Mb 2014 9 10issu by Lietuvos muzikų sąjunga

www.muzikusajunga.lt

2014 SPALIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt / 2.90 Eur Kaina be CD 5 Lt / 1.45 Eur

Birštono vasaros menų akademija 18 p.

Lionginas ABARIUS

Violeta Urmana Paryžiuje ir Vilniuje

Šiame numeryje:

VYKINTAS BALTAKAS Numeris su CD

38 p.

52 p.

Bronius Kutavičius. Panteistinė oratorija (1970) 18´58

Vykintas Baltakas. Pažeistas šešėlis balsui ir fonogramai (1993) 11´30

Rita Mačiliūnaitė (mecosopranas), Rita Balta (sopranas, fonograma) Vienas ankstyvųjų kūrinių, parašytas dar Lietuvoje, prieš išvykstant į studijas Vokietijoje. Simboliška, kad šis kūrinys skambėjo ir 2012 metais Sugrįžimų festivalyje pristatant V. Baltako kūrybą. Pažeistas šešėlis – lyg tiltas tarp praeities ir dabarties, jaunosios kartos atlikėjos Ritos Mačiliūnaitės dialogas su pirmąja kūrinio atlikėja Rita Balta, kurios balsas skamba iš fonogramos. Tai tarsi skilusios asmenybės vidinis dialogas, kupinas ryškių emocijų: nerimo, baimės, priešpriešos narciziškumui, cinizmui, vertybių nuvertinimui. Kūrinyje panaudoti Tomo Venclovos, Vytauto Rubavičiaus ir Sigito Parulskio tekstai.

Vykintas Baltakas. b(ell tree) styginių kvartetui (2007) 11´36

Styginių kvartetas Chordos: Ieva Sipaitytė (I smuikas), Vaida Paukštienė (II smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Vita Šiugždinienė (violončelė) Styginių kvartetas Chordos yra vienas nuosekliausių aktualiosios muzikos atlikėjų Lietuvoje. Jis atlieka svarbų vaidmenį LAT veikloje, dalyvauja daugelyje projektų. 2010 metais LAT dalyvavo Europos kultūros sostinės renginiuose Duisburge, ten Chordos pirmą kartą atliko Baltako b(ell tree). Vėliau šį kūrinį įrašė studijoje. Bell tree – nedidelis mušamasis instrumentas, suvertas iš metalinių varpelių. Kūrinio pavadinimas simbolizuoja tiek skambesį, tiek darbo procesą. Siekdamas specifinio garso kompozitorius eksperimentavo su alpių varpeliais, ieškodamas jų išraiškos styginių kvarteto skambesyje. Kūrinys parašytas žymiam Ardíttí kvartetui Vakarų Vokietijos radijo (WDR) užsakymu. Įvairūs kvartetai b(ell tree) yra atlikę daugelyje šalių bei festivalių: Tage fuer neue Kammermusik Witten (Vokietijoje), Oslo Ultima, Briuselio Ars musica, Strasbūro Musica, Niujorko Sounds of a New Century ir kt.

Luciano Berio. Naturale altui, mušamiesiems ir fonogramai (1985) 21´12

Robertas Bliškevičius (altas), Tomas Kulikauskas (perkusija), Ignas Juzokas (elektronika)

2013 m. LAT festivalyje Jauna muzika pristatė vieno svarbiausių XX amžiaus kompozitorių Luciano Berio kūrybą. Luciano Berio (1925–2003) – XX a. italų kompozitorius, jo eksperimentinės idėjos ir elektroninės muzikos vizijos tapo tarsi ta konstanta, į kurią rėmėsi tolesni moderniosios muzikos projektai visame pasaulyje. L. Berio atstovauja muzikiniam avangardui, tačiau šiandien jo kūryba vertinama jau kaip šiuolaikinės muzikos klasika. Naturale buvo sukurtas 1985 metais kaip muzika baletui, tačiau gali būti atliekamas ir koncerte. Kūrinyje ryškus kontrastas tarp meniškai perdirbtos sicilietiškos liaudies muzikos ir natūralaus, gruboko liaudies dainininko balso.

lietuvių muzikos modernizatorių – Vytautas Montvila, naudojęs naujausias kompozicines technikas. Mikropolifoniją, aleatoriką, serializmą jis jungė su lietuvių folkloru, originaliai įkomponuodavo sutartines, išryškindamas jų melodingumą, o ne sinkopinę ritmiką ar disonansinę harmoniją. Lyriškoje Montvilos kūryboje esama programinių lietuvių dailės ir architektūros, poezijos, gamtos ar visatos įvaizdžių. Pirmasis styginių kvartetas buvo sukurtas panašiu metu kaip ir bene ryškiausia autoriaus partitūra orkestrui Gotiškoji poema (1970), tačiau pirmą kartą jis atliktas tik 1985 metais. Ekspresyvaus intonaciškai giminingų trijų miniatiūrinių dalių kūrinio pavadinimą Rankos-paukščiai paskatino į saulę pakeltų rankų įvaizdis. Muzikos kalboje akivaizdi Antono Weberno bei to meto lenkų kompozitorių įtaka.

Matthias Pintscher. Svelto (2006) smuikui, violončelei ir fortepijonui 9´26

Trio Kaskados: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) Paryžiuje ir Niujorke gyvenantis Matthiasas Pintscheris (g. 1971) yra vienas ryškiausių šių dienų muzikų. Produktyvią kūrybinę veiklą šis menininkas derina su dėstymu Miunchene ir Niujorke bei aktyviu koncertiniu gyvenimu. Nuo 2013 m. jis vadovauja garsiajam Paryžiaus moderniosios muzikos ansambliui Ensemble intercontemporain. Apibūdindami M. Pintscherio stilių ir jo muzikos skambesį kritikai atkreipia dėmesį į subtilią instrumentuotę, mėgavimąsi aukšto registro harmonijomis ir jautriai plevenančio garso virpesius. M. Pintscherio kūryba šių metų vasario mėnesį Vilniuje buvo pristatyta kartu su kito garsaus vokiečių kompozitoriaus Wolfgango Rihmo kūriniais. Ar gali muzika skrieti šviesos greičiu? Į tai M. Pintscheris pamėgino atsakyti 2006 m. kurdamas fortepijoninį trio Svelto – kompoziciją smuikui, violončelei ir fortepijonui, kurios pavadinimas italų kalba reiškia „šviesos greitis“. Greito tempo muzikinė miniatiūra, praskriejanti tarsi akies mirksniu, – aliuzija į elfų pasaulį ir Pako, piktąją dvasią iš garsiosios Shakespeare’o pjesės Vasarvidžio nakties sapnas. Trio Kaskados, taip pat ir atskiri šio ansamblio nariai yra dažni LAT projektų dalyviai.

Ieva Gaidamavičiūte (sopranas), Rita Mačiliūnaitė (mecosopranas) Choro Jauna Muzika vokalinis ansamblis: Andrius Bartkus, Egidijus Kaveckas, Dainius Balsys, Donatas Zakaras Šv. Kristupo kvintetas: Giedrius Gelgotas, Justė Gelgotaite, Andrius Žiūra, Andrius Puplauskis, Paulius Lukauskas Styginių kvartetas Chordos: Ieva Sipaityte (I smuikas), Dainius Puodžiukas (II smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Vita Šiugždinienė (violončelė), Rima Chačaturian (fortepijonas), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas), Tomas Kulikauskas (mušamieji) Dirigentas Vykintas Baltakas Vienas svarbiausių LAT projektų įgyvendintas 2012 metais kartu su 43-iąja tarptautine Baltijos muzikologų konferencija. Kelių dienų renginys buvo skirtas kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui. LAT užsakymu kompozitorius parašė Magiškus kvadratus solistams ir instrumentiniam ansambliui. Tarp daugybės renginio įvykių – vieno svarbiausio B. Kutavičiaus opusų Panteistinė oratorija atlikimas ir naujas šio kūrinio įrašas. 2015 metais Belgijos leidykla Megadisc Classics išleis LAT paruoštą Broniaus Kutavičiaus kompaktinį diską. 1970 m. sukurta Panteistinė oratorija (sopranui, skaitovui, vokaliniam vyrų kvartetui ir instrumentiniam ansambliui) tapo savotišku riboženkliu Lietuvos muzikos istorijoje. Dabar ši kompozicija laikoma modernios lietuviškos muzikos atspirties tašku bei vienu svarbiausių ir įtakingiausių lietuvių šiuolaikinės muzikos opusų. Tačiau tada, anot Šarūno Nako, kūrinys dėl savo naujoviškos kalbos po perklausos Kompozitorių sąjungoje buvo pasmerktas dvylikai metų tylos. Panteistinė oratorija yra pirmoji iš keturių oratorijų ciklo Pasaulio medis (kitos oratorijos: Iš jotvingių akmens, Paskutinės pagonių apeigos ir Pasaulio medis), kuriame kompozitorius sumanė atskleisti esminius lietuvių etninės kultūros klodus. Panteistinėje oratorijoje kompozitorius, pasitelkdamas teatrališkumą, tarsi perteikė jokio kultūrinio šleifo dar nelydimą pirmykščio žmogaus aplinką. Kūrinį inspiravo Sigito Gedos poezija, todėl ir muzikiniam audiniui būdinga tiesioginė kalbos struktūrų asimiliacija. Oratorija konstruojama serializmo principais, girdėti minimalizmo technikos elementų. Tačiau visumos skambesys skleidžia ekspresionistinį atspalvį, kurį lemia ryškūs kontrastai sudėtingose vokalinėse ir instrumentų partijose bei pati oratorijos stambios formos interpretacija, nes joje, anot Kutavičiaus, nėra kokios nors nuoseklios siužetinės linijos, viskas paklūsta laisvai fantazijai. Šiuo renginiu prasidėjo LAT bendradarbiavimas su Vilniaus savivaldybės choru Jauna muzika.

Vytautas Montvila. Styginių kvartetas Nr. 1 Rankos-paukščiai (1967) 7´47

Styginių kvartetas Chordos: Ieva Sipaitytė (I smuikas), Vytautas Mikeliūnas (II smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Vita Šiugždinienė (altas) Vienas iš LAT prioritetų yra lietuviškos naujosios muzikos plėtra. LAT aktyviai dirba su jaunaisiais kompozitoriais: surengtas kompozicijos konkursas LTMA studentams (2012), britų kompozitorių kursai (2014), planuojami projektai su Pietų Vokietijos radiju (SWR; 2016). Tačiau lygiai taip pat svarbu prisiminti ryškiausius praėjusių dešimtmečių kūrinius, gražinti juos į muzikų repertuarą. Tuo tikslu LAT rengia lietuvių kūrėjų retrospektyvas. 2013 metų rudenį surengtas projektas Retro atspindžiai buvo skirtas XX a. 7–9 dešimtmečių lietuvių kamerinės muzikos kūrybai. Jame skambėjo Antano Rekašiaus (1928–2003), Vytauto Montvilos (1935–2003), Zigmo Virkšo (1946–2001), Benjamino Gorbulskio (1925–1986) ir kitų kompozitorių kūriniai. Ateityje planuojama pristatyti Juliaus Juzeliūno (2016), Osvaldo Balakausko (2017), Eduardo Balsio (2019) ir kitų kompozitorių muzikinius portretus. Vienas entuziastingiausių XX a. 7-ojo dešimtmečio

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Eugenijos Levin nuotrauka

2014 SPALIS Nr. 9–10 (440–41) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius. Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

PAŽINTIS

Jonė Fridmanaitė Kviečia Lietuvos ansamblių tinklas / 2 p.

Kompozitorius Vykintas Baltakas ir LAT kompaktinė plokštelė

DIDŽIOJI SALĖ

Juozas Domarkas apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ / 11 p. Irena Skomskienė Lyg feniksas iš pelenų / 12 p. Justina Orlovskytė Trakų fanfarinė savaitė / 13 p.

CHORO MAGIJA

Edita Grudzinskaitė Menininkų veislės kompozitorius Rihardas Dubra arba kuriant meluoti negalima / 42 p.

LEGENDOS

Yuan Puchao Ivo Pogoreličius tarp legendos ir realybės / 48 p.

SVETUR

Benigna Nekrošiūtė Wagneris iš Verdi aistros arba mūsų Violeta – puikioji Izolda / 52 p.

Audronė Žigaitytė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Zubinas Mehta / 51 p.

DŪDŲ KAMPAS

FESTIVALIAI

Rytis Urniežius Jubiliejinė Pučiamųjų muzikos tyrimo ir sklaidos asociacijos konferencija Vokietijoje / 62 p.

Peter Michael Hamel: „Muzika turi kurti sąmonę, o ne padėti jos atsikratyti“ / 14 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Daiva Tamošaitytė „Piano.lt 2014“ / 8 p.

Ievos Buinevičiūtės pokalbis apie Kintų muzikos festivalį ir nūdienos muziką su P. M. Hameliu ir G. Gelgotu

Gerimantas Statinis Dirigentui Romui Balčiūnui – 80 / 60 p.

Mirė iškilus choro dirigentas ir pedagogas prof. Antanas Jozėnas / 64 p.

MEISTRIŠKUMO LINK

Eleonora Bačytė Birštono vasaros menų akademija: džiaugsmas dalytis / 18 p. Birštono vasaros menų akademijos svečias Jerome´as Lowenthalis / 26 p.

Gerūtos Griniūtės ir Ramintos Jonykaitės pokalbis

Gabrielius Alekna – tarp Niujorko ir Kauno / 32 p.

Gerūtos Griniūtės pokalbis

Kotryna Lukošiūtė Muzikinis teatras „Tarp natų“ / 35 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė „Muzika be sienų 2014“ / 37 p. Rūta Lipinaitytė „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“ / 63 p.

SUKAKTIS

Aloyzas Stasytis Lyg giedantis vieverys / 38 p.

Lionginui Abariui – 85

Gražina Daunoravičienė Akimirka nesustabdoma / 44 p.

Rūtai Gaidamavičiūtei – 60

Muzikos barai / 1

Pažintis

Kvieèia Lietuvos ansambliø tinklas

LIETUVOS ANSAMBLIŲ TINKLAS pristato žymiausius Didžiosios Britanijos kompozitorius

JOHNĄ WOOLRICHĄ ir PHILIPĄ CASHIANĄ

Dviejų svarbių britų kompozitorių Johno Woolricho ir Philipo Cashiano (Londono karališkosios muzikos akademijos Kompozicijos katedros vedėjas) kūrybos pristatymas Lietuvoje bei kūrybos laboratorijos jauniems Lietuvos kompozitoriams ir atlikėjams. Projekto kuratorė – Marija Grikevičiūtė Bendradarbiaujant su LTMA www.johnwoolrich.com; www.philipcashian.com

RENGINIŲ PROGRAMA Spalio 3 d., penktadienį, 19 val. JOHNO WOOLRICHO, PHILIPO CASHIANO kūriniai Koncertų salė PIANO.LT Trakų g. 9/1, Vilnius KONCERTO PROGRAMA JOHN WOOLRICH (1954) The Night will not draw on smuikui, violončelei ir fortepijonui PHILIP CASHIAN (1963) Six Pieces after Paintings by Ben Hartley fortepijonui JOHN WOOLRICH A Dramolet klarnetui, violončelei ir fortepijonui PHILIP CASHIAN Caprichos klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui JOHN WOOLRICH Adagissimo smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui

JONĖS FRIDMANAITĖS PAKALBIS SU KOMPOZITORIUMI, DIRIGENTU, LIETUVOS ANSAMBLIŲ TINKLO KŪRĖJU, PROGRAMŲ KURATORIUMI VYKINTU BALTAKU (BIELIAUSKU)

msterdame karšta saulė neišbaidė nei kanalų krantinėmis judančios minios, nei valandą prie kasų į Vincento van Gogho muziejų stovinčios eilės. Kupini įspūdžių vakarop grįžtame į Belgiją, į Lioveną, kur Vykinto jau laukia šeima. Prieš numatytą ilgą pokalbį mintimis greitosiomis perbėgu kelią, kuris Vykintą vedė link kompozitoriaus, dirigento, tiesiog muziko profesijos. Stojant į Lietuvos konservatoriją vienas iš priėmimo komisijos narių protestavo, kad jaunuolis studijuotų dvi specialybes. Niekuo nepasižymėjęs chorvedys sakė: „Kur tai matyta!“ Bet studijuoti pradėjo pas vieną muzikaliausių dirigentų Lionginą Abarių (nepraleido progos padirbėti ir su Jonu Aleksa), kompoziciją – Vytauto

Muzikos barai / 2

Barkausko klasėje. Atrodo, kad toks pasirinkimas pasiteisino. Nespėjęs apšilti kojų, pelnė antrąją vietą Respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse Kaune, papildė ankstyvųjų kompozicijų kraitį, su seserimi Rita (dabar Rita Balta) savo amžiaus jaunuolius profesionalus subūrė į vokalinius ansamblius „Aidija“, „Penki vėjai“, koncertavo, dainavo lietuvių kompozitorių harmonizacijas, Renesanso epochos autorių, J. S. Bacho kūrinius, pirmą kartą Lietuvoje atliko Karlheinzo Stockhauseno „Stimmung“ ir panašias partitūras. Sesuo Rita jau studijavo Vokietijoje. Vieną dieną ir Vykintas apsisprendė: tęs mokslus Vokietijoje. Lietuvoje dar sunkus metas, bet ten mokslas nemokamas, gyvens iš stipendijos, privačių pamokų, pripuolamų darbų. Kartais po naktinių partitūrų studijų akys lipdavo sėdint parduotuvės kasoje ar kabinant paltus drabužinėje. - Lietuvoje gerai sekėsi, tai kodėl 1993-iaisiais, baigęs trečią kursą, nutarei išvykti?

- Norėjau intensyviai kurti. Pasaulis labai platus, jaučiau, kad egzis-

PHILIP CASHIAN Bone Machine bosiniam klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui Music for the Night Sky smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui JOHN WOOLRICH A Presence of Departed Acts klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui Atlieka LIETUVOS ANSAMBLIŲ TINKLAS: KAROLINA BARECKAITĖ, fleita ANDRIUS ŽIŪRA, klarnetas RUSNĖ MATAITYTĖ, smuikas ROBERTAS BLIŠKEVIČIUS, altas EDMUNDAS KULIKAUSKAS, violončelė MARIJA GRIKEVIČIŪTĖ, fortepijonas ALBINA ŠIKŠNIŪTĖ, fortepijonas Spalio 4 d., šeštadienį, ir 5 d., sekmadienį KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS Dalyvauja LMTA Kompozicijos katedros studentai, dirbtuves veda Johnas Woolrichas ir Philipas Cashianas. LMTA I rūmai, Gedimino pr. 42, Vilnius Spalio 6 d., pirmadienį, 19 val. BAIGIAMASIS KONCERTAS LMTA studentų kūriniai, sukurti kūrybinėse dirbtuvėse. Kompozitoriai: Dominykas Digimas, Lukrecija Petkutė-Dailydienė, Mykolas Natalevičius, Vilnius Lakštutis, Andrius Šiurys ir Sigitas Mickis. J. Karoso salė LMTA I rūmai Gedimino pr. 42, Vilnius

Visi koncertai nemokami. Daugiau informacijos www.lithuanian-ensemble.net

tuoja daug kompozitorių, daug man nepažįstamų muzikos krypčių. Lietuviška muzika turėjo ir turi savo veidą, tačiau nesinorėjo nieko mėgdžioti, atkartoti, vėl mąstyti apie tylą, medituoti... Reikėjo praplėsti muzikos, meno supratimą ir pamatyti, kas naujo, įdomaus pasaulyje. Vedė savotiškas alkis. Nuo 1993 m. likimas suvedė su vienomis ryškiausių to meto muzikos asmenybių – kompozitoriumi Wolfgangu Rihmu ir dirigavimą dėsčiusiu Andreasu Weissu, o nuo 1994ųjų Karlsrūhės konservatorijoje – su save mano krikštatėviu vadinančiu vengrų kilmės kompozitoriumi ir dirigentu Peteriu Eötvösu. Kitais metais konservatorijoje tapau jo asistentu, tai buvo ypatinga šiuolaikinės muzikos studijų pakopa. Iki 1997 metų aktyviai dalyvavau ir tarptautinio Peterio Eötvöso instituto veikloje.

- Nemigo naktys nenuėjo vėjais. Veronika Krausas savo esė pastebėjo: „Jo išvykimas į Vokietiją buvo motyvuotas sukilėliškų nuotaikų, išreiškusių prieštaras to meto tradicinei lietuviškai estetikai“. Gal ir tikrai taip. Vokiečių pastangomis tobulinaisi Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje (Conservatoire national supérieur de musique et de danse de Paris), kompoziciją studijavai pas Emmanuelį Nunesą. 1994–1996 m. dalyvavai Darmštato vasaros kursuose (1996-aisiais ten premijuotas už „Pasaką“ fortepijonui solo). Dirbai su Karlheinzu Stockhausenu. 2003 m. buvai vienas dirigentų, vadovavęs Vakarų Vokietijos radijo simfoniniam orkestrui (WDR) Kelno filharmonijoje atliekant K. Stockhauseno „Hoch-zeiten“ chorui ir orkestrui premjerą. 1999–2000 m. dirbai Akustinės muzikos mokslinių tyrimų ir koordinavimo institute (IRCAM). Heinricho Strobelio fondas, Edenkobeno Herrenhausas bei Nadios ir Lili Boulanger fondas yra skyrę kompozitoriaus stipendijas. Sukaupta daug patirčių...

Diriguoja Vykintas Baltakas

- Bet jas kiekvieną kartą reikia iš naujo įprasminti – tai pats sunkiausias uždavinys gyvenime. Privalai taip dirbti, kad kiekvieną kartą parodytum tai, ką šiandien gali geriausia. Atlikėjai nenori groti prastos muzikos ar dirbti su atsitiktiniu dirigentu.

- Bet matyti, kad pastangos, kūrybiškas darbas nenueina vėjais. Vienos „Konzerthaus“ salėje teko būti Tavo autoriniame koncerte, kai buvai apdovanotas Claudio Abbado premija (2003 m.), ir Miunchene labai iškilmingai įteikiant Ernsto von Siemenso apdovanojimą (2007 m.). Aktyviai reiškiesi kaip dirigentas. Dirbai su Bavarijos, Berlyno (Deutsches Symphonie-Orchester Berlin) ir Kelno radijo simfoniniais orkestrais, svarbiausiais šiuolaikinę muziką atliekančiais ansambliais „Ensemble Modern“, „Klangforum Wien“, „MusikFabrik“, pagrindiniais Belgijos ansambliais ir kt. 2007 m. festivalyje „Ultraschall“ Berlyne dirigavai vadinamų „Berliner Philharmoniker“ artistų ansambliui „Scharoun“. Juk tenka diriguoti ir savo kūrinius?

- Taip, aišku. Pvz., Berlyno „Konzerthaus“ įvyko serija mano operos Kompozitoriai Bronius Kutavičius ir Vykintas Baltakas

spektaklių. Juos dirigavau atliekant vokiečių dainininkams ir Lietuvos ansamblių tinklui (premjera 2004 m. Miuncheno muzikinio teatro bienalėje, grojo Miuncheno kamerinis orkestras, dirigavo Christophas Poppenas). 2002 m. Kelno simfoninis orkestras, diriguojamas Sylvaino Cambrelingo, atliko „Poussla“ premjerą. Būna įdomu, kai kiti dirigentai interpretuoja tavo kūrinį. Plačiai atliekama „Pasaka“ fortepijonui. Nors tekstas sunkus, pianistas privalo raiškiai, teatrališkai kalbėti lietuviškai. Po Benjamino Koblerio premjeros „Pasaka“ skambėjo Olandijoje, Belgijoje, Argentinoje, Lietuvoje (Rima Chačaturian), Austrijoje, Bulgarijoje, Strasbūre... - Pastebėjau, kad mėgsti kūrinius tobulinti. Pavyzdžiui, „RiRo“ buvo sukurtas balsui (dedikuota sesei, puikiai pirmajai atlikėjai Ritai Baltai) bei trimitui (Rochus Aust). Bet atsirado įvairių kūrinio versijų. Mane labai intrigavo įtaigus hibridas su elektronika. Arba – įdomus kvartetas „b(ell tree)“. Grojo Ardíttí, Pellegrini, M. K. Čiurlionio kvartetai, kvartetas „Chordos“. Aktyvų sceninį gyvenimą tęsia „(co)ro(na)“. Kūrinį yra atlikę „NDR Sinfonieorchester“ (dir. V. Baltakas), „MusikFabrik“, „Tokyo Sin-

Muzikos barai / 3

Pažintis Juk ne visi muzikantai gali būti geri organizatoriai, tai normalu. Jie gerai groja, o greta turi būti profesionalai, kurie jiems padėtų organizuoti veiklą, gastroles, kurti įvaizdį, plėtoti kontaktus su pasaulio agentūromis. Kita misijos dalis – išvežti lietuvišką muziką į pasaulį. Ji ir atlikėjai to verti.

- Stebėjau klausytojus Berlyne: per pertrauką jie ėjo už kulisų žiūrėti, „kas taip gerai groja“. Komentarai buvo puikūs.

„Muzikiniai prieskoniai“. Gerhard Stäbler. 2011 m., Vilnius

fonietta“, „Los Angeles Philharmonic New Music Group“, „L´Ensemble de Basse-Normandie“, „Oslo Sinfonietta“ ir kt. Kūriniai skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose, Pasaulio muzikos dienų metu. Recenzentė kompozitorė Veronika Krausas vaizdžiai apibūdino: „Vykintas Baltakas yra tarytum muzikinė Šecherezada. Jo muzika įtraukia į savo kerus, plėtojasi, kartais kalba pati save cituodama, kartais grįžta į praeitį ir atranda save vėl ten, kur jau buvo prasidėjusi. Kompozitorius mezga muzikines istorijas, kurios delikačiai susijungia gražiame raizginyje.“ Kažkaip suderini kompozitoriaus ir dirigento, programų kuratoriaus veiklą. Tai ko dar nerimsti?

- Gal pakalbėkim apie labai svarbų mano kūrinį, kurio gyvenimas mane ypač jaudina. Tai Lietuvos ansamblių tinklas. - Reiktų paaiškinti, kas tai yra.

- Prisistatome taip: „Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) vienija šiuolaikinės muzikos interpretatorius ir skiria dėmesį aktualios muzikos atlikimui bei suteikia mūsų šalies muzikams galimybes specializuotis šioje srityje.“ Lietuvoje yra daug puikių perspektyvių muzikų, dar yra atlikėjų, norinčių atvažiuoti į Lietuvą. Tačiau toji šiuolaikinė muzika neužima reikiamos pozicijos ne tik klausytojų

Muzikos barai / 4

auditorijoje, bet ir atlikėjų bendruomenėje. Manau, todėl, kad nėra visus vienijančios ašies. Aktyviausieji dirba pavieniui. Ansamblių tinklas (todėl ir tinklas) buriasi visus vienydamas idėjomis, visų siekiama labai svarbia misija Lietuvoje, veiklos strategija. Nereikalaudami jokių įsipareigojimų dirbame su kvartetu „Chordos“, fortepijoniniu trio „Kaskados“, Šv. Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetu, Raimondu Sviackevičiumi (akordeonas), Rima Chačaturian (fortepijonas) ir kitais. Kaip solistai naujus kūrinius rengia Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Andrius Žiūra (klarnetas), Robertas Bliškevičius (altas), dainininkė, aktorė Rima Mačiliūnaitė. Visi jie dalyvauja projektuose greta įgyvendindami ir asmeninius sumanymus. Mūsų misija – rasti galimybių juos vienyti net į kamerinio orkestro tipo kolektyvą ir tokiu būdu įgyvendinti stambesnius projektus. Siekiame sukurti galimybes vienodai mąstantiems, suvokiantiems naujosios muzikos specifiką ir grojimo savitumus atlikėjams patikėti naujus užsakomus Lietuvos ir kitų kraštų kompozitorių kūrinius. Atlikėjams reikia padėti.

- Ir trečioji, gal net svarbiausia mūsų misijos dalis – užauginti naują kompozitorių, atlikėjų ir klausytojų kartą, gebančią kūrybingai suvokti, profesionaliai vertinti aktualiąją muziką. Taigi, edukacinė funkcija. Jauniausiems Lietuvos kūrėjams buvome paskelbę konkursą. Premijoms skirtą sumą dalijome visiems po lygiai už drąsą dalyvauti konkurse. Nebuvo išskirtinio pretendento į laureatus. Manau, kad jaunoje lietuviškoje muzikoje dažnokai pritrūksta drąsos, laisvesnio mąstymo. Kartais girdėti pataikavimas publikai. Vis derinamasi prie to, prie ko esame pripratę. Reikia išdrįsti nebijoti, nors plačiai publikai gali ir nepatikti. Dažnai muziką lyginu su knyga – vienam patinka filosofijos traktatas, kitam detektyvas. Taip ir muzikoje svarbu išmokti pajusti meniškumą. Neišmesti, jeigu nesupranti, nes tai dar nereiškia, kad blogai. O gal klausančiajam trūksta patirties, fantazijos, klausos jautrumo, tolerancijos kitokiai raiškai? Jauniesiems linkėčiau rasti savyje menininko dvasią, pažadinti ją. Labai įdomu, kad būdamas kūrybinėje komandiruotėje Arabų Emyratuose, Dubajuje skaičiau ir paskaitą, ir vedžiau praktinius improvizacijos užsiėmimus. Nuostabu! Jokių mokslų neragavę vyrukai entuziastingai įsitraukė į kūrybos procesą – gimė aktuali, spontaniška muzika. Buvau pakviestas į Haifos universitetą. Su kokiu susidomėjimu susirinkusieji profesionalai klausė ne tik paskaitos, bet ir kūrybinės raiškos! Vadinasi, galime ir privalome atitraukti visuomenę nuo primityvaus meno, parodyti platesnį pasaulį. Ypač jaunimui. - Apie kokią muziką mes kalbame? Radijo muzikinės programos anonsuose galime išgirsti: „Džordana Butkutė ne-

dainuos senų šlagerių, bet atliks šiuolaikinę muziką“...

- Terminijos klausimas. Vokiečiai iškart atskiria: e-Musik, u-Musik. T. y. rimtoji ir pramoginė muzika. Tada jau galima žiūrėti, apie kokį muzikos istorijos periodą kalbame. Absurdiška girdėti sakant „klasikinė šiuolaikinė muzika“. Dabar kuriamą muziką mėgstu apibrėžti kaip aktualią muziką.

- Kokia dar realybė Tau darė įtaką kuriant tokią organizaciją?

- Lietuva maža. Kažkodėl menininkai, užuot pasidžiaugę vienas kitu, pyksta, pavydi. Nesveika konkurencija visus naikina, bet ne vienija. Mano siekis – visiems sykiu bendradarbiauti, kad greičiau ir stabiliau būtų galima patekti į platesnį muzikinį pasaulį.

J. F:. Dažnai net ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose rengiamų švenčių (nebūtinai aikštėse) pagrindas – popsas, seniai nutolo rimtosios muzikos skambesys. Dabar tikriausiai jau ir nebūtų kas jos klauso...

- Puiku, kad jau įsitvirtino, rado savitą koncepciją šiuolaikinės muzikos festivaliai. Dažniausiai jie vyksta tik stambiuose miestuose. Bet mūsų amžių atspindinti muzika atlikėjų programose neturėtų būti atsitiktinė, tik retkarčiais atliekama. Daugelio XX a. vidurio, pabaigos korifėjų kūrybos gyvai net muzikai nėra girdėję. Dar ir dabar Šostakovičius vadinamas šiuolaikiniu, nors jo epocha jau toli istorijoje.

įrašų leidybos firmomis. Planuojame bendrus tarptautinius projektus. Tik vieningas sambūris gali dirbti su panašiomis organizacijomis, agentūromis pasaulyje. Lietuviškos muzikos eksportas tuomet gali būti sėkmingas. Taip ir bandome dirbti. Pirmasis Lietuvos ansamblių tinklo koncertas buvo surengtas kartu su WDR radiju. Tiesioginiame eteryje Europai transliuotas debiutinis dviejų valandų trukmės lietuviškos muzikos koncertas. Skambėjo Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, Nomedos Valančiūtės, Loretos Narvilaitės, Egidijos Medekšaitės, mano kūriniai, o pertraukų metu buvo pristatoma šiuolaikinė lietuviška muzika, kompozitoriai. Kooperuodamiesi dabar rengiame tris kompaktines plokšteles, kurios pasirodys tarptautinėje erdvėje. Apskritai visus atliktus darbus fiksuojame kompaktiniuose diskuose, radijo įrašuose ir kitose laikmenose.

muziką. Šiuolaikinės muzikos festivaliuose kompozitoriai pristatomi fragmentiškai, atliepiant pasirinktą bendrą temą, o mano kryptis – specializacija. Kiek leidžia galimybės, finansavimas, noriu kuo išsamiau pristatyti kompozitorius, jų portretus. Tokiuose kelių dienų festivaliukuose siekiame kiek įmanoma geriau atskleisti kūrėją, parodyti skirtingų žanrų, skirtingu laiku sukurtus kūrinius, kad matytųsi stiliaus dinamika. Muzikos turėtų būti tiek, kad klausytojo, ypač profesionalo, sąmonėje susiformuotų muzikinis kūrėjo portretas, leidžiantis pajusti kūrybos braižą. Geriausiai parengti kūriniai

- Koks jūsų programų sudarymo principas?

- Lietuvoje svarbus aspektas – parodyti dar negirdėtą, neskambėjusią

- Atsiradus pajėgiems atlikėjams sujuda ir kompozitoriai...

- Todėl siekiame skatinti kompozitorius kurti, atlikėjams parengti kuo daugiau sėkmingų opusų ir juos rodyti pasauliui. Menas bene reikšmingiausiai kuria valstybės įvaizdį. - Deja, kartais tai nesuprantama. Gali atskleisti veiklos strategiją?

- Pirmiausia reikia dirbti kartu su partneriais. Lietuvos ansamblių tinklas bendradarbiauja su Lietuvos kompozitorių sąjunga, Muzikos informacijos ir leidybos centru, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus Goethe´s institutu, Berlyne veikiančia Karsten Witt muzikos agentūra, su Vykinto Baltako kamerinė opera „Cantio“, festivalis „Ultraschall Berlin“, 2013 m.

Muzikos barai / 5

Pažintis kos projekto idėjos autorė ir kuratorė – Marija Grinkevičiūtė, bendraujanti su kompozitoriais, turinti asmeninį požiūrį į šią muziką. Labai įdomu. Pianistui Benjaminui Kobleriui pasiūliau parengti György Ligeti portretą. Savita patirtis gali mums atskleisti ką nors netikėta. - Jau planuojate ateitį?

„Kaligrafiniai eskizai“. Wolfgang Rihm ir Matthias Pintscher. 2014 m., Vilnius

Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo orkestru (meno vadovas D. Katkus) parengiau ir dirigavau dviejų dalių koncertą „Kaligrafiniai eskizai“. Su ansambliais ir solistais pateikėme Wolfgango Rihmo ir Matthiaso Pintscherio portretus.

„Retro atspindžiai“. Lietuvių muzika. 2013 m., Vilnius Luciano Berio kūrybos pristatymas. 2013 m., Vilnius

galėtų likti kolektyvų repertuare, nebūtų vienadieniai. 2011 m. pradėjome nuo Lietuvoje nežínomo Gerhardo Stäblerio portreto. Parengėme didžiulį Broniaus Kutavičiaus muzikos projektą – panoramą. Luciano Berio, vienos svarbiausių XX a. asmenybių, muzika gyvai Lietuvoje buvo skambėjusi tik fragmentiškai, dabar nemažai jaunimo išklausė visą puokštę jo kūrinių. Šiais metais parengėme teminį 1970–1990 metų kiek primirštos, o jaunajai kartai gyvai visai negirdėtos lietuviškos kamerinės muzikos projektą (skambėjo Juliaus Juzeliūno, Antano Rekašiaus, Benjamino Gorbulskio, Vytauto Montvilos kūriniai). Dažnai tai ne tik atliekama muzika, bet ir susitikimai, pokalbiai, spausdinta, filmuota medžiaga, meistriškumo pamokos muzikams ir kt.

Muzikos barai / 6

- Patiko įdomi programos kompozicija, kurioje gerai derėjo W. Rihmo ir Franzo Schuberto muzika. Puikiai skambėjo orkestras. Prisimenu W. Rihmo muziką puikiai atliekantį Andrių Žiūrą. Rusnės Mataitytės ir Edmundo Kulikausko duetą. L. Berio muziką ypač kūrybingai perteikusį Robertą Bliškevičių. Svarbu ne tai, kada muzika sukurta, bet ar atlikėjas geba joje rasti tą prasminį grūdą, kuris ir leidžia garsines konstrukcijas vadinti muzika.

- Kviečiame muzikus siūlyti savo idėjas. Sudarydami programą dirbame su kuratoriais. Kuratorius pateikia idėją, kurią svarsto su tinklo organizatoriais. Kuratorius nebūtinai lietuvis, žvilgsnis iš šalies taip pat svarbus. Juk sienų dabar nebėra! Pavyzdžiui, praėjusių metų lietuvių kamerinės muzikos projektą kuravo britų muzikas Antonas Lukoszevieze. Spalio pradžioje, kooperuodamiesi su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, klausytojams pateikėme anglų kompozitorių Johno Woolricho ir Philipo Cashiano muziką. LMTA vyko meistriškumo pamokos. Šio anglų muzi-

- Žinoma. Rimtai dirbant reikia ruoštis, studijuoti kompozitorių archyvus, partitūras. 2016 m. pateiksime Juliaus Juzeliūno, 2017 m. – Osvaldo Balakausko, 2019 m. – Eduardo Balsio portretus. Ką nauja galime pamatyti jaunosios kartos akimis? Koks bus tas kitas požiūris? Juk jų kūryba – mūsų nacionalinis turtas, negalime į praeitį lengvai numoti ranka. Net ir įvertindami buvusias priešiškos santvarkos įtakas. Bendradarbiaudami su Belgijos ansambliu „Het Collectief“, Oskaru Koršunovu ir Briugės miesto koncertų sale 2016 m. planuojame parengti Mauricio Kagelio portretą. 2017 m. laukia didžiulis modernus tarptautinis „Matrix“ projektas – „Gyvos elektroninės muzikos perspektyvos“. Jis aktualus ir konceptualus. Šį projektą rengiame bendradarbiaudami su Freiburgo SWR radijo eksperimentinės muzikos studija. Jeigu pavyks, jeigu gausime visą reikiamą finansavimą, didžiulis elektroninės muzikos projektas sujungtų Vokietijos, Madrido, Lietuvos, Amsterdamo elektroninės muzikos specialistus. Mūsų jauniems kūrėjams ir skeptiškiems vyresniesiems toks profesinis renginys būtų labai naudingas.

- Paminėjus elektroninę muziką kartais galima sulaukti įvairių reakcijų. Net ne vienas muzikologas mano, kad elektronika – tai kompiuteriu vietoj popierinės penklinės užrašoma muzika...

- Dabar kompiuteris kiekvienuose namuose, atrodo, kad nė studijos ieškoti nereikia. Tačiau taip nėra. Aišku, studijų poreikis sumažėjo, dabar labai daug ką galima daryti namuose. Tačiau profesionalių studijų poreikis nedingo. Vienas iš įdomiausių tokios muzikos tyrimų ir koordinavimo centrų – IRCAM Paryžiuje. Bendradarbiauja mokslininkai, Pierre´o Boulezo įkurtas „Ensemble intercontemporain“, kiti atlikėjai, kompozitoriai.

Idėjas ir temas siūlo menininkai, o mokslininkai kuria technologines programas. Visai kitoks yra Freiburge Luigi Nono įkurtas centras „Experimentalstudio des SWR“, su kuriuo ruošiame bendrą europinį projektą 2017 metais. Šioje studijoje svarbiausia – savo profesiją gerai išmanantys žmonės. Jie tarsi nematomi atlikėjai, kviečiami parengti, atlikti kūrinius.

- Suprantu, kad dirbdamas su įvairiais kolektyvais, koncertinio gyvenimo organizatoriais, turėjai iš ko pasimokyti. O gal susidūrei su panašiu tinklo analogu?

- Daug bendradarbiaudamas išties domiuosi, kaip funkcionuoja aktualią muziką atliekantys kolektyvai, kokie jų struktūriniai principai. Stebiu ir vertinu, kaip veikla plėtojama Europoje. Aišku, mes negalime nieko tiesiogiai kopijuoti, sąlygos kitos. Lietuvos ansamblių tinklo struktūra visai nauja, todėl matau daugiau pliusų nei minusų. Seniai norėjau sukurti paslankų, kūrybingą ansamblį. Studijuodamas kūriau vokalinius ansamblius. Lietuvoje esu organizavęs ir kelis aktualiosios muzikos festivalius „Versija“. Dabar labai smagu dirbti su kitokiais kūrybingais profesionalais

- Lieka paklausti apie veiklos organizatoriams skaudžiausią sritį – finansavimą. Varčiau šių metų ES dokumentus, kuriuose pristatyti duomenys apie kultūros finansavimą ES valstybėse. Man imponuoja meno ir verslo bendradarbiavimas. Lietuvoje dažniausiai jis skatinamas tik kalbomis. Sakyčiau, kad apie šių santykių įprasminimą privalo galvoti valstybė, įteisinti realias lengvatas rėmėjams. Europoje veikia Meno ir verslo forumas, organizacija, kuri skatina verslo ir meno partnerystę. Menininkams suteikiamos gydymo lengvatos, veikia pasitikėjimo fondai, PVM lengvatos, premijų sistema, skatinanti domėtis pažangesniu menu. Įvairios finansinės schemos stimuliuoja investuoti į kultūrą, menus. 2000 m. dar patobulintas žinomas britų kultūros finansavimo modelis, reikšminga ir pozityvi Meno tarybos Anglijoje veikla. Juk svarbu ne tik patvirtinti pavadinimą, bet ir pozityviai veikti. Reikšminga kapitalo investicijų į kultūros infrastruktūrą sistema, viešojo ir privataus sektorių partnerystė sprendžiant kultūros problemas.

Belgijoje už kultūros ir ekonomikos sąsajas atsakinga asociacija „Promethea“. Nors ir šioje šalyje problemų daug, pavyzdžiui, Nacionalinis muziejus varganai finansuojamas iš valstybės, o einant į Karo muziejų net bilietų pirkti nereikia. Vokietijoje finansavimas kultūrai auga, didėja parama iš privataus sektoriaus, taip pat iš labdaros fondų. Kaupiami įvairūs nario mokesčiai, rėmėjų, bažnyčios lėšos (4 400 000 000 eurų, t. y. 20 proc. bažnyčios pajamų). Atsakomybės už kultūrą pasidalinimas akivaizdus, per metus jos finansavimas padidėja apie 8 mlrd. eurų.

- Manau, kad finansavimo principas Lietuvoje būtų visai neblogas, demokratiškas. Pretendentų sąraše gali būti nepriklausomų dalyvių. Tačiau pagal tą patį principą neturi būti finansuojamos viešosios ir biudžetinės organizacijos. Sugriaunama visa demokratiško meninės kultūros palaikymo logika. Ji žalinga. Aš nenoriu kalbėti apie finansavimo sumas. Sakome ačiū už kiekvieną sumą, suprantame ir kitus prašančiuosius. Norime suprasti ir valstybės požiūrį. Kiekviena valstybė turi savas galimybes, savaip supranta kultūros vystymo poreikį, meno ir jo kokybinio augimo svarbą, visuomenės vertybinio ugdymo tendencijų reikšmę. Meno kaip valstybės įvaizdžio pasaulyje kūrimo prasmę. Vokietijoje taip sutvarkyta, kad ne tik, pavyzdžiui, „Ensemble Modern“ gauna stabilius atlyginimus, nors jie jokiai didesnei organizacijai nepriklauso. Tai, ką gali turtinga valstybė, negali dar besivystanti šalis. Tačiau yra kita, sutvarkoma problema, nes ji absurdiška. Projektui finansuoti teikiamos paraiškos ir tarptautiniams fondams. Lietuviškas finansavimas apribotas finansiniais metais. Jiems prasidėjus dar nežinai, ar projektas bus remiamas. Kaip kalbėti su partneriais? Jei vėluojantį atsakymą gauni tik pavasarį, tai neturi jokių šansų pritraukti pinigų iš tarptautinių fondų. Negali pirkti, jeigu nežinai, ar turi pinigų. Partnerių apgaudinėti negalima. Taip patys sau kenkiame. Finansuodami europiniai fondai nori matyti, kad tave remia ir vietiniai fondai, kad tu remiamas ir savo šalies. Juk niekas

100 proc. projektų nefinansuoja. Tai ir yra kooperacijos esmė. Kitaip tariant, mes savo finansavimo sistema neleidžiame Lietuvos kultūrai pritraukti tarptautinių lėšų. Kitas aspektas – labai sunku, beveik neįmanoma planuoti veiklos, nes nežinai, ar projektas apskritai galės būti įgyvendintas, kokius menininkus galėsi atveži į Lietuvą, ką galima bus parodyti svetur. Projektai kuriami mažiausiai dviem, trims metams į priekį. Konkretus pavyzdys: negalėjome atsivežti kompozitoriaus Pintscherio, negalėjome šiais metais jo pristatyti diskusijose tik todėl, kad nežinojome finansavimo galimybių. Labai sunku tartis su gerais atlikėjais, juk kiekvienas, ypač visur kviečiamas žmogus, planuoja savo laiką. Absurdiškas ir atsiskaitymo už projektą laikas. Praktiškai veikla gali vykti nuo pavasario vidurio, kada patvirtinamos finansavimo galimybes, iki gruodžio vidurio. Dar reikia nepamiršti specifinio vasaros laiko, kai akademinė publika atostogauja. Kenčia projektų kokybė, nes finansuoti projektai atliekami pagreitintai, stengiantis spėti įgyvendinti sumanymą ir dar atsiskaityti. Todėl gal ir pasitaiko greitai sumestų projektų. Rimti projektai gali vykti rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais, nes gruodį jau reikia atsiskaityti. Muzikinis kultūrinis gyvenimas rimtai dirbamas tik tris mėnesius. O svarbiausia – stabdoma galimybė teikti paraiškas tarptautinėms organizacijoms. Bet juk pasaulyje yra gerų teigiamo darbo pavyzdžių. Kodėl jais nepasinaudojus? Pavyzdžiui, belgų ansambliai nuolatinį finansavimą gauna ketveriems metams. Kodėl Lietuvoje negalima veiklos finansuoti bent jau dvejus metus? Aš kalbu ne apie pasipinigavimą, bet apie labai rimtą, prasmingą, Lietuvos vardą įprasminantį darbą. Juk negalima kas pusmetį kovoti dėl nedidelio dalinio finansavimo. Ką galime atsakyti kitų šalių partneriams? O bendradarbiavimas būtinas. - Na, gana, traukinys jau pavargo dundėjęs, saulė iškepino, kalbos užliūliavo... Minčių daug, o kalbos nesibaigiančios... n

Muzikos barai / 7

Festivaliai „Amber Quartet“: egzotiškas džiazo skambesys

Ketvirtasis „Piano.lt“ vasaros festivalis baigėsi originaliu akcentu: styginių kvartetas griežė tikromis brangenybėmis – natūraliu gintaru inkrustuotais nuo penkiolikos iki šimto tūkstančių eurų kainuojančiais instrumentais. Premjeroje dalyvavo kvarteto meno vadovas Vytautas Mikeliūnas (smuikas), jo mokinys Tadas Dešukas (antrasis smuikas), Dovilė Juozapaitienė (altas) ir Onutė Švabauskaitė (violončelė). Tai unikalus neseniai susibūręs kolektyvas, vienintelis pasaulyje griežiantis specialiai jiems pagamintais instrumentais iš gintaro. Idėja kilo verslininkui, UAB „Amber“ įkūrėjui Šarūnui Davainiui, ją jis įgyvendino kartu su penkiais savo kolektyvo darbuotojais ir instrumentų meistru Vytu Geču. Gintariniai instrumentai patentuoti kaip išradimas, neturintis analogų pasaulyje. Instrumentai yra kiek sunkesni už klasikinius, be to, jie ne akustiniai, o įgarsinti. Toks techninis iššūkis reikalauja tobulinti griežimo techniką ir kurti savitas programas. Tačiau gintarinių styginių kūrėjai ir atlikėjai mano, kad tai – ateitis, kuri leidžia eksperimentuoti, ieškoti naujų skambesio ir raiškos galimybių. Tą vakarą skambėjo džiazo kompozicijos. Pirma pjesė – V. Mikeliūno kūrinys sefardų liaudies melodijos motyvais. Rytietiškos dermės, laisva smuiko įžanga su ketvirtatoniais priminė klasikinį indų alapą, paskui – greito tempo dalis dviem smuikams, o altas ir violončelė, vėl kaip indų ragoje, laikė burdoną. Antra pjesė – Didier Lockwoodo „Sesija B“ – lėta, daugiau šaižių sąskambių, taškuoto ritmo akompanimentas. Trečia pjesė – iš kvarteto „Dexteriors“ repertuaro, aranžuota Darolo Angerio. Beje, tai vienas iš kelių pasaulyje džiazą grojančių styginių kvartetų. Ir lietuvių kvartetui tai pavyko: po poros pjesių galėjai sakyti, kad instrumentai skamba gerai, ansamblis darnus. Susikaupę, „klasiškai“ nusiteikę atlikėjai parodė, kad paviršutiniškas sėkmės siekimas jiems neįdomus... Sudėtis ir atsakingas, rimtas požiūris kolektyvui suteikia akademiškumo. Greitą pjesę keitė koketiškas G. Gershwino preliudas fortepijonui B-dur, folklorinė lyrinė pjesė „Misirlou“ (labai populiari melodija), o šią – Jerome´o Kerno „Smoke get´s in Your Eyes“. Ir vėl labai žinomas „gabalas“, ir vėl smuikas skamba panašiai kaip indų elektrinis smuikas, seniai integruotas į jų klasikinę muziką. Energinga improvizacija, skambanti po temos, pagrįsta vienu pagrindiniu tonu (vidurinėje dalyje – lyg indų dominantė šadža), ir vėl tema. Toliau – ilga Lee Morgano pjesė „Sidewinder“, greita, šokių ritmo. Čia ypač rei-

Muzikos barai / 8

kėtų pagirti violončelininkę, kuri gerai laiko ansamblio ritminį stuburą, nors visi ansamblio nariai – virtuozai. Ch. Chorea „Spain“ – „kelioninis“ garsų peizažas. Po Johno Canderio hito „New York, New York“ buvo pagriežta paskutinė pjesė „Sefardų dainos“ (iš XVI a. Talmudo), kurioje subtiliai skambėjo V. Mikeliūno solo. Bisui kvartetas stovėdamas atliko humoristinį gabaliuką ir improvizaciją rytietiška tema. „Švarus“ džiazas, muzikalus griežimas, sklandžios, skaidrios aranžuotės, gal kiek vienodokas, bet malonus garsas – tokį įspūdį paliko „Amber Quartet“ pasirodymas. Reikėtų pagirti meno vadovą už naujų galimybių sėmimąsi iš klasikinės indų muzikos, kas pasaulyje yra žinoma, o Lietuvoje – vis dar retas reiškinys.

gali ir muselę rasti. Visa tai – mano penkerių metų darbas, mąstymas, viskas pamatuota. Naudojame naujausią šveicarų įgarsinimo aparatūrą, dėl to garsas toks švarus. Numatėme pasaulinį „gintaro kelią“ – instrumentų pristatymą Kinijoje, Japonijoje, gal ir Rusijoje. Malonu, kad likimas suvedė su Mikeliūnu, nes muzikantai paprastai yra užsidarę savo duobėje, o čia reikia laisvės, improvizacijos. Viskas eina į priekį. Laikau tai inovacija, o ši instrumentų sferoje reta, ypač kalbant apie klasikinius instrumentus. Gintaras – ne visiems pasauly žinoma medžiaga. Manau, kad mūsų instrumentai padės populiarinti ir mūsų kraštą. Formos atžvilgiu instrumentai nėra inovatyvūs, bet dizaino atžvilgiu – išradimas. Mums sako: „Kam jūs tai darot?“ Atsakau: „Dėl žmonių. Lietuva inovacijų lygmenyje labai atsilikusi.“

Vytautas Mikeliūnas: „Buvo padarytas vienas smuikas, ir mane pakvietė jį išbandyti. Paskui man paskambino ir pasakė: „Visą kvartetą turiu...“ Groti kartu pradėjome maždaug mėnesį prieš instrumentų pristatymą Valdovų rūmuose, pavasarį. Turėjau aranžuočių, bet ne kiekvienas muzikantas moka groti be gaidų. Onutė jau turėjo patirties, griežė Birštono džiazo festivalyje. Tadas dalyvauja performansuose, yra „laisvas“ muzikantas. Muzikuoti „iš savęs“ – būtina. Pavyzdžiui, Jašos Heifeco konkurse reikėjo laisvai sugroti Haydno kadencijas. Niekas nesugebėjo... Juk tai reikia formuoti nuo vaikystės. Mes grojam muziką, kurios „akademikai“ negali pagroti. Orientuojamės į minimalizmą, šiuolaikinę muziką. Žinoma, šiek tiek yra „salono“. Tačiau kryptis – į džiazą. Mėginama lengvinti instrumentus. Tai – tik pradžia.“

Entuziastai jau pagamino gintarinį lietuvišką ragą. O ką, jei kompanija imtųsi gaminti birbynes su gintariniais ragais ir gintarines kankles? Regis, su mūsų puikiais mecenatais, meistrais ir atlikėjais viskas įmanoma. Svarbu pabrėžti, kad vizualiai instrumentai – unikalūs, pribloškiančio grožio. Reikia juos pamatyti savo akimis. Ir argi tai ne puiki verslo remiama kultūros politika? Festivalis baigėsi, bet naujienų išgirdome nemažai. Savitą veidą ir nuoširdžių draugų ratą turinčio renginio laukia graži ateitis.

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Piano.lt 2014

Gintariniai instrumentai: akimirkos egzotika ar ateitis?

Šarūnas Davainis: „Padarėme ir daugiau instrumentų, taip pat gitarą. Pagrindinis dalykas – sujungti sakus su medžiaga. Praeitis susijungia su dabartim. Tai – filosofinis pagrindas. Kas yra 500 metų? Tuose instrumentuose

Tanios Strelbickajos teatras pristato Pasolini „Affabulazione“

Labai savitu ir reikšmingu „Piano.lt“ vasaros festivalio akcentu tapo rugpjūčio 26–27 dienomis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre parodytas Tanios Strelbickajos teatro (Maskva) darbas – Piero Paolo Pasolini tragedija „Affabulazione“. Spektaklio premjera įvyko šių metų birželį Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje, Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje. Režisierė ir dailininkė – ukrainietė, kurios šaknys Lietuvoje. Nauju amplua prasmingai pasirodė dirigentas ir kompozitorius, o šiuo metu Lietuvos Respublikos kultūros atašė Rusijoje Aleksandras Šimelis – jis sukūrė muziką spektakliui. Pasolini veikalo, parašyto 1966-aisiais, premjera įvyko „Voltero kabarete“ Turine 1975 metais. Aštuonių dalių pjesė su prologu ir epilogu apeliuoja į graikų tragediją ir sakralinį viduramžių literatūros turinį. Naujojo 1968-ųjų teatro manifesto fone Pasolini sukūrė savitą žodžio teatro formą kaip kultūrinę apeigą. Tai itin intelektualus tekstas, įvairiaprasmis ir turintis daug siužetinių temų, tačiau pagrindinė – S. Freudo Edipo komplekso teorijos parafrazė arba inversija. Nors kūrinys laikomas šios teorijos parodija, manyčiau, pats tragedijos formatas neleidžia į jį žvelgti pernelyg supa-

„Etnomaniakai“

Festivalio akcentu tapo Tanios Strelbickajos teatro spektaklis – Piero Paolo Pasolini tragedija „Affabulazione“. Nuotraukoje – spektaklio statytojai ir atlikėjai

prastintai, juolab kad jo fabula yra autobiografinė: autorius tiek scenoje, tiek gyvenime stengėsi įveikti nesutaikomas psichologines prieštaras. Spektaklio veiksmas vyksta be pertraukų beveik dvi valandas, minimalistinė scenografija (Nikolajus Naumovas, šviesų režisierius Jurijus Mironovas) leidžia sutelkti dėmesį į svarbiausią veikėją – tekstą. Vertimas iš italų kalbos (Alessio Bergamo, Raisa Raskina) labai geras, ir tai, suprantama, yra spektaklio sėkmės raktas. Kūrinio idėją režisierė sprendžia daugiau akcentuodama Sūnaus (Stanislavas Motyriovas) laisvę, jaunystę ir lengvabūdišką žavesį (žaidimas kamuoliais, nerūpestingas vartymasis ant grindų, jaunatviškas susižavėjimas), nors centrinis personažas yra Tėvas (įspūdingai vaidinamas Olego Dulenino, jis ir režisierės asistentas) – paties Pasolini alter ego. Prologe pasirodantis Sofoklio šešėlis (Danijilas Lavrenovas) kviečia sekti „truputį begėdiškus šios tragedijos, kuri baigiasi, bet neprasideda, įvykius“. Viskas sutelkiama į sapną, kurį Tėvas susapnuoja ir mėgina atsiminti, bei į santykių su Sūnumi erotinį kontekstą (jo paslaptį jis turi įminti). Kitas personažas, Kunigas (Anatolijus Guščinas), pasirodo tarsi tam, kad padėtų įveikti despotiško ir egoistiško Tėvo obsesiją išklausydamas jo išpažintį, o moterys – Motina (Irina Loseva) bei Sūnaus Mergina (Irina Tokmakova) – lieka tarsi bejėgės sparčiai besirutuliojančios dramos dalyvės. Pabaigoje Tėvas iš pavydo nužudo Sūnų, kuris atsisako „peržengti ribą“. Pati žmogžudystė nerodoma, tik į sceną ant juodo polietileno Tėvas atvelka visiškai nuogo Sūnaus kūną. Daugiausia įtampos ir veiksmo žadėjo mizanscena, kai Tėvas ir Sūnus, pakviestas grįžti namo septintą valandą, pagaliau lieka vieni ir tarp jų prasideda kūno kalba – šokis: suartėjimas ir nutolimas kelis sykius. Tai tarsi Sūnaus bandymas paklusti Tėvo

reikalavimams (atsakingo požiūrio į mokslus ir pragyvenimo šaltinį) ir Tėvo pastanga tapti Sūnumi (tapatybės problemos, kurias žlugdo sapnas apie jo paties tėvą). Gaila, kad ta perspektyva nebuvo išnaudota iki galo; režisūrinius nutylėjimus kompensavo balso įrašas, skaitantis tekstą, kuriame vieni gražiausių ir poetiškiausių, labiausiai sukrečiančių žodžių yra apie šviesius Sūnaus plaukus, švelnius, bet galinčius sužeisti. Daugiaprasmės poetinės metaforos Pasolini tekstą daro abstrahuotą, nors kartu kontroversiška spektaklio idėja meistriškai maskuojama žodiniais kodais (ne mįslė, bet paslaptis, sfinksas ir pan.). Tą paslaptį Tėvas įmena tik nužudęs Sūnų. Motina, neatlaikiusi keisto Tėvo elgesio, pasikaria. Niekada pažiūrėjus Pasolini kūrinius nebūna lengva. Jis iškelia žmogaus pasaulyje tūnančius demonus, jo kūriniai yra tarsi drastiškos išpažintys. Tačiau šis spektaklis viską sušvelnino ir pateikė gana santūriai, moterišku žvilgsniu. Aktorių ir visos trupės darbas buvo tokios kokybės, kad ir rusų kalbos nesuprantantis žiūrovas galėjo gerai suvokti veiksmą. Atskiro žodžio nusipelno kompozitoriaus darbas. A. Šimelis sukūrė beveik adekvačios trukmės muzikinį vaizdą. Girdėjome ir orkestrą, ir chorą, ir religines giesmes, ir vokalą, ir daug solinių instrumentų: dūduką, fortepijoną, trimitą... Muzika tapo dar vienu spektaklio veikėju, kalbančiu subtiliai naudojamais tembrais – balsais. Turtinga garsų paletė atsvėrė vaizdo grafiškumą (turiu galvoje asketiškas priemones, ypač viduramžių asketų drabužį primenančius kostiumus; dailininkė Nina Strelbickaja) ir reikiamose vietose pereidavo į išradingus garsinius efektus. Tanios Strelbickajos teatras nuveikė didelį darbą, galima teigti, kad jos drąsa atkreipti dėmesį į opią temą pasiteisino.

Toks buvo „Piano.lt“ salėje rugpjūčio 28 d. vykusio trečiojo vasaros festivalio renginio pavadinimas. Projekto autorė – žymi lenkų multiinstrumentininkė, muzikologė, dainininkė, kompozitorė ir pedagogė Maria Pomianowska, vieno didžiausių Lenkijos muzikos festivalių „Cross Culture festival“ (Varšuva) meno vadovė. Tą vakarą skambėjo lenkiška ir lietuviška etninė muzika ir ja paremtos improvizacijos bei originalios kompozicijos. Pradžioje skambėjo lietuvių liaudies instrumentai. Kanklininkės Lina Žilinskaitė (LMTA II kurso prof. L. Naikelienės klasė) ir Ingrida Spalinskaitė-Kurienė, birbynininkas Narimantas Murauskas atliko J. Naujalio harmonizuotą liaudies dainą „Už Raseinių“ (Alvydos Česienės aranžuotė). Solo L. Žilinskaitė paskambino M. K. Čiurlionio Noktiurną cis-moll, paskui trio atliko J. Švedo Baladę ir Z. Bružaitės nuotaikingą vidutinio tempo pjesę „Putinų žydėjimas“ (skambėjo ir lumzdelis, ir vokalas). Lina Žilinskaitė pasirodė kaip labai gražų balsą turinti, santūrų liaudišką dainavimą išmananti solistė. Toliau programoje girdėjome svečių iš Lenkijos pasirodymą. Pirmiausia nuskambėjo XVI a. muzika – „Chorea polonika“ atliko Maria Pomianowska (vokalas, fidelis), Karolina Matuszkiewicz (smuikas) ir Aleksandra Kauf (vokalas, fidelis). Atlikėjos griežė M. Pomianowskos rekonstruotais senoviniais styginiais instrumentais. Gražiais tembrais, virtuoziškai buvo atlikta „Sosna“ – greitas Mazovijos regiono šokis su lėta vidurine dalimi, anuomet paplitęs Europoje ir dabar atliekamas Švedijoje, Ispanijoje. Grieždamos atlikėjos garsiai, temperamentingai dainavo. Paskui girdėjome originalius M. Pomianovskos kūrinius, sukurtus dainų ir šokių temomis: „Suvane“ trims smuikams (sukoms), minorinę improvizacinio pobūdžio lenkų liaudies dainą, senovinę melodiją „Aš tarnauju tau“ (instrumentinė versija), žydų polką iš Liublino regiono „Apynys“ ir lyrinę, liūdną žydų dainą „Salam Aleikum“, lenkų liaudies dainą (Maria dainavo solo) ir vėl – greitą, su šūksniais ir garsiu dainavimu humoristinio turinio polką. Svečių trio pademonstravo švelnius instrumentų tembrus, gerą ansamblį, jautrų muzikavimą ir kartu gaivališką pradą. Toliau programoje visi muzikantai – lietuviai ir lenkai – griežė drauge. Labai įdomiai ir maloniai skambėjo instrumentų tembrų mišinys. Iš pradžių buvo atlikta F. Chopino mazurka, V. Bartulio „Muzika dvejoms kanklėms“ (L. Žilinskaitė – vokalas, ž. Marijos Katiliūtės), lietuvių liaudies daina „Gieda gaideliai“ (trio aranžuotė instrumentams), „Bijūnėlis žalias“ (birbynė ir vokalas). Skambėjo originali kompozicija „Liepa“ lenkų šokio obereko ir Maroko liaudies dainos pagrindu – tokius eksperimentus mėgstanti M. Pomianowska meistriškai jungia liaudiškus motyvus ir juos

Muzikos barai / 9

Festivaliai išradingai plėtoja. Ji pati dainavo solo partiją, jos sukurti žodžiai – apie Afriką. Greita, garsi daina su šūkčiojimais labai patiko klausytojams. Vakarą užbaigė čigoniško charakterio projekto vadovės polka ir improvizacija. Gražiausiai, iškiliausiai ir labiausiai jaudinamai nuskambėjo „Bijūnėlis žalias“ – ypač kai balsui pritarė, liaudiškai „turavojo“ II smuikas ir birbynė. Apskritai išryškėjo lietuvių ir lenkų liaudiškų temperamentų skirtumas, o jų derinys savaip kerėjo. Žavėjo švelnūs skambesiai ir atlikimo kultūra. Įdomus eksperimentas baigėsi klausytojų ovacijomis ir bisu.

„Piano.lt“ vasaros festivalyje – pianistas Aleksandras Lubiancevas

Ketvirtąjį „Piano.lt“ vasaros festivalį pradėjo svečias iš Rusijos Aleksandras Lubiancevas. Vienas geriausių 28 metų pianisto pasiekimų – trečioji vieta XIII P. Čaikovskio konkurse Maskvoje 2007-aisiais. A. Lubiancevas Lietuvoje atliko didžiulę programą. J. S. Bacho Angliškosios siuitos g-moll Nr. 3 skambinimas buvo aiškus, apgalvotas, daugiau ieškant ir randant štrichų nei tembrų, dinamikos, kas savaime arčiau kompozitoriaus laikmečio, nors gal ir norėjosi išgirsti daugiau skirtingų, kontrastingų polifoninių „plokščių“. Išimtį pianistas padarė Preliude ir fugoje Nr. 17 As-dur BWV 862 – fugą jis paskambino jausmingai ir gana romantiškai. F. Chopino Baladę Nr. 1 A. Lubiancevas atliko tvirtai, racionaliai, žėrinčia smulkia technika, vengdamas sentimentalaus jausmingumo. Scherzo Nr. 2 taip pat nebangavo genialiais proveržiais, tačiau reikia pasakyti, kad toks sąmoningai pasirinktas paprastumas, ypač lėtose vietose, savotiškai traukė, kulminacijos

Festivalio svečias pianistas Aleksandras Lubiancevas

buvo logiškos ir nuoseklios. Antroje koncerto dalyje A. Lubiancevas atliko savo Sonatą fortepijonui, kurią rašė net aštuonerius metus. Pusvalandžio trukmės keturių dalių sonata – stilingas, skaidrus kūrinys, patogus atlikti, bet kupinas techniškai sunkių vietų, šuolių, oktavų. I dalis – veržlus, plačių akordinių struktūrų prisotintas vaizdingas peizažas, kupinas prancūziškų sąskambių, Piazzollą primenančių nostalgiškų ritmų. II dalis – tarsi lyrinio pobūdžio rusiškos temos sakmė. Kompozitorius nenaudojo liaudies dainų ar šokių citatų, tačiau būtina pabrėžti jo puikią nacionalinio prado pajautą ir talentą, nes tema skamba natūraliai ir prasmingai, nenusileidžia klasikiniams tokio žanro pavyzdžiams. Dalis išvystyta, įdomiai varijuota, išplėtota į melodingą virtuozišką finalą. III dalyje lyrinė melodija perteikta dešinės rankos partijoje oktavomis, plati, gelminga,

skambanti kone čiurlioniškai, o IV, kaip ir II, vėl šokių ritmo. Pats pianistas teigia, jog ši sonata – biografinė ir filosofinė, o baigiamoji dalis – gyvenimo šokis (beje, pirmoji „skirta diktatūrai“). Nebuvo abejonių, kad autorius gali būti savamokslis, todėl nustebino žinia, jog kompozicijos amato A. Lubiancevas mokėsi Sankt Peterburgo muzikos mokykloje, „labai stipriame kurse“ pas dėstytoją Svetlaną Izmailovą, po kurios jam buvo nelengva rasti patinkamą dėstytoją. Reikia tikėtis, kad neeiliniai kompoziciniai pianisto talentai plėtosis ir toliau. F. Liszto Ispaniškoji rapsodija nuskambėjo kaip organiška ankstesnio kūrinio tąsa. Joje jis pademonstravo tokį pat dramaturgijos pojūtį, puikią techniką, santūrų melodingumą. Bisui pianistas atliko tris Chopino etiudus: dvigubų tercijų (be priekaištų), paskui Nr. 4, op. 10, bei Nr. 10, op. 25. Būtent į koncerto pabaigą išryškėjo pianisto patyrimas, ištvermė ir meistriškumas: didelę, sudėtingą programą jis atliko be regimo nuovargio. Apskritai Aleksandras Lubiancevas – stabilus ir stiprus geros mokyklos atstovas, gyvastingai perteikiantis tradicijas. Gražu, kad programoje įvardytas kaip XXI amžiaus pianistas, jis lyg niekur nieko kuria neoromantinę, dar daugiau – nacionalinio charakterio muziką ir mėgaujasi konvencinio pianizmo teikiamais privalumais. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 10

Spalio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė profesorių Juozą Domarką už Lietuvos vardo garsinimą ir ypatingus nuopelnus šalies kultūrai, menui ir švietimui apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame koncerte šalies vadovė pasveikino Maestro J. Domarką su 50 metų vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui sukaktimi. Prezidentės teigimu, ši kūrybinė sukaktis reikšminga visai Lietuvos muzikų bendruomenei. Maestro sukūrė išskirtinį Lietuvos simfoninio orkestro braižą ir išugdė didelį būrį talentingų atlikėjų. Jo dėka Lietuva yra svarbi pasaulio muzikinio gyvenimo dalyvė. Pasak Prezidentės, J. Domarkas, skirdamas daug dėmesio lietuvių kompozitorių kūriniams, nuosekliai puoselėjo ir stiprino nacionalinę kultūrą. Profesorius J. Domarkas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Didžiuoju kryžiumi. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovas taip pat yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Penkiasdešimt metų prie vieno orkestro vyriausiojo dirigento pulto – retas atvejis Europos muzikos atlikimo istorijoje. Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermetas, vadovavęs Romanų Šveicarijos simfoniniam orkestrui (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938– 1988), ir Juozas Domarkas, nuo 1964 m. vadovaujantis paties suburtam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Patyręs ir įtakingas Lietuvos dirigavimo pedagogas, raiškią interpretacinę manierą išsiugdęs Maestro mūsų muzikinėse platumose – tarsi konstanta, į kurią neįmanoma neatsižvelgti rikiuojant Lietuvos dirigentų kartas ir vertinant simfoninės muzikos atlikimą. „J. Domarko vadovavimo orkestrui 50-metis – unikali sukaktis, išskirtinis puslapis Lietuvos muzikos istorijoje, todėl ir šio sezono Filharmonijos viršūnės pavaldžios Maestro batutai“, – pristatydama Lietuvos nacionalinės filharmonijos 74-ąjį koncertų sezoną pabrėžė generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. Šį sezoną Maestro ir jo vadovaujamas orkestras publikai rengia ne vieną įdomią programą, o sezono pradžiai pasirinko kūrinius iš muzikuos aukso fondo. Šventinį vakarą skambėjo Mūzos Rubackytės ir LNSO atliekamas Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 5, vadinamas Imperatoriškuoju. „Esu laiminga, kad galiu pagerbti Maestro J. Domarką L. van Beethoveno Imperatoriškuoju koncertu – tik imperatoriškas dirigentas gali diriguoti tokį koncertą!“ – sveikindama Maestro džiaugėsi pianistė. Antroje koncerto dalyje atliktas LNSO istorijai reikšmingas Igorio Stravinskio šedevras – siuita „Šventasis pavasaris“. Pirmą kartą orkestras šį kūrinį atliko 1970 m. sezono atidarymo proga. Tuomet J. Domarkas šio sudėtingo kūrinio ėmėsi vos po šešerių darbo su naujuoju orkestru metų. Pasak kritikų ir muzikantų, rezultatas buvo stebinantis. Muzikologas Antanas Venckus ta proga rašė: „Šis kūrinys priklauso prie sudėtingiausių ir kebliausių orkestro repertuaro pavyzdžių, ir tas orkestras, kuris sėkmingai su juo susidoroja, gali būti priskirtas prie pajėgiausiųjų.“ O „Šventojo pavasario“ įtraukimas į jubiliejinio vakaro programą liudija tiek Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, tiek jo vadovo brandžią galią ir platų polėkį. MB inf.

LR Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Robertas DAČKUS

Juozas Domarkas apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“

Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame koncerte šalies vadovė pasveikino Maestro J. Domarką su 50 metų vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui sukaktimi Juozas Domarkas ir Mūza Rubackytė

Muzikos barai / 11

Didžioji salė LYG FENIKSAS IŠ PELENŲ

Kompozitoriaus impresionisto Vlado Jakubėno baletas „Vaivos juosta“ (1933–1943) – tarsi mažos tautos likimo XX a. pirmojoje pusėje atspindys. Antro pasaulinio karo šmėkla neleido šiam kūriniui sulaukti premjeros, 1941 m. sudegė partitūra, bet autorius sugebėjo iš atminties atkurti klavyrą (1943). Tik orkestruoti antrą kartą jau nebespėjo, nes 1944 m. pasitraukė iš Tėvynės. Kai šį autoriaus rankraštį 1993 m. gavome iš kompozitoriaus sesers šeimos archyvo Čikagoje, pasiryžome tam kūriniui ieškoti kelio į sceną. Nesulaukus valstybės paramos baleto restauravimo darbams, viską teko daryti kompozitoriaus sesers šeimos Amerikoje lėšomis. Erika Brooks (V. Jakubėno fondo Čikagoje reikalų vedėja) finansavo visus darbus – autoriaus rankraščio perrašymą kompiuteriu ir leidybą 2006 m. Nors visi V. Jakubėno draugijos valdybos narių bandymai baletą įtraukti į LNOBT repertuarą buvo nesėkmingi, nesustojome. Draugijos užsakymu kompozitorius Marius Baranauskas atliko baleto muzikos instrumentuotę, 3 veiksmų 4 paveikslų veikalą sudėstė į dvi dalis, pritaikė šiandienos teatrui. Pirmąja mūsų talkininke tapo Lietuvos nacionalinė filharmonija. Šių metų vasarą dirigentas Modestas Pitrėnas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru prikėlė iš užmaršties visą Vlado Jakubėno veikalą. Paklaustas, kaip atrodo prieš 70 metų sukurto baleto perspektyva scenoje, Modestas Pitrėnas atsakė: „Paties baleto sukūrimo faktas man įstrigęs iš muzikos literatūros studijų. Mat po atkurtos valstybės nepriklausomybės imta aktyviai dėstyti išeivių muziką. Nesant nei vadovėlių, nei padoresnės informacijos, tas dėstymas buvo šiek tiek eklektiškas, padrikas, neproporcingas. Vis dėlto turime bendrą informacijos lauką, kuriame galime įžvelgti lietuvių išeivijos kūrybos kontūrus. Darbas buvo ne vien įdomus, bet ir nelauktai sudėtingas, nes kompozitorius Marius Baranauskas, kuriam buvo patikėta naujoji orkestruotės versija, vėlavo. Gaila, bet nebuvo gilesnės analizės galimybės bei tokiu atveju bū-

tinų korekcijų. Tačiau turiu pasakyti, kad Marius sukūrė labai gerą orkestruotę. Profesionaliai, spalvingai ir įdomiai jis veda tembrų dramaturgiją, girdi instrumentus, atspindi liaudiškumą paprastomis, bet itin taikliomis priemonėmis. Į orkestro sudėtį įtraukęs daug „nejakubėniškų“ modernių mušamųjų instrumentų, išgavo originalų, keistą, paradoksaliai liaudišką koloritą. Leitinstrumentų ir leitgrupių naudojimas – ne naujiena, bet baletinei muzikai itin tinkanti priemonė, kuri padėjo pražysti visai partitūrai. Orkestruotė padeda muzikai išsiskleisti, kartais suteikdama galimybę suskambėti ir ne tiek vykusiems puslapiams. Tinkamas aranžuotojo parinkimas – vienas svarbesnių kūrinio prikėlimo faktorių. Muzikiniu požiūriu šis baletas yra savalaikis ir vertingas įnašas į seklų lietuvių scenos veikalų, ypač tautinės tematikos, repertuarą. Taigi šis darbas yra svarbus ir savitas. Trumpais muzikiniais numeriais plėtojama veiksmo fabula, išradingi, ryškūs personažų charakteriai, archajiškos, puikiai nuotaiką kuriančios dermės, XX a. tautinės kultūros atgimimo dvasia besiremianti monumentali lyrika, gal ir kažkur girdėti raveliški impresionistiniai ar šionbergiško ekspresyvizmo potėpiai sukuria didingą, panteistinį, tautiška melodija bei ritmais alsuojantį paveikslą, kupiną mistinių būtybių ir žmogiškų aistrų. Būtų gražu, kad ryškiausi šios muzikos puslapiai ne vien gultų į CD, bet ir, tarkime, orkestrinės siuitos pavidalu papildytų mūsų kuklų nacionalinės simfoninės muzikos fondą.“ Pritardami dirigento pageidavimui, dabar džiaugiamės viso baleto įrašu. Kol dirigentas Modestas Pitrėnas formuoja „Vaivos“ siuitą, choreografė Marija Simona Šimulynaitė veikalą jau perkelia į sceną. Žiūrovus gruodžio pradžioje pakviesime į „Vaivos juostos“ premjerą senajame Operos ir baleto teatre Basanavičiaus gatvėje, kur dabar įsikūręs Rusų dramos teatras. Po premjeros išleisime ir kompaktinę plokštelę su viso baleto muzika. Irena SKOMSKIENĖ

Rimo SAKALAUSKO nuotr.

Dirigentas Modestas Pitrėnas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru prikėlė iš užmaršties visą Vlado Jakubėno veikalą

Muzikos barai / 12

Jubiliejinė „Trakų fanfarinė savaitė“

Internetinė svetainė „The Culture Trip“ (liet. „Kultūrinė kelionė“), pateikianti informaciją apie geriausius renginius pasaulyje, išvardijo dešimt kultūros renginių, kurių negalima praleisti šią vasarą Lietuvoje viešintiems užsienio turistams. Vienas jų – tarptautinis muzikos festivalis „Trakų fanfarinė savaitė“, šiemet vykęs liepos 28 – rugpjūčio 3 dienomis.

Keliamas visos Lietuvos kultūros lygis 2003 metų vasarą Trakų meno mokyklos pirmą kartą suorganizuotas festivalis „Mes sveikinam Trakus“ išaugo į didelį, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje plačiai žinomą renginį „Trakų fanfarinė savaitė“ – tarptautinę vasaros meistriškumo mokyklą grojantiems pučiamaisiais, mušamaisiais instrumentais, taip pat fanfariniam orkestrui. Per visą projekto laiką pas žymius muzikantus ir profesionalius pedagogus individualių ir kolektyvinių užsiėmimų metu tobulinosi per tūkstantį muzikuojančių jaunuolių. „Pastaraisiais metais pastebimas išaugęs Lietuvos orkestrų lygis. Viena iš šio tobulėjimo priežasčių – vasaros meistriškumo mokykloje dalyvaujantis ir prie kolektyvų prisijungiantis jaunimas bei jų mokytojai. Puikus to pavyzdys – Šilutės, Garliavos, Pabaradės pučiamųjų orkestrai, Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatuose užimantys prizines vietas“, – džiaugiasi projekto meno vadovas Arvydas Mišeikis. „Trakų fanfarinėje savaitėje“ kultūros ir švietimo darbuotojai turi galimybę nemokamai tobulinti kvalifikaciją, pedagogai drauge atsiveža ir savo mokinius. Tokiu būdu vykdomas visų pakopų ugdymas, pradedant muzikos ir meno mokyklų, konservatorijų mokiniais ir baigiant muzikos akademijos studentais, net muzikuojančiais suaugusiaisiais.

Mokinys ir mokytojas – partneriai ir draugai Pasak Trakų meno mokyklos direktorės Neringos Mišeikienės, „Trakų fanfarinė savaitė“ yra unikalus projektas ne tik dėl savo koncepcijos (tuo pat metu vyksta meistriškumo pamokos, kvalifikacijos tobulinimo kursai, įvairiose erdvėse rengiami koncertai), bet ir dėl į Trakus atvykstančių pasaulinio lygio atlikėjų, žymių pedagogų. „Trakų fanfarinė savaitė“ kasmet sulaukia vis didesnio susidomėjimo, kurį skatina ne vien turtinga Lietuvos istorinė praeitis ir graži Trakų gamta, vis aukščiau keliama kokybės kartelė. Projekte dalyvaujantys mokiniai ir jų mokytojai, drauge būdami vienoje scenoje, jaučiasi kaip lygiaverčiai partneriai, po koncertų bendrauja lyg geriausi draugai. Labai svarbus renginio gyvavimo ir raidos

Groja prof. Max Sommerhalder

Dziazo muzikos vakaras

istorijoje yra profesoriaus Steveno Meado – vieno žymiausių pasaulio eufonininkų iš Didžiosios Britanijos – dalyvavimas nuo pačios projekto pradžios. Kaip kasmet, taip ir šiemet savo įtemptą koncertinę darbotvarkę garsus muzikantas planavo taip, kad galėtų atvykti į Trakus.

džiosios Britanijos. Vienas žymiausių pasaulio trombonininkų švedas profesorius Jonas Bylundas „Trakų fanfarinėje savaitėje“ dalyvavo ne tik kaip mokytojas, bet ir kaip festivalyje koncertavusio kvinteto „Stockholm Chamber Brass“ narys. Tūbos klasėje dirbo jaunų ir perspektyvių mokytojų duetas – kylanti žvaigždė švedas Sami Al Fakiras ir jau žinomas lietuvis Laimonas Masevičius. Simboliška, kad šių metų jubiliejiniame projekte dalyvavo ir visi penki pirmosios „Trakų fanfarinės savaitės“ mokytojai: orkestro dirigentas Bertas Langeleris iš Nyderlandų, eufonininkas iš Didžiosios Britanijos Stevenas Meadas, šiuo metu Suomijoje gyvenantis ir dirbantis lietuvių trimitininkas Tomas Gricius, Tado Šileikos „Koncertinę pjesę“ solo su orkestru atlikęs trombonininkas Marius Balčytis ir festivalį savo koncertu pradėjęs džiazo saksofonininkas ir kompozitorius Liudas Mockūnas.

Nauji ir jau gerai žinomi vardai Tęstinis projektas „Trakų fanfarinė savaitė“ ne tik prisideda prie muzikinio jaunosios kartos ugdymo, fanfarinio tipo orkestrų tradicijos Lietuvoje plėtojimo, bet ir kasmet siekia nustebinti ir pateikti ką nors nauja. Šiųmetinėje vasaros meistriškumo mokykloje dirbo net dvylika pedagogų, tikrų savo srities specialistų. Saksofono ir džiazo ansamblio pamokas vedė Liutauras Janušaitis – pirmasis lietuvis, baigęs prestižinį, džiazo atlikėjų muzikos kalve tituluojamą, Berklio muzikos koledžą Bostone (JAV), ir bosinės gitaros virtuozas Domas Aleksa. Gerokai padidėjusioje valtornos klasėje dirbo Jukka Harju iš Suomijos, patenkantis į geriausių pasaulio valtornininkų dešimtuką, ir Stokholmo muzikos akademijoje dėstanti Annamia Larsson. Trimitininkus mokė didelę patirtį turintis profesorius iš Šveicarijos Maxas Sommerhalderis ir daugelio prestižinių konkursų laimėtojas Tomas Poulsonas iš Di-

Net dvylika nemokamų koncertų

Danos BUINICKAITĖS nuotraukos

„Trombone Unit Hannover“

„Jūra miške“ – naujas muzikinis projektas, kurio inspiracijos šaltiniu žymiems Lietuvos menininkams pianistui Petrui Geniušui ir saksofonininkui Liudui Mockūnui tapo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Į pasivaikščiojimą po įvairių stilių muzikos labirintus klausytojai buvo pakviesti projekto „Trakų fanfarinė savaitė“ atidarymo vakarą, liepos 28 d., verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“. Ten pat vyko ir antrasis festivalio koncertas, kuriame dalyvavo valtornininkas Jukka Harju, trimitininkas Tomas Gricius, fortepijonu jiems pritarė Dovilė Bagdonaitė. Eufonijų ir fortepijono muzikos garsai liejosi Užutrakio dvaro Baltojoje salėje – čia koncertavo eufonininkai Stevenas Meadas ir Misa Mead, jiems talkino pianistė Asta Kvasytė.

Tą patį vakarą gruzinų restorane „Pirosmani“ įvyko eufonijų ir tūbų muzikos vakaras, jame dalyvavo Laimonas Masevičius ir jo studentai. Po Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios skliautais aidėjo vieno geriausių pasaulyje pučiamųjų ansamblio „Stockholm Chamber Brass“ garsai. Vakarinę džiazo programą restorane „Pirosmani“ atliko Amsterdamo konservatorijos, garsėjančios pasaulyje aukštu muzikantų rengimo lygiu, studentų ansamblis „Morganfreeman“. Po ilgos pertraukos (dalyvavo 2003 metais vykusiame festivalyje „Mes sveikinam Trakus“) Trakuose pasirodė geriausias ir didžiausias Lietuvoje Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras, kitais metais minėsiantis savo 55 metų jubiliejų. Koncertinę programą kolektyvas (dirigentas Donatas Ziegoraitis) atliko aikštelėje prie „Apvalaus stalo klubo“. Klausytojus į restoraną pakvietė energija ir muzikiniu entuziazmu trykštančių jaunuolių džiazo kolektyvas „MadeIn 234“. Vienas jo narių – būgnininkas Jonas Filmanavičius, „Trakų fanfarinėje savaitėje“ žengęs pirmuosius muzikinius žingsnius ir sparčiai einantis tobulėjimo keliu. Kaip jau įprasta, savaitgalis buvo skirtas meistriškumo mokyklos mokinių ir mokytojų pasirodymams. Šeštadienį Trakų meno mokykloje įvyko solistų koncertas, restorane „Pirosmani“ – profesoriaus Maxo Sommerhalderio ir „Trakų fanfarinės savaitės“ ansamblių vakaras. Sekmadienį Trakų kultūros rūmuose per savaitę išmoktą programą atliko tarptautinės vasaros meistriškumo mokyklos „Trakų fanfarinė savaitė“ orkestras (dirigentas Bertas Langeleris) ir meistriškumo mokyklos mokytojai. Baigiamasis mokinių ir mokytojų džiazo vakaras surengtas gruzinų restorane „Pirosmani“. Justina ORLOVSKYTĖ

Muzikos barai / 13

Festivaliai

Peter Michael Hamel: Muzika turi kurti sàmonæ, o ne padëti jos atsikratyti

LIEPOS 19 – RUGPJŪČIO 9 D. KINTŲ MUZIKOS FESTIVALIS Į PAMARĮ KVIETĖ ŠIUOLAIKINĖS IR KLASIKINĖS MUZIKOS GERBĖJUS. ČIA PASIRODYMUS SURENGĖ VILHELMAS ČEPINSKIS, MARTYNAS LEVICKIS, NAUJŲ IDĖJŲ KAMERINIS ORKESTRAS „NI&CO“, UŽDARYMO VAKARĄ VAINIKAVO EUROPIETIŠKOJO MINIMALIZMO PRADININKO KOMPOZITORIAUS IR ATLIKĖJO PETERIO MICHAELIO HAMELIO PASIRODYMAS. PRIEŠ KONCERTĄ „LRT KLASIKOS“ LAIDOS „MUZIKINIS PASTIŠAS“ ŽURNALISTĖ IEVA BUINEVIČIŪTĖ KALBĖJOSI SU KOMPOZITORIUMI PETERIU MICHAELIU HAMELIU IR JO MOKINIU KOMPOZITORIUMI GEDIMINU GELGOTU. MAESTRO PASAKOJO NE TIK APIE SAVO JAUNYSTĖS PATIRTIS, DVIDEŠIMT PROFESORIAVIMO METŲ, PAŽINTIS SU ŽYMIAUSIAIS PASAULIO KOMPOZITORIAIS, BET IR APIE TAI, KO VIS DAR MOKOSI ŠIANDIEN. Ieva Buinevičiūtė: Jūs jau šiek tiek pažįstate Lietuvą, 2010 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vedėte meistriškumo pamokas jauniesiems kompozitoriams. Tarp Jūsų mokinių – ne tik Gediminas Gelgotas, bet ir kiti kompozicijos studentai iš Lietuvos. Kokie Jūsų įspūdžiai apie Lietuvą ir lietuvius, profesionaliąją muziką?

Peter Michael Hamel: Pirmiausia mane domino jūsų šalies istorija, ypač sovietinis laikotarpis: draudimas kal-

Muzikos barai / 14

Peter Michael Hamel

bėti lietuvių kalba, draudimas dainuoti chorinę muziką. Ir staiga – jūs vėl galite tai daryti. Tai lyg savotiška emancipacija, o ji mane žavi. Mane domina juodoji istorijos dalis. Daug naujų mano kolegų – jaunų ir svarbių kompozitorių – yra kilę būtent iš čia. Dauguma jų dirba, sakyčiau, klasikiniu, tarptautinio avangardo stiliumi. Tai yra specifinė muzika, atkeliavusi iš Darmštato mokyklos, ir ji veda prie labai specializuotos auditorijos – tam

tikro akademinio ratelio, kuriame, jeigu tavo kūrinius išleidžia ir jie yra atliekami, – esi gerbiamas. Tačiau tokia muzika lieka be platesnio žmonių susidomėjimo. Tai gana rimtas klausimas. Profesoriumi dirbu jau 20 metų. Stebėjau kompozitorius, dirbančius ne tik tokiu būdu. Aš niekada nenorėjau, kad mane kopijuotų kiti. Juk mes visi esame skirtingi. Pavyzdžiui, mano buvusi studentė Akvilė Kalinaitė vaidinti, dainuoti, atlikti avangardinius

ir eksperimentinius kūrinius geba skirtingais būdais. Tačiau jai turbūt sunku pasirinkti vieną, tik jai tinkamiausią, kelią. Visai kitaip nei Gediminas Gelgotas, kuris nuo pat pradžių gan aiškiai žinojo, ko nori. Nežinau, kaip jo muzika priimama čia, Lietuvoje, ir kaip reaguoja klasikinės muzikos specialistai, bet atsimenu, kaip senieji jo mokytojai priėję prie manęs sakė: „Jis neturėtų tapti post Pärtu“. Tai labai įdomu, nes galėjau jiems atsakyti: „Verčiau visi tapkime post Darmštato kompozitoriais – post Lachenmannais, post Scelsiais, post Ščedrinais, post Ferneyhough, kartais post Feldmanais, kodėl gi ne post bet kuo?!“ Kiekvienas eina savo keliu, nes jeigu taip liepia tavo vidus, galima sakyti – tai yra tavo kelias. I. B.: Ar tiesa, Gediminai, kad Peteris Jums studijuojant kompoziciją leido daryti, ką norite? Jūs, nors ir, atrodo, panašiai kuriate muziką – bent jau tęsiate tą pačią estetinę liniją, vis dėlto esate labai skirtingi. Ko Jūs, Peteri mokote savo studentus? Kaip vyksta pats mokymo ir mokymosi procesas?

P. M. H.: Leidau Gediminui daryti tai, ką jis norėjo. Tačiau kvestionavau gana nemažai dalykų, nuolatos kartodavau: „Galvok, ką nori parašyti, nekopijuok savęs, sukurk papildomą išraišką, nesek niekuo, tik pačiu savimi. Kartais savo stilių padaryk griežtesnį, ne per daug amerikietišką“. Numačiau, kad amerikiečių leidybinė kompanija gali jį „pasiimti“, nė vienas iš pas mane studijavusių kompozitorių – o jų buvo daug – negavo tokio kontrakto. Tokiu atveju dažnai tampi nebe laisvas, nes tavęs prašoma parašyti ką nors, kas būtų kopija to, ką jau esi kadaise daręs. Taip buvo ir György Ligeti po jo „Atmosferų“. Jis apie tai man pasakojo. Galėjo tuo ir pabaigti. Taip nutinka daugumai kompozitorių – suranda savitą stilių ir nuolatos kartojasi. Galėtume sakyti, kad Mortonas Feldmanas iš tiesų sukūrė tik vieną kūrinį, o visa kita tėra jo kopijos. Tačiau tai kas kita, nes jis rado būdą save išreikšti. Tokiais atvejais aš primenu: „Kai einate savo keliu, reikia žengti toliau, t. y. peržengti save, o tai iš tiesų ir yra tikrasis nuotykis.“ Žinoma, aš nesakau: „Tau nederėtų taip rašyti“. Kažkada mano mokytojas man pa-

sakė: „Tikrai ne taip tau derėtų kurti.“ Tai buvo kompozitorius Fritzas Büchtgeris, rašęs dvylikos tonų metodu. Tuomet man buvo devyniolika ir aš kūriau remdamasis kvintomis, kaip Bartóko antrojo koncerto fortepijonui antrojoje dalyje. Jis man sakė: „Tu naudoji tą patį, ką aš naudojau prieš daugybę metų, kaip ir mano dėstytojai. Nebedaryk to, pasikliauk dvylikos garsų serijomis“. Aš tai pritaikiau savo trečiojoje simfonijoje – premjera kaip tik buvo praėjusią savaitę. Dabar kuriu taip, kaip mano mokytojas prieš penkiasdešimt, šešiasdešimt metų neleido. Tai yra pakitusi paradigma. Tai jau nebe progresyvu. Jeigu nuolatos sieki muzikinės medžiagos progreso, nebegali kartoti to, ką darei vakar: „O, žiūrėk, šiame kūrinyje kažkas „pirstelėjo“! Todėl to jau nebegali naudoti. Tai buvo Mauricio Kagelio sumanymas ir tu jį kopijuoji. Tai visai ne avangardas.“ Žinoma, atsivėrė pos-

Gediminas Gelgotas

tmodernizmas – žodis, kurį priskyrė ir naujajam paprastumui, bet aš labai nemėgstu šios etiketės. Gediminas Gelgotas: Pagrindinis principas dirbant su Hameliu yra tas, kad jis kelia daug klausimų, bet niekada neapriboja tavo pasirinkimo. Kiekviename žingsnyje klausia: „Ar tikrai?“ Tuomet Hamelis supažindina su toje srityje parašytų kūrinių pavyzdžiais. Tačiau man, atvažiavusiam iš Lietuvos į Hamburgą, buvo didžiausias skirtumas, kad pajutau daug laisvės ir buvo ugdomas mano sąmoningumas, užduodamas klausimas: „Ar tikrai to nori?“, o ne atviras ar užslėptas „taip galima, o taip negalima“, ką Lietuvoje gali pajausti dažnai. I. B.: Jūs neapsiribojote vien tik kompozicijos studijomis, studijavote dar ir psichologiją, ir sociologiją. Kaip šie mokslai susiję su Jūsų veikla?

