Mb 2016 3 4issu

www.muzikusajunga.lt

2016 BALANDIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Linas Adomaitis

Šiame numeryje:

IN MEMORIAM SAULIUS SONDECKIS Numeris su CD

62 p.

Giuseppe Verdi

Traviata 1-2 Archyviniai įrašai

1 Užstalės daina 3'15 Kipras Petrauskas, Elena Kordelienė, dirigentas Leiba Hofmekleris; Įrašyta 1931

2 Alfredo arija (II v.)

3'55 Kipras Petrauskas, dirigentas Rimas Geniušas; Įrašyta 1955 3-10 Scena iš II veiksmo Elena Čiudakova (Violeta), Virgilijus Noreika (Alfredas), Kostas Šilgalis (Žermonas), dirigentas Rimas Geniušas; Įrašyta 1959

3 Žermonas: „Tyra tarytum angelas...”

4'10

4 Žermonas: „Graži diena greit pralekia...”

2'40

5 Violeta: „Dukrai praneškite...”

4'02

6 Violeta: „Ką man veikti?”

3'39

7 Violeta: „Duok man jėgų, o Dieve!”

3'42

8 Alfredas: „Ach, ta širdis gyvena...”

1'38

9 Žermono arija 4'09

10 Žermonas: „Nesipriešinki tėvo norui!”

0'47 11-17 Scena iš III veiksmo Elena Čiudakova (Violeta), Kipras Petrauskas, (Alfredas), Kostas Šilgalis (Žermonas), dirigentas Rimas Geniušas; įrašyta 1955

11 Violeta: „Jį kviečiau čionai atvykti...”

2'15

12 Alfredas: „Mylėdama mane jinai...”

1'19

13 Žermonas: „Kas ją užgauti čionai galėjo...”

1'25

14 Choras 0'34

15 Violeta: „Alfredai mano...”

4'07

16 Violetos arija (IV v.)

3'13 Elena Čiudakova, dirigentas Rimas Geniušas; įrašyta 1955

17 Violetos ir Alfredo duetas (IV v.)

3'55 Ramutė Tumuliauskaitė, Algis Janutas, dirigentas Rimas Geniušas; įrašyta 1988 18-27 2003 m. įrašas I veiksmas

18 Preliudas 3'53

19 Introdukcija 4'57

20 Užstalės daina 3'02 Violetos ir Alfredo duetas

21 Choras: „Kas tai?” 2'32

22 Alfredas: „Diena laiminga prašvito man” 3'37

23 Gastonas: „Jūs čia?” 1'23

24 Choras 1'44 Violetos arija

25 „Kaip keista...” 4'05

26 „Kaip gaila...” 1'03

27 „Aš laisva nerūpestinga” 3'52 V. Noreika (Alfredas), J. Stupnianek (Violeta), J. Prakelytė (Flora), K. Alčiauskis (Gastonas), L. Norvaišas (Baronas), N. Masevičius (Markizas), choras „Jauna muzika” (vad. V. Augustinas), Lietuvos kamerinis orkestras. Dirigentas Saulius Sondeckis

Garso režisierius Giedrius Litvinas, koncepcijos autorė ir projekto vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2016 BALANDIS Nr. 3–4 (458–459) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Viršelio tema: Saulius SONDECKIS Šį kartą su „Muzikos barais“ skaitytojus pasiekia G. Verdi operos „Traviata“ archyvinių įrašų antologija ir Sauliaus Sondeckio diriguojamos operos pirmasis veiksmas.

Iš visų Verdi operų „Traviata“ S. Sondeckiui buvo brangiausia – meilė šiai operai tarsi talismanas lydėjo visą gyvenimą. „Gal todėl, kad kiekvienais metais Naujųjų išvakarėse ją iš Valstybės teatro transliuodavo radiofonas, ir aš nuo mažumės tais vakarais nesitraukdavau nuo radijo imtuvo, nors ausinės tuomet man dar buvo labai sunkios, galvą spausdavo“, – subtiliomis aistros „Traviatai“ detalėmis dalinosi Maestro.

Turinys NETEKTIS

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Išėjo didis muzikas / 2 p.

KRONIKA

Tomas Bakučionis Kvartetas „Mettis“. Kelyje į profesines aukštumas / 30 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Nepasibaigusi repeticija / 6 p.

Ona Kupčiūnienė Kamerinės muzikos vakaras Gariūnų koncertų salėje / 31 p.

Šeima apie Saulių Sondeckį / 10 p.

Vera Badjanova Dainiaus Pavilionio sėkmė Torunėje / 31 p.

Leonidas Melnikas In memoriam Saulius Sondeckis / 14 p.

Eduardas Balčytis Pirmasis Šiaulių universiteto garbės daktaras / 15 p.

Daiva Tamošaitytė „Jau aušt aušružė“ / 32 p.

„Vilniaus“ chorui – 45-eri

Anatolijus Šenderovas Išgirsti savo muziką / 16 p.

Nerijus Martinaitis Kartu su profesoriumi Antanu Smolskumi / 33 p.

Liuda Kuraitienė Savas ir Klaipėdoje / 17 p.

NAUJI LEIDINIAI

Jonas Lamauskas Skaudi netektis / 18 p.

Birutė Janonienė Didis Žmogus, Mokytojas, Muzikas... / 19 p.

Liepa Jurgutavičiūtė Drąsino siekti svajonių / 21 p. „Liepų“ choro dainininkės Jis mus taip mylėjo ir vedė muzikos takais / 21 p.

Leonidas Melnikas Sankt Peterburgas ir Maskva atsisveikina su Sauliumi Sondeckiu / 24 p.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Palaidojome didžią epochą / 28 p.

PAŽINTIS

Dalia Kaladinskienė Skambantis Vilniaus barokas / 40 p.

Senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“

JAUNIEJI

Rasa Murauskaitė Kai vaikai užauga su muzika / 34 p.

Davidas Geringas „Taip skamba Lietuva“ / 44 p.

Algirdas Klova „Aisva mudu abudu“ / 46 p.

Algirdas Klova Kūrybiniai Egidijaus Buožio metai / 47 p.

SVETUR

Milda Augulytė D. Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“: duobėtas kelias į sceną / 48 p.

Gabrielė Sližytė Paryžiaus dienoraščiai (5). Apie „tamsius“ šviesius laikus / 52 p.

DŪDŲ KAMPAS

Kazys Daugėla LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai – 70 / 54 p.

POPULIARUMO KAINA

Jana Saifulinaitė Linas Adomaitis: „Šviesus liūdesys – mano mūza“ / 62 p.

X tarptautiniam Balio Dvariono pianistų ir smuikininkų konkursui artėjant

Rasa Aukštuolytė Robertas Lozinskis: „Pianistas turėtų būti nuoširdus“ / 38 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 68 p.

Muzikos barai / 1

NETEKTIS

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

S

auliaus Sondeckio dėka Lietuvos vardą sužinojo platusis pasaulis, o mes pažinome pasaulio didžiuosius.

Storiausios knygos reikėtų vien tam, kad aprašytume visas Lietuvos kamerinio orkestro gastroles ir S. Sondeckio diriguotus koncertus, išvardytume orkestrus, su kuriais Maestro bendradarbiavo. Jis būtų galėjęs sutelkti sunkiai suvokiamo dydžio vien savo mokinių orkestrą. Tarsi biblinis sėjėjas Saulius Sondeckis sėjo išminties, muzikos, meilės grūdus... Mums belieka suprasti ir puoselėti jo palikimą, kad tas grūdų derlius būtų šimteriopas, kad kuo daugiau tų, kurie dar tik ateis, žinotų jo vardą ir kas jis buvo... „Šiandien Lietuva pasviro, netekusi vieno galingiausių ir tvirčiausių kultūros ir valstybingumo ramsčių, – atsisveikindamas Antakalnio kapinėse sakė dainininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Juozapaitis. – Taip, mes būsime stiprūs, mėginsime perimti tą naštą, negalėdami nė lygintis prie Jūsų talento, bet šiandien turime pasakyti, kad esame laimingi ir dėkingi Aukščiausiajam, kad teko laimė būti ir gyventi epochoje, kuri vadinama Sondeckio epocha.“ Atsisveikinti su S. Sondeckiu buvo atvykę kito pasaulinį pripažinimą pelniusio jo įkurto kolektyvo – Sankt Peterburgo Ermitažo kamerinio orkestro „Sankt Peterburgo kamerata“ –

Muzikos barai / 2

Išėjo didis muzikas atstovai. Jų vardu paskutinį žodį tarė orkestro direktorius kompozitorius Sergejus Jevtušenka: „Brangus Sauliau, brangus drauge, brangus mokytojau, norisi sakyti – brangus tėve. Į galvą ateina paprasti žodžiai: meilė, švelnumas, dėkingumas, pagarba, šviesa. S. Sondeckis turėjo nuostabią dovaną – jis švietė. Ne blizgėjo, ne atspindėjo šviesą, o švietė ta nuostabia meilės šviesa ir dovanojo ją mums visiems. Ta šviesa neturi ribų – nei geografinių, nei religinių. Jis matė tą šviesą ir kituose žmonėse, taip jautriai su jais bendraudavo – su tokia meile ir pagarba, kad nebūdavo galima neatverti širdies šiam žmogui, tai šviesai. Jo diriguojamos muzikos neišeidavo vadinti tik koncertu – visada tai būdavo ir mažas atgimimo stebuklas. Jis prikeldavo muziką, jis tarsi imdavo pamokas iš tų kompozitorių, kurių muziką atlikdavo, lyg asmeniškai juos būtų pažinojęs. Ir tai, kaip jis mylėjo gyvenimą, mylėjo muziką, tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jis mylėjo Ermitažą, mylėjo Sankt Peterburgą, jo asmenyje nuostabiai derėjo smalsaus vaiko ir išmintingo senio bruožai, senio, kuris tarsi viską žinojo, bet smalsumas vertė jį sužinoti vis daugiau, gėrėtis grožiu, gerbti žmonių, kurie tą grožį sukūrė, darbą.

Mes tiesiog privalome nešti savyje tą šviesą ir ją puoselėti.“ Per daugiau nei 50 metų kūrybinį laikotarpį Saulius Sondeckis dirigavo

daugiau kaip 3000 koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivane, Pietų Korėjoje. Jam plojo Amsterdamo „Concertgebouw“, Berlyno filharmonijos Didžiosios, Leipcigo „Gewandhaus“, Vienos „Musikverein“, Paryžiaus Pleyelio ir kitų garsiausių pasaulio salių, žinomiausių festivalių – Zalcburgo, Šlėzvigo–Holšteino, Echternacho, Liucernos, Ivo Pogoreličiaus Bad Vėrishofene, Stokholmo karališkojo, Sviatoslavo Richterio „Gruodžio muzikinių vakarų“ Maskvoje – klausytojai. Ir S. Sondeckis, ir jo 44 metus vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras buvo pirmieji tarp atlikėjų, kuriais didžiavosi ir didžiuojasi Lietuva.

S. Sondeckis – pirmasis Lietuvos muzikas, su savo orkestrais koncertavęs užsienyje.

Neužbaigtas įrašas – G. Verdi „Traviata“

Šį kartą su „Muzikos barais“ skaitytojus pasiekia bene ilgiausiai redakcijos archyvuose saugota kompaktinė plokštelė – G. Verdi operos „Traviata“ archyvinių įrašų antologija ir Sauliaus Sondeckio diriguojamos operos pirmasis veiksmas. „Traviatos“ Saulius Sondeckis gyvai niekados nedirigavo. Tačiau be galo ją mėgo.

Tarsi kokie sąmokslininkai bendrystę atradome dalindamiesi pri-

siminimais apie tą pačią naujametę „Traviatą“. Tąsyk maestro nustebino prisipažindamas, kad pirmiausia, dar vaikystėje, įsimylėjo Verdi muziką (juk visi buvome įpratę, kad Sondeckio kompozitoriai – Bachas ir Mozartas!). O iš visų Verdi operų „Traviata“ jam buvo brangiausia – meilė šiai operai tarsi talismanas lydėjo visą gyvenimą. „Gal todėl, kad kiekvienais metais Naujųjų išvakarėse ją iš Valstybės teatro transliuodavo radiofonas, ir aš nuo mažumės tais vakarais nesitraukdavau nuo radijo imtuvo, nors ausinės tuomet man dar buvo labai sunkios, galvą spausdavo“, – subtiliomis aistros „Traviatai“ detalėmis dalinosi Maestro.

Labai gerai atmenu ir S. Sondeckio pasakojimus apie laikotarpį, kai jis operos teatro orkestre griežė smuiku.

Ir tas „Traviatos“ pažinimas jau „iš vidaus“ dar labiau sustiprino vaikystėje patirtą susižavėjimą.

O kai bendrame atodūsyje dėl 81 metus trukusios naujametės tradicijos nutraukimo kilo mintis „Traviatą“ bent įrašyti lietuviškai, Saulius Sondeckis iš karto nedvejodamas sutiko. *** Matyt, tikras jausmingumas ir palyginti paprastas operos statymas (nedaug veikėjų, lengvai pritaikomi kostiumai, scenografija – kiekvienuose namuose esančios kėdės, stalai...) ir buvo pagrindinės priežastys pasirenkant „Traviatą“ pirmuoju kūriniu profesionaliojoje Lietuvos operos scenoje 1920 m. Gimimo diena – gruodžio 31-oji – lemtingai pavertė ją Lietuvos operos talismanu. Dažnas šiandien, jau nė nežinodamas „Traviatos“ atsiradimo Lietuvoje peripetijų, tapatina herojės mirtį su prabėgusių metų pabaiga. Teatro sąlygiškumas ir herojės „prisikėlimas“ kiekvienam naujam spektakliui tampa gera dingstimi (tarsi pagonišku ženklu) ašaromis palydėti senuosius metus ir čia pat vėl „Užstalės daina“ bei juoku pasitikti naujuosius. Šiandien jau legendomis virto pasakojimai, kaip pirmajai lietuviškajai „Traviatai“ iš nuosavų drabužinių buvo renkami apdarai, iš svetainių – rekvizitas, kaip ponia Galaunienė ap-

Muzikos barai / 3

NETEKTIS snigta teatro alėja iš namų gabendavo patalynę ketvirtajam operos veiksmui. Lygiai kaip ir pirmojo veiksmo „Brindisi“ – „Užstalės daina“ – anuomet pirmą kartą Kipro Petrausko ir Adelės Galaunienės išdainuota, tarsi iš lūpų į lūpas buvo perduota ne tik kelioms Alfredų ir Violetų kartoms, bet ir nuvilnijo per Lietuvą vaišėse keliant šampano taures... „Traviata“ ir jos naujametė tradicija Lietuvoje – profesionalios operos gimtadienio paminėjimas – visų pirma leidžia suvokti laiko perspektyvą. Juk istoriją žinoti būtina ne tam, kad ją fetišizuotume ar jaustume praeities nostalgiją. Greičiau tam, kad nelaikytume savęs vienadiene pasaulio bamba, kad suprastume esantys tik tarp tam tikrų praeities ir ateities įvykių.

O tąsyk buvo taip. 1920 m. spalio 5 d. Steigiamojo Seimo švietimo komisija patvirtino teatrui įkurti reikalingų lėšų sąmatą, kuri siekė 110 000 auksinų. 1920 m. spalio 9 d. generolui Želigovskiui nuo Lietuvos atplėšus Vilnių, į Kauną atvyko abu broliai Petrauskai ir Antanas Sodeika. Mikas Petrauskas netrukus iškeliavo į JAV, o Kipras Petrauskas su Antanu Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių operos artistų. Netrukus buvo sudaryta Lietuvos operos taryba ir kažkuris iš jos narių, rodos, Wilmannu vadintas, pasiūlė parodyti iš Berlyno ar Varšuvos atvežtą operos spektaklį. Pasikvietus gastrolių svečių trupę vargo būtų kur kas mažiau, nei mėginant savomis jėgomis statyti operą.

Tačiau šis pasiūlymas tarybos buvo atmestas. Anų laikų išmintingiesiems rūpėjo ne vienadienė šventė, o ilgalaikis procesas. Juk pasiryžus turėti savą Valstybės operą, reikėjo galvoti ir apie orkestrą, ir apie chorą, baletą, o vėliau ir apie konservatoriją bei muzikos mokymo sistemą – kad nepritrūktų dirbančių scenoje ir šalia jos.

Buvo parinkta Giuseppe Verdi opera „Traviata“, nes visiems vaidmenims atlikti užteko savų (!) dainininkų. O tai reiškė, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimsta savas, lietuviškas operos teatras. Būtent toks tautinis, pilietinis pasididžiavimas 81 metus

Muzikos barai / 4

išlaikė naujametę tradiciją gruodžio 31 dieną rodyti „Traviatą“.

Naujųjų išvakarėse „Traviata“ skambėjo ir okupacijų, ir karo metais.

Nei šaltis salėje, nei kitos karo metų bėdos nenutraukė tradicijos, išeitis visada būdavo randama. Net tarybinių metų valdininkija nedrįso nieko keisti, nors gal kam ir norėjosi pasakyti: „Kiek gali tarybiniai žmonės žiūrėti snobų pamėgtą amoralios kurtizanės meilės istoriją, jau virtusią rutina?“ O tada vietoj „Traviatos“ būtų skambėję darbo liaudies laimėjimams skirti naujamečiai koncertai.

Bet taip neatsitiko!

O ta unikali tradicija nutraukta dvyliktais nepriklausomybės metais, stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse.

Sumanius bent kuklia kompaktine plokštele užfiksuoti aštuonis dešimtmečius puoselėtą veikalo istoriją, paaiškėjo ne tik keisti, bet ir liūdni faktai.

Studijinių „Traviatos“, kaip ir kitų Lietuvoje statytų klasikinių operų, įrašų nėra. Aktyviausias visų meno reiškinių metraštininkas Lietuvos radijas fiksavo tik atsitiktinius, anaiptol ne realią Lietuvos operos būklę (meninį pajėgumą) liudijančius spektaklius. Pasirodo, niekam nerūpėjo tinkamai įamžinti net ir legendinės poros Violetos – Elenos Čiudakovos ir Alfredo – Virgilijaus Noreikos dainavimo ir vaidybos įtaigos. Pavyko rasti vos kelių minučių jų įrašą. Visa, kas išliko geriausia, datuojama 1955 ir 1959 metais...

Ir tada kilo tiesiog neįtikėtina mintis – įrašyti visą operą lietuvių kalba pasitelkus geriausius Lietuvos atlikėjus.

Pirmiausia tąsyk nuskubėjau pas Saulių Sondeckį. Lengvai leidosi įkalbinamas ir jis, ir Lietuvos kamerinis orkestras bei choras „Jauna muzika“ (vadovas V. Augustinas), jie pasiryžo įamžinti ne tik „Traviatą“, bet ir legendinį Alfredą – Virgilijų Noreiką. Maestro taip pat sutiko dalyvauti nekeldamas jokių sąlygų. Lietuviškai Žermono partiją paruošti (iki tol ją buvo dainavęs tik italų kalba) sutiko Vytautas Juozapaitis, tais 2003-iaisiais pelnęs ne tik didžiausią publikos meilę, bet ir visus įmanomus apdo-

vanojimus. Simboliškai, tarsi atkartojant 1955 m. archyvuose išsaugotą septyniasdešimtmečio K. Petrausko ir jaunutės E. Čiudakovos susitikimą „Traviatos“ scenoje, Violetos partiją atlikti buvo pakviesta dar tik pirmuosius žingsnius operoje žengianti Julija Stupnianek. Floros, Markizo, Barono ir Gastono vaidmenis atliko LMTA absolventai Jurgita Prakelytė, Nerijus Masevičius, Liudas Norvaišas ir Kęstutis Alčauskis. Įrašo garso režisierius – Giedrius Litvinas.

Tačiau numatytų trijų dienų įrašams neužteko – pritrūko dar vienos dienos. Optimizmo ir geros nuotaikos dėl unikalaus ir prasmingo darbo sklidini numatėme „Traviatos“ įrašus baigti 2004 metų balandį. Tačiau tas balandis ne tik Sauliaus Sondeckio biografijoje, bet ir Lietuvos kultūros puslapiuose pažymėtas ne iškilaus darbo pabaiga, o gerokai skaudesnėmis spalvomis nuspalvintais įvykiais: Lietuvos kamerinio orkestro ir Sauliaus Sondeckio biografijos nuo tada pradėtos rašyti atskirai... Tad liko nebaigti įrašyti keli „Traviatos“ fragmentai, ištisai įrašytas tik pirmasis operos veiksmas.

Saulius Sondeckis savąja interpretacija uždavė įdomią mįslę, kuri visai atsitiktinai išaiškėjo sugretinus du įrašus. 1931 m. Leibos Hofmeklerio su Kipru Petrausku ir Elena Kardeliene įrašyta „Užstalės daina“ visomis subtilybėmis sutampa su 2003 metais Sauliaus Sondeckio su Virgilijumi Noreika ir Julija Stupnianek įrašyta versija. Ilgametis šios operos dirigentas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Rimas Geniušas su nuostaba lygino Sauliaus Sondeckio „Traviatos“ interpretaciją su Mykolo Bukšos statyta opera. Kaip giliai vaiko sąmonėje įsirėžė su naujamete pasaka atkeliavusi „Traviata“!

O pats S. Sondeckis didžiuodamasis prisiminė, kad šioje kompaktinėje plokštelėje skambančiuose 1955 metų įrašuose orkestre smuiku griežia ir jis... n

Mokyklos styginių orkestro susitikimas su vengrų kompozitoriumi, pedagogu Zoltánu Kodály

1976 m. Vakarų Berlynas: H. von Karajano fondo tarptautinis jaunimo orkestrų konkursas.

Maestro Herbertas von Karajanas įteikia S.Sondeckiui aukso medalį

Arvo Pärtas ir Saulius Sondeckis

Vunderkindas Sergejus Nakariakovas (trimitas)

Po koncerto sveikina Maja Pliseckaja

Justus Franzas (kairėje), Alfredas Šnitkė (antras iš dešinės) ir Saulius Sondeckis

Gidonas Kremeris su Lietuvos kameriniu orkestru griežė daugiau nei 100 kartų

Pirmasis koncertas Trakų pilies menėje (nuo 1967 m.)

Mstislavas Rostropovičius – artimas šeimos bičiulis, pedagogas ir kolega

Pirmasis „Nakties serenadų“ koncertas Palangoje (nuo 1971 m.)

Su trimitininku Timofejumi Dokšiceriu

Lordas Yehudi Menuhinas, Silvijas Sondeckienė ir Saulius Sondeckis

Muzikos barai / 5

NETEKTIS

Nepasibaigusi repeticija Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

M

us paliko muzikinės kultūros autoritetas, Lietuvos ir Šiaulių patriotas. Bėgantis laikas paprastai nuneša į sąšlavynus tamsias dėmes, o atmintyje, nuotraukose, tekstuose, įrašuose lieka daug atmintinų vaizdų ir žodžių. Maestro Sauliaus Sondeckio pasakytuosius dar ne vienai kartai reikėtų prisiminti.

Vilniaus specialioji, dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. 1960-aisiais mokykla persikėlė į naujus rūmus Antakalnyje. Jaunas simpatiškas mokytojas vadovauja mokinių orkestrui. Mūsų nedidelės klasės stygininkai po pamokų skuba į repeticijas. Būdama pianistė visada mėgau orkestrinę muziką, stengdavausi rasti galimybių įlįsti į mokytojo Sauliaus Sondeckio repeticijas.

Orkestras atvėrė nuostabią, plačią, gyvybe pulsuojančią garsų paletę, emocinę erdvę. Iš skirtingų tembrų, ritminio alsavimo Mokytojas tiesiog čia pat kūrė muziką: logiškos frazės, kažkur erdvėje besiformuojantys piano deriniai ir jų prieštaros griežtų artikuliacijų kontrastuose.

Ko aš išmokau klausydama Pugnani ir Kreislerio Preliudo ir Al-

Muzikos barai / 6

legro, Čaikovskio „Serenados“ repeticijų? Minties ir emocijų proveržių derinimo. Loginio suvokimo. Muzikinės minties vedimo sudėtingoje orkestro terpėje pojūčio. Akcentuacijos prasmės barokinėje ir klasikos normų persmelktoje muzikoje, tembro išraiškos plačioje orkestro skambesio amplitudėje supratimo. Kiekviena girdėta repeticija buvo atradimas ko nors naujo, meilės orkestrui užuomazga. Šią patirtį papildė studentiški koncertmeisterio darbo įgūdžiai labai muzikalaus dirigento Liongino Abariaus, Juozo Domarko klasėse, pianistės pareigos LRT lengvosios muzikos orkestre, Kijevo baleto ant ledo instrumentiniame kolektyve, akompanavimas Radijo chorui, vienam ar kitam vokaliniam ansambliui. Beje, konservatorijoje suorganizavau mažą studentų orkestrėlį, vakarais repetuodavome Mažojoje (dabar J. Karoso) salėje. Prisimindama S. Sondeckio pamokas, išdrįsau kolegoms bendramoksliams padiriguoti W. A. Mozarto „Mažąją nakties muziką“, kitas bibliotekoje randamas nesudėtingas partitūras. Šiandien man keisčiausia tai, kad bendramoksliai savanoriškai rinkdavosi į repeticijas.

Mokyklos pamokų tvarkaraštyje atsirado ne repeticijoms skirtos popamokinės veiklos valandos, bet orkestras kaip dalykas. Dirbti su vaikais S. Sondeckį pakvietė mokyklos direk-

torė Liudmila Keželytė ir mokymo dalies vedėja Vida Krakauskaitė. „Į mokyklą atėjau kaip specialybės dėstytojas. Vaikų orkestrėlis ten buvo, bet kažkaip neaiškiai funkcionavo.

Stygininkai grojo orkestre, dainavo chore. Paskui mokyklos vadovybė nusprendė, kad chore stygininkai nebedainuos, o tik gros. Mane tiesiog privertė organizuoti sistemišką darbą.

Pasirodo, kartais prievarta duoda ir neblogų rezultatų. Pradžioje dirbau, kaip išmaniau. Paskui sugalvojau savo darbo metodą. Mokiausi, stebėjau. Ypač didelę įtaką padarė Rudolfo Baršajaus vadovaujamas aukšto profesinio lygio kolektyvas Maskvos kamerinis orkestras“, – 2011 m. pasakojo S. Sondeckis susitikime su visuomene M. K. Čiurlionio namuose

Mokytojo S. Sondeckio orkestrui diriguoja N. Rachlinas. Iš kairės: smuikininkai Raimundas Katilius, Liza Gordonaitė, Gražina Pakėnaitė, Borisas Traubas, nugara sėdi violončelininkas Davidas Geringas

Vilniuje. Puikiai atmenu tą virtuoziškai grojantį kolektyvą. Vakarietiškų pavyzdžių tada nebuvo. „Repeticijose buvo svarbu tęsti pedagoginį procesą naudojantis ne tik žinomomis metodikomis, bet ir memuarinėje, istorinėje literatūroje perskaitytomis žymių muzikų mintimis, rekomendacijomis“, – vėliau pokalbyje sakė S. Sondeckis. – Man svarbiausia buvo pasiekti, kad vaikai laisvai muzikuotų nejausdami jokios baimės. Aš niekuomet nepykdavau, jeigu pasitaikydavo griežimo netikslumų – stengdamasis orkestrinio griežimo įgūdžių tikrai įgysi. Bet jau abejingumo nepakęsdavau! Ir dar vieną paslaptį turiu, kuri leidžia nejausti kartų kaitos orkestre (o juk mokyklos orkestrui tai buvo labai aktualu!): nė vienas net į pirmą repeticiją atėjęs neturėjo pajusti, kad jis ką nors daro

Filharmonijos salėje Lietuvos kameriniam orkestrui diriguoja prof. S. Sondeckis. Fone iš kairės: Arnoldas Gurinavičius, Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, Arūnas Palšauskas

į Čiurlionį buvo žiūrima neigiamai, jo kūryba apibūdinama tuo laiku paniekinamai skambančiais formalizmo, simbolizmo ir kitais epitetais. Tačiau Trinkūnas buvo atkaklus... Čiurlionis tarsi ir buvo reabilituotas, prasidėjo jo propagavimas.“ Apie 1960-uosius S. Sondeckio vadovaujamo orkestro solistai buvo vyresniųjų klasių mokiniai: pianistės Aleksandra Juozapėnaitė, mūsų klasės atstovė Laisvė Paškevičiūtė, smuikininkės Danutė Pomerancaitė, Audronė Vainiūnaitė, violončelininkė Silvija Narūnaitė. Stebėjau, kaip dėmesingai mokytojas elgiasi su jaunais, nepatyrusiais solistais. Ne, jis nenutildydavo orkestro, bet išryškindavo reikšmingus dialogų su solistu fragmentus, temas, harmoninę terpę.

Atmintinas dirigento Natano Rachlino vizitas mokykloje. Svečias iš Ukrainos klausėsi orkestro, paskui pats su juo bendravo, dirigavo. Mes, mokiniai, turėjome galimybę išgirsti dirigentų pamąstymų apie muziką, orkestro grojimo komentarų, vertinimų. Tai buvo reikšminga muzikos pamoka. Būtent nuo tada prasidėjo koncertų Filharmonijoje analizės, vertinimai. Išklausydami mokinių nuomonių, mokytojai diskutuodavo ir taip ugdė gilesnį muzikos suvokimą.

Konservatorijoje S. Sondeckis – Styginių instrumentų katedros vedėjas. Po jo sparnu augo stygininkai ir orkestrinio grojimo mokykla, formavosi Lietuvos kamerinio orkestro klausytojų muzikinis skonis, klasikos suvokimo kriterijai.

Gedimino NARIJAUSKO nuotr.

ne taip. Pradedančiuosius orkestre sodindavau kuo arčiau geriausiųjų – kad girdėtų, kaip reikia griežti.“ Mokykloje žavėjausi keliomis klasėmis vyresne violončelių koncertmeistere Silvija Narūnaite. Savo gražiomis garbanomis ir mielu veidu ji man priminė vieną mano artistų nuotraukų kolekcijos egzempliorių Shirley Temple. Po kelerių metų prie pulto ją pakeitė mano klasės draugė Nijolė Šimkutė, prie kito pulto grojo Davidas Geringas. Ir visi ryškiausi smuikininkai keisdavo vieni kitus orkestro koncertmeisterio poste. S. Sondeckio vadovaujamame mokyklos orkestre vaikai niekada nejausdavo prievartos. Atrodydavo, kad pedagogas stebi kiekvieną vaiką: ar seka, ar girdi muziką, ar susikaupęs. Matėme, kaip bendramoksliai keliauja nuo tolimesnių pultų link pirmojo. Mums tai buvo jų pasiekimų vertinimo kriterijus. Jaunam pedagogui reikėjo suktis: kaip sudominti muzika, koks repertuaras vaikus galėtų motyvuoti?

Kas Sondeckiui padėjo? Manau, pagarba žmogui, net mažiausiam.

Gyvenimiškoji ir muzikinė nuovoka.

Pasaulio kultūros pažinimas, meninė intuicija. Gal kaip tik todėl ir sugebėjo vaikus sužavėti Haydno, Mozarto, Bacho, Čaikovskio, Čiurlionio muzika, išugdyti meninės atsakomybės jausmą, partnerystės pojūtį, mokėjimą susikaupti ir norą kartu kurti muziką... S. Sondeckis nuo pat darbo su mokinių, jaunimo kolektyvais pradžios siekė kelių tikslų: per muzikavimą orkestre atskleisti muzikos grožį, ugdyti meilę profesijai.

Vienas iš reikšmingų įvykių buvo orkestro gastrolės Rygoje. Jų meno mokykla garsėjo gerais stygininkais – ten mokėsi Gidonas Kremeris, Olegas Kaganas. Tačiau orkestro Rygos mokykla neturėjo. Latvius sužavėjo lietuvių orkestras, mokyklos pradėjo draugauti.

1960 m. ką tik direktoriumi paskirtas Dainius Trinkūnas ėmėsi įgyvendinti savo idėją – gauti mokyklai Čiurlionio vardą. „Uždavinys sunkus, nes

Muzikos barai / 7

NETEKTIS

Kartais būdavo kviečiamas į visuomeninių organizacijų posėdžius išklausyti studentų nuodėmių. Kaltintojas tik pradeda kalbą, o Sondeckio akys jau merkiasi. Žinojom, jis labai daug dirba. Stengdavomės posėdį baigti greitai. Tačiau pamokos liko.

Jis kaudavosi už savo auklėtinius, bet ir nenuolaidžiaudavo. „Ką reiškia gabus muzikai? Gerai girdėti – maža. Turi labai norėti dirbti, dirbti...

Tinkamą gabumą įrodo ir kantrybė, būtina skirti dėmesį smulkmenoms.

Tobulėti galima tik gebant jas įveikti, šlifuojant, šlifuojant iki tobulumo.

Taip ugdomas reiklumas sau.“ Dirbant Filharmonijoje teko įsitikinti, kad jos veikla buvo neįsivaizduojama be Lietuvos kamerinio orkestro. Nors ir ne visada pritariant muzikantams, ne visada gaunant honorarus, S. Sondeckis neatsisakydavo vykti į Filharmonijos meno vadovo R. Žigaičio organizuojamus koncertus kaimuose, įvairias šventes. Iš „Nakties serenadų“ Palangoje organizatorių S. Sondeckis visada reikalaudavo, kad Filharmonijos viešbutyje orkestro nariai galėtų įsikurti erdviai, su šeimomis. Naujos S. Sondeckio iniciatyvos pritraukdavo negirdėtų atlikėjų, įžvalgiai pastebėtų talentingų jaunų muzikų, kurie vėliau išgarsėdavo pasaulyje.

Naujamečių koncertų tradicija plito ir į Vakarus, ir į Rytus. „Mūsų Haydno simfonijos atlikimas pagimdė naujamečių koncertų tradiciją, dabar jie vyksta kiekviename miestelyje. Reikia dėkoti kultūros ministrui Banaičiui. Jis karštai reagavo į mano

Muzikos barai / 8

legiją patirti giliausius įspūdžius.“ Ir vėliau daug metų Maestro atkakliai kovėsi už geriausios muzikinio ugdymo sistemos išlaikymą Lietuvoje. Vizitai pas ministrus, karšti įrodinėjimai konferencijose Lietuvos Seime, Mokytojų namuose, kituose forumuose, straipsniai, pasisakymai radijo, televizijos laidose – atrodytų, kad muzikinio lavinimo svarbos nesuprantantys žmonės turėjo pakeisti savo veiksmų strategiją. Deja.

Didžiulės pinigų sumos neformalaus švietimo kūrimui nusuko visai ne tuo keliu, o mokyklas pervadinus neformaliojo švietimo įstaigomis pakito ir mokymo turinys. Išmestas solfedžio, nes ministerijos vadai nesupranta, kad jei pats esi beklausis, tai nereiškia, jog visa Lietuva tokia privalo būti. S. Sondeckio pastangos kalbėti apie profesinio meistriškumo kėlimą ir bendrąjį žmogaus kultūros lygį pasiklydo pigaus, menkaverčio populiaraus meno labirintuose. „Budistų filosofas, rašytojas, pedagogas, aktyvus kovotojas prieš branduolinę energiją, Nobelio premijos laureatas Daisaku Ikeda, didžiausios pasauliečių budistų organizacijos „Soka Gakkai“ prezidentas, įsitikinęs, kad auklėti, ugdyti jauną žmogų būtina grožiu, kilniu menu. Tokios jo filosofijos švyturiai – Michelangelo Buonarroti, Hugo, Beethovenas. Ypač remdamas vieną padalinių – 1963 m.

Autorės nuotr.

Prof. S. Sondeckis televizijos studijoje. Žurnalą „Tonika“ veda Rita Aleknaitė, 1978 m.

pasiūlymą: „Bet tu čia ir sugalvojai!

Bažnyčioje vėl reikės žvakes uždegti? Ateis koks senas revoliucionierius, ir ką jam pasakysi?“ Banaitis paprašė atsakymo palaukti. Mėnesį, kitą laukiu. Pagaliau leidimas duotas.

1966 m. koncerte dalyvavo Sniečkus, Šumauskas ir iš Amerikos atvykęs Bimba. Kaip per didžiausius atlaidus žmonių prisirinko tiek, kad adatai nebuvo kur nukristi. Apsaugos darbuotojai ieškojo kelių, kad galėtų atvesti panorusį ateiti didžiausią siaubą, ideologijos cerberį CK sekretorių Sniečkų. Gal vesti per altorių? Bet tas nenori eiti. Užėmė vietą pirmoje eilėje. Visi įsitempę, persigandę: ką pasakys? Žvakės dega... Pagal sumanymą man reikia uždegti žvakes, o paskui jas užgesinti. Tuometinis Filharmonijos direktorius Fedaravičius išsigando ir neleidžia. Sakau, tada neinu į sceną.

Sniečkus sėdi, nežinia ką galvoja...

Bet atėjo pas mane po koncerto. Papasakojau legendą. O, jam viskas labai patiko! Visi lengviau atsiduso...“ Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuvos filharmonijoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas moksleivių muzikiniam ugdymui. Estetinio-muzikinio darbo kryptis ir turinį SSRS labai neblogai išmaniau, nes mokyklos direktorius D. Trinkūnas buvo sudaręs sąlygas nuvykti beveik į visas respublikas, su šiuo darbu susipažinti konferencijose. Greta teigiamų patirčių Baltijos šalyse, Maskvoje, Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), dažniausiai matydavau apgailėtą, primityvią veiklą. Mūsų Filharmonijoje kurti muzikinio švietimo sistemą man padėjo prof. S. Sondeckio žinios ir patirtis. Stengdavausi rasti laisvą minutę ir jo paklausinėti apie muzikinį ugdymą Europos šalyse. S. Sondeckis neatsisakydavo važiuoti susitikti su Ukmergės, Utenos, Panevėžio, Smalininkų, Jurbarko, kitų miestelių moksleiviais – taip buvo skleidžiama aukštojo meno dvasia. „Pagrindinis ir labai tvirtas mano nusistatymas: pagarba publikai, nesvarbu, kokia ji salėje ir kiek jos yra.

Toks privalo būti menininko atsakingumas. Koncertui skirta programa negali būti keičiama, trumpinama.

Tie, kurie į koncertą atėjo, turi privi-

Sondeckių namuose 80-mečio proga profesorių sveikina kompozitorius Vytautas Laurušas.

įkurtą koncertinę asociaciją „MinOn“ (pažodžiui – žmonių muzika), užsiėmė totalia švietėjiška veikla. Jis suprato, kad norint išplėsti vertybinę žmonių mąstymo ir pajautos skalę reikia jiems suteikti galimybę išgyventi ne tik šou, ne kultūrinę šiukšlę, bet suvokti aukščiausio lygio meną.

leido S. Sondeckiui priekabioje klasikos interpretacijos meistrų aplinkoje tapti pripažintu W. A. Mozarto kūrybos interpretatoriumi.

2010 m. smuikininkas profesorius Gernotas Doblingeris Winischhoferis Zalcburge, Mozarto gimtinėje ir reikšmingiausiame muzikos centre, įkūrė kamerinį orkestrą „Camerata Vienna“. Jame grojo geriausi Vienos konservatorijos studentai, jauni muzikantai iš Europos, Azijos ir Pietų Amerikos. Suformuoti jaunų virtuozų orkestrą buvo pakviestas prof.

Saulius Sondeckis. Po koncerto buvo rašoma: „Aukščiausio techninio ir meninio lygio ansamblis įkūnijo ypatingą Vienos garso idealą. Visame pasaulyje jis (Sondeckis. – R. A.-B.) yra žinomas kamerinių orkestrų dirigentas, padaręs daugybę muzikos įrašų.“ Gidonas Kremeris, siekdamas realizuoti ilgalaikį edukacinį projektą su Baltijos šalių jaunimu ir sumanęs įsteigti kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“, pirmiausia pagalbos kreipėsi į S. Sondeckį.

S. Sondeckis G. Kremerį vertino kaip vieną geriausių XX a. smuikininkų. Apie būsimą orkestrą sakė: „Tai savita Kremerio studija, dovana mūsų respublikų jauniesiems. Mokysis su juo kartu muzikuodami. Esu pakviestas pradėti ugdyti orkestrą.

Gros Lietuvos, Latvijos, Estijos muzikantai. Abu su Kremeriu Lietuvoje iš-

klausėme visus pretendentus. Atranka buvo labai griežta. Jis nori turėti tokį orkestrą, su kuriuo galėtų atlikti naujus kūrinius, pateikti naujas interpretacijas, pats su orkestro nariais groti ansamblius. Su Gidonu Kremeriu išeiti į sceną – didelė atsakomybė.

Tai bus reikšminga kamerinės muzikos mokykla.“ 1997 m. karštą vasaros dieną stebėjome ir filmavome šio naujo orkestro repeticiją Vilniaus III muzikos mokyklos salėje. Visa muzikos ištara sukonstruota repetuojančio prof. S. Sondeckio pasąmonėje. Tai atsispindi veido išraiškoje, saikingas mostas išryškina reikiamus artikuliacijos ypatumus. Skamba Franzo Schuberto muzika („Pradėjęs dirbti su „Kremerata Baltica“ grynosios klasikos vengiu, per anksti. Iškart gerai pagroti Mozartą – su ryškia artikuliacija, gyvybingai pulsuojančiu ritmu – labai sunku. Sucementuoti orkestrą, išgauti lankstumą, aktyvumą geriausia griežiant romantinę muziką.“).

Stebiu, kaip kuriama logiška muzikos kalbos seka. Retsykiais dirigentas orkestrą stabdo: „Stop, stop... Visada reikia dėmesingai paimti tą do diezą.

Kažkas užkliūva, netikslu. Grojam... <...> Šita frazė buvo šiek tiek agresyvi, o dabar mes sugrosime platesnę frazę, artimesnę antrai temai: laaai – ryriri-ra. <...>. O čia daugiau pulsacijos, alsavimo: tyram-param-param.

Dabar kiek rubato: tyri-tariri-taram... Šitą vietą grokite švelniai ir piano, – bet jokio ritenuto. Grojam...“ Girdimos potekstės, prieštaros.

Orkestrui pertrauka. Dabar ji begalinė...

Autorės nuotr.

Ikeda man pasakojo, kad reikiamą emocinį ir intelektinį poveikį daro menų sintezė. Menų tarpusavio komunikavimas – svarbiausias dalykas, todėl skatinami tarptautiniai menų mainai. Organizacija Japonijoje turi dailės galerijas, universitetus. Moderniausią įrangą. Visi „Min-On“ sistemos universitetų studentai, kad ir ką studijuotų, privalo dvejus metus groti simfoniniame orkestre. Fantastiška!“ – žavėdamasis pasakojo S. Sondeckis.

Apie atlikėjus, muziką, ypač Bacho, Mozarto kūrybą, su prof. S. Sondeckiu būdavo galima kalbėti valandų valandas. Muzika ne tik buvo nuolat studijuojama, bet ir iki smulkmenų įprasminama ją atliekant. „Atlikimas – visada kūrybinis procesas“, – sakydavo Maestro. Kolektyvas gali pagroti daug kūrinių, daug gerai intonuojamų gaidų, bet juose nebus Mozarto dvasios. Mozarto muzikoje plazda mirtis. Bet muzika nėra tragiška. Mirtis joje reiškiama kaip palaima.

Vienas tragiškiausių fragmentų – pirmieji šeši „Requiem“ taktai – pasipriešinimas, protestas prieš mirtį. Tik „Lacrimosa“ – didžiulis skausmas.“ Nenuostabu, kad gilus Mozarto muzikos, epochos stilistikos pažinimas, daugybės jo kūrybos interpretacijų studijos, muzikinė intuicija, gebėjimas tarsi įprastoje frazėje pamatyti, išgirsti genialią išmintį, smulkmenoms suteikti išskirtinumą ir prasmę

*** Kodėl vaikščiodami žeme mes ištariame tiek mažai gerų žodžių?

Dažnai bėgančio laiko suktinyje greitosiomis taip ir išsiskiriame jų vienas kitam nepasakę, nustumiame į tolimiausią širdies kertelę. Netekties minutę telieka pasakyti: nepraeikime abejingi pro Žmogų, pro jo skausmą, džiaugsmą, o išsiskyrę atminkime esą visi vienos Saulės vaikai. Ir tegul išėjusiųjų šviesa mus lydi. n

Pokalbis M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje, 2011 m.

Muzikos barai / 9

NETEKTIS

Šeima apie Saulių Sondeckį Sesuo Danguolė Gurauskienė, gydytoja Aš Saulių prisimenu nuo 1931-ųjų, kai man buvo šešeri, o jam treji, tada mes atostogavome Palangoje.

Nepaprastai gražus vaikas buvo: kai pasileisdavo per kopas bėgti į jūrą maudytis, taip visi ir atsisukdavo.

Mėgo priežodį „bukum bakum“. Būdavo, stato pajūryje pilį ir vis burba: „Bukum bakum, bukum bakum...“ Nepaprastai ilgai melsdavosi. Kartą žiūriu, linguoSu mama ir sese ja kažin ką šnabždėdamas, kitą kartą – ir vėl. Aš jo ir klausiu: „Ko taip ilgai meldi Dievulio?“ O jis, prašydamas, kad niekam nesakyčiau, kaip didžiausią paslaptį man ir išdėsto savo maldas: „Kad mamytė visad gyventų ir niekad nemirtų, kad tėvelis visad gyventų...“ – išvardijo visus, ką tik pažinojo (namiškius, gimines, kaimynus), o pabaigoje: „Kad Liodka visad gyventų ir niekad nemirtų...“ O tas Liodka – mažas kaimynų šunelis. Jautrus buvo Sauliukas – mirties problemą nuo mažumės savaip sprendė...

