Mb 2016 1 2issu

www.muzikusajunga.lt

2016 VASARIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Ieva Prudnikovaitė 14 p.

Aleksandras Ramas 54 p.

Šiame numeryje:

VALENTINAS ADAMKEVIČIUS Numeris su CD

LMSMBCD - 118 TT 71’10

(1925-1976)

Įrašai iš asmeninio Adamkevičių ir LRT archyvų.

Garso režisierius (masteringas) Giedrius Litvinas, dailininkas Arvydas Nekrošius, projekto vadovė Audronė Žigaitytė

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

Tenoras

M. Petrauskas „Tykiai, tykiai…“, harmonizuota lietuvių l. daina. Akompanuoja A. Končius 5‘42 G. Bizet Don Chosė arija iš operos „Karmen“ (įrašyta 1963 m.) LNOBT orkestrui diriguoja V. Viržonis 4‘20 G. Verdi Radameso arija iš operos „Aida“. Leningrado valstybinės filharmonijos simfoniniam orkestrui diriguoja B. Chaikinas 5‘12 V. Klova Naglio arija iš operos „Vaiva“. LNOBT orkestrui diriguoja V. Viržonis 1‘56 G. Puccini Kavaradosi arija iš operos „Toska“ I v. Lietuvos radijo simfoniniam orkestrui diriguoja A. Klenickis 3‘07 G. Puccini Kavaradosi arija iš operos „Toska“ III v. Lietuvos radijo simfoniniam orkestrui diriguoja A. Klenickis 3‘08 M. Glinka Sobinino scena su choru ir arija iš operos „Ivanas Susaninas“. Leningrado radijo chorui, Leningrado valstybinės filharmonijos simfoniniam orkestrui diriguoja B. Chaikinas 5‘38 A. Ginastera „Triste“ („Liūdesys“). Akompanuoja L. Lifčicas (įrašyta 1960 m.) 3‘36 P. Mascagni Turridu atsisveikinimas su motina iš operos „Kaimo garbė“ 3‘50 Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja J. Domarkas (įrašyta 1976 m.)

St. Šimkus „Tyluma“, ž. Fausto Kiršos. Akompanuoja L. Lifšicas (įrašyta 1960 m.) 1‘45 St. Šimkus „Ir išaušo“, harmonizuota lietuvių l. daina. Akompanuoja L. Lifšicas (įrašyta 1960 m.)

2‘24 G. Verdi Rikardo arija iš operos „Kaukių balius“. LNOBT orkestrui diriguoja V. Viržonis (įrašyta 1963 m.) 3‘19 G. Puccini Kalafo arija iš operos „Turandot“ 2‘53 Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja J. Domarkas (įrašyta 1976 m.)

E. Napravnik Dubrovskio rečitatyvas ir arija iš operos „Dubrovskis“ 5‘06 Leningrado Valstybinio Akademinio operos ir baleto teatro orkestrui diriguoja D. Pochitonovas G. Verdi „Requiem“ tenoro arija Ingemisco 3‘06 Leningrado valstybiniam simfoniniam orkestrui ir valstybiniam chorui diriguoja B. Chaikinas G. Verdi Manrico stretta iš operos „Trubadūras“. LNOBT orkestrui diriguoja R. Geniušas 2‘38 P. Čaikovskij Germano arija iš operos „Pikų dama“ 2‘20 Leningrado valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguoja B. Chaikinas B. Kutavičius „Lietuva“ iš ciklo „Avinuko pėdos“. Atlieka Styginių kvintetas 1‘05 J. Karnavičius Liutauro arija iš operos „Gražina“ 2‘37 Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja J. Domarkas (įrašyta 1976 m.)

G. Verdi Otelo mirties scena iš operos „Otelas“. LNOBT orkestrui diriguoja V. Viržonis 5‘14 V. Kairiūkštis „Vyturiai“, ž. Meilės Kudarauskaitės. Akompanuoja B. Vasiliauskas (įrašyta 1969 m.)

2‘35 V. Kairiūkštis „Baltoj viršūnėj kopų“, ž. Juditos Vaičiūnaitės. Akompanuoja B. Vasiliauskas (įrašyta 1968 m.) 3‘45 TT 71’10

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius

2016 VASARIS Nr. 1–2 (456–457) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8 sp. l. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys SUKAKTIS

PANORAMA

Benedikta Pučkytė Pirmokų šventė „Muzikinis talismanas“ Panevėžio muzikos mokykloje / 46 p.

Daina Adamkevičiūtė Dainininkai – tai žmonės, kurių krūtinėse sukabinti varpai / 2 p.

Valentinas Adamkevičius 1925–1976

IŠ PRAEITIES

Laima Sugintienė Čiurlionio legenda Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje / 46 p.

Egidijus Kaveckas, Gražina Daunoravičienė Nikodemas Martinonis – Lietuvos chorinio dirigavimo mokyklos kūrėjas / 22 p.

Rimutė Stankuvienė Romantinės muzikos festivalis Panevėžyje / 47 p.

PAŽINTIS

Lina Martinkutė, Benedikta Pučkytė Muzikinis kaleidoskopas tarp knygų / 47 p.

Danguolė Vilidaitė Loretos Narvilaitės gyvenimas muzikos garsų autostradoje / 32 p.

JAUNIEJI

Vytautas Tetenskas Tarptautinis konkursas Klaipėdoje / 48 p.

Pagarba profesijai / 48 p.

Rasa Aukštuolytė, Gabija Rimkutė Velykų rimtis su Olievier Messiaenu / 36 p.

Prašaliečio įspūdžio kontūrai / 49 p.

„AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI

Audronė Žiūraitytė Ketvirtoji baleto „Eglė žalčių karalienė“ versija. Ir vėl negalutinė / 50 p.

Meilė Jančorienė Dainuojantis gyvenimas / 14 p.

Ieva Prudnikovaitė ir jos dinastija

BALETAS

SVETUR

In memoriam: Mišios už taiką / 8 p.

Milda Augulytė Aleksandras Ramas: „Kiekvienas pasirodymas – kaip naujas konkursas“ / 54 p.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai / 9 p.

DŪDŲ KAMPAS

KRONIKA

Apdovanoti kultūros mecenatai / 9 p.

Daiva Tamošaitytė „Pasaulio sutvėrimas“ M. K. Čiurlionio 140mečiui / 10 p.

Irena Uss-Armonienė LMTA dueto sėkmė Berlyne / 12 p.

Giedrius Kuprevičius Sėkmės bruožai / 12 p.

VDU Muzikos akademijos prof. S. Martinaitytės ir doc. A. Eitmanavičiūtės pedagoginės veiklos 25-mečiui

Vytautas V. Jurgutis su kūriniu „Metroscan“ tęsia pasirodymus užsienio festivaliuose / 29 p.

Paulina Nalivaikaitė Laimės valanda žvaigždžių gerbėjams / 30 p.

Nomedos Kazlaus ir Montserrat Marti koncertas Vilniuje

Šviesė Čepliauskaitė Prie pulto – jaunieji dirigentai / 45 p.

FESTIVALIAI

Tomas Bakučionis Scenos tandemai arba šalin pianisto vienatvę / 38 p.

SUSITIKIMAI

Leonidas Melnikas Kalėdinė dovana / 42 p.

Pasaulinio garso smuikininkas Olegas Krysa Vilniuje aplankė Saulių Sondeckį

Linas Rupšlaukis Vytautas Grubliauskas: „Džiazas padeda politikoje ir gyvenime“ / 60 p.

TAI ĮDOMU...

260-osios Mozarto gimimo metinės / 62 p.

Kalba Mitsuko Uchida, Thomas Hampsonas ir Nicolausas Harnoncourtas

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 68 p.

Viršelio tema: Valentinas Adamkevičius 1950–1954 m. Valentinas Adamkevičius dainavo pagrindines lyrines, dramatines partijas operose bei solo partijas kantatose ir oratorijose Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatre (dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras). Nuotraukose V. Adamkevičiaus šiame teatre sukurti personažai: Germanas (P. Čaikovskio „Pikų dama“), Vladimiras (A. Borodinas „Kunigaikštis Igoris“), Sobininas (M. Glinka „Ivanas Susaninas“), Don Chosė (G. Bizet „Karmen“), Radamesas (G. Verdi „Aida“)

Muzikos barai / 1

Sukaktis Daina ADAMKEVIČIŪTĖ

T

Dainininkai tai þmonës, kuriø krûtinëse sukabinti varpai...

urbūt sunkiausia kalbėti apie tuos, kuriuos myli. Ypač jeigu jų jau nėra šalia...

Garsaus lietuvių dainininko Valentino Adamkevičiaus (1925 07 06 Kaune – 1976 05 03 Vilniuje) 90 metų jubiliejaus proga išleista kompaktinė plokštelė „Dainuoja Valentinas Adamkevičius“ leidžia prisiliesti tik prie nedidelės unikalaus menininko kūrybinio palikimo dalies.

Daugiau nei 30 metų scenoje, gausus operinės ir kamerinės muzikos repertuaras, sukurta per 50 pagrindinių vaidmenų, kurių, rodos, ir kelių būtų užtekę, kad dainininkas įsikurtų ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio tenorų olimpe. Gamtos apdovanotas retu lyriniu dramatiniu tenoru, puikia scenine išvaizda, darbštumu, taip pat ypatingu švelnumu ir emocionalumu (galbūt paveldėtu iš protėvių pietie- Valentinas Adamkevičius (1925–1976) čių), Valentinas Adamkevičius buvo beatodairiškai atsidavęs savo profesijai, nepaprastai sąžiningas, kilnus ir doras menininkas, niekada nesivaikęs šlovės. Istorinės aplinkybės ir staiga nutrūkęs gyvenimas lėmė, kad dar daug užmojų liko ne- ten nusivedė ir Valentiną. Jaunuolio balsas atsiskleidė suįgyvendinta – nebaigta plokštelė, neparašyti atsiminimai, laukus septyniolikos, kai staiga uždainavo „šviesiu, skamnepastatyti spektakliai (po aktyvios dainininko veiklos biu tenoru“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 14). Abu broliai dainavo svajojo atsidėti režisūrai), neaplankyta saulėtoji svajonių ir operos chore. Jonas Adamkevičius, savo sūnų vardus šalis Meksika... Tačiau 50 nugyventų metų pakako, kad iš- pamatęs spektaklio programėlėje, tiek įtūžo, kad abu... sipildytų pašaukimas dainuoti. O juk vaikystėje, po ligos išvarė iš namų (mylima mama jau buvo mirusi). Vėliau, atsiradus širdies komplikacijai, Valentinui buvo aiškiai Valentinui tapus operos solistu, tėvas susitaikė su sūnumi pasakyta: „Jei dainuosi, neilgai begyvensi...“ (J. Vyliūtė, ir džiaugėsi jo pasiekimais scenoje. Taip prasidėjo sunkus, Valentinas Adamkevičius, Vilnius, 1986, p. 6). bet ir kūrybos džiaugsmo kupinas dainininko kelias.

Valentino tėvas banko tarnautojas Jonas Adamkevičius Nors Jonas Būtėnas sakydavo: „Tu tik nieko neišgalvok, ir jo žmona Ana Masterkovaitė, kaip ir daugelis tarpuka- dainuok, kaip gamta surėdė, jokių mokslų tau nereikia“ rio Kauno inteligentų, jautė „operos hipnozę“ (J. Vyliūtė, (J. Vyliūtė, ten pat, p. 26), jis suformavo gerus kvėpaviten pat, p. 9) – dažnai lankydavosi teatre, muzika skam- mo pagrindus ir pereinamas gaidas, kas lėmė stulbinamai bėdavo ir jų namuose, nes tėvas mokėsi privačiai pas žy- lengvai pasiekiamą aukštąjį registrą (nesunkiai galėdavo miausią to meto vokalo pedagogą italą Orestą Marini. Ne- išdainuoti mi bemol). Vėliau lankė užsiėmimus pas komnujausdamas, kad Valentinas ir vyresnysis sūnus Leonas pozitorių Aleksandrą Kačanauską jo namuose. A. Kača(po karo emigravo į JAV, ten buvo žinomas kaip poetas Le- nauskas svajojo įsteigti Lietuvoje operos teatrą, atidaryonas Lėtas) taip lemtingai užsikrės muzikos bacila – tėvo mui buvo numatęs Amilcare Ponchielli operą „Lietuviai“, požiūriu, tai nebuvo tinkama profesija, – jis skatino vaikus tačiau Kipras Petrauskas 1920 m. pasirinko Giuseppe Vermokytis, samdė jiems mokytojus. Valentinas nuo devyne- di „Traviatą“. Nuo 1945 metų rugsėjo Valentinas pradėjo rių smuikavo Izidoriaus Vasiliūno-Vasiliausko klasėje, lankyti A. Kačanausko dainavimo klasę Kauno konservaskambino pianinu. Rūpėjo ir kiti užsiėmimai – aukštaū- torijoje. Profesorius pamilo darbštų ir tuomet sunkiai begis paauglys buvo priimtas į Jėzuitų berniukų gimnazijoje siverčiantį studentą, pirmam koncertui paskolino fraką, susibūrusią puikią krepšinio komandą, kurioje žaidė bū- kurį vėliau ir padovanojo. simos Lietuvos krepšinio žvaigždės Jonas Lagunavičius, Valentino Adamkevičiaus balsas greitai brendo ir skleiStasys Butautas. dėsi, jis neliko nepastebėtas sąjunginėse studentų perVis dėlto labiau traukė dainavimas. Brolis Leonas, kuris klausose (kompaktinėje plokštelėje įdėtas unikalus vienos tuo metu jau lankė dainavimo pamokas pas Joną Būtėną, perklausos įrašas – 22 metų Valentinas atlieka Chosė ariją

Muzikos barai / 2

iš operos „Karmen“). Jaunąjį dainininką pastebėjo ir dirigentas Mykolas Bukša, po operos studijos egzamino 1948-aisiais prataręs: „Hm... reikėtų pagalvoti apie operą...“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 28). Tai buvo ir pripažinimas, ir kvietimas. Valentinas debiutui teatre ėmė rengti Don Chosė („Karmen“) ir Turidu („Kaimo garbė“) partijas.

1949 m. Kauno konservatorija buvo sujungta su Vilniaus, į solinio dainavimo katedrą dėstyti atėjo Kipras Petrauskas, mokęsis pas C. Everardi mokinį S. Gabelį, taip pat Beniamino Gigli mokytoją garsųjį Enrico Rosati. Adamkevičius persikėlė į Vilnių ir baigė mokslus pas Kiprą Petrauską, kuris jį visada meiliai vadindavo „mano bernelis“.

Teatro scenoje Valentinas Adamkevičius debiutavo 1949 m. rugsėjo 3 d. Mykolo Bukšos diriguojamoje „Karmen“, nė neįtardamas, kad paskutinis jo sudainuotas spektaklis taip pat bus „Karmen“ (1976 04 24).

Po debiuto Adamkevičius sakė: „Galiu tik džiaugtis ir palinkėti kiekvienam sutikti savo kelyje tokį jautrų menininką ir žmogų, koks buvo Mykolas Bukša.“ Vos atėjęs į teatrą dainavo ne tik Don Chosė, bet ir Turidu, Pinkertoną, Liutaurą, ruošė Germaną, Kaniją. Nevengė ir rizikos – sykį Juozui Indrai staiga atsisakius dainuoti „Toskoje“, nepabūgo į sceną išeiti be repeticijos... Vakare nustebusi publika plojo jaunam, dar net konservatorijos nebaigusiam Kavaradosio vaidmens atlikėjui. Adamkevičius netrukus jau garsėjo kaip labai muzikalus, turintis gražų, stiprų ir išlavintą balsą solistas, kai kurie gerbėjai tvirtino, kad toks išskirtinis balsas „pasauliui dovanojamas gal kartą per šimtą metų“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 36).

1949 m. baigęs konservatoriją ir Kipro Petrausko paskatintas Valentinas Adamkevičius ketveriems metams išvyko į garsųjį Leningrado S. Kirovo teatrą (dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras). Istorijos mokslų daktaras profesorius Zacharijus Stepanovas, visą gyvenimą stebėjęs Adamkevičiaus karjerą (jo prisiminiTylos!.. Valentinas Adamkevičius LTSR valstybinėje konservatorijoje, 1970 m.

Muzikos barai / 3

Sukaktis

Valentinas Adamkevičius „Pikų damos“ pertraukos metu su režisieriumi Antanu Zauka Pirmoji Valstybinės konservatorijos laida 1950 m. Tarp baigusiųjų – V. Adamkevičius (antroje eilėje ketvirtas iš kairės), L. Muraška, A. Lietuvninkas, H. Zabulėnas, E. Balsys, J. Gaižauskas Prie operos teatro prieš išvykstant į Lietuvos meno dekadą Lenkijoje 1957 m. V. Adamkevičius – ketvirtas iš kairės A. Livontas, J. Stasiūnas, E. Saulevičiūtė, V. Adamkevičius, A. Lietuvninkas, J. Petraškevičiūtė

mų rankraštis saugomas muzikologės J. Vyliūtės asmeniniame archyve), rašė: „1950 m. lapkritį S. Kirovo teatro afišoje pasirodė nauja pavardė – Valentinas Adamkevičius. Pirmą kartą išėjęs į sceną, jis dainavo Vladimirą operoje „Kunigaikštis Igoris“.

Saulėlydžio nurausvintame poloviečių paveikslo fone įspūdingai išryškėjo liekna, jaunatviška artisto figūra, pasigirdo jausmingai dainuojama kavatina... Malonus, matinio tembro, pakankamai stiprus, kad užpildytų didžiulę salę, balsas, subtili, apgalvota frazuotė, švelnus paskutinių kavatinos garsų piano – visa tai iš karto sudomino ir patraukė žiūrovus, o kai atlikdamas duetą su Končakovna <...> dainininkas pajėgė pasiekti ir galingą skambesį, pasidarė aišku, kad į Kirovo teatrą atėjo gerai parengtas, aukšto profesinio lygio solistas.“ Tuometiniame Leningrade solistas buvo skatinamas išnaudoti lyrinę balso prigimtį, nors visi pastebėjo, kad jam būdingos ir herojinės spalvos. Teatre prie Nevos Valentinas sukūrė daugybę vaidmenų, kurie dainininko repertuare rasdavosi vos ne kas mėnesį. Tobulėjo ir kaip aktorius.

Nepamirštami susitikimai su puikiais režisieriais, legendiniais dirigentais Sergejumi Jelcinu, seniausių tradicijų saugotoju Dmitrijumi Pochitonovu (Marijos teatre dirbo

Muzikos barai / 4

nuo 1906 m.), Borisu Chaikinu. Galbūt jų paveiktas Valentinas Adamkevičius visą gyvenimą ypač skrupulingai studijuodavo partitūrą, ruošdamas partiją dažnai sėdėdavo orkestro repeticijose šalia dirigento, žymėdavosi pastabas klavyre, orkestro partijoje ieškodavo įkvėpimo ne tik muzikinei, bet ir vaidybinei herojaus linijai.

Nenutrūko ryšys ir su Kipru Petrausku – tai liudija labai šilti jo laiškai su patarimais ir linkėjimais neseniai šeimą sukūrusiam Valentinui (pirmoji žmona buvo televizijos režisierė Julija Bertašiūtė, su ja susilaukė dukters Giedrės, kuri pasirinko pianistės ir pedagogės kelią). Petrauskas nepaliko savo „mielo bernelio“ likimo valiai, sakydavo: „svarbiausia – neforsuoti“, „kai dainuoji, saugok aukštas gaidas, kad jos būtų amžinos“, patardavo ir gyvenimiškais klausimais: „Mano mielas, būk doras ir garbingas gy-

venime ir mene, jokio dėmesio nekreipk į teatro intrigas ar nereikšmingas kalbas <...> ir tas kuklus sistemingas darbas ves į kilnius meno laimėjimus“ (K. Petrausko laiškas V. Adamkevičiui, 1951 01 18). Adamkevičius taip ir gyveno – „niekada niekam nenurodinėjo, nepriekaištavo, nesiginčijo. Buvo labai doras, kultūringas žmogus, ir visa, kas prasta, nešvaru, jo kažkaip nepaliesdavo“ (G. Kaukaitė).

Valentinas labai brangino teatrą, kuriame nusišypsojo laimė dirbti. Kipras Petrauskas, kadaise taip pat dainavęs Marijos teatre, kartą aplankė Valentiną Leningrade, užėjo į grimo kambarį. „Matau veidrodyje, kaip drėksta Profesoriaus akys, ir staiga Kipras Petrauskas sako: „Matai, mano mielas, šioje kėdėje aš irgi sėdėjau. Tiek metų praėjo, o kėdė ta pati. Tvirta, gera kėdė.“ Paskui apglėbė man pečius ir išėjo susijaudinęs žiūrėti spektaklio. Nuo to laiko eidamas dainuoti kiekvieną kartą ir aš paglostydavau tos kėdės atkaltę. Man atrodydavo, kad Profesorius tuo metu yra su manimi“ (V. Adamkevičiaus straipsnio apie K. Petrauską rankraštis, 1968 m.).

Dvidešimt šešerių metų Valentinas aplinkiniams darė „beprotiškai gyvenimą, dainavimą, operą ir muziką mylinčio, džiaugsmo kupino žmogaus“ įspūdį“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 48). Atrodė, kad dainininkas skuba gyventi, jo darbštumas tiesiog stebino, dainavo labai daug, gal ir per daug. Pats Adamkevičius sakė: „Mano poilsis ir laisvalaikis – tai operų klavyrai, plokštelės, dailės albumai, turistinės kelionės. Visą gyvenimą skubu: nuo kūrinio prie vaidmens, nuo spektaklio prie koncerto.“ Buvo ir per naktį, ir per kelias dienas išmoktų partijų, išgelbėtų spektaklių.

Vienas ryškiausių solisto kūrybinių laimėjimų Leningrado scenoje – Radamesas „Aidoje“ ir Karlas VII „Orleano mergelėje“. Radamesą, „stipriam dramatiniam tenorui parašytą partiją, dainuodavo nuostabiai švelniai, ją sušildydamas atspalviais ir niuansais, kurie nepažįstami solistams, siekiantiems galingo garso. <...> Valentinas Adamkevičius tiesiog apstulbino klausytojus – taip įspūdingai padainavo garsųjį Radameso romansą. Meistriškai filiravo aukštąją gaidą, pradėjęs ją nuo galingo forte ir prieidamas iki subtiliausio pianissimo, kaip yra užrašęs Verdi. Nei įrašuose, nei operos scenoje neteko nieko panašaus girdėti“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 58). Galime tik apgailestauti, kad tuo metu atlikėjai garso įrašais būdavo įamžinami ne taip dažnai, svarbiau atrodė tai, kad jie kasdien pasirodo teatro scenoje.

Beje, vėliau vieną įdomiausių šios operos inscenizacijų vilniečiams teko išvysti 1970–1971 teatro sezono pabaigoje, kai „Aida“ buvo atlikta po atviru dangumi (rež. Antanas Rudaitis).

Dar vienas unikalus vaidmuo – Sobininas M. Glinkos operoje „Ivanas Susaninas“. „<...> arija, parašyta labai aukšta tesitūra, su keliomis viršutinėmis do, net re. <...>

Adamkevičius padainavo ją artistiškai, lengvai ir paprastai, be jokios įtampos“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 60). Šio herojaus arijos įrašo dublikatas buvo išsaugotas Lietuvoje, todėl turime unikalią galimybę jį išgirsti kompaktinėje plokštelėje. Tuo metu Leningrade įvyko ir pirmoji tiesioginė spektaklio transliacija per televiziją – buvo parodyta Verdi „Traviata“, kurioje Adamkevičius dainavo Alfredą.

Grįžus į tėviškę ryšiai su Leningradu nenutrūko, kvietė ir kiti Sąjungos operos teatrai, tarp jų Maskvos Didysis, Rygos, Talino, Minsko, Tbilisio, Jerevano. V. Adamkevičiui teko gastroliuoti Lenkijoje, Vokietijoje, Indijoje.

Vienas ryškiausių įvykių to meto Sovietų Sąjungos operos scenoje buvo ir Valentino Adamkevičiaus Germanas (P. Čaikovskio „Pikų dama“). Šią partiją Valentinas ruošė jau nuo studijų pabaigos, bet vis nebuvo progos atlikti.

Leningrado patirtis tapo neįkainojama, juk ten jis turėjo galimybę susipažinti su žmonėmis, girdėjusiais dainuojant N. Fignerį, kuris rengė partiją su P. Čaikovskiu, susipažino su kito įžymaus rusų tenoro A. Davydovo našle, kuri taip pat bendradarbiavo su pačiu kompozitoriumi ir gerai prisiminė visas jo pastabas dėl muzikinės ir sceninės Germano interpretacijos (R. Geniušas, Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai, p. 69). Vilniaus teatro žiūrovai matė 1958, 1964 ir 1971 m. „Pikų damos“ pastatymus. Visą tą laiką Valentinas Adamkevičius praktiškai buvo vienintelis šio vaidmens atlikėjas. Adamkevičiaus Germanas tęsė Kipro Petrausko, žymiausių rusų bei pasaulio šio vaidmens atlikėjų Nicolajaus Geddos, Beniamino Gigli, Aureliano Pertile ir kitų tradicijas. Jo klavyras buvo išmargintas žymių dirigentų pastabomis, orkestro instrumentų leitmotyvų ir spalvų komentarais. Dainuodavo labai čaikovskiškai, niuansuotai, atskleisdamas tobulai tariamo teksto potekstes. Mylėjo šį vaidmenį.

Labai intensyvus buvo 1954­–1955 m. sezonas: sukurti net aštuoni nauji vaidmenys, tarp jų Rudolfas Giacomo Puccini „Bohemoje“, Antonovas Tichono Chrenikovo „Audroje“, Faustas Charlesʹio Gounod „Fauste“ ir kt., pirmą kartą Sobininas dainuotas Maskvos Didžiajame teatre. Išskirtinis šiame sezone buvo Otelas, kurį Valentinas

Bėgte per gyvenimą

Muzikos barai / 5

Sukaktis

Televizijoje

Adamkevičius paruošė būdamas 29-erių (!). Pats Kipras Petrauskas panoro atnaujinti prieškarinį Lietuvos operos pastatymą ir repeticijose negailėjo pastabų ir pamokymų, dažnai ir pats rodydavo vaidybinius elementus. Valentinas Adamkevičius Otelo partiją pirmą kartą sudainavo ir taip lyg pasitikrino savo galimybes koncertiniame variante Maskvoje, konservatorijos Didžiojoje ir Čaikovskio salėse (dir. Samuilas Samosudas). Adamkevičiaus Otelas buvo „santūriai dramatiškas, vokale daug šiltų spalvų, mezzo, piano niuansų, bet garso jėgos užtenka“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 79). Z. Stepanovas prisimena: „Tenorų, svajojančių apie Otelą, turi kiekvienas teatras, bet dainuojančių tuomet šalyje buvo bene tik du – Valentinas Adamkevičius ir Arturas Frinbergas“. Valentinas jau seniai ketino ruošti šią partiją, jis „buvo taip karštai užsidegęs savo idėja, taip smulkiai vaizdavosi jos įgyvendinimą, kad nepritarti jam buvo neįmanoma. Gyvenimas patvirtino, kad jo pasiryžimas turėjo pagrindą“ (iš Z. Stepanovo prisiminimų apie V. Adamkevičių). Jo išvaizda taip pat idealiai tiko šiam vaidmeniui.

1962 m. Leningrado mažasis operos ir baleto teatras pakvietė Adamkevičių į savo „Otelo“ pastatymą (dir.

Assenas Naidenovas). Ten solistas pasigedo tik Liudo Truikio kostiumų, kurie, pasak jo, buvo „ne tik didžiuRadamesas operoje „Aida“

Muzikos barai / 6

lis dailininko laimėjimas, bet ir labai padėdavo artistui“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 87). „Ypač didelį įspūdį paliko III veiksmo monologas, kai abejonių iškankintas Otelas prisimena dingusią laimę. Sukrečiantis jo staigus, nuotaiką tiksliai atitinkantis perėjimas nuo virpančio, išnykstančio piano, nepaprastai jaudinančio klausytoją, iki galingai forte prasiveržiančio beviltiško sielvarto. Prisimenu, veiksmo finale artistas taip įsijautė į vaidmenį, kad visas jo kūnas virpėjo, o veide atsispindėjo baisi įtampa. Ir kartu nė minutės nenustojo savęs kontroliavęs“ (iš Z. Stepanovo prisiminimų apie V. Adamkevičių). Su šiuo vaidmeniu susijęs ir komiškas epizodas, kai dainininkas po spektaklio vos spėjo į beišvykstantį naktinį traukinį į Vilnių. Juokdamasis pasakodavo, kokį įspūdį traukinio keleiviams ir darbuotojams paliko paskutiniu momentu įlėkęs „mauras“, vėliau, traukiniui jau pajudėjus, su lignino ir vazelino pagalba ėmęs atvirsti į baltaodį. Lietuvoje beveik du dešimtmečius šį vaidmenį Adamkevičius dainavo vienas.

Galima būtų ilgai tęsti dainininko sukurtų vaidmenų analizę, kalbėti apie Kaniją iš „Pajacų“, Gustavą iš „Kaukių baliaus“, Arigą iš „Sicilijos mišparų“, Kavaradosį iš „Toskos“, Rudolfą iš „Bohemos“ ar nepamirštamą Lohengriną, tačiau ir iš šių nuotrupų galima pajusti Adamkevičiaus asmenybės mastą, jo nepailstančią dvasią, muzikalumą, emocionalumą, stebuklingu būdu viename žmoguje derėjusį lyrizmą ir dramatizmą. Būtina paminėti, kad Valentinas Adamkevičius visada ypatingą pagarbą ir dėmesį rodė lietuviškam tiek operiniam, tiek ir kameriniam repertuarui. Galbūt tai lėmė dar Leningrade užsimezgusi draugystė su kompozitoriais Eduardu Balsiu ir Juliumi Juzeliūnu, o gal tai buvo lietuviškos savasties trauka. Beveik visi tuo metu gyvenę kompozitoriai Adamkevičiui yra dedikavę savo kūrinių. Norėčiau ypač išskirti vieną geriausių lietuviškų operų Barkausko „Legenda apie meilę“ (premjera 1975 03 29), kurioje Valentinas, kaip sako Vyliūtė, rado savo didįjį vaidmenį – Ferchadą; po jo šitos partijos niekas daugiau nebeatliko. „Labai geras libretas (autorė Vlada Mikštaitė – jo pirmoji Karmen ir viena žymiausių visų laikų Lietuvos operos režisierių. – D. A.). Profesionaliai parašyta muzika. Sunkus dainavimas... Bet juk aš ne iš tokių, kurie sako, kad šiuolaikinė muzika gadina balsą!

Nesąmonė! Pochitonovas rodė, kaip galima greitai išmokti kūrinį: nereikia jo kalti balsu, šimtą sykių kartoti tą pa-

Don Karlas operoje „Don Karlas“

Chosė operoje „Karmen“

čią frazę, motyvą, intervalą – tai netikęs mokymosi būdas.

Svarbiausia įsiklausyti ir išgirsti muziką, jos skambesį...“ (iš pokalbio su V. Adamkevičiumi). Visi statytojai dirbo išvien – ir dirigentas Jonas Aleksa, ir dailininkė Regina Songailaitė, ir solistai, visa tai lėmė operos pasisekimą. „Galima tik pasigėrėti <...> labai gražiai sunkų Ferchado vaidmenį atliekančiu V. Adamkevičiumi“ (A. Ambrazas, V. Venckus, Libretas. Partitūra. Pastatymas. – Muzika ir teatras, 1975, p. 68). Valentinas Adamkevičius buvo „vienas iš tos nedidelės saujelės vokalo eruditų, kurie formuoja šiuolaikinį vokalo meną. Jų visada trūksta operos teatruose“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 121).

Paminėsiu, kad jis labai sąžiningai, tarsi tęsdamas savo puikių, atsidavusių mokytojų tradiciją, užsiėmė pedagogine veikla, 1964­–1966 m. buvo solinio dainavimo katedros vedėju. Išugdė gražų profesionalių ir teatrą mylinčių dainininkų būrį (tarp jų buvo ir jo antroji sutuoktinė operos solistė Danguolė Juodikaitytė, su ja Valentinas susilaukė dukros Dainos, kuri tęsia tėvų meilės teatrui tradiciją kaip muzikinio teatro režisierė). „Pirmas ir svarbiausias žodis V. Adamkevičiaus klasėje buvo „kvėpavimas“ (Z. Paulauskas, Vokalo problemos. – Literatūra ir menas, 1968 07 06). Jis gerai žinojo, kokie pavojai slypi jauno dainininko kelyje, pats buvo susidūręs su tam tikromis tembro susiaurėjimo, skambesio problemomis, tad galėjo daug ką patarti. Ir dar: „aš nelaikau dainininku to, kuris nesupranta muzikos, nors ir dievišką balsą turėtų“ (iš pokalbio su V. Adamkevičiumi). Šią trumpą apybraižą norėčiau baigti vienu Valentino Adamkevičiaus gyvenimo epizodu, kurį labai gražiai įamžino lietuvių rašytojas Kazys Saja, su grupe menininkų turistų keliavęs po Rumuniją ir tuometinę Jugoslaviją. Štai kaip Saja prisiminė tą kelionę: „Prisipažinsiu, aš truputį nusiminiau. Arčiau pažįstamų solistų neturėjau ir buvau įsitikinęs, kad patetiškas, muziejinėm aukštuomenės manierom persisunkęs operos menas yra giliai įspaudęs savo barokinį antspaudą ir didiesiems solistams. <...> Kuklus susigūžęs literatūros klasikas šalia solisto atrodo kaip žvirblelis greta dailaus ir gražiai išsilaižiusio katino.

Arba kaip ta bakūžė samanota šalia Vilniaus varpinės...

Nieko nepapūsi, – galvodavau sau, – į bet kokią tupyklą varpų neįkelsi, o dainininkai – tai žmonės, kurių krūtinėse sukabinti varpai. Ta kelionė mane dar kartą pamokė, kad G. Verdi „ Otelas“

Valentinas Adamkevičius – Otelas

negalima vertinti žmogaus pagal jo grupinį požymį – rasę, tautybę, profesiją ar įsitikinimus. Žmogaus žmogiškumas dar niekada nėra sutilpęs į jokius rūšiuotojų rėmus. <...> Iš tos teatralų kelionės <...> aš mieliausiai prisimenu kaip tik tą stotingą operos solistą. Kiekviena turistinė grupė turi savo piemenį, savo vadovą, kartais vadinamą galva, o mūsų margas teatralų būrys turėjo ir savo širdį – maestro Valentiną... Kai mes dar nepažindami vieni kitų sėdėjom didžiuliam autobuse ir, užsisklendę savyje, dairėmės į svetimus laukus ir pakeles, Valentinas išėjo į priekį, kad visi matytų, ir tarė skambiu tenoru: „Kolegos. Ko čia mes murksom nosis nukabinę? Juk esame teatralai, artistai, jei neklystu... Susipažinimui kiekvienas – po dainelę...“ Ir visai netausodamas balso kaip daugelis solistų, jis uždainavo „Pasvarcyk, antela“, paskui „O sole mio“ ir pagaliau ariją iš operos. Kelionėje išvargę veidai pragiedrėjo, žmonės atgijo, ėmė šypsotis vieni kitiems ir drąsino tuos, kurie galėjo pratęsti improvizuotą koncertą. Taip mūsų autobusas pavirto keliaujančia filharmonija <...>. To žmogaus siela, atrodė, nuolat budi ir žiūri – gal kam ko nors prireikė, gal skauda, gal nuskriaudė kas ar šiaip sau liūdna pasidarė. <...> Kelionės pabaigoje aš jį jau lyginau nebe su varpine, o su jaukia šventykla, kur skamba muzika ir negęsta amžinoji ugnelė“ (K. Saja. Velnio mazgas. – Literatūra ir menas, 1982 02 20).

Tikras scenos džentelmenas, fanatiškai mylėjęs teatrą, išėjo netikėtai, vos sulaukęs savo 50-mečio. Tada sveikindamas jubiliatą Virgilijus Noreika įspėjo: „Jeigu Valentinas Adamkevičius paliktų teatrą, pusę operų reiktų išbraukti iš repertuaro“...

Dar jaunystėje Valentinas sakė: „Aš niekad nenorėjau ir nenoriu eiti aplinkiniais keliais ir tuo labiau teatre. Visad eisiu tiesiai, atvirai ir drąsiai. Mano darbas, mano meilė teatrui – operai tokia didelė, kad jinai visad man padės laimėti.“ Ši besąlygiška meilė iš tiesų įprasmino legendinio menininko gyvenimą. n

Muzikos barai / 7

Kronika IN MEMORIAM: Mišios už taiką

Sausio 12 d. Šv. Jonų bažnyčioje įvyko Laisvės gynėjų dienai skirtas koncertas, kuriame skambėjo Karlo Jenkinso kūrinys „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“, sukurtas Kosovo karo aukoms atminti. Jis buvo atliekamas kartu su R. Cucuzzos specialiai sukurtomis vaizdo projekcijomis „Ginkluotas žmogus“. Koncerto pradžioje tradiciškai nuskambėjo ir sausio 13-osios įvykių įkvėptas Alfredo Schnittke´s kūrinys „Sutartinės“.

Kalba Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas

Valstybinės reikšmės renginys šiemet, kaip ir kiekvienais metais, sulaukė išskirtinio visuomenės dėmesio, originali meninė programa prasmingai prisidėjo prie tautos atminimo saugojimo ir vertybių puoselėjimo, kas ypač svarbu šiandienos pasaulinių įvykių kontekste.

Koncerte dalyvavo valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas A. Dambrauskas), berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (meno vadovas ir dirigentas R. Adomaitis), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas V. Miškinis), Lietuvos kamerinis orkestras (vadovas S. Krylovas), Lietuvos kariuomenės orkestras (vadovas E. Ališauskas), solistė Ieva Prudnikovaitė ir Abdullah Belge, kuris atliko musulmonų mečetės tarnautojo muedzino maldą, dirigavo Lietuvos kariuomenės orkestro dirigentas Dainius Pavilionis.

Skaidrios harmonijos, dinamiški, žmonijai aktualias idėjas skelbiantys K. Jenkinso kūriniai paliečia melomanų ir eilinių klausytojų širdis. Mišios „Ginkluotas žmogus“ paremtos Renesanso epochos dainos „L’homme armé“ („Ginkluotas žmogus“) tema.

Dirigavo Lietuvos kariuomenės orkestro dirigentas Dainius Pavilionis. Abdullah Belge atliko musulmonų mečetės tarnautojo muedzino maldą

Muzikos barai / 8

Atsigręžęs į karais paženklintus žmonijos istorijos tarpsnius, britų kompozitorius per muziką siekė įvertinti jų padarinius, ragina puoselėti viltį, kad naujasis tūkstantmetis bus taikos, o ne karo epocha.

Kūrinyje susipina tradicinės mišių dalys, liturginiai bei bibliniai tekstai, įvairių laikotarpių anglų poetų ir rašytojų tekstai, musulmonų malda, citatos iš „Mahabharatos“, mintys apie Hirosimos tragediją ir daug kitų epizodų. Tradiciškai kūrinį lydi kino režisieriaus H. Oweno dokumentinis filmas „Ginkluotas žmogus“, sukurtas 2007 metais. „Šis filmas atliepia ir palydi mišių tekstais perteikiamus apmąstymus: agresija, karo nuojautos, kariniai konfliktai ir jų padariniai, pagaliau šviesesnės ateities viltys“, – pristatydamas dokumentinį filmą sakė K. Jenkinsas. „Ginkluoto žmogaus“ atsiradimo istorija siekia 2000-uosius, kai K. Jenkinsas iš Nacionalinio ginklų muziejaus Londone gavo užsakymą parašyti kūrinį, skirtą

Kosovo karo (1999) aukoms atminti. NATO bombardavo Serbiją, siekdama jos pajėgas išvyti iš Kosovo. Šis karinis konfliktas palietė apie milijoną islamą išpažįstančių gyventojų.

Antikarinės tematikos kūrinys pirmą kartą atliktas 2000 m. balandžio 25 d. Itin iškalbinga pirmosios kompaktinės plokštelės išleidimo data: tai buvo diena prieš pat islamo ekstremistų atakas Niujorke 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Taigi turime dar vieną kompozitoriaus meninės intuicijos atvejį...

K. Jenkinso „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“ parašytas lotynų, anglų ir prancūzų kalbomis.

Mišias sudaro 13 dalių, kai kurios vadindamas tradicinių katalikiškų mišių dalių pavadinimais. Tačiau mišias kompozitorius paįvairina tekstais iš skirtingų religijų, įvairių istorinių šaltinių. Remtasi krikščionių Šventuoju Raštu, musulmonų maldomis, epu „Mahabharata“, kuris sanskritu parašytais mitais ir pasakėčiomis perteikia hinduizmą. Mišias jungia pirmoje

ir paskutinėje dalyse girdima Renesanso laikotarpio pasaulietinė daina „Ginkluotas žmogus“. Tam tikros emocinės įtampos suteikia ir karinės tematikos tekstai iš anglų rašytojų kūrybos, japonų poeto Sankichi Toge eilių fragmentai. Šis kūrėjas pats išgyveno Hirosimos tragediją, 1953 m. mirė nuo leukemijos.

Dokumentinio filmo kadruose – įvairių laikų konfliktai, žmonų ir motinų į karo lauką išlydimi kariai, pasirengimas kovai, konflikto pasekmės. Viltinga kūrinio pabaiga apie šviesią ateitį, taikos epochą: „Viešpatie, nušluostyk mūsų ašaras ir nebeleisk mums daugiau to patirti – nei liūdesio, nei skausmo…“ Visiškas garso ir vaizdo sinchroniškumas, tempo tikslumas – sunkiausi uždaviniai, tenkantys dirigentui. Dainius Pavilionis, jau dirigavęs šį kūrinį Klaipėdoje, demonstravo aukščiausio lygio meistriškumą, ne tik tiksliai valdydamas kūrinio eigą, bet ir uždegdamas kelių šimtų atlikėjų kolektyvą. Nuo pirmųjų „Sutartinės“ akimirkų iki paskutinio mišių akordo bažnyčioje vyravo pakili susikaupimo atmosfera.

Solistė Ieva Prudnikovaitė

Nors kompozitorius labai mažai muzikos skyrė solistei, sunku būtų įsivaizduoti, kad kas kitas taip stilingai, tokiu balso tembru, atitinkančiu išvaizdos rimtį ir grožį, atliktų šią partiją taip, kaip ją atliko Ieva Prudnikovaitė.

Nuskambėjus paskutiniams garsams, žmonės plojimais ilgai dėkojo atlikėjams ir neskubėjo skirstytis. Tai buvo kaip reta iškilus renginys.

MB inf.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai

2015 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas – už fundamentalius XX amžiaus lietuvių muzikos tyrimus, ir Leopoldas Digrys – už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą. „Nieko aukštesnio už Nacionalinę kultūros ir meno premiją mūsų valstybėje nėra – aukščiau gali būti tiktai amžinybė.

Kalbame apie labai kūrybingus ir nuolat kuriančius žmones, kurie kurs ir toliau. Suvokiame, kad menininkai ir kultūros žmonės yra Lietuvos kūrybinė laboratorija, atverianti mums galimas mūsų valstybės, kultūros ateities trajektorijas“, – sakė Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas filosofas Leonidas Donskis.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją, kuriai vadovauja Leonidas Donskis, sudaro kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė urbanistė, architektūrologė Jūratė Jurevičienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų per pastaruosius 7 metus sukurtus kūrinius, taip pat už ilgametį kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.

Kasmet skiriamos ne daugiau kaip 6 premijos. Kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio.

Nacionalinės premijos laureatai skelbiami gruodžio mėnesį, premijas Lietuvos Respublikos Prezidentė jiems įteiks Vasario 16-osios proga.

MB inf.

Apdovanoti kultūros mecenatai Sausio 29 dieną Vilniuje antrus metus iš eilės apdovanoti Lietuvos metų kultūros mecenatai. Šio apdovanojimo sumanytojas kultūros ministras Šarūnas Birutis teigia, kad apdovanojimu išreiškiama padėka labiausiai prie kultūros sklaidos prisidėjusiems verslininkams. „Kultūros ir verslo bendradarbiavimas – abipusiškai naudingi santykiai, kurie užtikrina tvarų valstybės augimą, gerina socialinio ir ekonominio vystymosi sąlygas. Todėl aš ypač vertinu kultūros lauko globą ir dėkoju visiems, kurie negaili nei laiko, nei lėšų, kad menas ir kūryba žengtų pirmyn. Kūryba – Dievo duotybė, o žmogaus priedermė šią duotybę saugoti“, – sakė Š.

Birutis.

Metų kultūros mecenatų ženklai trims verslininkams įteikti dienraščio „Verslo žinios“ renginyje „Metų gazelė“.

