Mb 2015 9 10issu

www.muzikusajunga.lt

2015 SPALIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Birštono vasaros menų akademijos atspindžiai 2 p.

Adelė Galaunienė 20 p.

VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas 30 p. Šiame numeryje:

„TRAVIATA – 95“ Numeris su CD

S E N S I B I L E Viktorija ZABRODAITĖ (fleita/ flute) Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ (fortepijonas/ piano)

RĖMĖJAI Zigmas VILEIKIS Vytautas ZINKEVIČIUS Anglų filologijos katedra, VDU

LMSMBCD - 111 TT 57’13

Mel BONIS (1858-1937) Sonata fleitai ir fortepijonui / Sonata for flute and piano: 1. Andantino con moto 5’23 2. Scherzo. Vivace 2’02 3. Adagio 5’34 4. Finale. Moderato 3’56 Claude DEBUSSY (1862-1918) 5. „Siringė“ fleitai solo/ Syrinx for solo flute 2’55 Francis POULENC (1899-1963) Sonata fleitai ir fortepijonui/ Sonata for flute and piano: 6. Allegretto malinconico 4’08 7. Cantilena: Assez lent 3’59 8. Presto giocoso 3’50 Claude DEBUSSY (1862-1918) 9. „Džiaugsmo sala“ fortepijonui / L’isle joyeuse for solo piano 6’08 Paul TAFFANEL (1844–1908) 10. Fantazija „Francesca da Rimini“ fleitai ir fortepijonui/ Fantaisie Francesca da Rimini for flute and piano 7’31 François Borne (1840-1920) 11. Žėrinti fantazija „Carmen“ fleitai ir fortepijonui/ Fantasie Brillante a Carmen for flute and piano 11’41 TT 57’13 Garso režisierius / Recording engineer: Michailas OMELJANČUKAS. Dailininkas - dizaineris / Cover designer: Arvydas NEKROŠIUS. Fotografė / Photographer: Jogailė BUTRIMAITĖ. Įrašyta / Recording place: Birštono Kurhauzo koncertų salė / The Concert Hall of Birštonas’ Kurhaus. Prodiuserė / Producer Audronė ŽIGAITYTĖ

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

AT M I N I M U I

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotrauka

2015 SPALIS Nr. 9–10 (452–453) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8 sp. l. SpausdinoUAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

ATEINAME

Paulina Nalivaikaitė Skambančią vasarą prisimenant / 2 p.

Birštono vasaros menų akademijos atspindžiai

Almas Švilpa: „Lietuvoje jaunimas nėra išlepęs“ / 9 p.

Micheline Heyse: „Opera vis dar čia“ / 12 p.

Edvinas Minkštimas: „Muzika ir vaizdas vienas kitą gali labai papildyti“ / 14 p.

SUKAKTIS

Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė Adelė Galaunienė – pirmoji Lietuvos Violeta / 20 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Paskačimų saga / 24 p.

Zigmui Žukui – 90 / 29 p.

Ingrida Alonderė Suskambėjęs trigarsis / 40 p.

Berniukų ir jaunuolių chorui „Ąžuoliukas“ - 55

NAUJI LEIDINIAI

Vasara su Sapiegų dvaro muzika / 52 p.

TAI ĮDOMU...

Vytautas Čepliauskas Vasarvidžio nakties sapnas / 54 p.

STEBUKLINGAS MUZIKOS PASAULIS

Rasa Aukštuolytė Muzika priima visus / 56 p.

Justina Orlovskytė Vienuoliktoji „Trakų fanfarinė savaitė“ / 59 p.

Mindaugas Peleckis Sunkiosios muzikos gimimas Lietuvoje ir pogrindžio spauda / 60 p.

Romualda Butkevičienė Kad vasara neprailgtų... / 63 p.

Biržuose muzikavome, bendravome ir mokėmės / 65 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 68 p.

Apolinarui Likerauskui – 120 / 42 p.

Marius Šinkūnas Anatolijus Šenderovas: „Nemanau, kad jei publika mane pamils, bus tragedija“ / 50 p.

KRONIKA

Daiva Tamošaitytė Pianistų kalvė / 30 p.

VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas

Naujasis LNSO meno vadovas atvėrė naują koncertų sezoną / 38 p.

Daiva Tamošaitytė M. K. Čiurlionio festivalyje – Lukas Geniušas / 44 p.

FESTIVALIAI

Paulina Nalivaikaitė Jubiliejinio „Muzikinio banketo“ džiaugsmai ir rūpesčiai / 34 p.

„AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI

Rasa Aukštuolytė „Šio kolektyvo nekeisčiau į jokį kitą“ / 44 p.

Mindaugas Bačkus ir jo vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras – 2015 metų „Auksinio disko“ laureatai

PAŽINTIS

Justina Paltanavičiūtė Tarnystė grožiui ir gėriui / 47 p.

Muzikos barai / 1

Ateiname

Skambanèià vasarà prisimenant

Paulina NALIVAIKAITĖ

B

Muzikos barai / 2

Birštono vasaros menų akademijos atspindžiai

Martyno ALEKSOS nuotraukos

irštono gyventojai ar svečiai rugpjūčio 1–10 dienomis veikiausiai negalėjo negirdėti mieste sklindančių muzikos garsų – iš kurhauzo, Kultūros centro, „Eglės“ sanatorijos, Birštono menų mokyklos... Šias dešimt dienų Birštone jaunieji vokalistai, pianistai ir koncertmeisteriai tobulinosi garbių pedagogų ir atlikėjų meistriškumo kursuose. Be edukacinių užsiėmimų, Birštono vasaros menų akademijoje (BVMA) buvo intensyvi renginių programa – susitikimai, paskaitos ir, žinoma, koncertai, o besibaigiantį simpoziumą vainikavo rugpjūčio 8 ir 9 d. rodyta garso ir vaizdo instaliacija „Traviata 95“.

Kiekviena diena prasidėdavo meistriškumo kursais, kurie trukdavo iki pietų. Vokalistus dainavimo meno subtilybių mokė ryškūs solistai profesoriai Vladimiras Prudnikovas ir Vytautas Juozapaitis, didelę pedagoginę patirtį sukaupusi Vilniaus kolegijos docentė Eglė Juozapaitienė, Eseno muzikinio teatro solistas Almas Švilpa ir korėjietis San - Ky Kim (JAV). Užsukus į užsiėmimus būdavo akivaizdu, kiek daug dėmesio dirbant su jaunais dainininkais skiriama taisyklingam garso išgavimui, techniniams balso aparato veiksniams.

Pianistams paskaitas vedė svetur gyvenantys mūsų tautiečiai – Vašingtono aukštosios mokyklos profesorius Edvinas Minkštimas bei Hanoveryje įsikūręs Gintaras Januševičius, dėstytojų komandą papildė keleto aukštųjų JAV mokyklų pedagogas Nikita Fitenko. Visi jie turi savitą dėstymo metodiką, tačiau iš esmės paskaitose buvo justi techninių ir meninių problemų gvildenimo balansas. Dalyviai ypač gyrė G. Januševičiaus paskaitas, kurios buvusios išskirtinės teatrališkumo ir naratyvo elementų atskleidimu interpretuojant kūrinius.

Dviem koncertmeisterėms įgūdžius tobulinti padėjo profesorė Nijolė Ralytė, abi dalyvės turėjo nemažą krūvį akompanuodamos keliolikai vokalistų, paruošusių bent po keletą kūrinių. Netikėtai susirgus turėjusiai

Muzikos paslapčių ieškojome Birštono gamtos grožio ir žmonių fantazijos sukurtoje aplinkoje

dalyvauti trečiajai koncertmeisterei, merginoms teko kiek per didelis krūvis, kartais pritrūkdavo laiko kūriniams kokybiškai parengti. Vokalistų pamokose galbūt stigo tikslesnės organizacijos – dažnai didžioji dalis paskaitos būdavo skiriama įsidainavimo pratimams, o kūriniams likdavo mažai laiko. Pianistų užsiėmimai šiuo

požiūriu buvo puikiai organizuoti – kiekvienam dalyviui buvo skirta po dvi individualias pamokas su kiekvienu dėstytoju. Tačiau apskritai dalyviai buvo labai patenkinti meistriškumo kursais, galimybe per trumpą laiką padirbėti su trimis ar keturiais didelę patirtį turinčiais žymiais artistais ir pedagogais – iš skirtingų dėstytojų gaunamos skirtingos (galbūt net prieštaringos) pastabos skatino interpretacijos savitumo paieškas, siekį įveikti technines kliūtis.

Antroji dienos pusė būdavo skiriama gausiems renginiams. Po meistriškumo pamokų norintieji galėjo dalyvauti Marijos Simonos Šimulynaitės vedamuose scenos judesio užsiėmimuose (rugpjūčio 2–4 d.) bei Ahsano Nadeemo Sheikho jogos seansuose (rugpjūčio 6–9 d.). Pastarasis lektorius – pakistaniečių kilmės Vokietijoje gyvenantis jogos ir šokių mokytojas, sukūręs treniruočių sistemą specialiai atlikėjams, ypač naudingą vokalistams. BVMA dalyviai teigė, kad nieko panašaus iki tol netekę patirti, kad tai buvo labai specializuotos treniruotės.

Pirmąją BVMA pusę turėjo progą pakoncertuoti čia dalyvavę dėstytojai, o G. Januševičius dar skaitė

paskaitą apie koncertinės veiklos ir programos planavimą. Ši paskaita, kaip ir viešųjų ryšių specialistės Ninos Puteikienės paskaita, turėjo būti naudingos atlikėjams – juk šiandien menininkai privalo būti ir geri savo pačių vadybininkai. Meno profesijos atstovams ypač svarbų kultūrinių žinių bagažą plėtė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė paskaitoje-diskusijoje apie Lietuvos profesionaliosios operos raidą ir Giedrius Kuprevičius, pateikdamas įžvalgų apie kultūros ir technologijų sąveiką. Kultūros centro kavinėje vakarais turėjome progas susitikti su Modestu Pitrėnu ir Ieva Prudnikovaite bei viešnia iš Belgijos Micheline Heyse, anksčiau Belgijoje organizavusia intensyvius operos kursus jauniems vokalistams.

BVMA dalyvių koncertuose netrūko iš atlikėjų – ir vokalistų, ir ypač pianistų – sklindančios jaunatviškos energijos. Pianistai pasiekę aukštą profesionalumo lygį, skambina ir techniškai (žinoma, klaidų būta), ir meniškai įtaigiai. Tarp vokalistų buvo ir savo talentą jau skleidžiančių atlikėjų – turbūt neliko abejingų meistriškiems Agnės Stančikaitės pasirodymams, ir mažai patirties turinčių, neseniai pradėjusių mokytis dainuoti jaunuolių, dėl to muzikavimo kokybė įvairavo, tačiau, kita vertus, smagu, kad jaunieji turėjo ankstyvą galimybę pratintis prie scenos. Turint omenyje, kad tai jaunųjų renginiai, juose norėtųsi daugiau jaunatviškumo, koncerto forma galėtų būtų mažiau akademiška (juk tai vasaros akademija!).

Beje, atrodė, kad vokalistai ir pianistai – tarsi dvi atskiros stovyklos, nekomunikuojančios tarpusavyje.

Dalyvių koncertai būdavo atskiri (išskyrus paskutinį) – arba fortepijoninės, arba vokalo muzikos, ir toks atskyrimas galbūt lėmė, kad atlikėjai vieni į kitų koncertus beveik nevaikščiodavo. Be abejonės, vien jungtiniai koncertai taip pat nebūtų gerai, nebent jie turėtų ryškią koncepcinę ašį.

Beje, buvo liūdnoka regėti kontrastą – pustuštę pianistų vakaro salę ir anšlaginį vokalistų koncertą... Taip pat gaila, kad per finalinį koncertą puikiai skambinę pianistai sulaukdavo mažiau entuziastingo publikos įver-

tinimo už kai kuriuos dainininkus, dar ne visai vertus smarkių aplodismentų... Deja, publika kartais labiau vertina smagybę, o ne kokybę.

Visi renginiai buvo savaip patrauklūs, daugelis siejosi su šiųmetės akademijos tema „Teatrališkumas muzikoje“. Ji atsispindėjo pirmajame koncerte „Džiazas ir komedija“ (įgarsintas nebylus filmas), G. Januševičiaus ir E. Minkštimo rečitaliuose, A. Žigaitytės-Nekrošienės ir G. Januševičiaus paskaitose. Menine BVMA kulminacija ir puošmena tapo garso ir vaizdo instaliacija „Traviata 95“ (idėjos autorė A. Žigaitytė-Nekrošienė, režisierė M. S. Šimulynaitė, garso režisierius Giedrius Litvinas, vaizdo režisieriai Rimas Sakalauskas ir Donatas Norušis, scenografė Vita Eidimtaitė). Tai lietuvių profesionaliojo operos teatro 95-mečiui paminėti skirtas reginys su archyvinių įrašų muzika: skambėjo 1931 m. Kipro Petrausko ir Elenos Kardelienės balsai, 1955 m. įrašyti Kipro Petrausko, Vir-

Jau tradicija tampa simboliškai džiazuojanti BVMA koncertų pradžia. Šį kartą renginio temą „Teatrališkumas muzikoje“ atliepė senojo kino ir džiazo darna

tingų metų įrašus, kas leido patirti tos pačios muzikos interpretacijų savitumus; drąsi idėja paralelizuoti įvairių laikotarpių (netgi 1931 ir 2003 m.) atlikimą atliepė ir autorių idėją sugretinti praeitį (kultūrinį-muzikinį palikimą) su ateitimi (naujosios technologijos, inovatyvi meninė raiška). Be to, tai reta proga susipažinti su ryškiausiais lietuvių artistais, įkūnijusiais „Travia-

BVMA pabaigos akimirka: dalyviai, pedagogai, organizatoriai

gilijaus Noreikos ir Elenos Čiudakovos numeriai, 1959 m. įrašyti Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos bei Kosto Šilgalio balsai, 1988 m. Ramutės Tumuliauskaitės ir Algirdo Januto duetas, 2003 m. Julijos Stupnianek, Virgilijaus Noreikos, Vytauto Juozapaičio įrašytos arijos; šalia lietuvių atlikėjų nuskambėjo Marios Callas 1955 m. įdainuotas finalas. Ta pati arija čia ne kartą skambėjo sugretinant skir-

BVMA muzikinę programą papuošė Ričardo Sviackevičiaus vadovaujamas Vilniaus mokytojų namų akordeonų orkestras „Consona“

Muzikos barai / 3

Ateiname

Muzikos barai / 4

Specialybės pamokos, paskaitos, diskusijos ir koncertai – Birštono vasaros menų akademijos esmė Vladimiro Prudnikovo dainavimo pamokose Gintaro Januševičiaus pamoka Kompozitorės Audronės Žigaitytės paskaitadiskusija „Lietuvos profesionaliosios operos gimimas ir šiandiena“

BVMA sulauks dar daugiau gabių dalyvių – ir lietuvių, ir užsieniečių,

Martyno ALEKSOS nuotraukos

tos“ personažus, taigi – puiki edukacinė priemonė besidomintiems opera. Šviečiamąjį aspektą turi ir faktas, kad beveik visos (išskyrus finalines) arijos buvo atliekamos lietuviškai, kas šiuo metu nebepraktikuojama. Ypač jaunajai kartai tai yra galimybė patirti, kaip skamba opera, dainuojama lietuvių kalba, pasvarstyti abiejų sistemų (t. y. originalo ir išversto teksto) pranašumus ir trūkumus.

Be abejo, didžiulį paveikumą instaliacijai teikė vizualioji pusė: neperkrautą scenovaizdį sukūrė skėčiai, taurių ir žmonių figūrų formos statiniai, plokštės, ant kurių rodytos vaizdo projekcijos. Šios daugiausia grįstos simbolių kalba, kiekvieno muzikinio numerio metu skirtingas vaizdinys atliepdavo skambančią muziką. Toks asketiškas principas „viena arija – vienas įvaizdis“ kiekvienam numeriui suteikė idėjinio grynumo ir lyg įsimbolino tuo metu skambančią ariją.

Instaliacija „Traviata 95“ skatina prisiminti mūsų kultūros medžio didžiąsias šakas – operos teatro įsteigimą, garbiausius atlikėjus, klestėjusią (ir tebeklestinčią) dainavimo mokyklą, pasvarstyti apie priešybių (skirtingų laikotarpių, skirtingų kalbų, skirtingų kultūrų) sąveikas. Galiausiai – nebijoti novatoriškai pažvelgti į tai, kas mumyse įsišakniję kaip tradicija: „Traviata“, kuri visuotinai laikoma klasika, o Lietuvoje – ir profesionaliojo operos teatro bei ilgą laikotarpį Naujųjų metų sutikimo simboliu, šioje instaliacijoje keičia žanrą (iš operos transformuojasi į instaliaciją), praranda tradiciškai suvokiamo vientiso, konkrečių atlikėjų kuriamo spektaklio prasmę (tas pačias partijas dainuoja skirtingi atlikėjai iš skirtingų laikotarpių), išgrynina muzikos prasmes (lieka pagrindinės arijos, lydimos jas įsimbolinančių objektų-vaizdinių).

Birštono vasaros menų akademijoje jauniesiems artistams suteikiamos puikios sąlygos tobulėti profesiškai ir kultūriškai, svečiams – džiaugtis talentinga jaunąja karta. Gausus renginių pasirinkimas džiugina įvairove ir kokybe. Nuostabi Lietuvos vieta – Birštono kurortas – įkvepia ir mėgavimuisi poilsiu, ir harmoningam darbui. Reikia tikėti(s), kad ateityje

toliau puoselės ir atlikėjų, ir publikos edukaciją, skatins kūrybinę bendrystę ir sulauks deramos pagalbos ir paramos iš rėmėjų, kad ši šviesi idėja galėtų laisvai ir nevaržomai skleistis be jokių kliūčių. n Apie kultūros ir technologijų sąveiką kalbėjo kompozitorius Giedrius Kuprevičius Su BVMA aktyviaisiais dalyviais dirba N. Fitenko, A. Švilpa, N. Ralytė, E. Juozapaitienė, scenos ir dainavimo patirtimi dalijasi V. Juozapaitis Viešųjų ryšių specialistės Nikos Puteikienės paskaita Ahsanas Nadeemas Sheikhas pats demonstravo kūno plastiką ir BVMA dalyvius mankštino menininkams būtinais atpalaiduojančiais pratimais

Muzikos barai / 5

Ateiname

Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Šių metų Birštono vasaros menų akademijos intriga – projektas „Traviata 95“. Kokia pagrindinė jo idėja?

Audronė ŽigaitytėNekrošienė: „Durys visiems atviros“ – Šiais metais vyko jau trečioji Birštono vasaros menų akademija. Joje buvo laukiami norintys pasitobulinti jaunieji talentai, pedagogai, muzikos mylėtojai.

Kurių sulaukėte daugiau: moksleivių, studentų ar pedagogų?

– Pirmiausia turėčiau pasakyti, kad mūsų yra labai daug. Tai išskirtinis Birštono vasaros menų akademijos bruožas. Tačiau viso to nebūtų be Birštono merės Nijolės Dirginčienės palaikymo. Būtent ji suformulavo labai gražų teiginį, kad šio projekto siekiamybė – kartų sugyvenimas. Jai pasirodė patrauklu, kad visi užsiėmimai vyksta atvirai, kiekvieną sekundę mes galime būti stebimi. Tas atvirumas lemia, kad mes negalime prognozuoti tikslaus dalyvių skaičiaus. Todėl akademijoje esti keletas sąvokų – aktyvusis dalyvis (jų skaičius baigtinis), pasyvusis dalyvis, pedagogas ir svečias.

Pasyvusis dalyvis turi stebėtojo teises, po renginio gauna kvalifikacijos pažymėjimą. Svečiai – vienaip ar kitaip su mūsų bendruomene susiję nariai ar bičiuliai, jų skaičius negali būti ribojamas, nes bičiulystė negali būti ribojama. Tai kaip atviros durys, kur atvykti gali visi – nėra nei amžiaus, nei valstybės cenzo.

– BVMA programa kasmet būna vis kitokia, papildyta naujais užsiėmimais.

Gal patys dalyviai prašo kitąmet įtraukti į programą ką nors konkretaus?

– Dalyvių pageidavimu mes pratęsėme renginio trukmę nuo 7 iki 10 dienų. O visa kita atsiranda pagal poreikį. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje jaunas muzikas negali sau leisti turėti aptarnaujančio personalo, kuris padėtų jam kelio pradžioje, todėl mūsų akademijoje atsirado viešųjų ryšių užsiėmimai ir paskaitos. Čia labai svarbi ir menų sintezės idėja, dėl ko ir vadinamės ne muzikos, o menų akademija. Džiaugiuosi, kad pavyksta burti entuziastų grupę, kuri gali padėti mums išraiškos priemonių srityje. Viena tokių išraiškos priemonių – naujosios technologijos. Joms mene neretai trūksta koncepcijos, turinio, emocinių išgyvenimų, o būtent tai valdo mano karta. Mums, savo ruožtu, trūksta raiškos naujumo, to, kas būtų patrauklu ir įdomu šiandieniniam jaunam žmogui. Taigi tokiu būdu siekiame gretinti praeitį su dabartimi.

Muzikos barai / 6

– Šiais metais minėsime 95-ąsias mūsų profesionaliosios operos metines. Aš niekada anksčiau nesusimąstydavau apie ištakas, kol neįvyko tas man ir šiandien nuoskaudas keliantis faktas – buvo nutraukta 82 metus trukusi „Traviatos“ naujametinė tradicija. Štai jau 12 metų (nuo 2003) mes neturime šios tradicijos, o šiemet mūsų profesionaliajai operai sukanka 95 metai. Kartais susimąstau, kas būtų buvę, jeigu tada, kai pirmą kartą buvo pastatyta „Traviata“, būtų nueita kitu keliu? O buvo diskutuojamos dvi galimybės: atsivežti operą iš Varšuvos ar Berlyno arba kurti kuklesnį, bet savą teatrą. Tuometiniai vadybininkai labai palaikė pirmąjį variantą, kadangi jaunai Lietuvos valstybei tai būtų buvę pigiau ir paprasčiau – į Kauną atvežamas visiškai parengtas spektaklis, o klausytojams lieka ateiti ir džiaugtis. Tačiau mūsų muzikai paprieštaravo tokiai idėjai. Jiems visiems privalome statyti paminklus – jeigu ne aikštėse, tai širdyse – už tai, kad jie pasuko kuklesniu, tačiau savo profesionalaus meistriškumo ugdymo keliu. Visa tai jaunos valstybės sostinę paskatino turėti orkestrą, chorą, dirigentą – visą infrastruktūrą, kuri kaip ledkalnis į viršų iškelia solistus. O geresnio veikalo nei „Traviata“ negalėjo būti. Ši paprastutė, tačiau G. Verdi krauju parašyta opera negali nejaudinti. Net jeigu kartais ir ne taip gerai atliekama, ji turi tokią stiprią emocinę išraišką, klausytojui palieka didelį įspūdį. Štai toks mūsų profesionaliosios operos gimimas. Dar vienas momentas, kuriuo verta džiaugtis, – nė viena profesionalioji opera jokioje valstybėje nėra gimusi gruodžio 31 d., tad šią atsitiktinumo mums padovanotą dieną turime vertinti ir švęsti.

Aš vis mėginu analizuoti, kodėl pati įsimylėjau operos žanrą. M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi skambinti fortepijonu, tačiau nuo 10 metų pamilau operos teatrą ir svajojau iš jo niekada neišeiti. Kai dar nebuvau buvusi operos teatre, girdėdavau, kaip ravėdama daržus mano močiutės kaimynė dainuodavo Žermono ariją. Kodėl? Kodėl opera labai greitai tapo prestižu, ir iš kaimo žmonės veržėsi į operos teatrą? Todėl, kad operą jie girdėjo lietuviškai, galėjo atkartoti tai, ką girdi, ypač kai ta muzika yra G. Verdi. Kaip galima kartu nepadainuoti užstalės dainos, Žermono arijos ar Hercogo dainelės? Tai savaime į ausį įkrentančios melodijos, o dar kai skamba ir lietuviškas žodis...

Per pastaruosius 12 metų „Traviata“, gal, tiksliau, išskirtinės jos prasmės, traukiasi užmarštin ir šiandien jaunam žmogui ji jau nebesako tiek daug. Tad ir norisi priminti mūsų profesionaliosios operos gimtadienį, tuo labiau kad už 5 metų minėsime šimtmetį. Dėl to projekto pavadinimas – „Traviata 95“.

Imtis šio projekto mane paskatino suvo-

kimas, kad jau mažai kas atkreipia dėmesį į visą lietuviškąją „Traviatos“ patirtį, į mūsų operą-talismaną. Rengdama projektą nemažai laiko praleidau garso įrašų archyvuose ir pastebėjau paradoksą, kad per visus tuos metus, kai operos buvo atliekamos lietuviškai, nepavyko įrašyti „Traviatos“ taip, kad galėtume šiandien išleisti kompaktinę plokštelę.

Yra tik įrašų nuotrupos. Nėra net legendinio Elenos Čiudakovos ir Virgilijaus Noreikos dueto įrašų... To jau nebeatkursime, todėl kilo mintis sugretinti nuostabias skirtingų įrašų akimirkas viename montaže – čia girdime ir Kiprą Petrauską, ir Virgilijų Noreiką, ir Kostą Šilgalį, ir Vytautą Juozapaitį. Šiandien mes jau labai dažnai negalime sau skirti 45 minučių tiesiog ramiai atsisėsti ir paklausyti įrašo. Labai skubame, esame užsiėmę. Taigi mėginome sukurti atmosferą, meninę išraišką, kuri atgaivintų vertingus archyvinius įrašus.

– Kas skatina toliau tikėti vasaros menų akademijos idėja?

– Labai gerai, kad mes pirmą kartą gavome paramą, tai paskatino nesustoti. Būtent vasaros akademijos pirmųjų metų sėkmė ir ypač jaunimo reakcija tapo didžiausiu impulsu. Taip pat jau trečius metus instrumentai į BVMA atvažiuoja iš mūsų partnerio Vytauto Didžiojo universiteto. Be universiteto pagalbos negalėtume taip sėkmingai dirbti. Ir Birštono savivaldybė, Birštono kultūros centras, Birštono menų mokykla, „Eglės“ sanatorija yra tos įstaigos, kurių dėka visa tai gali vykti.

Vladimiras Prudnikovas: „Kiekviena pamoka – naujas iššūkis“ – Kuo darbas čia, Birštono vasaros menų akademijoje, skiriasi nuo Jūsų įprasto darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Čia sudarytos puikios sąlygos, atvyksta daug jaunų gabių žmonių. Suvažiuoja tie, kurie žino, ko siekia, nori tobulėti. Visa tai suteikia labai daug teigiamų emocijų ir jėgų. Čia dalyviai išmoksta daug naujų kūrinių, pasirodo publikai – kai kam tai būna pirmas kartas.

Ne mažiau svarbus bendravimas, buvimas kartu, susitikimai, koncertų aptarimai ir t. t.

Aš labai džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau susidomėjimo sulaukiame – į

meistriškumo kursus jauni atlikėjai atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Daug mokytojų, jaunų žmonių ateina tiesiog pasižiūrėti, kas yra muzika, dainavimas, atlikimo menas. Šis susidomėjimas nėra nepagrįstas, nes Lietuvoje turime daug garsių dainininkų. Kiekvienas susitikimas, kiekviena pamoka Birštono vasaros menų akademijoje yra vis naujas iššūkis, patikrinimas. Kasdien vyksta koncertai, buvimas scenoje – taip pat labai didelė ir reikalinga pamoka. Už uždarų durų galima dainuoti labai gražiai, tačiau jeigu dainininkas nepratina savęs prie publikos ir scenos, tai yra tik dalis siekiamo rezultato.

– Ar dešimties dienų pakanka?

– Žinoma, pusantro mėnesio būtų geriau, tačiau dešimt dienų irgi nemažai. Jeigu skaičiuosime, kad specialybės paskaitos LMTA vyksta 2–3 kartus per savaitę (kai kur užsienyje – tik kartą), tai dešimt pamokų per tokį laikotarpį yra daug. Tai kartu ir intensyvus darbas, ir poilsis.

mokyti ne dainuoti, o būti šalia muzikos, valdyti instrumentą, mokyti kalbų, vėliau solfedžio, muzikos teorijos, harmonijos. O bel canto stiliaus pradėti mokyti tada, kai baigiasi mutacijos laikotarpis. Tiek mergaitėms, tiek berniukams yra taip pat – geriausia pradėti nuo 15–16 metų. Prieš tai jau reikia mokėti groti, valdyti instrumentą, nes renkantis šią specialybę tai labai svarbu. Tačiau dabar neretai tenka susidurti su studentais, kurie, atrodo, groja kojomis, nežino abėcėlės. Kaip galima skaityti knygą, jei nepažįsti raidžių?

Galima pradėti mokyti ir anksčiau, tačiau siūlyčiau vengti dainuoti ir kuo mažiau kištis į vaikų fiziologiją. Kai vaikams pradeda „statyti“ balsus, tai jau pražūtis.

– Kokį posakį dažniausiai kartojate studentams?

– Šaunuolis arba šaunuolė.

– Į Birštono vasaros menų akademiją atvažiavo ir vyresnių, ir labai jaunų, pradedančių muzikų, yra ir sopranų, ir bosų. Ar dainavimo technika visiems balso tipams yra vienoda? Ar esti skirtumų, ar vis dėlto egzistuoja bendrieji, fundamentalūs dainavimo dalykai, kurių gali mokyti tiesiog geras pedagogas?

– Anksčiau buvo manoma, kad sopranas turi mokytis tik pas sopraną, bosas – pas bosą, tenoras – tik pas Virgilijų Noreiką ar Kiprą Petrauską. Tačiau tai nėra teisinga – dainavime tiesa yra viena. Dabar pasaulyje vyrauja labai ištvermingo, aktyvaus dainavimo tendencijos, ilgų distancijų išlaikymas, ir tai gana sudėtinga. Anksčiau būdavo solistų, kurie puikiai dainuodavo pirmas tris minutes, tačiau ketvirtąją jau nieko negalėdavo parodyti. Dažnai sakoma, kad jei dainininkas neturi plataus diapazono, jis tinkamas kameriniam žanrui. Tačiau tiek kameriniam, tiek operiniam (net ir popmuzikos) dainavimui reikia turėti instrumentą. Kiekvienas dainininkas turi unikalų balsą, ir mūsų, pedagogų, uždavinys – atskleisti tą unikalumą. Čia ir gimsta ta viena tiesa: kiekvienas turi parodyti būtent savo, o ne mano, jūsų ar Noreikos, balsą. Apie vokalo meną ir techniką parašyta tūkstančiai knygų, tačiau dainavimo mokytoju netampama perskaičius net ir daugybę tokių knygų. Kiekvienam dainininkui turi būti parašyta atskira knyga – toks privalo būti ir pedagogo požiūris. Visai nesvarbu, ar tai estradinis, ar džiazo kūrinėlis, romansas ar liaudies daina – viskas turi būti atliekama skambiu balsu su atrama bei plačia tembrine palete. Ta linkme mes ir dirbame.

– Pianistui ar smuikininkui pradėti mokytis groti rekomenduojama kuo anksčiau. Kada vaiką reikia pradėti mokyti dainuoti?

– Lygiai taip pat – nuo 3–4 metų. Tačiau

tokį „dirigentišką“ pradą.

– Kuo skiriasi metodika mokant studentą akompanuoti?

– Akompanuodamas turi labai gerai, intuityviai jausti kitą žmogų, jo buvimą šalia, mąstymą, net alsavimą. Tu esi nebe vienas – tai pagrindinis dalykas.

– Ne tik vokalo pedagogas, bet ir prie fortepijono sėdintis žmogus dainininkui labai svarbus, nes pastebi ir pasako daug muzikinių detalių. Turbūt ir Jūs vokalistams daug padedate. Ko dažniausiai reikia pamokyti jauną, mažiau patirties turintį solistą?

– Per tiek metų būnant ne tik V. Prudnikovo, bet ir daugelio kitų dainininkų klasėse, koncertuojant su jais, teko pasisemti labai daug žinių, suprasti, kokios pagalbos gali reikėti.

Negaliu patarti vokalo klausimais – kaip kvėpuoti, kaip formuoti garsą, – nes pati nedainuoju. Tačiau daug dėmesio skiriu muzikinei minčiai, frazavimui, garso švarumui, intonavimui, tarimui.

– Birštono vasaros menų akademijoje apsilankė ir Jūsų dukra Ieva Prudnikovaitė. Tačiau ji nesimokė nei pas Vladimirą Prudnikovą, nei Jūs dirbote su ja kaip koncertmeisterė. Ar taip specialiai pasirinkote?

Nijolė Ralytė: „Akompanuodamas turi labai gerai jausti kitą žmogų“ – Esate viena labiausiai patyrusių koncertmeisterių Lietuvoje, daug studentų išleidote, koncertavote su daugeliu artistų. Ar koncertmeistere tapote atsitiktinai, ar sąmoningai tai pasirinkote?

– Manau, kad ne tik sąmoningai pasirinkau, bet ir taip susiklostė aplinkybės. Mano tėvelis buvo muzikantas, subūręs ne vieną chorą.

Kai pradėjau mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir vasaromis grįždavau namo, jis mane pasisodindavo prie choro, jau aštuonerių metų akompanuodavau. Matyt, nuo mažų dienų tai man buvo prie širdies. Tiesa, meno mokykloje turėjau puikų pedagogą, kuris gebėjo sudominti ansambliniu grojimu. Dar antrame studijų Muzikos akademijoje kurse mano pedagogė Erika Dineikaitė, turbūt matydama mano susidomėjimą šia disciplina, pasakė, kad operos studijoje reikalingas koncertmeisteris, ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Pradėjau groti operos studijoje, ten turėjau galimybę dirbti su puikiausiais dirigentais – J. Aleksa, V. Viržoniu ir kitais, kurie tuo metu dirbo operos teatre. Man iki šiol įdomiausia groti orkestrinę faktūrą. Gavau

– Pirmiausia mes, kaip turbūt visi muzikantai, pradėjome nuo to, kad „mūsų vaikas tai jau tikrai muzikanto keliu neis“. Patys patyrę, kokia tai sudėtinga specialybė, kainuojanti daug fizinių, emocinių ir psichologinių jėgų, sąmoningai dukros į muziką nekreipėme. Tačiau nuo trejų metukų mes ją vesdavomės į Muzikos akademiją, kolegos juokaudavo, kad pradėjusi eiti į mokyklą ji jau buvo baigusi keturis akademijos kursus. Turbūt jos pasąmonėje liko suvokimas apie muziką. Nors ji tuo metu žaisdavo, tačiau vis tiek girdėdavo muziką, studentams sakomas pastabas. Ne veltui sakoma, kad ką vaikui įdėsi pirmaisiais gyvenimo metais, tą jis ir turės. Paskui Ieva puikiai baigė Salomėjos Nėries mokyklą ir galėjo studijuoti bet kur. Tačiau jau anksčiau grįžę namo kartais girdėdavome ją pasileidus įrašus ir kartu dainuojant. Per stojamuosius egzaminus mes ją išgirdome pirmą kartą. Jai studijuojant labai mažai kišomės į jos dainavimą, balso formavimą. Jos pedagogė buvo prof. Regina Maciūtė.

– Ar Jums svarbu emocinis, žmogiškas ryšys su savo studentais?

– Labai svarbu. Galiu pasidžiaugti, kad su studentais man sekasi bendrauti. Kartais tenka pamoką praleisti ne tiek grojant, kiek kalbantis, nes jauni žmonės turi įvairių – ir gyvenimiškų, ir profesinių – klausimų, kuriuos reikia aptarti. Taigi su savo studentais aš palaikau labai glaudžius ryšius.

Muzikos barai / 7

Ateiname

Vytautas Juozapaitis: „Akademija – tarsi muzikų rekolekcijos“

– Pirmą kartą dalyvavau kūnu, tačiau mintimis ir siela buvau nuo pat pradžių, nes daugelį metų teko būti LMS tarybos nariu, kur ir gimė ši graži idėja. Apie BVMA buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų, ir man atrodo, kad šis brendas jau skamba. Čia įdomu vien todėl, kad niekas nežino, kas bus, ir tas improvizacinis momentas mane žavi. Aš negalėjau sulaukti dienos, kada čia pateksiu. Tiesa, dalyvavau kitomis sąlygomis ir teisėmis – ne kaip pedagogas, o kaip svečias. Vis dėlto tos pora dešimčių metų, mano praleistų scenoje, niekur nedingo, tad malonu pasidalinti žiniomis su kuo nors, kam tai įdomu. Buvo džiugu būti šalia prof. V. Prudnikovo, kurio mokinys aš pats buvau.

Pavadinimas „akademija“ skamba gana formaliai, o tai yra muzikų šeimos susibūrimas – senų, naujų, jaunų, patyrusių, pagyvenusių kolegų suvažiavimas į vieną vietą ir pasidalinimas gerąja žinia. Savotiškos muzikų rekolekcijos, kurių analogo šiandien Lietuvoje aš nežinau. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad mano iniciatyva į renginį atvažiavo Micheline Heyse – Europos operos ir vokalo meno centro steigėja ir ilgametė vadovė. Šis centras dabar jau sustabdęs savo veiklą, bet tai buvo būtent ta vieta, kur 1992–1993 m. man teko paragauti vakarietiškos vasaros akademijų atmosferos. Po studijų Vilniuje man tai buvo naujas impulsas, spyris, kelio į tarptautinę areną pradžia. Su šia garbia moterimi atvyko ir kitas svečias – Vokietijoje gyvenantis pakistanietis Ahsanas Nadeemas Sheikhas, kuris yra ne tik rytietiško šokio specialistas, atlikėjas, bet ir sertifikuotas jogos treneris. Tokia „mišrainė“ (gerąja prasme) leidžia suvokti, kas yra kūryba, menas, vokalas, draugystė, supratimas ir vienybė.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Šiais metais Jūs pirmą kartą dalyvavote Birštono vasaros menų akademijoje, kur dalijotės gerąja patirtimi.

Atskleiskite, kokia ta geroji patirtis?

Almo Švilpos prigimtinis aktorinis meistriškumas skleidžiasi ne tik scenoje, bet ir pamokose

Muzikos barai / 8

Almas Ðvilpa: Lietuvoje jaunimas nëra iðlepæs JAU BENE DU DEŠIMTMEČIUS ESENO MUZIKINIAME TEATRE (VOKIETIJA) PAGRINDINES BOSO PARTIJAS ATLIEKANTIS ALMAS ŠVILPA NEPAMIRŠTA IR SAVO GIMTOSIOS ŠALIES – GRĮŽTA ČIA NE TIK PROFESINIAIS TIKSLAIS, BET IR ATOSTOGŲ. ANTRĄ VASARĄ IŠ EILĖS A. ŠVILPĄ SAVO SŪKURIN ĮTRAUKĖ BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA.

jį suprasti, juo pasitikėti, suvokti, ko iš jo norima. Būti mokytoju – sunkus darbas, tačiau ne lengviau būti ir studentu: dirbti, reikalauti iš savęs to paties, ko reikalauja dėstytojas. Dainuodamas pedagoginiam darbui negaliu skirti daug laiko, bet vis dėlto turiu privačių studentų. Vokietijoje su žmona įkūrėme savo dainavimo studiją, į ją ateina ne vien profesionalai.

Vokietijoje žmonės labai mielai muzikuoja, lanko chorus.

– Birštone dalinatės patirtimi su jaunais, dar besimokančiais atlikėjais. Kiek Jums pačiam buvo svarbūs pedagogai?

– Nors dabar atostogos, tačiau, pažvelgęs į pastaruosius metus, kaip juos apibūdintumėte?

– Vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių – susitikimas su prof.

Vladimiru Prudnikovu. Tai buvo labai seniai, pirmą kartą jį pamačiau dar mokydamasis „šimkinėj“ (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija. – Red.), kai 1988 m. jis ten surengė koncertą moksleiviams. Tada sėdėjau ir galvojau: „Aš mokysiuosi pas jį arba nesimokysiu niekur.“ Studijas pas maestro pradėjau 1990 m., taigi dabar nuo to laiko praėjo jau 25 metai. Dainininko specialybėje pedagogo ir studento susitikimas labai svarbus. Studentas turi atitikti pedagogą,

– Metai nuo 2011-ųjų buvo labai intensyvūs, dainavau daugelyje įdomių pastatymų. Paprastai visi metai agentūrų suplanuojami taip, kad dainininkas „nesėdėtų“. Mes, dainininkai, esame kaip sportininkai – jeigu nejudame, nedainuojame, tuomet prarandame kvalifikaciją. Eseno teatre aš dainuoju dvidešimt spektaklių per metus, o kitu laiku pats galiu spręsti, ką darysiu, galiu dirbti kituose teatruose.

– Teatras saugo savo atlikėjus?

– Kai būdamas jaunas atėjau į teatrą, neturėjau jokio limito. Ir dabar

dauguma jaunų dainininkų dainuoja tiek, kiek jiems užrašoma. Tai pavojinga. Tačiau einant metams požiūris keičiasi, teatras žino, kad jei nebus sudarytos norimos sąlygos, solistas išeis į kitą teatrą, o jo prarasti nenori. Taigi yra sudaromos tinkamos sąlygos dirbti.

– Kodėl pasirinkote Eseno muzikinį teatrą?