Iš mokyklos grįždavo dažniausiai ne vienas, jį lydėdavo kokie 6–8 berniukai. Ir, kas nuostabiausia, mūsų virėja, šiaip jau labai pikta ir neleidžianti vestis draugų į namus, ant Sauliaus niekada nepykdavo! Netgi vėluodamas neužsitraukdavo jos rūstybės. Saulius nuo mažumės mokėjo papirkti žmones – nei ant jo kas pykdavo, nei bausdavo, jam viską atleisdavo.

Sykį (jam tuomet buvo gal devyneri) grįžo Saulius namo, pribėgo prie mamos ir pasakoja: „Kiek mes rūkėm, kiek mes rūkėm!“ Mama, nieko nesakiusi, nusivedė jį į sodą (mūsų sodas Šiauliuose buvo nepaprastai gražus, su pavėsine). Jie ten labai ilgai buvo dviese. Niekas nežino, apie ką kalbėjo, bet po to Saulius niekada nerūkė...

Mes mušdavomės. Prisimenu, net 1941 metais! Mūsų namuose tuomet gyveno gimnazijos mokytoja, dėsčiusi

Muzikos barai / 10

lotynų kalbą. Buvo man tuomet 15, o Sauliui 12 metų. Ji stebėjo mūsų peštynes tylėdama, o po geros valandėlės tyliai ir sako: „Tokie gražūs vaikai, ir mušatės...“ Tai buvo paskutinės mūsų peštynės.

Mokėsi Saulius gerai, nors per daug nesistengė – jam labai rūpėjo krepšinis, muzika. Miesto garbę gynė žaisdamas krepšinio rinktinėje, o dar ir muzikos mokyklą lankė.

Saulius buvo mamos numylėtinis. O mane tėvas labiau mylėjo. Mama buvo nepaprasta – tarytum kokia geroji fėja. Ne tik mums. Jei ką nelaimė ištikdavo, tuojau į mūsų mamą kreipdavosi, o ji visiems padėdavo. Kur tik pasirodydavo, ten aplink save skleisdavo giedrą ir šilumą...

Anksti likusi našlaitė, mokėsi Voronežo gimnazijoje, vėliau išvažiavo studijuoti į Berlyną. Specialybę pasirinko visai ne pagal savo charakterį – komercijos mokslus. Tik vėliau, jau Šiaulių gimnazijoje, dėstė savo būdui artimesnę istoriją. Nepaprastai valinga, užsispyrusi buvo, siekdavo užsibrėžto tikslo jokių kliūčių nepaisydama. Manau, kad tvirtą charakterį Saulius iš jos paveldėjo. Šeimoje per šventes buvo graži tradicija ne tik prie stalo susėsti, bet ir ruošti koncertus. Susirinkdavo svečių, o mes, vaikai, būtinai sugalvodavom kokią programą, net bilietus pardavinėdavom.

Mūsų gimtadieniai – tiek brolio, tiek mano – klasės draugams būdavo tikra šventė, tėvai visuomet leisdavo juos pasikviesti. Ir apskritai mūsų namuose nuolatos būdavo žmonių: nepasiturinčių studentų, gimnazistų ar giminaičių, tėvai visiems padėdavo.

Kai tėvas karo metais pasitraukė į Vakarus, mūsų gyvenimas pasikeitė iš esmės. Anksčiau niekas nemanė, kad Saulius bus muzikas, tikėjomės jį politologu ar krepšininku būsiant. Tačiau Konservatorijoje – vienintelėje mokymo įstaigoje – niekas nereikalavo charakteristikos.

Karo metais gyvenome Žemaičių Kalvarijoje. Gal 5 kilometrai nuo namų buvo pirtelė, kurioje stovėjo niekam nereikalingas pianinas. Saulius, vos tik papusryčiavęs, išeidavo ir ten prasėdėdavo visą dieną, nevalgęs, negėręs...

Ir dabar tas pats – dažnai nė neatsimena, kad reikia pavalgyti ar pailsėti.

1974 metais koncertuodamas Vilniuje susirgo Mstislavas Rostropovičius. Aš jį gydžiau. Atsisveikindamas man sako: „Saugokite savo brolį – jis didis muzikas ir nepaprastai geras žmogus...“ Tuomet tik gūžtelėjau pečiais nė nesupratusi jo minties... Juk tikroji sėkmė Sauliaus dar tik laukė, pirmasis didžiulis jo laimėjimas buvo 1976 metais, kai H. von Karajano fondo orkestrų konkurse laimėjo aukso medalį.

Ne visi brolio koncertai man vienodai patinka. O štai jo diriguotą Mozarto operą „Don Žuanas“ labai mėgau. Gaila, kad taip trumpai jis ją tedirigavo. Ir „Visos jos tokios“ nepaprastai patiko.

Saulius labai darbštus. Nežinau, kas gali tiek repetuoti kaip jis... Visi pavargsta, o jis – niekada... Nepaprastai kantrus buvo ir vaikystėje. Pamenu, karo metais mama mums liepė apsivilkti viską, ką turime, nes bijojo, kad netrukus būsime išvežti. O buvo karšta vasaros diena! Saulius su

kailiniais nė nepajudėdamas iš vietos visą dieną išsėdėjo...

Laimei, neišvežė mūsų.

Viską, ką daro, Saulius daro nepaprastai nuoširdžiai.

Dirba – tai dirba. Kalba – tai kalba. Dėl to visur nuolat vėluoja... Bet niekas ant jo nepyksta, visi jam viską atleidžia.

Ir kuo jis taip sužavi žmones?

1998 m.

Žmona Silvija Net nežinau, kuris Sauliaus Sondeckio talentas pats didžiausias. Kai jis diriguoja, man atrodo, kad niekas geriau tos muzikos neatlieka. Kai ruošiasi koncertams, mes labai daug muzikos klausome kartu, atidžiai studijuojame įvairias interpretacijas. Po jo prisilietimo man viskas yra taip organiška, taip stilin- 1958 m. Pirmasis pilnos trukmės dalių) Vilniaus dešimtmega, kad dažniausiai visi kiti (dviejų tės muzikos mokyklos (dabar atlikimai sukelia kažkokį M. K. Čiurlionio menų gimnazija) styginių orkestro konnepatogumo jausmą: ar moksleivių certas. Solistė – devintos klasės tempas ne toks, ar frazės ne moksleivė Silvija Narūnaitė (dabar Sondeckienė) taip alsuoja, ar visa kūrinio koncepcija ne tokia. O juk taip pat dirbdavo ir su mumis vaikystėje – mokinių orkestre. Mes ne žaisdavome, o dirbome pačiame tikriausiame orkestre! Su visomis tikro orkestro taisyklėmis! Net buvo renkamas orkestro inspektorius, bibliotekininkas. Dabar kartais vaikai pakviečiami į Seimą ir jiems ten leidžiama pamėginti valstybę valdyti. Mes kasdien dirbdavome orkestre kaip tikri orkestro muzikantai. Ir grodavome tik gerą, rimtą muziką. Nebuvo jokių vaikiškų kūrinių. Čaikovskis, Šostakovičius, Haydnas...

Niekad nepamiršiu pirmojo J. S. Bacho Čakonos įspūdžio.

Ją specialiai mokinių orkestrui pats instrumentavo. Nuostabi muzika, nuostabiai orkestruota – toks tobulumas...

Repertuarą orkestrui visada parinkdavo idealų. Visuomet tokį, kad būtų puikiai pagrojamas – ne per sunkus.

Ir būtinai puiki muzika. Tuomet ir gali jausti malonumą grieždamas orkestre. Vaikui reikia leisti užaugti. Jis negali pradėti mokslo iš karto nuo sudėtingiausios XX a. muzikos. Saulius mąstė ir kaip pedagogas, ir kaip muzikas...

Gal tai iš mamos paveldėjo – ji buvo puiki pedagogė.

Meno mokykloje neklaužadų nė kiek ne mažiau nei kitose vidurinėse. Ypač sunkus kontingentas būdavo kontrabosininkai ir altininkai. Ir kiek jų yra nuraminęs būtent Saulius. Galima sakyti, per orkestrą atvesdavo į gyvenimo kelią.

Bacho Mišių h-moll atlikimas... Viskas pralekia tiesiog akimirksniu, o juk tai labai ilgas, daugiau negu dvi valandas trunkantis kūrinys. Tokie natūralūs tempai, be pauzių tarp dalių – nepaprastai įdomu, gražu... Kai interpretuoja kiti dirigentai, atrodo, tai per daug sulėtina, tai per greitai groja, nenatūraliai. Saulius jaučia ir kultinį elementą, ir

pasaulietinę muzikinę logiką.

Patinka ir jo diriguojamas Mozartas.

Absoliučiai visas. Su Gilu Shahamu dabar dažnai groja Mozarto koncertus smuikui.

Su žmona Silvija Kartais net nesuprantu, ar solistas groja taip, kaip nori dirigentas, ar atvirkščiai...

Taip natūraliai viskas skamba.

Man atrodo, kad Saulius solidus iš prigimties. Tuo jis mane nepaprastai žavi. Ir jo autoritetui labai sunku pakenkti. Jis visuomet nuoseklus, stabilus. Viską, ko imasi, išstudijuoja, susipažįsta iš esmės. Kol apsisprendžia, kol jo mintyse kas subręsta, praeina ilgas svarstymų ir savotiškų kančių periodas. Domisi, gilinasi, analizuoja. Nieko nedaro paviršutiniškai. Absoliučiai nieko!

Nepaprastai smalsus, jam įdomu viskas. Gastrolėse visi pavargę, koncertas po koncerto, o jis mane dar tempia ko nors žiūrėti. Ir būtinai pėsčiomis, kad, gink Dieve, ko nors nepraleistų nepastebėjęs... Aš jau neišlaikau, o jis viską pamiršta, jeigu jam įdomu, ir valgį, ir miegą... Ir mūsų vaikai šitaip. Ypač Paulius.

Negabūs žmonės nuo savęs tarytum stumia informaciją, o gabūs gerte sugeria.

Gal mūsų vaikai ir gabūs – jie visuomet viskuo domėjosi neraginami.

Niekada nebuvo kalbos likti gyventi užsienyje, nors tam lyg ir turėjome vi- Su sūnumi Pauliumi sas sąlygas: Sauliaus tėvas gyveno Amerikoje, į gastroles važiuodavome kartu. Atvirkščiai – tėvą norėjome parsivežti į Lietuvą...

1998 m.

Sūnus Saulius Pamenu, vaikas būdamas kur nors Konservatorijos koridoriuje laukdavau tėvo. Nekalbu apie tai, kad su draugais profesoriais jis šnekėdavosi, mano akimis žiūrint, iki begalybės. Bet ir su valytoja galėdavo prastovėti valandą ir kalbėtis, pavyzdžiui, apie jos vaikus ar giminaičius...

Gal būtent tai ir parodo žmogaus išskirtinumą? Mano tėvui jokių rangų nebuvo. Vienodai pagarbiai jis bendraudavo tiek su prezidentu, tiek su paprastu žmogumi.

Jis buvo griežtas, bet labai teisingas. Žinoma, daug ką suprantu ir įvertinu tiktai dabar. Vaikystėje manydavau,

Muzikos barai / 11

NETEKTIS

2015 m. balandžio 30 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko režisieriaus Juozo Javaičio filmo „Maestro. Saulius Sondeckis“ premjera. Saulius, Silvija ir Saulius jaunesnysis po filmo peržiūros

kad baudžia neteisingai. Tėtis turėjo firminę bausmę – „griūšią“... Na, ir skaudi ji būdavo. Atrodydavo, ką nori tegu daro, kaip nori baudžia, tik ne „griūšią“. Dar labiau bijodavau ne fizinių, o moralinių bausmių, kai neišleisdavo ten, kur labai norėdavau. Bet kartu būdavo ir labai geras: jeigu jokių niekšybių neiškrėtei, gali drąsiai prašyti rublio, o gausi du.

Aš visada stebėdavausi: dirigentas Saulius Sondeckis absoliučiai visur vėluoja mažiausiai dvi valandas! O štai lėktuvai skraido pagal jį – niekados dar nėra pavėlavęs. Į aerouostą atskubėdavo paskutinę minutę, bet visada spėdavo ir išskrisdavo laiku.

Nors kartą buvo juokingas atsitikimas. Turėjo važiuoti į Maskvą „Lietuvos“ traukiniu, kuris visada išvykdavo 17.20. Sakau tėvui, atvažiuosiu be dešimt penkios, spėsim.

Jis sako, nereikia taip anksti, atvažiuok šeštą. Kodėl? Pasikeitė laikas. Atvažiuoju 17.30. Sakau, parodyk bilietus.

Parodo. Taip, parašyta 18.35. Bet man vis tiek neramu.

Pradedu tyrinėti visas eilutes ir matau, kad tai laikas iš Maskvos į Vilnių. Randame sulipusius ir tuos bilietus, kurie iš Vilniaus. O ten laikas toks, koks ir buvo. Sakau, tėvai, turi 2 minutes, lekiam į Keną. Sėdam į mašiną, važiuojam gal kokiais 15 km greičiau, negu leidžiama, o jis visą kelią zyzia: „Nelėk!“ Sakau, nespėsim. O jis vis tiek – nelėk!.. Per tą laiką mano žmona susiskambina su Kenos stotimi, sužino, kad traukinys stovės pusvalandį, tad mes turime šansą. Tada žmona prisimena, kaip toje stotyje filmavosi ir gavo muitinės viršininko vizitinę kortelę. Paskambina jam: „Ar galit traukinį sulaikyti penkias minutes, jums veža dukart nusipelniusį, triskart festivalinį, kaip sakydavo A. Raikinas.“ Viršininkas pažada: „Kol maestro nepamatysiu perone, traukinys nepajudės.“ Aš įlekiu į stoties aikštelę vos ne 100 km/h greičiu, o man muitininkai moja, kad neskubėčiau. Ramiai išsikrauname lagaminą, frako maišą ir koja už kojos einame vagono link. Traukinys pajuda dar po 5 minučių.

Paauglystėje rasdavau „paslėptą“ žurnalą „Metmenys“, bet taip, kad pastebėčiau. Aišku, per naktį po ant-

Muzikos barai / 12

klode, pasišviesdamas žibintuvėliu, jį perskaitydavau.

Tuomet buvau devintoje klasėje. „Metmenyse“ rasdavau tokių straipsnių... na, pavyzdžiui, gvildenančių temą, kodėl Lietuvoje rusų kalbos pamokų daugiau negu lietuvių.

Susimąstydavau. Tuose žurnaluose perskaitydavau ir apie Mačernį, ir apie Gustaitį, ir apie daugelį mums Lietuvoje tuomet nežinomų žmonių...

Tai buvo tyli rezistencija.

Tėvai išsiskyrė, kai man buvo keturiolika. Nepasakyčiau, kad man tai buvo ypatinga trauma. Viskas įvyko tyliai ir ramiai. Paprasčiausiai tarytum įgijau dar vieną mamą. Ir mama, ir Silvija man brangios abi, o naujojoje tėvo šeimoje jaučiausi lygiai taip pat reikalingas kaip ir savo namuose. Man gal net pasisekė – augau dviejose šeimose. O dar turėjau senelius (motinos tėvus), kurie taip pat mane augino ir auklėjo. Iš viso 3 ar 4 šeimos susidarytų... Su „gatve“ nenuėjau... Tai, ką gaudavau šeimoje (taip apibendrintai vadinu visą giminę), buvo nepaprastas dvasinis turtas. Juk mano senelis – Mikalojaus bažnyčios vargonininkas. Kitas senelis – Sondeckis – Amerikoje „Keleivį“ leido... O tėvo svečiai! Nuo vaikystės girdėti kalbant tokius žmones kaip R. Baršajus, M. Rostropovičius, matyti, kaip jie bendrauja – neįkainojami turtai.

Kartą atvažiavo Rostropovičius, tėvai jį nusivežė į Trakus. Toks žmogus, reikia gražiai priimti. Rostropovičius lietuviškai nesupranta, tai tėvas per pietus administratoriui sako: „Garbingą svečią turime, aptarnaukite, kaip pridera...“ Dar nepasirodžius padavėjui mūsų svečias dingo.

Netrukus grįžo, ir mes maloniai papietavome – aptarnauti buvome taip puikiai, kaip net šiandien nesulauksi!..

Išeiname iš restorano, o Rostropovičius ir klausia: „Na, kaip aš jus aptarnavau?“ Kaip sutriko tėvas, tokį klausimą išgirdęs! O garsusis violončelininkas tęsia: „Nuėjau į virtuvę ir pranešiau, kad su manimi pietauja labai žymus dirigentas. Gėda bus, jeigu jį prastai aptarnausite...“ Taip ir augau, gerą humorą nuolatos girdėdamas. O juk tėvo namuose lankydavosi ir rašytojai, ir dailininkai, o kuris muzikantas nėra pas mus svečiavęsis...

Venos tėtį kamuoja visą gyvenimą. Bet kai lankydavosi užsienyje, tai atrodydavo, kad ten nėra jokių autobusų, tramvajų ar taksi... Visą Milaną skersai išilgai pėsčiomis išvaikščiojo! Į Etną sumanė lipti, pamiršęs, kad yra keltuvai – vos įkalbėjau... Viską reikėdavo pačiupinėti, savo akimis pamatyti... Net eidamas per miestą būtinai perskaitydavo, jei kas nors ant sienos parašyta. O skaitydavo po penkias šešias eilutes iš karto, ir viską atsimindavo!

Milane pusę valandos skaitė, kas parašyta afišose prie „La Scalos“. Klausiu: „Kam tu tai skaitai?“ O jis atsako: „Visų pavardžių negaliu žinoti. O jeigu kas dainuoja „Scaloje“, žinoti verta, nes bet kas ten nedainuos net ir antraeilės partijos!“ Beje, akį tada nudžiugino net trys lietuviškos pavardės: Violeta Urmanavičiūtė, Irena Milkevičiūtė ir Sergejus Larinas.

Lietuvos kamerinis orkestras Milane su Gilu Shahamu griežė Vivaldi „Metų laikus“. Po koncertų Italijos spauda rašė, kad lietuviai pamokė, kaip reikia interpretuoti Vivaldi!

zartą. Kaip aš tuo galiu nesidžiaugti, jeigu į šią salę kviečiami tik pasaulinio garso atlikėjai?! O vasarą balsavimu buvo išrinktas P. Čaikovskio konkurso žiuri pirmininko pavaduotoju.

Labai dažnai šiandien mėgstama skelbti, kad kas nors Lietuvoje atliekama pirmą kartą... Bet labai dažnai Lietuvos kamerinis tai jau būdavo atlikęs gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, dar vaikas buvau, kai su „Ąžuoliuku“ giedojome Bacho mišias „Magnificat“ – 1964 metais! Net į Kijevą ir Maskvą vežėme.

Trakų festivalis, tuomet koncertiniu sezonu vadintas, vyko nuo 1967-ųjų, simfoninis orkestras pavienius koncertus kieme rengdavo jau nuo 1965 m. Visi tie festivaliai, viskas, kas padėjo propaguoti klasikinę muziką, dažniausiai būdavo sumąstyta tėvo. Gal ne visi nori tai prisiminti...

Arba Paveikslų galerija, kurią mes vis vien vadindavome Katedra. Pirmą valandą dienos sekmadieniais eidavome kaip į tikrą dvasios šventovę ir patirdavome nenusakomą palaimą. Vaikas būdamas muzikai skambant žiūrėdavau į paveikslus... Dabar atrodo, kad Chodkevičių rūmuose jie ne savo vietoje kabo...

Visą gyvenimą tėvas labai gerai žinojo, ko nori. Užsibrėždavo tikslą ir nuosekliai jo siekdavo. Tai, ką turi pagroti. Į kokį festivalį turi patekti. Šitaip – ir ne kitaip. Štai, pavyzdžiui, J. S. Bacho Fugos menas. Kiek pasaulyje žinome atlikėjų, pasiryžusių atlikti šį šedevrą? Ar, sakysim, D. Šostakovičius – juk ne veltui „Sony Classical“ išleido būtent tėvo diriguojamą XIV simfoniją... Man visuomet būdavo keista: repetuoja, repetuoja tėvas taip smulkmeniškai, priekabiai, ir, žiūrėk, – rezultatas!

Nepaprastai ramus... Pamatyti įpykusį Saulių Sondeckį būdavo tiesiog neįmanoma... Žinoma, mes, namiškiai, kartais pamatydavom... bet nepaprastai retai.

Paskutiniais gyvenimo metais jis man sakydavo, kad jam gaila Lietuvos kamerinio orkestro, bet visiškai negaila savęs. „Juk aš dabar darau tik tai, ką noriu, groju tik su tais, kurie man patinka. Ar tu įsivaizduoji? Man dabar nereikia mokyti groti, kaip būdavo LKO. Aš groju su tais, kurie tai moka nuostabiai ir man belieka tik muziką daryti!“ Tikiu, kad išeidamas jis dar girdėjo paskutinį brolio Vytauto koncertą, ku- Vytautas Sondeckis P. Čaikovskio rio įrašą kitą dieną aš jam Variacijas rokoko tema griežė atnešiau į ligoninę... Jis la- mirštančiam tėvui... bai to koncerto laukė... Uždėjau ausines ir paleidau įrašą, nors Tėvui jau buvo koma... n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Lietuvos kameriniame tėvas gal neturėjo tokio lygio virtuozų, kokių buvo „Sankt Peterburgo kameratoje“.

Bet ansambliškumu Lietuvos kolektyvas jiems tikrai nenusileisdavo. Ir važiuodavo per pasaulį mūsų orkestras, ir niekas negalėjo pasakyti, kad taip daug jis koncertuoja nepelnytai: visur pasisekimas...

Ar man trukdė tai, kad esu Sondeckio sūnus?

Aš tuo didžiuojuosi. Nežinau, kaip į tai žiūrėdavo (ir dabar tebežiūri) kiti, bet aš nebijau pasakyti: taip, aš laimingas, kad turėjau TOKĮ tėvą.

Daugelis laikraščių, kurie turėtų visuomenę supažindinti su sėkmingiausiais mūsų atlikėjų koncertais užsienyje, to nedaro. Toks abejingumas labai užgauna. Niekad nepamiršiu 1988-ųjų. Lietuvos kamerinis koncertavo Londone, koncerto lėšas skyrė nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Armėnijoje remti. Tėvas norėjo tai užfiksuoti, gal net Lietuvoje parodyti, tad vežėsi mane, kad filmuočiau.

O laikraštis, kurį mes visi anuomet skaitėme, ėmė ir parašė, kad „sūnus pasidžiaugė eiliniais tėvo laimėjimais“.

Kodėl žurnalistai nesugebėjo pasidžiaugti, kad Anglijoje, Londono centre, prestižiškiausioje salėje, Lietuvos kolektyvas griežė koncertą žemės drebėjimo aukoms paremti?!

O kas negarbinga ir bloga, kad sūnus pasidžiaugs tėvo sėkme? Negi Davidas Oistrachas negalėjo sūnaus laimėjimais pasidžiaugti? O jo sūnus neturėjo džiaugtis, kad turi tokį tėvą!? Štai ir 1991-ųjų sausio 15 dieną išvežėm visą filmuotą medžiagą. Tomis naktimis labai daug dirbome, kad kuo daugiau paruoštume to meto įvykių medžiagos. Sausio 15-ąją su Rostropovičiumi koncertavome San Sebastiane.

Ir ne tik – kelias savaites po Ispaniją važinėjome. Ir tąsyk aš ne paprastas kasetes išvežiau, o profesionalias! Nuotraukas išvežėm! Rostropovičiaus dėka visas pasaulis pamatė dokumentinę medžiagą.

Pučo Maskvoje dienomis tėvas koncertavo Zalcburgo festivalyje. Per televiziją kalbėjo kategoriškai ir nedviprasmiškai. Nežinodami, kas bus toliau, Prancūzijos kaimelyje laukėme kitų gastrolių. „Vis vien Lietuva bus laisva“, – ramino mane tėvas...

Džiaugiuosi, kad teko pakeliauti su tėvu. Gastrolėse dirbdavau: nešiodavau orkestro rekvizitą, fotografuodavau, kartais ir filmuodavau. Tai, kad su kamera šį bei tą užfiksavau, manau, žalos Lietuvos istorijai tikrai nepadariau. Dabar galiu parodyti, pavyzdžiui, Lietuvos kamerinio orkestro koncertą su Tatjana Nikolajeva Zalcburgo festivalyje. Salėje – nė vienos tuščios vietos! Specialiai tai nufilmavau. Ir tas ovacijas, šauksmus „bis“, skambėjusius ne tada, kai skambino Tatjana Nikolajeva, o tada, kai griežė vienas orkestras!

O kaip neprisiminsi Ispanijos karalienės, Madride atėjusios pasiklausyti Bacho Mišių h-moll... Salė tiesiog šaukė... Tėvas tuomet buvo pasikvietęs nuostabų trimitininką iš Sankt Peterburgo. O kaip giedojo Kauno valstybinis choras!.. 1998 metų pradžioje, vasario 7-ąją, lygiai tą pačią dieną, kai sukako 50 metų nuo pirmosios tėvo repeticijos Lietuvos operos teatre Kaune, P. Čaikovskio koncertų salėje Maskvoje su Vladimiro Minino choru jis atliko Mo-

Muzikos barai / 13

NETEKTIS

In memoriam P

ro savo langą matau tamsoje skendinčius Sondeckių namus. Pirma mintis – kažkas negerai. Buvau įpratęs, kad trečiame aukšte, pačioje pastogėje, iš puslankiu vingiuojančio lango dažnai sklisdavo šviesa. Ją pamatęs žinodavau – Maestro dirba bibliotekoje. Paskambindavau jam ir paklausdavau, ar neprieštaraus, jei ateisiu. Dažniausiai sulaukdavau malonaus kvietimo.

Priklausau kartai, kurios jaunystė buvo paženklinta Sondeckio vardu. Visa, ką jis darė, buvo ypatinga. Jis vis sugalvodavo ką nors nauja – Atsisveikinimo simfoniją Katedroje Naujųjų metų išvakarėse, „Nakties serenadas“ Palangoje...

Jo koncertai, jo neprilygstami solistai kėlė kokybės kartelę, kuri vertė stiebtis aukštyn. Jo rengiamos pasaulinės premjeros, kaip dabar paaiškėjo, išties turėjo pasaulinę reikšmę – atvėrė jau po dešimtmečio pripažintus ir mūsų epochos klasikais tapusius Schnittke‘ę, Pärtą. Jis buvo visur, be jo tas laikas neįsivaizduojamas.

Tačiau Sondeckis negyveno vien „padangėse“, jis buvo čia pat – jį buvo galima sutikti M. K. Čiurlionio mokyklos, konservatorijos (dabar – LMTA) koridoriuose. Jis su visais sveikindavosi, sustodavo, ką nors papasakodavo, ko nors paklausdavo.

Aštuntoje klasėje Sondeckis pakvietė mane skambinti Bacho klavyrinio koncerto d-moll su mokyklos orkestru.

Prieš pat žengiant į Filharmonijos Didžiosios salės sceną pasakė: „Nesijaudink, už manęs – kaip už mūro“. Tuos žodžius įsiminiau visam laikui.

Metai bėgo, viskas keitėsi, o Sondeckis visada buvo greta. Jis, kaip ir anksčiau, rasdavo laiko išklausyti, patarti, visada buvo pasirengęs padėti. Taip sutapo, kad man ginantis daktaro disertaciją Sankt Peterburgo konservatorijoje jis taip pat buvo atvažiavęs – turėjo vakarinį koncertą. Sužinojęs, koks atsakingas išbandymas manęs laukia, pasakė trumpai: „Ateisiu“. Ir iš tikrųjų iškilmingai įžengė į auditoriją, kur vyko gynimas, įnešdamas sumaištį į sustabarėjusį mokslinių procedūrų ritualą. Po gynimo pasveikino ir paprašė atsakomosios paslaugos – pagroti Bacho kantatų basso continuo partiją vakariniame koncerte. Tai nebuvo paslauga jam, tai buvo dovana man.

Su Sondeckiu teko vargonais griežti Poulenco Koncertą, fortepijonu skambinti Mendelssohno Koncertą smuikui ir fortepijonui, klavesinu pritarti Vivaldi „Metų laikams“...

Koncertai su Sondeckiu visada būdavo šventė.

Gyvenimas šuoliavo toliau, ir paskutiniais praėjusio amžiaus metais persikėlęs gyventi į Čiurlionio gatvę, su naujuoju butu gavau neįkainojamą dovaną – dažną bendravimą su Maestro. Pokalbiai vykdavo bibliotekoje, kartais pirmojo aukšto svetainėje, bet dažniausiai virtuvėje. Kiekviena erdvė diktavo bendravimo stilių. Bibliotekoje eidavome prie lentynų ieškoti reikiamo aplanko (mano rašomai knygai apie Maestro), jį radę grįždavome prie didžiulio darbo stalo ir įnikdavome į dokumentus. Pirma Maestro atidžiai viską

Muzikos barai / 14

peržiūrėdavo pats, kartais pyktelėdavo, kad ko nors trūksta, ir tik tuomet išsamiai paaiškindavo, kas, kaip ir kodėl buvo.

Prisimindavo viską iki menkiausių detalių ir be popierių, bet jais savo žodžius sutvirtindavo. „Šito Jums būtinai reikia, ir šito taip pat...“, – sakydavo dėliodamas dokumentus.

Palėpėje prisiglaudusi Sondeckio biblioteka yra ne tik jo didžiulis archyvas, bet, kaip ir skelbia patalpos pavadinimas, knygų lobynas. Ko tik ten nėra – ir istorijos veikalai, ir grožinė literatūra, ir memuarai, ir įvairios studijos, ir, aišku, muzikinės knygos. Jų daugiausia – ir senų, ir pačių naujausių. Jo interesų ratas buvo beribis. Nužvelgdavau knygas, o kartais spėdavau ir pavartyti, kol Maestro „inventorizuodavo“ dokumentus iš pasirinkto aplanko.

Sakoma, kad iš bibliotekos galima spręsti apie žmogų.

Tikiu, kad kada nors apie Sondeckio biblioteką bus parašyta knyga.

Visai kitaip bendravimas vykdavo svetainėje. Ten, susėdę į minkštus fotelius, aptardavome mano parašytus tekstus. Jis visada jau būdavo viską perskaitęs, pieštuku sužymėjęs pastabas, nurodydavo, kur būdavau padaręs faktinę klaidą, patardavo, ką reikėtų pridėti, kartais nustebdavo, jei būdavau radęs tai, ko jis nežinojo, ar pateikęs komentarus, kurių nesitikėjo. Vieną pastabą kartodavo nuolat – prašydavo braukti viską, kas jam buvo panašu į panegiriką. Sakydavo tvirtai: „Šito nereikia.“ Pokalbiai virtuvėje – „laisvos formos“. Jam viskas būdavo įdomu, man tuo labiau. Jis pasakodavo apie savo gyvenimą, žmones, įvykius. Svarstydavo, kas buvo padaryta gerai, kur galbūt buvo suklysta. Į viską žiūrėjo filosofiškai ir labai blaiviai.

Privalomas bendravimo virtuvėje atributas, aišku, būdavo vakarienė. Neabejoju, kad kiekvienas, lankęsis šiuose svetinguose namuose, paklaustas, kas gali būti skaniau už ponios Silvijos paruoštą valgį, tuoj pat pritardamas ims linksėti galva. Ir Maestro nepraleisdavo progos pabrėžti: „Gerai mane žmona prižiūri...“ Sondeckių namų ženklas buvo muzika. Bet kokia kalba visada pasukdavo prie muzikinės temos, atrodė, kad „Mezzo“ kanalas apskritai nėra išjungiamas. Prisimenu vieną paskutinių kartu žiūrėtų laidų – tai buvo Toscanini įrašai. „Žiūrėkite, koks aiškus mostas, nėra nieko nereikalingo, jei pakanka vienos rankos, kitos nekels. Viską girdi, viską mato, viską parodo. Išgryninta muzika“, – tuomet aiškino man.

Namuose skambėdavo ir gyva muzika – po visą pasaulį išsibarstę jo scenos ir gyvenimo draugai, iškilūs muzikantai, atvažiavę aplankyti, visada jam grodavo. Taip buvo iki pačių paskutinių dienų – lapkritį jį dar aplankė iš Prancūzijos atvykęs trimitininkas Sergejus Nakariakovas, gruodį – iš JAV atskridęs smuikininkas Olegas Krysa.

Arija iš Bacho Trečiosios siuitos, atliekama Nakariakovo, suskambo ir per Gedulingas mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje...

Sondeckis tarnavo muzikai, jai buvo paskyręs savo gyvenimą. Joje jis girdėjo tai, kas yra svarbiausia, – mintį, jausmą, amžinybę. n Leonidas MELNIKAS

Pirmasis Šiaulių universiteto garbės daktaras A

S. Sondeckio kalba ŠU mokslo metų atidaryme Jackaus Sondeckio bareljefas Studentai velka garbės daktaro togą Sondeckių stipendijos įteikimas studentei Indrei Mažuikaitei S. Sondeckio inauguracinė kalba Sauliaus Sondeckio bareljefas

pie maestro Saulių Sondeckį šį tą žinojau nuo seno, tačiau asmeniškai susipažinome apie aštuntojo dešimtmečio pradžią Trakuose. Tuo metu ten vykdavo poros savaičių muzikos mokytojų vasaros kursai: bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai dainuodavo chore, kuriam vadovaudavo žinomi chorvedžiai Lionginas Abarius, Antanas Juozėnas ir kiti, o muzikos mokyklų mokytojai grodavo Sauliaus Sondeckio vadovaujamame orkestre. Aš ten skaitydavau muzikos mokymo metodikos paskaitas. Kursai visuomet baigdavosi dalyvių koncertu ir vakarone, būdavo labai smagu. Žinoma, S. Sondeckis visiems labiausiai asocijuojasi su Lietuvos kameriniu, M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestrais, didžiule koncertine veikla, būsimųjų smuikininkų rengimu, darbu Lietuvos muzikos akademijoje. Tačiau rečiau prisimename, kad jis labai rūpinosi ir bendrąja Lietuvos muzikine kultūra, muzikos mokymu Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Man jo nuomonė apie muzikinį ugdymą buvo labai svarbi. Kalbėdavomės, diskutuodavome ir kursų metu Trakuose, ir jam lankantis Šiauliuose. Šiaulių universitete rengiami muzikos mokytojai bendrojo lavinimo mokykloms, apie tai su profesoriumi ir kalbėdavomės: klausinėdavo, kaip mes dirbame, išsakydavo savo nuomonę, pasakodavo, ką matęs užsienio šalyse, skatindavo gilintis į kitų šalių patirtį, tačiau labiausiai ragindavo išsaugoti tai, kas geriausia pas mus, džiaugdavosi mūsų sistemos pranašumais ir pasiekimais, nerimaudavo dėl atsainaus Švietimo ministerijos, švietimo skyrių, mokyklų vadovų požiūrio į muzikinį moksleivių ugdymą. Kai su Lietuvos kameriniu orkestru atvykdavo į Šiaulius, dažnai sutardavome, kad prieš koncertą Šiaulių filharmonijoje pagrotų ir mūsų studentams ar ,,Juventos“ mokykloje, kurioje buvo sustiprintas muzikos mokymas. Ne kartą mūsų studentų chorus buvo įtraukęs į savo koncertus universitete ir Šiaulių katedroje.

1997 metais Šiaulių pedagoginis institutas buvo reorganizuotas į universitetą. Kartą mūsų Pedagogikos fakulteto, kuriam priklausė ir Muzikos katedra, dekanas doc. Stasys Tumėnas, grįžęs iš posėdžio rektorate, pasakė, kad dabar, institutui tapus universitetu, galime garbingiausiems pasaulio mokslininkams ir menininkams teikti garbės daktarų vardus. Aš nė nesvarstydamas pasiūliau pirmuoju Šiaulių universiteto garbės daktaru išrinkti pasaulyje gerai žinomo Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėją ir vadovą, Šiauliuose gimusį ir pirmuosius muzikinius žingsnius žengusį Saulių Sondeckį. Netrukus senatas jį paskelbė pirmuoju Šiaulių universiteto garbės daktaru. Ta proga nusprendėme jo vardu pavadinti vieną auditoriją. Kadangi Sauliaus tėvas Jackus Sondeckis taip pat buvo žinomas visuomenės ir kultūros veikėjas, 1925–1931 metais Šiaulių burmistras ir šiaip daug nusipelnęs miestui, nusprendėme auditoriją pavadin-

Muzikos barai / 15

NETEKTIS ti abiejų – Jackaus ir Sauliaus Sondeckių – vardu.

Paskelbę konkursą, įsigijome tuomet šiuolaikišką įrangą. Auditorijos projektą parengė ir jo įgyvendinimu rūpinosi Dizaino katedros vedėjas prof. Giedrius Šiukčius. Talkino ir pats profesorius S. Sondeckis: padovanojo savo ir tėvo bareljefus, savais pinigais prisidėjo plečiant mūsų muzikinę fonoteką, studentams ir dėstytojams dovanų atvežė knygų apie tėvą Jackų. Dekano S. Tumėno iniciatyva buvo įsteigta Sauliaus ir Jackaus Sondeckių stipendija geriausiems muzikos mokytojo specialybės studentams.

Iškilminga pirmojo Šiaulių universiteto garbės daktaro inauguracija įvyko 1999 metų rugsėjo 1 dieną. Iškilmės buvo gražios ir solidžios: iš ryto Saulių Sondeckį priėmė rektorius, vėliau universiteto kiemelyje profesorius pasakė kalbą, universiteto dailės galerijoje atidarė jo gyvenimui ir kūrybai skirtą parodą, taip pat Sauliaus ir Jackaus Sondeckių auditoriją, čia pat klausėsi neilgo jam skirto studentų koncerto. Po pietų universiteto aktų salėje profesoriui buvo įteiktos garbės daktaro regalijos. Naujasis garbės daktaras įteikė Sauliaus ir Jackaus Sondeckių stipendijas geriausiems muzikos mokytojo specialybės studentams. Iškilmės baigėsi Lietuvos kamerinio orkestro ir studentų choro ,,Studium“ koncertu.

Ir vėliau, kai tik rasdavo laiko, profesorius Sondeckių stipendijos atvykdavo įteikti pats, dažnai ir su savo orkestru.

Tačiau pamažu reformuojant aukštąsias mokyklas ir varžant jų veiklą, o man atsisakius Muzikos katedros vedėjo pareigų, profesoriaus ryšiai su universitetu ir Muzikos katedra ėmė silpti, dėl to susitikę abu pasiguosdavome. Dar po kelerių metų, universitetui iš Europos Sąjungos gavus didžiules lėšas bibliotekos plėtrai, į ją buvo įtraukta ir mūsų gražioji Aktų salė, tad nebeliko kur koncertuoti. Profesorių ėmė kviestis Šiaulių pirmoji muzikos mokykla, kuri pradėjo rengti tarptautinius Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų konkursus, ir Šiaulių konservatorija, dar profesoriui gyvam esant pasivadinusi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija.

Nepavydėjau jiems, o džiaugiausi. Tebesidžiaugiu ir dabar. n Eduardas BALČYTIS, Šiaulių universiteto profesorius emeritas

Išgirsti savo muziką K

iekvienas mūsų, kas buvo sukūręs bent vieną kūrinį kameriniam orkestrui, turėjo galimybę jį išgirsti. Turėjome tikrą orkestrinę bazę. Jei kūrinys nepavykdavo, Saulius Sondeckis patardavo, ką reikėtų pataisyti. Žinojome, kad jei kūrinys tinkamas, jis būtinai skambės, jei labai tinkamas, skambės plačiau. O jei visai netinkamas, vis tiek suskambės nors vieną kartą – repeticijoje... Maestro puikiai suprato, kaip mums tai svarbu. „Kas kitas pirmiausia atliks mūsų kompozitorių muziką, jei ne mes patys“, – dažnai sakydavo jis.

Sondeckis duodavo šansą visiems, o kaip sugebėdavome tuo šansu pasinaudoti, jau priklausė nuo mūsų pačių.

1963 metais konservatorijos Mažojoje salėje pirmą kartą skambėjo mano Poema kameriniam orkestrui, op. 1, tuomet buvau antro kurso studentas. Praėjo 50 metų. Ir staiga šis kūrinys įtraukiamas į Klaipėdos kamerinio orkestro programą, diriguoja Davidas Geringas. O dar už pusės metų jis jau grojamas Lenkijoje, Vroclave... Jei nebūtų buvę to pirmojo atlikimo, šis kūrinys taip ir būtų likęs mano archyve...

Vėliau mano muzika gan dažnai būdavo įtraukiama į Kamerinio orkestro repertuarą. Kartais tekdavo važiuoti į gastroles kartu su orkestru – grodavau fortepijono partiją savo kūriniuose. Koncertų Varšuvoje metu arčiau susipažinau su A. Schnittke, kuris grojo savo garsaus kūrinio Concerto grosso Nr. 1 fortepijono partiją. Sondeckio draugystė ir kūrybinis bendravimas su garsiais kompozitoriais ir atlikėjais – atskira tema. Maestro kvietimu jie dažnai lankydavosi Vilniuje, bendravimas su jais kėlė ir mūsų visų lygį.

Girdėjome apie kultūros griuvėsius, kurie likę iš tų laikų.

Bet šiandien turime labai aukštą muzikinės, ir ne tik, kultūros lygį. Visa tai neatsirado staiga. Tai, ką sukūrė skirtingais laikotarpiais gyvenę žymūs Lietuvos muzikai K. Petrauskas, B. Dvarionas, S. Vainiūnas, A. Livontas, V. Radovičius, H. Perelšteinas, tuometinio Lietuvos kvarteto artistai, V. Noreika, E. Balsys, J. Juzeliūnas, S. Sondeckis – ar visa tai kultūros griuvėsiai?

Tai pamatai. Tvirti pamatai!

Prisimenu, kaip po vieno koncerto Maestro skubėjo namo – dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o jam reikėjo paskambinti Arvo Pärtui, papasakoti, kaip skambėjo jo kūrinys, kaip priėmė publika... Žinoma, tai buvo galima padaryti ir rytoj, bet jam reikėjo paskambinti tuoj pat. Neabejoju, kad ir Pärtui to reikėjo... Tikras atlikėjo ir kompozitoriaus bendravimo, aukštos kultūros pavyzdys. Tai, ko mums vis labiau trūksta šiandien.

Daug pasimokiau iš jo... Kad negalima segėti laikrodžio scenoje, jei esi su fraku, kad netinka scenoje kitam dovanoti tau įteiktų gėlių – galima tik išimti vieną kitą žiedą iš puokštės ... Tokia buvo Sondeckio mokykla...

Jei kas paklaustų, kokį žodį reikėtų ištarti, kad pasaulio žmonės iškart suprastų, jog kalbama apie Lietuvą?

Be abejonės, Sabonis – jį žino visas pasaulis.

Sondeckis – jį žino visas muzikos pasaulis... Gal dar Banionis... Gal tuomet ir Vilniaus nepainiotų su Ryga? n Anatolijus ŠENDEROVAS, kompozitorius

Muzikos barai / 16

Savas ir Klaipėdoje A

pie profesorių Saulių Sondeckį keliais žodžiais parašyti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų per vandens lašą nupasakoti apie vandenyno gylį ir didybę. Šis žmogus Lietuvos muzikiniame gyvenime švytėjo kaip Saulė, ir kažin kada Lietuva sulauks kitos tokios išskirtinės asmenybės.

Esu laiminga, kad man pasisekė patirti jo rūpestį ir dėmesį. Dar besimokant M. K. Čiurlionio meno mokykloje teko lankyti jo vadovaujamo orkestro pamokas. Su šiuo orkestru važiavome koncertuoti į tuo metu prestižiškiausią Maskvos Kremliaus teatro salę, kur pelnėme aukščiausią pripažinimą, su didžiuliu pasisekimu dalyvavome Budapešto ISME konferencijos iškilmingame koncerte nuostabaus grožio F. Liszto salėje, grojome kunigaikščių Esterhazių rūmuose ir dar keliuose Vengrijos miestuose, ilsėjomės prie Balatono ežero... Šioms gastrolėms turėjome itin rimtai ruoštis, nes tai buvo pirmas kartas, kai iš Tarybų Sąjungos į užsienį buvo išleistas Pabaltijo respublikos kolektyvas. Repeticijos vykdavo iki vėlyvos nakties, ir nė vienam neateidavo į galvą protestuoti – visi buvo pagauti entuziazmo, trykštančio iš paties S. Sondeckio.

Tuo metu mokyklai vadovavo Dainius Trinkūnas – aukščiausios kultūros žmogus, su jo atėjimu mokykla pradėjo savo klestėjimo laikotarpį. Mokyklos orkestras buvo labai aukšto lygio, pavyzdžiui, Sąjunginio radijo ir televizijos komitete P. Čaikovskio Serenados styginiam orkestrui įrašą puikiai pavyko padaryti iš pirmo karto.

Grojimas moksleivių orkestre buvo tikra muzikų auklėjimo mokykla – su savomis tradicijomis, kultūringo elgesio normomis, su griežta, bet neprievartine disciplina, su pagarbiu požiūriu į muziką ir į muzikantą.

Tuo metu lygiagrečiai kūrėsi ir Lietuvos kamerinis orkestras, kuris taip pat darydavo radijo įrašus, tačiau buvo tokios sąlygos, kad tekdavo įrašinėti naktimis. S. Sondeckis į rytinę mokyklos orkestro repeticiją kartais ateidavo tiesiai iš įrašų studijos.

Man grojimas orkestre buvo labiausiai laukiama pamoka, kurioje niekada nejausdavai ko nors nemokantis ar nesugebantis. Profesorius su visais mokiniais, kad ir kokio amžiaus ar pasiruošimo jie būtų, elgdavosi labai pagarbiai, todėl norėdavosi viską atlikti kuo geriau. Na, o ypač prasikaltusį jis pavadindavo balvonu, ir tai buvo pats baisiausias žodis, girdėtas iš profesoriaus lūpų....

Kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinė konservatorija), profesorius Saulius Sondeckis buvo Styginių katedros vedėjas. Kiekvienais metais po kelis kartus reikėdavo laikyti egzaminus ir pasirodyti scenoje, ir visada labai laukdavau egzaminų komisijos nario S. Sondeckio palaikančio žvilgsnio, galvos linktelėjimo. Man tai būdavo lyg palaiminimas...

Taip jau lėmė likimas, kad įsikūriau Klaipėdoje. Nuo pat pirmos dienos grojau įvairiuose orkestruose, ansambliuose ir solo, bet širdyje vis kirbėjo styginio orkestro vizija. Todėl, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kai visą šalį buvo apė-

Klaipėdos kamerinio orkestro nuotraukos iš Liudos Kuraitienės asmeninio archyvo

Muzikos barai / 17

NETEKTIS męs entuziazmas, pradėjau kalbinti žmones burtis į kamerinį orkestrą. Tada nebuvo mados viską matuoti pinigais, grojome iš entuziazmo ir, aišku, nemokamai... Nebuvo lėšų nei programoms, nei natoms, nei drabužiams. Vėliau miesto savivaldybė rūpestį orkestru priskyrė Klaipėdos muzikos centrui, kuris išaugo į Klaipėdos koncertų salę.

Profesorius S. Sondeckis man buvo didžiausias patarėjas ir pagalbininkas. Jis yra dirigavęs daugelį mūsų orkestro koncertų, padėjęs natomis, o man, kaip vadovei, tėviškais ir profesiniais patarimais. Palaipsniui orkestras augo, gavome šiokį tokį finansavimą, etatus. Profesorius net buvo sudaręs raštišką tarpusavio pagalbos sutartį su Koncertų salės administracija. Aišku, ta tarpusavio pagalba buvo vienpusė ­– orkestro naudai... Klaipėdos kamerinio orkestro kelias nebuvo vien rožėmis klotas, mus supo ne vien geranoriški žmonės... Tačiau profesorius visada buvo mūsų užtarėjas ir palaikytojas. Jį drąsiai galima vadinti Klaipėdos kamerinio orkestro tėvu.

Saulius Sondeckis buvo labai geras mūsų šeimos draugas, daug kartų yra lankęsis mūsų namuose, ypač „Nakties serenadų“ Palangoje ar gastrolių Klaipėdoje metu. Branginu visą šūsnį mūsų šeimai jo rašytų laiškų, sveikinimų, bukletų ir nuotraukų. n Liuda KURAITIENĖ

Skaudi netektis S

kaudi netektis palietė kiekvieną, kas pažinojo garbingą žmogų, talentingą muziką Saulių Sondeckį. Esu laimingas, kad turėjau galimybę ilgai ir artimai bendrauti su Maestro, mokytis iš jo.

Kai 1959 m. įstojau į Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabar ­– Lietuvos muzikos ir teatro akademija), bendrabutyje apsigyvenau su kontrabosininku Vytautu Sereika ir violončelininku Arūnu Palšausku. Jie abu buvo pakviesti groti kuriamame prof. Sauliaus Sondeckio Kameriniame orkestre. Jo gimimas mums, konservatorijos studentams, kėlė pasididžiavimą, jautėme pagarbą ten griežiantiems muzikantams. Prisimenu, kaip jie atsakingai ruošdavosi kiekvienai repeticijai, partijas mokydavosi atmintinai. Neužmirštami pirmieji Lietuvos kamerinio orkestro koncertai ir jo pripažinimas.

Vilniaus konservatorija garsėjo savo studentiškais vakarais, kurie būdavo su programa ir šokiais. Tuose vakaruose dažnai dalyvaudavo ir dėstytojai, taip pat ir prof. Saulius Sondeckis. Su juo būdavo labai lengva bendrauti bet kokiu klausimu, jo patarimai teikdavo vilties ir pasitikėjimo.

1964 m. buvau paskirtas į Šiaulių pedagoginį institutą Muzikos katedros dėstytoju, iškart pradėjau dirbti ir Šiaulių muzikos technikume fagoto ir dirigavimo disciplinų dėstytoju. 1966 m. tapau technikumo direktoriumi ir Šiaulių miesto liaudies simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu. Parodytam pasitikėjimui pateisinti reikėjo rezultato, o trūko tiek žinių, tiek patyrimo. Ir vėl gyvenimas privertė

Muzikos barai / 18

savo rūpesčiais pasidalinti su prof. Sauliumi Sondeckiu. O jis visada rasdavo laiko, maloniai išklausydavo, patardavo, kaip dirbti, kaip sudaryti koncertinę programą, leisdavo stebėti jo vedamas Lietuvos kamerinio orkestro repeticijas, kuriose mokiausi, kaip reikia dirbti su orkestru ir muzikantais.

Profesorius visada domėjosi Šiaulių muzikos mokykla, jos pasiekimais ir rūpesčiais. Jis toje mokykloje mokėsi, ir jam mokykla buvo svarbi. Maestro buvo visų savo mokyklos jubiliejų koncertinės programos atlikėjas ir dirigentas.

Artinantis Šiaulių konservatorijos 60-mečio jubiliejui, ruošėmės apie ją išleisti knygą. Buvo malonu, kad konsultantu sutiko būti prof. Saulius Sondeckis. Jis turėjo nepaprastą atmintį, buvome nustebinti, kai žiūrėjome 1945, 1947 metų mokyklos nuotraukas: profesorius prisiminė visų mokinių bei mokytojų vardus ir pavardes.

Būdamas Šiauliuose profesorius ne tik užsukdavo į mokyklą, bet ir rasdavo laiko aplankyti buvusių mokytojų kapus. Nepraeidavo abejingai nė pro vieną vargetą, prašantį išmaldos, – taip elgiasi tik didis žmogus, kuriam ir vargeta yra žmogus.

Ypatingą profesoriaus globą jaučiau kurdamas Šiaulių kamerinį orkestrą. Maestro organizacinė, repertuaro sudarymo bei metodinė pagalba buvo labai reikšminga.

Saulius Sondeckis buvo ir mūsų šeimos draugas, ne kartą visokeriopai yra padėjęs sunkiais gyvenimo momentais.

Nereikėjo prašyti, pats pamatydavo ir ištiesdavo nuoširdžią pagalbos ranką kartu su žmona profesore Silvija Sondeckiene. Esame jiems labai dėkingi.

Muzikos aristokratas, neeilinio intelekto, puoselėjęs žmogiškąsias vertybes, tradicijas, skleidęs meilę žmonėms – toks buvo Maestro Saulius Sondeckis. Toks jo atminimas išliks tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. n Jonas LAMAUSKAS

Didis Žmogus, Mokytojas, Muzikas...

P

rofesorių Saulių Sondeckį pirmąkart pamačiau apie 1980-osius metus, kai buvau tuometinės konservatorijos studentė, būsimoji chorvedė. Mačiau jį konservatorijos koridoriuose supamą studentų ir kolegų, prie dirigento pulto, koncertuose. Net nedrįsdavau galvoti, kad kada nors teks su profesoriumi bendrauti, kalbėtis apie muziką, vaikų bei studentų muzikinį auklėjimą, švęsti gimtadienius, juokauti...

Jau daugiau kaip trisdešimt metų dirbu Šiaulių universitete, esu Muzikos pedagogikos katedros vedėja, mišraus choro „Studium“ vadovė. Katedroje yra ypatinga ­– Jackaus ir Sauliaus Sondeckių ­– auditorija, kuri buvo įrengta 1998 m. Tačiau su Maestro pradėjome bendrauti ne universitete – mus suvedė mano dukra Augustė (gimė ji tais pačiais 1998

m. Atsitiktinumas?), kuri, būdama vos ketverių, pradėjo mokytis griežti smuiku.

2002 m. rugsėjį mano dukra Augustė Emilija Janonytė pradėjo lankyti Šiaulių 1-ąją muzikos mokyklą, mokyt. ekspertės Nijolės Prascevičienės smuiko klasę. O vos po kelių savaičių prof. S. Sondeckis šventė gimtadienį, ir mokytoja Nijolė suorganizavo pasveikinimą – Šiaulių dramos teatre smuikininkų ansamblis kartu su mažaisiais grojo „Arkliukus“... Po koncerto visi vaikučiai, profesorius, mokytojos fotografavosi ir atrodė, kad tokios akimirkos daugiau niekada nepasikartos... Ačiū Likimui, tai buvo tik pradžia.

Po I S. Sondeckio jaunųjų smuikininkų konkurso 2003 m. dukra (tuomet jai buvo 5-eri) tvirtai apsisprendė pasirinkti smuikininkės profesiją ir ryžtingai jos siekia.

Nuo to laiko retsykiais tekdavo susitikti ir koncertuose, kuriuose Maestro diriguodavo Augustės solo pasirodymams, ir įvairiose šventėse Šiauliuose bei Vilniuje.

Kažkaip ypatingai profesorius mokėjo mylėti vaikus, sudominti juos savo pasakojimais, muzikinėmis istorijomis...

Gražu būdavo matyti, kaip vienodai pagarbiai bendrauja ir su vaikučiais, ir su jų tėveliais. Visada pabrėždavo, kad be ypatingos tėvų priežiūros vaikas muzikantu netaps, kad vien mokytojams tokios atsakomybės užkrauti negalima.

Juokaudavo, kad groti turi norėti ne tik vaikas, bet ir tėveliai (ypač mamytės), seneliai... Šiauliuose vykdavę tarptautiniai S. Sondeckio smuikininkų konkursai išsiskirdavo ypatinga atmosfera. Profesorius, vertinimo komisijos pirmininkas, apdovanodamas konkursantus, ir pagirdavo, ir išsakydavo pastabas, patardavo, kaip reikėtų tobulinti grojimą. Visada nuoširdžiai džiaugdavosi vaikų pasiekimais, klausdavo, ką groja, kur koncertuoja, ką mąsto apie ateitį.

Labai didelį įspūdį palikdavo S. Sondeckio gimtadieniai, nes mokytoja N. Prascevičienė suorganizuodavo kelionę į Vilnių, pas profesorių į namus. Važiuodavome ir tėveliai, ir vaikai. Visuomet gėlės, atvirukai, vaikučių piešiniai, koncertas, fotosesija ir nuoširdus Sauliaus ir Silvijos Sondeckių bendravimas, paruoštos vaišės, ekskursija po namus... Atrodydavo, kad esame patys laukiamiausi svečiai... O juk ta diena solenizantui būdavo labai užimta – susitikimai su draugais, artimaisiais, galbūt žiniasklaida, koncertai. Šis nepaprastos erudicijos, kultūros, begalinės atsakomybės, pareigingumo žmogus buvo ir labai paprastas. Kai Augustė 2009 m. šventė 11-ąjį gimtadienį, prof. S. Sondeckis buvo atvykęs į Šiaulius repetuoti su berniukų choru „Dagilėlis“. Tą dieną ir Augustė turėjo repeticiją su profesoriumi. Namie paruošėme kuklias gimtadienio vaišes, klausiam mokytojos N. Prascevičienės – gal ir S. Sondeckis užsuktų?

Ir štai po repeticijos jau visi trys pas mus... Profesorius – iškilus menininkas, garbingas žmogus, o Augustė jam tik šmaukšt ir uždeda gimtadieninę vaikišką kepuraitę... O Maestro juokiasi, valgo naminius čeburėkus, mandagiai giria, pasakoja visokiausius nutikimus, muzikines istorijas... Žiūrim dabar tas nuotraukas... Nepakartojamos akimirkos...

Paskutinį kartą prof. S. Sondeckį ir prof. Silviją Sondeckienę matėme 2015 m. balandžio 10 d. S. Vainiūno namuose surengtame Augustės rečitalyje (jau antri metai ji mokosi Mančesterio (Didžioji Britanija) Chethamo menų mokykloje). Po pasirodymo, kaip visada S. Vainiūno namuose, vyko

2006 m.

Augustės Emilijos Janonytės gyvenime profesorius Saulius Sondeckis turėjo ypatingą reikšmę.

Lyg nuo Maestro „lengvos rankos“ po 1-jo S. Sondeckio vardo jaunųjų smuikininkų konkurso 2003 m. Augustė tvirtai apsisprendė pasirinkti smuikininkės profesiją (tuomet jai buvo 5-eri... dabar – 18 metų) ir ji ryžtingai to siekia...

2015 m.

2002 m.

2012 m.

Muzikos barai / 19

NETEKTIS malonus bendravimas su svečiais, klausytojais. Profesorius S. Sondeckis pasidžiaugė Augustės pasiekimais, brandžiu, technišku grojimu bei muzikalumu... Man pasakė, kad jau viskas, mano misija kaip mamos, prižiūrėtojos, mokytojos bei patarėjos atlikta, dabar reikia leisti Augustei eiti savo pasirinktu keliu ir kad jis esąs ramus dėl jos ateities. Bet perspėjo: dažnai gyvenime neužtenka vien talento ir darbo, reikia ir sėkmės, svarbu atsirasti laiku ir vietoje, o tada likimas galbūt padovanos tau ypatingą dovaną... Taip, jis teisus, mes, pažindami Maestro, atsidūrėme laiku ir vietoje.

Kiek aš iš jo išmokau! Visa tai dabar galiu perteikti savo studentams.

Mūsų šeimai ypatinga likimo dovana buvo pažintis su nuostabiu Žmogumi, Mokytoju, Muziku. n Birutė JANONIENĖ

Drąsino siekti svajonių P

rofesorių Saulių Sondeckį pažinau būdama penkerių metukų. Tada dar nežinojau ir nesupratau, koks tai didis žmogus. Visiškai nesijaudinau koncertuodama pilnutėlėje salėje, kai profesorius lankėsi mūsų menų gimnazijoje, pavadintoje jo vardu. Jis daug pasakojo apie save, savo muzikinį kelią, drąsino vaikus siekti svajonių. Aš buvau labai laiminga, kai po koncerto profesorius pasveikino mane ir mano mokytoją Marytę Minčiūnienę su gražiu mano pasirodymu, tvirtai paspaudė man ranką. Tai mane labai įkvėpė, ir nuo tada aš jau turiu savo svajonę... Per konkursus ir koncertus profesorius visada padrąsindavo sakydamas: ,,Grok taip, kaip moki gražiausiai.“ Būdama septynerių parašiau profesoriui gimtadienio sveikinimą. Labiausiai mane nustebino tai, kad sulaukiau jo atsakymo, ir dar su dovanomis. Buvau laiminga jau vien rašydama, net nedrįsau pagalvoti, kad toks žmogus atrašys man, mažai mergaitei.

Saugau ir branginu tai, ką gavau pažindama profesorių Saulių Sondeckį. Tai mano svajonei suteikia sparnus. n Liepa JURGUTAVIČIŪTĖ, smuikininkė (9 m.)

Liepa Jurgutavičiūtė taip pat patyrė Sauliaus Sondeckio globą Profesoriaus Sauliaus Sondeckio laiškas

„Ave Maria“ S

aulius Sondeckis –­ mano Mokytojas.

Pamenu jį nuo pat vaikystės. Kai buvau dešimties, jau dainavau su jo diriguojamu Kameriniu orkestru. Maestro man įžiebė kūrybinę ugnį taip natūraliai, taip stipriai, kad iki dabar esu didžiojoje scenoje.

Kartu teko koncertuoti jau tapus profesionalia dainininke. Ypač sėkmingai skambėjo D. Skarlatti arijos, Balio Dva-

Muzikos barai / 20

riono „Žvaigždutė“. Nepakartojamos akimirkos, kai tekdavo dainuoti O. Messiaeno kūrinio „Trys mažosios liturgijos“ solo partiją. Dirigento mostas nutraukdavo instrumentinę laviną – orkestro tutti ­– ir garsiai atliekamą choro partiją, o tuomet turėdavau tyliai padainuoti savo melodiją – vienui viena. Žiūrėdavau įdėmiai į Maestro, ir tik jo veidas, jo ramios besišypsančios akys man padėdavo nesudrebėti, kai didelėje koncertų salėje, pilnoje klausytojų, visiškoje tyloje turėdavau šviesiai, skaidriai, labai švariai sudainuoti vieną frazę. Tai buvo mokykla visam gyvenimui.

Giedu mintyse „Ave Maria“. Tai mano tyli malda mylimam Mokytojui Sauliui.

Per muziką ­– iš širdies į širdį. Per muziką – iš sielos į sielą. n

ne tik garbė ir atsakomybė, bet ir didelis malonumas. Kūriniai skambėdavo išties įspūdingai.

Pastaruosius kelerius metus dainuoju moterų chore „Liepos“. Deja, šiuo laikotarpiu jau nebeteko būti scenoje drauge su Maestro. Bet jo buvimas salėje tarp klausytojų įpareigodavo pasitempti. Maestro pasidžiaugė mūsų koncertu Valdovų rūmuose (2014 m. gruodžio 5 d.) ir Stanisławo Moniuszko Mišių e-moll atlikimu. Jo ištarti žodžiai skambėjo tarsi balzamas – kiekvieną iš mūsų jis palygino su smuikeliais, virpinančiais sielos stygas. Jau sirgdamas ir negalėdamas dalyvauti mūsų choro jubiliejiniuose koncertuose, Maestro Saulius Sondeckis kiekvienai choristei dedikavo žodžius, pats juos ranka užrašė ir pasirašė... n

Maestro Saulių Sondeckį prisimena buvusios liepaitės L

pizodai su Sauliumi Sondeckiu – visa epocha, neįkainojamas indėlis į mūsų gyvenimus. Įrašinėjame Stanisławo Moniuszko „Mišias“. Darbas vyksta sklandžiai, greitai. Atsidėkodamas orkestras už tai mums ant fortepijono sukrauna kalną saldainių. Tokia buvo mūsų vaikystė.

Repeticija Paveikslų galerijoje (dabar – Vilniaus arkikatedra bazilika). Mūsų akys atidžiai stebi kiekvieną Maestro judesį. Matyt, to negali nepastebėti ir Sondeckis. Tuomet jis ir sako: – Jūs taip sekat mane, kad galima į delną surinkti visas jūsų akis.

Muzika buvo tokia stipri. G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ klausėsi mano geografijos mokytoja. Po koncerto geografijos aš galėjau nebesimokyti. Ilgai ieškojau įrašo, kuriame šis kūrinys skambėtų taip gražiai, kaip buvau įpratusi. Manau, kad tai taip pat buvo Maestro nuopelnas.

Po mūsų koncertų garsiausiose Rusijos scenose grįžti į įprastą rutiną būdavo tiesiog nyku. Turėdavo praeiti laiko, kad nusileisčiau ant žemės.

Labai jį mylėjome. Dar daug turės nutekėti vandens, kad toks dinozauras užgimtų. O gal to jau niekada nebus, bent jau mūsų gyvenimuose? Žiūrėjau filmą „Maestro. Saulius Sondeckis“, godžiai gėriau kiekvieną jo žodį, išmintį ir nenorėjau, kad ta juosta baigtųsi… Štai taip... n

Loreta ZDANEVIČIENĖ

Sigutė TRIMAKAITĖ, dainininkė

ikimas padovanojo neįkainojamų gyvenimo akimirkų su maestro Sauliumi Sondeckiu. Maža mergaitė Filharmonijos salėje, daugybė „Liepaičių“ choro repeticijų ir didis Maestro. Jo švelnūs pamokymai ir patarimai; veidas, spinduliuojantis gėrį, ramybę ir begalinę meilę muzikai. Ypatinga šypsena, kurios negaliu pamiršti iki šiol.

Prieš akis iškylantis vaikystės prisiminimas apie tą nepakartojamą, mielą, šiltą Sauliaus Sondeckio šypseną nustelbė mano liūdesį atėjus atsisveikinti su Maestro ir palydėti jį į paskutinę kelionę. n Rasa ČAIKAUSKAITĖ-GENIUŠIENĖ

M

aestro sveikindavosi net gatvėje susitikus... Neįtikėtina, kad pažindavo kažkada matytą choristę liepaitę... Yra sakęs, kad visas atpažįsta iš akių... Nuostabus žmogus. n Danutė KNIŪKŠTIENĖ

Jei pakalbintume žmones gatvėje, neabejoju, iš kiekvieno apie Maestro Saulių Sondeckį išgirstume tik šviesius prisiminimus ir pagarbius žodžius. Tai neeilinio talento, stiprios charizmos asmenybė. Džiaugiuosi turėjusi progą pajausti aukštą šio žmogaus vidinę kultūrą, iš arti matyti gilų ir įtaigų žvilgsnį, švelnų, bet kartu ir reiklų rankų mostą. Chore „Liepaitės“ ne kartą teko dainuoti diriguojant Maestro.

Jo paties išjausta muzika ir žinojimas, kaip kūrinys turėtų skambėti, būdavo labai aiškiai ir taikliai perteikiamas chorui, todėl dainuoti diriguojant Sauliui Sondeckiui būdavo

E

Virginija PRANSKUTĖ

N

epakartojami ir nepamirštami naujamečiai koncertai su maestro S. Sondeckiu ir jo vadovaujamu Kameriniu orkestru.

Nesuskaičiuoju, kiek metų iš eilės gruodžio 31 dieną „Liepaitės“ kartu su S. Sondeckio orkestru koncertavo buvusioje Paveikslų galerijoje, dabartinėje Arkikatedroje, vėliau Šv. Jonų bažnyčioje. Su nekantrumu laukdavome profesoriaus kvietimo dalyvauti. Tai būdavo neeilinė šventė tiek atlikėjams, tiek klausytojams.

Naujamečių koncertų programoje visada skambėdavo J. S. Bacho Arija ir J. Haydno Atsisveikinimo simfonija, dažnai A. Vivaldi „Metų laikai“. Vos nuaidėjus paskutiniam

Muzikos barai / 21

NETEKTIS muzikos akordui, imdavome laukti kitų metų naujamečio koncerto. Visam gyvenimui išliko tas jausmas, kai tarsi netelpi savyje, kai muzika tiek pakylėja žmogų, kad darosi graudu, nesinori skirstytis, ir aplinkinių akys byloja tą patį.

Ir už visa tai esu dėkinga maestro Sondeckiui, kuris pradėjo tą gražią tradiciją, kuris kviesdavo „Liepaites“, kuris mus taip mylėjo ir vedė muzikos takais.

Iškilmingesnių ar įsimintinesnių senųjų metų palydėjimo ir įžengimo į naujuosius metus neteko pajusti. Maestro sukurdavo tokią nepaprastą nuotaiką, jo akys užburdavo, nors rankos skaičiuodavo taktus ir atsikvėpimus. Skambant muzikai toje sakralioje erdvėje kartu su klausytojais – iškiliausiais Lietuvos inteligentijos atstovais ir paprastais muzikos gerbėjais – išgyvendavome tikrą virsmą, pabaigos ir naujos pradžios akimirką.

Kaip tuščia tapo sieloje, kai ši graži tradicija baigėsi. Rodos, be koncerto ta Naujųjų metų sutikimo šventė prarado prasmę.

Ir dabar kartais nueinu į Šv. Jonų bažnyčią pasiklausyti naujamečio Lietuvos kamerinio orkestro koncerto... Bet jau be Sauliaus Sondeckio... n Onutė GORODECKIENĖ

M

an Saulius Sondeckis visada buvo ir išliks kaip nepaprastai geranoriška, šilta ir tauri asmenybė, maloniai, pagarbiai ir paprastai bendraujanti su įvairaus amžiaus bei profesijų pašnekovais. Atmintyje likę prasmingi ir įdomūs pokalbiai su Maestro. Nejausdavau jo autoriteto spaudimo, atrodė, kad kalbi su bendraminčiu kolega, emocionaliai besidalinančiu savo žiniomis ir patirtimi.

Su didžiausiu malonumu prisimenu koncertus, įrašus ir ypač repeticijas su Lietuvos kameriniu orkestru. Tai būdavo šventė ne tik sielai, bet ir protui, nes patyriau neišdildomų muzikinių įspūdžių, išgirdau tiek iki šiol naudingų patarimų, pastabų dėl muzikos interpretacijos. Nepakartojamas koncertas, kuriame pirmą kartą Lietuvoje atlikome O. Messiaeno ,,Tris mažąsias liturgijas“ – sudėtingą kūrinį tiek technine, tiek filosofine prasme. Mes, ,,Liepaitės“, išsirikiavusios scenoje taip jaudinomės, kad choro laiptai vibravo. O dirigentas išėjo plačiai šypsodamasis, šelmiškai ir padrąsinamai mums mirktelėjo, pakilo rankos ir... įvyko stebuklas!

Gastrolėse Maestro leisdavo stebėti orkestro repeticijas su tokiomis garsenybėmis kaip D. Geringas, T. Grindenko ir kt. Ne kartą jis mus, kelias liepaites, vežėsi į savo orkestro koncertus Trakų pilies menėje.

Neabejoju, kad buvusios ,,Liepaitės“ ir dabartinės ,,Liepos“ pritartų mano minčiai: jei ne Maestro ir jo orkestras, mūsų muzikinis pasaulis nebūtų buvęs toks kupinas nuostabiausių išgyvenimų. n Violeta CHODOSEVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 22

Atrodė, kad jis gyveno ne Vilniuje, o Šiauliuose...

S

ėdžiu prie balto popieriaus lapo... LRT transliuoja koncertą: diriguoja Maestro, skamba Mozarto muzika... Ir taip skauda, taip sunku. Ir, atrodo, bėgant laikui bus vis skaudžiau. Nes vis labiau trūks to šilto žvilgsnio, palaikymo, nuoširdaus bendravimo, didžiavimosi gimtojo miesto menininkais.

Mes bendravome labai ilgai – nuo mano mokslų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iki paskutinių Sauliaus Sondeckio gyvenimo dienų. Ir visada mums bendraujant atrodydavo, kad jam esu pati svarbiausia: rūpėjo mano darbas, asmeninis gyvenimas, pasiekimai.

Susitikdavome dažniausiai Sauliaus ir Silvijos Sondeckių namuose Vilniuje. Ir kalbėdavomės. Labai daug – visuomet profesoriui rūpėjo viskas. Jam būdavo įdomu, koks naujasis miesto meras, kas vadovauja kultūros skyriui, ar miesto vadovai vertina muzikos mokyklas, ar kas nebando kaip nors pakenkti muzikams, nes ši tema buvo šventas dalykas. Labai jaudindavosi, kad visur taupoma vaikų sąskaita. Vis man pasakodavo, kiek vaikų orkestrų yra Suomijoje, koks aukštas pragyvenimo lygis Japonijoje. Ir tai dėl to, kad rūpinamasi visuomenės išsilavinimu, o kad tokia visuomenė būtų, muzikos mokoma nuo gimimo. Nuolat pabrėždavo, kad Lietuva turi unikalią muzikos mokymo sistemą, kurios jau pavydi kitos šalys, ir kad bendromis pastangomis turime ją išlaikyti. Nors požiūris ir finansavimas nėra toks, koks turėtų būti.

Sondeckis kalbėdavo labai emocingai. Tuomet jausdavau pareigą švelninti pokalbį (nerimaudavau dėl Maestro sveikatos) ir pradėdavau pasakoti, kur buvome su mokiniais išvykę, kur koncertavome, kokiuose svarbiuose tarptautiniuose konkursuose laimėjome atstovaudami Lietuvai.

Matydavau, koks būdavo laimingas ir išdidus, kad jaunieji smuikininkai, apie kuriuos pasakoju, kaip ir jis – šiauliečiai.

O kai vykdavo koncertai Vilniaus filharmonijoje, rotušėje ar S. Vainiūno namuose su įvairiausiais orkestrais ir dirigentais, visuomet tarp brangiausių klausytojų būdavo prof.

Saulius Sondeckis. Ne kartą mano ugdomiems mažiesiems smuikininkams teko laimė groti diriguojant Maestro.

Patys šilčiausi prisiminimai apie Sauliaus Sondeckio bendravimą su vaikais. Jis su nuostaba žavėdavosi mažųjų noru smuikuoti, akutėse spindinčia meile muzikai. Mielai pasakodavo mažiesiems apie savo vaikystę: kaip mėgo žaisti krepšinį (ir šelmiškai laukdavo reakcijos – ar kas pritars, kad tai smagiau nei muzikuoti), kaip klausydavosi muzikos per radiją, vaidindavo ir koncertuodavo. Nepamiršdavo ir rimtai patarti, kad reikia daug ir kantriai dirbti, kad vien noro ir talento neužtenka – turi būti rimto kasdieninio darbo sistema. Po tokio pokalbio mano mokinukas Agnius taip ir pradėjo elgtis: rytais prieš pamokas pagroja, po pamokų – taip pat, ir dar vakare prieš miegą paima smuiką, nes taip

sakė profesorius. Na, o profesorius vis nepamiršdavo manęs paklausti: o kaipgi sekasi Agniukui?

Ir šiandien stebiuosi, kad daugybę metų bendraudamas su mano mokiniais profesorius žinojo visų jų vardus, nepamiršdavo pasiteirauti, kaip kuriam sekasi. Pažinojo ir mokinių tėvelius, nes ir jie stengdavosi jam atiduoti visą šilumą ir meilę.

Kartu su profesoriumi įgyvendinome daugybę projektų, kuriais pagrįstai galime didžiuotis. Seminarai „Skambančios stygos“ – stovykla, kurioje vaikai ne tik poilsiaudavo, bet ir grodavo, mokydavosi ir, diriguojant pačiam profesoriui, atlikdavo sudėtingas programas. Dažnai tose mūsų stovyklose dalyvaudavo S. Sondeckio bičiulis, garsus smuikininkas ir pedagogas profesorius Zakharas Bronas – neįkainojamos jo pamokos ir koncertai šiauliečiams. Atvykdavo į seminarus ne tik smuikininkai, bet ir kitų specialybių muzikos mokytojai iš visos Lietuvos ir Latvijos. Kiek įdomių pokalbių, diskusijų vykdavo su profesoriais, kaip nuoširdžiai Maestro mokė mokytojus mylėti savo profesiją, mylėti Lietuvą ir... muziką. Jis kalbėdavo žaismingai, su humoru, pripasakodavo tikrų tikriausių nutikimų iš savo paties ir savo bičiulių žymių muzikų gyvenimo. Tai būdavo taip įdomu, kad visi užmiršdavome laiką – pokalbiai užtrukdavo iki vėlyvo vakaro.

Profesoriaus muzikinėje karjeroje buvo ir labai skaudžių išgyvenimų. Ir apie tai kalbėdavomės. Apie draugų ir kolegų išdavystes. Žinau, kiek patyrė netiesos, nedėkingumo, kaip jautriai tai išgyvendavo.

Džiaugiuosi, kad labai sunkiai, bet vis dėlto pavyko prikalbinti profesorių leisti jo vardu pavadinti tarptautinį smuikininkų konkursą Šiauliuose. Pirmasis surengtas 2003 m.

Paskutinis – IV tarptautinis Sauliaus Sondeckio smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursas – įvyko prieš trejus metus. Jubiliejinis, penktasis, konkursas numatytas 2017 metais. Tik, deja, jau be brangaus mokytojo gyvo žodžio... Laimei, liko ranka rašyti palinkėjimai mažiesiems ankstesnių konkursų dalyviams: „Linkiu visiems dalyviams geriausios sėkmės gražiai pagroti taip, kaip sugebate geriausiai! O pergalė gali nusišypsoti kiekvienam. Neabejoju, sutikę rimtus varžovus tapsite ir gerais draugais, kartu patirdami mylimos muzikos ir varžybų jaudulio suteikiamą džiaugsmą.“ Smagu, kad kiekvieną rytą pro gimnazijos langus sklinda muzika, jos garsai pripildo praeivių širdis ir, pakėlę akis, išdidžiai galime perskaityti: Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija. Na, o mažieji sondeckiukai su džiaugsmu groja profesoriaus dovanotu relikviniu fortepijonu.

Tai labai maža dalelė prisiminimų. Visi jie susiję su mokiniais, koncertais, bendrais projektais, kurių būta tiek daug, kad net atrodo, jog Saulius Sondeckis gyveno ne Vilniuje, o Šiauliuose...

Tikrai žinau, kad visos Lietuvos mokytojai ilgisi tų laikų, kai profesorius prieš dainų šventes atvažiuodavo vos ne į kiekvieną mokyklą, rūpindavosi, kaip sekasi įveikti programas.

Gera, kad likimas padovanojo ilgus metus būti šalia. n

II tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkurso laureatai su S. Sondeckiu ir žiuri nariais Šiaulių KC „Laiptų galerija“ kieme po laureatų apdovanojimo, 2006 m.

II tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkurso vertinimo komisija (iš kairės): prof.

K. Kanišauskas, prof. D. Berkovič-Magdalenič (Kroatija), prof.

A. B. Jampolskis (Baltarusija), T. Muchina (Ukraina), prof. R. Žigaitis, prof. S. Sondeckienė, prof. S. Sondeckis ir konkurso organizatoriai – Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius V. Ališauskas ir mokytoja ekspertė N. Prascevičienė, 2006 m. Šiauliečių gėlės Sauliui Sondeckiui Po III tarptautinio jaunųjų stygininkų seminaro „Skambančios stygos 2007“ (iš kairės): Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius V. Ališauskas, mokytoja ekspertė N. Prascevičienė, prof. Zakharas Bronas (Vokietija), prof. S. Sondeckis ir jaunosios smuikininkės A. E. Janonytė, R. Ginkutė (Šiaulių 1-oji muzikos mokykla) Prof. S. Sondeckis po pasirodymo „Didžiajame muzikų parade 2006“ su Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininke A. E. Janonyte

Nijolė PRASCEVIČIENĖ, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos smuiko kl. mokytoja ekspertė

Muzikos barai / 23

NETEKTIS

Sankt Peterburgas ir Maskva atsisveikina su Sauliumi Sondeckiu Leonidas MELNIKAS

L

iūdnos naujienos skrieja greitai. Žinia, kad vasario 3 d. mirė Maestro Saulius Sondeckis, jo draugus, kolegas ir gerbėjus pasiekė tą pačią dieną. Tuoj pat iš visur plūstelėjo paguodos, užuojautos žodžiai – kiekvienas laikė pareiga išlieti užplūdusius jausmus.

Didžio artisto privilegija ir dalia būti pasaulio žmogumi. Toks buvo Saulius Sondeckis. Laiškai, skambučiai, spaudos pranešimai tam tikra prasme atliepė plačią Sondeckio meninės veiklos geografiją, didžiulį jo meninį indėlį, pagarbos ir meilės jam mastus. Jis buvo prisimintas ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, ir didžiosiose pasaulio muzikinėse metropolijose. Lietuvos žiniasklaida daug dėmesio skyrė šiai žiniai – buvo skelbiamos valstybės vadovų užuojautos, kalbinami Maestro kolegos, mokiniai, kultūros žmonės, jo ilgamečiai klausytojai, transliuojami didžio menininko muzikiniai įrašai ir interviu.

Mažiau žinoma, kaip buvo reaguota užsienyje. Ten žmonės taip pat buvo sukrėsti tragiškos žinios. Pasaulinio garso menininkai, žymiausi muzikos kolektyvai, autoritetingiausios kultūros institucijos suskubo pagerbti didį muziką, išreikšti nuoširdžius paguodos žodžius artimiesiems. Štai tik keli atsisveikinimo atspindžiai iš Sankt Peterburgo ir Maskvos – dviejų pasaulio muzikinių sostinių, su kuriomis Maestro siejo itin glaudus kūrybinis ryšys.

Sankt Peterburgas buvo ypatinga vieta Sondeckio biografijoje. Su Lietuvos kameriniu orkestru pirmą kartą ten jis koncertavo dar 1962 m. Tuomet spauda rašė, kad „Leningrade, vienoje iš jo puikiųjų koncertinių salių, įvykęs Lietuvos valstybinės filharmonijos Kamerinio orkestro, vadovaujamo puikaus muziko S. Sondeckio, koncertas susilaukė gyvo susidomėjimo“ („Tiesa“, 1962.05.08).

Jau po dešimtmečio iš mažai kam Sankt Peterburge žinomo orkestro vadovo kategorijos Sondeckis šoktelėjo

Muzikos barai / 24

į žvaigždžių lygmenį – jo koncertai tapo sezono akcentu.

Tai buvo didelis laimėjimas, žinant, kaip sunkiai į Sankt Peterburgo koncertines erdves buvo įsileidžiami nauji atlikėjai, kaip griežtai ir priekabiai jie būdavo atrenkami.

Sankt Peterburgas akademinio meno srityje buvo labai uždaras, siekė klasikinių, elitinių kultūros tradicijų saugotojo ir tęsėjo statuso, savotiškai priešino save su Maskva ir taip įtvirtindavo savo kultūrinę „autonomiją“.

Sondeckis labai tiko šiam kontekstui – jis puoselėjo akademines tradicijas, jo veikla buvo tarnystės klasikiniam menui pavyzdys, net jo sąlytis su šiuolaikine muzika atspindėjo intuityvų gebėjimą didžiuliame modernios kūrybos masyve įžvelgti ir iškelti būtent tuos kelis autorius, kuriems buvo lemta patiems tapti muzikos klasikais.

Tai ir buvo priežastis, kodėl Sondeckis Sankt Peterburge pelnė tokią šlovę, buvo taip aukštai įvertintas. Būtent Sankt Peterburge, gavęs kvietimą iš legendinio Jevgenijaus Mravinskio, jis pirmą kartą atsistojo prie simfoninio orkestro dirigento pulto – tai buvo Sankt Peterburgo filharmonijos akademinis simfoninis orkestras, tuomet vienas žymiausių pasaulio muzikos kolektyvų. Sankt Peterburgo konservatorija, seniausia Rusijoje, kurios absolventai buvo Čaikovskis, Prokofjevas, Šostakovičius, pakvietė jį kaip vizituojantį profesorių, o vėliau suteikė jam garbės profesoriaus vardą. Šiame mieste jis sukūrė orkestrą „Sankt Peterburgo kamerata“, kurį savo globon priėmė visame pasaulyje meno šedevrais garsėjantis Sankt Peterburgo Ermitažas, ir nuo to momento Sondeckio orkestras tapo neatsiejama šios žymiausios kultūros institu-

„Sankt Peterburgo kamerata“ – Ermitažo muziejaus orkestras

cijos meno kolekcijos dalimi. Sondeckį Sankt Peterburge buvo aukštai vertinamas, gerbiamas, mylimas.

Atsisveikindamas su Sondeckiu Ermitažo direktorius Borisas Piotrovskis rašė: „2016 m. vasario 3 d. mirė Saulius Sondeckis. Iškilus muzikas ir pedagogas, tikras tarnystės muzikai pavyzdys. Jo Bacho, Mozarto, Haydno, Beethoveno, Šostakovičiaus „perskaitymas“ buvo kaip etalonas, pagal jį galima buvo tikrinti savo skonį, savo didžios muzikos supratimą. <...> Profesorius Saulius Sondeckis buvo pasaulio žmogus. Jis savo kūryboje asimiliavo

tektį. Šią tragišką akimirką siunčiame Jums mūsų gilią užuojautą ir paguodos žodžius. Liūdime kartu su Jumis. Šviesų atminimą apie šį iškilų dirigentą, nuostabų muziką ir reto žavesio žmogų savo širdyse išsaugos visi, kas grožėjosi jo menu“.

Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge Dainius Numgaudis užuojautos laiške prof. Sondeckienei rašė ir apie miesto šviesuomenės reakciją į liūdną žinią: „Nuo trečiadienio netyla skambučiai Lietuvos generaliniame konsulate Sankt Peterburge – kiekvienas skambinantysis nori pasikalbėti, papasakoti, kaip gerbia ir vertina Profesorių, perduoti užuojautą. Ne vienas prašo skubos tvarka išduoti vizą, nes nori asmeniškai atsisveikinti. Tai jaudina ir dar kartą primena, kokio masto žmogus buvo Profesorius“.

geriausias pasaulio muzikos meno raidos tendencijas, visada buvo atviras eksperimentui ir kartu buvo didžiųjų muzikos tradicijų saugotojas. Jo beribė pagarba rusų kultūrai ir muzikai netrukdė jam būti savo Tėvynės patriotu, Lietuvos kultūros simboliu. Meilė Rusijai ir Peterburgui atvedė jį į Ermitažą, kur jis kartu su valstybinio Ermitažo orkestru įgyvendino daug muzikinių programų. Orkestro koncertai Ermitažo teatro scenoje ir muziejaus salėse tapo nuostabia Peterburgo kultūrinio gyvenimo puošmena, su dideliu pasisekimu vyko gastrolės užsienyje. Saulius Sondeckis buvo vienas programos „Ermitažo muzikos akademija“ steigėjų ir fondo „Ermitažo muzikos akademija“ prezidentas. Ermitažas prarado ištikimą draugą, su kuriuo likimui lėmus turėjome laimės kartu dirbti, atverti naujas muziejaus sąlyčio su muzika formas. Sunku šiuose atsisveikinimo žodžiuose išvardyti visus Maestro Sondeckio pasiekimus – tai buvo tikras muzikos aristokratas, ištikimas jos gerbėjas ir puoselėtojas, dosnus ir delikatus žmogus. Sunku išreikti skaudų netekties jausmą...“ Nuoširdus ir šiltas Jurijaus Temirkanovo, pasaulinio garso dirigento, Sankt Peterburgo filharmonijos ir jos akademinio simfoninio orkestro vadovo, žodis: „Sankt Peterburgo akademinę filharmoniją labai nuliūdino skaudi žinia apie Sauliaus Sondeckio ne-

Lietuvos diplomato užuomina apie vizas turėjo tęsinį – „Kameratos“ muzikai atvažiavo į Vilnių atsisveikinti su vadovu ir mokytoju, išlydėti jį paskutinėn kelionėn. Kompozitorius Sergejus Jevtušenka, pirmasis orkestro direktorius ir Maestro bendražygis, kalbėjo prie jo kapo: „Brangus Sauliau, brangus drauge, brangus mokytojau, norisi sakyti – brangus tėve. Į galvą ateina paprasti žodžiai – meilė, švelnumas, dėkingumas, pagarba, šviesa. S. Sondeckis turėjo nuostabią dovaną – jis švietė. Ne blizgėjo, ne atspindėjo šviesą, o švietė ta nuostabia meilės šviesa, dovanojo ją mums visiems. Ta šviesa neturi ribų – nei geografinių, nei religinių. Jis matė tą šviesą ir kituose žmonėse, jautriai su jais bendravo – su tokia meile, pagarba, kad nebuvo galima neatverti širdies šiam žmogui, tai šviesai. Jo diriguojamos muzikos nebuvo galima vadinti tik koncertu – visada tai būdavo ir mažas atgimimo stebuklas. Jis prikeldavo muziką – tarsi imdavo pamokas iš tų kompozitorių, kurių muziką atlikdavo, tarsi asmeniškai juos būtų pažinojęs. Tai, kaip jis mylėjo gyvenimą, mylėjo muziką, tapo ir mūsų gyvenimo dalimi. Jis mylėjo Ermitažą, mylėjo Sankt Peterburgą, jo asmenyje nuostabiai derėjo smalsaus vaiko ir išmintingo senio bruožai, kuris lyg ir viską išmanė, bet smalsumas vertė jį vis daugiau sužinoti, gėrėtis grožiu, gerbti žmonių, kurie tą grožį sukūrė, darbus. Brangus Sauliau, mes tiesiog privalome nešti savyje tą šviesą ir ją puoselėti.“ Labai prasmingas ir jaudinantis atsisveikinimo su Sondeckiu momentas buvo vasario 19 d. Sankt Peterburge, Smolnio sobore, surengtas jo ilgai vadovauto orkestro atminimo koncertas. Skambėjo Mozarto „Requiem“. Recenzentė rašė, kad koncerte griežęs orkestras buvo Sondeckio „mylimas vaikas“ (Sankt-Peterburgskij muzykalnyj vestnik, 2016 m. kovo 1 d.).

Taip sutapo, kad atsisveikinimo su Sondeckiu koncertas buvo ir paskutinis meno renginys šiame sobore – XVIII a. viduryje architekto Bartolomeo Francesco Rastrelli (to paties, kuris pastatė rusų carų rezidenciją – Žiemos rūmus) suprojektuotas šedevras buvo perduotas bažny-

Muzikos barai / 25

NETEKTIS čios žinion ir paskelbta, jog koncertai ten daugiau nebus rengiami. Simboliniai ženklai – mirė Sondeckis, nutrūko viešų koncertų gija, baigėsi reikšmingas Sankt Peterburgo muzikinio gyvenimo tarpsnis.

Maskva buvo kita Sondeckio „užkariauta“ muzikinė metropolija, kur jo vardas skambėjo kelis dešimtmečius, buvo gaubiamas išskirtinumo ir šlovės auros. Maestro iškilimas buvo kaip stebuklas, juk daugelis šiame mieste gyvenusių ir dirbusių muzikų buvo legendos, muzikinio olimpo žvaigždės – didieji pianistai, stygininkai, dirigentai, čia gyvavo nuostabūs orkestrai ir chorai. Sondeckis buvo priimtas. Kaip dar 1977 m. rašė spauda, jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras „pirmasis iš respublikinių tokio profilio kolektyvų pelnė teisę turėti nuolatinius abonementinius ciklus Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos salėje“ (Sovetskaja muzyka, 1977, Nr. 12). Šį aukštą statusą Sondeckis pasiekė ne tik savo didžiuliu talentu, artistine įtaiga ir meistriškumu, bet ir drąsa – totalitarinės imperijos sostinėje jis atlikdavo muziką, kuri režimo ideologų buvo vertinama kaip „priešiška ir žalinga“ ir kurios į savo programas nesiryždavo įtraukti kiti atlikėjai. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, prestižiškiausioje TSRS koncertų scenoje, jis dirigavo Alfredą Schnittkeʹę, Arvo Pärtą, Leonardą Bernsteiną, Olivier Messiaeną. Tai buvo sensacija ir proveržis. Maskvos publika šito nepamiršo – Sondeckis keliems dešimtmečiams tapo ryškiu ir reikšmingu Maskvos muzikinės kultūros personažu. Jis muzikavo su žymiausiais Maskvos solistais, stovėjo už kone visų orkestrų dirigento pulto, buvo kviečiamas koncertuoti svarbiausiuose muzikiniuose renginiuose, 2004 m. tapo orkestro „Maskvos virtuozai“ vyriausiuoju kviestiniu dirigentu. Iki paskutinių savo koncertinės veiklos dienų jis buvo laukiamas ir mylimas svečias Maskvoje. Štai kelių Maskvos muzikų atsisveikinimo žodžiai.

Vladimiras Spivakovas, smuikininkas ir dirigentas, Rusijos nacionalinio filharmonijos orkestro ir Valstybinio kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas: „Šykštūs užuojautos žodžiai negali perteikti neužpildomos netekties kartėlio. Išėjo Saulius Sondeckis – iškilus dirigentas, smuikininkas, pedagogas, žmogus, nepaprastai mylėjęs gyvenimą ir profesiją, turėjęs ypatingą charizmą, žavesį, kūrybingumo energetiką. Jo menas ženklino ištisą Lietuvos ir Rusijos kultūros epochą. Esame dėkingi likimui už laimę ilgus metus kartu dirbti ir dalintis sėkmės džiaugsmu. Mūsų orkestrų muzikams buvo garbė ir malonumas būti drauge su juo scenoje. Jo tarnystę menui, atsakingumą atliekant muziką, pagarbą ir meilę kolegoms, ištikimybę draugams, pasirengimą padėti ir paremti jaunus atlikėjus atsimins kiekvienas, kas dirbo ir bendravo su šiuo nepaprastai šviesiu žmogumi. Šiandien mums sunku kalbėti apie Saulių Sondeckį būtuoju laiku.

Praradome savo artimą – ištikimą draugą ir vyresnįjį kolegą. Dalindamiesi liūdesiu su jo giminėmis ir arti-

Muzikos barai / 26

Su Vladimiru Mininu (viduryje)

maisiais, mes lenkiame galvas prieš didį Muziką. Jam karštai plojame, jam skiriame savo meilę!“ Aleksandras Sokolovas, profesorius, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos rektorius: „Užgeso Sauliaus Sondeckio žvaigždė. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos rektoratas ir jos dėstytojai, visi, kas žino ir vertina šio iškilaus dirigento, smuikininko, pedagogo veiklą, reiškia gilią užuojautą

artimiesiems, kolegoms. Mes visada su didele šiluma prisiminsime nuostabų žmogų, pelniusį visuotinę nuoširdžią meilę, pagarbą, aukščiausią įvertinimą. Niekas neužpildys šios netekties. Tokios netektys sudaužo širdis. Maestro dvasinis paveldas amžinai tarnaus žmonėms.“ Vladimiras Mininas, profesorius, Maskvos kamerinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas: „Neužpildoma netektis... Išėjo unikalus Muzikas ir Žmogus, visą gyvenimą pasiaukojamai tarnavęs menui. Nuo 1960-jų mes buvome draugai – ir mene, ir gyvenime. Visuomenės nuomonę apie save menininkas kuria savo veikla. Sondeckio reputacija buvo nepriekaištinga. Vienas aukščiausių jo pasiekimų teisėtai yra Mozarto muzikos interpretacija. Tokio įelektrinto „Reguiem“, tokio „išausto“ akompanimento nesu niekur ir niekada girdėjęs. Bendravimas su šiuo nuostabiu muziku visada man buvo didžiausias džiaugsmas. Šviesus atminimas apie gausiai talentais apdovanotą kūrėją ir nuostabų žmogų visam laikui liks mano širdyje.“

Užuojautos

Sužinojęs liūdną naujieną, V. Mininas tuoj pat atvažiavo į Vilnių, lydėjo Maestro į jo paskutinę poilsio vietą.

Grįžęs į Maskvą jis inicijavo Sondeckio atminimui skirtą koncertą, kuris kovo 14 d. įvyko Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje. Tą vakarą viskas buvo prasminga. Pasirinkta salė, kurioje Sondeckis daugybę kartų stojosi ant dirigento pakylos, – prestižinė, sauganti jo triumfų atminimą. Ten rengti jo koncertai visada būdavo ypatingi. Štai tik du pavyzdžiai: 2006 m. čia buvo surengta grandiozinė šventė minint Sondeckio dirigento veiklos penkiasdešimtmetį, vienintelį kartą į sceną kartu išėjo du kameriniai orkestrai – Spivakovo „Maskvos virtuozai“ ir Bašmeto „Maskvos solistai“, kurie, pamiršę vienam vakarui daugiametę tarpusavio konkurenciją, susibūrė, kad drauge pagerbtų Sondeckį; 2009 m. šioje salėje Sondeckis dirigavo Beethoveno Devintąją simfoniją dainuojant 800 žmonių chorui.

Ne mažiau simboliškas buvo kūrinys, koncerto rengėjų parinktas liūdnai progai, – Barberio Adagio. Šį kūrinį, parašytą styginiams, koncerte atliko choras a capella, „įvilktas“ į žmogaus balsą jis skambėjo tarsi stačiatikių giedama gedulinga giesmė. Kūrinio perdirbimo idėja tarsi nubrėžė ilgą ir vaisingą Sondeckio kūrybos kelią. Jam pradėjus savo veiklą Lietuvoje nebuvo nei kamerinių orkestrų, nei šio žanro muzikavimo tradicijų, nei lietuviško repertuaro – visur karaliavo perdirbiniai bei skoliniai. Sondeckis atliko titanišką darbą – užpildė didžiulę spragą, perdirbinius pakeitė originalais.

Didis tarp didžiųjų, lygus tarp lygiųjų. Toks buvo Saulius Sondeckis, toks jis liks atmintyje ir istorijoje. n

Muzikos barai / 27

NETEKTIS

Palaidojome didžią epochą Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

„L

aidojame didžią epochą, o naujos nematyti“, – tokia mintis sklandė per Sauliaus Sondeckio laidotuves. Vasario 6-ąją pasaulyje pripažintas dirigentas ir pedagogas amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse, šalia savo tėvų ir sesers, Justino Marcinkevičiaus ir Arūno Žebriūno kaimynystėje. Dar negreit Lietuvoje turėsime kitą menininką, prilygstantį jam savo veikla. Užuojautos dėl Maestro netekties tomis dienomis skriejo iš įvairiausių pasaulio kampelių, didžiųjų muzikos

Muzikos barai / 28

centrų, kuriuose S. Sondeckui teko koncertuoti, burti orkestrus.

Maestro į paskutinę kelionę palydėjo gausus būrys jo bičiulių, bendražygių ir talento gerbėjų, Lietuvos kultūros elitas. Iš Austrijos buvo atvykęs smuikininkas Gernofas Winischoferis, iš Vokietijos – violončelininkas Davidas Geringas, iš Maskvos – Valstybinio akademinio kamerinio choro vadovas Vladimiras Mininas, per gedulingas mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje grojo trimitininkas Sergejus Nakariakovas.

Per šermenis Laidojimų rūmų salėje skambėjo Maestro diriguojamų kūrinių įrašai, visų pirma jam ypač brangios Johanno Sebastiano Bacho Mišios h-moll. Jas 1996 metais S. Sondeckis dirigavo Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, stovėdamas vos už kelių žingsnių nuo Bacho kapo. Skambėjo ir Wolfgangas Amadeus Mozartas, kurio išskirtinėmis interpretacijomis S. Sondeckis pelnė pripažinimą pasaulyje. Urna su palaikais, lydima tautiniais drabužiais vilkinčios palydos, buvo išnešta „Trimito“ orkestrui grojant Juozo Naujalio „Svajonę“, kuri taip pat daugelį metų buvo S. Sondeckio vadovaujamų orkestrų repertuare. Laidotuvių ceremonija baigėsi Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio malda, „Tautiška giesme“ ir paskutinį kartą didžiam artistui nuskambėjusiais plojimais... n

Kalba Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė

Kalba LR Seimo narys dainininkas Vytautas Juozapaitis

Kalba orkestro „Sankt Peterburgo kamerata“ direktorius kompozitorius Sergėjus Jevtušenka

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Laidotuvių ceremonija baigėsi Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio malda

Muzikos barai / 29

KRONIKA Kvartetas „Mettis“. Kelyje į profesines aukštumas

Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje gyvuoja stipri styginių kvarteto kultūra, turinti ir tradicijas, ir istoriją, ir mokyklą. Turbūt niekas nesiginčys, kad styginių kvarteto žanras yra bene kaprizingiausias, reikalaujantis iš atlikėjų didžiausio meistriškumo ir gal net savojo „aš“ išsižadėjimo. Tačiau sėkmingam kvartetui ir to maža.

Dar labai svarbu vadinamasis susigrojimas, kuris neįmanomas be sudėties pastovumo. Anais, LTSR valstybinės filharmonijos, laikais, kai viskas buvo „aišku ir stabilu“, turėjome net tris beveik nekintamos sudėties valstybinius kvartetus – Lietuvos, Vilniaus ir M. K. Čiurlionio. Šiandien laisvosios rinkos (o gal laukinio liberalizmo) sąlygomis, kurios vis labiau įsigali ir akademiniame mene, bet kuriam nedotuojamam meno kolektyvui išlaikyti stabilumą yra nemenkas iššūkis, o gal ir mission impossible, juolab kai į kvartetą susiburia jauni muzikantai, o jiems, be meninių problemų, galvas spaudžia ir visa krūva buitinių klausimų – kur re-

petuoti, kur ir kaip susitvarkyti partitūras, jau nekalbant apie tai, kaip sau ir šeimai duonos (pageidautina su sviestu) užsidirbti. O pagundų užsiimti pelningesniu griežimu nei kvartete šiais televizinių šou laikais netrūksta.

Atrodo, kad styginių kvartetas „Mettis“ – Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė) – drąsiai priima visus iššūkius. Dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikais, 2011-aisiais, jie susibūrė kvarteto metro prof.

Augustino Vasiliausko klasėje.

Profesorius džiaugiasi turėjęs ne vieną pajėgų studentų kvartetą, tačiau „Mettis“ yra pirmas, kuris jau beveik penkerius metus išlaiko tą pačią sudėtį, jo nariai neišsibėgiojo po įvairius orkestrus.

2012 m. muzikantai intensyviai tobulinosi pas žymius Europos kamerinės muzikos meistrus, kas jau tais pačiais metais davė brandžių vaisių – kvartetas debiutavo pirmuoju viešu rečitaliu bei tapo XII tarptautinio lietuvių kamerinės muzikos atlikimo konkurso Vilniuje nugalėtoju. 2013-aisiais kvartetas garbingai atstovavo Muzikos akademijai kamerinės muzikos festivalyje „Harmos“ Por-

tugalijoje, Porto mieste, 2014 m. surengė penkis koncertus ir dar tapo dviejų konkursų nugalėtoju.

Tų pačių metų vasarą kvartetas buvo priimtas į Europos kamerinės muzikos akademiją (ECMA), kas atveria plačias galimybes nuolat tobulintis pas geriausius šios srities meistrus. 2015-aisiais „Mettis“ pasirodė Vilniaus festivalyje – kartu su garsiuoju Kremonos kvartetu (Quartetto di Cremona) griežė Felixo Mendelsohno-Bartholdy Oktetą E-dur, op. 20.

2016 metus „Mettis“ pradėjo pasirodymu Londone. Vasario 7-ąją kvartetas griežė ir Vilniaus klausytojams Taikomosios dailės muziejuje. Pasirinko ne visai tradicinę programą – koncertą pradėjo Lietuvoje dar negirdėto prancūzų kompozitoriaus Lucieno Durosoir (1878–1955) Styginių kvartetu d-moll. Kompozitorius pirmiausia išgarsėjo kaip smuikininkas virtuozas, smuiką jis studijavo Vokietijoje pas Josephą Joachimą ir Hugo Heermanną, todėl vokiečių romantizmo estetika jo kūrybinei biografijai padarė pastebimą įtaką. Kurti muziką L. Durosoir pradėjo po pirmojo pasaulinio karo, kurio baisumus patyrė būdamas

kareivis. Jo kūryboje atsispindi romantiška gėrio ir blogio kova, karo išgyvenimų patirtis. Tokiomis nuotaikomis alsuoja ir minėtasis Styginių kvartetas (1922 m.).

Kūrinys yra aiškios klasikinės formos, tačiau jo muzikinė kalba sudėtinga ir kvarteto sudėčiai gana nepatogi dėl polifoninės faktūros gausos, sudėtingos harmonijos, o dažnas unisoninis balsų plėtojimas iš kvarteto narių reikalauja itin didelio susiklausymo. Su šiais sunkumais kvartetas iš esmės susidorojo. L. Durosoir kūrinį „Mettis“ ketina griežti šiemet vyksiančiame Styginių kvartetų konkurse Bordo mieste, Prancūzijoje.

Igorio Stravinskio Trys pjesės styginių kvartetui sukurtos 1914 metais. Žinant šio kompozitoriaus pomėgį eksperimentuoti ir maištauti, šios pjesės yra būtent tokios – visiškas styginių kvarteto žanro „ne formatas“. Mūsų jaunųjų muzikantų interpretacija man pasirodė labai pagavi ir organiška, manau, kad maištininkiška Stravinskio kvarteto prigimtis jiems artima. Visiška priešingybė – Roberto Schumanno darnios klasikinės formos ir struktūros Styginių kvartetas A-dur, op. 41, kupinas romantiško polėkio ir dvasios.

Nors „Mettis“ dar gyvena kvartetinės vaikystės ar paauglystės laikotarpį, bet jau džiugina labai profesionaliu muzikantų požiūriu į šį žanrą, savitu interpretaciniu braižu, pasižyminčiu saikingu ekspresyvumu. Viskas, ką jie daro scenoje, yra labai natūralu, organiška ir kyla iš jaunų atlikėjų vidinio pasaulio. Jų stiprioji pusė – stilistinių niuansų pojūtis.

Suprantama, dar laukia įtemptas darbas formuojant bendrų kokybinių parametrų kvarteto garsą, tobulinant dinaminių, intonacinių niuansų perteikimą, tačiau neabejoju, kad jau dabar „Mettis“ yra tiesiame kelyje į profesines aukštumas.

Tomas BAKUČIONIS

Styginių kvartetas „Mettis“ - Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė)

Muzikos barai / 30

KAMERINĖS MUZIKOS VAKARAS GARIŪNŲ KONCERTŲ SALĖJE

metu tęsia mokslus Vokietijoje, Kelno aukštojoje muzikos ir šokio mokykloje. Pianistas Jurgis Aleknavičius, baigęs magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2011 m. išvyko pasisemti žinių į Sankt Peterburgo konservatoriją. Čia jis baigė aspirantūros studijas, nuo 2015 m. toliau gilinasi į fortepijono meno aukštumas LMTA meno doktorantūroje. Abu atlikėjai yra daugelio Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatai. Studijuojant Rusijoje susikryžiavo jų keliai ir gimė idėja sukurti bendrą projektą.

Koncerto pradžioje Dmitrijus pasakė: „Mes labai džiaugiamės, kad kartu su Jurgiu pagaliau atsirado galimybė surengti bendrą koncertą. Šiandien mes dovanojame savo muziką gimtosios šalies publikai.“ Koncertą pradėjo Dmitrijus Berezinas. Jis atliko tris dalis iš J. S. Bacho Siuitos violončelei Nr. 3, C-dur. Pakylėtai skambėjo didingasis Preliudas. Antroji dalis, Sarabanda, – lyg nuoširdus pasakojimas su skausmingomis dejonėmis. Žyga trykšta šventiška ir džiaugsminga nuotaika.

Vokiškąją koncerto dalį tęsė šviesi ir jaunatviška L. van Bee-

Vasario 25 dieną Gariūnų verslo parko koncertų salėje įvyko puikus koncertas – grojo jauni ir talentingi muzikantai violončelininkas Dmitrijus Berezinas ir pianistas Jurgis Aleknavičius.

Galbūt kam nors žodžių derinys „Gariūnai ir klasikinės muzikos koncertas“ dar skamba keistai ir netikėtai, tačiau jau trečią sezoną veikianti 250 vietų kamerinė salė turi savo publiką. Štai ir tą vakarą klausytojų susirinko vos ne dvigubai daugiau nei telpa į salę. Programa, sudaryta iš klasikinės muzikos šedevrų, lyg ir neskirta eiliniam klausytojui, tačiau publika klausė užgniaužusi kvapą. Koncertą vedė patys atlikėjai, ir turbūt tai suteikė ypatingo žavesio ir šilumos, sukūrė jaukią ir nuoširdžią atmosferą.

Violončelininkas Dmitrijus Berezinas – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, 2015 metais baigė bakalauro studijas Sankt Peterburgo valstybinėje N. RimskioKorsakovo konservatorijoje, šiuo

2016 m. kovo 18 dieną Dainiaus Pavilionio diriguojamas Torunės simfoninis orkestras pakvietė pasiklausyti koncerto, kurio programoje buvo ir Sergejaus Rachmaninovo Antroji simfonija e-moll. Renginys vyko naujoje kolektyvo salėje Jordankose.

Be abejo, šis koncertas bus įrašytas į Torunės simfoninio orkestro istoriją. Nuo 2015 m. gruodžio pratinęsi prie naujos akustinės realybės, Torunės simfoninio orkestro muzikantai iškilaus rusų kompozitoriaus simfoninio kūrinio interpretacija tą penktadienio vakarą įtikino melomanus, kad naujoji scena tapo tikraisiais jų muzikos namais.

Paskutinio romantiko (taip

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dainiaus Pavilionio sėkmė Torunėje

Dainius Pavilionis

vadinamas Rachmaninovas) veikalas nuskambėjo puikiai, nustebindamas stipriu, tarytum įelektrintu garsu ir rusų autoriui būdingomis dainingomis frazėmis, taip pat žavėdamas subtiliomis piano vietomis, kurios tiesiog pakibdavo šiuolaikinės architektūrinės erdvės tyloje. Tai yra visų muzikų ir, žinoma, diri-

thoveno Sonata violončelei ir fortepijonui Nr. 1, F-dur. Tai vienas ankstyvųjų kompozitoriaus kūrinių, parašytas 1796 metais, kai kompozitoriui buvo 26-eri.

Muzika nepaprastai virtuoziška, kupina jaunatviškos energijos, atlikėjai ją pagrojo stilingai, lengvai ir žaismingai.

Prancūzų kompozitoriaus J. Massenet Meditacija iš operos „Tais“ („Thaïs“) originaliai parašyta arfai ir violončelei.

Dieviškas Dmitrijaus violončelės skambėjimas, jautrus ir subtilus fortepijono akompanimentas vaizdingai perteikė operos herojės sielos kančias, dramatiškas tragizmas kūrinio kulminacijoje sujaudino visus Violončelininkas Dmitrijus Berezinas ir pianistas Jurgis Aleknavičius klausytojus.

Pianistas Jurgis Aleknavičius meistriškai ir įtaigiai paskambiir talentas, jų jaunatviškas temno C. Debussy pjeses „Varpų garperamentas, darnus ansamblis, sai pro lapus“ ir „Auksinės žuveįtikinama kūrinio interpretacija lės“ iš antrojo ciklo fortepijonui sukėlė tikrą furorą. „Paveikslai“. Šio kamerinio dueto debiutas Koncerto pabaigoje skambėgimtajame mieste tapo ryškiu jo F. Chopino Sonatos violonmuzikinio gyvenimo įvykiu. Liečelei ir fortepijonui g-moll I dalis ka laukti naujų ansamblio konAllegro moderato. Fortepijono certų. genijus F. Chopinas violončelei Ona KUPČIŪNIENĖ parašė vos 3 kūrinius, todėl violončelininkams ši muzika ypač brangi. Atlikėjų meistriškumas

gento iš Lietuvos, kuris nuveikė milžinišką darbą, nuopelnas.

Dainiaus Pavilionio diriguojamas kolektyvas imponavo preciziškumu, idealiu susiklausymu bei muzikalumu. Anot muzikos kritiko Juliuszo Engelio, Antroji simfonija „neatveria neregėtų pasaulių ar antžmogiškų apsireiškimų. Tačiau skamba šviežiai ir labai gražiai“. Šį šviežumą ir nepaprastą grožį Torunės muzikai ne tik atskleidė, bet ir – visų pirma – tuo sužavėjo klausytojus. Klarnetas, anglų ragas ir valtornos tobulai perteikė Rachmaninovo emocionalios muzikos magiją. Tai pastebėjo melomanai, kurie po koncerto sukėlė dideles ovacijas visam orkestrui, o ypač jomis apdovanojo būtent šiuos instrumentininkus.

Gabriela UŁANOWSKA „Twoja Muza“, 2016, Nr. 2 Vertė Vera Badjanova

P/S.: Pirmą kartą Torunės simfoniniam orkestrui Dainius Pavilionis dirigavo 2010 kovo 12 d.

Tąsyk skambėjo Johanno Brahmso simfonija Nr. 1 ir Dvigubas koncertas smuikui, violončelei ir orkestrui. Tai buvo itin sėkmingas koncertas, kuris užtikrino tolesnį Lietuvos dirigento kūrybinį bendradarbiavimą su Lenkijos orkestru. Šiandien D. Pavilionis jau skaičiuoja 17 programų, parengtų su Torunės orkestru. Tarp daugybės kūrinių parengti ir itin didelio dirigento ir orkestro meistriškumo reikalaujantys kūriniai: N. Rimskio-Korsakovo „Šecherezada“, M. Weinbergo Simfonija Nr. 6, K. Jenkinso „Stabat mater“ ir „The Armed Man“ („Ginkluotas žmogus“), D. Šostakovičius Simfonija Nr. 5, S. Rachmaninovo Simfonija Nr. 2, Brahmso, Beethoveno ir kt. simfonijos.

Muzikos barai / 31

KRONIKA „Jau aušt aušružė“

„Vilniaus“ chorui – 45-eri 1970-aisiais susikūręs kamerinis mišrusis choras „Vilnius“ atšventė 45 metų jubiliejų.

2010-aisiais jam buvo suteiktas valstybinio choro statusas. Pradėjęs nuo 20 dainininkų, dabar jis telkia 50 narių. Kolektyvui yra vadovavusios žymios asmenybės: Juozapas Kairys (choro steigėjas ir ilgametis direktorius), Rimantas Zdanavičius, Antanas Jozėnas, Jurijus Kalcas, Povilas Gylys. Šiuo metu chorui vadovauja solistas ir chorvedys Vladas Bagdonas, vyriausiasis dirigentas – Artūras Dambrauskas. „Vilniaus“ misija – lietuviškos chorinės muzikos sklaida. Jis atlieka ne tik aukso fondo kūrinius – M. K. Čiurlionio, J. Naujalio ir kitų didžiųjų klasikų perlus, bet ir šiuolaikinę muziką – B. Kutavičiaus, A. Martinaičio, V. Juozapaičio, V. Miškinio, D. Zakaro, K. Pendereckio, I. Stravinskio opusus. Vykdydamas savo misiją, choras nuo 2001 metų rengia projektų ciklą „Lietuvos choro meno kūrėjai“. Kiekviename koncertiniame sezone – nuo vienos iki kelių šiuolaikinės lietuviškos chorinės muzikos premjerų. Reikšmingos programos buvo parengtos M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms, A. Belazaro 100-osioms gimimo metinėms, Martyno Mažvydo ir Maironio sukaktims, V. Barkausko 80-mečiui, Utenoje atlikta B. Kutavičiaus oratorija „Metai“ (dalyvavo LMTA studentų simfoninis orkestras, dirigavo M. Staškus), o lietuvių literatūros pradininko Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms parengtas įspūdingas teatralizuotas koncertas „Donelaitis Lietuvai – Lietuva Donelaičiui“. Sakralinės muzikos programos, penkerius metus choro rengiamas rudeninis tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis – vieni ryškiausių ir svarbiausių repertuaro ir koncertinio gyvenimo akcentų.

Choras atlieka ir stambios formos kūrinius, kaip antai J. S. Bacho „Mato pasijas“ ir Mi-

Muzikos barai / 32

šias h-moll, G. Verdi „Quattro Pezzi Sacri“, J. Brahmso „Vokiškąjį requiem“, A. L. Weberio „Requiem“, L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir Mažąsias iškilmingas mišias, A. Brucknerio Mišias, J. Rutterio „Vaikų mišias“, S. Rachmaninovo „Šv. Jono Auksaburnio liturgiją“. Kolektyvas rengia edukacinius projektus „Chore dainuoti smagu“, „Sniego senis“, „Dievo vabalo kelionė“, bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais orkestrais, LNOBT orkestru, Lietuvos kameriniu, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos orkestrais, ypač daug koncertuoja su kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“ bei Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“.

Choro koncertai pirmiausia skiriami Lietuvos žmonėms – jo klausomasi didžiosiose scenose, bažnyčiose, kultūros centruose ir mažose salėse. Kolektyvas gastroliuoja ir užsienyje: Gruzijoje, Kuboje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, kitose šalyse. 14 kompaktinių plokštelių įamžinta klasikinė ir populiarioji muzika, tačiau didžiąją diskografijos dalį sudaro lietuvių kompozitorių kūryba.

Rūpestį lietuvių chorine muzika vainikavo choro meno vadovo iniciatyva parengtas vienintelis Lietuvoje profesionalaus kolektyvo projektas Lietuvos etnografinių regionų metams „Jau aušt aušružė“. Praėjusių metų spalio 14 dieną Nacionalinėje filharmonijoje klausytojai išgirdo ambicingos idėjos ir daug pastangų pareikalavusio triūso vaisių: pirmoje koncerto dalyje skambėjo užsienio kompozitorių sukurtos lietuvių liaudies dainų išdailos, antrojoje – lietuvių kompozitorių premjeros. Vlado Bagdono rūpesčiu kompozitoriams buvo išsiuntinėtos natos su lietuvių liaudies dainomis ir sukirčiuotais tekstais, taip pat pažodiniais vertimais į anglų kalbą, jų įrašai (atliko choras, liaudies dainininkai, Veronika Povilionienė). Kiekvienam kompozitoriui (iš viso 30) buvo pasiūlyta po penkias dainas iš penkių Lietuvos regionų.

Konkursą laimėjo aštuoni kompozitoriai. Atrankos kriteri-

jus buvo ne tik profesionalumas, bet ir tai, kad kūrinys atitiktų lietuvišką dvasią. Gaila, kad Arvo Pärtas, atsiliepęs į kvietimą, dėl didelio užimtumo kūrinio neparašė. Tačiau dalyvavę kompozitoriai iš viso pasaulio pateikė labai įdomių kompozicijų.

Daugiausia dėmesio sulaukė dzūkų dainos. Skambėjo baskų kompozitoriaus Javiero Busto dvi lietuvių liaudies dainos „Saulelė raudona“ ir „Beauštanti aušrelė“, Davido Azurzos (Ispanija) „Parugėmis, pabarėmis“ ir „Auk, jovareli“, Ivo Antognini (Šveicarija) „Miegužio noriu“, Johno Augusto Pamintuano (Filipinai) „Jau aušt aušružė“, Jano Krutulio (Lenkija) „Karvelėli mėlynasai“, Grahamo Lacko (Anglija) „Aug juovarėlis“, Stepheno Leeko (Australija) „Upava karvelėlis“, Ko Matsushitos (Japonija) dvi brolių dainos „Ei, brolyt brolyt“ ir „Vai, broleliai dobilėliai“ bei Alberto Grau (Venesuela) „Teka teka šviesi saulė“.

Fantazija autorius nunešė toli: štai Mažosios Lietuvos melodija, užrašyta Liudviko Rėzos, įdomiai derėjo su Jameso Joyce´o tekstu (I. Antognini). Į premjerą buvo atvykę lenkų ir anglų kompozitoriai. Koks nelengvas iššūkis buvo kitų kultūrų atstovams perprasti lietuvių melodiką ir pasaulėjautą, paliudijo G. Lacko pastebėjimas: „Rašiau – kaip į vandenį šokau!“ Visai įdomi, gera buvo japonų kompozitoriaus antroji brolių daina, tačiau iš viso margo konteksto išsiskyrė australo kompozicija apie karvelėlį. Atrodė, kad ji parašyta mūsų, lietuvių, autoriaus – taip taikliai perteikė ir dvasią, ir nuotaiką, ir būdingas intonacijas.

Antrojoje koncerto dalyje choras visa jėga atsiskleidė atlikdamas visą pluoštą mūsų kompozitorių kūrinių. Skambėjo Mykolo Natalevičiaus „Apynėli žaliasai“, Raimundo Martinkėno „Išvažiau Jasius“, Loretos Narvilaitės „Jau aušt aušružė“, Donato Zakaro „Išėjau iš proto“, Vytauto Miškinio „O kas šiandien do diena“, Zitos Bružaitės „Žalia balundėlė“ (karo daina), Vaclovo Augustino „Mykolo Oginskio priesakai sūnui“ ir Jono Tamulionio „Dainos žemaičių“. Kiekvienas kūrinys

atspindėjo ir kompozitorių išradingumą, ir savitumą, ir puikią nacionalinę kūrybos tradiciją. Štai V. Miškinis išplėtojo rekrūtų dainą, kadaise padainuotą močiutės, rašė neoklasikinėmis priemonėmis, panaudojo labai mėgstamus skudučius, kuriais buvo išgautas jiems neįprastas frullato. Naujieji kūriniai žavėjo originaliomis traktuotėmis, ypač daug aplodismentų sulaukė efektingas D. Zakaro kūrinys.

Džiugu, kad ne tik nenutolta nuo liaudies dainos dvasios, tradicinių muzikos išraiškos ir minties perteikimo elementų, bet ir leidžiama atsiskleisti stipriosioms lietuviškojo choro savybėms.

Koncertą vedė etnomuzikologė Loreta Sungailienė ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis, dirigavo Artūras Dambrauskas, Giedrius Pavilionis ir Linas Balandis.

Projekte dalyvavusių kompozitorių kūriniai bus išleisti atskiru leidiniu.

Jau 20 metų su choru savo kūrybinį kelią susiejęs V. Bagdonas teigia: „Supratau, kad negalima stovėti vietoje. Džiaugiuosi, kad išlikome per visas ekonomines suirutes. Turime pasaulyje turėti savo vietą, nebūti pasyvūs, bendradarbiauti su kompozitoriais, inicijuoti naujus kūrinius.

Svarbiausia dainuoti žmonėms, jų širdžiai, bet ne tik liaudies dainas ir mišias. Kitais metais esame numatę ir pramoginės muzikos, ir dvarų muzikos programas. O 2018 metams, valstybės šimtmečiui, ketiname parengti didelę 80 minučių programą dviem šimtams atlikėjų, aprėpsiančią muziką nuo Mindaugo laikų iki šių dienų.“ Choras „Vilnius“, jo vadovas Vladas Bagdonas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas jubiliejaus proga apdovanoti Ministro pirmininko, Seimo Pirmininkės, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, Kultūros ministerijos, Vilniaus mero padėkos raštais.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Kartu su profesoriumi Antanu Smolskumi Birbynės propaguotojas, pedagogas Antanas Smolskus buvo mano mokytojas, autoritetas, žmogus, kuriuo norisi sekti. Praėjus dešimčiai metų po profesoriaus mirties kilo noras įprasminti šio nepaprasto menininko atminimą – surengti Mokytojo vardu pavadintą konkursą.

Pirmasis Antano Smolskaus birbynininkų konkursas įvyko 2013 m. gruodžio 1 d. Jame dalyvavo tik Vilniaus krašto muzikos ir meno mokyklų muzikantai. Džiaugiuosi, kad 2016 m. vasario 21 d. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje vykęs antrasis Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkursas išaugo, į jį jau iš visos Lietuvos susirinko gabiausi, talentingiausi, artistiškiausi 7–18 metų moksleiviai.

Antano Smolskaus konkursas yra kietas riešutėlis ir pedagogams, renkantiems reikalavimus atitinkančią programą, ir vaikams, atliekantiems kūrinius. Konkurse skambėjo lietuvių ir užsienio šalių kompozitorių kūryba, XXI amžiaus kūriniai, kiekvienas konkurso dalyvis privalėjo atlikti po vieną kūrinį solo, be fortepijono pritarimo. Vaikams profesionaliai pagroti birbyne solo iš tiesų yra sunki užduotis, tačiau rengdamas konkurso nuostatus norėjau, kad dalyvių atliekama programa būtų įdomi, išsiskirtų iš kitų konkursų, atskleistų kuo daugiau unikalaus instrumento spalvų. Juk Antanas Smolskus neapsiribojo vienu muzikos stiliumi, grodamas ieškojo naujų spalvų, netradicinių sprendimų.

Tikiu, kad konkurso dalyvių muzikavimas visus įtikino – birbyne galima atlikti įvairiausią muziką, o ypač gražiai ji skamba griežiant solo.

Ir neatsitiktinai: juk birbynė kadaise buvo piemenėlių instrumentas, kuriuo jie primityviai, bet labai nuoširdžiai traliuodavo laukuose. Tikiu, kad šio konkurso įkvėpti mokytojai dažniau į mokymo programas įtrauks solinį griežimą, o tai padės atskleisti daugiau šio unikalaus lietuvių liaudies instrumento spalvų ir kartu ugdys jaunųjų atlikėjų saviraišką.

Antrojo respublikinio Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkurso dalyviai pagal amžių buvo suskirstyti į 4 grupes. Laureatais tapo: Pijus Striška, Vaidas Saročka, Dominykas Borsakas (I grupė), Bernardas Didžiokas, Jokūbas Andrulis, Jonas Pilpukas, Ugnius Popovas, Karolis Kviestys, Jurgis Puskunigis, Jonas Mockaitis (II grupė), Austėja Kvedaraitė, Rojus Kovalkovas, Dominykas Čepys, Šarūnas Mikutis, Ignas Sadauskas, Justinas Jakubonis (III grupė), Karolis Aksenavičius ir Aleksandras Maliuginas (IV grupė).

Konkurso diplomantai – Benas Jonas Rimkevičius, Karolis Kuckailis, Tomas Nedzinskas, Kristupas Kiršis, Vakaris Jonauskas. Specialiaisiais prizais apdovanoti Karolis Aksenavičius – už profesionaliausiai atliktą kūrinį birbyne solo, Austėja Kvedaraitė – už profesionaliausiai atliktą kūrinį su fortepijono pritarimu, Aleksandras Maliuginas – už profesionaliausiai atliktą XXI a. kūrinį.

Manau, kad šiandien konkursuose dažnai stinga objektyvaus vertinimo, sveikos konkurencijos skatinimo, prizų. Rengdamas Antano Smolskaus konkursą stengiausi motyvuoti jo dalyvius, siekiau, kad vaikai būtų objektyviai įvertinti, galėtų džiaugtis ne tik diplomais, bet ir puikiais prizais. Visų keturių grupių I vietų laimėtojai – Pijus Striška (mokytojas N. Martinaitis), Bernardas Didžiokas (mokytojas E. Čiplys), Austėja Kvedaraitė (mokytojas K. Lipeika) ir Karolis Aksenavičius (mokytojas D. Daknys) gavo ypatingus prizus – kiekvienam buvo įteikta

100 eurų piniginė premija. Ne tik pirmų, bet ir antrų bei trečių vietų laureatus, diplomantus ir visus kitus dalyvius nudžiugino rėmėjų dovanos: skanėstai, puikios knygos, žurnalų prenumerata, kompaktinės plokštelės, USB laikmenos, muzikos instrumentai. Vaikų šypsenos ir iš džiaugsmo spindinčios akys atpirko nuovargį ruošiantis konkursui.

Už pasisekusį konkursą esu labai dėkingas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorei Laimutei Užkuraitienei, jos pavaduotojai Marijai Simonaitienei, Antano Smolskaus šeimai, UAB „Maxima LT“, UAB „Rūta“, UAB „Šviesa“, UAB leidyklai „Vaga“, UAB „Dominicus Lituanus“, Lietuvos muzikų sąjungai, instrumentinės muzikos grupei „Subtilu-Z“, Tomo Balčiūno bitininkystės ūkiui, kompozitorei Vaidai Striaupaitei-Beinarienei, Antanui Puodžiukui, liaudies instrumentų meistrui Egidijui Virbašiui. Taip pat noriu padėkoti savo žmonai Aurelijai, kuri suprato mano mintis ir padėjo jas realizuoti.

Tikiu, kad šiandienos laureatai rytoj gali garsinti mūsų šalį, reprezentuoti birbynę visame Pijus Striška pasaulyje, kaip tai darė profesorius Antanas Smolskus. Labai norėčiau, kad rastųsi daugiau iniciatyvių žmonių, kurie neskaičiuodami savo laiko ir pastangų kurtų kūrybiškumo ugdymui palankią aplinką, padedančią vaikams atsiskleisti ir tobulėti.

Tad norėčiau visiems palinkėti: nesustokite, tobulėkite, turėkite tikslą, jo atkakliai siekite. Tikiuosi, kad susitiksime trečiajame Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkurse.

Nerijus MARTINAITIS Austėja Kvedaraitė

Muzikos barai / 33

JAUNIEJI

Kai vaikai užauga su muzika

BALANDŽIO 23–30 D. DAUG TALENTINGŲ JAUNŲJŲ PIANISTŲ IR SMUIKININKŲ ATVYKS Į VILNIŲ, Į X TARPTAUTINĮ BALIO DVARIONO JAUNŲJŲ PIANISTŲ IR SMUIKININKŲ KONKURSĄ. SU ŠIO IŠSKIRTINIO RENGINIO PRISIMINIMAIS UŽAUGO DAUG LIETUVOS VAIKŲ. NET IR TIE, KURIE NETAPO MUZIKANTAIS PROFESIONALAIS, BET KADAISE LANKĖ MUZIKOS MOKYKLĄ, GAL PATYS YRA GROJĘ ŠIO KONKURSO KONCERTUOSE AR GIRDĖJĘ APIE DRAUGUS, RENGUSIUS NELENGVAS JO PROGRAMAS. UŽ DIDELIŲ DALYKŲ VISUOMET SLYPI DIDELĖ ISTORIJA, KURIOS DALELĘ ATSKLEIDĖ TRUMPO POKALBIO SUSIRINKĘ SMUIKININKAS, LMTA PROFESORIUS JURGIS DVARIONAS, PIANISTAS, PEDAGOGAS, VIENAS BALIO DVARIONO KONKURSO INICIATORIŲ ALEKSANDRAS JURGELIONIS IR B. DVARIONO DEŠIMTMETĖS MUZIKOS MOKYKLOS DIREKTORĖ LAIMUTĖ UŽKURAITIENĖ.JUOS KALBINO RASA MURAUSKAITĖ.

Muzikos barai / 34

Rasa Murauskaitė: Įdomiausia, kas buvo iki tol. Kada ir kaip gimė poreikis ir idėja organizuoti B. Dvariono konkursą? Kokius kelius teko nueiti, kad įvyktų pirmasis renginys?

Aleksandras Jurgelionis: 1972 m. mirė profesorius B. Dvarionas, o 1973 m. jo vardas buvo suteiktas dešimtmetei muzikos mokyklai.

Tuo labai rūpinosi tuometis jos direktorius Vytautas Kabelis. Jis buvo ryžtingas žmogus – jeigu vienos durys būdavo užvertos, jis rasdavo kitas.

Laimutė Užkuraitienė: Kompozitorius B. Dvarionas mokykloje būdavo labai dažnas svečias. 1971 m., atidarius mokyklą, net keletą kartų vyko jo susitikimai su pedagogais, mokiniais, profesorius čia vedė meistriškumo pamokas. Mokyklos ryšys su juo buvo itin glaudus, todėl V. Kabelis ir rūpinosi, kad būtų gautas B. Dvariono vardas.

Jurgis Dvarionas: Pereinant prie paties konkurso, jo idėja slypi B. Dvariono asmenybėje. Keletą metų prieš lemtingą dieną tėtis buvo sugalvojęs aplankyti visas muzikos mokyklas Lietuvoje.

Tuomet jų buvo apie 140.

L. U.: Šiek tiek mažiau – 109. Beveik visos ir išliko – šiandien turime 104.

J. D.: B. Dvarionas šią idėją buvo pradėjęs įgyvendinti, spėjo aplankyti ne tik Vilniaus, bet ir Palangos, Kuršėnų, Šiaulių ir kitas muzikos mokyklas. Tai būdavo įspūdingi susitikimai, jiems jis nuoširdžiai ruošdavosi. Net buvo užrašęs Beethoveno „Mėnesienos sonatą“ taip, kad vaikai galėtų ją dainuoti, o jis pats akompanuodavo. Tai buvo gražūs, šventi momentai. Deja, visų mokyklų aplankyti jis nespėjo.

A. J.: Atsimenu, kaip B. Dvarionas mokyklos salėje grojo Bacho invencijas, Mozarto Sonatą C-dur ­– lėtais tempais, bet labai natūraliai ir paprastai.

Kai mokykla gavo jo vardą, kartu su

Juliumi Andrejevu dirbome Fortepijono skyriaus vedėjais. Per kiekvieną egzaminą, įskaitas girdėdavome daugybę B. Dvariono kūrinių, todėl nusprendėme, kad būtų puiku surengti jo vardu pavadintą konkursą. Iš pradžių ketinome jį rengti apsiribodami mokykla, bet tais laikais taip nebuvo priimta.

L. U.: Įsakymas rengti respublikinį B. Dvariono konkursą išleistas 1973 m., jį pasirašė ministrai Henrikas Zabulis ir Antanas Rimkus. Tada dar buvau pradedanti mokytoja.

Kolektyvas buvo nedidelis, ir šis konkursas buvo toks įvykis, kad visi mokytojai žinojo kiekvieną smulkmeną. Konkursui iš valdžios gavome 1700 rublių, kas tais laikais buvo didžiulė suma.

A. J.: Pirmuosiuose konkursuose dalyvius skirstėme į dvi grupes, nes smarkiai skyrėsi didžiųjų miestų ir provincijų muzikos mokyklų vaikų muzikavimo lygis. Tiesa, kai kur dar nuo senų laikų buvo likę stiprių mokytojų, aplink juos burdavosi profesionalesni vaikai.

R. M.: Pradėta nuo nacionalinio konkurso pianistams. Kada prisijungė smuikininkai? Kodėl atsirado poreikis plėstis iki tarptautinio renginio?

J. D.: Stygininkai prisijungė po poros pirmųjų konkursų. Turbūt jau nuo trečio konkurso iš nacionalinio jis virto, kaip tais laikais vadinta, sąjunginiu.

A. J.: Konkursas pataikė į dešimtuką – visi labai norėdavo jame dalyvauti. Tarptautinį konkursą rengti sugalvojome ne mes – buvome praktiškai priversti tai daryti. Norą dalyvauti ėmė reikšti vaikai iš Baltarusijos, Latvijos, Vidurinės Azijos.

J. D.: Galima sakyti, kad konkurso organizatoriams net teko griebtis tam tikros stabdymo politikos. Bet kas šiame konkurse dalyvauti negalėjo, laikėmės nuostatos, kad šalys, iš kurių į konkursą atvyksta vaikai, turi vienaip ar kitaip būti susijusios su B. Dvarionu.

A. J.: Žiuri nariai taip pat dažniausiai būdavo susiję su B. Dvarionu. La-

bai aiškiais kriterijais nesivadovavome, rėmėmės nuojauta.

J. D.: Viskas buvo susiję su B. Dvariono asmenybe. Pirmojo konkurso vertinimo komisijos pirmininkė buvo legendinė pianistė Tatjana Nikolajeva, artima šeimos bičiulė. Tai buvo gražus ir simboliškas jos gestas. Bet įdomiausia, kad konkursas visą laiką evoliucionavo. Keitėsi ne tik dalyvių skaičius, komisijos sudėtis, bet ir programos, reikalavimai. Anais laikais Lietuvoje vykdavo nedideli konkursėliai muzikos mokyklose, savotiškos apžiūros, dėl jų daug talentingų vaikų iš provincijos atvyko į Vilnių, pasirinko muzikų kelią. Bet šių konkursėlių programos būdavo labai nykios.

R. M.: Kaip atrodė pirmojo B. Dvariono konkurso programa? Kaip ir kodėl ji vėliau kito?

A. J.: Rodos, pirmajame konkurse buvo privaloma viena B. Dvariono pjesė ir dar viena, kurią buvo galima rinktis laisvai.

L. U.: Reikalavimai iš pradžių buvo labai nedideli, kad konkursas būtų prieinamas. Apskritai, manau, kad pirmieji konkursai smarkiai pakėlė mažų miestelių muzikos mokyklų lygį. Iš pradžių buvo juntamas didžiulis skirtumas tarp jų ir didmiesčių mokymo įstaigų, bet dabar kartais būna atvirkščiai. Pirmieji konkursai buvo ne mažiau svarbūs mažųjų miestų mokyklų pedagogams, nes jų metu vykdavo

Muzikos barai / 35

JAUNIEJI aptarimai, kurie tapdavo savotiškomis meistriškumo pamokomis mokytojams. Būdavo smulkiai išnagrinėjamas kiekvieno mokinio grojimas, pranašumai ir trūkumai.

J. D.: B. Dvarionas kaip atlikėjas buvo labai universalus. Jo repertuaras apėmė viską nuo baroko meistrų iki naujausių XX a. opusų. Tačiau visi žinojo jo silpnybę J. S. Bachui ir prisimindavo tėtį kaip nepralenkiamą Vienos klasikų muzikos interpretatorių. Todėl buvo savaime aišku, kad konkurse privalo skambėti ši muzika.

Svarbūs buvo B. Dvariono saitai ir su Fryderyko Chopino ir Edvardo Griego muzika. Romantizmo dvasia ryški paties B. Dvariono rašytoje muzikoje, todėl konkurse turėjo skambėti ir romantiniai kūriniai. Šiuolaikinė muzika jam taip pat buvo artima, B. Dvarionas buvo gausybės lietuvių kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas ir tos muzikos propaguotojas. Jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių populiarinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką. Man atrodo, kad B. Dvarionas net buvo pirmasis daugelio jo kūrinių atlikėjas.

A. J.: Jis ir studentams duodavo groti Čiurlionio pjeses.

J. D.: Kartu su Jadvyga Čiurlionyte B. Dvarionas atkūrė nemažai Čiurlionio partitūrų, jam diriguojant pirmą sykį nuskambėjo kompozitoriaus simfoninės poemos. Vėliau jo repertuare atsirado ir Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Vladas Jakubėnas... Jau po karo – Antanas Račiūnas, Stasys Vainiūnas ir kiti. Visi šie dvarioniškos muzikos principai ir tapo konkurso programos pagrindu.

R. M.: Minėjote, kad konkursai metai iš metų kinta. Kada pastebėjote išskirtinį vaikų atlikimo lygio pakilimą? Kas, Jūsų nuomone, tai lėmė?

L. U.: Dabar gabieji vaikai turi galimybę lankyti daugiau disciplinų, tarp jų ir kompoziciją, kurios išmanymas itin prisideda prie puikaus atlikimo, klasikinės programos pojūčio. Taip pat jie daug dažniau koncertuoja, įgyja labai svarbios sceninės patirties.

A. J.: Dalyvių lygis augo visą laiką, bet didžiausią šuolį pastebėjau tada, kai Lietuvoje ėmė vykti daugiau meistriškumo kursų. Įvairių mokyklų pedagogai ir vaikai vis dažniau ėmė

Muzikos barai / 36

lankytis ir didmiesčiuose vykstančiuose seminaruose, ir patys organizuoti juos savo mokyklose. Tačiau su laiku tai lėmė konkurso dalyvių skaičiaus mažėjimą.

L. U.: Ruošti mokinį – didžiulė atsakomybė. Kadangi konkurso lygis labai pakilo, bet kaip to daryti jau nebegalima.

A. J.: Dabar vaikų dėmesys išsibarsto po kitas sritis. Mokyklose atsiranda ne tik klasikinių instrumentų, bet ir džiazo, dainavimo specialybės.

Pastarosios vaikams dažnai atrodo kaip lengvesnis kelias iškilti.

L. U.: Galų gale sugriežtėjo ir konkurso atranka. Vaikai vertinami savo mokykloje, zonoje, ir atrenkami tik tie, kurie išties verti groti finaliniame ture.

R. M.: Ar plati tarptautinio konkurso dalyvių geografija?

A. J.: Pietų Korėja, Japonija, Turkija, Izraelis...

J. D.: Pietų Afrika.

A. J.: Paprastai tie, kurie atvyksta iš toli, būna puikiai pasiruošę. Praėjusiame konkurse Grand Prix laimėjo nepaprastai talentinga japonė. Įdomu, kad ji atsisakė jį pasiimti sakydama, kad atvyko ne dėl prizo, o todėl, kad labai mėgsta muziką, ir konkrečiai B. Dvariono.

L. U.: Taip pat dalyvavo labai šaunus berniukas, latvis smuikininkas, kuris dar ir tarptautinių pramoginių šokių konkursų laureatas. Jam buvo gal aštuoneri, jis griežė fantastiškai!

R. M.: Kokia B. Dvariono konkurso misija mūsų šalies kultūros, švietimo kontekste? Ar jis padeda populiarinti lietuvių kuriamą muziką už Lietuvos ribų?

J. D.: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis konkursas visų pirma yra labai svarbus Lietuvos muzikinei kultūrai. Šiais laikais, kai esame nelabai aukštos kokybės pramoginės muzikos tvano liudininkai, nuo jo mus gelbsti B. Dvariono konkursas. Šiemet turėjau progą apkeliauti beveik visą Lietuvą, visus regionus, kurie dalyvauja konkurso atrankose. Galiu pasidžiaugti, kad gausybė mokyklų smarkiai pajudėjo į priekį muzikavimo kultūros atžvilgiu. Svarbiausia ne tai, kad visi grotų smuikais, fortepijonais ar violončelėmis, svarbiausia, kad žmonės mylėtų muziką ir būtų joje. Kad tai, ką jie groja, teiktų džiaugsmą ir jiems pa-

tiems, ir aplinkai. Vaikai groja nelabai sudėtingą, bet labai gražią muziką, ją atlieka šiltai ir nuoširdžiai. Aš manau, kad jeigu šviesaus atminimo tėtis išgirstų, kaip jie muzikuoja, nepaprastai apsidžiaugtų. Šie vaikai – turbūt vienas svarbiausių dalykų, kuris pateisina mūsų muzikos mokyklų buvimą ir kuris teikia vilties, kad Lietuva išliks ne tik dainuojanti, bet ir grojanti. Jeigu mūsų šalis bus muzikoje, tai bus ir kultūroje. Tuomet neišsibėgiosime po pasaulio užkaborius ir po truputį išsikovosime muzikinio centro statusą.

L. U.: Kalbant apie muzikuojančios Lietuvos ateitį, galiu pasidžiaugti: anksčiau stojamieji egzaminai į B. Dvariono muzikos mokyklą vykdavo vieną dieną nuo ryto iki vakaro, dabar jie trunka tris dienas. Atsiranda vis daugiau puikiai muzikuojančių vaikų, kasmet išleidžiame apie 300 ir tiek pat priimame. Manyčiau, jie deramai papildo konkurso dalyvių gretas, tačiau lygiai taip pat konkursas gerina instrumentinės muzikos būklę ir didina norinčių mokytis muzikos vaikų skaičių.

J. D.: Nesu labai dosnus komplimentų, bet turiu atkreipti dėmesį į tai, kad B. Dvariono mokyklos veikla yra labai vertintina dėl to, kad išlaiko tą patį dvarionišką principą. Nelaukiama, kad visuomenė ateitų į mokyklą, bet einama į žmones atvira širdimi ir su muzika. Tuomet paaiškėja, kad norinčių muzikuoti yra daug. Mūsų pasaulyje tiek mažai, todėl kiekvienas išsaugotas vaikas yra didžiausias lobis ir investicija į ateitį. 1924 m. B. Dvarionas po studijų atvyko į Kauną, tada dar mažą, nedidelį, provincialų miestelį, kur su saujele bendraminčių – J. Gruodžiu, S. Šimkumi, J. Čiurlionyte, V. Motiekaičiu, dar keletu kitų ­– tuščioje vietoje sukūrė muziką. Sukūrė simfoninius orkestrus, klausytojus, muzikos klausymosi tradicijas. Šiandien į Lietuvą mielai atvyksta atlikėjai iš viso pasaulio, kartais net atsisakydami honorarų arba sumažindami juos. Vadinasi, jau esame tarp garbingiausių pasaulio valstybių. n

Muzikos barai / 37

JAUNIEJI

Robertas Lozinskis: „Pianistas turėtų būti nuoširdus“

– Praėjusių metų rudenį tapote VII tarptautinio M. Č. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtoju.

Kaip šiandien viskas atrodo?

– Dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, viską vertinti lengviau. Po konkurso buvo sunku patikėti, kad taip atsitiko. Esu dalyvavęs ne viename konkurse, todėl ko nors itin netikėto nebuvo – žinojau, kaip viskas vyksta. Tačiau šiame konkurse buvo labai didelis repertuaras, reikėjo daug ruoštis. Kad laimėtum konkursą, turi susidėti labai daug dalykų: visų pirma, tai yra begalinis darbas, tačiau ne tik prie instrumento, bet ir su savimi, literatūros skaitymas, nuolatinis domėjimasis, sveikata, galų gale sėkmė ir t. t. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip tą dieną jausis komisija, kaip pačiam pavyks viską atlikti. Atrodo, kad šiame konkurse susidėstė palankios aplinkybės, ir man pavyko.

– Ką Jums reiškia dalyvauti konkurse?

Mindaugo MIKULĖNO nuotr.

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

2015 M. RUDENĮ LIETUVOJE VYKUSIO VII TARPTAUTINIO M. K. ČIURLIONIO PIANISTŲ IR VARGONININKŲ KONKURSO NUGALĖTOJU TAPO ŠKOTIJOS KARALIŠKOSIOS KONSERVATORIJOS MAGISTRANTAS ROBERTAS LOZINSKIS. 2010 M. PIANISTAS BAIGĖ KAUNO J. NAUJALIO MUZIKOS GIMNAZIJĄ (B. KUMPIKIENĖS KLASĖ), 2010–2014 M. STUDIJAVO LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE (PROF. Z. IBEL-

Muzikos barai / 38

HAUPTO KLASĖ), 2012–2013 M. PAGAL MAINŲ PROGRAMĄ MOKĖSI BERLYNO MENŲ UNIVERSITETE PAS PROF. E. LAPITSKAJĄ. NUO 2014 M. PIANISTAS STUDIJUOJA ŠKOTIJOS KARALIŠKOJOJE KONSERVATORIJOJE, PROF. FALI PAVRI KLASĖJE. R. LOZINSKIS DALYVAVO DAUGELYJE TARPTAUTINIŲ MUZIKOS FESTIVALIŲ, YRA 18-OS TARPTAUTINIŲ FORTEPIJONO KONKURSŲ VOKIETIJOJE, ITALIJOJE, GRAIKIJOJE, ČEKIJOJE, JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE, LATVIJOJE IR LIETUVOJE NUGALĖTOJAS. UŽ TARPTAUTINIUS LAIMĖJIMUS YRA GAVĘS LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖS IR MINISTRO PIRMININKO PADĖKAS, BUVO MSTISLAVO ROSTROPOVIČIAUS IR RODERICKO F. TUCKO FONDŲ STIPENDININKAS. TAČIAU SAUSI FAKTAI MAŽAI TEPASAKO APIE ŠIO JAUNO IR PERSPEKTYVAUS ATLIKĖJO ASMENYBĘ, TODĖL KVIEČIAME SU ROBERTU LOZINSKIU SUSIPAŽINTI IŠ ARČIAU.

– Konkursuose dalyvauti pradėjau nuo mažens, ir tai nebuvo mano pasirinkimas – spręsdavo tėvai ir mokytojai. Gerai, kad tuo metu teko juose dalyvauti, nes dabar man yra lengviau, jaučiu mažiau streso, žiūriu į tai kaip į darbą bei galimybę. Šiais laikais muzikantams, deja, nėra lengva susikurti karjerą be konkursų. Konkursai tapo viso muzikinio pasaulio dalimi. Kaip sportininkui sunku ko nors pasiekti be varžybų, taip ir muzikantui – be konkursų. Tačiau aš pats nelabai juos mėgstu, kur kas mieliau groju koncertuose. Jeigu būtų įmanoma, konkursuose turbūt visai nedalyvaučiau.

Tačiau tam, kad turėčiau galimybę koncertuoti, tapčiau žinomesnis, bent jau kol esu studentas, turiu dalyvauti ir konkursuose.

– Šiuo metu yra daug puikių atlikėjų.

Kaip tokioje gausoje tapti išskirtiniam, būti pastebėtam?

– Manau, kad pagrindinis kriterijus yra laikas – pamažu išryškėja, kas yra kas. Tai, kad žmogus laimi konkursą, dar nieko nereiškia. Konkursas yra labai subjektyvus dalykas, nes tave tiesiog įvertina keli žiuri nariai.

O su laiku išlieka ir tampa žinomi tik tie, kurie iš tikrųjų to nusipelno.

– Kuo, Jūsų manymu, turėtų pasižymėti idealus pianistas?

Martyno ALEKSOS nuotr.

– Toks pianistas turėtų būti nuoširdus, jis turėtų groti taip, kaip jam atrodo. Nereikia nieko kopijuoti, bandyti taikytis prie tradicijų. Muzika visų pirma yra menas, o ne amatas, todėl atlikėjas klausytojui ją turėtų parodyti savaip.

– Bet mokykloje kaip groti nurodo pedagogas, net ir studijų metais paisoma dėstytojo rekomendacijų. Taigi kur yra ta riba tarp tavęs ir kitų girdėtų atlikėjų?

– Manau, mes visuomet esame ties ta riba. Mūsų profesijos žmonės nuolat mokosi, visada yra studentai.

Galbūt ne visada turime tą žmogų, kuris su mumis dirba, bet visą laiką iš ko nors mokomės. Todėl ribą, kada esame dar studentai ir kada tampame atlikėjais, nusakyti labai sunku.

Svarbiausia turbūt rasti aukso vidurį tarp to, ką kas nors sako iš šalies, ir to, kaip tau pačiam atrodo.

– Kaip Jums sekasi ieškoti to aukso vidurio?

– Sunkiai. Tai amžinas klausimas.

Net kai su tavimi dirba ir savo nuomonę pasako autoritetingas žmogus, ne visuomet su ja sutinki. Nebent jis

įtikina, o tai būna retai. Kiekvienas pianistas atsakymų turi ieškoti pats.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Mano šeimoje muzikantų nėra, ir pati istorija kasdieniška. Kai dar lankiau darželį, į jį ieškoti gabių vaikų atvyko J. Naujalio mokyklos mokytojai. Aš mielai jiems padainavau, buvau pastebėtas kaip muzikalus. Tačiau tuo metu mano sesuo jau mokėsi muzikos ir mama nusprendė, kad vieno muzikanto šeimoje užteks. Netrukus sesuo susilaužė ranką, liovėsi groti, ir tuomet aš, sulaukęs septynerių, pradėjau mokytis muzikos.

Tai, kad šiuo metu einu muziko keliu, didelis J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojos B. Kumpikienės nuopelnas. Ji mane mokė ne tik grojimo technikos, bet buvo tarsi antra mama: išklausydavo, padėdavo, patardavo. Iki šiol mes palaikome artimus ryšius.

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad pianisto profesijoje technika yra šalutinis dalykas. Pagrindinis darbas vyksta viduje. Deja, nemažai

klausytojų, kurie galbūt nėra mokęsi muzikos, labiausiai vertina techniką ir virtuoziškumą, jiems norisi kuo didesnio efekto. Todėl rinkdamasis koncerto programą galvoji, ką nori padovanoti klausytojui, kartu turi pridėti šiek tiek „prieskonių“.

– Ką norite pasakyti savo klausytojams grodamas?

– Noriu, kad žmonės iš mano koncerto išsineštų emociją, kad mano grojimas jiems pažadintų jausmus.

Nebūtinai gerus – jei pasidarys baisu ar koktu, vadinasi, tai veikia.

– Kas Jus įkvepia?

– Viskas. Nėra kokio nors vieno dalyko. Dažnai įkvepia gerai atliekama muzika, koncertų lankymas. Taip pat bendravimas.

– Kaip renkatės repertuarą? Ar turite ypač mėgstamų kompozitorių?

– Kai mokiausi mokykloje, repertuaru nesidomėjau, jį visuomet paskirdavo mokytoja. Tačiau kai įstojau į LMTA, iš pradžių buvo šokas, nes groti galėjau, ką tik norėjau. Tai paskatino pradėti domėtis, klausytis, skaityti. Tačiau niekada nebuvo taip, kad atsisėsčiau ir svarstyčiau, ką gro-

Muzikos barai / 39

Rodrigo LUXON nuotr.

JAUNIEJI

siu, visada kūriniai atsiranda savaime – ar koncerte ką nors išgirstu, ar ruošiuosi konkursui, kur reikalinga tam tikra programa, ar konkretus projektas padiktuoja pasirinkimą.

Doktorantūros studijose turbūt koncentruosiuosi ties S. Rachmaninovo muzika. Man patinka viskas, ką jis yra parašęs.

– Grojate ne tik kaip solistas, bet ir kamerinę muziką. Ką sau artimo joje randate?

– Man labai patinka atlikti kamerinę muziką. Patinka, kad scenoje esu ne vienas. Žinoma, labiausiai mėgstu groti su orkestru, nes tai kažkas magiška. Labai smagu bendrauti tarpusavyje atliekant kamerinę muziką, dirbti kartu tarsi lengviau. Didžiulis malonumas groti su gerais muzikantais.

– Dažnai muzikantai būna labai užsiėmę ir retai randa laiko pomėgiams. Ar Jūs dar kuo nors užsiimate be muzikos?

– Labai mėgstu sportą – žaidžiu krepšinį, futbolą, plaukioju, bėgioju.

Mėgstu skaityti, domiuosi mokslu – istorija, geografija, fizika.

– Kokia Jūsų ateities vizija?

– Šįmet baigsiu antrąjį magistrantūros kursą Škotijos karališkojoje konservatorijoje ir ten pat ketinu stoti į doktorantūrą. Jei viskas pavyks, dar trejus metus būsiu studentas. Kas bus po studijų, sunku pasakyti. Ateityje norėčiau daug keliauti, patirti, pamatyti pasaulį. Tačiau norėčiau tai suderinti su muzika. Jeigu galėčiau keliauti ir kartu groti – būtų puiku. Manau, jog šiuo metu darau viską, kad to pasiekčiau. Turbūt dirbsiu ir pedagoginį darbą.

– Kokia Jūsų svajonių šalis? Ar ja galėtų būti Lietuva?

Muzikos barai / 40

– Mano mentalitetas lietuviškas – čia aš gimiau, užaugau, turiu draugų.

Jei sukurčiau šeimą ir auginčiau vaikus, norėčiau tai daryti ten, kur esu užaugęs, kur viską pažįstu, žinau, kaip viskas vyksta. Esu gyvenęs Vokietijoje, šiuo metu gyvenu Škotijoje, ir viskas ten puiku – ekonominė situacija, vertybės. Lietuvai iki Vakarų reikėtų dar pasistiebti. Tačiau kad ir kaip gerai mokėčiau anglų kalbą, domėčiausi jų kultūra, kad ir kiek daug turėčiau ten draugų, vis tiek kažko trūksta.

Kita vertus, gerai yra visur, kur savo gerovę pats susikuri. Žinoma, nekalbame apie vietas, kur vyksta karas. Tačiau, jei tik yra darbo, jei esi kam nors reikalingas, tave supa artimi žmonės, tai visiškai nesvarbu, kur būni.

– Ar galėtumėte jaustis reikalingas Lietuvoje? Neretai sakoma, kad lietuviai abejingi kultūrai.

– Turbūt čia ne visuomet gali jaustis reikalingas. Tačiau Lietuvoje ir žmonių nėra daug. Kalbėkime apie koncertuojantį pianistą, kuris iš to gyvena. Lietuvoje galima surengti keletą koncertų per metus. Darbo bus daug, nes kokybiškai parengti kelias programas užtrunka. Tačiau kaip iš to išgyventi – neįsivaizduoju. Tuomet tenka dirbti pedagoginį darbą, geresniu atveju – koncertuoti užsienyje.

Dalia KALADINSKIENĖ

S

akydami, kad Vilnius – Rytų Europos baroko sostinė, dažniausiai galvoje turime architektūrą. Barokas Vilnių pasiekė XVI–XVII a. sandūroje ir tapo neatsiejama miesto veido dalimi.

Niekam nekyla abejonių, kad tokie architektūros šedevrai kaip Šv. Kazimiero, Šv. Teresės ar Šv. Petro ir Povilo bažnyčios yra Lietuvos kultūrinis paveldas, formavęs ir formuojantis mūsų erdvinę bei dvasinę pasaulėvoką. Nekilnojamos kultūros vertybės tarsi savaime tampa neatsiejama kultūrinės savivokos dalimi, tam tikru nekvestionuojamu kultūrinės savimonės peizažu. Tačiau Vilniaus barokas yra tam tikra visuminė kultūrinė paradigma, o architektūra – tik viena ryškiausių jos dalių. Ir kitoms šios paradigmos dalims – tapybai, skulptūrai, literatūrai – buvo skirtas deramas dėmesys, o muzikinis Vilniaus baroko klodas ilgus metus nebuvo sistemiškai tyrinėtas ir nepasiekė mūsų kultūrinės savimonės. Kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas teigia,

– Kokie didžiausi iššūkiai laukia pianisto?

– Didžiausias iššūkis yra disciplina, laiko ir darbų planavimas.

Pianisto profesijoje tai ypač svarbu – gali būti labai talentingas, bet jei nuosekliai nedirbsi, tai nieko ir nebus. Aš turiu tokią savybę, kad arba visiškai pasineriu į veiklą ir dirbu per naktis, arba išvis nieko nedarau. Tai kartais kenkia, stengiuosi iš šių kraštutinumų išsivaduoti. Idealiu atveju norėčiau groti keturias valandas per dieną. Tačiau kad tiek laiko kokybiškai dirbtum, iš tikrųjų reikia paskirti aštuonias valandas – juk turi daryti pertraukas, pailsėti, pavalgyti, pasivaikščioti, paskaityti ir t. t.

– Jei nebūtumėte pianistas, kokį instrumentą pasirinktumėte?

– Violončelę. Tačiau ją rinkčiausi ne dėl tembro, garso, o dėl repertuaro.

– Dėkoju už pokalbį. n

Ansamblio „Canto Fiorito“ meno vadovas Rodrigo Calveyra, Saulė Šerytė, Nerijus Masevičius, Renata Dubinskaitė, Ieva Baublytė, Algirdas Bagdonavičius ir Ieva Gaidamavičiūtė

kad kultūrai iki galo susivokti kartais reikia svetimo žvilgsnio, kuris pamato ir išryškina tai, kas nebuvo pastebėta. Tokiu svetimšaliu, ištraukiančiu mūsų kultūrinę tradiciją į šviesą, Lietuvos senosios muzikos lauke galėtume pavadinti brazilų kilmės senosios muzikos atlikėją ir teoretiką, ansamblio „Canto Fiorito“ meno vadovą Rodrigo Calveyrą.

Tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ veikla prasi-

Skambantis Vilniaus barokas Senoji muzika kaip nauja kultūrinės savivokos galimybė

dėjo 2012 metų gruodį, kada Vilniuje iš įvairių šalių susirinkę senosios muzikos profesionalai pirmą kartą atliko XVII a. Vilniuje gyvenusio ir kūrusio italų kompozitoriaus Giovanni Battistos Cocciolos kūrinių programą. Atlikėjai buvo apstulbinti be galo aukšto šio mažai žinomo kompozitoriaus kūrinių lygio, kuriuo dabar kiekvienas gali įsitikinti klausydamasis muzikos leidyklos „Semplice“ išleisto tą pro-

jektą vainikavusio disko1. Bendra muzikinė patirtis buvo tokia stipri, kad susibūrė komanda, aistringai trokštanti toliau groti kartu. Kaip teigia Rodrigo Calveyra, „norėjosi sukurti ansamblį, turintį labai aiškią meninę tapatybę ir misiją – gaivinti šiame unikaliame regione Vazų dinastijos laikais (XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje) sukurtą muziką ir daryti tai be kompromisų remiantis istoriš1

http://www.semplice.lt/Default.aspx?tabid=8196

kai pagrįsto atlikimo principais.“ Pats būdamas ne tik patyręs atlikėjas, grojantis išilgine fleita ir kornetu, bet ir profesionalus senosios muzikos teoretikas, išugdytas Bazelio „Schola Cantorum“, Trosingeno ir Sorbonos universitetų, Rodrigo Calveyra teigia: „Tam, kad suprastume senąją muziką, reikia atlikti didelį hermeneutinį darbą tyrinėjant tą epochą. Tai išties tarpdisciplininės studijos“. Calveyros manymu, senosios muzikos tradicijos atkūrimas ir naujas jos permąstymas galėtų būti svarbus lietuvių savivokai. Europoje senajai muzikai skiriamas ypatingas dėmesys, ji laikoma itin reikšminga tautos kultūrinio paveldo dalimi, padedančia pažinti savo šaknis, ugdančia mentalitetą. „Deja, aš matau, kad lietuviai nepakankamai save vertina ir man dėl to labai gaila, nes studijavau Lietuvos istoriją ir manau, kad jūsų tauta yra išskirtinė. Senoji muzika galėtų būti puikus resursas, padedantis suvokti savo vietą Europos kultūrinėje tradicijoje.“ Kalbėdamas apie Vilniuje atrastus muzikinius lobynus, Calveyra formuluoja tautinės istorinės paradigmos atžvilgiu nepopuliarų požiūrį, kad

Senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ koncertas Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje, 2013 m.

Muzikos barai / 41

PAŽINTIS

Koncertas Telšių katedroje, 2013 m.

Lietuvai susijungimas su Lenkija į bendrą valstybę nebuvo vien žalingas: „Vazų valdymo laikais ši valstybė išgyveno fenomenalų kultūrinį pakilimą, kuris padėjo muzikai išeiti į tarptautinę areną. Čia gyveno ir kūrė nuostabūs italų kompozitoriai, o tuo metu būtent italai diktavo muzikos madas visai Europai, buvo naujojo muzikos stiliaus – baroko – šaukliai.

Tuometinės Lietuvos-Lenkijos valstybės regione sukurtas muzikinis barokas tikrai nenusileidžia tokioms šalims kaip Italija.“ Ir priduria: „Štai kompozitorius Marco Scacchi laikomas italų pasididžiavimu, tačiau dirbdamas su mažai žinomo Vilniuje kūrusio Cocciolos rankraščiais galėjau drąsiai pasakyti, kad Scacchi ir Cocciola muzikine prasme man yra lygiaverčiai. Tas pats pasakytina ir apie Tarquinio Merulą – juk šis visame pasaulyje vertinamas italų kompozitorius kūrė ir šioje šalyje! Ir tik vienas dalykas man čia tikrai kelia nuostabą – kaip galėjo atsitikti, kad šitiek laiko minėti kompozitoriai ir kiti kūrėjai nebuvo tyrinėjami, neišpopuliarinti Lietuvos atlikėjų. Jų vardus turėtų žinoti kiekvienas apsišvietęs lietuvis, apie juos turėtų būti mokoma Lietuvos kultūros istorijos pamokose ir pasakojama pristatant Lietuvą.“ Menotyros mokslų daktarė, ansamblio „Canto Fiorito“ dainininkė ir prodiuserė Renata Dubinskaitė sako, kad lietuvių kolektyvinė at-

Muzikos barai / 42

mintis buvo tiek kartų sąmoningai traumuojama ir gniuždoma (carinės Rusijos pastangos sunaikinti ne tik lietuvių kalbą, bet ir visus įmanomus istorinius šaltinius, žinias apie mūsų aristokratiškąją kultūrą, priversti patikėti, kad visada buvome tik valstiečiai, baudžiauninkai, paskui baisios sovietmečio represijos, komunistinės ideologijos išdarkytos istorijos versijos ir t. t.), kad dabar reikia dėti daug sąmoningų pastangų siekiant užpildyti tas juodąsias mūsų atminties skyles, susigrąžinti iš istorijos tai, kas buvo atimta, ir paversti šias žinias savastimi. Kita vertus, kad išliktų, išgyventų tokios agresijos akivaizdoje, Lietuva neturėjo jokios kitos išeities, kaip kad ginti save remdamasi nacionalistine ideologija. Tačiau taikos ir nepriklausomybės sąlygomis ši ideologija turi būti peržiūrėta, sąvoka „lietuviškumas“ turėtų būti siejama ne vien su liaudies muzikos tradicija ir valstietiška kultūra, tada savo kultūros paveldu laikytume ne tik lietuviškai užrašytas pavardes, bet visą daugiatautės šalies palikimą. Galbūt tuomet pagaliau ir mes, ne tik užsienio istorikai, pamatytume Abiejų Tautų Respubliką kaip unikalų ir vaisingą darinį, kurio paveldu turime didžiuotis ne mažiau, nei tai daro lenkai. Tad „Canto Fiorito“ misija apima kur kas daugiau nei muziką.

Istoriškai pagrįsto atlikimo principai reikalauja akis į akį susidurti su pačia istorija, ją iš naujo įvertinti ir re-

konstruoti, tad per muzikinę veiklą skleidžiama žinia apie mūsų praeitį, kartais laužant įsigalėjusius mąstymo stereotipus, istorijos klišes. Tai kultūrinės savimonės ugdymo darbas.

Vos per trejetą metų ansamblis „Canto Fiorito“ parengė ne vieną projektą2, susijusį su XVI pabaigos – XVII a. pirmos pusės LDK muzikos paveldu: tai ir minėtojo Vilniaus baroko meistro Giovanni Battistos Cocciolos kūrinių programa, kartu su norvegų ansambliu sukurtas projektas „Vazų dvaro palikimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės muzikos paveldas“, kuriame skambėjo mūsų valdovų dvare kūrusių italų ir lenkų kompozitorių kūriniai, programa, išryškinanti garsiausio Vazų dvaro kompozitoriaus Tarquinio Merulos kūrybos įvairiapusiškumą ir įtaką muzikos raidai, projektas „Liber tabulatūros lobynai“, kuriame atgaivinti kūriniai iš vieno įspūdingiausių Vilniuje saugomų natų rankraščių, atskleidžiančių šio regiono XVII a. muzikos panoramą bei atlikimo tradicijas, kartu su Austrijos ansambliu parengta programa „Sancta Maria“, skirta vedybiniais ryšiais susijusių Vazų ir Habsburgų dinastijų muzikai, kitos programos. Šiuo metu ansamblis rengia dar dvi naujas programas: pirmą kartą Lietuvai pristatys vokiečių kilmės kompozitorių Johanną Valentiną Mederį, kūrusį Baltijos regione XVII–XVIII amžių sandūroje, ir jo „Pasijas pagal Matą“ , o Tarptautiniame Marco Scacchi senosios muzikos festivalyje pakvies į intriguojantį koncertą „Muzikinės lenktynės“, kuriame atskleis pagarsėjusią kontroversiją tarp dviejų Vazų dvare tarnavusių kompozitorių Sacchi ir Sieferto. Greta šios plačios ankstyvajam barokui skirtos muzikinės paletės ansamblis taip pat yra parengęs ir vėlyvųjų viduramžių programą „Vytauto Didžiojo laikų muzika“, kadangi ansamblio meno vadovas turėjo galimybę studijuoti ir gilintis į šio laikotarpio ars subtilior stiliaus muziką.

Kad visa ši istorijos ir muzikos paveldo aktualinimo veikla būtų efektyvi, įtikinanti klausytoją, ji pri2

http://www.cantofiorito.lt/Projektai-820.html

valo atitikti aukščiausius mokslinio tyrimo ir atlikimo kokybės standartus. Galima drąsiai teigti, kad „Canto Fiorito“ meno vadovo keliami reikalavimai tiek epochos tyrinėjimams, tiek kūrinių rekonstrukcijai ir jų atlikimo kokybei rodo tam tikrą episteminį lūžį Lietuvos senosios muzikos lauke. Reikia paminėti, kad Calveyra pats ieško jį dominančių rankraščių geriausiose pasaulio bibliotekose ir juos rekonstruoja. „Mano tikslas – dirbti taip, kad „Canto Fiorito“ galėtų pasirodyti bet kur pasaulyje. Taip pat aš labai gerbiu lietuvių publiką, todėl noriu, kad ji girdėtų tik pačios geriausios kokybės muziką, nes jūs to tikrai nusipelnėte,“ – teigia Calveyra. „Canto Fiorito“ praėjusiais metais jau pristatė LDK muziką Norvegijoje, šiais metais ansamblis pakviestas jos atlikti Slovėnijos festivalyje ir Austrijos koncertų sezone, ansamblio programomis domisi ir kiti tarptautiniai festivaliai. „Išpažindami istoriškai pagrįsto atlikimo principus, mes siekiame kiek įmanoma autentiškesnio skambesio. Bet kokie kompromisai, pavyzdžiui, modernių instrumentų naudojimas atliekant senąją muziką, mums yra nepriimtini. To reikalaujame ir iš kviečiamų užsienio muzikantų, ir iš lietuvių atlikėjų. Geriau imtis mažesnių projektų, bet įgyvendinti juos maksimaliai kokybiškai, todėl edukacija – tiek atlikėjų, tiek klausytojų – yra be galo svarbi „Canto Fiorito“ misijos dalis“, – sako Calveyra.

Ansamblis tikisi, kad publika greitai bus pajėgi atskirti ir įvertinti istoriškai pagrįsto atlikimo kokybę.

Siekdamas suformuoti senosios muzikos tradiciją ir paskleisti ją visoje Lietuvoje, ansamblis „Canto Fiorito“ įgyvendina daug edukacinių programų, skirtų tikslinėms grupėms. Į ansamblio projektus įtraukiami įvairių Lietuvos regionų vaikai, taip siekiama sužadinti vaikų susidomėjimą senąja muzika ir ugdyti sąmoningą ateities klausytoją3. Ansamblis jau trečius metus dirba su Kaišiadorių ir Elektrėnų meno mokyklomis, vedė renginius Vilniaus, Ignalinos, Druskininkų, Varnių vaikams.

Lietuvos muzikos akademijos 3

http://www.cantofiorito.lt/Edukacine-veikla-831.html

studentams „Canto Fiorito“ skaito paskaitas ir veda meistriškumo kursus. Kita grupė yra plačioji publika, kuri supažindinama su istoriškai pagrįsto atlikimo principais komentuojamuose koncertuose. Ne mažiau svarbi tikslinė grupė – regionų bendruomenės, su kuriomis ansamblis bendradarbiauja įtraukdamas į veiklą vietinius chorus, folkloro ansamblius ir kitas grupes. „Canto Fiorito“ siekia ne tik pagyvinti regionų kultūrinį gyvenimą, bet ir įkvėpti bendruomenes imtis savarankiškos iniciatyvos.4 Didžiulę nuostabą ir susižavėjimą kelia ansamblio Paparčių rezidencija – per dvejus metus čia įgyvendinti šeši projektai su skirtingomis tikslinėmis grupėmis.

R. Calveyra ir R. Dubinskaitė nuolat pabrėžia, kad „Canto Fiorito“ siekiai decentralizuoti kultūrą, nešti ją į regionus ir padaryti prieinamą kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, atitinka Lietuvos kultūros politikos deklaruojamus prioritetus. Tačiau pašnekovai pasigenda nuoseklesnės kultūros politikos finansuojant tokį svarbų segmentą kaip senoji muzika. Suvokiant, kokia reikšminga ši veikla formuojant mūsų kultūrinę savimonę ir aktualinant mūsų šalies paveldą, žinant, kad Lietuvoje istoriškai pagrįsto atlikimo tradicija stipriai atsilieka nuo visos Europos ir kaimyninių šalių, senosios muzikos sričiai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Daugelyje Europos šalių kultūros paveldas yra neabejotinas prioritetas, galbūt senosios muzikos priskyrimas prie mūsų šalies kultūros prioritetinių veiklų padėtų pataisyti situaciją. „Deja, šiuo metu dėl finansavimo mes turime kautis nelygioje kovoje su didžiausiomis nacionalinėmis muzikos institucijomis, kurioms nereikia nei ugdyti naujos publikos, nei įrodinėti savo klasikinio repertuaro reikšmingumo, nes jis visiems žinomas“, – teigia ansamblio veiklos iniciatoriai. Šiais metais Lietuvos kultūros taryba senajai muzikai skyrė tik 5% visų muzikos sričiai numatytų lėšų. Kita vertus, „Canto Fiorito“ aktyviai ieško finansavimo, nepriklauso vien nuo Lietuvos kultūros 4

ten pat

tarybos sprendimų. „Džiaugiamės, kad mūsų darbo su regionų vaikais svarbą supranta Šveicarijos fondas „Dulcimer“, finansuojantis Paparčių rezidenciją, tačiau ir iš vietinių kultūros politikų norėtųsi daugiau supratimo, kokia svarbi ši edukacinė misija Lietuvos dabarčiai ir ateičiai“.

Ir iš tiesų – žiūrint į rezidencijos projekto nuotraukose spindinčius vaikų veidus5, gimsta viltis, kad prastesnes socialines sąlygas turinčių vaikų talentai neliks palaidoti.

Klausantis aistra senajai muzikai degančių ir entuziazmu trykštančių pašnekovų, neapleido mintis, kad senosios muzikos klestėjimo metas neliko vien istorinis Lietuvos atsiminimas, kad esu liudininkė paties tikriausio, jau vykstančio, senosios muzikos atgimimo. Plėtodamas kultūros kaip tam tikro gyvo organizmo – semiosferos – teoriją, Lotmanas teigė, kad bet kurios kultūros vidinei organizacijai būdingas centro ir periferijos išskyrimas. Centre, arba branduolyje, išsidėsto semiosferos erdvėje dominuojančios semiotinės sistemos, o kitos išstumiamos į periferiją. Tačiau semiosferai kaip visumai būdinga atmintis lemia, kad iš aktyvaus kultūros vartojimo išstumti tekstai ar atskiros kalbos, pasikeitus kultūros kodų sistemai, gali būti iš naujo aktualizuotos ir įtrauktos į kultūrinę apyvartą. Pavyzdžiui, Lietuvoje į kultūros periferiją sovietų okupacijos metais buvo nustumta visa išeivijoje sukurta ir didesnė dalis iki okupacijos parašytos literatūros, tačiau po Nepriklausomybės atgavimo ši lietuvių literatūros dalis vėl buvo aktualizuota ir leido kitaip pamatyti mūsų tradiciją. Nors senoji muzika Lietuvoje vis dar išstumta į periferinę zoną, joje vykstantys intensyvūs procesai, skatinami tokio aukšto lygio „žaidėjų“ kaip „Canto Fiorito“, leidžia manyti, kad artėjame prie labai prasmingo kultūrinio lūžio.

Iriantis namo senamiesčio gatvėmis ir mąstant apie šį pokalbį, Vilnius nebebuvo toks, koks prieš tai. Jis skambėjo, ir tai buvo nepakartojamas Vilniaus barokas... n 5

http://www.cantofiorito.lt/Medijos-830.html

Muzikos barai / 43

NAUJI LEIDINIAI Taip skamba Lietuva Lietuva – mano gimtinė. Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, šioje šalyje gyveno mano tėvai ir seneliai. Jos gamta su visais miškais, ežerais ir upėmis atrodo dar tokia nelytėta. Na, o kaip Lietuva skamba? Jos pavadinimas reiškia ,,ten, kur lyja“ arba ,,lietaus šalis“ (tai liaudiškas Lietuvos vardo kilmės aiškinimas. – Red.). Taigi – šalis, kur mažai saulės, o tai labai siejasi su liūdesiu. Ar tas liūdesys išsilies rezignacija, ar įniršiu, priklauso nuo individo temperamento ir charakterio. Apskritai lietuvių charakteris veikiau ramus, jie negreiti rodyti pyktį. Dėl karo ir emigracijos Lietuva prarado daug žmonių, bet visi emigravusieji niekada neprarado vilties, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma ir atvira. Ir išeivijos muzikai stebėtinu būdu ne tik išsaugojo lietuvišką kultūrą, bet ir išlaikė aukštą jos lygį. Aš pats, kaip emigrantas, žinau, ką tai reiškia. Lietuva skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visur, kur ji buvo prisimenama.

Kaip viskas prasidėjo Lietuvą ir joje gyvenančių žmonių jauseną primins ir ši dviguba kompaktinė plokštelė. Jos atsiradimą inspiravo mano smalsumas: kokia gi muzika buvo Lietuvoje iki mano gimimo? Vaikystėje aš žinojau tuo metu gyvenusius garsius kompozitorius, tokie buvo Balys Dvarionas, Eduardas Balsys ir Stasys Vainiūnas. Tačiau tarpukario kompozitorių, nepasilikusių Tarybų Sąjungoje, muzika nebūdavo grojama. Ar ji buvo draudžiama, aš nežinau. Šiaip ar taip, bet apie juos niekas nešnekėdavo.

Vieną dieną mane užkalbino mano harmonijos mokytojas Rimvydas Žigaitis, tuometinis Lietuvos filharmonijos meno vadovas: ,,Ar nesugrotum Kazimiero Viktoro Banaičio Sonatos?“ Aš entuziastingai sutikau, nesuvokdamas, koks didžiulis iššūkis manęs laukia. Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kultūriniame gyvenime Banaitis užėmė reikšmingą vietą, buvo žinoma asmenybė. Po 1945 metų ilgą laiką nebuvo galima išgirsti jo muzikos. Matyt, aštuntojo dešimtmečio pradžioje šie reikalai pamažu pradėjo keistis. Vėliau kai kurie emigrantai, pavyzdžiui, Bronius Budriūnas, retkarčiais sugrįždavo tėviškėn paviešėti. Vladas Jakubėnas, deja, nesugrįžo niekada.

Būdamas studentas apie visa tai nieko nežinojau. O kai 1993 metais – po maždaug dviejų Vakarų Europoje praleistų dešimtmečių – aš, kaip menininkas, grįžau į Lietuvą, radau jau visai kitokią situaciją, šalis budo. Čia buvo fantastiškų kompozitorių, Bronius Kutavičius laikytas nacionaliniu didvyriu. Osvaldas Balakauskas, Vytautas Laurušas su pianistu ir muzikologu Vytautu Landsbergiu, pirmuoju laisvos Lietuvos vadovu, dalyvavo Persitvarkymo sąjūdyje.

Menininkai, ypač muzikai, stovėjo politinės rikiuotės priekyje, kai reikėjo keisti visuomenę

Muzikos barai / 44

ir vesti Lietuvą į nepriklausomybę. Tuo metu Šlėzvige–Holšteine už pastangas garsinant Alfredo Schnittke´s muziką gavau premiją ,,Kultur aktuell“. Iš tų pinigų Lietuvos kompozitoriams pateikiau užsakymą sukurti penkis kūrinius, norėdamas papildyti violončelės repertuarą.

Pradėjau teirautis, kam reikėtų pavesti šitą darbą. Pažinojau tik savo draugą Anatolijų Šenderovą – dar iš tų laikų, kol nebuvau emigravęs.

Man dar rekomendavo Bronių Kutavičių, Osvaldą Balakauską, Vytautą Barkauską ir Mindaugą Urbaitį, kuris anuomet vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai. Gavau penkis užsakytuosius kūrinius, griežiau visų jų premjeras ir įrašiau į kompaktinę plokštelę. Tą muziką dažnai grodavau koncertuose, ir tai skatino kitus kompozitorius ką nors man parašyti.

Tačiau ramybės nedavė klausimas: o kas buvo iki tol? Ieškant atsakymo man labai padėjo Sergejus Prokofjevas. Po 1990 metų ėmė rodytis jo dienoraščiai, juose buvo galima rasti ir detalių, liudijančių, kaip gyveno dendis, kuris, mamos ir tetų gerai finansiškai aprūpintas ir apskritai neturintis buitinių problemų, galėdavo lankytis daugelyje koncertų, beje, ir studentų, į kuriuos jį dažnai vesdavo meilės peripetijos. Apie vieną koncertą jis pasakoja, kad ten nieko įdomaus negirdėjęs, išskyrus Jurgio Karnavičiaus „Poème“ (kompozitorių jis vadino ,,Karnovič“). Savo kūriniais labai besirūpinęs Prokofjevas tiktai stebėjosi, kodėl niekas neatlieka jo Baladės, op. 15, violončelei ir fortepijonui, o griežiama Karnavičiaus kompozicija.

Aš dažnai grodavau Prokofjevo Baladę, kurią išmokau dar jaunystėje, tačiau dabar panorau susipažinti su Karnavičiaus kūriniu, kuris taip patiko Prokofjevui. Karnavičiaus sūnus ilgą laiką buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) rektorius, savo gyvenimo kelyje jį ne sykį esu sutikęs. Tęsdamas savo paieškas išsiaiškinau, kad „Poème“ grojo mano pirmasis violončelės mokytojas Michailas Šenderovas. Be to, sužinojau, kad kompozitoriaus anūkas Jurgis Karnavičius yra Muzikos akademijos profesorius.

Užmezgiau su juo kontaktus, ir tai buvo viso

projekto, skirto prikelti naujam gyvenimui Lietuvos muziką, pradžia.

Kitas man rūpimas klausimas buvo susijęs su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, apie 1900 metus centrine lietuvių muzikos ir dailės figūra. Jis turi proanūkį? Pasirodo, tai pianistas Rokas Zubovas. Šitaip kryptingai ieškojau lietuvių kompozitorių palikuonių, kurie patys dažnai buvo ir yra muzikai. Tuo metu mano draugas, didelis melomanas Jonas Žiburkus, gerai žinomas Vilniuje, parodė man savo naują salę ,,Piano.lt“, fortepijonų saloną, kuriame jis rengia ir parodas. Jonas Žiburkus pats turi didžiulę lietuvių tapybos darbų kolekciją, be to, vargu ar kas nors daugiau už jį klausosi muzikos. Įsigijęs naują „Fazioli“ instrumentą, savo salėje jis pradėjo rengti ir koncertus. Taip pamažu atsirado ciklas ,,Geringas ir draugai“ su lietuvių kompozitorių muzika, o ją skambino šių kompozitorių palikuoniai Jurgis Karnavičius, Rokas Zubovas, Birutė Vainiūnaitė – Stasio Vainiūno dukra ir kartu Juozo Karoso dukterėčia, Justas Dvarionas – Balio Dvariono anūkas, Indrė Baikštytė – Eduardo Balsio anūkė. Iš viso to pamažu atsirado rimtosios muzikos salonas, kuriame buvo galima sutikti daug šiuolaikinių kompozitorių, atlikėjų ir visuomenės atstovų.

Kai neturėdavau originalios pjesės violončelei, aranžuodavau kitus kūrinius, pavyzdžiui, Vainiūno „Prisiminimą“, kurį man priminė jo vyriausioji dukra smuikininkė Audronė Vainiūnaitė, dažnai grojusi tą kūrinį kartu su tėvu. Su Dvarionu mane siejo ypatingas ryšys. Jaunystėje lankiau jį gulintį mirties patale ligoninėje, kurioje dirbo mano mama. Jis pažinojo mano dėdę, o mano žmona Tatjana ir jo dukra Aldona kartu studijavo Maskvoje. Iš visų šių žmonių aš daug ko išmokau: gebėjau justi ne tik meilę tėvui ar seneliui, bet ir adekvačiai suvokti muziką. Visa tai mane, kaip interpretatorių, įpareigojo lygiai taip, kaip ir palankūs gyvųjų kompozitorių – Alfredo Schnittke´s, Krzysztofo Pendereckio, György Ligeti ir Henri Dutilleux – vertinimai. Lietuvių kompozitorių šeimos dar laikė vadeles rankose ir savo žinias perduodavo kitiems. Tą aš labai branginau.

Pirmoje albumo plokštelėje – tarpukario muzika Kūriniai šioje dviguboje kompaktinėje plokštelėje sugrupuoti istoriniu principu. Tarpukario Lietuvos muzika įrašyta pirmojoje, o pokario Lietuvos muzika – iki 1980 metų pradžios – antrojoje plokštelėje. Aš radau daug daugiau kompozicijų, negu galėjau įrašyti. Tačiau man labai svarbi buvo Kazimiero Viktoro Banaičio Sonata, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Tai tikrai lietuviška muzika, kurioje panaudotos lietuvių liaudies dainos ir kuri atspindi lietuvišką charakterį. Kiekviena tauta turi savitų melodijų, ir aš su jomis užaugau. Besimokydami Vilniaus Čiurlionio menų mokykloje turėdavome rinkti

liaudies dainas iš senų močiučių, kurios jų dar mokėjo. Prašydavome dainuoti, o mes turėdavome užrašyti. Iš pradžių mums, septintos aštuntos klasės paaugliams, tai buvo puiki proga išvykti į kaimus, į provinciją. Tačiau ten mes radome iš tikrųjų labai daug dainų ir savo darbą laikėme esant reikalingą. Aišku, rinkti ir užrašyti dainas reikėjo sugebėti, bet šito mes jau buvom mokęsi mokykloje. Be to, pažinti dainas, kurios dainuojamos tavajam krašte, yra svarbi žmogaus kultūros dalis.

Tačiau tarpukariu anaiptol ne visi kompozitoriai linko vien prie liaudies dainų. Jų žvilgsniai labiau krypo į Vakarų ir Vidurio Europos meną nei į folklorą. Pavyzdžiui, Vladas Jakubėnas, vėliau emigravęs į JAV, mokėsi Berlyne pas Franzą Schrekerį. Vokietijoje 1918–1933 metais studijavo daug lietuvių. Iki bolševikinės 1917 metų revoliucijos, kai didesnė dabartinės Lietuvos valstybės dalis priklausė Rusijos, o mažesnioji – Vokietijos imperijai, daugelis vis dar vykdavo studijuoti į Sankt Peterburgą. Lietuvių ir apskritai baltų charakteriui Peterburgas buvo artimesnis negu Maskva. Vienas lietuvių kompozitorius kartą man pasakė: ,,Žinai, mes žvalgėmės ne į Čaikovskį. Mes orientavomės į Sibelijų“. Tai turėjo reikšti, kad baltų kompozitoriams šiauriečių muzika buvo stipresnis traukos taškas nei kaimynai rusai. Beje, aš labai džiaugiausi, kai grodamas vieną ankstyvąjį Sibelijaus kūrinį jame išgirdau gryną Čaikovskį!

Kadangi Sibelijaus akys krypo būtent į Čaikovskį. Taip jau buvo, kad egzistavo toji Rusijos imperija, egzistavo rusų kultūra, dariusi įtaką visoms kaimyninėms kultūroms. To negalima nuneigti. Po Pirmojo pasaulinio karo pirmosios Lietuvos Respublikos metais atsivėrė kitos erdvės, studijuoti daug kas vyko į Berlyną ar Leipcigą. Čia mokėsi Dvarionas, Banaitis ir Jakubėnas, nors Čiurlionis 1894–1902 metais taip pat studijavo Varšuvoje ir Leipcige.

Vienas seniausių kūrinių pirmojoje plokštelėje, parašytas dar iki revoliucijos, yra Karoso ,,Daina be žodžių“. Jo, kaip ir Karnavičiaus, kompozicijose jaučiama Nikolajaus RimskioKorsakovo ir Anatolijaus Liadovo rusų mokyklos įtaka – išplėsta dur-moll derminė sistema dar prieš pereinant į atonalumą. ,,Rauda“ – Broniaus Budriūno kūrinys. Laikydamas rankose jo natas, stebėjausi: čia – tas pats motyvas kaip ir Čiurlionio lietuvių liaudies dainos ,,Bėkit, bareliai“ variacijose. Budriūnas šią dainą meistriškai aranžavo, kūrinys toks ekspresyvus, toks dramatiškas ir jaudinantis, kad aš būtinai norėjau įkelti jį į kompaktinės plokštelės pradžią. Jis visiškai atitinka šiam dvigubam albumui mano parinktą pavadinimą ,,Taip skamba Lietuva“.

Nuo Dvariono iki Bartulio Antrojoje kompaktinėje plokštelėje skamba tarybinio Lietuvos periodo muzika. Norėjau iš užmaršties prikelti tų kompozitorių darbus,

kuriuos šiandien ne taip dažnai girdime. Balys Dvarionas, Eduardas Balsys ir Stasys Vainiūnas – ryškiausios penktojo–septintojo dešimtmečių figūros. Aišku, visi jie buvo akylai stebimi, gal net patyrė politinį spaudimą. Tiesa, Dvarionas – Lietuvos TSR valstybinio himno bendraautoris, bet vidumi jautėsi nepriklausomas, į viską žvelgė su humoru. Stasys Vainiūnas, garsus muzikos atlikėjas ir kūrėjas, pedagogas, visą gyvenimą dėstęs pianistams, išugdė kelias atlikėjų kartas. Balsys, ilgą laiką būdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, turėjo taikytis prie sistemos ir ne visada galėjo laisvai kalbėti. Aukštesnės institucijos juo tarsi visiškai pasitikėjo, kartą jis net buvo rekomenduotas Lenino premijai gauti, bet negavo. Vadinasi, būta nusistatymo prieš jį. Tai, kad lietuviai labai vertino savo šaknis ir puoselėjo savo kultūrą, nenorėjo jos prarasti, Maskvai ne visada patikdavo.

Dvariono Introdukcija ir rondo atsirado dėl to, kad Mstislavas Rostropovičius paprašė sukurti koncertą violončelei. Tačiau rašyti koncerto Dvarionas nesiryžo. Ir violončelė, matyt, nebuvo jo instrumentas. Kad ir kaip ten būtų, Introdukcija ir rondo tapo virtuozišku opusu, kuriame dar kartą atsiskleidė Dvariono melodiniai gebėjimai. Ypač daug su juo susijusių asmeninių prisiminimų kelia man pirmasis antrosios plokštelės kūrinys ,,Elegija“. Prieš mirtį gulėdamas ligoninėje Dvarionas man daug pasakojo apie savo kūrybinį gyvenimą, kaip jis prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje koncertavo kartu su violončelininku Emanueliu Feuermanu. Jis dar puikiai prisiminė, ką jie grojo.

Anuomet jis manęs paprašė, kad aš violončele atlikčiau jo elegiją ,,Prie ežerėlio“ – vieną ryškiausių instrumentinės muzikos kūrinių, parašytą smuikui 1947 metais. Ši pjesė lydėjo mane visą gyvenimą. Kaip menininkas vėl grįžęs į Lietuvą, savo pirmame koncerte pagrojau ją bisui ir papasakojau publikai, kad toks buvęs kompozitoriaus noras.

Prie Eduardo Balsio mane veikiausiai atvedė bendri koncertai su draugais ir jo dukros kvietimas Balsio 90-ajam gimtadieniui kartu su ja pagroti kelis jo kūrinius smuikui. Lietuvoje buvo labai populiarus Balsio baletas ,,Eglė žalčių karalienė“, septintajame dešimtmetyje žiūrėjau jį ne vieną kartą. Nuostabiai graži, išraiškinga muzika, prisodrinta leitmotyvų, sekančių nuostabią pasaką. Balsys yra parengęs kelias šio pasisekimą turinčio kūrinio aranžuotes – kameriniam orkestrui, smuikui. Pirmiausia violončele aš pagrojau smuiko versiją ir supratau – manęs tai netenkina. Violončelės išraiškos galimybės visai kitokios. Turėdamas tai galvoje, dar kartą peržiūrėjau baleto partitūrą ir užkliuvau už didžiojo pagrindinių personažų, Žilvino ir Eglės, adagio. Jame iš pradžių perteikiama jų pažintis, paskui eina meilės duetas pas de deux.

Staiga aš pajutau: čia – kompozicija violončelei! Ir pirminėje orkestro versijoje pagrindinę melodiją kompozitorius yra patikėjęs violon-

čelėms. Kuo daugiau baleto medžiagos pateko man į rankas, tuo labiau pradėjau aš jį įsimylėti, kol nutariau pats iš jos sudaryti siuitą. Šiaip ar taip, bet ten man šiek tiek trūko virtuoziškos muzikos. Iš pradžių ketinau pasiteirauti Balsio mokinio Anatolijaus Šenderovo, ar jis kartu su manimi negalėtų ko nors parašyti. O jis man tarė: ,,Pasižiūrėk Balsio Trečiąjį koncertą smuikui“. Tai buvo Koncertas smuikui solo be orkestro, ir jį pamatęs iškart supratau: čia tai, ko man reikia! Tai virtuoziška muzika, o per ją einanti dramatizmo linija, kurią Balsys pradėjo septintajame dešimtmetyje, devintajame dešimtmetyje toliau plėtojama jau modernesniu būdu.

Taigi aš sujungiau Koncerto smuikui fragmentus su baleto muzika ir taip atsirado nauja Koncertinė siuita.

Po Dvariono, Balsio ir Vainiūno atėjo nauja karta, kurios aš, 1975 metais emigravęs į Vokietiją, iš pradžių nepažinojau. Kai man į rankas pateko Fausto Latėno Sonata, parašyta 1978 metais, stebėjausi, kaip galima būnant dvidešimt dvejų metų sukurti tokį brandų darbą.

Sonatoje atsispindi nauja aštuntojo dešimtmečio pabaigos situacija, joje girdime dirbtinį, suvaidintą, paviršutinišką linksmumą, kylantį iš beviltiškos jauno žmogaus jausenos. Šiuo požiūriu kūrinys iš tikrųjų gerai reprezentuoja aną laikmetį. Keleriais metais anksčiau tą jausmą patyrėme mes patys, mano žmona ir aš, todėl ir palikome savo šalį, kad galėtume patys pasirinkti savo gyvenimo kelią ir kad niekas nesikištų į mūsų vidinį pasaulį.

Aštuntasis dešimtmetis Tarybų Sąjungoje sukėlė didžiulę emigracijos bangą. Apie tai byloja paskutinis plokštelės kūrinys „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“, kurio autorius – Vidmantas Bartulis. Apsnigtų medžių fone kompozitorius sėdi su savo draugu, išvažiuojančiu į Izraelį. Abu puikiai žino – jie niekada nesusitiks. Tai tragedija, tokios buvo ano meto nuotaikos. Bartulis pasitelkia Franzo Schuberto dainos ,,Tu mano ramybė“ citatą, kuri suskamba pabaigoje kaip atsivėrimas, kaip emocija, perteikianti visą tą negalėjimą nieko pasakyti. ,,Perpetuum mobile“, Kutavičiaus parašytas 1979 metais, yra minimalistinis kūrinys. To meto muzikoje buvo mėgstama žaisti įvairiomis ląstelėmis – jas kaitalioti ir kartoti: kompozitorius parenka violončelei vieną melodinę-ritminę ląstelę, po to kitą, kartoja jas du kartus, tą patį atlieka su aštuoniomis ląstelėmis. Jas, panaudojęs inversiją, pritaiko fortepijonui ir iš viso to sudėlioja tam tikrą dėlionę. Abu instrumentai pradeda groti nuo priešingų galų, o per vidurį susieina. Šitaip gimsta kūrinys, galintis tęstis ir visą valandą. Jis gali augti iki begalybės, ir todėl pačiam reikia nuspręsti, kada jį pabaigti.

Mes pasirinkome penkių minučių versiją: du kartus grojame pirmyn ir atgal, o per vidurį sustojame – tada, kai to niekas nesitiki. Muzikoje labai svarbu, kad įvyktų kas nors nelaukta. Šiek tiek anksčiau, bet taip pat aštuntajame

Muzikos barai / 45

NAUJI LEIDINIAI dešimtmetyje, pasirodė ir Anatolijaus Šenderovo Keturios miniatiūros. Šį ankstyvąjį Šenderovo darbą mes grojome kartu su žmona, jį net buvome įrašę į vieną pirmųjų savo garso plokštelių, kuri po mūsų išvykimo buvo uždrausta.

Joje, be Keturių miniatiūrų, buvo ir Šenderovo Sonata violončelei ir mušamiesiems. Viena plokštelių firmoje dirbusi ponia šio įrašo vis dėlto nesunaikino ir po 1991 metų grąžino jį kompozitoriui.

Antrojoje kompaktinėje plokštelėje įrašyta ir viena mano vyresniojo brolio Benny GilinoGeringo baladė, sukurta 1972 metais, kurios aš ilgą laiką nebuvau grojęs. Jis gyveno Tarybų Sąjungoje, aš – Vakaruose. 1991 metais brolis emigravo į Izraelį, tuomet aš vėl gavau jo Baladę. Jis ją paredagavo, įrašą jam padovanojau per jo 75-ąjį gimtadienį. Baladę jis sukūrė perskaitęs Liono Feuchtwangerio romaną ,,Žydė iš Toledo“. Knygoje, kurios veiksmas rutuliojasi 12-ojo amžiaus antrojoje pusėje, Kastilijos karalius Alfonsas VIII nelaimingai įsimyli Rachelę, žydo pirklio Jehudos Ibn Esros dukterį. Mano brolis, beje, Vytauto Laurušo mokinys, savo kompozicijose naudoja daug žydiškų intonacijų, todėl man buvo labai svarbu įtraukti šį kūrinį į plokštelę: juk Lietuva skamba ir šitaip.

Taigi antrojoje plokštelėje – Balsys ir trys jo stiprieji mokiniai: Šenderovas, Latėnas ir Bartulis. Latėnas yra teatro žmogus, jis sukūrė daug muzikos spektakliams. Ir jo kamerinė muzika dažnai turi teatrališką charakterį. Kartu jis – ir jungiamoji grandis tarp politikos ir meno veikėjų: buvo kultūros viceministras, ministro pirmininko patarėjas, Lietuvos ambasados Maskvoje kultūros atašė. Bartulis – neoromantikas, naudojantis minimalistinius elementus. Į savo kūrinius jis mėgsta įpinti kitų kompozitorių – Schuberto, Bacho, Berliozo, Chopino – muziką. Šenderovo muzikai charakteringa didelė ekspresija ir improvizacinis pobūdis.

Tegul Lietuvos menininkai ir gyveno izoliacijos sąlygomis, bet jie gebėjo pasinaudoti reikiamais šaltiniais. To meto lietuvių kompozitoriai daugiausia orientavosi pagal tai, ką matė ir girdėjo festivalyje ,,Varšuvos ruduo“, nes lenkų meno veikėjai turėjo tam tikrą autonomiją, ir lietuviai iš čia sėmėsi įkvėpimo. Ir pačioje Lietuvoje visi mokėsi vienas iš kito. Man pačiam ne kartą teko susidurti su panašiais motyvais ir metodais, naudojamais skirtingų kompozitorių darbuose.

Pastaruoju metu, kaip ir beveik visose šalyse, Lietuvoje vis dažniau gyvenama vien šiandiena. Tačiau labai svarbu neužmiršti istorijos ir savo šaknų, prisiminti žmones, gyvenusius ir kūrusius visai kitomis aplinkybėmis. Istorija visada turi būti mūsų gyvenimo dalis – norint gyvenimą geriau suprasti arba sukurti geresnį.

Davidas GERINGAS

AISVA. „Aisva mudu abudu“

Turime daug puikių muzikantų, kurių visada malonu klausytis, dar maloniau – kartu pagroti. Tačiau dauguma jų sukasi savo planetose, kuria labirintus ir ieško kelių, kaip iš jų išeiti.

Nedažnas pasuka į tradicinės muzikinės kultūros aruodus, todėl virš mūsų miškų ir ežerų nesuskambo „Pesniary“, „Kobza“, „Skaldowie“ ar panašūs modernios liaudies dainos pranašai, nors visi, nuo „Nerijos“ ir „Estradinių melodijų“, bandė prie jos prisiliesti. Gal kaltas genetinis kodas, kad vis esame paskutiniai arba prie galo, todėl nuolat bandome pasivyti ir (mintyse) pralenkti visus, ką tik išgirstame.

Rimtesnį požiūrį yra parodę „AtaSutaras, Kukū records, SMF 056, 2016 lyja“, „Žalvarinis“, D. Steponavičienė, L. Rimša, A. Klova, P. Vyšniauskas, D. Pulauskas, S. Sasnauskas, dar – S. Petreikis, „Kitava“ (iš dalies „Jonis“, „Sadūnai“, nors jie savo repertuarą grindžia labiau autorinės dainos komponavimo principais), savo santykį su liaudies melodija išreikšdami ne vienkartiniuose kūriniuose, bet brandindami programas, ciklus ir gebėdami iš paprastutės melodijos išspausti gražiausias spalvas ir harmonijas. Kiekvienas toks bandymas (daugiau ar mažiau pavykęs) yra įdomus ir laukiamas. Tuo labiau jeigu tokios kūrybinės „kančios“ įgauna laikmenos formą ir suskamba kur nors už nacionalinio didmiesčio ribų. O gal kaip tik ten žmonės ne taip skuba ir turi daugiau laiko daryti tai, kas jiems įdomu? Kalbu apie metų pradžioje savo leidėjus suradusią Jonavos modernaus folkloro grupę „Aisva“ ir jų kompaktinę plokštelę „Aisva mudu abudu“.

Stengsiuosi būti nešališkas, nors pačiam teko prisidėti, kad albumas išvystų pasaulio šviesą. Vis dėlto tai buvo daugiau techninis darbas, leidybinės etikos ir procedūrų tvarkymas, visiškai nesusijęs su repertuaru ir interpretacijomis, todėl apie tai ir nekalbėsiu.

Titulinė albumo daina. Atrodo, ką gali išspausti iš 2 taktų besikartojančio motyvo, tačiau aktyvaus ritmo fone gana sodrius ir nuolat pasipildančius balsus pranašaujantis lamzdelis, smuiko improvizacija akordeono solo fone, gitaros „inkliuzai“ ir tembriškai bei metodiškai iki kanono manipuliuojantys vokalistai pasiekia gamtos balsų prisodrintą kadenciją, po kurios dar tikrai nesinori iš grotuvo išimti diskelio. Nesu elektronikos gerbėjas, visada prioritetą teikiau akustikai, bet šiuo atveju, manau, būtent elektronika nuspalvina natūralų tautinį minimalizmą. Kitos dainos kuriamos harmoninių-ritminių rifų pagrindu, išplėtotais instrumentiniais peizažais, vokalinių partijų gausa („Aukšti kalneliai“, „Ant tėvelia didžia dvara“, „Oi, lunkela“, „Per girią girelę“ – stilistiškai varijuojamu vokalo improvizavimu).

Kiek kitokia adventinė „Leliumoj“. Imponuoja drąsus vokalo dėliojimas, kuriamas ne tik sodriomis aranžuotojo R. Laurušonio vizijomis, bet ir subtiliu programavimo (S. Varslauskas) supratimu bei dainininkų galimybėmis (G. Jurkevičienė, R. Laimikienė, A. Noreikaitė, R. Jankauskas, R. Mykolaitis).

Gana spalvingomis ir jaukiomis nuotaikomis kvėpuoja „Gardus alutis“ bei „Sėjau rūtelių“, kur arpedžiuojantys styginiai, permušami gitarų pasažų, ne tik neatsibosta, bet ir akordeono vis „sutaikomi“ tarytum imituoja nesibaigiantį vaišių konfliktą – kai šeimininkai svečius nori išprašyti, o svečiai nori pasilikti. Svarbu, kad instrumentika nenustelbia dainos, neatima iš jos prigimtinės teisės būti savarankiškai ir nepriklausomai. Saksofono monologas (J. Česnovič) sutartinėje „Ailiom susėdom“ nė kiek nevaržo dainininkų, jie tarytum mėgaujasi sutartinės ritminiais-melodiniais modeliais, narstydami juos kaip įmanydami. „Dijūta kolnali“ – subtilesnė, kupina antifoninio dainavimo charakteristikų, pereinanti į choralo atmainą. Panašiai sukomponuota ir vienintelė albumo autorinė sutartinė „Žydėkit, bijūnai“ (R. Laurušonio muzika, P. Vaičiūno žodžiai), ji visiškai neiškrinta iš konteksto.

Albumo vertę didina ir tarmių išlaikymas, natūralių, kartais liaudiškai neintonuotų, bet ausų nedraskančių akustinių instrumentų derinimas su efektais ir atlikėjų ekspresija. Nors albumo kompozicijos įrašytos prieš keletą metų ir „Aisva“ per tą laiką jau laimėjo ne vieną svarbų tarptautinį konkursą, neabejotinas laimėjimas klausytojams – jį išklausyti ir išgirsti!

Algirdas KLOVA

Muzikos barai / 46

Kūrybiniai Egidijaus Buožio metai

kuri skaitė poeziją ir padainavo vieną Egidijaus dainą, kurią šis jai sukūrė, kai dainininkei tebuvo dešimt metų. Muzikuojama buvo duetais ir didesnėmis sudėtimis, bet pradžioje Egidijus šiek tiek pagrojo vienas. Skambėjo džiazo standartai ir jo paties kūriniai. Kaip ir dera džiazo koncertui, jis baigėsi jam session.

Visai neseniai Skandinavijoje įrašyta ir išleista nauja lietuviško džiazo kompaktinė plokštelė „Pictures“ (Paveikslai). Tiesa, joje, be Egidijaus Buožio, pagrindinio veikėjo, yra tik vienas muzikantas iš Lietuvos – violončelininkas Vytautas Sondeckis, bet lietuviškos muzikos daug. Ankstesni Egidijaus Buožio kompaktiniai diskai įrašyti kartu su kuriais nors Lietuvos džiazo meistrais – Petru Vyšniausku, Valerijumi Ramoška, popmuzikos atlikėjais, džiazo kvartetu, ir tik vienas, „One“, yra solinis.

Visi penki Egidijaus albumai yra labai skirtingi. Pirmasis, „Town of Love“, jungia džiazą su roku ir popmuzika, antrajame, „Solos & Duos“, su Valerijumi Ramoška – vien klasikinio džiazo temomis pagrįsta muzika, trečiajame, „EBQ“, su kvartetu atliekamos E. Buožio

Daivos KLOVIENĖS nuotr.

Vienam geriausių Lietuvos džiazo pianistų Egidijui Buožiui 2015-ieji buvo ypatingi metai: gruodį jis surengė savo jubiliejinį koncertą, kiek anksčiau pristatė naują albumą, pradėjo dirbti Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, dalyvavo daugybėje koncertų, festivalių. Bet svarbiausia Egidijui yra koncertai. Kai iš klausytojų sulaukia atsiliepimų ir padėkų, tai skatina jį eiti į priekį, tobulėti. Egidijus sako, kad jei kūrėjas pasakys, kad jis jau viską žino, tai bus jo liepto galas.

E. Buožis savo džiazinio muzikavimo pradžia vadina debiutą 1984 metų fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos akademijoje. Pasirodymas buvo gana sėkmingas ir paskatino jį pasukti į džiazo sritį, kurios nepalieka jau daugiau nei 30 metų.

Egidijus dėkingas visiems M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokytojams, o ypač Birutei Karosienei, kuri mokė jį 11 metų. Kaip mamos pastato vaikus ant kojų, taip ji Egidijų „pastatė ant pirštų“ kaip pianistą. Ir ji, ir prof. Kęstutis Grybauskas, dėstęs Muzikos akademijoje, toleravo visus jaunuolio nukrypimus į džiazą – kartais ir akademinio muzikavimo sąskaita.

Vis dėlto akademinė muzika Egidijaus kūryboje paliko labai gilų pėdsaką.

Jubiliejinis vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje buvo lyg nueito kelio prisiminimas – labai šiltas, informatyvus ir mielas ausiai bei akiai. Pats jubiliatas pristatė savo kolegas, pasakojo, kada su kuriuo susipažino, ką tada grojo, ir kvietė į sceną drauge pamuzikuoti. Išgirdome smuikininką Zbignevą Levickį, trimitininką Valerijų Ramošką, gitaros virtuozą Artūrą Chalikovą, boso meistrą Eugenijų Kanevičių, saksofonininką Petrą Vyšniauską ir aktorę Neringą Nekrašiūtę,

kompozicijos, o ketvirtajame, „Spontanica“, skamba improvizacijos su Petru Vyšniausku (įrašas iš koncerto). Penktąjį, kaip jau minėjau, autorius įrašė vienas. O štai naujasis albumas „Pictures“, pasirodęs šiais metais, jungia lietuviškas ir skandinaviškas melodijas bei nuotaikas.

Stilistiškai diskas margokas, tačiau paveikslai parodoje irgi nebūna vienodi. Švelnus ir nuoširdus E. Buožio lietuviškumas puikiai dera su skandinavišku racionaliu šaltumu jau pačioje pirmoje kompozicijoje, kurioje panaudota danų liaudies dainos melodija. Liaudies muzika čia grindžiama ne viena kompozicija. Antroji, nors ir parašyta skandinavų kompozitorės ir dainininkės Caecilie Norby, remiasi lietuvių liaudies daina. Panašios idėjos sklando ir kitose kompozicijose. Mintis dėl tokios koncepcijos kilo jau pirmojo kūrybinio susitikimo Kopenhagoje metu. Idėja remtis liaudies muzika priklauso Larsui Danielssonui.

Plokštelėje rasime ir autentiškų archyvinių lietuvių folkloro įrašų. Albumas paties Larso Danielssono studijoje Švedijoje buvo įrašytas jau prieš porą metų, tačiau pasaulio šviesą išvydo tik praėjusį rugpjūtį, o džiazo visuomenei pristatytas rugsėjo ketvirtąją.

Visame E. Buožio muzikavime, kaip, beje, ir naujame CD, jaučiamas protingas konceptualumas, racionalumas. Man atrodo, kad ir gyvenime, ir kūryboje šis autorius labai gerai žino, ko nori. E. Buožis yra minėjęs, jog niekuomet nenori skubėti, visada siekia maksimalios įrašo kokybės, nes jaučia atsakomybę prieš klausytoją. Egidijus didžiulį dėmesį skiria dramaturgijai, kas galbūt šiek tiek primena konceptualumą. Kaip minėta, E. Buožis turi labai stiprius akademinės muzikos pagrindus, kas neabejotinai svarbu. „Mene yra tam tikri standartai, ir jų negali ignoruoti, – sako Egidijus. – Kad ir kokią meno rūšį imtume, visur yra koks nors pagrindinis, centrinis elementas, apie kurį vyniojasi siužetinė linija, sudaryta iš mažesnių, tačiau labai svarbių detalių. Manau, kad tai, kas nuo mažų dienų įskiepyta, paskui ateina jau iš pasąmonės, specialiai apie tai negalvojant. Tiesiog pajunti impulsą, kad jau turi eiti į kulminaciją, po jos gal reikėtų nurimti, pakeisti faktūrą, dinamiką.“ Egidijus sako, kad buvo laikas, kai grodamas savo muziką lyg ir žinodavo, ko nori, bet ne visada mokėdavo tai išreikšti. Dabar mintis teka ramiai ir pirštai klauso, taigi jis jau gali sugroti taip, kaip nori, mano, kad dabar jau žino, kas kaip padaroma ir kas iš ko sulipdoma, kad būtų pasiektas vienoks ar kitoks norimas rezultatas.

Penkiasdešimtmečio sulaukusiam Egidijui lieka palinkėti naujų darbų, geros nuotaikos ir skambios muzikos.

Algirdas KLOVA

Muzikos barai / 47

SVETUR

D. Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“: duobėtas kelias į sceną

M

askvos Didžiajame teatre pastatyta Dmitrijaus Šostakovičiaus opera „Katerina Izmailova“. Spektaklio autoriai – Didžiojo teatro vyriausiasis dirigentas Tuganas Sochijevas, Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis, choreografė Anželika Cholina, kostiumų dailininkė Marija Danilova, šviesų dailininkas Damiras Ismagilovas, vyriausiasis chormeisteris Valerijus Borisovas. Premjeriniame spektaklyje vasario 18 d. Katerinos ir Sergejaus partijas dainavo vokiečių sopranas Nadja Michael ir britų tenoras Johnas Daszakas. „Ledi Makbet iš Mcensko apskri-

Muzikos barai / 48

ties“ (Maskvoje spektaklis rodomas „Katerinos Izmailovos“ pavadinimu), sukurta pagal Nikolajaus Leskovo apysaką, laikoma geriausia D. Šostakovičiaus opera. Kompozitorius pradėjo ją kurti 1930-aisiais, būdamas 24 metų.

Savarankiškas kūrinys

„Perskaičiau N. Leskovo „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Kūrinys mane pribloškė. Kurdamas muziką literatūros pagrindu, kaskart sukuri visiškai kitą, savarankišką kūrinį.

Muzika kūriniui suteikia visišką savarankiškumą“, – rašė D. Šostakovičius.

Kartu su Aleksandru Preisu kompozitorius perkūrė siužetą.

„Aš stengiuosi traktuoti Jekateriną Lvovną kaip teigiamą heroję, vertą žiūrovų užuojautos. Čia ir atsiranda pagrindinis skirtumas nuo N. Leskovo: rašytojas vaizduoja Jekateriną Lvovną kaip labai žiaurią moterį, nerimstančią savo kailyje iš gero buvimo ir nužudančią nekaltuosius...“, – pabrėžė D. Šostakovičius. Kompozitorius sakė, kad Katerinai parašė gražiausią muziką, nes norėjo ją pateisinti.

Triumfas, užmarštis ir atgimimas

Pirmosios redakcijos partitūra buvo baigta 1932 metais. Premjera įvyko 1934 metais Leningrado mažajame

operos teatre. Po dviejų dienų opera išvydo rampos šviesą Maskvoje, Konstantino Stanislavskio ir Nikolajaus Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre. Čia spektaklis buvo pavadintas „Katerina Izmailova“. Jis turėjo didžiulį pasisekimą.

Beveik iškart opera buvo pastatyta Buenos Airėse, Klivlande, Kopenhagoje, Niujorke, Prahoje, Filadelfijoje, Ciuriche, Maskvos Didžiajame teatre.

D. Šostakovičius norėjo sukurti operų trilogiją apie moterį, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti. „Ledi Makbet“ tapo paskutine kompozitoriaus opera.

1936 m. sausio 26-ąją operos spektaklyje apsilankė Stalinas. O sausio 28-ąją „Pravdoje“ pasirodė straipsnis „Sumaištis vietoj muzikos“, nubrėžęs naujų, labai griežtų valdžios, visuomenės ir meno santykių liniją. „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ buvo pamiršta 27 metus. Į sceną Maskvos K. Stanislavskio ir N. Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre nauja jos redakcija, pavadinta „Katerina Izmailova“, grįžo 1963-iaisiais. Po to vėl prasidėjo jos triumfo žygis per pasaulį, tačiau ne šio, o pirmojo varianto – „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“.

Pagrindinė naujosios, sušvelnintos, versijos netektis – audringos Katerinos ir Sergejaus sueities simfoninis perteikimas.

Sugrįžimas į Didįjį teatrą

Maskvos Didžiojo teatro santykiai su svarbiausia D. Šostakovičiaus opera sudėtingi. Būtent čia ją, tuomet jau išgarsėjusią ir išgirtą, po kelis kartus per savaitę (!) rodomą Leningrado mažajame ir Maskvos K. Stanislavskio ir N. Nemirovičiaus-Dančenkos teatruose, pamatė Stalinas. Po šio vizito į teatrą ji buvo uždrausta.

Didžiajame teatre opera vėl atsirado tik 1980 metais režisieriaus Boriso Pokrovskio ir dirigento Genadijaus Roždestvenskio pastangomis, tačiau be pagrindinių solistų – tuo metu tarp jų jau buvo įsišaknijusi nuomonė, kad dėl šiuolaikinės muzikos neverta laužyti balso. Būtent nuo 1936 metų „Pravdos“ straipsnio iki šiol Rusijoje driekiasi problemos šiuo klausimu.

Reabilituotą „Ledi Makbet“ Temuras Čcheidzė pastatė 2004-aisiais, tuo

metu, kai Didysis teatras ryžtingai pasuko į civilizuotą operos pasaulį, bet spektaklis netapo įvykiu.

Ir štai naujas, teatro istorijoje tik ketvirtas vienos populiariausių XX a. operų pastatymas. Premjera primena ne tik kompozitoriaus gimimo 110-ąsias metines, bet ir straipsnio 80-metį. Beje, tuo metu, kai pasirodė „Sumaištis“, D. Šostokovičiui tebuvo 30 metų. „Katerina Izmailova“ pastatyta Istorinėje scenoje, nors teatras turi ir Naująją, neoficialiai vadinamą eksperimentine, taigi pažanga akivaizdi, D. Šostakovičius – jau ne šiuolaikinė muzika, o klasika. Šįkart paimta antroji redakcija, pats D. Šostakovičius gyvenimo pabaigoje reikalavo jos laikytis. Taigi čia pasirinkimas ne tik tarp laisvojo meno ir meno po baimės, bet ir tarp jaunystės ir brandos. „Ledi Makbet“ žavi šiurkščios leksikos radikalizmu ir testosterono pertekliumi, „Katerina“ – užbaigtesnės formos, paiso sovietinių puritoniškų papročių ir, be seksualinio nepasitenkinimo, siūlo įsižiūrėti į kitas gyvenimo problemas, pavyzdžiui, pagrindinės herojės bevaikystę.

Etinė išvada, nuplaunanti visą ankstesnį, taip pat ir Katerinos, purvą – finalinis katorgininkų, tikrų teisuolių, kankinių, kurių negalima neužjausti, choras, o jo pabaigoje išsiskiria senio žodžiai: „Argi tokio gyvenimo vertas žmogus?“ Spektaklio muzikinis vadovas T. Sochijevas savo pasirinkimą aiškino taip: „Katerina Izmailova“ – viena reikšmingiausių ir svarbiausių XX a. operų. Pasirinkau antrąją redakciją, nes ji, mano nuomone, kompaktiškesnė, leidžianti atsisakyti visko, kas nereikalinga, ir susitelkti į svarbiausius dalykus. Kompozitorius ne tiesiog sutrumpino operą, o pergalvojo herojų traktavimą. Antrąją redakciją D. Šostakovičius kūrė jau būdamas brandus, šešiasdešimtmetis, turėdamas didelę gyvenimo patirtį ir emocinį bagažą.“ Režisieriui R. Tuminui „Katerina Izmailova“ – debiutas operos teatre. Jo nuomone, ši opera – ne apie meilę, o „apie žiaurumą, apie moters, negalinčios ištrūkti iš aplinkos, į kurią pateko, neviltį, apie moterį, kurios sieloje gyvas laisvės troškulys.“

Apie režisierių R.Tuminą: jis – stebukladaris

Režisieriaus Rimo Tumino Maskvos Didžiajame teatre pastatyta Dmitrijaus Šostakovičiaus opera „Katerina Izmailova“ sulaukė daug atsiliepimų.

Pateikiame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ išspausdintas autoritetingo rusų žurnalisto, rašytojo, dramaturgo, televizijos laidų vedėjo, teatro režisieriaus Andrejaus Maksimovo pastabas, užgriebiančias ir platesnius operos spektaklių režisūros aspektus.

Kiekvienas, kuris ryžtasi papasakoti apie R. Tumino režisuotą naujausią Didžiojo teatro premjerą – D. Šostakovičiaus operą „Katerina Izmailova“, neišvengiamai tampa istoriku. Na, todėl, kad operos istorija išties nepaprasta: čia ir dvi redakcijos, ir draudimas, ir straipsnis „Sumaištis vietoj muzikos“ („Sumbur vmesto muzyki“), ir vėlesnis pasaulinis triumfas.

Daugelis mano kolegų apie tai rašo ir teisingai daro. Tik ši istorija, nors išties stipri, nieko nepaaiškina. Nes man, žiūrovui, ne muzikologui, ko reikia? Muzikinio reginio čia ir dabar. Apie tendencijas, šaknis, įvairias redakcijas aš neišmanau. Mane arba sujaudina, arba ne. O kaip opera? Arba aš negaliu atsitraukti, arba nepajėgiu įsitraukti.

Pasakyčiau, kad R. Tumino D. Šostakovičiaus operos pastatymas – pavyzdinis. T. y. iš šio spektaklio norintieji gali mokytis statyti operą.

Yra daugybė režisierių, kurie rimtai mano, neva klasikinė opera tampa šiuolaikine, kai jos veiksmas perkeliamas į mūsų dienas. Ir tada garsų dainininką priverčia nusiskusti barzdą, kad jo Borisas Godunovas būtų ne caras, o šiuolaikinis partokratas.

Kur vyksta operos „Karmen“ veiksmas?

Operos „Karmen“ veiksmas vyksta pionierių stovykloje! Puiku! Šiuolaikiška! Nauja!

Na ir tegul. Duok, Dieve, visiems sveikatos!

R. Tumino požiūris kitoks. Specialistai mums papasakos, ką iš muzikos šiame spektaklyje padarė dirigentas statytojas, Didžiojo teatro vyriausiasis dirigentas Tuganas Sochijevas. Aš – žiūrovas, be to, absoliučia klausa nepasižymintis. Man svarbu, kad orkestras, o dar atliekantis tokią muziką, skambėtų kaip vientisas, galingas balsas – pagrindinis operos balsas. Ir jis skamba būtent taip.

Muzikos barai / 49

SVETUR

D. Šostakovičiaus muzikoje galima rasti visko, ko yra žmogaus gyvenime: atradimų, praradimų, aistrą, gimimą, meilę, mirtį... Man ši muzika ir yra gyvenimo pavyzdys. Bent jau taip ji skamba, atliekama Didžiojo teatro orkestro.

Dabar teatre, deja, ir muzikiniame, madingi kompleksuoti režisieriai, t. y. tokie žmonės, kurie labai bijo, kad jų niekas nepastebės. Jie ne paprastai stato spektaklį, o tiesiog rėkia: „Žiūrėkite, ką aš sugalvojau! O čia koks sumanymas! O štai dar! O štai!“ Kartais atrodo, kad tokiems žmonėms statant operą ar dramos spektaklį svarbiausias tikslas sušukti: „Žiūrėkite! Aš esu!“ R. Tuminas ne toks. Jis stebukladaris. Jis nekiša savęs į priekį – jis buria.

Kaip parodyti katorgininkus? Na, galima chorą aprengti katorgininkų drabužiais. O kur stebuklas? Ogi tas, kad kartu su nuostabiu scenografu Adomu Jacovskiu režisierius pamažu pakelia virš scenos platformą, ant kurios susibūrę dalis žmonių. Platforma lėtai siūbuoja kairėn dešinėn, ir vaizdas užburia. Kodėl? Nežinia. Paslaptis. Burtai.

Pagrindines partijas operoje atliko liaudies artistas Tarasas Štonda, vokietė Nadja Michael, britas Johnas Daszakas, Didžiojo teatro solistas Maratas Galis... Laimė, menas nežino nei apie geopolitinius interesus, nei apie sankcijas.

Menas, kai visi kartu, nepaisydami kalbų, tautybės ir politinių simpatijų, kuria grožį. Kai visi kartu susirenka, kad papasakotų mums apie mus: mūsų skausmą, mūsų aistrą, mūsų meilę.

Kaip ir visuose savo dramos spektakliuose, R. Tuminas operoje taip pat pasakoja įdomių, nevienareikšmių žmonių istoriją. Kiekvienas dainininkas ne tik dainuoja arijas ir duetus, bet ir įkūnija žmogų. Atrodo, kad šioje operoje nėra nė vieno nepastebimo, nereikšmingo personažo. Ir dainininkų balsai ne tik galingai skamba, bet ir gyvena, kenčia, džiaugiasi.

Muzikos barai / 50

Man tai taip pat buvo vaus – R. Tuminas pirmenybę atidavė neįtikėtinas stebuklas. antrajam. Ir, be jokių abejonių, buvo Operoje R. Tuminas viską teisus, rašo Rusijos laikraščio „Mospadarė taip, kaip daro kovskij komsomolec“ muzikos apžvaldramos spektakliuose. gininkė Jekaterina Kretova.

Pirmiausia pagrindiniu Susidomėjimas „Katerinos Izmailovos“ herojumi pavertė aupremjera išskirtinis – parteryje savo vietorių – didįjį D. Šostatų ieško Vyriausybės, diplomatinio korpukovičių, kaip, tarkime, so atstovai ir sostinės departamentų valgarsiajame spektaklyje dininkai. Lietuvos ambasada vos ne visa, „Eugenijus Oneginas“ ir tai logiška – režisierius, scenografas ir J. Vachtangovo teatre choreografė – Lietuvos pasididžiavimas.

– Aleksandrą Puškiną.

Antrąją operos redakciją, kurią D. ŠostakoviPaskui pasirinko labai gečius parengė 1962 metais, pasirinko dirigentas rus artistus ir pavertė juos Tuganas Sochijevas, motyvuodamas tai savo savitais, nevienareikšdomėjimusi vėlyvuoju kompozitoriaus kūrymiais personažais, kubos etapu. Redakcijos gerokai skiriasi viena riuos labai įdomu stebėti. nuo kitos, tačiau vargu ar tai svarbu žiūrovuiKartu su savo nuolatiniu klausytojui. Gerokai svarbiau istorijos, papabendraautoriu A. Jacovssakotos operoje (abiejose versijose), skirtumai kiu sukūrė pasaulį, visišnuo literatūrinio Nikolajaus Leskovo šaltinio. kai metaforišką ir kartu N. Leskovo Katerina Lvovna – monstras, nuvisiškai suprantamą. žudantis vaiką. D. Šostakovičiaus – aistringos Kai sienos pradeda judėti ir, atrodo, tuoj tuoj prigimties moteris, kuri veržiasi iš beprasmio, prislėgs viduje esančius žmones, tai, žinoma, bedžiaugsmio, neturinčio emocijų gyvenimo gyvenimo metafora, bet kokia skaidri ir aiški. gniaužtų ir nužudo du nesimpatiškus vyrus.

Ir pagaliau pasikvietė dar vieną benSkirtumas akivaizdus. draautorę Anželiką Choliną, kad ji sukurR. Tuminui buvo svarbu, kad Katerina svetų nepriekaištingą spektaklio plastiką. tima tam pasauliui, kuriame gyvena. Jos kiIr turime gyvą, tikrą operos vyksmą, kurį ne tik toniškumą rodo viskas: keista šukuosena, nemalonu, bet ir labai įdomu stebėti. Kaip sakoįprasta suknelė, žvilgsnis, nukreiptas į niekur. ma, talento nepragersi!

Vokiečių solistės Nadjos Michael pasirinkimas Nikolajus Leskovas parašė apybraižą „Ledi šiuo požiūriu nėra atsitiktinis. Ji – kitokia. Ir Makbet iš Mcensko apskrities“ ne tik apie aisnetgi jos akcentas tampa paveikslo elementu. trą, bet ir apie nenumaldomą žmogaus laisvės Juolab kad kiti personažai daugiau ar mažiau siekį, ir dar apie tai, kaip man atrodo, kad meisusiję su laiku ir vieta: kostiumų dailininkė Malė ir yra tokios laisvės apraiška. rija Danilova išlaikė kai kuriuos stilistinius kaŠiandien, mūsų tradiciškai neramiais lainonus, leidžiančius sutapatinti veiksmą su XIX kais, R. Tuminas pastatė D. Šostakovičiaus amžiaus pabaigos Rusija. Scenografija (Adooperą būtent apie laisvę ir meilę. Mano pomas Jacovskis) abstraktesnė ir niūresnė savo žiūriu, pastatė nepriekaištingai. Ir pati tema, teatrine pranašyste: dvi masyvios plytinės sieir „Katerinos Izmailovos“ Didžiajame teatre nos kaip dvi antkapinės plokštės, grėsmingai kokybė leidžia man šį operos spektaklį laikyti suartėjančios tarsi du monstrai prieš susirėvisiškai, jei norite, – net pernelyg šiuolaikišku. mimą ir lėtai atitolstančios. Ant jų – įvairaus Didžiulė padėka kūrėjams. dydžio langai ir sutrešę mediniai vartai.