Stebint 800 verslininkų, susirinkusių iš visos Lietuvos, už einamaisiais kalendoriniais metais suteiktą paramą jauniesiems menininkams (nuo 18 iki 35 metų) apdovanotas Gediminas Kuprevičius. Jį rekomendavo VšĮ „Klasika”, Tarptautinis vasaros muzikos festivalis „Vivace Vilnius“, prof. Algirdas Vizgirda, režisierius ir prodiuseris Justinas Krisiūnas, Tomas Maknickas, Romualdas ir Sigita Gražiniai, Gintaras ir Loreta Ščerbavičiai, kompozitorius Algirdas Klova.

Mecenatas rėmė didelius meno, kultūros projektus, tarp jų 3 tarptautinius M. K. Čiurlionio muzikos festivalius Palangoje ir Vilniuje, tarptautinį vasaros muzikos festivalį „Vivace Vilnius“, CD, DVD leidybą, Lietuvos muzikų koncertines išvykas į užsienį, ansamblio „Musica Humana“ veiklą, filmų kūrimą. Su G. Kuprevičiaus pagalba didelis būrys jaunų Lietuvos menininkų tobulinosi meistriškumo kursuose, garbingai atstovavo Lietuvai tarptautiniuose konkursuose, gavo galimybę studijuoti geriausiose pasaulio mokyklose.

Mecenatas lėšų skiria ir per 2013 m. įkurtą fondą „Gerasis ruonis“, remiantį jaunuosius muzikos talentus, ir kaip privatus asmuo.

Už suteiktą paramą Lietuvoje vykdytiems kultūros edukacijos projektams apdovanojimas įteiktas draudimo bendrovei „BTA Baltic Insurance Company“. Įmonę rekomendavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos dailės muziejus. „BTA Baltic Insurance Company“ savo lėšomis draudė didelės vertės Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos Didžio-

sios Kunigaikštystės valdovų rūmų parodas. Ši įmonė perėmė valstybės įsipareigojimus, nes anksčiau brangūs muziejiniai projektai būdavo draudžiami Vyriausybės nutarimu, o tai gana sudėtingas ir ilgas procesas, be to, valstybės garantą gaudavo anaiptol ne visi projektai.

Už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą ženklas įteiktas verslininkui Rimantui Cibauskui. Jį rekomendavo Ievos Simonaitytės Klaipėdos apskrities viešoji ir Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji bibliotekos. Verslininkas rėmė Vakarų Lietuvos bibliotekas, knygų leidybą, teatrinę veiklą, konkursus ir festivalius, Lietuvos jūrų muziejų, paminklų kūrimą ir priežiūrą.

Valdovų rūmuose kultūros ministras susitiko su šalies verslo ir kultūros atstovais, 2014 ir 2015 m. kultūros mecenato ženklais apdovanotais verslininkais, kalbėjosi apie mecenatystės skatinimą šalyje ir kultūros puoselėjimą, kūrybinių industrijų plėtrą, jaunųjų talentų skatinimą ir kitokią kultūros renginių globą.

Kandidatus ženklams gauti kultūros ministrui gali siūlyti juridiniai ir fiziniai asmenys, įgyvendinantys kultūros ir meno projektus Lietuvoje. Kandidatus vertina komisija, kurią sudaro valstybės tarnautojai, verslo bei kultūros atstovai.

MB inf.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis su apdovanotais Lietuvos metų kultūros mecenatais verslininku Rimantu Cibausku ir draudimo bendrovės „BTA Baltic Insurance Company“ vadovu Tadeušu Podvorskiu

Muzikos barai / 9

Kronika „Pasaulio sutvėrimas“ M. K. Čiurlionio 140-mečiui

Praėjusių metų gruodžio 5-oji Nacionalinėje filharmonijoje – diena, kuri muzikos mylėtojams atnešė nemažai staigmenų. Pirmiausia turiu galvoj pradžioje skambėjusį neilgą kūrinį – Andrzejaus Panufniko „Tragiškąją uvertiūrą“. 1941 metais Varšuvoje parašyta uvertiūra turėjo išreikšti kompozitoriaus sunkių karo metų išgyvenimus ir nuotaikas.

Per 1944 metų Varšuvos sukilimą jis prarado trisdešimties metų rankraščius, bet uvertiūra buvo paskutinis opusas, pasak Panufniko, įsirėžęs į sąmonę, todėl po karo ją atkūrė ir paskyrė broliui, „narsiam Lenkijos pogrindinės armijos kovotojui“, žuvusiam per minėtą tragišką sukilimą. Tačiau jei nežinotum kūrinio paskirties, to tragizmo ar ypatingo dramatizmo, išskyrus pabaigą, daug čia neaptiktum, veikiau skaidrų liūdesį, išreikštą dominuojančiu prislopintu pizzicato štrichu, lėta antrąja ilgų natų tema.

Ingridos Armonaitės griežiamas Igorio Stravinskio koncertas smuikui ir orkestrui „Concerto in Do“ („Bazelio“, 1931 m.) sugrąžino į tokį laikotarpį ir stilistiką, kurie reikalauja ypatingo kruopštumo, įsijautimo ir jautrumo, kartu tam tikro masto, kad žvėriškai sunki partitūra neatrodytų neaprėpiama, o estetine prasme – nebeaktuali. Neoklasicistinę kompoziciją solistė atliko su jai būdingu susikaupimu, sodriu, šiltu tonu įvedė į oazę – lėtąją Arioso dalį, o trys judraus tempo dalys (Toccata, kitas Arioso ir finalinė Capriccio) nuskambėjo ryžtingai, vyriškai.

Tokia muzikos kalba smuikininkei regimai artima, ji yra puikiai perpratusi I. Stravinskio prasmių lauką. I. Armonaitė gražiai sutarė su orkestru, su Modesto Pitrėno mostu; dirigentas iš orkestro išgavo spalvingus, lengvus, judrius tonus.

Nekantriai laukta antrosios koncerto dalies, kurioje pirmą kartą skambėjo M. K. Čiurlionio poemos „Pasaulio sutvėrimas“ Arvydo Malcio versija. Kompozitorius iš dviejų valandų trukmės M. K. Čiurlionio rankraščio užuo-

Muzikos barai / 10

pradėjo operą. Į „Pasaulio sutvėrimą“ įtraukti 1907-ųjų preliudai, įterpta septintų–dešimtų metų kūrinių užuominų. Kai dešimtais metais Sofija parveža Čiurlionį iš Peterburgo į Druskininkus, jis, mėgindamas įveikti savo negalią, rašo, tęsia klajonę savo atsiminimų labirintais. Parašo daugiau nei dvi valandas muzikos – praktiškai viską.

Man tuos kūrinius išgirsti orkestrinėmis spalvomis yra dideModestas Pitrėnas, Rokas Zubovas ir Arvydas Malcys

minų, citatų ir... tuščių taktų, paverstų klavyru, „pasaulį sukūrė“ per 57 minutes... Daug triūso įdėjo pianistas Rokas Zubovas, įgarsinęs klavyrą fortepijonu ir kaip ekspertas padėjęs susiorientuoti „pirmykštėje muzikos kosmoso plazmoje“. Intrigavo pradžia, radimosi momentas, gražiai skambėjo valsas, mazurkos – šokių epizodai, išjudinę gana statišką kontrastingų vaizdų virtinę. Gerai atpažįstamos fortepijoninės pjesės, perteiktos orkestro, skambėjo minkštai, erdviškai, nusidažė nematytomis spalvomis, juolab kad instrumentuotė – meistriška. Į šį kūrinį įdėta labai daug darbo dorojantis su rizikinga, ne kiekvienam pasiduodančia, sudėtinga Čiurlionio „laboratorija“, jo nestandartiška rašymo maniera, tonacijomis, minties plėtojimu, vizijomis ir neužbaigimais... Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad rezultatas nepranoko įdėtų pastangų ir lūkesčių, nes gana konservatyviai eksponuojama gerai žinoma Čiurlionio muzikinė medžiaga, tarsi iš pagarbos mūsų genijui bijant sugriauti trapų vidinį mechanizmą. Ir reikia pasakyti – teisinga nuostata.

Kiek panašių (retų) eksperimentų, didelių užmojų teko girdėti, susidarė įspūdis, kad Čiurlionio dvasia ir materija niekaip nepasiduoda ne jo rango kūrėjų prisilietimui... Tačiau kaip pagarbi duoklė jo 140-mečiui šis naujasis orkestro spalvomis suskambėjęs „Pasaulio sutvėrimas“, ypač Čiurlionio dar negirdėjusiems, tikslą atitiko ir ateityje gali būti kūrybingai panaudotas.

Rokas Zubovas po koncerto sakė: „1907 metais Čiurlionis pradėjo rašyti simfoninę poemą „Pasaulio sutvėrimas“. Rankraš-

M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Pasaulio sutvėrimas“ rankraščio faksimilės

čio pradžioje lenkiškai parašyta: „1907, kovo 15, simfoninė poema „Pasaulio sutvėrimas“, mano Devdorakėliui“. Trukmė – apie 16 minučių. Iš to, kas šiandien girdėta, tai maždaug pirmosios 10–12 minučių. Istoriškai mąstant, jis parašė simfoninę poemą „Miške“ per 12 dienų, o orkestravo pusę metų; „Jūrą“ – trejus metus, taigi 90 procentų laiko užima orkestravimas. Tuo metu jis dirba viską. Matyt, jis suformavo įžanginę idėją, bet rašė kitką – kitą simfoninį kūrinį,

lė laimė. Čiurlionis, kai pradeda rašyti simfoninius kūrinius, visą gyvenimą nori studijuoti orkestruotę. Visą laiką galvoja orkestriškai, bet niekada neturi nei laiko, nei galimybių prie to prisėsti.

O dabar štai atsirado adekvatus orkestruotojas, kuris tą muziką pažadino, nes iki šiol tokio gero rezultato nebūdavo. Klausydamasis pagaudavau save, kad ta orkestruotė tikrai panaši į Čiurlionio arba bent jau į XX a. pradžios orkestruotę – tikrą, su visu variu, pilną. Arvydas išdrįso prirašyti

savo papildomų faktūrinių balsų, pažaisti tembrais, išplėsti orkestruotę, kiek įmanoma. Dėl to esu laimingas.

Per repeticijas galvojau, jog reikia judesio ir scenografijos iš Čiurlionio paveikslų, kad kelionė per istoriją ir laiką atgytų. Įsivaizduoju šį kūrinį kaip valandos trukmės vienaveiksmį repertuarinį baletą. Čia daug šokių elementų, pavyzdžiui, antros dalies 5 minučių valsas galėtų būti kaip atskiras numeris, pavadintas „Čiurlionio valsu“; arba trečios dalies kanoninės variacijos. Labai graži orkestruotė, galinti tapti puošniu Naujųjų metų akcentu. “ Kalbiname šio didelio ir sudėtingo projekto svarbiausią įgyvendintoją kompozitorių Arvydą Malcį.

– Kokia „Pasaulio sutvėrimo“ idėja? Ką ketino sukurti Čiurlionis ir ką pats ketinai padaryti su ta idėja?

– M. K. Čiurlionio originalas – knyga pageltusiais penklinių lapais. Joje sužymėti apie du tūkstančiai taktų. Ir sunkiai įskaitomų, ir nelygios rašysenos, galbūt ilgai keliaujant... Yra puslapių, kur tik subraukyti taktai, tačiau užrašyti

natų nespėta. Matyt, žinodamas, kas šioje vietoje skambės, Čiurlionis tai paliko ateičiai. Rankraštyje nėra nė vieno dinamikos ženklo, tempo, štricho, ne visur sudėti tonaciniai ženklai...

Man sunku pasakyti, kokią idėją turėjo Čiurlionis kurdamas tokį muzikinį audinį. Manau, kad pagal kūrinio apimtį jis norėjo kažko didingo, kažko nepaprasto...

Tai užgimimas ir ėjimas per gyvenimą, per pasaulį iš tamsos į šviesą...

Turbūt kaip ir savo tapyboje jis norėjo papasakoti daug istorijų, išgyvenimų, džiaugsmų ir nusivylimų, atradimų ir praradimų... Čia girdėti ir gamtos epizodai, audra, upelio čiurlenimas, gamtos pabudimas, paukštelių čiulbėjimas.

Ir pokylio valsai, mazurka, svajojančių porų romansai, noktiurnai, atliekami miestų salonuose. Ir laidotuvių eisena, lietuvių liaudies raudos, vokiški kanonai, austriški menuetai. Tikiuosi, kad klausytojui bus įdomu atrasti ir pažinti šiek tiek kitokį Čiurlionį... Čiurlionis rašė broliui norėjęs nutapyti 100 paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Tačiau spėjo nutapyti tik 13...

– Kiek Tavo rankos pridėta prie struktūros, prie atrankos, kiek yra originalios Tavo medžiagos?

– Man labai padėjo Rokas Zubovas, kuris yra Čiurlionio kūrybos specialistas. Su Jo priežiūra pirmame etape kompiuteriu

buvo surinktas visas klavyro tekstas, kurį sudarė apie 2000 taktų.

Tai ne šiaip surinktas tekstas – buvo iššifruotos ir nustatytos tonacijos, tempas, metras, štrichai.

Antrame etape Rokas įgrojo visą medžiagą. Taip susidarė apie dvi valandas muzikos. Trečiame etape atrinkau charakteringiausius ir išbaigčiausius kūrinio numerius.

Be abejo, yra mano korektūrų ir intarpų, jungiamųjų epizodų.

Esu daug prisidėjęs prie pradžios ir pabaigos epizodų. Tai, manau, buvo būtina, kad pajustume tą tamsą pradžioje ir šviesą pabaigoje... Kai kurie numeriai yra išplėtoti, kai kur prirašyti kontrapunktai, kad muzikinė medžiaga būtų tinkama orkestrui.

Dauguma pasirinktų štrichų diktavo atlikimo logiką, kuri, be abejo, griežiant orkestrui skiriasi nuo atlikimo fortepijonu.

Nuo kiekvienam epizodui pasirinkto štricho priklauso jo charakteris, nuotaika, todėl tai buvo gludinama iki paskutinės akimirkos, man labai padėjo maestro Modesto Pitrėno patarimai. Kai kur išplėtotas vystymas, dėl to tie muzikiniai numeriai padvigubėja, tačiau įgauna dramatizmo, išbaigtumo, koncertiškumo...

Daugelyje vietų prirašyti sujungimai, kad nesijaustų perėjimas iš vieno numerio į kitą. Tačiau visi papildymai ir patobulinimai atlikti ta pačia Čiurlionio stilistika, ir klausytojas to nepajaus.

Yra nemažai tonacinių pakitimų. M. K. Čiurlionis mėgo tonacijas su daug ženklų. Aš jas supaprastinau, pavyzdžiui, Fis-dur padarydamas F-dur, nes orkestras turi savo tonacijų specifiką, pagaliau tai atsilieptų orkestro tonacijai (unisonams) ir muzikinės medžiagos įsisavinimo tempams.

Kadangi užrašymas buvo skirtas fortepijonui, natų ilgio ir ritmikos taktuotė buvo pakankamai laisva, juk vienas atlikėjas gali laisvai groti ir rubato, ir ritmizuotas sekvencijas esant įvairiam metro užrašymui, pavyzdžiui, 12/4. Tačiau rašant orkestrui viskas turi būti griežta ir aišku, kad šimto žmonių kolektyvui nekiltų keblumų, neaiškumų, net dvejonių traktuojant metro užrašymą.

Todėl tokius taktus teko suskaidyti į keturis taktus po 3/4.

Yra nemažai ritmo užrašymo pakeitimų. Užrašymas, tinkantis fortepijonui, nebūtinai tinka orkestrui. Orkestras nuo kūrinio pradžios iki pabaigos turi visą laiką turėti pulso pojūtį. Jeigu natose, jų ritminiame išdėstyme tas pojūtis neatsispindės, gali nepadėti ir dirigentas... Aš du epizodus esu palikęs su fortepijoniniu ritmo užrašymu, tikėjausi pabaigoje prie jų sugrįžti, tačiau nebespėjau...Todėl kai atliekami tie epizodai, mintyse smerkiu save ir žinau, ką tada apie mane galvoja orkestro muzikantai...

– Kas gelbėjo įgyvendinant šį sumanymą?

– Tikėjimas, kad „Pasaulio sutvėrimas“ kam nors bus įdomus, kad klausytojas atras naują Čiurlionį, pagaliau, kad šis darbas paskatins labiau domėtis lietuviška muzika, jos palikimu.

Prie kūrinio gimimo daugiausia prisidėjo maestro Modestas Pitrėnas. Jo užsidegimas, susidomėjimas, profesionalus ir atsakingas požiūris į partitūrą leido klausytojams išgirsti visa tai, kas joje surašyta. Paskutinius štrichus ir niuansus, dinamiką ir tempą jau siūlė maestro, tvirtai paėmęs šią partitūrą į savo rankas ir širdį.

Jo muzikinė klausa ir jautrumas, stiliaus suvokimas ir atsakomybė suteikė kūriniui gyvybės ir prasmės.

– Ar sudėtinga buvo instrumentuoti tiek daug rankraščio mozaikos gabalų, sudėti juos į vieną ilgą kūrinį?

– Kai tiki tuo, ką darai, tada visa kita nesvarbu...

Kadangi esu susipažinęs su M. K. Čiurlionio epochos orkestruote, laikiausi tos epochos stilistikos. Orkestro sudėtis mažai pakitusi nuo Čiurlionio „Jūros“.

Ten šešios valtornos, čia – keturios, ten keturi trimitai – čia trys. „Jūroje“ vargonai, čia – fortepijonas. Kadangi Čiurlionio klavyre daug žemų registrų, naudoju du bosinius klarnetus. „Jūroje“ mušamieji – timpanai, būgnelis, lėkštės, varpeliai. „Pasaulio sutvėrimą“ dar papildo didysis būgnas, gongas, trikampis, varpai.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 11

Kronika LMTA dueto Pergalė Berlyne

„Gerbk dainas! Jos neša gėrį“ – ši iškilaus vokiečių poeto Johanno Wolfgango von Goethe´s citata tapo tarptautinio Paulos Salomon-Lindberg Lied konkurso (Paula-Salomon-Lindberg Wettbewerb Das Lied 2015), vykusio Berlyne spalio 6–10 dienomis, moto.

Konkursas vyksta nuo 1989 metų, jo iniciatorė buvo žymi vokiečių dainininkė Paula Salomon- Lindberg. XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje ji studijavo dainavimą Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje, profesorių Ochso ir Raatzo-Brockmano klasėse. Pelniusi tarptautinį pripažinimą dainininkė koncertavo visame pasaulyje. 1933 m. nacistiniam režimui pradėjus žydų persekiojimą, jai buvo uždrausta koncertuoti Vokietijoje. Iki 1939 m. Paula Salomon-Lindberg dirbo Vokietijos žydų kultūros sąjungoje, vėliau emigravo į Amsterdamą, buvo internuota ir išvežta į Vesterborko koncentracijos stovyklą. Drauge su vyru jai pavyko pabėgti į pietų Olandiją, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime. Iki 1980 m. Paula Salomon-Lindberg dėstė dainavimą Zalcburge. Mirė 2000 m. Amsterdame.

Pirmą kartą konkurse dalyvavo duetas iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – Vera Talerko (sopranas) ir Gintarė Macijauskaitė (fortepijonas). Jų pasirodymas buvo labai sėkmingas – merginos pelnė nugalėtojų laurus. Konkursui duetą parengė LMTA docentė Asta Krikščiūnaitė ir profesorė Irena UssArmonienė.

Vera Talerko studijuoja LMTA II magistrantūros kurse doc. Astos Krikščiūnaitės solinio ir kamerinio dainavimo klasėse. Atlikėja sėkmingai derina operinį ir kamerinį žanrus. Ji aktyviai bendradarbiauja su Vilniaus miesto opera (Vilnius City Opera), dainavo E. Humperdincko operoje „Jonas ir Greta“ ir G. Verdi „Trubadūre“. Kitą sezoną ji pakviesta dainuoti Oslo nacionaliniame operos ir baleto teatre (Norvegija).

Dainininkė yra XVI Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso I premijos laureatė.

Gintarė Macijauskaitė – nacionalinių ir tarptautinių (Čekijoje, Prancūzijoje) pianistų konkursų laureatė.

Ji pelnė apdovanojimus tarptautiniuose kamerinių ansamblių konkursuose Rygoje (Grand Prix) ir Klaipėdoje (I vieta), ne viename koncertmeisterių konkurse. Gintarė baigė bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, akompanimentą studijavo prof. Irenos Uss-Armonienės klasėje. Šiuo metu atlikėja tęsia studijas Paryžiaus Alfredo Cortot konservatorijoje prof. Guiglos Katsaravos klasėje.

Atlikėjos jau turi nemažą bendro kūrybinio darbo patirtį, yra parengusios pluoštą kamerinės vokalinės muzikos kūrinių. Ypač glaudžiai duetas bendradarbiauja nuo 2013 m. Vilniuje vykusio tarptautinio projekto „European Lied Forum“. Gruodžio mėnesį duetas koncertavo Romoje.

Paulos Salomon-Lindberg konkurso dalyviai dainininkai ir pianistai buvo vertinami atskirose kategorijose. Paskirtos premijos trims geriausiems dainininkams ir specialioji premija (Sonderpreis) geriausiam pianistui. Konkurse varžėsi kameriniai vokaliniai duetai, atstovaujantys 21 aukštajai muzikos mokyklai iš 8 Europos šalių: Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Estijos ir Lietuvos.

Dainininkų kategorijoje I vieta nebuvo paskirta, konkurso nugalėtoja pripažinta II vietą laimėjusi Vera Talerko. Pianistų kategorijoje geriausia pripažinta ir specialiąją premiją pelnė Gintarė Macijauskaitė.

Konkurso dalyvius vertino kompetentinga tarptautinė komisija: Wolfgangas Holzmairas (Zalcburgo „Mozarteumo“ universiteto Dainavimo katedros vedėjas, Zalcburgo vasaros akademijos direktorius), dainavimo profesorės Anna Korondi (Berlyno J. Eislerio aukštoji muzikos mokykla) ir Christiane Iven (Miuncheno aukštoji muzikos mokykla), pianistai prof. Erikas Battaglia (Turino valstybinė Giuseppe Verdi konservatorija) ir prof. Irena Uss-Armonienė (LMTA Koncertmeisterio katedros vedėja). Vertinimo komisijai pirmininkavo Berlyno menų universiteto Lied profesorius pianistas Axelis Bauni. Žiuri darbe taip pat dalyvavo muzikologas Olafas Wilhelmeris, Vokietijos radijo muzikos ir kultūros laidų redaktorius.

Pagal konkurso reglamentą kiekvienas duetas turėjo parengti 20 dainų, iš jų dešimt pagal Goethe´s tekstus (atliekamos originalo kalba) ir dešimt XX ir XXI amžiaus įvairių šalių kompozitorių dainų. Pirmoje dainų grupėje dominavo XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje sukurtos dainos, o antroje daugiausia buvo šiuolaikinių kūrinių. Konkursas vyko dviem turais, kiekviename jų dalyviai turėjo atlikti po 6–7 dainas, kurias komisija atrinkdavo ir paskelbdavo valandą iki dalyvių pasirodymo. Tai tapo dideliu iššūkiu visiems atlikėjams.

Veros Talerko ir Gintarės Macijauskaitės konkurso programa buvo labai įvairi: pagal Goethe´s tekstus sukurtos C. Loewe´s, R. Schumanno, H. Wolfo, N. Medtnerio, F. Liszto dainos, taip pat A. Schönbergo, Ch. T. Griffeso, A. Muno, W. Cho, D. Argento, D. Šostakovičiaus, A. Gavrilino kūriniai. Buvo atliktos lietuvių kompozitorių V. Barkausko, G. Kuprevičiaus, J. Indros dainos.

Pabrėžtinas labai aukštas konkurso dalyvių pasirengimo lygis, stilistinis išprusimas, kalbų fonetikos valdymas, tačiau pasigesta meninės individualybės, savito kūrybinio braižo, emocinės brandos. Visais šiais bruožais ryškiai išsiskyrė duetas iš Lietuvos.

Linkime atlikėjoms didelės sėkmės siekiant naujų kūrybinių aukštumų!

Irena USS-ARMONIENĖ Vera Talerko (sopranas), profesorė Irena Uss-Armonienė ir Gintarė Macijauskaitė (fortepijonas)

Muzikos barai / 12

Sėkmės bruožai

Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorės Sabinos Martinaitytės ir koncertmeisterės docentės Audronės Eitmanavičiūtės pedagoginės veiklos 25-metis spalio 17 dieną pažymėtas dideliu ir įspūdingu koncertu Kauno filharmonijos salėje. Gausi ir neabejinga muzikinio jaunuolyno likimams publika išgirdo įvairių žanrų kūrinių koncertą, kuriame dainavo ir profesorė, ir jos studentai, absolventai, magistrantai. Man teko garbė vadovauti koncerto eigai, tad dar kartą įsitikinau – turime unikalią lietuvišką vokalinės mokyklos atmainą, kuri pasižymi keliais bruožais, vertais atskiro aptarimo.

Prof. Sabina Martinaitytė ir koncertmeisterė Audronė Eitmanavičiūtė per tuos 25 pedagoginio darbo sezonus sukūrė vokalistų ugdymo metodiką, leidžiančią bemaž neklystamai parengti jaunuosius dainininkus šiuolaikiniam teatrui ir koncertinei veiklai. Kaip to siekiama? Pirmiausia – atranka, kuri remiasi ne vien nuojautomis, bet ir didžiule praktine abiejų dėstytojų patirtimi. Mažame balse jos girdi galingą, ateityje prasiskleisiantį bosą, o kitam tas mažas balsas gal netrukdys tapti puikiu kameriniu dainininku.

Kitas svarbus ugdymo elementas – aktyvi koncertinė ir konkursinė veikla (beje, reikalaujanti nemažai organizacinio darbo), tampanti neatskiriama studijų dalimi. Konkursai yra tarsi stiprios treniruotės, padedančios įveikti stresą, sėkmės svaigulį ir nesėkmių kartėlį. Ši praktika pasiteisina su kaupu – jubiliejiniame koncerte neteko regėti, kad kas iš studentų jaustų scenos baimę ar po sudainuotos arijos nerastų išėjimo iš scenos.

Trečiasis itin brangintinas prof.

Sabinos Martinaitytės vokalinės mokyklos bruožas – neužsiciklinimas. Jei matyti, kad studentui gali geriau sektis aukštesniam balsui tinkamas repertuaras, nei manyta pradžioje, jo ir imamasi.

Mėginami įvairūs keliai, žiūrima, ar studentas gerai jaučiasi, ar jam patogus diapazonas, ar siūlomų kūrinių stilistika dera su jo galimybėmis. Štai ir ketvirtas

Jubiliejinio koncerto finalas

svarbus bruožas – tinkamo repertuaro parinkimas. Šiais laikais tai ir daugybei puikių pedagogų sunkiai įveikiama sritis. Mano giliu įsitikinimu, šiuolaikinėje muzikos ugdymo filosofijoje neturėtų būti vietos muziejiniams įsitikinimams, kad yra „patogus“ ir „nevokalinis“ repertuaras. Nežinau nė vieno kompozitoriaus, kuris vokalistams specialiai rašytų taip, kad būtų neįmanoma dainuoti.

Gal naujas kūrinys ir šokiruoja, stebina, nerandama techninių ar dar kokių priemonių jam atlikti, tačiau jei prisiminsime muzikos istoriją, tai ir G. Verdi ar G.Puccini muzika skiriasi nuo J.-Ph. Rameau ar F. Händelio operų. Tad kiekviena nauja vokalistų generacija turi atrasti viską, kas buvo iki jos, ir tai, kas gimsta dabar – lygiai su tokia pačia pagarba, kaip ir rodoma tiems, kuriuos ką tik paminėjau. Taigi penktasis bruožas – pagarba šiuolaikinei muzikai. O su tuo – ir stilistikos įvairovė. Ar blogai, jei šiuolaikinis vokalistas įvaldo gausias interpretavimo technikas, geba dainuoti operų, operečių, miuziklų arijas, siekia suvokti oratorinio ir kamerinio dainavimo skirtumus, išmoksta stilingai dainuoti tiek liaudies dainą, tiek ir saikingo džiazo kompoziciją?

Tiesa, yra ir tokia nuomonė, kad kuo siauresnė specializacija, tuo didesni tuose baruose pasiekimai. Gal ir taip. Sutinku, kad barokinės muzikos atlikėjams, jei jie siekia pasaulinių standartų, reikia užmiršti R. Wagnerio

ar P. Čaikovskio arijas. Tačiau visi geriausi baroko ar to paties R. Wagnerio operų atlikėjai puikiai dainuoja ir kitų stilių muziką, nes kuo platesnis profesinis akiratis, tuo smagiau siekti puikių rezultatų ir vienoje kurioje srityje. Taigi, paminėsiu ir šeštąjį bruožą – intelektualumą. Šiuolaikinio muzikanto domėjimasis pasauliu, socialinės misijos suvokimas – tai tik dalis tų rūpesčių, kurie gula ant visų mūsų pečių ir didina mūsų atsakomybę. Ne vien dainuoti ar smuikuoti, ne vien daineles ar operas kurti esame pašaukti, bet ir meno kalbos paslaptimis žmonėms nešti viltį, džiaugsmą, harmonijos pojūtį, perteikti laiko tėkmės grožį.

Neprailgęs vakaras patvirtino mano lūkesčius – į Lietuvos muzikinį gyvenimą iš Kauno ateina nauja, stipri ir įdomi solistų karta. Nemažai jų jau galima išgirsti operos ir muzikiniuose teatruose, koncertų salėse, festivaliuose ir konkursuose, iš kurių jie nepratę grįžti tuščiomis rankomis.

Palinkėkime prof. Sabinos Martinaitytės ir doc. Audronės Eitmanavičiūtės studentams sėkmės, o pačioms dėstytojoms – sveikatos ir energijos, kuria jos taip dosniai dalinasi su darbo nebijančiu jaunimu.

Giedrius KUPREVIČIUS

Jubiliejiniame koncerte dainavo: Kristina Siurbytė – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, yra sukūrusi per 15 vaidmenų. Dainuoja ir vaidina A. Cholinos šokio ir Kauno nacionalinio dramos teatro spektakliuose. Nuolatinė tarptautinių muzikos festivalių „Operetė Kauno pilyje“ dalyvė.

Paruošė daug įdomių koncertinių programų.

Rūta Černiūtė – tarptautinio dainininkų konkurso laureatė, laimėjo stipendiją dalyvauti Floridos (JAV) miuziklų dainavimo kursuose. Dalyvavo aktorinio meistriškumo kursuose Italijoje, Anglijoje. Veda klasikinio dainavimo kursus miuziklų atlikėjams JAV ir Meksikoje.

Simona Radišauskaitė – 3 tarptautinių konkursų laureatė. Dalyvauja įvairiuose miuziklų pastatymuose Lietuvoje.

Andrius Apšega – 19 tarptautinių ir Lietuvos konkursų laureatas, VDU garbės stipendininkas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas. Yra sukūręs 11 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Intensyviai koncertuoja Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Italijoje, Portugalijoje ir kt. Daugelio tarptautinių muzikos festivalių dalyvis. Aktyvus šiuolaikinės lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos propaguotojas.

Egidijus Bavikinas – 4 tarptautinių dainininkų konkursų laureatas, beveik kiekvieną vakarą dainuoja operose, operetėse ir miuzikluose Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Sukūrė apie 20 vaidmenų. Kviečiamas dainuoti Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniuose teatruose. Intensyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Kauno sakralinės muzikos mokyklos dainavimo mokytojas.

Liudas Mikalauskas – 11 tarptautinių konkursų laureatas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas. Dainuoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniuose teatruose. Jau yra sukūręs apie 30 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, gastroliavo Švedijoje, Izraelyje, JAV, Lenkijoje ir kt. Įvairių projektų dalyvis ir vadovas, koncertuoja Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kt. Jo repertuare – per 20 skirtingų epochų ir stilių stambių formų kūrinių vokalinės partijos. Kviečiamas dainuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kitais Nacionalinės filharmonijos kolektyvais, Kauno simfoniniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Šv.

Kristoforo kameriniu orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru, Varšuvos nacionalinės operos simfoniniu orkestru, Poznanės operos teatro simfoniniu orkestru, Silezijos, Sudetų filharmonijų simfoniniais orkestrais. Taip pat koncertuoja su Kauno styginių kvartetu, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, styginių grupėmis „Mettis“, „Bass Arco“, pučiamųjų sekstetu „Brass bravo“. Dainuoja itin daug lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos.

Ieva Goleckytė (2 k. magistrantė) – 7 tarptautinių konkursų laureatė, VDU garbės ir 2015 m. Lietuvos Respublikos prezidentų vardinės stipendijos stipendininkė. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė. Alytaus miesto teatre sukūrė Monikos vaidmenį G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, dainuoja A. Cholinos šokio spektaklyje „Ana Karenina“. Dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje. Koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Portugalijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kt. Dainuoja stambių formų kūrinių (J. S. Bacho „Pasijų pagal „Matą“, Kalėdinės oratorijos) partijas.

Jurgis Jarašius (4 k. bakalaurantas) – 2 tarptautinių konkursų laureatas, 2014 m. gavo vardinę Lietuvos Respublikos prezidentų stipendiją. Sėkmingai koncertuoja Lietuvoje, Portugalijoje ir Italijoje. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainavo F. Wildhorno miuzikluose „Grafas Montekristas“ ir „Karmen“, Alytaus miesto teatre – G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“. Kviečiamas dalyvauti įvairiuose festivaliuose ir projektuose („Didysis muzikos paradas 2015“, Pažaislio muzikos festivalis, šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ ir kt.).

Muzikos barai / 13

„Auksinio disko“ laureatai

Dainuojantis gyvenimas Meilė JANČORIENĖ

Muzikos barai / 14

Nijolė, Vladimiras ir Ieva

Sigito ŠIMKAUS nuotr.

K et u ri ų garsi ų L iet u vos m u zik ų šeima – solistas V ladimiras P r u dnikovas , jo žmona koncertmeiste r ė N ijol ė R alyt ė, j ų d u kra solist ė I eva P r u dnikovai t ė ir jos vyras dirigentas M odestas P itr ėnas – žmo n ės , ja u n u o ankstyvos vaikyst ės žinoj ę, k u ri u o gyvenimo keli u pas u ks .

P ri ėj ę kryžkel ę, jie vado va u davosi vidini u poj ūči u ir neklysdavo – pasi rinkti keliai tikrai b u vo j ų. N elengvas tas ėjimas tikslo link . „K ai dirba me , išspa u džiame iš sav ęs visk ą, – visos šeimos n u o mon ę išsako I eva P r u dni kovait ė, – jeig u ko nors nepadarome , b ūname sa u negailestingi .“ Šis pasakojimas – apie netoli vienas kito besi driekianči u s ket u ris gy venimo keli u s ir apie jais žengiančias talentais ap dovanotas asmenybes .

Vladimiras Prudnikovas – pirmasis ąžuoliukas

Sodriausias Lietuvos bosas, garsus solistas ir vokalo pedagogas profesorius Vladimiras Prudnikovas muziko kelią pradėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Jį, tada dar devynmetį berniuką, vienoje Vilniaus mokyklų rado besikuriančio berniukų choro vadovas Haris Perelšteinas.

Mažasis dainininkas dalyvavo pirmojoje legendinio choro repeticijoje. Vėliau Vladimiras ėmė dainuoti solo, bet ne šiaip vaikiškas daineles, o Mozarto, Schuberto, Schumanno, Saint-Saënso kūrinius. Vladimiro balselis buvo skaidrus ir stiprus, panašus į garsiojo italo Robertino Loreti.

Tais laikais jis įdainavo nemažai plokštelių, jas turi iki šiol. „Ąžuoliuko“ chore V. Prudnikovas įgijo ir muzikinį išsilavinimą: lankė solfedžio pamokas ir net septynerius metus griežė smuiku. Kodėl būtent smuiku? Jis tada kainavo kur kas pigiau nei pianinas, juk brangaus instrumento tėvai neįstengė nupirkti. Gerai skambinti fortepijonu Vladimiras išmoko vėliau, ruošdamasis stoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Kai jaunajam ąžuoliukui sukako 14 metų, jo balsas pradėjo keistis, tad Vladimiras liovėsi dainuoti. Tylėjo dvejus metus. „Labai teisingai padariau, – dabar prisimena dainininkas, – mutacijos metu negalima dainuoti. Ne visi mano draugai tai suprato, net pats choro vadovas buvo kitos nuomonės. Tačiau aš nedainavau.“ Skaidrus ir šviesus Vladimiro diskantas virto sodriu, švelniu bosu. Iš kur toks gražus balsas? Tėvo ar dangaus dovana? Ir vieno, ir kito.

Profesoriaus tėvelis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau mėgo muziką, grojo bajanu ir dainavo bosu, tokiu sodriu ir galingu, kad grindys linguodavo.

Valstybinėje konservatorijoje baigęs prof. Zenono Paulausko klasę, Vladimiras Prudnikovas greitai tapo žinomu solistu. Dainavo pagrindines boso partijas Lietuvos operos ir baleto teatro spektakliuose, buvo kviečiamas į garsiausias užsienio scenas, koncertavo su daugeliu žinomų Lietuvos ir pasaulio dirigentų. Iš karto ir pats pradėjo pedagogo kelią – ėmė dėstyti konservatorijoje.

Dabar Vladimiras Prudnikovas – vienas geriausių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros pedagogų, jo mokiniai dainuoja žymiausiose pasaulio scenose. Profesorius turi didžiulę darbo patirtį ir žino, kaip padėti jauniems talentingiems žmonėms. Tačiau jis norėtų, kad tie, kurie siekia solisto karjeros, labiau saugotų savo pagrindinį instrumentą – balsą.

Klausiu profesoriaus, kaip jį reikia saugoti. Gal tyliau dainuoti? Gal skalauti gerklę ramunėlių arbata? Profesorius nusišypso, ir išgirstu atsakymą: reikia tam tikru metu nedainuoti! „Geriausia būtų, kad į Muzikos akademiją stotų turintys gražų balsą, tačiau dainavimo dar nesimokę jaunuoliai. Žinoma, būtų gerai, jei jie jau būtų įgiję muzikinį išsilavinimą, mokėtų groti instrumentu, turėtų muzikos teorijos žinių.“ Bandau prieštarauti: juk Lietuvoje tiek daug puikių dainininkų, ansamblių, chorų, tiek „Dainų dainelės“ laureatų. Lietuvos muzikos mokyklose dirba daug puikių specialistų...

G. Verdi „Don Karlas“, Ieva su tėčiu, 1994 m.

„Pedagoginį darbą dirbu jau 36 metus ir esu įsitikinęs, kad labai pavojinga mokyti dainuoti dar nesubrendusį jauną žmogų, – sako V. Prudnikovas. – Kai vaikas auga, jo balso stygos taip pat vystosi, formuojasi, todėl negalima jų apkrauti sunkiu fiziniu darbu. Dainuoti choruose, ansambliuose – puiku, tačiau siekiant klasikinės solinės karjeros tai gali būti pražūtinga.“ Klausiu profesoriaus, kiek metų reikia mokytis tam, kuris nori tapti solistu. „Geru solistu galima tapti ne anksčiau kaip po 5–6 mokymosi metų, – atsako, – tik per tiek metų susiformuoja balsas – pagrindinis dainininko instrumentas. Būtinos ir magistro studijos, kurių metu kiekvienas atranda save, sukaupia kūrybinį bagažą, ruošia vaidmenis ir koncertines programas.“ Kokio amžiaus sulaukęs dainininkas paprastai sužiba?

Atsiskleidžia taip, kad ir dėstytojai aikteli: o, čia tai bent! „Dainininkai turėtų pradėti žibėti sulaukę 24–25 metų, o prieš 30-metį jie jau turėtų pradėti dirbti scenoje. Visai kitaip karjerą daro instrumentininkai, jie paprastai atsiskleidžia labai anksti, paauglystėje, būdami 13–15 metų.

Jei tokio amžiaus pianistas ar smuikininkas dar neparodė rezultatų, vargu ar kada nors taps solistu. Laikas greitai

Muzikos barai / 15

Aloyzo STASYČIO nuotr.

„Auksinio disko“ laureatai

Trise prie LNOBT

bėga, mūza atsiliekančiųjų nelaukia. Dainininku netampama per vieną dieną, nieko neįvyksta ir po trumpų meistriškumo kursų.

Kaip jau sakiau, reikia ilgesnio laiko ir kruopštaus, kasdieninio darbo. Dainavimas yra kaip sportas: nesitreniravęs šimto kilogramų štangos nepakelsi, bet jei metus sportuosi ir užsiauginsi raumenis, pakelsi.

Iš pirmakursių negalima reikalauti per daug, pedagogas žino, kaip solistas

turi augti.“ O kaip jis pats šias paslaptis sužinojo? Gal iš knygų ar vyresnių kolegų? „Daug ką perėmiau iš savo dainavimo mokytojo prof. Zenono Paulausko, daug knygų skaičiau, mokiausi ir iš kitų šalių pedagogų. Su jais dažnai susitinkame įvairiuose konkursuose, kalbamės, bendraujame, dalinamės patirtimi. Įsitikinau, kad vieno recepto negali būti, nes kiekvienas dainininkas yra savitas, kiekvieno instrumentas – balsas kitoks. Iš tiesų juk mes visi esame skirtingi, kitokia kiekvieno fizinė sandara, kitoks balso tembras.“ Profesorius V. Prudnikovas, ruošdamas būsimus solistus, kartu su koncertmeistere (ir žmona) prof. Nijole Ralyte Muzikos akademijoje dirba kiekvieną dieną. Studentai ateina vienas po kito, ir kiekvienam pedagogai skiria visą dėmesį. Juk jie visi – tarytum jų vaikai. Sunku būtų net išvardyti, kiek daug garsių V. Prudnikovo klasę baigusių dainininkų šiuo metu dainuoja ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiose pasaulio teatrų scenose.

Nijolė Ralytė: „Koncertmeisteriu dar reikia ir gimti“

Klausiu p. Nijolės, koks buvo jos kelias į muziką. „Užaugau Kintuose, ant Kuršių marių kranto, – prisiminimais grįžta į vaikystę N. Ralytė. – Mano tėvelis Bronislovas Ralys vadovavo chorams ir ansambliams, Juknaičiuose buvo subūręs tuo metu didžiausią Lietuvos chorą. Mama turėjo gražų balsą, dainuodavo meno saviveiklos kolektyvuose.

Girdėdavau ją dainuojančią ir namuose. Tad ir aš dainuodavau ne vaikiškas daineles, o suaugusiųjų repertuarą („Sėsk, brangioji, ant suolelio, pažiūrėk į akeles...“). Tą patį vėliau darė ir mūsų dukrelė – būdama 5 metukų koncerte dainavo Beethoveno „Devintąją simfoniją“ ir boso partijas iš tėvelio repertuaro...

Kaip atsidūriau Vilniuje? Anksčiau M. K. Čiurlionio meno mokyklos pedagogai važiuodavo į Lietuvos rajonus ir, atsirinkę muzikai gabius vaikus, kviesdavo juos mokytis Vilniuje. Mano tėvelis sužinojo, kada tokia atranka vyks Šilutėje, ir nuvedė mane. Egzaminavo pats mokyklos direktorius Dainius Trinkūnas ir mokytoja Vida Krakauskaitė. Antrasis egzaminų turas vyko Vilniuje. Tapau M. K. Čiurlionio meno mokyklos fortepijono specialybės

Muzikos barai / 16

moksleive, gyvenau mokyklos internate. Atsiskirti nuo tėvų buvo labai sunku, bet greitai pripratau – juk kai žinai, kad pasirinkimo nėra, tenka priprasti. Pas tėvus nuvažiuodavau retai, tik per atostogas.

Gyvenimas internate buvo panašus į gyvenimą vaikų kareivinėse. Visko ten buvo, ir gero, ir blogo. Reikėjo derintis prie kitų, laikytis taisyklių ir tvarkos. Kartu vyko ir savotiška kova už būvį. Stebėdama studentus ir dabar matau – kaimo vaikai ir fiziškai, ir psichologiškai tvirtesni už miestiečius. Mokykloje ne tik mokiausi skambinti fortepijonu, kartu su draugėmis lankiau ir chorą, man tai patiko. Kai parvažiuodavau namo atostogų, tėtis sodindavo prie fortepijono ir prašydavo akompanuoti chorams. Tokia buvo pirmoji mano, kaip koncertmeisterės, praktika.“ Ar profesorei niekada nebuvo kilę abejonių dėl profesijos? Juk šešerių metų vaikas pats nesirenka, už jį nusprendžia tėvai. Užaugęs žmogus gali panorėti eiti kitu keliu. „Niekada neabejojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su muzika, – sako N. Ralytė. – Mokykloje mus taip įstatė į vėžes, kad net galvoti nebuvo kada. Bet aš kitokio kelio ir neįsivaizdavau.

