Mb 2015 1 2issum

www.muzikusajunga.lt

2015 Vasaris

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 2.90 Eur / 10 Lt Kaina be CD 1.45 Eur / 5 Lt

M. K. Oginskio metai 36 p.

Ievos Narkutės dainų paslaptys 50 p.

Dūdų kampe „Nauji vėjai“ 56 p.

Šiame numeryje:

LEOPOLDAS Digrys Numeris su CD

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotrauka

2015 VASARIS Nr. 1–2 (444–445) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, Račių g. 24 , Vilnius, LT-03156 Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys „AUKSINIO DISKO 2014“ LAUREATAI

PANORAMA

Įspūdingas Klaipėdos birbynininkų laimėjimas / 33 p.

Rasa Pangonytė Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai / 2 p.

Fragmentai iš spaudai parengtos knygos

VIRŠELIO TEMA

Vilimas Norkūnas Viena meilės senajai muzikai istorija / 31 p.

SUKAKTIS

Alina Ramanauskienė Laimonas Salijus – pastebėtas ir įvertintas / 32 p.

Jolanta Babaliauskienė Kanklių muzikos projekto atgarsiai / 33 p.

Rasa Aukštuolytė Jauniesiems virtuozams – I nacionalinio forumo „Ars Lituanica“ prizai / 34 p.

Rasa Aukštuolytė Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija minėjo 70-metį /7 p.

Ieva Kananavičiūtė Festivalis „Cantate Domino“ / 35 p.

Jūratė Vyliūtė Vladas Paulauskas – Panevėžio mokyklos įkūrėjas / 8 p.

SVETUR

Vytautas Alenskas Gyvenimas tautinei kultūrai / 14 p.

Eglė Andrejevaitė Pasaulinė Gedimino Gelgoto simfonijos premjera Leipcige / 21 p.

Profesoriui Algirdui Vyžintui – 85

Konkursas „Muzikuojame dviese“ / 35 p.

Vaclovas Juodpusis Susitikimas su Dresdeno simfoniniu orkestru / 11 p.

Daiva Tamošaitytė Profesorės Veronikos Vitaitės 75-mečiui / 26 p.

„Dinastija“ koncertavo Kaliningrade / 29 p.

Šviesė Čepliauskaitė M. K. Oginskis ir jo polonezai: tarp klasicizmo ir romantizmo / 36 p.

BALETAS

Snieguolė Dovidavičienė Įspūdingas M. K. Oginskio metų renginys Vilniaus rotušėje / 40 p.

KRONIKA

Erika Striogaitė „Žalgirio“ arenoje – populiarusis Andrea Bocelli / 12 p.

Audronė Žiūraitytė Svetimas „Spragtukas“ ir savoji „Vaivos juosta“ / 42 p.

Dovilė Vaitkutė Ar ką tik gimusi „Vaivos juosta“ gyvuos toliau? / 48 p.

POPULIARUMO KAINA

Juozas Skomskis Styginių muzikos laikas / 13 p.

Jana Saifulinaitė Ieva Narkutė: „Mano kūryboje muzika ir psichologija – susikibusios rankomis“ / 51 p.

ALMA MATER STUDIORUM

DŪDŲ KAMPAS

Rima Jūraitė Operos solistas ir rinka: problemos, galimybės ir perspektyvos / 18 p.

Projektas „Baltic Drumline“ / 61 p.

Agnė Paškauskaitė Aleksanderio technika / 16 p.

Juozas Skomskis Operų jaunimui trilogija / 19 p.

Rima Jūraitė Barbro Marklund Petersone: „Lietuvos dainininkai apdovanoti labai gerais balsais“ / 20 p.

NAUJI LEIDINIAI

Laimutė Ligeikaitė Ansamblis „Sensibile“ interpretuoja prancūzų muziką / 41 p.

FESTIVALIAI

Agnė Dūkštaitė Tarptautinis akordeono festivalis „Vilnius 2014“ / 21 p.

Daiva Tamošaitytė Pirmasis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis-konkursas „Šimtmečio muzika“ / 24 p.

Kazys Daugėla Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija atnešė „Naujus vėjus“ / 56 p.

Gerimantas Statinis Darius Užkuraitis: „Man pučiamieji instrumentai susiję su džiazu“ / 62 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Viršelyje scena iš spektaklio „AFFETTI MUSICALI“. Spektaklyje spalvingai atskleidžiami italų muzikos afektai (affetti musicali) nuo ankstyvojo iki vėlyvojo baroko. Žaisminga ir kontrastinga išraiškos priemonėmis programa atliekama istoriniais barokiniais instrumentais. Atlieka trio „Chiaroscuro“: R. Vosyliūtė (barokinis vokalas), I. Baublytė (išilginė fleita), V. Norkūnas (klavesinas). Dalyvauja V. Gineitytė ir I. Nazarenko (šokis). Išsamesnė informacija www.muzikusajunga.lt (žiūrėti e-parduotuvė, koncertai).

Užsakyti spektaklius galima Lietuvos muzikų sąjungoje: Tel. + 37068614066, +37064301306, el. paštu info@muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 1

„Auksinio disko 2014“ laureatai

Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai Fragmentai iš spaudai parengtos knygos Rasa PANGONYTĖ 1934 metų rugsėjo 9 dieną mirė Lietuvos vargonininkų tėvu vadintas Juozas Naujalis. Dieną prieš tai, rugsėjo 8-ąją, Kaune juristų Dominyko ir Marijos Digrių šeimoje gimė Leopoldas. Gyvenime jam bus patikėta svarbi misija – pratęsti J. Naujalio darbą ir atgaivinti nutildytus Lietuvos vargonus...

Vaikystė

Prezidento Antano Smetonos laikais teisininkais Kėdainiuose dirbę Digriai gyveno nors ir neištaigingai, bet pasiturimai, tad natūralu, kad jų pirmagimiui neteko kęsti nepriteklių. Atvirkščiai – iki pirmos sovietinės okupacijos pradžios vienam šeimoje augusiam Leopoldui nieko netrūko. Juolab kad vaiku rūpinosi ne tik tėvai, bet ir auklė bei namų šeimininkė.

Pats L. Digrys iš vaikystės prisimena tik nuotrupas. „Tėvas buvo tardytojas (dabar vadintųsi tyrėjas), Leopoldas Digrys atgaivino nutildytus Lietuvos vargonus

Muzikos barai / 2

mama – advokatė. Nuomojosi atskirą namą. Įėjimas į mamos kabinetą buvo iš gatvės, į tėvo – iš kiemo. Pamenu policininką, kuris atvesdavo suimtuosius. Jo buvo didžiuliai ūsai. Kol tėvas tardydavo, jis su manimi žaisdavo. Kai pamatydavau jį einantį kiemu, bėgdavau pas tėvą ir sakydavau, kad mano draugas jau atėjo.“ Kai Leopoldui sukako penkeri, į jo gyvenimą įžengė muzika. Tėvai savo berniukui sugalvojo neįprastą dovaną – nuvedė pas muzikos mokytoją.

Kad ir koks klusnus buvo vaikas, jo, penkerių metų berniuko, dėmesį vis dėlto labiau traukė kiti dalykai: „Mokytoja pjaustė obuolį į dvi, paskiau keturias dalis aiškindama: štai pilna nata, o čia dvi pusinės, čia keturios ketvirtinės... O man tik rūpėjo, ar tą obuolį duos man suvalgyti, ar pasiliks sau.“ Tėvai tvirtino, kad po trijų mėnesių mokslo mažasis Leopoldas jau grojo J. Strausso valsą „Žydrasis Dunojus“.

Penkerių metų vaikui tai nemažas pasiekimas, tačiau pačiam dabar tai kelia šypseną: „Kad grojau, pamenu, bet kaip grojau, ačiū Dievui, neprisimenu...“ Nors mažo berniuko pasiekimai buvo dideli, šiandien L. Digrys prisipažįsta, kad meilė muzikai jį aplankė dar negreit.

Vaikystėje jam teko turėti krūvą fortepijono mokytojų, bet nė vienas pedagogas nesugebėjo vaiko užburti muzika. Tačiau ir skųstis varginančiais mokslais neteko. Nors namuose kasdien turėdavo groti tris valandas, greitai rado būdą, kaip prievolę suderinti su malonumu: „Ateidavo šeimininkė virti pietų ir kontroliuodavo mane žiūrėdama į laikrodį, kiek laiko groju. Pasistatydavau natas, ant jų knygą ir improvizuodamas pianinu skaitydavau. Daug įdomių knygų perskaičiau.“ Tiesa, būtų teisinga pastebėti, kad būsimasis profesorius nebuvo pats išradingiausias apgaudinėtojas. Antai vieno tuometinio „kolegos“ mama, netikėtai grįžusi namo, rado sūnų gulintį ant sofos ir skaitantį. Prie kairės kojos buvo pririštas smuikas, prie dešinės – strykas. „Muzika“ jų šeimininkei skambėjo visą laiką. „Galbūt todėl mano karta laikoma intelektualia“, – svarsto L. Digrys.

Ką ir kalbėti, laikotarpis, kuriuo buvo lemta augti būsimam muzikui, nebuvo lengvas. Prasidėjęs karas paliko žymę ir vaiko atmintyje.

Digrys prisimena, kaip vokiečių okupacijos metais jį mama vesdavosi į miestą. Su pavojinga užduotimi. „Kažkur netoli didelių vartų liepdavo niekur neiti, jos laukti.

Palikdavo savo laikrodėlį ir parodydavo: jeigu negrįš, kol didžioji rodyklė pasieks tam tikrą skaičių, turiu eiti namo ir pasakyti tėvui, kad mama negrįžo. Po daugelio metų sužinojau, kad nešdavo maisto savo draugei ar bendradarbei į žydų getą.“ Muzika Digrių šeimą kartą išgelbėjo nuo išmetimo iš tuometinio jų buto Kaune, S. Daukanto ir Kęstučio gatvių sankryžoje. Netikėtai į namus užėjęs vokiečių karininkas pareiškė, kad butas bus konfiskuotas. Eidamas per kambarius karininkas pamatė pianiną su atverstomis W. A. Mozarto Fantazijos c-moll natomis. „Kas groja?“ – paklausė.

Mama parodė į Leopoldą. Karininkas liepė pagroti. Devynmetis Leopoldas pradėjo skambinti. Klausydamasis

karininkas nusiėmė kepurę, o pabaigus pasakė „ačiū“ ir išėjo. Butas nebuvo konfiskuotas. Įdomiausia, kad vaiko, išgyvenančio to meto įvykius, galvoje buvo gimęs šio kūrinio siužetas: žmogų veda sušaudyti, bet jis pabėga, laisvėje džiaugiasi gamta, paukščiais, saule. Deja, priešai jį vėl sugauna ir paskutiniame takte (greitas pasažas fortissimo) sušaudo.

Pirmasis tikras mokytojas

Kai Leopoldui sukako 14 metų, šeima persikėlė į Vilnių.

Berniukas įstojo į Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą. Tuomet mokykla glaudėsi viename Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) fligelyje. Tik vėliau ji persikėlė į didelius rūmus Antakalnyje ir gavo Nacionalinės M K. Čiurlionio meno mokyklos vardą.

Leopoldas pagaliau gavo mokytoją, kurį iki šiol vadina unikaliu žmogumi – profesorių Jakovą Ginzburgą. Savo mokytoją prisimena kaip šiek tiek pedantą, atpratinusį mokinį „groti, kas patinka ir kaip patinka“. Tikriausiai būtent iš J. Ginzburgo jis perėmė vėliau taip visų pabrėžiamą pedantiškumą: „Profesorius jau pirmą pamoką reikalaudavo groti tik atmintinai, namie ant natų užrašyti kiekvieną pirštelį, o pamokoje savo ranka ištaisydavo aplikatūrą.

Man jis buvo didelis autoritetas, todėl to aplikatūros fiksavimo įpročio neatsikračiau iki pat senatvės.“ Jau pirmą pamoką naujasis mokinys gavo užduotį išmokti penkių puslapių Maurice´o Moszkowskio etiudą.

Kitai pamokai Leopoldas atmintinai iškalė vos vieną puslapį. „Į galvą neatėjo (remiantis ankstesne savo patirtimi) pažiūrėti, kiek puslapių iš viso turi tas etiudas. Ilgą laiką maniau, kad neturiu muzikinės atminties...“ L. Digrys su šypsena prisimena J. Ginzburgo pamokas: „Ištaisęs visas klaidas klausdavo: zapomniš? (rus. atsiminsi, bet lenk. – užmirši). Kadangi rusų kalbos dar nemokėjau, o prieš karą gyvendamas Vilniuje buvau šiek tiek pramokęs lenkiškai, įsitikinusiu balsu atsakydavau – niet. Kartodavo tą patį antrą, trečią kartą. Įdomus mokinys jam atrodžiau.“ Pamokos pas profesorių vykdavo du kartus per savaitę 12 valandą namuose. Gerai išauklėtas jaunuolis iš pagarbos mokytojui ateidavo 15 ar 20 minučių anksčiau, mat buvo įsitikinęs, kad „lygiai 12 valandą reikia pradėti groti, o nusivilkti paltą, pasisveikinti, prisitraukti kėdę reikia ne pamokos metu“. Nustebintas tokio perdėto punktualumo, J. Ginzburgas kelis kartus bandė klausti, ar liepęs ateiti anksčiau. Tačiau jaunas Leopoldo amžius ir kuklios rusų kalbos žinios dar neleido suprasti tokių subtilių profesoriaus užuominų, tad šiam neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su keistais mokinio įpročiais. Juolab kad mokinys buvo neeilinis. Po poros metų jaunuolio pažanga patenkintas mokytojas suteikė jam didžiulę progą – rekomendavo jį Lietuvos radiofono tiesioginėje laidoje groti F. Liszto „Vengrišką fantaziją“ fortepijonui su tikru simfoniniu orkestru. Jauno muzikanto gyvenime tai buvo didžiulis, ateitį nulėmęs įvykis.

Muzikos barai / 3

„Auksinio disko 2014“ laureatai Studijos Maskvoje

Baigęs gimnaziją L. Digrys, kaip ir planavo, padavė dokumentus į Vilniaus konservatoriją ir išvažiavo paatostogauti pas dėdę į kaimą prie Kauno. Tačiau jo planai pasirodė nieko verti prieš tuos, kuriuos kažkas rengė „iš aukščiau“. Ramias atostogas nutraukė motinos vizitas su žinia: Meno reikalų valdybos pareigūnai iškvietė Digrius ir pareikalavo, kad Leopoldas važiuotų studijuoti į Maskvą. Tėvai pasakojo, kad klausimo dėl laisvo pasirinkimo net nebuvo.

Vilniaus konservatorija nupirko traukinio bilietus ir L. Digrys išvyko. Privaloma tvarka mokytis į Maskvą tais metais iškeliavo ir daugiau gabių muzikos studentų.

Didžiajai daliai į Maskvą atvykusių lietuvių pasisekė – gavo vietas bendrabutyje netoli konservatorijos. Tiesa, sąlygos nebuvo idealios. Leopoldo kambaryje iš viso gyveno vienuolika žmonių: „Būdavo, vienas kambario kaimynas groja trombonu savo repertuarą, kitas triūba – savo. Sako man, gali groti, mums netrukdai. Bandau, bet pats savęs negirdžiu. O konservatorijoje klases individualiam darbui būdavo galima gauti tik gyvos eilės tvarka nuo 7 iki 9 valandos ryto ir vakare nuo 20 iki 21.45 valandos.“ Gyvenimą bendrabutyje L. Digrys prisimena kaip linksmą ir nerūpestingą. Bendrabučio budėtoja pirmą valandą nakties visuose kambariuose išjungdavo šviesas, bet tada prasidėdavo linksmybės koridoriuose. „Prisimenu, vienam bičiuliui, dažnai grįžtančiam paryčiais, išpyliau ant pagalvės dėžutę miltelių dantims valyti. Kitą rytą jis išskubėjo į paskaitas visas „pražilęs.“ Bet greitai juokiasi jau kiti: „Kartą grįžtu vėlai ir nerandu savo lovos. Pasirodo, ji išardyta ir visos detalės išnešiotos po skirtingus kambarius. Po merginų taip pat. Tą naktį sužinojau nemažai naujų rusiškų žodžių...“ Ne visas šunybes L. Digrys dabar vadina džentelmeniškomis: „Jeigu kurio nors gyventojo prieš gesinant bendrabutyje šviesą kambaryje nebūdavo, ant stalo statydavome kėdę, ant jos taburetę, o ant šios – didelį dubenį su vandeniu.

Ištempdavom virvutę tarp lovos ir taburetės ir eidavom miegoti. Nakčia būdavo neilgas, bet efektingas koncertas.“ Jaunimas tiesiog rungdavosi, kas kam didesnę šunybę iškrės. L. Digrys kukliai šypsosi: „Aš beveik visada laimėdavau.“ Nors ir ne pačiomis gražiausiomis priemonėmis...

Atvykęs į Maskvą L. Digrys pateko į pianisto GriKalnai – L. Digrio aistra

Muzikos barai / 4

gorijaus Ginzburgo, jo mokytojo Vilniuje Jakovo Ginzburgo brolio, rankas. Tuo metu pedagogas buvo žymus atlikėjas, deja, neturėjęs teisės gastroliuoti užsienyje.

L. Digrys prisimena, kad talentingas mokytojas per 10 minučių sugebėdavo parodyti ir išaiškinti tai, ko kitiems dėstytojams nepavykdavo per kelias valandas. Pagroti tas 10 minučių jo pamokose būdavo didelė laimė, mat studentų turėjo daug, tačiau kitų studentų pamokų klausymas taip pat duodavo daug naudos.

Būtent G. Ginzburgas nulėmė tolesnį L. Digrio kelią.

Kartą, būdamas dar pirmame kurse, lietuvis viešai grojo J. S. Bacho preliudą ir fugą. Po koncerto mokytojas paklausė, ar studentas nenorėtų šiek tiek pasimokyti groti vargonais, kad geriau suprastų polifoniją. „Kadangi buvau auklėjamas gerbti žymius atlikėjus, nusprendžiau, kad atsisakyti būtų nemandagu. Pasakiau „taip.“ Vargu ar tąsyk L. Digrys suvokė, kad tas vienas mandagus žodelis visiškai pakeis jo gyvenimą...

Taigi L. Digrys daugiau iš mandagumo negu iš pašaukimo papildomai įstojo į vargonų klasę pas profesorių A. Gedikę. Tuo metu jaunuolis vis dar tikėjosi tapti geru pianistu, tačiau vargonai yra be galo patrauklus instrumentas ir jie vis labiau viliojo. Taigi po ketverių su puse metų jis baigė dvi specialybes – fortepijono pas G. Ginzburgą ir vargonų pas A. Gedikę. Vargonai greta fortepijono automatiškai atsirado ir aspirantūroje. Tiesa, po A. Gedikės mirties vargonavimo meno paskutinius metus teko mokytis pas Leonidą Roizmaną.

Sauliaus Sondeckio nuomone, L. Digrio sprendimas mokytis vargonavimo buvo labai protingas žingsnis: „Kaip pianistas TSRS mastu jis nebūtų užėmęs tokios padėties, kaip vargonininkas. Taip grojančių vargonininkų Tarybų Sąjungoje tada nebuvo.“ Nors studentai neturėjo galimybės valandų valandas „zulinti“ instrumento, groti fortepijonu L. Digriui sekėsi. Studentų konkurse dėl geriausio Liszto koncerto fortepijonui su orkestru Es-dur atlikimo jis laimėjo pirmą vietą. Už tai gavo premiją – teisę dalyvauti Maskvos filharmonijos simfoninio orkestro koncerte konservatorijos Didžiojoje salėje. ... Koncerto diena. Orkestrui diriguoja Maskvoje gastroliuojantis korėjietis. Į sceną išėjęs L. Digrys laimingas, visai nesijaudina. Įsitaiso prie instrumento ir staiga arti scenos sėdintys bičiuliai mato, kaip po pirmo akordo atlikėjas išbąla. „Tik antroje koncerto dalyje atsipeikėjau.

Niekam neaiškinau, kas nutiko. O priežastis paprasta.

Bendrabutyje neturėjau nei sagų, nei siūlo. Kai ištrūkdavo kelnių saga, pakeisdavau ją anglišku segtuku. Labai temperamentingai paėmęs pirmą Liszto koncerto akordą išgirdau išdavikišką spragtelėjimą. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.“ Net ir patyrusiems atlikėjams scena kelia jaudulį, ką ir kalbėti apie studentus. Pirmąsias panikos (ne jaudulio) atakas scenoje jis aiškiai prisimena ligi šiol. Vargonininkai koncertuoja padedami asistentų, kai atlikėjo rankos užimtos, jie reikiamu momentu perjungia balsus. Šis darbas dažnai patikimas studentams – juk dėstytojui neatsakysi.

Pirmą kartą asistuoti savo dėstytojui teko būnant an-

trame kurse Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje: „Kai repetavome, viskas buvo gerai. Išeiname į sceną koncertuoti – į mus žiūri tūkstančiai akių. Pirmą, ačiū Dievui, ir paskutinį kartą gyvenime puoliau į paniką. Mano dėstytojas irgi buvo pagarsėjęs panikuotojas, tačiau šį kartą jis pateko į situaciją „būti ar nebūti“. Susiėmė ir pradėjo man tyliai rodyti: štai čia balsų įjungimas, čia tokios, čia tokios klaviatūros. O publika laukia... Galų gale šiaip taip pradėjome koncertą.“ Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – per aštuonerius Maskvoje praleistus metus jo niekas daugiau neprašė asistuoti.

Tiesa, jaudulys niekur nedingo. Su juo studentas nusprendė kovoti valios pastangomis. ... Koncertas G. Ginzburgo klasės vakare. Studentui L. Digriui patikėta A. Gedikės pjesė fortepijonui su orkestru. „Man akompanavo pats Ginzburgas. Atrodo, smegenyse valios jėga jaudulį nugalėjau, tačiau visą kūrinį grojau piano (rankos buvo lyg paralyžiuotos), o dešinė koja drebėjo kaip paskutinėje Parkinsono ligos stadijoje. Tą vakarą norėjau mesti konservatoriją...“ Laimei, taip nenutiko. O netrukus jaunas muzikas ėmė mąstyti kaip geras rinkodaros specialistas. Tai gražiai iliustruoja R. Kulikausko prisimintas momentas. Turėjo būti jųdviejų koncertas P. Čaikovskio konservatorijos Mažojoje salėje. Tąsyk studentai grojo J. S. Bacho kūrinį – R. Kulikauskas violončele, L. Digrys jam akompanavo vargonais. „Leo man sako: Romai, padarykim šposą. Einam į gastronomą, atsistojam į eilę, bet apsimetam, kad nepažįstam vienas kito. Aš nerūpestingai paklausiu, ar būsite koncerte – nepaprastų gabumų violončelininkas groja. O tu pasakyk, kad gros ir pasaulinio garso vargonininkas.“ Taip studentai lietuvaičiai darė sau pirmąją reklamą.

Jie jau buvo pastebėję, kad maskviečiai labai imlūs bet kokiam ažiotažui.

Atgal į Lietuvą

1960-ieji. Prieš vienuolika metų, sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, buvo uždaryta vargonų klasė, profesinis vargonininkų rengimas Lietuvoje nutrauktas, vargonai, kaip religinių apeigų instrumentas, išstumti iš oficialiosios kultūros. Vargonų mokyklos pradininko Juozo Naujalio darbą kurį laiką tęsę pedagogai tapo arba chorvedžiais, arba ėmė rašyti dainas apie Staliną, dalis emigravo, kai kas pasitraukė į pogrindį, dar kiti „išvažiavo“ į Sibirą...

Miestų bažnyčios paverstos sandėliais, muziejais, sporto salėmis, vargonai išplėšti. „Šventų Jonų bažnyčioje buvo popieriaus sandėlis. O paskui – baldų sandėlis. Jei nori baldų, gauni taloną, Muziejaus gatvėje išsirenki, tada eini į sandėlį, į Jonų bažnyčią“, – bažnyčių niokojimo metas iškyla profesoriaus S. Sondeckio atmintyje.

1949 metais valdžia uždarė Vilniaus arkikatedrą, 1956-aisiais joje įrengta Paveikslų galerija. Nors arkikatedrai pavyko išvengti sandėlio ar dirbtuvių likimo, joje buvusio turto išsaugoti nepavyko. Nelabai kas ir stengėsi.

Katedros vargonus, S. Sondeckio teigimu, išdraskė ne okupantai, o patys lietuviai. L. Digrys prisimena tuome-

Muzikuoja trys Digriai: broliai Leopoldas, Eduardas ir sūnėnas Tomas

tinės Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos darbuotojo, šeimos draugo, pasakojimus, kad uždarius katedrą vagys lįsdavo pro langus kilimų vogti.

Kadangi viso kilimo ištempti nepajėgdavo, pjaustydavo gabalais.

Architektūros paminklų apsaugos inspekcija dėl vagysčių rašydavo oficialius raštus milicijai, bet šiems buvo duotas nurodymas nesikišti.

Iš Vilniaus bažnyčių išluptų vargonų laukė skirtinga lemtis. L. Digrys prisimena Panevėžyje pro uždarytos bažnyčios langą matęs kaip malkas sumestus vargonų vamzdžius. Vėliau „Šluotoje“ pasirodė feljetonas, iš ko Panevėžyje daromos blizgės. Jei kurioje dar veikiančioje bažnyčioje vargonai dėl laimingo atsitiktinumo būdavo išlikę, groti jais buvo rizikinga arba neįmanoma.

Tų pačių 1960 metų rugsėjį Vilniaus konservatorijoje pradėjo dirbti 26 metų Maskvos konservatorijos aspirantas L. Digrys. Jaunas dėstytojas iš karto buvo paskirtas Fortepijono katedros vyr. dėstytoju, bet tokių pareigų energingam jaunuoliui neužteko, jis ėmė įtikinėti konservatorijos valdžią, kad čia turi būti vargonų klasė. Kadangi vargonų specialybės L. Digrys mokėsi Maskvoje, įtikinti, kad jos mokymas reikalingas ir Lietuvoje, nebuvo taip sunku. Netrukus konservatorijos direkcija pakabino skelbimą apie atidaromą vargonų klasę. Buvo gauti 27 prašymai mokytis joje. Deja, Didžiojoje salėje esantys vargonai neveikė.

L. Digrys prisiminė, kad prieš keletą metų Mažojoje salėje dar stovėjo iš kažkurios uždarytos bažnyčios parvežti vargonai. Dėstytojas eina pas direktorių (tuomet rektorių dar nebuvo). Tas iškviečia savo pavaduotoją ūkio reikalams ir klausia: „Draugas M., ar nepamenate, kur iš Mažosios salės dingo vargonai?“ Pavaduotojas: „Nepamenu, draugas direktoriau...“ Kadangi niekas negalėjo prisiminti, kur tie vargonai dingo, jaunam dėstytojui iki 1962 metų teko pusė krūvio Privalomo fortepijono katedroje. Dėstydamas fortepijoną Digrys tęsia vargonų paieškas: „Po ilgų ieškojimų vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje pavyko rasti seną fisharmoniją (dviejų klaviatūrų su pedalais). Abiejų įstaigų direktoriai sutarė iškeisti seną fisharmoniją į seną konservatorijos fortepijoną.“ Nijolė Dainienė (Trinkūnaitė) prisimena, kad apie atidaromą vargonų klasę ji sužinojo iš savo geriausios drau-

Muzikos barai / 5

„Auksinio disko 2014“ laureatai gės, L. Digrio fortepijono studentės Giedrės Lukšaitės. „Jis jau turėjo vardą, juk tada į Maskvą važiuodavo tik patys geriausi. Tai buvo labai didelis įvykis ir mes subėgom groti, nes vargonai labai jaudino ir traukė.“ Vargonus buvo leidžiama studijuoti tik pianistams, kaip antrą specialybę. Ir tik tiems, kurie pagrindinės specialybės turėjo penketus.

Pavasarį L. Digrio studentai laikė pirmą vargonų egzaminą. Į nedidelę klasytę buvo pakviesti visi fortepijono katedros dėstytojai. „Pagyvenusi docentė sėdėjo ant vienintelės kėdės, kitiems teko stovėti kaip autobuse piko valandomis.“ Po egzamino buvo nutarta, kad kitais mokslo metais fisharmonija bus perkelta į erdvesnes patalpas. Be to, vadovybė leido suremontuoti neveikiančius salės vargonus.

Tikslas lyg ir pasiektas: fisharmonija yra, vargonai salėje veikia, bet netrukus išlindo nauja problema – salė nuolat užimta, todėl L. Digrio studentai vargonuoti gali tik anksti ryte arba vėlai vakare. Pasitaikydavo, kad rytą groti atėjęs studentas rasdavo nuo vakaro vargonus „dusinantį“ kolegą. O ir gretimo namo gyventojams įgriso naktinis grojimas, pasipylė skundai. Dirbti naktimis buvo uždrausta.

Vargonų klasės vadovui vėl neramu. Jis vėl pradeda kryžiaus kelius, kad valdžia pastatytų tikrą instrumentą atskiroje klasėje. Pavyko įkalbėti.

Atvažiavo Rytų Vokietijos firmos „Alexander Schuke“ savinininkas, tuo metu jau gaminęs vargonus Vilniaus filharmonijos salei. Numatyta patalpa jam pasirodė per maža, todėl pareikalavo išgriauti sieną ir sujungti dvi klases, t. y. įsibrauti į studentų dievo motina vadinamos konservatorijos partinės organizacijos sekretorės ir marksizmo katedros vedėjos P. Girdzijauskienės kabinetą. Konservatorijos vadovybė tokių pertvarkų nepageidavo, bet tais laikais buvo priimta pataikauti užsieniečiams, todėl sutiko. Po kurio laiko atvažiuoja vokiečiai montuoti instrumento filharmonijoje, užeina į konservatoriją – siena tebėra. Su Maskva pasirašytoje sutartyje aiškiai nurodyta, kad sieną pažadėta nugriauti, vokiečiai pagrasina sutartį nutraukti. Toks triukšmas būtų ne į naudą, taigi marksizmo katedra nukeliama dar toliau.

Vargonų pamokos konservatorijoje buvo naujas, smalsumą keliantis reiškinys. „Toje pačioje klasėje vykdavo konservatorijos choro repeticijos. Choristės ateidavo keliomis valandomis anksčiau, tyliai sėdėdavo ir klausydavosi, kaip mes mokomės“, – prisimena viena pirmųjų atkurtos vargonų klasės studenčių Nijolė Dainienė.

Siena nugriauta, vargonai pastatyti, bet apetitas auga valgant. L. Digrys ima regzti planą, kaip mandagiai atsikratyti auditorijoje du kartus per savaitę repetuojančio ir vargonininkams patogiai gyventi trukdančio choro: „Pradėjau nuolat vakarais (apie 23 ar 24 val.) skambinėti choro dirigavimo katedros vedėjui. Labai mandagiai atsiprašęs už sutrukdymą, paklausęs, ar ne per vėlai skambinu, ar tikrai nepažadinau, paprašydavau atkreipti studentų dėmesį, kad kažkuris po repeticijos paliko dvi kėdes ne vietoje...“ Savo pasiekė – katedros vedėjo nervai neišlaikė ir

Muzikos barai / 6

kitais metais chorvedžiai išsikraustė net į kitą fligelį.

Vargonų klasės atkūrimas vienai pirmųjų L. Digrio mokinių Giedrei Lukšaitei-Mrazkovai ir dabar atrodo kaip kažkas nepaprasta: „Pati pradžia tokia graži, saugodavom vamzdžius naktimis. L. Digrys organizavo kursus – A. Schuke mums skaitė pagrindus ir tuometinėje Paveikslų galerijoje ruošdavom koncertus... Tiek entuziazmo!“ Atrodytų, mokymo priemonių jau yra, bet L. Digriui to nepakanka. Po poros dešimtmečių Vilniaus filharmonijoje sutikęs tuometinį kultūros ministro pavaduotoją Dainių Trinkūną L. Digrys sužino, kad yra galimybė gana pigiai gauti čekiškus vargonėlius. Jau kitą rytą jis imasi to, ką talentingai moka – smaugti valdžią dėl vargonėlių įsigijimo.

Per keletą metų visi jau buvo spėję pažinti L. Digrio landumą. S. Sondeckio žodžiais tariant, jei Leopoldas prašo, aišku, kad reikia duoti iš karto, nes anksčiau ar vėliau vis tiek iškaulys. Dėl šventos ramybės konservatorijos valdžia sutiko atiduoti „juodojoje“ laiptinėje prie studentų rūkyklos esančią klasytę.

Netrukus vėl pasitaikė proga vargonų klasę papildyti instrumentais. 1994 metais atėjo žinia, kad švedai sutinka veltui atiduoti mokomuosius vargonus, tereikia juos išmontuoti ir parsivežti. Už juos L. Digrys dėkingas kolegoms Jarūnei Barkauskaitei ir Dainiui Sverdiolui. Tuo L. Digrio vargonų klasės plėtra nesibaigė: „Paaiškėjo, kad praktiškai nebenaudojami Didžiosios salės vargonai užima daug vietos, nėra kur susodinti orkestro ir choro. Padarėme mainus: salės vargonų likučius atidavėme Vilniaus vargonų dirbtuvėms, o jos už tai pastatė naujutėlaitį instrumentą klasėje. Vėliau dar gavome lėšų užsakyti lietuviškus mažyčius dviejų balsų, bet dviejų klaviatūrų su pedalais vargonėlius, juos pastatėme pačioje mažiausioje buvusiai marksizmo katedrai priklausiusioje auditorijoje.“ Atėjus žiniai, kad vienas JAV lietuvių fondas nusprendė paremti Lietuvos kultūrą, L. Digrys nepraleido progos ir paprašė lėšų dviem kompiuteriniams JAV firmos „Allen“ instrumentams. „Žinojau, kad norint gauti vieną, reikia prašyti dviejų“.

Lėšos buvo gautos vienam instrumentui, bet iškilo klausimas, kaip pervesti pinigus iš JAV į Lietuvą. Švietimo ministerijoje solidi dama paaiškino, kad reikia laukti.

L. Digrys sumojo paprašyti vieno į JAV skrendančio jėzuitų kunigo pagalbos. Šis Čikagoje nuėjo į fondą, pagal konservatorijos įgaliojimą paėmė skirtus pinigus ir persiuntė juos „Allen“ firmai. Greitai instrumentas stovėjo toje mažutėje auditorijoje.

Patenkintas L. Digrys vėl mina į Švietimo ministeriją.

Ten jį pasitinka ta pati nepatenkinta solidi dama: „Sakiau jums, kad reikia laukti“. L. Digrys ironiškas, bet mandagus: „Gerai, lauksiu, o kol kas atnešiau kvietimus į vargonų atidarymą...“ Taip konservatorijos vargonų klasė, prasidėjusi nuo senos fisharmonijos, per keturis dešimtmečius išsiplėtė iki penkių auditorijų su šešiais instrumentais. n

Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija minėjo 70-metį Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija, minėdama savo 70 metų jubiliejų, lapkričio 21 d. surengė spalvingą ir skambią šventę mokiniams, pedagogams ir ją aplankiusiems svečiams.

Kaip ir pridera menų gimnazijai, šventė buvo kupina muzikos, nostalgiškų prisiminimų, skambaus juoko ir sveikinimų. Sunku suskaičiuoti, kiek garbių svečių ta proga aplankė mokyklą, pasidalino prisiminimais ir linkėjo pačios geriausios kloties jos vadovams, pedagogams ir mokiniams. Mokykloje lankėsi Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, buvęs jos direktorius Albertas Valančius, mokyklos absolventas ir dabartinis LMTA Choro dirigavimo katedros vedėjas Dainius Puišys, Vytauto Mikalausko sūnus aktorius Gintaras Mikalauskas ir daugelis kitų. Mokyklos pedagogai buvo ne tik pasveikinti šventės proga, bet ir apdovanoti padėkos raštais už atsidavusį ir produktyvų pedagoginį darbą.

Mokiniai klausytojams dovanojo A. Dvořáko, G. Verdi, W. A. Mozarto, A. Piazzollos, J. Švedo, J. Juzeliūno ir kitų kompozitorių kūrinius, šventės vedėjai publikai priminė visą mokyklos istoriją, permainų kupiną jos kelią.

Nors mokyklos istorija dar nėra ilga, ji kupina įvairių įvykių: keitėsi adresas, pavadinimas, statusas, aplinka ir žmonės. Dar 1940 m. vargonininkas, dirigentas, kompozitorius ir pedagogas Mykolas Karka ėmė organizuoti muzikos kursus.

Nors laikas nebuvo lengvas, trūko lėšų, patalpų, instrumentų, tačiau nestigo entuziazmo ir energijos, noro mokyti ir mokytis muzikos.

Prasidėjus karui kursai buvo uždaryti, brangius instrumentus teko slėpti.

Karui pasibaigus Mykolo Karkos entuziazmas neišblėso – 1944 m. rugsėjo mėnesį įkuriama Muzikos mokykla, o jos pirmuoju direktoriumi ir tampa šis Panevėžio šviesuolis. Teko dirbti pasišviečiant žibalinėmis lempomis, nes miesto elektrinė buvo susprogdinta, trūko vadovėlių – vieną knygą mokiniai

Gimnazijos direktorė Emilija Kriščiūnaitė priima dovanas

Mokytoja Angelė Trotienė atsiima padėkos raštą už pedagoginį darbą

2 kl. mokinė Ieva Vanagaitė

Gimnazijos mokinių pučiamųjų kvartetas, vadovaujamas Sauliaus Buitvydo

Dainininkė Laima Česlauskaitė, gimnazijos mokinių orkestras (diriguoja Justinas Mačys)

Gimnazijos mokinių styginių kvartetas, vadovaujamas Vitalijos Laukaitienės

Gimnazijos direktorė Emilija Kriščiūnaitė

išsidalino lankais ir perrašinėjo.

Taip pat nebuvo ir natų sąsiuvinių, penklinės buvo braižomos ant iš kažkur gauto rudo vyniojamojo popieriaus. Bet keliuose kambariuose Laisvės aikštėje, o paskui jau atskirame pastate Sodų gatvėje skambėjo muzika.

Muzikos mokyklai, vėliau tapusiai technikumu, vadovavo Mykolas Karka, vėliau – Antanas Belazaras, Justas Armalis, Vytautas Mikalauskas, vėl Antanas Belazaras, čia dirbo puikūs dėstytojai: kompozitoriai Vladas Švedas ir Benjaminas Alekna, muzikologė Milda

Kazakevičienė, chorvedžiai Jonas Kavaliauskas, Aleksandras Liberis, Marija Sasnauskienė, Juozas Bagdonas ir daugelis kitų. Per 25 metus Panevėžio muzikos technikumą baigė beveik 400 specialistų, tarp jų būsimas Nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Bronius Kutavičius, choro dirigentas Jonas Kavaliauskas, kompozitorius, muzikologas ir pedagogas Vladas Švedas, chorvedys ir pedagogas Petras Vaičekonis, pedagogas Valentas Leimontas, ilgametis Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro vadovas

Algirdas Radzevičius, orkestro dirigentas, buvęs mokyklos direktorius Donatas Baltrūnas, orkestro dirigentas Vidmantas Kapučinskas ir daugelis kitų.

1969-aisiais muzikos technikumas sujungiamas su pedagogine mokykla ir įkuriama Panevėžio pedagoginė muzikos mokykla.

Kadangi ankstesnės patalpos ėmė darytis per ankštos, 1971 m. rudenį baigiama statyti nauja mokykla, kurios vieta jau nesikeitė iki pat šių dienų. Beveik ketvirtį amžiaus šiai mokyklai vadovavo direktorius Albertas Valančius.

1973 m. vėl keitėsi mokyklos pavadinimas – šį kartą jai suteiktas kompozitoriaus Jono Švedo vardas. Per gyvavimo 30-metį mokykla parengė apie pusantro tūkstančio įvairių sričių specialistų, tarp kurių – kompozitorė Diana Čemerytė, operos solistas Vytautas Kurnickas, kompozitorius Giedrius Svilainis, chorvedys Kastytis Barisas, džiazo pianistas Rimantas Bagdonas, dainininkė Vaida Genytė ir daugelis kitų.

1993 m. mokykla reorganizuota į Panevėžio konservatoriją, jai vadovauja Donatas Baltrūnas.

Konservatorijos gyvavimo pradžia – pirmosios išvykos į tarptautinius konkursus ir festivalius, tradiciniais tapę koncertai Muzikiniame teatre ir Dailės galerijoje. Dėstytojai, moksleiviai ir buvę absolventai įgyvendino P. Mascagni operos „Kaimo garbė“ koncertinį pastatymą, ir tai įkvėpė dar vienam sumanymui – surengti tarptautinį festivalį. Pirmuosiuose Šv. Cecilijos religinės muzikos ir meno festivaliuose dalyvavo svečiai iš Vengrijos, Lenkijos, Slovakijos, Latvijos, garsūs Lietuvos atlikėjai. Praėjusiais metais surengtas jau dešimtas festivalis.

Netrukus konservatorijoje buvo sumanyta gabius vaikus auginti nuo pat pirmosios klasės, taigi tais pačiais 1993 metais prie konservatorijos įsteigiama pagrindinė muzikos mokykla, išaugusi iš studijos. 2004 m. jai suteikiamas kompozitoriaus ir pedagogo Vytauto Mikalausko vardas. Nuo 2006 m. vaikai čia mokomi ne tik muzikos, bet ir dailės, taigi mokykla tapo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykla, 2014 m. vasario mėnesį jai suteiktas menų gimnazijos statusas.

Sveikiname sparčiai augančią ir stiprėjančią Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją su 70 metų sukaktimi.

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

Muzikos barai / 7

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus nuotrauka

Sukaktis

Vladas Paulauskas (1886–1960)

Vladas Paulauskas Panevëþio muzikos mokyklos ákûrëjas

Jūratė VYLIŪTĖ

M

uzikos mokyklą Panevėžyje Vladas Paulauskas įkūrė 1918 m., vos tik Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Toks poelgis, sulaukęs ir kitų žymių miesto muzikų paramos, nebuvo atsitiktinis, tai nuosekli ligtolinės jo – muziko, švietėjo, pedagogo – veiklos tąsa. Atsikėlęs į Panevėžį 1913 m. ir apsigyvenęs jo širdyje (Senamiesčio g. Nr. 73), su jaunystei būdingu įkarščiu ir atsidavimu puolė į darbus, kurie ten ir tada buvo reikalingiausi. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas, parapijos choro vadovas, jau pirmaisiais metais su miesto choru sėkmingai debiutavęs atidarant dvarininko Juozo Montvilo miestui dovanotus teatro rūmus.

Matė Panevėžį smarkokai nutautėjusį: pridėtinės pamaldos, rožinis, suplikacijos giedamos lietuviškai, pagrindinės pamaldos, gegužinės – lenkiškai; kunigai su kaimiečiais šneka lietuviškai, tarp savęs zakristijoje – lenkiškai. Bažnyčios choras gieda lenkiškas giesmes, o kai Vladas Paulaus-

Muzikos barai / 8

kas pradeda mokyti lietuviškų, tarp šalininkų ir nusiteikusiųjų priešiškai kyla peštynės. Anuometinis klebonas kanauninkas Juozas Stakauskas savo „Kryžiaus kareivio atsiminimuose“ rašo buvęs laimingas, turėdamas vargonininku Vladą Paulauską: „<...> mylėjo meną, vadovavo chorams ne vien bažnytinėms pamaldoms pagražinti, bet taip pat ir tautiniam menui kelti, ir lietuviškai dvasiai žadinti anais laikais, kada lietuviai buvo dar nedrąsūs ir netikri dėl savo nepriklausomo valstybinio gyvenimo. <...> Dainoms suskambėjus, pilkas lietuvių gyvenimas nušvisdavo šviesios ateities aušra ir suvargusiųjų krūtinėse kildavo nauja nuotaika ir energija ryžtingam tautos darbui dirbti“ (Trys lietuvių tautos pagrindai1, 2014).

Rūpinosi jis ir varguomenės, našlaičių reikalais. Regėdamas žalingas spaudos draudimo pasekmes, organizavo skaitymo ir rašymo kursus neraštingiems. Su jo pagalba įsteigta našlaičių prieglauda – „vienintelė prieglauda Panevėžio krašte <...>, joje 1

Ir toliau cituojama iš šios knygos.

drąsiai ėmė reikštis tautinis lietuvių supratimas. Prieglaudos mokykloje ne kartą buvo pastatytas lietuviškas vaidinimas, o vargonininkas V. Paulauskas surengė gražų koncertą su bažnytiniu choru.“ Kilus gaisrui, prieglauda sudegė.

Panevėžio tautiniam atbudimui, kultūriniam pakilimui didelę reikšmę turėjo įvairių, dažniausiai krikščioniškų, organizacijų veikla, jų Panevėžio apskrityje būta 227 (pagal 1930 metų duomenis tik Šiaulių apskrityje buvo daugiau – 316). Neįmanoma tiksliai nustatyti, kurioms priklausė Vladas Paulauskas, iš spaudoje minimos veiklos susidaro apytikris vaizdas.

Bendradarbiavo su Katalikų labdarių draugija, įsteigė Šaulių draugijos mišrųjį chorą, vadovavo „Rūtos“, „Aido“ draugijų chorams ir vaidintojų būreliams, statė su jais scenos veikalus, organizuodavo „Saulės“ draugijos vakarėlius. Mokytojavo „Saulės“ draugijos pradžios mokyklose, atidarius (1915) „Saulės“ draugijos gimnaziją su dėstomąja rusų kalba, nuo pirmos dienos joje mokytojavo ir

Be laiko, be reikalo tūkstančiai žūva Vargdienių, nematę šviesos.

Moksleivio tegu šventas obalsis būna: Tėvynę išvest iš tamsos!

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, panikos apimti tolyn nuo fronto į Rusiją traukėsi dalis lietuvių ir

lenkų inteligentijos, rusų valdininkai. Ligi Panevėžio iš Kauno atkeliauja ir Maironis; įsitaiso klebonijos užuovėjoje ir tūno skleisdamas aplink save tauraus žmoniškumo, netgi, kaip pasakojama, romantiškas nerūpestingo linksmumo nuotaikas.

Lošia kortomis su jaunais kunigais, broliais Antanu ir Leonu Račiūnais ir sukčiauja paversdamas tą rimtą vyrų užsiėmimą juokais, mat leidžiasi pagaunamas. Dainos garsų viliojamas užsuka į špitolę, kur repetuoja Vlado Paulausko choras. Kartą altų grupėje pamato merginą, įsisegusią į plaukus rožę. Suvirpa poeto širdis. Eilės akimirksniu išsiveržia iš krūtinės : „Nesek sau rožės prie kasų, ji širdį jauną pavilios…“ Kitą rytą Vladas Paulauskas bekviečiąs Maironį klausytis per naktį sukurto dueto „Nesek sau rožės...“, vėliau tapusio populiariausiu jo kūriniu.

Vokiečiams okupavus kraštą Vladas Paulauskas nesumažino darbo apimčių nė tempų – tas neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, silpnos sveikatos žmogus rodė geležinės ištikimybės Tautai ir Muzikai pavyzdį.

Mokytojavo, steigė chorus, moksleivių orkestrus, vargonininkavo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Atvykus į Panevėžį aukštam vokiečių karinės administracijos pareigūnui, klebono paprašytas sėdo prie vargonų. „Vladui Paulauskui pasisekė puikiai pademonstruoti darnius, gražius vargonų balsus, švelnias melodijas ir

didingas smarkias preliudijas iš garsių kompozicijų ir iš jo paties veikalų. Visi stovėjome susikaupę, o mūsų lakios mintys, muzikos akordų lydimos, skrido kažkur toli, kiekvieno gal visai į priešingas puses...“ 1918 metų Vasario 16-osios varpas įkvėpė naujoms idėjoms. Balandžio mėnesį „ant namo prie Šeduvos“ pakibo stambių raidžių užrašas „Muzikos mokykla“. „Vladas Paulauskas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas ir „Saulės“ kursų bei gimnazijos mokytojas, savo iniciatyva 1918 m. surengė muzikos kursus „Saulės“ draugijos vardu. Mat jis buvo pastebėjęs, kad mieste yra gana daug gabių dainininkų, smuikininkų ir kitokių muzikos mėgėjų, taipogi mokinių tarpe, kurie neranda progos savo talentus lavinti.

V. Paulauskas sumanė jiems padėti ir parengti iš jų gerų choristų lietuviškiems vakarams, operetėms, kas jam labai rūpėjo. Kursai turėjo apie 60 lankytojų ir veikė namuose prie Šeduvos...“ Įsteigtoji muzikos mokykla buvo pavadinta Švietimo ir „Saulės“ draugijos kursais (1910 m. atidaryta dviklasė pradžios mokykla „Saulės“ kursai). Mokiniai galėjo mokytis vargonų, fortepijono, dainavimo, smuiko, violončelės. Ir gauti neblogus pagrindus, nes dėstė rimčiausi ano meto Panevėžio muzikai: fortepijoną – mokyklos vedėjas Vladas Paulauskas ir iš Rusijos pargrįžęs Mykolas Karka, vargonus – Juozas Gudavičius (pirmojo karinio orkestro steigėjas, dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius), violončelę – vokietis Ebellingas, dainavimą – Jodėnaitė, smuiką – Pačėta.

Smulkesnių žinių apie pirmąją Panevėžio muzikos mokyklą nepasisekė aptikti, tikėtina, kad išsamesnės pačių panevėžiečių paieškos galėtų būti vaisingesnės. Vlado Paulausko gyvenimo aprašymai aiškiau atspindi mokyklos žlugimo aplinkybes ir priežastis.

Padėtis Lietuvoje 1918 metais PAVB RKRS nuotrauka

turbūt mokė lietuviškai, nes „po pamokų būdavo giedama Vlado Paulausko kompozicijos malda „Priimk mūsų dėkas“; kitais metais gimnazijoje pamokos vyko jau lietuvių kalba – „tai buvo pirmoji pasauly lietuviškoji gimnazija“. Vadovėlių neturėjo (išskyrus Marcelino Šikšnio „Algebrą“), tad Vladas Paulauskas parašė „Trumpą muzikos apžvalgą“ ir vadovėlį pradinukams „Kanonų rinkinys“ (liko paruošti spaudai), taip pat sukūrė giesmių ir dainų gimnazistų chorui. Panevėžiečiai ilgai minėjo tą įspūdingą įvykį, kai dainuodami Vlado Paulausko „Saulės maršą“ tvarkingomis eilėmis išsirikiavę gimnazistai žygiavo į Skaistakalnį, ten žaidė, dainavo, šoko lietuviškus šokius keldami visuomenei šviesios ateities viltis. „Saulės maršo“ žodžius ir muziką parašė Vladas Paulauskas, vėliau naują tekstą melodijai pritaikė kitas Panevėžio kultūrininkas, švietėjas, rašęs giesmes, pjeses, vadovėlius, vertęs knygas, „Aido“ draugijos pirmininkas mokytojas Matas Grigonis – jo variantas balsui ir fortepijonui pavadintas „Moksleivių maršu“:

Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos choras.

Trečioje eilėje trečias iš kairės – choro vadovas Vladas Paulauskas. Kitoje nuotraukos pusėje V. Paulausko užrašyta: „Prieš prieglaudos gaisrą dalis parapijos choro rengiasi į koncertą. 1917, Panevėžys

Muzikos barai / 9

PAVB RKRS nuotrauka

Sukaktis

„Saulės“ draugijos muzikos mokykla. Trečioje eilėje trečias iš kairės – mokyklos vedėjas Vladas Paulauskas, šeštas – kunigas Juozas Stakauskas. Apie 1919 m.

buvo tragiška. Vokiečių okupacija tęsėsi, rusai skelbė Lietuvą esant neatskiriama Rusijos imperijos dalimi, lenkai reiškė teises į Lietuvą kadaise sudarytos unijos pagrindu. Dar vokiečiams nepasitraukus, link kariškai nepasiruošusios, silpnos Lietuvos patraukė kaimyninių valstybių kariuomenės.

Prie Panevėžio artėjo bolševikai. Įsidrąsinę miesto komunistai sujudo: aikštėse rengė mitingus, agitavo žmones už sovietų valdžią ir prisijungimą prie Rusijos, burnojo prieš Dievą ir tikėjimą, skaitė Darbininkų tarybos sudarytus myriop pasmerktųjų „buržujų“ sąrašus. Ir Vlado Paulausko pavardė ten buvo įrašyta. „Prieš Kalėdas, – rašo Juozas Stakauskas, – drauge su kun. Juozu Meškausku ir vargonininku Vladu Paulausku pasišalinom iš Panevėžio, nes bolševikų agentai grasino mirties bausme.“ Ir grasinimus vykdė.

1919 metų sausio pradžioje užėmę Panevėžį, pasodino į kalėjimą poetą, tautosakininką kunigą Adolfą Sabaliauską-Žalią Rūtą, sušaudė Upytės dvarininką, darė kratas mokinių butuose, kai kuriuos suėmė, keletą sušaudė. Kilo panika, suirutė, gimnazijoje mokinių sumažėjo per pusę (Račiūniukai pabėgo pėsti už miesto, paskui arkliais buvo nuvežti į Kauną, kur buvo steigiami lietuvių pulkai. Leoną Račiūną, Lietuvos ka-

Muzikos barai / 10

riuomenės kapitoną, suėmė 1941m., laikė lageryje iki 1956 m., jaunesnysis, kompozitorius Antanas Račiūnas, už brolio „nuodėmes“ visą gyvenimą mokėjo sovietams kūrybos duoklę).

Ką veikė iš Panevėžio pabėgęs Vladas Paulauskas, iki šiolei nežinota net artimųjų (turėjo keturias dukteris – Eugeniją, Eleną, Justiną ir Jadvygą (Skaistės Dabkutės motina), sūnų Gediminą).

Vartant natas, paties Vlado Paulausko namų sąlygomis išspausdintas, paties pieštais viršeliais, dėmesį atkreipė keturių mišrių balsų chorinės dainos, dedikuotos „Narsiems karžygiams, Lietuvos savanoriams“ – „Savanorių maršas“ ir „Malda žuvusiems savanoriams“. Sukūrimo datų jis tada nerašydavo, tik „Jūreivių maršo“ viršelyje į piešinį įkomponuota 1923 1 15 – Klaipėdos išvadavimo data. Tačiau autorius nurodė: „Žodžiai savanorio St. Balčo, muzika savan. Vl. Paulausko“. Vadinasi, abu savanoriai? Stasys Balčas – žinomas Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, 1918 metais dalyvavęs kovose su bolševikais, telkęs vyrus Laisvės gynybai. Bet Vladas Paulauskas, muzikantas iš prigimimo ir pašaukimo? Kad ir priklausė Šaulių organizacijai, vargu ar mokėjo ginklą rankoje laikyti. Užtat patriotinis jo entuziazmas – neprilygstamas.

Vaikaitė Skaistė Dabkutė-Palšauskienė, peržiūrėjusi keletą archyvų,

Lietuvos valstybinio centrinio archyvo bylose rado dokumentą, liudijantį Vlado Paulausko priklausymą Lietuvos krašto savanorių sąjungos Panevėžio skyriui (LCVA. F 563. Ap. 1. B 24). Tai – „Geležinio vilko“ Panevėžio grupės štabo pranešimas vyriausiajam štabui, kad 1929 m. balandžio 7 d. į Panevėžio skyriaus revizijos komisiją išrinktas savanoris vargonininkas Vladas Paulauskas.

Abejonių neliko: pasitraukęs iš Panevėžio Vladas Paulauskas stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kad ginklu gintų Tiesą ir Laisvę. O kartu su Stasiu Balču parašė dar ne vieną dainą. Abu mėgo dramą, chorą. Ir abu po Antrojo pasaulinio karo neišvengė žadėtosios „buržujų“ bausmės: Vladas Paulauskas dešimt metų stebuklingu būdu išsilaikė gyvas Mordovijos lageryje, Stasys Balčas tiek pat metų kankinosi Sibiro tremtyje.

Skaistė Dabkutė-Palšauskienė papildė Vlado Paulausko biografiją ir dar vienu svarbiu dokumentu, rastu slaptame šeimos archyvo skyriuje, – laiškais iš lagerio. Jų turinys, rašysena, mąstymo būdas aiškiau nei bet kas kitas išryškina santūraus, valingo, stoiško žmogaus atvaizdą.

O Panevėžys 1918–1919 metais ėjo iš rankų į rankas. Susikūrus Lietuvos savanorių kariuomenei, 1919 m. sausio pradžioje prasidėjo ginkluota kova. Kovo mėnesį į miestą įžygiuoja Panevėžio bataliono kuopa. Po savaitės, puolama bolševikų raitelių ir artilerijos, ji priversta trauktis iš miesto.

Balandžio 30-ąją atskrenda lietuvių lėktuvas ir numeta ant Panevėžio kelias bombas. Kyla sąmyšis. Pagaliau gegužės 19 d. Panevėžio batalionas galutinai išveja bolševikus. Tuo laiku su jais dar vyksta kovos prie Rokiškio, ties Radviliškiu savanoriai kaunasi su bermontininkais ir lenkai dar ne iš visur išvyti. „Dar ir šiandien sunku suprasti, kaip negausi Lietuvos kariuomenė sugebėjo atremti daug galingesnius priešus, apginti valstybę“ (Antanas Tyla).

Tokiomis sąlygomis mokslas nebuvo pirmaeilis dalykas. Juo labiau – muzika. Ir pirmoji Panevėžio muzikos mokykla buvo uždaryta.

Nežinia, ar Vladas Paulauskas mė-

gino prikelti mokyklą. Jis paniro į stebėtinai aktyvią chorvedžio, pedagogo veiklą. Baigė Klaipėdos muzikos mokyklą, įgijo mokytojo cenzą, dėstė gimnazijose, mokytojų seminarijoje, steigė moksleivių chorus, orkestrus, vadovavo bažnytiniams ir pasaulietiniams chorams, statė operetes, organizavo visos Lietuvos, Panevėžio, Juodkrantės dainų šventes ir jose dirigavo. Kūryba atsiliepė į gyvenimo poreikius: rašė giesmes, dainas, sukūrė ir pastatė melodramą „Birutė“ (ž. Bronės Buivydaitės), operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, sulaukusią labai didelio pasisekimo, batalinį veikalą chorui, solistui ir orkestrui „Žalgirio mūšis“ (ž. Prano Vaičaičio), kurį pats dirigavo Kaune, Rusnėje.

Muzikologas Arvydas Karaška teigia, kad ir muzikos mokyklos idėja nebuvo pamiršta: „Dar kartą įkurti Panevėžio muzikos mokyklą buvo bandyta 1939 metais. Tačiau ir tąsyk Paulausko, Karkos, Juozo Gaubo, J. E. vyskupo Kazimiero Paltaroko ir valdžios vyrų pastangas niekais pavertė sovietų okupacija“ (V. Paulausko 110ųjų gimimo metinių minėjimo Panevėžio muzikiniame teatre lankstinukas. 1996 m. birželio 5 d.).

Sovietų okupacija niekais pavertė visus Vlado Paulausko darbus, sunaikino jį patį, privertė užmiršti ir jo vardą. Kas šiandien prisimena tą narsų Muziką, dainuoja jo dainas, gieda giesmes? Yra, tiesa, keli entuziastai – panevėžietės Liudvika Knizikevičienė, Stasė Mikeliūnienė, muzikologas Arvydas Karaška, kurie kantriai lupinėja priaugusį užmaršties luobą. Gal tos šventos pareigos savo kraštui ir miestui galėtų imtis muzikos mokytojai? Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija rudenį gražiai šventė 70-ties metų sukaktį, bet muzikos mokykla Panevėžyje iš tikrųjų turi gilesnes šaknis nei sovietų sodinukas.

Prisiėmusi pirmojo muzikos mokyklos kūrėjo Vlado Paulausko vardą, vaikų muzikos mokykla 2018 metais galėtų išdidžiai minėti 100 metų sukaktį. n

Susitikimas su Dresdeno simfoniniu orkestru

Plačiai pasaulyje žinomas ir vertinamas Dresdeno filharmonijos simfoninis orkestras šių metų lapkritį minės 145-ąsias savo kūrybinės veiklos metines. Per tą laiką prie jo vairo stovėjo daugiau nei dvi dešimtys įžymių dirigentų. Veiklos pradžioje net 15 metų vadovavo Hermannas Mannsfeldtas, vėliau –Kurtas Masuras, Herbertas Kegelis, Rafaelis Frühbeckas de Burgos, kiti. Įdomu ir tai, kad šio muzikinio kolektyvo veikla nenutrūko ir kraupiais Antrojo pasaulinio karo metais. Nuo 2011 metų Dresdeno filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas yra Michaelis Sanderlingas, kuris anksčiau garsėjo kaip puikus violončelininkas, o nuo 2001-ųjų sėkmingai pasirodo kaip dirigentas, kviečiamas diriguoti žymiausiems pasaulio simfoniniams orkestrams. Tuo lyg ir tęsia šlovingą savo tėvo dirigento Kurto Sanderlingo (1912–2011) veiklą, kuri prieškario bei pokario metais buvo žinoma ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Šiandien daug karo žaizdų užgydęs Dresdenas vis puošiasi, turtėja. Netoli Cvingerio (Zwinger) ir iš griuvėsių pakilusios Dievo Motinos bažnyčios (Freuenkirche) stovinčiame šio miesto filharmonijos pastate verda įtemptas darbas. Po dvejų metų nepaprastai išgražėjusi, moderniausius vargonus gavusi salė vėl priglaus simfoninį orkestrą.

Dėl pasunkėjusių darbo sąlygų orkestro koncertinė veikla nėra susilpnėjusi. Dar daugiau – ji pastebima ne tik Dresdene, visoje Vokietijoje, bet ir tolimiausiuose pasaulio kraštuose. Orkestro artistų atmintyje neišblėsę praėjusį rugsėjį Argentinoje, Urugvajuje, Čilėje, Brazilijoje vykusių koncertų įspūdžiai. Buvo atliekami L. van Beethoveno, J. Brahmso, F. Mendelssohno, W. Lutosławskio ir kitų kompozitorių kūriniai. Kalėdų švenčių ir Naujųjų 2015 metų proga Dresdeno klausytojus ir svečius orkestras džiugino naujomis programomis, kuriose skambėjo R. Straussas, P. Čaikovskis, C. Debussy, I. Stravinskis, J. Straussas.

Prieš Kalėdų koncertą, tarpininkaujant šio orkestro koncertmeisterei, daugelio tarptautinių konkursų laureatei Daliai Stulgytei-Schmalenberg, kuri smuikavimo mokslus ėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau tobulinosi Vokietijos aukštosiose muzikos mokyklose ir aspirantūroje pas žymius smuiko profesorius P. Munteanu, Z. Broną, įvyko pokalbis su profesoriumi M. Sanderlingu. Jis maloniai priėmė M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ partitūrą ir orkestrinius balsus (išleista J. Petronio leidyklos Kaune), taip pat kompaktinę plokštelę su simfoninių poemų „Jūra“ ir „Miške“ bei „De profundis“ įrašais. M. Sanderlingui buvo padovanota ir M. K. Čiurlionio gimimo 100-ųjų metinių renginius papuošusios kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio simfonijos „Rex“ partitūra bei šio kūrinio kompaktinė plokštelė. Įteikdami dovanas Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė ir šių eilučių autorius sakė, kad jei lietuviški kūriniai ateityje būtų įtraukti į šio pasaulinio garso simfoninio orkestro repertuarą, tai būtų didžiulė šventė Lietuvos muzikinei kultūrai, juolab kad Čiurlionis praėjusio šimtmečio pradžioje studijavo Leipcigo konservatorijoje.

Beje, M. Sanderlingui Čiurlionio pavardė nebuvo naujiena – jis puikiai žino jo svarbą Lietuvos muzikiniam pasauliui. Tą susidomėjimą paskatino ir D. Stulgytės-Schmalenberg atvežtų „Rūtos“ saldainių su Čiurlionio ir jo „Jūros“ atvaizdais skonis... Pokalbio metu M. Sanderlingas panoro sužinoti apie Čiurlionio simfoninių kūrinių sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje.

Dabar, kol Dresdeno simfoninis orkestras dar neturi savo namų, intensyviai koncertuoja: šiais metais jo laukia Kelnas ir Diuseldorfas, JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Pietų Korėjos miestai, kur skambės L. van Beethovenas, J. Brahmsas, F. Mendelssohnas, P. Čaikovskis, A. Dvořákas ir kiti kompozitoriai. Jų interpretacija demonstruoja neįtikėtiną šio muzikinio kolektyvo brandą, susiklausymą vykdant M. Sanderlingo kūrybinę liniją. Gal ateityje sulauksime šio orkestro atliekamo M. K. Čiurlionio, kitų lietuvių kompozitorių opusų, juolab kad dresdeniečių programose neretai skamba Latvijos, Estijos kompozitorių kūriniai.

Vaclovas JUODPUSIS

M. Sanderlingas, D. Stulgytė-Schmalenberg, L. Stulgienė ir V. Juodpusis Alberto muziejaus salėje, kur vyksta koncertai

Muzikos barai / 11

Kronika „Žalgirio“ arenoje – populiarusis Andrea Bocelli

Kauno valstybinio choro dainininkai jaučiasi laimingi dainavę su populiariausiu pasaulio tenoru Andrea Bocelli. „Prisilietėmė prie gėrio“, „Neturime žodžių, tai – laimė“, „Nepaprasta“, – sakė kalbinami choristai. Jų veidai švytėjo, nors buvo beveik nemiegoję – į Kauną grįžo 3 val. nakties, nes prieš tai su A. Bocelli dainavo Rygoje. Po koncerto „Žalgirio“ arenoje spindėjo jau per 11000 žmonių akys.

Kodėl A. Bocelli gerbėjai jo

Andrea Bocelli Kauno „Žalgirio“ arenoje, dirigentas Marcello Rota koncerte pajunta katarsį? Juk populiarusis italų tenoras scenoje tiesiog stovi ir dainuoja: jokių mostų, jokio pataikavimo žiūrovams, neišgirsi nei mėginimo ištarti lietuviško „ačiū“, nei „Kaunas is wonderful“ ar pan.

Dainininkas tik kartais santūriai nusišypso, tačiau nuo jo neįmanoma atplėšti akių, nes regi, kaip muzika eina iš jo vidaus, o tada jokie išoriniai veiksmai, judesiai ne tik nereikalingi, bet ir atrodo neįmanomi. Aklasis tenoras Andrea Bocelli su Kauno valstybinio choro dainininkais

Muzikos barai / 12

apdovanotas dieviško muzikos stebuklo skleidimosi paslaptimi, jis tarsi be jokių pastangų išdainuoja sudėtingiausius, galingiausius vokalinius pasažus, jų nesustiprindamas nei vaidyba, nei gestais, nei veido išraiškomis, net kvėpavimu. Per visą koncertą A. Bocelli toks pat – kuklus, santūrus ir dėmesingas aplinkai. Kaip pasireiškia jo dėmesingumas? Šitai reikia matyti, o pamatęs imi abejoti, ar mūsų besimainančios išraiškos, judesiai mūsų pačių neapvagia, ar neklaidina, ar „besitaškydami“ į išorę mes neprarandame esminio gebėjimo žvelgti į gylį? Švelnus, lyrinis A. Bocceli tenoras perteikia dramą, jausmingumą, romantiškumą, jautrumą ir

Andrea Bocelli ir Petras Bingelis nesumeluotą dvasingumą. Jokios banalybės, tik subtiliais niuansais atskleidžiama kančia, skausmas apvalo, leidžia pakilti kur kas aukščiau, nei manėmė galintys.

Kauno „Žalgirio“ arenoje bisui A. Bocelli buvo kviečiamas keturis ar penkis kartus, nors savo talento mįslę leido įminti skambant garsiajai „Canto della terra“, kurią, kaip ir kitas, nuostabiai papildė Kauno valstybinio choro dainininkai. Jiems ir choro vadovui Petrui Bingeliui dainininkas padėkojo asmeniškai.

Koncertui dirigavęs Marcello Rota puikiai valdė Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, lengvai „susikalbėjo“ su Kauno valstybiniu choru – ne veltui per repeticiją dainininkai iš jo girdėjo tik perfettamente (it. „puikiai“), nors dirigentas akivaizdžiai griežtas ir nenuolaidžiaujantis, regis, turintis demoniškųjų galių (romėniškąja prasme, kur demonas tapatinamas su genijumi, dvasia globėja, vadovaujančia žmogaus veiksmams ir mintims).

M. Rota beveik mintimis bendraudavo ir su A. Bocelli, progra-

mos dainų eilės tvarką jie truputi keitė ir, atrodė, vien todėl, kad tobulai jautė žiūrovus ir vienas kitą.

Kauno valstybinio choro dainininkai jau yra koncertavę su daugeliu žvaigždžių – Violeta Urmana, Montserrat Caballe, Dmitrijumi Chvorostovskiu, kitomis, – tačiau scenoje tramdyti ašarų greičiausiai jiems dar neteko, nors visi atliekami kūriniai jau seniai žinomi: skambėjo arijos iš operų „Trubadūras“, „Traviata“, „Turandot“ . Ir tai turbūt dėl to, kad A. Bocelli balsu perteikia šlovės siekio neužgožtą, nuoširdų, tikrą dieviškumo ilgesį.

Garsiajam italų tenorui talkino skaidrus ir stiprus sopranas Serena Farnocchia, taip pat italų dainininkė Ilaria Della Bidia (skambėjo ir populiariosios „Quizas, quizas, quizas“, „Vivo per lei“, „Con e partiro“) ir meistriškas gitarų duetas „Carisma“.

Na, o Kauno valstybinio choro dainininkai, atsigavę nuo euforijos ir įspūdžių, rengsis kitiems koncertams. Jau sausio 30 d.

Vilniaus kongresų rūmų scenoje choras su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru kvies pasiklausyti vieno įspūdingiausių simfoninės muzikos kūrinių – G. Mahlerio Prisikėlimo simfonijos, gegužės 21 d. laukia prancūzų kompozitoriaus Césaro Francko oratorija „Palaiminimai“ (Les Beatitudes) premjera. Koncertams diriguos Gintaras Rinkevičius.

Enrika STRIOGAITĖ

STYGINIŲ MUZIKOS LAIKAS

Prieš dvidešimt metų Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) scenoje pirmą kartą pasirodė styginių kvartetas „Credo“. Jo įkūrėjas ir ligšiolinis primarijus – doc. dr. Remigijus Vitkauskas, kvartete taip pat griežia studentės Dominyka Vilytė (smuikas), Viktorija Gasiūnaitė (altas), Ieva Ugianskaitė (violončelė). R. Vitkauskas altu groja Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre ir jo styginių kvartete „Musica camerata“. Solo, akompanuojant kameriniams orkestrams, yra griežęs Lietuvos ir Vokietijos koncertų salėse.

– Kuo buvo ypatingas tas laikas, kai į sceną įžengė Jūsų pirmagimis – kvartetas „Credo“?

– 1994-ieji – Lietuvai sudėtingi metai, juos galima vadinti porevoliucine suirute. Daugiausia rūpesčių kėlė instrumentai, tik geranorių muzikos entuziastų dėka pavyko juos gauti. Didžiausias džiaugsmas mus aplankė, kai įsigijome violončelę. Tuo pat metu universitete susikūrė ir dėstytojų choras „Ave musica“, su juo užsimezgė puikūs ryšiai, kartu koncertuodavome.

Vietoj choro koncertmeisterio ilgą laiką sėsdavo groti „Credo“. Daugeliui choristų tai buvo naujiena, prie kurios reikėjo prisitaikyti. Be to, tokiam „dvigubam“ kolektyvui ir originalių kūrinių nebuvo. Teko kurti aranžuotes, fortepijono ar orkestro akompanimentą pritaikyti styginių kvartetui (išleisti du aranžuočių rinkiniai). Chorui ir styginių kvartetui buvo pritaikytos ir F. Schuberto „Mišios“, ir S. Šimkaus „Kur bakūžė samanota“. Daugiausia šio originalaus kolektyvo koncertų surengta universitete, kitose ugdymo įstaigose, mokyklose, bažnyčiose. Važiavome į Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją ir Baltarusiją. Šios kelionės sutelkė mus, sustiprino gražius kvarteto ir choristų santykius.

– Pakalbėkime apie „Credo“ muzikinę veiklą – kaip jam sekėsi keliauti laiko laiptais?

Išaugęs „Credo“ ansamblis po jubiliejinio dvidešimtmečio koncerto

– Pabrėžtinas puikus bendradarbiavimas su vokalistais. „Credo“ partneriai – prof. Antanas Kiveris, Judita Leitaitė, doc. Zita Grigienė, dr. Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė. Dažni mūsų koncertai visuomeninių Lietuvos blaivybės organizacijų renginiuose, lankome negalios ištiktųjų įstaigas. Koncertai slaugos namuose mums teikia daugiausia dvasinių išgyvenimų.

Mūsų solistas buvo ir universiteto dainų ir šokių ansamblio vadovės dr. Jolantos KisielytėsSadauskienės sūnus Paulius, kurio vaikiškoms dainelėms buvo pritaikytas kvarteto akompanimentas. Labai glaudūs ryšiai „Credo“ sieja su kvartetu „Academia“, kurio primarijus – prof. Petras Kunca, ilgametis „Vilniaus“ kvarteto smuikininkas.

Mūsų biografijoje yra ne vienas bendras koncertas įvairiose salėse. „Credo“ – bene vienintelis tarp aukštųjų mokyklų kolektyvų, kuriame styginiais instrumentais griežia studentai ir jų dėstytojas.

Kitas ryškus bruožas – dvasingos, sakralinės muzikos propagavimas.

Tai mus atvedė ir į Marijos radiją, ten padarėme keturių mano aranžuotų kūrinių įrašus, dabar skambančius visame pasaulyje. Tai L. Massono „Dieve, arčiau Tavęs“, C. Francko „Panis Angelicus“ ir kt.

Kasmet pas mus ateina vis daugiau būsimųjų muzikos mokytojų, su naujokais tenka smagiai padirbėti.

– Tad jau galime kalbėti ir apie kvarteto mokyklą?

– Mes išaugom. „Credo“ – tai ne tik kvartetas, bet ir styginių ansamblis. Jau turėjome pirmąjį koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Augant styginių populiarumui,

ateina vis daugiau išprususių, talentingų smuikininkų. Antai Simona Alksninytė, gabi, labai darbšti ir talentinga studentė iš Dzūkijos, tik keletą metų mokėsi griežti smuiku, o šiandien koncertuoja ne tik gimtuosiuose Meteliuose ar Lazdijuose, bet ir prestižinėse sostinės salėse. Beje, mergina puikiai groja Bacho Partitos E-dur pirmąją dalį, kitus sudėtingus kūrinius smuikui. Pirmakursės Augustė Bugaitė, Arūnė Jankauskaitė, antrakursė Agnė Sušinskaitė, ketvirtakursės Dominika Vilytė, Viktorija Gasiūnaitė – gabios ansamblistės.

Su violončelininkais prieš ateinant puikiai muzikei, dabar jau ketvirtakursei Ievai Ugianskaitei, pasitaikydavo problemų, todėl talkindavo ir legendinės muzikų šeimos atžala Vilija Gaižauskaitė, ir Filharmonijos simfoninio orkestro artistas Kęstutis Eidukonis. Mes laimingi, kai Dievas suveda draugėn su tokiais žmonėmis.

– Kas dar stovi už „Credo“ durų?

– Gitara. Prieš kelerius metus gitaristai susibūrė į „Blykstę“, kurios viena narių – Simona Kazakevičiūtė – dabar studijuoja Šveicarijos Graco aukštojoje muzikos mokykloje, sėkmingai ten organizuoja muzikinius renginius ir juose dalyvauja. Toliau puoselėjant jaunimo siekius kurti jų interesus atliepiančias lengvosios muzikos grupes, pastaraisiais metais susibūrė instrumentininkų ir dainininkų grupė „Studentų gatvė“, ji jau koncertavo su keliomis itin populiariomis Lietuvos jaunimo popgrupėmis žinomose koncertų erdvėse. Esu „Studentų gatvės“ kviestinis vadovas. O mano, kaip gitaristo, biografiją puošia graži draugystė su Juozu Domarku, Tei-

sučiu Saldausku ir kitais žymiais muzikos pasaulio atstovais. Solo gitara ir bandža su orkestru esu grojęs ne vieną klasikinį kūrinį, taip pat ir tarptautiniuose festivaliuose. Dabar dėstau gitarą laisvai pasirenkamosiose bei Erasmus mainų programose.

Universitete teko garbė pirmam pradėti dėstyti kompiuterinę natografiją – discipliną, iš kurios dabar išaugo atskira muzikos pedagogikos specializacija. Ją plėtoja kompozitorius doc. Vytautas Barkauskas (jaunesnysis) ir dr.

Jolanta Abramauskienė. 2012 m. išleista kolektyvinė LEU Muzikos katedros mokslininkų monografija „Bendrasis muzikinis ugdy-

„Credo“ įkūrėjas ir primarijus Remigijus Vitkauskas

mas Lietuvoje. Raida ir kryptys“.

Rengiama dar viena knyga kartu su žymiu ir jaunimo mėgstamu edukologu iš Klaipėdos Zenonu Rinkevičiumi apie dvasingumą muzikiniame ugdyme. Trečia mano ir kolegų rengiama knyga – „Pusė šimtmečio drauge su orkestru“, pokalbiai orkestro tema su Juozu Domarku.

– Kokios Jūsų viltys?

– Smagiausia būtų išlaikyti „Credo“ ansamblio augimą, kasmet sulaukti gausaus naujų smuikininkų būrio. Seniai puoselėjame svajonę Lietuvos radijuje įrašyti savo solisto prof. Antano Kiverio repertuarą. Rūpi ir kiti įrašai Lietuvos radijo bei televizijos studijose.

Ketiname koncertuoti Norvegijos Bergeno universitete su jo Muzikos katedros studentais.

Juozas SKOMSKIS

Muzikos barai / 13

Sukaktis Vytautas ALENSKAS

P

Gyvenimas tautinei kultûrai Profesoriui Algirdui Vyžintui – 85

Donato BIELKAUSKO nuotraukos

raėjusių metų liepos trečiąją Vilniaus Kalnų parke vykusio Lietuvos dainų šventės Ansamblių vakaro metu netikėtai buvo paskelbta, kad bus teikiamas Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“. Jis už pačius ryškiausius pasiekimus visų žanrų mėgėjų meno kolektyvams teikiamas jau penkiolika metų, tačiau tik antri metai apdovanojimas už nuopelnus tautinei kultūrai skiriamas asmeniui – ir ne už metų, bet už viso gyvenimo ir darbo nuopelnus. Vėlyvą vakarą nuščiuvo tūkstančiai klausytojų, kai „Aukso paukštė“ sutvisko dirigento, dainų ir šokių ansamblių bei orkestrų vadovo profesoriaus Algirdo Vyžinto rankose. Apdovanojimą priėmęs garbingą 85 metų jubiliejų minintis Maestro tuoj pat jungtiniam ansambliui išraiškingai ir energingai padirigavo

Algirdas Vyžintas

Leono Povilaičio dainą „Buvo gardus alutis“. Ši simbolinė „Aukso paukštės“ skulptūrėlė ir pagal profesoriaus mostą suskambėjęs choras ir tautinių instrumentų orkestras perteikė jo pla-

Muzikos barai / 14

čios veiklos esmę. Domėjimasis muzika, o ypač liaudies instrumentinio folkloro gelmėmis ir sąsajomis su jo šiuolaikinėmis apraiškomis, buvo ir yra svarbiausia profesoriaus veiklos kryptis. Tai liudija jo daugelio de-

šimtmečių darbas su chorais, liaudies instrumentų orkestrais, dainų ir šokių ansambliais. Lygiagrečiai profesorius dirba ir mokslinį, mokslo populiarinimo darbą. Rikiuojasi vadovėliai, studijos, monografijos, straipsniai, kraštotyros darbai.

O visko pradžia – Aukštaitija, Vyžuonos su pagoniškuoju žalčiu vyžu miestelio bažnyčios, statytos dar 1406 metais, sienoje. Vyžintų giminė, kurios pavardė turi bendrą šaknį su vietovės ir upelio vardu (siejama ir su žalčiu), jau pradedant profesoriaus proseneliu buvo raštinga, mokėjo po kelias kalbas. Visi šios šeimos žmonės pasižymėjo darbštumu ir meile gimtajam kraštui, už tai kai kuriems teko ir kalėjimuose, ir Sibire pabūti.

Panašiai klostėsi ir jaunojo Algirdo likimas. Pradėjęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, buvo išvarytas kaip tremtinio sūnus, bandė studijuoti Klaipėdos mokytojų institute, bet ir iš ten buvo pašalintas dėl tų pačių priežasčių. Bet tai, matyt, lėmė posūkį į muziko kelią. Vaikystės dūdeles, kuriomis grodamas kaimynų prašymu net ir orus nuspėdavo, pakeitė akordeonas. 1951 m. pradėjo dirbti Eržvilko vidurinės mokyklos

Algirdo Vyžinto jubiliejus gražiai paminėtas Klaipėdoje

muzikos mokytoju, vėliau mokytojavo Skaudvilėje, buvo kultūros namų direktorius, chorų vadovas, netgi dainų ir šokių ansamblio organizatorius ir vadovas. 1955 m. – sensacija: respublikinės dainų šventės konkurse A. Vyžinto vadovaujamam chorui rajonų kategorijoje skiriama I vieta. Tai paskatino studijas Valstybinės konservatorijos (dabar ­– Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Liaudies instrumentų katedroje.

Po studijų dirbo Vilniaus J. TallatKelpšos muzikos mokykloje, nuo 1960 m. vadovavo Pedagoginio instituto ansambliui „Šviesa“ (beje, tremtinio sūnus su savo vadovaujamu ansambliu iki 1970 m. nebuvo išleidžiamas į koncertines keliones užsienyje), nuo 1964 m. iki šiol diriguoja Lietuvos dainų šventėse. 1974 m. pradėjo dirbti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1989 m. išrinktas Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Muzikos katedros vedėju, netrukus ir direktoriaus pavaduotoju. 1991 m. pradėjo dėstyti Lietuvos muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedroje ir vadovauti studentų liaudies instrumentų orkestrui. Po metų tapo šios katedros vedėju. 6 metus vadovavo savo įsteigtam Pasaulio lietuvių dainų švenčių

fondui, dvi kadencijas buvo Liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkas.

Visą laiką greta institucinių pareigų profesorius dirbo kūrybinį ir mokslinį darbą – skaitė pranešimus, rašė straipsnius, knygas, buvo disertacijų oponentas, mokslinių komitetų narys, žiuri pirmininkas, konsultantas, įvairiausių tarybų, komisijų narys, renginių organizatorius.

Profesorius A. Vyžintas jubiliejaus proga buvo pagerbtas Lietuvos muzikų sąjungos tarybos posėdyje ir apdovanotas Lietuvos Respublikos

kultūros ministro padėkos raštu. Specialiame posėdyje jį sveikino LMTA Liaudies instrumentų katedros kolegos.

Net penkiolika metų (1974­–1989) A. Vyžintas atidavė Klaipėdai. Pirmaisiais darbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) metais A. Vyžintas įkūrė Liaudies muzikos katedrą ir jai vadovavo. Šį darbą jis suprato ne vien kaip administracinį, svarbiausias tikslas buvo suburti liaudies instrumentų orkestrą, kuriame skambėtų visi žinomi lietuvių tautiniai instrumentai. Jis siekė, kad orkestro repertuare būtų tik kuo plačiau gausaus instrumentarijaus teikiamas galimybes atskleidžiantys lietuvių kompozitorių kūriniai arba kūrybiškos liaudies muzikos aranžuotės. Beje, aranžavimo gebėjimų ugdymui šioje katedroje buvo skiriamas ypatingas dėmesys, savarankiškai aranžuoti kūriniai buvo privalomi baigiamųjų egzaminų programose. Juos turėdavo parengti, surepetuoti ir padiriguoti patys studentai. Tradicinei muzikai teoriškai ir praktiškai giliau pažinti buvo įsteigtos folkloro, kaimiškos kapelos studijos, birbynininkų, kanklininkų, skudutininkų ansambliai. Kasmet vis

Nuotraukoje iš kairės: Vytautas Alenskas, Petras Vaičiūnas, Vytautas Tetenskas, Algirdas Vyžintas, Stasys Vaitekūnas, Daiva Kšanienė ir Vytautas Blūšius

Muzikos barai / 15

Sukaktis augo studentų meistriškumas. Tokias pastangas ir pasiekimus palaikė ir vertino šiam darbui į Klaipėdą A. Vyžintą pakvietęs tuometinis fakultetų prorektorius profesorius Vytautas Jakelaitis. Kasmetę kokybės pažangą ir studijų programos originalumą pabrėždavo dažnai baigiamųjų (valstybinių) egzaminų komisijai pirmininkaudavęs profesorius I. V. Macijevskis iš Sankt Peterburgo ir kiti.

Netrukus Maestro Klaipėdos miesto kultūros rūmuose subūrė dar vieną liaudies instrumentų orkestrą, su juo dažnai koncertuodavo ir mieste, ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Jis daug prisidėjo organizuojant Klaipėdos dainų šventes, rūpinosi liaudies instrumentinės muzikos populiarinimu. Rasdavo laiko ir mokslinei veiklai. Vieną po kito rašė mokslinius straipsnius, skaitė pranešimus, 1979 m. išleido knygą „Jonas Švedas“. 1983 m. apgynė menotyros daktaro disertaciją, tapo fakultetų studijų prorektoriumi, 1985 m. ­– ­profesoriumi.

A. Vyžintas išugdė gausų būrį studentų – liaudies muzikos specialistų.

Maestro šiltai, paprastai ir labai taktiškai su studentais bendraudavo ne vien auditorijose, bet ir koncertinėse išvykose, studentiškose šventėse. Dar laisvesnis, nevengiantis humoro jis buvo su kolegomis, tad būdavo laukiamas įvairiuose susibūrimuose. Tai, matyt, ir lėmė tikriausiai abipusį buvusių studentų, kolegų ir profesoriaus norą vėl susitikti Klaipėdoje. Mintimis apie liaudies muzikos realijas ir perspektyvas A. Vyžintas sutiko pasidalinti kūrybinėje popietėje „Gyvenimas tautinei kultūrai“ Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje praėjusių metų lapkričio 22 dieną.

Svečiui (tiesą sakant, labiau saviškiui) artėjant prie Menų fakulteto koncertų salės, lyg iš gimtosios Aukštaitijos pamiškių, paežerių sugaudė skudučių sutartinė „Untytė“. Šiltais plojimais stovėdama publika sutiko lauktą profesorių. Muzikinį pasveikinimą tęsė Palangos S. Vainiūno meno mokyklos mokinių tradicinių instrumentų ansamblis (vadovė Jurgita Petkutė-Marcinkienė), Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ansamblis „Žemaitukas“ (vadovai Milda

Muzikos barai / 16

Damalienė ir Darius Brazdeikis), dvi liaudies dainas padainavo magistrė Airida Mockutė. Simboliška, kad visi šių ansamblių vadovai, dainininkė ir skudutininkus parengusi Algytė Merkelienė yra A. Vyžinto įkurtosios katedros absolventai. Dar didesnis būrys buvusių studentų sėdėjo salėje.

Apžvelgti profesoriaus gyvenimo ir veiklos vingius ir kalnelius ryžosi šio straipsnio autorius.

Svarbiausia popietės dalis – paties profesoriaus prisiminimai, lietuvių tautinės kultūros vertinimai Europos kontekste, tautinės muzikos problemų įvardijimas, mintys apie šiuolaikinę kultūros politiką ir veiklos krypčių nuorodos. Žavėjo minčių ir kalbos logika, pateikiamų faktų įtikinamumas, mąstymo globalumas, pagaliau – puiki atmintis. Tad nenuostabu, kad tokios turiningos kalbos išklausiusi auditorija pateikė dalykinių klausimų. Netrūko ir prisiminimų, jubiliejinių sveikinimų. Kalbėjo buvęs profesoriaus vadovaujamo dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ tarybos pirmininkas, dabar Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas, profesorė Daiva Kšanienė, profesorius Rimantas Balsys, kraštietis ir buvęs klasės draugas Petras Vaičiūnas, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos dėstytojai Vida ir Vytautas Zeleniai ir kiti. Ypač profesorių nudžiugino buvusių studentų (atvyko netgi pirmoji jų laida) sveikinimai.

Menų fakulteto dekanas profesorius Vytautas Tetenskas ir fakulteto lektorė, liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ krašto pirmininkė Algytė Merkelienė jubiliatui įteikė Klaipėdos krašto simbolį – vėtrungę.

Tęsiantis sveikinimams į sceną pamažu kilo tautiškais drabužiais pasipuošę ir instrumentais nešini buvę ir esami studentai, pedagogai. Profesoriaus laukė staigmena – jis buvo paprašytas šiam dideliam orkestrui padiriguoti Jono Švedo rapsodiją „Klonių aidai“. Maestro diriguojamas kūrinys, nors ir nerepetuotas, suskambo darniai ir jaudinamai, kaip tie senosios liaudies muzikos aidai gimtinės kloniuose. n

Aleksanderio technika ALEKSANDERIO TECHNIKA (AT ) PADEDA ŽMOGUI ATKURTI NATŪRALIUS IR LAISVUS KŪNO JUDESIUS, PANAIKINTI ĮVAIRIUS BLOKUS IR SKAUSMUS, ATSIRADUSIUS DĖL NETEISINGOS (NENATŪRALIOS) KŪNO PADĖTIES. ŠIOMIS DIENOMIS AT TAIKOMA ĮVAIRIOSE SRITYSE, TARP KURIŲ, ŽINOMA, IR MUZIKA, DĖSTOMA DAUGELYJE PASAULIO MUZIKOS AKADEMIJŲ, MUZIKOS MOKYKLŲ, UNIVERSITETŲ MUZIKOS SKYRIŲ, NES JOS EFEKTYVUMAS AKIVAIZDUS: ŠI TECHNIKA PADEDA MUZIKANTAMS ATSIKRATYTI BLOGŲ GROJIMO ĮPROČIŲ, DAŽNAI LEMIANČIŲ RANKŲ PATEMPIMĄ, KŪNO SKAUSMUS, FIZINĘ IR PSICHINĘ ĮTAMPĄ. AT NĖRA TAISYKLIŲ RINKINYS, TAI – NUOLAT BESIVYSTANTIS PATIRTIES IR SUPRATIMO PROCESAS. NORĖDAMI SUVOKTI, KO MOKO IR KUO GALI BŪTI NAUDINGA AT, KALBINAME GUILDHALLO AUKŠTOSIOS MUZIKOS IR DRAMOS MOKYKLOS LONDONE PROFESORĘ NELLY BEN-OR, KURI PIRMOJI IŠ PROFESIONALIŲ PIANISTŲ ĮGIJO AT MOKYTOJOS KVALIFIKACIJĄ IR TAIKO ŽINIAS PRAKTIKOJE. – Esate pirmoji Aleksanderio technikos mokytojos kvalifikaciją įgijusi pianistė. Kodėl ir kaip viskas prasidėjo?

– Apie dešimt metų studijavau Henriettos Maicroson fortepijono klasėje Jeruzalėje. Ji daug metų dėstė Juilliardo muzikos mokykloje Niujorke, o paskutinius savo gyvenimo metus praleido Jeruzalėje. Jai teko dalyvauti dvylikoje paties Fredericko Matthiaso Alexanderio pamokų, ir ji buvo sužavėta jo metodu.

Henriettos fortepijono pamokos buvo grindžiamos AT principais, jos dėka supratau, kad tai būtų labai naudinga pritaikyti grojant fortepijonu – pakeisti netinkamus įpročius, atsipalaiduoti. Man kaip pianistei tai buvo tarsi visiškai nauja perspektyva.

Mano draugė, taip pat Henriettos Maicroson studentė, gavo stipendiją mokytis Londone. Ji rašė man: „Nelly, privalai atvykti į Londoną ir dalyvauti keliose AT pamokose, tai nuostabu!“ Dirbau fortepijono mokytoja Jeruzalėje, tais laikais buvo sunku išvykti iš Izraelio, be to, brangi buvo ne tik kelionė, bet ir pragyvenimas Londone. Vis dėlto 1960 m. šešioms savaitėms man pavyko atvykti į Londoną. Mano pirmasis AT mokytojas buvo Patrickas Macdonaldas, kuris nuo vaikystės mokėsi pas Alexanderį. Patrickas buvo labai ligotas vaikas, visą gyvenimą sirgo epilepsija.

Pažinau Patricką, kai jam buvo 50. Jis sakė, kad AT buvo jo gyvenimo linija, palaikė jį, nes gydytojai jam prognozavo ne ilgesnį kaip 30 metų gyvenimą. Jis mirė sulaukęs 80-ies.

Atvykus į Londoną pinigų užteko susimokėti tik už tris pamokas. Jomis buvau sužavėta

kaip „naudoju“ save įvairiose situacijose.

Sunku apibūdinti žodžiais, bet tai – neeilinė patirtis, judesių lengvumas, tam tikras atvirumas, prieinamumas, laisvė nuo nereikalingos įtampos...

– Kaip AT veikia fortepijono mokymąsi? Kokie buvo Jūsų ieškojimai, nusivylimai, atradimai?

Guildhallo aukštosios muzikos ir dramos mokyklos Londone profesorė Nelly Ben-Or

ir norėjau tęsti. Tuomet Patrickas man pasakė, kad kitą mėnesį pradeda vesti trejų metų AT mokytojų kursus, Maniau, jei galėčiau rasti lėšų metams, tada apie AT žinočiau pakankamai ir galėčiau grįžti į Jeruzalę. Padariau viską, kad mano svajonė taptų realybe. Taip pat parašiau Jeruzalės muzikos mokyklos direktorei, ir ji atsakė: „Jokių problemų, lik ten ir mokykis, mes pasirūpinsime Tavo studentais ir kai grįši, juos atgausi.“ Taigi aš pasilikau metams. Tai buvo intensyvus mokymasis – penkis kartus per savaitę po tris valandas. AT paveikė mano grojimą fortepijonu, pradėjau abejoti dėl dalykų, kurie mano mokytojų buvo įdiegti kaip tam tikros dogmos.

Per tuos vienus metus supratau, kad mokslo vis dar negana, norėjau tęsti, bet neturėjau pinigų. Ėmiau teikti privačias pamokas, bet vis tiek turėjau finansinių sunkumų. Tad nuėjau pas P. Macdonaldą ir pasakiau: „Aš labai noriu tęsti kursus, bet neturiu pinigų.

Vienintelis dalykas, kurį turiu, tai fortepijonas „Steinway“ Jeruzalėje. Jei jį parduočiau, galėčiau susimokėti už dalį savo studijų“. Jis buvo girdėjęs mano rečitalį „Wigmore“ salėje: pirmą dalį akompanavau smuikininkui, o antrąją skambinau solo. P. Macdonaldas suprato, ką esu pasiryžusi paaukoti dėl kursų. Jis informavo mane apie fondą, kuris galėtų padengti mano dvejų metų studijas su sąlyga, kad pradėjusi dirbti kas mėnesį pinigus grąžinsiu dalimis. Tai buvo tarsi stebuklas.

Kai baigiau trejų metų mokytojų mokymo kursus, gavau sertifikatą. Tačiau AT – nesibaigiantis procesas ir, norėdama sužinoti dar daugiau, likau dar vienus metus. Ir vėliau vis eidavau į Patricko pamokas, kol jis buvo gyvas.

Neturėjau ketinimų mokyti kitus AT, mokiausi dėl savęs. Žinoma, vis dėlto pradėjau mokyti, ir tai jau trunka daugiau nei 50 metų. Šiuo metu vedu AT mokytojų kursus, taip pat seminarus mažiau patirties turintiems AT mokytojams. Reguliariai – du kartus per metus – vedu AT grindžiamus kursus pianistams.

– Kas Jums buvo įdomiausia, naudingiausia mokantis AT?

– Tai buvo visiška mano supratimo ir patirties revoliucija. AT padėjo man suvokti, kokia aš esu ir kaip reaguoju į iššūkius, užduotis,

– Šiandien žmonės gyvena labai automatizuotą gyvenimą, elgiasi negalvodami, prarasdami kūno pusiausvyrą, dinamiškumą ir darną. Norint geriau save pažinti, suvokti psichofiziologinius atsakus į bet kokius stimulus, svarbu suprasti stuburo centriškumą, jo ryšį su galva ir kaip visa tai veikia mūsų pusiausvyrą. Pradėti reikėtų nuo labai paprastų dalykų – kaip sėdime, einame, stovime, valgome ar grojame. O visa tai suprasti gali padėti patyręs, kvalifikuotas AT mokytojas. AT suteikia visiškai naują patirtį, kuri leidžia labai pamažu suprasti, kaip galime save pakeisti. Aš maniau, kad AT automatiškai pakeis mano grojimo būdą, bet taip nebuvo. AT suteikė man naują supratimą apie tai, kaip galėčiau geriau praktikuotis, bet tam aš turėjau „perauklėti“ savyje jau esančią pianistę. Man teko iš naujo įvertinti įvairius grojimo aspektus, keisti savo turimus netinkamus grojimo įpročius, permąstyti įvairius fortepijono technikos metodus. Įsigilinus į AT, visi tie metodai man ėmė atrodyti paviršutiniški. Taigi palaipsniui aš išsilaisvinau iš to, kaip buvau išmokyta groti, suteikiau sau galimybę pasukti visiškai nauju keliu. Ir tai tęsiasi iki šiol, nes dabar suvokiu vis daugiau ir daugiau. Mūsų protas turi labai daug galimybių, tad jeigu jam leidžiame vadovauti, galime daug ką pakeisti.

Glennas Gouldas viename interviu yra sakęs: „Žinoma, jūs negrojate fortepijonu pirštais – grojate protu.“ Būtent tai aš pradėjau suprasti dėl AT. Tik protas nurodo, kaip pirštams groti, funkcionuoti kaip visumai. Nereikia jų mokyti atskirai nuo rankų, kurios, savo ruožtu, yra nugaros tąsa. Žmogus yra visuma.

– Kas, Jūsų manymu, yra geri AT principais besivadovaujančių pianistų pavyzdžiai?

– Arthuras Rubinsteinas – vienas puikiausių pavyzdžių, Murray Perahia – skambindamas jis yra visiškai laisvas. Vladimiro Horowitzo grojimas – tarsi stebuklas. Jei nebūtų matyti, kad jis spaudo fortepijono klavišus, galėtume sakyti, jog tiesiog sėdi. Sergejus Rachmaninovas sėdėdavo visiškai ramiai ir grodavo puikiai. Glennas Gouldas buvo fenomenalus pianistas. Nors skambindamas atrodydavo kvailokai, bet išpuoselėjo nuostabų tikslumą.

Glennas nepraleisdavo daug valandų prie fortepijono, tačiau intensyviai praktikuodavosi mintyse. Prie puikių pianistų priskirčiau ir Arturo Benedetti Michelangeli.

– Ką reiškia techniškas, greitas grojimas?

limas ir įvardijimas gali ją palengvinti arba pasunkinti. Todėl praktikavimasis man siejasi su klausimais apie tai, kaip mąstyti, kad techniškas vietas gročiau laisvai, kad nereikėtų „spausti“ savęs groti greitai. Man tai buvo požiūrio į skambinimo greitį revoliucija. Ne priklausyti nuo fizinio greičio, o tiesiog kitaip mąstyti. Štai F. Chopino etiudas F-dur, op. 25. Po pirmosios frazės eina antroji frazė su keturiomis greitomis natomis ties pirmuoju kirčiu. Kadangi šias nateles reikia sugroti labai greitai, galiu pakeisti savo mąstymą: jei galvoju, kad čia ne keturios natos, o viena greita nata ir ją lydintis mordentas, tai palengvina grojimą.

Arturas Schnabelis sakydavo savo mokiniams: „Aš noriu, kad jūs grotumėte lėtai, tačiau kad skambėtų greitai.“ Taigi savo mąstymą reikėtų kreipti link visumos, o ne mąstyti apie greitą grojimą, nes jis kelia tam tikrą įtampą.

– Papasakokite apie savo propaguojamą grojimą mintyse, požiūrį į nuolatinį praktikavimąsi.

– Būdama paauglė grojimą mintyse pradėjau naudoti kaip kūrinio mokymosi atmintinai metodą. Kai kompoziciją ar jos fragmentą galiu sugroti mintyse, savo įsivaizduojama klaviatūra, tuomet tai perkeliu ir į realią fortepijono klaviatūrą, o protas diktuoja, ką pirštams reikia daryti. Toks pasiruošimas leidžia groti sąmoningai, iš vidinio žinojimo ir vidinio klausymosi, o ne automatiškai. Tačiau toks mokymasis vyksta palaipsniui: pradžioje imdavo lįsti blogi mano grojimo įpročiai, todėl naujus įgūdžius turėjau įtvirtinti palaipsniui – tarsi mokydamasi naujos kalbos. Tai užima daug laiko ir reikalauja tam tikros patirties. Aš žinojau, kad tai įmanoma: jei galima sugroti nedidelį motyvą, galima ir kelis, tuomet frazę ir t. t. Aš ėmiau kurti visiškai naują ryšį ir su instrumentu, ir su muzikos kūrinio mokymosi procesu. Pažanga buvo akivaizdi. Į muzikos kūrinį niekada nežiūriu kaip į sudėtingą ar neįveikiamą, dėl ko turėčiau praktikuotis sunkiau ir tam skirti daugiau valandų.

Taip, aš galiu praleisti daug valandų aiškindamasi konkretų sudėtingą kūrinio fragmentą ar motyvą, tačiau tai nėra tapatu automatiniam grojimui šešias valandas per dieną.

– Jei nebūtumėte susidūrusi su AT, kaip manote, ar Jūsų muzikinė karjera būtų kitokia?

– AT labai svarbi tiek mano profesiniam, tiek asmeniniam gyvenimui, nuo jos priklauso, kas šiuo metu esu, kaip viską suprantu, kaip elgiuosi įvairiose situacijose. AT veda į tam tikrą savęs pažinimo lygmenį – ne įsivaizduojamą, bet tikrąjį „aš“.

– Ką patartumėte pianistams?

– Nebegroti daug valandų automatiškai, bet pradėti mokytis, matyti ir suprasti protu.

– Ačiū už pokalbį.

Agnė PAŠKAUSKAITĖ

– Tai mąstymo būdas. Užduoties išsikė-

Muzikos barai / 17

Alma mater studiorum Operos solistas ir rinka: problemos, galimybės ir perspektyvos

Lapkričio 17 dieną Kultūros ministerijoje įvyko diskusija „Operos dainininkai ir operos rinka: situacija, problemos bei perspektyvos“.

Pastaraisiais metais Lietuvoje gausėja operos spektaklių pastatymų – buriasi naujos kūrybinės grupės, daugėja privačių iniciatyvų, projektų, kartu ryškėja ir solistų poreikis.

Tokiame kontekste iškyla jaunų vokalistų (ne) pasirengimo didžiajai scenai problema, gebėjimo prisitaikyti prie operos rinkos klausimai. Šiomis temomis susitikimo moderatorius, jaunosios kartos operos solistas Jonas Sakalauskas pakvietė diskutuoti režisierių Gytį Padegimą, LNOBT vyriausiąjį dirigentą Robertą Šerveniką, koncertmeisterę Audronę Juozauskaitę, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentę Audronę Žigaitytę-Nekrošienę, muzikologę Viliją Dačinskienę, Vilniaus kamerinės operos įkūrėją operos solistę Inesą Linaburgytę ir Vokietijoje studijas baigusią operos režisierę Jūratę Vansk.

J. Sakalauskas: Lietuvoje verda intensyvus muzikinio teatro gyvenimas: be Nacionalinio operos ir baleto teatro, šiuo metu veikia vienas pusiau municipalinis operos teatras, du valstybiniai muzikiniai teatrai, vienas municipalinis muzikinis teatras, dirba keletas nepriklausomų operos prodiuserių. Visoms šioms įstaigoms ir iniciatyvoms reikalingi profesionaliai parengti operos solistai – muzikinio teatro artistai. Šiuo metu operos teatro solistus ir kamerinės muzikos atlikėjus rengia trys aukštosios mokyklos.

Be to, operinio akademinio dainavimo pagrindų universitetuose ir kolegijose mokomi ir kitų specialybių studentai. Šiose įstaigose taip pat dirba mūsų garsūs operos pedagogai, o kai kurie studentai vėliau pasirenka būtent dainininko kelią, tampa muzikinių teatrų choro artistais. Šiame kontekste iškyla nemažai klausimų ir problemų, kartu galima įžvelgti ir daug naujų galimybių. Štai vis dažniau pasigirsta operos ir muzikinių teatrų vadovų nuomonių, kad Lietuvoje sunku rasti tinkamai pasirengusių solistų, kad dėl to jie priversti solistų ieškoti užsienyje arba į teatrą priimti savo darbo negebančius atlikti, profesionalumo stokojančius dainininkus. O dainininkai – tiek jaunesnės, tiek ir vyresnės kartos – kalba apie tai, kad Lietuvoje jie jaučiasi nereikalingi ir neįvertinti, už savo darbą negauna adekvataus atlygio. Tad nemaža dalis vokalistų, net neturėdami aiškių perspektyvų, ryžtasi išvykti iš šalies ir bandyti laimę svetur, užuot įsilieję į vokalistų stokojantį Lietuvos operinį gyvenimą.

G. Padegimas: O man atrodo, kad yra kitaip. Kuo toliau, tuo labiau noriu dirbti ne su patyrusiais, o su jaunais žmonėmis. Štai trečią kartą per pastarąjį dešimtmetį statau miuziklą

Muzikos barai / 18

„Ugnies medžioklė su varovais“, kuriame vaidmenis kūrė jaunosios kartos dainininkai Ona Kolobovaitė, Jurga Šeduikytė, Vaidas Baumila – juk tuomet nė vienas jų nebuvo žinomas. Taigi noriu pasakyti, kad viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio. Man patinka dirbti su jaunais, nepatyrusiais atlikėjais, kurių meistriškumas dar nepatikrintas. Tai „šviežias kraujas“, kuris nebijo eksperimentuoti.

Kalbant apie operos solistų ruošimą, mano manymu, studijų programos turėtų būti įvairiapusiškesnės. Vis dėlto šiuo metu dramos aktorių ir režisierių ugdyme regiu daugiau naujovių, daugiau dėmesio skiriama skirtingoms technikoms ir t. t. Operos solistai rengiami šiek tiek senamadiškai. Sutinku, kad klasikinis kanoninis solistų rengimas būtinas, tačiau jų studijų programose pasigendu dėmesio naujesniems vaidybos metodams ir mokykloms, stinga ir pažangesnes metodikas puoselėjančių dėstytojų. Nepaisant to, matau daug jaunų ir perspektyvių solistų. Tačiau svarbu jiems duoti šansą, kad užsikabintų, kad čia ir pasiliktų – tik tokiu būdu mūsų jaunoji karta gali ateiti į didžiąsias scenas.

J. Vansk: Lietuvoje nepaprastai stiprios dramos teatro tradicijos, o muzikinio teatro režisūrai, jos specifikai akademinėje aplinkoje skiriama nedaug dėmesio. Vokietijoje muzikinio teatro režisūra turi kur kas gilesnes tradicijas, ten jau sukurta operos režisierių ugdymo metodika, yra specializuota studijų kryptis.

Suteikiamos galimybės visapusiškai tobulėti: giliau susipažinti su skirtingomis meno šakomis, gilintis į operą nuo baroko iki šiuolaikinių kūrinių. Kartu suteikiama erdvė jaunų režisierių ir atlikėjų bandymams, studijos tampa tarsi eksperimentine laboratorija. Tad tie, kurie nori ir geba kurti, baigę tokias studijas visuomet įsitvirtina rinkoje. Ten operos solistams keliami labai aukšti reikalavimai, tad sėkmė priklauso ir nuo gebėjimo prisistatyti, save „parduoti“.

I. Linaburgytė: Lietuvoje yra režisierių, kurie gali suteikti daug erdvės atlikėjams, kur jie galėtų dirbti ir mokytis. Tačiau dabar po studijų akademijoje į sceną ateina labai ribotų galimybių atlikėjai. Neretai jau padaręs karjerą ir didelę patirtį turintis dainininkas pasirodo esąs lankstesnis už jauną, ką tik akademiją baigusį solistą, kuris jau yra „pasenęs“. Neįsivaizduoju, iš kur jis prisirenka tiek štampų, kodėl bijo režisieriaus uždavinių, bijo gyviau ir atviriau pažvelgti į savo kuriamą vaidmenį. Tad akademiniame parengime ir Operos studijoje tikrai yra daug trūkumų.

R. Šervenikas: Neseniai įvyko Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ premjera, spektakliui atlikėjus pirmiausia rinkomės atsižvelgdami į jų vokalines galimybes. Sakyčiau, vaidmenys buvo netradiciniai, todėl, be solisto balso, buvo svarbu ir tai, kad jis būtų kuo mažiau apaugęs operiniais štampais. Šiandien operos teatre nebeužtenka tik gražiai dainuoti, privalu gebėti ir šokti, ir vaidinti, ir dar gerai atrodyti.

O dėl jaunų solistų įsitvirtinimo operos rinkoje, tai galiu pasakyti, kad vien noro gauti

vaidmenį teatre nepakanka. „Kornete“ norėjo dalyvauti visi jaunieji solistai, bet darbo jie įdėjo skirtingai. Ir neteisinga manyti, kad mažas vaidmuo reikalauja mažesnio įdirbio – nėra nesvarbių vaidmenų. Jeigu solistui trukdo papildoma veikla – pašaliniai koncertai ar kiti spektakliai, jis privalo pasirinkti, kas svarbiau.

Neretai manymas, kad vienu metu gali būti ir vienos premjeros repeticijose, ir tuo pat metu kažkur kitur, jauniems atlikėjams pakiša koją.

Nacionalinis operos teatras – netinkama vieta neatsakingiems bandymams ir požiūriui „man šįkart nepavyko – pabandysiu kitą kartą“. Jeigu jau gauni galimybę pasirodyti pagrindiniame šalies teatre, visa kita tuo metu privalai atidėti į šalį ir parodyti save iš geriausios pusės.

Apmaudžiausia, kai matau, kad žmogus turi talentą, bet nepadaro taip gerai, kaip galėtų, nes jam dėl pašalinės veiklos pristinga ir laiko, ir noro. Kitas galbūt mažesnių gabumų, bet turi daugiau noro ir galiausiai pasiekia geresnių rezultatų – jam ir atitenka vaidmuo.

Dar viena problema – labai skiriasi solistų muzikinis raštingumas. Būna, kad atlikėjų patirtis beveik vienoda, o muzikinis raštingumas – visiškai skirtingas. Ir tai tampa akivaizdu, kai reikia paruošti partijas; visai nesvarbu ar tai klasikos kūrinys, ar šiuolaikinis veikalas. Dažnai klausiu solisto: kodėl taip dainuoji? Atsako: „Kaip išgirdau įraše, taip ir dainuoju.“ Tai ko jie mokomi toje Operos studijoje? Kaip galima ruošti partijas klausantis tik įrašo? Nelabai suprantu, ar tai neraštingumas, ar kartu ir tinginystė. Dainininkas privalo atsiversti partitūrą, paprašyti koncertmeisterio pagalbos ir mokytis savo partiją iš muzikinio rašto, o ne aklai pasitikėdamas klausa. Tad nereikia stebėtis, kad paskui negauna vaidmenų.

Rinka turi savo dėsnius. Dar visai neseniai Ona Kolobovaitė galėjo dainuoti, ką tik norėjo, – susirinkdavo pilnos salės, nes buvo puikiai išreklamuota. Žmonės, ypač provincijoje, solistus atpažįsta iš televizijos, o tas solistas, kuris nesifilmuoja televizijoje, bet kuria pagrindinius vaidmenis Operos teatre, tokiuose koncertuose mažiau pageidaujamas. Pavyzdžiui, atvažiavome į Mažeikius su simfoniniu orkestru ir soliste Jovita Vaškevičiūte, bet jos veidas nešmėžuoja televizorių ekranuose, tad žiūrovų salė nepilna. Bet juk ne kasmet į Mažeikius atvyksta simfoninis orkestras ir yra galimybė pasiklausyti tokio lygio solistės. Taigi čia yra vadybos problema.

J. Sakalauskas: Audrone, Klaipėdoje inicijavote solistų tobulinimosi programą, Birštone rengiama Vasaros akademija. Dirbate ir su profesionalais, ir su jaunais operos atlikėjais, studentais. Kokia Jūsų patirtis?

A. Žigaitytė-Nekrošienė: Iš patirties galiu pasakyti, kad muzikiniame teatre geriausias kelias yra repertuarinius spektaklius kurti su nuolatine, stabilia trupe. Žinoma, tokį kelią rinktis gali Nacionalinis operos teatras ir muzikiniai teatrai Kaune ir Klaipėdoje. Bet visiškai suprantu, kad reikia ieškoti būdų, kaip galėtų funkcionuoti ir mažesnės kūrybinės grupės.

Reikėtų reglamentuoti, kad projektiniai teatrai

galėtų rengti ir rodyti spektaklius ir biudžetiniuose teatruose, spręsti jų finansavimo klausimus.

A. Juozauskaitė: Kiekvienas atlikėjas turi priprasti parduoti save kaip prekę: kaip aš save pateiksiu teatrui, kaip atrodysiu, kaip prisistatysiu, kaip dirbsiu. Privalu įrodyti, kad nori, gali, kad turi motyvaciją. Aš skatinu kiekvieną jauną atlikėją suprasti ir žinoti, kokios jo balso galimybės ir kokios vokalinės partijos jam tinka.

Problema ta, kad vokalistas pats dažnai nelabai įsivaizduoja, kokias partijas galėtų dainuoti. Tai kelia šypseną, nes juk nėra sudėtinga savarankiškai peržiūrėti teatro repertuarą ir bent jau žinoti, kokie spektakliai rodomi teatre ir kokius vaidmenis juose norėtum ir galėtum atlikti. Į teatrą atvykstantys užsienio solistai nepaprastai gerai žino, kas tinka jų balsui, jie turi aiškius argumentus, kodėl dainuoja vieną ar kitą partiją. Tokios motyvacijos labai pasigendu tarp mūsų dainininkų.

Kitas dalykas – operos solistas privalo priimti iššūkius tam, kad tobulėtų. Ir visai nesvarbu, kur jis dirba: Kaune ar Klaipėdoje, nacionaliniame teatre ar privačiose trupėse. Paradoksalu, bet jauni atlikėjai dažnai nelabai žino, kodėl jie dirba vienur arba kitur. Pirmiausia jie patys privalo suprasti, ko siekia: ar jiems svarbiau dainuoti komerciškai parankesniame koncerte, ar verčiau atsisakyti koncertų ir parengti vaidmenį? Gali būti didis talentas, turėti nuostabų balsą, bet jeigu sėdėsi ir lauksi, kol tave kas nors pakvies – tai gali to niekada ir nesulaukti.

Be abejo, problema ir tai, kad neturime operos solistų veiklą kuruojančios agentūros. Bet kartu ir abejoju, ar tokia agentūra apskritai reikalinga, nes mūsų operos rinka labai maža.

Agentūra būtų naudinga dainininkams, bet kol tokios nėra, raginu visus atlikėjus visuomet turėti paruoštus įrašus, rimtus CV, kad galėtų juos pateikti laiku ir pasinaudoti visomis galimybėmis.

V. Dačinskienė: Dabar pastebiu vokalinės muzikos poreikį ir tokios veiklos pagyvėjimą regionuose. Tai susiję ir su atskirų dainininkų iniciatyvomis – Liudo Mikalausko, Jono Sakalausko ir kitų. Tačiau dažniausiai tokios muzikos sklaidą inicijuoja ne patys atlikėjai, vis dėlto tai daugiausia priklauso nuo valstybinių švenčių, įvairių minėjimų ir koncertų organizatorių iniciatyvos. Tokio pobūdžio veiklos regionuose labiausiai pasigendu iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Atlikėjams svarbiausia parengti labai gerą koncertinę programą. Kartais dainininkas nebūtinai yra pats ryškiausias, tačiau labai darbštus, netingintis rengti naujas programas. Pavyzdžiui, Liudas Mikalauskas turi tiek daug idėjų, sudarydamas koncertinį repertuarą įtraukia ir užsienio, ir lietuvių kompozitorių kūrinius, pats inicijuoja koncertinės programos sklaidą regionuose, tad ir sėkmė garantuota, tuomet solistą pastebi ir jam nestinga kvietimų bei užsakymų.

OPERŲ JAUNIMUI TRILOGIJA

Kompozitorius, Lietuvos edukologijos universiteto Muzikos katedros docentas Vytautas Barkauskas (jaunesnysis) sukūrė operų vaikams ir jaunimui trilogiją „Garsų istorijos“.

Pamažu gausėja operų, kurių atlikėjais tampa patys vaikai: turime B. Balakauskienės „Pifo nuotykius“, Z. Bružaitės „Grybų karą“, A. Bružo „Miško pasaką“, R. Dikčienės „Muzikantą, velnią ir perkūną“, J. Lyguto „Du gaidelius“, M. Vaitkevičiaus „Pupą ir senelius“ bei „Voro vestuves“, L. Vilkončiaus „Eglę – žalčių karalienę“, V. L. Lopo kūrinį „Žiogo pievelės pasaka arba tikri draugai“ ir kt. „Man norėjosi šiuos puslapius papildyti šiuolaikiškais jaunimo gyvenimo motyvais“,– sako „Gripino svajonė“ pradeda savo kelionę į Vytautas Barkauskas. jaunimo pasaulį Būsimojo kompozitoriaus potraukis menui susiformavo šeimoje (tėvas – kompozitorius Vytautas Barkauskas), jis atvedė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Joje iki šiol gyva tradicija: naujametinį vakarą organizuoja, muziką kuria patys mokiniai. Kompozicijos klasės vienuoliktokui Vytautui Barkauskui kadaise taip pat teko džiugi pareiga parengti vieną tokių vakarų, pajusti muzikos, vaidybos, spalvų sintezės galias. Imi, pavyzdžiui, Verdi „Otelą“ ir jo pagrindu kuri muzikinę mozaiką iš miuziklų, roko operų. Žinoma, jaunystė – neramus metas. Išbandyta keletas žanrų – nuo simfoninių koncertų, elektroninės muzikos iki pjesių vaikams. Tai operų vaikams ir jaunimui ciklo „Garsų istorijos“ preliudijos.

Sukūręs pirmąsias operas pradinukams ir šiek tiek vyresniems vaikams, pajutęs, kad jų nestandartiniai siužetai, veikėjai, muzika patinka atlikėjams, kompozitorius nesustojo.

Trilogijos operose veikia ligos, blogio simbolis Gripinas, septyni muzikos garsai, Ritmas, Internetas, Mažoras, Minoras, Dodekafonija. Muzikos ir kompiuterinio pasaulio personažai keliauja per klastos ir apgaulės pinkles iki paskutinės stotelės – svajonės. Trečioje operoje veiksmas keliamas į virtualią erdvę, joje dvi stovyklos: kompiuteriai, garsai – tarsi muzikinė programa, priešų gretos – virusai. „Norėjau, kad operas galėtų atlikti ir pradinių klasių mokiniai. Absolventai, buvę operų dalyviai, patyrę muzikinės kūrybos džiaugsmą, į savo mokyklas vežasi fonogramas ir natas, tampa meno kūrėjais, – džiaugiasi kompozitorius ir muzikos pedagogas Vytautas Barkauskas. Jo tikslas – kalbėtis su augančia karta jos kalba ir atliepti jos interesus – pasiektas, operos statomos mokyklų scenose.

Pirmąją trilogijos „Garsų istorijos“ operą „Gripino dovana“ (2008) yra pastatę Vilniaus Antakalnio progimnazijos antraklasiai, vadovaujami mokytojos D. Kmieliauskienės, Šilalės meno mokyklos ir Kultūros centro jungtinis choras, Meno mokyklos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas K. Pukinskis), Kupiškio moksleiviai. „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ (2011) taip pat jau yra nukeliavusi į Šilalę ir Kupiškio meno mokyklą (vad.

N. Sankauskienė). Trečioji opera „Gripino svajonė“, tik ką nuskambėjusi Lietuvos edukologijos universiteto scenoje, tik pradeda savo kelionę į jaunimo pasaulį. Paskutinį scenovaizdį kompozitorius palieka su simbolinės akies piešiniu: kūrybos lauko erdvė niekada nebus uždaryta.

Juozas SKOMSKIS

Parengė Rima JŪRAITĖ Kompozitorius Vytautas Barkauskas (jaunesnysis)

Muzikos barai / 19

Alma mater studiorum Barbro Marklund Petersone: „Lietuvos dainininkai apdovanoti labai graŽiais balsais“

Sausio mėnesį jau ketvirtą kartą Lietuvoje viešėjo operos dainininkė ir pedagogė Barbro Marklund Petersone iš Norvegijos. Pagal projektą „Vilniaus operos studija ´15“ ji surengė intensyvius tobulinimosi kursus jauniesiems solistams. Pamokose dalyvavo ir jas stebėjo dainavimo studijas baigę ir jas tęsiantys (magistro pakopa) jaunosios kartos dainininkai, kurie pavasarį dalyvaus naujame Baltijos kamerinio operos teatro pastatyme – P.­ Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Profesorė maloniai sutiko pasidalinti mintimis su „Muzikos barų“ skaitytojais.

– Keliaujate po visą pasaulį mokydama jaunuosius operos dainininkus, dalyvaujate tarptautinių konkursų komisijose. Kas traukia grįžti į Lietuvą, kokį įspūdį palieka mūsų šalies dainininkai?

– Kiekvienais metais dalyvauju tarptautinių konkursų Londone, Helsinkyje, Stokholme, Osle, Rygoje ir kitur komisijose. Lietuvos dainininkai, su kuriais teko susidurti, turi labai gerus vokalo duomenis! Juos labai lengva mokyti ir dėl to, kad yra nuolankūs, dėkingi, smalsūs. Postsovietinių

šalių dainininkams geriau sekasi pajausti itališką tartį, romantinę muziką, Verdi, Puccini, Dvořáką, kartais bel canto dainavimą. Vakarų dainininkai dažnai turi labiau išreikštą stiliaus pojūtį, gerai valdo dinamiką, ritmą, tempą, puikiai skaito iš natų. Jiems sekasi kokybiškai atlikti vokiečių, prancūzų, anglų muziką, jie jaučia skirtingų kalbų tarties niuansus, įvaldo baroko operos subtilybes, Mozarto, R. Strausso, Wagnerio bei šiuolaikinę muziką.

– Ar daug tenka koncertuoti, o gal daugiau užsiimate pedagogine veikla?

­– Nors esu klasikos žanro atstovė, dainininkės kelią pradėjau nuo gospelų bei džiazo muzikos ir tuo labai didžiuojuosi! Savo karjeros viršūnėje turėdavau po 60 koncertų per metus, šiuo metu, sulaukusi 63-ejų, per sezoną surengiu 12–15 koncertų.

Visada labai domėjausi pedagogine veikla ir džiaugiuosi, kad ji mano gyvenime užima vis daugiau vietos. Man gera, kai jaučiu, kad galiu padėti jauniems dainininkams rasti savo išskirtinį kelią.

Kiekvienais metais vedu apie 10 tobulinimosi kursų skirtingose šalyse, paskutiniai buvo Tbilisyje. Man patinka meistriškumo kursai (master-class), mano nuomone, jie labai efektyvūs.

– Gal prisimintumėte įsimintiniausius pedagoginės praktikos momentus?

– Jeigu reikėtų išskirti kuriuos nors vienus meistriškumo kursus, tai neabejotinai būtų Port Elizabeto universitete Pietų Afrikos Respublikoje. Milžiniška aula buvo sausakimša –­ apie 1000 studentų! Jie kalbėjo maždaug 15 skirtingų kalbų, kai kurie buvo atvykę tiesiog iš džiunglių.

Daugeliui reikėjo keliauti po keletą valandų, kai kuriems net 2 paras... Vos keli galėjo skaityti natas, todėl aš turėjau dainuoti, o jie kartodavo. Toje nuostabių dainininkų grupėje (kai kurie buvo apsisiautę gyvūnų kailiais) buvo jaunas baritonas, atvykęs iš džiunglių, kuriuose turėjo mažą lūšnelę, o joje seną magnetofoną. Iš kažkur jis buvo gavęs Garsioji vokalo pedagogė norvegė Barbro Marklund Petersone džiaugiasi jaunųjų lietuvių dainininkų gebėjimais

Muzikos barai / 20

Pamokoje su Jonu Sakalausku

R. Schumanno dainų ciklo „Poeto meilė“ įrašą. Nepažindamas natų jis išmoko visą ciklą atmintinai per vieną savaitę! Kai išgirdau jį dainuojant, vos neapsiverkiau.

Tai mane labai sujaudino.

– Kiek šiuo metu turite mokinių?

– Norvegijos muzikos akademijoje mano klasėje yra 14 studentų ir dar turiu 20 privačias pamokas lankančių dainininkų iš viso pasaulio. Taip pat džiaugiuosi savo mokinių sėkme – garsiausiuose pasaulio teatruose dainuoja sopranai Kristina Opolais (Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“), Marika Schonberg (Leipcigo opera), Kristina Hansson (Stokholmo opera) ir dar daugelis kitų.

– Kai kurie operos specialistai pastebi, kad Rytų Europos kraštų dainininkai turi ne vien kultūrinių, bet ir fiziologinių skirtumų nuo Vakarų atlikėjų, kas lemia tembro spalvą ir pan. Kokia Jūsų nuomonė?

– Mano suvokimu, kiekvienas dainininkas yra visiškai unikalus, sukurtas šventomis Dievo rankomis. Kiekvienas turi labai įdomų asmeninį „paketą“: anatomiją, fiziologiją, tembrą, spalvas, fantaziją ir t. t. Svarbiausia, kad nė vienas dainininkas nesistengtų imituoti kurio nors kito. Jis turi skirti dėmesį savęs pažinimui, savo gebėjimų, tembro, tono kokybės tobulinimui, kas ir sukuria ypatingą vertę rinkoje. Iš kokios pasaulio šalies jis atvyksta, visiš-

kai nereikšminga.

– Kokias pastebite Lietuvos operos dainininkų mokymo problemas?

– Daugelis Lietuvos dainininkų dainuoja per sunkiai, todėl atsiranda intonacijos, balso judrumo ir kitų problemų. Susidaro įspūdis, kad dauguma lietuvių studentų dainavimą suvokia kaip forte ar fortissimo (garsiai arba labai garsiai), tai – nemuzikalu. Ir tik keletas dainininkų dėmesingi dinamikai, taisyklingai tarčiai, ritmui. Lietuvos operos dainininkų studijų programoje turėtų būti daugiau dėmesio skiriama baroko operai, Vienos klasikų muzikai, prancūzų kompozitorių kūrybai ir tik vėliau vėlyvajam romantizmui ir šiuolaikinei operai.

– Daug jaunų atlikėjų palieka Lietuvą ir karjeros siekia užsienyje. Ar matote tokią tendenciją savo šalyje?

– Taip, tačiau viskas vyksta ne tokiu tempu. Lietuvos visuomenei apmaudu dėl protų ir talentų nutekėjimo. Aš gedžiu kartu su jumis!

Rima JŪRAITĖ

Festivaliai Pasaulinė Gedimino Gelgoto simfonijos premjera Leipcige

Sausio 17 d. Leipcige, garsiojoje „Gewandhaus“ salėje, įvyko pirmosios kompozitoriaus Gedimino Gelgoto simfonijos „Extracultural“ premjera. Kūrinį atliko Vidurio Vokietijos radijo simfoninis orkestras (Mitteldeutsche Rundfunk Sinfonieorchester-MDR), diriguojamas žymaus estų kilmės JAV dirigento Kristjano Järvi, bei solistai – Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). Pirmasis kūrinio atlikimas prestižinėje „Gewandhaus“ salėje sukėlė audringas publikos ovacijas.

Koncerto programa buvo išdėstyta neįprastai. Pirmoje dalyje Sergejaus Prokofjevo oratoriją „Ivanas Rūstusis“ atliko MDR simfoninis orkestras ir choras, solistai Lena Belkina (mecosopranas) ir Anatoli Kotscherga (baritonas). Antroje dalyje skambėjusi G. Gelgoto simfonija „Extracultural“ tapo savotišku publikos išbandymu – Vokietijoje neįprasta koncerto finalui pasirinkti šiuolaikinės muzikos kūrinį. Vis dėlto po pertraukos salėje tvyrojusi laukimo atmosfera įrodė, kad vokiečių publika domisi šiuolaikinės muzikos aktualijomis. „Extracultural“ – tai megacultural: simfonijoje dera šiuolaikinės akademinės muzikos, baroko, repo bei klubinės muzikos elementai“, – sakė kompozitorius G. Gelgotas po koncerto vykusioje spaudos konferencijoje.

40 minučių trukmės kompozicija, sudaryta iš keturių stambių dalių bei 8 epizodų, jungiamų atakos principu, skambėjo vientisai ir įtaigiai.

Sudėtinga muzikinė medžiaga reikalavo ypatingo atlikėjų tikslumo. Akivaizdu, kad dirigentas K. Järvi yra išanalizavęs G. Gelgoto muzikinę stilistiką ir ją puikiai jaučia. Tiek dirigentui, tiek solistams pavyko tiksliai ir labai raiškiai perteikti kompozitoriaus idėjas. Išskirtinai profesionaliai „Gewandhaus“ scenoje pasirodė Naujų idėjų kamerinis orkestras.

Lietuva gali didžiuotis užauginanti menininkų, gebančių atitikti geriausių pasaulio scenų atlikėjams keliamus reikalavimus.

Neabejoju, kad simfonija „Extracultural“, savo kelią pradėjusi Leipcigo „Gewandhause“, toliau skambės geriausiose pasaulio scenose. „Extracultural“ premjera Lietuvoje įvyks šių metų birželio mėn. Vilniaus festivalyje.

Eglė ANDREJEVAITĖ

Tarptautinis akordeono festivalis „Vilnius 2014“

Naujiems metams einant į priekį, vis dar norisi prisiminti praėjusių metų lapkričio 9–21 dienomis Vilniuje aidėjusį Tarptautinį akordeono festivalį. Nuo 1986 metų profesionalų akordeono meną skleidžiantis ir puoselėjantis renginys vyko jau septynioliktą kartą ir šįsyk dėmesį nukreipė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje visai neseniai atidaryta Akordeono katedra.

Aštuoni festivalio koncertai buvo aukščiausio meninio lygio, vilniečiai ir sostinės svečiai turėjo galimybę išgirsti pasaulyje pripažintus atlikėjus iš Suomijos, Italijos, Argentinos, Ispanijos, Peru, taip pat ryškiausius Lietuvos muzikantus. Net trys koncertai buvo skirti naujosios Akordeono katedros įkūrimui. Festivalio metu vyko meistriškumo kursų sesija – pirmasis naujosios katedros renginys.

Beveik dvi savaites trukusiame festivalyje akordeonas, kaip jam būdinga, atsiskleidė įvairiausiomis spalvomis.

Akmenuota pradžia

Papildyti akordeono repertuarą naujais Lietuvos kompozitorių kūriniais – vienas svarbiausių festivalio meno vadovo, modernios muzikos puoselėtojo Raimondo Sviackevičiaus tikslų. Simboliška, kad festivalio atidarymo koncertas pasižymėjo premjerų gausa. Šį kartą solidžias patirtis ansamblyje „ACCOsax Freeminded“ sujungė puikūs muzikantai: akordeonistas Raimondas Sviackevičius, saksofonininkas Janas Maksimovičius ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Ansam-

blio ir projekto „akmenyStones“ pavadinimai tarsi prieštarauja vienas kitam, tačiau atlikėjai klausytojams atskleidė visas užkoduotas idėjas. Projektas pavadintas pagal naują Vytauto Germanavičiaus kūrinį „Akmenų siuita“ (2014), kurio premjera ir įvyko atidarymo koncerte. Projekto centrinis objektas – akmenys, per amžius saugantys prie jų prisilietusių žmonių nuotaikas, būsenas. Laisva atlikėjų improvizacija akmenų temomis sujungė „Akmenų siuitą“, Ramūno Motiekaičio „Lento“ (2013), Felikso Bajoro „Alias“ (1980).

Scenoje akordeonistas Raimondas Sviackevičius, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir saksofonininkas Janas Maksimovičius

Klasiškas polėkis

Šv. Kotrynos bažnyčioje pažertas akmenų filosofijos idėjas itališka klasika sutvirtino bei išdailino ansamblis „Fatum trio“. Akordeonistų Massimiliano Pitocco, Giuseppe Scigliano ir Angelo Miele tą vakarą temperamentingai ir galantiškai atliekama muzika pamalonino ne vieną ausį. Akordeono klasika tapę kompozitorių V. Semionovo ar V. Zolotariovo

Muzikos barai / 21

Festivaliai Prieš atlikdamas T. Hosokawos kompoziciją „Melodia“ atlikėjas kreipėsi į publiką prašydamas ypatingos tylos salėje, kad būtų girdima subtili dinamika ir smulkiausios detalės. Iñaki Alberdi muzika paliko gilų įspūdį, sunkiai nusakomą žodžiais.

Nesustabdomas veržlumas

Akordeonistas Giuseppe Scigliano

kūriniai įgavo naujų atspalvių, lenko Krzysztofo Olczako bei garsiojo „Motion trio“ kompozicijos skambėjo kiek netradiciškai, tačiau neabejotinai įtaigiai. Laviruodami tarp žanrų ir meistriškai valdydami instrumentus, atlikėjai, rodos, nesunkiai įgyvendino savo tikslą atskleisti naujus akordeono garsinius efektus.

Dar gana neseniai susikūręs ansamblis „Fatum trio“ jau koncertavo daugelyje Europos šalių, taip pat Sidnėjuje, Tokijuje, Maroke, Meksikoje, San Paule, JAV.

Garso transformacijos

Po griausmingos ir stiprios festivalio pradžios veiksmas persikėlė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur laukė ypatinga dovana Akordeono katedros įkūrimo proga – nemokamas solinis Iñaki Alberdi koncertas.

Lietuvoje galbūt nedaugeliui girdėtas ispanų akordeonisto vardas pasaulyje gerai žinomas. Atlikėjas per pastarąjį dešimtmetį bendradarbiaudamas su daugiau kaip 30

Dar vieną nemokamą rečitalį, skirtą Akordeono katedros įkūrimui, surengė žymus akordeonistas iš Suomijos Mika Väyrynenas. Jis dažniausiai koncertuoja kaip solistas, taip pat atlieka kamerinę muziką, pasirodo su garsiausiais orkestrais žymiausiose pasaulio scenose.

Garsios kompanijos „Naxos“, „Alba“, „Warner Music“, Japonijos JVC yra išleidusios per dvi dešimtis jo įrašytų plokštelių. Miką Väyryneną drąsiai galima vadinti pasaulinio muzikos elito atstovu, nepriekaištingai atliekančiu sudėtingiausius opusus. Šiame festivalyje Mika koncertavo jau nebe pirmą kartą, vos įžengęs į sceną prikaustė dėmesį ir po kiekvieno kūrinio sulaukdavo vis garsesnių ovacijų. Atlikėjas preciziškai ir efektingai vieną po kito žėrė klasikinius opusus. Naujai suskambo drąsiai interpretuojami J. S. Bacho, E. Griego, H. Galynino, C. Saint-Saënso kūriniai, pritaikyti akordeonui, įdomu buvo klausytis Lietuvoje dar negirdėtų A. Sallineno Adagio, P. Lyytikäineno „The Sound of Ice“ (dedikuoti atlikėjui) bei paties M. Väyryneno sudėtingai aranžuotų trijų suomių liaudies dainų. Koncerto kulminacija tapo galingas C. Saint-Saënso ir V. Horowitzo „Danse Macabre“ atlikimas.

vedėjas doc. Raimondas Sviackevičius pasveikino pirmąjį akordeono specialybės absolventą humanitarinių mokslų daktarą doc. Albertą Baiką, švenčiantį garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Šventę tęsė marga muzikinė programa. Koncerto pradžioje griežė LMTA akordeonistų orkestras, diriguojamas prof. Ričardo Sviackevičiaus. Vėliau pasirodė solistai Agnė Dūkštaitė, Jonas Stonkus, Raimondas Unguras, Kamilės Čekauskaitės ir Agnės Rimgailaitės duetas, kvartetas – Simona Šukytė, Janina Gečaitė, Martynas Vaičekauskas, Raimondas Unguras. Koncerte dalyvavo Lietuvos akordeonistų asociacijos jaunimo sekcijos nariai Gytis Kaušius, Daumantas Stundžia, Augustinas Rakauskas, Tomas Zaicevas, ansamblis „Tutto a Dio“. Girdėjome daug modernių ir klasikinių, originalių ir pritaikytų akordeonui kūrinių. Paskutinis akcentas – jungtinio visų koncerto dalyvių orkestro, diriguojamo prof.

R. Sviackevičiaus ir asistento Romo Morkūno, pasirodymas. Akordeonistų orkestro spalvas paryškino puikūs solistai Agnė Stančikaitė (vokalas), Marius Šinkūnas (marimba), Raimondas Unguras (akordeonas). Galima drąsiai teigti, kad jaunų ir perspektyvių akordeonistų pasirodymas festivalyje buvo šventiškas, spalvingas ir sėkmingas. Tai patvirtino sausakimša salė, gausūs aplodismentai ir bisai.

Pietų Amerika – iš arti

Greta klasikinės ir šiuolaikinės muzikos koncertų festivalyje galima buvo paklausyti ir aistringojo tango bei jam giminingų milongos, zambos ir kitų melodijų. Lietuviškų šaknų turinčios argentinietės Mercedes Krapovickas ir perujiečio Camilo Pajuelo duetas „Fueye trinador“ (tango kultūroje fueye vadinama bandonija, o trinador perujiečiams reiškia gitarą) atvėrė tikrą Pietų Amerikos panoramą, įspūdingus kultūros lobynus ir leido iš arčiau susipažinti su šio žemyno muzikinėmis tradicijomis. Salėje tvyrojusi subtili ir šilta atmosfera, nuoširdžios emocijos leido

Akordeonistas iš Suomijos Mika Väyrynenas

Akordeono katedros šventė

Iñaki Alberdi koncertas

kompozitorių inspiravo pluoštą naujų kūrinių. Kai kuriuos girdėjome ir Vilniuje – F. Ibarondo, J. M. Sanchezo-Verdú, T. Hosokawos, S. Gubaidulinos, J. Torreso. Nesiekdamas papirkti klausytojų lengvai atpažįstamomis muzikinėmis struktūromis, muzikantas visą dėmesį sutelkė į garsą. Šis, magiškai transformuodamasis, sklido netikėčiausiomis trajektorijomis ir stebino nenuspėjamais vingiais.

Muzikos barai / 22

Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje buvo surengtas šventinis koncertas, skirtas Akordeono katedros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atidarymo progai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje) akordeono specialybės studijos prasidėjo prieš 55 metus: iš pradžių Liaudies instrumentų katedroje, nuo 1998 m. – Liaudies instrumentų ir akordeono katedroje. Tačiau gerėjant akordeono situacijai Lietuvoje, siekiant neatsilikti nuo moderniausių Europos muzikos mokyklų žengtas svarbus akordeono meno plėtrai žingsnis – įsteigta Akordeono katedra.

Simboliška, kad koncerto pradžioje katedros

Duetas „Fueye trinador“

užmiršti lapkričio lietų.

Beribės improvizacijos

Festivalyje galima išgirsti ne tik tango, bet ir džiazą. Pastaraisiais metais vis naujais projektais stebina jaunoji lietuvių džiazo atlikėjų karta. Šiemet klausėmės Nerijaus Bakulos džiazo trio. Kone sausakimša buvo nauja

mo maniera, nenuspėjami improvizacijų vingiai ir stipri energetika veržte veržėsi publikos link. Netrūko ir įvairių specialiųjų efektų, tokių kaip grojimas elektriniu trimito pūstuku ar mušamųjų instrumentų komplekto papildymas popieriaus lapais ir kitais daiktais. Taigi festivalio pabaiga buvo išties efektinga ir šilta.

Intensyvus tobulėjimas

Nerijaus Bakulos džiazo trio

erdvė – Kamerinė koncertų salė Gariūnų verslo parke. Ansamblio lyderis Nerijus koncerto įžangoje pristatydamas projektą ir dalindamasis šmaikščiomis bei žaismingomis istorijomis klausytojams padovanojo gero juoko dozę. Tačiau vos nuskambėjus pirmiesiems garsams salė nuščiuvo. Humoras baigėsi, prasidėjo muzika. Į darnią visumą liejosi Nerijaus Bakulos akordeono, Domo Žostauto bosinės gitaros ir Domanto Razmaus mušamųjų garsai. Girdėjome daug naujų originalių kompozicijų, keletą žinomų kūrinių. Kiekviena kompozicija, prasidėjusi nuo minimalių garsų ir struktūrų, išsivystydavo iki griausmingų kulminacijų.

Trykštanti energija

Įdomus sutapimas, kad festivalio kulminacijoje pasirodo kvartetai. Pernai tai buvo lenkų „Bester Quartet“, šiemet – italų „Simone Zan-

Meistriškumo kursų sesiją, vykusią lapkričio 11–21 dienomis, drąsiai galima vadinti rekordine. Pasaulinio garso pedagogai pritraukė

Mika Väyrynenas (Suomija, Sibelijaus muzikos akademija) dirba su Agne Dūkštaite

būrį užsieniečių – meistriškumo pamokų stebėti atvyko Varšuvos F. Chopino muzikos universiteto, Talino muzikos ir teatro akademijos studentai, kitų šalių aukštesniųjų mokyklų moksleiviai ir pedagogai. O mokytis tikrai buvo iš ko: patirtimi dalinosi Massimiliano Pitocco (Italija, Romos Šv. Cecilijos muzikos konservatorija), Iñaki Alberdi (Ispanija, San Sebastiano muzikos akademija), Mika Väyrynenas (Suomija, Sibelijaus muzikos akademija), Tiina Välja (Estijos muzikos ir teatro akademija), Vladimiras Blagojevičius (Serbija, Kragujevaco muzikos universitetas), prof.

Eduardas Gabnys ir doc. Raimondas Sviackevičius (Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Greta praktinių užsiėmimų vyko ir du seminarai. Simone Zanchini naujame LMTA Studijų inovacijų centre vedė džiazo seminarą, Iñaki Alberdi seminare „ZURIA – Naujos kūrybos iniciatyvos“ studentams kalbėjo apie atlikėjo karjeros kūrimą ir muziko bendradarbiavimą su šiuolaikiniais autoriais, integravimąsi į muzikos kultūros ir industrijos pasaulį. Šis renginys, o kartu ir visas festivalis, tarsi atvertė naują LMTA Akordeono katedros istorijos puslapį, pažymėtą siekiu tobulėti visose srityse. *** Pasibaigus rudens renginių maratonui tiek akordeonistai, tiek Lietuvos ir užsienio pedagogai, moksleiviai, studentai ruošiasi kitam grandioziniam renginiui – kovo 24–28 dienomis Lietuvos akordeonistų asociacija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija organizuoja tradicinį XI tarptautinį akordeonistų konkursą „Vilnius 2015“. Į jo vertinimo komisiją pakviesti elitinių pasaulio muzikos institucijų atstovai, laukiama atlikėjų iš Suomijos, Danijos, Lenkijos, Italijos, Kinijos, Slovakijos, Austrijos, Vokietijos, Estijos, Olandijos, Rusijos, Ispanijos, Latvijos, Baltarusijos ir, be abejo, Lietuvos, jie varžysis vienuolikoje kategorijų.

Lietuvos akordeonistų laukia ir daugybė kitų renginių – koncertai, meistriškumo pamokos, šiuolaikinės muzikos projektai bei festivaliai, užsienio gastrolės ir pan. Atėjus vasarai vėl rinksimės į tarptautinį seminarą Palangoje, o netrukus po jo atkeliaus kitas rudens maratonas su festivaliu ir meistriškumo sesijomis.

Akordeonas!? Taip, tai tas sunkų kelią nukeliavęs instrumentas, pagaliau tapęs prestižiniu...

Agnė DŪKŠTAITĖ

Šventinis koncertas, skirtas Akordeono katedros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atidarymo progai. Visi koncerto dalyviai

Italų „Simone Zanchini Quartet“

chini Quartet“: Simone Zanchini (akordeonas, efektai), Stefano Bedetti (saksofonas), Stefano Senni (kontrabosas), Klemensas Marktlas (mušamieji, Austrija). Kvarteto lyderis Simone Zanchini, nesvarbu, su kokia kompanija (ar be jos) būtų scenoje, priverčia aikčioti net daug girdėjusius muzikos gurmanus, jo rankose akordeonas stebina netikėtais tembrais.

Italų džiazo kvartetas Vilniuje pristatė savitą repertuarą, pademonstravo modernią komponavimo techniką ir unikalų atlikimo stilių.

Talentingi muzikantai, pasižymintys beribiu kūrybiškumu, virtuoziškumu ir energija, scenoje jautėsi tarsi namuose. Spontaniška groji-

Muzikos barai / 23

Festivaliai Pirmasis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivaliskonkursas „Šimtmečio muzika“

Kultūriniai Kosta Rikos ir Lietuvos mainai užsimezgė dar 2008 metais, kai Kosta Rikos pianistė Daniela Navarro laimėjo Grand Prix Tarptautiniame pianistų konkurse Prancūzijoje, o Lietuvos ambasada ir Kultūros ministerija specialiuoju prizu įvertino išskirtinį atlikėjos talentą (žiuri narė buvo pianistė iš Lietuvos Ala Bendoraitienė). Nuo tada kultūriniai abiejų šalių santykiai vystėsi įvairiomis formomis.

2009 m. Prancūzijoje Tarptautiniame pianistų konkurse buvo pastebėtas kitos Kosta Rikos pianistės, Cynthios Soto, talentas, ji pakviesta koncertuoti Kauno filharmonijoje.

2011 m. šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“ vienuolikmetė pianistė atliko tris kūrinius su orkestru – Juliaus Andrejevo koncertą „Negrįžtančiam paukščiui“, Vidmanto Bartulio „Cynthios svajonė“ („Cynthia´s Dream“) ir Kosta Rikos kompozitoriaus Mario Alfaguellio Septintąjį koncertą fortepijonui. Šis pasirodymas sulaukė stebinančiai teigiamo įvertinimo – kompozitorius, kritikas Giedrius Kuprevičius žurnale „Nemunas“ rašė, kad Cynthios Soto atlikimas bei Juliaus Andrejevo ir Mario Alfaguellio kūriniai tapo festivalio „Iš arti“ kulminacija.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė, koncertmeisterė ekspertė Ala Bendoraitienė nuo 2009 m.

Kosta Rikoje kasmet veda meistriškumo kursus pianistams, atlieka lietuvių kompozitorių kūrinius, skaito paskaitas Nacionaliniame universitete (Universidad Nacional de Costa Rica) ir Aukštųjų menų institute (Instituto Superior de Artes de Costa Rica).

Ala Bendoraitienė yra projekto „Draugystės tiltai. Lietuva–Kosta Rika“ iniciatorė ir kuratorė, šiuolaikinės muzikos festivalio ir pianistų konkurso „Šimtmečio muzika“ sumanytoja ir organizatorė. Šio renginio tikslai ir uždaviniai – užmegzti Kosta Rikos nacionalinio universiteto ir Lietuvos švietimo ir meno įstaigų ryšius, kad būtų įgyvendinta idėja skatinti atlikėjus domėtis ir propaguoti šiuolaikinę muziką, pateikti šiuolaikinį meną patraukliai ir išraiškingai, kad abipusis bendradarbiavimas lavintų publiką ir padėtų jai lengviau suprasti šiuolaikinės muzikos tendencijas, kūrybinius stilius.

Pirmasis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis ir pianistų konkursas „Šimtmečio muzika“ vyko 2014 m. lapkričio 19–23 dienomis Vilniuje. Renginį organizavo Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla (organizacinio komiteto pirmininkas Romualdas Kondrotas), Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija, Lietu-

Muzikos barai / 24

vos Kultūros ministerija, partneriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Kosta Rikos nacionalinis universitetas, Aukštųjų menų institutas ir Kosta Rikos kompozitorių sąjunga, rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, UAB „Organum“, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas.

Meistriškumo kursus kameriniams ansambliams vedė LMTA profesorius Julius Andrejevas, pianistams – profesorius Petras Geniušas.

Vyko paskaitos „F. Chopino muzikos atspindžiai lietuvių kompozitorių Zitos Bružaitės, Vidmanto Bartulio ir Jono Tamulionio kūriniuose fortepijonui“ (pianistė, VDU lektorė Šviesė Čepliauskaitė), „Šiuolaikinė Kosta Rikos kompozitorių muzika. Muzikos kūrinių analizė. Indėnų muzika kostarikiečių kūryboje“ (Kosta Rikos kompozitorius prof. Marvinas Camacho Villegas), „Džiazo suvokimo specifika.

Svingas kaip mikrokatarsis“ (džiazo pianistas, lektorius, publicistas, istorikas Olegas Molokojedovas).

Festivalio ir pianistų konkurso „Šimtmečio muzika“ atidarymas įvyko lapkričio 20 d.

LMTA didžiojoje salėje. Atidarymo koncerte dalyvavo pianistė Šviesė Čepliauskaitė, klarnetininkas prof. Algirdas Budrys, pianistė Ala Bendoraitienė, Kosta Rikos pianistas Giuseppe Gilas ir LMTA simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Martynas Staškus). Festivalio koncertuose Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos didžiojoje salėje pasirodė kameriniai ansambliai ir pianistai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Kosta Rikos, Italijos, Kolumbijos – iš viso 63 dalyviai, atliekantys šiuolaikinę šimtmečio (1914–2014) muziką.

Pianistų konkursas iš kitų panašaus pobūdžio renginių išsiskyrė repertuaro šiuolaikiškumu, taip pat specialiai konkursui parašytais lietuvių ir kostarikiečių kompozitorių kūriniais. Konkurso būdu buvo atrinkti šie privalomi kūriniai: A. Bražinsko „Pagauk mane“, „Žavioji policininkė“ arba „Du bėga, du veja“, A. Kučinsko Etiudai (pasirinktinai nuo Nr. 3 iki Nr. 10), Patricios Molinos „El Rio Dormido“ („Mieganti upė“), M. Alfaguellio „Llovizna“ („Dulksna“) (A grupė); N. Galiamovos Preliudas ir tokata, J. Tamulionio „Fantasia a la Frederick“, M. Alfaguellio „Teremoto“, op. 154., Nr. 4 („Žemės drebėjimas“), M. Camacho Villegaso „Quijotada“ Nr. 3 („Donkichotiškas poelgis“) (B grupė); Z. Bružaitės „Bangos“, J. Andrejevo „Nuojauta“, M. Camacho Villegaso „Nocturno“ (Noktiurnas), M. Alfaguellio „Acontecimiento“, op. 154, Nr. 17 („Nutikimas“) (C grupė); V. Bartulio „Ūkanos“, A. Malcio „Paukščių takas“, M. Camacho Villego Sonatos Nr. 1 „Dall inferno“ („Pragaras“) I dalis, M. Alfaguellio „Desde la Cumbre“ („Nuo viršukalnės“) (D grupė).

Konkurso dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Kosta Rikos, Kolumbijos pasižymėjo meniniu brandumu, profesionalumu. Kaip teigia A. Bendoraitienė, konkurso tikslas – gilinti talentingų vaikų muzikinius gebėjimus ir įgū-

džius, ugdyti jaunųjų atlikėjų meistriškumą šiuolaikinės muzikos srityje, supažindinti su Centrinės Amerikos ir Baltijos šalių šiuolaikinės muzikos tendencijomis, keistis skirtingų nacionalinių mokyklų muzikine kūrybine patirtimi.

Pianistų konkurso nugalėtojai apdovanoti specialiais diplomais ir prizais (prizinis fondas – 6000 eurų). A grupės laureatai: Daniel Chen Wang (I vieta, Kosta Rika), Felipe Rojas (II vieta, Kosta Rika), Giedrė Kazimiera Kučinskaitė (III vieta, Lietuva). Diplomu apdovanota Justina Klevinskaitė (Lietuva), jauniausio dalyvio diplomas įteiktas Mindaugui Jonui Straukai (Lietuva). B grupės laureatai: Ana Laura Sanchez (I vieta ir specialusis prizas už lietuvių kompozitorės Nailios Galiamovos Preliudą ir tokatą, specialusis prizas už Kosta Rikos kompozitoriaus Mario Alfaguellio kūrinio „Terremoto“ atlikimą, Kosta Rika), Viltė Kanaporytė (III vieta, Lietuva). C grupės laureatai: Pamela Beine (I vieta ir specialusis prizas už lietuvių kompozitoriaus Juliaus Andrejevo kūrinį „Nuojautą“, Kosta Rika), Sofia Paez (III vieta, Kosta Rika). D grupės laureatai: Robertas Lozinskis (Grand prix ir specialusis prizas už geriausiai atliktą Vidmanto Bartulio kūrinį „Ūkanos“, Lietuva, Škotija), Rima Chačaturian (I vieta ir specialusis prizas už geriausiai atliktą Kosta Rikos kompozitoriaus Marvino Camacho Villegaso kūrinį – sonatą „Dall inferno“, Lietuva), Giuseppe Gilas (II vieta ir rėmėjų dovanos, Kosta Rika, Kolumbija), Irene Alfaro (III vieta ir rėmėjų dovanos, Kosta Rika), Jolanta Kundrotaitė (III vieta ir rėmėjų dovanos, Lietuva). Diplomai ir rėmėjų dovanos įteiktos Pauliui Pancekauskui (Lietuva), Andresui Camposui Chavesui (Kosta Rika), Davidui Andresui Serrano Gonzalezui (Kosta Rika).

Pianistų konkurso vertinimo komisijai vadovavo prof. Zbignevas Ibelhauptas (pianistas, LMTA rektorius), jos nariai – prof. Alexandras Sklioutovskis (pianistas, Aukštųjų menų instituto direktorius), Ala Bendoraitienė (pianistė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė, koncertmeisterė ekspertė), prof. Mario Alfaguellis (kompozitorius, Kosta Rikos nacionalinis universitetas), prof.

Aleksandra Žvirblytė (pianistė, LMTA dėstytoja, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė), prof. Gerardo Meza (pianistas, Kosta Rikos nacionalinis universitetas).

Festivalio-konkurso svečiai aplankė Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų, Trakų pilį, Lietuvos valdovų rūmus, dalyvavo ekskursijose po Vilniaus senamiestį, LNOBT žiūrėjo P. Čaikovskio baletą „Spragtukas“.

Kitas tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis ir pianistų konkursas numatomas 2016 m. Kosta Rikoje, San Chosė mieste.

Pakalbinau „Šimtmečio muzikos“ sumanytoją Alą BENDORAITIENĘ.

– Kosta Rikoje, tolimoje žemėje, pradėjo skambėti šiuolaikinė lietuviška muzika. Tai – ypatingas įvykis. Prašyčiau papasakoti, kaip kostarikiečiai priima mūsų kūrybą, ar jiems nėra sunku groti nežinomos šalies muziką?

– Kostarikiečiams nepaprastai įdomu viskas, kas susiję su mūsų kultūra. Globalėjantis pasaulis negailestingas mažų tautų kultūrai, jų kalboms, muzikai. Kasmet pristatydama lietuvišką muziką pastebiu, kad susidomėjimas Lietuvos šiuolaikinės muzikos tendencijomis tik auga, per muziką vis geriau susikalba Kosta Rikos ir Lietuvos kompozitoriai, atlikėjai, pedagogai. Todėl ir gimė idėja surengti tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį ir pianistų konkursą, kuriame būtų privalomi Kosta Rikos ir Lietuvos kompozitorių kūriniai.

– Jūsų pedagoginėje, koncertinėje, ­ o dabar ir organizacinėje veikloje ryški pagarba mūsų nacionalinei muzikai, jos sklaidai. Esate ilgametė lietuviškos muzikos atlikėja ir propaguotoja, viena iš nedaugelio, taip giliai suvokianti paveldo svarbą. Kokie uždaviniai, Jūsų manymu, svarbiausi puoselėjant mūsų muzikinę tradiciją?

– Labai aktualus klausimas. Man rūpi jaunosios kartos požiūris į šiuolaikinę lietuvišką muziką. Kultūra gimsta tada, kai žmogus savo gyvenimą kuria kaip prasmingą visumą, o menas – chaoso priešybė – savo esme yra konstruktyvus. Pasaulis begalinis ir kūrybos galimybės taip pat neišsemiamos. Juk turime unikalų paveldą!

Norisi tikėti, kad ne tik kostarikiečiai, bet ir mes, lietuviai, atkreipsime didesnį dėmesį į tai, kokį neįkainojamą turtą turime. Kad galėtume auginti profesionalius jaunuosius atlikėjus ir uolius klausytojus festivaliams „Gaida“, „Iš arti“, „Rudens festivalis“ bei kitiems, reikalingos labai rimtos šiuolaikinės muzikos studijos. Tai vienas iš pagrindinių uždavinių. Kiekvienoms pianistų var-

žytuvėms konkurso būdu atrenkami nauji kūriniai, taigi būsimi renginiai padės gimti naujiems brandiems ir meniškai įtaigiems kūriniams. Juk XXI amžius!

– Malonu matyti, kad suprantant pareigą nuo jaunumės ugdyti gerus interpretatorius Lietuvoje pagaliau daugiau dėmesio atkreipta į šiuolaikinę muziką.

Kokias užduotis formuluojate sau ir festivalio-konkurso dalyviams? ­– Šiuolaikinės muzikos festivalis ir pianistų konkursas „Šimtmečio muzika“ – kultūrinė institucija, formuojanti naujausios, o kartu ir viso šimtmečio muzikos įvaizdį. Labai svarbu ugdyti naują konkurso dalyvių mąstymą ir požiūrį: ne vien kaip, bet ir ką išreiški interpretuodamas šiuolaikinę muziką, kupiną minčių intensyvumo, daugialypio polifoniškumo, besikeičiančios ritmikos ar asimetriškų padalų, keliančių nenutrūkstančios tėkmės, nuolatinio atsinaujinimo įspūdį. Taip pat svarbus dėmesys polifoninio rašymo kultūrai, formos dramaturgijai, multikultūrinei dvasiai.

– Kosta Rikoje atsiskleidėte ir kaip pedagogė, ir kaip interpretatorė. Štai koncertuose svečioje šalyje atlikote net tris kūrinius, parašytus specialiai Jums: V. Bartulio „Lopšinę“, Z. Bružaitės „Sakmę“ ir M. Alfaguellio Sonatą kontrabosui ir fortepijonui, op. 261. Šį kūrinį ir A. Malcio „The Herald“ atlikote su vyru kontrabosininku Giedriumi Bendoraičiu. Ar ketinate ir toliau plėtoti solinę veiklą ir parengti kuo daugiau mūsų ir kostarikiečių kompozitorių kūrinių?

– Be abejonės, taip. Mane visada domino pagrindinė šiuolaikinės muzikos funkcija – atsinaujinimas laike, neišsenkanti minties skvarbumo galia. Juk po ilgų naujo opuso studijų scenoje išgyveni tarsi naujo kūrimo aktą, nelauktumą, kuo ir išsiskiria visa XXI amžiaus muzikos atlikimo magija.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikuoja prof. Algirdas Budrys ir Ala Bendoraitienė Sunkus žiuri darbas: prie dokumentų palinkusi A. Bendoraitienė Svečiai iš Kosta Rikos su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu Iškilmingas baigiamasis koncertas įvyko LMTA Didžiojoje salėje

Muzikos barai / 25

Sukaktis Daiva TAMOŠAITYTĖ

S

Profesorës Veronikos Vitaitës 75-meèiui M. Dvarionaitės, A. Klenickio, J. Fledžinsko, S. Sondeckio, P. Bermano, J. Domarko, R. Šerveniko, M. Piečaičio, su fortepijoninio dueto partneriu A. Povilaičiu (per 300 koncertų Lietuvoje, Maskvoje, Latvijoje, Estijoje), taip pat su pianistėmis R. Vaitkevičiūte ir A. Žvirblyte, smuikininkais A. Stulgiu, R. Katiliumi, daininin-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

u pianistės profesorės Veronikos Vitaitės vardu susijęs ištisas Lietuvos muzikinio gyvenimo laikotarpis, kurį ši ryški asmenybė nuspalvino neišsenkama energija atlikimo meno ir pedagoginio darbo baruose, visuomeninėje veikloje, buvo įvairių pianistų konkursų Lietuvoje bei užsienyje organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė (tarp jų M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzikos be sienų“ konkursų).

Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir aspirantūrą Maskvoje, išvariusi reikšmingą profesinio darbo vagą Šiauliuose, V. Vitaitė pradėjo dirbti Vilniuje, M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje ir konservatorijoje, buvo ilgametė Fortepijono katedros vedėja, Europos fortepijono mokytojų asociacijos (EPTA) Lietuvos skyriaus viceprezidentė, Lietuvos muzikų draugijos „XXI amžiaus muzika ir švietimas“ valdybos pirmininkė, Lietuvos F. Chopino draugijos prezidentė, Londono pianistų korporacijos komiteto narė. Kaip atlikėja ji rengė rečitalius, koncertus su Lietuvos orkestrais, diriguojamais

Muzikos barai / 26

kėmis R. Maciūte, R. Tumalevičiūte, I. Argustiene.

V. Vitaitė buvo pirmoji daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėja, padarė per 120 radijo ir TV įrašų, išleido plokštelių, parašė per 30 straipsnių ir recenzijų, sudarė leidinių. Profesorės Olgos Šteinbergaitės perduotą patyrimą derino su stažuotėse Vienoje, Prahoje, Sankt Peterburge ir Liubeke įgytomis žiniomis. Kaip buvusi gerbiamos profesorės mokinė ir Čiurlionio mokykloje, ir Lietuvos konservatorijoje, turiu pasakyti, kad daugeliu talentų apdovanota V. Vitaitės asmenybė žibėjo visuose baruose: kur tik reikėjo jos autoriteto, ateidavo su naujomis idėjomis ir milžiniškais organizaciniais gebėjimais, negailėjo savo laiko. Aprėpė Lietuvos pianistinio gyvenimo panoramą, matė visas puses, kurias reikėjo taisyti, skatinti, remti, palaikyti. Bet svarbiausia jos žmogiškas, šiltas, ypatingas santykis su savo mokiniais, noras kartu su jais kaskart atrasti ką nors nauja, siekti aukštumų.

Profesorė buvo jautri visiems ateinantiems mokytis, gebėjo atskleisti jų stipriąsias savybes, negailėdama Prof. Veronikai Vitaitei 2014 metai buvo kupini reikšmingų darbų, įspūdingų koncertų, ji apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija

Graži anūko Pauliaus dovana – puikiai paskambintas S. Rachmaninovo koncertas d-moll

jėgų ruošė nesuskaičiuojamiems rečitaliams ir konkursams... Jokių darbo valandų neegzistavo. Pamokos vykdavo iki vėlumos, savaitgaliais jos namuose. Be profesinių dalykų, mokiniai galėjo rasti motinišką prieglobstį, buvo visada palaikomi, išklausomi, paskatinami... Apie tai galima būtų parašyti ne vieną knygą, kuri liudytų asmenišką mokytojo ir mokinio santykį, kai aukštasis muzikos menas susipina su gyvenimo išmintimi... V. Vitaitė yra mokytoja iš pašaukimo, o tai ypač reta dovana. Jos ugdytiniai yra pelnę daugiau kaip 70 premijų tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Ukrainoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Švedijoje. Eglė Janulevičiūtė, Artūras Anusauskas, Guoda Gedvilaitė, Edvinas Minkštimas, Darius Mažintas, Indrė Petrauskaitė, Martyna Jatkauskaitė, Kasparas Uinskas, Paulius Rudokas, Rima Chačaturian, Andrius Racevičius, Agnė Radzevičiūtė – tai vis vardai, kurie Lietuvos ir pasaulio atlikėjų žemėlapyje nužymėti dideliais pasiekimais.

Tad nenuostabu, kad 2014 metais profesorės jubiliejui skirtuose trijuose koncertuose pasirodė jos esami ir buvę mokiniai iš Čiurlionio mokyklos, Muzikos akademijos.

Koncertų seriją užbaigė ketvirtasis, vykęs praėjusių metų lapkričio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kuria-

me dalyvavo pati V. Vitaitė, jos dukra profesorė Aleksandra Žvirblytė, vaikaitis Paulius Anderssonas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko. Pradžioje Paulius Anderssonas, LMTA pirmakursis (prof. Z. Ibelhaupto kl.), nuo mažens aktyviai koncertuojantis įvairių fondų stipendininkas bei tarptautinių konkursų laureatas, paskambino trečiąjį S. Rachmaninovo koncertą fortepijonui ir orkestrui d-moll,

op. 30. Jaunojo pianisto repertuare tai – naujas kūrinys, tačiau paliko techniškai ir meniškai brandaus atlikimo įspūdį. Neabejotina sėkmė, turint galvoje jauną pianisto amžių. Bisui P. Anderssonas paskambino S. Rachmaninovo Preliudą G-dur, op. 32.

Antroje koncerto dalyje A. Žvirblytė su orkestru pagrojo C. Francko Simfonines variacijas – 60 metų Lietuvos scenoje neskambėjusį kūrinį (prieš šešis dešimtmečius jį dirigavo Konradas Kaveckas, skambino Cecilija Kaveckaitė). Stilistiškai vientisai skambėjo koncerto pabaigoje A. Žvirblytės ir V. Vitaitės virtuoziškai skambinamas C. Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“. Baigiamasis profesorės jubiliejui skirtas koncertas buvo solidus ir pakilus, kartu su kitais renginiais paliudijęs V. Vitaitės asmenybės bei profesines aukštumas.

Jubiliejaus proga tartus kolegų sveikinimus visada jaunai ir energingai profesorei svariai papildo prof.

Sauliaus Sondeckio žodžiai, skirti jaunesniems pianistų dinastijos atstovams, kurie savo profesijai taip pat atiduoda visą laiką ir širdį: „Pauliaus pasirodymas labai patiko. Aš puikiai žinau šį nepaprastai sudėtingą kūrinį, sunkų ne tik solistui, bet ir keliantį daug reikalavimų ansambliui, ne kar-

Muzikos barai / 27

Sukaktis esate žymiausių Lietuvos muzikų gretose, o dėl asmenybės kilnumo bei žavesio mylima ir gerbiama kolegų, visų muzikų. Stebina, kad aprėpdama didžiulius organizacinius darbus, išugdžiusi tiek talentingo jaunimo, kuris pelnė tarptautinį pripažinimą, iki šiol išlaikėte puikią koncertinę formą. Saint-Saënso „Žvėrių karnavalą“ su Aleksandra daug kartų grojome kartu, o šiandien puikus duetas, spalvingos pjesių charakteristikos, žėrintis pianizmas suteikė tiek džiaugsmo klausytojams.“ Profesorė Veronika Vitaitė yra apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, jubiliejiniais 2014 metais jai įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. n

Su įvairiais partneriais daugelį kartų skambintą „Žvėrių karnavalą“ jubiliejiniame koncerte V. Vitaitė atliko su dukra Aleksandra

tą jį teko diriguoti. Atrodo, kad Paulius gimė su tuo koncertu. Viskas yra – mastas, tikras temperamentas, įgimtas artistizmas. Neeilinis talentas, kurį reikia globoti. Bravo, kad Aleksandra sceniniam gyvenimui prikėlė C. Francko kūrinį. Gėrėjausi jos išraiškingu, spalvingu garsu, plastišku, gracingu pianizmu, meistriškumu.

Kūrinio jausmų paletė – nuo skausmo, abejonių iki triumfo – buvo raiškiai atskleista solistės ir orkestro dialoguose.“ Pačiai profesorei V. Vitaitei maestro sakė: „Muzikiniais darbais

„Dinastija“ koncertavo Kaliningrade

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Iškilmių akimirka su kolegomis ir šeima (iš kairės): Zbignevas Ibelhauptas, Jurgis Karnavičius, Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas ir Saulius Sondeckis

Muzikos barai / 28

Praėjusių metų gruodžio 13 d. Kaliningrado srities filharmonijoje koncertavo pianistų trio „Dinastija“ – prof. Veronika Vitaitė, jos dukra prof. Aleksandra Žvirblytė ir anūkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Paulius Anderssonas. Pianistai atliko M. K. Čiurlionio „Miražą“, tris F. Chopino valsus, Polonezą As-dur, op. 53 (A. Žvirblytė), F. Liszto Sonatą h-moll (P. Andersson), S. Rachmaninovo Šešias pjeses fortepijonui, op. 11 (4 rankoms), ir V. Barkausko Variacijas dviem fortepijonams (V. Vitaitė ir A. Žvirblytė).

Pianistai į Kaliningradą vyko Lietuvos ambasados kvietimu. Šiuo koncertu, kurį parėmė mūsų Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijos, Lietuva užbaigė Kristijono Donelaičio jubiliejinių metų renginius Kaliningrade. Džiugu, kad koncertas sulaukė didelio muzikos mokyklų dėstytojų ir moksleivių dėmesio. Koncerto klausėsi ir gausiai susirinkusi Kaliningrado lietuvių bendruomenė.

Po koncerto klausytojai pianistams dėkojo už subtiliai, meistriškai atliktus F. Chopino kūrinius, džiaugėsi, kad galėjo išgirsti visapusiškai sudėtingą F. Liszto opusą, kurį brandžiai paskambino dar jaunas, bet didelę ateitį turintis pianistas Paulius Anderssonas, už emocionaliai skambėjusį S. Rachmaninovą ir ypač meistriškai perteiktas V. Barkausko Variacijas. Bisui teko 6 rankomis paskambinti penkias M. Smitzo pjeses.

Filharmonijos direkcija išsakė viltį šį trio dažniau girdėti Kaliningrade.

MB inf.

16-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2015 m. vasario 19 - 22 dienomis

Vasario 19 d. 15 val.

SUBTILU-Z (Laurynas Vaitkus, tenorinė birbynė, Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs, akordeonai bei Vytautas Švažas, mušamieji) Vasario 20 d. 14 val. „Muzikos barai“ pristato Baltijos kamerinis trio (Leonidas Melnikas, fortepijonas, Borisas Traubas, smuikas, Valentinas Kaplūnas, violončelė) ir Genadijus Savkovas, akordeonas Egidijus Ališauskas, birbynė, Aistė Bružaitė ir Jolita Matkienė, kanklės Duo „SENSIBILE“ (Viktorija Zabrodaitė, fleita ir Šviesė Čepliauskaitė, fortepijonas) Fortepijoninis trio „KASKADOS“ (Albina Šikšniūtė, fortepijonas, Rusnė Mataitytė, smuikas, Edmundas Kulikauskas, violončelė) Sostinės vario kvintetas (vadovas Algirdas Januševičius) Renginyje dalyvauja muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ autoriai ir leidėjai Vasario 21 d. 20 val. „AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI Dainininkės Judita Leitaitė ir Asta Krikščiūnaitė Arkadijus Gotesmanas, mušamieji Pavelas Giunteris ir mušamųjų instrumentų ansamblis „GIUNTER PERCUSSION“ (Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas, Robertas Vilčinskas) Regimantas Šilinskas, skrabalai ir Petras Vyšniauskas, saksofonas Valstybinis Vilniaus kvartetas (Audronė Vainiūnaitė, I smuikas, Artūras Šilalė, II smuikas, Girdutis Jakaitis, altas ir Augustinas Vasiliauskas, violončelė) Vokalinis ansamblis „JAZZ ISLAND“ (vadovas Artūras Novikas)

Muzikos barai / 29

Viršelio tema

Viena meilës senajai muzikai istorija

Vilimas NORKŪNAS

S

enąją muziką esu įsimylėjęs ir ja užsiimu ne taip seniai – nuo 2002 metų. Tas pasaulis, net ir susiaurinus laikotarpį iki ankstyvo baroko, regis, begalinis.

Skirtingi stiliai skirtingose šalyse keičiasi taip greitai (itališkasis, prancūziškasis, vokiškasis ir kt.), kad norint suvokti ir pažinti šimtmetį turbūt neužtektų viso gyvenimo.

Pažintį su senosios muzikos pasauliu galima pradėti kad ir G. Caccini „Le nuove musiche“ (1601 m., Venecija), Monteverdi madrigalais, kuriuose matyti perėjimas iš prima pratica – polifoninės muzikos į seconda

Muzikos barai / 30

pratica – antikos idealais grįstą naująją muziką, kurioje žodžiui vėl suteikiama svarbiausia vieta. Pažintį tęstų kitų kompozitorių kūryba, traktatai apie muzikos atlikimą, kontrapunktą, harmoniją, basso continuo, naujų muzikos formų, harmoninių sąskambių ir santykių raidos analizė ir dar daug kitų dalykų.

Senąja muzika, ypač ankstyvuoju baroku, susižavėjau studijuodamas Austrijoje, Zalcburge. Jau pirmąjį semestrą susidūriau su disciplinomis ir epochomis, kurias Lietuvoje galėjau pažinti tik labai paviršutiniškai. Sunku pasverti, kiek mano susižavėjimą lėmė širdies potraukis, o kiek protu suvoktas „kaip tai nuostabu!“ Kuo man ta muzika tokia artima?

Smagu, kad aš ją galiu kurti drauge su kompozitoriumi. Taip! Jūs supratote mane teisingai! Galiu tai daryti ne tik interpretuodamas, bet ir tiesiogine prasme rašydamas muziką. Turiu omenyje basso continuo, kur mano partija klavesinui ar vargonams parašyta tik bosine linija su skaičiukais arba be jų. Atlikėjui, stengiantis atsižvelgti į kontrapunkto taisykles, harmoniją ir to laikotarpio bei šalies ar net to kompozitoriaus stilių, tenka sukurti daugiabalsę faktūrą, kuri turėtų savarankišką prasmingą melodiją.

Lygiai taip pat kartu su kompozitoriumi kurdavo soliniai instrumentai – per diminucijas, t. y. smulkių natų ilgas figūras, kurios turėdavo sustiprinti afektą – pabrėžti žodžio esmę ir jausmą.

Be tos žavinčios kūrybos laisvės, kuri labiausiai primena džiazą, mane labai traukia pati senosios muzikos gelmė, be galo darni ir tikslinga harmonijos tėkmė, nelaukti harmonijos lūžiai, neretai prilygstantys šiuolaikinės muzikos viražams. O štai svajingi koreliški adagio yra subtilus kalbėjimas į širdį apie dangaus laimę, niekuo nepanašus į malonų romantišką saldėsį. Beje, nesu prieš romantinę muziką, man ji taip pat brangi, bet jos kalba visiškai kitokia. „Mocarteumo“ universitete profesoriaus H. Metzgerio klasėje vargonų specialybė buvo dėstoma pradedant S. Scheidto, G. Frescobaldi ir kitų ankstyvo baroko kompozitorių kūri-

niais. Čia pirmąkart praktiškai susidūriau su aiškiu barokiniu stiliumi – tam tikru artikuliavimu, natų trumpinimu pagal žodžio skiemens (net ir įsivaizduojamo) ilgį, gaidų spalva, svoriu ir kryptimi pagal retorinių figūrų išraišką, daug kitų įdomių „egzotiškų“ dalykų. Vargonų improvizacija, vienas iš sakralinės muzikos studijų dalykų, prasidėjo nuo kancionalinio stiliaus harmonijos pažinimo – jį galima atsekti pagal M. Vulpijaus, H. L. Hasslerio, M. Praetorijaus ir jų bendraamžių choralų knygas („Kirchengesäng“). Grigališkasis choralas buvo dėstomas ne tik jį giedant, bet ir mokantis semiologijos (ženklų mokslas), modologijos (dermių mokslas) ir net grigališkojo choralo dirigavimo, kuris panašesnis į išraiškingą rašto paišymą ore negu į taktavimą. Sakralinės muzikos kompozicijos paskaitas pradėjome nagrinėdami Palestrinos, O. Di Lasso kūrinius ir patys kurda-

mi pagal renesanso polifonijos taisykles. Tad nė kiek nenustebau, kad prie vargonų specialybės studijų priklauso ir klavesino, klavikordo, hamerklavyro (fortepijono pirmtako) ir basso continuo pamokos.

Tačiau mane nustebino, kad klavikordas yra toks tylus instrumentas ne dėl to, kad jį kažkas „pamiršo įjungti“. Klavikordu galima nešvariai intonuoti kiek per smarkiai įtempus stygą bandant groti forte, o nata dažnai „užges“ norint pagroti ją piano, nes pirštai nepakankamai jautriai spaudžia klavišą. Beje, ar žinote, kad klavikordu, beveik vieninteliu klavišiniu instrumentu, galima pagroti vibrato?

Klavesinas man pirmą kartą gyvai su-

skambėjo ir pradėjo „dainuoti“, o ne tarškėti greitai gęstančiomis natomis, kaip kad įsivaizdavau šio instrumento skambesį iš senų vinilinių plokštelių. Pradžioje niekaip nepavykdavo skirtingais pirštais vienodai pajusti stygos įtempimo prieš ją užgaunant, nes grojimas klavesinu panašesnis į grojimą klasikine gitara nei pianinu.

Tada stebėdavausi senąja istorine aplikatūra – kaip galima greitai pagroti pasažą ar gamą, pavyzdžiui, dešine ranka aukštyn 34343434, žemyn – 32323232, o kaire atvirkščiai. Dažnai nepavykdavo, kad akordinė banga riedėtų laisvai ir be aiškaus ritmo, bet skambėtų organiškai ir natūraliai, lėtėdama ar greitėdama. Tad manęs laukė ilgi metai treniravimosi, kol pradėjau susitaikyti su mintimi, kad juk fortepijonu irgi teko groti dešimtmetį, kol prie jo jaučiausi kaip žuvis vandenyje, o ne prie vandens...

Dar nebaigiau pasakoti įžangos į savo studijų pasaulį, bet šiam kartui gal gana. Jeigu jums kyla paprastesnis klausimas – Vilimai, kaip atrodo tavo dabartinis gyvenimas, ką veiki ir kuo užsiimi, pamėginsiu trumpai atsakyti.

Baigęs choro dirigavimo magistro studijas prof. J. Prinzo klasėje, sakralinės muzikos ir vargo-

nų magistro studijas prof. U. Waltherio klasėje ir dar nuotoliniu būdu studijuodamas klavesino specialybę prof. M. Hello klasėje, 2012 metais grįžau į Lietuvą. Groju vargonais, klavesinu, koncertuoju su ansambliais, chorais, orkestrais. Man labai patinka, kai muzika gimsta iš bendradarbiavimo, įsiklausymo, bendro idealo siekimo, žodžio prasmės ir galios vokalinėje ar net instrumentinėje muzikoje perteikimo, todėl mano didžiąją dalį veiklos užima darbas su chorais ir kamerinė muzika. Savo pašaukimo negaliu atsieti ir nuo pedagoginės veiklos, todėl Klaipėdos universitete, muzikos mokyklose ir privačiai mokau dirigavimo, vargonų, sakralinės

muzikos, vokalo, senosios muzikos interpretacijos.

Esu laimingas būdamas senosios muzikos ansamblio „Chiaroscuro“ narys (Rūta Vosyliūtė – barokinis vokalas, Ieva Baublytė – renesanso ir baroko fleitos, renesansinė arfa), galėdamas bendradarbiauti su tokiais fantastiškais atlikėjais kaip Ūla Kinderytė (barokinis smuikas, Londonas), senąją muziką Lietuvoje puoselėjančiu choru ir konsortu „Brevis“.

Mano antrąja šeima yra tapęs Kauno jaunimo mišrusis choras „Exaudi“, su kuriuo drąsiai ėmėmės ankstyvojo baroko projekto „In dulci jubilo“ (D. Buxtehudeso ir kitų kompozitorių kūryba), atlikome K. Vasiliauskaitės Didžiosios savaitės motetus, giedame gospelus. Klaipėdoje mane susirado renesansinės polifoninės vokalinės muzikos ansamblis „deCORata“, Vilniuje talkinu ką tik „Aukso paukštės“ apdovanojimą gavusiam „Lango“ chorui. Pasiilgstu savo „klavesino vaikų“, su kuriais du kartus per metus susitinkame Biržuose, ne mažiau laukiu ir tarptautinės stovyklos „Muzikuokime drauge“, kurią rengia Lietuvos muzikų sąjunga.

Birštono vasaros akademijos programa „Tarp natų“ man buvo šios vasaros dovana ir iššūkis, nauja patirtis kuriant teatralizuotą muzikinį pasirodymą. Esu kviečiamas vesti meistriškumo kursus Austrijoje, ta proga stengiuosi nepamiršti išmoktos vokiečių kalbos, pasidalinti savo žiniomis, apsikeisti humoro ir geros nuotaikos dovanomis, kartu atsigauti ir pailsėti nuo kovos su postsovietiniais likučiais ir sistemos dantračiais gimtojoje šalyje.

Tad veiklos be galo daug. Mėginu 2015 metams susidėlioti svajones, tikslus, prioritetus ir labai tikiuosi su jumis, kurie skaitote „Muzikos barus“, susitikti tiek asmeniškai, tiek pamatyti jus koncertuose ar seminaruose, pasikalbėti apie senąją muziką ir kitus įdomius dalykus žurnalo puslapiuose. Linkiu jums drąsių, muzikalių, svajingų, ryžtingų, atvirų, atradimų ir draugystės metų. n

Muzikos barai / 31

Panorama

Laimonas Salijus – pastebėtas ir įvertintas

Akordeonistui Laimonui Salijui dar tik 23 metai, tačiau jis jau žinomas ne tik mūsų šalyje. L. Salijaus klasikos interpretacijos išsiskiria nepriekaištinga garso kultūra, gilumu, subtilumu. Jam grojant techniniai uždaviniai, regis, išnyksta.

L. Salijus yra dalyvavęs daugiau nei 20 konkursų, ypač reikšmingi vyko 2014 metais. Rudenį muzikantas pelnė II vietą 64-ajame pasaulio akordeonistų čempionate „Pasaulio trofėjus“, vykusiame Kaune („Senior Classic“ kategorija), sidabro apdovanojimu jo pasirodymas įvertintas 67-ajame akordeonistų čempionate „Pasaulio taurė“ Austrijoje, Zalcburgo mieste („Se-

Akordeonistas Laimonas Salijus

Muzikos barai / 32

nior Coupe Mondiale“ kategorija). „Abu šie konkursai, – pasakoja Laimonas, – patys svarbiausi akordeono virtuozams. Smagu, kad „Pasaulio trofėjus“ vyko Kaune, miestas trumpam buvo tapęs pasaulio akordeonistų sostine, centru, kuriame galėjome pamatyti visą šiuo instrumentu grojančiųjų elitą. Vis dėlto Zalcburge vykusios varžytuvės man labiau įsimintinos, nes buvo dar sunkesnės, reikalavo daugiau pastangų ir atsakomybės. Šios muzikinės varžytuvės yra pasaulio akordeonistų konkursų ašis.

Kiekvienais metais jos vyksta vis kitoje šalyje, antrąsyk – gražiajame Zalcburge. „Pasaulio taurėje“ rengiami trys turai. Aukščiausioje kategorijoje – „Senior Coupe Mondiale“ – dalyvavo 25 atlikėjai iš 10 šalių. Vertinimo sistema, sakyčiau, matematiškai griežta ir objektyvi. Žiuri pirmininko nėra, viešų aptarimų nebūna.

Parašomi balai, nubraukiami aukščiausias ir žemiausias, likusieji suskaičiuojami ir gaunama SMS žinutė, ar patekai į kitą turą, ar ne. Man teko laimė gauti palankias žinutes. „Pasaulio taurės“ konkurse dalyvavau trečią kartą. Na, ir šis kartas nemelavo – už mane geriau įvertintas tebuvo rusų akordeonistas Vitaly Kondratenko“.

Laimonas ne tik daugelio konkursų nugalėtojas, bet ir ypač dažnai koncertuojantis atlikėjas. Jokia paslaptis: konkursai ir vieši koncertai – gerokai skirtingi dalykai. Konkursuose labai svarbu techninis preciziškumas, ištvermė, maksimali dėmesio koncentracija, o koncertuose neįkainojamas ryšys su publika. „Jei jo nėra, – tikina Laimonas, – galima sakyti, kad koncertas neįvyko. Todėl didžiausias iššūkis – programos sudarymas. Ji turi vilioti klausytoją. Kita vertus, esu ne iš tų atlikėjų, kurie nori parodyti vien tik blizgučių paradą, kad ir koks efek-

tingas jis būtų. Dar vis tikiu, kad publiką reikia lavinti, prusinti, auginti.

Jeigu po sudėtingos ir turiningos muzikos koncerto du, trys ar penki klausytojai paspaudžia man ranką ir padėkoja – tokį įvertinimą laikau svarbesniu negu ovacijas po bravūriško pasirodymo. O konkursai šiuolaikiniam atlikėjui labai svarbūs, kad ir kaip juos kas vertintų, nes čia išsakomos aukščiausio lygio profesionalų pastabos ir patarimai, be to, pats save gali įvertinti gerokai platesniame, o ne vietinės reikšmės kontekste.“ Nors mūsų šalyje nemažai puikių akordeonistų ir netgi galima kalbėti apie akordeono muzikos mokyklą plačiąja šio žodžio prasme (praėjusių metų lapkričio 14 d.

LMTA įkurta Akordeono katedra), požiūris į šį instrumentą toli gražu nevienareikšmis. Daug klausytojų ir profesionalų akordeoną laiko „žemesnės kastos“ instrumentu nei fortepijonas, styginiai ar mediniai pučiamieji. „Dėl to kalta akordeono priešistorė, – pasakoja Laimonas. – Vyresnės kartos žmonėms instrumentas siejasi su kaimo armonika, pigiomis vestuvių tradicijomis, geriausiu atveju – su prancūzišku miuzetiniu stiliumi. Tačiau šiuo metu akordeonas progresuoja septynmyliais žingsniais. Esu šio įdomaus proceso liudininkas. Per pastaruosius penkerius metus pasiekta neįtikėtina pažanga turint galvoje tiek atlikėjų brandą, tiek paties instrumento kokybę.“ Vis dėlto akordeonas, kaip muzikos klasikos instrumentas, tokias pozicijas išsikovojo neseniai, praėjusio amžiaus antroje pusėje.

Ar verta šiuo instrumentu grojantiems muzikams gręžtis į tolimą praeitį ir tarsi iš naujo atrasti Bacho, Vivaldi, Couperino, Scarlatti kūrinius? Laimonas sako, kad ir jam „Bacho kūriniai nepalyginamai autentiškiau skamba, kai juos groja vargonininkai ar klavesinininkai.

Paprastai veikalai geriausiai skamba atliekami tų instrumentų, kuriems juos parašė kompozitoriai.

Tačiau Bacho ar Scarlatti muzika nėra vien tik tobulos instrumentuotės pavyzdžiai. Kur kas svarbiau, kad šių Baroko epochos kūrėjų veikalai atkelia vartus gilesniam mąstymui, švaresnėms mintims, todėl juos privalu groti ir dainuoti visiems. Ne veltui bet kuris prestižinis konkursas prasideda Bacho veikalais.“ Nors Laimonas labai vertina Baroko meistrų kūrybą, tačiau emociškai jam artimiausia šiuolaikinė muzika. Atlikėjas jaučiasi esąs XXI

a. žmogus. Jis įsitikinęs, kad dabar nepralenkiama šiam instrumentui kurianti kompozitorė Sofija Gubaidulina. „Dievinu šią autorę. Kompozitorė įkopusi į devintą dešimtį, o dar ir dabar kuria, beje, tą daro puikiai! „Pasaulio taurės“ konkurso II ture grojau šios autorės sonatą „Et expecto“. Mano manymu, tai vienas nuostabiausių muzikos literatūros pavyzdžių, parašytų instrumentui solo.“ Laimonas nemažai koncertuoja ne tik kaip solistas, bet ir kartu su smuikininke Milda Kazakevičiūte.

Talentingų muzikantų ansamblis šįmet iškovojo III vietą „Pasaulio taurės“ konkurse, „Mozart prize“ kategorijoje. Pasak Laimono, „prie akordeono skambesio labiausiai dera styginiai instrumentai: smuikas, violončelė, altas. O šiaip pats artimiausias – fortepijonas. Nebūsiu originalus, nieko geresnio už pianistų V. Horowitzo, M. Argerich interpretacijas nesu girdėjęs. Su šių atlikėjų įrašais susipažinau dar vaikystėje.“ Laimonas visuomet pabrėžia, kad jo apsisprendimą būti muziku lėmė pedagogai. Vaikinas pasakoja: „Kėdainių muzikos mokykloje mane mokė Lilija Labeckienė, nuostabi ir šilta moteris, kuri vaikus mylėjo ne mažiau už muziką.

Kauno J. Gruodžio konservatorijoje žinių sėmiausi iš pripažintos pedagogės Gražinos Lukošienės, beje, dariusios labai didelį poveikį mano asmenybės formavimuisi. LMTA pradėjau studijuoti pas profesorių Eduardą Gabnį, aukštos vidinės kultūros asmenybę, o įsikūrus VDU Muzikos fakultete Akordeono skyriui toliau specialybės įgūdžius tvirtinu pas profesorių Kazį Stonkų. Įgijau nepriekaištingą muzikinį išsilavinimą, apie kurį dažnas europietis galėtų tik pasvajoti“.

Pomėgį muzikuoti ugdė ir Laimono namų aplinka. Virtuozo vaikystė prabėgo Kėdainiuose. Juos abu su kiek vyresne seserimi Alina užaugino mama, kuri, anot atlikėjo, „beprotiškai mėgsta muziką. Mama pati yra baigusi muzikos mokyklą, dar ir dabar vis ką nors pagroja pianinu. Sesuo taip pat negali apsieiti be garsų meno, daug klausosi įvairiausių kūrinių, nors jos išsilavinimas tiesiogiai ir nėra susijęs su muzika.“ Laimoną it magnetas traukia ir kinas, ir literatūra, ir dailė, ir istorija, tačiau jų nuodugnesniam pažinimui neužtekdavo laiko, nes „atlikėjo specialybė glaudžiai susijusi su labai gerais meistrystės įgūdžiais. Jų niekaip kitaip nepasieksi, jokia apvaizda nepadės, įkvėpimas neaplankys, jei kantriai ir stropiai

Praėjusių metų gruodžio 17–23 dienomis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkų trio – Gedvydas Puškorius, Irmantas Mikalonis ir Rokas Aleksandravičius (pedagogas – profesorius Vytautas Tetenskas) – lankėsi Niujorke, kur koncertavo vienoje prestižiškiausių salių „Carnegie Hall“. Pavasarį kolektyvas dalyvavo Tarptautiniame muzikos talentų konkurse ,,American Protege“, laimėjo pirmąją premiją ir specialųjį žiuri prizą. Tai pats didžiausias Lietuvos istorijoje birbynininkų laimėjimas tokio lygio tarptautiniame konkurse.

Jame varžėsi pianistai, smuikininkai, violončelininkai, obojininkai, dainininkai, kameriniai ansambliai iš JAV, Kanados, Kosta Rikos, Singapūro, Venesuelos, Japonijos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Ukrainos

ir kitų pasaulio šalių. Birbynininkų trio buvo vienintelis Lietuvai atstovavęs kolektyvas.

Beje, tai jau ketvirtas tarptautinis šių birbynininkų pripažinimas.

2012 metais jie laimėjo laureatų vardus Tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Barletoje (Italija), kur varžėsi kartu su styginių, pučiamųjų ir kitais įvairių klasikinių instrumentų sudėčių ansambliais.

2013 metai Gedvydui, Irmantui ir Rokui bei jų pedagogui Vytautui Tetenskui buvo dar geresni: jie laimėjo laureatų vardus III tarptautiniame Prano Stepulio tautinių muzikos instrumentų konkurse Šiauliuose ir VIII tarptautiniame festivalyje-konkurse ,,Muzite“ Bulgarijos mieste Sozopolyje. Be to, Gedvydas ir Irmantas tais pačiais metais dalyvavo Tarptautiniame konkurse Italijos mieste Paoloje, kur varžėsi tautinių muzikos instrumentų kategorijoje kaip solistai ir laimėjo atitinkamai pirmą ir antrą vietas.

2014 metais Klaipėdos universiteto Menų fakultete vykusiame Tarptautiniame forume ,,Muzikos atlikimas ir pedagogika“ Gedvydas Puškorius laimėjo pirmąsias premijas solistų ir solo su orkestru kategorijose, o Irmantas Mikalonis – antrąją premiją solo su orkestru kategorijoje.

Neabejotinai svariausia pergalė pasiekta konkurse ,,American Protege“, nes tai ne tik muzikantų laimėjimas, bet ir lietuviškų instrumentų pademonstravimas muzikiniam pasauliui, įrodymas, kad mūsų tautiniai instrumentai gali konkuruoti su klasikiniais instrumentais.

Nuoširdžiai sveikiname Gedvydą Puškorių, Irmantą Mikalonį, Roką Aleksandravičių ir jų pedagogą prof. Vytautą Tetenską su šauniais

Prieš koncertą ,,Carnegie Hall“

Po apdovanojimų

Apdovanojimai

Grįžtame namo

kasdien nedirbsi. Po 4–6 valandas, o kartais dar ilgiau. Po tokių „treniruočių“, jei jas atlieki sąžiningai ir atsakingai, nieko nebesinori. Tik paklausyti kokios nors atpalaiduojančios muzikos ir pasižiūrėti gražių vaizdų. Tad neslėpsiu, mano humanitariniame išsilavinime yra baltų dėmių, kurias stengsiuosi užpildyti. Matyt jau subrendau ne tik muzikai, bet ir kitiems menams. O savo specialybės įgūdžius pavasarį planuoju tobulinti Vokietijoje, Hanoverio mieste. Labai ilgai dvejojau, bet dabar esu jau apsisprendęs pabandyti tęsti studijas svetur, nes, mano manymu, virimas savo sultyse muzikui nėra palankus dalykas.“ Alina RAMANAUSKIENĖ

Įspūdingas Klaipėdos birbynininkų laimėjimas

laimėjimais ir linkime toliau garsinti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, uostamiesčio ir Lietuvos vardą pasaulyje.

MB inf.

Kanklių muzikos projekto atgarsiai

Šiltų atgarsių sulaukė prof. Linos Naikelienės kanklių meistriškumo pamokos ir jos mokinių soliniai koncertai, surengti Lietuvos muzikos ir meno mokyklose 2014 m. lapkričio 3 – gruodžio 16 dienomis pagal kultūros edukacinį projektą „Kanklių muzikos rečitalis“.

Liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ jau keletą metų sėkmingai vykdo įvairius edukacinius projektus šalies regionuose.

Tai dar vienas būdas prisidėti prie kūrybingos visuomenės ugdymo lavinant jaunąją kartą, kuriai patraukliu būdu pristatomas liaudies instrumentinės muzikos žanras.

Tokių edukacinių projektų poreikis didelis, jau pastebimas grįžtamasis ryšys – kankliuoti pradeda vis daugiau vaikų, didėja susidomėjimas anksčiau nepažintu menu.

Projekto „Kanklių muzikos rečitalis“ sumanytojos ir vadovės prof. Linos Naikelienės tikslas – kūrybiškai perteikti kanklių kultūros vertybes, su jomis supažindinti ir mažiausius žiūrovus. Ypač vertingi edukaciniai renginiai, vykę tolimuose Lietuvos miesteliuose – juk ne visi turi galimybių atvykti į Vilnių. Prof. Linos Naikelienės meistriškumo pamokos (jų surengta per 50) ne tik išplėtė vaikų ir jaunimo meninį akiratį, bet ir paskatino pedagogus aktyviau gvildenti tautinio meno problemas, ieškoti sprendimų. Rengiantis XII J. Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkursui, labai naudinga buvo metodinė profesorės parama. Tai, kad pamokose nuolat keitėsi jaunųjų kanklininkių atliekami kūriniai – geriausias kūrybiškumo įvertinimas. Tikėtina, kad L. Naikelienės pamokos paskatins ne vieną jų dalyvį rinktis muziko specialybę.

Koncertuose Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos, Naujosios Akmenės, Šiaulių 1-osios, Radviliškio, Salantų, Mažeikių V. Klovos, Kauno A. Kačanausko, Gargždų, Tauragės, Klaipėdos J. Kačinsko, Anykščių, Kėdainių, Molėtų, Kuršėnų, Kretingos, Kupiškio, Rietavo, Plungės M. K. Oginskio, Jonavos J. Miščiukaitės, Ukmergės muzikos ir meno mokyklų mokytojai ir mokiniai turėjo galimybę susipažinti su aukšto meninio lygio kanklių muzika, pajusti liaudies muzikos instrumento skambesio grožį, įver-

Silvija Jaunienė ir Lijana Griciūtė

Kankliuoja Silvija Jaunienė

Prof. Linos Naikelienės pamoka

Po renginio...

tinti tautinės kultūros svarbą. Kanklininkės Aistės Bružaitės rečitalis Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kuriame dalyvavo Jolita Sidorenkaitė (kanklės), Egidijus Ališauskas (birbynė) ir styginių kvartetas „Art Vio“, vainikavo projekto dalyvių koncertinį turą po Lietuvą. Baigiamasis projekto koncertas surengtas gruodžio 16 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Šiame koncerte dalyvavo LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros profesorės Linos Naikelienės ugdytinės: Jolanta Babaliauskienė, Aistė Bružaitė, Lijana Griciūtė, Silvija Jaunienė, Ingrida Spalinskaitė, Lina Žilinskaitė, pagal projektą surengusios net 22 rečitalius. Atlikėjos – tarptautinių konkursų laureatės, yra pelniusios Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkurso (Vilnius), Daugiastygių liaudies instrumentų konkurso (Pskovas, Rusija), konkur-

Muzikos barai / 33

so-festivalio „Renesansas“ (Giumri, Armėnija), muzikos konkurso „Tidone Folk“ (Val Tidonė, Italija) nugalėtojų diplomus.

Kanklių muzikos rečitaliai mokiniams labai patiko, kai kuriems tai buvo pirmoji artimesnė pažintis su šiuo instrumentu. Jaunieji žiūrovai turėjo galimybę išgirsti profesionalių kanklininkių atliekamus lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius, pajusti sceninės kultūros ir kankliavimo etikos svarbą. Po koncertų moksleiviai neskubėdavo skirstytis, bendraudavo su kanklininkėmis.

Buvo sulaukta daugybė padėkos žodžių kanklininkėms ir jų įkvepėjai prof. Linai Naikelienei.

Klaipėdoje vykusiame seminare profesorė pasidžiaugė, kad net keturios atlikėjos, pasirinkusios profesionalo kelią, mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, dėstytojos Vidos Zelenienės klasėje. Tai – Silvija Jaunienė, dirbanti pedagoginį darbą Vilniaus B. Jonušo muzikos mokykloje, Ingrida Spalinskaitė-Kurienė, mokanti kankliuoti Kauno A. Kačanausko muzikos mokykloje, Aistė Bružaitė – viena žymiausių Lietuvos kanklininkių, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja ekspertė, LMTA lektorė, Jolanta Babaliauskienė – LMTA lektorė, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytoja ekspertė. Projekte dalyvavusi Lijana Griciūtė kankliuoti vaikus moko Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje, viena jauniausių projekto dalyvių – Lina Žilinskaitė, perspektyvi kanklininkė, šiuo metu studijuojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Rečitaliai, tarsi kanklininkių paradas, paliko šiltus muzikos atgarsius atokiausiose šalies salėse.

Jolanta BABALIAUSKIENĖ

Jauniesiems virtuozams – I nacionalinio forumo „Ars Lituanica“ prizai

2014 m. pirmąją gruodžio savaitę vyko I nacionalinis forumas „Ars Lituanica“, kuris duris į didžiąją sceną atvėrė keturiems geriausiems ir perspektyviausiems jauniesiems Lietuvos muzikantams.

Forumą vainikavęs jaunųjų atlikėjų konkursas buvo lemtingas smuikininkėms Mildai Kraujutaitytei ir Justinai Mariai Doerup, violončelininkams Augustui Gocentui ir Deividui Dumčiui (pastarasis gavo ir specialų prizą už geriausią lietuvių

Muzikos barai / 34

kompozitoriaus kūrinį – Gedimino Gelgoto „To the Skies“ violončelei solo). Jiems atiteko pagrindiniai konkurso prizai – meistrų Valdo Stravinsko ir Wolframo Rieso sukurti instrumentai, kurių vertė siekia 22000 eurų. „Apie konkursą sužinojau iš mokykloje pakabinto skelbimo. Mane sudomino jo nuostatai, reikalavimai, komisija, prizai. Kadangi ruošiuosi valstybiniam specialybės egzaminui, pagalvojau, reikia išmėginti jėgas ir laimėti instrumentą“, – sako vienas konkurso nugalėtojų violončelininkas D. Dumčius. Anot laureato, pasiruošimas konkursui buvęs sunkus – teko skirti daugybę laiko bei energijos. Tačiau malonu, kad sunkus darbas pasiteisino.

Violončelininkas A. Gocentas mano, jog „konkursas ,,Ars Lithuanica“ buvo toks nuostabus, kad jį nelabai galima vadinti konkursu.

Tai labiau rėmimo fondas – mes visi gavome puikias kanifolijas, nuostabias stygas bei meistriškumo kursus. Ką jau kalbėti apie koncertus 2015–2016 m. Filharmonijos salėje, kuri laikoma viena geriausių Europoje. Be abejo, Valdo Stravinsko instrumentas, kuriuo dabar groju, nudžiugino labiausiai.“ Specialieji prizai už gerą pasirodymą įteikti smuikininkei Julijai Ivanovaitei ir violončelininkui Liudvikui Silickui.

Penkias dienas trukusi klasikinės muzikos šventė savo unikalumu prikaustė tiek pradedančiuosius muzikantus, tiek daug pasiekusius profesionalus. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje meistriškumo kursus vedė tarptautinį pripažinimą pelnę muzikantai – smuiko virtuozas ir pedagogas prof. Christianas Altenburgeris (Austrija), smuikininkė Dalia Dėdinskaitė (Lietuva) ir violončelininkas Glebas Pyšniakas (Lietuva). ,,Ars Lithuanica“ man davė daugiausiai iš visų konkursų, kuriuose esu dalyvavęs. Turėjau neįkainojamą pokalbį su Glebu Pyšniaku, jis dalinosi mintimis įvairiais gyvenimo klausimais, papildė mano žinias atskleisdamas įvairias meninės raiškos subtilybes. Laikas, praleistas su Dalia Dėdinskaite ir Glebu Pyšniaku, buvo fantastiškas.

Kai tik pasitaikys panašių progų, būtinai jomis naudosiuosi“, – pasakojo A. Gocentas.

Forumo metu modernių styginių instrumentų parodą surengė meistrai Wolframas Riesas (Vokietija) ir Valdas Stravinskas (Lietuva). „Labai džiaugiamės, kad išskirtinio dėmesio sulaukė muzikos instrumentų paroda. Kasdien buvo gau-

Laimingi konkurso nugalėtojai Vilniaus dešimtmetės Balio Dvariono muzikos mokyklos direktorės Laimutės Užkuraitienės sveikinimo kalba Kai veriasi paslaptys: kaip gimsta instrumentai... ir kaip jie skamba...

su lankytojų, o meistrai turėjo tiek darbo, kad nespėdavo net papietauti ir nebegalėjo priimti daugelio užsakymų. Pasak Wolframo Rieso, jis Lietuvoje turėtų likti dar bent porą savaičių, kad viską suspėtų“, – parodos sėkme džiaugėsi forumo „Ars Lituanica“ organizatorius Glebas Pyšniakas.

Violončelininkas teigė, kad „forumo atmosfera buvo labai jauki, nekasdieniška, šventinė. Nepaprastai malonu ir gera padėti jauniesiems talentams siekti muzikinių aukštu-

mų, tobulinti jų atlikimo techniką, muzikavimo ypatybes. Ir smagu žinoti, kad Lietuvoje yra tiek daug talentingų, perspektyvių atlikėjų.“ Smuikininkė ir I nacionalinio forumo „Ars Lituanica“ bendraautorė Dalia Dėdinskaitė džiaugėsi, kad į Lietuvą atvyko pasaulinę šlovę pelnęs smuiko virtuozas ir puikiai vertinamas pedagogas prof.

Christianas Altenburgeris. „Jaunieji talentai galėjo ne tik pasisemti patirties iš C. Altenburgerio, bet ir klausytis jo atliekamos muzikos“, – sakė D. Dėdinskaitė. Ji pridūrė, kad svarbiausia, jog pavyko įgyvendinti projektą ir keturiems jauniesiems talentams suteikti galimybę griežti aukščiausios klasės instrumentais. „Tikiuosi, kad šis renginys taps kasmetine tradicija“, – vylėsi smuikininkė.

I nacionalinio forumo „Ars Lituanica“ nugalėtojai Valdo Stravinsko ir Wolframo Rieso sukurtais instrumentais galės griežti vienus metus. „Jau kurį laiką groju laimėta Wolfo Rieso violončele ir ja džiaugiuosi. Tai labai geras instrumentas, visiškai naujas, puikiai skamba“, – įspūdžiais dalinosi D. Dumčius.

G. Pyšniakas taip pat džiaugėsi: „Konkurso dalyvių lygis buvo labai aukštas, taigi instrumentai – pagrindiniai prizai – pateko į labai geras rankas.“ Visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti „Pirastro“ stygomis ir P. Guillaume kanifolija. Geriausiai pasirodžiusiems atlikėjams įteikti papildomi prizai – fotografo Egidijaus Kindurio fotosesija, koncertai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 2015–2016 metais, VšĮ „Ars Lituanica“ koncertai 2014–2016 metais, kompozitoriaus Arvydo Malcio kompaktinės plokštelės ir kt.

Parengė Rasa AUKŠTUOLYTĖ

Festivalis „Cantate Domino“

Kauno bažnyčias ir koncertų sales praėjusių metų gruodžio 18–21 dienomis užpildė chorinės muzikos garsai – čia jau dvidešimt antrąjį kartą vyko unikalus tarptautinis sakralinės, adventinės ir kalėdinės muzikos festivalis „Cantate Domino“. Vienas išskirtinių festivalio elementų – chorų konkursas – surengtas jau dešimtą kartą.

Nors šiųmetinė festivalio data netradicinė (anksčiau jis vykdavo prieš prasidedant advento laikotarpiui), šventinis muzikos renginių maratonas nesutrukdė čia apsilankyti chorams iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Šiemet konkursas baigėsi netikėtai: pirmą kartą per dešimt metų pirmąsias vietas trijose kategorijose laimėjo vienas kolektyvas – Lysenkos internatinės mokyklos merginų kamerinis choras iš Ukrainos, vadovaujamas Julijos Puchko-Kolesnik. Iš kitų dalyvių merginos jau nuo pat pirmų atliekamų kūrinių išsiskyrė profesionaliu choro kaip visumos suvokimu, neišsenkamu aktyvumu, specifinėmis slaviškomis melodinėmis linijomis. Savo skaidrų vokalą jos demonstravo net trijų kategorijų konkursinėse programose ir festivalio koncertuose. Anot festivalio meno vadovo Rolando Daugėlos, konkurso istorijoje yra buvę panašių nutikimų, kai chorai iš Singapūro ir Filipinų laimėjo po keletą prizų, tačiau tokia absoliuti pergalė pirmoji.

Pagal nuostatus „Cantate Domino“ trunka dvi dienas, mėgėjų chorai varžosi dviejuose konkursuose – be privalomosios programos ir su privalomąja programa. Pirmą dieną iš Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje pasirodančių chorų išrenkami geriausi, jiems suteikiama galimybė kitą dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje varžytis dėl miesto mero įsteigto Grand Prix. Yra buvę, kad nė vienam chorui nepavyko gauti pakankamo balų skaičiaus (varžytis dėl Grand

Prix gali chorai, surinkę daugiau nei 96 balus iš 100), todėl įsteigtas Geriausio konkurso choro prizas, kuris neįpareigoja surinkti reikiamo balų skaičiaus.

Abiejuose konkursuose dalyvaujantys chorai skirstomi į tokias kategorijas: A – vaikų chorai iki 16 metų amžiaus, B – jaunimo chorai iki 25 metų amžiaus, C – lygių balsų chorai, D – mišrieji chorai, O – ortodoksų bažnytinę muziką atliekantys chorai (specialioji kategorija – a capella dainuojantys chorai).

Chorus vertino ilgamečiai festivalio ir konkurso partneriai: komisijos pirmininkas dr. Milanas Kolena (choro „Apollo“ dirigentas ir meno vadovas, Slovakija), nariai Richardas Dubra (kompozitorius ir Rygos Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios kantorius, Latvija) ir Rolandas Daugėla (festivalio „Kaunas cantat“ meno vadovas, choro „Cantate Domino“ meno vadovas ir dirigentas).

Konkurso be privalomosios programos dalyviai turėjo atlikti laisvai pasirinktą sakralinės muzikos programą ir vieną laisvai pasirinktą kito žanro kūrinį. Rusijos Šv. apaštalo Andrejaus bažnyčios vyrų choras (vadovas Aleksejus Rodionovas), parengęs ir privalomąją programą, atliko rusų kompozitorių V. Kalinikovo, S. Bogoslavskio, A. Archangelskio ir M. Musorgskio religinę muziką. Kiti trys chorai buvo iš Lietuvos. Vaikų choras „Ugnelė“ (vadovė Valerija Skapienė) pasižymėjo įvairiapusiška programa – giedojo F. Feliciano „Silence of my soul“, Marcy Pyrtle „Pie Jesu“, Vytauto Miškinio „Tu es“ bei įdomiai interpretavo Bobo Chilcotto Mažųjų džiazo mišių fragmentus.

Kaip ir vyrų choras iš Rusijos, savo kategorijoje vaikai laimėjo aukso diplomą. Jaunimo mišrusis choras „Vyturys“ (vadovė Rinalda Burinskienė) atliko dvi lotyniškų sakralinių giesmių aranžuotes, ukrainiečių kalėdinę dainą ir latvio Ēriko Ešenvaldo kompoziciją „Tu niekad neesi viens“. Jaunimo choro „Gaja“ Kalėdinės muzikos festivaliskonkursas „Cantate Domino“ surengtas jau dešimtą kartą

(vadovai Danutė Šaučiūnienė, Mindaugas Šikšnius) programoje skambėjo Vaclovo Augustino daina „Tėvyne mūsų“, šiuolaikinės sakralinės kompozicijos lotynų ir anglų kalbomis. B kategorijoje abu chorai laimėjo sidabro diplomus. Žvelgiant į trijų lietuvių chorų programas matyti, kad sakralinė lietuvių kompozitorių muzika nėra tokia populiari kaip užsieniečių, todėl ateityje konkursui galbūt vertėtų pageidauti ir lietuviškų programų.

Svarbiausia konkurso dalis – privalomoji programa, atliekama a capella. Ją sudarė renesanso ir romantizmo laikotarpių kūriniai, po 1920 m. gimusio autoriaus kompozicija ir laisvai pasirinktas kūrinys. Deja, chorai iš Lietuvos šiame konkurse nedalyvavo.

Merginų kamerinis choras iš Ukrainos paruošė net trijų – A, B ir C – kategorijų programas. Jau per pirmąjį pasirodymą VDU Didžiojoje auloje kolektyvas pelnė publikos ir komisijos simpatijas. R. Daugėla nurodė pagrindines festivalio laureačių sėkmės priežastis: „Pirmoji jų – merginų vokalo kokybė. Nepaisant didelio chorisčių amžiaus skirtumo, choras skambėjo kaip vientisas organizmas. Taip pat įspūdį darė jų repertuare dominavusios liaudiškosios išdailos. Choras išsiskyrė ir emocine, vidine kultūra, natūralia muzikinio turinio pajauta.

Ypač pabrėžčiau dirigentės darbą, kuris jų šalyje labai vertinamas – prieš kelias dienas ji gavo Ukrainos liaudies artisto vardą.“ Lysenkos internatinės mokyklos kamerinis merginų choras, gerai pasirodantis ir daugelyje kitų tarptautinių konkursų, gavo pačius aukščiausius įvertinimus: A, B, C kategorijose pelnė aukso diplomus, kūrėjų sąjungos „Choras.lt“ specialųjį prizą „Išraiškingiausiam chorui“ bei žiūrovų simpatijų prizą, Kauno miesto savivaldybės apdovanojimą „Geriausiam konkurso chorui“ ir Grand Prix.

Savo kategorijose tvirtai pasirodė ir kiti pretendentai į Grand Prix – Šv. apaštalo Andrejaus bažnyčios ortodoksų choras iš Rusijos ir latvių mišrusis choras „Sonante“ (vadovė Inga Graumane). Ryškiausias vyrų choro programos akcentas – įdomi amerikiečių gospelo seksteto „Take 6“ kūrinio „O Come All Ye Faithful“ interpretacija, choro „Sonante“ – komisijos nario Richardo Dubros kompozicija „Ave Maria“. Abu chorai gavo aukso diplomus ir Grand Prix taures (ortodoksų choras – antrosios, „Sonante“ – trečiosios vietos).

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Konkursas „Muzikuojame dviese“

Lapkričio pabaigoje Kaune vyko VI tarptautinis konkursas „Muzikuojame dviese“. Jį rengia Kauno A. Kačanausko muzikos mokykla.

Konkurse varžėsi fortepijoniniai ir mišrūs duetai, kuriuos sudarė devynių amžiaus grupių moksleiviai iš Rusijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos.

Konkurso žiuri pirmininkas pianistas, kompozitorius ir dirigentas, Daugpilio muzikos mokyklos direktorius Aivaras Brokas pabrėžė, kad visi 72 duetai buvo savaip brandūs, gerai pasiruošę.

Konkurso vadovas, Kauno A. Kačanausko muzikos mokyklos direktorius Arūnas Kigas džiaugėsi, kad renginys auga, apie jį sužino

Vertinimo komisijos pirmininko Roko Zubovo ir Sonatos Zubovienės duetas

Konkurso globėja Dalia Teišerskytė sveikina Grand Prix laimėtojas

vis daugiau jaunųjų muzikantų, mezgasi tarptautiniai ryšiai, kūrybinės pažintys. Gausėjant dalyvių ir plečiantis geografijai kyla konkurso lygis, griežtesnis tampa ir žiuri vertinimas (dviejose amžiaus kategorijose nebuvo skirtos pirmosios vietos). Ypač didelis dėmesys kreiptas į garso išgavimo kultūrą.

Konkurse „Muzikuojame dviese“ prizinės vietos atiteko 34 duetams, 24 dalyviai pelnė diplomus. Grand Prix laimėjo fleitos ir fortepijono duetas iš Latvijos – Inta Klimoviča ir Darta Stašane.

Konkurso laureatų koncertą vainikavo ilgamečio vertinimo komisijos pirmininko Roko Zubovo ir jo žmonos Sonatos Zubovienės duetas. Jie atliko M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ fortepijoninę transkripciją.

MB inf.

Muzikos barai / 35

Sukaktis

Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ

X

VIII–XIX a. sandūroje, pokyčių Rytų ir Vakarų Europos žemėlapiuose (pasiglemžusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės laisvę) metais, polonezas tapo vienu populiariausių Europos šokių. Keitėsi ne tik metų skaičiai kalendoriuje, valstybių sienos, bet ir muzikos stilius – vis dar klestėjo klasicizmas, tačiau sparnus jau skleidė romantizmas. Ir vieno, ir kito stiliaus tradicijos susipynė tuomet gyvenusių muzikų mąstysenoje ir kūriniuose. Šis virsmas ryškiausiai pastebimas Ludwigo van Beethoveno ir Franzo Schuberto kūryboje. Nors ir vadinamas Vienos klasiku, Beethovenas buvo didysis muzikos revoliucionierius, pritaikęs kūryboje novatoriškas savo mokytojo (taip pat Vienos klasiko) Josepho Haydno idėjas. O kuklusis Schubertas, simfoninėje muzikoje likęs ištikimas klasikiniams kanonams, savo gyvenimo stiliumi ir dainų tematika buvo tikra pirmoji romantizmo kregždė.

Tačiau Mykolas Kleopas Oginskis, pedagogo Jeano Roley ir muzikos mokytojo Józefo Kozłowskio išauklėtas klasicizmo dvasia, greičiausiai pirmenybę teikė grynajam Mozarto kūrybos stiliui. Tai liudija skaidri ir neperkrauta jo polonezų faktūra, melodijos bei harmoninio vystymo panašumai, gana aiški ir išbaigta forma. Dar vienas faktas, sustiprinęs šį pastebėjimą, buvo tai, kad lenkų leidyklos išleistose Oginskio „Tempo di menuetto“ natose redaktorius visus Oginskio užrašytus pagražinimus iššifravo pagal klasicizmo ornamentikos tradicijas. O pirmąkart

Muzikos barai / 36

M. K. Oginskis ir jo polonezai: tarp klasicizmo ir romantizmo Jei ne tragiškas mano Tėvynės ir tautos likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi...

Mykolas Kleopas OGINSKIS

pamatytos Oginskio polonezų natos, išspausdintos žurnale „Žemaičių žemė“, taip pat patraukė dėmesį klasicizmui būdingais štrichais ir artikuliacija. Redaktoriaus Louiso Köhlerio (1820–1886) – vokiečių kompozitoriaus, muzikologo ir fortepijono pedagogo, didžiąją gyvenimo dalį praleidusio Karaliaučiuje, bendravusio su Ferencu Lisztu – pavardę vėl aptikau Varšuvoje, profesorės Barbaros Hesse-Bukowskos asmeninėje bibliotekoje, tik jau įrašytą visų Mozarto sonatų leidinyje.

Tai, kad Oginskis turėjo galimybių keliauti ir domėtis lankomų kraštų muzikos naujovėmis, klausytis žymių atlikėjų ir muzikuoti su jais, bendrauti su Haydnu, Mozartu ir Carlu Maria von Weberiu, mokytis

pas Giovanni Battistą Viotti, Josephą Wölflį, Muzio Clementi ir daugelį kitų, rodo neprastą muzikos meno pažinimą. Štai jo paties samprotavimai „Laiškuose apie muziką“: „Šimtus kartų grojau Haydno kvartetus ir net keletą kartų turėjau malonumą sugroti juos vieną po kito, nė vieno nepraleisdamas. Nors keletą pirmųjų, Haydno rašytų jaunystėje, išskirčiau, man niekada nenusibosdavo jų groti ir visada jaučiau kilnų autoriaus genialumą, tobulą muzikos išmanymą, naujas ir originalias idėjas. Tas pats ir su Mozarto kūriniais. Beveik visus jo kvartetus ir kvintetus moku atmintinai ir kiekvieną kartą juos grodamas jaučiu malonumą.“ Tačiau nors daug kam iš amžininkų jis atrodė visapusiško (taip pat ir muzikinio) didikiško išsilavinimo pavyzdys, pats Oginskis save kaip kūrėją apibūdindavo prieštaringai: „Vis dėlto privalau būti sąžiningas ir išsklaidyti jūsų iliuzijas dėl mano muzikinio talento. Iš tikrųjų turiu tik gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį susiformavau klausydamasis geros muzikos ir dažnai ją grodamas. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiausiai įvertino, jei kartais suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpesiais, jei

grodamas kurį nors mano polonezą žmogus atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai nutiko dėl mano ypatingo talento, kurio niekada neturėjau, ar dėl gilaus muzikos išmanymo.“ Kartais jis apgailestaudavo: „Jei ne muzikai trukdę mokslai, ne valstybės tarnyba, ne gyvenimą talžiusios negandos, manieji muzikiniai talentai būtų ryškesni.“ Tačiau dažniausiai pabrėždavo priklausantis didikų luomui ir iš čia kylantį požiūrį į muziką kuriantį žmogų: aukštos kilmės asmeniui būti muziku nederėjo. Tuomet gindavosi: „Niekuomet nereiškiau pretenzijų būti kompozitoriumi, visiškai nevertinau kuklaus savo talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo kurdamas muzikos kompozicijas.“ Tokia nuomonė visiškai svetima romantizmo epochos menininkui, kuriam nebesvarbu kilmė, nes jis – genijus, nešąs žmonėms meno tiesą ir šviesą.

Tačiau lenkų muzikologas Januszas Mechaniszas Oginskio polonezus analizuoja kaip preromantinius kūrinius, persmelktus melancholiškos gaidos ir tarsi nuspėjančius romantinei epochai būdingas nuotaikas. Jam pritaria garsus Chopino muzikos tyrinėtojas Mieczysławas Tomaszewskis įspūdingos apimties knygoje „Chopin. Człowiek. Dzieło.

Rezonans“, pabrėždamas, kad mažasis Fryderykas užaugo girdėdamas motinos skambinamus Oginskio polonezus, ir nors nei jo laiškuose, nei amžininkų prisiminimuose apie jį nerasime M. K. Oginskio pavardės, ankstyvieji F. Chopino polonezai liudija Oginskio muzikos įtaką jaunojo kompozitoriaus inspiracijai ir mąstymui. „Atstovaudamas sentimentaliajai preromantizmo srovei, – rašo Tomaszewskis, – Oginskis sukūrė eleginės „tonacijos“ polonezo tipą. Chopinas, siųsdamas leidėjui du polonezus, op. 26, pavadino juos „melancholiškais“, o tai galima vertinti kaip tolimą Oginskio formulės aidą. „Atsisveikinimo su Tėvyne“ autoriaus kūrybos atgarsiai skamba ir ankstyvuosiuose septynmečio Chopino sukurtuose polonezuose –

klausantis Polonezo B-dur WN1 trio temos neįmanoma nepastebėti jos giminingumo su Oginskio Polonezo amoll tema.“ Polonezas – reprezentacinis, visame pasaulyje garsus lenkų šokis – pirmiausia siejamas su bajoriškąja (šlėktų) tradicija ir papročiais, nors kildinamas iš liaudiškų vaikštynių apeigų ar iškilmių, kuriomis būdavo užbaigiamos vestuvės. Iškilmingas ir kupinas energijos, riteriškos elegancijos, amžių bėgyje jis tapo tautos orumo simboliu.

Kaip aristokratiškas dvaro šokis, polonezas minimas jau Lenkijos karaliaus Henriko III de Valois laikais.

Vėliau jis tapo madingas Liudviko XV žmonos Marios Leszczyńskos dvare Prancūzijoje ir Augusto III Sakso rūmuose Vokietijoje – kaip rašoma, pastarajam valdovui labiau rūpėjo medžioklė ir menai negu politika, tad nenuostabu, jog, pasak šveicarų muzikologo Jeano-Jacques´o Eigeldingerio, būtent „Saksų dvaro didybės laikais polonezas pasiekė svarbaus aukščiausių Europos aukštuomenės sferų šokio statusą.“ Ferencas Lisztas knygoje apie Chopiną (1863) taip vaizdžiai aprašo polonezą: „Šiuo šokiu namų šeimininkas pradėdavo kiekvieną pokylį, kviesdamas polonezui ne pačią gražiausią, ne jauniausią, bet labiausiai pagarbos vertą iš visų salėje esančių moterų. <...> Šokių tvarkytojas susidurdavo su daug sudėtingesne nei šiandien užduotimi. Visą šią procesiją reikėjo tūkstančiais kaprizingų vingių pervesti per visus kambarius, <...> per tolimiausius koridorius, per gėlynus ir atokiausius sodo kampelius, kur pasiekdavo jau tik labai silpni atgarsiai orkestro, kuris sugrįžusius į pagrindinę salę pasveikindavo dvigubai garsesnėmis fanfaromis.

Visas šis sambūris, žaižaruojantis vaivorykštiniais perdėto prašmatnumo blyksniais, rangėsi it ilga gyvatė žibančiomis kilpomis tai išsitempdamas visu ilgumu, tai susisukdamas, kad posūkiuose efektingai suspindėtų įvairiausių atspalvių gausa ir suskambėtų auksinių grandinėlių skimbčiojimu, nuostabių sunkių damastų šlamesiu, žeme besivelkančių

Muzikos barai / 37

Sukaktis kardų žvangesiu <...>. Tai nebuvo vien banalus ir beprasmis pasivaikščiojimas po salę; tai buvo paradas, kurio metu, jei galima taip sakyti, visi dalyviai demonstruodavo savo privalumus ir mėgaudavosi tuo, kaip gėrimasi jų grožiu, orumu, šaunumu ir galantiškumu.“ XVIII a. prasidėjo daugiau nei šimtmetį trukęs didžiosios polonezo šlovės laikotarpis. Pavadinimą šiam senovės lenkų šokiui suteikė užsieniečiai, įvardydami jį prancūzišku žodžiu polonaise (lenkiškas). Puikių polonezo ritmų pavyzdžių galima rasti žymiausių to laikotarpio kompozitorių kūryboje: Johanno Sebastiano Bacho ir jo sūnų, Georgo Philippo Telemanno, Wolfgango Amadejaus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno.

Tačiau nors jiems ir buvo pažįstamas XVI a. dvaro šokis, tempu ir forma primenantis menuetą, ne lenkų kompozitorių kūriniuose ar cikluose apibūdinimai polonaise ar polacca dažniau buvo traktuojami kaip tempo, o ne charakterio nuorodos.

XVIII a. pabaigoje lenkų kompozitoriai pabandė atgaivinti senuosius polonezus ir pagal jų formą kurti naujus. Šiuo neramiu laikotarpiu sukurta ir daugybė anoniminių dainuojamųjų polonezų, šlovinančių tautai svarbius įvykius ar tautos herojus, pvz., „Polonez Trzeciego Maja“ (Gegužės Trečiosios polonezas, 1791) arba „Polonez Kościuszki“ (Kosciuškos polonezas). Šis patriotiškumo, netgi himniškumo akcentas trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo metais (1795), o paskui ir Varšuvos Kunigaikštystės (1815) laikais stiprino užsienyje susiformavusių legionų entuziazmą sekti didžiųjų vadų pavyzdžiu ir siejosi su sukilimo judėjimu.

Jei polonezas nėra didvyriškas ar kariškas, tuomet jis – garbinga salono pramoga, teigia J.-J. Eigeldingeris, – tai grakšti, tai melancholiška, tai žėrinti; pastaruoju atveju polonezas jau artimas koncertiniam. Pirmuoju tikrojo polonezo meistru tapo kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, jį išgarsinusio „Atsisveikinimo su Tėvyne“ autorius. Šių tradicijų formuojama užaugo Kurpińskio ir Chopino mokytojo Elsnerio karta.

Muzikos barai / 38

Pasak Mieczysławo Tomaszewskio, polonezo genezė pagal Helenos Dorabialskos (1938) ir Karolio Hławiczkos (1968) dokumentaciją siekia dar ankstesnius negu šimtmetis iki Chopino laikus. Stefano Burhardto kataloge (1976) suregistruota keli šimtai polonezų, sukurtų iki Chopino. Lenkišką žanro tradiciją iki to laiko formavo Mykolas Kleopas Oginskis ir Maria Szymanowska, Janas Stefani ir Józefas Damse, Józefas Elsneris ir Karolis Kurpińskis, Józefas Deszczyńskis ir Feliksas Ostrowskis. Šešiamečio Chopino ausyse skambėjo būtent ši tradicija. Nuo paskutinių XVIII amžiaus metų – nuo „Kosciuškos polonezo“, polonezo-kalėdinės giesmės „Bóg się rodzi, moc truchleje“ ir Oginskio „Atsisveikinimo su Tėvyne“ laikų – tai buvo ir patriotinė tradicija, svyruojanti tarp heroizmo ir eleginio susimąstymo. Taip polonezas tapo simboliu – tautiniu šokiu.

Mykolo Kleopo Oginskio polonezai dvaruose pradėjo skambėti nuo 1792 m. ir sulaukė visuotinio susidomėjimo ir pripažinimo, buvo grojami, šokami ir spausdinami visoje Europoje – nuo Baltijos iki Viduržemio jūros.

Tačiau, nors jie sudarė populiariausią jo kūrybinio palikimo dalį, vis dėlto negalėtume teigti, kad visi yra surinkti ir išsamiai išnagrinėti.

Nėra žinomas net tikslus visų Oginskio polonezų skaičius: - jau minėta Louiso Köhlerio redakcija skelbia 14 polonezų (12 iš jų fortepijonui solo ir po vieną fortepijonui trims ir keturioms rankoms); - kunigaikščio proproprovaikaitis Iwo Zaluskis yra išleidęs 24 polonezus fortepijonui solo (tarp jų ir aranžuotus iš originalios versijos kelioms rankoms), šį variantą pasirinko ir lietuviško leidinio leidėja ir redaktorė Vaiva Purlytė; - lenkų muzikologas Januszas Mechaniszas knygoje „Poczet kompozytorów polskich“ skelbia, kad polonezų yra „beveik trisdešimt.

Jie buvo parašyti fortepijonui arba klavesinui, išimtį sudaro tik du polonezai balsui su akompanimentu (paties kompozitoriaus žodžiai).“ Beje, Januszas Mechaniszas kažkodėl suabejoja kai kurių polone-

zų autoryste: „gali būti, kad dalį jų sukūrė taip pat muzikalus etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, savo dvare Slonime įkūręs operos teatrą, jam priskiriama kelių ten statytų operų muzikos ir teksto autorystė“; - Laima Kiauleikytė knygoje „XVIII a.

II pusės – XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose“ mini 28 polonezus (26 fortepijonui ir 2 vokalui bei fortepijonui itališku tekstu), taip pat dar ir Oginskio polonezą smuikui ir fortepijonui G-dur bei tris polonezus fortepijonui keturioms rankoms, taigi iš viso būtų 32 polonezai.

Tačiau tai dar ne paskutinis skaičius.

Ir Laima Kiauleikytė aukščiau minėtame leidinyje, ir Mariam Azizbekova knygoje „Fortepijono menas Vilniaus muzikiniame gyvenime. XIX a. pirmoji pusė“ mini 1858 m., jau po M. K. Oginskio mirties, Zawadzkių spaustuvės Vilniuje išleistus šešis Oginskio polonezus, aranžuotus Stanisławo Moniuszkos. Autorių nuomonės apie aranžuotę skiriasi: M. Azizbekova teigia, kad tai buvo šeši orkestriniai Oginskio polonezai, S. Moniuszkos aranžuoti fortepijonui, o L. Kiauleikytė pasakoja apie „savitą – kiek pakeistos harmonijos ir faktūros – šešių Oginskio polonezų variantą“. Be to, pateikia įdomią informaciją, jog šis leidinys buvo nusiųstas Ferencui Lisztui, kuris „tų pat metų kovo 16 d. laiške iš Vienos atsakė nuoširdžiausiai dėkojąs priimdamas grafo Oginskio polonezus, buvęs giliai sujaudintas tokio paperkamo dėmesio ir prašė pareikšti didžiausią palankumą ir giliausią pagarbą St. Moniuszko“. Jei vis dėlto pasikliautume Mariam Azizbekova ir prie jau esančių 32 fortepijoninių, vokalinių ir smuiko polonezų įrašytume dar šešis orkestrinius – bendras jų skaičius išaugtų iki 38.

Bet ir tai dar ne viskas.

Josephas Frankas, medikas, Vilniaus universiteto Patologijos ir specialiosios terapijos katedros profesorius, talentingos dainininkės Kristinos

Gerhardi vyras, savo atsiminimuose („Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai.

Pirma knyga“) rašo, kad labdaros koncerte, surengtame 1807 m. kovo 1 d. Vilniaus kazino, greta kitų kūrinių „ponia Frank padainavo ariją iš operos „Alonsas ir Kora“ bei polonezą, kurio žodžius ir muziką šia proga parašė Mykolas Oginskis. Publika nustebo, išgirdusi neseniai atvykusią užsienietę dainuojant lenkiškai. Jos žodžių artikuliacija buvo geresnė už vietinių dainininkų.“ Šie prisiminimai liudija, kad greta L. Kiauleikytės minėtų dviejų vokalinių polonezų italų kalba dar egzistuoja ir vienas lenkų kalba.

J. Mechaniszas, paminėdamas du vokalinius polonezus pagal autoriaus tekstą, nemini, kokia kalba tas tekstas parašytas. Taigi, dar plius vienas?

Kai drauge su aktore Virginija Kochanskyte ir dainininke Giedre Zeicaite rengėme Oginskiui skirtą programą, suradau Lenkijoje leistų jo romansų rinkinį, kurio dvi paskutinės dainos buvo polonezai lenkišku tekstu. Ar tai būtų dar du?

Iš viso – 40? Kol kas negalima nei paneigti, nei patvirtinti. Oginskio polonezus leido, pasak J. Mechaniszo, įvairios leidyklos Berlyne, Drezdene, Leipcige, Vienoje, Prahoje, Paryžiuje, Londone, Lvove, Varšuvoje ir Vilniuje, po vieną, po kelis ir didesniais rinkiniais. Dėl vieno – būtent vokalinio polonezo (deja, neminima nei tonacija, nei kokia kalba parašytas tekstas) – leidimo Oginskis 1820 m. kovo 28 d. iš Zalesės siunčia gal kiek suvaidinto, o gal ir tikro pasipiktinimo kupiną laišką, kuriame teigia, kad „Niekas negalėjo jums pasiūlyti litografuoti mano polonezo, koncerte dainuoto ponios Frank. Niekas neturi teisės spausdinti ir litografuoti ne savo kūrinių. Nesu nei poetas, nei kompozitorius ir neketinu tapti pajuokos objektu. Juolab kentėti, jei mano kūrinys būtų perspausdinamas pagal man atsiųstąjį variantą. Nepretenzingą kūrinėlį tai paverstų parodija ir net karikatūra, o man nepatiktų nei viena, nei antra.“ Laima Kiauleikytė, iš kurios knygos cituoju šį laišką, čia įžvelgia ne tik tariamai užgauto kompozitoriaus mėgėjo kuklumą, „tačiau ir kiek iš aukšto mestelėtą didiko nuostatą priešokiu

pagarsintos kūrybinės veiklos atžvilgiu – požiūris itin būdingas valstybingumo metų Lietuvos diduomenės žiūrai“, ir konstatuoja, kad „romantizmui įsigalėjus padėtis iš esmės kito“.

Taigi, tarsi ir vėl Oginskis elgiasi kaip Apšvietos amžiaus aristokratas, o ne romantiškas herojus.

Perskaičiusi keletą M. Azizbekovos pastebėjimų apie XIX a. pradžios Vilniaus natų leidimo madas ir ypatumus, drįsčiau kiek suabejoti tokiu Oginskio motyvų aiškinimu. M. Azizbekova rašo: „Natų kataloguose daug vietos užėmė skyrius „Maršai ir šokiai fortepijonui“, apimantis gausų repertuarą, skirtą mėgėjiškam muzikavimui dviem ir keturiomis rankomis vienu fortepijonu ir dviejų fortepijonų ansambliui. Repertuare buvo mazurkų, polonezų, ekosezų, anglezų, valsų, kadrilių, kotiljonų ir kitų tuo metu populiarių šokių, maršų, transpozicijų ir panašių kūrinių namų muzikavimui. Tokio pobūdžio pjesių autoriai – ir kompozitoriai, ir patys mėgėjai, paprastai nenurodantys savo pavardžių. 1820 metais J. Zawadzkis išleido šešis polonezus fortepijonui, parašytus Sewerino Tyszkewicziaus; kiti muziką kūrę mėgėjai prisidengdavo pseudonimais: J. G.***, L.G.***, Pani ***, W***ska.“.

Galbūt kontekste tradicijos, kad kompozitoriai paprastai nenurodydavo savo pavardžių arba prisidengdavo pseudonimais, Oginskis turėjo teisę suirzti, jei pavardė buvo paviešinta be jo sutikimo, o gal ir pats polonezas, jo manymu, nebuvo to vertas? Greta šių tariamo ar tikro pasipiktinimo priežasčių galimos ir kitos. Antai Vilniuje Oginskis plėtojo labdaringą veiklą: buvo vietinės labdaros draugijos pirmininkas, įkūrė ligonių ir senelių prieglaudą. 1817 m. Vilniuje jis išleido polonezų ir romansų rinkinių, skirtų šios draugijos veiklai. Po poros metų pasirodė nauja jo polonezų rinktinė, kuri, „visiškai ištaisyta ir puikiai atspausdinta ant labai gero popieriaus“, buvo parduodama labdaros draugijos namų parduotuvėje, o įplaukos skiriamos tų namų globotiniams. Tiems patiems prieglaudos gyventojams, kuriems skyrė ypatingą dėmesį ir pagalbą, Oginskis padovanojo du savo

kūrinius; apie tai skelbime buvo rašoma: „Labdaros draugijos namų parduotuvėje yra M. O. Muzikinės kompozicijos, t. y. Polonezas ir Romansas, išspausdinti iš dalies Paryžiuje, iš dalies Peterburge ir autoriaus paaukoti vargšams, gyvenantiems tuose namuose.“ Tad gali būti, jog kunigaikštį supykdė ne pats polonezo išspausdinimo faktas, o jo išleidimo tikslas, nesusijęs su labdara.

Galime abejoti dėl tikslaus Oginskio polonezų skaičiaus, dėl jų priskyrimo klasicizmui ar preromantizmui, dėl jo nuoširdumo išreiškiant kunigaikščio ambicijas ar kūrėjo kuklumą, vis dėlto niekaip negalime paneigti jo polonezų populiarumo. Išspausdinti rinkiniai būdavo išperkami ne tik Vilniuje ar Varšuvoje, bet ir Paryžiuje, Prahoje, Berlyne, Vienoje, Peterburge, Milane. Juos palankiai vertino ne tik mėgėjai, bet ir profesionalai.

M. Tomaszewskis cituoja garsios lenkų pianistės Marios Szymanowskos 1826 m. laišką iš Londono, kuriame ji apie Polonezą a-moll („Atsisveikinimą su Tėvyne“) kompozitoriui rašė, kad šis „gyvuos taip ilgai, kaip pasaulis“. Tiesa, ir kiti jos atliekami Oginskio polonezai sulaukė pasisekimo: „jaučiuosi įsipareigojusi groti juos visur, kur tik būsiu“. Reikia manyti, kad ir 1827 m. savo įsimintino Vilniaus klausytojams atvykimo metu ji ne tik buvo sutikta labai nuoširdžiai, bendravo su vietiniais muzikantais J. Renneriu, F. Tiebe, Kozłowskiais, repeticijoms suteikusiais jai savo saloną ir rojalį, bet ir į koncerto programą įtraukė Oginskio polonezų.

O F. Lisztas knygoje apie F. Chopiną taip apibūdino Oginskio polonezus: „Didžiulį populiarumą pelnė <...> kunigaikščio Oginskio, paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, polonezai. Jų bendrą niūrų charakterį suminkština kažkokio ilgesio, švelnumo, naivaus ir melancholiško žavesio jausmas. Ritmas silpnėja, moduliacijos minkštėja – tarytum kortežas, pirma iškilmingas ir triukšmingas, nurimtų ir prisipildytų susikaupimo nuotaikos pravažiuodamas kapus, kurių kaimynystėje tyla išdidumas ir juokas...“ n Dėkojame Lietuvos kompozitorių sąjungai už leidimą publikuoti

Muzikos barai / 39

Sukaktis Įspūdingas M. K. Oginskio metų renginys Vilniaus rotušėje

Muzikos barai / 40

Oginskio metams parengtoje programoje muzikavo pianistė Šviesė Čepliauskaitė, renginį režisavo ir vedė aktorė Virginija Kochanskytė, dainavo Giedrė Zeicaitė ir Liudas Mikalauskas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Seimui 2015-uosius paskelbus Mykolo Kleopo Oginskio metais, Vyriausybė patvirtino jų minėjimo planą. 2015 m. numatyta surengti festivalių, parodų ir koncertų, Rietave pastatyti M. K. Oginskio paminklą, Lietuvos ir kitų šalių archyvuose ieškoti dokumentų, susijusių su Mykolo Kleopo ir kitų kunigaikščių Oginskių veikla ir gyvenimu, sukurti interaktyvią Oginskių dokumentinio paveldo svetainę. M. K. Oginskio 250-osios gimimo metinės įtrauktos ir į UNESCO minimų sukakčių sąrašą.

1794 m. balandžio 29 d. M. K. Oginskis, Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos narys, ugningą prakalbą Vilniaus rotušėje baigė žodžiais: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą.“ 2015 m. sausio 18 d. Vilniaus rotušėje įvyko ypatinga, jaudinanti šventė: Lietuvos muzikų sąjunga drauge su Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejumi tarsi atvėrė vartus į jubiliejinius M. K. Oginskio metus. Simboliška, kad pirmąjį M. K. Oginskio metų Lietuvoje renginį paruošė dviejų miestų, kuriuose gyveno ir veikė M. K. Oginskis, organizacijos.

Salė nesutalpino visų norinčių dalyvauti šventėje, daugelis liko už durų, tačiau nesiskirstė. Žiūrovai susirinko labai įvairūs – Seimo ir Vyriausybės nariai, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų atstovai, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos nariai, Žemaičių draugijos aktyvas, šauliai, birutietės, LMS nariai. Lietuvos istorijos, kultūros, meno žinovai ir gerbėjai...

Renginio pradžioje, skambant Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos mokinių fanfaroms, iškilmingai įnešta Oginskių giminės vėliava, sveikinimo žodžius tarė Rietavo meras Antanas Černeckis ir Vilniaus mero pavaduotojas kultūrai Gintaras Sodeika. Apie M. K. Oginskio reikšmę Lietuvos muzikai ir istorijai kalbėjo LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Rietavo Oginskių istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.

Paradoksas, tačiau kunigaikščiui, žymiam Abiejų Tautų Respublikos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjui, diplomatui, vienam iš 1794 metų sukilimo vadų, Vilniaus universiteto garbės nariui pasaulinę šlovę pelnė polonezas ,,Atsisveikinimas su Tėvyne“. Artėjant gyvenimo saulėlydžiui kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis apgailestavo: ,Jei ne tragiškas mano Tėvynės ir tautos likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi...“ Ir štai jau daugiau kaip du šimtus metų per bekraštes įvykių erdves keliauja ir smelkiasi į klausytojų širdis Tėvynės ilgesio melodijos...

Vilniaus Rotušėje susirinkę klausytojai turėjo galimybę ne tik pasimėgauti šiuo garsiuoju M. K. Oginskio polonezu, kurį paskambino tarptautinių konkursų diplomantė Šviesė Čepliauskaitė, bet ir pirmą kartą išgirsti jo romansus balsui ir fortepijonui. Šiuolaikiniai

Vakaro dalyviai ir svečiai (iš kairės): Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, tarptautinių konkursų laureatai dainininkai Giedrė Zeicaitė ir Liudas Mikalauskas, aktorė Virginija Kochanskytė, Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos direktorė Rita Urniežienė, LRKI centro vadovė Danutė Mukienė, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis

Nauji leidiniai lenkų muzikologai teigia, kad M. K. Oginskio vokaliniai kūriniai yra aukščiausias pasiekimas iki F. Chopino. Muzikologas Viktoras Gerulaitis, sakė, kad kompozitoriaus romansai jam yra atradimas, liudijantis M. K. Oginskį turėjus neeilinių muziko gabumų, tad būtent tokio talento žmogus ir galėjo sukurti genialųjį polonezą ,,Atsisveikinimas su Tėvyne“. Kompozitoriaus romansų žavesį įtaigiai atskleidė tarptautinių konkursų laureatai dainininkai Giedrė Zeicaitė ir Liudas Mikalauskas.

LRKI centro vadovė Danutė Mukienė pristatė M. K. Oginskio knygas ,,Priesakai sūnui“, ,,Atsiminimai“ (keturi tomai) ir ,,Laiškai apie muziką“. Istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, knygos ,,Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje“ sudarytoja ir knygos ,,M. K. Oginskis.

Politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ autorė, papasakojo apie darbus, kurie dar laukia istorikų ir vertėjų ,,atlietuvinant“ visą Oginskio kūrybinį palikimą.

Renginyje buvo pristatyti muzikinei bendruomenei itin svarbūs M. K. Oginskio kūrybos vaisiai – jo polonezų (sudarytoja – pianistė Vaiva Purlytė) ir vokalinių kūrinių (sudarytoja – dainininkė Giedrė Zeicaitė) natų sąsiuviniai. Šie labai svarbūs darbai padaryti pasitinkant antrąjį tarptautinį jaunųjų pianistų ir vokalistų festivalį-konkursą ,,M. K. Oginskio kūrybos perlai“, kurį rengia Rietavo M. K. Oginskio meno mokykla (mokyklos direktorė ir festivalio-konkurso vadovė Rita Urniežienė). Šios mokyklos mokinė Emilija Jokubaitytė (mokyt. Ieva Skergelzienė) paskambino M. K. Oginskio polonezą.

Renginio scenarijų sukūrė, jį režisavo ir vedė aktorė Virginija Kochanskytė. Buvo skaitomos kunigaikščio laiškų, memuarų, knygų „Atsiminimai“ , ,,Laiškai apie muziką“ fragmentai, A. Mickevičiaus ir D. Naborovskio eilės. Režisūrinis sprendimas atspindėjo XVIII–XIX amžiuje madingo dvaro meno salono nuotaikas. Toks meno salonas gyvavo ir Zalesėje, išpuoselėtoje M. K. Oginskio rezidencijoje, pravažiuojančių didikų pramintoje Šiaurės Atėnais ir paverstoje kultūrinio gyvenimo centru: čia niekada nestigo svečių, buvo rengiamos įspūdingos ir puošnios šventės, rinkdavosi to meto kultūros, meno, literatūros elitas, daug laiko buvo skiriama muzikai, styginių kvartete pirmuoju smuiku grieždavo pats kunigaikštis, romansus dainuodavo jo žmona Marija de Neri...

Per kompozitoriaus muzikinę kūrybą, literatūrinį palikimą, jo biografijos faktus skleidėsi fantastiškai įdomi kunigaikščio gyvenimo kelionė – jo svajonės, troškimai, kovos, sunkūs išbandymai, dramatiški patyrimai, skaudi emigracijos patirtis, gyvenimo apmąstymai... Menininkai įtaigiai, emocionaliai pristatė vieną ryškiausių Abiejų Tautų Respublikos asmenybių – kunigaikštį M. K. Oginskį.

Snieguolė DOVIDAVIČIENĖ

Ansamblis „SENSIBILE“ interpretuoja prancūzų muziką 22014 metų pabaigoje Lietuvos muzikų sąjunga išleido Viktorijos Zabrodaitės (fleita) ir Šviesės Čepliauskaitės (fortepijonas) kompaktinę plokštelę „Sensibile“ XIX–XX amžių sandūros prancūzų muzika – nuo impresionizmo priešaušrio iki jo zenito – yra vienas ryškiausių ir nuostabiausių muzikos meno reiškinių.

Intelektualusis ir jausminis šios muzikos potencialas, veikiau šių savybių darna, atrėmusi destruktyvias ekspresionizmo grimasas, paliko iki šių dienų jaučiamą skoningos ir grakščios muzikos minties, neaprėpiamo reikšmių ir simbolių pasaulio ilgesį.

Pajusti šios muzikos dvasią kviečia fleitos ir fortepijono duetas, savo dialoguose atskleidžiantis ir kamerinio muzikavimo džiaugsmą, ir instrumentų tembro savitumus, ir kiekvieno autoriaus – puikiai pažįstamo ar primiršto – braižą bei savaip pasakojamą istoriją.

Viktorijos Zabrodaitės ir Šviesės Čepliauskaitės interpretuojamoje muzikoje girdėti dainingų temų dialogai, žaismingas apsikeitimas pasažų replikomis. Darniu kalbėjimu grįsta visų plokštelėje įrašytų kūrinių traktuotė: atlikėjos išlaiko pusiausvyrą tarp abiejų instrumentų, keisdamosi pirmavimo teise, paryškindamos kai kurias frazes ar tembrinius potėpius. Savo kaip solisčių meistriškumą atlikėjos parodo gerai žinomuose sudėtinguose C. Debussy opusuose.

Plokštelės pradžioje skamba Lietuvoje menkai pažįstamos prancūzų kompozitorės, Césaro Francko mokinės ir Claude’o Debussy amžininkės Mel Bonis (tikrasis vardas Mélanie Bonis) Sonata fleitai ir fortepijonui. Kuklioje paryžiečių šeimoje gimusi kompozitorė gyvenime patyrė nemažai negandų, neišsipildžiusią meilę, sudėtingą santuoką ir sunkią ligą. Tačiau jos kūryba klausytojų, kolegų ir kritikų buvo vertinama pagarbiai ir palankiai.

Jaudinantis, jautrus ir skvarbus fleitos – mėgstamo prancūzų kompozitorių instrumento – tembras puikiai atskleidžia ir Franciso Poulenco muzikos savybes.

Ryškiausio impresionisto Claude’o Debussy kūrybinių inspiracijų ir simbolikos pasaulyje pajusime įvairių epochų poezijos, dailės, literatūros atšvaitus, poetinius tikrovės įspūdžius, kuriuos kompozitorius perteikia su neišvengiamu subjektyvumo prieskoniu. Impresionistinis jo muzikos spalvingumas labiausiai pasireiškė orkestro skambesiu, bet fleitos solo miniatiūroje „Siringė“ (Syrinx, 1913) jis įrodė, kad ir viena fleita gali būti nepaprastai raiški.

Plokštelėje skamba ir C. Debussy pjesė fortepijonui „Džiaugsmo sala“ (L‘isle joyeuse, 1904), inspiruota dailininko Antoine’o Watteau.

Prancūzų fleitos mokyklos įkūrėjas Claude’as-PaulisTaffanelis buvo vienas žinomiausių XIX a. fleitininkų ir pedagogų, Paryžiaus operos direktorius – pirmasis fleitininkas, gavęs tokias pareigas. Jis ne tik gaivino Bacho palikimą, bet ir plėtė fleitos repertuarą kurdamas šiam instrumentui bei skatindamas tai daryti savo amžininkus. A. Thomaso operos „Frančeska da Rimini“ temomis grįstą aistringą muzikinę istoriją fleitai ir fortepijonui atlikėjos pasakoja gretindamos ir dramatiškus, ir švelnios kantilenos kupinus epizodus.

François Borne buvo pagrindinis Bordo didžiojo teatro fleitininkas ir Tulūzos konservatorijos profesorius. Žėrinti fantazija Georges’o Bizet operos „Karmen“ temomis fleitai ir fortepijonui yra bene populiariausias kompozitoriaus kūrinys. Jis skirtas mylimo draugo, kompozitoriaus ir vargonininko Ignace’o Xaviero Josepho Leybacho atminimui.

Virtuoziškumo ir nepaprasto meistriškumo reikalaujančioje fantazijoje kompozitorius supynė populiariausias operos melodijas, jų savitumą patikėdamas atskleisti fleitos tembrui ir fortepijonui.

Laimutė LIGEIKAITĖ

Muzikos barai / 41

Baletas Audronė ŽIŪRAITYTĖ

S

Svetimas Spragtukas ir savoji Vaivos juosta

Martyno ALEKSOS nuotraukos iš LNOBT archyvo

pragtukas“ – dažniausiai statomas ir rodomas baletas pasaulyje. Manau, dėl to, kad sintetiniame žanre Piotro Čaikovskio muzika išlieka pastovi. Ji įprasmina stebuklų, meilės potyrių laukimo, svajonių išsipildymo (kartais tik sapne) džiaugsmą, labiausiai tikėtiną pasakų, vaikystės pasaulyje, į kurį šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiu su malonumu pasineria ir suaugusieji. Iš įvairiausių baleto redakcijų, artimesnių E. T. A. Hoffmanno originalui ar jo paprastesnei, bet šviesesnei Alexandre´o Dumas (tėvo) perpasakotai versijai (būtent pastarąją pasirinko libreto autorius baletmeisteris Marius Petipa), choreografinėms interpretacijoms dažniausiai renkamasi kelios. Populiariausia ne pirmojo pastatymo 1892 m. versija, dėl kurios autorystės iki šiol diskutuojama (M. Petipa, L. Ivanovas, 1919 m. pirmųjų pagrindu – A. Gorskis), bet nuo jos gerokai besiskiriantis 1934 m. Vasilijaus Vainoneno pastatymas, kuriuo rėmėsi kiti šio veikalo

Muzikos barai / 42

interpretatoriai – garsieji Rudolfas Nurejevas (1963, Londono karališkasis baletas) ir Michailas Baryšnikovas (1976, Amerikos baleto teatras).

JAV išgarsėjo Georg´o Balanchine´o variantas (1954, Niujorko miesto baletas). „Spragtuką“ statė ir Lietuvos choreografai – B. Kelbauskas (1963), E. Bukaitis (1973), V. Brazdylis (1987).

1996 m. rusų choreografo Andrejaus Melanjino sukurtas spektaklis buvo rodomas iki 2014 m. pradžios. Natūralu, kad „Spragtukui“ atėjo metas atsinaujinti.

2014 m. „Spragtuko“ premjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto

Martyno ALEKSOS nuotraukos iš LNOBT archyvo

teatre parengė choreografas Krzysztofas Pastoras, dailininkas Viačeslavas Okunevas, šviesų dailininkas Levas Kleinas, premjerą dirigavo Martynas Staškus (mačiau antrąjį, lapkričio 22 d., spektaklį). Tai pirmasis originalus K. Pastoro pastatymas po to, kai 2011-aisiais jis buvo pakviestas dirbti LNOBT baleto trupės meno vadovu („Tristaną ir Izoldą“ choreografas į Vilnių perkėlė po premjerų Stokholme ir Varšuvoje).

K. Pastoras, puikus modernių baletų kūrėjas, specialistų nuomone, savo interpretaciją grindžia V. Vainoneno pastatymu. „Spragtuką“ tikėjausi išvysti kaip šventišką fantastišką fejeriją, kupiną šviesos, spalvų efektų, bet scenoje, deja, vyrauja niūrūs natūralistiniai vaizdai. Choreografines inovacijas niveliuoja slogus scenovaizdis, murzinos kostiumų spalvos, prieblanda (užuomina į Hoffmanną?).

V. Okunevas mūsų teatre sukūrė daugybės spektaklių scenografiją (baletai „Raudonoji Žizel“, 2001; „Rusiškas Hamletas“, 2003; „Gulbių ežeras“, 2004; „Miegančioji gražuolė“, 2006; „Bajaderė“, 2007; „Žydrasis Dunojus“, 2012; opera „Don Žuanas“, 2002). Kodėl vėl pasirinktas šis scenografas, ar Lietuvos dailininkams „Spragtukas“ neįkandamas riešutėlis? V. Okunevo à la klasikinių scenovaizdžių stilius, natūralistinius vaiz-

dus derinantis su stilizuotais, kartais pasiteisina, yra įspūdingas (pvz., bendradarbiaujant su B. Eifmanu), tačiau ryškus kultūrinis dailininko mentalitetas, atpažįstamas pagal carinės prabangos ženklus, netiko Lietuvos scenai. Ir vėl regime ampyriškas sunkiasvores dekoracijas, miesto panoramas, aksomines prabangių teatrų fojė užuolaidas, blankias aukso spalvas.

Kartojama ir teatro teatre idėja, bet ne taip efektingai, kaip „Raudonojoje Žizel“. Išblukusios, sintetiškai blizgios rožinės ir violetinės suknelių spalvos, balti perukai, pilkos aksominės (pliušinės) pelės nesukelia estetinio išgyvenimo, tuo labiau pasitenkinimo, atrodo lyg tikros. Akis pailsi stebėdama šalčio sustingdytus originalius choreografinius piešinius, kai merginos, vilkėdamos pasidabruotus tradicinius baltus kostiumus („pačkas“), atlieka atgaivą suteikiantį „Snaigių valsą“. Iš dalies pateisinami teatriniai masalai (šokantys indai) neveikia, rodomi Vilniaus vaizdai turiningų asociacijų nesukelia, nes yra nepagrįsti, spekuliaciniai.

2011 m. Lenkijos nacionalinio baleto trupei „Spragtuką“ kūrė olandų choreografas ir dailininkas Toero van Schaykas ir anglas Wayne´as Eaglingas. Šiame pastatyme, kurį teko matyti pernai, baleto veiksmas skleidžiasi XIX a. pradžios Varšuvoje. Ten Fretos gatvėje 1804–1806 m. gyveno

E. T. A. Hoffmannas, todėl scenografijoje matomi Varšuvos vaizdai ir paties Hoffmanno veikimas spektaklyje suvokiami kur kas natūraliau nei tarsi reklaminis, akį turintis patraukti Vilniaus scenovaizdis mūsų teatro pastatyme. Varšuvos spektaklis, kuriame modernizuota choreografija gerokai akivaizdesnė ir sudėtingesnė, tikrai šventiškas, elegantiškas, europietiškas, skoningas.

Vilniuje saikingumo pasigedau ir P. Čaikovskio muzikos interpretacijoje. Ji siūbavo lyg akompanimentas su prasčiokiškais lėkščių dūžiais kulminacijose, o ne skambėjo kaip originali, nuo šokio atsieta simfoninė muzika.

Būtent kaip siuita ji pirmiausia buvo atlikta koncertiniu variantu ir išpopuliarėjo. Mūsų teatre, siekiant priartėti prie sudėtingesnių Hoffmanno kūrinio prasmių, pasiektas priešingas rezultatas – spektaklis supaprastintas, „įžemintas“, neteikiantis džiaugsmo.

Suprantama, choreografo braižą lemia ir trupės pajėgumas. Vilnietiškoji atrodė pagirtinai. Gerbiame didžiulį sėkmingą trupės darbą ir vertiname choreografo „Spragtuke“ sukurtas galimybes trupei tobulėti.

Balete ypač svarbus vaizdinis sprendimas naująjame „Spragtuke“ labai nutolęs nuo šiuolaikinių Lietuvos vaizduojamųjų menų realijų.

V. Bacevičiaus lūpomis norisi sušukti – kurkime gi (pagaliau) ir balete modernią Lietuvą, kad ir inerpretuodami „Spragtuką“. Su šiuo V. Bacevičius kreipiniu, kuris kadaise metė iššūkį vyravusiam romantizmui, supaprastintai tautiškumo sampratai („Naujoji Romuva“, 1938, Nr. 9, p. 216), pereisime prie Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ istorijos.

Muzikos barai / 43

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Baletas

Muzikos barai / 44

***

V

. Jakubėno (1904–1976) muzika skamba išskirtinėmis progomis. Renginiais rūpinasi, juos inicijuoja Vlado Jakubėno draugija (įkurta Čikagoje 1981 m.), Lietuvos skyriaus įgaliotinė Irena Skomskienė. Kompozitoriaus šimtmečiui skirtame koncerte Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje du šokius iš baleto „Vaivos juosta“ atliko Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogų kamerinis orkestras, diriguojamas prof. Petro Kuncos.

V. Jakubėno kūrinių sąrašo pradžioje visada puikavosi jo stambios formos tragiško likimo opusas – baletas „Vaivos juosta“ pagal V. KrėvėsMickevičiaus apsakymą „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ (1920). 1939 m. prasidėjusio karo akivaizdoje V. Jakubėnas, bendradarbiaudamas su baletmeisteriu B. Kelbausku ir dirigentu L. Hofmekleriu, intensyviai kūrė baletą tikėdamasis 1941 m. jį pamatyti scenoje. Tačiau L. Hofmeklerio asmenyje kompozitorių, anot I. Skomskienės, ištiko triguba netektis – kūrinio, bičiulio ir jo ketinamo atlikti baleto dirigento, nes L. Hofmekleris pateko

į žydų getą ir ten kilus gaisrui žuvo.

Liudininkų teigimu, 1943 m. V. Jakubėnas iš atminties atkūrė savo baleto klavyrą, bet instrumentuoti nespėjo – 1944 m. išvyko iš Tėvynės. Gyvendamas emigracijoje kompozitorius iš kai kurių pirmojo veiksmo numerių 1951–1953 m. sudarė simfoninę siuitą „Miško šventė“. Vlado Jakubėno draugija dar 2006 m. kompozitoriaus mirties 30-osioms metinėms išleido baleto klavyrą (240 p.; išsitrynusias vietas restauravo, jį redagavo Rimantas Janeliauskas).

Penkiasdešimt metų kūrinys išgulėjo kompozitoriaus šeimos archyve Čikagoje. Gavus jį 1993 m. prasidėjo baleto kelio į sceną paieškos. Po daugelį metų trukusių draugijos inicijuotų parengiamųjų darbų 2014 m. gruodžio 6 d. išgirdome ir pamatėme V. Jakubėno baletą „Vaivos juosta“ (jo sukūrimo datą MIC fiksuoja 1944 m.).

Idėja sukurti pirmą tautinį baletą V. Jakubėnui kilo ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai spaudoje vyko diskusija apie nacionalinių sceninių veikalų būtinybę. Pirmieji lietuviški baletai – Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ ir Balio Dvariono „Piršly-

bos“, parodyti tą patį 1933 m. gegužės 19 d. vakarą, sudarė stilistiškai itin margą lietuvių muzikinės kultūros vaizdą. V. Jakubėnas straipsnyje „Lietuviški baletai“ („Lietuvos aidas“, 1933-05-27) apie pirmųjų baletų premjerą Kauno valstybės teatre labiausiai gyrė J. Gruodžio muziką, pabrėždamas, kad jo „orkestre, palyginus su kitais kūriniais, juntama palengvėjimo, suelegantėjimo, kombinacijų dife(re)ncijavimo“ (Vladas Jakubėnas. Straipsniai ir recenzijos, t. 1.

Lietuvos muzikos akademija, 1994, p.

107).

Straipsnyje išryškintas B. Dvariono sceninis tikslumas, jo sceniška „gyslelė“, tiesa, vartojant „visa, kas pasitaiko“ (ten pat). Šių dviejų baletų lietuviškumo aspektą (dainų, sutartinių motyvų panaudojimą šokių muzikoje) kritikas įvertino kaip „puikią įžangą į lietuviškos tautinės operos kūrimą“ (p. 108). Daugiausia straipsnyje kliuvo V. Bacevičiaus opusui.

Pripažindamas, kad jis „mūsų muzikos literatūron įneša naujų, iki šiol nebuvusių elementų“ (p. 107), recenzentas drauge atkreipia dėmesį, kad „vieningai išlaikytas ekspresionistinis atematinis atonalizmas su prin-

Muzikos barai / 45

Straublys (Andrius Butkys), Vaiva (Grytė Dirmaitė) ir Perkūnas (Žilvinas Beniuševičius)

cipiniu disonansų vartojimu“ muzikos pasaulyje jau praeities, maždaug 1920–1924 m., aidas (p. 106). Kritikas piktinasi „prikimštu“ orkestru, margu priemonių mišiniu ir „privalomais“ disonansais (ten pat). Šiuos baletus pastatė N. Zverevas, vadovavęs trupei nuo 1931 m., dirigavo L. Hofmekleris. Apskritai apie tuometinio baleto pastatymus V. Jakubėnas atsiliepė skeptiškai, nes kartais „ieškant choreografinių galimumų“ neįsiklausoma į muziką („Lietuvos aidas“, 1932-11-29). V. Bacevičiaus baletas choreografiniu atžvilgiu V. Jakubėnui taip pat kėlė abejonių, bet kitų dviejų vertinimą ir apskritai lietuviškojo baleto klausimą spręsti jis paliko šokių specialistams („Lietuvos aidas“, 1933-05-27).

Prie savojo baleto sumanymo V. Jakubėnas grįžo, kai 1936 m. Valstybės teatre pradėjo skleistis Broniaus Kelbausko choreografinis talentas.

Kompozitorius ėmėsi tobulinti libretą. Bičiulio, Jeilio universiteto auklėtinio astronomo Pauliaus Slavėno darbai „Dangaus lituanistika“, „Dangaus spinduoliai“ (1936–1937) davė naujų impulsų. P. Slavėno Rytprūsiuose užrašytas astralinis mitas apie Saulės dukteris planetas transformavo baleto pagrindinės veikėjos – V. Krėvės-Mickevičiaus sukurtos talentingos audėjos – įvaizdį į Saulės dukrą, kosminę būtybę, abstraktesnį gėrio ir

Muzikos barai / 46

grožio simbolį. Pagal koreguotą libretą Vaivos laimė Žemėje ilgai netrunka – „grėsmingos jūros bangos ima daužyti krantą, o galingas Perkūno trenksmas nusineša Vaivą amžinybėn. Danguje suspindusi vaivorykštė – tai Vaivos siela, įkvėpimą ir talentą žadinanti, juos globojanti esybė“ (1936–1937 m. rašyto baleto pavadinimas buvo „Vaivorykštė“).

Ar šiandien pastatyta „Vaivos juosta“ atspindi muziką kūrusio kritiko ir straipsnius rašiusio kompozitoriaus įsivaizduotas baleto žanro aktualijas – kūrinio lietuviškumą, raiškos, orkestruotės santūrumą, lietuvišką mentalitetą atitinkantį muzikos modernumą ir jam adekvatų choreografinį įprasminimą?

Pradėsime nuo orkestruotės, kurią sukūrė 36 metų kompozitorius Marius Baranauskas (tokio paties amžiaus kurdamas baletą buvo V. Jakubėnas), tuo lyg ir tapdamas baleto bendraautoriumi. M. Baranauskas ypač jautrus garso tembrinėms, akustinėms, elektroakustinėms raiškos galimybėms. Jų paieškas įtvirtino apdovanojimais įvertinti jo kūriniai.

Kompozitorius pripažintas ir teatro pasaulyje ­– 2007 m. M. Baranauskas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų teatro kompozitorius. Sėkmė M. Baranausko neapsvaigino, jis santūriai ir drauge kūrybiškai kelerius metus dirbo su

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Baletas V. Jakubėno klavyro orkestruote. 3 veiksmų 4 paveikslų veikalas, priartinant jį prie nūdienos teatro renginių formato, buvo padalintas į dvi dalis, trunkančias apie 2 valandas. Kūrinį M. Baranauskas orkestravo atidžiai sekdamas klavyru, o ne įtvirtindamas savo ego. Surasti balansą tarp Vlado Jakubėno stiliaus ir modernaus orkestro galimybių kompozitoriui, manau, pavyko. V. Jakubėno muzika tapo spalvingesnė, lyg įgijo puikių autorinės orkestruotės ypatybių, kurios atitinka impresionistines ir drauge nuosaikiai neoklsicistines V. Jakubėno estetines nuostatas. Baleto muzika skamba elegantiškai, moderniai ir tautiškai. Tai atspindi V. Jakubėno siekiamybę, netiesiogiai išsakytą jo straipsniuose: „vadovaujantieji Europos muzikai jau siekia priemonių šykštumo, jųjų tikslaus preciziškumo, minties aiškumo, temų ryškumo, „principiniai“ disonansai išmetami iš harmonijos, „šykštinamas“ instrumentavimas, o ne naudojamas „prikimštas“ orkestras, margas priemonių mišinys ir „privalomi“ disonansai (p. 106). „Vaivos juostai“ Lietuvos scenoje atgimti padėjo Nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Modesto Pitrėno, – praėjusią vasarą gerai atliko ir įrašė V. Jakubėno kūrinį. Pats kompozitorius save laikė nuosaikiai moderniu romantiku.

Tokį jį atpažinome ir baleto muzikoje, kurioje susipina liaudiškų melodijų ir šokių ritmų atgarsiai, savitas jų dermiškumas, pakili lyrika ir jai priešinama grėsminga ekspresija. Paradoksalu, bet Rusų dramos teatre skambantį kūrinį blogai girdėjome dėl per stipraus garso. Įrašui riaumojant muzikos interpretacijos niuansai buvo sunkiau pastebimi. Į universalias kosmoso erdves pakylėtas libreto tautiškumas apibendrintą, skoningai santūrią ir kontrastingą išraišką įgavęs kompozitoriaus partitūroje, atspindėjo ir įtampos, karo nuojautų kupiną atmosferą. Ja buvo sunku sudominti šiandienos choreografus. Į praeitį dabartyje sugrįžti ryžosi drąsi Baltijos baleto trupė ir jos vadovė – režisierė bei choreografė Marija Simona Šimulynaitė.

Anot statytojos, „gimusi ant parako statinės“ (1939–1943), Vaiva išdrįso pasipriešinti agresyvioms jėgoms ir žuvo įkvėpdama žmonėms Atgimimo viltį – tai aktualu iki dabar ir įamžina lietuvių išeivijos kūrėjų įnašą į taikią pasaulio ateitį“ (pagal pasisakymus spaudoje).

Baleto choreografija nuosaikiai modernizuota sportiniais, akrobatiniais elementais. Jos piešiniai niveliuojami „gyvas“ dekoracijas pakeitusiomis ryškiomis dangiškų spalvų videoprojekcijomis (autorius Mantas Bardauskas, šviesų dailininkas Tadas Valeika). Asociacijas keliančioje Basanavičiaus g. teatro erdvėje (malonu, kad būtent buvusiame operos ir baleto teatre atgimė „Vaivos juosta“) natūraliai, nors iš šiuolaikiškai garsiai skambančio įrašo liejantis V. Jakubėno muzikai, visa pastatymo atributika atrodė sintetinė, surogatinė.

Matyt, tai neišvengiama interpretuo-

jant prieš 70 metų sukurtus kūrinius, kurių pagrįstai baiminasi statytojai.

Vertiname Baltijos baleto, visų „Vaivos juostos“ kūrėjų pastangas. Tai ir choreografės asistentė Laura Radzevičiūtė (kartu su choreografe ji kūrė ir scenografiją), kostiumų dailininkė Dalia Šivickienė. Pagrindinius vaidmenis atliko Grytė Dirmaitė (Vaiva), Andrius Butkys (Straublys), Žilvinas Beniuševičius (Perkūnas), Naglis Bierancas (Velnias), Mantas Černeckas (Miškinis). Šiandien lietuviško baleto panorama pasipildė V. Jakubėno nuosaikiai moderniu ir tautiniu kūriniu. Kartu su kompozitoriais Vytautu Bacevičiumi ir Jeronimu Kačinsku, nepaisant estetinių pažiūrų, muzikinio mąstymo skirtumų, tarpukario Lietuvoje jie sudarė pažangiausių kūrėjų grupę, savotišką europinio impresionistinių ir ekspresionistinių tendencijų lietuvišką atitikmenį. Išeivijos lietuviai

daug prisidėjo, kad „Vaivos juostos“ premjera Vilniuje įvyktų. Valstybė spektaklio kūrėjų neparėmė, savo lėšomis padėjo kompozitoriaus Vlado Jakubėno sesers dukra Erika Brook, ponia Dalia Bobelienė bei kiti JAV gyvenantys lietuviai. Įvairiapusiškai talentingas, tvirtus profesinius pagrindus Europoje įgijęs V. Jakubėnas (jis – ir pianistas), aktyvus kultūros veikėjas, siekęs „europizuoti“ Lietuvos muzikinį gyvenimą, manau, džiaugtųsi sugrįžęs į Tėvynę – Europoje įsitvirtinusią Lietuvą, bet tikriausiai kritikuotų jos abejingumą kultūrai. O tik ji, anot V. Jakubėno, yra tautos išlikimo garantas. *** Abi baleto premjeras sieja vaizdinio natūralumo stoka. „Spragtukas“, turint omenyje platų jo interpretacijų kontekstą, per daug senamadiškas, o „Vaivos juosta“ – perdėm sintetinė, dirbtinė. n

Straublys (Andrius Butkys) ir Vaiva (Grytė Dirmaitė)

Muzikos barai / 47

Baletas

Ar kà tik gimusi Vaivos juosta gyvuos toliau?

Dovilė VAITKUTĖ PRAĖJUSIŲ METŲ GRUODŽIO 4 D. BALTIJOS BALETO TEATRAS IR KOMPOZITORIAUS V. JAKUBĖNO DRAUGIJA ŠOKIO MĖGĖJUS PAKVIETĖ Į BALETO ,,VAIVOS JUOSTA“ PREMJERĄ LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRE. NUSPRENDŽIAU PASIDALINTI SAVO, ŽIŪROVĖS, MINTIMIS BEI PERTEIKTI KELIŲ ŽINOMŲ VISUOMENĖS VEIKĖJŲ NUOMONĘ APIE KŪRINĮ.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

B

Muzikos barai / 48

alete išausta Vaivos juosta sujungė du meno pasaulius – šiuolaikinį šokį, kurio pastatymą įgyvendino režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą sukurtą kompozitoriaus Vlado Jakubėno muziką.

Baletas ,,Vaivos juosta“ netradicinis, nes šiuolaikinis šokis atliekamas pagal klasikinę muziką. Šviesos ir vaizdo projekcijos padėjo išlaisvinti fantaziją.

Kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kai scenoje pasirodė elektriniai žaibai, kuriuos svaidė Perkūnas. Dėl videoprojekcijų Perkūno personažas atrodė dar grėsmingesnis ir rūstesnis. Gintaro rūmai jūros dugne, kur Perkūnas įkalino Vaivą, buvo ne pasakiški ir gražūs, bet niūrūs, persmelkti Vaivos išgyvenamos vienatvės ir ilgesio.

Mane sužavėjo šokėja Grytė Dirmaitė, atlikusi dievaitės Vaivos vaidmenį.

Mergina pavergė savo nuoširdumu scenoje. Jos Vaiva nerodo neigiamų emocijų, yra nuolanki, paklusni. Grytės kuriamas personažas išgyvena meilės ekstazę, išsiskyrimo skausmą, kančią būnant su nemylimu Perkūnu. Šaltas žvilgsnis perteikia abejingumą ir susitaikymą su savo liūdnu likimu. Šokėjas Naglis Bierancas atliko kiršintojo Velnio vaidmenį. Kanopų kaukšėjimas kaustė dėmesį – Naglis šoko avėdamas aukštakulnius, o tai nemenkas iššūkis, su kuriuo vaikinas puikiai susidorojo. Naglis Bierancas vaidybiniais sugebėjimais nustebino UAB ,,Puantas“ vadovą Kęstutį Vaitiekų. Jis džiaugėsi, kad režisierė Marija

Straublys (Andrius Butkys)

Simona Šimulynaitė pakvietė šį šokėją tokiam charakteringam vaidmeniui. ,,V. Jakubėno sukurtos muzikos klausiausi pirmą kartą. Šokti baletą pagal tokią sudėtingą muziką yra aukštasis pilotažas. Išlaikyti žiūrovo dėmesį nuo spektaklio pradžios iki galo nelengva, bet tai pavyko padaryti“, – įspūdžiais dalijosi Kęstutis Vaitiekus.

Choreografo Jurijaus Smorigino Vaiva (Grytė Dirmaitė) ir Perkūnas (Žilvinas Beniuševičius) Straublys (Andrius Butkys) ir Vaiva (Grytė Dirmaitė)

Muzikos barai / 49

Populiarumo kaina

Martyno ALEKSOS nuotr.

Jana SAIFULINAITĖ

Pastatymo iniciatorė Vlado Jakubėno draugijos pirmininkė Irena Skomskienė ir statytojos Marija Simona Šimulynaitė (dešinėje) bei Laura Radzevičiūtė (kairėje)

nuomone, vertinga vien tai, kad spektaklis išvydo dienos šviesą. ,,Lietuvos baletas žlugdomas dirbtinai, baleto kultūra miršta, todėl sveikintina, kad talentinga režisierė Marija Simona ėmėsi statyti šį spektaklį.

Niekas nežino, kaip sunku būti režisieriumi, kiek nervų prarandama, kiek žilų plaukų atsiranda. Tai vergo profesija. Baleto spektaklyje artistai pakabinami ant siūliukų ir valdomi režisierės, taigi viskas, kas vyksta scenoje, priklauso nuo jos. Simona labai gerai kuria duetus, įdomiai sugalvota scenografija. Matyti, kad daug darbo įdėta. Kompozitoriaus Vlado Jakubėno muzika labai sudėtinga, reikia mokėti prieiti prie jos per istorijos prizmę. Linkiu Marijai Simonai toliau statyti baleto spektaklius“, – sakė Jurijus Smoriginas.

Televizijos režisierė Laima Lingytė negailėjo gerų žodžių: ,,Man ypač patiko spektaklio scenografija. Buvo malonu filmuoti, nes nereikėjo ieškoti herojų tamsioje scenoje. Teatras turi būti šviesus, o ne juoda skylė, kurios šešėlyje kas nors šoka. Artistų šokyje pajutau legendos dvasią, vyravo pasakiška nuotaika.“ Baleto šokėjas Petras Skirmantas išskyrė Andrių Butkį, Žilviną Beniuševičių ir Naglį Bierancą, kurie įprasmino savo šokį išreikšdami Marijos Simonos Šimulynaitės mintis. P. Skirmantas džiaugėsi, kad choreografė ryžosi statyti baletą pagal lietuvišką muziką ir kad pagaliau įvyko premjera.

Apie baletą ,,Vaivos juosta“ pavyko pasikalbėti su V. Jakubėno draugijos prezidente Irena Skomskiene. Po-

Muzikos barai / 50

nia Irena džiaugėsi jaunaisiais baleto šokėjais, kurie darė stebuklus scenoje. ,,Buvo matyti, kad artistai įsigilinę į savo vaidmenis, juos nuoširdžiai atliko. Man patiko Vaivos (Grytė Dirmaitė) ir Straublio (Andrius Butkys) duetas, efektingai pirmame veiksme pasirodė piktosios jėgos. Perkūnas (Žilvinas Beniuševičius) ir Velnias (Naglis Bierancas) – labai charakteringi personažai. Dvidešimt metų ėjome sunkiu keliu, kad žiūrovams būtų parodytas baletas pagal V. Jakubėno kurtą muziką. Negavome finansavimo iš valstybės, bet labai džiaugiamės, kad kompozitoriaus sesers dukra Erika Brook ir ponia Dalia Bobelienė bei kiti JAV lietuviai mus parėmė“, – sakė Irena Skomskienė. ,,Vaivos juostos“ pastatymas – didelis ir svarbus lietuvių baleto istorijos įvykis, nes šis baletas – nacionalinė vertybė. Spektakliu siekiama puoselėti lietuvišką kultūrą, pilietiškumą, tautiškumą. Prieš metus išgirdusi ,,Vaivos juostos“ muziką režisierė suprato, kad ji artima šiuolaikiniam šokiui. Galbūt dėl to šis kompozitoriaus Valdo Jakubėno kūrinys taip ilgai klajojo po pasaulį neišgirstas ir neįvertintas choreografų. ,,Vaivos juostos“ spektaklių daugiau nenumatyta. Vis dėlto tikiuosi, kad šis taip sunkiai iki scenos keliavęs spektaklis nenugrims užmarštin.

Tai lyg sugrįžimas į istoriją siekiant sustiprinti lietuvybės dvasią žmonių sąmonėje. Linkiu baleto kūrėjams didžiuotis savo darbu ir garsinti ,,Vaivos juostą“ ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. n

VIENA TALENTINGIAUSIŲ LIETUVOJE JAUNOSIOS KARTOS DAINŲ AUTORIŲ IR ATLIKĖJŲ IEVA NARKUTĖ 2014-ŲJŲ PABAIGOJE IŠLEIDO ANTRĄ ALBUMĄ „ŠVELNESNIS ŽVĖRIS“. „KVIEČIU ŽMONES KELTI KLAUSIMUS IR SUPRASTI, KAS TAVE DARO ŽVĖRIMI, O KAS – ŽMOGUMI“, – SAKO IEVA. PAKLAUSTA, NUO KO PRASIDĖJO KELIAS Į DIDŽIĄJĄ SCENĄ, ŠYPSOSI: „MATYT, VISKAS PRASIDĖJO NUO MINTIES KURTI ŠEIMĄ – ESU VAIKAS, GIMĘS IŠ DIDELĖS DVIEJŲ ŽMONIŲ MEILĖS NE TIK VIENAS KITAM, BET IR MUZIKAI. MANO TĖVAI – MUZIKOS MOKYTOJAI, SUSIPAŽINĘ STUDIJŲ LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE METAIS. MANAU, TAI YRA RAKTAS.“ – Pianino pamokas pradėjote lankyti anksčiau nei mokyklą – būdama vos šešerių. O baigusi mokyklą stojote ne į muziką, bet į psichologiją. Kodėl?

– Labai norėjau studijuoti psichologiją, ir tai truko ilgai. Paauglystėje buvau visiškai panirusi į knygas, labai greitai atradau rimtus rašytojus ir svarbias jų plėtojamas temas. 14-os metų jau skaičiau Hermanną Hesse.

Tiesa, dabar manau, kad visko, apie ką rašė mano mėgstamiausias rašytojas, nesupratau, bet tai formavo mano požiūrį į vidinį žmogaus pasaulį. O tas pasaulis ir neaprėpiamas, ir sudėtingas, ir veikia pačiais netikėčiausiais būdais, gali būti toks komplikuotas ir įvairus, kad tu gali paskirti visą gyvenimą, bet išsiaiškinsi tik mažytę dalį tiesios apie jį. Būdama paauglė maištus išgyvenau daugiau galvoje ir emociniame pasaulyje. Tas vidinis maištas ir savęs ieškojimas, bandymas suprasti santykį su pasauliu, matyt, ir suformavo mano labai psichologizuotą požiūrį į visa aplink. Dar mokykloje pradėjau skaityti lengvesnę psichologinę literatūrą. Tad dabar manau, kad psichologija mano gyvenime vietą rado kaip labai logiška įvykių seka.

Muzikos nesirinkau atmetimo būdu. Prisimenu, mąsčiau: man patin-

Ieva Narkutë: Mano kûryboje muzika ir psichologija susikibusios rankomis

ka rašyti dainas, dainuoti, aš groju pianinu. Ką tai reiškia? Kur man stoti? Į fortepijoną, į vokalą ar į kompoziciją?

Nenorėjau būti tik pianistė, kuri atlieka kitų kūrinius. Klasikiniam vokalui mano duomenys per silpni. Džiazinis vokalas irgi nebuvo tai, ko aš tikrai norėjau. Kompozicija, ta rimtoji, kurios moko akademijoje, taip pat nebuvo įdomi. Labiausiai norėjau rašyti savaip ir dainuoti tai, ką pati parašau, bet tokios studijų programos nebuvo.

Supratau, kad jei išmanysi kompozicijos taisykles, jos gali padėti kurti, bet jeigu neturėsi savito požiūrio ir nežinosi, ką nori perteikti, jokia akademija to, matyt, neišmokys.

– Manau, psichologijos studijų pėdsaką galima įžvelgti Jūsų dainų tekstuose.

– Taip, galima. Anksčiau man atrodė, kad psichologija labai toli nuo muzikos, o dabar jos abi tvirtai susikibusios rankomis. Netgi būna, kad žmonės prieina po koncerto ir sako: „Na, tu čia ir paterapinai mus“. Gal tikrai vyksta tokia masinė psichoterapija? (šypsosi). Visada per savo pasirodymus stengiuosi žmonėms pasiųsti kokią nors esminę žinutę. Tai tikrai nėra „Kur jūsų rankos?“ ir „Ar jums linksma?“ (juokiasi). Man patinka žmones provokuoti, bet ne šokiruojant, o kalbant apie dalykus, apie kuriuos mes kasdien esame per kieti ir per faini kalbėti. Mes visi su kaukėmis: tokie šaunūs, tokie nepažeidžiami ir neva stiprūs. Man labai gera, kai žmonės, atėję į mano koncertą, prisidengia mano dainomis ir leidžia sau susigraudinti, atsipalaiduoti, atleidžia vadeles, kuriomis kasdien laiko įtempę savo emocijas. Manau, mano kūryboje psichologija pasireiškia labai subtiliu būdu.

– Ar galėtumėte išskirti muzikus, kurie Jums darė didelę įtaką?

– Paauglystėje porą metų labai domėjausi gotų subkultūra. Bendravau su kitais tos subkultūros atstovais, rengiausi juodai, turėjau auskarą lūpoje ir žiemą vasarą vaikščiojau su kerziniais batais (juokiasi). O paskui, kai paauglišką radikalumą ir kategoriškumą pakeitė šiek tiek daugiau gyvenimo mačiusio žmogaus požiūris, supratau, kad ne vien juodos spalvos drabužiais galima rengtis ir ne tik me-

Muzikos barai / 51

Populiarumo kaina

© Dariaus KUČIO nuotr.

Ievos Narkutės koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje akimirka

talo klausytis. Tuomet pradėjau klausytis labai įvairios muzikos. Galiu išskirti keletą atlikėjų, kurie yra mano dievukai daugiau nei dešimt metų.

Pavyzdžiui, Nickas Cave´as. Štai neseniai „Scanorama“ rodė dokumentinį filmą apie jį. Sėdėjimas kino salėje ir filmo apie jį žiūrėjimas dideliame ekrane man prilygo it kokiai religinei patirčiai. Jo žodžiuose, man atrodo, yra tiek daug tiesos! Pavyzdžiui, apie kūrybos procesą, apie požiūrį į gyvenimą ir dainų rašymą. Na, ir jo muzika tokia autentiška, tokia gili. Jis – mano guru ir mano įkvėpėjas jau daugelį metų. Didelę įtaką man darė ir šiaurietiškas džiazas. Mano fortepijono mokytoja mane supažindino su norvegų džiazo pianistu Ketilu Bjornstadu. Galiu išskirti švedų „Esbjörn Svensson Trio“. Manau, aš pati pagal temperamentą esu labiau šiaurietė nei pietietė. Man visada imponavo žmonės, kurie viską daro patys: patys parašo ir patys atlieka savo kūrybą.

– O kalbant apie rimtąją, klasikinę muziką?

– Aš ir vėl dėkinga savo fortepijono mokytojai, kuri sugebėdavo labai tiksliai parinkti kūrinius. Štai Ludwigo van Beethoveno Patetinę sonatą (Nr. 8) man yra tekę groti baigiant muzikos mokyklą. Mėgavausi skambindama Balio Dvariono kūrinius. Aš labai džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie klasikinės muzikos. Dabar mes gyvename labai greitai vartojamos muzikos laike. Muzika skamba net preky-

Muzikos barai / 52

bos centrų tualetuose – tai liūdina.

Muzika mums tapo tokia prieinama visur, kad mes jos dažnai nebevertiname. Eidami į rimtosios muzikos koncertą tarsi darome prielaidą, kad sugebėsime ją priimti ir rasti tai, kas ten įdėta, nors nebūtinai – dažnai muzika reikalauja išankstinio pasiruošimo.

Kai žmogus ateina į klasikinės muzikos koncertą, jam galbūt pirmą kartą paaiškėja, kad ir muzikos klausymas gali būti intensyvus vidinis darbas.

Man atrodo, gebėjimą tikslingai klausytis ugdo rimti dideli kūriniai. Gali jų klausytis ir namie, pasileidęs kompaktinį diską ar plokštelę, bet svarbu klausytis. Kadangi tai sudėtingesnė muzika, ji mankština galvą. Kai pagaliau tau pavyksta išgirsti, užlieja toks atradimo džiaugsmas! Gavęs tokį pagrindą gali muziką analizuoti ir labiau vertinti, suprasti.

Galėčiau dažniau vaikščioti į klasikinės muzikos koncertus, bet, matyt, veikia kažkoks aptingimas. Gal greito rezultato noras? O gal nenoras planuoti, nes į geruosius koncertus turi iš anksto pasirūpinti bilietais. Todėl labai džiaugiuosi, kai mane pakviečia, pavyzdžiui, į operą. To labai reikia – po to jautiesi gavęs dovaną ne vien sielai, bet ir protui.

– Ar klausotės dainuojamosios poezijos atlikėjų? Pavyzdžiui, „Atikos“?

Taip, „Atika“ buvo mano dievukai, juos aš labai ilgai iš tolo mylėjau.

Man jie atrodė tokie žavingi kančioje kuriantys jauni vyrai. Ir buvo toks

lūžis, kai per vieną koncertą teko kartu ant tos pačios scenos užlipti ir užkulisiuose paspausti Dariui Žvirbliui ranką. Pasirodė, kad jis, kaip ir daugelis muzikantų, eidamas į sceną jaudinasi. Tada jis netgi pasakė, kad mano dainos jam labai patinka. Sutrikau! (šypsosi) Grupė „Atika“ ir dar Sauliaus Mykolaičio kompaktas buvo ta vienintelė grynoji dainuojamoji poezija, kurios esu kada nors klausiusi ir kurią mėgau.

– Ar Jūsų kūrybą veikia muzika, kurios klausotės?

– Veikia, tikrai veikia. Aš kartais pusiau juokais sakau, kad turiu paranoją. Būna, kad atrandi patinkantį albumą ar tavo mėgstama grupė išleidžia naują įrašą ir tada savaitę ar dvi klausaisi be paliovos to paties. O kai nueinu į studiją rašyti muzikos, siaubingai persigąstu supratusi, kad iš mano klausomos muzikos ima lįsti frazės ir intonacijos. Ir taip baisu pasidaro, lyg kokia paranoja ištinka (juokiasi). Tuos savo naujų dainų fragmentus ar dainas pradedu rodyti draugams ir klausinėti: „Ar ir tu girdi? Į ką čia tau panašu?“ Kartais tik vaidenasi, bet kartais melodija būna tiesiogiai paimta iš klausomos muzikos. Kai suprantu, kad čia ne mano melodija, tada sakau sau: greitai ištrink, nebesiklausyk. Tiesa, kartais tik emocinis fonas, bet ne melodija primena tą kitą dainą, taigi nervinuosi visai be reikalo.

– Prisiminkime pirmuosius Jūsų koncertus. Esate sakiusi, kad užlipusi ant scenos labiausiai bijote nulipti nuo jos nuvylusi save. Ar pavyko įveikti tą jausmą?

– Muzikantui, einančiam į sceną, baimės jausmas – natūrali būsena, bet būtent tai ir veža. Tas jausmas buvo ir visada yra. Kuo daugiau turi koncertų, tuo dažniau pavyksta atsiverti, užmegzti ryšį su klausytojais. Kartelę keli ir sau, ir jiems.

– Turbūt didžiausio plačiosios auditorijos pripažinimo sulaukėte išleidusi dainą „Raudoni vakarai“. Ši daina skambėjo ir filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Kokios šios dainos užuomazgos?

– Perskaičiau skelbimą, kad rengiamas moksleivių konkursas: reikia rašyti dainą, piešti piešinius ar su-

– Kas Jus įkvepia kurti? Ar tam reikia ypatingų potyrių?

– Man reikalingas intensyvus vidinis gyvenimas. Kai viskas būna gerai, aš džiaugiuosi ir dažniausiai apie tai nerašau. Rašau, kai man kas nors būna neaišku, kai kas nors nesklandžiai vyksta, kai būnu sutrikusi, įskaudinta, liūdna, palikta. Rašymas tuo metu būna tarsi būdas išsiaiškinti, kas vyksta ir ką daryti toliau, – atlieka terapinę funkciją. Man reikia stebėti žmones, su kuriais bendrauju, ir fantazuoti, kas būtų, jeigu būtų. Aš sugebu labai greitai ir labai intensyviai mintyse išgyventi begales istorijų, man visai nereikia, kad jos nutiktų.

Ir dažnai sunku žmones įtikinti, kad tai, apie ką dainuoju, yra viso labo tik mano fantazijos vaisius. Na, galbūt užuomina ar pirminė inspiracija dainai ir atėjusi iš tikro gyvenimo, bet visa kita – mano įsijautimas, vaizduotė. O didelės kančios man nereikia.

Man tik reikia būti jautriai sau ir kitiems ir pagauti reikalingas bangas.

– Jūsų debiutinis albumas, pasirodęs 2013-aisiais, simboliškai pavadintas „Vienas“. Dainuojamosios poezijos gerbėjai Jūsų talentą ir dainas įvertino kur kas anksčiau. Ar dabar neatrodo, kad pirmas albumas šiek tiek uždelstas?

– Atsižvelgiant į tai, kad tai albumas žmogaus, kuris jau 8 metus rašė dainas (jų buvo jau ne viena ir ne dvi), gali atrodyti, kad uždelsta, bet žinant visas aplinkybes – tikrai ne. Dabar man atrodo, kad pirmas albumas išleistas laiku ir rezultatas labai geras. Iki tol aš nuoširdžiai studijavau ir tai atėmė daug laiko, energijos, jėgų. Be to, neturėjau komandos, kuri su manimi dirbtų ir padėtų įrašyti albumą. Tiesa, bandžiau daryti įrašus savo jėgomis su keletu muzikantų ir minimaliomis priemonėmis. Jeigu tie įrašai būtų mane tenkinę, pirmas mano albumas pasaulį būtų išvydęs kokiais trejais metais

anksčiau. Be to, aš apskritai nebuvau apsisprendusi, ar su muzika noriu ką nors rimtai daryti. Rašiau dainų tekstus, kūriau muziką, bet visada maniau, kad psichologija yra mano pagrindinis kelias, ir muzika, muzikanto gyvenimas jai trukdys. Aš kartais netgi atsisakydavau koncertuoti ir tokiu būdu bandžiau išsiaiškinti, ar galiu taip gyventi, ar galiu nedainuoti. Renginių ir festivalių organizatoriai pradėjo sakyti: „Ieva, šitas tavo maivymasis dar gali trukti metus. Jeigu užtruks ilgiau, tave visi pamirš ir nebekvies, vėliau gali labai gailėtis.“ – Tiesa, kad pirmojo albumo nebūtumėt drįsusi išleisti be dainos „Raudoni vakarai“?

– Tada albumas būtų perkamas prasčiau (juokiasi). Dažnai sulaukiu klausimų, ar daina „Raudoni vakarai“ man dar neatsibodo. Taip, buvo laikas, kai jaučiau šiokią tokią nuoskaudą dėl kitų dainų – visi norėjo tik tos, o kitos buvo neįdomios. „Raudonų vakarų“ nelaikau geriausiu savo kūriniu, yra geresnių dainų. Buvo atsibodę ją dainuoti, bet kai pasakydavau, kad šitame koncerte „Raudonų vakarų“ nebus, žmonės tai priimdavo kaip nevykusį pokštą ir vis tiek manęs nuo scenos nepaleisdavo, kol jų nepadainuodavau. Dabar į tai žiūriu kaip į didžiulę dovaną – parašyti vieną dainą, kuri visų taip mėgstama, yra labai didelė sėkmė ir aš tuo turiu džiaugtis! „Raudoni vakarai“ man labai daug durų atvėrė. Viena trijų minučių trukmės daina padarė dalykų, kurių kartais nepadaro ir keli albumai. Ačiū jai už tai ir ačiū pasauliui, kad leido man ją kažkaip parašyti.

– Antras albumas „Švelnesnis žvėris” yra naujų dainų, parašytų per pastaruosius pusantrų metų, rinkinys. Kaip gimė šio albumo pavadinimas?

– Yra ir viena sena daina. Bet per tuos pusantrų metų tiek parašiau, kad galėjau ir dvigubą albumą išleisti, tačiau mes tiesiog atrinkome stipresnes dainas. Albumas pavadintas pagal dainą „Švelnesnis žvėris“. Tai daina apie tylą, apie žvėrį. Aš nusprendžiau, kad švelnesnio žvėries idėja bus tai, kas jungia visą albumą. Raginu žmones prisiminti, kad mes visų pirma esame žvėrys ir tik paskui žmonės.

Ir kad kartais visai be reikalo protą,

J. MIŠINYTĖS nuotr.

kurti filmuką rezistencijos tema. Tai buvo vienintelis teminis konkursas, kuriame dalyvavau. Nesu konkursų žmogus, rungtyniavimas man labai numuša ūpą, nuliūstu, jeigu nepasiseka. O apie tą konkursą pagalvojau: gal vis dėlto reiktų pamėginti? Tema atrodė nebanali, dar nekalbėta, nauja.

Tai buvo iššūkis ir sau pačiai – parašyti tai, apie ką dar nesu rašiusi.

Muzikos barai / 53

Populiarumo kaina intelektą, socialinius dalykus keliame į pirmą vietą ir neklausome savo instinktų, prigimties. Tas neklausymas, ignoravimas to, ką mums sako mūsų kūnas, mūsų intuicija, dažnai labai brangiai kainuoja. Aš ir pati sau sakau, kad reikia pasižiūrėti į save žvėries, tokio gražaus, subtilaus, kuriančio, akimis. Reikia gyventi ir kūne, ir sieloje, ir sąmonėje, ir pasąmonėje – visuose lygmenyse. Lipdama ant scenos aš kviečiu žmones ir sužvėrėti, ir sušvelnėti. Svarbu kelti klausimus ir suprasti, kas tave daro žvėrimi, o kas – Žmogumi.

– Viename pirmųjų savo interviu atviravote, kad žaidžiate muzikanto gyvenimą. Ar vis dar žaidžiate?

– Žaidžiu (juokiasi). Anksčiau net labiausiai pašėlusiose fantazijose nesvajojau, kad kada nors išgyvensiu vien iš muzikos – man tai atrodė neįmanoma. Treti metai po studijų baigimo neturiu „normalaus“ darbo ir tik dainuoju... Bet aš vis tiek tebežaidžiu muzikantės gyvenimą ir nežiūriu į tai per daug rimtai (šypsosi). Vargu ar kuriančiam žmogui verta pradėti per daug rimtai žiūrėti į savo kūrybinį gyvenimą. Vengiu mąstyti apie tai, kad mano pajamos didėja ir todėl turi didėti poreikiai. Stengiuosi nuo to bėgti, mat man baisu, kad tai bus tiesiausias kelias į bet kokių kūrybinių dalykų pabaigą. Žinau ir tai, kad nenoriu eiti į jokius realybės šou, mokytis šokti ant parketo prieš visą Lietuvą. Noriu rašyti dainas ir kad žmonės ateitų į koncertus pasiklausyti mano muzikos, pabendrauti su manimi. Aš siekiu išlaikyti savo autentiškumą, kuris, manau, ir traukia žmones. Džiaugiuosi, jei tai jiems atrodo priimtina, sava.

– Kaip suprantu, populiarumas nebuvo tas tikslas, dėl kurio pradėjote dainuoti. Populiarumo kaina ir pavojai – kokie jie?

– Pradėjau muzikuoti tikrai ne dėl populiarumo. Mano gyvenime apskritai viskas vyko labai lėtai. Na, nesu aš ta per naktį pagimdyta žvaigždutė, nesu tas žmogus, kuris vakar nuėjo miegoti niekieno nežinomas, o šiandien į jį jau pirštais rodo gatvėje, nes atpažįsta. Aš į savo didėjantį populiarumą reaguoju labai ramiai – viskas auga po truputį, lėtai ir manęs nešokiruoja. Žmonės žino mano vardą ir

Muzikos barai / 54

mano dainą „Raudoni vakarai“, bet gatvėje drąsiai dėviu nutrintus džinsus, senus sportbačius, nes dauguma manęs neatpažįsta. Prisimenu, buvo laikas, kai į žurnalistus žiūrėjau kaip į maitvanagius, kurie, tau pasiekus tam tikrą žinomumo lygį, jau nebeklausia, apie ką nori šnekėti, kiek nori savo gyvenimo rodyti. Įsivaizdavau, kad brausis, kamantinės, šniukštinės, sekios. Labai to bijojau. Bet dabar suprantu – žmogus pats nustato ribas, kiek jis kalbės ir kiek nekalbės.

Ir žurnalistai labai gerai jaučia, kiek apie kokius dalykus su tavimi galima kalbėti, o apie kokius – ne. Per šiuos keletą metų nesu nė karto susidūrusi su įžūliais bandymais iškvosti mane.

Su subtiliomis užuominomis ir mėginimais pasiknaisioti po asmeninius dalykus – taip. Bet reikia pačiam žinoti, kiek ir apie ką šnekėsi. Aš netampu mažiau įdomi žmonėms dėl to, kad kalbu tik apie muziką. Galiu dalyti krūvas interviu apie muziką, nes ji ir yra tai, dėl ko aš noriu, kad mane žmonės žinotų.

– Kaip vertinate žiniasklaidos vaidmenį keliant populiariosios kultūros lygį?

– Čia užburtas ratas. Manau, turėtų būti vos ne valstybiniu mastu kuriamos kokios nors programos, kad ta kartelė kiltų. Yra daug svertų, kurie galėtų tai kontroliuoti. Ne masės valdo žiniasklaidą, tai žiniasklaida valdo ir numato standartus masėms. Žmonės dažnai per daug pavargę ir per daug užsiknisę savo darbe, gyvenime ir šiaip problemose, kad dar ieškotų kokio alternatyvaus kultūros šaltinio ar alternatyvaus laisvalaikio leidimo būdo. Jie tiesiog įsijungia televizorių. Žiniasklaida gali ir turi kelti populiariosios kultūros lygį, tik ne visada nori tai daryti. Atrodo, jai patogiau yra jį nuleisti, nes tai reiškia didesnius pinigus, didesnius reitingus. Šlykštu ir bjauru.

– Ar pritariate minčiai „Greita sėkmė – trumpa laimė“?

– Nesu buvusi tuose batuose ir nežinau, ar trumpa ta laimė, bet matau, kad kas sezoną gimsta vis naujos žvaigždės. Vadinasi, gimę praeitą sezoną turi turėti labai daug jėgos, kad eitų pirmyn, kai tas televizinis postūmis

baigiasi, antraip jie bus užgožti naujai iškeptų žvaigždžių. Tokie, pavadinkime, vienkartiniai šūviai labai iškreipia jauno žmogaus įsivaizdavimą apie kūrybą, apie atlikėjo gyvenimą. Jeigu aš būčiau norėjusi per pusę metų pasiekti tai, ką dabar turiu, turbūt seniai ir nebedainuočiau, ir neberašyčiau. Manau, greita dirbtinė sėkmė būtų apskritai užmušusi mano norą muzikuoti. Tikrus dalykus reikia užsiauginti kaip gėlę, kaip medį, kaip augalą.

– Kaip žiūrite į muzikos pseudožvaigždžių dominavimą medijose?

– Baisi iliuzija, kad per vieną naktį gali tapti žvaigžde. Tokia iliuzija labai ryški žiniasklaidoje.

– Kokią įtaką Jūsų, diplomuotos psichologės, nuomone, tai gali daryti jaunimui?

– Tai iškreipia jauno žmogaus įsivaizdavimą apie tai, kas yra scenos žmogus ir koks jo veidas. Tai, kad žmogus dar vakar buvo niekas, o šiandien jį jau nešioja ant rankų, yra pateikiama kaip kažkas realaus ir tikro, nors taip nėra. Kai kuriuos asmenis nuolat galime matyti ant žurnalų viršelių ir bulvarinėse laidose, kuriose jie pasakoja apie savo vedybas, skyrybas ir pan. Jie matomumu, o ne menu kuria savo vertę ir iš to uždirba pinigus. Mane, paauglę, labiau įkvėpdavo žmonės, kurie ką nors sukuria ir tik tada eina to rodyti ir sulaukia dėmesio būtent dėl savo kūrybos.

– Kaip manote, ar muzikanto populiarumas gali vienyti žmones geriems tikslams?

– Žinoma, kad gali. Bet dabar yra daug tokių pompastiškų labdaros projektų, kur itin ryškiai šviečia skaičiai ir kiekiai, bet kas už jų? Man pačiai yra tekę dalyvauti UNICEF projektuose ir renginiuose, tikiu, kad žmonių suaukoti pinigai pasiekia tuos, kuriuos ir turi pasiekti. Bet man priimtinesnis asmeninis susitikimas su tais, kuriems reikalinga pagalba. Kaip pavyzdį pateiksiu Andriaus Mamontovo ilgametį bendradarbiavimą su „Jaunimo linija“. Jis važinėja po Lietuvos miestus ir miestelius ir su jaunais bei vyresniais žmonėmis šnekasi apie savižudybes, apie tai, kad reikia kalbėti, kad nėra nieko bloga pasakyti, jog tau dabar sunkus metas ir tu turi minčių pasitraukti iš gyvenimo. Būtina išgirsti,

kai kitas šalia tavęs esantis žmogus sako, kad jam labai sunku. Manau, būtent toks darbas, tokia veikla labai prasminga. Žinomo žmogaus, muzikanto populiarumas yra stiprus įrankis ir tai gali atkreipti visuomenės dėmesį į skaudžias problemas.

– Jūsų dainose labai ryškūs išgyvenimai, o už jų – stiprus žmogus, turintis, kaip kartą esate sakiusi, didelę širdį ir galintis atsigauti, kad ir kas gyvenime nutiktų. Kokią pagrindinę žinią muzikos kalba siunčiate tiems, kurie Jūsų klausosi?

– Esu įsitikinusi, kad gebėjimas išgyventi daug įvairių jausmų ir patirti daug visko gyvenime mus ir daro žmonėmis. Turbūt vienas svarbiausių žmogaus bruožų – sugebėjimas atlaikyti, prisitaikyti, išbūti, ištverti net tada, kai mus nuvilia, įskaudina ar liūdina. Tas atsparumas, mokėjimas nepasiduoti, nesusinaikinti, matyti savo, kaip žmogaus, augimo galimybę ir prasmę yra labai svarbus. Kai aš dėl ko nors kankinuosi, aplanko jausmas, panašus į tą, kurį patiriu eidama į sceną. Tuo metu, rodos, bijai ir siaubingai jaudiniesi, nori pabėgti, bet jau nebegali trauktis, turi nuleisti galvą ir išbūti. Vėliau, žvelgdamas atgal į tuos sunkius momentus, matai tų sunkumų prasmę. Labai daug mano dainų parašyta kaip tik tokios būsenos. Tai ne koks mazochistinis mėgavimasis – tai supratimas, kad tai, ką dabar išgyvenu, yra be galo stipru ir įdomu.

Noriu pasakyti, kad nereikia bėgti nuo to, ką jauti, ir nuo to, ką išgyveni.

Savo dainomis stengiuosi paskatinti žmones būti ir išbūti.

– Ar po koncertų išgyvenate praradimo, tuštumos būsenas?

– Visada. Kuo geresnis koncertas, tuo jos stipresnės. Ant scenos visada viskas būna taip koncentruota ir sutelkta, aš ten būnu ir gražesnė, ir geresnė, ir mielesnė nei kasdieniame gyvenime. O nulipus nuo scenos labai sunku iškart bendrauti su žmonėmis, nes reikia išeiti iš sceninės būsenos.

Tai kita realybė, kitas pasaulis, kaip reikia laiko į jį įeiti, taip užtrunka išeiti. Gatvėje aš normalus gyvas žmogus: ir pikta, ir pavargusi, ir nuliūdusi, ir neįdomi, ir užknisanti, ir tinginti. Noriu, kad žmonės suprastų, jog neįmanoma tikėtis, kad aš kasdien būsiu ta Ieva, kurią jie mato ant scenos.

– Prisiminkime dainą „Apie Šiaurę“.

Jūs dainuojate apie tai, kaip išeisite į Šiaurę, ir visa, kas taip nervina bei sekina, paliksite už nugaros.

– Tai daina apie mane, ji man išskirtinai svarbi, labai asmeniška – kaip manifestas. Joje viskas labai aiškiai ir tiesiogiai pasakyta: ir lūkestis, ir nuoskauda, ir nusivylimas, ir norai.

Mano kūryboje reta dainų, kuriose viskas būtų taip tiesiai pasakyta.

– Seniau būdavote atpažįstama kaip dainuojamosios poezijos atlikėja. Kas suteikė impulsą savo muziką pakreipti kiek kita linkme ir į dainuojamąją poeziją įterpti popmuzikos spalvų?

– Atvažiavusi studijuoti į Vilnių labai greitai įsiliejau į dainuojamosios poezijos sūkurį ir jos bendruomenę.

Pradėjau aktyviai koncertuoti dainuojamosios poezijos festivaliuose, renginiuose. Iš pradžių man tai buvo visai naujas dalykas, nes Šiauliuose galimybių koncertuoti buvo daug mažiau. Sostinėje iškart pajutau susidomėjimo bangą ir turėjau daug galimybių būti scenoje – kartais, tiesa, už dyka, kartais už centus. Pradžioje aš tuo mėgavausi, bet bėgo metai, o festivalių ratas nesiplėtė ir iš esmės nesikeitė. Laikui bėgant tapau atpažįstama kaip tos genties narė, kaip to žanro atlikėja. Po keleto metų jau žinodavau, kad štai tą mėnesį ir tą dieną man paskambins to festivalio organizatoriai ir pasiūlys atlikti tiek dainų.

Supratau, kad jau žinosiu, kokias dainas atliksiu, kas koncertuos be manęs ir net kas bus klausytojai. Tas užsistovėjimo jausmas mane privertė galvoti, ar apskritai noriu tą toliau daryti.

Norėjau pokyčių, norėjau groti kartu su keliais muzikantais, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Jaučiau, kad reikia esminio postūmio iš šono ir pagalbos, bet to nebuvo. Tada pagalvojau: gal reikia apskritai sustabdyti muzikavimą, visą laiką skirti studijoms ir žiūrėti, kas bus. Ėjo paskutiniai bakalauro studijų metai, pagal mainų programą pusmečiui išvažiavau į Švediją.

Ten niekas nežinojo, kad aš groju ir dainuoju – buvau tik psichologijos studentė. Bet neištvėriau – man tarsi išmušė saugiklius ir prieš išvažiuodama paskutinę savaitę vienoje kavinukėje surengiau savo

koncertą. Dainavau lietuviškas dainas ir išvykau iš Švedijos savo naujus draugus palikusi išsižiojusius iš nuostabos! (juokiasi) Tada ir supratau, kad svarbiausia yra mano pačios poreikis dainuoti, dalintis savo kūryba su kitais. Nepraėjus nė metams nuo to įvykio aš sėdėjau ir šnekėjausi su vadybine kompanija (su kuria dabar ir dirbu) dėl bendradarbiavimo sąlygų. Prisimenu, paauglystės metais aš labai baidžiausi popso, bet dabar manau, kad Lietuvoje labai trūksta kokybiško popso, kurio pasaulyje gana nemažai. Man visados imponavo kūrėjai ir kūrėjos, kurie rašo gražias dainas ir patys jas atlieka. Pavyzdžiui, Norah Jones, Katie Melua ir tas pats Nickas Cave´as. Pastarasis atsisėda prie fortepijono ir padainuoja baladę, kuri patinka milijonams. Tai tokio aukšto lygio muzika ir tekstai! Man džiugu, kad mano klausytojų ratas plečiasi, ir aš manau, kad gal ir dėl to, jog mano kūryba išlipo iš dainuojamosios poezijos žanro rėmų ir pasidarė priimtinesnė daugeliui. Labai tikiuosi, kad savo koncertais padedu žmonėms suprasti, kas yra gera popmuzika.

– Kokie Jūsų artimiausi planai ir kokią save matote ateityje?

– Neturiu planų daryti ką nors radikaliai nauja. Pavyzdžiui, neturiu minčių apie jokias menų sintezes, kas šiais laikais taip madinga. Norėčiau ir toliau būti rašantis ir dainuojantis žmogus, noriu būti įdomi ne formų, bet turinio požiūriu, reikalinga dėl to, kad mano temos svarbios. Nenoriu meno, kuris šokiruotų. Minimaliomis priemonėmis – daina, kuri trunka tris ar keturias minutes, ir pianino garsais – noriu prisikasti prie pačių svarbiausių dalykų ir kalbėti apie juos.

Taip, dabar esu viename taške ir gal po metų kitų būsiu truputį kitame, bet ašis iš principo nesikeis. Šiandien dažnai atrodo, kad jau nepakanka tik dainuoti – reikia tuo pačiu metu dar žongliruoti ar šokti ant ledo. Rodos, būti tiesiog žmogumi, kuris rašo dainas ir jas atlieka, jau yra didelis iššūkis. Bet aš labai noriu įspūdį daryti dainomis – ne kuo nors kitu. Tikiuosi, kad man ir toliau seksis.

– Ačiū už pokalbį.

n

Muzikos barai / 55

Dūdų kampas

Lietuvos variniø puèiamøjø instrumentø orkestrø asociacija atneðë Naujus vëjus

2

014 m. lapkričio 20–23 d. Lietuvoje vyko tarptautinė konferencija „Nauji vėjai“ (angl. „Winds Bring Changes“), kuri subūrė gausią Lietuvos ir pasaulio pučiamųjų instrumentų orkestrų bendruomenę. Konferenciją surengė Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija (LVPIOA) kartu su Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija (EBBA) ir partneriais – Lietuvos muzikos ir teatro akademija,

Muzikos barai / 56

tas (Škotija), Janas van den Eijndenas (Nyderlandai).

Vėliau naujoje Jurgio Karnavičiaus auditorijoje LMTA studentai, studijuojantys kompoziciją ir dirigavimą, susitiko su kompozitoriumi ir dirigentu Tomu Breviku iš Norvegijos ir dirigentu Jacobu Dijkstra iš Nyderlandų. Žymus norvegų kompozitorius supažindino klausytojus ne tik su savo orkestrinėmis partitūromis, bet ir apžvelgė populiariausių Norvegijos kompozitorių kūrybą. Šios šalies kompozitoriai kūrybingai naudoja norvegų liaudies muziką siekdami išreikšti nacionalinę tapatybę. „Kiekvienos tautos liaudies muzikoje yra specifinių bruožų. Tai ne tik melodijos ar harmonijos skirtumai, svarbu ir kaip ta melodija atliekama. Turime kurti savo stilių, remdamiesi liaudies muzikos ypatybėmis“, – sakė T. Brevikas.

Kazio DAUGĖLOS nuotraukos

Kazys DAUGĖLA

Lietuvos liaudies kultūros centru, Palangos miesto savivaldybe. Šio renginio pagrindiniai tikslai buvo aptarti šiandieninius muzikos ugdymo metodus ir jaunimo muzikinio ugdymo programas bei muzikavimą orkestruose, įvertinti Lietuvos situaciją pasaulio kontekste.

Prieš konferencijos atidarymą buvo pasirašyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos bendradarbiavimo sutartis.

LMTA Muzikos inovacijų studijų centre lapkričio 20 d. vyko tarptautinės konferencijos pristatymas ir apskritojo stalo diskusija apie muzikos mokymo ir mokymosi programas.

Konferencijos rengėjus ir dalyvius pasveikino LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas ir kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos nariai, Belgijos, Škotijos, Švedijos, Norvegijos, Nyderlandų, JAV šalių ekspertai. Svečiai buvo supažindinti su mūsų šalies muzikos mokymo sistema, kariuomenės orkestro kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas skaitė pranešimą apie Lietuvos karinius orkestrus, jų istoriją ir dabartį. Savo šalių muzikos mokymo metodus pristatė Erwinas Scheltjenas (Belgija), George´as Bur-

Seminaras kompozitoriams

Užsienio svečius maloniai nustebino modernios LMTA Muzikos inovacijų studijų centro auditorijos, jie sakė, kad tokių sąlygų galėtų pavydėti ne viena Olandijos ar Norvegijos aukštoji muzikos mokykla. Įgyvendinus 3,5 mln. litų vertės projektą „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų studijų ir mokslo tyrimams bei meninei praktikai skirtos technologinės ir informacinės infrastruktūros kūrimas ir atnaujinimas“, įkurta specializuota studijų ir garso tyrimų įranga, mobilios akustikos erdvė muzikos įrašams, unikali erdvinio garso sfera mokslo, meno, studijų projektams ir kt. Įsigijusi analogų pasaulyje neturinčią įrangą Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali vykdyti unikalius projektus.

Lapkričio 21–23 dienomis tarp-

Konferencijos dalyviai po sutarties pasirašymo

Kazio DAUGĖLOS nuotraukos

Užsienio svečiai Palangos parke

Kurhause pasirašoma sutartis su Palangos meru Šarūnu Vaitkumi

tautinė konferencija „Nauji vėjai“ persikėlė į Palangą. Pakeliui svečiai apsilankė svetingame Babtų kultūros centre (vad. Eglė Patinskaitė). Čia vyko centro meno kolektyvų koncertas-vakaronė, kuriame pasirodė pučiamųjų orkestras „Algupys“ (vad. Jonas Girnius), folkloro ansamblis „Vėrupė“ (vad. Jurga Totilienė) ir moterų vokalinis ansamblis „Vejuona“ (vad. Danguolė Mikelskienė).

Svečiams labai gražų įspūdį paliko

šio kultūros centro meno kolektyvų nuoširdumas, pastangos puoselėti savo krašto tradicijas.

Lapkričio 21 d. rytą Palangos meras Šarūnas Vaitkus ir Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos prezidentas Vilmantas Vapsva pasirašė penkerių metų bendradarbiavimo sutartį. Ji padės stiprinti kurorte pučiamųjų muzikos tradicijas, įgyvendinti planus Palangoje 2019 m. surengti Europos vari-

Prie sparčiai statomos Palangos koncertų salės

nių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatą.

Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų asociacijos atstovai ir ekspertai iš Belgijos, Škotijos, Švedijos, Norvegijos, Nyderlandų bei JAV apžiūrėjo sparčiai kylančią Vasaros koncertų salę, kurioje ir vyks Europos orkestrų čempionatas. „Jūs lygiuojatės į geriausias Europos koncertų sales“, – Palangos kultūros skyriaus vedėjui, Palangos orkestro vadovui Vygantui

Muzikos barai / 57

Dūdų kampas Rekašiui ir jo kolegoms sakė svečiai. „Kai lankiausi Palangoje prieš pusę metų, čia žiojėjo gili duobė. Dabar galima tik stebėtis, su kokiu užsidegimu statoma salė. Ir jau matau, jog Palanga tikrai padarys viską, kad čia galėtų vykti čempionatas“, – sakė Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos vardu kalbėjęs IMC/BIF direktorius Jacobas Dijkstra.

Sutarties pasirašymo ceremonija vyko beveik prieš metus duris visuomenei atvėrusioje restauruotoje kurhauzo salėje, kurios puiki akustika neliko nepastebėta garbiųjų svečių.

Dėl galimybės rengti Europos varinių pučiamųjų orkestrų festivalį kasmet rungiasi daug miestų, ir tai nestebina – šio renginio metu į miestą atvyksta apie 20 orkestrų, jų palaikymo komandų – iš viso apie 2 tūkst. žmonių, taip pat ir žurnalistų, kurie žinią apie renginį, o kartu ir apie miestą paskleidžia savo šalyse.

Kurorto kultūros atstovų dialogas dėl galimybės Palangoje surengti minėtą festivalį su Europos varinių pučiamųjų orkestrų asociacijos atstovais vyksta jau senokai. Palangos kultūros darbuotojai ir meras Š. Vaitkus miesto galimybes asociacijos nariams pristatė Osle.

EBBA vadovai jau buvo atvykę į Palangą ir apžiūrėjo naujosios koncertų salės statybas. Jie ypač domėjosi akustikos kokybe, taip pat miesto infrastruktūra. Nors naująjį objektą statybininkai žada baigti jau 2015 m., V. Rekašius tokį kolegų pedantiškumą supranta. Asociacija kartą jau buvo susidūrusi su nemalonumais, kai viena šalis taip ir nespėjo pastatyti žadėtos koncertų salės, tad reikėjo skubiai rasti vietą, kur galėtų patogiai įsikurti keletas šimtų muzikantų.

Mūsų svečiams patiko ir muzikantų apgyvendinimo sąlygos, ir atvykimo į Palangą galimybės.

Pasak savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojo R. Trautmano, Palanga garsėja labai senomis pučiamųjų orkestrų muzikavimo tradicijomis, turi orkestrų koncertų, festivalių ir edukacinių renginių organizavimo patirties, tad neabejotinai gali būti šio prestižinio renginio šeimininkė. Lietuva būtų pirmoji Rytų Euro-

Muzikos barai / 58

pos šalis, rengianti šį festivalį. „Palanga SPA“ konferencijų salėje buvo tęsiama Vilniuje prasidėjusi tarptautinė konferencija „Nauji vėjai“. Didelį susidomėjimą konferencija liudijo gausi auditorija – čia buvo pučiamųjų instrumentų muzikos mėgėjų, atvykusių iš visos Lietuvos, Lenkijos, net iš kaimyninės Kaliningrado srities.

Pirmosios konferencijos dienos Palangoje pagrindinis akcentas buvo Vakarų Europos šalių ekspertų pranešimai apie muzikos metodus ir jaunimo muzikinio ugdymo programas.

Pranešimą „Meninio ugdymo mokyklos (PTAE) ir mėgėjų meno veikla (VLAMO) Flandrijoje“ skaitė Lyro (Lier) municipalinės muzikos mokyklos direktorius, klarneto mokytojas ir orkestro dirigentas Erwinas Scheltjensas (Belgija).

Flandrijos vyriausybės švietimo departamentas vykdo plačią vaikų ir suaugusiųjų švietimo programą.

Profesionalūs dėstytojai, didelė ir įvairi muzikos, dramos ir šokių kursų pasiūla, simbolinis metinis mokestis už mokslą (62 eurai vaikams, 202 eurai suaugusiems) ir glaudus bendradarbiavimas su mėgėjų kolektyvais yra pagrindiniai sėkmės veiksniai. Meninio ugdymo mokyklų ir mėgėjiškų meno kolektyvų bendradarbiavimas grindžiamas abipusiu pasitikėjimu ir kokybės kriterijais.

Visoje Flandrijoje veikia apie 100 muzikos, dramos ir šokių akademijų (taip vadinamos vaikų muzikos mokyklos).

Lyro akademija labai glaudžiai bandradarbiauja su Flandrijos mėgėjų muzikos organizacija (VLAMO). Baigę šią mokyklą daugelis aktyviai dalyvauja mėgėjų meno kolektyvų veikloje. Didžiulė renovuota labai geros akustikos Lyro akademijos koncertų salė suteikiama repetuoti ir koncertuoti visiems šalies mėgėjų orkestrams.

George´o Burto iš Škotijos pranešimo pavadinimas – „Keičiant organizaciją: jaunimo varinių pučiamųjų orkestrų vystymo metodologija“. Įdomu, kad G. Burtas yra Jungtinės Karalystės vyriausybės tarptautinis konsultantas valdymo klausimais, daug kartų lankėsi Lietuvoje ir kon-

sultavo valdžios institucijas Lietuvai stojant į Europos Sąjungą. Laivalaikiu groja trombonu pučiamųjų instrumentų orkestre, dar visai neseniai buvo Škotijos varinių pučiamųjų instrumentų asociacijos (SBBA) prezidentas.

Pranešėjas apžvelgė Škotijos varinių pučiamųjų orkestrų asociacijos situaciją prieš 17 metų, kai orkestrų veikla buvo sustingusi, be aiškios vizijos, strategijos ir politikos. Švietimo sistema neskatino jaunimo dalyvauti orkestrų veikloje, todėl orkestrų ir jaunų muzikantų skaičius ėmė mažėti. Asociacijos struktūros ir strategijos pokyčiai prasidėjo 1998 metais, o 2005-aisiais įvyko tikra revoliucija. Per tą laiką atsirado 60 naujų jaunimo pučiamųjų orkestrų, jie įgijo visuomenės palaikymą, vis dažniau kviečiami dalyvauti prestižiniuose renginiuose.

Ryški Kultūros ministerijos bei Nacionalinės menų agentūros parama, nuo 2007 metų asociacijai pavyko sukaupti 750 000 svarų sterlingų biudžetą.

Paklaustas, ar į Lietuvą atvykęs po 10 metų pertraukos pastebėjo didelių pasikeitimų, G. Burtas atsakė, kad tikėjosi didesnių permainų, nepasinaudota visomis Europos Sąjungos teikiamos paramos galimybėmis.

Dirigentas, valtornininkas, „Fontys“ muzikos akademijos Tilburge dėstytojas Janas van den Eijndenas skaitė pranešimą „Nauja Olandijos nacionalinė programa. Pučiamieji ir mušamieji instrumentai“.

Pranešėjas papasakojo, kad Olandijoje yra tik apie 120 meno mokyklų, kuriomis pavesta rūpintis savivaldybėms, tačiau tam neskiriama pakankamai lėšų. Daug moksleivių, gyvenančių netoli Belgijos sienos, vyksta į kaimyninę Flandriją mokytis muzikos už nedidelį mokestį.

Pastaruoju metu Olandijos ekspertų centro Kultūros, švietimo ir mėgėjų menų skyrius (www.lkca.nl) ėmėsi iniacityvos gerinti padėtį. Nuo 2015 m. bus pradėta įgyvendinti nauja nacionalinė programa, visos muzikos mokyklos gaus du naujus vadovėlius, skirtus pučiamiesiems ir mušamiesiems instrumentams. Nyderlandų švietimo, kultūros ir mokslo ministras iš parlamento gavo sutikimą 2015 m. skirti 25 milijonus eurų papildomų lėšų muzikos ugdymui vidurinio lavinimo mokyklose. „Švedijos atvejis: nuo mažo orkestro į aukštumas!“ – toks buvo dirigentės, pedagogės, renginių organizatorės Berit Palmquist pranešimo pavadinimas.

Daugiau kaip 25 metus būdama Švedijos pučiamųjų orkestrų federacijos muzikos

direktorė B. Palmquist daug prisidėjo prie pučiamųjų orkestrų veiklos vystymosi Švedijoje ir už jos ribų. Švedijos pučiamųjų orkestrų federacijai pastaruoju metu reikia įdėti nemažai triūso ir pastangų įtraukiant vaikus į orkestrų veiklą. Švedijoje, turinčioje apie 10 milijonų gyventojų, yra apie 400 pučiamųjų orkestrų.

Daugelis prikauso parapijoms, pagrindinė jų funkcija – tenkinti vietos bendruomenės poreikius. (Lietuvoje šiuo metu yra apie 200 aktyviai veikiančių pučiamųjų orkestrų.) Švedijos švietimo sistema neskatina jaunimo dalyvauti bendruomenės orkestrų veikloje, todėl orkestrų ir jaunų muzikantų skaičius ėmė mažėti.

Bendruomenių ansambliai ar orkestrai siūlo mokiniams papildomas pamokas, pradedantiesiems muzikantams parenkamas patrauklus ir nesudėtingas repertuaras. Tačiau rasti vaikų, norinčių groti pučiamaisiais instrumentais, darosi vis sunkiau, jie mieliau renkasi gitarą, fortepijoną ar dainavimą. Švedijos varinių pučiamųjų orkestrų federacija prieš 12 metų pradėjo organizuoti nedidelių varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų (minibrass) festivalius. Jie yra įtraukiami į kasmet vykstančius nacionalinius pučiamųjų orkestrų čempionatus, bet turi atskirus konkursus. Pirmame festivalyje dalyvavo tik trys jaunimo orkestrai, šiemet jau 10.

Tokie orkestrėliai suburia pradedančiuosius 9–11 metų muzikantus, į juos kviečiami groti ir suaugusieji – šeimos nariai, giminės, draugai. Kiekvienam pageidaujančiam jaunajam orkestro muzikantui suteikiama galimybė padiriguoti.

Federacija tai pat rūpinasi repertuaru, organizuoja meistriškumo kursus, koncertus, festivalius ir čempionatus. Jai priklauso du nacionaliniai jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestrai (13–16 ir 16–23 metų amžiaus). Tris savaitgalius per metus jiems organizuojami koncertai, festivaliai, meistriškumo kursai, konferencijos. Vienas iš šių Berit Palmquist vadovaujamų jaunimo orkestrų planuoja 2015 m. pavasarį atvykti į XV Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą Panevėžyje.

Viena ryškiausių Norvegijos orkestrų veiklos figūrų – kompozitorius, aranžuotojas, leidėjas, muzikantas, dirigentas, daugelio konkursų žiuri narys Tomas Brevikas savo pranešimą „Gimęs

groti“ skyrė pučiamųjų orkestrų veiklos šalyje apžvalgai.

Jau nuo 1918 metų Norvegijos pučiamųjų orkestrų federacija padeda šalies orkestrams užsitikrinti palankią valstybės ir visuomenės paramą.

Beveik kiekvienas darbo kolektyvas, mokykla ar miesto gyvenamasis rajonas turi savo orkestrą. Orkestrai ištisus metus repetuoja tam, kad parodytų savo gebėjimus žygiuodami gegužės 17-ąją, kai minima šalies konstitucijos pasirašymo diena.

Norvegijos pučiamųjų orkestrų federacijai šiuo metu priklauso per 60 000 narių, per 1000 mokyklų orkestrų, daugiau nei 600 suaugusiųjų orkestrų. 55 procentus sudaro nariai iki 26 metų amžiaus, net 60 procentų – moterys. Federacija kasmet organizuoja atskirus nacionalinius pučiamųjų orkestrų čempionatus suaugusiesiems ir jaunimui. 2014 m. suaugusiųjų čempionate dalyvavo 180 orkestrų, per 7000 muzikantų, mokyklinių orkestrų čempionate grojo per 3500 muzikantų.

Kasmet orkestrų mokymams skiriama 270 milijonų eurų, 100 milijonų – naujiems instrumentams įsigyti. Kiekvienais metais rengiama apie 50 įvairių vasaros muzikos kursų muzikantams ir dirigentams. Pučiamųjų orkestrus Norvegijoje stipriai remia privačios bendrovės.

Jau dveji metai vykdoma nauja programa „Gimęs groti“, kuri naujai įkurtiems orkestrams teikia visokeriopą pagalbą. Dirba 80 patarėjų, kiekvieno naujo orkestro darbą dvejus metus kuruoja du pataraėjai: kartą per mėnesį susitinka su orkestro taryba, 4 kartus per metus teikia 3 val. kursus. Dirigentai patarėjai dvejus metus individualiai moko kiekvieną dirigentą. Svarbu, kad visa tai orkestrams nieko nekainuoja. Dėl šios programos per pastaruosius trejus metus susikūrė 45 mokykliniai ir 20 suaugusiųjų orkestrų.

Norvegijoje kiekvienas vaikas turi teisę į meninį ugdymą, šalyje yra apie 420 meno mokyklų.

Vincentas de Leuras, atsakingas už kompanijos „Yamaha“ akademinius santykius Nyderlanduose, taip pat už vaikų muzikinį ugdymą mokyklose, skaitė pranešimą „Muzikinis ugdymas mokykloje. Mokomės kartu, grojame kartu“. „Yamahos“ muzikos mokyklų gimtinė yra Japonija , kur jos 1954 m. atsirado kaip ankstyvojo muzikinio lavinimo sudedamoji dalis. Pirmoji „Yamahos“ pučiamųjų orkestro klasė Europoje buvo įkurta Vokietijoje prieš 22 metus. Tai

specialiai vaikams pritaikyta programa per trumpą laiką išmokti groti pučiamuoju instrumentu bendrojo lavinimo mokykloje. Šiuo metu tokių klasių visoje Europoje yra daugiau kaip 3000.

Programos esmė ta, kad vaikai pradeda groti orkestre nuo pat pirmųjų mokymosi dienų. Jie gali išmėginti visus pučiamuosius instrumentus, tada pasirenka labiausiai patinkantį. Pagrindinis pučiamųjų orkestro klasės principas yra „grojame kartu, mokomės kartu ir vienas iš kito“.

Po pertraukos vyko intensyvios meistriškumo pamokos su Vincentu de Leuru.

Gausiai susirinkusiems konferencijos dalyviams pristatyta nauja metodinė literatūra, demonstruota, kaip efektyviai ir greitai galima išmokyti vaikus groti pučiamaisiais instrumentais.

Pirmą konferencijos dieną Palangoje užbaigė Lietuvos ekspertai. Šios konferencijos iniciatorius Remigijus Vilys pristatė pranešimą „Pučiamųjų orkestrai regionuose, motyvacija groti“.

1998 m. įkūrus pirmąjį pučiamųjų orkestrą Aukštaitijos regione, ši veikla ėmė sparčiai plėstis, dabar vien Panevėžio rajone yra 12 mėgėjiškų orkestrų.

Dėl pučiamųjų orkestrų veiklos Lietuvos regionuose atsirado nemažai renginių – „Dūdų vasara“, „Vario audra“, vaikų ir jaunimo meninės raiškos stovykla „Brass vasara“. Ryškiausias projektas – Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatas, kasmet rengiamas Panevėžyje bei visuose Lietuvos regionuose.

Daugumą antrosios dienos pranešimų skaitė lektoriai iš kaimyninių šalių. Pranešime „Apie Estijos pučiamųjų orkestrų veiklą“ jo autorius Estijos pučiamųjų muzikos bendrijos generalinis vadybininkas, dirigentas, lektorius Valdo Rüütelmaa papasakojo, kad Estijoje yra apie 100 aktyvių pučiamųjų orkestrų, šis skaičius nekinta jau 10 metų.

Neseniai suburtas unikalus orkestras iš 50 dirigentų, kurie susirenka 4–5 kartus per metus, groja naują repertuarą, dalijasi naujais sumanymais ir idėjomis. Įdomu, kad Estijoje dirigentams už pasiekimus yra suteikiamos kategorijos (iš viso yra aštuonios), nuo jų priklauso atlyginimo dydis.

Muzikos barai / 59

Dūdų kampas Latvijos J. Vītolo muzikos akademijos Pučiamųjų orkestrų dirigavimo katedros docentas Jānis Puriņis pranešime „Nauji vėjai Latvijoje“ kalbėjo apie muzikinio ugdymo sistemą nuo vaikų muzikos ir meno mokyklų iki muzikos akademijos. Dirigentas ir daugelio renginių Latvijoje organizatorius J. Puriņis papasakojo apie reikšmingą kasmet organizuojamą tarptautinį renginį – Baltijos valstybių pučiamųjų orkestrų dirigentų ir kamerinių ansamblių vadovų forumą Rygoje, Latvijos jaunimo pučiamųjų orkestro veiklą, muzikines stovyklas jauniesiems muzikantams „Plus“, nuo 1996 m. rengiamą mediniais ir variniais pučiamaisiais bei mušamaisiais instrumentais grojančių jaunųjų muzikantų konkursą.

Poznanės A. Mickevičiaus universiteto docentas dr. Miroslawas Kordowskis pasakojo apie pučiamujų orkestrų veiklą (pranešimas „Orkestro vystymosi problematika“).

Pranešimą „Baltijos jaunimo pučiamujų orkestrų akademija“ pristatė net trys pranešėjai: Siguldos meno mokyklos direktorius Guntaras Zvejniekas, Siguldos jaunimo pučiamujų orkestrų dirigentas Elmāras Rudzītis ir Baltijos šalių vasaros akademijos meno vadovas, Estijos dirigentų pučiamujų orkestrų vyriausiasis dirigentas, Estijos pučiamųjų muzikos bendrijos tarybos narys, Pasaulio pučiamųjų orkestrų ir ansamblių asociacijos (WASBE) direktorių tarybos narys Bertas Langeleris.

Pirmasis jungtinio Baltijos šalių projekto renginių ciklo etapas šiemet rugpjūčio 6–10 dienomis vyko Latvijoje, Siguldos mieste.

Antrasis vyks 2015 m. Estijoje, Viljandžio mieste, o 2016-aisiais – statomoje Palangos arenoje. Šiemet projekte dalyvavo pučiamųjų instrumentų orkestras „Silversound“ iš Siguldos (Latvija), Jungtinis Panevėžio rajono varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Aukštyn“ (vadovas ir dirigentas Remigijus Vilys) ir Viljandžio muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras iš Estijos. Mintis apie Baltijos šalių vasaros akademijos projektą kilo dar 2011 metais Latvijos ir Estijos atstovams, jie ir sugalvojo suburti bendrą Baltijos šalių orkestrą. Vasaros akademijoje Siguldoje jungtinis orkestras parengė muzikinę programą, pristatė ir savo šalių kompozitorių kūrinius.

Aktualus buvo Jacobo Dijkstros pranešimas „Repertuaras: kuras orkestrams“.

Nyderlandų varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos vadovas pabrėžė, kad dirigentai ir muzikantai dažnai

Muzikos barai / 60

neįvertina repertuaro svarbos, o tai trukdo tobulėti. Būtina išlaikyti tradicinės, šiuolaikinės ir lengvosios muzikos balansą, kad skirtingo skonio muzikantai noriai atliktų kūrinius.

Olandijoje buvo įkurtas specialus centras (RIC) repertuarui kaupti ir plėsti (repertoireinformatiecentrum.nl). Centro ekspertai užsako naujus kūrinius, juos reitinguoja, parenka konkursams.

Pranešimą „Pučiamųjų orkestrų dalyvavimo dainų šventėse tradicija“ skaitė Lietuvos liaudies kultūros centro vyresnysis specialistas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas Rolandas Lukošius.

Verslininkas, Vilniaus miesto centre veikiančios informacinių technologijų ir paslaugų kompanijos „Xylo“ įkūrėjas Danielis Ray ir jos administratorė Ina Zubkutė pranešime „Technologijų naudojimas ansamblių valdymui“ pristatė naują kompanijos programinę įrangą. Nemokama programa sukurta socialinių tinklų pagrindu (panašiai kaip LinkedIn) ir padeda lengviau valdyti mokyklines ir privačias muzikos programas. Ji skirta mokytojams, studentams, tėvams.

Danielis Ray daugelį metų ėjo mušamųjų kapelmeisterio pareigas garsiausiame visų laikų JAV maršiniame orkestre „The Blue Devils“. Vėliau dirbo kituose garsiuose JAV orkestruose, keletą sezonų grojo fagotu Fresno filharmonijos orkestre, buvo Prezidentinio kvinteto narys. Vėliau susidomėjo informacinėmis technologijomis ir prieš 15 metų paliko muziką, tačiau dar vis tikisi grįžti prie jos, tik gal per kitokią veiklą. „Matau didelį skirtumą tarp žmonių, kurie vaikystėje buvo įsitraukę į muziką, ir tarp tų, kurie nebuvo. Pirmieji yra pasiekę daugiau“, – kalbėjo Danielis Ray. Mūsų šalyje šiuo metu gyvenantis amerikietis ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos – nemokamai lavina vaikus muzikinėje srityje. Įkūrė viešąją įstaigą „Artspark“, kuri surengė JAV muzikantų vizitą ir dviejų dienų stovyklą vaikams „System Blue Clinics“.

Policijos pareigūnai, įkūrę šią organizaciją ir orkestrą „The Blue Devils“, nori įpratinti vaikus ir paauglius užsiimti prasminga veikla su bendraamžiais, o ne ieškoti nuotykių gatvėje. Jie taip pat sukūrė edukacinę muzikinę programą „System Blue Clinics“,

kurią amerikiečių perkusijos kolektyvo atstovai pirmąkart pristatė Lietuvoje 2013 m. gegužę. „Vaikų veikla daro poveikį ir tėvams. Kai jie mato, kad vaikas daro ką nors prasminga, įsitraukia į muziką, jam sekasi, jie ima rodyti daugiau dėmesio savo atžalai. Vaikai labai domisi projektu ir jų skaičius vis auga – jiems patinka, kad gali ne tik groti muzikos instrumentais, bet ir judėti. Jie susipažįsta su naujais žmonėmis, įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, lavina kantrybę. Jie bendrauja su muzikantais iš užsienio, gauna daugiau anglų kalbos žinių, susipažįsta su kitomis kultūromis“, – sakė Danielis Ray.

Konferencijos dienomis vyko meistriškumo kursai pūtikams, būgnininkams, šokėjoms, choreografinių grupių vadovams su specialistais iš JAV. Projekto „Baltic drumline“ meistriškumo kursus pūtikams, būgnininkams, choreografinių grupių vadovams V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje vedė maršinių orkestrų programų dizaineris Prestonas Howardas, choreografė Elana Siegal iš JAV, Maartenas Deschachtas iš Belgijos (mušamieji) ir Danielis Ray (mušamieji). Palangos universalioje sporto arenoje su lektoriais iš JAV buvo paruošta iš visos Lietuvos atvykusių dalyvių orkestro šou programa.

Turininga ir įvairiapusė tris dienas trukusios tarpautinės konferencijos darbotvarkė buvo papildyta išskirtiniais meniniais renginiais.

Penktadienio vakare muzikos klube „Vandenis“ konferencijos dalyviai ir svečiai turėjo galimybę dalyvauti muzikinio šou „Blast!“ peržiūroje ir susitikime su filmo kūrėjais iš JAV. Šį Brodvėjaus produktą sukūręs Jamesas Masonas laimėjo „Tony & Emmy“ apdovanojimą už geriausią choreografiją, jis daugiau nei 2000 kartų rodytas JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Japonijoje.

Ryškiausias meninių renginių akcentas buvo ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje garsaus trimito virtuozo Adamo Rapos pasirodymas. A. Rapa kartu su italų fortepijono meistru, kompozitoriumi Luca Dell´Anna šeštadienio vakare surengė unikalų koncertą pilnutėlėje kurhauzo salėje. Trimito žvaigždė prieš koncertą daugiau kaip dvi valandas vedė meistriškumo kursus muzikos klube

Adamo Rappos (JAV) meistriškumo kursai Babtų etnografinis ansamblis Koncertas Palangos kurhause Užsienio ekspertai mokosi groti lietuvių liaudies pučiamaisias instrumentais

Kazio DAUGĖLOS nuotraukos

„Vandenis“ gausiai iš visos Lietuvos susirinkusiems trimitininkams, kornetininkams. Į Palangą pabendrauti su pučiamųjų instrumentų elitu iš visos Lietuvos buvo suvažiavę per 60 aukštųjų muzikos mokyklų, menų gimnazijų kolektyvų vadovų, dirigentų, muzikantų, choreografų, muzikos pedagogų ir studentų. Šios konferencijos

Projektas „Baltic Drumline“

Panevėžio rajono Liūdynės kultūros centras vykdo projektą, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas rajono vaikams ir jaunimui mokytis ir tobulėti naudojantis „System blue“ mokymo sistema, kuri jau seniai gyvuoja JAV. „System Blue“ yra Amerikoje geriausiai vertinama trijų pakopų mokymo sistema, kuri įgalina orkestrų muzikantus bet kuriuo etapu susijungti į didelius (60–100 atlikėjų) varinių pučiamųjų bei mušamųjų instrmentų orkestrus, taip pat ir šokėjų grupes.

Pagal šią metodiką Čikagoje dirba „The Blue Devils“ maršinis orkestras, kuris net penkiolika kartų iš eilės yra tapęs pasaulio mušamųjų instrumentų grupių čempionato nugalėtoju. Į Panevėžio rajoną buvo atvykę lektoriai iš šio orkestro. 2014 m. Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“ pasirodė maršinis orkestras „Baltic Drumline“, parengtas pagal „System Blue“ mokymo sistemą. Mokymai tęsiami, rengiamos naujos programos.

organizatorių tikslas buvo kolektyvų vadovams suteikti naudingos informacijos, kaip sudominti jaunimą groti pučiamaisiais, skatinti pučiamųjų orkestrų kūrimąsi, aktyvesnį muzikavimą.

Konferencijos organizatoriai džiaugėsi, kad tikriausiai pirmą kartą Lietuvoje pavyko suorganizuoti tokio masto tarptautinę muzikų konferenciją.

Gausios dalyvių gretos ir entuziazmas pateisino organizatorių lūkesčius, skatina su viltimi žvelgti į pučiamųjų orkestrų muzikos ateitį. n

Muzikos barai / 61

Dūdų kampas

Darius Uþkuraitis: Man puèiamieji instrumentai susijæ su dþiazu Muzikologas Darius Užkuraitis

„DŪDŲ KAMPO“ SVEČIAS – XIII TARPTAUTINIO „MAMA JAZZ“ FESTIVALIO VEDĖJAS MUZIKOLOGAS DARIUS UŽKURAITIS. SU JUO KALBASI GERIMANTAS STATINIS. – Kaip paties gyvenimas susijęs su pučiamųjų muzika?

– Muzikos akademijoje studijavau muzikologiją – muzikos teoriją, o tarnaudamas sovietinėje armijoje Karaliaučiuje (Kaliningrade) pusę metų pulko orkestre mušiau didįjį būgną.

Vėliau man pasakė: užteks būti trubadūru (iš rusiškų žodžių truba (trimitas) ir durak (kvailys), tu turi klausą, tad būsi radistas. Ir man labiau patiko būti radistu, negu groti sovietinį himną, dalyvauti karininko ar jo artimųjų laidotuvėse. Tiesa sakant, armija man sugadino pučiamųjų instrumentų orkestro įvaizdį, nors šiaip nesu nusiteikęs prieš pučiamuosius, bet juos labiau mėgstu džiaze.

XIII tarptautinis festivalis „Mama Jazz“ man buvo vienuoliktas, kurį teko garbė vesti (nedalyvavau tik dviejuose festivaliuose). Kiekvieną festivalio vakarą koncertavo po vieną kolektyvą iš JAV. Man labiausiai patiko du amerikiečių kolektyvai – pirmą vakarą pasirodęs „The Terence Blanchard E-Collectiv“ su trimitininku T. Blanchardu ir paskutinį vakarą su „Steve Coleman and Five Elements“ koncertavęs saksofonininkas S. Colemanas, ir galbūt ne tiek pats solistas, kiek tos grupės muzika ir kiti muzikantai – bosistas ir būgnininkas. Taigi man pučiamieji instrumentai yra glaudžiai susiję su džiazo muzika.

– Festivalis puoselėja lietuviško džiazo kultūrą, tradicijas, skatina profesionalių Lietuvos atlikėjų kūrybinę veiklą, tačiau rašoma, kad jame netrūksta ir kūrinių aranžuočių su „kopūstų sriubos aromato“ akompanimentu. Ar tokių buvo šiame festivalyje?

– Šiame festivalyje tokios muzikos negirdėjau, galbūt kopūstų sriubos kvapo pasitaiko jam session, kurios vyksta po koncertų didžiojoje scenoje. Visų „Mama Jazz“ festivalių programos kruopščiai atrenkamos, jos yra aukšto lygio.

– Ar Lietuvoje nesumažėjęs domėjimasis džiazu?

– Manau, kad atvirkščiai, pasku-

Muzikos barai / 62

tiniu metu džiazo muzika domisi vis daugiau žmonių, ir smagu, kad klausytojų būrys jaunėja. Prieš penkerius metus koncertai suburdavo gerokai mažiau žmonių negu šiandien. Dabar abiejuose Vilniaus džiazo festivaliuose klausytojų pilnos auditorijos. Galime sakyti, kad pakitęs ir pats džiazas, šiuolaikinės technologijos leidžia pagausinti elektroninių efektų. Jaunimas labiau domisi populiaresnėmis džiazo kryptimis, bet profesionalams, besimokantiems konservatorijose ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, patrauklus ir klasikinis džiazas.

Lengvuoju džiazu domisi intelektualusis jaunimas.

Jeigu vertinsime skaičiais, į koncertų sales ateina 60 % tų, kurie klauso visko, tarp jų ir džiazo, 30 % yra tikrųjų džiazo gerbėjų, o 10 % klausytojų užsuka tam, kad įsitikintų, jog džiazas yra ne jų muzika.

– Ar šiame festivalyje buvo vadinamųjų džiazo chuliganų – gerąja prasme?

– Džiazo chuliganų terminas galbūt tinka muzikantams, kurie groja tai, kas nelabai įprasta vyresniajai kartai. Šie turi savo tradicijas, savo džiazo įvaizdį, ir jeigu muzikantas groja kitaip, tuomet jis pavadinamas chuliganu. Tokį vardą buvo gavęs Juozas Milašius, bet dabar jis aprimęs ir šįkart taip „nesiautėjo“... Šiame festivalyje tokia galbūt buvo grupė „Sheep Got Waxed“ – Simonas Šipavičius (saksofonas), Paulius Vaškas (gitara) ir Aidas Gecevičius (mušamieji). „Ar tai, ką mes grojame, tikrai yra džiazas? Mums patiems sunku pasakyti. Pavyzdžiui, jei grupėje nebūtų saksofono, ši muzika turbūt būtų vadinama kitaip. Bet džiazas – geras žodis. Jis suteikia daug laisvės“, – samprotauja muzikantai. Tai viena mėgstamiausių mano grupių.

Galbūt Vladimiras Tarasovas širdyje irgi yra „chuliganas“, nes jis prieš srovę eidavo dar sovietiniais laikas, tačiau jo orkestro „Vladimir Tarasov and Lithuanian Art Orchestra“ kompozicija „Gobelenas“ tikrai neturėjo šių požymių, ji kitaip žavėjo publiką.

– Orkestro „Trimitas“ dirigentas Romas Balčiūnas yra pasakęs, kad džiazas – sekso muzika. Ar tai tiesa?

– Jeigu prisimintume džiazo kil-

Saksofonininkas Gregas Osby

mę, tai tikrai taip: ši muzika gimė JAV, Naujojo Orleano viešnamiuose, žodis „padžiazuoti“ reiškė pasilinksminti su mergina, o kartu ir pagroti, taigi muzikos istorijoje šį faktą galime interpretuoti įvairiai. Tačiau sexy gali būti ir popmuzika ar rokas su visokiais padūsavimais. Man džiazas – spontaniška muzika, pagrįsta improvizacija, aš neįsivaizduoju džiazo muzikanto, grojančio iš natų. Kai tai pasakiau scenoje, atėjęs S. Colemanas pirmiausia pasidėjo pultą ir atsivertė natas, dėl to buvau ne vieno pašieptas. Tačiau aš turėjau galvoje visą muziką, nes natose parašytos tik atskiros temos ir ritminės formulės, kurios muzikantams tarnauja kaip sutartiniai ženklai. Jeigu džiazo muzikantas tą pačią muziką vienodai groja du kartus, tuomet jis ne visai tikras džiazmenas.

– Ar dažno lietuvio ausinuke ir viešumoje skamba džiazas?

– Būnu nustebęs, kai išgirstu LRT „Opus“ transliuojamą muziką – elektroninę, su džiazo priemaiša. Bet ji skamba retai. Viešajame transporte neteko girdėti, apie taksistus nė nekalbu, jie daugiausia leidžia „Russkoje radio“. Kavinių savininkai, matyt, orientuojasi į tam tiktus klausytojus, ir ten, kur publika intelektualesnė, kartais skamba džiazas, nes jis laikomas solidžia muzika, skirta solidiems žmonėms. Yra džiazas, o „po apačia“

– šokių ritmas, tai jazz house arba Mileso Daviso sugalvotas acid jazz, lengviau klausoma muzika. Ji gali skambėti lietuvio ausinuke, bet gerokai nusileidžia kitoms populiaresnėms šiuolaikinės muzikos kryptims.

– Ar yra Lietuvoje džiazo centras?

– Buvo džiazo federacija, džiazo klubas, tačiau jie tai atsiranda, tai išnyksta. Matyt, brangu muzikantus išlaikyti, nes reikia mokėti honorarą, o lankytojai daugiausia būna jaunimas, kuris nėra turtingas. Džiazo mokymo centrai yra Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, konservatorijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedra, tačiau vieno džiazo centro nėra.

– Ką manai apie lietuvius džiazo pūtikus?

– Turbūt neužtektų abiejų rankų pirštų, jeigu imtume skaičiuoti tarptautinio lygio džiazo saksofonininkus – jų turime gausiai, kaip krepšininkų.

Tačiau kitais instrumentais grojančių tokio ryškumo žvaigždžių maža: jeigu trimitas, tai būtinai Valerijus Ramoška, jeigu fleita – Algirdas Vizgirda, jei klarnetas – Pranciškus Narušis, jei trombonas – Skirmantas Sasnauskas. Keista, juk turime daug gerų pedagogų, tačiau tarptautinio lygio džiazo žvaigždžių dar neišugdoma.

– Ar pažįsti žmonių, kurie negroja džiazo, bet turi Džiazo pravardę?

– (Juokiasi) Tai tu ir esi... n

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje V TARPTAUTINIS CHORŲ SAKRALINĖS MUZIKOS FESTIVALIS

KAUNAS MUSICA RELIGIOSA 2015 vasario 20–22 d. d.

Kaunas

20 d. (penktadienis) Vytauto Didžiojo universiteto Didžioji Aula (Gimnazijos g.7) 14 val. Chorų konkursas 18 val. Jaunųjų atlikėjų ir festivalio svečių koncertas.

19 val. Pretendentų dėl Grand Prix paskelbimas.

21 d. (šeštadienis) Vytauto Didžiojo universiteto Didžioji Aula (Gimnazijos g.7) 14 val. GRAND PRIX konkursas. Konkurso rezultatų paskelbimas, apdovanojimo ceremonija.

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia (Rotušės a.9) 17 val. Šv. Mišios 18 val. Festivalio svečių koncertas 22 d. (sekmadienis) Festivalio chorai gieda Šv. Mišiose Kauno bažnyčiose.

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia (Aleksoto g. 3) 12 val. Šv. Mišios ir festivalio uždarymo koncertas

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Andrius PLEŠKŪNAS Altininkas, LNOBT artistas (kovo 14 d.)

Girdutis JAKAITIS Altininkas, Valstybinio Vilniaus kvarteto artistas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, (balandžio 4 d.)

Mikalojus NOVIKAS Kompozitorius (balandžio 19 d.)

Dalia JATAUTAITĖ Vargonininkė, Kauno religinės muzikos centro direktorė, Kauno J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja (balandžio 30 d.)

Muzikos barai / 64

Lietuvos muzikų sąjungos renginiai

Spalio 12 d. Vilniaus rotušėje įvyko baleto artisto Petro Skirmanto knygos „Neprarastas laikas. P. S. laiškai“ pristatymas, skirtas kūrybinės veiklos 40-mečiui. Popietėje dalyvavo Skirmantas Sasnauskas (dūdmaišis), dainininkai Vita Rusaitytė, Algirdas Janutas, Ieva Prudnikovaitė ir Lina Dambrauskaitė, pianistas Povilas Jaraminas, fleitininkė Ieva Otilija Kuprevičiūtė, choras „Bel canto“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas). Taip pat knygos „Neprarastas laikas. P. S. laiškai“ sudarytojai Helmutas Šabasevičius ir Livija Gulbinaitė, knygos ištraukas skaitė aktorė Nelė Savičenko. Popietę vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė.

Lapkričio 12 d. (trečiadienį) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje įvyko susitikimas su dirigentu Modestu Pitrėnu iš ciklo „Meistrai Didžiojoje“. Renginyje dalyvavo LMTA simfoninis orkestras (vadovas Martynas Staškus). Renginį vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė Lapkričio 16 d. (sekmadienį) Vilniaus Rotušėje įvyko koncertas-susitikimas su perkusininku, „Auksinio disko 2013“ laureatu Arkadijumi Gotesmanu. Popietėje dalyvavo pianistas Dmitrijus Golovanovas ir saksofonininkas Janas Maksimovičius. Koncertą vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė.

Muzikinio teatro „Tarp natų“ spektakliai keliauja per Lietuvą

Spektaklis „PASSIONE AMOROSA“ parodytas rugsėjo 30 d. Alytaus dramos teatre ir gruodžio 14 d. Panevėžio bendruomenės rūmuose.

Muzikinio spektaklio „PASSIONE AMOROSA“ („Meilės aistros“) kūriniai atskleidžia skirtingą penkių šalių (Turkijos, JAV, Italijos, Rusijos bei Lietuvos) kompozitorių požiūrį į meilę ir aistrą. Į meilės sūkurį panardina karaliaus Saliamono ir jaunos piemenės, vynuogynų prižiūrėtojos Sulamitos aistra ir vilionės (A. Šenderovo „Sulamitos giesmės“), liūdną Romeo ir Džiuljetos istoriją primena S. Prokofjevo ištraukos iš baleto „Romeo ir Džuljeta“, suskamba melodijos iš intriguojančios G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“. O rečiau koncertinėje erdvėje skambančių kontrabosų virtuoziškumu leidžia pasidžiaugti G. Bottesini „Meilės aistros“.

Atlikėjai: Rūta Lipinaitytė (smuikas), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Dainius Rudvalis (kontrabosas) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas) Spektaklis „ARFOS GLISSANDO“ parodytas spalio 3 d. Telšių Žemaitės teatre Muzikiniame spektaklyje „ARFOS GLISSANDO“ atskleidžiama šalto ledo ir krištolo forma. Čia demonstruojamos moderniosios arfos techninės ir spalvinės galimybės. Subtiliai ir moderniai perteikiami 200 metų laikotarpio prancūzų arfininkų ir kompozitorių kūrybos motyvai. Prancūzų kompozitorių muzika yra nepaprastai spalvinga, tapybiška, savito kūrybinio braižo, kurį didingas karališkas instrumentas arfa ir laki, trapi fleita perteikia padedami šiuolaikinio baleto, video meno, bei netikėtų režisūrinių sprendimų.

Atlieka Joana Daunytė (arfa) ir Vita Marija

Daunytė (fleita). Dalyvauja Vesta Gineitytė ir Irina Nazarenko (šokis) Spektaklis „AFFETTI MUSICALI“ parodytas gruodžio 19 d. Marijampolės B. Kleizaitės menų galerijoje ir gruodžio 20 d. Birštono kultūros centre Platonas ir kiti filosofai tvirtina, kad muzika yra ne kas kita, kaip žodis, paskui ritmas, ir galiausiai skambesys, nes tik tokia seka pajėgia paliesti kito žmogaus sielą ir sukelti nepaprastą poveikį. Spektaklyje „AFFETTI MUSICALI“ spalvingai atskleidžiami italų muzikos afektai (affetti musicali) nuo ankstyvojo iki vėlyvojo baroko F. Caccini, B. Strozzi, D. Castello, G. F. Händelio, A. Vivaldi ir kitų kompozitorių kūryboje. Žaisminga ir kontrastinga išraiškos priemonėmis programa atliekama istoriniais barokiniais instrumentais: nostalgiškąja išilgine fleita, žėrinčiu ir spalvingu barokiniu vokalu, įvairią dinamiką ir užgavimo jautrumą atskleidžiančiu klavesinu.

Atlieka trio „Chiaroscuro“: Rūta Vosyliūtė (barokinis vokalas), Ieva Baublytė (išilginė fleita), Vilimas Norkūnas (klavesinas). Dalyvauja Vesta Gineitytė ir Irina Nazarenko (šokis) Spektaklis „VAMPYRĖS... OPEROJE?“ parodytas sausio 15 d. Marijampolės kultūros centre.

Muzikinis spektaklis pristato skirtingo charakterio ir temperamento moteris, kurias vienija meilės jausmas: švelnią, be atsako mylinčią Mikaelą, ryžtingą, stiprią Dalilą, kupiną vilties ir tikėjimo meile bei laukiančią mylimojo atsako Margaritą I bei džiaugsmingą, mylinčią ir mylimą Margaritą II, viliokę Karmen ir meilei bei menui atsidavusią Toską... Spektaklyje netikėtai koketuojama su paslaptingojo operos žanro esme: juk visos pačios gražiausios operų arijos moterų dainuojamos arba žudant, arba mirštant, kartais – netgi mirštant iš meilės.

Atlieka Julija Karaliūnaitė, Marta Lukošiūtė ir pianistė Audronė Juozauskaitė Visų spektaklių režisierė Marija Simona Šimulynaitė. Scenografijos, kostiumų ir grimo dailininkės Simona Finkelšteinaitė, Julija Charsika, Paulina Nešukaitytė ir Vita Eidimtaitė, video instaliacijų autoriai Pijus Balkaitis, Kazimieras Šalčiūnas ir Donatas Norušis. Projekto meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Išsamesnė informacija www.muzikusajunga.lt (žiūrėti e-parduotuvė, koncertai) Užsakyti spektaklius galima Lietuvos muzikų sąjungoje: Tel. + 37068614066, +37064301306, el. paštu info@muzikusajunga.lt

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui skirtą vakarą pradėjo iškilmingos fanfaros, kurias atiko Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos moksleiviai ir pedagogai Vilniaus savivaldybės mero patarėjas Gintaras Sodeika pasikeitė sveikinimo žodžiais ir atminimo dovanomis su Rietavo savivaldybės meru Antanu Černeckiu Žodį tarė LRKI centro vadovė Danutė Mukienė, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vado pavaduotojas kultūrai Perlis Vaisieta Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pristatė naujausius leidinius Šviesė Čepliauskaitė

Oginskio metams parengtoje programoje muzikavo pianistė Šviesė Čepliauskaitė, renginį režisavo ir vedė aktorė Virginija Kochanskytė, dainavo Giedrė Zeicaitė ir Liudas Mikalauskas Tiek daug ir tokios dėmesingos publikos, regis, seniai nematė Vilniaus rotušės salė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Jaunoji pianistė iš Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos paskambino polonezą