Ir tik finaliniame paveiksle vietoj sienų pasirodys didžiulės sūpuoklės, ant kurių susigrūs Monstras, nužudęs katorgininkai. Ir didžiulė sija nugarmės žemyn vaiką, R. Tumino Katerinos ir Sonetkos žūties akimirką. „Ak, likimas sunkus, mūsų likimas“, – ši seno katorgirežisuotoje operoje ninko replika, be abejo, raktas, atrakinantis ir tapo aistringa būtybe kompozitoriaus, ir režisieriaus sumanymą.

Rimas Tuminas, J. Vachtangovo teIr tai, kad šie sumanymai sutampa, tai, atro meno vadovas, ko gero, žmogiškad režisierius nebandė „papildyti“ arba kiausių ir giliausių šiandieninės tea„permąstyti“ originalo, pripildo R. Tumino trinės Maskvos spektaklių autorius, spektaklį gilumos ir kažkokio nuostabaus, Didžiajame teatre pastatė Dmitrijaus mūsų ciniškam amžiui nebūdingo tikrumo. Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą“ Tai pasiekta visų pirma kruopščiu darbu su dainininkais. Sąmoningai pabrėžiu – su dai– sudėtingo likimo, anaiptol ne panininkais, o ne su artistais: nors kiekvienas prasčiausios muzikinės kalbos ir drasukuria ryškų individualų charakterį, niekas maturgijos operą. Iš dviejų elgesio su iš solistų neapsunkintas veiksmais, kurie partitūra variantų – ekstremistiškai galėtų trukdyti dainuoti. Sergejaus partijos

radikalaus ir dėmesingai konservaty-

atlikėjas britas Johnas Daszakas toks savitas, be kita ko, ir išoriškai (stotingas, galva nupoliruota kaip biliardo kamuolys, laisvas), kad sunku jo vietoje įsivaizduoti kitą artistą.

Išraiškingas Boriso Timofejevičiaus atlikėjas Andrejus Goniukovas, nors jo „baimę kelianti“ elgsena kiek pertempta ir balansuoja ant visiškai nereikalingo jo scenose grotesko ribos. O štai Zinovijaus Borisovičiaus vaidmens atlikėjas Maratas Galis labai organiškas – apgailėtinas, besiblaškantis, vis pereinantis į isteriją. Puikiai sukurtas Ispravniko (Andrejus Grigorjevas) vaidmuo – grotesko įsiveržimo į tragišką istoriją pavyzdys. Tai padaryta saikingai ir skoningai, nepereinant į nereikalingą bufonadą ir kvailą komizmą. „Katerinos Izmailovos“ partitūrai būdinga didžiulė skirtingų ir netgi nesuderinamų meninių ir stilistinių priemonių amplitudė. Čia simfoninius fragmentus, pripildytus Richardui Wagneriui būdingos erotinės lyrikos, keičia Modestui Musorgskiui būdingos choro freskos, o dramatinės ir netgi ekspresionistinės rečitatyvinės scenos, kokių gausu XX a. pirmosios pusės operose, jungiamos su išskirtiniu D. Šostakovičiaus grotesku, kurio tikras meistras jis buvo. Ir kartu – jokios polistilistikos: D. Šostakovičius buvo tokio ryškaus individualaus stiliaus kompozitorius, kad visos šios neįtikėtinos paletės priklausomybė vienam autoriui girdėti iš kiekvieno takto. Šis daugiaplaniškumas porą kartų pakišo koją režisieriui, siekusiam vaidybiškai motyvuoti kiekvieną muzikinį kompozitoriaus „išpuolį“.

Todėl scenoje atsirado grupė vaikų su karnavalinėmis skrybėlėmis, kurie keletą kartų žvitriai pašoko kažkokią Anželikos Cholinos kompoziciją, vargu ar turinčią ką nors bendra su Katerinos Izmailovos istorija. O kai kurie muzikos fragmentai, sufleruojantys režisieriui: štai čia reikia akcento – liko neišgirsti. Bet tai vėlgi greičiau iš pagarbos muzikai ir noro pajusti jos gelmę, negu iš siekio „priauginti“ naujas prasmes.

T. Sochijevui daugiabriaunė partitūra tapo ta teritorija, kurioje jis pasirodė kaip puikus muzikas, vedantis paskui save orkestrą ir dainininkus. Faktiškai maestro atliko monumentalų simfoninį kūrinį, kuriame (kaip tai įprasta sakyti apie R. Wagnerio operų partitūras) solistų balsai, ansambliai, choras ir orkestras, taip pat įtaigus, neprarandantis savo reikšmės žodis sudarė vieną visumą, nepastebimai ir organiškai persiskirstydami prioritetus, bet likdami viena garsine substancija. Ir scenos veiksmas į šį gyvą organizmą įsiliejo kaip lygiateisis ir būtinas dalyvis.

„tamsos karalystėje“, nelaisvėje, bet kokia kaina trokštančių ko nors kito, to, kas nereglamentuota, laisva, tačiau atsiduriančių beribėje katorgininkų minioje.

Spektaklio arka – pilka, skudurais apsimuturiavusi, ritmingai siūbuojanti masė, judanti į niekur siaučiant ledinei Sibiro pūgai: tokia scena spektaklis prasideda, tokia ir baigiasi.

Nelaisvė, užsidarymas nuo aplinkinio pasaulio – motyvas, skambantis ir asketiškoje scenografijoje, artėjančioje prie herojų niūriomis sienomis, iš už kurių kampų kaip vaiduokliai pasirodo Kateriną sekantys jos uošvis Borisas Timofejevičius ir vyras Zinovijus Borisovičius.

R. Tuminas pateikia aštrų, kietą piešinį: Andrejaus Goniukovo uošvis – grėsmingas, su bizūnu rankoje, baisiu „tuščiu“ balso tembru, Marato Galio vyras Zinovijus Borisovičius – atbukęs nuo pavydo, pratrūkstantis įnirtingais riksmais, klaikiai uždusintas Katerinos akivaizdoje.

Meilužius premjeriniame spektaklyje dainavo kviestiniai solistai – vokiečių sopranas Nadja Michael (Katerina) ir britų tenoras Johnas Daszakas (Sergejus). Katerinos akcentas organiškai derėjo prie jos, „svetimos“, ne savos, patekusios į sustingusią „tamsos karalystę“, paveikslo: blondinė, vilkinti stilingą tamsiai mėlyną suknelę, tviskančią šilku, trokštanti stiprių jausmų, skirianti savo veriančius monologus Dievui, apimta siaubo nuo to, kas vyksta aplinkui, beveik išrėkianti savo partiją, prarandanti sąmonę vestuvių scenoje ir jaučianti viską savo siela. Jos finalinis monologas katorgoje „Miške, pačioje tankmėje yra ežeras“ – lėtas, intonacija kyla aukštyn, jos rankos iškeltos į dangų, tylus varpo skambesys, mirtinos pauzės orkestre – daro baisų efektą, kurio atomazga tampa staigus begarsis varžovės Sonetkos nužudymas – kaip atpildas už išniekintą gyvenimą.

R. Tuminas nuvedė Kateriną iki tragedijos aukštumų, meistriškai paskirstydamas įtampą ir sujungdamas tragiškus, žiaurius, aistringus momentus su grotesku (policijos nuovadoje) ir personažų, šokančių „durnių“ šokį, balaganu. O Tuganas Sochijevas šią didžiulę įtampą palaikė netikėtai skaidriu orkestro skambesiu, tyliu timpanų dudenimu, nugludintomis instrumentinėmis frazėmis, šaltais šiurpiais arfų išsiliejimais, nenutrūkstamu nerimastingu orkestro pulsu ir tirštais garso tutti, visiškai apsieinančiais be fortissimo ir dėl to dar baisesniais.

Paskutiniai tragiškai nuskambėję aforistiniai choro žodžiai „mūsų mintys nelinksmos ir žandarai beširdžiai“ iškėlė į pirmąjį planą tą prasmę, kurios D. Šostakovičius nebūtų sutikęs atsisakyti jokioje savo operos redakcijoje.

Laikraščio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininkė Irina Muravjova taip pat įvertino R. Tumino režisuotą „Kateriną Izmailovą“.

Interneto portalo Colta.ru apžvalgininkė Jekaterina Biriukova

R. Tuminas pastatė niūrią ir didingą tragediją – istoriją žmonių, gyvenančių kurčioje

Rimui Tuminui. Didžiojo teatro atkaklumas eksperimentuoti su dramos režisieriais šį kartą pasiteisino. R. Tumino, choreografės Anželikos Cholinos ir scenografo Adomo Jacovskio spektaklis – ne apie seksą, smurtą ir socialines grimasas, bet vis dėlto labai išraiškingas. Grupinis išprievartavimas, orgazmas, plakimas – visi šie keblūs operos teatre momentai parodyti be jokio natūralizmo, visiškai sąlygiškai.

Vietoj buitinių smulkmenų – protingi stambūs planai, efektingas žmonių judėjimas masinėse scenose, ypač įspūdingas antrajame veiksme. Kaip ryškios absurdo dėmės scenoje pasirodo tai karinis pučiamųjų orkestras, tai nežinia iš kur atklydę į tą rusišką klaikumą tarsi italų komediantai. Scena inteligentiškai neužgrūsta nereikalingais daiktais – tik gero skonio pakrypęs nubalintas plytų mūras, nerimastingi angų plyšiai, stilingai apgriauti mediniai vartai. Nei pirkliškos lovos su kalnu pagalvių, nei grybukų su žiurknuodžiais. Užtat šioje erdvėje kybo baimė ir egzistencinė tamsuma, kurias subtiliai ir kibiai įgarsina Tugano Sochijevo vadovaujamas orkestras.

Ir, žinoma, siaura šalta šios erdvės šerdis yra pati Katerina. Tiksliau – speciali substancija, vardu Nadja Michael. Didysis teatras žengė nestandartinį žingsnį ir rusų pirklienės vaidmens pakvietė atlikti puikiu dramatiniu talentu garsėjančią vokiečių dainininkę, mielai kuriančią kraujo ištroškusius personažus.

Rusiškų žodžių neįmanoma suprasti, balsas galingas, bet šaižus, tačiau gyvatiškas lankstumas, drąsa ir laisvė daro savo. Mums parodyta nauja Katerina, greičiau vokiečių ekspresionizmo herojė, Lulu giminaitė, moteris, sėjanti mirtį, kankinama mirties, visą laiką su mirtimi kalbanti. Jos pagrindinės scenos – ne su meilužiu, o su nunuodyto Boriso Timofejevičiaus šmėkla, su uždusinto Zinovijaus Borisovičiaus lavonu ir pagaliau iš esmės pomirtinė finalinė arija apie tamsų miško ežerą.

Jai į porą atlikti Sergejaus vaidmens pakviestas dar vienas prabangus svetimšalis – britas Johnas Daszakas, buvęs charizmatiškasis Griška Kuterma režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo Amsterdame pastatytoje Nikolajaus RimskioKorsakovo operoje „Sakmė apie nematomą miestą Kitežą ir mergelę Fevroniją“ ir beveik toks pat persikėlęs į Didžiojo teatro sceną. Kiti spektaklio dalyviai – savi, jie, kaip sakoma, yra geras pagrindinio patiekalo garnyras. n Parengė Milda AUGULYTĖ

Antroji operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ redakcija „Katerina Izmailova“ debiutui operos teatre buvo pasiūlyta gerbiamam J. Vachtangovo teatro meno vadovui

Muzikos barai / 51

SVETUR

Paryžiaus dienoraščiai (5)

Autorės nuotr.

Apie „tamsius“ šviesius laikus

Avinjonas

Gabrielė SLIŽYTĖ

P

rancūzija – gera vieta istorijai persekioti. Čia tiek daug erdvės ir vietų, kur gali išgyventi praeitį. Tokią galimybę priminė viena muzikos istorijos paskaita Sorbonos universitete: dėstytoja, aiškindama apie pirmuosius muzikos vaizdavimo būdus, per projektorių rodė sarkofago iliustraciją su devyniomis mūzomis, reprezentuojančiomis menus dar antrame amžiuje po Kristaus, o paskui tiesiog patarė nueiti į Luvrą patiems pasižiūrėti originalo.

Muzikos barai / 52

Bet, žinoma, Paryžius – tai tik viena iš daugybės detalių keliaujant laiku.

320 km per valandą lekiantis greitasis traukinys (TGV) Prancūzijos pietus padeda pasiekti per tris valandas, ir vieną apsiniaukusį rytą iš Paryžiaus galima pabėgti tam, kad atrastum Avinjoną su žydru dangumi ir prisimintum ars nova laikus, Philippe´ą de Vitry ar Didžiąją katalikų bažnyčios schizmą. Kad skaitomas knygas savo mintyse galėtum apipuošti gyvai matomais vaizdais.

Avinjonas muzikine prasme tikrai „šiek tiek“ daugiau už visame pasaulyje žinomoje vaikiškoje dainelėje minimą Avinjono tiltą, ant kurio šoka prancūzai (kas, pasirodo, nėra tiesa – tiltas per siauras, kad ten būtų galima šokti galjardą ar panašius šokius, istorikai spėja, jog tai buvo daroma šalia tilto ar net po juo). Tai dar viena Prancūzijos vieta, kuri dėl jai kritusio istorijos burto dabar labiausiai traukia turistus, keliaujančius link Žydrosios pakrantės ir užsukančius čia dėl tilto, gotikinių Popiežių rūmų ir garsiojo Avinjono festivalio.

Mano kelionės variklis buvo noras pasivaikščioti Popiežių rūmų (Palais des papes) menėse, kur skambėjo pažangiausia XIV amžiaus muzika, pavadinta ars nova, kaip priešprieša anksčiau parašytai muzikai. Ars nova laikotarpio pradžia laikomi 1320 metai, kai, spėjama, pasirodė Philippe´o de Vitry traktatas „Ars nova“, jis truko iki poeto ir kompozitoriaus Guillaume´o de Machaut mirties 1377 metais. Vėlesnis laikotarpis, ars subtilior (pavadinimas buvo sugalvotas XX amžiuje), apibūdinamas kaip ars nova dekadansas.

Kad muzika Katalikų bažnyčios buvo taikoma kaip manipuliavimo ar, švelniau tariant, poveikio priemonė, įrodo popiežiaus Jono XXII 1324 m. bulė. Šiuo dokumentu jis siekė uždrausti rašyti muziką, kurioje būtų naudojamos naujos smulkios vertės natos, ritminės figūros, suskaldančios melodiją tarp balsų (pranc. le hoquet), o kartu ir virtuoziškumą bei balsų savarankiškumą. Ir pasaulietiškiems tekstams bažnytinėje muzikoje vietos neturėjo būti. Ir visa tai tam, kad neblaškytų žmonių dėmesio maldos metu.

Popiežiaus nurodymų tikriausiai būdavo paisoma, bet ne tiek, kad liturginė muzika vėl grįžtų į grigališkojo giedojimo laikus. Juk tokie draudimai dažnai provokuoja norą rizikuoti ar tiesiog toliau dirbti savo darbą taip, kaip atrodo teisingiausia. Panašiai nutiks ir Palestrinai antroje XVI amžiaus pusėje, kai po Tridento bažnytinio susirinkimo jis nebeturėjo rašyti parafrazinių mišių, nes bažnyčioje negalėjo skambėti niekas, kas turi nors

kokį ryšį su pasaulietine muzika. O tai jis ir toliau sėkmingai darė. Tradicijos kartais gali tapti dideliu pažangos trukdžiu, laimė, buvo žmonių, kurie manė, kad muzikos evoliucijos niekas negali stabdyti.

Bulėje svarbus popiežiaus požiūris į muziką kaip į reikšmingą mišių akcentą. Atrodytų, jis galėjo negaišti laiko ir nekritikuoti muzikos – vis dėlto antraeilio dalyko liturgijoje. Tačiau bulės pabaigoje jis net nurodė bausmes nepaklusniesiems. Kartu tai liudija, kad naujasis muzikos stilius plito.

1342 metais popiežiumi buvo išrinktas Klemensas VI. Jo valdžia truko tik dešimt metų, tačiau Klemensas VI Avinjoną padarė turtingu ir įtakingu europietišku miestu, pirmtako Benedikto XII pradėti statyti gotikiniai rūmai buvo išplėsti, čia klestėjo kultūrinis gyvenimas.

Kalbant apie viduramžių muziką, vienas svarbiausių dalykų yra manuskriptai, kuriuose ji užrašyta. Iki pat 1501 metų, kai Venecijoje Petrucci leidybos namai išleido pirmą spausdintinį natų rinkinį (Odhecaton), rašytinė muzika sklido lėtai ir buvo tik brangi bažnyčios ar didikų privilegija. Didžioji dalis prancūziškos ars nova muzikos buvo užrašyta dviejuose manuskriptuose – Apt ir Ivréa. O toliau – tik klausimai be atsakymų: kada ir kur sudaryti manuskriptai, kam būtų galima priskirti anoniminius kūrinius?

Kas lėmė, kad mūsų laikus pasiekė tie manuskriptai? Akivaizdu, kad nuo pat trubadūrų ir dar senesnių laikų esame praradę daug muzikos, pavyzdžiui, visą moterų trubadūrių kūrybą, išskyrus vieną melodiją – Beatriz de Dia „A chantar m´er so“. Kaip dažnai nutikdavo, manuskriptus nuo sutrūnijimo ar dar kitų bėdų gelbėjo tik kruopštus jų saugojimas, o kartais ir tai, kad jie, išpuošti iliustracijomis, atlikdavo tiesiog gražių daiktų funkciją.

Grįžtant prie muzikos, Ivréa manuskripte yra de Vitry priskiriamas motetas „Petre Clemens“, mišių dalis „Kyrie“, priskiriama Defronciaco. Ir muzika, ir tekstu atiduodama pagarba menų globėjui ir mecenatui popiežiaui Klemensui VI, skleidžiama žinia apie jo didybę ir garbę.

Mūsų ausims, pripratusiomis prie Chopino etiudų ar Beethoveno simfonijų, grįžimas prie trijų ar keturių balsų viduramžių polifonijos gali būti nelengvas. Pradedant gilintis į muziką, sukurtą iki tonacijos atsiradimo, reikia išmokti „išjungti“ savo dvidešimt pirmojo amžiaus ausis ir pamiršti dabartinius mokyklinės harmonijos principus, draudimą naudoti paralelines kvintas, kvartas, oktavas. Vėliau reikia pamiršti terciją ir sekstą ir į jų vietą priimti kvartos ir kvintos skambesius – tai bus mūsų konsonansas.

Popiežių rūmuose gausu erdvių, atvirų publikai, – nuo Šventojo Marcialio koplyčios, kurios sienos dekoruotos Mateo Giovannetti, iki didžiulių salių, skirtų priėmimams, popiežiaus audiencijoms ar mišioms švęsti. Nors rūmai išgyveno daug pokyčių nuo tada, kai XIV amžiaus pabaigoje Grigalius XI nusprendė grįžti į Romą, vis dėlto net sunykus daugeliui autentiškų detalių ir sienų tapybos dėl prabėgusių šimtmečių ar žmonių valios (po Prancūzijos revoliucijos čia įkurdinti kareiviai, pasakojama, kapojo šventųjų skulptūrų galvas, kad jas parduotų), pasitelkus vaizduotę galima išvysti ryškų vaizdą apie tų laikų popiežių gyvenimą. Rūmų salės tuščios, be daiktų ar baldų, tačiau užtenka vien gotikinių skliautų.

Grįžus į Paryžių ir norint tęsti kelionę po viduramžių epochą, geriausia apsilankyti Cluny viduramžių muziejuje. Būtent ten, vienoje iš nedidelių salių, galima pamatyti Auksinę rožę – Sienos auksakalio Minucchio darbą.

Popiežius šį palaimintą simbolį įteikdavo nusipelniusiems bažnyčios tarnams ir didikams religiniais ar diplomatiniais tikslais. Vienoje iš Popiežių rūmuose Avinjone salių šią Auksinę rožę popiežius Jonas XXII 1330 metais įteikė Nešatelio grafui. Šiandien daugeliu atveju esame praradę kritinį mąstymą. Žinome tiek daug, bet į nieką neturime laiko gilintis. Arba esame tiesiog įstrigę savo susikurtame pasaulyje, kur vyrauja vienas mums patinkantis skonis. Kelionės turbūt geriau nei kas kita skatina pradėti galvoti ar... tapti viduramžių muzikos detektyvu. n

Muzikos barai / 53

" % LMTA Pučiamųjų ir „DŪDŲ KAMPAS“

mušamųjų instrumentų katedrai – 70 B

esibaigiant 2015 metams, gruodžio 14 d., Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje iškilmingai pažymėtas Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros 70-metis.

Koncerte dalyvavo katedros studentai ir dėstytojai, tai buvo puiki galimybė išgirsti įvairių kartų pripažintus atlikėjus, LMTA pedagogus, susipažinti su jaunais muzikais, kurių ateityje neabejotinai laukia sėkminga karjera.

Renginio pradžioje visus susirinkusius pasveikino LMTA rektorius pianistas prof. Zbignevas Ibelhauptas. Jis pabrėžė, kad per 7 gyvavimo dešimtmečius Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje susiformavo tvirta dėstymo ir atlikimo tradicija, kurią ir toliau puoselėja katedros profesoriai. Gabūs studentai naudojasi akademijos teikiamomis galimybėmis tobulintis užsienyje, dar studijų metais sėkmingai įsilieja į įvairių Lietuvos meno kolektyvų veiklą.

Rektoriaus nuomone, katedros perspektyvos optimistinės, nes suformuotas tvirtas profesinis pagrindas, stiprūs ryšiai su muzikos mokyklomis ir Lietuvos meno kolektyvais. „Šiandien esu labai laimingas ir nuoširdžiai noriu padėkoti visiems taip gausiai susirinkusiems, – į auditoriją kreipėsi Pučiamųjų ir muša-

Muzikos barai / 54

$

Iš dešinės į kairę: klarnetininkas prof. Algirdas Vizgirda, klarnetininkas prof. Algirdas Budrys, obojininkas doc. Robertas Beinaris, pianistas, LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas ir pianistė Lina Šatkutė

Iš dešinės į kairę: groja trys Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjai – klarnetininkas Algirdas Budrys, obojininkas Robertas Beinaris fleitininkas Algirdas Vizgirda. Koncertmeisterė – Lina Šatkutė

Algirdo RAKAUSKO nuotraukos

Kazys DAUGĖLA

Saksofonininkas Arminas Bižys

Obojininkė Monika Boreikaitė

mųjų instrumentų katedros vedėjas doc. dr. Robertas Beinaris. – Kai matai pilną salę žmonių, supranti, kad esame reikalingi. Mes labai gražiai bendraujame su daugeliu muzikos,

meno mokyklų, konservatorijomis ir jų vadovybe. 70 metų apima maždaug tris kartas, kai buvo padėti tvirti katedros pamatai. Lenkiu galvą prieš garbiuosius profesorius, dėstytojus,

LMTA pūtikų choras, vadovaujamas Jurijaus Kalco

Didysis LMTA varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis, vadovaujamas Mariaus Balčyčio

Merginų varinių pučiamųjų instrumentų kvintetas: (iš kairės į dešinę) Ernesta Švelnytė, Aiva Nefaitė, Viktorija Radeckytė, Vaiva Putriūtė ir Karolina Janulevičiūtė

LMTA fleitų oktetas griežia su pučiamųjų orkestru „Trimitas“

kurie dirbo šiuos 70 metų, man labai džiugu tęsti jų pradėtus darbus. Po šio jubiliejaus versime naują puslapį – jau esame pajėgūs 2016 metais Lietuvoje organizuoti pirmąjį tarptautinį, pasaulinio lygio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų atlikėjų konkursą. Šis konkursas bus pavadintas vieno pirmųjų katedros dėstytojų, kompozitoriaus, dirigento ir fleitininko Juozo Pakalnio garbei.“ Prieš pat koncertą iš leidyklos atkeliavo dviguba kompaktinė plokštelė su katedros dėstytojų įgrotais 18 kūrinių. Pirmasis ją gavo LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas. Šventiškai ir pakiliai skambėjo pirmasis jubiliejinio koncerto kūrinys – retai atliekama vokiečių romantinės muzikos epochos kompozitoriaus Johanno Valentino Hammo Introdukcija, polonezas ir koda. Jį meistriškai atliko buvę Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjai fleitininkas prof. Algirdas Vizgirda, klarnetininkas prof. Algirdas Budrys ir dabartinis vadovas obojininkas Robertas Beinaris, pianistė Lina Šatkutė (žr. https://www.youtube.com/watch?v=3MXLOnqjAdY).

Viena talentingiausių docento

R. Beinario studenčių Monika Boreikaitė (II k.) pagriežė naują kompozitoriaus Giedriaus Svilainio keturių dalių kūrinį „Būro metai“ (pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“) obojui solo, švilpynei ir kitoms išraiškos priemonėms. Solistė stebino ne tik artistiškai atlikdama gana sudėtingą muzikinį tekstą, bet ir išraiškingai skaitydama Donelaičio poemą. Monika visai neseniai Kaune vykusiame tarptautiniame konkurse „Sonorum“ pūtikų grupėje laimėjo Grand Prix. „Esu spontaniškas improvizatorius ir tembrų ieškotojas. Kūrinys, kurį atliksiu, parašytas fleitai“, – sakė doc. Aleksandro Fedotovo klasės studentas Arminas Bižys (III k.), pasirinkęs Claudeʹo Debussy „Syrinx“.

Solistas, puikiai valdydamas vieną didžiausių saksofonų šeimos instrumentą baritoną, visus įtikino, kad ir šio instrumento galimybės neribotos.

Spalvingoje programoje pasirodė ir prieš pat koncertą susibūręs pūtikų choras. Tai buvo netikėtas ir įspūdingas katedros studentų šventinis sveikinimas. Vadovaujamas dirigento profesoriaus Jurijaus Kalco, choras šauniai sugiedojo vengrų kompozi-

toriaus Zoltáno Kodály „Cohors generosa“. Dar viena staigmena buvo koncertui susibūręs merginų varinių pučiamųjų instrumentų kvintetas.

Ansamblis, vadovaujamas prof. Tauro Adomavičiaus, nuotaikingai atliko dvi jo aranžuotas populiarias pjeses – Sebastiano Iradiero „Balandė“ ir žinomiausią Scotto Joplino regtaimą „Linksmintojas“.

Koncerto programą papuošė studentų medinių pučiamųjų instrumentų okteto (vad. prof. Juozas Rimas) atliktas Franzo Schuberto Oktetas F-dur, D. 72. Studentai nepriekaištingai valdė instrumentus, žavėjo puikus ansamblio skambesys.

Vienas skambiausių pirmosios dalies akordų – Didysis LMTA varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis, vadovaujamas asistento Mariaus Balčyčio. Darbštus, aktyviai koncertuojantis kolektyvas 2015 m. pavasarį tarptautiniame konkurse Liepojoje laimėjo pirmąją premiją. 17 pūtikų savo pasirodymą pradėjo anglų kompozitoriaus Chriso Hazellio kūriniu „Kraken (Another Cat)“ iš „Kačių siuitos“, o koncerto pirmąją dalį užbaigė ištrauka iš Richardo Wagnerio operos „Lohen-

Muzikos barai / 55

%

„DŪDŲ KAMPAS“

"

grinas“ („Gathering of the Armies“).

Antroje koncerto dalyje katedros pūtikams buvo suteikta galimybė atsiskleisti kaip solistams su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (vadovas Deividas Staponkus). Profesoriaus Adomo Kontauto trimito klasės auklėtinių duetas – Vytautas Milieška (II k. magistrantas) ir 2015 metų varinių pučiamųjų muzikos instrumentų atlikėjų „Yamahos“ muzikos fondo Europoje konkurso nugalėtojas LMTA absolventas Linas Rupšlaukis – su orkestru, diriguojamu Ugniaus Vaiginio, atliko Antonio Vivaldi Koncertą dviem trimitams C-dur. Abu trimitininkai groja šiame orkestre, kurio dauguma muzikantų yra LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros absolventai.

Publiką sužavėjo IV kurso studento Giedriaus Steponaičio (lekt.

Laimono Masevičiaus klasė) virtuoziškas grojiimas tūba. Giedrius atliko žinomą tūbai ir orkestrui pritaikytą italų kompozitoriaus Vittorio Monti Čardašą. Klasikinio džiazo mėgėjus nudžiugino prof. Algirdo Budrio klasės doktoranto klarnetininko Vytauto Giedraičio meistriškai atliktas amerikiečių kompozitoriaus, aktoriaus ir muzikanto Artie Shaw Koncertas klarnetui ir pučiamųjų orkestrui.

Koncertą užbaigė lektorės Ulos Čaplikaitės vadovaujamas fleitų oktetas, jis su orkestru „Trimitas“ atliko Arno Hermanno svingo stiliaus pjesę „Skrendančios fleitos“. Šventinis koncertas supažindino su nauja instrumentininkų karta, kuri, akivaizdu, sukaupusi patirties džiugins mūsų ir užsienio klausytojus.

LMTA studentų medinių pučiamųjų instrumentų oktetas

Muzikos barai / 56

Kompozitorius Konstantinas Galkauskas

Kompozitorius ir dirigentas Vitas Žilius

Istoriją kūrė asmenybės

Visais Lietuvos kultūros istorijos etapais iškildavo brandžių asmenybių, dariusių didelę įtaką muzikinio gyvenimo raidai.

Lietuvos pūtikų ugdymo tradicijos nėra labai senos, jų negalėtume lyginti su Čekijos, Vokietijos ar Prancūzijos tradicijomis. XX amžiaus pradžioje iškilo daugiau lietuvių dainininkų, chorvedžių, vienas kitas pianistas, dirigentas. Retas kuris pūtikas tada surengdavo rečitalį, nebuvo jokios koncertinės organizacijos, kuri būtų galėjusi rūpintis pučiamųjų instrumentų atlikėjų populiarinimu. Politinė situacija iki Lietuvos valstybės atkūrimo lėmė, kad lietuviai daugiausia mokėsi iš Rusijos ir Lenkijos muzikų.

Vėliau pučiamųjų pedagogika buvo grindžiama Europoje vyravusios vokiečių mokyklos principais.

Anot prof. Juozo Rimo, apsiribota siaurais amato išmokymo uždaviniais, daugiausia dėmesio buvo skiriama techninių įgūdžių sudarymui – grojamos gamos, pratimai, etiudai.

Kur kas menkiau rūpintasi atlikėjų estetinių kriterijų, interpretacinės iniciatyvos ugdymu.

Kauno konservatorijoje pučiamųjų instrumentų studijos trukdavo penkerius metus, kursas buvo padalytas į žemesnįjį ir aukštesnįjį skyrius. Vienų specialybių (pvz., fagoto, klarneto) žemesnysis skyrius apėmė ketverius, aukštesnysis – vienus studijų metus, kitų (trombono ir valtornos) – atitinkamai trejus ir dvejus metus.

Pradžioje pučiamųjų klasėms vadovavo svetimšaliai ar svetur mokslus baigę muzikai – Talino, Varšuvos,

Fleitininkas, kompozitorius ir dirigentas Juozas Pakalnis

Leipcigo, Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai Albertas Köhelikas, Emerikas Gailevičius, Paulius Schubertas, Karolis Sakalauskas, taip pat Pranas Olšauskas (jis mokėsi B. Oginskio mokykloje). Nuo 1936 m. jau visi, išskyrus P. Schubertą, Kauno konservatorijos pučiamųjų instrumentų pedagogai buvo Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtiniai: Juozas Pakalnis (baigė ir Leipcigo konservatoriją), Kazys Paulauskas, Aleksas Valius, Vincas Šlėvys, Jonas Švedas, Alfonsas Baužinskas. 1939 m. P. Schubertą pakeitė Kauno muzikos mokyklos absolventas Romualdas Džiugas. Trumpai Kauno konservatorijoje dirbo fleitininkas Liudvikas Survila ir obojininkas Juozas Gaudrimas (Cimbolas).

Pasaulinio karo sumaištyje sumenkusiai Kauno konservatorijai į talką atėjo 1945 m. iš Vilniaus muzikos mokyklų suformuota Vilniaus valstybinė konservatorija. Pučiamųjų instrumentų katedrų įsteigimas 1945 metais ir Vilniaus, ir Kauno konservatorijose buvo toliaregiškas planas. Vilniuje katedrą kūrė žymus kompozitorius ir dirigentas Konstantinas Galkauskas (1875–1963), Kaune – jaunas talentingas fleitininkas, kompozitorius ir dirigentas Juozas Pakalnis (1912–1948).

Pastarasis nuo pat Kauno konservatorijos įkūrimo (1933) sėkmingai dirbo pedagoginį darbą, 1947 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Deja, iškilios asmenybės gyvenimas nutrūko neaiškiomis aplinkybėmis 1948 m.

Vilniuje po Kompozitorių sąjungos suvažiavimo.

J. Pakalnio nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai sunku pervertin-

ti. Jo studentai – gerai žinomi fleitos pedagogai A. Armonas, J. Survila, J. Tomkvaitis, vėliau į Izraelį išvykęs J. Finkelšteinas. Šių pedagogų išugdyti garsūs fleitininkai A. Vizgirda, V. Gelgotas, J. Taškinas, P. B. Koncė, L. Šulskutė ir kiti ne tik garsina šiuolaikinį Lietuvos fleitos meną, bet ir sėkmingai tęsia J. Pakalnio pedagogines tradicijas.

1948 m. į Kauno konservatorijos Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjo pareigas buvo pakviestas fagotininkas Kazys Paulauskas. Po metų, 1949-aisiais, Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos, tada katedrai Vilniuje metus vadovavo obojininkas Juozas Gaudrimas, kuris vėliau daugiau kaip tris dešimtmečius buvo Muzikos istorijos katedros vadovas, tapo vienu iš lietuvių muzikologijos pradininkų.

Sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas į sostinę persikėlė ir dalis dėstytojų. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Pučiamųjų instrumentų katedrai iki 1957 metų vadovavo ilgametis operos ir baleto teatro orkestro artistas, pirmasis lietuvių profesionalus obojininkas docentas Romualdas Džiugas (1908–1992). Nuo 1957 m. iki 1961 m. šias pareigas ėjo pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ įkūrėjas kompozitorius ir dirigentas Vitas Žilius (1911–1961), vėliau fagotininkas Kazys Paulauskas (1961–1964), o nuo 1964 m. iki 1976 m. – valtornininkas Eduardas Brazauskas (1922–1996).

Virtuozų laikotarpis

Ilgiausiai Lietuvos pūtikų ugdymui vadovavo (1976–1986 ir 1992– 2011) žymus klarnetininkas, pasaulyje pripažintas virtuozas profesorius Algirdas Budrys. Pažintis su pasaulio mokyklų metodikomis padėjo A. Budriui suformuoti savus pedagogikos principus, su jo veikla siejamas pučiamųjų muzikos instrumentų meno suklestėjimas Lietuvoje. Daugiau kaip keturis dešimtmečius vadovaudamas LMTA Pučiamųjų instrumentų katedrai ir klarneto klasei, prof.

A. Budrys parengė būrį talentingų atlikėjų ir pedagogų. Jo mokiniai groja visuose žymiausiuose Lietuvos orkestruose, dėsto ne tik Lietuvoje, bet

Lietuvos konservatorijos ir aukštesniųjų muzikos mokyklų pedagogai pūtikai apie 1975 m.

Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: J. Survila, A. Budrys, K. Biliūnas, E. Brazauskas, A. Kužmarskis, V. Kertenis

Pučiamųjų instrumentų katedros dėstytojai apie 1983 m.: (pirmoje eilėje iš kairės į dešinę) E. Brazauskas, S. Baužinskas J. Survila, A. Budrys, R. Džiugas, D. Tumėnaitė (laborantė), A. Kalinauskas, E. Jevstratovas, (antroje eilėje) T. Adomavičius, L. Ulevičius, K. Akopianas, S. Paliukas, E. Piličiauskas, J. Slankauskas, A. Fedotovas, E. Kuskinas

Pučiamųjų instrumentų katedros dėstytojai su 1984 m. absolventų laida

Muzikos barai / 57

%

„DŪDŲ KAMPAS“

"

Lietuvos nacionalinės filharmonijos medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas: (iš kairės į dešinę) Alfredas Račkauskas, Juozas Slankauskas, Algirdas Budrys, Romualdas Staškus, Algirdas Vizgirda, apie 1981 m.

Mušamųjų instrumentų specialybė

Profesorius Juozas Domarkas prisimena: „Vilniuje pokario metais beveik nebuvo nei pedagogų, nei muzikantų. Jie buvo arba pabėgę į Vakarus, arba sušaudyti, arba išvežti į Sibirą. Ir jaunimas tuo metu rinkosi kitokias, „rimtas“ specialybes.

Nieko nuostabaus, kad teko kviestis muzikos pedagogų iš Rusijos. Praėjo nemažai laiko, kol buvo parengti savi geri pedagogai.“

Pauliaus DAUTARTO nuotr.

ir Rusijoje, Egipte, Vokietijoje, JAV, Izraelyje. Vienas garsiausių A. Budrio mokinių – džiazo saksofonininkas, Nacionalinės premijos laureatas P. Vyšniauskas.

Ryškų pėdsaką Pučiamųjų instrumentų katedroje paliko šešerius metus (1986–1992) jai vadovavęs mūsų šalyje ir užsienyje gerai žinomas fleitininkas profesorius Algirdas Vizgirda, savo autoritetu ir talentu paskatinęs daug atlikėjų rinktis ne tik fleitos, bet ir kitų pučiamųjų instrumentų specialybę, itin vaisingai darbavęsis kamerinės muzikos srityje, šio meno subtilybių mokęs taip pat ir kamerinio ansamblio paskaitose. Jo buvę tiek fleitos, tiek kamerinio ansamblio

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kylant Lietuvos muzikinės kultūros lygiui, daugėjant orkestrų, išaugus publikos reiklumui, prireikė daugiau gerų muzikantų. Ypač trūko aukštos klasės perkusininkų, nes Lietuvos konservatorija tokių specialistų nerengė. Nebuvo ir šios srities profesionalų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, kurie būtų galėję dėstyti aukštojoje mokykloje. Padėtį imtasi taisyti: 1972 m. dirigento J. Domarko iniciatyva į Lietuvos konservatoriją dirbti buvo pakviestas puikus perkusininkas iš Kijevo Michailas Zikratas (Zikratyj).

Pirmasis jo studentas, baigęs mušamųjų specialybę, buvo Levas Dukeris, jis dar studijuodamas pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų grupėje, bet vėliau išvyko gyventi į JAV. Po penkerių metų darbo konservatorijoje M. Zikratas grįžo į Kijevą, palikęs savo klasę Kostiai Akopianui.

1979 m. prof. Algirdo Budrio iniciatyva perkusininkų gretas papildė Maskvos Didžiojo teatro orkestre timpanais grojęs Anatolijus Kurašovas. Jo pedagoginio darbo vaisių ilgai laukti neteko – 1983 m. Lietuvos konservatoriją baigė Zenonas Bagavičius, tais pačiais metais tapęs konservatorijos pedagogu, nuo 1980-ųjų dirbęs ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų instrumentų grupės koncertmeisterio padėjėju. Doc. Z. Bagavičiaus studentai pasklido po geriausius Lietuvos muzikinius kolektyvus, daugelis tęsė mokslus užsienyje.

LMTA senato 2012 m. vasario 9 d. posėdžio nutarimu pakeistas Pučiamųjų instrumentų katedros pavadini-

studentai, plačiai pasklidę po pasaulį, garsina Lietuvos muzikinę kultūrą.

Svarbus ir kitų pedagogų indėlis ugdant jaunuosius profesionalus, čia minėtini profesoriai Juozas Vytautas Rimas, Tauras Adomavičius, Leonardas Ulevičius, Valentinas Gelgotas, Adomas Kontautas, Petras Vyšniauskas, docentai Robertas Beinaris, Arvydas Kazlauskas, Aleksandras Fedotovas, Julius Černius, Rimantas Valančius, Andrius Puplauskis, Ilzė Urbanė ir kt. Šiuo metu katedroje studijuoja apie 100 studentų, dirba 31 dėstytojas, iš kurių vienas turi meno daktaro laipsnį, 8 yra suteikti profesoriaus, 7 – docento pedagoginiai vardai, dėsto 9 lektoriai ir 7 asistentai.

Katedros dėstytojams ir studentams talkina 11 koncertmeisterių pianistų ir 4 koncertmeisteriai iliustratoriai.

Muzikos barai / 58

Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai ir koncertmeisteriai šiandien: (pirmoje eilėje iš kairės į dešinę) doc. Rimantas Valančius, lekt. Eugenijus Paškevičius, doc.

Aleksandras Fedotovas, lekt. Šarūnas Kačionas, prof. Algirdas Budrys, doc. dr. Robertas Beinaris, prof. Valentinas Gelgotas, lekt. Laurynas Lapė, lekt. Egidijus Stanelis, lekt. Laimonas Masevičius, koncertmeisteris Daumantas Slipkus, prof. Tauras Adomavičius, (antroje eilėje) doc. Julius Černius, prof. Petras Vyšniauskas, koncertmeisterė Asta Kvasytė, lekt.

Paulius Lukauskas, doc. Andrius Puplauskis, koncertmeisterė Lina Šatkutė, asist. Sergijus Kirsenka, koncertmeisterė Ala Bendoraitienė, prof. Algirdas Vizgirda, koncertmeisterė Jelena Ščerbakova, prof. Adomas Kontautas, lekt.

Saulius Auglys-Stanevičius, prof. Leonardas Ulevičius, doc. Zenonas Bagavičius, koncertmeisterė Elvyra Knižnikovaitė-Būrė, koncertmeisteris Balys Vaitkus

mas, ji tapo Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedra.

Menininkų kalvė

Per septynis savo gyvavimo dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai parengė ir išleido į muzikinį pasaulį daug menininkų, kurie atstovauja Lietuvos kultūrai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, koncertuose, dirbo ir tebedirba įvairiuose Lietuvos bei užsienio kolektyvuose. Tai fleitininkai Giedrius Gelgotas, Ona Jonaitytė, Ula Čaplikaitė, Vytenis Gurstis; obojininkai Romualdas Staškus, Linas Šalna, Robertas Beinaris, Tomas Bieliauskas, Viktoras Palejus; klarnetininkai Algis Doveika, Antanas Taločka, Andrius Žiūra, Marius Deksnys, Vytautas Giedraitis, Rimvydas Savickas; fagotininkai Šarūnas Kačionas, Jonas Vėbra, Andrius Puplauskis, Žilvinas Smalys, Julius Klimavičius, Jonas Žemonis; saksofonininkai Petras Vyšniauskas, Linas Klebauskas, Janas Maksimovičius, Liudas Mockūnas; valtornininkai Indrė Kuleševičienė, Jurgita Jankevičienė, Vytenis Matutis, Tomas Bidva, Lina Dirmauskienė; trimitininkai Tomas Gricius, Jonas Šilinskas, Saulius Petreikis, Remigijus Šereckis, Linas Rupšlaukis; trombonininkai Marius Balčytis, Audrius Stasiulis, Linas Skučas, Egidijus Miknius, Tomas Karka, Valentas Marozas, Albinas Gražulis, Paulius Batvinis; tūbininkai Antanas Ladyga, Sergijus Kirsenka, Laimonas Masevičius; perkusininkai Zenonas Bagavičius, Saulius Astrauskas, Saulius Auglys-Stanevičius, Tomas Kulikauskas, Andrius Rekašius, Sigitas Gailius ir kiti.

Nemažai absolventų tapo ir puikiais muzikos mokytojais, aukštųjų mokyklų dėstytojais, kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojais. Studijų metais užsimezgęs glaudus profesinis dėstytojų ir studentų ryšys neretai išauga į tolesnį kūrybinį bendradarbiavimą: akademijos dėstytojai ir studentai rengia bendrus koncertus, muzikinius projektus.

Robertas Beinaris: „Lietuva bus pūtikų šalis!“

PO JUBILIEJINIO KONCERTO PAKALBINOME LMTA PUČIAMŲJŲ IR MUŠAMŲJŲ INSTRUMENTŲ KATEDROS VEDĖJĄ DOC. DR. ROBERTĄ BEINARĮ, ŠIAI KATEDRAI VADOVAUJANTĮ NUO 2011 METŲ.

– Kokia šiandien studentų pūtikų situacija Lietuvoje, kaimyninėse šalyse ir Vakarų Europoje?

– Šiuo metu turime didelį būrį puikių studentų. Situaciją vertinčiau teigiamai. Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad bendras pūtikų lygis smarkiai išaugo. Labai daug mūsų dėstytojų yra studijavę ar stažavęsi užsienyje, nuolat vyksta tarptautiniai mainai, ir tai labai praplečia mūsų pučiamųjų meno tradicijas. Džiugu, kad studentams galime pasiūlyti aukšto lygio studijas čia, Lietuvoje.

Jie turi galimybių vykti ir į Europos aukštąsias mokyklas pagal Erazmus ar Nordplius mainų programas. Šios programos leidžia matyti kitų aukštųjų mokyklų grojimo tendencijas ir pasisemti patirties, palyginti mokymo sistemas. Studentams šiais laikais sudaromos ypač geros sąlygos, jiems prieinama gausybė informacijos, tik svarbu mokėti atsirinkti. Kartais pasigendu didesnio studentų atsidavimo savo specialybei, noro siekti kuo aukštesnių rezultatų, daugiau savarankiško darbo. Svarbu ne tik daug groti, bet ir skirti laiko įrašų klausy-

Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas doc. dr. Robertas Beinaris

mui, jų analizavimui, darbui su partitūromis. Tam reikia užsispyrimo ir kantrybės, pasitikėjimo savo jėgomis siekiant užsibrėžto tikslo. To ir linkiu visiems šiandieniniams studentams, kurie mokosi Lietuvoje ar užsienyje: viskas jūsų rankose, o dėstytojų uždavinys jums visada padėti.

– Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje pati didžiausia specialybių įvairovė. Kurie instrumentai populiariausi, kurie ne tokie paklausūs?

– Mūsų specifika tuo ir žavi, kad esame labai įvairūs. Niekada nesinori labai paprastai atsakyti į klausimą, kurie instrumentai populiariausi.

Vienu metu paklausesni vieni, kitu metu – kiti. Dabar labiausiai trūksta fagotų, valtornų ir mušamųjų specialybės studentų. Populiariausia išlieka fleita. Labai didelį poveikį turi instrumento populiarinimas. Prisimenu, kokia retenybė buvo obojininkai, bet kai pradėjau organizuoti obojininkų čempionatą, šio instrumento populiarumas pastebimai išaugo. Kiekviena gera inciatyva suteikia naujų proveržių. To ir siekiame kurdami plačią pūtikų bendruomenę.

– Ar didelė konkurencija tarp pūtikų, perkusininkų?

– Manyčiau, kad konkurencija jaučiama visur ir visada. Tai normalu. O muzikos srityje kartais net ir sveikintina norint siekti kuo aukštesnių rezultatų. Šiuo metu galėtų būti didesnė konkurencija tarp perkusininkų, nes studijuojančiųjų yra mažai.

– Kokie konkursai organizuojami pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų specialybių studentams?

R. Beinaris, baigęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Vytauto Masteikos klasę, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docento Romualdo Staškaus obojaus klasėje. 2003 m. baigė meno aspirantūros studijas, stažavosi Liono nacionalinėje muzikos konservatorijoje Prancūzijoje (prof. Jeano-Louis Capezzali ir Jerome´o Guichard´o obojaus klasėse). Dalyvavo daugelio žymių Europos obojininkų meistriškumo kursuose. Yra keleto tarptautinių konkursų laureatas. Organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą, Tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“ Anykščiuose, Tarptautinį Liutauro Vėbros obojininkų konkursą, yra Tarptautinio obojininkų festivalio meno vadovas, rengia Tarptautinį Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursą, įkūrė Lietuvos obojų kvintetą ir jam vadovauja.

Muzikos barai / 59

%

„DŪDŲ KAMPAS“

"

– Norėčiau pasidžiaugti, kad pūtikų konkursų per pastaruosius dešimt metų padaugėjo. Tai labai didelis mūsų laimėjimas, nes konkursai – viena geriausių motyvacijų, iš dalies jie ir lėmė šios dienos pūtikų pakilimą.

Be abejo, tai ne vienų ir ne dešimties metų darbas. Minint LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros 70-metų jubiliejų, buvo galima įsitikinti, kiek nuveikta, kad šiandien galėtume džiaugtis tokiais rezultatais.

Bet grįžkime prie konkursų. Jau beveik 30 metų organizuojamas respublikinis J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursas. Neseniai Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla pradėjo organizuoti vieno žymiausių klarnetininkų prof.

A. Budrio jaunųjų mediniais pučiamaisiais grojančių atlikėjų konkursą, taip pat varinių instrumentų atlikėjų konkursą „Vario spalvos“.

Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla praėjusiais metais surengė pirmąjį Tarptautinį jaunųjų atlikėjų konkursą „Ventus musicale“, organizuojamas Tarptautinis obojininkų čempionatas (nuo 2003 m.), Tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė“ Anykščiuose (kartu su Anykščių muzikos mokykla), Tarptautinis L. Vėbros obojininkų konkursas, kuris dažniausiai vyksta Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje.

Iš konkursų pučiamiesiems instrumentams išskirčiau tarptautinį konkursą „Kaunas Sonorum“, prof. P. Vyšniausko saksofonininkų konkursą, organizuojamą Plungėje, Broniaus Jonušo konkursą, rengiamą jo vardu pavadintoje muzikos mokykloje Vilniuje. Prof. A. Vizgirdą įkalbėjau organizuoti tarptautinį fleitininkų konkursą, jis įvyks šiais metais Nidoje.

Vienas didžiausių mūsų pasiekimų – jauniems profesionalams (iki 30 metų) skirtas Tarptautinis J. Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursas. Juo pagaliau užpildome visą muzikų paruošimo piramidę. Ne visus konkursus išvardinau, bet ačiū visiems, kas prisideda prie pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų muzikos puoselėjimo.

Muzikos barai / 60

– Kokios pūtikų įsidarbinimo galimybės?

– Geriems muzikantams šiandien įsidarbinimo problemų Lietuvoje nėra. Didžioji dalis studentų jau besimokydami dirba orkestruose. Užsienyje įsidarbinti studijuojant yra kur kas sunkiau.

– Ar galėtumėte išskirti muzikus, kurie Jums darė didelį poveikį?

– Labai daug muzikų man darė ir daro didelį poveikį. Netgi nebūtinai muzikai, o netgi žymūs sportininkai.

Jų atkaklumas, ryžtas, ištvermė, individualybė. Aš visada siekiu maksimalių rezultatų. Teko su daug kuo dirbti, bendrauti. Visada ieškojau ir ieškau, nes muzikantas negali sustoti. Didelę įtaką man darė pirmieji ir vėlesni mokytojai: Vytautas Masteika, Arnoldas Beinaris, Pranciškus Beinaris, Danguolė Bereckaitė, Sigitas Sulžickas, Romualdas Staškus, Vidas Lubauskas, Eugenijus Paškevičius, Juozas Rimas, Algirdas Budrys, Algirdas Vizgirda. Taip pat daug pasimokiau iš Lietuvos ir užsienio dirigentų, su kuriais teko muzikuoti, – J. L. Capezzalli, J. Guischardʹo, G. Meerweino, M. Rostropovičiaus, Yo-Yo Ma, E. Morricone, F. Leleux, A. Mayerio, H. Holligerio, M. Bourgue, A. Ogrinčiuko ir dar daugelio kitų.

– Kokie nauji iššūkiai tenka studentams?

– Manau, didžiausias iššūkis – nepasimesti šiame labai plačiame pasaulyje.

– Kokios kitos disciplinos būtinos šių dienų studentui?

– Labai svarbu kalbos. Taip pat visas muzikinis švietimas. Net negaliu pasakyti, kas būtų nereikalinga. Solfedžio ypač reikalingas, nors studentai nelabai jo mėgsta. Būtinos instrumentuotės žinios, kurių stygius pajuntamas vėliau, baigus studijas.

Labai svarbus ir dirigavimas, o ypač dainavimas – juk mes dainuojame, tik ne balsu, o savo instrumentu. Mano iniciatyva kartu su LMTA Choro dirigavimo katedra pūtikams įvedėme privalomą chorą. Daugiau dėmesio skirčiau grojimui orkestre.

– Ko šiame darbe labiausiai trūksta?

– Laiko.

– Kurios užsienio valstybės mokymo modelis atrodytų tinkamiausias Pučia-

mųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentams ir kartu dėstytojams?

– Prancūzijos, Vokietijos.

– Ar šiuo metu studijos LMTA atitinka tarptautinius standartus?

– Visiškai atitinka. Turime puikius dėstytojus ir visą administruojančią komandą.

– Kokius planus, kūrybines idėjas puoselėjate šiandien?

– Greta visų renginių, koncertų, konkursų bei meistriškumo kursų, naujausias uždavinys – surengti pirmąjį Tarptautiniį J. Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursą 2016 m., antrąjį – 2018 m.

Taip pat ruošiuosi spręsti trūkstamų instrumentų klausimą. Ruošim projektus, siekdami atnaujinti pučiamuosius ir mušamuosius instrumentus, nes ypač jaučiame retesnių instrumentų stygių, patys studentai neturi galimybių jų įsigyti. Planų ir darbų laukia labai daug.

– Kokią matote Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrą ateityje?

– Norėčiau, kad į Lietuvą atvyktų studijuoti daugiau užsienio studentų.

Tai reikštų didelį mūsų darbo ir profesionalumo įvertinimą. Lietuvą labiausiai garsina mūsų sportininkai ir menininkai, todėl visada sakau: Lietuva bus ir pūtikų šalis!

Taip pat visiems linkiu kurti šį nuostabų, magišką pučiamųjų garsų pasaulį. Dalinkimės juo su kitais, kad šie instrumentai skambėtų visame pasaulyje. Nepamirškime palikti ir pėdsakų. Noriu pasižiaugti, kad švenčiant LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros jubiliejų išleidome dėstytojų atliekamų kūrinių dvigubą kompaktinį diską. Smagu, kad visi geranoriškai prisidėjo prie šios idėjos ir pavyko išleisti tokią atminimo dovaną. Ypač dėkoju garso režisieriui Viliui Kondrotui ir rėmėjams Gediminui Kuprevičiui, UAB „Litamilk“ bei LMTA. Jei trumpai galėčiau atsakyti apie ateitį – ją matau tik gerą, o kad ji tokia ir būtų, visi turime stengtis.

Dėkoju už pokalbį.

n

$

LIETUVOS MUZIKŲ RĖMIMO FONDAS

2 0 1 6 XVIII TARPTAUTINIS MUZIKOS FESTIVALIS 2016 m. kovo 23 - gegužės 10 d.

Kovo 23 d., trečiadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje VIRTUOSO SAXOPHONE QUARTET Rimvydė Bernadeta Muzikevičiūtė (saksofonas tenoras, Lietuva, Italija) Sabino Gabriele Monterisi (saksofonas sopranas, Italija) Cristian Battaglioli (saksofonas altas, Italija) Davide Salata (saksofonas baritonas, Italija) Kovo 29 d., antradienį, 18 val.

Vilniaus Rotušėje Romanas Kudriašovas (baritonas, Lietuva, D. Britanija) Laura Zigmantaitė (mecosopranas, Lietuva, D. Britanija) Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas, Lietuva) Kovo 31 d., ketvirtadienį, 18 val.

Vilniaus paveikslų galerijoje Morta Kačionaitė (klarnetas, Lietuva, D. Britanija) Augustinas Eidukonis (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) Kasparas Eidukonis (violončelė, Lietuva) Kristupas Kačionas (obojus, Lietuva) Viktorija Kuodytė (aktorė, Lietuva) Balandžio 4 d., pirmadienį, 18 val.

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje Balandžio 5 d., antradienį, 17 val.

Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje Marija Lapteva (sopranas, Lietuva, Rusija, Austrija) Mantas Gacevičius (baritonas, Lietuva, Austrija) Sabina Martinaitytė (sopranas, Lietuva) Ieva Goleckytė (sopranas, Lietuva) Andrius Apšega (baritonas, Lietuva) Liudas Mikalauskas (bosas, Lietuva) Audronė Eitmanavičiūtė (fortepijonas, Lietuva)

Balandžio 7 d., ketvirtadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Austėja Juškaitytė (smuikas, Lietuva, Danija) Rytis Paulius Juškaitis (fortepijonas, Lietuva, D. Britanija) Rusnė Mataitytė (smuikas, Lietuva)

Balandžio 26 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Karolina Pancernaitė (fortepijonas, Lietuva, D. Britanija) Constantin Riccardi (smuikas, Liuksemburgas) Nora Braun (violončelė, Liuksemburgas)

Balandžio 5 d., antradienį, 15 val.

M. Romerio universitete Balandžio 8 d., penktadienį, 17.30 val.

Ukmergės meno mokykloje Balandžio 12 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Birutė Stundžiaitė (fortepijonas, Lietuva, D. Britanija) Vykintas Čivas (saksofonas, Lietuva, D. Britanija) Mindaugas Stundžia (perkusija, Lietuva)

Balandžio 27 d., trečiadienį. 18 val.

Stasio Vainiūno namuose Kompozitoriaus Kazimiero Viktoro Banaičio (Lietuva, JAV) kūrybos vakaras Vakarą parengė ir veda muzikologas Vaclovas Juodpusis.

Balandžio 13 d., trečiadienį, 18 val.

Vilniaus paveikslų galerijoje Jonė Babelytė (kontraltas, Lietuva, Italija) Linas Dužinskas (fortepijonas, Lietuva) DUETAS UNICUM Giedrė Šiaulytė (keltiška arfa, Lietuva, Vokietija) Ingrida Spalinskaitė (kanklės, Lietuva) Balandžio 15 d., penktadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Modestas Sedlevičius (baritonas, Lietuva, Italija) Deividas Staponkus (baritonas, Lietuva) Kasparas Damulis (tenoras, Lietuva) Edgaras Davidovičius (tenoras, Lietuva) Donatas Kaikaris (baritonas, Lietuva) Kšištofas Bondarenko (bosas, Lietuva) Audronė Juozauskaitė (fortepijonas, Lietuva) Elina Maslakova (fortepijonas, Lietuva) Aušra Motuzienė (fortepijonas, Lietuva)

Gegužės 8 d., sekmadienį, 14 val.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Mona Roždestvenskytė (vargonai, Lietuva, Vokietija) Austėja Lukaitė (sopranas, Lietuva) Bernardas Vasiliauskas (vargonai, Lietuva) Gegužės 9 d., pirmadienį, 18 val.

Kauno valstybinėje filharmonijoje Gegužės 10 d., antradienį, 19 val.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Raminta Lampsatis (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) Vilija Mozūraitytė (mecosopranas, dramatinis sopranas, Lietuva, Vokietija) Gabrielė Jocaitė (sopranas, Lietuva, Vokietija) Laura Zaman Latvaitis (sopranas, Lietuva, Vokietija) Paulius Užgalis (baritonas, Lietuva, Vokietija) Joris Rubinovas (bosas, Lietuva, Vokietija) Florence Katz (mecosopranas, Prancūzija) Latana Phoung (mecosopranas, Prancūzija, D. Britanija) Emilija Rožukaitė (fortepijonas, Lietuva, Suomija) Ugnė Lamsaitytė (fortepijonas, Lietuva)

POPULIARUMO KAINA

Linas Adomaitis: „Šviesus liūdesys – mano mūza“

Jana SAIFULINAITĖ „GYVENIME BALANSO LABAI REIKIA, BET KŪRYBOJE KRAŠTUTINUMAI – DIDELIS PRANAŠUMAS. KAI VISKAS GERAI, KAI ILSIESI, TAI IR KŪRYBINĖS MINTYS DAŽNAI ILSISI DRAUGE. O PASKUI, ŽIŪRĖK, APLANKO KAŽKOKS – AR MAŽORINIS, AR MINORINIS – SUKRĖTIMAS IR DUODA IMPULSĄ KURTI“, – SAKO KAUNE GYVENANTIS MUZIKOS ATLIKĖJAS, PRODIUSERIS IR KOMPOZITORIUS LINAS ADOMAITIS. APIE ORIGINALIAS KŪRYBOS IDĖJŲ UŽUOMAZGAS, IRONIJOS PRASMĘ DAINŲ TEKSTUOSE, ĮSTEIGTO PARAMOS IR LABDAROS FONDO MISIJĄ KALBĖJOMĖS J. GRUODŽIO KONSERVATORIJOJE ĮKURTOJE GARSO ĮRAŠŲ STUDIJOJE.

Irmos ADOMAITIENĖS ir Pijaus VYČO nuotr.

– Scenoje esate jau beveik du dešimtmečius. Ar galite išskirti produktyviausią savo kūrybos laikotarpį?

Muzikos barai / 62

– Pasakyti, kuris kūrybos etapas produktyviausias, man labai sunku.

Ypač esu patenkintas dvejais pastaraisiais metais: atsivėrė labai daug galimybių bendradarbiauti su įvairiais projektais ir muzikantais. Na, bet aš nuo pat pirmo projekto, nuo „L+“ laikų, stengiuosi kūrybai atiduoti visą save. Tiesa, reikia prisipažinti, dažnai stačia galva kur nors neriu ir tik paskui svarstau – buvo verta ar ne.

Manau, sėkmingas buvo ir duetas su Simona, ir projektas „UAB Music“. Šiuo metu turime šešias skirtingas koncertų programas: pradedant minimalistine, kai važiuoju tik su akustine gitara, baigiant pasirodymu su simfoniniu orkestru ir chorais. Toks platus spektras mane labai žavi. Minty turiu ir „Laiko mašinos“ albumo pristatymą, ir koncertus su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, su Gyčiu Paškevičiumi ir Kauno simfoniniu orkestru bei dviem chorais didžiausiose šalies arenose.

– Kur link dabar judate, kokie artimiausi su muzika susiję planai?

– Šių metų pabaigoje vėl ketinu surengti kelis galingus koncertus didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jau

nuo sausio pradžios pradėjau planuoti pasirodymus. Jei nori surengti didelį renginį, turi pradėti apie tai galvoti prieš metus – aranžuočių nepavyksta parašyti per savaitę, o repeticijoms neužtenka savaitės ar dviejų. Šiemet planuoju koncertus kameriškesnėse aplinkose, arenas nutarėme palikti kitiems metams, kai minėsiu 20-mečio scenoje jubiliejų. Darbo išties daug: pradedant kūrinių aranžuotėmis baigiant žinios apie koncertus skleidimu.

– Ir kas dabar Jūsų mūza?

– Per visą kūrybos laikotarpį galbūt liūdesys yra svarbiausia mano mūza. Na, tas šviesus liūdesys. Būtent tada dažniausiai ir gimsta įdomios metaforos, gražios melodijos.

Mūza kartais būna ir mylimas žmogus, ir gamta, ir...

tuvos popmuzikos apdovanojimą „Bravo” už metų debiutą.

– O, taip, taip! Ir tai vienintelis mano gautas apdovanojimas Lietuvoje per 20 metų.

– Koks Jūsų požiūris į dabartinius „M.A.M.A“ apdovanojimus?

– Norėčiau atsakyti taktiškai. Nesiimu vertinti šio konkurso skaidrumo ir neskaidrumo, turiu kitokios veiklos. Mano didžiausias apdovanojimas yra pilnos salės žmonių, jų degančios akys ir gerai perkami albu-

mai. Iš principo manau, kad apdovanojimai muzikų bendruomenei reikalingi – jie skatina konkurencingumą, kūrybingumą ir tobulėjimą.

– Esate gimęs profesionalaus smuikininko šeimoje. Ar tėvas darė poveikį renkantis karjeros kryptį?

– Šeima man buvo ir yra labai svarbi. Mano tėvas grojo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taip pat roko grupėje „Raganiai“, Kauno radijo gamyklos bigbende, vesdavo daug renginių. Mane jis dažnai vesdavosi į

Linas Adomaitis vaikystėje

– Prašyčiau prisiminti, nuo ko pradėjote muzikanto karjerą.

– Jei kalbėtume apie estradinę muziką, viskas prasidėjo nuo „L+“. Tai buvo kvartetas, kuriuo labai tikėjome.

Kartais koncertuodavome pusvelčiui, bet visų akys degė. Gera prisiminti.

Gal mūsų entuziazmas bei užsidegimas ir lėmė, kad tuomet Lietuvoje tapome populiaria grupe? Pavyko greitai atkreipti ir žurnalistų dėmesį.

Rašėmės, prisimenu, visus koncertus į sąsiuvinuką – kur, kada ir kas.

1997-ųjų vasarą, kai išpopuliarėjome išleidę albumą „Pasilik“, surengėme net 98 koncertus per tris mėnesius.

Koncertuoti tekdavo kone kasdien, kartais būdavo ir keli koncertai per dieną.

– O kodėl 2000 m. kvartetas „L+“ iširo?

– Visi buvome maksimalistai.

Kartais grupės išsiskiria dėl konfliktų – mūsų atveju buvo viskas kitaip.

Iki dabar visi palaikome gerus, šiltus santykius. Tiesiog vienas baigė studijas ir pasirinko operinį dainavimą, kitas nusprendė pasukti į vadybą ar kitas sritis. Kartą susėdę nusprendėme surengti apie 50 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose ir baigti „L+“ veiklą. Taip ir padarėme, nebuvo ir nebus, kaip kad tenka išgirsti: „Na, dar kartą (paskutinį kartą!) surengiame du koncertus ir tuomet tikrai viskas“ (juokiasi).

– „L+“ laimėjo tuomet prestižinį Lie-

Muzikos barai / 63

renginius ir galbūt tai lėmė, kad vaikystėje neturėjau scenos baimės. Vėliau ji atsirado, kai kūriniai smuikui darėsi vis sudėtingesni, o aš – reikia prisipažinti – buvau labiau prie tinginių, tad per egzaminus pradėjau klysti. Bet, žinokite, ta baimė buvo ir tarsi koks spyris – pradėjau daugiau mokytis. Atmintyje likęs prisiminimas, pasukęs mano gyvenimą kita linkme. Buvo lemiami metai Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, svarstyta, ar kelti mane į kitą klasę, ar pasiūlyti eiti mokytis kur nors kitur.

Aišku, dėl drausmės man buvo siūloma pasirinkti kitą mokyklą, o dar ir per egzaminus suklupau. Gavau 7 su klaustuku – anuomet atrodė beveik pasaulio pabaiga. Po savaitės dar ir ranką susilaužiau, mat kritau nuo riedlentės – prisivažinėjau mokyklos koridoriais. Žodžiu, tikras galvos skausmas mokytojams!..

– Ar tada ir nusprendėte papildomai mokytis pas Stanislovą Čepinskį?

– Taip, kai nuėmė gipsą, pradėjau papildomai mokytis pas dabar jau Drauge su broliais dvyniais Gataveckais, 2012 m.

šviesaus atminimo Stanislovą Čepinskį – garsiojo smuikininko Vilhelmo Čepinskio tėtį. Ir čia pagalbos ranką man vėl ištiesė tėvas: paskambino, susitarė. Esu jam už daug ką dėkingas. O Stanislovas Čepinskis – genijus. Jis per keletą mėnesių mane taip stipriai supurtė ir pastatė ant kojų. Po vasaros, kai smuiku per dieną grodavau po devynias ir daugiau valandų, manęs pedagogai nepažino. „Čia Linas taip groja?“ – visi stebėjosi.

– Ir vis dėlto, nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote smuiko specialybę, magistro laipsnį gavote už garso režisūros žinias...

– Jau bakalauro studijų metais gilinausi į muzikos prodiusavimą, įrašų studijos subtilybes, mat to reikėjo įkurtai grupei „L+“. Matot, arba turi turėti turtingą dėdę, arba privalai daug ko išmokti pats (juokiasi). Man reikėjo perprasti techninius dalykus, kad toliau galėčiau profesionaliai dirbti įrašų studijoje. Na, dabar dėstau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje bei Kauno technologijos

Irmos ADOMAITIENĖS nuotr.

POPULIARUMO KAINA

Įrašų studijoje kartu su Hokšila įrašinėjant „Pasaulis gražus 2“

universitete aranžuotės meną, garso režisūrą.

– Ar didelis Jūsų, kaip dėstytojo, darbo krūvis?

– Na, ne, jis nėra didelis, bet ir gerai – lieka laiko kūrybai. Labai stengiuosi dėstomo dalyko esmę pasakyti nepilstydamas iš tuščio į kiaurą. Jokio vandenėlio – tik esmė, koncentruotos žinios, kurios vėliau bus naudingos mano mokiniams ir studentams, jeigu jie imsis prodiusavimo ir programavimo.

– Ir kaip sekasi sutarti su studentais?

– Oi, smagiai! Stengiuosi būti draugiškas ir įsigilinti į kiekvieno studento poreikius. Žinoma, nepereinu į familiarų bendravimą. Riba tarp studento ir dėstytojo visada turi būti, bet tikrai ne tokia didelė, kaip tarybiniais laikais (juokiasi). Daugelis seno sukirpimo pedagogų brėžia griežtą ribą tarp studento ir savęs, o tai tik nutolina nuo mokinio, kelia baimę – jei neateisi, tai tau kirvį pakabinsiu virš galvos. Tokių dalykų mano paskaitose nėra ir niekada nebus.

– Kokie mokytojai Jums pačiam darė didelę įtaką? Kam esate dėkingas?

– Labai stiprią įtaką man padarė trys asmenybės – smuiko mokytojai Vladas Varčikas, Stanislovas Čepinskis ir Eugenijus Paulauskas.

– Iš ko dar mokėtės?

– Labai daug mokiausi iš įrašų.

Dar būdamas paauglys atradau Stevie Wonderį. Stengiausi gauti visas jo plokšteles, gilinausi į jo kūrybą, į žodžius, ir tai tikrai darė man didelį poveikį. Tada ir supratau, kad man labai patinka soulas, fankas, džiazo muzika.

– Kokios muzikos klausotės dabar?

– Pasaulis siūlo labai daug geros muzikos. Man reikia pažinti daugelį muzikos stilių, neapsiriboti vien

Muzikos barai / 64

Lauryno MATAIČIO nuotr.

Drauge su Merūnu Vitulsiu

Teodoro BILIŪNO nuotr.

L. Adomaitis su 2004 m. Eurovizijos nugalėtoja ukrainiete Ruslana

L. Adomaitis kartu su žmona džiaugiasi į koncertą Vilniaus kongresų rūmuose atvykusiu Jo Ekscelencija Prezidentu Valdu Adamkumi

džiazu, klasika, roku ar populiariąja muzika. Kaip sakoma, nėra blogo stiliaus, yra tik blogas atlikimas. Stengiuosi iš kiekvieno stiliaus išsifiltruoti geriausius dalykus. Visai neseniai aktyvuotas oficialus mano puslapis „Spotify“ platformoje. Ten lengvai galiu susirasti ir A. Vivaldi, ir šiuolaikinę muziką. Tas įrankis išties labai patogus. Kviečiu visus aplankyti ir pamatyti mano grojaraštį, atrasti muziką, kurios aš klausausi, kuri man patinka.

– Kaip vertinate muzikos, skambančios per „Spotify“, garso kokybę?

– Ak, žinoma, pasileisti vinilinę plokštelę yra kur kas maloniau ausims! Ir pats procesas, kai pasibaigus penkioms dainoms turi apversti plokštelę, yra it koks melomano ritualas. Na, bet jei reikia greitai susirasti kokį nors projektą, kurį kas nors rekomendavo, labai patogu pasinaudoti „Spotify“.

– Galbūt žinomesni šalies muzikantai galėtų dažniau supažindinti visuomenę su muzika, kurios patys klausosi?

– Žmonėms, manau, būtų įdomu

išgirsti, ko klausosi jų mėgstamas atlikėjas. Štai man labai imponuoja A. Vivaldi, J. S. Bacho kūryba, ji suvirpina vidines stygas. Taip pat žaviuosi ir Mozarto muzika, neseniai įsigijau jo „Requiem“ plokštelę. Tai, manau, apskritai vienas genialiausių kūrinių pasaulio istorijoje. Dar išskirčiau Bacho 24 preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“, kuris muzikos evoliucijoje buvo tikra bomba.

– Prisiminkime 2004-uosius. Kartu su Simona Jakubėnaite dalyvavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Stambule, atlikote dainą „What’s Happened to Your Love?“ Kaip dabar vertinate tą pasirodymą?

– Na... (šypsosi) Rinkodaros prasme tai buvo labai reikalingas žingsnis – atsivėrė daug tarptautinių scenų. Pavyzdžiui, susidraugavome su 2004-aisiais „Euroviziją“ laimėjusia Ruslana. Ji paskui ne kartą mus kvietėsi į Ukrainą koncertuoti. Vieną iš tų koncertų tiesiogiai transliavo televizija, mūsų pasirodymui buvo skirtos net 45 minutės, gyvai koncertą stebėjo 50 000 žmonių. Žodžiu, „Eurovizija“ mums atvėrė labai daug durų. O kaip pats kūrinys ir visas atlikimas... (šypsosi). Tada labai tikėjome tuo, ką darėme, o šiandien manau, kad kai ką ir kitaip galėjome pateikti. Pati „Eurovizija“ – it šaltas dušas, kai tą lemtingą akimirką suvoki, kad dabar tave stebi daugiau nei 80 milijonų akių.

– Ar anuomet lipant ant scenos lydėjo bent mažytis sužvaigždėjimas?

– Ne, jis jau buvo praėjęs (juokiasi). Na, gal „L+“ laikais ir tekdavo išgirsti, koks tas Adomaitis pasikėlęs

ar užrietęs nosį, bet aš tiek muzikuodamas, tiek bendraudamas su žmonėmis stengiuosi būti nuoširdus ir paprastas. Nuo vaikystės tikiu, kad ką tu duodi, tą ir atgal gauni. Niekada nereikia būti arogantiškam, pasipūtusiam, kitaip savo kelyje sutiksi tokius pat žmones.

– Ar 2008-aisiais įrašyti ir išleisti USB laikmenoje pirmąjį solinį albumą „Window of My Soul“ buvo Jūsų originali idėja?

– Taip, aš pirmas Baltijos šalyse išleidau albumą USB laikmenoje.

Tuomet tai stebino ir apie tą laikmeną buvo nemažai kalbėta. Žinau, tuo metu ir keletas kitų atlikėjų savo albumus norėjo išleisti USB laikmenoje, bet mes buvome pirmieji.

– Ar žinojote, kad Bobo Marley dainos išleistos USB laikmenoje?

– Ne, tuomet man ta informacija nebuvo žinoma. Bet Bobas Marley ne iš Pabaltijo, o iš Karibų – vadinasi, viskas gerai, konkurencinis klausimas išspręstas (juokiasi).

– Ar ateityje planuojate leisti savo kūrinius kokiu nors įdomesniu formatu?

– Manau, dar bus išleista ir kompaktinė plokštelė, bet prioritetas, žinoma, skaitmeninė erdvė. Neatsisakau minčių išleisti ir riboto tiražo vinilinę plokštelę.

– Esate žinomas ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip aistringas keliautojas.

Kokių impulsų kūrybai dovanoja kelionės?

– Kelionės išvalo mintis, suteikia naujų jėgų, idėjų…

– Kaip kilo mintis imtis didžiulio projekto „Laiko mašina“?

– Pajutau, kad žmonės pasiilgo tikrumo. Žinoma, buvo ir tokių, kurie šypsojosi: ko tu čia vėl prisisvajojai?

Argi Lietuvai dabar to reikia? Prisiminiau pirmąjį „L+“ albumą. Kai jį kūriau, daug kas taip pat ironizavo, „argi

Muzikos barai / 65

POPULIARUMO KAINA tokios muzikos Lietuvai dabar reikia – maukis timpes ir eik šokti go-go. O aš visiems ėmiau įrodinėti, kad žmonės kaip tik išsiilgę ko nors profesionalaus.

Norėjau parodyti, kad gali būti ir kitokia scenos kultūra, kai esi ne su džinsais ir marškinėliais, o su fraku.

Koncertiniame ture „Laiko mašina“ mums talkino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, Kauno technologijos universiteto akademinis choras „Jaunystė“, Kastyčio Bariso vadovaujamas Lietuvos edukologijos universiteto mišrus choras „Ave vita“, prisijungė bičiuliai Merūnas Vitulskis ir Gytis Paškevičius bei daugelis kitų.

Esu jiems visiems labai dėkingas.

– Na, toks projektas reikalauja ne tik daug darbo, laiko, atsakingumo, bet ir lėšų…

– O taip! Dirbta metus laiko, projekto sąmata tikrai labai didelė. Jeigu būčiau turėjęs tikslą užsidirbti, vargu ar tokio masto projekto apskritai būčiau ėmęsis. Man visų pirma norėjosi padaryti ką nors profesionalaus ir kilnaus muzikos kelyje. O pinigai, žinote, toks dalykas: vienąsyk parduosi ką nors netikusio, kitąsyk jau niekas į tave nežiūrės.

– Į koncertą Vilniaus kongresų rūmuose buvo atvykęs ir jo ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus su žmona.

Ką Jums tai reiškė?

– Tai buvo garbingiausi svečiai per visą mano muzikinę karjerą. Labai labai džiaugiausi! Išsiuntę kvietimą manėme, kad greičiausiai Prezidentas bus užsiėmęs – juk buvo gruodžio mėnuo, renginių, į kuriuos jis gauna kvietimus, begalė. Ir iš tikrųjų tą dieną Prezidentas, kaip sakė jo atstovė, turėjo dar 7 kvietimus į kitus renginius.

Taip džiugu buvo, kai vis dėlto jis su žmona pasirinko „Laiko mašinos“ turo koncertą. Buvo tiesiog nuostabu!

Tai man tikrai labai daug reiškė. Mes su juo smagiai pasikalbėjome.

– Albumą „Laiko mašina“ įrašėte ne vienu, o dviem visiškai skirtingais būdais – akustiniu ir elektroniniu. Ir apskritai klausytojams dažnai pristatote dvi kūrinių versijas: akustinę ir elektroninę.

Iš kur tos idėjos?

– Neužsidarau viename nišiniame stiliuje, noriu atskleisti ir vienokią savo pasaulėjautą, ir kitokią. Galų

Muzikos barai / 66

gale ir pats albumo pavadinimas juk „Laiko mašina”. O kas tai? Tai kelionė į praeitį, kai įprastesnės buvo akustinės muzikos priemonės, ir į ateitį, kur viską valdo elektronika. Tie patys kūriniai suskamba visai skirtingomis spalvomis.

– Jūsų kūryboje, ypač anksčiau, būta nemažai ironijos, kartu su Hokšila sukūrėte dainą „Pasaulis gražus“. Ironijos yra ir dainose „Aš tau sakau“, „Kas tu toks“, bendrame su „Pieno lazeriais” kūrinyje „Aš tavo kūnas, tu mano siela“.

– Atsiverti pagrindinius šalies portalus, paskaitai antraštes ir pamatai tokią tuštybės mugę! Žiūrėk, kažkas prisipūtė lūpas, kažkas pasididino tą ar… Ir graudu, ir juokinga! Dainose tai atsispindi ironiškai, kartais net groteskiškai. Ir, žinote, kas smagiausia? Per dainą „Pasaulis gražus“ daug tikrų blondinių džiaugiasi, iškėlusios rankas mergaitės tiesiog siaučia (juokiasi). Manau, kad tos dainos ironija nežeidžianti. Kartais ironizuodamas tam tikrus socialinius nukrypimus siekiu atkreipti visuomenės dėmesį.

Manau, nieko neįžeidžiu, nes vardais nesitaškau. Viliuosi, groteskiškos dainos jaunąją kartą, kuri dar vis svarsto, ar leistis į kūną silikoną, ar ne, paskatins gyventi normalų gyvenimą, būti tokius, kokius sukūrė Dievas. O be ironijos ar humoro gyvenimas būtų labai nuobodus!

– Vėlesnėje Jūsų kūryboje daugiau rimtumo, metaforų...

– Taip, bet alegorijos, perkeltinės prasmės mane žavi jau seniai. Na, ne tiesmukai išsakyti savo mintis visada smagu. Pavyzdžiui, iš ankstyvojo kūrybos etapo, iš „L+“ laikų, yra daina „Lauko vidury“. Tuo kūrybos vaisiumi labai džiaugiuosi iki šiol.

– Iškart po mūsų pokalbio bėgsite į fotosesiją. Kam ji bus skirta?

– Dainai „Aš atrakinsiu akis“ pristatyti. Kūrinį įrašiau kartu su Giedre Senkevičiūte. Štai toje dainoje jau metaforos metaforose. Iš anksto žinau, kad tas kūrinys bus skirtingai suprantamas. Dar nežinau, ką fotomenininkai yra sugalvoję, bet esu linkęs pasitikėti žmonėmis, su kuriais dirbu.

Dažniausiai rezultatu būnu patenkintas.

– Kaip gimė daina „Aš atrakinsiu akis“?

– Iš stalčių vis ištraukiu dar paauglystėje parašytų eilėraščių ir juos šiek tiek patobulinęs adaptuoju dainoms. Dažniausiai jie būna be priedainių, juos sukuriu dabar. Tai štai, „Aš atrakinsiu akis“ ir yra vienas iš tų seniau sukurtų tekstų. Ir aš pats noriu, kad mano akys nebūtų užblokuotos, noriu matyti, ne tik žiūrėti.

– Vienoje Jūsų dainoje sakoma: „Aš protingas, kai minia man ploja“...

– Oi, čia jau Tomo Ivanausko tekstas. Visi pagyrimai, komplimentai ir kritika jam (šypsosi). Aš labai džiaugiuosi jo darbu, jis nuostabus žmogus ir kūrėjas. Daina prasminga ir kviečia susimąstyti: kaip gali būti stiprus, kai tau sulaužo kojas. Ten labai geras, labai suktas tekstas – verta įsiklausyti.

– Kaip kilo mintis įkurti savo labdaros ir paramos fondą?

– Kilo mintis remti kūdikius ir mažus vaikus, kurių atsisakė tėvai ir kurie augdami kūdikių namuose negauna tiek šilumos, kiek turėtų gauti.

Kai Centrinėje Amerikoje svečiavausi pas indėnus, jie stebėjosi: kaip apskritai gali būti vaikų namai? Jei tėvas, pavyzdžiui, žūsta medžiodamas kažkur džiunglėse, jei motina miršta, našlaičius iškart priima giminaičiai arba jie priglaudžiami kitose šeimose. Mūsų šalyje situacija išties graudi.

Vaikams reikalingos ir sauskelnės, ir vitaminai, ir drabužėliai, ir žaislai, bet reikalingiausia kultūra, dvasinis ugdymas. Liūdna apie tai kalbėti, bet kai pradedi su mažaisiais žaisti, surengi jiems koncertą, nuveži juos į spektaklį, pamatai jų akyse džiaugsmą. Dovanodamas kitam džiaugsmą ir pats džiaugiesi. Kalbėdamas šia tema ar duodamas interviu visada raginu žmones prisidėti prie pagalbos patiems mažiausiems, nes tai visų mūsų ateitis. Tie vaikai kada nors išeis iš vaikų globos namų, ateityje jie turi būti mūsų visuomenės kūrėjai.

Kiekvienas galime padėti jiems tokiais tapti.

– Kaip muzikantai galėtų prisidėti prie Jūsų idėjos?

– Labai plačiai ir įvairiai – tik noro reikia. Štai mes visai neseniai kūdikių ir vaikų globos namuose buvome surengę mažą koncertuką. Kai kurie vaikai pirmąsyk gyvenime pamatė ir išgirdo gitarą, smuiką. Iš jų akių

matėme, kad jiems tai labai įdomu.

Muzikantai, kai jus kviečia į vaikų globos namus, pasiimkite muzikos instrumentus, nuvažiuokite ir pagrokite – tai išties didelė dovana patiems mažiausiems.

– Koncertas, vainikavęs Jūsų 15 metų veiklą scenoje, išleistas dvigubu albumu, kuriame įrašyti net 28 hitai. Ar pelnas, gautas už leidinį „Linas Adomaitis 15 metų scenoje (DVD+CD)“, kaip ir planuota, buvo skirtas projektui „Augame meilėje“ remti?

– Projektas auga, ir visas pelnas už šį albumą skiriamas mažutėliams.

Projekto „Augame meilėje“ iniciatorė Sonata Stankevičienė yra smuikininkė, mano studijų kolegė, jautrios sielos žmogus, neseniai ji pati įsivaikino berniuką. Ji rodo pavyzdį kitiems.

– Ar Jūsų ištikimi scenos bičiuliai, pasaulio breiko čempionai broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, užaugę vaikų namuose, taip pat prisideda prie šių idėjų?

– Taip, jie yra paramos ir labdaros fondo ambasadoriai. Manau, broliai

yra sektinas pavyzdys mums visiems.

Išėję iš vaikų globos namų jie tapo žinomais visuomenės veikėjais ir savo pavyzdžiu rodo, koks stiprus gali būti žmogus, kad ir kokia sudėtinga buvo jo gyvenimo pradžia. Dar dažnai mąstoma stereotipiškai: jei žmogus iš vaikų globos namų, vadinasi, ko nors yra netekęs. Gataveckų pavyzdys rodo, kad gali būti ir kitaip.

Aš jais labai žaviuosi! Broliai, beje, dar tapo paveikslus, jų idėjos galingos. Pavyzdžiui, jie nupiešia vaikų globos namų auklėtinį, ir jei kas tą paveikslą nuperka, atidaro vaiko vardu sąskaitą ir pinigus skiria jam.

– Pasiūlėte susitikti Kaune, savo garso įrašų studijoje. Ar siekiate Kauną garsinti savo darbais?

– Aš, kaip kaunietis, stengiuosi tinkamai atstovauti savo miestui.

Kaune gyvenu, čia dirbu, čia dėstau, tad myliu miestą ir apie jį kalbu tik gerai. Beje, sukūriau ir ne vieną Kauno „Žalgirio” sezono dainą.

činskas yra įteikęs Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotą medalį.

Ką tas apdovanojimas Jums reiškia?

– Man buvo labai malonu ir netikėta jį gauti.

– Kaunas 2022 metais žada tapti Europos kultūros sostine. Kaip manote, ko reikia iki tų metų Kaunui pasiekti kultūros srityje, kad būtų vertas to vardo?

– Hm. Klausimas geras, bet dabar į jį neatsakysiu. Rytoj kaip tik einu į savivaldybę, kur vyks pirmasis oficialus susitikimas kultūros sostinės klausimais. Bus įdomu išgirsti didžiųjų festivalių organizatorių mintis, miesto simfoninio orkestro, chorų ir bigbendo vadovų mintis. Manau, bus įdomi diskusija. Turiu ir pats kelias stiprias idėjas, kurias pristatysiu susirinkime, bet apie tai kitą kartą.

– Ačiū už pokalbį!

n

– Jums Kauno meras Andrius Kup-

Šarūno MAŽEIKOS nuotr.

Linas Adomaitis

Muzikos barai / 67

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUB IL IE JINE S SU K AKTI S ŠVEN Č I A Aušra MOTUZIENĖ Pianistė, LMTA Muzikos fakulteto dekanė, profesorė (balandžio 8 d.)

Almas ŠVILPA Dainininkas, Alto operos teatro (Esenas, Vokietija) solistas (gegužės 26 d.)

Vilimas NORKŪNAS Choro dirigentas, vargonininkas, klavesinininkas (balandžio 13 d.)

Edmundas SEILIUS Dainininkas, LNOBT solistas (balandžio 22 d.)

Skirmantas SASNAUSKAS Trombonininkas, kompozitorius, džiazo dainininkas, tarptautinių konkursų laureatas, LMTA docentas (balandžio 27 d.)

Ramutė KALNĖNAITĖ Violončelininkė, tarptautinių konkursų laureatė (birželio 8 d.)

Gediminas GELGOTAS Kompozitorius, Naujų idėjų kamerinio orkestro meno vadovas (birželio 12 d.)

Egidijus ALIŠAUSKAS Birbynininkas, tarptautinio ir nacionalinių konkursų laureatas, orkestrų dirigentas, Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas (birželio 17 d.)

Vidas PINKEVIČIUS Vilniaus universiteto vargonininkas, Nacionalinės vargonininkų asociacijos prezidentas (gegužės 3 d.)

Irena BUDRIŪNIENĖ Choro dirigentė (gegužės 10 d.)

Kęstutis JAKELIŪNAS Choro dirigentas, Kauno valstybinio choro artistas, Kauno m. mišraus choro „Kamertonas“ meno vadovas ir vyr. dirigentas (gegužės 19 d.)

Regina MACIŪTĖ Dainininkė, tarptautinio konkurso ir LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, LMTA profesorė (birželio 18 d.)

Audrius RUBEŽIUS Dainininkas, LNOBT solistas (birželio 29 d.)

Dešimt dienų truksiančiuose meistriškumo kursuose vyks: l Meistriškumo pamokos l Paskaitos meno, scenos judesio, viešųjų ryšių ir kt. temomis l BVMA pedagogų ir kviestinių atlikėjų koncertai l BVMA aktyviųjų dalyvių koncertai l Susitikimai ir diskusijos l Scenos judesio užsiėmimai

Dalyvio anketa ir visa informacija svetainėje www.muzikusajunga.lt

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 3 000 Eurų

Dėl Lietuvos muzikų sąjungos garbės nario

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 17 000 Eurų

mirties nuoširdžią užuojautą reiškiame žmonai, sūnums, giminėms ir artimiesiems.

Sauliaus SONDECKIO

Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė

Muzikos barai / 68

Birštono vasaros menų akademija kviečia aukštųjų mokyklų, universitetų, gimnazijų, meno mokyklų moksleivius, studentus ir studijas baigusius atlikėjus, muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogus į sparčiai ir harmoningai augantį vidurio Lietuvos kurortą Birštoną (www.visitbirstonas.lt).

Kontaktinė informacija: Lietuvos muzikų sąjunga Gedimino pr. 32-2, LT-01104 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 212 16 15; +370 614 48314 El. paštas: info@muzikusajunga.lt www.muzikusajunga.lt SWEDBANK, AB, kodas 73000 Banko sąskaitos nr.: LT517300010002450037 SWIFT (BIC) kodas: HABALT22