Nuo aštuntos klasės mane paėmė mokyti Muzikos akademijos rektorius prof. J. Karnavičius, – tęsia pasakojimą profesorė. – Man pasisekė, juk vėliau ir akademijoje mokiausi pas jį. O koncertmeisterio disciplinos mokė dėstytoja Erika Dineikaitė. Ji matė, kad man sekasi, tad kartą pasiūlė: „Operos studija ieško pianistės, gal norėtum pamėginti?“ Labai norėjau, bet kartu ir bijojau, juk tokios patirties dar neturėjau. Bet nusprendžiau pabandyti – o gal pavyks? Pradžioje buvo sunku, tačiau gana greitai pradėjau suprasti, ko iš manęs norima. Būtent darbas operos studijoje su žymiausiais to meto dirigentais padėjo pagrindą mano profesijos suvokimui. Išmokti būti koncertmeisteriu galima, bet, manau, tam reikia turėti ir gamtos dovaną.“ Gal ten, operos studijoje, ji sutiko ir savo vyrą? „Ne, – atsako, – su vyru susipažinome studijuodami. Kai susituokėme, jau buvau baigusi penktą kursą. Ieva gimė po šešerių metų, 1983-aisiais.“ Nei mama, nei tėtis nelinkėjo dukrai muzikės kelio, nes abu žinojo, kokia tai sunki profesija. Kiek ji reikalauja jėgų, pasiaukojimo, valios, laiko. Tačiau Ieva Prudnikovaitė vis tiek tapo dainininke. Gal tai lėmė ir aukštesnės jėgos. „Ieva yra mūsų tęsinys, o mes – savo tėvų tęsinys, – paklausta, kaip dukra Ieva pasirinko dainininkės kelią, atsako profesorė Nijolė Ralytė. – Nelinkėjome jai muziko profesijos, nes žinojome, kokia ji nelengva. Tačiau supratę, kad dukra pasirinko eiti tuo pačiu keliu, nenustebome.

Juk ji, galima sakyti, užaugo Muzikos akademijoje. Buvo nedarželinis vaikas, tad nuo trejų metukų vesdavomės ją į darbą. Juokaujame, kad į pirmą klasę ji nuėjo jau turėdama bakalauro diplomą, juk Muzikos akademiją lankė ketverius metus.“ Nuo trejų metukų tėvai Ievutę vesdavosi į darbą, mat darželyje ji ištvėrė tik pusantros dienos. Mergaitė ir žaisdavo, ir piešdavo, bet visą laiką girdėjo muziką. Nijolė prisimena, kaip mažoji kartą verkė: „Atsivedėte – tamsu, išsivedate – tamsu.“

„Mes neleidome dukters į jokią muzikos mokyklą, – paklausta apie mergaitės muzikinį lavinimą, pasakoja p. Nijolė, – tik žaisdavome. Ieva nuo mažens traukdavo arijas, bet taip, kaip pati norėjo, nemokėme jos. Kartais surengdavome nedidelius šeimos koncertukus, ji puikiai atkartodavo melodijas, dainuodavo itališkai, vokiškai. Kai Ieva buvo trečioje klasėje, bandėme ją mokyti groti fortepijonu privačiai, tačiau tuo metu ji nerodė didesnio susidomėjimo, greičiau priešinosi tam. Tik įstojusi į Muzikos akademijos parengiamuosius kursus ji gavo tikras pirmąsias muzikinio rašto pamokas.

Paaugusi Ieva mokykloje pradėjo dainuoti populiariąją muziką, ją iki šiol mėgsta. Kartais išgirsdavome, kaip savo kambaryje pasileidusi klasikinės muzikos įrašus kartu dainuoja operų arijas. Besimokydama mokykloje ji taip pat daug laiko leisdavo pas mus darbe, eidavo į egzaminus, klausydavosi ir rašydavo studentams pažymius – mūsų kolegos taip su ja žaisdavo. Ji buvo pasinėrusi į muzikinį gyvenimą. Mes jos nepalikdavome vienos namie, vesdavomės visur – ir į teatrus, ir į svečius. Mergaitė nepraleido nė vieno savo tėvelio spektaklio. Su kitais vaikais Ieva žaidė mažai, bet mokykloje jokių bendravimo problemų nebuvo.“ O kaip draugai, vakarėliai? „Eidavo ir į vakarėlius, tačiau ne per daug, Vladas buvo labai griežtas ir mažai kur leisdavo. Dabar ji kartais pasiskundžia: „Aš buvau taip prispausta...“ (šypsosi). Nors į teatrą – nemeluosiu – visada eidavo tik savo noru.“ Kodėl dukra nepasirinko kitos profesijos? Juk nebuvo verčiama rinktis muzikos, net fortepijonu neskambino.

Vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu, galėjo stoti, kur panorėjusi. „Mes jai nepatarinėjome, ką veikti gyvenime, ji pati mąstė. Baigusi neturėjo tvirto apsisprendimo. Vėliau pasakė stosianti į akademiją. Matyt, meno aplinka ją jau buvo gerokai „sugadinusi...“

orija, matyt, turėjo tam gabumų, o gal intuiciją. Gal prisiminė tai, ko „mokėsi“ iki 4–5 metų? Aplinka, kurioje auga vaikas, iš tiesų duoda labai daug. Atrodo, kad Ieva pataikė į savo vagą ir pradėjo kryptingai eiti pirmyn. Ar jai ir toliau viskas sekėsi lengvai? „Ne, tikrai nelengvai, – mano Ievos mama, – ji labai savikritiška, tad jai niekada nėra gerai, ji viską turi padaryti tik labai gerai. O jei būna savimi nepatenkinta, labai išgyvena.“ Gal tai iš tėčio paveldėtos savybės? „Gali būti, bet yra ir skirtumų. Vladimiras turi nepaprastai stiprią valią, yra tvirtas. Ieva – jautresnė, kiekvienam išėjimui į sceną ji turi ruoštis ir psichologiškai.“ Kaip solistė Ieva Prudnikovaitė subrendo po šešerių mokslo Muzikos akademijoje metų. Dėstytojai vertino jos sąžiningumą, darbštumą ir nepaprastai gražų, aksominį balso tembrą. Viename iš konkursų, „Neue Stimmen“ Vokietijoje, nors ten Ieva nelaimėjo prizinės vietos, jos balsą išgirdo muzikos prodiuseris ir pakvietė bendradarbiauti.

Kiek vėliau pasiūlė dalyvauti perklausoje Eseno „Aalto“ operos teatre. Tai buvo pirmoji didelė sėkmė – Ieva gavo „Auksinio disko“ laureatė

Ieva Prudnikovaitė: „Jokios romantikos nebuvo“

Tokioje „sugadintoje“ aplinkoje išaugusi septyniolikmetė Ieva Prudnikovaitė jautėsi sutrikusi: giliai pasąmonėje, matyt, kirbėjo poreikis dainuoti, bet neturėjo muzikinio pasiruošimo. Gal ją išgirdęs tėtis, reiklusis dainininkų mokytojas, pasakytų – negerai dainuoji! Juk ji žino, kaip reikėtų, bet pati jaučia, kad taip dar toli gražu nepavyksta. Mergina neišdrįso paprašyti įvertinti, kaip ji dainuoja, tik pasakė: „Tėti, aš nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją...“ „Negalėsiu leisti laikyti egzaminų, nes negirdėjau tavęs dainuojančios“, – atsakė dukrai profesorius V. Prudnikovas, egzaminų komisijos pirmininkas. Po kelių dienų Ieva davė tėčiui paklausyti savo įrašų.

Vladimiras paskambino profesorei Reginai Maciūtei ir paprašė pasiklausyti Ievos – ar ji turi bent šiokį tokį talentą, ar galės dainuoti? R. Maciūtė, paklausiusi Ievos dainavimo, tėvams raportavo: „Ji turi gražų prigimtinį balsą.“ Taigi, viskas baigėsi tuo, kad pirmą kartą dainuojančią dukrą tėtis išgirdo per stojamuosius egzaminus.

Ieva įstojo į akademiją. Jai gerai sekėsi solfedžio ir te-

Muzikos barai / 17

„Auksinio disko“ laureatai Končakovnos vaidmenį operoje „Kunigaikštis Igoris“ ir buvo pakviesta tapti trupės nare.

Paprašyta papasakoti apie savo kūrybos kelio pradžią, Ieva grįžta į vidurinės mokyklos laikus. „Į mokslus visi žiūrėjome labai rimtai, lygis buvo geras, tad visi mano klasiokai įstojo į aukštąsias. Aš buvau tarp pirmūnų, gavau atestatą su pagyrimu. Tačiau visiškai nežinojau, ko noriu.

Padaviau dokumentus į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir žurnalistiką. Tačiau į tas specialybes buvo toks didelis konkursas, kad nebuvau užtikrinta, jog įstosiu, tad stojau dar ir į Muzikos akademiją. Jokios romantikos, jokio pašaukimo nejaučiau. Anksčiau vis pagalvodavau, kad visai nenorėčiau rinktis muziko profesijos, juk žinojau, kas tai yra – du pavyzdžius namie turėjau.

Tačiau neneigsiu, kad man visada patiko lankytis teatre, labai mėgau vertinti, analizuoti tai, ką regiu ir girdžiu.

Gal tiesiog išsiskleidė tai, kas jau buvo viduje? „Nežinau, galbūt, – sako I. Prudnikovaitė. – Stodama į akademiją nebuvau įsitikinusi, kad pasirinkau teisingai. Tėvai nesikišo, nei skatino, nei draudė, jų pozicija buvo, pavadinkim, neutrali. Labai ačiū jiems už tai. Vertinu jų stiprybę leisti spręsti man pačiai. Nors gal jie slapta ir svajojo, kad aš būčiau, na, bent jau arti scenos. Juk augau toje terpėje. Opera – specifinis žanras, aš ja tiesiog sirgau, negalėdavau nusėdėti namie žinodama, kad operos teatre vyksta spektaklis. Vėliau atsirado trauka ir dramos teatrui. Mane visada traukė menas, taigi nuo jo pabėgti nepavyko. Ir draugai paprastai būdavo iš tos pačios aplinkos. Kai stojau į parengiamąjį skyrių, tėtis buvo ir komisijos narys, ir katedros vedėjas. Iki ketvirto kurso nepavyko net pabandyti dirbti su tėvais. Turėjau nemažą kompleksą – žinojau, kad iškart nebus tokio rezultato, kokį įsivaizdavau kaip idealą. Negalėjau dirbti su tėvais, nes man vis atrodė, kad juos nuvilsiu.

Visas studijas praleidau profesorės Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Tai – ypatinga dėstytoja, puikus žmogus.“ Įdomu, ar baigus akademiją nesinorėjo dar kur nors pastudijuoti? „Norėjau, bet... nespėjau, – prisimena dainininkė. – Buvau įstojusi į Londono karališkąją akademiją, Guildhallo mokyklą, ir Kardifo operos studiją, visur su stipendijomis. Bet nutiko taip, kad nuvažiavau į perklausą Eseno operos teatre ir ten man pasiūlė darbą. Buvo sunku nuspręsti, ar dar reikėtų pasimokyti, ar geriau nerti į praktinį procesą... Pasirinkau pastarąjį variantą. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau pasukusi kitu keliu, bet „Aalto“ teatras ir tuometinis jo vadovas S. Solteszas suteikė daug profesinių įgūdžių, įgijau daug patirties.“ Į galbūt keistoką klausimą, ar patinka dainuoti, Ieva atsako: „Žiūrint ką! Patinka dainuoti tai, kas leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis. Dainavimas operoje yra darbas, kuris gali atnešti daug įtampos. Labiau pasitikiu savo nuomone, ne publikos ar kritikų. Esu pernelyg reikli, kad leisčiau sau be didesnės saviplakos lengvabūdiškai plaukti pasroviui, per daug nesigilindama, ką, kur, kaip ir kodėl veikiu.

Bet gal tai mano trūkumas? Tikrai norėčiau gebėti paprasčiau į viską reaguoti.“ 2015 m. Ieva Prudnikovaitė tapo Lietuvos muzikų sąjungos įsteigto apdovanojimo „Auksinis diskas“ laurea-

Muzikos barai / 18

te. Kompaktinėje plokštelėje kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, įrašytas P. Liebersono vokalinis ciklas pagal Pablo Nerudos eiles. „Labai malonu, kai darbas įvertinamas ir tėvynėje, – sako solistė. – Beveik visą laiką dirbu užsienyje, tad labai džiaugiuosi, kad manęs nepamiršta namuose. Nuolat sulaukiu įvairių pasiūlymų ir iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, ir iš Vilniaus miesto operos, Nacionalinės filharmonijos, tačiau gana dažnai planų, deja, nepavyksta suderinti. O aš dar ir labai išranki vokalinių partijų atžvilgiu – tik ne išdidumas čia kaltas, o tas pats mano žudantis maksimalizmas (šypsosi).“ Kaip pavyksta suderinti šeimą ir darbą? „Kol darbas netrukdo būti su šeima, tol jis man yra priimtinas. Jei kur nors koncertuojame ilgesnį nei porą parų laiką, dukrą vežamės kartu. Aš neaukoju šeimos dėl darbo ir karjeros. Mes – suaugę galvoti žmonės, turintys aiškius prioritetus. Dauguma mano kolegių neturi šeimos. Ir, manau, tai protingiau, nei auginti savo vaiką per skaipą. Šiuo klausimu mano pozicija griežta, dėl to mes su vyru sprendimus darome labai paprastus ir racionalius, negalvodami apie savo įžeistus ego ar dūsaudami dėl neišsipilPitrėnas su mama ir tėdžiusių svajonių. Apkabin- Modestas čiu Antazavėje, Zarasų r., 1975 m. ti savo mylimus žmones kur kas maloniau, nei čiupinėti savo naują kompaktinę plokštelę, o su dukra rašyti laišką Kalėdų Seniui prasmingiau nei pildyti savo CV... (šypsosi).“ Tikriausiai ir dukrelė Veronika turi gabumų muzikai? „Taip, ji dainuoja daineles, kartais pataiko, o kartais – ne, kaip ir dauguma vaikų.“

Modestas Pitrėnas: „Muzika į mano gyvenimą atėjo netikėtai“

Smalsu, kaip Modestas Pitrėnas atsirado muzikos pasaulyje, gal ir jis yra paveldėjęs muzikos geną? „Ne visai, – sako dirigentas, – mano tėvai – finansininkė ir inžinierius – nėra susiję su muzika, jie tik šiaip ją mėgsta, tėvas mielai dainuoja. Tačiau į muziką mane pastūmėjo tėvai. Tuo metu Vilniuje buvo suburtas Radijo ir televizijos vaikų choras, buvau šešerių, kai mane tėvai į jį nuvedė. Dainavau dešimt metų, iki mutacijos. Kartu lankiau ir fortepijono pamokas, mokiausi solfedžio. Tiesa, tai buvo tik minimalūs muzikos pradmenys.“ Klausiu, kaip atsitiko, kad ėmė studijuoti muziką – juk mokėsi paprastoje vidurinėje mokykloje. Gal tiesiog pajuto, kuriuo keliu lemta eiti? „Šiuo atveju tikrai taip, – neabejoja maestro. – Devintoje klasėje staiga sužinau, kad mano geriausias draugas ruošiasi stoti į Tallat-Kelpšos

Chorinės muzikos ansamblis „Psalmos“. Modestas Pitrėnas – pirmas iš kairės

– sako M. Pitrėnas. – Vilniaus kunigų seminarijoje penketą metų dėsčiau liturginį giedojimą ir vadovavau seminaristų chorui, tuo pačiu metu dirbau vargonininku Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Vėliau, jau Lietuvos nacionalinėje filharmostudijuodamas Zalcburge, nijoje su Juozu Domarku, 2015 m. išleidau giesmyną. Šis giesmynas ir dabar naudojamas J. Matulaičio bažnyčioje.“ Baigęs J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, M. Pitrėnas įstojo į Muzikos akademiją, choro dirigavimo specialybę.

Po šių studijų pasirinko simfoninį dirigavimą, maestro J. Domarko klasę. Pasimokęs vienus metus, gavo Zalcburgo žemės stipendiją – galimybę dvejus metus studijuoti „Mozarteume“. Ar nekilo pagunda ten pasilikti? Juk daugelis lietuvių studentų, išvažiavę mokytis į užsienį, taip ir negrįžo namo. „Aš visada buvau „naminis“, nenorėjau gyventi svetur, – teigia maestro. – Be to, Lietuvoje liko choras, kuris gyvavo net ir man nesant. Chorui suorganizavau koncertinę kelionę po Austriją, Vokietiją. Gal taip malšinau Tėvynės ir draugų ilgesį? Negalėjau įsivaizduoti savęs, suleidusio šaknis į Zalcburgo žemę. Buvo pasiūlymų likti ten, bet aš norėjau į Vilnių, norėjau baigti studijas pas J. Domarką.

Zalcburge mokiausi operinio dirigavimo, studijavau vokiečių romantinę operą. Džiaugiausi turtinga fonoteka, juk pas mus tuo metu nebuvo nei įrašų, nei gaidų, tik daugybė „nudrožtų“ sovietinių plokštelių. Mes negalėjome svajoti apie kompaktinius diskus, apie gerą garso kokybę, negalėdavome gauti retesnių kūrinių partitūrų. Į Lietuvą naujovės ėjo lėtai, buvome jauna šalis. Kitas labai svarbus dalykas, kurį ten gavau, – galimybė išgirsti geriausius pasaulio muzikos meistrus. Juk Zalcburgas – miestas, kuriame kas vakarą vyksta žvaigždžių koncertai, studentams buvo sudarytos visos sąlygos tuose koncertuose lankytis.

Tai buvo tikras muzikos atlikimo meno lobynas.“ Grįžęs į Vilnių M. Pitrėnas baigė ir magistrantūrą, ir meno aspirantūrą. J. Domarkas jį mokė bene dešimt metų. „Studijos buvo ilgos kaip medicinoje, – šmaikštauja dirigentas. – Maestro visiems savo studentams leisdavo šiek tiek „palaižyti“ orkestro praktikos, ir tai buvo didelis džiaugsmas. Tai, kad jis mane pakvietė tapti asistentu Klaipėdos muzikiniame teatre statomoje operoje „Karmen“, buvo neįkainojama patirtis. Galėjau matyti, kaip gimsta kūrinys, kaip dirigentas dirba su vokalistais. Taip, jis labai daug dirbo – šlifavo kiekvieną natą! Tokios studijos bet kurioje užsienio šalyje būtų neįmanomos. Ten jos sausos, ašaromis ir krauju nelaistomos, o J. Domarkas dirba tėviškai. Juk to, kas per kraują įeina, neišmuši. Yra tokių profesorių Lietuvoje, toks yra ir Ievos tėtis – tėviškas mokytojas, galvą guldantis už savo „vaiką“.

Dar mokydamasis J. Tallat-Kelpšos konservatorijos II kurse, t. y. vos pradėjęs dirigavimo studijas, septyniolikmetis M. Pitrėnas respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse laimėjo I vietą ir specialųjį prizą. Po kelerių Algirdo RAKAUSKO nuotr.

aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija).

Kaip čia taip, jis stoja, o aš – ne? Bet supratau: taip gerai negroju, kad galėčiau rinktis fortepijoną, mano teorinės žinios yra per silpnos, kad galėčiau stoti į muzikos teorijos skyrių, o kadangi buvo mutacijos laikas, negalėjau eiti ir į solinį dainavimą. Liko choro dirigavimas. Žinoma, turėjau supratimą apie vadovavimą chorui, juk tiek metų buvau dainavęs. Pradėjau daugiau mokytis, netgi samdžiausi korepetitorius. Įstojau. Tuo metu su pagyrimu baigiau devynias klases, galėjau rinktis bet ką. Traukė tikslieji mokslai, fizika ir astronomija, svajojau net apie mediciną, bet pasukau link muzikos. Kai tik pradėjau mokytis konservatorijoje, pasijutau labai mažai žinantis, atrodė, kad visi už mane pranašesni. Juk kiti buvo atėję iš M. K. Čiurlionio mokyklos ar baigę kitas stiprias muzikos mokyklas. Stengiausi pasivyti, tad labai daug mokiausi. Nesunku buvo, man viskas labai patiko, degiau tuo, ką dariau.“ Dar neapsiplunksnavęs studentas, pirmakursis, subūrė chorą „Psalmos“. „Svarsčiau, kodėl žmonės, kurie vadovauja įvairiems chorams, dirba taip neįdomiai, – juokiasi M. Pitrėnas. – Pamaniau, kad chorai galėtų dainuoti kur kas įdomiau, tad nusprendžiau pabandyti tokį sukurti. Ir sukūriau. Kaip aš tai sugebėjau padaryti, dabar pats negaliu suprasti. Buvau jaunas maksimalistas... Pakviečiau draugus, su kuriais kartu dainavome chore nuo šešerių, netgi prikalbinau vyresnius kolegas, kurie jau studijavo Muzikos akademijoje. Su tuo choru pradėjome gastroliuoti po Europą ir net Ameriką.

Chorinės muzikos ansamblį „Psalmos“ sudarė tik šešiolika žmonių, mes visada buvome „chebra“, o tai jauniems labai daug reiškia. Buvo tas metas, kai atsivėrė sienos ir atsirado galimybė išvažiuoti, pamatyti pasaulį.

Reikėjo rasti rėmėjų, kuriems norėjosi važiuoti su mumis, – tai buvo galimybė patekti į užsienį. Tais laikais pigių skrydžių nebuvo, o dūmijantis autobusas „Ikarus“ buvo beveik stebuklas. Pirmajame konkurse Debrecene (Vengrijoje) dalyvavome praėjus metams po susikūrimo.“ „Psalmos“ ir giedojo, ir dainavo – religinę muziką, Afrikos tautų giesmes spiričiuelius, įvairią pasaulietinę vakarietišką muziką nuo renesanso iki šių dienų, džiazo miniatiūras. „Su religine muzika aš buvau stipriai susijęs,

Muzikos barai / 19

„Auksinio disko“ laureatai

G. Verdi operoje „Luisa Miller“ – Federika

metų, jau būdamas LMTA studentas, pelnė antrąsias vietas ir specialiuosius prizus J. Naujalio (Vilnius) bei J. Vītolo (Ryga) dirigentų konkursuose. Be to, kaip dirigentas buvo apdovanotas ir įvairiuose chorinės muzikos forumuose, kuriuose dalyvaudavo su choru „Psalmos“. Ir tik po to laimėta I vieta, Aukso medalis ir orkestro simpatijų prizas G. Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse Katovicuose. „Tai buvo 2004-ieji, man buvo trisdešimt, – prisimena maestro. – Tais laikais konkursai būdavo stiprūs, vykdavo griežta atranka. Šiais laikais atranka menkesnė. Gal dėl to, kad smuko profesijos prestižas? Pastebiu, jog vis mažiau talentingų žmonių renkasi muziko kelią.“

J. Offenbacho operoje „Hofmano istorijos“ – Džuljeta

Ieva ir Modestas apie tikėjimą, meilę ir viltį

Muzikos pasaulyje labai didelė konkurencija, yra daug gerų muzikantų. Kas toje konkurencinėje kovoje svarbiau – talentas, atsitiktinumas, darbštumas, atkaklumas ar tiesiog sėkmė? Ievos nuomone, konkurencija yra teigiamas reiškinys, kol ji sveika, kol nepareikalauja aukų. „Ji gali paskatinti, laiku įspirti į sėdimąją. Gali padėti išryškinti tam tikras asmenybės savybes, išgliaudyti talentą. Taip, gerų atlikėjų išties labai daug. Kaip jie randa savo vietą? Čia lemia sugebėjimai.“ Modestas įsitikinęs, kad sėkmė negali ateiti, jei nesi jai pasiruošęs. Sėkmę pritraukia mūsų asmeninės savybės. Ji nesišypso tinginiams, netalentingiems, drungniems žmonėms. Visais laikais sėkmė aplankydavo ne tuos, kurie yra puikūs savo srities profesionalai, o tuos, kurie turi vidinės ugnies. Vyrui pritaria ir Ieva: „Įvykius prisišaukiame ir koreguojame patys. O tai, ką spinduliuojame į aplinką, pritraukia arba atstumia.“ „Man atrodo, kad viskas įvyksta natūraliai ir būtent tada, kada ir turi įvykti, – tęsia M. Pitrėnas. – Niekada nesijaučiau siekiąs Nacionalinio simfoninio orkestro vairo, tai atėjo visai netikėtai. Nors maestro J. Domarkas jau senokai leido man tai suprasti, jaukino mane, mokė, kaip tvarkomi reikalai, bet vis tiek ta mintis man atrodė atšiauri. Turint galvoje šnekas, kurios jau dešimt metų sklandė užkulisiuose, mano atėjimas yra gana vėlyvas. Jeigu man būtų buvę pasiūlyta vadovauti orkestrui prieš kokius ke-

Muzikos barai / 20

G. Verdi operoje „Falstafas“

tverius metus, būčiau atsisakęs, nes tada dar nejaučiau turįs tų savybių, kurios leidžia prieš orkestrą jaustis saugiai.“ Sakau, kad kai kurie dirigentai būna gana despotiški... „Tai vienas iš būdų, kaip valdyti žmonių sambūrį, – mano M. Pitrėnas. – Juk kiekvienas socialinis modelis – uždaroji akcinė bendrovė, muzikos kolektyvas ar šeima – būna kaip nors valdomas. Aš nesu despotizmo šalininkas, stengiuosi rasti abipuse pagarba grįstą kontaktą. Dialogas taip pat netinka, nes niekada nepasieksi savo. Dirbant nebūna kada diskutuoti, tik per pertraukas galima pasidalinti nuomonėmis. Dirbdamas stengiuosi, kad visiems būtų

įdomu. Juk kai įdomu, muzikantai net nepastebi, kaip prabėga laikas.“ M. Pitrėnas daug metų dirbo bažnyčiose.

Teiraujuosi, ką jam reiškia religija, tikėjimas. „Esu tikintis, bet nesu religingas, – sulaukiu atsakymo. – Tai skirtingi dalykai. Religingumas man siejasi su fanatizmu, sektantizmu, davatkizmu. Tikėjimas atėjo iš vaikystės, nuo tų laikų, kai viešėdavau pas močiutę Zarasų rajone ir eidavau su ja į bažnyčią. Reikėjo Karmen LNOBT eiti, kaip neisi, jei visas kaimas eina? Po kiek laiko, kai bukai iškaltas religines tiesas paverčiau savo gyvenimu ir darbais, tikėjimas perėjo į kitą kokybę. Be abejo, tai supratau gerokai vėliau, kol buvau vaikas, tos tiesos atrodė labai dogmatiškos, sausos, kaip tik norėjosi viską daryti atvirkščiai.“ Paklaustas apie dabar madingą žavėjimąsi Rytų religijomis, filosofija, atsako, kad jam gelmės užtenka katalikybėje. Ievos nuomone, tikėjimas labai priklauso nuo geografinės padėties, nuo to, iš kur esi kilęs. „Persivertimai“ į budizmą ar kitas religijas jai atrodo dirbtiniai. Tačiau jei tai gali išgelbėti nors vieną sielą – tebūnie. Modestas sako labai gerbiantis tuos žmones, kurie renkasi dvasinio tobulėjimo kelią. „Bet kai matau krišnaistus šaltyje plevėsuojančius lengvais drabužiais, man darosi jų gaila ir aš nejučia šypteliu.“ Ievos nuomone, tai tik priemonės, su kurių pagalba žmogus susikoncentruoja į save ir į Kūrėją. Vieniems reikia tarpininkų, kiti moka tiesiogiai palaikyti tą ryšį. Tai labai individualu, pasirinkimas turi būti gerbiamas. Svarbu, kad atsirastų poreikis būti geresniam ir nesustoti ieškant atsakymų. Šį kartą Modestas prieštarauja: „Aš taip nemanau. Jeigu priklausai religinei bendruomenei, turi jai ką nors ir duoti, nes ji duoda tau. Turi vykti tam tikras pasikeitimas vertybėmis, negali vien tik savimi rūpintis. Ieva sakė, kad labai svarbus santykis ir su Kūrėju, ir su savimi, tai – tiesa, bet norėčiau papildyti, kad svarbus ir santykis su aplinka. Aš tą Kūrėją suvokiu ne kaip kokį barzdotą dėdę iš renesansinių drobių, bet kaip kiekvieną sutiktą žmogų.

Juk Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, taigi kiekvienas, kuris vaikščioja šia žeme, yra Dievo paveikslas.

O mes turėtume stengtis atpažinti dieviškumo pradą kiekviename žmoguje.“ Ar abu menininkai dažnai susimąsto apie savo gyvenimo tikslą ir prasmę?

„Man gyvenimo prasmė – gyventi taip, kad mylimi ir artimi žmonės jaustųsi gerai, – sako Ieva. – Bet tai nėra paprasta. O tikslas – išmokti būti tokiu žmogumi, su kuriuo gera. Būti gera dukra, gera sutuoktine, gera motina, gera savo srities specialiste. Man svarbu išlaikyti tokius gerus santykius, kokie yra dabar. Nesugadinti jų – juk visi žmonės keičiasi, kinta ir jų charakteriai, poreikiai, požiūris.

Noriu gyventi taip, kad niekada neatstumčiau tų žmonių.

Savo vaikus noriu užauginti laimingais žmonėmis.“ Modestas svajonių ir tikslų nelaikąs kalnu, į kurį būtinai reikia įkopti, nes tada gyvenimas taptų nuolatiniu nagų galandimu, stumdymusi alkūnėmis. „Svarbiausia – dirbti su meile ir užsidegimu, be prievartos sau, tada ir rezultatai geriausi. Kalbant apie šeimą, kai neskaudini aplink esančių žmonių, atsiranda terpė laimės pojūčiui augti.“ Ieva priduria, kad susireikšminimas tiek gyvenime, tiek profesijoje yra juokingas. „Juk kad ir kokia svarbi persona būtum, pažvelgus iš aukščiau esi tik nereikšmingas taškelis... Nė vienas nežinome, kiek mums duota, nežinome ir tikrosios misijos šioje žemėje. Reikia siekti absoliučios laimės pojūčio.“ Klausiu, ar pašnekovai jaučia, kaip jų kuriamas menas veikia žmonių širdis. Pilna salė žmonių, jie susikaupę klausosi muzikos, išėję iš koncerto namo parsineša ir atlikėjų pasaulio dalelę. „Mes į tai žiūrime paprasčiau, – sako Ieva, – juk būti scenoje – mūsų darbas. Bet dirbdami išspaudžiame iš savęs viską. Jei ko nors nepadarome, būname sau negailestingi. Nors žinoti, kad ką nors duodame žmonėms, kad jie grįžta namo susimąstę ir gal net geresni, gera. Mes išties stengiamės duoti, bet ne mažiau svarbu, ką mums duoda publika. Kartu jausti ir alsuoti – labai prasminga ir paveiku.“ „Muzika – tai labai daug kas, tai garsų vibracijos, kurios veikia klausytoją, – tęsia Modestas. – Tam, kad paliestų jausmus, vibracija turi būti ypatinga, turi rezonuoti su klausytoju. Kai tas rezonansas įvyksta, atsiranda ir kontaktas su publika. Tai ir yra svarbiausia.“ Ieva priduria: „Išties geriau techniškai netobulas, bet gyvas tarsi nervas atlikimas.“„Sutinku, – sako Modestas, – nors kartais klaidos užnuodija. Yra du variantai – arba mane tos klaidos nervina ir tada koncertas virsta ištisine kančia, arba jos visiškai manęs neužgauna. Jas pastebiu, bet matau ir puikią visumą. Svarbu, kad muzika kvėpuotų, vibruotų, rezonuotų...“ n

Modestas, Ieva ir Veronika

Muzikos barai / 21

Iš praeities

Nikodemas Martinonis Lietuvos chorinio dirigavimo mokyklos kûrëjas

Egidijus KAVECKAS, Gražina DAUNORAVIČIENĖ

P

raėjusių metų lapkričio 10 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje paminėjome Konrado Kavecko (1905–1996) ir Klemenso Griauzdės (1905–1983) 110-ąsias gimimo metines. Ta pačia proga norėtųsi prisiminti ir jų mokytoją Nikodemą Martinonį (1887– 1957), kurio gimimo ir mirties metinių jubiliejus minėsime po metų. Tačiau galbūt būtent šio pedagogo dėka šiandien minime Griauzdę ir Kavecką. Analizuodami Lietuvos chorinį sąjūdį, chorvedybos pedagogikos radimąsi ir apskritai chorinio judėjimo organizavimą Lietuvoje, pirmiausia turime minėti Nikodemą Martinonį.

Nors Kauno muzikos mokykloje dėstyti choro dirigavimą ir choro klasei vadovauti 1925 metais pradėjo Julius Štarka (1884–1960), tačiau Martinonio indėlis formuojant chorvedybos pe-

Muzikos barai / 22

dagogiką yra daug svaresnis.

Nikodemas Martinonis gimė 1887 m. Rokiškio apskrityje, mažame Panemunio miestelyje. Martinonių šeima, nors gyveno skurdžiai (Jonas ir Kotryna Martinoniai augino dešimt vaikų, Nikodemas buvo trečias), tačiau jų namuose visada skambėjo lietuviška daina, tad nieko nuostabaus, kad Nikodemas nuo mažens jautė didelį potraukį muzikai. Vos paūgėjęs turėjo padėti tėvams ūkyje, vėliau buvo išleistas „ganyti ir bernauti“1, bet nepaliovė svajojęs pramokti muzikos. Tuometinis Panemunės vargonininkas Petras Rašimas, pastebėjęs vaiko gabumus, patarė tėvams nuvežti jį pas Rokiškio vargonininką Matą Milaknį – garsaus Rokiškio vargonų muzikos mokyklos mokytojo Rudolfo Liehmanno (1855–1904) mokinį. Dvi žiemas pas Milaknį pasimokęs, Ni-

kodemas mokslą nutraukė, nes turėjo padėti tėvams ūkyje2. Būdamas devyniolikos išvyko į Kauną ir 1906–1908 m. mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose, po kurių, pasak paties Martinonio, buvo klajonių metai ir vargonininko darbas tai vienoje, tai kitoje bažnytėlėje3.

XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Lietuvoje dar nebuvo sukurta muzikinio ugdymo sistema, Lietuvos chorvedžiai ir kompozitoriai muzikinio išsilavinimo siekė užsienio pedagoginėse mokyklose.

Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Teodoras Brazys, Stasys Šimkus, Juozas Gudavičius, Aleksandras Kačanauskas, Julius Sinius, Mykolas Karka, Julius Štarka, Antanas Vaičiūnas ir kiti mokėsi Varšuvos muzikos institute (Warszawski Instytut Muzyczny), 2

LLMA, f. 89, ap. 1, b. 16

Martinonienė, 1987: 7–8

Martinonis vargonininkavo Pariečėje (Gardino gub.), Nestaniškyje (Minsko gub.), Inturkėje (Latvija) (Ibid.: 9) 3

1

Katalikiškoje aukštojoje bažnytinėje muzikos mokykloje (Die Kirchenmusikschule) Regensburge, Sankt Peterburgo, Rygos konservatorijose. Ne išimtis buvo ir Martinonis. 1912 m., siekdamas muziko profesionalo kelio, kunigo Stanislovo Šlamo (1866–1951) paragintas bei remiamas, Martinonis išvyko į Maskvą tikėdamasis įstoti į Valstybinę Piotro Čaikovskio konservatoriją. Kadangi „muzikos srityje buvo savamokslis“4, pritrūkus pasiruošimo, į konservatoriją nebuvo priimtas. Dvejus metus pasimokęs Dovydo Šoro5 muzikos mokykloje, 1915 m. vis dėlto įstojo į Maskvos konservatoriją, kurioje studijavo vargonų specialybę pas profesorius Borisą Sabanejevą6, Liudviką Betingą7, o 1925 m. baigė mokslus Stalino premijos laureato Aleksandro Gedikės8 klasėje.

Jau studijų metais Martinonis aktyviai reiškėsi kaip choro dirigentas: vadovavo Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorams, įvairiems lietuvių ir latvių chorams, 1922 m., suorganizavęs didelį Maskvos mokyklų moksleivių chorą, nemažai koncertavo9.

Elena Martinonienė, tiesiogiai mačiusi savo vyro muzikinį brendimą, rašo, kad „sistemingas operų spektaklių ir simfoninės bei vokalinės muzikos koncertų lankymas paliko Nikodemo sąmonėje neišdildomus pėdsakus, tapo meninės interpretacijos mokykla. Tačiau didžiausią įspūdį Nikodemui palikdavo žinomų dirigentų vadovaujamų chorų koncertai. Jo dėmesį ypač patraukė buvusių Sinodo mokyklos auklėtinių – puikių chorinio meno žinovų ir dirigentų prof. N[ikolajaus] Danilino (1878–1945), Viačeslavo Stepanovo (1889–1950), A[leksandro] Kastalskio 4

Martinonienė, 1987: 9

Dovydas Šoras (1867–1942) – pianistas, pedagogas, visuomenės veikėjas, žinomas Maskvos trio dalyvis.

5

Borisas Sabanejevas (1880–1918) – vargonininkas, 1903– 1905 ir 1913–1918 m. dėstęs vargonų specialybę Maskvos konservatorijoje.

6

7 Liudvikas Betinis–Betingas (1856–1930) – latvių vargonininkas, pianistas, pedagogas, dirbęs Maskvos konservatorijoje.

Aleksandras Gedikė (1877–1957) – tarybinis kompozitorius, pianistas, vargonininkas ir pedagogas, RTFSR liaudies artistas.

Nuo 1909 m. Maskvos konservatorijos profesorius, 1923 m. ėmė vadovauti vargonų klasei.

8

Vienas Martinonio Maskvos vadovaujamų chorų (lenkų ir lietuvių choras) tapo labai reikšmingas jo gyvenime, nes 1917 m. paskelbus dainininkų atranką (vaikų ir suaugusių chorams) jis susipažino su savo būsima žmona Elena, su kuria susituokė 1921 m.

(Martinoniui buvo 34 m., o Elenai – 17 m.) (Martinonienė, 1987: 169–173) 9

(1856–1926) bei P[avelo] Česnakovo (1877–1944) – vadovaujamų kolektyvų koncertai“10.

Chorinio dirigavimo Martinonis oficialiai nesimokė (Maskvoje chorvedžius-regentus rengė Maskvos Sinodo mokykla, kuri 1918 m. buvo perorganizuota į Liaudies choro akademiją ir tik 1923 m., šiai įstaigai įsiliejus į Maskvos konservatoriją, buvo suformuotas chorinio dirigavimo fakultetas.

Tuo metu Martinonio vargonavimo mokslai ėjo į pabaigą11, o visus dirigavimo įgūdžius jis įgijo praktiškai, 10

Martinonienė, 1987: 175

Ikirevoliucinėje Rusijoje profesionalus chorinis ugdymas buvo skirtas cerkvių chorų vadovams ruošti, jis vyko dviejose institucijose: Peterburgo rūmų dainavimo kapeloje ir Maskvos Sinodo mokykloje (Петербургскaя придворнaя певческaя капеллa и Московское синодальное училище). Peterburgo kapelos profesionaliu muzikiniu auklėjimu rūpinosi A. Balakirevas ir N. Rimskis Korsakovas.

11

XIX a. pab. Maskvos Sinodo mokykla taip pat užėmė labai svarbią vietą Rusijos chorinio ugdymo sistemoje. 1886 ji buvo perorganizuota iš žemesnės į vidurinę – aštuonmetę – mokymo įstaigą. Švenčiausiasis Sinodas stipriai kontroliavo bažnytinio giedojimo mokymo lygį. Daugelis šių muzikinių įstaigų auklėtinių tapo Rusijos chorų vadovais.

1918 m. Sinodo mokykla buvo perorganizuota į Liaudies choro akademiją (Народнaя хоровaя академия), o 1923 m. akademija įsiliejo į Maskvos konservatoriją. Taip buvo padėti pagrindai aukštesniam chorinio dirigavimo ugdymui.

Prie sėkmingos Chorinio fakulteto plėtros prisidėjo garsūs rusų chorinio meno meistrai A. Kastalskis, P. Česnakovas, N. Danilinas, A. Aleksandrovas, A. Nikolskis ir kt. (Московская консерватория, 1866–1966. [Редакционная коллегия: Л. С. Гинзбург, А. И. Кандинский, А. А. Николаев, В. В. Протопопов, Н. В. Туманина (Рукавишникова)], in: http://www.mosconsv.ru/ ru/book.aspx?id=131310&page=131477 [žiūrėta: 2015.01.06]

dirbdamas su Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorais (1916), Maskvos mokyklų moksleivių (1916–1920), Vakarų tautinių mažumų universiteto (1922– 1925) ir kitais chorais. Nuolatinis koncertų lankymas ir tvirtas charakteris Martinoniui padėjo ugdytis dirigavimo ir vadovavimo chorui įgūdžius.

Aišku, kad Martinonį, kaip menininką, formavo Maskvos muzikinė aplinka, intensyvus koncertinis gyvenims bei jo vargonų mokytojas Aleksandras Gedikė. Taip pat žinome, kad Martinonis šiek tiek mokėsi ir pas Juozą Naujalį.

Nors Maskvoje Nikodemas išbuvo dešimt metų (1915–1925), tačiau studijavo fragmentiškai (1915–1919, 1919– 1920, 1922–1925), viso studijų kurso taip ir nebaigė. Kaip liudija LLMA archyvo fondo Nr. 89 dokumentai12, jis buvo išklausęs vargonų specialybės kursą, pirmą ir antrą solfedžio kursus, pirmą elementariosios teorijos kursą, harmonijos, anatomijos, fiziologijos, rusų literatūros, psichologijos ir privalomojo fortepijono kursus. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vis tek12

LLMA, f. 89, ap. 1, b. 242

Muzikos barai / 23

Iš praeities davo stabdyti mokslus, buvo sunkios materialinės sąlygos. Pasak Elenos Martinonienės, 1922–1925 m. vyras apsisprendė „studijuoti tik vargonus ir imtis konkretaus (chorvedžio. – E. K.) darbo, kad grįžęs į Tėvynę turėtų kuo daugiau praktinių įgūdžių“13. Iš dalies baigęs mokslus, įgijęs praktinės patirties, šiek tiek teorinių žinių bei studijas Makvos valstybinėje konservatorijoje patvirtinantį dokumentą, 1925 m. Martinonis su žmona Elena grįžo į Lietuvą14.

Grįžusi į Lietuvą Martinonio šeima apsistojo Kaune. Mieste buvo matyti kardinalūs pokyčiai. Kaunas jau buvo Lietuvos muzikinio gyvenimo centras:

N. Martinonis (centre) su lietuvių vaikų prieglaudos choru. Maskva, 1917 m.

čia veikė Valstybinė muzikos mokykla bei Operos vaidykla, jau buvo įvykusi (1924) pirmoji Dainų diena, veikė įvairios muzikinės draugijos, buvo susibūrę ir koncertavo mėgėjų chorai „Gabija“, „Daina“. Martinonis tikėjosi, kad jo patirtis ir įgytos profesinės žinios bus reikalingos tuometiniam kultūriniam Kaunui, tačiau „patenkinamo darbo jam iš karto nepavyko rasti“15. Pirmasis darbas 1925–1926 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, kur Nikodemas Martinonis suorganizavo chorą; 1925 m. subūrė Vytauto Didžiojo universiteto studentų mišrų chorą ir jam vadovavo iki 1929 m., tiesa, čia dirbo be atlygio16.

Triūsas nenuėjo veltui, Martino13

Martinonienė, 1987: 174

Apie Martinonio nuveiktus darbus Maskvoje, matyt, buvo gerai žinoma ir Lietuvoje, nes tik jam grįžus Juozas Žilevičius žurnale „Muzika“ (Nr. 8–9) paskelbė: „Nikodemas Martinonis šiomis dienomis grįžo iš Maskvos. Jisai yra baigęs Maskvoje vargonų ir teorijos skyrius. Karo metu jisai uoliai darbavosi, organizuodamas chorus, statydamas didelius ir sunkius veikalus“ (Žilevičius, 1925: 175–176) 14

15

Martinonienė, 1987: 16

16

LLMA, f. 89, ap. 1, b. 110, p. 55

Muzikos barai / 24

nis buvo pastebėtas ir įvertintas kaip perspektyvus ir organizuotas vadovas, tad nuo 1926 m. buvo priimtas vadovauti Šaulių sąjungos chorui (vadovavo iki 1940 m.). Su šiuo kolektyvu Martinonis įgyvendino didžiausias savo muzikines idėjas – atliko Franzo Josepho Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, Georgo Friedricho Händelio „Mesiją“, Ludwigo van Beethoveno „Kristų alyvų kalne“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“, Česlovo Sasnausko „Requiem“, kantatą „Broliai“ ir kitus sudėtingiausius užsienio bei lietuvių kompozitorių kūrinius. Tais pačiais 1926 m. Juozas Naujalis Martinonį pakvietė dirbti vargonų klasės mokytoju Kauno muzikos mokykloje, o nuo 1927 m. naujasis mokyklos direktorius Juozas Gruodis jam pavedė vadovauti ir chorvedžių klasei, kurios vadovu buvo iki 1946 m. Martinonis buvo vienas pirmųjų, kurio pastangomis Lietuvoje sistemingai pradėti ruošti būsimieji choro dirigentai.

