Mb 2015 5 6issu

www.muzikusajunga.lt

2015 BIRŽELis

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 2.90 Eur / 10 Lt Kaina be CD 1.45 Eur / 5 Lt

Pavelas Giunteris

Modestas Pitrėnas

Šiame numeryje:

EGIDIJUS ALIŠAUSKAS Numeris su CD

2 p.

8 p.

Marijonas Mikutavičius: „Scenoje tiesiog išleidi garą, kuris tau rauna stogą“ 44 p.

Ši Egidijaus Ališausko autorinė kompaktinė plokštelė – pirmoji, tarp gausaus jo solinių ir kamerinių įrašų radijuje ir televizijoje.

Stilistiškai vieninga programa konceptualiai atskleidžia vieno iškiliausių vidurinės kartos lietuvių birbynininkų romantinę meninės pasaulėjautos pusę. Pastoralinio ir šokinio charakterio kūriniai žavi jautrią vaizduotę ir klausą, leidžia gėrėtis stipriosiomis birbynės, unikalaus lietuvių nacionalinio instrumento, savybėmis: dainingumu, matiniais ir itin turtingais tembrais nuo gan šaižaus aukštame registre iki aksominio, gilaus, tamsaus žemame. E. Ališauskas atstovauja tai profesionalaus muzikavimo liaudies instrumentais tradicijai, kuri per pastaruosius penkiasdešimt metų ištobulino ir patį instrumentą, ir jo technines galimybes, idant juo galima būtų atlikti sudėtingiausias klasikinio repertuaro kompozicijas. Sykiu jis yra ištikimas savo mokytojo profesoriaus Prano Tamošaičio mokyklai, kuris atlikėjiškoje tradicijoje nubrėžė labai savitas ir svarbias gaires: stilizuotą, pritaikytą kamerinėms erdvėms, bet pakankamai autentišką muzikavimą, besiremiantį subtiliomis liaudies intonacijomis, improvizaciniu pradu bei raliavimu atvirose erdvėse, išlaikant lietuvių tautai būdingą estetinį patosą. Ši programa padeda apčiuopti būtent tą lyrinį, visada kiek graudų pradą, besimainantį su džiugiais pastoraliniais liaudies šokio vaizdais, kurį E. Ališauskas yra įvaldęs aukščiausiu meistrystės laipsniu. Virtuoziškai valdantis birbynę kaip solinį instrumentą, turintį savą, nacionalinį veidą, birbynininkas tęsia kultūrų dialogą su kitomis pasaulio liaudies kultūromis bei klasikine ir romantine tradicija. XXI a. fone jis teigia galingą vitališką pradą, kuris gali paveikti ir mūsų, lietuvių kompozitorių kūrybos lauką, ir akademinio muzikos pasaulio kituose kraštuose atradimus, kada besiplečiantis susidomėjimas unikaliais kultūrų paveldo artefaktais tampa galingu akstinu ateities muzikinės kultūros inovacijoms.

XX a. viduryje ir ypač pabaigoje birbynė tapo visaverčiu soliniu instrumentu, kuris drąsiai varžosi su kitais giminingais mediniais pučiamaisiais. Kai birbynės virtuozo meistriškumas susijungia su savęs vertu partneriu, gimsta mūsų kultūrai svarbus neeilinis reiškinys.

Indrė Baikštytė, jauna talentinga pianistė, talkinanti daugeliui žymiausių mūsų scenos meistrų, E. Ališauskui tapo visaverte menine bendradarbe, savo subtiliu kameriškumo pajautimu, puikia pianizmo mokykla ir kūrybinėmis intencijomis prisidėjusi prie vieno gražiausių mūsų akademinės muzikinės kultūros reiškinių.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

LMSMBCD - 110 TT 47’01

Benjamin Godard Škotiški šokiai / Scoch Scenes Ecossaises 1. Legenda pastoralė / Legende Pastorale 2.

Amabelės serenada / Serenade Amabel 3.

Kalniečių maršas / Highlanders March Camille Saint-Saëns Sonata obojui ir fortepijonui op. 166 5. Andantino 6. Allegretto 7. Molto Allegro 8. Eugène Bozza Fantazija pastoralė / Fantaisie Pastorale 9. Astor Piazzolla „Prieš daugel metų“ / „Tanti Anni Prima“ 10. Enrique Granados „Andaluzija“ / „Andaluza“ iš siuitos „Ispaniški šokiai“ / Danzas Españolas 11. Johann Baptist Wenzel Kalliwoda Saloninė pjesė / Morceau de Salon Įrašyta 2014 sausio 31, vasario 1 d. Klaipėdos koncertų salėje.

5’10 2’25 5’15 3:05 5:55 2:40 5’30 4’50 3’40 9’30 47’01

Rėmėjai Garso įrašo režisierius Arūnas Zujus. Fotografas Alfredas Pliadis, Martynas Aleksa. Dailininkas Arvydas Nekrošius. Prodiuserė Audronė Žigaitytė.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotrauka

2015 BIRŽELIS Nr. 5–6 (448–449) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, Račių g. 24 , Vilnius, LT-03156 Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys „AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI

PANORAMA

Valentina Vadoklienė E. Kardelienės stipendijų fondas dar neišseko / 38 p.

Rasa Murauskaitė Azartiškas mušamųjų instrumentų meistras / 2 p.

Apie „Auksinio disko 2014“ laureatą Pavelą Giunterį

PAŽINTIS

Jaunųjų dainininkų konkursas Pagiriuose / 38 p.

Rasa Murauskaitė Saldūs kūrybinio bendradarbiavimo vaisiai / 7 p.

Antanas Grigaliauskas Koncertas motinoms Kvėdarnoje / 38 p.

Iveta Kananavičiūtė Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio chorų festivalis-konkursas / 39 p.

Pažintis su birbynininku Egidijumi Ališausku ir pianiste Indre Baikštyte

Audronė Žigaitytė „Regis, mačiau Jūsų sielą...“ / 8 p.

Pokalbis su Modestu Pitrėnu apie muziką ir dirigavimą

SUKAKTIS

Vita Česnulevičiūtė Kornelija Kalinauskaitė: „Tikslas pasiektas“ / 30 p.

Smuikininkės prof. Kornelijos Kalinauskaitės 90-mečiui

KRONIKA

Daiva Tamošaitytė Anatolijaus Šenderovo styginių kvarteto premjera / 14 p.

Brigita Jurkonytė, Rasa Murauskaitė ir Paulina Nalivaikaitė XIII Baltijos muzikos akademijų fortepijoninės muzikos festivalio įspūdžiai / 14 p.

Jurgita Valčikaitė „Nuo kaimo gryčios iki koncertų salės...“ / 40 p.

Apie XII Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursą

Iš Veronos – su laurais / 41 p.

PASAULYJE

Gabrielė Sližytė „New York, New York“ / 44 p.

POPULIARUMO KAINA

Jana Saifulinaitė Marijonas Mikutavičius: „Scenoje tiesiog išleidi garą, kuris tau rauna stogą“ / 46 p.

DŪDŲ KAMPAS

Paulina Nalivaikaitė Impresijos ir šokiai sezono pabaigai / 16 p.

Gerimantas Statinis „Su pučiamaisiais instrumentais reikia dainuoti...“ / 52 p.

Filmo „Maestro. Saulius Sondeckis“ sutiktuvės / 17 p.

Paulina Nalivaikaitė Kodėl mums reikia dangiškos muzikos? / 18 p.

INSTRUMENTŲ PASLAPTYS

Paulina Nalivaikaitė Ir sugrįžę, ir neišvykę / 18 p.

Justina Paltanavičiūtė „Kišeninė“ Mozarto opera – iššūkis jauniems atlikėjams / 19 p.

Paulina Nalivaikaitė Virtuoziškumo ir žavesio šventė / 20 p.

Kaip skamba Brass band „Senjorai“

Kazys Daugėla Kornetininkė Indrė Jonaitytė – geriausia prestižinio Europos renginio solistė / 54 p.

Justina Orlovskytė Trakų meno mokyklos fanfarinio orkestro sėkmė Nyderlanduose / 55 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Nostalgiškas susitikimas su praeitimi / 22 p.

STEBUKLINGAS MUZIKOS PASAULIS

Edita Lansbergienė „Baroko pavasaris Biržuose“ / 22 p.

Vera Badjanova Pirmieji muzikos namai / 59 p.

Audronė Žigaitytė Aristokratiška prabanga: žmogaus balso grožis / 23 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Ar gerai groti – atsitiktinumas? / 62 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Neišgirsta Čaikovskio muzika / 24 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

PREMJEROS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Laisvės apoteozė / 26 p.

Audronė Žigaitytė Neįmintos „Fidelijaus“ paslaptys / 28 p.

Audronė Žiūraitytė „Bolero +“ – dar pridėti ar atimti? / 42 p.

NAUJI LEIDINIAI

Svetlana Barkauskas Vytauto Barkausko simfonijoms skirta monografija / 35 p.

Daiva Tamošaitytė „Naxos“ išleido Vytauto Bacevičiaus kūrinių plokštelę / 37 p.

Rasa Aukštuolytė Neblėstančio entuziazmo pavyzdys / 56 p.

Vaclovas Juodpusis Mokykla, garsinanti Pakruojį / 63 p.

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Viršelyje – scena iš spektaklio „Vampyrės... operoje?“ Spektaklis pristato skirtingo charakterio ir temperamento moteris, kurias vienija meilės jausmas: švelnią, be atsako mylinčią Mikaelą, ryžtingą, stiprią Dalilą, kupiną vilties ir tikėjimo meile, laukiančią mylimojo atsako Margaritą I ir džiaugsmingą, mylinčią ir mylimą Margaritą II, viliokę Karmen ir meilei bei menui atsidavusią Toską...

Spektaklyje netikėtai koketuojama su paslaptingojo operos žanro esme: juk visos pačios gražiausios operų arijos moterų dainuojamos arba žudant, arba mirštant, kartais netgi mirštant iš meilės.

Išsamesnė informacija www.muzikusajunga.lt (žiūrėti e-parduotuvė, koncertai).

Užsakyti spektaklius galima Lietuvos muzikų sąjungoje: tel. + 37068614066, +37064301306, el. paštu info@muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 1

„Auksinio disko“ laureatai Rasa MURAUSKAITĖ

J

eigu kas nors paprašytų įvardyti žymiausią perkusijos meistrą Lietuvoje, turbūt daugelis pirmiausia pasakytų – Pavelas Giunteris. Šis muzikantas per savo ilgą karjerą yra parengęs gausybę originalių programų, jis gerai pažįstamas ne tik profesionaliosios muzikos pasaulyje, bet ir platesniame visuomenės rate, nes yra žinomas ir kaip puikus akademinės, ir džiazo ar world muzikos atlikėjas.

Ilgametis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro mušamųjų instrumentų koncertmeisteris savo užburiančia energija dalijasi koncertuodamas tiek kaip solistas, tiek su savo spalvinguoju ansambliu „Giunter Percussion“.

Praėję 2014 metai P. Giunteriui buvo įsimintini – muzikantas minėjo savo 50-ies metų sukaktį, kurią lydėjo jubiliejiniai koncertai su ypatingomis programomis mušamiesiems instrumentams. „Didžiajame muzikų parade“ P. Giunteris buvo pagerbtas

Azartiðkas muðamøjø instrumentø meistras Pokalbis su 2014 metų „Auksinio disko“ laureatu perkusininku Pavelu Giunteriu

prestižiniu „Auksinio disko“ laureato vardu, kurį Lietuvos muzikų sąjunga kasmet suteikia iškiliems šalies muzikams. Mušamųjų ritmais alsuojantis pokalbis su P. Giunteriu – apie jo pirmuosius žingsnius muzikoje, įdomiausias atliktas programas, įkurtus ansamblius ir savitą žvilgsnį į pasaulį bei muziką.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado mušamieji instrumentai?

Muzikos barai / 2

– Gimiau muzikantų šeimoje – mano tėtis buvo violončelininkas, pats ir instrumentus gamindavo. Manęs groti violončele jis kažkodėl nemokė – galbūt manė, kad esu tinginys. Kai man buvo 12 metų, mūsų namuose apsilankė puikus muzikantas ir tėvo draugas Viktoras Borkovskis, kuris daugelį metų dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro mušamųjų grupės koncertmeisteriu. Žinote, kaip būna, tėtis paprašė: „Pažiūrėk mano vaiką“. Jau ne kartą esu pasakojęs, kaip V. Borkovskis pasiėmė mane į žvejybą, ir aš visą dieną ramiai gaudžiau žuvis.

Taip jis tikrino mano kantrybę ir paPavelas Giunteris

– Daugelį metų koncertuojate ir solo, ir su įvairiais atlikėjais, kolektyvais. Kokių įdomiausių programų yra tekę paruošti? Ar turite kokių ypatingų idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti ateityje?

– Jau labai daug padaryta, bet idėjų netrūksta, tik joms įgyvendinti ir viso gyvenimo neužtektų. Per savo karjerą yra tekę atlikti įvairiausių kūrinių, gausybę premjerų. Esu grojęs daug kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikos, nemažai kūrinių buvo parašyta specialiai man.

Iš pastarojo laikotarpio prisimenu prieš porą metų atliktą labai įdomų Jacobo ter Veldhuiso koncertą mušamiesiems su orkestru „Gold Rush“.

Jis Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Ši kompozicija unikali, joje daug elektronikos, įvairių instrumentų. Nepaprastai sudėtingą kūrinį kartu su manimi atliko puikus muzikantas iš Baltarusijos Sergejus Buranovas, dirigavo Aleksandras Černušenko.

– Jūsų repertuare – ne tik klasikinė, šiuolaikinė, bet ir džiazo, world muzika.

Kuris iš šių stilių Jums pačiam artimiausias?

– Save galiu vadinti tipišku akademinės muzikos atlikėju. Jau daug metų groju Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Džiugu, kad mūsų kompozitoriai šiuo metu rašo itin daug muzikos mušamiesiems,

nėra tokių kūrinių bado kaip anksčiau. Mušamųjų instrumentų pasaulyje bene kasdien gimsta šedevrai.

Yra daug puikios muzikos, kurią galima ir reikėtų atlikti, auga nauja karta, nauji atlikėjai, atsiranda naujų galimybių. Per savo gyvenimą yra tekę ir iki šiol tenka groti daug įvairios muzikos, ir tuo aš labai džiaugiuosi.

Mano nuomone, geras muzikantas, ypač būgnininkas, turi prisiliesti prie daugelio stilių, groti su įvairiais atlikėjais. Ir vis dėlto aš – akademinis muzikantas.

– Bet mėgstate įsitraukti į netikėtus muzikinius eksperimentus?

– Mėgstu, jeigu matau eksperimento prasmę. Jei ne, neeksperimentuoju. Esu labai užsiėmęs, todėl manau, kad eksperimentais pirmiausia gali užsiimti jaunoji karta. Žinoma, visai kas kita, jeigu aš pats eksperimentuoju – visada norisi eiti į priekį, ieškoti ko nors naujo.

– Prieš dvi dešimtis metų subūrėte pirmąjį Lietuvoje mušamųjų instrumentų ansamblį „Vilniaus mušamieji“. Kaip gimė jo idėja?

– Tada A. Šenderovo iniciatyva buvo ketinama surengti mušamųjų instrumentų koncertą. Kaip tik buvo parašyti trys Anatolijaus Šenderovo, Onutės Narbutaitės ir Osvaldo Balakausko kūriniai mušamiesiems. Išėjo rimta programa, į kurią dar įtraukėme vieną amerikiečių kompozitoriaus kūrinį. Pradėjome repetuoti, po mėnesio įvyko koncertas – pasirodėme Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Ten susirinko visos iškiliausios to meto profesionaliosios muzikos asmenybės, apie koncertą buvo kalbama ir per televiziją, radiją. Taigi pradžia

Ireneuszo SOBIESZCZUKO nuotr.

matęs, kad jos turiu, nusprendė, jog iš manęs muzikantas gali išeiti, sutiko mane mokyti. Žinoma, prieš tai jau buvo patikrinęs mano muzikinius gebėjimus. V. Borkovskis buvo iškilus muzikantas, taip pat pats gaminosi instrumentus – tada taip paprastai jų negalėdavai nusipirkti. Mane šis žmogus išmokė labai daug.

XVI tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso atidarymo koncerte skambėjo B. Bartóko Sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems.

Martai Argerich ir Nelsonui Freire talkino perkusininkai Stanislawas Skoczyńskis ir Pavelas Giunteris

buvo gera, netrukus gavome daug pasiūlymų koncertuoti, veikla po truputį plėtėsi.

Per dešimtmetį teko groti nepaprastai daug koncertų, ir komercinių, ir nekomercinių. Paskutinis jų su „Vilniaus mušamaisiais“ vyko, rodos, Kaune. Tada supratau, kad man reikia ko nors naujo, kitų spalvų – norėjau eiti šiek tiek toliau negu kolektyvas. Taip prieš dešimtmetį atsirado „Giunter Percussion“, su kuriuo dabar sėkmingai koncertuojame. Šio ansamblio ir kita sudėtis, kitas draivas, kita energija, kitas repertuaras.

Praėjusiais metais turėjome jubiliejinį koncertą Vilniaus kongresų rūmuose, įrašėme plokštelę. O „Vilniaus mušamieji“ ir toliau gyvuoja, tik tai jau kitas kolektyvas. Tikiuosi, kad jie vis dar muzikuoja tokiu pat aukštu lygiu.

– Garsėjate ir turtinga mušamųjų instrumentų kolekcija. Kokių įdomiausių eksponatų joje galima rasti?

– Ilgą laiką, užuot taupęs sodui ar mašinai, įsigydavau įvairiausių instrumentų, dažnai net nežinodamas, kur juos galėsiu panaudoti. Tačiau il-

Muzikos barai / 3

„Auksinio disko“ laureatai meistrais Michaelu Udowu, Pedro Carneiro, daugeliu kitų nuostabių muzikantų iš įvairių pasaulio šalių.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Ar yra charakterio savybių, kurios būtinos geram būgnininkui?

Pavelas Giunteris – 2014 metų „Auksinio disko“ laureatas

gainiui jiems savaime atsirasdavo kūrinių. Dabar jau labai sunku pasakyti, kas įdomiausia – daug kas pasikeitė.

Tai, kas anksčiau būdavo įdomu, dabar visai įprasta. Prieš kurį laiką net paprastų lėkščių ar stovų būdavo sunku rasti, o dabar tokių problemų nebėra. Galbūt vienas originaliausių mano kolekcijoje yra instrumentas, kurį pagaminau pats: išardžiau seną gitarą ir laikrodį, išėjo labai įdomus tembras. Daug ką galima pasidaryti savo rankomis.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje – gausybė susitikimų su išskirtinėmis asmenybėmis, kolektyvais. Gal prisimenate įdomių istorijų iš kūrybinio bendradarbiavimo?

– Vėlgi prisimenu vieną paskutinių koncertų: prieš savaitę (balandžio 23 d. – R. M.) kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ atlikome unikalų pasaulinio garso kompozitorės Sofijos Gubaidulinos kūrinį. Orkestrui dirigavo Andresas Mustonenas, grojo ir dar du labai puikūs atlikėjai – pianistė iš Italijos Alice Di Piazza ir vienas geriausių pasaulyje akordeonistų Geiras Draugsvollis. Specialiai jam, kiek žinau, ir buvo parašytas S. Gubaidulinos kūrinys „Fachwerk“ bajanui su orkestru – nepaprastai sudėtinga kompozicija. Atvyko ir pati kūrinio autorė, pasveikino, tad buvo labai smagu.

Per gyvenimą yra tekę koncertuoti kartu su daug puikių muzikantų – ir su Martha Argerich, ir su Davidu Geringu, puikiausiais mušamųjų

Muzikos barai / 4

– Žinoma. Visų pirma, reikia didžiulio lankstumo tiek muzikiniu, tiek žmogiškuoju atžvilgiais. Tačiau reikia mokėti ir suvokti, kada būti lanksčiam neįmanoma. Perkusininkas privalo turėti stiprią energetiką, nors, žinoma, visą laiką ją išlaikyti sunku.

Be to, dar reikia ir labai daug išmanyti, nuolatos domėtis tuo, kas nauja.

– Kas Jums yra pats didžiausias įkvėpimas?

– Negaliu pasakyti – įkvėpimas gali apimti visur. Vieną kartą gali įkvėpti meilė, kitą kartą – greitis. Esu azartiškas žmogus, todėl mane gali įkvėpti daug dalykų, negalėčiau išskirti vieno.

– 2014 metais tapote „Auksinio disko“ laureatu. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

– Kiekvienas apdovanojimas labai svarbus, kadangi jis byloja apie tam tikrą pripažinimą, pagarbą. Esu labai laimingas, kad man teko garbė tapti „Auksinio disko“ laureatu, nes tarp jį gavusių menininkų yra daug iškilių žmonių. Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad praėjusiais metais kaip tik švenčiau apvalų, 50-ąjį, savo jubiliejų. Esu labai dėkingas už šį pastebėjimą, veiklos įvertinimą.

– Buvote apdovanotas už Jūsų jau ne kartą šiame pokalbyje minėto kompozitoriaus A. Šenderovo kūrinio „...per Giunt“ atlikimą. Kuo ypatingas šis kūrinys?

– Tai pirmas tokio žanro kūrinys Lietuvoje – koncertas mušamiesiems su kameriniu orkestru. Kompozicija labai puiki, gili, įdomi, filosofiška. Ji dedikuota specialiai man, galima pastebėti ir žodžių žaismą pavadinime, kuris siejasi su mano pavarde. Paskutinį kartą jį atlikau diriguojant Modestui Pitrėnui. Sulaukiau daug gerų recenzijų iš kolegų, o tai – pati puikiausia kritika. n

Pažintis Rasa MURAUSKAITĖ Neseniai pasirodžiusi birbynininko Egidijaus Ališausko ir pianistės Indrės Baikštytės kompaktinė plokštelė – romantinėmis nuotaikomis alsuojantis įrašas, kuriame visu savo grožiu atsiskleidžia unikalus lietuvių instrumento tembras.

Kūrinių sukūrimo laikotarpis apima XIX a. vidurį – XX a. pirmąją pusę, išskyrus kiek vėliau parašytą Astoro Piazzollos opusą „Prieš daugel metų“. Visus juos vienija stiprus romantinis pradas, emocionalumas, melodijų turtingumas, nuotaikų kaita, lyrizmas. Kalbant apie atlikimą, plokštelėje ryškus interpretacijos rafinuotumas, subtilumas, ansambliškumas – nors visų įrašytų kūrinių fortepijono partija gana sodri, pianistė dėmesingai leidžia išryškėti birbynės grožiui, kurį atskleidžia E. Ališausko talentas ir patirtis. Įdomu, kad kitokią nacionalinę tapatybę atspindintys kūriniai rezonuoja su birbynės, mūsų tautinio instrumento, prigimtimi – tai ir Benjamino Godardo „Škotiški šokiai“ (1892), ir Enrique Granadoso „Andalūzija“ iš siuitos „Ispanų šokiai“ (1890). Trys B. Godardo kūrinio dalys – skirtingų nuotaikų. „Legenda pastoralė“ – elegiška, nostalgijos kupina pjesė, ji atskleidžia birbynės lyrizmo galimybes. „Anabelės serenada“ – lengvas, žaismingas, romantiškas, labai maloniai nuteikiantis kūrinys. „Kalniečių maršas“ tamsesnių nuotaikų, švelnus birbynės tembras ypač įdomiai skamba gana griežto kūrinio charakterio kontekste. E. Granadoso „Andalūzija“ – aštrių emocijų kūrinys, bet jame lengva išgirsti ir garsais piešiamą ilgesio kupiną namų paveikslą.

Kompozitorius Eugene´as Bozza – vienas ryškesnių prancūzų kamerinės pučiamųjų instrumentų muzikos autorių. Plokštelėje skambanti jo „Fantazija pastoralė“ (1939) – mistikos, paslapties kupinas kūrinys, žavintis margomis, turtingomis melodijomis, kurios nuostabiai tinka birbynės tembrui. Tačiau bene stipriausią įspūdį iš visų plokštelės kūrinių palieka Astoro Piazzollos „Prieš daugel metų“ – romantiškas, melodingas, tačiau ir skausmu alsuojantis, didelę gelmę atveriantis opusas. Žavi puikus atlikimas, muzikantų dueto darna.

Alfredo PLIADŽIO nuotr.

Camille‘io Saint-Saënso Sonata obojui ir fortepijonui, op. 166, ir paskutinis plokštelės kūrinys – Johanno Baptisto Wenzelio Kalliwodos Saloninė pjesė turi ir romantiško sentimentalumo, ir gilesnių idėjų. Saloninės pjesės fortepijoninė įžanga kažkuo primena Frédérico Chopino kūrybą, visas kūrinys gana ištęstas, turi savotiško netikėtumo momentų.

Trys C. Saint-Saënso kūrinio dalys – itin kontrastingos, margos. Antroji, Allegretto, leidžia gražiai atsiskleisti birbynei ir E. Ališausko interpretacinėms idėjoms.

Trečioji sonatos dalis, Molto allegro, išryškina abiejų atlikėjų virtuoziškumą, gebėjimą nuo pradžios iki pabaigos išlaikyti atlikimo intensyvumą.

E. Ališausko ir I. Baikštytės kompaktinė plokštelė – graži kelionė per romantinės ir postromantinės muzikos pasaulį, puikiai atskleidžianti birbynės tembro grožį ir žaviai apibendrinanti bene dešimtmetį trunkantį atlikėjų kūrybinį bendradarbiavimą. Apie bendro darbo subtilybes, įrašo repertuarą, birbynės unikalumą pasakoja patys kompaktinės plokštelės autoriai.

Saldûs kûrybinio bendradarbiavimo vaisiai Pokalbis su Egidijumi Ališausku ir Indre Baikštyte jų kompaktinės plokštelės pasirodymo proga

Egidijus Ališauskas ir Indrė Baikštytė

Muzikos barai / 5

Pažintis E. A.: Bandėme – norėjome įrašyti Jono Švedo, Juozo Gruodžio, keletą kitų kūrinių, bet jie šiai plokštelei nepritiko.

I. B.: Programa būtų buvusi labai marga, o norėjosi vientisumo. Plokštelėje įrašyta muzika romantinė, postromantinė, joje ryškus virtuozinis aspektas, tad stilistiškai ji labai nuosekli. Lietuvių muzika puiki, bet no-

E. A.: Žinoma. Man prieš ketvertą ar penketą metų kūrinį yra parašiusi Anitra Tumševica – jis buvo skirtas birbynei su kameriniu orkestru. Kompozitorė rėmėsi Arthuro Honnegerio išleista obojaus šiuolaikinių atlikimų knyga, kuri man, tiesa, nelabai tiko.

Kūrinys labai sudėtingas. Kadangi pati kompozitorė yra smuikininkė, tai atsispindi ir muzikoje: esama ir

Birbynininkas Egidijus Ališauskas

– Kada prasidėjo Jūsų kūrybinis bendradarbiavimas?

Egidijus Ališauskas: Tai prasidėjo prieš 10 metų, kai vyko Indrės senelio Eduardo Balsio minėjimas. Profesorė Dalia Balsytė žinojo, kad groju kompozitoriaus Pirmojo koncerto smuikui antrąją dalį, kurią pats E. Balsys perdarė birbynei, ir paprašė, kad ją atlikčiau. Taip mes su Indre susitikome ir mums labai patiko groti kartu.

Indrė Baikštytė: Man tai buvo naujas kūrinys, bet jį išmokus ir mums susitikus, viskas klostėsi labai natūraliai.

– Kokių koncertinių programų kartu esate parengę?

E. A.: Rimtesnį turą organizavome prieš ketverius metus. Tada grojome iš esmės tą patį, kas yra šioje kompaktinėje plokštelėje, buvo dar keletas kitų kompozicijų, keli lietuviški opusai. Lankėmės Latvijos muzikos akademijoje ir viename Estijos miestelyje, turinčiame gražias kultūrines tradicijas.

I. B.: Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, grojome gražios Egidijaus sukakties proga, esame daug kartų kartu koncertavę Klaipėdoje. Progai pasitaikius vis ką nors sugalvojame.

– Kaip rinkotės ir dėliojote šios kompaktinės plokštelės programą?

E. A.: Norėjosi solidžios muzikos. Čia įrašyti kūriniai pakankamai drąsūs, nėra paprastų kompozicijų. Šią muziką net galima pavadinti obojaus aukso fondu, įeinančiu ir į birbynės mokomąjį repertuarą. Trys kūriniai dažnai patenka ir į pasaulyje vykstančių konkursų programas. Aš pats šią programą groju jau seniai.

– Kodėl neįtraukėte lietuviškos muzikos?

Muzikos barai / 6

Paradas Anykščiuose. Priekyje – Lietuvos kariuomenės orkestro vyr. dirigentas ir vadovas Egidijus Ališauskas

rėjosi išvengti eklektiškumo.

– Kad jau palietėme lietuviško birbynės repertuaro klausimą, galbūt galite trumpai supažindinti su ryškiausiais kūriniais?

E. A.: Aišku, birbynės klasikas yra Jonas Švedas. Jis parašė keletą labai gerų, gražių kūrinių šiam instrumentui. Yra tokia baladė duetui su kanklėmis...

I. B.: ...bet ji grojama ir su fortepijonu, aš jau žinau, teko išmokti.

E. A.: Prie klasikų galima priskirti Balį Dvarioną – atliekama jo Elegija smuikui. Mano profesorius Pranas Tamošaitis pats asmeniškai prašė kompozitoriaus ją perdaryti birbynei.

Reikia prisiminti ir E. Balsį, kurio antrąją koncerto dalį jau minėjau. Anksčiau birbynei daug rašė Jonas Tamulionis, taip pat Vytautas Juozapaitis.

Jurgis Juozapaitis yra parašęs labai gražią sonatą. Yra kūrinių, nors laikai, kai birbynei buvo rašoma daug, jau praėjo. Dabar kompozitorius reikia labai agituoti rašyti šiam instrumentui.

– Ar įsivaizduojate birbynę itin modernios muzikos kontekste?

decimos šuolių, ir pustonių, ketvirtatonių...

– Indre, Jums dažnai tenka groti įvairiuose kameriniuose ansambliuose. Kuo išsiskiria darbas su birbyne? Juk kiekvienas instrumentas turi savo specifiką.

I. B.: Man pasisekė dirbti su labai gerais muzikantais. Pirmiausia svarbu, kad su žmogumi būtų įdomu bendradarbiauti, kad jis keltų aukštus reikalavimus ir sau, ir man. Pagrindinis dalykas yra bendradarbiavimas muzikoje, o tada nebėra taip svarbu, koks tas instrumentas. Tačiau pačiai buvo keista, kad pradėjau groti su birbyne. Manęs dažnai žmonės klausia, kodėl, kai čia pat yra smuikas, violončelė ar vokalas, aš groju su birbyne. Tuomet atsakau, kad groju ne su birbyne, o su Egidijumi. Mūsų mąstymas panašus, jis sau yra labai reiklus, ir man tai imponuoja.

– O techninių niuansų yra?

I. B.: Birbynės tembras labai švelnus. Visos atakos yra minkštesnės ir švelnesnės, todėl savo plaktukinio instrumento skambesį turiu kiek įmanoma sušvelninti. Birbynės tembras –

ypatingo grožio. Kažkada su kolegomis kalbėjomės, kad birbynė yra tarp sopraninio saksofono ir klarneto, turi truputį obojaus ir dar kažko kito.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas?

Daugiau dirbate kartu ar po vieną?

E. A.: Dažnai aš pasiūlau kūrinius, kuriuos groju, o kartu pasitariame, kas konkrečiai progai, koncertui labiausiai tiktų. Dabar, pavyzdžiui, jau žinau, ko Indrė nemėgsta.

I. B.: Kalbant apie repeticijas, taip sutapo, kad mūsų labai panašus mąstymas, skonis. Taigi, jei Egidijus yra grojęs kūrinį, aš išmokstu savo partiją, ir kai susitinkame repetuoti, tai sulimpa labai greitai. Apsitariame, ką nors vienas kitam pasiūlome – nėra dramų ar ginčų.

E. A.: Man yra tekę dirbti su pianistėmis, kurios sakydavo: „Tu manęs palauk, man lapą reikia perversti“.

Smagu, kad su Indre taip nebūna.

– Ar pianistai mielai sutinka groti su šiuo instrumentu?

E. A.: Dabar išvis sunku rasti gerą pianistą – jie visi labai užsiėmę. Todėl man labai pasisekė. Dar tada, kai kartu ėmėmės E. Balsio muzikos, kuri man atrodė tokia artima jūrai. Kai Indrė pagrojo, pagalvojau – šitaip dar nesu girdėjęs. Man labai patiko.

– Kas svarbiausia, kad ansamblis būtų sėkmingas?

E. A.: Bendra nuomonė. Priimti pastabas reikia, bet pakeisti pusę kūrinio interpretacijos – tikrai ne. Yra tokių pianistų, kurie sako: „Žinai, smuikas ten groja ne taip“. Bet čia ne smuikas, birbynė – pučiamasis instrumentas, todėl natūralu, kad atlikimas kitoks. Visko gyvenime būna. Bendra mintis, bendras pojūtis, tai yra svarbu.

I. B.: Žodis „bendras“ čia labai tinka. Kūrybinis bendradarbiavimas tiek per repeticijas, tiek koncerte duoda greitesnį ir vientisesnį rezultatą.

– Kiek susidomėjimo sulaukiate užsienyje? Ar kokia nors tauta turi birbynės atitikmenų?

E. A.: Ne, panašių instrumentų nepavyktų rasti. Pavyzdžiui, rusų želeika yra diatoninė. Žinoma, ir birbynė iš pradžių buvo diatoninė, tačiau ją pavyko ištobulinti – instrumentas tapo chromatiniu ir tai atvėrė daug galimybių. Pasaulyje yra daug įvai-

riausių fleitų, o tokių instrumentų, kuris gali groti obojaus, klarneto repertuarą – labai mažai. Todėl birbyne labai domimasi. Žinoma, Europą jau sunkiai nustebinsi, nes ten dažnai koncertuoja įvairūs mūsų kolektyvai.

Daug ką lemia tembras. Jeigu instrumento gražus skambesys, jis iškart visus sužavi. Techniškai nieko nebenustebinsi, bet tembru galima.

I. B.: Prisimenu, kad į Latviją, kai grojome Muzikos akademijoje, Egidijus buvo nusivežęs kelis įvairios išvaizdos, skirtingų dydžių instrumentus. Profesoriai žiūrinėjo, klausėsi, ką Egidijus pasakoja, nes visiems buvo labai įdomu ir neįprasta.

– Ar birbyne domimasi Lietuvoje? Ar jaunimas nori mokytis groti šiuo instrumentu?

E. A.: Muzikos mokyklose daug vaikų mokosi groti, bet iki akademijos jų ateina nedaug. Galbūt dabar žmonės pragmatiškesni, daug lemia tėvų nuomonė. Aš turiu gerų pažįstamų, kurie baigia Balio Dvariono muzikos mokyklą, yra puikūs muzikantai, bet jų tėvai gydytojai ar verslininkai, taigi ir jie greičiausiai tvirtinsis būtent tose srityse. Bet nemažai tokių muzikantų ateina bent jau į liaudies ansamblius.

– Esate ne tik atlikėjas, bet ir Lietuvos kariuomenės orkestro bei LMTA liaudies instrumentų orkestro dirigentas. Kuo ypatingi šie kolektyvai ir darbas su jais?

E. A.: Pučiamųjų orkestras – vienas žingsnis nuo simfoninio. Man pasisekė, kad šiame kolektyve teko groti, vėliau tapti jo dirigentu. Baigiau dirigavimą pas profesorių Juozą Domarką, nežinau, kas galėtų jam prilygti žiniomis ir praktika. Pučiamųjų orkestras specifinis, jam vadovauti ne taip lengva – ten beveik vieni vyrai.

Aštuonerius metus orkestre grojau mušamaisiais, vėliau tapau dirigentu.

Nebuvo lengva, reikėjo užsitarnauti autoritetą.

Su liaudies instrumentais šiek tiek lengviau, nes mažesnė jų įvairovė, aš pats tokio tipo kolektyve groju jau nuo konservatorijos laikų.

– Kokie dabar įdomiausi jūsų vykdomi projektai?

I. B.: Pagrindinė mano kaip atlikėjos veikla yra susijusi su fortepijoniniu trio „FortVio“. Po to, kai gavome Vyriausybės kultūros ir meno

premiją, atsivėrė nemažai galimybių, sulaukiame daug pasiūlymų koncertuoti – tai ir Thomo Manno festivalis Nidoje, ir Nacionalinės filharmonijos pasiūlymas groti kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant Modestui Pitrėnui. Turime planų išleisti antrą savo plokštelę, kurioje skambės lietuvių kompozitorių muzika – Eduardo Balsio, Anatolijaus Šenderovo, Jurgio Juozapaičio, Broniaus Kutavičiaus kūriniai. Taip pat rengiame programas su Rūta Lipinaityte – rudenį turėsime koncertų. Šiuo metu studijuoju doktorantūroje, tam skiriu daug dėmesio. Gruodžio mėnesį, jeigu pasiseks, ginsiuosi savo darbą ir grosiu baigiamąjį egzaminą kartu su gausybe solistų. Dar dirbu Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir LMTA, todėl veiklos yra daug.

Manau, kad visi atlikėjai, pasirinkdami šį kelią, siekia būti reikalingi, girdimi, kviečiami. Taigi nėra ko skųstis.

E. A.: Kalbant apie mano planus, su Indre laukia rečitaliai. Rudenį su pučiamųjų orkestru žadame koncertuoti Klaipėdoje, o čia, Vilniuje, taip pat ketiname surengti vieną rimtą koncertą. Vasarą keliausime į festivalį Rumunijoje, kitą savaitę išvažiuojame į Kijevą. Su liaudies instrumentų orkestru kitąmet švęsime katedros jubiliejų, su studentais grosime Valdovų rūmuose.

– Ar galima sakyti, kad susidomėjimas klasikine muzika auga?

I. B.: Sunku pasakyti. Dar nesame išvedę formulės, kuri leistų suprasti, kodėl viename koncerte salė lūžta nuo žiūrovų, o kitame apytuštė net ir grojant tam pačiam kolektyvui. Gal tai lemia erdvė, laikas, repertuarų skirtumai? Manau, kad tam tikras susidomėjimas klasikine muzika Lietuvoje visada buvo ir yra. Visuomet yra tos muzikos mylėtojų, ir reikia stengtis, kad jų daugėtų.

E. A.: Man patiko Merūno Vitulskio žodžiai. Jis sakė, kad pas mus Naujųjų metų vakarą prestižas yra nueiti į, pavyzdžiui, Džordanos Butkutės, o Vienoje – į simfoninio orkestro koncertą. Tuo daug kas pasakyta. n

Muzikos barai / 7

Pažintis Audronė ŽIGAITYTĖ „AŠ

MAČIAU

APNUOGINTĄ

JŪSŲ SIELĄ... NUOGĄ, VISIŠKAI NUOGĄ! JI SKLEIDĖSI MANO AKYSE IŠ PRADŽIŲ BAUGINANČIOMIS BEDUGNĖMIS IR PROPERŠOMIS, VĖLIAU

NUOSTABIOMIS,

GROŽIU

VERIANČIOMIS

ŠIRDĮ ŽYDIN-

Regis, maèiau Jûsø sielà...

ČIOMIS OAZĖMIS IR BE GALO RAMIAIS UŽUTĖKIAIS. AŠ PAJUTAU JŪSŲ SIELOS STICHIŠKĄ AUDRĄ, JOS SIAUBUS IR NEGANDAS, JOS NUSIRAMINIMUS IR UŽBURIAN-

Pokalbis su Modestu Pitrėnu apie muziką ir dirigavimą

ČIĄ VISOMIS SPALVOMIS VAIVORYKŠTĘ...“ Tokius žodžius 1904 metais kolegai Gustavui Mahleriui ištarė Arnoldas Schönbergas, pirmą kartą

Edmundo KATINO nuotr.

Modestas Pitrėnas

Muzikos barai / 8

aplodismentų lavina, „bravo“ choru, salę drebinančiu trypimu ir galiausiai spontanišku visų atsistojimu.

Mahleris muzikos istorijoje vis dar lieka unikalus savo atviru ir ypač jautriu požiūriu į aplinkinį pasaulį,

© LMTA archyvo nuotr.

išgirdęs kompozitoriaus diriguojamą Penktąją simfoniją. Šiuos žodžius norisi pakartoti dirigentui Modestui Pitrėnui, veržte įsiveržusiam į Lietuvos menininkų elitą.

Modestas Pitrėnas su Gustavu

2014 m. lapkričio 12 d. LMTA ciklo „Meistrai Didžiojoje“ susitikimas su Modestu Pitrėnu. Renginį vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė

Mahleriu „suaugo“ dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais. Nepamirštamas koncerto, pelnius aukso medalį ir orkestro simpatijų prizą prestižiniame VII tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija), įspūdis. Tąsyk jaunojo dirigento su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengtoje programoje skambėjo Gustavo Mahlerio Penktoji simfonija ir jo Penkios dainos – pirmą kartą Lietuvoje – pagal Friedricho Rückerto eiles (dainavo Sigutė Stonytė). Žinoma, prieš tėvynainius ginti svetur pelnytus laurus galima buvo ir su paprastesne programa. Tačiau tą kartą ūgingasis maestro ryžosi atskleisti ne tik savo amato išmanymą, bet ir dvasios brandą, juolab gebėjimą ne vien kontaktuoti su veik šimtu orkestro muzikantų, o ir juos valdyti (užvaldyti!), vesti paskui save kartu su publika. Juk kaip tik tai būtina atliekant kiekvieną Mahlerio simfoniją, o Penktąją – ypač. Kad tai jaunajam dirigentui pavyko, rodė ir emocinė įtampa skambant muzikai, ir audringas atoslūgis jai nutilus, pratrūkęs

dvasinės (ir ne tik) harmonijos paieškomis ir jos atradimais visuotinės dieviškosios meilės pavidalu. Visa jo muzika (simfonijos, dainos ir dainų ciklai) – ištisinis pasakojimas, kaip gyvename ir kaip reikėtų gyventi, kaip mąstome ir kaip reikėtų mąstyti, kaip jaučiame ir kaip reikėtų jausti...

Jo muzika – gyvas nervas. Ir tik taip – skausmingai jaučiant ir giliai, subtiliai mąstant – gali būti atliekama.

Penktoji simfonija pradeda nepaprasto tragizmo kupiną trijų – Penktosios, Šeštosios ir septintosios – simfonijų ciklą. Tik taip jautriai į aplinką reaguojančiam menininkui galėjo būti suteiktas apreiškimas pajusti netrukus ištiksiančią lemtį. Tuo metu ant kompozitoriaus darbo stalo gulėjo jau ne tik Šveicarijos Alpių liaudies dainų rinktinė „Stebuklingasis berniuko ragas“, bet ir būties problematikos kupinos Rückerto eilės, kurių dalis sugulė į ciklą „Dainos apie mirusius vaikus“. Nors jis pats tuo metu dar negalėjo žinoti, kad netrukus teks laidoti ir savo vaikus...

Tad štai kokią emociškai sodrią programą pasirinko tąsyk nė trisde-

šimties dar neatšventęs jaunasis maestro. Ir vienas dirigentas čia būtų buvęs bejėgis. Mąstyti ir jausti Mahlerį turi kiekvienas (!) orkestro muzikantas. Jau seniai nebuvo tekę matyti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro narių taip aistringai, jautriai reaguojančių į kiekvieną dirigento mostą, o gal net dar daugiau – kartais ateinančių į talką solidesne gyvenimo ir išgyvenimų patirtimi. Akimirkomis atrodė, kad ši muzika kaip niekad atitinka visų mūsų šiandienos mintis ir jausmus. Ir kad galbūt tik taip, visiems susitelkus prieš kasdienybės rutiną ir negandas, galima patirti dvasios katarsį, kokį patyrėme Adagietto dalyje, o gal net įmanomas ir ekstaziškas gyvenimo džiugesys – kaip finaliniame Rondo.

Koncertas, įrodęs jaunojo dirigento talentą ir profesinį meistriškumą, įvyko. Pitrėnui, regis, nestigo nieko, ko reikia savarankišką karjerą pradedančiam dirigentui: emocinės įtaigos, formos suvokimo, teorinių žinių, išorinio žavesio ir sielos jautrumo, gebėjimo atsiverti (aktoriaus charizmos) ir rankų plastikos...

Daugeliui tiek ir užtektų. Užtenka!..

Tačiau ne Modestui. Dirigentui, kuriam diriguojant juntamas (matomas) dieviškasis pradas. Tuo jie su Mahleriu artimi. Religija Modesto gyvenime buvo visuomet. Ne deklaratyvi, o išgyventa. Vargonininkavimas, sakralinės muzikos atlikimas su chorais, dėstymas Vilniaus kunigų seminarijoje. Jis pats dainavo, taigi žmogaus balsas iš visų instrumentų jam geriausiai pažįstamas... Išgirstas muzikoje sakralumas – be galo brangus ir, žinoma, brangintinas. Tai, kad tapo dirigentu, Modestas Pitrėnas vadina Dievo skirtu likimu. Kai paauglystėje pasirinko muziko kelią, jis iki tol tik keletą metų buvo dainavęs chore ir nesimokęs jokioje muzikos mokykloje.

– Apie muziką labai sunku kalbėti, – sako Modestas Pitrėnas. – Juo labiau apie jos sakralumą. Man muzika yra gerokai daugiau nei natos.

Melodijos vingyje ar motyve yra užkoduota muzikos esmė kaip tam tikra

Muzikos barai / 9

Pažintis energija (sakyčiau, emocija, bet vis dėlto energija – tikslesnis žodis). Tai nėra fa ir sol ir ne ketvirtinė ar aštuntinė. Viskas slypi kur kas giliau. Tai, ką Mahleris vadina „Ulricht“ – pradinė (ar pirmapradė) šviesa. Nuo kurios viskas prasideda – turiu minty jausmus, susijaudinimą. Muzika, kuri tavęs nepaliečia, nejaudina – kam ji?

Diriguodamas apie publiką negalvoju, atsakomybės krūvis pirmiausia tenka man pačiam. Aš negaliu kitaip.

Noriu būti sąžiningas, nemeluoti sau.

Būti atviru nervu scenoje – dirigento užduotis. Būti atviram viskam, kas nutinka. Net jei tai ir nėra labai svarbu, bet pajausti, būti jautriam privalu. Šiandien nesunkiai galima būtų prisitaikyti ir pakankamai sėkmingai plėtoti karjerą. Žinant visus triukus ir visas technologijas, kaip dabar madinga sakyti, juodąsias, pilkąsias ir pan., galima puikiai gyventi. Bet aš taip negaliu – noriu būti sąžiningas prieš save. Ir gal būtent religija yra pagrindinė moralės mokykla, padedanti išlikti sąžiningam. O kad muzikoje nebūtina būti religingam – tai irgi, man rodos, kiekvienam aišku.

Ir kad mano interpretacijai, buvimui scenoje religija tiesiogiai neturi didelės reikšmės – taip pat, matyt, akivaizdu. Tačiau tai, kaip mane augino, kokioje terpėje brendau, kokias tiesas supratau, kur paauglystėje lankiausi, kokia aplinka mane formavo, atspindi dabartinės mano vertybės...

Mane brandino gyvasis tikėjimas.

Tai, kad kiekvieną sekmadienį eini į bažnyčią – ne visada gyvasis tikėjimas. Greičiau savigynos arba baimės forma: eini į bažnyčią todėl, kad nenori nusidėti ar trokšti apsivalyti.

Man tikėti gyvai – reiškia turėti nuolatinį santykį su tikėjimu ir su Dievu.

Man Dievas yra ne bažnyčioje, man jis yra kiekviename žmoguje. Ir jeigu aš nusidedu žmogui, nusidedu ir Dievui. Tada einu išpažinties.

Toks požiūris atsirado paauglystėje, kai atėjau į gyvas bendruomenes, kur kalbėdavo, kur galėdavai klausti... Augau Palaimintojo Jurgio Matulaičio bendruomenėje. Ji susikūrė prie Vilniaus Mikalojaus bažnyčios, kai dar nebuvo pastatyta nauja bažnyčia.

Mane pakvietė, nes dainavau dabarti-

Muzikos barai / 10

niame „Lango“ chore (tuomet jis dar nebuvo taip vadinamas). Ir pakvietė vadovauti besikuriančios, dar neegzistuojančios (!) parapijos chorui. Kokia mistika! Bažnyčios dar nėra, o jau kuriasi branduolys, buriasi žmonės, kurie statys naują bažnyčią.

Viskas, kas tuomet vyko, buvo labai stipru, atėjo išsilavinęs jaunimas, gilūs žmonės. Iki šių dienų neturiu geresnių bičiulių. Jie tapo teisininkais, prokurorais, gydytojais, pedagogais, kai kurie garsūs, matomi visuomenėje. Išaugo dori žmonės. Toje aplinkoje mes vienas kitą palaikydami, diskutuodami religijos klausimais, kartu išgyvenome tikėjimą… Juk svarbu ne deklaruoti, o išgyventi, dalintis tikėjimu… Ne mokyti vienam kitą – jokios didaktikos, jokios pedagogikos, bet savo asmeniniu pavyzdžiu teigti, kad tu esi tas, kas esi, ir kas tau gyvenime svarbu.

Per tokį požiūrį atėjo suvokimas, kas svarbiausia religijoje. Ir tai tikrai nėra Dievas. Tai – žmogus. Beje, visose religijose žmogus turi būti centre. Jeigu ne – religija virsta sektantizmu, kai meldžiamasi stabams ir kažkam, ko niekas nematė. Dievas, kurį mes matėme – žmogus. Jėzus Kristus, realus asmuo. Ir dėl to viskas įgauna prasmę.