– Eseno teatras ieškojo pradedančiojo boso. Patekau tarp 15 bosų, dainuojančių tas pačias arijas, ir man pasisekė gauti vietą. Labai džiaugiuosi sutikęs tokį žmogų kaip tuometinis Eseno teatro vyriausiasis dirigentas, kuris visiems mums buvo kaip tėvas, kuris prižiūrėdavo, bardavo, reikalaudavo, tačiau visada padėdavo. Jis vienas pirmųjų man pasakė, kad aš būsiu bosas-baritonas, bet tam reikia ilgų darbo metų. Tik todėl, kad sutikau tokį žmogų, šiame teatre ir išbuvau tiek metų, ir to visiškai nesigailiu. Vokietijoje priimtas įstatymas, kad išdirbus viename teatre 15 metų, jo niekas nebegali atleisti. Žinoma, ši sąlyga labai patogi – žinau, kad turiu nuolatinę darbo vietą geromis sąlygomis.

– O kaip kūrybinės ambicijos? Ar esate galvojęs apie didžiąsias scenas?

– Esu dainavęs ir dideliuose teatruose, o ambicijos... Mano ambicijos yra savo vaidmenis atlikti taip gerai, kad, pavyzdžiui, pasileidus Votano ar Olando partijų įrašus, jie man pačiam patiktų, bet iki to dar toloka.

Pasaulyje yra daug dainininkų, kurie nuvilia savo profesionalumo lygiu, o perskaičius jų biografijas, kur ir ką jie dainuoja, negali tuo patikėti. Darbą visų pirma reikia atlikti gerai.

– Recenzijose pabrėžiama Jūsų personažų išmintis ir gylis. Kas Jums svarbu rengiantis vaidmeniui ir jį atliekant?

– Turbūt reikia pradėti nuo to, kad kai man buvo 25 metai, mano pasaulėžiūra buvo visiškai kitokia nei dabar. Kai kurie klausimai ar sprendimai atrodė visiškai paprasti, nekėlė jokių abejonių, aš maniau, kad vienoje ar kitoje situacijoje elgiuosi teisingai ir kitaip būti nė negali. Jeigu dabar grįžčiau į tuos metus, galbūt į tuos pačius klausimus atsakyčiau visiškai kitaip. Nieko ypatinga – tai tiesiog vadinama branda. Man jau 44

Muzikos barai / 9

Ateiname metai, jau galiu prisiliesti prie tokių vaidmenų kaip Votanas – aukščiausias dievas, turintis 9 dukras, nes aš jau pats turiu vaikų ir suprantu, ką tai reiškia. 44 metų Votanas vis dėlto dar labai jaunas, manau, kad po 10 metų būsiu dar labiau subrendęs šiam vaidmeniui, turėsiu dar daugiau patirties, santūrumo.

– Kaip pajusti, kad jau atėjo laikas atlikti vieną ar kitą kūrinį? Kad galimybės, branda tai jau leidžia?

– Jauni nori visko ir dabar pat. Bet, ačiū Dievui, yra žmonių, kurie jiems pasako: „Vaikeli, palauk, iš pradžių mes padainuosime liaudies dainą, paskui vokalizę, tada paprastesnę ariją, o po keleto metų ir ką nors rimtesnio.“ Tai kaip laiptukai, kuriuos reikia įveikti nuosekliai, vieną po kito.

– Ar šiandien lengva lipti po laiptuką? Įsivaizduoju, kad radus talentą galima norėti jį labai greitai išnaudoti.

– Taip, ir man yra tekę matyti daug tokių pavyzdžių, kai daug žadantys, puikius balsus turintys žmonės daro labai staigią karjerą, dainuoja visur ir viską, o po penkerių metų jų nebegirdėti. Jei aš 30-ies metų pirmiausia būčiau dainavęs Olandą, šiandien, ko gero, jo jau nebedainuočiau, nes paprasčiausiai nebegalėčiau. Vienas geras su vokalistais dirbantis pianistas man yra pasakęs: „Dainininkas yra kaip boksininkas. Jeigu boksininkas boksuojasi ne savo svorio kategorijoje, jis tai supranta labai greitai, bet dainininkas užtrunka ilgiau. Boksininkas atsikels, jam kelias dienas skaudės galvą, tačiau jis grįš į ringą, o dainininkui gali būti ir per vėlu.“ Todėl žmonės, kurie myli savo darbą ir iš tiesų nori būti scenoje, gerai pagalvoja, ar jiems verta žengti tam tikrą žingsnį, ar dar per anksti. Tad ir aš sakau, kad dar nesu pasiruošęs dainuoti vien tik Wagnerį ar R. Straussą.

Tačiau esu labai laimingas, kad galiu dainuoti Mozartą ar Händelį, nors ir nesu labai geras tų partijų atlikėjas. Žmogus, kuris dainuoja Wagnerį, negali taip pat gerai atlikti Mozarto ar Händelio.

– Wagneris šiuo metu Jums turbūt svarbiausias kompozitorius?

– Aš apskritai mėgstu vokišką muziką, man patinka vokiškai dainuoti.

Taip, ši muzika labai nepatogi atlikti,

Muzikos barai / 10

tačiau ir mano balso tembras ne visai „itališkas“, sakyčiau, daugiau pritaikytas vokiečių muzikai.

– Neretai tenka išgirsti mitų apie solistų konkurenciją operos scenoje. Ar Jums tenka ją patirti?

– Manau, kad konkurencija skatina profesionalumą. Į Vokietijos teatrus atvažiuoja žmonių iš viso pasaulio ir, nors teatrų daug, ir dainininkų kiekvienais metais daugėja. Pasižiūrėti į kolegą, kurį nors vaidmenį atliekantį geriau už mane, nėra pralaimėjimas.

Galbūt vieną dieną aš už jį dainuosiu geriau.

– Kaip reaguojate į diskusijas apie operos gyvybingumą šiandien? Ar opera nėra sustabarėjęs žanras?

– Opera apskritai nėra grynas žanras, tai – menų menas. Šiais laikais daugybė gabių režisierių stengiasi operą išjudinti ir kai kada imasi ne visai priimtinų veiksmų. Dabar operą stengiamasi parodyti kaip nors kitaip, ne tik kaip scenoje ariją dainuojantį tenorą, nes tai jau nebėra įdomu.

Taigi operų režisieriai stengiasi neatsilikti, eiti kartu su laiku.

– Šiandien operoje labai svarbus režisierius ir jo sprendimai. Kur yra ta riba, kas dar leistina klasikinės operos pastatyme, o kas ne?

– Daug režisierių tą ribą peržengia dėl talento trūkumo. Tačiau tai matyti ne tik operos pasaulyje. Jeigu popmuzikos pasaulyje kokia nors „diva“ praranda kitų susidomėjimą, ji sukelia skandalą ir visas pasaulis iškart reaguoja. Tai reklama, kuri primena apie jos buvimą. Taip pat ir operų režisieriai: jeigu jie nėra talentingi, neturi idėjų, imasi gudrybių – geriau blogai, provokuojančiai, negu niekaip. Tada kritikai juos keikia visose laidose ar žurnaluose, tačiau juos kviečia dar didesni teatrai. Galbūt ir teatrams tokios sensacijos labai reikalingos, dėl to tokie režisieriai ir turi paklausą. Dainininkas gali pasakyti, kad vienų ar kitų dalykų nedarys, tačiau tuomet jam teks atsisakyti visos partijos, kuri galbūt pastūmės jį laipteliu aukštyn. Tuomet tiesiog užmerki akis ir išgyveni.

– Ar dažnai tenka leistis į kompromisus?

– Taip, yra tekę dalyvauti tokiuose pastatymuose, kur, pavyzdžiui, Vota-

nas pradeda operą nuo lytinio akto su trimis mergaitėmis. Tai pigus triukas, kai režisierius negali nieko daugiau pasiūlyti. Bet jo valia, tokį pastatymą jis nori matyti.

– Lietuvoje dažniausiai būnate vasarą ir trumpai. Ar spėjate pasidomėti, kas vyksta Lietuvos operos scenoje?

– Fragmentiškai. Išvysti tenka galbūt mažiau, girdėti – daugiau. Aš turiu galimybę įspūdį susidaryti pats, nes esu nuolat kviečiamas į LNOBT. Aišku, dar yra išlikusių tokių grandų kaip Sigutė Stonytė ir kiti. Man su jais dainuoti garbė. Teko dainuoti Votaną, kai mano dukros Brunhildos vaidmenį atliko Irena Milkevičiūtė – asmenybė ir dainininkė, kurią, būdamas studentas, stebėdavau pražiota burna. Man tai labai didelė laimė.

– Kokį įspūdį paliko studentai, su kuriais dirbote Birštono vasaros menų akademijoje?

– Kai kuriais aš tikrai buvau sužavėtas – kaip jie patobulėjo, koks jų noras dirbti. Tai veržlus jaunimas. Dar pastebėjau, kad Lietuvos jaunimas nėra toks išlepęs, išglebęs kaip Vakaruose. Ten patogiau, jie viską nori lengvai gauti, ten nėra žūtbūtinės kovos.

– Ar ir mene tą patį pastebite?

– Taip, pažiūrėkite, kiek tarptautinėje operos scenoje yra žmonių iš buvusios Sovietų Sąjungos, iš Rytų. Mes turėjome šiek tiek kitokį gyvenimą nei vakariečiai, buvome daugiau visko ištroškę. Tačiau dabar esame turtingesni už juos, nes žinome, ką reiškia ko nors neturėti.

Atlikėjai iš Rytų Europos muzikos srityje turėjo ir turi geresnį išsilavinimą. Dirbdami Lietuvoje profesoriai nežvilgčioja į laikrodį, jie žiūri, kiek konkrečiam žmogui ko reikia. Aišku, tokie yra ne visi, bet tikiu, kad LMTA tokių dar daug. Vokietijoje viskas vyksta daug šalčiau.

– Daug visko tenka girdėti apie Vokietijos publiką, jos išsilavinimą, erudiciją.

– Vokietijos publika labai išprususi. Žmonės važinėja po įvairius tearus, jiems tai garbės reikalas. Aišku, dainuoti tokiai publikai labai nelengva. Nors Wagnerio operos labai ilgos, žiūrovai atmintinai moka visas arijas ir, jeigu dainininkas daro klaidų, tai nelabai atleidžiama. n

Vakariniuose koncertuose muzikavo BVMA profesoriai. Vakare „Bosai plius“ iki paskutinės akimirkos niekas nežinojo, kad su bosais Vladimiru Prudnikovu ir Almu Švilpa į sceną dainuoti išeis baritonas Vytautas Juozapaitis ir svečias iš JAV tenoras San-ky Kimas

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Pianistas Gintaras Januševičius, gyvenantis ir dirbantis Vokietijoje, paskaitoje-diskusijoje „Ko tikiuosi iš klasikinės muzikos“ atskleidė paslaptis, kodėl jo rečitalyje „Sapnų gaudyklė“ publika jautėsi tartum užhipnotizuota...

Muzikos barai / 11

Ateiname

Micheline Heyse: Opera vis dar èia

– Kaip pavyko pasiekti to tarptautiškumo?

– Kiekvieną mėnesį mes su kursų meno vadovu vykdavome į įvairius Europos miestus ir rengdavome perklausas. Padėjo ir tai, kad daugelį metų buvau Tarptautinio teatro instituto narė, turėjau kontaktų daugelyje šalių.

– Pagal kokius kriterijus būdavo atrenkami kursų dalyviai?

– Mes tiksliai žinojome, kokių atlikėjų ieškome – jaunų, jau turinčių išsilavinimą, tačiau neturinčių užnugario; kai kurie dalyviai jau dainavo teatruose, bet neturėjo didesnės patirties.

ECOV jie mokėsi naujų, nedainuotų partijų, kurias atlikdavo tikroje operoje kaip profesionaliame teatre – toks buvo mūsų tikslas.

ŠIAIS METAIS BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOJE LANKĖSI VIEŠNIA IŠ BELGIJOS MICHELINE HEYSE, EUROPOS OPEROS IR VOKALO MENO CENTRO (EUROPEAN CENTER FOR OPERA AND VOCAL ART, TOLIAU – ECOV) ĮKŪRĖJA IR ADMINISTRATORĖ.

ECOV – DAUGIAU NEI DEŠIMTMETĮ BELGIJOJE KIEKVIENĄ VASARĄ 6 SAVAITES TRUKDAVĘ TARPTAUTINIAI OPEROS KURSAI, KURIŲ DALYVIAI ĮGYDAVO VERTINGOS PATIRTIES DALYVAUDAMI OPERŲ PASTATYMUOSE – MOKYDAMIESI NAUJŲ PARTIJŲ, BENDRADARBIAUDAMI SU REŽISIERIAIS IR KITAIS KŪRYBINĖS GRUPĖS NARIAIS. ECOV KURSUOSE 1992–1993 M. DALYVAVO IR MŪSŲ BARITONAS VYTAUTAS JUOZAPAITIS. BIRŠTONE M. HEYSE STEBĖJO VOKALISTŲ MEISTRIŠKUMO PAMOKAS, DALYVAVO RENGINIUOSE, VIENĄ IŠ VAKARŲ SAVO ORGANIZACINE PATIRTIMI IR ĮŽVALGOMIS APIE ŠIANDIENOS OPERĄ, DAINININKŲ KARJERĄ DALINOSI SU JAUNĄJA VOKALISTŲ KARTA, DĖSTYTOJAIS IR BVMA SVEČIAIS. – Gal trumpai papasakotumėte ECOV atsiradimo ir veiklos istoriją?

– ECOV veikla prasidėjo 1983 m. netoli Alden Bieseno. Tąkart buvo labai mažai dalyvių – 3 ar 4 dainininkai,

Muzikos barai / 12

Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Kokia buvo ECOV kursų specifika?

Kaip vykdavo darbas?

mus parėmė kompanija „Schweppes“.

Po dvejų metų turėjome persikelti į kitą Limburgo provincijos vietą – Alden Bieseno pilį: čia buvo norima organizuoti tarptautinę veiklą. Tuomet pirmą kartą gavome paramą iš Flandrijos vyriausybės ir iš Nacionalinės loterijos. Bet keletą metų pabuvus Alden Biesene ėmė trūkti tikros operos scenos, nes mūsų idėja buvo statyti operas su visos sudėties orkestru ir visaverte režisūra – kaip tikrame operos teatre, tačiau ten tai buvo neįmanoma.

Ieškodami tinkamos vietos, apkeliavome įvairias aplinkines vietoves, mažus miestelius ir pasirinkome Gentą. Čia nuo 1991 m. praleidome ketverius metus – turėjome normalų teatrą su didele scena ir orkestro duobe, galėjome kurti operos pastatymus. Mums labai sekėsi, bet staiga buvo sustabdytas finansavimas: vyriausybė manė, kad visa tai pirmiausia turėtų būti skiriama belgams, o mes mąstėme tarptautiškai ir siekėme įtraukti dainininkus iš viso pasaulio.

– Kursai trukdavo 6 savaites, per tą laiką pastatydavome operą. Gente paruošėme Mozarto „Don Žuaną“, „Karmen tragediją“ pagal Georges´ą Bizet, Rossini „Kelionę į Reimsą“, Čaikovskio „Jolantą“... Turimi kontaktai padėjo parodyti spektaklius Prahoje, čia gastroliavome ne vienus metus: pirmąjį kartą rodėme Rossini „Kelionę į Reimsą“, antraisiais metais – Viktoro Ullmanno „Atlantidos imperatorių“, dar vėliau – „Karmen tragediją“, kurią taip pat atlikome įvairiuose Vokietijos, Olandijos miestuose. Vis dėlto gastrolės yra brangu; bendradarbiavome su agentūra Vokietijoje, besirūpinančia teatrais, bet daugybė dalykų liko neapmokėti, ir tai buvo didžiulė problema.

Tuo pat metu Belgijoje didžiausia mūsų rėmėja Nacionalinė loterija sustabdė finansavimą. Galėjau tęsti veiklą nebent vykdydama mažesnius projektus, bet to nenorėjau.

– Pagal išsilavinimą nesate muzikė...

– Studijavau istoriją, vėliau baigiau teatro studijas. Metus mokykloje dėsčiau istoriją, trejus metus dirbau asistente universitete, dar vėliau viena mokykla paprašė manęs sukurti jiems naują istorijos biblioteką būsimiems mokytojams. Tai dariau 10 metų, bet visą laiką lygiagrečiai buvau užsiėmusi ir opera. Mėginau suderinti šiuos dalykus, tačiau pagaliau tai tapo neįmanoma. Tuo metu dirbo labai geras švietimo ministras – jis matė mano entuziazmą dėl ECOV ir pasakė: „Mokė-

siu Jums taip, lyg dėstytumėte, tačiau iš tiesų dirbsite ECOV.“ Man to užteko.

– Iš kur tokia meilė operai?

– Nuo trejų metų mano mama ir močiutė, mylėjusios operą, kiekvieną sekmadienio popietę ten vesdavosi ir mane. Gento operos teatro repertuaras buvo labai gausus, kai kurie veikalai daugiau niekur kitur, išskyrus Gentą, nebuvo pastatyti. Būdama šešiolikos susipažinau su operos režisieriumi Gerard´u Mortier – jis taip pat kilęs iš Gento, – ir mes įkūrėme Jaunimo operos organizaciją, kurios idėja buvo atvesti jaunus žmones į operą. Pirmieji mūsų vizitai buvo į Vokietijos operos teatrus – „Cologne“ teatrą Kelne, Diuseldorfo operą... Po 10 metų Mortier išvyko į Vokietiją, tad aš perėmiau veiklą ir ją tęsiau. Ir dabar mes rengiame operos keliones: kiekvieną mėnesį Gento gyventojams, maždaug trisdešimčiai žmonių, organizuojamos išvykos į autobusu pasiekiamus operos teatrus: Diuseldorfo, Kelno, Amsterdamo.

– Kaip manote, koks tolesnis operos likimas – ji gyvuos ar mirs?

– Nemanau, kad mirs. Nuo tada, kai buvau trejų, atsimenu, visuomet buvo šnekama apie krizę, bet opera vis dar čia. Ne, aš nesu taip negatyviai nusiteikusi. Kai parodau operą jauniems žmonėms, jie būna nustebę. Nes jie to anksčiau nepažino – tai esminis dalykas. Aš esu iš šeimos, kur opera buvo pažįstama, bet daugybė žmonių su ja nesusipažinę. Mokytojaudama Gente, studentus vesdavausi į operą, veždavausi į Prahą, ir ten jie kiekvieną vakarą sėdėdavo operoje.

– Ką manote apie šiuolaikinę operą ir modernius senųjų veikalų pastatymus?

– Kai sukuriama kas nors nauja ir gera – kodėl gi ne? Bet kai senos pjesės perdaromos naujai... Manau, kad dauguma režisierių šiais laikais statydami pjesę pateikia ne ją, o savo pačių frustraciją. Man tai nepriimtina. Kai nėra pakankamai pinigų istoriniams pastatymams, kostiumams, turi ieškoti kitų kelių. Pavyzdžiui, ECOV „Don Žuano“ pastatyme Don Žuanas buvo iš senųjų laikų, Elvyra – moderni, o Ana su Ottavio – konservatyvūs. Taigi kai kurie veikėjai atitiko epochą, kai kurie buvo sumoderninti. Ir šis sumanymas kilo iš to, kad neturėjome pakankamai pinigų istoriniams kostiumams.

– Kas, Jūsų nuomone, yra ypač svarbu dainininkui karjeros pradžioje?

– Šįryt girdėjau šešiolikmetę merginą, dainuojančią prancūziškai. Prancūzų kalba buvo tokia bloga! Tas pats ir pas mums – kai Vakaruose mokomės rusų repertuarą, mokomės neteisingai, o tai lieka visam gyvenimui. Ir tai neturi nieko bendra su dainavimo technika.

Arba turi būti tarptautiniu mastu labai gerai žinomas dainininkas kaip Ana Netrebko ar Luciano Pavarotti – jie taip pat taria klaidingai, bet jiems viskas atleidžiama. Pasakiau tai mergaitei – jauni dainininkai mėgdžioja žvaigždes su jų klaidomis, ir paklausiau, kurios Euridikės partijos atlikėjos įrašo ji klausėsi. Ir ji atsakė – Magdalenos Koženos ir Marios Callas. Bet jos abi ne prancūzės!

Kai žmogui 16 metų, dainuodamas jis rūpinasi savo balsu, o ne taisyklinga kalba ar režisūra. Reikia, kad pedagogai į tai nuolat atkreiptų dėmesį. Amerikoje ilgą laiką praktikuojamas teisingo tarimo ugdymas. Prancūzų operose visai kitoks dainavimo stilius, jo specifiką lemia prancūzų kalba. Vokiečių kalboje vėlgi yra kiti dalykai. Kartais klausiu atlikėjų, kodėl jie nedainuoja vokiškai, ir jų atsakymas būna: „O, tai pernelyg sudėtinga“. Dar vienas dalykas, trukdantis jaunam žmogui, yra tai, kad jis neturi agento, kuris pasirūpintų sėkmingu dainininko įsitvirtinimu tarptautinėje scenoje. Taip pat reikia turėti kantrybės dirbant su režisieriais, kurie su atlikėjais gali daryti ką tik nori – atrodo, šiuo metu operoje centrinė figūra yra režisierius, nebe dainininkai.

Aš su tuo nesutinku, man tai atrodo neteisinga, ECOV kursuose visuomet siekiau, kad svarbiausi menininkai statant operą būtų būtent dainininkai.

– Mes tik pradedame savo veiklą, tad mums įdomu – jei šiandien pradėtumėte iš naujo, žinodama, kaip buvo, kaip elgtumėtės? Kokios buvo didžiausios klaidos ir didžiausios sėkmės?

– Žvelgiant meniniu aspektu, viską kartočiau. Manau, kad ECOV pripažinimas už Belgijos ribų buvo netgi didesnis nei pačioje Belgijoje. Sujungti žmones iš skirtingų šalių – vis dar manau, kad tai puiki idėja, aš ja didžiuojuosi. Stebėjau jūsų dainininkų pamokas ir galiu įsivaizduoti, kad čia būtų galima atvežti žmonių iš Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos; čia jie, vakarie-

Mycheline Heyse ir ją kalbinę Vytautas Juozapaitis ir Paulina Nalivaikaitė

čiai, išmoktų repertuarą, kurio nežino.

O didžiausia klaida laikau tai, kad aš viską turėjau daryti viena, dirbti dieną naktį. ECOV neturėjo pakankamai pinigų, kad galėtume išlaikyti didelę administraciją. Vienintelis žmogus, ten dirbantis visus metus, buvau aš. Kursų metų dirbdavo nemažai jaunų žmonių, studentų, besigilinusių į administravimą, mėgusių operą ir buvimą tarp jaunų operos dainininkų. Taigi kursų metu turėjau daugybę pagalbininkų, tačiau šiaip jau buvau viena.

– Ko palinkėtumėte BVMA?

– Čia nuostabi aplinka, daug paslaugų, veiklos galimybių... Manau, jūs turite eiti tarptautiškumo keliu. Reikia rasti būdų tai įgyvendinti – būtų nuostabu. Iš patirties žinau, kad niekas nenori remti jaunų dainininkų – rėmėjams reikia žvaigždžių, bet kas žino, galbūt čia bus kitaip? Mes turėjome įvairių kompanijų įsteigtų stipendijų.

Bet galima pradėti nuo mažiau, pasikviesti šiek tiek studentų, keletą dėstytojų, iš kurių čionykščiai dainininkai galėtų mokytis užsienio repertuaro.

Galbūt jūs turėtumėte ieškoti, kaip ir mes, jaunų dainininkų, ką tik baigusių studijas ar tiesiog pakankamai pajėgių mokytis meistriškumo kursuose.

Na, bet pas jus yra kitaip – turite labai jaunų ir jau pažengusių dainininkų, visai jauni žmonės čia atvyksta labai domėdamiesi dainavimu, labai stengiasi – tai yra žavu. Kai ką kritikuočiau – tai, ką mes taip pat darėme praeityje: dėstytojai atsiveža ir savo studentų.

Mūsų atveju pažanga sustojo, susidarė uždaras ratas, o ne visiems atviri kursai... Tačiau apskritai tikiuosi, kad rasite rėmėjų, jums pasiseks labiau, ir šie kursai išaugs iki tarptautiniu mastu atviros organizacijos. n

Muzikos barai / 13

Ateiname

Edvinas Minkðtimas: Muzika ir vaizdas vienas kità gali labai papildyti

zaminus į meno aspirantūrą. Būnant Paryžiuje atsitiktinai pasitaikė galimybė meistriškumo kursuose pagroti būsimam (tuo metu to dar nežinojau) savo profesoriui Jerome´ui Lowenthaliui. Jis, beje, taip pat atsitiktinai atvykęs į Lietuvą ir susitikęs su mano profesore Veronika Vitaite, išgirdo mano pavardę ir, jau išklausęs mano grojimo meistriškumo kursuose Paryžiuje, pasiūlė vykti į vasaros muzikos festivalį JAV, kur pats dėstė.

Po festivalio profesorius manęs paklausė, kokie mano planai. Kadangi baigęs Paryžiaus konservatoriją ypatingų planų neturėjau, priėmiau pasiūlymą pabandyti stoti į jo klasę Juilliardo mokykloje. Pabandžiau – pavyko. Ten būdamas atvėriau dar kitas duris – tapau „Steinway“ menininku, kai kurie festivaliai mane ėmė kviestis kaip reziduojantį menininką, pradėjau dėstyti, koncertuoti. Dabar JAV tapo mano profesiniais namais, nors širdies namais visada liks Lietuva.

– Atrodo, kad viskas vyko labai natūraliai ir nuosekliai, tačiau turbūt kaina-

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA BUVO PUIKI PROGA SUSIBURTI GAUSYBEI TIEK LIETUVOJE, TIEK UŽSIENYJE KARJEROS SIEKIANČIŲ IR GIMTĄJĄ ŠALĮ NE TAIP DAŽNAI APLANKANČIŲ ATLIKĖJŲ. TOKS YRA IR VAŠINGTONO KONSERVATORIJOS PROFESORIUS EDVINAS MINKŠTIMAS, SAVO ŽINIOMIS BEI PATIRTIMI MEISTRIŠKUMO KURSUOSE BIRŠTONE DALIJĘSIS SU JAUNAISIAIS PIANISTAIS.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Jūsų pianisto kelias prasidėjo Vilniuje, paskui studijavote Prancūzijoje ir Niujorke, Juilliardo mokykloje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Muzikos barai / 14

Edvinas Minkštimas savo rečitalyje „Klasika ir žaidimai“ teatrališkumo temai atskleisti pasitelkė kompiuterinius žaidimus ir specialiai jiems sukurtą muziką

– Gali sau paglostyti širdį sakydamas, kaip taip ir buvo suplanuota. Tačiau tai būtų netiesa – buvo daug atsitiktinumų. Į Paryžiaus konservatoriją iš pradžių vykau per Erasmus mainų programą, ir sprendimas, ar aš ten studijuosiu, nuo manęs visiškai nepriklausė, rinkosi pati konservatorija. Rinkosi kaip tik tas dėstytojas, pas kurį norėjau studijuoti. Vėliau sėkmingai išlaikiau stojamuosius eg-

vo ir namažai pastangų. Kaip apibūdintumėte tenykštę atmosferą?

– Ten labai didelė konkurencija, ir jeigu apie tai daug galvotum, gali ir suklupti. Aš tiesiog mėginu nuo to atsiriboti, bandau daryti tai, kas nuo manęs priklauso, keisti, jei galiu. O dėl to, kas nuo manęs nepriklauso, neišgyvenu, nes tai nepadeda.

– JAV dydis ir turtingumas turbūt stimuliuoja?

– Be abejo, keliaujant atsiveria nauji langai, susitinki su kitais menininkais, bendrauji – tai praturtina.

Tačiau Juilliardo mokykla, kaip ir Paryžiaus konservatorija, parengia daug puikiai grojančių pianistų, taigi konkurencija, nori to ar nenori, yra didelė, nes rinka ribota.

– Kas Jums svarbu renkantis repertuarą?

– Esu baigęs kompozicijos studijas ir jau kurį laiką pats rašau muziką, nors ne visuomet pakanka laiko.

Mane vis labiau domina muzika, kuriama ne koncertų salėms, o visiškai kitoms terpėms – videožaidimams, filmams. Dabar sunku būtų rasti šiuolaikinį kompozitorių, kuris domėtųsi tik viena sritimi – vis dažniau jos imamos maišyti: koncertai, filmai, teatras, reklama, žaidimai... Ir tai, mano nuomone, labai gerai. Skirtingos muzikos kryptys artėja viena prie kitos.

Mano galva, muzika yra arba pasisekusi, arba ne.

– Tokia rinka kompozitoriams pelninga...

– Viskas priklauso nuo to, kokiam projektui dirbi. Jeigu muziką rašai Holivudo filmui ar didelį pelną žadančiam videožaidimui, tai gali būti pelninga, tačiau niekada negali žinoti, kuris žaidimas taps hitu.

Man svarbu, koks tai projektas, ar jis suteikia naujų kūrybinių ieškojimų galimybę. Pavyzdžiui, rašydamas muziką filmui „Pasaulio virtuvė“ turėjau progą pastudijuoti skirtingų kultūrų etninę muziką, tradicijas.

– Rašant muziką filmams turbūt reikia tam tikrų įgūdžių...

– Filmų ir videožaidimų muzika nelabai skiriasi nuo operos ar teatro muzikos. Operoje vyrauja stiprus vizualinis elementas, yra dainininkai, aktoriai, kurie šoka, juda, svarbi scenografija, kostiumai, dekoracijos ir t. t. Muzika yra neatskiriama viso renginio dalis, ji kuria atmosferą. Kuo labiau domiuosi kitomis medijomis, tuo aiškiau matau, kad muzika yra ypač stipri komunikacijos priemonė.

Juk pakeitus muziką tas pats vaizdinys gali įgyti visiškai kitą prasmę.

Svarstau, kas ateis į mano koncertų sales, kai aš koncertuosiu po 20–30 metų? Tradicinės klasikinės muzikos koncertų salėse tiek Lietuvoje, tiek JAV vis daugiau matome žilų galvų, o man svarbu savo koncertuose matyti ir jaunesnio amžiaus klausytojų.

Esu tikras, kad atlikimas tos muzikos, kuri skamba jaunesnio amžiaus klausytojams pažįstamose medijose (videožaidimuose, filmuose ir pan.), gali būti labai sėkmingas veiksnys, pritraukiantis jaunesnio amžiaus klausytojus. O kai klausytojas jau salėje, jam galima pateikti ir šiek tiek Beethoveno, Mozarto, Schuberto, t. y. jam pažįstamame kontekste supažindinti su klasikine muzika.

Mes negalime norėti pakeisti pasaulį, turime prie jo ir patys taikytis.

Neabejoju, kad muzikos ir vaizdinių elementų derinimas gali būti patrauklus jaunesnei auditorijai. Ta programa, kurią atlikau Birštono vasaros menų akademijos koncerte (viena jo dalis buvo skirta videožaidimo muzikai su vaizdiniu komponentu), buvo

Muzikos barai / 15

Ateiname – Vašingtonas – multikultūrinis miestas. Amerikoje gimę jaunuoliai sudaro vos 23% konservatorijos studentų. Pedagoginis darbas man patinka, jeigu patys studentai stengiasi.

– Ar studentai motyvuoti?

Edvino Minkštimo pamoka Živilei Kudirkaitei

mano pirmasis bandymas sujungti videožaidimų vaizdą ir muziką. Sulaukiau nemažai kvietimų panašią programą atlikti JAV, tačiau dar nesijaučiu suradęs idealų sprendimą. Aš netgi norėčiau rasti vaizdinį atitikmenį ir kai kuriems klasikinės muzikos kūriniams.

– Tai Jums šalia muzikos reikia vaizdo?

– Manau, mūsų laikų klausytojui reikalingas vaizdinis elementas. Man atrodo, kad muzika ir vaizdas vienas kitą gali labai papildyti.

– Kaip Jūs ieškote to vaizdinio atitikmens?

– Visuomet pradedu nuo klausimo, ką man reiškia tas kūrinys. Kokias emocijas, vidines būsenas jis perteikia? Kokius vaizdinius jis man kelia? Tuomet, remdamasis savo įsivaizdavimu, konkretaus kūrinio supratimu, ieškau tinkamų vaizdinių elementų. Tačiau tai ilgas darbas. Manau, kad galima ir pusę metų ieškoti vaizdinio komponento, kuris gerai atitiktų kūrinio idėjas ir jas perteiktų.

Tačiau tai individualu – kiekvienas atlikėjas, grodamas tuos pačius kūrinius, pasirinktų visai kitus vaizdinius elementus. Man atrodo, kad klausytojui tai yra ne tik papildomas langas į kūrinį, bet ir į patį atlikėją, jo muzikos supratimą. Aš nemanau, kad tai muzikai kuo nors kenkia, tai tiesiog tam tikras jos matymas.

– Prašyčiau papasakoti apie pedagoginį darbą Vašingtono konservatorijoje.

Muzikos barai / 16

– Dauguma – taip.

Tačiau visuomet pasitaiko tokių, kurie ieško būdų „nukirsti kampus“, pasiekti tikslą greičiau nei visi kiti.

Skambinimas fortepijonu turi ir tam tikrą sportinį elementą – privalai tiesiog sėdėti ir mankštinti, lavinti pirštus, stiprinti techniką. Ir tai reikia daryti kasdien.

– Kaip savo studentams aiškinate atlikimo precizikos ir interpretacijos santykį?

– Tai tarsi dvi obuolio pusės. Aš visuomet sakau savo studentams, kad net jeigu jie atidžiai perskaitė viską, ką kompozitorius parašė tekste, visuomet dar daug vietos lieka subjektyviai interpretacijai ir kūrybiniams sprendimams. Muzikoje visi ženklai yra santykiniai. Pavyzdžiui, kas kiekvienam yra garsu? Taigi esama daug galimybių studijuoti, analizuoti, ieškoti ir rasti savus sprendimus. Fortepijonas toks turtingas instrumentas.

Kai groji, vienu metu skamba 4–5 balsai. Kuris iš jų iškils į paviršių? O gal du ar trys? Niekas negali to jums primesti, tai bus jūsų pasirinkimas.

– Kaip įvertintumėte muzikos lygį Lietuvoje, nors čia būnate retokai?

– Kiek man teko patirti, čia lygis yra aukštas, muzikos srityje edukacinė sistema stipri, menų mokyklos paruošia daug gerų jaunų muzikantų.

Esama daug puikių atlikėjų, tačiau būnant Lietuvoje jiems galbūt sunku patekti į didesnes pasaulio scenas. Aš jiems norėčiau palinkėti drąsiai ieškoti, laužyti barjerus, nes už juos to nepadarys dėstytojai. Taip pat ieškoti savo klausytojo ir galbūt savęs paklausti, kokie kompozitoriai ar kokia muzika galėtų būti jų išskirtinumo ženklas. Man regis, kad šiais laikais

būti visų sričių specialistu, net ir muzikoje, yra neįmanoma.

– Ar matote skirtumą tarp amerikiečių studentų ir tų, kurie atvažiavo čia, į Birštoną? Ar egzistuoja skirtingi dėstymo čia ir ten principai, ar skiriasi patys žmonės?

– Sakyčiau, yra tam tikrų skirtumų.

Studentai į BVMA atvyksta iš Lietuvos aukštųjų ar meno, muzikos mokyklų, o dauguma jų pedagogų remiasi fortepijoninės muzikos dėstymo metodika, suformuota rusų mokyklos.

Jaučiau tai vakarykščiame koncerte (pokalbis vyko rugpjūčio 8 d. – Red.) – ir iš studentų programos pasirinkimo, ir iš atlikimo braižo. Ta mokykla puiki, labai stipri, bet turi tam tikrų bruožų, kurių mažiau, pavyzdžiui, amerikiečių studentų grojime. Nors pasaulis vienodėja. Neseniai, liepos gale, turėjome labai įdomią diskusiją Vašingtono tarptautiniame pianistų festivalyje: kalbėjome apie tai, kaip skirtingos fortepijono mokyklos – prancūzų, amerikiečių, rusų – vis labiau maišosi, tos ribos, kai galėjai pasakyti, kad vienas ar kitas atlikėjas yra tipiškas rusų ar prancūzų mokyklos atstovas, nyksta. Nebegali sakyti, kad vienas atlikėjas kuriai nors mokyklai priklauso šimtu procentų.

– Ir kaip Jūs tai vertinate?

– Manau, kad tai neišvengiama.

Iš esmės tai nėra blogai, nes kiekviena mokykla turi savo stipriąsias ir mažiau geras puses. Tarkim, rusų mokyklai nebūdinga ritmo kontrolė, labai dažnai jis traktuojamas itin laisvai, kas ne visuomet yra gerai, ypač grojant klasikinius kūrinius. Rusų mokykloje labai ryški pedalizacija, ji pateisinama atliekant romantinę muziką, rusų kompozitorių Skriabino, Rachmaninovo, Gliero, Glinkos ar Čaikovskio kūrinius. O Prokofjevo kūriniuose – ne visuomet. Ir prancūzų impresionistus, Bartóką ar Messiaeną, visai kitos estetikos atstovus, reikėtų groti kiek kitaip. Bet visi tie savitumai yra įdomūs.

– Kalbant apie BVMA – ar neatsiranda tam tikrų keblumų, kai studentai tobulinasi pas skirtingus dėstytojus, kurie kiekvienas dirba ir suvokia muziką savaip? Ar neatsiranda interpretacinių konfrontacijų?

– Ne, konfrontacijų nekyla. Aš pir-

miausia kreipiu dėmesį į objektyvius studento atlikimo dalykus, stengiuosi padėti jam išspręsti technines, mechanines atlikimo problemas: kad visos natos suskambėtų, kad viskas būtų švaru, tikslu, kad studentas atlikdamas kūrinį jaustųsi patogiai. Ir tik kiek įmanoma padėjus susitvarkyti su objektyviu elementu, prasideda diskusija dėl subjektyvių dalykų. Muzika tuo ir nuostabi, kad mes, perskaitę autoriaus ketinimus, autoriaus tekstą – jo rašytą muziką, visuomet turime labai daug kūrybinės laisvės: ieškoti garsinių sprendimų, balanso, kontroliuoti laiką, pasirinkti pedalizaciją ir gausybę kitų atlikimo aspektų, kurie lemia rezultatą. Tad kiekvienas studentas, kuris čia dirba su Nikita Fitenko, Gintaru Januševičiumi ar manim, mato tris skirtingus – nors gal ir ne visada labai skirtingus – požiūrius į kūrinius, bet jiems patiems reikės rinktis, kas arčiau širdies.

– Apibendrinant – kokie Birštono įspūdžiai?

Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Įspūdžiai puikūs, esu labai maloniai nustebintas tiek studentų entuziazmo, tiek aukšto grojimo lygio – kiekvienas kursų dalyvis labai gerai pasiruošęs, buvo parengta nemažai kūrinių, dėstytojams įdomu dirbti.

Tik gaila, kad studentas gauna vos po dvi valandas su dėstytoju, nes man dėstyti buvo didelis malonumas, didelis džiaugsmas, tikiuosi, kad ir studentams mano patarimai buvo naudingi. Neretai mūsų meistriškumo pamokos išaugdavo į bendras garsinių sprendimų paieškas, kūrybinę diskusiją. Tai mane patį labai stimuliuoja, žavi, įkvepia. Išgirdau keletą kūrinių, kuriuos aš pats dabar užsidegęs įtraukti į savo koncertų programas. Esu labai patenkintas, laimingas ir dėkingas organizatoriams už atliktą milžinišką darbą, už aukšto, sakyčiau, netgi tarptautinio lygio kursus, kurie, tikiuosi, augs ir pritrauks iš viso pasaulio ne tik dalyvių, bet ir klausytojų. n

Visą savaitę kas vakarą „Eglės“ sanatorijoje prie gėlių sienos skambėjo „Vakaro serenados“ tiems, kurie negalėjo pasiekti koncertų Kultūros centre ir kurhauze, žinoma, ir tiems, kam muzikos niekados nebūna per daug

Muzikos barai / 17

Ateiname Ieva Juozapaitytė, vokalistė Tai didžiulį, visam gyvenimui įspūdį paliksianti savaitė, kai viskas buvo sukoncentruota į dainavimą. Lankiausi pas penkis dėstytojus, pas kuriuos šiaip gal net nebūtų galimybės patekti.

Taip pat džiaugiuosi, kad atvyko jogos dėstytojas iš Pakistano.

Tai kažkas tokio, ko dar nebuvau patyrusi – ir atsipalaidavimas, ir kvėpavimo suvokimas, o pagrindinis dalykas dainuojant juk ir yra kvėpavimas.

Manau, labai gerai, kad yra daug skirtingų dėstytojų. Kai esi savo kelio pradžioje, tai gali būti minusas, bet galima įžvelgti ir pliusų. Minusas – kad kiekvienas dėstytojas gali tave pakreipti į kurią nors pusę, bet kai jau esi šiek tiek pažengęs, studijuoji, dėstytojų patarimai gali atverti naujus horizontus.

Julija Bagdonavičiūtė, pianistė Čia viskas labai puiku, viskas labai gerai suorganizuota. Nėra jokių sutrikimų, pavyzdžiui, kad kas nors neįvyktų, kas buvo numatyta.

Labai gerai, kad dėstytojų daug ir visi labai skirtingi: E. Minkštimas padeda tvarkytis su techninėmis problemomis, Nikita Fitenko labai kreipia dėmesį į rankas, paliečia ir interpretacinius aspektus.

Gerai, kad renginys turi temą – „Teatrališkumas muzikoje“. Štai Gintaras Januševičius savo paskaitoje aiškino, kaip sudaryti programą, kaip atskleisti jos temą. Gal kiek trūksta bendravimo, galėtų būti ne atskiri, o bendri vakariniai pianistų ir vokalistų koncertai.