Siekdami apibūdinti Martinonio dirigavimo mokyklą, pateiksime modelį, kuris leistų patikimai tyrinėti konkretaus choro dirigento ir pedagogo veiklą. Šį modelį sudaro 4 ypatybių visuma: 1) dirigavimo technika, 2) darbo su choru metodika, 3) repertuaro formavimo strategija, 4) interpretacijos savitumas.

Martinonį, dirigentą ir pedagogą, apibūdina nemažai šaltinių: jo žmonos Elenos Martinonienės išleista monografija „Nikodemas Martinonis“ (1987), amžininkų atsiminimai, kurių didžioji dalis saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve. Remdamiesi įvairiausiais archyviniais dokumentais, galime daryti išvadą, kad valdingas charakteris, pasitikėjimas savimi buvo vienas iš veiksnių, tiesiogiai dariusių poveikį Martinonio dirigavimo technikai. Jo dirigavimas buvo valdingas, tvirtas, ekspresyvus ir įtaigus, labai ritmiškas, aiškus ir tikslus (preciziškai rodydavo įstojimus, pabaigas, natūraliai vesdavo melodiją), mostai – platūs, tačiau gana vienodi. Kiekvieną dainininką priversdavo paklusti jo

valiai17 ne tik rankų mostais, bet ir išraiškinga mimika, žvilgsniu.

Kalbėdamas apie Nikodemą Martinonį, Konradas Kaveckas pabrėžia, kad nors ir „darydavo jam kai kas kliūčių, bet jisai savo nepaprasta energija viską nugalėdavo“18. Vienas pirmųjų Martinonio mokinių Klemensas Griauzdė (1905–1983) mokytoją mini kaip masių dirigentą. Tai atspindėjo ne tik repertuaras, chorų sudėtis (pvz., Šaulių sąjungos chorą sudarė 100–120 dainininkų), bet ir „grandiozinė“ dirigavimo technika.

Apie dirigentą ir jo vadovaujamų chorų koncertus nemažai rašyta to meto spaudoje. Vladas Jakubėnas, recenzuodamas 1933 m. Mozarto „Requiem“ atlikimą, rašė, kad „dirigento asmenybė jautėsi per visą veikalą“. Jakubėnas užsiminė ir apie dirigento judesius: „jo mostas ne per daug įvairus, bet tvirtas, ritmingas“19.

Apie dirigavimo manierą rašo ir Martinonienė: „1939 m. buvo surengta Šaulių sąjungos dainų šventė, kurioje dalyvavo apie 3000 dainininkų. Vykusi neįprastomis sąlygomis – vėlų vakarą prožektoriais apšviestoje estradoje – ir todėl sudariusi tam tikrų sunkumų dirigentams ir atlikėjams. <...> Nikodemas Martinonis dirigavo plačiais, aiškiais ir energingais mostais ir patikimai vadovavo mišriajam chorui“20. Šiems Jakubėno ir Martinonienės komentarams pritaria ir straipsnio autorius. Jis stebėjo ir analizavo išlikusius Andriaus Dručkaus filmuoto begarsio filmo apie 1930 m. dainų šventės21, skirtos Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų mirties sukakčiai paminėti, kadrus. Juose matome diriguojantį Nikodemą Martinonį. Žvelgiant chorvedžio akimis, akivaizdžiai matyti, kad Martinonio judesiai energingi, abi rankos dažniausiai juda paraleliai, tačiau rankos kritimas laisvas, jaučiamas dirigento valingumas, bet ne įtampa. Įraše vienu metu matyti ryškus garso nutraukimo ges17 Arminas, f. 89, ap. 1, b. 246, p. 3; Blūšius, f. 89, ap. 1, b.

222, p. 5; Kardelis, f. 89, ap. 1, b. 115, p. 127; Kaveckas, f. 89, ap.

1, b. 112, p. 4; bei knygos: Jakubėnas, 1933: 9; Martinonienė, 1987: 19 (LLM archyvo dokumentai) 18

Kaveckas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

19

Jakubėnas, 1933: 9

20

Martinonienė, 1987: 19

Andrius Dručkus, 1930 m. filmuota medžiaga. [žiūrėta 2014.06.03] Internetinė prieiga http://www.youtube.com/ watch?v=GAbLnCvuM5E 21

N. Martinonis (sėdi centre) su Lietuvių šelpimo draugijos choru. Maskva, 1918 m.

tas, atliekamas abiem rankomis, nors daugiau dešinės rankos pirštais. Palyginti su toje pačioje Dainų šventėje diriguojančiu Juozu Naujaliu, įsitikiname, kad Nikodemo Martinonio dirigavimo technika buvusi gerokai profesionalesnė – lankstesnė, laisvesnė, paslankesnė, garsas nutraukiamas pasitelkiant prieštakčius. Naujalio dirigavimas primityvokas, panašus į medinio kareivėlio judesius.

Martinonis buvo išskirtinė ir ryški figūra tuometiniame Lietuvos ir Kauno muzikiniame gyvenime, tad jo vadovaujamų chorų koncertų bei repeticijų organizavimas ir vedimas buvo pavyzdys ne tik Kauno muzikos mokyklos mokiniams, bet ir kitiems chorų vadovams, vargonininkams.

Pasak Aniceto Armino, „pasisemti buvo ko“.

Dirbdamas su chorais, Martinonis negailėjo nei laiko, nei jėgų. Čia išryškėjo dar keletas charakterio savybių: reiklumas22 sau ir kitiems, darbštumas. Tokias jo charakterio savybes prisimena ne tik mokiniai, bet ir choristai bei kolegos. Štai Balys Dvarionas atsiminimuose rašė, kad Martinonis „ne kartą būdavo net žiaurus, 22 Julius Sinius (1911–1959) autografe „Nikodemą Martinonį prisiminus“ (1967.12.18) taip pat vaizdžiai aprašo Martinonio griežtumą ir reiklumą: „Parodęs, kaip atlikti kurį nors kūrinį, Martinonis atžymėdavo Beyerʹyje jį cheminiu pieštuku brūkšniu.

Sekančią dieną tą pratimą privalėdavome paskambinti be priekaištų.

Tikrinimo metu lektorius Martinonis žingsniuodavo į taktą scenoje ir, jei kuris suklysdavo, gaudavo barti, ir pratimas buvo atžymėtas kryželiu (atseit reikią pakartoti). O toliau mokydavo kitą pratimą.

Jei betikrinant kas dar kartą suklysdavo – kryželis būdavo apvedamas rateliu. Jei tas nepadėdavo – kursantas turėjo išstoti iš pianino grupės. Pianino klasę baigė 12 kursantų iš susirinkusių 20 asmenų“ (Sinius, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 255, p. 4;).

kai choristai truputį pamesdavo savo atidumą“23. Reiklumą prisimena ir choro dalyvės: repetuojama buvo labai daug, net tris–keturis kartus per savaitę, o artėjant koncertui – kiekvieną vakarą. Šaulių sąjungos centrinio choro dainininkė A. DunauskaitėRiekumienė liudijo: „Darbas buvo milžiniškas: savaitėje kiekvienas balsas buvo užimtas keturis vakarus, o prieš koncertus ištisai bendros repeticijos ir tikrinimai balsų kvartetais“24.

Martinonis laikėsi nuostatos, kad dirbdamas su choru dirigentas turi žinoti, ko jis nori ir kaip tai pasiekti.

Jokių eksperimentų repeticijos metu negali būti. Viskas turi būti apsvarstyta iš anksto, kūrinys išstudijuotas. „Būk visada labai gerai pasiruošęs prieš eidamas diriguoti“ ir „nepretenduok mokyti kitų to, ko pats gerai nemoki“, – prisimindamas savo mokytojo reikalavimus rašė Antanas Jozėnas (1927–2014)25. Pasak Šaulių sąjungos choro dalyvių, iš pradžių kūrinio būdavo mokomasi atskirais balsais, vėliau vykdavo bendros repeticijos, o tada partijų atsiskaitymai po vieną, kvartetais ir t. t. Taigi nieko nuostabaus, kad tokį nuoseklų ir atkaklų neprofesionalių dainininkų darbą vainikuodavo programos, stebindavusios klausytojus sudėtingumu ir atlikimo kokybe.

Martinonio moto „Eiti mylimiau-

sios Tėvynės keliais su lietuviška liaudies daina – tai mano gyvenimo tikslas“26 aiškiai nusako repertuaro pasirinkimo strategiją: pirmiausia liaudies daina, originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai (ypač Juozo Gruodžio), po to stambios formos kūriniai – kantatos, oratorijos, mišios. Tokią pat repertuaro strategiją liudija ir Elena Martinonienė, išskirdama dvi kryptis: „pirmoji – lietuvių liaudies dainos, jų išdailos bei originalūs mūsų kompozitorių kūriniai, o antroji – stambūs pasaulinės muzikos literatūros vokaliniai-simfoniniai opusai“27.

Su Šaulių sąjungos choru Martinonis atliko sudėtingus (ypač saviveikliniam kolektyvui), stambius veikalus: Mozarto „Requiem“ (1933), Händelio „Mesiją“ (1935), Haydno „Pasaulio sutvėrimą“ (1937), Beethoveno „Kristų Alyvų kalne“ (1938) ir keletą kantatų. Kalbėdamas apie chorinę Lietuvos kultūrą, Vladas Jakubėnas pastebėjo, kad „tokio žanro kūrinių Lietuvoje niekas nesiryžo atlikti (nebuvo nei pajėgių chorų, nei dirigentų)“28, todėl ne veltui Martinonis spaudoje buvo vadinamas oratorinio meno pionieriumi Lietuvoje. Jakubėno recenzijose galima rasti ir Martinonio kaip interpretatoriaus apibūdinimą. Pasak jo, Martinonio būta dinamiko, o ne lyriko, linkusio į vientisą veikalo liniją, bet ne į detalius niuansus, todėl buvo tituluojamas kaip intensyvios, vientisos ir plačios linijos dirigentas. „Stiprioji p. Martinonio pusė: griežtas ritmas, kažkokia monumentalė, vieninga veikalo linija, iš viso dinamiški, karingi, net brutalūs momentai. Silpnesnė pusė: švelnumas, lyrizmas“29. „Muzikos barų“ redaktorius Motiejus Budriūnas po koncerto, skirto Centrinio Šaulių sąjungos choro 15 metų sukakčiai paminėti, reziumuoja, kad „meninis choro lygis aukštas ir todėl choro įtaka kitiems Lietuvos chorams yra labai žymi. N. Martinonis su šiuo choru įnešė gyvesnę dainų interpretaciją, drąsesnį dinaminį niuansavimą ir tempų modifikavimą. <...> Nors dabar turime jau ir daugiau 26

Martinonis, LLMA, f. 89, p. 1, p. 262

23

Balys Dvarionas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 2

27

Martinonienė, 1987: 20

24

Dunauskaitė-Riekumienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 3

28

Jakubėnas, 1938: 6

25

Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

29

Jakubėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 120

Muzikos barai / 25

Iš praeities gerų chorų, tačiau kai kurios dainos beveik visuotinai pas mus dainuojamos pagal šio Šaulių Sąjungos choro interpretacijos pavyzdį“30.

Taigi, apibendrinant amžininkų atsiminimus, galima sakyti, kad Nikodemui Martinoniui buvo būdingos tokios ypatybės: reiklumas sau ir kitiems, dirigavimo technikos paprastumas, aiškumas, ekspresyvumas, monumentalumas; silpnesnė lyriškoji kūrinio atlikimo pusė, gebėjimas pajusti veikalo visumą, drąsus dinaminis niuansavimas, tempų modifikavimas, repertuaro strategija – lietuvių liaudies dainos ir originali lietuvių kompozitorių kūryba bei stambios formos kūriniai.

Labai svarbi Martinonio veiklos sritis – pedagogika. Jis buvo vienas pirmųjų chorinio dirigavimo disciplinos mokytojų. Dirbdamas Kauno muzikos mokykloje parašė pirmąją Lietuvoje Chorvedžių (choro dainavimo mokytojų) klasės rengimo programą (1926), išugdė didelį chorvedžių būrį ir sukūrė savitą chorinio dirigavimo mokyklą (pedagoginę mokyklą), kurios tradicijos, pasak muzikologės Jūratės Burokaitės, gyvos ir šiandien.

1926 m. N. Martinonį Juozas Naujalis pakvietė į Kauno muzikos mokyklą (vėliau konservatoriją) vadovauti vargonų klasei, o 1927–1928 mokslo metais, Juliui Štarkai atsisakius31, „chorvedžių klasė buvo pavesta Martinoniui“32. Juozas Gruodis, rašydamas mokyklos metraštį (1930), šiek tiek sušvelnino tikrąją istoriją. Iš Jono Nabažo (1907–2002) dienoraščių (parengta Vytautės Markeliūnienės, 2007) sužinome, kad „po susikirtimų Martinonio su Štarka Martinonis perėmė dėstymą, o Štarka išėjo. Martinonis, neseniai grįžęs iš Rusijos, pasišovė dirbti su „mandria programa“33.

Taigi, tik įvykus kažkokiam konfliktui, chorvedybos kursas atiteko Martinoniui. Be to, jam buvo paskirta ir 30

naujai atidaryta paralelinė solfedžio klasė.

Perėmęs choro vadybos (t. y. chorvedybos) pamokas iš Štarkos, kursą išplėtė nuo vienų metų iki dvejų.

Pagal Martinonio sugalvotą programą (Chorvedžių (choro dainavimo mokytojų) klasė) iš stojančiųjų chorvedžių buvo reikalaujama „mokėti muzikos teoriją, privalomąją harmoniją, išeiti I ir II solfedžio kursą, labai tvirtai skaitant balsu intervalus, prie to turi turėti gerą klausą“34.

Jeigu palygintume Martinonio parengtą 1926 m. Chorvedžių klasės programą su LMTA studijų programomis „Atlikimo menas. Šaka: Choro dirigavimas“, kurios vis kito nuo 1945 iki 2009 m., matysime, kad Martinonio programoje yra visos choro dirigentui reikalingiausios disciplinos: dirigavimas, balso lavinimas, partitūrų skaitymas, chorvedyba, choro praktika ir t. t. Skiriasi tik mokymo trukmė. Kadangi Kauno muzikos mokykloje chorvedyba buvo papildoma fakultatyvinė disciplina, o ne visas studijų kursas, tad suprantamas ir mokymo trukmės skirtumas. Galime teigti, kad Martinonio programa tvirtai sukalė chorvedybos dėstymo pagrindus Lietuvoje.

34

Martinonis, LLMA, f. 84, ap. 1, b. 25, p. 93

Konradas Kaveckas 1927–1929 mokslo metais mokėsi pas abu svarbiausius tuometinės Kauno konservatorijos chorvedybos pedagogus: vienus metus pas Štarką ir vienus pas Martinonį, tad galėjo palyginti, kaip skyrėsi dviejų pedagogų darbo metodai. Pasak jo, „Julius Štarka su choru dirbdavo labai nuosekliai. Mokydavo ne tiktai kolektyviai, bet ir kiekvieną choro dainininką stengdavosi pamokyti individualiai“, tačiau iš to galima suprasti, kad Štarka daugiau dėmesio skyrė chorui kaip kolektyvui, greičiausiai mokė juos profesionaliai dainuoti, bet ne diriguoti35. Martinonio pamokose būdavo ne tik analizuojamos partitūros, mokiniai supažindinami su chorine literatūra, bet ir diriguojamos atskiros kūrinių dalys, o mokslo metų gale vykdavo egzaminai iš studijuotos medžiagos. Konradas Kaveckas atsiminimuose rašė: „Šiose pamokose mes analizuodavome lietuvių autorių sukurtas dainas (tai darydavome pirmą valandą, o antrą – praktiškai dainuodavome ir diriguodavome pasirinktus kūrinius).

Dirigavome ir dainavome įdomių ir meniškai vertingų kūrinių ir didesnių 35 Martinonis, perėmęs iš Štarkos prie vargonų specialybės veikusią choro klasę, kurią privalėjo lankyti visų specialybių mokiniai, mokė juos ne tik dainuoti, bet ir pavesdavo jiems diriguoti atskiras stambių veikalų ištraukas (Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 6)

Budriūnas, 1938: 171

Apie Julių Štarką daugiau informacijos galima rasti Gražinos Daunoravičienės ir Egidijaus Kavecko straipsnyje „Julius Štarka: nepelnytai pamirštas dirigentas ir pedagogas“, publikuotame žurnale „Ars et praxis“, 2015 m.

31

32

Gruodis, 1930: 26–28

33

Markeliūnienė, 2007: 40

Muzikos barai / 26

N. Martinonio vadovaujamas lietuvių ir lenkų choras. Maskva, 1919–1920 m. Trečioje eilėje ketvirta iš dešinės – būsimoji žmona E. Navickaitė

1929 m. N. Martinonis (sėdi viduryje) su chorvedžių klasės mokiniais. Kaunas, 1929 m.

veikalų atskiras ištraukas. Be lietuvių autorių, didelį dėmesį skyrė Vakarų klasikams. Gale metų buvo egzaminai. Juose dalyvavo komisijoje direktorius Juozas Gruodis, klasės vedėjas Martinonis ir kiti“36.

Elena Navickaitė-Martinonienė monografijos „Nikodemas Martinonis“ II tome gana plačiai aprašo Martinonio chorvedybos dėstymo metodiką. Knygoje minima, kad vienas iš mokymo principų buvo chorinių kūrinių analizė, kurią atlikdavo ir visa klasė kartu, ir kiekvienas moksleivis atskirai. Tokios analizės tikslas – lavinti moksleivių meninį skonį, loginį mąstymą ir gebėjimus teisingai perskaityti partitūrą. „Daug grupinių pamokų būdavo ir tuo atveju, kai klasės vedėjas numatydavo individualias pamokas su atskirais moksleiviais“37. Toks moksleivių susidomėjimas rodo, kad N. Martinonio vedamos pamokos buvo įdomios ir naudingos, todėl moksleiviai jas noriai lankydavo net ir tada, kai neprivalėjo, o Martinonio grupinio darbo metodas rodo jį mokėjusį dirbti moderniai (plg. dabartines meistriškumo pamokas, angl. workshop).

Chorvedybos pamokose vykdavo ne tik grupinis partitūrų analizavimas, bet ir kiekvienas moksleivis diriguodavo parengtą kūrinį. Moksleiviai privalėjo išmanyti kompozitoriaus ir kūrinio istorinį kontekstą, formą, gebėti atmintinai padainuoti choro partijas, paskambinti visą partitūrą ir, be abejonės, diriguoti. Įdomu tai, kad moksleivių diriguojamus kūrinius grodavo ne akompaniatoriai fortepijonu, bet visa klasė dainuodavo38.

Dirigavimas kad ir mažam chorui, sudarytam iš kurso draugų, leisdavo

pajusti gyvą, tikrą choro garsą. Beje, tokia mokymo forma, kurią Martinonis taikė jau nuo 1927 m. Kauno muzikos mokykloje, ir šiandien naudojama daugelio Austrijos, Vokietijos universitetų chorvedžių mokymo sistemoje, priešingai nei Lietuvoje – choro partijas čia atlieka koncertmeisteriai fortepijonu, atitolindami chorinį garsą nuo dirigavimo. Pasak Jozėno, Martinonis stengėsi, kad „mokiniai ne tik teoriškai žinotų, kaip reikia diriguoti, bet ir sugebėtų praktiškai tai

ir kita ranka ją laikydamas, į visas puses sukinėdavo riešą, liepdamas tą patį daryti visiems“41. Remdamiesi Martinonienės monografija, galime įsivaizduoti, kokios buvo Martinonio vedamos dirigavimo pamokos: „Nepakentė Martinonis kad ir tobuliausių, grakščiausių, įmantriausių mostų, jei jie buvo mechaniški, t. y. mostas dėl mosto, bet ne mostas, į kurį choras reaguotų nuoširdžiausiai visu savo vidiniu nusiteikimu. <...> Ypač daug dėmesio skyrė rankų tech-

Šaulių sąjungos choras ir Radiofono simfoninis orkestras atlieka J. Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, dirigentas N. Martinonis. Panevėžys, 1937 m.

įgyvendinti“39.

Nijolė Jautakienė (g. 1935), buvusi Martinonio dirigavimo klasės mokinė, atsiminimuose rašė, kad dirigavimo pamokose mokytojas „reikalaudavo tikslios dirigavimo technikos bei laisvų ir estetiškų mostų. Darbas vyko labai nuosekliai. Didelį dėmesį kreipė į rankų laisvumą ir ypač daug pratimų taikė rankų savarankiškumo lavinimui. Labai mėgo ir reikalavo tokių įstojimų parodymų dainoje, kurie būtų aiškūs chorui, tačiau nebūtinai krintantys į akis žiūrovui“40. Tai, kad Martinonis daug dėmesio skyrė dirigavimo technikos lavinimui, liudija ir Aniceto Armino (1931–1998) prisiminimai: „Visus susikvietęs pakalbėdavo apie dirigavimo techniką; padėjęs nuo alkūnės ranką ant stalo

nikai, tik niekad neleisdavo moksleiviui užmiršti, kad rankų judesiai yra ne tikslas, o tik priemonė padėti chorui išreikšti giliausią muzikinę mintį. „Ir jei jauti, – sakė Martinonis, – kad choras „pagautas“ – jau yra kūrybinėje stadijoje, – sumažink savo judesius, netrukdyk chorui kurti ir laikinai, net ir visai nustok diriguoti, užteks tavo akių išraiškos ir choras jautriausiai reaguos į tavo vidinį dirigavimą“42.

Vienas ryškiausių Martinonio klasės mokinių Antanas Jozėnas atsiminimuose yra apibūdinęs „martinonišką“ dirigavimo mokyklą: „Konkreti veikla dirbant su choru ir kuo mažiau žodinės agitacijos. Kruopštus dainininkų išmokymas nevengiant daug kartų kartoti tą pačią frazę, sakinį, motyvą.

Pradžioje didžiausias dėmesys muzi-

36

Kaveckas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

37

Martinonienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 111, p. 402

39

Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 9

41

Arminas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 246, p. 3

38

Ibid, p. 403

40

Jautakienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

42

Martinonienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 111, p. 405

Muzikos barai / 27

Iš praeities kiniam tekstui ir tik po to meninis tobulinimas. Muzika pati savaime graži, svarbu, kad dainininkai sudarytų gerai suderinto instrumento įspūdį. Paruoštą ir išbaigtą partitūrą mokėti diriguoti tiksliais ir konkrečiais rankų gestais.

Dirigentas turi išsiugdyti didelę valios jėgą, kuri leistų būti visišku ir vienvaldžiu vadovu“43. Taigi iš atsiminimų apie dirigavimo pamokas tarsi atgyja Martinonio dirigento portretas ir iš nuotrupų galima mozaikiškai sudėlioti Martinonio mokyklos dirigavimo bruožus ir reikalavimus: Manualinės technikos įvaldymas: rankų (ir riešų) laisvumas; rankų paralelumo vengimas (nors pats diriguodamas šito nevengė); preciziškas choro balsų įstojimų rodymas; schemos aiškumas ir paprastumas; suvokimas, kad rankų judesiai yra ne dirigavimo meno tikslas, o tik priemonė muzikiniam turiniui išreikšti.

Mimikos (ir akių) naudojimas diriguojant.

Išsamus kūrinio analizavimas, įsigilinimas ir partitūros išstudijavimas44.

Galutinis dirigento pastangų tikslas – meniškas kūrinio atlikimas.

Nors Martinonis ir reikalaudavo, kad pagrindiniai choro dirigavimo principai būtų griežtai išmokstami, Martinonienė pabrėžia: „Mokytojas neversdavo kopijuoti savo dirigavimo judesių, tačiau nuodugniai paaiškindavo kiekvieno judesio reikšmę, moksliškai pamatuodamas atitinkamais teiginiais, liepdavo mokiniui įsigilinti, viską permąstyti ir užfiksuoti“45.

Martinonis neapsiribojo vien pedagogine ir chorvedybine veikla, jis nepailsdamas dirbo ir organizacinį darbą. Pasak Aniceto Armino ir Boleslovo Zubricko, „Lietuvos Respublikoje chorų, kaip ir viso muzikinio gyvenimo, reikalais rūpinosi pažangių visuomenės jėgų pastangomis įkurtos, pakaitomis dirbusios muziki43

Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 6

Niekada nesutikdavo, kad mokinys diriguotų chorui, jei šis nemokėdavo sugroti dainos partitūros. Dažnai Martinonis sakydavo: „Nedrįsk diriguoti, jeigu nemoki sugroti“. Tik kruopščiai išanalizavus dainos teorinę pusę – harmoniją, formą, sudarydavo dainos išmokymo planą. Ir tik tada leisdavo pradėti mokyti (Jankauskas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 2) 44

45

Mokomųjų dalykų programa

Diplomo liudijimas

nės draugijos: Lietuvių meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcija (nuo 1922), Lietuvos menininkų muzikų draugija (1924–1926), Lietuvos muzikos ir dainos centras (1928–1932), Lietuvos chorvedžių ir muzikų draugija (1932– 1935). Chorinio meno propagandai ypač daug pasidarbavo 1936–1940 m. veikusi Lietuvos muzikų draugija, kuriai pirmininkavo nenuilstamas chorų entuziastas Nikodemas Martinonis“46. Draugijos tikslas, pa-

Martinonienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 111, p. 404 46

Muzikos barai / 28

Arminas, Zubrickas, 2009: 189

Vytautas V. Jurgutis su kūriniu „Metroscan“ tęsia pasirodymus užsienio festivaliuose

sak Klemenso Griauzdės, buvo „sistemingas chorų koncertų organizavimas, dainų dienų, chorų varžybų bei lietuviškų muzikos kūrybos švenčių organizavimas, <...> taip pat chorų registravimas ir jų veiklos tikrinimas, naujų kūrinių bei periodinės spaudos leidyba ir t. t.“47 Nikodemas Martinonis daug kur Lietuvos muzikinėje kultūroje buvo pirmas: sukūrė pirmąją chorvedžių mokymo programą, išpopuliarino J. Gruodžio ir kitų Lietuvos kompozitorių mažai atliekamą chorinę kūrybą, jo interpretacijos būdavo pavyzdys kitiems Lietuvos chorams.

Tad nenuostabu, kad ir jo darbo vaisiai sulapojo ąžuolo vainiku. Jo mokiniai buvo Klemensas Griauzdė (1905–1983), Povilas Bekeris (1910– 1984), Antanas Jozėnas (1927–2014), Anicetas Arminas (1931–1998) ir kiti chorvedžiai, dirigentai, pasklidę po šalies aukštąsias, aukštesniąsias ir įvairias muzikos mokyklas. Jie tęsė mokytojo pradėtą darbą, ugdydami studentus plačiai paskleidė Nikodemo Martinonio pasodinto Lietuvos chorinio dirigavimo mokyklos medžio sėklas. n

Po didelės sėkmės sulaukusio pavasarinio turo Kinijos ir Honkongo festivaliuose elektroninės muzikos kūrėjas ir atlikėjas Vytautas V. Jurgutis su savo audiovizualiniu projektu „Metroscan“ toliau tęsia pasirodymus tolimose šalyse. Praėjusių metų lapkritį šis šiuolaikinio meno kūrinys buvo atliktas netoli Barselonos esančiame viename originaliausių meno centrų „Konventzero“. Katalonijos publikos šiltai sutiktas „Metroscan“ netrukus iškeliavo į Indiją.

Kompozitorius Vytautas V. Jurgutis buvo pakviestas atlikti „Metroscan“ ketvirtą kartą surengtame didžiausiame Indijos tarptautiniame elektroninės muzikos bei šiuolaikinio džiazo festivalyje „Sound Reasons“. Nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 22 d. festivalio koncertai vyko trijuose Indijos miestuose – Delyje, Goa ir Bangalore. Pasirodė atlikėjai iš Australijos, Šveicarijos, Danijos, Švedijos, Japonijos, Indijos, Vokietijos ir Lietuvos. Pačiame Delio centre, Servanteso instituto koncertų salėje, gruodžio 10 dieną pirmąkart Indijoje skambėjo gyvosios lietuvių elektroninės muzikos garsai.

Grįžęs iš Indijos V. V. Jurgutis skubėjo ruoštis kitam svarbiam įvykiui – „Metroscan“ buvo pakviestas į vieną svarbiausių Ispanijoje tarptautinį naujųjų medijų ir pažangiųjų audiovizualinių technologijų festivalį MADATAC. 2016 m. sausio 24 d. kūrinys atliktas šio kasmetinio festivalio uždarymo koncerte prestižinėje Madrido „Centrocentro“ koncertų salėje, įrengtoje garsiuosiuose Kibelės rūmuose (Palacio de Cibeles).

V. V. Jurgučio audiovizualinis kūrinys „Metroscan“ pirmą kartą parodytas Vilniuje 2010 m. „Vilniaus festivalių“ projekte „Garsovaizdis-2“. Vėliau jis buvo atliekamas daugelyje festivalių – „Streaming“ Hagoje (Olandija), „Punto de Encuentro“ Valensijoje (Ispanija), „Eclectica“ Tartu (Estija), „Streetwaves“ Gdanske (Lenkija), prestižinėje Kelno medijų meno akademijoje „Frischzelle“ (Vokietija), minėtuose Kinijos ir Honkongo festivaliuose ir kituose renginiuose. „Metroscan“ atliekamas ir Lietuvoje, pavyzdžiui, užpernai jis vainikavo „Permainų muzikos“ festivalį Klaipėdoje. Tad šis kūrinys, dažnai kviečiamas į festivalius užsienyje ir ten lydimas aukštų įvertinimų, gali būti laikomas vienu sėkmingiausių lietuviškos elektroninės muzikos ir audiovizualinio meno pavyzdžių.

Pasak V. V. Jurgučio, projektas „Metroscan“ – tai audiovizualinė fantazija megapolio, jo informacinio tempo, įvykių daugiapoliškumo ir kitų posturbanistinių vektorių temomis. Kūrinio muzika balansuoja tarp eksperimentinės ir pulsuojančios elektroninės muzikos stilių, todėl „Metroscan“ geba užmegzti ryšį su platesne klausytojų auditorija. Vizualinė dalis paremta gyvo garso konvertavimu į videoprogramomis apdorojamą ir realiu laiku kuriamą vaizdą, kuris pasižymi ypač greita elementų kaita ir jų netikėtumu (jam naudojamos glitch ir kitos elektroninės priemonės).

Kūrinio pavadinimas „Metroscan“ daugiareikšmis, jis siejasi su metropolijos, matavimo, judėjimo ir transportavimo sąvokomis. (gr. metron – matas, meter – motina). „Visos šios sąvokos yra „nuskenuojamos“ į labai koncentruotą garsą ir vaizdą – suspaustą didmiesčio informacinę laviną, kuri su skaitmeninių technologijų pagalba perlydoma į išgrynintą estetinį rezultatą“, – pasakoja V. V. Jurgutis. „Metroscan“ atlieka pats Vytautas V. Jurgutis ir videomenininkas Vaclovas Nevčesauskas.

Abu juos sieja rafinuotas estetinis skonis ir polinkis į bekompromisius meninius sprendimus. Naudodami naujausias garso bei vaizdo technologijas, menininkai kuria konceptualų posturbanistinį garsovaizdį.

„Metroscan“ koncertas Honkonge

„Metroscan“ pasirodymo Kinijoje akimirkų videoįrašą sukūrė Kinijos Šendženio festivalio organizatoriai (www.youtube.com/watch?v=wC33hDgAMxc) 47

Griauzdė, 1938: 20–21

Muzikos barai / 29

Kronika

Laimės valanda žvaigždžių gerbėjams

Prieš Kalėdas afišų margumyne akys gaudė daugybę pasiūlymų šventiškai ir džiugiai praleisti vakarą. Ypač išreklamuoti buvo Nomedos Kazlaus ir Montserrat Martí gala koncertai gruodžio 11 ir 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Ricardo Estrada. Afiša skelbė, kad tai bus nuotaikinga ir žaisminga programa iš publikos mėgstamiausių kūrinių – įvairių operų, operečių ir sarsuelų arijų, duetų, uvertiūrų ir intermezzo.

Pirmoji koncerto dalis žanriškai buvo rimtesnė – skambėjo vokaliniai ir instrumentiniai numeriai iš operų. Pakiliai vakarą pradėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ uvertiūra – ypač energingai ir artikuliuotai nuskambėjo greitoji padala, o lėtoji įžanga pasirodė perdėm lėta ir apsunkusi. Užbėgant į priekį verta pastebėti, kad toliau orkestras skambėjo puikiai – ypač Gaetano Donizetti „Don Paskualės“ ir Georges´o Bizet „Karmen“ uvertiūros; pastaroji atlikta ypač ugningai ir tiksliai.

Sopranas Nomeda Kazlaus, sukūrusi daugybę įsimintinų stiprių moterų vaidmenų, ypač žiba Richardo Wagnerio operose dėl jose reikalingo stipraus vokalo, dramatiško tembro ir muzikinės bei vaidybinės ekspresijos. Kad solistės balsas išties išskirtinai

Muzikos barai / 30

skambus ir tvirtas, galėjome įsitikinti nuo pirmųjų jos atliekamų numerių. Ypač įsiminė Varvaros arija iš Rodiono Ščedrino operos „Ne vien tik meilė“. Sodri ir tamsi, dramatiška ir ekspresyvi muzika solistei leido atskleisti tai, už ką ji yra liaupsinama: galingą balsą ir emocinę įtaigą, didžiulę klausytoją magnetizuojančią dramatinę jėga.

Montserrat Martí (sopranas) galima pristatyti taip: legendinės primadonos Montserrat Caballé dukra. Bet į ją galima žiūrėti ir kaip į savarankišką karjerą kuriančią solistę. Spaudoje pirmasis variantas neabejotinai populiaresnis, ir reikia pripažinti, kad šį kartą viešieji ryšiai suveikė puikiai: salė pilnutėlė žmonių, kurių dalis veikiausiai atėjo

vedami noro pasipuikuoti, kad dalyvavo „prestižiniame kultūros renginyje“ ir prieš fotoaparatus pademonstruoti prabangius drabužius. Nesakau, kad tai visiškai smerktina – džiugu, kad bent iš snobizmo susipažįstama su kultūriniu gyvenimu. Tačiau įdomu, kiek pačiai M. Martí malonus toks šleifas? Viena vertus, „Caballé dukters“ etiketė tarytum uždeda aureolę, garantuojančią bent dalį motinos gabumų, kita vertus, man regis, kiekvieno žmogaus natūralus noras ir savivertei svarbus dalykas yra savo, savarankiško gyvenimo ir karjeros modeliavimas; stipriai asmenybei nepatiktų mintis, kad yra vertinama už kieno nors kito nuopelnus. Žinoma, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad M. Martí nenusipel-

Nomedos Kazlaus ir Montserrat Martí gala koncertas

no gražių žodžių. Komplimentų vertas jos balsas – stiprus ir skambus. N. Kazlaus ir M. Martí tembrai itin skirtingi: pirmosios gilesnis, sodresnis, tamsesnis, puikiai tinkantis dramatinio soprano vaidmenims, antrosios – skardesnis ir plokštesnis. Tačiau jis turi savų pranašumų – dera partijoms, reikalaujančioms daugiau lengvumo, žaismingumo ir aiškios artikuliacijos. Dėl to ši solistė labiau žavėjo antroje koncerto dalyje, skirtoje lengvesniems žanrams – operetei ir sarsuelai. Labai efektingai ir temperamentingai nuskambėjo „La Tarantula“ iš Gerónimo Giménezo sarsuelos „La Tempranica“: itin gyvo tempo muzika liejosi laisvai ir lengvai, tarytum be pastangų, smulkių natų ir teksto ištarmė buvo pasigėrėtinai aiški. Solistės gimtojo krašto muzika leido atlikėjai sužibėti. Artistiškai ir emociškai spalvingai ji atliko arija „Mano lūpas bučiuoja karštai“ iš Franzo Leháro operetės „Džudita“. Manuelio Penellos Habanera iš sarsuelos „Don Chilis iš Alkalos“ (Don Gil de Alcalá), padainuota kartu su N. Kazlaus, – dar vienas M. Martí ispanišką temperamentą atskleidęs numeris.

Visa tai atmintyje įstrigo kaip malonūs įspūdžiai. Tačiau būta ir abejonių kėlusių momentų. Žinoma, skonis – subjektyvus dalykas, bet, manau, visuomet verta kvestionuoti ir atlikėjų, pristatomų kaip tarptautinės žvaigždės, pasirodymus, kad nebūtų inercijos ir nesiformuotų žvaigždės

neliečiamumo statusas. Tiesą sakant, abiejų solisčių dainavime būta trikdžiusių aspektų. Pirmiausia suklusti privertė N. Kazlaus atliekama arija „Pace, pace mio Dio“ iš Giuseppe Verdi operos „Likimo galia“: nors muzika ir tekstas kalba apie ramybę (kad ir su dramatiniais intarpais), arijoje jos gerokai trūko, kaip ir subtilumo, įsiklausymo. Gana nesaikingas pasirodė ir vibrato, kurio intensyvumas, nors pats savaime įspūdingas, neleido suprasti skambančių tonų aukščio. Savitikslio balso galimybių demonstravimo neišvengė ir M. Martí, kulminacinėse arijų vietose akivaizdžiai bravūriškai užtęsdama itin stipraus garso natas. Nereikalingai garsūs proveržiai ypač kliuvo klausantis Džuljetos valso iš Charles´io Gounod „Fausto“.

Nomeda Kazlaus ir Montserrat Martí – draugės ir scenoje, ir gyvenime, todėl joms turėtų būti neabejotinai malonu kūrybiškai bendradarbiauti atliekant duetus. Deja, dainininkių tembrų skirtingumas lėmė, kad šie

artistiškumą ir subtilumą.

Vis dėlto neabejoju, kad didelei daliai klausytojų koncertas buvo maloni patirtis, dovanojo nuotaikingų akimirkų, prisidėjusių prie šventiško Kalėdų laukimo. Šiaip ar taip, visuomet smalsu patiems išgirsti ir susidaryti įspūdį apie sėkmingą karjerą svetur darančius tautiečius ir svečius iš užsienio.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Gėlės, gėlės, aplodismentai...

numeriai ne visuomet skambėjo darniai. Jacques´o Offenbacho Barkarolėje iš „Hofmano pasakų“ kiek pristigo švelnumo – svajinga muzika vietomis skambėjo grubokai. Subtilesnį įspūdį paliko „Gėlių duetas“ iš Léo Delibes´o operos „Lakmė“, o jau minėta Habanera iš sarsuelos „Don Chilis iš Alkalos“ buvo bene maloniausias duetinis numeris. Koncerto finale girdėjome Vangelis dainą „March with me“,

popsiškai užbaigusią visą vakarą.

Popso netrūko ir N. Kazlaus pasirodymui antroje koncerto dalyje – ištraukose iš Victoro Herberto operečių „Kerėtoja“ bei „Išdykėlė Marieta“. Žaismingai skambėjusį vokalą, deja, nustelbė neskoninga vaidyba, galbūt turėjusi pademonstruoti atlikėjos artistiškumą ir įsijautimą į vaidmenį, tačiau tai veikiau atrodė kaip besaikis maivymasis. Šiuo požiūriu M. Martí verta komplimentų už natūralų

... ir autografai

Muzikos barai / 31

Pažintis Danguolė VILIDAITĖ KAIP KOMPOZITORĖ LORETA NARVILAITĖ LIETUVOJE TAPO LABIAU PASTEBIMA TURBŪT PO KŪRINIO „ŠAUKSMAS – ŠVIESA“ ATLIKIMO 2000 M. FESTIVALYJE „GAIDA“. SĖKMINGA PREMJERA MUZIKEI ATVĖRĖ PLATESNES ERDVES, SUTEIKĖ DAUGIAU GALIMYBIŲ DALYVAUTI ĮVAIRIUOSE FESTIVALIUOSE, TARPTAUTINIUOSE PROJEKTUOSE, PAVYZDŽIUI, „ARSENALS“ LATVIJOJE, „PPIANISSIMO“ BULGARIJOJE, „SEASON PREMIERES“ AR „VELVET CURTAIN“ UKRAINOJE, „FESTIVAL ALEXANDRE PALEY ET SES AMIS“ PRANCŪZIJOJE. BET KOMPOZICIJA – TAI TIK

Loretos Narvilaitës gyvenimas muzikos garsø autostradoje VIENA ŠIOS INTENSYVŲ KŪRYBINĮ PROCESĄ IŠGYVENANČIOS MENININKĖS VEIKLOS DALIS. IKI ŠIOL STEBINA JOS GEBĖJIMAS SUDERINTI ŠEIMOS GYVENIMĄ, PEDAGOGINĮ DARBĄ, STRAIPSNIŲ RAŠYMĄ, MUZIKINĘ VADYBĄ. PASTAROJI SRITIS GAL MAŽIAU ŽINOMA, BET KLAIPĖDOS MELOMANŲ YPAČ VERTINAMA. JAU DEŠIMT METŲ L. NARVILAITĖ YRA KONCERTŲ SALĖS DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA KULTŪRINEI VEIKLAI, IR SU JOS ATĖJIMU PRASIDĖJO NUOSEKLUS IR PROFESIONALUS KONCERTINIŲ PROGRAMŲ SUDARYMAS, O TAI PRISIDEDA PRIE MIESTO KULTŪRINIO GYVENIMO KLESTĖJIMO. IR ŠIO POKALBIO METU MŪSŲ MINTYS NATŪRALIAI KRYPO TA LINKME...

Vytauto PETRIKO nuotr.

– Loreta, Tu, kaip visada, skubi, bėgi, telefonas nuolat skamba, vienu žodžiu, užsiėmusi šiuolaikinė moteris. Esi Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai. Bet pirmoji Tavo specialybė vis dėlto kompozicija.

Kaip čia nutiko, kad perėjai į muzikos vadybą?

Muzikos barai / 32

Loreta Narvilaitė

– Paaiškinti labai paprasta. Etato pagal mano profesiją Lietuvoje nėra.

Gali būti laisvasis menininkas ir prašyti valstybės stipendijos, bet jos kiekvienais metais negausi ir iš to nepra-

gyvensi. Nedaug yra kompozitorių, nuolat gaunančių valstybės ar užsienio festivalių, atlikėjų užsakymų. Tad natūralu, kad šalia kompozicijos pirmiausia atsirado pedagoginis darbas.

Būtent jo dirbti į gimtąją Klaipėdą ir atvažiavau baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O paskui turbūt todėl, kad labai domėjausi koncertiniu gyvenimu, natūraliai atėjo dabartinė veikla. Koncertų salėje jau dirbu dešimt metų, prieš tai organizuodavau kitus festivalius.

– Po studijų Vilniuje Klaipėdai norėjosi parodyti kuo daugiau šiuolaikinės muzikos, jos čia labai trūko. Bet ne vienas, atsitrenkęs į mūsų miesto konservatyvumą, sustojo. O Tu ir toliau judėjai ta kryptimi. Prisidėjai prie „Marių klavyrų“ organizavimo, rengei „Kopos“ festivalį, dabar minėtos pareigos. Aš čia matau ne tik Tavo pašaukimą, bet ir savotišką misiją, Tavo pastangomis mūsų miesto kultūrinis gyvenimas pakilo bent keliais kokybės laipteliais.

– Dėkui už įvertinimą. Kai kiekvieną dieną verdi tame katile, negali objektyviai vertinti. Išvažiuoji kitur ir supranti, kad ir ten kartais būna ne ką geriau. Gal pameni, prieš penkiolika metų daviau interviu, kurio antraštėje buvo parašyta, kad festivalis yra mano gyvenimo būdas. Taip ir atsitiko.

Man pasisekė, kad Klaipėdos koncertų salė atsirado kaip tik tuo metu, kai jau buvau sukaupusi pakankamai patirties ir galėjau pretenduoti į direktoriaus pavaduotojo kultūrinei veiklai pareigas. Beje, nebuvo jokios konkurencijos, prašymą padaviau tik aš viena.

– Už kelis festivalius dabar esi atsakinga?

– Jau už keturis. Greta „Klaipėdos muzikos pavasario“, „Permainų muzikos“, „Salve Musica“ pernai dar prisidėjo Klaipėdos kariliono festivalis. Bet ir visas įstaigos repertuaras tarp festivalių pereina per mano rankas, talkinu organizuojant orkestro gastroles. Per metus man tenka atrinkti ir sustyguoti apie aštuoniasdešimt koncertų.

Man rugsėjo pirmoji kartais svarbesnė nei sausio pirmoji, nes prasideda koncertinis sezonas, čia pat ir gimtadienis. Ruduo man asocijuojasi

su naujais įspūdžiais, permainomis, koncertais. O vasara, kai laikas laisvesnis, aš tų koncertų net pasiilgstu.

– Tuo metu prasideda ir Tavo kuruojamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“. Gal jo pavadinimas turi kokią nors ypatingą reikšmę?

– Rengdama festivalį nuolat turiu sugalvoti ką nors nauja. Sudarydama programą žinau, kad turiu ją tiesiog pamilti, parinkti pačią geriausią, kurią pati norėčiau išgirsti. Tada sugebėsiu įtikinti ir kitus – kad tai yra tikra, kokybiška, meniškai vertinga, kad šis menas reikalingas mums patiems, mūsų vidiniam augimui.

– Labai rimtų akademinės muzikos programų kartais privengiama, nes į tokį koncertą klausytojų greičiausiai ateis nedaug. Kaip tokiu atveju išvengti pataikavimo publikai, koncertų, panašių į televizinius projektus? Kaip suderinti tai, kas yra gilu, profesionalu, su tuo, kas įdomu, originalu?

– Pernelyg rimtomis arba populiariomis programomis publiką galima prarasti, todėl stengiuosi išlaikyti balansą, jokiu būdu nenuleisti meninės kokybės kartelės.

Labai domiuosi, kas vyksta Nacionalinėje filharmonijoje, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, festivaliuose, nuolat stebiu aplinką, analizuoju programų pasiūlą. Man įdomus visas kontekstas. Toje įvairovėje stengiuosi rasti savo kelią, savo požiūrį, savo kriterijus – vertybinius, meninius, estetinius. Taip pat turiu palaikyti koncertų salės politiką – juk savo mieste vykdome tam tikrą kultūrinę misiją. Stengiamės, kad klaipėdiečiui, norinčiam išgirsti aukšto lygio muzikavimą, nereikėtų, nors šiais laikais tai nesunkiai įmanoma, keliauti į Paryžių, Niujorką ar Vilnių.

Kai susižaviu koncertine programa ir pamatau, kad ją realiai būtų galima įgyvendinti Klaipėdoje, kad bus įdomu, tada dedu visas pastangas, kad tai įvyktų.

Koncertų pasiūla labai didelė, kiekvieną dieną gaunu vis naujų pasiūlymų tiek iš lietuvių, tiek iš užsienio atlikėjų. Rinktis yra iš ko. Koncertų salėje kiekvieną mėnesį galime surengti iki aštuonių koncertų.

– Kabinete matau daug nuotraukose

įamžintų gražių Tavo dabartinio gyvenimo akimirkų. Šios pareigos, kaip matau, suteikia bendravimo su ypatingais meno pasaulio žmonėmis galimybę.

– Tai didelis mano darbo pranašumas, nematerialus apdovanojimas – būti šalia žymių atlikėjų, kompozitorių, bendrauti su jais. Mane džiugina kartu su jais patiriamas bendrumo kūryboje jausmas. Aš esu ne tik įstaigos administracijos atstovė, bet ir kompozitorė, todėl mes vieni kitus dar geriau suprantame.

Daug tenka bendrauti su pianistu Alexanderiu Paley. Jo pasirodymų mūsų salėje skaičius artėja prie trisdešimties. Nėra kito tokio atlikėjo, kuris taip dažnai čia koncertuotų, kuris taip lengvai atsilieptų į kvietimą arba siūlytų savo idėjas. Gali jam parašyti: „Saša, prašau pagroti tą ir tą“, ir jo atsakymas: „Nors ir rytoj“. Šio atlikėjo repertuaras itin platus, jis visada noriai čia atvažiuoja.

Labai gerbiu dirigentą Modestą Pitrėną. Vertinu jį kaip profesionalą ir kaip asmenybę. Kiekvieną sezoną stengiamės pristatyti bent vieną projektą su juo. Pati einu stebėti dirigento repeticijų su mūsų kameriniu orkestru. Žavi jo pagarba kolegoms ir dėmesys kūriniui. Su Modestu esu pažįstama dar nuo „Kopos“ festivalio laikų, kuriame jis koncertavo su choru „Psalmos“. Džiugu, kad Modestas dirigavo mano simfoninio kūrinio „Miesto labirintas“ premjeras „Gaidos“ festivalyje Vilniuje ir „Klaipėdos muzikos pavasaryje“.

Kai kurie atlikėjai pas mus atvažiuoja „apsigroti“ prieš konkursą ar didesnį koncertinį turą, manau, tai irgi nėra blogai, mielai juos priimame.

Vasario mėnesį vėl laukiame atvykstant pianistės Mūzos Rubackytės.

Daug naujų idėjų pasiūlo smuikininkas ir dirigentas Andresas Mustonenas. Šis muzikas pasižymi savitu mąstymu, tai suteikia naujų spalvų tiek Klaipėdos kameriniam orkestrui, tiek mūsų koncertiniam repertuarui.

Jam norisi nustebinti, patraukti publiką, todėl sugalvoja labai įdomių programų arba pasikviečia į Klaipėdą tokias fortepijono žvaigždes, kaip Paulas Badura-Skoda. Kompaktinė plokštelė „Mozarto atgimimas“, iš-

Muzikos barai / 33

Pažintis vičius, Arvydas Malcys, netgi Peteris Vaskas ir kiti. Šiemet apsilankė Šarūnas Nakas, Jurgita Mieželytė, nes vyko jų premjeros.

– Kokie kompozitoriai padarė Tau didžiausią įtaką? Nebūtinai paveikė kūrybinį stilių, bet prisimeni juos kaip ypatingus?

L. Narvilaitė su P. Vasku ir V. Bartuliu „Permainų muzikos“ prieškoncertiniame susitikime

– Lenkiu galvą prieš lietuvių klasikus. Pirmiausia tai mano specialybės profesorius Julius Juzeliūnas, polifonijos discipliną dėstęs Osvaldas Balakauskas. Bronius Kutavičius man nedėstė, bet keli grūdeliai iš jo kūrybos nubyrėjo ir į mano partitūras.

– Dabar grįžkim į pradžią. Koks buvo Tavo kelias į muziką, kas įskiepijo meilę jai, kodėl pasirinkai kompoziciją?

Su B. Kutavičiumi Klaipėdos koncertų salėje

leista prieš porą metų, irgi buvo jo sumanymas.

– Tiktų prisiminti ir Tavo organizuotas videoperžiūras, susitikimus su kompozitoriais prieš koncertus. Ne Vilnius, Philipo Glasso nepasikviesi, bet vis dėlto...

– Pernai kaip tik turėjome mintį pasikviesti Philipą Glassą. Viską buvome suplanavę, vos ne Europinę premjerą, bet aplinkybės neleido.

Galiu paminėti visai neseniai įvykusį susitikimą su kompozitore Sofia Gubaidulina, kurios kūriniai skamba visame pasaulyje. Tai aukštos kultūros asmenybė, bendravimas su ja paliko įspūdį. Taip pat kaip ir studijos profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje. Kartais profesorius paskaitose neduodavo konkrečių patarimų, bet bendraudama su juo jaučiau, kad tai ypatinga, istorinė asmenybė, ir turiu naudotis šia likimo skirta proga.

Kompozitorius visada kviečiu atvykti į kūrinių atlikimą Klaipėdos koncertų salėje. Čia viešėjo Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Onutė Narbutaitė, Vaclovas Augustinas, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Vytautas V. Jurgutis, Raminta Šerkšnytė, Justė Janulytė, Linas Rimša, Antanas Kučinskas, Antanas Jasenka, Anatolijus Šenderovas, Vytautas Germana-

Muzikos barai / 34

– Menininkų šeimoje nebuvo. Matyt esu tokia, kaip brolis sako, nestandartinė. Tiesa, namuose stovėjo senoviškas juodas pianinas. Sako, kad senelis nupirko jį iš vokiečių už karvę. Tėveliai išleido mokytis groti tuo instrumentu į dabartinę Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklą. Ją baigiant pedagogai pasiūlė stoti į S. Šimkaus konservatorijos teorinį skyrių.

Ten buvo privalomos dėstytojo Jono Pauliko kūrybos pamokos, jos labai patiko, ir po trečio kurso jau buvau apsisprendusi dėl kompozicijos. Prisidėjo, aišku, ir tai, kad daug važinėdavau į festivalius Vilniuje. Tad mano gyvenimas autostradoje, galima sakyti, prasidėjo studijų „Šimkinėje“ laikais.

Prisimenu, nuvykome konsultuotis pas profesorių J. Juzeliūną, ir iškart patekau po šaltu dušu: „Ar tau reikia tos kompozicijos?

Moters pašaukimas – auginti vaikus.“ Aš at-

L. Narvilaitė su atlikėjais po „Solitude“ (Vienuma) premjeros

sakiau, kad gal sugebėsiu suderinti.

Tada paprašė parodyti kūrinius.

Grįžus po studijų Vilniuje į gimtąjį miestą, prisipažinsiu, buvo liūdna.

Penkerius metus virusi muzikinio gyvenimo katile pamačiau, kad Klaipėdoje to muzikinio gyvenimo beveik nėra. Kartą per mėnesį vykdavo kokio Filharmonijos kolektyvo koncertas, gal ir gero meninio lygio, tik man nelabai aktualus. Neilgai trukus gimė Martynas, po to pradėjau pati įsitraukti į Klaipėdos muzikinį gyvenimą. Teko prisidėti prie „Marių klavyrų“ organizavimo, atėjo „Kopos“ laikai, gimė Ieva. Visa tai vyko savaime – šeima, kūryba, koncertai.

Iki atsirandant koncertų salei visu etatu dirbau S. Šimkaus konservatorijoje, rašiau naujus kūrinius. Mėgstu harmoniją ir nuoseklumą. Gyvenime siekiu suderinti skirtingą veiklą: šeimą, kūrybą, pedagoginį ir administracinį darbus.

– Ar stengeisi, kad Tavo vaikai pasirinktų muziko kelią?

– Ieva Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse studijuoja kompoziciją. Ji pati nuėjo šiuo keliu, ir dėl to džiaugiuosi. Apie profesinius dalykus pasikalbame kaip dvi kolegės, į koncertus einame kartu, diskutuojame. Smagu!

Specialybę jai dėsto profesorius Vaclovas Augustinas, su kuriuo kartu studijavome J. Juzeliūno klasėje.

Puikus dėstytojas, Ieva labai jį gerbia, nori perimti visą patirtį, nes, kaip ir jis, labiau domisi vokaline muzika.

Jau du kartus dalyvavo konkurse „Vox juventutis“, kurio finale jos chorinius kūrinius dainavo „Jauna muzika“. Pajuokauju, kad šis choras dar nėra atlikęs nė vieno mano kūrinio, o jos net du. Linkėčiau, kad ir kiti Ievos kūriniai suskambėtų.

Martynas prieš porą metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete baigė programų sistemų specialybę. Dabar gyvena Ciuriche, dirba garsioje kompanijoje programuotoju. Noriai lankosi koncertuose, nusipirko baltą klavinovą ir kartais groja namuose. Tikras melomanas.

Iš kur tai atėjo, sunku pasakyti...

Gal jiems persidavė mano potraukis gyvai skambančiai muzikai, gal paveikė bendras kūrybinis laukas, kuris nuolat būdavo namuose. O gal tai, kad mes kartu eidavome į renginius. Prisimenu, kaip mažas Martynas „Kopos“ festivalio pertraukos laukdavo tam, kad galėtų užlipti ant scenos. Beje, ir mano tėveliai dabar dažnai atvažiuoja į koncertus...

– Kiek prisimenu, visada aplink save mokėjai sutelkti žmones. Jau studijų laikais į savo kūrinio premjerą sukviesdavai draugus, artimuosius. O dabar visą Klaipėdą telki. Darai, kas Tau patinka ir tuo su visais daliniesi. Tavo įtakos ratas, sakyčiau, labai įdomiai prasiplėtė.

– Smagu girdėti tokį pastebėjimą. Nors, tiesą sakant, organizuoti aš nemėgstu. Jei reikia ruošti giminės šventes, galiu šiek tiek prisidėti. „Facebook´e“ savo renginių nereklamuoju ir nuotraukų nededu. Bet už tai, ką darau koncertų salėje, už kiekvieną renginį, net už klaidą kompozitoriaus pavardėje atsakomybę tenka prisiimti.

– Kokiomis mintimis gyveni dabar, kokie naujausi Tavo kūriniai?

– Pats naujausias – trio baritonui, obojui ir violončelei festivalio „Iš arti“ užsakymu. Jo iniciatoriai – Lietuvoje gyvenantis norvegų dainininkas Steinas Skjervoldas ir Lietuvos kompozitorių sąjungos bei minėto festivalio vadovė Zita Bružaitė. Kūrinį pavadinau „Solitude“ (Vienuma). Kūrinio stilistika artima minimalizmui.

Vasarą intensyviai dirbau prie kito trio. Entuziastingi atlikėjai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir pianistas Gintaras Januševičius – sugalvojo projektą „Globali Lietuva“ ir man užsakė naują kūrinį. Buvo išleistas CD, dabar projektas keliauja po Europą ir Ameriką, vasario mėnesį jį išgirsime Vilniuje ir Klaipėdoje.

Tie du naujausi darbai „suvalgė“ šiek tiek mano vasaros atostogų. Vasarą rašau daug, taip pat ir savaitgaliais, kai nevažiuoju į Vilnių. Kartais naujo kūrinio atsiradimą inicijuoju pati, kartais įkvepia atlikėjai, kaip minėtas fortepijoninis trio. Tada kitus darbus atidedu šiek tiek į šalį ir sėdu prie kūrybos. Dabar laukia labai intensyvus pusmetis, nes turiu parašyti du kūrinius, kurių premjeros įvyks svarbiuose festivaliuose.

Jei mes vieni kitiems esame įdomūs ir reikalingi, tai gal tame yra prasmė? Blogiau būtų, jeigu kiekvienas kurtume, kaip sakoma, tik stalčiui, jei nekomunikuotume per savo kūrybą.

– Tai mano gimtasis miestas ir jaučiuosi jame gerai, nors, prisipažinsiu, nerealizuoju savęs šimtu procentų.

Todėl mano gyvenimas dabar yra padalintas tarp Klaipėdos ir Vilniaus, turiu namus ir čia, ir ten. Uostamiesčiui, aišku, manęs tenka daugiau. Į Vilnių dažnai vykstu pasikrauti, o grįžtu čia atiduoti. Kartais atrodo, kad gyvenu autostradoje.

Tenka nemažai keliauti ir į kitas šalis, palaikyti ryšius su užsienio institucijomis, festivaliais, menininkais.

Birželį buvau Paryžiuje, šiuolaikinės muzikos renginyje „Focus“, kur nusižiūrėjau du projektus, juos pristatėme šių metų „Permainų muzikoje“. Išgirdusi, pamačiusi įdomų renginį, pirmiausia pagalvoju, kiek jis aktualus ir patrauklus salės repertuarui, kaip jis galėtų praturtinti mūsų klausytojus. Mezgasi naujos pažintys, randasi naujų idėjų. Norėčiau, kad Klaipėdos koncertų salė įsitvirtintų ne tik Lietuvos muzikos rinkoje, kas, tikiuosi, jau vyksta, bet taptų žinoma Europoje ir pasaulyje, todėl aktyviai dirbame šia kryptimi.

– S. Šimkaus konservatorijoje turi kompozicijos pamokų ir, kiek žinau, Tau visai neblogai sekasi.

– Kuo labiausiai savo gyvenime didžiuojiesi?

– Konservatorijoje dirbu jau dvidešimt šeštus metus. Čia turiu kompozicijos fakultatyvą, jau ne vienas jį lankęs moksleivis yra pasirinkęs šią sritį kaip specialybę. Dalyvaujame moksleivių kūrybos konkurse „Mano nata“, kelios kompozicijos net laimėjo prizines vietas. Labiausiai pasisekė Linai Posėčnaitei, kuri šiuo metu studijuoja kompoziciją Vokietijoje, Brėmene. Keletas buvusių mokinių jau baigė LMTA ar dabar joje studijuoja.

Konservatorijoje dar dėstau lietuvių ir šiuolaikinės muzikos istorijos disciplinas. Buvę mano mokiniai dabar yra garsūs atlikėjai ir atvažiuoja į Klaipėdą koncertuoti.

Lietuvių kompozicijos mokyklos medyje esu mažytė šakelė, tiesiogiai einanti iš J. Juzeliūno linijos. Kaip sakydavo profesorius, esu Juozo Gruodžio anūkė.

– Labai skambūs tie žodžiai, bet pamėginsiu. Pirmiausia, kad esu lietuvė ir gyvenu Lietuvoje. Savo vaikais, kurie užaugo puikūs žmonės, savo tėveliais, kurie mane palaiko, artimu mūsų šeimos ryšiu. Ir dar tuo, kad galiu savo darbu – kūryba, vadybine ar pedagogine veikla – suteikti žmonėms džiaugsmą ir prasmę, galimybę bendrauti ir tobulėti per muziką.

– Ačiū už pokalbį.

n L. Narvilaitė su dukra Ieva ir sūnumi Martynu Bergame

– Po studijų Vilniuje, atsimenu, labai veržeisi į Klaipėdą ir mane įkalbinėjai grįžti. Koks dabar Tavo santykis su šiuo miestu, ar jis dar toks pat svarbus ir artimas?

Muzikos barai / 35

Jaunieji Rasa AUKŠTUOLYTĖ, Gabija RIMKUTĖ

V

elyknaktis – švenčiausia krikščionių naktis, gaubiama mistikos ir laukimo nuotaikos. Šią šventę kovo 26 d. 19 val. pianistė Gabija Rimkutė kviečia pasitikti sakralioje erdvėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje, skambant Olivier Messiaeno muzikai.

Prancūzų kompozitoriaus kūryba ypatinga, išsiskirianti kūrybinio užmojo platumu, nes jungia dvi sritis – muziką ir teologiją. Anot O. Messiaeno muzikos tyrinėtojos Siglindos Bruhn, tikėjimą ir pamaldumą Messiaenas suvokė kaip Dievo siųstą dovaną, o patį save – kaip kompozitorių, kuriam skirta vykdyti religinę misiją.

Galima teigti, kad plačiąja prasme tam tikrą misiją atlieka ne tik muzikos kūrėjas, bet ir kiekvienas scenoje pasirodantis atlikėjas. Pianistės G. Rimkutės nuomone, kiekvienam muzikantui ateina momentas, kai jis savęs paklau-

Velykø rimtis su Olivier Messiaenu

Pianistė Gabija Rimkutė

sia: „Kokia mano veiklos prasmė?

Ar dėl to, kad esu scenoje, pasaulyje kas nors keičiasi?“ Atlikėja prisipažįsta, kad ilgą laiką šių klausimų sau neuždavė – grojo tik dėl savęs ir dėl to, kad jai tai patiko, gal todėl nejautė didelio poreikio koncertuoti viešai.

Tačiau atradusi O. Messiaeno muziką pajuto, tarsi joje būtų kažkas pasikeitę. „Atrodė, kad visa, ką darau, įgijo gilesnę prasmę. Visų pirma pasikeitė mano požiūris į buvimą scenoje. Iki tol tai siejau su savęs demonstravimu, ir tai kėlė didelį stresą. Dabar, grodama dvasinio turinio muziką, pirmiausia galvoju apie tai, kad dalinuosi su žmonėmis svarbiomis idėjomis, ir šiandien man tai yra didžiausia paskata būti scenoje. Žinau, kad Lietuvoje nėra daug pianistų, kurie veržtųsi groti Messiaeną. Dėl stiliaus įvairovės jie gal ir įtrauks į savo repertuarą vieną kitą kompozitoriaus kūrinį, bet nesiims groti viso ciklo. Messiaeno muzikos studijoms paskyriau ketverius metus. Jaučiuosi savotiškai įsipareigojusi savo įgytomis žiniomis pasidalinti su kitais. Tai šiandieninė mano misija“, – sako pianistė.

Muzikos barai / 36

O. Messiaeno vaikystėje Kristaus istorija jam tapo gyvu stebuklo įrodymu, paskatinusiu tikėti, kad už realybės egzistuoja neatrasti pasauliai. Būtent išėjimas už šio pasaulio ribų, anapusybės pojūtis tapo svarbiausia jo kūrybos inspiracija. „Aš tapau tikintis, nes mėgau pasakas. Stebuklas yra mano natūrali aplinka“, – yra sakęs kompozitorius.

Tam tikra prasme pianistę G. Rimkutę prie O. Messiaeno muzikos taip pat pastūmėjo vaikystės potyriai – atlikėja teigia potraukį dvasingumui jautusi nuo mažens, o Messiaeno kūrybos gelmes atrado studijuodama meno doktorantūroje. „Galvodama apie trečiąją studijų pakopą ėmiau mąstyti ir apie savo kaip pianistės kryptį. Rinkdamasi temą būsimam tiriamajam darbui permąsčiau visą savo iki tol grotą repertuarą. Gana greitai supratau, kad iš daugybės kūrinių man labiausiai įstrigo keli.

Jie buvo būtent dvasinės tematikos.

Taip atsirado mano tema „Sakralumas kūryboje fortepijonui: ženklai ir interpretacija“, o kartu su ja prasidėjo ir O. Messiaeno muzikos studijos. Iš

pradžių labai daug skaičiau – gilinausi tiek į paties kompozitoriaus pamąstymus, tiek į jo kūrinių analizes. Vėliau ėmiausi kelių ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ pjesių. Manau, kad mano užsidegimui didelės reikšmės turėjo įgytų žinių ir tiesioginės praktikos sintezė – esu tikra, kad be įsigilinimo į O. Messiaeno tekstus daug ko šioje muzikoje nebūčiau atradusi ir išgirdusi. Šio kompozitoriaus muzika man tapo labai artima. Jos skleidžiamomis vertybėmis stengiuosi vadovautis ir savo asmeniniame gyvenime. Tai ne visada lengva, bet aš to labai siekiu. Kartais manau, kad ši muzika mane savotiškai gydo, padeda kovoti su žmogiškosiomis ydomis, ypač susireikšminimu“, – samprotauja pianistė.

Turbūt neatsitiktinai retas lietuvių pianistas ryžtasi imtis O. Messiaeno fortepijoninės kūrybos. Anot G. Rimkutės, atliekant jo kūrinius susiduriama tiek su techniniais, tiek su psichologiniais iššūkiais. Nepaprastai sudėtingas muzikinis tekstas turbūt yra viena svarbiausių priežasčių, atbaidančių pianistus. Norint atmintinai skambinti O. Messiaeną reikia ypač geros atminties ir koncentracijos, jo kūrinių rečitalis iš atlikėjo reikalauja didžiulės protinės, fizinės ir emocinės ištvermės. Mokantis Messiaeno partitūras labai praverčia analitinis mąstymas: viskas šioje muzikoje grįsta logika, todėl įžvelgus tam tikras sistemines struktūras palengvėja mokymosi procesas. „Hiperpolifoniška, daugiasluoksnė Messiaeno kūrinių faktūra yra didžiulis iššūkis. Kompozitorius dažnai mėgsta atskiriems balsams suteikti ne tik savarankiškas melodines linijas, bet ir leisti kiekvienam iš jų judėti savu laiku. Mokantis kai kuriuos ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ epizodus iš pradžių galvoji, kad ši muzika skirta atlikti kompiuteriui, bet vėliau supranti, kad daug praktikuojantis tai įmanoma ir žmogui“, – sako G. Rimkutė.

Pianistė įsitikinusi, kad atliekant tokią muziką nepakanka profesionalumo, čia būtinos ir tam tikros asmeninės savybės. „Ėjimą į sceną su

tokiu repertuaru tam tikru aspektu galima prilyginti dvasininko veiklai.

Pavyks tik tuomet, jei nuoširdžiai tikėsi tuo, apie ką kalbi, ir visiškai nepriklausysi nuo klausytojo reakcijos.

Blogiausia, kas gali būti atliekant tokią muziką, – apsimetinėjimas ar pataikavimas klausytojui, pavyzdžiui, lėtų epizodų pagreitinimas bijant išvarginti publiką. Teko klausytis tokio pabrėžtinai koncertiško Messiaeno muzikos atlikimo, ir tai manęs visiškai neįtikino. Manau, kad čia negali būti kompromisų, ne tokia ši muzika.

Rengdama Messiaeno ir kitų autorių dvasinio turinio kūrinių rečitalius supratau, kad atėję į fortepijoninės muzikos koncertą žmonės dažnai tikisi kitų dalykų. Tai natūralu, nes šiandieninis pianizmas orientuotas į visai kitas vertybes. Nepasiruošusį klausytoją Messiaeno muzika gali šokiruoti. Tačiau to nereikia bijoti.

Mane tokios reakcijos dar labiau motyvuoja. Ypač kai po koncerto bent vieno žmogaus turėtas išankstinis nusistatymas virsta nuoširdžiu susidomėjimu“, – pasakoja G. Rimkutė.

Velyknakčio koncerte pianistė atliks 10 pjesių iš dviejų valandų trukmės ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“. Šis ciklas – Kristaus gyvenimo istorija, perteikta fortepijono muzikos garsais. Kiekviena ciklo dalis įkūnija tam tikrą Kristaus gyvenimo etapą – nuo Švenčiausiosios Mergelės nuojautos apie būsimo kūdikio atėjimą („Pirmoji Mergelės Komunija“) iki nukryžiavimo („Kryžiaus žvilgsnis“) ir prisikėlimo („Meilės Bažnyčios žvilgsnis“). Šiame cikle O. Messiaeno talentas labiausiai atsiskleidė gebėjimu sujungti du priešingus pradus – religinę rimtį, santūrumą ir teatrališkumą, kuris išreiškiamas ryškiais muzikinių vaizdų kontrastais. Kūrinio veikėjai – žemiškieji ir dieviškieji personažai, taip pat simbolinės mistinės būtybės – laikas, tyla, žvaigždė, kryžius, amžinybė.

Dėl itin raiškiai perteiktų personažų charakterių ir muzikinių jų leitmotyvų šis O. Messiaeno ciklas galėtų būti vadinamas instrumentine opera. Monumentalaus kūrinio forma sukonstruota arkos principu – ciklą įrėmina Dievo tema, kurią kūrinio pabaigoje

nustelbia meilės temos intonacijos.

Triumfališka ciklo koda kartu simbolizuoja ir Kristaus prisikėlimą, ir pasaulio krikščionių bendruomenės vienybę.

G. Rimkutės manymu, fortepijoninis ciklas „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ yra O. Messiaeno kūrybos viršūnė, čia jo talentas atsiskleidė visomis spalvomis. „Labiausiai šiame kūrinyje mane žavi tai, kaip jame dera dvi priešybės – racionalumas ir gili emocinė ekspresija. Cikle nerasime nė vienos atsitiktinės natos, viskas grįsta geležine logika, tiksliais matematiniais apskaičiavimais (tai lėmė šio monumentalaus kūrinio formos vientisumą), tačiau nuostabu tai, kad klausydamiesi visai nejuntame muzikos sausumo – priešingai, jos ekspresyvumas akina ir užburia, o mistiniai epizodai veda į transo būseną. Ši muzika nepaprastai žadina vaizduotę, todėl ją atlikdama visuomet labai įsijaučiu“, – teigia atlikėja.

Koncerte skambės ryškiausios ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ dalys, žyminčios svarbiausius Kristaus gyvenimo momentus. Sakrali muzika atitraukia nuo žemiškų dalykų, padeda pajusti visko, kas vyksta aplinkui, nereikšmingumą. Tokia muzika, anot pianistės G. Rimkutės – tai malda, išreikšta ne žodžiais, o garsais. n

Muzikos barai / 37

Festivaliai Tomas BAKUČIONIS

P

ristatydama IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalį jo sumanytoja ir organizatorė Mūza Rubackytė taikliai pastebėjo: „Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis. Mes dirbame, keliaujame ir koncertuojame vieni.“ Ši aplinkybė ir tapo akstinu Mūzai Rubackytei ketvirtajame festivalyje išblaškyti pianisto vienatvę.

Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad pianistų ansambliams (keturioms, šešioms ir net aštuonioms rankoms) literatūros yra pakankamai, tik gal pianistai savo menine ir scenine prigimtimi yra individualistai? Kita vertus, Lietuvos scenoje (ir ne tik) pastaruosius 4–5 dešimtmečius reiškėsi ne vienas ryškus ir talentingas lietuvių pianistų duetas. Vyresnės kartos klausytojai turėtų prisiminti Gytį ir Dainių Trinkūnus, Liudmilą ir Kęstutį Grybauskus, daug duetu muzikavo LMTA profesorės Veronika Vitaitė ir Ramutė Vaitkevičiūtė, šmaikštuoliai Romualdas Lukošius ir Rimantas Jurkonis, bene pirmieji į klasiką pažiūrėję linksmai ir „ne klasiškai“, nuo 1989-ųjų intensyvia kūrybine veikla pasižymi tikrų virtuoziškumo aukštumų pasiekęs Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, kuris įvertintas ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1997 m.).

Grybauskų ir Ibelhauptų duetai inspiravo ir lietuvių kompozitorius. Fortepijoniniam duetui ar pianistų duetui su kitais atlikėjais kūrė įvairių kartų ryškiausi mūsų kompozitoriai Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Vidmantas Bartulis, Vytautas Germanavičius, Jurgis Juozapaitis, Zita Bružaitė, Rytis Mažulis, Gintaras Sodeika. Taigi, Lietuvos muzikos kultūros lauke fortepijoninio dueto žanrui yra susiformavusi palanki terpė.

Kitas išskirtinis šiųmečio festivalio bruožas – du specialiai festivaliui paskolinti Bairoito manufaktūros „Steingraeber & söhne“ fortepijonai.

Eduardo Steingraeberio 1852 metais įkurta įmonė vaidino svarbų vaidmenį Bairoito gyvenime, tiekė instrumentus Richardui Vagneriui ir Fe-

Muzikos barai / 38

Scenos tandemai arba ðalin pianisto vienatvæ!

„GrauSchumacher Piano Duo“

rencui Lisztui. Reikia pripažinti, kad tokios aukštos kokybės instrumentų Vilniuje ir turbūt visoje Marijos žemėje nebuvo ir nėra. Pasak Mūzos Rubackytės, sėdus prie šio instrumento nereikia „dirbti“, gali iš karto menais užsiimti, tik vienas mažmožis – vis tiek reikia didelio išmanymo ir meistrystės, kaip vairuojant galingą sportinį automobilį.

Jau tapo tradicija, kad festivalio atidarymo koncerte (pernai jis vyko lapkričio 14 d.) pasirodo ir pati festivalio įkūrėja Mūza Rubackytė. Ne pirmi metai prie orkestro dirigento pulto stoja ir svečias iš Šveicarijos Stefanas Lano. Nacionalinis simfoninis orkestras tą vakarą grojo spalvingą Maurice´o Ravelio impresionistinę kompoziciją „Juokdario daina“ (Alborada del gracioso) ir savo repertuaro kūrinį S. Rachmaninovo Simfoniją Nr. 2 e-moll, kuri yra vienas puikiausių šio žanro pavyzdžių. Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų orkestras, ne be jo ilgamečio vadovo prof. Juozo Domarko indėlio, sukaupė solidų klasikinį repertuarą ir yra pajėgus jį solidžiai pateikti. Ir tą vakarą orkestrantų muzikavimas teikė džiaugsmo ir jiems patiems, ir klausytojams. Galbūt šįsyk dirigentui pritrūko laiko repeticijoms, kad pajustų mūsų orkestro galimybes.

Mūza Rubackytė skambino Béla Bartóko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3. Šis bene paskutinis kompozitoriaus kūrinys (sukurtas 1945-aisiais Niujorke) alsuote alsuoja raiškiais nacionaliniais niuansais.

M. Rubackytė nuo pirmųjų taktų užkrėtė orkestrą bartokiškų ritmų energija, antroje koncerto dalyje galėjome patirti jausmingo pianistės ir orkestro dialogo sugestiją.

Lapkričio 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje manufaktūros „Steingraeber & söhne“ savininkas ir vadovas Udo Steingraeberis muzikinei visuomenei pristatė spalvingą ir intriguojančią paskaitą „Lisztas ir Wagneris Bairoite; seniausias pasaulio festivalis“. Turiu pripažinti, kad p. Steingraeberis, šeštos kartos manufaktūros įkūrėjo palikuonis, yra nepaprastai įdomus ir artistiškas pasakotojas – pusantros valandos paskaita

prabėgo kaip istorinis kaleidoskopas, nušvietęs ne tik manufaktūros istoriją, bet ir istorinę Bairoito aplinką bei kultūros tradicijas.

Austrų pianistai broliai Eduardas ir Johannesas Kutrowatzai kartu groja daugiau kaip 30 metų. 1986-aisiais juos lydėjo sėkmė tarptautiniame konkurse Stresoje (Italijoje), nuo to laiko jų gastrolių maršrutai pasiekė beveik visus žemynus. Įdomu tai, kad savo muzikines studijas Johannesas pradėjo kaip klarnetininkas ir dirigentas, o Eduardas – kaip perkusininkas, tik vėliau fortepijono profesorė Renate Kramer-Preisenhammer juos paskatino imtis fortepijoninio dueto žanro.

Broliai patys kuria daugelio klasikų aranžuotes. Festivalyje Vilniuje (lapkričio 17 d.) savo programą, kurią pavadino „Judėjimai“, dalino tarp klasikos ir lengvųjų žanrų, tačiau ji išlaikė bendrą konceptualumą, jų atliekamai muzikai transformuojantis ir nepaliaujamai judant per stilius ir epochas nuo romantinės F. Liszto simfoninės poemos „Orfėjas“ iki Dave´o Brubecko džiazo klasikos. Įdomu tai, kad 1854 m. Lisztas publikavo dvi simfoninės poemos versijas – orkestrinę ir dviem fortepijonams, ir tai byloja apie tam tikrą kūrinio faktūrinį universalumą. Mano ausimis orkestrinėje versijoje vyrauja romantinis poetinis pradas, o Broliai Kutrowatzai labiau atskleidė misticizmo kupiną garsų pasaulį, ypač meistriškai išnaudodami puikias akustines „Steingraeber & söhne“ fortepijonų savybes.

Ilgai besitęsiantys garsai sukūrė neatkartojamą mistinių garsų ir obertonų erdvę. Antroji jų koncerto dalis, skirta Astorui Piazzollai ir Dave´ui Brubeckui, man pasirodė šiek tiek per triukšminga. Matyt, buvo pasiduota norui padaryti įspūdingą muzikinį šou. Galima sakyti, kad tai pavyko.

Lapkričio 19-osios vakaras buvo skirtas jaunajai kartai – 2014 m.

F. Liszto konkurso Utrechte laureatams. Turėjusį pasirodyti, bet, deja, susirgusį vengrų kilmės amerikietį Peterį Klimo pakeitė kitas X F. Liszto konkurso laureatas olandas Mengjie Hanas. Dėl to šiek tiek kito ir koncerto programa, kuri pagal pirminį sumanymą buvo skirta išimtinai Feren-

cui Lisztui. Pirmojoje koncerto dalyje M. Hanas atliko M. Ravelio fortepijoninį ciklą „Kupereno kapas“ (Le tombeau de Couperin) bei R. Wagnerio ir F. Liszto „Tanhoizerio“ uvertiūrą.

Beje, 2009 m. pianistas tapo Princesės Kristinos konkurso Hagoje nugalėtoju. Jau tuomet konkurso finale jis stulbinamai virtuoziškai skambino Claude´o Debussy Etiudą Nr. 11 „Sudėtingi arpedžio“ ir F. Schuberto ir F. Liszto „Girių karalių.

M. Ravelis domėjosi prancūzų klavesinininkų kūryba ir dar iki Pirmojo pasaulinio karo buvo sumanęs sukurti siuitą fortepijonui baroko šokių stiliumi, tačiau prasidėjęs karas sujaukė jo planus ir siuita „Kupereno kapas“ buvo baigta tik apie 1917-uosius. Kiekvieną iš šešių ciklo dalių kompozitorius paskyrė kare žuvusių savo draugų atminimui. Pirmoji šią siuitą atliko Marguerite Long, kompozitorius tais pačiais 1919 metais orkestravo keturias siuitos dalis (preliudą, forlaną, menuetą ir rigodoną). Siuita atkartoja barokinių šokių formas ir struktūrą. Šis ciklas yra neabejotinai vienas sudėtingiausių opusų fortepijoninėje literatūroje, reikalaujantis iš pianisto nepriekaištingo techninio pasirengimo, jautrios tembrinės klausos ir subtilios tušė.

Visiškai akivaizdu, kad Mengjie Hanas pasižymi visomis išvardintomis savybėmis, dar daugiau – jis puikiai jaučia orkestrinį fortepijono mastelį, tad turtinga R. Wagnerio orkestro paletė jam buvo tarsi lengvi pratimai.

Antroje vakaro dalyje klausėmės jaunosios 22 metų gruzinų pianistės Mariam Batsashvili, kuri minėtame 2014 m. Utrechto F. Liszto konkurse laimėjo pirmąją premiją ir Spaudos bei Jaunimo žiuri prizus. M. Batsashvili neabejotinai jau dabar priklauso aukštajam pianistų ešelonui.

Apie jos puikią techniką ir nepaprastą muzikalumą būtų net banalu kalbėti.

Stebina jos dvasinė branda ir koncentracija, sykiu visos emocijos labai tikros ir išgyventos, fenomenalus laiko ir pauzės pojūtis. Dar pabrėžčiau, kad buvo puikiai sudėliota jos programa – vien tik F. Lisztas, bet kartu įspūdinga įvairovė: G. F. Händelio ir F. Liszto Sarabanda ir Čakona iš op.

„Almira“, viena ryškiausių ir efektingiausių Liszto transkripcijų, kurią jis, beje, parašė savo mokinio pasirodymui Anglijoje; „Dievo palaiminimas vienatvėje“ iš F. Liszto ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“; nuostabiai poetiška „Die Lorelei“.

Turėjome progą išgirsti ir abiejų pianistų tandemą – F. Liszto „Vengriškosios rapsodijos“ Nr. 2 versijoje keturioms rankoms.

Antrąjį festivalio šeštadienį (lapkričio 21 d.) – vėl Nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Robertas Šervenikas. Koncerte pasirodė vokiečių pianistų duetas Andreasas Grau ir Götzas Schumacheris. Duetą galima drąsiai laikyti vienu produktyviausių ir ryškiausių šiame žanre. Muzikantai pirmąsyk muzikuoti kartu pamėgino būdami dar paaugliai, paskatinti fortepijono mokytojo. Po laimėjimų 1989-aisiais Vokietijos muzikos konkurse ir F. Schuberto konkurse jiems plačiai atsivėrė garsiausios koncertų salės. „GrauSchumacher Piano Duo“ repertuaras apima tiek senųjų klasikų, tiek žymiausių nūdienos autorių kūrinius, pavyzdžiui, Karlheinzo Stockhauseno, Helmuto Lachenmanno, Wolfgango Rihmo, Péterio Eötvöso, su daugeliu jie intensyviai bendradarbiauja. Nors Franciso Poulenco kūryba nedažnai skamba mūsų salėse, pianistai mėgsta jo Koncertą dviem fortepijonams d-moll. Teko girdėti ir palyginti ne vieną interpretacinę versiją – nuo stačiokiško agresyvaus trankymosi iki virtuoziško skambinimo. Manau, kad Vilniaus fortepijono festivalio klausytojams kaip reta pasisekė, nes „GrauSchumacher Piano Duo“ dėka išgirdome galbūt vieną geriausių šio F. Poulenco Koncerto interpretacijų. Vokiečių pianistų duetas pasirinko aukso vidurį, palikdami pakankamai erdvės maištingai Poulenco dvasiai, bet sykiu būdami elegantiški ir subtilūs.

Lapkričio 24-osios koncertas buvo pavadintas „Vengriški pasakojimai“.

Vengrų pianistų Edit Klukon ir Dezsö Ránki šeimyninis duetas klausytojams pateikė kaip reta sudėtingą programą: pirmą kartą Lietuvoje skambėjo šiuolaikinio vengrų kom-

Muzikos barai / 39

Festivaliai pozitoriaus Barnabáso Dukay poema dviem fortepijonams „Priešpilnio mėnulio fontanas su liūtais – raudona“, F. Liszto Simfonija „Dantė“ (versija dviem fortepijonams) ir „Via Crucis“, 14 dalių ciklas keturioms rankoms.

Duetas turi 30 metų koncertinę patirtį. Be to, pianistai koncertuoja ir atskirai, įrašinėja įvairių epochų kūrinius. Antai D. Ránki už F. Chopino 10-ojo opuso etiudų kompaktinę plokštelę buvo apdovanotas prancūzų kritikų ir melomanų asociacijos Grand prix. Vengrų dueto programa iš viso festivalio konteksto išsiskyrė tuo, kad pareikalavo itin didelės dvasinės koncentracijos tiek iš atlikėjų, tiek iš klausytojų. Šiuo aspektu Edit Klukon ir Dezsö Ránki ansamblis unikalus, nes labai retai kada pavyksta išgirsti tokio lygio susiklausymą, atidumą kiekvienam niuansui, kiekvienai pauzei ar atsikvėpimui. Regis, tokiam atidumui ir koncentracijai jie įkvėpė ir klausytojus. Šeštasis festivalio koncertas „Reveransas Bachui“ buvo skirtas didžiajam baroko meistrui Johannui Sebastianui Bachui. Galima apgailestauti, kad Dievo ar istorijos valia kompozitoriui nebuvo lemta pažinti šiuolaikinio fortepijono. Nors klavyras su italų meistro Bartolomeo Cristofori išrastu plaktukiniu mechanizmu į rinką pradėjo skverbtis dar Bachui gyvam esant (Cristofori savo išradimą pavadino gravicembalo col piano e forte, vokiečiai jį pakrikštijo Hammerklavier), tačiau Bacho biografai teigia, kad didžiajam Maestro šis instrumentas nepatikęs dėl grubaus ir triukšmingo garso. Nuo to laiko dar turėjo prabėgti šimtmetis, kol pasaulį išvydo šiuolaikinis fortepijonas su visomis jo puikiomis techninėmis ir akustinėmis savybėmis. Natūralu, kad ir dabar kyla diskusijų, ar teisinga ir sąžininga Bacho muziką atlikti šiuolaikiniu fortepijonu, o ne jo laikų klavišiniais instrumentais (klavesinais, klavikordais, pedaliniais klavesinais ar vargonais).

Nors esu istorinės interpretacijos ir istorinių instrumentų šalininkas, tačiau manau, kad jei Bachas būtų pažinęs fortepijoną tokį, koks jis yra šiandien, neabejotinai juo būtų pasinaudojęs.

Kiekviena praeities muzikinė epocha

Muzikos barai / 40

Vengrų pianistų Edit Klukon ir Dezsö Ránki šeimyninis duetas

pasižymėjo ir savitu instrumentarijumi, tačiau Bachas ir jo muzika gerokai praaugo savo epochą. Suprantama, Bachas yra baroko meistras, kūręs tos epochos estetinių vertybių lauke, tačiau savo kompozicinėmis technikomis, komponavimo filosofija ir muzikinės kalbos (pavyzdžiui, harmonijos, instrumentų derinimo sistemų) inovacijomis savo epochą gerokai pralenkė. Galbūt todėl amžininkų nebuvo suprastas.

Chromatinė fantazija ir fuga dmoll, kuria koncertą pradėjo armėnų pianistė Anahit Nersesyan, laikytina tuo opusu, kuriame visa jėga atsiskleidė Bacho novatoriaus talentai.

Apie tai byloja aniems laikams visiškai neįprastos harmoninės moduliacijos, savitas kompozitoriaus požiūris į tonalumą apskritai. Atlikėjui kyla nelengvas uždavinys perteikti bendrą kūrinio architektoniką, nes reikia susidoroti su gausybe smulkių pasažų ir improvizacinių detalių. Manau, kad Anahit Nersesyan ir yra ta pianistė, kuri šiuos kūrinio bruožus puikiai atskleidė, ypač įtikino jos pateikta fugos koncepcija, nors dėl atskirų niuansų (pavyzdžiui, artikuliacijos) diskutuočiau. Antrasis opusas, kurį skambino A. Nersesyan, ko gero, dar didingesnis jau vien savo apimtimi.

Prancūziškąją uvertiūrą (Ouverture nach französischer art) Bachas išleido 1735-ųjų pavasarį kartu su Itališkuoju koncertu (Concerto nech italienischem gusto) viename rinkinyje, pavadintame „Clavierübung II“. Rinkinio titulinis lapas skelbė ilgą pavadinimą „Zweiter theil der Clavierübung bestehend in einem Concerto nach italienischem gusto und einer ouverture nach französischer art“. Šis Bacho autorinis sumanymas šiuolaikiniam

pianistui byloja, kad kompozitorius puikiai išmanė prancūziškąjį baroko stilių, jam būdingus žanrus, atlikimo manierą, lygiai taip pat jis laisvai jautėsi ir itališkame stiliuje – prisiminkime Bacho instrumentinius koncertus ar vien tik tokius šedevrus, kaip Šeši brandenburgiškieji koncertai, meistriškai atkartojantys concerto grosso stilių.

Prancūziškoji uvertiūra yra ir vienas sudėtingiausių Bacho klavyrinių opusų. Beje, ir Itališkajame koncerte, ir Prancūziškojoje uvertiūroje Bachas bene pirmą kartą ėmė žymėti dinamikos ženklus. Kiekviena dalis, pradedant da Capo formos uvertiūra ir po jos einančiais šokiais (kuranta, dvigubas gavotas, dviguba paspjė, sarabanda, dviguba burė, žiga) ar paskutinė dalis „Echo“ yra tikras iššūkis atlikėjui visų pirma dėl stilistinių niuansų gausos. Vien idealus techninis atlikimas dar nėra tas geidaujamas rezultatas. Kitas dalykas, kad XX amžiuje požiūris į Bacho interpretavimą kito, egzistavo ne viena interpretacinė tradicija, tam įtakos turėjo ir istorinio autentiškojo atlikimo tradicijos įsitvirtinimas. Pagaliau tokių išskirtinių XX a. Bacho interpretatorių kaip Glennas Gouldas palikimas taip pat koregavo šį požiūrį. Negalėčiau sutikti su visais A. Nersesyan sprendimais, diskutuočiau dėl atskirų dalių tempų, dėl pasirinktos artikuliacijos, tačiau keli esminiai dalykai mane nuginklavo – aukščiausios prabos garso kultūra, prasmingas ir įjausmintas ritminis stabilumas bei pagarba autoriui. Kitaip tariant – senoji geroji mokykla... Šiuo aspektu radau daug sąsajų su praėjusio festivalio perlu – argentiniete Edith Fischer, kuri III festivalyje skambino vienos dalies rečitalį ir jame taip pat atliko J. S. Bacho Chromatinę fantaziją ir fugą d-moll.

Antroje koncerto dalyje pasirodė ir Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo jaunosios kartos dirigentė Adrija Čepaitė. Orkestras griežė nedidelę Johanno Christiano Bacho trijų dalių Simfoniją G-dur (op. 3, Nr. 6), taip pat išgirdome du iš trijų J. S. Bacho koncertų dviem klavyrams su orkestru. Skambino dvi jaunosios kartos pianistės – Kristina

Annamukhamedova ir Morta Grigaliūnaitė (abi M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės). Kristina šiuo metu studijuoja Suomijoje, Morta – Kelne ir Madride. Jaunosios pianistės su orkestru atliko J. S. Bacho Koncertą c-moll (BWV1062). Turint omenyje, kokį energijos užtaisą turi šis koncertas ir kiek ansamblinio muzikavimo džiaugsmo turėtų teikti atlikėjams, man susidarė įspūdis, kad kiekviena iš jų stengėsi labai preciziškai išgroti savąją partiją (kas yra svarbu ir kas tikrai pavyko), tačiau pristigo gyvo ir prasmingo artistinio dialogo. Daug abejonių sukėlė ir bendras instrumentų skambėjimas, jo apskritai trūko, vis dėlto – du fortepijonai! Ir nemanau, kad čia reikia slėpti instrumentų garsą (gal su aliuzija į tylesnius Bacho laikų klavesinus ir klavikordus?), juolab tokių išskirtinių instrumentų, kurie buvo pateikti festivaliui. Kita vertus, jei jaunosios atlikėjos mąstė apie tikrą istorinį instrumentinį aspektą, galbūt vertėjo labiau apgalvoti artikuliacijos įvairovę ir frazavimą, o ne mechaniškai prislopinti fortepijonų garsą. Gal merginos tiesiog nespėjo pakankami gerai prisitaikyti prie nors ir labai gerų, bet tikrai savitų „Steingraeber & söhne“ instrumentų?

Mūza Rubackytė ir Anahit Nersesyan skambino kitą c-moll koncertą (BWV 1060). Visiškai kitomis spalvomis suskambo fortepijonai, daug pilnesne garso amplitude, atsirado ansamblio džiaugsmas, pasitempė ir orkestras, staiga pasigirdo tai, ko trūko pirmiau skambėjusiam tandemui.

Vis dėlto patirtis – didelis turtas...

Bisui pianistės atliko J. S. Bacho Choralą vargonams „Kelkitės, mus šaukia balsas!“ (Wachet auf ruft uns die Stimme), kurio transkripciją dviem fortepijonams sukūrė broliai Eduardas ir Johanesas Kutrovacai, o visos keturios pianistės dar paskambino ir šmaikščiojo Eriko Sati opusą.

Toks festivalio finalas, kokį išgirdome lapkričio 28-ąją, iš anksto nebuvo planuotas. Tiek orkestras „Kremerata Baltica“, tiek Michailas Pletniovas Vilniuje turi didelį gerbėjų ratą, juolab kad žymusis rusų pianistas Vilniuje viešėjo senokai.

Jis net atsigabeno savo instrumentą, kurį jam pagamino japonų įmonė „Shigeru Kawai“, mat kiti kolegos jį buvo informavę, kad Vilniuje nekokie instrumentai. Taigi turėjome unikalią galimybę palyginti dviejų gamintojų labai aukštos klasės instrumentus. M. Pletniovo atsivežtas „Shigeru Kawai“ pasižymi išskirtinai lygiu tembru, patikima mechanika, tačiau jei reikėtų balsuoti, rinkčiausi festivalinius „Steingraeber & söhne“, nes vien tobulai išlygintas tembras, tobula mechanika dar ne viskas. Kiekvienas instrumentas turi turėti ir tam tikrų unikalių bruožų kaip savitas meno kūrinys.

Beje, dar viena sąsaja. Michailas Pletniovas ir Mūza Rubackytė buvo bendramoksliai Maskvos konservatorijoje, vieni iš paskutinių įžymaus XX a. pianisto Jakovo Fliero (1912–1977) mokinių.

Festivalio finale M. Pletniovas atliko net du koncertus su orkestru – J. S. Bacho d-moll (BWV 1052) ir J. Haydno D-dur Nr. 11. Manau, kad M. Pletniovas priklauso tiems menininkams, kurie interpretuodami vieną ar kitą kūrinį pirmiausia mato autoriaus asmenybę ir jo epochą, aplinką. Tai visų pirma pasireiškia pagarba autoriaus tekstui, dėmesiu atskiroms detalėms. Tačiau jo didžiosios meistrystės paslaptis ta, kad jis niekada tose detalėse nepaskęsta, detalės ir niuansai yra tobulai įvaldytas M. Pletniovo meninis instrumentarijus, dėl kurio jis tampa autoriaus mediatoriumi dabartyje. Beje, bisui pianistas atliko F. Chopino Noktiurną, taigi galėjome suvokti M. Pletniovo interpretacines pažiūras trijose skirtingose epochose.

Visais atvejais jam būdingas stebėtinas perfekcionizmas. Bacho koncerto interpretacija pasižymėjo itin stabilia ritmine pulsacija ir sulaikytais tempais. Vis dėlto pianisto pasirinkti tempai manęs neįtikino, ypač antrosios dalies (Adagio), kurios tempas buvo kone mirtinai lėtas. Juk ritminė šios dalies struktūra tapati sarabandai.

Nors šis šokis tradiciškai laikomas

lėtu, kilusiu iš laidotuvių ritualo, tačiau nėra ir negali būti toks lėtas, kad pagal jį negalima būtų žengti normaliu žigsniu. Reikia pasakyti, kad XX a. pianizmo interpretacinėse tradicijose pastebima kraštutinių tempų tendencija, kas neretai iškreipia pirminę kūrinio idėją ir stilių. Manau, ši tendencija yra paveikusi daugelio XX a. pianistų požiūrį į Bacho muziką.

J. Haydno koncertas paliko visiškai priešingą įspūdį – gyvybinga, lengva, elegantiška ir vėl nuostabiai perfekcionistinė interpretacija!

Kaskart negaliu atsistebėti orkestro „Kremerata Baltica“ unikalumu.

Nors orkestras neturi nei nuolatinės repeticijų salės, nei būstinės, jo kokybė, tarpusavio susiklausymas be jokio dirigento yra aukščiausios prabos. O juk orkestro tą vakarą sugriežti opusai – Stevano Kovacso Tickmayerio „J. S. Bacho Goldbergo variacijų ištraukos su A. Schönbergo intarpais“, Antono Weberno Styginių kvartetas, Gustavo Mahlerio Fortepijoninis kvartetas (abiejų pastarųjų kūrinių orkestrinės versijos) bet kuriam, net aukštos klasės orkestrui, yra nemažas iššūkis, nes gerai kokybei reikia itin gero susiklausymo ir pasirengimo.

Festivalio meno vadovė prof. Mūza Rubackytė džiaugėsi, kad renginys sutvirtėjo, įgijo patikimų partnerių ir rėmėjų, tarp jų – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, p. Gražina Gudaitytė-Liautaud. Labai svarbus įvykis, kad didžiuoju festivalio rėmėju tapo „Aviva“ grupė. Nemenkas būrys informacinių parnerių, nors tarp jų ir nėra vienintelio Lietuvoje grynai muzikinio žurnalo „Muzikos barai“.

Galbūt dar viskas ateityje.

Gerą perspektyvą žadėjo ir turininga Udo Steingraeberio paskaita.

M. Rubackytė tikisi, kad tokie edukaciniai ir dalykiniai renginiai, kuriuose būtų diskutuojamos nūdienos pianizmo aktualijos ar aptariami istoriniai aspektai, būtinai turi atsirasti būsimuose festivaliuose. n

Muzikos barai / 41

Susitikimai

Kalëdinë dovana Pasaulinio garso smuikininkas Olegas Krysa Vilniuje aplankė Saulių Sondeckį

Olegas Krysa svečiuose pas Saulių Sondeckį

Leonidas MELNIKAS

S

muikininkas Olegas Krysa nereikalauja pristatymo. Jo kūrybinėje biografijoje yra viskas, kas byloja apie sėkmę ir šlovę – daugelio tarptautinių konkursų laurai (tarp jų Čaikovskio, Wieniawskio konkursų apdovanojimai, pirmoji premija N. Paganini konkurse Genujoje, su Gidonu Kremeriu pasidalinta antroji premija Monrealio konkurse), koncertai prestižinėse pasaulio salė-

Muzikos barai / 42

se, pasirodymai su žymiausiais orkestrais ir dirigentais, puikios recenzijos autoritetingiausiuose pasaulio dienraščiuose, klausytojų ovacijos...

Ne mažiau įspūdinga Krysos pedagoginė veikla – jis buvo Kijevo ir Maskvos konservatorijų profesorius, jau ilgiau nei ketvirtį amžiaus vadovauja stygininkų rengimui Eastmano muzikos mokyklai (Eastman School of Music) Ročesteryje, kuri kartu su Niujor-

ko Juilliardo mokykla ir Filadelfijos Curtis institutu sudaro elitinį JAV aukštųjų muzikos mokyklų klubą.

Tiesa, tai tik sausi faktai, liudijantys menininko pripažinimo lygį, bet patys savaime nedaug pasakantys, koks jis yra. Šia prasme kur kas informatyvesnis yra Davido Oistracho, Krysos mokytojo, atsiliepimas apie jį: „Per trisdešimt pedagoginio darbo metų neturėjau kito mokinio, kuris jam prilygtų savo menine individualybe...“ Prisiminus kitus Oistracho mokinius, kurie šiandien yra smuiko legendos, šie žodžiai įgauna ypatingą svorį.

Olegas Krysa yra daug koncertavęs su Sauliumi Sondeckiu. Šiuos muzikus sieja artima draugystė, kartu nuveiktų didelių darbų prisiminimai. Prieš pat Kalėdas pakeliui iš Vokietijos į Japoniją atradęs nedidelį tarpą savo intensyviame kelionių kalendoriuje, Krysa porai dienų atvyko į Vilnių aplankyti maestro Sondeckio.

Pagarbos vertas iškilaus kolegos ir nuoširdaus draugo gestas!

Laikas jaukiuose, svetinguose Sondeckių namuose Čiurlionio gatvėje pralėkė nepastebimai, liko nuoširdumu sušildytų minčių ir atsiminimų žiupsnelis... *** Iki tol, kol pradėjau artimai bendrauti su Sondeckiu, aišku, jau buvau daug apie jį girdėjęs, lankęsis jo koncertuose, kartą kitą su juo kalbėjęs, tačiau mūsų keliai nesusikirsdavo, – į pažinties pradžią grįžta Olegas Krysa. – Lemiamas buvo kartu pagriežtas Alfredo Schnittke´s Concerto grosso Nr. 1. Sakyčiau, tai ir buvo mūsų aktyvaus kūrybinio bendradarbiavimo pradžia.

Pirmieji Concerto grosso Nr. 1 atlikėjai buvo Gidonas Kremeris, Tatjana Grindenko ir Saulius Sondeckis. Kai Gidonas atsidūrė Vakaruose, šio kūrinio niekas nebegrojo. Tai negalėjo ilgai tęstis, Schnittke´s muzika turėjo skambėti.

Sondeckis ėmėsi iniciatyvos – sutarė su Grindenko, kad kiekvienas įvardins po atlikėją, kuris galėtų pavaduoti Gidoną.

Abu ant lapukų užrašė savo kandidatus ir paaiškėjo, kad ir vienas, ir kitas nurodė mane. Tokiu būdu atsidūriau šiame ansamblyje. Neperdėdamas sakau, kad

tapęs Schnittke´s muzikos atlikėju pajutau didelę atsakomybę ir džiaugsmą.

Ruošiausi rimtai, jaudinausi. Važiuodamas į Vilnių repetuoti su Sauliumi jau buvau gerokai padirbėjęs su Grindenko. Saulius į mūsų darbą taip pat žiūrėjo labai atsakingai. Taigi turėjome pakankamai laiko pažinti vienas kitą, darbas mus ir suartino. Pagaliau įvyko pirmasis koncertas. Tai buvo nepamirštama!

Nuo to laiko pasinėriau į Schnittke´s pasaulį. Saulius bandė išnaudoti menkiausią progą atlikti jo muziką, ir aš visada buvau pasirengęs prisidėti. Po kelerių metų sulaukiau kompozitoriaus dovanos – Concerto grosso Nr. 3, kurį atlikome ta pačia sudėtimi – Saulius su Lietuvos kameriniu orkestru, Tatjana ir aš.

Po kurio laiko pirmąjį koncertą, nuo kurio prasidėjo mūsų draugystė su Sauliumi, įrašėme šiek tiek kita sudėtimi – Saulius dirigavo Gruzijos kameriniam orkestrui, mano partnerė buvo smuikininkė Liana Isakadzė, čembalu skambino pats Alfredas. Taigi turėjome abiejų concerto grosso įrašus – vienas buvo su Isakadze ir Gruzijos kameriniu, kita su Grindenko ir Lietuvos orkestru, bet abu kartus prie dirigento pulto stovėjo Saulius, griežiau aš, Alfredas atliko čembalo ir fortepijono partijas.

Man kilo mintis išleisti šiuos įrašus, paprašiau Alfredo leidimo. Jis jau sunkiai sirgo, negalėjo kalbėti. Palikau jam visus įrašus, kad pasiklausytų, ir kai kitą kartą jį aplankiau, jis davė ženklą, kad sutinka. Plokštelė buvo išleista Japonijoje ir gavo apdovanojimą, man ji yra brangus draugystės su Sauliumi ženklas.

Gyvenime viskas labai susiję – Gidonas Kremeris atvėrė Sondeckiui Alfredą Schnittke´ę, Sondeckis į šio didžio kompozitoriaus atlikėjų bendriją įtraukė Krysą. XX a. muzikinis paveldas pasipildė naujais šedevrais.

Saulius įvedė mane į Schnittke´s pasaulį. Esu nepaprastai dėl to laimingas.

Alfredas man dedikavo net tris kūrinius. Pirmas buvo jau minėtas Concerto grosso Nr. 3, skirtas man, Sauliui ir Lietuvos kameriniam orkestrui, antras – „Dedikacija Paganiniui“, kartais dar vadinamas tiesiog „Paganini“. Kadangi

kūrinio pavadinime jau yra žodis „dedikacija“, Alfredas ant natų užrašė: „Parašyta Olegui Krysai“. Šio kūrinio istorija tokia: 1982 m. buvau pakviestas dalyvauti jubiliejiniame Paganini dviejų šimtų gimimo metinių festivalyje Genujoje. Ta proga paprašiau, kad Alfredas ką nors sukurtų, juolab festivalio rengėjai prašė atlikti su šia atmintina data susijusį kūrinį. Schnittke susidomėjo ir pasakė: palauk. Savo žodį ištesėjo – parašė nuostabų kūrinį, kurį dabar atlieka daugelis smuikininkų.

Dar vienas Schnittke´s kūrinys, kurio atsiradimo procese man teko sudalyvauti, yra nebaigtas Mahlerio Fortepijoninis kvartetas. Kaip žinoma, yra išsaugota pirmoji kvarteto dalis bei 25 antrosios dalies taktai. Mano žmonai Tatjanai gimė puiki idėja paprašyti Schnittke´s, kad jis parašytų trūkstamą dalį. Parodžiau natas Alfredui. Jis susidomėjo, pasakė, kad Mahleris – jo mylimas kompozitorius, ir, kaip jau yra buvę, tarė: palauk. Laukti teko kelerius metus, bet Alfredas nepamiršo pasižadėjimo ir savo sukurtą kvarteto dalį dedikavo man. Premjera įvyko Suomijoje, kvartetas dabar skamba visame pasaulyje.

Tarybiniais metais Schnittke´s muzikos atlikimas reikalavo drąsos. Prieš jo kūrinių premjeras kildavo šurmulys – ar įvyks koncertas, ar jį atšauks. Į tuos, kas imdavosi Schnittke´s kūrinių, valdžia žiūrėdavo kreivai. Saulius nebijojo – jis drąsus žmogus. Be to, puikus diplomatas – labai mandagus, taktiškas, bet nepalenkiamas. Jis visada pasiekia norimą tikslą.

kūrinio niekada nebuvau griežęs, o koncertas turėjo įvykti vos už kelių dienų.

Tačiau aš nė akimirkos nedvejodamas sutikau.

Davidovič atsimenu dar nuo tų laikų, kai ji su vyru, nuostabiu smuikininku Julianu Sitkoveckiu, koncertavo mano vaikystės mieste Lvove. Tas koncertas mane buvo sukrėtęs. Ir štai dabar ėjau į sceną su šia iškilia pianiste, kad pagerbčiau mylimą mokytoją. Koncertas buvo įrašomas kaip ir visi koncertai Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Tačiau Davidovič išvažiavus iš TSRS, jos koncertų magnetofono įrašai buvo išmagnetinti. Barbariškumas!

Laimei, kaip kartais atsitinka, geri žmonės padarė įrašo kopiją, ir ji atsidūrė pas mane. Įrašas ilgai gulėjo, jį atradau po daugelio metų. Kokybė buvo baisi – pašaliniai triukšmai, girdėti kažkoks dainavimas, mat tuomet, nuolat susiduriant su magnetofono juostų stygiumi, buvo įrašoma į jau naudotas juostas. Tačiau aš užsidegiau noru padaryti viską, kad įrašas vėl skambėtų. Mano artimas draugas Virko Baley, kompozitorius ir kompanijos „TNC Recordings“ prezidentas, profesionaliai užsiimantis garso įrašymu, padarė stebuklą – restauravo įrašą. Atlikimas neįtikėtinas. Taip groti galima tik esant ypatingoms aplinkybėms. Žurnalas „Fanfare“ palygino šį įrašą su istorine Oistracho, Knuševickio ir Oborino plokštele. Bela Davidovič pravirko, kai daviau jai šį įrašą pasiklausyti.

Tarybiniais laikais nuolat būdavo susiduriama su įvairiais draudimais, epocha diktavo savo griežtas taisykles. Daugelis muzikų tai patyrė.

Saulius Sondeckis iškilo aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, kai Tarybų Sąjungos atlikėjai buvo tarptautinės šlovės zenite. Patekti į olimpą visada sunku, jame išlikti – dar sunkiau...

Prasidėjus emigracijai iš Tarybų Sąjungos, išvažiavo daug iškilių muzikų.

Jie tiesiog buvo išbraukiami iš gyvenimo, buvo naikinama viskas, kas bent kiek su jais susiję. Netiesiogiai su tuo susidūriau ir aš.

Mirus Davidui Fiodorovičiui [Oistrachui] man netikėtai paskambino Bela Davidovič ir pasiūlė kartu su ja ir violončelininku Michailu Chomiceriu atlikti Čaikovskio fortepijoninį trio „Didžio artisto atminimui“. Anksčiau šio

Tuo laikotarpiu Maskvos koncertų salėse karaliavo iškilūs atlikėjai.

Sondeckis buvo tarp pačių žymiausių.

Kasmet buvo rengiami jo koncertų abonementai, salės būdavo pilnutėlės. Kiekvienas solistas jausdavosi laimingas galėdamas koncertuoti su juo.

Nuo to laiko Sondeckio vardas tapo aukščiausios prabos ženklu. Visame kame jis buvo didis menininkas. Jam nebuvo svarbių ar mažiau svarbių koncertinių programų – ir akompanuodamas

Muzikos barai / 43

Susitikimai solistams, ir diriguodamas simfonijas jis siekė maksimumo. Viską darė aukščiausiu lygiu.

Sondeckis – nepaprastai dosnus žmogus, jis visada pasirengęs padėti, paremti. Tais dešimtmečiais jis daugeliui padėjo atsistoti ant kojų, globojo jaunimą. Tai, ką jis buvo pasiekęs su mokyklos orkestru iš Vilniaus, buvo pripažinta paties Karajano. Kas gali būti daugiau?!

Bendraudami su kitais, mes atmintyje išsaugome tai, kas mums kadaise padarė itin didelį įspūdį, sujaudino, sukrėtė...

Su Sauliumi man teko labai daug koncertuoti. Kas labiausiai įsiminė?..

Kijeve atlikome Vivaldi dvylikos koncertų ciklą „L´estro armonico“ (Įkvėpimo harmonija) vienam, dviem ir keturiems smuikams su orkestru. Saulius dirigavo Lvovo kameriniam orkestrui, solo griežiau aš, mano brolis Bogdanas, taip pat Bogodaras Kotorovičius ir jo brolis Olegas. Mudviejų su broliu ir Kotorovičių vardai neatsitiktinai tokie panašūs – mūsų tėvai buvo neišskiriami draugai ir mus pavadino tais pačiais vardais. Mes taip pat draugavome nuo mažų dienų.

Džiaugėmės, galėdami muzikuoti su Sauliumi. Koncertai vyko vasarą po atviru dangumi, susirinkdavo gal penki tūkstančiai klausytojų, mūsų nepaleisdavo iki vėlumos...

Maskvoje mudu su Sauliumi atlikome Mozarto koncertų ciklą – penkis smuiko koncertus ir Sinfonia concertante. Netikėtai paaiškėjo, kad visi žinomi Maskvos altininkai yra išsivažinėję.

Nusprendžiau pats griežti altu, o smuiko partiją atliko Tatjana Grindenko.

Po kelerių metų Vilniuje su Sauliumi įrašėme Mozarto Ketvirtąjį koncertą ir Sinfonia concertante. Kartu griežė mano sūnus smuikininkas Piotras. Įrašą dariau grieždamas Stradivariaus smuiku, kurį man buvo paskolinęs geras draugas Williamas Sloanas, – kai grodavau šiuo instrumentu, jis visada važiuodavo kartu. Į Vilnių jis atvažiavo dar ir dėl to, kad dievino Heifetzą ir norėjo aplankyti jo gimtąjį miestą. Griežti tuo smuiku buvo neišpasakyta palaima.

Sondeckis džiaugėsi kartu su manimi.

Tąkart gyvenau jo namuose, o jis buvo

Muzikos barai / 44

laimingas, kad jo namuose gyvena Stradivarius...

Smuikininkui jo instrumentas – kaip artimiausias draugas, ištikimas, nepakeičiamas...

Koncertuojantis smuikininkas negali turėti tik vieną instrumentą. Daug metų turiu Guarneri smuiką. Dar vienas – Guadagnini smuikas iš Eastmano muzikos mokyklos, kur dėstau, kolekcijos. Pagal sutartį galiu griežti šiuo nuostabiu instrumentu iki tol, kol dirbu universitete. Pasirašydamas sutartį, pasakiau, kad dirbsiu iki gyvos galvos, nes skirtis su tokiu instrumentu negalėsiu.

Turiu taip pat kelis šiuolaikinius instrumentus, pagamintus puikių meistrų – Boriso Sverliko, Androniko Gaibariano, japono Hiroshiko Kono.

Kitą žmogų kartais matome visai ne tokį, koks jis yra iš tiesų. Ir vis dėlto esama bruožų, kurie nėra „optinė paklaida“, greičiau objektyvi duotybė.

Sondeckis yra labai stipri asmenybė.

Jis nieko nedaro dėl mados. Atlikdamas senovinę muziką, jis laikosi vienintelio teisingo kelio – svarbu ne kokiu stiliumi, svarbu kaip. Aišku, Saulius viską daro atsižvelgdamas į stiliaus reikalavimus – ir ornamentiką, ir artikuliaciją, tačiau siekia paties svarbiausio – orkestro skambėjimo. Todėl jam diriguojant toks įtaigus yra ir Bachas, ir Mozartas. Italų muzika – Rossini, Paganini – kaip šampanas. Tai jo muzika. Jis puikiai žino, kas jam artima, pasirenka kaip tik tai ir pateikia aukščiausiu lygiu.

Su Sauliumi esame atlikę daug įvairios muzikos – nuo Vivaldi iki Schnittke´s. Grojome ne tik su kameriniais, bet ir su simfoniniais orkestrais.

Brahmso Dvigubą koncertą jam diriguojant atlikau su violončelininku Ivanu Monighetti. Ši koncertą teko groti su įvairiais dirigentais, bet atlikimas su Sauliumi buvo ypatingas – kaip nuostabiai jis viską darė!

Prie simfoninio orkestro dirigento pulto Saulius būna visai kitoks, nei diriguodamas kameriniam. Jo mostas valdingas, jis tikras vedlys. Didelį orkestrą tik taip galima priversti paklusti.

Girdėjau, kaip jis diriguoja Beethoveno Ketvirtąją simfoniją – tai buvo aukštos atlikimo kultūros pavyzdys. Sakyčiau,

jis seka austrų mokyklos tradicija – grožis, harmonija, elegancija.

Sauliaus atmintis fenomenali, jis viską laiko galvoje, internetas jam nereikalingas. Muzikams Saulius labai reiklus. Tai, ką jis daro – daro iki galo: jokių nuolaidų, jokio falšo. Tačiau kartu jis labai geranoriškas ir draugiškas. Atsimenu repeticijas – jis tiesiog skleidžia džiaugsmą.

Neatsitiktinai Saulius taip traukia žmones. Pasakai jo vardą, ir tuoj pat tavo pašnekovas ima šypsotis. Retas atvejis, kai tave visi myli. Ir, aišku, stebėtinas humoro jausmas. Bendravimas su Sauliumi – nesibaigianti šventė.

Menininkas neatsiejamas nuo aplinkos. Aplinka kaip kodas, programuojantis menininką. Jai veikiant gimsta idėjos, sukuriami šedevrai...

Neturint tinkamos terpės neįmanoma tapti muziku. Heinrichas Neuhausas, iškilus muzikas ir pedagogas, sakė, kad jis ne fortepijono, bet muzikos mokytojas. Tai visiškai teisingi žodžiai...

Aš atsimenu savo vaikystę Lvove.

Dabar suprantu, koks tai nuostabus miestas, savo grožiu prilygstantis Vienai. Tuomet maniau, kad ir visi miestai turi būti tokie patys. Pirmasis Lvovo konservatorijos rektorius buvo Franzas Xaveras Wolfgangas Mozartas, didžiojo kompozitoriaus sūnus. Lvove lankėsi daugelis didžiųjų XIX ir XX a. muzikų.

Mahleris rašė, kad Lvove nuostabus operos teatras. Atsimenu Lvovo dailės muziejuje eksponuotą de La Touro portretą.

Kai po daugelio metų Nortono Simono muziejuje Pasadenos mieste, Kalifornijoje, pamačiau šio dailininko paveikslą ir ištariau autoriaus vardą, mane lydėjęs ten gyvenantis kolega labai nustebo, nes išliko labai nedaug šio dailininko darbų ir retas apie juos žino. Tačiau kaip tik šio meistro kūrybą esu matęs vaikystėje ir tuoj pat atpažinau jo braižą. Igoris Oistrachas man buvo sakęs, kad nuo mažų dienų girdėjo, kaip griežia jo tėvas, Davidas Oistrachas, ir manė, kad ir visi kiti auga girdėdami kažką panašaus.

Aplinka sukuria žmogų. Manau, kad ir Saulius, gyvendamas nuostabiame Vilniuje, įkvėpė į save jo dvasią.

Kita vertus, jei nebūtų Sauliaus, Vilniaus muzikos kultūra turbūt būtų visai kitokia. Saulius ne tik iškilus muzikas – jis didis muzikos veikėjas. Jis

kupinas idėjų ir sugeba jas realizuoti.

Man ne kartą teko dalyvauti jo projektuose. Kartu su pianistu Nikolajumi Suku griežiau visas dešimt Beethoveno smuiko sonatų. Festivaliai ir koncertų ciklai, kuriuos Saulius rengdavo Vilniuje, buvo išties kolosalūs: Paganini festivalyje jis pakvietė griežti tik Paganini konkurso Genujoje pirmosios premijos laureatus – Viktorą Pikaizeną, Ilją Kalerį, Sergejų Stadlerį ir mane; Oistracho festivalyje – žymiausius Davido Fiodorovičiaus mokinius. Pas jį atvažiuodavo geriausi iš geriausiųjų, man buvo garbė dalyvauti jo koncertuose. Jauniems muzikams klausytis tokių koncertų, girdėti tokius atlikėjus yra geriausia mokykla.

Kaip tik tai aš ir vadinu kultūrine aplinka, kurioje tik ir gali atsiskleisti, subręsti didelis talentas. Saulius tokią aplinką sukūrė Vilniuje.

Žmogus negali būti vienas, jo artimieji – jo sėkmės dalis...

Saulius turi nuostabią šeimą, jo namuose karaliauja gerumas ir svetingumas. Jis išaugino puikius sūnus. Jis iškilus muzikas, gerai žinomas muzikos pasaulyje, o jo sūnūs savo karjerą kuria patys. Kitaip ir būti negali – muzikas kažką pasiekti gali tik savo darbu.

Na, o kai dėl Silvijos – prieš ją reikia nukelti skrybėlę. Ją pažįstu daug metų, mes kartu mokėmės Maskvos konservatorijoje – ji pas Rostropovičių, aš pas Oistrachą. Ji visada ėjo koja kojon su vyru, ji jo mūza. Ant jos pečių ir namai, ir šeima, ir greta viso to ji sugebėjo daug metų būti orkestro koncertmeistere. Ji nepamainoma.

Štai tokiomis mintimis apie draugus, gyvenimą ir savo meną Kalėdų išvakarėse maloniai pasidalino smuikininkas Olegas Krysa. Vilnių jis aplankė netikėtai, kaip gerasis besišypsantis Santa Klausas iš už Atlanto. Ir jau išsiruošdamas į tolesnes keliones tarė: „Būna piktų temperamentų, o būna temperamentų, paženklintų gerumu ir šviesa. Švytinčio temperamento pavyzdžiai man yra Kreisleris ir Oistrachas – jie man kaip Rafaelis ir Mozartas. Toks pat yra Saulius Sondeckis.“ Kalėdoms labai tinkantys žodžiai! n

PRIE PULTO – JAUNIEJI DIRIGENTAI

Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavo Egidijus Miknius ir Giedrius Vaznys Koncertų ciklas „Diriguoja jaunieji“, rengiamas Kauno filharmonijoje, – puiki galimybė būsimiesiems batutos meistrams išbandyti savo gebėjimus prie simfoninio orkestro dirigento pulto. Kauno miesto simfoninis orkestras (vadovas Algimantas Treikauskas) ir jaunieji dirigentai visą savaitę stengiasi rasti bendrą kūrinių koncepciją ir jai įgyvendinti reikalingas išraiškos priemones, o koncerte publika išgirsta to darbo rezultatą. Būtent darbas su orkestru tarsi lakmuso popierėlis geriausiai išryškina visus dirigavimo meną studijuojančiojo pranašumus ir trūkumus. Pirmieji šiais metais tokią praktiką turėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Juozo Domarko auklėtiniai Egidijus Miknius ir Giedrius Vaznys.

Nors abiem dirigentams tai buvo debiutas su simfoniniu orkestru, tačiau scenoje ir prie dirigento pulto jie ne naujokai. Abu yra diplomuoti atlikėjai: E. Miknius – trombonininkas, studijas baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Hanoverio aukštojoje muzikos mokykloje (Vokietija), G. Vaznys – klarnetininkas, daugelio tarptautinių konkursų pirmųjų premijų laureatas. Abu į dirigavimo studijas prof. J. Domarko klasėje atvedė noras būti ne tik atskiru balsu muzikinėse partitūrose, bet ir gebėti suvaldyti visą kūrinio medžiagą, daugiabalsį ir daugiatembrį orkestrą.

Koncertą pradėjęs Egidijus Miknius šiuo metu yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas. Šiam ir kitiems kolektyvams jis dirigavo daugelyje Lietuvos bei užsienio festivalių ir koncertų. Egidijus taip pat yra ir Baltijos kamerinio operos teatro dirigentas.

Giedrius Vaznys vadovauja Kauno J. Gruodžio konservatorijos pučiamųjų instrumentų orkestrui, yra dirigavęs VDU kameriniam orkestrui, Kauno miesto pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“, kitiems kolektyvams, taip pat ir Kauno moksleivių dainų ir šokių šventėse.

Ir E. Miknius, ir G. Vaznys koncerte, stebint maestro Domarkui, pademonstravo didelį dirigavimo technikos priemonių arsenalą, kuris atskleidė skirtingus jų charakterius ir muzikos suvokimo ypatumus.

E. Miknius pasirodė kaip emocionalus ir temperamentingas, plastiškų, išraiškingų mostų dirigentas. Jo tvarkingai padiriguotų miniatiūrų (Georges´o Bizet operos „Karmen“ siuita) skambesys galėjo būti kiek lankstesnis ir subtilesnis. Sudėtinga, dramatiška Piotro Čaikovskio uvertiūra-fantazija „Romeo ir Džuljeta“ – didelis išbandymas kiekvienam dirigentui. Egidijus nuosekliai ir valingai kontroliavo visus muzikinės medžiagos elementus, stengdamasis juos sujungti į prasmingą visumą.

G. Vaznio mostai lengvi, santūrūs ir gerai apgalvoti, atliepiantys dirigento muzikinį išprusimą ir išradingumą. Jie labai tiko Josepho Haydno simfonijai („Londono simfonija“ Nr. 104, D-dur), įtraukiamai į daugelio dirigentų konkursų programą. Kiekviena iš keturių dalių buvo aiškiai charakterizuota tinkamais tempais ir štrichais. Tačiau trūko laisvesnio kvėpavimo tarp frazių, dėl ko greičiausiai kaltas jaudulys, ginęs dirigentą ir per Charles´io Gounod Valpurgijos nakties (iš operos „Faustas“) šokius, nors labai tikęs paskutiniam, kuriuo buvo efektingai užbaigtas koncertas.

Džiugu, kad Kauno miesto simfoninis orkestras greta savo programų, gastrolių bei įrašų randa laiko muzikuoti ir su jaunaisiais dirigentais. Dirigento sėkmė, kaip žinoma, priklauso nuo orkestro artistų geranoriškumo, muzikalumo ir profesionalumo. Buvo gera klausytis, kaip griežia altai ir violončelės, kaip išraiškingai groja obojai ir klarnetai, koks darnus varinių pučiamųjų ansamblis.

Kiek pritrūko orkestro tembrų ir instrumentų sąskambio visumos (gal dėl to kalta scenos konstrukcija?), o labiausiai – smuikų, orkestro sielos: jautrus ir jausmingas jų balsas būtinas tam, kad atsiskleistų visa muzikos įvairovė ir grožis. Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Juozo Domarko auklėtiniai Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius

Muzikos barai / 45

Panorama

Čiurlionio legenda Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje

2015 metų rugsėjo 22 d. buvo minimos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140-osios gimimo metinės. Ta proga lapkričio 25 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje įvyko renginys simbolišku pavadinimu „Čiurlionio legenda“, kurį suorganizavo Muzikos teorijos ir Fortepijono skyriai. „Jeigu kas nors klaustų, kuris lietuviškas vardas šiandien labiausiai žinomas penkiuose mūsų planetos kontinentuose, atsakymas gal pasirodytų nelauktas. Net mūsų laikais – sporto, kino ir estradinės muzikos žvaigždes ir stabukus kuriančios

muzikos laikais – toks vardas Lietuvai, regis, būtų Čiurlionis“ – šia prasminga profesoriaus Vytauto Landsbergio citata renginį pradėjo jaunoji teoretikė dvyliktokė Živilė Viliutė. Ji kalbėjo ne tik apie kompozitoriaus, dailininko, literato kūrybą ir asmenybę, bet ir apie tai, kaip Lietuvoje ir pasaulyje yra įamžintas šio genialaus kūrėjo atminimas. Išradingai jaunoji muzikologė kvietė pasidomėti geografiniais objektais, pakeliauti po kalnus, nuskrieti į kosmosą, nuplaukti į salas ir pasivaikščioti menininko takais. Virtuali kelionė buvo gausiai iliustruota skaidrėmis.

Pro pranešėjos akis nepraslydo ir Čiurlionio vardu pavadinti kolektyvai. Pirmiausia – buvusių Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtinių Alfonso ir Onos Mikulskių įkurtas Čiurlionio ansamblis, didžiąją veiklos metų dalį praleidęs už Atlanto.

Ir tik šviesaus atminimo klaipėdietis prof. Gediminas Purlys įgyvendino A. Mikulskio svajonę – 1990 m. ansamblis „Čiurlionis“ koncertavo laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Živilė publiką supažindino su Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla, „pavedžiojo“ po Druskininkus, Čiurlionio šeimos namuose įkurtą memorialinį muziejų, po 1921 m. Kaune įsteigtą Nacionalinį Čiurlionio dailės muziejų. Beje, šių metų spalį mūsų mokyklos teorinių dalykų mokytojų iniciatyva muziejuje lankėsi grupelė mokinių ir mokytojų. Ž. Viliutė ne tik apžvelgė kino ir teatro čiurlionianą, bet ir parodė fragmentus iš 1986 m. sukurto filmo „Žalčio karūna“, 2013 m. britų režisierius Roberto Mulano filmo „Laiškai Sofijai“, filmo baleto „Zodiakas“, kuriame Mūzos vaidmenį atliko garsioji Maja Pliseckaja (filmui panaudoti Čiurlionio, Osvaldo Balakausko muzikos fragmentai, rež. Jonas Vaitkus), priminė nau-

Renginio „Čiurlionio legenda“ dalyviai

Muzikos barai / 46

ją Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“. Čiurlionio muzika ir tapyba tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam kompozitoriui, tarp jų ir Mindaugui Urbaičiui, Ryčiui Mažuliui, Vidmantui Bartuliui, Jurgiui Juozapaičiui. Buvo išklausyta ištrauka iš Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškų variacijų“. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius skambino Lina Žutautaitė, Alina Markova, Justė Šilaitė, Marija Tamkevičiūtė, Taisija Kuščenko, Klimentas Jaremčukas, Jonas Šopa (mokytojos Jūratė Liutkienė ir Virginija Ruzgienė), išgirdome ir genijaus įkvėptų autorių muzikos: G. Kuprevičiaus preliudą „Čiurlionio atminimui“ (atliko Dominykas Dulkys ir Dovilė Vaizgielaitė, mokyt.

Birutos Vaišienės klasė), Vytauto Barkausko „Legendą apie Čiurlionį“ (skambino Augustinas Šopaga).

Jaunoji pranešėja popietę užbaigė dar viena prasminga V. Landsbergio mintimi: „Čiurlionis – ne istorija, jis – visą laiką – dabartis...“

Laima SUGINTIENĖ

Pirmokų šventė „Muzikinis talismanas“ Panevėžio muzikos mokykloje

Pažinti pasaulį, jo reiškinius, atskleisti geriausias savo asmenines savybes – tokias galimybes suteikia muzika. Šiandien daugelis vaiko raidos tyrimų įrodo muzikos galią smegenų veiklai. Tinkamas

muzikinis lavinimas ugdo vaiko protą, kūrybiškumą, stiprina pasitikėjimą savimi. Muzikos grožis ir paslaptingumas suteikia žavesio mokymo procesui.

Panevėžio muzikos mokyklos bendruomenė įpusėjus adventui pirmokams surengė žinių šventę „Muzikinis talismanas“. Jungtinis pirmokų choras (80 mokinių) visus kvietė aktyviai gyventi su muzika širdyje, perteikė savo pirmuosius meninius pastebėjimus, suvokimą, kad menui reikia pastangų ir gražių darbų. Kad menui reikia pastangų, patvirtino su pirmokais kartu dainavusi publika. Vėliau solo grojo pirmokai A. Budnikaitė (mokyt.

D. Gudienė), I. Finevičiūtė (mokyt.

J. V. Klišienė), E. Kęstaitytė (mokyt. I. Paurienė), P. Šukys (mokyt.

D. Šatrauskienė).

Ypač aktyviai pirmokai dalyvavo nuotaikingoje vaizdo ir garso viktorinoje „Tegyvuoja muzika“. Labai nuoširdžiai naujus bendruomenės narius pasveikino vyresniųjų klasių mokiniai, pasiekę puikių rezultatų šalyje bei užsienyje: fortepijoninis trio – D. Gintautas, G. Zozaitė, Muzikinių žinių šventė „Muzikinis talismanas“

Jaunųjų atlikėjų festivalis „Ankstyvojo romantizmo muzika“

E. Šarinskas (mokyt. G. Beleckienė), kanklių ansamblis „Ašarėlė“ (mokyt.

R. Mureikienė), taip pat 5–6 klasių vokalinė grupė (mokyt. A. Beleckienė).

Su įkvėpimu pirmokai tarė pasižadėjimo žodžius rimtai kibti į muzikos mokslus, būti kūrybingi, išradingi, o mokytojai pažadėjo jiems padėti. Visi laukė intriguojančio video,- ir fotoreportažo „Iš pirmokų veiklos Panevėžio muzikos mokykloje“.

Mokiniai mokytojams ir draugams dovanojo savo sukurtus muzikinius talismanus. Juose įamžinti žinomi muzikiniai simboliai, vaikų svajonės. Šventei baigiantis mokiniai buvo apdovanoti padėkomis, jiems įteikti mokinių pažymėjimai. Šventę surengė pedagogai B. Pučkytė, A. Beleckienė, L. Martinkutė, V. Sikorskis, E. Laureckas, V. Labanauskas. Smagu, kad aktyvią paramą teikė mokinių tėveliai ir seneliai. Mokyklos direktorius dr. Gvidas Vilys pasidžiaugė nuoširdžiomis mokinių pastangomis, atsakingu požiūriu ir aktyvia veikla.

dvarą Plungėje. Na, o lapkričio 27 dieną į Panevėžio muzikos mokyklą susirinko dainininkai ir instrumentininkai iš Panevėžio miesto ir rajono, Šakių, Ukmergės, Anykščių, Pakruojo meno ir muzikos mokyklų.

Festivalio atidarymas ir 2 koncertai vyko muzikos mokyklos didžiojoje salėje, baigiamasis koncertas – Panevėžio muzikiniame teatre.

Bene stipriausią įspūdį paliko Ukmergės meno ir Panevėžio muzikos mokyklų jungtinio styginių instrumentų orkestro (mokytojos Marija Virginija Mažeikienė ir Vidmanta Luomanienė) atlikti kūriniai: J. Offenbacho Barkarolė iš operos „Hofmano pasakos“ ir C. M. Weberio „Medžiotojų choras“ iš operos „Laisvasis šaulys“. Koncerto pabaigoje skambėjo visų dalyvių atliekamas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“ (a-moll Nr. 13 ).

Romantinėmis nuotaikomis alsavęs festivalis baigėsi, palikdamas tęsinio viltį – juk romantinės muzikos mėgėjų visuomet yra.

Rimutė STANKUVIENĖ

Benedikta PUČKYTĖ

Romantinės muzikos festivalis Panevėžyje

Panevėžio muzikos mokykloje praėjusių metų lapkričio 27 d. buvo surengtas šalies jaunųjų atlikėjų festivalis „Ankstyvojo romantizmo muzika“, skirtas kompozitoriaus, valstybės ir visuomenės veikėjo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms paminėti. UNESCO ir Lietuvos Respublikos Seimui 2015-uosius paskelbus M. K. Oginskio metais, atsirado puiki proga iš arčiau pažinti šią gausiais talentais pasižymėjusią asmenybę.

Festivalio preliudija tapo birželio pradžioje muzikos mokyklos mokytojos ekspertės Alvydos Beržonienės surengta mokinių ir mokytojų išvyka į Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklą, aplankant Oginskių

Muzikinis kaleidoskopas tarp knygų

Sausio pabaigoje panevėžiečiai sulaukė neeilinės dienos: dviaukštis pastatas pačiame miesto centre, jau 110 metų (su keliomis pertraukomis) nekeičiantis savo paskirties, svetingai atvėrė duris visiems, norintiems pabūti kartu. Tarp šio pastato sienų prieš daugiau nei šimtą metų įsikūrė Juozas Masiulis, šviesus žmogus, kurio visi darbai turėjo vieną tikslą – žadinti lietuvių tautinę sąmonę. Pradėjęs nuo knygnešystės, lietuviškų knygų platinimo, ilgainiui ryžosi investuoti į dvarininkui P. Puzinui priklausančio pastato nuomą, vėliau jį nupirko, kad su šeimyna turėtų ne tik kur gyventi, bet ir dirbti. Tas namas, Masiulio, o ne Centriniu knygynu vadintas net ir sovietiniais laikais, – nes toks buvo išlikęs žmonių at-

mintyje, – tebestovi ties simboline kryžkele, Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje.

Jubiliejinį renginį inicijavo dabartiniai pastato šeimininkai – žymiojo lietuviškos knygos mylėtojo, knygnešio vaikaitė Karolina Masiulytė-Paliulienė, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tapusi knygyno paveldėtoja, ir jos vyras Arūnas Paliulis. Visą šių metų sausio 23-iosios pusdienį knygyne šurmuliavo miestiečiai ir kviestiniai svečiai, tie, kurie norėjo knygyno šeimininkams ištarti nuoširdų žodį, padėkoti, įteikti gėlių bei dovanų.

Panevėžio muzikos mokyklos mokiniai su savo mokytojais, kuriuos subūrė Dainius Strelčiūnas, Lina Martinkutė, Benedikta Pučkytė, Evaldas Laureckas, parengė muzikinę dovaną ir džiugino susirinkusiuosius ilgiau nei 5 valandas.

Muzikinės dalies vedėja Rimutė Stankuvienė vieną po kito kvietė fortepijono, sintezatoriaus, akordeono, styginių, pučiamųjų bei tautinių instrumentų skyrių atstovus. Skambėjo nemirtingi klasikos ir mūsų amžininkų kūriniai, kino muzikos bei džiazo fragmentai, įvairių tautų liaudies kūrybos išdailos, kantri muzika. Publika labai įdėmiai klausėsi jaunųjų atlikėjų interpretacijų ir šiltai jas priėmė.

Muzikinis atlikėjų „desantas” – 80 mokinių ir 24 mokytojai – ilgam buvo prikaustęs klausytojų dėmesį. Malonią staigmeną pateikė A. Vinckienės vadovaujama mokytojų kapela, jos penki pagriežti kūriniai klausytojams suteikė daug teigiamų emocijų. Visus gaubė šilta knygyno atmosfera. Knygyno šeimininkas A. Paliulis sakė, kad tai buvo „didžiulis, netikėtas malonumas, lyg maratonas, kuris tęsėsi penkias su puse valandos.“ Šventės vakarinė dalis vyko Juozo Miltinio dramos teatre – čia visus pasitiko Panevėžio muzikos mokyklos mokytojos R. Mureikienės vadovaujamas kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“, buvo parodyti inscenizuoti unikalios knygyno istorijos fragmentai, Valerijaus Jevsejevo sukurtas ir režisuotas spektaklis.

Pirmasis lietuviškas knygynas iki mūsų dienų išlaikė ypatingą aurą, jis visada buvo ir yra reikalingas. Šventėje dalyvavę mokiniai turėjo Fortepijono, sintezatoriaus, akordeono, styginių, pučiamųjų bei tautinių instrumentų skyrių mokiniai surengė įspūdingus pasirodymus Panevėžio muzikos mokyklos mokiniai koncertavo Juozo Masiulio knygyno jubiliejui skirtame renginyje

Muzikos barai / 47

galimybę susipažinti su tikruoju inteligentiškumu, perduodamu iš kartos į kartą, suvokti, kas yra kultūringas laisvalaikis. Juozo Masiulio knygyno šeimininkams tardami šilčiausius padėkos žodžius, linkime tęsti gražias tradicijas.

Lina MARTINKUTĖ Benedikta PUČKYTĖ

Tarptautinis konkursas Klaipėdoje

Praėjusių metų gruodžio 3–6 dienomis Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje vyko V tarptautinis studentų ir moksleivių kamerinių ansamblių ir koncertmeisterių konkursas. Jame dalyvavo 60 atlikėjų iš šalies ir užsienio aukštųjų, specialiųjų vidurinių bei vaikų muzikos ir meno mokyklų. Konkurso dalyvius vertino tarptautinė komisija: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius profesorius Zbignevas Ibelhauptas (pirmininkas), Talino muzikos ir teatro akademijos profesorius Olavis Kasemaa (Estija), Čenstakavos Jano Długoszo universiteto Muzikos instituto direktorius profesorius Maciejus Zagorskis (Lenkija), Ostravos universiteto Menų fakulteto profesorius Jiřis Hanousekas (Čekija) ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos pedagogas Dainius Puodžiukas. Konkurso atidarymo renginyje vertinimo komisijos nariai surengė puikų koncertą.

Komisijos pirmininko prof. Zbignevo Ibelhaupto nuomone, konkursas buvo aukšto meninio lygio, nebuvo lengva išrinkti geriausius atlikėjus.

Kamerinių ansamblių A (jaunesniųjų grupė) ir B (vyresniųjų grupė) kategorijose daugiausia komisijos balų surinko svečiai iš Estijos: Talino aukštesniosios muzikos mokyklos moksleiviai Hanna Taube (saksofonas) ir Piret Mikalai (fortepijonas) bei Talino muzikos ir

Vertinimo komisija

Rene Lauris ir Joonatanas Jürgensonas (Estija), kamerinių ansamblių konkurso I vietos laimėtojai

Muzikos barai / 48

teatro akademijos studentai Rene Lauris (saksofonas) ir Joonatanas Jürgensonas (fortepijonas). Abiejų ansamblių pedagogas – prof. Olavis Kasemaa. Pirmąją vietą A kategorijoje taip pat laimėjo fortepijono duetas iš Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos – dvynukės Augustė ir Ieva Petkūnaitės (mokyt. Vilija Revutienė), B kategorijoje – puikus fortepijoninis trio iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Marta Finkelštein (fortepijonas), Lora Kmieliauskaitė (smuikas) ir Arnas Kmieliauskas (violončelė), vadovaujami prof. Juliaus Andrejevo.

Antrų vietų laimėtojai A kategorijoje – Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos fortepijoninis duetas Martyna Valeikaitė ir Debora Briaunytė (mokytoja ekspertė Vilija Revutienė) ir Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos moksleivės Lina Žutautaitė ir Justė Šilaitė (mokyt.

Virginija Ruzgienė).

Trečiąsias vietas kamerinių ansamblių A kategorijoje laimėjo Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos duetas smuikininkas Nikita Smirnovas ir pianistas Valdemaras Suslavičius (mokyt. Virginija Visockienė ir Rasa Baranauskienė), B kategorijoje – Klaipėdos universiteto Menų akademijos akordeonų trio Vadimas Karnickis, Greta Karnickė ir Andrius Beržonskis (prof. Eduardas Gabnys).

Koncertmeisterių A kategorijoje pirmoji vieta nebuvo skirta, o B kategorijoje pirmąją premiją laimėjo

Prof. O. Kasemaa su savo studentais – kamerinių ansamblių konkurso laureatais

puikiai pasirodęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Irenos Uss-Armonienės klasės studentas Justas Čeponis.

Antroji vieta A kategorijoje paskirta Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos pianistui Gustui Raudoniui (doc. Donaldo Račio klasė), B kategorijoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentei Mildai Juciūtei (prof. Irenos Uss-Armonienės klasė).

Vytautas TETENSKAS

Pagarba profesijai

Komisijos pirmininko prof. Z. Ibelhaupto sveikinimo žodis

Klaipėdos universiteto padėkos raštus vertinimo komisijos nariams įteikia prorektorė R. Vaičekauskaitė ir Menų akademijos dekanas V. Tetenskas

Aptariant konkursą buvo kalbėta, kad jis yra aukšto lygio ir turintis perspektyvą.

Konkurso laureatai buvo apdovanoti diplomais, piniginėmis premijomis ir specialiais rėmėjų prizais bei dovanomis, jie surengė puikų baigiamąjį koncertą.

Nuoširdžiai dėkojame konkurso rėmėjams: Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos universitetui, AB Vakarų laivų gamyklai, viešbučiui „Amberton Klaipėda“, Klaipėdos universiteto studentų sąjungai, „HBH Palanga“, dienraščiui „Vakarų ekspresas“, V. Sabalionytės įmonei „Mažoji smilga“.

Trečiąją vietą koncertmeisterių A kategorijoje laimėjo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentė Martyna Kučinskaitė (doc. Gabrieliaus Aleknos klasė), B kategorijoje – tos pačios akademijos studentė Živilė Kudirkaitė (lekt. Šviesės Čepliauskaitės klasė).

Vėlyvą 2015 m. rudenį Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institutas, vadovaujamas direktorės prof. dr. R. M. Andriekienės, šventė 20 metų jubiliejų. Iškilmėse kalbėję Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, Klaipėdos universiteto rektorius prof. Eimutis Juzeliūnas ir kiti garbūs svečiai pabrėžė, kad instituto veikla įspūdinga ir verta pasididžiavimo. Į instituto jubiliejinių renginių pynę gražiai įsiliejo lapkričio 23–25, 30 d. bei gruodžio 2 d. vykęs projekto ,,Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos“ XV seminaras. Pagrindinis seminaro tikslas nurodytas projekto pavadinime, tačiau pastaruoju metu išryškėjo dar vienas aspektas – menininkų glaudžių kūrybinių ryšių nepaisant tarpvalstybinių politinių nesutarimų svarba. „Menas, muzika nepripažįsta ribų, nes jų kalba universali ir visiems suprantama“, – renginio atidaryme sakė pianistė, projekto vadovė docentė Inga Ma-

Profesoriaus Vladimiro Slobodiano atvira meistriškumo pamoka

knavičienė.

Pagal projektą vyksta atviros meistriškumo pamokos, interpretacijos seminarai gabiausiems jauniesiems pianistams iš Klaipėdos miesto bei viso regiono, jų mokytojams, taip pat iš kitų Lietuvos vietovių atvykstantiems pedagogams. Žymūs užsienio ir Lietuvos fortepijono meistrai jauniesiems talentams padeda atskleisti jų kūrybinius polėkius, tobulinti meistriškumą, pasirengti tarptautiniams konkursams. Per 15 metų meistriškumo pamokas ne kartą yra vedę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai Z. Ibelhauptas, P. Geniušas, L. Drąsutienė, J. Karnavičius, V. Vitaitė, K. Grybauskas, A. Žvirblytė, docentai A. Šikšniūtė, R. Zubovas ir kt. Entuziastingai šią idėją rėmė užsienio aukštųjų muzikos mokyklų profesoriai – W. Groppenbergeris (Viena, Gracas), H. Schickeris (Ciurichas), L. Grossmannas (Berlynas), M. Korecka-Soszkowska (Varšuva, Krokuva), K. Knorre (Maskva), V. Slobodianas (Kaliningradas), E. Tkach (Ukraina), M. Marčenko (Maskva), L. Boruchzon (Sankt Peterburgas), M. Švinka (Ryga), Antra ir Normundas Viksne (Ryga), V. Riabčikovas (Maskva) ir kt. Ryškiausias visų lektorių bruožas – didelė pagarba muzikai ir savo profesijai, jie yra ne tik nuolat koncertuojantys pianistai, bet ir nepaprastai įdomūs pašnekovai, eruditai, išmintingi pedagogai, mokantys įtaigiai perteikti savo kūrybinę patirtį.

Neatsiejama seminarų tradicija ­– projekto partnerės Lietuvos muzikų sąjungos organizuojami šių seminarų lektorių koncertai. 2015 m. jų buvo net du: svečio iš Maskvos Viktoro Riabčikovo rečitalis (lapkričio 23 d.) ir trio „Kaskados“ koncertas ,,Sveika žiema, sveikas Haydnai“ (gruodžio 1 d.).

Seminarai skatina jaunųjų atlikėjų kultūrinį ir meninį tobulėjimą, ugdo pasitikėjimą ir norą siekti meistriškumo viršūnių. Nenuostabu, kad nemažai projekto dalyvių kasmet laimi konkursų Lietuvoje ir užsienyje laureatų, diplomantų vardus, dauguma jų aktyviai dalyvauja ir šio projekto sukurtuose tarptautiniuose renginiuose (konkursas ,,XXI a. menas Klaipėdoje“, skirtas F. Chopino 200-osioms gimimo metinėms (2010), ,,Renaissance“ (2014), festivalis ,,Impresijos“ (2014) ir kt.)

XV seminaro atviras meistriškumo pamokas vedė nuolatiniai renginio svečiai – Kaliningrado apskrities valstybinės filharmonijos solistas, Sergejaus Rachmaninovo koledžo pedagogas Vladimiras Slobodianas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Albina Šikšniūtė. Ilgametė seminaro lektorių koncertinio ir pedagoginio gyvenimo patirtis lėmė konstruktyvų darbą – kiekvieno kūrinio atlikimas būdavo įvertinamas aiškiomis konkrečiomis pastabomis, nors dėl dalyvių gausos vieno kūrinio atlikimui ir aptarimui buvo skirta vos 30 min.

Vis dėlto augantis dalyvių skaičius nesumažina vertintojų darbo tempo ir efektyvumo.

Seminaro naujovė – atviros meistriškumo pamokos ne tik pianistams, bet ir smuikininkams. Jas mielai sutiko vesti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Rusnė Mataitytė. Ji daugiausia dėmesio skyrė formos vientisumui, ritmo, artikuliacijos ir kitiems meistriškumo aspektams. Nors visi interpretacijos seminarai vyko skirtingose uostamiesčio vietose (E. Balsio menų

Prašaliečio įspūdžio kontūrai

Juditą Leitaitę su atida klausau gal jau porą dešimtmečių. Sielas gaivinantį ir mus visus jungiantį jos balsą su kolegomis išgirdome Lietuvos mokslų akademijoje 2015 metų pabaigoje, pasibaigus sesijai.

Gal mūsų, mokslininkų, auditorija buvo kitokia, bet tą dieną scenoje Judita žavėjo klausytojus primindama pačius geriausius savo pasirodymus. Kad ir kokį kūrinį dainininkė atliktų, visa esybe jauti: ji randa raktą į kasdienio šurmulio ir nuovargio nualintą žmogaus širdį. Savo balso virpesiais Judita pažadina klausytojo sielą, kad ši atsidurtų Gėrį skleidžiančių jausmų pasaulyje. Drįstu manyti, kad Judita, nepaisydama kai kurių „akademinio dainavimo“ kanonų, gal ir pati to dorai nesuvokdama, savo balsu tarsi veda klausytoją į jo būties, jo buvimo pasaulyje filosofinį apmąstymą. Ar gali kas nors likti abejingas sau (ir pasauliui) klausydamasis Juditos dainuojamų kūrinių „Ar aš kaltas“ (m. A. Raudonikio, ž. A. Baltakio) arba „Švelnumas“ (m. A. Raudonikio, ž. E. Selelionio)!

Esu girdėjęs: solistė savo repertuare neišvengia pasikartojimų. Na ir kas? Gal kaip tik kartotėje slypi žavesio (dvasinio artumo) elementas.

Kas iš to, jeigu žmogus neatsigręždamas visąlaik pėdina nuo taško A prie taško B, paskui – prie taško C, D ir t. t. Ar ne maldos (pamaldų) kartotėje žmogus stabteli, išsigrynina savąjį „aš“, aiškiau pamato ne tik save, bet ir kitus? Pasaulį – esamą ir buvusį... Ar ne dėl kartotės mes galime įžiūrėti kultūrinės tradicijos tęstinumą ir kartu ne tik pasaulio stabilumą, bet ir jo prasmingumą. Kaip čia neprisiminsi japonų „No“ ir „Kabuki“ teatrų, kuriuose atliekamos vienų ir tų pačių judesių, mimikos pjesės. Tenykštis žiūrovas ieško ir, žinoma, randa naujų spalvų ir niuansų, primenančių protėvius. O gal ir šito, žemiškojo, pasaulio laikinumą...

Manau: mūsų iškilioji solistė Judita Leitaitė turi tikrą, prigimties jai duotą ir jos pačios išnešiotą, iškentėtą talentą skleisti kitiems dvasingumo aurą.

gimnazijoje, J. Kačinsko muzikos mokykloje, S. Šimkaus konservatorijoje ir J. Karoso muzikos mokykloje), klausytojų netrūko.

Tęstinio projekto vadovė ir iniciatorė docentė Inga Maknavičienė renginio pabaigoje nuoširdžiai dėkojo seminaro globėjams – Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto direktorei prof. dr.

R. M. Andriekienei, UAB ,,Mūsų laikas“ valdybos pirmininkui Rimantui Cibauskui, projekto partnerių Klaipėdos muzikos mokyklų vadovams, organizacinio komiteto na-

Prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS Lietuvos mokslų akademijos narys

riams, pedagogams, parengusiems daug puikiai grojančių jaunųjų muzikų. Pastariesiems linkėjo augti, tobulėti ir puoselėti svarbiausią dalyką – pagarbą savo profesijai.

MB inf.

Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto jubiliejinio renginio organizatoriai ir svečiai

Muzikos barai / 49

Baletas Audronė ŽIŪRAITYTĖ

L

ietuvos publikai praėjusių metų lapkričio 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo pristatytas jau ketvirtas Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Iš kitų variantų jis išsiskyrė žvilgsniu iš šalies, nes baletą kūrė jauni Didžiosios Britanijos menininkai: choreografas Georgeʹas Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje savas buvo tik dirigentas Davidas Geringas, kilęs iš Lietuvos. Žymus violončelininkas nuo vaikystės pažinojo baletą „Eglė žalčių karalienė“, vėliau yra griežęs jo atskirus numerius. Pa-

Eglę pagrobia žalčiai

Muzikos barai / 50

Ketvirtoji baleto Eglë þalèiø karalienë versija.

Ir vël negalutinë

naudodamas kai kuriuos baleto epizodus, taip pat keletą Trečiojo koncerto smuikui fragmentų, jis su meile E. Balsio kūrybai parengė Siuitą violončelei ir fortepijonui. D. Geringas, įvairiapusis muzikinio elito atstovas, Lietuvoje sėkmingai debiutavo kaip muzikinio teatro dirigentas – dar 2010 m. Klaipėdoje dirigavo P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“.

Nauja E. Balsio baleto muzikos interpretacija buvo rengiama ir atliekama kūrybiškai bendradarbiaujant net keliems dirigentams. Svarbią pradžią padarė Martynas Staškus, darbą tęsė ir premjerai baletą parengė Davidas Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas.

Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu, ateityje turėsime galimybę palyginti kelias interpretacijas.

E. Balsio veikalas – ryškus savo meto muzikos kultūros reiškinys, užbaigęs pirmąjį lietuviško pokario baleto raidos etapą, drauge liudijantis stilistinio lietuvių muzikos atsinaujinimo pradžią ir pasižymintis tokiu meniniu lygiu, kad gali pretenduoti į amžinybę. E. Balsio baleto naujumas daugiausia sietinas su muzikos kalba – čia folkloras traktuojamas apibendrintai, naudojant modernesnes raiškos priemones. Ankstesniems baletams būdingas epinis simfonizmas „Eglėje...“ transformavosi į lyrinįdramatinį, kuris palankesnis vientisai

LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

Motina – Urtė Bareišytė

kompozicijai kurti ir yra artimesnis baleto specifikai. E. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką partitūrą, kuri tapo chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Apgalvota pagrindinę kūrinio mintį įprasminanti leitmotyvų sistema, dinamiška veikėjų charakteristika, išplėtotos lyrinės scenos, išradinga orkestruotė atskleidžia E. Balsio dramaturgo ir simfonisto talentą.

Pats libretą sukūręs E. Balsys atvirai dalinosi patirtimi: „Ne iš gero gyvenimo kompozitoriai kartais patys imasi rašyti libretus. Ar turime profesionalių libretistų, literatų, kurie išmanytų ir muzikos, ir teatro, ir šokio specifiką? Nors nemanau, kad libretistas – tai būtinai „žmogus iš šalies“.

Rodyti iniciatyvą, ieškoti temų privalėtų ir kompozitoriai, ir choreografai.

Tačiau kompozitorių, nenutuokiantį baleto specifikos, reikia atitinkamai nuteikti. Kitados Vytautas Grivickas jautė nacionalinių baletų stoką, buvo entuziastas, nešiojantis portfelyje ne vieną libretą. Kelis jų kompozitoriai panaudojo. Choreografai patys turi būti suinteresuoti gera tema, kuri atitiktų žanro specifiką. Jie galėtų nurodyti kompozitoriui tikrą kelią. Vis dėlto patartina kreiptis į kompozitorių simfonistą, nes baleto muzika yra simfoninė su aiškiais dramaturginiais akcentais, spalvingai orkestruota. Kadangi aš jaučiuosi esąs simfonistas iš prigimties, niekieno neskatinamas

Eglės personažo virsmą įtaigiai atskleidė Kristina Gudžiūnaitė, padedama Genadijaus Žukovskio (Žilvinas)

kadaise pasiryžau rašyti baletą. Įgijęs tam tikros patirties, pritariu nuomonei, kad gerą baletą parašyti sunkiau nei operą. Todėl baletų taip nedaug ir teturime“ (Kultūros barai, 1981, Nr. 11).

Lietuvių kompozitoriai yra sukūrę apie pusšimtį baletų, jų pastatyta perpus mažiau. Pirmuose vienaveiksmiuose baletuose (B. Dvariono „Piršlybos“, 1931, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, 1933, V. Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“, 1933) tarsi užfiksuota anksčiau ar vėliau realizuota baletų muzikos perspektyva – liaudiška realistinė, folkloro elementus ir šiuolaikines išraiškos priemones jungianti bei avangardinė. Karo, pokario metais kūrę kompozitoriai J. Pakalnis, J. Juzeliūnas, J. Indra baletuose „Sužadėtinė“ (1943), „Ant marių kranto“ (1953), „Audronė“ (1957) plėtojo epinį, pasakojamąjį simfonizmą, dar vadinamą romantiniu realizmu. Vyravo draminio baleto principai, kai įvykiai dėstomi nuosekliai, logiškai, kūrinys įgauna psichologinio gylio, tampa emocionaliai turtingesnis. Baletų muzikos kūrėjai siekė pakilti virš libretų smulkmeniškumo, suteikti veikalams simfoninio alsavimo.

Pokario baletus, taip pat E. Balsio

Muzikos barai / 51

Baletas „Eglę...“ (1960 m.), statė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Jis daug dėmesio skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija pagrįstą 1965 m. baleto kino versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą „Eglė žalčių karalienė“ (O. Balakausko LMIC kūrinių sąraše „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, kompozitoriaus muzika 1995 m. panaudota kino koliažui).

Filmo muzikos redakcija, kurią padarė pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis baleto pastatymas.

Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena statytojų būdavo apeinama, trumpinama ir anksčiau. Šįkart dirigentas Martynas Staškus nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiavo su britų choreografu siekdami sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, kuris būtų patrauklus įvairaus amžiaus žiūrovui. Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo žalčio pasveikinimo scena (išbrauktas vienas charakterinis šokis), tame pačiame veiksme atsisakyta raganos personažo. Dirigentas pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal E. Balsio darytus pataisymus kuriant filmą. Pastarojo trukmė 65 minutės, naujasis baletas tapo dviejų veiksmų, bet jų trukmė – 95 minutės (I veiksmas – 50 min., II veiksmas – 45 min.).

Keturi „Eglės žalčių karalienės“ pastatymai atskleidė konfliktiškus lietuvių muzikos ir choreografijos santykius.

Abi – V. Grivicko (1960) ir E. Bukaičio (1976) – E. Balsio muzikos interpretacijos netenkino nei kompozitoriaus (apie tai E. Balsys kalbėjo TV laidoje 1980 m. rugsėjo 26 d.), nei, manau, daugelio šio autoriaus muzikos gerbėjų. E. Balsio muzika jau buvo pažengusi toliau realistinės V. Grivicko pastatymo koncepcijos (dailininkas J. Jankus, dirigentas Ch. Potašinskas).

Kita vertus, ekstravagantiški E. Bukaičio ieškojimai (dailininkas R. Gibavičius, dirigentas Ch. Potašinskas)

Muzikos barai / 52

nesisiejo su nuosaikiai moderniu E. Balsio sumanymu. Negalutine recenzijoje pavadinau ir Egidijaus Domeikos „Eglės žalčių karalienės“ versiją (1995, dailininkė D. Mataitienė, dirigentas J. Aleksa). Klasikiniu, neoklasikiniu šokiu ir pagarba muzikai grindžiamas choreografinis E. Domeikos braižas atrodė bendrinės kalbos, nepretenzingai universalus, tačiau vietomis stokojo rišlumo, logikos. Turint galvoje tuometinį nacionalinio repertuaro stygių, džiugu buvo, kad galėjome išgirsti J. Aleksos vadovaujamo teatro orkestro puikiai atliekamą E. Balsio muziką, pamatyti brandų Loretos Bartusevičiūtės ir kitų solistų šokį.

Nūdienos realijų kontekste „Eglė žalčių karalienė“ – šis, anot Agnės Biliūnaitės, „archajiškas pasakojimas apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą ginant įsisenėjusias tradicijas“, įgavo naujo aktualumo. Tačiau suvokti ir perteikti mito daugiasluoksniškumą, įtampą, galingą energiją vargu ar pavyko.

Baleto statytojai tarsi ieškojo aukso vidurio tarp S. Nėries eiliuotos pasakos ir senojo tik latviams ir lietuviams būdingo mito. Ar aktualiai nuskambėjo 1960 m. kurta E. Balsio muzika, ar naujai ją perskaitė choreografas?

Baleto turinys jau partitūroje, atspindinčioje paties kompozitoriaus sukurtą libretą, yra dramaturgiškai tikslingas. Jis išryškino realistinius pasakos pradus, intensyviai plėtojo pagrindinių veikėjų žmogiškų jausmų dramą. Baleto, kaip teatro žanro (literatūrine prasme), pojūtis muzikoje labai ryškus, tą dramą gana tiksliai atspindėtų koncertinis jos atlikimas, iš dalies ir atspindi, kai girdime, beje, gana retai, šio baleto muzikos fragmentus.

Choreografas G. Williamsonas, susipažinęs su mitu ir įsiklausęs į muziką, pastatymo prioritetu pasirinko Eglės – naivios, smalsios mergaitės, laimingos moters bei motinos – jausmų dramos dinaminę kreivę su jos dvasinę stiprybę iškeliančia kulminacija. Eglės personažo virsmą įtaigiai įprasmino Kristina Gudžiūnaitė, padedama Genadijaus Žukovskio (Žilvinas). Jų kartais agresyvių potė-

pių partnerystės apogėjumi tapo gausesnis modernių laužytų linijų, sudėtingas, ekspresyvus meilės Adagio. Jis perteikė muzikoje slypinčią energiją, kuri, sukūrus šį fragmentą, pravirkdė muzikos autorių. Garsais kompozitorius verkia žinomoje Eglės raudoje, kuri pastatyta ir solistės buvo atlikta dar ekspresyviau. Kartojama finale ji choreografo sumanyta lyg savęs baudimas (mea culpa), raiškiai imituojant smūgį į paširdžius, prieš tai beveik isteriškai padrikais judesiais išreiškiant apėmusį nepakeliamą skausmą žuvus Žilvinui. Po raudos, skambant šviesiajam Eglės leitmotyvui, skausmas sutramdomas. Taip pat kaip veiksmo pradžioje simboliškoje „dangaus lėkštėje“ sumirguliuoja šešėliai. Eglė sudvejinama (matome šydu apsigaubusią jos dvynę – lyg vaidilutę, laumę ar raganą, kurios, priešingai nei originale, naujame pastatyme neliko). Atskleidžiamos ypatingos „laisvos nuo dievų ir žmonių mãgiškosios galios, kurių dėka Eglė geba grąžinti vaikus atgal į gamtą“ (A. Biliūnaitė). Gaila, kad šis mitologinis lygmuo naujame pastatyme nužymėtas punktyru, o galėtų būti aiškesnis. Kita vertus, pasigedau stebuklą išryškinančių ir su tikrove susiliejančių dramaturgiškai pakilių simbolinių ir drauge realių akcentų – pavyzdžiui, žalčio virtimo jaunikaičiu.

Choreografo vaizduotę ribojo (ar klaidingu keliu kreipė) siekis pasakoti „tikrą“ istoriją. Tai skatino realistinius atributus ir mizanscenas, kurie glumina. Scenoje mosuojama peiliais, dalgiais, grėbliais, kumščiais, žudoma kirviu; rieda kaimiškas vežimas, šliaužia „tikras“ žaltys, apsimetėlei jaunamartei (persirengusiam jaunuoliui) iškrinta dirbtinė krūtis; bučiuojamasi, glėbesčiuojamasi, skaldomi (tiesa, stilizuotai) antausiai, džiaustomi baltiniai. Ar tai specifiniam baleto naratyvui suteikė aiškumo? Abejoju.

Abstraktesni, modernesni ir scenoje tikroviški atrodė vandens purslai seserų maudynėse, nebyliai šaukiantis (išsižiojęs) kordebaletas žalčių šokyje, efektingas realiai abstraktus Eglės nusileidimas į povandeninę karalystę. Tinkama buvo žvynų apyrankė – Eglei žalčio dovanotas prieraišumo

dešimtmečio progresavusio tradicijos ir novatoriškumo suvokimo, įgytos meninės patirties, pasaulio baleto kultūroje įvykusių pokyčių.

Susipažinęs su naujuoju pastatymu, mintimis grįžti ir iš naujo įvertini ankstesniuosius. „Eglė...“ tarsi nepajudėjo iš vietos, kaip ir anksčiau liko tarp pasakos ir mito, fantastikos ir realybės, schematiškų ir gyvybe pulsuojančių personažų. Tarp tradicijos ir novatoriškumo, kurie vis dėlto įtaigiai nesusilieja. „Kodėl repertuare nėra E. Balsio „Eglės žalčių karalienės?“ – 1989 m. pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė (Kultūros barai, 1989, Nr. 5)“. Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius, neužmirškime ir senųjų. „Eglė...“ ir vėl pasirodė, bet kažin ar taip laukiamu geriausiu pavidalu. n

Skausminga Eglės (Kristina Gudžiūnaitė) rauda

LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

erzino rytietišku blizgesiu, atrodė kaip svetimkūnis, trukdė susikaupti. Visame balete vyravo tamsa, pasigedau muzikos dramaturgiją atspindinčių kontrastų. Kostiumai lakoniški, su neišsiskiriančiais liaudiškais akcentais (sermėgos, skarelės, Drebulė (Oriana Jimenez) brolių tardymo scenoje liaudiškos juosženklas, lemtingus garsus skleidžian- tos). Spalviškai jie susilieja su scenoti kriauklė-ragas, privalomi pasakoji- vaizdžiu. mo atributai: verpstė, klumpės, rėtis.

Adekvatų foną pagrindiniams baAnksčiau minėtos realistinės deta- leto veikėjams Eglei ir Žilvinui sudalės disonavo ne tik su choreografijos rė kordebaleto artistai, besijungdastiliumi, bet ir su mažiausiai naujame mi į gana išradingas sinchronines ir pastatyme priimtinu scenovaizdžiu. asinchronines kompozicijas. AbiejuoJo idėja – šokiui išlaisvinta scenos er- se veiksmuose seserų vaidmenis meisdvė (ypač pirmoje pastatymo dalyje, triškai atliko Inga Cibulskytė ir Maja nes antroje ji šoninėmis ir viršutinė- Dolidzė. Antroje dalyje choreografo mis užuolaidomis suspaudžiama), siūlomą nuosaikiai modernizuotą dekoratyvus grindų pakilumas, su- tekstą gerai perskaitė Eglės vaikai kuriantis ežero kranto iliuziją (beje, – Danielius Dolanas (Ąžuolas), Voikodėl ežero, kai muzikoje siaučia cechas Žuromskas (Beržas), Oriana audra jūroje, minima ir rašytiniuose Jimenez (Drebulė), įtaigi savo nerūšaltiniuose?). Nuosaiki simbolika ga- pestingu šokiu ir vaidybinėmis reaklėjo būti patraukli, bet įgyvendinimas cijomis. Mizanscenų veiksmą kruopšpasirodė atstumiantis. Visų pirma čiai plėtojo Urtė Bareišytė (Motina) ir tai susiję su spalvine gama. Pirmo- Mantas Daraškevičius (Tėvas). je dalyje vyraujanti lašišos ir morkų Žinomas baletų dirigentas spalvų paletė gal ir simbolizuoja tikrą Chaimas Potašinskas (1924–2009) gyvenimą žemėje prie vandens, bet kalbėjo: „Kaip atramos tašką, nuo kupjaunasi su mėlynais dangaus ir van- rio turėtų atsispirti ateities lietuvių dens atspalviais. Antroje dalyje vy- baletas, įsivaizduoju Balsio „Eglę...“ rauja violetinė, salotinė, žalsva spal- Ši partitūra – ne tik puikus muzikos vos, įsiterpia rožinė. Ekstravagantiški veikalas, bet ir, sakyčiau, grafikos kū(gal siejami su kažkokiu neatpažintu rinys. Tenka dirbti su autoriais, kurie stiliumi) deriniai trukdė suvokti šo- dažnai nuolaidžiai žiūri į nukrypikio ir muzikos simbiozę. mus nuo teksto (kartais net atrodo, Palubėje pakabintas išgaubtas lėkš- kad jie patys savo muzikos tiksliai tiškas apskritimas, nepaisant sueižėju- neatsimena). Vartant Balsio partitūrą sio ir paauksuoto, raudonomis „krau- jauti kompozitoriaus pagarbą ir meilę jo“ dėmėmis apšlakstyto paviršiaus savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus, (beje, kaip ir speciali pradinė baleto sukelia atsakomybės jausmą („Lietuuždanga), nebuvo įtaigus. Apšviečia- vių baletas šiandien ir rytoj“, Kultūmas saulės spindulių ar blyksintis mė- ros barai, 1981, Nr. 11). Baleto artistai, nulio atšvaitais, jis nušviesdavo dangų kaip ir orkestro muzikantai, atrodo, (galinė siena), antroje dalyje buvo įrė- mėgavosi meistriška ir aiškia, emocimintas tamsiai violetine linija. Vis dėl- onalia E. Balsio muzika. Jos emocinis to ši įvairovė nesukėlė gilesnių rodo- poveikis, manau, galėtų ir turėtų būti mos pasakos-mito asociacijų, greičiau didesnis, nepaisant nuo septintojo

Muzikos barai / 53

Svetur

Aleksandras Ramas: Kiekvienas pasirodymas kaip naujas konkursas

Muzikos barai / 54

Milda AUGULYTĖ „IEŠKOKITE NE TO, KAS NAUJA, O TO, KAS AMŽINA“, – REŽISIERIAUS JUOZO MILTINIO ŽODŽIUS KARTOJA 27 METŲ MASKVIETIS VIOLONČELININKAS ALEKSANDRAS RAMAS, XV TARPTAUTINIO PIOTRO ČAIKOVSKIO KONKURSO LAUREATAS. LIETUVIŠKI MOTYVAI JO KALBOJE NEATSITIKTINIAI – JIS PATS PUSIAU LIETUVIS, MOKANTIS PALANGOJE GYVENANČIOS SAVO MAMOS VITALIJOS RAM GIMTĄJĄ KALBĄ, NORĖJĘS P. ČAIKOVSKIO KONKURSE ATSTOVAUTI DVIEM ŠALIMS – RUSIJAI IR LIETUVAI, BET NEGAVĘS KONKURSO RENGĖJŲ LEIDIMO. LIETUVOS MELOMANAI JAU TURĖJO KELIAS PROGAS GIRDĖTI JO MUZIKAVIMĄ.

PASTARĄJĮ KARTĄ A. RAMAS KONCERTAVO VILNIUJE, LIETUVOS NACIONALINĖS FILHARMONIJOS DIDŽIOJOJE SALĖJE, 2015 M. GRUODŽIO 16-ĄJĄ PER TARPTAUTINĖS PROGRAMOS „KULTŪRŲ DIALOGAS“ KALĖDINIO FESTIVALIO ATIDARYMĄ.

Rusų žiniasklaida A. Ramą vadina romantišku muzikantu

P. Čaikovskio konkurso archyvo nuotr.

A. Ramas XV tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse

– Turbūt dar gyvenate nušviestas P. Čaikovskio konkurso laurų spindulių?

Ką Jums davė konkursas, kaip pakeitė gyvenimą jame laimėtas sidabro medalis? –

pasiteiravau A. Ramo po koncerto Vilniuje, kuriame jis grojo su žmona pianiste Ana Odincova, taip pat pastebėta P. Čaikovskio konkurse, – ji pelnė geriausios koncertmeisterės apdovanojimą.

– Jokių laurų nėra. Premija suteikia didžiulį šansą, bet ir užkrauna atsakomybę: dabar kiekvieną kartą reikia įrodinėti, pirmiausia pačiam sau, kad premiją gavai neatsitiktinai. Ne veltui žiuri narys pianistas Denisas Macujevas po apdovanojimų įteikimo įspėjo: „Pamirškite, kas buvo vakar, ir pradėkite iš naujo.“ Tapti laureatu ir pradėti iš naujo – tai apie mus. Mūsų menas efemeriškas. Publika iš P. Čaikovskio konkurso laureato laukia aukščiausio lygio, ir jį reikia nuolatos palaikyti, nes premija įpareigoja. Tad kiekvie-

nas pasirodymas scenoje – kaip naujas konkursas. Stengiuosi groti tarsi paskutinį kartą, apie jokius laurus nė iš tolo negalvoju.

– Bet tikriausiai gavote naujų pasiūlymų koncertuoti. Kiek žinau, visi laureatai, ypač pianistai, nugaros ištiesti negali nuo koncertų gausos tiek Rusijoje, tiek užsienyje.

– Čia turi reikšmę ir muzikos instrumentų hierarchija. Pianistai, gavę net ketvirtąją premiją, išgarsėjo ir kviečiami koncertuoti, jie visada paklausūs. (XV P. Čaikovskio konkurse ketvirtąją premiją laimėjęs iki tol niekam nežinomas 25 metų prancūzų pianistas Lucas Debargueʹas žaibiškai išpopuliarėjo ir, bent jau Rusijoje, tapo tikru publikos numylėtiniu.

– M. A.) Tas pats pasakytina ir apie smuikininkus. Violončelė – nišinis instrumentas, jos gerbėjų mažiau.

Pažvelkime į standartinį vasaros muzikos festivalį: ten rasite šešis pianistus, tris keturis smuikininkus ir vieną violončelininką. Kodėl? Todėl,

kad daugiau nereikia. Tad tarp mūsų konkurencija mažesnė, bet ir vietos po saule mažiau negu pianistams ir smuikininkams.

Antra vertus, koncertuoti kas dvi tris dienas ir vis keisti programą sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Tam tikra prasme esu laimingas, kad nereikia to daryti. Aš per sezoną turiu apie pusšimtį koncertų, tad yra laiko stabtelėti, pagalvoti, paieškoti ko nors savo kūrybinėje laboratorijoje, parepetuoti. Violončelininkui palaikyti profesinį lygį, mano nuomone, sunkiau nei pianistui arba net smuikininkui, kad ir dėl to, jog violončelės grifas tris kartus ilgesnis už smuiko.

Laimė, aš turiu laiko – ne tik augti profesiškai, rengti naujas programas, bet ir pabūti su šeima, atsidėti su muzika nesusijusiems pomėgiams.

– Tad neapgailestaujate, kad netapote smuikininku?

- Ne, jokiu būdu. Violončelės tembras artimiausias žmogaus balsui iš visų muzikos instrumentų, jo šiluma

Muzikos barai / 55

Svetur Suprantu, kad koncertų rengėjams paprasčiau kviesti muzikantus, kurių instrumentų transportavimas nereikalauja papildomų lėšų, tačiau be violončelės skambesio, esu įsitikinęs, muzikos pasaulis nebūtų visavertis.

– Esate griežęs retais instrumentais, tarp jų – paties Antonio Stradivariaus violončele, dabar turite šiuolaikinį instrumentą. Kuri iš visų violončelių jums saviausia?

– Dabartinė. Su šia violončele mus suvedė likimas. Iki tol grojau Rusijos valstybinės kolekcijos instrumentais, bet atėjo laikas keisti padėtį: kolekcinių instrumentų nuoma, draudimas brangūs (ačiū broliui Martynui, padėjusiam spręsti finansines problemas), sudėtingos jų gabenimo per muitines taisyklės, jie reikalauja išskirtinių laikymo sąlygų.

Be to, tais instrumentais per kelis šimtus metų grojo ne vienas puikus muzikantas, ryški asmenybė. O medis gyvas, jis sugeria asmenybę – aš tuo tikiu. Gali atsitikti taip, kad paimsiu seną instrumentą, kurio ankstesnis savininkas buvo visiška mano priešingybė, ir tam, kad įveikčiau šį neatitikimą, prireiks daug laiko.

Mano dabartinis instrumentas pagamintas vos prieš šešerius metus ir yra tiesiog nuostabus: skamba jei ne geriau, tai tikrai ne prasčiau už se-

Po labdaros koncerto Palangos kurhauze su Palangos meru Š. Vaitkumi ir Lietuvos Ministru Pirmininku A. Butkevičiumi

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado violončelė?

– Lyg ir atsitiktinai. Buvo 1995-ieji, mūsų šeima tuomet gyveno Kaliningrade, nors esu gimęs Vladivostoke.

Vaikų darželyje, kurį lankiau, koncertavo vietos Reinholdo Gliero muzikos mokyklos moksleiviai. Dabar suvokiu, kad ansamblis buvo keistokas – aštuoni smuikai ir viena violončelė.

Man patiko smuikas – instrumentas atrodė įdomesnis, raiškiau skambantis. Po to koncerto pradėjau namuose ištisas dienas vaizduoti smuikininką.

Mamai tai įgriso ir ji per atvirų durų dieną nuvedė mane į muzikos mokyklą. Ten patikrino, ar turiu klausą, ritmo pojūtį. Viskas buvo gerai, bet man jau buvo sukakę septyneri metai, o daugelis smuikininkų pradeda nuo ketverių – tuomet pavyksta tinkamai

Muzikos barai / 56

suformuoti sausgysles, reikiamą rankų padėtį. Smuiką teko pamiršti, užtat griežti violončele galima pradėti vėliau – jai nereikia tokios ypatingos rankų padėties. Iš pradžių nusiminiau, kad negalėsiu smuikuoti, bet būsimoji pedagogė įtikino – violončelė panaši į smuiką, tik didesnė, be to, scenoje ja grojama sėdint, o ne stovint. O kai išgirdau jos garsą, iškart įsimylėjau ir, esu įsitikinęs, visam gyvenimui.

Vienintelė problema, su kuria dabar susiduriu, – instrumento transportavimas. Per visas keliones, ar vykstu autobusu, ar traukiniu, ar lėktuvu, instrumentas būna šalia, jam reikia pirkti atskirą bilietą. Atiduoti jį į bagažo skyrių būtų tas pats, kaip nupjauti sau ranką. Aerobusuose dažniausiai pavyksta violončelę įtaisyti bagažo lentynoje, tuomet atsilaisvina viena vieta ir skrendu patogiai – šiaip lėktuvuose man, 194 cm ūgio vyrui, ne itin patogu.

A. Ramas su žmona pianiste A. Odincova, XV tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse pripažinta geriausia koncertmeistere

Asmeninio archyvo nuotraukos

ir aksomas užburia. Matyt, likimo deivės nutarė, kad man tinkamesnė violončelė, o ne smuikas, ir neapsiriko.

nuosius, kainuoja kaip naujas, su juo neturiu jokių problemų muitinėse.

Jį pagamino dabar jau mano geras draugas, talentingas jaunas meistras Gabriele Jebranas Yakoubas iš Italijos muzikos instrumentų sostinės Kremonos.

– Iš kur ėmėte lėšų nors naujam, bet nepigiam instrumentui? Skolinotės iš pažįstamų, gavote banko paskolą?