Esu vientisos pasaulėžiūros: muzikoje stengiuosi būti sakralus, sakralume – muzikalus. Manau, tai pavyksta natūraliai.

Muzika man – energijų ir vibracijų skambesys. Ir būsenos. Man jos be galo svarbios. Kas nors sakys: tu, Pitrėnai, neaiškink, neaugai vaikų namuose, nežinai, kas yra šaltis ir badas, kas yra vargas ir skausmas…

Netiesa! Aš jaučiu savyje tiek dalykų, susijusių su skausmu… Nežinau, iš kur tai eina. Greičiausiai patiriama per religiją. Kartais jaučiuosi taip, tarsi muzika kiltų iš manęs paties, iš mano asmeninių potyrių, skausmo, išgyvenimų... Man visa tai yra labai stipru. Tokie pojūčiai vargina, sekina, išsunkia kaip citriną, bet kai taip nutinka, tuo negali nepatikėti net visiškas stuobrys ir storžievis… Kai tu jam duodi tokį energijos pliūpsnį, kokį tik sugebi, ir kai tas jausmas yra tikras, nesumeluotas, patirtas – jis nuginkluoja. Tai tam tikra prasme savotiškas daužymas galva į sieną. Ir

kiekvieną kartą neramu, ar pradaušiu tą sieną. Bet kol kas lyg ir pavyksta.

Tik galvą kartais labai skauda…

– Bet juk reikėtų ir patausoti save.

– Sutinku – bet neišeina. Nevaidinu kankinio…

– Tas tikrumas visuomet ir žavi...

– Deja, visko pasitaiko… Neidealizuokit.

– Neidealizuoju – konstatuoju. Jūsų santykis su muzika, su religija tiesiog vagneriškas, lyginčiau su Parsifaliu: „Meile išmintingas naivuolis šventas…“ (libreto citata, pagrindinė Wagnerio operos koncepcijos mintis). Beje, ir Mahlerio muzikinę ideologiją galime kildinti iš Wagnerio stilistikos, susiformavusios jo paskutinėje operoje-misterijoje „Parsifalis“.

– Ilgai „Parsifalio“ nebuvau girdėjęs, labai jaudinausi dėl to.

Nusišypsojusi laimė išgirsti šį veikalą Bairoite pagreitino pažintį. Visą kelionę skaičiau, norėdamas kuo geriau suprasti veikalo esmę. Tačiau pamatyti tikėjausi visai ką kita. Kai perskaitai – atrodo nepaprasta. Bet šių dienų situacija sujaukia mąstymą – Da Vinči kodas ir viskas, kas su tuo susiję…

Pasakojami tikri religiniai įvykiai, bet jie iškreipiami tam, kad pasiektų kažkokį neaiškų tikslą. Diskredituotų religiją ar sukompromituotų kunigų luomą. Gal ir suprantami tikslai – kad susidomėtų publika.

Bet man pasirodė, kad ir Wagneris tuo spekuliavo. Jis ima religinius simbolius, bet juos perkuria – mitologizuoja, sumaišo su pagoniškaisiais.

Nesu dogmatikas – nesižegnoju, pamatęs ką ne taip… O Christophas Eschenbachas – dievas… Jam diriguojant skleidžiasi garso grožis net ir ten, kur, regis, nieko nėra...

Kai skamba taip, kaip parašyta, – nuostabu.

Aš save linkęs laikyti teatro žmogumi. Bet ne pastato prasme.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad man patinka teatras kaip institucija. Aš labai mielai ją palieku, išeinu iš jos, ir labai sunkiai grįžtu. Teatre mane labiau traukia kuriantys žmonės, o ne pati vieta, kur, kaip Vokietijoje priimta sakyti, „daroma produkcija“. Produkcija yra savotiška gamyba, ir tai anaiptol ne kūrybinis procesas – didžiulė mašinerija, pradedant mechanizmais,

baigiant žmonių ištekliais; pradedant entuziazmu ir baigiant profsąjungų reikalaujamu punktualumu ir pan. O aš myliu pačią teatro idėją. Čia vėl palyginčiau su religija. Girdime sakant žmones: „Man nepatinka bažnyčia, man patinka Dievas“. Nors iš esmės bažnyčios statomos dėl Dievo, ar ne?

Ir – kad ir kaip keista – man labiau patinka drama, dramos teatras, dramos teatro išraiškos negu operos teatras, kuriuo iš principo yra daug sunkiau tikėti. Kaip tu gali tikėti žmogumi, kai klausai ir girdi sinusus, gerklas, pakaušį, užpakalį, bet negirdi projekcijos, ir tuomet svarstai, kodėl jis negali natūraliai ko nors pasakyti, kodėl tu visą laiką galvoji apie technologiją, matai jo pastangas ją nugalėti?

Bet vis tiek labai myliu dainininkus ir teatrą...

Iš tikrųjų mes visi suprantam, kad dirigento amatas yra kur kas paprastesnis nei vokalisto. Dirigentas negali visko išmanyti, jis galbūt kartais bando save pateikti kaip daugiau išmanantį. Bet juk dirigentas nemoka daryti nė vieno dalyko iki galo. Tačiau stengiasi suprasti viską. Ir tai žavu: jeigu aš suprantu po trupučiuką apie kiekvieną iš tų instrumentų, kurie groja orkestre, įskaitant galbūt vokalą ir fortepijoną, mano akiratis leidžia tam tikra prasme iš aukščiau žiūrėti į kiekvieną jų ir juos bandyti suprasti bendrame kontekste.

Neseniai internete mačiau šmaikštų paveikslėlį apie tai, kas žudo klasikinę muziką. Pati formuluotė reiškia, kad klasikinė muzika dar gyva, dar neužmušta – vien jau tuo galime pasidžiaugti. Bet vis dėlto ji yra nuolat žudoma, pradedant Monteverdi, 1600 m. sukūrusiu pirmąją išlikusią operą, paskui tobulėjo smuikininkai, fortepijonas, kuris užmušė klavesiną, paskui XX a. keturis kartus užmušė pinigai, nes atsirado grynai finansinis interesas, po to CD, įrašai ir t.t.

Vis dėlto ir muzika, ir opera vis dar gyva. Ir, neabejoju, ilgai turės savo pasekėjų, fanų, apologetų, nes tai yra tarsi muziejinis žanras. Opera pagimdė daug įvairių meno srovių, sričių, ir šiuolaikinė raiška, įvairūs hepeningai gyvuoja tik dėl to, kad

buvo opera ir operetė. Gal kitaip ir būti negali. Anksčiau manydavau, kad tai, kas įvyko, atsitiktinumas. Tačiau atsitiktinumų nebūna.

Kai mokiausi J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), mane formavo ten vyravusi atmosfera. Jeigu sugebėjai, reikėjo tik imti. Likimas...

Turėjau fantastiškų pavyzdžių, idealų, kurie atvedė mane į teatrą. Buvau apžavėtas. Jei nebūni apžavėtas, menininku netampi. Darbo galima įdėti daug, bet kada nors turi iš tiesų įtikėti muzika, ji turi tave apžavėti.

Mokydamasis antrame J. TallatKelpšos muzikos mokyklos kurse subūriau chorą „Psalmos“ (1990 m.). Tai buvo bendraminčių grupė, nepretendavusi tapti kuo nors ypatinga, tiesiog norėjosi kartu muzikuoti. Bet... augo ir ambicijos, ir repertuaras, ir dėmesys.

Važinėjome į konkursus, mums sekėsi. Apkeliavome Europą, nuvykome į JAV. Šis laikotarpis truko ilgai, peržengė mokyklos ribas, gyvavo mano studijų Muzikos akademijoje metu. Muzikinės veiklos požiūriu tai buvo labai intensyvus laikas. Tuo metu aš dalyvavau penkių chorų veikloje: vienuose dainavau, kitiems vadovavau.

Dar studijuojant likimas atvedė mane į jauną Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kur dešimt metų dirbau vargonininku, muzikos intendantu, choro vadovu. Taip atėjau į religiją, kurią pažinau iš vidaus. Šią veiklą karūnavo išleista pirmoji mano knyga – liturginis „Bendruomenės giesmynas“. Čia sudėjau visą patirtį ir praktiką.

Giesmynas tapo ne tik parapijos, bet ir Lietuvos bažnytinės muzikos istorijos dalimi. Tai neliko nepastebėta, buvau pakviestas vadovauti Šv. Juozapo kunigų seminarijos chorui.

Studijuodamas chorvedybą, paraleliai mokiausi ir simfoninio dirigavimo. Pradžioje tai buvo fakultatyvas pas maestro J. Domarką, vėliau tapau ir tikru jo studentu. Pas Domarką mokiausi su pertraukomis, nes studijavau Zalcburgo aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje „Mozarteum“. Tos pusantrų metų studijos buvo fantastiškos, jaučiausi kaip muziejuje, kuriame tarpsta meno dvasia nuo pačių seniausių laikų iki

šių dienų. Koncertai, mediateka, fonoteka, biblioteka... Tai neišsemiamas turtas. Per savaitę išgirsdavau tiek, kiek Lietuvoje neišgirsi per visą sezoną, Zalcburgo koncertų atmosfera nepakartojama.

Klaipėdos muzikinis teatras...

Irgi likimas... Asistavimas dirigentui J. Domarkui, stačiusiam G. Bizet „Karmen“. Tai mano pirmasis išgyvenimas operoje. Vėliau buvau paakintas dirbti savarankiškai. Tai buvo Kurto Weillio pagal Bertolto Brechto libretą sukurta „Trijų grašių opera“.

Labai įdomus darbas. Kai susiduri su tokia asmenybe kaip režisierius J. Vaitkus, negali likti abejingas. Buvo ne tik labai spalvingas, pakilus, intensyvus, psichologiškai motyvuotas darbo periodas, bet ir nepaprastas įvykis Klaipėdos muzikiniame gyvenime. Manyje įvyko gilūs ir esminiai pokyčiai.

Kalbant apie likimą, gali atrodyti, kad ne aš randu muziką, o ji suranda mane. Gal tai laimė? Ar kalbėsime apie vaikų ansamblį, ar chorą, ar orkestrą – visais atvejais iniciatyva kyla lyg ir ne iš manęs, bet iš aplinkos. O gal įdedu tiek, kad mane pastebi, ima domėtis, suranda? Taip atsitiko ir su vieninteliu Lietuvoje B. Dvariono muzikos mokyklos vaikų simfoniniu orkestru, į kurį pakvietė dirbti. Nors formaliai žinojau, kuo gyvena paaugliai, tačiau pradėti buvo baugu, neturėjau pedagoginio darbo patirties.

Bet kai vaikui duodi ką nors tikro, jis tai priima ir įvertina.

Orkestro dirigentas pirmiausia turi būti asmenybė. Orkestras – kalbantis kūnas, kurį tu panaudoji ne tik savo idėjoms realizuoti, bet kuris ir tave moko, verčia keistis, brandina. Tai simbiozė. Dirigentas negali tobulėti be orkestro, kaip ir orkestras be dirigento. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems reikia motyvacijos, kuri skatina ko nors siekti. Žmogus turi į ką nors lygiuotis. Taigi turi būti asmenybių, į kurias žmonės žvelgtų su pagarba.

Mūsų muzikiniame ugdyme matau didelę spragą: vaikas nuo mažens mokomas būti solistu, didžiausias dėmesys skiriamas technologijų, o ne pačios muzikos mokymui. Technikos pedagogai dažnai nesieja su frazuo-

Muzikos barai / 11

Pažintis te, niuansuote... Ir stiliaus suvokimas – juk labai dažnai viskas grojama ta pačia žydiškai romantiška maniera.

Labai mėgstu ir tą romantiką, bet ji negali būti taip plačiai taikoma.

Pagrindinis tikslas atliekant muziką – pasiekti žmogų. Ar ta muzika sena, ar ji nauja – man visai nesvarbu.

Svarbu jos idėja, tikrumas ir išlikimo vertė. Jeigu muzika gyva tūkstantį metų, ji gyvuos dar tūkstantį. O tai, kas kuriama šiandien... Mes turime tai propaguoti, kadangi esame šių dienų liudininkai, gyvename čia ir dabar.

Taigi, manau, kad gyvenime niekas nevyksta šiaip sau, niekas neateina ir nepraeina veltui. Tai – ne fatalizmas, bet savotiškas Dievo pirštas, įvykių, galimybių ir laimės konsteliacija. Nežinau, kas būtų, jei būtų, bet yra taip, kad dirbu beprotiškai įdomų, nenuobodų kūrybinį darbą ir nesvajoju daugiau, nes kai tik pasvajoju – ima ir išsipildo... O šiaip esu realistas. Ir apskritai stengiuosi viską priimti taip, kaip yra, nepulti į euforiją arba neviltį.

– Kas svarbiausia dirigentui?

– Mano mėgstamų dirigentų sąrašas būtų labai ilgas, bet paminėsiu ypatingus (ne savo dirigavimo technika, o atvirkščiai – nedirigavimu): Carlosas Kleiberis, Georges´as Prêtre´as, Valerijus Gergijevas. Iš lietuvių išskirčiau Joną Aleksą ir Juozą Domarką.

Dirigavimas yra mąstymas. Būtina mąstyti – ne tik dėlioti rankas. Visai neseniai padariau išvadą, kad kur kas svarbiau, nei surepetuoti kūrinį, yra kvėpti orkestrą, turėti kolektyvui ką pasakyti (ar jie gaus iš tavęs žinią, kuria įtikės?). Todėl man vis labiau patinka klausytis dirigentų ir žiūrėti jų repeticijas (internetas suteikia daug tokių galimybių), o koncerte kartais norisi užsimerkti, kad neblaškytų indiferentiškumas arba neskoninga aistra.

Man muzika yra subjektyvi. Vienoks ar kitoks vaizdinys, nebūtinai labai konkretus, muzikoje vis dėlto visą laiką turi būti, kitaip ji bus nesuvokiama nei atlikėjams, nei klausytojams. Galbūt jis bus skirtingai suprantamas ir atlikėjų, ir klausytojų, bet turi nešti kokią nors informaciją.

Kaip sakė Musorgskis, apie ką rėkiam? Apie ką pasakojam? Kodėl ta graži fleitos melodija „Pere Giunte“

Muzikos barai / 12

yra tokia? Kas joje turi būti – rasa ar prakaitas, ar dar kas? Kas ten blizga?

Aš turiu matyti. Nebūtinai turiu regėti peizažą, natiurmortą, tokių dalykų gal kaip tik vengiu. Bandau kiekvienoje muzikinėje frazėje, motyve pamatyti tam tikrą žmogaus veidą, tam tikrą ikoną, žvelgti ikonografiškai. Kiek tas antakis yra pakilęs, kiek Monos Lizos šypsena turi milimetrų į apačią ir į viršų? Koks tas niuansas, kad liūdesys virstų šviesiu arba liūdnu?

Paskutiniais metais daug dėmesio skiriu niuansams. Kiekviena frazė turi turėti tikslią spalvą ir atspalvius.

Partitūroje man svarbu, kad viskas prabiltų. Reikia, kad ne tik vokalistas išgyventų (kas irgi svarbu) iki operos galo. Forma savaime yra gyva, aš ją girdžiu, aš ją bandau suvokti, bet tas tušė, tas prisilietimas, tas virptelėjimas, tas stygų nesukibimas – visi niuansai yra gražūs ir prasmingi. Visą laiką būtina vaikščioti tarsi peilio ašmenimis – neturi būti patogu! Kad nuolat būtų įtampa, girdimi niuansai.

Kad beveik neatsilieptų instrumento piano – tada bus kažkas, o ne tiesiog piano, ir viskas. Ant to neatsiliepimo ribos, ant tos beveik klaidos ribos ir atsiranda stebuklas, menas, virpulys!

Atsiranda ta materija, kuri yra nemateriali – jos negalima užrašyti!

Tačiau pirmiausia privalai išmokti abėcėlę, tik būdamas labai profesionalus ir pasitikintis savimi gali bandyti ieškoti tokių ribinių niuansų.

Manau, kad ir santykinai prastas orkestras supras, apie ką tu kalbi, jeigu ten sėdės muzikantai, o ne savimylos.

Ir jeigu jie supras, užsikabins, užpildys kūrinį savo patirtimi ir emocija, tada įvyks kūrybinis susitikimas.

Dabar labai daug laiko praleidžiu už Lietuvos ribų. Užsienis skamba gana pompastiškai, nes Latvija tai lyg ir ne visai užsienis... O štai Šveicarija jau rimtas užsienis – reikia ir Vokietiją, ir Lenkiją pervažiuoti...

Bet svarbu ne atstumas. Svarbu tai, kad vis dėlto tuose užsieniuose labai skirtingas mentalitetas. Latvijoje jaučiuosi kaip namie: mes turime tą pačią praeitį, tą pačią patirtį su visais karais ir pokariais, tremtimis ir baimėmis. O šveicarams jau reikėtų ilgai dėstyti, kas yra Šostakovičius, kas yra

jo Aštuntasis kvartetas. Kai Šveicarijoje ruošiau Sergejaus Prokofjevo kūrinių programą, bene daugiausia laiko turėjau skirti aiškinimui, kas yra kaukės, kodėl jos reikalingos, kam jos buvo naudojamos. O štai orkestro kokybės aš tikrai pavydžiu, ir požiūrio į darbą, koks tvyro Vakaruose. Koks pučiamųjų instrumentų muzikavimo lygis! Galima kalbėti vien superliatyvais. Ten iš karto gali muzikuoti, nebereikia aiškinti apie garso aukštį, trukmę ar intonavimą – kalbi apie frullato arba sul ponticello spalvą, apie tam tikras technines priemones, kodėl jos reikalingos būtent čia ir dabar.

Ir ten aš galiu tas spalvas paryškinti taip, kaip jas suprantu ir girdžiu.

– O Jūs iš kur tas spalvas žinot?

– Dirigento profesijos privalumas – apsimesti, kad žinai viską, net ir tada, kai negali žinoti. Iš tikrųjų tai labai rimta problema. Ne kartą esu jau minėjęs, kad dirigento profesija yra šizofreniška ta prasme, kad asmenybė tarsi susiskaidžiusi: į žmogų, kuris yra trapus ir iš principo ne viską galintis pasakyti apie muziką, juo labiau apie instrumentų specifiką, ir žmogų, viską turintį valdyti.

Esu bandęs griežti violončele, mėginau ir fleita groti, ir, žinoma, fortepijonu. Bet tų instrumentų techninių valdymo subtilybių aš neišmanau. O dirigentas turi primesti valią tiems, kurie už jį geriau žino, kaip tai padaryti. Tačiau numatyti bendrą idėją, bendrą siekį, bendrą spalvą – stiprioji dirigento pusė ir, ko gero, pagrindinė. Nes juk ne dirigavimo technika išskiria dirigentų elitą, o greičiau žinios, erudicija, bendras išsilavinimas, galbūt tam tikras gyvybės jausmas.

Būti meistru ar gyva legenda turbūt yra mažiau svarbu, negu būti gyvu žmogumi apskritai. Dirigentai, man rodos, pašaukti žadinti tą gyvybę, kuri kolektyvuose dažnai apmiršta natūraliu būdu.

Stengiuosi labai preciziškai įgyvendinti kompozitoriaus sumanymą.

Tai yra nauja tendencija, dabar labai populiari Vakarų Europoje. Parašyta taip, todėl ir reikia daryti taip. Ir iš tikrųjų, jeigu kompozitorius parašo taip, tai negalima taisyti to parašymo dėl to, kad tai nesuskamba. Privalu

pačia plačiausia prasme. Peterburgo mokykla buvo viena geriausių dirigavimo mokyklų pasaulyje. Ilja Musinas, Rabinovičius – jų priešprieša, kibirkščiavimas… Juk Domarkas eidavo ir pas vieną, ir pas kitą, nors oficialiai mokėsi pas Musiną. Tokia buvo tos mokyklos tradicija: leisti pasisemti kuo daugiau, tiek, kiek gali, kiek pajėgus suprasti.

Asistuodamas Domarkui Klaipėdoje po spektaklio „Karmen“ įteikiau jam tris rožes ir pasakiau: „Jeigu iš manęs ir nieko neišeis, ši patirtis man neįkainojama – tai bus tikras impulsas mano brandai. Jis tuomet nuoširdžiai, tėviškai, kaip tik jis vienas moka, nusijuokė ir sako: na, kodėl gi tau gali nepavykti? Ir man tai nuskambėjo ne kaip paguodos žodis, bet tarsi „nematau kliūčių“. Man tuomet buvo dvidešimt treji, ir tikrai nežinojau, kas aš. Friedricho Nietzsche´s klausimas... Mėgstu Nietzsche´ę, Arthurą Schopenhauerį...

Neseniai pastebėjau, kad vienos ar kitos muzikinės problemos sprendimas ateina netikėtai, lyg nušvitimas, bet giliau pažvelgus aiškėja, kad taip tavyje prabyla išmoktos pamokos, įdiegtos žinios, meilė ir griežtas žodis. Suvokiau, kad Juozo Domarko paklotas pamatas tiek stiprus, jog atlaiko milžiniško personalinio krūvio

ir išorinės beskonybės invazijos svorį. Visų pirma tai yra elementarios, chrestomatinės tiesos, kurios, kaip Dekalogas, nekinta: manualinė technika, darbas su menininku, partitūros studijos, darbo psichologija ir kita.

Kinta kitkas – skonis, kuris savaime yra subjektyvus dalykas, o šiame žaibiškai kintančiame pasaulyje ir naujovių bei išskirtinumų karštinėje tampa ypač subtilia ir painia problema...

– Koks tikitės būti dar po dešimties metų?

– Noriu kaitos. Vis labiau pradedu suvokti, kad profesija tėra prieglobstis. Nors aš degu ir gyvenu savo profesija... Muzika, žinoma, gali būti kaip idėja (juk idėja – labai stiprus dalykas). Bet profesija žmogui negali būti gyvenimo tikslas. Man tai atrodo nepilna, žmogui neesminga. Galima aukotis dėl profesijos, bet tai bus auka, ne vertybė.

Tai mano etapinis suvokimas. Ir manau, kad meilė – aukščiau profesijos. Tai suderinami dalykai, bet meilė – aukščiau. Noriu, kad žmogus mano gyvenime būtų svarbiau už profesiją.

Ne už muziką, bet už profesiją. Žmogus – didesnė vertybė.

Mes kalbėjome, kad Dievas irgi yra žmogus ir todėl kiekvienas žmogus yra brangus, nes mes tikime Dievą. n

2015 m. vasario 7 d. simfoninis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Ieva Prudnikovaitė pirmą kartą Lietuvoje atliko Pablo Nerudos ir Peterio Liebersono himną meilei – „Nerudos dainas“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas

Iš LNF archyvo Saulaus ŽIŪROS nuotr.

taip išgyventi kūrinį, kad jis suskambėtų. Arba atsisakyti, jeigu nesugebi įgyvendinti to, kas kompozitoriaus užrašyta natomis.

Kitas dalykas, kad esi savotiškas kūrėjas, interpretatorius, jeigu bandai išryškinti sluoksnių ir štrichų santykio dramaturgiją. Čia jau tampi tikru kūrėju, tuo, kuris pasidabruoja muziką: tarsi antikvaras žinai, kad tas daiktas yra labai vertingas, jį pasidabruodamas atkuri tą grožį. Ir tada muzika įgauna emociją. Su vokaline muzika yra dar kitaip. Ten yra dar ir literatūrinis pagrindas. Aš visą laiką „operistams“ sakau instrumentines pastabas ir atvirkščiai – instrumentininkams akcentuoju vokalinę muzikos prigimtį. Laimi ir tie, ir anie.

Atrodytų, palietėme du kardinaliai priešingus ir tolimus planus – simfoninę ir operinę muziką. Bet yra ir kamerinė muzika – dar subtilesnis klodas, kurį vis norisi atskleisti kur kas giliau nei iki šiol.

Visa muzika, visi žanrai yra be galo įdomūs. Muzika teikia beprotiškai dideles savirealizacijos galimybes.

Kiekvienu gyvenimo tarpsniu ateina tavo pečių keliamąją galią atitinkančios simfoninės ir operinės drobės.

Kas patinka? Bacho laikmetis, postromantikai, impresionizmas ir ekspresionizmas, taip pat realizmo pradininkai. A. Bruckneris, R. Wagneris, R. Straussas, M. Ravelis, C. Debussy, G. Mahleris, I. Stravinskis, K. Szymanowskis, taip pat vėlesni XX a. klasikai, tarp jų A. Bergas, L. Janáčekas, S. Prokofjevas, D. Šostakovičius ir kt.

Kodėl? Nes jie genialiai kūrė ir išpranašavo muzikos raidą penklinėje.

XIX–XX amžių sandūra – visko pritvinkęs laikotarpis. Jame muzika įgavo tokius apsisukimas, dėl kurių iki šiol trykšta ir aptaško, stebina savo šviežumu. Tuomet buvo ir sidabro, ir aukso amžiai tiek rusų, tiek Vakarų kultūroje. Tas laikotarpis darė įtaką ne tik šiuolaikinei klasikai, bet ir džiazo bei popmuzikai, jame galima užčiuopti pačių radikaliausių subkultūrų ištakas.

Jaučiuosi perėmęs tam tikrą mokyklą, kurią noriu perduoti kaip turtą.

Kaip tradiciją. Tai ne tik manualinė mokykla, bet ir mąstymas, mokykla

Muzikos barai / 13

Kronika

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Balandžio 26 dieną koncertų salė „Piano.LT“ subūrė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno ir „Europos kompozitoriaus“ premijų laureato Anatolijaus Šenderovo gerbėjus. Šiuo kūrybos vakaru jaukiai prasidėjo

Fortepijoninis trio „FortVio“

artėjančiam kompozitoriaus 70-mečiui (rugpjūčio mėn.) skirti renginiai. Koncerte skambėjo kameriniai kūriniai, kuriuos griežė fortepijoninis trio „FortVio“ ir styginių kvartetas „Art Vio“, vakarą vedė muzikologas Darius Užkuraitis, renginį mecenavo Jonas Žiburkus.

Koncerto pradžioje skambėjo „Hommage à Heifetz“ violončelei solo. Aistringą ir iškalbingą monologą virtuoziškai atliko Povilas Jacunskas. Melodiją, sukurtą kino filmui „Vilniaus getas“, jautriai pagrojo smuikininkas Kristijonas Venslovas ir pianistė Indrė Baikštytė. Kompozitorius norėjo, kad liaudies dainą primenanti melodija būtų filmo leitmotyvas, tačiau režisierius jos atsisakė, nes, jo nuomone, tokia ryški muzika užgožtų vaizdą. Vis dėlto gerai, kad tai, kas sukurta, nepradingsta, ši žydiškų intonacijų kupina melodija puikiai perteikia XX a. pradžios neoromantišką ir kartu dramatišką atmosferą. „Dialogai“ smuikui ir altui paprastai atliekami su orkestru.

Aštrių sąskambių nestokojantį kūrinį pagriežė smuikininkė Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir altininkas Tomas Petrikis. Daininga ir liūdna „Giesmė ir šokis“ fortepijonui, smuikui ir violončelei (atliko „FortVio“) su teatriniais

Muzikos barai / 14

elementais pratęsė vientisą vakaro koloritą, nuspalvintą dideles netektis patyrusios litvakų kultūros ilgesio, kultūros, keletą šimtmečių kurtos čia, prie šaltos Baltijos jūros, bet nepraradusios dykumų saulės karščio pojūčio, vitališko temperamento. „Giesmė“ išsiliejo į siautulingą šokį ir baigėsi tarsi išnykdama už Siono kalno.

Kompozitoriaus mėgstamos bravūriškos, kiek nelauktos frazių, dalių ar viso kūrinio pabaigos galbūt liudija gyvenimišką nuostatą būti optimistu, kad ir kas nutiktų, o išnykstančios į ppp – lyg kviestų susimąstyti, nepadėti taško. Tai – lyg daugtaškiai sakinyje, ir jų tą vakarą buvo daugiau. Bet pagal instrumentų sudėtį ir kūrinių dramaturgiją koncertas augo, plėtėsi ir baigėsi kulminacija – Styginių kvarteto Nr. 3 premjera (atliko „Art Vio“). Kaip teigė A. Šenderovas, kvartetas sumanytas I. Rupaitės iniciatyva, kai „Art Vio“ gavo naujus XVIII ir XIX prancūzų meistrų pagamintus instrumentus, o strykus – iš Vokietijos dirbtuvių „Richard Grünke&Söhne“ (tai – J. Žibur-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Anatolijaus Šenderovo Styginių kvarteto premjera

Kompozitorius Anatolijus Šenderovas

kaus nuosavybė, kuria jis leido naudotis). Indrė kreipėsi į kompozitorių su prašymu parašyti „tikrą kvartetą“. Čia pat buvo pasakyta, kad nepriklausomybės laikais niekas neparašė klasikinio kvarteto žanro kūrinių, nors laisvos formos opusų keturiems instrumentams yra.

Kvartetą A. Šenderovas pradėjo rašyti praėjusių metų birželį. 5 dalių (be cezūrų) 24 minučių trukmės kūrinyje, pasak kompozitoriaus, atsispindi „sudėtingas laikotarpis, gyvenimo grožis ir trapumas...“ I lėtoji dalis – meilės ir ilgesio kupina

minorinė tema, paeiliui eksponuojama visų instrumentų, pradedant pirmuoju smuiku.

Toliau nenutrūkstamai vyksta gyvenimo drama, girdime prasidedantį judėjimą, lyg perpetuum mobile, virš kurio plazda nerami, bet šviesą pranašaujanti „taškuota“ tema, tarsi prieš srovę pavasarį šokinėtų upėtakiai, paskui vėl – tęsiami sąskambiai, lyg būtų sustota susimąstyti; puikiai skambanti ilga melodinga oazė; konfliktas, išreiškiamas aštriais sąskambiais, rečitatyvine kalba ir pereinantis į gedulingą ilgų natų epizodą. Debesėliui nuplaukus vėl atveriamas širdies kampelis (smuikų duetas). Iš fonogramos netikėtai pasigirdus naujagimio riksmui, prasideda kapota, greita, daug unisonų turinti melodija, kvartetas ir baigiamas tokia aukšta gaida.

Atlikėjai ne tik profesionaliai nepriekaištingai, bet ir labai nuoširdžiai perteikė kompozitoriaus kūrinius. Buvo jaučiama didelė pagarba jo kūrybai. Šio ilgo, įspūdingo ir sudėtingo kvarteto styginiams pasirodymas – įvykis ne tik „Art Vio“ biografijoje. Tai ir ženklas, kad kvarteto žanras tebėra kamerinės muzikos elitinis žymuo, kad ir šiandien tokia muzika galima išreikšti subtilias pagavas, rafinuotus intelekto potroškius, teikti malonumą išsilavinusiems muzikos klausytojams.

Tą vakarą, atsakydamas į muzikologo klausimus, A. Šenderovas pasidalino mintimis, kurios jam svarbios ir kurias plačiau dėstė radijo laidoje „Muzikinis pastišas“ bei TV laidoje „Naktinis ekspresas“. Tai pirmiausia mados vėjams nepavaldus emocinis pradas, muzika kaip garsų, kartais žodžių kalba, dėmesingumas klausytojui, be kurio dalyvavimo nėra pasiekiamas kūrybos tikslas, nes muzika turi būti klausoma ir, jei ji suprantama – tai didelė laimė kūrėjui.

XIII Baltijos muzikos akademijų fortepijonO muzikos festivalio įspūdžiai

Baltijos aukštųjų muzikos mokyklų fortepijono muzikos festivalis šių metų pavasarį surengtas jau tryliktą kartą. Festivalio istorija siekia net tris dešimtmečius.

Vienas šios ilgametės istorijos pradininkų – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius Stanislovas Žilevičius – prisimena, kad muzikų kelionės į Baltijos šalių aukštąsias mokyklas prasidėjo dar 1984 m. Tuomet bendrojo fortepijono dėstytojai vykdavo į metodines konferencijas, kuriose aptardavo studentų muzikinio lavinimo ypatumus.

Dauguma Lietuvos profesorių

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Baltijos aukštųjų muzikos mokyklų fortepijono muzikos festivalio atidarymas

aukštesnę kvalifikaciją įgydavo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijose, kai kurie arčiau – Rygoje ar Taline.

Pedagogų susitikimų metu tik vienas kitas studentas paskambindavo fortepijonu, jaunųjų muzikų pasirodymai dar neturėjo koncertinės krypties. Profesoriaus Žilevičiaus teigimu, ilgainiui Baltijos akademijų dėstytojams kilo idėja šias konferencijas pakeisti diskusijomis ir suteikti galimybę bendrojo fortepijono studentams pasirodyti keliuose koncertuose. Nuspręsta pradėti organizuoti fortepijoninės muzikos festivalį. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki šių dienų festivalis rengiamas kas dvejus metus (su pertraukomis) vis kitoje Baltijos aukštojoje muzikos mokykloje. Šiemet festivalį rengė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono katedra.

Jaunieji muzikai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos turėjo galimybę skambinti laisvai pasirinktus fortepijoninius opusus net keturiuose kovo 19–21 d. surengtuose koncertuose.

Festivalio atidarymo koncertas vyko ypatingoje erdvėje – Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose). Nepaprasta aura alsuojančioje kamerinėje aplinkoje skambino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono katedros studentai, sveikinimo žodį tarė LMTA Muzikos fakulteto dekanė profesorė Aušra Motuzienė ir LMTA Bendrojo fortepijono katedros vedėjas profesorius Leonidas Melnikas. Kalbėjusieji pasidžiaugė ilga festivalio tradicija ir gražiu Baltijos aukštųjų muzikos mokyklų bendradarbiavimu.

Nors pirmajame XIII festivalio koncerte dalyvavo tik aštuoni pianistai, jų programoje skleidėsi įvairiausi muzikiniai atspalviai.

Galima buvo pastebėti studentų polinkį rinktis emocingus ispaniškosios tradicijos kūrinius, pasižyminčius karštu temperamentu bei efektingumu – tai ir choro dirigavimo I kurso studentės Dalios Krapavickaitės (lektorės Jūratės Tamulėnienės kl.) paskambintas kubiečio Ernesto Lecuonos „Malaguena“ – ypatingo, ryškaus charakterio (kurio atlikėjai galbūt kiek ir pristigo) kūrinys, ir dainavi-

mo specialybės III kurso studentės Eglės Šlimaitės (doc. Melitos Diamandidi kl.) pagrotas Enrique Granadoso „Ispanų šokis“ Nr. 5, ir koncerto finalui palikta Alberto Ginasteros Sonatos Nr. 1, op.

22, IV dalis Ruvido ed ostinato, kurią atliko I kurso kompozicijos specialybės studentas Kristupas Bubnelis (doc. Jolantos Patamsienės kl.).

Džiugu, kad skambėjo ir lietuvių kompozitorių muzika: Vytauto Barkausko pjesę paskambino I kurso smuiko specialybės studentas Konradas Levickis (lekt.

Janinos Puodžiukienės kl.), jau ne pirmą kartą ryškius ir gana sudėtingus lietuvių modernistų kūrinius pasirinko muzikos teorijos ir kritikos specialybės ketvirtakursė Brigita Jurkonytė – šįkart ji skambino Juozo Gruodžio dvi pjeses ir Vytauto Bacevičiaus „Liūdną dainą“, op. 56. Gana sudėtingas kompozicijas pasirinko ir I kurso muzikos teorijos ir kritikos specialybės studentė Akvilė Laugalytė – ji skambino XX a. pradžios kompozitoriaus novatoriaus Aleksandro Skriabino Etiudą, op. 8, Nr. 5 E-dur, II kurso kompozicijos studentė Monika Zenkevičiūtė šiam koncertui parengė dvi Arthuro Honeggerio pjeses – „Ravelio atminimui“ ir Preliudą.

Pabrėžtina, kad dauguma studentų rinkosi XX a. pirmosios pusės muziką – galbūt todėl, kad ji žavi savo spalvingumu, pasižymi ryškiu stiliumi. Kita vertus, galbūt tai atspindi ir bendras LMTA fortepijono studijų repertuaro tendencijas. Kitokią muziką pasirinko II kurso vargonininkas Vladimiras Grudinas – jis atliko Henricho Scheidemanno „Maskaradą“, rafinuotai žaismingą baroko epochos kompoziciją.

Antrasis festivalio koncertas vyko LMTA Juozo Karoso salėje. Gausus dalyvių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos būrys pateikė margaspalvę vakaro programą.

Skambėjo ne vienas Domenico Scarlatti, Aleksandro Skriabino, Dmitrijaus Šostakovičiaus opusas, klasikų kompozicijos.

Klaipėdos universiteto muzikos pedagogikos I k. studentė Milda Vitartaitė (doc. Janinos Neniškytės-Lyvens kl.) priminė visiems gerai žinomos W. A. Mozarto

Fantazijos d-moll netikėtų kontrastų grožį, Estijos muzikos ir teatro akademijos muzikologijos II k. studentas Ralfas Kinkas (doc.

Ados Kuuseoks kl.) klausytojus nustebino brandžiu L. van Beethoveno Sonatos Es-dur, op. 7, pirmosios dalies atlikimu. Įsimintinas buvo ir Jāzepo Vītolo Latvijos muzikos akademijos kompozicijos I k. studentės Margaritos Gapčenko (prof. Normundo Vīksnes klasė) pasirodymas – jaunoji muzikė įtaigiai įprasmino ne tik čigoniškų aistrų kupiną, bet ir lyrinį F. Liszto Vengriškosios rapsodijos Nr. 5 e-moll pradą.

Trumpam atitrūkti nuo įtempto sudėtingų fortepijoninių kompozicijų klausymo publikai padėjo ramybe dvelkiantys, lietuviškos idilijos vaizdinius kuriantys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opusai – Preliudą Fisdur ir Noktiurną cis-moll paskambino KU muzikos pedagogikos II k. studentė Aleksandra Charina (prof. Tatjanos Romaškinos kl.). Jos bendrakursė Greta Reliugaitė (prof. Stanislovo Žilevičiaus kl.) atliko Giedriaus Kuprevičiaus „Preliudą Čiurlionio atminimui“.

Tą vakarą nuskambėjo ir dar vienas lietuvių autoriaus kūrinys – Vytauto Montvilos „Saulės spindulys”, kurio modernią muzikinę kalbėseną įtaigiai atskleidė LMTA choro dirigavimo II k. studentas Mantvydas Drūlia (prof. Aušros Motuzienės kl.).

Nebūtų klaidinga konstatuoti, kad šiame koncerte publikos dėmesį itin patraukė polifoninės muzikos pavyzdžiai. Vertinimus buvo galima išgirsti ir neoficialiose muzikų diskusijose. Patys festivalio dalyviai susižavėjo Latvijos muzikos akademijos garso technologijų I k. studentės Karīnos Ķemeres (doc. Vitos Vēriņos klasė) gebėjimu J. S. Bacho Tokatos e-moll polifoninėje medžiagoje pasiekti tinkamą balsų dinaminį balansą. II k. vargonų specialybės studentas Vladimiras Grudinas taip pat pademonstravo profesionalų senovinės muzikos specifikos suvokimą skambindamas nežinomo autoriaus šokių Siuitą klavyrui.

Paskutinės festivalio dienos rytą daugiausia klausėmės fortepijoninių duetų. Tai buvo Lie-

tuvos aukštųjų muzikos mokyklų – LMTA ir Klaipėdos universiteto – studentų pasirodymai. Atlikėjų specializacija – muzikos pedagogika, muzikos teorija bei choro ir simfoninis dirigavimas, kitaip tariant, tai tokios specialybės, kuriose fortepijonas yra pagrindinis instrumentas, todėl studentai gali skirti pakankamai laiko technikai ir artistiškumui tobulinti. Be to, šiose studijose fortepijono disciplina yra naudinga ir reikalinga savo srities profesiniams įgūdžiams, o kitais instrumentais grojantiems atlikėjams dažnai atrodo, kad bendrojo fortepijono studijos realiai apčiuopiamos naudos neteikia, tik atima laiką, kurį galima būtų skirti specialybės instrumentui... Šeštadienio koncerte išgirdome aukšto lygio programą, kurioje dominavo XX a. opusai. Džiugu, kad mūsiškiai studentai nenusigręžia nuo lietuviškos muzikos: koncerte skambėjo romantiškos Čiurliono miniatiūros, impresionistiškai vaizdingos Stasio Vainiūno ciklo „Gimtinės pievos“ dalys „Auštantis rytas“ ir „Liūtis“ (atliko Dovilė Kirdaitė ir Imantas Šimkus, LMTA), konstruktyvistinės Vytauto Barkausko kompozicijos – Variacijos dviem fortepijonams bei trys dalys iš ciklo „Žiema“ (Akvilė Laugalytė ir Laura Svirskaitė, LMTA, Aleksandra Charina ir Alina Stonaitytė, KU). Skirtingos stilistikos buvo ir užsienio kompozitorių kūriniai: Franciso Poulenco Sonata dviem fortepijonams (skambino D. Kirdaitė ir I. Šimkus), Sergejaus Rachmaninovo „Rusų daina“ iš Šešių pjesių dviem fortepijonams, op. 11 (Greta Reliugaitė ir Goda Čaraitė, KU), žaismingai nuteikianti Edwardo MacDowello „Vasaros nuotaika“ (Akvilė Laugalytė, LMTA). Drąsiu išradingumu nustebino KU studenčių duetas, minėtą Rachmaninovo opusą bei „Rytą“ iš Griego siuitos „Peras Giuntas“ atlikdamas gamtos garsų fone – skambant fortepijonui, raminančią nuotaiką kūrė paukščių čiulbėjimo ir miško garsų fonogramos.

LMTA bendrojo fortepijono dėstytojai skatina ansamblinį grojimą, kartais patys inicijuoja studentų muzikinį bendradarbiavimą. Studentams, kurie negroja kitu instrumentu, tai yra galimybė

Muzikos barai / 15

Kronika

Skambina LMTA choro dirigavimo II kurso studentas Mantvydas Drūlia (prof. Aušros Motuzienės kl.)

Duetas

Brigita Jurkonytė skambino Juozo Gruodžio dvi pjeses ir Vytauto Bacevičiaus „Liūdną dainą“, op.

56

prisiliesti prie muzikos visai kitokiu aspektu – ne teoretiko, kūrėjo ar dirigento, bet atlikėjo, kas padeda suprasti profesionalius atlikėjus ir pažinti instrumento galimybes, o muzikuojant dviese, patirti grojimo kartu džiaugsmą.

Festivalio finaliniame koncerte klausėmės muzikologijos, kompozicijos, dirigavimo, muzikos pedagogikos ir garso technologijų studentų. Repertuare vėl vyravo XX a. kompozicijos su romantinės muzikos (Chopino, Rachmaninovo, Schuberto) intarpais. Dalyviai skambino ir gimtosios šalies kompozitorių opusus: latvių studentai padovanojo galimybę išgirsti Alfrēdo Kalniņio, Georgo Pelēcio, Rihardo Dubros, Jurio Karlsono, Jānio Ivanovo pjeses, svečias iš Estijos Ralfas Kinkas paskambino Heino Ellerio preliudų. Mūsiškiai atlikėjai taip pat pateikė lietuviškų kompozicijų: išgirdome ne tik populiarių M. K. Čiurlionio preliudų, G. Kuprevičiaus „Preliu-

Muzikos barai / 16

dą Čiurlioniui atminti“, bet ir ypač retai atliekamus kūrinius – Antano Račiūno „Baladę“ (Brigita Jurkonytė, LMTA) ar Alvido Remesos „Stigmas“ (Jonė Girdzijauskaitė, LMTA). Tokia koncerto programa liudija, kad bendrojo fortepijono dalyko studentai atlieka ne vien tradiciniam repertuarui priskiriamus kūrinius, tačiau aktyviai domisi ir modernia muzika. Ypač sveikintinas reiškinys yra domėjimasis savo krašto kompozitorių kūryba, kurios didelė dalis dažnai tiesiog dulka bibliotekų lentynose. Ji atlikėjui praplečia gimtosios šalies muzikinės kultūros suvokimo lauką ir gylį, be to, padeda sudominti publiką ir populiarinti mažiau žinomų kūrėjų darbus – žinoma, jei kūrinys atliekamas kokybiškai. Tačiau šiame festivalyje kokybės stoka skųstis negalėjome: visi dalyviai skambino brandžiai, kai kurie savo virtuoziškumu galbūt galėtų varžytis su fortepijono specialybės studentais. Tai rodo ypač atsakingą požiūrį į muzikos atlikimą – festivalio dalyviams bendrojo fortepijono dalykas nėra tik dar viena šalutinė, nereikšminga disciplina, tai artistinės raiškos tobulinimo ir kartu profesionalui reikalingų žinių pagilinimo galimybė.

XIII Baltijos muzikos akademijų fortepijoninės muzikos festivalis sulaukia vis daugiau dalyvių.

LMTA Bendrojo fortepijono katedros vedėjo profesoriaus Leonido Melniko nuomone, tai puiki proga fortepijonu skambinantiems kitų specialybių muzikantams pasirodyti scenoje. Latvijos muzikos akademijos profesorius Jānis Matulis pabrėžė, kad festivalio koncertuose savo programas pristato tik geriausi bendrojo fortepijono katedrų studentai, kurie tobulinimosi fortepijoninės muzikos atlikimo srityje nenustumia į šalį. Į festivalio scenas žengė perklausų metu atrinkti jaunieji atlikėjai, tad koncertuose jiems nebereikėjo varžytis tarpusavyje, svarbiausia buvo atliekamų fortepijoninių opusų interpretacijos. O tai viena iš priežasčių, kuri festivalį paverčia tikra, draugiškoje atmosferoje vykstančia Baltijos jaunųjų muzikų švente.

Brigita JURKONYTĖ Rasa MURAUSKAITĖ Paulina NALIVAIKAITĖ

Impresijos ir šokiai sezono pabaigai

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas prof. Juozo Domarko, baigė dar vieną simfoninės muzikos sezoną. Įspūdingas ir keliantis pagarbą faktas, kad Maestro kartu su LNSO užbaigė jau 51-uosius metus kaip kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Per tą laiką įvyko daugybė lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų – reprezentacinio orkestro vadovas propaguoja lietuvišką muziką ir nuolat rūpinasi jos sklaida, ką liudija gausybė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kompanijų išleistų kompaktinių plokštelių, kuriose įrašyta lietuvių autorių kūryba, atliekama LNSO. Tai įvertino ir agentūra „Factum“, įtraukusi J. Domarką į Lietuvos rekordų knygą kaip 51 metus kolektyvui vadovaujantį dirigentą, o proga pagerbti Maestro buvo gegužės 9 d.

Nacionalinėje filharmonijoje surengtas koncertas, pavadintas „Simfoniniu „Bolero“.

Vakaras pradėtas Camille´io Saint-Saënso Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 g-moll, kurio pagrindinė herojė buvo Eliane Rodrigues, brazilų kilmės pianistė, Antverperno karališkosios konservatorijos profesorė. Klausant jos atliekamo Koncerto kartais sunku buvo patikėti, kad scenoje groja temperamentingųjų kraštų atstovė – turbūt stipriausią įspūdį paliko lyriškesnėse vietose atsiskleidęs trapus, lengvas, tačiau be galo skambus E. Rodrigues garsas ir sukauptai, mąsliai, be jokios pietietiškos skubos atliekami lėtesnio tempo epizodai. Ypač garso grožį ir subtilią lyrikos pajautą perteikė bisui atliktas Frédérico Chopino Noktiurnas, op. 27, Nr. 2 Des-dur, nuo pirmųjų garsų prikaustęs dainingu skambesiu. Apskritai E. Rodrigues melodiją labai aiškiai išskiria iš faktūros balsų – ypač tai jautėsi klausantis C. Saint-Saënso Koncerto. Tačiau, žinoma, būtų

nesąžininga nepaminėti ir kitos pianistės pusės – energingos ir veržlios: reikiamose vietose solistė grojo sodriai, ugningai (Koncertą baigė kaip tikra pietietė – vos nuspaudusi paskutinį audringą akordą, žaibiškai pakilo nuo kėdės). E. Rodrigues garso lankstumas kėlė susižavėjimą viso kūrinio metu. Orkestras pianistei buvo puikus partneris, atitariantis galingu, aktyviu skambėjimu, artikuliacijos ir ritmo precizika.

Antroji koncerto dalis – impresionistinės Maurice´o Ravelio muzikos drobės. Siuita Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“ – atspalvių kupinas simfoninis opusas, kurio paletę nuo perregimo ar matinio, arabeskiškai vingiuojančio ar vientisesnio skambesio iki gaivališkos apoteozės atskleidė orkestras. Pagyrimo verti pučiamųjų grupės atlikėjai, ypač fleitos solo partiją grojęs Valentinas Gelgotas. „Dafnis ir Chloja“ – pučiamųjų virtuoziškumo reikalaujantis kūrinys, ypač finaliniame ekstaziškajame „Visų šokyje“, tačiau atlikėjai, regis, susitvarkė su, atrodo, nesibaigsiančiomis arabeskiškomis vingrybėmis: siuita skambėjo gyvybingai, su gausybe tembrinių ir spalvinių niuansų. Impresionistiškai lengvas (tačiau ne paviršutiniškas) orkestro garsas atliekant M. Ravelį, pamenu, taip pat žavėjo ir šių metų pradžioje klausantis Ravelio siuitos „Mano motulė žąsis“.

Koncerto finale skambėjo M. Ravelio „Bolero“, kuris simboliškai, „su trenksmu“ užbaigė simfoninės muzikos sezoną. Išskyrus kūrinio viduryje pasitaikiusius keletą varinių pučiamųjų „nuslydimų“ (regis, trombono), ramiai, natūraliai skambanti melodija ir nuosekliai auganti įtampa atvedė iki visa užliejančio finalo: suskambo pergalingas, euforiškas šokis – švenčiant šviesą, meilę ar tiesiog sezono pabaigą. Nekantriai laukiame naujojo...

Paulina NALIVAIKAITĖ

Filmo „Maestro.

Saulius Sondeckis“ sutiktuvės

Balandžio 30 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko režisieriaus Juozo Javaičio filmo „Maestro. Saulius Sondeckis“ premjera.

Naujojo filmo režisierius Juozas Javaitis sakė norėjęs parodyti Saulių Sondeckį kaip pedagogą, muziką ir nuostabų žmogų.

Nors filme tik vienas herojus, kūrinys nė kiek neprailgsta. Jaudina nuoširdūs maestro pasakojimai apie savo gyvenimą nuo vaikystės Šiauliuose iki darbo su įvairiais orkestrais, pažintus žmones, išskirtinius renginius, nes ir patys dar atsimename ne vieną filme minimą epizodą. Atrodo, kad vartytum prasmingo gyvenimo vadovėlį...

Filmą sumanė dirigento sūnus TV žurnalistas Saulius Sondeckis. Iki šiol prof. S. Sondeckio kino portretų yra sukūrę Jadvyga Janulevičiūtė („Divertismentas“, 1972), Vidmantas Bačiulis („Kūrybos aukštumos“, 1985), Aloyzas Jančoras („Mocarto obuoliai“, 2011), dar vieną inicijavo Rusijos valstybinis Ermitažo muziejus, kurio orkestrui „Camerata Sankt Peterburg“ maestro kurį laiką vadovavo. „Ko trūko ankstesniems filmams, kurių gana gausu, kad prisireikė dar vieno? – prieš juostos peržiūrą klausė idėjos autorius ir atsakė: -„Kad S. Sondeckis pasakytų tai, ką nori pasakyti. Siekėme į šią asmenybę pažvelgti kiek kitaip.“ Filmas buvo kuriamas beveik dvejus metus. Nuo tada, kai J. Javaitis sutiko imtis darbo, iki pirmojo susitikimo su dirigentu prabėgo vieni metai. Režisieriui apmaudu, kad liko nenufilmuoti per tą laiką įvykę keli svarbūs S. Sondeckio pasirodymai – Vienoje, Sankt Peterburge. 2013 m. spalį režisierius ketino įamžinti jubiliejinį maestro koncertą Kongresų rūmuose, tačiau tądien dirigentas jau buvo patekęs į medikų globą. Iki šių metų vasario jis atlaikė net penkias sudėtingas operacijas.

J. Javaitis kalbino ir filmavo S. Sondeckį septynis sykius. Jis norėjo, kad būtų aprėptas visas maestro gyvenimas, kūrybinė biografija. Pasakojimas nebuvo nuoseklus, S. Sondeckio prisiminimuose asociatyviai atgydavo naujos temos. Nufilmuotos medžiagos trukmė beveik 35 valandos, režisieriui drauge su maestro sūnumi Sauliumi teko nelengva užduotis atrinkti reikiamus epizodus. Išėjo 105 minučių filmas, papildytas archyvinėmis nuotraukomis ir dokumentais, archyviniais įrašais, meistriškai

Maestro Saulius Sondeckis

Maestro, Silvija Sondeckienė ir dirigento sūnus TV žurnalistas Saulius Sondeckis

Pokalbis su filmo režisieriumi Juozu Javaičiu

Donato Buklio nufilmuotais vaizdais, kompiuterinės grafikos intarpais.

S. Sondeckio pasakojimas prasideda nuo gimtųjų Šiaulių. Atsiskleidžia Vokietijoje mokslus baigusių tėvų Jackaus ir Rozalijos moralinės, etinės vertybės, siekis suteikti vaikams visapusišką išsilavinimą, patriotizmas, pagarba bet kurio socialinio sluoksnio žmogui, tolerancija kitataučiams ar skurdžiau gyvenantiems, bet mokslo siekiantiems gabiems miestelėnams (Marijos Petuchauskienės ir Marko Petuchausko, Vlado Niunkos istorijos). Šios vertybės, krikščioniškas gerumas ir išgelbėjo į Vakarus pasitraukusio Šiaulių burmistro J. Sondeckio žmoną ir vaikus.

Iš maestro prisiminimų apie aktorę Potenciją Pinkauskaitę galima nuspėti, kas dirigentui bus suteikęs elegancijos ir artistiškumo pradmenis. Geriau pažįstantieji S. Sondeckį žino, kad jis spinduliuoja aktoriaus, pasakotojo talentais.

Vėliau filmo herojus primena svarbiausius savo gyvenimo įvykius: Lietuvos kamerinio orkestro, M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestro įkūrimą, „auksinį“ 1976ųjų Herberto von Karajano fondo jaunimo orkestrų konkursą. Pridūrė ir tai, kas žinoma mažiau – kaip per garso režisieriaus Čilės komunisto malonę gavo čiurlioniukų pasirodymo įrašą. Į filmą sugulė ir daugiau smagių istorijų, anekdotiškų S. Sondeckio gyvenimo atsitikimų. Galima tik spėti, kiek dar jų liko į filmą nepatekusiuose kadruose.

Netrūksta epizodų, kur S. Sondeckis mėgina paaiškinti dirigento vaidmenį, jo gebėjimą iš „neskambančio popieriaus lapo“ atgaivinti muziką, gaidaraštyje atrasti savąją interpretaciją. Kalbėdamas apie Mozarto muziką, maestro šmaikštaudamas, atskleidžia linksmuosius „darbo su klausytoju“ principus: „Jį reikia smaugti, smaugti, smaugti. O kai pamatai, kad dūsta – atleisti.

Tada klausytojas atsikvepia ir toks laimingas ima ploti“.

Akivaizdu, kad filmo kūrėjų tikslas pasiektas – ekrane matome daugiabriaunę menininko asmenybę.

Filmas bus išleistas DVD formatu su vokiškais, angliškais ir rusiškais titrais. Jį norima pasiūlyti Rusijos ir Izraelio festivaliams, kurie į savo repertuarą įtraukia filmų apie garsias asmenybes.

MB inf.

Emocinga kalba maestro pasveikino Ministro Pirmininko patarėjas Antanas Vinkus

Muzikos barai / 17

Kronika

Balandžio 29 d. vakarą į Nacionalinę filharmoniją kvietė koncertas, pavadintas „Dangiška muzika“. Šis žodžių junginys skamba ganėtinai magiškai ir apeliuoja į mūsų grožio muzikoje ir apskritai mene poreikį.

Galima kurti struktūriškai sudėtingus ir konceptualius kūrinius, kuriuos įdomu tyrinėti profesionalui, tačiau net ir žinovas, kaip ir paprastas klausytojas, mėgaujasi estetiškai patraukliai skambančia muzika, ilgisi jos. XX a. pabaigoje susiformavusios postmodernistinės muzikos krypties kūrėjams atsigręžus į tonalumą ir konsonansinį skambesį, sukurta (ir tebekuriama) nemažai patrauklios muzikos. Koncertas Nacionalinėje filharmonijoje suteikė galimybę išgirsti ir palyginti dviejų skirtingų laikotarpių – XVIII a. baroko ir galantiškojo stiliaus kompozicijas bei XX a. pabaigos postmodernius opusus.

Koncerte griežęs Lietuvos kamerinis orkestras visuomet žavi profesionalumu ir gebėjimu atlikti įvairios stilistikos kūrinius.

Vakarą pradėjęs Luigi Boccherini Simfonija A-dur, op. 35 Nr. 3, kolektyvas, tą vakarą vadovaujamas jaunosios kartos dirigento Modesto Barkausko, nuo pirmųjų taktų savo energija pavergė klausytojus. Galantiškojo stiliaus kompozicija, ypač greitosiose dalyse, skambėjo preciziškai artikuliuojant smulkiausius garsus ir raiškiai perteikiant dinamikos kontrastus. Jaunatviškas M. Barkausko gyvybingumas ir energinga dirigavimo maniera išryškino optimistišką, šviesų muzikos pobūdį.

Koncerto pavadinimą atliepė antroji simfonijos dalis, parašyta styginių kvintetui, kuris griežė „arčiau dangaus“, t. y. salės balkone. Vieninteliame apšviestame salės kampelyje atlikdamas antrąją dalį bei atskiras trečiosios vietas, ansamblis kūrė kontrastą aštresniam orkestro griežimui, nes grojo ypač švelniai (kartais gal net trūko aiškesnės ritminės artikuliacijos), akcen-

Muzikos barai / 18

tuodamas lyrišką lėtosios dalies pobūdį.

Po šviesios L. Boccherini muzikos girdėjome ne mažiau giedrus Johanno Christiano Bacho Koncertą klavyrui ir styginiams Nr. 5 Es-dur, op. 7, bei kompozitoriaus tėvo Johanno Sebastiano Bacho Koncertą klavyrui ir styginiams Nr. 2 E-dur, BWV 1053, kurių solistė buvo viešnia Anastasija Injušina – rusų pianistė, šiuo metu gyvenanti Suomijoje. Buvo jaučiamos atlikėjos autentiško skambesio paieškos: lengvas, negilus, grakštus garsas liudijo pastangas skambinti maniera, kuo artimesne klavesinui. Norėjosi kiek tikslesnės smulkių verčių, pasažų artikuliacijos, ypač atliekant J. C. Bacho Koncertą, tačiau A. Injušinos elegantiškas garsas ir muzikinės stilistikos suvokimas verti pagyrimo. Pianistė suteikė progą išgirsti taip retai atliekamus klavyrinius koncertus – galbūt dėl to, kad juose nėra tiek galimybių pademonstruoti savo techninius gebėjimus, kiek, pavyzdžiui, romantiniuose koncertuose, o gal ir dėl to, kad interpretuoti šiuos kūrinius yra tam tikras iššūkis vien dėl originalios instrumentuotės specifikos: juk populiariausias tuo metu klavyrinis instrumentas klavesinas savo skambesio ir skambinimo niuansais gerokai skiriasi nuo fortepijono.

Koncerto antroje pusėje girdėjome XX a. pabaigos opusus. Šviesią muzikinę atmosferą pratęsė amerikiečio, Johno Adamso mokinio, Aarono Jay Kerniso (g. 1960) kūrinys styginiams „Musica celestis“ (1990), kuris ir davė pavadinimą visam renginiui. Tai turtingos, moder-

LKO dirigavo Modestas Barkauskas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Kodėl mums reikia dangiškos muzikos?

niai, bet giedrai skambančios romantinės impresionistinės harmonijos kompozicija. Pačioje pradžioje, išgirdus pirmuosius sąskambius, ji kėlė akivaizdžių aliuzijų į Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ preliudo pradžią (atpažįstamas aukštas styginių registras ir mažorinis trigarsis...). Kūrinio vidurinė dalis pasižymėjo kiek stipresniu garsu, tembriniais kontrastais, išplėstą skambesio erdvę kūrė skirtumas tarp aukštų ir žemų registrų. Orkestras, atlikdamas „Musica celestis“, dangišką kūrinio pobūdį perteikė švelniu griežimu, subtilia dinamika ir lanksčiomis garsų jungtimis.

Priešingo charakterio buvo finalinis vakaro opusas, lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro „Orawa“ (1986) styginių orkestrui, įkūnijantis Tatrų kalniečių šokių muzikos nuotaiką. Ši kompozicija, sukomponuota plėtojant du dermiškai kontrastingus folkloro muzikos motyvus, patraukli savo nepaliaujamu ritminiu pulsu, koreliuojančiu su minėtais motyvais, kuriuose slypinti gaivališkos, laukinės jėgos potencija išskleidžiama kulminacijose. Lietuvos kamerinis orkestras kūrinį atliko ekspresyviai vesdamas į šias viršūnes, raiškiai pabrėždamas dinaminius kontrastus ir grieždamas, ypač kulminacinėse vietose, su vitališka energija, nors galbūt buvo galima paieškoti daugiau niuansų, kad muzika skambėtų tarytum išties atliekama kalniečių, tikrąja modo rustico.

Koncerte skambėjusi muzika – pabrėžtinai šviesaus pobūdžio, giedro charakterio, gal išskyrus paskutinį opusą, turintį stiprią jungtį su šiurkštoku liaudies šokio gyvybingumu, tačiau ir šis kūrinys buvo tikra vitališkumo dozė. Tikriausiai negalėtume (ir nenorėtume) neigti, jog tokių – estetiškų, šviesių, malonių – meno patirčių mums gyvybiškai reikia, kad turėtume jėgų įveikti kur kas dramatiškesnius gyvenimo potyrius.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Ir sugrįžę, ir neišvykę...

Vis eskaluojama patriotiškumo tema norom nenorom priverčia pamąstyti apie vertybes – kiek mums svarbi Tėvynė ir stiprus ryšys su ja. Ieškant gražesnio gyvenimo kartais pasirenkamas svetimas kraštas, tačiau ar tai reiškia, kad žmogus praranda patriotizmo „natas“? XVII „Sugrįžimų“ festivalis, nors trumpam sukvietęs svetur gyvenančius lietuvių menininkus į gimtąjį kraštą, buvo dar viena proga pasvarstyti apie žmogaus jungtis su Tėvyne, šiuo atveju – dalinimosi aspektu: savo ryšį su gimtine galima išreikšti pasidalinant svetur įgyta patirtimi. Kitas klausimas, kokia toji patirtis: ar tikrai ten geriau nei čia?

Gegužės 6 d. vakarą Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto preliudija buvo pianistės Šviesės Čepliauskaitės paskambintas Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimas su Tėvyne“ – festivalio tematiką atliepiantis garsusis polonezas, kurio autoriaus 250-ąsias gimimo metines šiemet minime. Pasak festivalio vadovės Liucijos Stulgienės, „Sugrįžimai“ dėkoja ir sugrįžtantiems, ir neišvykusiems – Š. Čepliauskaitė priklauso prie pastarųjų, kaip ir koncerte dalyvavęs bosas Liudas Mikalauskas. Pianistė nostalgišką kūrinį papildė virtuoziška improvizacija, žavėjo lengvu, grakščiu garsu.

Iš sugrįžusiųjų pirmas scenoje pasirodė fagotininkas Povilas Bingelis, šiuo metu gyvenantis Bazelyje (Šveicarija) ir grojantis su šio miesto kameriniu orkestru bei Ženevos „Camerata“. P. Bingelis atliko Olavo Bergo „Vertigo“ fagotui solo, Antonio Vivaldi Koncertą fagotui ir styginiams g-moll bei Žilvino Smalio Concertino fagotui ir styginiams. Čilėje gyvenantis Ž. Smalys šią kompoziciją parašė būtent P. Bingeliui, ir džiugu, kad kūrinio premjera įvyko abiejų gimtojoje Lietuvoje. Neoklasicistinės manieros trijų dalių Concertino solistas atliko virtuoziškai, ypač sužavėjo antroji dalis Aria, kurioje fagotininkas pademonstravo ypač dainingą, ilgai tęsiamą frazuotę. Pasigėrėjimą kėlė ir P. Bingelio dinaminis lankstumas.

Labai gyvai skambėjo A. Vivaldi Koncertas, kuriame, kaip ir Con-

certino, solistui akompanavo kamerinis orkestras „Modus“, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus.

Apskritai šis jaunatviškas kolektyvas, grojęs antroje koncerto dalyje, įliejo energijos po ramios pirmosios dalies, kurioje vyravo lyriški vokaliniai opusai.

Vertėtų pateikti kelias pastabas dėl programos. Pirmoje dalyje skambėjo lyrinės kompozicijos (beveik vien vokalinės, išskyrus Marco Alesi paskambintus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudaus ir „Ekspromtą“), kurių klausantis kone pusantros valandos buvo sunku sutelkti dėmesį. Antroje koncerto dalyje vyravo gyvo charakterio kūriniai. Galbūt abiejose programos dalyse kūrinius reikėjo išdėstyti kontrasto principu, be to, pati programa galėjo būti trumpesnė. Abejonių kėlė ir pasirinktų kūrinių stilistika, nes čia vargiai galima buvo įžvelgti kokią nors koncepciją. Štai mecosopranas Daiva Gedvilaitė (šiuo metu gyvena Vokietijoje), dominavusi pirmąją koncerto dalį ir tris numerius atlikusi antroje dalyje, matyt, norėjo pademonstruoti savo repertuaro įvairovę. Solistė atliko margaspalvę programą – nuo klasicizmo iki šių dienų: skambėjo W. A. Mozarto, R. Schumanno, R. Wagnerio, F. Leháro, L. Denzos, A. Piazzollos, C. Guastavino bei D. Kairaitytės dainos. Tačiau ar šis stilistinis kaleidoskopas tikslingas?

Manau, visiems atlikėjams vertėjo surasti bendrą vardiklį ir pateikti vientisesnę programą, nes atrodė, kad sumesta viskas, kas papuolė, negalvojant, kaip tai skambės viso koncerto kontekste. D. Gedvilaitė – savito tembro solistė, jai dainuojant neretai buvo justi polinkis „nutamsinti“ kai kuriuos tonus, nežymiai juos pažeminti intonaciškai, kas suteikė spalvinės įvairovės. Tačiau kiek pritrūko lygesnio balso, gilesnio skambesio. Žaismingai nuskambėjo duetas „La ci darem la mano“ iš Mozarto operos „Don Žuanas“, atliktas kartu su L. Mikalausku. Šis dainininkas artistiškai atliko ariją „Non più andrai“ iš „Figaro vedybų“, tik gaila, kad naudodamas pernelyg daug rubato, ne itin derančio klasicistiniams kūriniams, nuolat skubindamas tempą, solistas tarsi dainavo atskirai nuo jam pritariančio orkestro…

Fagotininkas Povilas Bingelis

Mecosopranas Daiva Gedvilaitė

Pianistas Marco Alesi

Norėtųsi tikėti, kad ateityje išgirsime daugiau sugrįžtančių tėvynainių – sugrįžtančių pasidalinti sava patirtimi, taip pat pasisemti jos, kitokios, iš neišvykusiųjų. Džiugu, kad po pasaulį išsibarstę lietuvių menininkai nepamiršta gimtojo krašto ir patriotizmą išreiškia dovanodami savo meną tautiečiams. Tačiau festivaliui reikėtų palinkėti konceptualesnio požiūrio – ir į programą, ir į atlikėjus, nes atsiradusi „neišvykusiųjų“ kategorija keistokai skamba festivalio kontekste ir vargiai dera su jo idėja.

nei įprastam pastatymui reikalingų sąnaudų. Dėl to ir bilietai į tokias operas kainuoja mažiau, tad jos prieinamos platesniam visuomenės ratui. „Kišeninės“ operos būna neilgos, jų scenografija minimali, apsieinama be masinių scenų, dažnai ir orkestro sudėtis sumažinama. Tačiau jos patrauklesnės nei koncertiniai operų variantai, nes „kišeninėje“ operoje dainininkai personažus kuria ne tik dainuodami, bet ir vaidindami.

Vieną tokių Lietuvoje retų „kišeninės“ operos pastatymų – W. A. Mozarto „Tito gailestingumas“ („La clemenza di Tito“) – parengė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos komanda. Operos premjera įvyko balandžio 23-iąją Kauno valstybinėje filharmonijoje, gegužės 22-ąją ji buvo parodyta Šv. Jurgio bažnyčioje „Kauno Hanzos dienų“ šventės dalyviams.

Premjerinis spektaklis buvo daug kuo neįprastas. Kauno valstybinės filharmonijos salė operai, regis, netinka ne tik vizualiai, bet ir akustiškai. O ir pati W. A. Mozarto opera „Tito gailestingumas“ Lietuvoje nėra populiari, ji visa niekada nebuvo pastatyta. Be to, atlikėjai – ne profesionalūs solistai, o VDU Muzikos akademijos studentai, kuriuos paruošė docentė Rita Novikaitė.

Labiausiai neįprastas žiūrovams buvo jau minėtas „kišeninis“ operos pavidalas: iš Mozarto kūrinio buvo išrinkti svarbiausi ir gra-

žiausi jos numeriai, tačiau išlaikyta istorijos fabula. Scenografija minimali, kostiumai „suneštiniai“ – kiekvienas solistas pats pasirūpino sceniniais drabužiais iš to, ką turėjo savo spintoje. Mažesnis ir orkestras (VDU kamerinis orkestras, vadovas Jonas Janulevičius, rečitatyvams klavesinu akompanavo Dainius Kepežinskas) – nebuvo partitūroje esančių trimitų, valtornų ir timpanų, be kurių orkestras skambėjo kameriškiau, nei turėtų. Tačiau doc. Rita Novikaitė teigė, kad toks įvairių operos komponentų „sumažinimas“ ir yra esminis „kišeninės“ operos bruožas. Ši praktika atsirado todėl, kad muzikos entuziastai trokšta pamatyti daug daugiau sceninės muzikos kūrinių, nei jų yra operos teatrų repertuaruose. O ir žiūrėti „kišeninę“ operą daugeliui yra paprasčiau, nes ji trumpesnė, greičiau vyksta veiksmas. Labai svarbus ir edukacinis aspektas: tokiuose pastatymuose paprastai dalyvauja jauni atlikėjai, kai kurie dar nebaigę studijų, tad jiems tai puiki proga patekti į operos sceną, galimybė tobulėti.

Premjeroje gailestingojo Romos imperatoriaus Tito Vespasiano vaidmenį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Povilas Padleckis (prof.

V. Noreikos kl.), VDU docentė Rita Novikaitė (Sestas), studentai Jurgita Žilinskaitė (Vitelija), Ingrida Kuraitė (Servilija), Julija Stankevičiūtė (Anijus), Martynas Bei-

Paulina NALIVAIKAITĖ

„Kišeninė“ Mozarto opera – iššūkis jauniems atlikėjams

„Kišeninė“ opera Lietuvoje nėra labai žinomas reiškinys, gal ir šis keistas pavadinimas daugeliui negirdėtas, bet daugelyje Vakarų Europos šalių vadinamoji pocket opera – gana populiarus operos pastatymo variantas, mėgstamas dėl kompaktiškumo ir mažesnių

Muzikos barai / 19

Kronika naris (Publijus). Atlikimas buvo estetiškas, santūrus ir švarus, ko ir reikalauja W. A. Mozarto muzika.

Nenuostabu, kad atlikimo branda išsiskyrė doc. Rita Novikaitė, bet ir Anijaus vaidmenį kūrusi Julija Stankevičiūtė parodė ir vokalinį, ir aktorinį meistriškumą. Kiti atlikėjai jautėsi dar kiek nedrąsiai, kartais šiek tiek strigo koloratūros, bet ansambliai skambėjo darniai.

Turint omenyje techninius vokalinės medžiagos iššūkius ir mažą sceninę jaunųjų solistų patirtį, ta nedrąsa nereikėtų stebėtis. Svarbiausia, kad atlikėjų nuoširdumas ir entuziazmas buvo akivaizdūs. „Tito gailestingumas“ Lietuvoje nebuvo pirmas tokio tipo sutrumpintas operos variantas.

Prieš dvejus metus taip pat Ritos Novikaitės iniciatyva Kauno Šv.

Jurgio bažnyčioje buvo pastatyta G. F. Händelio „Alčina“. Tuomet projekto kūrėjai sakė norėję Kauno muzikos mylėtojams parodyti barokinę operą, kuri Lietuvoje, deja, skamba retai. Pirmą kartą Lietuvoje suskambusi „Alčina“ sulaukė dėmesio ir sėkmės. Paklausta, kodėl dabar buvo pasirinktas Mozarto „Tito gailestingumas“, R. Novikaitė sakė, kad pagrindinė priežastis buvo ta, jog ši Lietuvoje nelabai žinoma paskutinė kompozitoriaus opera tiesiog labai graži. Spektaklio režisierius doc.

Nerijus Petrokas pridūrė, kad žinomesnės W. A. Mozarto operos, pavyzdžiui, „Figaro vedybos“ ar „Don Žuanas“, nėra labai tinkamos „kišeninei“ versijai – jose gausu veiksmo, mizanscenų, tad reikia didelės erdvės. Rimtosiose operose personažai daugiau pasakoja apie savo išgyvenimus, nei imasi ryžtingų veiksmų.

Svarbu pabrėžti, kad visi operos „Tito gailestingumas“ kūrėjai dirbo iš idėjos, neturėdami didelių finansinių išteklių – visus suvienijo meilė muzikai. Tikėkimės, kad graži tradicija žiūrovus supažindinti su operos teatruose rečiau skambančiais kūriniais bus tęsiama. Juk opera – senas ir ilgą raidos kelią nuėjęs žanras, tad kūrinių ir autorių pasirinkimas gausus.

Justina PALTANAVIČIŪTĖ

Virtuoziškumo ir žavesio šventė

Retai girdime skambantį vieną smuiką: ir kūrinių be fortepijono pritarimo nėra daug, ir atlikėjas, kad gebėtų pats vienas scenoje atskleisti smuiko galimybes, privalo būti drąsus, puikiai valdyti garsą ir turėti nepriekaištingą techniką – juk be akompanimento girdėti menkiausias praslydęs garsas.

Balandžio 22 d. vakarą Vilniaus rotušėje turėjome progą pasiklausyti Naujų idėjų kamerinio orkestro (NICO) smuikininkių Julijos Ivanovos, Augustos Jusionytės, Dalios Simaškos ir violončelininko Justo Kulikausko atliekamų kūrinių. Kartais NICO priekaištaujama, kad kolektyvo grojama muzika (ir įvaizdis) pataikauja plačiosios publikos skoniui bei stokoja turinio gelmės1, yra gana paviršutiniška ir neturi didelės meninės vertės. Šis koncertas parodė, ko vertas atskiras NICO narys, o pasirinkta programa nebuvo vien ansamblio pamėgta šiuolaikinių kompozitorių kūryba: girdėjome Johanno Sebastiano Bacho, Niccolo Paganini, Eugène´o Ysaÿe, XX a. autorių Giovanni Sollimos, Johno Corigliano bei Alexey´aus Igudesmano kompozicijas.

Koncertą pradėjo jauniausia iš koncertavusiųjų, LMTA II kurse studijuojanti Julija Ivanova. Ši drąsi mergina nepabijojo atlikti Bacho Antrosios partitos d-moll su garsiąja Čakona. Tokio monumentalaus kūrinio pateikimas publikai – ir techninis, ir ištvermės, ir intelektinis iššūkis. Klausantis žavėjo lygus, kokybiškas garsas (ypač lėtosiose dalyse), išryškintas polifonijos pradas.

Greitesnėse vietose kartais pritrūkdavo kiekvieno garso išlaikymo, tikslaus ritmo – skuba ne visiškai leido patirti Bacho muzikos tvirtumą, stabilumą ir ypač Čakonos didingumą. Tačiau toli gražu ne kiekvienas, būdamas tokio amžiaus, drįstų imtis brandos ir gilaus muzikos išmanymo reikalaujančio kūrinio, taigi atlikėją galima pasveikinti.

1 Vita Gruodytė. Minimalistinė akademinės muzikos roko „žvaigždė“. Kultūros barai, 2015, Nr. 2.

Muzikos barai / 20

Augusta Jusionytė

Julija Ivanova

Dalia Simaška

Dalios Simaškos griežiamas N. Paganini Kapričas Nr. 24 skambėjo drąsiai ir laisvai. Palyginti su Partitos (ir apskritai Bacho kūrybos) charakterį atliepiančiu J. Ivanovos susikaupimu, D. Simaškos pasirodymas buvo artistiškas ir efektingas, kaip ir įprasta NICO pasirodymuose. Dar vienas, koncerto pabaigoje smuikininkės atliktas kūrinys – A. Igudesmano „Funk the Strings“ – parodė jos polinkį į ypač ekspresyvią ir bravūrišką atlikimo manierą. Pastaroji kompozicija priklauso labiau popmuzikos sferai, tačiau dėl vis greitėjančio tempo ir aktyvaus ritminio prado reikalauja virtuoziškumo bei tvirtų techninių įgūdžių. „Funk the Strings“ (kūrinio eigoje prisijungė ir J. Ivanova bei A. Jusionytė) nuskambėjo

labai efektingai, o atlikėjos savo energiją perdavė ir klausytojams.

A. Jusionytė išsiskyrė nepriekaištinga technika. Šios atlikėjos muzikavimas, ko gero, buvo brandžiausias. E. Ysaÿe Sonata smuikui solo Nr. 3 d-moll pakerėjo publiką ir sulaukė gausių ovacijų. Ir iš tiesų A. Jusionytė buvo jų verta: itin sudėtingas opusas buvo pagriežtas techniškai nepriekaištingai, dramatiškai, emociškai paveikiai, su galingomis kulminacijomis. Johno Corigliano „Raudonojo smuiko kapriče“, kuriame derinami lyrinis ir aktyvusis, dramatinis pradai, buvo rastas jausmingo ir efektingo atlikimo balansas.

Trijų žavių smuikininkių kompaniją papildė violončelininkas J. Kulikauskas, jis pagriežė G. Sollimos pjesę „La Folia“. Kūrinys grįstas dviejų skirtingų charakterių priešprieša – mąslių, minimalistinėmis priemonėmis plėtojamų padalų ir dramatiškos, audringos nuotaikos, greito motorinio ritmo epizodų.

Nuolatinė nuotaikų kaita, atliepianti kūrinio pavadinimą, atliekant šį opusą reikalavo ryškių kontrastų, ir tai J. Kulikauskui pavyko išreikšti. Ko gero, labiau nei greitosios dalys žavėjo lėtesnieji epizodai – susikaupimu, susitelkimu, įsiklausymu. Juk ne visada demonišku tempu atliekama muzika yra meniškai vertingo grojimo pavyzdys; dabar, kai puiki technika yra savaime suprantama kiekvieno atlikėjo savybė, kur kas svarbiau tampa ne bravūriškai „išsitaškyti“ ir tuščiu virtuoziškumu papirkti publiką, bet scenoje išgyventi muziką, perteikti jos emocijas ir dramaturgiją. Šiems gebėjimams patikrinti ypač paranki lyrinė, lėtesnė muzika, kurią atlikdamas publikos nenustebinsi įspūdingais viražais, nebent stipriai perteiktu emociniu turiniu. Na, o šiame koncerte NICO nariai atsiskleidė kaip brandūs atlikėjai, jie grojo ir atrodė ne tik efektingai, bet ir turiningai.

Paulina NALIVAIKAITĖ

FESTIVALIO PRADŽIOS KONCERTAS VARĖNOJE Gegužės 12 d. 17.30 val. Varėnos kultūros centre V. Barkauskas (vargonai, Lietuva, JAV), R. Beinaris (obojus), E. Andziulis (mušamieji). Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunių choras VARĖNĖ, vadovė I. Zalanskienė FESTIVALIO ATIDARYMO ŠVENTĖ DRUSKININKUOSE Skiriama Valstybės dienai Liepos 5 d. 16.00 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Iškilmingas Festivalio atidarymas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos suaugusiųjų mišrus choras GAIDA, vadovė I. Vagnoriūtė Fortepijono muzikos koncertas B. Vainiūnaitė, A. Garsonaitė. Dalyvauja druskininkietis K. Megelinskas (fortepijonas) E. Valiūtės vitražų Po M. K. Čiurlionio ženklu atidengimas 18.00 val. Gėlės Čiurlioniui. Ceremonija prie paminklo V. Kudirkos gatvėje Dalyvauja choras GAIDA 19.30 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Sakralinės muzikos valandų ciklas „Čiurlioniškąją stygą palietus“ DUO OKTAVA – P. Syrrist-Gelgota (altas, Lietuva, Norvegija), Toril Syrrist-Gelgota (violončelė, Norvegija).

A. Krikščiūnaitė (sopranas), B. Vasiliauskas (vargonai), A. Kisieliūtė (fortepijonas) Liepos 12 d. Programa „Čiurlionio kelias“. Sakralinės muzikos valandos 12.00 val. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje A. Cicėnaitė (sopranas), V. Gelgotas (fleita), Ž. Survilaitė (vargonai) Liepos 19 d. 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda J. Stupnianek (sopranas), Gianluigi Spaziani (vargonai, Italija) Liepos 26 d. 14.30 val. Druskininkų M.K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų savivaldybės moksleivių piešinių konkurso Mano kelias link Čiurlionio laureatų darbų parodos atidarymas. Groja jaunieji smuikininkai 16.00 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje M. K. Čiurlionio Studijų savaitės, konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis, Smuiko muzikos šventės, Smuikininkų meistriškumo mokyklos atidarymas 16.30-17.20 val. Daniele Buccio (Italija) fortepijono muzikos rečitalis Dalyvauja jaunieji smuikininkai – Smuikininkų meistriškumo mokyklos lankytojai 17.30 val. V. K. Jonyno galerijoje E. Nalevaikos tapybos darbų parodos Andante atidarymas Groja jaunieji smuikininkai 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda D. Stulgytė-Schmalenberg (smuikas, Vokietija), A. Budrys (klarnetas), I. R. Budrytė-Kummer (vargonai, Vokietija) Liepos 27 d. Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje NERIS 9.30-10.00 val.

Konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis atidarymas M. K. Čiurlionio tapybos darbų faksimilinių kopijų parodos atidarymas 10.00-18.00 val. Konferencijos pranešimai, diskusija M. K. Čiurlionio kūrybos sklaida Lietuvoje ir pasaulyje, naujausių leidinių apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą pristatymas SPA Vilnius Druskininkai 19.30 val. Konferencijų centre Dailininkės S. Jastrumskytės tapybos darbų parodos Euklidai atidarymas Groja jaunieji smuikininkai

20.00 val. Koncertas-spektaklis TIK DĖL JŪSŲ (M. K. Oginskis) Kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui 250 Aktorė V. Kochanskytė, pianistė Š. Čepliauskaitė, G. Zeicaitė (sopranas), L. Mikalauskas (bosas) Liepos 28 d. 10.00-18.00 val. Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje NERIS Konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis tęsinys 20.00 val. Druskininkų miesto muziejuje Smuiko muzikos koncertas D. Stulgytė-Schmalenberg (smuikas, Vokietija) Dalyvauja G. Sližytė (smuikas, Lietuva, Prancūzija), YeJoo Agnes Lee (smuikas, Pietų Korėja), Cornelius Köhler (smuikas, Vokietija), Yves Schmalenberg (fagotas, Vokietija), I. Vyšniauskaitė (fortepijonas) Liepos 29 d. 10.00 val. Konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis, smuikininkų meistriškumo mokyklos dalyviams, svečiams ekskursija M. K. Čiurlionio pamėgtomis vietomis, išvyka į A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parką Naujasodėje Mokymo ir informacijos centro Miško muziejuje „Girios aidas“ 14.00-15.00 val. Konferencija Čiurlionį supusios Druskininkų gamtos paskatos meninei pasaulėjautai ir kūrybai. Vedėja etnologė G. Kadžytė.

Pranešėjai: gamtosaugininkai dr. A. Valavičius, dr. A. Lankelis, muzikologas V. Juodpusis, tautodailininkas, medžio drožėjas A. Česnulis Groja jaunieji smuikininkai 15.00-17.00 val. Miško muziejaus „Girios aidas“ kiemelyje Tautinės muzikos popietė Skiriama Etnografinių regionų metams Kapčiamiesčio miškininkų ir mokytojų folklorinis ansamblis Atgaiva, vadovė B. Stacevičienė 20.00 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Fortepijono muzikos koncertas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas R. Zubovas. Dalyvauja jaunieji smuikininkai Liepos 30 d. 15.30 val. Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje Programa „Čiurlionio kelias“. Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai 18.00 val. Druskininkų savivaldybės Viešojoje bibliotekoje Literatūrinė-muzikinė popietė Žmogus sutilpo vienaty Skiriama Druskininkų ir Varėnos krašto kūrėjams M. K. Čiurlioniui, V. Krėvei, A. Maldoniui, A. Kalanavičiui G. Urbonaitė (aktorė). Dalyvauja: D. Sakavičiūtė (altas), Cornelius Köhler (smuikas, Vokietija), I. Vyšniauskaitė (fortepijonas) Nuolat veikiančios leidinių parodos ir kompaktinių plokštelių apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą pristatymas 21.00 val. Viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ Žiemos sodo salėje Kamerinės muzikos vakaras G. Sližytė (smuikas, Lietuva, Prancūzija), Ye-Joo Agnes Lee (smuikas, Pietų Korėja), Cornelius Köhler (smuikas, Vokietija), koncertmeisterė I. Vyšniauskaitė. Dalyvauja druskininkiečiai: V. Balevičius (saksofonas), A. Kvetkauskas (akordeonas) Liepos 31 d. 15.00 val. Vaikų reabilitacijos Druskininkų skyriuje „Saulutė“, Vytauto g. 2 Smuiko muzikos popietė Meistriškumo mokyklos smuikininkai. Koncertmeisterė J. Kaminskienė 20.00 val. Druskininkų miesto muziejaus terasoje Koncertas M. K. Čiurlionio kūryba pasaulyje ČIURLIONIO KVARTETAS Rugpjūčio 1 d. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 14.00 val. Lietuvos kompozitorių smuiko muzikos koncertas Meistriškumo mokyklos smuikininkai 18.00 val. Druskininkų bažnyčioje

Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansambliai, smuikininkai solistai 21.00 val. Viešbučio „Best Baltic hotel Druskininkai“ salėje Kamerinės muzikos vakaras Ye-Joo Agnes Lee (smuikas, Pietų Korėja), Cornelius Köhler (smuikas, Vokietija), G. Sližytė (smuikas, Lietuva, Prancūzija), E. I. Eriksonaitė (smuikas) Meistriškumo mokyklos smuikininkai Rugpjūčio 2 d. SMUIKO MUZIKOS ŠVENTĖS IR SMUIKININKŲ MEISTRIŠKUMO MOKYKLOS Pabaigos koncertai 12.00 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Meistriškumo mokyklos smuikininkai 16.00 val. UAB „Draugystės sanatorija“ Raudonojoje salėje D. Stulgytė-Schmalenberg (smuikas, Vokietija), G. Sližytė (smuikas, Lietuva, Prancūzija), Ye-Joo Agnes Lee (smuikas, Pietų Korėja), Cornelius Köhler (smuikas, Vokietija), Yves Schmalenberg (fagotas, Vokietija) Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansambliai, smuikininkai solistai 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Laurie Penpraze (trombonas, JAV), A. Sharp (smuikas, Kanada), V. Oškinis (fleita), J. Landsbergytė (vargonai) Rugpjūčio 9 d. Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valandos 12.00 val. Senosios Varėnos bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje P. Padleckis (tenoras), R. Marcinkutė-Lesieur (vargonai) Rugpjūčio 14 d.17.00 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Fortepijono muzikos koncertas E. Minkštimas (Lietuva, JAV)

Rugpjūčio 16 d., Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valandos 13.00 val. Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje R. Sabaliauskas (baritonas), L. Lapė (trimitas), J. Kazakevičiūtė (vargonai) 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda A. Liutkutė (sopranas), M. Žemaitis (tenoras), J. Barkauskaitė (vargonai) Rugpjūčio 23 d. 19.00 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda I. Prudnikovaitė (mecosopranas), R. Vytas (altas), R. Jasiukaitis (violončelė), G. Kviklys (vargonai) Rugpjūčio 30 d. Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valandos 12.00 val. Senosios Varėnos bažnyčioje 19.00 val. Druskininkų bažnyčioje V. Gurstis (fleita, Vokietija), V. Survilaitė (vargonai) Rugsėjo 22 d. FESTIVALIO PABAIGOS IR M. K. ČIURLIONIO GIMTADIENIUI SKIRTI RENGINIAI 14.00 val. M. K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų moksleivių piešinių konkurso „Mano kelias link Čiurlionio“ nugalėtojų darbų paroda Druskininkų moksleivių piešinių, rašinių, muzikos viktorinos M. K. Čiurlionio kūrybos temomis nugalėtojų apdovanojimas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių ir mokytojų parengtas koncertas 19.00 val. Grand SPA Lietuva salėje NEMUNAS Festivalio Pabaigos koncertas Kauno miesto simfoninis orkestras, orkestro vadovas A. Treikauskas. Vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV, Armėnija), J. Vaškevičiūtė (mecosopranas), V. Noreika (tenoras) Koncertų vedėjas muzikologas V. Juodpusis

Kronika „Baroko pavasaris Biržuose“

Kodėl barokas į Biržus atklydo pavasarį? Stimulą šiai idėjai davė praėjusių metų pavasario sesija su klavesino muzikos žinovu ir virtuozu Vilimu Norkūnu, kuris skambinimo šiuo instrumentu paslapčių mokė Biržų jaunuosius muzikantus ir jų mokytojus. Vaikai noriai dalyvavo sesijos užsiėmimuose, todėl mokytojai pasistengė, kad prisilietimas prie senosios muzikos nebūtų vienkartinis, o turėtų tęstinumą, kad ir toliau būtų ugdomi vaikų gebėjimai, skatinamas jų smalsumas ir noras pažinti muziką, kadaise galėjusią skambėti ir Biržų pilies rūmų menėse.

Ko nors išmokti gali tik nuolat dirbdamas, perimdamas kitų patirtį, tad vienas svarbiausių dalykų yra didžiulį senosios muVilimas Norkūnas grojimo pazikos žinių bagažą turinčių atlislapčių mokė Biržų jaunuosius kėjų ir pedagogų meistriškumo muzikantus pamokos, seminarai, koncertai.

Jauniesiems muzikantams dar neišblėso Valdovų rūmuose vykusių pamokų ir koncertų, kuriuose jie dalyvavo, įspūdžiai, o dabar jie galėjo savo buvusius mokytojus – Ievą Baublytę, Vilimą Norkūną ir Rūtą Vosyliūtę, susibūrusius į ansamblį „ChiaŪla Kinderytė ir varroscuro“, matyti scenoje, atlie- Smuikininkė gonininkas Vilimas Norkūnas kančius teatralizuotą manieringojo baroko programą „Affetti musicale“ (Muzikinės aistros). Muzika pynėsi su vaidyba ir šokiu, kūrė ypatingą nuotaiką, įtraukė klausytojus į žaismingą spektaklį, leido jiems pajusti senosios muzikos grožį ir įtaigą. Įspūdingą reginį sukūrė talentinga režisierė Marija Simona Šimulynaitė, šokėjos Vesta Gineitytė ir Irina Nazarenko, V. Norkūnas (klavesinas), I. Baublytė (fleita, arfa), R. Vosyliūtė (barokinis vokalas). Šiais metais baroko muzikos meistriškumo kursai išsiplėtė – į Biržų pilį susirinko nemažas būrys mokytojų ir mokinių iš Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos. Smagu, kad jie taip pat susidomėjo senąja muzika, buvo smalsūs ir imlūs mokiniai. Beje, paskaitoje-diskusijoje „Baroko afektai“ dalyvavo ne tik rajono muzikos, bet ir bendrojo lavinimo mokyklų muzikos mokytojai.

Intensyvų kūrybinį dviejų dienų darbą sekmadienį vainikavo kursų dalyvių koncertas. Ypač žavėjo vyresniųjų mokinių noras muzikuoti tokiame koncerte, parodyti savo mokytojams, tėveliams, draugams, ko išmoko, kaip patobulėjo. Po koncerto mokiniams buvo įteikta Lietuvos muzikų sąjungos dovana – „Muzikos barų“ žurnalo numeris, kurio viršelį puošia „Baroko

Muzikos barai / 22

pavasarį Biržuose“ pradėjusio ansamblio „Chiaroscuro“ nuotrauka.

Jaunieji muzikantai turėjo progą čia pat paprašyti muzikantų autografų.

Antrasis festivalio koncertas vyko balandžio 19 dieną. Į Biržus trijų baroko muzikos korifėjų – G. F. Händelio, J. S. Bacho ir A. Vivaldi – gražiausius kūrinius atvežė Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas prof. A. Vizgirdos. Koncerto vedėja Jurgita Skiotytė-Norvaišienė įdomiai ir šmaikščiai pristatė atliekamus kūrinius, atvėrė baroko meno pasaulio užkulisius, į pasakojimą įpindama įdomių detalių ir iš asmeninio didžiųjų muzikų gyvenimo. Pakilią instrumentinę muziką gražiai papildė ir vokalas – norvegų dainininkas Steinas Skjervoldas. Šis koncertas trumpam į namus buvo sugrąžinęs ansamblio kontrabosininką Donatą Butkevičių. Jau keletą metų kolektyve grojantis biržietis – vienas perspektyviausių Lietuvos jaunųjų kontrabosininkų, jam buvo skirta nemažai gimtojo miesto klausytojų aplodismentų.

Festivalio kulminacija buvo baigiamasis koncertas „Sonatos gimimas“ Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje balandžio 26 d. „Įsivaizdavau, kad esu salėje, kurioje skamba smuikai ir daug daug dūdų...“, – taip jaunoji klausytoja Agnė apibūdino barokinio smuiko ir bažnyčios vargonų (basso continuo) muziką. Smuikininkė Ūla Kinderytė ir vargonininkas Vilimas Norkūnas koncerto klausytojams papasakojo, kuo ypatingi šie instrumentai ir kuo nepaprasta jais atliekama muzika.

Koncerto išvakarėse V. Norkūnas su didžiuliu jauduliu kalbėjo apie atgimusius vargonus ir nekantriai laukė koncerto, kuriame, anot jo, skambės tokia muzika, kokia šioje bažnyčioje neskambėjo 200 metų... Tą ypač spalvingą, iš amžių glūdumos atsklidusį vargonų gausmą pajuto ir nuolatiniai bažnyčios lankytojai, girdintys vargonus kiekvieną sekmadienį, ir klausytojai, atėję tik į šį koncertą. Nepaprastai pakiliai muzika atrodė sklindanti ir bažnyčios klebonui Rimantui Mikalauskui, ir bažnyčios vargonininkei Jūratei Duderienei. O vienas iš jaunųjų klausytojų nusivylė, kad koncertas baigėsi taip greitai...

Manau, kad biržiečiai, kasmet po žiemos laukdami gamtos atgimimo, kartu lauks ir „Baroko pavasario“ sugrįžimo. Tad reikia palinkėti jo organizatoriams – Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklai ir Biržų krašto muziejui „Sėla“, pagalbininkams – Lietuvos muzikų sąjungai, Biržų evangelikų reformatų bažnyčiai, o ypač festivalio iniciatorei – muzikos mokytojai Romualdai Butkevičienei jėgų ir susiklausymo, kad į Biržus pargrįžęs „Baroko pavasaris“ kaskart sužydėtų vis gražesniais žiedais...

Edita LANSBERGIENĖ

Teatralizuota manieringojo baroko programa „Affetti musicale“

Aristokratiška prabanga: žmogaus balso grožis

Gegužės 24 dieną visi, apsilankę Verkių dvare persikėlėme, reikėtų fantastinės literatūros termino „įvyko transteleportacija laike“ ir tapom praeities, jausmų, meilės dramų dalyviais. Baltijos kamerinis operos teatras pakvietė pažaisti operos – kartu su atlikėjais aktyviai dalyvauti poeto Aleksandro Puškino dramos motyvais sukurtose Piotro Čaikovskio operos scenose.

Dvaro aplinka išties perkėlė mus į XIX amžių. Siužeto linija – nesenstanti, laikui nepavaldi, pagrindinė tema – visais laikais pati įdomiausia, aktualiausia: nelaiminga, laiku nepastebėta meilė. Į pokylį atvykstančius svečius pasitiko dvaro šeimininkai – Inesa Linaburgytė (Larina), Fausta Savickaitė (Auklė), Vaidas Bartušas (Trikė). Netoliese sukinėjosi abi ponios Larinos dukros – valiūkiška Olga (Joana Stanelytė) ir romantiškoji Tatjana (Dovilė Kazonaitė). Maloniai pakviesti sėdomės prie stalų lauko terasoje, kiekvienam pagal pageidavimą buvo patiekta kavos, arbatos ar vyno. O kad nenuobodžiautume, Larina su Aukle dalinosi prisiminimais. Joms pritarė Tatjana su Olga ir Egidijaus Miknio vadovaujamas instrumentinis ansamblis. Atrodė, tik čia ir dabar gimsta nuostabioji Čaikovskio muzika.

O taip arti skambantys puikūs balsai teikė absoliučią palaimą.

Regis, valandų valandas klausytum nuostabaus Inesos Linaburgytės balso ar taip ir liekančios neįminta mįsle paslaptingosios Faustos Savickaitės: kodėl toks gražus, aksominis mecosopranas nepastebėtas, neįvertintas?

Bet palaiminga ekspozicija baigiasi, pievele prie mūsų artinasi Lenskis (Andrius Bartkus), lydimas nuobodžiaujančio Onegino (Jonas Sakalauskas).

Ir prasidėjo...

Matyt, to, kas vyko, pasakoti neverta – istoriją visi puikiai žinome. Tačiau kaip viskas vyko režisierės Rūtos Butkus valia, aptarti tiesiog būtina.

Pastaraisiais metais vis randasi bandymų operos nepažįstančiai

Romantiškoji Tatjana – Dovilė Kazonaitė

publikos daliai padėti suvokti išskirtinį šio žanro žavesį. Pastangos visuomet vertos palaikymo, tačiau sėkme džiaugtis dar neteko. O štai šis spektaklis Verkių dvare jau per premjerą gali būti įvertintas kaip absoliuti sėkmė – puikiai pavyko pasiekti natūralią visų operai būtinų komponentų dermę.

Po Verkių dvarą vaikščiojome tarsi brangiausi svečiai ir kiekvienoje skirtingai inscenizuotoje aplinkoje tapdavome nebyliais bręstančios tragedijos liudininkais. Mūsų nebuvo daug – gal 80, tad netrukome susipažinti ir, kaip dera artimiems įvykių dalyvių bičiuliams, pertraukėlių metu aptarinėjome situacijas, bandydami nuspėti jų baigtį (ne faktinę – ją, kaip minėta, visi žinome, o emocijų išraiškas).

Ne, į Tatjanos miegamąjį nesiveržėme! Bet atsisakyti malonumo dar kartą išklausyti Dovilės Kazonaitės puikiai atliekamos laiško scenos negalėjome. Ir čia talkino režisierės fantazija: intymias, psichologiškai svarbias scenas stebėjome tarsi pro rakto skylutę – nespalvotame televizoriaus ekrane. Žodžiais nusakyti nors ir pasyvaus dramos dalyvio įspūdžius labai sunku. Juk tam ir buvo pasitelktas garsas, muzika, žmogaus balsas. O kad statydama vis didesnius operos teatrus žmonija tolino ne tik publiką nuo scenos, bet ir operos žanrą nuo publikos, tą vakarą galėjome įsitikinti atvirkštiniu pavyzdžiu.

Nors dainavo nevienodą scenos patirtį turintys solistai, žmogaus balso galimybes ir poveikį – nuo absoliutaus grožio iki širdį

spaudžiančio dramatizmo – demonstravo visi. Ir nė vienam nekilo klausimų, kodėl opera gimė aristokratų rūmuose – patyrėme absoliučią prabangą, kuriamą čia pat, šalia skambančio žmogaus balso, perteikiančio begalinę emocijų ir jų atspalvių paletę.

Ponas Trikė – sopraninas Vaidas Bartušas ir kunigaikštis Greminas – bosas Liudas Norvaišas dainavo ne tik Tatjanai ar Oneginui, bet ir man su tamsta. Šampano taurėmis paskutinio veiksmo pokylyje susidaužti galėjai ne tik su kaimynu, bet ir su Oneginu, kuris, skendintis visiškoje depresijoje, nesileido su aplinkiniais į kalbas. Kol nepamatė Tatjanos...

O Lenskis? Jo žūties akimirką nuostabioji arija nesulaukė aplodismentų – ne dėl to, kad būtų prastai atlikta, o kad sujaudino iki pat sielos gelmių...

Slenka dienos, tolsta gegužės 24-oji, bet įspūdžiai, patirti tą vakarą, neblėsta. Priešingai, norisi kiekvienam pasakoti, aiškinti visiems, kad operos grožis – tai skambesys, jausmų drama, kurios pagrindinis veikėjas yra žmogaus balsas, silpniausias, gležniausias, trapiausias iš visų instrumentų! Ir tik tuomet, kai jo klausaisi netrikdomas, supranti, kad opera – tai nuostabu! Ir, pasirodo, visai nebūtina nieko, ką sugalvojo Puškinas ir Čaikovskis, tobulinti. Kur kas svarbiau pajusti jų ir jų laikmečio dvasią.

Audronė ŽIGAITYTĖ

Scenos iš spektaklio Verkių dvare

Muzikos barai / 23

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotr.

Kronika

Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Neišgirsta Piotro Čaikovskio muzika

Į Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre ėjau norėdama pasidžiaugti Kostu Smoriginu. Nerašau „jo dainavimu“ – puikus aktorius nė vienoje matytoje operoje neatskiria dainavimo nuo personažo plastikos. Spektaklio iki tol nebuvau mačiusi, tik girdėjau prastų atsiliepimų apie pastatymą (režisierius Vasilijus Barchatovas, scenografas Zinovijus Margolinas, kostiumų dailininkė Marija Danilova, šviesų dailininkas Levas Kleinas). Operos premjera įvyko 2012 metais. Kaip ji atrodo šiandien?

Teatras – savotiškas žaidimas, čia žmogaus dvasinės pajautos ir dramos atskleidžiamos per muzikos ir plastikos visumą. Tai ne tiesmukas gyvenimo paveikslėlis, bet filosofinė jo išraiška. Muzikiniame teatre muzika valdo spektaklio visumą, veiksmo tempą ir ritmą, terpę, kurioje gyvena herojai, jų psichologines būsenas. Muzikinis teatras prasideda nuo jausmų, poelgių logikos, kurią atskleidžia partitūra.

Režisierius V. Barchatovas jaunas, bet pretenzingas. Teigia, kad „daugybė „Eugenijaus Onegino“ spektaklių yra provincialūs, juose P. Čaikovskio veikalas suvokiamas paviršutiniškai, operos partitūra perskaitoma neteisingai“. Režisuo-

Muzikos barai / 24

damas labiausiai atsižvelgęs į tai, ką pats P. Čaikovskis užrašė partitūroje (pagirtina mintis). Kita vertus, netinkamas jam ir P. Čaikovskio požiūris į Aleksandro Puškino kūrinį. Tenka apgailestauti, kad jaunas režisierius nematė puikių „Metropolitan Opera“, Vienos operos sukurtų ir nufilmuotų veikalo traktuočių, o ką jau kalbėti apie Dmitrijaus Chvorostovskio ir Renée Fleming duetą, Plácido Domingo ar Rolando Villazóno sukurtą aistringą ir romantišką Lenskio personažą. „Eugenijus Oneginas“ – vienas mėgstamiausių Piotro Čaikovskio kūrinių, gimęs iš poreikio išsakyti savo požiūrį į žmonių santykius, intymiausias emocijas, iš meilės A. Puškino poezijai. Operos sėkme netikėjo, girdėjo priekaištų, kad joje nėra veiksmo. Kompozitorius aiškino, jog tai kamerišką atmosferą kurianti opera, čia svarbiausia herojų santykiai, jų motyvacija. „Kokia „Onegino“ poezijos gelmė!

Neklystu, žinau, kad operoje mažai bus scenos efektų ir judėjimo.

Tačiau liks bendras poetiškumas, žmogiškumas, paprastas siužetas su genialiu tekstu užpildys tuos trūkumus. <...> Gal mano opera ir ne sceniška, bet aš įsimylėjęs Tatjaną, nepaliauju žavėtis Puškino eilėmis ir kuriu joms muziką, nes mane jos pakerėjo. Vien Tatjanos scena su aukle ko verta! <...> Kas geba operoje išgirsti muzika išreikštus ne teatrinius sugalvojimus, bet nuoširdžius bendražmogiškus jausmus – mano opera bus patenkinti“, – 1877 m.

kompozitorius rašė broliui. O 1878 m. S. Tanejevui patvirtino: „Operą kūriau todėl, kad vieną gražią dieną užsidegiau troškimu muzika išsakyti visa, kas „Onegine“ tiesiog jos šaukėsi. Nusispjauti man ant tų efektų!“ Scenos erdvės kompozicija turėtų perteikti muzikoje jaučiamą gamtos lyriką, namų jaukumą, žmogaus būties tragiškumą, atskleisti socialinius 19 a. visuomenės sluoksnių santykius. P. Čaikovskis laiške K. Albrechtui rašė: „Pastatymas turėtų būti ne prabangus, bet labai tiksliai atitinkantis laiką; kostiumai būtinai turi būti to laikotarpio, kad primintų veiksmo metus (19 amžiaus trečiasis dešimtmetis).

Kūrinio idėja gali skleistis įvairiose erdvėse, tačiau nepaneigdama muzikinėje dramaturgijoje įprasmintų kelrodžių. Galime prisiminti muzikinę partitūrą mokėjusius tiksliai, įdomiai perskaityti režisierius Giorgio Strehlerį, Walterį Felsensteiną, Franco Zeffirelli, Jeaną-Pierre´ą Ponnelle‘į ar Borisą Pokrovskį... Tai režisieriai, kurie nuolat savęs klausė: kodėl tokia intonacija skamba ši frazė, kodėl kompozitorius ją kartoja?

O kas vyksta mūsų teatro scenoje?

Pirmajame plane stūkso būda (bajoro gyvenamasis namas?

Sandėliukas, ant kurio kas netingi laipioja, girtauja?). Joje įkurdinti herojai ne tik bendrauja pantomima, greitosiomis užkandžiauja, išlenkia taurelę, bet ir dainuoja prarasda-

mi balso skambumą, griaudami ansamblio vientisumą (pvz., kolūkietiškai aprengtos Tatjanos, kitos epochos neskoningais apdarais „papuoštos“ Olgos, virtuvėje besisukiojančios matuškos Larinos, auklės ansamblis). Personažai dainuoja ir užlipę ant stogo ar užlindę už tos būdos. Kažkodėl reikšmingiausias ne pirmas planas, kuriame vyksta svarbiausi operos epizodai, bet scenos gilumoje nutiestas takas, skirtas chorui ir sureikšmintam pagrindinių herojų pakėlimui.

Neaiškiu simboliu tapo pokarinis dviratis (?). Pirmame plane, gerai apšviestas, intriguojantis... Drebėdama, kad nenuvirstų ar platus sijonas neįsipainiotų į stipinus, sukiojasi Olga – visa salė apmirusi stebi.

Pasivėžina ir kiti scenos dalyviai.

Deja, lyrines scenas kurti įsipareigojusiam režisieriui muzika netapo įkvėpimo šaltiniu ir profesinės atramos tašku. Joje neišgirdo laiko dvasios, kurią siekė atskleisti P. Čaikovskis. Keista buvo spaudai deklaruota operos prasmės idėja, dar keistesnė jos įgyvendinimo forma. Režisieriui turėjo būti svarbu rasti užkoduotą idėją muzikoje. Tiksliai suvokiama prasmė – gyvenimo scenoje dvasia, forma – jos kūnas. Svarbiausia yra sukurti atmosferą, nuotaiką, sceninę erdvę, kurioje herojai galėtų kurti charakterius, santykius. Muzikoje tai ryšku.

Pavyzdžiui, Tatjanos ir Olgos duetas, taiki Larinų namų atmosfera kurta sol minor tonacija, dvelkia ramybe.

Antroje I veiksmo dalyje sol minor dingsta, kaip ir žmonių ramybė.

Kaimo bajorai, valstiečiai, sostinės aristokratija – jų charakteristikos girdėti muzikoje, ji scenoje diktuoja ir santykius tarp šių socialinių grupių. Spektaklyje džiaugdamiesi derliumi valstiečiai baidykle paverčia savo šeimininkės (matuškos) dukrą Tatjaną, nepajėgiančią pasipriešinti tokiai prievartai. Moterų choras, vizualiai simpatiškas, įprasminęs valstiečių skalbėjų poilsį, tapo nepateisinamu herojų (bajorų!) reikšmingų santykių eksponavimo pirmajame plane fonu.

Laukdama įstojimo viena choristė stovėdama nepaliaujamai gręžė sijoną – tai buvo ryškiausias scenos akcentas.

Nieko režisieriui nepasufleravo Tatjanos vardinių puotos Larinų namuose muzika. O juk šokiai P. Čaikovskio kūryboje muzikologų

vertinami kaip ypač reikšmingi, jie ne tik kuria atmosferą, bet ir apibendrintai perteikia socialines charakteristikas. Muzikoje įkomponuoti šokiai leidžia operoje atpažinti 19 a. Rusijos visuomenės socialinius sluoksnius: valstiečius, smulkius apskrities bajorus, aristokratus. Visiems suprantama, ką reiškia menuetas, kuris charakterizuoja keistą prancūzą Trikė, Tatjaną sveikinantį gražbyliaujamais kupletais. O ką sako spektaklyje matoma daržo baidyklė?

Simpatiškas žiemos epizodas, tačiau jis visiškai nieko bendra neturi su operos partitūra. Užkampio sodyboje vykstantis kaimynų bajorų baliukas pas Larinus remiasi valsu, mazurka. Tikrai ne valstiečiams būdinga muzika. O kas yra polonezas? Ar jis gali skambėti jau 20 amžiaus perone? Ne tik muzika, bet ir dainuojamas tekstas nedera su režisieriaus kuriama erdve. Koks beprasmis blaškymasis su lagaminais!

Prastas režisieriaus sumanymas pasiūlyti Oneginui stumdytis prie kažkokios stoties užeigos durų (ištroškęs Oneginas puola prie taurės šampano, vėliau Greminas įbruka tuščią lėkštelę maistui...).

Kodėl žaisminga ir linksma panelė Olga režisieriaus sugalvota tokia pikta: stumdo Lariną (neįsivaizduojama!), daužo lėkštes? Dramaturginius posūkius muzikoje įprasmina harmonijos kaita, ritminės faktūros, tempas. Olgos ariją dirigentas pateikė labai tiesmukai. Dvi jos dalys, lyginant orkestrinę faktūrą, atspindi ne tik reiškiamą laimę – arijos pabaigoje iš orkestro balsui perduota melodinė linija suteikia nerimastingos, bauginančios nuojautos.

Reikšmingai sudainuojama apie dvikovą, 19 a. aristokratijos ginčų sprendimo būdą. A. Puškinas romane tam skiria daug teksto. P. Čaikovskio operoje tai ne tik Lenskio arija – gyvenimo apmąstymas, bet ir atgarsiai paskutiniame veiksme.

Oneginas supranta, kad po dvikovos niekas nepasikeitė, jis užmušė geriausią draugą ir iki šiol jo siela neranda ramybės. Režisieriui dvikova nepasirodė reikšminga, Lenskis patiltėje prikuliamas ir žeminamai (aristokratams nebūdinga!) nudrebiamas nuo pakylos. Žiūrovai nebegalvoja apie operos problemas, bet vienas kitą klausinėja, ar artistas apdraustas, nes kiekvieną kartą gali beprasmiškai susižeisti stuburą.

Vis dėlto tik dainininkas-aktorius yra centrinė operos idėjas perteikianti spektaklio figūra. Nors kompozitorius, pasak G. Larošo, kūrė „aksominę vakaro elegiją“, tačiau atlikėjai ją gali pateikti ir kaip labai paveikią psichologinę dramą, tragediją. Tokios dramaturgiškai svarbios Tatjanos ir Olgos, Tatjanos, Onegino ir Lenskio, Lenskio ir Olgos, Gremino, Onegino ir Tatjanos scenos.

Balandį drauge su Kostu Smoriginu (Oneginas) dainavo Julija Stupnianek (Tatjana), Jovita Vaškevičiūtė (Olga), Tomas Pavilionis (Lenskis), Liudas Norvaišas (Greminas), Inesa Linaburgytė (Larina), Eugenija Klivickaitė (auklė). Būtina paminėti visada scenoje charakteringą tipažą sukuriantį Igną Misiūrą.

Trikė dainavo neskoningai pervaidintais personažais savo biografiją gausinantis Mindaugas Jankauskas.

Atlikėjai pagal savo galimybes vokaline, aktorine raiška bandė rasti psichologinę tiesą, pasiekti poetinio žodžio, muzikos, atmosferos scenoje sintezės („Jeigu jos nėra – opera mirusi“, – rašė B. Pokrovskis).

J. Stupnianek puikiai parengė vokalinę Tatjanos partiją. Tačiau režisierius praleido santykių su Oneginu pradžią. I veiksme Tatjanai tik įdomu pavaikščioti su naujuoju kaimynu. Bet juk Oneginas – jos, romantikės, skaitytų romanų herojus! Tai girdėti muzikoje. Visos leitmotyvais tapusios frazės sako: ji jau įsimylėjusi („Tu tik įėjai – aš pažinau, aš nustėrau...“). Tatjanos kančios, romantiškos meilės siekio motyvus paaiškina A. Puškinas ir P. Čaikovskis: „Aš čia viena, niekas manęs nesupranta ir veltui žūti čia privalau...“. Emocijų viršūnė – laiško scena. Nemaloniai, antiestetiškai nuteikia dėvimas Onegino švarkas.

Muzika pajėgi išreikšti Tatjanos būseną. Orkestras pirmas atskleidžia Tatjanos išgyvenimus, klausimus, dramatizuoja situaciją (mažos sekundės, chromatizmai, faktūra ir atsakymo tarsi laukiančios pauzės).

O scenoje, užuot klausiusi orkestro muzikos inspiruojamo savo pačios vidinio balso, Tatjana priversta blaškytis: tai priebutyje, tai po grindimis ar scenos gilumoje (tada visai kitaip, dusliau skamba balsas!).

Antroji arijos dalis („Tegul ir žūsiu aš...“) mums rodo pasikeitusią Tatjaną, ryžtingai nusiteikusią kovoti už savo laimę. Jos veiksmus lemia

aistra ir viltis. Ryto aušra operos muzikoje pateikiama kaip metafora, dvasinis atsivėrimas, meilės, šviesios vilties simbolis. P. Čaikovskis sukūrė ryškų saulės patekėjimo epizodą: styginių tremolo auga, pustoniais grindžiama melodinė linija, šviesiu, plačiu do major akordu atsiveria aušra, šviesa. Suskamba piemens ragelis. Todėl šiaip gražus pasipylęs lietus – visai ne ta muziką perteikianti metafora.

Lygiai skamba lyriniai epizodai, įvairiaspalvė, psichologiškai pagrįsta laiško scena (o dar jeigu režisierius savo sumanymais netrukdytų!). Su lagaminu rankose scenoje blaškoma dainininkė jau subrendusio charakterio, valinga moteris.

Neorus, bet įtikinantis dialogas su Oneginu. Dramatizuota vokalinė linija prasmingai vedama į aukštame registre fortissimo dainuojamą dramatinę frazę: „Amžinai sudie!“. Į nepavydėtinas situacijas įkišto Onegino galima tik gailėti.

Girdėjome puikiai valdomą labai gražų Kosto Smorigino vokalą.

Aišku, Lietuvos operos sceną reikia pažinti, žinoti, kur palankiausia išdėstyti mizanscenas, kad garsas geriausiai sklistų į salę. Netinkamai apšviestoje erdvėje, keistose mizanscenose dainininkas-aktorius kūrė dialogus. Raiškiai, įtikinamai ir nedeklaratyviai skambėjo jo arija.

Iki operos finalo girdėjome, matėme herojaus transformaciją nuo dvarelyje apsilankiusio lengvabūdžio, savimi pasitikinčio, nuobodulio varginamo sostinės dendžio (nuobodulys išprovokuoja ir konfliktą su Lenskiu) iki bandančio suvokti savastį, atgailaujančio už savo klaidas žmogaus. K. Smoriginas buvo įtikinamas. Onegino pasirodymas (allegro piu mosso giusto) paženklintas aistra. Dainininkas gerai jaučia muziką, neutriruoja vaidybos. Žiūrovas galėjo pajusti herojaus charakterio pokyčius.

Po nemažai vaidmenų W. A. Mozarto operose (Don Žuano, Laporelo, Mazeto, Papageno) K. Smoriginas jaučiasi jau galintis dainuoti savitos raiškos rusų kompozitorių operas. Oneginas – pirmasis vaidmuo. Gerai valdomas balsas, aktoriaus gebėjimai padės sukurti dar ne vieną rusų kompozitorių operų herojų.

Nieko nesakantis, o gal net apgailėtinas perono šurmulyje buvo Greminas. III veiksmo arija interpre-

tuota nuobodokai, neišryškintos vidurinės dalies nuotaikos. Kažkodėl iš už kampo Greminas stebi Tatjanos ir Onegino sceną. Nieko bendra nei su P. Čaikovskiu, nei su epochos dvasia.

Lenskis (Tomas Pavilionis) priverstas užsiimti kažkokiais nuoširdžius santykius su Olga trukdančiais veiksmais. Matyt, režisieriaus sumanyta, kad Lenskiui santykiai su Olga visai nesvarbūs, nes jis – mintis užrašinėjantis poetas. Tvarkingai padainavo ariozo ir ariją, siekė įgyvendinti kompozitoriaus muzikinį sumanymą, tačiau meninio efekto pritrūko. Reikšmingos arijos pauzės skambėjo „valdiškai“, buvo neįprasmintos, kiek genamos orkestro.

Kaip svarbu atliepti kompozitoriaus sumanymą: Lenskio arijoje zabudiet mir menia – dvasios šauksmas, forte, minimalus fa gaidos pratęsimas. Pavyzdžiui, P. Domingo vienu įkvėpimu aistringai sujungia šią frazę su gretima: no ty, Olga... Tačiau kitiems tenorams dramatizmo norisi pasiekti tembriniais ir garso dinamikos kontrastais. T. Pavilionio atlikime visko buvo saikingai.

Olga dainavo raiškiai, skambus balsas padėjo aiškiai artikuliuoti tekstą. Pirmasis kvartetas ir orkestras nesusikalbėjo, tačiau sunku tokioje scenos erdvėje padaryti kitaip.

Malonu buvo klausytis gerai skambančio Inesos Linaburgytės balso.

Choras (vadovas Česlovas Radžiūnas) visada yra gerai pasirengęs, šį kartą scenoje individualizuoti jo narių santykiai įnešė gyvybės – bene vienintelis sėkmingas spektaklio elementas. Orkestras, jo solistai gerai intonavo, tačiau pradžioje kartais nubėgdamas į priekį neišgirsdavo dainininkų, neleisdavo ramiai baigti frazių. Norėjosi jautresnio santykio su jais (dirigavo operos, kaip keistai skelbiama, muzikos vadovas Robertas Šervenikas).

Kūryba – laimingas nušvitimo akimirksnis. Tačiau ji turi turėti gerus profesinius pagrindus, nuolat būti stimuliuojama gerosios pasaulio kūrėjų patirties ir reiklios savistabos.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 25

Premjera

Leonora arba Fidelijus Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Laisvės apoteozė

Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko gegužės 15, 16 ir 20 dienomis.

Spektaklį kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Steinas Phillipsas (Norvegija), vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Tai bendras LNOBT ir Bergeno nacionalinės operos pastatymo projektas. Bergene premjera įvyko 2013 m. lapkričio mėnesį.

Muzikos barai / 26

Kelios savaitės prieš mirtį Beethovenas iš gaidų krūvos ištraukė partitūrą ir padavė Schindleriui. „Tai daugiausia kančių gimdymo metu pareikalavęs mano vaikas. Jis suteikė nemažai nusivylimo. Gal todėl yra mylimiausias?“, – užrašė kompozitorius 1803-iaisiais užrašuose „Ein Skizzenbuch von Beethoven“.

Klausos problemos, besisukantis gyvenimo įvykių ratas, meilės ir vienatvės priešpriešų atakos palietė kiekvieną 1803–1806 m. periodo kūrinį (Herojinė simfonija, sonatos fortepijonui „Appassionata“, „Aurora“).

Kova randant tai, kas nebuvo iškart suprasta, priimta.

Opera, meiliai autoriaus vadinama „Leonora“, buvo triskart perrašyta, atsirado net keturios uvertiūros... Prisėdo rašyti penktąją ir vis buvo nelaimingas. Gimė koncerto fortepijonui G-dur, simfonijos c-moll trečiosios dalies eskizai. Suskamba būsimos

operos „Fidelijus“ pirmasis kalinių choras ir Florestano arija. Ji inspiruoja „Appassionatos“ idėjas. Užrašomas Leonoros ir Florestano duetas. Ir didžioji Leonoros arija. Kokia mąstymo, emocijų įtampą liudijanti atmosfera! Jozefinai Brunswik pirmajai pagrojo ankstyviausius operos fragmentus 1804-ųjų lapkritį. Operos „Leonora“, kaip šiandien vadinamos jo uvertiūros, fragmentą. Kad Beethoveno kūrinys nebūtų painiojamas su jau esančia Ferdinando Paëro (1777– 1839) tokio pat siužeto opera „Leonora“, prieš Beethoveno valią buvo pakeistas jo operos pavadinimas.

Palyginus abi operas telieka žavėtis Beethovenu, sugebėjusiu talentingai palikti Cimarosos ar Paisiello pasekėjus epochos uodegoje. Jo muzikoje tokia aistra, toks veržlumas! Klasikų suformuotos struktūros įgijo naują emocijų išraišką ir romantišką temperamentą, porevoliucinio laisvės,

lygybės, brolybės idėjų, herojiškumo vardan meilės, teisingumo siekių prisodrintą turinį.

Lieka tik jį įprasminti.

Ar reikia suprimityvintai primesti konclagerių (1989 metų režisierės Vlados Mikštaitės ir dirigento Jono Aleksos pastatymas LNOBT), Sąjūdžio (šio pastatymo finalas), gal dar kitas temas?

Trečioji operos „Fidelijus“ redakcija nuo 1814 m. gegužės 23 d. mena savo sėkmės kelią. „Aš užtikrinu jus, mielieji, kad ši opera laimės man kankinio vainiką“, – užversdamas paskutinį lapą ištarė Beethovenas.

Didžioji prancūzų revoliucija –

ano ir vėlesnių dešimtmečių kūrybos ištakos. Kaip ir kontrastingi rezultatai. Ferdinando Paëras mėgavosi burbonų draugija Paryžiuje, o Beethovenas visa savo esybe veržėsi į gaivalingo romantizmo erdves. Muzikos simfonizmą LNOBT spektaklyje norėta išryškinti orkestrą pakeliant į sceną. Puiku, jeigu jis tikrai būtų scenos erdvėje, tačiau jis atsidūrė už grotų, ir dar pridengtas iš viršaus. Muzikantai žino, kaip svarbu solistams jausti dirigento pagavas, siunčiamus impulsus, o ne tik matyti batutą. Svarbiausius operos numerius dainavę solistai dirigentą regėjo tik monitoriuose.

Nors muzikoje liko buitiškumo, sa-

vitų zingšpylio (Marcelinos ir Žakino, Roko ir Marcelinos scenos) atšvaitų, Marcelinos vaidmuo (puikiai skambėjo Julijos Stupnianek ir Joanos Gedmintaitės premjerose atliekamos vokalinės partijos) traktuotas tarsi subretės (ką nuoširdžiam, naiviam muzikiniam dialogui suteikia lengvabūdiškas vandens purkštuvėlis, beprasmiai sukiniai?), tačiau tolesnis ekspresyvus herojinis muzikos pradas pasiglemžė klausytoją. Orkestras, kad ir neišvengė netikslumų, grojo siekdamas „nenuvilti“ Beethoveno ir neblogai reagavo į partitūroje pažymėtus dinaminius niuansus, perteikė jausmingą kantileną, ekspresijos proveržius.

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

Antroji „Fidelijaus“ premjera. Gegužės 16 d. dainavo: Rachel Nicholls – Leonora, Andrew Sritheranas – Florestanas, Egidijus Dauskurdis – Rokas, Dainius Stumbras – Donas Picaras, Julija Stupnianek – Marcelina, Tomas Pavilionis – Žakinas, Liudas Mikalauskas – Donas Fernandas

Muzikos barai / 27

Premjera

Muzikos barai / 28

revoliucinės fanfaros!). Jie tik kalėjimo sargai. Nuotaikingai, ekspresyviai skamba finalinis choras, kviečiantis jungtis milijonus.

Beethovenas finale pagrindinių herojų jau nebeindividualizavo, muzika tarsi ir kvietė išvysti Eugène´o Delacroix „Laisvę“. Tokia „do mažoro orgija“, kaip rašė amžininkai.

Muzika diktuoja veiksmą: Leonora atskleidžia savo paslaptį – harmoninis posūkis nelauktas, pabrėžiamas orkestrine pauze. Kaip ir ta mizanscena, kurioje pistoletu ji apsaugo save ir vyrą nuo Picaro. Gal per mažai padirbėta su apšvietimu? Gal neišnaudotos scenos techninės galimybės muzikos ir reginio sąsajoms išryškinti? Besikeičiantys debesėliai scenos koloritui, muzikai, herojų reakcijoms įtakos neturėjo.

Solistai verti pagyrų. Tvarkingai parengti kalbamieji tekstai, dažniausiai graži tarsena, suprantama vokiečių kalba, kaip ir dainavimas. Atliktas didelis ir prasmingas darbas, tad svarbu, kad su juo susipažintų žiūrovai, pamatytų jame didžiojo Beethoveno įžvalgas, bendražmogiškų idėjų prasmę. „Aš kuriu ne miniai (Menge), bet išsilavinusiems (Gebildeten) žmonėms“, – po operos nesėkmės įsiutęs šaukė kompozitorius.

Galutinę operos versiją Beethovenas peržiūrėjo 1814-aisiais. Joje jau buvo girdėti IX simfonijos temos: žmogaus vienatvės gelmė, aistra, meilė ir laisvės saldybė. Asmeninės tragedijos paskęsta šioje didybėje. „Jūs turite bendradarbiaudami išgelbėti tai, kas geriausia liko dūžtant laivui...“, – įrašė Beethovenas. n

Audronė ŽIGAITYTĖ

Neįmintos „Fidelijaus“ paslaptys

Po trijų L. van Beethoveno „Fidelijaus“ premjeros spektaklių galvoje kirbėjo tik viena mintis: kodėl pastaraisiais metais tarsi susitarę Europos operos teatrai stato „Fidelijų“?

Susipažinti su muzika šiandien nebėra sunku – net ir naujausių pastatymų įrašai gana lengvai pasiekiami.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo biografijoje „Fidelijų“ jau turi (1989 m.). Beje, tas spektaklis gyvavo itin trumpai – publika kategoriškai ignoravo Beethoveno muzikos iliustravimą Sibiro lagerių scenomis.

O gal ne tik pastatymas klausytojams nebuvo patrauklus? Juk prastai girdėjusio, meilės pilnatvės neišgyvenusio kompozitoriaus operos santuokinės meilės tema aistromis patikėti nelengva. Kampuota, kaip ir pats kompo-

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

Pirmojo veiksmo didžiojoje Leonoros arijoje skamba viena įspūdingiausių Beethoveno kantilenų. Tai muzikinis Leonoros portretas, jame atsispindi skausmas, pyktis, švelnumas. Moteriškai jausminga Adagio dalis: ateik, o viltie. Labai aiški arijos forma. Atspirties taškas tolesnei personažo charakterio plėtotei – herojinio atspalvio antroji arijos dalis.

Norėjosi didesnės – ir režisieriaus išgirstos – jos ekspresijos.

Pirmose premjerose Leonoros vaidmenį kūrė Rachel Nicholls (Jungtinė Karalystė) – gražus didelis balsas, kaip teigia spauda, viena ryškiausių dabar dainuojančių R. Wagnerio Brunhildų. Herojinę liniją ji tęsė ir tercete su Roku, kvartete su Picaru.

Ryškiausiai moters herojiškumas atsiskleidė duete su Florestanu.

Florestano mizascenos sumanytos tarsi negirdint muzikos. Reikšminga arijos įžanga įspūdinga ir muzikiniu požiūriu, ir psichologiškai, o scena nyki – kažkas patamsyje inkščia. Tačiau muzika greitai, iki kulminacijos diktuoja vis kitokias reakcijas. Didelis svečio iš Naujosios Zelandijos kilusio Andrew Sritherano balsas, nors dramatizuodamas jį užspaudžia, viršutiniame registre negeba iki galo vesti muzikinės minties.

Sceniškai organiškas, gražiai, kokybiškai skambantis buvo Roko personažas. Jį kūrė Eugenijus Chrebtovas (gegužės 15 d.) ir Egidijus Dauskurdis (gegužės 16 d.). Tomui Pavilioniui puikiai tiko Žakino partija, ji gerai parengta – pakankamai paslankus vokalas, nepervaidinta. Dainiaus Stumbro Picaras – grubokas, utriruotas. Ar neužtektų tiksliai atliekamos partijos ir logiškų santykių su partneriais?

Taikdarys Donas Fernandas pagal rangą neturėtų vaikščioti su buteliu rankose, tačiau Liudui Mikalauskui vaidmuo problemų nekėlė. Malonu girdėti profesionaliai ir raiškiai antraeilę partiją dainuojantį solistą.

Puikiai dainavo choras. Pirmasis kalinių choras – tarsi šnabždesiai, viltis pamatyti šviesą, laisvę, o virš jų orkestre jau skamba viltis („O, viltie, laisvė grįžta“). Primityvus kareivių epizodas – nepajaustas artėjančios laisvės dvelksmas (orkestre skamba

zitorius „pasišiaušusi“ muzika turi jo sonatoms, kvartetams, simfonijoms būdingo didingumo, tačiau ji sudėtinga vokaliniu požiūriu. Žinoma, šiandien jau viskas išdainuojama, nors būtent vokalo sudėtingumas daugelį metų stabdė ne tik „Fidelijaus“, bet ir IX simfonijos, Iškilmingų mišių atlikimą.

Taigi, ką turėtų atskleisti Beethoveno opera „Fidelijus“?

Siužetas dirbtinai buitiškas. Personažų charakteriai ryškūs, bet plakatiški – jokio psichologizmo, jokios kaitos.

Laisvės idėja... O taip – IX simfonijos eskizų šioje operoje apstu!

Tad ir reginių, iliustruojančių kalėjimo (veiksmo vieta) uždarumą ir nepasiekiamas laisvės erdves (debesys, saulėtas sodas...) galėtų pakakti. Kas kita, kad nekintantis scenovaizdis (konstrukcija) vargu ar padeda garsui ir taip jau akustiškai problemiškoje mūsų teatro salėje pasiekti klausytoją. Ką jau kalbėti apie legendinę prabangią scenos mašineriją, nepigiai įsigytą, tačiau taip ir „neįveiklinamą“ nė viename pastatyme (statytojų tingumas?).

Visų dainininkų pastangos vertos pagyrų. Ir, kas labai svarbu, mūsų solistai pasirodė ne prasčiau už pripažintus svečius. Ypač džiugino jaunieji – Eugenijus Chrebtovas, Mindaugas Jankauskas, Raimundas Juzuitis, Tomas Pavilionis. Regis, jie ir režisieriaus, ir dirigento užduotis įvykdė puikiai. O Liudas Mikalauskas (Donas Fernandas), net ir atlikdamas

epizodinį vaidmenį, savo vaidybos talentu sugeba jaudinti, atkreipti dėmesį į, regis, nelabai svarbias detales (ypač kai dėmesį tuo metu turėtų traukti pagrindinių atlikėjų dainuojamas finalas): kalinčiam bičiuliui atsigauti padedantis vyno butelis, vyru persirengusios Leonoros Florestanui paduotas ypatingą šilumą skleidžiantis duonos kepalėlis, kuris Liudo – Fernando rankose įgyja papildomų emocinių niuansų.

Gegužės 20 dieną Leonorą dainavo Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, sėkmingai konkuruodama su viešnia Rachel Nicholls, dainavusia du pirmuosius spektaklius. Įdomu, kaip seksis su šia nelengva vokaline partija galynėtis jaunosioms solistėms Karolinai Glinskaitei ir Aistei Miknytei, juo labiau iki šiol nei dideliu balsu, nei dramatizmu nepasižymėjusiai Irenai Zelenkauskaitei? Tiesą sakant, nustebau jų pavardes matydama ties Leonoros vaidmeniu. Juk pirmiausia, ko šį partija reikalauja iš dainininkės, – tai nepaprastos fizinės ištvermės ir balso jėgos. Kartais net šypseną kelia dar labai primityvia forma Wagnerio moterų herojiškumą prognozuojanti Beethoveno melodika. O jeigu nebūtų gimęs Verdi? Koks likimas tada būtų ištikęs žavųjį operos žanrą?

Rachel Nicholls iš Vilniaus išskubėjo dainuoti Wagnerio Izoldos.

Nomedos, kaip ir viešnios, sukurtų vaidmenų sąraše puikuojasi Brunhilda (LNOBT pastatymas), jau dainuota ir Izolda, tiesa, kol kas koncertiniame variante. Prigimtinis Nomedos

moteriškumas, balso tembro aksomas ir kaip visuomet puikiai „perskaitytas“ kompozitoriaus sumanymas nuo pirmos jos pasirodymo akimirkos leido jausti meilės kančią, šilumą net ir tuose melodiniuose Beethoveno posūkiuose, kuriuose kompozitoriui ir vieno, ir kito aiškiai pritrūko. Aktorinis dainininkės talentas Florestano portretą leido mums susikurti jam dar net nepasirodžius scenoje.

Skambus balsas viršūnėse kūrė būtiną įtampą, o ansambliuose puikiai derėjo su partnerių balsais. Dainininkei, regis, artima buvo ir nuosaiki Oskaro Koršunovo režisūra, kai dažnu atveju menkas judesys, netrukdantis dainuoti, perteikia kur kas daugiau nei beprasmis lakstymas po sceną.

Po visų trijų premjeros spektaklių girdėti kolegų atodūsiai dėl pernelyg solistų forsuojamų balsų (kartais net riksmu pavadintų) skatina dar kartą atkreipti dėmesį į neatsiejamą operos meno komponentą – salės akustiką.

Taip ir norisi klausti sporto arenų statybų manija susirgusių Lietuvos politikų, kada gi ateis geros akustikos salių metas? Nejau negaila talentingų solistų, dėl garso kokybės nukenčiančios muzikos, o ir klausytojų, iš kurių atimamas operos meno žavesys. n

„Fidelijaus“ premjera. Gegužės 20 d. dainavo: Nomeda Kazlaus – Leonora, Andrew Sritheranas – Florestanas, Liudas Norvaišas – Rokas, Eugenijus Chrebtovas – Donas Picaras, Joana Gedmintaitė – Marcelina, Audrius Rubežius – Žakinas, Raimundas Juzuitis – Donas Fernandas

Muzikos barai / 29

Sukaktis Vita ČESNULEVIČIŪTĖ

M

ylėti muziką – tai siela viešpatauti“, – sako profesorė Kornelija Kalinauskaitė, šiais metais švenčianti gražias savo 90-mečio ir 70 pedagoginės veiklos metų sukaktis.

K. Kalinauskaitė gimė 1925 m. gegužės 11 d. Kaune, tačiau vaikystė prabėgo pamario krašte, jos prisiminimuose tebėra gyvas šviesusis Šilutės ir Nidos laiko tarpsnis. Profesorės gyvenimo knygos puslapiuose įrašytas ir Antrasis pasaulinis karas, ir pokaris. K. Kalinauskaitė Vilniaus konservatorijoje 1945 m. baigė prof.

Stanislavo Szpinalskio fortepijono klasę, o 1948 m. – Jakovo Targonskio smuiko klasę.

Kornelija Kalinauskaitė

Trisdešimt penkerius metus (1946– 1981) K. Kalinauskaitė grojo Lietuvos kvartete (kartu su E. Paulausku, J. Fledžinsku, M. Šenderovu, vėliau – R. Kulikausku) antruoju smuiku. Šio kvarteto laimėjimai Budapešto (1959) ir Lježo (1964) tarptautiniuose konkursuose ne tik garsino Lietuvos vardą, bet ir kūrė mūsų šalies kvartetinės muzikos tradicijas. 1959 m. kvartetui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo garbės vardas, 1965 m. jis apdovanotas LTSR valstybine premija.

K. Kalinauskaitė daug koncertuodavo ir kaip solistė – ši veikla, pradėta dar 1943 m., truko beveik penkis dešimtmečius. 11 metų kartu su vyru altininku Jurgiu Fledžinsku rengė Lietuvos kvartetas

Muzikos barai / 30

Kornelija Kalinauskaitë: Tikslas pasiektas

koncertų ciklą „XVII‒XVIII a. smuikininkų virtuozų muzika“, griežė duetu, taip pat su fortepijoniniais trio, kvartetais, kvintetais, išleido plokštelių, įrašė apie 300 kūrinių radijuje.

Bendradarbiauta su Vasilijumi Širinskiu, Vadimu Borisovskiu, Sergejumi Aslamazianu, Levu Seideliu, Tatjana Nikolajeva, Stasiu Vainiūnu, Marieta Azizbekova, Halina Znaidzilauskaite, Augustinu Maceina ir kitais muzikais.

Stingant lietuviškų pjesių smuikui, K. Kalinauskaitė prikėlė iš užmaršties, pritaikė smuikui retai atliekamus J. Naujalio, M. K. Čiurlionio, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Pakalnio kūrinius. „Man labai patikdavo atrasti nežinomus, retai grojamus ir naujus kūrinius, – kalba Profesorė. – Jais mėgdavau paįvairinti ir studentų repertuarą kamerinio

premija (1965), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999 m.). Už ilgametę aktyvią ir produktyvią pedagoginę veiklą 2014 m. K. Kalinauskaitei suteiktas LMTA profesoriaus emerito vardas.

Siūlome skaitytojams K. Kalinauskaitės pasakojimo apie Lietuvos kvartetą ir darbą Kamerinio ansamblio klasėje fragmentus.

PIRMIEJI LIETUVOS KVARTETO ŽINGSNIAI

Tik pasibaigus karui, 1945-aisiais, kultūros ministrui Juozui Banaičiui kilo idėja į Lietuvą pakviesti smuikininką Jakovą Targonskį ir violončelininką Levą Seidelį. Targonskis gavo įpareigojimą suburti lietuvišką styginių kvartetą. Neradęs tinkamų

jimo specifika. Pradžioje parinkdavo nesudėtingą repertuarą, daugiausia romantikus. Mes su Fledžinsku kvartete grojome 35 metus, buvome jo branduolys. Violončelininkai keitėsi net penkis kartus.

Dirbome palaikomi tik jaunatviško entuziazmo. Filharmonija mus siųsdavo koncertuoti į kaimus, miestelius. Kad publikai būtų įdomiau, kartu važiuodavo ir dainininkas. Su mumis yra dainavę Vladimiras Rubackis, Nona Nikejeva, Elena Čiudakova, Aldona Repšytė, Kipras Petrauskas.

Kelionės būdavo labai sunkios. Traukiniai ir autobusai nevažiuodavo pagal grafiką, tad naktimis sėdėdavome stotyse kaip vargšai benamiai. Publika kvarteto muziką dažniausiai girdėdavo pirmą kartą, tad norėdamas žmones sudominti Fledžinskas prieš

Lietuvos kvartetas su J. Targonskiu. Iš kairės: Levas Seidelis, Jurgis Fledžinskas, Jakovas Targonskis, Kornelija Kalinauskaitė

ansamblio klasėje. Tai tarsi stebuklas, kai suskamba, pradeda lietis iki šiol negirdėta muzika.“ K. Kalinauskaitė 1945–1947 m. dirbo Valstybinės konservatorijos koncertmeistere, vėliau Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, nuo 1949 m. iki 1994 m. konservatorijoje (dabar ­– Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstė kamerinio ansamblio dalyką.

Kamerinio ansamblio katedroje profesorė savo veiklą tęsia iki šiol – konsultuoja studentus, dalyvauja egzaminų ir konkursų vertinimo komisijose.

1975 m. K. Kalinauskaitei suteiktas profesoriaus vardas. Už išskirtinius nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai ji apdovanota LTSR valstybine

partnerių Vilniuje, pabandė kvartetą kurti Kaune – pakvietė smuikininką Rauchą ir altininką Satkevičių. Tai buvo senosios mokyklos atstovai, orkestro koncertmeisteriai. Darbas truko neilgai – turbūt tokia sudėtis nepasiteisino.

Targonskis kvartetą kūrė mąstydamas apie ateitį, todėl norėjo rasti jaunų žmonių, kurie testų veiklą jam pasitraukus.1946 metais jis man pasiūlė groti antruoju smuiku, o Jurgį Fledžinską prikalbino griežti altu. Į kvartetą atėjome neturėdami reikalingų įgūdžių, muzikavimo patirties, bet buvome jauni ir kupini užsidegimo.

Pamažu, labai metodiškai Targonskis mus supažindino su kvartetinio gro-

Lietuvos kvartetas (iš kairės J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas), po koncerto Maskvoje 1949 m.

koncertus pasakodavo apie kūrinius, kompozitorius, įdomius jų gyvenimo įvykius, nuotykius.

Važinėjant su koncertais nelikdavo laiko parengti didesnių kūrinių, kad publikai nepabostų, grodavome atskiras jų dalis. Prašėme, kad Filharmonija leistų pasirengti rimtesniems koncertams, bet buhalteris sakydavo: „Ne nastupaite mne na mozol“ (nemindžiokit man nuospaudos). Tad

Muzikos barai / 31

Sukaktis toks buvo požiūris į kvartetą.

Prabėgo ketveri ar penkeri metai, ir mes sužinojome, kad Maskvoje vyks kvartetų atranka į konkursą Prahoje. Nusprendėme išbandyti savo jėgas. Pirmas blynas prisvilo – grojome tik pirmajame ture. Bet šis mėginimas buvo naudingas ir nulėmė tolesnį mūsų kelią. Po konkurso pajutome Beethoveno kvarteto antrojo smuiko prof. Vasilijaus Širinskio globą, jis mums parodė vertinimo komisijos protokolą su kiekvieno nario pastabomis. Reikšmingiausias mums pasirodė Davido Oistracho vertinimas: „Ansamblis geras, bet griežia grubiai“. Privalėjome keisti grojimo manierą. Reikėjo pagalbos, ir ji atsirado.

Tai buvo violončelininkas Sergejus Aslamazianas – Komitaso kvarteto narys ir jo siela, nuostabus žmogus.

Jau ankščiau, kai kvartetas koncertavo Lietuvoje, mus sužavėjo jo skambesys. Griežė labai minkštai, lyg glostydami aksomą, atrodė, kad nėra nei stygų, nei stryko. Jų muzika buvo tokia dvasinga, kaip ir pats Aslamazianas. Mus jis priėmė labai nuoširdžiai, jo dėka kvartetas įgavo savitą veidą, minkštą, sonorinį, vientisą skambesį, išmoko interpretacinių subtilybių, kurios vėliau taip žavėjo klausytojus.

BUDAPEŠTO KONKURSO LAURAI

1958 metais Maskvoje buvo paskelbta atranka į tarptautinį Haydno konkursą Budapešte. Į Maskvą nuvykome jau pasikeitę. Muzikologė Marina Sabinina rašė, kad sostinėje pasirodė Deus ex machina – mūsų kvartetas! Atrankoje laimėjome pirmą vietą, nors dalyvavo visi Tarybų Sąjungos kvartetai.

Kai grįžome iš Maskvos, Filharmonija pagaliau mus pastebėjo. Tarsi būtume pasikeitę per vieną dieną. Tik ką buvome pastumdėliai, o dabar mumis ėmė didžiuotis – mes turime kvartetą!

Rengtis konkursui vyriausybė sudarė labai palankias sąlygas, skyrė pinigų naujiems instrumentams įsigyti.

Gavome kelialapius į Palangą, kad galėtume be rūpesčių rengtis konkursui. Grodavome po aštuonias valandas – ryte kiekvienas atskirai, paskui bendra trijų valandų repeticija. Per pertrauką nubėgdavome prie jūros,

Muzikos barai / 32

Lietuvos kvarteto sutiktuvės Vilniaus geležinkelio stotyje sugrįžus iš konkurso Budapešte, 1959 m. 1 eilėje iš kairės: J. Banaitis, R. Kulikauskas, K. Kalinauskaitė su sūnumi, E. Paulauskas. 2 eilėje pirmas iš kairės – E. Balsys, trečias – J. Karnavičius, penktas – J. Juzeliūnas, toliau – J. Fledžinskas, P. Tamuliūnas

o vakare vėl tris valandas grodavome kartu. Ta vasara buvo labai karšta, Palanga pilna žmonių, tad ir repetuoti nebuvo vietos. Pasiūlė mums lauko sceną, kurioje vykdavo Filharmonijos koncertai. Atsinešdavome po dubenį šalto vandens, įmerkdavome kojas ir grodavome.

Maskva mums paskyrė konsultantą – konservatorijos smuiko profesorių Asaturą Grigorianą. Daugiausia jo pastabų ir patarimų gaudavome dėl klasikinės muzikos interpretacijos, ypač pirmasis smuikas, kuris grojo gerai, bet mėgdavo muziką romantizuoti. Per tris mėnesius turėjome parengti šešis kvartetus, kiekvienas trijų dalių, taigi iš viso 18 kūrinių. Planavome kiekvieną dieną ir valandą. Haydno konkurso privalomoji programa buvo tokia: 3 Haydno kvartetai, XIX a. kūrinys – mes pasirinkome Schuberto „Mirtį ir mergelę“, vienas iš Bartóko kvartetų – pasirinkome Šeštąjį, laisvai pasirinktinas kvartetas – grojome Šostakovičiaus Pirmąjį. Tokia programa reikalavo milžiniško darbo.

Vykdami į Budapeštą trumpam sustojome Maskvoje, kur konsultavomės pas prof. Vasilijų Širinskį. Jo brolis Sergejus buvo žymus violončelininkas.

Broliai, gyvenę viename name, buvo pavyzdys, kaip reikia intensyviai ir nuoširdžiai dirbti. Kartą svečiavomės pas Vasilijų. Buvo pusė dvylikos vakaro, kai profesorius pasakė: „Reikėtų paskambinti broliui, jis norėtų su jumis susitikti“. Paskambino. O šis, ką

tik grįžęs iš operos spektaklio, persirengęs pižama, groja gamas...

Tąkart labai norėjome parepetuoti didelėje salėje. O Maskvoje gauti salę nelengva, prieš kelis mėnesius reikėdavo užsirašyti. Vasilijus pažadėjo padėti. Jau kitą dieną sako: „Gavau – nuo antros iki ketvirtos nakties“.

Mums plaukai pasišiaušė – Lietuvoje taip dirbti dar nemokėjome. O profesorius labai apsidžiaugė ir pats atvyko naktį mūsų pasiklausyti.

Konkursas vyko Budapešto Lizsto konservatorijoje. Tarybų Sąjungai vertinimo komisijoje atstovavo prof.

Ciganovas – Beethoveno kvarteto primarijus. Pirmajame ture mums pasisekė, jautėme tai ir iš publikos sveikinimų. Vienas vokiečių profesorius susižavėjęs sakė, kad taip atliekamo Schuberto dar nėra girdėjęs. Tačiau tą pačią dieną viešbutyje priėjo profesorius Ciganovas ir sako: „Jūs vos patekote į antrą turą. Pats nežinau kodėl.“ Profesorius susirūpino, nes nujautė avantiūrą. Pareikalavo viešai peržiūrėti slapto balsavimo biuletenius.

Dauguma mums parašė dešimt, buvo du devintukai, o čekų atstovas prof.

Sadlo skyrė nulį. Kai į jį nukrypo visų žvilgsniai, šis išbalo, paraudo, sudrebėjo ir pasakė: „Atsiprašau, pamiršau prirašyti vienetą“. Tokiu būdu jis norėjo „prastumti“ savo šalies kvartetą.

Jie užėmė tik penktą vietą, o norėjo aukštesnės.

Maskvos kvartetas laimėjo pirmą, mes – antrąją vietą. Bet didžiausią

moralinį atpildą patyrėme baigiamajame koncerte. Kaip įprasta, kvartetai grojo tokia eilės tvarka: IV, III, II ir I vietų laureatai. Mums pagrojus Šostakovičių, publika nesiliovė plojusi, Maskvos kvartetas negalėjo išeiti į sceną. Klausytojus turėjo raminti pats salės direktorius.

Budapešte patyriau ir dar vieną netikėtumą. Konkurso dienomis gastrolių į Budapešto operą atvyko Maskvos muzikinio teatro dainininkė Larisa Avdejeva, o su Filharmonijos simfoniniu orkestru skambino Emilis Gilelsas. Konkursui pasibaigus Tarybų Sąjungos ambasada surengė koncertą ir priėmimą visų šalių atstovybėms. Dalyvauti šiame koncerte buvo pakviesti abu kvartetai, Avdejeva ir Gilelsas. Deja, dainininkė, atvykusi dainuoti operoje, neturėjo nei gaidų, nei pianisto. Paprašytas akompanuoti Gilelsas atsisakė. Manęs neįspėjęs mūsų violončelininkas Šenderovas prasitarė, kad aš esu ir pianistė. Ambasados delegacija atvyko pas mane su prašymu gelbėti padėtį. Sutikau, bet su sąlyga, kad pati parinksiu repertuarą (mat jau daug metų nebuvau grojusi fortepijonu). Su Avdejeva nuvažiavome į biblioteką natų, parinkau arijas iš operos „Karmen“ ir keletą man žinomų Čaikovskio bei Rachmaninovo romansų. Vieną kartą parepetavome ir – į koncertą.

Po kvarteto skambino Gilelsas, o po to į sceną pakilome mes su dainininke. Šis įvykis nebūtų vertas dėmesio, jei ne tai, kad prie pravirų durų priglaudęs ausį mūsų dėmesingai klausėsi Gilelsas. Išeinant jis prišoko prie manęs su komplimentais. Man tai buvo ypač malonu, be to, visą vakarą teko praleisti jo draugijoje. Staiga jis man sako: „Turiu prašymą – gal galėtumėt man padėti“. Labai nustebau – ko gi toks muzikos milžinas gali manęs prašyti? O jis sako, kad poryt su simfoniniu orkestru, diriguojant Georgeu Georgescu, jis turi atlikti Beethoveno koncertą. Prieš keletą dienų jį grojo Londone ir ten pametė natas.

Nusipirko kitas, bet pasirodė, kad tai kitoks leidinys, optiškai klaidinantis.

O dar pakilo temperatūra. Tad prašo manęs su juo parepetuoti – antru fortepijonu atlikti orkestro partiją.

Kitą vakarą Liszto konservatorijos salėje kartu pagrojome visą koncertą. Man tai buvo sunki užduotis, nes jau buvau atpratusi nuo klaviatūros.

Padėjo tik mokėjimas skaityti iš lapo.

Koncerto vakarą jis skambino puikiai – su vidine energija ir susikaupęs.

Publika buvo pakerėta. Po koncerto visi veržėsi autografų, bet Gilelsas griežtai liepė nieko neleisti. Tik man nepriekaištavo, kai pro duris ėmiau programėles ir nešiau jam pasirašyti.

Kai traukinys pasiekė Vilniaus stotį, išgirdome trankią muziką ir išvydome daugybę žmonių perone.

Pagalvojome, kad sportininkus pasitinka. Pasirodė, jog tai mus sveikina.

Pats Kultūros ministras stovėjo su gėlėmis. Tai buvo 1959 metai – pirmas kartas, kai Lietuvos menininkai išvažiavo į užsienį ir grįžo su laurais.

Po šio konkurso mums atsivėrė visų šalių koncertų salės.

KAMERINIO ANSAMBLIO KLASĖJE

Konservatorija, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – mano antrieji namai. Ryte repetuodavome su kvartetu, po pietų eidavau į konservatoriją. Be bendravimo su studentais, kaip ir be smuiko, negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo. Pradėjau dėstyti baigusi smuiko klasę 1948 m. Man siūlė pasirinkti: būti smuiko klasės asistente ir vėliau turėti savo klasę arba dėstyti kamerinį ansamblį.

Nedvejodama pasirinkau antrąjį variantą, nes mėgau kamerinę muziką, nuo vaikystės ja žavėjausi. Be to, buvau įsitikinusi, kad turėdama pianistės diplomą klasėje galėsiu patarti ir smuikininkams, ir pianistams.

Darbo pradžia nebuvo lengva. Neturėjau patirties, trūkdavo žodžių išreikšti mintims, paaiškinti. Be to, nedrįsdavau sakyti pastabų, nes pirmieji mano studentai buvo bendraamžiai H. Znaidzilauskaitė, D. Peščinskas, J. Urba, P. Juodišius, nedaug jaunesni V. Landsbergis, K. Kabelis, K. Grybauskas, K. Kontrimas, D. Trinkūnas, V. Viržonis, T. Šernas, M. Radvilaitė.

Per visą pedagoginio darbo laikotarpį į gyvenimą išleidau per 500 studentų. Dauguma jų pamilo kamerinę muziką, nemažai tapo žinomais

Prof. K. Kalinauskaitės Kamerinio ansamblio klasės diplomantai 1985 m. 1 eilėje iš kairės: J. Kairytė, D. Lasauskas. K. Kalinauskaitė, B. Vaitkus, R. Kiaušinytė. 2 eilėje: I. Dobilaitė, D. Biržytė, R. Zarinas, A. Telksnytė, E. Gavėnavičiūtė, V. Juškutė. 3 eilėje: N. Bazaraitė, L. Padleckytė, E. Bazauc, Ž. Karkauskaitė

atlikėjais ir pedagogais: D. Katkus, P. Kunca, S. Lipčius, R. Šiugždinis, S. Kiškis, A. Matulionytė, A. Grižas, R. Radzevičius, J. Karnavičius, V. Vitaitė, R. Vaitkevičiūtė, Ž. Karkauskaitė, Z. Levickis, J. Bialobžeskis, J. Andrejevas, S. Okruško, B. Vainiūnaitė, V. Kaplūnas, V. Sondeckis ir kiti. Dešimtys jų dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai.

Visuose Lietuvos simfoniniuose ir kameriniuose orkestruose yra mano klasę baigusių studentų.

Namuose pamokoms ruošdavausi turbūt ne mažiau nei studentai. Net ir vėliau, jau įgijusi patirties, turėdama savo metodiką ir aiškius reikalavimus, vis tiek prieš pamokas peržvelgdavau, analizuodavau studentų repertuarą. Siekiau, kad su kiekviena pamoka studentas tobulėtų, kad nuolat bręstų jo muzikos samprata.

Neišmanantiems kamerinio muzikavimo specifikos turbūt atrodo, kad griežti ansamblyje labai paprasta: kiekvienas išmoksta savo partiją, o tada groja kartu. Kartą studento paklausiau: „Kas svarbu geram ansambliui?“ Jis atsakė: „Svarbu kartu pradėti ir kartu baigti“. Jei užtektų tik to, būtų lyg Krylovo pasakėčioje – kiekvienas trauktų į savo pusę.

O iš tiesų ansamblio dalyviai – lyg architektai, statantys vieną pastatą.

Juos sieja bendra meninė užduotis, jie turi vieningai vesti muzikinės minties liniją, visos detalės turi būti apsvarstytos ir suderintos. Jie – lygiateisiai partneriai.

Muzikos barai / 33

Sukaktis

Kamerinio ansamblio katedra 2002 m. Iš kairės: P. Kunca (katedros vedėjas), V. Klovaitė, J. Klovaitė, K. Kanišauskas, R. Armonas, J. Andrejevas, D. Balsytė, R. Svirskis, K. Kalinauskaitė, D. Katkus, D. Lapėnaitė, V. Paukštienė, G. Menkevičiūtė

Pradinėje mokymosi stadijoje siekdavau, kad studentai aiškiai suvoktų kūrinio tekstą, atsižvelgdami į visus kompozitoriaus nurodymus. Pirmosiose studentų ansamblio pamokose klausydavausi grojimo sekdama natas. Kai tekstas išmokstamas, natos dedamos į šalį ir visas dėmesys skiriamas interpretacijai. Reikia įžvelgti, kas parašyta tarp eilučių, t. y. suvokti meno kūrinio idėją ir prasmę. Šiame etape dažniausiai reikia pedagogo pagalbos, nes studentai daug ką praleidžia, nepastebi ar atlieka netiksliai. Įvaldžius tekstą, sudaromi bendri kūrinio traktuotės kontūrai. Prieš detalią elementų analizę studentai turi išmokti girdėti save visumoje – tai būtina ansamblinio grojimo užduotis. Kadangi kiekvienam iš partnerių lemta nupiešti tik dalį garsų paveikslo, jie turi girdėti ir klausytis ne tik savęs, bet ir vienas kito. Taip randasi vidinis ryšys.

Kūrybinis kontaktas ansamblyje ugdo nuolatinę savikontrolę, saiko pojūtį, garso proporcijų, savo vietos polifoninėje struktūroje pojūtį. Studentas išmoksta muzikos audinyje atskirti pagrindinius ir šalutinius elementus, įveikti savimeilę, kad pasiektų bendrą tikslą. Kamerinis ansamblis atlikėją apsaugo nuo per didelio subjektyvumo. Vaizdžiai ir taikliai ansamblinį muzikavimą yra apibūdinęs Stendhalis: „Tai dviejų, trijų ar keturių gerų draugų pokalbis“.

Muzikos barai / 34

Kad atlikėjai įgyvendintų bendrą mintį, vieningai išreikštų kūrinio charakterį, svarbu rasti visų muzikos raiškos elementų ryšį. Turi būti pasiektas temų identiškumas, analogiškos frazuotės linijos, ritmas, dinamika, štrichų charakterio vienybė ir pan.

O kur dar įvairūs niuansai, variantai, dinaminiai atspalviai. Tai kruopštus, pedantiškas darbas.

Studentams tekdavo patarti, kokiu būdu įveikti techninius sunkumus: štrichus, aplikatūrą, garso formavimą. Pianistams kartais reikėdavo pakoreguoti pirštuotę. Dažniausiai jiems būdavo sunku įsilieti į styginių skambesį, juk fortepijonas didelis instrumentas, o smuikas – mažas, švelnus. Pianistas negali groti tokiu pat forte kaip solo kūriniuose. Jis turi girdėti kolegą ir rasti skambesio proporcijas, perprasti styginio instrumento technologiją, štrichus, kad sugebėtų jį imituoti. Daug tekdavo kovoti su styginio instrumento priešu – pedalizacija. Netinkamai naudojamu pedalu galima „paskandinti“ bet kokio styginio instrumento skambesį.

Dažnai studentai klausdavo, kokiu tempu reikia groti. Svarbiausia – autoriaus nuoroda dalies pradžioje.

Dažnokai nustebdavau, kad studentai nežino tempų terminų reikšmės, nors tai jau turėtų išmokti muzikos mokykloje. Studentams tampa aišku, kai padiriguoji. Be to, patardavau rasti greitą epizodą ir pagal jį orientuotis – jis padiktuoja tempą.

Kūrinio interpretacijų gali būti įvairių, tačiau atlikėjai privalo rasti bendrą sprendimą. Man, pedagogei, čia tekdavo režisieriaus vaidmuo.

Stengdavausi, kad studentų repertuare būtų kuo įvairesnio stiliaus, skirtingų epochų kūrinių. Geriausia pradėti nuo Vienos klasikų, kur aiškiai išreikšti pagrindiniai ansamblinio grojimo principai, t. y. harmoninė faktūra, aiški muzikos forma ir dialogai, kontrastai. Norint groti šiuolaikinius opusus, būtina išanalizuoti geriausius klasikų kūrinius.

Gali kilti klausimas, ar kamerinės muzikos atlikėjas nėra suvaržytas.

Svarbu, kad ansamblio dalyviai nejaustų įtampos ir baimės laisvai muzikuoti. Stengdavausi ugdyti studentų

kūrybiškumą, provokuodavau jų tarpusavio ginčus, skatindavau pagrįsti savo interpretaciją. Geriausių rezultatų ansamblyje galima pasiekti tada, kai jo nariai yra panašaus techninio lygio, o jų asmenybės giminingos.

Pedagogo darbas be galo atsakingas. Per ilgametę savo praktiką įsitikinau, kad dėstant reikalingas logiškumas, motyvuotas įtikinimas, žinoma, neatmetant ir emocijų. Neužtenka nurodyti klaidas ir netikslumus, pasakyti išvadas ir taisykles – reikia atskleisti ir kūrinio prasmę pasitelkiant vaizdingus palyginimus, metaforas ir pan. Kiekviena pamoka turi būti rimta profesionalaus muzikos pažinimo ir jos interpretacijos mokykla. Man rūpėjo studentams ne tik suteikti muzikos stiliaus supratimo pagrindus, atskleisti kūrinyje paslėptą emocijų įvairovę, bet ir parodyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis sumanymą galima pasiekti.

Visuomet siekiau, kad studentas suvoktų, jog gaidos – negyvi ženklai, kuriuos atlikėjas, pasitelkęs fantaziją ir intuiciją, turi atgaivinti ir iš jų sukurti gyvą muziką. Kiekvienas kūrinys ar epizodas turi būti ryškaus charakterio, skleisti tam tikrą nuotaiką ir dvasinę būseną. Pavyzdžiui, S. Rachmaninovas reikalaudavo, kad studentai lankytų žymių dainininkų koncertus. Jis teigė, kad nesiklausydami gero dainavimo jie nesugebės tobulai atlikti jokios frazės. Dainavimas visiems instrumentininkams yra geriausias pavyzdys, kaip frazė nuosekliai vystoma, kaip ji alsuoja, blėsta ir užbaigiama. Į visa tai kreipiau dėmesį dirbdama su studentais.

Mano klasės ansambliai sėkmingai dalyvaudavo festivaliuose ir viešuose Muzikos akademijos koncertuose. Ypač malonu, kad daug studentų (ypač stygininkų), jau baigusių mano klasę, ateidavo talkinti pianistams, jie juto trauką kamerinei muzikai. Dar kiti, patys jau pedagogai, atvesdavo savo mokinius, prašydavo patarimų, kviesdavo jų pasiklausyti, pakonsultuoti prieš konkursus, egzaminus.

Labai smagu, kad kamerinė muzika pamėgta. Tikslas pasiektas. n

Nostalgiškas susitikimas su praeitimi

Pianistės ir pedagogės Olgos Šteinberg jubiliejui Balandžio 28 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje susibūrė „šeima“ – profesorės Olgos Šteinberg mokiniai. Fortepijono katedros vedėjas prof. Jurgis Karnavičius, pradėjęs nostalgišką susitikimą su praeitimi, perdavė renginio vairą ilgametei katedros vedėjai prof. Veronikai Vitaitei, dabar vyriausiai Mokytojos atminimo saugotojai.

Prologui labai tiko Živilės Karkauskaitės paskambintos Luciano Berio ir Olivier Messiaeno pjesės. Jo „Vyturio daina“ buvusius mokinius mintimis perkėlė į klases ir auditorijas, kuriose Olga Šteinberg nuo pokario laikų ugdė muzikus profesionalus, aukštajai kultūrai atnašaujančius žmones. Ir nesvarbu, kuria kryptimi pasuko jų kelias – visi gyvena vadovaudamiesi profesorės įskiepytais principais: tikslinga veikla, rezultatyvus analitinis mąstymas, gebėjimas atsiduoti mylimam darbui, nepasiduoti destruktyvioms emocijoms, mylėti meną, muziką ir žmones.

Kiekvienam mokiniui ji buvo patarėja, mama, išmintinga vedlė link tikslo. Santūri, mokėjusi su pagarbia ironija vertinti gyvenimo negatyvą. Po nuostabios vaikystės muzika alsuojančioje Odesoje išgyveno karą, netektis. Gelbėjo darbas prie fortepijono, tapo puikia koncertmeistere.

Maskvos P. Čaikovskio konservatorija, prof. Jakovas Zakas, koncertinio gyvenimo patirtis suteikė profesijos įgūdžius, atskleidė artistę. Nors buvo siūloma likti Maskvoje, ji su vyru smuikininku Aleksandru Livontu pokariu atvyko į Lietuvą – Kultūros ministerijos buvo pakviesti čia kurti muzikinę kultūrą, skleisti patirtį.

Abu muzikai daug koncertavo. Dar yra mokinių, prisimenančių skambėjusias Ludwigo van Beethoveno sonatų interpretacijas. Šių atlikėjų dėka gimė daug naujų lietuvių kompozitorių kūrinių. O. Šteinberg talkino redaguodama jų fortepijono partijas ir nepelnytai liko autorių ir solisto šešėlyje. Įsimintini Eduardo Balsio kūriniai smuikui ir fortepijonui, muzikos baletui „Eglė žalčių karalienė“ fragmentai, „Dramatinės freskos“ ir kiti šedevrai, įrašyti į Lietuvos muzikos istoriją.

O. Šteinberg sukūrė savitą pianizmo mokyklą. Dirbdama su mokiniais nesivaikė demonstratyvių laimėjimų. Savo misiją ji matė užauginti mąstantį pianistą iki laureato brandos, nepraleidžiant jokio perfekcionizmui būtino elemento. Profesorės mokinį iškart atskirsi: sėdėsena, rankų plastika siekiant išgauti prasmingą ir spalvingą garsą, jautrus frazavimas, taikli artikuliacija, nieko nereikalingo, dirbtinio. Visa, kas skamba, skleidžia prasmę. Pati buvusi puiki ansamblistė, koncertmeisterė tam skatino ir mokinius, visi iki šiol randa savitos muzikinės veiklos.

Koncerte Veronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė keturiomis rankomis žaviai atliko dvi Sergejaus Rachmaninovo pjeses. A. Žvirblytė, skambindama Frédérico Chopino Mazurką a-moll, vedė į skausmingų prisiminimų erdvę, Polonezas As-dur tapo nuoširdžių atsivėrimų įžanga. Šį kartą nesustota ties profesiniais klausimais. Mokiniai norėjo profesorę prisiminti kaip nuoširdų, atkaklų žmogų. Vilniuje ji nesiskųsdama kentė prastas gyvenimo sąlygas, kartais su aukšta kvalifikacija tarsi nederantį darbą. Prof. Veronika Vitaitė net išvertė profesorės charakterį atspindėjusią pavardę – akmeninė uola. Taip ji dirbo, laidojo vaikus, augino svetimus, pasiaukojo vyrui ir savo mamai, mokiniams, kuriuos kartą metuose vaišindavo savo kepiniais, kalbomis apie didžiąją muziką ir jos kūrėjus, jų įrašais, atsiminimais. Aukštojoje mokykloje dirbo iki 83-ejų. Jau silpnai regėdama atsinešdavo stalinę lempą – kad muzikos tekstą matytų.

Nejučiomis pagalvojau: o, kad visi sektų tokių pedagogų suformuluota gyvenimo misija! Šioje klasėje augę jau subrandino savo auklėtinius. Viena jų, kaip sako muzikai, O. Šteinberg „vaikaitė“, verta profesorės atminimo, pasirodė scenoje. Malonu buvo klausytis Dalios Balsytės dukros Indrės Baikštytės ir violončelininko Povilo Jacunsko atliekamos Igorio Stravinskio „Itališkosios siuitos“. Ne tik tiksli, stilinga, bet ir labai įtaigi interpretacija.

Olga Gusakova prisiminė O. Šteinberg pagalbą jos šeimai. Jaudinosi dukra Nina Livont. Kalbėjo mokiniai profesoriai Aušra Motuzienė, Dalia Balsytė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Povilas Jaraminas, nusilenkęs savo pedagogės, „tarsi mamos“ portretui, scenoje liejo improvizacijas.

A. Motuzienės sukurtame filme Mokytoja O. Šteinberg pasakojo apie savo gyvenimą, paskirtą didžiajai muzikai.

Rita ALEKNAITĖBIELIAUSKIENĖ

Vytauto Barkausko simfonijoms skirta monografija Svetlana Barkauskas. Septynios Vytauto Barkausko simfonijos. Žmogus, pasaulis, žingsniai.

Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2015 (351 p., iliustruota, santrauka anglų k., bibliografija, asmenvardžių rodyklė) Monografija skirta vienam svarbiausių konceptualiosios muzikos žanrų, apibendrinančiam kompozitoriaus Vytauto Barkausko (g. 1931) mąstymą, pasaulėjautą, kūrybinių paieškų tendencijas. Nuo Pirmosios simfonijos (op. 1), sukurtos 1962 m., šis žanras žymi visą Barkausko kelią, atspindi laiko ir gyvenimo kontekstą. Skirtingos dramaturgijos, kompozicinės technikos ir formos kūrinius vienija Septintojoje simfonijoje (op. 132, 2010) išsakytas moto – „Žmogus, pasaulis, žingsniai“.

Be to, penkios iš septynių simfonijų, sukurtos sovietmečiu, tam tikra prasme rezistencinės, yra vertingas ne tik kompozitoriaus, bet ir muzikinės lituanistikos palikimas. Monografijoje, derinant muzikologinį tyrimą ir gyvą kompozitoriaus pasakojimą apie kūrybinį procesą, atskleidžiama V. Barkausko kūrybos esmė, prasminės kūrinių potekstės.

Ištraukos iš monografijos

Prisiminimų vakaro dalyviai

Kiekvieno menininko gyvenimą ženklina tam tikros gairės, leidžiančios vienaip ar kitaip sisteminti ir aprėpti jo kūrybą. Vytauto Barkausko atveju – tai septynios neprograminės, grynai instrumentinio žanro simfonijos.

Visos dideliam simfoniniam orkestrui, apie

Muzikos barai / 35

Nauji leidiniai

Vytautas Barkauskas

Pirmosios simfonijos likimas susiklostė gana keistai. Savo pirmąją simfoniją dideliam simfoniniam orkestrui, trijų dalių, Barkauskas rašė būdamas 30 metų amžiaus ir ją pažymėjo septynioliktuoju opusu. Laikui bėgant op. 17 tapo op. 14, paskui – op. 10. <…> Po kiek laiko, praplėtęs savo muzikinio pasaulio diapazoną ir atsigręžęs į praeities kūrybą, Barkauskas išbraukė Pirmąją simfoniją iš savo opusų sąrašo. Pirmiausia dėl dominuojančios intonacinės kalbos, kuri, nors ir netapo kritikos objektu, tačiau buvo kompozitoriui nepriimtinos sovietinės tikrovės išraiška. Ir tik žymiai vėliau, jau Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, autorius, supratęs, kad tai yra autentiškas to laikotarpio atspindys, sugrą-

Muzikos barai / 36

žino Pirmąją simfoniją į savo opusų sąrašą, <…> suteikė jai op.1 statusą. Pati simfonija liko be jokių pakeitimų – keitėsi tik kompozitoriaus požiūris į ją, kartu ir į savo paties kūrybą (iš skyriaus „Pirmoji simfonija“, p. 27, p. 46).

vidinių principų? Svarbiausia nepasiduoti, atsilaikyti, kurti muziką. Tai ir yra kompozitoriaus vidinė rezistencija, kurią atspindėjo, žinoma, užšifruotas, kovingas simfonijos moto (iš skyriaus „Antroji simfonija“, p. 69).

„Trys aspektai“ simfoniniam orkestrui (op.

17, 1969) sukurti praėjus septyneriems metams po Pirmosios simfonijos. Kūrinys visais aspektais savitas, originalus, reikšmingas ir paties autoriaus kūryboje, ir lietuviškos muzikos raidoje. „Barkauskai, gali jau ir numirti – parašei „Tris aspektus!“ – taip nusprendė išgirdusi šį kūrinį Margarita Dvarionaitė, mačiusi Barkausko pirmuosius žingsnius simfoninėje muzikoje, dirigavusi jo diplominį darbą ir Pirmąją simfoniją. Tikrai, per šį septynerių metų laikotarpį įvyko didelis proveržis, tiesiog revoliuciniai pokyčiai kompozitoriaus muzikiniame mąstyme, siekiant atnaujinti muzikinę kalbą ir pasivyti sparčiai modernėjantį Vakarų pasaulį, nuo kurio Lietuva buvo atskirta „geležine uždanga“. <…> Nors kūrinys iš karto buvo palankiai įvertintas, tačiau daug kam užkliuvo jo nestandartinis pavadinimas – kodėl aspektai, kokie aspektai, gal čia slypi kokia nors potekstė? Kompozitoriui buvo siūlyta šį pavadinimą pakeisti, bet autorius nepasidavė: „Norėjau išvengti šabloniško, netikusio man pavadinimo „triptikas“. Įsivaizdavau ne paveikslus, bet vaizdingas, gyvas, girdimas ir matomas scenas, tarsi spektaklį“ (iš skyriaus „Trys aspektai“, p. 49, 52).

Pristatydamas savo naują „Konzertstück Nr. 2“ profesionaliai auditorijai, Barkauskas ne sykį yra sakęs, kad sukūrė šią pjesę iš trijų natų: f–as–b. „Meistro darbas“, – rašė Edmundas Gedgaudas, išgirdęs šią pjesę koncerte, kurį transliavo „Euroradijas“ šešiolikai Europos radijo stočių, ir prisiminė ta proga „nepamirštamus A. Dvarionienės puikiuosius tortus, pagamintus, jos žodžiais, „kai namuose nieko nėra“. Tai jau menas“ (Gedgaudas, 1995).

Ar įmanoma kaip ir iš nieko, t. y. iš trijų natų, „pagaminti“ puikų kūrinį – „reprezentacinį, virtuoziškai žėrintį“ (Daunoravičienė, 1997), „kupiną dramatiškų mostų bei dinamizmo <...> ir suteikiantį misterijos, fantazijos pojūtį“ (Barnett, 1999), „kunkuliuojantį energija, turtingą, trumpą ir pagavų, galintį būti projektu baleto pastatymui“ (Lehmann, 2005), „neabejotinai išbaigtą, vientisą“ (Böhme-Mehner, 2005) ir t. t. (iš skyriaus „Kūriniai simfoniniam orkestrui“, p. 264).

„Antrąją simfoniją V. Barkauskas sakosi parašęs vienu prisėdimu per keturis mėnesius. Iškart partitūrą, bet medžiagą jai kaupęs nuo pat Pirmosios simfonijos premjeros 1962-aisiais. Kūrinio idėja, arba moto – „Kova dėl pergalės, kuri reikalinga tolesnei kovai“, – užfiksavo Irena Mikšytė.

Kaip suprasti šitokią idėją? Ar tai „amžina, nesenstanti bethoveniška idėja – viso gyvenimo jėgų variklis, visokio judėjimo stimulas“ (Palionytė, 1972)? Ar tai pergalė kompozitoriaus kelyje – „pažabota simfonijos forma, surastas savas santykis su liaudies meno šaltiniais, prisijaukintos įnoringos orkestro spalvos“ (Mikšytė, 1974)? O gal tai patvirtinimas hipotezės, kad lietuviai – karių gentis ir jų vardas kilęs iš kariaunos pavadinimo (Karaliūnas, 1995)?

Stambų dramatinį veikalą – Antrąją simfoniją Barkauskas baigė 1971 m. kovo mėnesį, t. y. prieš pat savo keturiasdešimtmetį. Be abejo, pasirinkęs tokią idėją, autorius per savo pasaulėjautą atspindėjo to laikotarpio realijas ir prieštaravimus. O gyvenimas autoriui buvo labai skaudus, kaip ir daugeliui lietuvių, kuriuos palietė sovietinės sistemos represijos.

Simfoniją rašė būdamas tokio pat amžiaus, kokio buvo jo tėvas, žuvęs Sibiro lageriuose.

Kaip gyventi, jei suvoki, kad atvirai kovodamas nieko nelaimėsi? Kaip susitaikyti su ta mintimi, neišduodant savo įsitikinimų, savo

Antroji [Šeštosios simfonijos] dalis Tranquillo, poco misterioso savo užburiančia ramybe primena ir pratęsia pirmosios dalies lėtus (B ir D) epizodus. Paslaptingas realybės ir fantazijos, gamtos vaizdo bei žmogaus būsenos junginys.

Apskritai, visos Barkausko lyrinės dalys yra ypač gražios ir trapios. Ir ši taip pat – efemeriškai paslaptinga, atspindinti kompozitoriaus nuotaiką grįžus iš Palangos (dalis pradėta 2000 m. rugpjūčio 12 d.). Kita vertus, tai pasakų pasaulio, sukurto ankstyvesniame sekstete „Karalaitės kelionė. Pasaka“, op. 115, refleksija.

Tai grakšti, beveik permatoma, švelniai žaidžianti pasteliniais šaltokų spalvų ir atspalvių šešėliais dalis su būdinga Barkausko simfoninių lėtųjų dalių orkestrinių tembrų palete: styginių divisi – sodriai matiniai žemame registre ir jautriai virš visų virpantis vienišo smuiko spindulėlis; šaltokai blizgantys ir tyliai, paslapčiomis šnibždantys mušamieji; švelnūs medinių pučiamųjų grupių mirgesiai su altinės fleitos, anglų rago, bosinio klarneto ekspresija.

Plojimai kompozitoriui Vytautui Barkauskui po kūrinio premjeros

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Arnoldo BARYSO nuotr.

pusvalandžio trukmės. Jos, išskyrus Penktąją simfoniją, nebuvo užsakytos, kieno nors inspiruotos, o gimė autoriaus iniciatyva, iš jo vidinio poreikio. Žvelgdami į kūrybinį autoriaus metraštį, matome jo apimtį – pusę šimtmečio, apie pusantro šimto įvairių žanrų kūrinių, kur šios septynios simfonijos išsidėstė kaip atramos taškai ir atitinkamo laikotarpio atspindžiai (op. 1, 1962; op. 27, 1971; op. 55, 1979; op. 76, 1985; op. 81, 1986; op. 116, 2001; op.132, 2010). Kitaip sakant, Barkausko simfonijos – lyg žingsniai, fiksuojantys ir apibendrinantys kūrybinių ieškojimų tendencijas. Tai ir savotiška kelionė laiku, per menininko prizmę atspindinti mūsų gyvenimą su jo antinomijomis, paradoksais, konfliktais, vis greitėjančiu gyvenimo tempu, vizijomis, įžvalgomis. Kartu tai ir kompozitoriaus mintys apie svarbiausius dalykus – apie žmogų pasaulyje ir pasaulį žmoguje. Ši amžina meno ir filosofijos tema, atsiverianti Barkausko simfonijose tokiais aspektais, kaip asmenybė ir sociumas, žmogus ir likimas, baigtinė egzistencija ir begalybė, sudaro savitą visų jo septynių simfonijų koncepcijų pagrindą. Nuosekliai plėtodamas, autorius jas sujungia į vientisą ciklą, kuriame kiekviena simfonija – tam tikras žmogaus būties esmės suvokimo žingsnis (iš skyriaus „Summary“, p. 330).

Tačiau antrojoje dalyje yra šio to daugiau nei poilsio ar atsipalaidavimo. Jos ramybė pagrįsta plačios erdvės pojūčiu, užpildančiu žmogaus esybę, paslaptingai spinduliuojančią ir viską nušviečiančią vidinės šviesos grožiu. Iš čia ir kyla dvejopa dalies būsena, jungianti kontempliacinę statiką ir nepastebimai, iki vidinės pilnatvės pojūčio prisipildančią emocijų augimo dinamiką. <…> Ramybės pojūtį autorius pradeda kurti nuo ramaus, patikimo pagrindo – žemųjų sodrių, išskaidytų į tris grupes violončelių. Balsai įstoja lėtai, sudarydami anhemitoninės pentatonikos akordinį pedalą. Ant šio pagrindo tikrai galima atsistoti autoriaus mėgstama homo vitruvianus poza ir nukreipti žvilgsnį į begalinę erdvę, kurioje mistiškai susilieja vertikalūs ir horizontalūs toliai, o prasiskverbiantis saulės spindulys blyksi, virpa ir pulsuoja vieninteliu garsu – skaidriu, aukštu re (iš skyriaus „Šeštoji simfonija“, p. 190–191).

Septintoji simfonija, op. 132, dideliam simfoniniam orkestrui – naujas žingsnis Barkausko kūryboje, naujas kompozitoriaus požiūris į pasaulį ir žmogų. Tęsdamas Šeštosios simfonijos „pabaigoje pradžia“ idėją ir kai kuriuos jos kompozicinius bei dramaturginius principus, Barkauskas dabar gilinasi į begalinę žmogaus vidinio pasaulio erdvę, jungdamas išorinio pasaulio permanentiškumą ir žmogaus dvasią į harmoningą būties visumą kaip egzistencijos būtinybę ir duotybę. Be to, žmogaus ir pasaulio santykio problematika projektuojama ne tiek į žmogaus buvimą, kiek į žmogaus esatį, jo esmę šiame pasaulyje: „Kur ir kaip žengi, ką palieki?“ – klausia autorius, mąstydamas apie gyvenimą ir vesdamas klausytoją žmogaus gyvenimo keliu per septynias simfonijos dalis.

Daugiau kaip pusės valandos trukmės simfonija apie žmogų ir jo egzistencijos prasmę – ilgai brandintas kūrinys, bemaž trejus metus užtrukęs darbas. O postūmiu jam tapo įprastas vaizdas žiemą – pėdsakai sniege (iš skyriaus „Septintoji simfonija“, p. 211).

Mūsų žingsniai – tai laiko duotybė. Jie ypač sustiprina eigos dinamiką visose Barkausko simfonijose. Nuo pirmųjų Pirmosios simfonijos taktų neišvengiamas kritimas, bėgimas uždaru ratu Antrojoje simfonijoje, tragiškas žingsnių aspektas niūrioje Trečiosios eisenoje. Tai ir skaudūs smūgiai bei veržlus maršas Ketvirtojoje. Tai širdies plakimas ir grėsmingai sunkiai žengiantys apokaliptiniai varpai Penktojoje. Visi jie – gyvenimo kolizijų žingsniai. Šeštojoje simfonijoje – tai neišvengiama pradžios ir pabaigos kaita mūsų gyvenime. Ir pagaliau Septintojoje mes girdime tą esminį ir pagrindinį žingsnį – sekundą aukštyn (iš skyriaus „Pabaiga“, p. 329).

Svetlana BARKAUSKAS

„Naxos“ išleido Vytauto Bacevičiaus kūrinių plokštelę

Balandžio 28 dieną Vilniaus filharmonijoje įvyko neeilinė spaudos konferencija, kurioje buvo pristatyta pasaulinės klasikos įrašų lyderės kompanijos „Naxos“ išleista kompaktinė plokštelė, skirta lietuvių kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus kūrybai.

Po konferencijos surengtame koncerte skambėjo V. Bacevičiaus Ketvirtasis koncertas fortepijonui su orkestru. Šio tarptautinio projekto iniciatorius – pianistas Gabrielius Alekna, jam talkino iškilus kompozitorius ir dirigentas Christopheris Lyndonas-Gee (Australija, Italija), kuris plokštelei parašė išsamią anotaciją. Projekto tikslas – įrašyti V. Bacevičių į XX a. antrosios pusės muzikos istoriją ir sugrąžinti iš egzilio. Kompozitoriaus nuopelnai muzikos kultūrai buvo tinkamai įvertinti pirmosios Respublikos laikais Kaune, ir nėra abejonių, kad jei ne Antrasis pasaulinis karas, jis būtų užėmęs deramą vietą ir pasaulio, ir Lietuvos kultūroje. Gimtojoje Lodzėje, Paryžiuje ir Niujorke švietęs kaip intelektualus, ryškus pianistas ir dalyvavęs žymiausių konkursų žiuri kartu su Arthuru Rubinsteinu, Emiliu Saueriu ir kitais fortepijono korifėjais, V. Bacevičius atsiskleidė ir kaip originalus, stiprus kompozitorius.

Plokštelę „Kūriniai orkestrui – 1“, kurioje skamba Trečiasis (niekada neatliktas) ir Ketvirtasis fortepijoniniai koncertai bei „Pavasario siuita“, įrašė solistas G. Alekna ir Ch. Lyndono-Gee diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Būtent Ketvirtasis trijų dalių koncertas, op. 67, „Symphonie concertante“ (pavadinimas – aliuzija į Karolį Szymanowskį) ir tapo vakaro įvykiu. Kūrinyje atsispindi prometėjiška dvasia ir kosminės muzikos koncepcija, kurios estetika artima Skriabinui, Bartókui, Jolivet, Varese ir vėlyvajam Stockhausenui. Tai grynosios abstrakčios muzikos pavyzdys, kur asketiškos priemonės, skaidri instrumentuotė ir naujoviškai traktuojama fortepijono partija (ne kaip aiškaus solinio instrumento, bet lygiaverčio dalyvio) kuria intriguojantį ir nerimu pulsuojantį paveikslą, žybsi ir mirguliuoja vidinėmis įžvalgomis. Pirmoji rondo formos dalis Allegro misterioso, kurios citatomis papuoštas finalas Allegro agitato, apgaubia lėtą antrąją dalį Andante.

Joje ypač intymiai išsiskleidžia kompozitoriaus pajautos, sielos virpesiai, perteikiami lėtu pasakojimu ir įstabiu fortepijono bei orkestro, violončelės dialogu. Šią elegantišką, erdvėje virpančią muziką G. Alekna perteikė įtaigiai, santūriai ir kartu natūraliai, naudodamas subtilų tušė. Bisui pianistas paskambino V. Bacevičiaus Poemą Nr. 4.

Tą vakarą dar buvo atlikta R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ uvertiūra ir F. Liszto simfonija „Dantė“ (dalyvavo valstybinio choro „Vilnius“ moterų grupė). Uvertiūra regimai nėra repertuarinė ir reikalautų didesnio įdirbio, o simfonija, kurią orkestras griežė prieš 35 metus, parodė, kad muzikantai gerai pasirengę, visos grupės puikiai skamba. Vis dėlto, nors Christopheris Lyndonas-Gee orkestrui dirigavo profesionaliai, Liszto muzika didesnio įspūdžio nepaliko galbūt dėl pačioje partitūroje slypinčio pavojaus ją traktuoti perdėm pažodiškai, iliustratyviai. Šis koncertas iškėlė ir kitų svarbių klausimų. V. Bacevičiaus, muzikos srityje lygintino su M. K. Čiurlioniu dailėje, plokštelės pristatymas svarbiausioje muzikos arenoje buvo sutiktas vangiai. Artipilnėje salėje nesimatė svarbiausių Lietuvos kultūros, valstybės atstovų, net kolegų kompozitorių dalyvavo vienas kitas. Vadinasi, per 25 nepriklausomybės metus nacionalinei muzikai skirta nepakankamai dėmesio, jos propagavimui per maža tiek reklamos, tiek lėšų. Padėtis blogesnė nei sovietmečiu, kada, nepaisant ideologinių varžtų, lietuvių muzika rūpintasi labiau, būdavo nuolat užsakomi nauji, atliekami seni kūriniai ir bent jau čia kūrusių kompozitorių kūryba buvo plačiai skleidžiama. Laikas iš esmės peržiūrėti nacionalinę muzikos politiką, kad ateityje niekam iš svečių nekiltų klausimas, ar iš viso turime profesionalią kompozicijos mokyklą ir ilgametes tradicijas. Bet jos kuo toliau, tuo sparčiau eina į pogrindį.

Daiva TAMOŠAITYTĖ Pianistas Gabrielius Alekna

Muzikos barai / 37

Panorama E. Kardelienės stipendijų fondas dar neišseko

Konkurso dalyviai po apdovanojimų

Jaunųjų dainininkų konkursas

Pagirių muzikos mokykloje nuolat vyksta įvairūs renginiai, bet pavasarį muzikinis gyvenimas čia tiesiog verda. Ir šio ypatingo šurmulio priežastis yra ne tik noras parodyti, kas per mokslo metus pasiekta, bet ir pavasarinių žiedų apsuptyje pasidžiaugti muzika. Šiemet yra dar viena svarbi priežastis – Pagirių muzikos mokykla švenčia 20 metų sukaktį.

Balandžio 28 d. geriausi mokyklos dainininkai ir svečiai iš Vilniaus „Lyros“, „Liepaičių“, Karoliniškių, Naujosios Vilnios bei Nemenčinės muzikos mokyklų rinkosi į dainavimo konkursą-festivalį „Pavasario vyturiai“. Pasirodė 25 dainininkai, jie varžėsi trijose amžiaus, taip pat duetų kategorijose. Jaunieji dainininkai buvo paruošę po 2 kūrinius – užsienio klasikos ir lietuvių kompozitorių. Renginio dalyvius ir svečius pasveikino Pagirių muzikos mokyklos trio – Kornelija Kuckailytė, Ugnė Blaškytė ir Lukrecija Jucy-

Konkurso-festivalio komisija

Muzikos barai / 38

vertinimo

tė, jos atliko specialiai šiai progai parengtą Michailo Glinkos dainą „Vyturys“.

Konkurso dalyvius vertino įspūdinga komisija, kuri tiktų ir prestižiniam tarptautiniam festivaliui: Nacionalinės kultūros ir meno premijos, įvairių tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vokalo katedros vedėja, žymi dainininkė Asta Krikščiūnaitė, ne mažiau žinomas tenoras, LMTA docentas Algirdas Janutas ir TV projektų žiūrovų pamėgtas dirigentas Vytautas Lukočius.

A kategorijoje (mažiausių dainininkų) I vietą laimėjo Feliksas Oskaras Klimas (Vilniaus „Lyra“, mokyt.

Dmitrijus Afanasjevas) ir Dominyka Petrulevič (Naujosios Vilnios muz. m-kla, mokyt. Rita Katinienė). II vieta paskirta Pagirių muzikos mokyklos dainininkei Agnietei Vyskupaitytei (mokyt. Nijolė Čičinskienė), III vieta atiteko Viktorijai Šareiko (Nemenčinės muz. m-kla, mokyt.

Natalija Sosnovskaitė), kuri atliko savo sukurtą dainą „Paukščiai“.

B kategorijoje vertinimo komisija I vietą skyrė Estelai Marcinkevičiūtei (Pagirių muz. m-kla, mokyt. N. Čičinskienė), II vietą – Valentinui Kovalevskiui (Pagirių muz. m-kla, mokyt.

Judita Angelė Ušinskaitė), III vietą – Ernestui Jarmakui (Naujosios Vilnios muz. m-kla, mokyt. Rita Katinienė).

C kategorijoje I vietą laimėjo Maiklas Jurgo (Pagirių muz. m-kla, mokyt. J. A. Ušinskaitė) ir Evelina Volodkovič (Naujosios Vilnios muz. m-kla, mokyt. Leontina Komkienė).

II vietos pripažintos Mildai Mačiulaitytei (Vilniaus chorinio dainavimo m-kla „Liepaitės“, mokyt. Vida Taurinskaitė-Rukšienė), Dominykui Kovaliovui (Naujosios Vilnios muz. m-kla, mokyt. R. Katinienė) ir Emiliui Korickiui (Vilniaus Karoliniškių muz. m-kla, mokyt. Raimonda Janutėnaitė). III vieta teko Odetai Pocevičiūtei (Pagirių muz. m-kla, mokyt. J. A. Ušinskaitė) ir Julijanui Germanovičiui (Nemenčinės muz.

m-kla, mokyt. N. Sosnovskaitė).

Duetų kategorijoje II vieta paskirta Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos atstovėms Gabrielei Skarbauskaitei ir Ugnei Zubaitei (mokyt. R. Janutėnaitė), III vieta – svečiams iš Nemenčinės muzikos mokyklos Evelinai Grigorovič ir Julijanui Germanovičiui (mokyt.

N. Sosnovskaitė).

Nė vienas dalyvis neliko be prizo: jaunieji dainininkai buvo apdovanoti už artistiškumą, dikciją, bendravimą su publika ir pan. Visi gavo ta proga rėmėjų išleistus bukletus su savo nuotraukomis ir atliktų kūrinių pavadinimais bei suvenyrus su konkurso-festivalio simbolika.

Lieka pridurti, kad šio konkursofestivalio idėjos autorė yra solinio dainavimo mokytoja metodininkė Judita Angelė Ušinskaitė, kuratorius – mokyklos direktorius Jurijus Krupičevičius, o jų idėjas įgyvendino mokyklos dainavimo grupės mokytojos Nijolė Čičinskienė, Diana Encienė ir Janina Pamarnackienė bei konkurso rėmėjai Miroslavas Bacevičius, Vygandas Bučelis, Tomas Miliauskas ir Galina Račko.

Konkurso laureatas Maiklas Jurgo

Balandžio pabaigoje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai vokalistai jau šešioliktą kartą varžėsi dėl Elzbietos Kardelienės stipendijos. Ją pelnė magistrantas Tadas Jakas (lekt. M. Gylio kl.). Rektoriaus II premija įteikta trečiakursiui Modestui Narmontui (prof.

E. Kaniavos kl.), III – ketvirtakursei Oksanai Auškalnytei (prof. V. Vadoklienės kl.). Dekano premija paskirta ketvirtakursei Rosanai Štemanetian (asist. G. Zeicaitės kl.).

Garsios tarpukario operos dainininkės Elzbietos Kardelienės (1900–1999) stipendiją po jos mirties įsteigė Kanados lietuvių bendruomenė. Prieš metus stipendijos fondas išseko, bet Monrealio lietuvių bendruomenės iniciatyva jis papildytas dar penkeriems metams. Esame dėkingi rėmėjui daktarui Donaldui Doelliui ir visai fondo valdybai, taip pat Antanui Mickui, Dainiui Jurui, fondo iniciatoriui solistui Antanui Kebliui, kuris, sulaukęs garbaus 94 metų amžiaus, aktyviai domisi mūsų veikla. Šių metų E. Kardelienės stipendijos laimėtojas tenoras Tadas Jakas jau žengia pirmuosius žingsnius Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: vaidina Jozefą J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“, nuotaikingoje vaikams skirtoje „Makaronų operoje“ dainuoja Vermišelionį, šį pavasarį sukūrė Tekebero vaidmenį miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ ir Vesponės vaidmenį G. Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“. Tadas dainuoti svajojo nuo penkerių metų. „Svajonė po truputį pildosi, reikia įdėti dar daug darbo ir pastangų“, – sako dainininkas. Palinkėkime jam aukšto skrydžio.

Valentina VADOKLIENĖ

Koncertas motinoms Kvėdarnoje

Gegužės 3 dienos popietę po šv.

Mišių tiesiai iš bažnyčios skubėjome į Kultūros namų salę, kur turėjo vykti koncertas, skirtas motinoms.

Susirinko pilna salė – retai taip būna. Svarbiausia intriga – koncerte dalyvaus ir kvėdarniškė Oksana Auškalnytė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentė. Ji atvyko kartu su savo dėstytoja, Menų fakulteto Vokalinės muzikos katedros profesore Valentina Vadokliene ir bendramoksle Beata Ignatavičiūte.

Joms akompanavo koncertmeis-

terė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Programoje dominavo populiarioji pasaulio autorių vokalinė klasika.

Profesorė V. Vadoklienė žiūrovus supažindino su savo studentėmis, trumpai papasakojo apie klasikinio dainavimo specifiką ir pirmoji nuostabiai atliko F. Schuberto „Ave Maria“. Žiūrovai klausėsi nuščiuvę – juk nedažnai mūsų mažoje salėje tenka išgirsti tokio lygio dainavimą.

Puikiai, kaip tikros artistės, dainavo ir jaunos, žavios studentės, jos atliko ir arijų iš operų, ir lietuvių kompozitorių aranžuotų liaudies dainų.

Išgirdome ir duetų, ir tercetų. Profesorės bendravimas su jaunomis solistėmis buvo ypač nuoširdus, dainuodama drauge su studentėmis ji perduoda joms meistriškumą, patirtį ir sceninę kultūrą.

Publika liko sužavėta tokio aukšto lygio koncerto, kokio Kvėdarnoje turbūt dar nebuvo.

Baigdama dainuoti Oksana pasveikino savo mamą, įteikė jai didelę puokštę gėlių. Ši šeima daugiavaikė, visi vaikai muzikalūs.

Oksana, dar būdama moksleivė, keletą metų vadovavo bažnyčios chorui, ir dabar su seserimis ir broliu dalyvauja sakralinių giesmių šventėse, didžiųjų religinių švenčių metu gieda bažnyčioje.

Antanas GRIGALIAUSKAS

Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio chorų festivalis-konkursas

Šiandien vyraujančios modernumo, naujumo ir išskirtinumo paieškos lietuviškąją festivalio sampratą pirmiausia tapatina su „Gaidos“, „Druskomanijos“ ar „Iš arti“ vardais.

Nepaliaujamai bėgant su laiku ar netgi priešais laiką, staiga afišose akį patraukia Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio vardas.

Gerai žinomų sakralinės chorinės muzikos festivalių „Canatate Domino“, „Kaunas musica religiosa“, „Kaunas cantat“, „Šiauliai cantat“ „draugiją“ papildė dar vienas tarptautinis chorų festivalis ir konkursas, skirtas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos 70-mečiui.

Renginys, vykęs šių metų balandžio 9–12 dienomis, subūrė nemažai chorų iš Lietuvos miestų ir miestelių – Kauno, Kuršėnų, Varėnos, Klaipėdos, Biržų, Ukmergės, Kretingos, Širvintų, Šiaulių, atvyko svečių iš Lenkijos, Estijos, Latvijos. Galima pajuokauti, kad chorų buvo nuo A iki Z (nes iš tiesų festivalyje dalyvavo A ir Z kategorijų dalyviai). Iš viso pasirodė 27 chorai, iš jų 20 dalyvavo konkurse.

Klaipėdos, Kuršėnų, Varėnos ir Kauno meno bei muzikos mokyklų chorai (A, C ir E kategorijos) parengė jaunatviškas kompozicijas, kurias sudarė harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, Leonido Abario, M. K. Čiurlionio kompozicijos, sakralinė muzika, taip pat buvo įtraukta ir Juozo Naujalio kūrinių. Klausantis Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ (vadovas Tomas Ambrozaitis) ar Kauno 1-osios muzikos mokykos mišriojo kamerinio choro „Con Brio“, kyla nuostaba suvokiant, kad tokie jauni dainininkai puikiai atlieka stipraus pasiruošimo reikalaujančius kūrinius. Šie chorai, taip pat Kauno 1-osios muzikos mokyklos chorinio dainavimo klasės jaunių choras (vadovės Jūratė Jaudegytė ir Loreta Mačienė), Kuršėnų meno mokyklos jaunių choras „Da Capo“ (vadovė Hana Mockienė) bei Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunių choras „Varėnė“ (vadovė Ilona Zalanskienė) pelnė sidabro diplomus1.

Konkurso nuostatuose nurodyta, kas vertinama – dainavimo technika ir garso kultūra, intonacija ir ritmas, išraiškingumas ir stilistika, repertuaro parinkimas, jo drama-

Juozo Naujalio chorų festivalio-konkurso komisija ir dalyviai

1 Dalyvių sąrašą ir rezultatų lentelę galite rasti www.kaunascantat.lt

Muzikos barai / 39

turgija. Renginio dalyvių buvo dvi, deja, nelygiavertės grupės. Tie, kurie klausėsi chorų visą balandžio 10-osios popietę, galėjo pastebėti, kad daugumai iš mažesnių Lietuvos miestų atvykusių kolektyvų atitikti tokius reikalavimus buvo gana sunku. Kur kas mažiau buvo tokių, kurie nusipelnė varžytis dėl pagrindinio apdovanojimo – Grand Prix.

Tai Kauno mišrusis choras „Saluto“ (vad. Ramutė Štreimikytė), Šiaulių r. savivaldybės kultūros centro jaunimo mišrusis choras „Melomanai“ (vad. Jovita Bražukienė ir Nerilė Bernotienė), jaunimo kamerinis choras „Atžalynas“ (vad. Jurgita Juozūnienė) iš Šiaulių, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos Džiazo ir estrados skyriaus bei Kauno kolegijos mišrusis jaunimo choras (vad. Raimonda Navickienė), svečiai iš Lenkijos – Ščecino jūrininkų universiteto choras (vad. Sylwia Fabianczyk-Makuch). Šie penki chorai apdovanoti aukso diplomais, taip pat specialiaisiais prizais.

Juozo Naujalio gimnazijos įsteigtą prizą už įtaigiausiai atliktą šio kompozitoriaus kūrinį gavo „Melomanai“. Puikiai J. Naujalio kūrinį interpretavo ir Kauno choras „Saluto“, ir jūrininkai iš Ščecino, bet žiuri verdiktas neginčijamas. Įdomu, kad svečiai iš užsienio – Ščecino choras ir „Oesel Singers“ (vad. Veikko Lehto) iš Estijos – J. Naujalio kūrinius atliko įtaigiau už daugumą Lietuvos chorų.

Konkurse dėl svarbiausio apdovanojimo trečioji taurė paskirta prieš aštuonerius metus susikūrusiam chorui „Saluto“ (vad. Ramutė Štreimikytė), kuris atliko J. Naujalio dainą „Vasaros naktys“, Vaclovo Augustino „Jerusalem, surge“ ir Hanso Leo Haslerio „Halleluja“ bei „Laudem dicite“. „Melomanai“, jaunatviškai energingai padainavę lietuvių liaudies dainas „Sopa širdelę“ (harm. N. Bernotienė) ir „Oi, tu ieva“ (aranž. G. Kalinas), iškovojo antrąją taurę, kuri kol kas yra didžiausias laimėjimas tik ketverius metus gyvuojančiam chorui.

Pirmoji taurė paskirta Kauno konservatorijos ir Kauno kolegijos jaunimo chorui. Jaunas ir vis besikeičiantis kolektyvas, dažniausiai atliekantis gospelus, džiazą, moderniosios muzikos kūrinius, konkursui parengė unikalias ir šiuolaikiškas lietuvių liaudies muzikos interpretacijas: M. K. Čiurlionio ir Vaclovo Augustino dainos „Anoj pusėj Dunojėlio“ junginį ir dainą „O, kai saulelė tekėjo“ (aranž. Artūras Novikas).

Aukso diplomą pelnęs Šiaulių jaunimo kamerinis choras „Atžalynas“ dėl nenumatytų priežasčių tu-

Muzikos barai / 40

rėjo išvykti, todėl neteko galimybės varžytis dėl Grand Prix. Choro vadovei Jurgitai Juozūnienei paskirtas geriausio dirigento prizas.

Neginčytinu lyderiu tapo daugelio tarptautinių konkursų ir festivalių nugalėtojas ir dalyvis Ščecino jūrininkų universiteto choras. Konkurse, skirtame Lietuvos muzikos patriarchui, lenkai diktavo tinkamo programos pasirinkimo, gero skonio ir atlikimo taisykles.

Choras konkurse pademonstravo universalumą atlikdamas dviejų kategorijų – D (suaugusiųjų chorų) ir E (sakralinės muzikos) – programas. Išgirdome J. Naujalio „Vasaros naktis“ ir jo kompoziciją „In monte Oliveti“, lenkų kompozitorių Józefo Świderio, Ignacy Jano Paderewskio, Mareko Jasińskio ir kitus kūrinius.

Sodrūs ir galingi pasitempusių uniformuotų vyrų ir skaidrūs mėlynomis suknelėmis pasidabinusių merginų balsai sužavėjo ir vertinimo komisiją, ir publiką, kolektyvas pelnė Grand Prix ir žiūrovų simpatijų prizą.

Konkursantus vertino kompetentinga tarptautinė komisija, kuriai vadovavo du pirmininkai – Kauno valstybinio choro ir Pažaislio festivalio meno vadovas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Petras Bingelis ir žymus italų bosas-baritonas Leonardo Sagliocca, tarptautinio chorų festivalio Florencijoje meno vadovas ir įkūrėjas.

Nariai – dirigentas, chorų vadovas, aranžuočių autorius Raimondas Katinas, kompozitorius, Latvijos dainų švenčių tarybos antrasis pirmininkas Rihardas Dubra, Lietuvos dainų švenčių dirigentas, chorų vadovas, VDU docentas Artūras Dambrauskas ir festivalių ciklo „Kaunas cantat“ meno vadovas, dirigentas, tarptautinių konkursų žiuri narys Rolandas Daugėla.

Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio svarbą lietuvių muzikinei kultūrai liudijančio festivaliokonkurso tęstinumas, anot Rolando Daugėlos, neišvengiamas, nes jis teikia galimybę rengti koncertus, meistriškumo kursus ir kitus renginius ne tik kompozitoriaus gimtajame Raudondvaryje, bet ir kitose jo būtį įprasminančiose vietose – Kaune, Rietave, Vabalninke, o gal ir Varšuvoje ar Rėgensburge.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

„Nuo kaimo gryčios iki koncertų salės...“

XII Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkurso atspindžiai

Senosios liaudies dainos, muzika, šokiai... Nedaugelis kraštų gali didžiuotis šitaip išpuoselėta, išplėtota, išsaugota tautine kultūra, kokią turime mes. Atsidavusių šviesuolių, muzikų dėka šiandien galime didžiuotis unikalia muzikine tradicija, ištobulintais liaudies instrumentais.

Net ir šiais, popkultūros, laikais egzistuoja nuostabus liaudies kūrybos pasaulis, dvelkiantis gyvybe, naujumu, tačiau išlaikantis senosios muzikos savitumą ir jos jautrumą.

Lietuviškos koncertinės kanklės, birbynė – dar gana jauni, vos daugiau kaip pusšimtį metų gyvuojantys instrumentai, tačiau mūsų muzikos istorijoje jie paliko gana ryškų pėdsaką ir spėjo suformuoti savarankišką akademinės muzikos šaką.

Prisiminus komplikuotą ir netgi skaudžią praėjusio šimtmečio istoriją, negalimą nesižavėti nuveiktais darbais. XIX ir XX amžių sandūroje kilęs tautinio identiteto sąjūdis lėmė liaudies instrumentų muzikos iškilimą – birbynė, kanklės daugumai tapo tautiškumo simboliu. Be abejonės, būta įvairiausių nuomonių dėl šių instrumentų muzikos sklaidos ir reikšmės, tačiau, kaip parodė laikas, jie ne tik išliko, bet ir suskambo naujai, įsiliedami į klasikinių instrumentų gretas. Tačiau šis kelias nebuvo lengvas. Didelės reikšmės instrumentų raidai turėjo meistrai, atlikėjai, pedagogai, kompozitoriai. Vienas tokių buvo ir Jonas Švedas (1908–1971). Jo pastangomis 1940 metais įkurtas Valstybinis dainų ir šokių ansamblis (dabar „Lietuva“) tapo priežastimi plėsti ir kurti originalų repertuarą liaudies instrumentų ansambliams, rūpintis instrumentų tobulinimu.

1945 metais J. Švedo iniciatyva Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo įsteigta Liaudies instrumentų katedrą. Jono Švedo bei kitų atsidavusių pedagogų pastangomis mūsų dienas liaudies instrumentai pasiekė gerokai patobulinti, sukurtas tiek pedagoginis, tiek jau klasikiniu tapęs koncertinis repertuaras. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien šio muziko vardas daugeliui yra atsidavimo savo darbui pavyzdys.

2015 metais gausu liaudies instrumentų muzikai, šalies tautinei kultūrai svarbių sukakčių: prieš 75 metus įkurtas Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, prieš 70 metų – LMTA Liaudies instrumentų katedra, prieš 60 metų pagamintos pirmos koncertinės kanklės. Jubiliejinis ir nuo 1990 metų rengiamas kompozitoriaus, nusipelniusio pedagogo bei dirigento Jono Švedo

LMTA studentai Agnius Daubaris (konkurso laureatas) ir kanklininkė Kristina Alejūnaitė

Konkurso laureatės Neringa Guliokaitė ir Elzė Kaziukonytė, koncertmeisterė Justina Paulauskienė (Kėdainių muzikos mokykla)

Klaipėdos universiteto studentas birbynininkas Gedvydas Puškorius (konkurso laureatas) ir koncertmeisterė Viktorija Varanavičiūtė

Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokinės Ūla Paliokaitė, Karolina Karneckaitė ir Aušrinė Ulinskaitė

liaudies instrumentų atlikėjų konkursas.

Pirmosiomis kovo dienomis dvyliktą kartą vykęs renginys buvo sukvietęs daugiau kaip 200 kanklininkų, birbynininkų, skrabalininkų, lamzdelininkų iš visos Lietuvos muzikos mokyklų, konservatorijų, LMTA. Šie skaičiai liudiją apie didėjanti susidomėjimą liaudies instrumentais, o tai teikia vilties, kad ir ateityje šie instrumentai nebus užmiršti. Anot ilgametės konkurso organizatorės, komisijos pirmininkės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėjos profesorės Linos Naikelienės, galime didžiuotis pasiektais rezultatais, augančia jaunųjų liaudies instrumentinės muzikos mylėtojų karta. Atsidavusių pedagogų pastangomis kylantis muzikavimo lygis šiandien pateisina Jono Švedo lūkesčius. Su tokiais instrumentais, originaliu lietuvišku repertuaru galime drąsiai reprezentuoti savo šalį svetur. Vertėtų prisiminti ir kompozitoriaus bei pedagogo profesoriaus Vaclovo Paketūro žodžius: „Pasauliui būsime įdomūs tik grodami savo tautiniais instrumentais“. Tai liudija pasiekimai tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, kuriuose mūsų šalies muzikai ne kartą yra pelnę prestižinių apdovanojimų.

Konkursą kovo 14 dieną vainikavo iškilmingas laureatų koncertas LMTA Didžiojoje salėje. Jame pasirodė net 32 ryškiausi visų penkių amžiaus grupių pirmųjų vietų laimėtojai.

Kaip ir derą, koncertą pradėjo jauniausi atlikėjai. Jų pasirodymai maloniai nustebino, laureatai, atlikdami gana sunkias kompozicijas, demonstravo puikų instrumentų valdymą. Vertėtų pasidžiaugti, kad įprastai moterišku instrumentu laikomomis kanklėmis susidomi ir berniukai. Koncerte kankliavę Erlandas Gricius (Plungės M. Oginskio meno mokyklos I kl., mokyt. Irena Urbonienė) ir Jonas Paulius Ubartas (Vilniaus B. Jonušo muzikos mokyklos VIII kl., mokyt. Dainora Kinderienė) žavėjo išraiškingumu.

Išsiskyrė antrus metus kanklėmis grojanti Vaiva Unaitytė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos II kl., mokyt. Aušra Kavalnienė,). Jos atliekama M. Ojalos kompozicija „Kakens“ („Kačiukas“) nepaliko abejingų. Kanklininkė be jokio vargo įveikė net ir sunkiausias kūrinio vietas.

Kaip pastebėjo konkurso organizatorė ir komisijos pirmininkė profesorė Lina Naikelienė, sunkiausias darbas buvo įvertinti būtent mažiausius muzikantus – šiemet

moksleiviai demonstravo aukštą lygį ir išskirti ryškiausius nebuvo lengva. „Matome augančią visai kitokią, savimi pasitikinčių muzikų kartą. Jie tvirtu žingsniu žengia į didžiąją muzikos sceną, demonstruodami ne tik savo kaip atlikėjų sugebėjimus, bet ir reprezentuodami ištobulintus liaudies instrumentus“, – džiaugėsi profesorė.

Daugiau kaip dvi valandas trukusį koncertą užbaigė studentai.

Vakaro kulminacija tapo LMTA trečio kurso birbynininko Agniaus Daubario (lekt. Kęstučio Lipeikos kl.) ir antro kurso kanklininkės Linos Žilinskaitės (prof. Linos Naikelienės kl.) pasirodymas. Birbynininko atlikta Pranciškaus Narušio kompozicija „Pradžių pradžia“ išsiskyrė rimtimi, filosofiniu pradu, atlikimo branda.

Ne mažiau gilų įspūdį paliko ir Linos Žilinskaitės kankliavimas – ji ne tik pademonstravo puikią techniką, bet ir daugeliui priminė, kad liaudies instrumentais galima paskambinti net pačią sudėtingiausia muziką. Paradoksalu, tačiau švelnus kanklių tembras prancūzų impresionisto Claude´o Debussy etiudui „Doctor Gradus ad Parnassum“ iš siuitos fortepijonui „Vaikų kampelis“ suteikė neįprasto žavesio, atskleidė naujų, taip kompozitoriaus mėgtų spalvų. Šis pasirodymas paliudijo, kad kanklių kultūra suformavo visai naujo, sinkretinio meno tradiciją, sujungdama sena ir nauja.

Vakarą vainikavo vyriausio konkurso laureato pasirodymas. Klaipėdos universiteto antro kurso magistrantas birbyninkas Gedvydas Puškorius (prof. Vytauto Tetensko kl.) atliko vieną sudėtingiausių opusų birbynininkų repertuare – ispanų kompozitoriaus Pedro Iturralde kūrinį saksofonui „Mažasis čardašas“ („Pequena czarda“).

Akivaizdu, kad Jono Švedo konkursas padeda atsiskleisti jauniems muzikantams, išryškina liaudies instrumentų muzikos tendencijas, supažindina su repertuaro naujovėmis. „Šiandien liaudies muzikos instrumentai, jų ansambliai užima itin savaimingą vietą kultūroje. Pagalvoji: koks prasmingas kelias – nuo kaimo gryčios iki koncertų salės. Tai specifinė, analogų neturinti nacionalinio meno sritis, epochos reiškinys, reikšmingas valstybei, jos įvaizdžiui pasaulyje, prestižui, reprezentacijai“, – 2008 metais prisimindamas Joną Švedą rašė prof.

Algirdas Vyžintas. Šiems žodžiams nepaprieštarausi.

Spalvinga muzikos šventė

Balandžio 24 d. Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje įvyko II šiuolaikinės arba džiazinės pjesės konkursas. Pasak konkurso sumanytojos ir organizatorės, Juozo Karoso muzikos mokyklos Styginių skyriaus mokytojos metodininkės, smuikininkės Dainoros Sugintienės, idėja surengti tokį konkursą kilo jai pačiai pradėjus groti džiazą drauge su puikiais Lietuvos atlikėjais – birbynininku, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanu profesoriumi Vytautu Tetensku, džiazo pianistu, Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros profesoriumi Sauliumi Šiaučiuliu. Šis muzikavimas buvo apvainikuotas natų leidiniu „Instrumentinio ansamblio improvizacinės spalvos“.

Beje, jis tapo puikia dovana konkurso nugalėtojams.

Nauja savo patirtimi D. Sugintienė sumanė pasidalinti su kolegomis ir mokiniais. I šiuolaikinės arba džiazinės pjesės konkursas buvo surengtas Styginių skyriaus mokiniams, jame varžėsi 18 dalyvių.

Renginio organizatorė džiaugiasi, kad prieš dvejus metus įvykęs konkursas sulaukė atgarsio bei susidomėjimo, tad šiemet jame dalyvavo 53 visų mokyklos skyrių auklėtiniai – pianistai, stygininkai, akordeonistai, liaudies bei pučiamaisiais instrumentais grojantys mokiniai.

Renginio išskirtinumas – nesudėtingi konkurso reikalavimai (atliekama viena pasirinkta pjesė), kas suteikia galimybę visiems mokyklos auklėtiniams scenoje atskleisti savo muzikinius bei artistinius sugebėjimus (konkurse nedalyvavo šalies bei tarptautinių konkursų nugalėtojai). Kaip sakė konkurso komisijos pirmininkė, Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Rita Liubinienė, keletas dalyvių išsiskyrė profesionalumu ir artistiškumu, reikia

tikėtis, kad sėkmingas pasirodymas šiame konkurse paskatins jaunuosius muzikantus siekti didesnių tikslų.

Už geriausią šiuolaikinės pjesės atlikimą apdovanotas 3 kl. mokinys Justas Federavičius (mokyt. Miglė Mosėnienė), už geriausią džiazinės pjesės atlikimą – 10 kl. mokinys Dominykas Kerpė (mokyt. Deividas Kontrimas), už geriausią lietuvių kompozitoriaus pjesės atlikimą – 7 kl. mokinys Povilas Stašys (mokyt.

Gintaras Jonaitis), už geriausią užsienio kompozitoriaus pjesės atlikimą – 2 kl. mokinė Gabija Daubarytė (mokyt. Vaiva Purlytė), už artistiškumą – 1 kl. mokinė Gabrielė Beata Štaraitė (mokyt. Vaiva Purlytė), už techniškiausią pjesės atlikimą – 5 kl. mokinys Edmundas Gylys (mokyt. Ligita Narmontienė), už geriausią lyrinės pjesės atlikimą – 6 kl. mokinė Meda Tomkevičiūtė (mokyt. Miglė Mosėnienė), už interpretaciją – 3 kl. mokinė Viltė Vigelytė (mokyt. Aušra Guokienė).

Net 29 konkurso dalyviams buvo įteikti laureatų diplomai, 19 tapo diplomantais.

Miglė MOSĖNIENĖ

Viena iš apdovanotųjų Marija Abrutytė

Jurgita VALČIKAITĖ

Muzikos barai / 41

Premjeros

Bolero+ dar pridëti ar atimti?

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

S

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

enokai taip gerai jaučiausi LNOBT baleto premjeroje kaip šįkart, žiūrėdama vienaveiksmių baletų triptiką „Bolero+“ (mačiau antrąjį, balandžio 11 d., spektaklį). Pagaliau atrodėme kaip tikra šiuolaikinė, europietiška, pasauliui atvira gero lygio baleto trupė.

Pristatyta ne tik šokio pasaulyje žinoma, bet Lietuvoje menkai pažįstama choreografų Itziko Galili, Krzysztofo Pastoro (mūsų trupės meno vadovo) kūryba – publikai buvo pasiūlyta susipažinti ir su talentingo pradedančio lietuvių choreografo ir trupės šokėjo Martyno Rimeikio darbu.

Džiugino nekomercinis trijų vienaveiksmių baletų vakaro pobūdis, filosofinė jų įkrova, gilus muzikalumas, subtilus scenos erdvės įvaldymas minimaliomis priemonėmis, orkestro gyvai atliekama muzika, kas, beje, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikinio šokio mene. Net į baleto triptiko pavadinimą kaip tam tikras masalas publikai iškeltas „Bolero“ K. Pastoro buvo interpretuotas savitai, ryškiai ir tapo efektingu spektaklio finalu.

Truputį nerimaudami laukėme vidurinės triptiko dalies – M. Rimeikio pirmojo į teatro repertuarą įtraukto pastatymo „Visur, kur mes nebuvom“.

Juk jis atsidūrė triptiko centre, tarp šiuolaikinės choreografijos grandų opusų. Meno vadovo K. Pastoro parodytas pasitikėjimas jaunuoju menininku, sėkmingai startavusiu vadovo inicijuotuose „Kūrybinio impulso“ projektuose (juose Rimeikis sukūrė miniatiūras „Belaukiant Godo“ pagal Giedriaus Puskunigio muziką, 2012;

Muzikos barai / 42

„Kelionę“ pagal Maxo Richterio muziką, 2013; „Adagio styginiams, op.11“ pagal Samuelio Barberio muziką, 2014), neapvylė, greičiau maloniai nustebino savarankišku, natūraliu ir palyginti aiškiu, kas reta tarp pradedančiųjų, choreografiniu mąstymu.

Pasirinktiems vokiečių kilmės anglų kompozitoriaus Maxo Richterio monodramaturginiams, post-minimalistiniams kūriniams būdingas statiškas kartojamų figūrų plėtojimas ir elektroninės muzikos (lyg radijo bangomis pagaunamų atsitiktinių gergždesių ir žmogaus balso nuotrupų) „pauzės“, A. Vivaldi temų intarpai. Tokia savarankišką ir taikomąją paskirtį derinanti muzika nevaržė choreografo minčių raidos, ji tarsi liko už suvokimo ribų, įsiliedama į sintetinę visumą, kuriančią aiškią vizualią (išlaisvintą nuo verbalinio lygmens) choreografinės kalbos, tikslios emociniu poveikiu išprovokuotos minties iliuziją. Manau, kad raiškos tikslingumo požiūriu choreografo jau šiame, pradiniame, kūrybos etape daug pasiekta. Drauge filosofinių minčių reiškimo adekvatumo, jas atitinkan„Dalykai, kurių niekam nepasakojau“, choreografas I. Galili

čios originalios choreografinės kalbos paieškų kelyje brėžiama beribė perspektyva. Spaudos konferencijoje I. Galili jaunesniems kolegoms išsakyti patarimai emociškai atsiriboti (žvilgsnis iš šalies) nuo to, kas kuriama, ir būti kantriam įgyvendinant savo siekius turėtų būti naudingi.

Emocinis M. Rimeikio baleto turinys jaunatviškai maksimalistinis, kupinas įvairių niuansų, atrodo lyg kiek kontrastinga, bet iš esmės vientisa dramatiškų vidinių pojūčių dėlionė.

Ji atspindima laužytomis klasikinio šokio pagrindu kuriamomis solistų ir ansamblių kompozicijų linijomis, sonorinį kompozitoriaus kuriamą lauką papildant tirštėjančiomis baleto artistų faktūromis (nuo vieno link visų), vis garsesniu kvatojimu. „Visur, kur mes nebuvom“ – tarsi anonsas, užprogramuojantis ne visada rožėmis klotą būsimą choreografo kelią, „kur jis dar nebuvo“. Programėlėje M. Rimeikio cituojamas siekis „išmokti šokti taip, tarsi kūną valdyčiau kaip mintį. Kitaip tariant, kalbėti judesiu“ nėra deklaratyvus, jis pradedamas įgyvendinti.

Jausdamasis esąs kolektyvo dalis ir, anot jo paties, kol kas daugiau šokėjas nei choreografas, menininkas sugebė-

jo įtikinti kolegas, ir šie nuoširdžiai įsitraukė į kūrybos procesą. Jų šįkart šoko aštuoni. Įsimintini ekspresyvūs Andriaus Žužžalkino solo, Igorio Zaripovo ir Miguelio Lozano, Harukos Ohno ir Ernesto Barčaičio duetai.

Raiškūs buvo ir kiti baleto artistai – Rūta Juodzevičiūtė, Marta Rueda.

Verbalinio naratyvo neturinčių kūrinių įvardijimas visada problemiškas – gali būti toks, gali ir kitoks, pavyzdžiui, kodėl M. Rimeikio baleto nepavadinus „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ (tai – I. Galili pastatytos pirmosios triptiko dalies pavadinimas). Tokią įžūlią mintį paskatino kiti baleto komponentai, kuriantys tarsi šventovės, katedros erdvės, kurioje atliekamos išpažintys, atmosferą: Marijaus Jacovskio scenografija ­– aukštų stilizuotų kolonų įstrižainė, Laurynos Liepaitės kostiumai – santūrūs pilkšvai rausvi poilgių natūraliai krintančių suknelių, vyrų marškinių ir kelnių atspalviai, kūrybingas Levo Kleino apšvietimas, kartais erdvę skaldan-

Kipras Chlebinskas ir Olga Konošenko. „Bolero“, choreografas K. Pastoras

me savo kaltes. Taigi baletas ir „geografinis“, ir „biografinis“. Toks mūsų pasiūlytas pavadinimų supainiojimas gal ir nedidelė nuodėmė, turint omenyje baleto autorių siekį vengti tikslių apibrėžčių, nuorodų (I. Galili), kurių vėliau nesilaikoma; būti atviriems, skatinti žiūrovo fantaziją ir jausmus,

„Bolero“

tis į kelis ryškesnius ar tolumoje vos įžvelgiamus, paslaptimi dvelkiančius koplyčių planus. Įtaigiam erdvės asketizmui priešinamas psichologinių niuansų kupinas choreografinis kontrapunktas, atsirandantis, kai tyloje blaškydamiesi kalbamės su savimi (ieškome vietos po saule) ar išpažįsta-

ieškoti savų pavadinimų.

Pasaulinio garso choreografo Itziko Galili buvimas Lietuvoje nepasižymėjo reklamine karštine, kuri atitiktų jo kūrybinės veiklos mastą ir originalumą. Daugiau kaip 70 jo sukurtų spektaklių rodomi žymiausiose pasaulio scenose. Izraelio modernio-

jo šokio ikona jau 25 metus gyvena Nyderlanduose ir, anot Michaelio A. Kroeso, yra „vienas retų čia dirbančių choreografų, gebančių rasti trapią humoro, agresijos, lyrizmo, seksualumo ir elegancijos pusiausvyrą“. Nepaisydamas pripažinimo I. Galili, kaip pats sako, yra nuolatinėje kelionėje („juk judesys keičiasi greičiau nei žodžiai“), neapsiriboja šokiu, rašo scenarijus TV filmams, svajoja pastatyti operą. Raiškos galimybių (naujų kūrybos „veidų“) paieškos, niveliuojančios modernizmo ir klasikos apibrėžčių ribas, iškeliančios jų reliatyvumą, atvedė ir į Vilnių. Čia I. Galili kūrinį artistės atliko ne basomis kojomis, o su puantais.

Taigi, baletas „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“, sukurtas 2000 m. tuometinei choreografo vadovaujamai trupei „NND/Galili Dance“ ir vėliau įtrauktas net į dvylikos baleto trupių repertuarą, Vilniuje įgijo naujų, tikrai premjerai būdingų bruožų.

I. Galili LNOBT scenoje pasirodė ne tik kaip šio baleto choreografas, bet ir kaip šviesų bei kostiumų dailininkas. Svarbus vilniškės premjeros veiksnys – orkestro gyvai atliekama muzika, kadangi pastatymų muzikalumo siekis yra išskirtinė I. Galili kūrybos ypatybė. Ir muzikos atranka – ypatinga, manau, palengvinanti neįgudusiam žiūrovui suvokti abstraktų baleto turinį. Subtiliai skambėjo (dirigavo Modestas Barkauskas) populiarioji klasika – Largo iš G. F. Händelio operos „Kserksas“, „Žiema“ iš A. Vivaldi ciklo „Keturi metų laikai“,

Muzikos barai / 43

Svetur Adagio iš W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 23 A-dur (skambino Rūta Rikterė) ir elegiška E. Satie „Himnopedija“ Nr. 1 fortepijonui (skambino Jolanta Silkauskienė).

Vyraujantys lėti muzikos ir tąsaus, laipsniškai rutuliojamo judesio tempai buvo mistiškai užburiantys, iš mūsų baleto artistų reikalavo jiems neįprasto meditatyvaus įsiklausymo, būvio. Rytietišką mentalitetą jautėme iš kai kurių šokėjų pozų, jos natūraliai jungėsi su europinio baleto įtakomis (pvz., mums pažįstamu Matsu Eku).

Originali I. Galili kūrybos stilistika suformuota pasaulinės kultūros, juk, anot choreografo, Izraelis, iš kur jis kilęs, – tikras kultūrų katilas.

Paradoksaliu būdu „Dalykų, kurių niekam nepasakojau“ laiko tėkmė muzikaliu judesiu lyg sustabdoma.

Tarsi sapne ar sulėtintuose kino kadruose skleidžiasi nuostabaus grožio solo ir grupinių kompozicijų slinktys, ryškėja skulptūriška kūno raumenų dinamika, įtemptų ir laisvų judesių kontrastai, bukų, kulnus akcentuojančių puantų štrichai. Juodi su geltonais pasijoniais balerinų sijonėliai, apnuoginti vyrų kūnai, meistriškai apšviečiami koncentruotų šviesos šaltinių, transformuojančių erdvės aukštį (lyg kintanti teatro lubų apšvietimo tąsa), pelnė I. Galili „erdvės, laiko ir kūnų meistro“ vardą (Michelle Mann). Lyg akvariume panardintų plaukiančių šokėjų judesių grožis (tegu ir ne iki galo artistų įprasmintas) buvo tikra atgaiva akiai ir širdžiai banaliu tuščiažodžiavimu pasižyminčiame šiandienos pasaulyje. Tik apmaudu, kad sustabdytas laikas taip greitai pasibaigė (baletas truko apie 20 minučių). „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ prasidėjo netikėtai scenos kampe pritūpusia vieniša solisto figūra ir baigėsi raudonomis gėlėmis papuoštu triko aprengtai vienišai solistei Kristinai Galalytei suspaustoje erdvėje mąsliai ir kartu naiviai brėžiant trajektorijas.

Ugningą K. Pastoro „Bolero“ turinį pabrėžė raudoni triko (dailininkė Marta Fiedler, Lenkija), išryškindami ganėtinai virtuozišką, iš triptiko klasikai stilistiškai artimiausią, išradingai sukurtą šokį. Jį visa trupė, solistai Greta Gylytė ir Eligijus Butkus

Muzikos barai / 44

atliko užtikrintai, įtaigiai. Choreografas, 2012 m. nenoriai sutikęs pastatyti „Bolero“ Olandijos nacionalinio baleto trupei, neišvengiamai turėjo varžytis su legendiniu Mauriceʹo Bejartʹo pastatymu. Jį, beje, 1987 m. matė ir Vilniaus žiūrovai, ant milžiniško apskrito stalo tuometiniuose Sporto rūmuose neužmirštamai šoko žymusis solistas Jorge Donnas. K. Pastoras, šokio piešinius perkeldamas į tuščią erdvę, savo versiją siekė priartinti prie kompozitoriaus M. Ravelio sumanyto mechaninio, ostinato ritmu urbanizuoto muzikos pobūdžio (veiksmas turėjo vykti fabriko fone po atviru dangumi). Pagrindinis choreografo sumanytas naujo pastatymo vaizdinis elementas ­– gelsvai apšviestas stačiakampis ant grindų ir galinės sienos, išryškinantis konstruktyviąją muzikos ir choreografinės raiškos galią.

Kad ir kaip stengėsi K. Pastoras sukurti atvirkštinį ikona tapusio Bejartʹo pastatymo variantą (ne nuo solisto link visos trupės, bet nuo visos trupės link jos išskaidymo, vis naujais balsais pasipildant partitūrai), sinchroniškai efektingo visos trupės šokėjų ir orkestro tutti užbaigimo neįmanoma išvengti. Konstruktyvų mąstymą nuolat derindamas su emociniu turiniu choreografas „Bolero“ galiausiai perteikė efektingą emocijų kaitą – nuo santūraus uždarumo, gal net priešiškumo iki vieningo atvirumo. Įprasminant sumanymą emocionalaus lankstumo pareikalauta iš visos trupės (prisiminėme ir K. Pastoro, M. Urbaičio „Acid City“ pastatymą, iš dalies „Karmen“) ir orkestro muzikantų (čia didelis dirigento M. Barkausko indėlis).

Triptiko sumanymas tikrai pavyko – po finalo, praskriejusio lyg akimirka (apie 15 min.), publika liko ypač patenkinta. Jautėsi, kad triptiko vidurinė dalis, trukusi apie pusvalandį, buvo ilgiausia... Norėjosi, kad pirmoji būtų pratęsta... Tačiau, matyt, nėra reikalo nei pridėti, nei atimti, nes triptiką kūrė skirtingų stilių, skirtingos kūrybinės brandos autoriai. Svarbiausia – įvairios, naujos, XXI a. šokio kultūrą atspindinčios baleto artistų ir žiūrovų patirtys. n

„New York, New York“ Nedaug miestų pasaulyje yra tokie populiarūs, kaip Paryžius ir Niujorkas, ir dar mažiau miestų taip aršiai lyginami tarpusavyje. Dideli kultūrų skirtumai, dažnai ir kitokios vertybės, tačiau geriausiai dviejų kontinentų dvasią išreiškiantys miestai pasižymi vienodai aukštu kultūros lygiu ir didele pagarba vienas kitam. Šiais metais Amerikos dvasia ypač dažnai jaučiama Paryžiuje – Grand Palais eksponuojami šiuo metu renovuojamo San Francisko šiuolaikinio meno muziejaus darbai, o Paryžiaus filharmonijoje paskutinis balandžio savaitgalis buvo skirtas Niujorko tematikai, čia surengtas kompozitoriaus Elliotto Carterio atminimo koncertas, skambėjo džiazas, vyko soundpainting ateljė bei Europos turo metu ir Paryžių aplankiusio Niujorko filharmonijos orkestro koncertai.

Paryžiaus ir Niujorko pagarba vienas kitam buvo jaučiama jau vien pažvelgus į koncerto programą, mat amerikiečiai paglostė prancūzų savimeilę atlikdami Maurice´o Ravelio kūrinius „Šecherezada“ ir „Kilnūs ir sentimentalūs valsai“ (pr. Valses nobles et sentimentales). Richardo Strausso siuita „Rožių kavalierius“ tęsė pakilią Niujorko filharmonijos orkestro dovanotą nuotaiką ir užbaigė oficialią koncerto dalį. Viskas būtų taip ramiai be netikėtumų ir pasibaigę, jei vienas geriausių pasaulio orkestrų, nuo 2009 metų vadovaujamas Alano Gilberto, nebūtų koncerto pradėjęs Esos-Pekkos Saloneno 2010 metais sukurtu kūriniu „Nyx“.

Netikėtas sprendimas. Netikėtas, nes šiuolaikinė muzika dažniausiai nukišama į avangardinius ir dažnai plačiosios publikos pro ausis praleidžiamus koncertus. Iš pirmo žvilgsnio nieko su Ravelio ir Strausso muzika neturinti vieno garsiausių Suomijos muzikų kompozicija šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis perteikia XX amžiaus kompozitorių naudotą naują orkestruotę ir instrumentuotę. Pasak Saloneno, „Nyx“ buvo jo sugrįžimas į grynai orkestrinį rašymą. Ypatingą reikšmę įgavo nuostabūs klarneto ir valtornų pasažai, kai jiems solinę erdvę paruošia nesibaigianti ir tąsi orkestro „harmoninė paklodė“. Kūrinys parašytas griežtu kontrapunktu, tačiau net ir visam orkestrui atliekant tutti, nė viena linija ne-

praranda savo skaidrumo ir aiškumo. Beje, tiek Mahleris, tiek Straussas šią techniką valdė tobulai. Ir viskas tapo logiška.

Niujorko filharmonijos orkestras į savo šlovingas gastroles dažnai keliauja ne vienas, pasiima dar kokį nors savo nacionalinį pasididžiavimą, kaip šį sykį sopraną Joyce DiDonato, itin dažnai dainuojančią Niujorko „Metropolitan Opera“. Viena žymiausių ar bent labiausiai iš Šiaurės Amerikos „eksportuojama“ solistė atliko jau minėto Maurice´o Ravelio „Šecherezadą“, kurioje kompozitorius išreiškė savo trauką egzotikai. Puikiai interpretuotas tekstas, nepaisant dėl aukšto registro kartais dingstančių balsių ar žodžių reikšmių (klausytojams sekti tekstą padėjo koncerto bukletas su išspausdintomis poeto Tristano Kllingsoro eilėmis), nuostabus orkestro paklusimas solistei ir dirigentui padėjo mėgautis kūriniu, nors akivaizdu, kad delikati Ravelio muzika Joyce DiDonato ir nėra labiausiai priimtina.

Atlikėja, iškviesta į sceną gal jau trečią ar ketvirtą kartą, prancūziškai pasveikino Paryžiaus publiką, dėkojo už puikią naują

Niujorko filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas Alanas Gilbertas

salę ir gerą akustiką, o vyriausiasis orkestro dirigentas Alanas Gilbertas patvirtino esąs labai laimingas, kad Niujorko filharmonijos orkestras yra pirmasis Amerikos kolektyvas, turintis galimybę pasirodyti naujojoje Paryžiaus filharmonijos salėje. R. Strausso daina „Morgen“, atlikta bisui, užbaigė pirmą koncerto dalį ir leido pasimėgauti nuostabiu orkestro koncertmeisterės smuikininkės Sheryl Staples ir Joyce DiDonato dialogu.

Po pertraukos orkestras toliau tęsė Ravelio muzikos apoteozę atlikdamas kompozitoriaus „Kilnius ir sentimentalius valsus“.

Beje, pats Ravelis buvo labai geras šokėjas, todėl dažna šokio, ar, tiksliau, judesio laisvę išreiškianti tematika yra dar viena priežastis, kodėl gimė „Bolero“, choreografinė poema „Valsas“ ar tą vakarą skambėję valsai, originaliai sukurti fortepijonui 1911 m. ir dar kitais metais aranžuoti paties Ravelio. Kompozitorius, skirtingai nei garsioji

Vienos Straussų šeima, sukūrusi tikrą savo muzikos monopolį, bazinius šokio elementus naudoja taip subtiliai, kad kūrinys reikalauja visiškai kitokio nusiteikimo. Beje, pažįstantiems Ravelio muziką, buvo nesunku „Valsuose“ atpažinti susipynusius būsimos Choreografinės poemos pasažus (kuri bus sukurta tik 1919–1920 metais), „Ispaniškos rapsodijos“ prisiminimą ar būsimą baletąoperą „Vaikas ir burtai“ (pr. L´Enfant et les Sortilèges). Nors ir sakoma, kad prancūzų muziką geriausiai atlieka Prancūzijos orkestrai, Niujorko filharmonijos orkestrui toks iššūkis nesukėlė jokių problemų. Žaižaruojanti Richardo Strausso „Rožių kavalieriaus“ siuita užbaigė antrą koncerto dalį, tačiau aišku, kad tai dar nebuvo pabaiga, juk tokie kolektyvai kaip Niujorko filharmonijos orkestras savo gastrolėms būna paruošę ne vieną bisą. Po nesibaigiančių ovacijų orkestras įsiaudrinusią publiką pradžiugino P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ ištraukomis, idealiai tikusiomis šiam vakarui, kuris leido visiems pasijusti taip pakiliai ir šventiškai, kaip per Vienos filharmonijos orkestro Naujųjų metų koncertą.

Tai buvo vienas tų renginių, kai Paryžiaus filharmonijos salė, turinti 2400 sėdimų vietų, buvo beveik pilna. Tai taip pat buvo vienas tų snobiškų renginių, kuriuose dalyvavęs didžiuojiesi visą gyvenimą: „Taip, aš buvau Niujorko filharmonijos koncerte, o jūs ne?“ Dar prieš metus patekti į tokio lygio koncertus buvo nepalyginamai sunkiau, nes Pleyelio salėje, dvigubai mažesnėje, bilietai į renginius būdavo išperkami gerokai anksčiau, nei sužinodavai apie koncertą, o ir likęs vienas kitas bilietas už daugiau nei šimtą eurų nebūdavo prieinamas visiems.

Tiesa, jaunimas iki 28 metų galėdavo gauti bilietų už 10 eurų, tačiau tokių pigių vietų būdavo labai mažai ir jų reikėdavo tiesiog tykoti ar pasirūpinti metiniu abonementu.

Didelė naujoji filharmonijos salė teikia kur

kas daugiau galimybių, mat išpildyti svajonę – išgirsti Niujorko filharmonijos orkestrą – buvo galima nusipirkus bilietą nuo 8 iki 120 eurų... Aukštasis menas tapo prieinamas visiems, tiesiog dar ne visi išdrįsta prie jo prisiliesti.

Gaila, kad Paryžiuje pastaraisiais metais yra atsiradusi labai keista mada palikti salę plojimų metu, atlikėjams vis dar būnant scenoje. Sunku patikėti, tačiau tiek po smuikininko Joshua Bello koncerto vasario mėnesį, tiek po Maurizio Pollini rečitalio atlikėjams lenkiantis ir dėkojant publikai keletas klausytojų atsukdami į sceną nugarą tiesiog bėgo iš salės skubėdami į metro, į rūbinę ar dar kaži kur. Keista, nes jei jau skiri dvi valandas koncertui, tai kodėl reikia iš jo sprukti vos nuskambėjus paskutiniam akordui ir prasidėjus dėkingų klausytojų plojimams? Juk ovacijos irgi yra koncerto dalis, ar ne?

Taigi tie žmonės, kurie ir vėl nesulaukė tikrosios koncerto pabaigos ar pirmo biso, neteko ir antrojo biso, Alano Gilberto dovanos naujajai salei – Niujorką primenančios Lew Pollacko džiazinės kompozicijos „That´s a plenty“, kurią atliko varinių pučiamųjų kvintetas, plojimais pritariant publikai.

Amerikiečiai pradžiugino Paryžių. Tiesa, orkestras jau kitą dieną surengė dar vieną dieninį koncertą, kuriame skambėjo visiškai kita programa. Bet, kaip sakoma, kas per daug, tas nesveika. Niujorko filharmonijos orkestras neturi tapti kasdienybe, kitaip nuo meno susisuks galva... n Gabrielė SLIŽYTĖ

Muzikos barai / 45

Populiarumo kaina

Marijonas Mikutavièius: Scenoje tiesiog iðleidi garà, kuris tau rauna stogà Marijonas Mikutavičius

Jana SAIFULINAITĖ „POPULIARUMO KAINA DIDELĖ, BET YRA DALYKŲ, SU KURIAIS TIESIOG TURI SUSITAIKYTI“, – SAKO VIENAS ŽINOMIAUSIŲ LIETUVOJE POPULIARIOSIOS MUZIKOS ATLIKĖJŲ MARIJONAS MIKUTAVIČIUS. AUTOIRONIJOS NEVENGIANTIS DAINININKAS PASAKOJA APIE VIEŠO KALBĖJIMO BAIMĘ, ŽINOMUMO NAŠTĄ IR NORĄ IŠSAUGOTI PRIVATŲ GYVENIMĄ.

– Jūs gimėte Lazdijuose, vėliau persikraustėte į Vilnių. Ar būdamas vaikas pajautėte miestų kultūrinius skirtumus?

– Kai esi devynerių, nelabai domiesi lyginamaisiais dalykais.

Bet, žinoma, nesunku pastebėti – atvažiuoji juk iš mažo miestelio į megapolį! Prisimenu, kai pirmąsyk pamačiau Katedrą, nemaniau, kad gyvenime yra dar didesnių dalykų! O miestelyje rutina buvo aiški – keliukas į mokyklą ir grįžimas atgal. Na, ir gana uždara erdvė: kiemas, stadionas, vaikų darželis. Kalbant apie žmones iškart pajaučiau, kad vilniečiai tam tikra prasme švelnesni. Kultūriniai skirtumai be jokios abejonės jautėsi. Beje, į Vilnių iš Lazdijų atsivežiau savo triukų, kurie vilniečiams vaikams buvo labai įdomūs. Dauguma jų vis dėlto buvo betono vaikai, o tokie kaip aš – daugiau kaimiečiai, laukų, girių atstovai, ežerų žmonės.

– Ką Jums davė muzikos mokykla?

– Atvirai? Kai sužinojau, kad tėtė mane užrašė į Lazdijų muzikos mokyklą, apsiverkiau (juokiasi). Jau turėjau draugų, kurie mokėsi toje muzikos mokykloje ir, tiesą sakant, man, vaikui, didelio džiaugsmo jų pasakojimai nekėlė. Žaisti kieme ir gainioti kamuolį tada man atrodė kur kas patraukliau, nei užsiiminėti kažkokiomis kvailomis gamomis ir dar eiti į kažkokią mokyklėlę po pagrindinės mokyklos. Tikras siaubas!

– Dabar jau kitaip manote?

– Manau, muzikos mokykla man davė daugiau streso negu malonumo.

Aš į jos lankymą žiūrėjau kaip į pareigą, kurią man užkrovė tėvai. Tie-

Muzikos barai / 46

siog turi eiti į mokyklą – nors kodėl tai reikia daryti, niekas tau konkrečiai nepaaiškina. Negaliu sakyti, kad muzikos mokykloje atradau tai, kas mažo vaiko sieloje keltų džiaugsmą.

Nepajutau kokio nors muzikos grožio ir grodamas fugas ar J. S. Bachą. Tai būdavo labiau rutininis veiksmais: žinai, kad tu groji, kad turi muzikos pamokų, privalai kuo geriau išlaikyti egzaminus – ir viskas. Bet kad tai būtų sielos šauksmas, kad lėkčiau ant sparnų į muzikos pamokas – toli gražu! O solfedis man buvo apskritai visiškas peilis ir, manau, toks visada ir liko. Tų pamokų bijodavau. Žinot, čia kaip kad normali mokykla turėjo algebrą, tai muzikos mokykla turėjo solfedį – buvo tikra kančia (šypsosi).

– Na, bet Jūsų vaikystė bėgo muzikalioje aplinkoje...

– Taip. Tėtė studijavo chorvedybą, rašydavo natas, grojo fortepijonu. Aš tai stebėjau, kartais būdavo visai įdomu... Mama irgi dalyvaudavo daugybėje saviveiklinių būrelių, chorų ir mane nuo mažumės tampydavo po įvairiausius renginius – tiek rimtosios muzikos, tiek tuometinės estradinės.

– Ar tiesa, kad mokyklos laikais jautėte viešo kalbėjimo baimę?

– Visi, man rodos, jaučia tą viešo kalbėjimo baimę. Aš nežinau, kas gimsta be jos. Man visada atrodė, kad viešas kalbėjimas yra ėjimas prieš save. Aš ir dabar su ta baime tebekovoju. Tiesą sakant, kai žiūriu retrospektyviai, matau, kad apskritai buvau labai drovus. O gal ir esu? Žinoma, išmoksti to neparodyti arba tai nugalėti. Jei tada, kai man buvo dvidešimt keleri, kas nors būtų pasakęs, kad sėdėsiu prieš jus ir šitiek daug balbatuosiu, malsiu liežuviu, būčiau žiauriai nustebęs. Tikrai! Nebuvau nei daugiakalbis, nei labai savimi pasitikintis. Laikui bėgant keitiesi, įgauni drąsos, pasitikėjimo, tiesiog įpranti, kad žmonės klauso, ką kalbi. Žinoma, kiekvienas turime savo ribas. Pavyzdžiui, aš, kad ir kiek kalbėčiau televizijos laidose, abejoju, ar pasiekčiau tokį oratorystės meną kaip koks Amerikos prezidentas arba Leonidas Donskis. Esu klausęs televizijos žmonių, ar jie bijo tiesioginio eterio.

Vieni sakė, kad eina kaip į savo virtuvę, kiti – ne. Kartais ir pats būnu

Marijono Mikutavičiaus koncerto Londone akimirka

nustebęs, kad lygiausioje vietoje pradeda lūžinėti balsas ir drebėti mikrofonas. Ir tu niekaip negali paaiškinti, kas tai. Taip, matyt, turiu nevisavertiškumo kompleksą, kas – puikiai suprantu – žiūrint iš šalies atrodo labai keista. Po šitiek metų praktikos...

– Pasirinkote žurnalistikos studijas.

Kodėl?

– Labai paprasta. Aš buvau per žioplas kam nors rimtesniam. Jei nori tapti mediku, reikia turėti gerą galvą, mokėti biologiją, dar suprasti chemiją, matematiką... Jeigu nori tapti fiziku ar inžinieriumi – tas pats. Aš buvau humanitaras iki kaulų smegenų.

Man patiko dalykai, kurie yra gana abstraktūs ir nesuvesti į formules, apie kuriuos gali diskutuoti, kuriuos gali analizuoti, kuriuos, pagaliau, gali pats kurti. Man žurnalisto amatas tuo metu atrodė avantiūristiškiausias, turintis daugiausia intrigos. Anuomet, be to, maniau, kad gerai rašau rašinius... Vadinasi, man vieta ten, kur galima rašyti.

– Kaip diplomuotas žurnalistas, ką manote apie šiandieninę Lietuvos žurnalistiką?

– Ir tada nebuvau pačios geriausios nuomonės apie ją, o dabar tuo labiau. Vėlgi – aš neturiu minty visos žurnalistikos. Yra žemiausia pakopa, tai, ką vadinu bulvariniais skaitalais – juos rašo rašeivos, nešiojančios apkalbas ir nejaučiančios jokios

atsakomybės už savo žodžius. Tiesa, tai gali būti pirma būsimo žurnalisto pakopa, pradžiamokslis. Na, bet tai, supraskite, žmonės, ne žurnalistika!

Tam nereikia jokios kvalifikacijos ir išmanymo. Tikras žurnalistas geba analizuoti ir turi pakankamai žinių rašyti politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis temomis. Tai yra tikroji žurnalistika, ją labai gerbiu. Deja, jos vardu dabar vadinama bet kas.

Antrakursė mergaitė, atėjusi į kokį nors vestuvinių drabužių vakarėlį, prisistato žurnaliste, nors iš tikrųjų geba parašyti tik trijų sakinukų tekstą po didele nuotrauka. Kitas dalykas – mes turėjome tokį dalyką kaip žurnalisto etika, tiesa? Bet tik pradėjęs dirbti žurnalistinį darbą supranti, kad tai visiška nesąmonė – laužta iš piršto, kažkokia alchemija, kuria niekas gyvenime nesivadovauja. Taip, daugelis dalykų priklauso nuo vidinių žurnalisto principų, įsitikinimų, bet dažniausiai sistema juos sulaužo.

Turiu pripažinti, kad nesvarbu, kokioje žiniasklaidos priemonėje dirbčiau, anksčiau ar vėliau susiduriu su daugeliu dalykų, kurie labai toli nuo tobulos žurnalistikos, nuo taip geidžiamo objektyvumo, nuo misijos, kad mes, žurnalistai, turime skleisti tiesą. Žurnalistika – tiesiog verslas, o verslas turi savo taisykles, kurios kartais labai šlykščios.

– Pasitelkus žiniasklaidą visuomenei

Muzikos barai / 47

Populiarumo kaina srities – buitis ir kasdienybė įdomesnė nei pati kūryba. Kodėl?

šviesti, ar galima būtų tikėtis gerų pokyčių?

– Aš manau, kad jeigu žiniasklaida būtų švieteivų kalvė, jeigu žurnalistai būtų ruošiami labai griežtais pagrindais, ji turbūt galėtų skleisti tą šviesą, apie kurią kalbate. Visi mes viduje šito tikimės, bet akivaizdu, kad greičiausiai taip niekados nebus. Minty turiu tą žurnalistiką, kurios tikslas yra ne rasti auditoriją, kuriai ji būtų tinkama, bet aprėpti kuo didesnę auditorijos dalį. Didesnė dalis generuoja didesnius pinigus. Kol žiniasklaida yra verslas, iš jos turi tikėtis tiek pat gero, kiek ir blogo – taip visada bus, nes laisvė neturi ribų.

– Pastebiu, kad žurnalistai, ypač jaunesni, nesivaržo pašnekovams sakyti Tu. Kaip tai vertinate?

– Tai priklauso nuo bendravimo kultūros. Man atrodo, mandagu žmogaus paklausti, ar galima jį tujinti. Žinoma, kai kurių žmonių niekada to nepaklausčiau, nes man jie visada liktų „Jūs“. Elementari kultūra sufleruotų mums, kad pokalbį turime pradėti nuo kreipinio „Jūs“, vėliau galime pereiti prie „Tu“, bet ne atvirkščiai.

Man, pavyzdžiui, patinka, kai man sako „Tu“ (šypsosi).

– Galiu į Jus taip kreiptis?

– Taip, žinoma! Kai žmogus klausia, man tai visada priimtina ir patrauklu. Tiesa, prisipažinsiu, nemėgstu, kai koks užsimiegojęs žmogus skambina ir sunkiai artikuliuodamas žodžius kreipiasi į tave lyg į seną pažįstamą, nors tu dar nesi su juo pasiruošęs kalbėti familiariai. Tai mane visada nemaloniai stebina!

– Dabar dažnai atrodo, kad žiniasklaidai žinomų žmonių – net ir kultūros

Muzikos barai / 48

– Lietuvos žiniasklaidos subulvarėjimas akivaizdus. Skaitant užsienio žiniasklaidą, net tą, kuri nepretenduoja į rimtąją, pavyzdžiui, kokį nors žurnalą „Playboy“, galima rasti be proto gerų interviu su labai įdomiomis asmenybėmis. Manau, svarbu paties žurnalisto išmonė – gabūs visada geba rasti įdomių pašnekovo kampų.

Na, bet visa mūsų žiniasklaida darosi žiauriai blanki, aš, tiesą sakant, to visada nekęsdavau. Būna, kad paskambina koks žurnalistas ir klausia apie dalykus, kuriuos jau tūkstantį kartų pasakojai, jis niekaip nesugalvoja, ką tu jam galėtum įdomiau papasakoti. Ar jam atrodo, kad tai žmones domina? Jiems gal jau seniai to nereikia.

– O ko žmonėms reikia?

– Manau, įdomiai pateikto žmogaus paveikslo. Aš suprantu, kad žurnalistai, uždirbdami savo kasdieninę duoną, bėgiodami ir darydami iškart milijoną medžiagų, tiesiog neturi laiko ilgesniam ir prasmingesniam pokalbiui.

– Kas laukia Lietuvoje kultūrinės spaudos?

– Manyčiau, ji turi keistis. Kai žurnalas „Veidas“ uždėjo mano nuotrauką ant viršelio, supratau, kad ir rimtoji žiniasklaida, jei jau turi atsiremti į populiariosios kultūros atstovą, matyt, miršta ir ieško kelių išgyventi.

Natūralu, nišinių leidinių vartotojų yra mažai, norint išlikti rinkoje reikia ieškoti kitokių formų. Manau, kad su kultūrine žiniasklaida turi atsitikti tas pats, kas atsitinko su knygynais. Pastarieji ir kavos ima siūlyti, ir jaukesnę aplinką kuria – keičia savo pobūdį.

Kultūrinė žiniasklaida, matyt, taip pat turės eiti panašiu keliu arba bus priversta užsidaryti.

– Bet kultūriniai leidiniai, sutik, niekados nebus mėgstami masių...

– Žinoma, bet jie, manau, anksčiau ar vėliau prieis prie bedugnės krašto, kai reikės nuspręsti, ar tu šoki žemyn, ar vaikštai pakraščiu ir ieškai kompromisų. Jei ekonomika padiktuos, kad turi ieškoti kompromisų, vadinasi, turėsi jų ieškoti.

– Ar pritartum mano minčiai, kad kultūrinė spauda yra tarytum pati save izo-

liavusi, verda savo sultyse?

– Visiškai sutinku. Sakysime, ilgą laiką buvau didelis žurnalų gerbėjas, tai, matyt, buvo atsinešta iš sovietinių laikų. Anuomet, jei norėjai save vadinti išsilavinusiu žmogumi, turėjai skaityti, pavyzdžiui, „Kultūros barus“, „Krantus“, „Nemuną“. Ten buvo aptarinėjamas aukštasis menas, buvo žmonių, kurie jį išmanė. Atrodė, kad ten rasi dalykų, kurie yra sodrūs, rimti. Natūralu, kad dabartiniame vis atsinaujinančiame žiniasklaidos sraute ir kultūros leidiniai turi galvoti apie įdomesnį medžiagos pateikimą.

– Kaip pasirenki, kuriems pasiūlymams, projektams sakyti „taip“, o kuriuos atmesti?

– Iš esmės žmogus juk žinai, ką sugebi, kas tau pačiam įdomu, ką geriausiai išmanai ir kam turi pakankamai jėgų. Tiesa, kai ko, kol leidžia likimas, stengiesi nedaryti, nes, pavyzdžiui, projekto idėjos atrodo neteisingos. Man svarbu tikėti to, ką darau, prasmingumu. Gyvenime dažniausiai darau tai, kas man teikia džiaugsmą ir malonumą. Niekados nei planavau, nei rašiau strategijų, kaip išgarsėti, uždirbti daug pinigų. Viskas, rodos, įvyko savaime. Manau, ir garbė, ir uždarbis susiję. Visada labai svarbu neprarasti entuziazmo. Reikia pripažinti, kad aplinkybės mane kartais pastumdavo, kad imčiausi vienokios ar kitokios veiklos. Kai tavo sugebėjimai yra reikalingi kitiems, tave pastebi ir anksčiau ar vėliau įtraukia į kai kuriuos projektus.

– Ką mes matome ant scenos: Tave ar Tavo sukurtą įvaizdį?

– Kartais ir pats nebežinai, ar čia tas tikras Marijus, ar tik įvaizdis. Tam tikra prasme, matyt, kuriu įvaizdį.

Kartais tai tenka daryti pro sukąstus dantis. Kartais mane vis dar valdo baimės, nepasitikėjimas savimi.

Ir net nesvarbu, ar koncertuoji 100, ar 10 000 žmonių – prieš išeidamas į sceną neretai jautiesi taip, kad mieliau važiuotum namo ir užsirūkytum cigaretę prie televizoriaus. Bet žinai, kad nueita jau per toli ir tu tiesiog negali atsitraukti. Privalai „užkurti“ save, kad užlipęs ant scenos žmonėms duotum tai, dėl ko jie susirinko.

Taip, kartais imi galvoti, kad gal kiek ir veidmainiauji prieš patį save. Kita

vertus, išmoksti valdyti save, gerai atlikti darbą. Vis dėlto manau, kad scenoje ir esu tikrasis aš, nes galiu daryti daugybę dalykų, kurių negaliu daryti realiame gyvenime. Juk jei imi rėkauti, dainuoti savo automobilyje užsimiršęs, aplinkiniai staiga sužiūra į tave ir mano, kad tu psichas, bet kai tai darai scenoje, niekam tokie klausimai nekyla, mat visiems atrodo, kad viskas normalu, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Taigi, scenoje gali ropinėti, gali rėkti, gali prakaituoti ir būti, koks nori, viskas tau atleidžiama. Ten, scenoje, gal net geriau, nes šiaip juk esi visuomenės normų varžomas asmuo, kurį kartais jos labai slegia. Man scena dažnai būtina kaip terapija – turiu galimybę tiesiog išsirėkti! Čia tas pats, kaip kas nors gal įveikia stresą šaudydamas iš Kalašnikovo automato ar daužydamas bokso kriaušę. Scenoje tiesiog išleidi garą, kuris tau rauna stogą.

– „Būčiau kitas, jei kas leistų pasirinkti“, – dainuoji. Ar dažnai tokios mintys aplanko?

– Pripažinkime, kartais kiekvienas žmogus nori su kuo nors apsikeisti vietomis ir bando įsivaizduoti, kad kito žmogaus, kuris jam imponuoja, gyvenimas yra įdomesnis, prasmingesnis, galbūt gražesnis, tvarkingiau sudėliotas ir keliantis daugiau džiaugsmo. Jokiu būdu negaliu skųstis savo gyvenimu, bet kartais atrodo, kad kitų gyvenimas yra labiau subalansuotas. Taip, tokios mintys mane kartais užpuola.

tau sakys: sorry, gal tu būk su tuo savo liūdnumu namie pie televizoriaus, o jei jau atėjai čia, būk malonus, parodyk, dėl ko čia esi pakviestas. Tokia tikrovė! Taip, tenka užsidėti tam tikras kaukes, bet tai yra dalis žaidimo (juokiasi).

– Dabar, matyt, galima būtų prisiminti Tavo dainos žodžius: „Kai aš pilnas, man sako: koks nuobodus tipas. Kai aš tuščias, mane laiko žvaigžde...“

– Taip, būtent! Tai panašaus atvejo ir inspiruota – kai tu pilnas, rimtas ir kartais nori kalbėti rimtai, supranti, kad niekam nesi įdomus. Ir tada tu tampi toks, koks esi patrauklesnis ne sau, bet kitiems.

– Tavo populiarumas labai lokalus. Ar jautiesi laisviau, kai kerti šalies sieną?

– Manęs, žinoma, neatpažįsta svetur. Nuvažiavęs pas Teksaso fermerį ir prisistatęs kaip Marijus Mikutavičius aš tikrai jo nenustebinsiu... (juokiasi). Stengiuosi gyventi gyvenimą ne kaip žvaigždė ir čia, Lietuvoje, nes toks niekada ir nesijaučiau, to neplanavau. Dažnai galvoju: dabar esu žinomas, turiu tam tikrą socialinį vaidmenį, bet, atleiskite, o kaip mano gyvenimas? Ar dėl to, kad mane kažkas kažkada pavadino svajonių jaunikiu, žvaigžde, televizijos šviesuliu, mano gyvenimas keičiasi iš esmės?

Ar aš dabar turiu gyventi pagal tas klišes, kurias kažkas sudėliojo? Ar vis dar esu tas pats Mikutavičius, mėgstantis žvejybą ir vakarais valgantis keptas bulves? Tas „žvaigždiškumas“ sukuria tam tikrus apribojimus, bet tu juk nenori, kad tai iš esmės pakeistų gyvenimą, atimtų jį iš tavęs.

– Kalbi apie populiarumo kainą?

– Taip, apie tai. Nors aš labai stengiuosi negalvoti apie savo populiarumą ir būdamas čia, Lietuvoje, ir išvykęs.

– O kūrybai tas žinomumas trukdo?

– Trukdo. Populiarumo kaina didelė, yra dalykų, su kuriais tiesiog turi susitaikyti. Žinomumas, populiarumas dažnai padeda profesine prasme, bet turi ir šalutinių efektų.

Jeigu gyventum vienas, būtų viskas nusispjaut, bet juk yra daug žmonių aplink. Negali galvoti tik apie save, daryti bet ką ir skaudinti kitus. Pavyzdžiui, aš norėčiau iškrėsti daugybę kvailų dalykų, bet turiu tėvus. Myliu juos ir stengiuosi jais rūpintis, man jie labai svarbūs. Tiesiog nesinori duoti peno žurnalistų išvedžiojimams. Tiek dėl savęs, tiek dėl kitų dažnai turiu atsisakyti labai daug gražių dalykų.

Na, bet žmogus tiesiog išmoksti su tuo gyventi, ir viskas. Tai kartais kelia tam tikrą diskomfortą, bet tai tavo pa-

– Pakalbėkime apie muzikinio verslo užkulisius. Ar pats kartais nesijauti lyg kokia sistemos marionetė?

– Gal ne tiek marionetė, kiek sistemos sraigtelis. Gyvenime dažnai svarbu, kiek ir kam esi naudingas. Ir, pripažinkime, kitus žmones dažnai vertini taip pat pagal tai, kiek jie yra naudingi tau. Bet tai, matyt, yra bet kurio verslo, kad ir koks jis būtų, dalis. Kai tu jau būsi nenaudingas, tave išmes ir pamirš.

– Ar siekdamas būti kitiems reikalingas, naudingas, kartais užsidedi kaukę?

– Man atrodo, visas mūsų gyvenimas yra kaukių dėliojimasis. Taip, galiu būti savimi – būti tas liūdnasis Marijonas – ir bandyti įrodyti, kad toks noriu būti televizijos ekrane. Bet

Muzikos barai / 49

Populiarumo kaina ties susikurto gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, turėjau dalyvauti M.A.M.A. apdovanojimuose, bet negalėjau, nes gulėjau ligoninėje. Rodos, daugumai žurnalistų nesvarbu, kokia liga ir kokia rimta padėtis. Nesigilinę jie parašys skambią antraštę ir paskatins diskusijas apie tai, kad gal Mikutavičius ir vėl užgėrė arba perdozavo narkotikų. Baisu! Su tokių apkalbų šešėliu kartais, rodos, per sunku eiti per gyvenimą.

– Jautriai reaguoji į apkalbas?

– Kol man tiesiai nesmeigiama į akis, stengiuosi to nematyti, negirdėti ir kiek įmanoma atsiriboti – tiesiog taip lengviau išgyventi. Vis dėlto netiesa, aiškus melas, noras įskaudinti labai žeidžia.

– Kai duodi interviu, šiaip eini į viešumą, ar galvoji apie tai, kad Tave vertins, kritikuos?

– Dėl to daug kur ir neinu – nenoriu. Vengiu atidarymų ar prezentacijų, mat iš anksto žinau, kad ten bus fotografų, kurie fotografuos, nors tu visai to nenori. Atsisakai, nes reikės būti su, kaip sakai, socialine kauke.

O vėliau komentaruose dar teks skaityti, kaip koks nors slunkius aiškina, kokios šlykščios yra žvaigždės, kaip nemoka apsirengti ir t. t. Kam man to reikia? Aš laimingiausias, kai kam nors mažiausiai rūpiu! Turiu minty ne profesine prasme – žmogui visada svarbu, kad būtų vertinama, ką jis padaro. Bet nenoriu, kad lįstų į asmeninį gyvenimą, tad jį saugau. Kuo mažiau apie tave kalba, tuo esi ramesnis.

– Kaip manai, kodėl apskritai kuriantis žmogus dažnai neargumentuotai kritikuojamas?

– Tai, matyt, irgi dalis žaidimo.

Na, nes žodžio laivė – už kurią esu labai dėkingas – turi teisę klestėti (juokiasi). Ir visi žmonės turi teisę ja naudotis. Man suprantama konstruktyvi kritika, stengiuosi įsiklausyti, kai žmogus, turintis žinių bagažą, leidžiantį jam daryti tam tikras išvadas, aiškina, kas jam nepatiko ir kodėl. Kas erzina? Dabar, rodos, gali kalbėti ir vapalioti, kas tik nori ir kiek tik nori – jie, tie vapaliotojai, tai vadina savo nuomonės turėjimu. Dabar dauguma žino, kad turi teisę išsakyti nuomonę. Žinoma, jūs turite tokią teisę, bet prieš ją išsakydami bent jau

Muzikos barai / 50

suvokite, kad tai, kuo jūs remiatės, ką jūs kalbate, gali būti netiesa. Ir jums būtina turėti bent nedidelį žinių bagažą. Kartais komentaruose kas nors parašo, kad tas ar kitas žmogus yra durnius. Sakoma, kad tai yra nuomonė, bet bėda, jog mes aiškiai nebesuprantame, kas yra nuomonė. Tai, apie ką dabar kalbu, yra elementarūs įžeidinėjimai, už tai gatvėje duodama į snukį. Na, o saugiai sėdintis prie savo kompiuterio to kažkodėl nesuvokia.

Nuomonė yra mandagus paaiškinimas, kas tau patiko, kas nepatiko, bet ne noras kitą įžeisti. Svarbu suprasti, kad visuomenė tikrai turi problemą: mes painiojame sąvokas, kalbame apie tuos pačius dalykus skirtingomis kategorijomis, nebežinome, kas yra nuomonė, o kas tik noras apjuodinti, nebeskiriame, kas yra rašinys, o kas – žinutė, straipsnis, interviu. Kai viskas sumaunama ant vieno kurpalio, tada iš tikrųjų atrodo, kad visą gyvenimą kūręs spektaklius, perskaitęs krūvą knygų žmogus gali būti sumaišytas su purvais tik apgailėtiną patirtį turinčio žmogaus. Ir tai spausdinama žurnale. Atleiskite, čia jau kvailystė.

– Dabar kalbi ne tik apie komentarus?

– Dabar kalbu apie žiniasklaidą apskritai. Pavyzdžiui, atsirado blogeriai, kurie itin dažnai leidžia sau kalbėti apie viską iš esmės. Kai kurie iš jų – negali paneigti – labai gerai rašo.

Manau, dabar mes turime šiek tiek atvirkštinę situaciją, nei kad buvo anksčiau, kai žmonės, žinantys esmę, turintys pakankamą žinių bagažą, bandydavo rašyti. Tų žmonių rašiniai turėdavo labai gerą turinį, bet labai šūdiną formą. Na, įsivaizduokime, kad akademikas bando patraukliai parašyti rašinį apie Higso bozoną.

Jam tai gali nepavykti, nes jis negali išeiti iš savo mokslinės kalbos ribų.

Dabar, kai suteikta laisvė rašyti bet kam, mes, pasikartosiu, turime atvirkštinę situaciją: gebantis gražiai rašyti žmogus neretai rašo apie tai, ko visiškai neišmano. O žmonės, suvilioti patrauklios formos, tai skaito.

– Galima suprasti komentatorius, kurie po savo pamazgomis nepasirašo, bet kai autorystę slepia didžiųjų Lietuvos interneto portalų autoriai...

– O taip! Tai yra baisiausia. Reikėtų nukapoti nagus tiems, kas sėdi

žiniasklaidos priemonėje, kuri save vadina solidžia, ir leidžia spausdinti anoniminius ar slapyvardžiais pasirašytus tekstus. Tai žvėriškai neprofesionalu! Aš visada atkreipiu dėmesį į tai, kas yra teksto autorius, bet, matyt, daugybei žmonių visai nesvarbu, ar prie teksto apskritai yra nurodytas autorius, ir kas jis.

– Pakalbėkime apie dainą „Aš miręs“ – „Kaip gera būtų numirti, kol dar nieko neturiu“. Ar dažnai susimąstai apie mirtį?

– Anksčiau dažniau galvodavau.

Kai jinai artėja, vis mažiau norisi apie ją galvoti (juokiasi).

– Kaip manai, kodėl žmogus, jo talentai, nuopelnai dažnai pastebimi, įvertinami tik jam išėjus?

– Taip visada buvo! Ir taip būna ne tik žymiems žmonėms, bet ir eiliniam piliečiui. Bet ko vertos tos kalbos prie kapo? Kas nors būtinai turi pasakyti, koks velionis buvo nuostabus žmogus ir t. t. Po velniais, kai jis buvo gyvas, nė vienas iš jūsų neatėjote ir nepasakėte jam to. Kodėl? Kas Jums trukdė? Per sniegus nepribridote?

Telefonais neprisiskambinote? Mes niekam to nesakome, kol dar žmogus gyvas. Kodėl?

– Kodėl?

– Ašaros ir žodžiai prie kapo išreiškia gailestį, kad mes praradome, kad nespėjome kažko pasakyti, kad tinkamai neįvertinome. Gailimasi, matyt, dažnai labiau ne to žmogaus, o savęs.

Kadaise, kai gyvenau labai rokenrolinį gyvenimą, o mano senelis merdėjo, staiga suvokiau, kad man mirtinai reikia nuvažiuoti pas jį, nes kitaip visą gyvenimą jausiu kaltę, jog kažkur tuo laiku šėliojau ir nebuvau prie jo lovos.

Nuvažiavau. Be jokios abejonės, mane paskatino didelė pagarba ir meilė, bet gal ir egoizmas, baimė, kad teks nešiotis didelę naštą. Kiekvienas susiduria su panašiomis būsenomis. Tada, kai žmogaus jau nebėra, prisimenama, kad gal apie jį kažkada ne taip buvo pasakyta, gal be reikalo jis buvo teisiamas. Kad ir Vytauto Šapranausko atvejis – vieni jį mėgo, kiti vadino nepraustaburniu: kaip jis sau leidžia tokius žodžius vartoti televizijoje, kaip gali pasakoti tokius anekdotus?

Taip, kai kurie smerkė tą jo tamsiąją pusę ir mokė jį gyventi, aiškino, ką jis turi daryti ir t. t. Ir staiga, kai žmogus

miršta – vai vai, gal ir nebuvo jis toks blogas, gal reikėtų ir gėlių nuvežti ant kapo. Kol nėra mirties – mes apie ją ir negalvojame. Šiandien nenuvažiavau, nepakalbėjau – nuvažiuosiu poryt, poryt nenuvažiavau – nuvažiuosiu po savaitės. Ir staiga ateina akimirka, kai atsiduriame prie kapo ir pradedame vapalioti, kaip mes jo neišsaugojome, kur mes žiūrėjome, kodėl nė vienas nepaklausėme, ar jam sunku. Bet praeina šiek tiek laiko, ir kas pasikeičia?

Kiekvieno mūsų giminėje ar darbovietėje yra žmonių, kuriems sunku arba kurie galbūt galvoja apie savižudybę – ar pas juos kas nors nuvažiuoja? Ar mes pasikeitėme po tos mirties? Ar tapome geresni? Nė velnio!

– Kaip manai, ar muzikantai galėtų ką nors pakeisti?

– Aš nežinau, ar muzikantai ir apskritai kuriantys žmonės yra tie, kurie galėtų su tuo kovoti, nes daugelis iš jų kaip tik yra toje svarstyklių pusėje. Kai kurie iš mūsų koketuoja su mirtimi arba su tam tikrais blogais dalykais. Juk iš menininkų atėjęs įsitikinimas, jog turi paliesti dugną, kad patirtum nušvitimą. Gal troškimas peržengti savo tiek fizines, tiek moralines ribas yra mūsų prigimtyje?

Na, tas koketavimas su savo tamsiąją puse. Kai kurie savo kūryboje mėgstame gyvenimą dažyti juoda spalva, nes taip matome romantiką, paslaptį, net mirties grožį.

– Ar pats buvai pasiekęs dugną?

– Aš, matyt, nežinau, kas yra dugnas. Dugnas, manau, yra tapti narkomanu ar alkoholiku, dugnas tam tikra prasme yra nutraukti savo gyvybę ar nesusitvarkyti su savo gyvenimu ir užkrauti problemas kitiems.

Ne, tokios patirties neturiu ir (stuksena į stalą) tikiuosi, kad jos išvengsiu.

Taip, gyvenime dariau kai kuriuos dalykus tik tam, kad praplėsčiau ribas ir pažiūrėčiau, kas po to bus.

Taip, dariau dalykus, kuriais dabar negaliu didžiuotis, bet kurie kaip tam tikra gyvenimiška patirtis buvo visai įdomi. Tai buvo man reikalingos pamokos.

– Už pilietinį aktyvumą Prezidentė Dalia Grybauskaitė Tave įvertino medaliu. Ką tai reiškia Tau pačiam?

– Viena vertus aš, kaip maištingas individas, nelabai mėgstu viso to val-

džios aparato. Na, tai it koks valdžios žaidimas norint prisijaukinti kai kuriuos savo piliečius. Kita vertus, supranti, kad valstybė turi savo ritualus ir jie kartais turi prasmę. Žmonės kartais turi atiduoti duoklę savo valstybei ir ja rūpintis, o valstybė, ko gero, turi atiduoti duoklę to vertiems žmonėms. Ar aš to vertas? Nežinau, bet puiku, kad žmonės yra pastebimi ir apdovanojami. Be to, kam gi nesmagu nueiti ir Prezidentei paspausti ranką – man buvo smagu... (šypsosi) – Pokalbį baikime linksma nata. Kam jauti dėkingumą už tai, kas šiandien esi?

– Kai pasižiūriu į savo gyvenimą retrospektyviai, matau, kad dažnai buvau stumtelėtas į vieną ar kitą reikalą, o ne pats jį sugalvojau. Pavyzdžiui, išgarsėjau daina „Trys milijonai“. Pats nebūčiau sugalvojęs jos rašyti – manęs juk paprašė. Kitas pavyzdys: Kauno „Žalgirio“ arenoje susirenka 14 000 žmonių! Ar pats būčiau sumanęs organizuoti tokius koncertus? Nebūčiau – mane įtikino, kad reikia tai padaryti. O karjera televizijoje? Niekados apie tai negalvojau – maniau, kad visą gyvenimą rašysiu, dirbsiu spaudoje. Kaip žurnalistikos specializaciją buvau pasirinkęs rašymą, o ne televiziją. Bet ir vėl – pakvietė, pasiūlė, pabandyk, sakė.

Todėl summa summarum, kai žiūriu į savo gyvenimą, atrodo, kad daugeliu atveju man tinkamai krito kortos ir aš tiesiog buvau tinkamas žmogus tinkamoje vietoje. Atsitiktinumai gyvenime taip pat daug lemia – tai svarbu pripažinti. Pavargstu matydamas labai daug pasipūtusių žmonių, kurie mano, kad štai jie viską pasiekė patys, t. y. buvo tokie protingi, kad jiems ir pasisekė. Nė velnio – viskas ne taip!

Krūva tokių pačių protingų krito ir išėjo į nežinią, krūva tokių pačių gabių taip ir neprisikasė iki savo tikslų. Kur aš lenkiu? Kad reikia atiduoti duoklę – ypač, kai norime save pernelyg aukštinti ar girtis, – ir savo likimui, aplinkybėms, sėkmei.

Gabrielė Zinkutė su diplomu

Iš Veronos – su laurais

Gegužės 15–17 dienomis Veronos miesto centrinėje pilyje vyko tarptautinis kompozitoriaus Remo Vinciguerros pianistų konkursas, kuriame varžėsi 94 atlikėjai, tarp jų ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos 3-ios klasės mokinė Gabrielė Zinkutė (doc. Ingos Maknavičienės klasė), lydima jau 13 tarptautinių konkursų laureatės Gabijos Maknavičiūtės. Dauguma šio konkurso dalyvių buvo 5–17 m. amžiaus moksleiviai iš Veronos, Venecijos, Modenos ir kitų Italijos miestų, taip pat 6 Rusijos sostinės Maskvos atstovai.

Gabrielės pasirodymą iš karto įvertino publika: jai vos baigus groti paskutinę kompoziciją – R. Vinciguerros Noktiurną – pasigirdo šūksniai ,,bravissimo“. Lietuvės pasirodymą lydėjo begalės komplimentų ir žiuri įvertinimas – I vieta bei premija. Tai jau antrasis Gabrielės Zinkutės tarptautinis laimėjimas šį pavasarį: kovo mėnesį ji sėkmingai pasirodė V tarptautiniame brolių Mediņių jaunųjų pianistų konkurse Rygoje, ten jai pripažinta III vieta. Tame pačiame konkurse su dalyviais iš Latvijos ir Rusijos varžėsi ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos XI klasės mokinė Gabija Maknavičiūtė (doc. Albinos Šikšniūtės klasė), ji laimėjo I vietą.

MB inf.

– Ačiū už pokalbį. n Įrašomas Remo Vinciguerros „Notturno al castello aragonese“ kompozitoriaus autorinei kompaktinei plokštelei. Iš kairės į dešinę: Gabija Maknavičiūtė, Gabrielė Zinkutė ir kompozitorius Remo Vinciguerra Veronoje

Muzikos barai / 51

Dūdų kampas Gerimantas STATINIS

K

lausydamasis Brass band „Senjorai“ grojimo Šv.

Kazimiero bažnyčioje, pamėginau palyginti juos su kitais sostinės profesionaliais pučiamųjų kolektyvais. Šio orkestro skambesys savitas ir švelnus, nors jame vien variniai pučiamieji (todėl pavadinime yra žodžiai brass band). Kodėl „Senjorai“? Todėl, kad orkestre gali groti pūtikai, baigę muzikinę karjerą, bet nenorintys skirtis su savo instrumentu. Tai nėra pensininkų muzikantų kapela, greičiau klubinio pobūdžio kolektyvas, kuriame muzikuoja ir profesoriai, ir studentai. Visi profesionalai, jiems pučiamųjų muzika yra gyvenimo būdas. Nežinant, kad repetuoja tik kartą per savaitę, galima pamanyti, jog tai

Su puèiamaisiais instrumentais reikia dainuoti...

Brass band „Senjorai“, orkestrui diriguoja Laurynas Vakaris Lopas

naujas ir daug dirbantis profesionalus kolektyvas.

Brass band „Senjorai“ krikštatėvis buvo Jonas Šileika, jis, padedamas sūnaus Tado, 2002 m. įkūrė orkestrą.

Paruošęs keletą programų, atlikdamas tuo metu Lietuvoje mažai žinomų užsienio autorių kūrybą, kolektyvas puikiai atskleidė savo galimybes

Muzikos barai / 52

ir jau pirmaisiais gyvavimo metais buvo pakviestas dalyvauti Panevėžio pučiamųjų orkestrų čempionato baigiamajame koncerte. Pirmasis orkestro veiklos etapas truko iki 2004 m.

Nuo 2007 m. iki 2008 m. orkestrui vadovavo Aidas Ziegoraitis. Su atsinaujinusiu kolektyvu programas rengė lietuvių kompozitoriai ir diri-

gentai Laurynas Vakaris Lopas, Vytautas Miškinis, taip pat dirigentas iš Nyderlandų Pietas Viesseris. Su juo orkestras 2009 m. atstovavo Lietuvai Europos varinių pučiamųjų čempionate Ostendėje (Belgija). Nuo 2010 m. iki 2012 m. su orkestru dirbo Lietuvos nacionalinio ir Kauno miesto simfoninių orkestrų trombonininkas bei „Protuberus Brass“ vadovas Egidijus Miknius. Šiuo laikotarpiu orkestras aktyviai dalyvavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatuose, 2010 ir 2011 m. užėmė 2 vietą.

2012 m. orkestro vadovu išrinktas ilgametis jo muzikantas Vytautas Černiauskas. Dirigento vietą 2013 m. užėmė buvęs orkestro muzikantas Rolandas Lukošius, netrukus jį pakeitė prof. Juozo Domarko studentas Karolis Variakojis, nuo tų pačių metų gegužės – buvęs ilgametis Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas Arūnas Katilius. Su šiuo dirigentu Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje buvo surengtas sakralinės ir pasaulietinės muzikos koncertas. 2014 m. balandį orkestras dalyvavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos čempionate, aukščiausioje C kategorijoje užėmė 3-ią vietą. Nuo 2014 m. rugsėjo orkestrui diriguoja Laurynas Vakaris Lopas.

Papasakoti apie „Senjorų“ veiklą paprašėme jo vadovą Vytautą Černiauską, tūbininką, LMTA profesorių Leonardą Ulevičių ir dirigentą, LMTA Chorinio dirigavimo katedros docentą Lauryną Vakarį Lopą.

Vytautas Černiauskas: Repeticijos vyksta Vilniaus karininkų ramovėje. Dirigentai kviečiami atskiroms programoms, dirba be atlygio. Šiuo metu su orkestru dirba LMTA Chorinio dirigavimo katedros docentas Laurynas Vakaris Lopas. Kazimierinių proga Šv. Kazimiero bažnyčioje diriguoti savo kūrinį „Šv. Kazimiero choralas“ buvo pakviestas kompozitorius Kazys Daugėla.

Kai negali ateiti dirigentas, dirbame savarankiškai. Repetuojame kartą per savaitę, tačiau prieš koncertus renkamės ir po tris kartus.

Orkestras yra dalyvavęs ir paprastuose koncertuose, ir prestižiniuose renginiuose, pavyzdžiui, Europos varinių pučiamųjų čempionate Belgijoje (2009 m.) Didžiausią įspūdį šiame čempionate komisijai paliko tai, kad „Senjorai“ gražiai groja ir puikiai dera be vibrato. Ne kartą dalyvavome Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate, gala koncertuose.

Orkestre visi profesionalai, groję geriausiuose Lietuvos kolektyvuose. Dauguma jau baigę savo karjerą, bet nenori prarasti meistriškumo. Ateina pagroti ir jauni muzikantai, kurie po mokslų baigimo dar nesusirado darbo. „Senjorų“ pavadinimas atsirado dėl to, kada pūtikai po 25 metų darbo turi teisę gauti rentą, tačiau jie nėra tikrieji pensininkai, sulaukę 65 metų. Yra muzikantų, kurie negrojo daugelį metų, tačiau atėję pas mus pabandė, prisiminė ir su malonumu vėl pučia savo instrumentą, pavyzdžiui, Gintaras Baršauskas iš Kauno simfoninio orkestro.

Natos – didžiausia visų kolektyvų bėda.

Jas pirkome iš anksčiau rinkto nario mokesčio, dviejų pervestų procentų. Padėjo vienas iš Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos vadovų Jacobas Dikstra, kai kuriomis natomis keitėmės su kitais orkestrais. Instrumentuotes ir aranžuotes orkestrui rašo Jurgis Dapšauskas, Kazys Daugėla, Valdas Stanaitis, Laurynas Vakaris Lopas. Muzikantai groja savais instrumentais, nes orkestras inventoriaus, išskyrus natas, neturi. Dabar „Senjorai“ jau yra gavę paramos gavėjo statusą, todėl galime be jokių teisinių kliūčių priimti finansinę paramą. Jeigu atsirastų verslininkų, kurie norėtų paremti Lietuvos pūtikų emeritų judėjimą, visada esame linkę bendradarbiauti.

Ateities planai – materialinės bazės sukūrimas, norėtume turėti nuolatines re-

peticijų patalpas. Taip pat sieksime įsigyti savų instrumentų – dėl pučiamųjų nėra problemų, tačiau mušamieji – „nekilnojamasis turtas“, be kurių niekaip neišsiversi, taigi rūpinsimės juos įsigyti.

Kaip orkestro vadovas jokio atlygio negaunu, dirbu visuomeniniais pagrindais.

Koncertuojame dažniausiai taip pat nemokamai. Mūsų orkestras yra klubinio pobūdžio, čia žmonės ateina smagiai ir turiningai praleisti laisvalaikio, pabendrauti pūtikų bendruomenėje. Kartu gali groti ir senelis, ir vaikaitis, ir profesionalas, ir mėgėjas. Orkestre groja ir studentai, ir prof. Leonardas Ulevičius, baritonistų patriarchas mokytojas ekspertas Pranas Dapšauskas.

Norėtume, kad mūsų veiklą palaikytų municipalinė valdžia, bent jau skirtų patalpas, kaip yra visose civilizuotose šalyse.

Leonardas Ulevičius: 41 metus grojau simfoniniame orkestre, jau gerą dešimtmetį tūbą pučiu „Senjoruose“. Į repeticijas dažniausiai ateina tikrieji senjorai, tačiau kai orkestro pagrindas gerai intonuoja, jaunesniems kolegoms nesunku prisiderinti.

Mes turime neoficialią meno tarybą, diskutuojame, tariamės dėl interpretacijų su dirigentu, kartu sprendžiame iškilusius meninius klausimus. Dirigentas gali arba pakelti muzikinį lygį, arba jį sužlugdyti. Dirigentas Vakaris labai muzikalus, kaip ir mes, veteranai, turintis priklausomybę muzikai, perfekcionistas, nestokojantis išradingumo ir jėgų siekti geriausio muzikinio rezultato.

Varinių pučiamųjų orkestras yra tarsi alternatyva vargonams, jis nuostabiai skamba bažnyčių erdvėje. Šiandien turime labai gerų instrumentuočių ir puikių aranžuotojų, jų dėka varinių pučiamųjų atliekami kūriniai atsiskleidžia naujomis garsinėmis spalvomis ir dinaminiais efektais, kurių negali išgauti fanfariniai ar mišrūs pučiamieji orkestrai.

Laurynas Vakaris Lopas: Mano pavardė Lopas įpareigoja – jeigu nėra kam diriguoti, t. y. atsiranda skylė, ant jos dedamas lopas (šypsosi). „Senjoruose“ yra mano auklėtinių, kuriuos mokiau J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kaip aš galiu jiems atsakyti? Jeigu žmonės nori groti, tai yra sveikintina, jiems padedi negalvodamas apie atlygį. Vieni darbai uždirba duoną, o kiti skirti dūšiai...

Svajojame su koncertais aplankyti senąsias liuteronų bažnyčias Mažojoje Lietuvoje, galbūt Šv. Kazimiero ordinas imsis mus globoti? Kai muzikantai, padedami dirigento, grodami pajunta šiurpuliukus nugaroje, jiems kyla noras muzikuoti dar geriau, o tokia muzika ima jaudinti žiūrovą ir nešti gerąją žinią toliau. Iš klausytojų išgirdęs, kad orkestras dainuoja, žinai, jog vyrai nuoširdžiai muzikavo. Man tai bene didžiausias komplimentas, juk aš chorvedys.

Manau, kad pučiamųjų orkestrų padėtis Lietuvoje gera. Tai, ką darė a. a. Valerijus Filonovas Rūdiškėse ir Aukštadvaryje, ką daro Remigijus Vilys Panevėžio krašte, Ziegoraičiai Kybartuose, yra puiku, vaikai su entuziazmu groja, auga nauja pūtikų karta. Pučiamųjų kultūrą puoselėja ir čempionatai. Gal muzikavimo lygis ir nėra toks aukštas, kaip kitose Vakarų Europos šalyse, kur vyrauja šimtametės pučiamųjų tradicijos, tačiau tobulėjame ir, tikiuosi, mums pavyks... n

Brass band „Senjorai“ Šv. Kazimiero bažnyčioje

Muzikos barai / 53

Instrumentų paslaptys Kornetininkė Indrė Jonaitytė – geriausia prestižinio Europos renginio solistė

LMTA „Auksinis brass band“ varžėsi profesionalių orkestrų kategorijoje (challenge). Studentų parengtoje 30 min. trukmės konkursinėje programoje (dirigavo kompozitorius ir aranžuotojas Tadas Šileika) šalia privalomų visiems šios kategorijos orkestrams kūrinių buvo ir vienas laisvai pasirinktas lietuvių autoriaus kūrinys – Kazio Daugėlos „Šv. Kazimiero choralas“. Mūsų šalies orkestras, surinkęs 91 tašką iš 100, savo kategorijoje buvo šeštas.

Nugalėtoju tapo Italijos orkestras (dirigentas Filippo Cangiamila), antroji vieta atiteko Vokietijos Sachseno miesto orkestrui (dirigentas Eoinas Tonneris). Trečioji vieta paskirta Austrijos orkestrui „R.E.T. Brass Band“ (dirigentas Andreasas Lackneris).

Naujamiesčio orkestras „Aukštyn“, diriguojamas Remigijaus Vilio, savo konkursinę programą pristatė Europos šalių jaunimo (iki 18 metų amžiaus) čempionate (development kategorijoje). Čia varžėsi 6 geriausi Europos jaunimo vario dūdų orkestrai, jie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos orkestras „Auksinis brass band“

Muzikos barai / 54

atliko 25 min. trukmės programą. Pirmoji vieta paskirta Vardlo (Wardle) akademijos varinių pučiamųjų orkestrui iš Anglijos (dirigentas Lee Riggas), antroji vieta atiteko Bavarijos jaunimo orkestrui (dirigentas Benjaminas Marktas), trečioji vieta – Mangerio muzikos mokyklos orkestrui iš Norvegijos (dirigentas Thorgeiris Thunestvedtas).

Orkestras „Aukštyn“ užtikrintai atliko privalomą visiems šios kategorijos konkursantams anglų kompozitoriaus Edwardo Gregsono kūrinį „Patterns“ bei pasirinktus kūrinius: Jacobo de Haano „Concerto d´Amore“, prancūzų kompozitoriaus, kornetininko virtuozo Jeano-Baptiste´o Arbano kūrinį „Briliantinė fantazija“ (šiam orkestrui aranžavo Kazys Daugėla). Garsiosios „Briliantinės fantazijos“ virtuozinę korneto partiją pagrojo talentinga orkestro solistė Indrė Jonaitytė. Mūsų orkestrui, surinkusiam 86 balus, paskirta penktoji vieta. Penkiolikmetė Indrė Jonaitytė pelnė geriausios solistės apdovanojimą.

Indrė mokytis groti pradėjo nuo septynerių metų Perekšlių kaimo vaikų ir jaunimo orkestre „Saulutė“ (vadovė Ligita Bilevičienė). Šiuo metu korneto specialybės (mokytojas Saulius Buitvydas) ji mokosi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos 9 klasėje. Indrė yra daugelio Lietuvos ir Latvijos jaunųjų atlikėjų

Lano CLOWESO nuotr.

Balandžio 30 – gegužės 3 dienomis Vokietijos pietvakariuose esančiame Freiburgo mieste vyko vienas prestižiškiausių pučiamųjų orkestrų renginių pasaulyje – 38-asis Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatas. Į šį renginį, primenantį olimpines žaidynes, suvažiuoja geriausi Europos šalių orkestrai, tarp jų šiemet buvo ir du kolektyvai iš Lietuvos: Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Aukštyn“ (vadovas ir dirigentas Remigijus Vilys) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos „Auksinis brass band“ (vadovas Laimonas Masevičius).

konkursų laureatė, šiemet Lietuvos orkestrų čempionato C kategorijoje laimėjo geriausios solistės apdovanojimą.

Aukščiausioje championship section kategorijoje varžėsi 12 stipriausių Europos profesionalių varinių pučiamųjų orkestrų. Čempionų taurę, 1000 eurų piniginį prizą bei instrumentų firmos „Buffet Group BESSON“ 7500 eurų vertės eufoniją „Besson Prestige“ iškovojo daugkartinis Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatų nugalėtojas „Black Dyke Band“ iš Anglijos, surinkęs 194 balus iš 200 galimų. Šiam orkestrui dirigavo žymus anglų dirigentas dr. Nicholas Childsas.

Antroji vieta atiteko Belgijos Vilebruko (Willebroek) miesto orkestrui (dirigentas Fransas Violetas), trečioji vieta paskirta Šveicarijos orkestrui „Bürgermusik Luzern“ (dirigentas Michaelis Bachas). Legendiniam orkestrui „Cory Band“ (Velsas), laikomam geriausiu varinių pučiamųjų instrumentų orkestru pasaulyje, šį kartą atiteko 5-oji vieta. Čempionato metu Freiburge jau 13-tą kartą buvo suburtas Europos jaunimo (iki 20 metų amžiaus) varinių pučiamųjų orkestras. Vadovaujamas dirigento, įžymaus vokiečių trimitininko prof. Uwe Köllerio, jis parengė įdomią programą čempionato koncertams Freiburge. Į šį orkestrą, sudarytą iš 35 talentingų Europos šalių jaunųjų pūtikų, buvo pakviesti net trys jaunieji atlikėjai iš Lietuvos: Amanda Vapsvaitė (solo kornetas), Vaiva Putriūtė (fliugelhornas) ir Lukas Budzinauskas (mušamieji). Amanda Vapsvaitė iš Šilagalio (Panevėžio r.) šiuo metu studijuoja Groningeno konservatorijoje (Nyderlandai).

Daug gražių atsiliepimų iš užsienio šalių ekspertų susilaukė abu Lietuvos kolektyvai, pirmą kartą dalyvavę tokio aukšto lygio Europos renginyje, nedideliu skirtumu atsilikę nuo prizinių vietų laimėtojų. Dauguma orkestrų, panašiai kaip sportininkai, čempionatui ruošiasi ilgai ir rimtai. Prieš čempionatą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos „Auksinis brass band“, negaudamas jokios reikiamos pagalbos, vos neiširo, paskutinę savaitę pasikeitė dalis muzikantų. Kolektyvo vardas jau buvo įrašytas visose čempionato programose, tad būtų buvę negarbinga nenuvykti. Laimei, padėtį ėmėsi gelbėti Remigijus Vilys, papildydamas orkestrą naujais muzikantais ir aprūpindamas kokybiškais instrumentais.

Paskutinėmis dienomis pakviestas talentingas dirigentas Tadas Šileika per labai trumpą laiką paruošė sudėtingą repertuarą: Peterio Grahamo „Bravura“ ir privalomą Kolumbijos kompozitoriaus Carloso Cardenaso kūrinį „Origenes“. „Auksiniam brass band“ konkursinį pasirodymą baigiant K. Daugėlos kūriniu „Šv. Kazimiero choralas“, pilnutėlė Freiburgo koncertų salės publika atsistojo, išreikšdama didžiulį susižavėjimą Lietuvos kolektyvu. Šeštą kartą Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija surengė jaunųjų kompozitorių kūrinių (iki 12 min. trukmės) konkursą. Jame gali dalyvauti Europos šalių kompozitoriai, ne vyresni kaip 35 metų.

Vertinimo komisijos ir publikos atrinktus tris geriausius kūrinius (iš 15 pateiktų) balandžio 30 d.

Freiburgo koncertų salėje atliko Šiaurės Reino–Vestfalijos jaunimo orkestras, diriguojamas Martino Schädlicho. Pirma vieta ir 3000 eurų piniginis prizas paskirtas jaunam kompozitoriui, kornetininkui Stanui Neuwenhuisui (Nyderlandai). Beje, garsaus belgų varinių pučiamųjų instrumentų kvarteto „Exit Brass!“ atlikėjas ir aranžuotojas Stanas Neuwenhuisas 2011 metais dalyvavo Lietuvos orkestrų čempionato vertinimo komisijoje ir su savo grupe koncertavo Panevėžio „Cido“ arenoje. Šių metų Europos čempionato

Trakų meno mokyklos fanfarinio orkestro sėkmė Nyderlanduose

Orkestras „Aukštyn“ su Prezidente Dalia Grybauskaite

Freiburge gala koncertą papuošė garsusis „German Brass“, iš 10 geriausių Vokietijos pūtikų sudarytas ansamblis (įkurtas 1974 m.).

Kitais metais Lilyje, Prancūzijoje, vyksiančiame 39-ajame Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate bus atskirai surengtas ir Europos jaunųjų instrumentininkų konkursas. Pastaraisiais metais džiugina LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentų profesionalumas, tad norėtųsi paskatinti talentingus jaunuolius ruoštis ir dalyvauti prestižiniame konkurse. Šiemet sukanka 20 metų, kai buvo įkurta Europos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija (EBBA). Šiuo metu asociacijai, kuriai priklauso 14 šalių, vadovauja Ulfas Rosenbergas iš Norvegijos. Čempionato metu jis buvo perrinktas naujai kadencijai. Lietuvai asociacijoje aktyviai atstovauja Remigijus Vilys.

Gegužės 3 d. vyko EBBA direktorių tarybos posėdis dėl galimų šalių kandidačių surengti Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatą 2019 ir 2020 metais. Dėl tokios galimybės kasmet rungiasi daug Europos miestų, turinčių senas orkestrų muzikavimo tradicijas.

Tarptautinio renginio metu į miestą atvyksta apie 30 orkestrų, jų palaikymo komandų – iš viso iki 3 tūkst. žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kurie žinią apie renginį, o kartu ir apie miestą paskleidžia savo šalyse. Surengti čempionatą 2019 arba 2020 metais pateikė paraiškas turistų mėgstama Velso sostinė Kardifas ir pasauliui beveik nežinoma Palanga. Čempionato organizatoriams labai gerą įspūdį paliko

Palangos miesto savivaldybės tarybos nario Nerijaus Stasiulio ir Kultūros skyriaus vedėjo, Palangos orkestro vadovo Vyganto Rekašiaus parengta prezentacija. Šis čempionatas būtų puiki galimybė populiarinti pučiamųjų muzikos tradicijas mūsų šalyje bei pagarsinti Palangą Europoje. Šių metų lapkritį Palangoje lankysis EBBA ekspertai, kurie įvertins naujosios koncertinės salės akustiką, taip pat ir čempionatui surengti reikalingą infrastruktūrą, technines galimybes.

Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija planuoja jau 15 metų kasmet vykstančius Lietuvos orkestrų čempionato finalinius renginius iš Panevėžio perkelti į Palangą.

Ateinančiais metais Palangoje profesionalai iš visos Europos susirinks aptarti jaunimo orkestrų vystymosi problemų, o kurorto gyventojus ir svečius džiugins Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertai. 2016-aisiais vyks Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas, koncertuos tarptautinio festivalio „Amber Brass“ dalyviai.

Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato organizatoriai džiaugėsi, kad renginys kasmet vis auga, kad Europoje stiprėja pučiamųjų orkestrų veikla. Visi bilietai į čempionato koncertus Freiburgo salėje buvo išpirkti jau prieš pusmetį. Tiems, kuriems nepavyko įsigyti bilietų, olandų kompanija „Hafabralivestream.nl“ suteikė galimybę matyti tiesioginę čempionato transliaciją iš Freiburgo internetu.

Balandžio 14–21 d. Trakų meno mokyklos fanfarinis orkestras (dirigentas Egidijus Miknius, vadovas Arvydas Mišeikis) viešėjo Nyderlanduose. Kolektyvas jau trečią kartą dalyvavo atvirame Nyderlandų fanfarinių orkestrų čempionate Drachteno mieste, koncertavo.

Pirmieji fanfarinio tipo orkestrai įkurti Belgijoje ir Nyderlanduose, todėl dalyvavimas konkurse vienoje iš šių šalių yra lyg tarptautinio lygio egzaminas. VI fanfarinių orkestrų čempionate Nyderlanduose šiemet dalyvavo 35 orkestrai, grupėje kartu su Trakų meno mokyklos orkestru varžėsi dar šeši kolektyvai. Orkestrai turėjo atlikti sudėtingą specialiai čempionatui parašytą olandų kompozitoriaus Philipo Sparke kūrinį „Four Noble Truths“.

Su Nyderlandų suaugusiųjų ir jaunimo orkestrais konkuravęs Trakų meno mokyklos fanfarinis orkestras kompetentingos komisijos buvo įvertintas 80,67 balo ir nuo prizinę vietą užėmusio kolektyvo atsiliko mažiau nei 7 balais. „Esu laimingas, kad nuo 2012 metų, kai pradėjau diriguoti Trakų meno mokyklos orkestrui, kolektyvą papildė daug talentingų vaikų.

Jie užaugo, stipriai patobulėjo, tad ši koncertinė kelionė buvo didžiulė motyvacija, skatinanti mus susikaupti naujiems „žygiams“, – sako orkestro dirigentas Egidijus Miknius. Jo rūpesčiu mezgami tarptautiniai ryšiai, tad kelionės į Nyderlandus metu orkestras buvo pakviestas pasisvečiuoti Blumberge ir Zuidlarene, kur kartu su šių miestų fanfariniais ir policijos orkestrais surengė du koncertus. Solo su mūsų orkestru grojo mušamųjų instrumentų klasės mokinė Ūla Mažintaitė ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje studijuojanti buvusi Trakų mokyklos mokinė saksofonininkė Gabija Bartulytė. „Esu dėkinga mokyklos mokytojams, moksleiviams už profesionalų muzikavimą, mokinių tėveliams, aktyviai prisidėjusiems prie kelionės organizavimo, ir orkestro rėmėjams: Trakų rajono savivaldybei, Antano Guogos paramos fondui, UAB „Nagelis ir Ko“, kaimo turizmo paslaugų ir pramogų kompleksui „Riterio krantas“, UAB „Algekta“, UAB „Altitudė“, UAB „Nevda“, UAB „Trakų kooperacijos prekyba“, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijai, Larisai ir Sergejui Stankevičiams“, – sako Trakų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė.

Rudenį Trakų meno mokyklos orkestras pakvies į savo 40-mečio koncertus.

Justina ORLOVSKYTĖ

Su orkestru grojo buvusi Trakų mokyklos mokinė saksofonininkė Gabija Bartulytė Trakų meno mokyklos fanfarinio orkestro gastrolės Olandijoje, dirigentas Egidijus Miknius

Kazys DAUGĖLA

Muzikos barai / 55

Stebuklingas muzikos pasaulis

Neblëstanèio entuziazmo pavyzdys Rasa AUKŠTUOLYTĖ

R

rajono vaikų užimtumo iniciatorius, Dainų švenčių nacionalinės komisijos narys, aštuonerius metus buvęs Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos prezidentas – tai tik dalis entuziastingo muziko darbų.

2009 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos Respublikos

Gintaro LUKOŠEVIČIAUS nuotraukos

emigijaus Vilio indėlį į varinių pučiamųjų orkestrų veiklą Lietuvoje pervertinti sunku. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas kultūrai, gausybės renginių, tarptautinių projektų, seminarų organizatorius,

Muzikos barai / 56

Prezidentas Valdas Adamkus R. Vilį apdovanojo ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tačiau apie viską iš eilės.

Lietuvos muzikos akademijoje R. Vilys baigė klarneto ir dirigavimo specialybes, tačiau netrukus pasuko varinių pučiamųjų instrumentų pažinimo keliu. 1995 m. Lietuvoje pirmą kartą apsilankęs olandų kolektyvas „Ny Altonea“ (su jo vadovu Pietu Visseriu R. Vilys bendradarbiauja ir šiandien) sužavėjo intonacine švara, garso bei tarpusavio bendravimo kultūra. Būtent su šiuo varinių pučiamųjų orkestru parengta pirmoji muzikinė programa. Nors iš pradžių muzikas į varinių pučiamųjų orkestrą pirmiausia žiūrėjo kaip į vaikų užimtumo ir kaimo bendruomenės telkimo priemonę, netrukus tapo ir profesionalaus pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ vyriausiuoju dirigentu bei meno vadovu (jam vadovavo 18 metų).

Jau ne pirmus metus R. Viliui tenka ir dainų švenčių orkestrų programų vyriausiojo meno vadovo pareigos. 2003 m. jis buvo pasaulio lietuvių dainų šventės „Mes“, 2007-aisiais – Lietuvos dainų šventės „Būties ratu“, 2009 m. – Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ orkestrų programų vyriausiasis meno vadovas. Nuo 2008-ųjų R. Vilys išrinktas ir Dainų švenčių nacionalinės komisijos nariu.

Dar tada, kai dainų šventėse dalyvaudavo kaip orkestro narys, jis teigia savęs klausdavęs, ar varinių pučiamųjų instrumentų atlikėjai tik tiek tenusipelno – Vilniuje „ant grindų“ praleistos savaitės ir vos keturių atliekamų kūrinių. Apsilankęs ne vienoje užsienio valstybėje ir pastebėjęs varinių pučiamųjų orkestrams ten rodomą pagarbą, R. Vilys nusprendė, kad ir Lietuvos pučiamųjų orkestrai verti nė kiek ne mažiau. Taigi 2003 m. dainų šventėje startavo naujas R. Vilio inicijuotas projektas „Vario audra“.

Iš pradžių orkestrai ieškojo savo vietos nuo Rotušės iki Katedros aikščių, XV Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas Panevėžyje: Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Aukštyn“, vadovas Remigijus Vilys

o 2009-aisiais ją rado Kalnų parke.

Pusketvirtos valandos trukmės grandiozinis koncertas leido orkestrams parodyti visas savo galimybes. 2014 metų dainų šventėje „Vario audra“ jau įsitvirtino kaip atskiras pučiamųjų orkestrų koncertas ir tapo neatsiejama dainų šventės dalimi. Čia savo muzikavimo galimybes atskleidė ne tik įvairių miestų varinių pučiamųjų orkestrai, bet ir atskirų instrumentų – tūbų, saksofonų, būgnų – kolektyvai.

R. Vilio teigimu, „Vario audros“ koncertu susidomėjo ir itin aukštos orkestrinės kultūros valstybių – Olandijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, taip pat Latvijos, Estijos – muzikos mylėtojai bei profesionalai.

Neapsiriksiu R. Vilį pavadindama ir orkestrų čempionatų idėjos autoriumi. „Kurį laiką Lietuvoje veikė kultūros ir sporto rėmimo fondas, taigi jam teikdamas projektą siekiau, kad šis atitiktų tiek kultūrinį, tiek sportinį aspektus. Orkestras atstovavo kultūrinei pusei, o čempionatas atitiko sportinio renginio pavadinimą. Taip gimė Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas,“ – vienoje radijo laidoje pasakojo R. Vilys. Pirmasis 2001 m. surengtas orkestrų čempionatas buvo vienos dienos trukmės konkursas su festivaliu. Netrukus pučiamųjų orkestrų Lietuvoje ėmė sparčiai gausėti, taigi nuo III čempionato konkursas ir festivalis pradėti rengti atskirai. Konkursas pailgėjo iki trijų dienų, jame varžytis susirenka apie 50 pučiamųjų orkestrų. Anot R. Vilio, Lietuvai pradėjus rengti pučiamųjų orkestrų čempionatus, jos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kaimyninės šalys. Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad būtent Lietuvoje šio renginio tradicijos giliausios, o tai patvirtina ir 2003 m. prasidėjęs spartus pučiamųjų orkestrų gausėjimas (2009 m. dainų šventėje jų buvo jau 120). Į čempionato renginius kviečiami svečiai iš įvairių Europos šalių, praėjusių metų – keturioliktame – čempionate dalyvavo vienas žymiausių pučiamųjų muzikos kūrėjų šveicaras Oliveris Waespis.

Kitose Europos valstybėse varinių pučiamųjų orkestrų čempionatai anaiptol nėra naujiena – jie kaskart vis kitoje šalyje rengiami jau daugiau

Akimirka iš XV Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato Panevėžyje LRT korespondentė Panevėžyje Zina Paškevičienė ima interviu iš Remigijaus Vilio Remigijus Vilys teikia apdovanojimus Egidijui Ališauskui – geriausiam XV čempionato dirigentui, profesionalių orkestrų nugalėtojo Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteriui Remigijus Vilys ir Vaclovas Augustinas

nei 50 metų. R. Vilius atstovauja Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijai (EBBA), nuo 2005 m. į jos renginius nuolat vyksta lietuvių dirigentų delegacija, porą kartų yra dalyvavę ir lietuvių orkestrai. Kiekvienais metais renkamas Europos jaunimo orkestras, kurį sudaro 18-os Europos valstybių jaunieji atlikėjai (iš kiekvienos šalies po 2–3). Dešimčiai dienų jie vyksta į kurią nors šalį ir parengia programą vadovaujami geriausių tos šalies dirigentų, pedagogų ir muzikantų. Pirmieji atlikėjai iš Lietuvos šiame orkestre dalyvavo dar 2005-aisiais. Verta pasidžiaugti, kad nuo tada kiekvienais metais vis kitoje Europos valstybėje šio orkestro dalyviais tampa 2-4 jaunieji lietuvių atlikėjai.

Atrodo, kad pildosi R. Vilio ir visos lietuvių varinių pučiamųjų orkestrų bendruomenės svajonė – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatas Palangoje. Aktyviai prisidedant Palangos merui Šarūnui Vaitkui, bendradarbiaujant su stiprias tradicijas puoselėjančiu Palangos pučiamųjų orkestru ir jo vadovu Vygantu Rekašiumi, konsultuojantis su vienos

geriausių koncertinių salių Amsterdame „Concertgebouw“ akustikos specialistais, pajūrio mieste statoma puikios akustikos koncertų salė, kuri ir turėtų tapti 2019 ar 2020 m. Europos varinių pučiamųjų čempionato centru.

Verta papasakoti ir apie R. Vilio veiklą rūpinantis Panevėžio rajono vaikų užimtumu – apie 250 skirtingo amžiaus vaikų laisvu laiku čia susi-

Muzikos barai / 57

Gintaro LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Stebuklingas muzikos pasaulis

Gėlės džiazo atlikėjai iš Švedijos Gunhild Carling

pažįsta ne su gatvės gyvenimu, bet su pučiamųjų instrumentų muzika.

Dvylikoje Panevėžio rajono seniūnijų veikia varinių pučiamųjų instrumentų orkestrai (Vilniaus savivaldybė neturi nė vieno tokio orkestro). Pasak R. Vilio, idėja Panevėžio rajono kaimuose kurti vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestrus kilo siekiant didinti jaunųjų provincijos gyventojų užimtumą. Kartu su Atviros Lietuvos fondu, bendradarbiaujant su minėtu Nyderlandų Frišlando krašto orkestru ,,Ny Altonea“ ir jo vadovu P. Visseriu, pirmasis toks orkestras Panevėžio rajone buvo įkurtas 1998 m. Taigi jau daugiau kaip 15 metų R. Vilys ne tik telkia rajono vaikus kartu muzikuoti, bet ir kasmet organizuoja muzikines vasaros stovyklas.

R. Vilio pastangomis Panevėžio rajoną jau du kartus pasiekė naudotų, tačiau geros kokybės instrumentų siunta. Viskas prasidėjo tada, kai 2007 m. nedidelio Didžiosios Britanijos miestelio Lidbruko orkestras R. Vilio kvietimu apsilankė Lietuvoje.

Kolektyvas ne tik surengė keletą pasirodymų, bet ir susipažino su vietos muzikantais, domėjosi, kokiomis sąlygomis muzikuoja vaikai. Pastebėjus didelį instrumentų trūkumą, tuometiniam Lidbruko orkestro nariui Trevorui Evansui kilo mintis tėvynėje surinkti naudotus, tačiau geros kokybės muzikos instrumentus ir atvežti Lietuvos vaikams. Šiam orkestro nariui netikėtai mirus, orkestras jo atminimą įamžino įkurdamas labdaros fondą, kuris tęsia buvusio kolegos sumanymą ir jau antrą kartą į Lietuvą atvežė instrumentų. „Britų muzikantų klausiu, kas geriau: ar kai į Angliją atvažiuoja lietuvis, mokantis mojuoti beisbolo lazda, ar lietuvis, mokantis dūdą pūsti? Visi sutinka, kad muzi-

Muzikos barai / 58

ka – tarptautinė kalba, padedanti susikalbėti vieniems su kitais ir puikiai tinkanti vaikų užimtumui skatinti“, – neabejoja R. Vilys.

2007 m. jis įkūrė ir varinių dūdų orkestrą „Aukštyn“, kurį sudaro Panevėžio rajono jaunųjų atlikėjų ,,jungtinės pajėgos“. Kolektyvo narių amžiaus diapazonas nuo 9 iki 35 metų, jis dalyvauja dainų šventėse, yra Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato C kategorijos nugalėtojas bei tarptautinio pučiamųjų instrumentų orkestrų konkurso Ventspilyje (Latvija) I vietos laimėtojas, taip pat dalyvavo Nyderlanduose rengiamuose geriausių Europos ir pasaulio pučiamųjų instrumentų orkestrų meistriškumo kursuose (juos organizavo orkestras ,,Cory brass band“ iš Velso), koncertuoja žymiose koncertų salėse (Rygos filharmonijoje, Latvijos muzikos akademijoje).

Kaip R. Viliui pavyksta suburti tokius kolektyvus ir juos išlaikyti? Atsakymas aiškus – padeda neblėstantis entuziazmas ir iškart patraukianti charizma. Kad suburtų ir išlaikytų vaikus orkestre, R. Vilys sumanė išleisti muzikinį kalendorių (2013 m.) su kiekvieno orkestro menine nuotrauka (orkestrų kaip tik 12). Su visų orkestrų vadovais aptariamas repertuaras, įtraukiami jauniems muzikantams patrauklūs kūriniai. Jaunimas mėgsta mušamuosius, tad dalis repertuaro skiriama tokiai muzikai.

Pasakojant apie neišsenkamą R. Vilio entuziazmą ir džiaugiantis gausybei provincijos vaikų suteikta galimybe leisti laiką muzikuojant, į galvą ateina viena analogija. 1975 m. Venesueloje įsteigtas Simono Bolivaro simfoninis orkestras, kurio daugumą sudarė sunkiomis sąlygomis gyvenantys vaikai. Ilgainiui šis orkestras išaugo į „Carnegie Hall“ koncertų salėje griežiantį kolektyvą, tapusį ne vieno puikaus atlikėjo muzikinio kelio pradžia.

Vienas tokių – dabartinis Los Andželo filharmonijos orkestro dirigentas Gustavo Dudamelis, kuris toliau tęsia gražią orkestro tradiciją. Taigi galbūt ir Remigijaus Vilio dėka Panevėžio rajono vaikų orkestruose užgims varinių pučiamųjų instrumentų meistrai? n

Vera BADJANOVA

P

irmieji muzikos namai – taip mokiniai vadina jaukią Naujosios Vilnios muzikos mokyklą, kurioje muzikavimo paslapčių mokosi iš vyresnių kolegų – mokytojų. Čia jau 50 metų muzika suartina skirtingų gebėjimų bei poreikių, įvairių tautybių vaikus ir jaunimą.

2014–2015 mokslo metai ypatingi Naujosios Vilnios muzikos mokyklos bendruomenei – jubiliejinių renginių šurmulyje savo kūrybingumą, sceninę patirtį suvienijo mokytojai, absolventai ir mokiniai. Mokyklos veiklos penkiasdešimtmečio sukaktis pažymėta iškilmingais koncertais visoje Lietuvoje, teminėmis parodomis ir kitais renginiais. Mokslo metai baigti gegužės 10 dieną Nacionalinėje filharmonijoje surengtu koncertu „Skambantys pavasariai“, kurį vainikavo Modesto Pitrėno chorui ir kameriniam orkestrui aranžuotas J. Strausso kūrinys „Pavasaris“. Į

Sveiki, mes iš Naujosios Vilnios muzikos mokyklos

renginį buvo atvykę garbūs svečiai iš Lietuvos Respublikos Seimo, Švietimo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, kolegos iš Estijos, Latvijos, Baltarusijos ir visos Lietuvos.

Koncerto vedėjai Marijus Žiedas ir Irena Žilinskienė priminė ryškiausius mokyklos gyvenimo įvykius, pristatė atlikėjus ir garbės svečius. „Koncerto programa buvo labai prasmingai sudėliota, atrinkti geri atlikėjai, nebuvo nė vieno prastesnio numerio, – sakė profesorius Saulius Sondeckis. – Scenoje pasirodė visi Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kolektyvai. Man ypač patiko puikūs kamerinio orkestro, pučiamųjų ins-

Pirmieji muzikos namai trumentų orkestro „DoMinO“, smuikininkų ansamblių, akordeonistų orkestro pasirodymai. Puikiai skambėjo styginiai instrumentai, viskas buvo labai profesionalu. Džiugu, kad kartu su mokiniais scenoje muzikuoja mokytojai. Mokyklos direktorius Ričardas Sviackevičius yra žinomas akordeonistas ir puikus dirigentas.

Nežinau kito tokio akordeonisto, kuris taip gerai išmanytų styginių instrumentų specifiką... Matyti, kad Naujosios Vilnios muzikos mokykloje mokiniai ne tik mokomi muzikos, bet ir puoselėjama jų vidinė kultūra, jie – būsimieji mūsų šalies inteligentai. Visi vaikai Filharmonijos scenoje J. Strausso kūrinys „Pavasaris“. Diriguoja prof. R. Sviackevičius

Muzikos barai / 59

Stebuklingas muzikos pasaulis

Mokyklos veiklos penkiasdešimtmečio sukaktis pažymėta iškilmingu koncertu Nacionalinėje filharmonijoje surengtu koncertu

Solo groja Jolanta Klenovska, diriguoja Robertas Šervenikas

Koncertas Valdovų rūmuose, 2014 m.

buvo pasitempę, pasipuošę. Manau, kad prie aukštos kultūros sklaidos labai prisideda šios mokymo įstaigos direktorius. Jo kilmingumas tarytum persiduoda visai mokyklai. Prof.

R. Sviackevičiaus ir puikių mokytojų kolektyvo nuoširdaus darbo rezultatai yra tiesiog nuostabūs, tuo galėjo įsitikinti visi koncerto klausytojai.“ „Didžiausias laimėjimas tas, kad jau pusę amžiaus nuolat judame pirmyn. Džiugu, kad mokykla tapo svarbiu ne tik Naujosios Vilnios ir Vilniaus miesto, bet ir visos Lietuvos muzikinės kultūros židiniu. Stengiamės muzikos kalba prabilti į daugelį širdžių, atgaivinti visada aktualius muzikos meno šedevrus, sužadinti žmonių sielose meilę muzikai. Juk meilė – vienybės jausmas, o pagarba – savo vietos istorijos tėkmėje suvokimas“, – sako Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius prof. Ričardas Sviackevičius.

Mokyklos istorija oficialiai skaičiuojama nuo 1965 metų rugpjūčio 31-osios. Tai viena seniausių muPučiamųjų instrumentų orkestras „DoMinO“, vadovas M. Rarivanas

Muzikos barai / 60

zikos mokyklų Lietuvoje. Tą dieną vienus metus čia veikiantis Vilniaus 1-osios muzikos mokyklos (dabar – B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla) filialas Polocko gatvėje buvo pertvarkytas į Vilniaus vaikų muzikos mokyklą Nr. 2. 1994 m. rugsėjo 27 d. pastaroji buvo pavadinta Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla. Jai vadovavo Irena Palionienė (1965–1969 m.), Gytis Savickas (1970–1971 m.), Juozas Eimanavičius (1971–1973 m.). Beveik 30 metų (1973–2001) direktoriaus pareigas ėjo operos dainininkas, LTSR nusipelnęs artistas, Lietuvos televizijos ir radijo muzikos redaktorius Jonas Girijotas.

Būtent jam 1979 metais teko perkelti mokyklą į pastatą tuometinėje M. Korablikovo (dabar – Karklėnų) gatvėje, kuris iki šiol priklauso šiai mokymo įstaigai.

Nuo 2001 metų rudens Naujosios

Vilnios muzikos mokyklai įžvalgiai ir kūrybingai vadovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Ričardas Sviackevičius. Mokykla dalyvauja įvairialypėje muzikinėje veikloje Lietuvoje ir už jos ribų.

Mokiniai yra koncertavę prestižinėse Vilniaus koncertų salėse, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Turkijoje bei kitose šalyse.

Pradėta rengti daugiau projektų, iš jų svarbesni – Tarptautinis lenkų fortepijoninės muzikos konkursas-festivalis, skirtas F. Chopinui, tarptautinis projektas „I šsipildymo akcijos įkvėpti...“, Tarptautinis jaunųjų stygininkų konkursas, skirtas prof. V. Radovičiaus atminimui, Metodinė savaitė „Pedagoginės ir profesinės patirties sklaida“, Respublikinis jaunųjų pianistų konkursas, skirtas L. Povilaičiui atminti, Respublikinis vaikų ir jaunimo dainavimo konkursas „Rudens spalvos“.

Visi Naujosios Vilnios muzikos mokyklos rengiami projektai, tarptautiniai ir šalies konkursai sulaukė plataus atgarsio bei puikaus įvertinimo. Pabrėžtinas aukštas jų meninis lygis, nuolatos augantis dalyvių skaičius ir geografija (sulaukiama Vokietijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Gruzijos, Rusijos, Baltarusijos atstovų).

Labai intensyvi koncertinė mokyklos veikla. Mokytojai ir mokiniai kasmet gegužės mėnesį rajono švietimo įstaigoms dovanoja koncertų ciklą

Tarptautinis projektas „Išsipildymo akcijos įkvėpti...“, 2007 m. Centre – Ričardas Sviackevičius, Valdas Adamkus ir Alma Adamkienė Į mokyklą atvyksta LR Prezidentas Algirdas Brazauskas Po koncerto Prezidentūroje, Styginių instrumentų ansamblis, 2012 m.

„Pažinkime muzikos instrumentus“, nuo 2003 metų dalyvauja koncertų cikle Šv. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Labai populiarūs šioje mokykloje vykstantys šeimų ansamblių koncertai, renginiai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai.

Pastarieji ugdo mokinių pilietiškumo jausmą, skatina domėtis Lietuvos istorija ir kultūra.

Naujosios Vilnios muzikos mokyklos scenoje kasmet keletą kartų koncertuoja garsūs Lietuvos muzikos atlikėjai. Tai svarbu mokiniams ir jų tėveliams: plečia akiratį ir ugdo atsakomybę už kultūros raidą, stiprina mokinių norą tapti profesionaliais muzikais. Šiuo metu Naujosios Vilnios muzikos mokykloje veikia Akordeono, Fortepijono, Styginių instrumentų, Pučiamųjų, mušamųjų instrumentų, estrados ir gitaros, Tautinių instrumentų, Teorinių disciplinų, chorinio ir solinio dainavimo skyriai. Mokykloje yra Kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas prof. R. Sviackevičius, instrumentų grupių vadovės A. Kijevič, V. Pilkauskienė), Smuikininkų ansamblis (vadovė A. Kijevič, koncertmeisterė A. Keslerienė), Mažųjų smuikininkų ansamblis (vadovė D. Vasiliauskienė, koncertmeisterė R. Mikučionytė), Akordeonistų orkestras (vadovė Ž. Gumenaja), Kanklių ansamblis (vadovė J. Čepaitienė), Tautinių instrumentų ansamblis (vadovai A. Vidugiris ir J. Čepaitienė), Folkloro ansamblis „Žolynėlis“ (va-

Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos akordeonistų orkestras – VIII tarptautinio akordeono ansamblinės muzikos festivalio dalyvis, Košalinas, 2008 m.

dovė E. Stuokaitė), Pučiamųjų instrumentų orkestras „DoMinO“ (vadovas M. Rarivanas), Jaunių choras (vadovė M. Bignevičiūtė, chormeisteris-koncertmeisteris V. Abaris), Jaunučių choras (vadovė L. Komkienė, koncertmeisterė I. Kononova).

Turbūt geriausias mokyklos darbo įvertinimas – per pastaruosius 10 metų beveik dviem šimtais (nuo 350 iki 548) išaugęs mokinių skaičius.

Profesionalais tapo 45 mokiniai, kitiems absolventams Naujosios Vilnios muzikos mokykla padovanojo ištikimą draugą – muziką, kuri visada lydės, skaidrins sunkias akimirkas.

Didžiuojamės padėję žengti pirmuosius žingsnius profesionalaus muziko keliu tokioms asmenybėms, kaip LMTA profesorė kanklininkė A. Žvinytė-Juškevičienė, pagrindinių soprano partijų atlikėja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, LMTA docentė J. Stupnianek, etnomuzikologė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos muzikos vyr. redaktorė

ir atstovė spaudai S. Valiulytė, akordeonininkas, Šalčininkų S. Moniuškos menų mokyklos bei Šalčininkų r.

Jašiūnų muzikos mokyklos direktorius A. Godovščikovas, smuikininkė, Alytaus muzikos mokyklos mokytoja, Alytaus simfoninio orkestro įkūrėja ir vadovė D. Martikonytė. n

Muzikos barai / 61

Stebuklingas muzikos pasaulis

Ar gerai groti – atsitiktinumas?

Balandžio 15 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje koncertinį turą po Baltijos kraštus pradėjo Vokietijos muzikos tarybos, Goethe´s instituto, viso būrio muzikų, verslininkų, politikų remiamas Nacionalinis Vokietijos jaunimo simfoninis orkestras. Gastrolių tikslas – „pasveikinti jūsų valstybes dainuojančios revoliucijos metinių proga“ ir priminti Vokietijos susivienijimo sukaktį. „Kraštą, kuris daina nugalėjo smurtą, galima sveikinti tik muzika“, – rašoma orkestro gastroles pristatančiame leidinyje. Šis įvairaus amžiaus vaikus ir jaunuolius (vyriausiems – 19 metų) buriantis kolektyvas sukurtas 1969-aisiais. Jame groja Vokietijos miestų bendrojo lavinimo, įvairaus lygio muzikos mokyklose, privačiai besimokantys jauni muzikantai, yra jaunimo konkursų laureatų. Tris kartus metuose renkamasi į sesijas Berlyne, ten paruošiama koncertų programa ir rengiamasi gastrolėms. Į orkestrą jaunieji muzikantai patenka konkurso tvarka. Su jais kviečiami dirbti žymiausi Vokietijos instrumentininkai, daugiausia padeda Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro artistai. Su jaunaisiais atlikėjais yra dirbusi puiki klarnetininkė profesorė Sabina Meyer, altininkė Tabea Zimmermann, dirigentai Kurtas Masuras, seras Simonas Rattlesas ir kiti.

Vilniuje orkestras atliko „Septynių skraisčių šokį“ iš Richardo Strausso operos „Salomėja“, Franzo Schuberto Nebaigtąją simfoniją. Antrąjį Bélos Bartóko Koncertą smuikui ir orkestrui griežė Tobiasas Feldmannas – puikus 24 metų smuikininkas, kuriam valstybė patikėjo Stradivarijaus smuiką iš istorinės kolekcijos. Žavėjo jauno atlikėjo branda, kokybiškas garsas, spalvinga niuansuotė, muzikinio mąstymo logika ir protingas emocionalumas. T. Feldmannas buvo šio jaunimo orkestro koncertmeisteris, o dabar pats dirba su jo smuikininkais. Greta daugelio

Muzikos barai / 62

tarptautinių konkursų, kuriuose tapo laureatu, Tobiasas mini Balio Dvariono konkursą, kuriame pelnė Grand Prix. Iki šiol palaiko ryšius su B. Dvariono mokykla, jos pedagogais.

Orkestrui dirigavęs Karlas Heinzas Steffensas – buvęs Berlyno simfoninio orkestro klarnetų grupės koncertmeisteris, pasirodydavęs ir kaip solistas. Spaudoje radau muzikos kritikų apgailestavimą, kad „maestro užsikrėtė dirigento bacila ir nutraukė ryškaus solisto karjerą“. Tačiau išsipildė sena K. H. Steffenso svajonė – jis tapo Reino krašto–Pfalco valstybinės filharmonijos Liudvigshafene meno vadovu. Diriguoja įvairiems simfoniniams orkestrams, net operų spektaklius Milano „La Scaloje“. Koncerte Vilniuje intrigavo savitas interpretatoriaus požiūris. Orkestro grupės spalvingos, emociškai paslankios, puikiai dera, solistai gerai intonuoja.

Orkestro lygį, keičiantis augantiems vaikams, išlaikyti sunku. Tačiau kokybę liudija puikiai klausytojų, profesionalų įvertintas L. van Beeethoveno simfonijų, M. Ravelio Valso, R. Strausso simfoninės poemos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ atlikimas. Dirigentas Marcas Albrechtas buvo parengęs György Ligeti „Atmosphères“, Henri Dutilleux kūrinių, ugdančių ne tik požiūrį į tradicinę, klasikinę muziką, bet ir formuojančių XXI amžiaus mąstymą. „Jaunas, kūrybingas ir ateičiai angažuotas kolektyvas. Jame bręsta ne tik muzikai, bet ir poetai, mąstytojai“, – taip orkestras pristatomas visuomenei. Groja ne tik Europoje, yra koncertavęs ir Tailande, Vietname, Tunise, 2012 m. vasarą penki koncertai įvyko Kinijoje. Orkestras dalyvauja ryškiausiuose Europoje vasaros festivaliuose. Po koncerto JAV Billas Clintonas pasakė: „Dabar tikiu, kad muzika yra galingiausia, pasaulį vienijanti jėga“.

Tokio mūsų jaunimo entuziastingai reiškiamo koncerto priėmimo seniai neteko girdėti.

Aplodismentai griaudėjo. Koncertui pasibaigus scenoje glebėsčiavosi, džiaugėsi jauni muzikantai. Matyt, laimingas buvo ir į dirigento pakylą atsirėmęs visuomet koncertuose dalyvaujantis talismanas meškiukas...

Bendraamžių negalėjo pasveikinti tą dieną kituose miestuose koncertavę Balio Dvariono ir M. K. Čiurlionio mokyklų orkestrai.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras Nacionalinės filharmonijos scenoje griežė balandžio 22-ąją, koncertas buvo dedikuotas mokyklos 70-mečiui. Dirigavo orkestro vadovas Martynas Staškus.

Koncertas keistas. Kuo pasižymėjo dedikacija? Niekuo. Tiesa, klausytojų būrelyje mačiau vieną buvusį mokyklos direktorių. Salėje nebuvo nei pakiliai nusiteikusių senųjų mokytojų, nei ankstyvųjų laidų absolventų. Ne pirmiena, jie dažnai pamirštami. Salėje šurmuliavo vidurinių klasių mokiniai, grojusiųjų tėveliai, seneliai, prijaučiantieji. Koncertą vedęs V. Gerulaitis mėgino šmaikštauti, bet tikriausiai pastebėjo, kad susirinko ne popsinė publika – norimos reakcijos nesulaukė.

Ir koks didelis kokybės skirtumas, palyginti su vokiečių jaunimo orkestru! Pūtikai grojo visai neblogai, bet juk orkestras – ne viena ar kita jo grupė. Tai buvo vaikų orkestras, nepajėgiantis reprezentuoti garsaus mokyklos vardo ir garbingos istorijos. Nesijautė atskirų grupių darnos, kokios nors interpretacijos siekio net ir atliekant romantišką, ryškią programinę muziką – Edvardo Griego siuitą „Peras Giuntas“. Orkestrui mažai skiriama dėmesio? Neliko prof. Sauliaus Sondeckio orkestro ugdymo mokyklos tęstinumo?

Mažai su orkestrantais dirba šiaip jau įdomus dirigentas M. Staškus?

Tačiau galima buvo pasidžiaugti jaunaisiais solistais. W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui F-dur Nr. 19 atliko temperamentinga, azartiška Gabija Maknavičiūtė (I d.) ir jautri, romantiška Elžbieta Dvarionaitė (II, III d.). Fleitininkės Saulė Pavilionytė ir J. Pakalnio konkurso laureatė Marija Račkauskaitė (pastaroji žavėjo gražiu garsu ir jautriu muzikalumu) atliko Franzo Dopplerio Andante ir Rondo dviem fleitoms. Pasirodė pajėgus trimitininkas, atrodytų, sceninės patirties turintis Kristijonas Sakalauskas (Josepho E. Barato Andante ir Scherzo). Artistiškai griežė smuikininkės Rugilė Šilaitytė ir Augustina Vizbaraitė (Pablo de Sarasate „Navara“). Teikia vilčių Gediminas Abaris, kuris pagrojo dvi Balio Dvariono Koncerto valtornai ir orkestrui d-moll dalis.

Mėginu įžvelgti vokiečių pranašumo priežastis. Skaitau Vokietijos šeimoms skirtą anketą, kurioje pateikti aktualūs valstybės kultūrai, supančiai augančią kartą, klausimai: ar muzikuojate su vaikais? Kur jūsų vaikas mokosi muzikos? Kiek kartų per mėnesį su vaikais einate į klasikinės muzikos koncertus? Kokius koncertus mieliau lankote: chorų, simfoninės muzikos, kamerinius? Ar dalyvaujate kokiame nors muzikuojančių mėgėjų kolektyve?

Pateiksiu kai kuriuos vieno reprezentatyvaus

tyrimo1 Lietuvoje duomenis. Šeimos, mokyklos, visuomenės neišugdytą poreikį menui liudija koncertų lankomumo statistika. Niekada klasikinės muzikos koncertuose nesilanko net 61,3 proc. respondentų. Kad 72,7 proc. iš jų yra kaimo gyventojai, dar galima pateisinti.

Tačiau niekada nesilanko 46,2 proc. vilniečių.

1, kartais 2 kartus per mėnesį koncertų salėse lankosi 3,4 proc. jaunuolių iki 29 metų. Kituose didmiesčiuose, kuriuose gyvena nemažai aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių ir studentų, 1 ar 2 kartus per metus klasikinio meno renginiuose apsilanko tik 12,6 proc. Tai rodo apgailėtiną mūsų inteligentijos dvasinės kultūros lygį. Pagrindinė priežastis – poreikio stoka, nes brangūs bilietai būna tik į išskirtinių atlikėjų pasirodymus.

Gal visuomenei artimesnis demokratiškiausias menas – teatras? Deja, 46,3 proc. tyrime dalyvavusių respondentų niekada nesilanko dramos, muzikiniuose teatruose. 33, 8 proc. tokių žmonių gyvena didmiesčiuose, net Vilniuje teatrų nelanko 27,2 proc. respondentų.

Teatruose nesilanko iki 40 proc. žmonių nuo 29 iki 60 metų. Matyti ir ryški vyresnių kaip 60 m. žmonių kultūrinė atskirtis. Du kartus per mėnesį į teatrą nueina vos vienas kitas didmiesčių žmogus. Nereikia pamiršti, kad tai studentijos miestai, kad studentams taikomos didelės bilietų kainų lengvatos.

Jeigu prisimintume muzikos dėstymo problemas mokykloje, švietimo sistemos kaitos vėtrose sugriautą mokyklinių chorų sąjūdį, nuoseklesnį muzikos mokymą pakeitusį neformalaus, mėgėjiško ugdymo vajų ir kitas kampanijas, įžvelgtume ir stiprėjančio paviršutiniško visuomenės požiūrio į profesionalųjį meną priežastis. O kur dar aktyviai brukama primityvų mąstymą, prastą estetinį skonį formuojanti televizijų, pramogų pasaulio produkcija!

Vokietijos vaikai ne tik mokyklose gali muzikuoti. Siūlomi patrauklūs bendravimo su tėvais, seneliais būdai. Įdomios bendrų vaikų ir suaugusiųjų užsiėmimų, metodinių seminarų temos: „Muzikinis ir judesio dialogas su senjorais“, „Dainavimas ir tradicinių dainų mokymas“ ir pan. Šioje šalyje Kultūros taryba skatina muzikinį kultūrų ir tautų dialogą nuo pat ankstyvos vaikystės. Juk, kaip teigia Vokietijos verslininkai, kultūra yra svarbiausias valstybės ir jos gerovės pagrindas. Profesionalių meno kolektyvų, kurių veiklą finansuoja ne tik valstybė, bet ir garbę prisidėti prie kultūros puoselėjimo jaučiantys verslininkai, skaičius įspūdingas: 133 simfoniniai ir kameriniai orkestrai, 83 muzikiniai teatrai, beveik 500 muzikos festivalių, tūkstančiai mėgėjų ir pusiau profesionalių chorų, orkestrų ir ansamblių, galingas muzikos mokymo tinklas, kultūros vadybos tradicijos ir pažangios naujovės.

Mūsų valstybėje popsinė kultūra pradėjo naikinti profesionalumą.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ 1

Mokykla, garsinanti Pakruojo kraštą

Ne taip dažnai turime progų pasižvalgyti po muzikinę Lietuvą, pasidžiaugti tuo, kad didesniuose miestuose yra net po kelias muzikos mokyklas, o rajonuose, turinčiuose kad ir po vieną tokią mokyklą, taip pat spiečiasi muzikai atsidavę pedagogai, vedantys į didįjį meno pasaulį talentingus vaikus ir jaunuolius. Kiekviena mokykla vis kitokia, puoselėjanti savo krašto tradicijas. Kasmet Lietuvos muzikų Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos rėmimo fondo Stasio Vainiūno namai kviečia į Vilmokylos smuikininkės nių įvairių Lietuvos regionų muzikos mokyklas, kad jos parodytų klausytojams, kuo gyvena, kuo gali sužavėti išlepintus sostinės muzikos mylėtojus. Šių metų kovo 25 d. į Stasio Vainiūno namus rinkosi vilniečiai, panorę susipažinti su Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokykla, jos mokiniais ir mokytojais. Baigiantis vasarai ši muzikinio ugdymo įstaiga minės savo 50-metį. Į Vilnių atvyko beveik visų specialybių moksleiviai.

Koncertas Stasio Vainiūno namuose buvo pradėtas Skamba Vytautas Klova J. Pakalnio „Šokiu su lanku“ (iš baleto „Sužadėtinė“), kurį atliko 6 klasės fleitininkė Vakarė Vasiliauskaitė, po jo nuskambėjo S. Vainiūno miniatiūra fortepijonui „Pakalnutės žydi“, ją paskambino penktokė Domantė Beliackaitė. Net neįsivaizdavome, kad Pakruojis augina visą būrį pūtikų, tarp jų ir trimitininkų, saksofonininkų, žavių smuikininkų, dainininkų, akordeonininkų... Su mokykla supažindinusi ir koncertą vedusi mokyklos direktorė N. Pupinienė apgailestavo, kad kamerinėje aplinkoje negali pasirodyti jaunių choras, kiti ansambliai, kurie sėSaksofonų kvartetas kmingai dalyvauja koncertinėje veikloje ir garsina mokyklos vardą. Tačiau visi, kas muzikavo daugiau nei valandą trukusioje programoje, verti pagiriamojo žodžio. Jo verti ne tik moksleiviai, bet ir mokytojai. Kai koncerto pabaigoje išgirdau dainavimo mokytojos Sandros Vaitiekūnienės interpretuojamą V. Klovos harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Rūta žalioji“, suvokiau, kodėl taip žaviai pasirodė ir dvi jos ugdytinės Rūta Kairytė ir Andrė Šnapštytė. Mergaitės dainavo solo, o duetu atliko Ž. Offenbacho Barkarolę.

Klausytojus žavėjo ne tik pakruojiečių muzikavimas, bet ir solidus repertuaras. Jame, be jau minėtų lietuvių kompozitorių kūrinių, buvo D. Kairaitytės (jos „Miško takeliu“ atliko Ema Stakutytė), G. Kuprevičiaus (Greta Gaubytė skambino jo „Preliudą M. K. Čiurlionio atminimui“) instrumentinės miniatiūros. Dar skambėjo M. K. Oginskis, kurio gimimo 250 metų jubiliejų minėsime šių metų rugsėjį, čekų kompozitorius Z. Fibichas, kuris prieš 140 metų gyveno ir dirbo Vilniuje, J. S. Bachas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas... Klausydamiesi įtaigaus koncerto, kartu žavėjomės ir pedagogų Vytauto Lukošiūno, Svajonės Geležėlienės, Romualdo Klušo, Natalijos Chrapačienės, Redo Varvuolio, Larisos Šiaulienės, Dainiaus Tomkaus, Ligitos Stravinskienės, Filomenos Bieliauskienės darbo rezultatais. Juk žinome, kad niekas neatsiranda savaime. O kad pakruojiečiai atvyko į Vilnių, padėkos žodį turime tarti ir UAB „Kalpokų ūkis“.

Viešnagės sostinėje metu jaunieji „pakalniukai“ ir jų pedagogai apsilankė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, su kuria mezgasi gražūs kūrybinio bendradarbiavimo saitai. Fleitos mokytojas ir fleitų orkestro vadovas Marius Pupkovas su B. Dvariono mokyklos jaunaisiais fleitininkais praėjusių metų rugsėjį aplankė fleitos virtuozo, dirigento ir kompozitoriaus Juozo Pakalnio gimtinę, koncertavo Linkuvos bažnyčioje ir Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokykloje. Vadinasi, gyvenama didžiais muzikiniais interesais mokantis iš kitų.

Norisi pasidžiaugti, kad neseniai sukurta mokyklos interneto svetainė www.pakruojomuzika.lt, kur randame įdomios medžiagos apie mokyklos praeitį ir dabartį, apie mokinių pasirodymus įvairiuose konkursuose. Šiai mokyklai linkėtina intensyvaus darbo, jo puikių rezultatų, kuriais galėtų žavėtis ne tik Pakruojo krašto žmonės.

Vaclovas JUODPUSIS

„Vilmorus“, Mykolo Romerio universiteto tyrimas, 2014.

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje Netekome žymaus chorvedžio Roberto Varno

(1930-10-10 – 2015-04-22) SRTRF remia: projektą „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – skiria 20 000 (dvidešimt tūkstančių) eurų; projektą „Stebuklingas muzikos pasaulis“ – skiria 2 000 (du tūkstančius) eurų;

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Danielius SADAUSKAS dainininkas (birželio 15 d.)

Ričardas SVIACKEVIČIUS akordeonininkas, LMTA profesorius, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius (liepos 13 d.)

Zigmas ŽUKAS kontrabosininkas (liepos 14 d.)

Kazys DAUGĖLA kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas, LMTA docentas (liepos 26 d.)

Ona VALIUKEVIČIŪTĖ Estrados dainininkė, LR Seimo narė (rugpjūčio 1 d.)

Lina NAIKELIENĖ Kanklininkė, liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ vadovė, LMTA profesorė (rugpjūčio 22 d.)

Muzikos barai / 64

2015 metų balandžio 22 dieną netekome talentingo chorvedžio, Lietuvos ir Klaipėdos krašto dainų švenčių dirigento ir organizatoriaus, Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjo, Klaipėdos kultūros magistro, ilgamečio Klaipėdos universiteto pedagogo, pirmojo Menų fakulteto dekano docento Roberto Varno.

Roberto Varno vaikystė prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose.

Tėtis, pastebėjęs muzikinius sūnaus gabumus, nupirko jam rojalį.

Pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas Karolis Pukevičius, Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys.

Gabų mokinį pastebėjo ir Mažeikių gimnazijos muzikos mokytojas Albinas Jasenauskas – jis mokė Robertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų. Tai ir nulėmė tolesnį jaunuolio gyvenimą.

1949 metais R. Varnas atvyko į Klaipėdą. Pas žymų muziką Juozą Matutį mokėsi groti altu, 1951 metais pradėjo studijuoti chorinį dirigavimą pas vieną ryškiausių tuometinės Klaipėdos muzikos autoritetų Klemensą Griauzdę. 1953–1958 metais Robertas Vilniuje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, studijavo choro dirigavimą (dėst. Jono Motiekaičio kl.), buvo Vilniaus medicinos darbuotojų choro chormeisteris, dainavo Vilniaus jaunimo chore, dirbo Lietuvos radijo muzikos laidų redaktoriumi.

Po studijų grįžęs į Klaipėdą, dėstė choro dirigavimą ir teorines disciplinas tuometiniame muzikos technikume (dabar – Stasio Šimkaus konservatorija), kartu dirbo Klaipėdos liaudies operoje (nuo 1958 metų – chormeisteris, 1960–1964 m. – meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas).

1964–1967 metais vadovavo Kretingos mišriajam chorui „Gintaras“.

Nuo 1967 metų rudens Robertas Varnas – Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas. Ne vienas jo mokinys prisimena Maestro kaip reiklų ir principingą pedagogą, nuoširdų vyresnį draugą ir patarėją.

1968–1982 metai išskirtiniai Roberto kūrybinėje biografijoje – jis vadovavo garsiam Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) akademiniam chorui „Jaunystė“. Choras aktyviai dalyvaudavo Baltijos respublikų studentų dainų šventėse „Gaudeamus“, 1970 metais respublikinės dainų šventės konkurse pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos mėgėjų mišriojo choro vardą. Toks pat vardas pripažintas ir 1975 metų respublikinės dainų šventės konkurse, puikų meninį lygį choras pademonstravo 1980 metų dainų šventės konkurse. Roberto Varno iniciatyva pradėtas rengti ir vėliau tarptautiniu tapęs studentų mišriųjų chorų konkursas „Juventus“.

Nuo 1982 metų Robertas Varnas dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (1983–1986 m. ir 1988–1991 m. – Chorinio dirigavimo katedros vedėjas). Fakultetams įsijungus į Klaipėdos universitetą, 1996 m. tapo pirmuoju Menų fakulteto dekanu.

Maestro garsėjo kaip didelis eruditas, buvo gerbiamas tiek studentų, tiek kolegų. Parengė ir išleido metodines priemones „Apie dirigavimo techniką“ (1985), „Stilistika ir interpretacija. Choro muzika“ (2007), „Apie religinę muziką“ (2007).

2007 m. Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių šventės 80-čiui skirtai dainų šventei parengtas išsamus istorinis informacinis leidinys, tais pačiais metais KU leidykla išleido monografinio pobūdžio apybraižą „Nomen nescio“, skirtą žymiam lietuvių muzikui išeivijoje kunigui Bruno Markaičiui. 2008 m. leidykla „Druka“ išleido R. Varno ir bendraautorių (V. Blūšius, A. Šumskis) parengtą stambų iliustruotą leidinį „Aukuras“ (Vakarų Lietuvos chorinės kultūros metraščiai).

Maestro plunksnai priklauso ir nemažai muzikinių kūrinių, bene garsiausias iš jų – „Lėk gervė“. Tai buvo naujas kūrybinės veiklos puslapis, kurį Maestro atvertė 2006 m., kai KU leidykloje išleido Žemaičių ir Pamario krašto dainų rinkinį chorams „Aš išdainavau…“ Robertui Varnui rūpėjo visi su chorine kultūra susiję dalykai. Jis rengė koncertus, dainų šventes, festivalius. Savo autoritetu telkė vienminčių būrį, kuris rūpinosi chorinės kultūros paveldu, jo sklaida visuomenėje. Šią veiklą vainikavo Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ atsiradimas.

Jo vadovaujama bendrija į savo rankas perėmė Stasio Šimkaus chorų konkursą ir išaugino jį iki tarptautinio renginio, inicijavo trijų mokslinių konferencijų ciklą „Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinė kultūra“ (1989, 1992, 1994), įkūrė ir kuravo „Išeivijos muzikos archyvą“ (2000 m. jo fondai perduoti KU muzikologijos institutui), rengė dainų šventes, festivalius, koncertus, autorinius vakarus, susitikimus, leido knygas ir kt.

1975 metais R. Varnui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 2000 metais pelnė LLKC apdovanojimą „Aukso paukštė“ (Lietuvos chorų Maestro nominacija), 2006 metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2012 m. išrinktas Klaipėdos kultūros magistru.

Išskirtiniai Maestro bruožai buvo kuklumas, pagarba aplinkiniams, jis nuoširdžiai džiaugdavosi kitų darbais ir laimėjimais, visada padrąsindavo geru žodžiu. Jis puoselėjo patį brangiausią, pamatinį mūsų tautos turtą – dvasinę kultūrą, be kurios Lietuva prarastų savastį.

Toks Maestro ir išliks mūsų atmintyje.

LMS

2015 m. rugpjūčio 1 d. – rugpjūčio 10 d.

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt