dugne”, pagal M. K. Èiurlioná, þ. J. Degutytës (1980) Balsys, Eduardas (1919–1984). „Portretai” simfoniniam orkestrui ir sintezatoriui (1983) Tamulionis, Jonas (1949). Pjesë fortepijonui (~1983–4) Martinaitis, Algirdas (1950). „Muzikinis momentas M. K. Èiurlionio atminimui” fortepijonui (1984) Montvila, Vytautas (1935–2004). „Aukuro“ sonata trims kanklëms (1984) Þigaitytë-Nekroðienë, Audronë (1957). „Druskininkø pasaka”, þ. J. Nekroðiaus (1985) Þigaitytë-Nekroðienë, Audronë (1957). Sonata-fantazija fortepijonui „Jûros etiudai” (1986) Lapinskas, Anatolijus (1946). „Lietuviðkas koncertas” kanklëms (1987) Montvila, Vytautas (1935–2004). „Keturi miraþai” fortepijonui (1987) Remesa, Alvidas (1951). „Stigmos” ciklas fortepijonui (1987) Barkauskas, Vytautas (1931). „Legenda apie Èiurlioná II”, op. 87, fortepijonui (1988) Bieliukas, Kæstutis (1957). „Pastoralë” fortepijonui (1988) Biveinis, Rièardas (1956). „Vizija” (pagal M. K. Èiurlioná) fortepijonui (1989) Bruþas, Algirdas (1960). Dvylikos pjesiø ciklas fortepijonui „Èiurlionio ðviesa” (1989) Ðenderovas, Anatolijus (1945). „Dedikacija” fortepijonui (1989) 1990–2000 Barkauskas, Vytautas (1931). „Legenda apie Èiurlioná III”, op. 102, fortepijonui (1992) Maþulis, Rytis (1961). „Ramybë” keturiems lygiems balsams, þ. Vergilijaus (lot.) (1992) Bruþas, Algirdas (1960). Miniatiûra

flektuojama ne tiek muzika, o daugiau paties Èiurlionio klasiko, didþiøjø kûrëjø epochos pabaigos konceptas. Tai savotiðka „bambagyslës” tarp jo ir dabarties kûrëjø nutraukimo akcija.

Pirmoji dalis „Èiurlionio jûra” – savotiðkas saulës palydëjimas (video, realizuotas galaktinio pulsaro ávaizdþiu), antroji „Èiurlionio miðkas” – ðermenys”. Èiurlionio asmenybë ir kûryba, istorinë bei kultûrinë patirtis ákvëpimui kartais pasiûlo nenuspëjamø ðaltiniø. Pavyzdþiui, Algimanto Bruþo kûriná „Èiurlionio dûdos” (1992) „ákvëpë keletas autentiðkø vargonø dûdø. Tais vargonais vienoje baþnytëlëje grojo pats M. K. Èiurlionis. Ðias dûdas saugojo vienas menininkas savo dirbtuvëse”. O Giedriaus Kuprevièiaus „Preliudas M. K. Èiurlionio atminimui” (1973) „gimë varpø bokðte belaukiant… Aleksejaus Kosygino, SSRS ministro pirmininko, tuomet slapta atvykusio á Kaunà. Tai gryna improvizacija, vëliau uþraðyta”. n 1

Visos straipsnio citatos – ið kompozitoriø atsakymø á anketos klausimus.

styginiø orkestrui „Èiurlionio vargonø dûdos” (1992) Ðvedas, Vladas (1934). Simfonija Nr. 4 „Atversti lapai” styginiø orkestrui (1992) Martinaitis, Algirdas (1950). „Siloamo tvenkinys” fortepijonui (1994) Ðenderovas, Anatolijus (1945). „M. K. Èiurlionio eskizai” fortepijonui solo (1994) Bartulis, Vidmantas (1954). „Hommage a Èiurlionis” sintezatoriui ir saksofonui (1995) Budriûnas, Antanas (1964). Variacija M. K. Èiurlionio tema simfoniniam orkestrui (1995) Domarkas, Jonas (1934). Variacijos M. K. Èiurlionio Preliudo, op. 7 Nr. 4, tema simfoniniam orkestrui (1995) Montvila, Vytautas (1935–2004). „Aukuras” fortepijonui (1995) Remesa, Alvidas (1951). Simfoninës variacijos M. K. Èiurlionio Preliudo fortepijonui, op. 7 Nr. 4, tema simfoniniam orkestrui (1995) Ðileika, Remigijus (1950). Vizija simfoniniam orkestrui (1995) Narvilaitë, Loreta (1965). Simfoninis kûrinys „Atviras miestas” (1996) Paulauskis, Linas (1969). „Ar bûna pasaulyje taip” sopranui ir ansambliui, þ.

S. Gedos (1996) Kuprevièius, Giedrius (1944). Audiovizualinë oratorija „Pasaulio sutvërimas XX amþiaus pabaigai” (1998) Andrejevas, Julius (1942). „Lemtis” fortepijonui (1998) Nakas, Ðarûnas (1962). „Kvailiø laivas” trims trimitams ir trims trombonams (1998) 2000–2005 Bajoras, Feliksas (1934). „Saulës takas” styginiø orkestrui (2000) Baltramiejûnaitë, Jûratë (1952). Fortepijoninis kvintetas „Girelë” (2000) Barkauskas, Vytautas (1931). „Karalaitës kelionë. Pasaka” styginiø kvartetui ir fortepijonui 4 rankoms (2000) Bruþas, Algirdas (1960). „Èiurlionio sutartinë” fortepijonui 4 rankoms ir styginiø kvartetui (2000) Bruþas, Algirdas (1960). „Èiurlionio

gluosniai” styginiø kvintetui (2000) Germanavièius, Vytautas (1969). „Piramidþiø sonata” styginiø kvartetui ir fortepijonui (2000) Juozapaitis, Jurgis (1942). „Pavasario varpai” fortepijonui 4 rankoms ir styginiø kvartetui (2000) Merkelys, Remigijus (1964). Fortepijoninis kvintetas „MiKonst” (2000) Montvila, Vytautas (1935–2004). Fortepijoninis kvintetas „Þenklø kvintetas” (2000) Sausanavièiûtë, Eglë (1963). „Karaliø pasaka” fleitai ir vargonams (2000) Sausanavièiûtë, Eglë (1963). „Aukuras” fortepijonui 4 rankoms ir styginiø kvartetui (2000) Urbaitis, Mindaugas (1952). „Ramybë” fortepijoniniam kvintetui (2000) Valanèiûtë, Nomeda (1961). „Sodas” styginiø orkestrui (2000) Sinkevièiûtë, Nijolë (1956). „Miðkas” chorui, þ. B. Sruogos (2001) Ðvedas, Vladas (1934). Fortepijoninis kvintetas Nr. 1 „Praeitis”, pagal M. K. Èiurlioná (2001) Bajoras, Feliksas (1934). „Sideralis” fortepijonui (2003) Sinkevièiûtë, Nijolë (1956). „Ta ta to”chorui, þ. Maironio ir liaudies (2003) Kuèinskas, Antanas (1968). Diptikas „Èiurlionio jûra”, „Èiurlionio miðkas” (2004) Povilaitis, Leonas (1934). „Ramybë” fortepijonui (2004) Rimða, Linas (1969). Preliudas d-moll „Daddy, quess who” (2004) Barkauskas, Vytautas (1931). „Vasara, Druskininkai, 2005”, þ. M. K. Èiurlionio (2005) Remesa, Alvidas (1951). „Te Deum” orkestrui ir chorui (2005) Metai neþinomi: Budrevièius, Viktoras (1928–1993). „Jûros sonata” chorui Budrevièius, Viktoras (1928–1993). „Vakaro vizijos” kameriniam chorui (1980?)

Muzikos barai /9

Muzika ir dailë Rokas ZUBOVAS

K

aip tapytojas, Èiurlionis yra labai svarbus Rusijos simbolizmo istorijoje, ir bûtent to dëka jis sulaukë pirmojo tarptautinio pripaþinimo – pirmoji Èiurlioniui skirta monografija Rusijoje pasirodë 1912 m., tuo tarpu Lietuvoje pirmoji jam skirta knyga iðleista tik 1927 m.1 Nuo 1989 m. Èiurlionio tapyba buvo eksponuota Vokietijoje, Prancûzijoje, Belgijoje, Kanadoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Japonijoje. Jo tapyba þavëjosi Stravinskis, Messiaenas, Romainas Rolland’as ir Bernardas Berensonas. 1970 m. surinktoje Èiurlionio bibliografijoje minimos knygos, paraðytos keliolika kalbø nuo portugalø iki esperanto. Vis dëlto Didþiojoje Britanijoje jo kûryba praktiðkai neþinoma. Èiurlionio muzika niekada nebuvo plaèiai prieinama studijoms, gana sudëtinga gauti net naujausiø jos áraðø. Jo tapybos darbø reprodukcijos iki pat mûsø dienø buvo labai prastos kokybës.

Vis dëlto nuo 1912 m. iki Antrojo pasaulinio karo britai rodë tam tikrà domëjimàsi Èiurlionio kûryba. Jo darbai, eksponuoti 1912 m. postimpresionistø parodoje Londone, susilaukë palankiø spaudos vertinimø ir buvo paminëti Boriso von Anrepo raðytoje katalogo áþangoje. Po keleriø metø apie jo kûrybà raðë þymi muzikologë dr. Rosa Newmarch. Èiurlioniui skirtas beveik visas 1922 m. paraðytø Didþiosios Britanijos vicekonsulo Lietuvoje E. J. Harrisono memuarø skyrius, apie já iki 1939 m. raðë ir kiti britø autoriai.

ÈIURLIONIO DARBAI GRAFTONO GALERIJOJE Antroji postimpresionistinio meno paroda Graftono galerijoje Londone atidaryta 1912 m. spalio 5 d., uþdaryta 1913 m. sausio 31 d., uþtæsus parodos laikà visu mënesiu – vëlavo kita paroda.

1910 m. èia buvo eksponuota ir pirmoji postimpresionistø paroda. Abi parodas organizavo Rogeris Fry. Antrojoje jam talkino Clive’as Bellas ir Borisas von Anrepas, atrinkæ anglø ir rusø tapytojø darbus. Pirmoji paroda daugiausia dëmesio skyrë Van Gogho, Cézanne’o ir Manet kûriniams. Antrojoje, gausesnëje pavardþiø ir paveikslø, gerokai plaèiau buvo pristatyti Picasso, Matisse’as, Gauguinas, Bracques’as ir Derain’as. Èiurlionis parodoje buvo pristatomas trimis darbais: „Rex” (1909), „Karþygys” (1909) [„Preliudas” („Vyèio preliudas”).

Muzikos barai /10

M. K. Èiurlionio kûriniø recepcija Anglijoje 1912 1939 m.

– Vert.] ir „Kalnas” (1906). Nei parodos katalogas, nei apþvalginiai straipsniai nemini, jog Èiurlionis yra lietuvis; jø supratimu, jis buvo rusø menininkas. Á 1912 m. parodà rusø menas buvo átrauktas dël trijø prieþasèiø. Pirmiausia – dël maþiau nei tikëtasi anglø dailininkø, nusprendusiø dalyvauti parodoje.

Lygiagreèiai vyko „Camden Town” grupës organizuojama paroda, todël reikëjo uþimti atsiradusià erdvæ. Antra, kaip aiðkëja ið Fry laiðko, buvo tikimasi, jog rusø tapybos darbai suðvelnins galimà þiûrovø prieðiðkumà: „Keli rusø paveikslai jau atkeliavo; jie visai graþûs ir romantiðki – tai gerai, tegu britø þiûrovai gauna, kas jiems patinka”2 .

Treèioji prieþastis buvo veikiau estetinë negu pragmatiðka. Fry ir Bello nuomone, rusiðkas menas kilo ið bizantiðkojo, kurá abu ypaè mëgo dël jo grynai formaliø dësniø. Bellas net teigë, kad bizantiðkasis menas „paliko geriausiø þinomø meno pavyzdþiø”3 . Kitø kritikø bizantiðkumas neátikino, jiems tai buvo tiesiog nespecifiðkas archajiðkumas. „The Times” raðë: „Naujosios Rusijos mokyklos pavyzdþiai, kuriuose matomos pastangos atgaivinti senàjá Rusijos bizantiðkàjá menà, neatrodo daug þadantys. Jie yra teisûs stengdamiesi pabëgti nuo Paryþiuje mokomo kosmopolitiðko meno, taèiau bizantiðkumas jiems taip pat svetimas. Jiems geriau vertëtø suvokti, kaip ðiandien Rusija turëtø natûraliai tapyti; ir tai jie nebûtinai atras, tapydami

kaip rusai prieð kelis ðimtus metø”4 .

Boriso von Anrepo bizantiðkumo idëjos buvo taip pat giminingos, kaip tai pastebëjo Fry, komentuodamas, jog Anrepo mozaikos idealiai atspindi „naujà domëjimàsi paveikslo pavirðiaus sprendimais ir simpatijas Bizantijos menui”5 .

Anrepas gimë Rusijoje, èia studijavo teisæ ir mokësi tapybos pas Stelecká, lankësi su juo Italijoje ir Prancûzijoje, kur 1909 m. pradëjo studijuoti Paryþiaus „Académie Julian”. Áþangoje á rusiðkàjà 1912 m. ekspozicijos dalá Anrepas paþymi Bizantijos ir Rytø menø átakà moderniajam Rusijos menui, aptaria ikonø tapymo reikðmæ rusø mene iki XVIII a., kada Europos átaka tapo stipresnë, tvirtindamas, kad „net ir ðiandien nacionalistai teigia, jog Vakarø átaka nesuderinama su esmingiausiais rusø sielos siekiais. Menininkai, kupini pagarbos senojo Rusijos meno groþiui ir iðraiðkingumui, siekia tæsti tradicijà, atmesdami vakarietiðkà átakà, laikomà svetima ir kenksminga rytietiðkojo Rusijos meno elemento plëtojimuisi”6 . Toliau, aptaræs Stelecká, Rerichà, Komarovská, Gonèarovà ir Larionovà, daugiau ar maþiau ákvëptus rusiðkosios tradicijos, jis ávertina Èiurlioná: „Kita menininkø grupë nevartoja nacionaliniø formø: jø priemonës atrodo labiau giminingos moderniems Europos tapytojams. Petrovas-Vodkinas, Bogajevskis ir Èiurlionis, bûdami labai skirtingos asmenybës, turi tà paèià vertingà savybæ – jø menas lieka artimas autoriø

filosofiniam turiniui. Petrovas-Vodkinas suteikia savo natûralistiðkai suvokiamø, bet dekoratyviai ir fantastiðkai spalvingø paveikslø figûrø gestams intensyvià dvasinæ prasmæ; Bogajevskis – peizaþø tapytojas, taèiau gûdþios uolos, miræ miestai, tuðèios pakrantës, ðvininë jûra jo paveiksluose – tai ne þemiðki peizaþai; jie veikia rusiðkà sielà tarsi bloga lemiantys þenklai. Slëpiningiausios ruso sielos kertelës kupinos mistiðkø aistrø. Èiurlionio tapyba jø kupina – jis buvo atsidëjæs kosmoso slëpiniams ir empirinei eterio muzikai. „Rex” – vienas ið svarbiausiø jo paveikslø. Centre deganti ugnis apsupta okultinio pasaulio horizontø, kylanèiø sferø ir angelø ðeðëliø. Pernai Èiurlionis nelauktai mirë”7 .

Anrepas skyrë tris pagrindines rusø meno kryptis: archajiðkà bizantiðkà, vadovaujamà Steleckio; jaunøjø naiviøjø tapytojø (jis juos taip pat vadino „kaimietiðkaisiais”), vadovaujamø Larionovo; ir maþiau iðoriðkai nacionalistiðkø, bet vidumi labiausiai rusiðkø tapytojø, tarp kuriø priskirtas ir Èiurlionis, kuriamà menà.

Greta trijø Èiurlionio tapybos darbø rusiðkoje parodos padaloje taip pat buvo eksponuoti Anrepo, Bogajevskio, Gonèarovos, Þukovos, Komarovskio, Larionovo, Petrovo-Vodkino, Rericho, Sarjano, Steleckio bei lenkø tapytojø Sonios Lewitskos ir Eugeniuszo Zako darbai. Èiurlionis buvo áprastoje sau kompanijoje. Nuo 1909 m. jo darbai Peterburge ir Maskvoje buvo eksponuojami greta Petrovo-Vodkino, Larionovo, Steleckio, Rericho, Gonèarovos ir Sarjano. „Rex” ir „Karþygys” jau buvo rodyti Peterburge ir Maskvoje bei vëliau Rygoje ir Paryþiuje. Taèiau „Kalnas”, nors ir ankstesnis darbas, buvo rodytas tik kartà 1912 m. pomirtinëje Èiurlionio parodoje Peterburge.

Rusiðkoji parodos dalis susilaukë maþiau kritikø komentarø nei labiau kontroversiðka prancûziðkoji, bet, kaip Fry ir pranaðavo, vertinimai buvo palankesni.

Ið dalies tai paaiðkinama dël rusofiliðkos bangos, apëmusios Londonà po neseniai vykusiø Karsavinos, Pavlovos, Niþinskio ir Diagilevo „Ballet Russes” pasirodymø bei Èechovo veikalø pastatymø. „Morning Post” iðskyrë rusø grupæ: „Ið bendros sumaiðties mes iðskirtume rusø grupës darbus. Jø paveiksluose matoma pastanga iðsivaduoti ið vakarietiðkø idealø. Naivus rytø þavesys ir slëpiningumas puoðia Anrepo „L’Homme Construisant un Pui” (230) ir „Alegorinæ kompozicijà” (233), Èiurlionio „Rex” (240) ir Steleckio „Elnio medþioklæ” (235)”. „The Connoisseur” Èiurlioná, Reri-

chà ir kitus nepaminëtus rusus ápynë á simbolistø kontekstà, lygino Èiurlioná su Blake’u – daþnas angliðkojo Èiurlionio vertinimo palyginimas: „Vieni originaliausiø parodos darbø, sukurti rusø tapytojø, savo didþiu mistiniu pojûèiu ir intensyvia, jei ir sunkiai suvokiama, raiðka primenantys Williamo Blake’o darbus. Tokie darbai, kaip Èiurlionio „Karþygys”, kuriame virð didingo miesto, kylanèio aukðtas po aukðto ties gilia praraja, skrieja ginkluoto raitininko dvasia-forma, sunkiai kaip nors literatûriðkai interpretuojami. Kaip ir gigantiðkøjø „Apokalipsës” drobiø vaizdiniø ðiø darbø reikðmë keièiasi pagal aiðkintojo idëjas bei poreikius. Viskas, ko reikalaujame ið ðiø darbø, yra tai, kad autorius juos pateiktø graþia forma ir ganëtinai darniai, kad prikaustytø þiûrovo vaizduotæ ir leistø jam harmoningai supinti paveikslø slëpiningà kalbësenà su savo paties mintimis. Ðiai kategorijai taip pat priskirtini Rericho „Ðventasis miestas” ir puikus Èiurlionio „Rex”8 . Ðiai nuomonei antrino ir „Sandard”: „Ypaè ádomi – rusø grupë. Pagrindinës jø darbø savybës – tai vaizduotës jëga, intriguojanti kompozicija ir stiprus rasinis savitumas, besireiðkiantis bizantiðkais elementais. Steleckio „Keturios dekoratyvinës plokðtës”; Girieud „Hommage a Gauguin”; Èiurlionio „Karþygys” ir „Rex” – angelø ir kometø susibûrimo apie baltaliepsná altoriø kompozicija, gimininga Blake’ui, tarsi iðreiðkianti suvokimà, skambantá þodþiuose „kai ryto þvaigþdës dainavo drauge”; Rericho „Ðventasis miestas” ir „Dovanos”, von Anrepo „Fisa grojantis arfa”; ir kelios labai Giotto primenanèios Komarovskio figûros – visa tai paveikslai, galintys patikti kiekvienam vaizduojamojo meno gerbëjui”9 .

Paulas Konody ið „The Observer” komentavo kritiðkai: „Jei rusø darbai ið tiesø pristato postimpresionizmo sroviø padëtá caro valdose, lieka tik konstatuoti, kad Rusijoje, kaip ir visose kitose ðalyse, pasiprieðinimas moderniajam realizmui nuvedë prie naujø archajiðkø formø panaudojimo. Ir, kadangi rusiðkasis menas savo kûdikystëje buvo bizantiðkas, tai ir Rusijos postimpresionistai visur nuspalvinti bizantiðkumø. Todël Steleckio „Keturios dekoratyvinës plokðtës” yra, trumpai ir aiðkiai, bizantiðkas menas. Prie ðios tendencijos Rerichas prideda ðiek tiek rytietiðko misticizmo, kuris vieðpatauja sunkiai suvokiamoje ir neáskaitomoje Èiurlionio tapyboje. Atmetus jø neginèijamà plastiná efektingumà, ðie rusiðki darbai yra per toli nutolæ nuo vakarietiðkos vizualaus meno suvokimo

koncepcijos, kad galëtø sukelti didesná susidomëjimà, o ne tik trumpalaiká smalsavimà”1 0 .

Britø spauda visiðkai ignoravo Larionovà ir Gonèarovà. Kaip matome ið citatø, Èiurlionis buvo ávertintas palankiai, nors trumpai. „Karþygys” ir „Rex” patraukë dëmesá, taèiau daugiausia kaip slëpiningai fantastiðki, o ne kaip nacionaliniø jausmø iðraiðka. „Karþygys” – tai herojinis lietuviðkas personaþas Vytis, pavaizduotas skriejantis virð Vilniø primenanèio miesto, o „Rex” (kaip ir kiti Èiurlionio karaliai) simbolizuoja Karaliø-Dvasià, ákûnijanèià tautos sielà1 1 “. „Kalnas” liko nepastebëtas. Jei Anrepas matë ðá paveikslà pomirtinëje Èiurlionio parodoje anksèiau 1912 m., jis pasirinko veikiau já, o ne sonatø ciklus ar kitus svaresnius darbus. Tiesà sakant, ðis paveikslas toks netipiðkas Èiurlionio kûryboje, kad jo pasirinkimas atrodo máslingas.

Kodël Anrepas pasirinko „Kalnà”?

Vienas galimø aiðkinimø, nors ir spekuliatyvus, – tai akivaizdus paveikslo giminingumas Cézanne’o „Ðventosios Viktorijos kalno” („Mont Sainte-Victoire”) darbams. 1910 m. postimpresionistø parodoje Londone Cézanne’as buvo viena ið kertiniø figûrø, ir nors 1912 m. parodos profilis keitësi, joje buvo pristatyta vienuolika Cézanne’o darbø. Vis stiprëjantis Cézanne’o potraukis á abstrakcijà imponavo Fry, laikiusiam dailininkà ne tik tikru postimpresionistu, bet ir turintá bizantiðkà sielà. 1908 m. Fry taip apibûdino Cézanne’à ir Gauguinà: „Jie visiðkai ne impresionistai. Jie veikiau protobizantieèiai negu neoimpresionistai”1 2 . Èiurlionio „Kalnas” nutapytas 1906 m., Cézanne’o mirties metais. Visai ámanoma, kad Èiurlionis buvo matæs kai kuriuos reprodukuotus „Ðv. Viktorijos kalno” paveikslus, pavyzdþiui, Varðuvoje, arba taip paèiais metais lankydamasis Europos galerijose, nors tai liudijanèiø dokumentiniø árodymø nëra. Abu dailininkai panaðiai dalija savo paveikslo erdvæ – tik Cézanne’o kalnas uþima virðutiná treèdalá paveikslo, o Èiurliono – arèiau pusës. Paveikslo dalijimas á kalnà ir papëdæ abiem atvejais ryðkus per visà paveikslà einanèia horizontalia linija, po kuria nutapyti akmenys ir augalai (daug aiðkesni Cézanne’o atveju). Abu kalnai, rodos, „nusisuka” nuo þiûrinèiojo deðinën. Èiurlionio atveju regimas akivaizdus antropomorfizmas – didelë þvëries galva matoma ið nugaros. Èiurlionio paveikslo profilis ypaè panaðus á Cézanne’o „La montagne Sainte-Victoire, vue de Bibémus” (Venturi 766, ca. 1897, Baltimorës meno muziejus), „La montagne Sainte-Victoire, vue des Lauves” (Ven-

Muzikos barai /11

Muzika ir dailë Vos pastebimas slënis apatiniame deðiniajame Èiurlionio paveikslo kampe gali bûti Darialo tarpeklis, kurá jis taip pat mini. Devdorakas galëjo sàlygoti Èiurlionio kalno spalviná sprendimà, taèiau sunku teigti, kad vaizduotas tikrai ledynas. Tarp Ðv. Viktorijos ir Kazbeko kalnø nëra jokio fizinio panaðumo; daugiø daugiausiai, þiûrint ið kai kuriø kampø, Kazbekas turi maþà gumbelá deðinëje pusëje, tuo tarpu Ðv. Viktorija turi þenklø atsikiðimà. Èiurlionio paveiksle nëra në uþuominos á kûginæ Kazbeko simetrijà.

Gal net bûtø galima daryti prielaidà, kad Èiurlionis tapë Ðv. Viktorijos kalnà su pridëtu Devdorako ledynu.

Atrodo, ámanoma, jog Èiurlionis sekë Cézanne’à, nors në vienas „Ðv. Viktorijos kalno” paveikslas negali bûti identifikuotas kaip modelis, o be to, nëra jokiø dokumentiniø árodymø, kad jis bûtø þinojæs bent vienà ið jø. Be to, jei Cézanne’as ir P.Cézanne’as „Ðv. Viktorijos kalnas”.

Baltimorës muziejus. Aliejus, drobë.

81,3 x 64,8 cm M. K. Èiurlionis „Kalnas“. 1905 m. Popierius, tempera. 62,8 x 72,8 cm

turi 798, 1902–1904, Filadelfijos meno muziejus) ir tokio paties pavadinimo paveikslà Puðkino muziejuje Maskvoje (Venturi 803, 1905). O kalno vaizde ið Les Lauves pusës (Venturi 1529, 1904–1906, Bazelio meno muziejus) apatiniame deðiniajame kampe yra, kaip ir Èiurlionio paveiksle, upës slënio uþuomina.

Cézanne’o spalvø paletë gerokai iðradingesnë negu Èiurlionio, bet ir èia yra panaðumø. Nors jø (Èiurlionio ir Cézanne’o) tapymo technika paprastai labai skirtinga, Èiurlionis, regis, naudoja riebesnius potëpius, negu jam áprasta kalno papëdës dalyje, kas ðiek tiek primena Cézanne’o manierà darbuose, esanèiuose Filadelfijoje ir Bazelyje. Riebus potëpis, primenantis postimpresionistinæ abstrakcijà, atsiranda vëlesniuose Èiurlionio darbuose, pavyzdþiui, „Þiemos” ciklo paveikslai Nr. 6–8 (1907), bei jo paskutiniame paveiksle „Laivai” (1909–1910).

Bet taip pat ámanoma, kad Èiurlionio kalnas, kaip ir Cézanne’o, pagrástas tikru pavyzdþiu. Èiurlionis nufotografavo kelias kalnø keteras ir uolas 1905 m. lankydamasis Kaukaze su Wolmanø ðeima. Vienoje nuotraukoje regime labai panaðios formos kalnà kaip paveiksle, tik nusisukusá á prieðingà pusæ1 3 . Kai kuriø „Laiðkø Devdorakëliui” (poemos proza, paraðytos veikiausiai 1906 m.) kreipinys yra „Kazbekëli”. Devdorakas – tai geriausiai þinomas ið aðtuoniø Kazbeko ledynø, esantis kalno ðiaurës rytø ðlaite. Laiðke broliui Èiurlionis pasakojo, kaip jie kopë á kalnà nuo Tereko slënio.

Muzikos barai /12

buvo jo modelis, Èiurlionis apsisprendë juo nesekti. Vis dëlto, þvelgiant á visà Èiurlionio palikimà, „Kalnas” galëtø bûti vienu ið nedaugelio pavyzdþiø, kuriuose matoma átaka Èiurlioniui. Tà patá galima pasakyti apie jo flirtavimà su japoniðkumais, aliuzijomis á Toroopo, Klimto, Ruszcyciaus, kai kuriuos ankstyvuosius Kupkos ar Feofilaktovo darbus.

Atrodo, Èiurlionis bando Cézanne’à nedràsiai, panaðiai á savo serijinius ir oktatoninius eksperimentus fortepijoniniuose to paties meto kûriniuose.

Rusijoje buvo Cézanne’o sekëjø, tiesa, vëliau negu 1906 m. Sezaniðki Maðkovo, Larionovo, Nagubnikovo, Gonèarovos, Tatlino, Karevo natiurmortai datuojami 1908 ir vëlesniais metais, o ankstyviausi Cézanne’o pobûdþio peizaþai Ermitaþo kataloge yra 1910–1911 m. tapyti Larionovo ir Morgunovo paveikslai1 4 . Jei Anrepas pastebëjo „Kalne” Cézanne’o átakà, jis galëjo paveikslà iðrinkti, tikëdamasis Fry pritarimo. Anrepui Èiurlionis buvo rusiðkas tapytojas, todël „Kalnas” galëjo atskleisti tapytojà, atradusá Cézanne’à ið visiðkai kitokios, neeuropietiðkos primityvizmo pozicijos.

ROSA NEWMARCH Dr. Rosa Newmarch (1857–1940), viena ið átakingiausiø XX a. pradþios Britanijoje Rusijos ir Èekijos muzikos vertintojø, paliko labiau pasvertà Èiurlionio vertinimà.

Apie Èiurlioná ji raðë du kartus15 . Jos 1913 m. straipsnis buvo minimas kaip „áþvalgiai atskleidþiantis ryðá tarp Èiurlionio ir Skriabino”. Taèiau ið tiesø straipsnis skirtas Skriabinui, o Èiurlionis minimas tik trumpai straipsnio pabaigoje: „Tiesa, kad Skriabinas atsisakë nacionaliniø formuluoèiø, bet jis liko dvasia artimas tokiems tapytojams kaip Bogajevskis ir Èiurlionis.

Tie, kas matë neseniai parodoje demonstruotà pastarojo „Rex”, kurio centre dega ugnis, apsupta ðeðëliðkø angelø figûrø, tikrai atpaþins giminystæ tarp abiejø menininkø transcendentinio polëkio bei jø okultiðko raiðkos metodo panaðumus”16 .

Newmarch buvo þinomas tikrasis Èiurlionio tautiðkumas, taèiau ji vis tiek mini já greta Bogajevskio, kad árodytø Skriabino rusiðkumà, perþengusá folklorizmo ribas.

1916 m. straipsnyje jos Èiurlionio pristatymas daug detalesnis. Èia pateikiami pagrindiniai jos teiginiai: „Tie keisti sapnø kûriniai priklauso, atrodo, kaþkokiems nepaþástamiems, neapsakomiems regionams. Ðio keisto slëpiningo tapytojo darbuose iðnyksta riba, skirianti muzikà nuo tapybos. Musorgskis „Parodos paveikslëliuose” siekë muzikà paversti raiðkos lauku, atspindinèiu tai, kà jo draugas Hartmanas sukûrë popie-

riuje; Èiurlionis, prieðingai, stengiasi muzikà paversti vaizduojamuoju menu.

Savo grafinës muzikos kûriniø iliustracijose, pavadintose „Allegro, Sonata Nr. 5”, „Andante, Sonata Nr. 6”, „Preliudas ir fuga – diptikas”, jis skolinasi muzikinæ terminologijà ne tam, kad iðreikðtø paveikslo mintá, kaip tai darë Wistleris. Jo menas ðiose stadijose nebegali apsispræsti, ar jame dominuoja muzika, ar spalvos. Að niekada nemaèiau ankstyvøjø jo bandymø, kuriuos Sergejus Makovskis apibûdina kaip neregëtø, niekada neegzistavusiø peizaþø vizijas, þavinèias mus ne vien savo trapiu ritmiðkumu ir gilia muzikine mintimi, bet ir grynai tapybiniais aspektais – jautriu koloritu, dekoratyviu kompozicijos subtilumu. Tuo metu Èiurlionis buvo lygiavertiðkai ásitraukæs á muzikà ir dailæ. Dvilypis jo temperamentas – regëtojo ir dainiaus – stipriausiai atsiskleidþia paveiksle „Rex”, Salono lankytojus stulbinusiame 1909 m. ir – ne maþiau – 1913 m. maèiusius já „Grafton” galerijoje. Vidury kosminës simfonijos deganti ugnis kuria okultinio pasaulio centrà; ji apsupta slëpiningø ðeðëliø, kylanèiø besisukanèiø dangaus sferø, pripildytø sparnuotø pranaðø. Paveikslo turinys giminingas Skriabino muzikiniam „Prometëjui”, ir mes suprantame, kad tapytojo sieloje garsai ir vizijos visiðkai tapatûs. Labai ámantri paveikslo forma yra tarsi nuostabios kontrapunktinës problemos sprendinys. Ðis menas visiðkai neprimena ezoteriðkos Blake’o kûrybos, nes, nepaisant ugningo mistiðkumo, savo esme jis muzikinis. Ðie paveikslai, net jei jie sukelti haliucinacijø, susijæ su mûsø egzistencijos plotme, nes juose pavaizduoti paþástami daiktai, bet matomi nepaþástamose situacijose. Net ir ðie paveikslai, nors ir stipresni spalviniu sprendimu ir aiðkesnës formos uþ jo ankstesniuosius darbus, kaip pastebi Makovskis, nepatrauks „racionalios ar skeptiðkos sielos”. Èiurlionis bûtø buvæs idealus kokios nors nuostabios teosofinës ðventovës dekoratorius, jei joje bûtø buvusi atliekama Skriabino „Misterija”17. Á „The Russian Arts” Newmarch raðo remdamasi savo paèios patirtimi ið prieðrevoliucinës Rusijos, neslëpdama, kokià ryðkià átakà jai asmeniðkai padarë rusø kultûra. Anksèiau uþ Camillà Gray ir Edwardà Lucie-Smithà ji kelis kartus apibûdina Èiurlionio paveikslus kaip „keistus”, taip pat pateikia nepakartojamus efekto, kurá jo darbai turëjo palankiam þiûrovui, apraðymus18 . Ji raðo apie Èiurlioná tapytojà þinodama apie jo muzikà, bet aiðkiai niekada nëra jos girdëjusi. Ji pirmoji Anglijoje rimtai paþvelgë á Blake’o ir Èiurlionio lyginimà, iðskirdama juos tuo pagrindu, kad Blake’as niekada nebuvo motyvuotas muzikinio impulso. Ið tiesø, darydama ðá

palyginimà, ji laiko Èiurlioná visø pirma muziku. Ji taip pat daro dvi logiðkas, bet neteisingas iðvadas, kad Èiurlionio tapybos darbai iliustruoja konkreèius muzikos kûrinius ir kad, kaip ir Skriabinas, Èiurlionis sirgo anestezija. Paradoksas, taèiau vienintelë apsiðvietusi Anglijos muzikë, raðiusi apie Èiurlioná iki mûsø dienø, darë tai niekada negirdëjusi jo muzikos.

E. J. HARRISONAS 1922 m. buvæs Didþiosios Britanijos vicekonsulas Kaune E. J. Harrisonas paraðë savo pirmàjà ið trijø knygø apie Lietuvà „Lietuva anksèiau ir dabar”19 . Tai bendra istorinë ir kultûrinë Lietuvos apþvalga ir audringos istorijos nuo 1918 m. apraðymas, pasiþymintis stipriu antilenkiðkumu ir antibolðevikiðkumu. Knygoje taip pat publikuotos Vilniaus, lietuviø liaudies ðokiø ir lietuviø kariø fronte jo fotografuotos nuotraukos bei detalûs politiniai þemëlapiai. Skyrius „Menas ir muzika” pradedamas Èiurlionio gyvenimo ir darbø apþvalga20 . Èia gausu klaidø, ið kuriø akivaizdþiausia Èiurlionio mirties data – 1914 metai. Matyti, kad Harrisonas puikiai apsiskaitæs Èiurlionio klausimu, kadangi knygoje gausu Ðalkauskio ir jo cituojamø Ivanovo, Èiudovskio bei Lemano citatø21 . Jis pristato Èiurlioná dviem sakiniais savo þodþiais ir, pastebëjæs, kad „praktiðkai neþinomas ðioje ðalyje, prieð savo belaikæ mirtá, Èiurlionis buvo pasiekæs europinæ reputacijà, ypaè Rusijoje, kur jis buvo vertinamas kaip pirmo rango genijus”, toliau visà Èiurlionio apraðymà paima ið Ðalkauskio, daþnai to ir nepaminëdamas. Skyriø Harrisonas vël baigia savo þodþiais: „Kai kurie Èiurlionio paveikslø pavadinimai, pasirenkant atsitiktinai, atspindi jo polinkius, pavyzdþiui, „Rex”, „Reèitalis”, „Beethoveno sonata”, „Fantazija”, „Rojus”, „Riteris”, „Pavasaris”, „Zodiako þenklas”, „Mergelë”, „La Mer sonatos Andante”, „Conte fantastique” ir pan. Ðiø dienø tapytojø, tokiø kaip Ðileika, Kalpokas ir Varnas, darbuose Èiurlionis atrado mokinius ir imitatorius, kurie deramai tæsia jo unikalaus meno tradicijas”22 .

Ilgoji „Ðalskauskio” padala prasideda trumpa biografija ir pastaba, kad geriausias raðymas apie Èiurlioná kyla ið Rusijos. Ðalkauskis plaèiai cituoja Èiudovská, paskui Lemano 1912 m. monografijà ir Ivanovà. Harrisonas paþymi, kur cituojamas Èiudovskis, Lemanas ir Ivanovas, bet beveik absoliutus priklausymas nuo Ðalkauskio medþiagos nutylimas23 . Tiesà pasakius, nëra net aiðku, ar Harrisonas kada nors matë Èiurlionio paveikslø originalus (galerija buvo vos pradëta statyti), ir, nors jis mini Èiurlionio muzikos studi-

Muzikos barai /13

jas, visiðkai neraðo apie jo muzikà. Prancûziðki paveikslø pavadinimai rodo, kad jis naudojasi ir kitais ðaltiniais, veikiausiai Ðalkauskiu ar Vydûnu, arba reprodukcijomis „Apollono” þurnale24 . Paveikslø pavadinimais „Beethoveno sonata”, „Riteris”, „Reèitalis” ar „Mergelë” negalima dabar tiksliai identifikuoti, o Eaglefieldas Hullas (apie tai toliau ðiame straipsnyje) tik dar labiau supainioja Beethoveno klausimà.

Anrepui Èiurlionis – rusiðkos sielos manifestacija; Newmarch naudojasi Èiurlionio pavyzdþiu Skriabino rusiðkumui patvirtinti; o Harrisonas apsuka pilnà ratà pasitelkdamas rusiðkuosius autorius pagrásti Èiurlionio kaip lietuvio svarbà.

Po Harrisono britø domëjimasis Èiurlioniu pamaþu nyksta. Eaglefieldo Hullo „Naujosios muzikos þodyne” („Dictionary of Modern Music”, 1924) randame Rabinavièiaus straipsná apie Èiurlioná, kuriame Èiurlionio mirties metai – 191425 .

Tai pirmasis anglø kalba Èiurlionio kaip kompozitoriaus ávertinimas, susidedantis ið trumpos (nepatikimos) biografinës santraukos ir pastabø apie jo simfoninæ bei chorinæ muzikà. Susipaþinti su Èiurlionio tapyba Rabinavièius skaitytojus nukreipia á Newmarch „Rusijos menà”.

Jo straipsnis tame paèiame þodyne apie Lietuvà visiðkai nemini Èiurlionio. Pats Eaglfeeldas Hullas 1927 m. taip pat raðë apie Èiurlioná: „Mikalojaus Èiurlionio, lietuviø kompozitoriaus, atveju tapybà ir muzikà skirianti linija beveik visiðkai iðtrinta. Savo mistiðkuose paveiksluose jis siekia muzikos perkëlimo á vaizduojamàjá menà. Jis nutapë Beethoveno Sonatos Nr. 5 Allegro bei Sonatos Nr. 6 Andante, diptikà „Preliudas ir fuga”, mistiðkà paveikslà „Rojus”, kuris nëra negiminingas Blake’o menui. Jo kosminës tapytos simfonijos, be abejo, analogiðkos Skriabino muzikai. Jis, be abejonës, bûtø buvæs idealus kokios nors nuostabios teosofinës ðventovës dekoratorius, jei joje bûtø buvusi atliekama Skriabino „Misterija”. Bet Èiurlionis taip pat raðë ir muzikà, sukûrë tris simfonines poemas: „Polonezas”, „Jûra”, „Miðkas”, taip pat kantatà „De Profundis”. Jis taip pat pirmasis vadovavo nacionaliniam lietuviø chorui”26 .

Informacija apie orkestrinius ir chorinius kûrinius bei lietuviø chorà èia paimta ið Rabinavièiaus, o prieð tai einantis sakinys – neprisipaþinta citata ið Newmarch, kaip turbût ir palyginimas su Blake’u ir Skriabinu. Veikiausiai sekdamas Harrisonu jis atranda ne vienà, o du paveikslus, tariamai pristatanèius Beethoveno sonatø dalis. Painiava èia tikrai didelë, kadangi Èiurlionio paveikslø ciklai, vëliau þinomi „Jûros” ir „Þvaigþdþiø” sonatø pavadinimais, pradþioje autoriaus buvo pavadinti

Muzikos barai /14

Sonata Nr. 5 ir Sonata Nr. 6. Juose tikrai yra paveikslai, pavadinti Allegro ir Andante. Taèiau Beethoveno Penktojoje fortepijoninëje sonatoje (op. 10 Nr. 1) nëra dalies, paþymëtos paprasèiausiai Allegro, o Ðeðtoji sonata (op. 10 Nr. 2) ið viso neturi Andante dalies.

Kitas Èiurlionio paminëjimas angliðkai randamas entuziastingame E. C. Davies kelioniø vadove apie Baltijos ðalis27 .

Davies matë nuolatinæ kolekcijà Kaune ir mini kelis darbus, tokius kaip „Karaliø pasaka”, kurie iki to laiko nesusilaukë dëmesio Anglijoje. Ji pateikia labai platø sugretinimø (atrodytø, atsitiktiniø) laukà su Blake’u, Turneriu, kinø tapyba, siurrealizmu, persiðka keramika ir Franku Brangwynu28 . Ji taip pat paþymi, kad kai kurie tempera tapyti Èiurlionio paveikslai jau blunka.

Paskutinis Èiurlionio paminëjimas angliðkai, iki Antrojo pasaulinio karo pasirodæs „Studio”, – labai trumpas. Bendrame straipsnyje apie Lietuvà „Kaimietë” skaitytojai informuojami, kad „labiau sofistikuoto meno srityje Lietuva turi pasaulinio lygmens menininkà M. K. Èiurlioná, kuris taip pat buvo ir muzikas bei siekë ákûnyti visatos muzikà tapyboje. Þavingà ðio menininko ðedevrø ekspozicijà galima pamatyti Èiurlionio galerijoje, esanèioje greta Vytauto Didþiojo muziejaus Kaune”29 . Ðiuose Èiurlionio angliðkuose komentaruose pastebima logika. Po pradinio sutrikimo ir nuoðirdaus gërëjimosi Newmarch ir Harrisonas stengiasi pateikti esmingesná ávertinimà (tiesa, vedami labai skirtingø motyvø). Eaglefieldas Hullas nerûpestingai panaudoja ankstesniuosius komentarus, o po jo Èiurlionis tampa kelioniø vadovø ir Lietuvos istorijos dalimi. Jo menas nebëra nesuprantamas ir keistas, dabar jis – þavintis. Lieka tik spëlioti, kas bûtø atsitikæ, jei Rogeris Fry savo áþvalgas apie Blake’à ir Picasso bûtø panaudojæs Èiurlioniui ar jei Rosa Newmarch bûtø turëjusi galimybæ susipaþinti su jo eksperimentine muzika. Þvelgiant ið vienos perspektyvos, angliðkoji Èiurlionio reputacija (ar jos galimybë) buvo nesëkmingai susikirtusiø istoriniø jëgø iðdava. Situacijà komplikavo ir sudëtinga menininko asmenybë. Visos savo trumpos karjeros metu Èiurlionis, galima sakyti, su nepalenkiamu uþsispyrimu rizikavo uþsitarnauti neþinomumà ir laikinumà – tereikia atkreipti dëmesá á ilgas studijas, pastovesniø darbø, sàlygojusiø nuolatiná skurdà, atsisakymà, naudojimàsi labai nepatvariomis priemonëmis (tempera ant kartono), muzikiniø kûriniø, uþraðytø pieðtuku, fragmentiðkumà, ir visà maþiau nei deðimtmetá trukusá labai reikðmingà kûrybiná gyvenimà, kurio pradþioje Èiur-

lionis buvo greta avangardiniø pozicijø, bet per kurá buvo greitai aplenktas. Þvelgiant ið ðios pozicijos, negalima teigti, kad greitai nykstantis pëdsakas, kurá jis paliko Anglijoje, yra atitinkamas.

Kalbëdami apie angliðkà ar britiðkà reakcijà á Èiurlioná, mes, be abejo, turime omenyje keliø raðiusiøjø poþiûrá á menininkà marginalà ganëtinai maþai þinomame Europos regione (savoje ðalyje ðis menininkas, beje, labai reikðmingas). Todël medþiaga Èiurlionio suvokimo studijoms Vakarø Europoje ribota30 . Tai suvokiant, galima teigti, kad marginaliø netradiciniø menininkø suvokimo studijos ið anksto pasmerktos nesëkmei. Taèiau kaip tik tokiø menininkø studijø svarbà neseniai pabrëþë Markas Everistas31 . Tai turi intriguojanèiø teoriniø implikacijø. Suvokimo studijos, kurios stiprina tradicijà, yra potencialiai konservatyvios, eurocentriðkos ir kolonialistiðkos, tuo tarpu nekonvencionaliø ar marginaliø menininkø studijos gràþina pusiausvyrà. Èiurlionio atvejis ðiame kontekste neáprastas, nes tuo paèiu metu jis yra tradicinis autorius Lietuvoje, bet marginalinis Vakarø kontekste. Maþa to, jo kanoniðkumas labiau sàlygotas lietuviðkojo XX a. pradþios nacionalizmo judëjimo (nors jo paties santykis su ðiuo judëjimu ir buvo prieðtaringas) negu amþininkø poþiûrio á jo menà. Ið tiesø Èiurlionio meno suvokimo Lietuvoje, istorija gali bûti paraðyta atsiþvelgiant á jos nacionalinio, kolonialinio ir postkolonialinio identiteto kontekstà. Kita vertus, Èiurlionio kaip netradicinio menininko apþvalgoje, pateiktoje ðiame straipsnyje, visiðkai nerasime tokio konteksto. Angliðkajame komentare Èiurlionis naudojamas pagrásti tikrø rusø rusiðkumui, o tuo tarpu kiti rusai pasitelkiami árodyti jo vertæ; jis tampa raðanèiøjø didesniø ar maþesniø plagiarizmo atvejø erdve bei þavingu turistø marðrutø priedu. Ði aporija – gimininga ávairioms jo muzikos ir dailës átakoms ir stilistiniams nukrypimams, kaip ir jo nepaliaujamai blunkantys paveikslai analogiðki jo palengva nykstanèiai reputacijai Anglijoje. n 1 B. Leman, Churlianis, Petrograd, 1912; V. Bièiûnas, M. K.Èiurlionis, Kaunas, 1927.

2 D. Sutton (ed.), Letters of Roger Fry, London, 1972, 1, p. 360, laiðkas nr. 327: Duncan Grant, be datos – datuojama redaktoriaus 1912 ruduo.

3 C. Bell, ‘Post-Impressionism and Aesthetics’, Burlington Magazine, 22, 1913, pp. 226–30 (p. 228).

4 Anon., ‘The Post-Impressionists: Some French and English Work’, The Times, 21st October 1912, p.

10.

5 R. Fry, ‘Modern Mosaic and Mr. Boris Anrep’, Burlington Magazine, 42, 1923, pp. 272–78 (p. 277).

6 Katalogas, The Second Post-Impressionist Exhibition, London, 1912, p. 19–20.

7 Ibid., p. 20.

8 Anon, ‘The Post-Impressionist Exhibition’, Connoisseur, November 1912, pp. 188–92.

Muzikos erdvës 9 Anon, ‘Art Exhibitions. Sincerity of the PostImpressionists’, Standard, 7th October 1912, p. 5.

10 P. Konody, ‘Art and Artists: English Post-Impressionists’, Observer, 27th October 1912, p. 10.

11 Karþygys taip pat randamas Èiurlionio sukurtame plakate Antrajai lietuviø dailininkø parodai 1908 m.

12 R. Fry, ‘The Last Phase of Impressionism’, laiðkas Burlington Magazine, 12, March 1908, pp.

374–6 (p. 375). Ðio teiginio nebëra jo studijoje Cézanne a Study of his Development, London, 1927.

13 O. Daugelis (compiler), Vis dar nepaþintas Èiurlionis: Èiurlionis ir fotografija / Èiurlionis still unknown: Èiurlionis and photography, trans. R. Cinelienë and V. Banytë, Kaunas, 2000, p. 37.

14 A. G. Kostenevich (ed.), ‘Katalog proizvedenii russkikh khudozhnikov’, in Pol Sezann i russkii avangard nachala XX veka St. Petersburg, 1998, pp.183–243 (pp. 183–198). Mansbach atranda sezanizmø Èekijoje (Kubiðta natiurmortai ir peizaþai, ca. 1909, Feigl’s portretuose 1908 m.) ir vengrø neoimpresionistø darbuose po 1905 m. S. A. Mansbach, Modern Art in Eastern Europe from the Baltic to the Balkans, ca.

1890–1939, Cambridge, 1999, pp. 18, 21, 271.

15 R. Newmarch, ‘Scryabin and Contemporary Russian Music’, Russian Review, 2, 1913, pp. 153–69; The Russian Arts, London, 1916.

16 Newmarch, ‘Scryabin and Contemporary Russian Music’, p. 168.

17 Newmarch, The Russian Arts, pp. 271–73.

18 E. Lucie-Smith, Symbolist Art, London, 1971, repr. 1997, p. 160; C. Gray, rev. M. Burleigh-Motley, The Russian Experiment in Art 1863–1922, London, 1986, repr. 1988, p. 118.

19 E. J. Harrison, Lithuania Past and Present, London, 1922; Lithuania. A Review, London, 1925; Lithuania, London, 1928.

20 Lithuania Past and Present, pp. 184–189.

21 S. Ðalkauskis, Sur les confins de deux mondes, Geneva, 1919 (pp. 255–262). Èia naudoti rusø autoriø darbai: V. Ivanov, Churlianis i problema sinteza iskusstv, Apollon, 3, March 1914, pp. 5–21; V. Chudovskii, N. K. Churlianis (otryvki), Apollon, 3, March 1914, pp. 22–58; B. Leman, ibid.

22 Ibid., p. 189. Apie Èiurlionio átakà kitiems lietuviø ir rusø dailininkams þr. A. Plioplys, ‘The Influence of M. K. Èiurlionis upon his Contemporaries’, Lituanus, 30/2 (1984) <http://www.lituanus.org/ 1984_2/84_2_04.htm> [tikrinta sausio 13, 2003].

23 Knygos áþangoje (ibid., p. 5) jis bendrais bruoþais pristato Ðalkauskio Sur les confins de deux mondes ir W. St. Viduno, La Lituanie dans le passé et dans le présent, vert. Antoine Viscont, Tilsit [?], 1916.

24 Apie kitus lietuvius muzikantus jis raðo iðsamiai Lithuania: a Review, p. 19.

25 H. Rabinavièius, ‘Èiurlionis’, in A. Eaglefield Hull, A Dictionary of Modern Music and Musicians, London, New York and Toronto, 1924, p. 95.

26 A. Eaglefield Hull, Music Classical, Romantic & Modern, London, New York and Toronto, 1927, p. 302.

27 E. C. Davies, A Wayfarer in Estonia, Latvia and Lithuania, London, 1937, pp. 199–202.

28 Brangwyn’s iliustracijos C. Barman, The Bridge. A Chapter in the History of Building, London and New York, 1926, stebëtinai primena Èiurlionio paveikslus.

29 E. E. Rabinavièius, ‘Lithuania: Land of Amber. Part II. The Present’, The Countrywoman, 60, February 1939, p. 7.

30 Apie japonø susidomëjimà Èiurlioniu þr. I. Kato, ‘Mikalojus Konstantinas Ciurlionis, the Lithuanian Composer and Painter, and the Correlation between Pictorial and Musical Composition’, Journal of Baltic Studies, 7/1, 1976, pp. 40–4. Taip pat R. Gostautienë, ‘Uwagi o recepcji tworczosci Mikolajusa Konstantinasa Ciurlionisa’ , in K. Droba (ed.), W krægu muzyki litewskiej: Rozprawy, szkice i materiaùy, Krakow, 1997, pp. 29–34.

31 M. Everist, ‘Reception Theories, Canonic Discourses’ in N. Cook and M. Everist (eds.), Rethinking Music, Oxford, 1999 (corrected repr. 2001), pp.

378–402 (p. 394). Kandidatais ðiai studijai jis pasirenka Auber, Vanhal ir Malipiero.

Sakralinës aspiracijos m.K. Èiurlionio kûryboje (Pagal mokslinës konferencijos „Nikitskije ètenija“, 2004 m. vykusios Novgorode (Rusija), medþiagà) Irina KUDINOVA

E

gzistuoja amþinas dvasiniø vertybiø poreikis, kuris ir iðreiðkia kultûros supratimà. Laukdamas tø dvasiniø vertybiø, pasaulis kankinasi lyg iðdþiûvusi þemë, iðtroðkusi drëgmës. Ar galima ásivaizduoti aukðtos kultûros þmogø be kilnumo ir erudicijos, nesugebantá pajusti dvasinës Meno ar Groþio jëgos? Taigi paþinkite Dieviðkàjá pradà. (…) pripildykite pasaulá groþio.

SUNILAS KATHARI Medinio malûno girgþdesys, lakðtingalos noktiurnas, lieknø Lietuvos puðeliø melodijos, saulës spinduliø apðviesti jûros bangose degantys gintaro gabalëliai, ryto auðros ðviesos pilni oro akordai, vasaros karðtis, lietingo rudens liûdesys ir dar daug kita atsiskleidþia mums þemiðkos ir neþemiðkos bûties M. K. Èiurlionio simfonijoje. Jo kûryba – deganèios ðirdies, Dievo malonës ir dosnaus darbo vaisius.

Prieð daugelá metø ðio straipsnio autorei teko groti Èiurlionio muzikà Danijoje. Reikëjo kalbëti angliðkai. Bet vienintelë kalba þemëje, kurios nereikia versti ir kurià gali suprasti kiekvienas þmogus, yra muzika. Èiurlionio vardo publika nebuvo girdëjusi, bet þinojo Romainà Rolland’à. Jo þodþiais, kad Èiurlionio

kûryba – tai „ypatingas dvasinis þemynas“, o jo paveiksluose „virðum miðkø ir lygumø siûbuoja oras“, ir buvo pasinaudota. Publika apmirë. Buvo girdëti toje laukimo átampos tylumoje kaip viena plakant ðirdis. Ir o, stebukle! Perpildyta salë dþiaugsmingai reagavo á neþinomo kompozitoriaus juokinga pavarde muzikà. Studentai ir dëstytojai nuoðirdþiai pripaþino: „Jûsø kompozitorius didingas. Kiek daug pasako jo muzika, kiek joje pasakiðkø spalvø“. Danai prieidavo ir dëkodavo visur: koledþe, baþnyèioje, virtuvëje, bendrabutyje. Jeigu tuos þodþius bûtø iðgirdæs Èiurlionis!

Rusijos kritikai Èiurlionio muzikai prikiða per tamsias spalvas ir monotonijà. Ið dalies tai ir tiesa, ir ne. Pati melancholija ir monotoniðkumas yra Lietuvos gamtoje ir þmoniø charakteriuose, kaip teigia M. Peèkauskaitë. Bet pagrindinë tokio vertinimo prieþastis yra interpretacija, kûriniø supratimas. „Iðskirtinë yra atlikëjo atsakomybë“, – raðë prof. V. Meduðevskis. Teisybë, svarbu nuðviesti prasmæ, lyg á paslëptà semiografijà, ásiskverbti á kûrinio esmæ. O tam reikia iðnagrinëti visà menininko kûrybà, jo siekius, o ne vienà ar du kûrinius. Ðiauliø universitete varèiau knygà „The art on the turn of the millennium“ su Vakarø dailininkø reprodukcijomis. Ir

Muzikos barai /15

Muzikos erdvës kà gi? Ðio „meno“ turinys – niekas, tuðtybë. Mëgaujamasi prievarta, pornografija.

Susidaro áspûdis, kad kûrybos tikslas – paðalinti bet kokià eufonijà. Kûryba netenka „angeliðkojo prado“, tampa „nepaðventinta“ ir liudija bedugnæ tarp kûrëjø ir Dievo (P. Florenskis). Kokie to vaisiai? „Beni par eux tout degenere“ (pranc. „Nuo jø palaiminimo viskas iðsigimsta“). Po tokiø baisenybiø siela trokðta meno, kupino aukðèiausios prasmës, turinio, kuris tarnauja dieviðkosios tiesos groþiui. Þymus ðveicarø pamokslininkas, Fribûro universiteto garbës daktaras R. Maderis (1875–1945) raðë: „Seniau darbas buvo dirbamas kryþiaus ðeðëlyje ir su Dievo Motinos atvaizdu. Buvo dirbama orientuojantis á dangø. Darbas buvo Dievo tarnyba, atgaila, sàþinës reikalas, Kristaus siekimas, paklusnumo, kantrybës, artimo meilës praktikavimas. (…) Ðiandien dirbtuvëse, ástaigose, biuruose nëra ne tik krucifikso. Ðiandien nëra dvasios“.

J. Èiurlionytë, menininko sesuo, savo atsiminimuose raðë: „Jis gyveno kitame pasaulyje. Pasaulyje, kur vieðpatauja meilë ir draugystë, ir dar kaþkas svarbaus, be ko negalima gyventi“. Pats menininkas suformuluos savo paðaukimà ir paskirtá þodþiais: „Ðviesti tam, kas kelyje“. Ar ne tai patvirtina jo paveikslai „Draugystë“, „Himnas“, „Tiesa“, „Þinia“, „Pavasario sonata“, „Pasaulio sutvërimas“ ir kt.

Kai kuriø meno kritikø nuomone, Èiurlionio kûryba atspindi panteistinæ pasaulëjautà. Stasys Yla savo knygoje raðë: „Èiurlionio „Rex“ nesusilieja su gamta, neiðtirpsta visatoje, nëra tapatus þmogaus bûèiai, nors ir panaðus á jà. Dël to negali bûti kalbos apie Èiurlionio panteizmà (...). Panteistinë pasaulëjauta praranda vertikalinæ dinamikà, ir tai neatitinka Èiurlionio. Jo pasaulyje viskas kyla, verþiasi, þmogus visad þygyje aukðtyn“.

Sakralinës erdvës – patys vertingiausi ir brangiausi Èiurlionio kûrybos „puslapiai“, kurie buvo svarbûs vakar ir svarbûs ðiandien mûsø konkurencijos pasaulyje, kai þmoniø bendravime nyksta nuoðirdumas ir meilë.