Lukas Gedvilas, pianistas BVMA man patiko labiau, nei tikėjausi. Pirmiausia – vieta, labai smagu būti Birštone! Patinka renginių gausa, jie ir kokybiški, ir įdomūs. Dalyviai turi gana daug progų koncertuoti, taip pat galima išgirsti ir pedagogų koncertų. Yra ir įvairiausių projektų, kaip „Traviata 95“.

Taip pat patiko, kad buvo labai skirtingi dėstytojai: vienas labiau rusiškos mokyklos atstovas, kitas – iš Vokietijos, trečias – iš Amerikos. Pasitaiko, kad dėstytojų pastabos vienos kitoms prieštarauja, bet tas prieštaravimas yra įdomus, nes jis padeda rasti savo tiesą. Kai apie tuos pačius dalykus kalbama visiškai skirtingai, iš kiekvieno gali pasiimti, kas tau artimiau, pritaikyti savo interpretacijai. Tai labai naudinga. Labai smagu, kad tobulėjama ne tik profesinėje srityje – vyksta jogos užsiėmimai, rengiami įvairūs pokalbiai ir paskaitos apie kitus dalykus, pavyzdžiui, sceninį įvaizdį. Negalima koncentruotis tik į vieną dalyką, reikia žvelgti plačiau.

Aleksandra Kolpakovaitė, koncertmeisterė Pirmaisiais metais akademijoje (Aleksandra dalyvavo visose trijose BVMA. – Red.) turėjome daugiau organizacinių problemų, šiemet viskas vyko kur kas sklandžiau.

Per labai trumpą laiką – per savaitę – aš kaip koncertmeisterė paruošiau daug visiškai naujų kūrinių. Labai daug koncertų (gal net kiek per daug), vos suspėji iš kurhauzo atlėkti į „Eglės“ sanatoriją. Bet šiaip viskas gerai, labai intensyvi programa.

Muzikos barai / 18

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Julius Kmitas, vokalistas Mano dainavimo karjera prasidėjo prieš gerą pusmetį – po beveik šešerių metų darbo vadybos srityje nusprendžiau pasukti visai priešingu keliu. Supratau, kad vadyba – ne man, tad džiaugiuosi, jog dabar galiu pradėti dainuoti. Birštono vasaros menų akademija pranoko mano lūkesčius, nes nesitikėjau, kad gali vykti toks intensyvus darbas. Su profesoriumi V. Prudnikovu iki šiol pusę metų dirbome pakankamai intensyviai, tačiau ne taip intensyviai, kaip čia. Manau, tai tik į gera, nes man reikia prisivyti kolegas dainininkus.

Garso ir vaizdo instaliacija „Traviata 95“ intrigavo, stebino, šokiravo, kvietė mąstyti ir diskutuoti. Koncepcijos autorė kompozitorė Audronė Žigaitytė, režisierė Marija Simona Šimulynaitė, vaizdo instaliacijų režisierius Rimas Sakalauskas, garso režisierius Giedrius Litvinas, scenografai Vita Eidimtaitė ir Donatas Norušis, šviesų dailininkas Vilius Vilutis

Muzikos barai / 19

Sukaktis

Adelë Galaunienë pirmoji Lietuvos Violeta Aldona VILČINSKAITĖ-KISIELIENĖ

Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus A. ir P. Galaunių namų archyvo nuotraukos

P

Muzikos barai / 20

asaulio scenose jau ne vieną šimtmetį skambant italų, prancūzų, vokiečių, rusų kompozitorių operoms, Lietuva XX a. antrame dešimtmetyje vis dar neturėjo savo operos teatro. Susiklosčius istoriškai palankioms aplinkybėms, 1918 metais į Lietuvą iš kitų kraštų pradėjo grįžti jauni kompozitoriai, dainininkai, dailininkai, aktoriai – Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Naujalis, broliai Mikas ir Kipras Petrauskai, Antanas Sodeika, Aleksandras Kačanauskas.

Tai buvo branduolys, kuris generavo menines idėjas ir telkė kultūros puoselėtojus entuziastus. 1920 m. sausio 29 d. buvo įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija, netrukus jos iniciatyva pradėta organizuoti vadinamoji Operos vaidykla. Draugijos muzikos sekcijai priklausė J. Tallat-Kelpša, J. Žilevičius, A. Galaunienė, V. Grigaitienė, į jos veiklą įsitraukė K. Petrauskas, A. Sodeika ir kt.

Ir štai išsipildė svajonė parengti operos spektaklį: 1920 m. gruodžio 31 d. grupė entuziastų pakvietė į Giuseppe Verdi operos „Traviata“ premjerą. Savaime suprantama, operos Adelė Galaunienė apie 1922 m.

spektaklis įvyko Kaune, nes 1919 m. lenkams okupavus Vilnių, visas Lietuvos politinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į laikinąją sostinę. Trūko visko, ypač lėšų, patirties, patalpų, rekvizito. Tuo metu dar nebuvo nei kvalifikuotos kritikos, nei išprususių žiūrovų. Tačiau pavėluotus šimtmečius kompensavo didelis entuziazmas, noras tarnauti savo krašto kultūrai. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip tokiu sunkiu Lietuvai laiku, tik išsivadavus iš carinės priespaudos, kilnūs tikslai, bet ne materialinė nauda (!) vienijo kultūros šauklius. Kaunas tapo viso tarpukario Lietuvos meno lopšiu, išugdė daugelį kultūrininkų, padėjo profesionalius pagrindus Valstybės operos teatrui.

2015 metai jubiliejiniai ir pirmajai premjerinio spektaklio „Traviata“ Violetai Adelei Galaunienei – minime jos 120 metų gimimo sukaktį. Dainininkės kūrybinės veiklos pradžia sutapo su atgimusia Lietuvos laisvės

Adelė Galaunienė savo namuose Kaune, Vydūno al. 2, 1960 m.

idėja, troškimu skleisti lietuvybės šviesą ir tautos kultūrą. Adelė Galaunienė į Lietuvos muzikos istoriją įėjo kaip viena pirmųjų Lietuvos operos primadonų, visuomenininkė, pedagogė. Šio straipsnio autorė pasinaudojo nemenku A. Galaunienės archyvu, kurį po jos mirties kruopščiai surinko ir išsaugojo Kazimiera Galaunienė.

Archyvas eksponuojamas Kaune, Vydūno al. Nr. 2, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Ekspozicijoje daug vietos skirta Adelės Neza-

bitauskaitės-Galaunienės kūrybinei veiklai, galima susipažinti su gausiomis recenzijomis, nuotraukomis, straipsniais, dokumentais, prof. Pauliaus Galaunės, dainininkės mokinių, giminių ir pažįstamų prisiminimais.

JAV, Floridoje, gyvenanti Galaunių dukra Dalia Augūnienė taip pat dalinasi prisiminimais apie savo Mamą, su kuria likimas išskyrė Antrojo pasaulinio karo metais ir daugiau jau niekada nesuvedė...

Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė kilusi iš Nezabitauskių-Zabičių giminės, kuri dar XIX a. nemažai nusipelnė lietuvių literatūrai ir kultūrai. Adelė gimė 1895 metais savo senos giminės tėviškėje – Kretingos apskrities Salantų valsčiaus Baidotų kaime. Jos tėvai, gana pasiturintys šviesuoliai, net keturis vaikus išleido į mokslus. Brolis Adolfas Nezabitauskis (1901–1968), kraštotyrininkas, XIII–XIV a. Lietuvos pilių tyrinėtojas, buvo 10 metų ištremtas į Komiją vien už tai, kad išdrįso parašyti straipsnį apie sovietinį kultūrinių paminklų naikinimą. Brolis Liudvikas Nezabitauskis (1903–1937) tapo teisininku, etnografu. Sesuo Sofija Nezabitauskaitė-Jucienė (1906–1978), garsaus fiziko akademiko Adofo Jucio žmona, taip pat studijavo teisę, kurį laiką dirbo notare.

Adelė Nezabitauskaitė dar lopšyje klausydavosi gražaus motinos dainavimo, iš jos sakė paveldėjusi balsą.

Mokydamasi Skuodo progimnazijoje dainavo mokyklos ir bažnyčios choruose, neretai išdrįsdavo padainuoti ir solo. Baigusi progimnaziją toliau mokėsi „Saulės“ pedagoginiuose kursuose Kaune, tačiau tapti pedagoge tuo metu jai dar nebuvo lemta. Adelės prigimtis, jos žemaitiškas užsispyrimas skatino siekti dainavimo aukštumų. Kaip ir daugelis to meto Lietuvos šviesuolių, išsibarsčiusių svetimose padangėse, A. Nezabitauskaitė 1914 m. išvyko į Maskvos filharmonijos Muzikinės dramos mokyklą. Jos skaidrus koloratūrinis sopranas sužavėjo stojamųjų egzaminų profesūrą ir ji buvo priimta į Didžiojo teatro solisto V. Uspenskio dainavimo klasę. Tarp kitų A. Nezabitauskaitės mokytojų buvo teatro korifėjai Stanislavskis,

Adelė Galaunienė ir Kipras Petrauskas G. Verdi operoje „Traviata“

Nemirovičius-Dančenka, kompozitorius N. Kočetovas. Studijuodama ji dainuodavo koncertuose ne tik Maskvoje, bet ir kituose Rusijos miestuose. Prasimanyti pinigų pragyvenimui padėjo darbas Maskvos dailės teatro chore. Maskvoje Adelė Nezabitauskaitė drauge su ten gyvenusiais kompozitoriumi Juozu Gruodžiu, būsima garsia aktore Ona Rymaite, dainininke Paulina Valavičiūte, režisieriumi Antanu Sutkumi uoliai dalyvaudavo Lietuvių draugijos renginiuose, vaidinimuose ir koncertuose.

1918 m. A. Nezabitauskaitė grįžo į Lietuvą ir drauge su akompaniatore Dirvinskaite iškart pradėjo ruošti koncertus. Iš pradžių jos apkeliavo Žemaitiją. Koncertuoti vokiečių okupacijos sąlygomis nebuvo paprasta.

Kaip prisimena pati dainininkė, teko dainuoti bažnyčiose, klojimuose ir net pašiūrėse. Žmonės jas šelpdavo maistu, suteikdavo nakvynę, atlygindavo kelionės išlaidas. Yra išlikusios kelios to meto koncertų programos – pagrindą sudarė populiarios lietuvių liaudies dainos, harmonizuotos S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, J. Naujalio, M. K. Čiurlionio ir kitų lietu-

vių kompozitorių. Buvo atliekami ir rusų klasikų vokaliniai kūriniai, tarp jų Čaikovskio romansai, Musorgskio dainos. Viename pirmųjų koncertų, kuris įvyko 1919 m. sausio 30 d., be kitų kūrinių, skambėjo arijos iš G. Verdi operos „Traviata“ ir G. Rossini operos „Semiramidė“. Tai įrodo, kad mokslai Maskvoje A. Nezabitauskaitei leido atlikti techniškai sudėtingus kūrinius.

Nuo pirmųjų grįžimo iš Rusijos metų visas tolesnis Adelės Nezabitauskaitės gyvenimas buvo susietas su Pauliumi Galaune, kuris netrukus tapo jos vyru. Jis taip pat buvo ką tik grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur studijavo humanitarinius mokslus, lankė privačias dailės mokyklas, rūpinosi lietuvių kultūrinio paveldo perdavimu Lietuvai.

Ypač šiltai ir romantiškai prof.

P. Galaunės prisiminimuose aprašyta jų pažinties pradžia, po kelių mėnesių draugystės 1919 m. sausio 12 d.

Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje įvykusios tuoktuvės (juos sutuokė kunigas J. Tumas-Vaižgantas). Pinigų žiedams jaunikis pasiskolino iš kunigo Prano Bieliausko, prie altoriaus jie

Muzikos barai / 21

Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus A. ir P. Galaunių namų archyvo nuotraukos

Sukaktis Meno kolegijos darbuotoja – Adelė) negali dainuoti patriotinių dainų.“ Vilniuje politinė situacija darėsi grėsminga, lenkai rodė vis didėjančią neapykantą lietuviams. P. Galaunė prisimena, kaip kartą Adelei einant per Katedros aikštę su šeimos draugu dr. Kazimieru Junavičiumi ir kalbantis lietuviškai, „patriotiškai“ nusiteikęs lenkas apstumdė daktarą ir išvadino jį nemaloniais žodžiais. Kaip ir daugeliui to meto šviesuolių, Galaunes vis dažniau apimdavo noras išvažiuoti iš Vilniaus.

Kaune viską teko pradėti nuo nulio. Ieškodami darbo jie sutikdavo daug pažįstamų iš Vilniaus: Sruogą, Dubeneckius, Jomantą, Levinsoną.

Džuljeta J. Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“

stovėjo su paltais. Kažin ar Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo mačiusi kuklesnes vestuves...

Galaunės kurį laiką dar svajojo tęsti studijas, bet, susidūrę su tikrove, jų turėjo atsisakyti. Vilniuje šeimininkavo bolševikinė valdžia. P. Galaunė rašė: „<...> dėl politinių įvykių jau neprisiėjo galvoti apie mokslus, nes rūpėjo, kur ir kaip gauti duonos, maisto produktų...“ Abu Galaunės troško tarnauti savo krašto kultūrai, Adelė daug vilčių dėjo į rengiamus koncertus. Bolševikams, vadovaujamiems V. Mickevičiaus-Kapsuko, užėmus Vilnių, pirmajame mitinge-koncerte „Adelė su pakilimu sudainavo „Jau slavai sukilo“... Visi mitingo dalyviai salėje atsistojo… Per koncertą Kapsukas nepadarė Adelei jokios pastabos, bet kitą dieną ji gavo iš švietimo komisaro Vaclovo Biržiškos įspėjamą laiškelį, kad tarybinis darbuotojas (kas reiškė

Muzikos barai / 22

Margarita Ch. Gounod operoje „Faustas“, apie 1926 m.

Visi be pinigų ir be darbų… Tuo metu daugiausia gyvenimiškos patirties turėjo Dubeneckiai, pasak P. Galaunės, „revoliucijos sūkurių mėtyti ir vėtyti“. Idėjų nestigo, netrukus Tautos teatre buvo suorganizuotas A. Galaunienės ir baleto šokėjos Olgos Dubeneckienės koncertas. Pasisekimas buvo neįtikėtinas!

P. Galaunė vaizdžiai aprašė tą laikotarpį: „<...> bepinigių, bedarbių kompanija atkuto „ach, labry labry Kolombina R. Leoncavallo operoje ,,Pajacai“

kandelabry“ dainą traukti...“ „Bohemos“ būrys pildėsi naujais vardais.

J. Tallat-Kelpša ėmėsi statyti M. Petrausko operą „Birutė“. Laikas buvo neramus, lietuvių organizuojama kariuomenė kovėsi su bermontininkais, o „meno žmonės gyveno entuziazmu, Adelė ruošė Birutės partiją, spindėdama džiaugsmu.“ Pagaliau susiformavo visa operos organizatorių grupė, buvo apsistota ties G. Verdi „Traviata“. Pauliui Galaunei, kuris nuo pat pradžių buvo Lietuvos meno kūrėjų draugijos narys, kaip niekam kitam buvo gerai žinomi žmonos Adelės Galaunienės išgyvenimai pasiryžus atlikti Violetos partiją. Jis rašė: „Kiek darbo, rūpesčių tame naujame, dar neįprastame darbe. Ruošimas partijos, ansamblinės repeticijos, noras įdiegti visą save balse, vaidyboje. Adelė grįžta iš repeticijų pavargusi, bet spindinti džiaugsmu: „Šiandien jau man visai gerai išėjo…“ Artėjant spektakliui, atsirado kiti rūpesčiai. Teatras nieko neturėjo, reikėjo ieškoti kostiumų, nors kukliausių papuošalų. Bepigu būtų viską tatai įsigyti, turint pakankamai pinigo, o jo vos užteko kukliam pragyvenimui, tad teko galvoti, kaip esamomis sąlygomis scenoje atrodyti kaip galima geriau. Priartėjus spektakliui, pasirodė, kad net savo patalynę

tenka gabenti į teatrą, o po spektaklio atgal į namus. Kiek galėdamas padėjau Jai tą viską įveikti. Naujųjų metų išvakarėse pirmoji „Traviata“ praėjo [su] didžiausiu pakilimu ir pasisekimu. Salėje ne vienas žiūrovų nubraukė ne vieną ašarą. Vos kylanti naujam gyvenimui Lietuva turi savo operą!

Adelės džiaugsmą šiandien sunku įsivaizduoti ir aprašyti. Jos giliu įsitikinimu, Juozas Tallat-Kelpša buvo vienas pagrindinių lietuviškos operos steigėjų, visą pirmąjį „Traviatos“ spektaklį jis išnešė ant savo pečių.

Per trylika metų Ji buvo operos dalyvė, matė viską, kas aplink ją darėsi, ir kaip labai gaila, kad Ji nesugebėjo tų savo žinių užfiksuoti raštu.“ Po istorinio pirmojo „Traviatos“ spektaklio sėkmės kūrybinė grupė, prie kurios prisidėjo vis naujos pajėgos (J. Bieliūnas, V. Grigaitienė, J. Dvarionaitė, J. Byra), pradėjo planuoti kitų operų pastatymus. Adelės Galaunienės, pagrindinės soprano partijų atlikėjos, laukė nauji iššūkiai.

Jau kitame 1921–1922 metų sezone buvo pastatyta A. Rubinšteino opera „Demonas“ , G. Verdi „Rigoletas“, Ch. Gounod „ Faustas“. Trūkstant atlikėjų, A. Galaunienei teko dainuoti visą soprano repertuarą, nors jos balso prigimčiai labiausiai tiko Violeta, Džilda, Rozina. Štai ką kritikas V. Žadeika laikraštyje „Lietuva“ (1921.06.29 Nr. 141) rašė apie A. Galaunienės Tamarą operoje „Demonas“: „Pirmojo veiksmo scena su koloratūrinėmis figūracijomis Nezabitauskaitei-Galaunienei puikiai pavyksta atlikti, tačiau paskutinėje gi dramatinėje scenoje tą patį sopraną verčia dainuoti žemas gaidas, priartintas prie alto, ir, žinoma, visai patenkinti autoriaus norus gali tik fenomenalinis balsas su plačiausia skale....“ Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nors A. Galaunienė dažnai sulaukdavo palankios kritikos, tokios partijos kaip Neda, Toska, Madam Baterflai, Tatjana, Liza neigiamai paveikė jos balso techniką.

Dainininkė Paryžiuje tobulinosi pas žymią pedagogę, garsiosios prancūzų dainininkės Paulineʹos Viardot mokinę F. Litvinne, tačiau jos gležnas lyrinis koloratūrinis sopranas netiko dramatiniam repertuarui, tai priešta-

Dirigentė Adelė Galaunienė (pirmoje eilėje centre, su gėlėmis) Lietuvosmoterų katalikių draugijos kongreso dainų šventėje Kaune 1933 m. birželio 5 d.

ravo jos prigimčiai. Prof. P. Galaunė prisimena, kaip serganti dainininkė teatro administracijos buvo verčiama dainuoti, kad teatras nepatirtų finansinių nuostolių: „<...> pas mus teatras tęsė rusų teatro tradicijas <…> vienuolika metų žmona dirbo sunkiausiomis sąlygomis. Išnaudojo iki paskutinio <…> turėjo ne savo balsui partijas dainuoti. Po to pranešė trumpai – atleidžiama iš darbo, nei padėkos, nei paaiškinimo, kodėl. Tai čia yra tas palikimas to baudžiavinio rusų teatro. Aš nekenčiu teatro, aš per daug gerai žinau jo užkulisius.“ 1931 m. teatro direkcija, vadovaujama J. Olekos-Žilinsko, vykdydama reformą atleido 30 meninio personalo darbuotojų, kiekvienam raštiškai tai pranešė keliais žodžiais: „Tamsta atleistas“. Tokį laišką gavusi Adelė Galaunienė neslėpė savo emocijų duodama interviu laikraščiui „Dienos naujienos“ (1931. 05.05 Nr.27): „Tai tikrai istorinis man dokumentas – dvi eilutės už vienuolika darbo metų!

Galite suprasti mano susijaudinimą.

Dirbu operoje nuo pat įsikūrimo, pergyvenau jos sunkiausias dienas ir vargus. Tekdavo dainuoti ne savo balso partijas, nes nebuvo kuo pakeisti. Buvo spektaklių, kada turėjau

dainuoti net su 39 laipsniais karščio. „Jei apalpsi, nutrauksim spektaklį, bet turi dainuoti“, – sakė direktorius.

Ir dainavau, nes mačiau, kad reikia.

O galų gale – tos dvi eilutės.“ Toliau ji aiškina, kad ją įžeidė ne tiek pats atleidimas, kiek jo forma. Galima suprasti 36 metų dainininkės būseną – tokiame amžiuje kitų dainavimo karjera dar tik prasideda... Dienraščiuose rašyta, kad Adelė Galaunienė buvo viena pareigingiausių, kukliausių menininkių, niekada nesinaudojusi privilegijomis, nesiekusi pigios reklamos. Per tuos 11 metų Valstybės teatre ji sudainavo apie 1200 spektaklių...

Palikusi teatro sceną A. Galaunienė neatitrūko nuo muzikinio ir visuomeninio gyvenimo. 1931 m. buvo pakviesta dėstyti muzikos ir dainavimo Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje, netrukus suspindėjo kaip choro dirigentė. 1933 m. „Naujojoje Romuvoje“ (Nr. 128) aprašomas pirmasis Lietuvos katalikių moterų kongresas, vykęs tų pačių metų birželio 5 d. A. Galaunienė minima kaip viena iš šio kongreso vėliavos krikštytojų, taip pat ir kaip pirmoji Lietuvos moteris, dirigavusi jungtiniam 1500 moterų chorui. To-

Muzikos barai / 23

Sukaktis lesnė jos veikla susijusi su skaučių organizacijos koncertais ir jungtiniais mokyklinių chorų renginiais. 1940 m.

A. Galaunienė dirigavo Kauno sporto halėje surengtoje Dainų šventėje.

Adelė Galaunienė nemažai reiškėsi ir kaip kamerinė dainininkė.

Yra išlikusi vieno reikšmingo koncerto programa – 1929 m. sausio 22 d. Paryžiaus Sorbonos universiteto amfiteatre skambėjo vien lietuvių kompozitorių kūriniai, su jais norėta supažindinti Prancūzijos sostinės visuomenę. Kartu su Adele Galauniene dainavo Stasė Dievaitytė, Veronika Podėnaitė, solistėms akompanavo ir savo fortepijoninius kūrinius atliko garsus lietuvių kompozitorius bei pianistas Vytautas Bacevičius. Šalia savo pagrindinių pareigų Paulius ir Adelė Galaunės daug dėmesio skyrė visuomeninei veiklai. Jie priklausė įvairioms organizacijoms, palaikė glaudžius ryšius su lietuvių ir prancūzų, lietuvių ir švedų kultūrinėmis bendrijomis. A. Galaunienė buvo apdovanota Prancūzijos ordinu.

1931 metais už nuopelnus Lietuvai jai buvo įteiktas III laipsnio Gedimino ordinas.

Po karo dainininkų gretoms išretėjus, 1945 m. A. Galaunienė buvo pakviesta grįžti į operos teatrą, tačiau nuo 1947 m. ji visiškai atsidėjo pedagoginiam darbui. Pradėjo dėstyti solinį ir ansamblinį dainavimą Kauno konservatorijoje, vėliau reorganizuotoje į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Dar vėliau A. Galaunienė dirbo Kauno aklųjų kombinate dainavimo mokytoja, teikė vokalines metodines konsultacijas visiems, kas troško pasisemti jos žinių ir patirties. Reiškėsi kaip muzikos kritikė, paskelbė daug profesionalių recenzijų. Mirė 1962 m.

Viena iškiliausių Lietuvos operos pradininkių, dainininkė, pedagogė, visuomenininkė Adelė Galaunienė neabejotinai užima deramą vietą mūsų tautos meninio gyvenimo istorijoje. n

Muzikos barai / 24

Paskaèimø saga Reginai Praksedai Paskačimaitei-Tamošaitienei – 85

Regina Tamošaitienė, 1955 m.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ SU DOCENTE REGINA PRAKSEDA PASKAČIMAITE-TAMOŠAITIENE KALBAMĖS JAUKIOJE VILNIAUS SENAMIESČIO PASTOGĖJE. SVETAINĖJE PUIKUOJASI ISTORINIS FORTEPIJONAS, NUO SIENŲ ŽVELGIA ANAPILIN IŠĖJUSIO VYRO PRANO TAMOŠAIČIO AKYS. ČIA GAUSU SENTIMENTUS ŽADINANČIŲ ISTORINIŲ MINIATIŪRŲ, TAUTIŠKŲ AKCENTŲ, NUOTRAUKŲ PILNI VOKAI, TVARKINGI ALBUMAI, MENINIO GYVENIMO DIENORAŠČIAI BYLOJA APIE ŠEIMOS IR GIMINĖS NUOPELNUS KULTŪROS ISTORIJAI.

V

aikystė pievoje prie Nevėžio... Daugelio senojo miesto vaikų laimė: vasarą – maudynės, žiemą su savadarbėmis ar pirktinėmis pačiūžomis smagu pasileisti per užšalusios upės ledą. O gimnazistų romantika! Susitikimai senajame Upytės pavieto vėliavininko Karpio dvaro parke. Dešinėje upės pusėje pagonybės laikus menančio iškilumo – Skaistaus kalno – įvaizdis prigijo parkui, jis vadintas Skaistakalniu, sulenkintai – Jasnagurka. Ten vykdavo dainų, sporto šventės, tėvai vesdavosi vaikus į linksmas gegužines, šaulių, skautų paradus.

Nevėžio kilpoje gyvenimas buvo

vienoks, o kitame neplačios upės pusėje įvykiai klostėsi kitaip. Senamiesčio gatvė – tai žemdirbiai, amatininkai, darbininkai, kaminkrėčiai, vežėjai, pribuvėjos, gaisrininkai, geležinkelininkai, mokytojai, kunigai, medikai, inžinieriai, agronomai, dailininkai, muzikai... Lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusai... Vakarais nuo aukštumėlės skambėdavo dainos. „Su drauge Janina Kupčiūnaite, būdavo, ravime daržus ir dainuojame. Keista, dabar jaunimas nei moka, nei mėgsta dainuoti. Liaudies dainų nemoka“, – sako ponia Regina. O kokios šventės be dainos? „Kalėdos, Velykos, Stanislovo vardinės, Antaninės – svarbiausios. Naujieji Metai nebūdavo tokie reikšmingi.“ Reginos Paskačimaitės-Tamošaitienės senelis buvo knygnešys Antanas Briedelis (Briedis, g. 1860). Jis platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su knygnešiais J. Bieliniu, J. Bataičiu. Didelė, plati jo etažerė buvo pilna senųjų leidinių. Tėvas Stasys Paskačimas dirbo Panevėžio apygardos teismo sekretoriumi, buvo įtakingas žmogus (Panevėžio istoriją tyrinėjusi Mergaičių gimnazijos pedagogė, vėliau žinoma istorikė Ona Maksimaitienė aptiko žinių apie Paskačimų bajorystę). Mama Antanina Briedelytė-Paskačimienė – garsaus dvokato, 1921–1931 metais buvusio

Ketverių Regina su tėvais Senamiesčio g. Panevėžyje prie senojo namo, 1934 m.

Panevėžio muzikos mokyklos orkestras ir solistė R. Paskačimaitė, 1949 m.

Koncertmeisterės Stasės Dievaitytės pamokoje, 1950 m. Pianistė Regina Paskačimaitė pirma iš dešinės Studentė konservatorijos bendrabučio balkone Vilniuje, Skapo g., 1952 m.

Panevėžio miesto tarybos nario Česlovo Petruškevičiaus mašininkė, Kaune baigusi dvikalbius mašininkių kursus.

Regina buvo vyriausia, ji pasaulį išvydo 1930-ųjų rugpjūčio 11-ąją. Paskačimų sūnūs Zenonas ir Gintautas gimė Antrojo pasaulinio karo metais. Šeima gyveno pasiturimai. Mama buvo puiki kulinarė. „Koks būdavo stalas! Farširuotas paršelis, tortas „Napoleonas“, kurį išmokė gaminti ir mane. Niekas negirtaudavo, svečiai būdavo vaišinami iš mažų taurelių.“ Senamiestis – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapija. Vikaras Antanas Gobis buvo nedidelio ūgio, tamsaus gymio, žvalus, judrus, skvarbių juodų akių, visada linksmas. Piniavos pradinėje mokykloje dėstydamas vaikams tikybą mėgdavo pasakoti apie muziką, vargonus, kitus instrumentus, subūrė gitaristų ansamblį. Į klasę atsinešdavo smuiką, grodavo negirdėtas melodijas, improvizuodavo. „Mes ruošdavome įvairiausias programas, vienoje jų vaidinau čigonę.“ Tik 1990 metais paaiškėjo, kad kunigas A. Gobis karo metais slėpė žydus. Izraelio vyriausybė jį apdovanojo Pasaulio tautų teisuolio medaliu. „Pradėjome mokytis netoli namų

Muzikos barai / 25

Sukaktis

Regina Tamošaitienė ir Pranas Tamošaitis, 1960 m.

buvusioje Senamiesčio pradinėje mokykloje. Labai nepatiko mokytojas, pravardžiavome jį Burbuliu. Su broliu verkėme. Tuomet nuvedė į mokyklėlę prie raudonosios (Šv. Petro ir Povilo) bažnyčios. Atsimenu tautinius šokius.

Buvau balerina, vaidinau. Mama pasiuvo tautinį kostiumą, puikų languotą sijonėlį.“ Visą gyvenimą giminė gražiai bendravo. Paskačimai ir puseserės, pusbroliai Breivės dalinosi duona ir medumi, skausmu ir džiaugsmu, netgi pomėgiais. Svarbiausias jų – muzika. Kieme susėdę tėvai, giminaičiai mėgdavo padainuoti. Ir kambaryje ką beveikdami vis ką nors niūniuodavo.

Dainavo choruose. Palmira Breivytė-Skripkauskienė – pirmoji lietuvė arfininkė, Operos ir baleto teatro orkestro artistė, solistė. Mažąją Renytę labiausiai žavėjo iš tėvelio nupirkto „Phillips“ radijo imtuvo sklindanti muzika, ypač fortepijono garsai. Tik visuomet apgailėdavo, kad nematyti grojančiojo...

Mama kreipėsi į muzikos mokytoją Mykolą Karką, kad patikrintų mažosios klausą. Šis nedvejodamas pasiūlė mokyti muzikos. Buvo sutarta su advokato žmona Ona Petruškevičiene, pianiste, baigusia Petrapilio

Muzikos barai / 26

konservatoriją, keturių vaikų mama.

Iki ištaigingo advokato namo Sodų gatvėje tekdavo keliauti kelis kilometrus.

Dar įspūdingesnė buvo Petruškevičių vila (dabar vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas) prie kelio į Pasvalį. Parkas, tvenkiniai, ramybė.

Atšilus orams šeima persikraustydavo į užmiestį vasaroti. Viloje buvo muzikuojama, skambėdavo eilės, žaidžiamas lauko tenisas. Vilos šeimininkas buvo įsitikinęs, kad reikia ugdyti jaunimo dvasią ir kūną, skatino vaikus užsiimti prasminga veikla. „Atėjome su Palma pirmą kartą.

Nežinome, į kurį kambarį eiti: ten kyštelime galvą – tuščia, atveriame kitas duris – ir čia nieko nėra. O kambarių daug... Žiūrime – lauke šeimininkas basnyčiom dalgiu šienauja. Ir visi vaikai ką nors dirba.“ Regina su pussesere Palmira dabar keliaudavo į kitą miesto pusę: inteligentiškoji mokytoja jų laukdavo viloje. Mokinukės pakaitomis galėdavo groti, grožėtis parku, net vaišintis.

Karo metu pagrindinio vasarvietės pastato patalpas užėmė vokiečių kareiviai. Šeimininkas 1941-aisiais žuvo avarijoje, karui baigiantis šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Regina Paskačimaitė valdišką muzikos mokyklą pradėjo lankyti Antrojo pasaulinio karo metais. Neliko ponios Petruškevičienės salono, o namuose instrumento nebuvo. Mergaitė nusipiešė klaviatūrą, bet garso tai nėra! Senelis mirė, namas buvo parduotas, ir močiutė Viktorija Briedelienė, nulemdama vaikaitės ateitį, 1942 metais nupirko fortepijoną. Birulienei, greičiausiai anų laikų mokyklų inspektoriaus žmonai, sumokėjo 600 červoncų už „Schröder“ firmos kabinetinį fortepijoną. M. Karka pirkinį palaimino. Kaip tik šis fortepijonas stovi jaukioje Reginos Paskačimaitės-Tamošaitienės buto Vilniaus senamiestyje svetainėje...

Mykolui Karkai 1940 m. rudenį buvo leista steigti muzikos kursus, jie pradėjo veikti 1941 sausį, karui pasibaigus perorganizuoti į muzikos mokyklą. M. Karka nesutiko tapti Kaune kuriamo muzikinio teatro direktoriumi, tad Meno reikalų valdybos nuta-

rimu buvo paskirtas vadovauti Panevėžio muzikos mokyklai.

Muzikos kursams buvo skirtos patalpos miesto centre, Laisvės aikštėje.

Ten skambinti fortepijonu vaikščiojo ir Regina Paskačimaitė su pussesere Palmira Breivyte. Iš pradžių mokėsi pas Aleksandrą Domarką. Jo tėvas Ignas buvo baigęs kunigaikščio Bogdano Oginskio muzikos mokyklą Rietave ir puikiai grojo klarnetu.

Muzikalus sūnus Aleksandras iš tėvo perėmė IV pėstininkų pulko karinį orkestrą, jam vadovavo iki 1940-ųjų.

Muzikos kursuose, vėliau muzikos mokykloje, technikume dėstė įvairias disciplinas, išugdė nemažą pulką gerų orkestrų vadovų. Trūkstant dėstytojų, mažuosius mokė skambinti fortepijonu. Regina Paskačimaitė pianiste tapo Sofijos Petkūnienės klasėje. Mokytoja buvo labai reikli, bet santūri, stengdavosi tiksliai pasakyti pastabas. Solfedžio, harmoniją dėstė kompozitorius Antanas Belazaras. „Man buvo tarsi tėvas. Ypač reikliai mokė harmonijos. Mokiniai privalėjo rašyti ištisus preliudus, harmonizuoti liaudies dainas.“ Mokyklos chorui vadovavo Mykolas Karka.

R. Paskačimaitė reiklios dėstytojos, Paryžiuje mokslus baigusios dainininkės Stasės Dievaitytės klasėje dirbo koncertmeistere. Dažnai dalyvaudavo miesto renginiuose kaip solistė, koncertuodavo Karininkų namuose, kitose salėse. Grojo mokytojo smuikininko Vytauto Klygio vadovaujamame mokyklos orkestre, su juo kaip solistė atliko Mozarto Koncertą d-moll. „Sunkūs buvo metai. Turėjau suktis ne tik mokyklose, bet ir namuose – padėti mamai prižiūrėti mažą broliuką. Žavėjausi draugių muzikavimu, ypač bendramokslės Gražinos Ručytės: skambindama Liszto ar Brahmso kūrinius ji tada atrodė tokia virtuozė, kad man net plaukai šiaušdavosi!“ Vokiečių kariuomenei užėmus Mergaičių gimnazijos patalpas, teko trimis pamainomis mokytis Berniukų gimnazijoje, Gaisrininkų salėje (kampinis Ramygalos ir Sodų g. namas), netgi Petruškevičių viloje. Vokiečių metais, vėliau pokariu gimnazijoje vis keitėsi mokymo programos, bet visada buvo šviesių mokytojų: direk-

„Sutartinės“ 15-metis. Iš kairės į dešinę: Lina Naikelienė, Regina Tamošaitienė, Vytautas Tetenskas, 1972 m.

torė Kotryna Vilkaitė, auklėtoja Irena Moigytė, lituanistė Elena Gabulaitė, jaunutė Vanda Zaborskaitė, fizikė Baronienė, lotynų kalbą dėstė Bronius Šliogeris, rusų kalbą – talentingas pedagogas Lukinas (p. Regina iki šiol rusų poetų kūrinius atmintinai deklamuoja). „Gimnaziją atmenu ir kaip artistiškumo mokyklą. Vaidinome „Tris mylimas“.

1949-aisiais Regina Paskačimaitė baigė gimnaziją, po metų – ir muzikos mokslus. Pirmosios Panevėžio muzikos mokyklos laidos absolventai buvo smuikininkė, vėliau garsi Panevėžio kanklininkė Konstancija Viržonytė (Klygienė-Marcinkevičienė), pianistė Aldona Kezytė, Vladas Indrikonis, Janina Daukšytė-Jasilionienė, talentingas pianistas Eimutis Vladislovas Vanagas, branduolinės fizikos pradininkas Lietuvoje.

Regina atsakingai parengė stojamųjų egzaminų į Lietuvos konservatoriją programą: Bacho preliudą ir fugą, Rachmaninovo Preliudą cis-moll, Chopino etiudą cis-moll, Beethoveno Trečiąjį koncertą, kelis Skriabino preliudus. Bet likimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Prieš egzaminus surengtoje perklausoje aktyviai sovietinę ideologiją propagavusi Meno reikalų valdybos mokslo įstaigų viršininkė muzikologė Zinaida Kumpienė tikrino visų stojančiųjų programų „tinkamumą tarybiniam muzikui“. Ji pastebėjo, kad draugė Regina Paskačimaitė ruošiasi skambinti „su tarybiniu mąstymu nesuderinamą Skriabino muziką“. Argi ši buržujų mergaitė, kurios tėvas 1945 m. buvo suimtas ir kaip politinis kalinys ištremtas į Vorkutos lagerį, nežino, kad šis kompozitorius Sovietų Są-

jungoje uždraustas? „Tėvelio tremtis manyje pagimdė baimes. Atvažiavo jo areštuoti, šautuvų buožėmis išbadė, išvertė visus namus. Mama gatvėje alpo. Tėvelį (beje, jis mokėjo rusiškai) išvežė net nesudarę bylos! Paleido gana greitai, tačiau aštuonerius metus negalėjo gauti darbo. Šeima gyveno labai vargingai. Kadangi gaudavau stipendiją ir dirbau, paremdavau tėvus ir du brolius. Būdavo, išsiunti pinigus ir tris paras badauji. Aš, politinio kalinio duktė, įsivaizdavau stebima, sekama, susigūžiau.“ Z. Kumpienė pareikalavo paruošti pjesę iš Piotro Čaikovskio „Metų laikų“. Pasirodė, dar trūksta ir vieno etiudo.

Tačiau laiko iki stojamųjų nebeliko, reikėjo skambinti, ką moku.

Egzaminų komisijoje – žinomi muzikai ir profesoriai: Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Konradas Kaveckas, kiti... Pirmininkas – Chaimas Potašinskas. Jis turėjo akompanuoti, bet išrūko į Palangą. Prie antrojo fortepijono atsisėdo B. Dvarionas. Viešpatie, man, provincijos mergaitei, akompanuos Dvarionas? Atrodė, kad skambindama girdėjau tik jį. Aišku, pagrojau, bet jaučiau, kad aplinkybės man nepalankios. Tais metais stojo Dainius Trinkūnas, Vytautas Gaidamavičius, Vytautas Landsbergis, Birutė Kyverytė (Karoseinė). Stoviu nusiminusi.

Tačiau pasiveda mane į šalį Vainiūnas ir ima raminti. Girdi, paruoši kitą pjesę, etiudą, kitais metais mes tik juos ir klausysime. Įstosi...“ Bet tada atsirado Jonas Švedas.

Jam rūpėjo parengti daugiau raštingų muzikantų. Tobulėjo kanklės, jau reikėdavo skambinti ne tik polkutes, bet ir sudėtingesnius kūrinius. J. Švedas Reginą pasikvietė į savo katedrą, metus laiko leido pamąstyti. „Pasiryžau tapti kanklininke, nors man tai buvo visai naujas instrumentas. Specialybės mokiausi pas Praną Stepulį, kuris J. Švedo įkurtame Liaudies dainų ir šokių ansamblyje buvo kanklių grupės vadovas. Mano dėstytojas buvo kruopštus ir nuoširdus pedagogas, studentus gebėjo sudominti metodikos paskaitomis. Jo kalbos stilius buvo turtingas, trykštąs liaudiškais palyginimais, spalvingais posakiais. Greitai dariau pažangą, J. Švedas pasikvietė į savo ansamblį. Pranas Tamošaitis kūrė kamerinę grupę, ir čia buvau reikalinga“. Valstybinę konservatoriją R. Tamošaitienė puikiais pažymiais baigė 1955 m.

Gyvenimo kelyje pasirodė jaunas ir žavus, energingas birbynininkas Pranas Tamošaitis. Regina prisišliejo prie žmogaus, kuriam liaudies muzika buvo didžioji meilė, darbas ir gyvenimo prasmė. Apie savo išrink-

Regina ir Pranas Tamošaičiai pakeliui į pasaulinę parodą Briuselyje, 1958 m.

Muzikos barai / 27

Sukaktis tąją P. Tamošaitis autobiografijoje rašė gana santūriai: „Gera kanklininkė buvo, grojo solo, kartu dirbome ansamblyje. Besimokydami susipažinom ir apsivedėm“. Jis – pakelta galva, skubantis tvirtais žingsniais. Ji – romi, jautri, svajinga....

Dabar J. Švedo ansambliuose grojo abu Tamošaičiai. 1956 m. Prano Tamošaičio iniciatyva sukurta Dainų ir šokių ansamblio kamerinė grupė po dešimtmečio tapo garsiąja „Sutartine“. Su ja surengta per 1600 koncertų Lietuvoje, daugelyje pasaulio šalių, padaryta daug įrašų radijo studijoje, vėliau ir televizijoje.

1954 m. Maskvoje vyko Lietuvos literatūros ir meno dekada, panašus renginys Lenkijoje, VI pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis. Juose J. Švedas pasiūlė pasauliui parodyti mūsų liaudies instrumentus. Aukštosiomis kanklėmis skambino R. Tamošaitienė, Zita Stepulienė, Irena Balčytytė, Birutė Prusevičienė. Solistas – dar studentas Virgilijus Noreika, sužavėjęs publiką ir žiuri nuostabia liaudies melodijų pajauta. 1957 m. Sąjunginiame jaunimo ir studentų festivalyje „Sutartinė“ laimėjo antrąją vietą, o VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje – pirmąją. Vienas žiuri narys skyrė mažiau balų. Kuris?

Pasirodo, pats J. Švedas: „Kad labai nosies neriestumėte...“ – paaiškino.

Toks buvo Švedas. „Reiklus, bet gebantis įvertinti. Jo globojama buvau labai patenkinta.“ Konservatorijoje kitų specialybių studentai „liaudininkus“ vertino atsainiai, tačiau po apdovanojimų požiūris, atrodo, pasikeitė, Vilniaus geležinkelio stotyje juos pasitiko orkestras, vyriausybės nariai.

Regina stengėsi domėtis visu muzikiniu gyvenimu, koncertų klausydavosi net stovėdama Filharmonijos balkono kampe. Ir šiandien atmena girdėtų dirigentų, solistų pavardes.

Ypač jai patiko simfoninė muzika ir dirigavimas, todėl šalia kanklių specialybės dar studijavo dirigavimą Enriko Kiškio, vėliau Antano Budriūno, Konrado Kavecko klasėse. Liaudies muziką dėstė Jadvyga Čiurlionytė. „Mūsų ansambliui leido pritaikyti ne vieną Čiurlionio kūrinį, transponavome Noktiurną cis-moll. Jį esame net

Muzikos barai / 28

bisavę.“ Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis stengėsi padėti atlikėjams auginti savo publiką. „Aš vis dažniau pradėjau atlikti naujus mūsų kompozitorių kūrinius kanklėms. Tai buvo įdomus kūrybinis darbas.“ Partitūrų skaitymą R. Paskačimaitei dėstė kompozitorius Konstantinas Galkauskas. „Bet kaip! Padeda Beethoveno simfoniją, atsisėda šalia ir gena per partitūrą. Turi spėti orientuotis, gebėti muziką jausti į priekį.

Grodavome ir kvartetus, daug Mozarto simfonijų“. Toks muzikinis išprusimas buvo labai reikalingas vėliau, dėstant. „Pedagoginį darbą labai pamėgau“, – prisipažįsta docentė R. Tamošaitienė. J. Švedas paskyrė dėstyti partitūrų skaitymą ir net dirigavimą. „Prašau Kavecko: padėkite, nežinau, nuo ko pradėti mokyti... Profesorius švelniai nuramina: nieko, turi rankas, galvą ir dirbk. Visi buvo labai geranoriški. Na, ir mokiau. Mano parengti muzikantai baigė ir dirigavimo specialybę – prof. Romualdas Apanavičius, prof. Vytautas Tetenskas, Žygimantas Laurinavičius, Antanas Smolskus ir kiti.“ „Mūsų pedagogų kolektyvas buvo nedidelis, bet draugiškas. Nebuvo apkalbų, tik dalykiški, etiški darbo aptarimai. Studentus gerbėme. Buvo toks atvejis: katedros vedėjui buvo pasakyta, kad studentui būtina parašyti dvejetą. Na jau ne! Buvau patyrusi, ką reiškia nekaltai nukentėti. Su dėstytoju Baika sutarėme, kad kaip pagros, taip ir bus įvertintas. Pagrojo gerai, parašėme ketvertą. Pasirodo, buvo nurodyta jauną žmogų nubausti už religingumą.“ Konservatorijoje kanklininkes R. Tamošaitienė ugdė 45 metus, iki 2000ųjų. „Jau trečiame kurse man paskyrė studentų. Pirmoji buvo Irena Balčytytė, kuri tapo puikia menininke.

Mano klasėje subrendo kanklininkė Jolanta Čepaitienė. Puikiai kankliavo fenomenalią atmintį turėjusi Janina Ščavinskaitė-Slipkuvienė. Paprašiau Vaclovo Paketūro, kad sukurtų trijų dalių koncertą kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui. Jis buvo skirtas specialiai Janinos diplominiam pasirodymui, dirigavo Pranas Tamošaitis. Kūrinį priėmė Kompozito-

rių sąjungos komisija. B. Dvarionas įvertino: „Sukomponavai puikiai! Bet daugiau nekurk – velniai ragus nusilaužys begrodami...“ Kompozitoriai galop patikėjo liaudies instrumentų galia, P. Tamošaitis juos vis skatindavo kurti.

Viena paskutinių R. Tamošaitienės studenčių – puiki kanklininkė, nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė Kristina Kuprytė. „Koncerte kanklės kartais skamba kaip arfa, kartais jos panašios į gitarą, bet visada lieka kanklės“, – sako pusę pasaulio apkeliavusi muzikantė. Švelni, įtaigi jos mokytoja sugebėjo atverti studentės dvasios lobius, išugdė meilę senam lietuviškam instrumentui ir dainai. „Į savo klasę priėmiau estę Tuule Kann. Ji puoselėja giminingo instrumento – kanelių – meną. Ir vėl tenka nusilenkti Jonui Švedui. Atvažiavusi estų delegacija džiaugėsi parengta puikia menininke ir tautinio instrumento Estijoje atgimimu.“ J. Švedas gebėdavo ne tik pastebėti muzikalius žmones, bet ir sudominti, suartinti juos su menkai pažįstama muzikinės kultūros sritimi. „Ar ne Švedo paakinti entuziastai susirinko po karo į ansamblį? Ar ne jo sumanymas buvo steigti vis daugiau liaudies ansamblių visoje Lietuvoje?

Mes su Tamošaičiu sukūrėme medikų liaudies dainų ir šokių ansamblį „Rūta“, kuriam vadovavome 19 metų.

Manau, kad prie Lietuvos laisvės atgavimo, Sąjūdžio reikšmingai prisidėjo tie žmonės, kurie buvo tautiškai motyvuoti, būtent tokių ansamblių dalyviai. Švedo veiklos pradmenys – mūsų tautinio atgimimo pamatai.“ Reginos ir Prano Tamošaičių dukros Dalia ir Daiva pasirinko savo kelius, bet nenutolo nuo Nevėžio juosiamo Senamiesčio namuose pradėtos sekti įvairiaspalvės sagos, kurioje triukšmingo amžiaus skersvėjuose Paskačimų giminė įrašė vardus žmonių, puoselėjusių begalinę meilę ir pagarbą gamtai, gimtajai žemelei, filosofiškai apmąstomai dorai, paprastumui, išminčiai, kūrybai. n

Zigmui Žukui – 90 KONTRABOSININKAS ZIGMAS ŽUKAS ŠIŲ METŲ LIEPĄ ATŠVENTĖ 90-METĮ. SU JUBILIATU GALĖTUM KALBĖTIS IR KALBĖTIS, PRIRAŠYTUM STORIAUSIĄ KNYGĄ – TOKS SPALVINGAS JO ILGAS GYVENIMAS. Zigmas Žukas gimė 1925 m. liepos 14 d. Tauragės apskrityje, Švėkšnoje, Kazimiero ir Barboros Žukų šeimoje.

Tėvas Kazimieras mokslus buvo baigęs Varšuvos vargonininkų mokykloje, 16 metų vargonininkavo Ramygaloje. Prelato J. Maciejausko kvietimu 1900 m. atvykęs į Švėkšną ne tik vargonininkavo, bet ir dėstė muziką Švėkšnos gimnazijoje, subūrė geriausią apylinkėje chorą.

Buvo aktyvus visuomenininkas, režisierius ir politinis veikėjas, doras ir pareigingas žmogus, mėgęs jaunimą ir su juo mielai bendraudavęs.

Kalbant apie sukaktuvininko šeimą, būtina paminėti ir dar vieną iškilią, muzikai atsidavusią asmenybę – Zigmo vyresnįjį brolį Joną Žuką (1907–2004), ypatingu dvasingumu, inteligencija ir profesionalumu pasižymėjusį vargonininką virtuozą, studijavusį Kauno konservatorijoje pas Juozą Naujalį, vėliau Paryžiaus konservatorijoje įgijusį aukščiausio laipsnio diplomą, kuris užtikrino puikią karjerą. Deja, gresianti sovietų okupacija privertė J. Žuką emigruoti į Vokietiją, vėliau į JAV. Jis daugiau niekada neišvydo Lietuvos, dažnai vargonuodavo lietuvių bendruomenių renginiuose.

Nuo ankstyvos vaikystės Žukų vaikus lydėjo muzikos garsai, nes namuose buvo du puikūs instrumentai – fortepijonas ir vargonėliai (fisharmonija). Tai, matyt, ir lėmė, kad Zigmas Žukas taip pat rinkosi muziko kelią.

Zigmas 1947 m. tapo Kauno konservatorijos prof.

N. Martinonio vargonų klasės studentu. Po pusmečio, likvidavus vargonų klasę, keičia specialybę ir mokslą tęsia kontraboso klasėje pas dėstytoją K. Leipų. 1953 m. baigia Lietuvos valstybinę konservatoriją, jam suteikiama orkestro artisto, kontrabosininko solisto kvalifikacija.

1955 m. Z. Žukas pakviečiamas dirbti į Lietuvos radijo simfoninį orkestrą. 1957 m. orkestrą perkėlus į Lietuvos filharmoniją, 1958 m. Lietuvos radijuje buvo įsteigtas Lengvosios muzikos orkestras, kuriame Z. Žukas iki 2001 m. dirbo kontrabosininku, kartu eidamas ir orkestro inspektoriaus pareigas. 1960–1970 m. muzikantas dar dirbo Valstybinio operos ir baleto teatro orkestre. Nuo 1996 m.

– Lietuvos muzikų sąjungos narys.

Kaip puikų kontrabosininką Zigmą Žuką vertino daugelio kolektyvų vadovai, jis dažnai būdavo kviečiamas dalyvauti atsakingiausiuose koncertuose Lietuvoje ir užsienyje. Su pasaulinio garso smuikininku ir dirigentu Yehudy Menuhinu Z. Žukas kaip Lietuvos kamerinio orkestro narys koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su kitu didžiuoju maestro – violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi – grojo Prancūzi-

joje ir Ispanijoje. Z. Žukui yra tekę muzikuoti ir su kitomis įžymybėmis – smuikininkais D. Oistrachu, L. Koganu, G. Kremeriu, V. Spivakovu, V. Tretjakovu, J. Rachlinu, violončelininkais D. Šafranu, N. Gutman, D. Geringu.

Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas Saulius Sondeckis jubiliatą vertino kaip aukščiausios kvalifikacijos kontrabosininką ir dažnai kviesdavo dalyvauti ne tik koncertuose Lietuvoje, bet ir gastrolėse užsienyje. Z. Žukas dalyvavo atliekant visus J. S. Bacho klavyrinius koncertus su pianiste T. Nikolajeva, atliekant ir įrašant visus W. A. Mozarto koncertus su pianistu V. Krainevu.

Su Lietuvos kameriniu orkestru Z. Žukas dalyvavo gastrolėse Belgijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Keletą plokštelių, diriguojant S. Sondeckiui, Z. Žukas yra įrašęs su pasauline įžymybe trimitininku T. Dokšiceriu.

Daug kartų ruošti kamerines programas (W. A. Mozarto F. Schuberto, L. van Beethoveno, D. Šostakovičiaus kvintetus, sekstetus, septetus) Z. Žuką yra kvietę Lietuvos ir Vilniaus kvartetai. Kontrabosininkas ne kartą premjeriniuose spektakliuose talkino Klaipėdos muzikiniam teatrui, koncertuose ir gastrolėse – Lietuvos muzikos akademijos simfoniniam orkestrui.

1975 m. Zigmui Žukui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 2005 m. kultūros ministro įsakymu jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Labai svarbi Z. Žuko pedagoginė veikla. Beveik 50 metų, nuo 1960-ųjų, jis dėstė kontraboso specialybę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 1983–1987 m. kontrabosą dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, jo klasėje mokėsi ir ją baigė gausus būrys dabar muzikinei visuomenei žinomų kontrabosininkų.

MB inf.

Sėdi: A. Škėrys, Elena Žukienė (brolio Jono Žuko žmona) su sūnumi Algiu, tėvo K. Žuko antroji žmona Barbora su anūku Algiu Delininkaičiu, tėvas K. Žukas, gimnazijos kapelionas kun. Petras Lapelis, stovi: Zigmas Žukas, jo brolis Jonas, sesuo Eugenija ir jos vyras Vaclovas Delininkaitis. Švėkšna, 1943 m.

Muzikos barai / 29

Konkursas

Pianistø kalvë VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas

Daiva TAMOŠAITYTĖ

R

kietija), prof. Mūza Rubackytė (Lietuva, Prancūzija), Balázsas Szokolay (Vengrija) ir Peteris Tuite (Airija), komisijai talkino sekretorius Aidas Puodžiukas. Muzikos mylėtojai konkursą galėjo stebėti internete ir žiūrėti per LRT Kultūros kanalą Gerūtos Griniūtės vedamą konkurso dienoraštį.

Išklausius pirmąjį turą atrodė, kad šis konkursas nuo ankstesnių skiriasi tuo, jog į jį atvažiavo daug gerai pasiruošusių panašaus lygio pianistų, o vieno aiškaus lyderio lyg ir nėra.

Tačiau konkursai tuo ir įdomūs, kad čia svarbu ne tik profesinis lygis, bet ir netikėtumo, psichologinio pasirengimo ir fizinės ištvermės veiksniai.

Todėl malonu, kad lietuvių pianistai atidavė visas jėgas, stengėsi ir dažnu

Spaudos konferancija

Žiuri dalyvius vertino griežtai

Mindaugo MIKULĖNO nuotr.

ugsėjo 14–22 dienomis Muzikos ir teatro akademijoje (du turai) bei Nacionalinėje filharmonijoje (trečiasis turas ir laureatų koncertas) nuo ryto iki vakaro skambėjo fortepijono muzika. Mūsų svarbiausiame nacionaliniame muzikos konkurse varžėsi 38 pianistai iš Lietuvos, Estijos, Suomijos, Rusijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltarusijos, Ukrainos, Prancūzijos, Šveicarijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Japonijos ir Bolivijos. Atlikėjų pasirodymą vertino prof. Denisas Pascalis (žiuri pirmininkas, Prancūzija), prof. Jurgis Karnavičius (vicepirmininkas, Lietuva), prof. Zbignevas Ibelgauptas (Lietuva), prof. Ivari Ilja (Estija), prof. Rolandas Kriugeris (Vo-

Muzikos barai / 30

atveju parodė, ką kiekvienas turi geriausia.

Ramiai, užtikrintai, gražiu tonu muzikavo Gaivilė Simaitytė (g. 1991), Paulius Pancekauskas (g. 1993). Pats jauniausias dalyvis Gustas Raudonius (g. 1996), smuiką iškeitęs į kompoziciją ir visai neseniai ėmęsis fortepijono, parodė ne pagal amžių ryškų mąslumą ir konstruktyvumą, gražų gilų garsą, gerą legato (Bachas, Čiurlionis), o konkurse ypač dažnai skambėjusiame S. Rachmaninovo Etiude-paveiksle, op. 39, Nr. 5 es-moll, kurio povandeniniai verpetai nuskandina ne vieną techniškai pajėgų pianistą, – aiškiai suvoktą kompozicinę struktūrą. Į antrąjį turą pateko 17 pianistų.

Jame dar labiau išryškėjo jų meninio braižo, temperamento įvairovė. Štai rusų mokyklos atstovai kaip visada demonstravo stiprios, techniškos, veržlios komandos savybes, tarp jų buvo ir šiuo metu Maskvoje studijuojantis baltarusis, Minsko tarptautinio konkurso laureatas Andrejus Ivanovas. Iš Tolimųjų Rytų atstovų atidumu garso kokybei, minkštomis frazių pradžiomis, brandžiu polifoniniu mąstymu išsiskyrė japonė Ayane

Matsuura, nuoširdžiai programą atliko Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas kinas Dongfang Linas, nors galbūt ne viskas pasisekė dėl sceninio jaudulio.

Iš lietuvių atlikėjų azartiškai skambino jaunoji Neringa Valuntonytė (g. 1994), ji lengvai įveikė technines užduotis. Neringai ateityje palinkėčiau padirbėti su garsu (siekti minkštumo tirštose forte faktūrose), paieškoti daugiau spalvų, kontrastų, žaismingumo – ypač charakterinio pobūdžio kūriniuose (pavyzdžiui, II ture atliktose S. Prokofjevo 10 pjesių, op. 12).

Labai stabiliai, atsakingai skambino dar trys lietuviai: Justas Čeponis (g. 1992), Jurgis Aleknavičius (g. 1986) ir Paulius Anderssonas (g. 1995).

Tvirtas, švarus skambinimas I ture (be kitų kūrinių, atliko retai girdimą Čiurlionio Preliudą A-dur, VL 247), lygiai toks pat užtikrintas, racionalus pasirodymas II ture (nuo aiškiai išplėtotų Čiurlionio Fugos b-moll, Variacijų Sefaa Esec tema, VL 258, iki

R. Schumanno sonatos Nr. 1 fis-moll, op. 11) J. Čeponį charakterizuoja kaip perspektyvų pianistą, kuriam visais atžvilgiais pakanka profesinio įdirbio, jo grojimas prasmingas, traukia dėmesį.

Jurgis Aleknavičius – vienas vyriausių dalyvių, todėl jo atlikimas rodė subrandintą, išpuoselėtą interpretaciją. Abiejų turų programą jis atliko dėmesingai, jautriai, stilingai; šviežiai ir tiksliai II ture skambėjo sudėtingas kūrinys – J. Brahmso Variacijos ir fuga Händelio tema, op. 24, B-dur. Be abejonės, tai profesionalus pianistas, kurio visada bus įdomu klausytis koncertų salėse.

Paulius Anderssonas – vienas jauniausių konkurso dalyvių, nustebinęs vidine jėga, puikiu pasiruošimu. Jo interpretacijai būdingas dramatiškas ir kartu sutelktas, sodrus, gilus turinio atskleidimas (polifonija), muzikinės minties aiškumas, minkštas garsas, „tirštos“ medžiagos suvaldymas virtuoziniuose kūriniuose. Apmąstytas, vyriškas L. van Beethoveno

sonatos Nr. 23 („Appasionata“, I d.) traktavimas, taip pat ir kieto riešutėlio – F. Liszto sonatos h-moll S. 178 sėkmingas perteikimas paliko įdomaus, solidaus, titaniškų potėpių nestokojančio braižo įspūdį. Lietuviška muzika, lėto tempo epizodai taip pat skambėjo maloniai, juose vėrėsi jaunajam atlikėjui būdingas mąslumas ir polinkis į filosofinį naratyvą. Ryškus, ambicingas, savitą stilių sparčiai atrandantis pianistas neabejotinai yra tarp tų, kurie ateityje atskleis savo talentą visa jėga.

Pirmajame ture skambėjo nemažai ne visada sėkmingai artikuliuotos muzikos, todėl antrajame pasigedau jauno pianisto iš Suomijos Tatu Eskelineno (g. 1993), kuris patraukė subtiliai niuansuota technika, gražiu tušė, dėmesį prikaustančiu dinamikos, štrichų, frazuotės žaismu, uždegančiu nervu, apskritai skambinimo harmoningumu. Matyt, tai, kad suomiui kiek pritrūko ištvermės atliekant Beethoveno sonatą Nr. 21 C-dur, op. 53, nulėmė atranką. Vis dėlto pagal am-

VII tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso finalas. Laureatas Robertas Lozinskis

Muzikos barai / 31

Konkursas

Skambina Joris Sodeika

žių pianistas pasirodė ir stiprus, ir labai muzikalus atlikėjas, juolab kad jis – išskirtinai suomiškos mokyklos atstovas.

Atlikėjų konkursas panašus į sportą ne tik tuo, kad tenka maksimaliai sukaupti jėgas ir parodyti geriausią rezultatą, bet ir specifiniais reikalavimais. Būtina atitikti daugelį kriterijų, tarp jų – be klaidų pateikti tekstą, parodyti pakankamą technikos lygį, sudėtingą ir įdomią programą, meniškumą, stilių, artistiškumą, o trečiame ture – santykį su orkestru. Skirtinga trijų turų programa atskleidžia tiek stipriąsias, tiek silpnąsias atlikėjo puses ir kartu leidžia susidaryti ganėtinai objektyvų požiūrį ne tik į šiuos pasirodymus, bet ir apskritai į atlikėjo skonį, galimybes ar polinkius. Šeši į trečią turą patekę laimingieji žiuri buvo atrinkti pamatuotai (pralaimėjęs visada gali pasiguosti, kad gerų pianistų daug, o vietų – per mažai...) ir sudarė intriguojančią skirtingų individualybių puokštę, juo labiau dėl konkurencijos tarp dviejų tų pačių Prokofjevo (Nr. 3), Rachmaninovo (Nr. 3) ir dviejų Beethoveno (Nr. 3 ir Nr. 4) koncertų. Šioje vietoje atkreipčiau skaitytojo dėmesį, kad ir geriausia transliacija internetu neatstoja klausymosi salėje: ne tik dėl to, kad mikrofonai ir įrašymo aparatūra sumaniai maskuoja klaidas, niveliuoja, reguliuoja garsą, bet ir dėl to, kad per ekraną neįmanoma pajusti autentiško dvelksmo, kurį transliuoja paties atlikėjo nusiteikimas ir energija.

To „vos vos“, apie kurį kalbėjo žymus pedagogas Heinrichas Neuhausas ir nuo kurio prasideda aukštasis menas. Ir jeigu galima būtų įvesti dar vieną, „penktojo elemento“ kriterijų,

Muzikos barai / 32

tai būtent ypatingo įkvėpimo palytėti antrajame ture buvo Joris Sodeika (g. 1990) bei prancūzas Guillaumeʹas Durandʹas (g. 1995). O kad toji įkvėpimo mūza aikštinga, parodė koncertai su orkestru: abu šie atlikėjai, regis, neatskleidė maksimumo, nors galbūt dėl skirtingų priežasčių. Sodeikai, mano manymu, pagal temperamentą ir sudėjimą būtų labiau tikęs ne galingos, ekspresyvios energijos reikalaujantis Rachmaninovas, o charakteringesnis kūrinys, ypač – šiuolaikinis (įsivaizduoju, kad puikiai būtų perteikęs Vytautą Bacevičių ar Stasį Vainiūną, kitą modernistą), o Durandʹas Beethoveno trečiajame koncerte pristigo veržlumo, koncentruotumo, skambino per lengvai. Tačiau apie viską – iš eilės.

Diplomus laimėję Joris Sodeika ir Motiejus Bazaras (g. 1987) – abu prof.

Petro Geniušo auklėtiniai, dalyvavę ir pereitame Čiurlionio konkurse.

Sodeika pirmajame ir antrajame ture ypač jautriai skambino Čiurlionį: pasteliškas Muzikinis momentas Desdur, VL 163 a, Mažoji sonata atskleidė, kaip natūraliai ir giliai jis suvokia Čiurlionio muzikos esmę, jo dvasią.

Tikras specialaus prizo vertas atlikimas! Tiek J. S. Bacho Preliudas ir fuga cis-moll, BWV 873 iš GTK II tomo, tiek W. A. Mozarto sonatos B-dur KV 281 pirmoji dalis skambėjo įtikinamai, skaidriai, smagiai, virtuoziškai ir stilingai. Antrasis turas jam buvo ypač sėkmingas: F. Liszto „Mefisto valsas“ Nr. 1, S 514, skambėjo vyriškai, su mefistofelišku užmoju, vientisai, kulminacijose atsiverdavo žioruojančios skausmingos žmogaus sielos gelmės, stebino ryškūs, didingi pasažai, harmoninga struktūra. M. Musorgskio „Parodos paveikslėlių“ lėtosios dalys buvo brandžios, privertė įsijausti, ir visas kaleidoskopas buvo atliktas taip, tarsi garsais tapantis atlikėjas būtų subtilus slapčiausių sielos kertelių žinovas – vaizdingi charakteriai atvėrė tikrą dramą. Forte vietos skambėjo gražiai, švariai, tikslingi rankų judesiai derėjo su santūriu artistiškumu, kylančiu iš organiško muzikos prasmės pajautimo. Sodeikos atlikimas parodė, kad jis yra inteligentiškas, rafinuotas atlikėjas, kuris pateikė

sunkią, įdomią programą. Pabrėžčiau ir stiprią meninę pusę bei emocinį poveikį. Jo atliekama muzika tekėjo ramiai ir kartu gyvai, o perėjimai iš greitų dalių į lėtas, kiekvienas posūkis ne kartą privertė gėrėtis moduliacijomis, muzikinės semantikos taškais, kableliais ir daugtaškiais, įminta jų prasme, pagauta nuojauta. Čia ir dabar vyko muzikos kūrinio gimimas, kuris vertė užmiršti kritinį protą ir teikė autentiško, intymaus išgyvenimo pojūtį. Būtent tokie momentai rodo, kad šis pianistas yra nutiesęs tiltus į tikrąjį dvasinį muzikos meną, tad lieka jam palinkėti nesustoti šiame kelyje, dovanoti klausytojams vis naujų sielos atsivėrimų.

Motiejus Bazaras – visai kito kirpimo atlikėjas. Ramus jo temperamentas slepia turtingą pasaulėvaizdį. Polifonijoje jis laisvokai elgiasi su tempu, kartu išryškina balsus, muzikos audinį, naudoja lengvą staccato. Puikiai atlikta J. Haydno sonata C-dur, Hob. XVI / 50, įkandin Bacho parodė stiliaus išmanymą, o štai S. Rachmaninovo Etiudas-paveikslas, op. 39, Nr. 3 fismoll skambėjo veikiau skriabiniškai.

A. Skriabino 4 dalių sonata Nr. 3, op.

23, fis-moll skambėjo subtiliai, lėtosios dalys – brandžiai, jos gera buvo klausytis. Čiurlionio Fuga b-moll, Preliudas b-moll VL 169 ir „Jūra. Mažų peizažų ciklas“ VL 317 pretendavo į geriausią atlikimą. II ture Bazaras pateikė staigmeną ­– virtuoziškai paskambino ypač sunkius, retai atliekamus G. Ligeti etiudus (1 sąsiuvinis).

III ture skambintas S. Prokofjevo koncertas Nr. 3, op. 23, fis-moll buvo nepriekaištingas kone visais atžvilgiais ir išryškino pianisto meistriškumą bei patirtį. Kadangi šis koncertas savaime yra efektingas ir jį taip pat puikiai atliko Robertas Lozinskis, lieka pridurti, kad pirmą trečiojo turo dieną Bazaras geriausiai jautė orkestrą (LNSO dirigavo Modestas Barkauskas). Apskritai Motiejus Bazaras – didelės erudicijos, patyręs ir profesionalus atlikėjas, kuris kaip auksas pelenuose – žiba tiems, kas suvokia kilmingą meno paprastumą.

Trečiąją premiją pasidalino G. Durandʹas ir šveicarų pianistas bei kompozitorius Jeanas-Selimas Abdelmoula (g. 1991).

Vienas jauniausių konkurso dalyvių Durandʹas mokosi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje prof.

Deniso Pascalio klasėje. Puikių duomenų atlikėjas savo pasirodymą apgaubė elegantiška, švelniai pulsuojančia atmosfera, kurioje skleidėsi Bacho, Mozarto ir Chopino genijai.

Ypač antrame ture buvo justi atsivėręs antrasis pianisto kvėpavimas – apibūdinimas, kad jo atliekama muzika kvėpuoja laisvai ir giliai, būtų tiksliausias. Čia iš tradicinių klasikos rėmų išsiveržusi jo vaivorykštės spalvomis almanti vaizduotė piešė galingą Čiurlionio „Jūrą“ (kartu šis Mažų peizažų ciklas buvo griežtai logiškas), Chopino trečiojoje sonatoje – be išorinių pastangų, gerai įvaldžius auftakto paskirtį – liejo pasigėrėtinas formas (I dalyje džiugino gaivia, II – ne pagal metus brandžia mintimi, III dalyje pylė natūralius kulminacijų „kalnelius“). Su C. Debussy ciklu „Paveikslai“ (2 sąs.) prancūzas pasiekė apogėjų: fortepijonas skambėjo visu balsu, ilgos natos, pauzės buvo sklidinos prasmės. Žaižaruojančio gyvo intelekto menininkas visa pakylėjo į aukštesnį lygmenį, kuriame ima rastis tasai „vos vos“, kada iš po visas technines kliūtis įveikusių įkaitusių rankų tarsi ištrūksta ir pasileidžia sklęsti kūrinio „aš“. Durandʹas laimėjo ir specialųjį prizą už šiuolaikinio kūrinio atlikimą – II ture artistiškai, charakteringai paskambintą V. Bagdono „Akvarelę“ ir „Klouno šokį“. (Gaila, kad naują Tomo Kutavičiaus kūrinį „Jonvabalis Marijai Morawskai“, sukurtą specialiai šiam konkursui, rinkosi nedaug atlikėjų, nepatekusių į tolesnius turus, todėl jo išgirsti neteko.)

Jeanas-Selimas Abdelmoula visuose trijuose turuose skambino tvirtai, stabiliai: ir I turo programa (Bachas, Beethovenas, Liszto Transcendentinis etiudas), ir II ture skambėjusi F. Schuberto sonata B-dur, D 960, ir III – Beethoveno ketvirtasis koncertas džiugino stilingumu ir kokybišku perteikimu. Gražiai šveicaras interpretavo lietuvių muziką. Jo atlikimas pasižymi atida atliekamam tekstui, jis nevengia tarsi per didinamąjį stiklą žvelgti į garsų grožybes, tačiau

puikiai valdo formą, todėl dėmesys detalėms nenustelbia bendros kūrinio koncepcijos. J.-S. Abdelmoula – išties aukštos atlikimo kultūros atstovas.

II vietą iškovojo šiuo metu Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje prof. Stepano Simoniano klasėje studijuojanti iš Rostovo prie Dono kilusi Darja Parkhomenko (g.

1991). Nors stipri atlikėja Čiurlionio Fugą b-moll, Variacijas Sefaa Esec tema skambino labai romantizuotai, visą kitą konkurso programą, taip pat V. Montvilos „Miražą“ atliko jausdama kūrinių stilių. R. Schumanno Humoreska, op. 20, paliko gerai, išmoningai atlikto darbo įspūdį. II ture šviežiai, kaip gaivus gūsis, įelektrintai nuskambėjo koncertiška, patraukli Carlo Vineʹo sonata Nr. 1. Trečiąjį S. Rachmaninovo koncertą d-moll, op.

30, pianistė paskambino su neblėstančia energija. Ji turi labai gerus pagrindus (rankų techniką) ir įgūdžius, maksimalus pirštų sukibimas su klavišo „dugnu“ leidžia išgauti obertonų turtingą garsą, niekur neleidžia slysti paviršiumi, o tai kartu su jautria klausa, neeiliniu protu bei maloniu natūralumu rodo priklausymą aukštos prabos virtuozų draugei.

D. Parkhomenko bendraamžis Robertas Lozinskis (iki 2014 metų prof. Z. Ibelgaupto, vėliau – Škotijos karališkosios konservatorijos prof. Fali Pavri klasės auklėtinis) laimėjo pagrindinę, pirmąją, premiją, jam atiteko ir specialusis prizas už Čiurlionio muzikos atlikimą bei Muzikų sąjungos ir Natų knygyno įsteigtas ir pirmą sykį įteiktas publikos simpatijų prizas.

Jeigu būtų galima ir šiam ryškiam, dideles perspektyvas turinčiam atlikėjui pritaikyti būdingą epitetą, tai būtų „visapusiškas sklandumas“. Jau I ture J. S. Bacho Preliudas ir fuga e-moll, BWV 879, iš GTK II tomo „slydo“ nepriekaištingai, stilingai, S. Rachmaninovo Etiudą-paveikslą, op. 39, Nr. 5, es-moll su visomis pavojingomis vietomis jis įveikė taip pat lengvai (aiškiai išvedė temą, logiškai prijungė pabaigą) kaip ir Beethoveno Mėnesienos sonatos II ir III dalis bei Čiurlionio Pastoralę VL 187.

II ture šalia Čiurlionio Fugos b-moll, Mažosios sonatos, A. Remesos „Sti-

Skambina Jeanas Selimas Abdelmoula (Šveicarija)

gmų“ (be V. Bagdono, dažniausiai II ture skambėjusio kompozitoriaus) Lozinskis pateikė dar daugiau spalvų turinčią, vaizdingą L. Godowskio „Javos siuitos“ I knygą. Nuostabiai subtiliai, skaidriai skambėjo „Gamelanas“, impresionistiškai charakteringai – „Wayang purwa, lėlių šešėlių spektakliai“. Paskiausiai išgirdome solidžiąją S. Rachmaninovo sonatą Nr. 2, b-moll, op. 36, pianistas aiškiai konstravo monolitišką kūrinio struktūrą. Ir nors buvo justi, kad ta diena energetiškai buvo „ne jo“, trečiajame ture jaunasis virtuozas atsigriebė su kaupu: tvirtai iki pagrindinės kulminacijos vedė visą S. Prokofjevo koncertą Nr. 3, C-dur, op. 26, paskambino jį efektingai, įdomiai ir, kaip visada, sulaukė daug plojimų. Ilgai galvoti, kodėl būtent R. Lozinskis tapo žiuri, S. Karoso fondo ir publikos favoritu, netenka. Aiškiai matyti, kad tai ne tik jau daug pasiekęs jaunas žmogus – jis yra 17 tarptautinių konkursų nugalėtojas, M. Rostropovičiaus ir R. F. Tucko paramos fondų stipendininkas, už tarptautinius laimėjimus gavęs padėką iš Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Ministro Pirmininko; jis ­– aktyvus įvairių festivalių dalyvis, regimai turintis didelių užmojų ne tik scenoje, bet ir platesniame kultūros lauke.

Jau išsilukštenusi artistinė asmenybė, neatremiamas žavesys ir įvairiapusis talentas R. Lozinskį daro svarbia ateities Lietuvos figūra. Tad geros kloties palinkėkime ne tik jam, bet ir visiems VII tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso dalyviams. n

Muzikos barai / 33

Festivalis

Jubiliejinio Muzikinio banketo dþiaugsmai ir rûpesèiai Paulina NALIVAIKAITĖ

„ORFĖJAS“: AR PRADINGS IŠ MŪSŲ SCENOS TARYTUM EURIDIKĖ?

1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo parodyta pirmoji Lietuvoje sukurta opera „Elenos pagrobimas“. Valdovų rūmai jau kelintus metus mini šią svarbią datą rengdami Operos dieną. Šiemet nutarta atlikti pirmąjį brandų šio žanro veikalą – Claudio Monteverdi operą „Orfėjas“ (1607). Ja pradėtas dvidešimt penktasis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“.

Tai buvo visą dieną trukusios Operos dienos Valdovų rūmuose kulminacija. Nuo 11 val. ryto vyko įvairūs kultūriniai-edukaciniai renginiai: 1998 m. Briuselio teatre „La Monnaie“ pastatyto „Orfėjo“ peržiūros, mimų trupės ir muzikantų atliekami muzikiniai vaidinimai „Skambančios skulptūros“, muzikologės Junijos Galejevos paskaita apie skambėsian-

Muzikos barai / 34

tį veikalą. Taigi ankstyvosios operos gerbėjai bei norintieji su ja giliau susipažinti turėjo gana retą progą tai padaryti.

Gaila, kad baroko operos pas mus dar nesulaukia daugiau dėmesio...

Beje, C. Monteverdi „Orfėjas“ 2007 m. buvo pastatytas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tąsyk su jungtine Lietuvos atlikėjų komanda spektaklį kūrė vokietis senosios muzikos specialistas prof. Martinas Lutzas ir režisierius Jonas Vaitkus.

Opera buvo pakartota Baroko muzikos savaitės dienomis 2010 metų gegužę, tada pirmą kartą Lietuvoje

buvo pastatyta kita nuostabi C. Monteverdi opera „Popėjos karūnavimas“ (statytojai Andris Veismanis ir Jūratė Vansk).

Minimali Vaidoto Martinaičio režisuoto „Orfėjo“ choreografija, kuklus apšvietimas neleido peržengti teatralizuoto koncerto žanro rėmų. Žinoma, Valdovų rūmų Renesansinė menė ir neturi galimybės būti ta vieta, kurioje vyktų visaverčiai operos pastatymai (ne tik todėl, kad joje nėra orkestro duobės, bet ir dėl erdvės ribotumo, sėdimų vietų išdėstymo viename lygyje). Puiku būtų turėti rūmų teatrą su sudėtingais scenos įrenginiais, kokie buvo baroko laikais, tačiau kol šios epochos opera domimasi menkokai, iniciatyvos įgyvendinamos ten, kur yra galimybė arba kur „dera“, – Valdovų rūmai, be abejonės, yra tinkama vieta, tik gaila, kad tokiu atveju nukenčia meninis apipavidalinimas, ribojama režisūrinė vaizduotė. „Orfėjuje“ dekoracijų nebuvo, mitologinio pasakojimo atmosferą išoriš-

kai kūrė tik senovės Graikijos stiliaus kostiumai, buvo pasitelktas galinių sienų apšvietimas – spalvos kito priklausomai nuo išreiškiamų emocijų.

Koncertinio atlikimo įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad atlikėjai dainavo iš natų. Tai nėra savaime gerai ar blogai, tiesiog Monteverdi ir jo amžininkų operose lygiai svarbu buvo daugelis elementų – ne tik muzika (į kurią buvo koncentruojamasi vėliau), bet ir vaidyba, poezija, scenografija, šokis. Iš atlikėjų reikalauta ypač ekspresyvaus dainavimo, perteikiančio emocijas – tam naudotas parlar cantando („kalbėti dainuojant“) stilius, pabrėžiantis raiškaus žodžio svarbą, muzikai teikiant mažiau reikšmės už poetinį tekstą. Todėl nesu tikra, ar sumanymas dainuoti iš natų netrukdė atkleisti personažų aktorinėmis priemonėmis.

Užtat operos buvo malonu klausytis – norvegų baritonas Steinas Skjervoldas Orfėją įkūnijo kaip galingo balso dainių, jis meistriškai, virtuoziškai atliko ilgesnius solo intarpus, o monologas iš III veiksmo sužavėjo ir artistine įtaiga. Daugybės koloratūrų kupiną partiją S. Skjervoldas padainavo aiškiai artikuliuodamas kiekvieną smulkiausią garsą. Skaidriu, lygiu, šviesiu sopranu maloniai nuteikė Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė, Nimfos ir Prozerpinos vaidmenų atlikėja.

Nora Petročenko (sopranas) sukūrė dramatišką pasiuntinės Silvijos vai-

Festivalį „Banchetto musicale“ pradėjo C. Monteverdi opera „Orfėjas“

dmenį – jos personažas nestokojo gilių išgyvenimų, jautrumo, dainavimas buvo kupinas ekspresijos.

Atlikėjams scenoje akompanavo konsortas „Brevis“, kurio dauguma narių atvyko iš svetur (Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Norvegijos, Prancūzijos). Nors ir ne visai atitikdamas originalią operos orkestro sudėtį, kolektyvas padėjo siekti autentiško baroko skambesio (bent jau tokio, kokį jį įsivaizduojame) – dauguma instrumentų buvo senoviniai (pvz., violos da gamba, violonė, lyronė, teorbos, barokinė arfa), smuikai taip pat skambėjo visai kitaip nei šiuolaikiniai, lengvesnį garsą leido išgauti specialūs tiems laikams būdingi strykai. Akivaizdu, kad konsorto nariai yra tų laikų muzikos profesionalai, puikiai išmanantys ir jaučiantys stilistiką, atlikimo ypatumus. Žinoma, prie vokalistų ir instrumentininkų dermės neabejotinai prisidėjo operos muzikos vadovas, senosios muzikos

Muzikos barai / 35

Festivalis entuziastas Darius Stabinskas. „Orfėjo“ pastatymas Lietuvoje, nors ir iš esmės koncertinis, yra neabejotinai reikšmingas įvykis. Tenenutrūksta ši iniciatyva, nors ir inspiruota iki mūsų dienų išlikusios antrosios „Orfėjo“ redakcijos išleidimo lygiai prieš 400 metų sukakties. Pilna klausytojų Renesansinė menė parodė, kad publikai senoji muzika patraukli.

Mūsų operos teatre įsitvirtinusiam ir kone monopoliškai dominuojančiam romantiniam repertuarui baroko operos būtų tarytum alternatyvioji muzika – nesvarbu, kad chronologiškai ji senesnė, bet mūsų (t. y. publikos daugumos, retai susiduriančios su senąja muzika) ausims šie veikalai skamba šviežiau: ir dėl to, kad retai girdimi, ir dėl tembrinių, harmoninių, atlikimo ypatybių. Todėl manau, kad tokia „alternatyvi“ operos scena pritrauktų muzikos gurmanus, gaivių įspūdžių ieškotojus ir, žinoma, jau atradusius senosios muzikos žavesį.

IDILIŠKI PAUKŠTELIŲ IR UPELIŲ PEIZAŽAI

Antrasis „Banchetto musicale“ kamerinis koncertas idilišku pavadinimu „Augelletti, ruscelletti” („Paukšteliai, upeliai“) niūrų rudens vakarą

publiką viliojo pasiklausyti pastoralės mitologine tematika. Iš tiesų, šviesus grožis kartais būna toks pasiilgtas ir toks reikalingas dvasinei atgaivai, o minėtasis renginys ir žadėjo rojaus dvelksmą.

Baroko miniatiūrų kompiliaciją atliko ansamblis „Chiaroscuro“, kurio nariai – jauni lietuvių muzikantai, baigę senosios muzikos studijas skirtingose Vakarų Europos muzikinio lavinimo institucijose. Vilimas Norkūnas, skambinęs klavesinu, šio instrumento studijas baigė Grace (Austrija), išilginėmis fleitomis ir gotikine arfa grojusi Ieva Baublytė studijavo Bazelyje (Šveicarija), o barokinį dainavimą pasirinkusi jauniausia ansamblio narė Rūta Vosyliūtė magistro laipsnį įgijo Vičencoje (Italija). Tobulinimasis šalyse, kurios kadaise buvo senosios muzikos centrai ir kurios turi gilias tokios muzikos perteikimo tradicijas, paskatino juos susiburti į autentišką atlikimą puoselėjantį kolektyvą ir užimti laisvą repertuaro nišą Lietuvos koncertiniame gyvenime. Šiame koncerte skirtingų baroko kompozitorių kūriniai buvo tarsi sujungti į stambesnį veikalą – pastoralę.

Kadangi šio žanro kūriniai idealizuotai vaizduoja kaimo, piemenų gyveni-

mą, gamtą, ansamblio nariai muzikavimą žaismingai papildė teatrališkais gestais, mimika, minimizanscenomis – visa tai atliepė baroko epochos pasaulėjautą, gyvenimą prilyginusią teatrui. Į vientisą lydinį ansamblis sujungė apie 20 smulkių kompozicijų – arijų, dainų, pjesių, šokių ir kantatą; instrumentinius kūrinius nuolat keitė vokaliniai. Grynosios, nenaratyvinės muzikos buvo palyginti nedaug (šokių siuita, kancona ir preliudas), o didžiąją dalį programos sudarė pjesės ir vokaliniai kūriniai, atliepiantys pastoralės tematiką – perteikiantys paukščių, vabzdžių, gamtos (uolų, vėjo), kaimo darbų įvaizdžius. Į idilišką pasaulį koncerto pradžioje įvedė I. Baublytė, kuri fleita išraiškingai atliko Jacobo van Eycko „Engels Nachtegaeltje“ („Angliška lakštingala“), – kartais atrodė, kad girdi gyvą paukščio čiulbesį. R. Vosyliūtės vokalas, iš pradžių skambėjęs gal ne visai tvirtai, kuo toliau, tuo labiau žavėjo stilistine atliekamos muzikos pajauta, meistriškai valdoma, organiška ir tolygia balso stiprumo kaita, subtiliais dinaminiais niuansais. Pabaigoje sudainuota Georgo Friedricho Händelio kantata „Pensieri notturni di Filli“ labiausiai atskleidė vokalistės virtuozinius įgūdžius. Be kita ko, atlikėja buvo artistiškiausia kolektyvo narė, ji ekspresyviai perteikė įvairiausias nuotaikas – nuo idiliškos ramumos, melancholijos, gyvo džiugesio iki sielvarto ir dramatizmo. Klavesinininkas V. Norkūnas ne tik atidžiai akompanavo savo kolegėms, bet ir pasirodė kaip solistas, gebantis iš specifinio instrumento išgauti paveikių dinaminių kontrastų ir niuansų, tiksliai, preciziškai atlikti ornamentuotą baroko muziką.

Po koncerto likęs šviesos ir ramumos pojūtis – pastorališką atmosferą savo muzikavimu ir artistiškumu sukūrusių atlikėjų nuopelnas. Jiems turėtume dėkoti ir už entuziazmą atlikti tokias retai girdimas kompozicijas bei puoselėti ir gilintis į istorinio atlikimo tradicijas.

Trio „Chiaroscuro“: Ieva Baublytė, Vilimas Norkūnas ir Rūta Vosyliūtė

Muzikos barai / 36

VIDURAMŽIŲ ŠOKIAI IR DAINIAUS PASAKOJIMAI

Viduramžių muzikos emblema, be abejo, yra grigališkasis choralas. Ši muzikos forma buvo imanentinė Bažnyčios dalis, neatsiejama ir nuo vienuolynų gyvenimo. Tačiau šiandien kur kas dažniau užribyje lieka kita viduramžių muzikos dalis – pasaulietinė muzika. Rugsėjo 13 d., sekmadienio vakarą, Valdovų rūmų Renesansinėje menėje vykusiame „Banchetto musicale“ festivalio koncerte klausėmės būtent sekuliariosios viduramžių muzikos kūrinių.

Tąvakar svečiavęsis penkių atlikėjų ansamblis iš Ispanijos „Magister Petrus“ specializuojasi atlikdamas X–XII a. muziką, susiformavusią romaninio ir anstyvojo gotikinio kultūros periodų aplinkoje. Kaip teigė ansamblio vadovas muzikologas dr.

Mauricio Molina, kolektyvas siekia atkurti autentišką muzikavimą, remdamasis pirminiais muzikos, ikonografijos ir literatūros šaltiniais – tai išties kruopštaus ir kantraus domėjimosi reikalaujanti sritis, ansamblio profesionalumo žymė, nors, žinoma, visiškai originalų skambėjimą vargu ar įmanoma atkurti vien dėl visai kitokios, pavyzdžiui, stygų ar apskritai instrumentų gamybos technologijos. Išgirdome retai akiratin pakliūvančius (ar net pirmąkart matomus) senovinius instrumentus: smuiko pirmtaką vielą (vielle), ankstyvąją gitaros atmainą citolą, nešiojamųjų vargonų principu veikiantį organetą bei įvairius mušamuosius – tablą, dambrelį, rėminius būgnus, varpelius. Šį egzotiškų instrumentų būrį papildė vokalas.

Nors viduramžiais didžioji dalis muzikos buvo vokalinė, tačiau toje teocentristinėje epochoje buvo vietos ir pasauliečių mėgstamiems šokiams.

Būtent šokių ritmai aptariamame koncerte sudarė didžiąją programos instrumentinių kūrinių dalį. Daugiausia gyvumo ir energijos šokiams teikė mušamaisiais grojęs M. Molina – jis grojo laisvai, atsipalaidavęs ir atsidavęs muzikos tėkmei, tačiau aiškiai ir ritmiškai tiksliai artikuliuodamas net ir labai smulkias figūras.

Koncerte skambėję kūriniai buvo sudėti į tris stambesnius blokus, vien-

Ansamblis iš Ispanijos „Magister Petrus“

tisus rinkinius iš trijų keturių kūrinių.

Kiekvienoje iš trijų dalių kartu su šokiais, kita instrumentine muzika, dainuojamaisiais žanrais (lotynų, prancūzų kalbomis) skambėjo ir po ilgą baladinio tipo vokalinį kūrinį su instrumentiniu pritarimu, pasakojantį apie Heraklio žygius Trojos kare, Venerą, Poseidoną ir kitus mitologinius veikėjus. Koncerto paantraštė „Ovidijaus mitologinė meilė viduramžių dainose“ lyg ir nuteikė, kad girdėsime tokios tematikos vokalinius kūrinius, tačiau iš tiesų Ovidijaus klausimas liko pakibęs: tarp dainų tekstų autorių jis nebuvo minimas, nebent turėtas galvoje abstraktesnis lygmuo, šio antikos poeto įtaka ir autoritetas Ovidijų imitavusiems viduramžių literatams.

Suprantama, didžiausias krūvis koncerte teko vokalistui José Pizarro, jis dažniausiai atliko ilgas istorijas pasakojančio dainiaus vaidmenį – muzika čia paklūsta žodžiui, ritminė tėkmė nemetrizuota ir laisva; šiais privalumais pasinaudodamas atlikėjas buvo nenuobodus pasakotojas. Viela griežusi Irantzu Zuasti, citola skambinęs Pepe Morales Luna ir organetu grojusi Cristina Alís Raurich turėjo kur kas mažiau galimybių parodyti savo individualumą (ko ir šiaip jau nereikėtų tikėtis viduramžių epochos muzikoje), kaip ir jau minėtas M. Molina, nors pastarasis aiškiai išsiskyrė kaip lyderis tiek muzikavimo, tiek organizaciniu (vadovauja ansambliui, bendrauja su publika) aspektais.

Pačioje pabaigoje dar vertėtų paminėti vieną techninį aspektą, kuris kai kuriems klausytojams galėjo sutrukdyti pasimėgauti vokaliniais kūriniais – ekrane buvo rodomi ne į lietuvių, bet į anglų kalbą išversti tekstai. Nors šios globalios kalbos ne-

moka mažuma, bet, manau, publikoje buvo ir ne ypač gerai ją įvaldžiusių, o juk žodis šioje muzikoje toks svarbus; išsamūs M. Molinos angliški komentarai taip pat nebuvo verčiami. Nors visa tai gal nėra rimtas trūkumas, tačiau ar nevertėtų padėti klausytojams kiek įmanoma daugiau įsigyventi į muziką, užuot dėmesį barsčius tikrinantis anglų kalbos žinias?

MITOLOGIJOS APGAUBTA MUZIKA

Baroko laikais suklestėjusių operos, oratorijos, kantatos žanrų kūriniuose neišvengiamas siužetiškumas – visuomet aktualias istorijas apie amžinas vertybes pasakoja per tūkstantmečius išlikę mitai. Šiuos ypač buvo pamėgę prancūzai, kurių XVII a. operose ypač įsigalėjusi mitologinė tematika. Tačiau plačiai žinomi ne vien vokaliniai naratyvinę liniją, konkretų įvaizdį įkūnijantys ar kitokio pobūdžio programiškumo atšvaitus skleidžiantys kūriniai – prisiminkime kad ir žavingąsias François Couperino ordres, kupinas įvairiopų vaizdinių. Prancūzų muzikos šarmas labiausiai atsiskleidžia charakteringose miniatiūrose, tačiau ir stambesnių žanrų kūriniuose buvo įmanu įkūnyti nacionalinį savitumą.

Rugsėjo 15-osios vakarą Valdovų rūmų Renesansinėje menėje koncertavęs festivalio „Banchetto musicale“ svečias iš Vokietijos – ansamblis „Luxurians“ su sopranu Marie Friederike Schöder – žadėjo mitus pasakojančią prancūzų muzikos programą „Muzikinis Parnasas“, įrodysiančią, kad muzikinės kalbos ekspresija ir turtai gali būti puikiai išskleidžiami ir be vizualinių priemonių, o kantata Marie Friederike Schöder

Muzikos barai / 37

Festivalis yra ypač paranki terpė artistiškumui reikštis. Būtent šis žanras įrėmino koncerto programą, Jeano-Philippe´o Rameau „Orfėjas“ ir „Ištikimasis piemuo“ leido pasigėrėti lygiu, skambiu M. F. Schöder balsu, skaidriu tembru.

Gausybę barokui būdingų melizmų solistė artikuliavo aiškiai, lengvai – pernelyg jų nesureikšmindama, netrikdydama muzikos tėkmės. Abi vokalistės dainuotos kantatos paliko natūralumo – saiko, neperspaustų emocijų – dvelksmą, ekspresyviai naudojamos mimikos priemonės vis dėlto derėjo su vokaline išraiška: juk barokas – teatrališka epocha.

Kai kurie kiti kūriniai, pagal žanrą priklausydami „absoliučiajai muzikai“ – sonatos, koncertai – taip pat įkūnijo tam tikrus įvaizdžius. Nors antrojoje koncerto dalyje skambėjusios Anne-Danicano Philidoro Sonata iš pirmojo pjesių fleitai rinkinio ir Marino Marais Sonata „La Maresienne“ į šią gretą nepakliūva, tačiau pirmojoje dalyje girdėti J.-P. Rameau Penktasis koncertas iš rinkinio „Koncertinės pjesės klavesinui“ ir F. Couperino Koncertas „Parnasas, arba Korelio apoteozė“ iš rinkinio „Suvienyti skoniai, arba Naujieji koncertai“ (pranc. „Les goûts-réunis, ou Nouveaux concerts“), turėdami charakterinius (pirmuoju atveju) arba naratyvinius (antruoju atveju) dalių pavadinimus, įkvėpė vaizduotę padirbėti. Tačiau iš tiesų programiškumas tėra stimulas girdimus garsus papildyti mintyse formuojamu vaizdiniu ar siužetiniu faktoriumi, be kurio ta pati muzika – nežinant programinio elemento – juk neprarastų vertės. Įdomu buvo klausytis tiek konkrečiais įvaizdžiais paremtų, tiek „grynosios“ muzikos pavyzdžių – ansambliui būdinga gili tarpusavio pajauta, vieningas stiliaus pojūtis. Anna Fusek maloniai nuteikė gyvybingu bei juvelyriškai ir grakščiai artikuliuotu greitųjų A.-D. Philidoro Sonatos fleitai dalių atlikimu; smuikininkas Danielis Deuteris, grieždamas M. Marais Sonatą, galbūt kiek stokojo gilesnio ir tiksliau atakuojamo garso (jis buvo kiek paviršinis), tačiau grodamas ansamblyje savo vaidmenį atliko tinkamai.

Mitologijos šydu apgaubti kūri-

Muzikos barai / 38

niai šiame koncerte priminė amžinai gyvus pasakojimus ir apie dievų, ir apie muzikos Parnasą.

Kilmingųjų Orfėjo stygų burtai

Šių metų „Banchetto musicale“ festivalio paantraštė „Orfėjas ir mitologija“ koncertuose leido tikėtis mitologinės tematikos kūrinių. Tiesiogiai Orfėjui buvo skirtas vos vienas renginys (Claudio Monteverdi opera „Orfėjas“), o kiti koncertai su šiuo graikų dainiumi buvo susiję tik simboliškai.

Paskutinis festivalio koncertas „Kilmingosios Orfėjo stygos“ kvietė pasigėrėti Renesanso epochos anglų kompozitorių kūriniais, tad pavadinimo sąsaja su garsiuoju graikų dainiumi liko ne visai aiški. „Banchetto musicale“ vainikavusį koncertą dovanojo skirtingų tautybių atlikėjų ansamblis: tenoras iš Didžiosios Britanijos Thomas Hobbsas, viola da gamba griežusi Romina Lischka iš Austrijos ir liutnininkė iš Belgijos Sofie Vanden Eynde. Abi muzikantės senosios muzikos atlikimą yra studijavusios muzikos akademijoje „Schola Cantorum“ Bazelyje.

Anglų muzika koncertų repertuaruose ir šiaip neturi tvirtesnių pozicijų, ką jau kalbėti apie Renesanso laikų ar juolab baroko kompozicijas (tarp pastarųjų akivaizdžiai dominuoja italų, prancūzų, vokiečių muzika).

Ansamblio pasirinkimas pristatyti anglų vėlyvojo Renesanso muzikinės kūrybos puslapius neabejotinai sveikintinas vien jau edukaciniu, akiračio praplėtimo požiūriu. Kaip ir, žinoma, visas „Banchetto musicale“ festivalis – prasminga iniciatyva, džiuginanti smalsius muzikos mėgėjus ir profesionalus, nors porai savaičių teikianti alternatyvą vyraujančiam koncertiniam repertuarui.

Aptariamąjį vakarą skambėjo vėlyvojo anglų Renesanso kompozitorių, o kartu ir muzikantų, dažniausiai liutnininkų ar violininkų – Franciso Pilkingtono, Johno Danyelo, Tobiaso Hume´o, Williamo Corkine´o, Johno Dowlando ir Alfonso Ferrabosco jaunesniojo, – dainos ir instrumentinės pjesės (šokiai, fantazijos). Koncerto programa buvo sudaryta iš

Stebuklingos Orfėjo stygos...

tam tikrų blokų (iš viso 6) – po kelis sugrupuotų kūrinių; šias grupes atlikėjai suvokė kaip vientisą ciklą (apie tai bylojo ir jų prašymas tarp atskirų bloko kūrinių neploti). Manyčiau, tai liudija kolektyvo narių sąmoningumą sudarant programą, ko kartais koncertuose pritrūksta, kai gretinami ar tiesiog sumetami į krūvą nežinia kokį ryšį turintys kūriniai (ypač jei tai smulkūs žanrai). Kiekvienas koncerte nuskambėjęs kūrinių blokas – naratyviškai ar idėjiškai vientisa trumputė balsu ar instrumentu perteikta istorija, pagrįsta ir muzikine logika.

Turint galvoje mitologinę tematiką, būtų galima pasakyti, kad muzikantai pasistengė klausytojus jei ne panardinti į idiliškąją Arkadijos būtį, tai bent priartėti prie jos. Nė nemėginsiu slėpti susižavėjimo tenoru T. Hobbsu, kurio lygus aksominis tembras puikiai tiko kamerinei programai. Subtilumo, lanksčios dinamikos, sklandžios frazuotės ir glotnios garso tėkmės derinys kiekvieną dainininko atliekamą kūrinį darė estetiškai ir meniškai paveikų, vertė gėrėtis kiekvienu garsu ir kėlė slaptą viltį, kad jis dar ilgai nesibaigs. Be abejo, negalima nepaminėti ir T. Hobbsą papildžiusių muzikančių R. Lischkos ir S. V. Eynde – pastaroji taip pat turėjo nemažai solo epizodų, kai kuriuose demonstravo savo techniką, o kai kuriuose artistiškai atskleidė liutnios lyrizmą ir dainingumą, nestokodama iš tauraus muzikavimo kylančio kilnaus išdidumo.

Paskutinis „Banchetto musicale“ koncertas iš tiesų buvo muzikinė puota – nors ir negausi svečių, tačiau kupina nekasdienių potyrių ir atradimų. n

LNSO koncertų sezono pradžia – su naujuoju vadovu

Pirmasis Nacionalinės filharmonijos sezono koncertas buvo skirtas Mykolui Kleopui Oginskiui paminėti. Sezoną tradiciškai pradėjo Nacionalinis simfoninis orkestras su naujuoju meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu.

M. K. Oginskis, Felixas Mendelsohnas, Giacchomo Rossini ir Maurice‘as Ravelis – koncerte skambėjo populiarioji klasika. Naujasis simfoninio orkestro vadovas M. Pitrėnas prisipažino tokią muziką pasirinkęs todėl, kad pirmasis sezono koncertas – šventė.

M. Pitrėnui meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas perleido pusšimtį metų orkestrui vadovavęs Juozas Domarkas. Nuo šiol jis – garbės dirigentas.

Vieną populiariausių F. Mendelsohno Koncertą smuikui ir orkestrui kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru griežė Dalia Kuznecovaitė.

Vakaro išskirtinumą, regis, juto ir publika, ir scenoje muzikuojantieji. Jau nuo pirmųjų M. K. Oginskio muzikos garsų užsimezgęs emocinis atlikėjų ir publikos kontaktas neišnyko visą koncertą. Oginskis, nors daugiausia dėmesio skyrė kitoms veiklos sritims, buvo gana produktyvus kompozitorius, kūręs mazurkas, polonezus, menuetus ir maršus fortepijonui. Koncerte atlikta Polonezų siuita simfoniniam orkestrui – 1943 m. lenkų kompozitoriaus Romano Palesterio (1907–1989) sudaryta ir aranžuota kompozicija. Meistriškai griežiamas mielas, paprastas, melodingas kūrinys žadino nostalgiškus sentimentus ir pasididžiavimą iškilia istorine asmenybe.

Mendelssohno Koncertas e-moll skambėjo taip, kaip šioje salėje, ko gera, dar nėra skambėjęs. Dalia Kuznecovaitė jį, regis, griežia nuo mažų dienų, kai dar mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Šį kartą tai buvo brandžios menininkės interpretacija: kiekviena frazė įprasminta, suvokta, emocionaliai perteikta. Girdėjome ne tik virtuoziškai atliekamas natas, bet ir emocijas, slypinčias tarp natų. Beje, Dalia pirmą kartą griežė jai paskolintu XIX a. prancūzų meistro Paulio Bailly instrumentu. Puikiai jį girdėjome atliekant bisą – Johanno Sebastiano Bacho Sarabandą iš Pirmosios partitos h-moll.

Antroje koncerto dalyje visą meistrystės ir spalvų paletę atskleidė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Skambėjo Rossini ir Respighi Siuita iš baleto „Stebuklingoji krautuvėlė“ (šio žaismingo kūrinio Filharmonijoje, regis, niekas nėra atlikęs) ir Ravelio choreografinė poema „Valsas“.

Po inauguracinio koncerto Lietuvą pasiekė žinia, kad Baltijos Asamblėjos 2015 m. meno premija paskirta dirigentui Modestui Pitrėnui už jo pastangas stiprinant Baltijos valstybių kultūrinius ryšius, diriguojant daugybę spektaklių bei koncertų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kelerius metus Latvijos nacionalinės operos orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu dirbęs M. Pitrėnas dabar su šiuo teatru turi mažiau ryšių, bet plėtojamas kitoks bendradarbiavimas – su filharmonijomis, koncertų salėmis, kurių Latvijoje ir Estijoje, skirtingai nei Lietuvoje, randasi vis daugiau.

MB inf.

LNSO naujuojasis meno vadovas ir vyriausias dirigentasu Modestas Pitrėnas

Dalia Kuznecovaitė

Vytautas Juozapaitis, Vladimiras Prudnikovas, Juozas Domarkas, Modestas Pitrėnas, Rūta Prusevičienė ir Šarūnas Birutis

Muzikos barai / 39

Sukaktis Ingrida ALONDERĖ PRAĖJUSIAIS METAIS BERNIUKŲ IR JAUNUOLIŲ CHORUI „ĄŽUOLIUKAS“ SUKAKO 55-ERI, TAČIAU JUBILIEJINIS KONCERTAS SURENGTAS ŠIŲ METŲ BALANDŽIO 25 DIENĄ. KLAUSYTOJAI TURĖJO GALIMYBĘ IŠGIRSTI SPECIALIĄ GIMTADIENIUI SKIRTĄ PROGRAMĄ: PIRMOJE KONCERTO DALYJE SKAMBĖJO VYTAUTO MIŠKINIO KŪRINIŲ CIKLAS VAIKAMS „SUSIRADOM SMUIKO RAKTĄ“, ANTROJE – FRANCIO POULENCO „GLORIA“. „ĄŽUOLIUKUI“ TALKINO LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS, SOLISTAI ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ IR ĄŽUOLIUKAS RAFAILAS KARPIS.

ĮKŪRĖJAS

Nepaprasti Hermano Perelšteino nuopelnai lietuvių chorinei kultūrai – 1959 m. jis įsteigė „Ąžuoliuko“ berniukų chorą, 1979-aisiais jo iniciatyva atidaryta choro muzikos mokykla. Dirigento meninė ir organizacinė veikla paskatino berniukų chorų atsiJaunatviškas 55-erių „Ažuoliukas“

Muzikos barai / 40

Suskambëjæs trigarsis...

Berniukų ir jaunuolių chorui „Ąžuoliukas“ - 55

radimą ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Marijampolėje, Klaipėdoje, Šiauliuose, kitose Lietuvos vietovėse.

H. Perelšteinas lankydavo Vilniaus mokyklas ir kviesdavo gabesnius vaikus į chorą. Labai greitai daugeliui vilniečių šeimų tapo prestižo dalyku savo vaikus leisti į „Ąžuoliuką“. Choras augo ir brendo, atsirado vadinamoji „pensija“ – jaunuolių ir vyrų choras.

Plėtėsi kolektyvo meninės galimybės, formavosi choristų ugdymo ir auklėjimo, koncertinės veiklos tradicijos. „Ąžuoliukas“ – išskirtinis Lietuvos kultūros reiškinys, čia išugdyta tūkstančiai asmenybių, šimtai muzikų profesionalų, daugelis yra žinomi solistai, kompozitoriai, dirigentai ir instrumentininkai. Ir šiandien netrūksta norinčių dainuoti „Ąžuoliuke“. Daug buvusių choristų čia atveda savo vaikus, kai kurie dainuoja kartu su atžalomis. Ąžuoliukais išliekama visą gyvenimą.

Du pirmieji choro dešimtmečiai H. Perelšteinui buvo laimingi laikai, nes prieš tai teko išgyventi tremtį Sibire, po to – persekiojimą ir priverstinę emigraciją į Vakarus.

foniniais orkestrais. Kolektyvas nuo pat 1960 metų sėkmingai dalyvauja beveik visuose Lietuvos chorų konkursuose, yra pelnęs gausybę svarbių apdovanojimų. Koncertuota Baltarusijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. „Ąžuoliukas“ yra įrašęs daugybę kūrinių radijuje ir televizijoje, išleido 35 vinilines plokšteles ir per 20 kompaktinių plokštelių.

Ypač įsimintini „Ąžuoliukui“ keleri pastarieji metai. Daug koncertuojantis choras atliko nemažai svarbių kūrinių – Johanneso Brahmso „Vokiškąjį requiem“, kantatą „Rinaldo“, Felixo Mendelssohno-Bartholdy oratoriją „Elijas“. Šie sudėtingi opusai pareikalavo daug jėgų ne tik iš choristų, bet ir iš meno vadovo Vytauto Miškinio, kuriam teko jauniesiems dainininkams padėti suprasti ir pamilti kūrinius, paprastai atliekamus profesionalų chorų.

Johanneso Brahmso kantata „Ri-

kad tokių meno reiškinių Lietuvos žiniasklaida dažniausiai nepastebi.

Ar esate girdėję, kaip vaikų choras atlieka Johanneso Brahmso „Vokiškąjį requiem“? Kūrinys reikalauja didžiulių tiek emocinių, tiek fizinių pastangų. „Vokiškasis requiem“ nuskambėjo 2013 m. gegužės 11 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, jį atliko daugiau nei 200 choristų ir muzikantų iš Lietuvos ir Norvegijos: berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, Oslo berniukų choras „Sølvguttene“ („Sidabriniai berniukai“) ir Drameno miesto simfoninis orkestras, dirigavo Peras Kristianas Skalstadas (Norvegija). Tam, kad įveiktų šį itin sudėtingą kūrinį, kolektyvo nariai intensyviai repetavo 12 mėnesių. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių per ilgiau nei pen-

Asta Krikščiūnaitė

LVSO diriguoja Vytautas Miškinis, dainuoja ąžuoliukas Rafailas Karpis

REPERTUARO PERLAI

Choro repertuarą sudaro klasikiniai ir šiuolaikiniai, pasaulietiniai ir religiniai kūriniai. Nemažai opusų atliekama su įvairios sudėties sim-

naldo“ buvo parengta „Ąžuoliuko“ 50-mečio proga, ją atliko vyrų choras bei buvę „Ąžuoliuko“ nariai – iš viso scenoje stovėjo apie 100 dainininkų.

Iki tol Lietuvoje šios kantatos nebuvo dainavęs joks choras. Tik apmaudu,

kiasdešimtmetį trunkančią kolektyvo istoriją. Romantinės muzikos perlas dar buvo atliktas Norvegijoje (du kartus) ir 2014 m. sausio 13 d. Vilniaus kongresų rūmuose, minint Laisvės gynėjų dieną. Pastarajame koncerte „Ąžuoliukui“ talkino valstybinis choras „Vilnius“, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo prof. Vytautas Miškinis.

Vilniaus kongresų rūmuose 2011 m. „Ąžuoliukas“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko Felixo Mendelssohno-Bartholdy oratoriją „Elijas“, op. 70. Nuostabaus grožio kūrinys, parašytas pagal Senojo Testamento tekstus, remiasi į baroko didybę, tačiau kartu yra kupinas romantizmo epochos pradžios lyrizmo. „Ąžuoliukui“ kiekvienas sezonas – naujų iššūkių metas. Ateinančiais metais ketinama paruošti Mozarto

Muzikos barai / 41

Sukaktis specialiai užsakyti kiekvienos šalies kompozitorių darbai – 3 Baltijos šalių dainos a cappella ir Andrew Lloydo Webberio „Requiem“, kuris buvo atliekamas su kiekvienos šalies simfoniniu orkestru, solistais ir dirigentais.

2014 m. pasaulio chorų varžytuVytautas Miškinis tęsia Hermano Perelšteino sukurtas tradicijas ir movės Rygoje buvo kymo metodiką tarsi „Baltijos ginKarūnavimo mišias. Jos bus įtrauk- tarėlių“ aidas. Renginys vyko be motos į tradicinį projektą „Lietuvos ber- kymų ir seminarų – tai buvo koncerniukai prieš smurtą ir narkomaniją“. tas, kuriame dalyvavo „Ąžuoliukas“ Nuo 2000-ųjų rengiamas projektas kartu su dviem latvių bei estų berniuyra festivalio pobūdžio, jame daly- kų chorais ir Latvijos Jāzepo Vītolio vauja pagrindiniai Lietuvos berniukų muzikos akademijos studentų orkeschorai. Prieš dvejus metus projektas tru. Skambėjo žymaus amerikiečių šiek tiek pasikeitė – dabar rengiamas kompozitoriaus Morteno Lauridsestambios formos kūrinys, jį chorai at- no kūrinys „Lux aeterna“. Šį kūrinį lieka Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune ir grįžęs po Rygos chorų varžytuvių Vilniuje. „Ąžuoliukas“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atliko lapkričio 5 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje. „Lux ae„BALTIJOS GINTARĖLIAI“ Dar sovietiniais laikais berniukų terna“ dažnai lyginamas su Gabrielio chorų festivaliai „Baltijos gintarėliai“ Fauré „Requeim“ ir Johanneso Brahvykdavo pakaitomis visose Baltijos mso „Vokiškuoju Requiem“.

Antrasis „Baltijos gintarėlių“ prošalyse. Jų metu būdavo rengiami ir pokalbiai, mokymai, dalijamasi patir- jektas įgyvendintas 2015 m. Estijoje, timi. Prieš nepriklausomybę pasku- Tartu. Vėl vyko seminarai svarbiautinis festivalis vyko Tartu, po to šie siais berniukų ir vyrų chorų veiklos klausimais, kalbėta apie chorinės murenginiai nutrūko.

2005 m., siekiant atgaivinti regio- zikos išsaugojimą, profesionalumo no kultūrinio bendradarbiavimo tra- kėlimą, Estijos miestuose koncertadicijas, pristatyti naujausius Baltijos vo trijų Baltijos šalių chorai, taip pat šalių chorinius kūrinius ir autorius ki- kolektyvai iš Suomijos, Norvegijos, toms Europos ir pasaulio valstybėms, Švedijos ir Šveicarijos. Pagrindinis buvo surengta chorų vasaros akade- renginio akcentas – oratorija „Elijas“, mija „Baltijos gintarėliai“. Ją inicijavo kurią vokiečių kalba atliko „Ažuoliu„Ąžuoliukas“, Lietuvos chorų sąjun- kas“ kartu su Bazelio berniukų choga kartu su Lietuvos liaudies kultūros ru. Koncertai vyko Taline ir Pernu. centru, Rygos savivaldybės Kultūros Visą festivalį vainikavo berniukų ir skyriumi ir Estijos nacionaline opera vyrų chorų dainų šventė Tartu miesbei Europos Sąjungos chorų federacija te. Jungtinis užsienio šalių berniu(Fédération européenne des choeurs kų choras atliko specialią programą, de l´union). Renginyje Lietuvai, La- kuri, anot organizatorių, buvo menitvijai ir Estijai atstovavo po 30 daini- nės kokybės viršūnė. Vytautui Miškininkų, dalyvavo 50 chorų vadovų bei niui teko garbė diriguoti „Aleliuja“ iš 6 lektoriai iš užsienio. Vyko semina- G. F. Händelio oratorijos „Mesijas“.

Graži tradicija tęsiama, Baltijos rai ir chorvedžių mokymai. Unikalaus projekto koncertuose skambėjo šalių chorų ryšiai atkuriami ir puo-

Muzikos barai / 42

selėjami. Pasak V. Miškinio, berniukų chorų festivalį ketinama rengti kas dvejus metus.

„ĄŽUOLIUKO“ GIMTADIENIS

Šių metų balandžio 25 d. Vilniaus kongresų rūmuose vyko „Ąžuoliuko“ gimtadienio koncertas – pasakojimas apie ilgą, vingiuotą, kupiną nuotykių choro ir jo muzikos mokyklos istoriją. Pirmą kartą klausytojai turėjo galimybę išgirsti prof. Vytauto Miškinio kūrinių ciklą vaikams „Susiradom smuiko raktą“. Prieš dvidešimt metų V. Miškinis pagal Ramutės Skučaitės 1980 m. parašytas eiles apie instrumentus sukūrė 21 dalies ciklą vaikų chorui ir fortepijonui. Artėjant 55-ajam gimtadieniui, „Ąžuoliuko“ mokytojai pasiūlė profesoriui parodyti visiems klausytojams, ką mažieji ąžuoliukai dainuoja pamokėlėse. V. Miškinis per du mėnesius parašė orkestruotę, kad kūrinį būtų galima atlikti su simfoniniu orkestru.

Po gražaus ir jaudinančio jubiliejaus „Ąžuoliukas“ siekia įgyvendinti dar vieną projektą – planuojama išleisti natų rinkinį „Susiradom smuiko raktą“ edukacinėms reikmėms, kad ciklą galėtų dainuoti visos Lietuvos muzikos mokyklų mokiniai. Kiekviena ciklo dalis supažindina vaiką su vis kitu instrumentu. R. Skučaitės eilės puikiai perteikia instrumento savitumą ir skambesį, padeda vaikui įsigilinti į vieno ar kito instrumento subtilybes. Ciklas bus išleistas lietuvių ir anglų kalbomis, tad taps prieinamas ir draugams užsienyje (į anglų kalbą tekstus išvertė profesorius Francis Whyte´as).

Jubiliejiniame koncerte skambėjo ir Franciso Poulenco „Gloria“. Šis stambios formos kūrinys – „Ąžuoliuko“ įkūrėjo H. Perelšteino palikimas, choro vizitinė kortelė. Įdomu, kad „Gloria“ buvo sukurta prieš 55 metus, tada, kai gimė „Ąžuoliukas“. Tą vakarą kūrinys skambėjo išraiškingai ir su polėkiu.

Pastarieji keleri metai visam „Ąžuoliuko“ kolektyvui buvo spalvingi, dinamiški ir ypač darbingi. Įrodęs, kas jokie opusai nebaisūs, choras entuziastingai neria į naujus vandenis, imasi neatrastų šedevrų.

Vadovavimas chorui – tai ne tik dirigavimas, bet ir koncertų, kelionių, stovyklų organizavimas, repertuaro sudarymas, įvairių ryšių palaikymas, problemų sprendimas, žodžiu, darbas, kai neretai tenka imtis ir vadybininko funkcijų. Kalbant apie prof. Vytautą Miškinį, reikia turėti galvoje ir kūrybą, dalyvavimą seminaruose ar kokio nors chorinės muzikos konkurso komisijos darbe, įvairiose pasaulio šalyse vedamus meistriškumo kursus. Maestro – daugiau nei aštuonių šimtų muzikos kūrinių autorius, kūrybai jis stengiasi skirti kiekvieną laisvą akimirką. Chorui vadovaujantis kompozitorius puikiai išmano jaunųjų atlikėjų dainavimo galimybes, šiuolaikinės muzikos tendencijas. Vis dėlto V. Miškinio kūryba daugiau dėmesio sulaukia ne Lietuvoje, bet užsienyje, vokiečių, ispanų, prancūzų, amerikiečių, japonų, latvių leidyklos visada laukia jo naujų opusų. „Ąžuoliukui“ V. Miškinis vadovauja nuo 1979 m. Kadaise H. Perelšteino įkurtas choras profesoriui yra kasdienis gyvenimas, kelionės, koncertai, vasaros stovyklos, muzika ir šeima. Paklaustas, koks dalykas užlieja širdį džiaugsmu, profesorius nedvejodamas atsakytų – švarus choro trigarsis.

GYVENIMO MOKYKLA

Šiandien „Ąžuoliukas“ – aštuoni atskiri chorai, kuriuose dainuoja keli šimtai vaikų, paauglių ir vyrų. „Ąžuoliuke“ berniukai gauna kur kas daugiau nei tradicinį muzikinį išsilavinimą: jie išmoksta vertinti kolektyvą, šeimą ir draugus, išmoksta pareigingumo, visapusiškai subręsta savarankiškam gyvenimui. Gal todėl daugelis „Ąžuoliuką“ nedvejodami vadina gyvenimo mokykla ir antraisiais namais. n

Apolinarui Likerauskui – 120 Muzikas švietėjas, diplomuotas dainininkas, chorų vadovas, dirigentas, pedagogas – toks Apolinaro Likerausko (1895–1984) pėdsakas Lietuvos muzikos istorijoje. Be to – iškili, tauri asmenybė, tragiško likimo žmogus.

Rugsėjo 10 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo paminėtos A. Likerausko 120-osios gimimo metinės. Renginį organizavo, išsamų bukletą ir dokumentų parodą parengė istorikė Rasa Sperskienė. Vakarą vedė bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė. Lietuvos Respublikos Seimo narė Irena Degutienė prisiminė savo vaikystės metus Druskininkuose, kur lankė Apolinaro Likerausko įkurtą muzikos mokyklą.

Tarpukariu ir mūsų laikais Lietuvos periodikoje buvo paskelbta straipsnių apie Apolinaras Likerauskas (1895–1984)

Apolinarą Likerauską (daugiausia Vytauto Čepliausko), tačiau vertingiausią dokumentą paliko jis pats. Tai memuarai, rašyti sovietmečiu (užbaigti arešto dieną), tad, aišku, susilaikant nuo komentarų. Dukterys išsaugojo tėvo memuarus, jų pagrindu Jūratė Vyliūtė parašė esė knygai „Lietuviai ir muzika Sibire“. Minėjimo dalyviams muzikologė pateikė trumpą memuaruose minimų faktų apžvalgą, supažindino klausytojus su A. Likerausko biografija, labai intensyvia menine ir organizacine veikla: buvo pirmosios LieLietuvos Respublikos Seimo narė Irena Degutienė tuvos dainų šventės, taip pat dainų švenčių Šiauliuose, Alytuje, Kaune organizatorius ir dirigentas, muzikos mokyklų Šiauliuose, Druskininkuose , Meno mylėtojų draugijos liaudies ansamblio Panevėžyje įkūrėjas, chorų steigėjas, vadovas. A. Likerauskas vengė politinių XX a. sūkurių, labiausiai jam rūpėjo meno, švietimo, jaunimo auklėjimo ir muzikinės kultūros dalykai.

Vakaro dalyvius sujaudino Apolinaro Likerausko dukters Živilės Likerauskaitės-Klusienės prisiminimai. Tėvas jos širdyje tebėra gyva žaizda, o jo patarimai ir pamokymai – „Malda ir daina taurina sielą“ – perduodami toliau. Gražu buvo matyti salėje Apolinaro Likerausko anūką pianistą Algimantą Likerauską su savo atžalomis.

Minėjimą A. Ramesos „Stigmomis“ pradėjo ir M. K. Čiurlionio „Jūros“ pjesėmis užbaigė pianistė Onutė Gražinytė.

Renginio metu demonstruoti dokumentai rugsėjo 14 d. – lapkričio 16 d. bus eksponuojami Mokslų akademijos T. Vrublevskio skaitykloje.

MB inf.

Jūratė Vyliūtė

Živilė Likerauskaitė-Klusienė

V. KULIKAUSKIENĖS nuotraukos

SUSKAMBĖJĘS TRIGARSIS

Muzikos barai / 43

„Auksinio disko“ laureatai

Ðio N kolektyvo nekeisèiau á joká kità Rasa AUKŠTUOLYTĖ

„ŠIO KOLEKTYVO NEKEISČIAU Į JOKĮ KITĄ. TAI, KĄ SU JUO IŠGYVENAU, KO IŠMOKAU IR MOKAUSI TOLIAU, YRA NEĮKAINOJAMA JOKIAIS HONORARAIS, KOMERCINIAIS PASIŪLYMAIS AR PROJEKTAIS“, – APIE SAVO ŠEŠERIUS METUS BESITĘSIANTĮ VADOVAVIMĄ KLAIPĖDOS KAMERINIAM ORKESTRUI TEIGIA JO VADOVAS VIOLONČELININKAS MINDAUGAS BAČKUS. SPARTUS PASTARŲJŲ METŲ ORKESTRO TOBULĖJIMAS NELIKO NEPASTEBĖTAS NE TIK KLAUSYTOJŲ, BET IR PAČIŲ MUZIKŲ – 2014 M. LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA KOLEKTYVĄ APDOVANOJO „AUKSINIO DISKO“ PRIZU.

uo 1992 m. beveik du dešimtmečius Klaipėdos kamerinio orkestro gyvavimu rūpinosi jo įkūrėja, dabartinė altų grupės koncertmeisterė Liuda Kuraitienė. Šiandieniniam vadovui M. Bačkui tas laikotarpis atrodo be galo vertingas: „Dabar dažnai sakoma, kad kolektyvas pastebimai paaugo. Bet jei nebūtų buvę tų šešiolikos metų, kai Liuda Kuraitienė su kolegomis nelengvai augino tą šeimyną, tą sociumą, ar šiandien mes turėtume taip aktyviai ir nuoširdžiai dirbančius žmones?“ M. Bačkaus uždavinys – ne tik ieškoti naujų KKO tobulėjimo krypčių, bet ir puoselėti tai, kas didelėmis pastangomis jau buvo pasiekta.

Kalbėdami apie bet kurį orkestrą, neišvengiamai susiduriame ir su vadovavimo klausimu. Anot M. Bačkaus, jo kaip KKO meno vadovo funkcija nėra vien muzikinė, gal net labiau socialinė. „Svarbiausias mano uždavinys šiame kolektyve – sukurti tam tikrą terpę, kurioje muzikantas norėtų prisidėti prie kūrybos proceso. Kad ir kaip keistai skambėtų, ši socialinė funkcija man dabar svarbesnė už muzikinę. Žinoma, mes kasdien repetuojame, keliame sau meninius reikalavimus, kviečiamės dirigentus ir solistus iš viso pasaulio, su kuriais norime tobulinti savo muzikinį lygį.

Tačiau jeigu kolektyve nėra tam tikros atmosferos ar ideologijos, muzikiniai dalykai nebėra esminiai. Noriu, kad scenoje visi jaustųsi svarbūs, kad būtų atsakingi už tai, ką daro, kad klausytųsi kiekvienos natos, kurią groja, ir jaudintųsi dėl jos“, – sako M. Bačkus. Sunku nepastebėti, kad šios KKO vadovo mintys turi pagrindą – daugelis pabrėžia išskirtinį orkestro ansambliškumo pojūtį, kurį lemia kiekvieno orkestro nario atsidavimas ir suinteresuotumas.

KKO repertuaras gana platus: nemažai dėmesio skiriama baroko muzikai, jame gausu ir XX bei XXI a. kūrinių, įvairių laikotarpių lietuvių kompozitorių muzikos. Konkrečios koncertinės programos pasirinkimą lemia daugybė veiksnių, kai kurie

Mindaugas Bačkus

Muzikos barai / 44

nebūtinai muzikiniai. „Repertuaro pasirinkimas labai priklauso ir nuo vadovo, ir nuo orkestro – ką patys muzikantai nori groti. Jų iniciatyva visada labai svarbi. Tačiau publika šio klausimo nesprendžia – jai arba priimtina tai, ką darome, arba ne.

Nemanau, kad taikytis prie publikos yra gera idėja. Taikymasis gali būti tik toks: mes turime groti taip gerai, kad tos muzikos nesupratęs klausytojas ateitų ir pasakytų, jog nieko nesuprato, tačiau jam patiko ir jis nori ateiti dar kartą“, – įsitikinęs M. Bačkus. „Labai sunku įvertinti rezultatus, pasiektus tam tikroje meno srityje. Jei pasakytume, kad per šešerius metus grojome maždaug 300 koncertų, tai kas iš to? Ar kiekybe galima vertinti tobulėjimą? Mano nuomone, menas turi jaudinti. Jei koncertas sujaudino, turbūt jis buvo geras. Jeigu paliko abejingus, kažkas buvo ne taip.

Dabar jaučiamas ypač didelis publikos atotrūkis nuo klasikinės muzikos. Ši problema egzistuoja visame pasaulyje. Ką daryti, kad tokia muzika būtų įdomi ir aktuali kiekvienam klausytojui? Kaip jį priartinti prie klasikinės muzikos? Šiandien mes dažnai grojame pustuštėje salėje, ir tai yra ilgus metus trukusio proceso padarinys. Rinkodaros priemonės jau nebėra veiksmingos – galime garsiai skelbti, kad gros pasaulinė hiperžvaigždė, skambės penkiolika akordeonų ar atvyksta atlikėjas, ką tik prisipažinęs, kad yra biseksualus, publika vis tiek lieka abejinga... Gal toks laikas, gal žmonės yra persisotinę informacijos? Kaip gali susikoncentruoti ties viena tema, kai kone kas minutę gauni vis naujos informacijos? Viskas žengia dideliais žingsniais... į nieką. Norėtųsi pristabdyti arklius ir paklausti: ką mes išvis čia veikiame?

Pagalvojau, kad reikia kurti bendruomenę, kuriai būtų gera ne tik Mozarto klausytis, bet ir tiesiog pabūti kartu.

Tai būtų lyg bažnytinė bendruomenė, kurioje žmonės ne tik išreiškia tikėjimą, bet ir džiaugiasi buvimu kartu.

Galbūt tai skamba naiviai, bet aš bent jau bandau rasti kelią.“ Svarbi KKO repertuaro dalis – baroko muzika, jai kolektyvas skiria ne tik kasdienes repeticijas, bet ir semia-

Klaipėdos kamerinis orkestras

si patirties iš šios muzikos specialistų. Anot M. Bačkaus, „Barokas buvo tokia turtinga epocha, tačiau mes, muzikantai, dažnai to nepaisome ir baroko muziką atliekame taip, lyg ji būtų parašyta XIX ar XX amžiuje. Norisi tą muziką atrasti iš naujo, suprasti jos specifiką ir charakterius. Man atrodo labai svarbu, kad Klaipėdos kamerinis orkestras susipažintų su gilumine baroko kilme, suprastų jo stilistiką, garso formavimo principus, pačią barokinės muzikos filosofiją.

Stengiamės, kad pas mus bent kartą per metus atvyktų koks iškilus baroko meistras. Praėjusiais metais su Reinhardu Goebeliu praleista savaitė buvo tikras atradimas.“ Orkestras neturi nuolatinio dirigento, todėl kviečiasi įvairius dirigentus bei solistus iš viso pasaulio. „Mes galime pasikviesti bet kurį dirigentą, kuris turėtų laiko ir noro su mumis padirbėti. Skirtingos dirigentų idėjos ir skirtingi solistų požiūriai labai praturtina kolektyvą. Užuot sakęs, kad aš vienas geriausiai žinau, kaip viską reikia daryti, kviečiuosi žmonių iš Izraelio, Amerikos ar Norvegijos, kiekvienas atsiveža ką nors savita, ir tai yra labai svarbu“, – pasakoja M. Bačkus. Kviestinių solistų pasirinkimą, anot KKO vadovo, diktuoja įvairūs subjektyvūs veiksniai: muzikinis skonis, simpatijos ar antipatijos, atlikimo stilius, elgesio kultūra ir pan. „Kartais būna taip, kad muzikantas yra labai aukšto profesinio lygio, bet dirbti su juo neįdomu. Įdomu jo klausytis gro-

jančio, taip išmoksti kur kas daugiau.

O būna niekam nežinomų atlikėjų, kurie dirba fantastiškai, ir kolektyvas nuo to auga“, – patirtimi dalinasi M. Bačkus. KKO yra muzikavęs su ne vienu iškiliu dirigentu, daugybe žinomų solistų: Sauliumi Sondeckiu, Roberu Šerveniku, Donatu Katkumi, Vytautu Lukočiumi, Modestu Pitrėnu, Martynu Staškumi, Kasparu Zehnderiu, Aleksandaru Markovičiumi, Dante Anzolini, Marku Kadinu, Reinhardu Goebeliu, Davidu Geringu, Mike´u Svoboda, Petru Geniušu, Andriumi Žlabiu, Mūza Rubackyte ir kitais.

Nuo pat susikūrimo 1992 m. KKO namai – Klaipėdos koncertų salė, svarbiausia uostamiesčio muzikinio gyvenimo organizatorė. Būtent jos ir Klaipėdos savivaldybės pasiryžimas aktyvinti Klaipėdos muzikinio gyvenimo ritmą, anot M. Bačkaus, prisidėjo ir prie spartesnio KKO augimo. Kita vertus, Klaipėdos muzikiniame gyvenime jis pastebi tas pačias bendras problemas, kurios aktualios didžiajai daliai pasaulio. „Klaipėdos muzikiniam gyvenimui trūksta kokybės ir pasirinkimo galimybės. Man atrodo, kad Klaipėdos muzikinio gyvenimo aktualijos yra pasaulinės tendencijos atspindys – žmonės nebežino, kas jiems įdomu, ko jie nori, visi yra nupuolę į vartojimą. Yra keistų „duobių“ – pavyzdžiui, galime surinkti pilną „Švyturio“ areną su kokiu nors komerciniu projektu ir brangiais bilietais, nors garso ir atlikimo

Muzikos barai / 45

kokybė būna labai abejotina. O grodami scenoje gyvai, rodydami edukacines programas su aktoriais, kartais nesurenkame nė trečdalio salės. Vieniems gal neįdomu, kiti gal nežino, kad tai vyksta, o treti galbūt galvoja, ką jie ten įdomaus gali parodyti.

Gal mes per greitai norime rezultato: kad šiandien ką nors padarius, rytoj tai jau būtų įvertinta“, – svarsto M. Bačkus.

Svarbus KKO veiklos aspektas – edukacija. Kadangi dauguma orkestro narių užsiima pedagogine veikla, jiems ne tik rūpi į koncertus pritraukti kuo daugiau jaunų klausytojų, bet ir apskritai ugdyti muzikos kaip vertybės supratimą. „Aš manau, kad pasikviesti labai žinomą muzikantą arba menininką tik tam, kad jis atvažiuotų čia, pagrotų labai gerą koncertą, susirinktų gėles, nusilenktų publikai, ši paplotų ir jis išvažiuotų, nėra labai svarbu. Daugiau prasmės būtų, jei atvažiuotų iškilus muzikas, ateitų į orkestro studiją ir kalbėtų apie muziką, vertybes, jas įskiepytų. Tuomet ateityje jas galbūt perteiktume publikai, savo mokiniams. Tokiu būdu kuriamos tradicijos ir nauja kultūrinė erdvė, kas man atrodo labai svarbu.

Ypač šiais laikais, kai viskas greitai keičiasi – kas buvo svarbu anksčiau, dabar visai nevertinama. Ši tendencija ryški ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje tos pačios problemos: atitolimas nuo kultūros, koncertų nelankymas, domėjimasis tik komerciniais, pramoginiais žanrais. Jeigu dar lieka tam tikra erdvė rimtajai muzikai, tai ji labai maža. Tokia muzika atrodo nebeįdomi, nusenusi. Kita vertus, dabar bet kada gali atsiversti YouTube, pažiūrėti bet kurio atlikėjo pasirodymą ir nieko už tai nemokėti.

Galbūt informacijos perteklius diktuoja savo taisykles“, – svarsto M. Bačkus.

Kelias siekiant vis aukštesnių tikslų nelengvas, tačiau M. Bačkus pripažįsta, kad vadovavimas Klaipėdos kameriniam orkestrui yra pats laimingiausias jo profesinio gyvenimo etapas. n

M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje – Lukas Geniušas

Su nerimu ir džiaugsmu sekame muzikinio pasaulio pažibos, 25 metų virtuozo Luko Geniušo, neseniai laimėjusio vieno prestižiškiausių pasaulyje XV tarptautinio P. Čaikovskio konkurso sidabrą (kaip ir F. Chopino konkurse 2010 m.), pasirodymus. Rugsėjo 29 dieną Valdovų rūmuose III tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio (meno vadovė – prof. Veronika Vitaitė, Skambina Lukas Geniušas iniciatorė ir organizatorė – VšĮ „Klasika.lt“ direktorė prof. Aleksandra Žvirblytė) atidarymo koncerte Lukas Geniušas kartu su smuikininku Aylenu Pritchinu (Rusija) pristatė nemažai mūsų publikai dar negirdėtų kūrinių – L. van Beethoveno sonatą Nr. 5, op. 10, c-moll, F. Chopino fantaziją, op. 49, fmoll, tris mazurkas, op. 63, bei tris etiudus, op. 25: Nr. 1 As-dur, Nr. 2 f-moll ir Nr. 12 c-moll. Šlifuodamas ir tobulindamas savo stilių, Lukas Geniušas leidžiasi į puikiai valdomos garsų materijos vidinius sluoksnius, tarsi Troją kasinėjantis Schliemannas milimetras po milimetro atskleisdamas jų grožį. Pianistas niekada neišduoda muzikoje slypinčių paslapčių iš karto ir niekada – iki galo; gal todėl nutilus paskutiniams akordams erdvėje lieka pleventi lyg pažadas, lyg nusidriekęs kelias į aukštesnes sferas. Jo vientisame pasaulyje kūrinių, stilių įvairovė paklūsta esminiams fortepijono meno įstatymams, o tai yra pagarba garso grožiui, skambesiui, galingas išraiškos priemonių arsenalas, kuris padeda atskleisti subtiliausius žmogaus emocinius ir intelektinius išgyvenimus. Nuostata preciziškai išgvildenti tekstą (nuo kūrinio idėjos priklauso ir pasirenkami metodai) dera su jau pasiektu aukščiausiu meistriškumu, kada be jokių papildomų sąlygų lieka tik grynoji muzikos tėkmė.

Luką Geniušą pavadinčiau išskirtiniu fortepijono meno atstovu, tęsiančiu aristokratiškąją didžiųjų rusų ir vokiečių mokyklos pirmtakų liniją, bet darančiu tai savaip, nes jis jau yra suformavęs savąjį atlikimo brendą. Kita vertus, galima drąsiai teigti, kad tarp šiandienos pianistų reikėtų gerai paieškoti tokių žvaigždžių, kurios, nestatydamos savęs pirm autoriaus, yra visiškai patikimos tradicijos prasme. Kitaip sakant, Luko Geniušo skambinimas – tai XXI a. pradžios etalonas, gyvas pavyzdys, kaip reikia elgtis su fortepijonu, su muzika, su atlikėjo profesija. Tai – sunkiai pasiekiamas universalus lygmuo, prie kurio talentingasis pianistas artėjo nuosekliai, augdamas ir septynmyliais žingsniais.

Beethoveno sonatą jis atliko ramiai ir lyg žaisdamas atskleidė ankstyvojo klasicizmo dvasią, neprilygstamai meistriškai naudojo visas įmanomas pedalo funkcijas. Chopino fantazijoje melodingą, pusbalsiu išdainuojamą pradžią keitė švelniai jaudinantys judrūs epizodai, tačiau irgi kaip intymus pasakojimas, o mazurkose pianistas žavingai priminė, kad tai – šokis. Tiems, kas anksčiau girdėjo L. Geniušo skambinamus visus Chopino etiudus per vieną vakarą, pasirinkti etiudai suteikė malonumą gėrėtis puikia technika, permatoma faktūra, apipinančia švelniai, laisvai vedamą temą, jos logines atramas. Bisui nuskambėjo Leonido Desiatnikovo „Niekada“, „Rondo“.

Tarp pianisto pamėgtų kompozitorių – ne tik L. Desiatnikovas, su kurio kūryba Lukas Geniušas nuosekliai supažindina publiką. Lukas garsėja kaip menininkas, kuris atranda retai grojamų šiuolaikinės rusų muzikos autorių kūrinių, kaip antai Valerijaus Arzumanovo rinktines pjeses iš ciklo „27 lengvos pjesės“, op. 74 (1985), šiais metais išleistas kompaktine plokštele „Konsonanso emancipacija“. Įsiminė ir „Piano.lt“ surengtas rečitalis, kuriame jis skambino sovietinio laikotarpio kompozitorių kūrybą. Tokiu siekiu ištirti ir įgarsinti, populiarinti pasaulyje visą įmanomą savo šalies geriausių kompozitorių fortepijono literatūrą pasižymėjo nebent kitas P. Čaikovskio konkurso laureatas Michailas Pletniovas. Galbūt jaunojo virtuozo misija – nupūsti dulkes nuo kontroversiškojo XX a. laikotarpio, kada kūrė daug įdomių kompozitorių, smulkių žanrų kūriniuose įprasminusių gyvenamojo meto pasaulėvaizdį? Luko atliekama ši muzika suskamba įdomiai, turiningai, atskleidžia žanrinę įvairovę; joje girdimos rusų liaudies dainos, lopšinės, buitinio romanso melodikai būdingos intonacijos dvelkia nostalgija, jos perteikiamos nuoširdžiai, svajingai, o maršų, šokių, idėjiniai motyvai – neprilygstamai taikliai ir sąmojingai. Lakoniška kalba, intelektualumas, artistinis išradingumas ir įvairiapusiškumas... Lieka pasvajoti, kada taip tobulai skambės primirštos to paties laikotarpio lietuviškos pjesės... Pakalbintas Lukas neatmetė galimybės, kad kada nors atvažiuos su panašia lietuvių autorių programa.

Antroje koncerto dalyje su Aylenu Pritchinu (su juo kartu muzikuoti pradėjo prieš trejus metus) L. Geniušas atliko retai, bent jau Lietuvoje, girdimus kūrinius: P. Čaikovskio „Suvenyrą“, op. 42, bei Igorio Stravinskio 4 pjesių ciklą – divertismentą iš baleto „Fėjos bučinys“. Charakteringus, sudėtingus kūrinius duetas grojo intriguojamai, gražų, jautrų smuikininko tembrą papildė ir griežimą lydėjo savarankiška, štrichais žaižaruojanti fortepijono partija. Girdėjome puikų ansamblį, vientisą interpretaciją. Du M. K. Čiurlionio preliudai (d-moll ir D-dur, aranžuotė Kristinos IvanauskaitėsJucienės) nuskambėjo gal kiek neįprastai, bet skaidriai, itin lyriškai. Bisui buvo atlikti I. Stravinskio „Dythiramb“ iš koncertinio dueto ir L. Desiatnikovo „Vaikiškas disko“ iš „Albumo Aylinai“ (šį duetas paskambino fortepijonu 4 rankomis).

Nuotaikingas koncertas pažėrė daug naujų įspūdžių ir tapo svariu festivalio atidarymo akcentu.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 46

Tarnystë groþiui ir gëriui Justina PALTANAVIČIŪTĖ

M

ūsų kolektyvas pasitinka pirmą svarbesnę sukaktį. Tačiau už jubiliejaus simbolikos slypi šimtai koncertų, įvairiausių projektų, išvykų, įrašų, festivalių, renginių“, – taip savo mylimo kolektyvo dešimtmečio sukaktį komentuoja Algimantas Treikauskas, Kauno miesto simfoniniam orkestrui vadovaujantis nuo pat jo gyvavimo

pradžios.

Per dešimtį metų nuveikta tikrai daug – KMSO labai išaugo profesine prasme, jis nuolat koncertuoja kauniečiams, pasirodo užsienio koncertų salėse, dalyvauja festivaliuose. Pastaruoju metu aktyvią koncertinę veiklą papildo kompaktinių plokštelių įrašinėjimas, jose įamžinami žymių Lietuvos ir užsienio solistų balsai.

Meile muzikai ir entuziazmu degantis

orkestras gali pasigirti ne tik sukaupta solidžia patirtimi, bet ir patrigubėjusia sudėtimi, bendradarbiavimu su pasaulinėmis muzikos žvaigždėmis.

Tačiau ir orkestro vadovas, ir daugelis jo narių prisimena nelengvą pradžią, kai smarkiai trūko finansų, o daugelis aplinkinių naujo kolektyvo atsiradimą vertino skeptiškai.

Pirmasis KMSO koncertas įvyko 2005 m. vasario 5 d., tačiau istorinės orkestro šaknys kur kas gilesnės. Dar 1936 metais kompozitorius, pianistas ir dirigentas Balys Dvarionas įkūrė Kauno radiofono orkestrą, kuriam vėliau vadovavo ir modernusis Jeronimas Kačinskas. Tarybiniais metais orkestro veikla buvo gana fragmentiška. 1988 m. buvo suburtas Kauno kamerinis orkestras, dabartinio KMSO pirmtakas. Įvairiomis progomis, kai reikėdavo atlikti simfoninius kūrinius, orkestras būdavo papildomas kviestiniais muzikantais. Taip pamažu brendo mintis Kauno kamerinį orkestrą perorganizuoti į simfoninį. „Atėjęs vadovauti Kameriniam orkestrui po truputį pradėjau daryti permainas, kurios ne visiems patiko.

Prie kamerinės sudėties pamažu pradėjome jungti pučiamuosius instrumentus. Tačiau nebuvo jokių simfoninio orkestro tradicijų, tad iš pradžių buvo labai sunku“, – pasakojo orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.

M. Patašiaus nuotr.

Kauno miesto simfoninis orkestras ir jo vadovai – vyriausiasis dirigentas Constantinas Orbelianas ir vadovas Algimantas Treikauskas

Muzikos barai / 47

T. RAGINOS nuotr.

Krapikas prisimena: „Pamenu, tuoj po KMSO įsteigimo nerimo kalbos, kad tai eilinis nepavyksiantis bandymas, kad po metų iš miesto nebegausime pinigų ir panašiai. Šiandien neįsivaizduoju Kauno be simfoninio orkestro, su juo kuriame gražesnį miestą.“ Be

KMSO pradeda jubiliejinį 10-ąjį sezoną sulėktuvėmis prie Kauno miesto savivaldybės, diriguoja Modestas Barkauskas

Bermanas, paskirtas vyriausiuoju orkestro dirigentu. Beje, simboliška, kad penkmečio proga šis kūrinys buvo pakartotas, o orkestro dešimtmečio koncerte taip pat skambėjo specialiai kolektyvui sukurtas kūrinys – Vidmantas Bartulis parašė pjesę „Tortas orkestrui“, o dirigavo tas pats Pavelas Bermanas.

Pirmasis vyriausiasis dirigentas užsibuvo neilgai, antrąją programą jau rengė Juozas Domarkas. Anot A. Treikausko, pradžia buvusi nelengva ne vien dėl dažnos dirigentų kaitos. Kaip jau minėta, gana neigiamai buvo vertinamas pats kamerinio orkestro perorganizavimas į simfoninį. Orkestro koncertmeisteris Darius

Muzikos barai / 48

Tenoras Lawrence´as Brownlee, orkestro vadovas Algimantas Treikauskas ir garso režisieriai įrašant plokštelę „Virtuoso Rossini arias“

Erlendo BARTULIO nuotr.

Pavelas Bermanas ir tuometinis vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas orkestro penkerių metų gimtadienio koncerte, 2010 m.

KMSO archyvo nuotr.

Apie galimybę įkurti Kauno simfoninį orkestrą pradėta svarstyti 2004ųjų rudenį – tuomet Kauno miesto taryboje ir buvo priimtas sprendimas. „Iki Naujųjų metų dar buvome kamerinis orkestras, o po Naujųjų – jau simfoninis“, – kolektyvo pokyčius komentavo A. Treikauskas. 2005 m. vasario 5 d. KMSO jau atliko simfoninę programą: skambėjo L. van Beethoveno Simfonija Nr. 5 c-moll („Likimo“), W. A. Mozarto Karūnavimo mišios ir G. Kuprevičiaus specialiai šiai progai sukurta pjesė „Orkestro gimimas“.

Prie dirigento pulto stovėjo Pavelas

to, kolektyvas buvo jaunas, dar be tradicijų, tad kiekvieną programą atlikėjams tekdavo mokytis nuo pradžių, kiekvienas koncertas būdavęs premjera. Orkestras buvo dar gana nedidelis – trūko pučiamųjų instrumentų, mušamųjų bei arfos, o ir administracijos darbuotojų buvo mažai. Stokota net ir kėdžių, pultų.

Teko ieškoti ir savitos orkestro koncepcijos. „Negalėjome kitų Lietuvos orkestrų aplenkti nei savo dydžiu, nei finansais“, – sakė A. Treikauskas.

Tad tarsi natūraliai susiklostė, kad vienu pagrindinių principų tapo universalumas. Mat KMSO buvo vienas pirmųjų, kuris šalia žymiausių simfoninės muzikos opusų ar operų ištraukų pradėjo groti ir populiariąją muziką – akompanuodavo roko muzikantams, pavyzdžiui, „The Scorpions“, „Smokie“, „Electric Light Orchestra“, dalyvavo projekte „ABBA in Symphony“, popoperoje „Carmen Cubana“ ir kt., grieždavo ne tik koncertų salėse, bet ir arenose. Orkestro vadovas A. Treikauskas teigė, kad tokią orkestro koncepciją daugelis tada irgi vertino skeptiškai, esą groti populiariąją muziką nėra rimta. „Pradžioje nevengėme jokių projektų, sulaukdavom ir pašaipų. Tačiau jei su roko muzikantais groja Londono simfoninis orkestras, galime ir mes“, – sakė jis.

Didelis žingsnis KMSO tobulėjimo link buvo naujo vyriausiojo dirigento paskyrimas – 2006 m. batuta buvo

patikėta jaunam, bet ambicingam Modestui Pitrėnui. „Modestas Pitrėnas, ko gero, paliko ryškiausią pėdsaką orkestro biografijoje. Su juo mes kartu augome ir padarėme didžiausią pažangą“, – apie dirigento nuopelnus pasakojo klarnetininkas Andrius Bernotaitis. Taip sutapo, kad atėjus M. Pitrėnui KMSO pradėjo dalyvauti LRT projekte „Triumfo arka“, kurį A. Treikauskas įvardija kaip vieną svarbiausių įvykių orkestro istorijoje.

Ir ne tik todėl, kad orkestras tapo geriau žinomas ne tik kauniečiams, bet ir platesniam visuomenės ratui, – kiekvienas atlikėjas augo profesine prasme, nes kas savaitę tekdavo paruošti vis naują programą, jų per dvejus projekto metus buvo apie du šimtus. „Vis nauji kūriniai, nauja programa, o vakare – įrašas. Orkestras dėl vietos stokos studijoje buvo sumažintas iki minimumo, tad kiekvienas turėjo groti ypač gerai“, – apie „Triumfo arką“ pasakojo A. Treikauskas.

Kalbant apie KMSO profesinį tobulėjimą, vertėtų paminėti ir itin gausų scenos partnerių sąrašą. Orkestrui yra dirigavę daugybė žymių Lietuvos ir užsienio šalių dirigentų – Juozas Domarkas, Robertas Šervenikas, Petras Bingelis, Martynas Staškus, Vytautas Lukočius, Virgilijus Visockis, Modestas Barkauskas, Jonas Janulevičius, Mirga Gražinytė, Ričardas Šumila, Andre de Quadro (JAV), Frederico Longo (Italija), Viačeslavas Bartnovskij (Baltarusija), Alexis Soriano (Ispanija), Hansas Ekas (Švedija), Donaldas Chanas (JAV), Tiboras Boganyj (Vengrija), Davidas Geringas (Vokietija) ir kiti.

Pamažu aktyvią koncertinę KMSO veiklą papildė ir įrašai, kas orkestro nariams iš pradžių buvo nauja veiklos sritis. 2006-aisiais, diriguojant Vytautui Lukočiui, įrašyta pirmoji kompaktinė plokštelė su tenoru Virgilijumi Noreika. 2008-aisiais, jau vadovaujant Modestui Pitrėnui, pasaulį išvydo „Švelnumas“, taip pat su V. Noreika. 2010-aisiais buvo įrašytos net dvi plokštelės – „Kaunas klasikoje“ ir žymiausi koncertai obojui su solistu Francesco di Rosa. „Koncertai yra pagrindinis muzikantų darbas, tačiau prieš porą metų KMSO darbotvarkėje

nojimui. Taigi šalia žymių dainininkų pavardžių svarbiausiuose muzikiniuose leidiniuose rašomas ir KMSO vardas. Taip pat minėtini įrašai su Dinara Alijeva, Aleksandru Antonenko, Stefano Secco.

Paklaustas, kokius įvykius orkestro istorijoje A. Treikauskas laiko svarbiausiais, šalia „Triumfo arkos“ jis pamini paskutinį darbą – studijinį G. Verdi operos „Simonas Bokanegra“ įrašą su „Metropolitan“ žvaigždėmis – jau minėtais Barbara Frittoli, Stefano Secco, Marco Caria ir kt. „Paskutinis darbas buvo pats didžiausias ir labai reikšmingas. Niujorko leidiniuose – puikiausios recenzijos“, – džiaugėsi A. Treikauskas. Šiam įrašui KMSO orkestrą pakvietė Dmitrijus Chvorostovskis, jis pats labai gerai atsiliepia apie orkestrą. „Aš dažnai dainuoju su iškiliais simfoniniais, operos teatrų orkestrais. Bet Kauno kolektyvas – taip pat puikus: kaip subtiliai jis groja operų ir baroko muziką, kokia išraiškinga muzikantų frazuotė, kaip jie moka klausytis“, – po vieno koncerto sakė jis.

Svarbi kiekvieno muzikinio kolektyvo veiklos dalis – repertuaras.

KMSO renkasi itin įvairų repertuarą – nuo klasikinių simfoninių opusų iki populiariosios muzikos, greta romantinių operų arijų atlieka ir šiuolaikinę lietuvių bei užsienio autorių kūrybą.

Paklaustas apie repertuaro sudarymo principus, A. Treikauskas sakė, kad dažnai jis susiklosto savaime, kai KMSO kviečiamas dalyvauti įvairiuose projektuose. Tačiau pats rinkdamas repertuarą visuomet galvoja apie tai, kas galėtų pritraukti publiką. Pabrėžia, kad tobulėjant orkestrui sudėtingėja ir repertuaras. „Anksčiau neleisdavau dirigentams rinktis sudėtingų, didelės apimties kūrinių, nes mes buvom mažiukai visomis prasmėmis.

Dabar jau esam dideli, turime trigubą sudėtį“, – sakė jis. KMSO vadovas visuomet galvoja apie solistą, kuris būtų masalas publikai. „Noriu, kad būtų įdomi programa, kad kiekvienas koncertas būtų įvykis“, – sakė A. Treikauskas. Tačiau Kauno publika turi savų pomėgių. „Po „Triumfo arkos“ rengti koncertą su solistais instrumentininkais arba groti simfoninę muziką

KMSO archyvo nuotr.

atsirado dar vienas, nė kiek ne prastesnis, o asmeniškai man dar įdomesnis muzikavimo tipas – įrašai. Tai be galo didelės koncentracijos ir profesionalumo reikalaujantis procesas“, – įrašų svarbą orkestrui pabrėžė klarnetininkas Andrius Bernotaitis.

2012 metais KMSO teko atsisveikinti su Modestu Pitrėnu, jis dėl laiko stokos nebegalėjo dirbti Kaune. Metus vyriausiojo dirigento pareigas ėjo Imantas Resnis. Jam vadovaujant buvo įrašytos dvi kompaktinės plokštelės – „Musica vera“, kurioje skamba simfoniniai lietuvių kompozitorių kūriniai, ir „Gražiausios operų arijos“ su tenoru Merūnu Vitulskiu. Po metų vyriausiojo dirigento pareigas perėmė armėnų kilmės Constantine´as Orbelianas. Sulig jo atėjimu prasidėjo naujas KMSO etapas, orkestrui atvėręs kelius į plačiuosius tarptautinius muzikos vandenis. Paklaustas, kodėl mylimo orkestro vairą patikėjo užsieniečiui, A. Treikauskas sakė visuomet dairęsis lietuvių dirigentų, tačiau dauguma jų dirba Vilniuje, Kaunui nelieka laiko. Artimesni ryšiai su C. Orbelianu užsimezgė 2012 m., rengiant pirmąjį baritono Dmitrijaus Chvorostovskio koncertą Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Orbelianas pasaulyje gerai žinomas muzikas, nors labiau pažįstamas kaip pianistas, koncertavęs garsiausiose salėse. „Visi mūsų leidybiniai projektai su žvaigždėmis yra inicijuoti Constantine´o Orbeliano“, – sakė A. Treikauskas.

KMSO vairą perėmus C. Orbelianui, padaugėjo koncertų užsienyje – Suomijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir kitur, orkestras pradėjo aktyviai koncertuoti su pasaulinėmis žvaigždėmis Dmitrijumi Chvorostovskiu, Ildaru Abrazakovu, Lawrence´u Brownlee, Barbara Frittoli, Stefano Secco, Marco Caria ir kt. KMSO ypač didžiuojasi įrašais su minėtais dainininkais, Ildaro Abdrazakovo „Power Players“ ir Lawrence´o Brownlee „Virtuoso Rossini Arias“ buvo itin gerai įvertintos tarptautiniuose spaudos leidiniuose („Times“, „Gramophone“ ir kt.), pelnė Tarptautinių klasikinės muzikos apdovanojimų nominacijas, o L. Brownlee G. Rossini arijos buvo nominuotos netgi garsiajam „Grammy“ apdova-

„Klaipėdos muzikinio pavasario“ uždarymo koncertas, diriguoja Kasparas Zehnderis

nelengva. Publiką pritraukia vokalistai.“ Žinoma, tai nereiškia, kad KMSO repertuare – vien garsios operų arijos.

Orkestras dalyvauja ir šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, groja lietuvių kompozitorių kūrinius. Tačiau, anot vadovo, rengti koncertus, kuriuose skambėtų vien šiuolaikinė muzika, būtų nuostolinga. Ką labiausiai mėgsta patys orkestrantai? A. Treikausko manymu, jiems viskas įdomu, bet ypač mielai groja P. Čaikovskio, L. van Beethoveno simfonijas, instrumentines ištraukas iš operų ir baletų, itin mėgavosi atlikdami M. Ravelio „Bolero“.

Per dešimtį metų KMSO surengė daugiau 500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, įrašė 11 kompaktinių plokštelių. Gerokai padidėjęs orkestras pajėgus atlikti ir simfoninės muzikos grandų A. Brucknerio, P. Čaikovskio, C. Debussy, R. Wagnerio ir net G. Mahlerio opusus. Ateities planų taip pat labai daug – nauji įrašai, koncertai. Glaudus orkestro muzikantų ir vyriausiojo dirigento ryšys: „Orbelianas yra žmogus, su kuriuo visada malonu dirbti. Tai aukščiausio lygio profesionalas, kurį galima suprasti be žodžių“, – sakė klarnetininkas A. Bernotaitis. Apie gerus santykius byloja ir dirigento žodžiai: „Turiu pripažinti, kad man čia, Kaune, labai miela.

Puikiai vieni kitus suprantame, tad mūsų bendro darbo rezultatai džiugina.“ Ir nors KMSO tampa vis solidesnis, paklausus A. Treikausko, koks yra orkestro veidas, jis nedvejodamas atsako: „Jaunatviškas“, o kaip pagrindinę orkestro misiją nurodo tarnystę grožiui ir gėriui. n

Muzikos barai / 49

Sukaktis

Anatolijus Ðenderovas: Nemanau, kad jei publika mane pamils, bus tragedija Marius ŠINKŪNAS

– Norėčiau pradėti nuo mūsų susitikimo Gotlando saloje, Švedijoje, prieš 10 metų. Tada Jūs šventėte 60-metį ir Jūsų koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui griežė Davidas Geringas. Man tada teko groti mušamaisiais instrumentais. Per vieną paskutinių repeticijų priėjote prie manęs ir pasakėte – čia šiek tiek kitaip reikėtų groti. Aš paklausiau – o kaip? Ir Jūs, maestro, pradėjote man aiškinti. Po poros minučių pasakiau – taip, man viskas aišku. Tada Jūs pakėlėte į mane akis ir tarėte – o man iki šiol niekas neaišku. Praėjo 10 metų. Maestro, ar vis dar taip pat niekas neaišku?

– Negaliu pasakyti, kad man absoliučiai niekas neaišku, bet kiekvieną kartą reikia aiškintis iš naujo. Ypač rašant naują kūrinį. Prieš tave baltas lapas – tabula rasa. Nuo to, kokia bus pirmoji nata, pirmosios dvi ar trys natos, priklauso, koks gims kūrinys.

Kai susitinku su atlikėjais, man niekada neaišku, kaip šiandien jie gros, kokia jų nuotaika, kokia buvo kava,

Muzikos barai / 50

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

„MAESTRO ROSTROPOVIČIUS SAKYDAVO – NEBŪKITE MECOFORTISTAI, NES MEZZO FORTE YRA NEI GARSIAI, NEI TYLIAI, ŠITAS ŽENKLAS NETIKRAS, – „LRT KLASIKAI“ SAKĖ ŠIEMET 70-METĮ MININTIS LIETUVOS NACIONALINĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS LAUREATAS KOMPOZITORIUS ANATOLIJUS ŠENDEROVAS.

Kvartetas „Art Vio“ – bičiulis ir kompozitoriaus kūrinių propaguotojas

kas už lango – saulė, sniegas ar lietus. Nuo tokių dalykų labai daug kas priklauso, pavyzdžiui, kaip jie groja, kaip šiandien, šiuo momentu jaučia tą muziką. Ir tada pradeda aiškėti. Bendraudamas su atlikėjais, klausydamasis jų atliekamos muzikos pradedi ieškoti atsakymo. Taigi atsakymas būtų toks, kad kiekvieną kartą tenka ieškoti aiškumo, atsakymo į visus klausimus.

– Pakalbėkime apie kūrybinius klasterius. Klasteris – toks dalykas, kai tie-

siog užguli alkūnėmis fortepijoną ir paspaudi visus klavišus. Kaip manote, ar tam, kad gimtų geras kūrinys, ir kompozitoriaus viduje turi būti nuspausti visi klavišai? Turi nutildyti tik nereikalingas natas ar, atvirkščiai, pagroti tik reikalingas?

– Ir taip, ir taip. Rašydamas niekada negali numatyti, kad šis kūrinys bus pats geriausias: dabar paspausiu tik reikalingus klavišus, o nereikalingų nespausiu. Taip nėra. Kiekvieną kartą ieškai. Pats kūrinys tave veda.

Labai svarbus momentas kuriant yra pradžia. Aš jį vadinu kabliuku, užsikabinimo momentu. Tai reiškia – dvi trys natos. Koks nors motyvas. Jeigu jis yra, tai jau nulemia viso būsimo kūrinio struktūrą, formą, dramaturgiją, esmę, emocijas – viskas yra tame branduolyje, pačioje pradžioje. Tai pats sudėtingiausias dalykas, nes jo negalima nei numatyti, nei apskaičiuoti, nei sugalvoti. Jis turėtų gimti, nusileisti iš kažkur. O iš kur – irgi nežinia. Jei žinočiau iš kur, gal pasikelčiau aukščiau, nueičiau ten.

Niekada nežinai, kaip tai atsiranda, bet staiga atsiranda.

Paskui pradeda veikti jau visi kiti komponentai, esantys galvoje, sieloje, širdyje, ir reaguoja į tą pačiam dar nesuprantamą pradžią. Ta reakcija, sąveika tavęs ir to, kas jau yra popieriuje, lemia kūrinio gimimą. Bet tai keičiasi – niekada nežinau, kuo baigsis, galiu tik pageidavimus išreikšti, pavyzdžiui, kad norėčiau pabaigti triukšmingai, nes labai daug kūrinių, einančių į dangų (tyliau, dar tyliau, trys, penki, dešimt piano), o garsesnių gimsta mažiau. Taigi gali pageidauti. Bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų bus. Pats kūrinys tave veda. Ir būsi ten, kur jis nuves.

kavo tam tikrą racionalesnį mąstymą, kuris nėra man taip jau labai būdingas. Man racionalus mąstymas ateina vėliau, kai jau esu įsibėgėjęs, jis įsijungia kaip antra ar trečia pavara.

– Mokėtės pas Eduardą Balsį. Ar sunku buvo užmiršti tai, ko jis mokė? Ar reikėjo užmiršti?

– Ne, nereikėjo. Dar daugiau – E. Balsys buvo ne tik profesorius, tai jau tam tikra estetinė sąvoka. E. Balsys lydi mane visą gyvenimą, ir tai nėra garsūs žodžiai. Kol penkerius metus mokiausi, jis buvo profesorius, aš – studentas. Kai tie penkeri metai baigėsi ir mes vėl susitikome, nedrįsčiau pasakyti, kad tapome kolegomis, bet vis dėlto aš buvau jo jaunesnysis kolega, kuris irgi bandė šioje sferoje gyventi. Jis visada buvo mano guru, mokytojas iš didžiosios raidės.

Mes daug šnekėdavomės, jis net kviesdavo mane į savo kūrinių repeticijas. Man tai būdavo labai garbingas kvietimas. Jei E. Balsys skambina ir prašo ateiti į repeticiją, aš ruošiuosi keletą dienų – daug labiau negu į savo repeticiją, nes ir atsakomybė didesnė.

Be to, jis buvo labai jautrus žmogus.

Jei man kas nors atrodydavo kitaip, reikėdavo labai apgalvoti, kaip pasakyti, nes jis įsižeisdavo. Nors paskui greitai praeidavo. Bet tuo momentu užsidegdavo, ir viskas – nutildavo.

Tada galvoji: „Koks aš durnas. Man dabar taip pasirodė, o po minutės – jau kitaip, jau ne taip kategoriškai.“

– Žymiausias Lietuvos perkusininkas Pavelas Giunteris kartą pasakojo, kad prašė Jūsų parašyti kūrinį, panašų į Iannio Xenakio „Rebonds B“. Ar Jūsų netrikdo tokie užsakymai, kai sako „parašykite ką nors panašaus į...“? Ar tai nežeidžia kompozitoriaus ego?

Kompozitorius Anatolijus Šenderovas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Buvo truputį kitaip. Jis pageidavo solo perkusijai, bet pasakė: „Žinai, tu rašai labai nekonkrečiai, nėra griežtos matematikos, kaip, tarkim, I. Xenakio. Tu taip nemoki, tu rašai emocijomis, spalvomis, o man norėtųsi kažkaip... Gal aš tau parodyčiau tokį kūrinį?“ Aš atsakiau: „Ne, nereikia, galbūt pabandysiu save perauklėti.“ Aš neužpykau. Labai nemėgstu žodžio „iššūkis“, nes nežinau, kas tai yra, bet čia ir buvo iššūkis. Žodis „iššūkis“ dabar kone populiariausias. Kiekvienas momentas yra iššūkis. Tu atsikėlei, eini praustis – jau prasideda tavo konfrontacija su gyvenimu. Tu dar nori miegoti – o ten jau šaltas vanduo. Ar čia ne iššūkis?

Vienu žodžiu, P. Giunteris išprovo-

Tai irgi buvo mokslas – nemanyti, kad esi paskutinė instancija, kad šios akimirkos įspūdis yra galutinis. Viskas labai reliatyvu: dabar man atrodo taip, bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų ir yra.

Atlikėjai jau žino ir juokiasi: per vieną repeticiją sakau, kad čia man norėtųsi aktyvumo, forte, o per kitą repeticiją toje pačioje vietoje sakau – žinot, čia trupučiuką tyliau, ramiau. Jie sako – maestro, Jūs gi vakar, užvakar sakėte, kad reikia aktyviai groti, forte, mes taip ir pasiruošėme, o dabar prašote atvirkščiai. Sakau – o vakar buvo saulė, puikus oras, bet šiandien lyja, kita nuotaika, kitas jausmas, kitas įspūdis. Tada jie klausia – jei rytoj bus sniegas, kas tada, kaip mums elgtis?