P. M. H.: Turėjau įvairios veiklos, pavyzdžiui, dirbau teatro kompozitoriumi, kūriau muziką filmams. Privalėjau mąstyti apie muzikinę išraišką. Ar galiu parašyti graudžią dainą? Kaip išreikšti džiaugsmą, depresiją ar optimizmą? Juk kaip kūrėjas aš žinojau savo raiškos galimybes, bet kurdamas apie tai pamiršti arba bent jau turėtum pamiršti. Muzika juk gimsta savaime – tampi instrumentu, ne gamintoju, tai ne batai, siuvami fabrike. Kartais kompozitorius turi veikti tam tikromis aplinkybėmis, čia ir dabar. Jei taip nutinka kuriant arba improvizuojant, tikslu tampa tokios situacijos realizavimas, kad visa tai būtų perduodama publikai. Ji turi pajusti amžinybę. Tai leidžia atitrūkti nuo laikrodžių skaičiuojamo laiko. I. B.: Gediminai, kodėl pakvietei savo mokytoją koncertuoti į Kintų miestelį? Papasakok daugiau apie Kintų muzikos festivalį. Ko tikiesi iš klausytojų?

G. G.: Kintų muzikos festivalį mes įkūrėme prieš 3 metus kartu su Naujų idėjų kameriniu orkestru „NI&Co“ ir Audra Juodeškiene. Nusprendėme pabandyti, ar įmanoma suorganizuoti festivalį čia, mažame miestelyje. Aš esu atsakingas už muzikinės programos sudarymą. Hamelis įeina į pirmą trejetuką kūrėjų, kurie yra svarbiausi mano paties gyvenime. Būtent dėl šios priežasties jis ir buvo pakviestas. Šių metų festivalio koncertai sulaukė itin didelio publikos dėmesio, žmonės į Kintus vyko iš įvairiausių Lietuvos vietų. I. B.: Esate labai aktyvus, susijęs ne tik su minimalizmo arba new simplicity kūrėjais. 1970-aisiais subūrėte grupę „Between“, su ja daug dėmesio skyrėte improvizacijai. Kūrėte muziką televizijos spektakliams ir netgi olimpinėms žaidynėms...

P. M. H.: Grupę „Between“ sudarė skirtingų muzikos stilių, pasaulių ar scenų žmonės, pavyzdžiui, obojininkas, grodamas Richardo Strausso solo koncertą, staiga pradėjo improvizuoti. Grupėje buvo argentinietis gitaristas, juodaodis, mušantis Kongo būgnelius, smuikininkas, eksperimentuojantis kompozitorius. Vykdavo ne šiaip improvizacija, bet labai skirtingų žmonių improvizacija. Tai buvo ne mano, tai buvo niekieno. Tai buvo

Muzikos barai / 15

Festivaliai utopinė idėja, kad muzikos negalima savintis. Visa tai mes darėme kartu išgaudami ypatingą skambesį ir ypatingą muziką. Mes ją vadinome „muzika tarp kėdžių“, vokiškai – zwischen allen stühlen, ji neturi atlikimo ir klausymosi kanonų. Nelabai aišku, ar tai pramoginė pop-, roko muzika, ar klasikinė, ar avangardas. Ne, visa tai yra tarp to, todėl tai tapo B – A – C – H („between all chairs“). Bachas buvo „muzikos tarp kėdžių“ kūrėjas, jis ir liko tuo „tarp“. Kiti dalykai – filmų muzika, 1972ųjų olimpinės žaidynės – buvo darbai, skirti užsidirbti pragyvenimui. Buvo labai svarbu jausti tuo metu aplink skambėjusios muzikos pulsą. Visas man artimas muzikos pasaulis pats pasiekdavo mane: Johnas Cage´as, Lucas Ferraris, Cornelius Cardew, Afrikos muzika, kinų ritualinė šokių muzika ir visa, su kuo aš susidūriau organizuodamas festivalius. Vyko kultūrų dialogas, buvo gana natūralu improvizuoti su džiazo muzikantais. Šie laikai praėjo. Dabar turime specialistų: skaitmeninės, hauso, roko muzikos ar styginių kvartetų kompozitorių, Darmštato festivalių kompozitorių – viskas vyksta mažuose rateliuose. I. B.: Ir nieko „tarp“... P. M. H.: Tačiau mes vis tiek buvome „tarp“. Pirminiai tokio muzikavimo, tokios muzikos kūrimo impulsai kilo dar jaunystėje, kai man buvo keturiolika. Neįtikėtina, bet aš vis dar prisimenu susitikimą su Olivier Messiaenu. Jis mėgdavo improvizuoti vargonais. Man buvo labai svarbu būti su tokiais žmonėmis kaip Johnas Cage´as. Tiesiog tuo metu būti laimingam, nežinant, kas bus toliau. I. B.: Ko mokote savo studentus? Kokias tendencijas pastebite tarp jaunųjų kūrėjų ir kokias, Jūsų nuomone, tradicijas reikėtų tęsti, o kokių atsisakyti?

P. M. H.: Tai priklauso nuo pačių studentų, nuo santykio su jais. Dabar dažnai susiduriu su jaunais talentais įvairiuose konkursuose bei kursuose. Taip pat ir labai populiariuose festivaliuose, kur renkami talentingiausi atlikėjai. Pavyzdžiui, yra penkiolika kompozitorių, kuriems po 18–20 metų. Visi jie yra tokioje pačioje situacijoje: jie nori atrodyti rašantys kito-

Muzikos barai / 16

kias, t. y. sudėtingas partitūras, beveik neįmanomas atlikti. Jie nori, kad visa tai atrodytų kaip avangardas. Jaunieji kompozitoriai naudoja elementus, aprašytus Bertolucci knygoje, kai uždėjęs pirštą ant kokios nors vietos, išgauni tam tikrą garsą, pavyzdžiui, gergždimą. Jie bijo, kad jų muzikoje bus pulsas, kad bus bet koks harmoniškai erdvinis laiko pajautimas. Bet juk tai juokinga – tai tik tam tikras ratelis, kur jie lavina tik pačius save. Aš vadinu tai senuoju avangardu, kuris vis dar turi galios. I. B.: Gediminai, kaip manai, ar šiuolaikinės muzikos kūrėjui būtina turėti klasikinį išsilavinimą?

G. G.: Sunku pasakyti, kadangi muzikinis pasaulis šiuo metu itin sparčiai keičiasi. Aš savęs neįsivaizduoju be klasikinio išsilavinimo. Grodamas Bachą, kai tau yra 6 ar 7 metai, įgyji muzikinį pagrindą, kuris, tikiu, atveria daugiau galimybių. Manau, kad reikia susipažinti su tuo, kas vyko praeityje. Tačiau dabar gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje vyksta gausybė įvykių. Vis dėlto klasikinio išsilavinimo pasirinkimas priklauso nuo paties žmogaus. I. B.: Atrodo, kad Jūsų tiek aprangos, tiek muzikos stilius septintame dešimtmetyje buvo labiau įkvėptas Jungtinių Amerikos Valstijų kompozitorių – Johno Cage´o, minimalistų – nei tuo metu klestėjusios vokiško avangardo tradicijos.

P. M. H.: Kaip muzikas, priklausantis vadinamajam klasikiniam tipui, aš nebuvau tipiškas. Kalifornijoje susipažinau su žmonėmis, kūrusiais pirmąsias roko grupes, pavyzdžiui, „Grateful Dead“. Buvau vienas iš jų, nors man tai nebuvo nieko ypatinga, buvau pavargęs nuo tų laikų. Tėtis man sakė: „Tau nereikia hipių iš Amerikos. Keliauk tiesiai į Indiją, kaip vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris. Tau nereikia populiariojo amerikietiškojo Hesses vertinio, visa tai yra Europoje. Mums nereikia suamerikietintos formos...“ Tačiau tai buvo ir savotiškas pasipriešinimas Vietnamo karui. Visa tai buvo politinis žingsnis – toks judėjimas kritikavo pačią Ameriką. Tikrai ne viskas, kas iš Amerikos, atrodė puiku. Tiesiog negalima paneigti – buvo ypatingos muzikos, tokią kūrė Terry Riley, kuris, beje, Vokietijoje tuo metu

buvo populiaresnis nei Amerikoje. Amerikoje buvo šiuolaikinės muzikos stovyklų – Stenforde, Berklyje, kūrusių kitokią, savotišką, šiuolaikinę muziką. I. B.: Ko negalite pakęsti muzikoje? P. M. H.: Apie nepakenčiamus dalykus muzikoje stengiuosi nemąstyti. Nemėgstu oportunizmo. I. B.: Ir kas gi Jums yra oportunizmas muzikoje?

P. M. H.: Kai rašai tai, ko iš tavęs tikisi kiti. Dėl to, kad tau reikia pinigų, prestižo. Jei taip nebūtų, neturėtume tokios prastos pramoginės muzikos. Švaistomi tūkstančiai valandų dėl nieko. Juk turime didžiulių salių, kuriose skamba garsai, priverčiantys suklusti, o ne išgerti daugiau alkoholio ar praryti daugiau metamfetamino ir atitrūkti nuo sąmonės. Muzika turi kurti sąmonę, o ne padėti jos atsikratyti. I. B.: Gediminai, kokia muzika Tau atrodo blogiausia?

G. G.: Kalbant Hameliui aš suprantu, kad tikrai esu jo mokinys. Sutinku su kiekvienu jo žodžiu. Muzika turi skatinti sąmoningumą. Kompozitorė Laurie Anderson yra pasakiusi, kad muzikos misija yra ne pakeisti pasaulį ar padaryti jį geresnį, bet visų pirma skatinti žmonių sąmoningumą. Lygiai taip pat yra ir su prisitaikėliškumu. Iš pradžių besimokydamas pas Hamelį kūriau minimalistinius kūrinius post Pärto stiliumi. Tačiau dabar mano muzika yra visiškai kitokia. Ji išlieka griežtai minimalistinės prigimties, nes tai susiję su mano pasaulėžiūra, bet yra ir savotiškas šiuolaikinių kultūrų skambesio derinys. Iš patirties žinau – svarbiausia yra drąsiai sekti savo širdimi. Tik tikėdamas tuo, ką daro, kompozitorius sukurs nuoširdžius kūrinius, o tokia muzika man visada patiko. Jei vis dėlto jis bando prisiderinti prie vyraujančių tendencijų, norėdamas priklausyti tam tikram kūrėjų ratui, tuomet, man atrodo, toks kelias niekur neveda. I. B.: Jūs esate siejamas tik su naująja muzika. Ar yra Jums patinkančios praeityje sukurtos muzikos?

P. M. H.: Orlando di Lasso – jis iš Miuncheno, kaip ir aš. Aš giedodavau jo muziką. Netgi, prisimenu, būdamas dvylikos – „Jubiliate Deo“. Tai daugiabalsė muzika. Iš tiesų ji man buvo pati

gražiausia. Rytais vaikystėje giedodavau ir grigališkąjį choralą... (dainuoja: kyrieeeeeeee). Staiga atradau modelį, tokį pat išraiškos šaltinį, kokio siekiau. Ateinantį iš senų laikų. Taigi ieškojau ištakų, bet ne tam, kad kopijuočiau ar perimčiau. Perimu tik dvasine prasme, ir tai manyje sukelia rezonansą, pavyzdžiui, mongoliškas giedojimas. Apskritai dainavimas, giedojimas yra nepaprasta patirtis. Džiaugiuosi, kad mano jauniausioji duktė lanko gimnazijos chorą ir dainuoja. Ir aš pats dažnai prašau jaunųjų kompozitorių padainuoti tai, ką jie parašo. Tada jie išsigąsta ir pabėga iš auditorijos. I. B.: Esate minimas prestižinėje Grove enciklopedijoje.

P. M. H.: Vieni žino mano simfonijas, kiti klausosi įrašų, o treti galbūt yra susipažinę su sceninės muzikos opusais. Dažnas gali susipainioti, juk visi esame iš skirtingos socialinės aplinkos. Kai kur rašoma, kad aš jau miręs... Man jau septyniasdešimt. Netrukus bus išleista serijos „Bavarijos kompozitoriai“ knyga, kurioje būsiu pristatytas ir aš. Antroji knyga buvo skirta mano mokytojui Fritzui Büchtgeriui. Leidėjas dalyvavo festivalyje, kartu iš jo grįžtant jis man sako: „Esate pats sudėtingiausias atvejis, nes niekas nežino, kaip Jus apibrėžti – ar Jūs toks, ar Jūs anoks. Atrodo, esate daugialypė asmenybė.“ Bet dabar viskas susimaišę, tai normalu. I. B.: Pakalbėkime apie minimalizmą ar new simplicity kaip stilių. Maždaug septintajame dešimtmetyje atėjo mada švarinti ne tik namus, aplenkti knygas baltais viršeliais, valgyti sveikesnį maistą, bet ir medituoti, užsiimti įvairiomis jogomis, muzikoje ieškoti tam tikro švarumo – atsikratyti romantinės dvasios, po karo sulaužytos muzikos...

P. M. H.: Tai, ką dabar paminėjote, atrodo, tiktų tik vienam konkrečiam menininkui – La Monte Youngui. Jis darė performansus, turi įžymųjį kambarį, kuriame vis dar bandoma to siekti. Steve´as Reichas atsisakytų tokio apibūdinimo. Juk tiek daug skirtingų dalykų, kuriems užklijuojama ta pati etiketė. Kūrėjai to nemėgsta. Terry Riley man sakė, kad jo muzika yra maksimali muzika ir jis nenori būti priskiriamas prie minimalizmo srovės. O mėginimas įvardyti – tipiška vokiečių

muzikologų kategorizacija, bandymas viską sudėti į segtuvą. Aš naudojau repetityvumo elementus, kurie šiek tiek su tuo susiję, tačiau tai nėra labai nauja. Tai darė Igoris Stravinskis, Arthuras Honeggeris. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį – tai nėra ir liaudies muzikos panaudojimas. Ką darė Bartókas, kai ėjo į kaimus ir tyrė folklorą, ką darė Ligeti, kai ėmėsi to paties? Mes ėjome ne tik į kaimus, ėjom į viso pasaulio žmonių muziką, ir tikrai ne tam, kad viską sumaišytume ir rastume tokias pat išraiškos priemones. Mums rūpėjo galbūt kitokie klausimai: ką apskritai muzika daro su kūnu? Su balsu? Su sąmone? Su mąstymu? Su istorine situacija? Juk daugelis mano, kad ši muzika skirta atsipalaiduoti. Po sunkios darbo dienos aš noriu klausytis styginių kvarteto, kurį jau gerai žinau, ir lyginti su kitu įrašu – šis geresnis negu anas. Nenoriu girdėti naujų kūrinių, nes trokštu atsipalaiduoti. Šią poziciją kaip normalus koncertų lankytojas aš galbūt ir priimčiau. Šiuolaikinė muzika yra izoliuota. Nuo įprasto koncertinio gyvenimo ją atskyrė siauri specialistų rateliai. Aš nenoriu su tuo turėti reikalų. Noriu per muziką būti su kitais žmonėmis. I. B.: Jūs dirbote su tokiais kompozitoriais kaip Johnas Cage´as, Mortonas Feldmanas, Carlas Orffas, Karlheinzas Stockhausenas, muzikologiją studijavote pas Carlą Dalhausą. Kaip susipažinote, pavyzdžiui, su Carlu Orffu?

P. M. H.: Muzikologas Carlas Dalhausas daugiausia tyrinėjo Richardo Wagnerio operas. Jam nepatiko mano tema – improvizacija, todėl negalėjau baigti muzikologijos doktorantūros. Su Carlu Orffu susitikau dirbant prie jo paskutinio kūrinio „Komedija laiko pabaigai“. Jis įrašė savo dramas į juostas ir norėjo, kad tai būtų Orffo mokyklos veikalas su mūsų improvizacijomis. Mes surengėme 53 radijo transliacijas muzikos, kuri niekada nebuvo užrašyta. Tai buvo neįtikėtina. Tai jo pedagoginio darbo dalis, susijusi su improvizacija. Idėja buvo sukomponuoti mūsų kultūros pabaigą. Šis Orffo kūrinys yra bene geriausias, nors visi žino tik „Veni Creator Spiritus“ ar „Carmina Burana“. Bet juk šis veikalas kur kas svarbesnis, bent jau man, parašytas senovės graikų kalba,

tačiau kas dainuos? Kartais galima panaudoti įrašą. Jis sakė, kad jam buvo svarbu į muziką grąžinti repetityvumą. Jis buvo gyvo pulsavimo muzikoje šalininkas, kur kas labiau nei Amerikos minimalistai ar kiti. Ir visiškai priešingai manė Mortonas Feldmanas: „Tik laikyk akordą ir leisk jam skambėti. Tada ateina kitas akordas, ir jis neturi jokio ryšio, ir tu staiga atsiduri kitoje erdvėje, staiga laikas sustoja.“ Žinoma, man buvo labai svarbi pažintis su Morčiu 1971-aisiais. Esu dedikavęs jam savo kūrinį „Sofrozina 87“. Tai tarsi buvimas tarp dviejų būsenų, kai esi nei per stiprus, nei per garsus, nei pernelyg slegiantis. I. B.: Iki 2012-ųjų mokėte studentus Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Ką veikiate dabar? Ar turite kitų aistrų ir darbų?

P. M. H.: Kai nustojau dirbti, kūriau dvi operas, du orkestrinius kūrinius, daug grojau su savo sūnumi, kartu improvizavome. Tačiau supratau kai ką labai svarbaus – reikia išmokti nieko nedaryti. Keliavau į Kiniją, susipažinau su Zen meditacija, kitokiu, ramiu laiku. I. B.: Gediminai, kaip Tu matai šiuo-

laikinį kultūrinį gyvenimą? Kaip manai, kur galėtų būti Tavo vieta?

G. G.: Publika mėgsta mano muziką. Sunku pasakyti, kur yra mano pozicija. Tačiau matau, kaip žmonės reaguoja į tai, ką kuriu, ir man atrodo, kad tai yra gražiausia, kas gali būti kūrėjo gyvenime – ryšys su atlikėju ir klausytoju. I. B.: Kokia muzika Jums primena Lietuvą? Kokie atradimai Jums parodo muzikinį Lietuvos veidą?

P. M. H.: Dar vienas įdomus sutapimas. Su Gediminu susipažinome Hamburge. Kaip tik tuo metu leidėjas redagavo vieno lietuvių kompozitoriaus veikalus, apie kurį nebuvau girdėjęs ir kurio vardo dabar negaliu deramai ištarti. G. G.: Čiurlionis. P. M. H.: Taip, Čiurlionis. Girdėjau visus penkis įrašus. Man padarė didžiulį įspūdį. Puikiai atlikta. Įrašus aš perdaviau muzikos mokyklai. Vėliau pamačiau šio menininko paveikslus ir mane sužavėjo jo kūrybinis palikimas. Lietuva man siejasi su jo kūryba. n Parengė Ieva RAUDELIŪNAITĖ

Muzikos barai / 17

Meistriškumo link

Birðtono vasaros menø akademija: dþiaugsmas dalytis

Eleonora BAČYTĖ PIRMĄ KARTĄ ČIA SUSKAMBĖJĘ INSTRUMENTAI – ARFA IR KLAVESINAS, ŠEŠIŲ TEATRALIZUOTŲ KONCERTŲ PREMJEROS, SUSITIKIMAI SU LEGENDINIU DŽIAZO PIANISTU IR KOMPOZITORIUMI VIAČESLAVU GANELINU, DIRIGENTU MODESTU PITRĖNU IR EUROPOS OPEROS TEATRUOSE DAINUOJANČIU BOSU ALMU ŠVILPA – TOKIAIS ATRADIMAIS RUGPJŪČIO PRADŽIOJE GYVENO BIRŠTONAS. ANTRĄ KARTĄ KURORTE SURENGTA VASAROS MENŲ AKADEMIJA JOS DALYVIAMS IR BIRŠTONIŠKIAMS DOVANOJO NEĮKAINOJAMĄ VERTYBĘ – GYVO BENDRAVIMO DŽIAUGSMĄ.

uzika gyvuoja tik tada, kai ja dalijamasi. Su kuo daugiau žmonių, ypač tuo pačiu degančių ir kuriančių, ja pasidalysi, tuo

doktorantas Mykolas Bazaras, Birštono vasaros menų akademijoje tobulinęsis su savo broliais Motiejumi ir Benediktu, taip pat pianistais. Antrą kartą Lietuvos muzikų sąjungos kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija ir Birštono savivaldybe surengtoje Vasaros menų akademijoje kūrybinė-

daugiau galimybių tobulėti pačiam, tuo sveikiau muzikai, o tada ir bendruomenė klesti. Bet kokie akademinės bendruomenės susibūrimai yra svarbūs žmonėms, kurie rimtai žiūri į savo profesiją, myli meną. Nėra tiek daug progų išgirsti kolegų pastabų, profesionalų patarimų – įsisukęs į kasdienybės rutiną kasdien nešoksi į automobilį, kad susitiktum ir pasišnekėtum, išgirstum nuomonę apie save ir kitus. O čia, Birštone, turėjome progą dešimt dienų būti kartu, gyventi tuo, kas svarbu visiems šios akademijos dalyviams“, – džiaugėsi

Muzikos barai / 18

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasveikino Birštono vasaros menų akademijos dalyvius

mis idėjomis dalijosi apie 50 muzikų. Dešimt dienų trukusių meistriškumo kursų programoje – atviros vokalo ir fortepijono pamokos, paskaitos, vakariniai koncertai, susitikimai ir diskusijos. Klausytojai susitiko su kompozitoriumi ir džiazo pianistu V. Ganelinu, dirigentu M. Pitrėnu, dainininku A. Švilpa, akademijos

Juliją Charsiką, vaizdo instaliacijų kūrėjus Pijų Balkaitį, Kazimierą Šalčiūną, šokėjas Vestą Gineitytę, Iriną Nazarenko. Akademijos dalyviai parengė šešis teatralizuotus muzikinius spektaklius, kuriuose, pasak režisierės, muzikos atlikimui suteiktas vizualus dėmuo.

Pamokos – ir kūrybos, ir gyvenimo

Birštono kultūros centre įsikūrė kostiumų siuvykla ir scenografijos dirbtuvės

dalyviams kursus vedė tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai ir pedagogai: pianistas Jerome´as Lowenthalis iš JAV, dainininkas Vladimiras Prudnikovas, pianistas Gabrielius Alekna, koncertmeisterė Nijolė Ralytė. Maža to, popietėmis į paskaitas apie viešuosius ryšius kvietė Nika Puteikienė, kai kuriuos Lietuvos muzikos istorijos puslapius atskleidė muzikologė Vera Badjanova. O po visų dienos darbų atlikėjai skubėdavo į „Vakaro serenadas“ „Eglės“ sanatorijoje, kur jos gyventojai, kiti kurorto svečiai ir birštoniškiai gėrėjosi jaunųjų menininkų kūrybiškumu, klausėsi, ko jie tądien išmoko, ką spėjo patobulinti. „Iš pradžių maniau, kad atvykęs atsipūsiu, o čia – pamoka, repeticija, koncertas vienas kitą veja. Dešimt va-

Šiemet Birštono akademija turėjo ir naują programą „Tarp natų“, kurios dalyviai bandė ieškoti kitokių, teatralizuotų klasikinės muzikos pateikimo formų. „Mėginome ieškoti kelio, kad ir jaunam žmogui, įpratusiam prie judesio kupino populiariosios muzikos atlikimo, per klasikinės muzikos koncertą būtų pakankamai regimųjų efektų, kurie papildytų skambėjimą“, – sakė projekto sumanytoja Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Įgyvendinti programą „Tarp natų“ A. Žigaitytė-Nekrošienė pakvietė režisierę Mariją Simoną Šimulynaitę, kuri subūrė jaunų muzikos atlikėjų komandą: scenografes ir kostiumų dailininkes Pauliną Nešukaitytę, Vitą Eidimtaitę, Simoną Finkelšteinaitę,

„Tuoj pradėsime anūkus mokyti“, – juokėsi dainavimo pedagogas V. Prudnikovas ir pianistė N. Ralytė, kai į Birštono vasaros menų akademiją iš Vokietijos šiemet atvyko jų mokinio A. Švilpos duktė Kristina, kitąmet ketinanti studijuoti vokalą, ir ne kur nors kitur, o Vilniuje, V. Prudnikovo klasėje. Profesorių, scenos karjerai jau rengiančių savo mokinio Vytauto Juozapaičio dukterį Ievą, laukia kitos dinastijos atstovė ir dar būrys mokinių – vien šiuo metu V. Prudnikovo klasėse Vilniuje ir Kaune mokosi apie 25 studentus, o norinčių mokytis arba tobulintis – dar kelis kartus tiek. Birštono vasaros menų akademija – puiki proga pasinaudoti profesoriaus patirtimi. Šiemet Birštone tobulinosi devyni vokalistai, atvykę iš įvairių miestų, jų amžius – nuo 11 iki 25 metų. Tačiau tai dar ne visi mokiniai – išgirdę, kad Birštone pamokos atviros, susipažinti su profesoriaus darbo metodais, pasikonsultuoti suskubo ir pedagogai iš įvairių Lietuvos vietų. Jų šiemet buvo apie dešimt.

Teatrališkumo muzikoje akademijos dalyviai ieškojo kartu su dainininku Almu Švilpa, dirigentu Modestu Pitrėnu ir kompozitoriumi bei džiazo muzikantu Viačeslavu Ganelinu. Pokalbius vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė

saros dienų nenuėjo veltui“, – džiaugėsi Birštono vasaros menų akademijos svečias iš Latvijos pianistas Dainis Tenis, pasirinkęs ne panašius kursus Latvijos mieste Siguldoje, o Birštone.

Muzikos barai / 19

Meistriškumo link Šiais metais muzikinius užsiėmimus papildė Nikos Puteikienės paskaitos viešųjų ryšių tema Akademijos dovana Birštono džiazo festivalio organizatoriui Zigmui Vileikiui jo 60-mečio jubiliejui – Viačeslavo Ganelino ir Arkadijaus Gotesmano koncertas

Muzikos barai / 20

– Kuo patraukli šių metų akademija?

– Didelis pranašumas, kad turėjome tiek daug koncertų. Per pirmąjį apšyli, jaudiniesi, kitas jau lengvesnis, trečiame, žiūrėk, pradedi scenoje daryti tai, ko iš tavęs reikalaujama klasėje. Nebesiblaškai dėl to, kad jaudulys eina per visą kūną. Paruoši kūrinį klasėje su profesoriumi ir tuoj pat neši į sceną. Puikus koncentratas. – Ar per šias dešimt dienų parengėte

Pirmieji muzikinio teatro „Tarp natų“ užsiėmimai: rengiama seserų Daunyčių programa „Arfos glissando“

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Vieną dieną Birštono kultūros centre galėjai matyti tokį vaizdelį: iš dainavimo salės sklinda pratimų, dainų ir arijų garsai, o visa tai iš lauko stebi birštoniškė, priplojusi nosį prie lango stiklo. Šiaip jau ji turėjo tvarkyti gėlyną prie Kultūros centro, bet, išgirdusi muzikos garsus, negalėjo atsispirti pagundai pasmalsauti, iš kur jie sklinda, ir įstrigo prie lango. Ir kaip neįstrigsi? V. Prudnikovas, scenos žmogus, teatrą moka sukurti ir savo vokalo klasėje. Štai studentė dainuoja Mikaelos ariją iš operos „Karmen“. „Kas čia per isterija? – suklūsta maestro, išgirdęs pernelyg agresyvų jaunosios dainininkės balsą. – Čia juk turi būti kontrastas. Ką Mikaela veikia? Ji eina pas kontrabandininkus, o ten narkotikai, paleistuvystė, vagystės... Jūs Mikaelą sulyginote su jais.“ „Nors tu žiaurus, aš vis tiek tave myliu...“ Žiaurus ne todėl, kad koks girtuoklis, o kad dviem dienoms vietoj vienos išvyko į medžioklę. „Ak, kaip man skaudu – miegosiu viena“, – intonacijomis ir judesiais V. Prudnikovas kitą dainininkę moko perteikti egzaltuotas operetės herojės emocijas. O štai į priekį žengia vienuolikmetė moksleivė ir bando klausytojus įtikinti, kaip „Tykiai tykiai Nemunėlis

teka“. Tačiau dėstytojui taip neatrodo: „Čia ne tykiai – čia kalnų upė.“ Ir taip žingsnis po žingsnio, su žaismingai kandžiais ir visiškai neįžeidžiamais komentarais, po dešimt kartų kartojant tą pačią frazę, fragmentą ir visą kūrinį ieškoma idealaus varianto. Kaip pavyko, tuoj pat išbandoma scenoje – šiemet Birštono vasaros menų akademijos dalyviai kasdien koncertavo po du kartus: didesnis koncertas kurhauze arba Kultūros centre, o jau sutemus – pusvalandžio „Vakaro serenada“ „Eglės“ sanatorijos fojė prie įspūdingos gyvų augalų sienos. Klausytojai užimdavo visus fojė minkštasuolius, baro kėdes ir net laiptus. Galbūt kas nors skeptiškai šyptelės – anoks čia koncertas viešbučio fojė, tegul ir su specialiai iš Kauno atgabentu fortepijonu. Tegul šypsosi skeptikai, bet ne profesorius V. Prudnikovas. Kad ir kur koncertuotum, viskas turi būti aukščiausio lygio. Ir kai vieną kartą per koncertą „Eglės“ sanatorijoje jo mokiniai netinkamai įėjo į sceną, dainuodami ansamblyje jautėsi kaip solistai ir dar sumaišė lietuvių liaudies dainos žodžius, ma-

estro net pajuodo iš pykčio. Ką po pasirodymo jis kalbėjo studentams, žino tik jie. Prisipažino tik tiek: „Tokio rūstaus profesoriaus dar nematėme.“ O profesorius net kitą dieną nepraleido progos priminti: „Ariją kiekvienas kvailys gali padainuoti, o tu padainuok liaudies dainą!“ Taigi jei nori tapti profesionalu, niekada nedaryk sau jokių nuolaidų, į nieką nežiūrėk pro pirštus. Tokias pamokas gavo Birštono menų vasaros akademijos studentai. Viena jų – Evelina Pilipavičiūtė, Birštone tobulinusi ir vokalą, ir koncertmeisterės įgūdžius. Ji į akademiją atvyko jau antrą kartą. Kas čia atviliojo? „Turime puikią progą mėnesiu anksčiau pradėti sezoną, atgauti formą, dešimt dienų paeiliui gauti V. Prudnikovo pamokas. Tai – neįtikėtina. Mokslo metais turime dvi pamokas per savaitę, o čia kasdien lavina tavo balsą, išklauso kūrinius, taiso interpretacijos klaidas. Praleisti tokią progą būtų paprasčiausiai neišmintinga“, – sakė E. Pilipavičiūtė.

kokį nors naują kūrinį?

– Beveik visi kūriniai, kuriuos dainavau koncertuose, nauji. Žinoma, nepradėjau jų čia mokytis nuo nulio, bet dirbti su profesoriumi V. Prudnikovu pradėjome čia. – Ar esate kur nors tobulinusis anksčiau?

– Ieškojau meistriškumo kursų, vasaros akademijų kitose šalyse, bet studentui tai labai brangu. O čia puiki proga pasitobulinti už prieinamą kainą. – Birštone Jūs ir dainavote, ir akompanavote. Ar studijuojate dvi specialybes?

– Fortepijono studijas jau baigiau, dabar siekiu antro bakalauro laipsnio profesoriaus V. Prudnikovo klasėje. Tačiau džiaugiuosi, kad turiu progą pasikonsultuoti su pianiste profesore N. Ralyte – ji išnarsto mane po narelį, duoda taiklių pastabų. Viskas tik į naudą. – Su kuo siejate savo ateitį?

– Man patinka ir vienas, ir kitas dalykas. Groju jau dvidešimt metų, o dainininkė esu dar tik pradedančioji. Dainuoti be galo mėgstu, bet turiu ir planą B. Koncertmeisterio darbas stabilesnis, nors akompanuojant man kartais pritrūksta to, ką patiri stovėdamas scenoje, kai į tave nukreiptos prožektorių šviesos, klausytojų akys. Nežinau, ar ateityje dainuosiu, bet kad turėjau progą mokytis vokalo su tokiu puikiu pedagogu, bus labai geras bagažas gyvenimo kelyje.

suteikiantis daug informacijos jauniems atlikėjams, prailginantis jų mokslo metus. Dalyviai gauna labai daug: peržiūrime repertuarą, partijas, atkreipiame dėmesį į techninius dalykus, kartais net balsą keičiame, jei matau, kad pedagogai veda dainininką ne ta kryptimi. Čia kalbame atvirai ir kritiškai – nesvarbu, kad žmonės jauni, jie turi žinoti visą tiesą, būti savikritiški. Jei studentai jau nuo rugpjūčio pradžios įsitraukia į vokalo pratybas, dalyvauja koncertuose, kurie čia rengiami kasdien, jie laimi beveik du papildomus mėnesius mokslo. Kiti ateis rugsėjį ir tik apie spalį pradės dainuoti. O šie jau pasirengę naujiems ieškojimams. – Žmogų, turinį tiek gyvenimo patirties kaip Jūs, sunku kuo nors nustebinti, bet ar buvo kokių nors atradimų šioje Vasaros akademijoje?

– Aš žinau viską, kaip ir kur eina Lietuvos vokalo menas, koks yra lygis, tad mane sunku kuo nors nustebinti. Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijoje yra apie 40 vokalo studentų, o aš su kokiais 35 esu dirbęs, ir ne kartą. Apie Lietuvą nėra ko ir kalbėti – dirbau su daugeliu, ne tik su savo klase. Be to, dirbu su solistais Kauno muzikiniame teatre, ruošiame naujas programas, spektaklius, partijas. Gana intensyvu, bet man tai teikia didelį malonumą. Taigi nelabai turėjau atradimų, bet man svarbu, kad žmonės atrastų save. Jeigu kam nors kas nors pavyko, jaučiu pasitenkinimą.

Vladimiras Prudnikovas pokalbiuose, užsiėmimuose ir scenoje

– Dauguma Vasaros akademijos klausytojų yra Jūsų studentai. O kodėl kiti nevažiuoja?

– Vytauto Didžiojo universitetas yra Birštono vasaros menų akademijos partneris, jo studentams taikomos nuolaidos, todėl jų čia ir daugiau. Bet šįmet buvo studentų ir iš Panevėžio, Birštono, Kauno muzikos mokyklų, iš Vokietijos. Taigi geografine įvairove negalime skųstis. O dirbdamas Vilniuje, be savo studentų, nuolatos sulaukiu atvykėlių iš Minsko, Maskvos, Sankt Peterburgo. Apie Rygą ir Taliną

V. Prudnikovas: „Svarbu, kad žmonės atrastų save“

Profesorius V. Prudnikovas antrus metus dėstė Birštono vasaros muzikos akademijoje, vadinasi, mato šio renginio prasmę, juolab kad uždarbis čia – menkas masalas. Tad kas traukia? – Dabar mano pagrindinė veikla krypsta į pedagogiką. Man tai buvo įdomu jau nuo tada, kai baigiau Konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Jei nebūtų Birštono, būtų kita vieta – su studentais ir dainininkais profesionalais dirbu kiekvieną vasarą. O Birštono vasaros menų akademija yra gražus ir prasmingas Lietuvos muzikų sąjungos renginys,

Muzikos barai / 21

Meistriškumo link sidžiaugti galimybe pabendrauti su tokia ryškia asmenybe. Mykolas Bazaras: „J. Lowenthalis buvo pianistų kursų ašis. Tai tarptautinį pripažinimą turintis žmogus, atlikėjas, jo pamokos įdomios nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, jis visada turi ką pasakyti apie kūrinį, visą laiką ieško ir randa. Man tai buvo, ko gero, vieną kartą gyvenime pasitaikanti proga išgirsti pasakojimus apie pianistus ir kitas garsias asmenybes, su kuriomis jam teko bendrauti. Jo dėstytojas buvo Williamas Kapellas, anksti anapilin išėjęs amerikiečių pianistas (31 metų žuvo aviakatastrofoje skrisdamas iš koncerto Australijoje). Amerikiečių kompozitorius ir pianistas Aaronas Coplandas jam dedikavo keturių bliuzų ciklą fortepijonui. Iš pirmų lūpų išgirsti apie W. Kapellą, gauti kuo daugiau informacijos apie jam skirtą kūrinį – nežinau, kas gali būti įdomiau gyvenime. Ir dar Lietuvoje, šalia namų.“

Akademijos svečiai Almas Švilpa ir Ieva Prudnikovaitė neištvėrė – įsitraukė į dainavimo meistrystės paieškas Profesorė Nijolė Ralytė visuomet randa ir gražių žodžių, ir pastabų. Nuotraukoje iš kairės: Julija Karaliūnaitė, Rūta Blaškytė ir Nijolė Ralytė

– Kaip vertinate tokią politiką, kad Kultūros taryba šiam renginiui neskyrė nė cento?

– Man atrodo, kad taryba ko nors nesuprato ar neįsigilino, nes tokio projekto negalima nefinansuoti. Jis labai svarbus jaunimui.

Pianistų traukos centras – J. Lowenthalis

Šiemet į Birštoną susirinko 14 pianistų – pateko ne visi pageidavusieji. Nors vienas akademijos sumanytojų yra tarp Lietuvos ir JAV migruojantis pianistas Gabrielius Alekna, nėra ko slėpti: šiemet didžiausias traukos centras buvo pianistas ir pedagogas iš JAV Jerome´as Lowenthalis, buvęs G. Aleknos mokytojas Juilliardo mokykloje Niujorke, atvykęs į Birštoną jo kvietimu. J. Lowenthaliui jau 82-ji, bet jis keliauja po visą pasaulį vežda-

Muzikos barai / 22

Dainis Tenis, Latvijos J. Vītolo muzikos akademijos studentas: „Savo ateitį sieju su Amerika, ketinu ten studijuoti. J. Lowenthalis davė daug patarimų, kaip patekti į tokią mokyklą, į kurią noriu įstoti. Labai įdomus žmogus, fantastiškas pianistas ir

Martyno ALEKSOS nuotraukos

nė nekalbu – jie mūsų broliai. Atvyksta žmonės, norintys pasitobulinti arba turintys problemų, tokie, kuriuos reikia „gydyti“, statyti ant kojų. Turiu ryšių su daugeliu solistų, tad ir Birštono vasaros akademija, manau, ilgainiui darysis vis labiau tarptautinė.

masis didžiulės gyvenimo, kūrybos ir pedagoginės patirties bagažą, kuris visai neapsunkina maestro – sėdęs prie fortepijono pademonstruoja tokią jėgą ir energiją, kad dažnas jauniklis gali tik seilę varvinti. Prašalaičiai Birštone galėjo matyti, kaip garbusis maestro tarsi koks antikos išminčius su jaunaisiais diskutuoja prie alaus bokalo Kultūros centro kavinėje, vaikšto į akademijos studentų koncertus ir domisi viskuo, kas vyksta aplinkui. Paklaustas apie Birštono vasaros menų akademijos dalyvius, maestro neslėpė: „Sutikau labai talentingų ir kupinų vaizduotės, imlių mokinių. Žinoma, kiekvienas gali turėti daugiau gerų savybių, jas tobulinti, bet man svarbiausia – jų atvirumas ir noras sunkiai dirbti, išgirsti patarimus. Stengiuosi sustiprinti mokinių supratimą, kaip padriki garsai tampa visuma ir kaip muzika komunikuoja. Kiekviena situacija, kiekvienas mokinys ir kūrinys yra atskiras atvejis, todėl klausausi žmonių ir galvoju, koks sprendimas geriausias. Man neįdomu studentams sakyti rutina tampančių komplimentų, kad štai šiandien tu pagrojai labai gerai. Mokiniai dažnai klaidingai mano, kad gera pamoka yra tuomet, kai mokytojas pagiria. Gera pamoka yra tuomet, kai ko nors išmoksti. Todėl ir savęs nuolat klausiu – kas turi būti kitaip, ką galima padaryti kitaip.“ G. Alekna savo mokytoją apibūdino kaip tolerantišką pedagogą, kuriam svarbu parodyti, kad muzikoje egzistuoja daug įvairių kelių, pasirinkimų. Kursų dalyviai negalėjo at-

fantastiškas pedagogas. Jo žinios begalinės. Tu gali kalbėti apie bet ką, jis atsakys tiesiai, ką apie tai mano. Kai ko jis gal ir neišmano iki galo, bet bus šį bei tą girdėjęs, tuos grūdelius sugretins su faktais, kuriuos gerai žino, ir pasakys savo nuomonę. J. Lowenthalis mane praturtino gal ne kaip muzikantą, o kaip žmogų, paskatino kitaip pažvelgti į daugelį dalykų.“ Kamilė Zaveckaitė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientė: „J. Lowenthalis – nuostabus senelis ir mokytojas, mes visi jį dieviname. Net jei groji jam nežinomą kūrinį, jis visada randa ką pasakyti, nes yra vaikščiojanti enciklopedija. Jis žino, kur tavo pliusai, kur minusai. Mes grojame jau daugmaž parengtus kūrinius, tereikia sudėlioti taškučius ant i, ir jis visada tai puikiai padaro. Padirbi su juo, po to viską atmintyje atgaivini ir jau kitą dieną gali eiti į sceną. Po J. Lowenthalio pamokų labai pasitaisė mano garsas. Grojau Maurice´o Ravelio „Kartuves“ iš ciklo „Nakties Gasparas“. Tai lėta, masiniam klausytojui sunkiai prieinama, gal net migdanti pjesė, bet, padirbusi su J. Lowenthaliu, po koncerto sulaukiau maloniausių atgarsių. Viena klausytoja pripažino, kad pjesė sudėtinga, bet ji klausiusi mano skambinimo ištemptomis ausimis ir išplėstomis akimis. Manau, visa tai J. Lowenthalio nuopelnas, nes jis sugebėjo surasti tokį garsą, kad net man pačiai labai patiko mano pasirodymas. O į Birštono vasaros menų akademiją atvykau antrą kartą, nes ruošiuosi rečitaliui Prancūzijoje, bandau aprėpti didelę programą, todėl reikia pasisemti kuo daugiau žinių. Pernai turėjau tris pamokas po 60 minučių su G. Alekna, šiemet – dvi su G. Alekna ir dvi su J. Lowenthaliu. Tai gana daug. Be to, šiemet ypač daug koncertavome: per dešimt dienų aš į sceną lipau keturis kartus. Taigi pliūpsnis žinių, pliūpsnis patirties. Viskas aukščiausio lygio.“ Per dešimt dienų Birštone įvyko 18 renginių: „Vakaro serenadų“ ciklas „Eglės“ sanatorijoje, koncertai Birštono kurhauze ir šešios muzikinio teatro „Tarp natų“ premjeros Publikos dėmesio ir aplodismentų nestokojo nė vienas renginys

Klausytis muzikos žiūrint

Birštono kultūros centro artistinė rugpjūčio pradžioje virto teatro gamybinėmis dirbtuvėmis. Ant stalo stovėjo siuvamoji mašina, draikėsi audinių atraižos, kampe gulėjo spygliuotosios vielos ritinys, o nuo palangės gąsdino makabriškai atrodantis statybininko šalmas perpjautu viršugalviu ir iš jo tarsi smegenys išvirtusia putplasčio mase (vėliau ji virto žaismingu barokišku peruku, apkaišytu gėlėmis). Net pusmaišis obuolių čia buvo atgabentas ne artistų vitaminų atsargoms papildyti, o scenografijai paįvairinti. Čia dirbo teatralizuotų koncertų ciklo „Tarp natų“ kūrybinė komanda. Ką jie čia veikė, kokia šio projekto esmė ir idėja? Šito klausiau jos autorės A. Žigaitytės-Nekrošienės. „Per daugelį metų lankantis koncertuose man pradėjo pabosti kai kurie dalykai. Pavyzdžiui, eidami į sceną žmonės labai neįdomiai, neišradingai rengiasi. Pamatęs Mūzą Rubackytę arba „Kronos“ kvartetą iš JAV, supranti, kad gali būti ir kitaip. Ši mintis skatino galvoti, kad ne visą laiką turi būti juoda ir balta apranga. Antra, muzikoje yra retorikos, kalbėjimo. Bet labai dažnai talentingų, puikiai grojančių Lietuvos muzikantų koncertuose ta natose užfiksuota muzikinė retorika dingsta. Grodami jie pamiršta, kad turi kalbėti, kilstelėti akis nuo natų, bendrauti, koncertų salėse nėra dialogo tarp atlikėjų, tiesioginio žmogaus dalyvavimo, instrumento valdymo visu kūnu. Važinėdama po mokyklas ir stebėdama ten rengiamus koncertus, muzikos pamokas, pamačiau, kad grynas skambėjimas nebepajėgus išlaikyti šiandieninio vaiko, paauglio dėmesio.

Birštono kurhauze sunkiai tilpo norėjusieji išgirsti muzikuojančią Prudnikovų šeimą. Nuotraukoje – Nijolė, Ieva ir Vladimiras Prudnikovai

Jam tai visiškai nebeįdomu, nes jis pripratęs prie judėjimo, mirgėjimo, jam turi būti penki šeši sluoksniai kokio nors vyksmo, kad tam tikrą laiką galėtų išsėdėti. O ir suaugusiųjų dėmesį lengviau išlaikyti, kai scenoje yra kai kas daugiau, ne tik gryna muzika. Tuo įsitikinau matydama publikos reakciją į violončelininko Davido Geringo programą „Bach Plus“ Vokietijoje (turėjome net kelis koncertus), kurioje jo atliekamą muziką papildė profesionalus baleto šokis“, – pasakojo A. Žigaitytė-Nekrošienė. Taip kilo mintis muzikos atlikimą teatralizuoti, suteikti jam vizualumo, kad muzikos būtų klausomasi žiūrint ir matant ne tik baltai ir juodai tarsi pingvinai apsirengusius muzikantus, bet visą spektaklį. Dar pernai A. Žigaitytė-Nekrošienė pirmą kartą pateikė projektą Kultūros rėmimo fondui. Finansavimo negavo, bet idėjos nelaidojo. Atsirado, kas ja susidomėjo, todėl Lietuvos muzikų sąjunga paskelbė idėjų konkursą – muzikantai turėjo siūlyti koncertų, kuriuos būtų galima paversti vientisu spektakliu, projektus. „Juokaujama, kad koncertų progra-

Muzikos barai / 23

Meistriškumo link

Muzikos barai / 24

kompozitorių požiūrį į meilę ir aistrą. Styginių kvartetas „Bass Arco“ (violončelininkai Domas Jakštas, Tomas Ramančiūnas, Tomas Šatas ir kontrabosininkas D. Rudvalis) su aktoriumi Petru Venslovu ir šokėjomis „Madrigale Donelaičiui“ atskleidžia amžininkų – Kristijono Donelaičio ir Johanno Sebastiano Bacho – kūrinių gelmėse slypinčią filosofiją. O štai vokalisčių Julijos Karaliūnaitės (sopranas) ir Martos Lukošiūtės (mecosopranas) su pianiste Rūta Blaškyte įkūnijami romantiniai prancūzų operos personažai atsiduria... kalėjime, originaliai perteikiamas skirtingo temperamento moterų meilės jausmas, dainininkių balsus papildo daugybė scenoje paslėptų ginklų. Kardus, durklus ir kirvius keičia tikroji ir baisiausia karo grėsmė, apie kurią net pati Birštono vasaros menų akademiją rengiančios Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kalbėjo tyliai. Styginių kvarteto „Mettis“ smuikininkai Kostas Tumosa ir Bernardas Petrauskas, altininkas Karolis Rudokas ir violončelininkas Rokas Vaitkevičius atgaivina ir klausytojams suteikia galimybę išgirsti Belos Bartóko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus abiejų pasaulinių karų metais kurtą muziką. Pasaulį sukrėtusius įvykius pabrėžia kamufliažinė atlikėjų apranga, apkasus imituojanti scenografija ir jų fone rodomi dokumentiniai vaizdai. Šeštasis „Tarp natų“ koncertas dovanoja ramybę ir grožį. „Affetti musicali“ muziką galima pamatyti ir užuosti: gėlėmis ir tiuliu pasipuošęs trio „Chiaroscuro“ tarsi sklendžia ant debesėlio, įsipainioja į juokingus meilės trikampius, daužo širdis ir puikiu balsų bei klavesino deriniu atneša baroko dvelksmą. Vokalistei Rūtai Vosyliūtei išilgine fleita pritaria Ieva Baublytė, klavesinu – Vilimas Norkūnas. Scenografės pasistengė, kad scenoje netrūktų gėlių, o kostiumų dailininkės atlikėjų drabužiams sunaudojo net 60 metrų tiulio. Už atlikėjų spindinčioje sienoje vaizdo instaliacijų autoriai atgaivino barokinius paveikslus – juose sutūpę angelai iš tiesų pradėjo skraidyti. Marija Simona Šimulynaitė visus pakerėjo reiklumu ir gebėjimu derinti choreografiją, režisūrą ir apšvietimo meną

M. S. Šimulynaitė: „Nėra ribų, nėra žodžių „negaliu“, „neįmanoma“ – Toks akademinės muzikos pateikimas kaip projekte „Tarp natų“ Lietuvoje yra beveik naujas, anksčiau būta vos vieno kito bandymo kurti teatralizuotą koncertą. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? – pasiteiravau režisierės M. S.

Šimulynaitės, ant kurios pečių gulė didžioji projekto našta. – Kurdami teatralizuotą koncertą stengiamės išvengti tokios formos, kai muzikantai groja, o artistai fone ką nors veikia. Norėjosi, kad viskas būtų sujungta į bendrą visumą. Mane pirmiausia suintrigavo muzikos psichologinės linijos paieška tarp natų ir gebėjimas tą liniją sujungti su vaizdu – scenografija, kostiumais, šviesomis. Reikėjo tarp natų surasti neapčiuopiamą stygą, pajusti ją. Per dešimt dienų teko sukurti šešis teatralizuotus koncertus, per dieną repetuoti keturis projektus neatsikvepiant. Svarsčiau: „Mirsiu ar nemirsiu, išgyvensiu ar ne?“ Buvo sunkių momentų, bet susirinkau gerą kūrybinę grupę, kuri labai padėjo. Vis dėlto sprendimus reikėjo priimti pačiai čia ir dabar, suktis labai greitai. Maža to, sužinojau, kad reikės pačiai kurti ir apšvietimo dizainą. Tad teko ir prie pulto sėdėti, žibintus sukinėti, filtrus dėlioti. Bet likau gyva. Naktimis klausydavausi kitos dienos projekto muzikos, dienomis repetuodavau. Išgyvenau.

– Visų šešių spektaklių skirtinga muzika, instrumentai, žanrai ir stiliai. Ar kiekvieną kūrėte kaip atskirą epizodą, ar ieškojote kokios nors jungiamosios grandies, bendro vardiklio, pseudopoetiškai šnekant, raudonos gijos, kuri eitų per visu kūrinius?

– Visus kūrinius sieja jau vien tai, kad juos kūrė vienas žmogus. Nori

Martyno ALEKSOS nuotraukos

mos sudaromos pagal formulę „Brahms, Čaikovskij i Litovskij“ – būtinai turi būti rusiškas, vokiškas ir lietuviškas kūrinys. Ir šis kratinys – jau koncertas. Mes priešinamės šiai rutinai, pasiūlėme ieškoti kūrinių, susietų bendros koncepcijos ir dramaturgijos“, – aiškino A. Žigaitytė-Nekrošienė. Konkursui buvo pasiūlyti net 37 projektai, iš jų Lietuvos muzikų sąjungos komisija atrinko šešis. Juos perkelti į sceną ryžosi choreografė ir režisierė, Baltijos baleto trupės įkūrėja Marija Simona Šimulynaitė. „Tarpdiscipliniškumas – šiuolaikinių menų, tarp jų ir muzikos, judėjimo kryptis. Tai, ką darėme Birštone, – projektų koordinavimas, režisūra, scenografija, choreografija, yra mažas žingsnis kryptimi, kuria jau seniai turėtų eiti muzikos pasaulis“, – teigė režisierė. Dešimt dienų Birštone su projektu „Tarp natų“ M. S. Šimulynaitei – pragariško darbo metas. Juk per tiek laiko teko sukurti šešis spektaklius, turinčius savo idėją, scenografiją, kostiumus, grimą, vaizdo projekcijas, judesį, apšvietimą. Režisierė nevaizdavo atliekamo kūrinio siužeto tiesiogiai. „Nebūtina atliekant „Madrigalą Donelaičiui“ avėti vyžų. Stengiuosi užčiuopti, kas yra tarp J. S. Bacho „Fugos meno“ natų, kokia muzikos dvasia, mąstau, kaip muzikos emociją išversti į vaizdinį, veiksmą“, – aiškino ji. Anot A. Žigaitytės-Nekrošienės, kūrėjų drąsa pranoko lūkesčius – regis, iš nieko atsirado šeši spektakliai. Pavyzdžiui, programoje „Arfos glissando“ bandoma atskleisti šalto ledo, krištolo formą, moderniosios arfos ir fleitos technines ir spalvines galimybes. Garsus pratęsia šokis, kurio judesius įvaldė ne tik profesionalės I. Nazarenko ir V. Gineitytė, bet ir muzikės Joana (arfa) ir Vita (fleita) Daunytės. Programos „Passione amorosa“ („Meilės aistros“) kūrinius muzikantų ketvertas – Rūta Lipinaitytė (smuikas), Donatas Bagurskas ir Dainius Rudvalis (kontrabosai), Indrė Baikštytė (fortepijonas) – atlieka vilkėdami tokius scenos kostiumus, lyg patys būtų virtę muzikos instrumentais, o kūriniai atskleidžia skirtingą penkių šalių (Turkijos, JAV, Italijos, Rusijos ir Lietuvos)

nenori, bet aš turiu savo braižą, stilių. Muzika skirtinga, ir kiekvienam kūriniui stengiausi rasti adekvačią vaizdinę formą, bet nuo savęs niekur nepabėgsi – mano autografas liko. Specialiai bendro vardiklio neieškojau, atvirkščiai, norėjau, kad spektakliai būtų kuo įvairesni. – Šiame projekte kuriate spektaklius, bet dirbate ne su muzikinio teatro artistais. Pastarieji prie režisieriaus pripratę, jie žino, kad turi paklusti jo valiai. Muzikantai patys sau režisieriai, jie gali pasakyti: „Groju tai, kas patinka, darau tai, ką noriu.“ Ar lengvai radote bendrą kalbą? O gal reikėjo įveikti pasipriešinimą arba net priversti klausyti?

– Visko buvo, visko tikėjausi ir visko gavau. Jauni atlikėjai paslankesni, nors kartais ir jie kažko bijo, nepasitiki savimi, kompleksuoja, vengia eksperimentuoti. Jie nepratę stilizuotai pakelti stryką ir palydėti jį žvilgsniu, nemoka scenoje bendrauti ar net paflirtuoti vienas su kitu. Sako: „Kaip man dabar pasikasyti nugarą stryku grojant Johanną Sebastianą Bachą? Manęs akademijoje nemokė vaidinti – mokė groti smuiku!“ Įveikti stagnaciją nėra lengva. Bet aš toks žmogus, kad randu kompromisą ir su šaldytuvu. Tyliai, ramiai, tvarkingai padarau, kad muzikantai patys suprastų, jog to reikia. Pavyzdžiui, seserys Daunytės pačios norėjo veiksmo, judesio, šokio. Tad suteikiau joms galimybę groti ir stovint, ir gulint, ir aukštyn kojomis. Kiti atvirkščiai – priešinosi, nors pagaliau vis tiek padarė taip, kaip prašiau, paskui patys džiaugėsi.

– Kas buvo pirma inscenizuojant kūrinius – muzika ar kokia nors režisūrinė idėja?

– Pirmiausia klausydavausi muzikos tol, kol šaudavo į galvą idėja. Tada ją iškristalizuodavau iki tam tikro vaizdo. Bet daugiausia darbo buvo čia ir dabar, salėje, – ką kosmosas atsiuntė, tą ir dariau.

– Gal galima žvilgtelėti į Jūsų kūrybinę virtuvę, atskleisti kurio nors spektaklio kūrimo užkulisius? Antai publiką, atėjusią pasižiūrėti programos „Romantiniai prancūzų operos personažai“, šokiravo veiksmo vieta – kalėjimas, drastiški erotiniai ir kruvini epizodai. Ar norėjote provokacijos, ar turėjote kitokį sumanymą?

– Visų ten skambančių arijų hero-

jės – kenčiančios moterys. Jeigu kenti, kentėk iki galo, virsk 300 metų senumo zombiu, kuris nori mirti, bet dėl meilės negali. Spektaklis sumanytas kaip valandą trunkanti operos pabaiga. Herojės žudosi, viena kitą žudo, bet niekaip nenužudo, vis kankinasi, o tos meilės kaip nebuvo, taip nėra. Joms sunku, skaudu, jos pabunda tarsi iš košmaro ir vėl tas pats: nemyli, paliko, mirė. Šios temos tarp natų man asocijavosi su krauju, skausmu, kalėjimu. Tą ir parodžiau. – Operos solistė Elīna Garanča yra prisipažinusi, kad dūris į nugarą pastumia pirmyn. Kas Jus pastūmėja eiti vadinamuoju kūrybinių ieškojimų keliu, kas neduoda ramybės ir kokią žinutę norite pasiųsti žiūrovams?

– Visa ko variklis yra meilė ir kosmosas. O dėl žinutės... Kuriu labai skirtingus kūrinius: nuo šokio spektaklio pagal „Depeche Mode“ muziką iki nacionalinio baleto, nuo klasikinės iki šiuolaikinės operos. Tačiau visada norisi, kad po kūrinio žiūrovas susimąstytų apie tai, kas jis ir koks yra. Man svarbiausia, kad įsižiebtų diskusija ir žmonės apie ką nors mąstytų.

– Į projektą „Tarp natų“ įdėta daug darbo, kūrybinių jėgų, lėšų, bet koks nors užkietėjęs melomanas sako (girdėjau tai Birštone): „O kam visa tai? Muzika savaime yra gėris ir grožis. Kad ją išgirstum ir pajustum, nereikia jokių reginių, vertimosi per galvą.“ Ką į tai atsakytumėte?

– Ir upė gražiai teka, jai nieko nereikia. Bet pateka pilnatis, pakyla rūkas ir nustembame: „Kokia graži upė, koks gražus miškas, kaip mėnulis šviečia.“ Muzika kaip ta upė, bet pažvelgi į ją per saulėtekį, saulėlydį, audrą, romantišką vidurdienio ramybę ir ji jau kitaip atrodo.

– Ar toks vizualizuotas projektas kaip „Tarp natų“ nebyloja, kad akademinė muzika perima popmuzikos atradimus? Juk sieti muziką su vaizdais pirmiausia pradėjo Michaelas Jacksonas, Madonna ir jų bendražygiai?

– Klasika yra klasika ir visada tokia išliks, ar ją pateiksi su vaizdo projekcijomis, ar be jų. Bet jeigu norėsi sudominti klasikine muzika XXI amžiaus paauglį (o projektas „Tarp natų“ turi ir edukacinių ambicijų), ji bus patrauklesnė, pateikta tarsi su prieskoniu. Jeigu mezgi ryšį su žmonėmis,

kurie „Facebook“, „YouTube“ prisižiūri visko daugiau, negu reikia, turi taikytis prie tam tikrų jų poreikių. – Ar manote, kad tokia akademinės muzikos ateitis?

– Taip. Jos gali labai greitai nebereikėti. Kaip ir knygų, kaip ir visko. Sėdėsime prie kompiuterių ir niekam nieko nebereikės. Nei tekančios upės, nei pilnaties, nei rūko nuo Nemuno.

– Tokios pranašystės skamba nuo antikos laikų... O kas lengviausia, maloniausia ir kas sunkiausia buvo dirbant prie projekto „Tarp natų“? Gal surasti storapadžius batus, kurių reikėjo programos „Karas ir muzika“ atlikėjams ir kurių projekto vadybininkai ieškojo po visą Birštoną, pradėdami nuo policininkų?

– Aš kiekvieną spektaklį kuriu kaip paskutinį, atiduodama visą savo vidų, nepalikdama nė kruopelės atsargos. Nė vienas nebuvo lengvas. Visi lygūs kaip vaikai. – Ką Jums, kaip menininkei, davė šis projektas?

– Turbūt suvokimą, kad spektaklį galima pastatyti per dieną. Susipažinau su daugeliu žmonių ir supratau, kad muzikantai gali būti ne mažiau sumanūs nei profesionalūs aktoriai, tik reikia juos išlaisvinti, paskatinti, jiems leisti ir duoti. Pažintis su žmonėmis, kurių kiekvienas turi savo energetiką, įkraunančią ir mane, ko gero, buvo viena didžiausių vertybių. Man pačiai atradimas buvo tempas. Sako, kad Tibeto vienuoliai gali eiti kiaurai sieną. Aš po tų dešimties dienų jaučiausi kaip Tibeto vienuolis. Nėra ribų, nėra žodžių „negaliu“, „neįmanoma“. Viskas taip įmanoma, taip paprasta, tik reikia daryti, daryti, daryti ir bus. n

Muzikos barai / 25

Meistriškumo link

Birðtono vasaros menø akademijos sveèias Jeromeas Lowenthalis

Muzikos barai / 26

Azijos šalių pianistai turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje, sako garsus pianistas Jerome´as Lowenthalis. „Jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba gerokai nuleisti standartus“, – sako jis. J. Lowenthalis pasakoja nuolat sulaukiantis klausimo, kaip jaustųsi, jei jo mokiniai pagrotų geriau už jį. Tačiau, pasak pedagogo, taip kartais nutinka ir turi nutikti. „Na, gal tai nenutinka taip dažnai, nes tokiu atveju turėčiau nustoti groti. Bet žmonės daro su muzika tokius dalykus, kokių aš niekada nesugebėčiau, ir tai – nuostabu“, – teigia profesorius. Šiemet Birštono vasaros menų akademijoje jaunieji Lietuvos pianistai turėjo

– Džiugu, kad esate Birštone ir skiriate laiko pokalbiui. Manėme, kad tai Jūsų antrasis apsilankymas Lietuvoje, tačiau...

– Tačiau tai mano ketvirtasis apsilankymas. Svarstau, ar ne penktasis. Pirmąkart į Lietuvą buvau atvykęs gana seniai, grojau su Lietuvos kameriniu orkestru Vilniuje. Tada taip pat vedžiau atviras pamokas Rygoje ir Taline. Atvykau vieno filmavimo tikslu su dviem puikiais mokiniais, vienas jų – Gabrielius Alekna, dabar jau buvęs mano studentas. Kitą kartą lankiausi prieš pusantrų metų, vedžiau atviras pamokas Vilniuje ir Kaune. Man čia labai patinka ir esu laimingas, galėdamas apsilankyti. – Kas gi yra ta jungiamoji grandis, kuri vis skatina Jus grįžti į Lietuvą?

– Tai gana asmeniški dalykai. Galėčiau pradėti nuo vaikystės. Užaugau Antrojo pasaulinio karo metais, domėjausi, kas vyksta Baltijos šalyse, žinojau, kiek žalos jūs patyrėte. Kažkur Baltijos šalyse aš net turėjau giminaičių. Nežinau, ar Lietuvoje, tačiau tai galėjo būti Vilnius. Nepažinojau tų žmonių. Gali būti, kad kai kurie jų pasitraukė, mūsų ryšiai nutrūko. Dalis jų buvo nužudyti per karą. Tačiau visuomet jaučiau ryšį su šia pasaulio

Martyno ALEKSOS nuotraukos

unikalią progą visą savaitę lankyti šio garsaus Niujorke esančios Juilliardo mokyklos profesoriaus, daugelio tarptautinių pianistų konkursų žiūri nario pamokas. Į Lietuvą J. Lowenthalis atvyko savo mokinio, šiuo metu Niujorke gyvenančio lietuvių pianisto Gabrieliaus Aleknos kvietimu. Nuo 1991 metų prestižinėje Juilliardo mokykloje Niujorke dėstantis profesorius Jerome´as Lowenthalis laikomas F. Liszto, P. Čaikovskio, B. Bartóko ir kitų vėlyvojo romantizmo kompozitorių specialistu. Jis mokėsi amerikietiškosios ir prancūziškosios fortepijono mokyklų subtilybių. Būdamas trylikos, debiutavo su Filadelfijos orkestru, 1963 m. B. Bartóko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 skambino su žymiuoju Niujorko filharmonijos orkestru. Profesorius Lowenthalis kaupė patirtį dirbdamas su Leonardu Bernsteinu, Pierre´u Monteaux, Danieliu Barenboimu ar Seiji Ozawa. Šia patirtimi jis mielai dalijasi su jaunaisiais muzikais.

Profesorius Jerome´as Lowenthalis mokė ne tik fortepijono, bet ir atrasti literatūrą „tarp natų“...

dalimi – tai mano asmeninis santykis. O kalbant apie vėlesnius laikus, turėjau keletą labai gabių lietuvių mokinių – Gabrielių Alekną ir Aidą Puodžiuką. Lietuvių vardai atrodo gana sudėtingi, tačiau jų rašyba atrodo sunkesnė, nei yra iš tikrųjų. Kad ir kada čia atvykstu, labai džiaugiuosi. Vieta, kurioje dabar esame, ypač graži. O Vilnių vertinu kaip nepaprastai įdomų miestą. Taigi, viską sudėjus, mano jausmai Lietuvai – labai teigiami. – Birštono vasaros menų akademijoje dirbote su jaunaisiais mūsų pianistais. Kiek žinau, susidomėjimas Jūsų pamokomis buvo didelis, ne visi norėjusieji pateko. Kaip įvertintumėte lietuvių pianistų pasirengimą, meistriškumą? Ko pasigedote?

– Sutikau labai talentingų, kupinų vaizduotės, imlių mokinių. Klausiate apie trūkumus. Žinoma, kiekvienas gali turėti daugiau gerų savybių, jas tobulinti, bet man svarbiausia (ką pastebėjau susipažinęs ir su šiais jaunais pianistais) – jų atvirumas ir noras sunkiai dirbti, išgirsti patarimus. Todėl negaliu apie dalyvius kalbėti neigiamai. – Juilliardo mokyklą, kurioje dėstote, galima apibūdinti kaip internacionalinę,

joje mokosi pianistai iš įvairių pasaulio šalių. Norėčiau paklausti apie fortepijono muzikos tendencijas, pokyčius. Šiandien pastebimas augantis Azijos pianistų potencialas, tarkime, japonų, kinų. Dažnai sakoma, kad šių šalių pianistai pasižymi labai precizišku, technišku atlikimu, bet esą jiems trūksta interpretacijos, kūrybinės laisvės. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte? Kokius pokyčius pastebite, kaip keičiasi fortepijono mokykla?

– Nesusidūriau su daug japonų, jie tikriausiai dažniau vyksta į Europą, bet kiti azijiečiai, pavyzdžiui, kinai ir korėjiečiai, šiandien turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje. Dirbu su nemažai studentų iš Azijos šalių ir tikrai nesutinku, kai juos vadina tik techniškais atlikėjais; jų talentas apima viską. Labai daug kas sako – jie geba pagroti tik tai, kas užrašyta natose. Taip, preciziškumas yra vienas iš svarbių azijiečių pianistų bruožų, tačiau, kaip ir bet kur kitur, tarp jų rasime muzikų, turinčių ir seklią, ir be galo lakią vaizduotę. Šiandien būtent muzikų iš Azijos potencialas ir susidomėjimas Vakarų klasikine muzika išsaugo ją. Drąsiai sakau, kad, jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba

Muzikos barai / 27

Meistriškumo link gerokai nuleisti standartus. – Kodėl?

– Nėra pakankamai aukščiausios klasės muzikų. Daug keliauju ir tai pastebiu visur. Prieš kelerius metus teko bendrauti su grupe Kinijos pedagogų, atvykusių į Juilliardo mokyklą. Jie stebėjosi, kuo Juilliardo mokykla ypatinga, kad sulaukia tiek užsienio studentų dėmesio, kad kinų pianistai važiuoja čia mokytis. Juokavau, neva pagrindinis skirtumas, kad Kinijoje visi studentai yra kinai, o Juilliardo mokykloje tik pusė studentų – kinai. Žinoma, tai nėra visa tiesa, bet tokios tendencijos. Amerika niekada neturėjo tokių gilių kultūrinių tradicijų kaip Europa, Amerikoje visais laikais didelę įtaką turėjo atvykėliai, kurie čia atvežė ir muzikos tradicijas. XIX a. 2-oje pusėje tai buvo vokiečių muzikai, amžiaus pabaigoje – iš Rytų Europos emigravę žydai, ir vėliau, jau XX amžiuje, pabėgę nuo Hitlerio režimo. Šiandien tokį vaidmenį atlieka muzikai iš Azijos, ir turime būti jiems dėkingi už muzikinės kultūros lygį Amerikoje mūsų dienomis. – Europoje žinome stiprias, tarkime, rusų, prancūzų fortepijono mokyklas, tačiau šiandien, kai pasaulis tampa vis labiau globalus, studentai keliauja, ar galime kalbėti apie tokias tautines fortepijono mokyklas? Gal muzika, jos atlikimas universalėja?

– Aš taip manau. Dažnai galvoju, ar tikrai viską galime sudėlioti pagal tautiniu pagrindu suskirstytas mokyklas. Pavyzdžiui, prancūzų mokykla. Mokiausi pas legendinį prancūzų pianistą, vieną svarbiausių vardų jų fortepijono muzikoje – Alfredą Cortot. Jo grojimo stiliaus tikrai negalėčiau apibūdinti jokiomis kategorijomis, kurias žmonės mini kaip prancūzų mokyklos bruožus, tarkim, aiškumą, protą ir nepriekaištingą skonį. Bet tai nereiškia, kad A. Cortot nebuvo prancūzas. Pamenu, diskutavome su gana nacionalistiškai šiuo požiūriu nusiteikusia bičiule prancūze. Ji man aistringai aiškino, kad prancūzų kompozitorių muziką pagroti gali tik prancūzai. Tai skamba juokingai. Bet, kita vertus (noriu būti labai atsargus tai sakydamas), egzistuoja kultūriniai skirtu-

Muzikos barai / 28

mai. Į pedagogiką, kaip ir kitas sritis, mes, amerikiečiai, žvelgiame pragmatiškiau nei europiečiai. Kai mums kas nors nepatinka, nepavyksta, sakome, kad šitaip neišeina, vadinasi, reikia bandyti kitaip. O prancūzai sakytų, kad taip negalima daryti, reikia būtent taip, kaip reikalauja nusistovėjęs kanonas. Rizikuoju taip apibendrindamas, bet mano patirtis leidžia sakyti, kad čia ir yra skirtumai tarp europiečių ir amerikiečių mąstysenos. Amerikiečiai yra kur kas pragmatiškesni, o europiečiai – principingesni. – Galbūt turite galvoje, kad amerikiečiai atviresni?

– Taip, bet vėlgi noriu būti labai atsargus taip sakydamas, nes atvažiavęs į vasaros meistriškumo kursus Lietuvoje irgi sutikau atvirus ir imlius žmones. Kaip ir sakėme, pasaulis tampa vis globalesnis, pianistams nebeegzistuoja šalių ribos, kultūrinė apykaita gana intensyvi. Tarkime, mano mokinys Gabrielius Alekna mokėsi Lietuvoje, vėliau – Amerikoje. Dabar, nors gyvena Niujorke, vis sugrįžta į Lietuvą ir, be abejo, čia atveža tai, ką išmoko, pastebėjo gyvendamas Amerikoje. Tad tokie procesai, mokslai, žmonės keičia Lietuvos muzikinę kultūrą. Šiandien ji yra pasaulio dalis, nebeturi ir nebegali būti uždara. Darbas su Rytų Europos atstovais yra mano patirties ir praeities dalis. Matote, mes, amerikiečiai, visi mokėmės kartu su europiečiais. Ir mes patys dažniausiai turime europietiškų šaknų. Ir ne tik tai – juk mūsų mokytojai dažniausiai buvo ar yra europiečiai. Tai žmonės, kurie pabėgo, pavyzdžiui, Hitlerio laikais, jų yra tikrai daug. Taigi, nuo vaikystės esame gana gerai susipažinę su europietiškomis pažiūromis. Aš taip pat dirbau su amerikiečiais, dirbau su žmonėmis iš daugelio Europos šalių. Žmonės perdeda kalbėdami apie skirtumus. Žinoma, prancūzai turi daugiau vienokių savybių, vokiečiai – kitokių, žmonės iš Kalifornijos – dar kitokių. Tačiau diskutuojant apie F. Chopino Baladės niuansus, šie skirtumai susilieja, ir kuo labiau gilinamasi į muziką, tuo mažiau lieka skirtumų. Be abejonės, skiriasi mokymo princi-

pai. Amerikietiškoji mokymo sistema, kaip ir visa Amerika, yra pragmatiškesnė nei europietiškoji. Pavyzdžiui, jei amerikiečių pedagogams kas nors nepatinka, jie dažnai sako: „Tai neveikia“. O prancūzų pedagogai sako: „Taip daryti negalima!“ Tą žinau, nes pats studijavau Paryžiuje. Ne tik savo studijose, bet ir kitur pastebėjau, kad Prancūzijoje egzistuoja griežtos taisyklės. Tai tikrai ne amerikietiškas požiūris. Pavyzdžiui, kinų muzikiniame mąstyme dar prieš keletą dešimtmečių buvo labai ryški Rusijos įtaka. Tačiau dabar taip nėra – egzistuoja savitas kiniškas požiūris, kuriame juntamos viso pasaulio įtakos. Apskritai pasaulis tampa vis globalesnis. – Gera tai girdėti. O kaip manote, ar muzika menininkui gali tapti atostogomis?

– Neišgirdau, ar paminėjote pašaukimą, ar atostogas? Tai tikrai yra pašaukimas. O ar tai atostogos? Ne. Juk mes esame įpratę daug iš savęs reikalauti, niekada negalime tiesiog mėgautis muzika. Visada esame įsipareigoję atlikti muzikoje išsikeltus uždavinius. – Klausimas, kuris kilo klausantis Jūsų: ar manote, kad muzika gali būti universali? Tai kalba, kuria dalinamasi pasaulyje. Taigi, ar tai gali būti universali kalba?

– Daugelis žmonių vadina tai universalia kalba, tačiau aš nemanau, kad ji universali. Mano nuomone, muzika yra tarptautinė kalba, o tai – visiškai kitas dalykas. Kitaip tariant, muzikinės kalbos sienos ‒ ne Atlanto vandenynas, Ramusis vandenynas ar Rio Grandės upė. Tačiau kalba nėra universali. Egzistuoja skirtingos muzikos kalbos, lygiai kaip yra ir skirtingų verbalinių kalbų. Kiekviena muzikos kultūra kuria savo lingvistinius simbolius. Vakarų Europos muzikoje, kurią grojame, yra daug ženklų, tam tikrų lingvistinių simbolių. Dauguma jų yra nespecifiniai, tačiau gali turėti daug reikšmių. Tačiau, pavyzdžiui, Beethoveno muzikinė kalba skiriasi nuo populiariosios muzikos. Tos kalbos gali viena iš kitos ką nors pasiskolinti – kaip anglų kalba gali pasiskolinti iš prancūzų ir atvirkščiai. Manau, svarbu suvokti šią skirtį.

Daugelis politikų, kalbėdami viešai, pabrėžia, kad muzika – universali kalba, rodanti, jog neegzistuoja skirtumai. Tai netiesa. Muzika nekuria taikos pasaulyje. Ir tikrai niekada to nedarys. Štai egzistuoja nuostabus orkestras „Divan“. Tai Danielio Barenboimo orkestras, kurį jis įkūrė su Edvardu Saidu. Šiame orkestre groja izraeliečiai ir palestiniečiai. Manau, tai yra gražu. Tai tikrai neatneš taikos, ir niekas nemano, kad galėtų. Barenboimas ir Saidas tikrai nesitiki, kad taip įvyks. Tačiau jie suburia žmones vienam tikslui. – O kaip nepasiklysti ir neprarasti savo veido, kai poveikį daro daugybė skirtingų mokyklų, skirtingų profesorių?

– Geras klausimas. Net ir aš pats (ne dėl to, kad taip norėjau, bet dėl to, kad taip susiklostė aplinkybės) mokiausi iš daugelio skirtingų mokytojų. Nekalbu apie keliavimą iš vienų kursų į kitus. Tai buvo mano nuolatiniai mokytojai. Taigi, pagaliau atsirinkti tenka pačiam. Kartais esu truputį sunerimęs, kad jauni ir jau vyresni muzikai šiandien jaučia turintys nuolat gauti pamokų. Žinau, dažnai tai yra tiesiog praktinis būdas gauti mokslinį laipsnį. Tačiau aš pats buvau studentas iki dvidešimt šešerių. Mokiausi, kad nereikėtų privalomai tarnauti amerikiečių armijoje. Nebijau dabar to garsiai pasakyti, nes esu aštuoniasdešimt dvejų ir niekas manęs nebeims į tarnybą. Taigi, baigdamas studijas turėjau geriausius, pasaulinio lygio mokytojus, tačiau nebenorėjau daugiau pamokų. Man buvo labai svarbu būti savimi. Besimokydamas buvau labai pareigingas – visada grodavau taip, kaip patardavo mokytojai. Maniau (taip manau ir dabar), kad nereaguodamas į mokytojų pastabas švaistysiu laiką. Jei mokytojas ragina groti tam tikru būdu, reikia taip ir groti. O mano mokytojai buvo tikrai nuostabūs muzikai. Tačiau tada pagalvodavau: ką aš darau tik dėl to, kad taip liepė mokytojai, o ką dėl to, kad pats būtent taip suvokiu muziką. Tai buvo labai svarbus procesas. Pianistinės technikos mokiausi iš labai skirtingų mokytojų, kurie davė skirtingų pata-

rimų. Tačiau suvokiau, kad kai kurių iš jų patarimai, suderinus su kitomis idėjomis, man labai tinkami. Ir pats, būdamas mokytojas, dalinuosi šiomis idėjomis. Tačiau neperšu to kaip vienintelės atlikimo galimybės. Mėginu duoti pastabų studentams, kai matau, kad jie daro ką nors tikrai netinkama ar pažeidžia muzikos dvasią. Tačiau visada yra daugybė interpretavimo galimybių. Aš nesakau: „Turi daryti taip ir taip.“ Pats grodamas nereikalauju iš savęs tokių dalykų. Kartais svarstau, kaip būtų geriau atlikti vieną ar kitą kūrinį, tad kodėl studentui turėčiau liepti daryti dalykus, dėl kurių pats dvejoju? Tačiau drąsinu juos mąstyti apie muziką. Nėra vieno mąstymo būdo, bet mokinys gali rasti skirtingų mąstymo krypčių. Tada jis veikiausiai viską sudės, apdoros ir ras savo būdą. – Šiandien muzikos pasaulyje labai daug skirtingų konkursų, festivalių, studentai dalyvauja kursuose. Ar egzistuoja teisingas ir neteisingas kūrinio atlikimo, interpretavimo būdas?

– Viskas visada gali būti svarstoma. Yra dalykų, kurie kartais nėra neteisingi, tačiau jie gali būti nepriimtini. Tačiau tikrai nemanau, kad yra vienas atlikimo būdas. Žmones kartais supainioja mintis, kad klasikinės muzikos atlikėjas, skirtingai nuo džiazo ar liaudies muzikos atlikėjo, turi groti tiksliai tai, kas parašyta. Mes, žinoma, stengiamės tiksliai perskaityti natų tekstą, tačiau mūsų išsilaisvinimo esmė yra tai, kad užrašyta informacija gali turėti tūkstančius skirtingų suvokimo kelių. Muzika yra kaip kalba. Jei deklamuosiu posmą, pavyzdžiui, parašytą angliškuoju jambo pentametru: „Būti ar nebūti – štai mįslė“, – juk nekaposiu visko tiksliai pagal šį rašymo stilių. Taip nedarysiu ir muzikoje. Shakespeare´o pjesėje „Karalius Lyras“ yra eilutė, kuri turi aiškų jambo žingsnį. Ir toji eilutė, kai karalius Lyras kalba nusivylęs, skamba taip: „Niekada... Niekada... Niekada!..“, ją teatre, žinoma, turėtų sakyti geras aktorius. Tačiau esmė ta, kad akcentas dedamas ant netinkamo skiemens. Taip labai dažnai yra ir muzikoje. Tai daro atlikimą įdomų ir savitą. Kiekvienas kūrinys

turi tam tikrą struktūrą ir detales. Klausimas: kaip ir kiek norima išryškinti detales, o kiek – visą struktūrą? Čia ir yra skirtumai tarp vieno ir kito atlikėjo. Ar žinote prancūzų lingvistą Roland´ą Barthesą? Visada labai mėgau jo veikalus. Yra tokia nedidelė knygutė pavadinimu „Sur Racine“ („Apie Rasiną“ – XVII amžiaus dramaturgą). Barthesas rašė recenziją apie vieną Rasino pjesę, kurią atliko garsūs prancūzų aktoriai. Jam labai nepatiko, kad buvo ieškoma prasmių visose detalėse – jis norėjo jausti bendrą pjesės struktūrą. Taigi, recenzijoje jis daro išvadą, kad dėmesys detalėms – tai buržua ženklas (Barthesas tuo metu buvo marksistinių pažiūrų). Jis atkreipia dėmesį į muziką, kuri jam atrodo labai svarbi. Kaip minėjau, man patinka Barthesas, bet jis man padėjo suvokti būtent tai, ką aš mąsčiau, tik jis viską išsakė priešingai. Tiesą sakant, aš puikiai jaučiuosi vadinamas buržua, tai manęs visai neerzina. Noriu girdėti detales bendroje struktūroje. Struktūra privalo būti, antraip nesuvoksi detalių. Tačiau juk detalės ir padaro reiškinį įdomų. Vienam studentui šiandien sakiau: yra žymus austrų teoretikas Heinrichas Schenkeris. Jis naudoja įdomią analizės techniką, kuri vis dar labai populiari. Jis visą muziką pavertė tam tikromis progresijomis. Kažkas man sakė, kad Arnoldas Schönbergas perskaitė jo esė apie Beethoveno Herojinę simfoniją ir tarė: „Bet juk dabar prapuolė visi įdomiausi dalykai...“ Ir aš tai puikiai suprantu – jei supaprastini viską iki esmės, nelieka įdomumo. Būtent taip aš galvoju apie muziką. – O ką galėtumėte pasakyti žmogui, kuris teigia, kad jį ar ją kankina įkvėpimo stygius? Ar apskritai tikite įkvėpimu? O gal labiau grynu darbu?

– Norėčiau žinoti, ką tiksliai turite galvoje... Sakykime, kad tikiu vaizduote. Neinu pas Apoloną prašyti įkvėpimo, kad išspręsčiau savo problemas, viskas vyksta mano mąstyme. Aš netikiu natūraliu superįkvėpimu, tačiau kiekvieno žmogaus mintyse, tikiu, yra tuneliai, takai ir tam tikros paslaptys, kurie gali būti atveriami.

Muzikos barai / 29

Meistriškumo link Tai ir vadiname įkvėpimu. Manau, kad tai ateina ir praeina. Ką aš sakau savo studentams? Nelaukite įkvėpimo dirbti, nes įkvėpimas gali užklupti, kai mėgausitės pikniku su savo vaikinu ar mergina. O aš noriu, kad tai nutiktų, kai esate prie fortepijono. Piknikai, žinoma, taip pat geras dalykas (juokiasi), bet darbas kartais vyks be įkvėpimo. Ir staiga ištiks lūžis, kai skambindamas pajusite įkvėpimą, pagausite idėją, suvoksite, kaip turėtų suskambėti pasažas. – Ar įkvėpimo trūkumo nevadintumėte tingumu?

– Nieko nevadinu tingumu. Nevartoju šio žodžio, nemanau, kad žmonės būna tingūs. – Kaip jau minėjote, galbūt taip yra dėl tų sudėtingų žmoguje esančių tunelių, galbūt kartais jie tiesiog užsidarę dėl to, kad žmogus nesijaučia laisvas?

– Visiškai teisingai. Dėl to noriu padrąsinti studentus jaustis laisvai, leisti vaizduotei laisvai klajoti... – Ar mokiniai visame pasaulyje vienodai smalsūs?

– Fortepijono mokinių pasaulis yra tarptautinis. Jie gana panašūs, kad ir kokioje šalyje būtų. Šiuo metu keliauju po daugybę festivalių ir stebiuosi, kokie panašūs muzikų požiūriai. Tai, kas mane labai stebina ir džiugina, yra noras suvokti senąsias atlikimo tradicijas. Tai yra interneto gyvavimo rezultatas. Kai buvau mokinys, klausėmės gyvo muzikos atlikimo ir atlikėjų iš labai netolimos praeities įrašų. Tačiau dabar Youtube visi gali pasiklausyti seniai išėjusių atlikėjų. Paryžiuje studijavau pas Alfredą Cortot. Šiandien mane stebina, kiek daug jaunų žmonių nori išgirsti apie Cortot, išgirsti jo muzikos kūrinių atlikimą. Šis smalsumas visur panašus. Ką tik buvau Vokietijoje, prieš tai – Filadelfijoje, dar prieš tai – Pietų Hamptone, Indianoje, o iš čia keliausiu į Kiniją. Ir aš žinau, kad mokiniai smalsaus visuose kraštuose. – Paminėjote internetą. Kaip manote, ar internetas gali pavogti dalį auditorijos iš koncertų salių?

– Nežinau... Kodėl turėčiau turėti nuomonę apie tai? Viename interviu prieš porą savaičių kažkas manęs pasiteiravo, kokia yra muzikos ateitis.

Muzikos barai / 30

O aš atsakiau: „Nežinau“. Ar po trisdešimties tūkstančių metų žmonės gros Beethoveną? Tai neatrodo įmanoma, bet aš juk nežinau. Manau, kad šiandien turime tai, ką turime. O atsakant aiškiau – su internetu neturiu ypač glaudaus ryšio, esu šiek tiek senamadiškas. Žinoma, naudojuosi elektroniniu paštu, bet nepraleidžiu daug laiko prie interneto. Vis dėlto manau, kad internetas yra labai svarbus muzikų gyvenime. Žinoma, tai gali užverti vienas galimybes, tačiau kartu atverti daug naujų. – Norėtųsi šiek tiek pažvelgti į Jūsų karjerą. Žinoma, joje svarbią vietą užima Niujorkas, bet nemažai laiko praleidote ir Europoje. Mokėtės Prancūzijoje, dirbote Izraelyje. Kaip galima suprasti iš Jūsų pasisakymų, prancūzų kultūra Jums padarė didelį poveikį?

– Taip. Ir pirmiausia – literatūra. Gal keista, bet nuvykęs į Prancūziją išmokau žavėtis prancūzų kultūra, nesijausdamas tarsi būčiau atskirtas nuo jos, svetimas. Buvo laikas, kai maniau, kad gyvensiu Paryžiuje, bet tai buvo neįmanoma. Šiandien galiu pasakyti, kad man tikrai patinka gyventi Niujorke. Ir vienas svarbiausių dalykų, kuris man patinka, kad visi, vos išlipę iš lėktuvo, pasijaučia niujorkiečiais. Nesvarbu, ar gerai kalba angliškai, ar ne, jie vis tiek jaučiasi taip, nes Niujorkas labai įvairus, pilnas skirtingiausių žmonių. O Prancūzijoje tikriausiai niekada taip nepasijusi. Taigi vėl tos skirtingos kultūrinės platumos. – Kodėl nusprendėte ne tik koncertuoti, bet ir mokyti kitus?

– Tai yra tiesiog du mano veiklos aspektai. Kai dirbi su mokiniais, esi priverstas pats būti kur kas tikslesnis, atidesnis, pavyzdžiui, daug atsakingiau mąstai, kaip reikėtų atlikti kūrinį. Kai esi tik atlikėjas, daugiau vadovaujiesi jausenomis, dažniausiai galvoji – gerai, padarysiu taip ar taip. Tačiau kai dirbi su kitu žmogumi, jauti milžinišką atsakomybę. Juk pasakai jam – daryk taip, ir, jei ta idėja bloga, keliausi pragaran. – Jūsų mokinys Juilliardo mokykloje garsus pianistas G. Alekna Jus apibūdino kaip tolerantišką pedagogą, kuriam svarbu parodyti, kad muzikoje egzis-

tuoja daug įvairių kelių, pasirinkimų. Ką Jums, kaip pedagogui, dar svarbu perteikti, parodyti savo mokiniams? Į ką mokytojas turėtų stengtis atkreipti dėmesį?

– Stengiuosi sustiprinti mokinių supratimą, kaip padriki garsai tampa visuma ir kaip muzika komunikuoja. Kiekviena situacija, kiekvienas mokinys ir kūrinys yra atskiras atvejis, todėl klausausi žmonių ir svarstau, koks sprendimas geriausias. Man neįdomu sakyti studentams rutina tampančius komplimentus, kad štai šiandien tu pagrojai labai gerai arba kad tu šiandien blogai groji. Mokiniai dažnai klaidingai mano, jog gera pamoka yra tuomet, kai mokytojas pagiria. Bet gera pamoka yra tuomet, kai ko nors išmoksti. Todėl ir savęs nuolat klausiu – kas turi būti kitaip, ką galima padaryti kitaip. Žinoma, negalime nuneigti pagrindinių atlikimo principų, kanono. Atlikėjui svarbūs du dalykai: suvokti, kas parašyta natose, kokia pagrindinė kompozitoriaus žinia, ką ir kodėl tas kompozitorius sako, bet taip pat atlikėjas turi interpretuoti – pažvelgti, kas jam svarbu tame kūrinyje, pasitelkti savo jauseną, vaizduotę. Manęs nuolat klausia, kaip jaustumėtės, jei jūsų mokinys pagrotų geriau už jus. Taip nutinka ir taip turi nutikti. Na, gal tai nenutinka taip dažnai, nes tokiu atveju turėčiau nustoti groti. Bet žmonės daro su muzika tokius dalykus, kokių aš niekada nesugebėčiau, ir tai – nuostabu. Ir savo mokiniams kartoju, kad visada atsiras žmonių, kurie padarys geriau už tave. O aš noriu mokytis iš savo mokinių, iš to, ką jie daro, ir visų pirma iš to, ką galiu jiems pasakyti, ką sugebu suformuluoti apie muziką, atlikimą. Kontaktas su jaunais žmonėmis būtinas. Kol esame jauni, turime labiau tiesioginį, atviresnį ryšį su meno šaltiniais. Noriu pasakyti, kad daugiau atviro, impulsyvaus užsidegimo, įkvėpimo rasime ankstyvuosiuose Ludwigo van Beethoveno darbuose, kaip ir ankstyvojoje Frédérico Chopino ar kitų menininkų kūryboje. Bet kai kalbame apie L. van Beethoveno didybę, unikalumą, galvoje turime jo vėlyvuosius darbus. Taip yra todėl,

kad žmonės bręsta ir ima reikalauti iš savęs daugiau, nepasiduoda pradiniam impulsui. Akivaizdu, kad Beethovenas bręsdamas dėjo vis daugiau pastangų, kad išgrynintų savo pranešimą. Atlikėjai daro tą patį. Jau nebeturiu to impulsyvaus ryšio, tad man svarbu jį atrasti savo mokiniuose. – Kažin, ar kalbant apie interpretaciją korektiška vartoti tokius apibūdinimus, bet ar galima sakyti, kad egzistuoja teisinga ir neteisinga kūrinio interpretacijos?

– Tai yra tai, ką sakiau apie Europą ir Ameriką. Klausimas – ką galima ir ko negalima daryti. Kadaise dalyvavau atrankos komisijoje, žiūrėjome atlikėjų vaizdo įrašus. Sėdėjau greta nuostabios prancūzų pianistės, kuri vis sakė – ne, taip negalima atlikti šio kūrinio. Ir tai buvo patirtis, kuri leidžia taip teigti – štai kur skirtumas. Amerikoje „teisingumo“ kriterijus mums nėra toks svarbus, nors, be abejo, yra tam tikros ribos. Tuomet galima kelti ir estetinius klausimus. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas. Tuo laiku, kai jis kūrė, fortepijono dar nebuvo, ir daugelis jo kūrinių, kuriuos šiandien skambiname fortepijonu, parašyti klavesinui. Tad galime klausti, ar tai korektiška, ar neiškraipome autoriaus idėjų? Žinoma, kai groji, tarkime, XVIII a. parašytą kūrinį, jį atlieki savaip. Kitas klausimas, kurį kartais pateikiu savo mokiniams, – ar gali ką nors daryti kitaip, nei užrašė kompozitorius. Gali, jei tai, ką darai, yra geriau. Tai įdomūs klausimai. Ir dar vienas dalykas apie tuos skirtumus. Kadaise buvau žiuri narys kamerinės muzikos festivalyje Nyderlanduose. Surengėme koncertą Amsterdame ir vėliau su ta programa visą savaitę važinėjome po kitus miestus. Mūsų grupėje buvo keli olandai, kurie rūpinosi kelione, tačiau nuolat pasiklysdavome. Bičiulio amerikiečio tada paklausiau, kodėl mūsų kolegos neranda kelio savo šalyje. Jo atsakymas buvo – pažiūrėk, kaip jie suvokia erdvę. Amerikoje rodydamas kelią sakai – važiuok iki trečio šviesoforo, tada suk kairėn ir važiuok, kol pasieksi sankryžą, tuomet suk dešinėn. O Europoje tau pasakys – važiuok tie-

siai šiuo vingiuotu keliu, kol turėtum tolumoje pamatyti besiganančias avis ir bažnyčią. Žavu, bet labai tikėtina, kad rezultato taip ir nepasieksi. Ką tai turi bendra su muzika? Šia prasme L. van Beethovenas yra absoliutus amerikietis. Jis tarsi sako – čia turi būti crescendo, čia sustoji, padarai šitą, dabar šitą. Ir jei nori, kad pavyktų, turi elgtis būtent taip. O Robertas Schumannas sako – paskubėk, kiek gali, dabar ne taip greitai, truputėlį lėčiau, jei gali. Kas tai? Emocijos. Europiečiams labai svarbu emocijos. – Jūsų, kaip atlikėjo, karjera išties įspūdinga: koncertai su daugybe orkestrų, dirigentų, įvairių skirtingų epochų, stilių kompozitorių kūriniai. Kas Jums svarbu sudarant repertuarą, programas? Kaip renkatės kūrinius?

– Mėgstu būti eklektiškas, kiek tik įmanoma. Esu parengęs nemažai ir atskirų kompozitorių programų, bet toks kelias manęs labai nedomina, o sudarydamas programą pirmiausia stengiuosi, kad man pačiam būtų įdomu. Kartą mano mokytojas A. Cortot planavo surengti prancūzų kompozitoriaus Pierre´o Boulezo koncertą ir norėjo, kad pagročiau pirmą jo sonatą. Tai buvo 1958-ieji ir tuo metu tai buvo gana nauja muzika. Pradėjau sunkiai dirbti, ir kai A. Cortot asistento paklausiau, kaip sekasi organizuoti koncertą, jis atsakė, kad teko jį atšaukti, nes buvau vienintelis, nusprendęs groti P. Boulezo muziką. Ta muzika buvo nauja, atlikėjams ji buvo gana didelis iššūkis. Čia turiu omenyje, kad neretai atlikėjai renkasi lengvesnį, geriau pažįstamą kelią. Programą sudarinėju gana ekscentriškai, repertuaras yra mano sprendimas, ir čia jau viskas priklauso nuo mano pastangų, ar pavyks įtikinti auditoriją, kad toks pasirinkimas galimas. – Ar siūlytumėte jauniems muzikams keliauti ir atrasti įvairias mokyklas bei skirtingus požiūrius, juos prisitaikyti sau?

– Manau, kad labai svarbu pastebėti skirtingus požiūrius. Ne tik muzikoje. Matote, kai baigiau Juilliardo mokyklą, dalyvavau konkurse Fulbrighto stipendijai gauti ir ją gavau. Tačiau jos atsisakiau. Pamaniau: „Kodėl turėčiau keliauti į Paryžių, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose turiu

tokių nuostabių mokytojų?“ Tačiau kai tik tai padariau, iškart pagalvojau, kad man veikiausiai susisuko galva... Taigi kitais metais bandžiau vėl, gavau stipendiją ir išvykau į Paryžių. Buvau priblokštas, kokį suvokimo apie pasaulį pokytį patyriau ten gyvendamas. Galbūt šiandien tai nebūtų taip ekstremalu. Prancūzų kategorizavimas ir hierarchinė sistema man buvo neįprasti dalykai – buvau pragmatiškas amerikietis. Pamenu, keliaujant laive kažkas man pasakė, kad tinkama pietų valgymo tvarka tokia: pradėti nuo užkandžio, tuomet rinktis pagrindinį patiekalą, vėliau – sūrį, vaisius, pabaigoje – kavą. O aš atsakiau, kad tai juokinga, kad nėra tinkamos ar netinkamos pietų valgymo tvarkos. Tačiau tada supratau kitokio mąstymo būdo egzistavimą ir svarbą. Man tai buvo puikus nubudimas. Visada drąsinu studentus keliauti svetur. Ne dėl muzikinių idėjų pasikeitimo, nes muzikos pasaulio žmonės visur tie patys, tačiau dėl kultūrų skirtumų. Net jei šiandien 2014-ieji, skirtingose pasaulio dalyse egzistuoja skirtingi mąstymo būdai. – Ši vasara Jums – intensyvus laikas, kiek žinau, keliaujate iš vieno renginio į kitą.

– Taip, 45 vasaras praleisdavau pianistų vasaros kursuose Santa Barbaroje, o šiemet nusprendžiau praleisti kiek kitaip – keliauju po daugybę festivalių. Iš pradžių keliavau po Ameriką, tuomet nusipirkau lėktuvo bilietą aplink pasaulį: iš Niujorko skridau į Hamburgą, paskui į Vilnių, iš čia skrisiu į Pekiną, po to į Seulą. Man pačiam tokia kelionė kelia nuostabą, bet dar labiau stebinu aplinkinius, kai jie išgirsta tokius mano planus. – Dėkojame už skirtą laiką ir labai įdomius atsakymus. Tikimės, kad šis Jūsų apsilankymas Lietuvoje (ketvirtasis ar penktasis jis būtų) tikrai ne paskutinis – atvyksite čia dar ne kartą.

– Visada būna paskutinis kartas. Tačiau tikiuosi, kad manasis dar tolimoje ateityje. Dėkoju. n

Interviu su profesoriumi Jerome´u Lowenthaliu parengtas pagal LRT laidas „Muzikinis pastišas“ ir „Kultūros savaitė“. Profesorių kalbino žurnalistės Gerūta Griniūtė ir Raminta Jonykaitė

Muzikos barai / 31

Meistriškumo link

Gabrielius Alekna - tarp Niujorko ir Kauno

Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Smagu, kad sutikote pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą. Dalį laiko Jūs praleidžiate JAV, dalį – Europoje, konkrečiai, Lietuvoje. Matote ir jaučiate skirtingų miestų kultūrinį pulsą. Koks, Jūsų nuomone, yra esminis skirtumas tarp kultūrinio gyvenimo JAV ir Lietuvoje arba Niujorke ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose?

Muzikos barai / 32

– Labai įdomus ir platus klausimas. Iškart atsakyčiau, kad nesu idealus žmogus apibendrinti. Vis dėlto mano tikslas lankantis koncertuose ar vartojant muziką yra labai asmeniškas. Niekada nesistengiu apžvelgti ar rašyti, tai – žurnalistikų ir kritikų darbas. Mano draugė Žibuoklė Martinaitytė nuolat rašo labai įdomius apžvalginius straipsnius apie šiuolaikinės muzikos vyksmą Niujorke. Aš tiek koncertų tikrai neaplankau. Ir Lietuvoje neturiu tiek daug laiko būti koncertuose. Pagrindinė mano gyvenamoji vieta yra Niujorke, o atvažiavęs į Vilnių ir Kauną, kur dirbu VDU Muzikos akademijoje, praleiGabrielius Alekna Birštone jau antrą kartą vedė meistriškumo pamokas

džiu laiką dėstydamas arba ruošdamasis koncertams. Na, bet jeigu kalbėtume apie Niujorką, jis sužavi savo begaliniškumu. Tai ištisas pasaulis – jame galima rasti viską. Manhatanas, kuriame gyvenu, nėra toks didelis geografiškai, bet sukuria tokį įspūdį, kad jis visko pilnas, jauti, jog negali jo aprėpti. Perskaitęs Žibuoklės Martinaitytės straipsnius suvoki, kiek šiuolaikinės akademinės muzikos entuziastui yra galimybių. Ji pati tik mažą dalelę suspėja aplankyti. Niujorkas galbūt neturi tiek profesionalių aukščiausios klasės klasikinės muzikos orkestrų kaip Londonas, bet yra labai daug ansamblių, gausybė salių, ir ne tik tų pagrindinių, bet ir alternatyviųjų, kuriose vyksta taip pat labai įdomūs dalykai. Dažnai dar įdomesni, su dar didesnėmis žvaigždėmis arba su labai įdomiais muzikais. Aš visų erdvių nesu aplankęs – vien sužinoti, kas tą dieną vyksta, yra nelengva. Vilniuje šia prasme yra daug žmogiškesni masteliai. Ypač jei čia gyveni, daug lengviau dalyvauti tame kultūriniame gyvenime kaip klausytojui. – Tada pasiteirausiu, ar Niujorke neatsiranda pojūtis, kad menininkas su savo idėja yra lašas vandenyne?

– Na taip, lašas, o gal žuvytė vandenyne (juokiasi). Tikrai neturime iliuzijų, kad kiekvieno iš mūsų veikla tokioje didelėje erdvėje bus pastebėta. Bet kartu ta gausybė vykstančių dalykų ir jų kokybė sukuria labai didelę energiją. Visi tai žino, ir netgi tie, kurie aplanko Niujorką trumpai, tą pajaučia. Viskas vyksta labai greitai, labai intensyviai. Dėl to tai yra gera vieta mokytis ir dirbti. Motyvuojanti ir stimuliuojanti vieta. Mūsų didmiesčių gyvenimas anaiptol ne toks intensyvus. – Dirbate pedagoginį darbą, turite studentų JAV ir Lietuvoje. Ar jaučiate skirtumą, kurie iš jų laisvesni reikšdami savo idėjas, domėdamiesi, klausdami jiems rūpimų dalykų?

– Taip tiesiogiai lyginti savo studentų negaliu, nes Niujorke dėstau privačiai, ne konservatorijoje ar universiteto aplinkoje. Galėčiau prisiminti, koks jausmas buvo Juilliarde ir koks ten buvo studentų santykis su dėstytojais. Kodėl Niujorkas man

atrodė tinkama vieta studijuoti palyginti su kai kuriais Vakarų Europos centrais, kur labai pabrėžiama tradicinė mokykla, pavyzdžiui, Vienos klasikų? Juilliarde labai tarptautiška aplinka, amerikiečiai neturi tokios aiškios tapatybės kaip europiečiai. Be to, mano buvusio dėstytojo Jerome´o Lowenthalio metodai yra daug liberalesni, jis nesiekia parodyti vieno kelio, labiau pabrėžia, kaip nereikėtų daryti. O tada pataria, paskatina, parodo, kaip ieškoti įvairių kelių, alternatyvų. Tas dėstymas ne autoritarinis, jis skatina ieškoti. Netgi egzaminuose ar įvairiuose konkursuose nėra modelio, kuris būtų vienintelis aprobuotas. Sunku lyginti Lietuvos mokyklas su tokia kaip Juilliardo, nes čia studentai patenka po labai didelio tarptautinio konkurso. Jie būna įdėję labai daug darbo ir labai daug entuziazmo, trokšta mokytis, todėl yra atviresni ir daugiau ieškantys, labiau atsidavę, smalsesni. Žinoma, ir mūsų mokyklose, tiek Vilniuje, tiek Kaune taip pat yra labai įdomių ir kūrybingų jaunų žmonių. Visada džiaugiuosi su jais bendraudamas, pats esu įkvepiamas jų. Tačiau tai atskiros asmenybės, nebūtinai jos lemia mūsų mokyklų atmosferą. Muzikos studijos užsienyje gal šiek tiek lankstesnės nei Lietuvoje. Bet aš visada pabrėžiu, kad Lietuvoje suteikiamas labai stiprus teorinis ir amato pagrindas visiems muzikams. Dėl to labai naudinga tuo pasinaudoti ir įgyti tą stiprų stuburą, išmokti savarankiškai dirbti. Nes be to visi ieškojimai ar suteikiama laisvė gali nieko neduoti. – Lietuvoje muzikos pradedama mokytis nuo septynerių metų ar paauglystėje, bet kad žmogus vėliau pats nuspręstų pradėti mokytis groti – tokios tradicijos dar nėra. Žinau, kad Amerikoje, kaip ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse, populiaru laisvalaikiu, net sulaukus garbaus amžiaus, mokytis muzikos. Kaip manote, kodėl Lietuvoje to nėra?

– Lietuvoje to nebuvo, tačiau po truputį atsiranda. Girdžiu iš savo pažįstamų, draugų, kad jie turi tokių mokinių. Aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie tam ryžtasi. Pats esu turėjęs tokių suaugusiųjų, kurie ilgai dirba, bet laisvalaikiu groja fortepijonu. Matyt,

toks radikalus veiklos pakeitimas jiems yra poilsis ir dvasinė įkrova. Lietuvoje, nežinau, ar tai gerai, ar blogai, labai akcentuojamas profesionalumas ir koncentravimasis į vieną sritį (gal tai sovietinės sistemos palikimas?). Jeigu vaikas pradeda mokytis ir jam sekasi fortepijonas, jis skatinamas rimtai į tai žiūrėti ir tam skirti visą savo laiką. Amerikoje (dabar tai galima pastebėti ir Lietuvoje) vaikai vežiojami iš smuiko pamokų į karatė, iš ten į baletą, iš baleto į šaudymą, paskui į šachmatus, papildomas matematikos pamokas... Muzika būna viena iš dešimties sričių, kurioje jie ką nors daro daugiau dėl savo tėvų ar kad būtų užsiėmę. Na, aišku, ir tam, kad suprastų, kas jiems patinka, į ką norėtų gilintis. Dėl to yra labai didelė tolerancija mėgėjiškumui. Ir tarp suaugusiųjų populiaru būnant, pavyzdžiui, šešiasdešimties, ko nors imtis: šokti tango, mokytis kalbų, skambinti fortepijonu. Lietuvoje žmonės gėdijasi pradėti ką nors nauja, nes tai parodytų jų silpnumą: kaip gali trisdešimties mokytis groti fortepijonu, jeigu tavo šešerių metų dukterėčia moka skambinti geriau nei tu. Norisi iškart pateikti rezultatą. – Kodėl, Jūsų nuomone, studentams pravartu išvykti pasisemti žinių iš skirtingų profesorių, į skirtingas šalis?

– Aš manau, kad reikia rasti kuo daugiau dalykų, iš kurių galima pasimokyti. Žinoma, turime labai daug pavyzdžių, kai genialūs muzikos atlikėjai turėjo tik vieną mokytoją, kuris nei prieš tai, nei po to niekam nebuvo žinomas,o kiti mokėsi pas daugelį pačių žymiausių muzikos pasaulio figūrų. Kiekvieno kelias kitoks, tačiau aš pats, jeigu yra galimybė ko nors pasimokyti iš pedagogo, visada tokia proga pasinaudočiau. Apskritai muzikos atlikėjams reikia nuomonės iš šalies, klausytojo, kuris išsakytų savo nuomonę. Kiek besistengtume, kiek besimokytume save girdėti, vis dėlto tas procesas, kai ir atliekame, ir klausome savęs, toks girdėjimas jau yra paveiktas tam tikrų triukšmų, mūsų smegenys negali perdirbti visos informacijos. Aišku, šiais laikais yra įrašai, galima save įsirašyti, bet vis dėlto nuomonė iš šalies labai pagrei-

Dainis Tenis iš Latvijos žada ir kitais metais atvykti į Birštoną

tina progresą, atskleidžia įvairiausius matymo kampus, kuriais tu gali įvertinti savo atlikimą. Puiku, kad į Birštoną atvyksta Niujorkas ir studentai gali pasimokyti neišvykdami iš Lietuvos. Tai – vienas iš privalumų, kurie galėtų ir dažniau įvykti Lietuvoje. Tačiau tai ne visada įmanoma, todėl studentams labai įdomu išvykti į kitas pasaulio šalis, pamatyti viską savo akimis. Vien tai, kad žmogus atsiduria kitoje aplinkoje, labai stimuliuoja mąstymą, girdėjimą. – Su profesoriumi Lowenthaliu kalbėjomės apie tai, kaip nepamesti savo braižo, individualumo muzikoje, savo muzikinio veido mokantis pas skirtingus profesorius ar perimant skirtingų mokyklų patirtį. Kaip pasiekti, kad atlikėjas neprarastų individualumo ir žinotų, ką pasiimti ir ko atsisakyti?

– Na, aš nemanau, kad individualumas gali būti pametamas: štai ėmiau vakar ir pamečiau, šiandien nerandu. Jis kaip tik išryškėja mokantis ir sugeriant įvairias įtakas. Iš to ir susidaro mūsų tapatybė. Kiekviena nauja patirtis padaro mus tuo, kuo esame.

– Kas Jus labiausiai įkvepia? Tikriausiai semiatės idėjų ir įkvėpimo ne tik iš muzikos?

– Šis klausimas labai dažnas. Kaip mes pritaikome kitą patirtį, kitas žinias muzikoje. Man labai patinka viena iš Danielio Barenboimo minčių, kurias jis dėsto savo interviu ir knygose: galima ir reikia labai daug išmokti iš muzikos ir pritaikyti gyvenime. Muzikoje trys ar keturi balsai gali visiškai išreikšti save vienu metu kalbėdami, vienas kitą papildydami, dialogo

Muzikos barai / 33

Meistriškumo link ar pokalbio forma. Tai nesuvokiamai nuostabus dalykas, nes gyvenime to nėra. Štai jūs klausiate, aš atsakau, mes dviese, o juo labiau keturiese nekalbame vienu metu, nes vienas kito negirdėtume ir nesuprastume, negalėtume savęs išreikšti. O muzikoje tai yra įmanoma. Arba taip, kaip šalutiniai, mažiau reikšmingi elementai muzikoje įgyja centrinę prasmę, kaip orkestre obojaus ar klarneto solo, kurį seka visas orkestras, baigiasi, tada prasideda kitas solo, visi kiti klauso kito instrumento, ir tas pats obojus seka kitas linijas – iš to galima semtis labai daug įkvėpimo gyvenimui. O iš kur ateina idėjos ar gebėjimas tobulėti – tai iš dalies paslaptis, o iš dalies – viskas tame dalyvauja. Aš manau, kad svarbūs ir visai su menu nesusiję dalykai, ne tik perskaityta knyga ar pamatyta paroda, bet ir domėjimasis tuo, kas vyksta pasaulyje, socialinėje, politinėje sferoje, kaip keičiasi žmonių bendravimas, kaip keičiasi pasaulis globalioje aplinkoje. – Ar muzika gali tapti rutina? Ir ką daryti, kad taip nenutiktų?

– Muzika rutina negali tapti. Rutina gali tapti konkrečios muzikos praktika ar praktikavimas. Vienas iš tokių įsivaizduojamų scenarijų – jei tenka groti S. Rachmaninovo koncertą fortepijonui Nr. 3 penkiasdešimt kartų per metus ir dvidešimt metų iš eilės. Tada tai tikrai gali tapti rutina. Bet nedaug kam iš mūsų tai gresia. Vakar su profesoriumi Lowenthaliu ir kitais pianistais turėjome labai įdomų pokalbį, viena iš temų buvo apie didelius konkursus ir apie tokių konkursų laimėjimą. Profesorius labai nuoširdžiai ir rimtai pasakė, kad tikrai yra geriau pralaimėti, nei laimėti tokį konkursą, nes dažniausiai to žmogaus gyvenimas ir karjera sužlugdomi užgriuvus įsipareigojimams. – Pats žmogus nesugeba su tuo susidoroti?

– Taip, jis nėra pasiruošęs, jis perdega. Paskui visi koncertai pereina kitam to paties konkurso laimėtojui. Vėlgi, daugelio muzikų, o ir mano paties projektų, koncertų, festivalių realybė yra tokia, kad tai toli nuo rutinos. Dažniausiai mokaisi labai

Muzikos barai / 34

sudėtingą programą, ją atlieki vieną ar du kartus, o po savaitės turi groti visiškai kitą programą, tada vėl grįžti prie ankstesnės ir pan. Kaip tik kartais labiau norėtųsi šiek tiek rutinos, protingesnio tvarkaraščio. Bet tai yra prabanga. – Paminėjote koncertinę veiklą, tai iškart pasiteirausiu: kokiems kūriniams, programoms tariate „ne“?

– Labai retai taip atsitinka. Būna, kad matau, jog fiziškai nespėsiu parengti kokios nors programos, negalėsiu būti toje vietoje ir tuo metu. Taip buvo ir praėjusiais metais, kai gavau labai įdomų pasiūlymą iš Klaipėdos – atlikti vieną iš Beethoveno koncertų su Klaipėdos kameriniu orkestru labai įdomiame projekte, kur kiti lietuvių atlikėjai grojo kitus koncertus. Bet aš po savaitės Amerikoje turėjau groti solo programą, teko atsisakyti skaudama širdimi... – Kūrinių, kurie Jums atrodytų neįdomūs ar per sudėtingi, nėra?

– Programas pasirenki pats. Žinoma, jei programa manęs nedomina, tenka atsisakyti. Fortepijono repertuaras toks platus, jame tiek geros muzikos, kad viso gyvenimo neužtektų tai muzikai atlikti. Atlieki tai, kas artima, arba tai, kas subjektyviai itin vertinga. Tačiau tikrai ne viską būtina groti.

– Kokie iššūkiai laukia žmogaus, nusprendusio eiti muziko keliu?

– Kartais pagalvoju, kad jeigu nebūčiau gimęs ir iki paauglystės gyvenęs dar Sovietų Sąjungoje, net nežinau, ar būčiau pasirinkęs muziko kelią – būtų per daug kitų pasirinkimų. Tada kultūros žmonės buvo pakankamai gerbiami, o finansine prasme visų galimybės buvo daugmaž vienodos. Šiais laikais taip nėra, ir ypač Vakarų pasaulyje. Pas mus jau įsitvirtino nuomonė, kad muziko specialybė labai nepatraukli. Todėl labai gerbiu kiekvieną studentą, kuris mokosi Muzikos akademijoje ar universitete, savo gyvenimą sieja su muzika. Jie tai daro iš tokio... gero fanatizmo. Rinkoje muzikų perteklius, gal tik muzikos mokytojų reikia ir reikės. Studijuojantiems muziką noriu palinkėti nuolat lygiuotis į pačius aukščiausius, tarptautinius standartus. Orientuotis į tai, kas vyksta kito-

se šalyse, kur daugiausia entuziazmo, pavyzdžiui, į Aziją. Kokios yra programos, kiek žmonės dirba, kiek jie skiria tam energijos. Gyvendami globaliame pasaulyje, jei to nepaisysime, nerasime vietos. Kitas patarimas: muzikos pasaulyje, kaip ir daug kur kitur, labai svarbu išmokti bendrauti, užmegzti kontaktus, nes daugiausia koncertų galimybių atsiveria būtent dėl ryšių. Tokia yra žmogaus psichologija: kiekvienas nori į savo koncertų seriją pakviesti, ką jis pats pažįsta ar ką rekomendavo jo geras draugas. To reikėtų mokyti nuo mažens – gebėjimo bendrauti, pateikti savo meną, uždegti žodžiais, savo idėjomis, projektais, nuolat ieškoti galimybių. – Vėl žvilgterint į JAV ir į Lietuvą: ar Lietuvoje trūksta mokymo būti ne tik atlikėju, bet ir vadybininku? Ar Amerikoje jaunas žmogus yra ruošiamas rinkai?

– Ruošiamas, ir vis daugiau. Juilliarde tai akcentuojama. Yra muzikos verslo kursai, formuojami programos pristatymo įgūdžiai, mokoma, kaip bendrauti, rašyti spaudos pranešimus, kurti ne pelno organizacijas, dėstomi mokesčių pagrindai ir t. t. Lietuvoje, kiek žinau, tai taip pat pradedama daryti. Birštono vasaros menų akademijoje mūsų jauniesiems atlikėjams skaitomos paskaitos šia tema. – Šiemet Birštono menų akademija vyksta antrąkart, Jūs taip pat antrus metus esate čia. Jaučiate norą dalintis patirtimi ir uždegti jaunus žmones?

– Šia mintimi viskas ir prasidėjo. Birštono vasaros menų akademija siekia sukurti nuolat vykstančius vasaros kursus. Tikiuosi, kad šis renginys ir toliau gyvuos ir plėsis. VDU Muzikos akademija jame dalyvauja nuo pat pradžių, džiaugiuosi, kad universitetas rodo norą, supratimą, pripažįsta tokio renginio, kuris vyksta ne mokslo metais, svarbą. n Interviu su Gabrieliumi Alekna parengtas pagal „LRT klasikos“ laidą „Muzikinis pastišas“. Pianistą kalbino žurnalistė Gerūta GRINIŪTĖ

Muzikinis teatras „TARP NATŲ“ Pagrindiniai tikslai: Muzikos klausymo įgūdžių ugdymas Meno inovacijos per menų sintezė Akademinės muzikos ir jos atlikėjų viešinimas

2013 m. gruodį buvo paskelbtas muzikinių programų koncepcijų konkursas. Iš 37 gautų paraiškų buvo atrinktos 6 programos ir suburta jų pastatymų grupė: Marija Simona Šimulynaitė (režisūra ir choreografija, grupės vadovė), Paulina Nešukaitytė ir Vita Eidimtaitė (scenografija), Simona Finkelšteinaitė ir Julija Charsika (kostiumai), Pijus Balkaitis ir Kazimieras Šalčiūnas (videoinstaliacija), Irina Nazarenko ir Vesta Gineitytė (šokis).

Programos „MADRIGALAS DONELAIČIUI“ esmė – muzikos ir literatūros sintezė: vieno originaliausių Šviečiamojo amžiaus Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio „Metai“ jungiami su J. S. Bacho kūriniais iš ciklo „Fugos menas“. Šia patrauklia forma atskleidžiama literatūros ir muzikos klasikos gelmėse slypinti filosofija. Atlieka styginių kvartetas „Bass arco“ (Domas Jakštas, violončelė, Tomas Ramančiūnas, violončelė, Tomas Šatas, violončelė, Dainius Rudvalis, kontrabosas) ir aktorius Petras Venslovas. Dalyvauja Irina Nazarenko ir Vesta Gineitytė (šokis).

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Programa „ARFOS GLISSANDO“ atskleidžia moderniosios arfos ir fleitos technines ir spalvines galimybes. Subtiliai ir šiuolaikiškai perteikiami prancūzų kompozitorių M. Tournier, H. Renié, G. Fouré, Ch. N. Bochsa, C. Debussy ir kt. kūrybos motyvai. Prancūzų kompozitorių muzika, apimanti 200 metų laikotarpį, yra nepaprastai spalvinga ir raiški, jos savitumą puikiai perteikia didingas karališkasis instrumentas. Arfos garsus puošia ir amžinai žavus derinys su fleita. Atlieka Joana Daunytė (arfa) ir Vita Daunytė (fleita). Dalyvauja Irina Nazarenko ir Vesta Gineitytė (šokis).

Muzikos barai / 35

Meistriškumo link Programos „PASSIONE AMOROSA“ („Meilės aistros“) kūriniai atskleidžia skirtingą penkių šalių – Turkijos, JAV, Italijos, Rusijos ir Lietuvos – kompozitorių požiūrį į meilę ir aistrą. Į meilės sūkurį panardina karaliaus Saliamono ir jaunos piemenės, vynuogynų prižiūrėtojos Sulamitos aistra ir vilionės (A. Šenderovo „Sulamitos giesmės“), liūdną Romeo ir Džuljetos istoriją primena S. Prokofjevo ištraukos iš baleto „Romeo ir Džuljeta“, skamba melodijos iš intriguojančios G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“, rečiau koncertinėje erdvėje skambančių kontrabosų virtuoziškumu leidžia pasidžiaugti G. Bottesini „Meilės aistros“. Atlieka Rūta Lipinaitytė (smuikas), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Dainius Rudvalis (kontrabosas) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas).

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Programoje „MOTERYS VAMPYRĖS... OPEROJE?“ atskleidžiamas dar vienas šio žanro kūrinių paradoksas: pasirodo, operų herojės žudo, yra žudomos ar tiesiog miršta... iš meilės. Skamba G. Puccini, G. Bizet, G. Verdi, J. Offenbacho ir kt. operų fragmentai. Atlieka Julija Karaliūnaitė (sopranas), Marta Lukošiūtė (mecosopranas) ir Rūta Blaškytė (fortepijonas).

Muzikos barai / 36

Programą „KARAS IR MUZIKA“ sudaro iliustratyvūs, efektingi kūriniai – Bélos Bartóko Styginių kvartetas, op. 17 Nr. 2, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Styginių kvartetas, op. 73 Nr. 3 F-dur. Šia programa siekiama pažvelgti į dviejų pasaulinių karų metais sukurtą muziką ir atskleisti tada vyravusias nuotaikas, paskatinti atsigręžti atgal ir susimąstyti apie karo beprasmybę ir jo padarinius. Atlieka styginių kvartetas „Mettis“: Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė). Dalyvauja Irina Nazarenko ir Vesta Gineitytė (šokis).

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Programa „AFFETTI MUSICALI“ spalvingai perteikia jausmų protrūkius, kurių gausu italų muzikoje nuo ankstyvojo iki vėlyvojo baroko. Platonas ir kiti filosofai tvirtino, kad muzika yra ne kas kita kaip žodis, paskui ritmas ir galiausiai skambesys, nes tik tokia seka pajėgia paliesti kito žmogaus sielą ir sukelti nepaprastą poveikį. Žaismingi C. Monteverdi, F. Caccini, B. Strozzi, D. Castelli, G. F. Händelio, A. Vivaldi kūriniai atliekami istoriniais barokiniais instrumentais – nostalgiškąja išilgine fleita, subtiliuoju klavesinu, skamba žėrintis ir spalvingas barokinis vokalas. Atlieka trio „Chiaroscuro“: Rūta Vosyliūtė (barokinis vokalas), Ieva Baublytė (išilginė fleita), Vilimas Norkūnas (klavesinas). Dalyvauja Irina Nazarenko ir Vesta Gineitytė (šokis).

Muzikos barai / 37

Sukaktis

Lyg giedantis vieversys Lionginui Abariui – 85

Aloyzas STASYTIS

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Muzikos barai / 38

asarą jis prabunda labai anksti. Kartu su vieversiais. Čia, Maniuliškių kaime, kur gimė ir augo, visi keldavosi su saule. Anksčiausiai šokdavo iš patalo ūkininkai, namų šeimininkės ir piemenukai. Nesvarbu, ar tekanti saulė pranašauja gražią ir šiltą vasaros dieną, ar už lango tvyro rudens dargana su piktai ūžaujančiu vėju ir lietumi. Ruduo – pats sunkiausias ganiavos laikas. Tą be dvejonių gali patvirtinti ne vienus metus vaikystėje „etatiniu“ piemeniu dirbęs Lionginas Abarius – profesorius, vienas iš nuolatinių Lietuvos dainų švenčių organizatorių ir

dirigentų, daugelio dainų ir giesmių autorius. Dabar Maniuliškių kaime piemenų niekas nesamdo, nes karvių nėra. Teisybę sakant, tai ir paties kaimo beveik nebėra. Iš buvusių 30 gražiai tvarkomų sodybų liko tik kelios... Čia, Maniuliškėse, kur Lionginas Abarius praleidžia visas vasaras, įprotis anksti keltis išliko nuo piemenavimo laikų. Ir jam visai neatrodo, kad tai buvo labai seniai... Kartais save bando pabarti: „Nurimk, žmogau, kur tu nupulsi? Ar pamiršai, kad greitai tau sueis 85-eri!?.. Patausok sveikatą, pasivartyk lovoje bent kol patekės saulė...“ Bet antrasis Lionginas nepasiduoda – neklauso teisuolio pirmojo Liongino. Apsiauna gu-

minius batus ir eina į kiemą. Rytas – pasakų šalelė! Teka saulė, ant žolės taškydama rasos karoliukus, deimantinėmis akutėmis papuošdama kiekvieną smilgos stiebelį. Prie namelio augančios didžiulės pušies spygliai – lyg aštriai išgaląsti miniatiūriniai kardai... Dėl tokio gražumo verta ristis iš lovos. Žmogus pajaunėja bent keleriais metais...

Gal dešimčia metų jaunesnis Lionginas Abarius pasijuto diriguodamas šią vasarą Vilniuje vykusioje 90-ojoje Lietuvos dainų šventėje... Nuostabus oras, nuostabios dainos, nuostabūs dainuojantys žmonės! Negali peikti ir savęs – jautėsi taip, lyg skristų padangėmis, kai tūkstantiniam chorui dirigavo didingąją Juozo Naujalio „Lietuva brangi“. O kokias ovacijas per kiekvieną repeticiją jam keldavo dainininkai! Nepamiršo, kokia didelė garbė jam teko šia daina pradėti pačią šventę, kaip iki pat dirigento tribūnos jį vežė prabangus kabrioletas, o vakaro vedėjas jį, buvusį kaimo bernioką iš Maniuliškių, titulavo dainų švenčių patriarchu... Bet dar ne viskas! Įdomu, kokią jaunystės metų porciją jam pridėjo Kaunas? Juk šią iškilmingą ceremoniją teko atlikti du kartus – Kauno dainų šventėje, kuri įvyko Dainų slėnyje, o vėliau persikėlė į Vilniaus Vingio parką. Susumavus visus „priedus“, išeina, kad maestro Abariui ne daugiau kaip 55! Juk tai pats darbingiausias ir kūrybingiausias gyvenimo laikotarpis. Ir Abarius dirba. Kaimo žmonės turėjo labai daug kantrybės, buvo sąžiningi ir darbštūs. Tai ar jis gali būti kitoks? Šią vasarą profesorius kaip niekada turėjo daug rūpesčių – laikas iki 85-mečiui skirtų jubiliejinių autorinių koncertų, kurie numatyti Vilniuje ir Dusetose spalio mėnesį, tirpte tirpsta. Lyg tyčia šią vasarą taip užspirgino karštis – nespėjo vandens iš šulinio tempti. Vos ne kaip Afrikoje... Iki šulinio nueiti nesunku, bet grįžtant su pilnu kibiru reikia įveikti nemažą įkalnę, o tai jau visai nejuokinga. Lionginas visada randa progą pajuokauti, bet jo tvirtinimą, kad 20 vištų per dieną išgeria visą

Aloyzo STASYČIO nuotr.

DIDŽIAUSIA ŠVENTĖ – DAINA!

Lionginas Abarius diriguoja Respublikinėje moksleivių dainų šventėje

kibirą vandens, praleidau pro ausis. Juk Abarius garsėja smagiu humoru, kiekvienam problemiškam atvejui turi kareivio Šveiko vertą replikėlę tiek savo, tiek pašnekovo adresu. Bet prisiminiau ir tai, kad istorijų maestro pats nekuria – tikrų, gyvenimiškų nutikimų ir taip nors vežimu vežk... Prieš keletą metų didelį plotą aplink namelį kaimišku dalgiu nušienaudavo pats, dabar laukia, kol pasibaigs mokslo metai ir į pagalbą atvyks žentas pedagogas Aivaras. Kai jie abu bent kiek aptvarkys aplinką, grynu oru pakvėpuoti, kaimiškų darbų prisiminti atvažiuos ir dukra Dainutė su šeimyna. Anūkės Dalytė ir Ugnytė, anūkas Arnas taip pat nepraleis progos Maniuliškėse palakstyti basi. Visus nustebino ketverių metukų proanūkė Mėta, kiekvieną rytą atskelianti 7 valandą ir prie pušies garsiai giedanti Lietuvos himną. Niekas jai to neliepė daryti, pati sugalvojo... Gal ir dabar tebėra Lietuvoje pušis, kuri juokėsi, tai kodėl negali būti pušies, kuri dainuoja?..

DARBŲ KARUSELĖ

1963 m. Valstybinės konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) auklėtinis Lionginas

Abarius buvo pakviestas vadovauti kuriamam Radijo ir televizijos valstybiniam chorui. Pradžia buvo nelengva – surinktiems dainininkams reikėjo susidainuoti, pajusti savo galimybes, suvokti, ko iš jų nori vadovas. Naujam kolektyvui tuometinė radijo ir televizijos vadovybė buvo suformulavusi gana aiškius tikslus – propaguoti tarybinių kompozitorių kūrinius, šlovinančius išmintingą komunistų partijos vadovavimą, apdainuoti darbo liaudies žygdarbius kuriant šviesiausią žmonijos ateitį – komunizmą... Tokių šūkių buvo pilni laikraščiai, jais mirgėte mirgėjo radijo ir televizijos programos, jau nekalbant apie partijos suvažiavimus, plenumus, Spalio revoliucijos metines. Būdavo, tokiomis „šventinėmis dienomis“ Vilniaus centre sukabinti kibiro formos garsiakalbiai nuo pat ryto pliekia visu pajėgumu – darbuojasi visom prasmėm garsiausių TSRS solistų komanda su savo „kapitonu“ Josifu Kobzonu priešakyje. Švenčių daug, muzika vis ta pati, tiesa, paįvairinama garsiųjų solisčių Liudmilos Zykinos, Sofijos Rotaru, rusų liaudies chorų dainomis. Vėliausiai įsijungia „sunkioji artilerija“ – Aleksandro Aleksandrovo karinis dainų

Muzikos barai / 39

Sukaktis

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

ir šokių ansamblis. Skamba, aidi, griaudžia, dunda Vilnius, apsėstas keistos maršomanijos. Ką tik baigėsi visiems privaloma „darbo žmonių demonstracija“, tad Lenino prospekte (dabar – Gedimino!) žmonių daugybė, bet niekas negali susikalbėti, mato tik žiopčiojantį pašnekovą... Tokiomis sąlygomis lietuvių kompozitorių originalius kūrinius, jų harmonizuotas liaudies dainas, Vakarų klasikos šedevrus repetuoja ir koncertuose dainuoja Abariaus choras (taip šį kolektyvą vėliau ėmė vadinti chorinės muzikos mėgėjai). Paaiškėjo, kad jaunasis choro vadovas nepuola vykdyti nurodymų iš aukščiau, propaguoja „ne tą ideologiją“, todėl sulaukia priekaištų dėl nepatriotinio repertuaro. Netekęs kantrybės taip kartą pareiškė Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas, mat vos ne kas savaitę per Lietuvos radiją arba televiziją skambėdavo M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Šimkaus, J. Gudavičiaus, J. Gruodžio, M. Petrausko, J. Žilevičiaus, B. Dvariono, J. Tallat-

Muzikos barai / 40

Kelpšos, E. Balsio, J. Juzeliūno, J. Karnavičiaus, K. Kavecko, A. Bražinsko dainos. Choras su dideliu pasisekimu koncertavo Lietuvoje, Maskvoje, kituose Rusijos Federacijos, Ukrainos miestuose, Moldavijoje, Kaukazo respublikų koncertinėse salėse, Kryme, Vidurinėje Azijoje. Žinoma, ten būdavo atliekamos ne tik lietuvių kompozitorių dainos, bet ir populiariausi Vakarų klasikų kūriniai. Beveik 19 metų Televizijos ir radijo chorui vadovavo maestro Lionginas Abarius. Per tą laiką tapo nusipelniusiu meno veikėju, žinomu kompozitoriumi ir mėgstamu chorų dirigentu, laukiamu ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, kur savos kūrybos dainas dirigavo Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Kai prieš porą metų Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, jo autoriniame koncerte vedėjas Juozas Šalkauskas paklausė, kokias savybes privalo turėti choro vadovas, atsakymas pasigirdo tą pačią sekundę: „Arklio sveikatą ir asilo kantrybę!“ Atrodo, šių svarbių savybių profesorius, metams bėgant, ne tik neprarado – kažkokios paslaptingos gamtos jėgos jų dar pridėjo... L. Abariaus nuopelnai Lietuvos kultūrai svarūs ir nevienadieniai. Niekas niekada nebandė jo apkaltinti šlovės troškimu. Į nuolatinius Lietuvos dainų švenčių dirigentus jis nesiveržia, bandydamas ką nors nustumti į šalį. Priešingai – švenčių organizatoriai jo patys ieško, kai reikia atrinkti chorus šiam visų laukiamam renginiui, pasitikėdami jo ilgamete patirtimi, nepriekaištinga kompetencija ir populiarumu tarp dainos mylėtojų. Kaip ir priklauso Zarasų krašto garbės piliečiui (šis titulas buvo suteiktas dar 2006 m.), L. Abariui labiausiai rūpi jo krašto kultūriniai reikalai, ten jis labiausiai laukiamas. „Auksinės paukštės“ apdovanojimas „Už nuopelnus tautinei kultūrai“ 2013 m. profesoriui buvo įteiktas Zarasų ežero saloje, šis renginys virto įspūdinga viso rajono švente. Tais pačiais 2013 m. L. Abarius tapo laureatu Nacionalinių vertybių rinkimuose, kuriuos kiekvienais meNueitas kelias

tais organizuoja „Respublikos“ leidinių grupė. Jis buvo apdovanotas laureato statulėle, primenančia garsųjį „Oskarą“...

KĄ REIŠKIA SAPNUOTI VERDI?..

Joks žmogus šiaip sau negali susapnuoti operų genijaus. L. Abariui Verdi buvo leista susapnuoti... Tikriausiai dėl to, kad jau ilgą laiką studijavo didžiojo kompozitoriaus „Requiem“. Bet šiam kūriniui atlikti reikia trigubai didesnio choro! Na, iš bėdos gal užtektų ir pusantro šimto... Gera mintis iššoko, lyg būtų laukusi progos, – reikia sujungti Radijo chorą su Operos teatro choru! Reikalas velniškai sudėtingas – repeticijas reikės derinti prie teatro spektaklių grafiko, iškils vienodų drabužių problema... Svarbiausia, kaip į tai reaguos Operos ir baleto teatro direktorius Vytautas Laurušas... Praėjus 40 metų nuo to nepamirštamo įvykio, savo prisiminimų knygoje „Ėjau aš keleliu“ L. Abarius parašys: „Kai tokios sudėties choras kartu su teatro orkestru, diriguojant Rimui Geniušui , per pirmąją repeticiją atliko „Dies irae“, visi suakmenėjome. Choro moterys ir orkestro smuikininkės braukė ašaras. Įspūdis buvo neapsakomas!“ Solo partijas dainavo Valentinas Adamkevičus (tenoras), Jonas Stasiūnas (bosas), Birutė Almonaitytė (mecosopranas), Elvyra Kornejeva (sopranas). Buvo 1966 metų lapkritis, pats sovietmečio „žydėjimas“... Didysis Verdi kūrinys pirmiausia buvo „išbandytas“ Panevėžio sporto rūmuose. Po to garsiojoje Kauno sporto halėje. Krepšinio stovai buvo išmesti, sumontuota didžiulė pakyla, kurioje tilpo du chorai ir padidintas orkestras. Klausytojai užėmė visas žiūrovų tribūnas ir visas kėdes, sustatytas aikštės viduryje. Į Kauną suvažiavo, ko gero, trečdalis Lietuvos kunigų ir vyskupų. Jie juk geriau už visus žinojo, kokios tai mišios ir ką jos gali reikšti Lietuvai... Koncerto Vilniuje metu atrodė, kad Valstybinės filharmonijos salės sienos neatlaikys garso ir minios spaudimo... Nelengva būtų mane įtikinti, kad toks renginys per artimiausią dešimtmetį gali būti pakartotas Nepriklausomoje Lietuvoje...

Aloyzo STASYČIO nuotr.

Gimtinėje, Maniuliškėse su grupe choro dainininkų, 1972 m.

70-mečio jubiliejinis koncertas Valstybinėje Filharmonijoje

Trys profesoriai: Povilas Gylys, Lionginas Abarius ir Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis Moksleivių dainų šventės repeticijoje

Ne vienus metus Lionginui Abariui LTV Valstybiniame chore talkino chormeisteris Petras Vaičekonis

Taip „senais laikais“ būdavo sutinkamas „Liongino Abariaus choras“ „Už Raseinių, ant Dubysos teka saulė, teka...“ Vyrų chorų sąskrydis Dubysos slėnyje „Lietuva brangi...“ kartu su klausytojais dainuoja moterų choras „Aidas“, vyrų choras „Sakalas“ ir dirigentas Lionginas Abarius, 2012 m. Aloyzo STASYČIO nuotraukos

Su Moksleivių dainų šventės vadovu Raimondu Katinu

Dirigentų ir valdžios atstovų eisena į Dainų šventės vietą – Vingio parką. Antras iš kairės Lionginas Abarius

Muzikos barai / 41

Choro magija Stebino faktas, kad niekas neieškojo „kaltų“, niekas dėl to nenukentėjo. Užtat nuostabaus grožio Česlovo Sasnausko „Requiem“ įrašas į plokštelę su L. Abariaus vadovaujamu choru ir vargonais buvo uždraustas, nors Maskvos įrašų komisija choro ir vargonininko Bernardo Vasiliausko darbą buvo įvertinusi labai gerai... Plokštelei atsirasti buvo ir ypatinga proga – Č. Sasnausko 100 metų jubiliejus. Abariaus choras buvo parengęs šio lietuvių klasiko dviejų valandų koncertą. Koncertui leidimas buvo gautas, o plokštelės gamyba sustabdyta. Panašios kliūtys buvo daromos ir prieš Juozo Naujalio jubiliejų... Su dideliu pasisekimu Vilniuje choras kartu su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru atliko J. S. Bacho chorus iš mišių h-mol, G. Rossini „Stabat Mater“. Viskas gerai, jokių priekaištų iš valdžios. Matyt, aukštai sėdintys vyrai nenorėjo pasirodyti esą prasčiokai, neišmanantys pasaulyje pripažintos muzikos...

PALYDĖK MANE, VĖJELI...

Koks reto grožio ruduo! Vakaro saulėje klevai, atrodo, liepsnote liepsnoja, o žalios eglės nusidažė juodai. Eilinį kartą, jau būdamas Muzikos ir teatro akademijos profesorius, L. Abarius atvyko į Liongingradą – taip su šypsenėle kai kurie kolegos vadina jo sodybą. Pirmiausia aplankė savo artimą bičiulį Antazavės kleboną Antaną Mikulėną. Kunigas gražiai giedodavo L. Abariaus jam specialiai sukurtas giesmes. Ilgai nesimatė, tad buvo apie ką pakalbėti jaukioje aplinkoje, gurkšnojant kunigo ilgai išlaikytą konjaką. Nusprendęs, kad laikas namo, į savo namelį, išėjęs į kiemą pateko į juodą kaip derva tamsą. Anokia čia bėda – visus kelelius ir takus puikiai prisimena. Per mišką ėjo išskėtęs į šalis rankas. Kai kairė ranka paliečia medžio šakas – ženklas, kad reikia taikyti dešiniau... „Palydėk mane, vėjeli, palydėk nors tu, neturiu, kas mane lydi, neturiu draugų... Jau motulė mano mirė, tėvelis kapuos, kas paklos man patalėlį, kas mane paguos...“ Mamos mėgstamą dainą visu balsu plėšė Lionginas,

Muzikos barai / 42

vis pasiklausydamas aido. Dainuoti miške lengva. Skamba kaip bažnyčioje! Daina melodinga, tai ko nedainuoti? Juk Jono Švedo Valstybiniame liaudies ansamblyje (dabar – „Lietuva“), kuriame keletą metų dainavo ir šoko, dažnai pasirodydavo kaip solistas, dainavimo mokėsi pas geriausią tų laikų Lietuvoje vokalo pedagogą Aleksandrą Kačanauską, o dirigavimo – pas ne mažiau garsų profesorių Antaną Budriūną... Miške mintys lengvos kaip pūkeliai. Atsimušusios į medžius, jos grįžta atmintin lyg klajojančios ugnelės... Tai kaip tokią ramią ir tamsią naktį neprisiminsi mamos, kuri iškeliavo visiems laikams, kai jam buvo tik keturiolika?.. Mama mokėjo daugybę dainų, kurias jis puikiausiai prisimena iki šiol, nemažai jų harmonizavo, pritaikė chorams. Kaip ir dainoje minimas tėvelis, taip ir jo, grįžęs iš garsiojo Vorkutos lagerio, neilgai pagyveno – išsimaudęs pirtelėje tyliai atsigulė ir užmigo amžinu miegu... Dar vakaras nevėlyvas, nors ir labai tamsus. Lionginas nusprendė pakeliui užsukti pas dėdienę Genę, kuri labai nustebo, sulaukusi netikėto svečio. Dėdienė žinojo visas kaimo naujienas, tad laikas bėgo nepastebimai. Jau buvo pakilęs eiti toliau, bet šeimininkė prasitarė, kad ruošiasi kepti duoną, tik nežino, kaip reikės išminkyti – skauda abi rankas... „Rytoj ryte ateisiu ir išminkysiu“, – pasisiūlė svečias. Visokius kaimo darbus Lionginas mokėjo puikiausiai, bet duonos minkyti nebuvo tekę... Ir gavo progą įsitikinti, kad duonos minkymas priklauso daug sunkesnių darbų kategorijai, negu manė. Kai po pietų dar kartą užėjo pas dėdienę atsisveikinti, visas kiemas kvepėjo ką tik iškepta duona... Didžiausią kepalą šeimininkė įteikė savo netikėtam pagalbininkui. Smagiai nusiteikęs Lionginas Abarius grįžo į Vilnių prie savo įprastų darbų... n

Menininkų veislės kompozitorius Rihardas Dubra arba Kuriant meluoti negalima „Pamečiau mintį... Aš visą laiką esu kūrybos procese. Gal skamba keistai, bet net ir naktimis nubundu, nes galvoje vyksta kažkokie dalykai, garsai dėliojasi... Be perstojo paraleliai kuriu. Procesas niekada neišsijungia. Pats pasirinkau, tad privalau džiaugtis šiuo profesijos šalutiniu poveikiu“, – šypsodamasis teisinosi latvių kompozitorius Rihardas Dubra. Pokalbis su latvių kompozitoriumi – galimybė ne tik susipažinti su kūrėju, bet ir kyštelėti nosį į kaimynų kultūrinį daržą, į kurį, nors vartai ir neužrakinti, retas kuris užsukame. O kaimynus pažinti reikia, tiesa? – Kas Jūs?

– Jei kalbėtume apie profesiją – be abejo, esu kompozitorius. Jei apie žmogų – esu paprasčiausias kaimietis, užaugęs kaime po karve. Niekada gyvenime nebandžiau iš savo asmens padaryti ką nors didesnį, nei esu. – Pirmą sykį išgirdusi Jūsų muziką pagalvojau, kad žmogus, kuriantis tokią muziką, turėtų būti...

– Labai paprastas... Net ir nesiruošiu būti kažkoks ypatingas. Gal mano darbas kiek kitoks nei daugelio. Bet visuomet sakau, kad jokia profesija ar darbas nepadaro žmogaus pranašesnio, vertingesnio už kitą. Tai tik darbas. Stalius, kuris daro puikias spintas, yra net geresnis už mane. Darbas nėra atskaitos taškas diferencijuojant žmones. – Jus pažinau kaip chorinės muzikos autorių, tačiau tuo Jūsų kūryba neapsiriboja?

– Esu profesionalus kompozitorius, tad rašau viską. Didžioji dalis – užsakomieji darbai, daug chorinės muzikos, bet daugiausia stambūs vokaliniai instrumentiniai kūriniai: oratorijos, kantatos chorams su orkestrais, simfoninė muzika. Dabar atrandu naują erdvę – baletą. Prieš keletą metų parašiau koncertą fortepijonui, kurį išgirdo Rygos nacionalinio operos ir baleto teatro baletmeisteris Aivaras Leimanis. „Šią muziką galima šokti“, – pasakė jis. Balandžio mėnesį Rygos operos ir baleto teatre įvyko premjera „Trys susitikimai“. Muzikos ir šokio draugystė neapsakomai graži, galinti atvesti prie labai nepaprastų, didelių meninių dalykų. Taip pat esu Rygos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kantorius, dirbu dėstytoju. Nors galėčiau puikiai apsieiti be šio darbo, bet kompozitorius tarsi koks gyvūnėlis sėdi savo urve, tad reikia nors kartais į žmones išeiti. Man patinka išlįsti iš urvo, pasikalbėti su mo-

Kiekvienas menininkas save išreiškia, jei tai daro sąžiningai, tiek savo paties, tiek būsimo klausytojo atžvilgiu. Aš kompozitorius skirstau į tris veisles: kompozitoriai menininkai, kompozitoriai mokslininkai, kurie užsiima kūryba kaip mokslu, tretieji – muzikologai. Apie pastaruosius sakau: „Jie neturėtų kurti“. Muzikologai viską teoretizuoja ir, maža to, rašo kritinius straipsnius apie savo kolegų darbus. Manau, kad tai ne visai etiška. – O Jūs – menininkų veislės?

– Tikrai taip.

Juozo KAMENSKO nuotr.

– Ar yra skirtumas kuriant orkestrui ir žmonių balsams?

Latvių kompozitorius Rihardas Dubra

kiniais. – Ar gali religinę muziką kurti religijos nepraktikuojantis žmogus?

– Kas yra religinė muzika? Žmonės kartais sako „dvasinė muzika“. Aš manau, kad visa muzika yra dvasinė. Tiesiog yra kūrinių, kurie reikalingi bažnyčios liturgijoje. Kiekvienas kuriantis vienaip ar kitaip yra tikintysis, nes pati kūryba yra dvasinis procesas. Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas. Jei kurdamas bažnytinę muziką nori tiesiog parodyti savo išprusimą, nuovoką, bet nejauti garso sakralumo ir dvasingumo – tai bus melas, kurį išgirs kiekvienas. Kuriant meluoti negalima. – Bažnytinei liturgijai skirtuose kūriniuose girdėti grigališkojo choralo aidas. Esu įsitikinusi, kad tai ne atsitiktinumas.

– Dešimt metų giedojau grigališkąjį choralą Rygos „Schola cantorum“. Taip pat studijavau daugelyje užsienio šalių pas garsius grigališkojo choralo mokytojus. Tiesiog, dėl savęs. Esu grigališkojo choralo gerbėjas. – Vienas kompozitorius yra pasakęs, kad muzikos kūrimas jam yra prasmė ir tikslas pats savaime. Koks Jūsų santykis su kūryba?

– Kūryba turi žmonėms tiesiog teikti džiaugsmą. Nors ir skamba banaliai, bet tai tiesa. Mano filosofija labai paprasta. Kasdieniame gyvenime mes gauname labai daug negatyvo, streso, nemalonių dirgiklių. Menas padeda atsitraukti ir pailsėti.

– Iš esmės didelio skirtumo nėra, nes aš kaip profesionalas turiu išmanyti visas galimybes – tiek instrumento, tiek balso. Jei neišmanau – aš ne profesionalas. Vokalinę muziką man kurti kiek lengviau, nes pats esu dainuojantis žmogus. Niekada nesimokiau dainavimo kaip profesijos, bet daug važinėjau po Europą, mokiausi pas įvairius mokytojus. Kiekvienas kompozitorius turi savo arkliuką. Mano mąstymas – simfoninis, su daugiagarsiais spalvingais akordais, tad nelabai mėgstu rašyti kamerinę muziką, nes tuomet garsą esi priverstas transformuoti, skurdinti. Tačiau, žinoma, kai paprašo – rašau. Priimu prašymą kaip galimybę, kurios negalima praleisti. Tai tarsi dovana, kurią turi priimti, nes mandagūs žmonės nesako „ne“. – Ar niekada neatsisakote užsakymų?

– Kartais atsisakau. Suprantu, kad nesu robotas. Sykį turėjau darbų sąrašą iki Kalėdų. Ryga buvo paskelbta kultūros sostine, kurioje vyks chorų olimpiada, todėl pasipylė prašymai parašyti kūrinių chorams. Konkursui – vadinasi, ką nors labai sudėtinga, ties galimybių riba. Turėjau du variantus – nerašyti arba išeiti iš proto. – Kokia bažnytinės muzikos situacija Latvijoje? Ar gajus toks reiškinys kaip „gitarinė kultūra“?

– Mes negalime skųstis. Skirtingai nei Lietuvoje, situacija Latvijoje kitokia. Šalyje trečdalis tikinčiųjų – katalikai, trečdalis – liuteronai ir trečdalis – stačiatikiai. Pastarieji – atskiras uždaras pasaulis, kuris nieko nepriima ir iš esmės nesikeičia. Didžiąją dalį vadinamosios „gitarinės kultūros“ pasiėmė liuteronai. Žodžiu, liuteronai padarė mums paslaugą. Katalikų bažnyčia liko labai konservatyvi, ir ačiū Dievui. Pagrindinėse bažnyčiose yra tikrai stiprūs bažnytiniai chorai. Dar vienas didžiulis skirtumas – priešingai nei Lietuvoje, mūsų krašte daug gieda į bažnyčią susirenkanti bendruomenė. Jei choras mišiose nedalyvauja, bet yra vargonininkas, jis užveda giesmę ir žmonės apačioje gieda. Tiesa, jaunimo mišiose gali girdėti jaunatviškus balsus pritariant gitaroms. Tačiau jie tai daro labai subtiliai, tyliai, gitaros skambe-

sys labiau kaip fonas, o ne dominantė. – Kaip manote, ar ši „alternatyvi“ bažnytinė muzika ilgalaikėje perspektyvoje pasiteisins?

– Man regis, kad eiti lengviausiu keliu – ne pats teisingiausias sprendimas. Mes pasiūlysime jiems ką nors lengva, ir jie pas mus ateis? Vargu. Kaip ir visi mados dalykai – ateina ir praeina, bet ilgalaikio rezultato nesukuria. Reikia būti labai atsargiems šiuo klausimu. Matyti negera tendencija: bet kas gali pastatyti spektaklį, ką nors abejotina nutapyti ir surengti parodą, būti fotografu. Visose srityse akademinis išsilavinimas praranda deramą vertę. Tai labai neteisinga, paprasčiausiai gimdome krūvą diletantų. – Jau ne vienus metus esate festivalių „Kaunas cantat“, „Musica religiosa“ ir kitų chorų konkursų komisijos pirmininkas, pats vadovaujate chorui. Kas yra svarbiausia suburiant gerą chorą – švarios natos, dvasia ar...

– Pirmiausia, žinoma, žmonės, kurie renkasi iš širdies, o ne iš pareigos. Be jokios abejonės, vadovas turi turėti charizmą. Tai taip pat menas. Yra dalykų, kurių neįmanoma apsakyti verbalinėmis priemonėmis. Charizma arba yra, arba ne. Gal kartais nereikia aiškinti. Žmonės apskritai linkę kiekvieną smulkmeną paaiškinti, įvardinti, apibrėžti. Kodėl šitaip ar kitaip? Pasaulis taip sukurtas, kad viskas veikia, o mes vis norime įsikišti. – Kodėl, Jūsų manymu, atsirado toks reiškinys kaip choras?

– Žmogus iš prigimties yra toks gyvulys, kuris tik bandoje gyvena. Jei rimtai, žmonės daug ką daro kartu. Individų, kurie neigia aplinką ir sėdi užsidarę, labai mažai. Kita vertus, mes turime ir labai senas tradicijas. Daina, šokis – pirmieji kultūrinės raiškos būdai, jie mūsų kraujyje. Jei žmogus susirgo chorinio dainavimo liga, jis nebepasveiks. Tai įsiurbia. Skamba kiek infantiliai, bet chorinis dainavimas – savotiška hipnozė. Dainuojant chore sielos susijungia kažkokiame dvasiniame lygmenyje ir tie fluidai pradeda veikti. Tie, kurie dainuoja, jaučia, kokia tai jėga, kai kelių šimtų žmonių energija plūsta viena kryptimi. – Ar čia slypi ir dainų švenčių populiarumo paslaptis?

– Žinoma, vykstant dainų šventei Latvija neatsitiktinai būna paralyžiuota. Stebiu, kaip pranyksta bet kokios tautinės ambicijos. Rusai apsirengia tautinius latvių drabužius ir dainuoja. Visi pamiršta savo mentalitetą, savo politines pažiūras. Neapsakoma dvasinė jėgą, kurią reikia saugoti, negalima jos pamesti. Edita GRUDZINSKAITĖ

Muzikos barai / 43

Sukaktis

Akimirka nesustabdoma…

MUZIKOLOGĖ

RŪTA

GAIDA-

MAVIČIŪTĖ (G. 1954) 1978 M. BAIGĖ LIETUVOS VALSTYBINĘ KONSERVATORIJĄ (DABAR – LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA, LMTA), PROF. ALGIRDO AMBRAZO MUZIKOS TEORIJOS KLASĘ. 1993 M. APGYNĖ HUMANITARINIŲ MOKSLŲ DAKTARO DISERTACIJĄ TEMA „LIETUVIŲ MUZIKOS

RITMO

SUTARTINIŠKO-

JI TRADICIJA“. 1978–1981 M. DĖSTĖ LIETUVOS

Rūtai Gaidamavičiūtei – 60

VALSTYBINĖS

KONSER-

VATORIJOS KLAIPĖDOS FAKULTETŲ (DABAR KLAIPĖDOS UNIVERSITETO MENŲ FAKULTETAS) MUZIKOS TEORIJOS KATEDROJE. NUO 1981 M. RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ YRA LMTA MUZIKOS TEORIJOS KATEDROS PEDAGOGĖ, DĖSTO KLASIKINĖS POLIFONIJOS KURSĄ BEI SPECIALYBĘ MUZIKOLOGAMS. NUO 1998 M. – DOCENTĖ. NUO STUDIJŲ METŲ RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ DALYVAUJA MOKSLINĖSE LIETUVOS IR TARPTAUTINĖSE KONFERENCIJOSE, YRA PASKELBUSI PER 30 MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ, PARAŠIUSI DAUGIAU NEI 200 STRAIPSNIŲ

MUZIKOS

ENCIKLOPEDIJAI.

LIETUVOS DIENRAŠČIUOSE, SAVAITRAŠČIUOSE IR ŽURNALUOSE MUZIKOLOGĖ YRA PASKELBUSI APIE 150 KŪRYBINIO POBŪDŽIO PUBLIKACIJŲ, POKALBIŲ SU KOMPOZITORIAIS, MUZIKOLOGAIS, MUZIKANTAIS, PARAŠIUSI APIE 100 MUZIKOS KŪRINIŲ BEI KONCERTŲ RECENZIJŲ, PARENGUSI APIE 70 RADIJO IR TELEVIZIJOS LAIDŲ. 1988 M. RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ PELNĖ KULTŪROS FONDO IR M. K. ČIURLIONIO DRAUGIJOS PREMIJĄ. MOKSLINIAI

INTERESAI:

ŠIUO-

LAIKINĖ LIETUVIŲ MUZIKA, RITMO PROBLEMOS, LIAUDIES IR PROFESINĖS MUZIKOS RYŠIAI. GRAŽIOS SUKAKTIES PROGA JUBILIATĘ KALBINA KOLEGĖ PROF. GRAŽINA DAUNORAVIČIENĖ

Muzikos barai / 44

- Nuo ankstesnio mudviejų pokalbio prabėgo lygiai dešimt metų. Nežinau, kaip Tau atrodo, bet aš į dekadą žmogaus gyvenime žvelgiu pagarbiai, kaip į reikšmingą ir netrumpą atkarpą sąmoningo gyvenimo kelyje, kurių ne tiek jau daug mums duota. Įdomu pakalbėti, kaip kito, brendo Tavo įžvalgos, požiūriai, vertinimai. Kaip liudijimai jie vertingi mums visiems.

- Lyg ir būtų ką padėti ant stalo, per tą laiką išėjo šešios knygos, dar visokių straipsnių... Tik nežinia, kaip čia su ta branda. Gal geriau būtų išsaugoti pagavos jaunatviškumą. Kai bandai koja kojon eiti su naujausia muzika, pirmiausia rūšiuoji – verta ar neverta klausyti. Už ko užkliūva ausis, kyla noras giliau pasinerti. Galvoji, kad į tą reikės vėliau atidžiau pasižiūrėti, bet naujas srautas neša tolyn. Nežinau, ar čia branda didėja, ar meno situacija prastėja, bet vis rečiau kyla noras imti ir apkabinti kompozitorių (-ę), nes tokiu būdu kartais daugiau pasakai, nei samprotaudamas, koks įdomus kūrinys. - Labiausiai, žinoma, norėčiau kalbėtis apie muziką, muzikologiją ir mūsų profesinę viešumą. Ne Beethoveno ar Brahmso muziką, nors nuoširdžiai abejoju, ar išdidžiai įkopę į XXI a. priekalnį,

SVARBIAUSI DARBAI Knygos, sudaryti leidiniai Juozas Antanavičius. Tarp muzikos, mokslo ir kalnų. Sudarytoja Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius, 2010. Rūta Gaidamavičiūtė. Muzikos įvykiai ir įvykiai muzikoje. Vilnius, 2008. Rūta Gaidamavičiūtė. Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso. Vilnius, 2007. Rūta Gaidamavičiūtė. Nauji lietuvių muzikos keliai. Vilnius, 2005. Rūta Gaidamavičiūtė. Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais. Vilnius, 2005. Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys. Sudarytoja Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius, 2000. Menotyra. Studies in Art [mokslo darbų žurnalas]. Vilnius, 1997.

mes iš tiesų išgirstame, kas joje skamba. Kažkas įžvalgiai diagnozavo negrįžtamai prarastą mūsų jautrumą subtiliems muzikos būviams – kad ir kontrapunkto balsų kontrastui, kokį suvokė ir kūrė baroko kompozitoriai. Ar pajėgiame net ir romantikų jausmų bedugnę seikėti jų egzistenciniais matais? Juk jie sudegdavo neperžengę trisdešimties arba žūdavo kovodami garbės dvikovose... Tad kokią muziką manai geriausiai suvokianti, į ją įsiskverbusi ir pamilusi?

- Tai kad tekstuose viskas kaip ant delno. Šį dešimtmetį daugiausia gėriau iš Kutavičiaus ir Bartulio šulinių, vis dar panirdavau į minimalizmą, bet žvalgiausi ir po jaunesnių (Ramintos Šerkšnytės, Ramūno Motiekaičio) bei visai jaunų (Egidijos Medekšaitės, Justės Janulytės) pievas, įdomu buvo apibrėžti Fausto Latėno, Ričardo Kabelio valdų ribas. Visada gaila, kad negali visiškai panirti ir atsidėti vieno kūrinio išgyvenimams ir studijoms. Žavi akimirka nesustabdoma... - Kai įsižiūriu į svarbiausius Tavo raštų personažus, kyla įspūdis, kad Tave visada domina tai, kas muzikalu, kas gimsta iš spontaniško įkvėpimo, ne spekuliatyviai ir racionaliai, kas peržengia apsidraudėliškas baimes ir įprastumo mene ribas. Ne veltui vienoje iš Tavo knygų atsispindi visas Bartulis.

- O ne, ir jo aš „pagavau“ tik nedidelę dalį. O iki racionalių dalykų smagu prisikapstyti, ypač tada, kai iš pirmo žvilgsnio to visai nesitiki. Ir tada supranti, kad Bartulis, kaip ir Kutavičius, dažniausiai nėra improvizuotojas – jis labai gražiai viską numato ir suskaičiuoja, bet tuo „nepribaigia“ muzikos ir pats lieka gyvas... - Solidarus postmodernistinės žvalgos bei intonacijų muzikologo žvilgsnis. Priešingai, mane dažniau domino kuriantis intelekto pradas, spontanišką įkvėpimą bei modernybės įžūlumą sugėrę meniniai akibrokštai. Šių jungčių požiūriu šalia Čiurlionio ir Kutavičiaus lietuvių muzikoje nerandu jiems lygių. Kaip manai, kas dar iš lietuvių kompozitorių kuria muziką, tobulai balansuojančią ties šia sandūra?

- Nei Čiurlionis, nei Kutavičius man nesiasocijuoja su įžūlumu – labiau su drąsa pasinerti į savo pajautas bei vidinius garsinės materijos traukos dėsnius, atsiduoti tam, kuo tiki, nes norinčiųjų pažerti akibrokštų, man rodos, visai kita išeities pozicija, tai labiau noras sulaukti dėme-

sio neturint tos vidinės laikančiosios šerdies. Ankstyvasis Urbaitis taip pat buvo labai radikalus, nors ne be darnos. Ryčio Mažulio ne vienas kūrinys iš racionalių struktūrų nepastebimai išveda į begalybę. - Rašydama muzikologinius tekstus ir leisdama savo knygas galbūt kažkuo iš naujo įsitikinai, gal nusprendei kitaip arba pamatei, ko anksčiau net nesitikėjai?

- Galutinai supratau, kad į viską, kas įdomu, tikrai nespėsiu įsigilinti ir nuolat kamuojuosi apsispręsdama, ko reikėtų iš anksto atsisakyti. Artėjantis laikas balansuos tarp „dar taip“ ir „jau nebe“, ir joks modernizmas čia jau nieko nebepadės. Šitas dešimtmetis iš tiesų buvo toks intensyvus, kad liko dar labai daug užmestų meškerių. O netikėčiausia, kad menas ir gyvenimas, kadaise buvę tarsi nesusisiekiantys indai, vis labiau tampa vienu dalyku. - Kur žingsnis po žingsnio vingiuoja lietuviška muzika? Ar jauti jos judėjimą, juk taip svarbu eiti pirmyn, nestoviniuoti, galbūt net įsivaizduoti šio kelio kelrodžius... Ar matai visa tai?

- Tame kelyje kiekvienas turi savo prasidedantį ar besibaigiantį kelelį, ir kai stebi kokią nors jo atkarpą, labai svarbu, į ką būtent susitelki. Nuojauta kužda, kad visi laukia posūkio, kurio dar nematyti, kuris atvers dar neregėtą peizažą. Žvalgai jau turbūt išsiųsti. Būtų artimas Šarūno Saukos požiūris, kad „kryptys savaime nėra vertybė, vertybė yra asmenys“.1 - Visada daug bendraudavai su įvairių kartų kompozitoriais, sugebėdavai su jais įsikalbėti, kaip sakoma, atverti sielas. Gal priartėjai prie muzikos įkvėpimo, kompozitoriaus darbo proceso, mūzų plazdėjimo arba tiesiog kūrinio radimosi paslapčių? Juk tave domina Schuberto tipo herojai: sakoma, kad jis net miegodavo nenusiimdamas akinių, bijodamas nespėti užrašyti sąmonėje suskambusios muzikos.

- Man pačiai kartais miegant iššoka kokia mintis, ieškoma formuluotė. Visa bėda, kad domina įvairūs herojai – vieni dėl to, kad bandai išpažinti tą pačią religiją, kiti dėl to, jog neįsivaizduoji, kad taip galima maty1 http://www.delfi.lt/projektai/lietuvos-pasididziavimas/ naujienos/labiausiai-sokiruojantis-dailininkas-kurio-mums-pavydi-pasaulis.d?id=65813660

Muzikos barai / 45

Sukaktis ti pasaulį, taip girdėti. Supratau, tas, kuriam duota padaryti – padarys nepriklausomai nuo to, ar kas bandys jį atverti, bet mums, kurie esame šalia, norisi suvokti, kas dar nesuvokta. Tą darau ir dėl nuolatinio mūsų kultūros fragmentiškumo. Kaip būtų smagu, kad, tarkim, būtų buvę prakalbinti Sasnauskas ir Čiurlionis. Klausimų, ko gero, liktų ne mažiau, bet jie jau būtų arčiau tikslo. - Kaip manai, kodėl kūrybinės vir-

fantastiškų sąlyčio su muzika ir žmonėmis akimirkų ir už jas galiu tik dėkoti. Šios dienos jaunieji iš šono atrodo pragmatiškesni, bet gal tiesiog giliau slepia savo lūžius. Be to, mes, kaip dėstytojos, matome visą jaunųjų srautą, o kartai kaip visada atstovaus asmenybės. Mūsų atėjimo į muzikologiją metu apskritai buvo per daug sureikšminama profesinė veikla. Gyvenime turi likti gyvenimo. - Gal gali nurodyti muzikologijos stu-

tuvės receptai ir komponavimo ritualai visuomet buvo taip rūpestingai neperregimomis užuolaidomis dangstomi nuo svetimų akių? Kodėl taip įslaptinamas, mistifikuojamas kompozitoriaus darbas?

dijų Lietuvoje patrauklumo menkėjimo priežastis? Juk beveik neabejoju, kad, jei reikėtų viską pradėti iš naujo, nedvejodama kartotum gyvenimą. Bet kodėl mūsų jaunimas mąsto kitaip?

- Nemanau, kad jis mistifikuojamas. Jis iš tiesų mistiškas, nes mintis vis tiek rašoma ne visų vartojama kalba. Čia taip paslėpta, kad lyg ir yra visiems prieš akis, o iš tiesų mato tik kelios poros akių. Kai tą pamatytą parodo, jau yra tikimybė suvokti ir kitiems. Nors niekada negali žinoti, kieno girdėjimas rezultatyvesnis, teisingesnis, juk jis nepriklauso nuo to, kiek žodžių po to gali pasakyti. - Galime juk į kompozitorių žvelgti

kaip į bet kurį mirtingąjį, kaip į žmogų, kuris užsidirba sau duoną rašinėdamas penklinėse. Gal ko nors kito jis nemoka, nesugeba arba net nenori imtis? Ar pagrįstai jo darbas išaukštinamas tarsi dieviška kūryba?

- Kaip ir visame kame, nelygu kurio... Ir, matyt, nemažai priklauso nuo to, kiek jis yra prisijungęs prie kūrybos šaltinio. Be to, ne visiems būtina būti renesansiškoms asmenybėms. Nemanau, kad dabartinė epocha linkusi adoruoti jų nemirtingumą, daug kas ieško kaip tik mirtingumą ištveriančiųjų paliudijimo. Aišku, rašantiems taikomąją muziką labiau tiktų būtent Tavo nurodytasis būdas. - Ar nepastebi, kad tai, kuo mes gy-

venome, taip nuoširdžiai domėjomės, analizavome, sekėme kiekvieną naują kūrinį ar pasakytą žodį, mūsų jaunimui atrodo pernelyg svetimos, tiesiog kitos kultūrinės epochos aktualijos. Juos domina visiškai kiti dalykai. Gal mes apsirikome ir užsiėmėme ne tuo, kas iš tiesų reikšminga? Ar jauti muzikologų kartų kaitos dvasinius lūžius ir posūkį?

- Matai, jei pradėsi gyventi pagal tai, kaip, kas ir kam atrodo svarbu, negalėsi ir įkvėpti. Patyriau daug

Muzikos barai / 46

- Jie turbūt mažiau dėmesio skiria adoravimui, daugiau mąsto apie galimą specialybės įžeminimą konkrečioje darbo (veiklos) vietoje. Čia ne tiek jaunimo, kiek kultūros politikų, strategų kliauda. Be to, kai taip išsiplėtusios išorinio pasirinkimo galimybės, sunkiau girdėti vidinės būtinybės imperatyvą. Deimantas Narkevičius kalba apie tvyrantį garsinį sąvartyną. Gal dabartiniai jaunieji nenori leisti savo gyvenimo jį rūšiuodami? - Sakoma, kad karalių sukuria svita

ir garbintojų minia. Kalbant apie kompozitorius, galima tarti, kad juos įteisina mokyklos ir mokytojai, tačiau kartu tie, kas sutinka klausytis jų muzikos, kas nori ja žavėtis, tyrinėti, apie tai viešai liudyti. Kaip manai, kur įsikuria muzikologas su savo darbais: tampa kompozitoriaus svitos nariu ar garbintojų minios personažu? Ar prisipažintum pati įsitaisiusi kurio kompozitoriaus svitoje?

- Pirmiausia esu lietuvių muzikos garbintojų svitoje. Man džiugu dėl kiekvieno atsiradusio įdomesnio kūrinio, o kai koks kompozitorius tokį sukuria ne vieną, iš jo vis geresnio jau lauki ir toliau. Tavo palyginimas su karaliais mūsų situacijai nelabai tinkamas, ji artimesnė kokiems basiesiems karmelitams, kuriais iš tolo galima žavėtis, bet pasiryžti sekti – rizikinga. - Ar, nuoširdžiai kalbant, nejauti slopstančio lietuvių muzikos kūrybinio tonuso? Nekalbu apie fizinius opusų kiekius, bet mąstau apie profesionalumo nugludintas individualybes. Ar neatrodo, kad jaunieji kompozitoriai kiek stokoja kūrybinių ambicijų, noro lyderiauti, dar jauname amžiuje būti karūnuojamais?

- Čia kaip ir su tais jaunais muzikologais – negali būti iš kiekvieno kurso po kelias ryškias asmenybes. Kartais jos būna kelios tik per kelis dešimtmečius. Tų daigų aš matau, juos turbūt kur kas geriau jaučia bendraamžiai. O slopstantis tonusas, manau, ne jaunųjų, o epochos ženklas, tikiuosi, tai tyla prieš būsimą proveržį. - Kokią muziką pripažintum tarsi savo pačios sukurtą, rezonuojančią Tavo pačios dvasines vibracijas? Kartu gal galėtum atskleisti esminį, nefiziologinį skirtumą tarp muzikos girdėjimo ir klausymosi?

- Pastebėjau, kad po atostogų esu gerokai tolerantiškesnė ir galiu įžiūrėti daugiau gerų dalykų, o sezonui baigiantis pradeda erzinti beviltiškumo apraiškos. Kaip savo klausausi grigališkojo choralo, Bacho, liaudies muzikos, o šiuolaikinė lietuvių kūryba man užpildo naujumo geismo nišą. O dėl girdėjimo, tai čia kaip ir su svetima kalba – kai jau pradedi pagauti atskirus žodžius, mintis, pasidaro įdomu klausytis, kol jau ištobulėji tiek, kad pradedi domėtis tik elitiniais kalbėtojais. - Beveik neabejojau, kad į klausimą

atsakysi kalbėdama apie naująją lietuvišką muziką.

- Nenorėčiau atkartoti savo straipsnių minčių. Kas nors kiek skaitė, ir taip žino. Čia kaip ir meilėje – nepaslėpsi. Tikrai lietuviška muzika man daugiau kalba, nes geriau žinau jos panoramą, o ir „dialektas“ artimesnis. - Ko gero, gyvenime būna taip: žengi

pirmą žingsnį, paskui – antrą, trečią. Net ir klaidžiojant iš jų formuojasi individualus kelias. Ar gali suskirstyti savo muzikologinį gyvenimą ir veiklą panašiais žingsniais? Kuriuos iš jų pripažintum svarbiausiais? Galų gale, ar atsigręžusi atgal pastebi tokių, kurių jau dabar norėtum išsižadėti?

- Matyt šiuo atžvilgiu nesu kritiška ir labai atsižadėti neturiu ko. Gal nebent nereikėjo kokių smulkių darbelių daryti, bet ir jie gausina patirtį. Etapais taip pat nelabai galiu suskirstyti, nes beveik visą laiką paraleliai ėjo dvi linijos – viena labiau mokslinė, apibendrinamoji, kita – stebėjimo, pradinės medžiagos rinkimo, bendravimo su autoriais. Tiesa, anksčiau la-

biau domėjausi bendraamžių ir mūsų mokytojų karta, o dabar ateina laikas ir mokiniams. - Ar kartais nesigaili, kad praeityje neįžvelgei ir neįvardijai kokio tuomet dar niekam nežinomo būsimo lietuvių muzikos grando? Jei taip, tai kokio?

- Nesu tiek susireikšminusi, kad atlikčiau pranašo vaidmenį (dažniausiai jie blogai baigia ir dar pasirodo esą netikri). O čia juk tektų nurašyti gyvus žmones. Kiek atsimenu, visada palaikiau visą įdomesnę muziką ir tarsi jokių staigmenų neįvyko, lyg ir nieko nepražiūrėjau. Kažkam lemta būti Marcinkevičiumi, o kažkam Geda, bet mes, nors ir labai pasitikėdami savimi, negalime iš anksto numatyti, kas taps Donelaičiu. - Rašydamas kasdienį laišką tėvui Le-

opoldui Mozartas koncerto žanro esmę nusakė kaip muziką, skirtą žinovams ir profanams džiuginti, bet pridūrė, kad tik žinovas supras, kodėl jis liko patenkintas, o profanas – ne. Iš tiesų, muzikologo išsilavinimas tarsi pagrindžia tą supratimą, jo nuomonės svarumą, apriorinį teisingumą. Tačiau ar Tavęs kartais neslegia tas profesijos suteiktas visažinystės, neklystamumo įgaliojimas?

- Niekada netaikiau į neklystančiųjų rangą. Kai kyla abejonių, stengiuosi dar kartą paklausyti. Sunkiausia būna, kai turiu dvejopų argumentų, kai kūrinyje yra ir įdomių dalykų, ir klišių. Tuomet bandau į diskusiją įtraukti kolegas. Kur kas blogiau, kad mūsų garsovaizdį labiau lemia ne kompozitorių ir muzikologų, o atlikėjų mentalitetas. O jis, kaip žinoma, gerokai konservatyvesnis. - Ne paslaptis, kad mūsų profesinė-

je viešumoje ir privačioje erdvėje nuolat kalbama apie vadinamosios aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ dabartį. Kadangi esi pačioje organizacinėje festivalio šerdyje, ar neatrodo, kad pastaraisiais metais slopsta pirminių impulsų bei sudėtų vilčių energetika? Pradinės festivalio koncepcijos teisingumą įrodė ne viena puiki realizacija, tačiau situacija pakitusi, ir tai mums ne juokais rūpi. Ar pritartum, kad viena iš „Gaidos“ nuosmukio priežasčių – didesnių organizatorių ambicijų stoka, informacinis badas, kažkoks kūrybinis nuovargis ar išsekimas, tiesiog nemeilė festivaliui?

- Festivalis, kaip ir bet kas gyvenime, negali eiti nuolatinio gerėjimo kryptimi. Gera yra tai, kad jis vyksta,

kad nuolat būna kas nors ypatinga, ką norėtųsi pakartoti, kad jis išlaiko tam tikrą nenuspėjamumą. Manau, kiekvienos kartos klausytojai turi savo vilčių. Be to, ir pasaulio geros muzikos aruodas nėra neišsemiamas. Dabartinio informuotumo sąlygomis apskritai daug kas yra žinoma a priori. Nesutikčiau, kad „Gaida“ smunka. Ji tiesiog yra kitokia, negu gal Tu įsivaizduoji. Vienintelio, ko man gaila, tai kad jame nėra didelė lietuviškos muzikos dalis. Iš festivalio kompozitoriams ir muzikologams jis pamažu perauga į šventę žymiai platesnei naujo garsyno pasiilgusiai bendruomenei, bet tame taip pat galima įžiūrėti pliusą. Aš nekantraudama kiekvieną rudenį laukiu „Gaidos“. - Jau ne vieni metai nepasiteisina mūsų išsvajotas naujausios lietuviškos kūrybos patikrinimo tarptautiniame aktualios kūrybos kontekste lūkestis. Su kokiais kelerių pastarųjų metų „Gaidoje“ skambėjusiais opusais buvo galima ją lyginti? Nebent su dešimtmečiais senstelėjusiu avangardu? Akivaizdu, kad jau nuo Pasaulio muzikos dienų, t. y. 18-osios „Gaidos“ programų, baigia išnykti toji iš tiesų šiandien sukurta užsienio muzika. Ar nepastebi šios skriaudos festivaliui ir mūsų muzikinei kultūrai?

- Pasaulio muzikos scenose dabar skamba tiek visko daug ir visokių pakraipų skoniams... Esu labiau linkusi matyti, kuo festivalis apdovanoja. Organizuok ką nors šalia, ir nuo to mūsų sezonas tik praturtės. Metas nebesitelkti į „Gaidą“ kaip į vienintelį išganymą. Reikia stiprinti kitus festivalius. Jei kas mėnesį būtų bent po du gerus šiuolaikinės muzikos koncertus, „Gaida“ būtų atpalaiduota nuo neįvykdomo uždavinio patenkinti visus visų lūkesčius. Minėtos Pasaulio muzikos dienos yra šiek tiek kitaip sumanytos, į jas kūrinius siūlo atskirų kraštų komisijos, paskui juos atrenka rengiančioji šalis. Jeigu po jas važinėtum kasmet, pamatytum, kad itin originalios muzikos stinga visur. Pagaliau, jeigu grįžtume prie Tavo minėto istorinio konteksto, tai keliems festivaliams atrinktum muzikos, tarkim, iš kokio XVIII a.? Kiek ji nesikartotų? - Vis dėlto panašu, kad mūsų kom-

su senųjų muzikinių kultūrų kompozitoriais.

- Man tikrai ne gėda dėl lietuviškos muzikos. Manau, jei sąlygos leistų, ir daugiau autorių galėtų atsidėti didesniems sumanymams, jei prasiplėstų „Gaidos“ lietuviškoji dalis, vaizdas būtų dar geresnis. - Kaip manytum, kurie iš naujųjų pastarosios dekados opusų bus pakelti į lietuviškos muzikos klasikos rangą? Ir apskritai, kokie kūriniai sudaro XX a. lietuvių muzikos klasikos sąvadą?

- Nenorėčiau čia surikiuoti visų visiems žinomų kūrinių. Jeigu bandyčiau atsakyti sąžiningai, turėčiau dabar keletą mėnesių užsidaryti ir vėl viską išklausyti iš naujo. Tą klasikos sąvadą dažnai koreguoja ir šalutinės aplinkybės, atlikėjų skoniai, instrumentinės sudėties įprastumas ir pan. - Arnoldas Schönbergas dar 1931

metais nepasigėdijo („Style and Idea“) išvardyti kompozitorių, iš kurių mokėsi – tai buvo Bacho, Mozarto, Beethoveno, Wagnerio, Brahmso, Mahlerio, Strausso ir Regerio muzika. Jis sakėsi imitavęs ir išplėtojęs visa, ką tik matė vertinga kitur. Visi juk turime savo kelrodžius, kuriais sekėme, norėjome lygiuotis, rašyti kaip jie, vėliau gal net pranokti – kažkas panašaus į Haroldo Bloomo revizuojančius „įtakos baimės“ santykius. Iš ko mokeisi Tu, tapdama muzikologe?

- Mokiausi ne tik iš muzikų. Kiek spėjau, domėjausi visu meno lauku, įvairių sričių pasiekimais. Visada vertinau individualų rašymą. Be žinomų muzikologų, man labai svarbios buvo Alfonso Andriuškevičiaus, Viktorijos Daujotytės, Alberto Zalatoriaus ir daugybės kitų mintys. Bet dar svarbesni man gyvenimiškos išminties mokytojai. Jei nuo manęs priklausytų, švietimą reformuočiau būtent šia linkme. - Dėkodama už pokalbį sveikinu už-

kopus ant dar vienos savo gyvenimo viršukalnės. n

pozitorių profesionalumas dėl informacijos, tarptautinių kontaktų susilygino

Muzikos barai / 47

Legendos Rugpjūčio 2 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, rugpjūčio 3 d. sostinės Chodkevičių rūmų kieme koncertavo legendinis kroatų pianistas Ivo Pogoreličius. Drauge su Lietuvos kameriniu orkestru (meno vadovas Sergejus Krylovas, dirigavo Modestas Barkauskas) jis atliko Roberto Schumanno koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 54. Rugsėjo 30 dieną Nacionalinėje filharmonijoje I. Pogoreličius klausytojams pateikė solinę programą – skambėjo F. Liszto, R. Schumanno, I. Stravinskio ir J. Brahmso kūriniai. MB skaitytojams siūlome muzikologo, rašytojo, radijo laidų vedėjo ir dėstytojo iš Taibėjaus (Taivanas) Yuano Pu Chiao interviu su garsiuoju pianistu prieš koncertą, kuriame I. Pogoreličius ketino skambinti Beethoveną.

Yuan PU CHIAO – Gerbiamasis maestro, man buvo tikras atradimas, kai pamačiau, kad visą Jūsų rečitalį sudaro vien Beethoveno kūriniai. Visų pirma gal galėtumėte pasidalinti mintimis apie šį kompozitorių. Ar Jūsų santykis su Beethovenu kuo nors ypatingas?

– Dar nuo vaikystės kiekvienas susitikimas su Beethoveno muzika būdavo kupinas pagarbos, kurią man įskiepijo tėvas. Jei kalbėsime apie jo kūrinius orkestrui, man visuomet būdavo nuostabu, kad jie mane taip stipriai veikia: įspūdis būdavo pribloškiantis, o vaikui dažnokai net ir baugus. Dar baisiau buvo, kai pirmą kartą teko groti Beethoveno muziką fortepijonu. Žvelgdamas atgal aš visiškai sutinku su savo mokytojais, kurie sakydavo, kad neegzistuoja joks optimalus laiko tarpsnis, kurio reikia, kad jaunas žmogus susipažintų su Beethoveno muzika. Taip jau atsitiko, kad programoje, kurią aš grosiu, yra du kūriniai iš mano vaikystės. Vienas jų – Sonata Nr. 8, Patetiškoji: pirmą kartą ją grojau būdamas devynerių ar dešimties, ir tuomet mano rankos tiesiog paklydo. Viena vertus, kūrinys man labai patiko, kita vertus, tada mano technika dar buvo nepakankama ir aš negalėjau tinkamai pagroti tokio sudėtingo kūrinio. Rezultatas išėjo apgailėtinas, ir aš prie Patetiškosios negrįžau daugiau kaip 40 metų. Panašiai atsitiko ir su Rondo, op. 129, kurį pirmą kartą išgirdau koncerte, kai man buvo dvylika metų. Rondo skambino viena iš mano bendramokslių – jaunutė mergina, ir po kokios savaitės aš savo mokytojui pasakiau, kad man labai patinka tas kūrinys ir kad norėčiau mokytis jį groti. Tačiau mokytojas man patarė verčiau pasirinkti kokį nors romantikų opusą. Tai štai, ir to Rondo aš negrojau gerus 40 metų. Visa tai sakau tik todėl, kad noriu pabrėžti, koks sudėtingas yra „Beethoveno klausimas“ labai jaunam atlikėjui: net jei ketinimai patys gražiausi, nudeg-

Muzikos barai / 48

Ivo Pogorelièius. Tarp legendos ir realybës Apie Beethoveną ir jo kūrinius

ti sparnus galima labai lengvai. – Tačiau praėjus dešimt metų Jūs tiesiog pribloškėte muzikos pasaulį įrašydamas paskutinę Beethoveno sonatą fortepijonui. Net šiais laikais pianistai itin retai pasirenka šį kūrinį darydami pačius pirmuosius savo įrašus, o Jums jau pirmojoje plokštelėje pavyko pademonstruoti išties nepaprastą muzikinį ir techninį lygį. Ar galėtumėte pasidalinti patirtimi – kaip keliaujate Beethoveno fortepijoninės muzikos pažinimo link?

– Aš jau minėjau, kad pažintis su Beethoveno kūriniais gali būti labai nevykusi. Man pasisekė, nes fa minorinę Sonatą Nr. 1 aš mokiausi vadovaujamas itin išprususios mokytojos, pakeitusios tą žmogų, kuris man pasiūlė groti Patetiškąją sonatą. Ji matė, kad esu nusivylęs savimi, dėl to ėmė labai rūpestingai ir kryptingai rengti mane egzaminui. Netrukus aš ir pats pajutau, kad vieną iš Beethoveno opusų man pavyko įvaldyti – tai buvo žingsnis į priekį. Groti Beethoveną publikai yra problemiška, nes jo kūriniai fortepijonui neįtikėtinai sudėtingi, ir tas sudėtingumas yra jo paties, kaip neeilinės asmenybės, ir jo sudėtingo gyvenimo atspindys. Jis buvo toks talentingas, kad jam puikiai sekėsi viskas, ko tik imdavosi. Jis buvo nepaprastai puikus virtuozas, gebantis priblokšti klausytojus savo improvizacijomis; jam nieko nereikšdavo čia pat, publikai klausant, sukurti temą ir jos variacijas. Jis grojo, be kita ko, ir violončele bei viola, o jo muzika, mano supratimu, yra tiesiog atskiras žemynas. Jei įsivaizduotume,

kad pasaulyje yra daug gražių salų, ir kiekviena iš jų – tai tam tikras kompozitorius, tuomet Beethoveno sala turėtų būti išties milžiniška – žemynas, o ne sala. Jei kalbėtume apie mano indėlį, turiu pasakyti, kad nė viena mano programa neapsieina be Beethoveno muzikos, o palyginti neseniai nusprendžiau įsigilinti į „Apasionatą“ – vieną garsiausių Beethoveno fortepijoninių opusų. Mane motyvavo noras pačiam sau rasti atsakymą į keistą klausimą: kodėl toji muzika yra tokia nuostabi, net kai ji atliekama itin brutaliai? Konservatorijoje, kurioje studijavau, ta sonata griaudėdavo iš visų langų. Visi tiesiog alpdavo iš jaudulio, jei jiems leisdavo groti „Apasionatą“ per egzaminus arba koncerte. Ir iki pat šių dienų ši sonata yra vienas iš tų kūrinių, kurį anksčiau ar vėliau groja visi fortepijono studentai ir visi koncertuojantys pianistai. Klausydamasis „Apasionatos“ niekaip negalėdavau perprasti šio kūrinio dvasios, todėl vieną gražią dieną aš tiesiog lioviausi jos klausytis: neidavau į koncertus, neliesdavau įrašų. Ir štai kartą, praėjus daugeliui metų, savo bibliotekoje susiradau „Apasionatos“ natas ir ėmiau analizuoti muziką nė neprisiliesdamas prie klaviatūros. Staiga mano dėmesį patraukė pirmosios dalies antrasis puslapis: nagrinėdamas muzikinę medžiagą, jungiančią pirmąją ir antrąją temas, aptikau tai, kas mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo tarsi masalas, kurį pajutęs jau nebegalėjau susiturėti: jaučiau, lyg sonata kviestų mane toliau gilintis į ją. Aš gilinausi išties ilgai, paskui sėdau prie fortepijono. Sonatą nagrinėjau beveik visą

Adomo Svirsko nuotr. / Ivo Pogoreličius

vasarą ir galų gale supratau, kad norėdamas ją suvokti ir atlikti privalau iš savo atminties ištrinti viską, ką iki šiol apie ją žinojau, ištrinti savyje visus anksčiau girdėtus jos atlikimus. Nes toji muzika man pasirodė tarsi labirintas: medžiaga buvo, sakytum, labai gerai žinoma, tačiau tikroji jos prasmė liko visiškai neaiški. Ir štai tuomet prasidėjo pažinimo procesas... – Jūs skambinsite ne tik „Apasionatą“, bet ir dvi kitas Beethoveno sonatas, viena kurių, Nr. 22, buvo išleista anksčiau už „Apasionatą“, o kita, Nr. 24, paskelbta vėliau.

– Turiu pasakyti, kad man pasisekė, nes teko mokytis ir atlikti kitą Beethoveno dviejų dalių Sonatą, op. 78, kuri buvo parašyta po „Apasionatos“. Kodėl sakau, kad man pasisekė? Įsivaizduokite, kad turite išspręsti painią užduotį ir jums duodamas tam tikras raktas. Sonata, op. 78, Beethoveno sonatų rinkinyje yra dvidešimt ketvirta. Prisiminkime, kad „Apasionatos“ numeris dvidešimt trečias. Štai čia mes turime atsakyti į dar vieną klausimą. Sonata, kurią Bethovenas parašė prieš „Apasionatą“, yra dvidešimt antroji, ji taip pat dviejų dalių. Visa tai man pasirodė svarbu siekiant suprasti kiekvieną iš šių trijų kūrinių. Visų pirma absoliučiai akivaizdu, kad tuo metu Beethoveno fortepijoninė kūryba yra pačiame zenite, o iš atlikėjų jis reikalauja neįtikėtinos technikos ir virtuoziškumo. Kita vertus, kyla klausimas, kodėl „Apasionatą“ – tą milžinišką partitūrą, kurioje virtuoziškumas iškyla į neįtikėtinas aukštumas, – tarsi įrėmina du gana trumpi kūriniai, kiekvienas jų yra vos dviejų dalių. Pasakysiu visiškai nuoširdžiai: žvelgdamas į visą muziką, kurią man iki šiol teko groti, aš nepamenu, kad būtų tekę susidurti su tokia daugybe sunkumų: kaip mokytis muzikinį tekstą, kaip sudėlioti pirštuotę, kaip grojant turi judėti rankos. Tik tuomet suvokiau, koks pažangus kompozitorius buvo Beethovenas – ir savo dvasine branda, kaip filosofas, kuriame plaka aistringa širdis, ir kaip pianistas, kuris tiesiog neįtikėtinai aplenkė savo laiką. Tik tuomet suvokiau, kad „Apasionata“ – tai kūrinys, kuriame virtuoziškumas yra tiesiog užkoduotas, jį būtina pajusti dar iki pagrojant pirmuosius garsus. Rašydamas šią sonatą autorius pats buvo aukščiausio lygio virtuozas, toli pralenkęs visus kitus atlikėjus, ir šiuo atveju reikėtų kalbėti ne vien apie jį ir jo amžininkus, bet ir apie vėlesnius laikus, apie šiandieną. Dėl to aš ir sakiau, kad jei kitus kompozitorius mes galime lyginti su salomis, man Beethovenas yra visas žemynas. – Groti visus šiuos kūrinius viename rečitalyje – juk tai rimtas iššūkis? – Ši programa – tai ne tikslas ar siekiamybė, o greičiau padarinys. Klausytojai išgirs nepaprastą Beethoveno įvairialypiškumą, jo spalvingumą ir, atrodytų, neribotą gebėjimą atrasti kažką nauja. Visa tai bus pateikta per bene dažniausiai atliekamus jo fortepijoni-

nius kūrinius, kuriuos nuolat groja studentai: Patetiškąją sonatą, „Apasionatą“ ir Rondo Nr. 129, kurį ir aš pats baisingai troškau groti, kai man buvo dvylika. Bus ir kitų kūrinių, rečiau skambančių koncertuose: Sonata, op. 54, ir Sonata, op. 78. Jie atliekami nedažnai, nes abu kūriniai yra tiesiog mistiškai sudėtingi, be to, juose slypi kažkokia paslaptis. Sunku įsivaizduoti kūrinius, kurie iš atlikėjo reikalautų dar daugiau pastangų, todėl prieš pirmą kartą juos grojant mano viduje buvo sumišę du jausmai: aš ir geidžiau, ir bijojau juos atlikti viename rečitalyje. Rengiantis šiam pasirodymui man kartais imdavo atrodyti, kad aš, kaip pianistas ir muzikantas, kopiu į kalnus. Reikėjo rasti tam tikrą, jei taip galima pasakyti, judėjimo būdą, kad muzika galėtų tekėti savo vaga, o aš pats galėčiau jaustis patogiai. Suderinti šiuos du dalykus buvo nepaprastai sunku, ir man dažnai atrodydavo, kad tuoj įsiremsiu į akliną sieną – kaip prieš daugelį metų, kai dar buvau vaikas ir tik iš dalies suvokiau tą milžiniško masto užduotį, kurios mėginu imtis. Palyginti su dabartimi vienintelis skirtumas yra tas, kad šiandien aš turiu daugiau sprendimo variantų, daugiau galimybių rinktis priemones. Tačiau durys neatsivers, jei protas, širdis ir pirštai nebus maksimaliai sukoncentruoti į vieną tikslą. O jei durys atsidaro, tuomet prieš menininko akis atsiveria neįtikėtino grožio ir prabangos pasaulis; tuomet atlikėjas gali pasinerti į šį pasaulį ir perteikti jį klausytojams. – Įdomu, kokie, Jūsų nuomone, Beethoveno ir jo muzikos aspektai šiandien yra visiškai neteisingai suvokiami? Atrodo, kad daugumos žmonių akyse Beethovenas yra, nors ne visuomet pelnytai, augte apaugęs stereotipais, ir dėl to daug pianistų groja Beethoveną labai panašiai. O kaip atlikėjams pavyksta sugrįžti prie revoliucingų sprendimų?

– Visų pirma reikėtų atsisakyti tokio požiūrio, kuris gąsdina jaunus žmones. Mano supratimu, jauni pianistai turėtų būti supažindinami su Beethoveno muzika pamažu, tarsi fotografuojant ilgos ekspozicijos režimu. Geriausia būtų, kad mokiniai grotų ne visą sonatą, o vieną jos dalį, gal tik tos dalies dalį. Mokytis ir groti reikėtų ilgai, kad mokiniai pajustų, jog šioje muzikoje yra ne tik melodija ir akompanimentas, o daug daugiau. Kita vertus, jau pirmosiose klasėse reikėtų skatinti mokinius klausytis kitų Beethoveno kūrinių – ne tik simfonijų, bet ir opusų violončelei, smuikui, kvartetų. Tai taip pat būtų labai naudinga, tačiau visa to negana. Atlikėjas turėtų laikytis bethoveniškos fortepijono mokyklos tradicijų. Aš pats toks esu, nes einu Liszto ir jo įpėdinių pramintais keliais. Tačiau net ir to negana, nes iš tiesų nieko nereiškia, jei tau pavyko gerai paskambinti vieną Beethoveno sonatą. Čia aš galiu prisiminti save patį, nes Sonatą Nr. 32 grojau būdamas 22 ar 23 metų, kai laikiau baigiamuosius egzaminus. Be to, ją įra-

šiau. Tačiau aš turėjau neeilinę privilegiją, nes visą tą laiką, kai repetavau šį kūrinį, mane provokavo, globojo ir su manimi dirbo ponia Aliza Kezeradzė. Bet tai visiškai nereiškia, kad aš automatiškai galiu interpretuoti kitą Beethoveno sonatą. Jei tu groji bet kurią iš 32 jo sonatų, tai nereiškia, kad tu susitinki vieną iš 32 brolių ar seserų. Ne, tu susitinki su 32 absoliučiai skirtingais žmonėmis, kurie kalba ir dainuoja skirtingomis kalbomis. Štai dabar mes vėl grįžtame prie tezės, kad atlikėjas turi būti kuklus. Mes atsiduriame prieš milžinišką pastatą, norime patekti į jo vidų, nežinome, kaip tai padaryti, bet jei mūsų ketinimai bus dori ir jei mes ieškosime esmės, o ne aplodismentų, ir jei esame pasirengę apsišarvuoti kantrybe, tuomet anksčiau ar vėliau suvoksime, kad toje didžiulėje katedroje esama skrynios su brangakmeniais, jie laukia mūsų, mums yra leista į juos pažvelgti. Tai toks pat širdį pamaloninantis atlygis kaip ir jausmas, kuris užplūsta, kai suvokiame padarę ką nors gera ir teisinga. – Jūsų mintys labai dvasingos. Ačiū, kad pasidalinote jomis. Dabar norėčiau kiek detaliau paklausinėti apie kiekvieną į šią programą įtrauktą sonatą. Visų pirma – Sonata Nr. 8. Kaip Jums pavyksta rasti reikiamą garso ir dinamikos balansą rondo dalyje?

– Šiame rondo jėga turi sklisti iš charakterio. Jis yra nuostabiai elegantiškas ir labai intriguoja, tačiau jame slypi itin sveika žemiška energija. Tą charakterį reikia perprasti. – Dabar apie Sonatą Nr. 23. Kalbant apie jos struktūrą galima teigti, kad joje viskas rutuliojasi iš pirmųjų dviejų akoladžių. Kūrinys sukonstruotas tiesiog neįtikėtinai, tad kaip derėtų pianistams groti, kad jie tinkamai atskleistų tą struktūrinį stebuklą? Ir kaip Jums pavyksta rasti šiam kūriniui tinkamų spalvų?

– Kartais pasijuntu lyg klaidžiočiau po tamsų kambarį, kuriame visi langai aklinai uždaryti. Manau, kad būtina įjungti visas jusles, tačiau taip pat reikia pasitikėti tuo, ką Beethovenas, kaip kompozitorius, padarė, pasitikėti jo instinktu ir jo intuicija. Nors matematiniu požiūriu šis kūrinys yra absoliučiai logiškas, jį grojant būtinas meninis instinktas – neatsiejama bet kurio gero atlikėjo savybė. – Apie Sonatą Nr. 22. Aš ja žaviuosi nuo pat pirmojo karto, kai išgirdau. Mano supratimu, čia Beethovenas sukūrė išties unikalų pasaulį, skirtą tiems, kurie suvokia jo muzikinės kalbos gelmes. Be to, šioje sonatoje Beethovenas visiškai laisvai žaidžia įprastomis formomis ir taisyklėmis. Tiesą sakant, analizuoti šios sonatos puslapius man daž-

Muzikos barai / 49

Legendos – Po Beethoveno nebuvo nė vienos epochos ir nė vienos kultūros, kurios atstovų, rašiusių fortepijoninę muziką, šis kūrinys nebūtų vienaip ar kitaip veikęs. Schumanno kūriniuose, pavyzdžiui, Tokatoje, galima rasti ritminių ir harmoninių citatų, tas pat pasakytina apie Rachmaninovo, Granadoso ir kitų iškilių dvidešimtojo amžiaus kompozitorių muziką. Grįždami į ankstesnius laikus matysime, kad įtaka matyti ir visuose Brahmso kūriniuose fortepijonui: juose akivaizdi abiejų rankų koordinacija. Jei kalbėsime apie fortepijono, kaip instrumento, galimybių išnaudojimą, akivaizdu, kad joks kitas kompozitorius nebuvo pakilęs į tokias virtuoziškumo aukštumas. Kita vertus, Bethovenas ėmė keisti požiūrį į stilistiką. Pavyzdžiui, pirmoji dalis nevadinama menuetu, tačiau kompozitorius užrašo tam tikras nuorodas, kad atlikėjas galėtų suvokti laiką, kitaip tariant – tempą, kitaip tariant – charakterį, kitaip tariant – dvasią. Taigi, tai formos transcendencija, kurios ėmėsi kiti kompozitoriai po to, kai Beethovenas parodė pavyzdį. – Apie Sonatą Nr. 24. Beethovenas ją sukūrė praėjus penkeriems metams po to, kai parašė op. 57. Tai tarsi naujas startas, žymintis naują fortepijoninių sonatų kūrimo etapą. Dauguma tikriausiai nesuvokia, kokia sudėtinga ši sonata. Tačiau Jūs nusprendėte groti ją iš karto po „Apasionatos“, ir mane tai šiek tiek stebina. Ar galite pakomentuoti savo sprendimą?

– Beveik tikrai žinoma, kad koncepcijos prasme ši sonata Beethovenui buvo pati artimiausia. Lygiai kaip Sonata, op. 54, minėtasis kūrinys Beethovenui buvo tarsi laboratorinis bandymas: eksperimentas, kupinas fantastiškų vaizdinių. Nors istoriškai šis teiginys gal ir ne visai teisingas, pats komponavimo metodas artimas gerokai vėliau atrastiems kino kūrimo principams, kai medžiaga pateikiama kaip vienas kitą keičiantys epizodai, be jokių intarpų. Abiejose sonatos dalyse labai trumpi ir glaudžiai tarpusavyje susieti segmentai kuria netikėtumo pojūtį. Nuostabą kelia dar ir tai, kad šioje itin paslaptingoje sonatoje esama humoristinių pasažų, ir visa tai parašyta dar prieš gimstant programinei muzikai ir jos vaizdiniams, kuriuose humoras neretai atlieka svarbų vaidmenį. Be abejo, humoras būdingas mums kaip rūšiai. Dar vienas netradicinis aspektas yra kondensavimas: tokią gausybę akustinės informacijos Beethovenas sutalpina į dvi labai trumpas dalis, o visa to efektas – galingas ir ilgai trunkantis dvasios sprogimas. Apie šį kūrinį galima būtų kalbėti dar labai daug. n

Muzikos barai / 50

„Muzika be sienų 2014“

Jau keturioliktą kartą Druskininkuose rugpjūčio 14–23 dienomis vyko tarptautinis konkursasfestivalis „Muzika be sienų“. Kalbėdamosi su „Muzikos be sienų“ įkūrėja ir siela prof. Veronika Vitaite išskyrėme tris pagrindines renginio kryptis. Pirmoji – klasikinės muzikos, džiazo konkursas, jame dalyvauja atlikėjai nuo jaunesnio iki senyvo amžiaus (trys amžiaus grupės). Atvyksta pianistai, pūtikai, stygininkai, dainininkai, net liaudies instrumentais grojantys muzikantai. Jie gali atlikti kūrinius ir su kameriniu orkestru. Antroji kryptis – festivalis mieste. „Šiais metais jį pavadinome „Festivalio virtuozų koncertai“, mat paraiškas atsiuntė ryškūs dvylikos šalių muzikai“, – sakė prof. V. Vitaitė. Druskininkų sanatorijose, aikštėse, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje vyko po du, kartais net tris koncertus per dieną. Koncertavo ir konkurso žiuri nariai, garbūs profesoriai. Renginio atidarymo koncerte pasirodė „Dinastijos“ ansamblis: profesorės Veronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė, jaunasis pianistas Paulius Anderssonas. Šį kartą buvo įgyvendintas bendras su Lietuvos kompozitorių sąjunga projektas „Muzika Čiurlioniui“ – skambėjo nauji lietuvių kompozitorių opusai, taip pat tų šalių, kurioms atstovavo žiuri nariai, kūriniai. Dailininkas Alfonsas Šuliauskas pasiūlė, kad vienas žiuri narys skambintų neilgą kūrinėlį, o dailininkai pieštų. Ir tokio performanso dalyviams, ir publikai buvo įdomu sekti ne tik patį kūrybos procesą, bet ir pamatyti čia pat nupieštus portretų eskizus. A. Šuliauskas užčiuopė čiurlionišką skambinusios A. Žvirblytės polėkį. Pianistė pakartojo kūrinį siekdama atliepti eskizo dvasią. Praėjusiais metais žiuri narės kazachų pianistės Danos Li siūlymu buvo surengtas kazachų kompozitorių kūrinių koncertas, taip pradėta graži ir visiems muzikams naudinga iniciatyva. Šiais metais „Draugystės“ sanatorijoje įvyko gruzinų muzikos vakaras. Grojo Gruzijos delegacijos nariai – profesoriai ir studentai, mokiniai, koncerte dalyvavo ir Lietuvos atlikėjai. Prof. Nana Makharadzė pristatė Gruzijos kultūrą, atliekamą muziką. Kitą vasarą popietė Druskininkuose bus skirta baltarusių muzikai. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje įvyko jau tradicinis koncertas „Čiurlionio ir jo amžininkų muzika“, grojo žiuri nariai. Visus metus konkurso-festivalio dalyviai, laureatai koncertuos Lietuvoje. Edukacinės valandos vyks mokyklose, neformalaus ugdymo įstaigose, kultūros namuose. „Stengsimės visuomenei pristatyti talentingus jaunuosius menininkus“, – sakė prof. V. Vitaitė. Konkurso nugalėtojai apdovanoti ypatingais prizais. Penki laureatai (iš Danijos, Gruzijos, Lietuvos, Baltarusijos) pakviesti į Lenkiją dalyvauti muzikos forume, jie bus atleisti nuo dalyvio mokesčio (110 eurų). Vyks koncertai, meistriškumo pamokos. Į netoli Maskvos vykstantį tarptautinį konkursą „Muzika – klasika“ pakviesti Nana Beraia (Gruzija) ir Zuzana Petrzak (Lenkija). Į Gruziją vyks lietuvaitės Elzė Fedorcovaitė ir Antanė Gurskaitė. Į Daniją važiuos Nana Beraia ir Elzė Fedorcovaitė. Į Vokietiją pakviesti danai, į Bresto festivalį vyks Igoris Baranovskis. Festivalis norėtų matyti koncertuojančius žiuri narius: dainininkę Jekateriną Starodubrovskąją, su ja programą paruošusią Aleksandrą Žvirblytę, švedę Marianne Jacobs. Lietuvoje keturi pianistai pakviesti dalyvauti koncertuose su Šv. Kristoforo orkestru. Didžiulis dėmesys šiemet skirtas trečiajai konkurso-festivalio krypčiai – muzikos edukacijai. Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, žiuri nariai profesoriai dalinosi patirtimi su konkurso dalyviais, buvo rengiamos meistriškumo pamokos. Visi konkurso dalyviai turėjo galimybių dalyvauti bent dviejose žiuri narių vedamose pamokose. Mokslinėje-metodinėje konferencijoje skaitomi metodiniai, istoriniai pranešimai. Ypač domimasi muzikanto aparato, fiziologijos problemomis. Nagrinėti profesiniai susirgimai ir jų profilaktika, kas aktualu Lietuvai, nes vis didėja muzikantų sergamumas. Teko išgirsti, kad jau pasitaiko dvylikamečių, pažeistų osteochondrozės. Tai lemia neteisinga laikysena muzikuojant, nekokybiškas maistas. Kalbėta, kad būtina rasti galimybių užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje, parengti specialistų, išmanančių atlikėjo laikysenos specifiką. Smagūs ir naudingi, emocionalūs buvo šio tarptautinio renginio vakarai, kuriuose didelę patirtį turintis Viktoras Januškevičius demonstravo ir komentavo įdomią videoprogramą. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Festivalio žiuri nariai

Ramunės ŠEŠTOKIENĖS nuotr.

niausiai yra kur kas maloniau, negu klausytis vidutiniškų jos atlikimų. O kokių minčių Jums kelia šis neeilinis kūrinys?

Jauniausias konkurso dalyvis Michailas Miakyševas

Didžioji salė

Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono pradžios koncertas, kuriame griežė pirmąsyk Lietuvoje viešėjęs Izraelio filharmonijos orkestras, įeis į Lietuvos muzikos istoriją kaip išskirtinis kultūros įvykis – tokio rango atlikėjų kaip dirigentas Zubinas Mehta ir jo vadovaujamas simfoninis orkestras sulaukiame nedažnai. Programą pradėjo nedidelis, tačiau itin iškalbingas Izraelio muzikos puslapis – Paulo Ben-Haimo (1897–1973) Psalmės iš Simfonijos Nr. 1, sukurtos 1940-aisiais. Populiariąją Volfgango Amadeaus Mozarto Simfoniją Nr. 40, g-moll (KV550), atliko mažesnės sudėties orkestras. Mozartas skambėjo itin preciziškai ir tiksliai – dirigentas nepasidavė šiandienos madai laisvai interpretuoti klasicistinės drausmės reikalaujančią muziką, orkestras žavėjo skambesio darna. Tačiau vakaro puošmena vis dėlto tapo mūsų Violeta Urmanavičiūtė. Su Z. Mehta solistė bendradarbiauja seniai, bet su Izraelio orkestru susitiko pirmą kartą. Jos atliekamos Dalilos (C. Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“), Azučenos ir Eboli (G. Verdi „Trubadūras“ ir „Don Karlas“) arijos visą publikos dėmesį sutelkė į dainininkę. Maestro Z. Mehta sekė solistę taip jautriai, tarsi kartu su ja dainuotų ir alsuotų. Koncerto pabaigoje skambėjo kerinti didžiulės sudėties simfoniniam orkestrui sukurta Richardo Strausso poema „Herojaus gyvenimas“. Matyt, šį kūrinį orkestras pasirinko norėdamas atskleisti visų savo grupių potencialą – to reikalauja R. Strausso orkestro spalvos, tembrų turtingumas, instrumentuotė. Orkestras kūrinį atliko be priekaištų.

Smuiko solo su orkestru, prilygstantį sudėtingam instrumentiniam solo koncertui, virtuoziškai ir stilingai atliko orkestro koncertmeisteris Ilya Konovalovas. Po ilgų ovacijų bisui orkestras pagrojo Johanneso Brahmso Penktąjį vengrų šokį, kuris įvairios ir sudėtingos koncerto programos fone nuskambėjo tarsi žavus pokštas. Šį kartą Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos atvykimas į Lietuvą vainikuotas ne tik tradicine publikos meilės išraiška – aplodismentų lavinomis, bet ir iškiliais apdovanojimais. Lietuvos muzikų bendruomenė šių metų balandžio 26 d. vykusiame suvažiavime Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai suteikė Lietuvos muzikų sąjungos garbės nario vardą, o rugsėjo 20-ąją jai įteiktas Italijos žvaigždės ordinas už nuopelnus šios šalies kultūrai. Audronė ŽIGAITYTĖ

LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

Violeta UrmanavičiūtėUrmana ir Zubinas Mehta

Muzikos barai / 51

Svetur

Wagneris ið Verdi aistros arba mûsø Violeta puikioji Izolda Benigna NEKROŠIŪTĖ VIOLETA URMANAVIČIŪTĖ-URMANA BALANDŽIO 8, 12, 17, 21, 25, 29 IR GEGUŽĖS 4 DIENOMIS DAINAVO IZOLDĄ RICHARDO WAGNERIO OPEROJE „TRISTANAS IR IZOLDA“ NACIONALINĖJE PARYŽIAUS BASTILIJOS OPEROJE (OPÉRA BASTILLE). TAI BUVO GARSUSIS PASTATYMAS SU BILLO VIOLOS VIDEOINSTALIACIJA, APIE KURIOS NEĮTIKĖTINĄ POVEIKĮ HELSINKYJE RAŠYTA „MUZIKOS BARŲ“ 2012 METŲ RUGSĖJO-SPALIO NUMERYJE. ŠĮ KARTĄ PASTATYMO KŪRYBINĘ GRUPĘ SUDARĖ DIRIGENTAS PHILIPPE´AS JORDANAS, REŽISIERIUS PETERIS SELLARSAS, VIDEOMENININKAS BILLAS VIOLA, KOSTIUMŲ DAILININKAS MARTINAS PAKLEDINAZAS, ŠVIESŲ DAILININKAS JAMESAS F. INGALLSAS, CHORMEISTERIS PATRICKAS MARIE AUBERT´AS. DAINAVO ROBERTAS DEANAS SMITHAS (TRISTANAS), VIOLETA URMANA (IZOLDA), FRANZAS-JOSEFAS SELIGAS (KARALIUS MARKAS), JOCHENAS SCHMECKENBECHERIS (KURVENALIS), JANINA BAECHLE (BRANGĖNĖ), RAIMUNDAS NOLTE (MELOTAS), STANISLASAS DE BARBEYRACAS (JAUNASIS JŪREIVIS), DALYVAVO PARYŽIAUS OPEROS CHORAS IR ORKESTRAS.

Muzikos barai / 52

is pastatymas, pirmą kartą rodytas prieš aštuonerius metus, tąsyk publikos buvo sutiktas keiksmais ir griežtais „bū“. Šiandien jis – pripažintas“, – balandžio 17 d. „Le Journal du Dimanche“ rašė Nicole Duault. Toliau recenzentė negaili komplimentų orkestrui – juk dažnai net suabejoji, ar ne orkestras Wagnerio operose svarbiausias. „Publika per keturias su puse valandos trunkančią operą yra tiesiog prikaustyta prie kėdžių. Intensyvi ir įspūdinga Wagnerio muzika skamba nuostabiai diriguojant teatro orkestro meno vadovui Philippe´ui Jordanui. Kiti trys šios operos dirigentai taip pat buvo puikūs, tačiau Ph. Jordanas, dirbantis su orkestru jau kelerius metus, išgauna iš jo muzikantų absoliutų muzikos vientisumą: klausytojai patenka į nesva-

Deanas Smithas – Tristanas, švelnioji Janine Baechle – Brangėnė, FranzasJosefas Seligas – karalius Markas – tai nuostabus kolektyvas. Klausytojas iš šio spektaklio išeina suakmenėjęs, sutrikęs, susižavėjęs ir... laimingas.“ O štai kito įspūdžio fragmentai. „Dažnai, kai klausome Wagnerio, net jei atlikimas būna vidutinis, muzika beveik visada paveikia. O kai viskas – nuo vaizdo scenoje iki atlikimo – yra puiku, teatrą paliekame sukrėsti ir pakylėti. Šis „Tristanas“ ilgai išliks mūsų atmintyje. Paryžiečiai jį gerai pažįsta, kadangi Sellarso ir Violos pastatymas Bastilijos operoje buvo dažnai rodomas direktoriaujant Gerard´ui Mortier (1943–2014), o šį sezoną „Tristano ir Izoldos“ spektakliai skirti jam atminti. Šis pastatymas buvo kurtas koncertų salėms (Los Andželo), tad

jame siekiama užpildyti ne tik sceną, bet ir salę – atlikėjai dainuoja iš balkonų, kitų salės vietų. Scenoje dekoracijos minimalios – juoda užsklanda, juodi kubai ir ekranas. Pirmojo veiksmo pabaigoje staiga užsidegus šviesai užkluptas klausytojas gali pasijusti atsidūręs tarp karaliaus Marko rūmų didikų. Kad ir kiek kartų žiūrėtume šį spektaklį, kiekvieną sykį žvilgsnį prikausto įspūdingi Billo Violos kurti vaizdai, kurių jėga netrukdo operos vyksmui. Atvirkščiai, jie puikiai įsilieja į bendrą muzikos tėkmę ir minimalistinę dainininkų vaidybą. Peterio Sellarso režisūra – siekis minimaliais judesiais perteikti emociją. Billo Violos kurtas video remiasi keturiais elementais, iš kurių labiausiai pabrėžiamas vanduo, jis ne tik gaivina, bet ir žudo. Visą pirmą veiksmą rodomi at-

rumo būseną tiek Preliude, kuriame suskamba žymusis Tristano akordas, įvykdęs moderniosios muzikos revoliuciją, tiek nuostabiuose Tristano ir Izoldos duetuose. Orkestras skamba daug intensyviau ir subtiliau nei viskas, ko galėtume tikėtis net pačiame Bairoite!“ O štai tolesnė mintis ypač brangi Lietuvai – komplimentai skiriami mūsų Violetai Urmanavičiūtei, prisimenama garsioji Waltraud Meier, su kuria Violetos scenos keliai ne kartą yra susikirtę. „Violeta Urmana, dainininkė iš Lietuvos, kurią dažnai girdime Paryžiuje, nustebina. Ji išaugo skirtinguose dramatinio soprano ir mezzo registruose. Abejonių nelieka – šiandien ji pačioje savo meno brandoje. Ji perteikė vaidmenį savo stiliumi: jos magiškas ir jautrus dainavimas įtikina. Kiti Violetos partneriai – Robertas

Muzikos barai / 53

Svetur spindžiai vandenyje, su juo susiliejantys ir jame ištirpstantys, dviejų herojų atėjimas iš toli, taip toli, kad jų baltas siluetas atrodo lyg žvakės liepsna, o jiems artėjant matome du portretus, primenančius flamandų tapybą. Antrajame veiksme vyrauja ugnies, medžių – gyvų ir mirusių – motyvai. Trečiajame veiksme susilieja ugnis ir vanduo, o kulminacijoje regime nuostabų vaizdą, palydintį Izoldos mirtį, – Tristano kūną vanduo iškelia iki dangaus, kur jis vėl randa Izoldą nepamirštamoje mėlynos šviesos jūroje. Vaizdinys taip susilieja su mūsų juslėmis, muzika, balsais, kad atrodo, jog tai – iš mūsų asmeninio archyvo. Spektaklio tėkmė leidžia žvilgsniui natūraliai, be trūkčiojimo pereiti nuo reginio ekrane prie dainininkų, nuo dviejų į trijų dimensijų vaizdą. Violetos Urmanos Izolda – be priekaištų, puiki nuo pradžios iki pabaigos, jaudinanti, skulptūriška vilkėdama paprastą juodą suknią.“ Asmeniškai išgyvenusi tą nepaprastai stiprų įspūdį (klausytis šio „Tristano“ į Bastilijos operą ėjau du kartus) ir didžiuodamasi, kad labai svarbi, jaudinanti to meno stebuklo dalis yra Izolda – Violeta Urmanavičiūtė iš Lietuvos, išdrįsau kreiptis į mūsų brangiąją dainininkę: atrodė, kad tik pasikalbėjusi su ja galėčiau ne tik išsaugoti nuostabų įspūdį, bet ir pasidalinti tuo išgyvenimu... O kartu ir suprasti, kaip gimsta tokį stiprų poveikį turintys šedevrai – juk kūrybos procese dalyvavo dešimtys skirtingų menininkų. Domino ir publikos reakcijos pokyčiai – prieš dešimtmetį nušvilptas pastatymas šiandien triumfuoja visur, kur rodomas! – Kaip patekote į šį pastatymą? Koks buvo Jūsų kelias į Izoldos vaidmenį?

– Neabejoju, šis pastatymas man – likimo dovana. Pirmą kartą jame dainavau 2005-aisiais. Tai įvyko beveik iš karto po to, kai 2004 metais Romoje dar iš natų pirmą kartą padainavau visą Izoldos partiją. Pakviesta dainuoti Izoldą spektakliuose, pamenu, labai ilgai svarsčiau, ar ne per anksti imuosi šios, ko gero, sudėtingiausios operos partijos. Iki to meto net kelis

Muzikos barai / 54

kartus jau buvau atsisakiusi – vengiau rėksnių tenorų, nes esu įsitikinusi, kad Wagnerį, taip pat kaip ir Verdi, reikia dainuoti širdimi. Tačiau paaiškėjus, kad Paryžiuje diriguos šiandien mano vienas mėgstamiausių dirigentų Esa-Pekka Salonenas, sutikau. Ir dėl to esu labai laiminga – nemažai teko pakeliauti su šiuo nepakartojamu spektakliu ir puikia statytojų komanda. 2008 metais net Japoniją pasiekėme. Man patinka dainuoti šiame pusiau koncertiniame pastatyme – nevargina sudėtingi judesiai, dėl to galime visiškai atsiduoti dainavimui, kitaip tariant – balsais kuriame sudėtingą jausmų dramą. Paradoksalu, tačiau šitiek dainavusi išgirtajame pastatyme, nė karto nesu mačiusi, kas rodoma mums už nugarų – Billo Violos videomeno. Apmaudu, bet taip jau nutiko. Tačiau tikrai drąsiai galiu kalbėti apie dainavimo komfortą – vis dėlto jis yra pastatymo esmė. O tai, kas rodoma, kuria tarsi mūsų pasąmonės dramą. Izoldos vaidmuo dažnai prilyginamas dainininkų Everestui ar maratono bėgimui. Daugelis dainininkių išsigąsdavo šio vaidmens ir jo atsisakydavo. Labai daug ištvermės jis reikalauja, brandaus balso... Viena sudėtingiausių operos repertuare laikoma G. Verdi Aidos partija, bet vien tik pirmasis „Tristano“ veiksmas savo sudėtingumu prilygsta visai „Aidai“, o antrasis yra daugiau nei dar viena „Aida“! Ir kai jau esi pavargęs, tenka dainuoti pabaigą... O juk „Aidoje“ anaiptol ne toks galingas orkestras kaip „Tristane“... Tad vien tik noro dainuoti Izoldą neužtektų. Ir tikrai ne dėl pinigų ar šlovės ją galima būtų dainuoti! Tiesiog šiai partijai turi tikti balsas ir privalu sulaukti jo brandos. Negalima skubėti. Yra labai daug nuostabios muzikos, kuriai mano balsas netinka. Ir kad ir kaip man gražu ar patrauklu būtų, neturiu teisės dainuoti tų partijų, kad nesugadinčiau savo balso. Pavyzdžiui, mane jau ne kartą kvietė dainuoti Richardo Strausso operoje „Moteris be šešėlio“, tačiau ta partija nėra tinkama mano balsui, todėl atsisakau.

Dainuojant Izoldą labai svarbu mąstymas. Privalau tolygiai paskirstyti jėgas, kad vienodai gerai dainuočiau ir pirmą, ir trečią veiksmą. Mėgstu sakyti, jog viskas priklauso nuo vidinio kompiuterio. Jau atliekant pirmąsias partijos natas užgriūva didžiulis orkestras, jis tave užgožia kaip lavina – ir tie trys ar keturi pirmieji puslapiai gali virsti ir paskutiniais, jei teisingai nepaskirstysi balso ištvermės. O juk visos gražiausios viršūnės, begalinės melodijos grožis, nuolatinė konkurencija su orkestru dar laukia! Dainuodama Izoldą pirmuosius kartus pirmajame veiksme net sutrikdavau. Atrodo, dainuoju, dainuoju, „maudausi“ vis atsikartojančiose intonacijose, o ateina Tristanas – ir vėl iš pradžių tas pačias kančias turiu išgyventi (juokiasi)! Jeigu protu nekontroliuosi, kur, kas ir kodėl turi skambėti, nieko gero nebus. Proto koncentracijos atžvilgiu antrasis veiksmas kur kas paprastesnis. Nors ten taip pat yra pavojingų momentų. Štai scena su Brangėne. Atrodytų, visai nedaug reikia sudainuoti – o kiek vietų yra, kur jau gali prisirėkti (juokiasi). O paskui ateina Tristanas, ir tada jau reikia „šaudyti“ balsu aukštyn, žemyn... Anksčiau kupiūruodavo keletą itin sudėtingų vietų, dabar tenka viską dainuoti – niekas nebekarpo pripažinimą pelniusios muzikos. Ir viską turi dainuoti ne bet kaip rėkdamas, o tam tikru vokaliniu lygiu. Nors šiaip Wagneris rėkavimą pakelia labiau nei Verdi ar Bellini – tad jeigu kas, kokį sykį išsigelbėti gali ir riktelėjimu (juokiasi). Bet šiaip jau Izolda yra iš tų Wagnerio partijų, kurią reikia labai gerai dainuoti. Kurdamas „Tristaną ir Izoldą“ kompozitorius prisipažino siekęs belkantinio dainavimo kaip Bellini operoje „Norma“. O tai – kaip žinoma – vokalinio meno meistrystės viršukalnės. – Vadinasi, ištvermė dainuojant Izoldos partiją išugdyta palaipsniui?

– Džiaugiuosi, kad iš pradžių daug metų dainuodavau tik antrąjį veiksmą koncertiniuose pastatymuose. Iš karto, manau, neįmanoma aprėpti visos vaidmens visumos. O „įdainavusi“ antrąjį veiksmą, žiūriu,

kad jaučiu visą operą iš karto – ir kai tą horizontą aprėpiau koncertiniuose pastatymuose, ryžausi premjerai be natų, su judesiu. Ir dabar kuo toliau, tuo lengvesnė man ši opera. Nė nepajuntu, kad jau pirmas veiksmas sudainuotas – puiku, lenkiu pirštą. Antras veiksmas – vėl kaip akimirka – gerai... O trečiasis jau leidžia visiškoje ekstazėje sudainuoti garsiąją „Liebestod“ (numirti iš meilės...). – Panašiai yra ir klausantis operos – iš pradžių gąsdina penkių valandų spektaklis, o paskui tos valandos taip greitai pralekia...

– Taigi čia ir yra tos didžiosios Wagnerio paslaptys – jis tave taip įsiurbia, kad sėdi kaip nesveikas (juokiasi)... Apie savo operą „Tristanas ir Izolda“ ir pats Wagneris per pirmąsias jos repeticijas yra pasakęs, kad blogai apskaičiavo – per daug dainavimo dainininkams ir netgi per daug grojimo orkestrui. Jis žadėjo nurodyti, kurių operos puslapių galima būtų atsisakyti, tačiau taip ir nenurodė, o dabar jau visi įpratome ir atrodo, kad muzikos yra lygiai tiek, kiek reikia. Kelis kartus teko dainuoti „iškarpytą“ operą, tai niekaip negalėjau su tuo susitaikyti: vis atrodė, kad trūksta tos išbrauktos muzikos. Ir nesvarbu, kad lyg ir lengviau dainuoti – sunkumai jau nebesvarbūs, svarbi muzika! Ko gero, jei kas šiandien rastų dar keliasdešimt Wagnerio rankraščio puslapių iš „Tristano“ juodraščio, tai ir juos sudėtų į operos visumą – niekam jau tos nuostabios muzikos nė vienu taktu nėra per daug.

– Šis variantas atliekamas ir koncertų salėse, ir operos teatrų scenose. Ar didelis skirtumas, kur dainuoti – dėl akustikos, išsidėstymo...

– Dainuoti Paryžiuje, Bastilijos operoje, man labai patinka. 2013 metai man buvo tarsi Izoldos metai: dainavau keliuose pastatymuose įvairiose šalyse. Mano „Wagnerio festivalis“ prasidėjo metų pradžioje Paryžiuje „Tristano ir Izoldos“ ir „Dievų žuvimo“ ištraukomis Pleyelio salėje (Salle Pleyel), paskui jas dainavau ir įrašinėjau Berlyno filharmonijoje bei Berlyno operoje (Deutsche Oper Berlin), Londono „Proms“ ir Šlėzvigo–Holšteino festivaliuose.

Įspūdingi „Tristano ir Izoldos“ spektakliai buvo Vienoje, Madride, ir štai dabar – mieliausias pastatymas Paryžiuje. Nuo karjeros pradžios žinau, kad tai mano muzika – šis įsitikinimas bėgant metams tik stiprėjo. Tačiau statytojai kartais greičiau trukdo, nei padeda. Štai Berlyno „Deutsche Oper“ Grahamo Vicko režisuotame spektaklyje per visus veiksmus scenoje stovėjo karstas. Maniau, kad neištversiu – buvau ką tik palaidojusi mamą. Paprašiau, kad nuimtų bent jau auksines karsto rankenas. Bet vėliau apsipratau net ir su tokia versija, ėmė patikti dainuoti tame spektaklyje. Bene sudėtingiausia dainuoti buvo Vienoje. Ten orkestras sėdi labai aukštai, dainininkai mato orkestrantų galvas. Dirigentui orkestrą tenka smarkiai tramdyti, kad neužgožtų solistų. Yra dar viena visų teatrų problema, kurios regis, neįmanoma ištaisyti: vieni orkestro muzikantai repetuoja, o kiti ateina groti spektaklyje. Vienoje, dainuodama „Liebestod“, jau maniau, kad išvis nustosiu dainuoti – negaliu šioje vietoje šūkauti, o orkestras nesiduoda dirigento tildomas. Betgi jei nutilčiau, kritikai manęs nepaglostytų – iš karto sakytų, kad Urmana jau balsą prarado... Taigi dainuot dainavau, bet kuo garsiau grojo orkestras, tuo aš tyliau dainavau. Kartais rodėsi, kad per tas kyšančias galvas net užtvočiau, jei turėčiau kokį ilgesnį daiktą... Paskui dirigentui Peteriui Schneideriui vis dėlto pasakiau pastabą, kad orkestras kiekvieną vakarą groja vis garsiau. Laimėjau – paskutinis spektaklis jau vyko normaliai! Beje, visa laimė, kad Vienoje Tristaną dainavo labai subtilus amerikiečių tenoras Robertas Deanas Smithas – atrodė, vienodai jaučiame Wagnerio muziką. Tad Vienoje išties sunku – orkestras labai greitai gali užgožti dainininką. Vienos operos teatras labiau skirtas klasicizmo nei romantizmo operoms. – O ką galėtumėte pasakyti apie darbą su Philippe´u Jordanu?

– Viskas buvo labai gerai. Šis dirigentas sugebėjo viską išlaikyti,

ko pasiekė per repeticijas. Žinoma, jis puikiai moka vokiečių kalbą, o šiame spektaklyje tai ypač svarbu. Nes viskas priklauso nuo žodžio, nuo atmosferos, kurią tas žodis „neša“... Juk ir Wagneris pats rašydamas libretus savo operoms siekė absoliučios muzikos ir žodžio sintezės. Kad tai atskleistum kaip dainininkas, turi turėti dirigentą, kuris nusimano apie žodį, kalbą, žodžio būseną. Jeigu dirigentas nemoka vokiškai, jis tau niekados neduos daugiau laiko prieš ypatingos svarbos žodį, prieš kurį reikia ir atsikvėpti, ir pajausti to žodžio dinamiką... Tad tikrai gerai, kai netenka aiškinti, prašyti dirigento – nes nepavyktų per mėnesį repeticijų jo išmokyti. Džiaugiuosi, kai su dirigentu jaučiame ir žinome tą patį – muzikos išraišką ir grožį. – O diskusijų, gal net ginčų dėl atlikimo su dirigentais būna?

– Šiaip jau konfliktų ar ginčų vengiu. Bet atlikdama Izoldą privalau viską daryti, kad dirigentas mane suprastų. Buvo atvejų, kad ir faksu ar elektroniniu paštu laiškus siunčiau, ką ir kaip norėčiau dainuoti. Nes jeigu bendros kalbos su dirigentu nerasiu, muzikos nejausime vienu alsavimu, nepavyks padainuoti sunkesnių vietų, o čia jau kritikas tuoj parašys, kas ir kur ne taip buvo. Gerai, jei išmanantis kritikas rašo, bet dažniausiai skaitai ir nežinai, ar čia juoktis, ar pykti dėl parašytų nesąmonių. O sugadinti tokios rašliavos gali ne tik nuotaiką, bet ir gyvenimą. Labai jau kritikai mėgsta rašyti, kas kada baigs dainuoti... Kai pamatau, kad neišmanančio parašyta – nė neskaitau. – Ar yra buvę tokių kritikų, iš kurių gavote konstruktyvių pastabų, dėmesio vertų patarimų?

– Karjeros pradžioje dar pasitikėjau kritikais, skaitydavau, mąstydavau, ką jie čia parašė. O dabar jau labai retai reaguoju. Juk net dainavimo pedagogai svarbūs tik tol, kol tave suformuoja – toliau jau pats savo galva turi analizuoti, reaguoti į savo balso sandarą, savo fiziologiją... Tai ką kalbėti apie kritiką, kuris gal nė vieno garso nėra sudainavęs ar pagrojęs? Vieną garsą gali net karvė išleisti, bet sujungti dvi natas legato – čia jau reikia

Muzikos barai / 55

– Anksčiau labai daug kalbėdavote apie savo mokytoją Josefą Loiblį...

– Šia tema jau nebekalbu. Labai dažnai dainininkai klysta manydami, kad kas nors iš šalies jiems gali pasakyti, ką ir kaip turėtų daryti. Tam tikru metu geras pedagogas gali pagreitinti savęs, savo balso pažinimą, išraiškos priemonių pasirinkimą. Bet pažinti ir atrasti privalai pats. Pagal tai, kaip jautiesi, kaip girdi, kaip jauti... Šiandien labiausiai džiaugiuosi tuo, ką atradau savyje pati, kaip suderinau įgytas žinias, techniką ir savo balso ypatybes. Ir netgi ta pati Izolda – ir ištvermę išsiugdyti, ir muzikinės medžiagos iš-

Muzikos barai / 56

nusimanyti! Vis sakau, kad reikėtų dirigentams, kurie nori operas diriguoti, įvesti dainavimo pamokas, kad žinotų, kaip jie gali pakenkti dainininkui, dainavimo kokybei... Bent pusmetį pastudijuotų dainavimą, išeitų, sudainuotų bent vieną ariją su orkestru, tai gal tada suprastų, kad dvi natas sujungti nėra taip paprasta ir kad reikia dainininkui rodyti dėmesį.

dėstymą suvokti, ir būsenas pajausti turėjau pati, niekas negalėjo iš šalies žinoti mano prigimtinių balso ar fizinių savybių. Čia kaip ir su sveikata – joks gydytojas vaistais neišgydys, jei patys nejausime savo prigimties, ko

organizmui ir kada reikia. Būtina drąsiai domėtis savimi ir mokytis save pajausti. Jeigu tu pats nežinai, ko nori, kuriuo keliu dainavime eisi, tai tave gali bet kuriuo keliu nuvesti, ir nebūtinai tau tai patiks. – „Tristane ir Izoldoje“ dainuoti pra-

dėjote nuo Brangėnės partijos... Ar svajojote, kad vieną dieną dainuosite Izoldą?

– Brangėnę dainavau gal dvidešimtyje spektaklių. Man tai nėra daug. Jau tuo metu ėjau link soprano partijų. Ir jau tada žinojau, kad vieną dieną dainuosiu turbūt pačią mylimiausią savo partiją – Izoldą. Scenoje mokytis partiją, kurią dar tik tikiesi dainuosianti ateityje, – taip pat geras dalykas. Yra buvę net kuriozų, kai Izoldą dainuojančios dainininkės prašė už jas padainuoti aukštas natas – žinojo, kad galiu. Na jau ne, sakiau joms – būkite malonios ir pačios savo aukštas natas išdainuokite. O Brangėnę bet kurią akimirką galiu ir dabar padainuoti – tai nėra didelė partija, patogi vokalo požiūriu. Neabejoju, kad dar teks prie jos grįžti, kai nebegalėsiu dainuoti Izoldos. – Yra žinoma istorijų, kad jaunystėje Izoldą sėkmingai dainavusios dainininkės nepajėgdavo atsiskleisti kituose vaidmenyse. Kaip Jūs įsivaizduojate savo gyvenimą po Izoldos?

– Jei būčiau jaunesnė, tai, matyt, būčiau kviečiama dainuoti Brunhildą iš „Nibelungo žiedo“. Pati norėčiau dainuoti Elzę „Lohengrine“. Bet dabar, pradėjusi dainuoti kraštutinio dramatizmo sklidinas partijas, Elzei reikalingą švarą, skaidrumą sunkiai pasiekčiau. Aš jau neturiu tokio lengvumo balse, kokį turėjau prieš kokius penkerius metus. Dar, atrodo, taip neseniai „Normoje“ dainuodavau pianissimo!.. Aukštoje tesitūroje! Tačiau laikas negailestingas – keičiasi ne tik balsas, bet ir kūno sudėjimas. Visą laiką privalau apie tai galvoti. O juk visai neseniai vos ne vienu metu dainuodavau Izoldą ir Aidą, kitas itališkojo repertuaro soprano partijas. Net didžiulę patirtį turintys teatrų žmonės stebėdavosi, sakydavo, kad tokio atvejo nėra matę. Sopranas, mecosopranas, Verdi ir Wagneris – derinau, regis, nesuderinamus dalykus. Taip kad visiškai smagu prisiminti, ką nuveikiau. – Balsas, jo galimybės – ar tai darbu pasiekiama, ar Dievo dovana?

– Nuo pat pradžių man buvo sunku nuspręsti, koks mano balsas. Nors nebuvau tikras sopranas, nebuvau ir tikras mecosopranas. Balsas vystosi,

keičiasi, keičiasi ir diapazonas. Pirmiausia privalu žiūrėti, kokia tavo balso apimtis. Ir ką gali dainuoti, o ko galbūt niekados negalėsi. Mano manymu, negali sau leisti dainuoti norimą partiją, jeigu neturi, tarkime, aukščiausių tos partijos natų: gal padainuosi, o gal – ne. Yra dainininkų, kurie dirba, stengiasi, kad gal po metų ar trejų pavyks pasiekti vienos ar kitos partijos aukščiausią natą. O aš sakyčiau taip: jei sykį pabandei ir tau neišėjo – palik tą partiją kitiems: dainuok tai, kas tavo balsui tinka. Tai, kad aš dėl savo muzikinių interesų išbandžiau labai daug, tai pirmiausia todėl, kad balsas pats to prašėsi. Dabar jis jau nebesiprašo Aidos. Nors gal dar ir galėčiau... Bet pajutau, kad su metais prarandu tą nuostabųjį pianissimo finalinio dueto pabaigoje, balsas netenka to dangiško grožio, kokio reikia, vadinasi, nebegaliu dainuoti tos partijos... Ir man visai nesvarbu, kad visą operą galbūt už daugelį sudainuočiau geriau. Esmė – finale... Turi būti ir scenos elgesio etika, reikia paisyti kompozitoriaus valios. – Esate pripažinta, mylima ir publikos, ir kritikų. Ar vardas įpareigoja, ar priešingai – Jums jau lengviau, nes niekam nieko nebereikia įrodinėti?

– Vardas įpareigoja. Ir net labai. Viena vertus, lyg ir neturiu nieko įrodinėti. Kita vertus, visada turiu reikalų su savimi, su savo supratimu ir etika. Aš nuolatos analizuoju, ką, kur ir kaip turiu dainuoti. Ir niekas man taip gerai nepaaiškins, kas buvo „taip“ ar „ne taip“, kaip aš pati. Beje, šiandien turime dar vieną savo darbo „kontrolierių“ – labai dažnai nespėju grįžti po spektaklio, o internete jau įdėtas įrašas, kaip tą vakarą dainavau. Tad šiandien atsakomybė privalo būti dar stipresnė. Juk kiekvienam paskui nepaaiškinsi, kad gal sirgdama ar neišsimiegojusi tą vakarą dainavau. O juk balsą ne tik ligos ar nuovargis veikia – net nuotaika svarbu! Taigi reikia stengtis, ir net labai, neprarasti to, ką per ilgus metus užsidirbai... – O publika ar skiriasi? Ar galima numanyti, kaip į tą pačią Violetą Urmaną reaguos italas ir suomis?

– Skirtumų tikrai yra. Ypač išsiskiria teatrai, kuriuose lankosi turistai.

Mes, dainininkai, juos ir vadiname turistiniais teatrais. Apmaudžiausia, kad tokia turistine vieta virsta jau net Milano „La Scala“... O tada jau joks geras dainavimas ar tradicijos nepelnys tau aplodismentų. Visagalis piaras nulems, ar būsi pakviestas, ar publika tau plos. Daug kolegų guodžiasi, kad jeigu klausytojas kur nors bulvarinėje spaudoje perskaitė apie tą ar kitą dainininką pikantiškų detalių, jau gerai – ploja, šaukia bravo. Neužsakė niekas tokio straipsnio – stenkis nesistengęs... O solidžiuose teatruose (ne turistiniuose) yra tam tikrų lygių abonementų. Pavyzdžiui, Madride A kategorijos abonementų turėtojai yra tokie nelabai susigaudantys, o D – tikri dainavimo ir operos meno profesionalai. Ir čia, Paryžiuje, penktadienį, šeštadienį, dar vakar buvo puiki publika! O štai premjerose būna ir savęs parodyti ar kitų pasižiūrėti atėjusių. – Europos teatrų salės didžiulės. Ar dainuodama jaučiate ryšį su publika?

– Tikrai jaučiu. Štai ir šiuose „Tristano ir Izoldos“ spektakliuose – po uvertiūros pakyla uždanga, o žmonės kosėja, šurmuliuoja, dar nesusikaupę. Po to prasideda mūsų aistros – taip ir jaučiu, kaip tūkstantinė salė vis labiau nuščiūva, o paskui net matau sustingusius veidus – vos ne išsižioję klauso. Jauti, kaip visi kažko laukia... Na, aišku, taip ir turi būti, juk mes stengiamės sukurti įtampą. Ir net keista tuomet – nei kas kosėja, nei čiaudo... Smagu, kai pavyksta su publika alsuoti vienu alsavimu... – Teko skaityti, kad po vieno spektaklio Bairoite publika pradėjo skanduoti Jūsų pavardę. Ar vėliau dar buvo panašių nutikimų?

– Kad net nežinau... Gal tikrai tik tą vieną kartą ir buvo. Nors vieną dieną ir čia, Paryžiuje, taip ritmiškai pradėjo ploti, kad lyg ir išgirdau „Urma-na“... Bet tą dieną buvo pati geriausia publika ir visiems labai daug plojo. Netgi pagalvojau: „O! Visai kaip Bairoite...“ – Regis, dar visai neseniai buvote vadinama geriausia pasaulyje Kundri vaidmens atlikėja „Parsifalyje“, dabar esate vadinama nuostabiausia Izolda. Kundri ir Izolda – jos tokios skirtingos... Ar Izolda perėmė Kundri patirtį?

– Visos emocijos, kurias išgyvenu

Muzikos barai / 57

Svarbu paveikti klausytoją, sujaudinti, išjudinti jo emocinį mąstymą. Todėl visa esybe priešinuosi brutalios kasdienybės reginiams operoje. Na, ką bendra turi ant klozetų susodinti besišlapinantys žmonės Verdi „Kaukių baliuje“ su tuo katarsiu, kurį pasiekia savo muzika kompozitorius? Gal režisieriui reikia daugiau mėšlo, nei mes kasdien matome televizijos ekranuose ir gyvenime? Bet kuo čia dėti žmonės, norintys emocinio sukrėtimo, katarsio? – Ar Jums yra tekę dalyvauti tokiuose pastatymuose, kuriuose negalėjote sutikti su režisieriaus reikalavimais?

scenoje, autentiškos, subrandintos asmenine patirtimi. Žinoma, netiesiogiai – realiai net neįmanoma tokių išgyvenimų ar situacijų patirti. Bet juk yra atitikmenys, nuojauta, sceninis realybės paryškinimas. Šiaip jau tiesiog reikia atsiduoti muzikai, kuri parašyta... nes ji pati savaime diktuoja ir interpretaciją. Kartais net žodis būna priešingas tam, ką kalba muzika. Pavyzdžiui, Izolda visą pirmą veiksmą sako Tristanui: „Aš tavęs nekenčiu, nekenčiu!“ O ką ji iš tiesų nori pasakyti? Kad nebežino nė kur dingti, ji pasiruošusi netgi nusižudyti, nes beprotiškai jį įsimylėjusi... Ir vis kalba, kalba, bandydama išprovokuoti taip geidžiamus žodžius... Tristanai, dabar jau gersim tą gėrimą. „Ką nori tu man pasakyti?“ Dažnai dirigentai paskubina šitą frazę, lyg ji būtų visai nesvarbi. O juk čia yra pati svarbiausia akimirka: „Ką nori tu man pasakyti? Tu tik man pasakyk „aš tave myliu“, ir viskas... „Was hast du mir zu sagen?“ (išdainuoja). Tavo paskutinis šansas, tu man nori pasakyti tai, ką turėtum pasakyti... Bet, žinoma, viskas pasakoma ne tais žodžiais. Izolda negali taip paprastai – tu man pasakyk, kad mane myli, ir viskas bus gerai. Tada pirmas veiksmas būtų labai trumpas (juokiasi). Aišku, mes kiekvienas gyvename savo emocijomis, kad išreikštume tai, kas užfiksuota muzikoje. Kiekvienas turime savą tos begalinės meilės

Muzikos barai / 58

įsivaizdavimą. Nors iš tiesų nežinia, ar ta meilė turi ką nors bendra su lemtingą vaidmenį toje situacijoje suvaidinančiu meilės gėrimu... Gal jo, to gėrimo, reikšmė ne tokia jau ir didelė – jis paprasčiausiai išlaisvina jausmus: jiedu iš tiesų mano, kad tai mirties gėrimas, mano, kad jie mirs. Vadinasi – tai net ne meilės gėrimas daro tokį poveikį, jis tiesiog išlaisviną žmogų, kad jis pasakytų, kas yra... Ir mes, dainininkai, tą meilės gėrimo poveikį galime tik įsivaizduoti – viskas yra tik mūsų fantazija. Ir stengiamės save įsivaizduoti būtent tose kraštutinėse situacijose, tarsi išties ant mirties slenksčio stovėtume, kaip kad diktuoja pati muzika ir tekstas... – O kiek domitės tuo, ką Wagneris norėjo sudėti į tą personažą – ką jis skaitė, apie ką mąstė kurdamas?

– Nesu iš tų, kurie studijuoja ir skaito visus rašytinius šaltinius apie muziką. Jeigu Verdi rašė pagal Friedrichą Schillerį, tai jis jau išstudijavo literatūros šaltinį ir sukūrė muziką tokią, kokią išgirdo. Aš jau neinterpretuoju Schillerio dramos – interpretuoju Vedi muziką. O muzika neiliustruoja, kokia buvo, tarkim Eboli išvaizda (graži ar negraži) – muzikoje skleidžiasi jos charakteris, jos gebėjimas regzti intrigas... Ir tai, ką žodžiais reiktų ilgai aiškinti, muzika galima labai greitai sukurti emociją. Ir tie, kurie susirinko į teatrą, taip pat nebūtinai turi išmanyti veikalus inicijavusius literatūrinius šaltinius.

– Regis, labai didelių problemų su režisieriais nesu turėjusi. Galbūt dėlto, kad visuomet gerai žinau, su kuriuo režisieriumi dirbsiu, o kurio pastatymų vengsiu. Man turi būti įdomu dirbti ir pastatymas neturi trukdyti tam, ką girdžiu muzikoje. Tokia išranki ir reikli pasidariau po jaunystėje patirtų įspūdžių labai garsiame festivalyje. Dainavau tąsyk nedidukę partiją, buvome trys veikėjos. O režisierius ir sako mums: „Eikit ant to kalnelio ir darykit ką nors...“ Taip ir nustėrau – atvykau čia, į šitą labai garsią vietą, kad man režisierius pasakytų „eik ir daryk ką nors“, kad neduotų jokios idėjos? Labai greitai iš ten išvažiavau, neketindama veltui gaišti laiko „ką nors“ darydama. – Iš mūsų pokalbio aiškėja, kad Jūs visuomet labai gerai žinote, ką norite klausytojui savo sukurtu vaidmeniu pasakyti. O kiek pakinta Jūsų sumanymas dirbant su dirigentais ir režisieriais?

– Tekstas ir muzika man svarbiausi. Veikalo problematika, konflikto esmė, mano personažo prigimtis ir charakteris. Turiu susikurti istoriją, ką veikiau ir kokia buvau „iki“ veiksmo operoje ir „po to“... Personažas turi būti gyvas! Taigi, sukuriu savąjį personažą operos dramaturgijos kontekste. Suprantu, pamilstu, susitapatinu su juo. Taip ir randasi vaidmens koncepcija. O nuo to, kaip mane matys režisierius – sėdinčią ar gulinčią, kairėje ar dešinėje – daug kas nesikeičia. Aišku, mane gali įtikinti, kad gal aš ko nors nepamačiau, neišgirdau. Bet stengiuosi vengti veiksmų, kurių pati neišgirstu muzikinėje dramoje. Paryžiuje dabar labai populiarus

ir mėgstamas rusų režisierius Dmitrijus Černiakovas. Dainavau jo statytame „Makbete“: labai modernus, netikėtas sprendimas, bet logiškas ir nevulgarus. Jokių klozetų scenoje jam nereikia. Ir labai daug dirbo su mumis, reikalavo. Po to kritikai rašė: „Kokia aktorė Urmana...“ Taigi režisierius dirbo, prašė – o tada jau ir suvaidini, kai pagaliau paprašo ir dar žino, ko nori. Visko buvo – ir glamūrinių, ir techninių sprendimų, gana įdomių, išradingų. Vis dėlto svarbiausia, kad viskas būtų padaryta gerbiant autorių. Jei nori versti aukštyn kojomis, pasirašyk savo kūrinį ir vartaliok, kaip patinka. Operoje „Tristanas ir Izolda“ rodomos didžiulės Billo Violos projekcijos netgi gožia dainininkus, bet labai pagilina herojų dramą. Surasti saviti vaizdiniai, ne koks tiesmukas turinio pasakojimas. Režisierius Peteris Sellarsas leidžia publikai pasinerti į absoliučią romantiką savitai užtikrindamas muzikos garsų svarbą bei leisdamas solistams visiškai atsiskleisti. Billo Violos videoinstaliacijos spektaklio pradžioje pateikia jūros bangų prie Kornvalio vaizdą ir seka pasakojimą iš kitos požiūrio pusės, leidžia publikai pasinerti į meninę fantaziją. Scenoje Viola kuria paralelinių vaizdų sintezę – pasaulis be gyvybės. Jameso F. Ingallo šviesų dizainas išsaugo pagrindinę kūrinio idėją ir sėkmingai išlaiko ryšį tarp įspūdingų vaizdo projekcijų. Taigi sprendimų gali būti įvairių. Aišku, ištapytais faneriniais medeliais šiandien nelabai ką įtikinsi, žmonės įpratinti prie klipų, kurių vaizdai keičiasi kas sekundę ir dar greičiau. Viską reikia pateikti, kad būtų ir į ką pažiūrėti, ir kad glamūriniai kostiumai ar puikiai funkcionuojanti technika neužgožtų turinio. Man nepatinka tuščias minimalizmas ir vulgarumas. n

Muzikos barai / 59

Dūdų kampas Gerimantas STATINIS

idysis dūdų revoliucionierius – taip būtų galima apibūdinti Romą Balčiūną remiantis jo kūrybine autobiografija: „Mes ėmėme groti ne tik tradicinę bei klasikinę, bet ir suestradintą muziką, taip pat rengėme teatralizuotus paradus su choreografiniais elementais. Spalvingai apsirengę, gražiai žygiuodami bei darniai grodami, mes patys atsivesdavome žiūrovus į koncertų sales ir čia jau mus pamėgusi publika mielai klausydavosi ne tik pramoginės, bet ir klasikinės muzikos kūrinių. Tai buvo tikra dūdų revoliucija.“ Pasak muzikologo Viktoro Gerulaičio, maestro Balčiūnas pakeitė ne tik tradicinio pučiamųjų orkestro įvaizdį, bet ir įvykdė atlikimo revoliuciją. R. Balčiūno orkestro „Trimitas“ istorinis pėdsakas ryškus ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje imperijoje, Europoje. „Trimitas“ buvo nominuotas NaciMaestro Romas Balčiūnas

Muzikos barai / 60

Dirigentui Romui Balèiûnui - 80 onalinių vertybių rinkimuose kaip Lietuvą garsinantis reiškinys, ir visa tai siejama su Romu Balčiūnu, kuris šiemet būtų šventęs savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Tikrasis Romo Balčiūno vardas pagal pasą buvo Ramutis, tačiau kolegos ir artimieji jį vadindavo tiesiog Romu. Vardas Ramutis kilęs iš žodžio „ramus“, bet maestro toks nebuvo. Iki paskutinės savo gyvenimo minutės, kurią skyrė orkestrui ir muzikai, jis buvo greičiau vulkanas ar viesulas, nors mokėjo gražiai perteikti ir lyrinę muziką. Buvo ne tik puikus muzikantas, išmanantis pučiamų orkestro subtilybes, tačiau ir įdomus pašnekovas, o repeticijų metu sukurdavo ypatingą aplinką, kurią būtų galima apibūdinti kaip polėkio proveržius, leidžiančius koncerte nevaržomai interpretuoti. Jis skatindavo muzikantus įsijausti į muziką, linguoti į taktą, siūbuoti, o kai muzikantai perlenkdavo lazdą, netgi džiaugdavosi, kad pagaliau suprato, ko iš jų norima. Kartais iš šono visa tai atrodydavo kaip meninis chaosas, bet koncertuose įsitikindavome, kad maestro teisus, nes muzika neturi žiūrovų palikti abejingų.

Romas Balčiūnas gimė 1934 m. kovo 24 d. Mažeikių apskrities Žemalės miestelyje mokytojų šeimoje. Mokėsi Telšių, Klaipėdos vidurinėse mokyklose, 1955 m. baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklos violončelės klasę ir Klaipėdos mokytojų institutą. Vėliau įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), K. Griauzdės choro dirigavimo ir V. Šlėvio trimito klases. 1956 m. subūrė Pedagoginio instituto Muzikos katedros studentų pučiamųjų orkestrą, 1959 m. – saviveiklinį Vilniaus simfoninį orkestrą, su kuriuo ne kartą yra laimėjęs miesto bei šalies saviveiklos konkursų laureatų vardus. 1960 m. baigė studijas ir tęsė darbą su pučiamųjų orkestrais. 1961 m. Kultūros ministerijos siūlymu suorganizavo koncertinį pučiamųjų orkestrą Druskininkų kurorte, su juo dirbo trejus metus. 1964 m. konkurso keliu tapo Vilniaus kultūros ir poilsio parko profesinio pučiamųjų orkestro vadovu. Šis 1957 m. Vito Žiliaus įkurtas 24 muzikantų kolektyvas buvo pirmasis Lietuvoje profesionalus pučiamųjų orkestras.

Maestro buvo tikras menininkas, jis gyveno muzika, o materialinė gerovė buvo antrame plane. Niekuomet nematavo meno pinigais, todėl buvo gerbiamas muzikantų. Turėjo humoro jausmą, jo auksines frazes mes, muzikantai, užsirašydavome natų paraštėse: „Negirdžiu harmonijos – pamiršau akinius“, „Jūs grojate mezzo piano, o man reikia – ankstus rytas...“, „Muzika – tai toks triukšmas, kuris turi patikti žmonėms“, „Džiazas yra sekso muzika“, „Bažnyčioje velniškas aidas“. Matydamas, kad muzikantui nepavyksta pagroti, jis sakydavo: „Grok taip tyliai, kad nesigirdėtų“. Būdavo ir tokių pasakymų: „O kur Petras? – Jam 38 laipsniai temperatūros. – O kodėl ne 40?“ Arba: „Aš buvau nukritęs kaip Vytautas Didysis... nuo dviračio.“ Yra sakęs: „Pajuokauju kartais aštriai, kartais žemaitiškai ir rusiškai...“ Vienas iš tokių pavyzdžių: „Pod zvuki švilpuki – švelniai pirmyn...“ Buvo paprastas ir nemėgo patoso, nevengdavo ironijos, mokėjo švelniai pašiepti kolegas. Kartą kompozitorių Vakarį Lauryną Lopą pristatė šitaip: Karlas Vakaris Maria Laurynas fon Lopas... Visą tai rodo, kad Romo Balčiūno kūrybinė mūza skraidė beribės fantazijos pasaulyje, kartais netgi pasivėlindama nusileisti ant žemės. Legendinės R. Balčiūno frazės yra sudėtos į dar neišleistą knygą, kurią ranka surašė taip pat per anksti Anapilin iškeliavęs „Trimito“ muzikantas Ričardas Kapučinskas-Vabalėlis. Su maestro kartu teko dirbti apie 20 metų – repetuoti, koncertuoti, vykti į koncertines keliones, o jose žmonės visapusiškai atsiskleidžia. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais gastrolių buvo daug, kartais praleisdavome vos ne po mėnesį ant ratų važinėdami tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Maestro kelionėse būdavo santūrus, nesikišdavo į administracinį darbą. Jo sritis buvo scena, čia jis jautėsi vienvaldis, niekas neabejojo jo autoritetu. Paskutinių gastrolių metu buvo matyti, kad jo sveikata ne geležinė, kad kelionės jį vargina. Tačiau koncertuose maestro atgydavo, atrodė, kad iš muzikos, kurią atliekame, jis pasisemia energijos. Niekada ne-

Romas Balčiūnas su „Trimito“ muzikantais

parodydavo savo blogos nuotaikos, publikai visuomet darydavo didelį įspūdį. Šiandien nė vienas pučiamųjų orkestro dirigentas negali prilygti maestro talentu, mokėjimu pakerėti publiką žaismingumu, gebėjimu subtiliai valdyti ne tik vieną kolektyvą, bet ir visą Lietuvos dainų šventės jungtinį orkestrą. Italijoje, San Reme, maestro jausdavosi tarsi Palangoje, kadangi ten esame koncertavę ne vieną kartą. Žmonės atpažindavo Romą Balčiūną, mus sutikdavo ovacijomis dėl jo gebėjimo sukurti gerą nuotaiką ir ją perteikti publikai. Tai užsienyje labai vertinama. Kelionių metu aš visuomet prašydavau, kad pakeliui aplankytume istorinius ar kitus įdomius objektus, nes muzikantams reikalinga ir platesnė kultūrinė programa. Kartą maestro pyktelėjo („Jums čia ne ekskursija“), bet po to, kai aplankėme Žalgirio mūšio lauką, jis ilgai man primindavo: „Gerimantai, jeigu ne tavo užsispyrimas, būčiau ir nepamatęs tokios mums svarbios istorinės vietos...“ R. Balčiūnas buvo perfekcionistas, visais įmanomais būdais siekdavo muzikinės frazės tobulumo. 1966 metais orkestrui buvo suteiktas skambus „Trimito“ vardas. Trimitas – instrumentas, kviečiantis burtis, veržtis į priekį; toks buvo ir orkestro amplua vadovaujant tikram dūdų revoliucionieriui Romui Balčiūnui. 1967 metais intensyvi ir sėkminga kūrybinė maes-

tro veikla buvo įvertinta nusipelniusio artisto garbės vardu, 1971-aisiais „Trimitui“ suteiktas valstybinio muzikinio kolektyvo statusas. Romas Balčiūnas dirbo ir pedagoginį darbą – dėstė dirigavimą būsimiems pučiamųjų orkestrų vadovams. Jam buvo suteiktas docento vardas. Nuo 1977 metų vadovavo Muzikos ir teatro akademijos studentų mokomajam pučiamųjų orkestrui, Buvo daugelio konkursų žiuri narys, rajonų ir miestų saviveiklinių kolektyvų konsultantas, dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. 1993 metais Norvegijoje, prestižiniame 11 tūkstančių pūtikų konkurse, kuris buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą, Romas Balčiūnas su „Trimitu“ laimėjo I vietą ir aukso medalį. 1994 metais Vokietijoje vykusiame Europos muzikos dienų konkurse maestro iš 49 dirigentų buvo pripažintas absoliučiai geriausiu ir su „Trimitu“ laimėjo keturis prizus. Kaip pats rašo autobiografijoje, tai buvo lyg ir jo kūrybinio darbo apvainikavimas. 1998 m. Ramutis Balčiūnas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2003 m. – Vyriausybės meno premija, 2004 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Prisiminimus apie R. Balčiūną norėtųsi baigti paties maestro žodžiais: „Balčiūnui reikia pastatyti paminklą už kuklią estradinę kultūrą...“ n

Muzikos barai / 61

Dūdų kampas Jubiliejinė Pučiamųjų muzikos tyrimo ir sklaidos asociacijos konferencija Vokietijoje

Liepos 17–22 d. Vokietijoje, Vakarų Bavarijos Hamelburgo (Hammelburg) miestelyje, vyko 21-oji tarptautinės asociacijos IGEB konferencija. Ši konferencija jubiliejinė – asociacijai šiemet sukanka 40 metų. IGEB (vok. Internationale Gesselschaft zur Erforschung und Förderung der Blasmusik, angl. International Society for the Investigation and Promotion of Wind Music), Tarptautinė pučiamųjų muzikos tyrimo ir sklaidos asociacija, įkurta 1974 m. Graco (Austrija) muzikos universitete. Organizacija išaugo iš 1966 metais negausaus muzikologų, atlikėjų ir muzikos mėgėjų Zindelfingene (Sindelfingen, Vokietija) įkurto Pučiamųjų muzikos tyrimo komiteto. Pirmasis IGEB prezidentas – Wolfgangas Suppanas, nuo 2001 m. asociacijai vadovauja Graco menų universiteto profesorius Bernhardas Habla. Šiuo metu pagrindinė IGEB būstinė yra Tarptautinis pučiamųjų muzikos tyrimo centras (Pannonische Forschungsstelle), esantis Graco menų universiteto filiale Oberšiucene (Oberschützen, Austrija). IGEB tikslas per visus jos egzistavimo metus liko tas pats – skatinti pučiamųjų muzikos tyrimus visame pasaulyje ir skleisti šių tyrimų rezultatus. Dėl asociacijos veiklos pučiamųjų muzikos tyrimai tapo svarbia muzikologijos šaka, buvo atskleista daug šios muzikos srities istorijos reiškinių, rasta ir išnagrinėta daug iki tol nežinomų kūrinių. Vienas pagrindinių IGEB muzikologų tyrimų objektų yra pučiamųjų orkestrų istorija, repertuaras, aksiologiniai jų veiklos aspektai. IGEB daug prisidėjo prie pučiamųjų orkestro elitizavimo – kaip estetiškai vertingą akademinę muziką atliekančio kolektyvo statuso įtvirtinimo. Per 40 metų IGEB surengė 21 tarptautinę konferenciją, išleido 31 tęstinio mokslo darbų leidinio „Alta Musica“ tomą, 12 įvairių mokslo šaltinių publikacijų tomų. Tris kartus per metus leidžiamas asociacijos naujienraštis (Mittelungsblatt). Iš pradžių organizacijoje daugiausia buvo Europos muzikologų, vėliau užmegzti glaudūs ryšiai su

Šiaurės Amerikos, dar vėliau – Pietų Amerikos muzikais. IGEB bendradarbiauja su daugeliu pasaulio aukštųjų mokyklų bei muzikos organizacijų, tarp jų WASBE (World Association for Symhponic Bands and Ensembles), CISM (Confédération Internationale des Sociétés Musicales), CBDNA (College Band Directors National Association), ACB (Association of Concert Bands). 1988 m. trijų svarbiausių pasaulyje pučiamųjų muzikos organizacijų – WASBE, CISM ir IGEB – vadovai suderino savo darbo kryptis, konferencijų laiką ir kitus veiklos aspektus, kad galėtų efektyviai ir darniai bendradarbiauti. IGEB atstovai kasmet gruodžio mėnesį Čikagoje renkasi į turbūt reikšmingiausią pasaulio instrumentinės muzikos edukacijai skirtą renginį Midwest Clinic. Kaip ir ankstesnėse konferencijose, Hamelburge dalyvavo gausus būrys žymių pučiamųjų muzikos tyrėjų iš viso pasaulio. IGEB sekretorė Doris Schweinzer per konferencijos atidarymą pranešė, kad šiuo metu IGEB priklauso daugiau nei 250 asmenų bei organizacijų iš keturių žemynų – Europos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Azijos (iš pastarosios narių kol kas mažiausiai). IGEB prezidentas Bernhardas Habla, apibendrindamas pastarųjų metų organizacijos veiklą, konstatavo, kad visi numatyti IGEB planai sėkmingai vykdomi, organizacija plečiasi. 2014 metų konferencijoje skaityti 33 pranešimai. Suprantama, kad ypač daug buvo Vokietijos atstovų – jie skaitė 9 pranešimus. Šiaurės Amerikos atstovai (10 pranešėjų iš JAV ir 2 iš Kanados) sudarė daugiau nei trečdalį visų dalyvių. Po du pranešimus skaitė Austrijos ir Portugalijos, po vieną – Belgijos, Bulgarijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Lietuvos, Liuksemburgo, Prancūzijos ir Suomijos tyrėjai. Jubiliejinės konferencijos tema buvo „Pučiamųjų orkestrų muzikantų ir muzikos mėgėjų ugdymas praeityje ir šiandien (Education in Wind Bands and Music Amateurs in the Past and Present). Kaip ir ankstesnėse konferencijose, skaityta labai įvairaus pobūdžio pranešimų – nuo muzikinio ugdymo iki muzikos kūrinių analizės. Pranešimų medžiagos pagrindu parengti straipsniai bus išspausdinti periodiniame IGEB mokslo darbų leidinyje „Alta Musica“ 2016 metais. IGEB konferencijose pranešimai būna suskirstyti į temines grupes, toks skirstymas lemia ir pranešimų skaitymo laiką. Šiemet sudarant konferencijos programą labiau atsižvelgta ir į kalbos specifiką: pranešimai vokiečių kalba (jų buvo gana daug) buvo atskirti nuo pranešimų anglų kalba. IGEB konferencijų darbas neskirstomas

IGEB valdyba: Doris Scweinzer (IGEB iždininkė, Austrija), Damienas Sagrillo (IGEB generalinis sekretorius, Liuksemburgas), Bernhardas Habla (IGEB prezidentas, Austrija), Francisas Pietersas (IGEB viceprezidentas, Belgija)

Muzikos barai / 62

į sekcijas – visi klausytojai gali išklausyti visus pranešėjus, taigi ir pranešimai neskirstomi (kaip daugelyje kitų konferencijų) į plenarinius ir sekcijinius. Darbas konferencijose niekada nebūna skubotas, nors pranešimams skirto reglamento (30 minučių, įskaičiuojant atsakymus į klausimus ir pranešėjų pasikeitimą) visada laikomasi. Po pranešimų užduodami klausimai, kartais kylančios karštos diskusijos akivaizdžiai liudija, kad tyrėjai čia susirinko ne „padėti varnelės“, t. y. įtraukti į savo nuopelnų sąrašą dar vienos tarptautinės konferencijos pavadinimą ir užsitikrinti publikaciją solidžiame tarptautiniame leidinyje, bet rimtai ir konstruktyviai dirbti. Svarbiausios jubiliejinės konferencijos potemės: asmenybės ir kūriniai (9 pranešimai), instrumentai (4 pranešimai, 3 iš jų skirti saksofonui), pučiamųjų orkestrai (3 pranešimai). Tarp pastarųjų įdomūs pasirodė 2 istorinei karinės muzikos temai – kavalerijos pučiamųjų orkestrų veiklai – skirti pranešimai, kuriuos skaitė Bruce´as Gleasonas (Minesota, JAV) ir Darrinas Oehlerkingas (Saskačevanas, Kanada). Pagrindinė konferencijos tema – muzikinis ugdymas, todėl gana daug pranešimų buvo susiję su edukacinėmis problemomis – ugdymo istorija ir nūdiena (3 pranešimai), ugdymu kariniuose orkestruose (4 pranešimai), šiuolaikiniu ugdymu (5 pranešimai). IGEB šių metų konferenciją susiejo su dar dviem datomis – Foichtvangene (Feuchtwangen) įkurto Dainavimo muziejaus 25-mečiu ir Vokietijos chorinio dainavimo archyvo ir tyrimo centro 15 metų sukaktimis. Dainavimo muziejaus mokslo darbuotojo Alexanderio Arlto ir Viurcburgo (Würzburg) universiteto profesoriaus Friedhelmo Brusniako pranešimai buvo skirti chorinei muzikai. Kiti tyrėjai savo pranešimuose pateikė duomenų apie pučiamųjų muzikos įrašus (1 pranešimas), muzikinio gyvenimo aktualijas savo šalyse (2 pranešimai). Kaip ir kiekvienoje konferencijoje, pranešimų kokybė buvo gana skirtinga, tačiau neabejotina, kad absoliuti dauguma dalyvių yra aukšto tarptautinio lygio tyrėjai. Reikėtų išskirti Franciso Pieterso (Belgija) pranešimą apie XIX a. pučiamųjų orkestrų raidai didelę įtaką turėjusį FrançoisJosephą Fétisą, taip pat Paulo Popielo (Kanzasas, JAV) pateiktą 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedijai skirtos Mohammedo Fairouzo Ketvirtosios simfonijos „In the Shadow of No Towers“ analizę. Šio straipsnio autorius skaitė pranešimą „Valiant Soldiers and Respectable Men: Rediscovering Marches of Jonas Domarkas“ (Šaunieji kariai ir garbūs vyrai: naujai atrasti Jono Domarko maršai), kuriame nagrinėti kompozitoriaus J. Domarko kūrybos pučiamųjų orkestrui, pirmiausia jo maršų, stilistika ir sąsajos su pasaulinėmis bei lietuviškomis šio žanro tradicijomis. Džiugu, kad konferencijoje dalyvavę muzikai iš Suomijos, JAV, Portugalijos, Vokietijos susidomėjo J. Domarko kūriniais ir ketina juos įtraukti į savo būsimų koncertų programas. Keletas J. Domarko kūrinių pastaraisiais metais jau buvo atlikta užsienio šalyse, todėl galime kalbėti apie profesionalaus lietuvių kompozitoriaus kūrybos tarptautinę sklaidą ir jos įsiliejimą į gausią ir įvairią pasaulinio akademinio pučiamųjų orkestrų repertuaro visumą.

Konferencija vyko buvusiame pranciškonų vienuolyne įsikūrusioje Bavarijos muzikos akademijoje. Viena iš jos kuratorių – Bavarijos muzikos asociacija. Bavarijoje itin išplėtota pučiamųjų orkestrų veikla, asociacija vienija apie 45000 muzikantų, grojančių įvairiuose pučiamųjų orkestruose, kurių regione yra apie 900. Vienas iš posėdžių vyko ne Muzikos akademijoje, bet netoli Hamelburgo esančiame istoriniame Viurcburgo mieste, XVIII a. pirmojoje pusėje pastatytos vadinamosios Viurcburgo rezidencijos Toskanos salėje. Be abejo, sentimentų skatinamas šią salę pasirinko IGEB prezidentas Bernhardas Habla, kuris prieš daugelį metų joje klausėsi muzikos istorijos paskaitų. Susipažinimas su įspūdinga šio miesto architektūra tapo tą dieną vykusios įdomios ekskursijos po Žemutinės Frankonijos (Bavarijos regionas) vietoves pradžia. Ekskursijos pabaigoje konferencijos dalyviai apsilankė nedidelio miesto Folkacho (Volkach) muzikos mokykloje ir išklausė jos direktoriaus pranešimą. Ypač nustebino pučiamųjų instrumentų svarba mokymo procese ir didžiulis savivaldybės ir regiono administracijos dėmesys muzikos mokykloms ir muzikiniam ugdymui. Konferencijos metu kiekvieną vakarą skambėjo muzika. Greta vienuolyno esančioje bažnyčioje koncertavo Šiaurės Bavarijos muzikų asociacijos Žemutinės Frankonijos senjorų pučiamųjų orkestras (uoliai ir noriai muzikuojančių orkestro dalyvių amžiaus vidurkis – 70 metų). Kitos dienos vakare vienuolyno kieme esančioje lauko estradoje kamerinę muziką puikiai atliko Bavarijos muzikos akademijos mokiniai – trombonų trio, varinių instrumentų trio, fagotų trio, klarnetų kvartetas. Konferenciją vainikavo paskutinės dienos vakare toje pačioje lauko estradoje koncertavęs Vokietijos karinių pajėgų orkestras (vadovas – vyresnysis leitenantas Burkardas Zengleinas). Skambėjo B. Smetanos, R. Strausso bei šiuolaikinių vokiečių kompozitorių kūriniai. Nors koncertas nebuvo ilgas, tačiau atlikti kūriniai atspindėjo daugelio Vakarų pučiamųjų orkestrų repertuaro tendencijas: greta klasikos (ne tik originalių, bet ir aranžuotų kūrinių) pateikiami pastaraisiais metais ar dešimtmečiais sukurti kūriniai. Be to, daug dėmesio skiriama regionų kompozitoriams. Kūrinių stilistika gana įvairi – nuo akademinio simfonizmo iki pučiamųjų orkestrams tipiškų (tačiau nešabloniškų, meniškai įtaigių) maršinių fanfarinių kompozicijų. Kas dvejus metus konferencijose įteikiamas vieno iš IGEB įkūrėjų Fritzo Theleno apdovanojimas (Thelen-Preis) už geriausią disertaciją pučiamųjų muzikos tema. Šiemet pagrindinis prizas nebuvo skirtas, dviem mokslininkams – Tarai Schwab (JAV, Oregono universitetas) ir Patrickui Péronnet (Prancūzija, Sorbonos universitetas) įteikti nepagrindiniai apdovanojimai (Recognition Awards). Baigiamajame konferencijos posėdyje buvo įvertinta organizacijos veikla, suplanuota informacijos sklaida įvairiose šalyse, nubrėžtos tolesnių darbų gairės, tartasi ir dėl pasirengimo 2016 m. konferencijai. Rytis URNIEŽIUS

Baigiamas projektas „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“

Muzikos atlikėjas interpretatorius kaip savarankiška muzikinio gyvenimo figūra iškilo tik XVIII a., o pripažintą kultūrinę reikšmę įgijo XIX a., kai susiformavo atlikimo meno ideologijos ir praktikos. Mūsų šalyje yra išugdyta daug aukščiausio lygio klasikinės muzikos atlikėjų, tačiau interpretatoriaus problematika muzikologiniuose tyrimuose iki šiol dažnai lieka nuošalyje. Ši aplinkybė paskatino jaunesniajai akademinės bendruomenės kartai atstovaujančias Lietuvos muzikos ir teatro akademijos darbuotojas 2013 metais susiburti ir inicijuoti projektą „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“. Projekto vadovė – smuikininkė, LMTA docentė dr. Rūta Lipinaitytė, projekto mokslo darbuotojos – vargonininkė, LMTA lektorė dr. Eglė Šeduikytė-Korienė ir muzikologė, Mokslo ir meno doktorantūros skyriaus vedėja Lina Navickaitė-Martinelli. Projektas 2013 metų pradžioje laimėjo Lietuvos mokslo tarybos paskelbtą Kultūrinės plėtros projektų konkursą. Jam buvo pateiktos 42 paraiškos, iš kurių finansavimą laimėjo 14. Projekto idėją palaikė Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ji tapo vykdančiąja institucija. Realizuojant idėją yra įgyvendinamos tarpusavyje suderintos ir viena kitą papildančios mokslinės, kultūrinės ir edukacinės veiklos. R. Lipinaitytė nagrinėja smuikininko koncertmeisterio vaidmenį, tyrime siekiama atsakyti į klausimus, kokiu būdu ši profesija jungia vadovo, akompaniatoriaus, solisto, pedagogo ir orkestrą reprezentuojančio asmens funkcijas, kaip kinta koncertmeisterio vaidmuo orkestrui grojant su dirigentu arba be jo. E. ŠeduikytėKorienė tiria vargonininko profesijos multifunkcionalumą bei šios profesijos skirtumus didžiuosiuose miestuose ir provincijoje, katalikiškoje ir protestantiškoje bažnyčioje. L. Navickaitės-Martinelli moksliniai tyrimai susiję su kultūrologiniais ir semiotiniais atlikimo meno teorijų aspektais, analizuojamos muzikos atlikėjams visuomenės priskiriamos funkcijos, tiriama, kokios asmeninės ir profesinės savybės reikalingos šioms funkcijoms vykdyti. Dalį tyrimų rezultatų projekto dalyvės jau pristatė, kitą dalį pristatys Lietuvoje ir užsienyje vyksiančiuose tarptautiniuose forumuose: XII pasauliniame IASS/AIS semiotikos kongrese „Naujoji semiotika: tarp tradicijos ir inovacijos“ Sofijoje (Bulgarija), Pirmajame tarptautiniame Tarptautinio semiotikos instituto (ISI) humanitarinių mokslų kongrese Kaune, tarptautinėje konferencijoje „Kritinės muzikos, edukacijos ir religijos perspektyvos“ Helsinkyje (Suomija), pirmoje muzikos atlikimo ir meninių tyrimų konferencijoje-festivalyje „Muziką atliekantys mokslų daktarai“ Helsinkyje (Suomija), 9-oje

tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Muzikos mokslas šiandien: pastovumas ir pokyčiai“ Daugpilyje. Taip pat planuojamos publikacijos recenzuojamuose mokslo žurnaluose. Projekto vykdytojų ir kitų muzikos, teatro ir kino sričių menininkų tyrėjų, meno doktorantų ir mokslininkų su projekto tematika susijusius pranešimus galima buvo išklausyti 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikimo studijų ir meno tyrimų simpoziume, kuris buvo viena iš projekto veiklų. Atskirai reikia paminėti šio projekto kontekste sukurtą ir projekto idėjoms tęsti bei plėtoti skirtą meninių tyrimų ir atlikimo studijų platformą HARPS (Headquarters of Artistic Research and Performance Studies), kurios idėjos ir naujienos yra skleidžiamos specialiai sukurtame internetiniame portale (http://harps.lmta. lt). Platformos paskirtis – inovatyviomis meninių ir mokslinių tyrimų idėjomis prisidėti prie Lietuvos atlikimo meno puoselėjimo. Pagal projektą taip pat organizuojami ir pažinimą skatinantys renginiai. Pirmasis jų – 2013 m. lapkričio 25–27 dienomis Vilniuje vykę meistriškumo kursai bažnyčių vargonininkams „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra“. Platų disciplinų spektrą, sudarytą atsižvelgiant į bažnyčios vargonininko profesijos aktualijas, dėstė lietuvių muzikai Dovilė Savickaitė, Vilimas Norkūnas ir dr. Vidas Pinkevičius, ekspertinę profesinę patirtį įgiję Europoje ir JAV. Kitas planuojamas renginys – 2014 m. spalio 26–31 vyksiančios tarptautinį pripažinimą pelniusių orkestrų koncertmeisterių kūrybinės dirbtuvės LMTA studentams. Kviestiniai menininkai orkestrinio grojimo meistriškumo kursuose dirbs su LMTA simfoniniu orkestru. Taip pat vyks individualios pamokos, kuriose svečiai ruoš studentus orkestro artisto ar koncertmeisterio darbui. Su studentais dirbs Paryžiaus nacionalinės konservatorijos ir Folkwango menų universiteto (Esenas, Vokietija) smuiko specialybės profesorius, kviestinis įvairių simfoninių orkestrų koncertmeisteris Borisas Garlitskis ir Dorothy DeLay bei Itzhako Perlmano mokinys, simfoninio orkestro „Bayerischen Rundfunks“ koncertmeisteris Antonas Barakhovskis. Projekto iniciatorės tikisi, kad kompleksinis muzikos atlikėjo funkcijų muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose tyrimas prisidės prie muzikos atlikimo problematikos sklaidos tiek tarp profesionalių muzikų ir teoretikų, tiek ir tarp muzikos mylėtojų bei pagrįs polifunkcionalumo svarbą šiuolaikinio atlikėjo veiklai. Labai džiugu, kad prie projekto finansavimo prisidėjo ir privatūs rėmėjai, jų logotipai teikiami HARPS svetainėje. Rūta LIPINAITYTĖ Šis straipsnis yra Kultūrinės plėtros projekto „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“, finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos (sutarties nr. MIP-095/2013), dalis.

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje Mirė iškilus choro dirigentas ir pedagogas prof. Antanas Jozėnas

2014 m. spalio 7 d., eidamas 88-uosius metus, mirė ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Choro dirigavimo katedros vedėjas, Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas Antanas Jozėnas. A. Jozėnas gimė 1927 m. gegužės 17 d. Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje, Kriaunų bažnytkaimyje. Vargonininkavo Palonų ir Baisiogalos bažnyčiose.1946 m. įstojo į Kauno konservatorijos prof. Nikodemo Martinonio vargonų ir choro dirigavimo klasę. Studijuodamas vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje, vadovavo mergaičių gimnazijos chorui. Sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, 1950–1954 m. A. Jozėnas choro dirigavimą studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. Antano Budriūno klasė). 1950–1965 m. jis dėstė choro dirigavimą, vadovavo choro studijai Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1952–1971 m. A. Jozėnas buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro dirigavimo skyriaus vedėjas ir moksleivių choro studijos vadovas. Apie 20 metų dirbęs šioje mokykloje, padėjo tvirtus pamatus Lietuvos vaikų bei jaunimo chorinio dainavimo ir profesionalių choro dirigentų ugdymui. 1957–1972 m. Vilniaus pedagoginio instituto (dabar LEU) Muzikos ir Choro katedrų vedėjas, choro studijos vadovas. 1972–1985 m. A. Jozėnas buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar LMTA) Choro dirigavimo katedros vedėjas, choro studijos, o 1973–1978 m. kamerinio choro vadovas. 1975 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1977 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1985 m. suteiktas liaudies artisto garbės vardas. 1986 m. paskirta valstybinė premija. 1960-1998 m. A. Jozėnas – Lietuvos dainų švenčių, moksleivių, Pabaltijo respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ meno vadovas ir vyr. dirigentas. 1976–1992 m. vadovavo Lietuvos aklųjų draugijos kameriniam chorui „Vilnius“ (dabar valstybinis choras „Vilnius“). Jo vadovaujamų chorų repertuare svarbią vietą užėmė kompozitorių klasikų (J. S. Bacho, J. Haydno, G. Rossini, F. Schuberto, V. Bellini, G. Bizet ir kt.) bei lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, E. Balsio, J. Juzeliūno, J. Kačinsko, T. Makačino, G. Kuprevičiaus, J. Juozapaičio, V. Barkausko, O. Balakausko ir kt.) kūriniai, premjeros. Bendradarbiavo su Lietuvos kameriniu ir nacionaliniu simfoniniu orkestrais, dirigentais Sauliumi Sondeckiu, Jonu Aleksa, Juozu Domarku, solistais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vladimiru Prudnikovu, Jolanta Čiurilaite, Irena Milkevičiūte, Sigute Stonyte, Regina Maciūte, Nijole Ambrazaityte, Zita Martinavičiūte-Grigiene, Sergejumi Larinu, vargonininku Bernardu Vasiliausku, pianistais Halina Znaidzilauskaite, Povilu Stravinsku, Irena Čiurilaite-Markauskiene, Eleonora Bekova, Dainiumi Jozėnu. Koncertavo Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Kuboje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Lietuvos ir užsienio televizijų ir radijų fonduose saugomi vaizdo ir garso įrašai. A. Jozėnas per 45 pedagoginio darbo metus išugdė didelį būrį choro dirigentų. Jo dirigavimo klasę baigė Jonas Aleksa, Fabijonas Sereika, Sigitas Vaičiulionis, Gediminas Purlys, Tadas Šumskas, Jurijus Kalcas, Viktoras Masevičius, Jonas Rimša, Arvydas Adamonis, Rasa Gelgotienė, Loreta Levinskaitė, Ričardas Grušas, Vilius Tavoras, Algirdas Šumskis, Auksė Kabelytė-Stankevičienė, Rolandas Aidukas, Dainius Puišys ir kiti.

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Lietuvos muzikų sąjungos veiklos partneriai

LMTA inf.

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Remigijus VITKAUSKAS Altistas, mokslininkas, EU docentas, LNSO artistas (spalio 18 d.) Zenonas RINKEVIČIUS Menotyrininkas, KU Menų fakulteto docentas, mokslų daktaras (lapkričio 29 d.)

Muzikos barai / 64

Beata–Marija ŠMIDTIENĖ Smuikininkė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja (gruodžio 10 d.) Rasa Albina JUZUKONYTĖ Dainininkė (gruodžio 16 d.)

BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Spalio 1 dieną buvo minima Tarptautinė muzikos diena. Šia proga Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamuose renginiuose Žemaitės skvere, Rotušės aikštėje bei salėje gausiai susirinko sostinės gyventojai ir svečiai. Gedimino prospekte esančiame Žemaitės skvere praeivius kvietė koncertas-akcija „Neskubėk po darbo į namus“. Puikias programas atliko net trys jaunimo pučiamųjų orkestrai: Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Rimantas Valančauskas), Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos orkestras ,,DoMinO“ (vadovas Mindaugas Rarivanas) ir Vario dūdų orkestras „Aukštyn“ iš Panevėžio (vadovas Remigijus Vilys). Skambant muzikai, buvo dalijami „Muzikos barų“ žurnalai, su praeiviais bendravo leidinio autoriai ir LMS bendruomenės nariai. Vilniaus rotušės aikštėje tradiciškai žygiavo ir grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio majoro Egidijaus Ališausko.