Kristaus atvaizdas, bibliniai siuþetai, psalmës jaudino menininkà visà jo trumpà gyvenimà. Maldomis virsta gamtos stebëjimas: besimeldþianèiø debesø vizijos, rojaus gamta, ið dangaus srovenantys ir gyvàjá vandená neðantys ðaltiniai... Èiurlionio vizijas tæsia daugelis lietuviø dailininkø ir muzikantø. Originalø ekslibrisà „Kryþiai“ sukûrë ðiuolaikinis Ðiauliø dailininkas V. Janulis. Daugybë kryþiø atsispindi danguje nuo þemës arba þemëje nuo dangaus. Tai daugiabalsis skambëjimas, apglëbiantis ir dangø, ir þemæ, lyg Èiurlionio drobiø aidai, panaðiai

Muzikos barai /16

kaip danguje susidarantys trys ðaltiniai „Pavasario“ cikle, maitinantys þemæ ir jaunutá, nesutvirtëjusá medá. O ciklo finalu tampa akordas – trigarsis trijø þydinèiø pavasario medþiø – naujo atgimimo – balsas.

Atkreipkime dëmesá á paslaptingà Èiurlionio paveikslà „Himnas“. Esama ávairiø ðio paveikslo interpretacijø. „Menas gyvuoja daugelyje projekcijø“, – sakë Maskvos P. Èaikovskio konservatorijos profesorius A. Rappoportas, daugelio meno filosofijos knygø autorius. Vadinasi, galimos ávairios ir muzikos, ir dailës interpretacijos, tik svarbu, kad jos bûtø logiðkos ir átikinamos. Tad ðiuo keliu ir stengsimës eiti, nepretenduodami á absoliuèià tiesà, bet kurdami logiðkà paslaptingo ir brangaus mums Èiurlionio meno versijà. „Himne“ nëra spalvinës átampos.

Pastelinëmis spalvomis pasiekiamas viso paveikslo erdvumas ir dvasingumas.

Jo centre – trys lelijos (mëlyna, balsva, ir raudona) „skamba“ kaip tema, kaip Trejybës leitmotyvas. Tai pagrindinis didþiosios dermës akordas, derinantis þmogaus sielos stygas su svarbiausia gyvenimo „tonacija“. Spalva reiðkiasi ne tik emocine kalba, bet ir simboliu dailëje, panaðiai kaip garsas muzikoje. Visos trys lelijos spalvos „Himne“ turi prasmæ. Mëlyna spalva – dangaus ir tyrumo, dieviðkumo, pastovumo, tiesos ir iðtikimybës simbolis. Nuo senovës Dievo Motina tradiciðkai vaizduojama su mëlynu apsiaustu.

Balta jungia septynias vaivorykðtës spalvas. Tai tobulybës, dvasinio atgimimo simbolis, epifanijos, dieviðkosios energijos nusileidimas, Ðventosios Dvasios buvimas. Raudona – Velykø spalva, neiðsenkama Dievo meilë þmonëms, Dievo ir þmogaus susitaikymo þenklas. Raudonai vilki kardinolai. Ði spalva atspindi Kristaus aukos ir kankiniø kraujà. Taip þemiðkais vaizdais dailininkas màsto apie dangø ir Dievà.

Pasak teologø, „Dievui nepriimtini jokie daiktiniai skaièiai – nei 1, nei 3. (...)

Suskaièiuoti galima tik daiktus, iðdëstytus erdvëje, laike (...). Dieviðkoji Trejybë yra absoliuti vienovë“. Todël, kalbant apie Èiurlionio „Himnà“, reikia neuþmirðti, kad dailininkas kalba vaizdaissimboliais. Paveikslas – meno kûrinys, kur aiðkiai iðreikðtas poetiðkas Trejybës ávaizdis, himnas Dangaus groþiui.

Kitas paveikslo akcentas – ðviesos takelis nuo horizonto á eliziumà. Viskas èia spindi dþiaugsmu ir stebuklu.

Varpo tema refrenu skamba visoje kûryboje ir iðreiðkia laisvës prasmës motyvà. Bet kokios laisvës? Daugelis Lietuvos màstytojø pasakys vienareikðmiðkai

– nacionalinës. Bet ar taip? Ið dalies ir taip, ir ne. Jei, anot S. Ylos, „pagrindinio mûsø Èiurlionio religinio jausmo apraiðkø motyvas yra kilimo motyvas“, tai galima teigti, kad menininko laisvës supratimas yra daug platesnis ir gilesnis. Èiurlioná jaudina akimirkos, kas tikra ir amþina, tad laisvæ galima suprasti, kaip laisvos valios ir þmogaus proto pergalæ prieð sustingimà, ribotumà, siaurumà ir sielos vedimà á kokybiðkai naujà bûsenà.

Tokiai sielai Èiurlionis ir rodo kelià paveiksle „Himnas“ – tai ðviesos „laiptai“ á Dangaus Karalystæ.

Krikðèioniðkos simbolikos, krikðèioniðkø vaizdiniø ir màstymo apie Dievà kupini ir muzikiniai kompozitoriaus kûriniai. Maldos nuotaika atsiskleidþia ne tik kûriniuose chorui „De profundis“ („Ið nevilties ðaukiuosi að Tavæs“), „Ðlovinkite“, „Sanctus“ ir kituose, bet ir fortepijoninëse miniatiûrose. Èiurlioniui pati natûraliausia muzikinë iðraiðkos forma buvo fortepijoninë miniatiûra – preliudas, kaip F. Mendelssohnui „Daina be þodþiø“, E. Griegui „Lapelis ið albumo“.

Viena nuostabiausiø Èiurlionio pjesiø – maþasis ðedevras! – preliudas „Tëve mûsø“. Muzikoje viskas – melodija, simboliai, ritmas, harmonija, pauzë – padeda atskleisti meno turiná ir prasmæ. Kartais muzika, be faktø ir ávykiø, iðreiðkia visà þmogaus jausmø gamà, vidaus iðgyvenimus ir jø paslaptingà dvasinæ prasmæ.

Savo redaguotame leidinyje prof. V. Landsbergis raðo: „Pjesës pavadinimas, pasak kompozitoriaus sesers prisiminimø, apibendrintai lemia kûrinio charakterá...“ Bet pati muzika, jos simbolika, redaktoriø nurodyti tempo apibûdinimai (Andante sostenuto) ir paties autoriaus rubato patvirtina tikràjá pjesës pavadinimà. V. Landsbergis apibûdino ðio preliudo muzikà kaip „gedulingai lyriná monologà“. Ðis apibûdinimas kaip tik ir atskleidþia þmogaus maldos motyvà.

Toliau profesorius kalba apie „trumpas nutrûkstanèias frazes“, kurias atlikëjas turi áveikti siekdamas vientisos iðraiðkos formos. Bet galimas ir kitas poþiûris á frazes: ne kaip á „nutrûkstanèias“, o kaip á sàmoningai kompozitoriaus nutrauktas pauzëmis.

XVII–XVIII a. kompozitoriø kûryboje formavosi siekis suartinti muzikà su iðraiðkinga þmogaus kalba. Tai lëmë afektø teorija, kilusi oratorystës meno pagrindu.

Ne tik vokalinë, bet ir instrumentinë muzika reiðkësi kaip þmoniø bendravimas.

Anot V. Nosinos, „kalbanèios pauzës“ muzikoje turi aiðkià pamàstymo, abejonës, nutylëjimo prasmæ arba atitinka kalbos skyrybos þenklus. Pauzës, atsiran-

danèios visuose balsuose tuo pat metu, perteikia „baimæ, sustingimà, siaubà ir t. t .“ Tokiu atveju, kalbant apie Èiurlionio preliudà, galima kita pauziø interpretacija. Baþnyèios tëvai lygina maldà su „aukso spinduliu tarp þmogaus ðirdies ir Dievo“. Tada liepsningame mûsø maldos siekyje bendrauti atsiranda gráþtamasis ryðys, kuris kalboje lemia sustojimà, tylà, pauzæ, kad bûtø galima pajusti nematomà Dvasios esybæ. Todël pauzë maldoje „Tëve mûsø“ – tai ne mechaniðkas sustojimas, o iðraiðkos priemonë, ágyjanti krikðèioniø simbolikos prasmæ, reiðkianti ðventà tylëjimà, persiþegnojimà, po kurio eina nusilenkimas – „neskambanti Dvasios paslaptis“. Net Aukðèiausiasis kurdamas padarë pertraukà.

Nesunku rasti ir kryþiaus muzikiná simbolá (kryþiaus pavidalo natø grafika).

Bet simbolis Èiurlionio muzikoje neatskiriamas nuo vizualinës meninës iðraiðkos.

Kartais kryþiaus simbolis suvokiamas kaip grësmingas perspëjimas (6 taktas), kai kada – kryþiaus kanèia (2, 6 taktai); praðviesëjimas ir viltis (15 taktas). Pjesës kulminacijoje skamba oktavos – tarsi prisikëlusio Kristaus pergalë prieð infernalines jëgas. Á boso muzikos linijà kontrapunktu preliudo temai ápintas motyvas-simbolis – „neiðvengiamas Dievo valios vyksmas “. Jis ir patvirtina maldos þodþius „Teesie Tavo valia“. Taèiau ðioje intonacijoje trûksta vieno paskutinio garso, uþbaigianèio Dievo valià. Kur jis? Nuskendo alteracijos skausme. Kodël?

Evangelijoje kalbama apie apaðtalo Petro ëjimà pas Vieðpatá „virðum vandenø“. Bet, þvilgtelëjæs á ðonà, Petras iðsigando audros ir pradëjo skæsti. Mes per daug blaðkomës, abejojame, skæstame gyvenimo kasdienybës jûroje, besiþvalgydami á ðalis prarandame pagrindiná tikslà. Visa tai mus uþvaldo, ir nebelieka „lemtingosios natos“.

Akivaizdus natø grupavimas po penkis garsus maldos temoje, kuri refrenu kartojasi miniatiûroje. Grupës sujungtos lyga. Tai leidþia suprasti penkiø stigmø alegorijà.

Po antrosios kulminacijos 14 takte atsiranda septyniø garsø akordo, kuris turi fermatos þenklà, siekimas. Vadinasi, kompozitorius akordu nori iðreikðti ypatingà prasminá sustojimà. Skaièius „septyni“ Ðventajame Raðte reiðkia pilnatá. „Septyni – visatos simbolis. Jo sudedamosios dalys – 4 (keturios stichijos) ir 3 (dangaus arba Ðv. Trejybës simbolis).“ Katalikø baþnyèioje – septyni sakramentai, nulemiantys sielos likimà amþinybëje. Septyni paskutiniai Kristaus þodþiai, iðtarti ant kryþiaus. Septyni praðymai „Tëve mûsø“

maldoje. Septynios Ðv. Dvasios dovanos.

Septyniø garsø akorde sàmoningai kurdamas sustojimà, kompozitorius màsto apie dieviðkosios tobulybës ðviesà, kelio á Dievà ieðkojimà, dvasiná atgimimà, nemirtingos þmogaus sielos kelià á dangiðkàjà Jeruzalæ, kur vieðpatauja Kûrëjo ðlovë. Èiurlionio paveikslas „Ilgesys“, deja, negràþinamai prarastas, vaizduoja ið miglos á Dangø tiesiamas juodas rankas (gal nusidëjëlio?). Paveikslas – spalvinë aliuzija á maldà „Vieðpatie, pasigailëk“.

Visas preliudas – malda. Tai daugiabalsis choralas, kur visi balsai susipina á vientisà visumà. Choralas atskleidþia polifoninæ visatos vienovæ, kur dangaus ðviesuliai, oras, þemë, ugnis, vanduo, þmonës, paukðèiai, gëlës, kvapai sukuria darnià visumà. Choralo balsai, tarsi visatos „garsai“, praturtina ir papildo vieni kitus. Taèiau preliudo finale choralinë-akordinë faktûra tirpsta. Paskutinëje eilutëje deðimt kartø kartojamas garsas mi primena deðimt Dievo ásakymø.

Garsø kiekis paskutiniuose dviejuose vieniðo mi taktuose visiðkai sutampa su skiemenø skaièiumi paskutinëje maldos „Tëve mûsø“ eilutëje: „Ir gel-bëk mus nuo pik-to“, persiþegnojimo pauzë, Amen. Ramus vieniðo garso kartojimas tarsi patvirtina Baþnyèios tëvø nuomonæ, kad nuoðirdi malda veda á susitaikymà ir sielos ramybæ.

Prieð kalbëdami apie Èiurlionio preliudo tonacijà ir kitus simbolius, atkreipkime dëmesá á mëgstamà kompozitoriaus kûriná – P. Èaikovskio Ðeðtàjà simfonijà. Èaikovskis laiðke V. Davydovui (jam ðis kûrinys ir skirtas) raðë: „(...) Kelionëje man kilo mintis paraðyti kità simfonijà, ðákart programinæ, bet su tokia programa, kuri visiems bus máslë. Tegul spëlioja. Ði programa persmelkta subjektyvumo, ir neretai keliaudamas bei mintyse jà kurdamas að labai verkiau“. Muzikologai ir istorikai paþymi, kad Ðeðtosios simfonijos finalo tema artima iðraiðkingai kalbai (Adagio lamentoso), kaip ir Èiurlionio preliudo „Tëve mûsø“ tema, kurià V. Landsbergis pavadino „gedulingai lyriniu monologu“. Þmogus – Dievo kûrinys. „Jo siela ið prigimties krikðèioniðka“, – teigia II a. teologas Tertulianas. Tuomet jausminga kalba su aðaromis, paties Èaikovskio þodþiais, gali bûti malda, o aðaros – atgaila. „Nuodëmës pripaþinimas yra aukðèiausias þmogaus dvasios nuðvitimas“, – raðo I. Druţă savo apysakoje. Tokià programà atskleisti muzikoje padeda abiejø kompozitoriø pasirinktos minorinës tonacijos (g-moll, h-moll), septakordø kaita, jø apvertimai ir nepilnø septakordø

naudojimas. Alteracija èia sukuria tono nepastovumà ir skambëjimo átampà, kur disonansas – þmogaus vidiniø prieðtaravimø atspindys. Vieno ir kito kûriniø faktûra turi þemyn skambanèiø sekundø intonacijø grandinæ. Tie patys simboliai – „atodûsiai , aðaros “. Intonacijos rodo kanèià, o sekundø skambëjimo slinktis þemyn iðreiðkia krikðèioniø simbolikà – sielvartà, „skausmo apraudojimà“ (V. Nosina) ir „nuodëmæ“ (N. Eskina). Tai Èiurlionio ir Èaikovskio muzikà suartina su didþiojo Bacho muzika. Èia nëra kopijavimo. Tiek Èiurlionis, tiek Èaikovskis – kiekvienas savo kalba, garsais – ákûnijo amþinàsias ir þmogui paèias brangiausias tiesas. Èiurlionio kûryboje akivaizdus iðmintingas pasaulio ir bûties supratimas.

Analizuodamas jo kûrybos esmæ, surandi ilgesá. Ðiuo þodþiu pats dailininkas pavadino vienà paveikslà, apie kurá jau buvo kalbëta.

Kà tai reiðkia? Prof. V. Meduðevskis paaiðkino ðá reiðkiná remdamasis V. A. Þukovskiu: „Groþis egzistuoja, bet jo nëra, nes jis (...) reiðkiasi vien tam, kad mums prisistatytø: atgaivintø, atnaujintø, nuðviestø sielà (...). Ir ðis siekis yra vienas ið neiðreikðtø nemirtingumo árodymø. Kitaip kodël malonumo minutæ nëra pasitenkinimo pilnatvës ir aiðkumo (...)? Ne! Tas liûdesys mums átikinamai sako, kad groþis èia ne namuose, kad jis tik pralekianti pro ðalá geroji þinia; tai ir þavingas tëvynës ilgesys, liûdnos mintys apie prarastàjá ir laikui bëgant pasiekiamà Edenà“.

Pagrindinæ Èiurlionio meno aspiracijø „tonacijà“ apibûdina ðie svarbûs karaliaus Dovydo þodþiai: „Tavo þodis yra mano þingsniø þiburys ir mano tako ðviesa“. Menininkas atgailaujanèiai sielai nurodo vienintelá teisingà kelià. Èiurlionis visa savo kûryba kvieèia þmoniø protus ir ðirdis á aukðtybes.

Kaip Kûrëjo jëga sujungia prieðingas stichijas á harmoningà dailià bûtá, taip, anot Y. Menuhino, „muzika ið chaoso sukuria tvarkà: ritmas sutaiko skirtinguosius, melodija pratæsia atskirtuosius, o harmonija suderina neatitinkanèiuosius“.

Tokia þmogaus kûrybos esmë – sielos ir dieviðkosios valios sinergija. „Muzika – tai dieviðkoji paslaptis“, – raðoma senovës traktate. Todël ji paklûsta tik iðrinktiesiems. O jie, Dievo iðrinktieji, dovanoja mums dþiaugsmà, suteikia galimybæ per muzikà paþinti nemirtingà þmogaus sielà ir dieviðkàjá menà. n

Muzikos barai /17

Laureatai

“Auksinio disko 2004” laureatas M.K.Èiurlionio kvartetas

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Kvarteto istorija ir dabarties rûpesèiai

Jø pasirodymas laiku priminë Londono kamerinës muzikos mëgëjams, koks turi bûti tikras kvartetinës muzikos atlikimas... Tai buvo tiesiog Saulius Lipèius nuostabi interpretacija. Labai tikiuosi, kad neilgai trukus ðá puikø ansamblá pavyks ákalbëti sugráþti á Londonà.

vardas suteiktas 1977 m., kai gráþome ið Soèio...

Kiek þinau, jûsø kvarteto steigimosi istorija verta atskiro pasakojimo.

Gal bent trumpai primintumëte jo kelio pradþià.

Kai mus, dar studentus, á vienà kolektyvà subûrë profesorius Eugenijus Paulauskas, Lietuvos kvarteto primarijus, tai kvartetas mums tapo tolygus kiekvieno ið mûsø specialybei, nes E .

Paulauskas turëjo tam tikrà nuojautà, kad labai derame vienas su kitu. Dar studijuodami daug koncertavome – ið pradþiø tuometinëje konservatorijo-

Robertas Matthew-Walkeris „Èiurlionis String Quartet on the South Bank”, Musical Opinion, 2005 m. geguþë–birþelis

Tomas BAKUÈIONIS

nuolat skiriame dëmesio. Jau vien mûsø mokslai praeityje susijæ su jo vardu, nes visi keturi esame baigæ M. K. Èiurlionio menø mokyklà. Kita vertus, mano asmeninis gyvenimas susijæs su M. K. Èiurlionio seserimi V. Karuþiene, pas jà að Kaune kaþkiek bûdavau, leisdavau vasaras. Pamenu, visi artimieji jà vadindavo Motule. Buvau gal ðeðeriø, kai Karuþai man padovanojo plokðtelæ su Pablo Casalso ágrotomis J. S. Bacho siuitomis violonèelei. Jau tada susiþavëjau ðiuo instrumentu, tad kaip tik ið Karuþø ðeimos gavau pirmuosius muzikinius impulsus. Ir vëliau su jais daug bendravau.

Galiu sakyti, kad su M. K. Èiurlioniu esu susijæs nuo maþumës. Mûsø kvartetui jo

Muzikos barai /18

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Kokià vietà mûsø klasiko M. K. Èiurlionio kûryba uþima jo vardo kvarteto veikloje ir kûrybinëje biografijoje?

Saulius Lipèius: M. K. Èiurlioniui

je, paskui regionuose ir kaimyninëse respublikose. Todël á viskà þiûrëjome labai entuziastingai, „pro roþinius akinius”, tikëdamiesi tolesnæ muzikinæ ateitá susieti su profesionalia kvartetine veikla.

Taèiau baigiant konservatorijà paaiðkëjo, kad mums kaip kvartetui nei Filharmonija, nei Kultûros ministerija negali suteikti etatø, nes tuo metu jau gyvavo du etatiniai kolektyvai – Lietuvos ir Vilniaus

Èiurlionio kvartetas: Jonas Tankevièius (I smuikas), Gediminas Daèinskas (altas), Darius Dikðaitis (II smuikas), Saulius Lipèius (violonèelë)

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

valstybiniai kvartetai. Treèias kvartetas tokiai maþai respublikai bûtø buvæ lyg ir per daug. O mes kaip tik labai troðkome kartu groti kvartete. Mus visus paskyrë dirbti á simfoniná orkestrà, áformindami koncertmeisteriais. Kiekvienam studentui toks paskyrimas bûtø buvusi didelë laimë ir prestiþas. Orkestre pagal paskyrimà reikëjo iðdirbti trejus metus, taèiau sumanëme atsikratyti ápareigojimo jame dirbti: po metø visi iðëjome tarnauti á sovietinæ armijà. Pagal tuometinæ tvarkà tarnavome tik metus (nes buvome baigæ aukðtàjá mokslà), o tada á orkestrà galëjome nebegráþti. Ir armijoje nenuleidome rankø, daug grojome kvartetu, kûrëme planus, kaip ir toliau neiðirti. Ëmëme ieðkoti keliø, varstyti valdþios kabinetø duris, bet susikalbëti nesisekë. Tuo metu mums pasiûlë vaþiuoti á Klaipëdà, bet visàlaik turëjome ávaizdá, kad kvartetas yra elitinis menas ir jis gali bûti tik sostinëje, kur yra radijas, televizija, áraðø studija, visos svarbiausios koncertø salës ir organizacijos. Klaipëdoje tada dar nieko nebuvo, tik konservatorijos fakultetas.

Todël ir nesiryþome ten vykti. Kaip tik tuo metu, 1973-iaisiais, suþinojome apie paskelbtà kvarteto konkursà Rusijos Soèio filharmonijoje. Po ilgø svarstymø nuvykome ir laimëjome. Ten buvo suvaþiavæ nemaþai pretendentø ið Rusijos, Gruzijos, Kazachstano. Soèyje iðbuvome ketverius metus. Dirbome tikrai intensyviai, parengëme daug programø.

Atsirado plaèiø ryðiø su tuometinëmis centrinëmis koncertinëmis institucijomis – „Roskoncert”, „Moskoncert”, „Sojuzkoncert”, „Goskoncert”, nes Soèis buvo populiarus Sovietø Sàjungos kurortas, turëjo aktyviai veikianèià filharmonijà.

Vasarà joje vykdavo daug koncertø, nes visi ið centrø norëjo ten atvaþiavæ ir pakoncertuoti, ir pailsëti. Soèio filharmonijos vadovai tuo sumaniai pasinaudojo, apsikeitimo principu Maskvai ir Leningradui ásiûlydami savo kolektyvus. Tuo pagrindu mes nuolatos koncertuodavome Maskvoje ir Leningrade, daug vaþinëjome po kitus Sovietø Sàjungos miestus. Kiekvienà sezonà turëdavome ilgas gastroles iki pat Vladivostoko ir Juþno Sachalinsko. Greitai pradëjome gastroliuoti ir uþsienyje. Kai ten dirbant mûsø koncertinë veikla sustiprëjo ir iðsiplëtë, pradëjome galvoti apie kvartetà reprezentuojantá patrauklø vardà. Patys to padaryti negalëjome, tik per valdþios institucijas. Kai pirmà kartà kilo tokia mintis, pagalvojome apie M. K. Èiurlioná. Pradëjome Maskvoje minti Rusijos kultûros ministerijos slenksèius. Procedûra buvo gana ilga. Rusijos kultûros ministerija paklausë Lietuvos kultûros ministerijà,

Èiurlionio kvartetas ruoðiasi á scenà

o jau tvirtino tuometinë sovietø Ministrø Taryba. Kai ðiuo klausimu atsirado þinybø tarpusavio ryðys, Lietuvoje sukirbo ambicijos... Tuometinis LTSR kultûros ministras Dainius Trinkûnas labai stengësi mus pasikviesti á Lietuvà. Jo ir tuometiniø Filharmonijos vadovø R. Þigaièio ir F. Mendelsono iniciatyva mums atsirado etatai jau Lietuvos filharmonijoje. Tai buvo 1977-aisiais...

Taip tapote LTSR valstybinës filharmonijos M. K. Èiurlionio kvartetu.

Atrodytø, darbas Soèio filharmonijoje labai padëjo jûsø karjerai?

Gráþome á Lietuvà „kaip ant baltø þirgø”, nes jau nieko nebereikëjo praðyti.

Dirbdami Soèyje, net butus gavome, kuriuos vëliau labai sëkmingai iðsikeitëme Vilniuje, be to, iðliko ir visos socialinës garantijos, áskaitant ir aukðèiausiàjà atlikëjo kategorijà. Tikrai nesigailiu tø ketveriø metø Soèyje, juolab kad liko ten ágyti ryðiai su koncertinëmis organizacijomis.

Beje, abi M. K. Èiurlionio seserys – Jadvyga Èiurlionytë ir Valerija Karuþienë – visuomet jautriai reaguodavo, kad jø brolio vardas nebûtø dalijamas kairën deðinën, bet kai jo papraðëme mes ir reikëjo jø sutikimo, sutiko be jokiø abejoniø. Tai mums buvo nepaprastai didelis ir svarbus ávertinimas. Pradëjæ dirbti Lietuvoje, áraðëme M. K. Èiurlionio kûrinius (kvartetà, fugà, kanonus, variacijas). Kartu su E. Balsiu ir J. Èiurlionyte padarëme kvarteto redakcijà pagal vadinamàjá pirminá tekstà, kurios niekada neafiðuodavome. Taèiau esame gavæ ir priekaiðtø, kad grojame ne taip.

Vis dëlto ði redakcija, palaiminta abiejø Èiurlionyèiø, ágavo teisæ gyventi. Ádomi detalë: interneto apklausoje kaip tik mûsiðkë redakcija buvo ávertinta palankiau uþ kitas. Beje, pastaruoju metu Rokas Zubovas perdarë kvartetui keletà fortepijoniniø M. K. Èiurlionio preliudø, kuriuos kelis kartus jau atlikome.

M. K. Èiurlionio vardui atstovavome ir prieð penkerius metus Paryþiuje. Ðiemet Èiurlioná pradëjome groti nuo Japonijos. Ten turëjome penkis koncertus, kuriems prestiþo suteikë ir profesoriaus Vytauto Landsbergio dalyvavimas. Jis prieð kiekvienà koncertà tardavo þodá pristatydamas M. K. Èiurlionio kûrybà, kai kuriuose koncertuose pats grodavo jo fortepijoninius kûrinius. M. K. Èiurlionis ðio turo metu pristatytas labai iðsamiai, buvo pasiskolintos ir aukðtos kokybës jo paveikslø reprodukcijos ið Vilniaus M. K. Èiurlionio namø muziejaus. Paskutinis mûsø pasirodymas su M. K. Èiurlionio kûryba buvo visai neseniai Kazanëje, Totorijos sostinëje. Ðá renginá organizavo Lietuvos kultûros ataðë Rusijoje Juozas Budraitis. Tai buvo iðties puikiai sumanytas ir organizuotas renginys. Kazanëje esu lankæsis bene prieð dvideðimt metø. Dabar miestas neatpaþástamai pasikeitæs, maloniai nustebino tvarka, ðvara ir labai dinamiðka raida.

Liucija Stulgienë kasmet mus kvieèia ir á festivalá „Druskininkø vasara su M. K. Èiurlioniu”. Niekada neatsisakome, nes manau, kad mums, Èiurlionio kvartetui, dalyvauti renginiuose kompozitoriaus tëviðkëje yra garbës dalykas.

Man paèiam yra pavykæ suorganizuoti M. K. Èiurlioniui skirtà renginá Vokietijoje, Kaselio mieste, kur grojome kartu su mûsø þymiuoju pianistu Petru Geniuðu. Buvo tikrai didþiulis susidomëjimas ðiuo renginiu, iðleistas puikus plakatas, vokieèiø viskas puikiai organizuota, buvo rodomos skaidrës, parengta paroda.

Apskritai manau, kad Èiurlionio kvartetas uþsienyje skatina domëtis tiek paèiu kûrëju, tiek Lietuva. Ðiø metø pavasará pirmà kartà koncertavome garsioje Londono koncertø salëje „The Royal Festival Hall”. Ten taip pat grojome M. K. Èiurlioná, todël labai dþiaugiuosi, kad sulaukëme geros

Muzikos barai /19

recenzijos prestiþiniame Londono þurnale „Musical Opinion”.

Galvodami apie ðiuos, jubiliejinius, M. K. Èiurlionio metus, Spaudos, televizijos ir radijo rëmimo fondui buvome pateikæ graþø projektà „M. K. Èiurlionio kelias”. Nereikalaudami jokio atlygio, ketinome suorganizuoti renginius M. K. Èiurlionio studijø, pripaþinimo, meilës, gyvenimo ir mirties vietose, t. y. nuo Sankt Peterburgo iki Vilniaus, nuo Varðuvos iki Leipcigo. Viskas jau buvo suderinta su projekte ketinanèiø dalyvauti ðaliø kultûros ástaigomis, mûsø ambasadomis, su Goethe’s institutu jau buvo sutarta dël dalinio projekto finansavimo, bet tik tuo atveju, jeigu prisidës ir Lietuva. Deja, ið Spaudos, televizijos ir radijo rëmimo fondo kol kas negavome në cento. Pakartotinai svarstant, jis net nebuvo pristatytas…

Buvo paaiðkinta, esà projektas nekonkretus, nes nenurodytos salës, kuriose vyks koncertai...

Kaip galima nurodyti sales, kol neaiðkus biudþetas?

Taigi, juk salës pinigus kainuoja. Kai jau yra bent nedidelis biudþetas, galima pradëti derybas dël saliø. Viso projekto sàmata buvo apie 75 tûkst. litø. Tokiø pinigø neástengë surasti, nors aiðkiai buvo þinoma, kaip Èiurlionio kvartetas reprezentuos M. K. Èiurlioná. Tuo tarpu 125øjø M. K. Èiurlionio metiniø minëjimui Paryþiuje iðleista milijonas… Jau buvome daug suplanavæ. Ðia proga A. Martinaièiui buvo uþsakytas ir specialus kûrinys, kurá atliekant bûtø dalyvavusi vokieèiø pianistë B. Berthold, viena geriausiø lietuviø dainininkiø Asta Krikðèiûnaitë ir Èiurlionio kvartetas. Suradome retus, niekur nepublikuotus M. K. Èiurlionio kompozicijos profesoriaus Leipcigo konservatorijoje Carlo Reineke’s kûrinius... Rezultatas – jokio fondo ekspertø dëmesio... Net neþinai, kà ir galvoti, tiesiog rankos nusvyra... Bet ir toliau tiesiog dirbame savo darbà.

Praeiti metai buvo tikrai geri – sugrojome 130 koncertø (mûsø rekordas), 45 ið jø – uþsienyje. Ðie metai taip pat labai sëkmingi. Jau pagrota 30 koncertø uþ Lietuvos, o apie 20 dar laukia. Ðiemet turëjome unikalø koncertà su þymiu indø muziku Wajahatu Khanu, dalyvavome ádomiame projekte su garsiu muziku ir dirigentu Andresu Mustonenu. Ðiuo metu kompozitoriaus V. Bacevièiaus jubiliejiniam vakarui specialiai parengëme garsios kompozitorës Graþinos Baceviè, jo sesers, Septintàjá kvartetà, keliems koncertams po Lietuvos dvarus pakvietë M. K. Èiurlionio fondas, Plungës muzikinë bendruomenë.

Ið pirmosios kvarteto sudëties jûs, Sauliau, likote vienas. Kaip prisitaikë prie kvarteto nauji nariai? Juk vis dël-

Muzikos barai /20

to galima sakyti, kad jûsø kvartetas turi istorijà ir tradicijas.

Kartais susimàstau ir pagalvoju, kad turbût mus lydi ir globoja aukðtesniosios jëgos, nes po visø skaudþiø iðgyvenimø ir pasikeitimø á kvartetà atëjo puikûs muzikantai, nuostabûs þmonës, kurie labai greitai pritapo, iðkart perëmë tas tradicijas ir stiliø, kurios iðskiria Èiurlionio kvartetà ið kitø. Suprantama, kvartetas keièiasi, bet að vis dar tebesu jungiamoji grandis.

Pamenu, vienu metu grojote trio...

Tai buvo labai sunkus laikotarpis, kai mûsø primarijus R. Ðiugþdinis sunkiai sirgo. Maþai koncertavome, bet nenorëjome netekti kvalifikacijos, mums reikëjo koncertinës scenos, reikëjo dirbti, todël ieðkojome, kaip neprarasti formos. Sukûrëme styginiø trio, jau turëjome ávairiø koncertø tiek Lietuvoje, tiek uþsienyje, sulaukëme gerø recenzijø. Dabar jau apie styginiø trio neturime kada net pagalvoti, nes programa veja programà. Grojame ir su mûsø orkestrais, buvo pasikvietæs Lietuvos kamerinis, spalá grosime su Nacionaliniu simfoniniu. Atëjusiais á kvartetà naujais kolegomis labai dþiaugiuosi. Daug graþaus, profesionalaus ir kokybiðko sulaukëme atëjus Dariui Dikðaièiui, kvartete pradëjusiam groti vëliau nei Jonas Tankevièius. Labai dþiaugiuosi ir Gediminu Daèinsku, kuris á kolektyvà atëjo vëliausiai. Mes já pastebëjome, kai savo trisdeðimtmeèio koncerte grojome A. Brucknerio kvintetà (su dviem altais).

Já, tuo metu dirbusá Austrijoje, pasiûlë pasikviesti, regis, Darius. Kai Aloyzas Griþas apsisprendë ið kvarteto iðeiti, ið karto sumanëme prikalbinti Gediminà, iki tol aðtuonerius metus dirbusá uþsienyje. Ir pavyko, nes tai tikras lietuvis, savo ðalies patriotas, norintis dirbti savo þemëje. O kà jau kalbëti apie J. Tankevièiø. Kaip primarijus jis uþaugo kvartete. Grodamas ðalia R. Ðiugþdinio, Èiurlionio kvarteto primarijaus, kuris kartu buvo ir jo mokytojas, Jonas perëmë visas geriausias kvartetinio grojimo tradicijas. Daug gavo J. Tankevièius ir ið profesoriaus E. Paulausko, pas kurá baigë aspirantûrà.

Prieð keletà metø buvo siûlymø Filharmonijà reformuoti, suteikiant jos kolektyvams savarankiðkumà. Koks jûsø poþiûris?

Mes ið esmës visàlaik buvome savarankiðki. Mums buvo pasakyta: dabar – laisvoji rinka. Dar tuometinis vadovas G. Këviðas ne kartà yra sakæs, kad kvartetai Filharmonijai nepelningi. Lëðø reikia ádëti daug, o pelno – jokio arba beveik jokio.

Todël ir sutarëme, kad daug kà darysime patys, o Filharmonija mums tiesiog netrukdys ir suteiks sàlygas dirbti – studijà, ryðius. Savarankiðkumo turime siekti pa-

tys, ant padëklo niekas nieko neatneð. Laikas, kai tik laukdavome ir tenkindavomës kartkarèiais skiriamais pamaloninimais, nugrimzdo á praeitá. Ðtai praeità sezonà, kai paþymëjome kvarteto 35-metá, man pavyko ið vokieèiø „Hypovereinsbank AG” Vilniaus skyriaus gauti finansinæ paramà. Uþ tas lëðas iðleidome lankstinukà, plakatø, kompaktiná ir DVD diskà. Ir ateityje geriau paèiam rodyti daugiau iniciatyvos, nes retai kas kà nors pasiûlys. Vis dëlto visà laikà buvau uþ tai, kad reikia iðsaugoti Filharmonijos struktûrà kaip „skëtá”.

Koks jûsø poþiûris á kultûros ir koncertinio gyvenimo decentralizavimà?

Esu susipaþinæs su Ðvedijos patirtimi ðiuo klausimu, kai ten prieð porà metø koncertavome. Ten ðie dalykai labai gerai sutvarkyti. Pagrindinë koncertø institucija „Rikskontsert” iðsiuntinëja koncertø pasiûlymus visiems skyriams, o ðie jau patys sprendþia, kuriuos jø pirkti. Pinigø jie gauna ið valstybës. „Rikskontsert” surenka skyriø pageidavimus ir sudaro koncertø grafikà. Pavyzdþiui, mes ten grojome net 13 koncertø. Viskas puikiai organizuota – vieðbuèiai, transportas. Svarbiausia, kad dirba nedidelë grupelë þmoniø, bet gerai á tà procesà átraukta spauda, reklama, informacija. Lyginant ðiuo poþiûriu mûsiðkæ Filharmonijà ir Ðvedijos organizacijà matyti, kad pas mus iðpûstas aparatas. Taèiau þlugdyti paèià sistemà bûtø neprotinga.

Krinta á akis, kad Lietuvoje apleistas koncertinis darbas provincijoje. Didesniuosiuose miestuose kai kas daroma, o apie miestelius to nepasakysi. Ðtai jei kada nuvaþiuojame á Ðvëkðnà, susirenka pilna salë. Pasiûla netenkina poreikio. Nereikëtø tik per daþnai to paties kolektyvo á tas paèias sales siøsti.

Bet Lietuvoje yra ir tokia problema, kad, pirmiausia provincijoje, nëra vidurinio sluoksnio, kuriam nebûtø sunku susimokëti tuos kelis litus uþ klasikinës muzikos koncerto bilietà, nes juk nemokamø pietø nebûna. Kà apie tai manote?

Lietuvoje atsirado negera nemokamø koncertø mada, kai kvieèiama groti dykai.

Mes – irgi tos paèios rinkos dalyviai, ið to gyvenantys profesionalai. Juk nuëjæs á restoranà nepapraðysi pavalgyti uþ dyka.

Ið dalies dël to kalti politikai, per ávairias kampanijas rengiantys nemokamus koncertus. Paskui þmonëms atrodo, kad taip ir turi bûti... Ðia mintimi ir baigëme pokalbá vildamiesi, kad Lietuvoje dar iðauð diena, kai vidutiniam lietuviui nebus sunku susimokëti uþ klasikinës muzikos koncerto bilietà. n

Didþioji salë ATIDARYMO ÐVENTËJE – PREMJERA Vilniaus kongresø rûmai koncertiná sezonà ðá rudená pradëjo kaip niekad anksti – rugsëjo 9-àjà. Tarsi tæsiant atidarymo ceremonijos tradicijà (prieð keletà metø pirmasis koncertas palydëtas su ðampano taurëmis ir fejerverkais, pernykðèio sezono atidarymà paþenklino iðskirtinis teminis vakaras), ðiemet ðventiðkai „aprengtas” patsai pastatas – fasado plokðtëse áþiebti ðviestuvai, bent sutemus ðvelninantys grësmingas kampuoto statinio formas. Tuo tarpu Kongresø rûmø viduje sezono atidarymo ðventæ pratæsë paþintis su pianistu Arkadijumi Zenziperiu bei G. Mahlerio opuso premjera Lietuvoje.

Vakarà pradëjo S. Rachmaninovo Antrasis fortepijoninis koncertas, kuriame solisto partijos atlikti buvo pakviestas á Vakarus emigravæs ir ðiuo metu Drezdene gyvenantis rusiðkosios fortepijono mokyklos atstovas Arkadijus Zenziperis. Ðis pianistas, sakyèiau, taikliai atstovauja ðiuolaikinei universaliø muzikø krypèiai – nuo dirigento veiklos, renginio „Dreiklangfestival” ákûrimo, pasirodymø ansamblyje su P. Èaikovskio pianistø konkurso laureatu Vladimiru Miðèiuku (já girdëjome pereità pavasará Filharmonijoje skambinant Rachmaninovo Pirmàjá koncertà fortepijonui) iki ávairiausiø garso áraðø – kamerinës muzikos, to paties Rachmaninovo koncerto vaizdo áraðo, dalyvavimo populiariø kino filmø garso takeliø serijoje „Sidabrinë klasikos kolekcija” ar „Romantinë vakaro muzika feitai”. Kongresø rûmuose iðgirsta A. Zenziperio interpretacija, manau, iliustravo universalø Rachmaninovo koncerto perskaitymà – savotiðkas individualybës niveliavimas, vengiant plaèiose melodijose kompozitoriaus „uþkoduotø” psichologiniø gelmiø, ir prasmiø paieðkos, dinaminis nuslopimas ir iðtirpimas orkestro partijos ðeðëlyje suskambus kulminaciniams epizodams. Kaip viso to kompensavimas – nepaprastai iðryðkinta smulkiø natø artikuliacija ar greito tempo eksponavimas pasaþuose.

Klausantis orkestro linijos, akivaizdþiai ryðkëjo nuðlifuota, apgalvota maestro Gintaro Rinkevièiaus diriguojamo LVSO interpretacija, nusistovëjæs muzikø poþiûris, nulemtas ðio kûrinio atlikimo patirties – neseniai LVSO padarë Rachmaninovo Antrojo koncerto áraðà su Petru Geniuðu.

Kaip ir daþnas solistas, savo pasirodymà Arkadijus Zenziperis apipavidalino pora kompozicijø, iðkëlusiø klausimà – kas yra bisas atlikëjui?

Galbût tai jo „arkliukas”, demonstruojantis interpretacinio braiþo „perliukus”, kartais „gelbëjimosi ratas” tarsi revanðas po lûkesèiø (paties atlikëjo? publikos?) nepatenkinimo. Ðákart – antrasis Chopino Skerco bmoll ir trukmë daugiau nei deðimt minuèiø. Ánoringi ir pretenzingi áþanginiai pasaþai, ið romantinio pieðinio iðsiskiriantys tarsi ekscentriðkos replikos (nejaugi Chopino?). Kaþkodël prisiminiau, kaip Edvinas Minkðtimas kadais Filharmonijoje, paskambinæs vienà Mozarto koncertø klavyrui, bisui pasirinko Liszto Vengriðkà rapsodijà.

Ir darkart publikos iðpraðytas antrasis bisas – Chopino Mazurka a-moll.

Ypaè filosofiðka ir individualizuota jos interpretacija tarsi nutiesë paralelæ á A. Zenziperio studijas Peterburgo konservatorijoje pas nepaprastai ádomø menininkà pianistà Grigorijø Sokolovà. Akimirkà net ðmëkðtelëjo, jog bûtent nuo Mazurkos pianistui reikëjo pradëti pasirodymà...

Koncertinio Kongresø rûmø sezono atidarymà vainikavo Lietuvoje dar neskambëjusios G. Mahlerio kantatos „Das Klagende Lied” atlikimas. Premjera leido susipaþinti su jauno kompozitoriaus braiþu – kantatà Mahleris pradëjo komponuoti bûdamas septyniolikos ir iðkart pasirinko sudëtingà temà – tiek brandaus kûrybinio màstymo, tiek átempto emocinio „uþtaiso” reikalaujantá brolþudystës siuþetà, kas galbût vëliau Mahlerá paskatino „Das Klagende Lied” pavadinti „sielvarto vaisiumi (Schmerzenkind); pirmuoju kûriniu, kuriame að tapau tikruoju „Mahleriu”. Tai mano opusas Nr. 1”. Jau ðioje kompozicijoje galima iðgirsti bûsimø simfonijø (Pirmoji simfonija, beje, pradëta po ðeðeriø metø 1884-aisiais) bei garsiø Mahlerio dainø uþuominas, o Mahlerio muzikos tyrinëtojø nuomone, ði kantata (þanras, prie kurio vis dëlto kompozitorius vëliau negráþo) net sëkmingesnis opusas uþ Pirmàjà simfonijà. Bet anaiptol, kantatai pasirodþius, amþininkai apie jà nebuvo tokios nuomonës – Beethoveno prizo kompozicijos konkurse 1881aisiais autoritetinga þiuri (vadovaujama J. Brahmso) premijavo Robertà Fuchsà, o 1883-iaisiais F. Lisztas atmetë ðio kûrinio atlikimo galimybæ neva dël to, jog vien literatûrinis tekstas garantuoja „Das Klagende Lied” nesëkmæ. Bûtent literatûrinis

tekstas tapo itin svarbiu akcentu Vilniaus kongresø rûmø salëje – Gintaro Rinkevièiaus sumanymu klausytojai choro (Kauno valstybinis choras) ir solistø (Sigutë Stonytë, Inesa Linaburgytë ir Algirdas Janutas) iðdainuojamà tekstà galëjo sekti èia pat ðvieslentëje. Sinchroniðkas vertimas suteikë galimybæ tiesiogiai iðgirsti muzikos garsø ir uþ jø slypinèiø prasmiø sàveikà.

Premjerinis kantatos atlikimas, norëtøsi tikëti, paskatinsiàs tolesná kûrinio interpretacijos dailinimà, atidarymo vakarui suteikë ketvirtojo koncerto ið ciklo „Visi G. Mahlerio simfoniniai kûriniai” titulà bei papildë G. Rinkevièiaus ir LVSO repertuarà dar vienu ðio kompozitoriaus opusu.

Rima POVILIONIENË

DEÐIMTMEÈIØ RETROSPEKTYVA PER VIENÀ DIENÀ Mëgindamas rungtyniauti su koncertinio sezono atidarymu, á Vilniaus ir Kauno koncertø sales ásiverþë kompozitoriaus modernisto Vytauto Bacevièiaus 100-osioms gimimo metinëms skirtas festivalis.

Renginiø serija, pradëta dar pavasará publikuoto V. Bacevièiui skirto dvitomio pristatymu, rugsëjo 16-àjà ágavo pagreitá Lietuvos kompozitoriø sàjungoje tarptautinës muzikologø konferencijos pavidalu: èia kaip niekad sklandþiai susikalbëjimo ir supratimo prasme (praneðimø metu á ausines buvo perduodamas vertimas) ðeðiø ðaliø (Lietuva, Lenkija, Vokietija, Prancûzija, Rusija, Èekija) muzikologai mëgino á kompozitoriaus prizmæ paþvelgti ið ávairiausiø taðkø bei galëjo savo pastebëjimus patvirtinti ar paneigti rugsëjo 17-osios vakarà Nacionalinës filharmonijos Didþiojoje salëje, kur V. Bacevièiaus festivalá pratæsë simfoninis koncertas. Roberto Ðerveniko diriguojamas LVSO, talkinamas smuikininkës Ingridos Armonaitës ir pianisto Gintaro Januðevièiaus, vieno vakaro koncerte sugebëjo klausytojus supaþindinti su daugiau kaip keturiasdeðimt metø aprëpianèia V. Bacevièiaus simfoninës muzikos retrospektyva nuo 1926 iki 1964-øjø. Analogiðkai festivalio lankytojai turëjo progà susipaþinti ir su V. Bacevièiaus vargoninës muzikos palikimu, rugsëjo 21-osios vakarà Filharmonijos scenoje nuskambëjo dar viena kompozitoriaus palikimo retrospektyva – pianistas Jurgis Karnavièius atliko visas septynias V.

Bacevièiaus poemas, aprëpianèias 1926–1959 laikotarpá, o penktadiená – rugsëjo 23-iàjà – Vilniaus kongresø rûmuose greta V. Bacevièiaus nuskambëjo vadinamosios Paryþiaus kompozitoriø mokyklos (XX a. 3–4 deðimtmeèiø) – A. Èerepnino, A. Tansmano, U. Klami – opusai. Ðiems koncertams buvo parengtos net ðeðios simfoninës V. Bacevièiaus partitûros, stilistiðkai iðaugusios ið vëlyvuoju romantizmu alsuojanèios kompozitoriaus pirmosios simfonijos (1926), patyrusios folklorizmo inspiracijas pirmajame fortepijoniniame koncerte (1929) ar atsigræþimà á tradicinio þanro rëmus koncerte smuikui (1951), eksponuojanèios avangardines Bacevièiaus paieðkas „Elektrinëje poemoje” (1932) ir kosmiðkumo idëjos muzikoje perteikimà paskutiniu koncertu fortepijonui ir orkestrui (1962) ar simfonine kompozicija „Grafika” (1964).

Klausantis pirmosios kompozitoriaus simfonijos formavosi kaip niekad akivaizdþios asociacijos su Wagnerio begalinës melodijos idëja. Ir nors drásèiau abejoti Tristaniðkojo akordo áþvalgomis Vytauto Bacevièiaus Poemos Nr. 4 fortepijonui pradþioje, kad ir kaip akivaizdþiai tai demonstravo konferencijos praneðime Jacquesas Amblardas (Prancûzija), vis dëlto simfoninëje kompozicijoje ði átaka dvideðimtmeèio jaunuolio paieðkoms be galo ryðki.

Mëginant palyginti iðgirstus instrumentinius Bacevièiaus koncertus, manau, net neverta ieðkoti jø stilistikà vienijanèio veiksnio.

Aido Puodþiuko paruoðtos pirmojo fortepijoninio koncerto, kuriame nuolatos ðmëþuoja liaudies dainø intonacijos, interpretacijos teko klausytis „Gaidos” festivalyje dar prieð kelerius metus. Bet net sunku prognozuoti, jog po ðio kûrinio, po romantinio koncerto þanrà primenanèio Koncerto smuikui (solo grieþë Ingrida Armonaitë) Bacevièius sukûrë jokiems stilistiniams apibûdinimams nepavaldø fortepijoniná koncertà Nr. 4. Siekdamas formos paneigimo ðiame kûrinyje, kompozitorius, sakyèiau, sukûrë virðformá garsø masës srautà, peraugusá á simfoninëje „Grafikoje” iðreikðtà „didmiesèio muzikà”. Tai muzika naujojo pasaulio didmiesèio, kuri savo grësminga paraiðka ið esmës paneigia jaukaus europinio Vilniaus senamiesèio mastelius.

Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /21

Festivaliai Lina NAVICKAITË

V

asaros mokyklos idëja – tai bûdas pripildyti vasarà iðtuðtëjanèias mokymo institucijas. Ðiuo metu paprastai atidaromi mokami „vasaros universitetai“ papildomai pasitobulinti norintiems studentams, o konservatorijos ir muzikos akademijos virsta ávairiø specialybiø muzikø meistriðkumo mokyklomis.

Ne paslaptis, kad neretai meistriðkumo kursø nauda abejoja net patys jø dalyviai – regis, kà gali pakeisti kelios pamokos pas dëstytojà, kuris tavæs klausosi pirmà kartà ir kurio pastabø bei patarimø daugiau gyvenime gal nebeiðgirsi.

Vis dëlto muzikos festivaliai, kuriuose galima ne tik iðgirsti vienà ar kità atlikëjà, bet ir iðvysti já profesoriaus (ar mokinio) amplua, yra gerokai ádomesni ir prasmingesni uþ paprastus koncertø ciklus.

Antrus metus rengiami „Kristupo klavyrai“ – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Petro Geniuðo vadovaujama „Kristupo vasaros festivalio“ atðaka – vienas tokiø dvilypiø renginiø,

Antrieji “Kristupo klavyrø“ metai

Pianistai Petras Geniusas ir Ianas Fountainas ruosiasi koncertui

kur laukiami koncertuojantys pianistai, studentai, profesoriai, muzikos mokyklø mokytojai – apskritai visi, besidomintys fortepijono muzika. Meistriðkumo pamokos èia glaudþiai susijusios su festivalio koncertais, o pati bendro gyvenimo iðtisà savaitæ po vienu – Muzikos ir teatro akademijos – stogu (praktikuojantis auditorijose stebint pamokas ir klausantis koncertø) padëtis sudaro itin palankias ir neformalias sàlygas dalytis þiniomis, naujomis idëjomis, áraðais ar nematytomis partitûromis. Èia siekiama pasidalyti poþiûriais ir, jei reikia, kai kam padëti „atverti“ ausis. Áþvalgø ávairovæ skatina

Muzikos barai /22

Meistriðkumo kursø dalyviai Trakuose

ir tai, kad (bent ðiemet) ið dalyviø èia reikalauja dvejopo vaidmens – mokytojo arba mokinio ir koncertuojanèio atlikëjo. Þinoma, vilniðkiai kursai kol kas nepretenduoja bûti vadinami prestiþine vasaros mokykla, dalyvavimas kurioje gali lemti tolesnius karjeros posûkius.

(Tokiø kursø esmë paprastai bûna geresnio dëstytojo ar universiteto paieðkos: þymûs pedagogai tarsi atrankos

bûdu ið ávairiø ðaliø studentø iðsirenka gabiausius, kurie vëliau kvieèiami studijuoti geriausiose mokyklose.) Taèiau ir „Kristupo klavyruose“ koncertuoja bei dësto þvaigþdës atlikëjai ir þvaigþdës pedagogai (neretai ðie du dalykai netgi sutampa): ðiemet festivalyje atlikimo menà rodë ir meistriðkumo pamokas vedë profesoriai Petras Geniuðas, Veronika Vitaitë (LMTA), Christopheris Eltonas,

Ianas Fountainas (Londono karaliðkoji muzikos akademija) ir Armenas Babakhanianas (Jerevano valstybinë konservatorija) – visi potencialiai atviri pastebëti studentø talentus, neákyriai pasiûlyti veiksmingesnius pianistiniø problemø sprendimo bûdus, padëti rasti naujas muzikavimo prasmes. Ðiømeèius „Kristupo klavyrus“ liepos 10 d. pradëjo trijø pianistø ið Japonijos, Kinijos ir Pietø Korëjos koncertas „Azijos maratonas„. Nebûtinai verta recenzuoti visø jø atlikimà, taèiau vienas pianistas paminëtinas atskirai. Tetsumichi Yoshinaga’os – buvusio Tokijo „Yamaha“ muzikos mokyklos ir dabartinio Veros Gornostajevos auklëtinio ið Maskvos konservatorijos – interpretacijos ðios vasaros „Kristupo klavyruose“ man tapo vienu ið didþiausiø klausymosi malonumø. Buvo galima sutikti su vëliau japonø pianistui dësèiusiais profesoriais, kad jo atlikimui trûksta spontaniðkumo iliuzijos ar, pasak Christopherio Eltono, „velniðkumo“, faustiðkos legendos skambinant Liszto Sonatà h-moll. Vis dëlto tokios átaigos daugiau ið kursø dalyviø neturëjo në vienas, o kà jau kalbëti apie fenomenalias technines galimybes ir gebëjimà iðsyk taip jautriai ir tiksliai reaguoti á kiekvienà pedagogo pastabà.

Kita áspûdinga festivalio patirtis – liepos 15 d. vykæs armënø pianisto, þymiausiø pasaulio tarptautiniø fortepijono konkursø laureato (prisipaþinsiu, iki iðgirstant pirmuosius koncerto garsus, ðie pianisto titulai manæs në kiek neintrigavo...) Armeno Babakhaniano koncertas. Tai pianistas, kurio interpretacijoms bûdingi tiek itin ryðkûs egzotiðki rytietiðki prieskoniai, tiek ir kosmopolitinë kultûra bei ávairiems stiliams atviras màstymas. Atlikimo kokybë kilo sulig kiekvienu programos kûriniu: nuo dvylikos Mozarto variacijø, Beethoveno Sonatos fortepijonui Es-dur, op. 27 Nr. 1 iki Arno Babadjaniano „Ðeðiø paveikslø fortepijonui“ ir Modesto Musorgskio „Parodos paveikslëliø„. Nepaprastai estetiðkas atlikimas, ypatingas jautrumas niuansams, spalviniams kûrinio pasikeitimams. Kokio muzikos girdëjimo, kokios ávairovës matymo partitûroje ið savæs reikalauja pats pianistas, buvo galima suprasti ið to, kaip priekabiai kità dienà jis dirbo su studentais: „Kiekvienas pirðtas reikalauja atskiro ausies dëmesio savo paspaudimui„... Sunku nusakyti apmaudà, kad tokio lygio pianistà akademijos salëje girdëjo vos saujelë klausytojø.

Gerokai daugiau gerbëjø sutraukë kiti du festivalio koncertai, kuriuose pasirodë lietuviø atlikëjai. Vienas jø buvo

pianistø dinastijos – Veronikos Vitaitës, Aleksandros Þvirblytës ir Pauliaus Andersono – pasirodymas liepos 12 d. Ávairialypë koncerto programa, aprëpianti tokius skirtingo masto ir pobûdþio kûrinius kaip Franzo Schuberto Sonata fortepijonui B-dur D 960, trumpos dþiazo pjesës ar kûriniai fortepijoniniam duetui, muzikø gebëjimas laviruoti tarp prasmingø interpretacijø ir þaismingø koncerto pagardø sukûrë itin ðiltà vakaro atmosferà.

Ne maþiau palankiai klausytojai sutiko ir Ðv. Kristoforo kameriná orkestrà, liepos 16 d. LMTA salëje kartu su solistais Ianu Fountainu ir Petru Geniuðu atlikusá Wolfgango Amadeus Mozarto kûrinius.

Buvo akivaizdu, kad ekstremali situacija (netikëtai susirgus maestro Donatui Katkui, orkestras Mozarto Simfonijà A-dur Nr. 29, K 201 tàvakar grieþë be dirigento) kolektyvui iðëjo á naudà: muzikuojant buvo justi gyvas nervas ir jautresnis muzikantø susiklausymas. Ðis itin pravertë ir kartu su solistais atliekant Koncertà dviem fortepijonams Es-dur, K 365, kuriame diriguoti nuo instrumento ëmësi britø pianistas Ianas Fountainas. Iðties ádomus buvo jo ir Geniuðo duetas – vargu ar ðá dialogà pavadinèiau viena kryptimi þvelgianèiu fortepijoniniu ansambliu.

Veikiau intriguojanèiu dviejø asmenybiø pokalbiu, kurio metu vienoda tiek genialiø pagavø, tiek ir laikino nesusikalbëjimo ar pasiginèijimo tikimybë. Vakarà pasigërëtinai uþbaigë Ianas Fountainas, lengvai ir stilingai, kiek romantizuotai atlikdamas Mozarto Koncertà fortepijonui ir orkestrui C-dur Nr. 25, K 503, kuriam pianistas, beje, pats sukûrë kadencijà.

Paskutinis „Kristupo klavyrø“ koncertas liepos 20 d., kuriame pasirodë meistriðkumo kursø dalyviai, tapo savotiðka keturiø itin skirtingø atlikëjø tipø reprezentacija bei pasiûlë puikiai subalansuotà programà, tinkanèià ið esmës visiems ásivaizduojamiems poreikiams.

Lengvà, paprastà skambinimo manierà turinti Yukino Kano, tàvakar skambindama Enrique’s Granados, Claude’o Debussy ir Aleksandro Skriabino kûrinius, labai simpatiðkai ir laisvai skleidë neátikëtinà patogumo regimybæ, tarytum þaidimà, mëgavimàsi paèiu grojimo procesu. Didesnæ koncentracijà ir kontempliacijà vëlyvojoje Johanneso Brahmso kûryboje demonstravo kita japonø pianistë Aya Kawabata. Dar kitokias fortepijono meno erdves atvërë lenkø pianistas Filipas Waùzerzas, baigiamajam koncertui parengæs savo mëgstamos XX a. muzikos programà: vienà ið Olivier Messiaeno „Dvideðimties þvilgsniø á kûdikëlá Jëzø“, Antono Weberno Variaci-

jas, op. 27 ir Albano Bergo Sonatà, op.

1. Keista, beje, kad studentas, besiþavintis ðiuolaikine muzika ar netgi antràja Vienos mokykla, vis dar yra savotiðkas pedagoginis iððûkis tradicinës pakraipos dëstytojams ir klausytojams. Realiai net nesantis ðiuolaikinë muzika, Filipo to laikotarpio repertuaras itin ryðkiai skyrësi ið to, kà renkasi groti kiti studentai. Tipiðkai pagrindinei pianistinei srovei tame koncerte ryðkiausiai atstovavo LMTA magistrantë Sonata Alðauskaitë, skambinusi pirmàjà Sergejaus Rachmaninovo Treèiojo koncerto dalá. Nekantrauju iðgirsti visà Sonatos ðio kûrinio atlikimo versijà su orkestru. Ðiuokart gal uþteks pasakyti, kad pradedamàjà kûrinio temà ji atliko tikrai ásimintinai. (Þinantieji, kiek ir kokio lygio ðios tariamai paprastos temos atlikimø esama, turëtø suprasti, kad tai nuoðirdus komplimentas.)

Bene vienintelis ryðkus ðiø metø „Kristupo klavyrø“ nesklandumas buvo pastebimai maþai klausytojø. Iðskyrus minëtuosius du savø atlikëjø koncertus, lankytojø gausa ðis vasaros koncertø ciklas tikrai negalëjo pasigirti, o meistriðkumo pamokas, kitaip nei pernai, taip pat stebëjo vos keletas besidominèiøjø. Nesunku tad ásivaizduoti nusivylimà tø, kurie siûlo iðties kokybiðkà „prekæ“, regis, visai pastebimai jà reklamuoja ir vis vien nesulaukia deramo dëmesio. Sunkiau suprasti, kuo domisi muzikos mokyklø mokytojai, jeigu jiems nerûpi paþiûrëti, kaip dirba aukðèiausios klasës pedagogai (juolab kad vykstant profesinei atestacijai uþ iðklausytus kursus áskaitomi taðkai...). Ir jau visai sunku suvokti, kokiais kitais bûdais prusinasi akademijos studentai pianistai, ðá vidurvasará taip abejingai ignoravæ bene prieinamiausià bûdà profesiðkai patobulëti.

Suprantama, kad organizatoriams sëkmingo renginio rodiklis yra pilnos klausytojø ar þiûrovø salës. Taèiau reikia pasakyti, kad klausytojø ar þiûrovø (nesvarbu, kas jie bûtø – ið gausaus bûrio ar maþos saujelës atëjusiøjø) kriterijai nebûtinai yra tokie patys. Gali pakakti, sakykime, vieno á atmintá ásirëþusio vakaro ið renginiø ciklo, vieno naujai iðgirsto kûrinio (nebûtinai pats kûrinys turi bûti naujas, kad kitaip suskambëtø) ar keliø ásimintinø áþvalgø interpretuojant gerai þinomà autoriø ar kompozicijà.

Bendrame didþiulës kultûriniø renginiø pasiûlos, ávykiø ir áspûdþiø pertekliaus kontekste tikëtis kitokiø kriterijø, man regis, veik neámanoma. n

Muzikos barai /23

Festivaliai VIENUOLIKTASIS KRISTUPO PAUKÐTËS RATAS VIRÐ VILNIAUS

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Pasibaigus Filharmonijos ir kitø koncertiniø organizacijø pagrindiniam sezonui, sostinëje visus tris vasaros mënesius muzika nenutyla. Jau vienuoliktàjá kartà Vilniuje rengiamas ir „Kristupo vasaros festivalis”. Ilgà laikà, bent jau pagal gimimo aplinkybes, organizavimà ir biudþetà, já buvo galima priskirti prie maþøjø. Tiesà sakant, nors „Kristupo vasaros festivalis” tarsi ir priimtas á VðÁ „Vilniaus festivaliai” ðeimà, nemanau, kad jo statusas pakito ið esmës.

Tas pats maþas biudþetas, ta pati keturiø damø komanda, didvyriðkai stumianti dviejø mënesiø muzikiná vyksmà... Dar 1995 m. vasarà Kristupo festivalio meno vadovas profesorius Donatas Katkus ágyvendino ne vienerius metus ir ne tik jo brandintà idëjà, kad graþiajame ir vis gausiau sveèiø lankomame Vilniuje muzika turi skambëti ir vasarà. Nuo to pirmojo karto kiekvienà vasarà giedanti festivalio paukðtë (toks yra jo simbolis) nusileidþia á Vilniaus aikðtes, baþnyèias, koncertø sales, senamiesèio kiemus. Beje, tiems, kurie mëgsta istorijà, galiu priminti, kad du pirmieji renginiai vadinosi „Vilniaus vasaros festivaliai”, bet 1997 m. galingesniam organizatoriui – Nacionalinei filharmonijai – birþelio mënesá ëmus rengti Vilniaus festivalá, Donato Katkaus paleistajai

Muzikos barai /24

paukðtei teko nusileisti „stipresniajam” ir perleisti Vilniaus vardà.

Taèiau nuo to Kristupo paukðtë labai nenukentëjo, veikiau prieðingai – iðmoko prisitaikyti ir sustiprëjo.

Kaip matyti ið ðio, regis, smulkmeniðko pavyzdþio apie festivalio „perkrikðtijimà”, festivaliø rinkoje vyksta gana didelë konkurencinë kova, bet ne tiek dël pavadinimø, kiek dël pozicijos, o svarbiausia – dël biudþeto pinigø, nes Lietuvoje tikëtis svaresniø finansiniø injekcijø ið privaèiø rëmëjø geriausiu atveju gali didesná ádirbá turintys festivaliai. Prieð keletà metø Vilniaus ir „Gaidos” festivaliø rengëjø rûpesèiu bei palaikant Vilniaus savivaldybei buvo ákurta VðÁ „Vilniaus festivaliai”. Intencijos ákurti tokià institucijà bûta lyg ir kilnios – suburti po vienu stogu visus Vilniuje rengiamus festivalius siekiant organizacinës darnos, o svarbiausia – kad lengviau bûtø sukaupti finansinius iðteklius. Paradoksalu, bet didþiausias programos apimtimi „Kristupo vasaros festivalis” iki ðiol netapo tikruoju ðio „klubo” nariu. Tikroji prieþastis (kaip jau nujauèiate) – tas bendras katilas, prie kurio baiminamasi prileisti naujà „valgytojà”. Anoks jis ir naujokas. Tiesiog festivalá rengia ne visai „tie”... Ðiømetis „Kristupo vasaros festivalis” apëmë 40 ávairiø þanrø ir stiliø koncertø. Priminsiu, kad iðskirtinis ðio festivalio bruoþas – rusiðkos matrioðkos organizavimo principas, kai rengiami keli savarankiðki teminiai koncertø ciklai – mini festivaliai: „Kristupo klavyrai”, „Kristupo gitara” ir „Sakralinës muzikos valandos Ðv.

Kazimiero baþnyèioje”, kur daugiausiai skamba vargonø muzika.

Taip festivalis gali atspindëti ávairaus skonio ir pomëgiø klausytojø lûkesèius. Be ðiø minëtøjø ciklø, kiekvienà vasarà festivalyje tradiciðkai vyksta kamerinës, dþiazo ir senosios muzikos koncertai. Svarbûs ðiømeèio festivalio akcentai – dvi ðiuolaikiniø autoriø premjeros: pirmoji – Lucio Pozzi ir Franko J. Oteri performansø oratorija „Machunas”, skirta „Fluxus” pradininkui Juozui Maèiûnui, – buvo parodyta rugpjûèio 20–21 d. Ðiuolaikinio meno centre; antroji – Audronës Þigaitytës vokalinë-choreografinë misterija „Praregëjimas” – á Vilniø atkeliavo ið vieno jauniausiø tarptautinio Tytuvënø vasaros festivalio. Pastaroji premjera buvo ádomi dar ir tuo, kad jà pastatë jungtinës Vilniaus, Kauno, Klaipëdos ir Ðiauliø menininkø pajëgos.

Tomas BAKUÈIONIS Pepe Justicia, gitara

“ARS ANTIQUA AUSTRIA” IR ÁSTABUSIS RADU MARIANO SOPRANAS Liepos 9 d. vilnieèiai turëjo jau antrà galimybæ susitikti su rumunø kilmës dainininku Radu Marianu, ðásyk – „Kristupo vasaros festivalio” koncerte. Pirmà kartà ðis unikalus vyriðkas sopranas Lietuvos klausytojams pasirodë pernykðèiame Vilniaus festivalyje su senosios muzikos ansambliu ið Italijos „Teatro Alla Moda”. Á ðiømetá festivalá R. Marianas atvyko su ansambliu „Ars Antiqua Austria”. Drauge su ðiuo ansambliu 2004 m. dainininkas áraðë A. M. Bononcini kantatø kompaktiná diskà. „Ars Antiqua Austria” susibûrë 1995 m., siekdamas populiarinti Austrijos baroko muzikà. Ansamblis grieþia istoriniais to meto instrumentais. Kolektyvo vadovas smuikininkas Gunaras Letzboras nuolat ieðko dar nerastø baroko epochos kûriniø, prikeldamas juos naujam gyvenimui.

Tarp tokiø atradimø minëti kompaktiniai diskai su Biberio, Conti, Viviani, Caladros, Aufschneiterio, Muffato kûriniais, kurie sulaukë gerø kritikos atsiliepimø. Ansamblio kompaktinis diskas su G. B. Viviani „Capricci Armonici” pelnë Kanø klasikos apdovanojimà.

Ansamblio branduolys – aðtuoni muzikantai. Á Vilniø su vadovu atvyko dar trys – Norbertas Zeilbergeris (klavesinas), Janas Krigovsky (violonë), Hubertas Hoffmannas (liutnia).

R. Marianà kritikai daþnai vadina gamtos stebuklu. Tai tik dalis tiesos.

Stebuklu galima laikyti ir tai, kaip dainininkas panaudoja savo unikalaus balso galimybes. Klausantis R. Mariano dainavimo, nepalieka áspûdis, kad jo balsui nëra jokiø techniniø kliûèiø. Nepaprastas intonavimo tikslumas, tobulai artikuliuotas atskiras garsas já artina labiau prie instrumentinës nei mums áprastos vokalo sampratos. Tai rodo puikià ir taisyklingà vokalo mokyklà, subtilø paties menininko skoná, uþ kurio slypi ágimtas muzikalumas.

Koncerto programà ansamblis grindë italiðku baroku (M. A. Ziani, A. Bertali, N. Porpora, A. Vivaldi), áskaitant ir G. F. Händelio kantatà sopranui, smuikui ir basso continuo „Un’alma innamora”. Iðimtis – nebent XVII a. Zalcburgo kompozitoriaus H. I. F. von Biberio Sonata smuikui Nr. 3, jei iðleistume ið akiraèio kai kurias stilistines vyresniojo W. A. Mozarto pirmtako sàsajas su italø

baroku.

“Ars Antiqua Austria” interpretavimo maniera (jau tampanti áprastine) atspindi nûdienes istorinio interpretavimo tradicijas, o tai leidþia në kiek neabejojant ansamblá priskirti prie geriausiø europiniø, autentiðkà interpretacijà propaguojanèiø kolektyvø. Kita vertus, ekspresyviai rustikinë ansamblio maniera iðskiria já ið kitø kolektyvø.

Tai atspindi ðokiniai, improvizaciniai momentai, manieringas sinkopuotas basso continuo ritmas.

Ansamblis nestokoja interpretacinës fantazijos, skatinanèios originalius faktûrinius sprendimus, kaip antai G. F. Händelio kantatos treèiojo reèitatyvo akompanavimas violonës pizzicato.

Tomas BAKUÈIONIS

„KRISTUPO VASAROS FESTIVALIO” PORTRETAS RADU MARIANAS: „Pirmiausia reikia bûti ne vokalistu, o muzikantu ir nesiþavëti savo balsu...”

Tai 28 metø dainininko, gyvenanèio ið karto keliose ðalyse – Austrijoje, Italijoje, Moldovoje, – þodþiai.

– Kokia jûsø pirmoji paþintis su muzika ir kada tai buvo, jei atsimenate?

– Tai buvo tikrai seniai (bet tiesa...). Mano mama – teatro reþisierë, tëvas – muzikas, klarnetininkas, mokësi pas tuo metu Sovietø Sàjungoje þinomà Kiðiniovo konservatorijos profesoriø A. Verbecká.

Apskritai anuomet á Kiðiniovo konservatorijà buvo sunku ástoti, net sunkiau negu á kitas Sovietø Sàjungos konservatorijas.

O mane muzikos pradëjo mokyti nuo penkeriø metø. Tiksliai neatsimenu, bet, regis, pats tokio amþiaus rankiodavau ávairius motyvus prie pianino.

– Nejaugi tëvai nevertë muzikuoti, kaip neretai su berniukais bûna, o muzikos mokëtës savo

vokalo partija beveik lygiavertæ muzikinæ orkestro medþiagà fortepijonu atliko Egidijus Mikðys. Itin svarbiø vokalistës pauziø metu fortepijonas ne tik atskleisdavo herojës sielos bûklæ ar nupasakodavo buitinæ veiksmo aplinkybæ, bet ir, regis, iðreikðdavo negirdimus mylimojo þodþius, kurie staigiai paveikdavo paliktàjà moterá.

Nedidelis salës tûris, S. Janèaitës sukurta puiki kamerinë, jei ne intymi, aplinka, pati monooperos situacija skatino pasijusti stebëtoju, kuris, vogèiomis stovëdamas uþ uþuolaidos ar pravirø durø ir bijodamas bûti pastebëtas bei nutraukti paskutiná pokalbá su mylimuoju, mirtinai tyli ar ásitempæs klauso.

O dabar – á archyvà.

Asta PAKARKLYTË

noru?

– Þinoma, vertë, ypaè tëvas.

Pirmasis mano instrumentas buvo akordeonas, po keleriø metø pradëjau mokytis fortepijonu. Mokiausi pas Angelà Niagà, beje, Stefano Niagos anûkæ.

– Kada ir kaip pradëjote dainuoti?

– Dainuoti pradëjau chore dar vaikystëje, buvau net pakeltas á choro solistus, tapau konkurso Maskvoje laureatu. Vëliau mokiausi pas vokalo pedagogæ Majà Severin.

Jau tada dainavau profesionalioje scenoje, net honorarus gaudavau.

Bûdamas vienuolikos ar dvylikos, dainavau kartu su Marija Bieðu.

– Po 1990 m. jau mokëtës Bukareðte...

– Bet gero pedagogo ten neturëjau, profesoriui ið karto pasakiau, kad á jo pamokas nevaikðèiosiu. Trejus metus pasimokæs iðëjau...

– Kodël tuomet stojote á Bukareðto konservatorijà?

– Man taip patarë vienas profesorius, geras mano vokalo pedagogës Kiðiniove M. Severin bièiulis, sakydamas, kad ten dar yra geros mokyklos likuèiai. Deja, pas tà pedagogæ, pas kurià norëjau, nepatekau...

– Ar jûsø balsas buvo toks pat aukðtas, kai pradëjote studijuoti?

– Taip, nes vokalo mokiausi ir balso mutacijos laikotarpiu.

– Turbût daug kam smalsu, kaip perþengëte balso mutacijos slenkstá?

– Vokalo technikos poþiûriu tokio slenksèio kaip ir nebuvo, viskas vyko natûraliai. Tiesa, buvo trumpas laikotarpis Bukareðto konservatorijoje, kai pabandþiau dainuoti krûtine, bet tada tiesiog netekau balso.

Pasirodo, tai visiðkai prieðinga mano balso prigimèiai, o ji tokia, kad turiu vos keletà krûtininiø balsø, toliau viskas virðuje. Todël galiu dainuoti viskà, kà dainuoja kontratenorai, bet jie niekada negalës padainuoti to, kà dainuoju að. Tai grynai gam-

tos dovana. O dël vokalo mokyklos tai man labai pasisekë, kad mokiausi pas M. Severin, kuri buvo perëmusi puikià instrumentinio vokalo mokyklà ið savo buvusiø pedagogø.

Tai suteikia balsui labai daug techniniø ir dinaminiø galimybiø.

– Kiek jûsø vokalas susijæs su konkreèiu repertuaru ar epocha?

– Repertuaro yra daugiau, negu galëtø atrodyti. Yra ne tik XVII–XVIII a. muzikos, bet ir XIX a. romantizmo. Pavyzdys – V. Bellini, kurio operose yra labai aukðto balso vyrø partijø. Bet að manau, kad svarbu ne kà dainuoti, o kaip dainuoti.

Jei dainuosi taisyklingai, tiksliai ir ðvariai, visada bûsi gero lygio. Man visiðkai nesvarbu – bosas, tenoras ar sopranas. Pirmiausia reikia bûti ne vokalistu, o muzikantu ir nesiþavëti savo balsu. Man tai tiesiog atgrasu.

Pasiklausykite XX a. pradþios archyviniø to meto vokalistø áraðø. Tuomet dar nebuvo pamirðtos senosios tradicijos. Dabar dainininkø tipaþai visiðkai kitokie: stiprûs, galingi balsai, garsus dainavimas, o neretai ir paprasèiausias rëkimas. Man tai visiðkai nesvarbu.

Tomas BAKUÈIONIS

ARCHYVINËS SVARBOS TEKSTAS Liepos 5 d. koncerto recenzija, nors ne, gal apþvalga ar atsiliepimas... Ðiandien rugsëjo 3-ioji...

Popierinis variantas atsiras... Ar ið viso svarbus begali bûti ðis tekstas?.. Þinoma, visada lieka viena paskata – papildyti raðytiniø ar elektroniniø tekstø saugyklà.

Taigi F. Poulenco monoopera „Þmogaus balsas”, paties kompozitoriaus pavadinta lyrine tragedija, minëtàjà dienà buvo atlikta Vilniaus paveikslø galerijoje. Skliaustuose norëjau paminëti ir þodþiø autoriø, kuris vertas bent vieno labai ilgo sakinio: jis, minimaliu kiekiu buitiniø þodþiø, vartodamas tinkamus tinkamoje vietoje, pasirinkæs

fiktyvaus dialogo formà, kai vieno paðnekovo þodþiai, mimika, judesiai lieka kitame laido gale, per 50 minuèiø sugebëjæs pavaizduoti paliktà moterá, kuri laukdama mylimojo bûgðtauja, kad ðis neateis, ir mirðta ið baimës, kai jis ruoðiasi iðeiti, kuri atsipraðinëja uþ jo klaidas, nedrásta uþdegti vonios kambaryje ðviesos, miega apsikabinusi vienintelæ juos jungianèià gijà telefonà, gerdama vaistus, màsto apie amþinà besapná miegà ir galiausiai nuolat kartoja: „Dieve mano, padaryk taip, kad jis vël paskambintø, Dieve mano!..”, jis – Jeanas Cocteau. O kompozitorius savo ruoþtu sukûrë tobulai su tekstu sàveikaujanèià muzikà, psichologiðkai taiklià ir raiðkià, vengianèià sklandþios melodijø tëkmës, kupinà ironiðkø konsonansø, depresiðkø disonansø ir paniðkø garsø bei koncentruojanèià ekspresyvius þmogaus balso elementus (pavyzdþiui, „sprechgesang” technika). ði XX a. opera yra tiesiog koncertas sopranui, tikras iððûkis dainininkei, kuri turi staigiai orientuotis ávairiø emocijø kaitoje (nuo beprasmio maldavimo iki drastiðkos isterijos), iðlaikydama natûralià þodþiø ir muzikos, kalbëjimo ir dainavimo tëkmæ. „Þmogaus balsas” – tai tiesiog aktorës monologas, reikalaujantis neeiliniø vaidybos gabumø, kad nelëkðtai ir átaigiai perteiktø vieno þmogaus dramà tuðèioje scenoje. Tad kas iðdrástø pasirinkti, kas ástengtø ðá veikalà atlikti?

Tikiu, kad tie, kurie neabejingi ðiuolaikinei muzikai, gal net tie, kurie jos nesibaimina, suprato, kad tokius kûrinius atranda, iðgyvena ir pateikia Skaidra Janèaitë – dràsi, stilinga, iðskirtinio, galiausiai progresyvaus muzikinio skonio lietuviø dainininkë, þavi ir nuovoki moteris. Taigi visus Poulenco operos keliamus reikalavimus ji ágyvendino beveik nepriekaiðtingai, regis, apgalvodama menkiausià detalæ (nuo ðeðioliktinës iki skrybëlaitës). Prie Skaidros dainininkës itin menkai, neesmingai, bet ámanoma kibti (pavyzdþiui, dël garso intonacijos, klasikinio dainavimo technikos), o Skaidra aktorë tiesiog pribloðkia ekspresyvumu, natûralia vaidyba, sugestija ir gebëjimu kurti psichologiðkai motyvuotà asmenybæ, o tai atperka, tiesiog skatina negirdëti neintonuoto diezo.

Subtilià, nuolat kintanèià ir su Conductor/Dirigentas Donatas Katkus

„MAÈIÛNAS” Daþnas pomodernybëje skendintis menininkas ir suinteresuotas stebëtojas neástengia atsiginti masiðkai atakuojanèiø idëjø. Neretai jø kûrëjas, o juo labiau ágyvendintojas ir suvokëjas, nenutuokia, kà su jomis veikti. Vargiai áveikiamu uþdaviniu tapo idëjos iðraiðka, jos fizinis ákûnijimas. Sukurti idëjà pakanka tokiems reiðkiniams kaip konceptualizmas, kuriam nesvarbi tolesnë kûrybos eiga, nes èia idëja yra kûnas ir kraujas; kaip performansas, kurio nedomina galutinis rezultatas, o

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Baikeriø orkestras. Dirigentas Donatas Katkus

Muzikos barai /25

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Festivaliai

surûðiuoti uþplûdusià idëjø-veiksmø lavinà yra paties stebëtojo rûpestis.

Taèiau performansø oratorijai, kuri yra kitaip pavadinta opera, vien idëjos neuþtenka. Suteikti jai adekvatø pavidalà ne visada pakanka ir kûrybos principo „Let’s make art of it”.

Menø sintezë – monumentalus ir universalus idëjos iðraiðkos bûdas, tinkamas karûnuoti 40 metø kurtam (keturspalviam) kûriniø ciklui. Tai itin senai nauja meno forma, iðbandyta dar senovës Egipte, vis dëlto turinti daug variantø ir galimybiø ieðkoti ribiniø taðkø. Kolegë priminë, kad yra dvi jos kryptys: antroji, kai ávairûs menai pasitelkiami idëjos plyðiams uþmaskuoti, kai vienas komponentas iliustruoja kità, treèias komentuoja vis dëlto menkai iliustruojantá, galiausiai ketvirtas visus nustelbia.

Maèiûnas – tema, galinti tapti ðiaudu skæstanèiajam arba akmeniu plaukianèiajam, likimas interpre-

tatoriaus delnuose. Kiekvienas jo þinovas ir mëgëjas yra iðmàstæs sinonimø sekà apibûdinanèià bendrà sàvokà – Maèiûnas. Turbût nereto (lietuvio) sinonimai panaðûs, taèiau kiek þmoniø pasaulyje pasirinko þodþius „bestuburis, iðstumtas, netekæs, nesavarankiðkas, paralyþuotas”? Ðie þodþiai puikiai papildo autoriaus siekiamybæ – atrasti ir pateikti daugiabriaunës, sumiðusios ir nestabilios epochos simbolá, bet ar ðiuo simboliu gali tapti Maèiûnas? Gali, nes galiausiai ne taip svarbu, kaip vertinamas jo gyvenimas ir kûryba ar kà jie simbolizuoja, o svarbu, kad tai átikintø.

Taigi Lucio Pozzi (idëjos autoriaus) ir Franko J. Oteri (kompozitoriaus) darbas yra kone stereotipinis pomodernybës atvejis, kai kûrinio pagrindas, priemonë ir pasiteisinimas yra idëja, o galutinis rezultatas visiðkai atsitiktinis; kai iðbandyti klasikiniai bûdai nëra pagrindiniai, bet jø tikrai nevengiama; kai karaliauja pomoderno sinonimas „daugybiðkumas”; kai svarstomas, o gal nenumatytai susekamas tradicijos ir kraðtutinybës, konstruktyvumo ir improvizacijos, konkreèiau – oratorijos ir performanso santykis; kai menininkai kreipia dëmesá á improvizacines gudrybes, þaidimo galimybes ir komentarus; kai prasmës gali ieðkoti, bet gali ir neieðkoti, o jokios objektyvios absoliuèios tiesos turbût nëra; ir kai menininkai suvokia, kad po vienintele radioaktyvia saule naujø idëjø nebëra ir belieka kitaip interpretuoti ar pasirinkti maþiau naudotas idëjas, taèiau originalumo troðkimas vis tiek kirba sàmonës pragarmëse.

Vis dëlto meistriðkai apdorotà, itin struktûruotà ir kondensuotà teksto formà ágavusià idëjà, kaip ir tiesiogiai sàveikaujanèià su tekstu bei simpatiðkai pliuralistinæ muzikinæ medþiagà, Amerikos italai atidavë á lietuviø rankas. Laki vaizduotë, nuovoka ir dvigubai daugiau laiko, nei tokiems pastatymams numatoma, yra pagrindinës sàlygos prasmingai ir átaigiai vizualizuoti idëjà, kad nei kûrinio objektas, nei menø sintezës bûdas neatrodytø átartinas ar bergþdþias. Taèiau gyvuoja mintis, kad nevykusià idëjà gali iðgelbëti puikus pateikimas, o nevykusá pateikimà – puiki idëja. Treèia galimybë taip pat yra.

Maèiûno pavardë tyèia raðoma taisyklingai – tiek lietuviðkos fonetikos sumetimais, tiek norint atsieti ðá pasakojimà nuo tikslaus performansø oratorijos atpasakojimo ir nuo jos atlikimo padarytos arba nepadarytos átakos tiems, kuriems ðios performansø oratorijos vardas yra þinomas.

Tiems, kurie dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø atliekant performansø oratorijà „Machunas” nedalyvavo, kad maþiau piktintøsi, ðio teksto skaityti nerekomenduojama.

Pasaulinë L. Pozzi ir F. J. Oteri performansø oratorijos „Machunas” premjera ávyko rugpjûèio 20–21 d. Ðiuolaikinio meno centre. Tai „Kristupo vasaros festivalio” projektas.

Dirigentas Donatas Katkus. Pastatymo reþisierius Gediminas Petrauskas, vaizdo reþisierius Rièardas Mataèius. Scenografija Arûno Mataèiaus, choreografija Editos Stundytës, kostiumø dailininkë Auðra Norkutë.

Maèiûnà ákûnijo Egidijus Bakas, ádainavo Skirmantas Sasnauskas.

Asta PAKARKLYTË

VASAROS FESTIVALIUOSE – KULTÛRINËS ATMINTIES APEIGOS Kai operos-misterijos pristatymuose buvo raðoma, kad aktualumo dar neprarado gyvenimo ir mirties sankirta, galëjai net suabejoti, ar nepradings tas iððûkis mûsø populiariosios þiniasklaidos puslapiuose, kasdien badanèiuose akis paèiais ðiurpiausiais mirties pavidalais. Taèiau misterija á klausytojus ir þiûrovus prabilo ne kaip siaubà keliantis fizinio iðnykimo faktas, o kaip egzistencinio apsisprendimo aktas, paryðkinæs gyvenimo prasmæ ir ið tiesø nesukëlæs në maþiausiø dvejoniø, kad tai stipriausias þmogaus iðgyvenimas, svarbiausias bûties klausimas. Keliamoms mintims pakluso kûrinio forma: tai labai paprastas ir syku monumentalus kûrinys, nuo kurio nuvalytos dëmesá galinèios blaðkyti smulkmenos. „Praregëjimas” – visiðkai nestandartinis nûdienos muzikiniame kontekste reiðkinys. Gal todël toks atsargus jo vertinimas ar nevertinimas, ar neþinojimas, su kuo lyginti, virto á emocinæ reakcijà kuluaruose ir keistokà þiniasklaidos tylà. Kaip tik tai bei Europos festivaliuose iðgyventa patirtis paskatino tà tylà sudrumsti.

Èia ir dabar

Pasidomëjæ kûrybos nuostatomis pasaulyje, galëtume matyti, kad buvæ garsieji avangardistai ar jø sekëjai gráþta prie kultûros iðtakø, tradicijø, prie amþinøjø temø.

Apskritai kas yra misterija? Þmonijos sukaupta mistinë patirtis, garbinimo slëpiniai, atëjæ dar ið laikø prieð Kristø, o viduramþiø miestuose jau kitais pavidalais iðvirtæ net á gatvës eitynes, farsà... Þmogaus ir já supanèios aplinkos átraukimas á kûrybos aktà kaip performansas – èia ir dabar, – aktualus ir demokratiðkas, gyvas, neiðdailintas. „Misterijø metas”, – menu kritikø pavadintas apþvalgas ið turtingas festivaliø tradicijas turinèio Zalcburgo.

Tradiciniuose vasaros festivaliuose, kuriuos pradëjo jø ákûrëjas Maxas

Muzikos barai /26

Lucio Pozzi, Frank J. Oteri keturiø spalvø performansø oratorija „Machunas“

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Ramûno DANISEVIÈIAUS nuotr.

Kompozitorë Audronë Þigaitytë

ji puola á minios siautulá, kol, to beprotiðko ðokio nualinta, negyvëliø veþime pamato pati save! Netekèiø palauþto Andriaus (Vladimiras Prudnikovas) monologas „Yra tyla kaip ðvinas ir nuodai” – taip pat savotiðka maþoji tragedija, kurios norëtøsi ir atskirai klausytis, nors paèios misterijos (regis, ir laisvesnio operos þanro) bruoþas – bûtent visuma, jos logika, kompaktiðkumas, kuriam gyvybæ áskelia nuolatinis veikalo tempas ir „polilogas” su solistais, vokalinëmis, instrumentinëmis grupëmis. Toks intensyvumas tikriausiai lemia interpretacijos sëkmæ. Ir tai – dirigento (Modesto Pitrëno) meistrystë.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Reinhardtas, katedros papëdëje jau greit bus 90-àjá kartà vaidinamas Hugo von Hofmannsthalio „Toks kaip visi” („Jederman”). Akistata su mirtimi – vël pagrindinis akcentas, kuriam statytojas festivalyje netgi pasitelkë visatos reiðkinius, prisitaikydamas dienos laikà, kai uþ varpinës bokðto pasislepia saulë, ðeðëliu uþdengdama Katedros aikðtæ: tada misterijos herojës Mirties ranka nusileidþia ant Jedermano krûtinës. Tai sodrus, kiek makabriðkas reginys Katedros aikðtëje su dramatiðka renesansinës puotos, sustingusios á gyvuosius paveikslus, baigtimi, kasmet vis kitø statytojø atnaujinama amþinoji situacija – þmogaus akistata su mirtimi.

Uolose iðkaltoje jojimo mokyklos salëje, tapusioje ir patraukliausia Zalcburgo festivalio vieta, 1998 m. vasaros misterija buvo pavadinta èia pastatyta moderni ir dvasinga O. Messiaeno opera „Ðventasis Pranciðkus Asyþietis”. Aiðkindamasis ðio misterija tapusio kûrinio paslaptis, Lucciano Berio buvo sukûræs specialiai ðiam festivaliui ir minëtajai jo erdvei „Vietos kronikà” („Cronaca del Luogo”) – penkiø daliø muzikiná veiksmà, paremtà Senuoju Testamentu, kultûrinio universalumo þenklais. Ðio veiksmo dalyvë – kalno atminties prakalbintoja R – tebuvo sopranas Hildegard Behrens. Jos fenomenaliam balsui ir buvo paraðyta ði partija. Ádomu, kad slëpiningo misterijos þanro kûriniai daþnai suaugæ su konkreèia vieta, yra jos lemiami. Vieta ir atlikimo laikas turi átakos kûrinio interpretacijai, plëtotei, gyvybingumui. Toks yra ir „Praregëjimas”.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Kotryna - Sabina Martinaitytë

universiteto kieme. Pasak autorës, ðio kûrinio plëtotëje palikta vietos tokioms improvizacijoms, kurias diktuoja ir aplinkos specifika.

A. Þigaitytës kûryboje stipri lietuviðkos intonacinës medþiagos aura, kurià dël ðiuolaikiðkumo savyje yra uþkapojæs ne vienas daug þadantis autorius. Kompozitorës kûrybinëje orientacijoje svarbi dramaturginë medþiaga. A. Þigaitytës libretai remiasi pasirinktomis vertybëmis ir jau ne pirmà kartà Vinco MykolaièioPutino poezija, jos tramdoma aistra, muzikalumu, virðûniø ir gelmiø kontrastais, putiniðku dualizmu, slëpiningais moters siluetais. Tokia ir Marija „Praregëjime” (Asta Krikðèiûnaitë).

Teksto muzikalumas ðiame kûrinyje natûraliai suauga su kasdiene malda, kuri, beje, taip paprastai iðsprendþia ir sunkià praregëjimo uþduotá. Giedant vaikø chorui, tai bene áspûdingiausia kûrinio vieta.

Veikëjø monologai subtiliai iðvaduoti ið tradicinio melodinio tematizmo. Tokie ir Kotrynos (Sabina Martinaitytë) persimainymai: sukrësta nelaimës, aidint vienuoliø giesmëms,

Dega maro veþimas. Dailininkai Arûnas ir Reda Uogintai

Istoriniø iðtakø apeigos

Butaforinis Maro veþimëlis èia ne vienam gal priminë Istorijos ir filologijos fakulteto laikus, kai ðio kiemo kaimynystëje – èia pat, Dominikonø poþemiuose, – dalyvauta talkose neðiojant tikrø tikriausiø ðio veikalo herojø – maro ir kitø epidemijø aukø – kaulus. Tokia tad yra miste-

A. Þigaitytë þvelgia á amþinàsias meno ir tikëjimo tiesas skaitydama uþraðà ant Tytuvënø baþnyèios deðiniajame bokðte esanèio Didþiojo varpo liemens: „Ðlovinu tikràjá Dievà, ðaukiu liaudá, suburiu dvasininkus, apraudu mirusius, marà nuginu, ðventes puoðiu”. Ne maþiau autentiðkas „Praregëjimas” buvo ir viduramþiðkas ðaknis turinèiame Vilniaus

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Improvizacijas diktuoja aplinka

rija – kûrybos forma, virtusi ir konkretaus istorinio atminimo apeigomis, á kurias savaip ásitraukia visi (dailininkai Arûnas ir Reda Uogintai, reþisierius Ramûnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liðkauskas). „Praregëjimas” – misterija tarp iðtirpstanèiø baroko kontûrø – vienas ið nedaugelio kultûros ávykiø ðiame kieme su sunkiomis arkø elipsëmis, kai atlikëjai susitelkia baþnyèios fasado papëdëje, o þiûrovai susëda veidu á jo iðkilios masës bangavimà, kurá taip atitiko muzikos bûvis, kai sodri tembrinë „Praregëjimo” vargonø vertikalë tarsi áaugo á architektûros linijas ties fasado vidurio aðimi. Tai – kylantis á dangø vilties ir praregëjimo judesys Vilniaus baroko architektûroje dar ið tø laikø, kai baigësi naikinanti maro puota, kurià tebeliudija trys ið gotikinio baþnyèios branduolio iðlikæ langai...

Darniai operos-misterijos visumoje skambëjæs birbyniø choras (vadovas ir solistas E. Aliðauskas) – taip ansamblá pavadino autorë – dar kartà apgynë ðio instrumento garbæ. O praregëjimo, maro nuginimo, nuðvitimo ðauklys, tas vario balsas prieð áspûdingàjá pabaigos chorà, buvo Petro Vyðniausko improvizacija sopranu-saksofonu. Tai viena geriausiø misterijos vietø. Autorë puikiai suvaldo mirties akivaizdoje atsirandanèias sentimentalumo aðaras ir dengianèia bei pritarianèia P. Vyðniausko melodija maldos „Sveika, Marija” sentimentalumà paverèia sentimentais, sakyèiau, su gilia religinio egzistencializmo potekste. Èia autorë ir moteriðkai þmogiðkai jautri, ir filosofiðkai gili.

Misterijø metas, regis, ateina ir á mûsø festivaliø vasaras.

Laima JONUÐIENË („Lietuvos þinios” 2005 09 10)

Treèioji premjera Vilniaus universiteto kieme

Muzikos barai /27

Festivaliai

Festivalis sukvietë vokalinio meno áþymybes Zita JAKÐTIENË

R

Wagnerio, G. Rossini, P. Èaikovskio, J. Halévy operø dainavo Irena Milkevièiûtë, Vladimiras Prudnikovas ir Vytautas Juozapaitis. Jiems talkino ir operø orkestrinius fragmentus grojo Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas ðio koncerto sumanytojo Stasio Domarko ir dirigento Imanto Lapinio. Nuostabaus groþio I. Milkevièiûtës balsas ir tobulas jo valdymas, subtilûs dinaminiai niuansai, meistriðkas V. Prudnikovo bei V. Juozapaièio vokalas ir artistiðkumas publikà tiesiog pakerëjo. Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras deramai talkino solistams.

Kamerinei muzikai atstovavo bendras Lietuvos ir Lenkijos atlikëjø projektas, kuriame dalyvavo lenkø kamerinis ansamblis „Multi Camerata” ir lietuviø dainininkë Skaidra Janèaitë. Penkiø styginis ansamblis, vadovaujamas kontrabosininko Henriko Gizos, jau treèià kartà dalyvauja „Muzikiniame rugpjûtyje pajûryje”. Bendroje S. Janèaitës ir ansamblio „Multi Camerata” programoje – L. Berio ir ðiuolaikinë lietuviø muzika: kompozitoriø V. Juozapaièio, A. Jasenkos, G. Kuprevièiaus ir M. Urbaièio kûriniai. Sudëtingos raiðkos kontempliacinæ muzikà dainininkë perteikë átaigiai, plataus diapazono sopranà ji natûraliai ir lengvai valdë ámantriuose melodiniuose labirintuose (M. Urbaièio „Rezignacija”, A. Jasenkos „Vëlinës”). Su

ugpjûèio 1–24 d. ávyko VIII tarptautinis operos ir simfoninës muzikos festivalis „Muzikinis rugpjûtis pajûryje”.

Tradiciðkai jis pradedamas Klaipëdos miesto gimimo dienà ir tampa ryðkiu ðios ðventës akcentu. Naujoje Klaipëdos koncertø salëje rugpjûèio 1-àjà festivalá pasveikino Lietuvos Respublikos kultûros ministras V. Prudnikovas ir

Muzikos barai /28

Dainuoja Lietuvos vokalinio meno áþymybës: Vladimiras Prudnikovas, Irena Milkevièiûtë, Vytautas Juozapaitis

Algirdas Janutas, Dalia Kuþmarskytë P. Mascagni operoje „Kaimo garbë”

Klaipëdos miesto meras R. Taraðkevièius, festivalio vadovas S. Domarkas, pristatæs ðiø metø festivalá tema „Lietuvos vokalinio meno áþymybës”, pakvietë visus neabejingus muzikai „mëgautis graþiausiu ir skambiausiu pasaulyje instrumentu – þmogaus balsu”.

Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, VIII „Muzikiniame rugpjûtyje pajûryje” Klaipëdos, Nidos, Juodkrantës, Plungës bei Pagëgiø kraðto gyventojai ir sveèiai gërëjosi operø ir koncertiniø projektø premjeromis. Atidarymo, Lietuvos operos þvaigþdþiø koncertas (rugpjûèio 1 d.

Klaipëdoje, 2 d. Juodkrantëje), tapo tikra operos meno fiesta. Arijas ir duetus ið W. A. Mozarto, G. Verdi, G. Puccini, R.

S. Janèaite atlikdamas lietuviðkà muzikà, ansamblis modifikavosi ir á styginiø kvartetà, ir á smuiko bei violonèelës duetus, lanksèiai ir subtiliai muzikavo.

S. Janèaitës ir „Multi Cameratos” koncertai ávyko Plungëje ir Klaipëdoje, o naujoje erdvëje, istoriniame Pagëgiø kraðte Rambyno kalno papëdëje rugpjûèio 6 d. skambëjo spalvingas ir smagus „Operetinis reviu nuo J. Strausso iki...”. Kartu su vokalo þvaigþde E. Kaniava ir jo studentu D. Norvilu dainavo Klaipëdos muzikinio teatro solistai ir choras, ðoko baleto artistai, orkestrui dirigavo ir reviu reþisavo S. Domarkas, dirigentas I. Lapinis.

VIII festivalis vël pradþiugino teatro premjeromis – tai P. Mascagni „Kaimo garbë” ir pirmà kartà Lietuvoje ákûnyta

latviø opera – Z. Liepinio opera-melodrama „Paryþiaus katedra”. Abiejø operø pasaulines premjeras skiria geras ðimtmetis; „Kaimo garbë” jau ásitvirtinusi geriausiø pasaulio operos teatrø repertuaruose, o „Paryþiaus katedra” po triumfuojanèio debiuto Rygoje, sulaukusi plataus pripaþinimo Latvijoje, dar tik skinasi kelià á pasaulá...

Lietuvoje P. Mascagni „Kaimo garbë” jau skambëjo – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jà yra statæs S. Domarkas, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertinæ versijà reþisavo E. Domarkas. Abu menininkai sujungë kûrybines pajëgas klaipëdietiðkajam variantui. Vieno veiksmo dviejø daliø festivalio versija – teatralizuotas koncertinis „Kaimo garbës” atlikimas Klaipëdos valstybinio muzikinio teatro scenà iðvydo rugpjûèio 12 d., o Juodkrantës kultûros namø

Po P. Mascagni operos „Kaimo garbë” premjeros

lauko estradoje nuskambëjo rugpjûèio 13 d. Paprastai ði opera atliekama veiksmo neskaidant, taèiau dviejø daliø sumanymas pasiteisino – orkestrinis Intermezzo (tarp 8 ir 9 scenø) tapo tarsi antrosios dalies orkestrine áþanga. Operos dramaturgija iðreiðkiama visø pirma per sudëtingas herojø jausmø peripetijas, todël kûrinio teatralizuoto koncertinio atlikimo forma yra neabejotinai priimtina (ir naudinga mûsø teatro sceninës erdvës poþiûriu).

Operos veiksmas vyksta XIX a. Sicilijos kaimo aikðtëje, á kurià renkasi visa kaimo bendruomenë. Pastatymui reikalingi du miðrûs chorai, todël buvo sumanytas bendras Klaipëdos valstybinio muzikinio teatro ir Vilniaus miesto savivaldybës choro „Jauna muzika” premjerinis projektas. K. Janulionio pritaikyta scenografija leidþia nevarþomai jaustis scenoje didelëms grupëms þmoniø, pagal reþisûriná sumanymà laisvai judëti. Scenos gilumoje regimi baþnyèios bokðtai nurodo veiksmo laikà ir vietà (ðv. Velykø rytas prieð pamaldas) ir kartu simbolizuoja baþnytinës moralës nuostatas bendruomenëje. Kuklûs ir skoningi kostiumai – juos pritaikë V. Ðuklytë – Sicilijos moterø apdaruose dominuojanti juoda spalva, sukuria bendrà operos

atmosferà. Sekant italø operos tradicija, P. Mascagni muzikoje svarbiausia raiðka tenka melodijai. Iðraiðkinga emocionali melodika sudaro ir vokalo, ir orkestro muzikos pagrindà.

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose vaidmenis sukûrë D. Kuþmarskytë ir V. Balsytë – Santuca, A. Janutas – Turidas, M. Gylys ir A. Kozlovskis – Alfijas, J. Grikðienë – Turido motina Liuèija, A. Dovydaitienë – Lola. Dramatiðkiausias ir vokalo atþvilgiu sudëtingiausias yra Santucos vaidmuo. Pirmame spektaklyje já sukûrusi D. Kuþmarskytë ekspresyviai atveria gilius herojës jausmus (scena su Turido motina), priverèia beatodairiðkai patikëti jos sielvartu, neviltim dël Turido neiðtikimybës. Su didþiule menine jëga dainininkë perteikia meilæ, pavydà, galiausiai kerðto troðkimà. Aistringuose dialoguose jos balsas (mecosopranas) skamba raiðkiai, sudëtingos melodijos liejasi laisvai, reljefiðkai. Ypaè stiprø muzikiná áspûdá padarë Santucos arijos atlikimas.

Apskritai ðiame vaidmenyje dainininkë tiesiog sublizgëjo! Antrajame spektaklyje dainavusi V. Balsytë sukûrë kitoká Santucos paveikslà. Pirmoje scenoje ji ðvelni, drovi, giliai paslëpusi savo kanèià.

Graþiø spalvø sopranas nuspalvino dialogus lyrinëmis spalvomis, taèiau neviltis ir kerðto troðkimas suteikia jos Santucai jëgø, dinamiðkai ir aistringai skamba puikioji arija.

Dviejuose spektakliuose Turido partijà dainavo A. Janutas. Ne kartà þavëjæs pagrindiniø tenoro partijø atlikimu, ir ðákart dainininkas nenuvylë klausytojø.

Jo vokalinës savybës – graþus, stiprus balsas, nepriekaiðtinga balso valdymo technika, ritmo pojûtis – ir ðioje operoje buvo akivaizdþios. Ir kitø vaidmenø atlikëjai darniai ásitraukë á veiksmo plëtotæ. M. Gylio ir A. Kozlovskio Alfijas ið nuoðirdus smagaus veþiko aistrø sukurstytas tampa ryþtingu kerðytoju. Vokalinë medþiaga labiau tiko M. Gyliui, artimesnë jo balso savybëms. A. Dovydaitienë sukûrë þavø nerûpestingos viliotojos paveikslà, o J. Grikðienës herojë motina Liuèija maloniai nuteikë nuoðirdþiu natûralumu, vidine ðviesa. Operoje sujungti du chorai (chormeisteriai V. Augustinas ir V. Konstantinovas) skambëjo sodriai ir dinamiðkai lanksèiai, tiesiog pasigërëjimà këlë ðviesus dþiaugsmingas ðv. Velykø ryto choras, baþnytinë malda. Reþisieriaus ir dirigento „regëjimo laukas”, matyt, sutapo, kadangi spektaklis tapo vientisu iðbaigtu meniniu paveikslu. Orkestrui, nors opera ir nëra vagneriðkai simfonizuota, skirtas nemaþas muzikinës dramaturgijos krûvis. Iðraiðkingai skambëjusioje orkestrinëje áþangoje girdëti kûrinio konflikto uþuo-

minos, pagrindinæ melodijà ekspresyviai grieþë styginiai. Ypaè pakiliai ir darniai orkestras skambëjo antràjá spektaklá Juodkrantëje.

Itin susidomëjusi, suintriguota festivalio publika laukë antrosios teatrinës premjeros – Z. Liepinio operos-melodramos „Paryþiaus katedra”. Latvijoje populiarumu lyginamas nebent su R. Paulu, Z. Liepinis Lietuvoje greièiausiai þinomas tik kaip dainø kûrëjas. Nemaþai jo dainø tëvynëje tapo hitais, vertinamos ir yra pelniusios apdovanojimø tarptautiniuose festivaliuose. Be dainø, kompozitorius kuria muzikà kino filmams, teatrui, yra trijø operø autorius. „Paryþiaus katedros” sceniná gyvenimà lydëjo sëkmë – 90 anðlaginiø spektakliø Rygos operoje. Uþ ðá kûriná Z. Liepinis apdovanotas didþiuoju Latvijos muzikiniu prizu, Latvijos trijø þvaigþdþiø ordinu.

Operos libreto pagrindu (autorius K. Dimiteris) tapo XIX a. prancûzø romantinës literatûros ðedevras V. Hugo romanas „Paryþiaus katedra”. Literatûrinë medþiaga ir originalus ðiuolaikiðkas muzikinis sprendimas paskatino teatro ir festivalio vadovà S. Domarkà átraukti kûriná á festivalio programà bei teatro repertuarà.

Plaèioje istorinëje panoramoje V. Hugo veikale iðkeliama amþinøjø vertybiø, estetiniø moraliniø nuostatø kaitos problema, nepavaldûs laikmeèiui þmogaus sielos prieðtaravimai ir kanèios. Libretistas asmenybiø dramà ágyvendino kontrasto principu, kuriuo vadovavosi ir klaipëdietiðko spektaklio statytojø komanda.

Operos dramaturgijoje susiduria kontrastingi pasauliai: þmogiðkø prieðtaravimø kupinas pagrindiniø herojø Kvazimodo, Esmeraldos ir Frolo, bejausmis rafinuotas miestieèiø ir ðiurkðtus laukiniø aistrø valdomas vargetø. Ryðkià muzikinæ medþiagà reþisierius R. Kaubrys scenoje perteikia stipria emocionalia poetika, vizualinis paprastumas harmoningai dera su fantazijos padiktuotais simboliais, metaforomis. Meniná paveikslà papildo A. Ðimonio scenografija, kurioje dekoracijos ir rekvizitai ne tik kuria tinkamà nuotaikà, bet ir maksimaliai dalyvauja atskleidþiant herojø charakteristikas. Spalvinis kontrastas juoda–balta scenovaizdyje panaudojamas ir kostiumuose. Baltas Kvazimodo kostiumas juodai pilkoje minioje pabrëþia ne tiek jo iðoriná iðskirtinumà, kiek kenèianèios sielos tyrumà. Baleto ðokëjai – blogosios ir gerosios jëgos – taip pat juodai balti, choras – miestieèiai ir vargetos – visi aprengti charakteringai, su skoniu.

Trijø daliø operos struktûra – dideliu pagreièiu besikeièianèios ansamblinës ir masinës scenos. (Publikos rankos ne kartà sustingo nedrásdamos plojimais paþeisti

Muzikos barai /29

Z. Liepinio opera-melodrama „Paryþiaus katedra”. Reþisierius Ramûnas Kaubrys

nepertraukiamà muzikos tëkmæ.) Dirigentas I. Lapinis abiejuose spektakliuose (rugpjûèio 19 ir 20 d.) puikiai valdë verþlø muzikiná ir sceniná veiksmà, nors pirmasis spektaklis padarë harmoningesná, brandesná áspûdá. Ðiokiø tokiø problemø këlë ir garso stiprinimas mikrofonais. Ar atlikëjø patirties stoka, ar prasta garso operatoriaus dinamikos reguliavimo kontrolë – taèiau antrajame spektaklyje kulminacijos virto solistø ir orkestro varþyboms fortissimo rungtyje.

Pirmojoje premjeroje Kvazimodo vaidmená atliko teatro scenos debiutantas, populiarus estrados dainininkas E. Kuèinskas. Ilgametë koncertinë patirtis, iðugdyta raiðki dainavimo maniera ir dikcija jam padëjo kurti operos personaþo paveikslà. Reþisieriø sprendimu E. Kuèinskas nesistengia pabrëþti kupriaus iðorinio bjaurumo. Jam svarbiau perteikti kenèianèios sielos virpesius.

Jie nuspalvina dainininko balsà ávairiø tembrø niuansais, dainavimas sutelktas, muzikinës frazës aiðkios, dikcija puiki. Ðios savybës ágalino iðsamiai perteikti operos muzikos groþá.

Kitas Kvazimodo vaidmens atlikëjas – D. Norvilas (Deivis) teatro scenoje nebe naujokas, taèiau dramatiná vaidmená jis kûrë pirmà kartà. Jo Kvazimodas itin jautriai reaguoja á aplinkà, tarsi akimoju bûtø pasirengæs gintis nuo ðiurkðèios ir þiaurios minios. Pamilæs Esmeraldà jis paslapèia dþiaugiasi ðiuo jausmu. Graþus ðvelnaus tembro balsas, nepaprastai nuoðirdus ir ganëtinai techniðkas dainavimas atperka kai kuriuos netikslumus (I dalyje girdëtas trûkèiojantis aðtrokas frazavimas, matyt, atsirado dël didelës emocinës temperatûros). Ið esmës D. Norvilo sukurtame vaidmenyje akivaizdi daina-

Muzikos barai /30

vimo ir sceninio veiksmo harmonija.

Esmeraldos vaidmená sukûrë D. Petrauskaitë ir mûsø teatro scenos debiutantë LMA absolventë J. Tretjakova. D. Petrauskaitës Esmeralda þavëjo scenine bei vokaline plastika, lengvai ir lygiai balsas skambëjo visuose registruose. Ásimintinos jos scenos su Febu ir Frolu, kuriose kontrastingomis spalvomis nuspalvinti meilës ir neapykantos jausmai. J. Tretjakovos Esmeralda patraukli betarpiðku nuoðirdumu, emocingumu.

Taèiau vokalo problemos (forsuotas garsas virðutiniame registre, prasta dikcija) sumenkino meniná rezultatà.

Frolo vaidmuo ir vokaliniu, ir vaidybiniu poþiûriu sudëtingiausias. Jo paveikslas laipsniðkai kinta – nuo tikëjimu tvirto baþnyèios tarno per skausmingus vidiniø prieðtaravimø protrûkius iki aistra aptemdytos tragedijos. Frolo vaidmená sukûræs A. Kozlovskis puikiai perteikë vidinæ herojaus kovà, personaþo kitimà ir sceninëmis, ir vokalo priemonëmis. Staigi nuotaikø kaita aistringai iðgyvenant uþdraustà meilæ, jo vokalinëje partijoje iðreiðkiama plaèiø ðuoliø frazëmis, nepaprastai intensyvia dinamika ir tempu. Vis dëlto garso intonavimas tikslus, balso tëkmë apgalvota. Stiprià

meninæ raiðkà A. Kozlovskis pasiekia natûraliai, nepiktnaudþiauja perdëtomis emocijomis ar nesaikinga egzaltacija.

Abiejuose spektakliuose publika buvo suþavëta jo sukurtu vaidmeniu, sveikino ir dëkojo audringomis ovacijomis. Frolo vaidmuo – didþiulis dainininko kûrybinis laimëjimas.

Visi vaidmenys, ir maþi, ir dideli, yra charakteringi, individualûs. Guidiulës, Esmeraldos motinos, I v. scena prie lopðio – vienas ið graþios lyrikos epizodø operoje, taip pat ir dramatiðkø ávykiø uþuomazga. Solistës V. Balsytë ir L. Ramelienë sukûrë ásimintinus Guidiulës paveikslus.

Kaip didþiulis kontrastas jautrø þmogaus jausmø pasaulá keièia ðaltas, arogantiðkas miestieèiø pasirodymas. Jø diduomenës atstovø duetas – M. Gylio Febas bei A. Dovydaitienës ir D. Kuþmarskytës Flerdelisë savo grotestiðkomis marioneèiø manieromis kelia ðypsenà, o vëliau ir pasibjaurëjimà rafinuotu cinizmu.

M. Gylys ir jo partnerës sukûrë puikias stilingas sceneles, kuriose po lengvumo skraiste slypi sudëtingi reèitatyvinio pobûdþio muzikiniai dialogai. Itin klastingà vokalinio intonavimo atþvilgiu Febo partijà M. Gylys atliko meistriðkai.

Choro ir baleto artistø dalyvavimas operos veiksme spalvingas ir áprasmintas, nemaþai choristø turi individualizuotas partijas. Graþaus tembro bosu ir ekspresyvia vaidyba iðsiskyrë nedidelis Klopeno vaidmens atlikëjas V. Kazlaukas.

Festivalio publika abu premjerinius spektaklius perpildytoje salëje priëmë entuziastingai, ovacijomis dëkojo kompozitoriui uþ nuostabaus groþio muzikà, statytojams ir atlikëjams uþ meistriðkà atlikimà. Nepatekusieji á premjeras Z. Liepinio operà-melodramà „Paryþiaus katedra” galës pamatyti Klaipëdos valstybinio muzikinio teatro scenoje naujàjá sezonà.

Paskutinës „Muzikinio rugpjûèio pajûryje” dienos tradiciðkai sutampa su atmintina Lietuvai Juodojo kaspino diena. Ði diena pagerbiama sakralinës muzikos koncertu. Rugpjûèio 23 d. Nidoje, Romos katalikø baþnyèioje, ir 24-àjà – Klaipëdoje, Marijos Taikos Karalienës baþnyèioje, skambëjo rimties, vilties ir groþio kupinas G. Fauré „Requiem”. Atliko solistai D. Kuþmarskytë ir V. Juozapaitis, Klaipëdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris V. Konstantinovas) ir Maþosios Lietuvos simfoninis orkestras, dirigentas – Klaipëdos miesto Kultûros magistras S. Domarkas. n

Festivaliai Eugenija ÞAKIENË

B

aigësi ástabus muzikinis ávykis – X Paþaislio festivalis.

Kaip ir pradþios koncertas, kuriame skambëjo P. Èaikovskio operos „Pikø dama“ koncertinë versija, baigiamasis taip pat surinko dideles muzikines pajëgas ir, manyèiau, visus Kauno klausytojus, neabejingus vasaros muzikai. Grojo mûsø miesto Simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Pavelas Bermanas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), dainavo solistas Edgaras Montvidas (tenoras), o dirigavo Petras Bingelis.

Paskutinis ðiømeèio festivalio vakaras netikëtai tapo ispaniðkos vokalinës muzikos ðvente. Didesnæ programos dalá sudarë sarsuelos, ispanø operetës, muzikiniai numeriai. Besiremianèios dabartines muilo operas primenanèiomis kolizijomis, ðios muzikinës istorijos leido dainininkui atskleisti lyrines vokalo galimybes, muzikalumà, rafinuotumà.

Solisto balsas skambëjo nepriekaiðtingai visuose registruose – sodriai, stilingai, niuansuotai, o atlikimas stebino ypatingu lengvumu. Manyèiau, po ðio koncerto þavaus lietuviø dainininko gerbëjø gerokai padaugëjo. Orkestras ir choras, akompanavæ solistui, palaikë ðventës áspûdá. Choras ðiam festivaliui paruoðë ðeðias programas (dar vienà choro grupës artistø pasirodymà matëme spektaklyje, skirtame Lietuvos valstybës dienai), orkestras – keturias, taigi ðiø kolektyvø ir jø vadovø ánaðas á vasaros koncertinio sezono vyksmà didþiulis.

Be abejonës, ðio vakaro programoje dalyvavæs jaunasis lietuviø tenoras jau yra Europos lygio atlikëjas. Klausydamasi E. Montvidui lengvai pasiduodanèiø vokaliniø virðûniø, galvojau, kaip bûtø ádomu já pamatyti „ilgesnëje distancijoje“ – operoje. Puiku, kad jaunieji Lietuvos muzikai rodo savo menà svetur (artistas dainuoja Frankfurte, Vokietijoje), padeda kitø ðaliø klausytojams atrasti ir pamilti lietuviø atlikëjø mokyklà, bet sykiu ir gaila to, ko netenkame patys. Matyt, ðiø liûdnokø minèiø prieþastis – pasibaigusi muzikinë Paþaislio ðventë.

Taèiau gráþkime prie ádomesniø muzikiniø áspûdþiø. Nemaþas krûvis ðiemet teko teatro projektams. Festivalis jø rodë net keturis: po „Pikø damos“ – legendinës grupës ABBA kompozitoriø B. Anderssono ir B. Ulvaeuso miuziklà „Ðachmatai“, istorinæ kronikà „Palikit vardà Lietuvos!“ (sceninës adaptacijos autorius ir reþisierius Vytautas Grigolis) ir T. McNally tragikomedijà apie muzikà ir su

Paþaislio festivaliui pasibaigus (2) muzika „Meistriðkumo pamoka“. Ir kitø, neteatriniø, projektø scenarijai ir pavadinimai rodë esant tam tikrà vidinæ dramaturgijà, bendrà temà, nuotaikà ar intrigà.

Tokià idëjà neabejotinai turëjo jungtinis Lietuvos, Norvegijos ir Anglijos atlikëjø kolektyvas, pateikæs divertismentà „Nepaklusniøjø þemë“; vakaras „Pianistø dinastija“, surengtas Veronikos Vitaitës, Aleksandros Þvirblytës ir Pauliaus Anderssono; du legendinio pianisto Lazario Bermano atminimui skirti koncertai; þymaus gruzinø kompozitoriaus Gijos Kanèeli 70-øjø gimimo metiniø minëjimas; Skaidros Janèaitës sumanytas projektas „Bièiulystë“ didþiojo lietuviø klasiko M. K. Èiurlionio 130-osioms gimimo metinëms; Kauno jachtklube skambëjusi pramoginës muzikos programa „Nuo Ðabaniausko iki mûsø dienø“ bei Sabinos Martinaitytës, Audronës Eitmanavièiûtës ir Rûtos Staliliûnaitës parodyta teatralizuota programa „Moters gyvenimas ir meilë“.

Kaip ir kasmet, ðio Paþaislio festivalio klausytojai sulaukë nemaþai premjerø. Nauji Gintaro Sodeikos, Zitos Bruþaitës, Arvydo Malcio opusai skambëjo divertismente „Nepaklusniøjø þemë“, kiti du koncertai supaþindino su naujausia orkestrine ir kamerine Lietuvos ir Europos muzika. Simfoninis koncertas Pranciðkonø vienuolyno Ðv. Jurgio baþnyèioje (grieþë Lietuvos NSO ir solistas ið Vokietijos Davidas Geringas, dainavo Kauno valstybinis choras, dirigavo Juozas Domarkas) buvo ypaè pakylëtas ir dþiugus. Kaunieèiai klausësi trijø naujø kûriniø, ið kuriø du sukurti mûsø miesto kompozitoriø ir neabejotinai dedikuoti Paþaislio festivaliui, premjerø!

Su Mariaus Baranausko, ðiemet baigusio LMTA kompozicijos meno as-

pirantûrà, kûryba kaunieèiai dar nëra gerai paþástami. Todël vieno garsiausiø jo opusø, kompozicijos magistro diplominio darbo, jau pripaþinto pasaulyje (III vieta Toru Takemitsu kompozicijos konkurse Japonijoje ir puikûs vertinimai atstovaujant lietuviø muzikai UNESCO Tarptautinëje kompozitoriø tribûnoje bei ISCM Pasaulio muzikos dienose Zagrebe), premjera Kaune turëjo suintriguoti naujausios lietuviø muzikos mëgëjus.

Jaunojo kompozitoriaus kûrinys imponavo pirmiausia profesionaliu orkestro paletës panaudojimu, puikiu tembrinës ir erdvinës dramaturgijos valdymu. Ádomûs ir netradiciðki pasirodë autoriaus poþiûris á ritmà ir aritmijà, kûrinio muzikinës architektonikos iðmanymas.

Vlado ðvedo Septintoji (Paþaislio) simfonija, pasak kompozitoriaus, yra gerokai skaidresnë, palyginti su jo ankstesniais panaðaus þanro kûriniais, joje maþiau dramatizmo. Tai, kad opusas skirtas ðiam jubiliejiniam festivaliui, yra tarsi iðskirtiniø galimybiø, teikiamø Lietuvos, o ypaè Kauno, kompozitoriams, pripaþinimas. Paþaislio festivalis jau seniai tapo mûsø kompozitoriø kûrybine laboratorija, suteikianèia jiems galimybæ ið karto iðgirsti naujausià kûriná, pristatyti já publikai. Simfonijos dedikavimas festivaliui – tai, be abejo, ir jo nuolatinës rengëjø komandos, ir, manyèiau, visø muzikø, kuriø pastangomis naujausi opusai pasiekia klausytojus, ávertinimas.

Taigi Paþaislis nusipelnë jam skirto kûrinio – monumentalios ir ekspresyvios simfonijos.

Kita graþi vakaro premjera – Vidmanto Bartulio „Sodas“ pagal asociatyvius prancûzø simbolisto Arthuro Rimbaud ir ðiuolaikinio prancûzø dramaturgo Jeano Luco Lagarces’o tekstus. Kaip

Muzikos barai /31

Festivaliai áprasta, ironiðkasis Kauno kompozitoriø vadas klausytojams padarë uþuominø, tarsi padedanèiø nujausti jo kompozicijos þanrà ar idëjà. Ðio kûrinio anotacijoje yra netrumpas autoriaus komentaras: „Keistas sodas... Jis pilnas nuojautø, neiðsipildþiusiø svajoniø, atsiminimø... Jame galima pasislëpti nuo negandø, pajusti gimimo ir mirties artumà... Tik ten per vienà mirksná gali prabëgti visas gyvenimas ir visà amþinybæ kristi þemën ðalnos nukàstas lapas... Kiekvienas turime toká sodà...“ Taèiau ar nëra tai áprastos slëpynës, pëdø mëtymas? Geriausia tiesiog klausytis ðios uþburianèios, spalvingos, meditacinës muzikos, dovanojanèios nerealumo pojûtá praradus laiko nuovokà.

Kaip graþiame sapne...

Naujausia muzika styginiams skambëjo Zapyðkio baþnyèioje vasaros pabaigoje. Greta Kauno styginiø kvarteto nariø (Karolinos Beinarytës, Dalios Terminaitës, Dovilës Sauspreikðaitytës ir Sauliaus Bartulio) koncerte dalyvavo Antanas Taloèka (klarnetas), Algimantas Treikauskas (fleita), Vaida Raginskytë (mecosopranas), Marius Balèytis (trombonas), Saulius Astrauskas (muðamieji) ir dirigentas Gerhardas Krammeris (Austrija). Natûralu, kad Kauno kvarteto muzikai – nuolatiniai visø Lietuvoje rengiamø muzikos festivaliø dalyviai – atliko ðiuolaikinës muzikos programà. Naujos kaunieèiø kompozitoriø Dalios Kairaitytës ir Zitos Bruþaitës kompozicijos skambëjo drauge su japono H. Kozakuros ir austro G. Krammerio opusais. Be to, pirmà kartà Lietuvoje atliktas vienuolikos kompozitoriø (tarp jø Z. Bruþaitës ir G. Krammerio) tarptautinis projektas „11“, skirtas visoms karø ir teroro aukoms atminti. Muzikai átaigiai interpretavo ávairaus kûrybinio braiþo autoriø opusus. D. Kairaitytës 3 miniatiûros balsui su kvartetu „Vasaros laiðkai“ pagal autorës sukurtus tekstus nepaprastai atitiko vakaro nuotaikà – lengvo liûdesio, grakðtumo, tingumo, melancholijos kupina muzika. Keliø garsø intonacijø neskubiomis variacijomis, skambesio ir tylos girdëjimu pagrásta japonø kompozitoriaus muzika kvietë kartu pamedituoti, o panaðaus kompozicinio sumanymo Z. Bruþaitës kvartetas „Mozaika 2“ tarsi þaidë nuotaikomis, tempais, sàskambiais. Buvo justi, kad ðis Paþaislio festivalio deðimtmeèiui ir Kauno kvartetui skirtas kompozitorës opusas sukurtas konkretiems þmonëms, remiantis individualiomis kiekvieno artisto atlikimo ir charakterio ypatybëmis.

Tarptautinës kompozicijos „11“ pristatymas átikino, kad kilnias idëjas deklaruojanèiam projektui kartais pritrûksta

Muzikos barai /32

meniniø idëjø darnos. Atlikëjai, áveikæ vienuolikos autoriø muzikinæ partitûrà, verti pagyrimo, taèiau ansamblio dirigentui atskirø instrumentø partijø surinkti á artikuliuotà visumà ðá kartà nepavyko...

Tikëkimës, kad tolesnis Lietuvos ir Austrijos kompozitoriø bendradarbiavimas, uþsimezgæs prieð metus, duos graþiø vaisiø, bus naudingas abiejø ðaliø menininkams ir klausytojams, atvers naujus kelius lietuviø muzikai.

Prieðpaskutiná festivalio savaitgalá ávyko netikëtai daug muzikiniø premjerø. Taip atsitiko, kad ðis vakaras tapo savotiðku Kauno moterø menininkiø kûrybos pristatymu. Be Zapyðkyje skambëjusiø Z. Bruþaitës ir D. Kairaitytës kûriniø, ávyko naujos muzikos ir poezijos programos „Moters gyvenimas ir meilë“, kurià parengë dainininkë Sabina Martinaitytë, aktorë Rûta Staliliûnaitë ir pianistë Audronë Eitmanavièiûtë, pristatymas. Þinomos Kauno menininkës, nusipelniusios mûsø miesto kultûrai ir jo ne kartà apdovanotos, kasmet pamalonina klausytojus naujomis programomis. Ðios, jau treèiosios, parengtos drauge su R. Staliliûnaite, kompozicijos centre – ávairûs moters brandos tarpsniai. Jautriai ágarsintas poetines intonacijas ir emocingà muzikiná duetà nuoðirdþiai ávertino artisèiø gerbëjai, sunkiai sutilpæ M. K. Èiurlionio muziejaus salëje.

Labai ádomiomis laikyèiau klausytojø paþintis su kitø ðaliø muzika ir muzikiniais kolektyvais. Ávyko egzotikos kupini JAV marimbininko ir indø tradicinës muzikos koncertai, sulaukëme sveèiø ið Armënijos, Honkongo.

Tikru muzikiniu armënø antplûdþiu á Paþaislio festivalio tëkmæ tapo instrumentinio kvinteto „Cadence“ ið Jerevano vieðnagë. Visi penki nariai pasirodë liepos 17 d., o prieð tai buvo surengti ir kitokios sudëties koncertai: liepos 15 d. Raudondvaryje gitara grojo Hakobas Jagatspanianas, o kità dienà jis kartu su smuikininku Varazdatu Khachumianu, kontrabosininku Khachaturu Savzianu ir akordeonininku Gevorgu Gasparianu dalyvavo popietëje „Prisikëlimo garsai“, skirtoje senosios Fredos baþnyèios atstatymui. Originalu, kad sveèiai bandë atkreipti kaunieèiø dëmesá á irstantá mûsø paèiø paveldà.

Muzikantams pavaldûs ávairûs muzikiniai stiliai ir þanrai – tuo ásitikino á Paþaislio vienuolyno Saulës laikrodþio kiemelá gausiai susirinkæ klausytojai, apie tai kalbëjo ir vienas ansamblio vadovø – kûriniø aranþuotojas, pianistas ir vakaro komentatorius Armenas Babakhanianas. Ið tiesø istorinis ir stilistinis atliktø kûriniø spektras labai platus – nuo A.

Vivaldi iki A. Piazzollos, nuo barokinio concerto grosso ir senøjø liaudies dainø iki dþiazo ir tango. Ne maþiau áspûdinga buvo ir muzikinë geografija – gimtoji Armënija, Italija, Rusija, JAV, Argentina.

Kvintetas susikûrë prieð metus A. Piazzollos tango kompozicijoms atlikti, dël to jo sudëtis gana specifinë, primenanti populiarias argentinieèiø kompozitoriaus laikø muzikines grupes: fortepijonas, smuikas, kontrabosas, gitara ir bandoneonas (akordeonas). Ir nors ðie instrumentai nepaprastai atitinka tango muzikos specifikà, A. Vivaldi ir D. Ðostakovièiaus kûriniuose jie skambëjo keistokai. Sutikime, kad neáprasta girdëti akordeonà atliekant baroko kûriná – juk ðis instrumentas atsirado gerokai vëliau... Kadangi visi koncerto metu atlikti kûriniai buvo paþenklinti savotiðku piacoliðku koloritu, publika nekantravo iðgirsti tikruosius tango, paliktus koncerto pabaigai – kulminacijai. Ansamblio nariams pavyko atskleisti pagrindiná A. Piazzollos muzikos bruoþà – jo tango kompozicijos beveik prilygsta teatro veikalams, klasikinës muzikos elementus siejantiems su dþiazu. Armënø muzikavimas pasiþymëjo ekspresyvumu, nuoðirdumu, profesionalumu, garso lygis buvo protingai subalansuotas. Gal tik kiek desperatiðkai lëtas vakaro tempas blaðkë klausytojø dëmesá...

Viena þadëtøjø festivalio sensacijø – Filharmonijos salëje koncertavusi Honkongo „Sinfonietta“, vienas geriausiø Azijos muzikos kolektyvø. Orkestro meno vadovë Yip Wing-Sze, pakvietusi groti daugumà jaunø, gabiø Kinijos atlikëjø, suteikë jiems puikios karjeros galimybæ.

Manyèiau, kad ðiam kolektyvui labiausiai turëtume padëkoti uþ paþintá su ðiuolaikine kinø muzika, – artistai atliko naujà Honkongo kompozitoriaus Chan Hing-Yan opusà „Kaþkas ten, vëjyje...“ Specialiai ðiø metø Europos turui sukurtas, jis pasirodë ádomus, spalvingas, galingas, iðmoningas, darnus. Beje, solo partijas atliko du þymiausi tradicinës puèiamøjø muzikos atlikëjai Loo Sze-Wang (sheng) ir Chu Siu-Wai (dizi). Rytø ir Vakarø kultûrø derinys ðiam kûriniui suteikë nepakartojamø emocijø, padarë ðá koncertà atmintinu ávykiu. Kiti programos opusai sudomino labiau paþintiniu poþiûriu, kaip kitokios interpretacijos pavyzdþiai, nes jaunieji orkestrantai ir dirigentë dar nepasiekë geriausiø Europos kolektyvø lygio.

Sakraliø erdviø savaite bûtø galima pavadinti liepos pabaigà: Kauno choralinëje sinagogoje grieþë smuikininkø Pavelo Bermano ir Vilhelmo Èepinskio duetas; Jëzuitø baþnyèioje koncertavo

ðeimos duetas – klarnetininkas prof.

Algirdas Budrys ir vargonininkë Irena Budrytë-Kummer, ðiuo metu gyvenanti Vokietijoje; paskutinæ mënesio dienà Paþaislio vienuolyno baþnyèioje rinkosi Gijos Kanèeli muzikos mëgëjai. Pirmasis ir paskutinis savaitës renginiai buvo proginiai: vienas skirtas legendinio pianisto Lazario Bermano, mirusio ðiø metø vasario pradþioje, atminimui, kitas kvietë kartu paminëti þymiausio Gruzijos kompozitoriaus 70-àsias gimimo metines. „Muzika, kaip ir gyvenimas, be romantikos neásivaizduojama. Romantiðka yra svarbiausia praeities, dabarties ir ateities svajonë – begalinis groþis, nugalintis neiðmanymo, fanatizmo, prievartos ir blogio jëgas“, – mano 1935 m. Tbilisyje gimæs áþymiausias ið dabartiniø Gruzijos kompozitoriø, viena svarbiausiø ðiuolaikinës muzikos figûrø Gija Kanèeli. Jo muzikai bûdingas ypatingas dvasingumas, tarsi gruzinø folkloro ákvëpimo atgarsis, ir emocijø grynumas. Kompozitoriaus muzikinë dramaturgija remiasi lineariðkai savotiðku kûrinio laiko pojûèiu. „Asketu su maksimalisto temperamentu, santûriuoju Vezuvijumi“ pavadino já kolega kompozitorius Rodionas Ðèedrinas. Koncerte skambëjæs „Exil“ styginiø kvartetui, balsui, puèiamiesiems ir sintezatoriui pagal Senojo Testamento Dovydo 23 psalmæ bei vokieèiø poetø Paulo Celano ir Hanso Sahlio eilëraðèius skirtas skaudþiai tremties temai (dabar autorius gyvena Antverpene, Belgijoje).

G. Kanèeli daþniausiai kuria nedideliems instrumentiniams ansambliams su vyraujanèia vokalo spalva, taigi ir ðiame kûrinyje svarbiausias vaidmuo teko dainininkei, kurianèiai vidinæ bûsenà, emocinæ (ir garsinæ!) erdvæ. Solistës Astos Krikðèiûnaitës atlikimas buvo nepriekaiðtingas. Kartu su ja smuikininkas Darius Dikðaitis, altininkas Gediminas Daèinskas, violonèelininkas Saulius Lipèius, kontrabosininkas Arnoldas Gurinavièius, fleitininkas Valentinas Gelgotas ir pianistë Audronë Kisieliûtë audë dangiðkø harmonijø kupinà muzikos audiná, jautriai balansuodami tarp garso ir tylos, pastarajai skirdami ne maþiau svarbos. Ðviesaus jausmo prisipildë klausytojø ðirdys, o akys kilo á saulës nupieðtus kvadratus ant Ðv. Petrà ir Ðv. Povilà vaizduojanèios freskos... Ðiømetis Paþaislio festivalis legendinio pianisto L. Bermano atminimà pagerbë dviem koncertais. Viename jø smuikø duetus atliko V. Èepinskis ir P. Bermanas, kitas kvietë susipaþinti su geriausiais L. Bermano studentais, dalyvavusiais Klaipëdoje vykusiuose meistriðkumo kursuose. Taigi jo bran-

dintos meninës idëjos, ákûnytos sûnaus ir mokiniø interpretacijose, gyvuoja toliau. Baigiamajame Valentinos ir Pavelo Bermanø meistriðkumo kursø koncerte, vykusiame rugpjûèio 14 d. Klaipëdos koncertø salëje, skambino buvæ L. Bermano studentai – prancûzë Marie Vermeulin, japonë Sayumi Yamazaki, italai Stefano Roger ir Luigi Moscatello (pastarasis mokësi pas Lazará, vëliau – pas Valentinà Berman), be to, jaunos atlikëjos ið Lietuvos Vaiva Maþulytë (fortepijonas ) ir Rasa Þukauskaitë (smuikas). Meistriðkumo kursai Klaipëdoje vyksta jau ðeðtà vasarà, ðià – be L. Bermano. Taèiau buvæ jo mokiniai, jau susiformavusios kûrybinës asmenybës, dar kartà gráþo á Mokytojo atrastà kûrybos ir draugystës kampelá – Lietuvos pajûrá.

Taip sutapo, kad Kauno rotuðëje vykusio Vilniaus styginiø kvarteto ir pianisto ið Rusijos Jurijaus Serovo koncertas turëjo sakralumo. Ypaè Alfredo Schnittke’s Fortepijoninis kvintetas, skirtas jo motinos Marijos Vogel atminimui.

1972–1976 m. sukurtas opusas priklauso laikotarpiui, kai vietoj avangardinës, serijinës muzikos autorius susidomëjo kitokia kompozicine technika. „Að ieðkojau savo muzikai turtingesnio asociatyvaus turinio. Bandþiau romantiðkai reikðti jausmus, perteikti literatûrinius ir regimuosius áspûdþius“, – raðë A. Schnittke vëliau. Tuo pat metu jis suformulavo polistilistikos idëjà – tarsi ðiuolaikinio kûrëjo dialogà su muzikine praeitimi. Kita vertus, nemaþai to meto jo kûriniø turi requiem þanro bruoþø. Toks yra ir Kvintetas – stipraus emocinio uþtaiso, kupinas ðvelnios lyrikos ir slopinamo skausmo.

Atlikëjams, mano nuomone, pavyko iðryðkinti svarbius teminius aspektus – vertikalias ir horizontalias pustoniø intonacijas, atskleisti turtingà vaizdinæ kûrinio erdvæ. Atrodo, autorius dirbtinai didino nedermæ fortepijono ir styginiø partijose naudodamas disonansus – tarsi vaizduodamas realybës ir prisiminimø konfliktà. Gedulingo kûrinio þanrà primena daþnos varpø intonacijos, slopstantis iki visiðkos tylos garsas. Rafinuotai, skaidriai ir tauriai pagrotas kûrinys, puiki visø atlikëjø dermë, pianisto J. Serovo átaiga ir iðraiðkingas garsas padarë graþiai stiprø áspûdá.

Petro Vyðniausko vardas daugeliui Lietuvos muzikinio gyvenimo þinovø þada dþiazà. Grojantá klasikinæ ar ðiuolaikinæ lietuviø muzikà já iðgirsi nedaþnai.

Todël pasiklausyti saksofonø maestro dueto su pianiste Lina Ðatkute rugpjûèio 27 d. á Zapyðkio Ðv. Jono Krikðtytojo baþnytëlæ atëjo ypaè daug klausytojø, kone treèdaliui jø neuþteko vietø. Manyèiau,

koncerto pradþia juos kiek nuvylë, kai muzikai bandë ákvëpti gyvybæ W. A. Mozarto „Larghetto“. Po truputá kildama, atlikimo temperatûra pasiekë reikiamà laipsná skambant lietuviø autoriø kompozicijoms. Labiausiai pavyko Fausto Latëno jaunatviðko laikotarpio kûrinio ir Rimvydo Þigaièio triptiko interpretacija.

Ko gero, P. Vyðniausko talentà geriausiai atspindi du svarbiausi dalykai – improvizacija ir liaudies muzikos inkliuzai.

Minëtieji kûriniai kaip tik atskleidë ðias stipriàsias muzikavimo ypatybes – improvizacinës F. Latëno Rondo sonatos muzikinë kalba turëjo ryðkø retroatspalvá, vietomis primindama M. Ravelio „Bolero“, kitur – XX a. treèiojo ar ketvirtojo deðimtmeèiø JAV dþiazo orkestrø melodikà ir ritmikà. O kompozitoriaus R. Þigaièio kûrinys, kupinas liaudies muzikos dvasios ir pastoraliðkumo, kai saksofonas imitavo piemenø ragelio ar birbynës garsà, suteikë koncertui neabejotino nuoðirdumo. Subtiliai maestro talkinusi L. Ðatkutë, jauna, bet jau puiki koncertmeisterë, besisemianti patirties ávairiø Lietuvos muzikos ir teatro akademijos instrumentiniø katedrø dëstytojø klasëse, kartu su solistu kûrë spalvingus muzikinius paveikslus. Ko gero, labiausiai publika buvo suþavëta to, kaip þymusis atlikëjas yra perpratæs technines savo instrumento galimybes, kaip virtuoziðkai priverèia saksofonà kalbëti, dainuoti, ðaukti ir t. t. Turëjæs ryðkiø ðou þanro priemaiðø, muzikinis vakaras átikino P. Vyðniausko talento universalumu, gyvybingumu, jëga ir humoru. Ne be reikalo Lietuvos kompozitoriai skiria ðiam gabiam atlikëjui savo kompozicijas, kaip tai padarë vieno ið naujausiø jo repertuarà papildþiusiø opusø autorius Algirdas Martinaitis. Pristatydamas ðiemet sukomponuotà japonø gagaku stiliaus „Gijà“, kompozitorius pavadino P. Vyðniauskà „bene ryðkiausiu kultûriniu „siûlu“ tarp Lietuvos ir kitø pasaulio ðaliø“.

Pasibaigæs deðimtasis festivalis turëjo ir daugiau èia nepaminëtø ryðkiø akcentø. Suþibo nauji vardai, negirdëti muzikø ansambliai, pristatytos originalios programos, ádomûs projektai. Ir nors atrodytø, kad jau atrastos visos patraukliausios koncertinës erdvës, ir ðiemet festivalis iðbandë jo koncertø dar neaplankytas sales: Kauno águlos Karininkø ramovæ, Mykolo Þilinsko paveikslø galerijà, Kauno jachtklubà, Liuteronø baþnyèià, Ðv.

Kryþiaus (Karmelitø) baþnyèià, Birðtono kultûros centrà.

Pasitikëdami festivalio rengëjais, ir kitàmet lauksime áspûdingos, turiningos muzikinës vasaros. n

Muzikos barai /33

Festivaliai Fanfaros istorinëje Lietuvos sostinëje

30 kilometrø nuo Vilniaus esanti senoji sostinë Trakai tarsi ir neturëtø skøstis kultûrine atskirtimi, nes vasarà visuomet importuojami jau tradiciniai operos spektakliai ið Vilniaus, pagaliau nuvaþiuoti á kultûriná renginá Vilniuje ið Trakø nëra sudëtinga. Taèiau vienokia kultûra, kai ji „importuojama” ið centro, kitokia – kai gimsta èia, vietoje.

VILNIAUS PAÐONËJE KUKLIOMIS PAJËGOMIS Liepos 31–rugpjûèio 6 dienomis Trakuose vyko jau antrasis tarptautinis, dabar jau tiesiog muzikos, festivalis „Mes sveikinam Trakus”. Ðis festivalis reikðmingas jau tuo, kad já rengia Trakø meno mokykla. Kaip þinoma, mûsø ðvietimo sistema ir mokyklos, juolab meno mokykla, – ne ta institucija, kuri galëtø pasigirti geru finansavimu ar rëmëjø gausa. Kà jau kalbëti apie meno mokyklos organizuojamà festivalá.

Vienintelë proga gauti bent minimalø finansavimà – raðyti projektà, o ið tikrøjø tai reiðkia prispausdinti krûvà popieriaus, pateikiant ávairiausius anketinius duomenis ir atsakant á beveik standartinius (nors ir ne visada logiðkus) klausimus. Jau yra nemaþai þmoniø (taip pat ir ðvietimo sistemoje), kuriems projektø raðymas tapo rutina, taèiau jeigu neturite bent minimaliai prognozuojamo savo projekto biudþeto, teks projektà raðyti patiems. Galutinis tokio raðymo rezultatas turëtø bûti ið paramos teikëjo gautos lëðos. Be paties projekto kokybës, 50 nuoðimèiø (jei ne visà 100) sëkmës gaunant paramà priklauso nuo turimø lobistiniø ryðiø paramà skirstanèiose institucijose.

Vis dëlto prieð dvejus metus surengtam pirmajam festivaliui „Mes sveikinam Trakus” pavyko rasti minimaliø privaèiø rëmëjø lëðø. Ðiømeèio Trakø festivalio biudþetas, palyginti su pirmuoju, ûgtelëjo.

Organizatoriø patirtis davë vaisiø – pavyko patraukti ne tik privaèiø rëmëjø, bet ir iðsikovoti ðioká toká projektiná Ðvietimo ir mokslo ministerijos finansavimà. Simboliðkai parëmë ir Trakø savivaldybë. Teisybës dëlei reikia pripaþinti, kad festivalá organizuoja ið esmës du þmonës – Trakø meno mokyklos direktorë Neringa Miðeikienë bei Trakø meno mokyklos ir Vytauto Didþiojo gimnazijos fanfarinio orkestro „Trakai” vadovas Arvydas Miðeikis (jis yra festivalio projekto autorius ir meno vadovas). Kartkartëmis pagelbëja

Muzikos barai /34

(suprantama, visuomeniniais pagrindais) vienas kitas kolega. Jokiø klerkø ar vadybininkø komandø.

FANFARINË SAVAITË 2003-iaisiais festivalis truko tris paskutines vasaros dienas, ðiømetis – visà savaitæ. Tiek pirmasis prieð dvejus metus vykæs festivalis, tiek antrasis tarsi paþymëti mistiðkø gamtos stichijos þenklø. Pirmàjá festivalá tarsi iðbandymai lydëjo audros ir lietûs, o finalà vainikavo dviguba vaivorykðtë virð Galvës eþero, antràjá – tarsi árëmino per pradedamàjá ir baigiamàjá koncertus pratrukusios liûtys.

Antrojo festivalio metu vyko ir tarptautinë puèiamøjø meistriðkumo mokykla, kartu su festivaliu susijungusi á Trakø fanfarinæ savaitæ. Ryðkiausia vasaros meistriðkumo mokyklos þvaigþdë – pasaulyje plaèiai þinomas puèiamøjø pedagogas, eufoniumo virtuozas (eufoniumas – varinis lûpinis puèiamasis instrumentas) britas Stevenas Meadas. Profesoriaus veikla apima solinius koncertus (apie 75 per metus), gausià diskografijà, pamokas Karaliðkajame Vakarø muzikos koledþe ir bent keliose specializuotose Europos mokyklose.

Sunku bûtø pervertinti S. Meado indëlá á mokomàjà ðio instrumento literatûrà. Iðskirtiná profesoriaus meistriðkumà turëjome progos ávertinti jau pradedamajame festivalio koncerte liepos 31 d., kur jis grojo kartu su ansambliu „Vilnius Brass” (dirigavo Egidijus Aliðauskas). Su britø profesoriumi vasaros mokykloje darbavosi ir þinomi lietuviø puèiamøjø atlikëjai bei pedagogai – Liudas Mockûnas (saksofonai), Tomas Gricius (trimitas), Marius Balèytis (trombonai). Ne maþiau svarbus buvo ir kitas sveèias Bertas Langeleris, kuris tapo viso festivalio siela ir be kurio ðis renginys bûtø sunkiai ásivaizduojamas. Visà savaitæ kaip dirigentas kruopðèiai dirbæs su Tarptautinës vasaros mokyklos fanfariniu orkestru, B. Langeleris perteikë mûsø pedagogams ir jauniesiems muzikantams daug reikð-

mingos kûrybinës bei organizacinës patirties. Jis rûpinosi ir Nyderlandø nacionalinio jaunimo fanfarinio orkestro vieðnage Lietuvoje.

Lietuvoje tokia meistriðkumo mokykla – kol kas naujas dalykas, taèiau vis tiek keista, kad mokykla labiau domëjosi ne lietuvaièiai, o uþsienieèiai.

Iðskirtinis antrojo festivalio bruoþas – iðaugusi profesionali terpë, paliekanti gilesná áspaudà tiek betarpiðkai dalyvaujantiems, tiek stebintiems renginius. Kiekvienas festivalio koncertas buvo savaip unikalus ir savitas, todël net sunku kurá nors vienà iðskirti. Bûtent Trakø festivalyje pirmà kartà Lietuvoje pasirodæs Nyderlandø nacionalinis jaunimo fanfarinis orkestras suteikë reikðmingos patirties já iðgirdusiems lietuviø muzikantams, nes ðis kolektyvas atspindi visø pirma turtingas, ðimtametes Nyderlandø fanfariniø orkestrø tradicijas, pagrástas dideliu profesionalumu. Trakø festivalio klausytojai orkestrà iðgirdo rugpjûèio 2 ir 4 d., orkestras pateikë skirtingas programas. Olandø jaunimo orkestras taip pat koncertavo Paþaislio ir Kristupo vasaros festivaliuose. Precedento neturinèiu unikalumu iðsiskyrë rugpjûèio 4 d. vykæs koncertas, kuriame lietuviø dþiazo muzikantai – vokalistë Brigita Bublytë, pianistas Dima Golovanovas, saksofonininkas Liudas Mockûnas (jis buvo ir vienas ið meistriðkumo mokyklos mokytojø), kontrabosininkas Vytis Nivinskas – kartu muzikavo su septynmeèiu japonø bûgnininku Umonu Takahashiu. Unikaliausia ðiame ansamblyje buvo tai, kad lietuviai su maþuoju japoniuku galëjo susikalbëti universalia muzikos kalba.

Gerokai pagausëjo ðiømeèio Trakø festivalio þanrai, iðgirdome ne tik puèiamøjø orkestrus. Festivalá iðties papuoðë senosios muzikos ansamblis ið Estijos „Tallinn Baroque”, rugpjûèio 3 d. grojæs Trakø pilies menëje. Viename ið baigiamøjø koncertø iðgirdome ir dþiazo ansamblá „Traffic Quartet”. Vis dëlto pagrindinis Trakø meno mokyklos rengiamo festivalio dalyvis yra jaunimas. Tai liudija ir puèiamøjø meistriðkumo mokykla, kurios dalyviai neabejotinai profesionaliai ûgtelëjæ grojo baigiamajame festivalio koncerte rugpjûèio 6-àjà. Beje, ypatingas ðio koncerto akcentas buvo nuostabus Egidijaus Aliðausko birbynës solo su fanfariniu orkestru.

Reikia pripaþinti, kad tàsyk lietuviðka birbynë garso originalumu ir groþiu

në kiek nenusileido nei ðkotiðkam dûdmaiðiui (originali kûrinio versija), nei bet kuriam ið fanfarinio orkestro instrumentø. Baigiamasis festivalio koncertas taip pat buvo skirtas festivalio „ðeimininko” fanfarinio orkestro „Trakai” sukakèiai paminëti. Prieð tris deðimtmeèius tuometinës Trakø muzikos mokyklos mokytojas Aleksandras Èiupkovas á orkestrà subûrë nedidelæ grupelæ mokiniø. Dabar orkestrui vadovauja Arvydas Miðeikis ir Tadas Ðileika.

Dar viena svarbi aplinkybë – erdvës, kuriose vyko festivalio renginiai. Manau, kad Trakø fanfarinës savaitës organizatoriai sumaniai panaudojo esamà, kol kas dar kuklià, Trakø turistinæ kultûrinæ infrastruktûrà. Festivalio koncertai vyko Nacionalinio sporto ir sveikatingumo centro terasoje ant vaizdingo Galvës kranto, Trakø kultûros rûmuose (yra ir tokie!), Trakø Ðvè.

Mergelës Marijos apsilankymo baþnyèioje. Gerai, kad nebuvo kartojamas þalingas áprotis – visus ámanomus renginius, taip pat ir pinigingø personø gimtadienius sugrûsti á tà paèià Maironio liûdnai apdainuotàjà Trakø pilá. Juk Trakø gamtinë, landðaftinë aplinka – taip pat unikali.

PAMÀSTYMUI – APIE KULTÛROS POLITIKÀ Apie kultûros politikà þiniasklaidoje neretai kalbama tik blogai arba kad jos apskritai nëra. Kita vertus, galbût klaidingai ásivaizduojama, jog kultûros politika – iðimtinai Kultûros ministerijos, kaip centrinës þinybos, prerogatyva.

Turëtume vienà kartà ir visiems laikams ásisàmoninti paprastà tiesà, kad regionuose kultûros politika ðiandien galbût net svarbesnë, negu formuojama „ið centro”.

Taèiau nesiplësdami á bendro pobûdþio svarstymus, paþvelkime arèiau ir konkreèiau. Kokia yra kultûros politika Trakuose? Apie tai ið dalies byloja ir pats festivalis „Mes sveikinam Trakus”, o tiksliau – vietos valdþios poþiûris á kultûrà. Taip, Savivaldybë parëmë festivalá trim tûkstanèiais litø, uþ tai organizatoriai nuoðirdþiai dëkingi, taèiau jeigu pridursime, kad tokià pat sumà Trakø savivaldybë atseikëjo ir vienà pusdiená trukusiam dainuojamosios poezijos festivaliui, natûraliai kils klausimas: ar vietos valdþiai þinomas toks þodis „prioritetas”. Nors ðioje vietoje svarbiau bûtø ne þodis, o konkretus veiksmas. Dar neskubu

ir net neketinu teigti þiniasklaidos pamëgtos sakralinës frazës, bet kai 7000 gyventojø turinèiame miestelyje vienu metu sutampa du festivaliai – Trakø meno mokyklos organizuojamas „Mes sveikinam Trakus” ir Rûdiðkiø muzikos mokyklos rengiamas festivalis „Uþtrakio vakarai”, tuomet ta „sakralinë” frazë apie kultûros politikos nebuvimà Trakuose ágauna prasmæ. Dvi puikios iniciatyvos, du geri renginiai, tad kà, pavyzdþiui, daryti þurnalistui, kai tà patá rugpjûèio 6-osios vakarà Nacionaliniame sporto ir sveikatingumo centre vyksta dþiazo kvarteto „Traffic Quartet”, o Uþtrakio rûmuose – kito ne maþiau ðaunaus dþiazo kvarteto koncertai?..

Kultûros politikos poþiûriu tai tiesiog absurdas. Todël rajono kultûros strategams jau turbût galvojant apie kitos vasaros renginius reikëtø su renginiø organizatoriais bent suderinti koncertø datas. Kita vertus,

bûtø prasminga ir logiðka ðiuos abu renginius sujungti „po vienu skëèiu”. Ið to laimëtø ir miestelënai, ir Trakø sveèiai, ir paèiø renginiø organizatoriai, bûtø racionaliau panaudojamos lëðos ir þmogiðkieji bei kûrybiniai iðtekliai, o ir atsakingiems paèios Savivaldybës þmonëms nereikëtø blaðkytis tarp dviejø renginiø.

Panaðiu principu juk organizuojamas vasaros kultûrinis gyvenimas Neringoje po „Neringos vasaros pramogø kolekcijos” „stogu”.

Pagaliau ar ne laikas pagalvoti ir apie kultûros decentralizacijà rajone. Juk Trakø rajonas – tai ne vien Trakai, o ir Rûdiðkës, Onuðkis (beje, ádomus ir kaip urbanistinio paveldo objektas), Aukðtadvaris, Lentvaris ir pan. Tad, regis, dabar jau tikrai pribrendo reikalas visiems susësti ir susitarti, kaip, kas, kada ir kur vyks kitàmet.

Tomas BAKUÈIONIS

Pirmà kartà Trakuose ir Lietuvoje – Nyderlandø nacionalinis fanfarinis jaunimo orkestras

Rugpjûèio pradþioje Lietuvoje pirmà kartà vieðëjo dar negirdëtas puèiamøjø instrumentø orkestras. Tai Nyderlandø nacionalinis jaunimo fanfa-

rinis orkestras (toliau NNJFO), kurio vieðnagæ pavyko surengti II festivalio „Mes sveikinam Trakus” ir pirmosios „Trakø fanfarinës savaitës” kursø organizatoriams – Trakø meno mokyklai. Rengëjø dëka dvi orkestro programas iðgirdo Trakø gyventojai ir vilnieèiai – Kristupo vasaros festivalio klausytojai, taip pat gausûs Paþaislio festivalio lankytojai. Tai buvo pirmoji plaèiai po pasaulá keliaujanèio NNJFO iðvyka á Rytø Europà.

Apie ypatingà puèiamøjø instrumentø ir fanfariniø orkestrø populiarumà Olandijoje bei 1959 m. ákurto NNJFO veiklà kalbëjomës mano parengtoje Lietuvos radijo programos KLASIKA laidoje „Muzikinis pastiðas”. Joje dalyvavo orkestro meno vadovas Danny Oostermanas ir vadybininkas, „Trakø fanfarinës savaitës” orkestro dirigentas bei Europos variniø puèiamøjø orkestrø asociacijos projektø vadovas Bertas Langeleris.

Siûlau jums pokalbio fragmentus.

J. V.: Pabandykite ásivaizduoti – scenoje sëdi per 50 jaunø muzikantø, „puèianèiø geleþá” (kaip mëgsta sakyti apie save Petras Vyðniauskas), nes visi groja tik ið metalo pagamintais instrumentais, nëra fleitø, obojø, klarnetø. Dar ðeði jaunuoliai ant pakylos uþ orkestrantø kaip ekvilibristai, bëgiodami nuo vieno instrumento prie kito, valdo visà baterijà perkusijos – nuo maþojo trikampio iki didþiojo gongo ir timpanø. Pirmiausia apstulbsti nuo orkestro iðgaunamø spalvø ir dinamikos efektø.

Atliekami kûriniai – ávairûs ir kartais tokie sudëtingi, kad bûtø nelengvai „ákandami” ir simfoniniam orkestrui. Kiekvienos grupës garsas – aiðkus ir graþus, ar grotø pianissimo, ar fortissimo. Derëjimas – idealus, tarpusavio susiklausymas ir dirigento supratimas – aukðèiausio profesionalumo. Jautiesi, lyg klausytumeisi gero áraðo ið kompaktinës plokðtelës, tik dar akys su malonumu stebi didþiulá jaunø þmoniø artistiðkumà, entuziazmà, netgi azartà…

Pradëkime iðsiaiðkindami,

kà vadinate fanfariniu orkestru, kuo jie skiriasi nuo áprastø, daþniausiai marðus grojanèiø puèiamøjø instrumentø orkestrø?

Danny Oostermanas (toliau – D. O.): Fanfariná orkestrà sudaro ðvelniai skambantys variniai instrumentai – eufoniumai, fliugelhornai; simfoninio orkestro variniai – trimitai, trombonai, valtornos; didelë saksofonø grupë – sopranai, altai, tenorai ir baritonai bei ávairiausi muðamieji instrumentai. Taigi yra daug galimybiø groti: kaip bigbendas, kaip simfoninis orkestras. Að asmeniðkai labai mëgstu fanfarinio orkestro skambëjimà.

J. V.: Kada pradëjo formuotis tokie orkestrai?

D. O.: Maþdaug 1850-aisiais, kai Adolfas Saxas sugalvojo naujà instrumentà saksofonà. Dar XIX a. pradþioje Ðiaurës ir Vidurio Europoje, maþuose kaimeliuose ir miesteliuose, pradëta naudoti fanfarinæ instrumentuotæ. Kai kartu nori groti 15–20 þmoniø, didelio orkestro instrumentuotë (harmoninë) netinka, tokiam muzikavimui bûtinos bent trys deðimtys muzikuojanèiø. Labai svarbu paminëti, kad fanfariniai orkestrai buvo dirbanèiø þmoniø kolektyvai, nes iðmokti groti obojumi, klarnetu ar fleita reikëjo daug laiko ir pastangø. Jiems patiko laisvalaikiu groti paprastais instrumentais tik su trim voþtuvais – fliugelhornais, kornetais. Tuomet susikûrë labai daug fanfariniø grupiø. Pavyzdþiui, Belgijos dalyje Flandrijoje XIX a. antrojoje pusëje egzistavo daugiau kaip 800 fanfariniø orkestrëliø.

J. V.: Ir iki ðiol jie vis dar populiarûs Olandijoje?

Bertas Langeleris (toliau – B. L.): Taip, turime tûkstanèius (!) orkestrø – fanfariniø, jums áprastesniø variniø puèiamøjø ar vien muðamøjø instrumentø grupiø.

Nyderlanduose yra tik vienas profesionalus puèiamøjø orkestras ir mûsø pusiau profesionalus NNJFO. Pusiau profesionalus, nes jame groja muzikos konservatorijø studentai ir mëgëjai – jauni þmonës, áveikæ konkursø barjerus ir dvejiems metams pasiraðæ sutartis be jokio atlygio aukoti orkestrui visus savaitgalius. Bûna ir ilgesniø koncertiniø turø, stovyklø. Orkestre áprasta ypatinga drausmë, po pirmojo nusiþengimo iðkart atsisveikinama – to reikalauja aukðtas ðio kolektyvo prestiþas... Bet visi tarpusavyje labai draugiðki, þaismingi. Mûsø fanfari-

nio orkestro tikslas – mokyti jaunus þmones tapti kitø orkestrø lyderiais ar vadovais, gebanèiais groti geriausiuose Nyderlandø ar Belgijos kolektyvuose. Pasiekæ reikiamà lygá, jie pasklinda po ðalá, kiti ateina á laisvas vietas, ir vyresni kolegos instrumentø grupëse tampa jø vedliais – geriausi moko jauniausius.

Mes labai vertiname tokià jau 46 metus orkestre veikianèià santykiø ir darbo taktikà.

J. V.: Kaip siekiate, kad jûsø ðalies jaunimas taip profesionaliai grotø ?

D. O.: Olandijoje labai gera muzikos mokymo sistema – daug kur veikia valstybinës muzikos mokyklos. Jos turi programas, bet mokinius kas dvejus metus egzaminuoja ir diplomus iðduoda Nacionalinis Nyderlandø fondas.

Egzaminams taikomi aukðti standartai, jie rengiami keturiais lygiais.

Deja, pastaraisiais metais valstybinis ðvietimo finansavimas tampa problemiðkas. Todël daugëja visuomeniniø orkestrø, kuriuos iðlaiko bendruomenës, arba orkestrai kuria savas mokyklas, samdo mokytojus, siekia gero rengimo, kad galëtø tæsti senas tradicijas, garbingai atstovautø miesteliui regionø ir nacionaliniuose festivaliuose, konkursuose.

B. L.: Yra þmoniø, prisimenanèiø situacijà po Antrojo pasaulinio karo, kai daug kà reikëjo pradëti ið naujo. Ir tada jiems padëjo dar nuo XIX a. iðlaikyti pagrindai. Puèiamøjø orkestrø veikla mûsø ðalyje labai stipri, manau, tai niekada neiðnyks. Dideliuose miestuose yra gerø orkestrø, bet patys geriausi – ið provincijos, kur þmonës gyvena kartu, paþindami vienas kità ir bendraudami. Didþiuosiuose miestuose, kaip ir pas jus, deja, mentalitetas kinta, propaguojamos svetimø kraðtø vertybës, globalinis màstymas. Bet tada nebeáþiûrimos dingsta detalës, kurios sudaro pagrindà. Mums rûpi detalës.

J. V.: Prisiminiau, kaip mane nustebino pokalbis su pagyvenusiu olandu, vienu ið trijø, atvykusiø á Trakus dalyvauti kursuose, bosiniu saksofonu groti jungtiniame fanfariniame orkestre. Jo gimtajame miestelyje – 2500 gyventojø ir... keturi ávairiø lygiø orkestrai. Pirmus mokslo metus miestelio bendruomenë samdo muzikos mokytojà. Jis vaikus moko groti, bet tik kartu, nëra

Muzikos barai /35

Pamàstymai jokiø teoriniø ar individualiø pamokø. Po metø per egzaminà tik kas ketvirtas vaikas atrenkamas mokytis valstybinëje muzikos mokykloje, kur taip pat dominuoja grupinës muzikavimo pamokos.

Toliau NNFJO vadovø papraðiau papasakoti apie fanfariniø orkestrø repertuarà.

D. O.: Svarbu, kad puèiamøjø instrumentø orkestrai groja labai ávairià muzikà – populiariosios muzikos aranþuotes, bigbendo kompozicijas, miuziklø fragmentus, klasikinius ir ðiuolaikinius kûrinius.

Taip galime sudominti daugiau jaunimo. Nyderlanduose yra daug gerø, Europoje pagarsëjusiø kompozitoriø, raðanèiø fanfariniams orkestrams. Be to, patys vadovai turi mokëti aranþuoti simfoninio orkestro ar variniø puèiamøjø partitûras fanfariniams orkestrams.

Didþiojoje Britanijoje labai populiarûs variniø puèiamøjø orkestrai, tad nemaþai jø kompozitoriø muzikos grojame ir mes.

J. V.: Bertai, ar jûs – NNJFO vadybininkas – uþaugote ðiame jaunimo orkestre, koks jûsø kelias á muzikà ir dirigavimà?

B. L.: Pradëjau kaip Danny Oostermanas – mokiausi groti trimitu konservatorijoje, papildomi instrumentai buvo styginis kontrabosas ir fortepijonas. Greta studijavau dirigavimà. Po to vadovavau keliems savo ðalies orkestrams.

Taèiau pernai ðiø darbø atsisakiau, nes kaip vadybininkas nuo 2001 m. organizuoju NNJFO iðvykas á uþsiená, rûpinuosi jø CD áraðais ir leidyba (NNJFO bagaþe jau aðtuoni albumai. – J. V.), rengiu specialias fanfariniø orkestrø populiarinimo (angl. promotion) koncertus, ieðkau kompozitoriø. Tokià veiklà pradëjau prieð 20 metø, ir dabar ji labai iðsiplëtë, uþsienyje dirbu daugiau nei namie. Uþsimezgë ryðiai su Ispanijos regionais, kuriuose populiarûs puèiamøjø orkestrai. Prieð mënesá buvau Kijeve, dalyvavau puèiamøjø instrumentø konkurso vertinimo komisijos darbe. 2006 metams rengiu Pasaulio jaunimo puèiamøjø orkestro projektà, kità didelá tarptautiná projektà man uþsakë organizacija „Jeunesses Musicales”. Todël beveik iðkart po Lietuvos vykstu á 40 ðaliø atstovø susitikimà Balio saloje.

J. V.: O kaip vertinate Lietuvà ?

Muzikos barai /36

B. L.: Pastaraisiais metais mane labai domina ryðiai su Baltijos ðalimis. Nors Latvijoje ir Estijoje puèiamøjø orkestrø maþiau, stengiuosi bendrauti su visais. O Lietuvoje pirmieji ir labai vaisingi þingsniai prasidëjo Panevëþyje, kur konkurse lankiausi pernai. Dar du kartus lankiausi Panevëþyje, Klaipëdoje ir Palangoje gruodá bei balandá.

Turite didþiuotis iðlaikyta muzikos mokyklø sistema, saugokite jà toliau. Visoje Lietuvoje matau didelá sujudimà. Dalyvavau keliø jaunimo orkestrø repeticijose. Kai kurie groja labai gerai, kiti turi deðimt instrumentø dvideðimèiai þmoniø. Tada vieni groja, kiti dainuoja savo partijas, po to keièiasi vietomis... Bet entuziazmo lankyti repeticijas netrûksta. Labai dþiaugiuosi pirmàja ðaunia „Trakø fanfarine savaite”, fantastiðka buvo dirbti su jaunaisiais orkestro „Trakai” muzikantais, prie kuriø prisidëjo dar 10 vyresniø dalyviø ið Vilniaus, Kauno ir Nyderlandø. Atsiveþiau 25 kûrinius, ir jau po trijø dienø nusprendëme, kà galësime groti baigiamajame koncerte. Be to, labai dþiaugiuosi, kad sugebëjome parengti ir dvi lietuviø kompozitoriø kûriniø premjeras. Dirbome ne tik su baziniais elementais, bet ir siekëme graþaus garso, atsipalaidavimo, artistiðkumo. Jauniesiems pûtikams ypaè padëjo pamoka su NNJFO dalyviais, kurie dirbo instrumentø grupëse, individualiai su solistais. Tikiuosi, kad Trakø projektas ásibëgës ir sëkmingai plësis.

Tik daþnai pradedantiems patariu – neskubëkite. Lëtesni, bet nuoseklûs darbai duoda geresnius rezultatus... Manau, kad tolesni jûsø þingsniai turëtø bûti instrumentø ásigijimas bei dirigentø rengimas.

Taip Nyderlanduose dirba Danny Oostermanas.

D. O.: Að dëstau dirigavimà puèiamøjø orkestrams Amsterdamo ir Utrechto konservatorijose.

Amsterdame turiu 9 mokinius, Utrechte 12 – taigi ið viso 19 studentø, bûsimøjø dirigentø, pora jø groja ir ðiame orkestre. Anksèiau ir Olandijoje bûdavo áprasta, kad orkestrui diriguoti pradëdavo geriausias grupës muzikantas. Bet tai neprogresyvu. Todël maþdaug prieð 30 metø nuspræsta kiekvienoje konservatorijoje (jø Nyderlanduose 12) rengti puèiamøjø instrumentø orkestrø dirigentus.

Po to orkestrø lygis ir kiekis pradëjo sparèiai augti.

J. V.: Sakëte, kad Nyder-

landuose dabar tûkstanèiai orkestrø. Kaip bendraujate su jais, ar patys organizuojate tarptautinius susitikimus?

B. L.: Nuo 1953 m. pradëjome „Pasaulio muzikos konkursus”, kurie vyksta kas ketveri metai. Ðià vasarà jame dalyvavo 300 kolektyvø ið visø þemynø – koncertiniai puèiamøjø orkestrai, fanfariniai orkestrai, variniø puèiamøjø ir marðiruojantys orkestrai. NNJFO ðiame renginyje grojo tris baigiamuosius koncertus.

8–10 projektø per metus vykdome ávairiose Nyderlandø vietose. Stengiamës pasirinkti ðalies centrinæ teritorijà, kad visiems bûtø patogiau atvykti, áveikti ne daugiau 200 kilometrø. Kartu su vietiniu orkestru repetuojame 2–3 kartus ir koncertuojame. Visus metus vaþinëjame po Nyderlandus ir Belgijà, dar turime vienà ar porà iðvykø á uþsiená. Olandijoje rengiami ávairûs vietiniai orkestrø konkursai, kuriø pabaigoje daþnai esame kvieèiami pagroti. Bet patys nedalyvaujame nei ðalies, nei tarptautiniuose konkursuose – tokia principinë NNJFO nuostata. Mes rûpinamës savo kraðto kultûra, naujausius kûrinius pristatome kitiems ðalies orkestrams, padedame jiems plësti repertuarà.

J. V.: Kaip rengiate NNJFO programas, kas jus iðlaiko?

D. O.: Dukart per metus keièiame sceniná repertuarà. Viskas turi bûti padaryta per dvi dienas, tad kasdien repetuojame po tris kartus. Ir baigiame intensyvø darbà koncertu. Toks savaitgalis laukia mûsø gráþus ið Lietuvos, pradësime rengtis 2006 metams.

B. L.: Oficialiai mus iðlaiko valstybë – pinigø ketveriems metams skiria Kultûros, ðvietimo ir mokslo ministerija. Tai suteikia galimybæ dirbti ir iðlaikyti maþà biurà (bet ne sostinëje) bûtiniausiems admistraciniams darbams. Bendradarbiaujame ir su visomis nacionalinëmis institucijomis, kurios ávairiai padeda iðlaikyti aukðtà puèiamøjø orkestrø lygá. Galiu pasidþiaugti, kad jau 25 savaitgaliø projektai kitiems metams suplanuoti ir patvirtinti.

J. V.: Aèiû uþ iðsamø ir prasmingà pokalbá. Iki kitø susitikimø.

Jûratë VIÈIENË

KELIAS Á EUROPÀ, ARBA ATVIRLAIÐKIS BROLIUI KÛRËJUI Broli, áspûdis toks, kad istorija kartojasi: mûsø verþimasis á Suvienytosios Europos struktûras vis labiau panëðëja á sportines varþybas. Atrodytø, kad nebûdami glëbyje mes nebegalime egzistuoti.

Bûtinai turime kam nors priklausyti. Þinoma, anoji sàjunga negali prilygti bûsimai, bet visoms sàjungoms bûdingas anksèiau ar vëliau iðryðkëjantis destruktyvus pradas, kuris gal ir nëra mirtinai pavojingas, bet sàjungos nariø neturëtø bûti pamirðtas. Ne dël to, kad bûtø nuneigta tos sàjungos idëja, o dël galimybës prasmingiau ir perspektyviau á jà integruotis. „Lietuva Europoje ir Europa Lietuvoje” – ði toli graþu nevienareikðmë sàvoka turëtø rûpëti ir visø luomø atstovams: mokytojams ir filosofams, kunigams ir mokslininkams, raðytojams ir artistams. Kol kas labiau rûpi politikams, verslininkams ir bankininkams. Ðtai kodël tam tikras kai kuriø pilieèiø skeptiðkumas dël Lietuvos stojimo á ES kyla ið to, kad diskusijos dalyviø kol kas labai nedaug. Menininkai ðiame procese dalyvauja tik kaip procesus lydintis arba tam tikras politines akcijas aptarnaujantis personalas. Jø kûriniai, vienaip ar kitaip susijæ su vientisos ir stiprios Europos idëja, tëra senø idëjø atkartojimas su naujomis antraðtëmis.

Postmodernizmas darosi nepakankamai reikðminga srovë, bent kiek dar galinti iðreikðti naujas prasmes.

Ironija, sarkazmas, meninës, nors ir modernios, atminties eksploatavimas nepajëgûs atskleisti tø idëjø, kurias brandina Suvienytosios Europos teikiamybës. Be to, vis galvoju, á kokià Europà mes verþiamës. Ar Tau, mielasis Broli, neatrodo, kad ðiandieninë Europa yra pavargusi, nuobodi, skæstanti prekëse ir besaikëje jø reklamoje? Europa ásitikinusi, kad naujasis, stebuklingasis euras, kaip koks pasakø pinigëlis, ûmai privers senàjá þemynà it koká Faustà atjaunëti ir pasikeisti per vienà naktá.

Kas rodo Europos nuovargá ir sutrikimà? Paþvelki, jau kiek metø mûsø þemyne vyksta nesibaigiantys karai. Kur dar, jei ne Europoje, nuo politikø „veiklos” þuvo tiek nekaltø þmoniø? Kur, jei ne Europoje, nacionalizmas guviai braunasi á politinæ praktikà, o pesimizmà bandoma eliminuoti eskaluojant jëgà. Europa ið tiesø nebeturi naujø gyvybiniø

idëjø, o tos, kurios skelbiamos politikoje, ekonomikoje ar versle, yra nepakankamos. Tad mano þvilgsnis ir krypsta á europinio meno pasaulá, á tai, kà áprasta vadinti kultûra. Ðiandien mûsø þemyne skambanti muzika yra tikslus dvasiniø ir emociniø bûsenø rodiklis. Deja, ji Europoje taip pat iðvargusi, ir greitinamu tos muzikos ritmu ar tempu nepajëgiama uþmaskuoti to nuovargio þenklø. Ðiandienos kompozitorius ar atlikëjas tëra prekë, kurià kas nors turi gerai parduoti.

Ir muilas, ir simfonija yra intelektualûs produktai. Skirtumas tik vienas – pirmenybë teikiama pirmajam. „Muilo kultûra”, atklydusi ið uþjûrio ir greitai ásiskverbusi á europinæ kultûrà, pamaþu stumia viskà, kas jai prieðinasi. Su dviem kameromis nufilmuoti begaliniai televizijos serialai tapo svarbesni ir geistinesni uþ tradiciná europiná stiliø su subtiliais rakursais, potekstëmis, tradicijomis ir ádirbiu. Viskà pakeièia komercinë nauda. Menas prilygsta muilui, kuris Europos pilieèiams turi tapti emocijø ir gerovës ðaltiniu. Kûno ðvara ir higiena baigia iðstumti dvasià, be kurios ir kûno ðvara tampa beprasmë. Apmaudu, kad muzika ðiame procese pirmauja. Ji, ásiskverbusi á visas þmogaus veiklos sferas, kelia kaþkokio begalinio pramogavimo, tuðtumo ir lengvabûdiðkumo jausmà. Visa, kas skamba bent kiek sudëtingiau, kitaip ar reiðkia kà nors kita, nugrûsta á akustiná pogrindá. O ir tokio jau nebëra arba jis netikras – muzikantai seniai atprato prieðintis, ieðkoti, nerimti. Dabar patogiau visà energijà atiduoti „visuomenës paklausai”. Kokia gi ji? Uþsukite á bet kurià parduotuvæ, ásëskite á taksi, nueikite á paplûdimá – visur iðgirsite nuolat kartojamus tuos paèius ritmus, tas paèias dainas, tuos paèius balsus ir tà patá tekstà. Nieko naujo tuose pasikartojimuose bûti negali, nes bet koks „standartø” neatitikimas paprasèiausiai suerzina. Paklusti „paklausai” darosi privalu.

O modernioji muzika? Ir ðioje padangëje skraido nuvargæ paukðèiai. Jø þemas skrydis daþniausiai atkartoja amþiaus pradþioje skraidþiusiø dràsuoliø trajektorijas. Bet tuomet tai buvo natûraliai uþgimæ skrydþiai. Dabar tai – istorija, ir eskaluojamos fluxus, dada ar future idëjos tik atkartoja anø laikø menines reikðmes, tiksliau, formas. O ðiandieninis turinys, ápiltas á tuos -izmus, tapo nieko nauja nesakanèiu ir jokios menininko atsakomybës nereikalaujanèiu reiðkiniu – postmo-

dernizmu. Visa, kas post- ar neo-, visuomet pasiþymi pasikartojimais ir galiausiai – nepaslepiamu epochos nuovargiu.

Nuovargis… Neátikëtina, bet menas visomis savo formomis visà XX amþiø nuolatos pritarë visam jo turiniui. Netgi didieji memorialai karø aukoms atminti yra ne pacifistinis protestas, o kaþkoks tø karø didybës ir rezultatø sureikðminimas. Man kiekvienas paminklas visada siejasi su garbinimu, o ar regëjai, Broli, kad kas garbintø tai, ko neapkenèia? Tai tik iliuzija, kad XX a. menininkai pranoksta savo laikmetá, o jø kûryba kaþkà smerkia, perspëja ar provokuoja. Netgi sunkiu vienos ir kitos okupacijos, teroro ar depresijos laikotarpiu mûsø kompozitoriai nesukûrë në vieno ryðkaus ir neabejotinai disidentiniam menui priskirtino kûrinio. Keista, bet visa meninë veikla, visa mums þinoma kûryba yra ne kas kita, o tik arba primityvus, arba subtilus, arba rafinuotas, arba pagaliau akiplëðiðkas (kaip kas norëjo ir nori) prisitaikymas prie gyvenamosios epochos. Dar dirbdamas Kultûros ministerijoje, ieðkojau tokiø muzikos kûriniø, kurie buvo uþdrausti ar paslëpti. Mano paieðkos baigësi tuo, kad keli gerbiami autoriai atneðë man senas partitûras, pervadinæ jas naujais, Sàjûdþio idëjas atitinkanèiais pavadinimais…

Yra dar vienas bûdas „bûti savo epochoje”. Nesutikau në vieno menininko, kuris vieðai ar slapèia nenorëtø bûti svarbus dabar.

Tas daþnas apsimetinëjimas, kad „epocha man nerûpi”, tëra poza, garantuotai atkreipianti á menininkà visuomenës dëmesá. Visi atsimetimai, atsiribojimai, vienatvë, uþdarumas, paslaptingumas, alkoholizmas, narkomanija, bohema etc. yra sudedamoji prisitaikiusio prie savo laikmeèio kûrëjo egzistencijos sàlyga. Tik bûdamas toks jis darosi „patrauklus, svarbus” ir tariamas epochos sàþinës reiðkëjas. Visi atsiskyrëliai imponuoja, visos anomalijos patrauklios, visø kankiniø gaila.

O kentëjimas menui itin patrauklus.

Tos epochos, kuriose menininkai sugebëjo balansuoti ant „kanèios ir prisitaikymo” ribos, priartindavo kûrëjà prie valdþios, ir toji, dosniai apiberdama já dovanomis, laikydavo savo rûmuose, pakæsdama visokias erezijas, toleruodama kitiems pilieèiams draudþiamus juokus ir prasimanymus. Tokiose epochose tiesà bûdavo leista sakyti tik juokdariams ir „saviems” menininkams. Ar kas pakito pasaulyje, Europoje? Prieðin-

gai, dar labiau iðryðkëjo visuomenës polinkis á visokeriopà komfortà, kurio piramidës pagrindas labiau nei kada nors tvirtinamas paèia trapiausia ir pigiausia medþiaga – konformizmu.

Toks bûvis suardo tam tikrà protesto ir susitaikymo pusiausvyrà, ir pamatai ima diktuoti likusios architektûros pobûdá. Konformizmas atmeta istoriná kontekstà, iðbarsto europiná identitetà, ir tuomet tolimø savo siela kultûrø invazija mus uþklumpa nepasiruoðusius, nusilpusius. Europos ásèiose sunokinti du pasauliniai karai atvërë tokias erozijas, kuriomis á þemynà ëmë plûsti ne patys geriausi kitø kultûrø pavyzdþiai. Lyg ið instinktyvios savigynos savo istoriná ir kultûriná palikimà pradëjome vertinti kaip nekintamà ir negausinamà vienetà, bet darome tai pavëluotai. Savo kultûros istorijà ðiandien daþniausiai skaitome vienu ðriftu, þinodami, kad X autoriaus vertë nepajudinama, nekintama, nediskutuotina. Mes nustatëme, kad geras skonis – probëgðmais pakalbëti apie „nuostabià Mozarto muzikà”, paminëti Vivaldi, Beethoveno pavardæ. Ir tai – vis reèiau. Bet, kas verèia nerimauti, tie vardai minimi be turinio. Kitaip sakant, pavardë þinoma, bet darbai – ne. Jø ir nereikia, kaip nereikalingi ir sprendimai, o tik pokalbiai apie juos: konferencijos, simpoziumai, sesijos, posëdþiai puikiai patenkina „sprendimø” badà. Pakalbëjome – ir lyg iðspræsta; pasakëme pavardæ – ir jau kultûringi…

Tikriausiai jokioje kitoje epochoje menininkai nebuvo taip akivaizdþiai paklusnûs ir lojalûs politiniams paproèiams ir reikalavimams kaip mûsiðkëje. Niekad dar taip nebuvo siekiama greitø ir gausiø dovanø.

Didieji renesansininkai Atgimimo epochoje dirbdavo iki dvideðimto prakaito, bet ilgai ir kankinamai gilindavosi á kûrybinius uþsakymus.

Dabartiniame Atgimime laukiama tik uþsakymø. Beje, ir uþsakovai sumenko: Baþnyèia didþiojo meno jau nebemecenuoja, o jos skatinamas labdaringas menas visada bevertis. Ávairios biurokratinës ir administracinës struktûros á menà þvelgia nepakankamai patikliai, o ir patys menininkai (dauguma) savo profesijà laiko tik papildomu pajamø ðaltiniu.

Ar dar nepakankamai áþeidþiau, Broli Kûrëjau? Ar dar neátûþo Tavo siela, skaitydama ðiuos sakinius?

Ne, Tu pyksti ne ant turinio, o ant manæs, iðdrásusio sumenkinti Tavo buvimo svarbà. Valio! Renkies kovà purslais, o ne audra?

Europai netrûksta nei turtø, nei þmoniø, nei erdviø. Jai trûksta svarbaus ávykio – didelio DVASINIO SUKRËTIMO. Ar juo taps pati naujojo tûkstantmeèio pradþia, o gal koks Dvasios Milþinas imsis to didþiojo sukrëtëjo vaidmens? Tik ar þinos jisai pasekmes ir ar ið viso mokës kuo sukrësti? Ir, kas baugiausia, ar yra tokiø, kurie to sukrëtimo laukia? Gal tas sukrëtimas bus nauji moralës, humanizmo, tolerancijos, pareigos ir atsakomybës susitarimai?

O gal – diktatûros ar ðiaip kokio ið pradþiø visai nekaltai atrodanèio ðëlsmo, kuris neiðvengiamai prisiðauks orakulus, veltui girdomos minios susirinkimuose skelbianèius naujus futuristinius manifestus? Kà pasirinks naujieji europieèiai savo miesèioniðkai gerovei sukrësti? Kokie marðai ir decibelai lydës tà þygá Naujosios Dvasios link? Ar tai bus judëjimas, ar ásakymas, ar aklas paklusnumas, o gal – romantinë iðvyka á Tautos Savimonæ? Ir ar dar yra tam koks poreikis? Nebent kaip dar viena pramoga. Su lazeriais ir loterijomis.

Su groþio konkursais ir simfoniniais orkestrais, Lietuvos Nepriklausomybës dienà greitesniu tempu grojanèiais Wagnerio operø iðtraukas…

Ir dar Tu tyli, nuolankusis Broli Kûrëjau, dar ramus? O kà Tu dabar kuri? O gal kûreni savo Krosná, gal marmuro imitacijomis inkrustuotà þidiná, ámûrytà á sienà devintajame aukðte nuomojamame vieno kambario bute? Ar malkomis, ar gal savo eilëraðèiais, drobëmis, partitûromis ðildai savo kertæ?

Netiesa visa tai, sapnas. Mes gyvename geriau, nei èia apraðau, ir keliu á Europà nereikia eiti keliais. Mes jau pastebëti, mûsø intencijos solidþios, tikslai aiðkûs, bûdai teisëti. O að vis dar tikiu, kad pabusime ir atrasime savyje jëgø nepalûþti dvasia, sakyti tiesà, griauti tuðèias iliuzijas. Tiesa, vëliau mes vis tiek prisitaikysime, bet bent tuos keletà metø, kol kopsime per tûkstantmeèio slenkstá, bent tuos keliolika mënesiø, bent tà dienà, tà naktá pabûkime ne reikðme savyje, o paprasèiausiai savimi.

Að neþinau, kaip tai daroma.

Nejaugi ir Tu nepadësi, Broli?

Kas tuomet bus su mumis, su visomis mûsø muzikomis, jei mes neatgimsime remdamiesi savo geriausiomis, þmogiðkiausiomis, skaidriausiomis ir dþiaugsmingiausiomis savybëmis. Kas bus su Europa?

Tuomet?

Giedrius KUPREVIÈIUS „Kauno diena”, 1998 m. geguþës 23 d.

Muzikos barai /37

Sukaktis Rita ALEKNAITË-BIELIAUSKIENË

M

uzikos ir teatro akademijos salëje – ðurmulys. Moterø aromatas maiðësi su gëliø kvapais.

Garbaus amþiaus þmonës su nenustygstanèiais paaugliais.

Dþiaugsmas ir nostalgija buvo èia pat. Su jauduliu scenoje á savo vietà jau atsisëdo profesorius Jonas Urba. Jo vaidmuo ðiandien neáprastas – aðtuoniasdeðimtmeèio.

Jeigu mums kaþkada kas nors kalbëjo apie tiek metø sulaukusá þmogø, jaunystë prieð akis matë senà senuèiukà. Kà èia aðtuoniasdeðimtmetá! Vos keturiasdeðimties sulaukusá vaikai senu vadino. O dabar?

Scenoje uþ stalelio sëdëjo graþaus stoto, þilstelëjæs, inteligentiðkos iðvaizdos, pasitempæs, oriø manierø, romiai, netgi, sakyèiau, galantiðkai judantis þmogus.

Jaudinosi. Nejaugi tai apie já? Tiek gerø þodþiø, panegirikos! Gëlës, dovanos, uþriðta atminimo juosta. „Tikrai apie mane?..“ Mintys nuklydo á praeitá. „Kas yra toji praeitis?“ – þvilgsniu lyg klausë koncertinio fortepijono, taip paþástamø buvusios savo Alma mater sienø, po da-

Smuikininkas profesorius Jonas Urba

þø sluoksniu vis bandanèiø paslëpti amþiaus raukðles, iðsibarsèiusiø auklëtiniø.

Jubiliato mintis paskendo toliuose. Ten, kur þemë jau iðakëta, aðaromis palaisty-

Muzikos barai /38

Susitikimas su praeitimi Smuikininkas profesorius Jonas Urba ðvenèia aðtuoniasdeðimties metø jubiliejø

ta, kur prasidëjo kelias á muzikos erdves, nuðvito ðviesi kaip ir visos vaikystës dienos saulë.

Smuikininkas profesorius Jonas Urba gimë 1925 m. birþelio 4 d. Raseiniuose.

Mama Petronëlë Daugirdaitë, tëvas Jonas Urba – kirpëjas, labai gerbiamas þmogus. Mokëjo patarti damoms, graþiai pakalbëti. Bendraudavo net penkiomis kalbomis. Prieð ðventes apie já bûriuodavosi ypaè daug miestelënø, ið palivarkø atvaþiavusiø ûkininkø, kilmingø þmoniø. Mëgo ponø draugijà. Su jais kalbëdavo taisyklingai lenkiðkai. Taèiau vaikus mokë graþios lietuviø kalbos ir namie liepdavo kalbëti tik lietuviðkai.

XIX a. miestas iðgyveno vienà paèiø palankiausiø savo istorijos tarpsniø.

Kaip raðë Motiejus Valanèius, net ir prancûzmeèiu „þemaièiø vienok þemë nieko pikto nepatyrë“. Raseiniai mena K. Tyzenhauzo pulkus, rekrutø ëmimà, bajorø vado A. Misevièiaus, já pakeitusio R. Pðezdeckio veiklà. Raseiniðkiai, giedodami „Te Deum laudamus“, sveikino Napoleonà gimimo dienos proga, o prancûzø paprefekèius pakeitusi rusø valdþia jau skaièiavo nuostolius.

Dar 1848 m. M. Valanèius raðë: „Visuomet didþiausiu (þemaièiø) kunigaikðtystës miestu buvo Raseiniai“, nors apie tuos deðimtmeèius ten tegyveno vos daugiau nei du tûkstanèiai þmoniø. Taèiau á amþiaus pabaigà pastatyti net 47 mûriniai pastatai. Viename kitame gais-

re degë net 52 parduotuvës. Caro valdþia norëjo Raseiniams suteikti net Ðiaurës vakariniø gubernijø centro statusà. Nors taip ir neávyko, taèiau amþiaus viduryje pagal gyventojø skaièiø Raseiniai tapo treèiuoju Lietuvos miestu. Èia veikë pajëgiausi malûnai, Raseiniø pirkliai D. Ðerevskis, S. Fainbergas verslà plëtë jau Kaune. Buvo statomi mûriniai pastatai.

Iki 1920 m. dar giedojo kantorius Korys.

Veikë liuteronø kirchë, restauruojama cerkvë. XX a. pradþioje veikë dvarininkø ásteigta Raseiniø þemës ûkio ir gyvulininkystës draugija. Erdvioje arklidëje buvo vaidinama. Kartais – „pono Skribo opera ir rusiðkas originalus vodevilis ‘A ir F, arba Ivanas Andrejevièius Mordaðevas’“.

Karininkai, dvarininkai mëgo leisti laikà miesto klube. 1906 m. suvaidintas ir pirmasis lietuviðkas spektaklis – K. Bûgos ir M. Palionio pjesë „Dëdë atvaþiavo“.

Taèiau pirmoji vokieèiø okupacija nualino miestà ir þmones. Gyvenimas ëmë atsigauti nepriklausomybës metais.

Vienas svarbiausiø ávykiø – 1919 m. ákurta gimnazija. Nesvarbu, kad apie 1930 m. mieste degë dar tik 59 lempos, tebuvo 13 didesniø grástø ir 35 negrástos gatvës, taèiau veikë net keturios pradinës mokyklos, dvi ligoninës, kino teatras, lietuviø ir þydø gimnazijos, mokytojø knygynas, Mirviso limonadinë... Burmistras A. Juodka brandino miesto rekonstrukcijos, atgaivinimo planus. 1934 m. pastatytas Vinco Grybo sukurtas Nepriklausomybës (Þemaièio) paminklas.

Ðvenèiø metu savivaldybës pastatas, turgaus aikðtë pasipuoðdavo pintais àþuolø vainikais, girliandomis, kieminëti iðeidavo miestelio elitas. Papuoðtais vaikais vedini pasirodydavo mylimi inteligentai mokytojai, tokie kaip Þiûraièiai. J. Urbos bendraklasë Janina Jackevièiûtë-Maþintienë pasakojo, kokià átakà vaikams dariusi elegantiðka mokytoja Marcelë Þiûraitienë.

Maþasis Jonukas augo patriotiðkoje miesto aplinkoje ir pasiturimai. Bet...

Neþinia kodël ðeima susiruoðë á Buenos Aires. Vaþiuodavo ðeimos, bet skurstanèios. O èia? Matyt, tëvø bûta romantiðkø asmenybiø, norëjo pamatyti egzotiðkas ðalis. Tolimuose kraðtuose nieko nepeðë, gal nenusisekë rasti gerø darbø, ir jau su dviem vaikais ðeima laivu gráþo á Lietuvà.

Jûra buvo kaþkokios fantastiðkos spalvos, ir saulë leidosi kaþkur á jos gelmæ – raudona, pranaðaujanti vëjà ir ilgà kelià jos link. Buvo girdëti nostalgiðka vieniðo smuikininko dainos rauda. Ilgëjosi prarastos þemës ar þmogaus? Mama ápareigojo Jonukà atsakyti á ðá klausimà áduodama á rankas smuikà.

Dabar smuikininkas profesorius Jonas Urba, garbingais valstybës apdovanojimais pagerbtas, pasakoja, kà patyrë, nepatyrë, apverkë, apraudojo, apglostë, geru þodþiu ir jaukiu þvilgsniu palytëjo.

Kartais atrodo, kad namø buitá papildantys V. Karatajaus, K. Bogdano, A. Galdiko ar L. Paðkauskaitës darbai tëra graþi dekoracija to, kas vyko uþ ðiø iðdailintø sienø.

Gráþæ á Raseinius, tëvai nutarë mokyti Jonukà smuikuoti. Vietiniai muzikantai ádavë á rankas instrumentà, strykà ir kiek pramokusá kviesdavo su jais groti. Ðokiai, geguþinës, klubas, kino teatras...

Bet kas mokys profesijos?

Paruoðæs kelias pjeses, sugebëjo ástoti á Kauno konservatorijà, á Vlado Motiekaièio klasæ. Taèiau net neásibëgëjusius mokslus nutraukë karas. Konservatorija buvo uþdaryta, o Jonas gráþo namo. 1943 m. Raseiniuose gastroliavo Ðiauliø muzikinis teatras. Jonukas susiþavëjæs klausësi smuikininko, pedagogo Juozo Jagëlos grojimo. Pasipraðë priimamas á jo klasæ Ðiauliø muzikos mokykloje. Klaipëdà uþëmus vokieèiams, Juozas Karosas savo vadovaujamà mokyklà ið pajûrio buvo perkëlæs á Ðiaulius. Ten dirbo ádomios asmenybës: pianistas, savitas pedagogas profesorius Ignas Prielgauskas, dainininkai Jonas Byra ir Stasë Dievaitytë, violonèelininkas, dirigentas, visapusiðkas muzikas Petras Armonas, kompozitorius Julius Gaidelis. Pedagogai daug koncertuodavo. Vyko kameriniai koncertai,

Ðventë buvo dþiugi buvo grojama, dainuojama baþnyèioje, aplinkiniuose miesteliuose. Pirmà kartà Jonukas susiþavëjæs klausë J. Jagëlos, P. Armono, S. Juodvalkienës atliekamo L. van Beethoveno Trio, I. Prielgausko skambinamø F. Chopino noktiurnø, valsø. J. Karosas pasakodavo apie muzikà, skaitë paskaitëles, raðë periodikoje, susitikdavo su klausytojais. Rimta klasikinës muzikos atmosfera ugdë vertybiná màstymà, menines moksleiviø individualybes, skatino tobulëti ir ieðkoti savitos raiðkos.

Kiekvienas pusmetis baigdavosi dideliu mokiniø koncertu. Darbðtumas padëjo J. Urbai greitai ágyvendinti profesinius uþdavinius. 1944 m. birþelá Ðiauliø apskrities laikraðtyje „Tëviðkë“ jau buvo raðoma: „Graþiu paruoðimu ir meniniu ásigilinimu pasirodë mok. J. Jagëlos klasës mokiniai: J. Urba ir Eug. Paulauskas“.

J. Karosas labai aiðkiai buvo pareiðkæs: „Per vieðus muzikos mokyklos mokiniø pasirodymus plaèioji visuomenë turi progos sekti ir stebëti, kaip vystosi jaunieji talentai. Gabesnieji mokiniai per tokius pasirodymus tampa populiarûs, sulaukia savo gerbëjø...“ J. Urbà pakvietë groti Ðiauliø muzikinio teatro orkestre.

Tai vienas ádomiøjø profesoriaus J. Urbos kûrybinës biografijos puslapiø. Prasidëjo paþintis su scena, teatro tradicijomis, specifika. 1941 m. Kauno valstybës teatro Ðiauliø skyriui pradëjo vadovauti Faustas Kirða. 1942 m. skyrius perëjo á Ðiauliø savivaldybës þinià.

Taèiau muzikai nenustigo tol, kol neágyvendino svajonës suformuoti profesionalø muzikiná teatrà. J. Karosas yra raðæs: „Sumanymà Jonas Byra vykdë visu rimtumu. Per Ðiauliø teatrà iðsirûpino Kauno operos kostiumus ir reikalingiausias dekoracijas“. Nutarta pastatyti G. Verdi operos „Traviata“ fragmentus. 1942 m. vykusiame koncerte skambëjo G. Puccini

„Madam Baterflai“ , W. A. Mozarto „Figaro vedybø“ fragmentai. Numatyta koncertus rengti kiekvienà mënesá. 1943 m. prie Ðiauliø teatro prisiðliejo muzikinis ansamblis. Jis dalyvaudavo koncertuose. Taèiau pirmoji spektaklio premjera ávyko tik 1944 m. vasario 27 d. Tai buvo Carlo Millöckerio operetë „Belvilio mergelë“. Dirigavo J. Byra, reþisavo Vladas Sipaitis. Dainavo mokytojai, mokiniai S. Dievaitytë, Albinas Sodonis, Juozas Pëþelis, A. Makuðkienë, P. Beinaris, G. Kaupaitë ir kiti. „Suprantama, Ðiauliai muzikoje negreit pasivys nei Vilniø, nei Kaunà. Bet vytis nedraudþiama. Tegul Vilnius vyraujanèiai ugdo simfonijà, Kaunas – operà, Ðiauliams telieka perðokti nors operetæ“, – raðë „Varpe“ F. Kirða.

Buvo pastatyta Peterio Igelhoffo operetë „Meilë ið pirmo þvilgsnio“, rengiamas Johanno Strausso „Ðikðnosparnis“, Antano Raèiûno opera „Trys talismanai“. Taèiau karas vël iðkreipë Lietuvos gyvenimà.

1944 m. J. Urba iðvengë bombardavimo, þûties ir beveik pësèiomis atëjo á Kaunà. Pokario konservatorijoje mokësi ávairaus amþiaus ir iðsilavinimo jaunuoliai. J. Urba mokslus tæsë pas pakviestà ið Vengrijos puikø smuikininkà ir pedagogà J. Hajoðà. Taèiau neilgai. Po metø ðis iðvyko. Tuo metu konservatorijos studentai ir dëstytojai puikiai sutarë. Þinojo vienas kito problemas, nes daugelyje veiklos srièiø dirbo drauge. „Jau grojau orkestre. Todël buvome savotiðki kolegos su Baliu Dvarionu. Nuostabus muzikas, romantikas. Taèiau jis buvo ir mano fortepijono pedagogas. Kartà prieina ir klausia: „Ar þinai, kad tu mano studentas?“ Atëjo pavasaris. Visi tik ir kalba teatre, kad Dvarionas manæs ieðko. Radau.

Sakau, ieðkojote? Taigi po keliø savaièiø reikia egzamine groti! Sako, iðmok kà nors... Pjeselës nesunkios – iðmokau. Eg-

Muzikos barai /39

Sukaktis zaminas. Prie antrojo fortepijono (!) sëdasi ir Dvarionas. Að skambinu paprastutá tekstelá. O jis ið kailio neriasi – kaþkokie pasaþai, kankanai. Komisija pritrenkta.

Girdþiu konservatorijos administratoriø komentarus: tau, girdi, á specialiojo fortepijono klasæ pereiti reikia! Visai rimtai siûlo. O muzikantø profesûra nesitveria juoku ið Dvariono iðradingumo. Juk ðis suprato, kad að, taip vëlai mokslus pradëjæs, niekuomet neskambinsiu. Að – fanatikas smuikininkas.“ J. Hajoðas iðvyko. Taèiau 1945 m. visam likusiam gyvenimui, Juozo Banaièio kviestas, atvyko Davido Oistracho mokinys, Maskvos P. Èaikovskio konservatorijos absolventas Aleksandras Livontas. „Kauno visuomenei jis prisistatë labai efektingai, su polëkiu sugrodamas Henriko Wieniawskio Polonezà D-dur“, – prisiminë J. Urba. 1949 m., sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, jis tapo A. Livonto studentu. „Puikiai bendravome su A. Livontu.

Mano pedagogas jis buvo nuo pirmosios mûsø susitikimo minutës iki iðëjimo anapus. Keisti tais deðimtmeèiais buvo studentai. Pedagogas vos penkeriais metais uþ mane vyresnis... Puikus smuikininkas. Niekada net klasëje nesu girdëjæs blogai intonuojanèio. Tapome draugais.

Dirbdamas su vyresniais, jis brendo kaip pedagogas. Taèiau að tuomet negalvojau juo bûti. Bet man reikëjo save patikrinti, savotiðkos „ausies ið ðalies“. Vis praðydavau Livonto manæs paklausyti, aptardavome grojamà repertuarà, kitas problemas. Livontas sako: puikiai groji, bet að tokios technologijos tavæs nemokiau.

O að technologijà kaupiau po kruopelæ.

Labai daug man davë net ir talentingasis mano kolega J. Maisteris. Negalëdavau atsistebëti organiðka jo technika. Beria pasaþø kaskadas lengvai, puikiu garsu.

Að vis pripuolæs palieèiu vienà, kità raumená – ar neásitempæs, ar fiziologija dalyvauja tokio fantastiðko grojimo procese... Paskui namie pats pabandau. Taip tobulinau savo smuikavimo technikà ir bandþiau perimti geriausias tradicijas.

Taèiau menininkas negali uþsidaryti namuose. Jis turi matyti pilnakraujá gyvenimà ir jame brandinti savo kûrybos galias.“ Smuikininkas J. Urba visada jautë, kad mene yra kaþkas daugiau, negu galima iðmokti.

A. Livontas tapo patarëju, nulëmusiu ir J. Urbos veiklà Lietuvos operos ir baleto teatre. „Paskelbë konkursà á koncertmeisterio vietà teatre. Kalbina bandyti.

Kà daryti? Bëgu pas Livontà: ar dalyvauti? Sako, þinoma, bûtinai. Konkursas – nemalonus dalykas. Daug pavydþiø kolegø atsiranda. Taèiau reikia susikaup-

Muzikos barai /40

ti ir nugalëti. Prieð tai grojo K. Juodelis.

Geras smuikininkas, turëjo skaidrø, be didesnës obertonø spalvos garsà, neblogà technikà. Emigravo á Varðuvà.

Vaikystëje neþinojau pavardþiø tø garbingø þmoniø, kurie grojo Lietuvos operos teatro orkestre. Taèiau greta daþnai girdimø operos solistø, matomø baleto artistø pastebëjau ir vienà smuikininkà. Tai buvo koncertmeisteris. Jis oriai sëdëjo pirmajame pulte ir, þinodamas savo vertæ, atsistojæs grodavo solinius epizodus. Pavardë tuosyk nebuvo svarbu. Mums, studentams muzikams, jis buvo tiesiog Koncertmeisteris. Su pagarba nulydëdavome þvilgsniu praeinantá, plodavome pagrojusiam. Vienà dienà kaþkas pasakë: „Koncertmeisteris iðëjo ið teatro...“ Kaip iðëjo? Kodël? Neásivaizdavome kito þmogaus ðioje vietoje.“ Gyvenimas iðvingiuoja keliais ir klystkeliais, pasirodo kiti þmonës. Taèiau J. Urbos dvideðimtmetis Operos ir baleto teatre – ypatingas etapas. Reiklusis profesorius Mykolas Bukða dar Kaune veikusiame Operos teatre pastebëjo pasirodþiusá devyniolikmetá smuikininkà. Susikaupæs, gerai besiorientuojantis, jauèiantis ansamblá, puikiai intonuojantis, valdantis smuiko garso kolorità, o svarbiausia – labai dëmesingas, susikaupæs, smalsus, jauèia atsakomybæ ir pagarbà vyresniems orkestro nariams. Kaip á ðaltà vandená vis ámesdavo jaunuolá á sunkø, pirmàjá deðimtmetá maþai paþástamà teatro repertuarà, ávairiø gaidø perraðinëtojø, redaktoriø keverzotø gaidø makalynæ. 1954 m. J. Urba paskiriamas koncertmeisteriu. Ðis smuikininkas netapo vien styginiø artikuliacijos þenklø suraðinëtoju. Savo pareigas Koncertmeisteris suprato labai plaèiai. Reikëjo paþinti orkestrà. Ðiandien jis pasakoja apie ávairiais instrumentais grojusius muzikantus, atsimindamas ne tik jø darbà orkestre, bet ir pomëgius, gyvenimo buitá. Niekada nesiverþæs diriguoti, norëjo geriau paþinti dirigentus ir bûti pirmuoju jø pagalbininku ruoðiant partitûras. Jas ne tik suredaguoti, bet ir parengti spektakliams.

Per trisdeðimt metø J. Urba pagrojo apie aðtuonis tûkstanèius spektakliø.

Repertuare – per 70 operø, 50 baletø. Ðiandien apie solo numerius jis pasakoja vis juos iðdainuodamas, komentuodamas. Kiekvienos atsakingos teatro kolektyvo gastrolës ne kartà vyko reikðmingose Rusijos, Vokietijos teatrø scenose. Kiekviena lietuviðko veikalo premjera – tai kompozitoriaus, statytojø ir Koncertmeisterio bendro darbo vaisius. „Nuolatinë kûrybinë átampa spektaklyje, taupus dëmesio paskirstymas, lankstumas akompanuojant, racio-

nalumas ekstremaliose situacijose – tai operos teatro kasdienybë, reikalaujanti nuolatinës dvasiniø ir fiziniø jëgø iðkrovos, – apie koncertmeisterio darbà raðë J. Aleksa. – Dëmesingumas, reiklus triûsas grupinëse repeticijose, kantrybë dirbant su ávairaus meninio lygio ir charakteriø instrumentininkais – tai jau dirigento kvalifikacijos pasireiðkimas, pedagoginiø gabumø poþymiai.“ Kiekvienas spektaklis – vis kitas gyvenimo puslapis, kurá þenklina dirigento asmenybë, auganèiø jaunøjø menininkø debiutai scenoje, palydos á garbingà poilsá, premjerø dþiaugsmas, publikos ovacijos ir nedidelës menininkø þabangos. Ilgameèio Koncertmeisterio biografija – tai ir prisilietimas prie þymiausiø mûsø operos meistrø kûrybos. Jautrus muzikas juto E. Èiudakovos, J. Petraðkevièiûtës, A. Kuèingio, K. Gutausko, V. Rubackio, V. Noreikos, daugelio kitø pakilimus ir nesëkmes, jautriai reagavo á kûrybinius atradimus. Taèiau kaip inteligentiðkas þmogus praþûtingø spektakliø nekomentuodavo.

Manau, kad J. Urbai teatras suteikë erdvæ áprasminti savo smalsumà, plëtoti platø menø pasaulio suvokimà. Jis mielai bendravo ne tik su dirigentais, bet ir su scenografais, reþisieriais. Kartais diskusijose pasakytas jo þodis inspiruodavo interpretacinius sceniniø kûriniø sprendimus. Pavydëtina meninë intuicija traukë prie savæs þymius lietuviø dailininkus, skulptorius.

1973 m. Mstislavas Rostropovièius Vilniaus scenoje statë G. Puccini „Toskà“. Suþinojæs, kad J. Urba teatre groja jau tris deðimtmeèius, su nuostaba ðûktelëjo: „Taip ilgai dirbant teatre vis dar akys blizga?!“ Tai kûrybingo menininko brandos bruoþas. „Nepaprastas darbðtumas, fanatiðkas muzikos pamëgimas padëjo J. Urbai ágyvendinti, atrodytø, neágyvendinamà svajonæ. Tai patvirtino tiesà, kad tikram talentui negalioja áprastos taisyklës. Juk ið tikrøjø nedaug rastum pavyzdþiø, kad taip vëlai pradëjæs muzikuoti iðaugtø tikras profesionalas instrumentininkas, profesorius. Sunkiai átikimas dalykas: profesionaliai muzikos pradëjæs mokytis aðtuoniolikos, o ir paskui neturëjæs në vienø normaliø studijø metø!“ – yra raðæs profesorius Saulius Sondeckis. „Daugelis muzikantø greta darbo orkestre dar mokytojauja. Taèiau tam að negalëjau skirti laiko. Jo tiesiog nebuvo.

Ryte repeticija, vakare spektaklis. Reikia ir paèiam pagroti, paklausyti kitø atlikëjø áraðø, iðstudijuoti vienà kità partitûrà, paruoðti jà orkestrui. Norëjosi pagroti ir kameriná repertuarà. Esame koncertavæ

kaip instrumentinis trio su violonèelininku broliu Juozu Urba, pianistu Chaimu Potaðinsku. Labai mylëjau teatrà ir jo atmosferà, kolegas, kurie, atrodë, buvo tuomet tarsi viena darni ðeima. Rasdavome laiko kartu pameðkerioti ir kitaip atsipalaiduoti. Tapæs koncertmeisteriu, maniau juo bûsiu visà likusá gyvenimà.

Niekada nesirengiau tapti pedagogu“, – máslingai nusiðypso profesorius J. Urba. Jis niekada nemokëjo dirbti bet kaip.

Todël aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje gyvenimo studijos tarsi prasidëjo ið naujo.

1974 m. B. Dvariono muzikos mokyklos direktorius Vytautas Kabelis pakvietë J. Urbà mokyti vaikø. Profesorius J. Urba tapo ryðkiausiu pedagogo pavyzdþiu. Mokiniø nesirinko, – visi turi teisæ iðmokti groti ir pamilti muzikà.

Kiekviena diena – tarsi ádomus detektyvinis romanas: ádomu, ar pavyks atverti uþsidariusá vaikà? Ar pavyks iðlaisvinti jo nelankstø kûnelá? Kaip rasti kelià á maþojo þmogaus emocijø pasaulá? Ar pasiseks paþadinti snûduriuojantá smalsumà? J. Urba yra tas tikrasis pedagogas, kuris mokiniui, studentui visada jautë tëviðkà meilæ, didþiulæ atsakomybæ ir kantrybæ, ásipareigojamai já globojo. Net ir nenusisekusá mokiná ieðkojo progos pagirti. Tai – paskata. „Þinoma, kartais jauna smuikininkë stiklinæ aðarø priverkia, kol pajunta muzikavimo prasmæ“, – sako profesorius J. Urba.

Kiekvienas naujas mokinys – naujas ir jaudinantis susitikimas su ateitimi.

Prisiminiau Nikolajaus Rericho tekstà: „Nepaþástamas þmogus apsigyveno ðalia mûsø sodo. Kas rytà jis groja ir dainuoja savo dainà. Manome mes, kad jis dainà kartoja, bet jo daina kaskart vis nauja...“ Profesoriaus J. Urbos tikslas – ugdyti kûrybingà þmogø, gebantá dainuoti kaskart vis kità dainà. „Yra pedagogø, kurie vienà frazæ ðlifuoja tris, keturias valandas. Taip ir beþdþionæ galima iðmokyti.

Svarbiausia, kad gebëtø ne aklai kartoti pedagogo nuorodas, bet sumanytø pats atrasti. Su viena studente labai tiksliai iðnagrinëjome kûrinio fragmentà. Uþdavinys buvo já iðmokti. Ateina á pamokà, o ten – visai kitaip interpretuota mintis.

Svarbiausia, kad pagrota ji buvo labai átikinamai, raiðkiai. Vaikeli, sakau, puiku, tik nepamirðk, kodël taip iðsisakei, ir uþfiksuok tai. Paties atrasta tiesa visada brangiausia.“ B. Dvariono muzikos mokykloje J. Urba vadovavo Styginiø instrumentø skyriui, o 1976 m. profesorius S. Sondeckis pakvietë já á Konservatorijà (dabar Muzikos ir teatro akademija). Netruko ásitraukti á platesnæ pedagoginæ veiklà – ne

viename respublikiniame, sàjunginiame atlikëjø konkurse buvo þiuri narys. Ðiandien J. Urbos auklëtiniai Artûras Ðilalë, Rimantë Tarvydaitë, Vilija Velièkaitë, Violeta Ðeðtakauskaitë-Barkauskienë, Gintas Eimutis, Sigita Slipkutë-Ðirvinskienë, Jurgita Gaubytë, Rima Ðvëgþdaitë, Jurgita Kasikauskaitë, Karolina Beinarytë, Ingrida Rupaitë, Saulë Kondrotaitë ir kiti groja þymiausiuose ðalies kolektyvuose, kiti yra geri pedagogai.

Profesorius J. Urba puikiai suvokia, kad kalbëti apie muzikà, bet paèiam nemuzikuoti „tolygu norëti bûti mokytam, bet neskaityti knygø“. Todël jis subûrë B. Dvariono muzikos mokyklos mokytojø kameriná ansamblá. Direktoriaus V. Kabelio palaikoma idëja buvo vaisinga.

Su malonumu laisvalaikiu muzikuojanèiø specialybës dëstytojø atliekamø lietuviø, rusø ir pasaulio kompozitoriø kûriniø klausydavosi sausakimðos salës melomanø ar ðiaip smalsiø þmoniø Azerbaidþane, Uzbekijoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Su Liongino Abariaus ir Algimanto Lopo vadovaujamu mokytojø choru 1982 m. parengë keturias J. Haydno oratorijos „Metø laikai“ dalis. „Didþiausià laimæ patirèiau, jei nors kiek tapèiau panaðus á savo mokytojà“, – sakë ne vienas moksleivis, þiûrëdamas á scenoje grojanèius savo pedagogus ir jø klausydamas.

Taðkentas, Baku, Vilniaus paveikslø galerija, Vokietijos miestai... Erfurto apygardos dienraðtis „Das Volk“ iðspausdino kultûros apþvalgininko parengtà B. Dvariono muzikos mokyklos moksleiviø styginiø orkestro koncerto recenzijà. Pedagogo J. Urbos vadovaujamas ansamblis grojo reprezentacinëje miesto Rotuðës salëje. Publika sumani, iðprususi. Visus klausytojus þavëjo ansamblio muzikavimo nuoðirdumas, verþlumas, puikus raiðkaus garso skambëjimas. Greta G. Ph. Telemanno, kitø praeities kûrëjø muzikos skambëjo lietuviø autoriø kûriniai. Pedagogas niekada nepamirðdavo jø pagroti, tarsi pasigirdamas, kad, girdi, ir mes ne ið kelmo spirti: M. K. Èiurlionis, J. Naujalis, B. Kutavièius... Kiekvienas savitas, bet smuikui taip artima jø kantilena, lietuviðko lauko atodûsis, oðianti miðko aimana. Juk ir muzika gimsta ne ið pilvo, bet ið ðirdies.

Tada protu pradedi suvokti muzikos ir rafinuoto stryko naudojimo prasmæ, fraziø kulminacijø áprasminimà ir valso nobile gracijà. Kai besimokantis vaikas tai pajunta, pradeda atrasti muzikà, daugiareikðmæ garso kalbà. Profesorius moko reikðtis Manheimo mokyklos ir baroko maniera, iðgirsti besipinanèios it G. Rossini koloratûros J. S. Bacho melizmatikos, M. Ravelio spalvø þaiþaravimo,

Vakaro atminimui tautinë juosta sentimentalios F. Kreislerio kantilenos groþá, pajusti W. A. Mozarto moduliacijø prasmes ir J. S. Bacho sodraus basso continuo charakterá.

Profesorius J. Urba nevengdavo paraðyti apie kolegas recenzijø. Pasamprotauti inspiruodavo nauji darbai: ádomios S. Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro programos, arfininkiø L. Chetagurovos ir E. Aizinienës pirmà kartà surengtas arfos muzikos vakaras ar K. Kaniðausko ir E. Ignatonio pagrotø sonatø interpretacijos. Sekdamas muzikiná Lietuvos gyvenimà, periodikoje apþvelgdavo ne tik atskirus koncertus, bet ir didelius renginius, festivalius. Gebëdavo ir þymiø sveèiø muzikø pasirodymus analizuoti be panegirikos, taikliomis frazëmis ávertindamas kiekvieno jø menà, muzikinio gyvenimo konteksto svarbà ir vertæ.

O dabar jûra tarsi nutolo. Artimesnë tapo kasdiena su visais rûpesèiais. Nereikia nei tolimø kraðtø, nei Buenos Airiø.

Gera taip sëdëti savos ðeimos, vaikaièiø, draugø, kolegø, ávairiø meno kûrëjø bûryje. Jonuko gyvenimas su smuiku rankose buvo ne svetimø þemiø, bet þmogaus paieðka: meilaus ir nuoðirdaus, darbðtaus ir kûrybingo, nerimstanèio ir kitus uþdeganèio. Kai laukus apklos minkðti balti patalai, dar ne vieni metai, metæs pro langà þvilgsná, ðûktels: „O, jau reikia bëgti, laukia studentas...“ O vakare uþmerks akis, kad tyla ir ramybë apgobtø. Gal kokia senutë fëja aplankys já sapne ir padovanos nostalgiðkos jaunystës nektaro… n

Muzikos barai /41

Muzika ir teatras Audronë PAULIUKEVIÈIÛTË

M

uzika teatrui reikalinga kaip prieskonis, suteikiantis spektakliams savità meniná skoná.

Gyèio Padegimo, þymaus lietuviø reþisieriaus, aktoriaus asmenybë, jo spektakliø vaivorykðtë, o ypaè juose skambanti muzika – visa tai pernelyg ádomu, kad bûtø neprisiminta ir neávertinta.

Daugiau nei prieð trisdeðimt metø Kauno dramos teatre G. Padegimas debiutavo pirmuoju reþisuotu spektakliu „Karlsonas ir vël pokðtauja“. 1988–1993 m. jis buvo Ðiauliø dramos teatro vyriausiasis reþisierius, 1993–1999 m. vadovavo Kauno akademiniam dramos teatrui. Ðio kûrëjo biografijoje – per aðtuoniasdeðimt spektakliø, pastatytø ávairiø ir Lietuvos, ir uþsienio teatrø scenose. Visuose neapsieita be muzikos. Tûkstantinës gausybës taktø, þinoma, nemëginsime suskaièiuoti, nes ne jø kiekis svarbu. Muzika scenos mene turi iðskirtinæ galimybæ atspindëti konkreèius charakterius, nuotaikas, temà, perteikti teatriná áspûdá.

Nuo to, kaip jai tai pavyksta, priklauso, kiek jos iðlieka þiûrovø atmintyje.

Daþniau koncertø salëse negu teatro spektakliuose besilankantis reþisierius G. Padegimas neásivaizduoja savo teatro

Muzika Gyèio Padegimo spektakliuose: kokia ji, kiek jos ir kodël?

Evaldo BUTKEVIÈIAUS nuotr.

G. Padegimas festivalio „Kaunas Jazz“ fone

be muzikos ir, kaip pats sakosi, negali be jos gyventi. „Muzika – tobulumo, harmonijos vartai. Pasaulyje, kur taip sunku iðlaikyti pusiausvyrà, kuris, atrodytø, slysta ið po kojø, muzika (net ir dramatiðka) visà laikà tarsi teikia atgaivà ir atveria angà á tai, kas amþina ir tikra.“ Pasak kompozitoriaus Eduardo Balsio, gera yra ta spektaklio muzika, kurios negirdëti. Su ðiuo teiginiu nesutinkantis reþisierius G. Padegimas pateikia savà tobulos spektaklio muzikos apibrëþimà: „Man ji gera tada, kai paklausius atskirai atsiranda spektaklio ávaizdis“.

Muzikos barai /42

Pastaruoju metu su G. Padegimu daug dirbanèio klaipëdieèio kompozitoriaus Gintaro Kizevièiaus kompaktinis diskas „Contralight“, kuriame uþfiksuota spektakliø muzika ir „Lineino groþio karalienës“ garso takelis, maèiusiems spektaklius suteikia progà juos mintyse atgaminti, pajusti, pasak G. Padegimo, muzikoje uþkoduotà esminá gyvybiná jø kodà, o tiems, kurie spektakliø nematë, – susikurti jø vizijà. Perklausius minëtàjá kompaktiná diskà ir tik po to stebint G. Padegimo reþisuotà „Lineino groþio karalienæ“, áraðytà vaizdajuostëje, nuo-

taikos iðties atsikartoja. Gal ir neregi spektaklio ávykiø kaitos, bet pasàmonëje jauti to virtualaus dar nematyto herojaus, gyvenimo sugniuþdytos moters, tragizmà. Ðio spektaklio metu keièiantis mizanscenoms visiðkai uþgæsta ðviesa, taèiau muzika tomis akimirkomis tik dar labiau pagarsinama.

Pasakodamas apie menines savo spektakliø priemones, G. Padegimas bûtinai pamini toká muzikos iðryðkinimo, leidimo jai suskambëti bûdà. Ðiame spektaklyje gausu ávairiø gyvø garsø.

Kadangi veiksmo vieta – virtuvë, girdëti indais, jø dangèiais ir árankiais iðgauna-

Music in Theatre Productions

by Gytis Padegimas The article analyses how music is used in theatre and what role it plays in productions by one of Lithuania’s leading theatre directors, Gytis Padegimas, who over his 30-year career has directed more than 80 theatre productions at home and abroad and has collaborated with many Lithuanian composers, including Mindaugas Urbaitis, Giedrius Kuprevièius, Vidmantas Bartulis, Antanas Jasenka and Gintaras Kizevièius.

mi garsai, kuriantys buitinës aplinkos áspûdá. Muzika, reþisieriaus vadinama abstrakèiausiu menu, yra tarsi pagalbininkë kuriant spektaklá, ne stebinti, pasyvi, bet veikianti ir panardinanti kûrinio reikðmes á gelmæ – subjektyvumà, kuris ágalina kiekvienà ið mûsø spektaklá suvokti savitai, kitaip. Tai reþisieriui G. Padegimui labai svarbu. Þmogus, deja, nesugeba teatre visko ir vienodai intensyviai aprëpti. Vienà sekundæ ádëmiai klausomës pagrindinio veikëjo, o kità, þiûrëk, jau iðgirstame atsitiktinæ antraeilio personaþo replikà arba ásispoksome á kokià scenografijos detalæ, kostiumà (jei sëdime vienoje ið pirmøjø eiliø) ir èia pat susigraudiname suskambus „baladinei“ melodijai. Þinoma, þiûrovai, kurie teatre niekaip nesugeba iðsijungti telefonø, á ðá sàraðà neáeina. Ar daþnai mes, spektakliø lankytojai, jauèiame teatre muzikà? Kas „mes“? Tie, kurie ið anksto ásitikinæ, kad spektaklyje bus „kaþkokio triukðmo“, kurio nesiklausys, na, nebent kartais girdës, ar idealistai, apsimetantys, kad teatre geba aprëpti pulsuojanèià visø meno srièiø informacijà, pasiekianèià mus akimis, ausimis ir kitomis juslëmis.

Kad teatras yra visø menø sintezë, niekam ne naujiena. Ar muzika G. Padegimo spektakliuose lygiavertë, gal net konkuruojanti? Reþisierius atsako, kad taip. Muzikai jis skiria itin sunkias uþduotis, ir nors jà naudoja labai dozuotai, bet ne kaip taikomàjá dydá, ne kaip kaþkà, kas yra tik „prie“, o kaip individualø, labai svarbø elementà, be kurio nebûtø ámanoma teatro visuma. „Niekada nenaudojau savo spektakliuose muzikos kaip fono, ji yra savarankiðka veikëja“, – sako G. Padegimas. Th. Wilderio „Mûsø miestelis“ ir „Ilga Kalëdø vakarienë“ – þiûrovø mëgti, nesenstanèiais laikyti G. Padegimo spektakliai. Ðiø, taip pat ir daugelio kitø reþisieriaus darbø muzikà sukûrë Vidmantas Bartulis. Sceninës tikrovës kûrëjo bendraþygis kompozitorius V. Bartulis, prisimindamas savo pirmàjá bandymà kurti muzikà teatrui – Th. Wilderio „Mûsø miesteliui“, nostalgiðkai ðypteli – tuomet jam tai buvo nepatirta, viliojanti iðbandymø erdvë. „Teatro muzika nesiskiria nuo bet kurios kitos“, – sako kompozitorius. Ir muzikos, skirtos teatrui, kûrimo proceso V. Bartulis nesureikðmino: „Ádomu, kad esi ðiek tiek susijæs su dramaturgija“. Su bûsimo spektaklio vizija V. Bartulis, kaip ir kiti kompozitoriai, dirbæ drauge su G. Padegimu, bûdavo supaþindinamas netradiciðkai. „Pasakoti kompozitoriui apie vaizdus, o scenografui – apie garsus“ – toks reþisieriaus,

apie kurá kalbame, darbo metodas. V. Bartulis neneigë, kad kurti kartu su menininku G. Padegimu buvo ádomu.

Tik du kartus susikirto minëtojo reþisieriaus ir kompozitoriaus Giedriaus Kuprevièiaus keliai. Itin reikðmingas G. Kuprevièiaus legendinio miuziklo „Ugnies medþioklë su varovais“ antrasis pastatymas, ávykæs Vilniuje, netradicinëje „Pergalës“ kino teatro erdvëje. „Norëjosi, kad miuziklas skambëtø ðiuolaikiðkai, bet ir neprarastø savo autentiðkumo“, – pasakoja G. Padegimas.

Kitas bendras G. Kuprevièiaus ir G. Padegimo darbas – operetë „Kipras, Fiodoras ir kiti“ Kauno muzikiniame teatre. „Ugnies medþioklë su varovais“ – tiek meniðkai, tiek komerciðkai pavykæs reginys. Operetë „Kipras, Fiodoras ir kiti“, paremta tarpukario Kauno istorijos motyvais ir intriguojanti kitokiu þvilgsniu á to meto veikëjus, ðá sezonà, neátikusi kritikams, atsisveikino su þiûrovais ir Kauno muzikinio teatro scena. G. Padegimui ði operetë suteikë progà pajusti, kuo ádomus darbas su partitûra, dirigentu. Pagrindinis kaltinimas operetës kûrëjams – netiesos propagavimas. Bet juk jeigu nëra þinoma, kad Maironá ir Salomëjà Nërá siejo vien patriotiniai jausmai, tada ir nëra duomenø, kad jø nesiejo niekas daugiau! Kaþin ar Shakespeare’o Romeo ir Dþuljeta buvo ið virëjø ir kepëjø ðeimø, bet O. Korðunovo dël tokios interpretacijos niekas nekaltina.

Operetës „Kipras, Fiodoras ir kiti“ muzika neatsiejama nuo libreto, melodingomis arijomis paryðkinanti atskirø personaþø charakterius. Pasak profesoriaus G. Kuprevièiaus, „teatro muzika tarnauja bendram tikslui, ji egzistuoja ir turi bûti situacijos, kuri vyksta scenoje, pagalbininkë“. Ásiminë ir seniau skaityta ðio kompozitoriaus mintis: „Teatras neprilygsta muzikai ar literatûrai, gyvenanèioms virtualios tikrovës gimdymais, klausytojui ar skaitytojui leidþianèioms bûti tuose menuose nesvarbu kada. Antikinë literatûra visada moderni, ir treèiadieniø kaita jos nejaudina. Teatro menas modernus tik tà treèiadiená, kai artistai vaidina“. „Ugnies medþioklë su varovais“ – ne vienintelis miuziklas G. Padegimo biografijoje. 1998 m. ávyko „Giriø giesmës“, kurios muzikà paraðë Antanas Jasenka, pasak G. Padegimo, daug ir ádomiai dirbantis kompozitorius, premjera. Miuziklas „Giriø giesmë“ vaidintas laukuose, atviroje gamtoje. Aidas, prapleèiantis akustinæ zonà, þaidë ir su ðio miuziklo tonais. „Muzika gali padëti erdvei pulsuoti. Ji – lyg bûtybë, esybë, kuri visà laikà kvëpuoja, tai atsirasdama, tai dingdama,

tai sukeldama emociná sprogimà, tai nueidama á spengianèià tylà“, – filosofiðkai pabrëþia G. Padegimas.

Tyla, pauzës ir gyvi garsai – taip pat daþnos G. Padegimo spektakliø muzikos formos. Murmëjimai, ðvilpesiai, gaudesiai scenos kûriniuose atlieka konkreèias funkcijas ir kuria nuotaikà. Gyvi garsai teatre turi daugiau galimybiø bûti realizuoti, nors tokios muzikos apraiðkø, pasak G. Kuprevièiaus, iðvedimas ið teatro buvo grynai komercinis aspektas.

G. Padegimo reþisuota naujoji „Ugnies medþioklë su varovais“, sudainuota 40 þmoniø, pralenkia gausybæ ávairiø spektakliø, kuriuose naudojami ne tik áraðai. Muzikaliausiø darbø sàraðe – ir „Meistriðkumo pamoka“, Marios Callas gyvenimo istorija, scenoje atkurta, pasak spektaklio reþisieriaus G. Padegimo, ekstremaliai dirbanèios aktorës Nijolës Narmontaitës. Spektaklio fone nuolat skamba nepamirðtamas M. Callas balsas.

Niekada nenurodinëjantis kompozitoriams, kaip kurti muzikà, kokius instrumentus, dermes ar tonacijas pasirinkti, reþisierius G. Padegimas sako visuomet esàs patenkintas rezultatu. Pirmasis kartu pradëjæs kurti kompozitorius – Mindaugas Urbaitis (F. Garcíos Lorcos „Donja Rosita, arba Gëliø kalba“, A. Strindbergo „Freken Julija“ ir „Kreditoriai“).

Vëliau apie penkiolika metø bendradarbiauta su V. Bartuliu. „Buvome pasiekæ toká reþisieriaus ir kompozitoriaus susikalbëjimo lygá, kad suprasdavome vienas kità be þodþiø“, – gaivindamasis itin stipria kava, pasakoja G. Padegimas, toliau vardydamas drauge dirbusiø kompozitoriø pavardes: G. Dapkevièius, A. Martinaitis, F. Latënas, A. Jasenka, G. Kuprevièius, G. Kizevièius…

Teatras – kaip sviestinis sausainis – labai trapus. Jis áspaudþia á atmintá tik tai, kas vyksta esamuoju laiku, ir á galvà to, kuris yra èia ir dabar. Vëliau virsta praeities teatru, neatpasakojamu, nepakartojamu. Garso takeliai ar áraðytas spektaklis – galimybë bent dalá to sausainio iðsaugoti ateities kartoms. Muzikos ir teatro sàlytis neabejotinai praturtina vienas kità, ir tik drauge su scenos menu muzika pati gali „vaidinti“, susitapatinti su veikëjø emocijomis arba skambëti greta kontrapunktu.

Reþisierius G. Padegimas, neásivaizduojantis dramos spektaklio be muzikos, jà savo kûriniuose mato besikalbanèià ne su minia, ne su abstrakèia publika, bet su individualybëmis, su þmogumi. Tad visuomet bûk, muzika, G. Padegimo þodþiais tariant, ðvyturiu, grandimi, jungianèia mus su teatru! n

Muzikos barai /43

Sukaktis Alvydas VALENTA

B

eveik prieð 120 metø (1886) Vladimiras Korolenka iðleido garsiàjà savo knygà „Aklasis muzikantas”. Nuo tada, o gal dar nuo senesniø laikø, aklumas ir muzika daugelio reginèiø þmoniø sàmonëje tapo neatskiriami.

Tai, be abejo, màstymo stereotipas, nors tiesos jame daug: neregá, skambinantá savo valdovui arfa ar kitu labai panaðiu styginiu instrumentu, randame jau senovës Egipto freskose. Aklumas su muzika daþnai siejamas ir Europos kultûroje: senovës graikø dainiai aoidai, tarp kuriø þymiausias buvæs Homeras, V. Korolenkos kobzariai, kuriø tradicijà tæsia neregys Piotras „Aklajame muzikante”, pagaliau maþa kà su teisybe turëjusios, bet graþios XIX a. romantikø legendos apie aklus senovës lietuviø vaidilas, savo dainomis ðlovinusius protëviø þygius ir darbus.

XIX a. daugelyje Europos valstybiø kuriasi neregiø ugdymo ástaigos – akløjø institutai. Visuose juose muzikiniam akløjø lavinimui skiriamas ypatingas dëmesys.

Tikriausiai tai lëmë ne senovës legendos, kad ir kokios graþios jos bûtø, bet grynai praktiniai dalykai. Muzikiniam lavinimui daug reikðmës teikta ir 1928 m. pradëju-

Muzikos barai /44

Trisdeðimt penkeri choro “Vilnius” muzikavimo metai „Vilniaus“ choras Vilniaus fone

1992–2001 m. vyriausiuoju „Vilniaus“ choro dirigentu dirbo docentas Jurijus Kalcas

siame veikti Kauno akløjø institute. Rezultatø ilgai laukti nereikëjo: ketvirtajame praëjusio amþiaus deðimtmetyje Kaune pradëjo kurtis neregiø ansambliai ir orkestrëliai, gabiausi aklieji muzikos mokësi pas garsius to meto mokytojus Jadvygà Èiurlionytæ, Elenà Laumenskienæ ir kitus.

1946–1955 m. neregio Antano Adomaièio vadovaujamas saviveiklinis akløjø choras ið Kauno tapo trijø respublikiniø dainø ðvenèiø nugalëtoju arba prizininku. Praëjusio amþiaus septintojo deðimtmeèio pabaigoje susidarë realios galimybës ákurti profesionalø akløjø muzikiná kolektyvà.

1970 m. tai ir buvo padaryta: ákurtas Lietuvos akløjø draugijos kamerinis choras.

1970 m. rugsëjo 16 d. choristai susirinko á pirmàjà repeticijà. Chore dainavo visiðkai nematantys ir sunkià regëjimo negalæ turintys þmonës. Pirmosios repeticijos parodë, kad kolektyvas per maþas ir neproporcingas balsø atþvilgiu, neiðlaikys profesionaliam chorui keliamø reikalavimø.

Tuomet buvo pasitelkti profesionalûs regintys dainininkai. Ið viso chore tada dirbo 32 artistai. Në kiek neperdedant galima sakyti, kad ðio choro susikûrimas buvo nepaprastas ávykis ne tik Lietuvos ar tuometinës SSRS, bet ir Europos ar net viso pasaulio kontekste. Pasaulyje, be lietuviø, tuo metu egzistavo tik vienas panaðus kolektyvas – Bulgarijoje. Gerokai vëliau, pagal lietuviø pavyzdá, profesionalûs akløjø chorai ákurti Baltarusijoje, Gruzijoje, Armënijoje.

Chorui vadovauti buvo pakviestas jaunas chorvedys Rimantas Zdanavièius.

Naujasis choras pradëjo nuo nedidelës apimties lietuviø ir uþsienio autoriø

kûriniø. Didelis kolektyvo laimëjimas – 1974 m. lapkrièio mën. tuometinëje Vilniaus paveikslø galerijoje (arkikatedroje) atlikta A. Vivaldi kantata „Magnificat” (Filharmonijos orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis). Bet gráþkime porà metø atgal.

Nepraëjus në pusantrø metø nuo kolektyvo ákûrimo, muzikologas J. Bruveris 1972 m. pradþioje koncertà Vilniaus paveikslø galerijoje vertino ðitaip: „Choro ansambliðkumas, ðvari intonacija, skambesio lengvumas, prasmingas kiekvienos frazës iðdainavimas bei mokëjimas jautriai perteikti viso kûrinio nuotaikà rodo já jau esant pajëgø kolektyvà, su kuriuo visuomet bus malonu susitikti”.

Muzikologas E. Gedgaudas 1973 m. pabaigoje raðë: „Atrodo, jog baroko ir renesanso muzika yra mokykla, ugdanti ðio choro meistriðkumà, skatinanti áþvelgti vokalinës ir instrumentinës muzikos principø bendrumà. Èia labai rimtai siekiama atskleisti visus kûrinio komponentus. Neperkrautas emocijø, kiek instrumentiðkai traktuojamas vokalas audþia perregimà muzikinæ faktûrà. Skaidriai skambanti harmonija ar kaligrafiðkas folklorinis pieðinys klausytojø suvokiamas lengvai ir tai skatina juo gërëtis”.

1976 m. vyriausiuoju choro dirigentu tapo patyræs chorvedys prof. Antanas Jozënas (vadovavo iki 1992 m.). Jo vadovavimo metais choras galutinai subrendo, ágijo savo veidà, sulaukë pripaþinimo.

Repertuare atsirado daug stambios apimties Vakarø Europos ir lietuviø autoriø kûriniø: J. S. Bacho Miðios h-moll, J. Haydno Miðios B-dur ir oratorija „Metø laikai”, G. Verdi „Stabat mater”,

F. Schuberto Miðios G-dur, V. Bellini, S. Moniuszkos, È. Sasnausko, J. Kaèinsko, J. Juzeliûno ir kitø autoriø kûriniai. Ið viso choro repertuare tuomet buvo apie 500 kûriniø, surengta arti 800 koncertø.

Sëkmingai koncertuota buvusiose SSRS respublikose, Vokietijoje, Kuboje, Ðveicarijoje, Danijoje. Vadovaujant prof.

A. Jozënui, chorui suteiktas „Vilniaus” vardas.

1992–2001 m. vyriausiuoju choro dirigentu dirbo docentas Jurijus Kalcas.

Per 10 metø surengta daugiau nei 450 koncertø, choras nuolat dalyvavo ávairiuose festivaliuose: Ðiauliø baþnytinës muzikos, rusø sakralinës muzikos, þydø muzikos „Amþinoji Jeruzalë” ir kituose.

1996 m. dalyvauta Zeliona Gura mieste (Lenkija) vykusiame muzikiniame festivalyje „Rytai–Vakarai”. Tais pat metais Cantonigros miesto (Ispanija) konkurse festivalyje choras ávairiose kategorijose pelnë dvi antràsias ir vienà pirmàjà vietà. Choras dalyvavo 1994 ir 1998 m.

Pasaulio lietuviø dainø ðventëse. Atlikti sudëtingi, didelio profesinio meistriðkuLiucernos chorø festivalyje

Su Jeronimu Kaèinsku

mo reikalaujantys kûriniai: L. Cherubini „Requiem”, J. Haydno oratorija „Pasaulio sukûrimas”, „Nelson-messe” ir „Stabat mater”, G. F. Händelio oratorija „Mesijas”.

Nuo 2001 m. chorui vadovauja prof.

Povilas Gylys. Prasidëjo naujas ketvir-

Muzikos barai /45

Sukaktis

Sveikinimai chorui nuo Sauliaus Sondeckio. Centre Vladas Bagdonas ir Jurijus Kalcas

tasis kolektyvo veiklos etapas. Vadovaujant prof. P. Gyliui, jau surengta beveik 200 koncertø. Repertuarà papildë stambios apimties klasikø kûriniai: W. A. Mozarto „Requiem”, A. Brucknerio Miðios e-moll, E. Geisto opera „Dionizo sugráþimas”, G. F. Händelio, J. S. Bacho, G. Mahlerio, C. Monteverdi ir kitø autoriø kûriniai.

Per 35-erius veiklos metus choras surengë daugiau nei 1500 koncertø, atliko apie 800 kûriniø. Daugiau nei 60 ið jø yra didelës apimties – oratorijos, kantatos, miðios. Kasmet choras rengia vidutiniðkai 40–50 koncertø, yra iðleidæs 16 plokðteliø ir 8 garso juosteles. 2005 m. choras kartu su solistais Asta Kriðèiûnaite, Vladu Bagdonu, Deividu Norvilu, Kristina Dauskurdiene bei aktoriumi Ramûnu Abukevièiumi áraðë naujà didelës

apimties kûriná – Tomo Kutavièiaus operà-poemà „Gyvatës akys”. Tai jaudinanti istorija apie motinà, atidavusià sûnui akis ir virtusià gyvate. Operos premjera ávyko rugpjûtá Juodkrantëje.

Kiekvieno kolektyvo gyvenime yra ne tik darbas – repeticijos, premjeros, nuolatiniai koncertai – bet ir akimirkos, tarytum vainikuojanèios ðá darbà. Tokios akimirkos „Vilniui” buvo bendravimas su kompozitoriumi ir dirigentu K. Pendereckiu, kurio „7 Jeruzalës psalmes” choras atliko 1999 m., kompozitoriaus, dabar jau amþinà atilsá Jeronimo Kaèinsko atsiliepimai apie jo atliktas „Miðias”.

Ilgam ásiminë koncertas Zeliona Gura kriðtolinëje salëje – tokios akustikos, anot J. Kalco, jam iki ðiol netekæ sutikti.

Choristø atmintyje ilgam liko diriguojant Izraelio dirigentui Noamui Scheriffui atliktos „Jeruzalës psalmës”, kai „Vilnius” buvo padalytas á keturias grupes ir dainuoti turëjo stovëdamas Operos ir baleto teatro balkonuose. Panaðiø akimirkø, anot choro vadovø ir artistø, per 35-erius darbo metus galima paminëti ne vienà deðimtá. Jos yra tarytum neformali kolektyvo istorija.

Chore „Vilnius” dirba regëjimo negalæ turintys ir gerai matantys þmonës.

Toks bendras jø darbas yra viena ið sëkmingiausiø, laiko iðmëginimà pakëlusiø neregiø integracijos á visuomenæ formø.

Kartu tai yra ir racionalios, teisingos vals-

Sveikinimai choro direktoriui Vladui Bagdonui jubiliejaus proga

tybës politikos neágaliø þmoniø atþvilgiu pavyzdys. Valstybë suteikia savo neágaliems pilieèiams galimybæ dirbti, þmonës dirba konkretø, jiems patinkantá darbà, jauèiasi reikalingi kitiems, gauna atlyginimà. Valstybës ádëti pinigai gráþta per þmoniø savarankiðkumà bei orumà, per jø kuriamà menà ir skleidþiamà groþá.

Su „Vilniumi” yra dainavæ daugelis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje pripaþinimà pelniusiø dainininkø: Nijolë Ambrazaitytë, Auðra Stasiûnaitë, Sergejus Larinas, Virgilijus Noreika. „Vilniuje” profesionalaus dainininko kelià pradëjo dabartinis kultûros ministras Vladimiras Prudnikovas. Per 35-erius veiklos metus kolektyvas yra bendradarbiavæs su daugeliu Lietuvos orkestrø, dirigentø, kompozitoriø. Tad keletas minèiø, kaip ðis kolektyvas atrodo ið ðalies.

Profesorius dirigentas Saulius Sondeckis: „Su „Vilniumi” bendradarbiaujame jau daug metø. Kûrybinë draugystë prasidëjo dar tada, kai chorui vadovavo prof. Antanas Jozënas, ir tæsiasi iki ðiol. Daug kûriniø, pavyzdþiui, A. Vivaldi „Magnificat”, su „Vilniumi” atlikome Lietuvoje pirmàkart. Labai gerai, kad toks choras yra. Aklumas – sunkus likimo iðbandymas.

Chore dirbantys aklieji gyvena graþø prasmingà gyvenimà. Þmonës turi ádomø darbà, gyvenimo dþiaugsmà. Gerai, kad su neregiais ir silpnaregiais kartu dainuoja gerai matantys þmonës. Ne paslaptis, jog neregiams sunkiau iðmokti partijas, sekti dirigentà, matantys profesionalûs dainininkai èia jiems padeda. Regintys dainininkai mato dirigentà, aklieji jauèia reginèius dainininkus. Ðitame kolektyve viskas yra gerai „sulipæ”. Choras atlieka profesionaliø kompozitoriø kûrinius, yra uþëmæs tvirtà vietà Lietuvos muzikinëje padangëje”.

Lietuvos muzikø sàjungos prezidentas kompozitorius prof. Rimvydas Þigaitis: „Chorà „Vilnius” paþástu jau labai seniai, dar nuo tada, kai jam vadovavo Rimantas Zdanavièius. Vadovaujant prof. A. Jozënui, prasidëjo kûrybinë draugystë. „Vilnius” atliko ne vienà mano dainà. Keletà kûriniø esu paraðæs speDabar chorui vadovauja prof. P. Gylys

Muzikos barai /46

KAI KRINTA ÞVAIGÞDËS

Choras áraðë naujà kûriná – Tomo Kutavièiaus operà-poemà „Gyvatës akys”.

Operos premjera ávyko rugpjûtá Juodkrantëje

cialiai ðiam chorui. Tokios bûtø þmogiðkosios, jautriosios mûsø draugystës pusës. Na, o þiûrint objektyviai, tai kolektyvas, kuris dirba labai ádomiai, turi turtingà repertuarà, daug tiksliniø, autoriniø programø. Daug kûriniø, ypaè lietuviø kompozitoriø, choras atlieka pirmà kartà. Tai dar labiau áprasmina jo veiklà: „Vilnius” ne tik atlieka pasaulyje pripaþintø klasikø kûrinius, bet ir skatina kurti lietuviø kompozitorius. Tokiø kolektyvø yra nedaug. „Vilnius” kuria tam tikrà muzikinæ aplinkà, daro tai, ko nedaro kiti”.

Reþisierius Raimundas Banionis: „Su „Vilniumi” statëme T. Kutavièiaus operà „Gyvatës akys”. Kokios nors ypatingos specifikos dirbant su kolektyvu, kuriame dainuoja negalæ turintys þmonës, nekilo. Yra aktoriø, kurie bijo aukðèio, yra dainininkø, kurie nemato arba mato silpnai. Jeigu þmogus nemato, nereikia jam duoti uþduoèiø, kur reikalingas regëjimas – ðtai ir visa iðmintis. Kiekvienam davëme vaidmená pagal galimybes: tie, kas nemato, atlikimo metu stovëjo, kas ðiek tiek mato – judëjo. Kas mato gerai, judëjo daugiau. Kad geriau matytø, kai kam teko stovëti arèiau dirigento. Bet tam ir reikalinga kûrinio reþisûra”.

Profesorius, ilgametis choro vyriausiasis dirigentas Antanas Jozënas: „Su aklaisiais esu paþástamas dar nuo pokario laikø. Turëjau gabiø aklø mokiniø, tad muzikinis akløjø kolektyvas man nebuvo staigmena. Pirmiausia siekëme profesionalumo.

Choristams pasakiau, kad negalima dirbti saviveikliniais pagrindais. Daugelis choristø silpnai skaitë natas. Ávedëme grieþtokà mokymà, ne visi buvo patenkinti. Priëmëme aukðtos kvalifikacijos dainininkø, á juos pradëjo lygiuotis ir kiti. Aklieji daþnai turi geriau iðlavëjusià klausà – tiek fizinæ, tiek ir muzikinæ, taèiau tai nereiðkia, kad aklumas dainininkui suteikia kokiø nors privalumø ar, prieðingai, – minusø. Kad þmogus pasiektø tam tikro profesionalumo, pastangø reikia ádëti visiems – ir akliesiems, ir regintiesiems. Akløjø dainininkø situacija nëra kokia nors ypatinga ar iðskirtinë. Choro veiklà stebiu iki ðiol, manau, kad jis yra teisingame kelyje”. n

Vienà pavasario pirmadiená Vilniuje, Tolerancijos centre, vilnieèiai ilgai uþsibuvo. Maskviðkis prelegentas, aistringas melomanas, ne kartà Lietuvoje vykusiose kultûrologø konferencijose pasakojæs apie ádomius kûrëjus, chemijos mokslø daktaras Leonidas Fleidermanas su þmona Nataða átaigiai pateikë vieno puikiausiø pasaulio dainininkø tenorø Josepho Schmidto gyvenimo ir kûrybos metraðtá. Gyvenæs vos 38 metus, stebinæs melomanus, palikæs daug ádomiø ávairiø þanrø vokaliniø kûriniø áraðø bei kitø talentà liudijanèiø dokumentø. Salëje skambëjo J. Schmidto balsas, o ið ekrano skleidësi filmuose áamþinta dainininko vaidyba. Puikiai parengtas ilgas vakaras suteikë ne tik þiniø, bet ir paþadino tauraus meno nostalgijà.

Rita ALEKNAITË-BIELIAUSKIENË Josephas Schmidtas Apie Josephà Schmidtà, vadinamà „vokiðkuoju Caruso”, þinome labai maþai. Vienintelis, kuris iðsyk iðdroþë jo charakteristikà, buvo Leonas Baltrus. Jam studijuojant Vienoje, dar gyva buvo J. Schmidto legenda. Simpatiðkas, nuoðirdaus þvilgsnio, labai elegantiðkas tenoras negalëjo dainininko karjeros brandinti operos scenoje – vos pusantro metro ûgis buvo didelë kliûtis. Taèiau buvo pasakojama apie legendinius jo koncertus, muzikinius filmus, kuriuose dainavo ir tarsi bylojo savo gyvenimà.

2003 m. Brockhauso operos menui skirta enciklopedija J. Schmidtà vadina ne vokieèiø, o rumunø tenoru. J. Schmidtas gimë Bukovinoje 1904 m., kaimelyje, vadintame Davidende, ðalia Èernovcø. Demonstruotu savuoju filmu p. Leonidas mus tarsi ávedë á karø metu nenukentëjusio talentingojo dainininko miestà, jo istorinæ atmosferà. Ji bylojo apie tai vienai, tai kitai valstybei priklausiusio miesto tolerancijà ávairiø tautybiø þmonëms.

Prigimtis J. Schmidtà apdovanojo ne tik graþaus tembro balsu, bet ir natûraliu jo skambesiu: lygus visame diapazone, valdomas prasmingo kvëpavimo. Puiki meninë intuicija ir aktyvus kûrybos pradas. Todël ir specialiø mokslø nedaug teprireikë. Mëgo klausytis èigonø dainø, padirbëjæs kantoriumi vietinëje sinagogoje, surengë koncertà Filharmonijoje. Didþiulis pasisekimas leido patikëti, kad gali bûti dainininku. Kiek palankæs Berlyne operos studijà, pasirodë perklausoje Berlyno radijuje. Èia 1929–1933 m. J. Schmidtas prie mikrofono brendo ir savo interpretuojama muzika þavëjo klausytojus. Kovo 29 d. debiutavo studijoje áraðytu Vasco de Gama vaidmeniu G. Meyerbeerio operoje „Afrikietë”. Skambëjo ávairiø amþiø kompozitoriø operø arijos, dainos, romansai, opereèiø fragmentai. Susiþavëjæ klausytojai uþpylë radiofonà laiðkais su praðymais: kas tas paslaptingasis dainininkas, parodykite! Po keleriø metø trisdeðimtmetis dainininkas debiutavo kine. Jis pasakojo dar neilgà savojo gyvenimo istorijà. Meno istorikai teigia, kad jeigu ne maþas dainininko ûgis, jis bûtø pelnæs Enrico Caruso ðlovæ. Tam tikrais atþvilgiais buvo net pranaðesnis: interpretacijose daþniausiai atsiverdavo jo emocinë bûsena èia, dabar. Todël ádomu lyginti ávairiu laiku J. Schmidto áraðytas tas paèias arijas.

Dainavo daug. Paslankiu, lakiu, neforsuotu balsu sukûrë daugybæ operos partijø. Puikus jo Manrikas G. Verdi „Trubadûre”, þaismingas Hercogas G. Verdi „Rigolete”, skausmingas, netgi tragiðkas Eliazaras F. Halévy „Þydëje”, dainavimo meistrystæ rodanti Tamino arija W. A. Mozarto „Uþburtojoje fleitoje”, puikus J. Strausso valsø ir XVIII a. kanconeèiø atlikëjas – toks buvo mums maþai þinomas puikus tenoras J. Schmidtas: pasaulietiðko meno ir kantoriðko giedojimo meistras, su koncertais lankæsis „Carnegie Hall”, kur susiþavëjusi publika privertë impresarijø gerokai pratæsti gastroles.

Dainavo Haife, Jeruzalëje, Palestinoje, liko áraðytos devynios maldos. Jo balsas skambëjo Amerikos ir Europos didþiausiose koncertø salëse. Vakaro metu matëme fragmentà koncerto, kurio klausësi, kaip komentavo diktorius, apie 100 tûkst. á vasaros estradà susirinkusiø þmoniø. 1932 m. dainavo ir Kaune.

J. Schmidtas teigë, kad tas, kuris nëra ðirdingas, negali bûti geras menininkas. Labai mylëjo savo mamà ir jà vis minëdavo þurnalistams.

Eliazaras - Josephas Schmidtas F. Halévy Buvo labai dosnus vargstantiems. Gal todël, kad pats buvo patyræs „Þydëje” vargà. Didþiulius savo honorarus skirstë á tris dalis: mamai, sunkiai besiverèiantiems muzikantams ir sau.

Paradoksas: J. Schmidtas mirë staiga nuo infarkto veikiamas didþiausios netolerancijos net ir genialiems þydams. Slapstydamasis ir bëgdamas nuo savo ir visos tautos likimo: Briuselis, Paryþius, Japonijos agresija uþkirto kelià á JAV... Dar bandymas: Avinjonas, kelias á Ðveicarijà uþsislëpus gilioje valstieèio veþamo ðieno kupetoje. Ciurichas. Bet net ir èia jis tapo nualintu, nuskurdusiu lagerio gyventoju. Nakties koðmaruose girdëjo, kaip þmonës vejasi kits kità... Skambëjo ávairiomis kalbomis tariamø þodþiø nuotrupos... Paskutiná kartà kaþkuriame Ciuricho (palaidotas Gyrenbad þydø kapinëse) namo kamputyje suskambëjo jo balsas, ir dainininkas krito... 1942-øjø vasario 16-àjà kaip klajûnë þvaigþdë, iðstumta ið savos orbitos.

Muzikos barai /47

Ið kultûros istorijos KLAIPËDOS CHORISTUS PRISIMENANT

Klaipëdos kraðto muzikinës organizacijos - Giedotojø sàjungos (kitaip - Giedotojø draugijos) gyvavimo pradþia literatûroje nurodoma skirtingai: vienur 1923, kitur - 1926 metai. Pastarieji metai, matyt, nurodomi todël, kad 1926 m. lapkrièio 21 d. Klaipëdos kraðto chorø atstovø suvaþiavimas ásteigë Klaipëdos kraðto giedotojø draugijø sàjungà. Suvaþiavime dalyvavo 10-ties chorø atstovai, tarp kuriø - Klaipëdos lietuviø giedotojø draugijos choras (!). Taèiau Lietuvos ðauliø laikraðtis „Trimitas” 1932 m.

Nr.19 (geguþës 5 d.) raðë, kad Giedotojø draugija balandþio 30 d. minëjo 9-eriø metø sukaktá.

Klaipëdos Giedotojø draugijos miðrus choras savo amþiø tikrai skaièiavo nuo 1923 metø: chorui pradþià davë tø metø balandþio mënesá susikûræs ðauliø choras.

Rudená á Klaipëdà atvyko ir ðauliø chorui vadovavo þinomas chorø dirigentas Antanas Vaièiûnas. Deja, ðio ðauliø choro savarankiðka veikla gana greitai uþgeso, jis susiliejo su Giedotojø draugijos choru. Uþtat ir draugijos gyvavimo pradþia daþnai laikomas ðis vietos ðauliø choras.

1938 m. gruodþio 3 d. surengtas Klaipëdos Giedotojø draugijos choro 15-kos metø jubiliejaus ðventinis koncertas. Jis vyko Vytauto Didþiojo gimnazijos salëje. Tuomet chore dainavo 88 dainininkai: 27 sopranai, 15 altø, 24 tenorai ir 22 bosai. Nuo 1932 m. rudens Giedotojø draugijos chorui vadovavo - buvo jo vyriausiuoju dirigentu - Alfonsas Mikulskis.

Giedotojø draugijos miðraus choro vyrø grupë 1935 metais išaugo á naujà XX Klaipëdos rinktinës ðauliø chorà (tik Petras Juodelë knygoje „Skamba kankliai”, V., 1994, psl. l9. nurodo horà gimus 1934 m.). Ðauliø chorui vadovavo tas pats A. Mikulskis. Chore dainavo ir vienas kitas neðaulys. Ðauliø chore buvo iki 40 dainininkø. Tie patys vyrai dainavo ir Giedotojø draugijos miðriame chore.

Klaipëdos Giedotojø draugijos,

o vëliau ir Klaipëdos ðauliø choro dainininkai su savo programomis dalyvaudavo ávairiuose minëjimuose, iðkilminguose renginiuose, dainø ðventëse. Kelis kartus chorai dainavo Kaune. Antai 1931 m. Giedotojø draugijos choras koncertavo „Metropolito” salëje. 1932 m. choras Kaune lankësi su ekskursija ir dainavo per Sekmines (geguþës 15 d.). Giedotojø draugijos choras koncertuoti á Kaunà specialiai buvo atvaþiavæs 1934 m. geguþës 12 d.; dainavo ateitininkø salëje.

Abu chorai „Metropolyje” dainavo ir 1937 m. Tø metø liepos 19 d.

Klaipëdos ðauliø choras sëkmingai gastroliavo Liepojoje.

1938 metais, dar iki 15-meèio jubiliejaus koncerto Giedotojø draugijos ir Klaipëdos ðauliø chorai dainavo liepos 9-10 d. vykusioje Klaipëdos rajono dainø ðventëje.

Joje dalyvavo 105 ávairûs chorai ið visos Lietuvos („Muzikos barai”, 1938 m. Nr.6-7). Klaipëdos ðauliø choras ðventëje uþëmë pirmàjà, o Giedotojø draugijos choras - antràjà vietà.

XX Klaipëdos rinktinës ðauliø choro paskutinis koncertas ávyko 1939 m. balandþio 23 d. Kaune, Lietuvos Karininkø ramovës salëje. Koncerto pajamos skirtos Klaipëdos kraðto pabëgëliams ðelpti (þiûr. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo f. 561 ap. 2 b. 4458 1.55 - kvietimà á koncertà). Pasak laikraðèio „Trimitas” (1939 m. Nr.17, rubrika „Menas ir kultûra”, str. „Jie dainavo paskutiná kartà”), koncertas pradëtas ir baigtas St. Ðimkaus ir J. Zauerveino giesme „Lietuviais esame mes girnà”. Dirigentas A. Mikulskis atsisveikindamas su kiekvienu dainininku pasibuèiavo.

Hitlerininkams Klaipëdà okupavus, jos ðauliai choristai iðsisklaidë po visà Lietuvà. Á 1939 m. pabaigà á Lietuvos atgautà Vilniø gyventi persikëlæs A. Mikulskis tuoj pat ëmësi þygiø atgaivinti klaipëdiðkiø vyrø chorà. Mikulskis ieðkojo pasklidusiø choristø ir kvietë juos á Vilniø. Pavyzdþiui, 1939 m. gruodþio 19 d. Mikulskis raðo á Kretingà èia muitinëje tarnavusiam buvusiam Giedotojø draugijos ir Klaipëdos ðauliø choro tenorui Boleslovui

Jucevièiui (atvirlaiðkis su Trijø kryþiø kalnu): Mielas Baly!

Sveikinu ið mielos sostinës Vilniaus, linkëdamas geriausiø Kalëdø ðvenèiø.

Ta proga noriu paklausti, gal norëtum keltis á Vilniø. Mat organizuojame á Vilniø visus buvusius mûsø choristus ir tveriame vyrø chorà, arba atstatëme Klaipëdos vyrø chorà. Jau apie 10 mûsø Vyrø yra ir dar daug kas nori keltis.

Galëèiau padaryti þygiø. Èia muitinëj taipogi daug klaipëdieèiø. Gyventi èia labai graþu ir miela, net maloniau negu Klaipëdoj.

Raðyk á Panevëþá. Ten atostogausiu iki sausio 15 d. A. Mikulskis.

Todël netikslus P. Juodelë, aukðèiau minëtoje knygoje raðydamas, jog A. Mikulskis persikëlë á Vilniø 1940 metais.

Po atostogø A. Mikulskiui gráþus á Vilniø, jau 1940 m. sausio 15 d. ávyko vietinio ðauliø choro steigiamasis susirinkimas. Ðia proga tenka pataisyti Onà Mikulskienæ, kuri knygoje „Èiurlionio ansamblis 1940-1949. Dienoraðtis”, V., 2000, psl. 9 raðo, kad A.Mikulskis tàdien subûrë Lietuvos Ðauliø sàjungos vyrø chorà. LÐS miðrus choras, sukurtas Antano Vaièiûno, gyvavo Kaune nuo 1923 m. pavasario; keletà metø jis ir vadinosi Kauno ðauliø choru. 1926-1940 metais LÐS chorui vadovavo Nikodemas Martinonis. A. Mikulskis 1940 m. sausio mënesá subûrë tik neseniai susikûrusios XXIII Vilniaus rinktinës ðauliø chorà. Jau kovo 2 d. ðis choras dainavo Ðauliø sàjun-

gos rinktiniø atstovø susirinkime Vilniaus karininkø ramovëje („Trimitas”, 1940 m. Nr.10, kovo 8 d.).

Boleslovas (Balys) Jucevièius (1907-1985) Klaipëdoje apsigyvenàs 1930 m. vasarà, greitai ëmë dainuoti Giedotojø draugijos, o paskui ir ðauliø chore, nors ðaulys ir nebuvo - tarnavo pasienio policijoje ir jûros apsaugos laive. Buvo Giedotojø draugijos choro reikalø vedëjas (þiûr. LCVA f.387 ap. L. b.1461 1.7 - A. Mikulskio 1937 m. rugsëjo 25 d. raðtà Klaipëdos Lietuviðkøjø organizacijø komiteto pirmininkui; beje, raðtà Mikulskis pasiraðàs kaip Lietuviðkøjø organizacijø komiteto chorø vyriausiasis dirigentas). Á Vilniø B. Jucevièius atsikëlë 1940 m. rudená. Dirbdamas Vilniaus komunaliniame banke, Vilniaus miesto savivaldybëje ir kitur, Jucevièius iki 1944 m. vasaros dainavo A.Mikulskio vadovaujamame „Èiurlionio” ansamblyje.

Po II-ojo pasaulinio karo B. Jucevièius 1946-1951 metais dainavo Lietuvos radijo ir televizijos pirmtako - Lietuvos TSR Radijo informacijos komiteto vokaliniame ansamblyje.

Vytautas ÈESNULIS

Klaipëdos Giedotojø draugijos choro 15-kos metø jubiliejaus ðventinio koncerto programa Klaipëdos ðauliø rinktinës choristai su dirigentu A. Mikulskiu (pirmoje eilëje pirmas ið kairës) ir Klaipëdos valdþios atstovais A. Mikulskis

Muzikos barai /48

Þvakiø liepsneliø virpesys ir balta chrizantemø migla. Ant aukðtumëlës aukojimui paskirtas kûnas. Dabar, neinspiruojamas vidiniø ekspresijos proverþiø, jis ramus. Lëtai atsisveikinti atëjæ juda dar ðios þemës vaikai: lazdele pasiramsèiuodami, o vyresnieji – kits kità prilaikydami, vieni galvas didybëje iðkëlæ, kiti kukliai rankoje glamþydami galvos apdarà kuklûs scenos ir jos prieigø darbuotojai, gyvenime teatralais ar muzikantais vadinti. Klipatos Jonas Aleksa 1939 ir þvalûs jaunikaièiai, trumpasijonës bevardës gracijos ir þymûs menininkai, nuoðirdûs Jo meno gerbëjai ir talento pavyduoliai. Memento mori, – sujungë visus esanèius.

Jo kûniðkoji kelionë prasidëjo 1939-øjø vasario 23-iàjà.

Baigë spalio 15-ajai ádienojus. Jo siela atnaðavo visà gyvenimà, – menui. Gal todël nesirûpino kûnu? Jis buvo Jo kenkëjas. O, siela mano, þemës karalystei daviau að visà iðmintá iðgerti, kas kartà vis naujus, visus tuos iðminties stiprius vynus, kurie ið neatmenamø laikø iðlikæ. O, siela mano, tavyje uþdegdavau po saulæ ir naktá, tylëjimà ir ilgesá, ir skausmà. Ir áteigiau tau laisvæ vieðpatauti muzikoje...

Dar buvo muzikos, teatro, sporto ir kitokiø gyvybingø potyriø iðtroðkusi ðmaikðtaus, sàmojingo, guvaus bernaièio vaikystë Vilniuje, Menø mokykloje, pasiðventimo muziko svajonei kupinos studijos Vilniaus konservatorijoje ir Sankt Peterburge pas áþymøjá Eugenijø Mravinská. Talentui, kuriam palaikyti darbðtumo niekada netrûko, jis naujas erdves atvërë, parodë, kaip iðtiest sparnus. Globojo, kaip ir didieji Vienos, kurioje studijavo, pedagogai – Hansas Swarowskis, Karlas Österreicheris. Ir Herbertas von Karajanas Sankt Peterburge surengtame seminare. Kokiu netikusiu laiku gyveno talentingas muzikas! Ir vietiniai, ir ten, Maskvoje, kelius á pasaulá uþkirsdavo. Iðsiverþë á Vienà, iðtrûko Bratislavon. Slovakø nacionalinei operai Jis vadovavo ketverius metus. Ne vienà spektaklá dirigavo Sankt Peterburge, Rygoje, Erfurte, Paryþiuje ir kitø miestø teatruose. Simfoniniams orkestrams – sovietiniø respublikø, Prancûzijos, Vokietijos, Ðveicarijos, Anglijos, Izraelio, Italijos koncertø salëse. Áraðai, simfoninio, suburto kamerinio orkestro praktika, nepamirðtama Franciso Poulenco mono opera „Þmogaus balsas”, kino, videooperos, – tai vis ávairios talentingo dirigento raiðkos erdvës.

Taèiau Jis nebuvo gimæs nei savo, nei kolegø ar orkestro buities organizatoriumi. Buvo maksimalistas ir to reikalavo ið kitø.

Galëjo þiûrëti á baisokai atrodanèià solistæ ir gërëtis ja: Kokia nuostabi! Juk ji taip puikiai dainuoja! Traukë namai, viliojo kûrybinga ðeimos aplinka, teatrinis gyvenimas. Suviliojo net kinas, kuriame A. Þebriûnas atskleidë ypatingà Jo artistizmà, gebëjimà ðmaikðèiai þaisti, bet kokioje situacijoje likti kûrybingam.

Lietuvai, Nacionaliniam operos ir baleto teatrui paaukojo

beveik keturis deðimtmeèius, nuo 1965-øjø. Tai kelias á orkestrinæ nuo pirmosios pastatytos Carlo Orffo „Gudruolës” per pasaulio ir Lietuvos operos meno istorijà. Ðûsnis baletø – iki dabar jau pradëto repetuoti Rodiono Ðèedrino „Anos Kareninos”.

Jo nepaikino apdovanojimais, jø, nelyginant kiti, nesivaikë ir „neorganizavo”. Tiesa, jau paskutiniame XX a. deðimtmetyje buvo apdovanotas Latvijos Respublikos Didþiuoju muzikos prizu (1994), Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Gedimino Treèiojo laipsnio ordinu. 2003-iaisiais tapo Lietuvos nacionalinës kultûros ir meno premijos laureatu.

Savuoju maksimalisto pavyzdþiu auklëjo jaunus menininkus. Spinduliavo meilæ muzikai Lietuvos muzikos 02 23 - 2005 10 15 akademijoje. Daug á scenà þengusiø dainininkø tapo jo ugdytiniais – iðëjo gerà operos meno mokyklà. Paliko raiðkiø auklëtiniø dirigentø. Solidþià patirtá jo paðonëje ágijo koncertmeisteriai pianistai ir orkestrø muzikantai.

Taèiau Jo sielai skleistis visada reikëjo vieðos erdvës. Svarbiausioji buvo teatras ir koncertø salë, ne repeticija, o vieðas veikalø atlikimas. Tarytum kiekvienà kartà Jis vis patikrindavo fluidø siunèiamos srovës gyvybingumà, poveikio klausytojams aðtrumà.

Vos juntamas rankos judesys, ir orkestras jau virpa. Savo ypatinga átaiga nukreipia muzikantø ir klausytojø valià giliausiems muzikos klodams iðgirsti, pajusti. Pasiekiama emocinës pagavos, meninës patirties pilnatvë: nuo ramia ar raiðkia plastika sukurtos savotiðkos hipnozës iki dþiaugsmo ir klausytojø susiþavëjimo ðûksniø Jam lenkiantis. J. Brahmsas, A. Bruckneris – labiausiai imponavæ klausytojus Jam diriguojant. Kiekvienas scenos kûrinys, simfonija tarsi ánoringa, ekspresyvi ir masinanti gyvenimo knyga. Sukreèiantys dramatiniai akcentai ir gyva meditacija, dvasios ir formos vienovë. Jokio chaoso. Partitûra visa Jo galvoje.

Parengtos kulminacijos. Neforsuojamos, bet ið anksto numanomos dinaminës amplitudës kelyje: nuo skambanèio pianissimo iki gilaus, bet ne rëkianèio fortissimo. Iðlyginta balsø pusiausvyra, nei harmonijos elemento, nei reikðmingesnio melodinio niuanso neuþgoþiama, o muzika alsuojanèios pauzës ir nerimà kelianèios timpanø bravûros drauge sugestyviai kuria kompozitoriaus uþraðytà muzikos ávaizdá.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

IN MEMORIAM ODË DIDÞIAJAM MUZIKUI

...

Jau vakaras artëja. Ta valanda, kai rimsta dundesys dienos, ir siela muzikai suranda erdvæ nuskambëti. Jauèiu, kaip erdvës neða mano dvasià. Þmogau, klausyk, toji kalba jautrioms ausims ir jautriai dvasiai. Kà sako tau vidurnaktis? Bet þvaigþdës Tau nebylios... Ir mënuo jau tylus. Ir vynas tapo vandeniu, ir sielai nebëra erdvës. Kapai jau niurna, nenuoramà kaimynà tramdo.

Dabar kalnai vienatvës prieðaky, be muzikos, kuriai taip atnaðauta... Ne kûnui einam nusilenkt, ne kûnui, bet kûrybos liepsna degusiai jo sielai.

Virpa liepsnelës, ir chrizantemø migla uþdengia jo veidà. Teilsisi ramybëje...

Rita ALEKNAITË-BIELIAUSKIENË

Muzikos barai /49

Nauji leidiniai KNYGA APIE PETRÀ ARMONÀ Pastarasiais metais Lietuvos muzikologai vis daþniau mus pradþiugina savo iðsamiais istoriniais bei teoriniais ir ðvietëjiðkais leidiniais. Tarp autoriø ne vienoje knygoje randama muzikologës, socialiniø mokslø daktarës, Lietuvos kompozitoriø sàjungos ir Lietuvos katalikø mokslø akademijos narës Danutës Petrauskaitës pavardë. Muzikologiniø knygø sraute pastebima ir nedidelë, bet patraukli jos knyga „PETRAS ARMONAS MUZIKINIØ KULTÛRØ KRYÞKELËSE“ (Muzikologijos institutas, Klaipëda, 2005, dailininkas Algis Kliðevièius, redaktorë Roma Nikþentaitienë). Jà paraðyti D. Petrauskaitæ paskatino buvæs Petro Armono mokinys daktaras Vladas Kaupas, kuriam mokytojo Petro Armono asmenybë iðliko brangi visà gyvenimà. V. Kaupas didþia dalimi ir parëmë ðios knygos rengimà bei leidimà. Prie finansavimo prisidëjo ir Ðiauliø kraðto patriotas, ið ten kilæs prof. Saulius Sondeckis, savo prisiminimais taip pat papildæs knygos puslapius.

Armonø pavardë gerai þinoma Lietuvos muzikinei visuomenei. Tai fleitininkas Augustinas Armonas, jo buvusi þmona – smuikininkë ir puiki pedagogë Emilija Pilotaitë-Armonienë, vaikai – smuikininkë doc. Ingrida Armonaitë-Galinienë, violonèelininkas prof. Rimantas Armonas, pastarojo þmona pianistë doc. Irena Uss-Armonienë, jø sûnus jaunasis violonèelininkas virtuozas Edvardas Armonas, dabar studijuojantis Vokietijoje. Ðios gausios Armonø-muzikø dinastijos pradininku buvo Petras Armonas – violonèelininkas, dirigentas, vargonininkas, pedagogas, Ðiauliø muzikinio teatro ákûrëjas.

Knyga skaitytojà supaþindina su ðiuo entuziastingo, geranoriðko ir patrauklios iðvaizdos muziko gyvenimu bei darbais. Ir ne tik. Netrumpas Petro Armono gyvenimas (1907–1997) labai glaudþiai siejosi su XX a. Lietuvos istorijos lûþiais, þmoniø dþiaugsmais ir skausmais, svarbiais politiniais ávykiais, lietuviø egzodo kultûrine veikla JAV. Muzikologë Danutë Petrauskaitë yra viena ið nedaugelio Lietuvos muzikologø, iðsamiai tyrinëjanti tarpukario Lietuvos muzikiná gyvenimà bei muzikinio ðvietimo sistemà (ypaè Klaipëdos kraðte), taip pat nuodugniai analizuojanti iðeivijos muzikinæ veiklà JAV. Todël knyga apie P. Armonà tapo dar vienu reikðmingu puslapiu Lietuvos kultûros istorijoje. Skyriuje „Lietuvoje“ autorë supaþindina skaitytojus su: 1) P. Armono mokslo metais Klaipëdos konservatorijoje; 2) Ðiauliø berniukø gimnazijos istorija, muzikos reikðme ðios mokymo ástaigos gyvenime (gimnazija turëjo didelá chorà, simfoniná orkestrà), P. Armono kaip muzikos mokytojo darbo stiliumi, bendravimo su mokiniais ypatumais; 3) Ðiauliø miesto karinio puèiamøjø orkestro veikla; 4) Ðiauliø valstybine muzikos mokykla, kuri buvo ásteigta 1939-aisiais, vokieèiø okupacijos metais uþdarytos ir á Ðiaulius persikëlusios Klaipëdos konservatorijos pagrindu; 5) pirmaisiais Ðiauliø kameriniais-instrumentiniais ansambliais ir neilgai veikusio Ðiauliø muzikinio teatro veikla (1942–1944). Visur èia administracinëse pareigose ar kaip dirigentas bei atlikëjas darbavosi P. Armonas.

Skyriuje „Iðeivio dalia“ per sunkias ir rizikingas P. Armono klajones, bëgant nuo Raudonosios armijos, atskleidþiama gyvybinga lietuviø kultûrinë veikla Austrijoje bei Vokietijoje. Didþioji knygos dalis skiriama P. Armono muzikinei veiklai JAV. Skaitytojui, maþai þinanèiam apie lietuviø iðeivijos muzikiná gyvenimà Amerikoje, ði knyga yra lyg trumpa enciklopedija, nuðvieèianti Roèesterio lietuviø bendruomenës choro, Los Andþelo vyrø kvarteto „Daina“, to paties miesto moterø seksteto, Èikagos lietuviø ansamblio „Dainava“, Èikagos lietuviø styginio kvarteto, Èikagos lietuviø trio, St. Petersburgo Amerikos lietuviø klubo choro, amerikieèiø kamerinio ansamblio Bay Area Chamber, vadovaujamo P. Armono, ir kitø mûsø tautieèiø kultûrinës veiklos ryðkiausius faktus.

Apraðomi ir svarbiausi renginiai: 90-øjø M. K. Èiurlionio gimimo metiniø minëjimas, JAV ir Kanados dainø ðventës (treèioji, ketvirtoji, penktoji), ryðkesni koncertai, lietuviðkos operetës „Sidabrinë diena“ pastatymas (kompozitorius B. Budriûnas, libretistas A. Kairys). Ðá skyriø papildo iðtraukos su atsiliepimais ið to meto lietuviø ir amerikieèiø spaudos.

D. Petrauskaitës kalbos ir raðymo stilius visada iðsiskiria sklandumu, paprastumu, tiksliu, taupiu, bet vaizdingu sakiniu. Toks jis iðlieka ir ðioje knygoje, kuri ið karto átraukia á malonø skaitymo procesà. Knygà suðildo tinkamai parinktos citatos, nuotaikingai atskleidþianèios laikmeèio dvasià ir þmoniø charakterius. Daug ádomiø, nematytø nuotraukø, kurios trumpam atpalaiduoja akis nuo skaitymo ir papildo mintis nauja informacija.

Knygos pabaigoje, kaip ir dera kiekvienam gerai profesionaliai parengtam moksliniam leidiniui, pateikiama iðvados, reziumë anglø kalba, bibliografija, pavardþiø rodyklë.

Birþelio 8 d. knyga buvo pristatyta Klaipëdos Ievos Simonaitytës bibliotekos Muzikos skyriuje. Reikia tikëtis ir kitø miestø lietuviø skaitytojø dëmesio.

Svetlana PUIDOKIENË

Introduzione

Capriccioso

Adagio

Smorzando

Maestoso

Fortissimo vivacissimo

Danutë Petrauskaitë pristato savo naujà knygà „Petras Armonas muzikiniø kultûrø kryþkelëse“ Bravo Bravissimo

Muzikos barai /50

Bravo,

CREDO

bravissimo!

Justë MUZBARAITË

V

ienà dienà po paskaitø Kaune apsilankiau M. K. Èiurlionio galerijoje. Ádomu buvo pasivaikðèioti po naujai sutvarkytas Èiurlionio paveikslø ekspozicijas. Uþsukau ir á bendrà muziejaus ekspozicijos dalá: naujai jubiliejaus proga pristatomas Uðinskas, o praeidama koridoriumi netyèia sustojau prie Jono Kuzminskio medþio raiþinio „Artojas”. Ir sukûrimo metai – 1932, ir palinkæs varganas arkliukas, ir ásitempæs artojas, laikantis rankose arklà, ir vagos, ir vagomis lyg penklinëmis suliniuotas laukas: juk beveik tuo pat metu – 1931-aisiais – didþiulëmis broliø Budriûnø pastangomis buvo pradëti leisti „Muzikos barai”.

Tas pats laikas, ta pati dvasia.

Viskas labai paprasta, valstietiðka: reikia nuveikti didelius darbus. Suvokta, kad negalima apsiriboti tik chorine muzika, vien liaudies muzikos ðaltiniais – uþsimota plaèiai, lygiuojantis á pasauliná muzikos kontekstà. JIE suprato, kad reikia sëti grûdà, reikia já puoselëti, nuolatos priþiûrëti – tik tuomet galësi tikëtis derliaus. Didelë naðta, kilni misija ir pareiga: Muzikos laukai, Muzikos darbai. Todël ir pavadinimas pasirinktas bendresnis, truputá abstraktesnis – „Muzikos barai”.

Tokia jau ta lietuviðka dialektika: arti, sëti, akëti, pjauti, kulti... Vienas vargas, retkarèiais atmieðtas trumpomis dþiaugsmo ðventës akimirkomis, – ir vël viskas ið pradþiø.

Deja, tai, kà valstietiðkos prigimties muzikai suprato ir neraginami dirbo anuomet, ðiandien reikia ne tik suprasti, bet ir árodinëti. Árodinëti tos misijos svarbà, tokio darbo reikalingumà ávairiausioms komisijoms, fondams, muzikiniø nacionaliniø ástaigø vadovams ir net tam paèiam

Wilhelm Busch pieðiniai

darbui mokslus ágijusiems kolegoms.

Regis, taupom jau tai, kas sutaupyta iki minimumo, taèiau priekaiðtai metai ið metø kartojasi: tai popierius per geras, tai spalvø per daug... Negalint redakcijoje turëti darbo etatø, reguliariai dirbant vos ne vienai, irgi blogai – priekaiðtaujama, lyg vienvaldystës kas siektø. Þurnalas turëtø bûti reikalingas visiems. Todël dar savo darbo pradþioje prieð aðtuonerius metus siûliau prisidëti, tapti steigëjais, suvienyti jëgas ir Kompozitoriø sàjungai, ir Nacionalinei filharmonijai, ir LNOBT, ir kitiems muzikiniams kolektyvams bei festivaliams.

Tiesa, pavyko iðleisti vienkartinius numerius, parodyti, kad tai perspektyvu, gali bûti patrauklu ir ádomu.

Buvusiam LNOBT Generaliniam direktoriui árodinëjau, kad teatras turi turëti leidiná, nors ketvirtiná, anonsuojantá ir pristatantá, kalbantá su plaèiàja publika, jaunimu. Dalá tiraþo net iðdalijant mokykloms, þiûrovams. Bet neásipareigojant ir nedarant átakos kritikai, paliekant erdvës objektyviai analizei, galbût kartais ir skausmingai. Deja, finansinës paramos leidybai nei siûlant pridëti tam tikslui prie bilieto nors vienà lità, nei kitais bûdais iðpraðyti nepavyko.

Didþiausias dþiaugsmas buvo, kad vis dëlto þurnalui buvo leista gulti ant prekystalio ðalia teatro programëliø.

Bet ir tas dþiaugsmas po metø iðblëso, atëjus kitam teatro direktoriui. Energingas vadovas ëmësi tvarkyti teatrà: buvo pakeisti kilimai, atsirado nauji prekybos boksai...

Ir „Muzikos barai”, matyt, pernelyg daug prabangaus stalvirðio pavirðiaus uþdengë – paslaugûs klerkai suformulavo átikinamà argumentacijà: „Mes suprantame, kokià taurià misijà atlieka „Muzikos barø” þurnalas, bet tai susijæ su materialinëmis

Žurnalas apie operos ir baleto meną, patrauklūs ir kokykiški* straipsniai tiek apie LNOBT teatro kūrybinį gyvenimą, tiek apie kitų Lietuvos bei pasaulio teatrų įvykius.

T E M AT I K A

Daugelyje civilizuotų valstybių operos ir baleto teatrai turi savo leidinius, pvz., Niujorko „Metropolitan Opera“ leidžia žurnalą „Opera News“. Senas tradicijas turi britų „Opera“, vokiečių „Opernwelt“, prancūzų „Dance Magazine“ ir t. t. Tokia spauda pasižymi ne tik kokybiška poligrafija, patraukliu apipavidalinimu, bet ir profesionaliai parašytais straipsniais. Mėnraštyje „Bravissimo“ pristatomi, aptariami įdomesni spektakliai, asmenybės, operos ir baleto meno reiškiniai, spausdinami kritikų straipsniai, naujienos.

S VA R B I A U S I O S R U B R I K O S

Pagrindinį mėnesio spektaklį pristatome „Rampos šviesoje“, „Visa-vis“ – menininko portretas, „Tema“ – vieta istoriniam arba analitiniam straipsniui, „Menu akimirką žavingą“ – nostalgiška rubrika besiilgintiems praeities žvaigždžių, „Pasaulio teatrai“ – žvilgsnis svetur. „Apžvalgose“ ir „Įvairenybėse“ – teatro gyvenimo panorama ir pasaulinis kontekstas, „Linksmoji akademija“ – edukacinis komiksas vaikams. „Teatro draugai“ – vieta partnerių anonsams.

S T I P R I O S I O S S AV Y B Ė S

Žurnalas orientuotas į operos ir baleto meno mėgėjus, lankančius teatrą ir besidominčius scenos menu, taigi turinčius subtilesnių estetinių ir dvasinių poreikių. Tai lemia pateikiamos medžiagos kokybę, nepigumą ir kartu vaizdinį patrauklumą. * kalba ir klaidos netaisytos.

Iš http://www.opera.lt/DesktopDefault.aspx?tabID=577

LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas*: Jubiliejinio sezono proga operos ir baleto meno mėgėjams parengėme ypatingą dovaną — naują, pirmąjį Lietuvoje operos ir baleto menus atspindintį žurnalą. * iš „Bravissimo“, Nr. 1/2005 Spalis

Muzikos barai /51

Nauji leidiniai

teatro sànaudomis, todël sutarties pratæsti negalime”.

Sutikti uþsienieèiai ið Danijos, Norvegijos, Vokietijos, pagaliau – net ir ið saulëtojo Azerbaidþano nesuprato, stebëjosi, sutrikæ klausinëjo: kaip gali bûti, kad sugebëdami visapusiðkai apimti ir atspindëti Lietuvos muzikiná gyvenimà, nesugebame savo leidinio platinti gausiai kaip tik ta problematika besidominèios publikos lankomose ástaigose?

Paskui stojo tyla. O pauzës daþnai iðkalbingesnës uþ þodþius...

Teatras atsidûrë tvirtose rinkodarinio màstymo rankose.

Tas pats balsas, prieð spektaklius þiûrovø praðantis iðjungti mobiliuosius telefonus, reklaminiuose klipuose per radijà ir televizijà jau patosiðkai superlatyvø rinkiniais („pasaulinio garso”, „neregëtø aistrø sûkuriai”, „aðtuntasis pasaulio stebuklas”, „þinomiausias”, „puikiausias” ir t. t.) pristato teatro produkcijà – prekes.

Supranti, kad kaþkam reklama – viskas. O jos formø mokomasi tik ið masiðkiausià produkcijà realizuojanèiø prekybininkø („pirk du – treèias nemokamas”, „trys viename” ir pan.). Pagrindinis nacionalinis teatras ir tas pradëjo ugdyti vartotojà, mëgindamas áteigti tik sau naudingà tiesà. Netgi drastiðkai iðeliminuoti konkurentus.

Muzikos barai /52

Valdyti vieðàjà nuomonæ – regis, tai tampa mûsø visuomenës egzistavimo esme, „kertiniais arkliukais”.

O vis dëlto yra taip, kaip matome, o ne taip, kaip kaþkas nori, kad matytume.

Na, mato ponas Edmundas Gedgaudas „pasaulinio garso” pastatyminëje „Likimo galios” komandoje, kad scenografas labai vidutinis: ne puiki scenografija, o kaþkoks Þvëryno sandëliukus primenantis vaizdelis. Ir að tai matau, bet tyliu, neraðau – nekonfliktuoju, esu pritilusi... Tegul bûna bravo.

Toliau – dar nebûtas kuriozas. Teatras anoniminiu laiðku kone reikalauja, kad kritikos maestro paneigtø savo mintis.

Visiems mums metama – èia niekas nieko neiðmano, bet ðtai tas kritikas ið Anglijos (lankæsis uþ LNOBT pinigus Lietuvoje) supranta ir tokio lygio spektaklio Europoje dar nematë!!!

Koks sunkus kelias link visiðko bravissimo!

Yra lietuviðka dialektika: arti, sëti, akëti, pjauti... Yra ir kita logika – iðkultà kiek galima garsiau girti ir kuo brangiau parduoti ar perparduoti. Tik geriausi, tik puikiausi...

Bet kà daryti su kitais? Su tais, kurie patenka á mûsø muzikinës panoramos akiratá? Kà daryti su tais, kurie mokykloje maigo neámantrias melodijas, bet patiria muzikavimo dþiaugsmà ir Ðauniosios merginos ið http://www.bravissimo.com/

laimi apskrities ar miesto konkursuose?

Ar jø nepastebëti ir apie juos neraðyti, nes jie netaps þvaigþdëmis?

Ne vietoj, o ðalia. Tarsi vienuoliktà Dievo ásakymà kasdien kartoju. Nes maþoje valstybëje ne galimybë parduoti, o sveikas protas turi diktuoti, kada kam uþbaigti scenos karjerà ir kur koncertuoti ar rodyti spektaklius. Ðiandien keistai maþëja Nacionalinës filharmonijos finansavimas. Tuo tarpu niekas jau net nebesistebi pasiutusiai auganèiu LNOBT biudþetu. Apie kitø miestø teatrus ir koncertines ástaigas apskritai nebekalbama.

Tiek to, kas gali premjerø metu premjerui ðnabþdëti á ausá – teðnabþda. Kad klestëtø mûsø nacionalinis scenos menas, kad geriausieji toje scenoje nepritekliø nejaustø, kad visa Lietuva tarytum á ðventovæ verþtøsi á tà aukðèiausiàjá menà, suprasdama já ir suvokdama kaip kûrybà, kûrybiná procesà, o ne fabrike pagamintà prekæ.

Ir ðtai pagaliau „suskambo” ta ilga pauzë – pagaliau ir teatras suprato, kad leidinys bûtinas.

Tiek to, k a d

ne „Muzikos barø” puslapiuose – bet tviskantis, praðmatnus. Kaip kad ir turi bûti – reprezentacinis. Vadinasi, ne veltui septynerius metus átikinëta, kad ne popieriaus kokybe reikia taupyti. Ir leidinio biudþetu tinkamai pasirûpinta: penkis kartus uþ „Muzikos barø” didesnis!!! Su tokiais pinigais ne su vienu – su dviem CD leistume, ir puslapius jaunimui patraukliai iðpuoselëtume, ir populiariosios muzikos puslapius iðplëtotume... Kiek metø apie tai svajota!

Bet teatrui, regis, ne tokios problemos rûpi. Net ir paties skleidþiamu þanru jis nepasitiki – nesivadina, pavyzdþiui, Operissimo. Suprask, daugiau operos, daugiau muzikos, labiau suvoktas þanras. Bet pagrindinë nacionalinio meno ðventovë savo ðaunumu susirûpinusi labiau nei profesionalumu – Bravissimo! – savo publikai dvejoti neleidþia. Atrodyti svarbiau nei bûti? Taip kasdieniðka, taip reklamiðka, taip... pigu.

Tàsyk Kaune ið galerijos pasukau á kavinæ. Pakëliau kavos puodelá – o ant lëkðtutës popierinis padëkliukas man abejoti neleidþia: „Bravissimo”. Suprask, esi ðaunus, geri geriausià kavà.

Kam skirtas tas sàmonës presingas?

Tarnautojui, sunkveþimio vairuotojui?

Tam, kurio savarankiðkas màstymas nepageidaujamas. Tam, kuris turi vartoti.

Gráþusi namo internete pradëjau ieðkoti, kur ir su kuo funkcionuoja ðitas þodis – Bravissimo.

Nustërau, kai pamaèiau valiûkiðkai, kaip ir LNOBT leidinio vyr. redaktorës Beatos Baublinskienës pasuktà galvà. Vajetau, vienais apatiniais! Bet ne, laimei, suklydau – praðmatniai nëriniuotà trikotaþà demonstruoja ne LNOBT tarnautoja ir net ne solistë – tik manekenë.

Radau ir picà Bravissimo – su pomidorø ir deðros grieþinëliais.

Tiesa, polinkio labiau á apatiniø dvasià ir vartotojiðkà dvasià bûta ir anksèiau. Metø metus tarp informaciniø rëmëjø puikavosi „Vyro ir moters” þurnalo logotipas, gvildenantis analogiðkas problemas. „Muzikos barams” tos garbës pelnyti neteko. Nors ne vien repertuarà spausdindavo, o didþiàjà dalá leidinio LNOBT pastaty-

mams ir þmonëms skirdavo.

Taèiau áþanginis LNOBT Generalinio direktoriaus Gintauto Këviðo þodis abejoti neleidþia: „Jubiliejinio sezono proga operos ir baleto meno mëgëjams parengëme ypatingà dovanà – naujà, pirmàjá Lietuvoje operos ir baleto menus atspindintá þurnalà”.

Pasirodo, tuos septynerius metus (þurnalo forma) ir visus septyniasdeðimt ketverius metus mûsø nebuvo!!! Nebuvo nei baleto puslapiø, nei iðsamiausiø operos dienoraðèiø, solistø pristatymø!!!

O gal dël reklamos (pirmas, vienintelis) galima truputá blefuoti?

Tuo metu, kai Baltijos Asamblëjos posëdyje kaista aðtrios diskusijos mëginant kritiko darbà prilyginti meninei kûrybai, èia vyksta prieðingas procesas – reikia ne kritikø-apþvalgininkø, o autoriø, dëliojanèiø straipsnius ið aprobuotø superlatyvø rinkinio. Kas, kad anemiðkus, be gyvybës.

Bet finiðe vis tiek turi bûti – bravissimo!

Ir apskritai kam tie kritikai reikalingi?

Niurzgliai tarsi kokie varnai karksi, kapoja rankà, ið kurios lesa. Dergia ant frako, o visi linksmai kvatoja – tai neða laimæ?

Bet ne anðlagus, ne pinigus.

Ir kas, kad laisvas þodis, laisva mintis formuoja kultûros procesà, o kritikas sufleruoja visuomenei, kà atmesti. Perfrazuojant Mikelandþelà: „tiesiog atmetu, kas nereikalinga marmuro luite”... Kritikas trukdo!

Kam dangstyti gëdingas ketinimø vietas graþiomis frazëmis? Tai reklaminis leidinys ir nereikia skaitytojø sàmoningai ar nesàmoningai klaidinti, be to, dar siûlant prenumeruoti reklaminá leidiná – tokio nesusipratimo, matyt, dar niekas pasaulyje negirdëjo. Lietuviðka rinkodara visus pranoko. Bravissimo!

Kokybiðkas, patrauklus gali bûti apatinis trikotaþas, bet ne kokykiðki* straipsniai, ne bièiulystë, nupirkta uþ pinigus.

O kiek kainuoja bièiulystë? Nacionalinio teatro leidinys dëmesingas ir klaipëdieèiams, ir kaunieèiams, ir kolegei Filharmonijai... Rubrikoje Teatro draugai leidþiantis pasiskelbti uþ pinigus. Bravissimo!

Ant cigareèiø pakelio neslepiama, kad rûkymas kenkia sveikatai. Rûkydamas þinai, kad dalis pinigø uþ patirtà laikinà malonumà skiriama tau gydyti.

O kas atsakys uþ bandomà ugdyti estetiná viðtakumà?

Ir kas iðdrás iðtarti: atsipeikëkit, karalius taigi nuogas!

Taèiau viltis, kad muzikos barø artojai ir toliau iðliks, dar vis rusena. Tikësimës, kad varganø trupiniø nuo veiklà remianèiø fondø stalo dalytis nereikës. Tad gal ið ubago lazdos dar neatims, kad ir labai graþiai ðvilpynei – Bravissimo! n

Muzikos barai /53

Panorama

M. K. Èiurlionio muzika Frankfurto prie Maino menø festivalyje

Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Fortepijono katedros docentë, pianistë Janina Neniðkytë-Lyvens, viena þymiausiø Lietuvoje M. K. Èiurlionio fortepijoninës muzikos atlikëjø, 2005 m. birþelio 20–25 d. dalyvavo Baltijos ðaliø (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) menø festivalyje, kuris vyko Frankfurte prie Maino (Vokietija). Festivalá globojo ir rëmë miesto meras. Renginio koordinatorë dr. Stefana Sabin, jau anksèiau girdëjusi J. Neniðkytës-Lyvens atliekamà M. K. Èiurlionio muzikà, pakvietë pianistæ dalyvauti ðiame reikðmingame forume. Festivalis, skirtas Baltijos ðalims ir atstovaujantis ávairiems menams – literatûrai, architektûrai, fotomenui, kinui ir muzikai, – buvo rengiamas pirmà kartà. Lietuvai atstovavo raðytojas Herkus Kunèius, fotomenininkë Ramunë Pigagaitë, kino reþisierius Kristijonas Vildþiûnas ir kt. Ðalia parodø, filmø perþiûrø festivalyje ávyko du koncertai, kuriuose pasirodë Lietuvos atlikëjai. Vienà jø – savo vadovaujamo dþiazo trio koncertà – surengë Adomas Rekaðius. Antrasis muzikos vakaras buvo skirtas M. K. Èiurlioniui. J. Neniðkytë-Lyvens skambino reèitalá vienoje garsiausiø Frankfurto prie Maino „Bechstein” centro koncertø salëje puikiu „Bechstein” firmos fortepijonu. Pianistë, kurios repertuare – beveik visa fortepijoninë M. K. Èiurlionio muzika, grojo paèius

Muzikos barai /54

ádomiausius, ryðkiausiai kompozitoriaus meniná braiþà ir dvasiná pasaulá atspindinèius kûrinius: ávairiø opusø preliudus (kai kuriuos jungdama á logiðkus trijø ar keturiø kompozicijø ciklus), Preliudà ir Fugà, op. 34 b-moll, Noktiurnus, op. 4 Nr. l fis-moll ir op. 6 Nr. 2 cis-moll, trijø daliø ciklà „Jûra”, Valsà F-dur, Impromtà, op. 4 fis-moll, Preliudà viena tema, op. 20 b-moll, pjeses „Ruduo”, „Tëve mûsø” ir t. t.

Ið viso skambëjo 27 M. K. Èiurlionio kûriniai.

Prieð koncertà dr. S. Sabin skaitë paskaità apie didájá lietuviø menininkà, kurià pavadino paties M. K. Èiurlionio kadaise iðsakyta mintimi: „Að regiu pasaulá kaip didelæ simfonijà”.

Gausiai susirinkusi vokieèiø ir kitø tautø publika be galo ðiltai sutiko mûsø pianistës pasirodymà, ilgai aidëjo aplodismentai, þmonës plojo atsistojæ. Po koncerto klausytojai ilgai nesiskirstë, dar ilgai jaukioje lauko kavinëje kalbëjosi su pianiste, diskutavo. Iðsilavinusi publika domëjosi ir M. K. Èiurlioniu (pirko J. Neniðkytës-Lyvens áraðytus kompaktinius diskus, paèios pianistës sudarytà ir iðleistà M. K. Èiurlionio natø leidiná), ir ðiuolaikine Lietuvos muzika, ir Klaipëda.

J. Neniðkytë-Lyvens yra jau ne kartà Vokietijoje (Berlyne, Dresdene, Leipcige, Liuneburge, Riugene ir kitur) koncertavusi ir skaièiusi paskaitas apie M. K. Èiurlioná. Po ðio labai pasisekusio koncerto talentinga pianistë vël kvieèiama á turà po Vokietijà (Berlynas, Naumburgas, Marburgas).

M. K. Èiurlionio muzika, atliekama J. Neniðkytës-Lyvens, skamba ypatingai ir savitai: pianistë geba suteikti jai nepakartojamo subtilumo, vidinio þavesio, kartu iðlaikydama tarsi uþkoduotà ðioje muzikoje santûrumà, dvasiná skaidrumà.

Nors sakoma, kad savame kraðte pranaðas nebûsi, J. Neniðkytë-Lyvens dþiaugiasi, kad jos koncertai, kuriuose skamba mûsø didþiojo menininko muzika, pasisekimo sulaukia ne tik svetur, bet ir Lietuvoje.

Prieð koncertinæ iðvykà á Frankfurtà beveik tà paèià programà pianistë skambino Kaune, Nidoje, Palangoje, Plungëje, Vilniuje ir kitur.

Ji sakë: „Klausytojai lietuviai M. K. Èiurlioná klauso ir priima labai dëmesingai ir ðiltai. Tai suprantu ne tik kaip padëkà man, bet ir kaip didelës pagarbos ir meilës mûsø genialaus tautieèio menui iðraiðkà”.

Norisi padëkoti pianistei, kuri tiek daug dëmesio, talento ir ðirdies ðilumos skiria mûsø genijaus muzikai. Ypaè tai svarbu ðiemet, minint 130-àsias M. K. Èiurlionio gimimo metines.

Daiva KÐANIENË

Klaipëdoje grieþë sveèiai ið Liubeko

Spalio 2 d. Klaipëdos universiteto Menø fakulteto salëje ávyko Liubeko (Vokietija) privaèios muzikos mokyklos Jaunimo kamerinio orkestro koncertas, kurá dirigavo orkestro ákûrëja ir vadovë Britta von der Lippe. Didelëje ir áspûdingoje koncerto programoje net trys koncertai, ðiuolaikinio Liubeko kompozitoriaus J. V. Mederio Èakona, M. K. Èiurlionio ir J. Naujalio kûriniai.

Pastaruosius du kûrinius su sveèiais grojo ir Klaipëdos S. Ðimkaus konservatorijos jaunieji stygininkai, vadovaujami Skaistës Èilinskaitës.

Liubekas – su Klaipëda susigiminiavæs miestas. Kai prieð devynerius metus á mûsø uostamiestá pirmàkart atvyko ðios muzikos mokyklos kamerinis orkestras, lydimas buvusios merës ir orkestro rëmëjos I. Sommer, Klaipëdos miesto savivaldybës Uþsienio reikalø departamento darbuotojai pasiûlë S. Ðimkaus konservatorijos kolektyvui pagloboti sveèius.

Taigi vokieèiø kamerinis orkestras ir Klaipëdos S. Ðimkaus konservatorijos stygininkai draugauja jau keleri metai – bièiuliai ið Vokietijos mûsø uostamiestyje lankësi jau penktà kartà.

Nuo 1982 m. gyvuojantis ir nuo 1985-øjø kasmet rudens gastroliø vykstantis (koncertuota beveik visoje Europoje: Èekijoje, Danijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancûzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Ðvedijoje, taip pat Amerikoje, Izraelyje) Liubeko muzikos mokyklos kamerinis orkestras savo veikla garsina gimtàjá miestà. Ðiø gastroliø preliudija – kolektyvo iðvyka á Italijà, kur, be kitø miestø, koncertuota ir Genujoje, 2004 m. Europos kultûros sostinëje. „Jauèiamës esà Liubeko ambasadoriai”, – sako B. von der Lippe. Atlikdamas ðià graþià misijà, spalio 1–12 d. kolektyvas gastroliavo Baltijos ðalyse. Pirmiausia liubekieèiai stabtelëjo Klaipëdoje, toliau jø kelioniø marðrutas nusidriekë á Rygà, Talinà (èia vokieèiai dalyvavo konferencijoje „Liubeko ir Baltijos ðaliø muzikiniai kontaktai”) ir Peterburgà. Ðalia klasikinio kamerinio orkestro repertuaro orkestras atliko konkreèios ðalies kompozitoriø muzikà ir minëtàjá liubekieèio opusà.

Orkestro gastroles finansuoja ávairûs fondai, draugijos, privatûs rëmëjai, bet didþiàjà dalá lëðø skiria patys atlikëjai. Galima tik pavydëti jiems nuolatinio spaudos dëmesio ir visokeriopo miesto valdþios palaikymo – ðásyk orkestrà ëmësi globoti pats Liubeko miesto meras Berndas Saxe, kurio laiðkà, adresuotà mûsø miesto merui, sveèiai perdavë vieðnagës metu.

Jaunimo kamerinio orkestro repertuare – kameriniai ir simfoniniai (kolektyvas koncertuoja ir kaip simfoninis orkestras) muzikos klasikø – A.

Vivaldi, J. S. Bacho, G. F. Händelio, Ch. W. Glucko, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, J. Stamitzo, F. Chopino, E. Griego, J. Sibeliaus, O. Respighi, S. Barberio, B. Britteno – kûriniai. Vienas ambicingiausiø naujausiø projektø – A. Dvoráko devintosios simfonijos „Ið Naujojo pasaulio” atlikimas, sulaukæs itin palankaus kritikø ávertinimo. Pasak energingosios dirigentës, ði simfoninë drobë buvusi didþiausia jos svajonë.

Jaunimo kameriniame orkestre groja 24 atlikëjai, kuriø dauguma – paèios dirigentës auklëtiniai. Greta muzikos mokyklos mokiniø (jauniausiam muzikantui – tik vienuolika!) grieþia ir keli Liubeko aukðtosios muzikos mokyklos studentai.

Koncerto pradþioje á sveèius ið miesto partnerio kreipësi Klaipëdos miesto savivaldybës Tarptautiniø ryðiø ir turizmo skyriaus vedëjas Rièardas Zulcas pasveikindamas juos ir áteikdamas atminimo dovanëlæ, o B. von der Lippe perskaitë Liubeko mero laiðkà.

Dviejø daliø koncertà liubekieèiai ryþtingai pradëjo A. Vivaldi Koncertu keturiems smuikams ir orkestrui.

Lanksèiai muzikavo jaunosios solistës Azadeh Maghhsoodi, Maria Behrens, Irina Stroh, Katharina Bernard, þavëjo jø muzikalumas, pasitikëjimas savimi, laisva sceninë laikysena. Tiesiogine ir perkeltine prasme pirmuoju smuiku grieþë orkestro þvaigþdë penkiolikmetë persë A. Maghhsoodi, kurios pirmoji smuiko mokytoja – B. von der Lippe.

Gerai atlikti ir kiti programos kûriniai: sodriai skambëjo J. V. Mederio Èakona, darniai pynësi solisèiø partijos J. S. Bacho Koncerte dviem smuikams d-moll (solistës I. Stroh ir A. Maghhsoodi), jautriai W. A. Mozarto Koncerte C-dur muzikavo pianistë Ilzë Vaivara.

Energingiems, ryþtingiems dirigentës mostams pakluso orkestras, kurá papildë S. Ðimkaus mokyklos auklëtiniai. Kiek netikëtomis spalvomis suskambo lietuviðkoji programos dalis – iðgirdome gerokai ekspresyvesnæ nei mums áprasta J. Naujalio „Svajonæ”, dramatiðkas aukðtumas pasiekë M. K. Èiurlionio „Bëkit, bareliai”. Beje, sveèiai teigia, kad jiems tai labai graþi muzika.

Koncertà sveèiai efektingai baigë P. Sarasate’s „Èigonø melodijomis”.

Turëjome progà dar kartà þavëtis talentingàja A. Maghhsoodi, jos virtuoziðka technika, muzikalumu, brandþia interpretacija. Tai buvo áspûdinga viso koncerto kulminacija.

Penktà kartà Klaipëdoje koncertavæs Jaunimo kamerinis orkestras kiekvienàsyk rodo vis didesnæ sceninæ patirtá, aukðtesná meniná, profesiná lygá, stebina scenine iðtverme.

Stipri smuiko mokykla – gero orkest-

Lietuvos kompozitoriai tarptautiniam konkursui

Naujuosius akademinius mokslo metus Klaipëdos universitetas pasitiko pristatydamas savo bendruomenei ir miesto visuomenei du naujus meninius leidinius: Lietuvos kompozitoriø kûriniø rinktinæ ir kompaktinæ plokðtelæ „Klaipëdos kompozitoriai tarptautiniam konkursui”. Nors vasara universitete – atostogø metas, taèiau leidiniø sudarytoja ir vyriausioji redaktorë Menø fakulteto Fortepijono katedros doc. Inga Maknavièienë, tekstø autorës prof. dr. Danutë Petrauskaitë, prof. dr. Daiva Kðanienë, kalbø specialistai doc. Albinas Drukteinis ir doc. Laima Servaitë intensyviai dirbo, kad ðie leidiniai pradþiugintø muzikø bendruomenæ bûtent rugsëjo pirmàjà.

Lietuvos kompozitoriø kûriniø rinktinë, skirta II tarptautiniam studentø kameriniø ansambliø ir koncertmeisteriø konkursui (org. Klaipëdos universitetas), yra jau antras tokio pobûdþio Klaipëdos universiteto leidinys. Pirmajame (2003) buvo publikuojami tik klaipëdieèiø kompozitoriø kûriniai. Á naujàjà rinktinæ buvo nuspræsta átraukti

ro skambesio pagrindas.

Gausiai susirinkusi publika ádëmiai klausë, labai ðiltai ir emocingai palaikë atlikëjus.

Laima SUGINTIENË

Pskovas – daugiastygiø liaudies instrumentø sostinë

2005 m. spalio 1–5 d. istoriniame Rusijos mieste Pskove vyko III tarptautinis daugiastygiø liaudies

ir kitø Lietuvos kompozitoriø opusus. Joje pateikiami deðimties tiek vyresniosios, tiek jaunesniosios kartos kompozitoriø – Audronës Þigaitytës-Nekroðienës, Remigijaus Ðileikos, Natalijos Mûdrajos-Eager, Jono Pauliko, Loretos Narvilaitës, Zigmo Virkðo bei Nacionalinës premijos laureatø Anatolijaus Ðenderovo, Vytauto Barkausko, Jurgio Juozapaièio, Onutës Narbutaitës – darbai. „Nekreipdami dëmesio á kompozitoriø amþiø, gyvenamàjà vietà, poþiûrá á gyvenimà ir menà, charakteriø savitumà, oficialø kûrybos vertinimà, galime dràsiai ir nesuklysdami tvirtinti, kad visi jø darbai yra brandûs, svarbûs ir ádomûs tiek turiniu, tiek kompozicine technika. Skelbiamuose kûriniuose puikiai dera klasika ir modernizmas, turinys ir forma, racionalumas ir emocingumas...”

– leidinio áþangos þodyje paþymi KU Senato pirmininkas prof. habil. dr. Stasys Vaitekûnas.

Vertinant ðiandienos kompozitoriø kûrinius, profesoriaus nuomone, galima áþvelgti, kad ðiuolaikiniai Lietuvos kûrëjai vis daugiau dëmesio skiria kûrinio turinio gilumui, temos visuomeniðkumui, neieðko lengviausio kelio, trumpaamþiø temø ir formø. Pastebima tendencija, kad net ir tada, kai kompozitorius ieðko universalios

kûrinio temos iðraiðkos, nuoðaly nelieka lietuviø liaudies muzikos melodija, kuri pasauliniame kontekste padeda iðlaikyti tautiná identitetà neprarasdama universalumo. Á ðià rinktinæ patekusio kompozitoriø deðimtuko kûryba pasiþymi þanrø ávairove: tai vokalinës muzikos kûriniai (A. Þigaitytës baladë balsui ir fortepijonui „Ulijana”, vokalinis ciklas „Gëliø kalbëjimai”) ir kûriniai kameriniams ansambliams (V. Barkausko Allegro Brillante dviem fortepijonams, A. Ðenderovo Dvi Sulamitos giesmës violonèelei ir fortepijonui, N. Eager Sielos sezonai trimitui ir fortepijonui, J. Juozapaièio Mënulio ðviesa fortepijoniniam trio, R. Ðileikos Trio fleitai, fortepijonui ir muðamiesiems, O. Narbutaitës „Rudens riturnelë”, „Hommage à Fryderyk” fortepijoniniam kvartetui, J. Pauliko Antrasis kvintetas mediniams puèiamiesiems, L. Narvilaitës Con variationi variniø puèiamøjø kvintetui, Z. Virkðo Horizontas fortepijoniniam kvintetui).

Lietuvos kompozitoriø kûriniø rinktinæ sudaro deðimt natø sàsiuviniø. Kûriniø redaktoriai – þymûs Lietuvos ir uþsienio menininkai profesoriai M. Rubackytë, V. Bruþas, A. Pðibilskienë, R. Armonas, docentai I. Armonaitë, I. Uss-Armonienë, I. Maknavièienë, V. Vadoklienë.

Leidinio recenzentai – profesoriai K. Grybauskas, D. Kðanienë, V. Tetenskas, J. Karnavièius, R. Ðileika, docentai Z. Ibelhauptas, V. Alenskas.

Rinktinës tekstus apie kompozitorius parengë KU Menø fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros prof. dr. D. Petrauskaitë. Rinktinës pristatyme profesorë labai dþiaugësi antruoju leidiniu, kuris dienos ðviesà iðvydo bûtent Klaipëdos universitete: „Kai knygynuose beveik neámanoma ásigyti natø sàsiuviniø, labai malonu, kad mûsø universitetas imasi juos leisti”. Daugelis rinktinëje publikuotø kompozitoriø kûriniø atlikti tarptautiniuose ir respublikiniuose festivaliuose Lietuvoje ir uþsienyje, yra sulaukæ puikaus muzikos kritikø ávertinimo

instrumentø atlikëjø festivalis-konkursas.

Jis prasidëjo neáprastai iðkilmingai. Prie áëjimo á Pskovo filharmonijà festivalio dalyvius ir sveèius ið Rusijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos ðeimininkai sutiko ne tik dainomis ir muzika, bet ir duona su druska. Pskovo srities valstybinio kultûros komiteto pirmininkë Tatjana Jerðova pasveikino visus ðios muzikos ðventës, skatinanèios kaimyniniø tautø draugystæ ir tarpusavio supratimà, dalyvius. Ji

palinkëjo konkursantams sëkmës, þiuri – surasti naujø talentø, o þiûrovams – geros nuotaikos.

Tradiciðkai pirmàjá koncertà pradëjo didysis Pskovo guslininkø choras, vadovaujamas festivalio meno vadovo, Peterburgo konservatorijos profesoriaus Sergejaus Borisovo. Be ðio gausaus jungtinio orkestro koncerte grojo praeitø festivaliø ir kitø tarptautiniø konkursø laureatai: puikus folkloro ansamblis ið Mordovijos „Torama”, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ma-

ir klausytojø susidomëjimo.

Kartu su rinktine renginio metu pristatyta kompaktinë plokðtelë „Klaipëdos kompozitoriai tarptautiniam konkursui” – taip pat nekà maþesnis indëlis á Lietuvos muzikiná pasaulá. Plokðtelëje skamba Klaipëdos universiteto kompozitoriø doc. Jono Domarko, prof. Remigijaus Ðileikos, doc. Jono Pauliko, doc. Alvido Remesos vokaliniai, fortepijoniniam duetui ir kameriniams ansambliams skirti kûriniai.

Jø atlikëjai – Klaipëdos universiteto doc. Inga Maknavièienë (fortepijonas), doc. Tatjana Romaðkina (fortepijonas), doc. Valentina Vadoklienë (sopranas), Valstybinio muzikinio teatro orkestro artistai Jonas Pastauka, Antanas Milerius, Irmantas Pazdrazdys ir ðvedø muzikantai. Tekstus apie kompozitorius parengë prof. dr. Daiva Kðanienë.

Lietuvos kompozitoriø kûriniø rinktinë ir kompaktinë plokðtelë „Klaipëdos kompozitoriai tarptautiniam konkursui” yra be galo svarbûs Klaipëdos universitetui leidiniai. „Tai kartu ir garbë, ir pasitenkinimas atliktu darbu”, – teigë KU rektorius prof. habil. dr. Vladas Þulkus. Profesorius padëkojo leidiniø rëmëjams – Klaipëdos miesto savivaldybei, S. Jokûþio spaustuvei-leidyklai, AB KLASCO, Klaipëdos koncertø salës vadovybei, Lietuvos kompozitoriø sàjungos Klaipëdos skyriui. Konkurso mecenatas miesto meras Rimantas Taraðkevièius, sveikindamas leidëjus, kompozitorius, atlikëjus, palinkëjo jiems ir toliau nenuleisti rankø, darbuotis, kurti, spausdinti ir skleisti po platøjá pasaulá muzikinæ Lietuvos menininkø mintá.

Dviejø leidiniø pristatymas – tai tikras naujøjø akademiniø mokslo metø áprasminimas Klaipëdos universitete.

Vilma SKVARÈINSKIENË Dþiaugiasi atliktu darbu KU rektorius prof. habil. dr. Vladas Þulkus, konkurso mecenatas Klaipëdos miesto meras Rimantas Taraðkevièius ir profesorius Vytautas Tetenskas

gistranèiø Aistës Bruþaitës ir Jolitos Sidorenkaitës kankliø duetas, kuokliø kvintetas „Karta” ið Latvijos, „Auksiniø stygø” ansamblis ið Baltarusijos, rusø muzikos ansamblis „Pskov”.

Pirmàjá koncertà uþbaigë legendinis Karelijos Petrozavodsko universiteto liaudies muzikos ansamblis „Toive”, ákurtas prieð 20 metø („toive” suomiðkai reiðkia „viltis”).

Ansamblis sukëlë karelø tautinës kultûros atgimimo bangà. „Toive”

Muzikos barai /55

koncertavo Europoje, Azijoje, Amerikoje. Jo repertuare – daugiausia karelø liaudies muzika, dainos, ðokiai, bet yra ir kitø ðiame regione gyvenanèiø tautø – ingermanlandø, vepø – muzikos, rusø liaudies dainø. Pastaruoju metu ansamblis siekia aprëpti ir kitø Skandinavijos tautø folklorà. Jo orkestre ið esmës nëra rusø liaudies instrumentø, grojama smuiku, akordeonu, mandolina, mandola, karelø kantele ir net didelio smuiko formos ðvediðka niukelarfa. Ansamblio vadovo Henriko Turovskio nuomone, tradicinæ folklorinæ medþiagà dabar reikia pateikti ðiuolaikiðkai, o ne siekti visiðko panaðumo á originalà. Surasti ðá aukso vidurá – pagrindinis ansamblio tikslas, tik já pasiekus, muzika bus visiems ádomi.

Konkurso dalyviai buvo suskirstyti á keletà amþiaus grupiø, tad galëjo dalyvauti ir patys jauniausieji, ir jau baigæ aukðtuosius mokslus atlikëjai.

Pirmàjà konkurso dienà pasirodymai truko nuo ankstaus ryto iki vos ne vidurnakèio, taèiau komisijai, á kurià áëjo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorë, Liaudies instrumentø ir akordeono katedros vedëja Lina Naikelienë, per abi konkurso dienas uþteko iðtvermës ne tik iðklausyti visus pustreèio ðimto dalyviø, bet ir juos objektyviai ávertinti.

III laipsnio diplomu ir laureato vardu buvo ávertinti 14 dalyviø: guslininkës A. Jemeljanova ið Pskovo, M. Gromova ið Maskvos, S. Matvejeva ið Peterburgo, cimbolininkë K. Kuðner ið Minsko, kuokliø ansamblis ið Latvijos ir kt.

II laipsnio diplomu ir laureato vardu ávertinti cimbolininkai ið Minsko, Vitebsko, Krasnojarsko, guslininkø ansambliai ið Peterburgo ir Pskovo. Ðis garbingas apdovanojimas ir vardas atiteko ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso studentei Kristinai Gadliauskaitei. Ji mokosi pas dëstytojà Auðrelæ Juðkevièienæ, koncertmeisterë Audronë Petruèionytë.

Keletas laureatës kûrybinës biografijos faktø: gimë 1981 m., 1995 m. baigë Rokiðkio muzikos mokyklà (mokyt. E. Repðienë), 1998–2001 m. mokësi Panevëþio konservatorijoje (dëst. A. Stapulionytë), nuo 2002 m. studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra IV respublikinio J. Ðvedo konkurso laureatë, V–VII konkursuose laimëjusi treèiàjà vietà.

I laipsnio diplomu ir laureato vardu ávertintos cimbolininkës E. Pavðina ið Krasnojarsko, T. Kozlova ið Vitebsko, J. Vasilkova ir M. Uskopova ið Minsko, guslininkë O. Vasiljeva ið Pskovo, kuokliø ansamblis ið Rygos.

III festivalio Didájá prizà, laureato vardà pelnë ir Pskovo gubernato-

Muzikos barai /56

riaus piniginæ premijà laimëjo Baltarusijos muzikos akademijos II kurso studentë Violeta Movèan.

Be to, uþ sëkmingà pasirodymà festivalyje garbës raðtai buvo áteikti A. Bruþaitës ir J. Sidorenkaitës kankliø duetui, duetui ið Chanty Mansijsko „Sterch”, Pskovo 1-osios, 2-osios ir 4-osios muzikos mokyklø guslininkams, ansambliui „Toive” ið Karelijos, rusø muzikos ansambliui „Pskov” ir „Sidabrinëms stygoms” ið Peterburgo.

Spalio 3 d. Pskovo liaudies kultûros centre vyko mokslinë ir praktinë konferencija „Tradicijø iðlaikymas ir daugiastygiø liaudies instrumentø plëtra”. Jai vadovavo Peterburgo konservatorijos prorektorius prof.

Sergejus Borisovas, dalyvavo ir praneðimus skaitë Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorë Lina Naikelienë (jos praneðimà iliustravo kanklininkë A. Bruþaitë), lektorius Anatolijus Lapinskas, Latvijos muzikos akademijos dëstytoja Mara Vanaga, vieðnia ið Japonijos Kayoko Amano, Baltarusijos muzikos akademijos docentas Mironas Bula, Rusijos meno istorijos instituto mokslinë bendradarbë profesorë Nailia Glazunova, Petrozavodsko universiteto profesorius Henrikas Turovskis ir kiti.

Festivaliui baigiantis surengtoje spaudos konferencijoje þiuri pirmininkas H. Turovskis, nariai L. Naikelienë, N. Glazunova, M. Bula, dirigentas J. Jevtuðenka ir kiti paþymëjo, kad Pskovo þemë tapo daugiastygiø instrumentø muzikinës kultûros centru. Ðiais iðsiderinimo laikais tokio muzikinio projekto svarba yra neabejotina. Juo labiau kad festivalis kas kartà turtëja, pleèiasi dalyviø geografija, kyla meninis lygis.

Festivalio dalyviams ir sveèiams buvo surengtos áspûdingos ekskursijos po miesto istorines vietas, á Puðkino muziejø-sodybà Michailovskojëje, auksabokðtá Peèiorø vienuolynà. Bûtina paþymëti, kad koncertuose ir net konkursiniø pasirodymø metu þiûrovø tikrai netrûko. Nestigo, beje, ir þiniasklaidos dëmesio, reklamos mieste.

Po poros metø ávyksiantá IV festivalá ketinama atnaujinti – surengti ne vienà, o du turus, pakviesti þymiausiø kolektyvø ið ávairiø ðaliø. Neslepiama idëja paversti Pskovà pasaulio daugiastygiø muzikos instrumentø centru – juk tokiais instrumentais grojama visame pasaulyje. Sukûrus toká centrà, galima galvoti ir apie daugiastygiø instrumentø muziejaus steigimà, atlaso leidimà.

Reikia tikëtis, kad ir lietuviø daugiastygiø liaudies instrumentø atlikëjai ateityje bus nuolatiniai ðio festivalio dalyviai ir laureatai.

Anatolijus LAPINSKAS

XXVII tarptautinë EPTA konferencija Manèesteryje

Puikios formos ir turinio tarptautine EPTA (European Piano Teachers Association) konferencija Manèesteryje Europos ir kitø þemynø pianistai pedagogai pasitiko 2005–2006 mokslo metus. Tai jau dvideðimt septintasis Europos pianistø pedagogø tarptautinis forumas, kasmet vykstantis vis kitoje Europos valstybëje. Apibûdinti ðá renginá, vykusá 2005 m. rugsëjo 1–4 d. kaip konferencijà bûtø per maþa ir per siaura. Ðalia vertingø moksliniø praneðimø aktualiais fortepijono pedagogikos, istorijos ir interpretacijos klausimais vyko ávairiø pasaulio ðaliø þymiø pianistø ir jø ansambliø reèitaliai, buvo vedamos garsiø pedagogø atvirosios meistriðkumo pamokos. Ádomu, kad ðalia tituluotø profesoriø, áþymiø pedagogø, patyrusiø interpretuotojø spindëte spindëjo talentingas ir perspektyvus jaunimas, ávairiø prestiþiniø tarptautiniø konkursø laureatai, visos Europos fortepijoninio meno ateities vizija. Ávairiø ðaliø studentai, besimokantys prestiþinëse Anglijos mokyklose (Karaliðkojoje muzikos akademijoje, Gildholo muzikos ir dramos mokykloje, Karaliðkajame ðiaurës muzikos koledþe, Karaliðkajame Velso muzikos ir dramos koledþe, Birmingamo konservatorijoje), surengë savo solinius koncertus. Tokia plati ir spalvinga programa 27-àjà EPTA konferencijà padarë iðties áspûdingu ávairiø kartø pianistø kûrybiniu festivaliu, suteikusiu klausytojams galimybæ iðgirsti tiek daug puikiø atlikëjø. Á tarptautiná pianistø forumà Manèesteryje atvyko 39 ðaliø EPTA asociacijø atstovai, þymûs atlikëjai ir pedagogai ið JAV, Kanados, taip pat Australijos ir Azijos þemynø, tad nesunku ásivaizduoti, kokia plati buvo klausytojø auditorija ir ápareigojanti aplinka. Ir vis dëlto vyravo draugiðkas, nuoðirdus bendravimas. Konferencijos dalyviai keitë vaidmenis: reiklûs ir atidûs klausytojai patys tapdavo atlikëjais scenoje, meistriðkumo pamokø vedëjais, lektoriais auditorijose. Aiðkiai buvo justi bendras noras geriau vieniems kitus paþinti, ásigilinti á kolegø siûlomas idëjas, suþinoti, kas naujo vyksta pasaulio pianistinio meno baruose. Mûsø ðaliai ðiame tarptautiniame renginyje atstovavo Kæstuèio Grybausko pianistø kvartetas (Giedrë Gabnytë, Vilma Rindzevièiûtë, Luiza Ambarcumian ir prof. Kæstutis Grybauskas). Ðis meninis kolektyvas jau gerai paþástamas savo ankstesniais pasirodymais EPTA konferencijose Tromsëje (Norvegija), Budapeðte (Vengrija), Grace (Austrija), Londone (Anglija), yra ne kartà sulaukæs puikiø atsilie-

Karaliðkojo ðiaurës muzikos koledþo prestiþinëje Hadeno Freemano koncertø salëje Kæstuèio Grybausko pianistø kvartetas (Giedrë Gabnytë, Vilma Rindzevièiûtë, Luiza Ambarcumian ir prof. Kæstutis Grybauskas) surengë reèitalá pimø uþsienio spaudoje. Pianistø kvartetas, iðtikimas savo idëjoms ir muzikavimo principams, ðiemet Karaliðkojo ðiaurës muzikos koledþo prestiþinëje Hadeno Freemano koncertø salëje surengë reèitalá, kurio programà sudarë kûriniai vienam ir dviem fortepijonams aðtuonioms rankoms. Koncertinëje tokiø tarptautiniø pianistø forumø programoje ansamblis visuomet pristato ir lietuviø kompozitoriø kûrinius fortepijoniniam ansambliui. Anksèiau vykusiose EPTA konferencijose buvo atlikti V. Barkausko, V. Bagdono, B. Kutavièiaus, V. Montvilos, G. Kuprevièiaus, V. Mikalausko, M. Krukausko kûriniai fortepijoniniam ansambliui. Ðiemet solidi tarptautinë klausytojø auditorija ðalia C. Gurlitt, A. Chaèaturiano muzikos iðgirdo lietuviø kompozitoriaus Fausto Latëno kûrinio „Ðviesiam atminimui...” koncertinæ versijà vienam fortepijonui aðtuonioms rankoms. Autoriui pasiûlius, ðià versijà ið originaliosios styginiø kvarteto versijos parengë prof. K. Grybauskas. Publika labai entuziastingai ir ðiltai sutiko Lietuvos atlikëjø pasirodymà. Didþiulio susidomëjimo sulaukë F. Latëno kûrinys, kurá tuoj pat panoro ásigyti ne vienas klausytojas, o savo kûrinius dviem fortepijonams aðtuonioms rankoms pianistø ansambliui padovanojo anglø kompozitorius Johnas Kemberis, Islandijos kompozitorius Elias Davidssonas. Ðiø kompozitoriø opusus atlikëjai rengiasi átraukti á bûsimus kûrybinius projektus.

Kasmet vykstantys visos Europos ir net kitø þemynø pianistø susitikimai stiprina graþø ir kûrybingà ávairiø tautø kultûriná bendradarbiavimà, skatina nuolat atsinaujinti, puoselëja idëjas ateityje ágyvendinti ádomius tarptautinius kûrybinius projektus.

Vilma RINDZEVIÈIÛTË

Netradicinio kamerinio ansamblio pergalë

Karoliniðkiø muzikos mokyklos mokytojai Viktorija Zabrodaitë, Eugenijus Èiplys, Virginija Alenskienë ir Olga Syèeva ið savo mokiniø subûrë netradiciná kameriná ansamblá: fleita – Ieva Baniulytë, birbynë – Vytautas Ralys, kanklës – Milda Bukauskytë, fortepijonas – Eva Kurilova. Ðis ansamblis gyvuoja jau treèius metus.

Pajutæ ansamblinio muzikavimo dþiaugsmà, 2005 m. mokiniai labai rimtai rengësi net dviem konkursams. III tarptautiniame jaunøjø atlikëjø kamerinës ir dþiazo muzikos konkurse „Sàskambiai”, vykusiame B. Dvariono deðimtmetës mokyklos iniciatyva ðiø metø kovo mënesá Vilniuje, ansamblis vël tapo laureatu. Jis grojo K. Brundzaitës pjeses „Þaidimas”, „Vakaras” ir XVIII a. kompozitoriaus A. J. Hasse’s pjesæ „Tambûrinas”. Ákvëptas kvarteto pasisekimo, jam kûrinius aranþuoja mokytojas birbynininkas E. Èiplys.

Vël þiuri bei konkurso dalyvius ir klausytojus stebino netikëtas, ið pirmo þvilgsnio lyg ir neáprastas instrumentø – fleitos, birbynës, kankliø ir fortepijono – suderinamumas. Þinomi kûriniai suskambo visai naujai, netikëtai ir ðvieþiai. Vël visus pakerëjo geras ansamblio pojûtis, nuoðirdus ir prasmingas mokiniø muzikavimas. Jaunieji muzikai ir jø mokytojai buvo raginami parodyti ðá ansamblá ir uþ Lietuvos ribø. Taip kilo mintis vykti á tarptautiná konkursà Kijeve.

Tarptautinë asociacija „XXI amþiaus menas ir ðvietimas” Kijeve nuolat rengia tarptautinius konkursus, kuriuose vyksta meistriðkumo pamokos, seminarai, koncertai.

Asociacija meistriðkumo kursus organizuoja Suomijoje, Italijoje, Austrijoje ir kitur. Kijevo konkursas jau iðpopuliarëjo ir Lietuvoje. Turime jo laureatø LMTA studentø pûtikø, dainininkø.

Balandþio pabaigoje ðios asociacijos rengiamame fortepijonø ir kameriniø ansambliø konkurse „XXI amþiaus menas” Karoliniðkiø muzikos mokyklos ansamblis pasirodë itin ryðkiai ir pelnë Didájá prizà.

Jaunieji laureatai V. Ralys, I. Baniulytë, M. Bukauskytë, E. Kurilova

IN MEMORIAM VLADAS ZALATORIS (1961–2005)

Pirmàjà rugsëjo dienà visiðkai netikëtai, kaip þaibas ið giedro dangaus, mus pasiekë þinia – mirë Vladas Zalatoris. Pianistas, kritikas ir publicistas, koncertinës veiklos organizatorius, ávairiø muzikiniø projektø sumanytojas ir dalyvis.

Daug graþiø þodþiø apie ðá þmogø rastø kiekvienas, bent kiek já paþinojæs. Elegantiðkas, paslaugus, noriai prisiimantis ásipareigojimus ir kruopðèiai triûsiantis prie kiekvieno darbo. Iðskirtinio draugiðkumo ir padorumo þmogus. Stilingas, turintis puikø humoro jausmà.

Sykiu greitai pajusdavai, kad turi reikalà su labai plataus akiraèio ir iðsilavinimo paðnekovu, eruditu par excellence, „vaikðèiojanèia enciklopedija”, pastabiu detalëms ir reikliu ávairiems netikslumams, – ir tai bûdavo áspûdingas bendravimas. Dar nuo tada, kai mokyklos suole Vladas cituodavo Nietzsche ar Schopenhauerá, tikslindavo mokytojø ar ðiaip paðnekovø pateikiamus faktus. Mums, Vlado bendraamþiams, jo pasakojimai, juokai, skaitomos knygos apie jo mëgstamà romantizmà ar XX a. dekadansà ir modernizmà tapo tomis ádomybëmis, kurios paþadino artistiðko gyvenimo ilgesá.

Prisiminiau tai skaitydamas ðias Vlado eilutes (dabar – lyg koká moto) ir atpaþindamas bûdingà jam polëkio gaidelæ: „Iliuziniame meno pasaulyje karaliauja mefistofeliai ir volandai, buria merlinai, svaigina divos, puèia miglas fata morganos, vilioja nimfos. Arèiau þemës pokðtauja pinèiukai (beje, jø daugiausia)... Ir jeigu, þinomà ávaizdá prisiminæ, paliksime „Izidæ be skraistës”, menas bus nebe menas. Juk slëpiningas pradas (arba kraðtutiniu atveju mistifikacija, aiðku, suprantama paèia geriausia, artistine savo prasme) – bûtent tas þiupsnelis druskos, kuris pagardina iðrinktøjø puotà ir verèia atsidusti: „Nerealu!” Fantastiðkas, legendinis, netgi velniðkas – ðtai jis, Artistas, magiðkame scenos rate”.

Koks Vlado gyvenimo „scenos Kaip pasakojo mokytojas E. Èiplys, ði pergalë itin maloni, nes slaptu komisijos balsavimu Didysis prizas buvo vienintelis tarp visø amþiaus grupiø ansambliø. Þiuri ávertino gerà ansamblinio grojimo pojûtá, raiðkø frazavimà, aukðtà muzikavimo kultûrà. Ir, þinoma, nustebino jo unikali sudëtis, nes kiti konkurse dalyvavæ ansambliai buvo tradiciniai – fortepijonø duetai, styginiø

ratas”, kokie buvæ ir planuoti darbai? Pradþia Syktyvkare, vëliau Klaipëda, M. K. Èiurlionio menø mokykla, 1985 m. su pagyrimu baigta Muzikos ir teatro akademijos prof.

O. Ðteinbergaitës fortepijono klasë, darbas Klaipëdos fakultete.

1986–1987 m. staþuotë Maskvos P. Èaikovskio konservatorijoje, kur paraðyti moksliniai darbai „A. Skriabinas ir H. Bergsonas” bei „Fortepijoninës faktûros semantika”.

Vëliau – studijos Lietuvos muzikos akademijos aspirantûroje (specializacija – estetiniai ir semantiniai fortepijono romantinës muzikos aspektai). Nuo 1989 m. – darbas ávairiose koncertinëse organizacijose ir kolektyvuose (Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje, koncertinëse agentûrose „Opus 12” ir „Fortissimo”, „Kristupo vasaros festivalyje”, Vilniaus savivaldybës chore „Jauna muzika”). Dalyvauta rengiant ir ágyvendinant daug svarbiø muzikos projektø: tarptautiná festivalá „Naujieji ir senieji keliai á Indijà”, W. A. Mozarto ir F. Schuberto festivalius, vargonø muzikos festivalá, senosios muzikos festivalá „Banchetto musicale”, dþiazo muzikos festivalá „JAM”, „Kristupo vasaros festivalá” (2000, 2001 ir 2002), Vilniaus kalëdinës muzikos festivalá (2000, 2001), fortepijono muzikos festivalá „Klasika” (2002), tarptautiná bigbendø ir diksilendø festivalá „Vilnius Band” (2003) ir t. t. Nuo 1989 m. bendradarbiauta su ávairiais laikraðèiais ir þurnalais: „Lietuvos rytu”, „Respublika”, „Lietuvos aidu”, „Muzikos barais”, „7 meno dienomis”, „Literatûra ir menu”, „Veidu” ir kt., taip pat su elektroniniais leidiniais. Jo straipsniø yra „Muzikos enciklopedijoje” (Vilir fortepijonø duetai, trio.

Vaikus, kurie ðiuo metu yra muzikos mokyklos ðeðtokai ir septintokai, ði pergalë ákvëpë tolesniems kûrybiniams planams. Aiðku, savo darbo rezultatais dþiaugiasi ir mokytojai. O tëvams vaikø pergalë ne tik maloni, bet ir leidþianti pajusti bei suprasti investicijø á vaikø ðvietimà prasmæ.

Ansamblio dalyviai ir jø moky-

nius, 2000). Parengta daugybë lankstinukø. Nuo 2000 m. tyrinëta M. K. Èiurlionio kûryba, nuo 2001 m. – dþiazo istorija, dþiazo muzikos kalba ir jos semantika, nuo 2003 m. kartu su bendraautoriais dirbta prie vadovëliø vidurinëms mokykloms „Mano muzika”. Pastaruoju metu ypaè daug ádomaus jo pradëta, bet, deja, liko nepabaigta – sumanytos net dvi esë knygos: „M. K. Èiurlionis. Amþinasis sugráþimas” ir „Tarp akimirkos ir amþinybës. Dþiazo mitologija”.

Regis, tik ásibëgëta su televizijos laida „Tas dþiazuojantis pasaulis”.

Apmatai – autorinis dþiazo miuziklas „Swing Forever (Nepaprasti lietuviø nuotykiai Amerikoje)”. Pradëta maketuoti interneto svetainë apie svingo muzikà („Gyvenau svingo eroje. Tebegyvenu joje.”).

Sunku ásivaizduoti, kaip spëta jo tiek aprëpti. („Manote, kad tai neámanomai daug? Anaiptol!”).

Tai vis Vlado projektai ir mintys, kurias skaitau jo tekstuose. O kas be jø? Artimieji ir ðeima – tëvas, brolio ðeima ir, þinoma, þmona su sûnumi. Man iki ðiol nuostabus atrodo Vlado ir Elvyros lindihopo ðokiø pamokø lankymas. Su bûdingu skrupulingumu ir þaismingu stiliumi Vladas paraðo straipsná „Laimingo ðokio istorija” (já galima rasti lindihopo kultûros mëgëjø interneto svetainëje) – lyg dovanà nedidelei lindihopo bendruomenei. Visur spëjantis. Þvelgdamas ið ðalies, galëjai jausti kaþkokià ypatingà paprasto ir pakylëto gyvenimo dermæ.

Asmenybës, kuri tarp kasdieniø rûpesèiø nenuleisdama rankø kûrë erdvæ ákvëptoms mintims: „Muzika – atskiras pasaulis. Ne buitinis ar kasdienis. Netgi ne virtualus. Virðgamtinis. Su sava, dar realesne realybe, kvieèianèia savæsp. Á jà norisi iðeiti. Su visam.

Gráþti á pasaulá, kurá valdo laisvës dësniai...”

Lieka atsisveikinti. Su bièiuliu, skubia eisena ir svinguojanèia dvasia staiga iðëjusiam su visam. Tarsi paskubëjusiam á savo pasaulá, kurá valdo laisvës dësniai...

Arûnas DIKÈIUS

tojai dëkingi Karoliniðkiø muzikos mokyklos direktoriui K. Balèëèiui, parëmusiam kelionæ á Kijevà.

Ansamblio dalyviø ir mokytojø planuose – reèitalis Vilniaus visuomenei. Entuziastingai nusiteikæ, jie sakosi ieðkosià galimybiø tautiniø ir klasikiniø instrumentø deriná parodyti ir Vakarø Europai.

Auðra MOTUZIENË

Muzikos barai /57

Svetur I v.: Nimfos ir piemenys laimingi Arkadijoje – nimfø ir mûzø ðalyje. Tik vandens nimfa Galatëja liûdna: ji myli Pano sûnø Acá, kuris yra kaþkur toli. Acis ieðko Galatëjos ir praðo kalnø dievo Demono pagalbos. Demonas perspëja Acá: meilë teikia tik rûpesèius. Acis vis dëlto susitinka su Galatëja. Arkadijoje visi laimingi.

II v.: á Arkadijà uþklysta galingas kiklopas Polifemas. Ásimyli Galatëjà, kuri já atstumia. Demonas siûlo kiklopui keisti taktikà ir elgtis ðvelniai: kanèia – ásimylëjëliø dalia, o jëga pelnytas groþis – tik pusë malonumo. Acis ásikarðèiuoja: nors jis ir mirtingas, bet dël meilës kovos. Demonas aiðkina: „Pagalvok, piemenie, dþiaugsmas ir malonumai greitai praeina, o gyvenimas toks trumpas”. Kiklopas meta ant Acio uolà ir já nuþudo.

Arkadijoje gedulas. Nimfos ir piemenys praðo Galatëjos pasitelkti magiðkàsias galias. Galatëja paverèia Acá upe. Nimfos ir piemenys laimingi Arkadijoje – nimfø ir mûzø ðalyje.

“Acis ir Galatëja”: sapnas groþio salone „Mitas gimsta kaþkur mumyse ið to, kas negali tiesiog iðnykti, taèiau kaskart patiriant naujà ásikûnijimà kartu gali atneðti neapsakomà tiesos atmosferà.”

Robert Donington

© RIGAS OPERAS FESTIVALS 2005 nuotraukos

G. F. Händelis „Acis ir Galatëja”

Muzikos barai /58

Kosmetikos salone.

Scena ið spektaklio

Junija GALEJEVA

Á

graikø mità G. F. Händelis ávedë naujà personaþà – pamokslaujantá kalnø dievà Demonà, kurio dëka operoje atsirado trys graþios arijos. Spektaklio reþisierë Indra Roga taip pat sumanë dar vienà (nebylø) vaidmená – groþio salono valytojà (vaid.

R. Roga). Atrodo, pirmoji ðio personaþo paskirtis – priversti þiûrovus patikëti siuþetu, suteikti spektaklio ávykiams realistiðkesná pamatà: drama Arkadijoje virsta valytojos sapnu, o sapnø, kaip þinoma, bûna ávairiausiø.

Mums, pratusiems prie archetipø bei iðmokytiems á antikinius mitus þiûrëti rimtai, idëja parodyti mitologiná siuþetà kaip sapnà savaime suprantama. Kas gi kita yra Acio ir Galatëjos meilë, jei ne dviejø pradø – vyriðkojo ir moteriðkojo – trauka? Simboliðka nenugalimo (sic!) pagieþingo vienaakio milþino Polifemo figûra – privalomo blogio, visada suardanèio idilæ. Kompleksuojanèiam dël iðvaizdos ir piktam ant viso pasaulio kiklopui ið esmës reikia ne Galatëjos, o antros akies. (Ádomu, kad nuþudæs Acá Polifemas be jokiø paaiðkinimø tiesiog dingsta ið scenos.) Ne maþiau iðkalbinga ir pati situacija: Acis ieðko ir randa Galatëjà, taèiau bûtent todël þûva... Ar galëjo bûti kitaip? Þinoma, ne, pagal sapnø ir mitø logikà trokðtamas idealas visada

yra kaþkur anapus. Þodþiu, sapno koncepcija – paprasèiausias bûdas priartinti operà prie mûsø dienø konvencijø. Kita vertus, idëja transformuoti mità á sapnà itin artima paties baroko estetikai: baroko þmonës taip pat kurdavo scenoje sapnà, alegorijø ir metaforø kupinà stebuklingà reginá.

Praðmatnios barokinës teatro scenografijos kûrëjai, kaip ir tø laikø architektai, siekdavo ákûnyti sapno erdvæ – nerealià, besikeièianèià ir klaidinanèià. Baroko mene laikas, kaip sapno ar mito laikas, neturi pradþios ir pabaigos. Kadencija ar paveikslo rëmas tik atitraukia nuo menininko pavaizduotos amþinojo judëjimo atkarpos. Fioritûros gali tæstis iki begalybës, èia laikas juda ir stovi tuo pat metu. Neretai baroko operos veikaluose dingsta bûtent ðis barokinis laiko ir erdvës pajautimas. Operoje „Acis ir Galatëja” jau pati spektaklio koncepcija saugo nuo panaðiø klaidø.

Pakilus uþdangai scenoje matome mieganèià senutæ. Skambant áþangos muzikai „ið niekur” atsiranda tarsi alter ego, tarsi deus ex machina – mergaitë-balerina su angelo sparneliais. O ðtai ir graþusis princas Acis (vaid. Viesturas Jansonas) atëjo paþadinti savo mylimosios (valytojos). Paþadina (ið realybës) ir nuveda á kità realybæ – anapusinæ – teatro ir sapno. Be abejo, valytoja yra ir mûsø, þiûrovø, alter ego, nes dabar esame priversti

matyti jos sapnà. Maþa mergaitë, gyvenanti senutës sieloje ir vis dar laukianti pasakø princo, – naivûs ir sentimentalûs archetipai, kurie spektaklyje rodomi itin meiliai pagal muzikos kuriamà tyro dþiaugsmo nuotaikà.

Be abejonës, paèioje muzikoje spektaklio kûrëjai iðgirdo ir ðvelnià ironijà, kurià pasirinko kaip pagrindinæ spektaklio nuotaikà. Händelio „Acis ir Galatëja” – nepaprastai kamerinë ir intymi pastoralë, paraðyta keturiems solistams (sopranui, dvi-

© RIGAS OPERAS FESTIVALS 2005 nuotraukos

© RIGAS OPERAS FESTIVALS 2005 nuotraukos

Galatëja Evija Martinsone

Muzikos barai /59

Svetur G. F. Händelis „Acis ir Galatëja”. Reþisierë I. Roga ir scenografas Andris Freibergas

© RIGAS OPERAS FESTIVALS 2005 nuotraukos

pagrindiniu spektaklio personaþu bei aktoriumi: mes galime matyti sukurtus vizualiuosius kontrapunktus garso partitûrai, net ir kontrastus, taèiau jie tik pabrëþia muzikiná tekstà.

Ironizuodami spektaklio kûrëjai kuria Arkadijos parodijà – saldþià vieðà ir tuo pat metu intymià idilæ... snobiðkai prabangiame groþio salone. Kurgi dar taip „arkadiðkai” oras persmelktas hedonizmo? Kurgi dar yra groþio ir gracijos kultas? Be to, kokiø tik paslapèiø nepripasakoja salono klientai smalsaujantiems ir profesionaliai mokantiems iðklausyti kirpëjams, masaþistams, manikiûrininkëms ir vizaþistams... Scenoje besirûpindamas nimfø groþiu triûsia uniformuotas, baltø aveliø perukais pasidabinæs aptarnaujantis personalas (choras). Maudydamasi groþio vonioje iðsipasakoja Galatëja: mat Acis niekaip jos neranda. Èia lydimas sargybos uþeina pasigraþinti ir „kietas” vyrukas Polifemas. Gudriai pasirinktas „animacinis” vaidybos stilius ir klounada: barokinë sugestija afektuojama, todël toks hipertrofuotai sàlyginis stilius natûraliai perteikia dþiaugsmingà ðios muzikos teatraliðkumà. Be to, paþadina vaikiðkà þiûrovø suvokimo pradà, nejuèiomis átraukdamas á sapno modelá.

Savo forma Händelio „Acis ir Galatëja” – siuita. Reèitatyvai trumpi (vos po vienà sakiná), iðorinio veiksmo nëra, antikiniai chorai árëmina abu veiksmus, kuriø metu visà laikà viena po kitos skamba keturiø veikëjø arijos da capo.

Tëra vienas tercetas – Acio, Galatëjos ir Polifemo – prieð pat uolos metimà. Noromis nenoromis statant ðià operà veiksmà reikia sukurti, antraip statika (daþnai privaloma operoje, nes padeda klausytojams iðgirsti arijoje iðsakomà jausmà) pavers spektaklá koncertu. I. Roga, iðlaikydama subalansuotai banguojanèià dramaturginæ linijà, vienas arijas paliko statiðkas (dvi pirmàsias Acio, antràjà ir treèiàjà Galatëjos, antràjà Polifemo, treèiàjà Demono, taip pat beveik statiðki – „antikiniai” – yra chorai ir tercetas), kitoms sugalvojo labai daug iðorinio veiksmo. Vietomis gal ir per daug, juk tai barokinë pastoralë, kurioje melodija be jokio saiko puoðiama

em tenorams, ið kuriø vieno – Demono – partijà taip pat gali atlikti sopranas, ir bosui) kameriniam chorui ir kameriniam skaidrios faktûros orkestrui (dvi fleitos, du obojai, glockenspiel (metalofonas), styginiai ir klavesinas – ðtai ir viskas). Tai gamtos idilë, kur dievai, pusdieviai ir piemenëliai palaimingai gyvena sustojus laikui. Èia herojinës intonacijos visad siejamos su tercijomis ar laipsniðku judëjimu, pastoraliniu ritmu ir pastoraliniu orkestru (terciniai puèiamøjø sàskambiai, paukðèiø imitavimas ir t. t.), èia fraziø ir sakiniø pabaigos visada moteriðkos, o choro fugatto imituoja aveliø mekenimà.

Net ir dramatiðkiems epizodams Händelis paraðë ðvelnià, poetiðkà muzikà, o vienintelio „blogieèio” – kiklopo Polifemo muzikinë charakteristika – komiðka. Ir bet kuriuo atveju ði muzika pagal pastoralës þanro reikalavimus visuomet subtili ir grakðti. Ðtai taip grakðèiai, plastiðkai skamba Andrio Veismanio diriguojamas orkestras, pamalonindamas klausytojø ausis ir soliniais pasaþais (o èia beveik kiekvienas muzikantas – solistas), ir puikiai „susiklausiusiu” bei „susigrojusiu” ansambliu. Dirigentas pabrëþë galantiðkàjá pastoralës aspektà bei atkreipë klausytojø dëmesá á sonoristiná pradà (vietomis, pavyzdþiui, Galatëjos bûrimo scenoje, orkestras skamba beveik impresionistiðkai). A. Veismanis yra ir Rygos operos teatro choro vadovas ir, beje, ið visø teatro spektakliø ðioje barokinëje operoje choras skamba geriausiai. Nors vykstant spektakliui þiûrovai gauna itin daug regimosios informacijos, muzikos niekas ir niekada neuþgoþia. Reþisierë I. Roga ir scenografas Andris Freibergas pasistengë, kad pati muzika taptø

Muzikos barai /60

melizmø. Tokios vaizdinës ornamentikos vaidmená daþniausiai ir atlieka nebyliø aveliø (choro) triûsas: ruoðia vonias, daro manikiûrus, rengia vestuvëms Galatëjà, puèia muilo burbulus, loðia kortomis ir t. t. Buitiniai veiksmai scenoje ironiðkai hiperbolizuoti ir, kaip ir pastoralës ritmas, skirti kurti lengvabûdiðkà atmosferà.

Apstu ir metaforø, teikianèiø romantiðkà arba komiðkà atspalvá. Pavyzdþiui, per pirmàjà arijà nelaiminga ir liûdna (niekaip nesulaukianti mylimojo) Galatëja „nukankina” visà aptarnaujantá personalà, ðokinëjantá aplinkui – tai putø per maþai, tai vonios temperatûra netinkama, tai daryk jai manikiûrà, tai ne... o aplinkui skraido muilo burbulai – visos ðios trapios, naivios istorijos alegorija, o kaip vëliau paaiðkëja – ir Acio persikûnijimo þenklas (finale „upës pavidalu prisikëlæs” Acis pasirodo þiûrovams milþiniðkame muilo burbule). Kitoje scenoje, Aciui ir Galatëjai susitikus pirmojo veiksmo finale (choras „Happy me”), aptarnaujantis personalas smaginasi leisdamas á porelæ saulës zuikuèius, ir jie „iðsilaksto” po visà auksinæ teatro salæ, paskandindami maloningàjà publikà „stebuklingoje” ir vaikiðkoje ðviesoje. Po to „laimingi piemenëliai ir avelës” mëtosi pagalvëmis ir galø gale juokais „paskandina” pagalvëse ásimylëjëlius. Ðios scenos veidrodis ir antipodas – gedulo scena antrojo veiksmo finale, kur vyrauja niûri prieblanda, nualpusi Galatëja guli avanscenoje, vonioje – þuvæs Acis, o choras, kaip per ðermenis, apeina já atsisveikindamas.

Dramaturgine spektaklio aðimi reþisierë áþvalgiai pasirinko keisèiausià personaþà – Demonà. Visø pirma Demonas èia – salono ðeimininkas, taigi nuo pradþios bûtent jam patikima vadovauti pokyliui.

Kaip ir choras, Demonas daþnai yra scenoje ne tik savo arijø metu. Pradþioje jis pasirodo su homoseksualo kauke (travesti, taip mëgstamas baroko laikais) ir iðkart pelno þiûrovø simpatijas. Lyg tirdamas þmogaus jausmus Demonas aktyviai stebi ávykius, mëgaudamasis ðiuo teatru, gundo ir provokuoja iki pat Acio ir Polifemo pasiruoðimo dvikovai – „repeticijos”, kurià pats ir organizuoja bei vaidina joje teisëjà. Trys Demono arijos traktuojamos kaip kulminacijos: pirmàjà pabrëþia parodinis à la barokiniø drabuþiø-kaukiø mini demonstravimas, antràjà arijà „sustiprina” Kamasutrà „iliustruojantis” baletas (choreografas – Ilja Vlasenko), o ðtai treèiosios arijos metu reþisierë sustabdo iðoriná veiksmà, ir arija tampa psichologine viso spektaklio kulminacija. Þiûrëdamas á veidrodá Demonas nusiima perukà, þavingo pamaivos plastikà keièia pavargusio ir nusivylusio þmogaus jude-

siai: Demonas atskleidë kortas ir nebenori daugiau þaisti. Truputá netikëta pasakoje, labiau postmodernistinë transformacija, nuspalvinanti visà operos finalà pesimistine spalva. Nuostabu, kad Janis Kurðevas ðios arijos pabaigoje ið virðutinio registro pereina á þemàjá – gaidose to nëra, taèiau baroko laikais tokia solistø „savivalë” buvo áprastas dalykas, o ðiuo atveju toks registro pakeitimas tiksliai bei iðraiðkingai paþenklina kaukës nuëmimo situacijà.

Kad ir kaip gaila, barokinë ornamentika J. Kurðevui pernelyg sudëtinga. Taèiau ar norëèiau vietoj jo matyti scenoje kità solistà? Tikrai ne. Solisto sukurto Demono þavesys nuginkluoja: yra jame kaþkas vaikiðka, berniukiðka, yra uþkreèiamo azarto ir laisvës pojûèio. Pirmàjà savo arijà Demonas atlieka prisikabinæs ant nugaros savo paties ðarþà – sirenos lëlæ. Juokinga ir absurdiðka, taèiau nors iki tobulybës vokalui labai toli, J. Kurðevo Demonas ið tiesø yra saldþiabalsë sirena, be to, dar ir su filosofo siela ir idealisto ðirdimi.

Spektaklyje du finalai: pirmasis – po Demono iðëjimo, kai scenoje vël pasirodo valytoja, neðina paveikslu ir, su kitais veikëjais susëdus á saldþià grupelæ, sustingsta prieð þiûrovus lyg prieð fotografà. Beje, apie paveikslà: ðis romantiðkas kalnuotos salos jûroje vaizdelis pirmajame veiksme yra scenos fonas – „svajonës ar sapno scenovaizdis”. Antrajame veiksme gerokai maþesnis salos paveikslas kabo ant groþio salono sienos, pirmojo finalo metu matome já dar labiau sumaþintà valytojos rankose, o po to – atomazgoje – jis vël yra visos scenos erdvës fonas. Sunku pasakyti, kà omenyje turëjo reþisierë kurdama ðio papildomo finalo scenà. Galbût tai atsakymas á nusivylusio Demono iðëjimà? Ðiaip ar taip, sapno linijai reikëjo atomazgos, tad dabar galima pamatyti prisiriðimo prie svajonës demonstravimà, o visa atomazga tokiu bûdu praranda sapno „priedangà”. Atsibudome drauge su valytoja, taèiau mums knieti istorijos pabaiga, ir mes gráþtame á kità realybæ dabar jau patys (arba sapnas gráþta kaip realybë).

O atomazgoje, terceto pabaigoje, Polifemas áspûdingai nuþudo Acá. Sviedþia ne uolà, bet, pasitelkæs burtus, – vienà ið barokiniø ðviestuvø, kabanèiø groþio salone. Elektriná, þinoma, ir tiesiai ant vonioje gulinèio suþeisto per „dvikovos repeticijà” piemens. Po pastoralinio gedulingo choro pamatome dar dvi transformacijas: Galatëja, norëdama prikelti Acá, atsisako þmogaus prado, ir Acis atgyja nauju pavidalu – já matome muilo burbule.

Neteko matyti Evijos Martinsonës Galatëjos, o Kristinës Gailitës nimfa pradþioje – truputi vaikiðka, gana ánoringa ir pasipûtusi panelë; finale – ðalta, suakmenë-

jusi. Visà laikà dainininkë demonstruoja labai aukðto lygio vokalà, puikiai atlieka stilingà melizmatikà bei variacijas, nuolat stebina ir þavi graþiu, gaiviu „sidabriniu” balso tembru. V. Jansonas sukûrë nesikeièianèio, labai infantilaus piemens personaþà (po prisikëlimo Acis nedainuoja). Su visais sudëtingais pasaþais jis susidorojo, nors daþnai atrodë, kad da capo reprizos atliekamos ties galimybiø riba, taigi ne itin laisvai. Tarsi pasiskolintas ið animaciniø filmukø scenoje pasirodo Kriðjanio Norvelio Polifemas. Atrodo, kad puikia charakterine vaidyba pasiþymintis solistas tyèia utriruoja kai kurias frazes, specialiai atlieka ornamentikà taip, lyg kilnotø ðtangà. Þinoma, ðiame spektaklyje toks sunkiasvoris kiklopo vokalas tinka, taèiau autentiðko atlikimo ðalininkai vargu ar tam pritartø. Beje, reþisierë iðsprendë Polifemo dingimo nuo scenos klausimà: já tiesiog nupuèia groþio salono darbuotojai, ásijungæ kiekvienas savo fenà ir nutaikæ já á kiklopà lyg pistoletà.

Galbût pastatymo stilius, kuriame nuolat pabrëþiami naivûs momentai ir daug þaidþiama infantiliais jausmais, vietomis gali pasirodyti pernelyg lengvabûdiðkas ir konkretus – per daug „apèiuopiamas” meno kûriniui. Ðá (daugiausiai reþisûrai) skirtà priekaiðtà galima bûtø „atremti” ta paèia nuoroda á patá þanrà – tai pastoralë, bûsimos operetës þanro „tetulë”. Beje, tai pirmasis reþisierës I. Rogos darbas operos teatre – profesionalus ir preciziðkas. Spektaklyje nematyti ir nejusti në vienos siûlës, siejanèios tiek skirtingus stilius, tiek atskirus spektaklio komponentus: scenografija èia vaidina ir skamba, kaip skamba muzika, kaip skamba aktoriø vaidyba ir vaidina stilizuoti kostiumai (kostiumø dailininkë Kristinë Jurjanë). Akivaizdu, kad visa komanda màstë ir kûrë unisonu. Kostiumai èia tokie pat konceptualûs ir geràja prasme eklektiðki, kaip eklektiðka pati Händelio muzika, – juose yra dþiaugsmo ir ironijos, ðiuolaikinës buities detaliø ir barokiniø siluetø plastikos, yra hiperboliø, metaforø ir klounados, o svarbiausia – jie tiksliai ið pirmo þvilgsnio atskleidþia personaþo charakterá, statusà bei vaidmená.

Visada iðtikimas kûrinio epochai ir visada poetiðkas scenografas A. Freibergas sukûrë alsuojantá scenovaizdá, kuriame plastiðkai susijungë minimalizmas ir baroko stilizacija, statika ir nuolatinë kaita.

Kabo graþûs barokiniai ðviestuvai; vietoj laivø scenoje matome barokiðkai vaþinëjanèias ðiuolaikines vonias (intymûs daiktai, taèiau argi ne intymûs yra meilës jausmai, apie kuriuos èia nuolat dainuojama?) ir veidrodþius (kaipgi be jø ðioje sapno karalystëje); primindamas barokiná teatrà scenovaizdis keièiasi þiûrovø akyse, pavyzdþiui, pajuda kulisai, ir scena virsta labirintu, kuriame klaidþioja Acis; vienas Demono mostas – kulisai atsitraukia, ir mes vël gráþtame á beribæ idiliðkà vietà – tarsi salà, tarsi þemæ, ið kurios ranka pasiekiami scenos fone matomi kiparisai ir atvirukiðkai saldi kalnuota vandens apsupta sala. Tyèia ar ne scenoje rado sau vietos baroko laikais operoje tokios mëgstamos visos keturios universumo sudedamosios dalys – keturios stichijos: þemë (kalnai, sala, kambarys), vanduo (vonios, jûra, putos), oras (fenai) ir ugnis (ðviestuvai, elektra). Atëjus Polifemui, erdvë susitraukia ir ákaista: nusileidþia raudonais apmuðalais iðklijuotos sienos.

Dabar jau erdvë nebe svajingai idiliðka, bet truputá klaustrofobiðka ir miesèioniðka, kaip ir pati meilës trikampio situacija.

Kalnas nutolsta – dabar jau matomas tik paveiksle, kabanèiame ant sienos, vëliau, kai atsidurs valytojos rankose, ant sienos liks iðblukusi dëmë lyg romantiðka scenografo ðypsena: nukabinkit paveikslà nuo sienos, iðimkit pasakà ið ðirdies, ir ðtai koks vaizdas jûsø laukia... Be abejo, skaidrus ir gyvas Händelio orkestras skamba skirtingai atviroje romantiðkoje pirmojo veiksmo ir uþdaroje spaudþianèioje antrojo veiksmo erdvëse: atrodo, pati muzika prieðinasi nusileidusiai dëþutei ir kvieèia atgal – á paslaptingà sapno pasaulá. Ádomu, kad finale, nepaisant maþoro ir linksmø choro þodþiø, muzika skamba anaiptol ne dþiugiai, bet labiau ilgesingai, melancholiðkai. O paskutinë scena, kurioje vël gráþta „svajonës ar sapno scenovaizdis”, tikriausiai ne be apðvietimo pagalbos (ðviesø dailininkas Igoris Kapustinas), atrodo, lyg toltø nuo þiûrovø... kaip tolsta ir nublanksta prisiminimai bei sapnai, iðkeliaujantys á mums nepasiekiamà pasaulá. n

Acis - Viesturs Jansons

Muzikos barai /61

Svetur Áspûdþiais apie 2005 m. Rygos operos festivalá dalijasi menotyrininkë Ana Bulyèiova, „Helikon” operos teatro meno vadovo padëjëja, Maskvos konservatorijos dëstytoja, taip pat Rusijos valstybinio menotyros instituto vyriausioji mokslinë bendradarbë, bei laikraðèio „Kultûra” muzikos apþvalgininkas Dmitrijus Morozovas.

Dmitrijus Morozovas: Europos kontekste Rygos operos festivalis nëra unikalus: daug kuo panaðus á Miuncheno festivalá, o bûtent bendras yra pats principas – pristatoma vieno teatro produkcija. Bet yra ir skirtumø: Miuncheno festivalyje galima pamatyti apie 20 skirtingø operø pavadinimø, be to, dar rengiami ir koncertai, Rygos festivalis kompaktiðkesnis, èia nusistovëjo dviejø blokø modelis – kiekvienà vakarà vienà savaitæ rodomi naujausi pastatymai ir kità savaitæ viskas kartojama.

Taèiau Miunchene nëra nuolatinës trupës, o Ryga, nors ir kvieèia vienà kità solistà ið uþsienio, vis dëlto remiasi savo trupe. Tai vieno kolektyvo, vienos trupës darbas. Lyginant su Rusijos teatrais, reikia pripaþinti, kad toká repertuarà, koká matome Rygoje, pas mus retai kur sutiksi. Rygos operos repertuare ðiemet pasirodë jau antroji Händelio opera, ir abi pastatytos orientuojantis á autentiðkà atlikimà. Pamatëme Janáèeko „Jenufà”, kuri Rusijoje buvo pastatyta prieð 40 metø ir po to deðimtmeèiais nebuvo rodoma, o ir ðiuo metu tëra

vienas spektaklis „Helikon” teatre, ir taip toliau – Händelis, Brittenas, Janáèekas, reguliariai rodomos rusø operos. Rygos operos repertuaras labai reprezentatyvus, jame atsispindi ávairiausios ðiuolaikinio operos meno tendencijos. Rygos operà atsimenu dar ið senø laikø, tuomet èia buvo daug provincialumo, taèiau dabar jo neliko në kvapo.

Ana Bulyèiova: Antrà kartà lankausi festivalyje ir vis stebiuosi: nors já rengia viena trupë, èia rodomos ir romantinë, ir ðiuolaikinë, ir nacionalinë, ir barokinë operos. Ir visa tai – demonstruojant aukðtà lygá. Tiesiog nuostabu, kad visa tai – vieno teatro darbas. Taip pat dþiugina tai, kad Rygoje iðlaikoma vientisa

Operos festivalis Rygoje vokalinë mokykla, tradicijos ne keièiamos, o puoselëjamos. Negaliu nepagirti teatro, kurio pagrindinis tikslas – spektaklis. Tai ne finansinë korporacija ir ne biurokratinë organizacija, bet gyvas meniðkas organizmas, kur visi – nuo scenos darbuotojø ir aptarnaujanèio salës personalo iki solistø bei direkcijos dirba vienam tikslui – parodyti gerà, aukðto meninio lygio spektaklá. Paþiûrëkite, kokie puikûs, meniðki ir konceptualûs bukletai. Net reklama èia pateikiama kaip puoðmena, pavyzdþiui, „Acio ir Galatëjos” buklete.

© RIGAS OPERAS FESTIVALS 2005 nuotraukos

„GYVASIS VANDUO”

Muzikos barai /62

D. M.: Mums abiem pasirodë, kad ðios operos muzika gana ádomi (kompozitorë Ilona Bregë), nors vietomis ir jautëmës taip, lyg girdëtume kaþkà paþástama, lyg kaþkur buvome tai girdëjæ. Taèiau ið esmës kûrinys ádomus, gerai atliktas. Deja, pastatymas sukëlë prieðtaringus jausmus. Manau, pagrindinis trûkumas tas, kad reþisierë Ilzë Rudzitë nuolat iðkelia momentus, susijusius su rodoma vaizdo medþiaga, beje, labai formalia. Jeigu neþinai turinio, kaþin ar gali kà nors suprasti. „Gyvasis vanduo”

„Toska”

„TOSKA” D. M.: Ðio spektaklio labai laukiau, nes ádëmiai stebiu reþisieriaus Dmitrijaus Bertmano kûrybiná kelià. Nors Bertmano braiþà „Toskoje” galima pamatyti tik treèiajame veiksme, vis dëlto reikia konstatuoti, kad ðis spektaklis yra maþiau organiðkas nei dauguma kitø jo darbø. Nemaþai jo sukurtø linijø veda mus nuo muzikos, plëtojamos paraleliai, taèiau iki pat galo su muzika taip ir nesusijungia. Pavyzdþiui, paskutinis veiksmas: jei Kavaradosis nemyli Toskos, tuomet daugelis svarbiø numeriø praranda svorá ir tampa antraeiliai. Ádomiai pastatyta Toskos ir Skarpijaus scena, taèiau taip traktuojant ore arija pakimba „Vissi d’arte”. Tuo pat metu spektaklyje yra nuostabiø aktoriniø darbø. Pirmiausia iðsiskiria puiki Samsono Izjumovo vaidyba. Jis visada buvo geras dainininkas, taèiau anksèiau nepasiþymëjo kaip átikinamas aktorius. Ryðkø aktoriná darbà pademonstravo Marina Tropina.

Gaila, kad Kavaradosio vaidmená atliko Emilis Ivanovas, kuris nedalyvavo premjeroje, ir todël, manau, galëjo pakeisti reþisieriaus sumanymà. Kavaradosio personaþas labiausiai netradiciðkai traktuojamas ðiame spektaklyje, o atliekant E. Ivanovui ðio personaþo linija liko neiðbaigta.

Labiausiai ðiame spektaklyje mane suþavëjo dirigentas Andris Nelsonas. Daug esame girdëjæ apie já, bet neteko girdëti jo paties. Ið anksto buvome nusiteikæ nepatikliai – toks jaunas, o tokius sudëtingus kûrinius diriguoja. Taèiau jau patys pirmieji akordai „Toskoje” patvirtino, kad jis ið tikrøjø yra ryðki asmenybë ir ryðkus muzikantas. Netgi antrajame veiksme, kur balansas kiek „nukentëjo” ir orkestras vietomis uþgoþdavo solistus, neatsirado tuðtuma, viskas atrodë turiningai uþpildyta, buvo labai ádomu klausytis. O treèiojo veiksmo pradþioje tiesiog nuostabiai skambëjo subtilûs impresionistiniai momentai. Manau, ðio dirigento laukia didelë ateitis. Todël nekantriai laukiu ðio vakaro „Pikø damos”, kurià taip pat diriguos A. Nelsonas.

A. B.: D. Bertmanas man daug pasakojo apie ðá spektaklá, solistus ir dirigentà, rodë vaizdajuosèiø, aiðkino. Todël prisipaþinsiu, þiûrëjau spektaklá Bertmano akimis, ir mane viskas áti-

ORKESTRAS D. M.: Anksèiau ðis orkestras turëjo du pagrindinius kozirius – vokieèiø ir italø romantines operas. Visa kita buvo statoma reèiau ir ne visada stilistiðkai tiksliai. Dabar orkestras atlieka stilistiðkai ávairiaplaná repertuarà. Dar statydami „Alèinà” Rygos teatro vadovai profesionalius senosios muzikos atlikëjus kvietë ið kitur. Ðiemet teatro orkestras jau gali ir pats atlikti baroko operà. Toká Händelá, pirmiausia turiu omenyje muzikiná „Acio ir Galatëjos” atlikimà, galima rodyti visame pasaulyje. Tai didþiulis laimëjimas. Be to, tas pats orkestras puikiai, labai èekiðkai atliko Janáèekà, nors dirigentas Martinis Ozolinis ne èekas, o latvis, jaunas ir taip pat labai gabus. Labai gaila, kad negirdëjau Mahlerio Aðtuntosios, kuria prasidëjo ðiø metø festivalis. Net papraðiau áraðo, nes mane labai domina A. Nelsono interpretacija.

Jis toks jaunas, o ði Mahlerio partitûra – tokia sudëtinga net ir labai patyrusiems! Beje, maþai kur pasaulyje rastume operos teatro orkestrà, galintá atlikti ne tik operiná, bet ir simfoniná repertuarà.

© RIGAS OPERAS FESTIVALS 2005 nuotraukos

kino. Mëgavausi stebëdama ryðkius aktorinius darbus, þavëjausi dirigentu. Nuostabu tai, kad A. Nelsonas, nors jauno amþiaus, jau atsiskleidþia ne tik kaip puikus ir originalus muzikas, bet ir kaip patyræs operos dirigentas, turintis teatrinæ uoslæ. Pavyzdþiui, kai treèiajame „Toskos” veiksme Bertmanas ið realistinio plano pereina á siurrealistiná, dirigento interpretacija, mano manymu, palaikë reþisieriaus koncepcijà. Nelsonas nuslopindavo spalvas, darë ne toká realistiná orkestro skambesá. Labai malonu buvo visa tai stebëti.

„Acis ir Galatëja”

pakelti ant savo peèiø ðitoká milþiniðkos átampos kupinà sudëtingà spektaklá. Ir su sunkia vokaline partija ji puikiai susidorojo. Apskritai ðiame spektaklyje suburtas geras solistø ansamblis. O pats pastatymas paliko dvilypá áspûdá: viena vertus, viskas padaryta uþtikrintai, vykdant autoriaus sumanymà, antra – pritrûko polëkio, fantazijos kai kà paryðkinti, iðkelti.

Net ir tradiciðkiausià spektaklá galima pripildyti vidinio turinio. Deja, „Jenufoje” yra ádomiø reþisieriaus Jiřio Nekvasilo sprendimø, bet jie ne visada perskaitomi ir atrodo dirbtinokai.

Pavyzdþiui, neperskaitæs buklete reþisieriaus pasakojimo apie staiga krintanèius akmenis,

„JENUFA” D. M.: „Jenufoje” labiausiai pasiþymëjo pagrindinio vaidmens atlikëja Inesë Galantë. Gerai prisimenu kitus jos vaidmenis, ji ir anksèiau buvo nuostabi dainininkë, o „Jenufoje” pasirodë ir kaip puiki dramatinë aktorë, gebanti „Acis ir Galatëja”

gali ðio epizodo ir nesuprasti, nes paties spektaklio jis neparuoðtas. Taèiau ið principo spektaklis man pasirodë vykæs ir ádomus, nors galëjo bûti ádomesnis.

A. B.: Man toptelëjo, kad tai tas atvejis, kai kojà pakiðo bûtent koprodukcijos idëja – bendras pastatymas – tai neiðvengiamas kompromisas tarp dviejø teatrø stiliø. Net ir tie mano matyti Rygos teatro spektakliai, kurie man nepatinka, ádomesni ir gyvesni nei „Jenufa”. Tai tradicinis pastatymas, èia iðlaikytos visos autoriaus remarkos, taèiau visiðkai neaiðku, kodël jos iðlaikytos, kokia motyvacija to, kà matome. Todël negaliu pasakyti, kad man tai patiko. Kita vertus, nuostabu, kad Janáèekas suskambëjo Rygoje taip pat po ilgo laiko tarpo. Èia ne tik muzika, bet ir èekø kalba gerai skamba, ir tarimas.

Manau, ðio spektaklio laukia ilgas ir ádomus gyvenimas.

„ACIS IR GALATËJA” D. M.: Tai skoningas ðiupinys, kûrinio charakteris leidþia tokià traktuotæ. Viskas organiðkai susijungia ir puikiai sàveikauja su muzika. Labai skoningas, gyvas muzikinis atlikimas.

A. B.: Rygoje padëtis unikali: baroko opera statoma dideliame teatre, panaudojamos visos didelio teatro galimybës. Maþa to, tai ne vienkartinis atsitiktinis darbas: pabandëme, paþiûrëjome, kaip iðëjo, ir pamirðome. Ne, tai kryptingas ir laipsniðkas darbas: „Alèina”, „Orfëjas ir Euridikë”, dabar „Acis ir Galatëja”. Palyginti su „Alèina”, mano manymu, ðis spektaklis organiðkesnis, sëkmingesnis. Visø pirma orkestras ne kviestinis, bet teatro. Po „Orfëjo”, kurá atliko jau ðis orkestras, matome milþiniðkà augimà.

Operoje „Acis ir Galatëja” girdime tikrà europiná lygá. Galima lyginti ðià interpretacijà su bet kuriais garsiais áraðais. Techniðkai dar neiðeina arijø da capo reprizos, kuriose dainininkai, laikydamiesi autentiðko stiliaus, dainuoja labai sudëtingas melodines variacijas, itin sudëtingas kadencijas, tuo labiau kad arijos èia ilgos ir iki reprizø pajuntamas nuovargis. Bet tai vienintelis momentas, kuris kol kas neiðeina.

Indros Rogos reþisûra barokiðkai labai iðradinga, kupina fantazijos ir humoro. „Alèinoje” humoristinis stilius maþiau tinka paèiam veikalui – vis dëlto tai muzikinë drama, kurioje daug personaþø ir sudëtingas siuþetas, já nëra paprasta pateikti publikai, o ðá kartà pasirinktas kitas þanras – serenada su vos keturiais solistais ir labai paprastu siuþetu, ir humoras èia organiðkai reikalingas. Mane suþavëjo iðradingumas, reþisierës fantazija. Vienintelis dalykas, kuris nuvylë, tai finalas: „Acis ir Galatëja” – tipiðkas siuþetas ið Ovidijaus, kur finale bûtinai turi ávykti stebuklas, o èia finale stebuklo nebuvo.

Parodë Acio metamorfozæ, bet ðiupinys liko ðiupiniu. O to nuostabaus ávykio, kuris pakeltø ðià istorijà ir priverstø mus paþiûrëti á jà naujomis akimis, nebuvo. Bet, þinoma, spektaklá ið esmës vertinu kaip nuostabø darbà. n Uþraðë Junija GALEJEVA

„Jenufa”

Muzikos barai /63

Dþiazas FOLKLORO FESTIVALIS ÐVEDIJOJE Kiekvienas nors kiek folkloru besidomintis þmogus þino, kad Ðvedija garsëja gerais smuikininkais, ðvelniomis melodijomis, santûriais ðokiais ir galybe folkloro festivaliø. Ið tikrøjø sunku bûtø net suskaièiuoti, kiek jø yra. Ir visi jie ilgaamþiai – paèiam teko ne vienà aplankyti. O ðtai ðià vasarà, liepos 27–31 dienomis, folkloro grupë „Vydraga” nuvyko á festivalá Korro miestelyje. Beje, sunkoka ir miesteliu já pavadinti. Tai maþas muziejukas – vos keli istoriniai namai, kuriuose árengtos ekspozicijos, vieðbuèiai, suvenyrø parduotuvës, þodþiu, viskas, ko reikia keliautojui pavilioti èia pasilikti.

Gali iðsinuomoti dviratá ir apvaþiuoti apylinkes su gûdokais miðkais ir magija dvelkianèiomis upiø senvagëmis, gali pasiplaukioti laiveliais ir baidarëmis ir net paþuvauti, èia pat gavæs meðkeræ.

Pavaþiavæs toliau rasi ne vienà meninio stiklo dirbtuvæ ar net fabrikà.

Miestelis maþytis, bet jaukus ir visai tuðèias dar dienà prieð renginá. Taèiau festivaliui prasidëjus net neaiðku kaip èia sutelpa tûkstanèiai muzikuojanèio jaunimo, puikiø profesionalø, muzikos mëgëjø, þurnalistø ir eiliniø turistaujanèiø þiûrovø. Miestelis dûzgia nuo ryto iki ryto lyg avilys. Èia visi groja – nuo penkiameèio Liaudies muzikos instrumentø parodoje iki ðimtameèio, ir groja beveik be pertraukos.

Kai kuriems net visiðkai nesvarbu, kad tuo metu vyksta koncertai (ir ne vienas tuo paèiu metu), jie susirinko pasikalbëti instrumentais. O pasakyti jie turi tiek daug, kad, rodos, nuo garsø plyð erdvë. Grupelës muzikuojanèiø þmoniø okupuoja visas ámanomas improvizuotas kavinukes, poilsines ir susëdæ vieni ðalia kitø groja, groja ir groja. Kartais tai net primenà garsiàjà Basanavièiaus gatvæ Palangoje. Tik muzika èia kitokia.

Festivaliui Korro vietovëje jau sukako dvideðimt metø. Já 1985-aisiais pradëjo grupës „Sagskara” nariai ir jø lyderis, puikus smuikininkas Magnusas Gustafssonas, vadovaujantis festivaliui iki ðiol. Festivalio metu po pagrindiniø koncertø dviejose scenose vyksta naktiniai ðokiai iki auðros.

Dienà rengiami ávairûs kursai, seminarai, meistriðkumo pamokos. Èia gali iðmokti groti á lamzdelá panaðiais instrumentais, liaudiðka perkusija, tobulinti þinias dainuodamas balades, gauti polskos ðokimo pagrindus. Prie pagrindinio festivalio kluono iðsidëstæ nagingi instrumentø meistrai. Èia, norëdamas ir turëdamas atitinkamà sumà, ásigysi dambrelá, lamzdelá, dûdmaiðá, nikelharpà ar net egzotiðkø ðaliø muðamàjá instrumentà.

Nuotaikà daugiausia kuria muzikuojantys þmonës, kurie didþiosiose scenose negroja. Tad kas gi ten vyko?

Per dvi pagrindines festivalio dienas dviejose scenose pasirodë ðeðiolika gerai þinomø Ðvedijos kolektyvø, be tø dviejø deðimèiø, kurie grojo naktiniams ðokiams. „Vydragai” buvo patikëta pradëti pagrindinës dienos didájá koncertà. Puiku, kad tiek profesionalai, tiek mëgëjai susidomëjæ klausësi lietuviðkø kankliø, lamzdeliø skambesio, monodiniø ir daugiabalsiø dainø, stebëjo ðokius ir net patys mokësi juos ðokti. Taip, mokësi, nes „Vydragos” buvo papraðyta pagroti ðokiø vakarëlyje. Santûriems ðvedams lietuviðki ðokiai buvo maloni staigmena.

Laukë ir dvi graþios akimirkos – dalyvavimas ðv. miðiose bei bendras muzikavimas su keliomis deðimtimis ðvedø muzikantø ir folkloro aistruoliø. Pakaitomis skambëjo lietuviø ir ðvedø melodijos.

Pagrindinëse scenose grojusias grupes galima bûtø suskirstyti á tris kategorijas: autentiðkà liaudies muzikà grojantys kolektyvai; ðiuolaikiðkesnæ, taèiau autentiðku pagrindu skambanèià muzikà propaguojantys muzikai; ávairiø tautø folklorà ir kitø þanrø muzikà vienijantys kolektyvai.

Manau, pastarieji ir buvo ádomiausi. Ðiuo metu pasaulyje ypaè iðryðkëjusi tendencija estetizuoti folklorà, sintezuojant já su kita muzika. Ðvediðkos melodijos, afrikietiðki muðamieji, elektrinës gitaros, sintezatoriø paveikta nikelharpa, dþiazine maniera improvizuojantis ðvelnus skandinaviðkas liaudiðkas balsas – visa tai puikiai dera.

Ið tokiø kolektyvø iðskirèiau tris labiausiai patikusius: „Electric folk”, „Klub Kolifej” ir „Faust”. „Electrick folk” muzika remiasi liaudiðkomis intonacijomis, folkroko ritmais ir graþiu Mallin Foxdals balsu.

Beje, graþiais balsais pasiþymëjo ne vienas kolektyvas. „Klub Kolifej” taip pat turi gerà vokalistæ – tai Nandi Vileika. Grupës lyderë perkusininkë Kristina Aspeqvist groti muðamaisiais mokësi Afrikoje, todël grupës muzikoje nemaþai egzotiðkø ritmø, kuriuos dar sustiprina ir juodaodis bosininkas Josefas Semafumu. Grupës „Faust” siela – muzikos instrumentø meistras ir muzikantas virtuozas Albanas Faustas, puikiai grojantis dûdmaiðiu ir nikelharpa.

Didþiausiu ðio festivalio atradimu tapo vokalistë Soffia Karlson. Labai graþaus tembro balsas, nepriekaiðtingas jo valdymas ir folk stiliaus pajautimas iðskyrë ðià dainininkæ ið kitø ir prikaustë klausytojø dëmesá.

Sekmadienio rytà miestelis beveik iðtuðtëjo. Kas iðkeliavo namo, kas vis dar tyliai snaudë palapiniø miestelyje, kas iðsiruoðë á festivalio miðias gretimame kaime. Dar ilgai kaþkur netilo vieniðas smuikelis, lyg vis dar dalyvaudamas festivalyje.

Algirdas KLOVA

Muzikos barai /64

TRADICIJA IR MODERNAS. JUODA IR BALTA Ðtai, tiesà sakant, viskas ir pasakyta apie dþiazo kvarteto „Big Four” koncertà, kurá mums dovanojo firma „Theloniuos” rugpjûèio 30-àjà Nacionalinio dramos teatro scenoje.

Dabar pabandykime iðgvildenti tai, kà matëme ir girdëjome. Nustebino ir nudþiugino puikiai pasirinktas koncerto laikas – 20.00 valanda, idealiai apðviesta scena, saiko pojûtis (muzikos buvo tiek, kol buvo „skanu”). Gal kiek daugiau galëjo bûti garso ir informacijos.

Norint klausytis ðios muzikos ir jausti malonumà arba jà atstumti reikia gerai paþinoti dþiazo istorijà. Kas buvo „Big Four”? kas yra „Big Four”? Gal tada bus ámanoma suprasti, kas apskritai vyksta scenoje ir kodël. Ne ðiaip sau bukletëlyje paraðyta: „Tai reta galimybë iðgirsti bei pamatyti muzikantus, priklausanèius amerikietiðko ir europietiðko dþiazo elitui.

Nepaprasto groþio, uþburianti muzika patenkins patá iðrankiausià muzikiná skoná – tiek tradicinio, tiek ðiuolaikinio improvizacinio dþiazo gerbëjà”.

Ið tikrøjø elitas. Ið tikrøjø graþu, taèiau kaip tai vyksta?

Reikia prisiminti, kad ðiuolaikinio „Big Four” kvarteto ákvëpimo ðaltiniu tapo 1940 m. Sidney Bechet ir Maggsie Spanierio projektas „Big Four”. Taèiau esmë ta, kad naujasis kvartetas nekopijuoja senojo nei skambesiu, nei kompoziciniu poþiûriu. Ir visiðkai nesistengia reprodukuoti melodijø, kurias muzikantai kadaise grojo. Tai lyg dviejø kartø dialogas skirtinga kalba, bet ta paèia tema. Kartais gerai þinomos melodijos pasigirsta nedaug pakitusios, taèiau lyg ðarþuotos. Kartais jø motyvà vos gali paþinti ið keliø garsø. Jos gal ir apèiuopiamos, taèiau tuoj pat lyg suskaldomos, nuplaunamos, nustumiamos, vël atrandamos, ir visa tai kaskart kitaip. Tai lyg mûsø poþiûris á senus daiktus, pamirðtus ávykius, iðblukusias fotografijas, kurias galima bandyti restauruoti, o galima tiesiog perkurti. Visa tai darydami muzikantai iðlaiko labai racionalià formà, nepriekaiðtingà technikà, sumanumà, humoro jausmà ir labai ramø, neáþeidþiantá muzikinës kalbos tonà, kuris kartais, rodos, dvelkteli ðaltuku. Taèiau tai ne ðaltumas, o pagarba pasitelktai medþiagai.

Prisiliesti prie kaþkieno nuveikto darbo negalima drastiðkai, staigiai, impulsyviai. Bûtent todël, man regis, ðio kvarteto muzikoje daug iðbaigto racionalumo.

Festivalá Valkininkuose atidaro Algirdas Klova

„VISAGINO COUNTRY 2005”

Koncertas Valkininkø baþnyèioje

Savotiðka ir pati ansamblio instrumentø sudëtis – jokiø muðamøjø, jokiø klaviðiniø ar kitø triukðmingø instrumentø. Saksofonas (Max Nagl) ir trimitas, pikolo trombonas (Steven Bernstein) nuolat balansuoja tarp senojo ir naujojo „Big Four” muzikos. Elektrinis kontrabosas (Bradley Jones) palaiko ritmà, lyg chameleonas keièia spalvas ir visà laikà pateikia vienokià ar kitokià staigmenà. Didþiausias anarchistas ir griovikas èia yra gitara. Noelis Akchote nuolat kaþkà brazdina, kaukina, cypauja, atrodo, vis norëdamas pasakyti savo novatoriðkà priekaiðtà senajai muzikai, taèiau, matyt, prancûziðkoji jo prigimtis neleidþia ávykti drastiðkam protrûkiui. Jis vël nusiramina, pasitenkindamas kiek suktoka ir lengvai anarchistine harmonija.

Anksèiau buvo pavartotas þodis „elitas”.

Taip, ið tikrøjø, tik elitiniai muzikantai gali pasirinkti toká rizikingà kelià kurti muzikà.

Kodël ðis projektas yra vykæs ir pasiekæs visapusiðkà balansà?

Matyt, vis dëlto prieðybës viena kità papildo.

Tikrai, europinio dþiazo ðaltumas ir racionalumas, pridëjus amerikietiðko dþiazo iðradingumà, gyvastá ir iðraiðkà, duoda puikø rezultatà ieðkant seno ir naujo sàveikos ir prieðybës.

Grupës lyderis – racionalusis austras Maxas Naglis protingai ir kruopðèiai surikiuoja kompozicijø formà. Techniðkasis amerikietis Stevenas Bernsteinas apipina viskà stilistinëmis ir techninëmis bravûromis. Kitas amerikietis Bradas Jonesas paþerià plaèià paletæ tembrø, artikuliacijos ir iðraiðkos priemoniø. O ðtai ramusis prancûzas Noelis Akchote nuo pradþios iki galo neranda sau vietos plaèiame muzikos okeane.

Jis vis plaukioja þanrø ir stilistiniø priemoniø ávairovëje. Apskritai kvarteto „Big Four” muzika sunkte persunkta polistilistika. Kartais net iðdrásèiau kompoziciniu poþiûriu tai lyginti su Igorio Stravinskio, Arono Koplando ar net Belos Bartoko muzikine kalba. Aiðku, nereikëtø suprasti to tiesmukai. Tie konstruktyvumo ir spontanikos deriniai apskritai buvo bûdingi ir profesionaliajai XX a. antrosios pusës muzikai.

Tradicija ir modernas, praeitis ir dabartis, juoda ir balta, improvizacija ir kompozicinë muzika, rimtis ir humoras. Visa tai papildo vienas kità ir puikiai dera dþiazo kvarteto „Big Four” kûryboje.

Algirdas KLOVA

Kiekvienas festivalis turi savo istorijà, bruoþus, stilistikà, struktûrà, tam tikrus nusistovëjusius dësningumus. Ypaè jeigu jis tradicinis ir nebenaujas. Panaðiai galima pasakyti ir apie „Visagino Country”. Esu dalyvavæs daugelyje ávairiø festivaliø, tad ilgainiui iðryðkëja bendri bruoþai ir skirtumai. Vieni festivaliø organizatoriai labiau orientuojasi á paèius muzikus, stengiasi jiems suteikti kuo daugiau patogumo. Kiti þûtbût nori pavergti publikà, kiðdami jai saldainiukus, kartais në nepaisydami stilistikos. Vieni festivaliai yra ryðkiai profiliuoti, kiti blaðkosi polistilistikos chaose. Dalis festivaliø siekia kuo labiau populiarinti savo ðalies atlikëjus, o kiti nori vietinei publikai parodyti kuo daugiau uþsienieèiø. „Visagino Country” jau perëjo visus ðiuos etapus, ir ðiuo metu galima pasakyti, kad tai yra visas kantri muzikos sroves atspindintis, visas pasaulio ðalis aprëpiantis, publikos nepamirðtantis, muzikantus mylintis festivalis. Jei kokiø nesklandumø ar netikëtumø ir bûna, tai kur jø nepasitaiko?

Festivalio prezidentë Elena Èekienë yra ne kartà pabrëþusi, kad kasmet pleèia festivalio sveèiø geografijà. Ið tiesø labai malonu ir ádomu suþinoti, kokia gi kantri muzikos padëtis Kroatijoje, Prancûzijoje, Australijoje, Japonijoje ar Zimbabvëje. Taèiau yra ðaliø, kuriose ði muzika tiesiog klesti, o kitose – merdi. Tad visiðkai natûralu, kad ið pastarøjø atvykæ kolektyvai gali bûti beveidþiai.

Tokiø beveidþiø kolektyvø pasitaikë ir ðiemet. Jie paprastai neuþdega publikos ir nepatinka profesionalams. Todël reikëtø atidþiau rinktis dalyvius. Nepriimti atsitiktiniø pasiûlymø ir ieðkoti gerø grupiø. Gal festivalis galëtø kreiptis konsultacijos á Lietuvos ar kitø ðaliø kantri muzikos institucijas? Kita vertus, tarp pilkokø kolektyvø labiau sublizga tikrai stiprûs. Ðiø metø festivalyje buvo ið tiesø maloniø momentø. Nustebino grupë „Dreams”, rimtai paþiûrëjusi á kvietimà dalyvauti festivalyje ir parengusi stilingà programà. Grupë labai tiksliai pasirinko dainas, galinèias patraukti publikos dëmesá ir nekliudyti profesionalø ambicijø.

Bet repertuaras – dar ne viskas. Atrodo, visai neblogà repertuarà pasirinko grupë „Country saloon” ið Rusijos, taèiau ðaltokas ir kiek mokiniðkas muzikavimas neatrodë patraukliai. Panaðios bëdos iðtiko ir grupæ ið Kroatijos „Crooks & Straights”. Nors pelnæ nemaþai laurø ir iðleidæ neblogus áraðus, scenoje jie tikrai nesublizgëjo.

Visagino festivalis paprastai daug dëmesio skiria kantri ðokiams. Scenoje ne kartà esame regëjæ mûsiðkius ir sveèius ið Lenkijos, Latvijos, bet ðiemet pirmà kartà buvo parodytas kantri ðokio spektaklis. Geriausi

Lenkijos kantri ðokiø kolektyvai „Tabun”, „Strefa Country” ir „Sexsy Texas” parengë bendrà teatralizuotà programà, kurioje pasakojamas jaunos merginos gyvenimas.

Gaila, bet ne visi elementai ðiame spektaklyje padëjo vienam tikslui, todël nebuvo átampos, kuri uþgniauþtø kvapà ir priverstø susidomëjus stebëti ávykius scenoje. Beje, spektaklio pabaigoje pasirodë viena didþiausiø Lenkijos kantri muzikos þvaigþdþiø – dainø autorius ir dainininkas Lonstar, kuris su savo grupe grojo festivalyje pernai. Èekai Europoje yra vieni stipriausiø kantri, o ypaè bluegrass muzikos atstovø. Bet ðiemet festivalyje grojusios grupës „Blaf” muzika buvo kantri, estrados, humoristiniø daineliø ir bluegrass miðinys.

Festivalio þvaigþdëmis jau ið anksto buvo laikyti Wayne’as Law ið Australijos, amerikietë Patricia Vonne ir prancûzø grupë „Phenix”. Nors pastaroji ir buvo pristatyta kaip kantri grupë, taip nepasirodë. Jos muzika – kaþkas tarp popmuzikos, roko ir estradiniø daineliø su prancûziðkais reveransais. Be to, ir muzikantai galëtø bûti stipresni.

Kai kurios JAV atstovës dainos labiau priminë meksikietiðkø televizijos serialø, o ne kantri muzikà, nors buvo ir neblogø kantri roko pavyzdþiø. Gaila tik, kad Patricia negalëjo atsiveþti savo smuikininko.

Dainininkas ið Australijos Wayne’as Law, kurio kûrybai lemiamà átakà darë JAV kantri þvaigþdë Garthas Brooksas, pademonstravo tikrà ðiuolaikinio dainavimo manierà ir puikø instrumentø skambesá. Tai buvo viena ið nedaugelio tikro kantri saleliø vidutiniðkos kokybës muzikos okeane. Ádomus Algirdo Klovos bandymas sujungti skandinavø ir lietuviø kantri muzikantus. Kiek ðaltoki skandinavai kiekvienas atskirai yra puikûs muzikantai. Neabejotina ir mûsø muzikantø kokybë. Gerai sudaryta programa. Padirbëjus ilgiau, iðgryninus ir pateikus tobulai surepetuotà variantà, bûtø labai puiki kantri muzikos antologija.

Lietuviai „Jonis” ir V. Stakënas kasmet lipa á Visagino scenà. V. Stakënas ðá kartà pasidëjo fonogramas á stalèiø ir uþdainavo vienas su gitara – kaip kadaise.

Beje, dienà prieð pagrindinius festivalio koncertus ávyko jaunøjø muzikantø koncertas „Country viltys”. O gal kitàmet organizatoriai ir ið uþsienio pasikvies jaunimëlio?

Belieka laukti kitos vasaros ir tikëtis, kad vël pamatysime ir iðgirsime kà nors ádomaus. Linkime „Visagino Country” graþaus skrydþio.

Rimantas JOCKUS

Muzikos barai /65

Svetur STÈFANE’AS LISSNERAS – NAUJASIS MILANO TEATRO „LA SCALA“ MENO VADOVAS?

Kiekvienas, kuriam Paryþiuje, Provanso Ekse ar Vienoje tenka susidurti su ponu Stèfane’u Lissneru,

S. Lissneras

sutinka santûrø, malonø þmogø, kuris visada bûna pabrëþtinai mandagus. Taèiau susipaþinæ su postais, kuriuos 1953 m. Paryþiuje gimæs S. Lissneras uþëmë per pastaruosius 30 metø (ir kuriø dauguma dar ir ðiandien tebëra), suprasite, kad ðis ponas nepaprastai ambicingas, visomis iðgalëmis siekiàs vadovauti ir valdyti. Tai, kad prancûzas S. Lissneras pakviestas tapti nesibaigianèiø kriziø blaðkomo ir draskomo Milano teatro „La Scala“ meno vadovu, aiðkiai rodo, kad ðis þmogus ðiandien pasiekë savo karjeros virðûnæ.

Savo karjerà S. Lissneras sukonstravo kaip geras Vokietijos teatro intendantas (bûtent taip vadinami vokieèiai teatrø meno vadovai) – ramiai ir áþvalgiai. Pirmiausia jis ákûrë Paryþiaus „Théàtre Mécanique“, po to tapo vienu ið Obervilio ir Nicos teatrø direktoriø. (Tuo metu ðiø miestø operos teatrams vadovavo ne vienas, o du (beveik) lygiateisiai direktoriai.) 1983–1988 m. jis buvo „Théàtre du Chàtelet“ prodiuserio asistentas, o sulaukæs 34 metø tapo

Muzikos barai /66

ðio teatro direktoriumi. Kadangi minëtasis teatras orkestro neturi, S. Lissneras savo orkestrinius poreikius nuo 1994 m. tenkino pasitelkæs garsøjá „Orchestre de Paris“ ir tapæs jo komerciniu direktoriumi.

S. Lissnero veikla „Théàtre du Chàtelet“ dar ir dabar visø giriama.

Kartu su juo dirbo reþisieriai Grüberis, Bondy, Wilsonas, Chéreau ir Steinas, dirigentai Boulezas, Dohnányi, Rattle’as, Salonenas, Christie...

S. Lissneras, ne kartà deklaravæs savo simpatijà XIX–XX amþiø vokieèiø kompozitoriø kûrybai, 1994 m. surizikavo pastatyti teatre „Chàtelet“ R. Wagnerio „Nibelungø þiedà“.

Tai buvo pirmasis ciklo pastatymas Prancûzijoje po daugiau kaip trijø deðimtmeèiø.

Dirigavo Jeffrey Tate, reþisavo Pierre’as Strosseras.

Tai buvo nuodugniai apgalvotas, ramiai iðplëtotas operos pastatymas, kurio S. Lissnerui tikriausiai pavydëjo net jos muzikà sukûrusio kompozitoriaus anûkas Wielandas, taip pat tikras R. Wagnerio kûrybos þinovas Grüberis. Visi gyrë S. Lissnero pasiryþimà rizikuoti. Reikia pabrëþti, kad S. Lissneras tada taip pat ryþtingai pasiraðë sutartá dël Williamo Forsythe’o vadovaujamo Frankfurto baleto gastroliø teatre „Chàtelet“.

Tai atspindëjo ðio unikalaus meno vadovo estetiná ávairiaðaliðkumà ir áþvalgà.

Po deðimtis metø „Théàtre du Chàtelet“ S. Lissnerui atëjo metas, kai jis buvo priverstas pasielgti, kaip 1907 m. padarë Gustavas Mahleris, kuris tarë lemtingus þodþius: „Mano ratas Vienos rûmø operos teatre susijungë“ ir ið savo posto pasitraukë.

Kurá laikà pabuvæs sparèiai tada smukusio Madrido operos teatro direktoriumi, S. Lissneras, skæsdamas ðá teatrà uþvaldþiusiose intrigose ir chaose, 1996 m. paskubëjo ið jo atsistatydinti. 1998 m. já paviliojo nuostabusis „Festival du Musique“ Pietø Prancûzijos Provanso Ekso mieste. Visiems atrodë, kad tik naujasis jo meno vadovas S. Lissneras geba áveikti tiek finansines, tiek menines ðios daug metø veikianèios meno institucijos problemas.

Tie, kurie labai mëgo 23 metus ðio festivalio repertuare iðbuvusá W. A. Mozarto „Don Þuano“ pastatymà su puikiomis paryþieèio architekto A. M. Cassandre’o barokinëmis dekoracijomis, buvo priversti persiorientuoti ir suprasti, kad atëjo modernûs operos teatro laikai, nuo kuriø joks

teatras negali pasislëpti. Tartum prityræs buhalteris ëmæsis skaièiavimø, S. Lissneras padarë iðvadà, kurià lëmë màstymas, susiformavæs vadovaujant Paryþiaus „Théàtre du Chàtelet“: pats laikas kurti bendrus pastatymus, kuo glaudþiau bendradarbiauti su kitais teatrais.

Pavyzdþiui, argi Provanso Ekse statyta L. Janáèeko opera „Makropulo receptas“ gali bûti rodoma tik ten, kur ðvieèia pietø saulë? Nebûtinai.

Svarbu, kad bûtø dirbama susitarus su kitais teatrais, kurie gali veikti kad ir Skandinavijoje, bet uþtat perka ir kartoja S. Lissnero palaimintus pastatymus. Tie, kurie skundþiasi viename ar kitame spektaklyje pasigendà individualumo ir specifinës atmosferos, aiðkiai atsilieka nuo ðiuolaikiniø operos teatrø veiklos dësniø ir praktikos...

Panaðios mintys S. Lissnero nejaudina. Provanso Ekse jis statydina 1700 vietø festivalio rûmus. Pirmasis spektaklis èia ávyks 2007 m., ir tai bus R. Wagnerio opera „Valkirija“.

Mat Provanso Ekse vël bus statomas jo „Nibelungø þiedas“. Kad muzikinis lygis bus puikus, garantuoja aukðèiausio lygio atlikëjai: Berlyno filharmonijos orkestrui diriguos S. Rattle’as. Kodël? Visai paprasta: ið Provanso Ekso R. Wagnerio „Nibelungø þiedo“ dalys metai po metø bus perkeliamos á Zalcburgà, á tenykðtá Ðv. Velykø festivalá. Be kita ko, S. Lissneras ið Hanso Landsmanno perims ir Vienos festivalio „Wiener Festwochen“ direktoriaus postà, o reþisierius Austrijos sostinëje bus Lucas Bondy (jis taip pat reþisuos Provanso Ekse, o paskui tikriausiai ir Milane). S. Lissneras iðsiderëjo toká statusà: iki 2010 m. jis Milane bus ne tik meno vadovas, bet ir vienvaldis visø meniniø problemø sprendëjas. Tas, kuris vietoj Riccardo Muti stos prie vyriausiojo dirigento pulto, turës su tuo susitaikyti. Kokius postus ir kur, dirbdamas Milane, uþims, o kokiø atsisakys, Lissneras tikriausiai netrukus paskelbs.

Dabar smulkiau apie R. Muti. Ðëldamas ið pykèio, jis atsistatydino dar balandþio 2 d. Menininkas, daugiau kaip 20 metø vadovavæs „operos Mekai“, kaip pasaulyje vadinamas Milano teatras „La Scala“, matyt, pats kaltas dël to, kas èia ávyko.

Absoliutistiðkai garsiàjà ástaigà valdæs maestro ir teatro „La Scala“ personalas pernelyg nutolo vienas nuo kito. Tarpininkauti deryboms

niekam nebûtø pavykæ. Dauguma teatro darbuotojø visuotiniame susirinkime balsavo prieð R. Muti. Matyt, dirigento arogancija, perdëta iki absurdo, tiesiog hipertrofuota savimyla, liguistas ásitikinimas, kad tik jo nuomonë ir skonis teisingi, tik jo valia privaloma visiems (t. y. bruoþai, dël kuriø daugelis muzikos kritikø jam jau seniai priekaiðtavo), atëmë gebëjimà objektyviai ávertinti padëtá scenoje ir kolektyve, realiai suvokti, kas jam, vyriausiajam dirigentui, leistina ir koká já mato jo valdiniai. „Mûðis“ prasidëjo dar vasará: Muti pareikalavo, kad jo proteguojamas Mauro Melis perimtø daug metø dirbusio „La Scala“ administracijos vadovo Carlo Fontanos, kurá Muti kategoriðkai atsisakë pripaþinti, postà. Bet „didysis Riccardo“ apsiriko: darbuotojai labai nemëgo Melio, dauguma nenorëjo, kad teatrà valdytø nekenèiantis darbuotojø „intendantas“. Muzikantai, technikai, galiausiai ir visi kiti darbuotojai paskelbë streikà, suþlugdë dvi premjeras ir keletà koncertø.

Visuotiniame susirinkime muzikantai pareikalavo, kad ið teatro iðeitø ir Muti, ir Melis.

To nesitikëjæs, Muti didþiai ásiþeidë. Atvirai jam parodytas prieðiðkumas darë jo veiklà neámanomà.

Dirigento þmona, duodama interviu þurnalui „Vanity Fair“, pasakë abejojanti, ar jos vyras „apskritai dar sugeba ir nori dirbti“. Bet ji, matyt, persûdë, kalbëjo su juo nepasitarusi: R. Muti negali be muzikos gyventi, ir muzikai jis reikalingas.

Tuo tarpu teatrui „La Scala“ jo atsistatydinimas teikia galimybæ, kurios nevalia praþiopsoti. Garsusis Milano teatras jau seniai naudojasi kadaise pelnytu prestiþu. Taèiau dirbti tokiu meniniu lygiu, koká ðiuo metu demonstruoja daugelis kûrybiðkiau dirbanèiø teatrø, „La Scala“ XXI amþiaus pradþioje neástengia. Dël tos realybës vienodai kalti tiek ðio teatro darbuotojø mentalitetas, tiek asmenybë, vardu Riccardo Muti...

Nesunku ásivaizduoti, kad Vakarø operos teatruose ásigalëjusiø naujøjø ekonomikos dësniø laikais opera taps globaliu koncernu (o jam vadovaujanèios tarybos pirmininkas, aiðku, bus S. Lissneras).

Julius FINKELÐTEINAS Parengta pagal þurnalus „Opernwelt“, „Das Opernglas“ ir „Der Spiegel“

Muzikø sàjungoje MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Susipaþinkime: Vida Taurinskaitë

Lietuvos muzikų sąjunga Spalio 9 dieną Vilniaus rotušėje surengtos popietės metu supažindino Vilniaus visuomenę su respublikinių konkursų laureate dainininke Vida Taurinskaite.

Nuo mažų dienų svajojusi dainuoti, Vida Taurinskaite itin brangina nuotrauką,

LMS išleido knygą „Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai“ su kompaktine plokštele „Diriguoja Algis Žiūraitis“. Knygos sudarytoja Audronė Žiūraitytė. Išleidimą parėmė LR kultūros ministerija.

LMS išleido Algirdo Motuzo (muzika) ir Jovitos Žukauskienės (eilės) dainų balsui ir fortepijonui rinkinį „Žeme gimtoji“. Rinkinys išleistas autoriaus lėšomis.

LMS renginiai Rugsėjo 18 d.

Vilniaus rotušėje surengta popietė su 2003 m. „Auksinis diskas“ laureatu džiazo pianistu Egidijum BUOŽIU ir jo kūrybos partneriais - Nacionalinės kultūros ir meno premijos, 2002 m. „Auksinis diskas“ laureatu saksofonininku Petru Vyšniausku bei trimitininku Valerijum Ramoška. Popietę vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Rugsėjo 20, 21, 22, 26, 27 d.

Vilniaus N. Vilnios muzikos mokykloje, Marijampolės muzikos mokykloje ir kolegijoje, Kelmės ir Tauragės muzikos mokyklose, Kuršėnų meno, N. Akmenės, Sedos ir Mažeikių muzikos mokyklose surengti koncertai – susitikimai su tarptautinių konkursų laureatu pianistu Gintaru JANUŠEVIČIUM. Koncertus vedė ir programą komentavo Kotryna Nekrošiūtė.

Rugsėjo 27, 29 d.

Po Vilniaus rotuðëje surengtos popietës, kurioje dainavo Vida Taurinskaitë ir operos solistas prof. Eduardas Kaniava

liudijančią ne tik „Dainų dainelės“ konkurse laimėtus laurus, bet ir tai, kad skiriant juos svarbus buvo baritono prof. Eduardo Kaniavos balsas ir žodis. Dabar – jaudinančio susitikimo metu – profesorius nuoširdžiai talkino dainininkei, ne tik padėdamas atsiskleisti, bet ir papuošdamas, praturtindamas įsimintiną vakarą.

Pradžioje – kelios dainos su liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“, vadovaujamu birbynininko Egidijaus Ališausko, keli vakaro vedėjos Audronės ŽigaitytėsNekrošienės provokuojantys atvirumą klausimai (ne tik susitikimo herojei, bet ir jai talkinusiems) – ir publika sužino, kad svajonės turi polinkį pildytis, o gražuolė solistė ne vieną akį traukė dar vidurinės mokyklos suole.

Akompanuojant pianistei Audronėi Juozauskaitei, skambėjo operečių fragmentai, dainos, romansai. Abu dainininkai sukosi muzikos ritmu scenoje, demonstruodami neatsiejamą balso ryšį su judesiu.

Publika liko patenkinta, susipažinusi su dar viena dainininke.

Mb. inf.

Prienų meno ir Alytaus muzikos mokyklose, Kėdainių muzikos ir Jonavos meno mokyklose surengta Fleitos ir gitaros muzikos valanda. Atlikėjai - Lionginas ČIAPAS (fleita), Inga RAGINIENĖ (gitara), Vilma Pečiukonytė (fortepijonas). Koncertus vedė ir programą komentavo Violeta Butkauskienė.

Spalio 2 d.

Vilniaus rotušėje surengta popietė su tarptautinių konkursų laureatu, Klaipėdos miesto savivaldybės mišriu choru „AUKURAS“ ir jo vadovu Alfonsu VILDŽIŪNU. Buvo pristatyta nauja kompaktinė plokštelė „Dainuoja Aukuras“. Popietę vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Spalio 3 d.

Alytuje Piliakalnio ir Dainavos vidurinėse mokyklose lyrines dainas ir duetus iš operečių dainavo respublikinių konkursų laureatai Vida TAURINSKAITĖ-RUKŠIENĖ ir Dainius PUIŠYS. Akompanavo pianistė Audronė Juozauskaitė.

Spalio 9 d.

Vilniaus rotušėje surengta popietė su respublikinių konkursų laureate dainininke Vida TAURINSKAITE-RUKŠIENE. Dalyvavo operos solistas prof. Eduardas Kaniava, pianistė Audronė Juozauskaitė, liaudies instrumentų ansamblis „Sutartinė” (vadovas Egidijus Ališauskas). Popietę vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Spalio 18, 20, 21, 22 d.

Utenoje Dauniškio ir Saulės gimnazijose, Šiauliuose J. Janonio gimnazijoje ir „Juven-

tos“ vidurinėje mokykloje, Pakruojo, Salantų, Plungės meno mokyklose, Palangos viešojoje bibliotekoje itališkas dainas ir duetus dainavo operos solistės Asta KRIKŠČIŪNAITĖ ir Laima JONUTYTĖ. Akompanavo pianistė Audronė Kisieliūtė.

Spalio 23 d.

Vilniaus rotušėje surengta popietė su tarptautinio konkurso laureate operos soliste Asta KRIKŠČIŪNAITE. Dalyvavo Laima Jonutytė (mecosopranas), Valentinas Gelgotas (fleita), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas).

Popietę vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Spalio 24 d.

Šv. Kryžiaus namų salėje surengta KLASIKINĖS MUZIKOS VALANDA. Atlikėjai - Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Lionginas Čiapas (fleita), Inga Raginienė (gitara), Vilma Pečiukonytė (fortepijonas). Koncerto vedėja Violeta Butkauskienė.

Spalio 24, 25 d.

Prienų meno, Alytaus muzikos mokyklose, Panevėžyje V. Žemkalnio gimnazijoje, Šiauliuose dainavimo mokykloje „Dagilėlis“ surengti koncertai susitikimai su tarptautinių konkursų laureatu Baltijos akordeonų kvintetu „EXCELSIOR“ – prof. Eduardu Gabniu, Genadijum Savkovu (Lietuva), Svetlana Stavickaja (Latvija), Vladimiru Ušakovu, Sergijum Lichačiovu (Rusija).

Spalio 27 d.

Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) surengtas vakaras su tarptautinių konkursų laureatu pianistu Roku ZUBOVU. Buvo pristatyta nauja kompaktinė plokštelė „Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui 1896-1899“.

Vakarą vedė kompozitorė Audronė ŽigaitytėNekrošienė.

LMS skiltis parengė R. Žigaitis

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA: Muzikų sąjungos senjora muzikologė Birutė MINKEVIČIENĖ (lapkričio 15 d.)

Alytaus muzikos mokyklos kanklių mokytoja Violeta PRAKAPAVIČIENĖ (lapkričio 25 d.)

Smuikininkas, pedagogas Vladas VARČIKAS (gruodžio 31 d.)

Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Nacionalinio operos ir baleto teatro vyr. dirigento Jono ALEKSOS mirties nuoširdžiai užjaučiame žmoną ir artimuosius, kartu liūdime.

Lietuvos muzikų sąjungos vadovybė

Muzikos barai /67

Muzikø sàjungoje

LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGOS VEIKLÀ REMIA LR KULTÛROS MINISTERIJA IR KULTÛROS IR SPORTO RËMIMO FONDAS

KRYÞIAÞODIS

“Muzikos barus“

galima uþsiprenumeruoti internetu www.prenumerata.lt Þurnalà „MUZIKOS BARAI“ galima ásigyti: VILNIUJE: Lietuvos muzikø sàjungoje – Gedimino pr. 32-2 Natø knygyne – Tilto g. 33 a Katedros knygyne – Ðventaragio g. 4 KAUNE: Centriniame knygyne – Laisvës al. 81 KLAIPËDOJE: V. Zairio knygyne „Po langu“ – J. Janonio g. 4

Muzikos barai /68

1. Rugpjûtá Druskininkuose vyko konkursas-festivalis „Muzika be ...”. 2. Þemos tesitûros puèiamasis instrumentas. 3. A. Martinaièio chorinis ciklas pagal K. Binkio eiles. 4. Finalas – paskutinë simfonijos ... . 5. Deivë, prie kurios ðventyklos rengiamasi vestuvëms D. Verdþio „Aidoje”.

6. M. K. Èiurlionio muzikiniø peizaþø ciklas. 7. Radijo programos „Klasika” laida „ ... allegro”. 8.

Tylëjimo þenklas. 9. A. Navako kûrinys, skambëjæs kamerinës muzikos festivalyje „Kurðiø nerija 2005”. 10. Personaþas ið F. Lou miuziklo „Mano puikioji ledi”. 11. Dramos ir muzikos spektaklis ðiø metø „Paþaislio muzikos festivalyje” – „Meistriðkumo ...”. 12. Lietuviø liaudies merginø ðokis su rankðluosèiais. 13. (horizont.) Aðtuoniø daliø ritminë figûra. 13. (vertik.) „Kristupo vasaros festivalyje 2005” koncertavæs orkestras „Fanfaren” atvyko ið ... . 14. Þymus ukrainieèiø smuikininkas.

15. Largo – labai ... tempas. 16. „ ... , ðvieski man ... !”. 17. È. Sasnausko „ ... slavai sukilo”. 18.

Instrumentas, kuriuo grojo Sadko. 19. Senovës keltø poetas ir dainius. 20. Garso áraðø firma „ ...

Classics”. 21. Telenovelës – „ ... operos”. 22. Kauno simfoninis orkestras. 23. V. Bartulio kûrinys, kurio premjera ávyko ðiø metø „Paþaislio muzikos festivalyje”. 24. Violetos draugë „Traviatoje”.

25. J. Naujalio simfoninë poema. 26. Muzikinis veikëjo paveikslas operoje. 27. R. Vagnerio „ ... auksas”. 28. Popgrupë, kurios nariai sukûrë miuziklà „Ðachmatai”. 29. Ðiame mieste ávyko pirmoji Estijos dainø ðventë. 30. R. Maþulio kanonas „Apstulbusi ... prarado amà”. 31. Klivlando tarptautiniame pianistø konkurse dalyvavæs lietuviø atlikëjas. 32. Meistras, sukonstravæs mediná puèiamàjá instrumentà, kuris niekada nebuvo daromas ið medienos. 33. Vokalinës-choreografinës misterijos „Praregëjimas” autorës vardas. 4. Ispanø kilmës prancûzø kompozitorius, sukûræs „Norvegiðkàjà rapsodijà” ir „Rusiðkàjá koncertà”. 35. Koks raktas aprieèia ketvirtàjà penklinës linijà?

Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides.

Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2005 m. liepos-rugpjûèio numeryje, klausimus: 1. (horizont.) „Ðachmatai”. 1. (vertik.) Ðolas. 2. Maþoras. 3. Indra. 4. Baladë. 5. „Naktis”. 6.

Paþas. 7. „Tiltas”. 8. Frakas. 9. „Zaza”. 10. Forë. 11. Vendë. 12. Estrada. 13. Vasaros. 14.

Kieme. 15. Maiskis. 16. „Rylio”. 17. Giria. 18. Vynas. 19. Lëlis. 20. Aidai. 21. Anoj. 22. Pocis.

23. Oras. 24. Birþys. 25. Septima. 26. „Vapsva”. 27. „Casio”. 28. Motetas. 29. Garso. 30.

Otsas. 31. Ragas. 32. Dëþutë. 33. Balsas. 34. Daiva. 35. Sàskambis.

IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: MUZIKA PAÞAISLYJE

P. Èaikovskis „Eugenijus Oneginas“, 1929 m. Dirigentas – Mykolas Bukða, reþisierius – Teofanas Pavlovskis, dailininkas Jonas Gregorauskas.

Tatjana - Antanina Dambrauskaitë, Olga - Jadvyga Vencevièiûtë, Larina - Marija Staðaitytë, Lenskis - Aleksandras Kutkus, Oneginas - Antanas Sodeika.