– Mano mama mėgsta cituoti ortodoksų vyskupo Vasilijaus (Rodzianko) žodžius: „Kai nustoju melstis – sutapimai prapuola.“ Dalyvavau meistriškumo kursuose Verbjė festivalyje Šveicarijoje, jo dalyviai buvo apgyvendinti pas vietos gyventojus. Man teko nuostabūs šeimininkai – melomanų Schreve šeima. Jie olandai, bet turi vasarnamį Šveicarijoje. Aš tikrai neakcentavau savo padėties, tiesiog kartais išsprūsdavo: taip, ieškau instrumento, ieškau pinigų... Jie vaikščiojo į mano repeticijas, koncertus, o patys patyliukais išsiaiškino, kiek kainuoja violončelė. Paskutinę dieną, kai ketinau traukti į kalnus, jie tarė: „Mes turime su tavimi rimtą pokalbį, vakare pasišnekėsime.“ Aš susirūpinau: dvi savaites pas juos viešėjau, ką ne taip padariau? Visą dieną, užuot mėgavęsis poilsiu ir peizažais, galvojau, kaip teisinsiuos. Ir pagaliau išgirdau: „Mes norime tau neatlygintinai padengti pusę instrumento vertės.“ Taip su Schreve šeima pasirašiau kontraktą iš dviejų punktų: visada pranešti jiems apie savo koncertus Europos šalyse ir grąžinti dovanotą sumą, jei staiga mesiu muziką.

Aš jiems nuoširdžiausiai padėkojau.

Bendraujame mes ir dabar, jie džiaugiasi, kaip vystosi mano muzikinė karjera.

Kitą pusę sumos davė Verbjė festivalio meistriškumo kursų dalyvių iš Rusijos rėmėjai – fondas „Neva“, dalį – žinoma Maskvos teisininkė, Michailo Chodorkovskio advokatė Jelena Lukjanova, mano mamos draugė. Beje, jos taip pat neprašėme.

Iš mamos išgirdusi nuostabią istoriją apie olandus mecenatus, ji tarė: „Ne tik europiečiai taip gali!“ Pati pasiūlė paramą, už tai jai nepaprastai esu dėkingas. Tikiuosi, kas Schreve šeima

ir J. Lukjanova nesigaili, kad man padėjo, – kai įsigijau violončelę, mano karjera labai paspartėjo.

– Paminėjote savo mamą, Rusijoje pagarsėjusią kino kritikę V. Ram, dabar gyvenančią Palangoje. Kiek žinau, Jūsų kūrybiniam likimui nemažai poveikio turėjo jos energija...

– Daugelį mūsų šeimos gyvenimo pokyčių lėmė tai, kad mama visada mokėjo prakalbinti bet kurį žmogų.

Pavyzdžiui, pas pedagogę Mariją Žuravliovą, kuri parengė mane stoti į konservatoriją, aš patekau todėl, kad per 2002 metų P. Čaikovskio konkursą mama atsitiktinai susipažino su ja salėje.

Tada scenoje griežė būsimojo konkurso laureatas, o tuomet tiesiog 18-metis vaikinas Serioža Antonovas.

Mano mamai labai patiko jo pasirodymas. Ji sužinojo, kad šalia sėdi Seriožos mama, žinoma vaikų violončelės pedagogė. Jos pabendravo, ir po to aš pas šią pedagogę mokiausi penkerius metus.

Man mama – gyvenimo energijos pavyzdys. Mačiau, kaip ji tris kartus gyvenimą pradėjo nuo nulio. Aš gimiau Vladivostoke, kai man buvo šešeri, su mama ir vyresniuoju broliu Martynu persikėlėme į Kaliningradą.

Ten įstojau į muzikos mokyklą, atrodytų, įsitaisėme, gyvenimas pradėjo tekėti sava vaga, bet tuomet vienas violončelės pedagogų pasakė: jeigu nenoriu likti tik pranašas savam kaime, reikia keltis į Maskvą.

Buvo ne tokie jau paprasti 1998ieji, finansinės krizės metai... O mama su dviem vaikais ir nedideliu lagaminu nusigavo į Maskvą. Manoma, kad būdamas brandaus amžiaus Maskvoje karjeros nebepadarysi, bet mama, dar iki man gimstant baigusi Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK), Kinotyros fakultetą, atnaujino visus ryšius ir netrukus per savo darbštumą bei energiją pagarsėjo kaip kino kritikė, dirbo apžvalgininke populiariausioje radijo stotyje „Echo Moskvy“, laikraštyje „Izvestija“, interneto portale „Profisinema“.

Paskui ji pavargo nuo Maskvos ir mes su broliu padėjome jai persikelti į Lietuvą, iš kurios ji kilusi. Bet ne į gimtąjį Kauną, o prie jūros. Man mama

pavyzdys, ji tiek daug man davė.

– Mamos dėka turėjote progą pabendrauti ir su violončelininku, Lietuvos bičiuliu ir pasaulio piliečiu Mstislavu Rostropovičiumi.

– Kai gyvenome Kaliningrade, dažnai lankydavomės Lietuvoje, atostogaudavau vaikų vasaros stovykloje „Pasaka“ Giruliuose. Įdomu, ar ji dar veikia? 1998 metais su mama važiavome į Vilnių pažiūrėti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyto Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“, kuriam dirigavo maestro M. Rostropovičius. Aš, devynmetis, atsivežiau laišką legendiniam violončelininkui ir dirigentui.

Tai buvo nepakartojamas spektaklis. Nors būdamas tokio amžiaus dar nedaug ką supratau, iki šiol prisimenu finalinę sceną, kai maestro M. Rostropovičius, nulipęs nuo dirigento pakylos (orkestras grojo ne duobėje, o scenoje), sujungia mirusių Romeo ir Džuljetos rankas.

Po spektaklio nuėjome į užkulisius, kur prie M. Rostropovičiaus kambario būriavosi minia gerbėjų.

Suaugusieji praleido mane pirmyn ir aš akis į akį susitikau su maestro.

Jis sėdėjo pavargęs ant kėdės, mes kažką pakalbėjome, aš įteikiau jam savo laišką su piešinukais ir vaikiškais klausimais: kiek laiko grodavęs, kai buvo devynerių, kokie jo pamėgti kompozitoriai, ką mėgsta valgyti ir gaminti.

Nuostabiausia, kad po trijų mėnesių sulaukiau atsakymo iš Paryžiaus: mašinėle spausdintame ir maestro pasirašytame laiške buvo atsakyta į visus klausimus. M. Rostropovičius netgi atskleidė savo kulinarinius gebėjimus, kurie tuomet prilygo maniškiams – iškepti kiaušinienę. Jis patikino, kad sudėtingesnius patiekalus gamina žmona Galina. Šią relikviją iki šiol saugau. Gaila, kad tai buvo vienintelis mūsų susitikimas.

Lietuvoje, žinau dar nuo vaikystės, gilios violončelės tradicijos. Ir dėkoti už tai reikia maestro Davidui Geringui, 1970 metų auksiniam P. Čaikovskio konkurso laureatui.

Mes su mama specialiai vykome į Vilnių, kad Filharmonijoje išgirstu-

Muzikos barai / 57

Svetur bet ne spaudimu, skirtingai nuo prancūzų mokyklos, kuriai būdingas lengvas strykas ir spaudimas. Tačiau bet kuriuo atveju turi būti įvairovė – kur reikia, groti lengvu stryku, kur reikia – sunkiu, kai kur paspausti. Nekinta viena – reiklumas technikai: negalima paleisti nė vienos neteisingos natos, nes po to paleisi antrą, trečią, dešimtą ir nė nepajusi, kaip pradėsi groti „kreivai“.

Na, ir pagrindas – kompozitoriaus sumanymas. Mes mokomi mylėti muziką savyje, o ne save muzikoje, savivaliavimas nepageidaujamas.

europietiškąją – vienas geriausių variantų. Aš vis dar ieškau ir, ko gero, šios paieškos niekada nesibaigs.

– Ar anksti supratote, kad violončelė Jums bus ne tik laisvalaikio pomėgis, bet ir profesija?

– Beveik iš karto. Tai reta patirtis, nes paprastai vaikams, pradėjusiems mokytis groti penkerių šešerių metų, lūžio momentas ateina, kai jie sulaukia trylikos keturiolikos. Aš pradėjau groti kiek vėliau ir jau po poros metų supratau, kad tai mano gyvenimo kelias ir kad sieksiu maksimalaus rezultato.

– Kas Jums violončelė – darbo įrankis, draugė, meilužė?

– O ar dabartiniame globaliame pasaulyje mokyklos neprarado prasmės?

Juk Jūs irgi mokėtės Vokietijoje, gal net pas kitokios krypties pedagogą negu Maskvoje...

– Tai – mano gyvenimas. Jau seniai neįsivaizduoju jo be violončelės, be muzikos, ir po kiekvieno koncerto vis labiau įsimyliu šį instrumentą. Jis niekada nebuvo man įkyrėjęs ir, tikiuosi, niekada netaps rutina. Aš dar neišnaudojau visų violončelės literatūros galimybių, taigi turiu ko mokytis, ką groti, atrasti sau ir publikai.

Po sėkmės P. Čaikovskio konkurse A. Ramą į savo programas ir gastrolinius maršrutus kviečia garsūs muzikantai, tarp jų V. Spivakovas (kairėje)

me maestro ir jo mokinių koncertus.

Išsaugojau to festivalio programą su D. Geringo autografu. Ir labai nustebinau profesorių, kai meistriškumo kursų pabaigoje parodžiau jam savo relikviją. Taigi dabar mes su maestro ir lietuviškai pabendraujame.

– Gal tai skamba ir pompastiškai, bet kokia Jūsų, kaip muzikanto, misija?

Kodėl einate į sceną, ką norite pasakyti klausytojams?

– Banalu, bet aš tuo iš tiesų tikiu: muzika – kalba, kurią supranta visi, ir mūsų misija – tiesti tiltus tarp žmonių, skleisti gėrį, užkoduotą muzikoje, paliesti klausytojų sielos stygas.

Pastarasis siekis gal ir svarbiausias, kaip tik dėl to žmonės iki šiol vaikšto į koncertus. Energijos apykaitos tarp atlikėjo ir klausytojo nepakeis joks įrašas, jokia televizijos ar radijo trans-

– Bet Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje studijavote pas M. Rostropovičiaus mokinę Nataliją Šachovskają, taigi esate…

– … M. Rostropovičiaus muzikinis anūkas.

– Kalbant apie pianistus, minimos įvairios mokyklos – rusiška, prancūziška, vardijami joms būdingi bruožai. O kaip violončelės pasaulyje?

– Kas būdinga šiai mokyklai, kuo ji skiriasi, tarkim, nuo prancūzų violončelės mokyklos?

– Pirmiausia – reiklumas. Antra – galingas, sodrus garsas. Mūsų strykas sunkus, garsą išgauname svoriu,

Muzikos barai / 58

Maestro V. Gergijevas pakvietė A. Ramą koncertuoti Birmingame (Didžioji Britanija)

– Visiškai kitokios, ir man tai labai padėjo. Jis praplėtė mano muzikinius horizontus, įgijau daugiau laisvės, man pačiam tapo įdomiau muzikuoti.

Daug ką atradau profesoriaus Franso Helmersono klasėje Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, tačiau negaliu pamiršti ir profesorės N. Šachovskajos, kuri man davė apskritai viską. Remdamasis šiuo pamatu ir F. Helmersono pamokomis, galiu ieškoti atlikimo, interpretacijų įvairovės, savo požiūrio.

Gauti bazinį išsilavinimą rusų mokykloje ir ieškoti naujų idėjų pasitelkus

Asmeninio archyvo nuotraukos

– Mūsų mokykla kildinama ne iš M. Rostropovičiaus, bet iš Semiono Kozolupovo – jis sukūrė Maskvos violončelės mokyklą. Iš jo mokėsi ir M. Rostropovičius, ir N. Šachovskaja, ir kiti. Tai nuostabus žmogus – iš esmės savamokslis, pats išmokęs griežti violončele, pats įvaldęs techniką.

Todėl jis visada galėdavo paaiškinti, kaip taisyklingai laikyti dešinę, kaip kairę ranką, kaip valdyti instrumentą.

Po koncerto Vilniuje gruodžio 16 dieną

liacija. Mano pirmoji užduotis – perteikti tai, ką sumanė kompozitorius, ir tik paskui pasakyti ką nors savo.

– Muzika – ne natos, o tai, kas tarp jų.

Tarptautinės programos „Kultūrų dialogai“ kalėdinio festivalio pirmąjį koncertą pradėjote garsiosios Césaro Francko Sonatos smuikui ir fortepijonui A-dur transkripcija violončelei ir fortepijonui.

Ką norėjote klausytojams pasakyti tuo kūriniu?

– Žodžiais sunku apibūdinti – viską turiu pasakyti muzika. Mano požiūriu, tai labai prasmingas religinis kūrinys, daugiapusis ir persmelkiantis sielą. Kai pirmą kartą išgirdau jo originalią versiją smuikui, atliekamą Vadimo Repino ir pianisto Nikolajaus Luganskio, man padarė tokį įspūdį, kad degte užsidegiau jį atlikti. Išsiaiškinau, kad yra C. Francko draugo violončelininko Julesʹio Delsardʹo versija violončelei, palaiminta paties kompozitoriaus. Mano požiūriu, atliekamas violončele, šis kūrinys vietomis skamba net didingiau, giliau, solidžiau, negu griežiamas smuiku. Kaskart jame randu ką nors nauja, bent jau stengiuosi ieškoti, nes jei pats kūrinio nepajusi, kiti irgi liks abejingi.

– Kas Jūsų klausytojas? Kokie žmonės ateina į koncertus?

– Įvairūs. Rusijoje būna daug jaunų klausytojų, jų mačiau ir čia, Vilniuje, skirtingai nuo Vakarų Europos šalių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dauguma klausytojų paprastai būna žilagalviai. Vaizdas nelabai džiuginantis – nėra klausytojų pamainos.

– O gal dėl to kalti ir klasikinės muzikos atlikėjai, neieškantys naujų muzikos pateikimo formų, nors pasaulis kinta ir reikalauja prie tų pokyčių taikytis.

– „Ieškokite ne to, kas nauja, o to, kas amžina“, – juk taip kadaise sakė režisierius J. Miltinis. Jeigu apsimausite kelnes užpakaliu į priekį, tai bus nauja, bet kvaila. O akademinė klasikinė muzika visada buvo elitinė, netgi Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeaus Mozarto laikais. Tai – aukštasis menas. Muzikos kalba abstrakti, bet suprantama kiekvienam, tačiau reikia tam tikro pasirengimo, kad geriau ją suvoktum. Čia kaip žiūrėti į paveikslą – matai ir gėriesi. Bet jeigu išmanai kompozicijos dėsnius, spalvų, linijų taisykles, gali valandų

valandas stovėti prie paveikslo ir atrasti vis naujas detales bei mėgautis savo atradimais. Tai tinka ir muzikai.

Tik paveikslas nutapytas amžiams. O mums kiekvieną kartą reikia eiti į sceną ir atlikti kūrinį čia ir dabar.

– Vadinasi, Jūs manote, kad klasikinės muzikos pateikimo formos atrastos visiems laikams – einate į sceną juodi su šiek tiek baltos kaip pingvinai ir grojate.

O gal reikėtų paieškoti įdomesnio apšvietimo, vaizdo efektų – juk gyvename klipų, teatralizuotų populiariosios muzikos koncertų epochoje.

– Visą laiką kas nors ką nors sugalvoja – atsiranda tokių kaip smuikininkas Davidas Garrettas, kroatų violončelininkų duetas „2Cellos“, gojantys populiarias melodijas ir sutraukiantys stadionus publikos. Tai jų niša, jie šaunuoliai. Aš, pavyzdžiui, niekada scenoje nevilkėjau frako, to drabužio priekyje mini, užpakalyje maksi. Tai išties archaika, atrodai kaip pingvinas. Netgi peteliškės nesisegu. Bet ne čia esmė – galima scenoje nors ir šortus mūvėti.

Svarbiausia, kad klausytojas pajustų kūrinį. Pirmąsias dešimt sekundžių jis galbūt ir apžiūrinėja, kaip atrodo solistas, bet pagaliau vis tiek klausosi muzikos, žinoma, jeigu muzikantas sugeba jį užkabinti nuo pirmųjų natų.

Aš bent jau stengiuosi tai padaryti.

Pavyksta ar ne, ne man spręsti.

– Kokios muzikos klausotės automobilyje?

– Roko, fanko, klubinės muzikos – visko, išskyrus klasiką. Negaliu abstrakčiai klausytis akademinės muzikos – iš karto pradedu analizuoti, o važiuojant reikia kelią stebėti. Rokas, fankas – kaip fonas.

– Ar niekada nesinori pasivaržyti su „Apocalyptica“?

– O, jie šaunuoliai, labai išpopuliarino violončelę. Esu jų gerbėjas.

– Rusų žiniasklaida jus vadina romantišku muzikantu. O koks esate gyvenime?

– Ramus, nes daug reikia atiduoti scenoje. Jeigu liepsnotum gyvenime, neužtektų jėgų ir emocijų kūrybai.

Tolstojus šienaudavo: ir fizinį darbą dirbo, ir kartu galėjo mąstyti. Ne per seniausiai pagal instrukciją surinkau komodą. Schemų nebuvo, tik aprašas, kupinas specifinių terminų. Ne iš karto supratau, kas turima galvoje, reikėjo viską matuoti, gręžti skyles, bet susidorojau ir man išties buvo įdomu.

– Ar nepavojinga violončelininkui surinkinėti baldus?

– Pavojinga, bet juk yra galva ant pečių! Daug kas pavojinga – ir vairuoti automobilį, ir vaikščioti gatve, bet ką padarysi. Štai šokti su parašiutu nesirengiu – to jau būtų per daug.

– Ar yra dar kokių nors Jums įdomių laisvalaikio formų?

– Kulinarija! Gaminu retai, bet taikliai – nebūna jokio pirmo prisvilusio blyno. Mano žmonai Anai ypač patinka mano konditeriniai eksperimentai. n

Pasaulinės šlovės link

Aleksandras Ramas nuo devynerių metų koncertuoja kaip solistas ir su orkestrais.

2003 m. Maskvos jaunųjų violončelininkų konkurse, 2005 m. tarptautiniame Kembridžo konkurse Bostone (JAV) ir 2010 m.

Rusijos muzikos konkurse pelnė pirmąsias premijas, buvo apdovanotas tarptautiniuose konkursuose Pietų Afrikos Respublikoje, Kinijoje, Suomijoje, Švedijoje. 2006 m. pelnė Maskvos romantinės muzikos festivalio Didįjį prizą.

2014 m. griežė Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčioje, 2015 m. gegužę jo iniciatyva Palangos kurhauze surengtas labdaros koncertas, kurio metu buvo renkamos lėšos Palangos vaikų muzikos mokyklai nupirkti vaikišką violončelę.

Pinigų buvo surinkta tiek, kad mažieji Palangos violončelininkai gavo net du instrumentus.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos lankytojai gal dar nepamiršo muzikanto pasirodymo 2014 m. Vilniaus festivalyje su Lietuvos kameriniu orkestru. Maestro Sergejus Krylovas pakvietė Aleksandrą sugroti violončelės partijos Alfredo Schnittke´s koncerte „Trims“.

Po sėkmės P. Čaikovskio konkurse A. Ramą į savo programas ir gastrolinius maršrutus kviečia Valerijus Gergijevas, Vladimiras Spivakovas, Denisas Macujevas.

– Minėjote su muzika nesusijusius pomėgius, kuriems taip pat randate laiko. Kokie jie?

– Pastaruoju metu pamėgau surinkinėti baldus! Man tai savotiška meditacija. Pavyzdžiui, rašytojas Levas

Muzikos barai / 59

„Dūdų kampas“

Vytautas Grubliauskas: Dþiazas padeda politikoje ir gyvenime

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS MERĄ VYTAUTĄ GRUBLIAUSKĄ, MUZIKOS PASAULYJE ŽINOMĄ KONGO VARDU, KALBINA LINAS RUPŠLAUKIS Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas

– Jeigu jaunystėje kas nors būtų pasakęs, kad tapsite vieno didžiausių Lietuvos miestų meru, ar būtumėte patikėjęs? O gal tai sena Jūsų svajonė?

– Būti politiku ar juo labiau kam nors vadovauti – niekada tokių sva-

jonių neturėjau. Ir jeigu kas būtų pasakęs, kad kada nors taip bus, būčiau labai garsiai ir nuoširdžiai nusijuokęs.

– Ar save įsivaizdavote kaip muziką?

– Muzikos mokiausi ne tiek ir daug. Vaikų muzikos mokykloje baigiau tik porą klasių, kaip berniukų choro ,,Gintarėlis“ narys. Pradinio muzikinio išsilavinimo spragą jaučiu visą gyvenimą, ir jeigu kas leistų antrą kartą pasirinkti, tai turbūt trimitu pradėčiau mokytis groti nuo dešimties ar vienuolikos metų. Tačiau gyvenimo neatsuksi atgalios.

Muzikuoti nusprendžiau stodamas į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, bet tada nelabai suvokiau, koks tai gyvenimas. Tikrasis apsisprendimas atėjo turbūt tik studijų metais, trečiame, gal ketvirtame kurse. Susitikimas su dėstytoju Virgilijumi Nemaniūnu ir pajautimas, kad trimitas yra gyvas instrumentas, o ne vien metalas rankose, buvo tikrasis lūžis. Tada supratau, kad muzika yra tai, kas man brangu, svarbu ir išskirtinai vertinga.

– O kada suvokėte, kad gyvenimas ne vien iš muzikos susideda?

– Būtų lengviau prisiminti, kada pirmą kartą kandidatavau į miesto ta-

Muzikos barai / 60

rybą ir buvau į ją išrinktas arba kitas kalendorines datas, kurios paliudytų mano vienokį ar kitokį apsisprendimą. Bet tikrai nesiekiau patekti į profesionalaus politiko kelią. Jis greičiau atsirado kaip viena iš gyvenimo improvizacijų. Būtų klaidinga vadinti tai tik atsitiktinumu arba likimu. Laikausi požiūrio, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna. Tai, kas vyksta, yra tam tikrų veiksmų ir įgytos praktikos padarinys. Taip ir politika atsirado mano gyvenime, matyt, laikas ją subrandino. Bet tai nereiškia, kad širdyje neliko vietos muzikai. Ji visada bus išskirtinės svarbos, nesvarbu, kur, kada ir kuo būčiau.

– Ar grojate trimitu savo malonumui šeimoje, draugų kompanijoje? Gal muzikuojate ir kitais instrumentais?

– Pats pirmasis mano sąlytis su muzika buvo dainavimas berniukų chore ,,Gintarėlis“. Ten, ko gero, gavau muzikinį skiepą visam gyvenimui. Trimitas atsirado lyg ir atsitiktinai, kaip papildomas instrumentas šalia dainavimo. Tačiau vėliau gyvenimas sudėliojo prioritetus ir trimitas tapo pagrindiniu instrumentu, o dainavimas – tik tam tikra iliustracija šalia grojimo. Mokykloje vienu metu dar skambinau gitara ir dainavau, tačiau ne profesionaliai, labiau vedamas jaunatviško, romantiško polėkio.

Nors kai kuriuos gitarų akordus prisimenu iki šių dienų.

Nežinau, ar būsiu labai didelė išimtis tarp pūtikų, jei pasakysiu, kad privalomi fortepijono užsiėmimai konservatorijoje nebūdavo patys laukiamiausi. Kadangi muzikos pradėjau mokytis vėlai, skambinti savo nelanksčiais pirštais būdavo vienas didžiausių išbandymų. Bet aš juos sėkmingai atlaikiau ir supratau, kad šis instrumentas tikrai svarbus.

Kaip profesionalas nemuzikuoju nuo 2004 metų, bet didžiausias sielos atokvėpis yra Klaipėdos džiazo festivaliai, kuriuose kaskart tenka pagroti. Be abejo, tai proginiai pasirodymai viešumoje, jiems ruošiuosi, kiek leidžia jėgos ir laikas. O jo dabar lieka mažai: groju 3–5 kartus per savaitę po pusvalandį, kad palaikyčiau muzikinę formą. Jaunystėje grodavau tai, ką norėjau, o dabar groju tai, ką galiu.

„Džiazas padeda politikoje...“

Išeiti į sceną nepasiruošęs negalėčiau vien iš pagarbos ir meilės muzikai.

– Šiemet įvyko jau XXI Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Ką jis Jums reiškia?

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad tai tam tikra prasme mano kūdikis, ir vienas mylimiausių. Turbūt niekada negalėčiau būti jam abejingas ar nusišalinti. Manau, jis nėra vien mano mylimas renginys, tai visos Klaipėdos kultūrinio gyvenimo savasties, identiteto ženklas ir vizitinė kortelė, kuri nedaro gėdos Lietuvai. Festivaliui dvidešimt vieni metai, jis išliko nemokamas, jame groja pasaulinės džiazo žvaigždės. Festivalis tapo pasididžiavimo vertu daugiabriauniu, klaipėdietiškos dvasios ir stiliaus reiškiniu, garsinančiu miestą visame pasaulyje.

– Tikriausiai esate turėjęs išskirtinių koncertų, pasirodymų, kuriuos ypač malonu prisiminti.

– Kalbant apie festivalius, didžiausią įspūdį paliko grojimas su legendiniu džiazo saksofonininku Ericu Marianthaliu. Prisimenu, grojom „Mercy, Mercy, Mercy“. Ta versija man tikrai brangi, o jeigu dar ir klausytojai atsimena, tai labai smagu. Taip pat puikiai pamenu festivalio sceną ir susitikimą su Maynardu Fergusonu, bet tada neradau savyje drąsos groti kartu su juo. Per daug buvau sukrėstas, kad būčiau drįsęs šalia jo stovėti ir pūsti trimitą. Tačiau jo trimitą rankose laikiau...

Ypatingas kiekvienas išėjimas į Klaipėdos pilies džiazo festivalio sceną. Net jei pagroji tik porą kvadratų, pats festivalio vardas palieka ryškią žymę tavo atmintyje. Neseniai, ne festivalio scenoje, teko unikali galimybė muzikuoti drauge su Louis Armstrongo anūku Charlie Armstrongu. Tokie išskirtiniai pasirodymai palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.

– Armstrongu ypač žavitės. Ar turite ir kitų ryškių autoritetų, nebūtinai iš muzikos srities?

– Kalbant apie Louis Armstrongą, jis nėra vien tik dainininkas ar trimitininkas – visų pirma labai šviesi ir daugialypė asmenybė. Net nežinau, ar aš jį suradau, ar jo muzika surado mane. Negalėčiau pasakyti, kada pirmą kartą pabandžiau dainuoti gergždžiančiu balsu ar kada pradėjau groti jo muziką. Jeigu reikėtų apibendrinti Armstrongo įvaizdį, svarbą mano gyvenime ir apskritai muzikoje, viską sudėčiau į legendinę jo atliekamą dainą ,,What a Wonderful World“.

Nepamenu, kada pirmąkart ją grojau, bet turbūt tai kūrinys, kurį daugiausia kartų esu atlikęs. Tai ne tik daina, sakyčiau, tam tikra meninė konstitucija, kurioje telpa visa L. Armstrongo filosofija ir vertybių visuma: paprastumas, nuoširdumas, atvirumas. Tai ir mano pamatinės vertybės, kurias vertinu žmoguje. Ir muzikoje taip pat – jeigu groji, turi būti nuoširdus, kitaip apgaudinėsi klausytoją.

Klasikinėje muzikoje randu ne

Muzikos barai / 61

Tai įdomu...

„Dūdų kampas“

260-osios Mozarto gimimo metinės Prieš 260 metų – 1756-aisiais – pasaulį išvydo būsimas klasicizmo muzikos kūrėjas, Vienos klasikas, neabejotinas genijus Wolfgangas Amadeus Mozartas. Nors apie kompozitoriaus kūrybą ir asmenybę prirašyta gausybė knygų, jo genialumo paslaptis įminti mėginama iki šiol. Vieno genialiausių visų laikų menininkų 260-ųjų gimimo metinių proga savo mintimis dalinasi pripažinti jo muzikos atlikėjai: kritikų aukso vidurio menininke vadinama japonų pianistė Mitsuko Uchida, amerikiečių operos žvaigždė baritonas Thomas Hampsonas ir austrų dirigentas, orkestro „Concentus musicus Wien“ įkūrėjas Nicolausas Harnoncourtas. „Džiazas padeda ...ir gyvenime“

ką mažesnę atgaivą nei džiaze. Gal nuskambės paradoksaliai, bet tą grojimo pusvalandį ar didžiąją jo dalį skiriu klasikai – groju W. Wurmo, V. Brandto etiudus. Skiriu laiko G. P. Telemanno, A. Vivaldi, H. Purcellio koncertų ,,pakrapštymui“. Nors man tai labai sunku, bet žinau, kad šie kūriniai yra tas lakmuso popierėlis, kuris visada parodys, ko esi vertas, nes čia neturi galimybės improvizuoti.

Kalbant apie autoritetus politikoje – gal tai nuskambės pompastiškai – labai žaviuosi J. F. Kennedy. Pirmoje kadencijoje patiko B. Obama.

– Ar tenka susidurti su politikos ir muzikos priešprieša?

– Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad Klaipėdos mero postas nebuvo šuolis iš įkaitusios džiazo lavos į šaltą politikos eketę. Pirmiausia tapau miesto tarybos, vėliau Seimo nariu. Pradžioje kolegos kreivokai žiūrėdavo į mano pasirodymus muzikinėje scenoje.

Dramatiškų potyrių gal ir neturėjau, bet politikos atsiejimas nuo muzikos nebuvo lengvas. Politika džiaze man nepadeda, bet džiazas politikoje ir gyvenime padeda visuomet. Gebėjimas improvizuoti, operatyviai ir labai greitai orientuotis aplinkoje, netikėtai besiklostančiomis aplinkybėmis – tai savybės, kurios džiaze yra kasdienybė, o politikoje taip pat labai praverčia.

– Ar neketinate grįžti į aktyvų sceninį gyvenimą? Galbūt ieškosite dar kitokių

Muzikos barai / 62

savęs įprasminimo formų?

– Šis klausimas, ko gero, pats sunkiausias, jis man dažnai kyla. Artimiausius ketverius metus matau sudėliotus politinėje perspektyvoje, tačiau gyvenimas, noriu tikėti, tuo nesibaigs. Ar tęsiu politinę karjerą, griežto atsakymo neturiu.

Grįžimas į profesionalios muzikos kelią, manau, būtų dar labiau komplikuotas. Tai būtų ne grįžimas, o greičiau įsiliejimas į esamą situaciją, nes bristi į upę, kuri jau senokai nutekėjo, matyt nėra prasmės. Arba įžengi į muzikinės, kultūrinės raiškos lauką ir ten randi save ne grįždamas, bet naujai kurdamas, realizuodamas save dabartyje, arba to nedarai. Ar pakaktų tam galimybių, labai sunku atsakyti. Tie metai, per kuriuos nutolau nuo scenos, išsklaidė profesinius įgūdžius, suvokimą bei jautrumą. Reikėtų rasti aiškų savąjį raiškos lauką.

Gal bandyčiau būti „Kongas“, džiazo muzikantas, bet tam reikėtų labai stipriai ruoštis ir labai labai daug ką prisiminti. Ar įmanoma, bijau šiandien pasakyti.

Artimiausiu metu švęsiu tam tikrą jubiliejų. Labai norėčiau koncerte pagroti M. Fergusono, L. Armstrongo, galbūt ir M. Davisono kūrinių ir pačiam sau pasakyti, kad dar turiu parako parakinėje. Bet į grįžimą prie profesionaliosios muzikos žiūrėčiau labai atsargiai... n

Mitsuko Uchida: Mozarto muzika beveik visa yra vokalinė, beveik visą ją galima dainuoti – net dramatiškuosius puslapius. Beethoveno vokaliniai aspektai labai silpni. Schuberto muzikoje taip pat rasime vokalinio mąstymo, tačiau su Mozartu jis lygintis negalėtų. Įdomu ir net paradoksalu tai, kad žmonės mano, jog Schubertas yra vokalinės muzikos kūrėjas. Tačiau man jo muzika, ypač vėlyvoji, atrodo tokia simfoninė, visiškai instrumentinės prigimties, pavyzdžiui, fortepijoninė muzika keturioms rankoms yra „simfoniška“, tik jai nebuvo parašyta orkestruotė. O Mozarto beveik viską, net mažas detales ir pasažus, galima dainuoti.

Daug problemų susiję su istoriniais instrumentais ir tuometiniu jų skambesiu. Vaikydamiesi to istorinio, teisingo suvokimo, mes siekiame pagauti muzikos dvasią. Vienas dalykas, kuris nesikeitė daugybę metų – tai žmogaus balsas. Lygiai kaip nesikeičia ir tai, kad moterys vis dar turi išnešioti kūdikį devynis mėnesius, kad žmonės įsimyli, miršta, kad kažkas gyvena ilgiau, o kažkas – trumpiau.

Galbūt vyko techniniai pokyčiai – didėjo operos teatrai, kartu šiek tiek kito ir vokalinė technika, tačiau pats balsas niekuomet nesikeitė.

Vadinasi, norėdamas priartėti prie teisingo Mozarto muzikos atlikimo, bandyk mintyse ją dainuoti. Aš esu visiškai tikra, kad mintyse jis pats viską niūniuodavo.

Mozartas kūrė tokiu laiku, kai žmonės gyvendavo trumpiau. Jis skubėjo gyventi greičiau už kitus. Turbūt ir galvojo greičiau, o tai reiškia, kad jo gyvenimo tempas buvo didelis – jis ne tik nuolat kūrė, bet, kol užbaigdavo vieną kūrinį, jo galvoje jau skambėdavo kitas.

Tai – genijus, jis tikrai gyveno greičiau. Gal, kai jis mirė, jam buvo 100 metų, o gal jis mirė sulaukęs 350-ies? Jis daug patyrė. Nebūtinai turi būti senas, kad taptum išmintingas ir suprastum, kas yra mirtis. Jei mirtis ateina, gali būti jaunas, tačiau tu žinai, kad ji atėjo.

Vienu metu Vienoje Mozartas buvo neliečiamas, nepaaiškinamas, ant pjedestalo užkeltas genijus. Ir ne tik tai: niekada negalima Mozarto groti forte, niekada pianissimo, tik per vidurį, nei per greitai, nei per lėtai – ir tik taip yra teisinga ir gražu. Tačiau man atrodo, kad ši nuostata dabar yra pasikeitusi.

Thom Hampson: Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios esu parengęs labai daug vaidmenų Mozarto operose, ypač brandžiose, kurias Mozartas kūrė sykiu su libretistu L. Da Ponte. Per pirmąjį mano karjeros dešimtmetį nebuvo nė vieno sezono, kuriame nedainuočiau Mozarto.

Mozarto opera „Figaro vedybos“ man yra nuostabiausias perlas, visa dramine struktūra puikiausias ir sudėtingiausias savo epochos kūrinys. Aš jaučiu, kad „Figaro vedybos“ yra netgi labiau mocartiška opera nei „Don Žuanas“. Mano nuojauta kužda, kad statant „Don Žuaną“ ir turint galvoje jos muzikinę struktūrą, harmoniją, personažų tipažus bei jų veikimo linijas, neteisinga perkelti jį į vėlesnius laikotarpius. Vis dėlto įmanoma šią operą sušiuolaikinti, todėl žmonės taip mėgsta jos įvairius, nors ir kontroversiškus, pastatymus.

Bet atskirkime „Figaro vedybas“ nuo jų konteksto, Pierre´o de Beaumarchais pasaulio bei XVIII a. pabaigos, ir bus nedovanotina klaida.

Toks statytojų elgesys, mano supratimu, yra visiškas kūrinio nesuvokimas ir iškreipia nepaprastai prieštaringus bei labai humaniškus dalykus, kuriuos Mozartas, mano nuomone, turėjo galvoje ir norėjo pabrėžti. „Figaro vedybos“ nepaprastai glaudžiai susietos su savo epocha.

Tarp dainininkų egzistuoja populiarus posakis, kad, jei jūs iš tikrųjų rūpinatės savo balsu, tai dainuokite Mozartą. Tačiau tai nėra

taip paprasta. Aš manau, kad dėmesys savo balsui yra kur kas platesnis dalykas nei tik Mozarto įtraukimas į repertuarą. Labai svarbu dainuoti ir operą, ir kamerinę muziką. Per visą savo karjerą aš kovojau prieš bet kokį įrašų industrijos bandymą priskirti mane kuriai nors dainininkų kategorijai. Visi dainininkai, kurie man buvo pavyzdys, dainavo viską. Net tie, kurie aktyvai dainavo operose, visada rengdavo koncertus bei dainų vakarus. Aš manau, kad tokios pusiausvyros išlaikymas duoda daugiau nei nuolatinis vien Mozarto dainavimas. Žinoma, Mozartas turi būti kiekvieno dainininko repertuare, nes tokio tiesioginio ryšio tarp teksto, minties, muzikos, sceninio judesio ir vaidybos jokio kito kompozitoriaus kūryboje nerasite. Mozartas yra puikus jauniems, pradedantiems dainininkams ir turi išlikti jiems svarbus.

Nieko nėra blogiau muzikoje už nemąstymą. Mes turime būti ypač plačių pažiūrų ir kuklūs, kai rimtai imamės tokių didžiųjų meistrų kaip Mozartas kūrybos. Turėtume būti tokie pat kuklūs ir nuolankūs, tarsi stotume prieš gamtą ar Dievą. Kitaip mes niekada negalėsime suprasti intymiausių Mozarto jausmų ar motyvų. Kad ir koks būtų požiūris į operų pastatymus ir jų atlikimą, Mozartas visada išliks Mozartu. Mes neturime jaustis atsakingi ar teisintis, tik pasistenkime kukliai prisiliesti prie jo kūrybos ir kaip nors jį suprasti. Neturėtume stengtis suderinti jo muzikos su mūsų laikais, geriau derinkime su jo laiku. Privalome suvokti jo epochą ir jo genijų. Ne Mozartui turėjo rūpėti, kaip jį atliks ar supras, tik kyla klausimas, ar mes jį iš tiesų suprantame.

Nicolaus Harnoncourt: Mano supratimu, yra tik trys visomis prasmėmis tobuli operų kūrėjai. Yra labai daug gerų operas rašiusių kompozitorių, bet jie nėra tobuli – jų operos puikios tik tam tikrais aspektais. Tačiau Monteverdi, kuris rašė pirmąsias operas, yra tobulas visomis prasmėmis. Kitas puikus operų kūrėjas yra Mozartas. Čia viskas, netgi gestai, yra pačioje muzikoje.

Muzikos potekstės, teksto ir muzikos darna, veiksmo logika – iš esmės viskas tobula. Trečias tobulas operų kūrėjas – Verdi. Tačiau apskritai muzikoje man yra du absoliutūs grandai – Bachas ir Mozartas.

Vadinamosios populiariosios muzikos da-

bartinė samprata netinka kalbant apie Mozartą. Galų gale muzikos negalima skirstyti į populiariąją ir akademinę – tai didžiulė klaida.

Toks kompozitorius kaip Bachas sekmadienį visiems grodavo smuklėje. Bažnytinė muzika taip pat buvo skirta visiems. Aukojant mišias būdavo griežiamos simfonijos, sonatos, koncertai. Norėčiau pabrėžti, kad dar ilgą laiką po Mozarto mirties visi – pradedant aristokratais ir baigiant varguoliais – kiekvieną sekmadienį bažnyčioje klausydavosi orkestrinės muzikos.

Vėliau, kai muzikinis gyvenimas persikėlė į koncertų sales ir reikėdavo pirkti bilietus, muzika pasitraukė iš vargšų gyvenimo. Ji buvo prieinama tik miestiečiams, kurie galėjo susimokėti už bilietą, muzikantų draugijoms ir mecenatams. Tame muzikiniame gyvenime dalyvavo tik maža dalis gyventojų, todėl atsirado populiariosios muzikos poreikis ir tada muzika pradėta skirstyti. Dar Johanno Strausso laikais taip neskirstyta, nes jo kūriniai buvo laikomi tokiais pat vertingais kaip Brahmso ar Dvořáko. Tačiau vėliau iškilo didelis barjeras tarp vadinamosios rimtosios ir populiariosios muzikos. Kai pažvelgi iš šalies, tai labai dažnai nerandi geros, kokybiškos populiariosios muzikos todėl, kad čia jau nebeegzistuoja polifonija.

Mozartas tikriausiai negalėtų būti kompozitorius mūsų laikais. Šiuolaikinis kompozitorius visada turi stebėti savo laiko dvasinę būseną ir ją atspindėti. Mozartas galėjo išreikšti savo laiką – tai buvo jo tikslas. Mūsų laikų dvasios Mozartas negalėtų perteikti, nes mes sukūrėme daugybę kliūčių natūraliai meno raidai. Dabartiniai laikai nėra palankūs menui. Ir ne tik muzikai, taip pat ir kitiems menams. Menininkai turi tapyti, kurti muziką, kad išreikštų mūsų dienų dvasią, bet tai, ką jie vaizduoja, yra baisu.

Mozartas rašė tobulai: valdė kontrapunktą, harmoniją, melodiją, instrumentuotę, struktūrą. Tai gebėjo ir kiti labai geri to meto kompozitoriai, bet vis tiek yra kažkas, kas išskiria Mozartą. Vos išgirsti penkias jo natas, ir sakai: „Čia Mozartas!“ Tačiau niekaip negali to paaiškinti. Tai ypatingas dalykas. Tikras menas yra toks didis, o tu esi toks menkas, kad sieki Mozartui tik iki kelių ar dar žemiau. Didybė, genijus, o racionaliai paaiškinti nieko negali. Aš asmeniškai galėčiau tai palyginti su religija.

Mozartas kaip plunksnakotis Dievo rankoje.

Netikintis žmogus pasakytų: „Turbūt jį pabučiavo mūza“. Tačiau mūza nepabučiavo kitų didžiųjų kompozitorių. Kas tuomet yra mūza?

Aš nepripažįstu meno be religijos.

Publikacija parengta pagal Jūratės Katinaitės LRT radijo laidą „Muzikos valanda“

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje Lietuvos muzikų sąjungos narių dėmesiui Lietuvos kultūros taryba parėmė muzikos meno ir mokslo leidinio „Muzikos barai“ projektą „Kintantys reiškiniai“

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Valentina VADOKLIENĖ Dainininkė, KU Menų fakulteto profesorė (vasario 22 d.)

Rūta AGAFONOVIENĖ Dainininkė, pedagogė (vasario 28 d.)

Genovaitė KUMPIENĖ Choro dirigentė, Vilniaus kolegijos Jaunių choro vadovė, choro „Vaidilutės“ dirigentė, Rudaminos meno mokyklos mokytoja (kovo 4 d.)

Deividas STAPONKUS Dainininkas, LNOBT solistas, koncertinės įstaigos „Trimitas“ vadovas (kovo 17 d.)

Tomas KULIKAUSKAS Perkusininkas, tarptautinio konkurso laureatas, LKO muzikantas (kovo 19 d.)

Edmundas KULIKAUSKAS Violončelininkas, tarptautinio konkurso laureatas, LNSO violončelių grupės koncertmeisteris, LMTA docentas, fortepijoninio trio „Kaskados“ narys (kovo 28 d.)

Robertas ŠERVENIKAS Dirigentas, LNOBT muzikos vadovas, LNSO dirigentas, LMTA docentas (balandžio 1 d.)

Muzikos barai / 64

LMS tarybos sprendimu 2016 m. balandžio 2 d. (šeštadienį) Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius) vyks metinė Lietuvos muzikų sąjungos konferencija.

Konferencijos pradžia – 11.00 val.

Dalyviai registruojami nuo 10.30 val.

Darbotvarkė 1. LMS prezidentės ataskaita.

2. Revizijos komisijos ataskaita.

3. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams.

4. LMS veiklos gairių pristatymas.

5. Pasisakymai, diskusijos.

Prašytume iki balandžio 1 d. pranešti apie dalyvavimą ir registruotis diskusijoms elektroniniu paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. (85) 2121615.

Informacija NESUMOKĖJUSIEMS NARIO MOKESČIO Nesumokėjusius nario mokesčio už praėjusius ir (arba) 2016 metus prašome tai padaryti iki konferencijos (balandžio 2 d.). Mokėti galima ir internetu.

Mūsų rekvizitai: Lietuvos muzikų sąjunga, kodas 190749274 atsisk. sąsk. LT51 7300 0100 0245 0037 Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000 Primename, kad dalyvavimas konferencijoje yra kiekvieno LMS nario pareiga.

Jeigu dėl pateisinamų priežasčių dalyvauti negalėsite, įgaliokite kurį nors LMS narį, pasirašydami su juo Balso teisės perleidimo sutartį. Sutarties formą galite atsisiųsti iš interneto svetainės www.muzikusajunga.lt (skyrius „Dokumentai“), gauti elektroniniu paštu arba Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje.

Lietuvos muzikų sąjungos administracija

Dėl Lietuvos muzikų sąjungos nario choro dirigento Arūno SIMAŠKOS mirties nuoširdžią užuojautą reiškiame žmonai, dukroms, giminėms ir artimiesiems.

Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė

Muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ kolektyvas nuoširdžiai užjaučia kolegę Jūratę Palionytę netekus mylimos mamos

17-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2016 m. vasario 25 - 28 dienomis

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA

PRISTATO CD KOLEKCIJĄ

„MUZIKA VISIEMS“