Aš atsakau – jei bus sniegas, tai jūs ir sugalvosite, pajusite. Čia ir yra kūrinio gyvybingumas.

Atlikimas visada skiriasi. Keičiasi ne tik kvartetai, bet ir jų požiūris į ženklus – natas. Natos juk irgi ne paskutinė instancija. Kas yra natos, iš kurių groja atlikėjai? Iš pradžių yra kompozitoriaus idėja, kuri jam į galvą ateina iš dangaus ir kuri paskui pradeda transformuotis. O kai tik kompozitorius visa tai paverčia natomis, jis jau kažką praranda, jau pradeda kontroliuoti: čia metras toks, kitoks, dinamika tokia arba kitokia. Jis iš tos idėjos, pirminės, laukinės, pradeda daryti naminę. Iš laukinio gyvūno padaryti naminį galima, bet, kaip sa-

Muzikos barai / 51

Nauji leidiniai

Sukaktis koma, kad ir kiek vilką penėsi, jis vis tiek į mišką žiūri. Jo prigimtis laukinė.

Natos yra ne visai tikslus atgaminimas to, ką pajutai, kai rašei muziką. O kai padedi tas natas atlikėjui, atlikėjas jas iššifruoja ir pateikia savo viziją. Vadinasi, jo vizija ir tavo sumanymas. Taigi būna labai daug visokių vingių ir niuansų, kas kartais gali kūrinį pakeisti iš esmės. Todėl kai vieni atlikėjai pagroja kūrinį, jis tau atrodo toks, o kai pagroja kiti, jis atrodo kitoks. Kartais ir tie patys atlikėjai tą patį kūrinį groja kitaip: patys sako – o žinote, mes dabar kitaip jaučiame. Aš sakau – labai gerai, vadinasi, tos natos inspiruoja mąstyti ir pajusti savo viziją. Džiazas turėtų būti atlikėjo viduje. O natos yra idėja. Žinoma, toli nuo tos idėjos nereikėtų nueiti, kitaip tai bus dar kitas kūrinys. Nors vis dėlto tai yra tik vizija, kurią reikėtų perteikti dabar, šiuo momentu.

– Gerose teatro mokyklose mokoma, kad publikai negalima pataikauti, stengtis jai įtikti. Ar tai galioja ir kompozitoriams?

– Nesu taip jau kategoriškai nusistatęs, kad publika jokiu būdu neturėtų manęs pamilti, nes jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei stengiesi iš visų jėgų, na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji. Beje, Lietuvoje buvau vienas pirmųjų, kuris rimtoje muzikoje pradėjo naudoti apšvietimą.

– Ir pirmas Lietuvoje sukūrėte tokį naują žanrą mušamiesiems ir orkestrui.

– Taip, pirmas. Jau prieš 20 metų paprašiau Filharmonijos vadovybės, kad iš Operos ir baleto teatro leistų pasikviesti labai gerą šviesos dailininką. Jis atsinešė visą savo aparatūrą ir mes bene pirmieji panaudojome vargonus kaip savotišką ekraną – iš apačios žalia, mėlyna, raudona, priklausomai nuo kūrinio tėkmės. Tokie šviesos muzikos elementai. Bet visa tai buvo ne tam, kad nustebintume, ir ne tam, kad staiga karštai pradėtų mylėti publika, o kad šviesa sustiprintų suvokimą, jausmą. Tai yra svarbu. Viskas turėtų būti tam skirta.

Argi įspūdžio nestiprina atlikėjo ap-

Muzikos barai / 52

ranga, pavyzdžiui, frakas, juodi drabužiai? Juk galėtų su džinsais išeiti.

Nors dabar jau išeina, bet nemanau, kad tai labai sustiprina muzikos poveikį. Kita vertus, priklauso nuo muzikos. Yra tokios, kurią groti vilkint fraką būtų kvaila. Taigi pati muzika diktuoja priemones, aprangą, elgseną scenoje.

Viskas yra svarbu, nėra smulkmenų. Mes apie tai šnekame su atlikėjais. Tarkim, muzika prasideda labai greitai, o atlikėjai išeina į sceną lėtai, derina instrumentus, pasižiūri į salę, vienas kitas dar pasisveikina su kuo nors. Aš visada sakau – ponai, teatras prasideda nuo drabužinės, o muzika – nuo to momento, kai jūs išeinate į sceną. Jūs pasirodote, vadinasi, ir muzika jau prasidėjo. Jūsų žingsniai, jūsų tempas, laikas derinant – viskas yra už arba prieš muziką. Jūs netinkamu išėjimu ar elgesiu scenoje jau šiek tiek atmušate nuo kūrinio auditoriją. Pradedate groti, o auditorijai reikia daug daugiau laiko įsibėgėti, kad įeitų į tą muziką. Nors galėjo būti kitaip.

Jūs galėjote taip išeiti, kad muzika jau prasidėtų. Daugiau nieko nereikia. Pradžia yra jau iki pradžios.

Reikia tik vieną garsą pagroti, ir tu akimirksniu esi toje sferoje. Reikia mokytis iš didžiausiųjų.

– Turbūt niekas kitas geriau nepasakytų apie sforzando, kaip tai padarė maestro Rostropovičius: sforzando yra tada, kai nukrinta spinta, o iš jos pakyla kandys.

– Dar jis sakydavo – nebūkite mecofortistai, nes mezzo forte – nei garsiai, nei tyliai. Nebūkite tarp to ir to, būkite arba tokie, arba kitokie. Beje, kai tai išgirdau, mezzo forte mano kūriniuose vis mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik tada, kai pats nesu tikras, kad reikia labai garsiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai.

Tada rašau tarpinį ženklą mezzo forte.

Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Šitas ženklas netikras. Nebūkite mecofortistai – reiškia nebūkite netikri. Čia labai prasmingi žodžiai. n

Kompaktinėje plokštelėje – Giovanni Battistos Cocciolos muzika

VASARA SU SAPIEGŲ DVARO MUZIKA

Dar metų pradžioje į rankas pateko pirmoji ansamblio „Canto Fiorito“ įrašyta kompaktinė plokštelė su XVII amžiaus italų kompozitoriaus Giovanni Battistos Cocciolos vokaline muzika.

Tarptautinis senąją muziką atliekantis kolektyvas, vis susiburiantis Vilniuje, šįkart ėmėsi ambicingo tikslo – parengti monografinę plokštelę, skirtą kūrėjui, gana glaudžiai susijusiam su muzikine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra, juolab kad tikrai ne kiekvienam girdėtas šio kompozitoriaus vardas – Giovanni Battista Cocciola (nė nežinoma, kokie jo gyvenimo metai, įdėklo straipsnio tekste nurodyta XVI a.

II p.–XVII a. I p.), taip pat ir jo muzika. Šviesiai ir gaiviai skambantys lotyniški psalmių ar kitų giesmių posmai, instrumentų pasažai lydėjo ir džiugino visą vasarą, tai klausantis jų namie, tai keliaujant automobilyje. Šiame tekste – kelios mintys apie naują įrašų leidinį.

Senosios muzikos atlikimo tradicijos pas mus dar vis lyg ir naujos, nors tą naująjį tarpsnį dažniausiai skaičiuojame nuo Atgimimo laikų ir nepriklausomybės pradžios, nuo kurios jau praėjo ketvirtis amžiaus. Mėginant apibūdinti vieną ar kitą su senąja muzika susijusį reiškinį – koncertą, festivalį, gastroles, įrašą, straipsnį ar mokslinį tyrimą, dažnai tenka konstatuoti, kad tai pas mus nauja, negirdėta, atlikta pirmą kartą ir pan. Kada galėsime pasijusti tvirčiau, vertindami tokius reiškinius ne kaip pavykusį (daugiau ar mažiau) atsitiktinumą, sunku pasakyti. Kita vertus, kai kurios iniciatyvos jau įrodė esančios nevienadienės, turinčios strategiją ir tęstinumą. Viena iš jų – leidyklos „Semplice“ veikla: kompaktinių plokštelių su senąja muzika leidyklos vadovė muzikologė Rūta Skudienė per nepriklausomybės laikotarpį, bendradarbiaudama su žymiausia Lietuvos senosios muzikos tyrinėtoja muzikologe habil. dr. Jūrate Trilupaitiene, inicijavo ir parengė bene keturias.

Visos jos atskleidžia tai vieną, tai kitą Lietuvos senosios muzikos repertuaro ar atlikimo aspektą. Šioji, naujausioji, plokštelė ypač įdomi, ji iš

užmaršties prikelia ir Lietuvos klausytojams pristato talentingą muzikos kūrėją (nors kelios jo instrumentinės kompozicijos skambėjo „Semplice“ 1998 metais išleistoje plokštelėje „Senoji Lietuvos muzika“, o šešios giesmės a cappella įrašytos 2010-ųjų albume „Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros“).

Sužinojusi, kad Cocciola buvo Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono ir kanclerio Leono Sapiegos (1557–1633) kapelos vadovas, pastebėjau, kad beveik kasdien važiuoju šio vardu pavadinta gatve, atkreipiau dėmesį į restauruojamus parko rūmus, stebėjau pro kelerius išlikusius parko vartus žengiančius žmones. Argi ne gražu, kai taip simboliškai susijungia praeitis ir dabartis, tarsi prabyla senieji statiniai ir leidžia vaizduotei gėrėtis čia kadaise turbūt skambėjusiais puikios muzikos garsais? Atrodo, Cocciolos muzika užpildo visą parką tarp dviejų Antakalnio šventovių – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Trinitorių bažnyčios bei vienuolyno. Tačiau vaizduotė apgaulinga: pasirodo, Antakalnyje L. Sapiega rūmų neturėjo, testamente jokie Vilniaus rūmai neminimi, taigi XIX a. viduryje pateiktas J. I. Kraševskio tvirtinimas, kad šiuose rūmuose Leonas Sapiega 1633 metais priimdamas Venecijos pasiuntinius blogai pasijutęs ir miręs, nėra pagrįstas, ir gatvės pavadinimas suteiktas be jokio istorinio pagrindo. (Rūmus čia 1689–1692 m. pastatydino LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega – žymiausias to meto Lietuvos didikas, garbingos giminės palikuonis.)

Skaitant kompaktinės plokštelės įdėklo tekstą apie to meto Lietuvos muziką ir patį Cocciolą, kyla klausimas, kur iš tiesų XVII amžiaus Vilniuje, čia klestint menams, mecenatystei ir religingumui, taip prasmingai darbavosi Le-

onas Sapiega, barokinio didingumo ir drauge kuklumo kupina asmenybė? Kur muzikavo jo išlaikoma kapela, kurioje dirbo Cocciola, kur skambėjo įstabi jo muzika? Straipsnio autorė Jūratė Trilupaitienė rašo, kad Sapiegos Vilniaus rūmų kapela buvo žinoma visoje valstybėje, jos nariai kartu su karališkąja kapela muzikuodavo Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose ir kitose sakralinėse erdvėse. Turbūt viena jų – Sapiegos funduota ir vėliau jo šeimos ir giminės mauzoliejumi tapusi Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Smalsumą sužadina ir straipsnio informacija, kad Cocciolos kūrinių rankraščių randama Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje saugomuose XVII a. rankraštinių natų rinkiniuose. Jei jų esama ir Lietuvoje, tai kur, kiek, kaip jie atrodo, kaip išsilaikę, kur buvo naudojami? Toks lietuviškųjų aspektų ir sąsajų pateikimas mūsų klausytojams ir skaitytojams būtų įdomesnis už kompozitoriaus publikuotų natų rinkinių sąrašą, juo labiau kad straipsnio autorė – žymiausia to laikotarpio muzikos ir pačios Sapiegų tabulatūros tyrinėtoja. Taip pat klausytojas neras informacijos apie tai, iš kokių natų – Antverpene, Venecijoje ar Strasbūre spausdintų, o gal pačių mūsų muzikologų ar atlikėjų šifruotų iš rankraščių, tabulatūrų – grota ir giedota įraše. Tai būtų įdomu sužinoti, nes taip atsiskleistų ir ansamblio, ir leidėjų pozicija dėl interpretacinių nuostatų.

Dauguma kūrinių plokštelėje įrašyti pirmą kartą (world premiere recordings). Albumui parinktas vienos iš įrašytų giesmių pavadinimas – „Deus, Deus meus“ – yra tarsi nuoroda į tai, kad čia skamba bažnytinės muzikos kompozicijos. Galima spėti, kad Cocciolos kūryboje jos ir vyrauja, tačiau apie jo kūrinių skaičių, žanrus, tematiką iš leidinio tekstų nieko nesužinome.

Lenkų muzikologės Irenos Bieńkowskos teigi-

mu, šiandien žinomos 58 Cocciolos bažnytinės kompozicijos, greta spausdintų rinkinių daugiausia išlikusios lenkiškuose šaltiniuose – Pelplino ir Olivos tabulatūrose, taip pat Krokuvos, Varmijos ir Branievo rankraščiuose, Vilniaus Sapiegų tabulatūroje.

Vienuolika plokštelėje pateiktų įrašų puikiai reprezentuoja iškilią Cocciolos kūrybą, kurioje greta renesanso stiliaus chorinės kūrybos atsispindi ir naujųjų XVII a. italų muzikos srovių (seconda pratica, concertato) žymenys. Įspūdį daro Cocciolos polichorinės kompozicijos, jose ansamblio „Canto Fiorito“ vokalistų balsai (Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė ir Nerijus Masevičius), darniai vienas kitą papildydami, kuria muzikinį teksto audinį, o plėtojami motyvai formuoja išraiškingas frazes. Tokia įspūdinga yra pirmoji giesmė Marijai „Ave sanctissima“, kurioje dera Mergelei skiriami gražiausi epitetai ir tvirtas įsitikinimas jos nekaltumu (tik po dviejų šimtmečių tapsiančiu dogma); jos užtarimo šaukiamasi ir kitoje giesmėje – „Maria Dei Genitrix“. Šie ir kiti neliturginiai poetiniai tekstai ypač tiko įvairiems afektams reikšti, čia galėjo sužibėti visas kompozitoriaus meistriškumas, nesusaistytas griežtesnių liturgijos reikalavimų. Regis, natose užrašytos vien vokalinės partijos, kai kuriose kompozicijose (tarsi nedideliuose bažnytiniuose koncertuose) jas lydi basso continuo pritarimas. Taigi iš ansamblio parengto instrumentinio palydėjimo (jį sudaro smuikas, basso di violino, kornetas, barokinis trombonas, išilginės fleitos, teorba ir vargonai) galime spręsti apie muzikų gebėjimą improvizuoti, užpildyti erdvę ansambliniu skambesiu. Ansamblio vadovas Rodrigo Calveyra, žymus atlikėjas senaisiais pučiamaisiais instrumentais, čia pasitelkė istoriškai grįsto atlikimo žinias ir patirtį, todėl instrumentinis ansamblio skambesys (kaip ir vokalistų derėjimas) palieka puikų įspūdį. Atrodo, kad Lietuvos interpretacinėje praktikoje gana išskirtinis yra šioje plokštelėje pateiktas variantas, kai daugiabalses (ypač polichorines) kompozicijas interpretuoja tarsi savarankiški vokalistų ir instrumentininkų chorai. Turbūt neatsitiktinai ir pats ansamblis savo gyvavimą 2012 m. pabaigoje pradėjo nuo Cocciolos kūrinių programos. Vokalinės Cocciolos kompozicijos albume papildytos ir keliais instrumentiniais kūriniais, tarp jų kompozitoriaus amžininkų Marco Scacchi, Giovanni Picchi ir Tarquinio Merulos opusais. Šios kompaktinės plokštelės įrašais supratimas apie Lietuvos senąją muzikos kultūrą gerokai pasipildė. Giovanni Battista Cocciola – dar vienas italų kompozicijos meistras, savo talentus paskyręs tolimojo krašto Bažnyčiai ir kultūrai. Su naujai atrasta jo kūryba toliau pildoma mūsų praeities muzikinė dėlionė, paryškinanti jau žinomus visuomenės veikėjus, mecenatus, piešianti reikšmingesnius Lietuvos kultūrinės aplinkos bruožus. Živilė STONYTĖ

Muzikos barai / 53

Tai įdomu...

DIDŽIOJI DALIS RAŠYTOJO, POETO, CHORO DIRIGENTO IR PEDAGOGO VYTAUTO ČEPLIAUSKO (1933–2011) ESĖ IŠ KNYGOS „KITU KAMPU“ (2003) APIE MUZIKOS IR MENO PASAULIO ASMENYBES PIRMĄKART BUVO PASKELBTA „MUZIKOS BARŲ“ PUSLAPIUOSE. SIŪLOME SKAITYTOJAMS DAR VIENĄ ESĖ MUZIKOS TEMA.

Vasarvidþio nakties sapnas

Vytautas ČEPLIAUSKAS

T

akas vedė miško gilumon.

Priėję didžiulį žalią traką, virš kurio kupolu pynėsi medžių šakos, sustojome. „Čia bus scena“, – kažkuris pasakė, ir visi ėmė ploti. Nuaidėjo choristų balsai. Šiltas oras, žydinčių augalų kvapai, muzikos garsai kūrė pasakišką atmosferą. „Kas diriguoja?“ – paklausiau. „Bartholdy, – negarsiai pakuždėjo, – Felixas MendelssohnasBartholdy.“ – „Dviguba pavardė?“ – „Kai šeima pasikrikštijo ir pakeitė tikėjimą, Felixo tėvas šalia naujosios Bartholdy pavardės pasiliko ir senąją, liudijančią jų kilmę.“ Dainos skambėjo viena už kitą gražiau, labiausiai patikusią kartojo net tris kartus. „Tai „Vyturio daina“, ją sukūrė Felixas“, – išgirdau. „Tai jis kompozitorius?“ – „Taip, rašo ne tik dainas, bet ir operas, simfonijas, oratorijas, be to, puikiai skambina fortepijonu. Pradėjo koncertuoti būdamas devynerių, po metų debiutavo kaip dainininkas, nes turėjo gražų balsą – altą, o vienuolikos jau sukūrė operą „Du pedagogai“, kuri buvo viešai atlikta muzikiniame vakare šeimos salone.“ – „Tikras vunderkindas?“ – „Taip, tikrai. Kai tėvas jį nuvežė į Paryžių pas garsųjį italų kompozitorių, muzikos konservatorijos direktorių Luigi Cherubini, šis, išklausęs Felixo atliekamus kūrinius, pasakė: „Jūsų sūnus, monsieur, daug pasieks.“ O Johanną Wolfgangą Goethe nustebino ne tik brandi Felixo

Muzikos barai / 54

kūryba, bet ir gebėjimas samprotauti, žodžio valdymas. „Ar čia tas pats Mendelssohnas, kurio maršas grojamas vestuvėse?“ – „Taip, būdamas septyniolikos, jis parašė programinę uvertiūrą Williamo Shakespeare̒o dramai „Vasarvidžio nakties sapnas“. Ją sudaro penkios dalys, penktoji ir yra „Vestuvių maršas“, išgarsinęs Mendelssohno vardą visame pasaulyje.“ – „Kieno gi vestuvėse jis skambėjo pirmąkart?“ – „Pirmoji garsi pora, po sutuoktuvių iš bažnyčios išėjusi skambant Mendelssohno maršui, buvo karališka: 1858 m. princesė Viktorija, vyriausioji karalienės Viktorijos duktė, tuokėsi su

Prūsijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Frydrichu III.“ Mišką apgaubė tamsa, aikštę nušvietė fakelų ir žvakių liepsna, prasidėjo linksma vakarienė ant žolės. „Kas toji mergina, – paklausiau, – nuo kurios Felixas nenuleidžia akių?“ – „Ji primena jam šv. Ceciliją iš Nicolas Poussin paveikslo, kurį prieš penkerius metus matė Romoje.

Muzikos globėja buvo pavaizduota grojanti spinetu, švelnus jos žvilgsnis nukreiptas į natas, laikomas dviejų kupidonų.

Tada Felixas ilgai žiūrėjo į tapytą veidą, kuriame įžvelgė įkūnytą kilnumą, harmoniją ir grožį. Išeidamas iš muziejaus jis visa širdimi troško ir gyvenime sutikti tokią Ceciliją. Tačiau laikas bėgo, šv. Cecilijos portretas pamažu bluko atmintyje, užgožiamas koncertų, kelionių, naujų įspūdžių. Ir štai dabar Felixas pastebėjo šią merginą...“ Matau, kaip Felixas eina prie jos ir klausia: „Kaip jums patiko koncertas, panele?“ Mergina pažvelgia jam į akis ir prisipažįsta, kad tik draugių įkalbėta čia atėjo, bet dabar nesigaili, nes dainos iš tikrųjų puikios. „Vis dėlto kas toji mergina?“ – „Jos vardas Cécile – argi ne likimo dovana? O pavardė Jeanrenaud.“ – „Prancūzė?“ – „Jos tėvas, protestantų kunigas, per Prancūzijos revoliuciją pabėgo į Frankfurtą, o mama, kilusi iš kilmingos prancūzų šeimos, prieš ištekėdama buvo viena turtingiausių Frankfurto panelių.“ – „Ar jie susituoks?“ – „Taip, nors tai nėra taip paprasta – juk Felixo gyve-

nimas suskirstytas ne dienomis, o valandomis.“ Netrukus po šios iškylos jis išvažiavo į Olandiją, o Cécile, beje, dešimčia metų jaunesnė, slėpė savo jausmus. Tačiau nuo likimo nepabėgsi – ir Hagoje, ir Leipcige, Diuseldorfe, Berlyne – visur, kur jam tekdavo koncertuoti kaip pianistui ar dirigentui, Felixą persekiojo Cécile paveikslas, jis troško kuo greičiau susitikti su savo mylimąja. Vestuvės įvyko 1837 metais, ir jaunavedžiai, grįžę po medaus mėnesio, apsigyveno Leipcige, nuosavame name, kurio langai žvelgė į žaliuojančius laukus ir mišką.

Staiga viskas dingo, aš pasijutau besėdįs didžiulėje puošnioje salėje, o scenoje fortepijonu skambino jauna graži panelė. Ji grojo lengvai, su polėkiu ir įsijautimu, o po kiekvieno kūrinio salė prapliupdavo plojimais. „Kas toji pianistė?“ – pasiteiravau. „Tai Felixo sesuo Fanny, pianistė ir kompozitorė, į jos koncertus visada susirenka daug publikos, net Lisztas atvažiuoja jos paklausyti. Nuo vaikystės ji gabumais konkuravo su broliu: jei būtų gimusi vyru – nežinia, kam iš jų šiandien atiduotume pirmenybę...“ Vėl ovacijos... Ar tai naujo Mendelssohno kūrinio premjera? Šįkart ne Mendelssohno, bet Johanno Sebastiano Bacho – Berlyno „Singakademie“ salėje tik ką nuskambėjo jo „Pasija pagal Matą“. Suorganizuoti šio kūrinio atlikimą nebuvo paprasta – renginio sėkme abejojo net pats Carlas Friedrichas Zelteris, žymus XIX a. vokiečių kompozitorius, dirigentas ir Felixo kompozicijos mokytojas. Jis nuogąstavo, kad tai per daug sudėtingas kūrinys, kad potenciali publika, kurios daugumą sudarys žmonės, manantys, jog Bachas yra nuobodybė, atgyvena, „senas perukas“, gali jo nesuprasti.

Tačiau Felixas ir jo draugas Eduardas Devrientas, aktorius ir dainininkas, 1829 metais ryžosi įgyvendinti šį rizikingą sumanymą. Jie nusisamdė akademijos salę, suorganizavo kelių šimtų žmonių chorą, orkestrą. Drąsino tai, kad likus savaitei iki koncerto visi bilietai jau buvo išpirkti. Dirigavo – atmintinai! – pats Mendelssohnas, tuo metu dvidešimtmetis, o Jėzaus partiją atliko Devrientas. Pasisekimas

buvo milžiniškas. Tik Devrientas, savo memuaruose prisimindamas Mendelssohną, pastebėjo ironišką šio kūrybinio žygdarbio aspektą: „Tik pagalvokite, reikėjo aktoriaus ir žydo sūnaus (Judensohn), kad grąžintume pasauliui didingiausią krikščioniškos muzikos kūrinį!“ Kurį laiką sėdėjau nejudėdamas, o kai pasisukau, pamačiau, kad važiuoju pro Big Beną, ir štai aš jau salėje, o Felixas diriguoja dideliam simfoniniam orkestrui. Tai Škotiškoji simfonija, ją parašė po kelionės į Škotiją, o grįžęs iš Italijos sukūrė Itališkąją simfoniją, dabar jos abi priklauso auksiniam klasikos fondui kartu su Koncertu smuikui e-moll ir pjesėmis fortepijonui „Dainos be žodžių“. Iš viso Mendelssohnas sukūrė 12 simfonijų, 4 oratorijas, 8 kantatas, 6 operas, įvairių kūrinių orkestrui, instrumentams solo ir kamerinės muzikos. Kada jis suspėjo, juk tiek daug keliavo ir koncertavo? Buvo be galo darbštus, be to, reikėjo ir šeimą išlaikyti, juk augino penkis vaikus. Nors buvo gan sportiškas – geras plaukikas, raitelis, šokėjas, mėgo vaikščioti, tačiau kūrybinis darbas jį sekino, pavargęs jis tapdavo labai irzlus Tik miegas jį gelbėjo nuo visiško išsekimo, o miegoti galėdavo bet kur ir bet kada, jeigu tik rasdavo laisvą minutę ir guolį.

Klausiausi atidžiai, bet staiga viskas apsiblausė ir pajutau, kad skrendu. Apačioje pamačiau stovinčius keturis vyrus, vienas buvo labai panašus į Felixą. „Ko jie ten stovi?“ – pasiteiravau. „Tuojau juos apdovanos ordinu „Už nuopelnus“. – „Visus?“ – „Taip: Mendelssohną, Lisztą, Rossini ir Meyerbeerį“ Žvalgiausi iš viršaus – žemai driekėsi žalumos, upių vingiai, miestų salelės. „Koks čia miestas?“ – paklausiau. „Leipcigas, labai svarbus miestas Mendelssohno gyvenime, čia jis sukūrė garsųjį Koncertą smuikui, oratorijas „Paulius“, „Elijas“, „Kristus“, bendravo su Robertu Schumannu ir jo žmona garsia pianiste Clara Wieck, susitiko su Fryderyku Chopinu, vadovavo „Gewandhauso“ simfoniniam orkestrui, į repertuarą greta savo kūrinių įtraukdavo ir G. F. Händelio, J. S. Bacho, L. van Beethoveno, J. Haydno kompozicijų, o

štai tame keturių aukštų pastate 1843 metais Mendelssohnas įsteigė konservatoriją. Leipcigo universitetas suteikė Mendelssohnui filosofijos daktaro laipsnį, jis buvo pagerbtas ir Leipzigo garbės piliečio vardu.

Klausą sudirgino girdėta melodija, pamačiau, kaip Fanny liovėsi groti ir susmuko prie fortepijono. „Ji miršta, – sušukau, – žiūrėkit, ji miršta!“ – „Taip, miršta nuo apopleksijos, lemtingos Mendelssohnų šeimos ligos, grodama brolio oratorijos „Pirmoji Valpurgijos naktis“ repeticijoje.“ Ar ir Felixo laukia toks pats likimas? Jis mirė praėjus pusmečiui po sesers laidotuvių. Manoma, kad nuo apopleksijos, bet yra ir kita versija, siejama su dar viena moterimi Mendelssohno gyvenime. Jos vardas – Jenny Lind, dainininkė (sopranas), vadinama švedų lakštingala, su ja Felixas susipažino 1844 metais. Sklinda gandai, kad yra dokumentų, liudijančių, jog Mendelssohnas nebuvo jai abejingas. Net teigiama, kad Felixas meldė Jenny pabėgti su juo į Ameriką ir grasino, jog jai atsisakius jis nusižudysiąs. Ji nesutiko, o Mendelssohnas netrukus mirė... „Jis buvo vienintelis žmogus, suteikęs man sielos pilnatvės jausmą, bet praradau jį taip pat netikėtai, kaip ir sutikau“ – rašė Jenny Lind po Felixo mirties. Netrukus ji įsteigė Mendelssohno fondą, skiriantį stipendijas jauniems kompozitoriams. Manoma, kad būtent Jenny Lind buvo skirta nebaigta Mendelssohno opera „Lorelei“, kurioje pasakojama legenda apie Reino upėje gyvenančią ir vyrus į pražūtingą sūkurį nuostabiomis dainomis viliojančią undinę.

Staiga pamačiau ją – žavingą auksaplaukę, mojančią man iš žalsvų vandenų. Ji dainavo tyliai, bet taip kerinčiai, kad bijodamas praleisti bent vieną natą leidausi vis arčiau ir arčiau. Štai ji jau visai šalia – pajutau krioklio purslus ant veido ir pasinėriau į šniokščiančią gelmę... n

Muzikos barai / 55

Stebuklingas muzikos pasaulis ŠIEMET DVIDEŠIMTMETĮ MINI LIETUVOS SPECIALIOSIOS KŪRYBOS DRAUGIJOS „GUBOJA“ SPALVŲ ORKESTRAS, KURIAM NUO JO ĮSIKŪRIMO VADOVAUJA ŠEIMYNINIS DUETAS – ROMUALDAS BRŪZGA IR VALERIJA BRŪZGIENĖ. APIE ORKESTRO IDĖJĄ IR JAU DU DEŠIMTMEČIUS BESITĘSIANČIĄ VEIKLĄ RASA AUKŠTUOLYTĖ KALBASI SU JO MENO VADOVU IR VYRIAUSIUOJU DIRIGENTU R. BRŪZGA.

Muzika priima visus

– Kaip atsirado Spalvų orkestras?

– 1995 m. į Lietuvą buvo atvykusi specialioji pedagogė iš Olandijos J. Barentsen, ji atvežė muzikos instrumentų ir supažindino su spalvų

Spalvų orkestras ir jo meno vadovas ir vyriausias dirigentas Romualdas Brūzga

Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ (pirmininkė Viktorija Vitaitė), įkurta 1992 metais, rūpinasi neįgalių asmenų meniniu, estetiniu ir darbiniu ugdymu, jų socialine integracija. Prioritetas – negalią turintys vaikai ir jaunimas. „Guboja“ – tarptautinės organizacijos „Very Special Arts“ (VSA), vienijančios 52 pasaulio valstybes, asocijuota narė, aktyviai dalyvauja jos vykdomose programose. Įgyvendindama projektus, „Guboja“ bendradarbiauja su Lietuvos miestų savivaldybėmis, suinteresuotomis visuomeninėmis ir valstybinėmis organizacijomis.

Kasmet kūrybinėse stovyklose, festivaliuose, konkursuose, dienos užimtumo bei kitoje veikloje dalyvauja 2–4 tūkstančiai neįgaliųjų iš įvairių Lietuvos regionų. Organizacija yra pasirašiusi ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis su partneriais iš JAV, Olandijos, Lenkijos, Latvijos ir kt.

Muzikos barai / 56

ugdymo metodika. Po „Gubojos“ organizuotų seminarų šalyje pradėjo burtis neįgaliųjų muzikos kolektyvai, dirbantys pagal šią metodiką. Pirmasis toks „Gubojos“ iniciatyva Vilniuje įkurtas kolektyvas ir buvo mūsų Spalvų orkestras. Įsitikinome, kad ir sutrikusio intelekto žmonės gali užsiimti tam tikra veikla. Su spalvų ugdymo metodikos idėja važinėjome po Lietuvą, ieškojome bendraminčių ir jų radome – Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Druskininkuose. Nusprendėme, kad galime įsteigti nacionalinį neįgaliųjų orkestrą, kuriame kartu muzikuotų skirtingų Lietuvos miestų žmonės.

Kadangi orkestre dalyvauja įvairių Lietuvos miestų atstovai, vadovų jis turi ne vieną: tai Valerija Brūzgienė iš Vilniaus, Stasys Mikalonis iš Alytaus,

Natalija Pugačienė ir Ilona Būdavaitė iš Šiaulių, Karolis Pratkus iš Panevėžio, Albertas Burba iš Klaipėdos. Orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapau aš. Orkestras susiburia keletą kartų per metus, nes dažnai susitikti nėra galimybių. Vasarą susirenkame į savaitės trukmės stovyklą, kartu mokomės naujų kūrinių, repetuojame senus ir surengiame koncertą visuomenei.

Taigi egzistuoja du orkestrai – Spalvų orkestras Vilniuje ir neįgaliųjų nacionalinis orkestras „Spalvų muzika“, kurį sudaro skirtingų miestų muzikantai. Spalvų orkestre muzikuoja apie 25–30 žmonių, „Spalvų muzikos“ – apie 60. Į pastarąjį pakliūva ne visi. Yra gabių muzikantų, be kurių orkestras neišsilaikytų, o kiti nariai jame dalyvauja rotacijos principu – vienas važiuoja į vieną stovyklą, kitas – į kitą. Buvome sugalvoję ir tokiu principu veikiantį Europos orkestrą, kuriame dalyvavo neįgalieji iš 9 šalių, tačiau penkerius metus gyvavusį projektą nutraukė ekonominė krizė.

– Prašyčiau plačiau papasakoti apie spalvų metodiką.

– Ji labai paprasta. Vaikai neįsidėmi natų do, re ar mi, todėl mes jas penklinėje nuspalviname tam tikromis spalvomis ir tas pačias spalvas sužymime ant instrumentų. Jei tai klavišiniai instrumentai – lipdukus klijuojame ant klavišų, jei dūdelės – prie skylučių, jei styginiai – prie stygų. Grodami orkestrantai mato penklinėje spalvą ir reikiamą garsą išgauna instrumentu. Kai pagrojamas teisingas garsas, tada jau galima kalbėti ir apie muziką. Mes pasirinkome pačias ryškiausias spalvas – geltoną, mėlyną, rudą, žalią, raudoną, baltą ir juodą, jas mums pasiūlė naudoti olandai. Olandijoje tokių kolektyvų yra daug, tačiau dažnai jie naudoja skirtingas spalvas, todėl visiems kartu muzikuoti yra sudėtinga. Jie mums patarė nedaryti klaidos ir rinktis vieną bendrą sistemą. Mes net prašėme Švietimo ministerijos, kad oficialiai įteisintų visai Lietuvai bendrą sistemą – juk būtų lengviau dirbti, tačiau taip neįvyko, tad šis klausimas liko mums, entuziastams.

– Kas groja Spalvų orkestre? Ar keičiasi kolektyvo nariai?

– Spalvų orkestre daugiausia groja žmonės, turintys intelekto sutrikimų.

Savo veiklą pradėjome Moksleivių rūmų patalpose, kur nebuvo jokių privažiavimų ar liftų, keltuvų vaikams, turintiems judėjimo negalią, tad jų į orkestrą ir nekvietėme.

Kolektyvo nariai keičiasi. Kai vyko orkestro 20-mečio koncertas, suskaičiavome, kad iš pirmųjų narių likę tik trys. Bet salėje sėdėjo daug buvusių orkestro narių.

– Koks orkestro narių amžius?

– Intelekto sutrikimų turintys mokyklinio amžiaus vaikai jau neblogai integruojami: yra įvairių ugdymo įstaigų, socialinių įgūdžių lavinimo programų ir pan. Užimtumo problemų kyla tada, kai jie baigia mokyklas.

Taigi į orkestrą daugiausia ateina mokyklas baigę jaunuoliai. Tik tuomet vėl atsiranda sunkumų: kai kuriuos turi lydėti tėvai, bet jie ne visuomet tai gali daryti.

Turime nedidelę grupelę mokyklinio amžiaus muzikantų, juos bandome ugdyti kaip pamainą išeisiantiems orkestro nariams. Yra labai gabių vaikų, kurie turi absoliučią klausą ar unikalią atmintį (pavyzdžiui, harmonijai). Gabiesiems vaikams ši veikla labai tinka ir patinka, o ir orkestrui jie nepaprastai reikalingi.

– Kaip dažnai repetuojate?

– Tris kartus per savaitę: du kartus vyksta bendros orkestro repeticijos, šeštadieniais ruošiame mokyklinio amžiaus vaikus. Mūsų programoje yra per 60 įvairių kūrinių, tad kai artėja koncertas, jau turime iš ko rinktis. Kūrinius nuolat reikia kartoti, prisiminti.

– Ar Jūs vienas vadovaujate orkestrui?

– Nuo pat orkestro susikūrimo jam vadovaujame kartu su žmona Valerija. Vienam būtų gana sunku, nes pasitaiko, kad vieną narį reikia kur nors palydėti, o kitų palikti vienų negalima. Pavyzdžiui, olandai turi kur kas daugiau padėjėjų. Mūsų darbo kokybė taip pat būtų geresnė, jei turėtume asistentų, nes neretai besimokančiajam labai svarbu, kad kas nors papildomai jam parodytų, padėtų.

Stengiamės dirbti grupelėmis, vienas vadovauja vienai, kitas – kitai. Tačiau ir taip dirbti sudėtinga.

Manau, kad ateityje mūsų orkestre galėtų atlikti praktiką aukštesniųjų muzikos mokyklų studentai, nes visiems ir gyvenime tenka susidurti su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis – tai kartu plėstų jų akiratį. Juk tą pačią metodiką galima naudoti ir kitose įstaigose, pavyzdžiui, senelių namuose. O ir mums tai būtų papildomos, itin reikalingos rankos. Olandijoje praktika kitokia: jie turi ne tik asistentus, bet neretai kartu pagroti ateina ir šeimos nariai, broliai, seserys. Pas mus tokios tradicijos nėra. Šeimos nariai tik palydi iki durų.

Beje, su Spalvų orkestru taip pat dirba socialinė darbuotoja Lina Lisevičiūtė. Ji talkina mums koncertuose, išvykose, kituose renginiuose.

– Kaip renkatės kūrinius?

– Stengiamės groti įvairių stilių kūrinius, taip pat ir klasikinius, nes jie ugdo muzikinį skonį. Neturime tikslo išugdyti profesionalių muzikantų, tačiau išugdyti klausytoją – tikrai galima. Klasikinių kūrinių negrojame nuo pirmos iki paskutinės natos, pasirenkame tik ryškiausias temas, dažniausiai pagrindinę ir šalutinę. Galime tą pačią temą pakartoti 2–3 kartus su skirtingais niuansais, spalvomis. Grojame ir džiazo standartus, populiarias dainas, prisitaikome liaudies melodijas. Grojame tai, kas patinka, atnešame kompaktinių diskų, vaikai labai mėgsta jų klausytis ir rinktis. Neretai patys pasako, ką galėtume pagroti. Taip tų kūrinių ir nepristingame.

– Kur Spalvų orkestras dažniausiai koncertuoja?

– Vilniuje turbūt nėra tokios salės, kurioje nebūtume groję. Skirtingomis progomis teko koncertuoti įvairiose vietose – esame muzikavę net ir „Siemens“ arenoje. Važiuojame ir į kitus miestus, iš esmės esame apkeliavę bene visą Lietuvą. Grojame miesto šventėse, įvairiose žaidynėse ir pan.

Aplankėme nemažai užsienio šalių: Daniją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Vengriją, Lenkiją, Austriją. Dažniausiai tai būna neįgaliųjų festivaliai.

Kartais užmezgame draugystę su tos

Muzikos barai / 57

Stebuklingas muzikos pasaulis

šalies muzikantais, vyksta atsakomieji vizitai, tuomet sulaukiame svečių Lietuvoje.

– Ar grojate su solistais, kitais kolektyvais?

– Jubiliejiniame koncerte grojome su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, „Liepaičių“ choru. Jau daug metų bendradarbiaujame su Panevėžio diksilendu, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu, LRT ritmo grupe. Kartais pasikviečiame dainininkų, pianistų, kad muzikavimui suteiktų daugiau gyvybės. Neįgaliajam nėra lengva muzika išreikšti jausmus, jis stengiasi pagroti teisingą natą ir todėl muzika išeina „kampuota“, tad pakviestas menininkas tuos kampus šiek tiek suapvalina... Taip muzika tampa malonesnė.

– Kaip atšventėte orkestro 20-metį?

– Vyko jubiliejinis koncertas „Už teisę kurti ir būti savimi“, vakarėlis, kitą dieną – ekskursija. Važiavome į Molėtų observatoriją, aplankėme žvejybos muziejų, paragavome žuvienės.

Jubiliejinį Spalvų orkestro koncertą globojo Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

– Ko šiame darbe labiausiai trūksta?

– Orkestras per 20 metų išaugo, todėl reikia sukurti tokią struktūrą, kad mums išėjus jis nesugriūtų, nes šiandien taip ir atsitiktų. Nėra kas mus pavaduotų, nėra entuziastų. Tai turėtų būti patraukli darbo vieta, kad LMTA baigęs muzikas norėtų čia dirbti. Taip pat reikėtų patalpų. Dabar jas nuomojame Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, bet jos nėra pritaikytos, per mažos.

Reikėtų transporto. Organizacija „Guboja“ turi autobusiuką, tačiau ir jis per 20 metų gerokai paseno, o instrumentus nusivežti juk reikia. Pastarieji taip pat sensta, yra susidėvėję, nemažai jų būtina atnaujinti.

Muzikos barai / 58

– Kokių atsiliepimų apie Spalvų orkestro veiklą girdite iš aplinkinių?

– Žmonės labai giria, sako, kad tai – šventas darbas. Tačiau kartais norisi, kad visuomenė daugiau prisidėtų, ne tik pagyrimais.

– Kaip Jūs pats vertinate savo darbą?

– Kiekvienas žmogus turi savo misiją, pareigą. Smagu atrasti muziką net ir tokiomis aplinkybėmis. Anksčiau man kildavo klausimas, kaip eiti į sceną, kai nėra muzikos? Tačiau dabar suprantu, kad net iš kelių natų galima sukurti muziką. Tai tam tikra užduotis, kurią reikia įgyvendinti.

Jubiliejiniame koncerte nutiko įdomus įvykis. Aš paprašiau Artūro Noviko, kad jis padainuotų seną savo tėvo Mikalojaus Noviko dainą „Akmenėliai“, kurią mes turime savo repertuare. Atlikėjas net nežinojo, kad tokia daina yra, tačiau ją atliko, ji puikiai nuskambėjo. Pasirodo, ir mes profesionalams galime šį tą pasiūlyti.

Tokie netikėtumai ir yra įdomūs.

Vaikams tokia veikla svarbi. Jie Spalvų orkestras

išvažiuoja iš namų turėdami tikslą.

Stovykloje net neturime laiko klajoti, per kelias dienas reikia paruošti programą, pakartoti, susigroti. Paprastai per dieną rengiame po dvi repeticijas, vaikas visą dieną būna muzikoje, visą dieną užimtas. O tai yra gerai.

Tai yra šių vaikų gyvenimas. Jiems patinka kelionės, patinka draugauti, pasikalbėti, jie turi visokių bendrų klausimų, interesų. Bendru interesu tampa ir muzika. Tai ir puiki socializacija: jie kartu vaikšto į muzikos prekių parduotuves, išbando naujus instrumentus, juos ten jau pažįsta, neišvaro – jie ten savi. Būtent tai yra integracija į visuomenę. Jie yra muzikantai, žino, kap elgtis su instrumentais. Kiekvienas galime padėti neįgaliajam integruotis veiksmu, veikla, nes kitaip integracija – tik gražus žodis. Svarbu parodyti, kad bet koks žmogus ką nors sugeba.

– Ačiū už pokalbį.

n

Vienuoliktoji „Trakų fanfarinė savaitė“

„Trombone Unit Hannover“

Danos BUINICKAITĖS nuotraukos

Trakų meno mokyklos 2003 metų vasarą pirmą kartą surengtas festivalis „Mes sveikinam Trakus“ išaugo į didelį, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje plačiai žinomą projektą – tarptautinę vasaros meistriškumo mokyklą pučiamaisiais, mušamaisiais instrumentais grojantiems muzikantams ir fanfariniam orkestrui „Trakų fanfarinė savaitė“ bei kvalifikacijos tobulinimo kursus Lietuvos švietimo ir kultūros darbuotojams.

Per dešimt metų projekte dalyvavo 1500 dalyvių, įvyko 84 nemokami profesionalių atlikėjų koncertai, dirbo 37 dėstytojai iš Belgijos, Suomijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Vokietijos ir Lietuvos. „Trakų fanfarinė savaitė“ visada orientuojasi į kokybę ir kūrybiškumą.

Dėl domėjimosi projektu internetinėje erdvėje apie Trakus ir Lietuvą sužino daug žmonių iš įvairių pasaulio valstybių, o tai prisideda prie šalies garsinimo. Per dešimt projekto vykdymo metų užmegzta daug ryšių su puikiais muzikantais ir pedagogais, iš kurių ne vienas vėliau kaip lektorius buvo kviečiamas į Lietuvos muzikos akademiją, kaip solistas ar dirigentas – į Nacionalinę filharmoniją, Lietuvos orkestrus“, – sako projekto vadovė, Trakų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė.

Tęstinis projektas (meno vadovas Arvydas Mišeikis) ne tik prisideda prie muzikinio jaunosios kartos ugdymo, fanfarinio tipo orkestrų tradicijos Lietuvoje plėtojimo, bet ir kasmet siekia nustebinti, pateikti ką nors nauja. Šiemet „Trakų fanfarinė savaitė“ vyko liepos 27 – rugpjūčio 2 dienomis. Vasaros meistriškumo mokykloje dirbo vienuolika pedagogų, tikrų savo srities specialistų. Saksofono ir džiazo ansamblio pamokas vedė Liutauras Janušaitis – pirmasis lietuvis, baigęs prestižinį, džiazo atlikėjų kalve tituluojamą Berklio muzikos koledžą Bostone (JAV).

Valtornos klasėje dirbo žymus austrų atlikėjas ir pedagogas Martinas Schöpferis, groti trimitu mokė net trys pedagogai: daugelio prestižinių konkursų laimėtojas Tomas Poulsonas iš Didžiosios Britanijos, Kelno (Vokietija) muzikos akademijos profesorius Urbanas Agnasas ir lietuvis trimitininkas Tomas Gricius, šiuo metu dirbantis Suomijos radijo simfoniniame orkestre. Projektas neįsivaizduojamas be garsiojo eufonijos profesoriaus Steveno Meado (Didžioji Britanija), kuris ne tik vedė meistriškumo pamokas, bet ir tradiciškai dalyvavo festivalio koncertuose.

Vienas žymiausių pasaulio trombonininkų profesorius Jonas Bylundas (Švedija) „Trakų fanfarinėje savaitėje“ dalyvavo ne tik kaip mokytojas, bet ir kaip festivalyje koncertavusio „Stockholm Chamber Brass“ narys. Trombono klasėje jam talkino Marius Balčytis – pirmosios „Trakų fanfarinės savaitės“ mokytojas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas.

Tūbos klasėje dirbo švedas Sami Al Fakiras, pamokas perkusininkams vedė pirmą kartą projekte dalyvavęs daugelio tarptautinių konkursų laureatas, jau nemažą pedagoginę patirtį turintis jaunosios kartos muzikantas iš Lenkijos Mariuszas Mocarskis. Su rekordiškai dideliu, net 102 atlikėjų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Nyderlandų, Austrijos ir Slovėnijos jungtiniu orkestru dirbo charizmatiškasis dirigentas Bertas Langeleris (Nyderlandai, Estija). „Trakų fanfarinės savaitės“ atidarymo koncerte Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje (liepos 28 d.) turėjome unikalią galimybę išgirsti atlikėjus iš Didžiosios Britanijos „A4 Brass Quartet“.

Koncerte verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“ grojo šiųmetinės meistriškumo mokyklos mokytojai: Liutauras Janušaitis, Tomas Gricius, Stevenas Meadas, Urbanas Agnasas, Tomas Poulsonas, Jonas Bylundas, Sami Al Fakiras, Martinas Schöpferis, Mariuszas Mocarskis, koncertmeisterės Dovilė Bagdonaitė ir Kristina Tekoriūtė-Gricienė. „Apvalaus stalo klube“ girdėjome dar vieną „A4 Brass Quartet” programą, kurioje dalyvavo nuolat įvairiais muzikiniais sumanymais stebinantis eufonininkas Stevenas Meadas. Po Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios skliautais aidėjo vieno geriausių pasaulyje pučiamųjų ansamblio „Stockholm Chamber Brass“ garsai. Kaip jau įprasta, savaitgalis buvo skirtas meistriškumo mokyklos mokinių ir mokytojų pasirodymams.

Liudas Mockūnas ir Petras Geniušas

Steveno Meado ansamblis

JonoBylundo ansamblis

Džiazo muzikos vakaras

Trakų fanfarinės savaitės orkestras

Šeštadienį Trakų meno mokykloje vyko solistų koncertas, o restorane „Pirosmani“ – ansamblių vakaras.

Sekmadienį (rugpjūčio 2 d.) Trakų kultūros rūmuose per savaitę išmoktą programą atliko tarptautinės vasaros meistriškumo mokyklos „Trakų fanfarinė savaitė“ mušamųjų instrumentų klasės mokiniai ir jų mokytojas Mariuszas Mocarskis, jungtinis orkestras (dirigentas Bertas Langeleris) bei solistai, restorane „Pirosmani“ vyko baigiamasis projekto mokinių ir mokytojų džiazo vakaras.

Justina ORLOVSKYTĖ

Muzikos barai / 59

Stebuklingas muzikos pasaulis Mindaugas PELECKIS SUNKIOJI MUZIKA (SUNKUSIS ROKAS, METALAS) LIETUVOJE GIMĖ TIK APIE 1979-UOSIUS (PIRMTAKE VADINAMA GRUPĖ „AUDRONAŠA“), O POGRINDŽIO SPAUDA, SKIRTA TOKIAI MUZIKAI, PASIRODĖ MAŽDAUG PO DEŠIMTMEČIO, TAČIAU BŪTENT JI SUVAIDINO ESMINĮ VAIDMENĮ MŪSŲ ŠALIES ROKO IR METALO RAIDOJE. DABAR DAUGELĮ SRIČIŲ PERĖMĖ INTERNETAS, TAČIAU ZINAI1 TEBĖRA GYVI.

IŠTAKOS: DZŪKIJA, 1990 m.

Lietuvos pogrindinė muzikinė spauda atsirado 1986 m. ir tebėra gyvybinga iki šiol. Ziną „Mūsų ašigalyje“ pradėjo leisti pirmoji Lietuvos pankroko grupė „Sa-Sa.“, grojusi nuo 1981 m., prie leidybos šiek tiek prisidėjo N. Pečiūra-Atsuktuvas.

Kaip pasakojo unikalių knygų „Sunkūs metai 2013“2 ir „Sunkūs metai 2014“ (pasirodys šiemet) sudarytojas, sunkiosios muzikos tyrinėtojas P. Jarmala, „pirmasis metalo zinas Lietuvoje gimė 1990 m. Veisiejuose (Lazdijų r.). Šviesaus atminimo G. Leonovas-Gena, žurnale „Metal Hammer“ susiradęs bendraminčių, metalo grupių fanų iš Lenkijos, ir matydamas, kiek fanzinų yra kaimyninėje šalyje, nutarė leisti panašų žurnalą ir Lietuvoje. Pavadinimą „Metal ‘Em All“ (sujungus grupės „Metallica“ bei jų debiutinio albumo pavadinimus) sugalvojo Genadijaus bičiulis, anuomet didelis grupės „Metallica“ gerbėjas G. Vaivada (šiuo metu gyvenantis užsienyje), jis svariai prisidėjo ir prie 2 pirmųjų zino numerių leidybos.

Genadijus straipsnius spausdindavo rašomąja mašinėle, palikdamas vietos nuotraukoms, kurias dažniausiai tekdavo perfotografuoti patiems iš užsienio žurnalų. Po to nuotraukos būdavo įklijuojamos ir viskas spaus1 Trumpinys iš „fenzinas“ arba „fanzinas“ (angl. fanzine < fan – mėgėjas + magazine – žurnalas) – neprofesionalus leidinys, kurį leidžia tam tikros literatūros, muzikos pakraipos mėgėjai.

2 http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1930-recenzija-sunkusmetai-2013-lietuvos-sunkiosios-muzikos-scenos-ivykiu-apzvalganepaprastai-geniali-knyga-kelianti-daug-minciu 3 http://www.hell-music.lt/straipsniai/subkultura/98/, paimta iš knygos „Paraštės: minčių voratinkliai“, 1999, skyriaus „Fanzinai: bundanti savimonė ir liaudies kultūra“

Muzikos barai / 60

Sunkiosios muzikos gimimas Lietuvoje ir pogrindþio spauda

dinama vienoje Kauno spaustuvių. „Metal ´Em All“ naujienų skyrelį rengdavo T. Balaišis-Sėkla, kuriam Gena parašė laišką į „Jaunimo gretas“ ir pasiūlė prisidėti. Pastarajame žurnale būsimasis „Regredior“ ir „Ghostorm“ vadybininkas turėjo savo skyrelį „Sunkusis rūsys“, jame veisiejiečių leidinį ir reklamuodavo.

Zinas buvo platinamas kaip ir visi vė-

lesni leidiniai – paštu, prieš tai gavus mokestį už žurnalą. „Metal ´Em All“ pasirodė 4 numeriai (paskutinis – 1991 m.). Genadijui buvo kilusi mintis leisti kokybišką normalų žurnalą apie metalo muziką, tačiau dėl nežinomų priežasčių šis tikslas liko neįgyvendintas.“

LIETUVOS ZINŲ TYRINĖJIMAI – EMBRIONO STADIJOJE

Zinai atsirado 1940 m. kaip mokslinės fantastikos leidiniai, o iki „pankroko pūlinio sprogimo“ 1977-aisiais (pirmasis pankų zinas „Punk“ pasirodė 1976 m. sausį) leisti jų pirmtakai – rokenrolo, roko muzikos zinai (pirmasis – 1966 m. „Crawdaddy!“) Zinų tyrinėjimą paskatino filosofo G. Mažeikio įžvalgos apie fanzinus3, ypač šie teiginiai: „Kad ir kaip būtų keista, tačiau kalbos inspekcijos viešpatavimo laikais sužydėjo ir ėmė klestėti forma pogrindinė, tačiau turiniu nesiruošianti slėptis fanzinų, arba tiesiog zinų, kultūra. Praktiškai kiekvienas miestas ir miestelis turi savo zinus ir jų leidėjus, skaitytojus, tradiciją, šios tradicijos skrupulingus saugotojus ir kritikus. Zinuose rasime kitų zinų recenzijų, reklamos, adresų, atsiliepimų. Žodžiu, vyksta laisvas dialogas, kur nepaisoma rašybos, skyrybos, leksikos, sintaksės taisyklių, nekruopščiai vartojami užsienietiški žodžiai, smagiai keikiamasi, plūstamasi, dalijamasi „nusirubalinimo“, sekso, kelionių patarimais, kuriama sava etika, poezija, religija. Čia savo turinį ir madas atskleidžia slėpiningi grafičiai, alaus barų ir vyno rūsių, pagaliau „tusovkių“ mados, kurias vėliau sėkmingai absorbuoja įvairūs menotyrininkai (pvz. „Venta Girdzau“), rašytojai. Bandydami suvokti, kas čia dedasi, jie leidžia slengo kalba parašytą, neideologinę, pogrindinę, arba, kaip jie patys vadina, „undergroundinę“ literatūrą, tarp kurios žymiausi yra fanzinai: įvairių, dažniausiai metalistų, grupių fanų laikraščiai.“ Muzikinių zinų fenomenas Lietuvoje unikalus tuo, kad jie išliko gyvybingi tada, kai, rodos, niekas to jau nebesitikėjo. Buvo pastebimas tam tikras apmirimas, tačiau jau kelerius metus kartu su kasečių (MC) ir vinilų (plokštelių, LP) atgimimu galime stebėti ir zinų atgimimą, dabar leidžiami „Forgotten Path“, „Diovim“ labiau primena storus solidžius žurnalus nei pogrindžio laikraštukus, tačiau neišsižada pagrindinių tokios spaudos idėjų.

3

Zinus šiek tiek tyrinėjo tarpdisciplininis mokslo darbų leidinys „Grupės ir aplinkos“4, E. RamanauskaitėKiškina monografijoje „Subkultūra: Fenomenas ir modernumas“ (2004).

Apie Lietuvos subkultūras, roko muziką atsiranda vis daugiau knygų (E. Visockaitės, M. Peleckio, R. Radzevičiaus, T. Pabedinsko, R. Pranskevičiūtės, G. Kajėno, J. Žitkausko, V. Vilimo-Luko Devitos), publikacijų, radijo laidų (ypač aktyvūs D. Bluvšteinas, D. Užkuraitis, R. Zilnys, K. Vyšniauskas). 1996 m. žurnalistikos bakalauro darbą „Fanzinai Lietuvoje 1988– 1996“5 parašė Ugnius Liogė (vadovas M. A. Lukošiūnas).

„PROVINCIJOJ NE TIK MUŽIKAI GYVENA“

Sklaidome kai kurių zinų puslapius. „Punkkronikos „Provincija“, 1993 m. pavasaris, Nr. 1(8). 24 p., nespalvotas, išspausdintas rašomąja mašinėle, padaugintas kopijavimo aparatu. Leidėjas – Gytis Skudžinskas, tuomet – Kvaksas arba Riot Kwax iš Papilės (Akmenės r.). Leidinyje paminėta, kad zino gimtadienis švenčiamas balandžio 1-ąją, nes tądien yra vietinio andergraundo klubo „Provincija“ gimtadienis. Zine pasakojama (paveikslėliu), kaip reikia nešti triušį, rašoma, kad 1992 m. buvo išleista tik viena kasetė („Anarcija Lietuvos“, „ji gavosi nekokia visais atžvilgiais“), kad tais pačiais metais įvyko koncertas Papilėje, kur grojo „Komuna“ ir „Orfanai“, tačiau koncertą ištiko nesėkmė, nes „koją pakišo sup...ta valstybinė įstaiga“. Tekste „Fuck army“ pasisakoma prieš militarizmą, reklamuojamas Saločiuose (Pasvalio r.) leidžiamas Giedriaus Karoblio redaguojamas zinas „Monstrosity“, publikuojama esė „Kam reikalingas peilis gegužinėje ir kitur“, pasakojimas apie latvių grupę „Inokentijs Mārpls“ (tiksliau, interviu su jos lyderiu Dambiu), apžvelgiami nauji leidiniai (grupių „Metamorfozės“, T.I.J.B., „Kančia“ demonstraci4 R. Šatūnienė, http://groups-and-environments.vdu.lt/ articles/001/01_panku_tapatybes_bruozai_143_163.pdf, N. Liubinienė, http://groups-and-environments.vdu.lt/articles/001/01_ metalo_muzikos_fanzinai_199_220.pdf 5 http://www.dangus.net/library/Fanzinai-Lietuvoje-19881996_UgniusLioge.pdf

niai 1991–1993 m. įrašai). „Provincijoj ne tik mužikai gyvena“, – konstatuoja zinas „Provincija“.

Visiškai pritariu. Puikus zinas, dabartiniams muzikos žurnalistams iš jo būtų ko pasimokyti. Nenuostabu, nes jį kūrė itin gabus žmogus Gytis Skudžinskas. „Perskaitęs perduok kitam“, – sakoma paskutiniame „Provincijos“ numerio puslapyje. Gera nuostata. „Va taip“, 1993 m., Nr. 4. Švenčionyse leido Aleksas Navickas. Rašoma apie grupes „Giljotina“, „Žamba“, „Moraliniai valkatos“ (Aleksandras Makejevas), „Smalkės“ (Rimas Šapauskas ir grupės „Vėjo nunešti“ nariai Arnoldas ir Taušendas; angliškoji grupės versija „The Fumes“ firmoje „Debilo records“ 1992 m. išleido singlą „Birutė was a prostitute“), publikuojama anglų kalbos kertelė – komiksas „Žvenk ir tobulėk“, reportažas iš festivalio „Durnių laivas ´92“ ir t.t. Puikus leidinys, tikras raritetas, išleistas profesionaliai, įdomiai. Ko gero, geriausias iš skaitytų Lietuvos zinų. „Šalikąpalikau“, 1996 m., Nr. 1.

Ypač originaliame (kiekviename puslapyje prakirptas langelis) G. Skudžinsko nedidukės apimties zine esama daug aukštojo pilotažo tekstų – nuo G. Mažeikio iki V. Rimkaus, taip pat šviesaus atminimo Geraldo Jankausko-Džerio, „The Residents“, Darius´o (D. Gerulaičio) ir Riot Kwaxo (G. Skudžinsko). Idėja ir maketas – pastarųjų dviejų entuziastų, kuriems dar padėjo Agnė, Lina ir Kristina. Šiauliuose leistas zinas – vienas originaliausių kada nors matytų lietuviškų leidinių. „Naujas zinas „Fiasko“, Nr. 1.

Leidėjas – Donatas M. iš Utenos. Zino kopijos numeris 19, 28 p. Leidimo metai nenurodyti, bet pagal interviu su „Poccolus“ pavyksta nustatyti, kad tai 1994-ieji. Paminėta, kad Užpaliuose (Utenos r.) grupė „Kūzavas & Co.“ įrašė demonstracinį įrašą „Ablėda“; iš Ignalinos rajono kilusi grupė „Three little pigs“ savo kūrinius atlieka lotyniškai, „nes jų vokalistas Benas B. pernai pasiplovė iš gimnazijos“, o pati

Muzikos barai / 61

Stebuklingas muzikos pasaulis grupė kitame puslapyje aprašyta plačiau (susikūrė 1993 m. vasarą ar pavasarį, kai Benas B., Jemelė ir Šėkžmas pamatė „Green Jelly“ vaizdo klipą „Three little pigs“); iširo prieš mėnesį susikūrusi grupė „Koja side“, „nes beviltiškai susipyko vokalistas Rūrius ir gitaristas Zajoba“; „Blyškūs veidai“ – „perspektyvi Vilniaus indiapo grupė“; didžiausias netikėtumas „Conscious Rot“ gerbėjams – vokalisto Osvės išspyrimas iš grupės („nelankė repeticijų, nedalyvavo grupės veikloje“); „Regredior“ šiemet koncertavo Minske; grupė iš Zarasų „Zaraza“ Utenoje įrašinėja demo „Difterija“, muzika primena „Poccolus“; 1991 m. pavasarį Panevėžyje susikūrusi grupė „Kančia“ (Arnoldas Jalaniauskas, Vaidas Virbickas, Romas Jovaiša, Rolandas Naujokas) „skaito zinus, kuria dainas ir plauna (savo) kojines“; Utenoje (Aukštakalnyje) susikūrė 8 miesto grupė, kurios muzika primena grupę „Sepultura“.

Buvo labai smagu skaityti šį ziną.

Vėl prisimename frazę apie tai, kad provincijoje ne tik mužikai gyvena.

Praėjo apie 20 metų, viskas gana stipriai pasikeitė, bet smagiausia, kad liko bent galimybė paskaityti šį tą tikro, nuoširdaus ir įdomaus.

Apie Utenos muzikantų veiklą galima kalbėti daug. 1990 m. Utenoje susikūrė žymiausia Lietuvos gotikinio roko grupė „Siela“. 1993 m. šiame mieste gimė grupė „Poccolus“, paskatinusi visos Lietuvos nepriklausomus muzikantus labiau domėtis senąja baltų religija ir mitologija. Iš baltų tikėjimą išpažįstančių Utenos muzikantų sąjūdžio galima būtų išskirti tokias grupes ir projektus: „Ha Lela“, „Zpoan Vtenz“, „Sovijus“, „Vasha Dai“. Bene įdomiausia mistinė uteniškių eksperimentinės, psichodelinės muzikos grupė „Sala“ – apie 1995 m. iš beišyrančių grupių „Poccolus“ ir „Zpoan Vtenz“ susikūręs menininkų kolektyvas, kuris domisi ne tik muzika, bet ir daile, kinu, atranda daugeliui nepažįstamas filosofijos gelmes. n

Muzikos barai / 62

Prie Vlado Jakubėno gimtojo namo su kunigu Rimu Mikalausku

Stovyklą pavadinome mobilia – mat kiekvieną dieną keliauta vis į kitą vietą.

Audimo pradžiamokslis

Kad vasara neprailgtų...

Tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ seminaruose iš latvių pedagogės Guntos Melbardės išgirdome pasakojimą apie stovyklą, kurioje vaikai 10 dienų muzikuoja, dalinasi žiniomis apie muziką, kuria žaismingas istorijas ir čia pat jas inscenizuoja. Šią vasarą ir mes, biržiečiai, nusprendėme pastovyklauti. Ne taip ilgai, kaip Latvijos kolegos, bet turiningai. Grupelė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokinių tris vasaros atostogų dienas skyrė savo krašto kompozitorių ir muzikinio gyvenimo pažinimui.

Gimtieji kompozitoriaus Vlado Jakubėno namai Biržuose, ant Širvėnos ežero kranto, mūrinėje klebonijoje, kuri buvo vadinama mūreliu, evangelikų reformatų bažnyčios generalinio superintendento kunigo profesoriaus Povilo Jakubėno šeimoje gimė ir užaugo Vladas Jakubėnas. Mums labai pasisekė, nes šiuo metu ten gyvena mūsų mokyklos mokiniai Emilija ir Lukas Mikalauskai. Taigi buvo puiki proga vasarą aplankyti draugus, pamatyti, pajausti tą aplinką, kurioje prabėgo Vladuko vaikystė. Žinoma, atvykome jau nemažai žinodami apie kompozitorių, kurio vardu pavadinta mūsų mokykla, tačiau buvome maloniai nustebinti, kai mūsų bičiulių tėveliai pradėjo pasakoti daugybę istorijų, vykusių čia pat, kompozitoriaus gimtuose namuose.

Kalbėjomės, dalinomės savo žiniomis, tarsi piešėme Vlado Jakubėno gyvenimo paveikslą, apipindami gyvai skambančia muzika. Grojome per vasarą ir praėjusiais mokslo metais išmoktus kūrinius. Kunigas Rimas Mikalauskas papasakojo, kad mažasis Vladukas mėgdavęs sėdėti lazdy-

Kompozitorių Budriūnų kiemelyje prisiminimais dalijasi jų dukterėčia Bronė Dilienė

Kazio Binkio kambaryje Edita Lansbergienė skaito ištrauką iš poemos „Kiškių sukilimas“, kurioje kiškiai liepia Kiprui važiuoti dainuoti į savo „Traviatą“ ir juos palikti ramybėje – nebešaudyti...

Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje giedame kartu su vargonininke Vigilija Maciene

ne ir ritmingai judinti rankas, tarsi imituotų grojimą fortepijonu.

Kai kas net suabejodavęs, ar tam vaikui „viskas gerai...“ Už nepakartojamus įspūdžius atsisveikindami nuoširdžiai dėkojome kunigui Rimui Mikalauskui, Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonui.

Papilyje pas Kazį Binkį Papilyje svečiavomės pas kitas dvi mūsų mokyklos mokines – Kamilę Macytę ir Saulę Lansbergaitę. Trumpai pamuzikavę Kamilės namuose, ėjome į Papilio evangelikų reformatų bažnyčią – joje vargonuoja Kamilės mama.

Ji papasakojo bažnyčios istoriją, leido pagroti fisharmonija.

Toliau keliavome per Papilį lydimi Saulės mamos ir klausėmės miestelio istorijos. Aplankėme „Pakalnynę“, buvusią Papilio mokyklą, kurioje mokytojavo poetas Kazys Binkis. Šiuo metu čia gyvena Saulė, tad mums buvo įdomu, ką reiškia gyventi beveik muziejuje.

Saulės mamos Editos Lansbergienės kūrybiškumas ir meilė praeičiai šį apsilankymą pavertė unikalia, nuotaikinga pamoka.

Poeto kambarėlyje sužinojome apie Kazio Binkio ir Kipro Petrausko draugystę, tai, kad Kipras Petrauskas yra Kazio Binkio poemos „Kiškių sukilimas“ ne visai teigiamo personažo prototipas.

Nepaprastai gražiame gamtos prieglobstyje šalia buvusios mokyklos kūrėme trioletus. Po literatūrinių bandymų susipažinome su čia pat muziejuje esančiais įvairiais senoviniais daiktais, mer-

Pabiržė. Prie gimtojo Budriūnų namelio muzikos mokyklos mokiniai su Brone Diliene

Jaunosios pianistės prie Vlado Jakubėno fortepijono Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje

Biržų krašto muziejus „Sėla“, muzikos instrumentų salė. Etnomuzikologė Aušra Butkauskienė supažindina su instrumentais

gaites ypač sudomino pasakojimai apie audimą, jos galėjo ne tik pasėdėti tikrose staklėse, bet ir paausti.

Pabiržė – kompozitorių Budriūnų gimtinė Kelionę pradėjome Biržų krašto muziejuje „Sėla“: norėjome sužinoti, kokią medžiagą apie brolius Budriūnus turi mūsų muziejus. Apie šiuos tris mūsų krašto muzikus pasakojo Agnės mama Džiuljeta Flenderienė, dirbanti muziejuje gide.

Ypač didelį įspūdį mums visiems padarė senųjų lietuvių liaudies instrumentų salė, kurioje ne tik apžiūrėjome ekspoziciją, bet ir išbandėme įvairiausius piemenų instrumentus, kuriuos atsinešė mokytoja etnomuzikologė Aušra Butkauskienė. Kai kurie vaikai jau moka groti liaudies instrumentais, tad, suskambus kapelos garsams, rodės, atgijo visa salė.

Ilgai čia neužsibuvome, nes laukė kelionė į Pabiržę.

Kuklaus gimtojo Budriūnų namo kieme mus pasitiko kompozitorių dukterėčia Bronė Dilienė. Garbaus amžiaus moteris stengėsi kuo išsamiau papasako-

ti apie brolių kelius į muziką, tą aplinką, kuri išugdė juos, aktyvius muzikinės visuomenės veikėjus.

Vaikai susidomėję klausėsi pasakojimo, per rankas keliavo nuotraukos iš senojo giminaitės albumo. Pajutome tarsi sustojusį laiką, kai į rankas paėmėme nuotrauką, kurioje lygiai toje pačioje vietoje, kur sėdėjome mes, prieš daugiau nei 70 metų šnekučiavosi garsioji muzikų Budriūnų šeima. Su pasididžiavimu kalbėjome, kad gal būtent čia ir gimė idėja leisti tokį svarbų muzikams leidinį, koks štai jau 84 metus mums visiems yra „Muzikos barai“.

Mobilioji stovykla, o kartu ir paskutinės vasaros akimirkos baigėsi vakare prie laužo. Dalinomės įspūdžiais, planavome, ką veiksime artėjančiais mokslo metais. Mobilioji trijų dienų stovykla mums buvo be galo naudinga – vaikai galėjo muzikuoti ir bendrauti neformalioje aplinkoje, geriau pažinti draugus ir pamatyti, kaip jie gyvena, kokiais instrumentais groja namuose, kaip mokosi ir leidžia laisvalaikį.

Romualda BUTKEVIČIENĖ

Muzikos barai / 63

Muzikos barai / 64

Stebuklingas muzikos pasaulis Biržuose muzikavome, bendravome ir mokėmės

Petro KUNCOS nuotraukos

2015 m. rugsėjo 3–6 dienomis Biržuose vyko jau penktoji Tarptautinė kūrybinė-edukacinė stovykla „Muzikuokime drauge“. Kaip ir ankstesniais metais, bendravo, kartu muzikavo ir tobulinosi per 100 moksleivių ir jų mokytojų, jiems užsiėmimus vedė pedagogai iš Didžiosios Britanijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Stovyklos dalyviams bendro muzikavimo subtilybes stengėsi atskleisti Londono Guildhallo muzikos mokyklos (Guildhall Music School) profesorius, Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos prezidentas smuikininkas Evanas Rothsteinas (Didžioji Britanija), Latvijos fondo „Grojame su draugais“ (Muzicējam kopā ar draugiem) steigėja ir vadovė, Rygos Jāzepo Mediņio 1-osios muzikos mokyklos mokytoja pianistė Gunta Melbārde, Heino Ellerio muzikos mokyklos direktorė, Estijos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja bei Estijos muzikos mokyklų asociacijos pirmininkė Kadri Leivategija, LMTA profesorius smuikininkas Petras Kunca, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokytojai violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė ir Pučiamųjų skyriaus vedėjas tūbininkas Antanas Ladyga, vargonininkas ir klavesinininkas Vilimas Norkūnas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos ansamblinio muzikavimo grupės pirmininkė pianistė Daiva Stulgytė-Povilaitienė ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas Linas Dužinskas. „Kai 2011 metų rugsėjį pirmą kartą rinkomės Biržuose, vargu ar galėjome tikėtis, kad sulauksime pirmosios sukakties – šiemet jau penktą kartą šiame svetingame krašte susitikome vedami noro muzikuoti drauge. Per penkerius metus ne tik išaugome ir sustiprėjome, bet ir susibičiuliavome, išmokome dalintis ir geromis idėjomis, ir problemomis, drauge ieškome būdų kaip jas spręsti trejus metus muzikavimą lydinčiuose seminaruose ir diskusijose.

Džiugu, kad iš pradžių tik klausęsi

Pajutę poreikį bendrauti ne tik muzika, bet ir žodžiu, šiais metais stovyklos renginius pradėjome seminaru, o užbaigėme diskusijomis“, – sakė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Trys muzikos mokyklos – Biržų Vlado Jakubėno, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija – bei Lietuvos muzikų sąjunga yra Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos narės. Taigi jas sieja ir įsipareigojimas skleisti kamerinės muzikos žavesį, muzikavimo drauge malonumą.

Tarptautinė kūrybinė-edukacinė stovykla „Muzikuokime drauge“ Biržuose – labai svarbi Lietuvos muzikų sąjungos veiklos sritis. Ši stovykla jos dalyviams padeda užmegzti pažintis su Lietuvos ir užsienio muzikos mokyklų pedagogais, ugdo jaunimo meilę muzikai.

Siekdami bendro muzikavi-

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Aleksandras Zeltinis ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė Stovyklos „Muzikuokime drauge“ dalyvius sveikina Biržų savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas Atidarymo koncerte prof. Petro Kuncos solo Eufonijos ir fortepijono duetas Styginių kvartetas (Ryga, Latvija)

užsienio kolegų, vis drąsiau muzikinio ugdymo problemas kelia ir patirtimi dalinasi Lietuvos muzikos mokyklų pedagogai.

Muzikos barai / 65

Stebuklingas muzikos pasaulis

Seminarą veda Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

svarbiausia – amžiais nekintanti meilė akademinei muzikai ir jos pažinimas.

Konferencijoje profesorius Evanas Rothsteinas akcentavo komunikavimo ugdymo svarbą ir kaip reikšmingą šio proceso įrankį – muzikavimą kameriniame ansamblyje. Auditoriją sudomino profesoriaus naudojami komunikaciniai žaidimai, kuriuos vėliau jis demonstravo praktiškai dirbdamas su stovyklos ansambliais.

Kadri Leivategija atskleidė įdomią bendradarbiavimo patirtį, kai tarptautiniai ansambliai, pasitelkdami šiuolaikines technines priemones, gali ruošti programas nuotoliniu būdu ir tik prieš koncertą kurioje nors valstybėje surengti kelias bendras repeticijas. Pasirodo, ir taip galima pasiekti puikių meninių rezultatų.

Gunta Melbārde dar pernai sudomino klausytojus savo rengiamų vasaros kamerinių ansamblių stovyklų gamtos prieglobstyje patirtimi. Po pernykščio pranešimo ir Lietuvoje jau radosi Guntos pasekėjų, mėginančių rengti panašius vasaros užsiėmimus. Konferencijoje buvo parodyti šių metų stovyklos koncertų fragmentai ir pristatytos metodikos naujovės.

Petras Kunca pratęsė G. Melbārdės pasakojimą – profesorius, ne karProfesorius Evanas Rothsteinas auditoriją sudomino komunikaciniais žaidimais

Kadri Leivategija atskleidė įdomią bendradarbiavimo patirtį

Petro KUNCOS nuotraukos

mo džiaugsmu pasidalinti ir su Biržų gyventojais bei miesto svečiais, stovyklos „Muzikuokime drauge“ dalyviai surengė tris koncertus, kurie tradiciškai vyko Biržų pilies menėje ir Evangelikų reformatų bažnyčioje. Koncertuose drauge grojo stovyklos jaunieji dalyviai, pedagogai ir svečiai, pasirodė jungtinis stovyklos orkestras. Be įprastos styginių, pučiamųjų instrumentų ir fortepijono muzikos šiais metais koncertuose skambėjo klavesinas (skambino V. Norkūnas) ir arfa (Miglė Kristina Sakavičiūtė).

Stovyklos renginius pradėjo metodinė konferencija „Mokyklos instrumentinis ansamblis ir informacinės komunikacinės technologijos: dialogas, iššūkiai, lyderystė“. Konferencijos tikslas – neatsilikti nuo šiandienos technologijų galimybių ir, užuot jas neigus kaip netinkančias įprastame muzikos įgūdžių lavinimo procese, stengtis sudominti vaikus ir jaunimą naujųjų technologijų ir muzikos sąsajomis. Juk

Muzikos barai / 66

tą dalyvavęs šiose stovyklose, kalbėjo apie tai, kad jaunimas praranda gebėjimą natūraliai bendrauti. Dažniausiai susibūrę draugėn vaikai spaudo telefonų mygtukus ar naršo po žaidimų portalus. Kamerinis muzikavimas, grojimas ansambliuose gali bent trumpam grąžinti gebėjimą bendrauti muzikos garsais ir žodžiais.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pristatė šią vasarą Birštone sukurtą garso ir vaizdo instaliaciją „Traviata 95“. Demonstruotas instaliacijos fragmentas sukėlė daug diskusijų. Bet visų nuomonės sutapo, kad norint puoselėti archyvinį palikimą ir praeitimi sudominti jaunimą, tai vienas iš gerų, įdomių meninių kelių.

Diskusijose aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikos ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos mokytojai.

Sekmadienį stovyklą užbaigė turiningas organizatorių susitikimas, kuriame buvo apibendrinti stovyklos „Muzikuokime drauge“ penkerių metų veiklos kokybiniai pokyčiai ir numatytos ateities gairės. Svarbiausia, kad visi vieningai nutarė, jog būtina ne tik tęsti projektą, bet ir 2016 metų stovyklos parengiamuosius darbus pradėti jau dabar.

Reikia plėsti ansamblių repertuarą, sudaryti skirtingų šalių atstovų ansamblius, iki stovyklos išmokti jungtinio orkestro kūrinių partijas.

Trumpomis poilsio minutėmis stovyklos dalyviai lankėsi unikaliose Biržų apylinkių vietose, didžiausią įspūdį visiems paliko Karvės Ola ir kitos įgriuvos.

MB inf.

Arfos ir violončelės duetas V tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ dalyvių jungtinio orkestro ir ansamblių koncertas evangelikų-reformatų bažnyčioje

Petro KUNCOS nuotraukos

Poilsio valandėlės metu lankytasi Karvės Olos įgriuvoje

Muzikos barai / 67

Muzikų sąjungoje Didžiosios muzikos mugės programa Spalio 16 d. (penktadienis), Sanatorijos „Eglė“ konferencijų salė 15 val. SEMINARAS-DISKUSIJA „Ar klasikinė muzika nužudyta?“ (pagal Normano Lebrechto knygą „Kas nužudė klasikinę muziką?“). Pranešimai, dalijimas patirtimi 21 val. VAKARO SRTRF remia: projektą „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – skiria 20 000 (dvidešimt tūkstančių) eurų; projektą „Stebuklingas muzikos pasaulis“ – skiria 2 000 (du tūkstančius) eurų;

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Vladas BAGDONAS Dainininkas, Lietuvos valstybinio choro „Vilnius“ vadovas, LNOBT solistas (lapkričio 4 d.)

Algirdas MOTUZA Dainininkas, kompozitorius (lapkričio 5 d.)

Vilma MILIŠAUSKIENĖ Dainininkė (lapkričio 7 d.)

Birutė MINKEVIČIENĖ Muzikologė, pedagogė (lapkričio 15 d.)

Antanas LADYGA Tūbininkas (lapkričio 19 d.)

Marytė-Saulutė EIDUKONYTĖ Pianistė (lapkričio 20 d.)

Egidijus BUOŽIS Pianistas, džiazo muzikos atlikėjas, kompozitorius (gruodžio 5 d.)

Muzikos barai / 68

SERENADA. Sanatorija „Eglė“ (prie gėlių sienos)

Dalyvauja Antonas Abanovičius (fleita), Dmitrijus Germanas (smuikas), Marija Mirovskaja (fortepijonas) ir Eglė Venslovaitytė (smuikas) Spalio 17 d. (šeštadienis) 15 val. KAMERINĖS

MUZIKOS KONCERTAS. Birštono kurhauzas

Dalyvauja trio MARIARS (Anton Abanovič , fleita, Eglė Venslovaitytė, smuikas, Marija Mirovskaja, fortepijonas), Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ (fortepijonas), Aistė BRUŽAITĖ (kanklės) ir Egidijus ALIŠAUSKAS (birbynė), Gabija RIMKUTĖ (fortepijonas), DUO SENSIBILE (Viktorija Zabrodaitė, fleita, ir Šviesė Čepliauskaitė, fortepijonas), Vytautas GIEDRAITIS (klarnetas) ir Daiva STULGYTĖ (fortepijonas), Vytautas VEPŠTAS (baritonas), Marta LUKOŠIŪTĖ (mecosopranas) ir AUKSINIO DISKO 2015 laureatas Robertas BEINARIS (obojus) 19 val. TEATRALIZUOTOS

MUZIKOS KONCERTAS. Birštono kultūros centras

I dalis Muzikinis spektaklis „Arfos glissando“ Atlieka Joana Daunytė (arfa) ir Vita Marija Daunytė (fleita), Vesta Gineitytė ir Kristina Tarasevičiūtė (šokis) Režisierė Marija Simona Šimulynaitė, dailininkė Vita Eidimtaitė II dalis Muzikinis pastišas „Tik dėl Jūsų“. Dedikacija M. K. Oginskiui Atlieka Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas) ir aktorė Virginija Kochanskytė Ansamblis REGNUM MUSICALE Vita Marija (fleita), Kotryna (smuikas), Joana (arfa), Elena (violončelė) ir Augustė (šokis) Daunytės Vaikų ir jaunimo choras „KIVI“ Meno vadovė Danguolė Aukselienė 21 val. VAKARO

SERENADA. Sanatorija „Eglė“ (prie gėlių sienos)

Dalyvauja Natalija KATILIENĖ (sopranas), Borisas TRAUBAS (smuikas), Eglė PERKUMAITĖ (fortepijonas) ir Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas BARANAUSKAS Muzikinė-literatūrinė kompozicija „Kaleidoskopas“.

Spalio 18 d. (sekmadienis). Sanatorijos „Eglė“ konferencijų salė 10 val. DISKUSIJOS, VEIKLOS PERSPEKTYVŲ IR BENDRADARBIAVIMO GALIMYBIŲ APTARIMAS

www.muzikusajunga.lt

Garso i r v a i zd o i n sta l i a c i j a

95 Koncepcijos autorė – Audronė Žigaitytė Režisierė Marija – Simona Šimulynaitė Garso režisierius – Giedrius Litvinas Vaizdo režisieriai – Rimas Sakalauskas ir Donatas Norušis Scenografė – Vita Eidimtaitė Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis