Mb 2015 7 8issu

www.muzikusajunga.lt

2015 RUGPJŪTIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Danielius Sadauskas 18 p.

Juozui Karosui – 125 42 p.

Šiame numeryje:

Vilniaus FESTIVALIS Numeris su CD

Andrius Mamontovas: „Muzika yra tarptautinė kalba, suprantama visiems“ 58 p.

AT M I N I M U I AT M I N I M U I

Janina Pleškūnienė (1920 – 2010 m.) „Ruduo prie Vilnelės“, pastelė, popierius 20x28 cm, 1979 m.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Dailininkė Janina Pleškūnienė su sūnumi Andriumi prie savo jubiliejinės parodos plakato Arkikatedros aikštėje, 1990 m.

AT M I N I M U I

AT M I N I M U I AT M I N I M U I

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje – scena iš spektaklio „Arfos glissando“. Martyno Aleksos nuotrauka

2015 RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (450–451) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, Račių g. 24 , Vilnius, LT-03156 Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

LAUREATAI

Audronė Žigaitytė Auksinis Luko Geniušo sidabras / 2 p.

Apie XV tarptautinį Piotro Čaikovskio konkursą, skirtą kompozitoriaus gimimo 175-osioms gimimo metinėms, vykusį birželio 15 – liepos 3 dienomis Maskvoje ir Sankt Peterburge

VILNIAUS FESTIVALIS 2015

Laima Jonušienė Muzika nušviečia pasaulį / 4 p.

Lina Navickaitė-Martinelli Menas be taisyklių / 10 p.

Interviu su pianiste Khatia Buniatishvili

Lina Navickaitė-Martinelli Fortepijono arka / 14 p.

Paulina Nalivaikaitė Publikos viliojimo aktas / 16 p.

FESTIVALIAI

Paulina Nalivaikaitė Kintų muzikos festivalis / 34 p.

Paulina Nalivaikaitė, Aivaras Dočkus, Rasa Murauskaitė, Akvilė Laugalytė Druskomanija ’15 / 39 p.

Tomas Bakučionis 25-asis „Kaunas Jazz“ / 52 p.

JAUNIEJI

Edita Grudzinskaitė Ugnė Tiškutė: „Stradivarijai man nekrito po kojomis“ / 30 p.

Altininkės Ugnės Tiškutės kūrybinis portretas

IN MEMORIAM

Paulina Nalivaikaitė Stilistikos labirintai / 16 p.

Nikolaj Jefimovič Maja Pliseckaja: „Ščedrinas man dovanodavo ne briliantus, o baletus!“ / 46 p.

Tomas Bakučionis Grégory Privat kvintetas: šiltieji saulėtosios Martinikos garsai / 17 p.

SVETUR

SUKAKTIS

Rasa Aukštuolytė Į aukštybes kviečiantis balsas / 18 p.

Dainininko Danieliaus Sadausko 75 metų sukakčiai

Rasa Aukštuolytė Atsidavęs altui / 28 p.

Altininko Andriaus Pleškūno 60 metų sukakčiai

Lionginas Abarius Nepamirštamas mūsų maestro / 42 p.

POPULIARUMO KAINA

Jana Saifulinaitė Andrius Mamontovas: „Muzika yra tarptautinė kalba, suprantama visiems“ / 58 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Kompozitoriaus Juozo Karoso 125-osioms gimimo metinėms

KRONIKA

Milda Kazakevičienė Jaunųjų italų koncertai pajūryje / 22 p.

Su laurais iš Turkijos / 23 p.

Justina Paltanavičiūtė Šventinis Čikagos choro koncertas Kaune / 24 p.

Vaclovas Juodpusis Lietuviška gaida „Sugrįžimų“ festivalyje / 24 p.

Danguolė Vilidaitė Misija – kontrabosas / 26 p.

Gediminas Dačinskas Meno doktorantūros projektai LMTA: Jurgis Juozapaitis / 27 p.

Vera Badjanova Kitiems dovanojama muzika / 33 p.

Rasa Aukštuolytė Bendrame projekte – „Žalvarinis“ ir JAV džiazo virtuozai / 54 p.

Apie naują koncertų salę Gariūnų verslo parke ir bajanisto Eduardo Akhanovo koncertą

Viršelyje – scena iš spektaklio „Arfos glissando“ Spektaklyje „Arfos glissando“, pasitelkiant įspūdingą vizualinę formą, ledo ir krištolo įvaizdžius, atskleidžiamos moderniosios arfos techninės ir spalvinės galimybės. Subtiliai ir šiuolaikiškai perteikiami 200 metų laikotarpio prancūzų arfininkų ir kompozitorių kūrybos motyvai. Prancūzų kompozitorių muzika yra nepaprastai spalvinga, tapybiška, jos savitumą didingas karališkasis instrumentas arfa ir trapi fleita perteikia padedamos šiuolaikinio šokio, videomeno, netikėtų režisūrinių sprendimų. Atlieka Joana Daunytė (arfa) ir Vita Marija Daunytė (fleita). Dalyvauja Vesta Gineitytė ir Irina Nazarenko (šokis).

Išsamesnė informacija www.muzikusajunga.lt (žiūrėti e-parduotuvė, koncertai). Užsakyti spektaklius galima Lietuvos muzikų sąjungoje tel. +37068614066, el. paštu info@muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 1

Laureatai Audronė ŽIGAITYTĖ

B

irželio 15 – liepos 3 dienomis viso pasaulio muzikų dėmesys krypo į Maskvą ir Sankt Peterburgą, kur vyko vienas prestižiškiausių renginių – XV tarptautinis Piotro Čaikovskio konkursas, skirtas kompozitoriaus 175-osioms gimimo metinėms.

Konkursą tiesiogiai transliavo internetinis klasikinės muzikos kana-

Puikus Luko Geniušo, atstovavusio Lietuvai ir Rusijai, pasirodymas įvertintas antrąja premija ir sidabro medaliu

las „Medici.tv“, kurio įrašų archyvuose vis dar galima susipažinti su visų dalyvių pasirodymais. Baigiamajame konkurso koncerte apsilankė ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Paskutiniame konkurso renginyje, baigiamajame koncerte Sankt Peterburge, paaiškėjo Didžiojo prizo laureatas – juo tapo mongolų baritonas Ariunbaataras Ganbaataras. Jam įteikta ir didžiausia piniginė premija (100 tūkstančių dolerių) per visą P. Čaikovskio konkurso istoriją. Premiją mongolų dainininkui įteikė vienas iš P. Čaikovskio konkurso organizacinio komiteto pirmininkų Valerijus Gergijevas, lydimas Rusijos kultūros ministro Vladimiro Medinskio. „Šiame konkurse buvo daug atradimų. Tai įdomiausias pasaulio muzikinio gyvenimo reiškinys – dviejose Rusijos kultūros sostinėse koncertavo daugybė ryškių jaunų muzikų, visas žvaigždynas. Dėl tokio aukšto dalyvių profesinio meistriškumo žiuri diskusijos buvo labai karštos. Tačiau konkursuose taip būna. Net pats per pirmuosius turus kitaip įsivaizdavau finalo rezultatus, bet pagaliau tapome nuostabių atradimų liudytojais“, –

Muzikos barai / 2

Auksinis Luko Geniuðo sidabras prieš paskutinį renginį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo V. Gergijevas. Marijos teatro meno vadovas pabrėžė, kad laureatų laukia daug gastrolių. Jau artimiausiais mėnesiais muzikai vyks į ilgas koncertines keliones po Švediją, Olandiją, Japoniją, JAV ir Didžiąją Britaniją. Jau liepos 4-ąją P. Čaikovskio konkurso laureatus išgirdo Suomijos melomanai – šios šalies Mikelio mieste vyko V. Gergijevo vasaros festivalis. Puikios akustikos Martti Talvelos koncertų salėje, kuri laikoma viena geriausių Skandinavijos šalyse, skambino jaunieji pianistai.

P. Čaikovskio konkurso laureatais tapo 14 šalių atstovai. Lietuvai šis konkursas buvo išskirtinis, nes jame antrąją premiją ir sidabro medalį laimėjo mūsų publikos numylėtinis pianistas Lukas Geniušas, atkreipęs žinovų dėmesį nuo pat pirmojo pasirodymo. Visuose konkurso turuose Lukas skambino stabiliai puikiai – pelnytai juo didžiuojamės. Tačiau muzikos konkursai tuo ir ypatingi, kad vien puikiai skambinti nepakanka – pirmosios premijos ir aukso medalio pianistų kategorijoje laimėtojo Dmitrijaus Maslejevo iš Rusijos programa išsiskyrė konceptualumu,

nekonkursiniu požiūriu į jos sandarą.

Dalyvauti žiuri darbe jau antrą kartą buvo pakviestas violončelininkas Davidas Geringas, atstovavęs Lietuvai ir Vokietijai. Maestro ugdytinė Seung Min Kang iš Pietų Korėjos pelnė penktąją premiją violončelininkų konkurse. D. Geringas paviešino dar vieną įdomų Lietuvai faktą: antrąją premiją ir sidabro medalį laimėjęs violončelininkas Aleksandras Ramas iš Rusijos turi ir Lietuvos pilietybę, dažnai atostogauja mamos gimtajame mieste Palangoje.

Iki šiol turėjome tik du P. Čaikovskio konkurso laureatus – violončelininką Davidą Geringą (1970 m. pelnė pirmąją premiją ir aukso medalį) ir dainininką Vaclovą Daunorą (1966 m. pelnė ketvirtąją premiją). n Baigiamajame konkurso koncerte apsilankė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

XV tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso laureatai DIDYSIS PRIZAS – Ariunbaatar Ganbaatar (Mongolija) PIANISTAI: Pirmoji premija ir aukso medalis – Dmitrij Maslejev (Rusija) Antroji premija ir sidabro medalis – Lukas Geniušas (Lietuva, Rusija), Georges Li (JAV) Trečioji premija ir bronzos medalis – Sergej Redkin (Rusija), Daniil Charitonov (Rusija) Ketvirtoji premija – Lucas Debargue (Prancūzija) SMUIKININKAI: Pirmoji premija neskirta Antroji premija ir sidabro medalis – Yu Chien Tseng (Taivanas) Trečioji premija ir bronzos medalis – Haik Kazazyan (Rusija), Aleksandra Konunova (Moldova), Pavel Miliukov (Rusija) Ketvirtoji premija – Bomsori Kim (Pietų Korėja), Clara Jumi Kang (Vokietija) VIOLONČELININKAI: Pirmoji premija ir aukso medalis – Andrej Ioniță (Rumunija) Antroji premija ir sidabro medalis – Aleksandr Ram (Rusija) Trečioji premija ir bronzos medalis – Aleksandr Buzlov (Rusija) Ketvirtoji premija – Pablo Ferrández-Castro (Ispanija) Penktoji premija – Seung Min Kang (Pietų Korėja) Šeštoji premija – Jonathan Roozeman (Olandija) VOKALISTĖS: Pirmoji premija ir aukso medalis – Julija Matočkina (Rusija) Antroji premija ir sidabro medalis – Svetlana Moskalenko (Rusija) Trečioji premija ir bronzos medalis – Mane Galojan (Armėnija) Ketvirtoji premija – Antonina Vesenina (Rusija)

Lukas Geniušas skambina laureatų koncerte Sankt Peterburge. Diriguoja Valerijus Gergijevas

Pirmosios premijos ir aukso medalio laimėtojas pianistas Dmitrijus Maslejevas (Rusija)

Luko Geniušo interviu žiniasklaidai

Žiuri darbe dalyvavo violončelininkas Davidas Geringas Antrąją premiją ir sidabro medalį laimėjęs violončelininkas Aleksandras Ramas

VOKALISTAI: Pirmoji premija ir aukso medalis – Ariunbaatar Ganbaatar (Mongolija) Antroji premija ir sidabro medalis – Chuanyue Wang (Kinija) Trečioji premija ir bronzos medalis – Hansung Yoo (Pietų Korėja) Ketvirtoji premija – Dmitrij Grigorjev (Rusija)

Didžiojo prizo laimėtojas mongolų baritonas Ariunbaataras Ganbaataras

Antrosios premijos ir sidabro medalio laimėtoja Svetlana Moskalenko (Rusija)

Muzikos barai / 3

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vilniaus festivalis 2015

Muzikos barai / 4

Muzika nuðvieèia pasaulá

K

uo iš kitų panašaus pobūdžio kultūros įvykių Lietuvoje išsiskiria vienas prestižiškiausių Vilniaus festivalis, jau devynioliktąjį kartą surengtas šių metų birželį? Gal kad čia labiau akcentuojamas buvimo Europoje pulsas, kad nuolat jaučiant lėšų stoką stengiamasi laikytis vertybinių kelio ženklų? Didis menas tarnauja dideliems tikslams – šie L. van Beethoveno žodžiai tarsi koks priesakas jau nebe pirmus metus Vilniaus festivalio organizatorių rašomi spaudai skirtuose puslapiuose.

Klasikinių formų ilgesys jau kuris laikas vis labiau ryškėja kūrybinio gyvenimo kontekstuose – nuo poezijos, dailės iki muzikos. O visa kita – žanrų ir stilių kaita, atradimai ir praradimai yra tarsi spalvinės, tembrinės ir kitokios kūrėjų pratybos siekiant tos pasiilgtos, vis tebeieškomos ir būtinai pasikartosiančios harmonijos. Tikėkime, jos link veda ir neišblėsęs festivalio požymis – kasmet specialiai jam parašytų kūrinių premjeros. Šio festivalio atidarymo koncerte skambėjusi Gedimino Gelgoto „Extracultural“ orkestrui ir ansambliui, tiesa, buvo lyg fejerverko šūvis, tinkantis šventės

pradžiai. Jau net spaudos konferencijoje labiausiai išsiskyrė jaunatviškas kompozitoriaus optimizmas. Laimingas, kad susirado bendramintį – Niujorke gyvenantį „nevaržomą dvidešimt pirmojo šimtmečio menininką“ dirigentą Kristjaną Järvi, drauge su juo išjudino mūsų muzikos šventės atidarymo rimtį. Jautėme tam tikrą dozę žaismingos ironijos, kai gražiosios ansamblio merginos – meistriškai grojančios smuikininkės – kampuotais judesiais pakeldavo strykus ar makabriškai atsilošdavo, suteikdamos reginiui jaunimo pamėgtų zombiškų bruožų, kuriuos papildė pirštinėti mūsų solidžiausio orkestro kontrabosininkai. Dar pridėjus šviesų blykčiojimą, tai buvo išties vizualus kūrinys, šaukte šaukiantis: nebandykit manęs klausytis užsimerkę! O į egzistencines gelmes mus vesti turėjo progų ir festivalyje skambėjęs Beethovenas, ir mūsų amžiaus didžiuoju tapęs Arvo Pärtas, kuriam šį rudenį sukaks aštuoniasdešimt. Birželio trečiosios koncerte skambėjo jo „Fratres“ smuikui, styginiams ir mušamiesiems bei „Tabula rasa“ dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Laima JONUŠIENĖ

Muzikos barai / 5

Vilniaus festivalis 2015 Festivalio užrašuose esu pasižymėjusi: pirmojo ir paskutinio koncerto pianistai. Šiais metais pradėti festivalį teko Khatiai Buniatishvili.

Ji aktyviai koncertuoja pasaulyje, jos pavardę teko matyti ir „Mezzo“ kanalo programose. Vilniuje ji grojo S. Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 c-moll, op.18.

Nežinau kodėl, tačiau sunku apie šią interpretaciją ką pasakyti... Nejau įspūdį blaškė kiek kabaretiška pianistės išvaizda? Temperamento ar garso stiprumo imitavimas? Gal noras prisiderinti prie K. Järvi ekscentriškumo?

Gal trukdė „melodinio tankio fenomeno“ nebuvimas, nors tai daugiau taikoma Turgenevo prozai... Gal meninės individualybės stoka, nekalbant apie ištikimybę aukštajai muzikavimo tradicijai ar neblėstantį tono taurumą.

Nebuvimas to, ką išgirdome iš Luko Geniušo P. Čaikovskio konkurso finale. Tiesa, tai buvo kitas, Trečiasis, Rachmaninovo koncertas fortepijonui ir orkestrui. Net tie ne taip jau lengvai pastebėti netikslumai kadencijoje, kai vertintojai vietoj šauktuko padėjo tašką, nepakeitė esmės. Svarbiausia, patyrėme, ką reiškia atlikėjo asmenybė interpretuojant S. Rachmaninovą. Ne K. Buniatishvili naudai... ***

M

ūsų laikų kultūriniam, kūrybiniam gyvenimui, besiblaškančiam tarp susimaišiusių vertybių, žanrų ir stilių, pramogų ir technologijų diktatūros, nuolatinių švietimo reformų, nebepažįstamos jokios pastovesnės būsenos – tik projektai. Jais gyvybę palaiko ir Vilniaus festivalis drauge su simboline valstybės vadovų globa, geranoriška užsienio šalių ambasadų, kultūros institutų pagalba, rėmėjų dosnumu, kuriuo jau nuo seno garsėja ir įdomioji istorija. ...Hic jacet pecator Pac – skelbia užrašas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios durų portale, primindamas iškiliausių baroko statinių fundatorių bei mecenatą LDK etmoną, Vilniaus vaivadą, nuolankų Dievo tarną ir nusidėjėlį (pecator) Mykolą Kazimierą Pacą, jo paties noru palaidotą čia, po bažnyčios slenksčiu...

Muzikos barai / 6

...Kas Kražiams pastatė licėjų, kas gi dosniąją dešinę meiliai atvėrė – patetiškai retorinį klausimą taria antikos deivė lietuviškojo Horacijaus Motiejaus Kazimiero Serbievijaus poemoje „Miškų žaidimai“, pabrėždama Karolio Chodkevičiaus dosnumą...

Proginės ir užsakytos kūrybos gausu ir muzikos istorijoje. Žinoma, visada buvo svarbu mecenato, užsakovo meninės vertės samprata, intuicija, kodėl jam labiausiai patiko pasirinktojo autoriaus kūrybinės galios.

Kaip matėme iš festivalyje skambėjusių J. S. Bacho pasaulietinių proginių kantatų, užsakyti kūriniai paliko pėdsaką kultūros istorijoje.

Optimizmo tokie pėdsakai teikia ir šiandien. Jei ne Neubauerių šeimos fondas, ne Bloombergas ir kt., nematytų pasaulis garsiųjų „Metropolitan Opera“ transliacijų įvairių šalių kino teatruose. Štai praėjusiųjų metų gruodį teko atsidurti moderniausioje 400 vietų salėje, įrengtoje... Egipto smėlynuose. Verslininkų Savirių šeimos iniciatyva sukurtame butaforiniame rojuje – savotiškoje Venecijoje ties Raudonąja jūra El Gounoje, tvirtai suręsta infrastruktūra leidžia gyvuoti technikos universitetui, kurio bazėje su naujųjų technologijų pagalba kuriami ne fejerverkai, o galimybė pamatyti ir išgirsti kokybišką operos transliaciją iš kitos pasaulio pusės.

Tokie tad buvo nukrypimai į artimesnius ir tolimesnius Vilniaus festivalio kontekstus prisimenant amžinai kilnią mecenatų (rėmėjų) misiją, sulaukus nemažos dešimties dienų pertraukos tarp renginių ir prieš susikaupiant paskutiniam – birželio 21sios – koncertui Operos teatro salėje.

Beje, dar norėjau pridurti, kad pasaulis vieningai ploja mecenatams ir niekada tarp kūrinio dalių, kaip tebedaro Vilniaus festivalių publika, nuolat erzindama jautresnius klausytojus. Gal tai ir rodo, kad pavyko „pritraukti“ daugiau publikos, tik nesinorėtų dėl atsitiktinai čia užklydusiojo prarasti tikrojo muzikos suvokėjo. Gal festivalio edukacinis optimizmas padės išspręsti ir šias problemas, kurios, atrodo, seniai neberūpi nei bendrojo lavinimo, nei muzikos mokykloms. Nuo muzikos

suvokimo kultūros išdidžiai nusisuka ir aukštojo mokslo įstaigos, esą dėl to nesolidu nusileisti iš savo aukštybių.

Matyt, šią naštą ir toliau reikės palikti koncertų pranešėjoms, kurios mandagiai, diplomatiškai, sąmojingai yra ne kartą bandžiusios tai daryti.

Ir vis dėlto Vilniaus festivalis ypač šiemet smarkiai išsiskyrė tuo edukaciniu optimizmu, kurio rezultatus paliudijo birželio antrosios vakaras – susitikimas su Pekino nacionalinės operos artistais, režisieriumi Sun Guiyuaniu, lektoriumi Xu Zhaogunu.

Pekino nacionalinė opera jau seniai vertinama kaip unikalus pasaulio kultūros reiškinys, dažnai apibūdinamas abstraktokais aikčiojimais – esą tiesiog malonu klausytis melodingos ir ausiai neįprastos kinų kalbos, žavėtis visų vaivorykštės spalvų kaita scenoje, tobulais artistų judesiais, jų įvaldytu kovos menu. Labai seniai Vilniuje buvusi Pekino opera ir paliko tokius abstraktokus įspūdžius. Susižavėjimus ilgainiui sukonkretino Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos atlikėjų menų asociacijos bendradarbiavimas. Ir kad kinų opera į Vilniaus festivalį atsitiktinai nenukrito iš dangaus, liudija pernai vykę Baltijos šalių bei Kinijos kultūriniai mainai. Kaip jų rezultatą prisimename Kinijos menų festivalį Baltijos šalyse – tai buvo atsakas į Baltijos kultūros festivalį Kinijoje. Įspūdingojo šių metų birželio antrosios edukacinio vakaro mūsų Filharmonijoje ištakų galėtume ieškoti net Vilniaus Daukšos vidurinėje mokykloje, Konfucijaus klasėje, kur taip pat susipažinta su Pekino operos menu – personažais, kostiumais, simbolinėmis grimo reikšmėmis.

Pekino opera kaip sudėtingiausia ir turiningiausia muzikinės dramos atmaina buvo pristatyta Vilniaus universiteto Teatro salėje praėjusių metų lapkričio mėnesį. Buvo proga visiems nemokamai stebėti Pekino atlikėjų pasirodymus, ištraukas iš operų „Yang giminės karvedės“, „Raudonoji uola“. Tokią pat progą turėjo ir kauniečiai Vytauto Didžiojo universitete.

Pekino opera – savotiškas Kinijos istorijos, papročių, kultūros, meno koncentratas, savo pakiliais, kiek pompastiškais pavidalais pasireiškęs

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

aštuoniolikto-devyniolikto amžių Pekine, imperatoriaus rūmuose. Tai muzikinė drama, spalvinga tarsi rojaus paukštė, realizmo ir simbolizmo derinys, skambantis falcetu – įtampos balse paženklinta dainavimo maniera. Muzika čia suteikia formą scenoje tekančiam laikui, akcentuoja ir įprasmina visas joje esančias spalvas, nors orkestrą sudaro tik dviejų rūšių instrumentai: švelnaus skambesio styginiai – smuikai jinghu, mėnulio formos mandolina yuegin, keturių stygų liutnia pipa, ir trankūs mušamieji – gongai, lėkštės, mažasis ir didysis būgnai.

Negi užtenka pentatonikos operos turiniui išreikšti? Kompozitorius prof. G. Kuprevičius yra sakęs, kad mes, europiečiai, tiesiog negirdime galybės tarpgarsių, subtilių niuansų, kurių prisodrinta Rytų muzika. Beje, šiuolaikinis pasaulis vis atidžiau į tuos garsus įsiklauso, jie vis dažniau skamba įvairių muzikos stilių kūriniuose – ir tada, kai oktavoje dvigubai daugiau nei 12 pustonių...

Pekino opera kaip muzikinė drama teikia pagrindo mintims apie Rytų kultūros įtaką mūsų kontinento dramos teatrui, užtenka prisiminti V. Mejerholdą ir jo „Princesę Turandot“. Svarbi ir itin rafinuota Rytų psichologija, aiški metafora, prie kurių jauni žmonės šiandien pratinami ir mūsų scenos meno studijose. Rengiant būsimuosius aktorius, bent jau anksčiau, būdavo būtini etiudai su menamais daiktais, ką matėme ir susipažindami su Pekino artistais, kai pasitelkus fantaziją pasiekiama tikrų žaismės stebuklų.

Pagaliau, kas apskritai yra teatro menas, jei ne didysis žaidimas sąlygiškoje scenos erdvėje? Apeini ratą, rodė režisierius Sun Guiyuanas, ir jau esi įsitikinęs, kad atkeliavai iš Pekino į Vilnių...

Tiek susitikime, tiek spektaklyje buvo sunku patikėti, kad dainininkai yra įvaldę ne tik scenos kalbą, bet ir akrobatiką, šokį, gimnastikos elementus, kovos meną. Akivaizdu, koks nepasiekiamas mums J. Miltinio idealas: aktorius privalo būti ir filosofas, ir akrobatas. Nesinorėtų sutikti su nuomone, kad Pekino operos artistai

Kinijos kultūros metų Baltijos valstybėse puošmena – Pekino nacionalinės operos spektaklis „Jangų giminės karvedės“ (Female Generals of the Yang Family), parodytas birželio 4 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, – pakerėjo ir Vilniaus festivalio publiką

scenoje nekuria charakterių. Narsioji močiutė Še – Zhang Jing mūsų matytoje operoje kaip tikra dramos artistė stebino sąmoju, temperamentu, ir be simbolinių jos aprangos spalvų ar grimo, net be tų specifinių sąlyginių judesių būtų buvę aišku, kodėl prislėgta sielvarto jos herojė atmetė reikalavimą pasiduoti ir kodėl nepavyko pagrobėjams Moliūgų slėnyje įbauginti jos kariuomenės.

Cirkas mūsų platumose nuo seno – tik pirminė ar antrinė žaliava humaniškiems kino scenarijams, operų siužetams, dailei. Pekino operos artistai, nugalėdami žemės trauką bei kūno svorį, regis, cirką pakylėjo į didžiojo meno aukštumas.

Taip kūryba nušviečia pasaulį, ieškodama laiko ir erdvės traktuočių, žodžio ar melodijos reikšmių, kuriose slypi ir metafora, ir filosofinė prasmė. ***

B

acho temą Vilniaus festivalyje pradėjo mandolinos ir kamerinio orkestro šventė birželio 3 dieną – pirmoje dalyje J. S. Bacho Koncertą klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, BWV 1052, atliko mandolinos virtuozas Avi Avitalis (Izraelis) ir Lietuvos kamerinis orkestras.

A. Avitalio baroko technikos studijos Italijoje skambinant mandolina, savotiška liutnios giminaite, natūraliai padiktavo kiek vivaldišką požiūrį

į to laikotarpio kūrinius. Be to, ir pats J. S. Bacho Koncertas klavyrui nereikalauja tokio solidaus ar tvirto garso, koks yra įsigyvenęs dažno suvokėjo sąmonėje. Tiesa, pirmoji pažintis su solistu jau įvyko atsivertus festivalio programą, kurioje iš kitų plokščių skaitmeninių iliustracijų ypač išsiskyrė meninė atlikėjo nuotrauka – jaunuolis, žengiantis Venecijos kanalo krantine su muzikos instrumentu rankoje.

Blyškios spalvos, susiliedamos su sidabrine kanalo šviesa, suteikia nuotraukai dvasingo senovės dvelksmo...

Jaunuolis, įžengęs į Filharmonijos sceną, ir savo pasirinktu repertuaru, ir grojimu atitiko meninės nuotraukos sukurtą įvaizdį. Tai išties dvasingas virtuozas, besistengiantis įsijausti į atliekamo kūrinio laikotarpį ir stilių. Tačiau jis ne iš tų, kurie, įsigilinę į savo pasaulį, žerdami nuo scenos atlikimo technikos stebuklus, aplink daugiau nieko nemato. Priešingai, A. Avitalis – natūralus, spontaniškas ir šiltai bendraujantis su klausytojais.

Vaidoto Daunio leistame almanache „Regnum“ šviesaus atminimo filosofas Romualdas Ozolas rašė: Bachas yra pasikartojimo džiaugsmas...

Tai kartojimas su malonumu, kai būties regėjimas nėra nei atradimas, nei žygdarbis... Bacho universalumą filosofas lygina su amžinybe, „nesvarbu, kaip ji mums iškiltų – „Pasija pagal Matą“, BACH tema ar paprasčiausia sveika ir darbinga kasdienybe. Pasta-

Muzikos barai / 7

Vilniaus festivalis 2015 todėl, kad šio miesto, taip pat Varšuvos, Katovicų aukštosiose muzikos mokyklose įdiegtos senosios muzikos studijos. Svečių orkestro dirigentas A. Kosendiakas aktyviai dalyvauja ir edukacinėje, ir organizacinėje veikloje, pirmiausia reikalaudamas „muzikos amato ir gilaus meno pažinimo“.

Birželio 9-ją Valdovų rūmuose skambėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovams dedikuotos J. S. Bacho kantatos.

Atliko Vroclavo baroko orkestras ir 12 dainininkų.

Mūsų girdėtose pasaulietinėse proginėse kantatose skambėjo ir džiugūs Kalėdų oratorijos, ir geliantys „Pasijos pagal Morkų“ aidai. Tai taip pat dalis to pasikartojimo džiaugsmo, kai subtiliausios jo ribos atskiria genijų nuo banalybės. Ir ne tik muzikoje.

Karalienės Marijos Žozefos sveikinimo kantatoje girdėjome būsimus Kalėdų oratorijos pasikartojimus, nors į karalienę keturiomis vokalinėmis partijomis dar kreipėsi mitologinės deivės ir dievai.

Augusto III motinos Eberhardinos atminimui skirta gedulo odė „Nušviesk, valdove...“ – būsimosios „Pasijos pagal Morkų“ užuomina.

Antroje koncerto dalyje skambėjusi kantata „Riskitės, žaismingos bangos...“ – dedikacija Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III Saksui gimimo dienos proga. Keturios vokalinės partijos – soprano, alto, tenoro ir boso – simbo-

roji, beje, šiandien mums ypač prasminga“.

Tai svarbu ir tada, kai muzika šviečia pasauliui visų pirma toje darbingoje kasdienybėje, nepamirštant edukacijos, be kurios neteks prasmės net patys brangiausi projektai.

Sunkiai aprėpsi pasaulį, nesuderinęs laiko ir erdvės traktuočių, stiliaus grynumo, neišsiaiškinęs prasmių, kurios juose slypi. Bacho kūryba jau savaime motyvuoja prasmingesnį suvokėjo žvilgsnį – ar tai būtų kompozitoriaus sakraliniai, ar pasaulietiniai kūriniai. Šia proga norėtųsi priminti muzikologės V. Markeliūnienės nuomonę apie interpretacijos laisvę, kuri pas mus dažniausiai grindžiama vien burtažodžiu „meninė intuicija“, o ne žiniomis, kurias suteiktų rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (7 meno dienos, Nr. 24 (1130), 2015.06.19). Mūsų senosios muzikos žinovai, turėję progą Vilniaus festivalyje išgirsti Vroclavo baroko orkestrą, kaimynams sveikai pavydėjo muzikavimo ir muzikos suvokimo kultūros ugdymo politikos. Vroclavo baroko orkestras gimė Birželio 9 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose skambėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovams dedikuotos J. S. Bacho kantatos, kurias atliko svečiai iš Lenkijos – Vroclavo baroko orkestras ir vokalistų ansamblis, dirigavo Andrzejus Kosendiakas

Muzikos barai / 8

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Kvartetų duetas: Kremonos kvartetas ir styginių kvartetas „Mettis“

lizuoja keturias upes, tekančias per apdainuojamo karaliaus valdas.

Koncertas vyko Valdovų rūmų Renesanso salėje, į kurią šiuolaikiniais laiptais reikia kopti tarsi į pilies bokštą. Į rūmus, atstatytus ant autentiškų istorinių sluoksnių, nedrąsiai žvelgia senovė, nors, kaip reikalauja laikas, čia patenka vis daugiau skaitmeninės technikos, įrengti liftai, eskalatoriai.

Muziejaus stenduose eksponuojami garsieji Žemutinės pilies artefaktai – kokliai su augalų ir vyčių siluetais, savo amžiumi senesni už mūsų tąsyk girdėtas J. S. Bacho dedikacijas skambant autentiškų muzikos instrumentų kopijoms. Tokie instrumentai ypač jautrūs, reikalauja daug dėmesio ir dažno derinimo. ***

K

vartetinio muzikavimo tradicijomis garsėjančiame Vilniuje birželio 11-osios koncertas buvo prasminga intelektuali šventė: girdėjome vieną įdomiausių kamerinių ansamblių – Kremonos kvartetą (Quartetto di Cremona) iš Italijos ir 2011 m.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Augustino Vasiliausko klasėje, susibūrusį styginių kvartetą „Mettis“.

Nublanko standartinė melodingumo sąvoka išgirdus sodrų stradivarišką Kremonos kvarteto skambesį.

L. Boccherini opusas C-dur, op. 2 Nr.

6, G. 164, didelio styginių kvarteto meistro kūrinys, buvo atliktas virtuoziškai, elegantiškai, su rokokui būdinga žaisme.

Vienintelio pasauliui žinomo G. Verdžio Styginių kvarteto e-moll intonacijose, be abejo, ieškome jo operų motyvų ir randame šiek tiek „Aidos“ užuominų. Būta bandymų paryškinti, o gal nuslėpti šio kūrinio kvartetinio mąstymo logiką, matyt, vadovaujantis kitokiais kompozitoriaus įvaizdžiais, gal turint galvoje jo stulbinantį vokalinį ansambliškumą operose. Festivalio koncerte girdėtas styginių kvartetas taip pat yra susilaukęs transkripcijų, viena jų skambėjo ir mūsų Filharmonijoje.

Tačiau išgirstas autentiškasis kvarteto variantas buvo įdomus savotišku akademiškumo bandymu kompozitoriaus atokvėpiuose tarp operų. Ir tas idealus muzikavimas priminė idealią vasaros muzikos akademiją!

Po svečių pasirodymo nelengva buvo mūsų kvartetui. Tačiau „Mettis“ nudžiugino iš lietuviškos kvartetinės mokyklos paveldėtu nepaprastu ansambliškumu, ypatingu susiklausymu ieškant savos interpretacijos. Ir iš visų festivalyje skambėjusių minimalistinio stiliaus kūrinių ar užuominų „Mettis“ pagrotas Ph. Glasso Styginių kvartetas Nr. 2 „Company“ buvo pats įspūdingiausias.

Koncerto pabaigoje kartu su svečiais griežiamas F. MendelssohnoBartholdy styginių oktetas Es-dur, op. 20, darniai sujungė kiek skirtingos patirties jėgas. ***

T

eisūs buvo ir tie, kurie tikra švente pavadino birželio septintąją Filharmonijos salėje vykusį džiazo pianisto ir kompozitoriaus Grégory Privat kvinteto koncertą „Martinikos praeities pėdsakai“. Čia skambėjo unikali keturiolikos dalių kompozicija, džiazo muzikos kalba pasakojanti tikrą istoriją.

Po 1902 m. Pelė ugnikalnio išsiveržimo, sunaikinusio visą buvusią Martinikos sostinę Sen Pjerą ir jos gyventojus, vienintelis gyvas liko akmeniniame bunkeryje kalėjęs Louisas-

Auguste´as Cyparis. Po šių įvykių jis tapo garsaus keliaujančio amerikiečių cirko žvaigžde ir gastroliuodamas po pasaulį pasakodavo savo neįtikėtiną istoriją.

Ta istorija buvo pagrindas laisvoms ir nevaržomoms, egzotikos (ne tik Karibų) kupinoms improvizacijoms, kurias vis dėlto suvaldė atlikėjo subtiliai konstruktyvus mąstymas ir, matyt, veltui nepraėjusios harmonijos pamokos. G. Privat, sakyčiau, yra Jackas Kerouacas (jei prisiminsime šį bitnikų kartos rašytoją) muzikoje – gebėjimu nerūpestingumu ir sąmoju nuspalvinti šiurkščią gyvenimo faktūrą. Šviesus saulėtas pasakojimas seniai įvykusios tragedijos pagrindu galėjo būti ir kiek baladiško pobūdžio, su pavojais pasinerti į saldžią melodramą, bet jos išvengti padėjo G. Privat intelektualinė drausmė, jausmingumas pakluso konstruktyviam mąstymui ir įsiliejo į laisvojo džiazo stilių... Ir kad priešingai nei džiazo klubuose čia nebuvo leista atsiskleisti kitiems talentingiems grupės muzikantams, matyt, padėjo teatrališkumo nuojauta, tarsi priminimas, kad yra tokie antikinės tragedijos principai, kai pagrindiniam herojui pritaria arba prieštarauja visi kiti, net aplinka...

Tai šviesus muzikinis pasakojimas, kuriame pro rupią faktūrą šviečia aukso dulkės. ***

K

aipgi švente nepavadinsi Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto Operos ir baleto teatro salėje, kai buvo pagerbti artimiausi kaimynai latviai pirmininkavimo Europos Tarybai pabaigos proga, dalyvaujant mūsų gerai pažįstamam jaunam ir jau gana pagarsėjusiam pianistui Vestardui Šimkui, Kauno valstybiniam bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorams, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Koncerto pradžioje nuskambėjęs latvių muzikos patriarcho E. Dārziņio Melancholiškas valsas išties sukėlė šventiškai melancholišką nuotaiką.

Džiazo pianisto ir kompozitoriaus Grégory Privat kvinteto koncertas „Martinikos praeities pėdsakai“

Jis turi aiškių savo laiko, pačios XX a. pradžios, stiliaus bruožų – saloniškumo, sentimentalaus melodingumo.

S. Prokofjevo 1921 metais sukurtas Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 C-dur, op. 26, pianisto V. Šimkaus atlikimo manierai ir temperamentui ypač artimas kūrinys: brandus ir vitališkas, žavintis netikėta nuotaikų ir spalvų kaita, tik šiam kompozitoriui būdingomis melodinėmis linijomis, kai lyriškiausi epizodai virsta išdaigomis, pinasi temos fortepijono ir orkestro instrumentų dialoguose. Čia toks svarbus dirigento vaidmuo, bet jį atlikti labai nelengva akustinėmis duobėmis pasižyminčioje Operos teatro salėje. Vis dėlto prastoka akustika negalėjo paslėpti interpretacijos privalumų, o ypač atliekant maestro Modesto Pitrėno ilgai brandintą L. van Beethoveno Simfoniją Nr. 9 d-moll solistams, chorui ir orkestrui. Dalyvavo solistai Liene Kinča (sopranas), Olesya Petrova (mecosopranas), Andreasas Schageris (tenoras), Rihardas Mačanovskis (baritonas-bosas).

Muzikos šviesa ir šiluma choro, orkestro ir solistų balsų tembruose, ypatingame styginių skambėjime – tai intelektualaus dirigento M. Pitrėno pastangų rezultatas. Beethovenas žavėjo romantinio polėkio drausme, polėkis netapo beforme ekstaze.

O mums visiems – ir muzikuojantiems, ir klausantiems, ir rašantiems – svarbiausia, kad nesubanalėtų klasiko žodžiai apie didį meną, tarnaujantį dideliems tikslams. n

Muzikos barai / 9

Vilniaus festivalis 2015

Menas be taisykliø

­– Khatia, kalbamės iškart po Jūsų repeticijos su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, su kuriuo rytoj skambinsite Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Jei Jums reikėtų užbaigti sakinį: „Rachmaninovo Antrasis koncertas yra kūrinys apie...“

­– Apie meilę. Apie gyvenimą... To pakanka.

– Ar grodama sau kuriate kokius nors vaizdinius?

– Taip, tačiau jie labai spontaniškai pasirodo ir išnyksta. Be to, grojant tą patį kūrinį, vaizdiniai nebūtinai turi kartotis – kiekvienąsyk jie gali būti kitokie. Kartais tai net ne vaizdiniai, veikiau tam tikrų emocijų koncentracija. Pasitaiko, kad muzika man primena kokį nors kvapą, susijusį su tam tikru gyvenimo momentu, – garsai gali priminti tai, ką užuodei pirmąsyk tą muziką girdėdama ar atlikdama.

Interviu su pianiste Khatia Buniatishvili Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI GRUZIJOJE GIMUSIOS KHATIOS BUNIATISHVILI VARDAS – VIENAS SKAMBESNIŲJŲ ŠIANDIENOS FORTEPIJONO MENO PASAULYJE. CHARIZMATIŠKOS DVIDEŠIMT AŠTUONERIŲ PIANISTĖS KELIAS Į MUZIKOS OLIMPĄ – BEMAŽ CHRESTOMATINĖ SĖKMĖS ISTORIJA. 2008 M. JI LAIMĖJO TREČIĄ VIETĄ IR PUBLIKOS PRIZĄ XII TARPTAUTINIAME ARTHURO RUBINSTEINO PIANISTŲ KONKURSE, 2010-AISIAIS PASIRAŠĖ IŠSKIRTINĮ ĮRAŠŲ KONTRAKTĄ SU „SONY CLASSICAL RECORDS“ KOMPANIJA. NUO TADA JAU IŠLEIDO TRIS SOLINES KOMPAKTINES PLOKŠTELES, VISAME PASAULYJE KONCERTUOJA SU RYŠKIAUSIAIS PARTNERIAIS IR, NORS KRITIKŲ POŽIŪRIS Į GRUZINŲ PIANISTĘ GANA NEVIENODAS, JI LYGINAMA SU JAUNĄJA MARTHA ARGERICH. ABEJINGŲ NEPALIEKANTI (NETRŪKSTA TIEK SUSIŽAVĖJIMO ŠŪKSNIŲ, TIEK IR NEIGIAMŲ VERTINIMŲ) BUNIATISHVILI PASIŽYMI SAVITU INTERPRETACINIU BRAIŽU IR NESTOKOJA ĮDOMIŲ ĮŽVALGŲ, KURIOMIS DALIJASI, PAVYZDŽIUI, PATI RAŠYDAMA ESĖ SAVO KOMPAKTINIŲ PLOKŠTELIŲ BUKLETAMS. SU PIANISTE KALBĖJOMĖS GEGUŽĖS 31 D. LIETUVOS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE, KUR JI RENGĖSI VILNIAUS FESTIVALIO PRADŽIOS KONCERTUI.

– Jūsų koncertų tvarkaraštis nepaprastai intensyvus. Kaip susidorojate su tokiu gyvenimo būdu? Ar siekiate išlaikyti kokius nors dienos ritualus, kad ir kur tuo metu būtumėte?

– Tiesą sakant, tikrai nelengva.

Pradėdamas karjerą apie visus tuos niuansus nenutuoki, o kai jau esi atsidūręs toje situacijoje, lieka gyventi šia diena stengiantis kaip nors palaikyti savo ritmą. O štai supratimo, kaip tai padaryti, labai trūksta. Nėra stabilumo, nuolat keliauji iš vienos vietos į kitą. Vienoks jausmas važiuoti į koncertų salę iš namų ir visai kitoks – iš viešbučio. Tačiau nuolat stengiuosi rasti aukso vidurį, tam tikrą balansą, ir jei nemanote, kad esu išprotėjusi keistuolė, vadinasi, man pavyksta!

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Kokius savo karjeros posūkius išskirtumėte kaip esminius?

Muzikos barai / 10

– Pradėti reikėtų nuo žmonių, kurie manyje įžvelgė menininkę, su kurių pagalba atsidūriau didžiojoje scenoje. Vienas jų – Gidonas Kremeris. Jis padėjo man žengti išties didelį karjeros žingsnį, ypač kamerinėje muzikoje. Tačiau man nepaprastai pasitarnavo dabarties „visuotinio prisijungimo“ situacija – tai, kad buvau filmuojama ir pamatyta daugybės žmonių. Man niekada neteko kaip nors ypatingai stengtis dėl savo karjeros, ko nors spausti. Ir taip nutiko ne dėl kokio nors konkurso prizinės Pianistė Khatia Buniatishvili

vietos, bet tiesiog dėl to, kad 2008-ųjų Rubinsteino konkursas buvo filmuojamas ir daugybė žmonių jo dalyvių pasirodymus galėjo žiūrėti internete.

Taip ir prasidėjo mano karjera: buvau pastebėta, kažkam pasirodžiau įdomi. Ėmė plaukti pasiūlymai, susidomėjo įrašų kompanijos, agentūros...

– Nepaneigiamai esate patraukli medijoms. Beje, ar niekada neteko pajusti, kad turite įdėti papildomų pastangų, meninės energijos, tarsi privalėtumėte įrodyti kritikams, kad ne tik puikiai atrodote, bet ir gerai grojate?

– Nuo vaikystės save suvokiau kaip talentingą, bet ne kaip gražią. Be abejo, laikui bėgant daug kas keičiasi, kaip ir žmonių vertinimas, bet tik ne vidinis pojūtis. Jei to klausiate, darau išvadą, kad tai, kaip aš save suvokiu, ir tai, kaip mane mato kiti, nepaprastai skiriasi.

Mano toks charakteris, kad labai nemėgstu kam nors ką nors įrodinėti. Jei prireikia, vadinasi, žmonės tiesiogiai manyje to neįžvelgė, ir manęs kontaktas su tokiu žmogumi ar tokia publika tiesiog nedomina. Juk užtenka pažvelgti žmogui į akis, ir iškart gali suprasti, koks jis. Ir jei kas nors to nepastebėjo iš pirmo žvilgsnio, vadinasi, lieka dvi galimybės: arba jis nenorėjo to įžiūrėti, arba nepajėgus tai padaryti. Abiem atvejais nenorėčiau būti stebima ir vertinama žmonių, kurie nemato, kokia iš tiesų esu.

– Vis dėlto, regis, savo kūrybiniam įvaizdžiui skiriate ypatingą dėmesį. Kieno idėjos paprastai slypi už Jūsų gražiųjų fotosesijų? Kiek tie kadrai atspindi Jūsų asmenybę, nuotaikas, atliekamą muziką?

– Tiesą sakant, esama daugybės fotografijų, kurios man nieko nereiškia. Labai skiriasi nuotraukos, daromos žiniasklaidai, – šios man nelabai rūpi, ir tos, kurias darome specialiai kompaktinėms plokštelėms: pastarosios yra teminės, ir jos man tikrai svarbios. Visų pirma dėl to, kad domiuosi kitais menais. Tad visa tai darau ne todėl, kad norėčiau sukurti kokį nors ypatingą įvaizdį, bet dėl to, kad mane tai domina. Esu pianistė, bet man patinka būti ir filmuojamai, ir filmuoti kitus; man patinka kamera, kinas, fotografijos menas. Savo kompaktinėms plokštelėms idėjas

visuomet siūlau pati – mano įrašų kompanija „Sony“ nediktuoja, ką turėčiau daryti. Fotografams pateikiu savo koncepciją, o tada jie, be abejo, turi visišką laisvę kurti taip, kaip tą mano idėją supranta. Man regis, ypač puikiai mums sekasi dirbti su Esther Haase – ji buvo visų trijų mano kompaktinių plokštelių fotografė, ir šios nuotraukos man tikrai šį tą reiškia, jos visos kuria tam tikras istorijas, susijusias su pačių CD pasakojimais.

Muzika neturėtų būti atskirta nuo to, ką matai atsivėręs albumą: tai tarsi gyvenimo albumas, viskas jame yra neatsiejama, harmoninga.

– Tiesiog užbėgate už akių mano tolesniems klausimams. Ant Jūsų naujausio albumo „Motherland“ viršelio Jūs – tarsi Frida Kahlo. Norėčiau, kad papasakotumėte apie savo CD: ne tik jų viršelius, bet ir ką norėjote tais albumais pasakyti. Paprašysiu pakomentuoti visus, tačiau pradėkime nuo „Motherland“, kurį tikriausiai galima būtų pavadinti pačiu intymiausiu. Kokie kūriniai jame skamba ir kodėl?

– Kompaktinė plokštelė dedikuota mamai. Norėjau įteikti jai dovaną, kol ji yra šalia, kol jauna ir puikiai jaučiasi – kaip dažnai mes mamas prisimename pernelyg vėlai, galvodami, kad jos gali laukti amžinai!

Tad pagrindinė inspiracija čia – mano mama ir motinos idėja apskritai. Be abejo, pavadinimas (pažodžiui motherland – motinos šalis) susijęs ir su šaknimis, su gimtine. Šalia viso to motina tiesiogiai ir netiesiogiai simbolizuoja kūrybingumą. Kūryba – tai ir gimties procesas, potencialas, glūdintis kiekvienoje moteryje. Taip, gal tai skamba kiek feministiškai (ir čia

Frida Kahlo iš tiesų būtų vienas iš pavyzdžių), tačiau šis feminizmas yra labai sensualus, subtilus ir švelnus, jis jokiu būdu nereiškia vyrų menkinimo – veikiau atliepia tiek moterų, tiek ir vyrų moteriškąjį pradą. O šis dar susijęs ir su Motina Žeme, iš kurios stiebiasi ne tik gėlės, bet ir bjaurastis…

– Kaip kad graikų mitologijoje Demetra – deivė motina, žemės derlingumo globėja?

– Būtent. Kiekvienoje kultūroje – ar tai būtų antika, judaizmas ar krikščionybė – egzistavo moters, Dievo motinos kultas, susijęs su kūrybingumu plačiąja prasme. Šio albumo viršelyje – gėlės ir nuogos (iš tiesų taip nėra, nors matome vien nuogą odą) moters veidas, ir visa tai kyla iš Žemės. Galėtumėte paklausti – jei jau koncepcija buvo tokia natūralistinė, kodėl tiek daug makiažo ir įmantri šukuosena, bet tai vėlgi buvo sumanyta norint pabrėžti, kad šis veidas – vaiko, merginos, kuri vėliau taps vaisinga moterimi. Visos šios gijos veda į vieną idėją, kurią ir norėjome įkūnyti. Šis CD – išties pats intymiausias:

Muzikos barai / 11

Vilniaus festivalis 2015 jam parinkau kūrinius, kurie man labai patinka, taip pat ir tai, ką mėgsta mano mama. Be to, galbūt pastebėjote, jame derinami patys įvairiausi stiliai – nuo baroko iki muzikos kino filmams (ir Giya Kancheli, ir Arvo Pärtas). Man buvo svarbu parodyti, kad, eksponuodami visus šiuos skirtingus stilius, tarsi galime panaikinti pačią stiliaus sąvoką. Viską sumaišydamas ilgainiui imi ir suvoki, kad tai tiesiog tam tikras emocijas kurianti intymi muzika. Tos emocijos nepriklauso konkretiems laikotarpiams ar epochoms, lieka tik dabartis – toji akimirka, kai jas patiri. Dažnai mes atskiriame klasikinę muziką nuo kitos, tačiau šis požiūris – ne man. Esama muzikos, kurią aš mėgstu, ir tokios, kuri mažiau patinka, tačiau apskritai man nėra svarbu, kuriame amžiuje ji buvo sukurta. Joje man svarbiausia – emocijų koncentratas.

– Savo vienatemes kompaktines plokšteles paskyrėte Chopino ir Liszto kūrybai...

– Taip, mano debiutinis albumas skirtas Lisztui. Nuo tada, kai buvau šešiolikos, norėjau įgroti būtent Lisztą – jame juk dera tiek skirtingų veidų! Lisztas buvo ir širdžių ėdikas, charizmatiškas scenos karalius, ir kartu labai religinga, gili, romi ir rimta asmenybė. Tai – esminis Liszto ypatumas. Tarkim, ekstremaliai dvilypė Schumanno prigimtis kėlė jam sunkumų, tos dvi pusės tarpusavyje kovojo, o Lisztas puikiausiai jautėsi būdamas tiek velniškas, tiek ir šventas: viskas jame derėjo. Man be galo patinka toji harmoninga jo įvairovė, savotiška darna chaose.

2012 m. išleistas Chopino muzikos albumas reflektuoja Rytų ir Vakarų Europą jungiantį bikultūriškumą.

Chopinas – nuostabus Vakarų europiečio, gyvenusio tipišką, labai įdomų paryžiečio gyvenimą, pavyzdys, tačiau jis niekuomet neprarado saitų su savo tėvyne Lenkija – jo mintys nuolat ten klajojo. Juk žinome vienintelį tokį kompozitorių, kurio širdis palaidota Varšuvoje, o kūnas – Paryžiuje, ir šį jau net ne simbolinį, bet visai tiesioginį pasidalijimą aš jo muzikoje jaučiu labai stipriai. Ką jau kalbėti apie tai, kad man pačiai toks dualumas nepa-

Muzikos barai / 12

prastai artimas: nors gyvenu Vakarų Europoje, gimiau Gruzijoje ir mano mintys tebėra ten, labai aiškiai justi, kad mano požiūriai į politiką ar bet ką, kas vyksta pasaulyje, labai stipriai veikiami kilmės. Man regis, Jums tai puikiai suprantama. Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, kuri net ir šioje pavojingoje situacijoje (o mes visi dabar esame pavojingoje situacijoje, kuri susiklostė dėl mūsų didžiojo kaimyno) sugeba išlikti drąsi ir ištikima savo idėjoms, nesitraukia iš tiesos kelio. Bent jau ligi šiol buvo taip, kad, net jei jiems baugu, lietuviai nemėgina prisidengti diplomatija – visuomet sako tai, ką mano apie savo šalies ateitį. Tai gal ir nelabai susiję su mūsų pokalbiu...

– Tiesą sakant, netgi labai susiję!

Kaip tik norėjau priminti neseniai Jūsų Jungtinėse Tautose surengtą labdaros koncertą, skirtą Sirijos pabėgėliams paremti. Regis, esate politiškai angažuota.

Tad ir noriu paklausti, ar manote, kad scenos žmonės, muzikai turėtų prisiimti tam tikrą socialinę atsakomybę, kad jie, kaip kultūros figūros, gali kitus paveikti savo pavyzdžiu?

– Manau, mes turime būti atsakingi. Šiuo metu pasaulyje, deja, liejasi daug kraujo. Kodėl dabar tiek daug pabėgėlių? Tiek daug iš politikų, iš teroristų kylančios agresijos? Pasaulyje, kuriame kiekvienas žodis gali būti svarbus, žinomi žmonės turi jausti atsakomybę. Iš tiesų tai – kiekvieno piliečio pareiga, bet jei esi muzikas ir jei savo veiklą gali panaudoti kilniam tikslui, privalai tai daryti. Kiek esama popmuzikos ar kino žvaigždžių, kurios žmonėms gali daryti didelį poveikį – kai kurios jų iš tiesų stengiasi, bet tokių mažuma. Aš jaučiuosi atsakinga, ir kaip tik dėl to kalbėjau apie Lietuvą. Pavyzdžiui, galime manyti, kad „Eurovizija“ neturi su tuo nieko bendra, bet juk turi… Lietuva buvo vienintelė šalis, kuri išdrįso Rusijai neskirti nė balo. Buvo pademonstruota tokia nuostabi ištikimybė savo ideologijai – tuo momentu jaučiau Lietuvai begalinę meilę. Beje, tai ne tik drąsa, tai – ir protingas žingsnis, nes šiais laikais išgyventi galima tik būnant sąžiningam. Galbūt taip gali daug prarasti, bet vis dėlto tai padeda mums gyventi. Mano galva, tai buvo

politiškai teisingas poelgis.

– Ar apskritai galime atsieti meną ir politiką? Neretai girdime, kad jų painioti nederėtų, bet vis susiduriame su tokiomis skandalingomis situacijomis, kaip nesena Toronto simfoninio orkestro istorija, kai buvo atšaukti pasirodymai su pianiste Valentina Lisitsa dėl šios proputiniškų pareiškimų socialiniuose tinkluose. Ką apie tai manote? Sakykime, priešingos pusės adeptas Gidonas Kremeris taip pat niekada neslėpė savo politinių pažiūrų…

– Girdėjau iš kolegų apie tą nutikimą, tačiau nežinau, ką tiksliai pianistė parašė ir kaip toliau klostėsi įvykiai. Be jokios abejonės, Amerikoje žodžio laisvė yra nepaprastai svarbi ir aš visiškai suprantu, kad esama žmonių, kurie mano, jog ji turėjo teisę rašyti ką norinti ir niekas neturėtų šitaip reaguoti. Kita vertus, kaip jau minėjau, esame atsidūrę išties kritinėje, agresyvioje situacijoje, ir skelbti panašaus pobūdžio tekstus (kalbu tik apie tai, kas, mano subjektyvia nuomone, teisinga arba ne – nebūtinai apie šią konkrečią situaciją)… Mano supratimu, nevalia propaguoti to, kas agresyvu. Žinome daugybę blogų dalykų apie fašizmą, Sovietų Sąjungą ir pan., tos ideologijos buvo išbandytos su realiais žmonėmis – juos naikinant, kankinant. Taigi nors ir neuždrausta turėti savo nuomonę, bet aš niekuomet nelipsiu ant tos pačios scenos su žmonėmis, kurie tokias ideologijas propaguoja. Galiu bendrauti su jais kitu – žmogišku – lygmeniu, kaip ir su bet kuo, neskirstau žmonių į blogus ar gerus, tačiau atsidurti vienoje scenoje reikštų užsiimti bendra propaganda, o to nenoriu daryti. Žinau, kad nuo to gali nukentėti žmonės, jaučiu atsakomybę ne tik prieš tuos, kurie jau tapo agresijos aukomis, bet ir prieš potencialias aukas. Tad jei Valentina Lisitsa iš tiesų yra putino šalininkė, niekuomet negalėčiau su jos nuomone sutikti – mano įsitikinimu, ji šimtu procentų neteisinga. Toronto simfoninis orkestras išreiškė savo požiūrį – jie turi tokią teisę. Regis, jie nėra išlaikomi valstybės? Kaip privatūs asmenys gali laisvai nuspręsti, kas jiems (ne)priimtina. Privačios organizacijos gali atmesti jų pažiūrų neatspindinčią propagandą.

– Įsivaizduokime, kad maestro Valerijus Gergijevas pakviečia Jus kartu koncertuoti. Beje, muzikiniu atžvilgiu, man regis, judu rastumėte ryšį...

– (Ilgai juokiamės.) Niekada nesu grojusi su Gergijevu, ir tiek kartų įvairiuose interviu sakiau, jog niekada su juo negročiau, kad tikrai neįsivaizduoju, ar kada nors toks kvietimas būtų įmanomas. Visų pirma, jam manęs nereikia, bet jei netyčia ir prireiktų, nemanau, kad kviestų žinodamas, jog atsisakysiu.

– Papasakokite daugiau apie asmenybes, su kuriomis teko dirbti, kurios Jus vienaip ar kitaip meniniu atžvilgiu paveikė.

– Visų pirma Martha Argerich, ji buvo tarsi mūsų kartos roko žvaigždė: tokia unikali, išsiskirianti – visi mes (jaunesni ir vyresni) buvome jos gerbėjai. Man regis, toje epochoje buvo neįmanoma ja aistringai nesižavėti. Galbūt jei ji būtų buvusi viena iš praeities atlikėjų, būtų kitaip, tačiau matėme ją grojant gyvai ir buvome jos veikiami, įkvepiami. Argerich niekuomet nedėstė, tad nesu gavusi jos pamokų, tačiau ji neabejotinai man buvo pavyzdys. Tiesa, jos pamėgdžioti tiesiog neįmanoma, o ir nereikia – ji nepakartojama! Ir tai buvo didžiausia pamoka: žmonės yra unikalūs, nes jie turi ką pasakyti, jie jaučiasi patogiai būdami savimi. Supratau, kad turiu būti tas, kas esu, ir rasti savyje įdomių dalykų.

– Ar Jūsų mokytojai, muzikos partneriai niekuomet nesistengė pažaboti Jūsų išskirtinio temperamento? Ar visuomet būdavote palaikoma?

– Esu turėjusi daug mokytojų – kartais tiesiog dėl to, kad keisdavau gyvenamąją vietą ar mokyklą. Tačiau dauguma jų kreipė mane gera linkme: nesistengdami pakeisti manęs kaip asmenybės, veikiau formuodami kitokį supratimą apie patį darbo procesą. Man pasisekė, kad nė vienas jų nesiekė manęs „perlaužti“ – tiesa, išskyrus vieną fondą (beje, susijusį ir su Lietuva), kuris globojo vaikus iš įvairių buvusios Sovietų Sąjungos šalių; ten tikrai būčiau buvusi psichologiškai sunaikinta, laimei, laiku pasipriešinau. Net jei jie manėsi įstatę mane į rėmus, aš žinojau, kad taip nėra: melavau jiems žinodama,

kad vieną dieną ištarsiu tai garsiai.

Tai buvo laikotarpis nuo vienuolikos iki keturiolikos ar penkiolikos metų, kai neturėjau jokio kito mokytojo, išskyrus vieną meistriškumo pamokas vedusį profesorių. Iš pradžių juo tikėjau, tačiau ateina metas, kai supranti, kad, jei nepasitiki žmogiškosiomis kieno nors vertybėmis, nebegali tuo žmogumi pasitikėti ir muzikiniu atžvilgiu. Tad ėmiau apsimetinėti, kad darau tai, ko iš manęs reikalaujama, o iš tiesų dirbau viena ir ilgainiui atradau vėliau man labai daug padėjusius dalykus: laisvę, nepriklausomybę, pojūtį, kad nesvarbu, kas nutiktų, privalau išgyventi kaip menininkė. Net jei kas nors nori manyje tai sunaikinti, įsprausti mane į sugalvotus rėmus.

– Žinome ne vieną ryškų Gruzijoje gimusį pianistą (pavyzdžiui, Dmitrijų Baškirovą ar Aleksandrą Toradzę), kurie aiškiai priklauso rusiškajai fortepijono atlikimo meno tradicijai. Ar savo kelyje galėtumėte nurodyti kokios nors pianistinės ar pedagoginės mokyklos pėdsakus?

– Nepasakyčiau, kad priklausau kokiai nors mokyklai – visų pirma dėl savo būdo. Mėgstu klausytis žmonių, kurie mane įkvepia – pavyzdžiui, Olego Maisenbergo, pas kurį studijavau Vienoje. Klausytis, kaip jis kalba, kaip analizuoja muziką ar tiesiog fantazuoja apie ją, kaip jis pats skambina, buvo įkvepianti patirtis. Prisimenu šiuos dalykus ne tik protu, bet ir labai gyva emocija. Taip pat nepamirštamos pamokos pas Tengizą Amirejibi, genialų gruzinų profesorių, deja, palikusį mus prieš porą metų. Toji atmosfera, įžengiant į jo butą… Jis nebuvo pasiturintis – Gruzijoje muzikui nelengva susikrauti turtus, ypač jei esi sąžiningas, bet jis turėjo sukaupęs tokią puikią antikinių radinių kolekciją! O dar jo pasakojamos istorijos apie muziką, instrumentus, orkestro garsus…Visa tai išliko manyje, tačiau nemanau, kad esama mokyklos, kuriai priklausyčiau. Visų pirma dėl to, kad šie du minėti profesoriai buvo pernelyg dideli individualistai – jie patys nepriklausė mokykloms. Be to, aš nemėgstu metodų…

– Regis, esate labai artimos su seserimi Gvantsa – ir grojate kartu, tiesa?

– Taip, visai neseniai kartu kon-

certavome Šveicarijoje. Mudvi – labai harmoningas duetas. Galime viską viena kitai išsakyti ir niekuomet nesipykstame. Gvantsa mane puikiai pažįsta ir žino, kada reikia sustoti (juokiasi). Neprarasdama savęs, ji leidžia man būti savimi. Beje, ji visuomet sakė, kad nori daryti tai, ką darau aš, o iš tiesų aš visąlaik norėjau būti su ja, tad lankėme tą pačią mokyklą (vėliau netgi ėjome į vieną klasę, nes labai norėjome būti kartu!), kartu darėme daugybę dalykų. Kai kartu interpretuojame muziką, tai visai nepanašu į darbą su kitais partneriais, kai per porą valandų reikia rasti bendrą požiūrį. Tikrai nėra įprasta dviem žmonėms jausti tokį stiprų ryšį: mums užtenka susėsti šalia ir galime formuoti, skaptuoti atliekamus kūrinius, kaip tik panorėjusios. Gvantsa – puiki muzikantė, negročiau su ja vien todėl, kad ji mano sesuo. Būdama scenoje jaučiu atsakomybę ne tik prieš klausytojus, bet ir prieš save bei autorių – groju su tais, kuriuos gerbiu kaip menininkus.

– Su kuriais dirigentais Jums lengviausia dirbti?

– Esu daug grojusi su Kristjano Järvi broliu Paavo, mes kartu ir įrašinėjome. Kad galėčiau su kuo nors daryti įrašus, turiu arba nepaprastai tą žmogų vertinti kaip menininką, arba ypač gerai jaustis šalia jo, nes panašiai suvokiame konkretų kūrinį.

Būtent taip nutiko su Paavo Järvi: kai tik pirmąsyk kartu atlikome Chopino Antrąjį koncertą, nebeliko jokių abejonių, su kuo jį verta įrašinėti, tai turėjo būti jis ir Orchestre de Paris. Norėjau tai daryti su juo, nes šiam kūriniui būtinas natūralumas: Chopinas (jis visas, pradedant frazavimu) tiesiog privalo būti ypač natūralus.

– Minėjote šaknis. Kur Jūsų namai?

Ar galite save vadinti kosmopolitiška menininke, kaip daugelis Jūsų kartos muzikų, ar vis tiek aiškiai jaučiate, kad priklausote tai kultūrai, iš kurios esate kilusi?

– Mano šaknys Gruzijoje, tačiau dabar mano kultūros laukas – visas pasaulis. Tik nuo tavęs paties priklauso, kaip toli eisi. Norėčiau, kad pozityviu būdu būtų susieta visa planeta. Man patinka maišymasis, įvairovė, jaučiuosi esanti pasaulio pilietė.

Muzikos barai / 13

Vilniaus festivalis 2015 Grėsmes kelia ne susimaišymas, bet agresija. (Šioji, deja, būdinga žmogaus prigimčiai, tačiau būtina ją kaip įmanoma sumažinti.) Savo gruziniškąsias šaknis jaučiu labai stipriai – jos apibrėžia, kas aš esu, nepriklausomai nuo to, kur šiuo metu gyvenu.

– Ką muzikine prasme reiškia būti gruzine?

– Nelabai mėgstu viską lokalizuoti, nes daugybė dalykų priklauso nuo individo, tačiau tikrai gali pasakyti, kas yra kiniškas grojimas – iškart paminėtum techninį tobulumą ir tikslumą; jie ties tuo labai daug dirba, jų prigimtis jiems sako, kad tai labai svarbu. Man regis, aš – tikra to priešingybė, ir galbūt kaip tik todėl, kad esu iš Kaukazo. Man reikia tobulinti preciziką, tačiau niekuomet nereikės dirbti su ritmu – mūsų kraujyje teka kaukaziečių ritmai. Man niekuomet neteks vargti dėl temperamento – jis yra. Vis dėlto ir pačioje Gruzijoje esama charakterių įvairovės, žmonės juk tokie skirtingi. Mano tėvas kilęs iš šalies Rytų, mama – iš Vakarų, tad mes tikriausiai turime abi puses.

Mano mama labai atvira, pasitikinti žmonėmis, optimistė, gera linkinti ir temperamentinga, tėvas – visiška priešingybė, jis labai uždaras, tad tikrai būtų sunku pasakyti, kas gi tas gruziniškumas. Neabejotinai tai būtų ryškus temperamentas ir meilė polifonijai, kas veikiausiai ateina su prigimtimi – net ir muzikos nestudijavę žmonės čia puikiai išmano daugiabalsį giedojimą. Kartais man tai netgi trukdo, nes, pavyzdžiui, grodama su orkestru aš girdžiu kone viską, ir tai (ypač jei išgirstu ką nors neteisinga) trukdo. Solistas turėtų susikaupti ties savo partija, o man sudėtinga atskirti save nuo orkestro, nuo jo energijos, kiekvienas balsas labai reikšmingas.

Kaip tik todėl man nėra lengva koncertuoti su orkestru, neatsitiktinai ilgą laiką rengiau vien rečitalius.

– Muzikuoti ėmėte labai anksti. Ar buvo kada aplankęs pojūtis, kad norite daryti ką nors kita, kad muzikos jau gana?

– Gal taip ir neatrodo, bet esu labai ištikimas žmogus. Temperamentas – dar ne viskas. Esu ištikima savo profesijai, savo šeimai, savo idėjoms.

Muzika man – kaip šeima, jos aš ne-

Muzikos barai / 14

pasirinkau. Ji visąlaik buvo šalia: jau vaikystėje mano kambaryje stovėjo pianinas (kad ir prastas – buvome ne itin pasiturintys), jis priklauso tiems patiems pirmiesiems prisiminimams kaip ir mama ar sesuo. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad juo neskambinčiau – tai buvo tiesiog natūralu. Žinoma, būta dalykų, kuriuos norėjau daryti, tačiau niekuomet nebuvo nė minties tai daryti vietoj grojimo fortepijonu.

Buvo minčių tapti rašytoja, režisiere… Tačiau visad žinojau, kad svarbu tas svajones turėti – jos niekur nedings, jos visuomet su manimi ir galbūt vieną dieną materializuosis.

– Koks Jūsų santykis su muzikos kritikais? Ar kada buvo taip, kad jautėtės neteisingai sukritikuota, o gal, priešingai, būta tokių, kurie ypač jautriai suprato ir įvertino tai, ką darote?

– Mano kritikai – labai ekstremalūs. Recenzijose esu arba ypač išaukštinama (už ką, aišku, esu labai dėkinga), arba labai stipriai išpeikiama. Tiesą sakant, kai kurie žmonės gali pasakyti dalykų, kurie silpnesnį ir sunaikintų. Teko ir man tokių atsiliepimų sulaukti – mano supratimu, gerokai perdėtų. Į vieną netgi esu parašiusi atsakymą. Paprastai kritikos stengiuosi neskaityti, tačiau tąsyk recenzija kažkaip pateko man į rankas ir nesusilaikiau jos neperskaičiusi.

Buvau nusivylusi: bent jau tokiame žinomame laikraštyje (tai buvo „The Guardian“), kuriame pateikiama informacija esame linkę pasitikėti, turėtų būti atsakingiau žiūrima į objektyvumą. Apie mane rašęs kritikas manęs visiškai nesuprato. Svarbu ne tai, kad jis mane kritikavo, bet kad priekaištavo dėl dalykų, kurie man visai svetimi. Jo manymu, tam tikri interpretacijos niuansai buvo mano nebrandumo ir nerūpestingumo ženklai, o iš tiesų jie atspindėjo mano nuoširdžiausias pastangas ir išsamią analizę! Žmonės gali kritikuoti tai, kas jiems nepatiko, tačiau man atrodo, kad neteisinga tokiu būdu analizuoti mano intencijas. Taigi parašiau atsakymą paaiškindama, ką ir kodėl norėjau savo grojimu pasakyti. Patariau jam atsiversti kūrinių partitūras.

Labai dažnai žurnalistai tik klausosi daugybės kūrinio variantų, tačiau

nėra matę jo natų. Taigi ilgainiui jie apsistoja ties savo mėgstamiausia stereotipine versija ir mano, kad tik ji teisinga. Aš paprastai nesiklausau pernelyg daug įrašų, tiesiog skaitau partitūras. Taigi nors tai galbūt ir neskambėjo kaip pati tipiškiausia interpretacija (šiuo atveju kalbame apie Musorgskio „Parodos paveikslėlius“, ir tai tikrai nebuvo rusiška šio kūrinio traktuotė), tačiau buvau apkaltinta dariusi tai, kas natose neparašyta.

Savo atsakyme aš, remdamasi partitūra, aiškiai parodžiau, ką dariau, ir paaiškinau, kad to norėjau, kad būtent tokie buvo mano sprendimai.

Tačiau tai buvo vienintelis kartas, kai reagavau į kritiką. Daugiau to nežadu daryti, ir toliau ketinu neskaityti recenzijų.

– Bet juk nuolat nutinka, kad partitūras atlikėjai perskaito skirtingai! Tai juk kaip gera knyga – gali ją perskaityti daugybe pačių asmeniškiausių būdų.

– Netgi religija – ji gali būti ir dogmatiška, ir įvairiai interpretuojama.

Gerai, blogai ar tiesiog skirtingai. Tai manęs negąsdina. Net jeigu kompozitorius atsisės šalia ir ims sakyti, kad jis norėtų būti grojamas vienaip ar kitaip... Veikiausiai padarysiu taip, kaip jis prašo, tačiau galiu diskutuoti ir su autoriumi. Kai jau parašai muziką (žinoma, tai tavo kūdikis), galimybė įvairiai interpretuoti tuos ženklus reiškia, kad jie yra laisvi. Ir jei mes norime kaskart naujai tuos kūrinius pagimdyti, privalome juos skaityti skirtingai – kitaip jie žus vos gimę.

Atlikėjai nori nuolat įkvėpti jiems naują gyvybę.

– Vėl grįžtame prie kūrybingumo temos...

– Būtent. Nežinau, kodėl kūrybingumas ar individualus suvokimas yra interpretuojamas kaip...

– ...arogancija...

– ...taip, arba neapdairumas. Menas yra vienintelė vieta, kurioje neegzistuoja taisyklės, kur nebūsi pasodintas į kalėjimą už jų nesilaikymą.

Tai – žmogaus vaizduotės padarinys.

Ir tikrai niekada nesuprasiu, kodėl fantazija turėtų būti akademiška.

– Dėkoju už pokalbį!

– Ačiū, man buvo labai įdomu pasišnekėti! n

Šiųmetis Vilniaus festivalis buvo įrėmintas itin panašios, kone tradiciškiausios formos koncertais: pirmoje dalyje skamba vienas žinomiausių fortepijoninių koncertų (uždarymo vakarą kaip aperityvas dar pagrotas latvių kompozitoriaus Emīlio Dārziņio Melancholiškas valsas (Valse mélancolique) – tarsi panašiu metu sukurto Jeano Sibeliaus Liūdno valso (Valse triste) brolis dvynys), o antrąją karūnuoja monumentalus, ne visai tradicinės sudėties orkestrui skirtas simfoninis opusas. Čia panašumai baigiasi, ir vis dėlto frazė, dėl kurios prasmingumo su jos autoriumi daug valandų diskutuota, lydi mane nuo tada, kai pirmąsyk perskaičiau Edmundo Baltrimo 1971 m. rašytą straipsnį „Vertinti – reiškia lyginti“. Ar lygintini, ir kuo, pastaruoju metu pasaulio scenose ir TV ekranuose spindinti Gruzijoje gimusi Khatia Buniatishvili ir lietuvių klausytojams dar nuo vaikiškojo Balio Dvariono konkurso laikų pažįstamas latvių pianistas Vestardas Šimkus? Juolab kai šiuodu mintyse nejučia dar imi gretinti ir su panašiu laiku vykusio XV tarptautinio Čaikovskio konkurso dalyviais...

Festivalio pradžios koncerte fortepijono aukso fondą reprezentavo Sergejaus Rachmaninovo Antrasis koncertas c-moll, op. 18, kurį kartu su Khatia Buniatishvili atliko Kristjano Järvi diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Ir pradžia išties įvyko.

Pianistės tarsi „įžemintais“ bosais puikiai vedama įžanga, toji aštuoniuose pirmuose kūrinio taktuose sukaupta įtampa išsiskleidė plačių mostų, aistringo polėkio Rachmaninovu. Tiesa, dėl garso estetikos su soliste pasiginčyčiau: net jei ji tokiais atvejais išties siekia (kaip minėjo kalbantis prieš koncertą) būti tik vienu iš orkestro instrumentų, šiame kūrinyje be ypatingo fortepijono dainavimo, gilyn į salę besiskverbiančių aukštojo registro melodijų niekaip neišsiversi. Kiek jautresnio tuomet norėtųsi ir ansambliškumo pojūčio – šiuosyk kritinių partnerystės momentų būta net lėtuosiuose epizoduose, ką jau kalbėti apie orkestrui paniką kėlusį (pagyrimai situaciją valdžiusiam dirigentui!) solistės skubėjimą, techniškai ir

ritmiškai suveltas greitąsias padalas. Galbūt tokiomis ekstremaliomis sąlygomis aiškintini kai kurie ne itin įkvepiantys orkestro įstojimai, tačiau tikrai išskirtinis buvo Antano Taločkos klarneto solo plėtojant pagrindinę antrosios Koncerto dalies temą.

Apskritai šį kūrinį interpretuojant, regis, vadovautasi pastarojo meto tendencija lėtąsias kūrinio dalis dar labiau sulėtinti, o greitąsias – pagyvinti, visa tai dar įvelkant į bendrą užburiančio (ar turinčio užburti) solistės vizualaus sensualumo drabužį. Vizualumas, atrodo, buvo pagrindinė festivalio pradžios koncerto korta: juo pasižymėjo ne tik neginčytinai charizmatiška pianistė, bet ir antroje koncerto dalyje skambėjusios Gedimino Gelgoto Simfonijos Nr. 1 „Extracultural“ (kuri lietuvių publikai ir kritikams kažkodėl pasirodė besanti šokiruojanti naujovė, nors svetur panašių žanrų panašūs lydiniai girdimi jau nebe pirmą dešimtmetį) atlikimas. Grįžtant prie Buniatishvili, tikrai nedora būtų sakyti, kad ji groja vien tuo, kuo dainuojant kadaise buvo apkaltinta viena Lietuvos popgrupė, bet to – t. y. savitikslės manieringos gestikuliacijos, muzikos skambesio neatliepiančių kūno judesių – jos interpretacijose išties nestinga.

Tarp Rachmaninovo Koncerto atlikimo viršūnių – baigiamoji kūrinio kulminacija, tikra Buniatishvili stichija, ryškiausias jos audringo temperamento žybtelėjimas. Vis dėlto didesnį įspūdį man paliko bisui labai subtiliai paskambintas Händelio Menuetas. Panašiai Buniatishvili interpretuoja Bachą garsiajame „Miško koncerte“, ir jai tikrai nepaprastai tinka būtent toks prisilietimas prie instrumento, jautrus, tarytum perregimas muzikavimas.

Fortepijoninė Vilniaus festivalio arka nusidriekė į paskutinį koncertą, kuriame skambėjo vėlgi vienas gražiausių ir populiariausių kūrinių – Sergejaus Prokofjevo Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui C-dur, op. 26. Šįsyk Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jį atliko latvių pianistas Vestardas Šimkus kartu su Modesto Pitrėno diriguojamu LNSO. Nežinau, dėl kokių priežasčių Šimkus skambino „Bösendorfer“

instrumentu, kuris išsiderino jau po pirmosios dalies, na, o tai, kad teko groti akustiškai vienoje nepalankiausių Vilniaus salių, galbūt galima laikyti ir visai objektyvia aplinkybe: vargu ar kur kitur būtų sutilpusi visa reikiama Beethoveno Devintosios – baigiamojo festivalio akordo – atlikėjų sudėtis. Salės akustikos aspektas tapo tikru iššūkiu ne tik solistui, bet ir – pirmiausia – dirigentui, kuris pasigėrėtinai atkakliai siekė išgauti subtilų orkestro skambesį (to nepaprastai prireiks rugsėjį, kai LNSO teks akompanuoti M. K. Čiurlionio konkurso finalininkams).

Kad ir kaip ten būtų, girdėjome kone etaloninį – stilingą ir spalvingą, nuostabiai „kampuotą“ ir išties prokofjeviškomis žiežirbomis tviskantį šio kūrinio atlikimą.

Akustinis soluojančio instrumento ir orkestro balansas daugiausia buvo neaiškus, paskiri balsai operhauzo salėje išryškėja, tarsi būtų eksponuojami „ant lėkštės“, tačiau tada, kai fortepijoną vis dėlto girdėjome, buvo ko pasiklausyti.

Pianisto įdomiai pasirinkti tempai – lėtesni nei įprasta – leido mėgautis atskiromis detalėmis, skonėtis išradingai iškeliamais pobalsiais, ypač polifonišku grojimu. Šimkaus skambinimo stilius visų pirma pasižymi nepaprasta garsų diferenciacija: šalia melodijos girdėti dar ir kone netikėta (pasirodo, visos tos natos partitūroje yra!) kontrapunktuojančios medžiagos gausa, pasažuose smagiai ištrykšta atskiri garsai, jokio betikslio taškymosi ar blaškymosi – puikiausias Prokofjevui būtino nervo ir precizikos derinys. Žymųjį Koncerto trečiosios dalies šalutinės temos epizodą, reikalaujantį ypatingo subtilumo, Khatia Buniatishvili, drįstu spėti, būtų atlikusi dar paveikiau (Šimkui skambinant tą itin emociškai reiklų motyvą išlindo kelios ne itin „sustyguotos“ natos, kita vertus, galima įtarti, kad tuo metu pianistui jau reikėjo titaniškų pastangų norint bent kiek išlyginti išsiderinusio fortepijono skambesį). Nors ir neįprastai ištęstas, tas vienas intensyviausių kūrinio epizodų fortepijono gurmanams padovanojo nepaprastai skausmingų sekundų skonį, o toliau medinių pučiamųjų melodiją lydėjo toks fortepijono ažūras, kokio pavydėtų ir rafinuo-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Fortepijono arka

Birželio 21 d. festivalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre užbaigė pianistas Vestardas Šimkus. Jis skambino Sergejaus Prokofjevo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 C-dur, op.

26, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Modestas Pitrėnas

čiausi šio instrumento grandai.

Veržlia banga užliejant finalo kodai jau nebebuvau tokia tikra, kad M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtojo Jevgenijaus Starodubcevo atlikimas man išlieka geriausia gyvai girdėta šio kūrinio interpretacija...

Ir vėl tikras perliukas bisui – Sergejaus Rachmaninovo romanso „Paslaptingos nakties tyloje“ (V molčaniji noči tainoj) paties pianisto transkripcija.

Pasibaigus Čaikovskio konkursui pasirodė nemažai tekstų, su nuostaba svarstančių šiuolaikinio fortepijono meno tendencijas, kurios esą leidžia tokio lygio konkursą laimėti pianistui, bent jau finaliniuose koncertuose sugebėjusiam pažerti įspūdingas šūsnis neteisingų natų. Šiųmečiai konkurso laureatai, kaip ir šioje recenzijoje probėgšmais aptarti pianistai, sunkiai lygintini: tarp jų ir it kalašnikovu sudėtingiausias oktavų kaskadas beriantys šešiolikmečiai, ir vos dvidešimties rimtai pradėję groti charizmatikai, ir ne ką už šiuos vyresni mąslūs aristokratai. Kas šiais laikais atlikimo mene svarbiausia? Politiniai ar kitokie sandoriai? Asmenybės žavesys? Viešieji ryšiai? Persvarstome mokyklas, vertybes, kanonus, skonius. Puikių pianistų – aibės.

Pranašų? Šių irgi esama.

Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI

Muzikos barai / 15

Vilniaus festivalis 2015 Publikos viliojimo aktas Jei reikėtų šių metų Vilniaus festivaliui parinkti vienintelį epitetą, tai būtų, matyt, extracultural, vargiai iš anglų kalbos grakščiai išverčiamas būdvardis (pažodžiui daugmaž skambėtų kaip „virškultūrinis“), išreiškiantis patirtį peržengiant savos kultūros ribas. „Extracultural“ buvo pavadinta šių metų festivalio pirmojo koncerto ašis, jaukas su akademine muzika ir daugiau, ir mažiau sugyvenančiai publikai – Gedimino Gelgoto simfonija. Skirtingas kultūras šiame vakare reprezentavo Lietuvoje analogų neturintis Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), kuriam vadovavo estų dirigentų dinastijos jauniausias atstovas Kristjanas Järvi, ir gruzinų pianistė Khatia Buniatishvili.

Abu koncerte skambėję kūriniai – efektingos atlikimo atžvilgiu kompozicijos, leidžiančios muzikantams pademonstruoti virtuozinius ar artistinius gebėjimus. Skambindama pianistų adoruojamo Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui c-moll, op. 18, charizmatiškos išvaizdos atlikėja K. Buniatishvili nevengė artistiškų gestų – ne tik pianistų asortimentui įprastų atloštos galvos ar užmerktų akių, bet ir nuolat ranka perbraukiamų plaukų. Tokie vizualiniai triukai padeda sukurti tarytum ypatingo meninio įsijautimo aurą (ar jos iliuziją), veikiančią menkiau apie muziką nutuokiančius klausytojus; kita vertus, šiais vartotojiškumo laikais menininkui kaip niekada svarbu save patraukliai pateikti, tad gal ir neteisinga būtų priekaištauti dėl kartais abejonių keliančios ypač artistiškos atlikimo manieros. Be to, nepaneigsi, kad K. Buniatishvili – talentinga pianistė, ypač jautriai skambinanti lyrinio pobūdžio muziką. Pianistė atsisakė S. Rachmaninovo opusams įprasto masyvumo (išskyrus įžangą), gal dėl to kulminacinėse vietose šiek tiek pritrūko sodresnio garso ir orkestras truputį užgožė solistę. Vietomis norėjosi ir dėmesingesnio frazių pabaigų

Muzikos barai / 16

išklausymo, nes pasitaikė, kad galūnės būdavo tarsi nukandamos, pernelyg staigiai nutildavo.

Tačiau žavėjo skaidrus, lengvas garsas greituose pasažuose ir, kaip minėta, lyrinės vietos, kuriose skleidėsi K. Buniatishvili muzikinis jausmingumas, nuoširdus emocinis įsigyvenimas į atliekamą muziką.

Tačiau koncerto intriga, be abejo, tapo G. Gelgoto „Extracultural“ premjera Lietuvoje. Nėra abejonių – NIKO ir jo vedlys G. Gelgotas vadovaujasi masinės kultūros paklausos ir pasiūlos dėsniu, siekdamas suburti savo auditoriją. Tai, ką daro NIKO, galima kritikuoti kaip parsidavimą popkultūrai, pataikavimą masėms etc., tačiau nepaneigsi fakto, kad šitaip koncertų, kuriuose dalyvauja ansamblis, auditoriją papildo žmonės, šiaip jau nevaikštantys į akademinės muzikos renginius. Kadangi NIKO atliekami kūriniai (ir, žinoma, jų pateikimas) yra patrauklūs masinei auditorijai, yra vilties, kad bent daliai šios publikos norėsis pratęsti pažintį su modernia akademine muzika.

Na, o kalbant konkrečiai apie Vilniaus festivalyje atliktą „Extracultural“, akivaizdu, kiek darbo įdėta norint apstulbinti publiką, gal netgi šokiruoti konservatyvesnius klausytojus, nepratusius Nacionalinėje filharmonijoje girdėti klubinės muzikos stiliaus ritmų, regėti scenografijos. Regis, NIKO nieko nepalieka neapgalvoto: įvairiaspalvis kintantis apšvietimas, specialus simetriškas atlikėjų (ir orkestro, ir ansamblio) išsidėstymas, ansamblio smuikininkių choreografija – teatrališki rankų mostai, griežimas atsilošus, atsigręžus nugara į publiką… Kiek investuojama ir į vaizdinį atlikėjų patrauklumą (smuikininkių suknelės, ryškus makiažas)! Tokia koncepcija bylote byloja apie vadovavimąsi popkultūros tendencijomis – vien muzika nieko nesudominsi, reikia ir šou, kuris neretai ir pritraukia minias visapusiškų įspūdžių ištroškusių klausytojų-žiūrovų.

Ir, tiesą sakant, jei ne reginys, „Extracultural“ nebūtų toks įdomus, vargiai turėčiau kantrybės iki galo išklausyti jo įrašą. Muzikos kalba čia – à la minimalistinė, ta-

Stilistikos labirintai

Gediminas Gelgotas

čiau klausant vis šmėkštelėdavo mintis, kad tasai minimalizmas (kurį G. Gelgotas įvardina kaip sau artimiausią muzikos komponavimo stilių) suvokiamas gana primityviai: kai kurie motyvai, regis, kartojami tik dėl to, kad būtų užpildyta partitūra, jie niekur neveda. Gausu įvairių garso efektų, sonoristinių priemonių – nuo pavienių glissando (kuriuo ir prasidėjo kūrinys), flažoletų glissando iki šia artikuliacija kuriamų garso masių, ūžesių, grubaus griežimo už tiltelio, o kur dar dramatiškos fortissimo vietos, kuriose garso stiprumas buvo kone ribinis, bei G. Gelgoto rečitavimas, kartais prisijungiant ir atlikėjams (kai kur, tiesa, žodžiai buvo prastai girdimi dėl garsinio disbalanso su orkestru). „Extracultural“ nestokojo dramatizmo, neretai priminė muziką epiniams kino filmams, o ryškus ritminis pradas, įtraukiant ir klubinės muzikos ritmo intarpus, muzikai pridėjo draivo. Efektingumo nestokojo ansamblio, ypač smuikininkių, partijos, su kurių virtuozinėmis vietomis atlikėjai puikiai tvarkėsi.

Vis dėlto klausantis neapleido pojūtis, kad visi šie efektai – tik kaukė, paviršinis glaisto sluoksnis ant sienos, už kurios glūdi tuščia erdvė. Tačiau nesiginu, kad norint įspūdingo reginio, pramogos ir atotrūkio nuo įprastos akademinės muzikos NIKO koncertas (ypač jei ir aplinka nebūtų tokia įpareigojanti) visiškai pateisintų lūkesčius. Funkcionuodamas kaip jungtis tarp akademinės ir populiariosios muzikos (ir vis dėlto labiau nuslysdamas į pastarąją), ansamblis turi potencijos pritraukti gausią, akademizmui tolimą auditoriją, o tai ir yra G. Gelgoto tikslas.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Antrasis Vilniaus festivalio koncertas pratęsė kultūrinių jungčių temą – šįsyk sulaukėme svečio iš Izraelio, mandolinos virtuozo Avi Avitalio. „Grammy“ laureatas gausiai publikai kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO), vadovaujamu smuikininko Sergejaus Krylovo, atliko baroko meistrų kūrinius: Antonio Vivaldi Koncer-

Mandolinos virtuozas Avi Avitalis

to liutniai ir orkestrui D-dur, RV 93, ir Johanno Sebastiano Bacho Koncerto klavyrui ir orkestrui dmoll, BWV 1052, versijas mandolinai su orkestru.

Neretai pasirenkant egzotišką instrumentą, kuriam originalių kūrinių maža (arba didžiąją autentiško repertuaro dalį sudaro folklorinė kūryba), pasitelkiamos vertingų opusų kitiems instrumentams transkripcijos. Mandolina, be abejo, vienas iš tokių instrumentų. Abu koncertus A. Avitalis atliko ypač virtuoziškai, niekas negalėjo abejoti jo profesionalumu. Buvo pasirinktas neįprastai, net truputį pabrėžtinai (nors dar saiko ribose) greitas tempas, tad solistas turėjo progą pademonstruoti savo techninę meistrystę, o lėtąsias dalis skambino jautriai, romantiškai ir artistiškai. A. Avitalis publikai padovanojo efektingą reginį ir garsą.

Kita vertus, truputį kliuvo, kad ir Vivaldi, ir Bacho koncertus orkestras griežė visai vienoda maniera.

J. S. Bacho kūrinio interpretacijai dėl pasirinkto itin gyvo tempo pritrūko įsiklausymo, smulkių natų išgrojimo. Be to, norėjosi kiek solidesnio, tvirtesnio garso, tačiau girdėjome vivaldišką lengvumą. Žinoma, Bacho interpretacijų yra devynios galybės, bet ar nevertėjo stilistiškai labiau di-

Grégory Privat kvintetas: šiltieji saulėtosios Martinikos garsai

ferencijuoti tokių skirtingų kompozitorių muzikos – žaismingos ir gyvybingos A. Vivaldžio, solidžios ir gilios J. S. Bacho?

Aptartoji koncerto dalis buvo centrinė laiko ir įspūdžio požiūriu. Baroko kompozicijas „apsupo“ vakarą pradėjusi ir užbaigusi bene iškiliausio ir populiariausio nūdienos akademinės muzikos autoriaus Arvo Pärto kūryba.

80-ąjį gimtadienį švenčiančiam kūrėjui muzikos pasaulyje šiais metais skiriama nemažai dėmesio, tad neatsitiktinai dedikacija A. Pärtui atsirado ir Vilniaus festivalyje. Koncerto pradžioje S. Krylovas su LKO pagriežė įžymųjį „Fratres“, kuris suskambo netikėtai romantiška maniera.

Kompozitoriaus muzikai būdingas dvasingumas, meditatyvumas ir paprastumas (pozityviąja prasme) kažkodėl buvo sudarkyti nuolatinių rubato, nemotyvuotų rallentando ir accelerando, tarytum kūrinys turėtų atspindėti ne vienuolišką ramybę ir dvasinę jėgą, o romantinio herojaus dramas. Dvasinės ramybės pritrūko ir atliekant koncertą „Tabula rasa“ dviem smuikams (S. Krylovas ir Džeraldas Bidva), preparuotam fortepijonui (Vaiva EidukaitytėStorastienė) ir styginiams (LKO).

Kūrinys vėlgi buvo romantizuotas, tiesa, labiau pirmojoje dalyje „Ludus“, o „Silentium“ skambėjo kur kas sukaupčiau – gal dėl to, kad čia dominavo D. Bidva, kuris šią muziką traktavo gerokai paprasčiau (vėlgi teigiama prasme) nei S. Krylovas. Pastarasis, ko gero, sukurtų puikų duetą su A. Avitaliu – abiem būdinga ekspresyvi grojimo maniera ypač efektingai atrodytų atliekant virtuoziškus romantinius kūrinius.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad dirbtinis kūrinių spraudimas į Prokrusto lovą, suniveliuojant stilistinius kompozitorių, epochų savitumus, siekiant išoriškai patrauklios, tačiau ne visada reikalingos perdėtos ekspresijos, smarkiai nuvilia.

minėto Chicko Coreos) kūrybinio įkvėpimo šaltinių – Karibų regiono muzika, jos intonacijos, ritmika ir instrumentų tembrai. Kaip žinoma, Karibų muzika padarė pastebimą įtaką šiuolaikiniam džiazui. Grégory Privat skambinimo maniera išsiskiria virtuozišku lengvumu ir elegancija, tarsi užkoduotu mistiniu intelektu ir aristokratiškumu. Sykiu tai galingi aistrų ir emocijų proveržiai.

Grégory, jungdamas karibiškus ritmus, kuria savitą harmoninę kalbą free jazz stilistinėje bazėje ir turtingą ritminį audinį.

Grégory Privat pirmąsias pamokas dar vaikystėje gavo iš savo tėvo, žymaus Martinikos pianisto Jose Privat, kuris nuo 1993 metų grojo su populiaria Martinikos grupe „Malavoi“. Maždaug nuo 10 metų Grégory atsidėjo rimtesnėms klasikinio fortepijono pamokoms, daugiau dėmesio skirdamas techninių įgūdžių formavimui. Būdamas šešiolikos

Džiazo pianisto ir kompozitoriaus Grégory Privat kvintetas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Paulina NALIVAIKAITĖ

Birželio 7-osios vakarą per patį Vilniaus festivalio mediumą iš sodų ir sodybų nesuskubę į Filharmonijos salę vilniečiai tikrai turėtų gailėtis. Džiazo pianisto ir kompozitoriaus Grégory Privat kvintetas net ir šiltą saulėtą sekmadienį atnešė dar daugiau šviesos ir šilumos. Ne tik todėl, kad G. Privat kilęs iš kone visada saulėtos Martinikos, bet pirmiausia todėl, kad jo kuriama ir atliekama muzika alsuoja ypatinga pozityvia energija ir šviesa. Kaip niekad šviesiais veidais ėjo klausytojai po pusantros valandos be pertraukos trukusio koncerto.

Regis, nieko ypač originalaus koncerte neišgirdome, o ir ką originalaus šiais laikais dar galima pasakyti? Ir tikrai, jau pirmoje kompozicijoje išgirdau tam tikrų harmoninės kalbos ir faktūrinių sąsajų su 9 dešimtmečio gitaristo Pato Metheny ar Chicko Coreos (abu vilniečiams pažįstami „gyvai“) kūryba. Tačiau čia panašumai turbūt ir baigiasi. P. Metheny, gitara išgaudamas plačius tembrinius harmoniniams sąskambius, pasitelkia savąjį orkestrioną (sudėtingą, įvairius instrumentus vienu metu valdantį elektroninįmechaninį įrenginį), o Grégory Privat tai padaro vienu akustiniu fortepijonu, tiesa, jam talkino neeilinis būtent gitaros virtuozas – Manu Codjia.

Vienas iš Grégory Privat (beje, ir

Grégory susidomėjo džiazu, improvizacine muzika ir kompozicija. Vėliau dar buvo studijos Tulūzos inžinerijos mokykloje, tačiau ir tada Grégory neapleido muzikavimo, grodavo solo ir su ansambliais įvairiuose klubuose.

2005-aisiais sėkmingai debiutavo festivalyje „Biguine Jazz“ Martinikoje, buvo tarp finalininkų džiazo pianistų Montrė džiazo festivalio konkurse (2008) ir Martialo Solalo konkurse (2010).

Jau minėjau puikų gitaristą Manu Codjią. Su juo, kaip ir su kitais ansamblio partneriais – čeku kontrabosininku Jiri Slaviku, brazilu perkusininku Adriano Tenorio ir perkusininku iš Gvadelupės Sonny Troupé, – pianistas bendradarbiauja jau keletą metų. Su jais 2013 m. įrašė ir antrąjį savo albumą „Tales of Cyparis“, kurio muzika sudarė šiųmečio Vilniaus koncerto pagrindą. Albumo pasakojama istorija verta atskiro dėmesio, nes pačiam pianistui ji labai svarbi savo simbolinėmis prasmėmis: kai 1902 m. išsiveržęs Pelė ugnikalnis nušlavė didelę dalį Martinikos salos su buvusia sostine Sen Pjeru, vienintelis išsigelbėjęs žmogus buvo LouisasAuguste´as Cyparis, kalėjęs akmeniniame bunkeryje. Albumo muziką galima apibūdinti kaip emocingą pasakojimą, kuriame atsiskleidžia autentiška istorija.

Bisui išgirdome pianisto pirmojo albumo „Ki Koté“ muziką, kuri tokia pati šviesi ir kupina pozityvių nuostatų. Su ansambliu pasirodė ir švedų vokalistas Gustavas Karlströmas, pasižymintis unikaliu, plataus diapazono balsu, kuriame buvo girdėti ir Martinikos pakrančių smėliuko šiugždėjimas. Visi ansamblio partneriai yra puikūs muzikantai savo fantazijos polėkiu ir kūrybiškumu. Ypač išskirčiau perkusininkus, Adriano Tenorio valdo visą tarškiantį, švilpiantį, dundantį nematytų būgnų, būgnelių, barškalų orkestrą. Regis, šis muzikantas gali įspūdingai ir efektingai groti bet kuo, kas tik išleidžia kokį nors garsą.

Tad praleidusiems šį koncertą ir dar norintiems pagauti žiupsnelį Martinikos šilumos lieka panaršyti internete.....

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 17

Sukaktis

Á aukðtybes kvieèiantis balsas

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

G

Muzikos barai / 18

Danieliaus Sadausko 75-erių metų jubiliejui ir kūrybinės veiklos 50-mečiui

Danielius Sadauskas

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotr.

iedamosios lietuvių poezijos atlikėjas eina sunkiu keliu: jis pažadina, atgaivina, priverčia skambėti senuosius lietuvių literatūros tekstus – Martyno Mažvydo, trijų Antanų – Baranausko, Strazdo ir Vienažindžio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Vydūno, Maironio, Donelaičio ir Vaičaičio, Silvestro Valiūno ir Rėzos kūrybą. Ko gero sunkiausias kelias, kuris lemtas kūrėjui.

Bet kartu ir kelias, vertinamas visų, kam brangi tautos dvasios raiška... D. Sadauskas yra dažnas įvairių mokslo ir kultūros renginių dalyvis. Įtaigiu švietėjo žodžiu ir profesionalaus vokalisto priemonėmis jis sugeba atrasti tokius lietuviškos kultūros lobius, kurių buvimą maža numanyti – jį reikia pajusti, išgyventi, padaryti mūsų kultūrinio gyvenimo savastimi“, – neatsitiktinai tokiais žodžiais laikraštis „Mokslo Lietuva“ (2006) pristatė solistą Danielių Sadauską.

Baritono Danieliaus Sadausko nuopelnų sąrašas lietuvių muzikinei kultūrai, Lietuvos tautiškumo puoselėjimui – begalinis. Jis yra parengęs apie 1500 įvairių epochų ir stilių kūrinių, dalyvavo apie 5000 koncertų, daugybėje televizijos muzikinių laidų, įrašė 7 plokšteles, 21 kompaktinę plokštelę, iš jų 11 solinių, 3 dvigubus albumus. Lietuvos radijo fonduose saugoma apie 30 val. jo garso įrašų.

D. Sadauskas yra labdaros fondo „Muzikinė auka“ steigėjas, Valdovų rūmų atstatymo draugijos „Pilis“, labdaros ir paramos fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti steigėjas, Vydūno, Maironiečių, S. Šilingo ir kt. draugijų narys. 1986 m. solistui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, už senosios lietuvių giedamosios poezijos atgaivinimą ir savitą interpretaciją jis tapo „Poezijos pavasario 1997“ laureatu. 2010 m. D. Sadauskas apdovanotas Lietuvos Seimo Pirmininko garbės raštu, Lietuvos Ministro Pirmininko garbės raštu, Lietuvos kultūros ministerijos padėkos raštu, Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, Nacionalinių vertybių rinkimuose pelnė „Žmogaus amžininko“ nominaciją. 2013 m. už

Televizijoje atliekama G. F. Telemano kantata

– Šiemet minite 75-erių metų jubiliejų ir 50-ies kūrybinės veiklos metų sukaktį.

Kas Jums, galvojant apie tuos metus, dabar atrodo svarbiausia, brangiausia?

– Brangiausia yra šeima: mano vaikai, anūkai. Brangesnio turbūt nieko negali būti. Aš niekada neįsivaizdavau, kad šeimą, vaikus galima palikti, išduoti tą, kam esi pasižadėjęs, su kuo surišai gyvenimą – tą savo brangiausią lizdą. Tai tokios nerašytos, nesimokytos, daugiau vidinės nuostatos. O visa kita gyvenime man lėmė, kad teko eiti muziko keliu.

– Kas konkrečiai lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?

– Pirmiausia prigimtis, paskui mokykla. Mūsų šeimoje buvo daug menininkų, taigi ten ir glūdi visos šaknys. O ir Dzūkija, kurioje aš augau, yra dainų kraštas. Daina buvo neatskiriama nuo paukščių čiulbėjimo, nuo gamtos, visos aplinkos. Aš net turėjau Vieversėlio pravardę, nes šeštą valandą ryto išgindavau močiutės karvytę, tai pirmas ir užgiedodavau. Močiutė sakydavo: „O, Vieversėlis jau gieda „Mes karvutę ginsim!“ Stovėdavau basas rasoje, sušalęs, ir giedodavau.

Vakarais, saulei leidžiantis, mes su broliu Romu giedodavome sėdėdami ant kalno, visas kaimas skambėdavo. Žmonės sakydavo: „O, kad jūsų vaikai dar pagiedotų!“ – Augote itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Kokie prisiminimai išliko atmintyje?

D. Šostakovičiaus „Karaliaus Lyro juokdario dainas“ atlieka Danielius Sadauskas, 1988 m.

Dainuoja Danielius Sadauskas, akompanuoja Augustinas Maceina

– Atsimenu tik karą po karo. Mes gyvenome pamiškėje, taigi visas kaimas giedojo tik partizaniškas giesmes. Žmones vežė į Sibirą, provokavo persirengę partizanais, žudė jų vardu. Dalis iki šiol nežino visos tiesos ir mano, kad partizanai nužudė jų artimuosius. Toks žiaurus buvo pokaris.

Kai man suėjo 50 metų, radau ant stalo dovaną – Vytauto Venckaus dainos gaidas su tokiu palinkėjimu: „Mano Mielas Danieliau, 1940 m. birželio 15-tą pirmas „uždainavai“ ir tą pačią dieną netekome savo Nepriklausomybės, kurios Tau ir neteko patirti. Todėl dabar, sveikindamas su pirmuoju, dainų turtingu jubiliejumi, linkiu toliau džiuginti visus savo menu ir dainomis, ir gražiu balsu! O ši dainelė, nors ir paprasta, Tavo padainuota, manau, atitiks visų mūsų troškimą, kad „mūsų žemė vėl būt laisva!“ Didelis Tavo talento gerbėjas Vyt. Venckus.“ – Minėjote, kad prie Jūsų sprendimo tapti dainininku prisidėjo ir mokykla.

– Kai mano tėvas, politinis kalinys, grįžo iš Sibiro, nebegalėjome pasilikti ten, kur anksčiau gyvenome, persikraustėme į Druskininkus. Kadangi turėjau gerą balsą, mane kviesdavo į sceną, siūlydavo koncertuoti. Kiti man sakydavo, kad būtinai turiu važiuoti mokytis muzikos, taigi ir išvažiavau. Norėjau stoti į dainavimą,

Onos PAJEDAITĖS nuotr.

nuopelnus Vilniui ir Tautai solistui įteiktas I laipsnio medalis, 2014 m. suteiktas Lazdijų rajono garbės piliečio vardas. Šįmet D. Sadauskas mini 75-erių metų jubiliejų ir kūrybinės veiklos 50-metį. Šia gražia proga kalbamės su solistu jo jaukiuose namuose.

Su Beatriče Grincevičiūte

tačiau buvau per jaunas, šešiolikos metų, balsas dar buvo nesubrendęs, tad man pasiūlė stoti į dirigavimą.

Mane aplinkiniai matė kaip perspektyvų dirigentą ir net buvau gavęs dirigento vietą, vis dėlto nusprendžiau laikyti egzaminus į dainavimą. Nors juos išlaikiau, buvo pasakyta, kad studijuoti negalėsiu, nes keičiau specialybę. Tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos prorektorius Sodeika man pasakė, kad turiu atidirbti trejus metus, o aš savo ruožtu tikinau, kad per tiek laiko viską pamiršiu – juk tiek vilčių, pastangų

Muzikos barai / 19

Sukaktis

Danieliaus Sadausko įdainuoto kompaktinio disko „Maironis. Dainos“ pristatymas Maironio muziejuje. Dainininkas su vakaro dalyviais J. Landsbergyte, M. Martinaičiu, G. Ruseckaite, J. Bruveriu, J. Brūzga. K. Galauniene ir Maironio giminėmis, 2006 m.

dėta, egzaminai išlaikyti. Keletą kartą ėjau pas jį į kabinetą prašyti leidimo studijuoti, tačiau kiekvieną kartą sulaukdavau griežto neigiamo atsakymo. Tuomet išvažiavau į Druskininkus ir visą vasarą stipriai išgyvenau, net tėvams apie tai nieko nesakiau.

Rudenį vėl nuvažiavau, užėjau į prorektoriaus kabinetą, o ten sėdi Antanas Budriūnas, laikinai pavaduojantis poilsiauti išvažiavusį Sodeiką. Pasiteiravo, kokiu klausimu užėjau. Pasakiau, kad negaunu leidimo mokytis.

A. Budriūnas paklausė, ar išlaikiau egzaminus. „Na, tai gerai, sveikinu!

Labai džiugu!“. Taip pradėjau studijuoti dainavimą.

– Kaip viskas klostėsi studijų metais ir po jų?

– Dainavimo mokiausi pas Zenoną Paulauską, kuris išugdė puikių dainininkų plejadą. Jo dėka ketvirtame kurse mano balsas atsipalaidavo, pasijutau laisvas. Kartą profesorius pakvietė mane į auditoriją ir bendramoksliams, tarp kurių buvo ir V. Daunoras, pasakė: „Paklausykime Sadausko kvėpavimo ir interpretacijos.“ Studijų metais turėjau ir sunkumų.

Ketvirtame kurse G. Verdi operoje „Traviata“ atlikau Žermono vaidmenį, kuris man labai gerai pasisekė, sulaukė publikos įvertinimo. Tačiau paskutiniame veiksme prieš išeinant į sceną netikėtai įsitempė veido raumenys, ėmė virpėti, aš to niekaip negalėjau sustabdyti. Tame spektaklyje Žermono sūnų Alfredą dainavęs

Muzikos barai / 20

Prie Antano Baranausko paminklo Seinuose

Su Česlovu Milošu rašytojų sąjungoje

Bendrame kūrybos vakare su Kaziu Bradūnu, 1996 m.

Valentinas Adamkevičius pasivedė mane į šalį ir pamokė, kaip atsipalaiduoti. Spektaklį užbaigėme sėkmingai. O ir paskui koncertuose Žermono partiją atlikdavau be jokių sunkumų.

Tačiau penktame kurse vėl sulaukiau išbandymo. Mano diplominis darbas buvo G. Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“, joje turėjau atlikti Figaro vaidmenį. Operą režisavo Rimantas Siparis. Džiaugiausi gavęs tokį gerą vaidmenį, daug repetavau, žinojau, kad mano balsas skamba, pasitikėjau savimi. Kartą repetavau Figaro partijos koloratūras ir pajutau, kad mano balsas pervargo. Netrukus turėjo būti egzaminas, spektaklio pastatymas, taigi prireikė imti akademines atostogas. Man tuomet reikėjo šiek tiek patylėti, ir viskas būtų susitvarkę.

Tačiau tai buvo natūralus jaunatviškas maksimalizmas. Dabar suprantu posakį „Kuo mažiau dainuosi – tuo geriau dainuosi“.

Buvau politinio kalinio sūnus,

Su Sigitu Geda Druskininkų poezijos rudenėlyje, 1994 m.

du mano dėdės kunigai, mokėję aštuonias kalbas, slapta vertė vokiečių moderniosios literatūros knygas, rašė eiles. Aš nebuvau išleidžiamas koncertuoti į užsienį, tačiau vėliau sėkmingai keturis kartus dainavau Amerikoje.

– Esate vienas pirmųjų dainininkų Lietuvoje, pradėjęs nuosekliai puoselėti kamerinį vokalinį žanrą. Kaip susidomėjote šia sritimi?

– Kartą pasiūlė padainuoti Filharmonijoje, ir aš supratau, kad man patinka toks tiesioginis bendravimas su publika. Tai tarsi pokalbis su klausytojais, tik kitokia forma. Aš turiu

Valančiaus jubiliejus Varniuose, 2001 m.

JAV su Algimantu Budriu svečiuose pas Vytautą Marijošių, 1990 m.

galimybę būti nepriklausomas nuo dirigento, nuo kolektyvo, o tiesiog išeiti į sceną ir atskleisti individualų konkretaus kūrinio ar stiliaus supratimą. Be to, man tai pasirodė labai intelektualus žanras. Kadangi niekas manęs nemokė, dirbau tik su koncertmeisteriu, savo nuožiūra rinkausi repertuarą, ir tai mane skatino visapusiškai plėsti savo akiratį, domėtis ne tik muzika. Atlikdamas bet kurio laikotarpio muziką turiu pažinti to meto dailę, literatūrą, istoriją, t. y. suvokti kontekstą, kuriame tas kūrinys buvo parašytas. Supratau, kad tai labai asmeniškas darbas, nuolat skatinantis tobulėti. Mačiau kamerinio dainavimo perspektyvą, nes Lietuvoje šis žanras beveik nebuvo puoselėjamas.

Kelios dainininkės – Giedrė Kaukaitė, Regina Maciūtė – atlikdavo moterišką repertuarą, bet šiam žanrui atsidėjusių vyrų nebuvo.

Mano repertuare – gausybė stambios formos vokalinių ciklų, tarp jų R. Schumanno „Poeto meilė“, L. van Beethoveno „Tolimai mylimajai“, T. Byrdo „W. Shakespeare´o sonetai“, G. Mahlerio „Benamio dainos“, D. Šostakovičiaus „Karaliaus Lyro juokdario dainos“ (pagal W. Shakespeare´ą), B. Britteno „Prancūziškos dainos“, J. Haydno dainų ciklas, J. S. Bacho kantata Nr. 56, „Pasija

Po Vinco Kudirkos ir himno jubiliejaus minėjimo renginio Lietuvos ambasadoje Vašingtone, 1999 m.

pagal Joną“ (Jėzus), Kalėdinė kantata, G. F. Telemanno „Kantata kanarėlei“, F. Schuberto, S. Barberio, W. A. Mozarto arijos ir dainos, F. Mendelssohno, E. Griego dainų programos, kitų kompozitorių kūriniai, daug senovinės bei religinės muzikos, liaudies dainų. Nelengva buvo organizuoti kai kurių vokalinių ciklų tekstų vertimus į lietuvių kalbą, kadangi tuo metu tai buvo mažai pažįstama sritis.

Esu atlikęs beveik visų Lietuvos kompozitorių kūrinių, vokalinių ciklų pagal J. Meko, V. Mačernio, J. Aisčio, V. Mykolaičio-Putino, M. Karčiausko, E. Matuzevičiaus, V. Karaliaus, V. Rudoko, J. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, B. Sruogos ir kitų poetų tekstus. Taip pat dainavau TV spektakliuose – nuo renesanso iki šiuolaikinių autorių. Deja, jaunystėje, kaip ir visko, trūko magnetinių juostų, tad du kartus eteryje parodytus spektaklius ištrindavo ir įrašydavo kitus. Vis dėlto išliko V. MykolaičioPutino, W. Shakespeare´o. B. Britteno, galbūt G. Mahlerio kūriniai.

– Esate padaręs išskirtinį darbą – atlikote ir įrašėte pirmojoje lietuviškoje knygoje, M. Mažvydo „Katekizme“ (1547 m.), esančias giesmes. Apie tai „Literatūroje ir mene“ itin gražiai atsiliepė V. Rubavičius: „Danielius Sadauskas gieda Martyno Mažvydo giesmes.

Sodrus, į aukštybes kviečiantis balsas.

Ir sykiu labai žemiškas, nepagražintas.

Gieda žmogus tikintis, kylantis, tačiau stovintis ant savo žemės. Tai ne dvasios plevenimas, ne grynojo sielos aido atsakas, o įžemintas karštas kreipimasis į Aukščiausiąjį. Nusižeminimas, pasitikint Jo malone, ir – balsas, skriejantis aukštyn, savaip bylojantis žemiškąją sielos ir kūno dermės akimirką“. Kaip Jums kilo ši idėja?

– Atgimimo metais knygynai iš-

pardavinėjo anksčiau išleistas arba ideologiškai nebetinkamas knygas.

Kartą koncertavau Tauragėje ir nuėjau į knygyną, kuriame prie durų buvo išnešta didelė krūva knygų.

Paėmiau M. Mažvydo „Katekizmą“, atsiverčiau, pradėjau skaityti, žiūriu – natos. Paklausiau savęs, kodėl aš jų nežinau, nesimokiau, kodėl niekas jų negieda? Juk pirmojoje lietuviškoje knygoje – lietuviškos natos! Mane tai pritrenkė – tai tas pats, kas būti Vilniuje ir nematyti Gedimino pilies.

Tuomet užsirašiau dešimt mane dominusių klausimų ir nuėjau pas vyskupą Joną Kalvaną. Pasakiau jam, kad noriu atkurti M. Mažvydo giesmes, tačiau prieš tai turiu keletą klausimų.

Kiek galima iracionaliai, jausmais išreikšti šventą giesmę? Kiek proto ir širdies gali įdėti ją giedodamas? Jo atsakymas buvo diplomatiškas: širdies Dievui niekuomet nebus per daug.

Klausiau jo, ar galiu psalmę giedoti vienas. Jis atsakė: „Dovydas 150 psalmių sukūrė ir giedojo vienas.“ Pagaliau vyskupas man pasakė: „Jeigu tu padarysi šitą darbą, aš už tave melsiuosi.“ Darbą atlikau, tačiau jis to jau nesulaukė.

Sunkumų buvo. „Katekizme“ giesmės užrašytos menzūrine notacija, taigi nėra nurodyto metro, takto brūkšnių, tonacijų. Man teko viską nuodugniai studijuoti, nustatyti metrą, takto brūkšnius, natų trukmę, ritmą, tonacijas. Kitas sunkumas buvo susijęs su kalba – rašyba tuo metu tik formavosi, kai kurių žodžių tarimas nebuvo aiškus. Kreipiausi į kalbininką profesorių Zigmą Zinkevičių, jis man padėjo. Kilo neaiškumų ir dėl muzikos – kas man turėtų pritarti: ansamblis, orkestras ar vargonai? Kompozitorius M. Urbaitis daliai giesmių parašė akompanimentus, priderino orkestruotes. Žinojau, kad religinę muziką rašo Kristina Vasiliauskaitė, tad ji taip pat man parengė septynis kūrinius. Taip atlikau visą „Katekizmą“, paskui jo tekstus išvertėme ir į anglų kalbą, įrašėme.

– Jeigu ne Jūsų iniciatyvumas, turbūt nemažai lietuvių poetų tekstų šiandien būtų primiršti.

– Visuomet ieškojau, kas lietuvių poezijoje ir muzikoje jau yra padary-

Muzikos barai / 21

Sukaktis ta, o ko dar trūksta – norėjau užpildyti spragas. Aš esu darbo pasišventėlis ir manau, kad išsiugdžiau platų meninį intelektą. Juo pasinaudojo daugybė kompozitorių, jiems teko atverti daug klodų ir parašyti man šimtus kūrinių.

Taip atsirado ištisa Lietuvos panorama nuo M. Mažvydo 18 giesmių iki dvigubo CD albumo „Esi gyva pilis.

Lietuvos istorija muzikoje“ (2010), skirto Lietuvos vardo 1000-mečiui, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, Lietuvos valstybės atkūrimo 20-mečiui. Jame – 37 arijos, baladės, dainos Mindaugui, Vytautui, Žygimantui Senajam, Žygimantui Augustui, V. Landsbergiui, spaudos draudimo laikotarpiui, Vilniaus praradimui, žuvusiems 1991 m. sausio 13-ąją. O kur himnai A. Baranauskui, dainos A. Vienažindžiui, A. Strazdui, S. Valiūnui, L. Rėzai, Vydūnui, Maironiui...

Kai sužinojau, kad A. Baranausko „Anykščių šilelis“ yra giedamas, o ne skaitomas, nusprendžiau jį atlikti. Atrodo, kad kiekvieną kartą jis skamba vis naujai, nes ten yra tik keletas melodijų ir iš jų reikia išvystyti pusę valandos trunkantį kūrinį. Pirmą kartą jį atlikau „Lietuvos aido“ jubiliejaus minėjime sau pritardamas senovinėmis kanklėmis. Renginyje buvo susirinkusi solidi literatų auditorija, tad nerimavau, kaip mane įvertins. Tačiau „Lietuvos aide“ sulaukiau puikios Vytauto Kubiliaus recenzijos, kurioje jis rašė: „Iš esmės tai nauja kūrinio harmonizacija. Išlaikant autentišką melodiją, išryškinama visa žodžių gama, jų giluma ir spalvos, už žodžių slypintis vidinis melodingumas. Ryškiai pateikta poemos vidinė struktūra. Šiuolaikiniam skaitytojui nelengva priimti ir suvokti beveik prieš pusantro šimtmečio rašytą tekstą. „Šilelį“ reikia išgirsti dainuojamą. „Iliadą“ ar „Odisėją“ antikos rapsodai ištisai išgiedodavo. Toksai „Šilelio“ atgaivinimas suteikia unikalų įspūdį. Įsismelkia mūsų laikas, mūsų gyvenimas. Klausytojas gauna turiningą, emocionalų kūrinį. Reikėtų padaryti jo įrašą, išleisti plokštelę, tai būtų nepakeičiama mokymo priemonė ir daugeliui padėtų suvokti, kokie lobiai slypi mūsų poezijoje.“ Kai buvo minimos Maironio

Muzikos barai / 22

145-osios metinės, surinkau visas pagal jo eiles parašytas dainas, paraginau kompozitorius sukurti naujų. Planavau išleisti vieną Maironio kompaktinį diską, tačiau išėjo dvigubas trijų valandų trukmės albumas. Jame įrašytos klasika tapusios Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Juozo Tallat-Kelpšos, Aleksandro Ka-

navičiaus, iš jo nuostabios draugės suomių klasikės Mailos Talvio raštų.

Ji rašė, kad Vinco veidas jai primena nepakartojamą Lietuvos vakarą ir lygino jį su vakaro smuiku. Rašė, kad Lietuvoje pavasaris, bet kraštą taip spaudžia caro valdžia, jog gėlės žydi lyg ant kapo. Visa tai pateikiau aktoriams, muzikams, surinkau dainas

Šveicarija. Prie Keturių Kantonų ežero. Tolumoje poeto apdainuotas kalnas Rigi Kulm

čanausko dainos, naujai parašyti ar pagal liaudies melodijas giedami kūriniai. Drauge su muzikologais Jūrate Landsbergyte ir Jonu Bruveriu, poetu Marcelijumi Martinaičiu, pianistu Justinu Brūzga ir poete, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite šį albumą pristačiau Maironio muziejuje Kaune, kur buvo susirinkę ir Maironio giminės.

Tuomet sužinojau, kad rusai buvo ištrėmę 14 Maironio giminaičių. Vėliau Maironį dainavau Šveicarijoje, prie Keturių Kantonų ežero, kur Maironis rašė. Ten prikalėme garbės lentą, tad dabar nuvykusieji žino, kur padėti gėlių bei nusilenkti. Ten mokėsi ir gydėsi daug lietuvių. Grįžęs negalėjau neužsakyti dainos mums brangaus J. Biliūno tekstu „Kad numirsiu, man´ pakaskit“...

Paskui buvo V. Kudirka. Surinkau gražiausius puslapius apie Kudirkos asmenybę iš literatūros, iš J. Basa-

ir įamžinau V. Kudirkos kūrybą leidinyje „V. Kudirka. Muzika, poezija, atsiminimai“.

Inspiravau kompozitorius parašyti nuostabių dainų Pranui Vaičaičiui.

Su rašytoju Kaziu Saja dalyvavau M. Valančiaus jubiliejuje Varniuose, dainavau prie jo paminklo. O kur dar Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi didžiuliai mano darbai, skirti J. Basanavičiui.

Mano sumanymu pirmą kartą muzikoje buvo prisiliesta ir prie M. K. Čiurlionio poezijos. Paskatinau kompozitorę J. Baltramiejūnaitę sukurti „Psalmę“ ir „Rudenį“.

2014 m. minint K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines teko atlikti ir dešimt jo kūrinių, giedoti visas „Metų“ dalis.

– Ačiū už pokalbį. Sveikiname sulaukus jubiliejaus ir džiaugiamės gausiu Jūsų kūrybos kraičiu.

n

Kronika Jaunųjų italų koncertai pajūryje

Francesko Silipigni (klarnetas) atliko Luiso Spohro – žymaus vokiečių kompozitoriaus, dirigento, smuikininko virtuozo Koncertą klarnetui ir orkestrui Nr. 1, op. 26, G. Verdi ir Luigi Bassi koncertinę fantaziją „Rigoletas“. Michele Mangani fantazija klarnetui ir fortepijonui „Executive“ imponavo vaiskiu koloritu, skoningu, techniškai nepriekaištingu F. Silipigni ir pianistės I. Maknavičienės grojimu.

Svečių iš Italijos koncertuose sudėtingiausias vaidmuo teko visų kūrinių fortepijono (ir orkestro) partijų atlikėjai prityrusiai koncertmeisterei doc. Ingai Maknavičienei. Jos profesionalumas ir artistiškumas jaunųjų muzikų pasirodymams suteikė solidumo, minties gilumo, o kartais ir interpretacijos prasmingumo.

Svečiai dėkojo KVMT orkestro klarnetų grupės koncertmeisteriui Antanui Mileriui, organizavusiam ne tik kamerinės muzikos koncertus, bet ir visą edukacinę programą Klaipėdoje ir Palangoje, doc. I. Maknavičienei už įkvepiantį bendradarbiavimą per labai trumpą laiką parengiant sudėtingas koncertines programas, taip pat koncertinio projekto globėjams: Neringos savivaldybės merui D. Jasaičiui, jo pavaduotojui D. Mi-

keliui, Nidos bažnyčios klebonui R. Adomaičiui, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos direktoriui G. Misiukevičiui, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorei L. Jonavičienei, žinomam jaunųjų menininkų globėjui UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkui R. Cibauskui.

sonažą, nors jaunai dainininkei ši arija – kietas riešutėlis. Be kitų kūrinių, koncertui Nidos bažnyčioje Andreina paruošė ir subtiliai atliko vieną gražiausių G. F. Händelio operos „Rinaldas“ arijų „Leiskite man verkti“, tačiau didžiausio pasisekimo visuose koncertuose sulaukė populiarioji Georges´o Bizet Habanera iš operos „Karmen“. Apie gražų dainininkės balsą, įgimtą muzikalumą, ansamblio pojūtį kalbėjo prof. E. Kaniava ir jos koncertų partnerė pianistė I. Maknavičienė.

Sudėtingą programą parengė Cosimo Daniele Bombardieri (klarnetas). Grodamas W. A. Mozarto Koncertą klarnetui ir orkestrui (šiuo atveju fortepijonui) A-dur, KV 622, muzikantas virtuoziškai atskleidė instrumento raiškos galimybes elegantiškose klarneto ir fortepijono varžytuvėse. Allegro brillante pasažai žavėjo publiką ne tik skaidrumu, meistriškumu, bet ir rafinuotumu. S. Šimkaus konservatorijos koncerte Cosimo kartu su pianiste Inga jau buvo spėję subrandinti dalį sudėtingosios J. Brahmso Sonatos klarnetui ir fortepijonui Es-dur, op. 120 Nr. 2, kurios interpretacija, išraiškingos polifoninės linijos ir nepaprastas muzikos grožis pranoko publikos lūkesčius. Nepaliko salėje abejingų ir jautriai nuskambėjęs Nunzio Ortolano Romansas (a Calogero Palermo inoccasionedellamiavisita a Roma) klarnetui ir fortepijonui. C. D. Bombardieri ir I. Maknavičienės duetas išsiskyrė apgalvotomis, įtikinančiomis interpretacijomis, įtaigiu ansambliškumu, muzikos vidinė rimtis derėjo su itališku temperamentu, veržliu emocionalumu.

Domenico Francesko Barilla (trombonas) koncertuose su pasisekimu atliko gana retai pas mus skambantį Felixo Alexandro Guilmant´o „Morceau Symphonique“, op. 88 (žinomą Simfoninės pjesės pavadinimu).

Francesko Silipigni, Domenico Francesko Barilla, Inga Maknavičienė, Nidos bažnyčios klebonas R. Adomaitis, dirigentas Vytautas Valys, Andreina Drago po koncerto Nidoje

Gegužės 22–24 dienomis Turkijoje, Stambule, vyko tarptautinis jaunųjų talentų muzikos konkursas „Istanbul 2015“. Jame dalyvavo 177 jaunieji pianistai, suskirsti į tris amžiaus grupes, jie privalėjo atlikti skirtingų epochų ir charakterių kūrinius. Lietuvai konkurse atstovavo atlikėjai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Visagino muzikos ir menų mokyklų.

II grupėje (8–10 m.) Grand Prix ir piniginį 1500 Turkijos lirų prizą pelnė Marija Kaleničenko (Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykla), specialųjį žiuri prizą ir piniginį 1000 Turkijos lirų prizą laimėjo Jonas Pangonis (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla), specialiuoju prizu už geriausią interpretaciją apdovanota Kamila Musayeva (Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla).

III grupėje (11–13 m.) Grand Prix ir piniginį 2000 Turkijos lirų prizą laimėjo Vaiva Bitinaitė (Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykla), specialųjį žiuri prizą ir piniginį 1000 Turkijos lirų prizą – Leticija Jonaitytė (Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos), specialųjį apdovanojimą už kūrybiškiausią pasirodymą – Teodoras Strazdas (Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokyklos) Pagrindinė konkurso organizatorė yra žymi Turkijos pianistė Benal Tanrisever Simsek. Vertinimo komisiją sudarė lietuvių pianistas, Europos jaunimo muzikos konkursų asociacijos (EMCY) viceprezidentas Justas Dvarionas, pianistas, kompozitorius ir dirigentas iš Jungtinės Karalystės Richardas Lambertas, Stambulo universiteto konservatorijos Muzikologijos fakulteto direktorė Yesim Gurer Oymak.

Šį pavasarį, kaip ir kasmet, pagal sėkmingai veikiančią (nuo 1987 m.) studentų mainų programą Erasmus Klaipėdoje sulaukėme svečių iš Kalabrijos Redžo (Italija) F. Cilea muzikos konservatorijos (Conservatorio di Musica di Stato F. Cilea). Šiais metais projekto partneriu pasirinktas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Pagrindinis projekto koordinatorius klarnetininkas prof. Giuseppe Currao pristatė pučiamųjų specialybės studentus Cosimo Daniele Bombardieri (studijuoja ir klarneto, ir dirigavimo specialybes, atviras dirigavimo meistriškumo pamokas KVMT jam vedė dirigentas S. Domarkas), Domenico Francesco Barillą (trombonas) ir Francesco Silipigni (klarnetas).

Kartu su jais atvyko ir vokalo specialybės studentė Andreina Drago (mecosopranas). Jauniesiems Italijos solistams kamerinės muzikos koncertuose Lietuvoje talkino žymi Klaipėdos krašto pianistė Inga Maknavičienė.

Apie jaunųjų italų atlikėjų profesionalumą, kūrybines paskatas ir entuziazmą bylojo trys turiningi kamerinės muzikos koncertai, jų pačių iniciatyva surengti pamario krašte – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir Stasio Šimkaus konservatorijoje bei Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje. Koncertuose skambėjo skirtingų epochų bei žanrų kūriniai.

Solistė Andreina Drago koncertams pasirinko populiariuosius mecosoprano repertuaro kūrinius, tarp jų garsiąją C. Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ ariją „Mano širdis atsiveria girdint tavo balsą“. Gera vokalinė mokykla, sodrus, dinamiškai lankstus balsas, įgimtas temperamentas ir muzikalumas, puiki išvaizda padėjo perteikti klastingos gražuolės per-

Su laurais iš Turkijos

Milda KAZAKEVIČIENĖ

Antanas Milerius, Domenico Francesko Barilla, Inga Maknavičienė, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė, Andreina Drago, Cosimo Daniele Bombardieri ir Francesko Silipigni po koncerto Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje

MB inf.

Muzikos barai / 23

Kronika ŠVENTINIS ČIKAGOS CHORO KONCERTAS KAUNE

Vasara – festivalių metas. Kone kiekvieną savaitgalį kur nors gamtoje ar bent jau už tradicinių koncertų salių erdvių galima pasiklausyti įvairiausios muzikos – nuo populiariosios iki klasikos. Tiesa, net ir akademinės muzikos festivaliai vasarą dažniausiai nebūna nusiteikę itin rimtai ir klasikinės muzikos mėgėjams siūlo lengvesnio turinio programas, papildytas folkloro, džiazo elementais ar net populiariosios muzikos atspalviais. Vienas tokių – Pažaislio muzikos festivalis, šiemet rengiamas jau dvidešimtą kartą. Natūralu, kad per tiek laiko susiformavo ir tam tikros tradicijos – pavyzdžiui, kiekvienais metais vyksta portugališkojo fado ar ispaniškojo flamenko koncertai. Tiesa, atlikėjai kaskart būna vis kiti.

Nors Pažaislio muzikos festivalis yra labiau vasariškai pramoginio pobūdžio, jame kasmet rengiama ir keletas sakralinės muzikos koncertų. Vienas tokių šiemet vyko liepos 8 d.

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Koncertavo Čikagos mišrusis choralinis choras, vadovaujamas Bruceʹo Tammeno, jis kauniečiams ir svečiams dovanojo savo veiklos 15 metų sukakčiai skirtą programą „Da Pacem“. Buvo skelbiama, kad choras, kurį sudaro įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės, ne tik vienas pajėgiausių Čikagoje, bet ir garsus visose JAV, yra įrašęs šešias kompaktines plokšteles, turi daugybę gerbėjų, bendradarbiauja su žymiausiais orkestrais, be to, garsėja įvairių epochų repertuaru. Beje, vienoje iš šešių kolektyvo kompaktinių plokštelių įrašyta Lietuvoje kartais gyvenančio rusų kompozitoriaus R. Ščedrino kantata „Įkalintas angelas: rusiškoji liturgija“. Tai ne vienintelis rusiškos liturgijos pavyzdys choro repertuare – šalia kitų šiuolaikinių ar senovinių bažnytinių kūrinių jie yra įrašę ir S. Rachmaninovo „Nakties vigiliją“. Tad buvo labai smalsu ne tik išgirsti garsųjį chorą iš anapus Atlanto, bet ir rasti atsakymą į klausimą, kodėl toks garsus choras koncertuoja Kaune, ir dar nemokamai.

Koncertas Pažaislio festivalyje nebuvo vienintelis Čikagos choralinio choro pasirodymas Lietuvoje – liepos 9 d. kolektyvas koncertavo ir Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, taip pat surengė koncertų Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje. Čikagos choras tą vakarą dainavo a cappella, ko dažniausiai ir reikalauja sakralinė muzika. Žavėjo nuostabiai lygus ir švarus garsas, visi balsai gražiai ir organiškai susiliejo į visumą. Vis dėlto, nors buvo atliekami skirtingų epochų ir kompozitorių kūriniai, kone visos kompozicijos buvo panašios – tradiciškų keturių balsų, homofoninio stiliaus, gal dėl to ir skambėjo pernelyg vienodai, trūko įvairesnės faktūros. Reikia pasakyti, kad Čikagos choras savo kokybe nelabai pralenkia lietuviškus kolektyvus.

Kitas aspektas, kuris visuomet domina klausytojus, – repertuaro pasirinkimas. Tąkart Čikagos choras siūlė iš pažiūros gana didelę įvairovę. Žinoma, neapsieita be baroko chorinės muzikos grandų H. Purcellio, J. S. Bacho, H. Schützo kūrybos, žymiųjų romantiko A. Brucknerio motetų. Šiuos kūrinius savo repertuare turi veikiausiai kiekvienas sakralinę muziką atliekantis choras. Taip pat skambėjo itin daug šiuolaikinių autorių kūrinių – A. Pärto, kiek mažiau žinomų M. Lauridseno, E. Rautavaaros, J. Centeno, J. Tavenerio, Ph. Stopfordo, H. Weisgallio, J. Bergerio, S. Pauluso, seniau gyvenusio O. Olssono kompozicijos. Melomanams šios pavardės veikiausiai pažįstamos, tačiau eiliniai muzikos mėgėjai jas tikriausiai girdėjo pirmą kartą. Išties labai džiugina, kai repertuare pamatai šį tą daugiau nei dažnai muzikos pasaulyje figūruojančias pavardes. Be to, tai byloja ir apie platesnį koncertuojančio kolektyvo akiratį, domėjimąsi naujovėmis ir norą skleisti ne tik klasiką, bet ir mažiau žinomus šiuolaikinius ar seniai parašytus kūrinius. Ir nors menkiau žinomos pavardės repertuare veikiausiai aktualesnės ne eiliniam muzikos mylėtojui, o muzikui profesionalui, tąkart Kauno arkikatedra bazilika buvo beveik pilna.

Ir vėl – šiuolaikinių kompozitorių pasirinkimas sudomino, tačiau jų kūrinių skambesys beveik nesiskyrė nuo barokinių ar romantinių. Na, šiuolaikiškumą išdavė nebent disonansai, įpinti į faktūrinį audinį. Labai gaila, kad visas koncertas nuskambėjo kaip vienas ilgas kūrinys, neturintis ryškios formos ar struktūros (snausti neleido koncerto pranešėja...). Galbūt čia kalta ne vien interpretacija, bet ir itin panašių kūrinių pasirinkimas. Beje, negirdėjome nė vieno Renesanso epochos opuso, o juk tada bažnytinė muzika chorui a cappella klestėjo. Žinoma, ši muzika reikalauja ir savito atlikimo, daug kūrinių parašyti daugiau nei keturiems balsams, bet vis dėlto dauguma sakralinę muziką atliekančių chorų Renesanso epochos pavyzdžius mielai įtraukia į savo repertuarą.

Kalbant apie kai kuriuos diskutuotinus repertuaro ar atlikimo dalykus, nevertėtų pamiršti sakralinės muzikos esmės – ji skirta susikaupimui ir maldai. Tad tikriausiai kiekvienas, eidamas į bažnytinės muzikos koncertą, tikisi skirtingų dalykų – vieni nori reflektuoti religine tematika ar tiesiog ramiai pabūti, kiti paprasčiausiai pasimėgauti muzikos garsais, tad ir šiuo atveju kiekvienas turbūt pasiėmė tai, kas jam asmeniškai buvo svarbiausia.

Justina PALTANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 24

Utrechto kvintetas Šeduvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje

LietuviŠka gaida „SugrĮŽimŲ“ festivalyje

Su 2015 metų pavasariu į praeitį nubėgo ir Lietuvos muzikų rėmimo fondo (LMRF) surengtas XVII tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ – 25 koncertai, kurie vyko ne tik Vilniaus kultūrinėse erdvėse, bet ir Kaune, Šeduvoje, Alytuje, Varėnoje. Kiekvienas toks pavasarinis susibūrimas telkia jaunuosius atlikėjus ne tik iš Europos valstybių – žinia apie „Sugrįžimus“ jau yra pasiekusi Pietų ir Šiaurės Ameriką, Aziją, Australiją, Afriką.

Prieš 17 metų rengiant pirmąjį festivalį buvo sunkoka po užsienio šalis išsibarsčiusius lietuvaičius įkalbinti, kad atliktų bent vieną kitą lietuvių kompozitoriaus kūrinį, bent M. K. Čiurlionio. Dabar atlikėjų nebereikia raginti, kad atvykdami į gimtinę kartu su savo kolegomis užsieniečiais grotų ir lietuvių kompozitorių kūrinius, vėliau juos atliktų savo koncertuose užsienyje. Tuo požiūriu ypač ryškus buvo šių metų festivalis – koncertų programose netrūko svarių lietuviškų opusų, kuriuos kartu su mūsų tautiečiais atliko ispanai, vokiečiai, italai, meksikiečiai, kubiečiai, šveicarai, graikai, olandai, estai...

Nors pagrindinis dėmesys nuo pat pirmųjų festivalių krypsta į jaunuosius atlikėjus, bet klausytojams sudaroma galimybė pažinti ir prieš daugelį metų į užsienio šalis nublokštus mūsų kompozitorius, atlikėjus, poetus, pagal kurių eiles sukurta daug reikšmingų muzikos kūrinių. Stasio Vainiūno namuose turėta progų tiesiogiai ar netiesiogiai pabendrauti su kompozitoriais Giedra Gudauskiene, Broniumi Budriūnu, Jeronimu Kačinsku, Alfonsu Mikulskiu, Juozu Strolia, Faustu Strolia, Stasiu Sližiu, vis trokštant, kad jų kūryba įsigyventų

Vaclovo JUODPUSIO nuotraukos

ir Lietuvoje, operos solistais Juoze Augaityte, Vince Jonuškaite-Zauniene, Stasiu Baru, Algirdu Kynu, Birute Vizgirdiene, Arnoldu Voketaičiu, Salomėja Valiukiene-Nasvytyte, operos solistais ir poetais Juoze Krištolaityte-Daugėliene ir Stasiu Santvaru, kanklininke Ona Mikulskiene, poetais Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu, dailininku Viktoru Vizgirda, kai buvo surengta solidi jo darbų paroda. Šiais metais tokio dėmesio sulaukė kompozitorius, dirigentas, vargonininkas ir muzikos veikėjas Juozas Stankūnas (1906–1996), jo vokalinius kūrinius atliko docentė Aušra Stasiūnaitė, studentės Rasa Dzimidaitė, Elzita Girčytė, Barbora Lazauskytė, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos dainavimo mokytojos Laimos Domikaitės mokiniai Fausta Balčaitytė, Ieva Dilinikaitytė, Indrė Sokolovaitė, Paulius Prasauskas ir Fleitų ansamblis, vadovaujamas Mariaus Pupkovo, koncertmeisterės Nijolė Baranauskaitė ir Vaiva Blažienė. Taigi tuo lyg ir patvirtinta, kiek daug geros muzikos, mums nežinomos, tėvynainiai yra sukūrę užsienio šalyse, visur ir visada demonstravę savąsias talento galias ir iki 1990 metų primindavę pasauliui apie okupuotą Lietuvą.

Prieš du dešimtmečius LMRF užčiuopė prasmingo ir jaudinančio muzikinio dialogo galimybę, kai į „Sugrįžimus“ atvyksta ne tik lietuviai, bet ir jų kolegos užsieniečiai, studijuojantys ar dirbantys įvairiose šalyse. Šiemet turbūt labiausiai „pasisekė“ kompozitoriui Juozui Pakalniui – koncertuose nuskambėjo net du solidūs kūriniai. Jo Kapričą Nr. 1 fleitai ir fortepijonui (18-mečio kompozitoriaus kūrinys, parašytas 1931 metais) atliko Anna Denise Rheinländer ir Alvyda Zdanevičiūtė (abi iš Hanoverio, Vokietijos). Abi grojo įspūdingai, lengvai įveikdamos sudėtingą, virtuozišką muzikinį tekstą. Atlikėjų pastangomis Kapričas skinasi kelią į pasaulį, nes jos planuoja šį kūrinį groti ir ateityje. Ne mažesnio džiaugsmo suteikė ir J. Pakalnio 1945 metais sukurto Trio C-dur smuikui, violončelei ir fortepijonui atlikimas. Ievos Marijos Eidukonytės iniciatyva Liubeke (Vokietija) gyvuojančio fortepijoninio trio „Nero“ (smuikininkė Ieva Marija Eidukonytė, violončelininkas Björnas Schwarze, pianistė Nathalie Glinka) repertuare atsiradęs

Fortepijoninis trio „Nero“: Ieva Marija Eidukonytė, Björn Schwarze ir Nathalie Glinka

kūrinys iš atlikėjų taip pat reikalauja ypatingo meistriškumo, ansambliškumo, lietuviškos nuotaikos pajutimo. Tenka džiaugtis dar ir tuo, kad po 70 metų pirmą kartą nuskambėjo antrasis šio kūrinio finalas, kurio partitūros ir partijų redakciją kruopščiai parengė Kazys Daugėla.

Malonu, kad į gimtinę visi festivalio dalyviai atvyko su įdomiomis, gerai paruoštomis programomis. Koncertuose skambėjo ne tik premjeros, bet ir žinomi Lietuvos autorių kūriniai. Čia pirmiausia minėtinas M. K. Čiurlionis, kurio visą pluoštą kūrinių atliko italas Marco Alesi. Jis surengė solinį koncertą Čiurlionio namuose, o Filharmonijoje ir Kaune akompanavo žaviai solistei Daivai Gedvilaitei, grįžusiai iš Vokietijos. Čiurlionį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir gimtojoje Varėnoje vargonais griežė niujorkietis Virginijus Barkauskas, ir Amerikoje į savo koncertus įtraukiantis lietuvių kompozitorių opusų. Šįkart Lietuvoje vėl skambėjo Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Sugrįžimas“, kurį vargonininkas atliko su obojininku Robertu Beinariu. Dėmesį Čiurlioniui parodė ir jaunas rusų pianistas Dmitrijus Kalašnikovas, puikią fortepijono techniką demonstravo pianistė Nadežda Okruško, skambindama Vytauto Barkausko „Legendą apie Čiurlionį“. Tarp festivalio puošmenų buvo Vytauto Barkausko „Modus vivendi“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, kurį atliko fortepijoninis trio „GIL“ iš Olandijos. Jo dalyviai – lietuvė pianistė Ieva Dūdaitė, meksikietis smuikininkas Alfredo Reyesas Logounova ir kubietis violončelininkas Rolando Fernandezas Lara.

Savitą spalvą Balio Dvariono pjesei „Prie ežerėlio“ suteikė fleitininkas Remigijus Kažukauskas, kūrinį aranžavęs fleitai ir styginių kvartetui. Pjesę atliko Utrechto (Olandija) kvintetas (R. Kažukauskas, smuikininkė Mary Ann Eesseear iš Estijos, altininkė Hannah Donohoe iš Australijos, altininkė Lorena Garcia Fernandez iš Ispanijos ir violončelininkas Jannis Nina iš Graikijos). Ansamblio dalyviai koncertavo R. Kažukausko gimtinėje Šeduvoje, Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje.

Iš praeities kompozitorių, papildžiusių „Sugrįžimų“ programas, dar buvo Mikas Petrauskas, Juozas Gruodis, Aleksandras Kačanauskas, Gediminas Purlys, nepamiršti ir dabarties kūrėjai Algimantas Bražinskas, Lionginas Abarius, Jaroslavas Cechanovičius, Kristina Vasiliauskaitė, Vidmantas Bartulis, Dalia Kairaitytė, Algimantas Martinaitis, Giedrius Kuprevičius.

Jų kūrinius įspūdingai interpretavo Virgilijus Noreika, Liudas Mikalauskas, Karolina Juodelytė ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos jaunimo choras „Krantas“ (vadovas Leonidas Abaris), Virginijus Barkauskas ir Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunių choras „Varėnė“ (vadovė Ilona Zalanskienė), Austėja Lukaitė, Marija ir Ieva Dūdaitės, Antonas Vagero. Tai buvo spalvingi koncertų puslapiai, leidę pajusti užsienyje studijuojančių ir pas

Anna Denise Rheinländer ir Alvyda Zdanevičiūtė

mus besidarbuojančių atlikėjų meninę santarvę.

Septynioliktieji „Sugrįžimai“ padovanojo ir užsienio kompozitorių (Kjello Marcusseno, Bernardo Wayne Sanderso, Wimo Zwango), ir lietuvių autorių kūrinių premjerų. Tarp ryškesnių opusų – Čilėje gyvenančio fagotininko Žilvino Smalio Concertino fagotui ir styginiams (2015), kurį ryškiai pristatė Povilas Bingelis, sugrįžęs iš Šveicarijos, ir kamerinis orkestras „Modus“, diriguojamas Roberto Bliškevičiaus. Festivalio klausytojams maloni staigmena buvo Kęstučio Grybausko fantazijos „Tičino, Tičino...“, dedikuota profesoriui Hansui Schickeriui, ir „Kelionė į Apencelį“, dedikuota Vilmos Rindzevičiūtės-Zbinden ir Danielio Zbindeno duetui. Abi jas fortepijonu šešiomis rankomis išraiškingai atliko autorius ir Zbindenų duetas. Reikia pasidžiaugti, kad „Sugrįžimų“ festivalyje debiutavo kompozitorė Rita Mačiliūnaitė – fleitininkas Paulius Gefenas ir arfininkė Agnė Keblytė iš Prancūzijos, altininkas Vytautas Martišius iš Austrijos klausytojų dėmesiui pateikė jos Trio fleitai, altui ir arfai.

Ir tai dar ne visos lietuvių kompozitorių pavardės, primenančios mums apie jų kūrybines sėkmes. Čia verta paminėti Rasą Bartkevičiūtę, Viktorą Miniotą, Justiną Ritauską, Vaclovą Augustiną, Andrių Kulikauską, kurie vienaip ar kitaip artimi jų kūrinių atlikėjams, dalyvavusiems „Sugrįžimuose“.

2015-ųjų metų „Sugrįžimai“ baigėsi. Norisi tikėti, kad lietuviška gaida ir ateityje ryškiai skambės po pasaulį gausiai pasklidusių lietuvių atlikėjų programose.

Vaclovas JUODPUSIS

Muzikos barai / 25

Kronika MISIJA – KONTRABOSAS

Vakaras „Kontraboso fiesta“, gegužės 29-ąją surengtas Klaipėdos koncertų salėje, ne tik pratęsė koncertų ciklą, supažindinantį su įvairiais muzikos instrumentais, bet ir atliko tam tikrą kultūrinę misiją – paneigti mitą apie kontraboso „neįgalumą“.

Tam tikslui prie Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus) prisijungė žymiausi Lietuvos ir užsienio kontraboso meistrai: Donatas Bagurskas, Vytis Nivinskas, Danielis Rubinas, Dainius Rudvalis, „Amsterdam Bass Duo: Hans Roelofsen, Rudolf Senn“ iš Olandijos. Puiki rinktinė!

Jų rankose didžiausias, techniškai sunkiausiai valdomas ir nepaslankiausias iš styginių griežiamųjų instrumentų sužaižaravo efektingais pasažais, dainingomis melodinėmis linijomis, subtilia artikuliacija. Žodžiu, prabilta įvairiausiomis spalvomis, atskleistos netikėtos instrumento galimybės, klausytojai liko ne tik sudominti, bet ir sužavėti.

Koncerto programa buvo įvairi, apėmė daug skirtingų stilių ir krypčių – pradedant baroku, baigiant šiomis dienomis. Skambėjo Jeano-Baptiste´o Barrière, Carlo Franchi, Giovanni

„Amsterdam Bass Duo: Hans Roelofsen, Rudolf Senn“

Bottesini, Vittorio Monti, Ástoro Piazzollos opusai, V. Nivinsko džiazinio charakterio kompozicija. Suvaidinta Patricko Süskindo pjesė „Kontrabosas“ (aktorius Šarūnas Puidokas, režisierius Valentinas Masalskis, dailininkė Renata Valčik, kompozitorė Raminta Šerkšnytė).

P. Süskindo monodrama nuskambėjo kaip sudėtinga, psichologizuota preambulė. Su didele ironijos doze joje atskleidžiamas painus muzikanto vidinis pasaulis, jo atskirtis, aistringumas, pasiaukojimas ir garbės troškimas. Juk kontrabosas – tik trečias pultas iš kairės, už jo orkestre tiktai litaurai, nusilenkiant net nereikia atsistoti, nes ir taip

stovima grojant. Muzika tarsi „suvalgo“ visą atlikėjo laiką ir gyvenimą. Nieko pakylėto tokioje būtyje nėra. Ir jau nebesvarbu, kad kontrabosą jis pasirinko keršydamas tėvams. Šmaikštūs pastebėjimai, pateikti mažai žinomi kompozitorių gyvenimo faktai, detali orkestro partijų analizė liudija, kad vokiečių rašytojas gerai susipažinęs su šia sritimi. Bet nuolatinis pagrindinio personažo nepasitenkinimas, bambėjimas ir smulkus kerštavimas kūrė šiek tiek slogią atmosferą, labai jau kontrastingą antrosios dalies šventiškumui.

Iš dalies P. Süskindas teisus.

Nors bosinio tipo griežiamieji buvo žinomi jau XV a., o į

Kontrabosų ansamblis griežia „Nessun dorma“ iš Giacomo Puccini operos „Turandot“

Muzikos barai / 26

Patrick Süskind pjesė „Kontrabosas“: Vaidina aktorius Šarūnas Puidokas

Solistas Vytis Nivinskas

dabartinį kontrabosą panašūs instrumentai pagaminti XVI a. antroje pusėje, repertuaras jiems nėra gausus. Šis instrumentas ir dabar dar tebėra savotiška terra

Meno doktorantūros projektai LMTA: Jurgis Juozapaitis

Solistas Dainius Rudvalis. Giovanni Bottesini Koncertas kontrabosui ir orkestrui h-moll

incognita, orkestre jis dažniausiai naudojamas kaip pritariamasis.

Bet geriausi atlikėjai drąsiai imasi transkribuoto smuiko ar violončelės repertuaro.

Susidomėjimas kontrabosu įvairiais periodais buvo nevienodas (šiuo metu jaučiama stipri pakilimo banga). Ypatinga vieta čia tenka XIX a. italų virtuozui, kompozitoriui, dirigentui G. Bottesini, vadintam kontraboso Paganini´u. Koncerte buvo pagroti du šio autoriaus opusai: „Gran Duo Concertante“ 2 kontrabosams ir orkestrui (solo „Amsterdam Bass Duo: Hans Roelofsen, Rudolf Senn“) ir klasika jau tapęs Koncertas kontrabosui ir orkestrui h-moll (solo D. Rudvalis).

Antrojo kūrinio interpretacija tapo tikru vakaro atradimu. Visko čia buvo: ir romantinio polėkio, ir lyrinės ekspresijos, ir pašėlusio virtuoziškumo. Preciziškas teksto perskaitymas, gilus muzikos pajautimas ir jos pateikimas tarsi vienu atsikvėpimu darė stiprų įspūdį.

Taip pat įsimintinas aistringas A. Piazzollos „Kicho“ atlikimas (versija kontrabosui ir orkestrui, solistas D. Rubinas). Artistiškumo čia tikrai netrūko.

V. Nivinsko „Spring leaves“ kontrabosui ir orkestrui (solistas V. Nivinskas) išsiskyrė lyrine, šiek tiek melancholiška gaida.

Kompozicija grindžiama vientisa tematine medžiaga ir nuolatiniu dinaminiu augimu. Šįkart buvo pademonstruota džiazinė grojimo maniera, kai stygos užgaunamos pirštais.

Atskiru žodžiu paminėtinas

olandų H. Roelofseno ir R. Senno dalyvavimas projekte. Atlikėjai domisi praeities virtuozais, eksperimentuoja, siekdami išplėsti grojimo kontrabosu technines galimybes, rašo transkripcijas.

Ne vienas toks pritaikymas skambėjo ir „Kontraboso fiestoje“. Ypatingas ansambliškumo jausmas buvo pademonstruotas XVIII a. pirmosios pusės prancūzų kompozitoriaus J.-B. Barrière Duo sonatoje (originali versija dviem violončelėms). Virtuoziškas, rafinuotas, efektingas kanoninis atlikimas, bet labiausiai žiūrint į šiuos du garbaus amžiaus muzikus žavėjo jų kūrybinio bendravimo džiaugsmas, ištikimybė muzikai.

Vis dėlto didžiausia šio koncerto vertybe laikyčiau tradicijų ir jų perimamumo akcentavimą, šeimynišką ir jaukią atmosferą.

Juk ne šiaip sau renginio programoje atsirado čekų liaudies daina „Turtingas jaunikis“, kurią atliko Šilutės vaikų meno mokyklos trečios klasės moksleivė Judita Skalauskaitė (mokytoja Albina Kazlauskytė), italų kompozitoriaus V. Monti Čardašas, interpretuojamas ilgamečio orkestro kontrabosininko Romo Grigaičio, ar bisui visų dalyvių atlikta populiarioji arija „Nessun dorma“ iš Giacomo Puccini operos „Turandot“. Šiltą nuotaiką kūrė taiklūs vakaro vedėjo, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo M. Bačkaus komentarai. Jo iniciatyva ir buvo įgyvendintas šis įdomus projektas.

Danguolė VILIDAITĖ

Neišmanau apie projektus. Dėl meno nesu tikras. Tačiau labai gerai žinau, kad kiekvienas koncertas yra egzaminas. Tačiau ar kiekvienas egzaminas – koncertas?

Birželio 15 dieną klausiausi puikaus Jurgio Juozapaičio muzikavimo, o jam ne mažiau puikiai talkino pianistė Daiva Stulgytė. Jurgis priklauso ką tik tapusių ar jais tampančių jaunų meno daktarų kartai. Drąsūs, praeities klišių nesaistomi jauni kūrėjai naudojasi visomis jiems prieinamomis informacijos ir akademinio mobilumo galimybėmis, atnešdami į mūsų padangę naujausią europinį meno kontekstą. Apie tai vaizdžiai byloja ir altininko Juozapaičio kūrybinė biografija: 15 laureato diplomų tarptautiniuose konkursuose, stažuotė Paryžiuje, tarptautinė koncertinė veikla net keliuose ansambliuose, solo koncertai su orkestrais, mokslinės publikacijos.

Intrigavo jau pati koncerto programa – praėjusio amžiaus stilių skerspjūvis. J. Juozapaitis drąsiai ėmėsi Paulio Hindemitho Sonatos altui solo, op. 25 Nr. 1, radikalaus ir virtuozinio opuso.

Hindemitho, šio intelektualaus muzikos chuligano kalbą taikliai atspindėjo atlikėjo štrichuotė, garso formavimas, tarpais net kvazipolifoninis muzikinės medžiagos suvokimas. Tempų pasirinkimas kartais gal buvo pernelyg spontaniškas, tačiau atliepė kompozitoriaus menines maksimas. Tai vienas iš tų laimingų atvejų, kai sutampa kompozitoriaus ir atlikėjo amžius ir iš dalies estetinės nuostatos, ir tai lemia autentišką muzikos išgyvenimą.

Neabejotinai daug pastangų pareikalavo Osvaldo Balakausko sonatos „Do nata“ altui su fonograma formos analizė. Žavėjo tikslus sudėtingo polifoninio audinio faktūros girdėjimas, tembrinės įvairovės perteikimas. Kuriama pagauli ir autentiška muzikinė atmosfera tarsi nukėlė į devintąjį dešimtmetį, darsyk patvirtindama atlikėjo mokslinę ištikimybę tekstui, pagarbą kūrėjui. Ech, jei ne šis mokslinis koncerto formatas, manau, būtume galėję išgirsti ir kiek radikalesnį remiksą...

Dmitrijaus Šostakovičiaus Sonata altui ir fortepijonui, op. 147, – neabejotinai didžiausias vakaro iššūkis. Didžiulio pripažinimo sulaukęs kūrinys, nors sukurtas palyginti neseniai, neišvengiamai yra apaugęs interpretacijos klišėmis, „vienintelio teisingo“ suvokimo matas ypač gajus Vidurio ir Rytų Europos muzikinėje aplinkoje.

Meistriška Jurgio Juozapaičio sonatos interpretacija man buvo tikras atradimas. Manau, šis jaunas menininkas turi išskirtinį gebėjimą raiškiai perteikti savo estetines nuostatas. Tarsi klasicistinis garso išgavimo būdas, nors iš pradžių kiek netikėtas, įtraukia ir veda interpretatoriaus numatyta kryptimi. Kaip hamerklavyro tembras išryškina klasicistinės muzikos vaiskumą ir jėgą, taip ir Juozapaičio alto spalva atskleidžia kartais asketiškai objektyvų, kartais itin raiškų, tačiau visuomet pusiausvyrą išlaikantį ir pamatuotą kalbėjimą. Kalbėjimą muzikos autoriaus balsu, tačiau papildytą savo išgyvenimais ir suvokimu.

Neabejoju, kad visi, dalyvavusieji šiame egzamine ar, tiksliau, meno projekto gynime, išgyveno jį kaip puikų, įtaigų ir šiltą koncertą. Džiaugiuosi, kad mokslinis medžiagos pažinimas neužtemdo autentiško ir pagaulaus muzikavimo džiaugsmo. Kad objektyvios, įrodomos tiesos palieka erdvės spontaniškumui. Kad pavyksta rasti pusiausvyrą tarp nuosaikumo ir drąsos, spalvos ir atspalvių, žinojimo ir nuojautos. Tarp muzikologijos ir muzikos.

Gediminas DAČINSKAS

Muzikos barai / 27

Sukaktis

Atsidavæs altui

JE, VOKIETIJOJE, BELGIJOJE, OLANDIJOJE, DANIJOJE IR KITUR, DALYVAVO GAUSYBĖJE FESTIVALIŲ.

A. PLEŠKŪNAS – SAVO INSTRUMENTO

ENTUZIASTAS,

KONCER-

TUOJANTIS KAIP SOLISTAS KULTŪRINIUOSE RENGINIUOSE LIETUVOJE IR UŽSIENYJE SU VARGONININKAIS, PIANISTAIS,

ANSAMBLIUOSE

SU

OPEROS SOLISTAIS. NET PLAUKDAMAS VALTELE KURIA NORS LIETUVOS UPE MUZIKAS NEPALIEKA SAVO INSTRUMENTO – NERETAI KRANTE RANDA BAŽNYČIĄ, KURIOJE MIELAI PRIIMAMAS IR JIS, IR MUZIKA, GRIEŽIA BENE VISUR, KUR RANDA BENDRAMINČIŲ

Rasa AUKŠTUOLYTĖ ANDRIUS PLEŠKŪNAS (G. 1955) –

RIO PAREIGAS. 1978 M. A. PLEŠKŪ-

ALTININKAS, ILGAMETIS LIETUVOS

NAS BAIGĖ LIETUVOS VALSTYBINĘ

NACIONALINIO OPEROS IR BALETO

KONSERVATORIJĄ (DABAR – LMTA),

TEATRO ORKESTRO NARYS, GRO-

PROF. J. FLEDŽINSKO IR P. RADZEVI-

JANTIS IR ALTO SOLO PARTIJAS, NUO

ČIAUS ALTO KLASĘ. KARTU SU LNO-

1988 M. – ORKESTRO ALTŲ GRUPĖS

BT KOLEKTYVU MUZIKANTAS GAS-

KONCERTMEISTERIO

TROLIAVO

PAVADUOTO-

JAS, EINANTIS IR KONCERTMEISTE-

IR

KLAUSYTOJŲ.

GAMTOS PRIEGLOBSTYJE PARAŠYTA

DAUGELYJE

LIETUVOS

MIESTŲ, TAIP PAT LATVIJOJE, RUSIJO-

IR NE VIENA PATIES MUZIKO TRANSKRIPCIJA ALTUI. ANDRIAUS

PLEŠKŪNO

DISKO-

GRAFIJOJE – KETURIOS KOMPAKTINĖS PLOKŠTELĖS. SU ALTININKU KALBĖJOMĖS NAUJAUSIOS PLOKŠTELĖS, PAVADINTOS „ATMINIMUI“, PASIRODYMO PROGA.

– Kaip atrinkote kūrinius naujai plokštelei?

– Turėjau įgrotų apie 45 min. trukmės muzikos įrašų. Tai K. Stamitzo Koncertas altui Nr. 1 su mano sukurtomis kadencijomis, J. S. Bacho ir Ch. Gounod „Ave Maria“, L. van Beethoveno Romansas, op. 50, B. Dvariono dainos „Žvaigždutė“ mano transkripcija altui ir vargonams, J. Joachimo mano perdirbtas Etiudas, G. Fauré Noktiurnas ir kt. Visa tai dar papildžiau ir nusprendžiau būsimą plokštelę paskirti mamos, muzikalios dailininkės, nutapiusios nemažai muzikų portretų, Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920–2010) atminimui, nes būtent jos rūpesčiu tapau muziku. Ji turėjo plataus diapazono sopraną, koncertuodavo, giedodavo bažnyčioje.

Vėliau atminimo idėją dar išplėtojau, visą šios kompaktinės plokštelės Įrašinėjant plokštelę su garso režisieriumi Rimu Motiejūnu, 2013 m.

Muzikos barai / 28

kūrinių vėrinį paskyriau ne tik mamai J. M. Mačiokaitei-Pleškūnienei, bet ir tėvui skulptoriui Vladui Pleškūnui, savo dėstytojams – anapilin išėjusiems alto pedagogams Gintautui Budreikai (1937–1972), Lietuvos kvarteto altininkui profesoriui Jurgiui Fledžinskui (1924–1988), dėstytojui Vladui Varčikui (1915–2008). V. Varčiko bute kabojo garsių smuikininkų ir pedagogų Jozefo Joachimo, Leopoldo Auerio, Adolfo Metzo (pas jį tarpukariu mokėsi V. Varčikas) fotografijos, jis mus, savo mokinius, vadino jų anūkais ir proanūkiais. Todėl kompaktinėje plokštelėje dar sumaniau įgroti J. Brahmso „Scherzo“, dedikuotą J. Joachimui, naujai transkribavau dar studijų laikais LMTA griežtą N. Paganini Sonatą Nr. 12, taip pat Valterio dainą iš R. Wagnerio operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir R. Strausso „Winterliebe“, nes imponavo šių kūrinių paprastumas ir ryžtingumas.

Plokštelę pradedu savo transkribuotu L. Lambillotte kūriniu „Ateik, Šv. Dvasia“, po jo, aidint Vilniaus arkikatedros bazilikos Velykų varpams, skamba motinos giedama J. Siniaus giesmė „Marija skaisčiausia“. Albumo pabaigoje įdėjau savo kūrinį „Agnus Dei“ altui ir vargonams.

Esu dėkingas visiems įrašų dalyviams: vargonininkui Bernardui Vasiliauskui, LNOBT orkestrui ir chorui, dirigentams a. a. J. Aleksai ir G. Rinkevičiui, pianistei A. Juozauskaitei, pasiryžusiai kartu įgroti R. Wagnerio, J. Pakalnio, R. Strausso kūrinius, vargonininkui ir pianistui Aleksandrui Vizbarui, pianistėms Gražinai Zalatorienei ir Daivai Stulgytei. Taip pat dėkoju garso režisieriams Rimantui Motiejūnui ir Viliui Narvilui bei Vilniaus arkikatedros dekanui kunigui Virginijui Česnulevičiui.

– Kas paskatino Jus leisti savo įrašus?

– Kartą viešint JAV teko groti šv. Mišiose Čikagos jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje vargonuojant Manegirdui Motekaičiui. Muzikavimo klausėsi ten gyvenę Zenonas ir Ona Buinevičiai. Po Mišių Z. Buinevičius prieina prie manęs ir sako: „Endriau, ar tu neturi įsirekordavęs savo įgrojimų? O galėtum!“ Man išvyks-

tant padovanojo nedidelę japonišką garso įrašymo įrangą, su kuria esu įsirašęs nedidelius kontrolinius įrašus. Kadangi ir šis prisiminimas brangus, leisdamas kompaktinę plokštelę garso režisieriams pateikiau būtent ta įranga įrašytą alto solo iš operos „Madam Baterflai“ (2002 m., dirigavo J. Aleksa) ir L. Delibes´o baleto „Kopelija“ (1993 m., Olandija, dirigavo G. Rinkevičius). Garso režisieriai įrašus sutvarkė, pašalino triukšmus.

Taigi įrašinėjimas prasidėjo nuo muzikavimo bažnyčiose.

– Daug dėmesio skiriate sakralinei muzikai...

– Sakralinę muziką groju nuo 1980-ųjų ir džiaugiuosi, kad tai galiu daryti ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Esu grojęs Klaipėdos, Kybartų, Kauno, Trakų, Gižų, Vištyčio, Gervėčių bažnyčiose, koncertavęs Molėtų bažnytinės muzikos festivaliuose, kaip minėjau, Čikagos lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje, Kaohsiungo ir Taipėjaus (Taivanas), Notingamo (Didžioji Britanija) katedrose, Ravenos šv. Jono Evangelisto bazilikoje (Italija) bei Jafos-Telavivo šv. Petro bažnyčioje (Izraelis), Jad Vašemo memorialiniame centre Jeruzalėje. Kartą su LNOBT orkestru viešėdamas Italijoje išgirdau po šv.

Mišių leidžiamą muziką, ji buvo iš mano kompaktinės plokštelės, kurią padovanojau klebonui Don Giorgio.

Ir Palangos bažnyčioje po Mišių girdėjau skambant įrašus – gal todėl, kad klebonas yra tobulinęsis Italijoje.

Esu dar ir styginių kvinteto „Soavita“ narys – su šiuo ansambliu interpretuojame sakralinę baroko muziką.

– LNOBT orkestre grojate beveik keturis dešimtmečius. Ką Jums reiškia būti šiame kolektyve?

– Į LNOBT (tuo metu Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro) orkestrą atėjau 1978 m., tik baigęs Valstybinę konservatoriją. Ten vykdavo kamerinių ansamblių konkursai, 1987 m. tokio konkurso solistų kategorijoje laimėjau I premiją. Konkursų laimėtojai būdavo skatinami ir turėdavo galimybę groti Lietuvos televizijoje.

Pirmasis mano alto solo su orkestru 1985 m. buvo „Taika“ iš L. Delibes´o baleto „Kopelija“. Ilgus me-

Adolphe Adam baletas „Žizel“, dirigentas Robertas Šervenikas. Alto solo su LNOBT orkestru groja Andrius Pleškūnas, 2015 m.

Bernardas Vasiliauskas (vargonai), Andrius Pleškūnas (altas) Vilniaus Arkikatedros bazilika, 2015 m.

tus buvau altų grupės solistas ir koncertmeisteris. Solo esu grojęs visuose LNOBT repertuaro spektakliuose.

– Griežėte su skirtingais dirigentais...

– Teatro muzikantai pripratę prie tempų įvairovės, nes vienas dainininkas tą pačią partiją dainuoja vienaip, kitas – kitaip, viena baleto pora šoka vienu tempu, kita – kitu, tad prie pas mus atvykstančių dirigentų interpretacijos prisitaikome nesunkiai.

Man teko groti diriguojant šviesaus atminimo Jonui Aleksai, Rimantui Geniušui, Vytautui Viržoniui, taip pat Alvydui Šulčiui, Gintarui Rin-

Muzikos barai / 29

Jaunieji kevičiui, Martynui Staškui, Modestui Pitrėnui, Modestui Barkauskui, Daliui Samėnui, Cyrilui Dietrichui (Prancūzija), Aleksandrui Anisimovui (Baltarusija) ir kt. Su dabartiniu LNOBT muzikiniu vadovu Robertu Šerveniku grojau ir Lietuvoje, ir užsienyje.

– Koncertuojate kaip solistas, taip pat su vargonininkais, pianistais, LNOBT solistais. Kaip renkatės repertuarą?

– Renkuosi tai, kas miela širdžiai.

Tenka kai ką transkribuoti, pritaikyti altui. Pirmą transkripciją padariau 1979 m. Palangoje – N. Paganini „Cantabile“. Esu ir pats parašęs šiek tiek kūrinių. Tvirtus pagrindus gavau dar J. Naujalio meno mokykloje iš muzikos istorijos ir teorijos mokytojos Gražinos Zujienės, ji daug dėmesio skirdavo kūrinių formai. Muzikos akademijoje mokiausi pas kompozitorių Vytautą Jurgutį, kuris dėstė muzikos kūrinių formą, harmonijos dėstytojai LMTA buvo V. Čepliauskas ir V. Ločeris. Vėliau į kompozicijos subtilybes teko pasigilinti ir pačiam.

– Grojate lietuvių meistrų darytu instrumentu...

– Instrumentas, kuriuo šiuo metu groju, padarytas Birutės ir Česlovo Kulevičių. Man patiko vieno jų pagaminto alto tembras, dauguma įrašų padaryta būtent juo. Tačiau naujausioje kompaktinėje plokštelėje galima išgirsti ir LNOBT styginių instrumentų meistro Valdo Stravinsko padaryto alto skambesį. Kartą pas jį užėjau dėl savo instrumento, o jis kaip tik turėjo naują altą ir paprašė manęs jį išbandyti. Juo pristatomoje kompaktinėje plokštelėje įrašiau B. Dvariono „Žvaigždutę“ ir L. van Beethoveno Romansą.

– Nemažai Jūsų laiko užima muzika.

Ar turite kokį nors su ja visiškai nesusijusį pomėgį?

– Kadangi gyvenu miesto centre, kur daug transporto, vasarą mėgstu išvykti su valtele ir palapine. Meilę gamtai dar mokyklos laikais išugdė matematikos mokytojas J. Lipas, tuo metu esu dalyvavęs ir baidarių varžybose. Taigi gamtą mėgstu iki šiol.

Dėkui Dievui, kad visur suspėju.

– Ačiū už pokalbį. n

Muzikos barai / 30

Ugnë Tiðkutë: Stradivarijai man nekrito po kojomis

Edita GRUDZINSKAITĖ JAU ĮPRASTA, KAD TALENTINGIAUSIEMS TĖVYNAINIAMS LIETUVOS SCENOSE PLOJAME KAIP SVEČIAMS. ALTININKĖ UGNĖ TIŠKUTĖ – NE IŠIMTIS. NESENIAI KAUNE VYKUSIAME TARPTAUTINĖS KAMERINĖS MUZIKOS FESTIVALYJE „AVANTI“ LONDONO KARALIŠKOSIOS MUZIKOS AKADEMIJOS MAGISTRANTĖ SCENOJE PASIRODĖ SU VDU KAMERINIU ORKESTRU. KVIEČIAME SUSIPAŽINTI SU JAUNA ALTININKE, GRIEŽIANČIA PASAULINIO GARSO ORKESTRUOSE. Altininkė Ugnė Tiškutė

– Koks Jūsų kelias į muziką?

– Spalvotas... Muzikos pradėjau mokytis būdama šešerių, įkvėpta mamos. Ji buvo mano pirmoji smuiko mokytoja. Mama pasakodavo įvairiausias istorijas, pamokose piešdavo muzikinius scenarijus ir mokė klausytis muzikos grožio. Po pirmųjų koncertų atsirado noras lipti ant scenos, matyti klausytojus.

– Ar turėjote vaikystę? Ar kaip tas žiogas vis grojote, grojote ir nespėjote apsidairyti, kaip užaugote?

– Galbūt ne visada suspėdavau su vaikais kieme kamuolį paspardyti ar po medžius pasikarstyti, bet stengdavomės suderinti grojimą su mama ir žaidimus su kiemo draugais. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad man trūko vaikystės.

– Ar niekada nesudvejojote, nesiblaškėte? Juk tai taip būdinga paauglystei.

– Labai mėgau dailės pamokas, šiek tiek šokau ir dainavau, bet laiko viskam, žinoma, neužtekdavo. Reikėjo pasirinkti tam tikras sritis ir joms atsidėti.

Paauglystėje buvau kiek atitrūkusi nuo muzikos, norėjau išbandyti save kitur, tačiau labai greitai supratau, kad muzika man kaip deguonis – be jos neišgyvensiu.

Vis dėlto stengiausi neapleisti ir piešimo. Dailė labai artima muzikai: grojant juk taip pat piešiama ir pasakojama – tik muzikos garsais.

– Kaip atsidūrėte Londono karališkojoje muzikos akademijoje?

– Apie karališkąją akademiją girdėjau dar būdama paauglė. Svajojau kada nors į ją nuvažiuoti, bent iš tolo pažiūrėti. Žinojau, kad ši garsi akademija į pasaulio scenas yra išleidusi daugelį fantastiškų žmonių – Lionelį Tertisą, Maximą Vengerovą, Eltoną Johną, Simoną Rattle´ą ir daugelį kitų.

Būdama dvyliktokė nusprendžiau pamėginti laimę per stojamuosius egzaminus. Maniau – juk nieko neprarasiu. Tą vėsią gruodžio ketvirtąją turėjau ne tik spręsti suktus harmonijos ir muzikologijos klausimus anglų kalba, bet ir groti fortepijonu, diriguoti, solfedžiuoti, skaityti iš lapo, pagaliau griežti altu. Perklausa vyko didžiojoje akademijos salėje, kur už ilgo stalo sėdėjo žiuri nariai, skyrių vedėjai, direktorius ir dar daug įvairius postus užimančių „galvų“.

Anglų kalbos tuomet dar taip gerai nemokėjau, o britiškas akcentas tiesiog vertė iš koto. Salė buvo tokia graži – kaip filmuose, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje, pavyzdžiui, apie Maximo Vengerovo vedamus meistriškumo kursus. Grįžo drąsa ir ryžtas pagroti taip gerai, kaip tik galiu, kitaip tariant, pasimėgauti atliekama muzika tokioje ypatingoje salėje. Ir man pavyko.

– Kokie buvo pirmieji metai?

– Sunkiausia buvo priprasti prie anglų kalbos, ir ne bet kokios, o akademinės, su labai specifiniu žodynu,

kurį teko greit išmokti. Paskaitose turėdavome daug rašyti, spręsti harmonijos uždavinius, kiek kitaip, nei buvau mokiusis Lietuvoje. Maža to, darbą tekdavo ginti prieš visą auditoriją.

Man buvo sunku kalbėti angliškai auditorijoje, kurioje sėdėdavo kartais ir penkiasdešimt žmonių, atsakinėti į klausimus, filosofuoti, rasti argumentų „už“ ir „prieš“. Turi mokėti pagrįsti savo nuomonę, pasirinktą kūrinio interpretaciją.

Išvykusi iš Lietuvos supratau, kad tenka aukoti prigimtinį norą būti su šeima ir mylimais žmonėmis. Tai man buvo iššūkis. Be abejo, pripratau, nes nemažai metų praleidau Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrabutyje, turėjau „pratybas“ dar būdama mokinė. Į Lietuvą grįžtu gana retai. Šiais metais pirmą kartą be šeimos praleidau ir Kalėdas. Vykau į turą Kinijoje, Kalėdas sutikau danguje virš Sibiro. Tačiau, matyt, tai neišvengiama: tenka ko nors atsisakyti, kad atrastum ką nors nauja.

Mano gyvenimas Londone labai spalvingas, turiningas, su daugybe kelionių ir koncertų. Labai daug sužinojau apie save, susipažinau su daugybe nuostabių atlikėjų ir dėstytojų.

– Ar kas nors gyvenime Jus žeidė?

– Jei ir žeidė, tai, ačiū Dievui, ne žmonės. Skausminga tai, kad klasiki-

Muzikos barai / 31

Jaunieji

Ugnė Tiškutė pasirodė su VDU kameriniu orkestru

nės muzikos pasaulyje, jei nori būti labai geras atlikėjas, turi turėti ir kuo geriausią instrumentą, jau nekalbu apie jo priežiūrą, dalyvauti pasauliniuose konkursuose, kurie taip pat kainuoja, investuoti į keliones, kad būtum išgirstas. Ką jau kalbėti apie tai, kad bent jau Anglijoje apskritai nesuprantama, kaip atlikėjas gali groti iš kopijuotų natų. Kai augau Lietuvoje, originalios natos atrodė neįkandamai brangios.

Mano muzikos kelyje stradivarijai nekrito po kojomis ir už gerą instrumentą reikėjo nemažai pakovoti. Mes su mama nebuvome tokios pasiturinčios, kad galėtume vykti į bet kokį užsimanytą pasaulinį konkursą ar groti pačiais brangiausias senoviniais instrumentais.

– Įstojote į aukščiausio lygio studijas – Advanced Diploma in Performance. Ką suteikia šios studijos?

– Tai paskutinis laipsnis po magistro, kurį gali įgyti tik su pagyrimu bei pirma klasifikacija studijas baigę studentai. Šio laipsnio studijos skirtos solinės karjeros siekiantiems atlikėjams. Akademija suteikia galimybę naudotis ne tik vienu pasirinktu instrumentu, bet ir kitais galerijos perliukais. Galerijoje yra Amati, Stradivarijaus, Guarneri bei Grancino altai.

Taip, tai atveria kelią įvairioms koncertinėms galimybėms. Šiais metais stygininkams į šias studijas buvo vos dvi vietos. Laimė nusišypsojo man ir lenkų smuikininkei Martai Kowalczyk.

– Elegija, kurią griežėte Kauno filharmonijoje, parašyta altui ir fortepijonui.

Kaip nutiko, kad atlikote kūrinį su orkestru?

– Planuojant tarptautinio festivalio „Avanti“ koncerto programą, vis kildavo minčių, kaip pagyvinti re-

Muzikos barai / 32

pertuarą altui su orkestru. Nors kūrinių altui ir simfoniniam orkestrui yra nemažai, teko atsižvelgti į tai, kad VDU kamerinis orkestras turi tik keletą pučiamųjų. Henri Vieuxtemps´o Elegija – mano vienas mėgstamiausių kūrinių altui. Jis ypatingas savo melodinėmis linijomis, virtuoziškais pasažais, o fortepijoninė faktūra šiek tiek primena kvarteto sudėtį, ypač pirmuosiuose puslapiuose.

Kūrinys skirtas „pasirodyti“ ir yra vienas iš nedaugelio Vieuxtemps´o kompozicijų altui, nes jis daugiausia rašė smuikui. Elegija kupina įvairiausių charakterių, joje daug dramos. Paprašiau savo dėstytojo altininko Paulo Silverthorne´o parašyti transkripciją.

Jis daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs Londono simfoniniame orkestre, griežęs pirmu altu, gerai išmano orkestrinius niuansus. Tai nebuvo itin lengvas darbas, nes fortepijono partija kupina chromatizmų, sudėtingų akordų, kuriuos ne visais styginiais instrumentais įmanoma pagroti.

Reikėjo galvoti apie patogias pozicijas, atsižvelgti į instrumentų registrus bei tembrą. Ketinu atlikti šį kūrinį su orkestru dar ne kartą, ir ne tik Lietuvoje.

– Esate minėjusi, kad altas niekuo nenusileidžia smuikui. Ar yra nerašyta instrumentų hierarchija?

– Altas dar įdomesnis savo spalvomis, ypatingu tembru, galinga do styga... Altu galima atlikti daug virtuozinės muzikos. Man labai malonu ieškoti naujo repertuaro, studijuoti įvairias interpretacijas, atlikti kitokias garsų paletes, nei groja smuikas.

Nemanau, kad šiandien egzistuoja instrumentų hierarchija, nes visų instrumentų repertuaras pildomas naujomis transkripcijomis, rašomi nauji virtuoziški kūriniai. Prieš du šimtus metų buvo kitoks supratimas apie šį instrumentą ir jo galimybes nei prieš penkiasdešimt metų, o ką jau kalbėti apie dabartį.

– Kaune griežėte Salomono altu. Kaip su juo sutariate?

– Jeano Baptiste´o Salomono altas – vienas seniausių galerijos instrumentų, pagamintų Prancūzijoje.

Kaip merginai, gana didokas instru1

1 Altininkė groja 1780 metų instrumentu, kurį jai suteikė Karališkosios muzikos akademijos Muziejaus galerija.

mentas, beveik 42 cm2. Nors ir koks nepatogus iš pradžių jis atrodė, sulig kiekvienais metais jį vis labiau įsimyliu. Šis instrumentas man reiškia labai daug, esu laiminga juo grodama.

Nelengvai jį gavau, laukiau trejus metus, kad galėčiau prie jo prisiliesti.

Vis girdėdavau kitus gerus atlikėjus juo puikuojantis. Reikėjo labai daug pastangų įrodyti, kad esu verta šio instrumento. Teko groti ne vienoje perklausoje, dalyvauti ne viename konkurse, kad būčiau pastebėta.

– Ar yra skirtumas būti muzikante ten ir čia, Lietuvoje? Turiu galvoje klausytojų požiūrį, pagarbą.

– Anglija pasiturinti šalis, ji gali sau leisti nusipirkti labai daug garsių muzikantų, tad ir publika turi daugiau galimybių kiekvieną dieną klausytis nuostabių koncertų. Didžiosios salės būna perpildytos, ypač operų teatrų. Bilietus į „Covent Garden“ reikia pirkti maždaug prieš metus, nes į populiaresnes operas jie tuoj pat išgraibstomi, nors vidutinė kaina yra 150–200 svarų.

Londone kiekvieną dieną galima rasti ir gerų nemokamų klasikinės muzikos koncertų. O publika tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje yra labai šilta ir maloni. Visi žiūri į muziką kaip į šventišką, nekasdienį įvykį.

– Išvydome Jus ir su dirigento batuta.

Kodėl ėmėtės dirigavimo? Ką Jums reiškia stovėti prieš orkestrą?

– Dirigavimą studijavau ketverius metus su BBC simfoninio orkestro dirigentu Paulu Brough. Visada domėjausi dirigavimu, norėjau suprasti ryšį tarp orkestro ir dirigento, tarp dirigento batutos perteikiamos informacijos ir partitūroje užrašytų natų. Man tai pasirodė ypatinga specialybė, tad studijuodama magistrantūroje dirigavimą pasirinkau kaip papildomą specialybę.

Kiekvieną kartą stovėdama priešais orkestrą jaučiuosi nuostabiai, lyg bučiau ten, kur visada ir turėjau būti.

Gera kartu kurti ką nors nauja, nepažinta, ieškoti kūrinio atspalvių.

– Kokios mintys sukasi galvoje apie ateitį?

– Mintys – tik pozityvios. Turiu daug svajonių ir planų. n 2

Normalaus dydžio altas yra maždaug 40 cm (16 colių) ilgio.

Bajanistas Eduardas Akhanovas

Kitiems dovanojama muzika

G. F. Händelis sakė: „Aš nenorėčiau, kad mano muzika vien tik linksmintų žmones. Noriu, kad ji padarytų juos geresnius.“ Vertybių krizę išgyvenančiame pasaulyje vis mažiau muzikų, juolab verslininkų kelia sau tikslą ne tik sukurti pramogą plačiajai visuomenei, gauti pelno, bet ir auklėti klausytojus, parodyti jiems amžinąsias vertybes nešantį meną. Muzikinį išsilavinimą turintis žinomas verslininkas Ramūnas Šeduikis apdovanotas dar ir menininko gyslele. Subtiliu muzikiniu skoniu pasižymintis R. Šeduikis savo vadovaujamame Gariūnų verslo parke įkūrė kultūros oazę, buriančią aukšto lygio menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Iki šiol koncertai yra nemokami, prieinami visiems melomanams.

Gariūnų verslo parko Koncertų salė įrengta pagal naujausius akustikos standartus. Iš užsienio atvykę specialistai įgyvendino įdomų sprendimą: dieną kaip verslo parko dalis funkcionuojanti erdvė vakarais tampa modernia, jaukia ir funkcionalia koncertų sale. Tam pasitarnauja kelių sluoksnių akustinės užuolaidos, specialia garsą atmušančia medžiaga padengtos kolonos.

Salėje stovi baltas fortepijonas „Steinway“, atgabentas iš JAV, visa būtina įgarsinimo įranga.

Salės idėjos koncepcijos autorius R. Šeduikis kartu su Tarptautinės meno prodiuserių asociacijos

Gariūnų verslo parko Koncertų salė

nare koncertine įstaiga „Naujoji muzikų karta“ (direktorė Jurga Mackelaitė) šioje salėje koncertuoti kviečia tik pripažinus, talentingus, charizmatiškus atlikėjus.

Gegužės 21 d. girdėjome bajano virtuozą iš Rusijos Eduardą Akhanovą. Skambėjo populiarioji muzika ir autoriniai E. Akhanovo opusai. Ne vieną apdovanojimą įvariuose prestižiniuose konkursuose Vokietijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Škotijoje (Pasaulio akordeonistų čempionate) pelnęs bajanistas labai stilingai grojo džiazą. E. Akhanovo atlikimo manierai būdingesnis prancūziškasis stilius (ypač išryškėjęs griežiant H. Giraud kūrinį „Po Paryžiaus dangumi“), tik koncertą vainikavęs kūrinys „Rusas Suomijoje“, kurio vienas iš autorių (kartu su A. Cfasmanu, S. Osokinu, V. Semionovu) yra pats E. Akhanovas, buvo atliktas rusiška maniera. Klausytojų akivaizdoje pastaroji nerangi suomiška kompozicija su džiazo elementais pavirto nuotaikingu rusų šokiu. Atlikėjo temperamentas visiškai atsiskleidė griežiant nežinomo autoriaus kūrinį „Toreadoras“. Iš autorinių E. Akhanovo kompozicijų sužavėjo kūrinys „Kol plaka mūsų širdys“, kuriame atlikėjas naudojo mikrofoną žmogaus širdies tvinkčiojimui imituoti. Melodinga, nuoširdžiai besiliejanti muzika buvo „sudėliota“ į griežtus architektonikos rėmus – trijų dalių kūrinio formą galima apibūdinti kaip reprizinę.

Atlikėjas turi labai daug privalumų, tačiau, mano galva, ryškiausi – artistiškumas ir gebėji-

mas kiekvieną sekundę aktyviai veikti klausytojus, išlaikyti jų dėmesį. Nuolatos besitobulinantis atlikėjas, Dievo apdovanotas nemenku talentu, manau, yra vienas ryškiausių šių dienų bajanistų. E. Akhanovas virtuoziškai atlieka sudėtingus kūrinius naudodamas rinktinius bosus, turi puikų formos bei stiliaus pojūtį.

Paprašiau Eduardą Akhanovą atsakyti į kelis klausimus.

– Klausydamasi koncerto įsitikinau, kad muzikos kritikai, Jūsų atlikimo stilių apibūdinantys kaip labai vaizdingą ir artistišką, neabejotinai teisūs. Ar muzika Jums yra komunikavimo priemonė?

– Muzikos kalba universali, prieinama visiems be išimčių. Jei pavyksta užmegzti ryšį su klausytojais, gali perteikti jiems kiekvieną muzikoje užkoduotą idėją.

– Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?

– Šiek ties gailiuosi, kad mano pirmas apsilankymas Lietuvoje įvyko didesnio koncertinio turo metu. Turiu daug koncertų, taigi šįkart nespėjau aplankyti jūsų šalies įžymybių, tačiau, manau, atvyksiu dar kartą ir būtinai skirsiu laiko nuostabiai šaliai geriau pažinti.

– Kaip vertinate Gariūnų verslo parko Koncertų salės akustiką?

– Mano galva, ši salė universali.

Joje esanti šiuolaikinė techninė įranga leidžia labai tiksliai, tiesiog preciziškai sukurti kokybišką garsą.

Be abejo, šioje salėje galima rengti aukščiausio lygio koncertus.

– Jums teko koncertuoti Suomijoje, Latvijoje, Italijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.

Kur slypi sėkmingų gastrolių raktas?

– Įvairiose šalyse publika skirtinga, kaip jau minėjau, reikia užmegzti ryšį su klausytojais.

Manau, visame pasaulyje publika priims tavo atliekamą muziką, jei nuoširdžiai muzikuoji, atveri klausytojams širdį.

– Jums grojant bajanas atsiskleidžia labai netikėtais rakursais, nestinga įdomių atradimų. Eksperimentuojate su garso įranga, šiuolaikinėmis garso programomis...

Papasakokite apie šią kūrybos sritį.

– Savo namuose įkūriau nedidelę muzikos studiją. Padedu žmonai Liubovei Akhanovai, kuri kartu su Natalja Lipovceva yra dueto „Liubania“ narė, – kuriu joms aranžuotes. Dabar yra labai tobulų muzikos kūrimo programų, muzikos redagavimo įrankiai labai aukšto lygio. Manau, skiriasi tik jų detalės. Man patogu dirbti su programa „Reaper“.

– Koncerte grojote be išankstinio pasiruošimo, pasitelkdamas populiarių muzikos kūrinių temas. Papasakokite, kaip atsiranda Jūsų improvizacijos?

– Kalbant apie inspiracijas, turiu prisipažinti, kad koncerte spontaniškai, tą pačią akimirką, man į galvą ateina tam tikros muzikos temos. Aš panaudoju jas

Muzikos barai / 33

Festivaliai Be stabdžių

savo improvizacijoms ir jaučiu, kad publika nori išgisti būtent jas. Šią ploną giją klausytojai jaučia, ir, man atrodo, tokiu būdu yra sukuriamas dar glaudesnis ryšys tarp atlikėjo ir publikos.

– Kaip manote, kuria linkme plėtosis muzika bajanui ir akordeonui?

– Manau, kad mėginti ką nors prognozuoti – nevykęs užsiėmimas. Niekas nežino, kap iš tikrųjų viskas susiklostys. Bajanas – gana jaunas instrumentas (palyginti, pavyzdžiui, su fortepijonu ar smuiku). Atlikėjai, aranžuotojai ir kompozitoriai kiekvienas prisideda prie repertuaro šiam instrumentui kūrimo, kiekvienas atranda ką nors įdomaus. Manau, visi dirba bajano mokyklos labui. Galbūt nėra taip svarbu, kur nuves šie ieškojimai.

Kur kas svarbiau, kad šiuo metu skamba gana daug akordeono muzikos ir, jei ši muzika atliekama iš širdies, randa savo klausytoją, tai yra išties nuostabu.

– Kokie dėstytojai padėjo susiformuoti Jūsų kūrybinei individualybei?

– Man kaip atlikėjui turėjo įtakos trys mokytojai – muzikos mokykloje gerus pagrindus gavau besimokydamas V. Chlusovos klasėje, vėliau, 2001–2005 m., tęsiau mokslus Taganrogo valstybiniame muzikos technikume pas G. Galickį, Maskvos A. Šnitkės valstybiniame institute 2006–2011 m. muzikos atlikimo paslapčių teko semtis Rusijos liaudies artisto profesoriaus V. Semionovo klasėje.

– Ką galite patarti jauniems atlikėjams?

– Pradedantiesiems, siekiantiems atlikimo viršūnių, manau, vien tik motyvacijos nepakanka.

Tam, kad pasiektum užsibrėžtų tikslų, reikia nuosekliai, kryptingai bei metodiškai dirbti. Suprantama, kiekvieno gabumai skiriasi ir kiekvieno požiūris į savo profesiją yra kitoks.

– Kokių atlikėjų klausotės?

– Šiuo metu esu kiek pavargęs nuo akordeono muzikos. Man patinka tokie atlikėjai kaip Tommy Emanuelis, Aleksejus Archipovskis.

– Dėkoju už pokalbį.

Vera BADJANOVA

Muzikos barai / 34

Elektronikos ritmu daržinėje

Kintų muzikos festivalis nepaliauja stebinti savo publikos.

Liepos 15-osios vakarą klausėmės neįprasto koncerto labai netradicinėje aplinkoje: Justas Kulikauskas, šių metų festivalio reziduojantis artistas, programą violončelei ir elektronikai atliko...

Kintų miestelio daržinėje.

Būtent koncerto erdvės pasirinkimas išryškino šio festivalio socialinę reikšmę: prieš pradedant griežti solistui festivalio direktorė Audra Juodeškienė tarė įžangos žodį, akcentuodama pastato būklę. Daržinė šiuo metu stovi nenaudojama, netvarkoma, lyg nereikalingų daiktų sandėlis. O juk pastatas galėtų – ir tai parodė J. Kulikausko koncertas – tapti vieta meno projektams įgyvendinti. Išvežus didžiąją dalį daiktų, atsivėrė erdvė, kurioje solisto scena tapo pagal senovinį modelį pagamintas laivas. Nenudailinta aplinka – su pjuvenomis ant žemės, grubiomis lentomis pasieniuose, senutėliais apsilaupiusiais suolais senjorams ir rėmėjams atsisėsti – kontrastavo su klubinį primenančiu apšvietimu (palubėje kabojo įvairių spalvų šviestuvai, ant sienų spindulius ir šviesos figūras leido besisukantis šviestuvas) ir, žinoma, modernia muzika. Tačiau šis, atrodytų, visiškas aplinkos ir muzikinio turinio nederėjimas kūrė ypatingą atmosferą, teikė žavesio ir tam tikro jaukumo, jau nekalbant apie netikėtumo efektą.

J. Kulikauskas intensyviai dirba elektroninės muzikos srityje, ieško akustinio instrumento jungčių su naujausiomis technologijomis. Liepos 3 d. solisto rečitalyje festivalio klausytojai taip pat girdėjo elektroakustinių kūrinių, tačiau tuomet tai buvo akademinės kompozicijos, o

dabar daugiausia skambėjo populiariosios muzikos aranžuotės, išskyrus keletą kūrinių iš pirmojo J. Kulikausko koncerto, kuriuos atlikėjas šįkart taip pat papildė elektroninėmis priemonėmis.

Nors technologijų naudojimas gali atrodyti kaip lengvesnio kelio paieškos, tačiau klausantis solisto buvo akivaizdu, kiek reikia įdirbio norint pasiekti kokybišką skambėjimą. Kūrinio pradžioje violončele pagriežtos atkarpos būdavo įrašomos ir tapdavo fonu, harmoniniu ar ritminiu pagrindu tolesnei kompozicijos plėtotei. Daugelis kūrinių buvo grindžiami būtent šiuo principu – elektronikos juose palaipsniui gausėdavo intensyvinant skambesį tembro efektais, vis garsėjančia dinamika (kartais decibelų stiprumas ir trankus ritmas gerokai priminė klubinę atmosferą) ir pan. Tokia intensyvi raiškos priemonių kaita reikalauja atidumo ir precizikos, kad nenukentėtų atlikimo kokybė. Išskyrus keletą garso disbalanso atvejų, kai elektronikos garsai pernelyg užgožė violončele atliekamas melodijas, atlikėjas įrodė, kad geba profesionaliai ir tikslingai naudotis technologinėmis inovacijomis.

Violončele griežiamos populiariosios muzikos melodijos garsiškai turtingame fone skambėjo nebanaliai ir išmoningai, kur kas ekspresyviau nei originalios dainos, netiesmukos aranžuotės panaikino popmuzikos kūrinių formos primityvumą. J. Kulikausko profesionaliai perdirbama populiarioji muzika yra nepalyginamai įdomesnė, patraukli ir plačiajai auditorijai, ir nuo primityvaus popmuzikos skambesio pavargusiems bei rimtesnei muzikai pirmenybę teikiantiems klausytojams.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Ramus, apniukęs ir vėsokas pirmadienio vakaras. Kintų didžioji bažnyčia, į kurią neskubėdami renkasi žmonės...

Vakaro ramybę ir vėsą išsklaidė Kintų muzikos festivalio svečiai iš Vokietijos – smuikininkų duetas „The Twiolins“, atliekantis, anot jų pačių, progresyvią šiuolaikinę muziką. Muzikantai Kintuose pristatė programą „Saulės ugnis“ (Sunfire), kurios kibirkščiavimas, regis, daugelio širdyse įžiebė liepsnas.

Dueto nariai Marie-Luise Dingler ir Christophas Dingleris – brolis ir sesuo. Nesinori spekuliuoti tokiais faktais, bet klausantis atlikėjų buvo akivaizdu, kokia stipri muzikinė jų tarpusavio pajauta. Šis duetas – tarsi vientisas organizmas: žavėjo ir išgryninta intonacija, lėmusi pasigėrėtiną skambesio darną, ir frazavimas, nenutrūkstama muzikos tėkmė, kai net nepajunti, kaip muzikantai vienas iš kito perima muzikines partijas; visa tai vyko taip sklandžiai, kad net neatkreiptum dėmesio, jei tik klausytum, bet nestebėtum pasirodymo. Tačiau atsisakyti reginio būtų gaila, nes kai kurie „The Twiolins“ atliekami kūriniai buvo lyg mažytis spektaklis, pavyzdžiui, Judit Vargos kompozicija „Musės gyvenimas ir mirtis“ (A Fly´s Life and Decline), kurios pabaigoje Christophas panaudojo musmušį, arba Aleksey´aus Igudesmano kūrinys „Peesh Moosh“, kai atlikėjas į veiksmą įtraukė publiką: jos plojamu sambos ritmu Christophas dėliojo vis greitėjančio šokio žingsnelius.

Su publika atlikėjai bendravo ir pristatydami koncerto kūrinius: jie apibūdindavo idėją, naratyvinę liniją. Jiems labai svarbus ryšys su klausytojais – „The Twiolins“ nori groti muziką, suprantamą plačiajai auditorijai, ir papildomi vaizdingi komentarai liudija dueto siekį kūrinius pateikti kuo suprantamiau, kad kuo daugiau žmonių galėtų mėgautis šiuolaikine muzika.

Dar vienas publikos svarbos įrodymas – klausytojų vaidmuo „The Twiolins“ kas trejus metus organizuojamame kompozicijos konkurse „Crossover Composition Award“, skirtame smuikų dueto repertuarui pildyti. Dingleriai

iš akademinį išsilavinimą turinčių kompozitorių laukia kūrinių, patrauklių ir plačiajai publikai, tad ši turi lemiamą balsą konkurso finale, kai duetas atlieka, jo manymu, geriausias kompozicijas – laimi daugiausia klausytojų simpatijų pelniusių kūrinių autoriai.

Skeptikai ir snobai, žinoma, galėtų ginčytis, vadovaudamiesi Arnoldo Schönbergo mintimi – menas neskirtas visiems, o jei skirtas visiems, tai nėra menas. Vis dėlto nenuneigsi, kad klišė „atlikėjams irgi reikia iš ko nors gyventi“ yra racionali, o niekieno nesuprantamo menininko įvaizdis nebėra šių dienų kūrėjų idealas: ne tik akademinės, bet ir plačiosios auditorijos pripažinimas daliai menininkų yra tiek pat svarbus. „The Twiolins“ atliekama muzika, bendravimas su publika, ekspresyvus artistiškumas yra jų meninės veiklos koncepcijos dėmenys, iš kurių svarbiausias, žinoma, yra dueto repertuaras.

Koncerte skambėjusius kūrinius (2009 m. ir 2012 m. konkursų nugalėtojus) pirmiausia vienija aktyvus ritminis pradas – kone visos kompozicijos (ar bent jų dalys) yra gyvos, pulsuojančios ritmikos, kupinos draivo, kurį dar sustiprina per visą koncertą neišsenkanti atlikėjų energija. Duetas griežia laisvai, atrodo, kad viskas daroma be didelių pastangų.

Tačiau iš tiesų tai, ką groja „The Twiolins“, reikalauja didžiulio techninio įdirbio: pirštų bėglumo, preciziškos artikuliacijos (ir atskiro atlikėjo, ir abiejų kartu), štrichų įvairovės įvaldymo, ypač tikslios intonacijos (tai sunkina daugybė dvigubų natų, flažoletai)...

Duetas nesiekia auditorijos papirkti paprastais, popsinio pobūdžio kūriniais – kompozicijos nė iš tolo nedvelkia primityvumu. Jose galbūt nėra didelės meninės gelmės (tiesa, šiuo aspektu išsiskyrė lyriškas, mąslus Benedikto Bryderno „Gemini“), bet jie tinkami šio instrumentinio dueto galimybėms atskleisti; kartais skambesys būdavo toks intensyvus, kad atrodydavo, jog griežia daugiau nei du atlikėjai. „The Twiolins“ atliekama muzika publiką žavi ir technikos bei virtuoziškumo efektais, ir emociniu paveikumu. Duetas tvirtai žengia savo keliu, taikydamas ne į

akademinio skonio auditoriją, bet į plačiąsias mases, kurioms sudėtinga meninė kalba nepažini. „Vežantis“ ritmas, raiškus melodijos pradmuo, nesudėtinga harmonija – visa tai būdinga „The Twiolins“ repertuaro kūriniams.

Nors įpusėjus koncertui išryškėja tam tikras stilistinis vienodumas, vis dėlto itin kokybiškas „lengvosios“ muzikos pateikimas vertas ne tik plačiosios auditorijos, bet ir akademinės muzikos profesionalų dėmesio.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Pirmasis festivalio vakaras – su Arvo Pärto muzika

Daugiau nei pusę mėnesio pamario krašto gyventojus bei svečius džiugino liepos 1 d. prasidėjęs Kintų muzikos festivalis. Šių metų festivalio muzikinė ašis – estų kompozitoriaus Arvo Pärto, šiemet švenčiančio 80-metį, muzika, ji skambėjo beveik visuose koncertuose.

Didžiausia duoklė A. Pärtui buvo atiduota pirmąjį festivalio vakarą: choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) parengė programą, kurioje skambėjo net penki populiariojo estų kompozitoriaus choriniai kūriniai, taip pat pripažintų šiandienos chorinės muzikos autorių latvio Ēriko Ešenvaldo ir amerikiečio Erico Whitacre´o opusai.

Prasminga tradicija galėtų tapti trumpa paskaita prieš koncertą apie netrukus skambėsiančius kūrinius. Šįkart apie asmeninę patirtį ir sąlyčius su A. Pärto muzika, susitikimus su pačiu kompozitoriumi bei vakare skambėsiančius kūrinius pasakojo V. Augustinas.

Pernelyg nenuklysdamas į muzikologines analizes ir teorijas, jis aiškiai ir patraukliai pristatė A. Pärto muzikos ypatumus. Manau, kad išankstinis klausytojų supažindinimas su kompozitorių ir kūrinių estetiniais bei stilistiniais savitumais lemtų gilesnę muzikos pajautą, reikiamą vidinį nusiteikimą, kurio kartais pritrūksta – dėl skubėjimo ar dėl nežinojimo, ko tikėtis (ypač tai aktualu kalbant apie modernią muziką).

Choras festivalį pradėjo kūriniu „Da pacem Domine“, sustojęs ratu aplink salę. Iš visų pusių sklindantys balsai įvedė į dvasingą A. Pärto muzikos atmosferą ir davė toną tolesnėms vakaro muzikinėms akimirkoms – magiškoms, slėpiningoms, kukliai didingoms.

Ryškios choro meistrystės briaunos buvo balsų, tembrų lygumas, sinchroniškumas ir, kas ne mažiau svarbu, emocinis įtaigumas: po koncerto daugelis neslėpė patyrę nuoširdžių, gilių išgyvenimų.

Atskiro paminėjimo vertos choro solistės – Nerutė Šiliūtė, Brigita Stanislauskaitė ir ypač Ieva Skorubskaitė – E. Whitacre‘o „Alleluia“ ir bisui atliktą V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ papuošė skaidrus ir kartu tvirtas atlikėjos vokalas. O solistui Danieliui Monteguardo Garciai, regis, pristigo balso tvirtumo, garso fiksavimo, kūrinyje „Alleluia“ su I. Skorubskaite solo dainavęs muzikantas jai buvo kiek nelygiavertis partneris.

Abejonių sukėlė antrasis koncerto kūrinys „Summa“, kurį ne visai puikiai pavyko realizuoti intonaciškai. Choro vadovas vėliau užsiminė, kad būta nemažos problemos dėl tonacijos nužeminimo. Dar vienas jautresnės ausies išgirstas trūkumėlis buvo Ešenvaldo kompozicijoje „In paradisum“ chorui, altui ir violončelei. Choras čia žavėjo dinaminiu lankstumu, garso vientisumu, derme su instrumentininkais – jautė, kada reikia dominuoti, o kada atsitraukti ir leisti išryškėti styginiams. Dalia Simaška ir Justas Kulikauskas verti pagyrimo už technišką nepatogių, sudėtingų alto ir violončelės partijų atlikimą. Tačiau vietomis kirbėjo abejonė, ar altas tvarkingai derėjo: jam griežiant dvigubas natas ar grojant kartu su violončele porą kartų ausis pagavo nežymiai disonansiškus, negryno švarumo sąskambius. Vis dėlto bendras įspūdis nenukentėjo, kūrinys nuskambėjo gana įtikinamai.

Kintų didžiosios bažnyčios erdvė puikiai tiko sakraliai muzikai, tačiau dvasingoje erdvėje sakralumo įgavo ir bisui atlikti lietuvių liaudies tradiciją tęsiantys kūriniai; jie, ko gero, tapo emocine vakaro kulminacija. Tai raiškus, lyriškas ir jaudinantis V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, anot

autoriaus, visuomet sulaukiantis sėkmės. Patriotinius jausmus dar pagilino antram bisui padainuota Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, ji skambėjo uždegančiai ir išdidžiai.

Vakaras, skirtas A. Pärtui, nesibaigė koncertu: po jo organizatoriai suteikė galimybę pažiūrėti filmuotą medžiagą apie estų kompozitorių.

Lankydamasis Kintų muzikos festivalyje imi suprasti jo reikšmę vietos bendruomenei – publikos buvo gausu, mat tokio aukšto lygio kultūros renginiai ne tik Kintuose, bet ir visame pamario krašte yra retas reiškinys.

Festivalis, jau turintis trejų metų įdirbį, ketvirtuosius metus pradeda didžiuodamasis tarptautiniu pripažinimu (šiais metais tapo asociacijos „Europe for Festivals – Festivals for Europe“ nariu), kas

Choras „Jauna muzika“

lemia didesnį matomumą Europoje. Lietuvoje festivalio gerbėjų vis daugėja, svečiai atvyksta iš įvairių miestų. Turint omenyje, kad Kintų miestelis mažas, festivalio plėtrai galėtų pakenkti nebent tai, kad didesnio masto renginiams gyvenvietė kol kas nėra pritaikyta. Tačiau tikėtina, kad artimoje ateityje ši problema bus sprendžiama, nes festivalis, regis, užtikrintai tvirtina savo pozicijas – tiek pateikdamas aukšto lygio muzikos, pirmiausia modernios šiuolaikinės, tiek atlikdamas edukacinę misiją (meistriškumo kursai jauniesiems atlikėjams, suburtas festivalio jaunimo orkestras), tiek būdamas ryškus ženklas bendroje pamario krašto kultūros panoramoje, keliantis jos prestižą, skatinantis regiono turizmą, nes ir Kintai, ir visas kraštas ieškantiems poilsio bei atgaivos akiai ir dvasiai turi ką pasiūlyti.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Muzikos barai / 35

Festivaliai Novatoriškas violončelės rečitalis

Šiuolaikinė akademinė muzika ir elektronika – du terminai, vis dažniau tariami greta. Elektroakustinių kūrinių vis gausėja kompozitoriams ieškant naujo skambesio, siekiant atliepti laiko dvasią ar tiesiog nutolti nuo griežto akademizmo valdų. Kintų muzikos festivalio antrajame koncerte (liepos 3 d.), violončelininko Justo Kulikausko solinėje programoje „Shostakovich project“, taip pat išgirdome akustinio instrumento ir elektronikos derinį.

J. Kulikauskas – šių metų Kintų muzikos festivalio reziduojantis artistas. Kasmet vis kitam atlikėjui festivalio metu suteikiamos išskirtinės sąlygos tobulėti ir rea-

Justo Kulikausko solinė programa

lizuoti drąsiausius kūrybinius sumanymus. Aptariamajame koncerte skambėjo XX ir XXI a. kūrėjų kompozicijos, nemaža jų dalis parašyta violončele griežusių ar griežiančių kompozitorių (Gasparo Cassado, Giovanni Sollimos, Justo Kulikausko), kas iš karto suponuoja, kad muzikoje turėtų skleistis instrumento galimybių pažinimas ir siekis jas pademonstruoti. Ir taip puikią Kintų didžiosios bažnyčios akustiką violončelininkas dar pagerino subtiliai pasinaudodamas elektroninėmis garso stiprinimo technologijomis. Rezultatas – pasakiškas, kone nežemiškas skambesys. Mistišką atmosferą padėjo kurti šviesos ir dūmų efektai, taip pat labai subtilūs ir netrukdantys klausytis.

Solinis violončelės muzikos koncertas – retas atvejis mūsų koncertiniame gyvenime. Ar tai lemia repertuaro problemos, ar atlikėjų iniciatyvos ir drąsos trū-

Muzikos barai / 36

kumas? J. Kulikauskas įrodė, kad viena violončelė scenoje nebūtinai skamba vienišai: pirmoje koncerto dalyje nieko papildomo nereikėjo, galėjome gėrėtis meistrišku instrumento valdymu, sodriu garsu ir raiškia emocine artikuliacija. Buvo ir neįprasto, eksperimentinio pobūdžio garso išgavimo efektų, praplečiančių įprastas skambesio ribas. Ypač įsiminė V. D. Kirchnerio „Und Salomo Sprach“ – J. Kulikauskas su didele dramatine jėga atliko šį tamsios atmosferos kūrinį, niūrią nuotaiką kūrė ostinatinis pizzicato ir charakteringas leitmotyvas. Išskirtinis buvo ir G. Sollimos „La follia“, violončelininkui šiame kūrinyje pavyko atskleisti dviejų pradų priešpriešą – mąslaus, lyriško, minimalistinio pobūdžio refreniškai besikartojančias padalas keitė aktyvūs, stichiški ir virtuoziškumo reikalaujantys epizodai. Atlikėjas emociškai įtaigiai perteikė beprotybės idėją (it. la follia – pamišimas, beprotystė). Šioje dalyje skambėjo ir J. Kulikausko autorinis kūrinys „Beat Pizzicato“ – kaip matyti iš pavadinimo, atliekamas vien pizzicato technika. Energingo charakterio, ritmiškai aktyvus kūrinys nuotaikos atžvilgiu buvo tarsi atokvėpis tarp dramatiškų minėtųjų V. D. Kirchnerio ir G. Sollimos kompozicijų. Dar vienas J. Kulikausko kūrybos vaisius – Kadencija violončelei ir elektronikai, pagriežta koncerto pabaigoje. Tai lyriškas kūrinys, kuriame svarbiausia melodijos ekspresija. Vis dėlto, žvelgiant kompoziciniu aspektu, kūriniui kiek pritrūko organiškos pabaigos: muzika nutrūko netikėtai, pernelyg staigiai, kulminacijoje, buvo jaučiamas formos netobulumas. Atlikėjai, kurdami savo instrumentui, neabejotinai gali geriausiai atskleisti jo galimybes, tačiau kartais pritrūksta komponavimo subtilybių išmanymo.

Antroje koncerto dalyje, kaip minėta, skambėjo elektroakustinės kompozicijos, tarp jų du G. Gelgoto kūriniai – „Transitory“ ir „Į dangų“. Tiesa, pastarasis parašytas violončelei solo, o J. Kulikauskas jį atlikdamas pasitelkė elektroniką. „Transitory“, pradėjęs antrąją koncerto dalį, iškart perkėlė klausytojus iš laiko atžvilgiu universalių emocinių pirmosios

dalies plotmių į nūdienos atmosferą: kūrinio pradžioje ritmas, išgaunamas delnu suduodant į violončelės korpusą, vėliau visą kūrinį lydėjo elektroniniu pavidalu, keldamas aliuzijas į klubinę kultūrą. Ne veltui šiuolaikiniai kompozitoriai nevengia įtraukti technologijų į savo kūrybą: su elektronikos pagalba kūrinio skambesį galima išmoningai papildyti, pavyzdžiui, ostinatiškai palaikyti pastovų ritmą („Transitory“), nenutrūkstamai tęsti garsą pasitelkiant burdono efektą („Į dangų“) ar akompanuoti solo instrumentui, kaip J. Kulikausko Kadencijoje ar viso koncerto idėjinėje ašyje – D. Šostakovičiaus Koncerte violončelei Nr. 1 (girdėjome I dalį). Šis kūrinys, davęs pavadinimą visam koncertui, yra dalis atlikėjo sumanyto projekto D. Šostakovičiaus muziką perdirbti pasitelkiant naująsias technologijas. Šiuo atveju violončelės partiją grojo J. Kulikauskas, o orkestro akompanimentas buvo patikėtas elektronikai. Tokia koncepcija – patogi novatoriškų ieškojimų erdvė, kurioje kompozitoriaus muzika gali suskambėti visai kitais atspalviais. Be to, nebereikia orkestro (ar fortepijono) – atlikėjas tampa nepriklausomas ir gali kada panorėjęs atlikti kūrinį; kita vertus, prieš tai reikia įdėti daug pastangų, įsigilinti ir į originalo partitūrą, ir į technologines galimybes, nusibrėžti būsimos transformacijos viziją.

D. Šostakovičiaus Koncertas skambėjo kokybiškai ir šviežiai, nors esu tikra, kad buvo galima ne vien pateikti tiesioginį orkestro partijos elektroninį variantą, bet ir panaudoti daugiau technologinių efektų, jais paįvairinti bendrą garsovaizdį. Be to, gaila, kad atlikta tik viena kūrinio dalis – iš koncerto pavadinimo buvo galima tikėtis D. Šostakovičiaus muzikos dominavimo, o ji net netapo koncerto centru. Tad ateityje bus įdomu išgirsti iki galo įgyvendintą šį projektą – ko gero, tik visumos kontekste atsiskleis visos J. Kulikausko kūrybinės intencijos, kurios, manau, turi perspektyvą aktualizuojant klasikų palikimą.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Tolimųjų Rytų dvelksmas

Kintų muzikos festivalio svečių geografija šiais metais gerokai išsiplėtė: čia koncertavo muzikantai iš Vokietijos, Islandijos, o štai liepos 4-osios vakarą festivalio publika pilnutėlėje Kintų didžiojoje bažnyčioje susipažino su atlikėja, atvykusia net iš Tolimųjų Rytų – fleitininke Misao.

Kaip koncerto pradžioje teigė festivalio meno vadovas Gediminas Gelgotas, bent vienas egzotiškas koncertas Kintuose tampa tradicija (praėjusiais metais vokietis Peteris Michaelis Hamelis atliko improvizacinę programą, grįstą indų muzikavimo praktika).

Iš tiesų, pažintis su mums svetimos kultūros muzika praplečia mūsų pasaulėvaizdį ar net muzikinį mąstymą, nors kultūriniai skirtumai ir mūsų eurocentristinė recepcija gali lemti suvokimo kliūtis. Problemos kyla ir iš muzikos raiškos tradicijų (pvz., Šiaurės ir Centrinėje Azijoje paplitęs gerklinis dainavimas – šią regiono tradiciją, naudojamą ir Tibeto šamanų apeigose, nepripratusios mūsų ausys suvokia kaip urzgimą, riaumojimą; dar vienas pavyzdys – mikrotoninės indų dermės), ir iš filosofijos, požiūrio į muziką ar meną apskritai.

Taigi tai, ką aną vakarą atliko Misao, žvelgiant per vakariečio suvokimo prizmę galima būtų apibūdinti taip: saldu, popsiška, naivu... ir gražu. Į rytietišką atmosferą vakaro pradžioje klausytojus įvedė smuikininkė Dalia Simaška, atlikdama savo pačios sukurtas variacijas filmo „Geišos išpažintis“ temomis: kiek pagyvintos įvairiais ornamentiniais ir virtuoziniais efektais, pagrindinės filmo melodijos buvo griežiamos ekspresyviai, raiškiai imituojant japonų styginiams instrumentams būdingą glissando pobūdžio perėjimą nuo vieno garso į kitą. Smuikininkė kartu su Misao atliko ir finalinį kūrinį.

Japoniškos muzikos programą Misao pradėjo fleita grodama, anot jos, populiariausią japonų liaudies dainą „Sakura, sakura“.

Kiti kūriniai (dauguma jų – modernizuotos japonų liaudies dainos) skambėjo pritariant fonogramai – fortepijono, styginių

Smuikininkė Dalia Simaška ir fleitininkė Misao

instrumentų (vakarietiškų) ar gamtos garsams. Regis, šis foninis akompanimentas ir buvo traktuojamas kaip liaudies dainų modernizavimo priemonė.

Dauguma dainų techniniu požiūriu gana paprastos atlikti, nors, pavyzdžiui, klausydami „Sakura, sakura“ turėjome progos įsitikinti atlikėjos virtuoziškumu, besiskleidusiu puošniuose pasažuose. Tačiau ne virtuoziškumas turėtų būti svarbiausias vertinant tokią muziką. Žinoma, azijiečiai atlikėjai savo supertechnišku ir kartais net kiek mechanišku grojimu gali sudaryti įspūdį, kad šių kraštų muzikantams svarbiausia kuo tiksliau perteikti muzikinį tekstą be didesnės empatijos (mūsų požiūriu). Norint giliau suvokti – ar bent pamėginti suprasti – aptariamo koncerto koncepciją, neišvengiamai reikia prisiminti kai kurias Rytų filosofijos ir estetikos nuostatas. Pirmiausia, Rytų kultūrose muzikos atlikimas tradiciškai nėra suvokiamas (priešingai nei Vakaruose) kaip koncertavimas: muzika didžiausią prasmę įgyja ją atliekant sau ar artimiems draugams, mėgaujantis skambančiais garsais.

Muzika suvokiama kaip ritualas, dvasinis procesas, natūraliai besisiejantis su Rytams būdingu asketiškumu – šiuo atveju asketišku skambesiu, neskubrumu, pauzių ar stabtelėjimų gausa. Efemeriškumas, gyvenimas šia akimirka ir žavėjimasis ja – dar vienas ypatumas, beje, atsispindintis ir mums dažnai keistokai atrodančiame azijiečių turistų pomėgyje fotografuoti kone kiekvieną žingsnį.

O tai turbūt yra akimirkos žavesio ir paprastų dalykų grožio fiksavimas.

Misao atliekama muzika kartu su taip pat svarbiu vizualiniu aspektu, t. y. judesiais, buvo paprasto (o ko gi tikėtis iš liaudies dainų?), subtilaus grožio išraiška: atrodė, kad atlikėja juda tikslin-

gai, asketiškai, ir ne teatrališkai maivydamasi, o muzika perteikiamas emocijas papildydama kūno kalba – labai elegantiška ir subtilia. Jautrumą muzikai liudijo ir fleitininkės grojimo maniera – daininga, kupina išraiškingų frazuočių; žavėjo ir ypač švelniai išgaunamas garsas. Tomis saldžiai skambančiomis melodijomis Misao manifestavo paprastumo, kasdienybės žavesį – o tai visai sveika nuolat persidirbusiam, skubančiam vakariečiui. Tai liudijo ir šilta publikos reakcija bei nuoširdūs aplodismentai.

Vis dėlto kai kas užkliuvo, labiausiai – fonogramose naudojami instrumentai: manau, kad liaudies dainoms, nors ir atliekamoms fleita, tradiciniai japonų instrumentai sukurtų autentiškesnį akompanimentą negu, pavyzdžiui, fortepijonas.

Pabaigoje bisui skambėjusio kūrinio aranžuotė veikiau priminė ne egzotišką muziką, o naivios popdainos skambesį (buvo prijungta perkusija su estradinėms dainoms būdingu ritmu). Tad kartais buvo galima pagauti save mąstant – ar girdžiu japonišką muziką, ar tik jos imitaciją?

Grojamos melodijos ir atlikėjos sceninė kultūra buvo tai, kas „japoniška“, o štai akompanimentas provokuotų sakyti „netikra“, nes ir jo instrumentuotė, ir harmonija buvo pernelyg mūsiškos, vakarietiškos ir kiek slopinančios japoniškos autentikos dvelksmą.

Kur kas įdomesnis ir kuriantis slėpiningesnę atmosferą buvo sprendimas fonogramose įrašyti gamtos garsus.

Ir vis dėlto mėginti suprasti ir pažinti Kitą, taip praplečiant savo muzikinio lauko ribas ir bandant sau atsakyti į kylančius klausimus, yra vertingas potyris. Tai, kas egzotiška ir vis dar nepažinu, tenelieka mūsų domėjimosi ir patirčių užribyje.

Paulina NALIVAIKAITĖ Fleitininkės Misao solo

Simfoniškai galinga festivalio kulminacija

Gražios gamtos supamas ramus Kintų miestelis daugiau nei dvi savaites buvo šiuolaikinės muzikos ir novatoriškų atlikėjų koncertų vieta. Liepos 17-osios vakarą nuskambėjo simfoniškai galingi paskutiniai šių metų festivalio garsai: girdėjome Naujų idėjų kamerinį orkestrą (NIKO) ir specialiai šiai progai suburtą Kintų muzikos festivalio orkestrą, kurie, be kitų kūrinių, kartu atliko Gedimino Gelgoto simfoniją „Extracultural“.

Pirmoje koncerto dalyje NIKO griežė jo repertuarui būdingo minimalistinio stiliaus kūrinius.

G. Gelgoto kompozicija simboliniu tam vakarui pavadinimu „An End is a Beginning“ prasidėjo palaipsniui emociškai ir garsiškai intensyvėjančia gyva, lygaus ritmo garsų tėkme, viduryje suskambo aštresniais, vis sodrėjančiais ritmais, pabaigoje, vėl sugrąžinusi pradinį gyvą, nuolatinį garsų sruvenimą, suteikė stabilaus ramumo pojūtį. Tauriai išlaikomos pauzės gilino 80-metį mininčio kompozitoriaus Arvo Pärto (jam buvo dedikuotas šių metų festivalis) skausmingą „Siluano dainos“ dramatizmą. Vis dėlto didžiausią ažiotažą sukėlė Maxo Richterio rekompozicijos pagal Antonio Vivaldi „Metų laikus“ – II dalis „Pavasaris“ ir visos trys „Vasaros“ dalys. Ypač aplodismentų buvo vertos solistės Augusta Jusionytė ir Dalia Simaška, mąsliai, dailiu garsu pagriežusios lėtąsias dalis ir su stebėtina energija, virtuoziškai ir preciziškai – greitąsias. Tačiau šie epitetai tinka ir kalbant apie viso kolektyvo muzikavimą: bisui grieždamas „Žiemos“ finalinę dalį, publiką jis galutinai parbloškė savo jaunatvišku gyvybingumu, kūrinio nuotaiką atliepiančiu gaivališkumu ir abejonių nepaliekančiu techniniu meistriškumu.

Koncerto – ir viso festivalio – kulminacija tapo jau minėtas G. Gelgoto simfoninis opusas „Extracultural“, kuriam atlikti Kintuose buvo suburtas tarptautinis festivalio orkestras. Jame daugiausia grojo studentai ir vyres-

niųjų klasių mokiniai iš Lietuvos, taip pat Latvijos, Lenkijos, Ispanijos bei Didžiosios Britanijos. Žanriniu požiūriu „Extracultural“, nors pavadintas simfonija, turi koncerto bruožų: vietomis dominuojantis kūrinio herojus yra NIKO, iš 12 simfonijos epizodų išsiskiria ypač virtuoziška jo dalis „Extracadenza“.

NIKO neretai kritikuojamas už pataikavimą publikai ir popkultūros gūsius į akademines lankas, tačiau galbūt tai, ką daro šis kolektyvas, yra savotiškas tradicijų aktualizavimas: ansamblis groja akademinę muziką, bet ji skirta emocijų atgaivai – juk kartais būtina atsitraukti nuo disciplinuoto egzistavimo, valdomo griežtos dienotvarkės bei dedlainų.

Ovacijos po kūrinio parodė, kad žmonėms tokia muzika pa-

Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO)

traukli, nors joje daug disonansų, neįpratusią ausį rėžiančių sonorinių efektų, tačiau sėkmę užtikrina ritmikos išryškinimas ir intensyvus emocinis pradas. Be kita ko, svarbu ir efektingas skambesys – tai, kas natūraliai sužadina publikos, ypač mažiau išprususios, dėmesį, ir vizualumas (juk šiandien vaizdas iš esmės tapo pagrindine komunikacijos priemone).

Svarbu paminėti ir ugdomąjį koncerto aspektą – „Extracultural“ tapo nelyginant studijų laboratorija tik šiemet mokyklą baigusiam dirigentui Martynui Stakioniui, kuris turėjo galimybę vadovauti dar ne visai profesionaliam kolektyvui (nors orkestrantų meistriškumu suabejoti neteko) ir diriguoti retokai mūsų repertuare girdimą šiuolaikinę muziką. M. Stakionis, tarptautinio Jāzepo Vītolio konkurso (Latvija) nugalėtojas, įvairių kitų konkursų

Muzikos barai / 37

Festivaliai

Paulina NALIVAIKAITĖ

Muzikos barai / 38

Druskomanijos ’15 akimirkos.

Festivaliui tradiciškai talkina Donatas Katkus ir jo vadovaujamas Šv. Kristoforo orkestras

Martyno ALEKSOS nuotraukos

laureatas, užtikrintai valdė orkestrą, išvengė perdėto emocionalumo, orkestrantai džiaugėsi, kad viskas buvo nurodoma aiškiai ir tiksliai.

Edukacine ir socialine prasme svarbūs NIKO artistų rengiami meistriškumo kursai moksleiviams, kurie baigiami jų koncertu bendraamžiams.

Dar vienas pagirtinas Kintų festivalio aspektas – repertuaro vientisumas, aiški renginio muzikinė kryptis. Koncertuose skamba beveik vien šiuolaikinė muzika, tačiau ne akademinės pakraipos, kuri būtų aktualesnė muzikos profesionalams, o patraukli ir platesnei auditoriją – netgi mažo Kintų miestelio ir jo apylinkių žmonėms, paprastiems klausytojams, labai retai gaunantiems klasikinės muzikos „dozę“. Šiuolaikinė muzika šiemet skirtinguose koncertuose skleidėsi vis kitaip – fleitos, violončelės ir elektronikos garsais, atliekama smuikų dueto, styginių kvarteto, styginių ansamblio, sodrių choro balsų ir simfoninio orkestro.

Didelė festivalio problema – menkas finansavimas. Padėtis galbūt kiek pagerėtų festivalio koncepciją papildžius aspektu, sietinu su krašto kultūriniu paveldu. Kintų gamtinė aplinka palanki turizmo plėtrai, pagerinus miestelio infrastruktūrą (žinoma, tai jau nėra tiesioginis festivalio organizacinės veiklos laukas), jis galbūt taptų turizmo ir kultūros (muzikos) centru, o tada ir festivalis turėtų daugiau galimybių augti, nes dabar akivaizdi renginiams tinkamų erdvių stoka.

Tikėtina, kad kada nors Kintų festivalis bus vienas svarbiausių Lietuvoje – turint omenyje jo staigų augimą ir potencialą, nepailstančius, kūrybingus organizatorius, kiekvieną svečią apgaubiančius dėmesiu, rūpesčiu ir šiluma. Lieka jiems palinkėti sėkmės ir tvirtybės.

Lemiami įvarčiai

Jaunųjų kompozitorių pirmąja festivalinės patirties erdve neretai tampanti „Druskomanija“ svarbi dar ir tradicija kasmet visuomenei pristatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos specialybės absolventus. Kaip įprasta, jų kūrinius šių metų festivalyje atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus. Neįprasta tai, kad šiemet LMTA baigė toks gausus būrys kompozitorių – net 9, tad prireikė dviejų koncertų, idant išvystume jų „lemiamus įvarčius“. Tačiau nesinorėtų apžvalgos skirstyti pagal atlikimo laiką ir vietą (Vilniuje ir Druskininkuose), tegu tai bus įspūdžiai, po neilgos laiko distancijos (ne)išlikę išklausius visas kompozicijas.

Glissando voratinkliai. Jus-

tinos Trinkūnaitės „Gęstančios aimanos“ iš pat pradžių nuteikė estetiškai maloniai. Statišką, kontempliatyvią nuotaiką kūrė lėti žemyn slystantys glissando ir neskubrus tempas. Tačiau ar ne pernelyg ilgai užsižaista glissando, galbūt (jokiu būdu neteigiu, kad taip ir yra) slepiančiu išmonės trūkumą tvarkantis su melodija ir ritmu? Tiesa, palyginti su kitame (ne bakalaurų) „Druskomanijos“ koncerte girdėtu Gailės Griciūtės kūriniu varinių trio, kur, be glissando technikos, ir dar ne itin intensyviai eksploatuojamos, iš tiesų daugiau nieko neįvyksta, J. Trinkūnaitės opusas skambėjo kur kas brandžiau. Kompozicijos pabaigoje panaudotas sonoristinis efektas – barbenimas pirštais į instrumento deką – nuskambėjo lyg tykštantys lietaus lašai;

vėlgi – gražu, tačiau neaišku, kiek tai motyvuota.

Klajonės dvasingumo link. Įspūdis apie Ramintos Naujanytės „Sohum“, tiesą sakant, liko nederamai vienpusis. Iš visos kompozicijos įsiminė tik jos pradžia ir prieš tai koncerto vedėjos perduotas autorės prašymas publikai ypač susikaupti, nes ši „taip pat būsianti kūrinio dalis“. „Sohum“ prasidėjo tyliu orkestrantų alsavimu, palaipsniui garsėjančiu, po kurio laiko užleidžiančiu vietą instrumentiniam muzikavimui.

Kūrinio anotacijoje kalbėdama apie tikrųjų vertybių, hipsteriškumo (!) svarbą bei gilaus dvasinio poveikio klausytojams siekį, bet tai įgyvendindama minėtais būdais kompozitorė, mano nuomone, kiek manipuliuoja publika, žinodama pauzės ir dvasingumo paklausą šiais šuoliuojančiais lai-

kais. Pasirinktos priemonės kilnioms intencijoms reikšti mažai padėjo – dvasingumas veikiau liko kaip kaukė.

Garso evoliucija. Brigita Jurkonytė, kompoziciją studijuodama lygiagrečiai su muzikologija ir įsigilinusi į Aloyso Habos traktatą „Neue Harmonielehre“, savo kūrinio „Habatema“ koncepciją apibrėžė kaip garso evoliucijos nuo natūralaus iki netradicinio jo išgavimo būdų įprasminimą.

Iš tiesų šis kūrinys skambesio raiškos prasme – kelionė nuo įprasto skambesio iki extended techniques vartojimo, pvz., gergždžiančio griežimo už tiltelio. Kompozicija paliko dvejopą įspūdį: žvelgiant struktūriškai ir idėjiškai, tai kruopščiai parašytas kūrinys, tačiau kiek suglumino pati koncepcija – garso generavimas iki tokios tiesmukos raiškos buvo aktualus prieš maždaug pusę amžiaus, o ne dabar.

Kosminė muzika. Mato Drukteinio kūrinys „Superstygos“ inspiruotas fizikos moksle žinomos superstygų teorijos. Vibruojančių stygų išraiškos dėmeniu čia vėlgi tapo glissando, tačiau bendras kompozicijos skambesys – sonoristinis kontinuumas, emociškai augantis palaipsniui, tolygiai ir logiškai. Galbūt dėl to kūrinio eiga tapo gana nuspėjama, tačiau dėl stilistinio ir garsinio vieningumo bei dramatiško įtampos auginimo kompozicija skambėjo efektingai. Žvelgiant iš estetinės pusės, tai malonus klausyti kūrinys.

Tikrasis dvasingumas. Dar vienas kūrinys, nudžiuginęs patraukliais įspūdžiais, – Elenos Šataitės „Eremos“ (mažoji simfonija). Ši kūrėja buvo viena iš dviejų autorių, kuriems nepakako styginių orkestro – jis buvo papildytas pučiamaisiais, mušamaisiais ir fortepijonu. Žinant, kad E. Šataitė jau ne vienus metus kuria muziką teatro spektakliams, nenustebino nei tai, kad kompozicija buvo programinė (anot autorės, kūrinys paremtas bibline Kristaus kančios dykumoje tematika), nei natūraliai iš to einantis muzikos vaizdingumas, kinematografiškumas. Kontempliacija kūrinyje darniai sugyveno su dramatizmo pradais, kompozicija paliko dra-

maturgiškai ir garsiškai profesionalaus, tvarkingo ir paveikaus darbo įspūdį.

Empirikos spąstai. Priešingai E. Šataitės kūrinio jausmingumui, Gedimino Vengelio „Dvyliokos akordų variacijos“ – konstruktyviai sukomponuotas kūrinys: kaip teigiama anotacijoje, čia panaudotos dodekafonijos nuostatos, be to, pasirinkta „empiriškai sukonstruotų“ variacijų forma liudija aiškios struktūros siekį.

Gaila, tačiau variacijose pritrūko aiškaus dramaturginio plano: kūrinys kėlė asociacijų su paskirai išmėtytomis dėlionės (dargi abejotina, ar tos pačios) dalimis. Žadėtų šokių muzikos elementų mažai tebuvo jaučiama, bet charakteringai išreikšti (bose trumpam inkorporuotas electro house stiliui būdingas ritminis modelis) styginių orkestro kontekste jie suskambo netikėtai ir efektingai; kita vertus, šis inkliuzas buvo nelyg koks svetimkūnis, nes skambėjo dramaturgiškai nemotyvuotai.

Debesų užkloti įspūdžiai.

Gretos Janonytės „Dangus, debesys“, tiesą sakant, nepaliko jokio įspūdžio. Autorė teigė, kad kompozicija – Aido Marčėno eilėraščio „Tylus sudie“ įgarsinimas naudojant lietuvių kalbos garsyno ir muzikinių parametrų sąsajas. Idėja skamba įdomiai, kaip kūrybinių eksperimentų plotmė, tačiau ar tokį metodą, primenantį totaliojo serializmo užsidarymą „savo paties kalėjime“, verta naudoti bakalauro baigiamajame darbe?

Sąmonės labirintai. Agnės Mažulienės „Berggasse 19“ įkvėptas kūrinio pavadinime nurodytos vietos – Sigmundo Freudo kabineto Vienoje adreso. Pasak kompozitorės, šioji semantika yra kūrinio koncepcinis pagrindas, įgarsinantis iš prisiminimų ir emocijų skeveldrų sudėstytą žmogaus sąmonės vaizdinį.

Anotacija galbūt verstų tikėtis pasąmonės srautą perteikiančios kompozicijos, tačiau įspūdis buvo anaiptol ne toks. A. Mažulienės kūrinys man pasirodė vienas stipriausių šių metų bakalauro darbų, imponuojantis organiška formodara ir emocine potencija – valingos energijos pliūpsniai nebuvo gaivališki, vei-

kiau racionaliai valdomi, tačiau galingi.

(Ne) po stikliuką. Viliaus Lakštučio „Stolichnaya“ – vienintelis šių metų bakalauro darbas, kuriame pasitelkta menų sintezė: styginių orkestrą kompozitorius papildė stiklinių butelių garsais ir aktoriaus vaidyba. Iš tiesų šiame performanse vaidybinis aspektas neatskiriamas nuo muzikinės pusės – aktorius nuolat maukė vieną „degtinės“ stiklinę po kitos, o tarp šių epizodų skambėjusi muzika (aštrūs, aktyvūs ritmai, tiršta harmonija) tarytum atliepė veikėjo būseną. Kūrinyje panaudoti intertekstai – Sovietų Sąjungos ir Lietuvos himnų motyvai, kurių koreliacija, matyt, turėjo įsimbolinti socialines kūrinio aspiracijas, o jų, net neabejoju, kompozicijoje būta, antraip kam reikėtų aktoriaus, pabaigoje dar ir prabylančio apie užsikodavimą? Tačiau būtent ši, finalinė, kūrinio vieta su aktoriaus mini monologu, palyginti su visa kūrinio eiga, atrodė neorganiška, pernelyg didaktiška humoristinio charakterio kompozicijos kontekste. Vis dėlto pavydėtina V. Lakštučio drąsa baigiamąjį darbą sukurti tokiai progai neįprasta performanso forma ir dar tokia „neakademiška“ tematika. Tikiuosi, kompozitoriui viskas baigėsi laimingai.

Apžvelgus šių metų absolventų kūrybą, galima išskirti keletą tendencijų. Tai būtų: atsigręžimas į netradicinę garso raišką, garso efektus (J. Trinkūnaitė, R. Naujanytė, B. Jurkonytė, M. Drukteinis); dvasingumo ir emocionalumo siekis (vėlgi R. Naujanytė, E. Šataitė, A. Mažulienė); konstruktyvizmo principai (G. Vengelis, G. Janonytė). Į minėtus „stalčiukus“ neįtelpantis V. Lakštutis siekė nutolti nuo akademizmo, pasitelkdamas provokuojantį pavadinimą, humorą ir vaidybinius elementus. Kad ir kaip sekėsi mušti „lemiamus įvarčius“, linkiu kiekvienam iš jaunųjų kompozitorių nuolat tobulėti, rasti savo auditoriją ir aplinką, kurioje sėkmingiausiai save realizuotų.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Aštuonios liūdesio formos

Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers“, Jessie Ware ar „Rudimental“? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas (gegužės 22 d.) net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas Gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos... Gyvename roko ir poplegendų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvarraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.

Tad ką šios vasaros renginiais persisotinusiam muzikautojui gali pasiūlyti į šiuolaikinės akademinės muzikos festivalio „Druskomanija“ programą tarsi haiku – keliomis lakoniškomis eilutėmis – įtrauktas akustinis „Liūdnų dainų“ koncertas? Jokio vylingo grupės pavadinimo. Tiesiog – Rita Mačiliūnaitė (balsas) ir Marius Salynas (gitara). Rita – teatro spektakliams muziką rašanti kompozitorė, nevengianti iššūkių eksperimentiniuose projektuose, Marius – taip pat kompozitorius, muzikos prodiuseris, įvairių roko grupių narys. Tik tiek. Visiškas minimal. Paprastiems festivalio prašalaičiams – tiesiog muzikantų duetas Druskininkų mažosios

Muzikos barai / 39

Festivaliai galerijos prieangyje.

Kas laukia publikos – dainuojamosios poezijos vakaras ar roko baladžių „koveriai“? Nei viena, nei kita. Jau pirmosios dainos ekvatoriuje ima ryškėti „Liūdnų dainų“ sumanymo kontūrai – leisti muzikai pačiai sukurti aplinką. Rita Mačiliūnaitė ir Marius Salynas koncertą pradeda lėčiausio tempo, tarsi ant piršto vyniojamas siūlas pasikartojančios melodijos ir labiausiai hipnotizuojančia programos daina – lietuvių liaudies giesme „Palaisiu pavų“. Ši įžanga idealiai suverpia viso pasirodymo atmosferą. Vokalas nesistengia nieko deklaruoti ir šokiruoti, jis nuteikia subtiliems klausymo atradimams. Gitara klusniai seka paskui lengvai improvizuodama ir atskleisdama šiuolaikinius senos melodijos atspalvius. Duetas tuščiai nešvaisto žiūrovų laiko ir nevedžioja jų paraštėmis, Ritai ir Mariui iš karto pavyksta rasti savotišką laiko tunelį iš folkloro į šių dienų populiariąją muzikos kalbą. Taip išsaugomas dainų autentiškumas, bet jos įgauna naujus pavidalus. Įsibėgėjus antrajam kūriniui – „Lelija“ – koncerto pavadinimas „Liūdnos dainos“ pasiteisina visais įmanomais lygmenimis. Žiūrovai pasiduoda dueto skleidžiamai nuotaikai, atidžiau įsižiūrėjęs į jų veidus supranti, kad jie galbūt pavargo nuo tų reklamose išstaugtų epinio masto koncertų, kuriuose armijos linksmai linguojančių kiborgų virstų laužu po vienintelio trumpo jungimo. „Liūdnų dainų“ klausovai gauna tą beveik išnykusį privatumą, intymumą ir galimybę nuoširdžiai paliūdėti. „Lelija“ (laisvu stiliumi išversta ukrainiečių ir rusų liaudies daina „Pri doline kust kaliny“) prasideda vos girdimu dainininkės šnabždesiu, palaipsniui stiprėja, pabaigoje įtaigiai perteikdama nepalaužiamos dainos herojės vidinę būseną. Panašūs virsmai – nuo lyriško pasakojimo iki ekspresyvaus perspėjimo – nutinka ir melodingai raudai „Ne tau“ (pakankamai artimas originalui kazokų dainos „Ne dlia tebia“ vertimas).

Bet būtent „Lelija“ tampa šio mini koncerto simboliu, atskleisdama čia skambančių kūrinių universalumą. Šis universalumas

Muzikos barai / 40

– trisluoksnis. Pirmas sluoksnis: visos programos dainos (net bisui atlikta temperamentingoji ispaniška „Sodade“), neprarasdamos nacionalinio savitumo, darniai susilieja į visumą, įrodančią, kad muzikai neegzistuoja kultūros barjerai. Rusų ir ukrainiečių kūriniai skamba taip pat artimai kaip ir mūsų „Našlaitėlė“ arba „O kai saulutė tekėjo“. Jeigu ne kalba, pagal melodiją tikriausiai nepavyktų atskirti, kurios tautos paveldo dalelė šiurpuliais nusirito per nugarą. „Liūdnos dainos“ – neįtikėtinai kosmopolitinis projektas. Antras sluoksnis: susipynusi ukrainiečių ir rusų istorija aktualiai susikryžiuoja kūriniuose „Ne tau“, „Ivan“ ir jau minėtoje „Lelijoje“. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai šiuos kūrinius priskiria savo tautosakai, o ginčai sprendžiami ne karo veiksmais, bet skirtingomis dainų versijomis. Trečias sluoksnis: nori to ar nenori, liūdną kario dalią apdainuojanti „Ne tau“ skaudžiai prisiliečia prie kraujuojančių šiuolaikinio pasaulio žaizdų. Aktualią karo tematiką harmoningai papildo lietuvių liaudies daina „O kai saulutė tekėjo“ – veidrodinis „Ne tau“ atspindys, kuriame atvirą neišvengiamybės ir beprasmės mirties skausmą sumaniai bandoma dangstyti ironija pro sukąstus dantis.

Be abejo, muzikantai patiems klausytojams palieka spręsti, kaip interpretuoti tai, kas pulsuoja tarp eilučių ir natų. Galima tiesiog mėgautis liūdnomis dainomis, nors roko atšvaitais blykstelėjusios „Našlaitėlės“ liūdesys atrodo... energingas. Dabar jau Mariaus gitara veda, o Ritos balsas seka paskui. Joninių šventei skirta „Ivan“ turėtų būti linksma, romantišką trumpiausios metų nakties svaigulį šlovinanti daina, bet duetas ją interpretuoja priešingai – kaip vienišo žmogaus meilės ilgesio šauksmą. Nusivylimas, slopstantis maldavimas, išsaugantis nedidelę išsipildymo prošvaistę apgaulinguose Joninių burtuose.

Absoliučiai pelnytai koncerto pabaigoje Rita Mačiliūnaitė ir Marius Salynas įteikė nedidelį apdovanojimą sau ir savo „liūdėtojams“ – atliko ką tik sukurtą pirmą ir kol kas vienintelį autorinį

kūrinį – „Liūdnos dainos“. Tai pats tikriausias naujos dainos patikrinimas čia ir dabar. Ir tarsi ekstrasenso spragtelėjimas, kad jau galima išeiti iš liūdesio būsenos. Įvyksta tiesioginis muzikantų ir klausytojų kontaktas, supratimas, kad ką tik visi sėkmingai sugrįžo iš liūdesio planetos. „Liūdnos dainos pas tave ateina, jei širdį sudaužiau, be jos tau bus lengviau“ – priedainis melodingai ir ironiškai apibūdina ką tik įvykusią kelionę ir atsisveikina. Elegantiškai iš liūdesio planeton skraidinusio erdvėlaivio išlaipinta publika ne tik ploja, bet ir dainuoja lengvai įsimenančius ir visą koncertą įprasminančius žodžius. Dar vienas koncerto atradimas – liūdesys gali būti... linksmas. „Liūdnų dainų“ pusvalandis Druskininkuose žybtelėjo tarsi trys eurovizinės dainos minutės.

Liūdėti buvo galima įvairiausiomis pozomis. Ir liūdėti buvo neliūdna. Tokį kokybišką ir nenuobodų liūdesį Ritos ir Mariaus duetas galėtų pratęsti bent iki valandos.

Aivaras DOČKUS

Tūkstantis ir penki žiūrėjimai į muzikos gelmę

Bene kasdien gimsta daug naujos muzikos, ji ieško savo erdvės, savojo klausytojo. Jauni kompozitoriai, kartą įžengę į dinamišką, įtraukiantį, kartais net kiek beprotišką naujosios muzikos pasaulį, jame ieško savo raiškos ir geriausio būdo mūzoms gaudyti. Tai nepaprastai įdomus procesas, į kurį pažvelgti galimybę kasmet suteikia šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, pristatydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos specialybės studentų baigiamuosius kūrinius. Šiųmetė akademiją baigiančių kompozitorių karta pasitaikė kaip niekad gausi – Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), jau kelintus metus iš eilės atliekančiam baigiamuosius bakalaurų kūrinius, teko interpretuoti net dešimt naujų kompozicijų. Dėl šios priežasties dalis kūrinių skambėjo Druskininkuose, o

kita porcija – Vilniaus Nacionalinėje dailės galerijoje vykusiame koncerte. Apie Dailės galerijoje skambėjusius kūrinius – šiek tiek plačiau.

Pati galerijos salė – kamerinė, kurianti jaukią, intymią atmosferą, laiduojanti tiesioginį, asmeninį muzikos kūrinio ir jo suvokėjo ryšį. Nežinia, sąmoningai, ar ne, koncerto programa susidėliojo tam tikros opozicijų arkos principu: pirmasis ir paskutinis kūriniai – Justinos Trinkūnaitės „Gęstančios aimanos” ir Viliaus Lakštučio „Stolichnaya“ – kontrastavo savo idėjomis, antrasis ir ketvirtasis – Gedimino Vengelio „Dvylikos akordų variacijos“ ir Elenos Šataitės „Eremos“ – oponavo ne tik idėjomis, bet ir garsinės erdvės logika, o viduryje atsidūrusi Ramintos Naujanytės kompozicija išsiskyrė netradicine garso išraiška.

J. Trinkūnaitės „Gęstančios aimanos“ – bene vientisiausias koncerto opusas. Kūrinyje išryškėjo autorės įsigilinimas į styginių instrumentų specifiką, siekis atskleisti unikalią jų prigimtį.

Gana tvarkingai, profesionaliai parašytam kūriniui vis dėlto pritrūko kibirkšties, kuri prikaustytų klausytojo dėmesį nuo pradžios iki pabaigos ir skatintų ryškesnes refleksijas. Galbūt dėl to kaltas ir atlikimas (kalbant ne tik apie šią, bet ir kitas koncerto kompozicijas) – matyt, pritrūko laiko repeticijoms.

Kas bent šiek tiek pažįsta kompozitorių G. Vengelį, žino, kad jis intensyviai dirba su inovatyviomis muzikinės kūrybos technologijomis, tad jo baigiamojo kūrinio pradiniuose taktuose išgirdus kone Vienos klasikams paskolinti galimą motyvą, nuostaba buvo neišvengiama. „Dvylikos akordų variacijos“ – šiuolaikinės muzikos kontekste gana tradiciškas kūrinys. Svarbus jo elementas – populiariosios muzikos išraiškos priemonių įtraukimas į partitūrą. Tiesa, ausimi tai užfiksuoti pavyko tik keliose kūrinio vietose. Apskritai šis kūrinys labai fragmentiškas, jam trūksta vientisesnių perėjimų iš vienos dalies į kitą, kai kur skambesys tuštokas.

Gal čia tas atvejis, kai idėjos labai gražiai atrodo partitūroje, bet skambesys viso to neatspindi,

nėra iki galo įprasminamas.

R. Naujanytė savo kūriniu „Sohum“ prabilo apie šiuolaikinio žmogaus dvasinius ieškojimus.

Kompozitorė netradiciškai naudoja orkestro instrumentus ir pačius muzikantus – įprasto griežimo styginiais šioje kompozicijoje nedaug, atlikėjams teko pademonstruoti neįprastus gebėjimus. Klausydamasi „Sohum“ prisiminiau kadaise girdėtą koncertą, kuriame vienas Paryžiaus konservatorijos studentas panašiai elgėsi su pučiamųjų instrumentų ansambliu – tąkart kūrinys sužavėjo tiek savo užmoju, tiek įtaigiu, muzikaliu, estetišku ir organišku jo atlikimu. Viso to kiek pritrūko Ramintos kūriniui – šiek tiek chaotiškam, pristigusiam kelių jungiamųjų detalių. Beje, kai kuriuos elementus buvo sunkoka išgirsti.

Perspektyvi kūrėja ir toks pat kūrinys – taip būtų galima apibūdinti jauną kompozitorę E. Šataitę ir jos „Eremos“, prabilusį bibline Kristaus tematika. Autorės idėjoms įgyvendinti neužteko tik styginių orkestro – jis buvo papildytas pučiamaisiais, klavišiniais ir mušamaisiais instrumentais. Skambesiui tai suteikė daugiabriauniškumo ir įvairesnių spalvų. Akivaizdu, kad E. Šataitei muzikoje labai svarbus grožio elementas, ieškodama išraiškos originalumo ji nepasiklydo kompozicinių žaidimų labirintuose.

Tiesa, tam tikrų trūkio taškų kūrinyje būta, pirmojoje dalyje išryškėjo keletas tuštoko skambesio epizodų. Tačiau opusas it lėktuvas ant pakilimo tako pakilo į skrydį, atverdamas gražiai supintą tembrų pynę, ypač žaviai sužėrėjusią pačioje kūrinio pabaigoje.

Viena šiuolaikinio meno ideologinių krypčių – poreikis provokuoti. Jis išryškėjo V. Lakštučio skambiai pavadintame kūrinyje „Stolichnaya“, kurį atliekant prie orkestro prisijungė miniatiūrinis stiklinių butelių orkestras, dirigentas prie pradinio batutos mosto pridėjo šūksnį „davai!“, o scenos priekyje aktoriai, užsiversdami puspilnius stikliukus, pasigardžiuodami linkėjo vienas kitam sveikatos. Išsiskyrė intensyvi styginių dalis ir jai kontrastingas butelių skimbčiojimas, lydimas ne visai tikslių aktorių mizans-

cenų. Išplėtoti ir įtaigiai įgyvendinti provokacijos užuomazgas sutrukdė ir atlikimas, ir, galbūt, pati kūrinio medžiaga. Aktoriams pritrūko meistriškumo, laisvės, pačios idėjos įsisąmoninimo ir gebėjimo ją perteikti publikai.

Kūrinio dalys, kuriose orkestrą keisdavo stiklo skambesys, pertraukdavo kūrinio plėtotę, atsirasdavo savotiškos garso duobės.

Kadaise Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra sakęs: „Jei nori parašyti gerą sonatą – paskęsk joje.“ Šiandieninis bėgimas, poreikis reaguoti į gausybę dirgiklių atima galimybę ir gebėjimus pasinerti į vieną darbą – tai didžiulė prabanga ir iššūkis, kurių bakalauro studijas baigusiems kompozitoriams verta palinkėti.

O kol kas šie penki jauni muzikai – penkios skirtingos kūrybinės kryptys, penki skirtingi žvilgsniai į gyvenimą ir jau penkių naujų kūrinių, papildžiusių lietuvių muzikos taupyklę, autoriai.

Rasa MURAUSKAITĖ

Benai, plaukiam į Liškiavą!

Ar įmanoma tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį „Druskomanija“ apibūdinti vienu žodžiu? Ko gero, nepavyks, nes „Druskomanija“ tokia įvairialypė, kad niekaip netilptų į jokias klasifikacijas. Ketvirtą dešimtį pradėjusi „Druskomanija“ šiais metais uždavė žaismingą klausimą: „Menas ar sportas?“. Šių skirtingų polių sąsaja gražiai atsiskleidė festivalio programoje. Pirmasis koncertas Vilniuje buvo simboliškai pavadintas „Atspirties tašku I“, jame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos akordeonistų ansamblis „ContemporACCO“ (vadovas Raimondas Sviackevičius) ir dainininkė Julija Karaliūnaitė atliko lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius, kurių didžioji dalis – festivalio premjeros. „Lemiamu įvarčiu“ tapo jaunųjų kompozitorių bakalauro studijų baigimo kūriniai styginių orkestrui, atliekami Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (dirigentas ir meno vadovas Donatas Katkus). Toliau festivalio programą pildė „Varinė vuvuzela“ (Varinių pučiamųjų trio vakaras), „Liūdnos dainos“ (akustinis dainų

koncertas), „ElektroAkusManija“ (elektrinės ir akustinės muzikos vakaras) ir paskutinis koncertas „Akrobatinė notacija“, kuriame daugiausia skambėjo arfos garsai. Rodos, sportas tapo šmaikščia muzikinio meno paralele.

Abu „Atspirties taško“ koncertai buvo rimti ir filosofiški.

Pirmiausia prisimenu Simo Sapiegos „Raudą“, kurią atliko Tadas Motiečius. Žavėjo pats kūrinys ir visiškas atlikėjo susiliejimas su instrumentu, išgaunamo garso tikroviškumas, žadinęs vaizdinius klausytojo sąmonėje. Nors vėjo ar kvėpavimo imitacijų buvo beveik kiekviename opuse, „Raudoje“ tai įgijo kur kas gilesnę reikšmę. Dar paminėčiau britų kompozitoriaus Tomo Greeno kompoziciją „Infinitive and Miniature“ (atliko akordeonistės Agnė Dūkštaitė, Agnė Rimgailaitė, sopranas Julija Karaliūnaitė), kurią teko girdėti Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre, ir Druskininkuose, Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčioje. Tai buvo tarsi du skirtingi kūriniai: Jono Meko vizualiųjų menų centre atrodė, kad tarp dviejų akordeonų įkalintas balsas trokšta išsivaduoti ir uždegti nematomą šviesą, tačiau tai įvyko tik bažnyčios erdvėje.

Vytauto Kasiulio muziejuje gegužės 21 dieną Varinių pučiamųjų trio (Tomas Karka – altinis trombonas, Valentas Marozas – tenorinis trombonas, Sergijus Kirsenka – tūba) labai profesionaliai atliko specialiai jam kurtas jaunųjų autorių kompozicijas.

Būta visko – ir žavėjimosi išradingais kompozitorių akustiniais sprendimais, ir šiek tiek nuobodulio, kurį kėlė garso monotonija ir kontrasto stoka. Skambėjo Mariaus Čivilio, Kristupo Bubnelio, Anthony Greeno, Lino Balto (Balčiūno), Artūro Mikoliūno ir Gailės Griciūtės kūriniai.

G. Griciūtės Varinių trio (jį išgirdome tik Druskininkuose), kaip teigia autorė, inspiruotas rūko sirenų garsų ir Lietuvos reljefų. Lietuva – lygumų šalis, tačiau, pasitelkdama trombonų glissando, autorė, matyt, norėjo atskleisti, kad čia esama ir nemažai kalvų, nuo kurių leisdamasis pajauti trumpalaikio nesvarumo būseną. Užsiminusi apie garso išgavimą ir akustinius sumanymus,

negalėčiau nepaminėti Kristupo Bubnelio „Eb++“ ir Lukrecijos Petkutės „teleAgony“. Pastarąjį opusą išskirčiau kaip vieną įdomiausių tiek vakaro, tiek viso festivalio kontekste. Abu kompozitoriai ieškojo originalių būdų naujam tonui išgauti: Kristupas panaudojo oro ventiliatorius, Lukrecija – metalinius kibirus. Tačiau nenorėčiau lyginti šių dviejų kūrinių, nes jie visiškai skirtingi.

Kristupas Bubnelis ventiliatoriaus panaudojimą vadina praktiniu sprendimu siekiant efektingo frullato. Tačiau, manyčiau, ši idėja buvo labai teatrališka, ventiliatorių gausmas žaismingai įsiliejo į varinių trio pokalbį.

Lukrecijos Petkutės „teleAgony“ iš pradžių privertė sulaikyti kvapą – ar trombonai nenupūs nuo stovų metalinių kibirų, tačiau viskas klostėsi sklandžiai. Kūrinys paliko įspūdį garsinio spektro įvairove. Sėdėdamas vienoje vietoje jauteisi taip, tarsi būtum ir „Formulės-1“ lenktynėse, ir statybų aikštelėje, ir metropolio beprotybėje, ir jūros gelmėje. Ir po visos šios psichodelikos, fantastinio koliažo nuskambėjo aliuzija į 2013 m. sukurtos „Klasteriados“ romantiškąją dalį.

Viena iš „Druskomanijos“ tradicijų – šilumlaiviu plaukti į Liškiavą. Sunku įsivaizduoti, kad ateinančios kartos sugalvotų ką nors geresnio už šią kelionę. Paskutinis koncertas Liškiavos Švč.

Trejybės bažnyčioje padvelkė keista nostalgija, lyg susijusia su praeityje vykusiais festivalio koncertais, o galbūt ir žinojimu, kad ir šio savaitgalio laikas jau prabėgo. Tą būseną atliepė skambėję kontempliatyvaus pobūdžio kūriniai, tarytum sudarydami arką festivalio „atspirties taškui“ – itin rimtam akordeonų muzikos vakarui. Tačiau kam teko dalyvauti „Lemiamo įvarčio I“ ir „ElektroAkusManijos“ koncertuose, teko patirti ir tai, kad „Druskomanijoje“ juokas nėra uždraustas. Labai norėtųsi palinkėti festivaliui ir ateityje išsaugoti tą fluxus dvasią, kuri jį lydėjo nuo pat gimimo. Juk tai mūsų laisvės sinonimas.

Akvilė LAUGALYTĖ

Muzikos barai / 41

Sukaktis

Nepamirðtamas mûsø Maestro Kompozitoriaus Juozo Karoso 125-osioms gimimo metinėms

Lionginas ABARIUS

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

J

uozas Karosas – vargonininkas, dirigentas, kompozitorius, pedagogas – gimė 1890 m. liepos 16 d. Spraguičio kaime, Leliūnų valsčiuje, Utenos krašte. Mirė 1981 m. birželio 6 d.

Vilniuje. Apie savo gyvenimą, kūrybą, plačią kultūrinę veiklą J. Karosas parašė savo knygoje „Nueitas kelias“.

Norėčiau papasakoti apie mūsų su profesoriumi bendradarbiavimą, kuris tęsėsi daugiau kaip 20 metų.

1956 m. buvau Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Choro dirigavimo katedros ketvirto kurso studentas profesoriaus Antano Budriūno klasėje. J. Karosas visada dalyvaudavo egzaminų komisijoje. Jo veide spindėdavo giedra nuotaika, šypsena – studentus jis egzaminuoda-

Atstatytas Juozo Karoso gimtasis namas Spraguityje

vo tartum kalbėdamasis su artimais draugais.

1959 m. buvau pakviestas dėstyti chorvedybos konservatorijoje. Kai kurie dėstytojai į mane žiūrėjo nepatikliai, tačiau J. Karosas drąsino sakydamas: „Ne šventieji puodus lipdo“.

Jo dukra, docentė Rima, studijų metais man dėstė fortepijoną. Ji buvo labai maloni, niekada nesibardavo, tik

Muzikos barai / 42

švelniu balsu patardavo, kaip įveikti techniškai sunkius dalykus.

Mes su J. Karosu dažnai būdavome kviečiami dalyvauti chorų konkursų vertinimo komisijose, diriguodavome dainų šventėse. Negaliu pamiršti vieno įvykio. 1960 m. buvau Biržų rajono konsultantas, rengėme rajono dainų šventę, kurioje dalyvavo ir Pasvalio rajono chorai. Biržų chorų vadovai paprašė, kad padiriguočiau Pasveikinimo chorą iš V. Klovos operos „Pilėnai“ su pučiamųjų orkestru. Dainų šventės dieną pakylu į tribūną diriguoti šio kūrinio, ogi žiūriu, pirmoje eilėje sėdi kultūros ministras Juozas Banaitis ir profesorius J. Karosas. Taip susijaudinau, kad net nepamenu, kaip padirigavau... Man rodėsi, prastai.

Tačiau J. Karosas gyrė, kad sudėtingą kūrinį padirigavau be priekaištų, o J. Banaitis pamalonino sakydamas, kad esu perspektyvus dirigentas.

Mūsų su J. Karosu amžiaus skir-

Kompozitoriaus 125-ųjų gimimo metinių minėjime dainavo Utenos kultūros centro Leliūnų skyriaus popchoras „Aušra“

Groja klarnetininkė Morta Kačionaitė

Koncertą vainikavo operos primadona Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, jai akompanavo Linas Dužinskas

tumas buvo didelis – 29 metai, bet jo nuoširdumas tirpdė tą ilgą laiko brydį, bendraudavome kaip bendraamžiai.

Su didžiausiu susidomėjimu klausydavausi pasakojimų, kokius vargus patyrė J. Karosas ir jo šeima Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Su didžiausiu dėmesiu ne vieną kartą perskaičiau jo knygą „Nueitas kelias“.

1937 m. J. Karosas tapo Klaipėdos muzikos mokyklos direktoriumi.

Apie tai jis rašo savo knygoje: „1937–

nieko neinformavo, neorganizavo evakuacijos ir Klaipėdos žmones paliko be globos. Lietuvos kariuomenė tyliai pasitraukė iš Klaipėdos, žmonės gelbėjosi, kaip kas išmanė. J. Karosui teko didelė našta: savo šeimą išlydėjęs į gimtąjį Spraguičio kaimą Utenos apskrityje, pasitelkęs bendradarbius ir kitus pagalbininkus, per didžiausius vargus Klaipėdos muzikos mokyklos dėstytojus išsiuntė į Šiaulius, ten išvežė ir instrumentus.

gos“ (ž. P. Vaičiūno), „Ei, broliai, prie jūros“ (ž. P. Vaičiūno), „Rytdienos žmogus“, „Mūsų akys“, „Gintarai“ (ž. J. Degutytės), „Pavasarėjant“ (ž.

E. Matuzevičiaus), oratoriją „Parneštoji laisvė“ (ž. E. Mieželaičio), „Baladę apie išvaduotojus“ (ž. B. Mackevičiaus).

J. Karosas Lietuvos radijo ir televizijos chorui laiškais visada nuoširdžiai padėkodavo už savo kūrinių atlikimą.

Prisiminimais apie kompozitorių dalinosi marti Birutė Karosienė, duktė Jūratė Karosaitė, Leliūnų seniūnė Lina Petronienė ir dirigentas Saulius Sondeckis. Renginį vedė LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

39 metai buvo Klaipėdoje neramūs: vokiečių politiniai veikėjai kėlė galvas, vokiečių jaunimas pradėjo drąsiau marširuoti po miestą“ (303 p.).

1939 m. kovo 19 d. J. Karosas rengėsi švęsti vardines, jo pasveikinti atėjo dėstytojai, moksleiviai. Sklido gandai, kad Klaipėdos vokiečiai laukia A. Hitlerio atvykimo. Taip ir įvyko. Žmones apėmė baimė. Lietuvos valdžia su prezidentu Antanu Smetona

Tačiau dar verta grįžti į mūsų su profesoriumi kūrybinės draugystės metus. Su Lietuvos radijo ir televizijos choru jo kūrinius dainuodavome koncertuose, į radijo fondus įrašėme harmonizuotas liaudies dainas „Dar nepraminki vardelio“, „Obelėlė“, „Trys seselės“, „Aš nueisiu savo sodelin“, „Kur tas šaltinėlis“, „Augo kieme klevelis“, „Praradau mergelę“, „Palaukėj, palaukėj“, „Aš vargdienėlė“, „Išlėkė uodas“, originalias dainas „Ruduo“ (ž. J. Strielkūno), „Žiema prie Baltijos“ (ž. D. Godunavičiūtės), „Mūsų dainos tau, tėvyne“ (ž. S. Ylos), „Pavasario rytas“ (ž. J. Janonio), „Kur mėlynos ban-

1970 m. J. Karosas šventė 80-ąjį gimtadienį ir dirigavo Vingio parke vykusioje Dainų šventėje. Man teko didelė garbė visų Dainų šventės dirigentų vardu pasveikinti profesorių dirigento tribūnoje. J. Karoso 90-mečio jubiliejui parengiau jo kūrinių su Lietuvos radijo ir televizijos choru, 1980 m. liepos 6 d. koncerte atlikome kompozitoriaus originalių ir harmonizuotų liaudies dainų.

Po šio koncerto mes su muzikologu V. Juodpusiu buvome pakviesti pas profesorių vakarienės, jo dukros Jūratė ir Rima paruošė puikias vaišes.

Ilgai šnekėjomės apie choro meno praeitį, dabartį ir ateitį, apie kūrinių atlikimą ir poveikį klausytojams. Išėję su V. Juodpusiu džiaugėmės profesoriaus sveikata, puikia atmintimi, giedra nuotaika ir tikėjome, kad švęsime ir 100-ąjį jo gimtadienį.

Muzikos barai / 43

Sukaktis Juozo Karoso sugrįžimai

G

egužės 29-ąją Spraguičio vienkiemyje kaip niekad buvo gausu svečių. Besirenkančius į erdvų, jaukų sodybos kiemą sveikino Leliūnų seniūnė Lina Petronienė, gėlėmis nešini atėjo Seimo narė Milda Petrauskienė, Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė, koncertui ruošėsi operos solistė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus ir pianistas Linas Dužinskas bei jaunieji atlikėjai, paskutinius renginio akordus derino Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Visi skubėjo padėkoti Jūratei Karosaitei ir Birutei Karosienei, svarbiausioms šio susibūrimo viešnioms. O susibūrimo Spraguičio vienkiemyje priežastis – čia gimusio kompozitoriaus, dirigento Juozo Karoso 125-ųjų gimimo metinių paminėjimas.

Renginį vedusi kompozitorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė gausiems žiūrovams pateikė staigmeną – pirmą kartą buvo parodyti unikalūs filmuoti kadrai, užfiksavę kai kuriuos Juozo Karoso veiklos ir gyvenimo momentus. Prisiminimais apie kompozitorių dalijosi jo dukra Jūratė Karosaitė, maestro Saulius Sondeckis, po erdvaus klojimo skliautais skambėjo Alvydo Katino skaitomos eilės...

Kompozitoriaus marti Birutė Karosienė, Sauliaus Karoso, Juozo Karoso vaikaičio, labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė, dėkojo visiems už jautrų, įsimenantį kompozitoriaus gimimo sukakties paminėjimą. „Juozas Karosas labai mylėjo savo tėviškę, – sakė Birutė Karosienė. – Jis visada pabrėždavo, kad yra kilęs iš Spraguičio vienkiemio.

Nors Spraguitis jau nebe Utenos rajone, bet kompozitorius visada sakydavo, kad yra artimesnis Leliūnams, tad jis tikras leliūniškis.“ Įspūdingas buvo ir Juozo Karoso 125-osioms gimimo metinėms skirtas koncertas – tiek žvaigždžių sodyba ir klojimas dar nebuvo matę. Koncertavo operos solistė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, pianistas Linas Dužinskas, folkloro teatro dainininkė Janina Armonaitė. Audringų aplodismentų sulaukė mažasis smuikininkas Vasaris Polis ir net iš Anglijos į koncertą atvykusi jaunoji klarnetininkė Morta. Į spalvingą reginį įsiliejo ir Utenos kultūros centro Leliūnų skyriaus popchoras „Aušra» (vad. Aušra ir Edmundas Gutauskai).

Minėjimas koncertu nesibaigė. Išsibarstę po sodybą svečiai bendravo, fotografavosi,

Egidijus Buožis improvizavo kartu su mažuoju smuikininku Vasariu Poliu

Muzikos barai / 44

Atminimo lentą Palangoje atidengė miesto meras Šarūnas Vaitkus ir kompozitoriaus duktė Jūratė Karosaitė

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Po trijų dienų gavau J. Karoso laišką: „Gerbiamas maestro Lionginai Abariau, šiuo laišku noriu padėkoti Tamstai ir Tamstos mieliems dainininkams – Radijo ir televizijos nusipelniusiam chorui – už Tamstų nuoširdų dalyvavimą mano autoriniame koncerte, įvykusiame š. m. liepos 6 d.

Tūkstantį kartų ačiū Tamstai, mielas maestro, taip pat ir chorui, visiems mieliems dainininkams. Dabar mane daug kas iš visuomenės sveikina ir pagiria mano dainas užmiršdami, kad jos gražios dėka Tamstų gražių balsų ir ugningos sielos, kuri liejasi kartu su dainos garsais, su atlikimo kūryba, kas gimdo tikrąjį meną. Visiems Tamstoms nuoširdžiai linkiu geros sveikatos, daugiau džiaugsmo visame gyvenime. Tegu Tamstų dainos skamba po šalis plačiausias! Ačiū, ačiū, ačiū! Jūsų Juozas Karosas.“ Mūsų su V. Juodpusiu svajonės, kad švęsime J. Karoso 100-ąjį gimtadienį, neišsipildė... 1981 m. birželio 6 d. visų gerbiamą ir mylimą profesorių priglaudė Lietuvos žemelė. Jo darbai, kūryba lieka mums pavyzdys, kaip mylėti žmonės ir darbuotis Lietuvai. Labai džiaugiuosi, kad profesoriaus J. Karoso atminimą saugo jo garbūs ainiai. Saulius Karosas, Šveicarijoje gyvenantis pasaulinio masto verslininkas, 1993 m. įkūrė labdaros ir paramos fondą, kuris remia jaunus Lietuvos menininkus, Lietuvos istorijos, kultūros vertybių apsaugos ir jų įamžinimo projektus. Šio fondo direktorei, žymiai pianistei docentei Birutei Karosienei nuoširdžiai dėkoju už paramą mano projektams.

Liepos 16 dieną nepamirštamo mūsų Maestro 125-asis gimtadienis. n

dalijosi prisiminimais. Spraguitis atgijo, į jį tarsi sugrįžo ir Juozas Karosas... iepos 16-ąją, dieną, kai Juozui Karosui sukako 125-eri, kompozitoriaus atminimą įamžino Palanga – Birutės al. 5 esantis namas, kuriame daugiau nei 20 vasarų (nuo 1958 m. iki 1981 m.) gyveno ir kūrė J. Karosas, buvo paženklintas atminimo lenta. Ją atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir kompozitoriaus duktė Jūratė Karosaitė. Į renginį susirinkę palangiškiai džiaugėsi, kad Lietuvos muzikos pasaulio žvaigždė J. Karosas mėgo Palangą ir kad tai įamžinta atminimo lenta. Nuo šiol kurortas turi dar vieną kultūros ženklą. „Daugiau nei dvidešimt vasarų kompozitorius, dirigentas bei pedagogas gyveno ir kūrė būtent Palangoje. Juodas frakas, sniego baltumo marškiniai ir tokia pat plaukų kupeta – dažniausiai būtent toks J. Karosas liko jį pažinojusių žmonių atmintyje. Džiaugiuosi, kad nuo šiandien kompozitorių, jo veiklą bei Palangoje paliktus pėdsakus primins ši memorialinė lenta. Palangiškių vardu nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie gražios iniciatyvos įgyvendinimo“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė kurorto meras Š.

Vaitkus.

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pabrėžė, kad J. Karosas Lietuvos kultūriniame gyvenime paliko gilius pėdsakus. „Jei ne jo įžvalgos, mes šiandien neturėtume daugelio žymių muzikų, tarp jų – ir Sauliaus Sondeckio“, – kalbėjo A. Žigaitytė-Nekrošienė. J. Karosas ir jo augintinis šuo Džiumas vasaromis buvo Palangos rytmečio simboliai. „Jei apie šeštą ar septintą valandą jų prie jūros nesutinki, vadinasi, kažkas negerai“, – šypsojosi A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Kompozitoriaus duktė Jūratė Karosaitė priminė, kad Palangoje jos tėvas ne tik atostogaudavo – laiką kurorte jis leisdavo labai kūrybingai. J. Karosaitė dėkojo visiems, vertinantiems jos tėvo muzikinę veiklą ir susirinkusiems pagerbti kompozitoriaus, pedagogo bei dirigento atminimą. Prisiminimais dalinosi ir kompozioriaus giminaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė pianistė Ramunė Kryžauskienė.

L Kompozitoriaus Juozo Karoso marti Birutė Karosienė, duktė Jūratė Karosaitė, anūkas Saulius Karosas, proanūkis Konstantinas Karosas Kanklių muzika iškilmėms suteikė dvasingumo Kalba LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

MB inf.

Muzikos barai / 45

In memoriam ŠIŲ METŲ GEGUŽĖS 2 DIENĄ ANAPILIN IŠKELIAVO VIENA GARSIAUSIŲ XX AMŽIAUS BALERINŲ MAJA PLISECKAJA. EIDAMA 90-UOSIUS JI MIRĖ NUO ŠIRDIES SMŪGIO MIUNCHENE (VOKIETIJA), SU KURIUO SUSIJĘ DVIDEŠIMT PASTARŲJŲ JOS GYVENIMO METŲ. VOS PRIEŠ SAVAITĘ LANKYDAMASI MASKVOJE JI DERINO SAVO BŪSIMŲ JUBILIEJINIŲ IŠKILMIŲ PROGRAMĄ.

BEVEIK PRIEŠ PENKERIUS METUS, 2010-ŲJŲ LAPKRIČIO 20-ĄJĄ, RUSIJOS LAIKRAŠČIO „KOMSOMOLSKAJA PRAVDA“ KORESPONDENTAS NIKOLAJUS JEFIMOVIČIUS SVEČIAVOSI PAS BALERINĄ IR JOS VYRĄ KOMPOZITORIŲ RODIONĄ ŠČEDRINĄ MIUNCHENE. „MUZIKOS BARŲ“ SKAITYTOJAMS PATEIKIAME ŠIOS VIEŠNAGĖS ĮSPŪDŽIUS, PADEDANČIUS GERIAU PAŽINTI LEGENDINĘ ASMENYBĘ.

Maja Pliseckaja

Maja Pliseckaja: Ðèedrinas man dovanodavo ne briliantus, o baletus!

Nikolaj JEFIMOVIČ

P

rieš skrisdamas į Miuncheną į lagaminą įsimečiau kepalėlį „Borodino“ duonos ir skardinę silkių, kurias taip mėgsta Maja Michailovna. Žinojau – geresnių lauktuvių iš Maskvos M. Pliseckajai nebūna. Ir išties, ji iškart užsidegė atidaryti silkes. Tačiau Rodionas Konstantinovičius pažvelgė į žmoną su švelniu priekaištu: juk dabar einame į koncertą. Tuomet Maja Michailovna atsiriekė storą riekę kalendromis kvepiančios „Borodino“ duonos. Ir čia pat pradėjo vartyti „Komsomolskaja pravda“ numerį su ištrauka iš jos naujausios knygos. Žinoma, galima pasižiūrėti ir internete, bet vis dėlto maloniau laikyti rankose laikraštį, kurį Maja Michailovna, jos pačios žodžiais tariant, labai gerbia. Jiedu su R. Ščedrinu specialiai važiuoja į Miuncheno geležinkelio stotį kioske nusipirkti „Komsomolskaja pravda“ santraukos.

Muzikos barai / 46

Išgėrę kavos su „Borodino“ duona, išsirengėme į „Prinzregententheater“ – ten Miuncheno kamerinis orkestras šventė savo jubiliejų. Kai priartėjome prie teatro, Maja Michailovna mostelėjo galva: čia aš šokau savo paskutinę „Isadorą“. Ir taip ilgesingai atsiduso, tarsi būtų pasirengusi tuoj pat skrieti į sceną...

R. Ščedrinas su M. Pliseckaja kukliai atsistojo į eilę prie langelio, pro kurį buvo išduodami vokai su kvietimais. Jubiliejinio koncerto viršūnė – suomių pianisto ir kompozitoriaus Olli Mustoneno, R. Ščedrino bičiulio, pasirodymas. Santūrusis suomis grojo su tokiu rusišku polėkiu, kad, atrodė, fortepijonas neišlaikys jo aistringų rankų veržlumo. Grimerinėje, į kurią užsuko M. Pliseckaja ir R. Ščedrinas, O. Mustonenas padovanojo Majai Michailovnai savo prašmatniausią puokštę.

O kitą dieną patraukėme į aludę: kurgi kitur pasėdėsi Bavarijos sos-

tinėje? „Nėra geresnio čionykščių restoranų eksperto negu Majuša. Tikriausiai naujoji jos knyga bus apie restoranus“, – pajuokavo Rodionas Konstantinovičius. „Taip, mėgstu alų!“ – sąžiningai prisipažino balerina.

Pasirodė, kad mėgstamas Majos Michailovnos restoranėlis yra šalia namų. Jo savininkai – serbų šeima.

Vos įėjome, iki ausų išsišiepęs šeimininkas ir virtuvės vadovas Ilija iškart pasiuntė M. Pliseckajai oro bučinį.

Patiekalus rinkomės neilgai: itališki virtinukai su špinatais Majai Michailovnai, spagečiai R. Ščedrinui, itališka daržovienė visiems. Mūsų su Maja Michailovna alaus gėrėjų draugijos R. Ščedrinas nepalaikė ir užsisakė taurelę grapos. Štai tokie buvo miunchenietiški itališkų patiekalų pietūs serbiškame restoranėlyje.

– O ar Jūs, Maja Michailovna, gaminate? – nesusilaikiau nepaprovokavęs.

– Kai reikia, gaminu. Ščedrinui patinka. Mielai gaminu, bet jokių įmantrybių. Svarbiausia – skanu, štai ir viskas.

– Aš jai kaskart sakau – priruošei kaip vestuvėms, – nusijuokė R. Ščedrinas.

– Maja Michailovna, vienoje savo knygų rašėte, kad visada turėjote žvėrišką apetitą.

– Taip ir yra!

– O kaipgi dietos?!

– Aš jų nesilaikydavau! – išdidžiai tarė M. Pliseckaja, kirsdama itališkus virtinukus. Ir kad visai pribaigtų, pridūrė: „Visada valgydavau daug. Ir mano svoris buvo šiek tiek didesnis, negu reikėtų. Buvo laikotarpių, kai svoris mažėdavo, tačiau ne specialiai – tiesiog dėl repeticijų nespėdavau pavalgyti.“ Ir staiga tarsi namuose pasiūlė: „Kaip skanu – paragaukite mano virtinukų!“ Tokio pasiūlymo sunku atsisakyti. Čia priėjo Ilija sužinoti, ar patiko valgis: dėl tokių svečių jis pats stojo prie viryklės.

– Sehr gut! – sušuko Maja Michailovna. Ir staiga restoranėlyje suskambo „Karmen siuitos“ muzika. Ilija

patenkintas nusišypsojo – jo staigmena pavyko. Juk čia, Miuncheno restoranėlyje, „Komsomolskaja pravda“ korespondentas ir kalbėjosi su garsiąją balerina.

O štai apsilankymas futbolo rungtynėse, į kurias rengėmės tomis dienomis Miunchene, žlugo: nors, kaip sakė R. Ščedrinas, ir bilietai buvo, ir pažįstami kvietė, bet nepavyko. Maja Michailovna buvo aiškiai nusivylusi ir keletą kartų, viltingai žvelgdama į Rodioną Konstantinovičių, kamantinėjo: „Gal dar pavyks?“ Mat M. Pliseckaja ir R. Ščedrinas – aistringi futbolo gerbėjai. Tokių dar reikia paieškoti – Miunchene vaikšto į rungtynes kaip į darbą. Ir taip beria futbolininkų pavardes – tiek vokiečių, tiek rusų, – kad galėtų dirbti laikraštyje „Sovetskij sport“.

„AŠ KUR KAS PAPRASTESNĖ IR ĮPRASTESNĖ...“ – Prieš mūsų susitikimą telefonu sakėte: dabar aš mėgaujuosi gyvenimu, nors ir nešoku.

– Tai tiesa. Man nereikia būti įsitempusiai, galima pasilepinti. Galiu gyventi R. Ščedrino muzika, kuri man kaip šviesos spindulys.

– O koks jausmas būti savo vyro šešėlyje? Knygoje rašote, kad iš pradžių

R. Ščedrinas buvo Jūsų triukšmingos šlovės šešėlyje. Dabar tarsi pasikeitėte vaidmenimis.

– Būtent pasikeitėme. R. Ščedrinas dabar turi tiek premjerų, naujai atliekami seni kūriniai, baletai, simfonijos, operos. Žinote, dėl to verta gyventi.

– Jūs turite tradiciją – Rodionas Konstantinovičius kiekvieno Jūsų jubiliejaus proga dovanoja savo kūrinį. Kaip kartą pasakė, negi dovanosi briliantus!

– Taip, buvo tokia tradicija.

– Nejaugi nė karto taip ir nepadovanojo briliantų?

– O kam? Aš jų neturiu ir man jų nereikia. Kartą pasigyriau Slavai Rostropovičiui, kad Rodionas man padovanojo „Damą su šuniuku“. Jis pasiteiravo: statulėlę? Aš sakau: ne, baletą!

– Ar Jūs niekada nepavyduliavote Rodionui Konstantinovičiui?

– Neduodavo preteksto.

– Kartą iš Prahos, kurioje gastroliavote, išlėkėte pas R. Ščedriną tiesiai į Kareliją...

– Tai buvo pirmieji mūsų bendro gyvenimo mėnesiai. Aš nuvykau pas jį į Sortavalą. Mes gyvenome mažame namelyje be patogumų. Aplink namelį briedžiai vaikščiodavo. Laimingas mėnuo...

– Ar anų laikų laimė ir dabartinė skiriasi?

– Žinoma. Kiti laikai, mes kitokie.

Gyvenimas nugyventas.

Maja Pliseckaja šoka „Mirštančią gulbę

Muzikos barai / 47

In memoriam – Svarbu neišbarstyti tos laimės, pažaboti likimą...

– Šito negalima išmokti. Tai arba yra, arba ne. Kaip talentas. Kai klausia, kaip, kas, kodėl, – visiški niekai. Jeigu žmonės gyventų pagal rekomendacijas, galbūt gyvenimas būtų kitoks.

– Kartą Jūsų paklausė, kaip galima gyventi su žmogumi, kurio galvoje visą laiką skamba muzika.

– Atsakysiu kaip ir tada – gera gyventi su tokiu žmogumi. Tiesiog nuostabu. Labiau mane stebindavo garso režisieriai, kurie R. Ščedrinui sakydavo: iškart matyti, kad jūs grojote violončele (trimitu, smuiku...). O juk jis tų instrumentų nė nebuvo lietęs. Kai žmogaus galvoje šimto muzikantų orkestras ir kiekvienam jis parašo tinkamą partiją – tai man neįmenama mįslė.

– Jūs ne kartą esate prisipažinusi, kad SSRS laikais neišvykote į užsienį dėl R. Ščedrino. O jeigu jis būtų ryžęsis?

– Jis nebūtų išvažiavęs. Jis rusas iki kaulų smegenų, šventiko anūkas.

Pažvelkite į jo kūrinius: ko gero, vienintelė nerusiška tema – „Karmen siuita“. O visa kita? Baletai „Žuvėdra“, „Ana Karenina“, „Dama su šuniuku“.

Simfonija „Mirusios sielos“. Baletas „Išdaigiškos čiastuškos“. „Užburtas klajūnas“ – geniali opera. O „Bojarina Morozova“ – kas gali būti rusiškiau?!

– Tačiau daugelis mano, kad Jūs seniai palikote Rusiją...

– Mes – Rusijos piliečiai, turime rusiškus pasus. O Miunchene Rodionas Konstantinovičius yra sudaręs sutartį su pasaulinio garso leidykla „Schott“, todėl mes čia. Čia išleisti visi R. Ščedrino kūriniai. Ir svarbiausia – jie atliekami. Atlieka geriausi muzikantai, geriausi dirigentai, geriausi orkestrai, dainuoja geriausi solistai. Jeigu iš autorinių honorarų gyventume Maskvoje, būtume skurdžiai. Čia autorių teisės saugomos, pinigai mokami vokiškai tvarkingai.

– Per 19 metų taip ir neįsigijote nuosavo namo Miunchene?

– Juk matėte – mes nuomojamės butą. Kaip seniau sakydavo, mebliuoti kambariai. Mus tai tenkina.

Yra moteris, kuri tvarko mūsų namo laiptines, kartą per savaitę sutvarko ir mūsų butą. Maisto produktus perkame patys.

Muzikos barai / 48

– Ir taip gyvena didžioji balerina?

– Prabanga man joks džiaugsmas.

Greičiau rūpestis. Jei turėtum namą, reikėtų jį tvarkyti, išlaikyti. Siaubas!

O dabar kaip viešbutyje – man patogu. Žinau garsių žmonių, kurie visą gyvenimą taip gyveno. Pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas. Davidas Burliukas (dailininkas, dažnai vadinamas rusų futurizmo tėvu. – Red.) su savo žmona Marusia. Jie turėjo pinigų, galėjo mokėti. Nemanau, kad jie neteisūs. Pakanka kitų rūpesčių.

Gyvenime aš daug paprastesnė ir įprastesnė, negu žmonės mano. Nemanau, kad esu auksas. Visiškai ne.

Kokia esu, tokia... Norite – mylėkite, norite – ne. Aš neverčiu.

MĖLYNASIS ANOS PAVLOVOS AKMUO – Ar tiesa, kad daugelį dokumentų, memorialinių daiktų atidavėte Berlyno, o ne Maskvos archyvui?

– Aš padalijau archyvą. Maskvoje, ko gero, net didesnė jo dalis.

Pamaniau: kur nors kas nors pražus, o kur nors liks. Tegul būna ir čia, ir ten. Maskvoje iki šiol nesutvarkytas.

O Berlyne prieš metus buvo surengta prabangi paroda. Namuose beveik nieko nebeturiu. Kostiumus atidaviau muziejams. Daugiausia – A. Bachrušino teatro muziejui. Tai, kas priklausė teatrui, teatre. Pierreʹo Cardino kostiumai – Piteryje, Rusų muziejuje.

– Turėjote didelę kolekciją dovanotų gulbių...

– Viskas Maskvoje, muziejuje. Galite pažiūrėti. Jos visos buvo skirtingos – porcelianinės, krištolinės. Netgi vaškinių buvo – žinoma, aš tų žvakučių neuždegdavau. O kartą gulbė buvo padaryta iš rožių žiedlapių. Ją man padovanojo Saša Godunovas per gastroles Amerikoje. Aš net aiktelėjau.

Buvo švieži, kvepėjo! Ateinu – stovi gulbė. Nežinojau, nuo ko, jis netgi neparašė raštelio. Bet man pasakė.

– Kodėl pats neįteikė?

– Jis taip nusprendė.

– Jūsų naujojoje knygoje gausu mažai žinomų nuotraukų. Pavyzdžiui, užkulisiuose šalia Jūsų – Marcello Mastroianni.

– Tai Didžiajame teatre. Jis Maskvoje apsilankė spektaklyje. Užsuko

į užkulisius su vertėju pasibaigus „Damai su šuniuku“. Ir pasakė: „Jūs laiminga, turite dar ir kūną.“ Nes aktoriai turi tik žodžius. O mes galime daugiau išreikšti.

– Dar viena reta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip matuojatės Anos Pavlovos baletinį kostiumą.

– Mes visada buvome įsitikinę, kad ant jos Gulbės kostiumo – raudonas brangakmenis: kraujas, ji miršta. Kai paėmiau į rankas tą kostiumą, žiūriu – jis mėlynas. Mėlynasis akmuo. Tai Leono Baksto kostiumas. Ir štai jums objektyvus žvilgsnis: Peterburge yra teatro kavinė, kurioje kabo senos afišos, nuotraukos, kostiumai. Kai ten užėjau pirmą kartą, apžiūrėjau daugybę fotografijų ir tik prie vienos užtrukau ilgiau – kažkas pritrenkiamo, kokia poza, koks grožis. Kas tai? Pažiūrėjau iš arčiau – A. Pavlova.

DIDYSIS IR ARKLIDĖS – Maskvoje dabar nerimastingai laukiama, kada bus atidaryta Didžiojo teatro senoji scena. Ar po rekonstrukcijos nedings jo magija?

– Labai bijau, kad taip atsitiks.

Pokalbiuose apie Didžiojo teatro remontą išgirdau žodį „betonas“. Tai baisiausia, kas gali atsitikti akustikai. Juk senajame teatre buvo speciali mediena, netgi specialios pjuvenos. Ėmė ir išmetė. O juk to kaip tik reikia. Ardant parterį paaiškėjo, kad ten visas „pogrindis“ – smuiko formos.

Tikriausiai neatsitiktinai. Ložės buvo padarytos iš medienos, anksčiau laikytos arklidėse. Viskas dėl akustikos.

– Mes visada mokame griauti, o po to didvyriškai atstatyti...

– Tai mūsiška – nevertinti to, kas padaryta anksčiau.

– Kartą sceną Jūs pavadinote savo priešu.

– Ji nebuvo priešas, bet reikėjo jos saugotis. Galėjai įsivaryti rakštį, pataikyti į įdubimą. Kartą pargriuvau užkliuvusi už štai tokios vinies: kalė dekoracijas. Dabar galima nebežiūrėti po kojomis – scena lygi, visur linoleumas, o ne lentos. Choreografams erdvu: daryk, ką nori.

– Galimybių daugybė, o ryškių vardų katastrofiškai mažai.

– Nepasakyčiau. Dabar baleto ar-

tistai šoka geriau. Mano laikais velniai žino kokia buvo balerinų forma.

Mažytės kerplėšos, trumpakojės. O dabar merginos kaip modeliai. Vyrų šokis patobulėjo neregėtai. Kai aš pradėjau, to nebuvo nė iš tolo.

– O kaipgi Aleksandras Godunovas, Maris Liepa, Vladimiras Vasiljevas?

– Tai buvo jau vėliau.

– Rudolfas Nurejevas?

– Jo įtaka baletui didžiulė. Šiandien jis nesukeltų tokio furoro.

Dabar daug kas taip šoka. Bet jis buvo pirmasis.

„AŠ MIRSIU, „KARMEN“ – NIEKADA“ – Kieno pastarųjų metų „Karmen“ Jums artimiausia?

– Ji ne tik nepaseno nuo 1967 metų, ji tapo dar geresnė. Man paskambino Diana Višneva (Sankt Peterburgo Marijos teatro balerina. – Red.). Ji ką tik pašoko Karmen. Ir sako: Dieve mano, visiškai naujas spektaklis. Jekaterina Furceva (sovietinė kultūros ministrė.

– Red.) prieš keturiasdešimt metų man pasakė: Karmen mirs. Aš jai atsakiau: Karmen mirs tada, kai aš numirsiu. Dabar jau galiu pasakyti: aš mirsiu, bet Karmen – ne. Tai daugiau, negu maniau.

– Dabar sunku patikėti, kad J. Furceva apkaltino Jūsų Karmen per dideliu seksualumu.

– Kai Svetlana Zacharova (Maskvos Didžiojo teatro primabalerina.

– Red.) manęs paklausė, kas čia taip seksualu, atsakiau: nežinau. Tačiau tuomet taip buvo suprantamas žodis „seksas“. Yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti. Tai arba yra, arba nėra.

Per duetą su Chosė aš turėjau padaryti špagatą.

– Jūs neatlikdavote visko, kas buvo sumanyta?

– Nuleisdavo uždangą ir išjungdavo šviesą... Nebuvo galima į tai žiūrėti! O kai šokau filme-balete „Fantazija“ (pagal Ivano Turgenevo „Pavasario vandenis“)... Beje, netrukus pasirodys dokumentinis filmas, kuriame bus ištrauka iš „Fantazijos“.

Tai štai, Sergejaus Lapino (tuo metu jis vadovavo televizijai) vardu atėjo du tūkstančiai piktų laiškų – tai pornografija! Labai džiaugiuosi, kad pa-

sirodys filmas, kad dabartiniai žmonės galės į tai pažiūrėti. Kai dabar matau scenoje nuogus šokėjus, trinu rankomis: štai jums, šekit! Mums tai nieko neleisdavo! Atrodė, kad komunistai savo vaikus darė vilkėdami kailinius...

– Apie vieną šiuolaikinių Karmen Jūs pasakėte: „Viskas puiku, nuostabu. Tačiau balerina nesupranta, ką ji šoka.“

– Tai galima pasakyti apie daugelį. Kartą baletmeisteriui Aleksejui Ratmanskiui pasakiau: „Kaip gerai dabartinėms balerinoms – jos turi vaizdo aparatūrą, gali pamatyti save, ištaisyti klaidas. Aš savęs nematydavau, bet paskui žiūrėdama filmuotą kino medžiagą griebdavausi už galvos: Dieve mano, viską daryčiau ne taip!“ A. Ratmanskis ramiai žvilgtelėjo ir tarė: „Ką Jūs! Jos žiūri ir žavisi savimi!“ – Gaila, kad A. Ratmanskis išvyko į Ameriką.

– Deja!

davome tik optimizmą. Nugalėdavome piktąjį genijų. Mes nesirinkdavome, ko norime, mums neleisdavo.

Niekada nekviesdavo choreografų iš šalies, juo labiau – iš užsienio.

– O kaipgi Roland´as Petit, Alberto Alonso?

– A. Alonso kubietis – nenorėta pyktis su Fideliu Castro. O R. Petit – poeto Louis Aragono, vos ne svarbiausio Prancūzijos komunisto, draugas. Tik todėl leido.

– Savo anglų kalbą vadinate barbariška. Kaipgi Jūs bendraudavote?

– Aš visada turėdavau vertėjų.

Mes buvome taip išauklėti: moki angliškai – kam tau tai? Pavyzdžiui, aš glėbesčiavausi, bučiavausi su Sophia Loren, kurią tiesiog dievinu. Ji taip norėjo su manimi pasikalbėti, bet po ranka nepasitaikė vertėjo. Tai buvo baisu. Taigi jei kas norėjo su manimi pabendrauti – negalėjo.

– O išmokti?

– Jeigu ne motinėlė tinginystė...

– Tinginystė? Betgi balerinos darbas ne iš lengvųjų.

„GULBĖ“ PESIMISTĖ KREMLIUJE – Sovietiniais laikais 99 procentai Didžiojo teatro buvo partiniai. Tik trys primabalerinos nebuvo SSKP narės – Marina Semionova, Galina Ulanova, Maja Pliseckaja. Kaip Jums pavyko?

– O štai ir pavyko. Kartais užsimindavo. Bet aš apsimesdavau visiška kvaile, nesuprantančia, apie ką kalbama. Žinojau – iš kailio išsinersiu, bet jokių partijų! Visi kalbėjo, kad esu nepaklusni. Su tokiais arba atsisveikindavo, arba juos sunaikindavo. Aš buvau reikalinga. Manimi girdavosi, kai kas nors iš užsienio šalių lyderių atvykdavo.

– Ar tiesa, kad per Kremliaus koncertus Jums drausdavo šokti „Mirštančią gulbę“ finale?

– Visi artistai prašydavo, kad būčiau paskutinė: pasirodyti po manęs nebuvo paprasta. Visada bisas. Todėl aš šokdavau pabaigoje. Tačiau per atsakingus koncertus šokdavau penkta arba šešta, nors būdavo devyni numeriai. Nebuvo galima tokio koncerto baigti pesimistine gaida – Gulbės mirtimi.

Sovietinės valdžios idiotizmas buvo beribis. Mes net baletuose šok-

– Žmonės šiek tiek perdeda sakydami, kad tai nežmoniškas darbas.

Sunku bet ką gerai daryti! Tai galioja bet kuriai profesijai. Cirkininkai dar ir gyvybe rizikuoja. Lenkiuosi cirkui.

Ir sportui.

– Ir vis dėlto visas gyvenimas atiduotas baletui?!

– Aš juk žmonėms, ne sau. Kas nors sako – viską darau tik dėl savęs: šoku, rašau, kuriu... Į sceną eidavu tik dėl publikos, tiktai dėl publikos.

– Jūsų karališkas mostas ranka tarsi gulbės sparnu...

– Visi mano, kad tai baletinis mostas. O aš tą sparną nusižiūrėjau iš paukščių zoologijos sode. Ir kūno laikysena iš ten pat.

– O mokykloje Jus vadindavo raudona varna.

– Aš buvau ryški raudonplaukė.

Didžioji Agripina Vaganova neatleisdavo, jei kas nors ką nors pražiopsodavo. Bet man atleisdavo. Ir vadindavo raudona varna... Ne todėl, kad aš jai būčiau patikusi. Ne, ji įžvelgė manyje sau tinkamą medžiagą. Ir ta medžiaga – aš žinau – iki šiol deramai neišnaudota.

Muzikos barai / 49

In memoriam „G. ULANOVA – MANO REPETITORĖ“ – Gyvuoja mitas, kad Jūs ir G. Ulanova nesutarėte. Kaip sekėsi tokioms ryškioms žvaigždėms išsitekti Didžiajame teatre?

– Kad ir kaip būtų keista, dėl vaidmenų mes niekada nesivaržėme.

Mes juk tokios skirtingos. Pietūs – šiaurė. Pavyzdžiui, Michailo Lavrovskio „Akmeninė gėlelė“. Ji buvo Katerina, aš – Vario kalno šeimininkė. „Bachčisarajaus fontanas“: ji – Marija, aš – Zarema. „Žizel“: ji – Žizel, aš – Mirta. Viskas skirtinga.

– O kaip ji tapo Jūsų repetitore?

– G. Ulanova buvo oficiali teatro repetitorė. O aš kaip tik neturėjau nei repetitoriaus, nei nuolatinio pedagogo. Viską pasiekdavau pati. Buvo daug spektaklių, juose ir išmokau.

Pagalvojau: galbūt ji mane „sustyguos“, parepetuos su manimi. G. Ulanova buvo drausminga. Man atrodė, kad ji ir mane sudrausmins.

– Ar ji mielai to ėmėsi?

– Be malonumo nebūtų ėmusis.

– Rašėte, kad G. Ulanova Jums papasakodavo net tai, ko niekas nežinojo.

– Specialiai paplepėti nė karto nebuvome susėdusios. Tačiau teatre per repeticijas daug kalbėdavomės.

– Sako, kad ji buvo uždaras žmogus.

– Labai. Baisiai bijojo žmonių.

Vaikščiodavo koridoriumi nuleista galva. Neduok Dieve, su kuo nors susidurti žvilgsniu. G. Ulanova buvo

tikra primabalerina. Šoko mažai. Į Kremlių jos niekada nekviesdavo.

– O Jūs niekada nenorėjote tapti repetitore – juk milžiniška patirtis?

– Tuomet būtų reikėję sėdėti vienoje vietoje. O man tai nuobodu, aš pripratusi daug važinėti. Anksčiau, kai niekur neišleisdavo, važinėdavau po Rusiją. Šokau visuose miesteliuose.

Būdavo blogai, šalta, kojos stingdavo, kreivos grindys. Nieko, šokdavau.

APIE P. CARDINĄ, ANEKDOTUS IR MITUS – Jūs, kaip ir anksčiau, mėgstate silkę, juodą duoną...

– Tai skanu. Jau esu sakiusi, kad duona su sviestu – geriausia, ką žmonės yra sugalvoję. Ir kremus mėgstu, ir dėlioti pasjansą. Nors ir rafinuotus dalykus įdomu išbandyti. Visada dėviu tai, kas man patinka. Mano mylimo P. Cardino siluetai – fantastiški. Kaip kadaise Sandro Botticelli.

P. Cardino pasaulinei šlovei užtenka to, kad jis pirmasis pasiūlė mini sijonėlius ir juodas pėdkelnes. Tai madinga iki šiol.

– Ar pavyksta kada nors pabendrauti su P. Cardinu?

– Labai retai. Mes Prancūzijoje būname kartą per metus, ne dažniau.

O jis, nepaisydamas amžiaus, labai daug dirba. Netgi padeda atstatyti Kinų sieną.

– Kaip?

– Paprastai: duoda pinigų. Dar jis turi kažkokių reikalų Venecijoje – ir ten finansuoja restauravimą. Jis apskritai nuostabus žmogus.

– Vienu metu Maskvoje Jūs buvote madų diktatorė...

– Kartais matau moteris, dėvinčias mano modelio sukneles. Ir man tai labai patinka. Man neatrodo, kad tas, kas madinga, tas ir gražu. Nebūtinai tai sutampa. O ir mada nuolatos kinta. Negalima kasdien keisti savo skonio!

– Kas Jums suteikia optimizmo?

– Aš realistė. Yra taip, kaip yra. O apie optimizmą – anekdotas. Berniukas optimistas ir berniukas pesimistas užtinka krūvelę, kurią prieš porą valandų paliko kumeliukas. Pesimistas sako: bjaurybė, ką pridarė! O optimistas: oi, arkliukas prabėgo!

– O koks Jūsų mėgstamas anekdotas?

– Daaaug! Beje, beveik visi apie muzikantus. Apie orkestrantus. Jie labai šmaikštūs. Taip pat kordebaletiniai. Bet anekdotus reikia mokėti pasakoti. Štai M. Rostropovičius labai gerai pasakodavo. Kai kurie žmonės patys juokiasi, o jis – visiškai rimtai, tuomet dar juokingiau. Aš ne visus pasakoju.

– Nepadorių žinote?

– Tokių daugiausia.

– Kodėl nepadorūs visada turi pasisekimą?

– Todėl, kad juokingi. Galiu papasakoti. Ateina žmogus. Trenkia kumščiu į stalą: viskas! Nuo šiol aš namuose šeimininkas. Žmona nustemba: kaip tai?

Uošvė: kaip tai? Jis: noriu – atiduodu atlyginimą, nenoriu – neatiduodu! Žmona: kaip tai? Uošvė: kaip tai? Jis: ir apskritai, noriu – miegu su žmona! Noriu – su uošve! Žmona: kaip tai? Uošvė: o štai taip!

– Daug moterų – ir

Bisas Majai Pliseckajai

Muzikos barai / 50

Iš M. Pliseckajos dosjė Tėvai M. Pliseckaja gimė 1925 metų lapkričio 20-ąją Maskvoje.

Garsiosios šokėjos motiną sovietiniai kino žiūrovai pažinojo Ra Meserer vardu. Nebyliojo kino aktorė Rachilė Meserer su būsimuoju vyru Michailu Pliseckiu susipažino dar studijuodama VGIK (Kinematografijos institute). Šeimoje gimė trys vaikai. Šokiais žavėjusis R. Meserer šiuo pomėgiu užkrėtė ir dukterį bei sūnų Azarijų. Tačiau laimė truko neilgai – 1937 metais Majos tėvą, Špicbergeno salos generalinį konsulą, areštavo. Kitą dieną atėjo ir motinos. „Kai ją areštavo ir reikalavo pasirašyti, kad vyras šnipas, išdavikas, diversantas, nusikaltėlis, sąmokslo prieš Staliną dalyvis ir t. t., ji griežtai atsisakė. Tais laikais tai buvo didvyriškas poelgis. Jai skyrė aštuonerius metus kalėjimo“, – pasakojo M. Pliseckaja.

Kūryba Mergaitę įsidukrino teta – Maskvos Didžiojo teatro balerina. Motiną M. Pliseckaja pamatė tik likus dviem mėnesiams iki karo pradžios. 1941 metų birželio 21 d. Maja debiutavo per mokyklos baigiamąjį koncertą Didžiojo teatro filiale akompanuojant Didžiojo teatro orkestrui. Evakuacijoje būsimoji balerina buvo neilgai – 1943 metų balandį ji oficialiai priimta į Didžiojo teatro trupę. Iš pradžių šoko kordebalete. Tuo metu atsirado ir jos gyvenimo numeris „Mirštanti gulbė“, parengtas koncertams.

Geriausia savo pedagoge M. Pliseckaja laikė Agripiną Vaganovą. Kai M. Pliseckaja pakeitė susirgusias primabalerinas ir pašoko su A. Vaganova parengtą Mašą Piotro Čaikovskio balete „Spragtukas“, jai pradėtas skirti solinis repertuaras. 1945 metais ji atliko Rudens fėjos partiją Sergejaus Prokofjevo balete „Pelenė“, vėliau – pagrindinį vaidmenį Aleksandro Glazunovo balete „Raimonda“. Po to tapo akivaizdu, kas Didžiajame teatre yra primabalerina.

Po dvejų metų M. Pliseckaja pirmą kartą šoko Odetą-Odiliją P. Čaikovskio „Gulbių ežere“, kuris tapo vienu pagrindinių jos kūrybinės biografijos veikalų. Publika pradėjo eiti į teatrą specialiai dėl M. Pliseckajos – jos vaidmuo „Gulbių ežere“ tapo įžymus, beveik prilygstantis pačiam Didžiajam teatrui.

1958 metų spalio 2-ąją M. Pliseckaja ištekėjo už kompozitoriaus Rodiono Ščedrino. Ant jo pirmojo baleto „Arkliukas Kupriukas“ partitūros titulinio puslapio užrašyta dedikacija: „Majai Pliseckajai“. Caraitės vaidmenį ji atliko 1960 metais. Jai dedikuoti ir R. Ščedrino baletai „Ana Karenina“, „Žuvėdra“, „Dama su šuniuku“.

Po laiško tuomečiam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui balerina buvo išleista gastrolių į užsienį. Jungtinėse Amerikos Valstijose jos talento gerbėja tapo ir prezidento Kennedy šeima. O po triumfo Prancūzijoje tuometis Paryžiaus meras Jacques´as Chiracas apdovanojo ją Prancūzijos sostinės aukso medaliu. Vienas žiūrovų buvo dizaineris Pierre´as Cardinas – jis buvo pristatytas M. Pliseckajai, nuo tada užsimezgė jų draugystė. P. Cardinas kūrė kostiumus jos spektakliams.

Iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos M. Pliseckaja oficialiai buvo Maskvos Didžiojo teatro primabalerina. Jos repertuare būta ir klasikos – nepralenkiama Kitri „Don Kichote“, novatoriška „Karmen siuita“. 1990 metų sausio 4-ąją M. Pliseckaja šoko savo paskutiniame spektaklyje Didžiajame teatre – „Žuvėdroje“. Dėl nesutarimų su teatro vadovybe balerina paliko pagrindinę Rusijos sceną.

Nuo 1987-ųjų pabaigos iki 1990-ųjų ji dirbo Ispanijoje, vadovavo Madrido baleto trupei.

1991 metais su vyru įsikūrė Miunchene. 1994 metais tapo ką tik įsikūrusios trupės „Rusų imperatoriškasis baletas“ prezidente. Tais pačiais metais išleido knygą „Aš, Maja Pliseckaja...“, kuri iškart tapo bestseleriu, išversta į vienuolika kalbų, tarp jų ir į lietuvių.

M. Pliseckaja – unikali balerina ir pagal ilgaamžiškumą. Ji šoko numerį „Ave Maya“ per savo 75-metį! Tą patį numerį atliko ir per R. Ščedrino 70-metį Didžiajame teatre 2002 m. gruodžio 2 d.

Jos baletiniai duomenys pripažinti visame pasaulyje: platus žingsnis, aukštas šuolis, puikūs sukiniai. Ką jau kalbėti apie ugningą temperamentą ir fenomenalų muzikalumą!

garsių, ir paprastų – krito kovos su amžiumi, gyvenimu, nervais lauke. Sako, kad Jūs puikiai atrodote dėl vadinamųjų auksinių siūlų.

– Auksinių siūlų niekada nenaudojau. Atrodo, kad tai daroma jauname amžiuje, pagyvenusiems jau neturi poveikio. Yra tokia Olga Cukanova, viena mano baleto konkurso Peterburge rėmėjų. Ji kaip tik vadovauja kosmetologijos centrui, kuris naudoja auksinius siūlus. Manau, nuo to ir atsirado mitas apie mane.

– O kaip Jūs apskritai vertinate mitus apie save?

– Niekaip. Žmonės kalba, ką nori.

– Ar nesigailite, kad mažai filmavotės kine?

– Dažniausiai siūlydavo neįdomius vaidmenis. Norėjau nusifilmuoti „Pikų damoje“, bet nepavyko – režisierius nerado rėmėjų. Dar buvo įdomus pasiūlymas filme „Tarasas Bulba“ suvaidinti tą, kuri atveda Bulbos sūnų pas panelytę...

– O kada paskutinį kartą šokote?

– 2010-uosius sutikome Sankt Peterburge, Valerijaus Gergijevo namuose. Sušokau ten osetinų šokį, V. Gergijevo žmona grojo akordeonu.

– Kurgi išmokote?

– Ten pat, per vakarėlį: V. Gergijevo sesuo parodė šokio judesius, aš iškart pagavau stilių. Visi aikčiojo iš susižavėjimo! O Ščedrinas buvo tiesiog apstulbęs.

– Majos Pliseckajos linkėjimai skaitytojams:

– Linkiu visiems žmonėms gerai gyventi. Sunkus linkėjimas. Tai labai sunku. Bet tai mano linkėjimas. Kad jūs gerai gyventumėte. n Vertė Milda AUGULYTĖ

Apdovanojimai Be visų įmanomų sovietinių garbės vardų, ordinų, premijų, ji apdovanota ir Prancūzijos Garbės legiono ordinu. Kai Prancūzijos prezidentas François Mitterrand´as įteikė jai šį apdovanojimą, kai kurie sovietiniai valdininkai nustebo – negi ji Pasipriešinimo kovotoja? „Aš visą gyvenimą priešinuosi“, – pareiškė balerina.

Jos vardu pavadinta žvaigždė ir bijūnų rūšis.

Muzikos barai / 51

Festivaliai Tomas BAKUČIONIS

G

alima drąsiai teigti, kad festivalis „Kaunas Jazz“ per 25 metus tapo išskirtiniu Kauno kultūrinio gyvenimo įvykiu ir simboliu. Taip pat drąsiai galima sakyti, kad „Kaunas Jazz“ gimė ir augo kartu su mūsų dabartine valstybe, atsiliepdamas į svarbiausius istorinius įvykius ir datas. Tad koks tas „Kaunas Jazz“ po 25-erių? Net metus paviršinį žvilgsnį į ankstesnių metų festivalio programas, tampa visiškai akivaizdu, kad šio renginio organizatoriai niekada nestokojo fantazijos, kūrybiškumo ir novatoriškumo. Kaskart randamos naujos erdvės, nauji renginių formatai, atskleidžiami nauji talentai, o ankstesnių festivalių žvaigždės Kauną pakartotinai įtraukia į savo gastrolių maršrutus.

Pagaliau festivalis pasižymi tvirtomis tradicijomis bei kuria naujas tradicijas. Pradedant 1993 metais kasmet festivalyje skamba Kauno kariliono varpai, o Maestro Giedrius Kuprevičius yra labai svarbi asmenybė ne tik visame Kauno kultūros lauke, bet ir konkrečiai „Kaunas Jazz“. Jau daugelį metų nepajudinama tradicija yra teminiai koncertai Kauno sinagogoje, Vytauto Didžiojo bažnyčioje, gausėjantys nemokami renginiai miesto gatvėse ir aikštėse. Pagrindinės festivalio scenos – Vytauto Didžiojo universiteto salė ir lauko scena Vienybės aikštėje. Naktiniams džiamams jau per ankštas „Metropolio“ restoranas, tad jie įžengė į „Combo“ klubo erdves senojoje Nemuno prieplaukoje. Lietuvos (ir ne tik) džiazo muzikantams Kaunas tapo tarsi antra tėviške ar Meka, kur jie vis sugrįžta atiduoti kūrybinės duoklės džiazo visuomenei.

Tamir Grinberg

Muzikos barai / 52

25-asis Kaunas Jazz

Vieno ryškiausių Lietuvos džiazo muzikantų Petro Vyšniausko kūrybinėje biografijoje mirga epitetai „pirmasis“, „geriausias“, po to, kai saksofonininkas Niujorko scenose pasirodė su Viačeslavu Ganelinu ir Klausu Kugeliu, jam pagyrimų negailėjo ir garsūs JAV kritikai Howardas Mandelis ir Bruceʹas Gallanteris. Petras Vyšniauskas grojo ir pirmajame „Kaunas Jazz“ festivalyje, tad neatsitiktinai šiemet būtent jam teko misija paskelbti festivalio startą Kauno rotušėje. Kartu su juo pasirodė ir Lietuvos bliuzo gitaros patriarchu tituluojamas Vladimiras Kaplanas. Šveicarų gitaristą ir kompozitorių Heinzą Affolterį galima pagrįstai vadinti „Kaunas Jazz“ senbuviu. Šiųmetis H. Affolterio projektas „Affolterʹs acoustic adventure“ priminė 1989-aisiais išleistą jo albumą „Acoustic adventure“, kurio muzika skambėjo ir pirmajame Kauno festivalyje, buvo įrašyta į Lietuvoje išleistą jo vinilo plokštelę. Tad šįsyk Lietuvoje gitaristas sutiktas kaip išskirtinis festivalio svečias. Galima sakyti, kad simpatija ir draugystė abipusė – 1995 m. išleistame albume „China Moon“

vieną iš dainų – „Lithuania“ – skyrė Lietuvai. Balandžio 23-iąją šveicaras su savo senų bendražygių grupe (bosistu Beatu Ramseieriu ir būgnininku Charlie Weibeliu) grojo Vilkaviškio kultūros centre, balandžio 24-osios vakarą pasirodė pagrindinėje festivalio scenoje Vytauto Didžiojo universitete, o šeštadienį (25 d.) dar ir Birštono kultūros centre. Trumpai apibūdinti Heinzo Affolterio stilių būtų sunku, jei apskritai šiais laikais muzikos stiliaus apibūdinimas turi kokią nors prasmę. Albume „Acoustic Adventure“ rastume nemažai stilistinių sąsajų su tokiais gitaristais kaip Al Di Meola ar Johnas McLaughlinas, latino atgarsių, o minėtas albumas „China Moon“ artimas poproko stiliui. Vienaip ar kitaip, Heinzo gerbėjai sulaukė to, ko tikėjosi, tiesiog buvo geras vakaras su gera muzika.

Bene kasmet festivalis sulaukia didesnio ar mažesnio kaimyninės Lenkijos muzikantų desanto. Lenkija yra seniai pripažinta aukštos džiazo kultūros šalis. Vien Varšuvos festivalis „Jazz Jambory“ jau prieš gerus keturis dešimtmečius buvo laikomas bene ryškiausiu ir solidžiausiu

Abraham‘s Cafe

džiazo muzikos forumu Rytų Europoje, po sovietine geležine uždanga jis buvo įkvėpimo šaltinis Lietuvos džiazo festivalių organizatoriams. Tą patį penktadienio vakarą pagrindinėje festivalio scenoje klausytojai turėjo pirmą galimybę artimiau susipažinti su naująja lenkų džiazo legenda pianistu ir kompozitoriumi Włodeku Pawliku. Šis muzikas išties vertas platesnio pristatymo „Kaunas Jazz“ kontekste.

W. Pawlikas muziko karjerą pradėjo baigdamas klasikinio fortepijono studijas pas įžymiąją pianistę Barbarą Hesse-Bukowską Varšuvos F. Chopino muzikos akademijoje, ir tai jo muzikoje ryškiai girdima. Dar būdamas „klasikinis“ pianistas užsiėmė ir džiazo teorija bei kompozicija, 1984-aisiais nugalėjo tarptautiniame džiazo konkurse Diunkerke (Prancūzija). Per pastaruosius du dešimtmečius W. Pawlikas pelnė ne vieną solidų apdovanojimą (tarp jų ir valstybinį Lenkijos Atgimimo ordino kryžių), jį lydėjo puikūs kritikos atsiliepimai daugelyje pasaulio džiazo festivalių, su koncertiniais turais muzikantas aplankė tolimiausias šalis. Antai Australijos dienraštis „The Age“ W. Pawliko koncertų turą pavadino ryškiausiu 2002 metų Australijos muzikiniu įvykiu. Net tris kartus W. Pawlikas buvo išrinktas Lenkijos metų džiazo muzikantu (1996, 1998 ir 2001). W. Pawliko kūrybos laukas apima ir akademinę muziką. 2003 metų Vroclavo festivalyje buvo atliktas jo stambaus žanro kūrinys „Misterium Stabat Mater“, už kurį 2005-aisiais pelnė Lenkijos įrašų gamintojų apdovanojimą „Fryderyk“ (lenkiškasis „Grammy“ analogas).

Dar viena jo kūrybos sritis – muzika teatrui ir kinui. Ypač vaisingi muzikui buvo 2009-ieji, jis pelnė visą puokštę

įvairių apdovanojimų – Los Andželo „Jazz Station“ W. Pawliką paskelbė metų džiazo kompozitoriumi, Gdynės filmų festivalyje gavo prizą už geriausią garso takelį debiutiniam režisieriaus Boryso Lankoszo filmui „Rewers“. Šia garso takelio kompozicija, pavadinta „Varšuva 1952“, W. Pawliko ansamblis pradėjo savo pasirodymą Kaune.

2012 m. W. Pawlikas su savo trio, amerikiečiu trimitininku Randy Breckeriu, su kuriuo bendradarbiauja jau 20 metų, ir Kališo filharmonijos orkestru, diriguojamu Adamo Kloceko, įrašė nepaprasto grožio muziką – albumą „Night in Calisia“ (taip pavadintas Kališo miesto garbei).

2014-aisiais už šį albumą W. Pawlikas, pirmasis iš lenkų muzikų, pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą geriausio džiazo ansamblio kategorijoje. Taigi apie Włodeką Pawliką būtų galima rašyti dar labai daug, jo kūrybinė biografija verta atskiros studijos.

Kartu su W. Pawliku į Kauną buvo atvykę jo kolegos lenkai – kontrabosininkas Pawełas Pańta, būgnininkas Cezary Konradas ir amerikietis trimitininkas Gary Guthmanas. Su šiais muzikantais W. Pawlikas bedradarbiauja jau ganėtinai ilgą laikotarpį.

Antai su ta pačia ansamblio sudėtimi W. Pawlikas pristatė minėtą kompoziciją „Varšuva 1952“ ir 2010 m. džiazo festivalyje Starovcuose (Lenkija). Kaune išgirdome visą puokštę minėto filmo garso takelio kompozicijų – nuo romantiškos baladės „Pirmasis bučinys“, dramatiškojo „Tilto“ iki tikru trileriu alsuojančių temų.

Muzikas pristatė ir keletą nuostabių kompozicijų iš albumo „Night in Calisia“. Klausydamasis W. Pawliko bandžiau atsakyti sau į klausimą, kurgi slypi šio muziko genialumas.

Regis, nieko išskirtinai naujo ir neišgirdome, bet genialumas slypi jo muzikos paprastume – tokia aiški ir neįmantri muzikinė kalba negali nepatraukti klausytojo. W. Pawliko muzika žavi savo įvairove, muzikantas net vienoje kompozicijoje tiesiog nardo po įvairius stilius ir įvairias faktūras, čia visuomet atsispindi ir atlikėjo meistrystė (klasikinio fortepijono studijos!), tačiau jis niekada nepraranda

idėjinio kompozicijos stuburo.

Pernykščiame festivalyje šeštadienis tapo ta diena, kai „Kaunas Jazz“ išeina į miesto gatves. Organizatoriai, festivalio mažąsias scenas atiduodami jauniausiems muzikantams, šiek tiek būgštavo, kaip pavyks naujasis sumanymas – Džiazo gatvė, tačiau šiemet jau niekam nekilo abejonių, kad tai tampa gražia ir prasminga tradicija, nes pasitikėjimas mūsų jauniausiais pasiteisino su kaupu. Kas jau kas, o laikinoji sostinė jaunųjų džiazmenų turi per akis. Tuo galėjome įsitikinti pasiklausę vaikų grupių iš Pramoginės muzikos studijos (vadovė Nijolė Švagždienė), o kur dar visas žinomos atlikėjos ir pedagogės Jūratės Miliauskaitės jaunųjų džiazmenų desantas iš „Linksmojo Do“. Džiazavo ir Kauno J. Gruodžio konservatorijos auklėtiniai, savo eisena skelbdami Džiazo gatvės renginių pradžią, ir Vytauto didžiojo universiteto studentų ansamblis „Džiazo standartai“. Džiazas skambėjo visą šeštadienio popietę keturiose miesto centro pėsčiųjų gatvių scenose, Vilniaus gatvėje ties 9-uoju namu įsikūrė didžėjų scena su žinomais didžėjais Tomas Boo, Deneez & Noruišis, Daugjam, Dariusbiski. Šeštadienio vakarą (balandžio 25 d.) pagrindinėje scenoje publikos laukė vienas svarbiausių festivalio įvykių – vokiečių trimitininko Tillio Brönnerio ir jo kvinteto pasirodymas.

T. Brönneris, kaip ir didelė Europos džiazo muzikantų dalis, muziko kelią pradėjo klasikinio trimito studijomis, tačiau, anot paties muzikanto, džiazas tapo jo likimu. Vėliau buvo džiazo trimito studijos Kelne (Musikhochschule Köln) pas prof. Jiggsą Whighamą ir Joną Eardley. Būdamas vos 22-ejų ir dar grodamas garsiajame Berlyno „Rias Big Band“, T. Brönneris išleido savo pirmąjį solinį albumą „Generations of Jazz“, kurį įrašė su kontrabosininku Ray Brownu ir būgnininku Jeffu Hamiltonu. Už pirmąjį albumą T. Brönneris pelnė du prestižinius Vokietijos apdovanojimus (Preis der Deutschen Schallplattenkritik ir Preis der Deutschen Plattenindustrie).

Netrukus pasirodę albumai „My Secret Love“, „German Songs“ ir „Midnight“ iškėlė jį į Vokietijos džiazo

Muzikos barai / 53

Festivaliai žvaigždyną ir plačiai atvėrė vartus į pasaulines scenas.

T. Brönnerio produktyvumas ir kūrybingumas yra tiesiog pribloškiantis: išleista 20 albumų, surengta gausybė koncertinių turų ir pasirodymų tiek Europos džiazo festivaliuose, tiek ir už jos ribų. Jo scenos partnerių sąraše – visas šiandienos džiazo VIP nuo nemirtingojo veterano Tony Benneto, Daveʹo Brubecko iki Chakos Khan ar elektroninės muzikos grupės „Yello“. Išskirtinis T. Brönnerio kūrybos bruožas – stilistinis universalumas, kuris pritraukia ne tik džiazo fanus, bet ir daug platesnę auditoriją.

Manau, jo kūryboje ypač vertinga tai, kad net ir popmuzikos žanre jis lieka intelektualus ir pakilęs virš minios.

T. Brönneris – labai įvairiapusiška kūrybinė asmenybė, Kaune išgirdome savitą ir patrauklų jo vokalą.

Kartu su T. Brönneriu pasirodė puikių muzikantų ansamblis – saksofonininkas ir fleitininkas Magnusas Lindgrenas, klavišininkas Jasperas Soffersas, bosininkas Christianas von Kaphengstas ir būgnininkas Davidas Haynesas. Koncerte skambėjo geros muzikos iš pastarojo dešimtmečio T. Brönnerio kūrybos. Išgirdome labai gražių tembrinių fliugelhorno ir fleitos derinių. Pernai išleistame albume „The Movie Album“ T. Brönneris įrašė kūrinį „Stand by Me“ kartu su dar viena šiųmečio „Kaunas Jazz“ žvaigžde Gregory Porteriu. Festivalio rengėjai iš anksto intrigavo Tillio Brönnerio ir Gregory Porterio duetu, todėl dar ir dėl to visi laukė sekmadienio vakaro.

Taigi, balandžio 26-osios vakaras, „Žalgirio“ arena ir Gregory Porteris, kurį „Kaunas Jazz“ klausytojai spėjo pamilti prieš dvejus metus. Šio muzikanto atėjimas į džiazo pasaulį prilygintinas staigiam meteoro nušvitimui danguje. Buvęs futbolininkas dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidėjo antrajai aistrai – dainavimui. Karjeros pradžia – tarsi Pelenės istorija: vakarais pasirodymai kukliuose klubuose, dieną sunkus darbas fabrike, bet štai 2010-aisiais driokstelėjo debiutinis Gregory albumas „Water“, kuris buvo iš karto nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.

Muzikos barai / 54

Debiutantui taip nutinka labai retai.

Tiesa, „Grammy“ pelnė jo trečiasis albumas „Liquide Spirit“, pernai pripažintas geriausiu džiazo vokalo albumu. Tad koks gi tas Gregory Porterio fenomenas? Manau, kad bene tiksliausiai Porterio išskirtinumą apibūdino portalas „Soul Tracks“: „Porteris sulydo džiazą ir soulą geriau negu bet kas kitas šiais laikais.“ Negaili Porteriui gerų žodžių ir jo scenos partneriai, kurių pastaruosius penkerius metus būta daug, įvairių stilių atstovų ir pirmo ryškumo žvaigždžių.

Tillis Brönneris apie Porterį sako: „Jis – genialus vokalistas. Bet žinote, kas dar svarbu? Jis – neįtikėtinai mielas ir geras žmogus.“ Klausantis Porterio ir stebint, koks jo santykis su klausytojais, nekyla abejonių, kad T. Brönnerio apibūdinimas labai taiklus. Ir tikrai, kaip ir 2013-aisiais, Gregory su savo scenos kompanionais tiesiai po koncerto atkeliavo į „Combo“ klubą pavakarieniauti ir dar tiesiog pabendrauti su publika bei pasiklausyti Viktoro Malinausko koncerto. Porterio dainavimo maniera dažnai primena nuoširdų pasakojimą apie jo ir kitų žmonių gyvenimus, apie labai paprastas žmogaus patirtis. Kai toks nuoširdumas įkūnijamas švelniu ir lanksčiu Porterio baritonu (nors lengvai pasiekiančiu ir tenoro aukštumas), jo muzikos paveikumas yra labai stiprus ir ilgalaikis. Negaliu nepaminėti puikių Gregory grupės muzikantų – saksofonininko Yosuke Sato, pianisto Chipo Crawfordo, bosininko Aarono Jameso, būgnininko Emanuelio Harroldo.

Daugiabalsės vokalinės džiazo grupės išpopuliarėjo XX a. 4–5 dešimtmečiais pirmiausia JAV, jos dar vadintos vokalinėmis harmoninėmis grupėmis. Klasikinio, svingo epochos džiazo gerbėjai puikiai pažįsta to meto populiarias grupes, dainavusias su garsiais Tommy Dorsey ir Glenno Millerio bigbendais. Netrukus mada paplito ir už JAV ribų. 1962 metais susikūrė legendinė prancūzų grupė „The Swingle Singers“, lengvai svinguoti privertusi net Bachą ir Mozartą. Šiandien tokių grupių pasaulio scenose galime matyti dešimtis, ir tikrai gerų. Maždaug prieš du dešimtmečius išpopuliarėjo afroamerikiečių

vokalinės grupės, kurios šalia harmoninio džiazo vokalo dar ėmė imituoti ir įvairių instrumentų skambesį. Būtent taip interpretuoja džiazą (ir ne tik) amerikiečių vokalinė grupė „Naturally 7“, kuri pirmąsyk Kaune apsilankė 2013 m., ir tada festivalio publika grupei surengė tikrų tikriausias ovacijas. Šįsyk lauktieji amerikiečiai balandžio 27-ąją pasirodė Vilniaus kongresų rūmuose – taip „Kaunas Jazz“ atidavė tradicinę duoklę sostinei. Grupės įkūrėjai – broliai Rogeris ir Warrenas Thomasai, pirmasis „repuoja“, o antrasis savo balsu „muša būgnus“. Instrumentų „vaidmenis“ pasiskirstė ir kiti grupės nariai, kiekvienas jų savaip unikalus ir nepakartojamas (Dwight Stewart, Garfield Buckley, Roderick Eldrdge, Napoleon Cummings, Kelvin Mitchell). Kongresų rūmų salė man pasirodė ne pati tinkamiausia koncertui, nes vokalo įgarsinimas nelabai didelei erdvei buvo perdėm galingas. Kai dainininkai nusiėmė mikrofonus ir susibūrę viduryje scenos tyliai uždainavo, įspūdis buvo nepamirštamas, nes tuomet jų balsai suskambo ypač darniai, galima buvo išgirsti daug daugiau dinaminių ir spalvinių niuansų.

Negaliu nepaminėti tradicinių festivalio rubrikų. Visada didelio klausytojų dėmesio sulaukia sinagogos ir Vytauto bažnyčios erdvės. Kauno sinagogoje šiemet išgirdome grupę „The Alexpected“. Tai dar jauni muzikantai, jos lyderis – puikus saksofonininkas Alexanderis Levinas, kurio įkvėptos solo improvizacijos nepaliko abejingų. Sakralinio džiazo tema kasmet prasmingai suskamba Vytauto bažnyčioje, joje šiemet klausėmės lenkų muzikantų Maciejaus Fortunos ir Dariuszo Dobroszczyko. M. Fortuna pirmąsyk atliko autorinį ciklą pagal lenkų viduramžių religines giesmes.

Neišvengiamai dalis „Kaunas Jazz“ renginių dėl jų gausos lieka apžvalgos paraštėse, tačiau tai dar vienas išskirtinis festivalio bruožas – džiaze tiesiog maudosi visas miestas, klausytojui sunku jame nepaskęsti. Gal todėl kiekvieną pavasarį taip traukia į Kauną.... n

Svetur

Bendrame projekte Þalvarinis ir Jav dþiazo virtuozai

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

Sandra SCEDRINA nuotr.

Bendra visų atlikėjų nuotrauka po paskutinio koncerto „Underground Wonderbar“ klube Čikagos centre

„ŽALVARINIS“ – 2001 M. SUSIKŪRUSI FOLKROKO GRUPĖ, KURI ŠIANDIEN ŽINOMA KAIP RYŠKIAUSIA ŠIO ŽANRO ATSTOVĖ ŠALYJE. GRUPĖS ĮKŪRĖJAS IR KOMPOZITORIUS – ROBERTAS SEMENIUKAS, JO KŪRYBOS ESMĘ SUDARO ARCHAJIŠKO FOLKLORO IR ŠIUOLAIKINIŲ MUZIKOS STILIŲ (NUO ROKO IKI BLIUZO) SINTEZĖ. „ŽALVARINIS“ KONCERTUOJA DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS, EUROPOS FOLKROKO, ROKO, FOLKLORO, PASAULIO MUZIKOS FESTIVALIUOSE, KAIP LIETUVOS TAUTIŠKUMO SIMBOLIS YRA GROJĘS BALTIJOS KELYJE, NEPRIKLAUSOMYBĖS MINĖJIMO ŠVENTĖSE LIETUVOJE IR UŽSIENYJE, 2014 M. DALYVAVO PASAULIO LIETUVIŲ DAINŲ ŠVENTĖJE „ČIA MANO NAMAI“. „ŽALVARINIO“ MUZIKA YRA PANAUDOTA DOKUMENTINIŲ FILMŲ GARSO TAKELIUOSE, SKAMBA ĮVAIRIOSE RADIJO STOTYSE, ĮTRAUKTA Į ABITŪROS MUZIKOS EGZAMINO KLAUSIMYNĄ. „ŽALVARINIO“ NARIAI – ROBERTAS SEMENIUKAS (GITARA, VOKALAS, KLAVIŠINIAI, KOMPOZICIJA), SIMONAS GUDELIS (BŪGNAI), INETA MEDUNECKYTĖ (VOKALAS) IR LAURITA PELENIŪTĖ (VOKALAS).

GRUPĖS DISKOGRAFIJOJE – KETURI ALBUMAI: „UGNĖLAKIS SU KŪLGRINDA“ (2002), „ŽALIO VARIO“ (2005), „FOLK N‘ROCK“ (2008) IR „GYVAS“ (2014), ĮRAŠINĖJAMAS PENKTAS STUDIJINIS ALBUMAS. ŠIŲ METŲ PAVASARIO IR VASAROS TURĄ „ŽALVARINIS“ PRADĖJO GASTROLĖMIS JAV, KUR, DALYVAUJANT LIETUVOS IR AMERIKOS ATLIKĖJAMS, VYKO TARPTAUTINIS MUZIKINIS PROJEKTAS „SAMSARA“. KUPINI ĮSPŪDŽIŲ IR GERŲ EMOCIJŲ GRUPĖS „ŽALVARINIS“ NARIAI ROBERTAS SEMENIUKAS IR LAURITA PELENIŪTĖ PASAKOJA APIE GASTROLES JAV, NAUJAUSIĄ ALBUMĄ „GYVAS“, DALINASI MINTIMIS APIE LIETUVIŲ IR KITŲ TAUTŲ FOLKLORĄ.

Muzikos barai / 55

Svetur lietuvišką paveldą kilo dainininkei Aldegundai ir kompozitoriui Kęstučiui Stančiauskui. Projekte dalyvavo du grupės „Žalvarinis” nariai ir septyni Čikagos muzikantai: Rogeris Harrisas (klavišiniai), Benas „Jammin“ Johnsonas (būgnai), Sylvia De La Cerna (smuikas), Sasha Brusinas (gitara), Gintaras Milius (mušamieji), Kęstutis Stančiauskas (bosinė gitara) ir Aldegunda (vokalas). Koncertinė programa sujungė mano aranžuotas lietuvių liaudies dainas, grupės „Streetdancer“ ir Aldegundos atliekamą muziką.

– Neseniai išleidote ketvirtąjį savo albumą „Gyvas“. Kuo jis kitoks?

Grupės „Žalvarinis“ įkūrėjas ir muzikos autorius Robertas Semeniukas

tai ir aranžuotės turi keistis kartu su mumis.

Man atrodo, kad atradau stilių, kuriame visi jaučiamės labai patogiai, nebesiblaškome. Anksčiau mūsų stilius buvo griežtesnis, dabar renkamės lengvesnį žanrą. Ko mes patys klausome, kuo gyvename, tai atsispindi ir mūsų atliekamoje muzikoje. Aš pats dabar pradėjau klausytis daug bliuzo atlikėjų, tad tai pasireiškė ir „Žalvarinio“ muzikoje, ir mano solinėje kūryboje. Svarbu, kad mes liaudies dainos neiškraipome, tik ją papildome: pridedame savo žodžių, sukuriame naują melodiją, tačiau paliekame originalią dainos liniją.

– Ką pasakytumėte apie projekto dalyvius?

– Papasakokite apie projektą „Samsara“.

R. S.: Projekto organizatoriai rengia programą su žvaigžde. Jie pasikviečia kokį nors atlikėją, groja jo kūrinius, paskui savo, ir taip vyksta tam tikras dviejų dalių šou. Idėja sujungti amerikietiškos muzikos tradicijas ir

Sandra SCEDRINA nuotraukos

Laurita Peleniūtė: „Gyvas“ – gyvo garso koncertas, kurį kartu su televizija įrašėme kaip albumą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Scenoje pasirodė gausus būrys atlikėjų: 10 vokalistų, Marijonas Mikutavičius ir 10 instrumentininkų. Tai buvo tam tikras iššūkis: daug kamerų, pilna salė, tad patyrėme nemažai jaudulio. Tačiau viskas pavyko.

Kartais mūsų klausiama, kodėl naujame albume atliekamos senos dainos. Tačiau tai juk gyvo garso koncertas – negalime groti vien naujų dainų, nes žmonės labai mėgsta mūsų senas dainas, pavyzdžiui, „Alaus, alaus“ ar „Kanapė“. Mes jų tiesiog negalime nedainuoti, tai tarsi mūsų vizitinė kortelė. Albume netgi girdėti, kaip kartu su mumis dainuoja ir publika – šis albumo gyvumas ir yra ypatingas.

Robertas Semeniukas: Paprastai įrašant albumą viskas būna sulipdoma, sutvarkoma ir tik tada pateikiama, o čia viskas gyva, viskas tikra ir pakartoti, pergroti antrą kartą jau nebegalima. Pirmus tris albumus mes įrašėme tradiciniu principu, tad dabar norėjosi ko nors naujo. Gyvo garso koncerte turime kitaip groti, kitaip bendrauti tarpusavyje, ir tai yra įdomu. Net ir tų senų dainų niekada negrojame vienodai, paruošiu vis naujas aranžuotes. Mes keičiamės,

Muzikos barai / 56

R. S.: Tai profesionalūs džiazo muzikantai, grojantys su pasaulinio garso atlikėjais.

L. P.: Buvo smagu sulaukti teigiamų atsiliepimų apie mūsų muziką. R. Harrisas mums sakė, kad „Žalvarinio“ muzika labai artima indėnų folklorui ir bliuzui, todėl jam buvę nesunku ją suprasti ir atlikti. R. Harrisas – garsus Čikagos klavišininkas, džiazo virtuozas, kartu grojęs su daugeliu žvaigždžių (Stanley Turrentine´u, Freddie Hubbardu, Jamesu Carteriu, Orbertu Davisu, Aretha Franklin ir kt.). Rusvelto ir Valparaiso universitetuose jis dėsto džiazo improvizaciją. Verta paminėti ir kitus su mumis koncertavusius atlikėjus. Bene visus muzikos stilius įvaldęs Benas „Jammin“ Johnsonas – vienas labiausiai vertinamų būgnininkų Čikagoje. Jis yra grojęs su džiazo virtuozais Freddie Hubbardu, Nelsonu Rangellu, Philu Perry, R&B legenda Ray Parkeriu Jr., Michaelu Hendersonu. Smuikininkė Sylvia De La Cerna – Čikagos simfoninio orkestro narė, viena „Chicago Sinfonietta“ įkūrėjų, taip pat Leik Foresto simfoninio orkestro narė, grojusi su „Page ir Plant“, Stevie Wonderiu ir kitais pasaulyje gerai žinomais atlikėjais.

Sasha Brusinas – serbų kilmės gitaristas, kurio muzikinės patirties geografija apima ne tik JAV, bet ir Europą.

Jis yra daugelio muzikinių stilių – džiazo, roko, bliuzo, fanko, R&B, pasaulio muzikos ir kt. – virtuozas, sukaupęs gausią koncertinės veiklos, Dar viena akimirka iš koncerto Čikagoje

dėstymo patirtį, dalyvavęs daugelyje muzikinių įrašų. JAV 20 metų gyvenantis Gintaras Milius (Airis) – profesionalus perkusininkas, Lietuvoje muzikavęs su G. Rinkevičiaus orkestru. Tokio būgnininko nesu mačiusi, buvau sužavėta. Kęstutis Stančiauskas – kompozitorius, prodiuseris, groja bosine gitara, yra bendradarbiavęs su Jeanu Lucu Ponty, Ike´u ir Tina Turner, Larry Coryellu, Patu Martino, Chicku Corea, Patu Metheny, Johnny Winteriu, Billy Branchu, Otisu Rushu, Milesu Davisu ir kitais. Jis yra kūręs muziką šokio spektakliams, dirbo ne viename teatre. Kęstučio „Streetdancer“ – pirmas ansamblis Čikagoje, kuriame grojo ir baltaodžiai, ir juodaodžiai muzikantai. Prieš 40 metų Amerikoje tai buvo neįsivaizduojamai drąsu, todėl užfiksuota Čikagos džiazo istorijos knygose. Aldegunda – dainininkė, dainų autorė, ji kartu su K. Stančiausku organizavo projekto „Samsara“ koncertus.

– Grojote viename populiariausių Čikagos klubų...

R. S.: Klubas „Underground Wonderbar“ įsikūręs pačiame miesto centre. Pasak projekto organizatorių, nė vienas lietuvis atlikėjas dar nebuvo stovėjęs šio klubo scenoje, o norintys jame groti turi laukti beveik metus. Į koncertą atėjo žinomų prodiuserių, diplomatų, muzikantų ir šiaip žmonių, mėgstančių gerą ir įdomią muziką. Po koncerto ne vienas priėjo pasikalbėti, prašė autografo, kartu fotografavosi.

– „Arabian Knights Farm“ salėje grojote Amerikos lietuvių bendruomenei.

Kokius įspūdžius paliko susitikimas su tautiečiais?

R. S.: Nors ir lietuviai, tačiau reagavo šiek tiek kitaip nei Lietuvos publika. Jie ir bisui prašė visai kitų dainų: Lietuvoje visada tenka dainuoti „Alaus, alaus“, o ten atlikome „Meška su lokiu“. Ten į koncertą atėję žmonės jo iš tiesų klausosi, nesikalba tarpusavyje. Po solo epizodų visuomet ploja, nesvarbu, kokio žanro muzika skambėtų. Atrodo, kad publika išprususi, žmonės pasiruošę, žino, kur eina.

– Kokį įspūdį susidarėte apie tenykštę muzikinę kultūrą?

R. S.: Ten visi geri, nes jei nesi profesionalas, tavęs tame „žaidime“ tie-

siog nėra. Matyti ir didžiulė konkurencija – kiekvienas nori būti geresnis už kitą. Žinoma, yra įvairių lygių muzikantų. Tie, su kuriais grojome mes, vieni geriausių. Ten net nežiūrėdamas gali eiti į bet kurį klubą – visur skamba gera muzika. Visas miestas – tarsi didžiulė kultūros mugė. Žinoma, mes ir Lietuvoje turime puikių tiek klasikinės muzikos, tiek džiazo atlikėjų, tačiau jų kur kas mažiau.

L. P.: Ten visur skamba gera muzika, net batų parduotuvėje. Pagalvojau, kodėl pas mus taip nėra? Lietuvoje muzikine prasme žmonės yra skriaudžiami. Kiek ten teko matyti muzikinių grupių, jauni atlikėjai groja kartu su 60-mečiais. Nėra amžiaus cenzo, jie tiesiog muzikuoja, randa bendrą kalbą.

Lietuvoje tokios reakcijos į savo muziką kaip Amerikoje nesulaukiame. Ten žmonės giria ne abstrakčiai (buvo gerai, gražu), bet vardina konkrečius dalykus, sako, kuri daina jiems patiko. Lietuvos klausytojai labiau kreipia dėmesį į neigiamus dalykus, ir tas skirtumas labai juntamas.

Ten labai graži bendravimo kultūra.

R. S.: Išsipildė ir viena mano svajonė – pabūti Baptistų bažnyčios choro repeticijoje. Jų bažnyčia tokia kaip mūsų Operos ir baleto teatras: didžiulė scena su duobe muzikantams, gieda 200 choristų, jiems pritaria 12 puikių muzikantų. Klausydamas jų giedamų gospelų patyriau stipriausią sukrėtimą, emocijos spaudė ašaras ir kėlė šiurpą (gerąją prasme). Stebina, kaip jie gieda – karštai, jausmingai, su polėkiu ir atsidavimu.

L. P.: Man labai patiko dirigento prieš repeticiją pasakyta kalba. Ypač ryškiai atsimenu vieną jo sakinį: „Jeigu čia atėjai tik šiaip padainuoti, pabūti chore, tai gali eiti lauk, nes jeigu tu nedainuosi iš visos širdies, taip, kad dainuotum lyg gyventum, tai ir gyvenimas tau nieko neduos“. Tuomet pagalvojau, kad tai išgirdo visi muzikantai, nes visi 200 iš tiesų giedojo visa širdimi. Jie labai šiltai mus priėmė, pasisodino pačiame viduryje ir negailėjo nei komplimentų, nei susižavėjimo žodžių.

– Kas jums yra folkloras?

Robertas ir Laurita „Arabian Knights Farm“, koncerte lietuvių bendruomenei

L. P.: Apie folkloro muziką žmonės turi labai menką supratimą, jį formuoja televizija ir laida „Duokim garo“. Man folkloras yra gyvenimo būdas, mano duona ir sviestas. Aš dalyvauju daugelyje projektų su kitų tautų folkloro atlikėjais ir vis įsitikinu, kad lietuvių folkloras labai dera su kitų tautų muzika – gruzinų, norvegų, afrikiečių. Senosios lietuvių dainos – didžiulis paveldas, ir jeigu mes jas keliame į Lietuvos ar pasaulio scenas, tai labai gražu.

Man labai svarbu, kad mūsų dainos yra įtrauktos į abiturientų egzaminus. Kadangi pati dėstau folklorą, labai noriu, kad lietuviai neniekintų savo žemės, puoselėtų tautinį pasitikėjimą, mėgtų liaudies dainas ir jomis, mūsų protėvių palikimu, didžiuotųsi, žinotų, kad mūsų sutartinės yra įtrauktos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kiekvieną kartą užlipus ant scenos man malonu pasakyti, kad mūsų muzikoje skamba autentiškos dainos.

– Kokių kitų tautų dainų turite savo repertuare?

R. S.: Kadangi turiu ukrainietiško kraujo, atliekame vieną ukrainietišką dainą. Dažnai koncertuose išreiškiame savo pilietinę poziciją, nes mums ne tas pats, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, palaikome juos bent jau morališkai. Taip pat turime įrašę bendrą dainą „Artificial Love“ su gruzinų etnodžiazo grupe „ZumbaLand“ Be abejo, koncertuose smagu groti ir latvišką dainą.

– Ačiū už pokalbį.

n

Muzikos barai / 57

Populiarumo kaina

Andrius Mamontovas: Muzika yra tarptautinë kalba, suprantama visiems Jana SAIFULINAITĖ

„SCENOJE ESU TADA, KAI JAUČIU, KAD TURIU PASAKYTI TAI, KAS SVARBU“, - SAKO NUO BIRŽELIO 23-OSIOS PER LIETUVĄ SU KONCERTŲ TURU KELIAUJANTIS ANDRIUS MAMONTOVAS. SPALIO 1 DIENĄ DAUGIAU NEI 30 METŲ LIETUVOS MUZIKOS PASAULYJE DOMINUOJANTIS KŪRĖJAS IR ATLIKĖJAS PLANUOJA IŠLEISTI IR NAUJĄ ALBUMĄ „DEGANČIOS AKYS“.

– Kada ir kaip susidomėjote muzika?

– Nuo vaikystės muzikai jaučiau didelę trauką. Kai pirmą kartą svečiuose pamačiau patefoną, plokšteles ir jas uždėjęs klausiausi muzikos, man turbūt buvo penkeri. Prisimenu, buvo beprotiškai įdomu! Vėliau tėvai pamatę, kad muzika mane labai domina, taip pat įsigijo patefoną. Žiūrėdamas populiarų animacinį filmą „Brėmeno mu„Hamleto“ fotosesija Italijoje, Parmos mieste, 1997 m.

Muzikos barai / 58

zikantai“ visada norėdavau būti tas, kuris stovi scenoje su elektrine gitara.

Būdamas 7-erių ar 8-erių įstojau į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Gitaros klasės, tiesa, nebaigiau, nes man pradėjo sunkiai sektis mokslai, ir tėvai nusprendė, kad vaikui reikia susikaupti ties matematika, lietuvių kalba ir kitais rimtais dalykais. Maždaug keturiolikos savo noru į rankas vėl paėmiau gitarą. Po metų kitų sukūriau ir pirmąsias dainas, kuriomis norėjau išsakyti tai, ką galvoju. Kai man buvo šešiolika, su klasės draugais įkūrėme grupę „Foje“, kuri gyvavo iki 1997 metų.

– Pirmasis grupės pavadinimas buvo „Sunki muzika“?

– Na, taip, bet tik kelis mėnesius.

Tai buvo ta pati grupė – tik pavadinimas kitas.

– Pirmuosiuose spausdintuose Jūsų interviu galima rasti grupės pavadinimą su „ė“. Kodėl?

– Mes „Foje“ visada rašėme be taško, bet kalbininkai – jie visada linkę kruopščiai rūpintis lietuviškais žodžiais – pataisydavo savaip (juokiasi).

Netgi kai plakatus spausdindavome, kartais tekdavo juos derinti su kalbininkais. Mano sumanymas buvo „Foje“ be taško. Tiesa, kartais, kai neišvengiama, tai... (šypsosi). Galima ir taip, ir taip. Vis tiek visi žino, apie ką kalbama.

– Kas buvo Jūsų autoritetai vaikystėje, paauglystėje?

– Iki dabar esu didelis grupės „Electric Light Orchestra“ gerbėjas.

Jos klausydamas pats pradėjau groti.

Jei tik noriu susigrąžinti savo svajonę, man užtenka pasiklausyti senų tos grupės įrašų. Jų muzika mane visada grąžina į tikrąjį kelią. Vienu metu labai imponavo „Depeche Mode“, bet vis dėlto „Electric Light Orchestra“ man visų laikų geriausia ir mėgstamiausia grupė. Visada mėgau ir Borisą Grebenščikovą. Kaip tik tuo laikotarpiu pradėjo sklisti grupės „Akvarium“ įrašai, perrašinėjami iš juostos į juostą. O kalbant apie knygas, visuomet mėgau nuotykinę ir fantastinę literatūrą: Jules´į Verne´ą, Herbertą Wellsą, Rey´ų Bredbury, Edgarą Allaną Poe. Vaikystėje man labai daug gerų knygų pasiūlydavo tėvas, esu jam už tai dėkingas. Jis buvo medicinos profe-

sorius, labai apsišvietęs, apsiskaitęs žmogus. Be to, aš pats mėgdavau eiti į biblioteką.

– Ką Jums, dar vaikui, teikė kelionės už Lietuvos ribų?

– Manau, kelionės yra geriausia, ką tėvai gali duoti vaikams. Kai gimė mano paties vaikai, svarsčiau: ką aš jiems realiai galiu duoti? Kas yra gyvenime pagrindas? Kas jiems padėtų atverti akis? Tik kelionės! Aš taip džiaugiuosi, kad nuo kokių trejų metų keliauju. Mano seneliai gyveno Archangelske, mes kiekvieną vasarą važiuodavome ten. Ir būtinai pro Maskvą, Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą, kad daugiau pamatytume. Tėvas mane vesdavosi į kokią nors galeriją, muziejų. Kaupiami įspūdžiai žadina kūrybingumą, dažniausiai juos vėliau norisi išreikšti per kūrybą.

– Ar Jūsų aplinkoje domėtasi muzika?

– Mano šeimoje muzika buvo domimasi gana siaurai. Mano abu tėvai – gydytojai, seneliai – mokytojai, o proseneliai – turtuoliai (juokiasi)... Muzikantų giminėje niekada nebuvo – aš toks pirmas. Dėl savo pasirinkimo ir gyvenimo kelio su tėvu turėjau nemažai konfliktų.

– Norėjo, kad save taip pat realizuotumėte medicinoje?

– Taip, aš buvau auklėjamas kaip būsimas gydytojas. Kai tėvas pamatė, kad turiu visai kitus interesus, teko gerokai pakovoti dėl savo norų. Baigęs Vilniaus 18-ąją vidurinę mokyklą įstojau į Technikos universitetą, ekonomikos specialybę. Vėliau, kai mane paėmė į kariuomenę, supratau, kad grįžti į tuos mokslus nebenoriu, ir įstojau į žurnalistiką. Iš tikrųjų ir žurnalistika buvo kompromisas. Tėvas norėjo, kad baigčiau kokį nors aukštąjį mokslą. Pradžioje tai buvo medicina, bet vėliau man buvo suteikta laisvė rinktis. Žurnalistika mane domino, nes tai pakankamai laisva kūrybinė specialybė.

Tiesa, Vilniaus universitete studijuodamas žurnalistiką jau buvau įkūręs grupę „Foje“ ir kaip tik tuomet mus aplankė didelė sėkmė, turėjome labai daug koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gyvenau labai aktyvų muzikanto gyvenimą ir laiko studijoms nebeliko. Tai viena iš priežasčių, kodėl Pasirodymas „Be2Gether“ festivalyje, 2007 m.

Populiarumo kaina Andriui Mamontovui 2 metai, 1969 m.

žurnalistikos nebaigiau.

– Ar single „TV daina“ yra užuominų į nusivylimą žiniasklaida?

– „TV dainoje“ yra kritikos žiniasklaidai. O žurnalistiką palikau dar ir dėl to, kad supratau, jog išmokti jos, matyt, neįmanoma. Tai tas pats, kaip kad mokytis būti poetu. Tu arba turi tai savyje, arba ne. Įgūdžius gali lavinti tik dirbdamas konkretų darbą. Nelabai įsivaizdavau savęs kaip žurnalisto, tad kas man iš to, kad turėsiu diplomą, ką tai pakeis mano gyvenime? Jei noriu apie ką nors parašyti – parašau.

Esu išspausdinęs kelis savo straipsnius. Aš tiesiog supratau, kad bandau save apgauti. Dažnai geriausi žurnalistai būna tie, kurie išmano kurią nors sritį – ar tai būtų ekonomika, ar menas, ar politika, ar sportas. O žurnalistikos institute moko bendrųjų dalykų. Kiek žinau, užsienyje žurnalistikos kursas yra daug trumpesnis nei Lietuvoje.

– Kaip kilo mintis išleisti knygelę „107 klausimai žurnalistams“?

– O, tai buvo akibrokštas! Aš visada buvau toks lengvai protestuojantis.

Gana dažnai spaudos konferencijose – nežinau, ar tai žurnalistų nesusivokimas, – niekas neužduoda jokių klausimų. Kodėl? Spaudos konferencija baigiasi, ir tada visi jau nori tave pasikalbinti atskirai, bet užduoda vienodus klausimus. Juokinga: tu visiems atsakai tą patį. Man tiesiog įgriso. Paprastai klausdavo: „Kokie Jūsų ateities planai“ ir „Kiek dainų Jūsų naujajame albume?“ Iš užsienio spaudos, įvairiausių interviu, pririnkau klausimų, išverčiau juos į lietuvių kalbą ir išspausdinau. Nežiūriu į tai labai rimtai (juokiasi.)

– Turbūt garsiausias sovietinio laikotarpio koncertas Lietuvoje užfiksuotas filme „Kažkas atsitiko“. Kokį save prisimenate?

– Į tą filmą mane nuvedė intuicija.

Muzikos barai / 60

Buvau ką tik paimtas į kariuomenę ir, rodos, neturėjau jokių galimybių gauti atostogų. Klasės draugė režisierė Dalia Ibelhauptaitė parašė laišką, kad atlieka praktiką (studijavo Maskvoje, A. Lunačarskio teatro meno institute) ir kad režisierius Artūras Pozniakovas kuria pirmą lietuvišką muzikinį filmą.

Pastarasis norėjęs pasikviesti „Foje“, bet sužinojęs, kad esame kariuomenėje, labai nusiminė. Tarnaudamas kariuomenėje turėjau šalutines pareigas kasdien eiti į paštą, be to, kiekvieną dieną būdavau ir tarpmiestinėje telefonų stotyje. Iš ten paskambinau į Vilnių, sužinojau visus telefonus, susisiekiau su Kino studijos filmavimo grupe ir pasakiau, kur esu. Vėliau, sužinojęs, kas mane galėtų išleisti atostogų, vėl paskambinau į studiją ir pasakiau, kad jei atvažiuos, pasikalbės su generolu, mane turėtų išleisti. Taip ir nutiko: Kino studijos atstovai atvažiavo į karinį dalinį Kaliningrado srityje, mane pasiėmė ir aš dešimt dienų Vilniuje filmavausi. Kai atvažiavau į Vilnių, jau kitą dieną įvyko tas koncertas Kalnų parke, kuris, kaip sakoma, iš tikrųjų nurovė stogą. Aš jau tris ar keturis mėnesius buvau tarnavęs kariuomenėje, iš visai kitokios aplinkos, kitokio pasaulio vėl pakliuvau į sceną, prie kurios keliasdešimt tūkstančių žmonių kartu su manimi dainavo „Laužo šviesą“. Tai buvo nenusakomos emocijos!

Jaučiausi tarytum išskridęs į kosmosą!

– Ar tada jau turėjote viziją, kuo taps „Foje“?

– Kokios nors į tolį žvelgiančios vizijos neturėjau, bet jaučiau, kad mums būtinai pasiseks (šypsosi). Kad būsime populiarūs. Žinojau, kad tai vienaip ar kitaip įvyks, ir tiesiog rašiau dainas, daugiausia galvodamas apie kitą albumą.

Mane visada lydėjo jausmas, kad tai, ką darau, veda ten, kur ir noriu būti.

– Kokie prisiminimai iš paskutinio „Foje“ koncerto 1997 metų gegužės 17-ąją Vingio

„Fojė“ Amerikoje, 1990-ais

parke, kai susirinko arti 60000 klausytojų?

– Kai groji tokiai auditorijai ir suvoki, kad visi tie žmonės atėjo tik dėl grupės „Foje“, jausmas žodžiais nenupasakojamas. Tik jauti, kad esi labai maža dalis to didelio dalyko, kuris vyksta, tiesiog išnyksti tokioje masėje. Dainuojant dainą „Laužo šviesa“ apėmė jausmas, kad taip, kaip yra šią akimirką, niekados nebebus. Dėl to aš „gėriau“ kiekvieną koncerto sekundę!

Tai nebuvo pats geriausias „Foje“ koncertas, bet tas jausmas, ta masė žmonių... Tokiu atveju, matyt, pradeda veikti visai kiti dėsniai, kurių ir pats iki galo negali paaiškinti.

– O kokios buvo objektyvios ir subjektyvios priežastys, dėl kurių grupė „Foje“ iširo?

– Žmonės dažniausiai prisimena paskutinę grupės sudėtį, kurioje buvo Algis Kriščiūnas, Darius Burokas, Arnoldas Lukošius ir aš. Bet tiesa ta, kad per visus 14 grupės gyvavimo metų buvo ir daugiau muzikantų, kurie laikui bėgant keitėsi. Grupės sudėtis kito 4 ar 5 kartus. Vienu metu buvome tik dviese – aš ir Darius Burokas. Buvo ir 7 žmonės. Mes išsiskirstėme, nutraukėme „Foje“ pasirodymus dėl bendravimo dalykų. Be to, maždaug tuo laiku visi sukūrėme šeimas, t. y. kiekvieno gyvenime atsirado dar vienas svarbus žmogus, pradėjome gyventi labai skirtingus gyvenimus. Mokyklos ir studijų laikotarpiu visi gyvenome panašiai, norėjome padaryti ką nors kitaip, nei kad visi daro, ir mus tai vienijo. Tada per radiją girdėdavome oficialiai pripažintą estradinę muziką – Nelė Paltinienė, Stasys Povilaitis... Iš dalies tai

buvo mūsų visų protestas – norėjome visai kitokios muzikos. O vėliau prasidėjo ginčai. Iš pradžių konstruktyvūs, po to destruktyvūs – mes nebesusikalbėdavome. Vienas grupės narys vis bandė užimti lyderio pozicijas, bet nenorėjo prisiimti atsakomybės.

Piniginiai dalykai taip pat suvaidino savo vaidmenį. Pas mus viskas buvo dalinama po lygiai, bet darbo įdedama tikrai nevienodai. Be to, kai aš atsisakiau alkoholio, nebeliko bendrų vakarėlių – man nebuvo prasmės eiti ten, kur kiti svaiginasi. Ten, kur žmonės vartoja alkoholį, blaiviam žmogui nėra ką veikti, geriantis ir negeriantis vienas kito nesupranta. Baigėsi visų grupės narių susitikimai, pasisėdėjimai... „Foje“ gyvavimo pabaigą aš matau kaip natūralią įvykių tėkmę.

– O ar 1995-aisiais išleistas pirmas Jūsų solinis albumas „Pabėgimas“ nebuvo impulsas grupei iširti?

– Tais 1995 metais turėjome labai sėkmingą ir didelį turą su „Foje“ albumu „Kai perplauksi upę“. Po turo vasarą aš surinkau savo ankstesnes dainas, kurios nepakliuvo į kitus „Fojė“ albumus, parašiau dar kelias ir įrašiau solinį albumą. Visada labai norėjau įrašyti albumą vienas. Grupės nariams tai nepatiko. Jie atvirai to gal ir neparodė, nors buvo momentų, kai prasiverždavo. Manau, tai buvo pradžia, kai ėmėme nebesutarti, prasidėjo trintis.

– Esate sakęs, kad nė vienas iš jų nepareiškė jokios nuomonės apie albumą, ignoravo. Jus tai įskaudino?

– Ignoravimas irgi yra nuomonė.

Jei ignoruoji, apsimeti, tarytum to dalyko apskritai nėra. Žinoma, tai skaudina, įtempia santykius. Jie tiesiog negalėjo pripažinti, kad aš ir vienas galiu tai padaryti (įrašyti albumą. – J. S.). Tais pačiais metais vienas surengiau nedidelį koncertinį turą. Dainuodavau akompanuodamas sau gitara, o rinkosi pilnos salės, koncertai virsdavo pokalbiais, klausimų ir atsakymų vakarais. Tai, kas tada vyko, buvo jau visai kito tipo bendravimas su žiūrovais, ir man jis labai patiko. Na, o po to režisierius Eimuntas Nekrošius pakvietė vaidinti Hamleto, bet aš niekam ilgą laiką nesakiau. Su režisieriumi buvome sutarę, kad pirma pabandysime ir pasižiūrėsime, kas iš viso to iš-

Solinis A. Mamontovo pasirodymas be grupės 2009-iais

eis. Po kelių savaičių E. Nekrošius pasakė, kad mato, jog galiu įgyvendinti jo sumanymus.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ pasigavo tą žinią ir įsidėjo kaip didžiausią dienos naujieną. Žinau, kad mano grupės nariams buvo nemalonu apie tai sužinoti iš spaudos, o ne iš manęs. Bet mes tuomet jau mažiau bendravome ir aš nejaučiau pareigos viską visiems pasakoti.

– Pradėdamas solinę karjerą ne kartą esate sakęs, kad nenorite tik 15 minučių populiarumo. Kokia yra populiarumo kaina?

– Populiarumas tikrai turi savo kainą. Tiesa, aš vis dar nesupratau, ar mes būname jo nusipelnę, ar tai atsitiktinumas. Kartais žmonės daro kvailiausius dalykus ir yra populiarūs, o kartais – ką nors labai prasmingo, bet niekas į tai nekreipia dėmesio. Kodėl? Kaip veikia tas mechanizmas, kas viską lemia? Nežinau. Matyt, yra labai daug veiksnių. Svarbu, ką žmogus daro, t. y. turinys, bet ne mažiau svarbu, kaip jis tai pateikia, koks yra kontekstas, laikotarpis, kokia politinė situacija. Tas pats dalykas vienu momentu gali būti visiems labai priimtinas, o kitomis aplinkybėmis nereikšti nieko.

Populiariosios kultūros esmė, kad visi bando rasti tai, kas yra populiaru čia ir dabar. Vieni pataiko į tas vibracijas, kiti – ne. Populiarumas, kol nesi su juo apsipratęs, iš pradžių yra didelė našta. Turi įveikti tam tikrus etapus. Iš pradžių nežinai, kaip elgtis, ką daryti, ko nedaryti. Matai, kad į tave žmonės žiūri, tave kalbina, bet nežinai, ar čia pasitempti, ar būti kukliam, ar drąsiam. Niekas nemoko, ką reikia daryti, kai tampi populiarus. Tam tikru metu populiarumas šiek tiek erzina – tada gali ir negražiai atsikirsti. Paskui ateina laikas, kai imi mėgautis populiarumu, žaidi, provokuoji, stebi, kas vyksta. O po to... Dažniausiai gatvėje

žmonės pasako „laba diena“, ir viskas.

– Kaip išnaudojate savo populiarumą?

– Ką tu su tuo populiarumu darai – jau kita tema. Žinoma, gali juo tik mėgautis, gali uždirbti pinigų ir ramiai gyventi. Bet svarbu suprasti, kad būdamas populiarus turi ir tribūną, iš kurios tai, ką sakai, gali būti išgirsta.

Tai yra ir atsakomybė – negali šito pamiršti. Nereikia užsikrauti pareigos mokyti žmones gyventi, nes gali tapti perdėtai didaktiškas. Tenka susitaikyti su tuo, kad kartais gali suklysti, kad tai, ką pasakysi, gali būti priimta neigiamai. Bet lengviau surinkti lėšų nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Japonijoje ar surengti labdaros koncertą... Aš gerus šešerius metus prisidedu prie „Jaunimo linijos“ savižudybių prevencijos iniciatyvos „Nebijok kalbėti“.

– Kaip Jums atrodo, kodėl žiniasklaidoje taip retai kalbama apie tai, kad kultūros, švietimo vystymas visuomenėje mažintų savižudybes, nusikalstamumą, patyčias?

– Tai labai plati tema, apie kurią tikrai reikia kalbėti. Žmonės šitos temos vis dar bijo, apskritai bijo žodžio „savižudybė“, nenori jo garsiai ištarti.

Politikai taip pat bijo šios temos. Gal todėl, kad ji negarantuotų jiems reitingų? Turbūt manoma, kad jei žmonės bijo šios temos, jie galbūt bijos ir apie ją kalbančių politikų. Valstybiniu mastu praktiškai nedaroma nieko, kas padėtų spręsti savižudybių problemą.

O problema yra siaubingo dydžio.

Muzikos barai / 61

Populiarumo kaina – Muzikantai savo žinomumą galėtų naudoti kaip įrankį visuomenės dėmesiui į savižudybių problemą atkreipti.

– Jei muzikantas savo populiarumą kaip įrankį nori naudoti pats – taip.

Bet pasitaiko žmonių, kurie norėtų tave ir tavo populiarumą panaudoti kaip įrankį savo siekiams. Reikia būti labai budriam. Kartais jauti, kad politinės jėgos ar religinė bendruomenė bando tave pritraukti, nes tai jiems padėtų įgyti viešumo. Kiekvienas muzikantas pasirenka sau artimą temą.

Yra labai daug sričių, kuriose reikia ką nors gerinti. Vieni daugiau dėmesio skiria vaikams, sergantiems vėžiu, kiti – gyvūnų priežiūrai ar homoseksualių žmonių teisėms. Negali apimti visų temų, nes nebeliks laiko kūrybai.

Pasirinkau savižudybių temą, kuri man suprantama, artima, jaučiu ją ir, manau, galiu šia tema šnekėti.

– Ar kurdamas dainas galvojate apie rezultatą, ar svarbiau pats procesas?

– Kai rašau dainą, negalvoju, kad ji, pavyzdžiui, skambės per radiją. Galvoju apie tai, ką noriu ja pasakyti ir ar ji man pačiam patinka.

– Kaip Jums atrodo, kas laukia kūrėjo, jei jis koncentruojasi į pinigus?

– Jei pinigai tampa tikslu, tai niekur nenuves. Pinigai yra priemonė.

Kodėl tu nori jų uždirbti? Kur nori juos panaudoti? Šie klausimai kiekvienam yra svarbūs, jų reikia nepamiršti.

– Ar yra tekę nusižengti savo principams sulaukus pasiūlymo gerai užsidirbti?

– Vienu metu dirbau radijo stoties „M-1“ įrašų studijoje ir gaminau pirmąsias lietuviškas radijo reklamas. Po kurio laiko nusprendžiau to nebedaryti, nes pajutau, kad tik vykdau kieno nors įsakymą, t. y. gaminu reklamą ir tiek. Supratau, kad nenoriu skirti savo energijos ir dėmesio tokiam darbui – jis visai ne man. Visada norėjau daryti tai, per ką galėčiau kalbėti. Kalbant tiek apie „Foje“, tiek apie solinę karjerą – nesu parašęs dainų pagal užsakymą. Kartais būna, kad paprašo parašyti, pavyzdžiui, partijos himną. Na, bet neturiu aš tokio (juokiasi).

– Ar karjeros pradžioje būta etapų, kai pats sau nepatikote? Kai teko daryti tai, ko norėjo aplinka, bet ne Jūs pats?

– Manau, visi esame per tai perėję.

Jei pasimokai iš savo klaidų, jos būna ne veltui.

Muzikos barai / 62

– Kurie albumai Jums pačiam atrodo brandžiausi?

– „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ ir mano naujasis „Degančios akys“.

– Albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ dainose dažna tikėjimo tema. O kokį dievą minite dainoje „Elektroninis dievas“?

– „Elektroninis dievas“ yra metafora. Aš nesu religingas, bet man labai įdomios religijos. Manau, mes dievu vadiname tai, ko negalime paaiškinti.

Pažvelkime į istoriją: dykumų gyventojai garbino dykumų dievus, kalniečiai tikėjo kalnų dievais, gyvenę prie jūrų meldėsi jūrų dievams. Žmogus nepaaiškinamus dalykus ar reiškinius, kurių dar nesupranta mokslas, linkęs mistifikuoti. Matyt, norėtųsi, kad būtų kažkokia aukštesnė būtybė, kuri vykdo teisingumą – bet ar taip yra? Aš nežinau. Greičiausiai ne. Dabar mes visi sėdime internete, kur gali būti ir išgelbėtas, ir paskandintas. Mes tarytum gyvename elektroniniame pasaulyje – ir tas dievas, matyt, elektroninis.

Albumo pavadinimas yra bandymas pasakyti, kad mes dievą suprantame pagal tai, kokie esame patys, kur ir kada gyvename.

– „Baimė, kurios priežastis – nežinia – šio pasaulio vienintelė religija“, – dainuojate. Ką tuo norite pasakyti?

– Jei atidžiau pasižiūrėtume į religijas, jos visos paremtos baime.

Pagrindinė yra mirties baimė. Jeigu nebūtų mirties baimės, žmonėms religija būtų kaip ir nereikalinga. Religija gyvena iš to, kad žmonės bijo mirties.

Mes visi turime tikėjimą, bet religija siekia tapti tarpininku tarp mūsų tikėjimo ir to kažkokio objekto ar subjekto, kurį tikime. Nesakau, kad religija yra blogis, bet, manau, mes į tai turėtume žiūrėti racionaliau, blaiviau. Kartais mistifikuojame dalykus, kurie visai ne mistiški. Žmonėms religija dar reikalinga, kad jie jaustųsi dalis kažko didelio. Bet jei naktį pažiūrėtum į giedrą dangų, ten pamatytum milijardus žvaigždžių ir suvoktum, kokio mažumo esi toje begalinėje erdvėje. Kokia religija gali duoti didingesnį jausmą?

Kadaise svarsčiau, kodėl menininkai dažnai būna ateistai. Gal todėl, kad patys kuria iliuzijas. Meno kūrimas tam tikra prasme yra iliuzijų kūrimas.

Kai pats kuri iliuzijas, labai gerai atpa-

žįsti kitus, kurie taip pat kuria iliuzijas (juokiasi).

– O pačiam koks tikėjimas artimiausias?

– Man artimiausias budizmas. Tai daugiau dvasinė praktika, ji man priimtiniausia. Taip pat man įdomi baltų religija kaip mūsų kultūros dalis. Manau, baltų tikėjimas Lietuvoje turėtų turėti didesnį palaikymą. Jis turėtų būti privalomai dėstomas mokyklose – tai mūsų identitetas, tai, kas esame kaip tauta. Visos tos dievybės – alegorija, bet ji pasakoja apie mūsų protėvius, mūsų šaknis.

– Ar bandote tai atspindėti savo kūryboje?

– Manau, atsispindi savaime. Negali pabėgti nuo to, kas esi. Kadaise vienas baltų tikėjimo išpažinėjas pasakė, kad daina „Laužo šviesa“ yra Lietuvos pagonių himnas, nes ji apie ugnį, apie viltį. Na, bet čia jau kaip kas išgirsta. Esu parašęs dainų, kuriose ryškiai atsispindi baltų tikėjimas: „Vandenyje“, „Ratilai“. Suprantu, melodijos, žodžiai kartais ateina iš to, kas liko iš baltų tikėjimo. Na, ir iš sutartinių, kurias galėčiau taip pat pavadinti meditacine muzika, pagrįsta pasikartojančiais motyvais.

– Paminėjote „Laužo šviesą“. Kokios šios dainos užuomazgos?

– „Laužo šviesą“ parašiau 1985 metų rudenį. Buvo atostogos, ir aš nusprendžiau pirmąkart gyvenime vienas nuvykti į Palangą, prie jūros.

Nusipirkau lėktuvo bilietą (tada iš Vilniaus į Palangą skraidė lėktuvai).

Palangoje buvau tris dienas. Vaikščiojau... Pirmąkart pajutau, kad galiu vienas kur nors išvažiuoti. Tos kelionės metu ir parašiau „Laužo šviesą“.

– Ji ir sukūrė Jums klausytojų auditoriją?

– „Laužo šviesa“ man atidarė visas duris ir nulėmė visą gyvenimą. Ji iš pradžių buvo perrašinėjama iš juostos į juostą, iš kasetės į kasetę, atsirado filme „Kažkas atsitiko“. O filmas „Kažkas atsitiko“ turėjo retą pasisekimą.

Sunku patikėti, kad žmonės jo eidavo žiūrėti po du, tris kartus. Po filmo „Laužo šviesą“ visi mokėjo atmintinai.

Ji atidarė visas duris į visas koncertines sales, festivalius, visur.

– Kokioje aplinkoje paprastai gimsta Jūsų dainos?

– Kūrybai reikalinga ramybė, kad galėtum susikaupti. Anksčiau tai būdavo virtuvė, dabar turiu savo darbo kambarį. Kūrybai man reikia tylos. Visiška tyla namuose dažniausiai būna naktį, tad tenka nemiegoti... (šypsosi).

– Kalbėjome apie dainą „Elektroninis dievas“ iš tokio paties pavadinimo albumo. Ant jo viršelio yra juostiniu fotoaparatu darytas autoportretas. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima fotografija?

– Fotografija užsiimu nuo vaikystės. Man labai patinka fiksuoti akimirkas ir žiūrėti paveikslėlius. Aš daug keliauju ir visada randu ką užfiksuoti, ko dar nesu matęs, ką norėčiau parodyti kitiems. Fotografija iš dalies man taip pat yra meditacija. Kai fotografuoju, dažniausiai apie nieką negalvoju – tiesiog pajuntu, kad į tą pusę reikia nukreipti aparatą. Na, o kai grįžtu namo ir viską įkraunu į kompiuterį, tada prasideda pats įdomumas: nuotrauką kadruoji, ieškai atspalvio, tamsini ar šviesini – tai it kokia estetinė saviaukla. Galvoji apie šviesą, apie šešėlį, apie atspalvius, kontrastą ir žiūri – jau šešios ryto, o tu sutvarkei tik dešimt nuotraukų. Bet tai taip smagu!

– Apskritai save esate išbandęs ne vienoje srityje. Kinas, teatras...

– Tai aš vadinu šalutiniais dalykais. Dalis manęs yra ten, to nori, bet...

Pavyzdžiui, 17 metų su spektakliu „Hamletas“ tikrai užteko. Aš kartais ir vėl sulaukiu kvietimų į teatrą, bet ten savęs nematau.

– Ar kartais neapima jausmas, kad save dalindamas įvairioms kryptims ką nors ir prarandate?

– Aišku, ką nors prarandi, bet juk daug ir įgyji. Iš „Hamleto“ gavau labai daug: per 17 metų apkeliavau visą pasaulį, buvau šalia didžio režisieriaus, mačiau labai daug nuostabių teatrų, scenų. Kartais taip smagu, kad gyveni šalia tokių žmonių ir gali matyti jų darbus, prisidėti prie jų kūrybos – tai man neįtikėtina gyvenimo dovana. Vis dėlto artimiausiu metu neįsivaizduoju savęs teatre. Kine gal... Man dar būtų įdomu parašyti muziką kokiam filmui, spektakliui.

– Kuo skiriasi publikos reakcija teatre ir per koncertus?

– Koncerte publikos reakcija yra čia pat, tu ją matai, girdi. Koncerte energija abipusė – žiūrovai dainuoja kartu su

tavimi. Tai pakrauna, ir tada gali dar daugiau duoti, viskas dar labiau užsiveda. Teatre ryšys labiau vienpusis, iš scenos į salę, t. y. žiūrovas žiūri ir tik kartais sureaguoja. Žinoma, būdavo, kad po kokios scenos žmonės paploja, bet labai retai. Teatras, kaip kartą esu sakęs, daugiau sadomazochistinis.

Tie, kurie scenoje, kankinasi ir rodo, kaip kankinasi, o tie, kurie salėje, žiūri ir mėgaujasi, kaip kas nors kankinasi (juokiasi).

– 1986 m. savo pirmame interviu leidiniui „Moksleivis“ sakėte, kad dainuojate žmogui, o ne miniai. Kam dabar dainuojate, kaip įsivaizduojate savo klausytoją?

– Ne visada dainuoju kokiam konkrečiam žmogui (nors taip irgi būna).

Dainuojant svarbu žinoti, kad kam nors tai, ką darau, yra labai labai svarbu. Visada būna bent vienas toks žmogus, tam žmogui ir dainuoju.

– Anksčiau sakėte, kad orientuojatės į vyresnę publiką. Kaip yra dabar?

– Visada orientuojuosi ne tiek į vyresnę, kiek į brandesnę publiką. Kartais tai jauni, bet brandūs žmonės, daug žinantys, suvokiantys. Mano muzika ir dainos skirtos tiems, kurie turi svajonę. Galbūt ir nerealią... Svajojantiems, ieškantiems atsakymų – tokiems kaip aš.

– Sakėte, kad klausytojų įvertinimai Jums daug svarbesni nei apdovanojimai.

– Taip, didžiausias apdovanojimas yra pilna salė. Nėra didesnio apdovanojimo.

– Bet apdovanojimai yra neatskiriama muzikinio verslo dalis. 2008 m. esate gavęs apdovanojimą ir Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje. Kuo apdovanojimų kultūra skiriasi užsienyje ir Lietuvoje?

– Taip, Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje gavau apdovanojimą už geriausią muziką filmui. Tai kol kas turbūt pats didžiausias apdovanojimas, kokį apskritai esu gavęs. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje tik atsirado „Bravo“ apdovanojimai, atrodė, kad viskas tikra, kad vertinimas objektyvus. O kas vyko po to? Apdovanojimai pavirto šou. Aš, pavyzdžiui, prašau, kad manęs nekviestų į M.A.M.A. Man atrodo, tai tik dar viena laida, kokių pilna televizija. Aš visiškai neturiu noro tame dalyvauti. Galbūt esu kiek išlepintas įvertinimų (šypsosi) ir jau nebe-

Koncertas Lietuvai įstojus į ES Berlyne, prie Brandenburgo vartų

teikiu jiems tokios didelės reikšmės, bet, kaip ir sakiau, man svarbiausia, kad į koncertus ateitų tie, kuriems patinka mano kūryba.

– Kokią mintį neša Jūsų kasmet organizuojama Gatvės muzikos diena?

– Sumanymas toks: jeigu vieną dieną viso pasaulio žmonės išeitų į gatves ir imtų groti, pasaulis pasikeistų. Tai būtų nuostabi diena. Ir jeigu visi žinotų, kad tuo metu visur visi groja, kažkas įvyktų. Gatvės muzikos diena sukuria vienybės jausmą. Muzika yra tarptautinė kalba, suprantama visiems.

– Dažnai sakote, kad norėtumėte, jog vieną Jūsų dainą išgirstų visas pasaulis.

Kodėl Jums tai svarbu?

– Atplaukė mintis į galvą, ir viskas (juokiasi). Kartais pagalvoju, kad galbūt mano svajonė jau išsipildė, nes kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Tuomet labai daug pasaulių jau išgirdo bent vieną mano dainą (šypsosi). Jei Gatvės muzikos diena įvyktų visame pasaulyje tą pačią dieną, būtų nuostabu. Jausčiausi labai laimingas!

Man labai norėtųsi padovanoti tradicija tapusį renginį savo miestui Vilniui ir po savęs palikti šventę.

– Ačiū už pokalbį!

n

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje V tarptautinė kūrybinė-edukacinė stovykla „Muzikuokime drauge“ vėl kviečia į Biržus

SRTRF remia: projektą „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – skiria 20 000 (dvidešimt tūkstančių) eurų; projektą „Stebuklingas muzikos pasaulis“ – skiria 2 000 (du tūkstančius) eurų;

Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) institucinės narės Lietuvos muzikų sąjunga ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla šių metų rugsėjo 3–6 dienomis Biržuose rengia V tarptautinę kūrybinę-edukacinę stovyklą „Muzikuokime drauge“. Ši stovykla – tai ansamblinio grojimo ir pedagogikos pamokos mokiniams, studentams ir jų mokytojams, taip pat dalyvių viešos metodinės diskusijos, bendravimas su klausytojais koncertuose, pristatant stovyklos metu tobulintas programas, ansamblius ir jų mokytojus, skleidžiant žinias apie kamerinės muzikos paskirtį, grožį ir reikšmę edukacinėje sistemoje. Šiais metais stovykloje Biržuose meistriškumo pamokose dėstys Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos profesorius, Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos prezidentas smuikininkas Evanas Rothsteinas (Didžioji Britanija), Latvijos fondo „Muzicējam kopā ar draugiem“ (Muzikuojame su draugais) steigėja ir vadovė, Rygos J. Mediņio 1-osios muzikos mokyklos mokytoja pianistė Gunta Melbārde (Latvija), Tartu Heino Ellerio muzikos mokyklos direktorė pianistė Kadri Leivategija (Estija), ECMTA valdybos narys, smuikininkas prof. Petras Kunca, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogai – Pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas, mokytojas ekspertas tūbininkas Antanas Ladyga ir mokytoja ekspertė violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė bei chorvedys, vargonininkas ir klavesinininkas Vilimas Norkūnas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos ansamblinio muzikavimo grupės pirmininkė pianistė Daiva Stulgytė-Povilaitienė.

Dalyvavimo Tarptautinėje kūrybinėje-edukacinėje stovykloje „Muzikuokime drauge“ sąlygos: • dalyvauti gali styginių, pučiamųjų instrumentų ir mišrūs ansambliai (styginiai su fortepijonu, pučiamaisiais ir liaudies instrumentais, pučiamųjų bei netradicinės sudėties kameriniai ansambliai). Ansamblių nariai, pageidaujantys tobulinti savo instrumento solinius numerius, individualius pageidavimus gali pateikti paraiškoje; • dalyvių amžius neribojamas; • kiekvieno ansamblio nario mokestis – 5 eurai; • meistriškumo pamokose ir koncertuose gali dalyvauti ir tobulintis muzikos mokyklų moksleiviai, studentai, absolventai, jų mokytojai ir laisvi klausytojai. Mokytojai gali dalyvauti ansamblyje su mokiniais arba šeimos nariais, besimokančiais muzikos; • dalyviai pateikia apie 15 minučių trukmės repertuarą, kuris bus tobulinamas meistriškumo pamokose. Geriausiai paruošti kūriniai arba jų dalys bus atrenkami viešiems koncertams; • projekto dalyvių vieši koncertai numatomi Biržų pilies menėje ir Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje.

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Augustinas VASILIAUSKAS Violončelininkas, Valstybinio Vilniaus kvarteto artistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Valstybinės premijos, tarptautinių konkursų laureatas (spalio 17 d.)

Dainius PUIŠYS Choro dirigentas, dainininkas, LMTA Mišraus choro meno vadovas ir dirigentas (spalio 19 d.)

Zita KARINIAUSKIENĖ Choro dirigentė (spalio 26 d.)

Irena JASIŪNAITĖ Operos solistė (spalio 29 d.)

Registracija Registruojamasi užpildant dalyvio anketą, kurią rasite Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje www.muzikusajunga.lt Pastaba: būtina tiksliai nurodyti dalyvių pavardes ir paruoštų kūrinių sąrašą.

Drauge su anketa būtina atsiųsti dalyvių nuotraukas.

Užpildytas anketas ir nuotraukas iki 2015-08-20 siųsti el. paštu info@muzikusajunga.lt Stovyklos veiklos datos: • rugsėjo 3 dieną (ketvirtadienį) 15 val. numatoma Metodinė konferencija ir vyks stovyklos atidarymo iškilmės; • rugsėjo 4 dieną (penktadienį) ansamblių dalyvių registracija nuo 9 iki 10.30 val. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje (Kęstučio g. 6); • meistriškumo pamokos prasidės rugsėjo 4 d. 10.30 val. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje; • rugsėjo 6 d. (sekmadienį) stovyklos uždarymo iškilmės.

Kelione, nakvyne ir maistu rūpinasi patys dalyviai.

Svetainės www.birzai.lt nuorodoje „Turizmas“ galima rasti informacijos apie nakvynę ir maitinimą palankiomis kainomis. Teirautis: Rima Zuozienė, tel. 8450 32947, mob. tel. +370 612 84785.

Pažymėjimai apie kvalifikacijos kėlimą Pedagogus, pageidaujančius gauti Meninio ugdymo pedagogų kvalifikacijos tobulinimo centro pažymėjimą apie kvalifikacijos kėlimą Biržų tarptautinės kūrybinės edukacinės stovyklos meistriškumo pamokose, prašom apie tai pranešti rengėjams adresu info@muzikusajunga.lt iki rugpjūčio 20 dienos.

Pažymėjimo kaina 5 eurai.

Adresai klausimams ir konsultacijoms: Kūrybinės-edukacinės stovyklos meno vadovas prof. Petras Kunca, el. paštas p.kunca@gmail.com, tel. +370 610 07152 Projekto vadovė – Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, el. paštas audrone@muzikusajunga.lt, tel. +370 686 14066

www.muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 64