Mb 2014 11 12issu by Lietuvos muzikų sąjunga

www.muzikusajunga.lt

2014 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt / 2.90 Eur Kaina be CD 5 Lt / 1.45 Eur

Chorui „Jauna muzika“ – 25 2 p.

Apie nuskambėjusią „Gaidą“ 8 p.

Šiame numeryje:

DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2014 Numeris su CD

Kauno valstybiniam chorui – 45! 22 p.

„Auksinio disko 2014“ laureatai: Iš kairės Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus, Pavelas Giunteris, Leopoldas Digrys ir Vaclovo Daunoro sūnus Vaclovas

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Arvydo Nekrošiaus nuotrauka

2014 GRUODIS Nr. 11–12 (442–443) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, Račių g. 24 , Vilnius, LT-03156 Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

CHORO MAGIJA

Giedrė Nalivaikaitė 25 kadrai iš choro „Jauna muzika“ gyvenimo / 2 p.

ŠVENTĖ

Andrius Kasparaitis Muzikai pasuko teatro link / 30 p. Apie „Didįjį muzikų paradą 2014“

DIDŽIOJI SALĖ

Daina Adamkevičiūtė Branginkime / 42 p.

Apie pirmą kartą Lietuvoje atliktą pasaulyje pirmąja laikomą operą – 1600 m. parašytą Gulio Caccini „Euridikę“

Daiva Tamošaitytė Nauja Daumanto Kirilausko programa „Senoji ir naujoji Vienos mokyklos“ / 45 p.

PRISIMINIMAI

Rūta Lipinaitytė Pirmą kartą surengtas orkestrinių partijų konkursas / 50 p. Vaclovas Juodpusis Vakarai operos solistams / 50 p. Janina Gečaitė Kelio vidury... / 51 p. Gražina Dagytė Bendrystę surado muzikuodami drauge Biržuose / 52 p.

SUKAKTIS

Ingrida Rudaitytė Daina kaip žaliuojantis ąžuolas / 22 p.

Kauno valstybiniam chorui – 45!

SVETUR

Gabrielė Sližytė Paryžiaus dienoraščiai (5). Sugrįžimas į areną / 54 p.

Anatolijus Lapinskas Vytauto Laurušo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika / 12 p.

Rasa Aukštuolytė Smuikininko Boriso Traubo gastrolės JAV /55 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Dainininkės ir pedagogės gyvenimo kelias / 19 p.

Antanas Fokas „Sutaras“ Argentinoje / 59 p.

Apie prof. Irenos Laurušienės kūrybą ir pedagoginę veiklą

FESTIVALIAI

Keturi žvilgsniai į nuskambėjusią „Gaidą“ / 8 p.

Mintimis apie festivalį dalinasi muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Živilė Ramoškaitė, dirigentas Donatas Katkus ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis

Eduardas Gabnys Tarptautinis akordeono muzikos festivalis „Vivat accordeon“ / 26 p. Dovilė Kazonaitė Ketvirtasis Šv. Jokūbo festivalio ruduo / 28 p. Jana Saifulinaitė Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis / 46 p.

Algirdas Klova Muzika, alsuojanti tradicijomis ir dabartimi / 56 p. Grįžus iš WOMEX mugės Ispanijoje

Birutė Žymantienė „Dagilėlio“ triumfas Kinijoje / 58 p.

DŪDŲ KAMPAS

Rasa Aukštuolytė Įkvepiantys pučiamieji / 60 p.

Pokalbis su Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro vadovu Rimantu Valančausku

Vaclovas Juodpusis Fleitininkų dialogai / 62 p. Laima Putriuvienė Naujas vėjo gūsis pamario muzikiniame gyvenime / 63 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Dalia Shilas Lietuviškos liepos prisiminimai / 38 p.

„Didysis jaunųjų muzikų paradas“ Tarptautinei muzikos dienai / 64 p.

PANORAMA

Sukaktys / 64 p.

ĮSPŪDŽIAI

Vera Badjanova Konkursas „Rudens spalvos“ – prasmingai sukakčiai paminėti / 50 p.

Muzikos barai / 1

Choro magija

Ryčio ŠEŠKAIČIO nuotr.

25 kadrai ið choro Jauna muzika gyvenimo

Muzikos barai / 2

Ryčio ŠEŠKAIČIO nuotr.

Jono STASELIO nuotr.

Giedrė NALIVAIKAITĖ

1994 metai. V. Augustinas ir A. Gurevičius

ĮVAIRIAPUSIS VADOVAS, pažįstamas ir rimtosios, ir roko muzikos gerbėjams, Vaclovas Augustinas yra išskirtinė asmenybė Lietuvos muzikos pasaulyje. Ryškiai nugrimuotas rokeris, grupių „Saulės laikrodis“ ir „Antis“ narys, kompozitorius, choro dirigentas ir studentų mėgstamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas – tai vis tas pats asmuo, 2010-aisiais už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. V. Augustino chorinė muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose, koncertuose bei chorų konkursuose, yra įtraukta į muzikos mokyklų, konservatorijų ir aukštųjų mokyklų programas, du dešimtmečius skamba visose moksleivių, studentų ir didžiosiose dainų šventėse. Labiausiai vykusiu savo kūriniu V. Augustinas laiko „Lux aeterna“ dvylikos balsų chorui, už kurį 2004 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame konkurse pelnė geriausio chorinio kūrinio prizą. „Jaunos muzikos“ vadovo biografijoje gausu ir kitų garbingų apdovanojimų: 2006 m. – „Mūzų malūno“ prizas už koncertinę veiklą, gausias ir įspūdingas premjeras, 2010 m. – pirmoji premija už kompoziciją „Tykus tykus“ chorinių kūrinių konkurse, organizuojamame Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvos kompozitorių sąjungos.

2014 metai CHORAS – TAI DIDELĖ ŠEIMA arba maža valstybė. Tokia V. Augustino mintis pasitinka atsidarius „Jaunos muzikos“ svetainę. Šis choras, vienas pirmųjų atgimusios Lietuvos kultūros puoselėtojų, atsirado savo noru, be valdininkų sprendimų, gal todėl nuo pat gyvavimo pradžios jis išlaiko šeimai būdingą vienybę. Neblėstantį choro iniciatyvumą primena ir 2009 metai, kai dėl krizės užgriuvo finansinės bėdos. Tais pačiais metais jubiliejų minėjo ne tik choras, bet ir jo vadovas bei dirigentas V. Augustinas. Užklupus sunkmečiui dirigentas atsisakė idėjos rengti savo jubiliejinį 50-mečio koncertą, tačiau choristai buvo tvirti, susitelkė, parengė programą, iš savo gretų išsirinko dirigentą – Egidijų Kavecką. Gruodžio 11-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje Vaclovas Augustinas sėdėdamas tarp publikos klausėsi „Jaunos muzikos“ atliekamų savo kūrinių.

Choro archyvo nuotr.

2014 metai. Vaclovas Augustinas

1989 metai. Pirmieji įrašai

Buvo 1989-ieji. Pasaulis dainavo „Grammy“ apdovanojimais įvertintą „Don´t Worry, Be Happy“ (liet. „Nesijaudink, būk laimingas“), o Lietuvoje skambėjo Dainuojančioji revoliucija. Baltijos šalys susikibo į vienybės kelią, visi sveikino Dalai Lamą, gavusį Nobelio taikos premiją, ir Michailą Gorbačiovą, tapusį SSRS prezidentu, o Gizos piramidėje dienos šviesai pirmą kartą nusišypsojo 4400 metų senumo mumija. Tais pačiais metais žemė prarado vieną genialiausių savo menininkų Salvadorą Dali, bet pasveikino naujus kovotojus su tamsa – būsimą „Hario Poterio“ aktorių Danielį Radcliffe´ą bei į kino ekranus nužengusį Betmeną. Pagaliau lapkritį, krintant medžių lapams, griuvo ir Berlyno siena. Tokių įvykių fone 1989 metų rudenį gabiausi Lietuvos muzikos akademijos choro dirigavimo klasės studentai bei absolventai susirinko į pirmą choro repeticiją, kuriai vadovavo kompozitorius Remigijus Merkelys. Choro direktoriaus kėdę penkiolikai metų užėmė antrasis jo įkūrėjas Algimantas Gurevičius. Jam vadovaujant 1994 m. „Jauna muzika“ laimi garbingą Vilniaus savivaldybės choro titulą. „Jaunos muzikos“ dirigentų sąraše – ir Žilvinas Vyžintas (1989–1992), Romas Skapas (1989–1995), Gintautas Venislovas (1997–2000). Dabartinis choro dirigentas kompozitorius Vaclovas Augustinas chorui vadovauti ėmėsi nuo 1992 m. Šią misiją su visais jos teikiamais pranašumais, sunkumais, teisėmis ir pareigomis muzikas vykdo ir šiandien. Panašiai kaip ir Salomėja Jonynaitė, direktorės pareigas perėmusi 2004 m.

1994 metai. Prie operos ir baleto teatro

Nuo 1989-ųjų rudens praėjo 25 metai, „Jauna muzika“ užaugo ir subrendo. Dabar šis 26 profesionalių muzikantų, daugiausia chorvedžių, kolektyvas – vienas ryškiausių ir pajėgiausių chorų Lietuvoje, kasmet surengiantis per 60 koncertų šalyje ir užsienyje. Jo repertuaras neišsemiamas – partitūros remia aukštas biuro senamiestyje lubas, ir lygiai taip, kaip ir jo apdovanojimų bagažas, yra vertas visuomet čia įjungtos signalizacijos. Per 25 metus „Jauna muzika“ aplankė svarbiausias Europos ir Azijos šalių muzikines sales. Dar toliau – laiku – ji keliavo plėsdama savo repertuarą. Šiuo metu jį sudaro visų epochų meistrų partitūros chorui a cappella, vokalinės-instrumentinės muzikos šedevrai, šiuolaikiniai tiek užsienio, tiek lietuvių kompozitorių kūriniai. Neįmanoma trumpai apžvelgti visų reikšmingų garbingą jubiliejų švenčiančio kamerinio choro „Jauna muzika“ 25 metų istorijos įvykių, todėl siūlau prisiminti 25 atskirus kolektyvo gyvavimo kadrus.

2008 metai. Gastrolės Austrijoje

GASTROLIŲ MARŠRUTAI chorą „Jauna muzika“ vedė į Švediją, Šveicariją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją, Norvegiją, Rusiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Bulgariją, Vengriją, Izraelį ir kitas šalis. Viena ilgiausių koncertinių kelionių įvyko 1995 m., kai visą spalį „Jauna muzika“ keliavo po vokišką Italijos dalį bei Pietų Vokietiją. Choras koncertavo visur, nuo kaimelių bažnyčių iki sporto salių, 12-oje koncertų skambėjo bažnytinė J. S. Bacho klasika, V. Bartulio „Gražuolis garvežys“, N. Valančiūtės „Lietus“.

Muzikos barai / 3

Choro magija

2004 metai. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje

LABDARINGA VEIKLA nesvetima „Jaunai muzikai“, vilniečių choras yra daugelio reikšmingų projektų iniciatorius. Tą puikiausiai įrodo nuo 2002 m. rengtas labdaros koncertų ciklas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonams atstatyti. Puiki bažnyčios akustika, aura, vargonų atstatymo idėja ir gerbėjų dėmesys – per kai kurias ciklo programas į bažnyčią netilpo visi norintieji – įkvėpė kolektyvą rengti vieną po kitos unikalias dar nedainuotų kūrinių programas. Labdaringos akcijos metu choras pristatė daugiau nei 20 skirtingų programų. Geranorių mecenatų ir entuziastingo choro dėka vieną 2008 metų šeštadienio vakarą Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje sugaudė nauji vargonai.

1993 metai. Grand Prix Europeo, Varna (Bulgarija)

GERIAUSI TARP LIETUVIŲ – tokį titulą „Jauna muzika“ pelnė dar 1994 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės metu organizuotame chorų konkurse. „Jauna muzika“ pripažįstama geriausia kamerinių chorų kategorijoje, laimi Grand Prix bei geriausio Pasaulio lietuvių dainų šventės choro vardą. „Daugeliu sykių prestižiniais prizais įvertinta svetur, „Jauna muzika“ pagaliau pripažinta ir savo žemėje“, – rašė tuometinė lietuviška spauda.

1995 metai. Pirmieji choro muzikos interpretavimo kursai. Profesorius Friederis Berniusas su studentais

10 8 2002 metai. Klaipėdos vasaros estradoje

„AUKSINIS DISKAS“ 2002 metais – ne pirmas „Jaunos muzikos“ apdovanojimas. Tačiau didelis malonumas ir garbė sulaukti apdovanojimo savo šalyje, būti įvertintam ne tik publikos, bet ir pačių muzikantų. 2001 m. Lietuvos muzikų sąjunga įsteigė „Auksinio disko“ prizą, kuris kasmet skiriamas geriausiems metų atlikėjams: kolektyvui, instrumentininkui, dainininkui ir džiazo muzikos interpretuotojui. 2002 m. kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, dainininke Regina Maciūte ir saksofonininku Petru Vyšniausku „Auksinio disko“ apdovanojimą atsiėmė ir Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“.

GRAND PRIX EUROPEO – tokį aukščiausią apdovanojimą choras laimėjo 1993 m. Varnoje (Bulgarija), tarptautinių chorų konkursų asociacijos rengiamose varžytuvėse. Visus metus „Jauna muzika“ teisėtai turėjo geriausio Europos choro vardą. Žvelgiant į „Jaunos muzikos“ muzikavimo pradžią stebina ką tik susikūrusio choro trofėjų gausa – nuo 1990-ųjų per šešerius metus jis laimėjo pirmąsias vietas ir 6 didžiuosius prizus 15-oje tarptautinių konkursų.

2008 metai. Stavangeris – Europos kultūros sostinė KLAUSYTOJAI – bet kokio kolektyvo pripažinimo, profesionalumo įrodymas. Ypač kai jie yra išlavinto muzikinio skonio ir aukštos vidinės kultūros. Tokiais klausytojais jau daug metų gali pasigirti „Jaunos muzikos“

Muzikos barai / 4

kolektyvas, ir pats besistengiantis nuolat auginti ir šviesti savo auditoriją. Tarp choro koncertų klausytojų – ir karališkoji Norvegijos pora, stebėjusi „Jaunos muzikos“ pasirodymą 2008 m. Stavangeryje, Norvegijoje vykstant Europos kultūros sostinės programos uždarymo ceremonijai.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

1994 m. Po konkurso Vilniaus miesto savivaldybės choro titului laimėti

MEISTRIŠKUMO KURSUS „Jauna muzika“ kartu su Lietuvos muzikos akademija pirmą kartą surengė 1995 m. Nuo tada beveik be pertraukų jie rengiami kasmet. Kai 1995 m. pavyko prisikviesti Štutgarto kamerinio choro ir baroko orkestro meno vadovą Friederį Berniusą, tai prilygo stebuklui. Aukščiausio profesionalumo menininkas dirbo, galima sakyti, be honoraro, atvyko greičiausiai iš smalsumo, tačiau buvo priblokštas neįtikėtino susidomėjimo. Muzikos akademijos salė vos sutalpino kursų klausytojus. Suprantama – tik pakilus geležinei uždangai buvo juntamas didelis informacijos stygius. Dirigentas, kursus vedantis visame pasaulyje, nebuvo matęs tokios gausios auditorijos. Išvykdamas Friederis Berniusas paliko nemažą sąrašą rekomenduojamų dirigentų kursų vadovų. Vėliau šį sąrašą pildė jau pats choras, per dvidešimt metų Vilniuje kursus vedė vokiečiai Werneris Pfaffas, Hermannas Maxas, Georgas Grunas, švedai Gary Gradenas, Andersas Eby, Ericas Westbergas, britai Simonas Halsey, Bobas Chillcotas, austrai Albertas Hartingeris ir Johannesas Prinzas, italas Rinaldo Alessandrini, danas Bo Holtenas, Olandijoje gyvenantis amerikietis Ira Spauldingas. Pavardės ir liktų pavardėmis, tačiau bent kiek pasidomėję pamatytume, kad dauguma eina profesorių pareigas savo šalių aukštosiose muzikos mokyklose, yra nuveikę reikšmingų darbų tiek su savo vadovaujamais, tiek ir su kitais kolektyvais. Savaitės, praleistos su tokiais meistrais, ne tik suteikė neįkainojamos dainavimo ir interpretavimo patirties choro dainininkams, bet ir užgrūdino, išmokė dirbti ypatingomis sąlygomis, greitai, sukauptai. Kitaip ir būti negali – juk kursai visada baigiasi viešu koncertu. JAUNIEJI KOMPOZITORIAI visuomet buvo choro „Jauna muzika“ akiratyje. Ieškant naujo repertuaro savo programoms dar 1993 m. buvo paskelbtas kūrinių chorui konkursas. Jam sukurti kūrinai šiandien ne tik įtraukti į choro kompaktinę plokštelę „Lietuvių choro muzikos rinktinė“, bet

2001 metai. F. Caccini opera „Rudžiero išlaisvinimas iš Alcino salos“

1994 metai. Choro penkmečio koncertas Lietuvos menininkų rūmuose. Vaclovas Augustinas ir prof. Saulius Sondeckis

2001 metai. Seinuose su kompozitoriumi Arvo Pärtu po koncerto

2011 metai. Prie Šv. Kotrynos bažnyčios

12 11 CHORO DRAUGAI – „Jaunos muzikos“ variklis. Vienas nuoširdžiausių bičiulių – profesorius Saulius Sondeckis. Būtent jį apie 1992 m. Algis Gurevičius sumanė pasikviesti į repeticiją. Choras, tuomet dar jaunas ir visai nežinomas, sudomino maestro. Jis ne tik nepasididžiavo ir atėjo, bet ir pakvietė su savo tuomet vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru kartu atlikti A. Vivaldi „Gloria“ Vilniaus rotušėje (tuomet tai buvo Nacionalinis dailės muziejus). Nuo tada dainavimas su Lietuvos kameriniu orkestru tapo įprastu dalyku. Profesorius Sondeckis išvedė kolektyvą į didžiąją sceną. Su maestro „Jauna muzika“ paruošė vieną etapinių kūrinių – J. S. Bacho „Didžiąsias mišias“, jas atliko Filharmonijos salėje, vėliau tarptautinio Vilniaus festivalio koncerte. Būtent Sondeckis išvežė chorą į užsienį. Per maestro susipažinta ir susidraugauta su Berlyne gyvenančiu žinomu estų kompozitoriumi Arvo Pärtu. Apie 1993 m. Saulius Sondeckis pakvietė „Jauną muziką“ įrašyti Pärto kūrinių chorui a cappella kompaktinę plokštelę. Pats su savo orkestru įrašinėjo orkestrinius kūrinius. Vieną dieną choro biure suskambo telefonas: „Laba diena, tai Arvo Pärtas. Girdėjau, kad įrašinėjate mano kūrinius?“ Tai buvo lyg skambutis iš Mėnulio. Tada juk nebuvo interneto, kaip, kokiu būdu sužinojo? Vėliau kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, prof. Sauliumi Sondeckiu ir pačiu Arvo Pärtu jo „Te Deum“ daugybę kartų atlikta Vilniuje, Berlyno filharmonijos salėje, Poznanėje, Gdanske, Krokuvoje, tarptautiniuose festivaliuose.

KONCERTAI NETRADICINĖSE ERDVĖSE nėra pagrindinis choro „Jauna muzika“ ypatumas. Kolektyvas koncentruojasi į keliones tarp skirtingų epochų ir kultūrų, muzikos žanrų ir stilių. Tačiau kartais „Jauna muzika“ mėgsta nudžiuginti auditoriją pakviesdama į įdomų projektą neįprastoje erdvėje. Tokia buvo F. Caccini opera „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčino salos“, rodyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų griuvėsiuose 2001-ųjų metų vasarą. Skambant baroko epochos instrumentams choristai dainavo pasipuošę Linos Bernotaitės kurtais kostiumais.

Sauliaus PAUKŠČIO nuotr.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

ir atliekami daugelio kolektyvų Lietuvoje ir užsienyje. Vienas jų, Vidmanto Bartulio „Gražuolis garvežys“, tapo daugelio chorinių programų puošmena. Nuo 2008 m. choras pradėjo rengti jaunųjų kompozitorių konkursą „Vox juventutis“. Tai – ypatinga dovana jauniesiems. Paskelbus konkursą dalyviai turi galimybę ne tik konsultuotis su prof. Vaclovu Augustinu, bet ir patys, dainuodami choro repeticijose, suprasti, kaip tai, kas parašyta, yra atliekama balsu. Jau keletą metų kaip nekonkursiniai kūriniai į baigiamojo koncerto programą yra įtraukiami ir tarptautinio kompozitorių konkurso „Musica sacra“ laureatų kūriniai. Kasmet „Vox juventutis“ sulaukia vis daugiau dalyvių. Šiais metais Šv. Kotrynos bažnyčioje komisijos ir klausytojų teismui jaunųjų kompozitorių partitūros buvo pateiktos jau aštuntą kartą.

CHORŲ FORUMAI. Europos choro muzikos simpoziumas, pirmą kartą suorganizuotas 1995 m. Slovėnijoje, Liublianoje, – svarbus tarptautiniam chorinės muzikos vystymuisi, bendradarbiavimui, šalių reprezentacijai. Vienas iš 27 koncertavusių chorų buvo Vilniaus savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“. Dabar simpoziumai vis kitame pasaulio krašte vyksta kas dvejus metus ir primena dideles choro meno muges su koncertais bažnyčiose, salėse, atvirose erdvėse... 1998 m. „Jauna muzika“ sulaukė kvietimo dalyvauti Pasaulio choro muzikos simpoziume Roterdame.

2001 metai. Spektaklis Šanchajaus didžiajame teatre

MUZIKA IR ŠOKIS 2001 m. chorą trumpam nuvedė į egzotiškąją Kiniją. „Jaunos muzikos“ kolektyvą suintrigavo idėja susieti J. S. Bacho Mišias ir šokį. Jos vedami lietuviai atsidūrė Šanchajaus didžiajame operos teatre, kur drauge su Šanchajaus baleto trupe ir Berlyno kameriniu orkestru „Bacho solistai“ (Bach Solisten), diriguojamu vokiečių muziko Fritzo Weisse, atliko kinų choreografo Jia Lu Hu baletą „J. S. Bacho Mišios h-moll“. Kūrinį entuziastingai sutiko Šanchajaus didžiojo teatro, kuriame telpa 3000 žiūrovų, auditorija. Netradicinį projektą sumanė ir įgyvendino tarptautinė komanda – Šanchajaus tarptautinis menų festivalis, Šanchajaus baletas, Gotthardo Schierse fondas bei Berlyno festivalis. Pastarajame baletas ir „Jaunos muzikos“ giesmės buvo pakartotos jau stebint vokiečių publikai. Garsėjanti savo reiklumu ir linkusi vertinti tik „vokiškas“ žymiojo veikalo interpretacijas, tąkart vokiška auditorija pasveikino atlikėjus audringomis ovacijomis.

Muzikos barai / 5

susikūrė „Jaunos muzikos“ kolektyvas. Menininkui dedikuotoje operoje perteikiamos merdinčio S. Dali vizijos. Spektaklis rodytas pamėgtoje choro sostinės erdvėje, nuo 2006 m. jo koncertinėje bazėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje. Salvadoro gyvenimo vedlę ir mūzą Galą operoje įkūnijo I. Prudnikovaitė, ekscentriškojo S. Dali vaidmenį atliko J. Sakalauskas. Spektaklį režisavo Gytis Padegimas, scenografiją ir kostiumus kūrė dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografiją – Agnija Šeiko. Chorui teko dar viena nauja patirtis – reikėjo išmokti ne tik savo partijas, bet ir suderinti judesį su dainavimu, dainavimą su vaidyba. Tai, kas gal įprasta kiekvienam operos chorui, „Jaunos muzikos“ dainininkams buvo nauja ir įdomu.

15 Onutės ALEKSIŪNAITĖS nuotr.

ROKAS „JAUNOS MUZIKOS“ REPERTUARE – neįprasta ir intriguojanti realija. 2000 m. choras parengė koncertinį A. L. Weberio roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ variantą. Solines partijas tada atliko Rosita Čivilytė, Vladas Kovaliovas, Česlovas Gabalis, Marijonas Mikutavičius, Sigutis Jačėnas. Nuo tada ne tik choro vadovas, bet ir kiekvienas „Jaunos muzikos“ narys gali teigti turėjęs artimesnį sąlytį su roko muzika, taip pat ir paragavęs roko muzikantams artimo gyvenimo būdo. Koncertai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Teko patirti, ką reiškia sujungti aparatūrą, suderinti garsą, po koncerto laukti, kol visa tai bus išmontuota, ir tik paryčiais parsirasti namo… 2012 m. Kalėdų proga daugiau nei 50 atlikėjų suvienijo savo jėgas tam, kad paruoštų 2 valandas trunkančią garsiausių grupės „Queen“ ir F. Mercury kūrinių programą. „Queen Show“ su populiariosios muzikos atlikėju Mantu Jankavičiumi, Kauno miesto simfoniniu orkestru ir choru „Jauna muzika“ skambėjo didžiosiose Lietuvos arenose. Vis dėlto V. Augustinas ne kartą yra sakęs, kad didžiausia choro vertybė – žanro grynumas. Populiariosios muzikos programomis patenkindamas dalies klausytojų bei dainininkų lūkesčius, chorvedys pripažįsta, kad iš tikrųjų džiaugiasi tuomet, kai pavyksta parengti vientisą, konceptualią programą, kuria klausytojams atneša prasmingą žinią.

2008 m. Choristės Giedrė ir Šilenė prieš spektaklį „DaliGala“ OPERĄ „DaliGala“ 2008 m. specialiai chorui „Jauna muzika“ sukūrė kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir dramaturgas Herkus Kunčius. Simboliška, kad siurrealistas Salvadoras Dali mirė tais pačiais metais, kai

Muzikos barai / 6

2014 metai. Koncertas Paryžiuje

Į PARYŽIŲ SU KRISTIJONU DONELAIČIU. Pirmosios choro gastrolės Prancūzijoje įvyko dar 2002 metais, tačiau ypač įsimintinas „Jaunos muzikos“ sugrįžimas pas prancūzus. 2014 m. sausio 14 dieną, minint 300-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines, UNESCO rūmuose Paryžiuje suskambo kompozitoriaus B. Kutavičiaus oratorija „Metai“. Tris dešimtmečius kompozitoriaus brandinta oratorija Paryžiuje atlikta kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir aktore Birute Mar, kuri skaitė „Metų“ ištraukas.

Emilijos VINŽANOVAITĖS nuotr.

2012 metai. „Queen Show“

Vadimo VYSTAVKINO nuotr.

Choro magija

2013 metai. „Keliautojo užrašai“

PLATI, ĮVAIRI, STEREOTIPUS LAUŽANTI VEIKLA yra choro „Jauna muzika“ kasdienybė. Per 25 metus kolektyvas dalyvavo įvairiausiuose muzikiniuose projektuose, įgyvendino neįtikėtinų idėjų, nesiliauja stebinti stabilia garso kultūra. 2002 m. „Jauna muzika“ inicijavo „World Music Show“ – grandiozinį projektą, sujungusį Europos klasikinę, popmuziką su įvairių tautų folklorinėmis melodijomis bei egzotiškais ritmais. Specialiai kompozitoriaus Lino Rimšos sukurtus ar parinktus kūrinius, be choro „Jauna muzika“, atliko Laima Vaikulė, Veronika Povilionienė, Marijonas Mikutavičius, „Skamp“, Lietuvos kamerinis orkestras, dūdmaišininkas Peteris Phelanas (Airija), Suomijos vokalo perlas Ulla Pirttijärvi, vienas originaliausių pasaulyje internacionalinių kolektyvų „Sarband“. „Jaunai muzikai“ projekte teko ypatingas vaidmuo: kitaip nei daugumoje koncertų, šiame projekte choras virto dinamišku elementu, atliko net šešėlių teatro aktorių vaidmenis. 2013 m. „Jauna muzika“ vilniečius kvietė į kitą įspūdingą renginį – kalėdinį koncertą „Keliautojo užrašai“. Savo kelionių nuo Pietų Amerikos, Indonezijos, Filipinų iki Afrikos istoriją renginyje choras pasakojo kartu su Indre Jurgelevičiūte (vokalas, kanklės), Bertu Coolsu (gitara, Belgija), Vyčiu Vainilaičiu (perkusija), Vyčiu Nivinsku (kontrabosas), Remigijumi Rančiu (saksofonai).

KELIONĖ Į RENESANSĄ įvyko 2006 m. lapkritį, kai choras dalyvavo Kopenhagos Renesanso muzikos festivalyje ir kartu su visa šalimi minėjo 470-ąją sukaktį, kai čia prasidėjo Renesanso epocha. Taip jau nutiko, kad ir vėl padėjo draugystė. Dirigentas Bo Holtenas 2004 m. vedė choro muzikos dirigavimo kursus Vilniuje, vėliau jam kilo idėja kartu su „Jauna muzika“ ir savo vadovaujamu choru „Musica Ficta“ parengti programą jo rengiamam festivaliui Kopenhagoje. Vilniečiai atliko dvi su V. Augustinu ir B. Holtenu parengtas XVI–XVII a. kompozitorių kūrinių programas.

1992 metai. Su Peteriu Hanke Lietuvos menininkų rūmuose

KVIESTINIAI DIRIGENTAI – dar viena „Jaunos muzikos“ sumanyta naujovė. Kai 1992 m. Vilniuje Menininkų rūmuose choras surengė koncertą su danų dirigentu Peteriu Hanke, dirigentas prasitarė, kad ir pas juos, Danijoje, neįprasta chorui kviesti kitą dirigentą. Dabar tai – normali praktika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Nuo 1992 m. su choru „Jauna muzika“ programas Vilniuje rengė ir atliko nemažai dirigentų. Kiekvienas jų choro repertuarą papildė naujais

įvairaus žanro ir epochų kūriniais. Lietuvoje nuskambėjo daugybė premjerų, pavyzdžiui, Arnoldo Schönbergo „Friede auf Erden“, Franciso Poulenco „Figure Humaine“, Franko Martino Mišios dviem chorams. 2007 m. balandį Šv. Kotrynos bažnyčioje, diriguojant autoriui, choras pristatė Bo Holteno muzikinę dramą „Vitus Beringas – danų Kolumbas“. Drama ir muzika organiškai susiliejo į aktoriaus S. Anderseno režisuotą spektaklį apie vieną žymiausių danų keliautojų.

Zenono NEKROŠIAUS nuotr.

Ievos BUDZEIKAITĖS nuotr.

šalių choro muzikos plokštelę, įrašė „Jaunos muzikos“ parengtą lietuvių kompozitorių kūrinių a cappella programą. Lietuvai plokštelėje atstovavo XX a. pirmosios pusės autoriai iki E. Balsio. Ši plokštelė papildė ir taip gausią „Jaunos muzikos“ diskografiją. Šiuo metu choro atliekama muzika įrašyta 19-oje kompaktinių plokštelių.

2000 metai. Čiurlionio įkvėpti

2014 metai. Šv. Kotrynos bažnyčia

2001 metai. Haifoje su orkestro „The Israel Camerata“ meno vadovu Avneriu Bironu

20 21 23 „JAUNA MUZIKA“ NEABEJINGA TAUTOS KLASIKAMS. 2011 metais Lietuva minėjo iškilaus kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-ąsias mirties metines. Choras „Jauna muzika“ ir jo vadovas Vaclovas Augustinas pakvietė kompozitorius sukurti kūrinių, inspiruotų įvairiapusio Čiurlionio meninio palikimo. Įkvepiantis rudens vakaras Šv. Kotrynos bažnyčioje tapo projekto kulminacija. Ne tik a cappella atliekamas simfoninės poemos „Miške“ finalas, bet ir visi kiti tą vakarą skambėję kūriniai turbūt ilgam išliko klausytojų atmintyje. Devynios kompozicijos, įkvėptos Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, kitų jo muzikinės kūrybos žanrų, poeto Justino Marcinkevičiaus eilių, laiškų žmonai rašytojai Sofijai KymantaiteiČiurlionienei, koncerte „…iš pagarbos MKČ“ skambėjo pirmą kartą. „Jauna muzika“ meistriškai atliko kompozitorių Jurijaus Kalco, Giedriaus Svilainio, Jurgitos Mieželytės, Algirdo Martinaičio, Vaclovo Augustino, Zitos Bružaitės, Gintauto Venislovo, Donato Zakaro kūrinius. Džiugu, kad lietuvių genijus prisimintas ne prabėgomis: 2012 m. išleista kompaktinė plokštelė „…iš pagarbos MKČ“, kurioje sugulė visi devyni kūriniai, skirti profesionaliosios nacionalinės lietuvių muzikos pradininkui M. K. Čiurlioniui. 2012 m. buvo paskelbti Maironio metais. Choras ir vėl sumanė panašų naujų kūrinių projektą, gimė koncertinė programa „Šaukiniai Maironiui“. Ją vainikavo to paties pavadinimo kompaktinė plokštelė, kurioje skamba Donato Zakaro, Jurijaus Kalco, Nijolės Sinkevičiūtės, Alberto Navicko, Vytauto Miškinio, Ramūno Motiekaičio, Lauryno Vakario Lopo specialiai sukurti kūriniai, taip pat ir visiems puikiai žinomos J. Naujalio dainos pagal Maironio eiles.

„JAUNA MUZIKA“ AFRIKĄ ATRADO LIETUVOJE. Prieš penkiolika metų choro meno vadovas Vaclovas Augustinas lankėsi Pietų Afrikos Respublikoje. Iš šios kelionės, be įspūdžių, parsivežė ir keletą aranžuotų Afrikos tautų liaudies dainų. Nemažai metų šios tokios neįprastos, nuotaikingos ir uždegančios dainos choro koncertuose ypač džiugindavo klausytojus. 2014 m., švenčiant Kultūros naktį, „Jauna muzika“ vilniečiams ir miesto svečiams pristatė unikalų muzikinį koliažą – autentiški tradicinės afrikiečių muzikos įrašai jame derinti su lotyniškų mišių skambesiu Davido Fanshawe´o oratorijoje „African Sanctus“ fortepijonui, sintezatoriui, gitarai, bosinei gitarai ir penkiems mušamiesiems. Į egzotišką muzikinę kelionę tąkart pakvietė chorai „Jauna muzika“ ir „Pro musica“, talentingi Lietuvos instrumentininkai ir vokalistai Dainius Jozėnas, Juozas Martinkėnas, Domas Žostautas, Saulius Auglys, Robertas Vilčinskas, Artūras Maniušis, Irena Zelenkauskaitė.

TOLIMAS IR SVETINGAS IZRAELIS – viena dažniausiai lankomų kolektyvo šalių. 1994 m. „Jauna muzika“ dainavo Tel Avivo klasikinės muzikos festivalyje. Chorui yra tekę koncertuoti su visais pagrindiniais Izraelio orkestrais. 1995 m. pavasarį su Izraelio simfoniniu orkestru 11 kartų atliko G. Verdi operą „Trubadūras“ (koncertinis variantas). 1996 m., minint Jeruzalės 3000 metų sukaktį, ir 1997 m. choras dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje „Liturgica in Jerusalem“, atliko Händelio „Judą Makabėjų“, „Mesiją“, Verdi „Requiem“, Mozarto „Davidde Penitente“ bei dalyvavo šiuolaikinio Izraelio kompozitoriaus Noamo Sheriffo kūrinio „Psalms of Jerusalem“ (liet. „Jeruzalės giesmės“) pasaulinėje premjeroje. 1998 m. parengė programas su Netanijos Kibbutzo simfoniniu orkestru. 2001 m. choras ir vėl aplankė Tel Avivą bei Jeruzalę, kartu su orkestru „The Israel Camerata“ sužavėjo šalį baroko kūriniais. Diriguojamas Avnerio Birono choras atliko J. S. Bacho Kantatą Nr. 11 bei Velykinę oratoriją. 2002 m. su dirigentu A. Bironu ir jo orkestru choras atskleidė du visiškai skirtingus Heraklio portretus, nutapytus amžininkų Händelio ir Bacho. Tąkart Lietuvos kolektyvas stebino izraeliečius puikiu atlikimu ir stebėtinu susiklausymu. 2007 m. choras vėl grįžo į Jeruzalę, kur su miesto simfoniniu orkestru, diriguojamu Karlo-Heinzo Steffenso, atliko Josepho Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“

1990 metai. Pirmą kartą Japonijoje MUZIKOS EKSPORTAS Į JAPONIJĄ – taip galima įvardyti veiklą, kuria „Jauna muzika“ užsiėmė 2002 m. Japonijos leidybos kompanija „Victor“, rengdama trijų Baltijos

Muzikos barai / 7

Choro magija

Festivaliai NUAIDĖJUS PASKUTINIAMS FESTIVALIO „GAIDA“ GARSAMS IR „SUSIKRAČIUS“ MENINIAMS ĮSPŪDŽIAMS, APIE SPALIO 24 – LAPKRIČIO 9 D. VILNIUJE VYKUSĮ ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FORUMĄ MINTIMIS SUTIKO PASIDALINTI AUTORITETINGI MUZIKINIO GYVENIMO DALYVIAI IR STEBĖTOJAI: MUZIKOLOGĖS GRAŽINA DAUNORAVIČIENĖ IR ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ, DIRIGENTAS DONATAS KATKUS IR KOMPOZITORIUS MINDAUGAS URBAITIS.

Gražina Daunoravičienė: „Gaida“ – postmodernizmo pliūpsnis su aukšto lygio svečiais“

Muzikos barai / 8

Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“

25 kadras, kaip įprasta, turi užkoduotą žinią. Šįkart ji paprasta – susipažinę su „Jaunos muzikos“ kolektyvu, susidomėję juo ar tiesiog jį prisiminę, esate kviečiami į jubiliejinius choro koncertus.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

RYTŲ VĖJAI PIRMĄKART PASIEKĖ LIETUVĄ 2007 METAIS. Nepaliaujantis ieškoti choras „Jauna muzika“ tąkart surado sau visiškai naują Rytų šalių klasikinę muziką. Egzotiška programa Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusiame koncerte skambėjo diriguojant indų kilmės JAV dirigentui Andre de Quadrosui. Azijos šalių kompozitorių kūrinius „Jauna muzika“ dainavo ir hindi kalba. Klausytojų susidomėjimas gaivius chorinės muzikos gūsius paskatino sugrąžinti į Šv. Kotrynos bažnyčią ir šiais metais, Japonijos, Filipinų, Indijos, Naujosios Zelandijos, Kinijos kompozitorių kūrinius „Jauna muzika“ atliko diriguojama Egidijaus Kavecko.

Šį festivalį palyginčiau su aštuonioliktąja „Gaida“, kai Vilniuje vyko Pasaulio muzikos dienos. Po jų tarsi buvo justi tam tikras atoslūgis. O šių metų „Gaidos“ festivalio programos aiškiai atsigręžė į aktualesnius autorius, kūrinius, muzikos tendencijas. Savaip simboliška, kad tai išreiškė būtent festivalyje koncertavęs Philipas Glassas ir jo populiariausi kūriniai: elementariausių muzikos struktūrų

Philip Glass

LIetuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas Gavrielis Lipkindas (violončelė, Izraelis). Dirigentas Andris Veismanis (Latvija)

Adomo ŠVEDO festivalio archyvo nuotr.

Philip oGlasso koncertas Vilniuje

Lauros VANSEVIČIENĖS nuotr.

Keturi þvilgsniai á nuskambëjusià Gaidà

eksponavimas, begalinis kartojimas ir modifikavimas tarsi nesislapstant deklaravo ironišką paties Glasso santykį su avangardu. Festivalio programa ganėtinai konceptuali ir ambicinga – visi trys pasirinkti pagrindiniai festivalio autoriai buvo įdomūs, nuo minimalizmo (nors pats Glassas bodisi šia sąvoka) pagaliau atsigręžta į postmodernizmą, bandoma dairytis dabartyje. Labai įdomus buvo Heinerio Goebbelso spektaklis – būtent savo muzikine dalimi ir jos santarve su vizualiuoju planu. Hanna Kulenty – taip pat sėkmingas pasirinkimas. Stiprūs autoriai, puikūs atlikėjai. Iš kviestinių solistų ypač stipriai pasirodė trimitininkas Marco Blaauw, puiki klavesinininkė Goska Isphording, charizmatiškas violončelininkas Gavrielis Lipkindas. Savaip įdomu buvo išgirsti Stradivarijaus smuiką, gaila, kad pati solistė atrodo dar neverta juo groti. Man patiko, kad ir tarp dirigentų buvo naujų veidų ir vardų. Nors šį kartą noriu ypač pagirti Donatą Katkų ir Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, man jų koncertas Kotrynos bažnyčioje, ko gero, buvo geriausias visoje programoje. Gėrėjausi puikiu orkestro lygiu, interpretacija,

Muzikos barai / 9

Festivaliai

Adomo ŠVEDO festivalio archyvo nuotr.

Festivalio pradžios koncerte – pasaulinio garso perkusininkų grupė iš Strasbūro

koncerto visuma. Ir Glassas su savo ansambliu yra gėris, jo „Dvylikos dalių muzika“ – klasika, vienas pačių ryškiausių XX a. kūrinių. Klausantis jo gyvai atliekamos muzikos galima buvo girdėti kai kurių lietuvių autorių minimalistų muzikos gyvas šaknis. Apibendrindama pasakyčiau, kad šis festivalis – postmodernizmo pliūpsnis su aukšto lygio kviestiniais svečiais. Net pasidžiaugiau, kad festivalis išsitęsė laike, kitaip būtų sunku viską aprėpti. Iš lietuviškų kūrinių neabejotinas lyderis buvo Onutės Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“ Kai jis suskambėjo, pamaniau, Dieve – tokia branda, begalinė garso estetika, individuali koncepcija, meistriškumas. Koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje abiejų moterų kompozitorių – Narbutaitės ir Hannos Kulenty („GG Concerto“) kūriniai buvo neabejotinai stipriausi. Gerą įspūdį paliko Ugnės Giedraitytės „Arco Iris Circular“ ir Rūtos Vitkauskaitės „Ashraga“, žadantys įdomią tolesnę šių jaunų kompozitorių kūrybinę raidą, juk debiutuojančiam autoriui ypač nelengva rašyti simfoniniam orkestrui, kuo įsitikinome išklausę kitas premjeras. Iš užsieniečių labai gaiviai nuskambėjo Hannos Kulenty kūriniai, kurie buvo ir puikiai atlikti. Tarp viršūnių, žinoma, Heinerio Goebbelso estetiškas ir konceptualus „Max Black“, būtent muzikinėakustinė spektaklio dalis, kuri galėtų

Muzikos barai / 10

puikiai gyvuoti net be reginio. Beveik vizualiu garso virpesių dizainu imponavo Michaelo Gordono „Pekino harmonija“ simfoniniam orkestrui, harmoniškai išgrynintas kūrinys. Linkiu, kad „Gaidoje“ ir toliau skambėtų aktualiausia muzika – kad vis labiau būtume esamajame muzikos laike. Tada mes jame akivaizdžiai matome ir savo muziką, ar ji tame kontekste skamba taip, lyg būtų sukurta prieš šimtą metų, ar kaip tik atvirkščiai, kaip Onutės Narbutaitės opusas, kuris buvo absoliučiai pasaulinio, paties aukščiausio meninio lygio. Linkiu kilti aukštai ir dairytis plačiai. Šiais metais „Gaidoje“ buvo pagautas džiuginantis kilimo, skrydžio mostas.

Živilė Ramoškaitė: „Festivalyje buvo įdomių dalykų“

Gerai prisimenu laikus, kai festivalyje trūkdavo publikos, Filharmonijos salėje arba Kongresų rūmuose likdavo daug tuščių kėdžių. Dabar padėtis pasikeitusi: „Gaida“ įsitvirtino Vilniaus festivalių tvarkaraštyje, galima sakyti, ji jau turi savo prisiekusią publiką. Niekada nebūna, jog visų klausytojų skonis ir interesai būtų vienodi,

tad vieni renkasi vienus koncertus, kiti – kitus, tačiau nepaneigsi, kad juos aplanko daug nuoširdžiai suinteresuotos publikos. Nesistebiu, kad kai kuriuose koncertuose vyrauja jauniausia karta, o kituose matai solidaus amžiaus žmones. Festivalis rengiamas ne tik būreliui kompozitorių ir muzikologų, apie tai, manau, mąsto ir tie, kas jį rengia. Tad ir programose matome gana įvairių krypčių kūrėjų darbus. Šiuolaikinis kūrinys – ne Mozarto ar kito laiko patikrinto genijaus muzika. Į kai ką aš žvelgiu kaip į galimybę susipažinti su mažai žinoma kūryba, kai kas, pavyzdžiui, elektroninė muzika ir performansai manęs tiesiog nedomina – turbūt per vėlu į tai gilintis... Tačiau žinau, kad jaunesnei kartai arba vyresniems šios muzikos entuziastams tai gyvybiškai svarbi sritis. Gerbiu jų pasirinkimą ir kūrybines pastangas. Šiųmečiame festivalyje buvo ir intrigos, ir lietuviškų premjerų, ir šiaip įdomių dalykų. Kadangi nuo senų laikų mėgstu Philipo Glasso muziką, man labai patiko, kad šįsyk jis atvyko su savo ansambliu. Juk daugelis jaunų žmonių, sėdėjusių ir stovėjusių sausakimšoje Kongresų rūmų salėje, nebuvo jo matę ankstesniuose koncertuose Vilniuje, pagaliau tada buvo atliekami ir kiti kūriniai. Neabejotinai tai buvo šio festivalio hitas! Mane sužavėjo Lietuvos kamerinio orkestro programa su Glasso Trečiąja simfonija ir Algirdo Martinaičio smuiko koncertu (smuikininkė Aisha Syed jį pavyzdingai išmoko, bet ne visai suvokė, apie ką jis), taip pat puikus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas, kuriame išgirdome labai subtilų Onutės Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“, nuostabų Hannos Kulenty „GG Concerto“ su virtuoze klavesinininke, naujus Vytauto Laurušo, Ramūno Motiekaičio opusus. Valstybinis simfoninis orkestras parengė solidžią programą su nauja

Donatas Katkus: „Gaida“ tapo tikra švente“

Man „Gaida“ pirmiausia patraukli dėl plačios stilistinės įvairovės. Lietuvoje yra įvairių kitų šiuolaikinės muzikos festivalių, kurie užima nedideles savo nišas. O „Gaidoje“ skamba muzika kompozitorių, kurie jau turi stiprias pozicijas savo kraštuose ir pasaulyje, pavyzdžiui, Philipas Glassas. Tokios figūros atvykimas į festivalį išaugina renginio vertę. Tai labai svarbu, nes autoritetų reikia. Juk festivalio vertės nesukursi, jei skambės vien nežinomų vidutinio lygio autorių kūriniai. Pažįstu daug kompozitorių, taip pat ir užsienio, kurie žino „Gaidą“. Akivaizdu, kad festivalis nuosekliai siekia tikro, o ne tariamo pripažinimo. Festivalį, išsikovojusį tokį autoritetą, reikia remti. Keista, kad vis dar yra to nesuprantančių. Bet kurio festivalio kryptį lemia ne kokia nors valdyba, bet žmogus, stovintis prie jo vairo. Nežinau nė vieno festivalio, kurio stilių, programą lemtų daugelio žmonių komisija. Tada būtų jovalas – prasidėtų intrigos ir pan. Paprastai festivalius rengia autoritetingi, nusimanantys muzi-

Adomo ŠVEDO festivalio archyvo nuotr.

Broniaus Kutavičiaus „Epitafija Orleano Mergelei“, suskambėjusia dar pagaviau ir emocingiau nei pirmasis variantas žiūrint filmą apie Žaną D’Ark (ir tada įsiminė meistriškai kuriama kančios raiška). Šioje programoje man įdomūs buvo ir kiti du kūriniai – Glasso Antrasis koncertas violončelei ir Michaelo Gordono „Pekino harmonija“. Deja, negalėjau būti atidarymo ir uždarymo koncertuose, jų skelbta programa, regis, taip pat turėjo būti įdomi. Apie pageidavimus ateičiai. Manau, kad festivalio rengėjai visuomet pagal galimybes stengiasi sudaryti kuo geresnę ir įdomesnę programą. Gerbiu jų triūsą ir tikiuosi, kad kita „Gaida“ bus įdomi ir įvairi. Duok Dieve, kad mūsų kompozitoriams pavyktų sukurti naujų gerų veikalų, kurie suskambės kitame festivalyje.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus, festivaliui „Gaida“ pristatė Lietuvos kompozitorių kūrinius

kai. Pas mus yra nemažai šiuolaikinę muziką išmanančių žmonių, bet realizuoti savo išmanymą, organizuoti geba labai nedaugelis. „Gaidai“ pavyko, kad jos meno vadovas Remigijus Merkelys yra puikus organizatorius, kuris, sakyčiau, kietai realizuoja savo įsisvaizdavimą. Festivalio vadovui negali atimti šitos teisės, nes „Gaida“ jau yra sukurta kaip didelis, rimtas festivalis. Ar prisimenate, kaip būdavo anksčiau? Kai vykdavo Kompozitorių sąjungos plenumai ar pirmieji „Gaidos“ festivaliai, juose būdavo grojama vien tik Lietuvos autorių muzika, na, kartais pasitaikydavo ir vienas kitas kūrinys iš kitų kraštų. Galiu paliudyti, kad tas totalitarizmas, kai visi turi teisę rodyti savo kūrinius, o kūryboje juk ne visi yra patys geriausi, nieko gera neduoda. Anuomet festivalio renginius lankydavo tik nedidelis žmonių ratas, visi tarsi savi, kompozitorių ir muzikologų bendruomenė. Į atidarymus Filharmonijoje susirinkdavo vos keliasdešimt klausytojų, orkestras scenoje būdavo didesnis. O dabar, žiūrėkite, „Gaida“ tapo tikra švente, žmonės veržiasi į festivalį, jo laukia. Publika taip smarkiai išaugo, kad dažnai net netelpa į koncertų sales. Diriguodamas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertą „Gaidoje“ susidūriau su labai miela mano sielai muzika. Aš pats, sakykime, nebūčiau atradęs Hannos Kulenty kūrinio, nebūčiau žinojęs Stefano Gervasoni opuso. Kūriniai buvo mums pasiūlyti, ir visi buvo geri. Man labai patiko savo aurą turinti Ramūno Motiekaičio muzika, Vytauto Laurušo opusus grojame nuolat, o Onutės Narbutaitės kūriniui net specialiai atvyko suo-

mių dirigentas. Beje, apie šį koncertą mane kalbinusi viena žurnalistė prirašė tai, ko jai visai nesakiau, dėl to leidiniui pareiškiau protestą. Žvilgsnis visuomet būna subjektyvus, festivaliai taip pat vienais metais gali būti geresni, kitais – prastesni, tai natūralu. Aš pats esu Kristupo vasaros festivalio vadovas, visuomet stengiuosi, kad jis turėtų patrauklų vasarinį pobūdį, bet rezultatas ne visada būna nuspėjamas. Manau, reikia džiaugtis visu tuo, kas buvo gera. O „Gaidoje“ kiekvienais metais būna gerų dalykų, ypač šiemet.

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis: „Šių metų „Gaidoje“ – gyva atmosfera ir daug jaunimo“

Man festivalio viršūnės buvo keturios: Strasbūro mušamieji, atlikę Gerard’o Grisey „Le Noir de l’Etoile“, „The Philip Glass Ensemble“, Roberto Henke „Lumière“ ir Heinerio Goebbelso „Max Black“. Strasbūro mušamieji – ne tiek dėl paties kūrinio, kiek dėl puikaus atlikimo ir koncerto visumos, o kiti trys dėl to, ką būtų galima pavadinti įdomumu, patrauklumu ir poveikiu. Manyčiau, tai pakankamai daug: jei kiekvienam klausytojui gerų įspūdžių buvo panašiai tiek ir dar jei skirtingų, tuomet festivalį galima laikyti pavykusiu. Lūkesčiai ateičiai tie patys kaip ir kasmet: išgirsti ką nors, kas pakeistų asmeninę patirtį ir priverstų į žinomus dalykus pažvelgti naujai. n

Muzikos barai / 11

Prisiminimai

Vytauto Lauruðo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika

Su kompozitoriumi kalbasi Anatolijus LAPINSKAS – Jūsų gyvenimo istorijoje tarp visų garbingų ir atsakingų darbų daugelį dešimtmečių tęsėsi darbo Lietuvos konservatorijoje gija, šios veiklos viršūnė – 1983–1994 metais eitos rektoriaus pareigos. Tokia pačia raudona gija galima būtų laikyti ir daugiau nei pusės amžiaus Jūsų narystę Kompozitorių sąjungoje. Čia viršūne reikėtų laikyti sąjungos pirmininko pareigas 1972–1989 metais. Šiuose darbuose dirbdamas Jūs pergyvenote ne vieną anų laikų valstybės vadovą, tik tais laikais būdavo ne prezidentai, bet gensekai ir pirmieji sekretoriai. Su jais Jums irgi teko bendrauti. Pažvelkime į Jūsų gyvenimą per tų darbų prizmę, prisiminkime dešimtmečius, kupinus ne tik meninės, bet ir administracinės, politinės veiklos, kuri rėmėsi sukaupta sąžiningo gyvenimo praktika, patriotizmu, žmogiškų vertybių visuma.

KONSERVATORIJA

Vytauto LAURUŠO asmeninio archyvo nuotrauka

– Pradėkime nuo konservatorijos.

Muzikos barai / 12

– Didžiausia mano gyvenimo dalis susijusi su Lietuvos konservatorija, kur dirbau per 40 metų. Iš įpratimo ją ir dabar taip vadinu, nors 1992 m. ji pavadinta Lietuvos muzikos akademija, 2004 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje studijavau 1949–1956 metais, o nuo 1961 m. čia prasidėjo mano pedagoginė veikla: dėsčiau solfedžio, harmoniją, vėliau instrumentuotę, dar vėliau kūrybą. Būtina pabrėžti, kad beveik visą darbo konservatorijoje laikotarpį turėjau ir kitus svarbius darbus – vadovavau Operos ir baleto teatrui, Kompozitorių sąjungai, keliolika metų buvau LTSR aukščiausiosios tarybos deputatas, o reikšmingiausiais Lietuvai 1989–1990 metais – TSRS liaudies deputatas. Eidamas visas tas pareigas jausdavau sąžinės graužimą, nes kūrybai likdavo tik laisvas nuo tiesioginio darbo laikas. 2003 metais, sukaupęs daugiau kaip 40 metų pedagoginį staRektorius Vytautas Laurušas, 1987 m.

žą, nutariau atsisakyti šio prasmingo ir kūrybingo darbo Muzikos ir teatro akademijoje ir pagaliau susitelkti kūrybai. Šiandien galiu pasidžiaugti visu pluoštu sukurtų opusų, kurie dažnai atliekami ir susilaukia aukštų vertinimų, o išleisti kompaktiniai diskai populiarina mano muziką po visą pasaulį. Kartu, neslėpsiu, dabar nemažai laiko skiriu Lietuvos ir pasaulio įvykių stebėjimui, nepriklausomos Lietuvos raidos apmąstymams, dažnai prisimenu ankstesnius savo Tėvynės istorijos laikotarpius, kurių įvykiuose aktyviai teko dalyvauti ir man.

REKTORIUS – Kaip atsidūrėte rektoriaus poste? Gal lėmė noras realizuoti dar vieną statybų superprojektą – pastatyti naujus konservatorijos rūmus? Jums juk sekėsi tokie dalykai?

– Gal pradėkime nuo tolimų 1983 metų rudens dienos, kai mane išsikvietė Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Be didelių įžangų pradėjo: konservatorijos rektorius Jurgis Karnavičius (šias pareigas ėjęs net 34 metus!) išeina į už-

Vytauto LAURUŠO asmeninio archyvo nuotrauka

tarnautą poilsį, būsi rektorius. Perkūnas iš giedro dangaus! Sakau, kad negaliu, turiu rimtą darbą, be to, sveikata ir visa kita. „Kiek turėjai infarktų?“ – klausia. Sakau: „Nė vieno!“ – „Tai matai, mes su dviem infarktais dirbam, o jis be infarkto negali. Nieko, nieko, dirbsi!“ Supratau, kad spyriotis neverta, pirmasis nesileido į jokias diskusijas. Tačiau formalus paskyrimas turėjo būti ne LKP CK, bet TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos. Pasirodo, Griškevičius net mūsų ministrui Henrikui Zabuliui nieko nebuvo sakęs, „paskyrė“ mane aplenkdamas ministeriją. Man dar sėdint Griškevičiaus kabinete, jis duoda nurodymą CK sekretoriui Lionginui Šepečiui paskambinti Zabuliui ir paprašyti „viską sutvarkyti“. Netrukus ministras skambina man, kviečia užeiti. Įeinu, o jis, žiūriu, susikrimtęs kaip per laidotuves. Bet atsigavo ir pradėjo smarkiai, net griežtai: „Ką tu sugalvojai, kur lendi?“ O aš visai ramiai sakau, kad pats nesiveržiu, man ir taip gerai – esu Kompozitorių sąjungos pirmininkas, galiu skirti laiko kūrybai. „Vis tiek, galėjai atsisakyti.“ Nesupratau, kodėl ministras kalba taip piktai. Tik vėliau lyg ir paaiškėjo, esą jis turėjęs savo kandidatą, o Griškevičius jį aplenkė. Aš tuomet sakau ministrui: „Gerai, galiu nebūti rektoriumi.“ Tada jis pakeitė toną: „Palauk, palauk, neskubėk!“ Ir puolė skambinti į Maskvą savo viršininkui – sąjunginiam aukštojo mokslo ministrui. Tuomet net nežinojau, kad Lietuvos konservatorijos rektorių turi patvirtinti Maskva. O iš ten sako, kad jau poryt atvažiuočiau. Nuvažiuoju į Maskvą, susirandu ministeriją. Mane vedžioja pas ministro pavaduotojus, kitus viršininkus. Klausia, kodėl palieku Kompozitorių sąjungos pirmininko postą ir einu į rektorius, juk būsiu valdininkas, biurokratas. Atsakau, kad nelaikau rektoriaus posto vien biurokratiniu darbu, juk konservatorija yra plačios meninės ir mokslinės veiklos židinys. Maskva, tiksliau, TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos kolegija, mane patvirtino. Kitas daugiadienės skyrimo epo-

Konservatorijos taryba, 1987 m.

pėjos etapas – jau Lietuvoje. Niekam čia nieko nesakiau nei apie paskyrimą, nei apie kelionę į Maskvą. Bet viską sužinojo CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigizmundas Šimkus, o netrukus jau ne tik jis... Po kelių dienų sutinku kolegą kompozitorių Eduardą Balsį, jis irgi jau žino. „Tai ką, juk sakei, kad neisi į rektorius, o dabar jau be penkių minučių rektorius.“ Aiškinu, kad man pačiam tai buvo netikėta, neradau argumentų atsisakyti, negi turėjau draskytis... Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. 1983 metų spalio, atrodo, 14 dieną ministras Henrikas Zabulis mane kaip rektorių pristatė tuometinės konservatorijos vadovybei. Tai vyko rektoriaus kabinete. Man ruošiantis kalbėti prof. Jurgis Karnavičius tyliai šnibžda: „Nesiremkit į stalą, nes nugrius...“ Ilgametis konservatorijos rektorius J. Karnavičius buvo menininkas, buitiniai reikalai jam buvo svetimi. Todėl kai atėjau, reikėjo ne tik stalą sutaisyti – remonto laukė visi rūmai, užgriuvo daugybė kitų darbų. Mano vadovavimo konservatorijai metais (1983–1994) brendo Lietuvos laisvės sėkla, tai budriai sekė to meto vadovybė, ir aš ne kartą buvau kviečiamas pasiaiškinti į „Baltuosius rūmus“. Vyksta diplominiai aktorių spektakliai, kaip visada įdomūs, jaunatviški. Tuose spektakliuose studentai

mėgdavo improvizuoti, įtraukti vieną kitą to meto politinę aktualiją. Staiga esu kviečiamas į Centro komitetą. Pasirodo, „žvalgai“ pranešė, kad konservatorijos spektakliuose „gausu tarybinę tikrovę žeminančių elementų“. Tačiau kurso vadovą Joną Vaitkų studentai gerai vertino, šio režisieriaus spektakliai teatruose buvo aukščiausio meninio lygio. Šie argumentai padėjo, šiaip taip išplaukėme...

EDUARDAS BALSYS – Su Eduardu Balsiu bendravote ne vieną dešimtmetį, kasdien pasivaikščiodami nueidavote kelis kilometrus. Bet Jums teko organizuoti ir jo laidotuves...

– Gyvendami Žvėryne su Balsiu vos ne kiekvieną rytą aštuntą ar net pusę aštuonių eidavome pasivaikščioti per tiltą į Vingio parką. Suprantama, kalbėdavomės, taip pat ir apie konservatorijos reikalus, abu juk dirbome Kompozicijos katedroje. Vieną 1983 metų pavasario dieną kalbėjomės ir apie Jurgį Karnavičių, sklido kalbos, kad jis greitai paliks rektoriaus postą. „O ką, jei tau pasiūlytų būti rektoriumi?“ – paklausė. Aš atsakiau, kad ir dabar man neblogai, esu Kompozitorių sąjungos pirmininkas, griežtų darbo valandų nėra, darbo vieta čia pat, o ir pats darbas be didelių stresų, žodžiu, palankus kūrybai. Apie rektoriaus pareigas negalvoju. Balsys mane

Muzikos barai / 13

Prisiminimai atidžiai išklausė ir mes išsiskyrėme. Manyčiau, kad pats Balsys galėjo būti rektoriumi, juk daug metų vadovavo Kompozitorių sąjungai, buvo ilgametis Kompozicijos katedros vedėjas, profesorius. Kita vertus, jam galbūt trūko lankstumo bendraujant su žmonėmis, kaip vadovas jis kai kada būdavo kategoriškas. Bet jo autoritetas tarp muzikų buvo didelis. Su Balsiu mes labai gerai sutarėme, dažnai net kūrybiniais sumanymais dalindavomės. Atsimenu, pirmą kartą Balsį aplankiau jo ką tik gautame bute Kaštonų gatvėje. Jis nuėjo ieškoti kavos, o aš smalsumo vedamas pradėjau apžiūrinėti knygų lentynas. Atkreipiau dėmesį į nedidelę butaforinę vištytę, ją palietus iškrito kiaušinis. Bandau tą kiaušinį į vištytę įdėti, bet nesiseka. Manau, dabar atėjęs Balsys pamatys, kad aš po jo valdas šniukštinėjau. Tačiau sugrįžęs jis į tą vištytę ir jos padėtą kiaušinėlį, mano laimei, neatkreipė dėmesio. Kai Druskininkuose įkūrėme kūrybos namus, Balsys labai juos pamėgo ir dažnai ten važiuodavo. 1984 m. rudenį jis paprašė į Druskininkų kūrybos namus nuvežti sąjungos automobiliu, tačiau parvežti atgal neturėjome galimybės. Galbūt dėl to jis iš vakaro jautėsi neramus – kaip čia dabar bus su tuo grįžimu, kaip reikės nuvažiuoti į autobusų stotį, sužinoti tvarkaraščius. Ryte namų tvarkytoja Antanina Jurkšienė žiūri, kad jo buto užuolaidos užtrauktos, o jis pats neišėjo, kaip įpratęs, pasivaikščioti. Tuomet Antanina pasikvietė muzikologę Oną Narbutienę ir abi nuėjo pasižiūrėti. Užeina, žiūri – Balsys miręs. Stresas, smūgis visai Kompozitorių sąjungai – mirė Eduardas Balsys. Man teko būti laidojimo komisijos pirmininku. Atsimenu, ėjom pranešti žmonai Adai, kad mirė jos vyras. Kai pasakėm, puolė į neviltį, ašaros, raudos... Žmonai jis buvo visas gyvenimas, šeimai taip pat buvo viskas. Nusprendėme pašarvoti Akademiniame dramos teatre. Palaidojome Antakalnyje, menininkų kalnelyje. Žmona Ada Balsienė mirė po 12 metų – 1997-aisiais.

Muzikos barai / 14

VIETOJ INTERMEDIJOS – Prisimenu, kadaise tarp kompozitorių sklandė toks beveik anekdotas: vienas aukšto ūgio kompozitorius atėjo pas Kompozitorių sąjungos pirmininką E. Balsį prašyti tarpininkauti, kad jis galėtų nusipirkti lengvąjį automobilį „Volga“. Mat jis netelpantis į mažesnį. O „Volga“ tais laikais buvo prestižinis automobilis. Tačiau Balsys esą tam kompozitoriui pasakė: „Volga“ važinėju tik aš ir Juzeliūnas. O jūs važinėkite „Žiguliais“...

– Tas kalbas teko ir man girdėti. Taip, Balsys ir Juzeliūnas važinėjo naujomis „Volgomis“ (prieš tai turėjo „Pobedas“). Taip likimas susiklostė, kad jie abu papuolė į avarijas ir naujas mašinas sudaužė, turėjo remontuoti. Apskritai tarybiniais metais įsigyti lengvąją mašiną buvo didžiulė problema, nes sąjungai būdavo skiriama viena per metus. Suprantama, lengvosios mašinos buvo tik tarybinių markių: „Volga“ – tuometinis limuzinas, „Žiguliai“ ir „Moskvičius“. „Volgą“ buvo ypač sunku gauti. Ji būdavo skiriama tik personaliai, bet tarpininkaujant Kompozitorių sąjungai vis dėlto ją buvo įmanoma nusipirkti. Beje, Balsys dėl jos turėjo pats važiuoti į Gorkio automobilių gamyklą... Kai aš buvau išrinktas Kompozitorių sąjungos pirmininku, pasakiau savo kolegoms: galite važinėti net ir su „Čaikomis“ (didžiulė vyriausybinė mašina), žinoma, jeigu turite tiek pinigų, man vis tiek, juolab kad aš pats jokios mašinos neturėjau. Kita proga dar pridūriau: ne tik pirkite kokias norite mašinas, bet ir rašykite kokią norite muziką. Esate baigę konservatoriją, žinote, kaip ją reikia rašyti, čia jūsų problema. Mano kaip pirmininko reikalas – sudaryti jums tinkamas sąlygas: statyti butus, kūrybos namus, kaip sakoma, stiprinti bazę, kad visi kompozitoriai turėtų geras kūrybines sąlygas. Ir pildžiau tuos įsipareigojimus.

JUOZO GRUODŽIO ŠIMTMETIS

1984 metai, Juozo Gruodžio šimtmetis. Aš buvau minėjimo komisijos pirmininkas. Iškilmėse dalyvavo CK sekretorius Lionginas Šepetys ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduo-

tojas Aleksandras Česnavičius. Juzeliūnas savo kalboje Gruodį pavadino tautinės mokyklos pradininku. Žodžiai „tautinė mokykla“ sukėlė neįtikėtiną politinę reakciją: kokia dar gali būti tautinė mokykla? Supykęs Šepetys per pertrauką su niekuo neatsisveikinęs išėjo. Aišku, kitą dieną mane ir Juzeliūną kviečia į CK. Žinomi šios įstaigos veikėjai Sigitas Renčys su Valerijonu Baltrūnu mus, tiksliau, Juzeliūną tarkuoja dėl tos tautinės mokyklos, kad čia vos ne antitarybinis poelgis. O Juzeliūnas jiems atsikerta. Sėdžiu ir galvoju: Šepetys liepė, tai jie kaip klapčiukai bando Juzeliūnui įkasti, tik nežino kaip. Kai su Juzeliūnu išėjome, sakau, čia juk pasityčiojimas: nebuvo dėl ko prisikabinti, tai prisikabino dėl „tautinės mokyklos“. Juk ir kompozitorius Michailas Glinka laikomas rusų klasikinės muzikos nacionalinės mokyklos kūrėju, o juk nacionalinis tai ir yra tautinis. Tačiau rusams tokie žodžiai nekeldavo alergijos, o Lietuvos valdžia jų bijojo labiau už viską. Suprantu Renčį, Baltrūną, bet Šepetys juk buvo platesnio požiūrio žmogus, tikrai galėjo nesilaikyti privalomų dogmų.

NEPASTATYTŲ RŪMŲ STATYBA – Žinau, kad nuo pirmųjų rektoriaus darbo dienų ėmėte galvoti apie naujus konservatorijos rūmus. Kaip ten buvo, kodėl jų nepavyko pastatyti? Juk iki tol buvote pastatęs Operos teatrą, Kompozitorių sąjungą ir didžiulį gyvenamąjį namą kompozitoriams, Druskininkų kūrybos namus. Kas sutrukdė: Maskva, Lietuvos valdžia ar kokios nors prastos idėjos stūmikai?

– Maskva čia niekuo dėta, Lietuvos valdžia buvo „už“, deja, kai kurios karštos, bet kartu įtakingos galvos, siekusios neva apsaugoti kultūros paveldą, iš tikrųjų tik pakenkė mūsų kultūrai. Tik pradėjęs eiti rektoriaus pareigas ėmiausi konservatorijos rūmų problemos. Su aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministru Henriku Zabuliu ilgai svarstėme įvairiausius variantus. Galvojome plėsti esamus centrinius rūmus, bet išsiaiškinome, kad plėstis negalima, nes per mažas žemės sklypas. Galutinis

– Taigi, projektą turėjote, o valdžios pritarimą?

– Ilgai nelaukęs pasiprašiau priimamas pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus. O jis labai apsidžiaugė, kad naujųjų konservatorijos rūmų projektas jau baigtas. Tokiai statybai pirmasis jautė sentimentą, nes tada, kai CK kėlėsi į naujuosius rūmus, jis konservatorijai buvo pažadėjęs ati-

Vytauto LAURUŠO asmeninio archyvo nuotrauka

sprendimas – statyti naujus aukštosios muzikos mokyklos poreikius atitinkančius rūmus. Išrinkome vietą Žvėryno rajone ant Neries kranto šalia cerkvės, senojo tilto (dabar Eduardo Balsio skveras). Paruošėme grandiozinę projektinę užduotį: dideli mokomieji korpusai, 2000 vietų koncertinė salė (jos statybą pažadėjo remti kultūros ministras Dainius Trinkūnas), 400 vietų mokomasis teatras, kuriame galima būtų statyti ir operos spektaklius. Šiam projektui įgyvendinti skvero sklypo neužteko, reikėjo uždaryti Vytauto gatvės atkarpą ir sklypą pratęsti iki Karaimų gatvės. Projektuoti naujus konservatorijos rūmus pakvietėme Vytautą Edmundą Čekanauską. Tai buvo žymus to meto architektas (mirė 2010 m.). Pagal jo projektus buvo pastatytas Kompozitorių miestelis Žvėryne, Parodų rūmai senamiestyje, dabartiniai Vyriausybės rūmai. Naujų konservatorijos rūmų projektavimo darbų Čekanauskas ėmėsi su didžiuliu entuziazmu. Tris mėnesius niekas jo nematė, jis užsidaręs savo dirbtuvėse Antakalnyje ne tik ant popieriaus išbraižė projektą, bet ir savo rankomis padarė įspūdingą didelį maketą. Aš jau buvau sunerimęs, kur dingo Edis (mes jį taip draugiškai vadinome) – nei skambina, nei rodosi. Vieną 1985 metų rudens dieną atsidaro rektorato durys ir į kabinetą įeina Edis, visas švytintis. Aš dar mėginu priekaištauti: „Kur buvai, laikas bėga, o apie projektą nieko negirdėti.“ Jis sako: „Skubiai važiuojam pas mane.“ Atvykstame į jo dirbtuvę, o čia ant didžiulio stalo puikuojasi naujieji konservatorijos rūmai. Įdomiausia, kad rūmų viduryje suprojektuotas uždaras kiemas, kur vasarą vyktų koncertai ir spektakliai po atviru dangumi.

Kompozicijos ir Muzikos teorijos katedrų tradicinis posėdis Povilo Tamuliūno namuose

duoti senuosius CK rūmus. Deja savo pažado taip ir nepajėgė įgyvendinti, todėl rėmė naujųjų rūmų statybą. Jis pasakė: „Kaip tik trečiadienį renkasi CK biuras, laukiam jūsų maketo.“ Mudu su Čekanausku didžiulį maketą šiaip ne taip atvilkom į CK rūmus. Svarstymas praėjo puikiai, Čekanausko projektas susilaukė gero įvertinimo. Abu iš CK išeiname geriausios nuotaikos. Viskas – naujųjų konservatorijos rūmų statybą pradedame. Maketą vežame į konservatoriją, kad galėtų susipažinti jos bendruomenė. Deja, tolesni darbai taip sklandžiai, kaip tikėjomės, nesiklostė. Miesto valdžia prieštaravo Vytauto gatvės tarp Mickevičiaus ir Liubarto gatvių uždarymui. Čekanausko kolegos architektai pakėlė triukšmą, kad naujųjų konservatorijos rūmų projektas neapsvarstytas Architektų sąjungoje. Pagaliau buvo nuspręsta statybą padalinti į tris etapus, pirmiausia prie Neries statyti tik mokomąjį korpusą. Toje vietoje buvo keli gyvenamieji pastatai, iškeliamiems jų gyventojams jau buvo paskirti butai, konservatorijos vadovybėje atsirado prorektorius naujųjų rūmų statybai. Atrodė, kad statybos pajudėjo, bet Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kuris ėmėsi pertvarkyti Lietuvą ir sėkmingai tai darė, manyčiau, šiek tiek persistengė. Buvo įsteigta kultūros paveldo komisija, jai vadovavo Sąjūdžio iniciatyvi-

nės grupės narys Romualdas Ozolas. Toje komisijoje buvo architektų, kurie iškėlė niekam tikusį šūkį „Žvėryne – tik medinė architektūra“. Kvailesnio sprendimo negalėjo būti, konservatorijos statyba buvo sustabdyta. O tie Žvėryno mediniai namai – vasarnamio tipo, jie buvo pasmerkti sugriūti. Kai dabar pavaikštai po Žvėryną ir pamatai naujus, gražius daugiaaukščius namus, supranti, koks kvailas buvo tos paminklosaugos komisijos sprendimas. Tarp tų naujųjų statinių nė kiek ne blogiau būtų atrodę ištaigingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmai. Deja, jie liko tik maketo pavidalu. Dabar, prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vairo stojus žymiam pianistui profesoriui Zbignevui Ibelhauptui, vėl ketinama statyti naujus akademijos rūmus. Aš tikiuosi, kad energingas vadovas sėkmingai įgyvendins gražius planus ir šalia Balio Dvariono muzikos mokyklos ir Čiurlionio menų gimnazijos iškils įspūdingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmai.

KOMPOZICIJOS KATEDRA

– Žodis „kompozicija“, greta visų kitų jo aiškinimų, reiškia tam tikrų elementų ryšį, jų suderintą tarpusavio santykį. Taigi konservatorijos Kompozicijos katedra bent jau teoriškai irgi turėtų būti tam tikras suderintas mechanizmas, katedros dėstytojai ir studentai turėtų būti darni visuma. E. Balsio vadovavimo katedrai laikais, esu to liu-

Muzikos barai / 15

Prisiminimai dininkas, ypatingų bendravimo disonansų lyg ir nebūdavo.

Vytauto LAURUŠO asmeninio archyvo nuotrauka

– Tą patį galėčiau patvirtinti ir aš, tuomet dirbęs katedroje. Deja, staigi jos ilgamečio vedėjo Eduardo Balsio mirtis sukrėtė ne tik Kompozicijos katedrą, bet ir visą konservatorijos bendruomenę. Iškilmingai palaidojome vieną žymiausių šiandieninės Lietuvos kompozitorių, puikų pedagogą, profesorių. Ir tada iškilo klausimas, kas gali tapti naujuoju katedros vedėju. Man nekilo jokių abejonių – katedros vedėju turi būti paskirtas Eduardo Balsio bendražygis habilituotas daktaras prof. Julius Juzeliūnas. Katedros vedėjo kandidatūrą turėjau derinti su ministru Henriku Zabuliu. Ministras, keista, J. Juzeliūno kandidatūrą atsisakė tvirtinti. Taip ir nesupratau, kur buvo susikirtę ministro ir profesoriaus keliai. Po ilgų svarstymų H. Zabulis pasakė, kad katedros vedėju skiria mane. Nepaisydamas to, kad turiu rektoriaus pareigas, jis užsispyrė ir paskyrė mane. Toks variantas tenkino ir Kompozicijos katedros narius. Tačiau katedros vedėju man teko būti ne taip ilgai. Vieną dieną skambina ministras H. Zabulis ir sako turįs naują katedros vedėją – prof. Rimvydą Žigaitį. Toks esąs sekretoriaus L. Šepečio sprendimas. R. Žigaitis ilgai vadovavo Valstybinei filharmonijai ir dirbo gerai, kartu buvo Muzikos teorijos katedros profesorius. Bet, matyt, atėjo laikas pertvarkai, ir jo buvo atsisakyta. Tuomet L.Šepetys ir nutarė be didelio skausmo R. Žigaičiui perkelti jį į konservatoriją, paskirti Kompozicijos

Muzikos barai / 16

katedros vedėju. Iš pradžių toks variantas man atrodė nepriimtinas, maniau, kad R. Žigaitis sunkiai įsitvirtins tarp tuometinės Kompozicijos katedros pedagogų bei studentų. Bet, pasikalbėjęs su Rimvydu (mes buvome ilgamečiai draugai), nutariau sutikti, ir jis buvo paskirtas katedros vedėju. Dirbo jis tikrai gerai, turėjo daug įdomių sumanymų. Užmezgė glaudžius ryšius su Maskvos konservatorijos Kompozicijos katedra, surengė mūsų studentų kūrinių koncertą Maskvos konservatorijos mažojoje salėje. Maskvos profesūra labai šiltai sutiko jaunųjų lietuvių kompozitorių kūrybą. Tačiau nemaža dalis katedros pedagogų vis tiek nebuvo patenkinti vedėju. Rektoratas, gelbėdamas padėtį, į Kompozicijos katedrą perkėlė visus kompozitorius, dirbusius kitose katedrose, kur jie dėstė teorinius dalykus. Dabar katedra pasidarė didelė, joje reiškėsi nuomonių įvairovė, tikėjau, kad tai R. Žigaičiui išeis į naudą. Vis dėlto katedros posėdžių atmosfera nepasitaisė. Nuo senų laikų susiklostę konfliktiški profesorių J. Juzeliūno ir R. Žigaičio santykiai lėmė, kad posėdžiai virsdavo ištisiniais jų ginčais, o mes būdavome tų bevaisių ginčų liudininkai. Kartą katedros posėdžio atmosfera buvo tiesiog grėsminga. Tuomet aš nutariau paremti R. Žigaitį matydamas, kad tas jo puolimas neturi jokio rimto pagrindo, yra grindžiamas tik tuščiomis kai kurių katedros narių ambicijomis. Rezultatas buvo netikėtas – visa ugnis atsigręžė į mane. Skubiai buvo sušauktas katedros posėdis esamai padėčiai apsvarstyti, kuriame dalyvavo ir studentai. Tame posėdyje nutarėme dalyvauti ir mes – rektoratas. Posėdyje iniciatyvą perėmė studentai, žinoma, ne be kai kurių pedagogų nurodymų. Davė tie studentai mums pylos išdidžiai marširuodami po auditoriją. Mokė, kaip reikia tvarkyti konservatoriją. Teikė radikalius pasiūlymus, kaip pertvarkyti mokymo procesą katedroje. Mes sėdim – nei juoktis, nei verkti klausantis jų postringavimo. Juozas Slankauskas, Vytautas Laurušas, Rimvydas Žigaitis, 1988 m.

Tokia nei karo, nei taikos padėtis tęsėsi iki 1988 m. vasaros pradžios – Sąjūdžio gimimo. – Susikūrus Sąjūdžiui, atmosfera turbūt dar labiau įkaito?

– Tikrai taip, įsikūrusi konservatorijos Sąjūdžio grupė, vadovaujama Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario prof. J. Juzeliūno, pradėjo kovą dar karštesniu – jau politiniu – pagrindu ir griebė jautį už ragų: reikia iš kėdės išversti rektorių. Tuomet susimąsčiau dėl R. Žigaičio kaip katedros vedėjo ateities. Ryžausi atvirai su Rimvydu pasikalbėti: sakiau, kad neaišku, ar aš laimėsiu rinkimus, o mano pralaimėjimo atveju Kompozicijos katedros šulai jį išstums be gailesčio ir jis gali likti visai be darbo. Pasiūliau jam parašyti atsistatydinimo prašymą, o aš jį pažadėjau perkelti į Muzikos teorijos katedrą. Žinoma, jį tas pokalbis sujaudino, bet po nakties svarstymų jis mano pasiūlymą priėmė ir iki mirties dirbo šioje katedroje. Kompozicijos katedra vedėju išsirinko prof. Osvaldą Balakauską.

KAIP (PER)RINKO REKTORIŲ

– Lavina pradėjo slinkti: studentai pareikalavo atleisti Žigaitį (už ką – net neaiškino), o 1988 m. rugsėjo pirmąją per mokslo metų atidarymą Donatas Katkus atsistojo salės gale ir ėmė šaukti: „Užtenka, studentai turi būti ne statinės žinioms sukrauti, bet mąstančios asmenybės“. Ir iš viso: reikia rinkti naują rektorių. Aš nesutrikau, atsistojau ir sakau: gerai, rinkime naują rektorių. Taip pasibaigė audringa rugsėjo pirmoji, prasidėjo naujo rektoriaus rinkimų kampanija. Konservatorijos susirinkime nutarėme, kad rektorių rinks visas dėstytojų kolektyvas ir tam tikras procentas studentų. Rinkimų kampanijos „motoru“ tapo konservatorijos Sąjūdžio grupė, daugiausia Kompozicijos katedros dėstytojai ir studentai. Studentų iniciatyva įkuriamas studentų parlamentas, ant konservatorijos sienų beveik kasdien keičiami šūkiai: „Galas autokratui!“ (suprask, man), „Raudonasis telefonas tyli“ (čia turimas galvoje vyriausybinis telefonas),

Vytauto LAURUŠO asmeninio archyvo nuotrauka

„Mums reikia jauno rektoriaus“. Kompozicijos katedros studentams, kuriantiems vis naujus šūkius, išmonės netrūko. Ateina pas mane pedagogai, skundžiasi: kaip leidžiate tokį balaganą? Aš sakau – nei leidžiu, nei neleidžiu, tokia yra rinkimų kampanija, o aš tik jos dalyvis, vienas iš kandidatų. Kitas kandidatas buvo prof. Jurgis Dvarionas. Sąjūdis, abejodamas, ar jų iškelta kandidatūra į rektorius bus lygiavertė Laurušui, paskutinę minutę pateikė dar ir Juliaus Juzeliūno kandidatūrą. Bet jis jau pirmųjų rinkimų debatų metu pranešė, kad savo kandidatūrą atsiima Jurgio Dvariono naudai. Aktyvi rinkimų kampanija vertė mane stiprinti savo komandą. Į rinkimų kovą įsijungti pakviečiau savo ilgametį draugą, ištikimą naujų sumanymų Kompozitorių sąjungoje bendraautorių konservatorijos prorektorių Juozą Antanavičių. Deja, išgirdau: „Aš tavęs remti negaliu, nes esu pažadėjęs laikytis neutralumo, be to, tau noriu pranešti, kad jeigu tave perrinks rektoriumi, aš iš prorektoriaus pareigų atsistatydinsiu.“ Tokia buvo trumpa ir aiški jo kalba. Kita netikėta atrakcija – rinkimų dieną prof. J. Juzeliūnas pareikalavo ant visų biuletenių dėti ne tik konservatorijos, bet ir raudoną Sąjūdžio antspaudą, kurį kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys galėjo atsinešti. Turbūt manyta, kad tai paveiks rinkimų rezultatus Jurgio Dvariono naudai: bus apsisaugota neva nuo padirbtų biuletenių, antra – tai svarbiausia, – kad kiekvienas, gavęs biuletenį su žėrinčiu raudonu Sąjūdžio antspaudu, susimąstys, ar balsuoti už Sąjūdį, ar už Laurušą... Galutiniai rinkimų rezultatai: laimėjau aiškia persvara – gavau 63 proc. balsų. Kiek prisimenu, buvo gruodžio 25 diena, šv. Kalėdos. Tada jos viešai dar nebuvo švenčiamos. 17 val. į didžiąją salę gausiai susirinko konservatorijos bendruomenė, buvo oficialiai paskelbti rektoriaus rinkimų rezultatai. Rinkosi visi, nes tai buvo pirmi ir paskutiniai tokio masto rektoriaus rinkimai. Pranešus apie mano pergalę, salė prapliupo karštais plojimais.

Vytautas Laurušas ir Vytautas Landsbergis, 1993 m.

Aš atsistojau ir pasakiau, kad rinkimai baigėsi, dėkoju už pasitikėjimą, nejaučiu jokių nuoskaudų, kviečiu visus susitelkti naujam darbų etapui. Po rinkimų visi liko savo vietose, taip pat ir prorektorius Juozas Antanavičius.

KAIP NUVERTĖ KOMPOZITORIŲ SĄJUNGOS PIRMININKĄ – Puikiai atsimenu, kaip karštymetis iš konservatorijos persimetė į Kompozitorių sąjungą. Vėl įnirtinga kampanija, vėl kaltinimai autoritarizmu. Negi nematėte, kad vyksta atkakli kova dėl „didelės valdžios“? Nors Jūs tos valdžios visai nerodėte, tik rūpinotės kompozitorių gyvenimo gerinimu, o apie kokius nors kūrybos varžymus negalėjo būti net kalbos.

– Supratau ir mačiau, kad „aktyvių kompozitorių“ sambūrį apėmė azartas: nepasisekė (visos konservatorijos pastangomis!) nuversti rektoriaus, tai nutarė atsigriebti Kompozitorių sąjungoje. Įdomiausia, kad tam reikalui Sąjūdis pasitelkė... CK. Paskutinėmis 1988 m. dienomis į konservatoriją užsuka ne bet kas – Justas Vincas Paleckis, CK Kultūros skyriaus vedėjas. CK skyriaus vedėjas ne mane kviečiasi, bet pats ateina! Sako, atėjau čia su tokia misija: ar negalėtumėte parašyti prašymo atsisakyti sąjungos pirmininko pareigų, Šepetys prašo... Bet kokiu pagrindu ir kokia pro-

ga? Pasirodo, į CK buvo nuėjęs Juzeliūnas, aiškino, kad vyksta perestroika, todėl reikia persitvarkyti ir Kompozitorių sąjungai, esą Laurušas toliau vadovauti negali. Sakau, mielieji, aš tiek jėgų atidaviau sąjungai – ir kompozitorių namas Vilniuje, ir kūrybos namai Druskininkuose stovi, visiška kūrybos laisvė. Sutinku išeiti, bet tik po suvažiavimo, taip, kaip numatyta įstatuose. Bet Paleckis neatstoja. Tada sakau: šaukim suvažiavimą, galima ilgai ir nelaukti. Netrukus skambina, kad su mano siūlymu sutinka ir prašo paskelbti datą, kada bus suvažiavimas. Suvažiavimą surengėme netrukus, sausio pabaigoje. Buvo ne mažiau audringas nei mano vertimas konservatorijoje. Tik šį kartą aš jau nepretendavau į pirmininkus. Kaip ir konservatorijoje, Katkus svaidėsi revoliuciniais šūkiais: „Baigėsi Laurušo epocha!“ O pavymui muzikologė Irena Mikšytė šaukia: „O butus tai iš Laurušo gavot!“ Jaunystės metais Donatas buvo labai aktyvus kovotojas. Kovojo bet kur ir bet kada, savo nuomonę rėždavo iš peties. Su amžiumi jis labai pasikeitė. Šiandien Donatas Katkus – profesorius, Šv. Kristoforo orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, solidus ir draugiškas kolega. Aš jam esu dėkingas už tai, kad nemažai mano kūrinių pasaulį išvydo jo dėka. Kitas aktyvus to meto (bet ir dabar) veikėjas kompozitorius Rimantas Janeliauskas turbūt prisiminė alchemiją: „Išgryninome konservatoriją, išgryninkime ir Kompozitorių sąjungą!“ Betgi konservatorijoje toks eksperimentas nepavyko, kažkodėl to neprisiminė... Išrinkome tarybą, į ją patekau ir aš. Kitą dieną renkame prezidiumą. O čia akibrokštas: naujasis sąjungos pirmininkas J. Andrejevas pareiškia: „Aš kategoriškai prieš naujas sąjungos patalpas“. Jos buvo naujajame sąjungos name: dvi salės, įrašų studija, kabinetai darbuotojams. Tada toks Andrejevo sprendimas mane labai nustebino ir ligi šiol liko neaiškus. Nejaugi jis jau tada galvojo apie patalpų nuomą?!

Muzikos barai / 17

Prisiminimai – Laisvės vėjas pūtė vis stipriau. Ir jau ne kažkurios aukštosios mokyklos ar kūrybinės sąjungos, bet visos Lietuvos mastu. Tauta reikalavo konkrečių veiksmų – Lietuvos prisikėlimo, sugrįžimo į laisvų Europos šalių šeimą. Vis dėlto teko pripažinti: be derybų su Maskva laisvės bylos nelaimėsime. Viena iš tokių vietų tapo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame Sąjūdis per pirmą kartą vykstančius laisvus rinkimus nutarė dalyvauti. Kartu buvo renkami deputatai ir nuo visuomeninių organizacijų, tarp jų buvo ir TSRS kompozitorių sąjunga. Kaip Jūsų pavardė atsirado deputatų kompozitorių sąraše?

– Prisipažinsiu – gana sudėtingai. 1989 metų vasarį į Lietuvos kompozitorių sąjungą atskriejo komanda iš Maskvos – reikia rinkti kandidatus į TSRS deputatus, bet ne tiesiogiai, o pradžioje pateikti Lietuvos kandidatus bendram TSRS kompozitorių sąjungos sąrašui, paskui Maskvoje bus išrinkta dešimt deputatų, atstovausiančių visos plačiosios tėvynės kompozitoriams. Beje, iš pradžių TSRS liaudies deputatus buvo siūlyta rinkti tik per partines organizacijas, bet vėliau atsitokėta, kad tai nebus demokratiška, todėl nutarta (čia Maskva smarkiai rizikavo), kad rinks ir visuomeninės organizacijos. Tarp daugelio tokių buvo ir Kompozitorių sąjunga. Sąjūdžio nutarimu šie rinkimai nebuvo ignoruojami, nes kol Lietuva nėra laisva, tol Maskvos faktorių reikia išnaudoti, todėl ir verta dalyvauti rinkimuose. Kompozitorių sąjungos susirinkime Juzeliūnas pasiūlė Maskvai pateikti Kutavičiaus, Balakausko ir Andrejevo kandidatūras, tačiau Antanavičius apsižiūrėjo: šie mūsų delegatai Maskvoje tikrai nepraeis, vienintelis to gali tikėtis Laurušas. Pusė sąjungos tarybos narių – Sąjūdžio entuziastai – pašoko iš vietos: mums jo nereikia! Ką gi, važiuojame į Maskvą, į Kompozitorių sąjungos valdybos posėdį, kartu su manimi – Antanavičius ir Tamulionis kaip TSRS sąjungos valdybos nariai. Norint būti išrinktam į Maskvos sąrašą, reikėjo gauti mažiausiai du trečdalius valdybos narių balsų, t. y. 95 iš 140. Tačiau tame valdybos posėdyje

Muzikos barai / 18

stebisi, sako, ateina lietuviai ir aiškina, kaip reikia balsuoti, svarbiausia – neužmiršti išbraukti Laurušo. Prasideda balsavimas, tarp 400 suvažiavimo dalyvių – 30 lietuvių. Skelbiami rezultatai: pirmuoju numeriu pagal surinktų balsų skaičių – Laurušas! Visi vieningai balsavo už Laurušą, išskyrus... 30 lietuvių. Visi šaukia: „Bravo, Vytautas!“ Antras buvo Eduardas Mirzojanas, trečias – Rodionas Ščedrinas, dešimtas – Tichonas Chrenikovas. O aš – pirmas. Lietuviai iš karto nuščiuvo. Prieinu prie Balakausko, matau, kad jis čia vadovas, sakau, Osvaldai, šiandien 6 valandą visų laukiu atstovybės viešbutyje. Nupirkau dėžę degtinės ir užkandos. Visi atėjo. Sakau: viskas, duokim vienas kitam ranką, išgeriam ir baikim visą tą karą. Visi sako – gerai.

dalyvavo tik 102 nariai, taigi, norint surinkti reikalingų balsų skaičių, reikėjo, kad už kandidatą balsuotų vos ne visi posėdžio dalyviai. Misija, kaip dabar sakoma, buvo sunkiai įmanoma. Nuvažiavom, o čia siurprizas: mane iškėlė Rusijos ir Gruzijos kompozitorių sąjungos. Taip daryti buvo leidžiama – kiekviena „broliška“ respublika galėjo siūlyti bet kurios kitos respublikos kompozitorių. Klausiu Antanavičiaus ir Tamulionio, ką man daryti. Nepatogu – Lietuva neiškėlė, o Rusija ir Gruzija iškėlė. Jie sako, būtinai dalyvauk, jei išrinks, bus bendra sėkmė. Posėdyje balsavimas atviras, rankų pakėlimu. Andrejevas, Balakauskas ir Kutavičius nepateko, iki L raidės nieko neišrinko. Balsuoja dėl manęs, skaičiuoja, skaičiuoja – 96! Pirmas, kuris praėjo, visi mane sveikina. Bet iš viso iškelia 12 kandidatų, paskui dar bus suvažiavimas, kuris turės išrinkti 10, nes toks skaičius nustatytas rinkimų įstatymu, vadinasi, 2 turės atkristi. – Logiškai mąstant, visi Lietuvos kompozitoriai tuo turėjo džiaugtis.

– Deja, įvyko priešingai. Parvažiuoju namo – o čia skandalas: kas iškėlė Laurušą? Rusija! Mums tokių nereikia – dūzgė Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai, Sąjūdžio aktyvistai. Man skambina Maskvos rinkimų komisijos: kas čia darosi su ta Lietuva – nenutylantys skambučiai su ta pačia melodija: mums nereikia Laurušo, jeigu Rusija jį iškėlė, tegul jį ir pasiima. Artėjo TSRS kompozitorių sąjungos suvažiavimas. Iš Maskvos pranešė: kiek norite, tiek važiuokite, todėl susidarė neįtikėtinas norinčiųjų skaičius – daugiau nei 30! Per visą mūsų sąjungos istoriją tiek kompozitorių į Maskvą nebuvo važiavę. Aš, Antanavičius ir Tamulionis važiuojame viename vagone, visi kiti, atsiskyrę nuo mūsų, kitame vagone. Aišku, tai buvo sąmoningas sprendimas – „aktyvūs draugai“ galėjo dar kartą aptarti susidariusią padėtį. Nuvažiavome, o ten prasidėjo tų mūsiškių lakstymai (t. y. agitavimai prieš mane) pas įvairių respublikų – Kirgizijos, Azerbaidžano ir daugelio kitų – atstovus. Jie skambina man ir

Vytauto LAURUŠO asmeninio archyvo nuotrauka

PERIPETIJOS MASKVOJE

Vytautas Laurušas su žmona Irena Laurušiene

Išgėrėm, susitaikėm, parvažiavome jau viename vagone. Taip prasidėjo mano, TSSR deputato, karjera, kuri buvo neatskiriamai susijusi su svarbiausiais Lietuvos atgimimo įvykiais ir galutiniu jo rezultatu – nepriklausomybės paskelbimu ir įtvirtinimu. Džiaugiuosi, kad prie to aktyviai prisidėjau. n

Dainininkës ir pedagogës gyvenimo kelias Apie prof. Irenos Laurušienės kūrybą ir pedagoginę veiklą

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

CHORUI – D. PUIŠYS. PROFESORĘ PAGERBĖ SVEČIAI IŠ LENKIJOS – PROF. BOGDANAS MAKALAS SU SAVO MOKINIAIS MARCINU KRUPA IR JAKUBU MICHALSKIU, KOLEGĖ IŠ MASKVOS – GNESINŲ MUZIKOS AKADEMIJOS SOLINIO DAINAVIMO KATEDROS VEDĖJA DOC. JEKATERINA STARODUBROVSKAJA. NUOTAIKINGAME KONCERTE SKAMBINO PIANISTAI ARTŪRAS ANUSAUSKAS, ALEKSANDRA ŽVIRBLYTĖ, GIEDRĖ ERIKSONĖ, AUŠRA MOTUZIENĖ, NIJOLĖ BARANAUSKAITĖ, VIRGINIJA BLOTNIENĖ, ŽIVILĖ SURVILAITĖ. VAKARĄ VEDĖ KNYGOS AUTORĖ RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.

SPALIO 29 D. TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJUJE ĮVYKO VAKARAS-KONCERTAS, SKIRTAS PROF. IRENOS LAURUŠIENĖS GYVENIMO IR KŪRYBOS PUSLAPIAMS PASKLAIDYTI. VAKARO MOTO – DAINUOTI! TAIP VADINASI IR RITOS ALEKNAITĖS-BIELIAUSKIENĖS PARENGTA MONOGRAFIJA, KURIĄ IŠLEIDO ASOCIACIJA „KULTŪROS STUDIJOS“. VAKARE DAINAVO PROFESORĖS MOKINIAI: NACIONALINIO OPEROS IR BALETO TEATRO SO-

Televizijos studijoje apie 1976 metus

LISTĖ JULIJA STUPNIANEK, EGLĖ KLIMAITĖ, LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS CHORINIO DIRIGAVIMO KATEDROS VEDĖJAS DOC. DAINIUS PUIŠYS, DEIVIDAS STAPONKUS, POVILAS BUTKUS, MUZIKOS MOKYKLOS „LYRA“ JAUNIŲ CHORUI „CANTUS GRACILIS“ DIRIGAVO DOC. ROLANDAS AIDUKAS, LMTA MIŠRIAJAM

ašyti apie menininką – suvokti jo patirtį, pajusti gyvenimo kelio vingrumą, įgimčių reikšmingumą kuriant savąjį likimą – visada sudėtinga. Žmogus – slaptingas pasaulis, kuriame sunkiai perskaitomos vidinės refleksijos. Vienam scenos žmogui reikia kasdienės tylos, ramybės, savęs pajautimo laukiant įkvėpimo, kuris gali ateiti scenoje.

Muzikos barai / 19

Sukaktis

Su studentėmis

Kito brandinamos gyvenimo patirtys scenoje sprogsta emocijomis, išsilieja naujomis prasmėmis, estetinėmis reakcijomis. Kaip tai pasiekti? Ko ir kaip reikia mokytis? Patirčių refleksijų, spalvingų jų interpretacijų, kūrybiškumo, technologijų, jautrumo garsui, žodžiui, emocijai? Bet kaip nelengva pedagogui perduoti jauniems, smalsiems studentams, mokiniams tai, kas suteiktų jiems technologinių pagrindų kūrybai, kas išlaisvintų pojūčius, emocijas. Dainininkė, žinoma pedagogė prof. Irena Laurušienė kaskart prieš save mato tik asmenybės pradmenis. Diagnozuoja ir pradeda dirbti. Dainininko profesija ypač sunki, nes tai – kūno, psichikos, intelekto, dvasinės stiprybės, atkaklaus charakterio, užsispyrimo, darbštumo, įvairiapusės ištvermės kuriama harmoninga sandrauga. Laiko reikalaujantis ugdymo procesas. Pradedančiam dainuoti suteikti konkrečios informacijos, žinių – maža. Reikia laiko, gerų empatiškų santykių, kad žinias mokinys, studentas perimtų intelektu, dvasinėmis pagavomis ir jos taptų dainininko savastimi. Jauniems menininkams ypač svarbus nepaliaujamas darbas. Jis ir iš pedagogo reikalauja ne tik tvirto charakterio, bet ir sinerginių santykių su ugdomuoju. Jautrumo, pagarbos ir reiklumo. Kantrybės, ugdančios

Muzikos barai / 20

toleranciją, gebėjimo dirbti ir su tinginiais, ir su besistengiančiais, ir su neimliais studentais. Dėstytojui menininkui kartais sunku nereaguoti į vidutinybių ambicijas, į atsainumą ar demonstratyvų abejingumą. Ne vieni iškilaus pedagogo klasėje praleisti studento metai išugdo tikrą abiejų bendrystę, jau vėliau pasireiškiančią malonia artimo žmogaus jausena. „Mes susitikome, kad aš tau atiduočiau visą savo išmintį, visas žinias ir meilę“, – toks šūkis tiktų virš dainavimo mokytojo durų.

renos Jakubėnaitės-Argustienės-Laurušienės mamos giminė kilusi iš Kėdainių krašto. Bajorai Rachlevičiai turėjo turtų ir sotų gyvenimą. Bet kur turtai, ten nesantaika. Atrodė, kad Anapilin išeidama senolė pasiėmė viską, dukrai paliko tik keturis vaikus. Bet toji netrukus motiną nusivijo iš pasakos, liko keturi našlaičiai. Irutės mama Jadvyga – mažiausia ir jauniausia. Vaikai gerai sugyveno, vienas kitam padėjo, ypač vyriausioji, teta Stasė, ištekėjusi už Lietuvos gynėjo savanorio Maldžiaus. Šis, Gudžiūnuose gavęs žemės, pradėjo statytis namus. Susirinkdavo kaime pas Stasę iš visų pašalių kas gyvas Lietuvoje buvo, kas nespėjo darbo ieškodamas Australijon, Amerikon nukakti.

Pro vaikystės langą skverbėsi meilė gyvasčiai, gamtai, pagarba darbui. Mažoji stengdavosi su visais spėti. Jos sveikatą namiškiai saugojo, matė greitai nuvargstančią. Šiandien I. Laurušienės atmintyje gyvi ir kiti sentimentai – seneliui Povilui Jakubėnui. Jo žemės buvo kitame Lietuvos pakrašty, Biržų krašte. Išeidamas Anapilin senelis nusinešė daug šeimos, Jakubėnų giminės paslapčių. Irenai, kaip ir daugeliui tos kartos palikuonių, niekas atvirai ir išsamiai visų sudėtingų gyvenimo peripetijų nepasakojo, bijojo. Patylomis minėdavo kažkokius gimines Biržuose, Rygoje, Amerikoje, vėliau Australijoje... Biržuose, Kudirkos g. 54-ajame name, Jakubėnas su žmona – Baba Emilija – užaugino du sūnus. Karas – ne tik mūšiai, tai ir skausmingi praradimai. Jam dar nepasibaigus, abu Jakubėno sūnus prarijo nežinia. Dabar senelis vaikščiojo savo šiltame delne stipriai laikydamas mažosios Alberto dukrytės Irenos, švelniai vadinamos Rūtele, rankutę. Mergaitę, taip ir nespėjusią pamatyti tėvo, motina išgelbėjo iš bombarduojamo namo Kaune. Senasis Jakubėnas, inteligentiškas, labai tvarkingas žmogus, dabar jai buvo ir tėvas, ir visas pasaulis, visi atsakymai į nežinomybės klausimus. Mama patikėjo vaiką seneliams, su jais Irena gyveno Kaune nuomojamame name. Laukdavo švenčių, kalėdinės eglutės ir ant jos liaunų šakelių kabančių apelsinų, saldainių. Babos vaišės – nenusakomo skanumo... Tėvas Albertas Jakubėnas, sako, buvęs prie meno: mėgo piešti, smuikavo ir dabar atminimą saugančiu smuiku, namuose buvo ir fisharmonija. Iki šiol likusios saloninės muzikos natų stirtos tikriausiai jam pravertė ir Kaune, kur likimas neilgam susiejo su išsirinktąja dailia kirpėja. Tikriausiai ir senelis mėgo muziką, nes vaikaitei į Kauną nugabeno pianiną ir pats persikraustė. Nuo ketverių metukų nutarė mokyti skambinti fortepijonu. Tačiau vaikystės laimei atėjo pabaiga. Mama nutarė muzikalią, ritmišką, plastišką mergaitę leisti į Juozo Naujalio dešimtmetę muzikos mokyklą, tačiau aplinka nebuvo Ire-

nai palanki. Baigusi septynias klases įstojo į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, mokėsi doc. Eugenijos Matiukienės fortepijono klasėje. Puikiai baigusi mokyklą, gavo rekomendaciją studijuoti konservatorijoje. Prof. Jakovo Ginzburgo klasėje tobulino muzikinį mąstymą, muzikos interpretacijos subtilybes, pianizmo technologiją. Jau dirbo Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje koncertmeistere. Tačiau nelemta avarija pakeitė profesinės veiklos kryptį, Irena Jakubėnaitė tapo dainininke. Didelės įtakos turėjo dainininkės, pedagogės Onos Kavaliauskienės asmenybė. Ji paskatino muzikalią koncertmeisterę mokytis dainuoti. Dėstydama įprasmino Ninos Karnavičienės danavimo mokymo metodologijos principus, kurie buvo suformuoti geriausios europinės vokalo mokyklos meistrų. O. Kavaliauskienė buvo sukaupusi didelę nototeką, joje reikšmingą vietą užėmė retai atliekami kūriniai. Formuodama repertuarą atsižvelgdavo į studento individualybę, jo temperamentą, estetines nuostatas, polinkius. Absoliuti klausa, puikus muzikinis išsilavinimas Irenai leido sukurti išskirtines Vytauto Laurušo Koncerto balsui, kantatos „Liepsnoja naktis“ (kompaktinėje plokštelėje įrašyta su Vilniaus kvartetu) interpretacijas. Jos buvo puikiai įvertintos JAV, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose. Įrašyti lietuvių kompozitorių S. Vainiūno, A. Bražinsko, V. Laurušo kūriniai, kuriuos ji rengė su autoriais ir dainuodavo susitikimuose su gausia klausytojų auditorija visoje Lietuvoje. Didžiulį dėmesį dainininkė skyrė edukacinei veiklai. Rengė naujas kompozitorių Anatolijaus Šenderovo, Vlado Švedo, Valentino Bagdono muzikines pasakas, kitus kūrinius. Atsimintini koncertuose, televizijos studijoje jos atlikti kūriniai su kameriniais ansambliais: Sergejaus Rachmaninovo romansai su fortepijoniniu trio (Virginija Dabkutė, Paulius Juodišius, Arūnas Palšauskas), Franzo Schuberto „Piemuo uolose“ (su Saule Eidukonyte ir Algirdu Budriu), Jurgio Karnavičiaus kūriniai sopranui ir altui (partneris – Petras Radze-

vičius). Parengta Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ literatūrinė muzikinė kompozicija – visa Tatjanos partija. Su puikiu sceniniu pajautimu klausytojams pristatyti operečių fragmentai. Prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su kompozitoriumi V. Laurušu. Po daugelio metų prof. I. Laurušienė pasakojo: „Kantatoje „Liepsnoja naktis“ – daugybė balso raiškos priemonių, apie kurias nebuvau ir girdėjusi. Daug emocinių niuansų, laisva ritmika, daug kalbamo teksto. Iš kalbėjimo reikėdavo pereiti į dainavimą. Mokėjome dainuoti rečitatyvus, bet tokios muzikos – ne. Aš eidavau pas savo dėstytoją, nes dainininkui nuolat reikalinga toji ausis iš šono. „Naujos raiškos priemonės mūsų atlikėjams dar nebuvo žinomos, Filharmonijos solistė Irena tebuvo dainavusi tik labai sudėtingą Rodiono Ščedrino kūrinį „Trys solfedžio“. „Man buvo labai sunku, – sakė dainininkė, – neturėjau patirties analizuoti naujos muzikos klavyrų, ieškoti nebe teksto, bet savito intonacinio įprasminimo būdų. Negaudama tonacinių ženklų turėjau pasitikėti savo klausa. Buvo labai įdomu dirbti, nes balsas traktuojamas instrumentiškai. Artistiniais pojūčiais ieškant prasmių reikia galvoti ir apie vokalinę techniką, apie tai, kaip tas prasmes realizuoti.“ To prof. I. Laurušienė šiandien moko savo studentus – būsimuosius solistus ir choro dirigentus. Šias pareigas LMTA Choro dirigavimo katedroje ji perėmė iš doc. O. Kavaliauskienės. Solinio dainavimo katedroje jai buvo lemta turėti labai nedidelę klasę, bet ir joje išugdyta ne viena sėkmingai teatruose dirbanti dainininkė. JAV sėkmė lydi operos solistę Jūratę Švedaitę-Walling. Liuba Chuchrova buvo priimta stažuotis į Londono Guildhallo aukštąją muzikos ir dramos mokyklą, 1997 m. tapo tarptautinio Maggie Teyte konkurso Londone nugalėtoja, pelnė galimybę surengti solinį koncertą Londono teatre „Covent Garden“. 2000 m. Mėrbišo festivalyje

(Seefestspiele Mörbisch) pakviesta dainuoti Safi partiją Johanno Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Dabar dainuoja Ciuricho operos teatre. Vokalinę I. Laurušienės mokyklą sėkmingai perėmė Julija Stupnianek. 2000 m. vasarą ji pelnė trečiąją premiją J. Dichlerio konkurse Vienoje, o rudenį Maskvoje tapo tarptautinio dainininkų konkurso „Romansiada 2000“ trečios vietos laimėtoja, Lietuvoje – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkų konkurso nugalėtoja. Danijoje pastatytoje W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ dainavo Fiordilidži partiją. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parengė Violetos partiją G. Verdi „Traviatoje“, Rozinos G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Mėgstamiausias solistės vaidmuo – Liu G. Puccini operoje „Turandot“. Nuo 1996 metų profesorė ir mokytoja ekspertė I. Laurušienė savo žinias perduoda jaunajai dainininkų kartai, Vilniaus vaikų muzikos mokyklos „Lyra“ mokiniams. Jie gali būti ramūs – mokytoja „ras“ jų balsus, talentingus nuves į didžiąją sceną. Prof. I. Laurušienė – tarptautinių dainininkų konkursų žiuri narė, dažnai – pirmininkė. Portugalijoje, Ukrainoje, Italijoje, Lenkijoje yra vedusi meistriškumo kursus. Su savo auklėtiniu, dabar docentu, mokytoju ekspertu Rolandu Aiduku surengė Miko Vaitkevičiaus operų vaikams pastatymus, organizavo pirmuosius Antano Kučingio, Elenos Čiudakovos jaunųjų dainininkų konkursus. n

Sveikinimai jubiliatei: Julija Stupnianek, Dainius Puišys, Artūras Anusauskas ir LMTA mišrusis choras

Muzikos barai / 21

Sukaktis 1969 M. SPALIO 23 D. LIETUVOS MUZIKINIAME PASAULYJE VEIKLĄ PRADĖJO PROFESIONALUS KAUNO VALSTYBINIS CHORAS, KURIAM NUO PAT PRADŽIŲ IKI ŠIŲ DIENŲ VADOVAUJA KAUNO MIESTO GARBĖS PILIETIS PROFESORIUS PETRAS BINGELIS. ŠIŲ METŲ SPALIO 24 D. CHORAS SAVO 45 METŲ JUBILIEJAUS PROGA KARTU SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU ATLIKO KAROLIO SZYMANOWSKIO KANTATĄ „STABAT MATER“ IR ŽINOMUS CHORUS IŠ GIUSEPPE VERDI, VINCENTO BELLINI, RICHARDO WAGNERIO, PIETRO MASCAGNI OPERŲ. GAUSUS KAUNIEČIŲ REPERTUARAS SKAMBA VISOJE LIETUVOJE IR UŽSIENYJE, CHORAS YRA VERTINAMAS IR KVIEČIAMAS KONCERTUOTI DAUGELYJE ŠALIŲ. KAUNO VALSTYBINIS CHORAS YRA PARENGĘS KONE 200 DIDELĖS APIMTIES VOKALINIŲ-INSTRUMENTINIŲ KŪRINIŲ: KANTATŲ, ORATORIJŲ, SCENINIŲ OPERŲ, MIŠIŲ IR PASIJŲ, NUO VIDURAMŽIŲ IKI MODERNIOSIOS MUZIKOS LAIKŲ. JUBILIEJAUS PROGA KAUNO VALSTYBINIO CHORO MENO VADOVĄ IR DIRIGENTĄ PROF. PET-RĄ BINGELĮ KALBINA INGRIDA RUDAITYTĖ.

Daina kaip þaliuojantis àþuolas Kauno valstybiniam chorui – 45!

– Kodėl nusprendėte savo gyvenimą susieti su muzika?

– Sunku pasakyti. Turbūt tai buvo pirmo įspūdžio iš dainų šventės Šiauliuose poveikis. Kai buvau vaikas, dalyvavau ten ir pamačiau, kaip gražiai diriguoja mūsų dirigentai. Tada sau pasakiau: „Aš irgi noriu“. Nuo to laiko pradėjau domėtis dirigento profesija, mokytis. – Iš kur semiatės jėgų, kas padeda nesustoti?

– Man padeda daug metų praktikuojama joga. Jogos sistema žmogų padaro laisvą ir tikrą. Žmogus daro nedaug, bet jis daro tiek, kiek žino, kad padarys. Taip pat žmogus turi žinoti, ko jam reikia ir ko jis nori. Nereikia savęs apsunkinti, pavyzdžiui, sveiku gyvenimo būdu, jei taip gyvendamas kankiniesi. Turi būti jaučiamas saikas ir matoma perspektyva: kas bus su manimi toliau?

Pirmieji choro dainininkai prie Perkūno namų, 1972 m.

Diriguoja Petras Bingelis, pirmas koncertas Vilniaus filharmonijoje, 1970 m.

Muzikos barai / 22

Kauno valstybinio choro vyrų grupė, 1972 m.

– Kokias svarbiausias savybes turi turėti dirigentas?

– Arturo Toscanini yra pasakęs: dirigentu reikia gimti. Kodėl jis neturėjo mokinių? Nes išmokinti neįmanoma. Italų dirigentas sakė, kad dirigavimas yra ne mojavimas, tai – muzikavimas. O muzikavimo dovaną gali gauti tik su motinos pienu. Jeigu tu tą dovaną turi, tai turi. Išmokinti dirigavimo technikos nereikia daug laiko, bet kaip išmokinti žmogų muzikuoti? – Kas 1969 m. paskatino Kaune suburti naują muzikos kolektyvą?

– Toks buvo vyriausybės sprendimas. Pokario metais muzikos kolektyvai iš Kauno buvo perkelti į Vilnių – orkestras, operos teatras, jame liko tik nedidelis muzikinis teatras. Buvo poreikis muzikuoti, kurti, skleisti dainavimą, steigti daugiau kolektyvų. Juk Kaunas yra tarsi chorinės muzikos lopšys: Juozas Naujalis, pirmoji dainų šventė ir t. t. Tad buvo nuspręsta, kad čia turi būti valstybinis choras, kuris propaguotų tarybinių lietuvių ir kitų kompozitorių muziką.

Petras Bingelis, Saulius Sondeckis ir Rimvydas Žigaitis Kauno choras Vilniaus katedroje po B. Dvariono kūrinių koncerto, 1971 m. Po koncerto Vilniaus filharmonijoje, 1986 m. Skambėjo G. Verdi „Requiem“. Iš kairės J. Domarkas, V. Daunoras, G. Grigorianas, G. Apanavičiūtė

Muzikos barai / 23

Sukaktis

Juozo POLIO nuotr.

Prie Kauno pilies, 1986 m.

Kauno choras, P. Bingelis ir A. Mišeikis, 1986 m.

Prie Kauno soboro, 1983 m.

Mane, ką tik baigusį Lietuvos konservatorijoje chorinį dirigavimą, paskyrė vadovauti šiam chorui. – Ar buvo didelė atranka?

Taip, didelė (iš 10 ar 11 kandidatų), ir aš ją laimėjau, nors visai to netroškau. Baigęs Lietuvos konservatoriją labai norėjau vykti mokytis simfoninio dirigavimo į Sankt Peterburgą, Lietuvai ten buvo skirta vieta. Iš pradžių kelis kartus atsisakiau pradėti kurti chorą Kaune, tačiau pagaliau sutikau, nebuvo kur dėtis. Po kelerių metų supratau, kad žmogus, turintis patirtį, nebūtų to ėmęsis, nes praktiškai tuščioje vietoje reikėjo sukurti kolektyvą, tai buvo pragariškas darbas. Choro dainininkų nebuvo, niekas jų neruošė. Iš pradžių pagrindą sudarė tuo metu labai populiarių mėgėjų chorų dalyviai. Buvo sunku rasti žmonių, kurie bent suprastų muzikinį raštą. Vėliau, ieškodami dainininkų, su kolega pervažiavom visą Lietuvą, apėjome visas bažnyčias. Rasdavome nemažai tinkamų choristų, tačiau Kaune jie neturėdavo kur apsigyventi. – Kokie buvo lūkesčiai?

– Visa Lietuva laukė, kas čia įvyks, kas bus. Ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai reikėjo kolektyvo, kuris galėtų atlikti stambios formos vokalinės muzikos kūrinius, nes tuo metu buvo tik radijo choras, apkrautas tarybinėmis dainomis. Iš karto supratau, kad

Muzikos barai / 24

reikia tokio choro, kuris galėtų atlikti viską, ko negali kameriniai, mėgėjų chorai. – Prašyčiau prisiminti pirmuosius koncertus.

– Pirmajame koncerte skambėjo įvairios miniatiūros ir mažos apimties kūriniai a cappella. Su panašia programa mes koncertavome dvejus metus, o 1971 m. gruodį atlikome W. A. Mozarto „Requiem“. Čia mums buvo pirmas išbandymas su garsiais solistais ir dirigentu iš Vokietijos. Taip prasidėjo kelias, kuriuo iki šiol einame. Po mišių atlikimo iš kitų kolegų gavau kritikos, kad štai susikūrė valstybinis choras, turįs dainuoti tarybinių lietuvių kompozitorių muziką, o jie gieda Mozarto „Requiem“. – Kas pradžioje, augant chorui, buvo svarbiausia?

– Pakeliauti, išgirsti panašaus lygio chorus. Mus pradėjo kviesti į Maskvą, Sankt Peterburgą. Kiekvienais metais važiuodavome ten po du kartus, atlikdavome sakralinę muziką, įvairias Bacho, Händelio oratorijas. Važiuodavome kartu su Latvijos valstybiniu choru, mus labai gražiai priimdavo. Pirmieji koncertai tokiose salėse mums padėjo augti, tobulėti, siekti aukščiausių rezultatų. – Kas svarbiausia dirbant su choru? Kas sunkiausia?

– Partitūrą, kurią mokosi choristai, vadovas nori įgyvendinti, tad būnu

jiems reiklus, kad pasiektume rezultatą. Sunkiausia dirbti su vokalu – tai tragiškai sunkus darbas. Kiekvieną dieną susirinkus reikia ieškoti garso, dainininkų instrumento. Atlikėjas negali iš futliaro išsiimti balso ir uždainuoti. Kartais prasidainavimo pratimai nesiseka, neskamba, tada chorą reikia paleisti, negalima toliau dirbti. Žmogaus balsas yra pats brangiausias. Be to, choristą reikia įtikinti, kad jis suprastų, išmoktų, galėtų dainuoti nuoširdžiai – tai nelengvas darbas. – Ar jubiliejiniai metai kuo nors skiriasi nuo kitų?

– Manau, kad ne. Tai graži šventė, bet mes niekuo kaip ir neišsiskyrėme, nestebinome šiais metais. Mūsų tikslas kitoks – kiekvieną programą atlikti profesionaliai, kad gerai skambėtų garsas. – Ką dar norėtumėte atlikti, ko nesate dainavę?

– Beveik visą įžymiąją klasiką – Beethoveną, Händelį, Mozartą – mes esame dainavę. Bet dar neteko atlikti fantastiško grožio Händelio oratorijos „Izraelis Egipte“. Tikiuosi, pavyks šią svajonę įgyvendinti. – Ką manote apie šiandieninį chorų gyvenimą Lietuvoje?

– Šiuo metu Lietuvoje didelis chorinės kultūros nuosmukis. Palyginkime Lietuvos ir kaimyninių šalių chorus. Estijoje yra apie 8 tūkst. dainuojančių vyrų, o pas mus nėra nė

vieno tikro vyrų choro. Latvijoje chorinis dainavimas gyvuoja ir žydi visomis spalvomis. Lygis aukštas ir jis tik kyla. Galbūt Lietuvoje reikia chorų artistų mokyklos. – Kaip vertinate televizijos šou „Chorų karai“?

– Baisu. Nesuprantu, kuo čia dėti chorai, kam tai vadinti chorų karais? Tai neturi nieko bendra su choriniu dainavimu, chorine kultūra. Čia yra šou, ir tiek. Kiek žinau, Kaunas ne vieną kartą yra laimėjęs šį projektą. Po pergalės choras yra kviečiamas į savivaldybę, apdovanojamas. Aš esu tarybos narys, tad man irgi teko dalyvauti. Žinoma, choras užlipa scenon padainuoti. Klausau laimėtojų ir galvoju: nei intonacijos, nei garso, nei kokybės. Kaip jie laimėjo? Be elektros, įrašų nieko negali padainuoti. A cappella – net įsivaizduoti sunku. Čia ne choras, tai balsų ir choro įvaizdžio gadinimas. – Kodėl taip yra?

– Svarbiausia yra tinkamas požiūris, jis turi ateiti iš valdžios. Ankščiau visur turėdavo būti chorai: gamyklose, kolūkiuose, mokyklose, visi

privalėjo dainuoti. Tai bent šiek tiek palaikė chorinį dainavimą. Dabar net mokyklose nėra chorų, atsiranda tik vienas kitas fanatikas, kuris pats ką nors bando daryti. Daina – ne tik melodija ir harmonija, tai didelis dvasinis turtas, kaip žaliuojantis ąžuolas, kuris, suleidęs šaknis praeityje, stiebiasi savo aukšta viršūne ateitin. Nupjaukit viršūnę ir šaknis, kas liks? Medis bus pasmerktas supūti. Tad jeigu mes nedainuosime, nepropaguosime to, viskas išnyks. Svarbu pabrėžti ir tai, kad dabar visi gyvena tik projektais: vienas, antras, trečias. Visur aplinkui tik projektai. Jie ateina ir praeina, o nuolatinio darbo nėra, viskas po truputį nyksta, išsibalansuoja. Kaip mes išlaikysime chorų lygį, jei nededame ilgalaikių pastangų ir daug darbo? Pastovumas leistų įsišaknyti pagrindams ir toliau aplink puoselėti muziką. O kur asmenybės? Su projektais jos nebus išlavintos. Tai turi būti nuolatinis, kruopštus, apgalvotas darbas.

išeiti, užleisti vietą jaunimui. Viskas nėra taip paprasta. Reikia daug kantrybės ir supratimo dirbant su tokiu choru, todėl atidžiai žiūrim, ieškom, kas galėtų stoti prieš jį. Yra du choristai dirigentai, jau bandantys padirbėti, pažiūrėti, kaip sekasi. Man svarbiausia, kad tas, kuris perims šį nuostabų chorą, toliau eitų tik aukštyn, išlaikytų lygį, koncertų skaičių ir bendrumą. Per visus choro gyvavimo metus pats darbas ir idėja nuėjo labai toli, tad norisi, kad nesibaigtų prasmingas kolektyvo gyvenimas, kad jis ir toliau dainuotų. – Kokia Jūsų gyvenimo prasmė?

– Visada žmogus gyvenime ko nors nori, siekia. Tas siekimas ir yra prasmė. Kiekvienas atlikėjas, menininkas žino: jo buvimas mene yra amžina kova be pabaigos. Amžina kova ieškant esmės, prasmės, įgyvendinant siekius. Pabaigos nėra. Menininko gyvenimas – amžinai besitęsianti pradžia siekiant tikslų, kurie šioje žemėje nėra pasiekiami. n

– Kokį matote Kauno valstybinį chorą ateityje?

– Atvirai kalbant, man jau reikia

Simonos SKLIUTIENĖS nuotr.

Su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi, Pažaislis, 2006 m.

Muzikos barai / 25

Festivaliai Tarptautinis akordeono muzikos festivalis „Vivat Accordeon“ Šį rudenį įvairiose šalies scenose gausiai liejosi akordeono muzikos garsai. Štai rugsėjo 23–28 d. pirmą kartą Lietuvoje, Kaune, vyko tarptautinis konkursas „Trophee Mondial de l‘Accordeon“, sukvietęs akordeonistus iš 20 pasaulio šalių. Šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ populiarusis Martynas Levickis atliko Rūtos Vitkauskaitės kūrinį akordeonui ir simfoniniam orkestrui (pasaulinė premjera), festvalyje girdėjome ir lenkų virtuozą Eneashy Kubitą, griežiantį Hannos Kulenty opusą „E-motions“ akordeonui ir styginiams. Spalį vykusiame F. Bajoro jubiliejiniame vakare skambėjo jo „Promise“ akordeonui ir simfoniniam orkestrui, atliekamas Raimondo Sviackevičiaus ir Nacionalinio simfoninio orkestro. Lapkričio mėnesį vyko bene svarbiausias tradicinis Lietuvos akordeonistų renginys – XVII

tarptautinis festivalis „Vilnius 2014“. Į sostinę buvo suvažiavęs būrys ryškiausių žvaigždžių – solistų ir kamerinių ansamblių, pristatyti premjeriniai lietuvių autorių kūriniai. Tad akordeonas Lietuvoje skamba... Plačiau norėčiau pakalbėti apie kiek kuklesnę tradicinę akordeono muzikos šventę – IX tarptautinį festivalį „Vivat Accordeon“. Renginys labai laukiamas gausaus akordeono muzikos mėgėjų būrio ir, manau, reikšmingas Klaipėdos miestui ir visam regionui. Festivaliai vyksta nuo 1998 metų, pagrindinis rengėjas yra J. Karoso muzikos mokykla, nuolatinis partneris – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Nepakeičiamas festivalio meno vadovas, nenuilstantis akordeono muzikos propaguotojas – muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Robertas Užgalis. Pastaraisiais metais Klaipėdos krašte akivaizdžiai išaugo susidomėjimas akordeonu. Ypač tai pasakytina apie regiono muzikos mokyklas, jų mokinius, vis sėkmingiau pasirodančius Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose. Naudodamasis proga norėčiau pasveikinti Lietuvos akordeono mokyklą deramai reprezentuojančius mokytojus iš Klaipėdos, Palangos, Gargždų, Priekulės, Mažeikių ir kitų miestų. Organizatoriams palinkėčiau būsimuose festivaliuose surengti jauniausių atlikėjų, mokinių, koncertus. Tai jiems būtų puikus paskatinimas, o į koncertų sales susirinktų dar didesnis būrys akordeono fanų – tėvelių, močiučių, draugų, kaimynų... Nors ir pastarąjį festivalį galėtume vadinti jaunimo festivaliu, nes daugelis atlikėjų yra ką tik studijas baigę ar studentai. Į pirmąjį festivalio koncertą (spalio 17 d.) nuolatinė akordeono muzikos koncertų vedėja Miglė Mosėnienė pakvietė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Klaipėdos universiteto studentus. Studentų koncertai visada jaudina, tai tarsi mažytė studija, kurioje eksperimentuojama, kuriama, kartais klystama... Bet publika jauniesiems visada atleidžia mažyčius netikslumus. Pirmoji Menų fakulteto salės akustiką išbandė LMTA studentė Agnė Rimgailaitė, beje, klaipėdietė, prieš metus baigusi S. Šimkaus konservatoriją, tad ji grojo savai publikai. Agnė atliko rusų kompozitoriaus A. Kusiakovo Antrosios sonatos I dalį bei prancūzų autoriaus F. Angelis pjesę „Iš širdies gelmių“ (Interier). Publika labai šiltai priėmė Agnės pasirodymą. KU studentas Andrius Beržonskis griežė suomių kompozitoriaus P. Makoneno kūrinį poetišku pavadinimu „Tarsi gulbės...“ (Like Swans) bei lenkų autoriaus B. Dowlaszo „Post scriptum“. Pastarasis kūrinys reikalauja iš atlikėjo ypač gero techninio pasirengimo, šiuolaikinių išraiškos priemonių suvokimo ir įvaldymo, ištvermės ir netgi didelės fizinės jėgos. Andriui jos tikrai pakako.

Profesorius Eduardas Gabnys veda seminarą

Muzikos barai / 26

Toliau išgirdome LMTA studentą Raimondą Ungurą, kuris, be akordeono, akademijoje studijuoja kompoziciją ir jau yra sukūręs keletą kūrinių akordeonui solo ir su kitais instrumentais. Raimondas atliko lenkų kompozitoriaus A. Krzanowskio kūrinį „Studija 3“ bei savo kompoziciją, kurią pavadino „Atgaila“. Publika ypač šiltai įvertino pastarąjį kūrinį. Studentų koncertą užbaigė KU magistrantas Vadimas Karnickis, kuris atliko D. Scarlatti, J. Tamulionio, V. Semionovo, S. Prokofjevo kūrinius. Vadimo grojimui būdingas virtuoziškumas, puikus instrumento valdymas. Prieš metus muzikantas ryžosi pakeisti savo klavišinį instrumentą į mygtukinį akordeoną, dar vadinamą bajanu. Šiuo metu atlikėjas jau yra įvaldęs puikų koncertinį bajaną „Jupiter“, kuris leidžia muzikantui pademonstruoti virtuozines savybes. Reikėtų pagirti atlikėją už drąsą, nes nedaugelis akordeonistų ryžtasi tokiam žingsniui. Beje, Raimondas ir Vadimas nuspalvino festivalį latviškomis spalvomis – abu muzikantai yra baigę Daugpilio muzikos koledžą. Tad ir festivalis tapo tarptautinis. Antrąją koncerto dalį pradėjo vyresniosios kartos akordeono maestro Genadijus Savkovas, nuolatinis Klaipėdos festivalių dalyvis, gerai pažįstamas uostamiesčio klausytojams. Atlikėjas festivaliui parengė naują programą, sudarytą iš pramoginio žanro kūrinių. Skambėjo žinomų autorių A. Astiero, G. Peroni, M. Legrand´o, M. Tichonovo ir kt. originali ir aranžuota muzika iš pramoginio akordeono repertuaro aukso fondo, kurią ypač sėkmingai interpretuoja solistas. G. Savkovo griežimui būdingas originalumas, geras skonis, santūrumas, kultūringas garsas. Manyčiau, kad su ritmo grupe ši muzika skambėtų dar ryškiau ir įtaigiau. Na, o koncerto kulminacija, kaip ir dera, buvo trečioji dalis. Pirmąjį festivalio koncertą užbaigė puikus džiazo muzikos atlikėjas Nerijus Bakula, pasitelkęs labai ryškius partnerius Paulių Stonkų (bosinė gitara) ir Mykolą Eivą (mušamieji). Publika labai šiltai priėmė naujai susibūrusį trio, susikaupusi klausėsi nuostabių džiazo baladžių, aplodismentais palydėdavo spontaniškas improvizacijas. Atlikėjai žavėjo laisva laikysena, scenine kultūra, subtiliu humoru. Be abejonės, visi trys yra labai aukštos klasės muzikantai, vienas kito verti partneriai. Antrąją festivalio dieną (spalio 18 d.) Menų fakulteto salėje vėl šeimininkavo studentai, jaunieji Vytauto Didžiojo universiteto akordeonistai. Agnė Daučianskaitė labai jautriai atliko S. Voitenko „Atsivėrimą“ (Otkrovenije) bei jau skambėjusį B. Dowlaszo „Post scriptum“. Pastarajam kūriniui gal kiek pritrūko monumentalumo ir jėgos. Laimonas Salijus, nors dar studijuoja VDU magistrantūroje, jau, galima sakyti, yra patyręs muzikantas, turi prestižinių konkursų ir festivalių patirties. Praeitą rugsėjį L. Salijus garbingai atstovavo Lietuvai

jau minėtame „Tropfee Mondeal“ konkurse, užėmė labai aukštą antrąją vietą. Klaipėdiečiai turėjo galimybę išgirsti konkursui parengtus kūrinius: skambėjo J. S. Bacho, S. Slonimskio, S. Gubaidulinos, D. Šostakovičiaus, V. Zolatariovo, J. Tamulionio opusai. Grojant antrąjį kūrinį staiga sugedo akordeonas, teko pakeisti instrumentą, groti skolintu. Bet koncertas buvo išgelbėtas! Publika įvertino muzikanto meistriškumą ir pastangas. Kauniečių studentų pasirodymą užbaigė trio „Contrastes“: Rūta Žebrauskaitė (smuikas), Agnė Daučianskaitė (akordeonas) ir Goda Palskytė (fortepijonas). Skambėjo G. Bizet ir A. Piazzollos kūriniai. Trio narės kartu repetuoja dar tik pusantrų metų, ko gero, šis koncertas buvo vienas pirmųjų rimtų pasirodymų. Per tokį trumpą laikotarpį atlikėjos pasiekė tikrai puikių rezultatų. Žinoma, kolektyvui reikia spręsti daugelį problemų: siekti dinaminio balanso, vieningo tempo ir ritmo pojūčio, surasti savąjį repertuarą, jo interpretavimo kelią. Entuziazmas ir kruopštus darbas visada duoda gerų rezultatų! Sekmadienį (spalio 19 d.), tradicinę festivalių uždarymo dieną, scenoje išvydome jau ne tik Lietuvoje populiarią grupę „SubtiluZ“. 2005 metais susikūręs ansamblis stebina originalia sudėtimi: du akordeonai (Povilas Velikis, Dmitrijs Michailovs), tenorinė birbynė (Laurynas Vaitkus), mušamieji (Vytautas Švažas). Tai puikus keturių jaunų vyrų ansamblis, nuolatos ieškantis naujų muzikos pateikimo formų, nebijantis eksperimentuoti, kupinas kūrybinės fantazijos. Pamenu, esu skubėjęs į ankstyvą jų koncertą dar iki pusryčių, muzikantai griežė su pižamomis... Ansamblio dalyviai nuolatos ieško naujo originalaus repertuaro, nebijo kurti muzikos patys, eksperimentuoja įgarsindami savo instrumentus. Stilistiniu požiūriu ansamblio repertuaras labai įvairus, sakyčiau, net margokas. Tai originali akordeono muzika, ansamblio dalyvių autorinės kompozicijos, klasikinės muzikos aranžuotės, džiazo improvizacijos. O tai, kas koncerto metu vyko scenoje, galėčiau pavadinti muzikiniu pokštu, spektakliu, akordeono teatru... O kodėl gi ne? Atlikėjai šmaikštavo, vaidino, improvizavo. Publikai tai nepaprastai patiko. „Subtilu-Z“ akordeonistai griežia puikiais plačiomis tembrinėmis savybėmis pasižyminčiais itališkais instrumentais „Bugari Armando“, daug dėmesio skiria žemiesiems garsams, bosų linijai, ją kokybiškai pastiprina. Nors birbynės ir akordeono ansamblis nėra visiškai naujas reiškinys, muzikantai suranda daug originalių spalvų, naujų sąskambių. Tenorinė birbynė Lauryno Vaitkaus rankose skamba neįprastai originaliai, stebina tembrinėmis spalvomis, virtuoziškumu, kartais primindama sopraninio saksofono skambesį. Tik gal kartais pritrūksta tauriojo tenorinės birbynės garso? Ieškojimai visada sveikintini ir ska-

Kauniečių trio „Contrastes“: Rūta Žebrauskaitė (smuikas), Agnė Daučianskaitė (akordeonas) ir Goda Palskytė (fortepijonas)

tintini. „Subtiliųjų“ pasirodymas nuskambėjo kaip svarus baigiamasis festivalio akordas. Baigdamas šią nedidelę apžvalgą noriu pasakyti, kad trys festivalio dienos neprailgo akordeono muzikos mėgėjams ir profesionalams. Kaip visada, akordeono mokytojams buvo rengiamos meistriškumo pamokos, vyko teorinis seminaras, diskusijos pasirengimo Lietuvos akordeonistų konkursui bei naujo repertuaro interpretavimo klausimais. Italų akordeono firma „Bugari Armando“ demonstravo naujausių instrumentų modelius, jų konstrukcines ir akustines savybes. Žinoma, buvo aptartas ir naujų akordeonų, skirtų mokiniams, įsigijimo klausimas, kuris Lietuvoje iki šiol aktualus. Linkiu Klaipėdos festivalių organizatoriams sėkmės. Lauksime naujų akordeono muzikos švenčių. Eduardas GABNYS Nerijaus Bakulos trio

Tarptautinio akordeono muzikos festivalio „Vivat Accordeon“ dalyviai

Muzikos barai / 27

Festivaliai Ketvirtasis Šv. Jokūbo festivalio ruduo

Vytauto DRANGINIO nuotr.

Jau ketvirtus metus rudenėjantį Vilnių apskrieja žinia apie tarptautinį Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalį, rengiamą brolių dominikonų ir valstybinio choro „Vilnius“ Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Vilniečiams ir miesto svečiams festivalis tapo prasminga muzikos švente, atveriančia sostinėje dar vieną koncertinę erdvę, prisidedančia prie chorinės kultūros plėtros. Festivalio rengėjai džiaugiasi galėdami pakviesti į žymių Lietuvos ir kitų Europos šalių profesionaliųjų chorų pasirodymus, suteikti unikalią progą išgirsti retai atliekamą ar dar negirdėtą chorinę religinę muziką, papuošti mūsų muzikinę panoramą vertingomis ir išskirtinėmis, specialiai festivaliui parengtomis programomis. IV Šv. Jokūbo festivalis choro meno mylėtojus rugsėjo 7–28 dienomis kvietė net į 13 koncertų. Renginio žemėlapis pasipildė Trakų, Šalčininkų, Vievio, Kauno, Videniškių bažnyčių erdvėmis. Mažesnių miestelių klausytojai, nedažnai lepinami aukštos kultūros įvykiais, ypač džiaugėsi muzikiniais įspūdžiais, kai kurie vos tik pasibaigus koncertui klausinėjo, kada vėl galės išgirsti dangišką muziką. Šiemet sakralinę muziką atliko šeši kolektyvai: valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys, dirigentas Artūras Dambrauskas), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis), Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas), svečiai iš Švedijos „Vocal Art Ensemble“ (meno vadovas ir dirigentas Janas Yngwe), „Daugava“ iš Latvijos (meno vadovas ir dirigentas Jevgenijus

Ustinskovas) ir „Cappella musicae antiquae orientalis“ iš Lenkijos (meno vadovas ir dirigentas Leonas Zaborowskis). Apie sakralinės muzikos koncertus festivalio meno vadovas profesorius Povilas Gylys kalbėjo: „Įvairių Vilniaus kultūrinių įvykių kontekste, gausybės rengiamų festivalių panoramoje Šv. Jokūbo festivalio koncertai užima išskirtinę vietą, turi savo veidą, nes skamba vien sakralinė chorinė muzika, aprėpianti laikotarpį nuo Renesanso iki šiandienos. Šios muzikos klodai neišsemiami, tačiau nemažai religinių kūrinių bažnyčiose skamba labai retai ar išvis nebuvo atlikti, nes daugiau prieinami profesionaliems chorams. Svarbu ir tai, kad festivalio tarptautiškumas suteikia galimybę mūsų visuomenę supažindinti su kitų šalių tradicijomis, jų sakraliniu menu. Informacinės priemonės šiandien leidžia išgirsti bet kurios šalies, bet kurios epochos kūrinius, tačiau kaip savo muziką gyvai atlieka prancūzų ar švedų chorai, girdime ne taip jau dažnai. Šiais metais festivalis išsiskiria savo geografija, tad smagu, kad mūsų gerbėjų ratas plečiasi. Turime ir savo nuolatinių klausytojų, kurie ateina ne vien pasiklausyti konkretaus choro, bet ir renkasi kūrinius, gali įvertinti tiek klasikinę, tiek XXI a. muziką. Tai patvirtino svečių iš Švedijos koncertas, kuriame choras atliko savo šalies šiuolaikinės muzikos programą. Skandinavai ypač propaguoja šiuolaikinę chorinę muziką, naujausias tendencijas ir kryptis. Švedų programa buvo priimta labai šiltai ir entuziastingai. Esame labai dėkingi broliams dominikonams, kurie palaiko mūsų idėją rengti festivalius. Visi drauge stengiamės, kad Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, o ir mūsų sostinės vardas skambėtų ir už Lietuvos ribų.“ Apie choro „Vilnius“ ir dominikonų draugystę kalbėjo ir brolis Mindaugas Slapšinskas OP:

Muzikos barai / 28

„Su valstybiniu choru „Vilnius“ iki pirmojo Šv. Jokūbo festivalio bendravome trejus metus. Šis choras visuomet buvo kartu su mumis, savo pasirodymais puošdavo didžiąsias religines metų šventes, kitus iškilmingus minėjimus. Kai gimė festivalio projektas, mūsų draugystė leido pajusti dar stipresnį emocinį ryšį su sakraliniu menu, jo kūrėjais, pačiais atlikėjais, klausytojais, kurie ateina prisiliesti prie to galingo dvasinės muzikos srauto. Festivalis tapo ne tik religinės muzikos skleidėju, mūsų bažnyčioje vykstantys chorų pasirodymai – ne tik koncertai, bet ir kažkas daugiau, kas mus vienija, telkia stipriems išgyvenimams. Džiaugiuosi, kad mūsų vienuolynas žmonėms gali suteikti erdvę, kurioje sklinda brolių meilė muzikai, entuziazmas, stiprus draugystės užtaisas, kurioje sudaroma galimybė prisiliesti prie liturginio lobyno.“ Nors Lietuvoje sakralinės muzikos festivaliai nėra retas įvykis, tačiau šis išsiskiria konceptualiomis koncertų programomis, teminiais liturginiais ar muzikiniais akcentais, perteikiančiais tam tikrą istoriją, patyrimus ar įvykius. Apie sakralinės muzikos išskirtinumą mintimis dalinosi brolis Bernardas Verbickas OP: „Įvairių muzikos stilių, žanrų kontekste sakralinė liturginė muzika yra išskirtinė. Žmogaus talentus, jo kūrybą ir profesionalumą liturgijoje naudojame siekdami išreikšti pagarbą švenčiamiems slėpiniams ir parodyti jų svarbą bei iškilmingumą. Muzika, kaip ir architektūra, ikonografija, liturginiai rūbai ir apdangalai, žvakės ir smilkalai išreiškia mums dangiškojo pasaulio garbingumą. Kita sakralinio meno funkcija – mus pačius priartinti prie šių slėpinių. Didieji kūrėjai su nepaprasta atida ir jauduliu sugebėjo per muzikos akordų žaismą patį žmogų vesti į artumą su Dievu, leido giliau pažvelgti į Dievo kenozę ir žmogaus išganymo slėpinius, Jėzaus ir Jo Motinos gyvenimo dramas. Inspiruodama žmogaus mintis ir nuotaikas, sukeldama asociacijas, rezonuodama su mūsų patirtimis ir jausmais, sakralinė muzika tampa tarpininke tarp mūsų ir Dangaus. Ji padeda atsiverti, kad Dievas galėtų sakralizuoti mūsų vidines erdves. Tokiu būdu žmogus per muziką gauna jį kuriančių ir keičiančių dvasinių patirčių.“ Kiekvienais metais festivalyje išgirstame premjerinių programų. Šiemet jas parengė du kolektyvai. Valstybinis choras „Vilnius“ leido giliau pažvelgti į vieną iš muzikos žanrų „Stabat Mater“, kurio atsiradimą lėmė viduramžių sekvencija, perteikianti kenčiančios Motinos paveikslą. Choras „Vilnius“ pasirinko keturis skirtingų amžių muzikos meistrus – vieną iškiliausių Renesanso ir Vakarų kultūros, Romos polifoninės mokyklos kompozitorių Giovanni Pierluigi da Palestriną, Nyderlandų muzikos mokyklos atstovą Orlando di Lasso, Baigiamasis festivalio koncertas. Diriguoja Povilas Gylys

„Daugava“ (Latvija)

Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis kulminacijai visus pakvietė pasinerti į didingą ir intelektualią Johano Sebastiano Bacho muziką. Skambėję kūriniai tik dar kartą patvirtino, kad nors ne visi tiki į Dievą, bet visi tiki į J. S. Bachą. Baigiamajame festivalio koncerte dominikonų šventovės skliautais aidėjo J. S. Bacho Siuita Nr. 1 C-dur, BWV 1066 (dirigentas Algirdas Vizgirda), kantata „Ich habe genug“, BWV 82 (dirigentas P. Gylys), ir iškilmingasis Magnificat D-dur, BWV 243 (dirigentas P. Gylys). Kūrinius atliko valstybinis choras „Vilnius“, solistai Aistė Širvinskaitė, Vilija Mikštaitė, Mindaugas Zimkus, Steinas Skjervoldas ir antrasis festivalio svečias, kaip ir „Polifonija“

švenčiantis 40-metį, kamerinės muzikos ansamblis „Musica Humana“ (meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda). Į festivalio kulminaciją atlydėjusi J. S. Bacho muzika, prakilniais ir magiškais tonais visus vesdama per aukštas įkvėpimo viršūnes, leido pajusti šio genijaus kūrybos gijas, glaudžiai siejančias žmogų su Dievu. Toks ir yra festivalio rengėjų tikslas – kad koncertuose patirtas ryšys su sakraliniais turtais pasiliktų kiekviename iš mūsų kuo ilgiau.

„Vocal Art Ensemble“ (Švedija)

„Polifonija“ (Šiauliai)

Vytauto DRANGINIO nuotraukos

norvegų XX a. muzikos kūrėją Knutą Nystedtą ir lietuvių kompozitorių Giedrių Svilainį. Dar vieną premjerą festivaliui padovanojo keturiasdešimtmetį švenčiantis Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“, jis atliko specialiai chorui parašytus Nijolės Sinkevičiūtės „Trijų ašarų motetus“, kuriuose panaudotos citatos iš „Graudžių verksmų.“ Taip buvo pratęsta festivalio tradicija kasmet klausytojams pateikti premjerinį lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Ankstesniais metais „Vilnius“ yra atlikęs Vytauto Miškinio „Passio Domini nostri Jesu Christi secundum Joannem“ („Pasija pagal Joną“) – pirmąją pasijų žanro kompoziciją lietuvių muzikos istorijoje, Donato Zakaro „Rorate Caeli Desuper“ („Rasokite dangūs iš aukštybių“), sukurtą 2012-ųjų pavasarį bažnyčioje surengtoms Lukiškių Dievo Motinos ikonos sugrįžimo iškilmėms. Maloniai nustebino festivalio bendraamžis vokalinis ansamblis „Acusto“ – šis nedidelės sudėties kolektyvas nenusileido kur kas gausesnės sudėties chorams. Apie kauniečių koncertą „7 meno dienose“ Rasa Murauskaitė rašė: „Išklausius nepaprastai įvairią programą <...> galėjo atrodyti, kad koncertas tarsi neturi bendros ašies, bet šįkart tokia kūrinių mišrainė iš vėžių neišmušė ir netgi labai gražiai sugulė į organišką visumą. Toks sprendimas savotiškai įdomus, nes kiekviena kompozicija tarsi vis iš naujo kelia susidomėjimą, atnešdama ką nors nauja ir netikėta, neleisdama atitraukti dėmesio nė akimirkai.“ („7 meno dienos“, Nr. 34). R. Murauskaitės nuomone, vieną įsimintiniausių festivalio koncertų surengė Švedijos „Vocal Art Ensemble“. „Programa vėlgi labai įvairi, tik šįkart – ne epochų, o tautybių, neretai nuo religingumo visiškai nutolusios tematikos aspektu. Koncertas pradėtas ir užbaigtas populiaraus choro muzikos kūrėjo latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūriniais. Paskutinis jų – „Stars“ chorui ir skambančioms taurėms – iš tiesų sukėlė neeilinius estetinius potyrius, kuriuos tik pastiprino ypatinga bažnyčios akustika. Išskirti būtų galima bene kiekvieną atliktą kūrinį, tačiau tai vis vien neatstotų to, ką buvo galima patirti klausantis. <...> Atlikimą puikiai papildė ir išsamūs choro vadovo komentarai, leidę geriau pažinti ir suvokti kiekvieno kūrinio idėjas. Koncertas veikiausiai išsiskyrė tuo, kad žiūrovai galėjo išgirsti kitokią, kiek netikėtą šiuolaikinę muziką. Todėl festivalio kontekste kolektyvo pasirodymą drąsiai galima pavadinti savotišku avangardu.“ („7 meno dienos“, Nr. 34). Kiti du svečių chorai – „Daugava“ (Latvija) ir „Cappella musicae antiquae orientalis” (Lenkija) – publiką kvietė klausytis taip pat labai įvairios muzikos, tik čia buvo galima išgirsti ne tik katalikiškosios, bet ir protestantiškosios tradicijos kūrinių. Chorą iš Lenkijos gerokai pranoko vienas geriausių Latvijos kolektyvų, kuris atliko nemažai savo šalies muzikos.

„Acusto“ (Kaunas)

Dovilė ZUOZAITĖ

Baigiamasis festivalio koncertas. A. Vizgirda ir festivalio meno vadovas P. Gylys

Muzikos barai / 29

Šventė

Muzikai pasuko teatro link goš menkos kliūtys“, – pristatydama renginio svečius, su kuriais LMS sieja ilgametė partnerystė, kalbėjo prezidentė. Šį kartą „Didžiojo muzikų parado“ prista- Jauniausi „Didžiojo muzikų parado dalyviai – pirmą kartą surengtyme dalyvavo šventės 2014“ tą renginio vedėjų atrankos konkuridėją nuo pirmosios die- są laimėję Gerūta Griniūtė, Jomantė Laimonas Bendaravičius ir nos palaikę partnerių Šležaitė, Vaidrius Smilinskas atstovai ir rėmėjai: Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė Birutė Karosienė ir fondo steigėjas S. Karosas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, UAB „BOD Group“ rin-

„Didysis muzikų paradas 2014“ pakvietė gyvos muzikos ir teatro pokalbio Andrius KASPARAITIS

Šventės įžanga – „Sidabriniame danguje“

Dmitrijaus MATVEJEVO ir Martyno ALEKSOS nuotraukos

Vienoje gražiausių Vilniaus vietų, aukštai virš miesto šurmulio pakilusiame „Sidabriniame danguje“ („Silver sky“), „Didžiojo muzikų parado 2014“ išvakarėse pristatydama XVIII Lietuvos muzikų šventę ir pasakodama apie Lietuvos muzikų sąjungos veiklos akcentus bei perspektyvas, sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasidžiaugė, kad vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Lietuvos muzikų sąjunga per dešimtmečius jau sukūrė šalies muzikų veiklos sklaidos sistemą ir šiandien yra pasirengusi naujiems iššūkiams. „Kuo didesni tikslai, tuo lengviau jie pasiekiami“, – tarsi palaiminimą nebijoti iššūkių kompozitorė išgirdo iš Wolfgango Wagnerio, didžiojo kompozitoriaus vaikaičio, lūpų 2007 metais viešėdama Bairoito teatre, Wagnerių šeimos apartamentuose. „Viskas labai paprasta – kai siekiai išties dideli, jų neuž-

Muzikos barai / 30

kodaros ir pardavimų direktorius Ričardas Sartatavičius, operos solistas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys Vladimiras Prudnikovas ir dainininkė Nomeda Kazlaus. Skambant Egidijaus Buožio, „Auksinio disko 2003“ Skambina Egidijus Buožis, „Auksinio disko 2003“ laureatas laureato, džiazo improvizacijoms buvo pristatyti jauniausi „Didžiojo muzikų parado“ dalyviai – pirmą kartą surengtą renginio vedėjų atrankos konkursą laimėję Jomantė Šležaitė, Gerūta Griniūtė ir Vaidrius Smilinskas. Kalbėdamas apie ilgametį LRT ir Lietuvos muzikų sąjungos bendradarbiavimą, LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius pabrėžė, jog svarbu ne tik išlaikyti tradiciją, bet ir ją kūrybingai puoselėti, kad renginiai nepabostų „Sidabriniame danguje“ („Silver sky“) įvyko šventės įžanga. Iš kairės: S. Karoso labdaros ir paramos fondo steigėjas verslininkas Saulius Karosas, LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, fondo direktorė Birutė Karosienė, operos solistas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys Vladimiras Prudnikovas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius

Retro muzikos ansamblis, vadovaujamas Tomo Leiburo (Edita Vytaitė, Eugenijus Mikšys, Marius Leiburas, Genadijus Savkovas) ir dainininkė Judita Leitaitė 2014 metų „Auksinio disko“ laureatas Pavelas Giunteris „Auksinio disko 2007“ laureatas Baltijos kamerinis trio (Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas) su akordeonininku Genadijumi Savkovu

nei patiems rengėjams, nei juo labiau publikai. „Tokie projektai labai reikalingi, nes tai ne kokie vienkartiniai renginiai, kuriuos televiziją parodo ir jie pamirštami, tai istoriniai koncertai“, – LRT vadovui antrino maestro Vladimiras Prudnikovas. Anot verslininko ir filantropo Sauliaus Karoso, „Didysis muzikų paradas“ ne tik pritraukia žmonių dėmesį, bet ir yra tarsi metraštis, kurį peržiūrėjus galima susipažinti su visa šalies muzikine istorija. Koncertas maratonas „Didysis muzikų paradas“ – nuo 1997 m. Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamas didžiausias metų muzikos renginys, pristatantis geriausius akademinės muzikos atlikėjus. Renginio idėja atsirado norint suburti muzikų bendruomenę, pristatyti naujus perspektyvius muzikantus bei skleisti profesionalią muziką Lietuvoje.

Kryptingai vykdydama pradinę misiją, šiemet Lietuvos muzikų sąjunga nusprendė paradui suteikti teatrališkumo. Pasak organizatorių, norint būti pastebimam šiuolaikinėje kūrybinių industrijų rinkoje, būtina plėtoti ne tik specifinius, bet ir plačius tarpdisciplininius profesinius įgūdžius. Dažnai akademinės muzikos sklaidai trukdo vizualumo ir konceptualumo trūkumas. Tad dar viena šių metų naujovė buvo sausio–balandžio mėnesiais vykusi programų koncepcijų atranka. Konkursui buvo pateiktos 37 programos. Iš jų, kaip sakė atrankos komisijos narė režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė, mažiausiai 30 buvo galima teatralizuoti. XVIII muzikų šventėje dalyvavo ir garsūs, ir mažiau žinomi 22 kameriniai ansambliai, kuriuose muzikuoja per 100 Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus muzikų. Kiekvienas jų savo kūrinius žiūrovams pristatė lyg mažus spektaklius. Daug metų vykdavęs Filharmonijoje ir trukdavęs vos ne pusę paros, dabar jau treti metai „Paradas“ transliuojamas iš televizijos studijos ir papildomas iš anksto paruoštais reportažais, pokalbiais, archyvine medžiaga – išnaudojamos televizijos teikiamos galimybes.

Muzikos barai / 31

Šventė

„Armonas–Uss Duo“ (Rimantas Armonas ir Irena Uss)

Pianistas Andrius Vasiliauskas

Prof. Vladimiras Prudnikovas ir pianistė prof. Nijolė Ralytė su mokiniais. Iš kairės: Žygimantas Galinis, Agnė Stančikaitė Martynas Beinaris, Giedrė Kelpšaitė, Eglė Mačiulytė

Klaipėdietės dainininkė Rita Petrauskaitė (sopranas), pianistė Inga Maknavičienė ir aktorė Virginija Kochanskytė

Muzika ne tik natose, bet ir „Tarp natų“

Šių metų šventėje parodyti penkių vasarą Birštone pastatytų muzikinių spektaklių fragmentai. Arfininkė Joana Daunytė su savo seserimi fleitininke Vita Marija ne tik groja, bet ir šoka, programos „Meilės aistros“ kūrinius muzikantų ketvertas atlieka vilkėdami tokius scenos kostiumus, lyg patys būtų virtę muzikos instrumentais, Baroko epochos melodijos tarsi plaukia ant lengvo debesėlio, o štai kvarteto „Mettis“ programa „Karas ir muzika“ skamba apkasus imituojančioje dekoracijoje, muzikantai vilki kamufliažinius drabužius. Maža to, romantinių operų arijas dainininkės atlieka kalėjimo kameroje! Šie siužetai – iš muzikinio ciklo „Tarp natų“ programos, parengtos šią vasarą Birštone. Birštoniškiai pirmieji rugpjūčio pradžioje išvydo mūsų koncertinėje praktikoje visiškai naują formą – teatralizuotus koncertus su dekoracijomis, apšvietimu, vaizdo projekcijomis, kostiumais, grimu, choreografiniais intarpais. Dabar jų ištraukas pamatė ir LRT žiūrovai. Tačiau ne tik programos „Tarp natų“, bet ir kitų dalyvių pasirodymai buvo daugiau ar mažiau įvilkti į teatralizuotą drabužį. Kaip kilo projekto „Tarp natų“ ir teatralizuoto „Muzikų parado“ idėja? Šito klausiu jos sumanytojos – Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės kompozitorės Audronės

Muzikos barai / 32

Dmitrijaus MATVEJEVO ir Martyno ALEKSOS nuotraukos

„Neišskiriamieji pianistai“ – Gabija Maknavičiūtė, Lauryna Lankutytė, Kamilė Zaveckaitė ir Lukas Gedvilas

Violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė su pianiste Sonata Alšauskaite-Mikule

Žigaitytės-Nekrošienės. „Per daugelį metų lankantis koncertuose man pradėjo pabosti kai kurie dalykai. Pavyzdžiui, eidami į sceną žmonės labai neįdomiai, neišradingai rengiasi, – sakė A. Žigaitytė-Nekrošienė. – Tačiau pamatęs Mūzą Rubackytę arba kvartetą „Kronos“ iš JAV supranti, kad gali būti kitaip. Ta mintis, kad gali būti kitaip, visą laiką vedė link teatrališkumo, skatino galvoti, ieškoti būdų, kaip kilusią idėją įgyvendinti. Ne mažesnė paskata ieškoti galimybės teatralizuoti koncertus buvo ir kelionės į mokyklas. Važinėdama po

„Auksinio disko 2002“ laureatas Petras Vyšniauskas, Visvaldas Jonušas ir Vladimiras Kaplanas

mokyklas ir stebėdama ten rengiamus koncertus, mu„Auksinio disko 2014“ laureatas zikos pamokas, pamačiau, Leopoldas Digrys kad vien skambėjimas neBaritonas Giedrius Prunskus bepajėgus išlaikyti šianKauniečių trio (Fausta Drūlytė, dieninio vaiko, paauglio fleita, Viktorija Smailytė, arfa, ir dėmesio. Jam tai visiškai Vytenis Pocius, violončelė) neįdomu, nes jis pripratęs Šviesė Čepliauskaitė (fortepijoprie judėjimo, mirgėjimo, nas) ir Viktorija Zabrodaitė (fleita) jam turi būti penki šeši „Concertino luminoso“: Algirdas sluoksniai kokio nors Bagdonavičius (kontratenoras), Vytenis Giknius (fleita), Vaiva Eivyksmo, kad tam tikrą laiką dukaitytė-Storastienė (klavesigalėtų išsėdėti. O ir suaunas), Dainius Narkevičius (smuikas) ir Gaudas Paulius Krištaponis gusiųjų dėmesį lengviau (violončelė) išlaikyti, kai scenoje yra šio to daugiau nei tik gryna muzika. Tuo įsitikinau stebėdama publikos reakciją į violončelininko Davido Geringo programą „Bach Plus“, kurioje jo puikiai atliekamą muziką papildo profesionalus japonų balerinos Emi Hariyamos šokis. Šią programą rodėme ir Vokietijoje, tad itin išprususios vokiečių publikos palankiai sutiktas muzikinis spektaklis dar labiau paskatino ieškoti naujų išraiškos formų. Tarpdiscipliniškumas – šiuolaikinių menų, tarp jų ir muzikos, judėjimo kryptis, todėl pernai Lietuvos kultūros tarybai pirmą kartą pateikėme projektą „Kostiumuotas koncertas“. Finansavimo negavome, bet idėjos nelaidojome. Žinoma, tai, ką ir kaip galėjome teatralizuoti, vadinu dar nuline pakopa, nes viskas padaryta minimaliausiomis priemonėmis ir grįsta mūsų jaunųjų statytojų ir muzikų entuziazmu bei išradingumu, fantazija. Esu be galo dėkinga visiems kūrėjams – scenografėms ir kostiumų dailininkėms Daliai Šivickienei, Paulinai Nešukaitytei, Vitai Eidimtaitei, Simonai Finkelšteinaitei ir Julijai Charsikai, videoinstaliacijų autoriams Donatui Norušiui, Pijui Balkaičiui ir Kazimierui Šalčiūnui, šokėjoms Vestai Gineitytei, Irinai Nazarenko ir Kristinai Tarasevičiūtei, o ypač

Muzikos barai / 33

Dmitrijaus MATVEJEVO ir Martyno ALEKSOS nuotraukos

režisieriai ir choreografei Marijai Simonai Šimulynaitei. Manau, kad būtent tokiems, ne tik be galo talentingiems, bet ir nei laiko, nei energijos netausojantiems menininkams priklauso ateitis“.

Muziką išgirdome akimis

Iš tiesų, „Didysis muzikų paradas 2014“ akivaizdžiai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Pirmiausia – reginio intensyvumu, įvairumu, atitikimu skambančios muzikos būsenoms. Penkios

Muzikos barai / 34

„Arfos glissando“ – Joana (arfa) ir Vita Marija (fleita) Daunytės bei šokėjos Kristina Tarasevičiūtė ir Vesta Gineitytė Scena iš Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ „Passione amorosa“ – Rūta Lipinaitytė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas) ir Dainius Rudvalis (kontrabosas) „Moterys vampyrės... operoje?“ – dainininkės Julija Karaliūnaitė ir Marta Lukošiūtė „Affetti musicali“ – trio „Chiaroscuro“ (Rūta Vosyliūtė, barokinis vokalas, Ieva Baublytė, išilginė fleita, ir Vilimas Norkūnas, klavesinas)

koncerto maratono valandos prie televizijos ekrano prabėgo tarsi akimirka – negalėjai atsitraukti nė minutei, nes šį kartą tai, kas skambėjo, buvo tik nedidelė reginio visumos dalis. Koncerte savo meistriškumu dalinosi Retro muzikos ansamblis, vadovaujamas Tomo Leiburo, ir dainininkė Judita Leitaitė. 2014 metų „Auksinio disko“ laureatas Pavelas Giunteris apie koncerte atliktą kompozitoriaus Eckhardo Kopetzky kūrinį „Canned Heat“ („Konservuotas karštis“) pasakė trumpai: „Jame slypi filosofinė prasmė – geras būgnininkas privalo turėti vidinio karščio, o šitas kūrinys, sukurtas konservų dėžei ir būgnams, išties karštas“. P. Giunteris koncertuoja su garsiomis pasaulio muzikos asmenybėmis, rengia projektus

„Karas ir muzika“ – styginių kvartetas „Mettis“ (Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, Karolis Rudokas ir Rokas Vaitkevičius), šokėjos Kristina Tarasevičiūtė ir Vesta Gineitytė

su Lietuvos valstybiniu ir Lietuvos nacionaliniu orkestrais, Šv. Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, kameriniais ansambliais bei solistais, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, atlieka klasikinę, moderniąją, pasaulio ir džiazo muziką bei jam skirtus lietuvių autorių kūrinius. Per daugelį metų muzikantas sukaupė unikalią mušamųjų muzikos instrumentų kolekciją. Prieš dvidešimt metų jis įkūrė pirmąjį mušamųjų instrumentų ansamblį Lietuvoje „Vilniaus mušamieji“, vėliau pavadintą „Giunter Percussion“. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje sulaukęs pripažinimo ansamblis daug koncertuoja įvairiuose renginiuose ir tarptautiniuose festivaliuose. Petras Vyšniauskas šiais metais drauge muzikuoti pasikvietė savo studentą Visvaldą Jonušą (tenorinis saksofonas) ir Vladimirą Kaplaną (gitara). Nuostabiai skambėjo jų atliekama Vidmanto Virbicko pjesė „Kalėdinė svajonė“. Muzikinio teatro „Tarp natų“ spektaklyje „Moterys vampyrės... operoje?“ drastiškai atskleistas operos paradoksas: nuostabaus grožio arijas operų moterys dainuoja žudydamos, žudomos arba tiesiog mirdamos... Tačiau jos nemirtingos kaip ir pats operos žanras! Julija Karaliūnaitė (sopranas), Marta Lukošiūtė (mecosopranas) ir pianistė Rūta Blaškytė „vampyriškai“ išdainavo gražiausius fragmentus iš J. Offenbacho operos „Hofmano pasakos“, G. Verdi „Likimo galios“ ir V. Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“. „Neišskiriamųjų pianistų“ kvartetas susibūrė 2012 m. Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje ir iš karto sulaukė publikos pripažinimo. Paskatinti sėkmės, tobulinosi mokytojos ekspertės Gabrielės Kondrotaitės klasėje. Šį kartą Gabija Maknavičiūtė, Lauryna Lankutytė, Kamilė Zaveckaitė ir Lukas Gedvilas aštuoniomis rankomis, skęsdami tarp daugybės klaviatūrų (realių ir virtualių!), aistringai skambino D. Milhaud „Brazileirą“ iš siuitos „Skaramušas“ ir ugningą M. Theodorakio Zorbos šokį, aštuonioms rankoms aranžuotą šio žanro Lietuvoje pradininko Kęstučio Grybausko. „Auksinio disko 2007“ laureatas Baltijos kamerinis trio (Leonidas Melnikas, fortepijonas, Borisas Traubas, smuikas, ir Valentinas Kaplūnas, violončelė) su akordeonininku Genadijumi Savkovu šių metų koncerte atliko V. Kuznecovo Fantaziją „Paryžiaus bulvarai“ ir L. Desiatnikovo kūrinį „Saulės

nualinti“. Premjeros anonsu vadintinas adagio iš Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“, kurį atliko Baltijos baleto teatro šokėjai Grytė Dirmaitė ir Andrius Butkys. Tragiško likimo baletas šiais metais Vlado Jakubėno draugijos ir JAV lietuvių pastangomis prikeltas naujam gyvenimui – gruodžio pradžioje įvyko jo premjera. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vladimiras Prudnikovas šį kartą pristatė savo mokinius iš Kauno. Dainavo Martynas Beinaris, Žygimantas Galinis, Giedrė Kelpšaitė ir Agnė Stančikaitė. Kaip visuomet jiems talkino puiki pianistė Nijolė Ralytė. Prancūzų muzika skambėjo net kelių kolektyvų pasirodyme. „Armonas–Uss Duo“ (Rimantas Armonas, violončelė, ir Irena Uss, fortepijonas) atliko Gabrielio Fauré „Prabudimą“ ir Camille´io Saint-Saënso Allegro appassionato, Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas) ir Viktorija Zabrodaitė (fleita) – dvi Mel Bonis Sonatos fleitai ir fortepijonui dalis, muzikinio teatro „Tarp natų“ spektaklyje „Arfos glissando“ skambėjo Arthuro Honeggerio, Henriete Renié ir Jacques´o Iberto kompozicijos. Vokiečių muziką savo pasirodymams pasirinko pianistas Andrius Vasiliauskas (atliko dvi R. Strausso pjeses iš ciklo „Nuotaikų paveikslai“) ir violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė su pianiste Sonata Alšauskaite-Mikule, kurios nuostabiai pagriežė Maxo Brucho maldą „Kol Nidrei“. Muzikinio teatro „Tarp natų“ spektaklyje „Karas ir muzika“ skamba iliustratyvūs, efektingi Bélos Bartóko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus styginių kvartetai. Šia programa siekiama pažvelgti į karo metais kurtą muziką ir atskleisti tuo metu vyravusias nuotaikas, paskatinti atsigręžti atgal ir susimąstyti apie karo beprasmybę, jo padarinius. Programa skirta Pirmojo pasaulinio karo 100-mečiui, tačiau šiandien ji skamba ir kaip Trečiojo pasaulinio karo prevencija. „Parade“ buvo atliktas D. Šostakovičiaus kvarteto fragmentas. Styginių kvartetas „Mettis“ (Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, Karolis Rudokas ir Rokas Vaitkevičius), šokėjos Kristina Tarasevičiūtė ir Vesta Gineitytė sukūrė įspūdingą, emocionalų muzikinį reginį. Džiugu, kad Lietuvoje vis labiau populiarėjanti baroko muzika gražiai pristatyta ir „Parade“. Ją atliko du ansambliai. Ansamblyje „Concertino luminoso“ muzikuoja Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Vytenis Giknius (fleita), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas), Dainius Narkevičius (smuikas) ir Gaudas Paulius Krištaponis (violončelė). Ypatingos išraiškos jam suteikia retas Lietuvoje balsas – kontratenoras. Algirdas Bagdonavičius – vienintelis tokio tipo balso savininkas Lietuvoje. Visi ansamblio „Concertino luminoso“ muzikantai yra patyrę ir žymūs baroko muzikos atlikėjai. Išskirtinis šio ansamblio braižas – jie muziką atlieka autentišku baroko derinimu 415 Hz. Tai muzikai suteikia papildomo žavesio ir originalumo. Trio „Chiaroscuro“ (Rūta Vosyliūtė, barokinis vokalas, Ieva Baublytė, išilginė fleita, ir Vilimas Norkūnas, klavesinas) parodė programos „Tarp natų“ spektaklio „Affetti musicali“ fragmentą. Jiems talkino Kristina Tarasevičiūtė ir Vesta Gineitytė (šokis). Šis spektaklis spalvingai atsklei-

Muzikos barai / 35

Šventė

Lietuvos muzikų sąjunga dėkoja LRT: generaliniam direktoriui Audriui SIAURUSEVIČIUI prodiuseriui Audriui GIRŽADUI transliacijos režisierėms Gražvydai ŠUKYTEI ir Jūratei ŠIMKUTEI scenografui Augiui KEPEŽINSKUI montažo režisieriui Algiui BIGELIUI vadybininkei Nemirai POŠKIENEI

„Klasikinė kontrabanda“ – dainininkai Ieva Prudnikovaitė ir Jeronimas Milius, Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Tomas Varnagiris (gitara) ir Martynas Lukoševičius (mušamieji)

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui ir jo direktorei Birutei KAROSIENEI Birštono savivaldybei ir merei Nijolei DIRGINČIENEI Vytauto Didžiojo universitetui ir jo rektoriui Zigmui LYDEKAI prof. Vladimirui PRUDNIKOVUI muzikos meno ir mokslo žurnalui „Muzikos barai“ XVIII Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas 2014“ surengė LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA Lietuvos muzikų sąjungos kūrybinė grupė: režisierė Marija Simona Šimulynaitė scenografės ir kostiumų dailininkės Dalia Šivickienė, Paulina Nešukaitytė, Vita Eidimtaitė, Simona Finkelšteinaitė ir Julija Charsika videoinstaliacijų autoriai Donatas Norušis, Pijus Balkaitis ir Kazimieras Šalčiūnas Lietuvos muzikų sąjungos organizacinė grupė: Eugenijus Kaminskis Rasa Aukštuolytė Kotryna Nekrošiūtė Justė Tankevičiūtė Arvydas Nekrošius Nuotraukos iš Lietuvos muzikų sąjungos fotoarchyvo Nuotraukų autoriai Martynas Aleksa ir Dmitrijus Matvejevas Filmuotus siužetus parengė Audronė Žigaitytė Giedrius Kaupas Algis Bigelis Gražvyda Šukytė Renginio vedėjai Jomantė Šležaitė ir Vaidrius Smilinskas Gerūta Griniūtė ir Laimonas Bendaravičius Šventės meno vadovė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Muzikos barai / 36

Dmitrijaus MATVEJEVO ir Martyno ALEKSOS nuotraukos

UAB „BOD Group“: direktoriui Vladui SAKALAUSKUI rinkodaros ir pardavimų direktoriui Ričardui SARTATAVIČIUI

„Subtilu-Z“ (Laurynas Vaitkus, tenorinė birbynė, Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs, akordeonai, Vytautas Švažas, mušamieji)

džia senosios muzikos afektus (affetti musicali). Platonas ir kiti filosofai tvirtina, kad muzika yra ne kas kita, kaip žodis, paskui ritmas ir galiausiai skambesys, nes tik tokia seka pajėgia paliesti kito žmogaus sielą ir sukelti nepaprastą poveikį. Žaisminga ir kontrastingų išraiškos priemonių kupina programa atliekama istoriniais barokiniais instrumentais: nostalgiškąja išilgine fleita, žėrinčiu ir spalvingu barokiniu vokalu, įvairią dinamiką jautriai atskleidžiančiu klavesinu. Muzikams talkina ir judesys, ir išradingi kostiumai. Klaipėdietės dainininkė Rita Petrauskaitė (sopranas), pianistė Inga Maknavičienė ir aktorė Virginija Kochanskytė parodė programos ,,Tau ir tavo laimei“ fragmentą, kuriame skambėjo F. Schuberto ,,Serenada“ ir ,,Ave Maria“. Šioje miniatiūrinėje kompozicijoje buvo skaitomas karalienės Luizės laiškas tėvui (vėliau pavadintas testamentu), kurį ji rašė jau sunkiai sirgdama Klaipėdoje. Kauniečių trio (Fausta Drūlytė, fleita, Viktorija Smailytė, arfa, ir Vytenis Pocius, violončelė) pasirinko labai efektingą ir teatrališką Davido Gougho kompoziciją „Scilė ir Charibdė“. Šis iš dalies programinis kūrinys paremtas epizodu iš Homero „Odisėjos“, kuriame Odisėjas, grįždamas iš Trojos karo, turi praplaukti tarp Scilės ir Charibdės, dviejų jūros pabaisų, gyvenančių ant gretimų olų, ribojančių siaurą vandens kanalą.

Šmaikščią programą „(Ne)rimtosios muzikos vakaras“ iš Kauno atvežė baritonas Giedrius Prunskus ir jam talkinusi pianistė Eglė Kižytė-Ramonienė – jie atliko Anatolijaus Šenderovo vokalinį ciklą „Karvė ėdė šieną“ pagal Sigito Gedos eiles. Muzikinio teatro „Tarp natų“ spektaklyje „Passione amorosa“ („Meilės aistros“) atsiskleidžia skirtingų kompozitorių požiūris į meilę ir aistrą. Pasitelkę felinišką instrumentinio teatro viziją, talentingi muzikai, pasiduodantys jaunųjų statytojų fantazijai, žaidžia muzikos nuotaikomis, nepalikdami klausytojų abejingų. Rūta Lipinaitytė ir Indrė Baikštytė atliko Fazilio Say Sonatos fragmentus, o prie merginų prisijungus kontrabosininkui Dainiui Rudvaliui, spalvingai suskambėjo Johno Williamso tema iš kino filmo „Šindlerio sąrašas“. Tradicinė koncerto kulminacija – „Auksinio disko“ laureatų apdovanojimas. Šiais metais laureatais paskelbti Vaclovas Daunoras (bosas), Leopoldas Digrys (vargonai), Pavelas Giunteris (mušamieji) ir Klaipėdos kamerinis orkestras ir jo vadovas Mindaugas Bačkus. XVIII šventės pabaigoje skambėjo lengvesnio žanro muzika. „Klasikinė kontrabanda“ – tai dainininkų Ievos Prudnikovaitės ir Jeronimo Miliaus sumanymas. Pasak atlikėjų, jie turėjo surasti tokių sprendimų, kurie dainoje leistų vieną muzikinį stilių pakeisti kitu ir tai klausytojams būtų netikėta. Dainininkams akompanavo Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Tomas Varnagiris (gitara) ir Martynas Lu-

„Auksinio disko 2014“ laureatai: Iš kairės Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus, Pavelas Giunteris, Leopoldas Digrys ir Vaclovo Daunoro sūnus Vaclovas

koševičius (mušamieji). „Paradą“ smagiai ir triukšmingai Astoro Piazzollos ir Teisučio Makačino kūriniais užbaigė ansamblis „SubtiluZ“ (Laurynas Vaitkus, tenorinė birbynė, Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs, akordeonai, Vytautas Švažas, mušamieji). Kiekvienas „Subtilu-Z“ pasirodymas – geros muzikos ir geros nuotaikos dozė, meistriškas ir skoningas iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų dalykų – džiazo, etninių melodijų ir akademinės kūrybos – derinys. Penkios valandos pralėkė žaibiškai... n

Šventė baigėsi „Auksinio disko 2014“ laureatų apdovanojimo ceremonijos dalyviai (iš kairės) Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus, vargonininkė Renata Marcinkutė, prof. Petras Kunca, LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, UAB BOD Group direktorius Vladas Sakalauskas, Pavelas Giunteris, Leopoldas Digrys, prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. hab. dr. Leonidas Melnikas, prof. Eduardas Gabnys, Vaclovo Daunoro sūnus Vaclovas, šventės vedėjai Jomantė Šležaitė, Vaidrius Smilinskas, Gerūta Griniūtė ir Laimonas Bendaravičius

Muzikos barai / 37

Įspūdžiai Dalia SHILAS

-oji Lietuvos dainų šventė „Čia – mano namai“ subūrė mus, 37 tūkstančius dalyvių nuo 2 iki 94 metų amžiaus iš 11 pasaulio šalių, ir užtvindė mano gimtojo Vilniaus gatves. Aš vykau šokti su Bostono tautinių šokių kolektyvu „Sambūris“. Nors dulkės nuo šokių batelių seniai nušluostytos, tautiniai kostiumai išvalyti, daugelis mūsų vis dar išgyvename Šventės džiaugsmus, pasididžiavimą ir nostalgiją. „Šokių diena buvo įspūdinga, – prisimena „Sambūrio“ šokėja, Bostono lituanistinės mokyklos direktorės pavaduotoja Eglė Šležas, – bet gražiausi mano prisiminimai yra iš trijų repeticijų dienų. Buvo nuostabu susipažinti su šokėjais iš įvairių šalių ir stebėti, kaip jie repetuoja. Šokių šventėje Lietuvoje 19-osios Lietuvos dainų šventės atidarymo koncertas

Dalios SHILAS nuotraukos

„Sambūrio“ ansamblis po šokių dienos paskutinio pasirodymo

Muzikos barai / 38

Lino BALSIO nuotr.

Lietuviðkos liepos prisiminimai dalyvavau pirmą kartą, todėl viskas buvo labai įdomu.“ Dauguma „Sambūrio“ šokėjų yra gimę Lietuvoje, todėl šventės pavadinimas „Čia – mano namai“ turėjo tikrąją prasmę ne tik mums, bet ir mumis besididžiuojantiems artimiesiems ir draugams, kurie atėjo ir pažiūrėti, ir padėti. Esu labai dėkinga buvusiems Vilniaus universiteto, Lietuvos televizijos ir kitiems bendražygiams už nuostabius foto,- ir videoprisiminimus. „Sambūrio“ šokėjas, Bostono lituanistinės mokyklos buvęs mokinys ir mokytojas Aricas LeBlancas gimė prie Bostono, jau yra lankęsis daugelyje tolimesnių šalių, tokių kaip Meksika ir Australija. „Kaskart išvykus už savo šalies ribų mano gyvenimas įgydavo vis naujų perspektyvų, – sako Aricas. – Kadangi anksčiau nebuvau lankęsis Lietuvoje, kelionė į šokių šventę tiesiog pribloškė. Turėjau galimybę aplankyti vietas, kurias augdamas matydavau knygose, kalbėti lietuviškai šalyje, kur ši kalba yra užgimusi, ragauti valgių ir gėrimų tikrame lietuviškame restorane – niekur kitur šito nepatirsi. Dalyvavimas šokių šventėse visada keičia mano požiūrį į tautinius šokius, bet šioji nu-

Dalios SHILAS nuotr.

Dalia Shilas – „Sambūrio“ šokėja

Kristina Vasiliauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Dalia ir Kristijonas Shilas

stelbė visus mano lūkesčius. Nepaisant ekstremalių oro permainų, šokių repeticijos buvo fantastiškos, programa labai gerai suplanuota. Dar ilgai buvo matyti įdegio žymės, atsiradusios po 12 valandų repeticijų saulėje. Nors važiavau šokti su studentais, teko šokti ir suaugusiųjų grupėje, kadangi pritrūko vieno šokėjo. Visi buvo labai malonūs, besišypsantys ir puikiai pasiruošę. Labiausiai mane nustebino tiek šventės dalyvių, tiek Vilniaus gatvėse matytų žmonių įvairovė. Sutikome žmonių iš Bostono, Niujorko, Čikagos, Toronto, Argentinos, Anglijos. Daugiausia tai buvo studentai arba jauni profesionalai. Visi draugiški, šnekūs ir

nepakartojami. Labai džiaugiuosi, kad priklausau šiai bendruomenei, kuri, nepaisydama atstumo ir sienų, susiburia ir surengia tokią nuostabią, kūrybingą ir savitą šventę. Aš tikiuosi, kad ir toliau galėsiu šokti ir dalyvauti kitoje šventėje“, – sako Aricas. Tai buvo jau antra kelionė į Lietuvą argentinietei Anielai Onai Remorini Gasiūnaitei, „Nemuno“ kolektyvo šokėjai iš Buenos Airių provincijos Beriso, imigrantų sostinės. „Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 2010 metais mokydamasi Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, – prisimena Aniela. – Praėjusią liepą turėjau progą atstovauti Argentinai Dainų ir šokių šventėje kartu su kitais 8 tūkstančiais šokėjų iš viso pasaulio. Aš to niekada nepamiršiu. Tai buvo mano gyvenimo dovana.“ Berisas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo viena didžiausių Argentinos lietuvių kolonijų, joje gyveno daugiau nei 3000 imigrantų. Kiekvieną rugsėjį ir spalį lietuvių organizacija „Nemunas“, Imigrantų sąjungos, vienijančios 20 imigrantų bendruomenių, narė, organizuoja Beriso Imigrantų šventę. Įvairios bendruomenės, tarp jų vokiečių, armėnų, kroatų, slovakų, ispanų, baltarusų, airių, ukrainiečių, italų, albanų, bulgarų, graikų ir lenkų, siunčia į šią „Fiesta Provincial del Inmigrante” savo kandidatę – imigrantų karalienę. Šiemetinėje,

Muzikos barai / 39

Šokių diena „Sodauto“, čia šoka ir Dalia Shilas

jau 37-ojoje, šventėje lietuvių bendruomenei atstovavo gražioji 22 metų Aniela Ona. Teisėjai iš 35 Argentinos provincijų išrinko ir karūnavo immigrantų karalienę ir dvi princeses. Aniela gavo antrosios princesės titulą. Kasmet šioje šventėje dalyvauja daug Argentinos lietuviškų šokių kolektyvų, vyksta dalyvių eitynės, maratonas, sporto varžybos. Dalyviai ir svečiai ragauja vietinių lietuviškų patiekalų ir alaus. Šventė suburia per 70 tūkstančių svečių iš visos Argentinos ir kaimyninio Urugvajaus. Šiemet į šventę iš Lietuvos buvo atvykusi tautiška kapelija „Sutaras“. *** Apsidžiaugiau sužinojusi, kad mano nelietuviai kaimynai taip pat nusprendė aplankyti Lietuvą kelionės į Europą metu. Kai kas iš jūsų galbūt prisimenate mūsų koncertus „Lietuviškos Kalėdos“ Piterboro (Peterborough) miestelyje, Naujojo Hampširo valstijoje, ir Bostono lituanistinei mokyklai, kurioje aš mokau, skirtą koncertą Šv. Petro bažnyčioje Pietų Bostone, Masačusetso valstijoje. „Lietuva? – klausė mūsų draugai. „Kur ji? Neatsimenu.“ – „Tai maža Baltijos šalis, šalia Latvijos ir nedidelio Rusijos kampelio palei jos sieną“, – priminė jiems nelietuviško choro „Monadnock“ dainininkas Herbas Motley. „Ir ko gi ten važiuoti, kai tiek pasirinkimo Europoje?“ – „Mano atsakymas – draugai ir muzika“, – sako Herbas, kuris Piterboro

Muzikos barai / 40

chore dainuoja kartu su žmona Teri. „Talentingas sopranas Jūrate Švedaitė iš Konektikuto lyrinės operos su mūsų choru dainavo jau prieš dvejus metus ir kartu su muzikos direktoriumi Jimu Sharrocku padėjo sukurti kalėdinio koncerto programą. Pagrindinis koncerto kūrinys buvo „Magnificat“, sukurtas kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės iš Vilniaus. Choras pasikvietė Kristiną, kad ji padėtų mums pasiruošti ir pati išgirstų savo kūrinį šioje šalyje.“ Herbas labai gražiai aprašė mūsų pirmąjį susitikimą: „Dar vienas įdomus nutikimas – mūsų pažintis su nauja kaimyne Dalia. „Ką jūs ten veikiate Naujajame Hampšire?“ – paklausė ji. „Muzikuojame, – atsakiau. – Mes ruošiame koncertą „Lietuviškos Kalėdos.“ – „Taigi aš lietuvė ir šoku Bostono „Sambūrio“ tautinių šokių kolektyve“. Dalia kartu su „Sambūrio“ grupe dalyvavo mūsų koncerte Piterbore ir padėjo rengti koncertą Šv. Petro bažnyčioje Pietų Bostone. Taigi mes turėjome tris drauges – būsimos Lietuvos dainų šventės, įvyksiančios liepos ketvirtosios savaitgalį, dalyves. Vidurvasario išvakarėse buriuotojų varžybos nuvedė mus į Oslą, Norvegiją, ir aš pagalvojau, kada gi vėl būsiu taip arti Vilniaus. Kompozitorė Kristina Vasiliauskaitė mums buvo atvežusi gražių fotoalbumų, kuriuose matėme nuostabią barokinę architektūrą. „The Lonely Planet Guide“ padėjo suplanuoti kelionę.

Buvo labai įdomu, nes nei aš, nei mano žmona nebuvome lankęsi jokioje buvusioje sovietų šalyje. Kelionės metu nuolat susidurdavome su elegantiško baroko pavyzdžiais, išgelbėtais nuo sovietų destrukcijos ir aplaidumo. Šešių dienų pritrūko viskam pamatyti.“ Herbo žmona Teri prisimena: „Mūsų kelionė į Lietuvą buvo labai maloni, įdomi ir, svarbiausia, muzikali. Mes ten viešėjome per nacionalinę šventę, skirtą karaliaus Mindaugo karūnavimui 1253 metais, panašiai kaip mūsų Liepos 4-oji, tik jie švenčia tris dienas. Kartais atrodė, kad esame kokios nors šeimos susitikime: nelabai supratome, kas vyksta, bet kadangi neturėjome išankstinių lūkesčių, tiesiog visur dalyvavome.“ Herbas tęsia: „Senamiestis buvo pilnas tautiniais drabužiais pasipuošusių dainininkų ir šokėjų, laukiančių savo pasirodymo įvairiose miesto centre esančiose scenose po atviru dangumi ir parkuose. Vieno tokio pasirodymo metu pajutome aplinkinių džiaugsmo bangą. Kristina greit pastebėjo šalies Prezidentę, ateinančią su saugumo palyda pasižiūrėti renginio. Tą patį vakarą Katedros aikštę užplūdo per 30000 žmonių, kurie atėjo į Dainų šventės oficialų atidarymo koncertą.“ Teri pasakoja: „Pirmieji pasirodė regioniniais kostiumais pasipuošę choristai, po jų – šiuolaikiškesnės muzikos dainininkai. Tai buvo lietuviškos tapatybės išraiška, o ne turistams skirtas renginys. Mes tiesiog nustebome, kad didžioji dalis susirinkusios minios galėjo pusantros valandos kartu dainuoti visas dainas. Netgi mūsų gidas iš Šaltojo karo muziejaus, kaip vėliau sužinojome, dainavo kartu žiūrėdamas koncertą per TV.“ Po 10 valandų repeticijos – pasiruošimo Šokių dienos pasirodymams, į susitikimą su Motley’iais ir Kristina atskubėjau ir aš. Negalėjo būti geresnės vietos pasveikinti amerikietį kaimyną savo tėvynėje, kaip Katedros aikštė besibaigiant atidarymo koncertui „Dainos namai“! *** Penktadienio vakarą Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia Vilniuje visus pakvietė į koncertą „Skambėkite, kanklės“. Šiame koncerte skambėjo ir kompozitorės

Kristinos Vasiliauskaitės kompozicija „Ateik, gyvoji siela“. „Koncerte dalyvavo apie 50 kanklininkų ir apie 50 regioniniais kostiumais pasipuošusių choristų, – pasakoja Teri. – Kristinos kompozicija buvo sudėtingesnė nei kitų ir mažiau folklorinė, tikrai labai graži. Negalėjome suprasti lietuviškų tekstų, bet visas koncertas su įvairiais instrumentais, balsais ir bažnyčios akustika buvo labai įdomus.“ „Programėlėje prie mano kūrinio Teri parašė žodį „beautiful“. Ir prie kitų kūrinių taip pat žymėjosi pastabas. Taigi, labai rimtai ir dėmesingai išklausė visą koncertą“, – džiaugėsi Kristina. Po koncerto ji išgirdo, kad jos kompozicija patiko labiausiai. „Kanklės – unikalus styginis muzikos instrumentas, – komentuoja Herbas. – Kanklės, kuriomis praktiškai groja vien moterys, labai panašios į citrą. Instrumentas grojant laikomas ant kelių. Kristina nutolo nuo folklorinės tradicijos, savo žavingoms melodijoms atlikti ji pasitelkė nedidelį chorą ir klarnetą. Kitas didelis kultūrinis renginys buvo 3 valandų Šokių dienos programa „Sodauto“ futbolo stadione su 8 tūkstančiais vyrų, moterų ir vaikų šokėjų. Viena jų buvo mūsų draugė Dalia Shilas su Bostono „Sambūrio“ kolektyvu, kuris kartu su mumis dalyvavo mūsų kalėdiniame koncerte. Mes sėdėjome tarp lietuvių kilmės žmonių. Daug kas stebėjosi, kad atvykome neturėdami jokių kitų ryšių su Lietuva, tik muziką ir draugystę. Sužinojome, kad žmonės net ir čia yra girdėję apie mūsų kalėdinį koncertą. Šalia mūsų sėdėjo apie jį girdėjusi pora iš Klivlando.“ „Šokių dienos programa „Sodauto“ buvo panaši į Olimpinių žaidynių atidarymą. Tikiuosi pasidalinti savo videoįrašais su draugais. Programos pabaigoje visi šokėjai ir daug žiūrovų, kaip ir mes, pasipylė į stadiono aikštę kartu fotografuotis. Kai kurie šokėjai tęsė improvizacijas ir mėtė vienas kitą aukštyn. Sunku paaiškinti nemačiusiems“, – sakė Teri. „Po Šokių šventės jie abu buvo tiesiog ekstazėje, – pasakoja Kristina. – Nors sėdėjome skirtingose vietose, tačiau kai susitikau juos po koncerto, jie tiesiog švytėjo iš pasitenkinimo. Pamaniau, kad nieko panašaus jie gal dar nėra matę – tokia gausybė atlikėjų (o

lietuvaitės – tikros gražuolės), tokie puikūs tautiniai drabužiai, pakili, šventiška nuotaika, įdomi, originali choreografija... Tas visuotinis džiaugsmas spindėjo ir atlikėjų, ir žiūrovų veiduose, o koncertui pasibaigus visi tiesiog trykšte tryško nevaldomu džiaugsmu, kas gerai matyti Herbo nuotraukoje, spontaniškai padarytoje kartu su šokėjais.“ *** Teri ir Herbas nematė sekmadienio šventės dalyvių eitynių į Vingio parką ir baigiamojo koncerto ten. „Mes dvi valandas važiavome į 20 amžiaus pradžios dvarą, – pasakoja Teri, – kur vyko nuostabus mūsų draugės Jūratės Švedaitės koncertas. „Baisogala, – pasakoja Herbas, – tai mažas miestelis, dvi valandos kelio į šiaurę nuo Vilniaus. Jame yra 1905 metais pastatytas dvaras, kuriame nuo sovietų laikų įsikūręs Gyvulininkystės institutas. Didingas pagrindinis pastatas turi koncertų salę skliautinėmis lubomis, joje ir koncertavo mūsų draugė Jūratė kartu su baritonu ir puikia akompanuotoja. Jie pasirinko kūrinius iš operos ir muzikinio teatro repertuaro. Nepaprasta!“ Štai kaip tą liepos savaitę prisimena Jūratė Švedaitė, Konektikuto lyrinės opeos solistė: „Mano dviejų mėnesių tarptautinio koncertinio turo po Izraelį, Italiją ir Lietuvą metu buvau pakviesta dalyvauti gimtinėje rengiamuose Tytuvėnų ir Pažaislio tarptautiniuose muzikos festivaliuose. Pažaislio koncertas vyko Kauno filharmonijoje, o Tytuvėnų – Baisogaloje.“ Abiejuose festivaliuose Jūratė Švedaitė koncertavo su savo kolegomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentais baritonu Dainiumi Puišiu ir pianiste Audrone Kisieliūte. Pianistė kartu su J. Švedaite ateinatį kovą koncertuos Konektikuto koledže ir Floridos valstijoje. „Didžiausia staigmena buvo Teri ir Herbo Motley atvykimas į Lietuvą, o ypač į koncertą atokioje Baisogaloje, – tęsė Jūratė. – Žvaigždės taip lėmė, kad mano amerikiečiai draugai galėjo atvykti ir išgirsti mane tenai. Tai iš tiesų nuostabi istorija apie meno, muzikos ir kultūros galią, kuri sujungia skirtingų žemynų ir tautybių žmones. Buvau ne tik nustebusi, bet ir

nepaprastai susižavėjusi jų noru dar artimiau susipažinti su lietuvių kultūra. Jie buvo taip pakerėti Lietuvos kultūros, kad nusprendė pasisemti daugiau tos patirties… Jiems viešint Lietuvoje teko drauge eiti į Dainų šventės kanklių koncertą Šv. Jonų bažnyčioje. Manau, kad koncertas jiems paliko didelį įspūdį, o po koncerto jie susipažino su kompozitoriumi Giedriumi Svilainiu, kurio kelis kūrinius „Monadnock“ choristai dainavo kalėdiniame koncerte.“ *** Teri ir Herbas aplankė buvusią požeminę raketų bazę, kurioje įkurtas Šaltojo karo muziejus. Grįždami iš muziejaus į Vilnių jie užsuko į Kauną. Išmaniu istorijos pristatymu svečius sužavėjo Valdovų rūmai, didelį įspūdį paliko Vilnius senamiesčio architektūra. „Nors šimtai tūkstančių žmonių buvo okupantų nužudyti, dauguma lietuvių su viltimi žiūri į ateitį, o ne gręžiojasi atgal. Ir mes ne šiaip grožimės tautiniais kostiumais ir muzika, o veikiau žavimės jais kaip drąsiu Lietuvos išskirtinumo patvirtinimu“, – sako Herbas. „Lietuva yra graži, sudėtinga, įdomi šalis, apdovanojanti pasiryžusį ją pamatyti keliautoją“, – apbendrina įspūdžius Teri. *** Kelionę Lietuvoje tęsiau mokydama sūnų lietuvių kalbos, rodydama naujas istorines vietas, tradicijas, maistą ir žmones. Nuo žemdirbio iki prezidento. Kai mes su Kristina Vasiliauskaite ėjome iš perrinktos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracinio koncerto, mano sūnus sušuko angliškai „Labas, Prezidente. Aš iš Bostono“. Jai pasisukus link mūsų, minia džiaugsmingai prasiskyrė ir kažkas tą ypatingą akimirką įamžino fotografijoje. Grįžęs mano sūnus įspūdžiais pasidalino ir Bostono lietuviškoje mokykloje, kurioje jau antri metai aš mokytojauju. Bastilijos dienos iškilmės Prancūzų ambasadorės rezidencijoje Vilniuje subūrė mano žurnalistikos laikų kolegas ir padovanojo dar daugiau malonių prisiminimų. Buvo nuostabi lietuviška liepa. n

Muzikos barai / 41

Didžioji salė

Branginkime Apie pirmą kartą Lietuvoje atliktą pasaulyje pirmąja laikomą operą – 1600 m. parašytą Gulio Caccini „Euridikę“

Daina ADAMKEVIČIŪTĖ

palio 4 d. dalyvaujant Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro jau devintą kartą organizuojamame tarptautiniame seminare, šiemet pavadintame „Opera ir visuomenė“, minčių tiltai sugrąžino į rugsėjo 4 d., kuri jau kelinti metai minima kaip operos gimimo Lietuvoje diena: 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje, Žemutinėje pilyje, buvo pastatyta pirmoji opera – Marco Scacchi ir Virgilio Puccitelli „Elenos pagrobimas“ („Il ratto d’Elena“). Operos žanras visada buvo svarbus visuomenei, publika ne tik stebėdavo spektaklius, bet ir aktyviai juos komentuodavo, tuose komentaruose reflektuodavo socialines ar net politines gyvenimo aktualijas. Šiais laikais ne vien profesionaliems kritikams medijose prieinamos viešo komentavimo galimybės, tačiau šiemet praėjus lygiai mėnesiui po operos gimtadienio mūsų spaudoje nesugebėjau rasti nė vieno (!) atsiliepimo apie rugsėjo 4 d. pirmą kartą Lietuvoje atliktą oficialiai pasaulyje pirmąja laikomą operą – 1600 m. parašytą Gulio Caccini „Euridikę“ („Euridice“; Ottavio Rinuccini libretas). Tą dieną Valdovų rūmų didžioji menė buvo pilna žiūrovų, tarp jų mačiau ir ne vieną profesionalą, aktyviai pasisakantį Lietuvos žiniasklaidoje.

Muzikos barai / 42

Bet po spektaklio – stulbinanti tyla, jokio įvertinimo… Nejaugi patys atlikėjai turi susitarti dėl recenzijos, negi tik aiškiai komerciškai pelningi ar, dar geriau, skandalingi renginiai šiais laikai Lietuvoje sulaukia dėmesio? Na, dienraščiai jau seniai nusileido iki sensacijų medžioklės lygmens, bet specializuoti kultūriniai leidiniai visada prašydavo recenzijų apie svarbius įvykius. Kodėl savo nuomonės nepareiškė bent studentai muzikologai? Gal renginių perteklius nuskandino informaciją, kad Lietuvoje pirmą kartą atliekama pasaulyje pirmąja laikoma opera, tegu ir koncertiniu variantu? Gal pastaruosius dvylika metų nuolat Lietuvoje negyvendama ką nors praleidau?.. Lietuva prieš 400 metų labai greitai įsiliejo į Europos kultūrinį gyvenimą, nepraėjus nė 40 metų nuo operos atsiradimo ji atkeliavo ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kompozitoriaus Gulio Caccini dukra Francesca Caccini tiesiogiai susijusi su LDK istorija. Opera „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ („La liberazione di Ruggiero dall´isola d´Alcina“) buvo specialiai parašyta ir atlikta 1625 m. Florencijoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos ir jo žmonos Onos Habsburgaitės sūnaus Vladislovo Vazos kelionės po

Vakarų Europą proga. Šiandieninis Lietuvos žiūrovas turėjo galimybę šią operą išgirsti Vilniuje 2001 m. (vad. D. Stabinskas). Taigi jau vien istorine prasme Francescos Caccini tėvo operos atlikimas Lietuvoje buvo vertas dėmesio. G. Caccini operą „Euridikė“ atliko choras ir konsortas „Brevis“ (Lietuva, Italija, Vokietija, Lenkija), vadovai – Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas. Norėdama kiek sušvelninti nepelnytą dėmesio stoką, nusprendžiau pakalbinti šio projekto sielą ir vadovą Darių STABINSKĄ, jau daugiau nei dešimtmetį kuriantį Lietuvoje po studijų Italijoje pas vieną geriausių pasaulyje italų vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo Baroko specialistų Roberto Gini. – Pirmiausia prašyčiau trumpai papasakoti, kaip gimė mintis atlikti būtent šią operą. Atrodo, kad Jus vis labiau traukia būtent šis laikotarpis, nes studijuodamas, jei neklystu, domėjotės ir vėlesnio laikotarpio muzika.

– Italijoje studijavau ir labiausiai gilinausi būtent į šį periodą – C. Monteverdi ir 100 metų iki jo mirties, o pagrindinės disciplinos, dėl kurių išvykau į Milaną, buvo XVI–XVII a. italų muzikos laboratorija, kurią dėstė tikras šio laikotarpio guru Roberto Gini, bei Renesanso muzikos teorija, kurios mokiausi pas Diego Fratelli. Visa vėlesnė ir net ne itališka muzika buvo kaip papildomos disciplinos arba asmeniškas teorinių ir praktinių žinių kaupimas, plečiant bendrą Baroko epochos suvokimą. Jau studijų metais gimė įvairiausių idėjų, ilgainiui kai kurios buvo įgyvendintos. Tarp jų jau minėtos F. Caccini operos „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ premjera Vilniaus žemutinėje pilyje, C. Monteverdi „Palaimintosios Mergelės mišparų“ („Vespro delle beata vergine“) pastatymas Šv. Kazimiero bažnyčioje bei madrigalinių C. Monteverdi operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ („Il combattimento di Tancredi e Clorinda“) bei „Nedėkingųjų šokis“ („Il ballo delle ingrate“) pastatymas (rež. Gintaras Varnas), kurį puikiai įvertino Lietuvos ir užsienio šalių kritikai. Žinoma, didieji opusai reikalauja ne-

mažai materialiųjų resursų ir laiko, tačiau magiška ankstyvųjų operų trauka persekioja mane iki šiandien.

– Pradėjau nuo Ottavio Rinuccini libreto. Man jis nebuvo naujiena, studijuojant teko kruopščiai analizuoti ne vieną jo epizodą, lyginti J. Peri ir G. Caccini operų libretus, atrandant ankstyvojo rečitatyvo panašumus, o kartais ir radikalius skirtumus. Niekada nesitikėjau, kad po daugelio metų imsiuosi būtent G. Caccini versijos, nes tuomet man atrodė, kad Jacopo Peri opera „Euridikė“ yra neabejotinai įdomesnė: subtilesnis akcentų išdėstymas muzikiniame kontekste, santūrus melizmatikos naudojimas, logiški tonalinių funkcijų sprendimai retorinių afektų atžvilgiu, kaip man rodės, keliais dešimtmečiais aplenkia jo kolegą. – Tai kodėl vis dėlto pasirinkote G. Caccini variantą?

– G. Caccini žavi natūralumu. Į tuo metu naują operos žanrą jis atnešė savo individualų, vadinamąjį naujosios muzikos (nuove musiche) stilių. O jo, puikaus dainininko, patirtis operai suteikė gyvai alsuojančio, vitališko žodžio ir muzikos žaismo, kuris vėliau įvardintas kaip vaizduojamasis stilius (stile rappresentativo). Be to, G. Caccini opera nepelnytai pamiršta, mažiau atliekama, tad norėjosi, kad formaliai pirmąja vadinama opera (J. Peri „Euridikė“ Florencijoje pastatyta anksčiau, bet pirmoji publikuota G. Caccini opera. – D. A.) nuskambėtų ir Lietuvoje. Taip jaučiuosi atidavęs duoklę pačiam operos žanrui. – Kaip sekėsi burti instrumentinį ansamblį? Ar kilo kokių sunkumų, o gal pavyko padaryti kokių nors atradimų? Rinkote instrumentus ir, galima sakyti, pats instrumentavote operą. Ar buvo istorinių nuorodų, kaip kad, pavyzdžiui,

Vytauto ABRAMAUSKO nuotraukos

– „Euridikė“ Jus lyg burtininkė apžavėjo savo kerais? Kas patraukė pirmiausia, kuo ši opera ypatinga?

išlikęs Claudio Monteverdi operos „Orfėjas“ instrumentariumo sąrašas? Beje, instrumentinis ansamblis skambėjo puikiai.

– Kaip ir prieš 400 metų, taip ir dabar instrumentų pasirinkimas priklausė nuo įvairių aplinkybių: kur ir kokiomis sąlygomis bus atliekamas kūrinys, koks yra scenos ar teatro dydis, kokie resursai tam skirti, kokie atlikėjai galės dalyvauti ir t. t. Naudojausi atmetimo principu – svarsčiau, be kokių instrumentų negalėsime išsiversti. Kaip žinoma, to meto partitūrose buvo užrašoma labai nedaug. Jei tai ne chorinis ar ne instrumentinis epizodas, tai vokalinė linija palydima tik basso continuo eilute. Čia ir prasideda pati įdomiausia kūrybinio proceso dalis: kokie instrumentai tą vienos boso eilutės tam tikrą epizodą atliks, tiksliau pasakius, improvizuos pagal to laikmečio kanonus. Rugsėjo 4 d. tą eilutę atliko barokinė arfa, teorbos, barokinės gitaros, klavesinas, vargonai, lyronė, dvi violos da gamba ir violonė – dalis šių instrumentų galbūt mažai žinomi Lietuvos auditorijai. Kokius instrumentus kokiems epizodams galėjo naudoti pats G. Caccini, šiandien galime tik spėlioti. Reikėjo pasikliauti savo intuicija dėl instru-

mentarijaus stengiantis atskleisti personažų charakterius, išryškinant tam tikrus muzikinės dramaturgijos akcentus. Darydamas savo partitūros versiją dirbau beveik metus. Galutiniame variante vis vien buvo nemažai pakeitimų, kuriuos lėmė man dar nežinomų solistų ir jiems akompanuojančių atlikėjų galimybės bei charakteriai. Ši partitūra nedaug kuo skyrėsi nuo originalo, nedariau jokių daugiabalsių instrumentuočių, joje atsirado tik paties autoriaus neužrašytos šifruoto boso nuorodos, atitinkančios ankstyvojo itališko basso continuo taisykles. Tai lėmė įvairių instrumentų improvizacijos galimybes, savotišką džiazą, taigi galutinė partitūra gimė tik atliekant operą. – Įterpėte ir keletą simfonijų, G. Caccini amžinininkų Cristofano Malvezzi ir Emilio de‘ Cavalieri kūrybos elementų. Ar bijojote, kad publika pavargs vien nuo rečitatyvinių riturnelių, ar tokia praktika įprasta šiandien atliekant ankstyvąsias operas? Kaip žinoma, tik C. Monteverdi sukūrė pirmąją uvertiūrą, net ir vadinamuoju chorinės operos periodu (kurį gražiausiai reprezentavo jau minėtoji Francesca Caccini) opera neturėjo instrumentinių įžangų.

– Taip, ilgai svarstęs vis dėlto įtraukiau kelis epizodus, ir ne tik minėtų autorių, bet ir paties G. Caccini

Muzikos barai / 43

Didžioji salė

– Pakalbėkime man, kaip režisierei, labai įdomia tema – dramma per musica, siekdama atgaivinti antikinės tragedijos principus, sekė ir jos teoriniais traktatais, kurie buvo prieinami tuometinei Renesanso visuomenei. Vienam iš antikinių filosofų ir teoretikų Platonui muzika pirmiausia buvo žodis, o tik po to – garsas. Gulio Caccini sekė Platono idėjomis, garbino žodį, siekė sukurti stile rappresentativo – psichologiškai raiškų, artimą melodeklamacijai. Mane tiesiog pribloškė aukščiausios poetinės vertės Ottavio Rinuccini libretas, nunešantis į vaizdinių pasaulį ir primenantis, kad opera turi reikštis ne tik garsu, bet ir veiksmu, vaizdu. Vėliau operoje libreto vaidmuo neteko daugybės prieskonių, menko jo meninė vertė… O čia tekstas

Muzikos barai / 44

– Manau, pastebėjote silpnąją šio atlikimo pusę... O. Rinuccini libretas tikrai pasakiškas ir užburiantis, jo lietuvišką versiją puikiai paruošė senosios italų kalbos žinovas filologas Dainius Būrė. Tačiau tai perteikti publikai reikalinga didžiulė meistrystė. Reikia būti ne tik atlikėju, bet ir aktoriumi. Ne visada ši kalba gali būti paveiki šiuolaikiniam žmogui, nepasirengusiam klausytojui, įpratusiam prie tiesmukiškos ir greitos įvykių sekos, sunkiai susitelkiančio prie daugiažodžio poetinio vaizdo. Todėl labai nekantriam klausytojui tai gali atrodyti kaip trypčiojimas vietoje. Nori nenori kartais reikėjo imtis muzikinių elementų, kurie užpildytų panašias spragas. Be to, eiti „švariausiu“ atlikimo keliu nebūtų užtekę laiko – repeticijoms teturėjome penkias dienas. Tačiau esu optimistas – geriau toks istoriškai svarus pasiekimas nei jokio.

– Buvo nemažas būrys lietuvių dainininkų, tarp jų jau žinomi senosios muzikos atlikėjai Nora Petročenko, Nerijus

Vytauto ABRAMAUSKO nuotraukos

iš tais pačiais 1600 metais sukurtos, bet nepublikuotos operos „Kefalo pagrobimas“ („Il rapimento di Cefalo“), kurios rankraštis, deja, yra dingęs. Pastarosios operos, atliktos Florencijos Uficių rūmuose Henriko Navariečio ir Marijos Mediči vestuvių proga, keli fragmentai pasirodė rinkinyje „Le nuove musiche“, publikuotame po metų. Amžininkų liudijimu, ši opera (beje, istoriškai irgi pretenduojanti vadintis pirmąja opera) tęsėsi penkias valandas ir kainavo neįtikėtinai didelius pinigus. Joje G. Caccini, kaip dažnai įprasta proginiams kūriniams, kurie turėjo būti sukurti greitai, bet trukti ilgai, panaudojo ne vieną epizodą iš savo kolegų, Florencijos kameratos narių, kūrybos. Taigi nemanau, kad papildomų muzikinių epizodų įtraukimas yra netikėtas. Reikia prisiminti ir tai, kad to meto publika tokio ilgo vakaro metu lepindavosi ne tik jiems „patiekiama“ muzika, bet ir kitokiu meniu. Vėliau preciziškasis C. Monteverdi savo operų partitūrose nurodydavo instrumentus ir taip lėmė uvertiūrų ar kitų jungiamųjų instrumentinių epizodų atsiradimą.

ir muzika, rodos, lenktyniavo tarpusavyje, netgi pasakyčiau, kad teksto meninė vertė beveik nusvėrė muzikinį pradą. Ši muzika ne vien klausoma, bet ir skaitoma. Puiku, kad buvo titrai su lietuvišku vertimu. Tačiau, man rodos, vis dėlto vyravo muzikinis pradas. Kaip argumentuotumėte ši ramų (tempo ir teksto pateikimo prasme), tarsi ore sklendžiantį atlikimą? Ar tai sąmoningas apsisprendimas, o gal lėmė atlikėjų pajėgumas (solistai nevienodai raiškiai perteikė tekstą). Iš ko kyla tokia interpretacija?

Masevičius, Edita Bagdonaitė. Lietuvoje gyvenantis norvegų baritonas Steinas Skjervoldas užtikrintai atliko Orfėjo vaidmenį. Atvirai pasakius, manau, kad buvo realu suburti ir grynai lietuvišką solistų ansamblį (puikiai įsiliejo „Brevis“ choro solistai), toli gražu ne visi kviestiniai įtikino savo reikalingumu. Tačiau, matyt, Lietuvoje vis dar susiduriama su stilingo senosios muzikos atlikimo problema. Deja, instrumentininkų ansamblyje, be Jūsų, buvo vos dvi lietuviškos pavardės. Kodėl Lietuvoje nesiseka kurti senosios muzikos edukacijos sistemos, neauginami atlikėjai? O gal nepasitikima savo jėgomis?

– Žinoma, tikrai svarbu, kad lietuvių solistai kartkartėmis mielai imasi senosios muzikos. Tai ir patogu, nes nereikia didelių pastangų aiškinantis muzikos interpretavimo dalykus, scenoje jaučiame vienas kitą. Kaip minėjote, labai sėkmingas buvo Steino Skjervoldo, atlikusio Orfėjo partiją, prisijungimas. Tiesą sakant, dėl jo bijojau daugiausia, nes nepažinojau asmeniškai, nežinojau, kaip jis atlieka senąją muziką. Jo repertuare – Schuberto, Wolfo, šiuolaikinė muzika... Kai rengiau šio projekto paraišką, buvau numatęs daug patyrusių senosios muzikos atlikėjų užsieniečių. Gavęs atsakymą dėl finansavimo beveik nuleidau rankas, nes nė vieno jų negalėjau pakviesti. Reikėjo spręsti sunkų rebusą, ieškoti išeities. Vis dėlto tai opera, o ne koncertinė madrigalų programa. Teko pasikliauti nuojauta... Perklausęs Steino įrašus supratau,

kad tai labai atsakingas profesionalas, besigilinantis į atliekamą repertuarą. Labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu. Tačiau grįžtant prie klausimo, kodėl negalėjome išsiversti tik su lietuvių atlikėjais... Kad ir koks būtų didelis noras atlikti senąją muziką, be studijų ir papildomos specializacijos atlikimas negali būti visiškai profesionalus. Deja, be tų vos kelių muzikantų, dar neturime senosios muzikos atlikėjų, neturime ir vietos, kur tie keli profesionalai galėtų dėstyti ir perteikti žinias, kurios galbūt paskatintų ne vieną jauną menininką pasukti šiuo keliu. Mes vos ne vieninteliai Europoje neturime senosios muzikos katedros ar skyriaus. Kažkas bando pajudinti užsistovėjusius vandenis, bet didelių pokyčių kol kas nematau. – Na, tikėkimės, kad užsistovėję vandenys vis dėlto ras kelią, kuriuo prasimuš į naują ir gyvybingą vagą. Labai to norėtųsi, nes situacija sunkiai suprantama. Pabaigai įprasta klausti apie planus...

– Kitais metais sukanka 400 metų, kai buvo išleista antroji C. Monteverdi „Orfėjaus“ redakcija, kuria šiandien ir naudojasi visi šios operos atlikėjai. Būsiu labai laimingas, jei Valdovų rūmuose šią operą, reikalaujančią didelių resursų, galėsime atlikti. – To nuoširdžiausiai linkiu bei dėkoju už labai atvirą, įdomų ir turiningą pokalbį. Gal nors toks istorinio įvykio Lietuvos kultūrinėje erdvėje atgarsis sujudins kai kurių mintis ir paskatins suprasti, kad kol negerbsime ir nepalaikysime savų, kurie ištikimai ir tylomis daro tai, ką sugeba geriausiai, netapsime ir kitų gerbiami. Ne visada tie, kurie garsiai „skleidžiasi“ šiuolaikinių medijų pasaulyje, kuria Lietuvos ateitį. Norisi palinkėti: branginkime.

Nauja Daumanto Kirilausko programa „Senoji ir naujoji Vienos mokyklos“

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, svetingai atvėrusiuose puošnias duris įvairiems kultūros renginiams, spalio antrąją aidėjo fortepijono garsai. Daumantas Kirilauskas, didžiausio ryškumo vidurinės kartos fortepijono žvaigždė Lietuvos padangėje, jei „svertume“ profesionalumą, įvairiapusiškumą, principingumą ir kūrybinių kriterijų savitumą, surengė rečitalį, kuriame skambėjo senosios ir naujosios Vienos mokyklų atstovų muzika: pirmojoje dalyje – Ludwigo van Beethoveno sonata Nr. 7 (keturios dalys) ir sonata F-dur, op. 54 (dvi dalys), bei Arnoldo Schönbergo 6 pjesės, op. 19, antrojoje – Albano Bergo vienos dalies Sonata fortepijonui ir L. van Beethoveno keturių dalių Penkioliktoji sonata. Koncerto vedėja dr. Vytautė Markeliūnienė pabrėžė, kad skirtingų laikotarpių Vienos moDaumantas Kirilauskas kyklų kompozitorių kūrybą jungia lūžio momentas, susijęs su naujomis tendencijomis, kaitos dvasia, kaip ir epochos istoriniai įvykiai – Prancūzijos revoliucija, Napoleono žygiai, karas. Štai Beethovenas Sonatą, op. 22, parašė prieš Napoleono žygius, o Bergas – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Taip pat beñdra yra loginė forma, kruopščiai atrinktos išraiškos priemonės, technika. D. Kirilauskas, itin produktyvus ir įvairiapusis atlikėjas, galintis groti ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką, ir džiazą, charizmatiškas dėstytojas, kadaise su pagyrimu baigė Zalcburgo „Mozarteumą“, o meilę Beethovenui Vienoje jam įdiegė talentingas vokiečių pedagogas KarlasHeinzas Kämmerlingas. „Tada juo susirgau“, – sako pianistas. Tačiau pagrindus padėjo dešimt metų, praleistų legendinės fortepijono mokytojos Liucijos Drąsutienės klasėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Koncerte kūrinius D. Kirilauskas atliko be pertraukos, tuo stengdamasis konceptualiai pagrįsti programą. Beethoveno, Schönbergo ir Bergo opusai derėjo tarpusavyje, nes pianistas abiem mokykloms taikė tą patį Vienos raktą – dėmesingumą techninėms detalėms bei intelektiniam komponavimo laukui, kuris pereinant iš vienos epochos į kitą keičiasi, bet tam tikri jungiantys elementai išlieka. D. Kirilauskas, brandus Vienos pianistinės mokyklos atstovas (pats save laiko daugiau vokiškos, t. y. platesnius geografinius bei istorinius aspektus aprėpiančios, mokyklos auklėtiniu), meistriškai perteikia jos principus: atidą tekstui, ypač niuansuotą agogiką bei štrichus, logišką viso kūrinio, kad ir kokios trukmės jis būtų, konstrukciją, individualų ir sykiu fortepijonui būdingą sublimuotą „dainavimą“. Visus elementus sujungia esminis „vieniečio“ D. Kirilausko bruožas – įspūdingas jų proporcijos, visumos pajautimas. Šis proporcingumas, harmoningumas nutilus fortepijono garsams palieka tobulumo įspūdį. Galima būtų mėginti nagrinėti, kaip pasiekiama riešo ir viso kūno laikysenos, subtilaus pedalo pojūčio, vedimo į frazės ar dalies kulminaciją, tušė ar dinaminių ženklų tobula jungtis, bet toks matematinis bet kurio išskirtinio pianisto meistriškumo paslapčių nagrinėjimas pasakytų ne ką daugiau nei mėginimas apskaičiuoti, pavyzdžiui, Mozarto muzikos elementų seką, vertikalę ir horizontalę ir tokiu būdu įrodyti jo muzikos genialumą bei poveikį (nors panašūs tyrimai visai prasmingi, nes priartina muziką, kaip Renesanso laikotarpiu, prie tiksliųjų mokslų). Ypač pasigėrėtina atlikėjo artikuliacija: D. Kirilauskas „kalba“ kaip puikios dikcijos aktorius, klasikinę mokyklą išėjęs oratorius, tauriu ir maloniu tonu. D. Kirilausko idėją supratau kaip pastangą parodyti Vienos ir apskritai austrų ir vokiečių mokyklos kokybiškumą, racionalumą ir universalumą, kuris XXI stulbinančios mokslo ir technologijų plėtros amžiuje tampa ypač svarbus, artimas ir nuolat modernus. Tarsi kaitoje, amžių sąvartose ir sūkuriuose išliekantis apoloniškasis pradas. Bisui pianistas atliko J. S. Bacho sarabandą iš Prancūziškosios siuitos Nr. 3 h-moll BWV 814. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 45

Festivaliai

Aukðtaitijos vargonø muzikos festivalis Z. Lukošiūnienė ir prof. L. Digrys 2001 m. vykusiame Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje

Jana SAIFULINAITĖ „VISKAS PRASIDĖJO NUO TRIJŲ DIENŲ UTENOS MUZIKOS MOKYKLOS RENGINIO, O IŠAUGO Į TRADICINĮ MĖNESIO TRUKMĖS KASMET RUDENĮ VYKSTANTĮ REGIONINĮ MUZIKOS FESTIVALĮ“, – DŽIAUGĖSI ŠIEMET JAU AŠTUONIOLIKTĄ KARTĄ AUKŠTAITIJOS VARGONŲ MUZIKOS FESTIVALĮ ORGANIZUOJANTI UTENOS MUZIKOS MOKYKLOJE FORTEPIJONO IR VARGONŲ MOKYTOJA DIRBANTI ZITA LUKOŠIŪNIENĖ. JI NEGAILI

DĖKINGUMO ŽODŽIŲ BUVUSIAM SAVO DĖSTYTOJUI LEOPOLDUI DIGRIUI: „JEI NE JIS, NEBŪTŲ NEI MANĘS KAIP VARGONININKĖS, NEI VARGONŲ MUZIKOS FESTIVALIO“. JAU ĮPUSĖJUS KONCERTŲ CIKLUI DOMIUOSI FESTIVALIO PRIEŠISTORE IR JO BEVEIK DVIEJŲ DEŠIMTMEČIŲ METAMORFOZĖMIS.

Festivalio organizatorė – L. Digrio auklėtinė

Zarasų rajone Antalieptės miestelyje gimusi Z. Lukošiūnienė baigė Dusetų muzikos mokyklą, vėliau – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. „Pirmoji mano darbo vieta – Kupiškio muzikos mokykla. Jau turėdama darbo patirties įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir baigiau fortepijono, vargonų specialybes“, – pasakoja nuo 1989 metų Utenoje gyvenanti ir 25 metus Muzikos mokykloje dirbanti pašnekovė. Nuo 1997 metų ji kasmet organizuoja Aukštaitijos vargonų muzikos festivalį. Paklausta, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė festivalio idėja, ji prisiminimų labirintais grįžta 25 metus atgal. „Atmintyje likęs lemtingas mano profesoriaus LeZ. Lukošiūnienė – Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio direktorė ir meno vadovė

Muzikos barai / 46

opoldo Digrio kolokviumas“, – sako Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio direktorė ir meno vadovė. Po stojamųjų egzaminų dėstytojas mėgdavęs studentų paklausinėti toli gražu ne tik apie muziką. „Per stojamąjį kolokviumą ir manęs jis paklausė, kokius laikraščius skaitau, ką laisvalaikiu veikiu. Aš ir pasakiau, kad mano tėvelis Jonas Jurgelėnas – bažnyčios vargonininkas, kad ir aš šventadieniais dažnai būnu kartu su juo, pati savarankiškai esu pramokusi griežti vargonais“, – prisimena Z. Lukošiūnienė. Tąkart dėstytojas labai susidomėjęs studentės pomėgiu griežti vargonais ir paklausęs, ar ši nenorėtų pas jį mokytis. Tuoj pat buvo nuneštas prašymas mokytis pas L. Digrį. Bėgantis laikas, pasak pašnekovės, iš atminties neištrynė vertingų pamokų, o pagarba ir suvokimas, kiek daug dėstytojas jai davęs, tik didėja: „Iš L. Digrio išmokau tiek daug dalykų: punktualumo, pagarbos kitam, pedantiškumo, disciplinos“, – vardijo vargonų specialybę vėliau pas L. Digrio auklėtinį Balį Vaitkų baigusi muzikė.

Utenos muzikos mokykloje – pirmieji festivalio akordai

Z. Lukošiūnienė Utenos muzikos mokykloje vaikus griežti vargonais moko nuo 1996 metų. Jos iniciatyva

1995 m. pabaigoje į mokyklą iš Jungtinių Amerikos Valstijų Alentauno miesto atkeliavo kompiuteriniai firmos „Allen“ vargonai. Pašnekovė pasakoja: „1995 metų pabaigoje, man dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, atsirado galimybė nusipirkti vargonus. Aš bendravau su Dainiumi Sverdiolu, kuris tuomet populiarino kompiuterinius vargonus Lietuvoje. Jis žinojo, kad Utenos muzikos mokykloje, mano darbovietėje, dar nėra šio muzikos instrumento ir klausė: „Gal norėtumėte įsigyti?“ Aš taip apsidžiaugiau ir iškart šia žinia pasidalijau su tuometine Utenos muzikos mokyklos direktore Jane Barčiene. Mes kreipėmės į Utenos miesto savivaldybę. Kaip džiugu, kad savivaldybė sutiko tuos vargonus pirkti – vis dėlto jie kainavo net 11 tūkstančių dolerių – dideli pinigai tais laikais buvo. 1995 metų pabaigoje vargonai buvo atvežti į Utenos muzikos mokyklos salę. Na, ir užgrojo, ir groja iki šiol!“ – džiaugėsi Z. Lukošiūnienė, prisimindama, kad nuo tada prasidėjo dažni profesoriaus L. Digrio ir jo mokinių koncertai. „Kartą L. Digrys manęs klausia: „Gal norėtum suorganizuoti vargonų renginį, trunkantį kelias dienas? Ir tu pagrosi, ir tavo mokiniai, ir svečių pakviesime.“ Nė minutės nedvejodama sutikau“, – pasakoja pašnekovė ir priduria iškart supratusi, kad tai galimybė suteikti klausytojams progą išgirsti klasikinę vargonų muziką, atliekamą profesionalių atlikėjų, ir suburti rimtosios muzikos mėgėjus. 1997-ųjų pavasarį, balandžio 25-ąją, Utenos muzikos mokykloje nuskambėjo pirmojo vargonų muzikos festivalio akordai. Tiesa, dvejus metus renginys vadinosi „Vargonų dienos“ ir vyko tik Utenos muzikos mokykloje.

ir Virgilijus Noreika, bet prieš dieną ar dvi skambina L. Digrys ir sako: „Noreika neatvažiuos, mat turi rimtų balso problemų“. O mūsų choras jau buvo pasiruošęs pritarti V. Noreikai... Mane ramino, kad vietoj V. Noreikos atvažiuos Vladimiras Prudnikovas, bet juk jis – bosas, o choras ruošėsi pritarti tenorui“, – su šypsena pasakoja Z. Lukošiūnienė. Po metų, 1998-aisiais, festivalis vyko jau keturias pavasario dienas. Muzikavo Utenos muzikos mokyklos jaunieji vargonininkai Renata Bugvilionytė, Renata Stasiulionytė, Jolita Urbonaitė, Gediminas Štikonas. Skambėjo ir profesionalų atliekama muzika: vargonais griežė Bernardas Vasiliauskas, Balys Vaitkus, saksofonu grojo Petras Vyšniauskas. Na, o 1999 metais buvo įkurta viešoji įstaiga „Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis” ir renginys nuo to laiko kasmet organizuojamas tik rudenį. „Nuo tų metų jis gavo Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio vardą ir išsiplėtė tiek savo geografija, tiek apimtimi. Šiandien galime džiaugtis, kad koncertai rengti ne tik Utenos apskrities bažnyčiose, bet ir už apskrities ribų: Rokiškyje, Biržuose, Panevėžio ir Trakų rajonuose bei Vilniuje, – kalbėjo pašnekovė pabrėždama, kad tradiciškai renginys pradedamas ir baigiamas Utenos muzikos mokykloje. – Tik šie metai išmimtis: festivalis persikėlė į kitas erdves, mat mokykloje pradėta renovacija.“ Kai renovacijos darbai bus baigti, atidarymo bei uždarymo koncertai vėl vyks Utenos muzikos mokyklos salėje.“ Tradicijas, pasak pašnekovės, išlaikyti labai svarbu. Ji pabrėžė, kad Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje daugiausia skamba vargonai, bet žmonės turi progų išgirsti ir kitų muzikos instrumentų.

Festivalis auga, tradicijos išlieka

Organizaciniai rūpesčiai gula ant vieno žmogaus pečių

Prisimindama pirmąjį renginį, Z. Lukošiūnienė pasakoja: „Tai buvo savaitgalis – penktadienis, šeštadienis ir sekmadienis. Pirmą dieną dainavo Utenos muzikos mokyklos choras, aš griežiau vargonais, pasirodė ir mano mokiniai. Na, o sekmadienį grojo pats L. Digrys. Turėjo dainuoti

Paklausta, kaip sekasi koncertui ieškoti rėmėjų, pašnekovė šypteli: „Tu belsk, ir tau visada bus atidaryta! Aš esu užsispyrusi. Jei man reikia, žinau – gausiu. Net krizės laikais, kai buvo išties sunku ir festivaliui skirtame biudžete tebuvo keli tūkstančiai,

2000 m. Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio dalyviai J. Leitaitė ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas D. Katkaus

nenuleidau rankų.“ Aukštaitijos vargonų muzikos festivaliui pagalbos ranką dažnai tiesia Utenos rajono savivaldybė. Z. Lukošiūnienė džiaugiasi, kad suprantama, jog festivalis reikalingas – tiesa, ne masėms. Šiemet festivalį rėmė ir Lietuvos kultūros taryba. „Kasmet rėmėjų tenka ieškoti man pačiai: skambini, prašai, ir kas kiek gali, tiek paremia. Pinigų ant lėkštutės niekas neatneša ir nepadeda – turiu tiek, kiek pati susirenku“, – sako pašnekovė ir priduria, kad nors dabar finansiškai nėra lengva, bet praeityje likę dar sunkesni metai. Pasak jos, būta ir taip: pinigų yra tik pirmam koncertui, o festivalio trukmė – mėnuo. „Manęs dažnai klausia, kaip viską spėju. O aš tiesiog darau ir spėju. Ir naktimis gerai miegu. Stengiuosi nieko nedaryti paskubomis ir paskutinę dieną. Man pavyzdys buvo L. Digrys – jis viską iš anksto planuodavo. Dabar aš, kaip kad jis man anksčiau, noriu būtų pavyzdys savo mokiniams“, – sako Z. Lukošiūnienė, festivalyje kasmet koncertuojanti ir pati. Dažnai su mama muzikuoja ir jos vaikai: dukra Zelma studijuoja solinį dainavimą, sūnus Adomas – saksofonininkas. „Ir šiemet kartu muzikuosime. Jau natos rikiuojasi...“, – rodydama ranka į ant stalo sudėtas natas sako pašnekovė. Ji pasidžiaugė, kad jau keletą metų festivalį globoja Lietuvos Respublikos Seimo narė Milda Petrauskienė. Ji ne tik prisideda prie paties festivalio, bet ir aktyvina bažnyčių vargonų restauravimo darbus. Vienas iš festivalio tikslų yra skatinti dvasininkiją

Muzikos barai / 47

Festivaliai Liudo Mikalausko balsai, groję ryškiausi instrumentininkai – saksofono legenda Petras Vyšniauskas, smuiko virtuozas Martynas Švėgžda von Bekkeris, perkusijos meistras Saulius Aglys-Stanevičius. Vargonais Utenoje ir Aukštaitijoje muzikavo Bernardas Vasiliauskas, Gediminas Kviklys, Virginija Survilaitė, Balys Vaitkus, Jurgita Kazakevičiūtė, Vidas Pinkevičius, Jūratė Landsbergytė ir kt.

Klausytojus reikia ugdyti

18-ojo festivalio koncerto Sudeikių kultūros centre svečiai: (iš kairės) V. Gerulaitis, V. Lukočius, V. Noreika, D. Puišys

restauruoti vargonus ir puoselėti juos kaip didelę kultūros paveldo vertybę. „Dabar bažnyčios viena po kitos ima restauruoti vargonus“, – džiaugiasi Z. Lukošiūnienė. Išgirdusi klausimą, ar ne Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis visa tai paskatino, ji sako: „Aš labai norėčiau tuo tikėti, bet neketinu nuopelnų prisiimti sau.“

Festivalio svečiai – Lietuvos ir užsienio muzikantai

Šiemet festivalio atidarymo koncertas vyko sakralioje erdvėje – Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Tiesa, gausiai susirinkusiems žiūrovams koncertavo ne vargonų virtuozai, o Baltijos gitarų kvarteto muzikantai. Kaip kilo mintis pradėti festivalį be vargonų muzikos? „Tai mano sumanymas: kaip jau minėjau, festivalio centre visada liks vargonai, bes bus koncertų, kuriuose šio instrumento negirdėsime“, – sako Z. Lukošiūnienė, į 18-ąjį Aukštaitijos muzikos festivalį pakvietusi garsių Lietuvos muzikų. Sudeikiuose koncertavo maestro Virgilijus Noreika, Užpaliuose – Judita Leitaitė, dusetiškius džiugino Lietuvos edukologijos universiteto miršrusis choras „Ave vita“, rokiškėnus – sakralinio teatro spektaklis G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, o į baigiamąjį koncertą buvo pakviestas

Muzikos barai / 48

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras. Festivalio istorijoje ryškų pėdsaką paliko ne tik tradiciniai koncertai, bet ir operos, baleto spektakliai. Taip pat yra dalyvavę ne tik Lietuvos atlikėjai, bet ir svečiai iš užsienio: fleitininkas Carstenas Hustedtas, obojininkė Stefani Bloch, vargonininkė Ulrike Lausberg, vargonininkas Vytenis Vasyliūnas iš Vokietijos, smuikininkė Audra Sharp iš Kanados, Maskvos jaunųjų talentų kvintetas, violončelininkė Toril Syrrist-Gelgota ir altininkas Povilas Syrrist-Gelgota iš Norvegijos, trimitininkas Toddas Cravenas ir trombonininkė Laurie Penpraze iš JAV. Festivalyje yra skambėję ir Asmik Grigorian, Rafailo Karpio,

Z. Lukošiūnienė su dabartiniais vargonų klasės mokiniais prie Utenos muzikos mokyklos vargonų

Pirmieji koncertai sulaukdavę kur kas mažesnio lankytojų skaičiaus, o dabar dvidešimtojo gimtadienio link keliaujantis Aukštaitijos vargonų festivalis jau yra radęs ir savo klausytoją, ir įsitvirtinęs tarp didžiausių šalies muzikos renginių. „Klausytojų kiekvienais metais gausėja. Labai malonu, kad į Utenos apskrities mažuosius miestelius koncertuoti atvyksta profesionalūs atlikėjai, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – sako pašnekovė. Festivalis, anot jo vadovės, jau turi savo publiką. Atskira kategorija yra jaunimas, kuris retai

Z. Lukošiūnienė dažnai muzikuoja drauge su dukra Zelma ir sūnumi Adomu

savo iniciatyva eina į tokius renginius. „Daugiausia savo laisvalaikio jaunimas, pripažinkime, skiria technologijoms, gyva muzika jiems nėra prioritetinis dalykas. Bet jei jie turi autoritetingą muzikos mokytoją, jis gali juos paveikti taip, kad jie ateis į koncertus. Štai pavyzdys: Utenos muzikos mokykloje dirbo nuostabi šviesaus atminimo mokytoja Zenona Gylienė. Ji dažnai savo mokiniams skirdavo užduotį – nueiti į koncertą, kuris vėliau per muzikos pamoką bus analizuojamas. Mokytoja yra sakiusi, kad nepasitaikydavo mokinių, kuriems koncertas būtų nepatikęs. Vadinasi, mums, pedagogams, vaikus reikia skatinti eiti į koncertų erdves ir padėti pažinti tai, kas jiems dar svetima“, – įsitikinusi muzikė. Jos nuomone, dabar dažnai visi drąsūs lipti ant scenos, bet būtina suprasti, kad ir koncertų lankymas, ir gyvos muzikos klausymas taip pat yra mokymosi, auklėjimosi priemonė. Grįžtamasis ryšys iš festivalio klausytojų Z. Lukošiūnienei labai svarbus: „Būna, mieste su manimi sveikinasi tie, kurių, rodos, nepažįstu. Išgirsti jų padėkas visada taip gera! Juk kiekvienam žmogui būna ir liūdnų akimirkų, ir tada pradedi mąstyti, dėl ko darai, ką darai. Paprasto – ne įtakingo, ne valdžios – žmogaus padėka įkvepia ir motyvuoja nenuleisti rankų“, – šypsodamasi pokalbį baigia Z. Lukošiūnienė, šiemet švenčianti savo 50 metų jubiliejų. Virgilijus NOREIKA „Labai geras koncertas buvo Sudeikiuose. Ir publika buvo puiki“, – prisimindamas šiemet rugsėjo 7 dieną Sudeikių kultūros centre vykusį Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio koncertą sakė maestro V. Noreika. Jis pasidžiaugė, kad pasitraukęs iš didžiosios scenos dažniau turi galimybių nuvykti į mažuosius Lietuvos miestelius. „Kai atvažiuoji į mažą miestelį, rodos, salėje visa to miestelio inteligentija susirinkusi. Ir nors dažniausiai publikos nėra gausu, aš esu labai patenkintas.“ Maestro nuomone, publikos palaikymas labai svarbus: „Kai sulaukiu grįžtamojo ryšio iš klausytojų, žinau, kad mano darbas įvertintas.“ Didžiausias įvertinimas, kai visa salė koncerto metu nutyla. Vieno garsaus dainininko maestro yra klausęs:

„Kodėl tu rodai, kad tau plotų? Ar nenori, kad publika girdėtų, kaip dainuoji? Ar tu taip blogai dainuoji?“ V. Noreika džiaugėsi, kad koncertus lanko ir jaunimas: „Tiesa, didžioji dalis klausytojų – vyresnio amžiaus, bet ir jaunimas vaikšto į gyvos muzikos koncerus“. Pasak dainininko, tokie renginiai kaip Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis labai reikalingi, nes menas ir muzika vienija tautą. „Džiugu, kad į Aukštaitijos vargonų muzikos festivalį kviečiami aukščiausio lygio menininkai, jie publiką džiugina ir mažuose Lietuvos miesteliuose. Jei atlikėjams pavyksta publiką įtikinti tuo, ką jie nori pasakyti muzikos kalba, klausytojai patenka į bendrą nacionalinės kultūros erdvę“, – įsitikinęs V. Noreika. Judita LEITAITĖ „Apie šį festivalį sužinojau iš savo geros draugės ir renginio sumanytojos Zitos Lukošiūnienės“, – sakė jau tris kartus Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje koncertavusi Judita Leitaitė. Ji yra dainavusi ir renginio atidaryme, ir uždaryme, o šiemet – Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje. Pasak jos, tokie festivaliai reikalingi. „Ir duok, Dieve, kad būtų daugiau tokių entuziastingų muzikos mylėtojų kaip Zita Lukošiūnienė.“ Žmonės, pasak J. Leitaitės, džiaugiasi galėdami savo mažose bažnytėlėse išgirsti tiek įvairios muzikos ir sulaukti tokių įžymių atlikėjų kaip maestro Virgilijus Noreika, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Baltijos gitarų kvartetas ir daugelis kitų. „Aš koncertuose stengiuosi perteikti žmonėms savo sielos šilumą, supažindinti su naujais kūriniais, parinkti programą, kuri pažadintų klausytojų dėmesį. Na, kad ir močiutės, jau labai garbaus amžiaus, džiaugtųsi ir nesigailėtų pasilikusios po mišių koncerte. O ar gali būti dar kas šviesesnio, kai po koncerto atėję žmonės dėkoja, kartais ir ašarą nusišluosto, dovanoja gėlių, linki sveikatos, kai matai jų akyse nesuvaidintą džiaugsmą“, – mintimis dalijosi J. Leitaitė. Saulius S. LIPČIUS Baltijos gitarų kvartetas Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje šiemet groBaltijos gitarų kvartetas

Kastytis Barisas

jo pirmą kartą. Jų koncertas vyko Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje rugsėjo 4 d. „Šiame renginyje man du kartus jau yra tekę koncertuoti su savo tėvu Sauliumi Lipčiumi, Čiurlionio styginių kvarteto violončelininku. Jei neklystu, tai vyko prieš 14 metų“, – prisiminimais dalijosi Baltijos gitarų kvarteto gitaristas Saulius S. Lipčius. Pasak jo, tokie festivaliai labai reikalingi, mat atlikėjai turi progrą koncertuoti rečiau lankomose erdvėse. „Muzika pasiekia ir tą klausytoją, kurio be šio festivalio galbūt ir nepasiektų. Asmeniškai man, šiame festivalyje koncertavusiam jau tris kartus, įsiminė, kad kiekvieną kartą pasirodymai vyko išskirtinėse, ypatingose vietoje, o publika būdavo itin nuoširdi ir išsiilgusi muzikos. Mūsų kvartetas savo koncertuose stengiasi būti įvairus ir perteikti visą paletę jausmų, emocijų, muzikinių idėjų. Mūsų programa įvairi ir spalvinga – nuo nuotaikingos, teatrališkos muzikos iki subtiliausių opusų. Esame pastebeje, kad klausytojai po mūsų koncertų išeina kupini emocijų ir pakylėti. Tai labai džiugina ir įkvepia naujiems darbams“, – sakė Saulius S. Lipčius. Kastytis BARISAS Lietuvos edukologijos universiteto mišrusis choras, vadovaujamas doc. Kastyčio Bariso, Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje dažnas svečias. „Į festivalį visada kviečia jo direktorė Zita Lukošiūnienė. Festivalyje choras „Ave vita“ dalyvauja trečią kartą. Pirmą kartą giedojome Utenos senojoje bažnyčioje, 2001 m. – Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje. Mūsų nuomone, tokie festivaliai labai reikalingi. Smagu susipažinti su kitais kolektyvais, pabendrauti su žmonėmis, kurių gyvenime muzika užima svarbią vietą. Muzikos kalba klausytojams norime perteikti malonumą, kurį dainuodami jaučiame patys.“ n

Muzikos barai / 49

Panorama

2014–2015 mokslo metais Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla mini penkiasdešimtmetį. Gražiai sukakčiai pažymėti buvo skirtas spalio 22 d. vykęs IV respublikinis vaikų ir jaunimo dainavimo konkursas „Rudens spalvos“. Šio renginio, puoselėjančio klasikinio dainavimo ir nacionalinės muzikos tradicijas, vertinimo komisijai vadovavo tarptautinių konkursų laureatas, LNOBT solistas, LMTA dainavimo katedros docentas Deividas Staponkus, jos narės buvo tarptautinių konkursų laureatė, Kauno bei Panevėžio muzikinių teatrų solistė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Dainavimo katedros lektorė, A. Kačanausko muzikos mokyklos dainavimo mokytoja Nomeda Vilkanauskaitė-Kukulskienė ir tarptautinių konkursų laureatė, LMTA lektorė, Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Natalija Katilienė. Konkurso dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes: A (ikimokyklinio amžiaus ir 7–10 metų mokiniai), B (11–14 metų), C (15–19 metų), D (15–19 metų konservatorijų mokiniai). Sulaukta 72 dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių muzikos ir meno mokyklų bei konservatorijų. Ryškiausi kiekvienos grupės dalyviai apdovanoti diplomais ir prizais.

Muzikos barai / 50

są. Akademijoje kiekvienais metais organizuojama daug įvairių konkursų, tačiau toks vyko pirmą kartą. Konkurso tikslas – sukurti aplinką, kokioje ateityje studentams teks konkuruoti siekiant gauti orkestranto ar koncertmeisterio vietą profesionaliame orkestre. Konkurso dalyviai, Pučiamųjų ir Styginių katedrų studentai, turėjo atlikti maždaug 10 min. programą, susidedančią iš dažniausiai į įvairias perklausas įtraukiamų ištraukų. Konkursas leido studentams įvertinti savo jėgas grojant orkestrinį repertuarą, geriau pajausti orkestrinių partijų specifiką, suprasti, kokie sunkumai laukia scenoje atliekant trumpas, tačiau nelengvas kūrinių ištraukas. Konkurso vertinimo komisijos pirmininkas buvo maestro Martynas Staškus. Komisiją sudarė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Petras Radzevičius, docentai Robertas Beinaris, Adomas Kontautas, lektoriai Eugenijus Urbonas ir Eugenijus Paškevičius, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas. Konkurso iniciatoriams ir organizatoriams buvo malonu, kad jis sulaukė didelio studentų dėmesio – dėl laureato vardo varžėsi 21 dalyvis. I vietą pučiamųjų instrumentų grupėje pelnė Dominyka Šeibokaitė (fleita). II vieta skirta nebuvo, III vietą pasidalino Eglė Juciūtė-Matelienė (fleita), Denis Nareiko (klarnetas) ir Ugnė Čepulytė (fleita). Diplomas paskirtas Giedriui Steponaičiui (tūba). Stygininkų grupėje I vieta pripažinta Gundai Baranauskaitei (violončelė), II vieta nebuvo paskirta, III vietą pasidalino Julija Ivanovaitė (smuikas), Ugnė Petrauskaitė

Vera BADJANOVA

Pirmą kartą Lietuvoje surengtas orkestrinių partijų konkursas

Spalio 20 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių katedra surengė orkestrinių partijų konkur-

(altas) ir Augustinas Treznickas (kontrabosas). Diplomas paskirtas Žydrei Ovsiukaitei (smuikas). Džiugu, kad renginį parėmė ir privatūs rėmėjai, todėl atsirado galimybė įsteigti nedideles paskatinamąsias premijas. I vietos laureatams teko 600 Lt premija, III vietos laimėtojams – 300 Lt premijos. Rūta LIPINAITYTĖ

Vakarai operos solistams

Vis skubėdami kartais pamirštame sustoti ir apsidairyti, pasidžiaugti tuo, ką turime. Bet yra tokių dalykų, kurių negalima pamiršti. Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namai vis pradžiugina savo lankytojus primindami neeilines mūsų muzikinio pasaulio asmenybes, be kurių netolimos praeities dešimtmečiai būtų buvę skurdesni. 2014 metų pradžioje būta neeilinio vakaro, kuriame pristatyta Lietuvos muzikų sąjungos išleista operos solistės Reginos Tumalevičiūtės prisiminimų knyga „Scenoje ir už jos“. Vakare dainavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Aušra Stasiūnaitė ir jos studentės Elzita Girčytė bei Rasa Dzimidaitė (koncertmeisterė Nijolė Baranauskaitė), dalyvavo chorvedys ir pianistas Jūras Bajerčius, su kuriuo solistė yra surengusi nemažai įspūdingų koncertų. Rugsėjį, pradėjus 17-ąjį Stasio Vainiūno namų sezoną, vėlgi ne be docentės A. Stasiūnaitės iniciatyvos, pakvietėme į operos solisto profesoriaus Jono Stasiūno 95ajam gimtadieniui skirtą kūrybos vakarą. Jonas Stasiūnas – ryškus mūsų

Jono Stasiūno 95-ajam gimtadieniui skirto kūrybos vakaro dalyviai

Algimanto ČEPULKAUSKO nuotraukos

Konkursas „Rudens spalvos“ – prasmingai sukakčiai paminėti

IV respublikinio konkurso „Rudens spalvos“ A grupės laureatai: Alicija Niporadnaja (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla), I vieta, Augustė Rutkauskaitė (Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), II vieta, III vietos laurus pasidalino Aurimas Salelionis (Kauno M. Petrausko muzikos mokykla) ir Emilija Burbo (Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla). B grupėje I vietą laimėjo Meda Paulauskaitė (Kauno A. Kačanausko muzikos mokykla), II vietą – Ieva Andriulionytė (Vilkaviškio muzikos mokykla), III vietą – Ugnė Zubaitė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla). C grupėje I vietą pelnė Augustė Nombeko Khoceng (Kauno A. Kačanausko muzikos mokykla), II ir III vietos laimėtojos – Anastasija Čerenok ir Evelina Volodkovič (Naujosios Vilnios muzikos mokykla). D grupėje I vieta atiteko Joriui Rubinovui (Kauno J. Gruodžio konservatorija), II vieta – Viktorijai Bedalytei (Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), III vieta – Austėjai Kazakevičiūtei (Kauno J. Gruodžio konservatorija). Kryptingo ir entuziastingo mokytojų darbo rezultatas – akivaizdūs jaunųjų dainininkų kūrybiniai laimėjimai. Daugelis dalyvių pasižymėjo labai gera vokalo technika ir įtaigia interpretacija, išrinkti ryškiausius buvo ne taip paprasta. Palyginti su pirmuoju konkursu, kuris vyko 2011 metais, renginio nuostatai kiek pasikeitė – nebeliko duetų grupės, šiais metais D grupėje varžėsi konservatorijų mokiniai. A grupėje dalyvauti galėjo ne tik 7–10 metų vaikai, bet ir ikimokyklinio amžiaus dainorėliai. Vaikų ir jaunimo dainavimo konkurso „Rudens spalvos“ rengėjai – Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius prof. Ričardas Sviackevičius, pavaduotoja ugdymui Violeta Žymančiūtė, mokytojos metodininkės Rita Katinienė ir Natalija Katilienė – nutarė tęsti sėkmingą projektą, taip reikalingą Lietuvos dainavimo pedagogams ir jauniesiems vokalistams. Taigi, kitais metais lauksime penktojo konkurso. Teneblėsta RUDENS SPALVOS!

šalies vokalinio meno talentas, Operos teatro scenoje sukūręs per 50 vaidmenų. Dar 1944 metais maestro P. Oleka savo „pirmgimiui“ gražuoliui Lietuvos miškų uosiui, savo džiaugsmui ir pasididžiavimui linkėjo: „Jonuk, atmink, kad ne vien tik gerklė, bet ir galvelė dainuoja, todėl lavinkis ir neduok užmigti savo sielai. Mokinkis, mokinkis ligi savo paskutinės dienos“. Kad tam operos solisto keliui jis, globojamas P. Olekos, ruošėsi nuo pat 1942 m. pasirodymų Kauno teatro scenoje, liudija tvarkingai, apgalvotai ir kruopščiai pildytas dienynas, kurį vartydamas ir pajunti, kokį intensyvų kūrybinį gyvenimą J. Stasiūnas nugyveno. Šiame dienyne fiksuoti jo sukurti operų vaidmenys, pažymėti scenos partneriai iš Italijos, Estijos, Kanados, Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos ir kitų šalių. O kur dar atsakingos koncertinės išvykos į užsienį, į Lenkiją, Kiniją, Mongoliją, Čekiją, Bulgariją, Rusiją, koncertai su P. Tamošaičio vadovaujamu lietuvių tautinių instrumentų ansambliu „Sutartinė“, Jurgio Gaižausko kaimo kapela, Lietuvos radijo ir televizijos vyrų vokaliniu oktetu, su pianistais, orkestrais... Galime tik žavėtis, kad jis visur suspėdavo, o juk dirbo ir pedagoginį darbą, dalyvaudavo radijo ir televizijos laidose, darė radijo įrašus. J. Stasiūnas, nors būdamas nežmoniškai užsiėmęs, pasižymėjo punktualumu, visuomet laikėsi žodžio, stengėsi visiems ir visada padėti.

Vakaro dalyvės Liucija Stulgienė ir Regina Tumalevičiūtė Vakaro, skirto J. Stasiūnui vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis

Stasio Vainiūno namai gausiems lankytojams vėl priminė Joną Stasiūną – įspūdingąjį Margirį iš V. Klovos operos „Pilėnai“ (dainuota 109 kartus), taip pat Skarpiją iš G. Puccini „Toskos“ (103 kartai), Žermoną iš G. Verdi operos „Traviata“ (127 kartai), Eskamilją iš G. Bizet „Karmen“ (126 kartai) ir kt. Nuskambę J. Stasiūno įrašai vėl atgaivino prisiminimus apie mūsų operos scenos pažibą. Docentė Aušra Stasiūnaitė ne tik dainavo, bet ir pasidalijo prisiminimais apie savo tėtį. Pasirodė ir A. Stasiūnaitės dainavimo klasės studentės Rasa Dzimidaitė, Elzita Girčytė, Agnė Buškevičiūtė, Vaiva Datenytė ir Polina Glušniova (koncertmeisterė N. Baranauskaitė). Gausi nuotraukų paroda leido pažvelgti į J. Stasiūno sukurtus operų personažus, jo pasirodymus įvairiose teatrų ir koncertų scenose, prisiminti jį gyvenimiškose situacijose. Tai buvo tikra vokalinio meno šventė operos solisto gerbėjams ir jo artimiesiems, Vaclovas JUODPUSIS

Kelio vidury...

„Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas.“ Šiais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžiais norėtųsi pristatyti koncertą, vykusį rugsėjo 12 d. Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje. Saulėtą ir neįprastai šiltą rugsėjo pavakarę daug draugų ir garbingų svečių rinkosi į Naujosios Vilnios muzikos mokyklos Didžiąją salę paminėti dviejų jubiliejų – mokyklos 50-mečio ir jos „dukros“ Elenos Berezinos pedagoginės veiklos 25-mečio. Oficiali muzikos mokyklos istorija prasidėjo 1965 m. rugpjūčio 31 d., kai metus veikęs Vilniaus 1-asis

muzikos mokyklos filialas Polocko gatvėje buvo performuotas į Vilniaus vaikų muzikos mokyklą Nr. 2, direktore paskirta Irena Palionienė. 1965–1966 mokslo metais čia mokėsi 120 vaikų, dirbo 7 mokytojai, veikė Fortepijono, Akordeono bei Styginių instrumentų skyriai, parengiamoji grupė. 1969 m. direktoriaus pareigas perėmė Gytis Savickas, 1971 m. – Juozas Eimanavičius. Naujų idėjų ir energijos į muzikos mokyklos gyvenimą 1973 m. įnešė operos dainininkas, TVR muzikos redaktorius Jonas Girijotas, jis inicijavo Liaudies ir Pučiamųjų instrumentų skyrių įsteigimą. 1979 m., bendradarbiaujant su „Neries“ gamykla, buvo pastatytas muzikos mokyklos pastatas M. Korablikovo, dabar – Karklėnų gatvėje, kuris iki šiol priklauso šiai mokymo įstaigai. Nuo 2001 m. mokyklos direktoriaus pareigas eina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, akordeonų kvinteto „Concertino“ bei Vilniaus akordeonų orkestro „Consona“ meno vadovas Ričardas Sviackevičius. Mokykloje šiuo metu mokosi per 500 moksleivių, dirba 70 pedagogų, veikia Akordeono, Teorinių disciplinų, chorinio ir solinio dainavimo, Fortepijono, Tautinių instrumentų, Pučiamųjų, mušamųjų instrumentų ir estrados, Styginių instrumentų skyriai. Simboliška, kad pirmąjį Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos 50-mečio jubiliejinį koncertą surengė Elena Berezina, prieš keturiasdešimt metų savo muzikinį kelią pradėjusi šioje mokykloje. Dar visai mažutę už rankos ją čia atvedė tėveliai ir nuo to laiko ji nebesiskyrė su akordeonu. 1979 metais Elena Berezina baigė muzikos mokyklą ir įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Eduardo Gabnio akordeono klasę. Būdama ketvirtame konservatorijos kurse ji pradėjo mokyti mažuosius akordeonistus, o štai dabar švenčia savo pedagoginės veiklos 25 metų jubiliejų. Tą pavakarę susirinkusius kolegas ir bičiulius Elena Berezina pasveikino M. Liuterio žodžiais: „Dangaus palaimą pelnė tas, kas muziką už darbą pasirinko“. Šia mintimi ir buvo pradėtas koncertas. Pirmasis pasirodė neseniai į akordeono muzikos pasaulį paniręs Jaunius Čibiras, kuris atliko U. Jutilos pjesę „Mažasis akordeonistas“ ir to paties kompozitoriaus variacijas Krokodilo Genos dainelės tema. Vėliau prie Jauniaus su kanklėmis prisijungė

jo sesuo Judita, jie pagrojo J. Barakausko „Krinta lapai“, V. Bakanovo Bliuzą bei dvi G. Beliajevo miniatiūras – „Saulutė patekėjo“ ir „Genys ir gegutė“. Mažuosius muzikantus keitė jau didesnę patirtį turintis Ruslanas Grimbovskis, jis atliko keletą dalių iš V. Semionovo „Bulgariškosios siuitos“ bei V. Gruševskio Tokatą Nr. 2. Savo nuostabiai mokytojai Ruslanas kartu su Edvinu Jankunecu įteikė muzikinę dovaną – pagrojo V. Vlasovo „Mylimą multifilmą“, V. Bakanovo Skercino ir A. Grothe „Samba-stone“. Antroje koncerto dalyje mamą sveikino dukra Marija ir sūnus Dmitrijus – ir ne bet kaip, o atlikdami sudėtingas muzikines kompozicijas. Marija Berezina, Vilniaus universiteto trečiakursė, studijuojanti anglų ir ispanų kalbas, mamos džiaugsmui nesiskiria su smuiku ir savo mokytoja D. Vasiliauskiene. Marija užbūrė klausytojus P. de Sarasate „Playera“, op. 23, ir M. De Fallos „Ispanų šokiu“. Dmitrijus Berezinas, studijuojantis Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijoje, violončele pagriežė vieną sudetingiausių C. A. Piatti Kapričą violončelei solo Nr. 7 C-dur bei nepaprasto grožio, gilumo ir spalvingumo N. Rakovobene Poemą. Savo pasirodymą Dmitrijus baigė virtuozišku, kvapą gniaužiančiu D. Popperio „Elfų šokiu“. Dmitrijui talkino puiki koncertmeisterė Roberta Mikučionytė. Prie muzikinių sveikinimų prisijungė ir buvusi E. Berezinos mokinė, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto kurso studentė Liucina Vlasenko, ji kartu su Marija Berezina atliko S. Prokofjevo kūrinį „Montekiai ir Kapulečiai“ bei V. Vlasovo Bosanovą. Groti kartu merginos pradėjo dar besimokydamos Naujosios Vilnios muzikos mokykloje, labai norėtųsi, kad jų kamerinis ansamblis „MeloDyDuo“ ir ateityje džiugintų mus savo muzika!.. Koncertui artėjant link pabaigos klausytojų laukė didžiausia dovana – Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokinių akordeonų orkestro pasirodymas. Charizmatiškosios Žanos Gumenajos vadovaujamas kolektyvas atliko J. Revauxs ir C. François kūrinį „Mano kelias“, J. Dogos valsą iš filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“, koncertą baigė energinguoju T. Hejdos kūriniu „Meloritmas“. Janina GEČAITĖ

Muzikos barai / 51

Bendrystę surado muzikuodami drauge Biržuose

Rugsėjo 5–9 dienomis Biržuose vyko IV tarptautinė kūrybinėedukacinė stovykla „Muzikuokime drauge“. Ją surengė Lietuvos muzikų sąjunga ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla. Tradicija tampančiame renginyje šįmet dalyvavo 112 jaunųjų muzikantų (37 įvairios sudėties instrumentiniai ansambliai) iš Lietuvos ir Latvijos, jie drauge muzikavo ir dalyvavo meistriškumo kursuose. Muzikos paslapčių juos mokė žymūs Lietuvos ir kitų šalių pedagogai.

Tobulėjimo galimybes įvertino ir mokiniai, ir mokytojai Jaunieji stovyklos dalyviai į Biržus suvažiavo iš Rygos, Limbažių (Latvija), Vilniaus, Kauno, Garliavos ir Panevėžio mokyklų. Atvyko ir gražus būrys pedagogų, pasirengusių atskleisti akademinės muzikos subtilybes. Paprastumu ir draugiškumu visus pakerėjo Londono Guildhallo muzikos mokyklos profesorius, smuikininkas, Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos prezidentas Evanas Rothsteinas, Latvijos fondo „Muzicējam kopā ar draugiem“ steigėja ir vadovė, Rygos Jāzepo Mediņio 1-osios muzikos mokyklos mokytoja pianistė Gunta Melbārde, Estijos Heino Ellerio muzikos mokyklos direktorė Kadri Leivategija bei penketas muzikos pedagogų iš Lietuvos: Edukologijos universiteto docentas dr. Remigijus Vitkauskas, žinomas chorvedys, vargonininkas ir klavesinininkas Vilimas Norkūnas, Muzikos ir teatro akademijos profesorius Petras Kunca, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Ramutė Kalnėnaitė ir tos pačios mokyklos Pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas tūbininkas Antanas Ladyga. Galimybe stažuotis pas puikius pedagogus džiaugėsi tiek Biržų muzikos mokyklos mokytojai, tiek su mokiniais iš kitų miestų atvykę jų kolegos. Visi ypač žavėjosi svečiu iš Didžiosios Britanijos smuikininku Evanu Rothsteinu, pabrėžė jo gebėjimą pajusti talentus, pasiekti jų širdis per emocijas, tiksliai nurodyti, ko norima iš jaunojo muzikos atlikėjo. Estė Kadri Leivategija savo pamokomis užbūrė pianistus. Atidarymo koncerte – Radvilų muzikavimo tradicija IV tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos atidarymo kon-

Muzikos barai / 52

Violončelių duetas iš Latvijos Emilija Rozanšteina ir Dita Raimonda Pūce

Meistriškumo pamokoje smuikininkų ansamblis iš Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos dirba su Evanu Rothsteinu

Styginių instrumentų kvartetas iš Panevėžio – Elžbieta Butkevičiūtė (smuikas), Ieva Kavoliūnaitė (smuikas), Vytautė Petrauskaitė (smuikas) ir Mantas Sutkus (violončelė)

Sveikinimo žodį taria Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė

certas vyko Biržų pilies menėje. Gausiai susirinkusiems klausytojams pasirodė vaikų ir jaunimo kameriniai ansambliai ir klavesinininkas V. Norkūnas. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė pastebėjo, kad jau keletą metų Biržuose vaikai supažindinami su senosios muzikos atlikimo subtilybėmis. Pasak direktorės, Biržuose gilios barokinės muzikos šaknys, manoma, kad Radvilų rūmuose skambėdavo klavesino melodijos. Nuo tada, kai rajono savivaldybė padovanojo klavesiną, Radvilų tradicija sėkmingai tęsiama. Direktorė džiaugėsi, kad biržiečių vaikai vos ne vieninteliai Lietuvoje gali susipažinti su šiuo puikiu instrumentu. Atidarymo koncerte klausytojus ypač sužavėjo garliaviškių gebėjimas lumzdeliais atlikti ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką. Plojimų negailėta ir biržiečiams – smuiko ir fortepijono duetui, fortepijoniniam kvartetui. Bažnyčioje griežė smuikai, skambėjo arfos ir gitaros melodijos Šeštadienio popietę biržiečiai rinkosi į evangelikų reformatų baž-

Profesoriai Petras Kunca ir Evanas Rothsteinas

nyčią, kur savo muzikinius gebėjimus demonstravo kiti stovyklos „Muzikuokime drauge“ dalyviai. Koncertą pučiamųjų instrumentų fanfaromis pradėjo M. K. Čiurlionio menų mokyklos varinių pučiamųjų ansamblis, vadovaujamas mūsų kraštiečio Antano Ladygos. Juos keitė smuikininkių duetas iš Vilniaus, styginių instrumentų kvartetai iš Vilniaus ir Rygos, susikaupti kvietė fortepijono ir vargonų muzika. Pirmą kartą per ketverius metus suskambo ir biržiečių ovacijų nusipelnė klasi-

Stovyklos pedagogai (iš kairės): Antanas Ladyga, Evanas Rothsteinas, Ramutė Kalnėnaitė, Kadri Leivategija, Gunta Melbārde, LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Rima Zuozienė ir Petras Kunca

kinės gitaros bei smuiko duetas – žiūrovus sužavėjo mažosios panevėžietės Kornelijos Sakalauskaitės (smuikas) ir gitaristo Danieliaus Kuojos muzikavimas. Neliko nepastebėta, kad skambinti gitara jaunimą Panevėžyje mokinančio Raimundo Januševičiaus šaknys – Biržų žemėje, dar ne vienas biržietis prisimena muzikalius jo tėvus Aldoną ir Joną Januševičius, vyresnieji Rinkuškių, Kirkilų, Astravo gyventojai pasakoja, kaip Raimundo tėvas įvairiais instrumentais grodavęs kaimo gegužinėse. Panevėžio muzikos mokykloje mokytoju metodininku dirbantis ir pats muziką kuriantis Raimundas sakė retai atvykstantis į tėvų gimtąjį kraštą, tačiau čia niekada nepaklystantis. Kolegų ir mokinių paklaustas, iš kur taip tiksliai žinantis, kur sukti automobilį, atsakė trumpai: „Tiesiog jaučiu“. Meistriškumo pamokas stovykloje vedusius pedagogus R. Januševičius vadino „fantastiška komanda“, kuri ne tik viską moka, gali, ne tik myli muziką, bet ir puikiai jaučia trapų vaiko sąlytį su ja. Tikra dovana klausytojai vadino baigiamąjį koncertą – ansamblio iš Vilniaus „Regnum muzicale“ pasirodymą. Visus pakerėjo keturios seserys Daunytės: Joana (arfa), Vita Marija (fleita), Elena (arfa), Kotryna Ugnė (smuikas). Savarankiškai pasirodymui pasiruošusios muzikantės sulaukė audringų plojimų, pagyrimo šūksnių. Po koncerto atlikėjos džiaugėsi, kad ir mažuose šalies miestuose yra tokių puikių salių ir geros publikos. Po koncerto stovyklos dalyviai dar ilgai bendravo prie vaišių stalo evangelikų reformatų parapijos namuose. Pakako laiko ir gilesnėms pažintims, ir ateities planams kurti, ir diskusijoms. Seimo narys

Aleksandras Zeltinis Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklai įteikė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėką už kamerinės muzikos puoselėjimą. Kunigas Rimas Mikalauskas susirinkusiesiems dėkojo už bažnyčiai ir Biržams padovanotas gražias muzikines dovanas. Jaunimą sudomino išsaugota sena religinė literatūra. Smalsiausieji sulaukė dar leidyklos dažais kvepiančių dovanėlių. Paskutinę stovyklos dieną, sekmadienį, pedagogai buvo pakviesti į seminarą-diskusiją „Mokyklos instrumentinis ansamblis ir informacinės komunikacinės technologijos: dialogas, iššūkiai, lyderystė“. Pasak Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės R. Zuozienės, renginys „Tylos“ viešbutyje buvo labai produktyvus, mokytojai išėjo kupini naujų idėjų. Tarptautinės stovyklos dalyviai trejetą dienų ne tik muzikavo ir diskutavo, bet ir spėjo pasidairyti po Biržus, aplankyti įdomesnes rajono vietas. Iš Kirdonių kilęs M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėstytojas Antanas Ladyga savo mokiniams parodė garsiąją Karvės olą, papasakojo apie paslaptingai atsiveriančias smegduobes. „Duok, Dieve, daugiau tokių renginių“, – sakė Antanas Ladyga. Juk vaikui labai svarbus kiekvienas išėjimas į sceną, žiūrovų palaikymas, galimybė muzikuoti tokios pilies menėse, bažnyčioje. Dėstytojas tvirtino, kad visa, kas pakylėja jauno žmogaus dvasią, ilgai išlieka atmintyje, daro didelį poveikį bręstančiai asmenybei.

Muzikuoja Gunta Melbārde, Ramutė Kalnėnaitė ir Gabrielė Dikčiūtė

Styginių kvartetas iš Latvijos – Anna Šuvajeva (I smuikas), Sibilla MētraOzoliņa (II smuikas), Santa Tisenkopfa (altas), Dita Raimonda Pūce (violončelė)

Gražina DAGYTĖ

„Regnum musicale“ – seserys Vita Marija (fleita), Ugnė (smuikas), Joana (arfa), Kotryna Elena (violončelė) Daunytės

Fortepijoninis trio iš Latvijos – Sibilla Mētra-Ozoliņa (smuikas), Marta Kalniņa (violončelė), Gabriela Goldmane (fortepijonas) Styginių kvartetas – Gabrielė Lokominaitė (II smuikas), Jokūbas Benjaminas Račiūnas (I smuikas), Anastasija Loboda (III smuikas), Liudvikas Silickas (violončelė)

Muzikos barai / 53

Svetur

Paryþiaus dienoraðiai (5) Gabrielė SLIŽYTĖ

Sugrįžimas į areną

Naujieji metai prasidėjo rudenį. Dar nespėjus pagelsti medžių lapams geriausios pasaulio koncertų salės paskelbė naują sezoną ir ėmė galynėtis, kurioms pavyko sudaryti daugiau kontraktų su klasikinės muzikos žvaigždėmis. Nors tradicijos išlieka, todėl kaip ir kiekvienais metais Paryžiuje vėl galime išgirsti Marthą Argerich, Danielį Barenboimą, Renaud Capuçoną, Lang Lang ar Yo Yo Ma. Siaubingai išlepinta publika. Sugrįžus po vasaros atostogų, visuomet galima išgirsti ką nors netikėta, atsiranda ką papasakoti. Naujienas, sklandančias vis dar vasariškai melsvame Paryžiaus danguje, būtų galima apibūdinti keletu žodžių – kai kas liūdna, kai kas nauja ir Maximas Vengerovas. Visai neseniai Paryžiaus orkestro vyriausiasis dirigentas estų kilmės Paavo Järvi pranešė, kad priėmė labai sunkų sprendimą 2016 metais, pasibaigus kontraktui, palikti šį postą ir pereiti į Brėmeno kamerinį orkestrą (Kammerphilharmonie), kuriam diriguoja jau dvidešimt metų. Turint galvoje, kad genialiajam Paavo Järvi greitai bus patikėtas ir Tokijo NHK simfoninio orkestro vadovavimas, žinia apie pasitraukimą iš Paryžiaus orkestro dirigento posto ne vien tik nuliūdino – galime didžiuotis sėkminga tarptautine Baltijos šalies atstovo karjera. Pagaliau prieš akis dar du kupini įspūdžių Paryžiaus orkestro sezonai su Paavo Järvi. Pereikime prie dar vienos svarbios žinios klasikinės muzikos pasauliui. Berlynas garsus savo filharmonija,

Muzikos barai / 54

Vilnius didžiuojasi savąja, net Šiauliai yra ją turėję, o štai Paryžiuje tokios įstaigos nebuvo. Tačiau per keletą metų baisiajame šiauriniame Paryžiaus rajone (nes tik ten dar yra likę vietos statyboms) pastatytas filharmonijos pastatas, ir štai visi sulaikę kvapą laukia didžiojo gala koncerto, įvyksiančio kitų metų sausį. Koncertas žada būti ypatingas, mat jame pasirodys naują rezidenciją gavęs Paryžiaus orkestras bei garsiausi Prancūzijos atlikėjai – smuikininkas Renaud Capuçonas ir pianistė Hélène Grimaud. Reikia tikėtis, kad Paryžiuje atsiras ne tik naujas pastatas, bet ir puikios akustikos salė, mat šiuo metu tokia iš esmės yra tik Bastilijos opera (Opéra Bastille), inauguruota 1989 metais, ir Pleyelio salė. Naujas Paryžiaus orkestro sezonas buvo pradėtas nešokiruojančia ir jau daug sykių girdėta programa: Albert´o Rousselio Simfonija Nr. 3, Maurice´o Ravelio choreografine poema „Valsai“ bei Johanneso Brahmso Koncertu smuikui, op. 77. Taip, koncertu smuikui, ir čia derėtų sustoti. Maximas Vengerovas grįžo koncertuoti į Pleyelio salę, ir svarbiausias klausimas naujųjų mokslo metų pradžioje susitikus su ilgai nematytais studijų draugais buvo: „Ar jau turi bilietą į Vengerovo koncertą?“ Norint prisiminti, kada garsiojoje salėje paskutinį kartą pasirodė garsiausias pasaulio smuikininkas, reikėtų grįžti į 2006 metus, kai diriguojant Esai-Pekkai Salonenui Maximas Vengerovas atliko Pirmąjį Šostakovičiaus koncertą.

Įsivaizduokite tobulą griežimą. Na, beveik tobulą, nes, kaip sakoma, tobulumui ribų nėra. Maximas Vengerovas, taip lengvai įeinantis į salę, nebederina savo 1727 metų Stradivarijaus ex-Kreutzer, viskas atlikta jau užkulisiuose. Prasideda orkestro įžanga. Publika seka kiekvieną smuikininko gestą, žvilgsnį, šypseną, daugelis žmonių jį gyvai girdi pirmą kartą. Ir prisimins visą gyvenimą. Šiais laikais mažai ką pavyks sužavėti briliantine technika, virtuoziškumu. Konkurencinė kova tarp smuikininkų tiek pakėlė meistriškumo kartelę, kad norint pasiekti aukštumų 24 Paganini kapričų neužteks. Šiame koncerte labiausiai sužavėjo Maximo Vengerovo garsas. Saldus, trapus, jaudinantis, stingdantis, dainuojantis, valingas... Nuostabioji Brahmso koncerto pirmosios dalies lyrinė tema buvo atlikta dangiškai, o sunkūs, visų smuikininkų pirštus laužantys trijų ar keturių garsų akordai pagriežti be jokio šiurkštumo ir draskymo, būdingo šiuolaikiniams interpretatoriams, siekiantiems padaryti kuo didesnį įspūdį žiūrovams. Skambant trečiajai daliai šventinė finalo tema kėlė liūdesį, nes smuikininko pasirodymas ėjo į pabaigą. Žinoma, kaip ir priklauso, Maximas Vengerovas į sceną buvo iškviestas mažiausiai dešimt kartų ir laimingiems klausytojams pats prancūziškai pranešė su Paryžiaus orkestru padarysiantis „un cadeau“ – dovaną – ir bisui atliksiantis J. Massenet „Meditaciją“. Kalbant apie šį kūrinį neretai sakoma: atsibodęs, nieko nauja, visi jau jį grojo šimtus kartų. Tačiau tai, ką pasiūlė smuikininkas ir nuostabi orkestro arfininkė, preciziškai ir jautriai jam akompanavusi, buvo aukščiau visų vertinimų. Kūrinys dėl tobulo Vengerovo garso nuskambėjo taip šviežiai, tarsi būtų girdimas pirmą kartą. Visi norėtų taip groti, bet ši vieta jau užimta. Po koncerto publikai nusileidus į fojė laukė dar viena staigmena – Maximas Vengerovas dalins autografus! Tai buvo puiki galimybė ne tik iš arti pamatyti atlikėją, bet ir persimesti vienu kitu žodžiu ar tiesiog išreikšti dėkingumą už koncertą. Smuikininkas pasirodė kaip itin mielas žmogus, skleidžiantis gerą nuotaiką, tad dabar tik lieka laukti dar vieno jo sugrįžimo ir koncerto su Paryžiaus orkestru naujoje filharmonijos salėje. n

Smuikininko Boriso Traubo gastrolės JAV

Rugsėjo 15–24 dienomis kelių Amerikos miestų gyventojai ir svečiai turėjo galimybę apsilankyti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininko Boriso Traubo koncertuose. Smuikininko gastroles JAV organizavo „Intermuse Performing Artists Bureau“ ir Lietuvos Respublikos ambasada Vašingtone. B. Traubo scenos partneriais tapo 1993 m. susibūrusio ansamblio „The American Virtuosi“ („Amerikos virtuozai“) nariai. Smuikininkas ne tik koncertavo – rengė meistriškumo pamokas, dalyvavo įvairiuose susitikimuose. B. Traubo ir „The American Virtuosi“ atliekama muzika skambėjo skirtinguose Amerikos miestuose bei įvairiose koncertinėse erdvėse: Baptistų bažnyčioje Tausone (Towson), Šv. Margaritos vyskupų bažnyčioje Anapolyje, Lietuvos ambasadoje Vašingtone, Šv. Marijos kalno universitete Emitsburge. Klausytojai išgirdo Mikalojaus Konstantino ČiurlioBorisas TRAUBAS 1985 m. įkūrė profesionalų žydų muzikos ansamblį „Vilne“, kurį dabar pažįstame kaip „Vilniaus Jeruzalės“ kolektyvą, drauge su pianistu profesoriumi Leonidu Melniku ir violončelininku Valentinu Kaplūnu sukūrė fortepijoninį trio „Musica Camerata Baltica“ (1993 m.). B. Traubo iniciatyva ir pastangomis 2004 m. Šiauliuose įvyko I tarptautinis Ch. Frenkelio vilos festivalis, kurį jis rengė 7 metus. Smuikininkas koncertuoja kaip solistas bei įvairių kamerinių ansamblių dalyvis, muzikuoja su įvairiais orkestrais. Šių metų gruodžio 27 d. naujoje Gariūnų verslo parko koncertų salėje įvyks jo rečitalis su pianiste Egle Minčiūnaite. B. Traubas garsėja ir kaip orkestruočių bei transkripcijų meistras, jo aranžuotus kūrinius atlieka Lietuvos bei kitų šalių solistai, ansambliai ir orkestrai.

nio, Wolfo Ebanno, Fausto Latėno, Balio Dvariono, Ludwigo van Beethoveno, Leopoldo Godowskio, Johno Williamso, Sergejaus Rachmaninovo, Franzo Waxmano, Fritzo Kreislerio opusus. „Koncertai JAV vyksta labai šiltoje, demokratiškoje aplinkoje, atlikėjai tiesiogiai kontaktuoja su žiūrovais. Šia prasme mūsų publika (galbūt dėl drovumo) laikosi atokiau nuo atlikėjų“, – lygindamas JAV ir Lietuvos klausytojus sakė B. Traubas. Vienas įsimintinesnių buvo Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone surengtas koncertas, skirtas Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Vilniaus geto likvidavimo metinėms paminėti. Apie šį B. Traubo ir „The American Virtuosi“ koncertą Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis sakė: „Pono Traubo apsilankymas ir bendradarbiavimas su „American Virtuosi“ stipriai prisidėjo prie JAV ir Lietuvos santykių puoselėjimo. Vizito tema – „Muzika – geriausias tiltas visiems žmonėms“ – buvo puikiai atskleista ir paliko žymę daugelio žmonių mintyse bei širdyse.“ Ansamblis „The American Virtuosi“ unikalus tuo, kad jį sudaro penki vienos – Borowsky – šeimos nariai: Elizabeth (fortepijonas), Frances (violončelė), Emmanuelis (smuikas), Cecylia (violončelė) ir Charlesas (armonikėlė). Ansamblis atlieka ne tik įvairių epochų kompozitorių kūrinius, bet ir originalias savo kompozicijas. „Su ansambliu esu pažįstamas keletą metų – tai labai įdomus kolektyvas. Visi jo nariai yra geri muzikai, jie ne tik koncertuoja, bet ir dėsto universitetuose bei konservatorijose. Labai įdomus

Ansamblis „The American Virtuosi“ ir Borisas Traubas

ansamblio moto: „Muzika – geriausias tiltas visiems žmonėms“. Įgyvendindami jį muzikai rengia koncertus ir įvairius debatus skirtingose šalyse, į juos įtraukdami ir vietinius atlikėjus“, – pasakojo smuikininkas B. Traubas. Anot atlikėjo, ansamblio „The American Virtuosi“ repertuare itin įsimintina kompozicija „In memoriam“, kurioje vaizduojami trėmimai, kančia ir Baltijos šalių išsilaisvinimas (kūrinio kulminacijoje skamba žymi Baltijos kelio daina). Vyriausiasis Estijos rabinas Shmuelis Kotas apie šį kūrinį yra pasakęs, kad „tai ne tik aukų pagerbimas, tai geriausias tiltas visiems žmonėms gyventi harmonijoje ir taikoje“. Neatsitiktinai „In memoriam“ buvo pripažintas išraiškingiausiu kūriniu, skirtu nacizmo ir komunizmo aukoms pagerbti. Gastrolių JAV metu susitikimus su žiniasklaida ir lietuvių bendruomenėmis B. Traubas surengė Merilande, Pensilvanijoje, Baltimorėje ir Vašingtone. Meistriškumo pamokas vedė Tausono universiteto Muzikos departamente, Merilando universiteto Muzikos mokykloje, Dikinsono koledžo Rubendalio rečitalių salėje. „Teko dalyvauti susitikime su Baltimorės lietuvių bendruomene – viena seniausių lietuvių

bendruomenių JAV. Buvo labai įdomu. Apžiūrėjau bendruomenės muziejų, surengiau nedidelį koncertą. Ši bendruomenė išgyvena sunkius laikus: senieji nariai jau negali aktyviai dalyvauti veikloje, o naujieji į ją dar visavertiškai neįsijungė“, – įspūdžiais dalinosi smuikininkas. B. Traubas taip pat pasakojo, kaip Dikinsono mieste dalyvavo įdomioje šventėje: tenykštė žydų bendruomenė šventė Roš Hašaną – Naujuosius metus. Tai naujoviška bendruomenė, ji turi rabinę, dalis moterų nešioja kipas. Buvo daug jaunimo, visi pasipuošę. Šventėje tvyrojo labai šilta atmosfera. Pasak Amerikos žiniasklaidos, visi B. Traubo ir „The American Virtuosi“ koncertai buvo itin sėkmingi, lydimi susižavėjusių klausytojų plojimų. Neatsitiktinai gastrolių metu Kaliningrado simfoninis orkestras (meno vadovas Arkadijus Feldmanas) smuikininką pakvietė Vokietijos mieste Diulmene kartu atlikti M. Brucho koncertą Nr. 1. B. Traubas pasakojo, kad keliaudamas po JAV jis pamatęs visiškai kitokią, nei dauguma mūsų įsivaizduoja, šalį, taip pat ir ne tą, kokią pats smuikininkas prisiminė iš 1977 metų gastrolių su Lietuvos kameriniu orkestru. „Vietoj technokratinių miestų aš pamačiau universitetinius miestus su 2–3 aukštų namais, daug žalumos, ramius niekur neskubančių žmonių veidus. Man vienas pažįstamas paaiškino, kad dabar aš pamačiau tikrąją Ameriką“, – teigia smuikininkas. Rasa AUKŠTUOLYTĖ Charlesas Borowsky, Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, Borisas Traubas ir ansamblio „The American Virtuosi“ nariai po koncerto

Muzikos barai / 55

Svetur Muzika, alsuojanti tradicijomis ir dabartimi

Muzikos barai / 56

Prie Kultūros centro Improvizacija Lietuvos stende

telos katedra, ties kuria baigiasi Šv. Jokūbo piligrimų kelias, dar žinomas kaip Camiño de Santiago, ir kuri yra trečioji piligrimų labiausiai lankoma vieta po Jeruzalės ir Vatikano šventovių. Mes, žinoma, į piligriminį žygį pėsčiomis nesileidome, bet mūsų kelionė beveik jam prilygo – skridome iš Vilniaus į Taliną, tada, neišlipdami iš lėktuvo, į Turkiją, po nakvynės Stambule kitą rytą per Bilbao pagaliau pasiekėme Santjago. Panašiai keliavome ir namo. World music kol kas yra dar labai jaunas, sunkiai apibrėžiamas muzikos žanras, randantis pasaulyje vis daugiau šalininkų, kurie ne visuomet sutaria, kas tai yra. Vieniems tai archajiškesnė, tradiciškesnė pasaulio tautų muzika, kiti labiau pritaria nuomonei, kad world music gimė XX amžiaus 8–9 dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje kaip afrikiečių folkloro derinys su roko muzika. Tai lėmė muzikinės ir politinės priežastys. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka ir kvadratinė šios muzikos forma ir jie panoro išplėsti jos ribas naujomis spalvomis, dermėmis, improvizacijomis. Papildydami ir taip jau populiarią roko muziką spalvotųjų pasaulio gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su jais, kovojančiais už politines teises. Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų,

Daivos KLOVIENĖS nuotraukos

Spalio 22–26 dienomis Santjago de Komposteloje, Ispanijoje, vyko jau dvidešimtoji tarptautinė muzikos mugė WOMEX – svarbiausias pasaulyje liaudies ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti savo šalies autentiškąjį ir modernųjį folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai. Šiemet mugėje antrą kartą veikė Lietuvos muzikos stendas, renginyje dalyvavo įrašų leidyklos „Semplice“ vadovė Rūta Skudienė, baltiškos muzikos įrašų leidyklos „Dangus“ ir festivalio „Mėnuo Juodaragis“ vadovas Ugnius Liogė, multiinstrumentininkas, koncertų agentūros ir įrašų leidyklos „Saulės muzika“ vadovas Saulius Petreikis, Lietuvos džiazo federacijos vadovė Solveiga Rusytė, Muzikos informacijos ir leidybos centro darbuotoja Rimantė Sodeikienė (be jos mūsų šalies stendo, matyt, nebūtų buvę), muzikai ir vadybininkai – Indrė Jurgelevičiūtė, Robertas Kancius, Šorena ir šio straipsnio autorius, atstovavęs savo vadovaujamam folkloro ansambliui „Vydraga“ ir instrumentinės folkloro muzikos festivaliui „Griežynė“. Specialiai mugei buvo išleistas CD rinkinys „Note Lithuania – Folk / World“, kuriame pristatoma gausi Lietuvos muzikos įvairovė – nuo autentiškos liaudies muzikos iki modernių jos variacijų, derinių su kitomis pasaulio etninės muzikos tradicijomis. Lietuvos stendą mugėje WOMEX organizavo Muzikos informacijos ir leidybos centras su Lietuvos kultūros tarybos parama. Mugė WOMEX rengiama nuo 1994 m. vis kitame Europos mieste. Šiemet buvo pasirinktas Santjago de Kompostela – Galisijos sostine vadinamas Galisijos regiono miestas. Jis garsėja ne tik krikščioniškuoju palikimu, bet ir pagarba menui. Čia gausybė muziejų, parodų salių, meno ir architektūros stebuklų. Čia yra ir garsioji Santjago de Kompos-

sijos. Visa tai drauge su dieniniais akustinės, daugiausia tradicinės muzikos koncertais, paskaitomis, filmų peržiūromis vyko Santjago de Kompostelos kultūros centre ant Gajaso kalno. Kultūros centre sudarytos visos sąlygos jaunimui reikšti savo kūrybingumą, mokytis, skaityti knygas ar užsiimti kita prasminga veikla. Įdomiausia, kad čia veikiantys muziejai, archyvai, biblioteka ir edukacijos centrai mugės WOMEX dienomis buvo iškraustyti. WOMEX atidarymo koncertas paprastai skiriamas šventės šei-

Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungiamos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko, techno ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia. Matyt tuo ir ypatingas šis muzikos žanras, kad jungia daugybę krypčių, tarp kurių gali atsirasti ir įvairiausių Afrikos, Amerikos, Europos ar Azijos tautų tradicinės autentiškos muzikos formų, jų derinių su šių dienų pramogine ir akademine muzika, taip pat regis, prancūzų šansonai, argentiniečių tango ir chamame, portugalų fadas, Žaliojo Kyšulio morna, kartais bliuzas, etnodžiazas, afrobitas ir daugelis kitų. Kas vyksta WOMEX mugėje? Pirmiausia tai didžiulė susiėjimų erdvė, kurioje stovi šimtai pasaulio šalių leidybos firmų, muzikos verslo kompanijų, festivalių organizacijų ir muzikantų ar grupių stendų, prie kurių keičiamasi muzikos įrašais, informacija, kuriami ir reklamuojami darbai darbeliai, projektai, sudaromi koncertų sandoriai, vyksta pokalbiai, disku-

mininkų muzikai, taigi šiemet jame karaliavo Galisijos muzikantai. Koncerte išgirdome visą šio regiono muzikos įvairovę – nuo galisijietiško dūdmaišio iki flamenko, džiazo, portugališkų dainų, šiuolaikiškai perdirbto folkloro ir kitų įdomių dalykų. Svarbus vaidmuo koncerte buvo skirtas dainininkei ir instrumentininkei Mercedes Peon, kuri šiuo metu laikoma viena charizmatiškiausių moterų tarp world music atlikėjų. Savo pasirodymuose ji sieja elektroakustinę, liaudies ir avangardinę muziką. Ji ne tik kuria muziką, dainuoja, bet ir puikiai, labai impulsyviai, išraiškingai groja dūdmaišiu, mušamaisiais, kitais instrumentais. Iš kitų atlikėjų labiausiai įsiminė Galisijos dainininkas Xabieras Diazas, tęsiantis liaudiško dainavimo tradiciją. Šiuo metu jis įrašinėja naują solinį albumą, kuris bus išleistas 2015 metais. Tai labai ambicingas projektas: jame dalyvauja dvylika jaunų tradicinės muzikos dainininkių, grojama daugybe įvairiausių instrumentų. Šioje muzikoje apstu poliritmikos, naujai

„Volosi“ – styginių kvinteto, derinančio liaudišką ir akademinę muziką. Viena scena penktadienį buvo skirta ispanų muzikai. Norėčiau išskirti labai dinamišką ir virtuoziškai grojančią akordeonisto Aguso Barandiarano grupę „Korrontzi“, šiuolaikiškai išreiškiančią ispanišką dvasią. Labai energingą muziką ir šokius de-

Xabier Diaz (Ispanija)

„Dreamers Circus“ (Švedija, Danija)

trio „Madeeh“, kurio pagrindinis instrumentas yra pratuokngas (pratuokng) – jis sudarytas iš bambukinio korpuso, ant kurio užtemptos stygos, grojama medinėmis lazdelėmis. Kitas mano dėmesio sulaukęs kolektyvas – Ilkkos Heinoneno trio iš Suomijos. Jų pagrindinis instrumentas jouhikas (jouhikko) primena lyrą, bet skamba kaip smuikas. Ilkka groja tradicinę Suomijos muziką ir ja grįstas savo etnodžiazines kompozicijas. Puikus muzikantas! Negaliu nepaminėti pirmą kartą WOMEX dalyvavusios Estijos, kuriai atstovavo labai jauna talentinga smuikininkė ir liaudies dainininkė Maarja Nuut. Negalėjai nepastebėti garsiosios čekės Ivos Bittovos įtakos jos grojimui ir dainavimui, tačiau pati estų muzika stipriai skiriasi nuo čekiškos, todėl kopijavimu Maarją būtų sunku apkaltinti. Vakariniuose koncertuose buvo daug labai gerų kolektyvų, grojančių įdomią, uždegančią muziką. Negaliu nepaminėti smuikininko iš Norvegijos Gjermundo Larseno trio, jų norvegiška muzika alsuojančių kompozicijų, taip pat lenkų grupės

Daivos KLOVIENĖS nuotraukos

traktuojamos tradicinės Galisijos muzikos, įdomių vokalo elementų. Išsiskyrė labai dinamiškas, ritmiškai tobulas duetas „Oreka TX“. Jie groja įvairiausių tipų čalapartomis (txalaparta), mušamaisiais mediniais arba akmeniniais baskų instrumentais, gal kiek primenančiais lietuviškus tabalus. Beje, vėliau man teko pačiam išbandyti akmeninę čalapartą. Pasirodė ir jau pernai WOMEX scenoje girdėtas Budino – profesionalus dūdmaišininkas, puikiai valdantis fleitą ir grojantis nepaprastai technišką, dinamišką, liaudiškomis melodijomis grindžiamą muziką. Programos pabaigoje visi koncerte dalyvavę muzikantai atliko kelias specialiai paruoštas dainas. Po dienos renginių keliaudavome į senamiesti, kur net penkiose scenose vykdavo vakariniai ir naktiniai koncertai, šiuolaikinio meno muziejuje buvo žiūrimi filmai, o salėje „Capitol“ varžėsi didžėjai. Jie savo pasirodymams naudojo lazerių projekcijas, videomedžiagą, vaidybą ir kitus šou elementus. Gausybėje vakarinių koncertų (per tris dienas jų turėjo būti apie 40) grojo muzikos grupės iš viso pasaulio, suspėti viską aplėkti buvo neįmanoma. Kartais net sunku buvo suvokti, kaip tokiame pamaldžiame mieste, aikštėje šalia senos bažnyčios, stovi didžiulė koncertinė palapinė su dviem scenomis, kurioje siautėja šimtai žmonių ir nieko bloga neįvyksta. Gal čia kultūros klausimas? Mažiau triukšmingiems, kameriškesniems koncertams buvo skirtos gražios teatrų scenos su gera akustika. Dar keli žodžiai apie girdėtas grupes. Iš dieninių mugės koncertų galėčiau išskirti tradicinę Malaizijos kaimo muziką grojantį

pusryčių įvyko WOMEX uždarymas, kuriame buvo įteikti apdovanojimai, pristatytas kitų metų renginys Vengrijoje. Koncertą surengė šių metų atlikėjų premijos laureatė fado dainininkė iš Portugalijos Mariza. Tai gerai pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje žinoma dainininkė. Profesinio meistriškumo kategorijoje buvo apdovanotas dabartinis Žaliojo Kyšulio Respublikos kultūros ministras Mario Lucio Sousa. Šis puikus muzikantas ir muzikos populiarintojas, kultūros veikėjas gavo apdovanojimą už nuopelnus garsinant savo šalies tradicinę muziką, už pagalbą vietinėms grupėms ir legendinei Cesariai Evorai siekiant populiarumo pasaulyje. Jo ištarti žodžiai atsiimant apdovanojimą iš esmės atskleidžia visą world music žanro esmę: „Aš norėčiau pasidalinti šį apdovanojimą su jumis. Kai gaudavau prizus kaip muzikantas, aš jaučiau, kad jie mano. Bet tai kolektyvinis apdo-

„Madeeh“ (Malaizija)

monstravo Gvinėjos sostinės Konakrio komanda „Sekouba Bambino“. Tradicinę Korėjos muziką su šiuolaikinėmis formomis derino puiki šios šalies grupė „Noreum Machi“. Etiopijos komanda „Ethiocollor“, naudojanti tradicinius instrumentus, pasitelkusi roko grupę ir kelias šokėjas, labai įdomiai perteikė savo krašto tradicijomis alsuojančią muziką. Šiemet nedaug buvo Balkanų muzikai atstovaujančių kolektyvų. Išskirčiau gal tik „Džambo Aguševi Orchestra“ iš Makedonijos, kuris savo atliekama muzika, maniera ir instrumentų sudėtimi priminė Gorano Bregovičiaus ir Emiro Kusturicos ansamblius. Vienoje gražių, senove alsuojančių teatrų salėje po iškilmingų

vanojimas. Nė viena bendruomenė pasaulyje nedaro to, ką darome mes, meno profesionalai: kviečiame žmones eiti drauge, keistis, skatinti dialogą ir išsaugoti įvairovę. Taigi aš kviečiu visų šios planetos valstybių prezidentus, visus ministrus pirmininkus palaikyti darbą, kurį mes dirbame, nes mes skatiname taiką.“ Įrašų firmų apdovanojimo šiemet nusipelnė vokiečių kompanija „Glitterbeat“ už didelį darbą leidžiant world music grupių albumus. Algirdas KLOVA

Muzikos barai / 57

Svetur „Dagilėlio“ triumfas Kinijoje

1990 metais choro dirigentas Remigijus Adomaitis atvyko dirbti į Šiaulius. Atvyko jau žinodamas, kad atkurs, tiksliau, iš naujo suburs prieš daug metų buvusį ir užgesusį berniukų chorą. 1997 metų vasarą muzikos pasaulis išgirdo Šiaulių berniukų choro „Dagilėlis“ pavadinimą. Išgirdo ir aiktelėjo iš netikėtumo: I tarptautiniame vaikų ir jaunimo chorų konkurse-festivalyje Gisene (Vokietija) „Dagilėlis“ laimėjo I vietą, aukso diplomą ir specialiuosius prizus už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį ir aukštą meninį lygį. Pelnyta sėkmė užaugino sparnus, tarptautiniuose konkursuose berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ laimėjo dvylika aukščiausių apdovanojimų. 1999 metais įkurta Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla. Ji atvėrė naujas dainavimo meno perspektyvas, sudarė galimybes nuosekliai ugdyti jaunuosius dainininkus. Maestro Remigijus Adomaitis dirbo ir svajojo ne tik ir ne tiek

Muzikos barai / 58

Taigi, Kinija. Net ir poilsinė kelionė į Kiniją europiečiui – didelis iššūkis: 33 valandas trunkantys važiavimai ir skrydžiai, penkių valandų laiko skirtumas ir dvidešimt laipsnių karštesnis oras. Bet „Dagilėlio“ choristų (10–19 metų amžiaus) laukė ne poilsinė, o maksimalaus prisitaikymo prie naujų sąlygų ir ypatingo susikaupimo reikalaujanti konkursinė kelionė į Pekiną su persėdimu Kataro sostinėje Dohoje. 2014 m. liepos 27-osios popietė. Pekino oro uoste lietuvių chorą pasitiko gidė, palydėjo į viešapie prestižines sales, kiek apie choro kokybę. Netruko ateiti diena, kai dagilėlių balsai suskambėjo Sankt Peterburgo Ermitaže (beje, tai vienintelis Lietuvos kolektyvas, koncertavęs šioje Rusijos menų šventovėje), Berlyno valstybinėje operoje, Filadelfijos meno atlikėjų centre „Kimmel“ ir Vašingtono šv. Mato katedroje, Kornvalio grafystės Truro katedroje (Jungtinė Karalystė), žymiojoje Marios Laach abatijos bažnyčioje (Vokietija), prestižinėje Pekino didžiojoje liaudies salėje...

butį ir paliko pailsėti. Viešbutyje puiku – veikia kondicionieriai, o gatvėje labai drėgna ir karšta. Tenka pratintis prie naujų sąlygų. Laimė, kad pusryčiai ir pietūs vaikams patinka, patiekalų gausu, jie įvairūs ir skanūs, sukrauti ant pusantro metro skersmens stiklinio besisukančio padėklo. Yra ir egzotiško maisto, jo ragauja drąsiausieji. Ir dar romantiškas vargelis – išmokti naudotis lazdelėmis. Bet reikia – jie juk Kinijoje! Kai Šiaulių dagilėliai buvo pakviesti dalyvauti XII tarptautiniame chorų konkurse Pekine, vieninteliame valstybinio lygio tarptautiniame chorų renginyje Kinijoje, jo organizatoriai paprašė papildomai atsiųsti ir choro atliekamų kūrinių vaizdo įrašus. Jie lėmė, kad „Dagilėlis“ buvo vienas iš nedaugelio kolektyvų, kuriam ne tik pavyko patekti į šio konkurso-festivalio bei Tarptautinės chorinės muzikos federacijos (IFCM) Pasaulio jaunimo chorinio lavinimo konferencijos atidarymo koncertą, bet ir teko garbė scenoje pasirodyti pirmiesiems. Būtent choro iš Lietuvos daina buvo pradėtas iškilmingas atidarymo koncertas. Prestižinėje Didžiojoje liaudies salėje (Great Hall of the People), kurioje telpa 10 000 žmonių, klausytojai ne šiaip plojo, bet sukėlė ovacijas „angeliškų balsų“ berniukams iš Lietuvos. Visi „Dagilėlio“ koncertai vyko žymiausiose Pekino koncertų salėse, kitose vietose, publika savo susižavėjimą reiškė griausmingais aplodismentais, atsistodavo ir plodavo iškeltomis rankomis. Kinijoje tai – išskirtinės pagarbos, susižavėjimo ženklas. Choro meno vadovas Remigijus Adomaitis buvo pakviestas gausiai į Pasaulio jaunimo chorinio lavinimo konferenciją susirinkusiems chorvedžiams vesti meistriškumo kursus. Po koncertų choristai iš Lietuvos turėjo galimybę aplankyti didžiausią pasaulyje Tiananmenio aikštę ir Uždraustąjį miestą – paslaptingus Mingų ir Čingų dinastijų imperatorių rūmus, susipažinti su pačiais garsiausiais ne tik Pekino, bet ir visos Kinijos architektūros ir istorijos paminklais. Konkurse 16-oje kategorijų

varžėsi per 130 chorų iš viso pasaulio. „Dagilėlis“ jaunimo chorų kategorijoje konkuravo daugiau nei su 20 chorų, tarp jų buvo itin aukšto lygio kolektyvų. Daug stiprių chorų suvažiavo iš Kinijos, nes šalis puikiai supranta grožio (plačiausia žodžio prasme) reikšmę ateičiai, daug dėmesio ir lėšų skiria savo kultūrai ir menui. Konkurso koncerte „Dagilėlis“ dainavo puikiai ir vadovas pagrįstai galėjo pasakyti vaikams, kad jie – šaunuoliai. Rezultatų paskelbimo dieną tik nedidelei „Dagilėlio“ grupelei – aštuoniems žmonėms – buvo leista atvykti į Auksinę salę, kurioje vyko apdovanojimų ceremonija. Prieš paskelbiant konkurso rezultatus „Dagilėliui“ buvo įteiktas specialusis „Taikos ir draugystės“ prizas, o ceremonijos pabaigoje paaiškėjo, kad berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ jaunimo chorų kategorijoje pelnė 1 vietą ir aukso apdovanojimą! Po džiugių žinių apie laimėjimus berniukai išvyko į Pekino olimpinį parką – kompleksą statinių, kuriuose vyko Olimpiada. Šio komplekso stadione telpa 100 000 žmonių... Visi Šiauliai... Įsivaizduoti jo neįmanoma. Jį reikia pamatyti. Kad „Dagilėlio“ kelionė į Pekiną taptų realybe, nuoširdžiai pasistengė Lietuvos ambasada Kinijoje ir ypač ministrė patarėja Lina Žukauskaitė. „Dagilėlis“ dėkoja Lietuvos kultūros tarybai, Šiaulių miesto savivaldybei, sudariusiems chorui unikalią galimybę garsinti Lietuvos vardą, skambiais balsais jaudinti klausytojų širdis, kartu susipažinti su Kinija, jos kultūra. Koncertinės kelionės po pasaulį, pažintis su istorija, kalbų, kultūrų ir papročių įvairove, su architektūros ir meno šedevrais, su naujais, įdomiais žmonėmis – neįkainojamas jauno, imlaus žmogaus intelektinis turtas, puiki investicija į mūsų šalies ateitį.

„Sutaras“ Argentinoje

Šių metų rugsėjo ir spalio savaitgaliais Berise (Berisso) vyko Imigrantų šventės. Į jas buvo susirinkę daugiau nei 70 tūkstančių žmonių iš visos Argentinos. Lietuvių draugija „Nemunas“ surengė didelę parodą, kurioje pristatė Lietuvos kultūrą, tradicijas, patiekalus. Berise veikia didelė lietuvių bendruomenė. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo viena didžiausių Argentinos lietuvių kolonijų, gyveno apie 3000 išeivių iš Lietuvos. Reikia pabrėžti, kad Beriso miestas yra oficialiai pripažintas Buenos Airių provincijos imigrantų sostine. Lietuvių draugija „Nemunas“ yra Imigrantų sąjungos narė ir jau 37-tus metus organizuoja Imigrantų šventę. Šiemet pirmą kartą šventės istorijoje grojo garbės svečiai iš Lietuvos – tautiška kapelija „Sutaras“. Šios profesionalios folkloro grupės repertuare – visa lietuvių liaudies instrumentinės muzikos panorama. Nuo įsikūrimo (1988 m.) „Sutaras“ surengė daugiau nei 5300 viešų pasirodymų. Tai koncertai, vakaronės, TV ir radijo laidos, pasirodymai festivaliuose, parodose ir įvairiausiose šventėse. „Sutaras“ aplankė ir Urugvajų, buvo susitikęs su šios šalies lietuvių bendruomene, koncertavo Nacionalinio La Platos universiteto Menų fakultete. Provincijų Imigrantų šventėje taip pat koncertavo lietuvių draugijos „Nemunas“ ansambliai: vaikų šokių grupė „Skaidra“, jaunimo šokėjų grupė „Nemunas“ ir senjorų šokėjų grupė „Griaustinis“. Šokėjų pasirodymus stebėjo penki tūkstančiai žiūrovų. Tautišką kapeliją „Sutaras“ Beriso meras paskelbė municipaliniu paveldu, visiems ansamblio dalyviams suteikti garbės svečio vardai. Lietuvių draugija šventės metu pristatė lietuviškus patiekalus – bulvių plokštainį, keptą kiaulieną su kopūstais ir krienais, su grybų padažu. Patiekalus mielai pirko šventės dalyviai ir svečiai. Galima buvo nusipirkti alaus „Kaunas“, kurį gamina lietuvių imigrantų anūkas iš Mar del Platos miesto. Paskutinę šventės dieną vyko paradas, kuriame dalyvavo apie šimtas bendruomenės narių, visi pasipuošę tautiniais drabužiais. Jie žygiavo pagrindiniu Beriso prospektu Avenida Montevideo šokdami pagal lietuvišką muziką. Grojo „Sutaras», jiems plojo tūkstančiai žmonių. „Nemunas“ pristatė Gedimino pilies bokšto repliką. Per šventę buvo pavaizduota, kaip imigrantai į Argentiną atplaukė laivu. Ceremonijoje dalyvavo lietuvių bendruomenės nariai, apsirengę to laikmečio drabužiais. Vyko futbolo, tinklinio ir krepšinio turnyras, Lietuvos komanda užėmė trečią vietą. Antanas FOKAS

Birutė ŽYMANTIENĖ

Uždraustajame mieste, prie paslaptingų Mingų ir Čingų dinastijų imperatorių rūmų Po apdovanojimų „Dagilėlis“ Minzu teatre. Pekinas, 2014 m.

Muzikos barai / 59

Dūdų kampas Rasa AUKŠTUOLYTĖ

ra kolektyvų, kurių entuziazmu ir pasiekimais negali nesistebėti. Vienas tokių – Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras. Jis dalyvauja įvairiuose konkursuose, festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje, ne viename iš jų yra pelnęs apdovanojimų. Pastarieji metai orkestrui buvo itin produktyvūs: 2013 m. vasarį VII Broniaus Jonušo pučiamųjų instrumentų solistų, ansamblių ir orkestrų festivalyje pelnė Grand Prix; balandį XIII Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate užėmė I vietą; dalyvavo Tarptautiniame festivalyje „Gegužės valsas“ Baltarusijoje; liepą Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalyje „Saxoniade“ Vokietijoje užėmė I vietą; tą patį mėnesį dalyvavo Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalyje Prancūzijoje bei festivalyje „Dūdų vasara” Panevėžyje; rugsėjį orkestras pasirodė festivalyje „Sostinės dienos“. 2014-ieji kolektyvui buvo ne mažiau intensyvūs: balandį orkestras dalyvavo XIV Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate ir A kategorijoje pelnė Grand Prix, rugsėjį entuziastingai priimtas tarptautiniame festivalyje Vokietijoje. Žinoma, greta dalyvavimo konkursuose ir festivaliuose gausu įvairių koncertų. Apie Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro veiklą, pasiekimus ir vaikų norą muzikuoti kalbamės su orkestro vadovu Rimantu VALANČAUSKU. – Trumpai papasakokite apie ankstesnius orkestro vadovus.

– Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras įkurtas pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais – 1967-aisiais. Jam vadovavo tuometinis mokyklos direktorius Vaclovas Stradomskis, kurį 1983 m. pakeitė jo mokinys Vladimiras Jurjevas. 1992–2009 m. orkestrui vadovavo Rimantas Pašiūnas. Aš Koncertas Vilniaus rotušėje

Muzikos barai / 60

Ákvepiantys puèiamieji iš pradžių buvau antrasis dirigentas, vėliau tapau ir iki šiol esu pagrindinis orkestro vadovas. – Kas groja orkestre?

– Kolektyvą sudaro mūsų mokyklos Pučiamųjų skyriaus mokiniai, jame groja ir mokyklą jau baigę atlikėjai (dėl to labai džiugu). Tai mums didelė pagalba, kadangi jie yra vyresni, turi daugiau įgūdžių, jaunesniesiems yra į ką lygiuotis. Taigi amžiaus prasme orkestre groja maždaug 16–24 metų atlikėjai. Mokykloje įkūriau dar vieną pu-

čiamųjų orkestrą, kurį vadiname jaunučių orkestru. Su juo jau du kartus dalyvavome Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate ir grįžome su laimėjimais: pirmąjį kartą A kategorijoje laimėjome I vietą, o antrą kartą pelnėme Grand Prix. Tobulėdami jaunučiai pereina į vyresniųjų orkestrą. Jeigu žinome, kad netrukus kuris nors vyresniųjų orkestro narys baigs mokyklą ir iš orkestro išeis, jam „paskiriame“ jaunutį, kuris gali mokyis iš vyresnio kolegos ir taip sklandžiau yra įtraukiamas į kolektyvą. Tokiu

būdu vyksta nuolatinė natūrali kaita, tačiau narių skaičius nekinta – vienus pakeičia kiti. Jaunučių orkestre vaikai groja maždaug nuo 2–3 muzikos mokyklos klasės. Jei mokinys gabus, stengiasi, į vyresniųjų orkestrą jį perkeliame anksčiau, tačiau daug kas priklauso nuo paties mokinio. Neretai į pagrindinį orkestrą atėję vaikai iš pradžių išsigąsta, nes čia grojamos kur kas didesnės programos, susiduriama su sudėtingesniais natų tekstais, todėl maždaug pusę metų naujam mokiniui leidžiame apsiprasti, nespaudžiame jo ir ilgainiui jis tampa lygiaverčiu orkestro nariu. Vyresniųjų orkestrą sudaro maždaug 45 nariai. Muzikos mokyklai tai iš tiesų didelis orkestras. Yra tekę rengti pasirodymų, kada grodavo abu – ir jaunučių, ir vyresniųjų – orkestrai, iš viso 74 muzikantai.

Techniškai ši programa sudėtingesnė, tačiau jei vaikams įdomu groti, jei pati muzika vertinga, tai motyvuoja, tampa tam tikru iššūkiu, kurį norisi įveikti. Į konkursus važiuojame 1 ar 2 kartus per metus ir neretai būname tarp laimėtojų. Konkursų programos skirtingos, tačiau kai kurie kūriniai kartojasi. Stambios formos kūrinys pučiamųjų orkestrui trunka apie 15 minučių, jame yra visko – melodijų, techninių iššūkių, ritminių sunkumų ir pan. Dar viena mūsų programa – bažnytinė. Tai įvairūs choralai, lėtesnė, ramesnė muzika. Čia bandome įtraukti ir orkestrantų balsus – orkestro nariai ne akompanuoja solistams, kaip paprastai būna, o dainuoja patys. Šią programą atliekame bažnyčiose. Ji nėra lengva, bet tokia muzika padeda „sulipdyti“ orkestrą, palaikyti jo lygį.

– Koks Jūsų vadovaujamo orkestro repertuaras?

– Kas pasikeitė orkestre, kai jam vadovauti pradėjote Jūs?

– Su orkestru atliekame kelias skirtingas programas. Viena jų – nuotaikinga, atliekama su šokėjomis. Šią programą nuolat atnaujiname, kad ir mums patiems nebūtų nuobodu. Jos tikslas – linksminti publiką, tad su ja važiuojame koncertuoti į mokyklas ir įvairius renginius. Tai – lengvojo žanro muzika. Kita mūsų programa – konkursinė. Į ją įtraukiami ir privalomi konkursų kūriniai, ir stambios formos opusai.

– Su kiekvienu vadovu kas nors keičiasi. Pokyčiai prasidėjo dar tada, kai atėjau dirbti antruoju dirigentu. Daugiau dėmesio pradėjome skirti konkursinei programai. Nors yra sakančių, kad galėtume labiau orientuotis į šou, tačiau konkursinę programą labiau vertina ir patys vaikai. Nors ji sudėtingesnė, tačiau galimybė laimėti stipriai skatina ir motyvuoja. Daug dirbame, neskaičiuojame darbo valandų, kartais renkamės ir savait-

Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras gastrolėse Vokietijoje. Centre – orkestro vadovas Rimantas Valančauskas

galiais. Pasiekiame neblogų rezultatų. – Kaip motyvuojate vaikus taip intensyviai dirbti?

– Specialiai jų motyvuoti nesistengiu. Dirbant su vaikais svarbu, kad jie suprastų, jog patys pasiekė rezultatą. Kai jie jaučia, kad dirbti jiems naudinga, kad ima geriau groti ir dar įvertinami iš šalies, tai savaime tampa paskata. Tai mūsų visų bendras darbas. Aš jiems sakau, kad jie yra mano jaunesnieji kolegos, o aš turiu tik daugiau žinių. Tam tikra paskata tampa ir pačios kelionės. Įvairių kvietimų gauname daug, tačiau tenka rinktis atsižvelgiant į finansinę padėtį, laiką, vaikų galimybes. Paprastai per metus surengiame 2 ar 3 keliones, prioritetas – konkursai. Kad palaikytume atitinkamą lygį, prieš juos rengiame ir stovyklas. Gerai, kad jose visi būname vienoje vietoje ir nereikia papildomai stengtis suburti kolektyvą, juolab kad vasarą tai padaryti nėra lengva. Darbo atžvilgiu šios stovyklos būna gana intensyvios – 7 dienas grojame po 6 valandas kasdien. Tačiau kai nuvykstame į konkursą ir laimime, visas darbas atsiperka, suprantame, kad ruošėmės ne veltui. Pavyzdžiui, Vokietijoje vykusiame tarptautiniame festivalyje, kuriame dalyvavo pučiamųjų orkestrai iš 12 šalių, mes buvome jauniausias kolektyvas, o publika tiesiog nenorėjo mūsų paleisti – plojo atsistoję, šaukė, prašė dar pratęsti paĮ miesto šventę

Muzikos barai / 61

Dūdų kampas – Kaip vertinate bendrą šiandieninę pučiamųjų orkestrų situaciją Lietuvoje?

– Sutinku su žinomo virtuozo Steveno Meado išsakytomis mintimis, kad Lietuvoje situacija labai sparčiai gerėja. Mes buvome išalkę geresnės muzikos, atsivėrus galimybėms be apribojimų gauti norimų kūrinių natas, padėtis akivaizdžiai pagerėjo. Kur kas labiau šia muzika pradėjo domėtis ir patys vaikai, mes ėmėme daugiau dirbti. Atrodo, kad ir kompozitoriai pradėjo daugiau rašyti pučiamųjų orkestrui. Dabar galime įsigyti pačią naujausią muziką. Mėgėjų lygis šiuo metu yra itin aukštas, tad pasitempti tenka ir profesionalams. Tai iš tiesų labai džiugina. – Ar atliekate lietuvių kompozitorių kūrinių?

– Taip. Važiuodami į Vokietiją net sulaukiame tokio pageidavimo. Vienais metais vežėme Rimanto Giedraičio „Vaivorykštę“, kitais – Tauro Adomavičiaus „Joninių siuitą“. Visuomet užsienio kelionėse atliekame bent po vieną lietuvišką kūrinį. Net ir į šou programą stengiamės įtraukti bent 4–5 lietuvių kompozitorių kūrinius. – Kas Jums teikia didžiausią džiaugsmą vadovaujant šiam orkestrui?

– Didžiausias džiaugsmas būna tuomet, kai matau, kad ir vaikai džiaugiasi. Po to, kai orkestras sulaukia įvertinimo konkurse ar festivalyje, vaikai būna tokie užsidegę. Tuomet ir man būna be galo smagu, kad prie to prisidėjau. Manau, tai pažįstama kiekvienam vadovui. Man džiaugsmą teikia ir pats darbas – malonu, kad vaikai ateina groti, nori muzikuoti, siekia gerų rezultatų. – Kokie artimiausi orkestro planai?

– Numatyta pora koncertų mokyklose, taip pat koncertas bažnyčioje. Kovo mėnesį dalyvausime tarptautiniame konkurse „Baltic Open“ Latvijoje, laukia kelionės į Vokietiją (tarptautinis festivalis „Saxoniade“) bei Prancūziją. – Ačiū už pokalbį. n

Fleitininkų dialogai

Šiandien net ir patyrę muzikai negali pasakyti, koks gi yra fleitų – nuo pačių mažiausių, piccolo, iki kontrabosinių – orkestro skambesys. Kontrabosinių daugelis nėra nei girdėję, nei matę. Vienintelę kontrabosinę fleitą neseniai įsigijo ir ją koncertuose jau naudoja vienintelis Lietuvoje Fleitų orkestras, suburtas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Įspūdingu koncertu Vilniaus taikomosios dailės muziejuje Fleitų orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas mokytojo Mariaus Pupkovo, neseniai paminėjo kuklią 10 metų sukaktį. Tą pavakarę atlikdamas G. F. Händelio kūrinį orkestras pakluso ir žavios fleitininkės iš Vokietijos Angelikos Euler mostui. Orkestras turi sukaupęs solidų repertuarą, koncertuoja su solistais fleitininkais ir dainininkais, mokiniais ir mokytojais, yra pasiekęs pavyzdingo muzikinio lygio. Pirmiausia tai savo profesijai atsidavusių fleitos mokytojų, grupių vadovų Vilijos Filmanavičienės, Pauliaus Bernardo Koncės, Dainos Gutauskienės, Elenos Musteikienės ir, žinoma, Mariaus Pupkovo nuopelnas. Į Fleitų orkestro sukaktį ateita ne tik su puikiai parengta programa, bet ir su leidiniu „Juozas Pakalnis. Kūriniai fleitai, fleitų ansambliui, balsui ir fleitų orkestrui“, kuris galės pasitarnauti ir kitoms muzikos mokykloms, auginančioms jaunuosius fleitininkus, padės sklisti J. Pakalnio muzikai ir į užsienio šalis. Į leidinį M. Pupkovas sudėjo įvairių žanrų kompozitoriaus kūrinius, ne tik Leipcige subalsuotas lietuvių liaudies dainas, bet ir Kaune atsiradusius kūrinius, tarp kurių yra fragmentai iš baleto „Sužadėtinė“. Gal pasirodžius šiam leidiniui fleitininkai atras J. Pakalnio miniatiūras, kurioms būdingas fleitų skambesio atspalvis, taip ryškiai primenantis jų kūrėją, po studijų Klaipėdos konservatorijoje dirbusį fleitos pedagogu Kaune, išauginusį ne vieną atžalą. Šiandien tai jau didelis ir gražus Lietuvos fleitininkų medis. Apie tai galvojant surengta Fleitų orkestro ir pedagogų išvyka į fleitos virtuozo, dirigento ir kompozitoriaus J. Pakalnio gimtąjį Pakruojo rajoną. Ten netoli Linkuvos, Veselkiškių kaimo vienkiemyje, kadaise jo bėginėta, lankyta Linkuvos gimnazija. Seklyčioje, kurioje išsaugota anų laikų aplinka, jaunieji muzikantai išgirdo pasakojimą apie vėlesnius J. Pakalnio apsilankymus, jo rūpestį gimtinės išsaugojimu. Sodyboje moksleivius muzikos garsais pasveikino Raseinių meno mokyklos fleitos mokytojos Astos Nikžentaitienės atvežtos jaunosios muzikantės. Atsakydamas į malonų pasveikinimą M. Pupkovas išsiėmė bosinę fleitą ir užgrojo... Prieš aplankydamas kompozitoriaus gimtinę Fleitų orkestras Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje muzikavo pamaldų metu ir joms pasibaigus. Pritariant koncertmeisterei Vaivai Eidukaitytei-Storastienei skambėjo Laimos Domikaitės (mecosopranas) ir jaunųjų dainininkų Eglės Noreikaitės (sopranas, prof. S. Stonytės klasė), Barboros Lazauskytės (sopranas, lektorės J. Stupnianek klasė) ir Pauliaus Prasausko (bosas, mokytojos Laimos Domikaitės klasė) atliekami kūriniai. Malonu buvo stebėti pakruojiečių dėmesį čia dar neskambėjusio Fleitų orkestro garsams. Pilnutėlė Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokyklos salė įdėmiai klausėsi J. S. Bacho, G. F. Händelio, R. Schumanno, B. Dvariono, V. Kairiūkščio, J. Karoso, S. Sližio, J. Pakalnio kūrinių. Prie jau minėtų atlikėjų prisidėjo jauna fleitininkė Augustė Janatjeva (mokytojo Pauliaus Bernardo Koncės klasė), kuri pagriežė Šokį su lanku iš J. Pakalnio baleto „Sužadėtinė“, ir Gediminas Rydelis (mokytojo Mariaus Pupkovo klasė) – jis čia pirmą kartą atliko J. Pakalnio „Melodiją“. Ir iš klausytojų, ir iš atlikėjų veidų buvo matyti, kad visiems tai buvo neeilinė šventė, priminusi šiose apylinkėse išaugusį fleitos virtuozą Juozą Pakalnį. Vaclovas JUODPUSIS

Įtaigiai nuskambėjo Raseinių meno mokyklos moksleivių pasveikinimas prie J. Pakalnio gimtojo namelio Fleitų orkestras muzikuoja Linkuvos bažnyčioje

Muzikos barai / 62

Vaclovo JUODPUSIO nuotraukos

sirodymą. Po šio renginio vaikai buvo be galo patenkinti, visų akys švytėjo.

Naujas vėjo gūsis Pamario muzikiniame gyvenime

ANSAMBLIS „PAMARIO BRASS“ TREČIUOSIUS SAVO GYVAVIMO METUS PASITIKO KONCERTUODAMAS. ŠVENTINĮ KONCERTĄ SURENGĖ NETRADICINĖJE VIETOJE – ŠILUTĖS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIOJE. MIESTO ŠIRDYJE ESANTI BAŽNYČIA YRA ATVIRA NE TIK TIKINTIESIEMS, BET IR PROFESIONALIOSIOS MUZIKOS ATLIKĖJAMS IR JOS GERBĖJAMS. Ansamblis „Pamario brass“ išaugo iš Šilutės rajono vaikų meno mokyklos fanfarinio orkestro „Pamarys“. Kolektyvų vadovas Gražvydas Raila pastebėjo, kad įgyti muzikiniai pagrindai, grojimas orkestre, ruošimasis koncertams, čempionatams mokiniams palieka didelį įspūdį. Baigę muzikos mokyklą jie noriai sieja savo gyvenimą su muzika – toliau mokosi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, kolegijose, universitetuose, akademijoje. Kad ir kur būtų, grįžti į gimtinę juos traukia ne tik namų ilgesys, bet ir atviros Šilutės rajono scenos, reiklūs, bet šiltai priimantys klausytojai. Kaip tik todėl iš buvusių mokinių ir buvo suburtas kvintetas. Jis lyg gaivus vėjo gūsis įsiveržė į muzikinį Pamario krašto gyvenimą. Klausytojus suintrigavo juodai vilkintys, skrybėlėti charizmatiški atlikėjai, pučiamaisiais instrumentais grojantys uždegančias melodijas. Muzikos žinovai sukluso, pripažino – tai vienas perspektyviausių kamerinių ansamblių Šilutės rajone. Netrukus kvintetas pasipildė naujais nariais ir tapo ansambliu. Kolektyvo tikslas – pateikti klausytojams Europos kompozitorių kūrinius, artimus Mažosios Lietuvos kraštui, sudominti įvairių muzikinių skonių klausytojus. Ansamblio įkūrėjas ir vadovas, Šilutės vaikų meno mokyklos mokytojas ekspertas Gražvydas Raila džiaugiasi, kad pučiamųjų instrumentų muzika ir tradicijos yra stipri Šilutės krašto kultūrinio gyvenimo srovė. Gimęs ir augęs Kelmėje didžiuojasi savo gyvenimą susiejęs su Šilute – kraštu, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą, kur kasmet vis stipriau atskleidžiamas Mažosios Lietuvos meno savitumas ir tęsiamos šimtmečiais puoselėtos kultūrinių draugijų tradicijos. Gražvydas Raila groja althornu. Su muzika sako susidraugavęs mokydamasis Kelmės muzikos mokykloje kaip tik tuomet, kai jį, energija trykštantį vaiką, žavėjo sportas. Blaškantis tarp dviejų pasirinkimų neretai muzikos instrumento vietoje atsirasdavo sportinė apranga... Baigęs Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, studijavo Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos muzikos ir

Ansamblis „Pamario brass“

teatro pedagogikos instituto Instrumentinės ir chorinės muzikos fakultete (V. Bružo klasė), įgijo orkestro dirigento, orkestro ir ansamblio artisto, instrumento pedagogo kvalifikaciją. Ne vieną dešimtmetį gyvendamas muzikos pasaulyje Gražvydas nepamiršo ir sporto – randa laiko lankytis krepšinio varžybose, kviečia muzikantus pažaisti krepšinį. Taigi, ar muzika nugalėjo sportą, iš Gražvydo neišgirsime, tačiau nėra abejonių, kad pakerėjo. „Pamario brass“ trimitininkas Edgaras Gedeikis, muzikinius pagrindus gavęs Šilutės meno mokykloje, mokslą tęsė Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje (V. Nemaniūno klasė), vėliau – Klaipėdos universiteto Menų fakultete (V. Bružo klasė). Džiaugėsi galimybe sugrįžti ir pačiam mokyti vaikus groti trimitu Šilutės vaikų meno mokykloje. Edgaras neslepia, kad grojimas ansamblyje padeda jam tobulėti ne tik kaip muzikantui, bet ir kaip asmenybei. „Koncertuodami įvairiuose rajono miesteliuose ir kaimuose, bendraujame su įvairaus amžiaus, profesijų žmonėmis. Smagu, kad mūsų ansamblio atliekamos melodijos nuteikia optimistiškai. Tai matydamas supranti, kad tobulumui ribų nėra, norisi pasiekti vis didesnes aukštumas, stebinti savo klausytojus. Stengiamės plėsti repertuarą, įtraukti įvairesnių stilių muziką“. Vingiuotas kelias į trimito garsų pasaulį atvedė Vaivą Putriūtę. Šilutės rajono vaikų meno mokykloje mokėsi groti violončele, tačiau pakalbinta mokytojo Gražvydo Railos sutiko groti althornu, vėliau – trimitu mokyklos orkestre. Turėjusi įvairių svajonių

neatsispyrė pagundai savo ateitį susieti su trimitu. Baigusi aštuonias klases drąsiai pasuko į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją. Džiaugėsi galimybe mokytis pas garsų šalies pedagogą V. Nemaniūną, vėliau – S. Petrulį. Mokydamasi konservatorijoje grojo Palangos orkestre. Šiemet Vaiva įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, studijuoja doc. Adomo Kontauto klasėje. Nors studentei netrūksta veiklos, o sostinė toli nuo Pamario, ji randa laiko grįžti į gimtinę ir groti ansamblyje. Trombonininkas Arvydas Stakvilevičius, baigęs Šilutės meno mokyklą, po studijų Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje (J. Barakausko klasė) bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete (S. Suginto klasė), savo pirmojo mokytojo Gražvydo Railos pakviestas, mielai sugrįžo į gimtinę. Sekdamas savo mokytojo pėdomis, moko muzikalius vaikus ir groja „Pamario brass“ ansamblyje bei Palangos orkestre. Pasak Arvydo Stakvilevičiaus, Pamario krašto gyventojai yra pasiilgę tikros, grynos muzikos. Būtent tokią muziką dovanoja profesionalus kolektyvas „Pamario brass“. ,,Pamario Brass“ tūbininkas Rapolas Jucius neabejoja, kad kolektyvas labai reikalingas Pamario kraštui. Tuo nesunku įsitikinti, nes vis dažniau renginiuose ir šventėse skamba „Pamario brass“ atliekamos melodijos. „Esu grojęs ne viename ansamblyje, orkestre, bet šis man mieliausias. Ir ne tik todėl, kad yra mano gimtame mieste. Manau, savitą įvaizdį turintis kolektyvas yra išskirtinis savo nariais, vidine emocija. Prie kolektyvo įvaizdžio formavimo prisideda kiekvieno atlikėjo profesionalumas. Ne paslaptis, kad muzikiniuose kolektyvuose, kaip ir sporte, vyksta narių kaita, įvairios rokiruotės. Manyčiau, į tai dėmesį turėtų atkreipti rajono valdžia ir rūpintis, kad į gimtinę po studijų grįžtų specialistai, kad jauniems žmonėms nereikėtų dairytis po svečias šalis, kad jie liktų čia. Mūsų kolektyvo nariams už viską svarbiau yra savo krašto kultūrinis gyvenimas“, – sako Rapolas Jucius, studijuojantis Klaipėdos universiteto menų fakultete (S. Suginto kasė) ir grojantis Palangos orkestre. Ansamblio ,,Pamario Brass“ perkusininkai – Šilutės meno mokyklos auklėtiniai Dovydas Stoškus, studijuojantis Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete, ir Gytautas Saveljevas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentas. ,,Pamario Brass“ yra užmezgęs ryšius su Klaipėdos varinių pučiamųjų instrumentų kvintetu (vad. V. Bružas), kompozitoriumi Kaziu Daugėla, aranžuotoju Evaldu Bružu. Laima PUTRIUVIENĖ

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje „Didysis jaunųjų muzikų paradas“ Tarptautinei muzikos dienai

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Antanas JONUŠAS Birbynininkas (sausio 1 d.) Gintarė SKERYTĖ Dainininkė (vasario 5 d.) Viktoras GERULAITIS Muzikologas, LMTA docentas (vasario 12 d.) Alius MAKNAVIČIUS Trimitininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro artistas, Klaipėdos brass kvinteto narys (vasario 14 d.) Vytautas BLŪŠIUS Choro dirigentas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas (vasario 16 d.) Rita BIELIAUSKIENĖ Pianistė, edukologijos daktarė, Mykolo Romerio universiteto profesorė (vasario 22 d.)

Muzikos barai / 64

Spalio 1 dieną pasaulyje jau 39-ą kartą buvo minima Tarptautinė muzikos diena. Šia proga sostinės gyventojų ir svečių tradiciškai laukta Lietuvos muzikų sąjungos renginiuose Žemaitės skvere, Rotušės aikštėje ir salėje. 1975 m. spalio 1 d. pirmosios Tarptautinės muzikos dienos proga jos iniciatorius lordas Yehudi Menuhinas laiške Tarptautinei muzikos tarybai rašė: „Šios dienos tikslas yra UNESCO idėjų apie tautų taiką ir bendrystę jų kultūrų evoliucijoje pritaikymas, keitimasis patirtimi ir bendrų estetinių vertybių iškėlimas. <...> Siūlome tą dieną miestuose paskelbti kelių minučių tylą. Šis tylos metas butų skirtas muzikai, atliekamai miestų viešosiose erdvėse – parkuose ar aikštėse – klausyti.“ Taigi nuo tada Tarptautinė muzikos diena gausybėje šalių švenčiama kasmet. Lietuvoje ši diena minima drauge su muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ gimtadieniu, šiemet jau 83-iuoju (pradėtas leisti 1931 m.). Visame pasaulyje tą dieną rengiami grandioziniai koncertai garsiausiose salėse, taip pat tai puiki proga pasirodyti kylantiems talentams. Vis dėlto Tarptautinė muzikos diena turi ir socialinį uždavinį: pasitelkus universaliausią kalbą – muziką – suburti ir suvienyti miestų bendruomenes, nepaisant jokių socialinių skirtumų suteikti progą muzikos menu pasidžiaugti visiems klausytojams. Vilniuje šventė prasidėjo Gedimino prospekte esančiame Žemaitės skvere. Čia praeivius tradiciškai kvietė akcija-koncertas „Neskubėk po darbo į namus“. Skambant muzikai buvo dalijami „Muzikos barų“ žurnalai, su praeiviais bendravo leidinio autoriai. Muzikavo Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Rimantas Valančauskas), Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos orkestras ,,DoMinO“ (vadovas Mindaugas Rarivanas) ir Vario dūdų orkestras „Aukštyn“ (vadovas Remigijus Vilys). Pučiamųjų orkestrų paradą vainikavo Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymas Rotušės aikštėje (kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas). Svarbiausias jau tradicinis dienos renginys vyko Vilniaus rotušės salėje, ten koncertavo jaunieji Lietuvos talentai – muzikos mokyklų mokiniai ir jauniausi Lietuvos muzikų sąjungos nariai. Įspūdingai renginį pradėjo Klaipėdos jaunimo centro vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblis „Dolce musica“, atliekantis Renesanso bei ankstyvojo Baroko epochų muziką ir šokius. „Dolce musica“ – šalies ir tarptautinių festivalių, konkursų laureatas, aktyviai dalyvauja projektuose Lietuvoje ir užsienyje, koncertavo Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje. Ansamblio vadovai – Daiva Pielikienė ir Valdas Paulauskas. Svečiai iš Kretingos meno mokyklos Gabrielius ir Beatričė Žiubriai mokosi pas mokytoją Kilnutę Skripkauskienę. Nors Gabrielius muzikuoja dar tik dvejus metus, jau sėkmingai dalyvauja pianistų konkursuose, meistriškumo seminaruose, miesto ir mokyklos koncertuose, mėgindamas nenusileisti vyresnei sesei Beatričei, taip pat jau pelniusiai laurų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Iš Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos buvo atvykęs Fortepijoninis kvartetas, kuriame skambina Gabija Laumytė, Milda Variakojytė, Pijus Valotka, Ignas Šakuro, mokomi mokytojų Inos Valotkienės ir Rimos Zuozienės. Klaipėdai atstovavo Vytautas Posėčnas (klarnetas), Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos VI klasės mokinys (mokytojas Jonas Kučinskis, koncertmeisterė Valdonė Kučinskienė), Guostė Bridikytė, Eduardo Balsio menų gimnazijos IX klasės mokinė (mokytoja Margarita Vizgaudienė), ir Marius Prižgintas – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos XII klasės mokinys (mokytoja Giedrė Zeicaitė, koncertmeisterė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė). Smuikininkės Pavlina Kovaliova ir Ugnė Šakenytė mokosi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje pas mokytojas Iriną Kirzner ir Jurginą Nemanienę. Irina Kirzner paruošė ne tik šį duetą, bet ir Styginių instrumentų kvartetą, kuriame griežia Jokūbas Benjaminas Račiūnas (I smuikas), Gabrielė Lokominaitė (II smuikas), Anastasija Loboda (III smuikas), Liudvikas Silickas (violončelė). Iš Kauno į „Didįjį jaunųjų muzikų paradą“ atvyko puikus alto ir fortepijono duetas – Kristina Anusevičiūtė ir Saulė Berezinaitė, jos mokosi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje pas mokytojas Aušra Klovaitę–Berezinienę ir Audronę Tamulienę. Jaunieji LMS bičiuliai ,,Neišskiriamieji pianistai“ – Gabija Maknavičiūtė, Lauryna Lankutytė, Kamilė Zaveckaitė ir Lukas Gedvilas (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) – jau dalyvauja ir pagrindiniame „Didžiajame muzikų parade“. Daugelio tarptautinių ir šalies pianistų konkursų laureatai šią vasarą žavėjo Birštono vasaros menų akademijos koncertuose apsilankiusius klausytojus. Šventę tradiciškai užbaigė liepsnojantis tortas, kurį drauge pjaustė visų kartų Lietuvos muzikai ir jų bičiuliai. MB inf.

Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymas Rotušės aikštėje (kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas) Fortepijoninis kvartetas iš Biržų – Pijus Valotka, Ignas Šakuro Gabija Laumytė ir Milda Variakojytė Svečiai iš Kretingos meno mokyklos Gabrielius ir Beatričė Žiubriai Guostė Bridikytė, Eduardo Balsio menų gimnazijos IX klasės mokinė Klaipėdos jaunimo centro vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblis „Dolce musica“

Smuikininkės Pavlina Kovaliova ir Ugnė Šakenytė mokosi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje Kristina Anusevičiūtė (altas) ir Saulė Berezinaitė (fortepijonas) mokosi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Vytautas Posėčnas (klarnetas), Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos VI klasės mokinys

Marius Prižgintas, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos XII klasės mokinys

Muzikos barai / 65