www.muzikusajunga.lt
2016 BIRŽELIS
M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966
Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur
Juozas Antanavičius 14 p. Robertas Šervenikas 24 p. Gidonas Kremeris ir Lietuva 28 p.
Šiame numeryje:
ROBERTAS BEINARIS Numeris su CD
Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.
2016 BIRŽELIS Nr. 5–6 (460–461) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.
Turinys „AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI
Rasa Aukštuolytė Muzikos nulemta šeimos istorija / 2 p.
ATEINAME
Kazys Daugėla „Muzikinės akvarelės“ spalvos / 8 p.
Robertas BEINARIS (su CD „ECMA Vilnius 2014“) Klaidos ištaisymas. 2016 m. „Muzikos barų“ 3–4 numeryje leidinį „Aisva mudu abudu“ pristatė Antanas Fokas, o ne Algirdas Klova
Lina Navickaitė-Martinelli Laudacija Liucijai Drąsutienei, Onos Narbutienės premijos laureatei / 42 p. Rasa Aukštuolytė Kūryba, neturinti ribų / 46 p. Aldonos Belazaraitės-Masiokienės leidinių pristatymas
IŠ ARTI
Vaida Urbietytė-Urmonienė Kiek daug gali vienas žmogus / 14 p. Pokalbis su profesoriumi Juozu Antanavičiumi
ALMA MATER STUDIORUM
Daiva Stulgytė Bendraminčių susitikimas Varšuvoje / 18 p. ECMTA suvažiavimas
Jaunieji Europos talentai renkasi kamerinę muziką / 20 p. CD tema: ECMA ir jos nario styginių kvarteto „Mettis“ laurai Bordo konkurse
Viršelio ir CD tema
NAUJI LEIDINIAI
Leonidas Melnikas Gidonas Kremeris ir Lietuva / 28 p. Gidonui Kremeriui įteiktos LMTA garbės daktaro regalijos
KRONIKA
Rimantas Klevečka Lietuviškos muzikos sąskambiai Prahoje / 21 p. Apie Kauno valstybinio choro koncertus festivalyje „Prahos pavasaris“
Daiva Tamošaitytė Sielas gydanti muzika / 22 p. Jubiliejinis Kristinos Vasiliauskaitės koncertas
Daiva Tamošaitytė Kamerinė muzika taikomosios dailės muziejuje / 23 p. Ingridos Armonaitės, Indrės Baikštytės ir Andriaus Žiūros koncertas
Lina Žilinskaitė Tarsi išpažintis / 27 p. Aleksandros Žvirblytės rečitalis
SUKAKTIS
Robertas Šervenikas: „Visada sau keliu reikalavimą neiti tuo pačiu keliu“ / 24 p.
IŠ PRAEITIES Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Kauno vunderkindo istorija / 34 p. Dirigentui Chaimui Potašinskui atminti
Algirdas Klova Vilijos Kuprevičienės plokštelė / 47 p.
PANORAMA
Klaipėdiečių koncertai Slovakijoje ir Lenkijoje / 48 p. Uostamiesčio birbynininkų sėkmė / 48 p. Jūratė Damalakaitė Rečitalis Pagirių muzikos mokykloje / 48 p. Eduardas Balčytis Šiaulių pučiamųjų orkestrui – 50 / 49 p. Loreta Mažulytė Fortepijono meistriškumo pamokos / 49 p. Aistė Valentaitė Filharmonijoje sukosi „Spalvoti muzikos malūnai“ / 49 p. Ieva Kananavičiūtė Šeštasis „Kaunas cantat“ / 51 p. Vaclovas Juodpusis Tolstantis, bet nepamirštas / 53 p. Vakaras Jonui Stasiūnui atminti
SVETUR
Šviesė Čepliauskaitė F. Chopino melodijos – tarsi itališkas bel canto / 54 p.
„DŪDŲ KAMPAS“
Kazys Daugėla Panevėžyje – Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas / 57 p.
APLINK DŽIAZĄ
Tomas Bakučionis Nuo Mileso Daviso iki Čiurlionio / 58 p. Džiazo festivalio „Birštonas 2016“ dienoraštis
MUZIKŲ SĄJUNGOJE
Sukaktys, renginiai / 63 p.
Muzikos barai / 1
„AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI
Rasa AUKŠTUOLYTĖ
V
isapusiškai ir aktyviai obojininko Roberto Beinario veiklai būtų galima paskirti ištisą monografiją. Intensyvus solisto, kamerinių ansamblių nario koncertinis gyvenimas, stebinanti konkursų ir kitų renginių inicijavimo bei organizavimo patirtis, pedagoginė veikla, nuolatinis bendradarbiavimas su užsienio muzikais, įrašai, lietuvių kompozitorių kūrybos obojui pristatymas – visa tai tik iš dalies apibūdina šio muziko veiklos apimtis. 2015 m. R. Beinaris tapo Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimo „Auksinis diskas“ laureatu, taigi savo kolegų muzikų buvo pripažintas vienu geriausių tų metų instrumentininku solistu. Kaip konkursų organizatorius, Robertas Beinaris džiaugiasi naujausiu savo „kūdikiu“ – Pirmuoju tarptautiniu Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursu, kurio atidarymas numatytas birželio 13 d. Pučiamųjų atlikėjų bendruomenei itin svarbus renginys sulaukė didelio susidomėjimo – užsiregistravo atlikėjai iš 25 užsienio šalių, prade-
Muzikos nulemta šeimos istorija
Pranciškus Beinaris
Muzikos barai / 2
Močiutė Danguolė Bereckaitė turėjo nuostabų balsą
Mažasis Robertas su tėvais ir seneliu Pranciškumi Beinariu. Prosenelė buvo dainininkė, jos sūnūs Jonas ir Pranciškus taip pat rinkosi muzikos kelius. Pranciškus Beinaris buvo vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius
R. Beinario seserys altininkė Gertrūda ir smuikininkė Klementina – Kauno simfoninio orkestro narės, Birutė Beinarienė (mama), Karolina Beinarytė Martynas Beinaris Roberto Beinario teta Areta Beinarytė – pianistė, Kauno muzikinio teatro koncertmeisterė Danguolė Beinarytė
Karolina Beinarytė-Palekauskienė yra Kauno styginių kvarteto pirmasis smuikas
Danguolė Beinarytė, R. Beinario teta, yra chorvedė, vargonininkė, choro „Jaunystė“ meno vadovė ir dirigentė
Roberto Beinario gyvenimo partnerė Vaida Beinarienė – kompozitorė, vyriausioji dukra Gabrielė mokosi groti arfa, Brigita – fleita, sūnus Laurynas nuo rudens ruošiasi pradėti mokslus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pučiamųjų instrumentų skyriuje Birbynininkas Arnoldas Beinaris, R. Beinario dėdė ir krikštatėvis, yra atsidavęs pedagoginiam darbui, griežimo lietuvių nacionaliniu instrumentu subtilybių moko Punsko ir Suvalkų muzikos mokyklose. Jo žmona – muzikinio teatro solistė
Jauniausias Roberto Beinario brolis Martynas – dainininkas (baritonas), Birutė Beinarienė, Robertas Beinaris, Paulius Beinaris
Muzikos barai / 3
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
„AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI
2015 m. R. Beinaris tapo Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimo „Auksinis diskas“ laureatu
dant beveik visomis Europos šalimis, Izraeliu, Turkija ir baigiant Amerika, Japonija, Kinija, Pietų Korėja bei Čile. Lietuvių kompozitoriams buvo paskelbtas konkursas, geriausiais pripažinti kūriniai įtraukti į privalomųjų renginio kūrinių sąrašą. Pirmasis tarptautinis Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursas lygiuojasi į jau tradicinius tarptautinius M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų ar Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursus. Jo finalininkai gros su Nacionalinės filharmonijos kolektyvais – iki orkestro išplėstu ansambliu „Musica humana“ ir Lietuvos kameriniu orkestru.
Keturios muzikų kartos
Neišsenkamos R. Beinario energijos ir entuziazmo šaknų reikia ieškoti muzikalios šeimos istorijoje. Prosenelė buvo dainininkė, jos sūnūs Jonas ir Pranciškus taip pat rinkosi muzikos kelius. Anot R. Beinario, būtent senelis Pranciškus profesionaliosios muzikos link paskatino sukti kitus šeimos narius. Pranciškus Beinaris buvo vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius. Iš pradžių talkinęs vargonininkui broliui Jonui (iš kurio ir išmoko vargonuoti), netrukus įstojo į Šiaulių
Muzikos barai / 4
muzikos mokyklą, paskui su pagyrimu baigė ir Kauno muzikos mokyklą, įgijo muzikos teorijos ir kompozicijos specialybę. Dar studijuodamas vargonavo Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje ir vadovavo 30 giesmininkų chorui, daugiau nei 50 metų (nuo 1948-ųjų) buvo Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas ir choro vadovas. Sovietmečiu, nepaisant nepalankių aplinkybių, bažnytinį chorą jam pavyko padidinti iki 50 dalyvių ir parengti daug religinės muzikos kūrinių: motetų, giesmių, mišių, kantatų ir oratorijų. P. Beinaris žinomas ir kaip kompozitorius, sukūręs per 200 giesmių, mišių, kantatų, dainų chorams ir solistams, muzikos vargonams ir orkestrui. Obojininkas R. Beinaris senelį prisimena kaip aktyvų muziką ir iškilią asmenybę. „Bendraujant su seneliu paskutiniais jo gyvenimo metais gimė keletas bendrų idėjų. Jis parašė kūrinį obojui solo ir pavadino jį „Malda“. Dabar ši kompozicija nuolat skamba Tarptautiniame Liutauro Vėbros obojininkų konkurse, nes yra įtraukta į jo programą kaip privalomas kūrinys“, – pasakoja R. Beinaris. 2006 m. už nuopelnus Kauno kultūrai P. Beinaris apdovanotas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklu. P. Beinario žmona Danguolė Bereckaitė turėjo nuostabų balsą, būtų
galėjusi tapti žymia dainininke, tačiau tuometinė politinė situacija lėmusi kitokį pasirinkimą: norint siekti operos solistės karjeros, jos vyrui būtų tekę atsisakyti pareigų bažnyčioje, religinės tematikos kūrybos. „Vis dėlto aš įžvelgiu ir teigiamų dalykų: močiutė daugiau laiko skyrė šeimai, susilaukė penkių vaikų ir išugdė menininkų, kurie eina profesionalios muzikos keliu, yra žinomi“, – sako R. Beinaris. Obojininkas prisimena, kaip vaikystėje senelis veždavosi vaikus į kaimelius, kur pats bažnyčiose derindavo vargonus. Ten, akompanuojant seneliui, padainuodavusi ir močiutė, jos angeliško balso susikaupę klausydavosi net ir paprastai vietoje nenustygstantys vaikai. Pranciškaus Beinario ir Danguolės Bereckaitės šeima užaugino penkis vaikus, trys iš jų – Arnoldas, Areta ir Danguolė – tapo profesionaliais muzikais. Danguolė Beinarytė, R. Beinario teta, yra chorvedė, vargonininkė, Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovė ir dirigentė bei Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoja metodininkė. Nenuilstančios chorvedės daugiau kaip 20 metų vadovaujama „Jaunystė“ 2014 m. buvo pripažinta geriausiu Lietuvos suaugusiųjų choru. Obojininkas R. Beinaris savo tetą vadina kūrėja iš didžiosios raidės. „Ji labiausiai tęsia senelio liniją ir yra paveldėjusi puikų močiutės balsą“, – teigia atlikėjas. D. Beinarytės dukra Marija taip pat studijuoja choro dirigavimą, taigi seka mamos pėdomis ir tęsia gausios muzikų šeimos tradiciją. Birbynininkas Arnoldas Beinaris, R. Beinario dėdė ir krikštatėvis, yra atsidavęs pedagoginiam darbui. Griežimo lietuvių nacionaliniu instrumentu subtilybių Punsko ir Suvalkų muzikos mokyklose A. Beinaris moko ne tik tautiečius, bet ir jaunuosius Lenkijos muzikus. „Mano dėdės profesija labai svarbi visai Lietuvai. Birbynė yra išskirtinio tembro instrumentas, ir džiugu, kad dėdė jį puoselėja ir savo žiniomis dalinasi su kitais“, – sako R. Beinaris. Arnoldo Beinario žmona – muzikinio teatro solistė.
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
Roberto Beinario teta Areta Beinarytė – pianistė, Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja ir koncertmeisterė, taip pat Kauno muzikinio teatro koncertmeisterė. Visi trys jos vaikai labiau linkę į šokio meną (vyras – buvęs baleto artistas), nors dukra puikiai skambina fortepijonu. Anot R. Beinario, šios šeimos vaikai nepasirinko muzikos, bet kūrybingumo jiems anaiptol netrūksta. Obojininko tėtis, vyriausias Pranciškaus Beinario sūnus, vienintelis nenuėjo muzikos keliu, bet labai gražiai dainuoja, labai myli muziką ir ne kartą yra sakęs, kad gailisi netapęs profesionalu, su baltu pavydu žvelgia į savo brolius ir seseris. Jo žmona, R. Beinario motina, taip pat nėra muzikė, tačiau muziką mėgsta. Jų šeimoje išaugo šeši vaikai, iš kurių penki – Robertas, Karolina, Klementina, Gertrūda ir Martynas – tapo muzikais. Karolina Beinarytė-Palekauskienė
trantūros studijas VDU Muzikos akademijoje, prof. Vladimiro Prudnikovo klasėje. Savo žmona jis taip pat pasirinko muzikę, tebestudijuojančią pianistę. „Jis kūrybiškas žmogus, turi labai gražų balsą, tačiau ar bus klasikinės muzikos atlikėjas, ar pasuks populiariosios muzikos kryptimi, ar derins ir viena, ir kita, dar sunku pasakyti“, – mano R. Beinaris. Martynas aktyviai dalyvauja Kauno muzikiniame gyvenime, koncertuoja įvairiuose renginiuose, kuria dainas ir jų tekstus. Kaip populiariosios muzikos atlikėjas yra dalyvavęs įvairiuose projektuose, konkursuose. Daugelis jo sukurtų ir atliekamų dainų skamba radijo stočių programose. Roberto Beinario gyvenimo partnerė – kompozitorė Vaida Beinarienė, su ja mokėsi toje pačioje mokyklos klasėje. V. Beinarienės šeimoje muzikų ne taip gausu kaip vyro šeimoje, tačiau mylėjusių muziką netrūko. Kompozitorės seneliai, nors ir nebuvo profesionalūs muzikantai, buvo neabejingi muzikai. Būtent jų dėka V. Beinarienė ir tapo tuo, kuo šiandien džiaugiasi esanti, – kompozitore. Jos močiutė, medicinos sesuo, nuo pat vaikystės domėjosi muzika, o ypač gitara. Tačiau tėtis jai nupirko pianiną, todėl išmoko juo skambinti.
V. Beinarienės mama baigė septynmetę muzikos mokyklą, bet paskui pasirinko inžinierės specialybę. V. Beinarienė Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje devynerius metus mokėsi skambinti fortepijonu, paskui perėjo į teorijos skyrių, kur, šalia viso kito, lankė ir kompozicijos fakultatyvą pas Algirdą Brilių. Pagaliau kūrybinis polėkis nuvedė į gilesnes kompozicijos studijas, ir šiandien V. Beinarienė nė kiek nesigaili pasirinkusi ne muzikos teoriją, o kūrybą. Kūrybinių inspiracijų kompozitorė sėmėsi ne tik iš savo pedagogų, bet ir iš vyro šeimos. „Man teko mokytis pas Roberto senelį. Sužinojau, kad jis rašo nuostabias lietuviškas mišias, daugybę bažnytinės, chorinės muzikos. Man buvo nepaprastai įdomu, todėl paprašiau Roberto, kad nusivestų pas senelį ir aš iš jo galėčiau pasisemti šiek tiek patirties. Buvau keletą kartų pas jį nuėjusi, ir tie susitikimai buvo nepaprastai įdomūs ir vertingi. Jis labai daug pasakojo, kaip kūrė, kokią harmoniją naudojo. Jo harmoniniai posūkiai, moduliacijos išskirtinės, savitos, o religinė muzika labai graži ir profesionali. Šią patirtį labai vertinu ir visada atsimenu. Visa tai vyko man studijuojant pas Julių Juzeliūną, o paskui sužinojau, kad jie su šiuo
Ir gyvenime, ir scenoje – kartu
yra Kauno styginių kvarteto pirmasis smuikas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytoja. „Ji puiki muzikantė, neretai ir mano scenos partnerė. Dažnai drauge atliekame žmonos Vaidos parašytą Koncertą smuikui, obojui ir kameriniam orkestrui“, – pasakoja R. Beinaris. Sesers dukra mokosi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, puikiai skambina fortepijonu, yra ne vieno konkurso laureatė. Kitos dvi R. Beinario seserys – smuikininkė Klementina ir altininkė Gertrūda – Kauno simfoninio orkestro narės. Gertrūdos vyras taip pat altininkas, to paties orkestro muzikantas. Jauniausias R. Beinario brolis Martynas – dainininkas (baritonas), šį pavasarį ketinantis baigti magis-
Muzikos barai / 5
„AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI skambesys“, – sako Gabrielė. Jaunoji atlikėja yra ne vieno konkurso laureatė, pasirodo muzikos mokyklos renginiuose, yra grojusi Vilniaus rotušėje, Nacionalinėje filharmonijoje, koncertuoja ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose. Dvylikametė Brigita M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokosi groti fleita, lanko ir dainavimo fakultatyvą. Anot Roberto Beinario, dukra ne tik puikiai groja, bet ir labai gražiai dainuoja, sulaukia pagyrimų iš moRobertas Beinaris groja su orkestru „Musica humana“, 2011 m.
kompozitoriumi buvę geri draugai“, – pasakoja V. Beinarienė. Galutinai išbandyti save sakralinės muzikos srityje kompozitorę paskatino Danguolė Beinarytė, vyro teta. „Ji paprašė, kad jos chorui sukurčiau „Cantate Domino“. Paskui dar parašiau kompoziciją chorui „Ave Maris stella“, o šių dviejų kūrinių įkvėpta ėmiausi ir didesnio darbo – „Te Deum“ solistams, chorui ir orkestrui“, – prisimena V. Beinarienė. Kompozitorė rašo įvairią muziką – orkestrinę, kamerinę, muziką vaikams. Bene visi šeimos nariai yra groję V. Beinarienės kūrinius – vyras Robertas dažnai atlieka puikiai instrumento galimybes atskleidžiančias kompozicijas obojui, jo sesuo Karolina yra griežusi smuikui skirtas partijas, o ir vaikams ne kartą yra tekę įkūnyti kūrybines mamos idėjas.
Muzikai neabejingi ir vaikai
Roberto ir Vaidos Beinarių šeimoje auga trys vaikai, ir kol kas visi ateityje save mato kaip profesionalius muzikus. Vyriausioji dukra aštuoniolikmetė Gabrielė Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje nuo aštuonerių metų mokosi groti arfa, ketina stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją toliau studijuoti šio instrumento galimybių. Paklausta, kaip susidomėjo būtent arfa, Gabrielė prisimena kartu su tėvais viešėjusi Lione (Prancūzijoje) ir ten susižavėjusi šiuo instrumentu. Grįžę į Lietuvą tėvai nuvedė ją į muzikos mokyklą. „Tai įdomus, išskirtinis instrumentas, jo labai gražus
Muzikos barai / 6
kytojos. Paklausta, kuris dalykas labiau patinka, Brigita teigia, jog abi muzikinės veiklos džiugina vienodai, tad ateityje nuspręs, kuo norinti būti. Kaip fleitininkė yra laimėjusi ne vieną konkursą, o kaip dainininkė kviečiama pasirodyti mokyklos renginiuose. Septynmetis sūnus Laurynas nuo rudens ruošiasi pradėti mokslus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pučiamųjų instrumentų skyriuje. Paklaustas, kokiu instrumentu norėtų groti, Laurynas sakosi besidomintis obojumi ir gitara, tačiau norėtų tapti ir kompozitoriumi. R. Beinaris pasakoja, kad sūnui patinka klausytis seserų, grojančių arfa ir fleita, taip pat obojų pučiančio tėčio, vaikas labai kūrybingas, viskuo domisi, mėgsta lankyti koncertus. „Labai dažnai pats sėdasi prie fortepijono ir kuria. Yra net parašęs kūrinį mūsų šeimai, jį ketiname visi išmokti ir atlikti“, – pasakoja obojininkas. Paklaustas apie kūrybą Laurynas atsako paprastai: „Groju, groju pianinu ir žiūriu, kad išėjo gera melodija ir reikia padaryti iš to kūrinį. Tada dar daugiau prikuriu, ir išeina dide-
lis kūrinys“. Mažasis kompozitorius savo kūrinių jau yra atlikęs parengiamosios mokyklėlės baigimo šventėje. Visi Beinarių vaikai rudenį ketina dalyvauti šeimyninių ansamblių konkurse „Gaidų pynė“. Muzikinius gabumus, anot V. Beinarienės, visi vaikai rodę nuo pat ankstyvos vaikystės. „Jie nuolat mus mato muzikuojančius, kuriančius, ir tai perima natūraliai. Vos metukų sulaukę jau bandydavo atkartoti melodijas. Mes nemanome, kad vaikai būtinai turi tapti muzikais, bet labai džiugu, jog tai vyksta natūraliai, jie patys to nori“, – sako Robertas ir Vaida Beinariai. Jie prisipažįsta, kad namuose nuolat skamba muzika, ir tai savitai nuspalvina šeimos buitį. Nors visų šeimos narių dienotvarkė labai įtempta, jų tarpusavio bendravimas kupinas harmonijos. Artimas Beinarių draugas ir dažnas Roberto scenos partneris vargonininkas Virginijus Barkauskas sako: „Esu dėkingas likimui, kad suvedė mane
su obojininku Robertu Beinariu. Palaipsniui teko susipažinti ir su visa harmoninga Beinarių šeima. Žaviuosi sutuoktinių tarpusavio supratimu ir pagarba vienas kitam, o juk abu savo srityse yra pasiekę viršūnes. Neabejoju, vienas iš kito semiasi ir idėjų. Idealios santarvės ir pastangų rezultatas – kryptingai auginami vaikai. Vaida ir Robertas – Lietuvos muzikinio gyvenimo pažibos ir išskirtinės asmenybės, ne tik kuriantys ir muzikuojantys, bet ir ugdantys jaunąją muzikų kartą.“ n
Muzikos barai / 7
ATEINAME
„Muzikinės akvarelės“ spalvos Kazys DAUGĖLA KOVO 10–13 D. ANYKŠČIUOSE VYKO V TARPTAUTINIS KAMERINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS „MUZIKINĖ AKVARELĖ-2016“. KETURIAS DIENAS TRUKUSIAME RENGINYJE DALYVAVO JAUNIEJI KAMERINĖS MUZIKOS ATLIKĖJAI IŠ LIETUVOS, LATVIJOS IR LENKIJOS, 9-IOSE AMŽIAUS IR KATEGORIJŲ GRUPĖSE VARŽĖSI 76 ANSAMBLIAI, APIE 250 ATLIKĖJŲ, KURIUOS PARUOŠĖ PER 100 MUZIKOS PEDAGOGŲ. KONKURSO ORGANIZATORIAI – ANYKŠČIŲ MUZIKOS MOKYKLA, BALIO DVARIONO MUZIKOS MOKYKLA IR ASOCIACIJA MUZIKŲ CENTRAS „MUZIKOS IDĖJOS“. KONKURSO INICIATORIUS – LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS DOCENTAS OBOJININKAS ROBERTAS BEINARIS.
Konkurso vertinimo komisijos nariai (iš kairės į dešinę): Remigijus Vilys, prof. Adomas Kontautas, prof. Algirdas Vizgirda, Inga Grinvalde (Latvija) ir doc. Kazys Daugėla
Kazio DAUGĖLOS nuotr.
Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis (kairėje) ir konkurso iniciatorius LMTA docentas Robertas Beinaris sveikina „Muzikinės akvarelės-2016“ dalyvius
Muzikos barai / 8
K
ovo 10 d. konkurso globėjas Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis pasveikino „Muzikinės akvarelės-2016“ dalyvius – trijų šalių muzikos bei meno mokyklų,
P. DAUTARTO nuotr. P. DAUTARTO nuotr.
Laureatų paskelbimas, scenoje vertinimo komisijos nariai ir organizatoriai (iš dešinės į kairę): Robertas Beinaris, Algirdas Vizgirda, Inga Grinvalde (Latvija), Weronika Kordowska (Lenkija), Gunta Melbarde (Latvija), Raimundas Jasiukaitis, Audrė Ralytė-Jasiukaitienė ir Remigijus Vilys
P. DAUTARTO nuotr.
Grand prix laureatas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Penki vėjai“ (iš kairės į dešinę): Augustė Janatjeva, Gabrielius Bagdonas, Gediminas Pažėra, Tomas Rubinas, Kristupas Kačionas
Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos trio: Julija Bakševičiūtė, Liudvikas Silickas, Emilija Pelakauskaitė
Algirdas Vizgirda (fleita), Robertas Beinaris (obojus), Simona Zajančauskaitė (fortepijonas). Nepriklausomybės atkūrimo dienai buvo skirta ansamblio „Musica humana“ atliekama lietuvių liaudies muzika ir jaunųjų
Kazio DAUGĖLOS nuotr.
konservatorijų ir aukštųjų muzikos mokyklų atlikėjus, pedagogus ir vertinimo komisijos narius. Kovo 11-osios proga jauniausių konkurso dalyvių atliekama muzika skambėjo Anykščių kultūros centre vykusiame koncerte „Mūsų istorija ir ateitis“. Anykštėnai ir miesto svečiai klausėsi Anykščių muzikos mokyklos gabių vaikų ugdymo programos mokinių – tarptautinių ir šalies konkursų laureatų Rusnės Urbutytės (kanklės, mokyt. J. Novikienė), Faustinos Kiaušaitės (fortepijonas, mokyt. I. Meldaikienė), Nedo Raugalės (gitara, mokyt. L. Sutkienė). Taip pat koncertavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“ ir solistai Simona Liamo (sopranas),
P. DAUTARTO nuotr.
Rygos J. Mediņio vidurinės muzikos mokyklos trio: Beatrice Elsta, Evelina Apine, Bianka Adrija Paskevica, mokytoja Inga Grinvalde
Lietuvos kompozitorių kūriniai. Šio tarptautinio konkurso tikslas – sudaryti galimybes jaunimui pademonstruoti savo gabumus, pasisemti patirties, pažinti skirtingų šalių kamerinio muzikavimo tradicijas, plėsti repertuarą. Svarbiausias konkurso reikalavimas – ansamblyje turėti bent vieną pučiamąjį instrumentą. Programa pasirenkama laisvai, bet pageidautina, kad skambėtų vienas klasikinio stiliaus kūrinys. Atlikimas buvo vertinamas pagal keturis kriterijus – ansambliškumą; muzikalumą ir artistiškumą; atlikimo techniką, intonaciją, meistriškumą; kūrinio interpretaciją ir programos LMTA studentų medinių pučiamųjų instrumentų ansamblis: L. Švabauskaitė, U. Dičiūnas, M. Kavaliauskas, I. Kuleševičienė, T. Girskis, A. Avdejeva ir A. Šliogerienė, dėstytojas Robertas Beinaris
Muzikos barai / 9
Kazio DAUGĖLOS nuotr.
ATEINAME
IV grupės A kategorijos nugalėtojai Paulina Pitenko ir Aigaras Raumanis iš Rygos J. Mediņio vidurinės muzikos mokyklos
pasirinkimą. Tarptautinei konkurso vertinimo komisijai vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblio „Muzika humana“ meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda. Kovo 12 d. konkursas vyko Anykščių muzikos mokykloje ir Kultūros centre. A ir B kategorijų nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais ir specialiais prizais. Pirma vieta pripažinta dešimčiai, antra ir trečia – keturiasdešimčiai įvairaus amžiaus grupių ir kategorijų kamerinių ansamblių. Nė vienas dalyvis neliko be apdovanojimų: visi gavo rėmėjų išleistus spalvingus ir informatyvius bukletus bei suvenyrus su konkurso simbolika. Sekmadienį vykusiame finale dėl Grand prix galėjo varžytis tik tie atlikėjai, kurie išvakarėse buvo laimėję pirmąsias vietas A ir B kategorijose. A kategorijoje geriausiai buvo įvertintas ir 300 eurų premija apdovanotas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos trio: Agnė Ivanauskaitė (obojus), Peytonas Hallas Magalhaesas (violončelė) ir Ugnė Kaušiūtė (fortepijonas) (mokytojai Rimas Gerasimovas ir Indrė Baikštytė). B kategorijoje Grand prix ir 200 eurų laimėjo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Penki vėjai“: Augustė Janatjeva (fleita), Kristupas Kačionas (obojus), Gabrie-
Muzikos barai / 10
lius Bagdonas (klarnetas), Gediminas Pažėra (valtorna), Tomas Rubinas (fagotas) (mokytojai Robertas Beinaris ir Darius Stoskeliūnas). Kovo 13 dienos popietę buvo surengtas laureatų koncertas. „Muzikinės akvarelės“ pirmųjų vietų laimėtojai šių metų rugsėjo 16 d. koncertuos XIV tarptautiniame festivalyje „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, ten bus pristatyta ir jų kompaktinė plokštelė, kurioje įrašytas kovo 13 d. koncertas. Tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė“ nuo pat 2008 metų užtikrintai tvirtina savo pozicijas – ir siekdamas aukšto muzikavimo lygio, ir atlikdamas edukacinę misiją, ir būdamas ryškus ženklas Anykščių krašto kultūros panoramoje. Konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Algirdas Vizgirda, dalyvavęs visų penkių konkursų žiuri darbe, sakė, kad jį nudžiugino dalyvių skaičius ir bendras aukštas renginio lygis. Profesoriaus nuomone, daugelis muzikos mokyklų vadovų ir pedagogų pradėjo rimčiau žiūrėti į šį konkursą, nors teko išgirsti ir keletą blankių pasirodymų, kai grojama statiškai, pagal pedagogo nustatytas griežtas taisykles. Tokiu atveju dažniausiai trūksta svarbiausio dalyko – dvasingumo, nuobodu tiek klausytojams, tiek patiems atlikėjams. „Konkursas Anykščiuose žavus tuo, kad matai jaunuolius, pradedančius jausti muzikavimo džiaugsmą, – teigė A. Vizgirda. – Tai labai priklauso nuo motyvacijos, nuo to, kaip jų mokytojai geba „sukabinti“ visus skirtingo tembro instrumentus. Man gerą įspūdį paliko kameriniai ansambliai iš Lenkijos, matyti gera mokykla: minkštas, gražus, kultūringas garsas, švari intonacija, laisvas frazavimas ir muzikavimas. Ypač išsiskyrė klarnetų kvartetas iš Katovicų Karolio Szymanowskio muzikos akademijos (dėstytojas Arkadiuszas Adamskis). Mūsų kaimynai latviai išsiskyrė puikiais saksofonininkų ansambliais, Rygos Jāzepo Mediņio vidurinės muzikos mokyklos moksleivių saksofonų duetas (Paulina Pitenko ir Aigaras Rau-
manis, mokytojas Oskaras Petrauskis) IV grupės A kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. Pastebėjau tokių talentingų jaunuolių, kurie, dar nebaigę muzikos mokyklos, jau galėtų stoti į aukštąją muzikos mokyklą. Mūsų jaunimas nepaprastai talentingas, labai gerai, kad toks konkursas yra puiki proga save išreikšti. Muzikinę karjerą pasirinkusiam jaunimui tai puiki galimybė išbandyti savo jėgas, suvokti profesinio pasirengimo lygį.“ Viena iš konkurso organizatorių, Anykščių muzikos mokyklos direktorė Kristina Vičinienė pabrėžė profesionalų ir korektišką vertinimo komisijos darbą, jaunųjų atlikėjų kūrybinę ir interpretacinę drąsą. Ji džiaugėsi, kad konkursas jau tampa tradicinis, įsitvirtino Anykščiuose. Lietuvoje tai vienintelis konkursas, grandiozinis renginys, kuriame kelias dienas skamba muzikos mokyklų, gimnazijų, konservatorijų moksleivių bei mokslo aukštumų siekiančių studentų atliekama kamerinė muzika. „Šis konkursas, – sakė direktorė, – užmezga vis naujus bei stiprina jau esančius ryšius tarp muzikos mokyklų. Toks bendradarbiavimas suteikia galimybę dalintis patirtimi, įgyvendinti įvairius projektus, kaskart sulaukti svečių Anykščių muzikos mokykloje ir būti laukiamiems kitose Lietuvos ir kaimyninių šalių muzikos mokyklose. Tenka apgailestauti, kad muzika lyg ir susikoncentravusi tik dideliuose miestuose. Didžiausia mūsų svajonė, kad ta aukšto lygio kultūra pasklistų po visą Lietuvą, kad atsirastų daugiau jos mylėtojų ir puoselėtojų. Kultūringų, išsilavinusių entuziastų turėtų būti visur. Vienas tokių yra Robertas Beinaris, energingas kaip vulkanas, kupinas naujų idėjų. Labai džiaugiuosi savo puikios komandos darbu. Nėra sunku imtis organizacinės naštos, kai nereikia prašyti pagalbos, kai visi dirba tarsi darni šeima – ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėvai, ir klausytojai, ir rėmėjai, ir globėjai. Mūsų visų tikslas – jaunųjų talentų ugdymas, tarptautinių kultūrinių ryšių plėtojimas, Lietuvos vardo garsinimas.“
PO KONKURSO PAKALBINAU IR PAGRINDINĮ MUZIKINIO RENGINIO ORGANIZATORIŲ, JO SIELĄ ROBERTĄ BEINARĮ. – Kaip kilo mintis surengti tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“?
– Konkurso idėja kilo organizuojant Tarptautinį obojininkų čempionatą, kurio vienas iš turų buvo skirtas kameriniams ansambliams. Norėta, kad obojininkas muzikuotų kartu su kitais instrumentininkais. Po pirmojo konkurso pastebėjau didelį poreikį puoselėti pūtikų ansamblinį meną, taip atsirado reikalavimas į ansamblį įtraukti bent vieną pūtiką. Taigi obojininkų čempionato antrasis turas išaugo į didelį kamerinių ansamblių konkursą. – Ar Jūs pasirinkote Anykščius, o gal Anykščiai pasirinko Jus?
– Pirmasis konkursas vyko Panevėžyje. Planavome, kad kiekvienais metais konkursas vyks kitame mieste, siekiant dalyviams plačiau pristatyti Lietuvą. Bet kai paskambinau į Anykščių muzikos mokyklą ir telefoną pakėlė direktorė Kristina Vičinienė, galima sakyti, iš karto supratau, kad konkursas rado savo nuolatinius namus. Bendradarbiauti su profesionalu labai lengva ir malonu. – Kaip pavyksta sukviesti tiek daug dalyvių?
– Pagrindinis laimėjimas, kad šis konkursas tapo visų švente. O į šventę visada nori atvykti daug svečių. Dalyviai, jausdami gerą muzikinę ir dvasinę aurą, visas jėgas sutelkia į gražų ansamblinį muzikavimą ir sukuria magišką trauką. Malonu, kad šių metų konkurse mokyklos salė beveik visada būdavo pilna klausytojų. Tai dar vienas įrodymas, kad ne tik svečiams, bet ir miesto bendruomenei šis renginys labai svarbus. – Gal prisimintumėte įsimintiniausius renginio momentus?
– Manau, visas renginys yra įsimintinas. Ansamblių daug, visi laukia rezultatų, komisija dirba kaip šveica-
riškas laikrodis. Po renginio supranti, kokia puiki visa komanda, kiekvienas dirba savo darbą iš širdies. Labai nuoširdūs ir darbštūs yra Anykščių muzikos mokyklos ir Kultūros centro darbuotojai. Ypatinga buvo antroji konkurso diena, kai šventėme vieną svarbiausių mūsų šalies švenčių – kovo 11ąją. Šventinį koncertą pradėjo patys jauniausi konkurso dalyviai, dešimtmečių muzikavimas suvirpino visų mūsų širdis. Puikiai pasirodė Anykščių muzikos mokyklos moksleiviai ir mokytojai, taip pat LMTA obojininkė Monika Boreikaitė, Simona Zajančauskaitė. Koncertą vainikavo ansamblio „Musica humana“ ir solistės Simonos Liamo pasirodymas. Ir pirmoji konkurso diena buvo išskirtinė: atvykusi LRT kūrybinė grupė surengė tiesioginį reportažą laidai „Laba diena, Lietuva“ iš pagrindinės konkurso vietos – Anykščių muzikos mokyklos salės. Tai dar vienas svarbus konkurso įvertinimas ir svarbus dalykas sklaidos prasme. Pabrėžčiau ir gražų bendradarbiavimą su Anykščių rajono savivaldybe, ji konkursui skyrė daug dėmesio, kvietė į renginį svečius iš užsienio, kurie tomis dienomis lankėsi Anykščiuose. Konkurso globėju mielai sutiko tapti meras Kęstutis Tubis. Trečioji konkurso diena išsiskyrė dalyvių gausa, Anykščių muzikos mokykloje ir Kultūros centre muzikavo per 50 ansamblių, dirbo dvi tarptautinės vertinimo komisijos. Paskutinę konkurso dieną įvyko įsimintinas pirmųjų vietų laureatų koncertas. Visi „Muziknės akvarelės“ laureatai senovinėje etnografinėje sodyboje kartu kepė duoną, po kepalėlį galėjo parsivežti namo. Tai dar viena graži „ansambliška“ konkurso tradicija. – Kaip konkursui pasirenkami kameriniai kūriniai? Koks repertuaras šiuo metu populiarus tarp jaunųjų atlikėjų, ar jis pakankamas?
– Šiais metais ansamblių sudėtis – nuo dueto iki septeto, anksčiau yra buvę ir didesnių kolektyvų. Pagal konkurso reikalavimus ansambliai gali rinktis repertuarą, aprėpiantį epochų, stilių ir žanrų įvairovę. Pro-
gramos parinkimą lemia pedagogo įžvalgumas, nes kiekvienas ansamblis turi atskleisti savo išskirtinumą. Išklausius 76 ansamblius galima pasakyti, kad skambėjo pati geriausia klasikinė ir šiuolaikinė muzika. Šiandien repertuaro problemų yra mažiau, gal kiek trūksta lietuviškos muzikos vaikų grupėms. – Kokie kameriniai ansambliai populiariausi?
– Šių metų konkurse išskirčiau pučiamųjų kvintetų gausą. Kaip visada populiarūs duetai, juos gal ir sudaryti paprasčiau. Spalviniu išskirtinumu žavi netradicinės sudėties ansambliai, šiemet jų buvo išties įdomių. – Ką manote apie kamerinės muzikos situaciją Lietuvoje? Ar jaunieji atlikėjai ir jų mokytojai yra motyvuoti?
– Kamerinės muzikos situacija Lietuvoje pakankamai gera, manau, ši muzika dabar išgyvena net tam tikrą pakilimą. Vis daugiau jaunimo buriasi į įvairius ansamblius ir stengiasi užkariauti publikos simpatijas. Muzikams, mylintiems savo profesiją, motyvacijos niekada netrūko ir netrūks. Mene visada svarbu judėjimas, virsmas. Muzika jai atsidavusiam atlikėjui yra gyvenimas, oras ir maistas. – Kas lemia kamerinio ansamblio sėkmę?
– Svarbiausia – visų susikalbėjimas muzikos kalba. Dėl viso kita galima susitarti. Aišku, nekalbant apie tai, kad kiekvienas ansamblio narys turi puikiai valdyti savo instrumentą. – Ką patartumėte jauniesiems atlikėjams?
– Kuo drąsiau burtis į ansamblius ir užkariauti publiką.
– Kokios mintys sukasi galvoje apie ateitį?
– Jeigu visi dažniau būsime ansamblyje, nesvarbu, kokioje srityje, pasaulis bus tik gražesnis. Tad junkimės ir kurkime drauge, dalinkimės muzika ir gėriu vieni su kitais, nes tai yra pats nuostabiausias jausmas. – Ačiū už pokalbį.
n
Muzikos barai / 11
Programa ČIURLIONIO KELIAS. Sakralinės muzikos valandos 12.00 val. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Povilas Syrrist-Gelgota (altas, vokalas, Norvegija) Jarūnė Barkauskaitė (vargonai) Liepos 25 d., pirmadienį, 14.30 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų savivaldybės moksleivių piešinių konkurso „Paslaptingasis M. K. Čiurlionio pasaulis“ nugalėtojų darbų parodos atidarymas Dalyvauja ir groja meistriškumo mokyklos smuikininkai Druskininkų miesto muziejuje 20.00 val. Fortepijono ir smuiko muzikos koncertas Robertas Lozinskis (Škotija, Lietuva) VII tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtojas Jaunieji smuikininkai Liepos 26 d., antradienį, SPA VILNIUS 19.30 val. Fotomenininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stanislovo Žvirgždo darbų parodos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Vilnius“ atidarymas. Pristato autorius Groja jaunieji smuikininkai 20 val. Fotomenininko S. Žvirgždo žodis koncerto dalyviams „Čiurlionis – fotografas“ Smuikininkės Dalios Stulgytės-Richter (Vokietija) rečitalis Dalyvauja Ye-Joo Agnes Lee (smuikas, Pietų Korėja) Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija, Lietuva) Aleksandras Vizbaras (fortepijonas) FESTIVALIO PRADŽIOS RENGINIAI Liepos 17 d., sekmadienį, 16.00 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Iškilmingas Festivalio atidarymas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos mišrus choras „Gaida“ Vadovė Inga Vagnoriūtė Fortepijono muzikos koncertas Andrius Vasiliauskas, Kristijonas Megelinskas 18.00 val. Gėlių padėjimas „Nusilenkime Čiurlioniui“. Ceremonija prie paminklo V. Kudirkos gatvėje Dalyvauja choras „Gaida“ 19.30 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Sakralinės muzikos valandų ciklo „Čiurlioniškąją stygą palietus“ koncertas Muzikologo Vaclovo Juodpusio žodis „Viktoras Kazimieras Banaitis – kompozitorius ir dirigentas. 120-osioms gimimo metinėms“ Vytautas Juozapaitis (baritonas) Eglė Juozapaitienė (sopranas) Ieva Juozapaitytė (sopranas) Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai)
Muzikos barai / 12
Liepos 24 - 31 dienomis M. K. ČIURLIONIO STUDIJŲ SAVAITĖ Koncertai, parodos, literatūrinės-muzikinės popietės, pokalbiai M. K. Čiurlionio kūrybos temomis SMUIKO MUZIKOS ŠVENTĖ SMUIKININKŲ MEISTRIŠKUMO MOKYKLA Dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių atlikėjai, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai, Meistriškumo mokyklos smuikininkai ir jų pedagogai Liepos 24 d., sekmadienį, 16.00 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje M. K. Čiurlionio Studijų savaitės atidarymas 16.30 val. Fortepijono ir smuiko muzikos koncertas Paulius Andersson Jaunieji smuikininkai 17.30 val. V. K. Jonyno galerijoje Skulptoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Leono Striogos darbų parodos „Pasaulis po vilties ženklu“ atidarymas. Pristato autorius ir menotyrininkė Vida Mažrimienė Parodą rengia M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus Groja jaunieji smuikininkai
Liepos 27 d., trečiadienį, Mokymo ir informacijos centro Miško muziejuje „Girios aidas“ 14 val. Edukacinė ekskursija Studijų savaitės ir meistriškumo mokyklos dalyviams po muziejų ir jo skulptūrų parką. Ekskursijos vadovė muziejaus vedėja Joana Janulevičiūtė 14.45 val. Muziejaus salėje Diskusija „Tautinės muzikos, savimonės, gamtos įtaka M. K. Čiurlionio kūrybai“ Vedėja etnologė Gražina Kadžytė Diskusijos dalyviai: Dailėtyrininkas Adelbertas Nedzelskis, skulptoriai Antanas Česnulis, Gintautas Akstinas, Tauras Česnulevičius, gamtosaugininkas Algirdas Valavičius Groja meistriškumo mokyklos smuikininkai 16.30 val. Muziejaus kiemelyje Tautinės muzikos, dainų, papročių popietė Druskininkų kultūros centro folkloro muzikos kolektyvas „Stadalėlė“ Vadovė Lina Balčiūnienė 19.00 val. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Literatūrinė-muzikinė popietė 130-osioms Sofijos
Čiurlionienės-Kymantaitės gimimo metinėms Susitikimas su literatūrologe akademike, profesore Viktorija Daujotyte Monografijos „Sofija“ pristatymas Dalyvauja meno filosofė daktarė Nida Gaidauskienė LPS Druskininkų miesto „Bočių“ moterų vokalinis ansamblis „Druskelė“. Meno vadovė Nijolė Vindbergienė Liepos 28 d., ketvirtadienį, 15.30 val. Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje Programa ČIURLIONIO KELIAS. Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai 16 val. Edukacinė programa „Čiurlionio šaknų link“ Ekskursija Studijų savaitės svečiams bei Smuikininkų meistriškumo mokyklos dalyviams po Liškiavos XVIII a. architektūrinį-sakralinį ansamblį ir Liškiavos piliakalnį. Ekskursijos vadovė Aušra Česnulevičienė Susitikimas-pokalbis su Druskininkų garbės piliečiu, dailėtyrininku Adelbertu Nedzelskiu „Pažinkime Čiurlionį“ Videomedžiagos „Mes keliavome su Čiurlioniais“ pristatymas. Pristato kelionių iniciatorė Aušra Česnulevičienė ir Druskininkų kultūros centro direktorė Rima Viniarskaitė
zienė (fortepijonas), Dalyvauja Barbora Valiukevičiūtė (smuikas, Lietuva, JAV), Milles Massicotte (fortepijonas, JAV) Liepos 31 d., sekmadienį, SMUIKO MUZIKOS ŠVENTĖS ir SMUIKININKŲ MEISTRIŠKUMO MOKYKLOS Pabaigos koncertai 12.00 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 16.00 val. UAB „Draugystės sanatorija“ Raudonojoje salėje, V. Krėvės g. 7 Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansambliai, smuikininkai solistai Koncertmeisteriai Aleksandras Vizbaras, Jūratė Kaminskienė 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Ansamblis „Trio+“ Robertas Lamsodis (vargonai, Norvegija), Simona Liamo (sopranas), Vytenis Gurstis (fleita, Lietuva, Vokietija), Ugnius Dičiūnas (obojus)
21.00 val. Viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ Žiemos sodo salėje Smuiko muzikos vakaras Ye–Joo Agnes Lee (Pietų Korėja), Kotryna Ugnė Daunytė, Erika Ieva Eriksonaitė, Agnė Gečaitė, Augustina Vizbaraitė, Benas Gocentas, Aleksandras Vizbaras (fortepijonas)
Rugpjūčio 7 d., sekmadienį, Programa ČIURLIONIO KELIAS. Sakralinės muzikos valandos Muzikologo Vaclovo Juodpusio žodis „Liudvikas Survila – fleitininkas ir dirigentas. 100-osioms gimimo metinėms“ 11.30 val. Merkinės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Aušra Liutkutė (sopranas) Vytenis Gurstis (fleita, Lietuva, Vokietija) Virginija Survilaitė (vargonai)
Liepos 29 d., penktadienis 15.00 val. Druskininkų „Saulutėje“ Vaikų reabilitacijos centre Smuiko muzikos popietė Meistriškumo mokyklos smuikininkai Koncertmeisterė Jūratė Kaminskienė
Sakralinės muzikos valandos „Čiurlioniškąją stygą palietus“: Rugpjūčio 14 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Aušra Cicėnaitė (sopranas), Arvydas Barzinskas (trimitas), Živilė Survilaitė (vargonai)
20.00 val. Druskininkų miesto muziejuje Kamerinės muzikos koncertas Barbora Valiukevičiūtė (smuikas, Lietuva, JAV) Milles Massicotte (fortepijonas, JAV) Dalyvauja jaunieji smuikininkai
Rugpjūčio 21 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Mindaugas Žemaitis (tenoras), Ieva Marija Eidukonytė (smuikas, Lietuva, Vokietija), Karolina Juodelytė (vargonai, Lietuva, Vokietija), tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtoja
Liepos 30 d., šeštadienį, 14.00 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Muzikologo Vaclovo Juodpusio žodis „M. K. Čiurlionis Lietuvos kompozitorių kūryboje“ Lietuvos kompozitorių smuiko muzikos koncertas Meistriškumo mokyklos smuikininkai 18.00 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansambliai, smuikininkai solistai 20 val. „Grand SPA Lietuva“ salėje „Nemunas“ Populiariosios klasikinės muzikos koncertas Modestas Sedlevičius (baritonas, Lietuva, Italija), Deividas Staponkus (baritonas), Edgaras Davidovičius (tenoras), Kšištofas Bondarenko (bosas), Aušra Motu-
Rugpjūčio 28 d., sekmadienį, 19.00 val. Druskininkų bažnyčioje Muzikologo Vaclovo Juodpusio žodis „Julius Juzeliūnas – iškilus muzikas, visuomenės veikėjas, politikas. 100-osioms gimimo metinėms“ Vladimiras Prudnikovas (bosas), Gabrielė Beinarytė (arfa), Robertas Beinaris (obojus), Gediminas Kviklys (vargonai) Rugsėjo 16 d., penktadienį, 18.00 val. UAB „Draugystės sanatorija“ Raudonojoje salėje Kamerinės muzikos koncertas V tarptautinio kamerinių ansamblių konkurso „Muzikinė akvarelė 2016“ laureatai
Koncerto vedėja kompozitorė Vaida Beinarienė FESTIVALIO PABAIGOS IR M. K. ČIURLIONIO GIMTADIENIUI SKIRTI RENGINIAI Rugsėjo 18 d., sekmadienį, Programa ČIURLIONIO KELIAS. Sakralinės muzikos valanda 12 val. Senosios Varėnos bažnyčioje Julija Stupnianek (sopranas), Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita), Jūratė Landsbergytė (vargonai) Rugsėjo 21 d., trečiadienį, 16 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių ir mokytojų muzikos popietė Rugsėjo 22 d., ketvirtadienį, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 13.30 val. Vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ dalyvių sukurtų darbų atidengimas ir pristatymas Pristato Druskininkų miesto muziejaus direktorius Gintaras Dumčius 14.00 val. Druskininkų savivaldybės moksleivių piešinių konkurso nugalėtojų darbų paroda, piešinių, rašinių konkursų, muzikos viktorinos „Paslaptingasis M. K. Čiurlionio pasaulis“ nugalėtojų apdovanojimas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių ir mokytojų parengtas koncertas 19.00 val. „Grand SPA Lietuva“ Fojė Druskininkų savivaldybės moksleivių piešinių konkursų čiurlioniškąja tema laureatų darbų paroda Salėje „Nemunas“ Festivalio Pabaigos koncertas „Lietuvoje: M. K. Čiurlionis ir S. Čiurlionienė“ Pianistas Rokas Zubovas ir aktorė Dalia Michelevičiūtė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika ir mintys iš Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės knygos „Lietuvoje“ ČIURLIONIO KVARTETAS: Jonas Tankevičius (I smuikas), Darius Dikšaitis (II smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Saulius Lipčius (violončelė) Operos solistai „Dainų dainelės“ dalyvis, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivis Raigardas Planutis Rugsėjo 30 d., penktadienį, 14 val. Senosios Varėnos bažnyčioje Programa ČIURLIONIO KELIAS. Sakralinės muzikos valanda ČIURLIONIO KVARTETAS Solistas (vokalas) Koncertų vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis Kiekvieną penktadienį (liepos–rugsėjo mėnesiais) 17 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje rodomi filmai apie M. K. Čiurlionį, galima pasiklausyti kompozitoriaus muzikos
Muzikos barai / 13
IŠ ARTI Vaida URBIETYTĖ-URMONIENĖ BENDRAUTI SU ĮVAIRIAIS ŽMONĖMIS, KALBĖTI APIE JŲ NUVEIKTUS DARBUS, POMĖGIUS AR LAISVALAIKĮ TENKA GANA DAŽNAI, BET BŪTENT ŠIO SUSITIKIMO LAUKIAU SU DIDELIU NEKANTRUMU. GALBŪT DĖL TO, KAD SU MUZIKOLOGU PROFESORIUMI JUOZU ANTANAVIČIUMI NIEKUOMET NETEKO BENDRAUTI ARTIMIAU, NETURĖJAU LAIMĖS KLAUSYTIS JO PASKAITŲ, O GAL DĖL TO, KAD ŽINOJAU, KOKS JIS YPATINGAS ŽMOGUS, KIEK DAUG YRA NUVEIKĘS STUDENTŲ LABUI. PROGA SUSITIKTI BUVO 2015-ŲJŲ VASARĄ PAMINĖTAS GARBINGAS PROFESORIAUS JUBILIEJUS. KALBĖJOMĖS DAUG IR APIE VISKĄ, KARTKARTĖMIS JUOKAUDAMI IR NUKLYSDAMI NUO POKALBIO TEMOS.
Kiek daug gali vienas žmogus Pokalbis su profesoriumi Juozu Antanavičiumi
Knyga Juozas Antanavičius
– Ką manote apie dabartinius jaunuosius muzikologus? Kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos?
Jaunystė. Kalnuose su
Muzikos barai / 14
Milda
– Manau, kad viskas eina gera linkme. Man gana dažnai tenka dalyvauti studentų darbų gynime arba bent jau juos paskaityti, ir akivaizdu,
kad dabar studentai kur kas saugesni profesiškai. Darbų tematika būna labai „kibi“, aktuali, problemiška, stebiuosi studentų apsiskaitymu, išprusimu. Mūsų laikais naudodavomės tik rusiška literatūra, lietuviškos ar vakarietiškos beveik nebuvo, pasitaikydavo vienas kitas vokiškas leidinys. Taigi galiu drąsiai teigti, kad mes
buvome menkiau išprusę, mūsų darbuose keltos problemos – studentiškesnės ar net vaikiškesnės. Tavo kartos atstovai parašo labai rimtų tekstų. – Įžvelgiate nemažai teigiamų dalykų, tačiau gal ir trūkumų yra?
– Bandydamas rasti, kas yra blogai, nelabai ką galiu pasakyti. Pastebiu, kad jaunieji muzikologai aktyviai reiškiasi spaudoje, stebi kultūrinį gyvenimą. Mano laikais tik baigęs studijas galėjai tapti kritiku. Net ir dabar mano kartos kolegos mažiau reiškiasi spaudoje. Aišku, netekome garbių žmonių, tokių kaip Ona Narbutienė, o kiek jaunesnių, šešiasdešimtmečių, nelabai ir yra. Vidurinei kartai priklausytų Šarūnas Nakas, Mindaugas Urbaitis, labai vertinu jų kuriamas laidas, žaviuosi jų žiniomis, informatyvumu ir gebėjimu gerai papasakoti apie tai, kas dedasi pasaulyje. Dar norėčiau paminėti Viktorą Gerulaitį, kuris veda laidas, tinkančias neprofesionalams.
dose įdomiai pateikiama daug reikalingos informacijos. – Taip, tokių muzikologų trūksta. Bet gal jų ir nereikia?
– Turėjau nemažai administracinių pareigų, tada dažnai diskutuodavome apie tai, kad mūsų studentai muzikologai rengiami būti mokslininkais. Būkime atviri, šiuo metu visuomenei tokių specialistų mažokai tereikia. Kalbu apie solidžius mokslinius darbus, kuriuos plačioji visuomenė vargu ar skaito. Jie skirti profesionalams, bet čia vėlgi kyla klausimas – o kiek tų profesionalų yra Lietuvoje? – O kur link krypo Jūsų paties širdis? Ar norėjote tapti mokslininku?
– Didelę savo gyvenimo dalį atidaviau visuomeniniams, administraciniams reikalams, turėjau daug pareigų ir, žinoma, dėl to nukentėjo mano muzikologinis produktyvumas. Mano kaip mokslininko kelio pra-
Su Yehudi Menuhinu
Su princu Čarlzu
Jos labai reikalingos tiems žmonėms, kurie į Filharmoniją ateina rečiau arba ten iš viso nesilanko. Jo lai-
džia buvo gana aktyvi, spausdinau recenzijas, poleminius straipsnius. Bet dabar klausiu savęs, o kur mano storosios knygos? Beveik nėra. Svarstau – tai gerai ar blogai? Jeigu būčiau parašęs antrą, trečią, penktą monografiją ir matyčiau jas nenupirktas, tebegulinčias apdulkėjusiose knygynų lentynose, galėčiau pasakyti, kad tai iš esmės beprasmis darbas. O ir tos knygos, kurios nupirktos, ar tikrai visos perskaitytos? Turiu prisipažinti,
kad ne visas monografijas, kurias yra parašę kolegos, pats esu perskaitęs. Grįždamas prie ankstesnio klausimo ir prisimindamas V. Gerulaitį manyčiau, kad dalis muzikologų turėtų būti rengiami kaip publicistai, kritikai, lektoriai, kitaip tariant, kad jie būtų matomi ir girdimi. Gerulaičio vieno per maža. Tiesa, kai kurie kolegos jo nepripažįsta kaip rimto muzikologo, nes nėra parašęs disertacijos. Bet kas svarbiau – kad būtų ją parašęs ir atidavęs bibliotekai ar kad jis kiekvieną vakarą eteryje skleidžia žinias apie muziką? Taigi ar gailiuosi neparašęs daugybės knygų? Ne, nesigailiu, nes tada nebūčiau padaręs kitų svarbių ir reikalingų darbų. – Prašyčiau apie juos papasakoti.
– Kiti mano darbai buvo susiję su aukštojo mokslo vadyba, bet visi jie svarbūs ir muzikologijai. Pats liki-
mas mane pastūmėjo į administracinę veiklą. Tik baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvau paskirtas į Vilniaus septynmetę muzikos mokyklą (dabar – B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), ėjau direktoriaus pavaduotojo pareigas. Garbingo amžiaus mokytojos vesdavo į mano kabinetą vaikučius, kurie blogai mokėsi ir praleidinėdavo pamokas, o aš mokiausi bartis... Paskui metus ar dvejus mokytojavau M. K. Čiurlionio menų mokykloje,
Muzikos barai / 15
IŠ ARTI tarp mano mokinių buvo Audronė Žiūraitytė, Vida Bakutytė. Vėliau kelerius metus dirbau Vilniaus pedagoginiame institute, Muzikos katedroje, dėsčiau teorinius dalykus. Kad ir kur teko dirbti, mane traukė alma mater. Juliaus Juzeliūno ir Algirdo Ambrazo pastangomis konservatorijoje buvo įsteigta Muzikos teorijos laboratorija, ten dirbo Bronius Ambraziejus, Antanas Venckus, pakvietė ir mane. Vienas pirmųjų mūsų užsibrėžtų darbų buvo parašyti muzikos kūrinių analizės vadovėlį, kuris ir dabar naudojamas. Aš spėjau parašyti labai mažai, nes pasitaikė galimybė išvažiuoti į Leningradą studijuoti as-
largo tempu, o dėstytojui Vaclovui Paketūrui reikėjo greičiau. Kitą ketvertą gavau iš partitūrų skaitymo. Pagyvenęs kompozitorius Konstantinas Galkauskas, pusiau lietuvių, pusiau rusų kilmės, paskaitose kalbėdavo rusiškai. Per egzaminą reikėjo skambinti kūrinių atkarpėles. Viską pagrojau gerai, pamatęs knygelėje ketvertą nustebau ir išdrįsau paklausti, kodėl toks pažymys. Jis man pasakė – praleidot. Nesupratau ką. Pasirodo, keletą pamokų. Dėl to, kad gerai mokiausi, buvau atsakingas, mane pastebėjo ir skyrė į įvairias pareigas.
galėjome rašyti tik penktame kurse. Iki tol tik mokėmės, rašėme nedidelius kursinius darbus. Mano darbo vadovu buvo paskirtas Klemensas Griauzdė, choro dirigentas, vargonininkas. Sugalvojau temą, kokios dar niekas nebuvo ėmęsis, – apie pirmųjų vienaveiksmių lietuviškų baletų muziką. Tai buvo Balio Dvariono „Piršlybos“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ ir Vytauto Bacevičiaus „Šokio sūkuryje“. Rudenį temą pasakiau dėstytojui, paskui ji buvo perduota svarstyti katedrai, dar ir partinis komitetas įsikišdavo. Sugalvojęs temą buvau ramus, nes
Su kolegomis
pirantūroje. Grįžau į akademiją, dirbau iki 2015 metų rugsėjo. Dabar esu profesionalus pensininkas. Kalbant apie darbą akademijoje, buvau viskuo, išskyrus dekaną. Buvau katedros vedėju, dukart prorektoriumi, nemažai metų – vienuolika – rektoriumi. Būtent šita veikla manyje „suėdė“ muzikologą, tuo metu rašiau negausiai. Kai eini tokias pareigas, neišvengiamai prilimpa įvairiausių visuomeninių darbų. Amžinas vaikščiojimas į Seimą, Vyriausybę, įvairias tarnybas. Reikėjo rūpintis finansiniais reikalais, aukštojo mokslo problemomis. – Kodėl taip susiklostė, kad Jums teko tiek daug atsakingų pareigų?
– Aš visuomet gerai mokiausi, buvau beveik penketukininkas. Turėjau du ketvertus. Vieną gavau, manau, pelnytai, iš harmonijos. Pamenu, mums reikėdavo skambinti moduliacijas. Aš viską paskambinau gerai, bet
Muzikos barai / 16
Vienas kabinete
– Ar gailitės, kad nenuveikėte muzikologijoje tiek, kiek galėjote?
– Nesigailiu, nes darydamas kitus darbus atnešiau daugiau naudos Lietuvos muzikinei kultūrai ir aukštajam muzikos mokslui, mūsų akademijai. Būdamas rektorių konferencijos prezidentas galėjau prieiti prie visų „didžiūnų“, nuo kurių viskas priklauso. Tada mes buvome labai stiprūs, ir bet kada, kada tik paprašydavau audiencijos pas premjerą, ją gaudavau. Matydami, kad kas nors daroma ne taip, eidavome skųstis. Dažnu atveju klaidos būdavo sutvarkomos. Visi dokumetai ir finansiniai reikalai, prie kurių teko prisidėti, buvo naudingi akademijai. Kalbant apie muzikologiją, viskas prasideda nuo mokslo darbo. Mes jį
dėstytojas nieko nesakė. Praėjus keliems mėnesiams kiek nerimaudamas pasiteiravau. Dėstytojas pasakė, kad reikia palaukti, nes dar niekas neaišku. Tuometinis katedros vedėjas Juozas Gaudrimas buvo labai mielas žmogus. Kitas, kiek griežtesnis, iš karto būtų pasakęs, kad tokios temos rinktis negalima, o Gaudrimas svarstė, sprendė. Pagaliau atėjo vasaris, o mano darbas nepradėtas. Paaiškėjo, kad užkliuvo V. Bacevičius – vis dėlto emigrantas. Kaip gali studentas rašyti apie emigranto kūrybą? Tada ekspromtu teko sugalvoti ką nors lengva. O lengva buvo liaudiškumas muzikoje. Rašiau apie B. Dvariono ir S. Vainiūno koncertų fortepijonui liaudiškumą. Žinoma, mokslo ten nebuvo daug.
Kai J. Gaudrimas įkūrė žurnalą „Menotyra“, manęs paprašė ką nors parašyti. Tuo metu turėjau vykti studijuoti į Leningradą ir visiškai neturėjau laiko, todėl paėmiau baigiamojo darbo santrauką. Taigi pirmosios „Menotyros“ pirmasis straipsnis buvo mano. Grįžęs iš Leningrado įsidarbinau „Literatūroje ir mene“, muzikos skyriuje. Dirbau su tekstais ir pats kartais parašydavau. Vakarais eidavau į radiją, vesdavau laidas. – Šiek tiek atitolkime nuo darbų. Papasakokite apie įsimintiniausias keliones, kurios, akivaizdu, Jūsų gyvenime
Su Mūza Rubackyte
užėmė labai svarbią vietą.
– Kalnai – mano pasija, aistra. Apie juos galėčiau pasakoti labai daug, bet plačiau papasakosiu apie keliones, susijusias su darbais ir mokslais. Pirmiausia buvo studijos Leningrade, vėliau stažuotė Austrijoje. Mane, jauną dėstytoją, pasikvietė prorektorė ir pasakė, kad yra tokia mokslinio bendradarbiavimo programa, pagal kurią aš galiu išvažiuoti. Kaip galima nesutikti išgirdus tokį pasiūlymą? Tarp mano žymesnių kelionių dar buvo Kuba, ten dėsčiau dvejus metus. Prieš kelionę į Austriją jau buvau praėjęs visas komisijas, kiaulysčių nepridariau, prieglobsčio nepaprašiau, buvau patikimas, tad mane išleido. Apie tai sužinojau vasaros pradžioje, tad skubiai teko spręsti ispanų kalbos problemą. Guodė faktas, kad ten bus vertėjas, tačiau pradėjus dėstyti pusę dvi valandas trunkančios paskaitos laiko „surydavo“ vertimas. Netrukus klausydamasis vertėjo jau susigaudydavau, kai jis neteisingai išversdavo kai kuriuos mano pasakytus dalykus, ir man vėl tekdavo komentuoti (aš ten dėsčiau muzikos istoriją ir solfedžio). Darbas
su vertėju man pasirodė neproduktyvus, todėl savarankiškai „užguliau“ ispanų kalbą ir po keturių mėnesių skaičiau paskaitas ispaniškai. Kubos studentai man labai patiko, jie buvo gabūs, apdovanoti gamtos. Lietuvoje iš dešimties studentų absoliučią klausą turi vienas du, o ten – kas antras. Be to, jų labai gražūs balsai. Sužavėjo ir studentų sąžiningumas. Pasibaigus vienai muzikos istorijos kurso daliai man reikėjo studentus patikrinti. Pateikiau jiems labai konkretų testą, jame
etų rek Su Austrijos universit ėje sal os nij harmo
toriais Vienos fil-
buvo datos, pavardės, stiliai ir pan. Tikriausiai visi puikiai supranta, kad tokius dalykus labai paprasta nusirašyti, pas mus tai pasitaiko dažnai. Darbus patikrinau. Vieno, dėkui Dievui, neįvertinau neigiamai, bet tiesiog nieko neparašiau. Studentui pasakiau, kad man pasirodė, jog darbas nesavarankiškas, viskas parašyta taip, kaip pasakodavau per paskaitas, tais pačiais sakiniais. Studentas supyko, įsižeidė ir pasakė – ne, profesoriau, aš viską rašiau pats. Pradėjau klausinėti žodžiu ir pasirodė, kad jis iš tikro viską mokėjo atmintinai. Parašiau aukščiausią įvertinimą. Paaiškėjo, kad pas juos nusirašinėti yra baisiai negražu, tas pats, kas pavogti ką nors iš draugo. Kuboje rodydavo laidas „Nusirašinėjimo teismas“, ten būdavo vaidinami teismai su teisėjais, prokurorais, advokatais ir kaltinamaisiais. Į nusirašinėtoją būdavo žiūrima labai nepagarbiai. Daug turėjau ir tarnybinių kelionių, ypač būdamas rektorių konferencijos prezidentu. Kurį laiką buvau Europos universitetų tarybos narys. Universitetų netoli devynių šimtų, o tarybos narių tik trisdešimt. Reikėda-
vo ten važiuoti vieną, du kartus per metus. – O ką veikiate dabar? Kas pasikeitė nelikus svarbių pareigų?
– Nors nuo tarnybinių pareigų esu laisvas, bet liko dar visokių nebaigtų „galiukų“. Pramogoms man, kaip tikriausiai ir daugeliui, nuolat trūkdavo ir tebetrūksta laiko. Vasaromis rasdavau laiko pasikarstyti po uolinius kalnų bastionus, panardyti ledynų ir koralinių rifų kanjonuose. Sulaukęs garbingo amžiaus, deja, turėjau keisti pomėgių repertuarą. Iš kalnų alpinizmo liko kasmetinis slidinėjimas Austrijos, Italijos ar Šveicarijos Alpėse, na, ir Druskininkų trasoje. Prie pomėgių prisidėjo sodybos priežiūra, vaismedžių ir daržų puoselėjimas. Išgenėti sodą pradeda atrodyti ne mažiau svarbu, nei parašyti naują straipsnį. Tai va, sodas, genėjimas. Ten mano konsultantas visada būdavo V. Paketūras, kai kurie sodinukai jo ir atvežti. Mano kaimas yra už Kernavės, labai gražioje vietoje, ant Neries kranto, apaugusio senais ąžuolais. Šiuo metu ten gyvena mano dukra su šeima. Ten dažnai nuvažiuoju atsigauti nuo miesto šurmulio. Nusivežu kokių darbų, bet juos atgal ir parsivežu, nes kaime labai daug reikalų. Teritorija nemaža, reikia pjauti žolę, genėti vaismedžius. Man tai ne darbas, o tam tikra pramoga. Be to, pačių užauginti vaisiai ir daržovės kur kas skanesni. Kalbant apie muzikologinius darbus, žinau, kad knygų jau nerašysiu. Išsimušiau iš rašymo ritmo. Kaip pianistas negali ilgą laiką negroti, taip ir rašytojas negali ilgą laiką nerašyti. Aš jau senokai nelaikiau rankoje plunksnos. – Dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančio entuziazmo.
n
Muzikos barai / 17
ALMA MATER STUDIORUM BENDRAMINČIŲ SUSITIKIMAS VARŠUVOJE
„Džiaugiuosi vėl sugrįžęs į savo šeimą“, – šiais žodžiais savo prisistatymą pradėjo ne vienas Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) suvažiavimo dalyvis. Išties, mes, kamerinės muzikos mokytojai ir atlikėjai, jaučiamės tarsi šeimos nariai, siekiantys bendrų tikslų: tobulinti kamerinės muzikos mokymą, populiarinti jos atlikimą. Ilgametis ECMTA pirmininkas dr. Evanas Rothsteinas, savo pareigas perleisdamas Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorei Marje Lohuaru, kvietė asociacijos narius ir toliau puoselėti bendruomeniškumo ir šeimyniškumo dvasią, būdingą asociacijos narių susitikimams. Šis dešimtus metus gyvuojančios asociacijos susitikimas vyko balandžio 28 – gegužės 1 d. Varšuvoje. Jame dalyvavo 40 narių iš 12 Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos. Gausią lietuvių delegaciją sudarė Lietuvos muzikų sąjungos atstovai Audronė Nekrošienė ir Petras Kunca, LMTA Kamerinės muzikos katedros vedėja Dalia Balsytė, „Musica vitale“ atstovės Nijolė Karaškaitė ir Nijolė Dorotėja Beniušytė, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojos Ilona Klusaitė ir Daiva Stulgytė, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytoja Ingrida Milašiūtė.
Susitikimą organizavo Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitetas, Fortepijoninės kamerinės muzikos katedra. Pats katedros pavadinimas rodo didelį dėmesį pianistui kaip kamerinio ansamblio dalyviui. Tai nuteikia labai optimistiškai, ypač pianistus, kuriems vis dar tenka įrodinėti savo lygiavertiškumą ansamblyje. Ypač daug pastangų organizuodamos susitikimą įdėjo šios katedros vedėja prof. Katarzyna Jankowska-Borzykowska ir prof. Maja Nosowska. Jų nuoširdumas, vidinė kultūra padėjo sudaryti nepaprastą atmosferą. Programa buvo turininga: meistriškumo pamokos, kurias vedė 19 dėstytojų, paskaitos, seminarai, diskusijos, dalyvių forumas, koncertai. Kartu vyko Baltijos šalių studentų kamerinės muzikos festivalis, kuriame dalyvavo ansambliai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lietuvos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos. Kiekvieną vakarą puikiose Chopino muzikos universiteto ir Wilanowo rūmų salėse kameriniai ansambliai turėjo progą savo meistriškumą pademonstruoti išskirtinei publikai. Lenkų kultūrą ir kamerinę muziką išsamiai pristatė keturi lektoriai: pianistas Robertas Morawskis, kompozitorė Alicja Gronau-Osinska, prof. Krystyna Borucinska, Ryszardas Romanowskis bei Stanisławas Leszczynskis. Suvažiavimo metu, kaip ir kiekvieną kartą, vyko asociacijos narių forumas. Jame kiekvienas narys galėjo kalbėti kokia nors tema, pateikti informaciją apie savo šalies ar mokyklos aktualijas, pasidalinti patirtimi. Kamerinės muzikos mokytojai ir atlikėjai visose šalyse susiduria su panašiomis problemomis.
ECMTA suvažiavimo dalyviai prie Varšuvos F. Chopino muzikos universiteto rūmų (iš kairės): Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė, leidinių grupės „Staccato“ leidėjas Carstenas Düreris (Vokietija), prof. Petras Kunca, Kotryna Nekrošiūtė (LMTA), Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Lietuvos kultūros asociacijos „Musica vitale“ vadovė Nijolė Karaškaitė
Muzikos barai / 18
Suvažiavimo traukos centru tapo kviestinio svečio dr. Eugenijaus Laurinaičio paskaita „Kamerinis ansamblis kaip grupė: asmenybės, charakteriai, santykiai, kūrybiškumas“. Paskui vykusiame seminare buvo kalbama apie kamerinio ansamblio kaip grupės ypatybes, iškylančius sunkumus, problemas ir jų sprendimo būdus. E. Laurinaičio dalyvavimą suvažiavime organizavęs prof. Petras Kunca yra vienas iš edukacinės grupės vadovų, jis pabrėžia psichologinio aspekto svarbą kamerinio ansamblio mokymo procese ir veikloje. Bendravimo psichologijos klausimai kyla kiekvienam kamerinės muzikos mokytojui. Groti ansamblyje reiškia būti drauge su kitais, dalintis, atiduoti, klausytis, suprasti, padėti. Tačiau tai nėra paprasta šiuolaikiniame pasaulyje, kur idealas yra lyderystė, siekimas būti nugalėtoju, žmonės skirstomi į laimėtojus ir pralaimėjusiuosius. Tačiau kamerinio ansamblio mokytojai suvokia, kad būtina puoselėti bendravimo idėjas, juk kuo toliau, tuo labiau esame įtraukiami šiuolaikinių technologijų, bendravimas skursta, apibūdindami reiškinius pasitenkiname skurdžiais „like“ ir „dislike“, būdami šalia vienas kito gebame bendrauti tik SMS žinutėmis ir t. t. Tokiame kontekste, kuris ypač žalingas jaunajai kartai, kamerinis ansamblis yra tarsi gelbėjimosi ratas. Muzikuojant drauge ugdomas tikras bendrumo jausmas, kamerinių ansamblių atlikėjai žino, ką reiškia suprasti vienam kitą be žodžių. Tokia linkme ugdydami jaunąją kartą, neprarasime tikrųjų vertybių. Bendravimo, tarpusavio supratimo, idealių santykių temomis kalbėjo prof. Jerzy Marchwinskis. Žymus lenkų pianistas, kamerinės muzikos atlikėjas, 1978 m. Varšuvos FrydeECMTA suvažiavimui skirtų kamerinės muzikos koncertų ciklo plakatas
Kiekvieną vakarą puikiose Chopino muzikos universiteto ir Wilanowo rūmų salėse kameriniai ansambliai turėjo progą savo meistriškumą pademonstruoti išskirtinei publikai
Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos pedagogė Daiva Stulgytė ir prof. Petras Kunca Wilanovo rūmų salėje
kaip pusę amžiaus raginu: „Būk partneris“, tačiau vis dar labai dažnai išgirstu: „Būk akompaniatorius“. Kartu profesorius pabrėžia, kad partnerystės idėjos taikytinos ne tik kameriniame ansamblyje, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime. Kamerinės muzikos mokytojai turi unikalią progą ugdyti šias savo mokinių savybes ansamblio pamokose. Iš Varšuvos grįžome pakylėti – maloniai pa-
bendravę su kolegomis, pasidalinę mintimis, sužinoję daug naujo, prisisėmę idėjų ir muzikos. Taigi su naujomis jėgomis vėl kimbame į savo kasdienius darbus. Taip po truputį ir lipdome korį, po kruopelytę nešame šviesos, gėrio, bendravimo ir tarpusavio supratimo trupinius. Žinome, kad turime daug bendraminčių. Kartu esame stipresni. Daiva STULGYTĖ
Išskirtinio dėmesio sulaukė prof. Eugenijaus Laurinaičio paskaita. Nuotraukoje (iš kairės): prof. Petras Kunca, prof. Eugenijus Laurinaitis ir ECMTA prezidentas Evanas Rothsteinas (Didžioji Britanija)
ryko Chopino muzikos akademijoje įkūręs Fortepijoninės kamerinės muzikos katedrą, savo ilgametį patyrimą sudėjo į veikalą „Partnerystė muzikoje“. Jame profesorius pateikia vadinamąjį dodekalogą – 12 sąlygų, būtinų ansamblio nariui. Tai atsakomybė, tarpusavio sąveika, atvirumas dialogui, partnerio kitoniškumo supratimas, vidinė kultūra, taktiškas gebėjimas sumažinti įtampą, kylančią dėl asmenybių skirtumų. Kaip pagrindinę ansamblinio grojimo sąlygą J. Marchwinskis nurodo gebėjimą klausytis partnerio ir savęs vienu metu. Pats autorius prisipažįsta: „Suprantu, kad mano apmąstymai apie partnerystę muzikoje gali būti laikomi idealistiškais, sunkiai įgyvendinamais... Vadovaudamasis savo asmeniniu dodekalogu aš jau daugiau
ECMTA ankstesnės kadencijos tarybos nariai (iš kairės): Keijo Aho (Suomija), Carstenas Düreris (Vokietija), Evanas Rothsteinas (Didžioji Britanija) ir naujai išrinktoji ECMTA prezidentė Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorė Marje Lohuaru
Muzikos barai / 19
ALMA MATER STUDIORUM Jaunieji Europos talentai renkasi kamerinę muziką
riniai ansambliai – fortepijoninis trio „FortVio“ ir styginių kvartetas „Mettis“ – tapo ECMA globojamais ansambliais 2011 ir 2014 metais. Jaunųjų Lietuvos muzikantų studijos įvairiose šalyse rengiamose ECMA sesijose skleidžia žinią apie mūsų šalies muzikinę kultūrą, Europos kamerinės muzikos akademija (ECMA) – Europos aukštą jaunųjų muzikantų lygį“, – teigė viena iš ECMA meno vadovų, jaunųjų talentų kalvė, kuri daugiausia dėmesio skiria LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėja prof. Dalia Balsytė. styginių kvartetams ir fortepijoniniams trio. SiekĮspūdingiausios trečiosios ECMA sesijos Vilniuje koncertų akimirdama puoselėti kamerinės muzikos tradicijas, kos įamžintos kompaktinėje plokštelėje, kuri šį kartą pasiekia „MuziECMA remia geriausius jaunus ir veržlius kos barų“ prenumeratorius. ansamblius, organizuoja talentingiausių Ypač džiugu, kad ECMA sesijų favoritas styginių kvartetas „Metatlikėjų aukščiausio lygio mokymus ir tis“ šių metų gegužės 2–8 dienomis vykusiame aštuntajame Borrūpinasi jų koncertine karjera. do (Prancūzija) tarptautiniame styginių kvartetų konkurse pelnė II Europos kamerinės muzikos akapremiją ir specialųjį prizą. Paskutinį kartą, 1972 m., tokio prestižinio demiją įsteigė ir jai vadovauja Hatto konkurso laurus (iš Lježo) į Lietuvą yra parvežęs Vilniaus kvartetas. Beyerle ir Johannesas Meisslis. Prof. 2016 metų Bordo konkurso pirminei atrankai medžiagą buvo paHatto Beyerle – vienas žymiausių teikę 28 styginių kvartetai iš viso pasaulio. Dalyvauti buvo pakviesti kamerinės muzikos Europoje pro13 ansamblių iš Kanados, Pietų Korėjos, Slovakijos, Italijos, Prancūzipaguotojų, garsaus Albano Bergo jos, Vokietijos, Japonijos, Izraelio, Ispanijos ir Lietuvos. Šio konkurso kvarteto įkūrėjas ir buvęs narys, nugalėtojais yra tapę garsūs styginių kvartetai – Belcea (Jungtinė Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos Karalystė), Parkerio (JAV), „Atrium“ (Rusija), Zemlinsky (Čekija), Schumuzikos universitetų dėstytojas. manno (Vokietija). Prof. Johannesas Meisllis – pasauStyginių kvartetas „Mettis“ – Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas linio garso styginių kvarteto „Artis“ Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius narys, Vienos muzikos ir teatro uni(violončelė) – susibūrė 2011 m. LMTA profesoriaus Augustino Vasiversiteto J. Haydno kamerinės muziliausko klasėje. Visi kvarteto nariai yra daugelio šalies ir tarptautinių kos instituto vadovas. konkursų laureatai, jie koncertuoja solo, kamerinių ansamblių bei 2011 m. Lietuvos muzikos ir teatro orkestrų sudėtyje, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, akademijai už reikšmingus edukacinius meistriškumo kursuose. Tai vieni aktyviausių Lietuvos jaunosios pasiekimus kamerinės muzikos srityje buvo kartos atlikėjų. Nuo pat pirmų pasirodymų scenoje jaunas ir amsuteikta garbė tapti ECMA nare. Kiekviena iš bicingas kvartetas buvo pripažintas vienu perspektyviausių LMTA septynių organizacijos narių, Austrijos, Suomijos, kolektyvų. Prancūzijos, Jungti„Mettis“ nuolat tobulinasi nės Karalystės, Norvegijos, meistriškumo kursuose: dalyItalijos ar Lietuvos akademija, vavo ECMA sesijose Vilniuje kasmet savo šalyje surengia bei Grosraminge (Austrija), po vieną kamerinės muzikos taip pat Tarptautinėje vasaros meistriškumo kursų sesiją, į kuakademijoje (ISA) Reichenau, rią atvyksta ECMA profesoriai Austrijoje, kur dirbo su žyir studentai. Sesijose greta inmiausiais Europos kamerinės dividualių kamerinės muzikos muzikos atlikėjais ir pedagokursų vyksta paskaitos, supagais. Už sėkmingus pasirožindinančios su priimančiosios dymus ISA´12 konkurse bei šalies ir jos muzikos istorija, kakoncertuose kvartetas buvo merinės muzikos situacija reapdovanotas Vienos muzikos gione. Visi renginiai atviri laisir teatro universiteto J. Haydno viems klausytojams. instituto prizu. 2014 metų rugsėjo 28 – spa2012 m. rudenį „Mettis“ lio 4 dienomis Lietuvos muzibuvo vienas iš trijų perspektykos ir teatro akademijoje vyko Styginių kvartetas „Mettis“ – Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violonvių Europos studentų kvartetrečioji ECMA sesija, Prancūzičelė) tų, atrinktų dalyvauti Vilkrozo joje, Norvegijoje, Austrijoje ir (Villecroze, Prancūzija) muzikos Lietuvoje reziduojantys jaunieakademijos rengiamuose meistriškumo kursuose, 2013 m. gegužę ji muzikantai dalyvavo žymiausių Europos kamerinės muzikos pedadalyvavo Europos muzikos akademijų festivalyje (EFAM) Varšuvoje, gogų meistriškumo kursuose bei surengė koncertus salėje „Piano.lt“ birželio mėnesį koncertavo 49-ajame Plovdivo (Bulgarija) kamerinės ir Taikomosios dailės muziejuje. Tos sesijos favoritai buvo fortepijomuzikos festivalyje. niniai trio „Acros“ (Venesuela, Vokietija, Ekvadoras), „Karnine“ (Pran2014 m. rugpjūtį vykusioje Tarptautinėje vasaros akademijoje cūzija), „AlbaNord“ (JAV, Pietų Korėja, Kinija), „Claviola“ (Lietuva), (ISA) „Mettis“ tapo dviejų konkursų nugalėtoju, itin sėkmingai pasistyginių kvartetai „Girard“ (Prancūzija), „Mettis“ ir „Adora“ (Lietuva). rodė 7 koncertuose (vienas jų tiesiogiai transliuotas per Vienos radiTrečiosios ECMA sesijos Vilniuje meistriškumo kursus vedė profeją), tapo ECMA nariu. Taigi dabar šioje elitinėje organizacijoje yra jau soriai iš Vienos Johannesas Meisslis ir Avedis Kouyoumdjianas bei du alumnų statusą turintys nariai: fortepijoninis trio „FortVio“ (LMTA Miguelis da Silva (Paryžius). Paskaitas skaitė aktorė, LMTA doc. Adrija pedagogai I. Baikštytė, I. Rupaitė ir P. Jacunskas) ir styginių kvartetas Čepaitė ir istorikė dr. Loreta Skurvydaitė (Vilniaus universitetas). „Mettis“. „Galimybė dalyvauti ir stebėti ECMA sesijos meistriškumo kursus MB inf. nepaprastai padeda LMTA studentams tobulėti. Du Lietuvos kame-
Muzikos barai / 20
Lietuviškos muzikos sąskambiai Prahoje
I. MALY nuotr.
no ir Judo Tado bažnyčia, garsėjanti iki šiol veikiančiais unikalaus skambesio istoriniais vargonais, kuriais kadaise yra groję Mozartas ir Haydnas. 1989 metais Gailestingųjų brolių vienuolijai grąžinta šventovė šiandien yra įgijusi naują paskirtį ir tapusi Prahos simfoninio orkestro namais ir 400 vietų koncertų sale. „Choro galimybės geriausiai atsiskleidžia dainuojant a capella, todėl festivaliui pasirinkti būtent tokie kūriniai. Dviejų dalių koncerto programa nuo įspūdingiausio XVI a. anglų kompozitoriaus T. Tallio kūrinio – 40 vokalinių balsų moteto „Spem in alium“ – iki subtiliai aranžuotų liaudies dainų buvo tartum kvietimas klausytojui leistis į muzikinę kelionę nuo Renesanso iki šiuolaikinės lietuvių muzikos“, – sakė choro antrasis dirigentas Mindaugas Radzevičius. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo minėtas T. Tallio motetas „Spem in alium“, V. Barkausko aštuoniems balsams sukomponuota „Stabat Mater“, japonų kompozitoriaus Ko Matsushitos Psalmė Nr. 100 („Jubilate Deo“), Juozo Naujalio „Verkit, aniuolai“ bei H. Góreckio „Amen“. Antroje dalyje dar išsamiau buvo pristatyta lietuvių autorių – M. K. Čiurlionio, E. Balsio, A. Bražinsko, V. Augustino, V. Miškinio – kūryba, kompozicijos, parašytos pagal lietuvių liaudies dainų tekstus. Nebuvo pamiršta ir festivalio šeimininkų čekų muzika – choras atliko B. Martinů madrigalus. Čekų muzikologė Vera Vejvodova, vertindama Kauno choro pasirodymą, pabrėžė savitą jo interpretavimo stilių ir jautrų, tikslų skambesį. Pasak jos, tai tobulumui artimas choro muzikos atlikimo menas. Rimantas KLEVEČKA
Koncertas Čekijos nacionalinės filharmonijos būstinėje, neorenesansinėje Rudolfo rūmų Dvořáko koncertų salėje
Z. CHRAPEKO nuotr.
Subrandinusi ir pasauliui padovanojusi A. Dvořáko, L. Janáčeko, B. Smetanos kūrybą, dar ir šiandien tebesauganti prisiminimus apie W. A. Mozartą, Čekijos sostinė Praha ne mažiau garsi ir dabar, ypač čia vykstančiais muzikos festivaliais. „Prahos pavasaris“ kasmet klausytojams pasiūlo unikalų tradicinės muzikos ir drąsių eksperimentų derinį. 71-asis festivalis, vykęs gegužės 12 – birželio 4 d., kvietė į daugiau nei 50 koncertų, kuriuose pasirodė žymūs atlikėjai iš Prahos, Londono, Berlyno, Singapūro. Vienas ryškiausių šių metų akcentų – Baltijos šalių muzika. Lietuvos muzikos tradicijoms atstovavo mecosopranas Violeta Urmana, M. K. Čiurlionio kvartetas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno, ir Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras. Kalbėdamas apie vienintelio mišraus choro pakvietimą dalyvauti „Prahos pavasaryje“, Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta sakė: „Jaučiamės pagerbti ir dėl kvietimo dalyvauti renginyje, kurio istorija mena ryškiausių pasaulio muzikos žvaigždžių pasirodymus, ir dėl festivalio rengėjų siekio artimiau pristatyti Baltijos šalis kaip savitą ir turtingą muzikinę tradiciją turintį regioną, atskleisti kiekvienos šio regiono šalies muzikos įvairovę bei unikalumą“. „Per pastaruosius keletą metų choras lankėsi Makao (Kinija), Siono (Šveicarija), Romos (Italija) muzikos festivaliuose, tačiau pasirodymas tokiame prestižiniame renginyje kaip Čekijos sostinėje nuo 1946 m. rengiamas „Prahos pavasaris“ – neabejotinai didelis įpareigojimas tinkamai pristatyti Lietuvos muzikinę kultūrą ir labai svarbus įrašas choro mu-
zikinės veiklos istorijoje“, – tikino P. Bingelis. Gegužės 23 d. Čekijos nacionalinės filharmonijos būstinėje, neorenesansinėje Rudolfo rūmų Dvořáko koncertų salėje, skambėjo Hectoro Berliozo operos „Benvenuto Cellini“ uvertiūra, kantata (lyrinė scena) sopranui ir orkestrui „Kleopatros mirtis“ ir prieš du dešimtmečius sukurta Broniaus Kutavičiaus simfonija-oratorija mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Epitafija praeinančiam laikui“, skirta reikšmingiausioms Vilniaus istorijos datoms. Čekijoje B. Kutavičiaus kūrinys skambėjo pirmą kartą, todėl džiugu, kad sulaukė itin didelio publikos susidomėjimo ir ovacijų. Vokalinę partiją Berliozo kantatoje „Kleopatros mirtis“ atliko Violeta UrmanavičiūtėUrmana. Ji pasidžiaugė, kad šį kartą į rūmų sceną pakilo ne tik drauge su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, bet ir su Europoje gerai žinomu Kauno choru, su kuriuo ne kartą yra sėkmingai dalyvavusi bendruose projektuose. Koncerto klausėsi Čekijoje su vizitu viešėjęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Audrius Butkevičius ir Čekijos Vyriausybės vadovas Bohuslavas Sobotka. Svarbiausias choro pasirodymas festivalyje buvo gegužės 24 d. Šiam renginiui parinkta ne mažiau unikali erdvė – Šv. Simo-
I. MALY nuotr.
KRONIKA
Publikos ovacijos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovui Modestui Pitrėnui ir Kauno valstybinio choro meno vadovui Petrui Bingeliui Kauno valstybinio choro koncertas Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčioje, garsėjančioje unikalaus skambesio istoriniais vargonais, kuriais kadaise yra groję Mozartas ir Haydnas
Muzikos barai / 21
KRONIKA Sielas gydanti muzika
Jubiliejinis Kristinos Vasiliauskaitės koncertas Viena ryškiausių ir produktyviausių lietuvių kompozitorių, Eduardo Balsio mokinė Kristina Vasiliauskaitė švenčia šešiasdešimtmetį, nors žvelgdamas į jos jaunyste trykštantį besišypsantį veidą ir klausydamasis gyvenimo džiaugsmą teigiančios muzikos to nepasakytum. Balandžio 10 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko jubiliejinei sukakčiai skirtas kompozitorės autorinis vakaras, kuriame dalyvavo daug žinomų ir artimai su ja bendradarbiaujančių kolektyvų: Valstybinis Vilniaus kvartetas (Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas), Fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas), Giedrius Gelgotas (fleita), Justė Gelgotaitė (obojus), Giedrius Labanauskas (trimitas), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas), choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro grupė (chormeisterė Gitana Trimirkaitė). Koncerto partnerė – Lietuvos kompozitorių sąjunga. Kaip pabrėžė koncertą vedusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė, programoje atsispindėjo K. Vasiliauskaitės kūrybinis kelias nuo 1986 metų iki šių dienų, skambėjo jos mėgstamų žanrų kūriniai. Kompozitorės kūrybos kryptys – bažnytinė liturginė muzika (vokalinė ir skirta vargonams), dainos chorams (mišriems ir lygių balsų, atliekamos a capella ir su pritarimu), solinės dainos, simfoninė, kamerinė instrumentinė muzika. Jos kūriniai nuolat skamba Lietuvoje ir užsienyje, įvairiuose festivaliuose, koncertuose, įrašomi į kompaktines plokšteles. K.Vasiliauskaitės kūrinius yra girdėję Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos, Danijos, Austrijos, Belgijos, Kanados klausytojai. Ypač jos kūryba mėgstama JAV. Lietuvoje kompozitorės muzikos esmę puikiai perpratęs R. Gražinis, grigališkojo choralo judėjimo šalyje pradininkas, vienas „Cantores chorales cappellae S. Casimiri“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įkūrėjų, vienas Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola cantorum Vilnensis“ steigėjų ir pagrindinis dirigentas. Šia proga būtina pasakyti, kad tokių specialistų ir entuziastų kaip R. Gražinis pastangomis Lietuvos bažnyčiose pagaliau skamba profesionaliai atliekama liturginė ir sakralinė muzika, pakeitusi mėgėjišką giedojimą. Jų išugdyti giedotojai, chorai tapo ir ištikimiausiais kompozitorių, pasirinkusių šiais laikais elitinį, retą sakralinės muzikos žanrą, pagalbininkais. Vakaro pradžioje ir pabaigoje skambėjo choriniai kūriniai „Begalinis Viešpačio pasau-
Muzikos barai / 22
Aukščiausiajam už tai, kad juos visus turime. „Kaskados“ tapė giedrą, ramų gamtos peizažą, ketvirtojoje dalyje perėjo į gyvą, judrų tempą. Trio interpretacija žavėjo paprastumu, klasišku pastorališkumu, tarsi įkūnytų šv. Pranciškaus dvasią ir jo artumą gamtai, itin savą lietuvio pasaulėjautai. Vilniaus kvarteto inspiruotos „Trys lietuvių liaudies dainos“ („Uliuok uliuok mergele, kolei tavo valelė“, „Oi kūliau kūliau šiaudus be grūdų“ ir „Apynėli žaliasis, puronėli gražusis“), paimtos iš J. Čiurlionytės rinkinio „Lietuvių liaudies melodijos“, minimaliomis priemonėmis perteikia liaudies dainų koloritą, būdingas jų nuotaikas. Du kiti stambios formos kūriniai – „Šv. Pranciškaus „Saulės giesmė“ (1995–1996) ir „Magnificat“(2005) chorui ir kameriniam ansambliui – atvėrė kitą K. Vasiliauskaitės kūrybos versmę. Kantatos žanrui artimos „Saulės giesmės“ tekstas, parašytas Umbrijos tarme, laikomas seniausiu eilėraščiu italų kalba. Tai skaidrios faktūros, aukštyn mintis keliantis mažorinis Kompozitorė Kristina Vasiliauskaitė
lis“ ir „Mano protėvių giesmė“ (a capella) pagal B. Brazdžionio eiles, kurias kompozitorė pasirinko dėl jų muzikalumo. Antrąjį kūrinį jubiliejiniam vakarui K. Vasiliauskaitė atnaujino pridurdama instrumentuotę, tad jis pirmą kartą skambėjo pritariant Vilniaus kvartetui. Lietuviška dvasia, pasireiškianti santūrumu, skoningumu, intonaciniu savitumu, lieka kompozitorės dėmesio lauke greta universalesnio pobūdžio kūrybos, ką liudijo koncerte atliktas ir vienas pirmųjų jos kūrinių „Trys lietuvių liaudies dainos“ (1986 m.; atliko Vilniaus kvartetas), ir vienas naujausių „Gamtos atspindžiai“ (2015 m.; „Kaskados“). Pastarasis opusas pirmą kartą skambėjo festivalyje „Iš arti“ Kaune. Anot kompozitorės, tai bandymas perteikti keturių metų laikų grožį ir padėkoti
Jubiliatė ir renginio vedėja muzikologė Laimutė Ligeikaitė
veikalas, nestokojantis specifinių bažnytinei muzikai būdingų sąskambių. Kūrinys yra pelnęs apdovanojimų. „Magnificat“ – 5 dalių neliturginė sakralinės muzikos kompozicija mišriam chorui, fleitai, obojui, trimitui ir vargonams pagal liturginį lotynišką tekstą „Mano siela garbina Viešpatį“
Scenoje – choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) ir Valstybinis Vilniaus kvartetas (Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas)
(Švč. Mergelės Marijos giesmė). Pagrindinė „Magnificat“ idėja – Šventė ir Džiaugsmas – lydėjo jubiliejinį vakarą ir liudijo esmingą kompozitorės pasaulėjautos bruožą. Jos optimistiška, aiškios struktūros, universali emocinė kalba (pridurkime, būdinga ne tiek įtampos kupinam dabartiniam postmoderniam pasauliui, kiek jo oazėms, išsilaikančioms būtent sakralinių žanrų ir erdvių pavidalu) suprantama visiems klausytojams nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar geografijos. Joje nėra nesuvokiamų galvosūkių, manierizmo, pasirenkamos taupios ir tikslios išraiškos priemonės, kreipiančios žmogaus mintis į Kūrėją ir garsais perteikiančios tokias svarbiausias jo Kūrinijos savybes, kaip darna, grožis, tikėjimas, šviesa, dėkingumas ir meilė. Dėl to kūryboje vyrauja vidutiniai žingsnio tempai, ilgos natos, grynieji intervalai, diatoninės dermės, kompaktiškos formos, išbandytos amžių ir modernų žmogų veikiančios lygiai taip pat kaip prieš tūkstantmečius – jos skleidžia darną ir gydo sielas. O šiais laikais būti ištikimam nuo laiko nepriklausančioms vertybėms, gebėti literatūrinį tekstą organiškai sujungti su muzika – Dievo dovana ir tam tikras iššūkis. Jubiliejinės sukakties proga K. Vasiliauskaitei buvo įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštas už kūrybinę veiklą, sakralinės muzikos chorui, vargonams ir vokalinės muzikos vaikams kūrybą, Lietuvos vardo garsinimą ir nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai. Daiva TAMOŠAITYTĖ
Jubiliatę sveikina Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo prezidentė Birutė Karosienė ir valdybos narė Birutė Leišienė
Kamerinė muzika Taikomosios dailės muziejuje
Balandžio 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko kamerinės muzikos koncertas „Divertismentas trims“, kuriame Ingrida Armonaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas) ir Andrius Žiūra (klarnetas) atliko tris naujus lietuvių autorių kūrinius. Algirdo Martinaičio „Kalba ir kalbėjimas“ smuikui, klarnetui ir fortepijonui (2015), pasak kompozitoriaus, tam tikra muzikinė lingvistika, kai dėmesys sutelkiamas į instrumentines trumpas melodines temas, vienos natos rečitaciją. Išradingumo nestokojantis kompozitorius pateikė daug stebinančių garsinių naujovių – semų (gr. sēma – ženklas), aštrių, intensyvių garsų, savo mėgstamos „paukštiškos“ ritmikos pavyzdžių. Iš tiesų, į salę, regis, buvo suskridęs visas pulkas egzotiškų paukščių, kurie labai gyvai stengėsi perteikti kažkokią žinią. Gal jie klegėjo apie klimato atšilimo problemas? O gal – apie pavasarinius lizdo sukimo rūpesčius? Muzikinė kalba, nuotaikingai perteikta atlikėjų, imponavo ir pasiekė klausytoją. Bendra nuotaika buvo kupina nerimo ir dramos, neretai žaismingo humoro. Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Kažkur virš vandenų nutįsta garso siūlas“ smuikui ir fortepijonui (2015), dedikuotas I. Armonaitės ir I. Baikštytės duetui, tarsi pratęsė gamtos temą. „Kiekvienos kūrinio dalies pabaigoje ritminis judėjimas virsta vieno instrumento ar tik grojamo motyvo besitęsiančiomis garsų linijomis, – sako V. Germanavičius. – Vandenys – tai amžinas judėjimas, harmonijų ir dinaminių segmentų kaita, o garso siūlas – tembrų spalvos.“ Kompozitorius ieško naujų priemonių, garso medžiagos; iš taupių sąskambių, mažosios tercijos intervalo, trumpų nutrūkstamų motyvų, kintančios intonacinės vienovės jis sukūrė ištisinio kismo įspūdį, sėkmingai išryškino kūrinio ritminį nervą. Trečioji koncerto premjera – Jono Jurkūno „100 pavasarių“ (versija smuikui, klarnetui ir fortepijonui). Autoriaus valia kūrinio komentaras yra to paties pavadinimo poeto Kazio Binkio eilėraštis. Kompozitoriui pavyko atskleisti keturvėjininkų ir paties Binkio jaunatvišką šėlsmą, gyvenimo pulsą. Tai greito tempo, džiugios nuotaikos, pagaulių ritmų kūrinys, iš atlikėjų reikalaujantis didelio tikslumo ir ansambliškumo. Pabrėžtina techniškai sudėtinga klarneto partija, kurią puikiai atliko šalies ir tarptautinių konkursų laureatas, LNSO solistas, Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto steigėjas ir narys Andrius Žiūra. Antroje koncerto dalyje skambėjo Igorio Stravinskio Divertismentas iš baleto „Fėjos bučinys“ smuikui ir fortepijonui (S. Dushkino redakcija) bei „Kareivio istorija“ (sutrumpinta instrumentinė versija be skaitovo). Šių kūrinių atlikimą nevalingai lyginau su rudenį III Čiurlionio muzikos festivalyje girdėtu Luko Geniušo ir Ayleno Pritchino (Rusija) a tlikimu bei pernai Vokietijoje, Dortmunde, girdėta „Kareivio istorijos“ versija 8 instrumentams ir 1 skaitovui. Divertismento 4 pjesės interpretuotos labai skirtingai: Geniušo ir Pritchino duete vyravo Luko vedama kadeidoskopiška, charakteringa partija, o smuikas skambėjo subtiliai, daugiau lyriškai ir net melancholiškai; dominuojantį, temperamentingų potėpių kupiną Ingridos griežimą lydėjo nuosaikesnė, mažiau išryškinta akompanuojanti Baikštytės vedama linija. Kai dėl „Kareivio istorijos“, vokiškasis variantas su demoniškąja skaitovo partija buvo, be abejo, gerokai dramatiškesnis vien dėl teksto ir aktoriaus intonacijos. Gegužės 8 dieną Taikomosios dailės muziejuje vėl skambėjo kamerinė muzika, atliekama I. Armonaitės (smuikas), Rimanto Armono (violončelė) ir Irenos Uss (fortepijonas). Pirmiausia ausį glostė malonus lyrinis George Enescu „Serenade lointaine“ fortepijonui, smuikui ir violončelei atlikimas, o antroje dalyje skambėjo Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“, op. 4 (E. Steuermanno aranžuotė), davusi pavadinimą visam koncertui ir lėmusi jo nuotaiką. Trio subtiliai perteikė kompozitorių įkvėpusios Richardo Dehmelio poemos apie vyrą ir moterį idėją, garsais pasakojo neištikimybės istoriją: apie susitikimą naktį, santykių rutuliojimąsi ir nuskaidrėjimą. Tą popietę skambėjo ir dvi ansambliui dedikuotų kūrinių premjeros – JAV gyvenančios Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Kai mėlynoji valanda“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (2016) ir Algirdo Martinaičio „Patmos-Trio“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (2016). „Mėlynoji valanda – tai paslaptingas ankstyvo rytmečio ar sutemų metas, kai ypatingos šviesos nutviekstas pasaulis, regis, nusidažo mėlynai. Ši poetinė valanda – metamorfozių metas, paverčiantis mums pažįstamą realybę keista visata, kur formos netenka savo apibrėžtų pavidalų ir paskęsta sodrioje mėlynoje spalvoje“, – sako kompozitorė Ž. Martinaitytė. A. Martinaitis sako, kad kūrinių ciklas „Patmos-Trio“ rašytas gilinantis į Naująjį Testamentą, „vis įkvepiant šventojo dvasingumo, kad kaip nors, anot šv. Augustino, ištvertume šioje žmogiškosios būties dykynėje“. Kūrinį inspiravo Černobylio atominės katastrofos, tarsi liudijančios Apreiškimą Jonui, 30-metis. Armonų trio atlikimo priemonių skalė tokia plati, daug metų tobulinama rengiant šiuolaikinės muzikos kūrinius, kad tądien tų priemonių užteko ir Enescu pjesės romantiškam lyrizmui, ir Schönbergo psichologizmui, ir Martinaitytės būsenų transformacijoms, ir Martinaičio apokaliptinei, sodriai muzikinei kalbai. Trio kaip visada žavėjo atlikimo kultūra, puikiu ansambliškumu ir jautriu muzikinio teksto perteikimu. Daiva TAMOŠAITYTĖ
Muzikos barai / 23
SUKAKTIS – Turbūt iki 2008 metų, kai tapote LNOBT vyriausiuoju dirigentu, niekas, stebėdamas Jūsų koncertinę veiklą, negalėjo numanyti, kad būsite operos meno vadovas. Kokia Jūsų kaip menininko, dirigento tapatybė? Kokia yra JŪSŲ muzika?
– Sunkus klausimas. Solistas daugiau ar mažiau gali pats rinktis, ką labiau nori groti. O dirigentas, susijęs su tam tikra institucija, negali sakyti, kad nori diriguoti tik viena ar kita. Man, grįžusiam į Lietuvą po studijų Sankt Peterburge, pačios aplinkybės siūlė kūrinius, apie kuriuos aš net nesvajojau, ir kiekvieną kartą tai būdavo išbandymas. Viskas prasidėjo nuo lietuvių autorių kūrinių, kuriuos, tik grįžusiam, teko diriguoti, bet tos muzikos aš beveik neišmaniau. Pirmas rimtas darbas buvo tuo metu 80-metį minėjusio Juliaus Juzeliūno autorinis koncertas. Nuo tada aš giliai, su susidomė-
Robertas Šervenikas: „Visada sau keliu reikalavimą neiti tuo pačiu keliu“
Martyno ALEKSOS nuotr.
ROBERTAS ŠERVENIKAS – INICIATYVUS, PRODUKTYVUS IR AUTORITETINGAS DIRIGENTAS, YPAČ VERTINAMAS UŽ AKTYVIĄ IR ĮVAIRIALYPĘ KŪRYBINĘ RAIŠKĄ – LIETUVIŲ KOMPOZITORIŲ STAMBIŲ SIMFONINIŲ VEIKALŲ PREMJERAS, ĮTAIGIAS IR BRANDŽIAS ŠIUOLAIKINĖS BEI KLASIKINĖS MUZIKOS INTERPRETACIJAS. R. ŠERVENIKAS – VIENAS RYŠKIAUSIŲ SAVO KARTOS DIRIGENTŲ LIETUVOJE, UŽ INTENSYVIĄ KŪRYBINĘ VEIKLĄ 2005 M. APDOVANOTAS NACIONALINE KULTŪROS IR MENO PREMIJA. SANKT PETERBURGO KONSERVATORIJOJE JIS BAIGĖ CHORINĮ, OPERINĮ IR SIMFONINĮ DIRIGAVIMĄ, 1993 M. PRADĖJO DIRIGUOTI LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS IR BALETO TEATRO ORKESTRUI, NUO 2008ŲJŲ YRA LNOBT MUZIKOS VADOVAS. BALANDŽIO 1 DIENĄ DIRIGENTUI SUKAKO 50 METŲ.
Muzikos barai / 24
Robertas Šervenikas
jimu įsitraukiau į lietuvišką muziką. Nuolat sulaukdavau kompozitorių pasiūlymų diriguoti tiek senesnius, tiek naujus jų kūrinius, su jais užsimezgė ilgalaikė draugystė, kuo aš labai džiaugiuosi iki šiol. O kai ėmiau reikštis operos teatre, viskas prasidėjo ne nuo operos, o nuo Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjeros, kurią buvau pakviestas diriguoti. Praėjo treji metai, gavau
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
pasiūlymą diriguoti „Borisą Godunovą“ ir statant šį kūrinį buvau paskatintas tapti muzikos vadovu. Operos teatre teko imtis ir klasikinio baleto, kurio anksčiau nebuvau dirigavęs. Dirigentui tai visai kita sritis negu operos spektakliai, klasikinis ir šiuolaikinis baletas yra labai skirtingi žanrai. O kalbant apie operas, jas statydamas dabar jaučiuosi kur kas geriau nei prieš dešimtį metų, labiau pasitikiu savimi. Anksčiau tiesiog neturėdavau galimybių statyti operos spektaklius, išskyrus koncertinius jų variantus. – Ar svajodavote apie spektaklius?
– Žinoma. Viena iš mano svajonių buvo „Borisas Godunovas“. Kai sužinojau, kad mane vis dėlto kviečia jo diriguoti, labai apsidžiaugiau. Prieš tai teko diriguoti G. Puccini „Toskos“ spektaklį Katedros aikštėje, bet tai buvo dar 2004 m. Tada dalyvavo nuostabūs solistai, griežė Nacionalinis simfoninis orkestras. – Kuo Jus įtraukė operos pasaulis? Žvelgiant labai paviršutiniškai, koncertų salėje prieš publiką stovintis dirigentas, jei nėra solisto, ir yra tas solistas, į kurį nukreiptos visų akys. Spektaklio metu visi žiūri į sceną, dėmesys skiriamas artistams, o dirigentas yra duobėje, jis nematomas.
– Nemanau, kad publikai pats svarbiausias dalykas yra matyti dirigentą. Nors man, kai ateinu į spektaklį ar koncertą, būna įdomu stebėti dirigentą, tačiau tai labiau profesinis interesas. Visiems dirigentams, taip pat ir man, rūpi rezultatas. Ar aš esu scenoje, ar orkestro ložėje, kur manęs niekas galbūt ir nemato, svarbu ne kaip aš atrodau, o ką darau stovėdamas prie pulto, kaip galiu paveikti muzikos kūrinio atlikimą – ar tai būtų simfonija, ar operos, ar baleto spekta-
klis. Tai, ką girdi publika, yra svarbiausia. Ar viską pavyksta padaryti, tai jau kitas klausimas. Operos teatras mane įtraukė dėl to, kad yra parašyta tiek daug nuostabios muzikos, dirba tiek įdomių režisierių, tokia didžiulė solistų tembrų, balsų paletė. Tas pats spektaklis kartais būna visiškai kitoks, ir tuo teatras bus visuomet įdomus. Kiekvienas laikotarpis turi ne tik savo madas, bet ir savo labai talentingų dainininkų ir režisierių. Tas bendras kelių meno šakų atstovų darbas, muzikos, scenografijos, choreografijos sintezė sukuria naują, įdomų visumos paveikslą. Manau, kad dėl to teatras plačiai publikai yra labiau prieinamas, suprantamas ir mėgstamas negu koncertinė filharmonijos scena. Jeigu pažiūrėtume, kiek kartų galėtume pagroti tą pačią simfoninės muzikos programą ir kiek surinktume publikos, tai tikriausiai paaiškėtų, kad jos būtų gerokai mažiau nei spektakliuose. – Operos teatras ir Vakarų, ir buvusių sovietinių šalių visuomenių dar dažnai tapatinamas su pramoga: reikia pasipuošti, per pertrauką galima išgerti šampano ar karšto šokolado. Turbūt ši socialinė pusė žmones žavi ne mažiau nei tai, kas vyksta scenoje. Kaip Jūs žvelgiate į šiuolaikinę publiką? Ar ji keičiasi?
– Sakyčiau, kad Rytų Europos (ir Lietuvos) ir Vakarų Europos publikos tradicijos skirtingos. Netgi Kauno ir Vilniaus publika, mano manymu, skiriasi. Žmonės skirtingai supranta spektaklį, manau, kad jaunimas, kuris eina į teatrą, supranta jį giliau, žinoma, jei tai motyvuotas jaunimas. Nors net ir klasės išvyka į teatrą vietoj pamokų duoda daug naudos – galbūt jaunuoliai, kurie iki tol nėra buvę operos teatre ir net nenorėjo į jį eiti, susidomės teatru ir pradės jame lankytis. Nebūtinai Vilniuje – gal Kaune, Berlyne ar Niujorke, tačiau jau bus padaryta pradžia, ir tai labai svarbu. Dalis publikos į teatrą ateina savęs parodyti. Ir tai nėra blogai – kodėl kitiems nepažiūrėjus į gražiai pasipuošusius žmones? Dalis ateina pasiklausyti ar pažiūrėti savo mėgstamų operos ar baleto solistų. Interesai, manau, skirtingi, tačiau jei po premjeros kalbama, kad tai yra įdomu, publikos būna daug. Ir atvirkščiai – jei pasklinda gandas, kad buvo blogai arba visai nieko nešnekama, žmonės į teatrą nesiveržia. Mūsų žmonės savo emocijas dažnai reiškia gana rezervuotai palyginti su Vakarų teatrais. Ten publika gerokai išraiškingiau žavisi arba neigia,
Muzikos barai / 25
SUKAKTIS nepriima, net nušvilpia nepatikusius, trypia kojomis ir ploja tiems solistams, orkestrui ar režisieriui, kurie labai patiko. Pas mus paprastai taip būna per premjerinius spektaklius, kada susirenka daugiau profesionalų ir jaunimo. Vilniuje publika po spektaklių dažnai atsistoja ir tuo nepaprastai stebina kviestinius solistus – Vakaruose tai yra išskirtinis dalykas. Sakyčiau, čia daugiau bandos jausmas – kažkas šalia atsistojo, tai kaip aš neatsistosiu, ką apie mane pagalvos?
Kai jau įstojau mokytis į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, rodos, pirmasis spektaklis, kurį pamačiau, buvo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Apsiprasti Vilniuje tokio amžiaus vaikui nebuvo lengva, pirmi metai man buvo labai sunkūs – niekur nesinorėjo eiti, tik namo. Paskui pripratau, ir kuo toliau, tuo daugiau „klimpau“ į rimtąją muziką. – Jums didelis pasikeitimas buvo ir tai, kad reikėjo palikti Vilnių ir vykti studijuoti dirigavimo į tuometinį Leningradą. Ar Jums kas nors pasiūlė, ar pats susidomėjote?
– Garsiame Holivudo filme „Graži moteris“ yra scena, kai Richardas Gere´as vedasi Julią Roberts į operos teatrą ir sako, kad labai svarbu, jog pirmą sykį, kai nueini į teatrą, spektaklis patiktų, nes nuo to priklauso tolesnis to žmogaus santykis su opera.
– Man pasiūlė ten važiuoti. Žinojau, kad Leningrado dirigavimo mokykla buvo labai vertinama ir stipri, tad jokių dvejonių nekilo, visiškai nesigailiu, kad išvažiavau. Ten taip pat buvo įvairių išbandymų, nes po didelio miesto Vilniaus Leningradas atrodė milžiniškas.
– Visiškai pritariu.
– Koks buvo Jūsų pirmas kartas operos teatre?
– Kaip sekėsi studijos? Koks ten buvo psichologinis klimatas? Koks studentui buvo formuojamas dirigento įvaizdis?
– Neatsimenu. Tikriausiai tai buvo vaikiškas spektaklis, kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
– Turėjau labai gerus dėstytojus. Man nebuvo skiepijama mintis, kad dirigento orkestras turi bijoti. Jį turi gerbti, o gerbti žmogų galima tik tada, kai šis išmano, ką daro, žino, ko reikalauja. Reiklumas ir despotizmas – skirtingi dalykai. Nėra gerai, jeigu orkestras turi groti bijodamas – tai atima muzikavimo laisvę, varžo žmogų, jeigu orkestrantai jaučiasi įsitempę dėl to, kad gali neišpildyti dirigento lūkesčių. Galbūt kai kurie dirigentai yra griežti, nes toks jų charakteris. Jie mano, kad taip paprasčiau suvaldyti orkestrą, kad toks autoritarinis režimas bei baimės jausmo kėlimas lemia gerą rezultatą. Dirigentas turi būti autoritetas ir diktatorius ne smurtine prasme, jis turi gebėti įtikinti, kodėl bus daroma būtent taip. Tada atsiranda abipusė pagarba ir noras griežti taip, kaip buvo sutarta. Tai, ko gero, svarbiausia.
– Kas pasiūlė stoti į šią mokyklą?
Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
– Tiesiog iš mokyklos gavau kvietimą atvažiuoti ir pabandyti stoti. Lankiau Prienų muzikos mokyklą, grojau fortepijonu ir dalyvavau B. Dvariono tarptautiniame konkurse, po jo ir buvau pakviestas. Baigęs trečią klasę (man buvo 10 metų) su mama išvažiavau laikyti egzaminų. Einant pro operos teatrą mama paklausė: „Ar žinai, kas čia? Čia operos teatras“. Kaip tik tada teatras buvo neseniai persikraustęs į naują pastatą.
Muzikos barai / 26
– Dar norėčiau Jūsų paklausti apie šiuolaikinę muziką. Per savo karjerą Lietuvoje, nuo 1993-iųjų, sukaupėte tokį bagažą, kad turbūt reikėtų keleto puslapių vien norint surašyti šiuolaikinės muzikos kūrinius, kuriuos esate dirigavęs. Atliekant klasikinį repertuarą tiek publika, tiek kritikai vertina dirigento interpretaciją, bet kai pristatoma nauja partitūra, gal net rankraštis, kurį
dirigentas paima pirmas, tuomet nesakoma, kad dirigentas blogai padirigavo, o teigiama, kad muzika bloga. Turbūt premjeros atlikimas, pirmas dirigento prisilietimas prie kūrinio yra labai didelė bendraautorystė?
– Priklauso nuo to, kaip pats kompozitorius leidžia tą bendraautorystę įgyvendinti ir kiek pati muzika tam suteikia erdvės. Kartais jos būna labai daug ir kompozitoriai pasitiki dirigentu, o kartais jie labai konkrečiai atsako į klausimus ir kontroliuoja atlikimą. Nežinau, kas geriau, bet man atrodo, kad kuo tiksliau autorius išreiškia, ko jis nori, tuo lengviau leistis į interpretavimo platumas. Jeigu su autoriumi bendrauji ne pirmą kartą, atlieki ne pirmą jo kūrinį, žinai, ko iš jo gali tikėtis. Jeigu anksčiau atliktą kūrinį diriguoji po dešimties metų, esi įgijęs jau kitokios patirties, todėl svarbu į jį pažvelgti naujai. Ne pirmą kartą diriguodamas bet kurį kūrinį visada sau keliu reikalavimą neiti tuo pačiu keliu, o atrasti ką nors nauja – tai, ko galbūt nebuvo pavykę atskleisti ar ko tada nepastebėjau. Pirmas kūrinio atlikimas, jo gimimas yra didžiulė atsakomybė ir atlikėjams, ir dirigentui. Kartais blogas atlikimas gali pražudyti kūrinį, o geras – suteikti jam ilgą gyvenimą. Nemažai dabar populiarių kūrinių kadaise publikos buvo nušvilpti ir kritikos nurašyti. Ne visada kaltas kompozitorius ar dirigentas, kartais publika tuo metu nesuvokia ir nepriima kūrinio. Vėliau paaiškėja, kad tai šedevras. – Dirigento darbų apimtys, diriguojamų muzikos stilių aprėptis didžiulė. Regis, krūviai sekinantys, tačiau Jūs įvairove džiaugiatės.
– Teatre diriguojant tiek operą, tiek baletą būna labai daug įdomių dalykų. Svarbiausia, kad darbas netaptų rutina, nieko nėra blogiau, kai nebesijaudini, viską žinai ir gali tik kitą pamokyti. Turi gyventi būtent tuo metu, kai stovi už dirigento pulto. Turi „organizuoti“ muzikos skambėjimą – ne dominuoti pats, o stengtis suvokti, kas užprogramuota kompozitoriaus ar kokio rezultato jis siekia kartu su režisieriumi ir ką tu pats nori pridėti. Kiekvienas profesionalas kūrinį įsivaizduoja savaip, tačiau di-
KRONIKA
Parengta pagal LRT radijo laidą „Muzikos valanda“, vedė Jūratė Katinaitė
Tarsi išpažintis Aleksandros Žvirblytės rečitalis Ar visada artistas pateikia programą, kurioje nori atskleisti savo pasaulio suvokimą, giliai širdyje jaučiamą laimę, meilę, nusivylimą, viltį, troškimus? Balandžio 28-osios Aleksandra Žvirblytė vakarą Taikomosios dailės muziejuje pianistė Aleksandra Žvirblytė klausytojus panardino į subtiliausių jausmų gelmę, visus privertė pamiršti laiką ir kartu išgyventi didžiųjų kompozitorių išpažintį. Pianistė taip apibūdina kelią iki vakaro idėjos: „Šiame audiovizualiniame projekte norėjau atskleisti trijų skirtingų tautybių menininkų – M. K. Čiurlionio, K. Sczymanovskio ir A. Skriabino – bendras kosmines, simbolistines idėjas. Čiurlionis mane lydi visą gyvenimą: baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nuo šešiolikos metų nepraleidau nė vieno jo vardu pavadinto konkurso – dalyvavau pati, vėliau mano mokiniai, organizuoju tarptautinį Čiurlionio muzikos festivalį. Vis labiau gilindamasi į jo kūrybą, žaviuosi gebėjimu trumpame kūrinyje perteikti tiek daug svarbios informacijos, kurti epochą pralenkiančias fantastiškas idėjas. Skriabiną pamilau būdama aštuoniolikos metų. Grojau ir svaigau nuo harmonijų, kosminių, ekstazinių būsenų. Jau gerokai vėliau skambinau šio kompozitoriaus opusus N. Rericho muziejuje Maskvoje. Tuomet kilo mintis Skriabino muziką sujungti su Rericho paveikslais. Praėjusią vasarą paėmiau lenkų kompozitoriaus K. Sczymanovskio kūrinių rinkinį. Kuo toliau grojau, tuo aiškiau suvokiau, kad viename koncerte noriu sugretinti šiuos tris autorius, artimus vienas kitam ir drauge visai skirtingus. Paskui supratau, kad turi skambėti ir Chopinas, vienas mėgstamiausių mano autorių, vienaip ar kitaip paveikęs visų minėtų kompozitorių kūrybą. Kadaise mano profesorius Levas Vlasenka yra pasakęs: „Grojamą kūrinį reikia įsimylėti, kitaip nieko nebus.“ Praėjusį rudenį Čiurlionio festivaliui Vilniuje parengėme baleto kompoziciją „Karalių pasaka“ – Čiurlionio muzikos, šokio ir Kornelijaus Jaroševičiaus sukurtų vaizdo projekcijų junginį. Taip prasidėjo bendradarbiavimas su šiuo jaunu talentingu menininku, pianistu, baigusiu M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o dabar studijuojančiu vaizdo režisūrą LMTA. Kornelijaus projekcijų šiam koncertui pagrindas – Čiurlionio ir Rericho paveikslai, jungiami su filmuota medžiaga bei kitų dailininkų darbais.“ Taikomojo dailės muziejaus salė, gobelenai, puiki akustika, A. Žvirblytės meistriškumas ir K. Jaroševičiaus vizualizacijos sukūrė nuostabią atmosferą. Buvo akivaizdu, kad pianistė turi aiškią koncepciją, nuostabiai jaučia kūrinio visumą, jo architektoniką. Kartu žavėjo čia pat gimstanti nuotaika, emocija – muzikė turi įgimtą improvizatorės talentą. Gerai žinomi M. K. Čiurlionio preliudai skambėjo paslaptingai, vietomis mistiškai, atskleisdami kompozitoriaus lyriko pradą. Prie Čiurlionio pjesių puikiai derėjo K. Sczymanowskio preliudai. Nepamenu, kada Lietuvos koncertinėje estradoje paskutinį kartą skambėjo visi 24 A. Skriabino preliudai, op. 11, jo 5-oji sonata. Tai buvo švelnaus ilgesio ir ugningo proveržio kupina muzika, sonatoje svaiginančias nuotaikas keitė viską užliejanti kosminė energija. Elegantiškas, spindintis F. Chopino valsų ir polonezo atlikimas atskleidė pianistės neeilinę genijaus muzikos pajautą. Koncerto pabaigoje klausytojų pilna salė dėkojo artistei atsistojusi. Bisui paskambinta F. Chopino Mazurka a-moll, op.17, ne vieną sujaudino iki ašarų. Tikiu, kad toks įdomus rečitalis pradžiugins ir kitų Lietuvos bei užsienio miestų klausytojus.
Kristinos IVANAUSKAITĖS nuotr.
rigento priedermė suvienyti žmones bendram tikslui. Aš labai džiaugiuosi, kad man tenka diriguoti tiek įvairios muzikos. Blaškymasis nebūtų gerai, bet jeigu tai yra iš anksto numatytų planų įgyvendinimas turint laiko pasiruošti, įsigilinti į būsimus spektaklius ar koncertus, tada nuostabu. Pažįstu nemažai kolegų, kurie aplinkybių yra verčiami diriguoti vien simfoninę muziką arba vien baletus. Dažnai būna, kad teatre vieną vakarą tenka diriguoti operos spektaklį, kitą vakarą baletą, trečią – kitą operos spektaklį. Anksčiau atrodė, kad taip neįmanoma, bet dabar, kai jau turiu šiokios tokios patirties, kai jau atėjęs brandos laikas, manau kitaip. Nors dirigentui 50 metų net ne kelio vidurys. Šiame amžiuje kai kurie dalykai dar tik prasideda: įgyta patirtis leidžia žvelgti dar giliau ir įdomiau, be to, gyvendamas informacijos kupiname pasaulyje gali tiek daug sužinoti neišeidamas iš namų! Svarbu, kad nemanytum, jog reikia groti ir dainuoti būtent taip, nes taip groja ir dainuoja visi. Būna, kuris nors iš didžiųjų dirigentų ar solistų atliko kūrinį taip, ir toliau prasideda kopijavimas. Kartais dėl to nukenčia kūrinio interpretacija, tai nėra įdomu. Nesakau, jog kiekvieną kūrinį būtinai reikia atlikti visai kitaip vien dėl to, kad save parodytum. Čia atskira tema, ypač turint galvoje šiuolaikinę teatro režisūrą. Dabar svarbu žūtbūt daryti kitaip, nei sugalvojo kompozitorius prieš 100 metų – taip, kaip atrodo aktualu šiandien. Bet ar tai turi ką nors bendra su muzikos tekstu, niekam nesvarbu. Man atrodo, nemažai režisierių mano, kad operą pastatyti lengva. Jie turi tiek visokių idėjų, tačiau neturi pagrindo, mokyklos – tai juk profesija. Turi mokėti skaityti bent jau klavyrą, atsispirti nuo muzikos, o ne nuo savo fantazijų, kilusių perskaičius libretą. n
Lina ŽILINSKAITĖ
Muzikos barai / 27
ALMA MATER STUDIORUM Leonidas MELNIKAS
Š
ių metų balandžio 11 d. pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Savo prakalboje, padėkojęs už suteiktą garbingą vardą, didysis muzikas prisiminė jį su Lietuva siejančius senus gražius ryšius ir žmogų, kurio dėka tie ryšiai užsimezgė ir daug metų buvo puoselėjami. Tai buvo Saulius Sondeckis – kolega, partneris, draugas. Kremerio ir Sondeckio draugystė ir kūrybinė partnerystė truko beveik šešiasdešimt metų. Jų bendravimas tapo indėliu į Lietuvos kultūrą, atvėrė naujus meno horizontus, paliko pėdsaką XX a. muzikos istorijoje. Kremeris ir Sondeckis susipažino šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Juos daug kas skyrė: vienas buvo iš Lietuvos, kitas – iš Latvijos, vienas gimė ir užaugo prieškariu, kitas priklausė pokario kartai, vienas tuomet buvo mokytojas, kitas – dar tik mokinys. Tačiau jų pažintis nebuvo atsitiktinė. Kremeris gimė Rygoje, o kaip tik Ryga dar nuo tarpukario garsėjo kaip Baltijos stygininkų metropolija. Neatsitiktinai latvių stygininkai Laikinojoje sostinėje diktavo griežimo madas – kartą per savaitę iš Rygos į Kauną atvažiuodavęs Adolfas Metzas, Auerio mokinys, profesoriavo Kauno konservatorijoje, Robertas Stenderis buvo Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris ir dirigentas, Povilas Berkavičius griežė orkestre ir rengė kamerinės muzikos koncertus. Nenuostabu, kad pedagoginę ir meninę veiklą pradėjusio Sondeckio žvilgsnis visų pirma krypo į Rygą. Ten jis užmezgė draugiškus santykius su Voldemāru Sturestepu, puikiu pedagogu, garsaus Otakaro Ševčiko mokiniu. Sturestepo klasėje Sondeckis pirmąkart ir pamatė mažąjį Kremerį. Pirmoji Sondeckio mokinių karta buvo Kremerio bendraamžiai, todėl jam buvo itin įdomu stebėti šio būsimo smuiko genijaus meninę raidą.
Muzikos barai / 28
Gidonas Kremeris ir Lietuva
Mūsų santykiai buvo grindžiami Sauliaus ir mano mokytojo Sturestepo, kurį vadinome Vladimiru Andrejevičiumi (nors iš tiesų jis buvo Voldemārs), kolegiškumu ir draugyste. Manau, kad kolegiškumo ir draugystės santykiai, sušildę jų bendravimą, nušvietė ir mūsų su Sauliumi bendradarbiavimo pradžią.1 Labai šiltai apie Sturestepą ir jo nepaprastą dėmesingumą mokiniams yra pasakojęs ir Sondeckis: „Sturestepas savo mokiniams buvo kaip tėvas. Jis buvo juos tiesiog įsimylėjęs. Mes su juo susirašinėjome, jis man vis pasakodavo apie savo ugdytinius. Tad apie Kremerio vaikystės pasiekimus girdėdavau nuolat ir pats galėjau juos stebėti. Sturestepas kviesdavo mūsų mokinius į Rygą, o aš Vilniuje esu surengęs ne vieną rygiečių mokinių koncertą, kuriuose dalyvaudavo ir Gidonas.“2 Sondeckio ir Sturestepo inicijuoti moksleivių koncertai tapo puikia mokykla ištisai jaunųjų stygininkų kartai tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje. Iš Kremerio dienoraščių matyti, kokią įtaką jam turėjo šie muzikiniai mainai: „[1960 m.] gegužės 10 d. Koncertas Vilniuje. Labai jaudinausi. [Čaikovskio] „Melodiją“ pagrojau labai gerai, o [Wieniawskio] Polonezą galėjau ir geriau. Man labai prakaitavo rankos.“3 „[1960 m.] lapkričio 14 d. Šian1 Čia ir toliau pasviruoju šriftu pateikiamos ištraukos iš straipsnio autoriaus interviu su Gidonu Kremeriu. 2 Straipsnyje naudota autoriaus pokalbių su Sauliumi Sondeckiu medžiaga. 3 Гидон Кремер. Инородный артист. Москва: Новое литературное обозрение, 2006, p. 129.
Gidono Kremerio repeticija su Lietuvos kameriniu orkestru Vilniaus filharmonijoje. Diriguoja Saulius Sondeckis
dien tėtis labai pyko dėl to, kad Vilniuje griešiu „Carmen“. Jis nori, kad gročiau paprastesnį repertuarą ir tobulinčiau garsą. Tėtis sako, kad techniką privalu išlavinti iki šešiolikos metų amžiaus, nes paskui jau bus per vėlu. Tačiau lengvesnių kūrinių
griežti koncerte nenoriu, juo labiau Vilniuje.“4 „[1960 m.] lapkričio 28 d. Kelionė į Vilnių. Grojau gerai, bet neidealiai. Po „Carmen“ buvau dukart kviečiamas į sceną ir dar griežiau Wieniawskio Caprice. Kažkuriuo momentu užsigalvojau ir pakartojau tą pačią vietą. Marinai [koncertmeisterė Marina Balter] teko mane „gaudyti“, bet viskas baigėsi gerai ir turėjau didelį pasisekimą. Po antros pjesės mane kvietė dar tris kartus. Paskutinį kartą, salei plojant „į taktą“, išėjau be smuiko... Mane visi sveikino, bet aš galėjau griežti ir dar geriau.“5 Kremerio jaunystės užrašuose galima rasti ir daugiau to meto „gastrolinės“ veiklos detalių: „Palaipsniui ir man atėjo pirmųjų viešų pasirodymų 4
Ten pat, p. 132.
5
Ten pat, p. 132.
Gidonas Kremeris ir Tatjana Grindenko (viduryje), Saulius Sondeckis (pirmas iš dešinės), Davidas Geringas (antras iš dešinės) ir Algimantas Peseckas (pirmas iš kairės) Maskvoje prieš Tarptautinio P. Čaikovskio konkurso perklausą (1970)
Muzikos barai / 29
ALMA MATER STUDIORUM už mokyklos ribų laikas – iš pradžių Rygoje, vėliau su Sturestepo klase Vilniuje ir Taline. Buvau susižavėjęs tokiomis išvykomis. Nors kartais mane kankindavo vienatvė, klausytojų pripažinimas teikė pasitenkinimą. Beje, Vilniuje klausiausi Isaaco Sterno, kuris tuomet buvo pasiekęs savo meistriškumo žydėjimą. Jam griežiant Bacho, Beethoveno, Francko kūrinius man naujai atsivėrė, ką iš tikrųjų reiškia „būti artistu.“6 Kelionės – įspūdžių ir naujų pažinčių šaltinis. Koncertiniai mainai tarp Vilniaus ir Rygos padėjo užsimegzti Kremerio draugystei su bendraamžiais, būsimais muzikais. Tarp jų buvo violončelininkė Silvija Narūnaitė (Sondeckienė) – iš Rygos į Vilnių ir atgal ėmė skrieti laiškai. Dar vienas tų dienų Kremerio draugas – pianistas Emanuelis Krasovsky (tuomet Iminas Krasauskas), baigęs M. K. Čiurlionio mokyklą Aukso medaliu, vėliau tarptautinį vardą pelnęs fortepijono pedagogas, Tel Avivo universiteto profesorius. 1965 m. Kremeris baigė mokyklą. 6
Sondeckis ta proga Vilniuje surengė jo rečitalį – pirmąjį už Latvijos ribų. Saulius neabejotinai prisidėjo rengiant mano pirmąjį rečitalį už Latvijos sienų (tuomet tai vadinosi „Latvijos Tarybų Socialistinė Respublika“, „Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika“). Šiuo rečitaliu aš ir pradėjau savo koncertinį gyvenimą. Dar būdamas moksleivis griežiau rečitalius Rygoje, tačiau Vilniuje įvyko mano pirmasis pasirodymas svetur. Ta kelionė paliko labai šiltus prisiminimus. Kremerio rečitalis Vilniuje buvo savotiška takoskyrą tarp to, kas buvo anksčiau, ir to, kas jo laukė ateityje. Iki tol Kremeris buvo tik vienas iš daugelio koncerto dalyvių (nors ir pirmasis tarp jų), nuo šiol jis tapo vienintelis. Simboliška, kaip neklystamai Sondeckis įžvelgė didžią Kremerio ateitį ir suskubo šiuo savo įsitikinimu pasidalinti su visais! Ar Sondeckio rengti Kremerio, tuomet dar moksleivio, koncertiniai pasirodymai Vilniuje turėjo kokį gilesnį poveikį Lietuvos muzikams? Tai retorinis klausimas, turintis paprastą atsakymą: joks ryškus, įsimintinas
Ten pat, p. 112–113.
Su Lietuvos kameriniu orkestru Vilniaus arkikatedroje (anuomet Paveikslų galerijoje) griežia Tatjana Grindenko ir Gidonas Kremeris. Diriguoja Saulius Sondeckis
Muzikos barai / 30
meno įvykis nelieka be padarinių. Kremerio – iš pradžių vaiko, vėliau jaunuolio – muzikiniai vizitai neabejotinai paliko pėdsaką, jo talentas buvo akivaizdus jau tada. Ir muzikos mokytojai, ir jų mokiniai turėjo galimybę stebėti žvaigždės gimimą – žavėtis jaunuoju smuikininku, mokytis iš jo užsispyrimo ir ryžto, stebėtis tobulėjimo sparta. Tai buvo reta patirtis – juk tuomet Kremeris dar tik stiebėsi į muzikines padanges, vėliau jau jis atvažiuodavo būdamas aukštai į tas padanges iškilęs. 1965 m. Kremeris įstojo į legendinio Davido Oistracho klasę Maskvos konservatorijoje. Per kelerius metus jis pelnė premijas prestižiškiausiuose tarptautiniuose konkursuose. Garsas apie jį pasklido labai greitai. Aštuntasis dešimtmetis buvo intensyvaus Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimo metas. Jie nebebuvo mokinys ir mokytojas, tapo partneriais – solistu ir dirigentu. Nors Sondeckis turėjo daug solistų, tačiau nė su vienu iš jų nekoncertavo tiek daug, kiek su Kremeriu. Kremeris Vilniuje lankydavosi dažnai, tapo čia kone savas. Jis ir pats jautė ypatingą ryšį su mūsų miestu. Nuo pat pradžių su Vilniumi užsimezgė šilti santykiai. Gal žmonės čia buvo šiltesni, gal jie neturėjo tiek daug prietarų kaip latviai, gal dėl to, kad savo namuose visada buvau svetimas. Trumpai tariant, čia pajutau ne tik Sauliaus, bet ir publikos paramą. 1972–1973 metų sezone Kremeris Vilniuje griežė 24 koncertų smuikui ir orkestrui ciklą, jo partneriai buvo Sondeckio vadovaujami Lietuvos kamerinis bei M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestrai ir Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos filharmonijos simfoninis orkestras. Visais atžvilgiais tai buvo neįtikėtinas projektas. Ciklo aprėptis įspūdinga – Vilniaus klausytojai išgirdo ištisą smuiko koncerto žanro istoriją nuo Torelli, Vivaldi, Bacho iki Chaussono, Bartóko, Bernsteino, Karajevo. Tai buvo meistriškumo akademija, kuri teikė galimybę kiekvienam pasisemti tiek žinių ir meninių inspiracijų, kiek jis buvo pajėgus priimti. Sondeckis aktyviai dalyvavo rengiant šį „amžiaus projektą“.
Kūrybinis Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimas turėjo ne vien meninį matmenį. Jų meno kalba buvo suprantama gerokai plačiau – tai, ką jie tuomet darė, nors ir nebuvo atviras protestas prieš režimą, bet balansavo ties „leistinumo“ riba. Kremerio ir Sondeckio koncertuose skambėjo daug muzikos, kuriai tuometinė valdžia toli gražu nebuvo palanki; tiesa, ji nebuvo ir griežtai draudžiama. Vengdamas valdžios pykčio, retas pasukdavo tuo keliu, kuriuo ėjo Kremeris ir Sondeckis. Jie buvo kitokie – gal drąsesni, gal įžūlesni (toks buvo Kremeris), gal diplomatiškesni (tuo pasižymėjo Sondeckis). Bendromis jėgomis jie išsikovojo naujas kūrybines erdves. Kad ir nedidelis, bet tai buvo žingsnis pirmyn įveikiant dar vieną totalitarinės kultūros bastioną. Klausytojai tai suprato ir labai vertino – būtent todėl jų koncertai tapdavo reikšmingu įvykiu, jais būdavo džiaugiamasi, jie būdavo labai laukiami. Ir, aišku, Kremeris ir Sondeckis atvėrė pasauliui Alfredo Schnittke´s ir Arvo Pärto vardus. Retam atlikėjui tenka šansas pradėti koncertinį muzikos šedevrų gyvenimą, susitapatinti su tuo, kam lemta tapti istorija. Kremeris ir Sondeckis, pristatydami klausytojams šių kompozitorių šedevrus, dalyvavo keičiant epochos muzikinį peizažą. Štai tik vienas pavyzdys, susijęs su Pärto „Tabula rasa“. Alexo Rosso knygoje apie XX a. muziką „Ramybė triukšme“, labai pagarsėjusioje ir pelniusioje daugelį apdovanojimų, Pärto muzika apibūdinama kaip ramybės oazė technologiškai persotintoje kultūroje ir pabrėžiama, kad jos įrašai, devintajame dešimtmetyje išleisti šiuolaikinės muzikos srityje besispecializuojančios vokiečių kompanijos ECM, sulaukė neįtikėtino pasisekimo ir buvo platinami milijonų egzempliorių tiražais.7 Reikšmingas patikslinimas – plokštelė, kurią turėjo omenyje knygos autorius, buvo „Tabula rasa“, o legenda tapusį šio kūrinio įrašą 1977 m. padarė Kremeris ir Sondeckis. Sondeckis stovėjo ir prie orkestro „Kremerata Baltica“ – Kremerio su7 Alex Ross. The Rest is Noise. Listening To the Twentieth Century. New York: Picador, 2007, p. 578–579.
Saulius Sondeckis ir Gidonas Kremeris repeticijoje (1996-11-05)
manyto ir išpuoselėto meninio projekto – ištakų. Įžūlus sumanymas sukurti „Kremeratą“ man gimė ieškant Lockenhauso festivalio temos. Neketinau kurti orkestro, tik norėjau savo jubiliejaus proga festivalyje išplėtoti Baltijos temą ir pakviesti muzikų iš Baltijos šalių. Daug galvojau apie tai, ir man kilo mintis – Baltijos kompozitoriai, Baltijos solistai, bet juk galima suburti jaunimą ir sukurti orkestrą. Neatsitiktinai pirmasis ir vienintelis, į ką kreipiausi, buvo Saulius. Su juo susitikome kažkur Vokietijoje, geležinkelio stotyje, ir kalbėdamiesi vienas kitą įkvėpėme projekto perspektyva. Sondeckis padėjo suburti ir paruošti „Kremeratą“, pusantrų metų aktyviai dirbo su ja, dalyvavo pirmuose kolektyvo pasirodymuose. „Ačiū Jums už mūsų gimimą“ – kalėdiniame sveikinime Sondeckiui parašė Kremeris ir pirmieji „Kremeratos“ nariai. Nuo tų atmintinų dienų praėjo jau beveik dvidešimt metų, šis nuostabus ansamblis, išgarsėjęs pasaulyje, pelnęs prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, įprasmina vis stiprėjančius Kremerio ryšius su Lietuva. „Kremerata“ lėmė ir dar vieną Kremerio saitą su Lietuva. Tik šiuo atveju ne Sondeckis, bet profesorė Silvija Sondeckienė pakreipė likimą netikėta vaga, savo geriausią mokinę rekomenduodama į „Kremeratos“ violončelių grupę.
Silvija padarė viską, kad Giedrė [Giedrė Dirvanauskaitė] dalyvautų orkestre, ir taip susiklostė likimas, kad vėliau Giedrė įėjo į mano gyvenimą. Suartėjome mes dešimčia metų vėliau, bet viskas prasidėjo nuo „Kremeratos“, nuo Silvos pastangų. Gyvenime gausu netikėtų sankirtų ir sutapimų. Kremerio ir Sondeckio pažinties pradžioje jie abu klausėsi Isaaco Sterno koncerto, kai šis legendinis smuikininkas 1960 m. lankėsi Vilniuje. Koncerto metu įvyko nedidelis incidentas: Sternas, norėdamas vieną programoje nenumatytų kūrinių paskirti savo didžiojo kolegos vilniečio Jaschos Heifetzo garbei, paprašė pranešėją tai pasakyti, tačiau šis nesuprato, ko yra prašomas, ir tuomet Sternas pats kreipėsi į publiką. Sondeckis daug pastangų dėjo įamžinant Heifetzo atminimą Vilniuje ir sulaukė meto, kai pagaliau Heifetzo vardas nustojo būti žinomas tik profesionalams. Viena Sondeckio iniciatyvų buvo ir Tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas. Ši idėja buvo įgyvendinta, konkurso žiuri pirmininkavo Gidonas Kremeris. Sondeckis apie Kremerį yra pasakęs: „Kremeris – didis menininkas. Man teko laimė su juo bendrauti vos ne šešiasdešimt metų – ir kai jis buvo dar vaikas, ir visai jaunas solistas, ir jau pasaulyje pripažintas metras. Visada žavėjausi juo, džiaugiausi, kad
Muzikos barai / 31
ALMA MATER STUDIORUM
Šių metų balandžio 11 d. smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Kalba LMTA senato pirmininkas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas ir prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė
mūsų keliai ne kartą buvo susipynę. Nesisiūliau jam į partnerius, bet atsiliepdavau į jo kvietimus bendradarbiauti. Svarbiais savo gyvenimo momentais jis ne kartą kreipėsi į mane paramos, ir aš dariau viską, kad jam padėčiau. Su juo atlikome reikšmingų darbų. Šiandien akivaizdu, kad kai kurie jų turi istorinę svarbą. Aš dėkingas Gidonui už tai, kad dalyvavau juos įgyvendinant.“ Sondeckis labai džiaugėsi sužinojęs, kad Kremeriui suteiktas Lietuvos Iškilmių ceremonijoje dalyvavo LMTA choras, vadovaujamas prof. Dainiaus Puišio
Muzikos barai / 32
LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelgauptas ir Gidonas Kremeris
muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardas, ir nekantriai laukė iškilmingos ceremonijos – juk jis ir pats buvo akademijos garbės daktaras. Deja, iškilmių dienos jis nesulaukė... Tačiau Sondeckis nebuvo pamirštas. Nuoširdžiu žodžiu jį paminėjo ir jam padėkojo pagrindinis ceremonijos personažas Gidonas Kremeris. Akademijos Didžiosios salės scenoje jie tarsi ir vėl buvo kartu – seni draugai ir partneriai... Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardo suteikimas Gidonui Kremeriui yra labai simboliškas – buvo pagerbtas ne tik didis pasaulio menininkas, bet ir žmogus,
kuris garsina Lietuvą, kurio ryšiai su mūsų šalimi yra labai glaudūs, kuris myli mūsų šalį. Sutikęs priimti šį įvertinimą, Kremeris tarsi pasidalino su mumis savo šlove. Tai brangi dovana Lietuvos muzikams, visai Lietuvai. n
Iškilmėse dalyvavo profesorė Silvija Sondeckienė (trečia iš dešinės) Iškilmingame renginyje muzikavo styginių kvartetas „Mettis“, griežė Styginių ir Kamerinio ansamblio katedrų studentai LMTA garbės daktaro Gidono Kremerio žodis Gidoną Kremerį sveikina LMTA garbės daktaras prof. Vytautas Landsbergis
Muzikos barai / 33
IŠ PRAEITIES
C
haimas Potašinskas (1924–2009) – menininkas, padovanojęs Lietuvai daugialypį talentą, šimtams dainininkų ir pianistų atskleidęs profesijos pažinimo ir muzikavimo džiaugsmą. Ar būtų skambinęs solo fortepijonu, ar akompanavęs dainininkui, ar dirigavęs simfoniniam orkestrui prakilniose baletų premjerose – visi darbai būdavo sklidini jo mocartiškos dvasios. Ši dvasia slypėjo prigimtyje ir neapleido Maestro iki paskutinės valandos. Fortepijono pagrindus įgijęs privačioje E. Hansen-Herbeck studijoje, Ch. Potašinskas tarpukario Kaune išgarsėjo kaip vunderkindas. Trylikametis koncertavo Valstybės teatro salėje, keturiolikos su Radiofono orkestru skambino E. Griego Koncertą fortepijonui. 1938 m. jaunasis Chaimas su seserimi Rozalija buvo pakviesti tobulintis Italijoje pas prof. A. Tamburini. Grįžęs studijavo Kau-
Mocartiškos dvasios Maestro arba Laisvas muzikoje Chaimui Potašinskui atminti
no konservatorijoje Vytauto Bacevičiaus, vėliau prof. Vladimiro Ružickio klasėse. Studijas nutraukė karas, jis nubloškė Potašinskų šeimą į Vidurinę Aziją. 1943 m. Ch. Potašinskas atvyko į Rusiją, kur Pereslavlyje-Zaleskyje buvo telkiami lietuviai, kūrėsi meno ansambliai. Čia jis subūrė pirmą lietuvišką džiazo orkestrą, rašė jam lietuviškų dainų aranžuotes. Grįžęs į Lietuvą 1944–1949 m. dirbo Radijo komitete atsakinguoju muzikos redaktoriumi. 1945 m. Ch. Potašinskas pakviečiamas į LTSR valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Čia dėstė kamerinį dainavimą, ugdė koncertmeisterius, darbavosi operos studijoje. 1949 m. pradėjo diriguoti Operos ir baleto teatre. Per 35 darbo teatre metus Ch. Potašinskas pastatė 41 baletą, 2 operas. Rengdamas lietuviškas premjeras dirbo su kompozitoriais E. Balsiu, J. Juzeliūnu, A. Rekašiumi, J. Indra, baletmeisteriais J. Kelbausku, V. Grivicku, E. Bukaičiu. Chaimas Potašinskas priešpaskutinio interviu metu
Muzikos barai / 34
Janina Gužinskaitė-Potašinskienė – Otilija „Hofmano pasakose“
Ch. Potašinskas – fenomenalus koncertmeisteris, ne tik išugdęs kelias kamerinio žanro atlikėjų kartas, bet ir pats daugelį metų akompanavęs kone visiems šalies dainininkams, pelnęs neprilygstamo, legendinio koncertmeisterio vardą. Šiai veiklai jis paskyrė 55 savo gyvenimo metus. Lietuvių kompozitoriai neretai tik jam patikėdavo redaguoti ir pirmąkart atlikti savo fortepijoninius kūrinius. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Chaimas Potašinskas 2000 metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Visą gyvenimą Ch. Potašinskas turėjo daug darbų ir įsipareigojimų. Tačiau kaip niekas kitas atrodė laisvas ir nepriklausomas žmogus. Maestro jautėsi laisvas muzikoje, gyvendamas su ja ir dėl jos. Ne kartą yra sakęs: „Muzika mane visuomet gelbėjo ir gelbsti. Ji daro mane laimingą“. Meno istorijos tyrinėtoja profesorė Liucija Drąsutienė dirbo koncer-
tmeistere Ch. Potašinsko klasėje, kai jis pasiūlė jai padirbėti baleto studijoje. Profesorė šiandien prisimena savo mokytoją kaip neišsemiamų gabumų pianistą ir dirigentą. Tai buvo universalus muzikas, puikus improvizatorius. Pasak L. Drąsutienės, jis per pamokas artistiškai pagrodavo visas namų užduotis. Ch. Potašinskas buvo ištikimas tekstui ir reikalaudavo, kad dainininkai jį gerai išmoktų. Profesorė Ramutė Vaitkevičiūtė, būdama studentė, girdėdavo sakant, kad Ch. Potašinskas yra legenda. Jai neteko pas jį mokytis, bet per egzaminus jis labai domėdavosi studentų grojimu, prieidavo, paklausdavo, pavyzdžiui, kodėl taip greitai grojai, sutikęs koridoriuje būtinai pasiteiraudavo, kaip sekasi. Profesorė jį prisimena kaip žaismingą, labai šiltą ir elegantišką žmogų. Muzikos fakulteto Džiazo katedros vedėjas doc. Artūras Anusauskas prisipažįsta jaučiantis Ch. Potašinskui didžiulę skolą, iki šiol prisimena jį ir jo praktinius patarimus kasdien, tarsi būtų jo anūkas. Kartą studentas A. Anusauskas gavo užduotį per savaitę paruošti visiškai naują programą, o atėjus atsiskaitymo dienai, supykęs
Simfodžiazas. Ch. Potašinskas – viršutinėjė eilėje
Muzikos barai / 35
IŠ PRAEITIES dėl profesoriaus pastabų, metė: ,,Imkit ir pats pagrokit.“ Ch. Potašinskas be žodžių atsisėdo ir pagrojo. Pasak A. Anusausko, tik buvęs vunderkindas galėjo taip groti ir padaryti šitokią įtaką auklėtiniui. Kartą pasiguodė profesoriui, kad sunkiai serga mama, jos gyvybei gresia pavojus. Ch. Potašinskas nutraukė paskaitą, sėdo į taksi, nuvyko į Antakalnio polikliniką ir gavo tais laikais retų vaistų, kurie išgelbėjo mamą... Valerija Potašinskaitė, prof. Ch. Potašinsko duktė, prisimena: ,,Šeimoje muzika buvo religija. Tėvas buvo šmaikštuolis, spalvinga asmenybė, bet didybės manija nesirgo.“
Kauno vunderkindo istorija Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ Mėnulis žvilgteri į šiltą kambarį – čia skamba muzika. Pakaitomis fortepijonu skambina vyresnioji Roza ir garbanotas, linksmas nedidukas berniukas. Savaitgaliais tėvas Potašinskas, puikus Kauno siuvėjas, taip pat prieidavo prie instrumento, mėgėjiškai paskambindavo kokį dar negirdėtą kūrinėlį. O mama muziką jautė širdimi. Sirgo arterijų skleroze, negalėjo atlenkti pirštų, nevaldė rankų, tačiau labai rūpinosi vaikų mokymu. Žiema. Iš Anykščių šeima atvažiavo į Kauną, laikinąją sostinę. Tačiau pusnys gatvėse ir čia per didelės mažam berniukui. Mama iškviečia vežiką ir abu vaikus – Rozą ir Chaimą – nuo Vilniaus iki Gardino gatvės veža į frau Hansen namus. Ponia mokytoja Else Herbeck-Hansen (1888–1943) buvo vokietė. Jos senelis – kompozitorius J. F. von Herbeckas, tėvas – violončelininkas. Vyras Maksas Hansenas trigubai mažesnis už aukštą žmoną, neatrodė, kad jis, kaip ir dukros, mėgtų muziką. Frau Hansen dirbo tik privačiai. Jos erdviame kambaryje greta dviejų fortepijonų sukiojosi įvairių tautybių vaikai, bet daugiausia buvo mokinukų iš žydų šeimų. Pirmiausia čia buvo
Muzikos barai / 36
Roza Potašinskaitė
atvesta Roza, o ši pasigyrė turinti gabų ir norintį skambinti broliuką. Mokytoja, baigusi Sankt Peterburgo konservatoriją, gerai sutvarkydavo rankas, vaikai sparčiai darydavo pažangą. Daug išminties buvo perėmusi iš Žasliuose gimusio pasaulyje žymaus pianisto Leopoldo Godovskio, kurio klasę kurį laiką lankė. Roza mokėsi Kauno realinėje žydų gimnazijoje, Chaimas paaugęs lankė „Aušros“ berniukų gimnaziją. Tėvas pažinojo italą grafą Lorenzo Salvi. Jis tarpininkavo, kad Potašinskų vaikai galėtų išvykti į Italiją ir visiškai išlaikomi mokytųsi pas Milano aukštosios muzikos mokyklos (Scuola superiore di musica) profesorių Alessandro Tamburini. Jis reikalavo muzikalaus grojimo, žavėjosi greitai pažangą darančiais vaikais. Kaune Chaimas jau rengdavo rečitalius, trylikos pasirodė su Valstybės teatro orkestru, keturiolikos grojo Kauno radiofone. Grodavo ten, kur kviesdavo, taip pat ir privačiuose turtingų žmonių vakaruose.. Roza tapo puikia pedagoge. Grodavo ir kaip solistė, akompanuodavo Kauno radiofone, turėjo privačių pamokų. Antrojo pasaulinio karo metais Roza Potašinskaitė-Levin (1914–1970) su šeima gyveno Rygoje, vėliau Sa-
markando srityje, Uzbekijoje. Nuo 1945 m. pradėjo dirbti Vilniaus muzikos mokykloje, nuo 1951 m. – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Buvo labai reikli, parengdavo smulkiąją pirštų techniką puikiai valdančius pianistus. Jos klasėje mokėsi puikiomis koncertmeisterėmis tapusios Saulė Eidukonytė, Danutė Kemeklytė, Larisa Zalmanova, Noima Mlinarskytė ir kitos. Ch. Potašinskas minėdavo ir kitus savo mokytojus. Vytauto Bacevičiaus pamokų nelankė, nes nemėgo skambinti mokytojo siūlomų modernių kūrinių. Pirmadieniais skubėdavo pas Konstantino Igumnovo mokinį Vladimirą Ružickį, iš Rygos atvažiuojantį koncertuojantį pianistą, kuris savaitės viduryje dirbdavo su Kauno konservatorijos studentais. Jis tikslingai, naudodamas Vladimiro Safonovo pratimų rinkinius, siekdavo išugdyti pirštų techniką, lygų garsą, emocinę tonų įvairovę. Įdomu, kad pamokos vykdavo po pietų, o savo koncertų programas pianistas rengdavo nuomojamame bute naktimis. Džiaugiuosi, kad su dirigentu Chaimu Potašinsku ir jautria, muzikalia jo žmona Janina Gužinskaite spėjome pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą. Chaimas Potašinskas: Karas mane visai atitolino nuo muzikos. Bėgdami nuo karo, o žydai – nuo holokausto atsidūrėme Volgos deltoje, Astrachanėje, žvejų gyvenvietėje Tumache, paskui Samarkande, Pereslavlyje-Zaleskyje... Kuo tik nedirbau! Buhalteriu, raštininku, mokesčių rinkėju, ūkvedžiu... Galų gale mane susirado lietuviai. Pereslavlyje-Zaleskyje buvo kuriami išeivių iš Lietuvos muzikiniai ansambliai. Aleksandra Staškevičiūtė, Romanas Marijošius man padavė gaidas, reikėjo vadinamajam džiazo ansambliui instrumentuoti akompanimentus. Panaudodamas atsimintas liaudies muzikos melodijas greitai sukūriau „Lietuvišką rapsodiją“. Įdomu, kad mano komponuotas Valsas birbynei ir kameriniam orkestrui grojamas ir šiandien. Mūsų veiklą koordinavo Juozas Banaitis, Abelis Klenickis.
Buvo suburti Lietuvos valstybiniai meno ansambliai su šokėjais, instrumentininkais, vadinamasis simfodžiazas. Drazdauskaitė statė šokius, chorui vadovavo Žiežiūnas, akompanavo Julius Špigelglazas, Jaša Šabsajus organizavo simfodžiazą. Sunku buvo gauti natų, reikėjo repertuaro. Kūrybingasis Chaimas Potašinskas tokiai veiklai labai tiko, jis buvo ir solistas, ir aranžuotojas, ir naujų kūrinių autorius. Dažnai buvo grojama jo parafrazė dainos „Mano sieloj šiandien šventė“ tema. Karui baigiantis Vilnių Potašinskai pasiekė jau su sūneliu ant rankų. Vilniaus gatvėse dar aidėjo šūviai. Ch. P: Karui pasibaigus gauti būstą, darbą padėjo Juozas Baltušis. Iš pradžių gyvenome Filharmonijos pasažo kambarėlyje, vėliau mus perkėlė į erdvų menininkams po kambarį padalintą butą virš buvusio Vilniaus radiofono, Gedimino pr. 22 (dabar Mažasis teatras). Greitai buvau paskirtas Radijo komiteto vyriausiuoju muzikos redaktoriumi. Norėjau suburti išsisklaidžiusius menininkus. Po karo žydų muzikantų liko mažai, daug žymių Lietuvos menininkų emigravo. Džiaugiausi, kad galėjau sukviesti muzikantus į simfoninį orkestrą, kitus mažesnius ansamblius, atlikdavusius nemažai lengvosios muzikos. 1945 m. Filharmonijos simfoninis orkestras tapo Radijo informacijos vyriausiosios valdybos simfoniniu orkestru. Jam vadovavo Abelis Klenickis. Koncertai vykdavo ir Filharmonijoje, tačiau pagal susitarimą buvo „skolinamas“ orkestras ir atskiri muzikantai iš Kauno. Ypač stigo kontrabosų, vis vienas ir vienas... Vis dėlto orkestras siekė groti reikšmingus kūrinius, 1946 m. Abelis Klenickis dirigavo Piotro Čaikovskio Ketvirtąją simfoniją. Pasirodydavo ir solistai – daug programų rengdavo Aleksandras Livontas, Levas Seidelis, Eugenijus Paulauskas, Nadežda Dukstulskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kiti. Klausytojus žavėjo tenoras Donatas
Lukštoraupis, vėliau save vadinęs Donatovu. Vykdavo net autoriniai kompozitorių koncertai. 1946 m. su radijo simfoniniu orkestru Lietuvoje jau koncertavo jaunas Mstislavas Rostropovičius. Pokario istorijoje daug perliukų: Saulių Sondeckį galėjome išgirsti scenoje akompanuojantį fortepijonu, Leopoldas Digrys pasirodė su savo kompozicija „Pastoralė“. Studijoje pradėta įrašinėti muzika, tačiau tai buvo galima daryti tik naktį, kai labai judriame prospekte nurimdavo transportas. Nespėjęs gauti diplomo Ch. Potašinskas jau dėstėte Vilniaus konservatorijoje, kuri pradėjo veikti nuo 1945 metų sausio. Mačiau jo pavardę direktoriaus Jono Bendoriaus vadovaujamoje konservatorijos taryboje greta Jakovo Targonskio, Konstantino Galkausko, Levo Seidelio, Liudo Survilos, Jono Švedo ir kitų. Ch. P.: Ir šis laikas buvo baisokas. Stalino diktatūra žeidė žmones. Gyvenimo kontrolė, repertuaro kontrolė. Žinomi nutarimai, neigiamai vertinantys
Vano Muradelio, Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinius, formalistu apšaukiamas Sergejus Prokofjevas. Janina Gužinskaitė-Potašinskienė: Vyras labai daug dirbdavo. Arba prie pianino, arba prie popierių. Jam reikėdavo užpildyti, sutvarkyti vadinamąjį radijo laidų tinklelį, planuoti laidas. O žmonių buvo mažai... Ieškojo rašančių tekstus. Daug padėjo grubokas Jonas Miliušis, geras diktorius, puikiai mokėjęs lietuvių kalbą. Sunkus, bet įdomus buvo laikotarpis. Ch. Potašinskas įkūrė pirmą estradinį orkestrą, vadinamąjį simfodžiazą. Ch. P.: Instrumentuodavau kokią simpatiškesnę dainelę. Skambėdavo Potašinsko parafrazės Dvariono, Kavecko, Karoso temomis. Dainuodavo solistai Romanas Marijošius, Aleksandra Staškevičiūtė, Beatričė Grincevičiūtė, Stasė Laurinaitytė. 1946 m. iš Maskvos toks Kožajanas atvežė inžinierius, kurie mokėjo įrašyti dainininkus, tačiau jie pabuvo vos kelerius metus. Savi dar tik mokėsi naujų veiklų.
Ch. Potašinskas repetuoja su Lietuvos operos ir baleto teatro orkestru
Muzikos barai / 37
IŠ PRAEITIES nuoti ir kiek daug jis nuveikė. Šiandien tai puikus menininkas. Janina Potašinskienė dainavo Antano Gimžausko chore. Pas Eleonorą Kalesevičienę dainavimą baigė su Genovaite Kraskauskaite. Ši solistė, o Potašinskienė – chore. Kodėl nepretendavo į solistes, turėdama tokią koloratūrą? J. G.-P.: Namie auginau du vaikus, vyras nuolat užsiėmęs. Ir padėti jam reikėdavo. „Hofmano pasakose“ Olimpijos vaidmeniui buvo ruošiama Kraskauskaitė, tačiau premjera artėjo, o medžiaga neparengta. Tuomet Dautartas susirado mane. „Potašinskiene, prašau, paruošk partiją, tau nieko nereiškia.“ Labai gerai skaitydavau iš lapo. Taip ir dainavau Olimpiją. Maestro senų įrašų suvestinėje matyti jo duetai su pianiste Nadežda Dukstulskaite...
Pianistas, koncertmeisteris prof. Chaimas Potašinskas
J. G.-P.: Chaimo įkurtame Gimžausko ansamblyje dainavo Ebšteinaitė, Julija Borivaitė, Zina Matulionienė, Janina Ceninaitė (išvažiavo į Lenkiją), Onutė Stankevičiūtė, Joana Kvietinytė, Stasė Laurinaitytė, Irena Žukaitė. Paskui atsirado ansamblio kvartetas – reikia pradėti kurti kokybišką estradinę muziką, sakė Banaitis. Potašinskas pasirinko keturias dainininkes pagal balsus: Janiną Gužinskaitę, Liuciją Kisielytę, Oną Pabedinskaitę, Stasę Laurinaitytę. Klausydavosi lenkų radijo ir iš ten nurašydavo daug kūrinių. Juk gaidų nebuvo... Melodiją nurašo, harmonizuoja. Su V. Noreika dainavome „Ticha woda“... Tuo metu jis mokėsi groti trimitu J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Kaip tik sol – taip ir „gaidys“... Bet kokios didelės buvo Noreikos pastangos mokytis dai-
Muzikos barai / 38
Ch. P.: Ji buvo puiki muzikė, labai reikli. Radijo studijoje pasitaikydavo visokių nesutarimų, kartais ji nesivaldydavo ir tarnybas apšaukdavo dėl blogai suderinto fortepijono ar šaltos studijos. Diriguoti pradėjau atsitiktinai. Susirgo Klenickis, o radijo laida tiesioginė. J. Miliušis tiesiog pareikalavo diriguoti. Pirmoji diriguota opera – G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“. Streso buvo visai šeimai. Mane labai teatre palaikė, skatino. Ramus ir kūrybingas laikas teatre buvo direktoriaujant Vytautui Laurušui. Geras žmogus, doras, dirbo be intrigų, mokėjo elgtis su žmonėmis. Maloniai atsimenu darbą su Eduardu Balsiu statant „Eglę žalčių karalienę“. Geras žmogus, užsimezgė puikus kontaktas. Vienintelis šį baletą dirigavau. Dirbau ir su Aramu Chačaturianu, ir su estų kompozitore Lidija Auster. Vertinau Joną Aleksą kaip dirigentą, bet žmogus jis buvo sunkus. J. G.-P.: Labiausai Chaimas mėgo diriguoti Piotro Čaikovskio kūrinius, A. Adamo baletą „Žizel“, J. Pakal-
nio „Sužadėtinę“. Statydamas naują veikalą daug dirbdavo su autoriais. Padėdavo sutvarkyti orkestruotę, muzikos formą. O būdavo, gauna tik kūrinio partitūrą, partijų nėra. Tada šliaužiojame ant grindų išsidėstę gaidas, renkame partijas... Kaip galėjau būti solistė, jeigu buvau Potašinsko „sekretorė“? Ch. Potašinskas mėgo dirbti su mėgėjų ansambliais. Vadovavo Vilniaus klinikinės ligoninės vokaliniam ansambliui, taigi mėgėjai buvo ypatingi – gydytojai. Važiuodavo į Druskininkus, ten padirbėti kviesdavo Dzūkų dainos ansamblis. Ch. Potašinską žinome ir kaip puikų koncertmeisterį, jis rengdavo programas su Vitalija Šiškaite, Eugenijumi Vasilevskiu, Regina Maciūte, Eduardu Kaniava, kitais. Buvo ir daug atsitiktinių koncertų, kuriuose reikėjo „gelbėti“ solistus, – Eleną Čiudakovą, Muslimą Magomajevą. Šiandien likusios įrašytos plokštelės, afišos rodo tolimus gastrolių kelius. Visada gelbėdavo naujų kūrinių perklausų komisiją, naujas partitūras skaitydamas iš lapo, rengdavo solistus atsakingiems koncertams, konkursams. Ch. P.: Koncertmeisterystė – didžiulis menas. Reikia ne tik gerai groti. Kiek kartų esame girdėję: pianistas viską išgroja, tačiau visaverčio ansamblio su solistu nėra. Mamule, kur Kiuškino nuotrauka? Jis buvo geras koncertmeisteris. Daug metų dirbo Filharmonijoje. Atmenu Ch. Potašinską konservatorijoje. Pavaduodamas mano pedagogą artistiškai pristatė du romansus ir pasiūlė pagalvoti apie interpretaciją. Tik, sako, tegul dainininkė tiksliai tekstą išmoksta. Visada žaismingas, elegantiškas, studentus vertindavo kaip savo kolegas, rasdavo apie ką su jais papostringauti. n
PRADEDAMASIS KONCERTAS Birželio 5 d., sekmadienį, 19 val. Pažaislio vienuolyne Giacomo Puccini. Opera TOSKA (koncertinis atlikimas)
KAUNO STYGINIŲ KVARTETO nariai Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas) Dovilė Juozapaitienė (altas) Saulius Bartulis (violončelė)
LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius
Gabrielius Alekna (fortepijonas)
KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis Solistai: Toska – Sandra Janušaitė (sopranas) Kavaradosis – Vaidas Vyšniauskas (tenoras) Skarpija – Almas Švilpa (bosas) Andželotis – Tadas Girininkas (bosas) Spoleta – Audrius Rubežius (tenoras) Zakristijonas – Arūnas Malikėnas (baritonas) Piemenėlis – Marius Rinkevičius (diskantas) Dirigentas Gintaras Rinkevičius Bilietų kaina 15, 20 Eur Bilietų kaina renginio vietoje 17, 22 Eur
PROGRAMA
Birželio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Ne tik Bachas SANKT PETERBURGO ERMITAŽO STYGINIŲ TRIO David Geringas (violončelė) Tatjana Moroz (smuikas) Oxana Moroz (violončelė) François Couperin, Johann Sebastian Bach, George Frideric Handel Bilieto kaina 10 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Birželio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje Vidmantas Bartulis. TAIP, DONELAITI! KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis Dalyvauja aktorius Dainius Svobonas Dirigentas Petras Bingelis Programoje – Kristijono Donelaičio tekstai, Vlado Švedo, Giedriaus Kuprevičiaus, Algimanto Bražinsko, Vidmanto Bartulio chorinė muzika ir liuteronų giesmės Bilieto kaina 3 Eur
Birželio 9 d., ketvirtadienį, 19 val. Birštono kurhauze Birželio 11 d., šeštadienį, 17 val. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje
Wolfgang Amadeus Mozart, Gabriel Fauré Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius Zapyškyje ribotas.
Birželio 12 d., sekmadienį, 13 val. Žiežmarių kultūros centre Ispaniškos nuotaikos Kauno fortepijoninis trio Lina Krėpštaitė (fortepijonas) Indrė Andruškevičiūtė (smuikas) Asta Krištaponienė (violončelė) Solistė Eglė Šidlauskaitė (mecosopranas) Gaspar Cassadó, Manuel de Falla, Eduardas Balsys, Enrique Granados, Agustín Lara, Tomás Bretón Įėjimas nemokamas
Birželio 12 d., sekmadienį, 17 val. Taujėnų dvare Rock–Baroque ChillyTrio Žydrė Ovsiukaitė (smuikas) Ugnė Petrauskaitė (altas) Danielis Rubinas (kontrabosas) Programoje – Johanno Sebastiano Bacho, George´o Friderico Handelio, Franko Proto, kitų kompozitorių kūriniai bei graikiški šokiai roko stiliumi Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Birželio 12 d., sekmadienį, 19 val. Babtyno (Žemaitkiemio) dvare Unikalu, dinamiška, neužmirštama: muzika be ribų! Grupė DAGAMBA (Latvija, Lietuva, Iranas) Valters Pūce (violončelė) Antons Trocjuks (violončelė) Dainis Tenis (klavišiniai) Hamidreza Rahbaralam (perkusija, balsas) Johann Sebastian Bach, George Frideric Handel, Wolfgang Amadeus Mozart, Ludwig van Beethoven, Camille Saint-Saëns, Edvard Grieg, Sergej Prokofjev, Radiohead, Valters Pūce, John Williams, Led Zeppelin, ABBA ir kt. Bilieto kaina 10 Eur
Muzikos barai / 39
Birželio 14 d., antradienį, 19 val. Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje Gedulo ir vilties dienai paminėti Algirdas Martinaitis. Oratorija Gailestingumo altorius Kauno vokalinis ansamblis Acusto Meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas Kamerinis orkestras Modus Meno vadovas ir dirigentas Robertas Bliškevičius Solistės: Asta Krikščiūnaitė (sopranas) Nora Petročenko (mecosopranas) Dirigentas Robertas Bliškevičius Įėjimas nemokamas
Birželio 18 d., šeštadienį, 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Skambančios varpų istorijos Auke de Boer (karilionas, Nyderlandai) Bauke Reitsma (karilionas, Nyderlandai) Įėjimas nemokamas
Birželio 18 d., šeštadienį, 19 val. Kauno jachtklube Johanno Strausso muzika ant vandens LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas Solistai: Ona Kolobovaitė (sopranas) Liudas Mikalauskas (bosas) Dirigentas Juozas Domarkas Koncertą veda muzikologas Viktoras Gerulaitis Bilieto kaina 10 Eur
Birželio 19 d., sekmadienį, 17 val. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Prancūziški žaidimai Sonata ir Rokas Zubovai (fortepijoninis duetas) Georges Bizet, Gabriel Fauré, Maurice Ravel, Erik Satie Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Birželio 21 d., antradienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje Violončelės grandas vėl Lietuvoje! Alexander Kniazev (violončelė, Rusija) Kasparas Uinskas (fortepijonas) Ludwig van Beethoven, César Franck, Sergej Rachmaninov Bilietų kaina 8, 12 Eur
Birželio 22 d., trečiadienį, 18 val. Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje
Muzikos barai / 40
Vargonų pakerėtas Alexander Kniazev (vargonai, Rusija) Johann Sebastian Bach Įėjimas nemokamas Birželio 26 d., sekmadienį, 16 val. Gelgaudiškio dvare Teatralizuotas koncertas „Mozarto moterys“ Justė Gelgotaitė (obojus) – Constanze Agnė Doveikaitė (smuikas) – Maria Anna Thekla Anastasija Avdejeva (fortepijonas) – Aloysia Irena Jankutė (aktorė) – Cacilia Programoje – Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas. Liepos 1 d., penktadienį, 21.30 val. Kauno pilyje Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai Bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru Vincas Krėvė. ŠARŪNAS Režisierius Vytautas Rumšas Scenografė Virginija Idzelytė-Dautartienė Muziką pritaikė Antanas Kučinskas Šviesų dailininkas Karolis Juknys Režisieriaus padėjėja Regina Garuolytė Garso režisierius Rimvydas Gaigalas Vaidina: ŠARŪNAS, kunigaikštis, kuprotas, – Evaldas Jaras ŠEŠĖLIS – Kipras Chlebinskas VILTĖ, kunigienė, Šarūno motina, – Rimantė Valiukaitė GELOVINIS, jos brolis, bajoras, Gelovinės tvirtovės valdovas, – Remigijus Vilkaitis DŽIANGIS, bajoras, – Saulius Siparis KIRVĖ, Džiangio žmona, – Dalia Brenciūtė VOVERĖ, Džiangio duktė, – Toma Vaškevičiūtė ALŪNAS, Džiangio sūnus, – Tadas Gryn BRIEDIS, Balyno tvirtovės viršininkas, – Algimantas Butvilas VILKĖ, Briedžio žmona, – Jurga Kalvaitytė EGLĖ, Briedžio duktė, – Marcelė Zikaraitė ŽUBRIS, Briedžio sūnus, – Ramūnas Cicėnas RAINYS, jaunas vaidila, – Paulius Markevičius GARNYS, bajoras, – Valerijus Jevsejevas ŽALVYRIS, Garnio sūnus, – Kęstutis Cicėnas
VAINIS, kuopos vyras, – Albinas Arkauskas GRIGAS, kuopos vyras, – Mindaugas Jusčius MINDAUGAS, Jorigio sūnus, – Eimantas Pakalka TAUTVILAS, geltonplaukis bernas, – Martynas Vaidotas Bilieto kaina 6 Eur. .Bilieto kaina renginio vietoje 8 Eur
Liepos 9 d., šeštadienį, 17 val. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Briliantiniai duetai Asta Krikščiūnaitė (sopranas) Rita Novikaitė (mecosopranas) Audronė Kisieliūtė (fortepijonas) Vincenzo Bellini, Fabio Campana, Gaetano Donizetti, Franz Schubert, Jacques Offenbach, Camille Saint-Saëns Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Liepos 10 d., sekmadienį, 16 val. Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Juliaus Juzeliūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti Muzikinė malda Robertas Beinaris (obojus) Tomas Tuskenis (baritonas) Virginijus Barkauskas (vargonai) Evaldas Andziulis (mušamieji) Charles Tournemire, Vaida Striaupaitė-Beinarienė, Louis Vierne, César Franck, Pierre Cochereau, Juozas Naujalis, Pietro Mascagni, Algirdas Martinaitis, Julius Juzeliūnas Įėjimas nemokamas
Liepos 15 d., penktadienį, 17 val. Žeimių Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje Frank Martin. Mišios dvigubam chorui Šiaulių valstybinis kamerinis choras Polifonija Meno vadovas ir vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis Įėjimas nemokamas
Liepos 16 d., šeštadienį, 19 val. Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Misa Flamenca Valerio Chacon (gitara, Ispanija) El Marito (gitara, Ispanija) Xenia Chacon (perkusija, Ispanija) Programoje – tradicinės bei šiuolaikinės flamenko muzikos kompozicijos Bilieto kaina 5 Eur
Liepos 17 d., sekmadienį, 11 val. Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje WINTERTHURO KONSERVATORIJOS KAMERINIS CHORAS (Šveicarija) Vadovas ir dirigentas Christoph Bachmann (Šveicarija) Claude Debussy, Jaakko Mäntyjärvi, Anders Edenroth, Henry Purcell, Josef Rheinberger, Francis Poulenc, Morten Lauridsen, Z. Randall Stroope Įėjimas nemokamas
Liepos 17 d., sekmadienį, 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje Muzika, keičianti pasaulį... YOA Amerikos orkestras Meno patarėjas Plácido Domingo, muzikos vadovas Carlos Miguel Prieto Solistė Irina Zahharenkova (fortepijonas, Estija) Dirigentas Carlos Miguel Prieto (Meksika) Leonard Bernstein, Wolfgang Amadeus Mozart, Silvestre Revueltas Bilietų kaina 8, 12 Eur
Liepos 22 d., penktadienį, 19 val. Pažaislio vienuolyno bažnyčioje Kompozitoriaus Aleksejaus Lvovo, palaidoto Pažaislyje, atminimui Kamerinis choras POKROFF (Rusija) Vadovas ir dirigentas Andrej Goryačev (Rusija) Programoje – Aleksejaus Lvovo giesmės chorui Įėjimas nemokamas
Liepos 23 d., šeštadienį, 16 val. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Lordo Yehudi Menuhino 100-osioms gimimo metinėms Algirdas Šochas (smuikas) Ieva Sruogytė (altas) Raphaël Unger (violončelė, Prancūzija) Ugnius Pauliukonis (fortepijonas) Wolfgang Amadeus Mozart, Gabriel Fauré, Rodion Shchedrin, George Enescu, Robert Schumann Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Liepos 23 d., šeštadienį, 19 val. Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje Liepos 24 d., sekmadienį, 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Skambančios varpų istorijos Gerda Peters (karilionas, Nyderlandai)
Gijsbert Kok (karilionas, Nyderlandai) Įėjimas nemokamas
Liepos 24 d., sekmadienį, 19 val. Kauno botanikos sode I got Rhythm. Aš myliu ritmą! Guoda Gedvilaitė (fortepijonas, mušamieji, flamenko šokis) ir Ansamblis Giunter percussion Pavel Giunter (mušamieji) Tomas Kulikauskas (mušamieji) Sigitas Gailius (mušamieji) George Gershwin, Leonard Bernstein, Ástor Piazzolla, Georges Bizet, Louis Morreaux, Wolfgang Reifeneder, Eugene Novotney, Nikolai Kapustin, William Gillock Bilieto kaina 6 Eur. Bilieto kaina renginio vietoje 8 Eur
Liepos 30 d., šeštadienį, 17 val. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje La mia canzone Ansamblis RAMuzika Aistė Širvinskaitė (sopranas) Miglė Dikšaitienė (smuikas) Rūta Blaškytė (fortepijonas) Dalyvauja Simonas Bušma (gitara) Niccolò Paganini, Enrique Granados, Francisco Tarrega, Antonio Vivaldi, Francesco Paolo Tosti, Arcangelo Corelli, Agustín Lara Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Liepos 31 d., sekmadienį, 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje Tango Nuevo legenda Pablo Ziegler (fortepijonas, Argentina) Ruslan Vilensky (violončelė, Latvija) Ástor Piazzolla, Pablo Ziegler Bilietų kaina 7, 10 Eur
Rugpjūčio 5 d., penktadienį, 19 val. Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje Fado poezija Telmo Pires (vokalas, Portugalija) Bruno Chaveiro (portugališkoji gitara, Portugalija) Cajé Garcia (klasikinė gitara, Portugalija) Yami (kontrabosas, Portugalija) Programoje – originalios fado kompozicijos (iš albumų Fado Promessa ir Ser Fado) Bilieto kaina 10 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Rugpjūčio 6 d., šeštadienį, 20 val. Kėdainių arenoje Kėdainių miesto šventės koncertas KAUNO MIESTO SIMFONINIS ORKESTRAS
Vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV, Armėnija), vadovas Algimantas Treikauskas Solistai: Ona Kolobovaitė (sopranas) Andrius Apšega (baritonas) Dirigentas Martynas Staškus Programoje – gražiausios operų, operečių ir miuziklų arijos, duetai, įspūdingiausios uvertiūros Įėjimas nemokamas
Rugpjūčio 7 d., sekmadienį, 17 val. Margininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Septynios muzikinės pastelės Rita Novikaitė (mecosopranas) Sergej Krinicin (gitara) Vidmantas Bartulis, Algimantas Raudonikis, Isaac Albéniz, Ernesto Lecuona, Manuel María Ponce, Francisco Tárrega Įėjimas nemokamas
Rugpjūčio 7 d., sekmadienį, 20 val. Pociūnų aerodrome Gero skrydžio! VDU kamerinis orkestras Vyr. dirigentas Jonas Janulevičius Solistai: Ieva Goleckytė (sopranas) Laimonas Salijus (akordeonas) Dirigentas Jonas Janulevičius Pietro Mascagni, Richard Galliano, Giuseppe Cioffi, Piotr Čaikovskij, Johann Strauss Bilieto kaina 5 Eur
Rugpjūčio 13 d., šeštadienį, 16 val. Zyplių dvare Rugpjūčio 14 d., sekmadienį, 17 val. Paliesiaus dvare Su meile Barbrai Streisand Evelina Sašenko (vokalas) Paulius Zdanavičius (fortepijonas) Programoje – dainos iš Barbros Streisand repertuaro Bilieto kaina Zypliuose 7 Eur. Bilieto kaina Paliesyje 10 Eur
Rugpjūčio 19 d., penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje Koncertiniai ritualai Kamerinis orkestras Saimaa Sinfonietta (Suomija) Meno vadovas Vytautas Lukočius Solistai: Daumantas Kirilauskas (fortepijonas) Jani Niinimäki (perkusija, Suomija) Dirigentas Vytautas Lukočius Joseph Haydn, Jean Sibelius, Chick Corea, Kalevi Aho Bilietų kaina 7, 10 Eur
Rugpjūčio 19 d., penktadienį, 18 val. Jonavos Joninių slėnyje Gražiausia filmų muzika LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius Solistai: Evelina Sašenko (vokalas) Jeronimas Milius (vokalas) Dirigentas Gintaras Rinkevičius Įėjimas nemokamas Rugpjūčio 21 d., sekmadienį, 17 val. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje LAIKAS: Memoria, contuitus, expectatio Sabina Martinaitytė (sopranas) Ieva Goleckytė (sopranas) Monika Pleškytė (sopranas) Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas) Rapolas Baranauskas (tenoras) Jurgis Jarašius (baritonas) Martynas Žukauskas (bosas) Audronė Eitmanavičiūtė (fortepijonas) Tomaso Albinoni, Wolfgang Amadeus Mozart, Jules Massenet, Francesco Cilea, Giacomo Puccini, Robert Stolz, Leonard Bernstain, Vytautas Klova, Tomas Kutavičius, Giedrius Kuprevičius
Rugpjūčio 24 d., trečiadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje Rugpjūčio 26 d., penktadienį, 18 val. Rietavo kultūros centre Flamenko muzikos ir šokio projektas EMOCIJOS Federico Ordoñez (flamenko šokėjas, Ispanija) Esteban Murillo (vokalas, Ispanija) Alexander Gavilan (gitara, Ispanija) Miguel Angel Orengo (perkusija, Ispanija) Carlos Piñana (projekto meno vadovas, gitara, Ispanija) Bilietų kaina Kaune 10, 15 Eur
BAIGIAMASIS KONCERTAS Rugpjūčio 28 d., sekmadienį, 18 val. Pažaislio vienuolyne Karl Jenkins. Stabat Mater George Gershwin. RhapsodY in Blue KAUNO MIESTO SIMFONINIS ORKESTRAS Vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV, Armėnija), vadovas Algimantas Treikauskas KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis Solistai: Jurgita Adamonytė (mecosopranas) Indrė Jurgelevičiūtė (vokalas) Petras Geniušas (fortepijonas) Dirigentas Petras Bingelis Bilietų kaina 10, 15 Eur. Bilietų kaina renginio vietoje 12, 17 Eur
***************
Bilieto kaina 5 Eur. Bilietų skaičius ribotas.
Rugpjūčio 15 d., pirmadienį, 15 val. Pažaislio vienuolyne Žolinės atlaidai Pažaislyje Dalyvauja KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis Dirigentas Petras Bingelis
Muzikos barai / 41
NAUJI LEIDINIAI Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI
K
asmet pavasarį Lietuvos muzikologai apžvelgia savo praėjusių metų derlių: mokslo monografijas, ryškiuosius publicistikos, muzikos kritikos, populiariosios muzikologijos darbus, kitą tais metais įsiminusią reikšmingą veiklą. Jau kuris laikas ryškiausių metų darbų autorius Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija apdovanoja vardinėmis – Vytauto Landsbergio ir Onos Narbutienės – premijomis, taip pat skiriama Kompozitorių sąjungos premija. Šiųmečių laureatų vardai buvo paskelbti balandžio 29 d. Rašytojų klube įvykusiose apdovanojimų iškilmėse: Vytauto Landsbergio premija atiteko muzikologei Rūtai Stanevičiūtei už fundamentalią studiją „Modernumo lygtys: Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija ir muzikinio modernizmo sklaida Lietuvoje“, Kompozitorių sąjungos premija paskirta Ryčiui Ambrazevičiui, Robertui Budriui ir Irenai Višnevskai už anglų kalba publikuotą darbą „Lietuvių tradicinės muzikos dermės: akustika, suvokimas ir kontekstai“, Onos Narbutienės premija už lietuvių pianizmo mokyklos istorijos aprėptį knygoje „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ apdovanota pianistė ir pedagogė Liucija Drąsutienė. Gegužės 13 d. įvyko oficialus knygos „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ pristatymas ją išleidusioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Muzikos barų“ skaitytojams siūlome Rašytojų klube skambėjusią laudaciją Liucijai Drąsutienei, dar papildytą buvusių profesorės mokinių atsiliepimais. Laudacijų be galo malonu klausytis, tačiau beveik taip pat smagu ir jas rašyti. Juoba kai ant stalo atversta knyga, be jokios abejonės, yra etapinė, reikalinga visai (o veikiausiai ir ne vienai) skaitytojų kartai. Liucija Drąsutienė monografijoje „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ išmoningai veda skaitytoją keliais, kuriuos XX amžiuje nuėjo lie-
Muzikos barai / 42
Laudacija Liucijai Drąsutienei, Onos Narbutienės premijos laureatei tuvių fortepijono meno pedagogika, kruopščiai apibrėžia daugiasluoksnes jos ištakas, nurodo ryškiausius atstovus ir esminius jų veiklos bruožus, numato tęstinumo gaires. Unikalūs praeitos epochos fortepijono pedagogų – menininkų, intelektualų, visuomenininkų – portretai knygoje tartum atgyja, jie perteikti skvarbiu, objektyviu, tačiau kartu ir labai šiltu žvilgsniu. Imponuoja nesaldus (ko neretai nepavyksta išvengti kalbant apie vieną intymiausių – mokytojo ir mokinio – ryšį), tačiau neslepiamai asmeniškas pasakojimo stilius. Kaip sako vienas iš Drąsutienės auklėtinių Artas Balakauskas, „toje knygoje – ir tradicijos, ir susistemintos žinios, ir sukaupta ilga pedagoginio darbo patirtis.“ Tačiau ši solidi šešių šimtų puslapių knyga vis dėlto turi vieną trūkumą. Joje nėra itin svarbaus skyrelio, kurio atidus skaitytojas, bent kiek susipažinęs su Lietuvos fortepijono pedagogikos raida, išsyk pasigestų. Tas skyrelis turėtų vadintis „Liucija Gražina Ramonaitė-Drąsutienė“. Pamėginsiu jį tiesiog čia, it kokį errata corrige, įterpti į knygos puslapius. Ir remtis norėčiau ne tiek profesorės biografija, kuri daugeliui yra puikiai
žinoma, – ilgametė Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, Pedagogikos katedros vedėja, mokslų daktarė, ne vienos knygos autorė... ir net ne jos pedagoginio darbo analize, kurią jau yra susisteminę profesorės kolegos. Labiausiai mane domino autentiški, vaizdingi ir saviti profesorės mokinių prisiminimai, būtent iš jų magėjo sudėlioti dar vieną spalvingą mozaiką, panašią į tas, kurias skaitome knygoje „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai“. Kalbintiems Liucijos Drąsutienės klasės absolventams buvo užduoti tie patys klausimai: apie mokytojos dėstymo metodikos ypatumus, mėgstamą repertuarą ar stilistiką, požiūrį į konkursus, jos pačios pedagoginės tradicijos liniją, įsiminusias pamokų, bendravimo detales. Artui Balakauskui Liucijos Drąsutienės fortepijono klasėje nuo pat pradžios įspūdį darė ypatingas energijos užtaisas, kurį mokytoja skleidė aplink save. Klasės
Liucija Drąsutienė, jos mokytojas Balys Dvarionas ir knygos viršelis
atmosferoje tvyrojo pirmiausia reiklumas sau, jis nuo pirmų pamokų persiduodavo ir mokiniams. „Kaip vėliau supratau, – sako Balakauskas, – Liucija Drąsutienė stengėsi mus padaryti savarankiškus, išmokyti greitai ir plačiai mąstyti, kokybiškai (ko gero, tai vienas svarbiausių epitetų pedagoginiame mokytojos leksikone) dirbti. Neretai ji manęs klausdavo: „Ar tai yra tas garsas, kokį tu nori išgauti?“ Kitaip tariant, ji mums padėdavo suprasti, ko galėtum norėti, ko turėtum reikalauti iš instrumento ir kaip privalėtum save paruošti, kad pasiektum tą rezultatą. Svarbią vietą pamokose užimdavo ir kūrinių analizė, kūrinio struktūros nagrinėjimas.“ Mokytojos metodiką parenkant mokinių repertuarą Balakauskas apibūdina kaip tunelio kasimą iš dviejų pusių. „Grojamų kūrinių kiekis būdavo nemažas (dažniausiai – stambesnės pjesės, sonatos, koncertai), dalį jų brandindavome ir šlifuodavome egzaminui, koncertui ar konkursui. Kitą dalį kūrinių tiesiog „prabėgdavome“, tarsi jie būtų nešlifuoti deimantai, kuriuos prireikus būtų galima ištraukti iš stalčiaus ir patobulinti iki galutinio rezultato per daug trumpesnį laiką. O dar reikėtų paminėti ir skaitymą iš lapo, susipažinimą su fortepijonine literatūra plačiąja prasme. Ir ne tik su fortepijonine – buvome skatinami iš lapo skaityti ir operinę, simfoninę, kamerinę muziką. Puikiai atsimenu mokytojos frazę: „Neįmanoma gerai sugroti Beethoveno sonatos, jei neišmanai (ar bent jau nesi girdėjęs) jų visų“. Kartais po pamokos mokytojos namuose klausydavomės plokštelių iš gausios jos kolekcijos, neretai tai būdavo kelių pianistų to paties kūrinio interpretacijos: stengdavomės palyginti atlikimą, mėgindavome pastebėti virtuozų „triukus“. Tos klausymosi valandėlės, kurios, beje, neretai virsdavo valandomis, buvo ne tik pažintinės, jos formavo mokinių muzikinį skonį, skatino naujiems ieškojimams, ugdė naują garso sampratą. Kaip savęs tobulinimo galimybę Liucija Drąsutienė mato ir pianistų konkursus. Pasiruošimas konkursams būdavo labai rimtas ir kruopštus abiejų – mokinio ir mokytojos – darbas.
Tik toje maksimalaus susikaupimo, koncentracijos būklėje išryškėja ir gerosios mokinio savybės, ir neretai ydingi darbo įpročiai. Mokytojos mėgstamas moto – tegyvuoja tai, kas reikalauja daug pastangų. Tik peržengus tam tikrą slenkstį (emocinį, dvasinį, fizinį), įgauname naują kokybę. Liucija Drąsutienė savo pedagogine patirtimi tęsia žymių pedagogų, gyvenusių ir dirbusių Vokietijoje, tradicijas. Feruccio Busoni, Egonas Petri ir, žinoma, Balys Dvarionas – neįtikėtinai plačių interesų muzikantai, palikę žymų pėdsaką tiek pianizmo ir pedagogikos srityje, tiek kompozicijoje ar dirigavimo mene. Kas man įstrigo iš mokytojos pasakojimų apie Balį Dvarioną? Aristokrato laikysena, subtilus humoro jausmas ir neabejotinas poligloto talentas. Pasak mokytojos, Dvarionas prie fortepijono būdavo ramus, tartum iš paukščio skrydžio stebėdavo savo rankų judesius, tačiau jo laikysena liudijo gilų vidinį susikaupimą. Nieko nereikalinga, visi judesiai prasmingi. Būtent tas muzikinis kiekvieno garso įprasminimas buvo vienas svarbių Liucijos Drąsutienės pedagoginio metodo aspektų. Puikiai pamenu, kaip man besimokant dešimtoje klasėje mokytoja mus nuvežė į Maskvą stebėti P. Čaikovskio konkurso. Neišdildomi įspūdžiai! Kiek diskusijų apie vieną ar kitą atlikėją, apie jų manierą, atlikimo stilių! Beje, mokytojai artima ir rusų fortepijoninė mokykla. Nemažai tezių apie garso formavimą (piršto suaugimą su klaviatūra), atsipalaidavimą ar svorio padalijimą pasemta iš ten. Vis dėlto labiausiai mane įkvėpė visapusiškas ir platus mokytojos požiūris į skambinimą fortepijonu. Jos požiūris į fortepijoną kaip į didžiosios Muzikos dalį. Ir todėl rengiant pianistą reikia aprėpti plačiai: ugdyti jo fizines, emocines ir dvasines savybes, kad jis augtų ne kaip amatininkas, bet kaip kūrėjas.“ Balakauskui antrina Gabrielius Alekna: „Kertinis Liucijos Drąsutienės filosofijos akmuo yra suvo-
Muzikos barai / 43
NAUJI LEIDINIAI kimas, kad pianistas – ne profesija, bet gyvenimo būdas. Todėl tam tikrų asmenybės bruožų ir vertybių ugdymas, kuriam ji turi tikrą pašaukimą, yra tiek pat svarbus (jei ne svarbesnis) kaip muzikinio amato mokymas, ypač mokykliniame amžiuje. Puikių rezultatų jai pavyksta pasiekti turbūt labiausiai todėl, kad ji pati pasižymi tomis savybėmis, kurias siekia įskiepyti savo mokiniams. Drąsutienė – tikras darbštumo, reiklumo sau, savidisciplinos, nuolatinio tobulėjimo savoje srityje pavyzdys. Tik žavėtis galima, kaip ji balansavo dirbdama du darbus, rūpindamasi šeima ir rašydama disertaciją. Arba kaip ji pradėjo nuo nulio mokytis anglų kalbos ir jau kuris laikas ta kalba skaito ją dominančią literatūrą. Tai – atsidavusi mokytoja, aistringai mylinti savo darbą. Neatsimenu jos skaičiuojant pamokas ar man skirtą pamokų laiką. Duodama viską, ką gali, iš mūsų ji taip pat reikalaudavo maksimalių pastangų. Antai visuomet skambindavome viena įskaita per metus daugiau nei buvo reikalaujama, jau nekalbant apie pasiruošimą koncertams ir konkursams. Nesiliaujantį labai nuosekliai parinkto repertuaro, kurį turėdavome išmokti, srautą vadinčiau mokytojos Drąsutienės metodikos esme. Jos įsitikinimu (visiškai pasiteisinančiu), kiekybė laikui bėgant virsta kokybe. Tiesa, tam reikia dar kai ko, o būtent – dažno susidūrimo su koncertine ar konkursine įtampa, ko pas ją besimokantiems niekada netrūko. Iš mokytojos nuolat girdėdavau, kaip svarbu gebėti padalyti savo dėmesį ir organizuoti laiką taip, kad spėtum ne tik skambinti fortepijonu, bet ir rastum laiko kitiems svarbiems dalykams. Šias pamokas teko prisiminti studijuojant Juilliardo mokykloje Niujorke, ypač doktorantūroje. Mokytoja Drąsutienė unikali ir tuo, kad skatina savo mokinius sportuoti. Paprastai muzikų mokytojai ir tėvai sergsti juos nuo bet kokios fizinės veiklos – ginkdie, kad nieko nenutiktų rankoms. Ne paslaptis tad, jog neretai taip išauga gana trapios, netgi liguistos būtybės. Tačiau juk norint būti pianistu, kaip puikiai suprato mano mokytoja, reikalinga fizinė energija
Muzikos barai / 44
ir ištvermė! Dauguma Drąsutienės mokinių M. K. Čiurlionio gimnazijoje drąsiai lankydavome krepšinio treniruotes. Nuolat būdavo pabrėžiama bendro muzikinio išsilavinimo ir apskritai erudicijos svarba menininkui. Mokytoja sakydavo, kad nėra nieko baisiau už kvailą pianistą ir kad intelekto lygis neišvengiamai atsispindi muzikuojant. Sakyčiau, mokytoja Drąsutienė siekia ugdyti intelektualų, analitiškai mąstantį pianistą. Antai matematiką, nuo seniausių laikų pripažįstamą artima muzikos giminaite, mokytoja laiko labai svarbia ugdant pianistą. Tačiau intelektas jai niekada nereiškė informacijos kaupimo. Priešingai – kertinę reikšmę turėjo mokinio savarankiško mąstymo ugdymas, dėl kurio man yra tekę pereiti tam tikrus išbandymus. Tarkim, mokytoja kurioje nors kūrinio vietoje reikšdavo pastabas, visiškai priešingas nei praėjusią pamoką. Ir jei stengdavausi klusniai įgyvendinti naujus nurodymus, būdavau sugėdinamas, kad nemąstydamas priimu vienas kitam prieštaraujančius dalykus.“ Kaip ir Alekna, tiesiog pribloškiantį pamokų kiekį ir ilgumą mini Petras Geniušas. Anot jo, „vienuolika metų bendravome beveik kas dieną, bent jau telefonu. Labai įsiminė mokytojos suinteresuotumas, visada jaučiau, kad mokiniai jai – nepaprastai svarbūs. Pagrindiniu Liucijos Drąsutienės pedagoginės metodikos bruožu, – tęsia pianistas, – laikyčiau jos gebėjimą motyvuoti, sudominti ir užkrėsti pianizmo bacila, kartu mokinį sveikai pabauginant, kad neprarastų budrumo ir tonuso. Pamokose mokytoja būdavo labai reikli daugeliu aspektų – juk pianistas ir yra tas daugiafunkcis „įtaisas“, kurio kiekviena detalė turi veikti nepriekaištingai. Nors mokytoja pabrėždavo asmenybės įvairiapusiškumo, intelektualumo, net sportiškumo svarbą (beje, apie krepšinį, kaip ir matematiką, užsimena absoliučiai visi vyriškos giminės Drąsutienės
mokiniai – aut. past.), tačiau hierarchijos viršūnėje – specialybė kaip visa fokusuojantis faktorius. Kalbant paprasčiau, mokytoja sakydavo: „Nori būti kietas vaikinas – gerai grok!“ Gilių įspūdžių paliko plokštelių klausymasis kartu su mokytoja, ji atkreipdavo dėmesį į meistrų grojimo detales. Klausėmės visko, kas tik tuo metu buvo prieinama. Įsiminė gana ryškiai akcentuotas Vanas Cliburnas – iki šiol sutinku su mokytoja, kad besimokantiesiems jo klausytis labai naudinga. Į konkursus mokytoja, man regis, žvelgė kaip į gerą stimulą. Važiuodavo į Maskvą klausytis P. Čaikovskio konkursų, viename jų (tąsyk laimėjo Michailas Pletniovas) buvome kartu. Apie Balį Dvarioną mokytoja pasakodavo nuolat, įdomiai ir su humoru. Taip pat ir apie paties Dvariono pasakojimus apie savo mokytojus. Visuomet buvo tasai tradicijos nenutrūkstamumo pojūtis. Tačiau nepamenu jokio vokiškosios mokyklos priešinimo rusiškajai, beje, kaip ir mokydamasis Maskvoje – vakarietiškoje (Heinricho Neuhauso) rusų mokyklos atšakoje. Įdomu tai, kad mokytoja domėjosi ir skatino mus domėtis ir prancūziškąja mokykla. Toks neatsiribojimas būtinas šiuolaikiniam muzikantui, jis privalo išmanyti daugiau negu vieną žaidimo taisyklių sistemą.“ Daumantas Kirilauskas detalizuoja: „Vienu sakiniu apibūdinti Drąsutienės metodiką labai sunku – ji jų turėjo daug. Viena iš priemonių girdėjimui lavinti – kūrinių transponavimas į kitą tonaciją. Technikai lavinti taip pat gaudavome įvairių užduočių, pratimų. Pavyzdžiui, pataikyti šuolius mokydavomės žiūrėdami ne į klaviatūrą, bet į priešais esančią sieną. Tačiau Drąsutienės pamokos neapsiribodavo vien pianistine virtuve, jose būta ir daug įvairių pasakojimų iš istorijos, susijusios su atliekamu repertuaru. Pas ją išmokome sąmoningai dirbti su savimi, išgirdome įvairių psichologinių patarimų. Viena
svarbiausių jos įskiepytų nuostatų, kuria ir šiandien vadovaujuosi skambindamas, – klausyti, ką groji. Būtent klausymasis išgelbsti iš visų situacijų, padeda atsiriboti nuo pašalinių trikdžių. Mums užduodamas repertuaras būdavo labai platus – mokydavomės dideliais kiekiais ir greitais tempais. Mokytoja paprastai parinkdavo kiek lengvesnius kūrinius, tačiau būdavo žiūrima, kad su užduotimis pajėgtume susitvarkyti. Galbūt anuomet aš ir neparengdavau kūrinių taip, kaip vėliau mokydamasis pas Kämmerlingą, tačiau repertuarą sukaupiau išties nemažą. Kartais, vos pramokę kūrinius, jau po dviejų savaičių ar mėnesio „nešdavome“ juos (dar labai žalius) į sceną. Paskui juos atidėdavome į šalį, mokydavomės kitus, o po kokio pusmečio ar dar vėliau grįždavome prie tų padėtų ilsėtis kūrinių, ir tuomet jie ūgtelėdavo keliais centimetrais. Tai irgi vadinčiau vienu iš mokytojos Drąsutienės metodų. Beje, naują repertuarą mokydavomės jau birželio mėnesį. Mokytoja liepdavo daryti viską iš karto: sutelkti dėmesį į dinamiką, pedalizaciją, štrichus, artikuliavimą, kurti teisingą charakterį, atmosferą, o ne tik mokytis natas. Tuomet paleisdavo trims savaitėms, o dešimt dienų per vasarą liepdavo visai negroti. Atėjus mokslo metams jau nebereikėdavo mokytis tekstų – didžioji dalis kūrinių būdavo pramokta per vasaros atostogas. Pamokos neretai vykdavo mokytojos namuose Teatro gatvėje, tarp grojimų klausydavomės iškilių užsienio atlikėjų plokštelių (aišku, tais laikais – vinilinių), tuo metu vaišindamiesi kava ir sausainiais. Įrašų klausydavomės su natomis, analizuodavome, tačiau nemėgdžiodavome jų, domėdavomės dėl bendro išsilavinimo. Be abejo, mokytoja daug pasakodavo apie Dvarioną. Nežinau, kiek jos pianistinėje linijoje to tikrojo vokiškumo, nes Drąsutienė dažnai vykdavo stebėti pamokų į Maskvą. Tačiau ji sakydavo, kad mūsų pedagoginės šaknys prasideda nuo Liszto, pas kurį šiek tiek mokėsi Busoni, pas šį – Egonas Petri, o pas Petri – Balys Dvarionas. Labai daug dėmesio Drąsutienė
skyrė Bachui, galbūt tai galima vadinti jos vokiškumu. Savo dabartiniame pedagoginiame darbe vadovaujuosi keliomis mokyklomis (visų pirma Karlo-Heinzo Kämmerlingo), tačiau dažnai pamokose suvokiu, kad mano kalbos maniera, žodynas ir daug kitų dalykų tokie patys kaip Drąsutienės. Panašu, kad jauname amžiuje viskas tartum įsigėrė į kaulų čiulpus.“ Albina Šikšniūtė kaip išskirtinius Liucijos Drąsutienės dėstymo metodikos ypatumus pabrėžia didelį profesionalumą, reiklumą ne tik mokiniui, bet ir sau (jausdavosi kruopštus mokytojos pasiruošimas pamokoms), muzikinę erudiciją, smalsumą, gebėjimą ypač taikliai „diagnozuoti“ tiek stipriąsias, tiek silpnąsias jos ugdomų mokinių savybes. Pasak pianistės, iš kitų pedagogų mokytoja Drąsutienė išsiskyrė „dideliu nuoseklumu, gebėjimu numatyti mokinio perspektyvą, organizuoti jo savarankišką darbą. Didelę reikšmę ji teikė mokinio asmeninės iniciatyvos, kūrybingumo ugdymui, gebėjimui per maksimaliai trumpą laiką išmokti dideles programas. Repertuarą kiekvienam mokiniui parinkdavo ypač atsakingai, atsižvelgdama į jo gebėjimus, meninį suvokimą, emocinį temperamentą. Ji turėjo ypatingą nuojautą, koks kūrinys kokiam mokiniui suteiktų galimybę geriausiai save išreikšti. Mokytojos muzikinė erudicija neleisdavo apsiriboti konkrečiu repertuaro pluošteliu. Ji domėdavosi naujovėmis, klausydavosi konkursų, stengdavosi ugdyti mokinių muzikinį skonį, subtiliai vadovaudama skatindavo pačius reikšti pageidavimus dėl pasirenkamų programų. Į programos ruošimo sąvoką visada būdavo įtraukiamas įrašų klausymasis, žymių pianistų interpretacijų lyginimas, žodinis jų aptarimas. Konkursų mokytoja nepervertindavo, bet juos laikė galimybe motyvuoti mokinius, kokybiškai parengti ir meniškai atlikti įvairios stilistikos programas, plėsti repertuarą.
Su didele pagarba Liucija Drąsutienė kalbėdavo apie savo buvusius mokytojus. Išskirtinis autoritetas jai buvo profesorius Balys Dvarionas. Būtent Dvarionas išugdęs gebėjimą ilgai neužtrukti ties kelių kūrinių dailinimu, skatindavęs ruošti ciklus, daug skaityti iš lapo (jis pats tai darė puikiai). Gerai pamenu, kai pagrojus, rodos, Chopino Antrąjį scherzo b-moll, mokytoja pasakė: „Tu profesoriui Dvarionui patiktum!“ Tai priėmiau kaip didelį komplimentą. Savo pianistinės linijos vokiškumą mokytoja mėgdavo paminėti, nors rusiškąją mokyklą taip pat vertino. Ji buvo viena didžiausių tarptautinio P. Čaikovskio konkurso entuziasčių, nė vienas šio konkurso lietuvių klausytojų desantas neapsiėjo be aktyvaus mokytojos Drąsutienės dalyvavimo. Iš šio konkurso mokytoja sėmėsi patirties, plėtė muzikinių idėjų bagažą, gludino savo kaip fortepijono pedagogės meninį skonį. Turbūt ir šiandien mokytoja Liucija galėtų papasakoti apie įsimintiniausius konkurso dalyvius, pagrįsti, kodėl vienas ar kitas jaunasis atlikėjas paliko neišdildomus įspūdžius.“ Albinos Šikšniūtės žodžiai turbūt labiausiai tiktų Liucijos Drąsutienės asmenybei ir veiklai apibendrinti: „Jau Čiurlionio meno mokykloje supratau, kad turiu laimės mokytis pas vieną ryškiausių, talentingiausių fortepijono pedagogių, bet daug dalykų galiu įvertinti tik dabar. Profesorė Liucija Drąsutienė – vienas didžiausių, tikriausių ne tik profesinių, bet ir žmogiškų autoritetų. Tai puikus asmenybės vientisumo pavyzdys. Nuo mokyklos baigimo praėjo jau nemažai laiko, tačiau nenustoju žavėtis mokytojos Liucijos smalsumu, gebėjimu pastebėti vertingus dalykus (ne tik muzikoje), daryti gilius ir prasmingus apibendrinimus ir kartu į daugelį kasdienių dalykų žiūrėti lengvai, su humoru. Ilgiausių Jums metų, mylima, gerbiama Mokytoja!“ Sunku ką nors pridurti. Nebent tik tiek, kad Liucijos Drąsutienės veikla – vienas tų įdomiųjų, tirštai prirašytų, spalvingų Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapių. n
Muzikos barai / 45
NAUJI LEIDINIAI Kūryba, neturinti ribų
Kūryba neturi apribojimų – nei amžiaus, nei jokių kitų. Tuo galime įsitikinti susipažinę su ramios išminties kupina, meilę muzikai spinduliuojančia garbaus amžiaus kūrėja Aldona Belazaraite-Masiokiene, šiais metais išleidusia ir pristačiusia du darbus – dainų, romansų, lopšinių bei raudų rinkinį „Prie šaltinio skaidraus“ ir vaikams bei jų pedagogams skirtą rinkinį „Saulėtos dainelės“. Aldona Belazaraitė-Masiokienė Druskininkuose su dukra Rūta ir dainininke Birute Zalanskaite, 2009 m.
lietuvių liaudies dainomis, tarp kurių ji pati užaugo, iš kurių kaip iš skaidraus neišsenkančio šaltinio sėmėsi kūrybinio įkvėpimo, malšino tautiškumo troškulį. „Daugelį melodijų atsinešiau iš savo vaikystės, kai, gyvendama kaime pas muziką mylinčius tėvelius, ganydavau gyvulėlius ir dainuodavau, raliuodavau ne tik piemenų dainas, bet ir savo išgalvotas. Tais laikais kaime mažai kas turėdavo radijo imtuvą, vaikai mokydavosi dainuoti vieni iš kitų, o daugiausia iš savo tėvelių. Jų sekamos pasakos ir padavimai kaip iš gausybės rago liejosi ant mūsų, ugdė lakią vaizduotę“, – prisimena A. Belazaraitė-Masiokienė. Kompozitorės išleistuose rinkiniuose tinkamų dainų ras visi muziką mėgstantys žmonės – jaunieji dainininkai, vaikai, jų tėvai, o ypač muzikos pedagogai, solistai bei kolektyvai. Daina A. Belazaraitę-Masiokienę lydi nuo mokyklos laikų. Ji dainavo muzikos mokykloje, Vilniaus mokslų akademijos ir Šv. Jono Bosko bažnyčios choruose. Tačiau rašyti pradėjo vėlai – jau išėjusi į pensiją, kai atsirado dau-
Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.
„Prie šaltinio skaidraus“ – trečiasis A. Belazaraitės-Masiokienės sukurtų dainų rinkinys. Prieš tai buvo „Ir pabiro vieversėliai“, išspausdintas 2003 metais, o vėliau, 2006-aisiais, dienos šviesą išvydo rinkinys „Tėvynei – gimtai žemei“, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Kaip matyti, „Prie šaltinio skaidraus“ pasirodė po ilgesnės pertraukos, tačiau didesnės apimties: leidinyje sudėta 45 lyrinės dainos, romansai, baladės, lopšinės, raudos. Autorė kūrybinių inspiracijų semiasi iš mėgstamiausių poetų – Janinos Degutytės, Jono Meko, Pauliaus Širvio, Aldonos Puišytės, Kazio Bradūno ir kitų – eilėraščių. „Saulėtos dainelės“ – ketvirtasis A. Belazaraitės-Masiokienės sukurtų dainų rinkinys, skirtas mažiesiems dainininkams ir jų mokytojams. „Kodėl leidinio pavadinime yra žodis „saulėtos“? Ne tik dėl to, kad kūriniuose saulė pasirodo kaip pagrindinė veikėja („Saulė karalienė“, „Saulė motulė“), bet ir todėl, kad stengiausi peteikti džiugią nuotaiką, kurią padiktuodavo mano mylimų poetų eilėraščiai. Juos skaitant saulėta melodija nukrinta ant mūsų tarsi iš dangaus, tarsi nuo pačios saulutės“, – sako autorė. Kompozitorės kūryba glaudžiai susijusi su
Muzikos barai / 46
giau laisvo laiko. „Muzika mane užvaldė kaip galinga stichija, kuriai priešintis negalėjau ir nenorėjau. Atėjo kūrybinio džiaugsmo laikotarpis, suteikdamas tikrą palaimą, kuri tęsiasi iki šiol“, – teigia kompozitorė. A. Belazaraitė-Masiokienė augo muzikalioje šeimoje. „Tėvelis dirbo vargonininku, mama turėjo labai gražų balsą, giedodavo bažnyčios chore. Visi šeši vaikai, 5 berniukai ir aš, jauniausia dukra, turėjome puikią muzikinę klausą ir grojome bent keliais muzikos instrumentais. Garbingiausioje gryčios vietoje stovėjo tėvelio pirktas senas vokiškas fortepijonas. Radęs laiko jis išrikiuodavo vaikus į eilę pagal amžių ir mokydavo muzikos teorijos pagrindų bei solfedžio. Aš, stovėdama pačiame gale, godžiai klausydavausi tų pamokėlių, A. Belazaraitė-Masiokienė Vilniaus knygų mugėje pristato sukurtų dainų rinkinius „Prie šaltinio skaidraus“ ir „Saulėtos dainelės“
Vilijos Kuprevičienės plokštelė
Aldona Belazaraitė-Masiokienė ir maestro Povilas Jaraminas autorės kūrybos pristatymo šventėje, 2013 m.
o ką supratusi dėdavausi į vaikišką savo galvelę.“ Nors muzikės profesijai A. BelazaraitėsMasiokienės niekas neruošė, vis dėlto noras muzikuoti bei kurti neišseko visą gyvenimą. „Muzika man visada buvo atgaiva“, – sako kompozitorė. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių nebuvo lengva rašyti – trūko žinių ir įgūdžių. Tačiau džiaugiasi sulaukusi paramos ir pagalbos iš nuostabių žmonių. „Ypatingą padėką reiškiu pirmajam mano dainų kritikui ir klausytojui Šiaulių universiteto Muzikos katedros docentui Gediminui Ramanauskui, mano dainas aranžavusiam kompozitoriui Jaroslavui Cechanovičiui, kompozitoriui Jonui Keblikui, Lietuvos mokslų akademijos choro vadovei Juditai Taučaitei, pianistui Romui Lukošiui, o ypač mano dainų redaktoriui maestro Povilui Jaraminui už profesionalią pagalbą ir padrąsinimą, ruošiant leisti mano kūrybą“, – dėkoja autorė. Nelieka pamiršta ir nuostabi draugystė su šviesaus atminimo liaudies dainų atlikėja Birute Zalanskaite. Anot A. Belazaraitės-Masiokienės, ji visomis progomis pristatydavo jos dainas, nes, kaip pati sakydavo, ,,jos tobulai sukurtos“. Daug A. Belazaraitės-Masiokienės kūrinių B. Zalanskaitė atlikdavo įvairiuose koncertuose ir renginiuose. Dainininkė pabrėždavo: „Kompozitorės dainų vertė – lietuviškumas. Melodija nepraradusi tautinio pojūčio ir lietuviškų intonacijų. Dainos tautiškumas labiausiai įkūnytas jos melodijos intonacijomis, dermėmis. Šis dalykas paveldimas iš vaikystės ir labai brangintinas“. A. Belazaraitė-Masiokienė prisipažįsta, kad iki šiol neblėstanti kūrybinė ugnis skatina naujus kūrybinius sumanymus. Apie kompozitorės kūrybą Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, Druskininkų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos tarybos pirmininkė Alvyra Grėbliūnienė rašo: „Jaučiu, kaip iš žemės grumstelio kyla kūrėjos dainų melodijų natos ir užpildo pilką žmogaus kasdienybę. Jos atkartoja pievos žolės šnaresį, prinokusių javų varpų bilsnojimą. Jos pagauna protėvių šviesos žiburį ir uždega mūsų laikmečio žibintus. Jos pasiekia sielos požemius ir išlaisvina mintį, meilę ir gerumą“.
Šių metų kovą pasirodė pirmasis solinis dainininkės Vilijos Kuprevičienės (sopranas) albumas „Meilės dvelksmas“. Publikai jis buvo pristatytas balandžio 15 dieną Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos mažojoje salėje. Koncerte daugiausia skambėjo plokštelėje įrašyta muzika, akompanavo profesorė Aleksandra Žvirblytė, su kuria pastaruoju metu dažniausiai koncertuoja dainininkė. Kelis kūrinius atliko ir ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas profesoriaus Algirdo Vizgirdos. Vilija Kuprevičienė šiuo albumu debiutuoja kaip solistė. Ilgus metus dirbdama LNOBT chore ji rinko ir puoselėjo savo solinį repertuarą. Žinoma, nėra lengva derinti kasdienį darbą teatro chore ir solistės veiklą, tačiau Vilijai tai puikiai pavyksta. Manau, kad tie, kurie pirmą kartą išgirs Viliją klausydamiesi albumo, taps jos talento gerbėjais, nes čia skamba kokybiškai ir subtiliai, gražiu balsu atliekama populiarioji klasika. Plokštelėje sudėtos žinomos G. Puccini, A. Dvořáko, Ch. Gounod, P. Čaikovskio operų arijos, F. Loewe, F. Leharo operečių fragmentai, S. Rachmaninovo, A. Vlasovo romansai, dainos. Be to, šį albumą malonu paimti į rankas – jo labai gražus dizainas (V. Kunigėlytė), L. Masio ir K. Ivanauskaitės fotografijos. Garsas – V. S. Kondrato, redaktorius – G. Kuprevičius. Malonu, kad garsas įrašytas ne studijoje, o koncertų salėje, kas vokalui suteikia gražią, natūralią spalvą. Vilija Kuprevičienė kaip solistė kol kas nėra plačiai žinoma, nors koncertuoja su įvairiais ansambliais, atlieka solo partijas operose. Ji yra dainavusi Izraelyje, Lenkijoje, Makao, Kinijoje, Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje. Labai gražūs ir nuoširdumu dvelkiantys Vilijos pasirodymai su dukra fleitininke Ieva Otilija Kuprevičiūte. Vilija Kuprevičienė dainuoti pradėjo vaikystėje. Mokėsi J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus konservatorija), Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) pas puikias pedagoges A. Petrulienę, R. Pranckevičiūtę, J. Čiurilaitę, vėliau stažavosi Vokietijoje pas R. Tumuliauskaitę, tobulinosi pas kitus Lietuvos ir užsienio pedagogus. Studijų metais yra laimėjusi prizines vietas ne viename konkurse, šių metų balandį Lenkijoje vykusiame muzikos mokytojų konkurse „International Master Competition for Music Teachers“ vokalistų kategorijoje apdovanota Grand Prix. Dainininkei lieka palinkėti sėkmingų skrydžių muzikos padangėje. Algirdas KLOVA
Rasa AUKŠTUOLYTĖ
Muzikos barai / 47
PANORAMA
Klaipėdiečių koncertai Slovakijoje ir Lenkijoje
Kovo 14–17 d. Klaipėdos universiteto Menų akademijos profesoriai Vytautas Tetenskas, Valentina Vadoklienė, docentė Irena Pečiūrienė ir Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Dainora Tetenskienė koncertavo Slovakijoje, Banska Bistricos Menų akademijoje, ir Lenkijoje, Čenstakavos filharmonijos salėje. Klaipėdos universiteto Menų akademiją ir Banska Bistricos Menų akademiją bei Čenstakavos Jano Długoszo akademiją sieja ilga kūrybinė draugystė. Kolegos iš Slovakijos ir Lenkijos dalyvauja tarptautinių konkursų, kuriuos organizuoja KU Menų akademija, vertinimo komisijų darbe, lankosi akademijoje pagal Erazmus mainų programą, veda meistriškumo kursus, seminarus, taip pat rengia koncertus Menų akademijos salėje.
2010 metų gruodį tie patys Klaipėdos atlikėjai koncertavo Čenstakavos kultūros centro salėje, o birbynininkas Vytautas Tetenskas grojo su miesto filharmonijos simfoniniu orkestru, atliko Eduardo Balsio, Balio Dvariono, Aleksandro Kačanausko ir Alvido Remesos kūrinius. 2013 metais šis klaipėdiečių kamerinis ansamblis pirmą kartą buvo pakviestas koncertuoti Čenstakavos filharmonijos salėje, turėjo didžiulį pasisekimą. Po koncerto Klaipėdos menininkai lankėsi Jano Długoszo akademijoje, susitiko su rektoriumi, Menų fakulteto vadovais, Muzikos instituto direktoriumi, stebėjo užsiėmimus, apžiūrėjo naujas dar dažais kvepiančias Muzikos instituto patalpas. Praėjusios viešnagės metu buvo sutarta 2016 metais, kūrybinio bendradarbiavimo 10-mečio proga, vėl pasikeisti koncertais. Taigi klaipėdiečių koncertinė išvyka ir buvo skirta sukakties progai. Klaipėdos menininkai Banska Bistricos Menų akademijos ir Čenstakavos filharmonijos klausytojams specialiai parengė vien lietuvių kompozitorių kūrinių programą – joje skambėjo B. Dvariono, V. Kairiūkščio, J. Juzeliūno, J. Pauliko, A. Raudonikio, R. Žigaičio, P. Tamošaičio ir kitų kompozitorių kūriniai. Koncertą žiūrovai įvertino karštais aplodismentais. Dabar klaipėdiečiai laukia atsakomojo Slovakijos ir Lenkijos atlikėjų vizito Klaipėdos universiteto Menų akademijoje. Žymios Slovakijos dainininkės, Banska Bistricos Menų akademijos Dainavimo katedros vedėjos profesorės Marijos Tomanovos koncertas įvyks jau šį pavasarį, o rudenį, rugsėjo mėnesį, sulauksime puikaus pianistų dueto iš Jano Długoszo akademijos Menų fakulteto – profesorių Roberto Gawronskio ir Maciejaus Zagórskio. MB inf.
Uostamiesčio birbynininkų sėkmė
Balandžio 16–20 dienomis Armėnijos mieste Giumri vyko VIII tarptautinis konkursas „Atgimimas“, čia liaudies instrumentų ansamblių kategorijoje varžėsi ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos birbynininkai Irmantas Mikalonis, Žilvinas Alejūnas, Žygimantas Blaževičius, Darius Sungaila ir Aivaras Lidžius. Kvintetas, vadovaujamas profesoriaus Vytauto Tetensko, susibūrė tik 2015 m. rudenį, bet jau sėkmingai atstovauja Menų akademijai įvairiuose koncertuose ir festivaliuose. Armėnijoje laimėta I vieta ir laureato vardas, žiuri vieningai pripažino klaipėdiečių kolektyvą geriausiu liaudies instrumentų ansambliu. Šioje kategorijoje dalyvavo daugiausia atlikėjų – per 500 muzikantų iš Armėnijos, Kazachstano, Irano, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir kt. Konkurse kvintetas atliko lietuvių kompozitorių Jono Švedo, Jurgio Gaižausko, Bonifacijaus Šidiškio, Algimanto Bražinsko ir Benjamino Gorbulskio kūrinius, jų Įsimintinas Odetos Pocevičiūtės baigiamasis koncertas-rečitalis ,,Paskui Orfėjo lyrą“
Irmantas Mikalonis, Žilvinas Alejūnas, Žygimantas Blaževičius, Darius Sungaila ir Aivaras Lidžius
buvo klausomasi su didžiausiu susidomėjimu. Vertinimo komisijos nariai stebėjosi, kaip tokiomis medinėmis dūdelėmis galima atlikti tokius sudėtingus kūrinius. Ypač visus sužavėjo efektingas B. Gorbulskio kūrinys „Bosas kviečia šokti“, kur solo partiją atlieka kontrabosinė birbynė. MB inf.
Po koncerto Slovakijoje, Banska Bistricos menų akademijoje
Rečitalis Pagirių muzikos mokykloje
Pagirių muzikos mokykla dažnai kviečia miestelio visuomenę į mokinių koncertus. Gegužės 20 d. įvyko VII klasės mokinės Odetos Pocevičiūtės baigiamasis koncertas-rečitalis ,,Paskui Orfėjo lyrą“. Intriguojančiai pavadintame koncerte Odeta dainavo ir grojo fleita. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Orfėjo arija iš K. Glinskio operos ,,Orfėjas“, 6 arijos iš kitų kūrinių, E. Griego daina ,,Su vandens lelija“,
Muzikos barai / 48
fleita pagrota J. E. Massenet ,,Meditacija“. Koncerto vedėjas J. Žilinskas skaitė Shakespeare´o sonetus. Koncerte dalyvavo mišrus choras ,,Pagirių dainoriai“ (vadovė Janina Pamarnackienė), jis giedojo nežinomo autoriaus ,,Laudate Dominum“, solo fleita grojo Odeta Pocevičiūtė. Koncerte taip pat girdėjome fleitininkę Saulę Mekionytę, kuri subtiliai pasveikino savo kolegę Odetą ir pagrojo melodiją iš K. Glinskio operos ,,Orfėjas“. II dalis buvo skirta lietuviškai muzikai. Odeta nuoširdžiai padainavo A. Belazaro ,,Dvidešimt sū“, G. Kuprevičiaus ,,Skriski, skriski Lietuvėlėn“ iš miuziklo ,,Devynbėdžiai“, lietuvių liaudies dainą ,,Muzikantai atgroja“, ypač jautriai atliko Jurgos ariją iš V. Ganelino miuziklo ,,Velnio nuotaka“. Žavus buvo Odetos duetas su bendramoksliu Maiklu Jurgo – jie padainavo M. Noviko dainą ,,Ne mums“. III koncerto dalyje Odeta atliko populiarias XX a. užsienio kompozitorių dainas. Ypač gražiai skambėjo A. L. Webberio ,,Don´t Cry for Me Argentina“, Z. Kopertos ,,Kaštonai“. Koncertinę programą papildė mokytojos Juditos Ušinskaitės dainavimo klasės mokiniai, nuotaikingas koncerto vedėjo J. Žilinsko,
choro ,,Pagirių dainoriai“ dalyvio, duetas su Odeta. Koncerto rengėjai – dainavimo mokytoja J. Ušinskaitė (idėjos autorė ir režisierė), koncertmeisterės D. Encienė, J. Umaraitė, fleitos mokytojas L. Klebauskas. Jūratė DAMALAKAITĖ
Šiaulių pučiamųjų orkestrui – 50
Balandžio 29 d. muzikos mylėtojai rinkosi į puošnią, vitražais išdabintą Šiaulių koncertų salę ,,Saulė“. Didžiulį vitražą ,,Saulės mūšis“ dar 1986 metais sukūrė žymus menininkas Kazys Morkūnas, jį paskyrė 1236 metais įvykusio Saulės mūšio 750 metų sukakčiai. Suklestėjus televizijai ir sunykus kinui, ,,Saulės“ kino teatras 2009 metais buvo pertvarkytas į Šiaulių miesto koncertinę įstaigą ,,Saulė“. Iniciatyvaus jos vadovo Sauliaus Kaunecko pastangomis buvęs kino teatras palengva atgijo, čia nuolat vyksta įvairiausi reprezentaciniai miesto renginiai, Lietuvos ir užsienio šalių atlikėjų koncertai. Dabar ,,Saulei“ priklauso Šiaulių kamerinis, pučiamųjų orkestrai, bigbendas, visi trys kolektyvai yra pasiekę solidžių meninių aukštumų. Vis dėlto buvusios kino salės akustika nelabai tinka akademinei muzikai, atlikėjams kyla nemažai problemų. Garsą tenka stiprinti, tačiau tai padaryti kokybiškai pavyksta ne visada. Tokiomis aplinkybėmis vyko ir Šiaulių pučiamųjų orkestro 50-mečiui skirtas koncertas. Orkestro vadovas doc. Sigitas Vaičiulionis – žinomas muzikas, valstybinio
choro ,,Polifonija“ įkūrėjas, ilgus metus jam vadovavęs ir jį išugdęs iki profesionalaus kolektyvo. Vėliau Sigitas sukūrė kamerinį senosios muzikos ansamblį ,,Ars viva“, su juo vėl plėtojo plačią koncertinę veiklą. Šiaulių pučiamųjų orkestro vadovu S. Vaičiulionis tapo visai neseniai – nuo 2016 m. sausio, t. y. nuo tada, kai vyriausiojo dirigento kadenciją baigė jaunas, tik prieš kelerius metus Muzikos ir teatro akademiją baigęs Gediminas Brūzga. Dabar G. Brūzga yra antrasis kolektyvo dirigentas. Jubiliejiniame koncerte aiškiai pastebėjome, kad abu dirigentai, greta miesto viešojo gyvenimo reikmėms tenkinti skirtos maršinės
Orkestro vadovas doc. Sigitas Vaičiulionis koncerto metu dalinosi prisiminimais
muzikos, kolektyvą suka kur kas sudėtingesnių koncertinių programų kryptimi. Jubiliejiniame koncerte skambėjo gana nelengvi R. Wagnerio, J. S. Bacho, M. K. Oginskio, G. Puchkovo, M. Tamošiūno instrumentiniai kūriniai, A. Raudonikio, V. Klovos, G. Gershwino, A. L. Weberio, I. Kálmáno, F. Leharo, G. Paškevičiaus, L. Denzos, V. Kernagio dainos. Jas labai nuotaikingai at-
Šiaulių pučiamųjų orkestro 50-mečiui skirtas koncertas
Šiaulių pučiamųjų orkestrui diriguoja S. Vaičiulionis, 1977 metai
S. Vaičiulionis, 2015 metai
liko populiarūs dainininkai Liudas Mikalauskas, Ona Kolobovaitė, perspektyvus Šiaulių universiteto studentas tenoras Juozas Janužas, pasirodė kornetininkas I. Vaišnoras, Šiaulių universiteto mišrus choras ,,Studium“ (vad. doc. B. Janonienė), Šiaulių kultūros centro choreografijos studijos ,,Aušrelė“ šokėjos (vad. M. Kosaitis), Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų ansamblis ,,Ritmas kitaip“ (vad. A. Banys). Koncertas buvo labai gyvas, smagus, kartais priminė linksmą šou. Orkestras nemažas, jame groja 33 įvairaus amžiaus muzikantai. Vyriausias – nuo orkestro įkūrimo, t. y. jau 50 metų, grojantis eufonininkas Ivanas Gaidukovas. Kolektyvas dažniausiai pasirodo Šiaulių aikštėse ir gatvėse, koncertų sąlėse, mokyklose, jis taip pat yra koncertavęs Kaune, Panevėžyje, Palangoje, Mažeikiuose, Plungėje ir kituose miestuose bei miesteliuose, dalyvavęs Lietuvos dainų šventėse, šalies pučiamųjų orkestro čempionatuose, viešėjęs Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Olandijoje. 2011 metais tapo II tarptautinio pučiamųjų muzikos festivalio-konkurso ,,Baltarusijos fanfaros“ laureatu.
Dalyvauti koncertuose orkestras kviečiasi žinomus atlikėjus, su juo yra koncertavę dainininkai V. Noreika, V. Juozapaitis, M. Vitulskis, J. Leitaitė, J. Lopetaitė, J. Brūzga, E. Sipavičius, L. Norvaiša, A. Krikščiūnaitė, pianistas R. Vingras, birbynininkas E. Ališauskas“, vyrų choras ,,Varpas“, Šiaulių chorai ,,Polifonija“, ,,Atžalynas“, ,,Dagilėlis“, liaudies muzikos kolektyvai ,,Salduvė“, ,,Saulė“. Kanklininkių trio ,,Aušrinė“ ruošiasi atlikti specialiai aranžuotus R. Leoncavallo, S. de Yradiero, P. Sarasate kūrinius, orkestro jubiliejui kompozitorius J. Cechanovičius jiems aranžavo gražią lietuvių liaudies melodijų pynę. Pats orkestras neretai, ypač šventinėmis progomis, susijungia su Šiaulių kameriniu orkestru į jau populiarėjantį Šiaulių simfoninį orkestrą, kuris imasi gana sudėtingų kūrinių. Orkestras įkurtas 1966 m., pirmasis jo vadovas buvo Stasys Jautakas. Vėliau orkestrui vadovavo V. Masionis, K. Venclova, T. Karkauskas, R. Jankus, P. Čepulis, V. Stonkus, V. Pilibavičius. R. Jankus ir V. Stonkus buvo pakviesti diriguoti ir jubiliejiniame koncerte. Dabartinis orkestro vadovas S. Vaičiulionis patenkintas orkestrantais, mano, kad su jais galima parengti stiprių koncertinių programų. Tačiau, kaip ir visiems meno kolektyvams, nuolatos trūksta lėšų gaidoms, kelionėms, ypač reikėtų naujų muzikos instrumentų. ,,Dėl profesionaliems kolektyvams nuolat mažinamų lėšų tėvai ima abejoti, ar verta leisti vaiką mokytis groti pučiamuoju instrumentu, jei tai neperspektyvu, – sako S. Vaičiulionis. – Užburtas ratas – mažėja besimokančių groti pučiamaisiais, mažėja ir paruoštų profesionalų.“ Ir vis dėlto orkestro 50-mečio koncertas buvo gražus, o pats kolektyvas – perspektyvus! Eduardas BALČYTIS
Fortepijono meistriškumo pamokos
Kovo 3–4 d. Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija aidėjo nuo fortepijono garsų. Čia vyko jubiliejinė XXXV Europos fortepijono
Muzikos barai / 49
Filharmonijoje sukosi „Spalvoti muzikos malūnai“
Po renginio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos salėje
Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos profesoriaus Jurio Kalnciemo pamoka
Prof. Kęstučio Grybausko, Laimos Mameniškytės, Aurelijos Seliavienės trio ir Juris Kalnciemas
pedagogų asociacijos (European piano teachers association, EPTA) Lietuvos skyriaus konferencija, seminaras-praktikumas. Kasmet panašūs renginiai vyksta viename iš 5 Lietuvos miestų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Renginio dalyvius pasveikino Vytauto Mikalausko menų gimnazijos direktorė Emilija Kriščiūnaitė. Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos (LFPA) prezidentas prof. Kęstutis Grybauskas padėkojo šeimininkams už svetingumą, už naują fortepijoną ir pristatė konferencijos svečius – Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos profesorių Jurį Kalnciemą ir Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoją, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Fortepijono katedros vedėją docentą Donaldą Račį. Mažojoje salėje su Panevėžio muzikos mokyklos, Panevėžio Vytauto Mikalausko ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijų 1–7 klasių mokiniais dirbo Donaldas Račys. Jis džiaugėsi jaunųjų pianistų nuovokumu, lankstumu, davė jiems daug vertingų patarimų. Didžiojoje gimnazijos salėje konservatorijų, meno mokyklų, gimnazijų 9–12 klasių mokiniai ir jų mokytojai įdėmiai klausėsi taiklių, nepaprastai diplomatiškai sakomų profesoriaus Jurio Kalnciemo pastabų. Darbo dienos pabaigoje laukė šventė – pedagogų koncertas. Pil-
nutėlėje klausytojų salėje koncertą pradėjo prof. Kęstutis Grybauskas, Laima Mameniškytė (Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazija) ir Aurelija Seliavienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos m-la), trio skambino K. Grybausko vizijas fortepijonui šešioms rankoms G. Verdi operos „Don Karlas“ tema. Koncerte taip pat skambėjo mokytojų Motiejaus Bazaro (Kauno J. Gruodžio konservatorija), Jurgio Aleknavičiaus (Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), Ingos Vyšniauskaitės (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) atliekami kūriniai. Labai šiltai buvo sutiktas Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytojų pianisčių Jūratės Vilienės, Dalios Matulienės, Liudmilos Golubevos ir Loretos Mažulytės kvartetas. Puikiu koncerto siurprizu tapo Silvos arija iš I. Kálmáno operetės „Cirko princesė“, kurią atliko mokytoja Laima Česlauskaitė (koncertmeisterė Loreta Baublinskienė). Po koncerto Vytauto Mikalausko menų gimnazijos direktorė Emilija Kriščiūnaitė pasveikino renginio dalyvius ir kiekvienos mokyklos atstovams padovanojo po neseniai išleistą kompozitoriaus Vytauto Mikalausko kūrinių rinkinį. Fortepijono meistriškumo pamokos plečia jaunųjų atlikėjų meninį akiratį, skatina juos tobulėti, pasiūlo naujų idėjų pedagogams.
Muzikos barai / 50
Loreta MAŽULYTĖ
Gegužės 15 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko tradicinis Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos moksleivių koncertas, skirtas Tarptautinei šeimos dienai ir artėjančiai Vaikų gynimo dienai. Vieną svarbiausių Lietuvos koncertinių erdvių buvo sausakimšai užpildę mokinių artimieji, draugai, mokytojai, mokyklos bendruomenės nariai ir garbingi kviestiniai svečiai. Karoliniškių muzikos mokyklos auklėtiniai parengė įspūdingą programą, sudarytą iš įvairių stilių kompozicijų: publika turėjo galimybę išgirsti pluoštą klasikos, folkloro, džiazo kūrinių, miuziklų ištraukų. Renginį vedė vokalo mokytoja Gabrielė Pintukaitė ir buvęs mokyklos mokinys Tomas Kavaliauskas. Kaip ir kasmet, koncerto organizatoriai siekė, kad renginyje pasirodytų dauguma mokyklos auklėtinių – tiek pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiantys mažieji, tiek ir solidžią koncertavimo patirtį turintys absolventai. Labai gerą įspūdį paliko visų atlikėjų sceninė drausmė ir susikaupimas, akivaizdu, kad muzikantus ruošę mokytojai įdėjo labai daug pastangų ir darbo. Organizuoti renginius, kuriuose dalyvauja šimtai atlikėjų, yra nemenkas iššūkis, tad galima pasidžiaugti sklandžiu mokytojų ir administracijos darbuotojų darbu, didžiulis koncertas praėjo be didesnių nesklandumų. Filharmonijos scenoje ryškiai pasirodė Karoliniškių muzikos mokyklos solistai. Mokytojos Jolantos Babaliauskienės paruošta devintos klasės mokinė kanklininkė Saulė Zadesenec atliko šiuolaikinės lenkų kompozitorės Joannos StepalskosSpix Mažąjį valsą. Kelių tarptautinių ir šalies konkursų laureatė klausytojus žavėjo aristokratiška laikysena ir precizišku atlikimu. Koncerto vedėjams muzikantė atskleidė, kad be kanklių savo gyvenimo ji neįsivaizduoja. Menine įtaiga ir brandžia interpretacija nudžiugino mokytojos Viktorijos Zabrodaitės fleitos klasės mokinė Agnė Burbaitė (koncertmeisterė Violeta Vaičiulienė). Publikai atlikėja dovanojo nuostabaus grožio poetišką prancūzų kompozitoriaus ir fleitininko Georges´o Barrere Noktiurną. Šypseną klausytojams sukėlė Agnės prisipažinimas, kad vaikystėje ji labiausiai svajojusi groti tūba, o fleita sutiko groti „tik tol, kol paaugs“... Jaunoji muzikantė sėkmingai koncertuoja Lietuvos ir užsienio kon-
certų salėse, tobulinasi žymiausių pedagogų meistriškumo kursuose, skina pergales tarptautiniuose konkursuose ir tolesnį gyvenimą sieja su fleitininkės karjera. Daugybės aplodismentų sulaukė mokytojos Jelenos Alymovos auklėtinis smuikininkas Aleksas Filipenkovas. Jaunasis virtuozas neseniai vykusiame tarptautiniame Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse pelnė laureato vardą, yra Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ stipendininkas, daugelio šalies konkursų laureatas. Gegužės 15-osios popietę Nacionalinės filharmonijos scenoje Aleksas atliko virtuozišką Pablo de Sarasate kūrinį „Introdukcija ir tarantela“ (akompanavo Tatjana Alymova). Įdomu tai, kad prieš keletą metų Aleksas svajojo groti smuiku taip, kaip „Eurovizijos“ nugalėtojas Aleksandras Rybakas. Šiandien į A. Rybaką jis jau nebesilygiuoja... Smuikininko griežiama „Introdukcija ir tarantela“ nustebino ne tik nepriekaištinga technika, bet ir muzikinės minties gilumu. Atrodo, kad jaunojo atlikėjo (jis mokosi septintoje muzikos mokykloje klasėje) laukia įspūdinga karjera. Solistų grupėje pasirodė ir mokytojos Loretos Stasėnienės fortepijono klasės mokinė Justyna Leonovič, ji skambino impresionizmo atstovo Claude´o Debussy Arabeską. Klausantis šio kūrinio susidarė įspūdis, kad jaunoji pianistė labai jaudinosi, tad jai norėtųsi palinkėti įveikti visas baimes ir toliau nuosekliai dirbti. Tradiciškai koncerte dalyvavo ir Karoliniškių muzikos mokyklos ansambliai. Susiklausymu ir jautrumu sužavėjo Justino Jakubonio ir Nerijos Sedleckaitės duetas, jis publikai dovanojo lietuvių kompozitoriaus Jono Pauliko kūrinį „Dvi legendos“ (mokyt. Eugenijus Čiplys ir Violeta Vaičiulienė). Geros nuotaikos pliūpsnį paskleidė mokytojos Rasos Muckienės vadovaujamas vokalinis kvintetas – mažieji dainininkai atliko Rūtos Sličkutės kompoziciją „Maža kelionė per didelį pavasarį“. Liaudies muzikos gerbėPirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiantys mažieji Su mokiniais scenoje įspūdingai pasirodė buvęs šios mokyklos auklėtinis dainininkas, kompozitorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas Tradiciškai koncerte dalyvavo ir Karoliniškių muzikos mokyklos ansambliai
jus turėjo pamaloninti folklorinis ansamblis (vad. Aušra Kavalnienė ir Rima Švėgždaitė) ir liaudies instrumentų orkestras (vad. Virginija Alenskienė ir Eugenijus Čiplys). Šie kolektyvai tiesiog spinduliavo teigiamas emocijas ir dar kartą patvirtino, kad dainuoti bei groti liaudiškus kūrinius labai smagu. Mažieji folkloro ansamblio nariai iš širdies traukė lietuvių liaudies dainas „Kap mažas buvau“ ir „Aš išėjau į girelę“, liaudies instrumentų orkestras pasirinko Jono Švedo kūrinį „Malūnėlis“ – jis siejosi su koncerto pavadinimu „Spalvoti muzikos malūnai“ (beje, šį skambų pavadinimą sugalvojo viena mokinė). Neliko nuvilti populiariosios ir džiazo muzikos gerbėjai. Koncerte gražiai pasirodė mokytojo Antano Žitkausko vadovaujamas gitarų ansamblis, jis publikai dovanojo dainą „La paloma“ („Balandėlė“). Vytauto Mockūno paruošti pučiamųjų kvinteto nariai atliko legendinio džiazo pianisto ir kompozitoriaus Chicko Coreos kūrinį „Ispanija“. Ovacijų sulaukė ir kiti mokyklos kolektyvai – Vladimiro Voskano vadovaujamas akordeonų orkestras (grojo bene populiariausią tango karaliaus Astoro Piazzollos kompoziciją „Libertango“), mokytojo Jurgio Dapšausko vadovaujamas pučiamųjų orkestras (atliko Johno Phillipo Sousos maršą „Kariuomenės vežimai juda į priekį“). Tikrą ugnį Filharmonijos scenoje įžiebė mokytojo Eugenijaus Vedecko vadovaujamas Karoliniškių muzikos mokyklos bigbendas. Jis atliko žinomų džiazo muzikos standartų koliažą „Viskas, kas geriausia“ ir privertė kiekvieną sėdėjusį salėje ritmingai ploti į taktą. Daug džiaugsmo klausytojams suteikė jaunučių chorai (vad. L. Zarankienė, Ž. Dervinytė, G. Gumuliauskienė, V. Brūzgienė). Jie padainavo Algimanto Raudonikio kūrinį „Saulė sodą pasodins“ ir Gintauto Abariaus dainą „Jonvabalis“. Jaunių choras „Cantica“ (vad. Diana Mikienė, chormeisterė Gražina Gumuliauskienė) ir jaunių chorai, vadovaujami Nijolės Miknevičienės ir Sigitos Petrauskaitės, pademonstravo, kaip ruošiasi artėjančiai dainų šventei – jie atliko efektingą Laimio Vilkončiaus dainą „Žmonės ant kalnų“. Mokyklos kamerinis orkestras (vadovas ir dirigentas Kęstutis Lipeika) ne tik pritarė chorams finaliniame kūrinyje (Josepho Martino „Pavasario daina“), bet ir pagriežė Pietro Mascagni Intermezzo iš operos „Kaimo garbė“. Žavėjo orkestro darna ir skambesio kokybė. Karoliniškių muzikos mokykla ir
šiais metais tęsė tradiciją į koncertą pasikviesti žinomą atlikėją. Su mokiniais scenoje įspūdingai pasirodė buvęs šios mokyklos auklėtinis dainininkas, kompozitorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, jis atliko Richardo Rodgerso dainą „What a Beautiful Morning“ („Koks gražus rytas“) iš miuziklo „Oklahoma“ ir finalinę koncerto kompoziciją – J. Martino „Pavasario dainą“. Po koncerto publika negailėjo atlikėjams gerų atsiliepimų ir aplodismentų. Tikimės, kad graži Karoliniškių muzikos mokyklos moksleivių koncertų Nacionalinės filharmonijos scenoje tradicija bus tęsiama. Aistė VALENTAITĖ
Šeštasis „Kaunas cantat“
Lietuvoje profesionalius chorus galima suskaičiuoti ant pirštų, vis mažėja vietų, kur chorai galėtų pasirodyti, tad bažnyčių chorai lieka bažnyčiose, kultūros centrų chorai – centruose, o labai negausūs chorinės muzikos festivaliai neretai nuvilia kokybe. Tad ką gi daryti melomanui, išsiilgusiam ne tik profesionalios lietuviškos, bet dar ir tarptautinės chorinės muzikos? Atsakymas toks – važiuoti į Kaune vykstantį Tarptautinį chorų festivalį „Kaunas cantat“. 4 dienos, 2 koncertų salės, 4 bažnyčios, 8 šalys (Lietuva, Latvija, Lenkija, Čekija, Suomija, Švedija, Vokietija, Tailandas), 10 chorų kategorijų, profesionalios interpretacijos, įvairios programos ir didelės pergalės – toks buvo šių metų gegužės 12–15 dienomis vykęs „Kaunas cantat“. Festivalio meno vadovo Rolando Daugėlos teigimu, per šešerius gyvavimo metus šis renginys tapo neatskiriama Kauno miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Tradiciškai chorai per mišias giedojo Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Šv. Kryžiaus, Šv. Pranciškaus Ksavero ir
Šeštąjį chorų festivalį „Kaunas cantat“ pagerbė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis
Muzikos barai / 51
Šv. Jurgio bažnyčiose. Pastarojoje trečiąją festivalio dieną vyko nakties koncertas „Cantus nocturnus“, kasmet paliekantis ryškius emocinius įspūdžius. Bet svarbiausias festivalio dėmuo – chorų konkursas. Vertinimo komisijai šiemet vadovavo žymus lenkų dirigentas, Varmijos Mozūrų universiteto Menų fakulteto dekanas prof. Benedyktas Błońskis, jos nariai – kompozitorius ir dirigentas, Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos profesorius Sergejus Jekimovas, chorų dirigentas, pedagogas, Lietuvos dainų švenčių meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Raimondas Katinas bei festivalio meno vadovas, dirigentas doc. Rolandas Daugėla. Konkursas vyko prestižinėse Kauno koncertų salėse – Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje ir Kauno valstybinėje filharmonijoje. 7 chorai, parengę 12 programų, varžėsi 9 kategorijose. Būtų galima klausti, o kurgi konkursas, jei kiekvienas choras atstovavo skirtingam chorinės muzikos stiliui ar amžiaus grupei ir tarsi nebuvo su kuo varžytis? Bet chorai buvo vertinami tik pagal atlikimo kokybę, neatsižvelgiant į kategorijos dalyvių skaičių. Beje, Lietuvos chorai konkurso „nepastebėjo“, moterų choras „Kanklės“ (vad. Audronė Marcinkevičiūtė) ir kamerinis choras „Cantate Domino“ (vad. Rolandas Daugėla) pasirodė atidarymo koncerte ir giedojo per mišias. Festivalio meno vadovas stebisi, kad iš kraštiečių susidomėjimo sulaukiama vis mažiau, nors viskas padėta tarytum ant lėkštutės – profesionali komisija, prizų gausa, tarptautinė patirtis ir mums nedidelės dalyvavimo išlaidos. Vis dėlto lietuvių nebuvimas ne7 chorai, parengę 12 programų, varžėsi 9 kategorijose
Muzikos barai / 52
sumažina to, kas buvo, vertės. Visi chorai buvo pakankamai profesionalūs, tad sidabro diplomai teko tik dviem chorams, o visi kiti pelnė auksą ir dar aukštesnius apdovanojimus. Sidabro diplomu apdovanotas Uozuolniekų vidurinės mokyklos vaikų choras (vad. Rūta Bergmane), programos pagrindu pasirinkęs aranžuotas latvių liaudies dainas. Latviai dainavo nuoširdžiai, bet dėl intonacinių netikslumų į antrąjį konkurso etapą nepateko. Taip pat „sidabrinis“ mergaičių ansamblis „Rasa“ (vad. Dace Bula), atlikdamas aranžuotas latvių liaudies dainas ir religinį Daces Toločko kūrinį „Agnus Dei“, pasižymėjo choreografijos ir vokalo darna. Choras gavo specialųjį komisijos prizą „Už geriausią sceninį įvaizdį“. Kiti dalyviai turėjo galimybę kovoti dėl pagrindinio prizo. III vietos taurę iškovojo berniukų choras „Spīguņi“ (vad. Ingus Leilands, Irina Osipova), atlikęs aranžuotas latvių liaudies dainas „Rīga dimd“ (Līga Celma-Kursiete) ir „Suņi zaķim pēdas dzina“ (Romualds Jermaks). Žavūs bordo spalvos kostiumais pasipuošę jaunieji choristai pelnė ir žiūrovų simpatijų prizą. II vietos taurė atiteko moterų chorui „Resonus“ (Turku, Suomija, vad. Kari Jantunen), pademonstravusiam skandinaviško skambesio kupiną programą. Antrajame konkurso etape atlikęs ypatingo balso subtilumo ir technikos reikalaujančius kūrinius – Piotro Jańczako „Kyrie“ ir Mios Makaroff „Älä sano ehkä, jos voit sanoa kyllä“, – choras pelnė ne tik komisijos įvertinimą, bet ir specialųjį Kūrėjų sąjungos „Choras. lt“ prizą „Už įdomiausią programą“. Bankoko Mahidolo universiteto choras (vad. Rit Subsomboon), atlikdamas dviejų kategorijų programas, pademonstravo gaivališką ir talentingą dvasią. Komisijos nuomone, tik dėl nedidelių intonavimo netikslumų choras nega-
vo Grand Prix, jam įteikta I vietos taurė. Ne tik atlikimo kokybė, bet ir sceninis įvaizdis bei ypatingas koncertmeisterio Teeranai Jirasirikulo profesionalumas buvo įvertinti specialiaisiais komisijos prizais. Prahos vaikų choro „Radost“ pergalė nekėlė abejonių. Atliktos 4 kategorijų programos pademonstravo išskirtinę skambesio kokybę ir choro universalumą – mergaitės dainavo ir baroko kūrinius, ir šiuolaikines kompozicijas. Greta Grand Prix choras pelnė 4 aukso diplomus, jų koncertmeisterė Jitka Nešverova – geriausio koncertmeisterio vardą, o choro vadovas Janas Pirneris – geriausio dirigento apdovanojimą. Ieva KANANAVIČIŪTĖ
Dainuoja Aušra Stasiūnaitė
Tolstantis, bet nepamirštas
Nepasakysiu nieko nauja – visi tolstame į praeitį. Tik apie tai dažniausiai negalvojame. Tačiau ir toldami turime palikti pėdsaką savo veiklos srityje – ryškų ar ne taip pastebimą, nes daug kas išblėsta metų tėkmėje. Šiandien, kai Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus švenčia 90-metį, galime žvilgterėti į gilesnius turtingus, metai iš metų kaupiamus fondus, mūsų kultūros lobius. Europos operos dienos išvakarėse, gegužės 5 d., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus buvo pakvietęs į popietę, skirtą Lietuvos scenos meistrui profesoriui Jonui Stasiūnui atminti. Artėja ir dainininko gimimo šimtmetis (1919–1987), tad šia proga tiktų šiokie tokie pamąstymai apie Joną Stasiūną, nors jo įspūdingos kūry-
Muzikologas Vaclovas Juodpusis, Aušra Stasiūnaitė ir jos studentės Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus scenoje po koncerto
binės veiklos metų neįmanoma aprėpti trumpu žodeliu. O kalbėti ilgai taip pat būtų gal ne vieta, nes jis vertas solidžių įvertinimų, juk ir pats buvo solidus kūrėjas – operos solistas, dainavimo pedagogas, visuomenininkas, gebėjo puikiai eiliuoti (pagal jo eiles kompozitorius Jonas Dambrauskas sukūrė solinę dainą „Dunda, dūzgia vieškelėliai“). Ne vienam savo bendraamžiui ar kolegai jis yra pažėręs ne vieną ketureilį. O tai liudija, kad jo būta jautraus menininko, savo išgyvenimus mokėjusio reikšti poetine dvasia, jautraus žmogaus, gebėjusio pajusti kolegos išgyvenimus, pagalbos poreikį. Daug metų bendravęs su buvusiais jo bendradarbiais, nepajutau priešiško nusiteikimo. Atvirkščiai, girdėjau tik puikius žodžius, kad jis bet kuria kaina stengdavosi padėti kiekvienam. Nenuostabu, nes jis buvo tikras aukštaitis ir aristokratas. Daug ką lėmė galinga Jono Stasiūno išvaizda, talkinusi kuriant scenoje kunigaikščius, jų ir šiandien, nors artisto jau daug metų nebėra tarp mūsų, negali užmiršti. Jis tebešvyti mums savo talentu. Mano dėmesį nebe vienus metus traukia Jono Stasiūno nuotraukos, liudijančios jo nepaprastai turtingą muzikinį gyvenimą. Kada žmogaus nebėra, nuotraukos bene geriausiai primena jį buvus. Jonas Stasiūnas buvo fotografuojamas ne tik gyvenimo situacijose, bet ir vaidmenyse, kurių sukūrė per 50. Įdomiausia tai, kad jis pats sekė savo gyvenimo vingius ir juos įamžindavo. Nežinau, ar yra kitas mūsų šalies operos solistas, kuris taip, sakyčiau, pedantiškai būtų fiksavęs savo sukurtus vaidmenis. Tam jis ryžosi dar savo kūrybinio kelio pradžioje, 1942 metų vasario 15 dieną, kai Kaune padainavo Hercogą Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. Ir jau tų pačių metų
rugsėjį sužibėjo jo sukurtas Silvio R. Leoncavallo operoje „Pajacai“, metų pabaigoje jis jau buvo Tėvas E. Humperdincko operoje „Jonukas ir Gretutė“... Vartydamas dienoraštį, pamatai visą Jono Stasiūno kūrybinio gyvenimo tėkmę, kuri truko iki 1984ųjų, kai jo ranka įrašyta: „1984 m. balandžio mėn. 13 d. atsisveikinimo su teatru spektaklis.“ Ir tai buvo 108-as kartas, kai jis dainavo Margirį V. Klovos operoje „Pilėnai“, nors 1985 m. rugsėjo 14 d. įrašytas dar vienas Margiris, partija, kurią dainavo beveik 30 metų. Matyt, sustabdęs įtempto darbo karuselę, J. Stasiūnas surašė ne tik sukurtus vaidmenis, bet ir prisiminė, kad 1939 m., mokydamasis Panevėžio gimnazijoje, dalyvavo statomoje S. Džonso (Jones) operetėje „Geiša“, kurioje atliko solinį Kuninghamo vaidmenį, taip pat pažymėjo, kad iki pasirodymų operos spektakliuose nuo 1941 m. dainavo operetėse – tai buvo F. Leháro „Linksmoji našlė“ ir „Grafas Liuksemburgas“, F. von Suppé „Lengvoji kavalerija“ ir Ch. Lecocqo „Širdis ir ranka“. Štai tie pasirodymai operetėse ir subrandino jį operos scenai, kuriai liko ištikimas visą savo gyvenimą, o mes be J. Stasiūno šiandien neįsivaizduojame Lietuvos operos kelio. Dažnai perverčiu ne vieną šimtą J. Stasiūno nuotraukų, kuriose jis užfiksuotas su kolegomis, spektaklių kūrėjais. Bet liūdna, kad dažniausiai nerandi užrašo, kas ten užfiksuota, kokiais metais. Tada ir prasideda ilgiausios paieškos. Norėčiau paraginti visus, kad nepaliktume nė vienos nuotraukos be užrašo, žinoma, jei pažįstame, kas ten yra. Tai pravers ateičiai – kas paims tokią nuotrauką, ji prabils visai kitaip, palengvins menotyrininkų darbą. Kadaise telefonu kalbėjausi
su dirigentu Isajumi Altermanu, gyvenusiu Kišiniove, jis maloniai prisiminė vilnietiškąjį savo gyvenimo etapą, prisiminė „Pilėnus“ ir jų Margirį, kurį sukūrė J. Stasiūnas. Juk tai ir dabar tebėra vienas ryškiausių lietuviškos operos kelio etapų. Gaila, kad LNOB teatras neberodo dėmesio Lietuvos istorijai, nebesulaukiame naujų darbų. O J. Stasiūnas savo kūrybinės veiklos metais dalyvavo beveik visose lietuvių kompozitorių J. Karnavičiaus, B. Dvariono, A. Račiūno, V. Klovos operose, nors neretai tie kūriniai sulaukdavo įvairiausios vertintojų reakcijos, kuri dabar neretai nutylima. Sovietiniams ideologams užkliūdavo Lietuvos istorija, kunigaikščiai, Žalgirio mūšio įvykių minėjimai. Ir dar scenoje! Tai skaitome netgi Lietuvos patrioto, skauto, muzikologo Vytauto Venckaus, matyt, cenzūruotame rašinyje: „V. Klova rašo naują operą „Žalgiris“... Ir keisčiausia, kad dabar, kai tarybiniai žmonės – mūsų bendraminčiai – atlieka nematytus taikaus darbo žygdarbius, kai respublikoje kyla tokie septynmečio gigantai, kaip VRES, mes įkvėpimo ieškome už stiprių Marjenburgo pilies sienų ar Žalgirio kautynių laukuose, galvodami, kokią muzikinę charakteristiką duoti magistrui Ulrichui fon Jungingenui!...“ O šioje V. Klovos operoje J. Stasiūnas sukūrė Magistro partiją, operoje „Ave vita“ – Juodąjį poną, A. Račiūno operoje „Marytė“ – Sakalą, B. Dvariono „Dalioje“ – Radvilą, J. Karnavičiaus „Gražinoje“ – Rimvydą ir t. t. Tie vaidmenys puošia mūsų muzikos istoriją. Galima nusilenkti ir televizijos režisierei Julijai Adamkevičienei, kuri mūsų operos solistus visada stengdavosi parodyti televizijos ekrane. Jos rūpesčiu Trakų pilyje buvo nufilmuoti fragmentai iš V. Klovos operos „Pilėnai“ su J. Stasiūnu – Margiriu. Muziejuje surengtoje popietėje (ją vedė prof. Rita AleknaitėBieliauskienė) dalyvavo ir LMTA docentė, tarptautinių konkursų laureatė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė. Ji atvėrė archyvus, komentavo sukurtų herojų, šeimynines nuotraukas, iš filmuotų operų fragmentų ir garso juostelių skambėjo Jono Stasiūno balsas. Tarsi pratęsdamos J. Stasiūno gyvenimo giją, dainavo dukros paruoštos LMTA studentės E. Girčytė, V. Datenytė, A. Buškevičiūtė, P. Glušniova, V. Dunauskaitė, akompanavo pianistė N. Baranauskaitė. Dainavo ir pati Aušra, sujaudinusi gausiai susirinkusią publiką, dainininko jaunystės miesto Panevėžio atstovus. Vaclovas JUODPUSIS
Muzikos barai / 53
SVETUR
F. Chopino melodijos – tarsi itališkas bel canto Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ FRYDERYKO CHOPINO DRAUGIJA VARŠUVOJE YRA SENIAUSIA LENKIJOS KONCERTINĖ ORGANIZACIJA, ĮKURTA 1934 METAIS POLITIKŲ, MUZIKŲ IR LEIDĖJŲ INICIATYVA IR TĘSIANTI CHOPINO SKYRIAUS, 1899 M. ĮSTEIGTO PRIE VARŠUVOS MUZIKOS DRAUGIJOS, VEIKLĄ. DRAUGIJOS VEIKLA ĮVAIRIAPUSĖ: F. CHOPINO RANKRAŠČIŲ RINKIMAS IR VISŲ JO KŪRINIŲ LEIDYBA (I. J. PADEREWSKIO 1949– 1961 M. IR J. EKIERO 1967–1992 M. REDAKCIJOS), LAIKRAŠČIO „CHOPIN“, TĘSTINIŲ LEIDINIŲ „ROCZNIK CHOPINOWSKI“ IR „CHOPIN STUDIES“ PUBLIKAVIMAS, KONCERTAI, ORGANIZUOJAMI SU F. CHOPINU SUSIJUSIOSE LENKIJOS VIETOVĖSE – SANIKUOSE, BROCHOWE, VARŠUVOS POVSINO BOTANIKOS SODE, LAZENKŲ PARKE PRIE F. CHOPINO PAMINKLO. APIE F. CHOPINĄ, JO MUZIKĄ IR ATLIKĖJUS KALBAMĖS SU F. CHOPINO DRAUGIJOS GENERALINIU DIREKTORIUMI ANTONIU GRUDZIŃSKIU.
Muzikos barai / 54
Antoni Grudzińskio knyga apie F. Chopiną lietuvių kalba
F. Chopino rankraščio faksimilė
– Varšuvoje pavasaris prasideda F. Chopino gimtadienio koncertų festivaliu, įrėmintu dviejų žinomų kompozitoriaus gimimo datų: vasario 22-osios ir kovo 1-osios. Chopino muzika skamba Lenkijos mokslų akademijoje („Pan Chopin“), Povsino botanikos sode („Floralia muzyczne“), Karališkųjų Lazenkų parke prie Chopino paminklo. Tačiau greta koncertų ir leidybinės veiklos F. Chopino draugija organizuoja ir du unikalius vieno kompozitoriaus kūrybai skirtus konkursus – įrašų ir pianistų mėgėjų.
tik pas tetą per vardines, bet žmonės, dažnai baigę fortepijono studijas, tačiau nusprendę, kad nesugeba arba nenori daryti pianisto karjeros, nes tai pernelyg sekina, susiję su didele nervine įtampa, gyvenimu „ant lagaminų“ – o jie nori turėti namus... Jie aistringai domisi muzika, dauguma groja ne blogiau už kai kuriuos profesionalus. Dalyvauja įvairių profesijų atstovai – gydytojai, inžinieriai, mokytojai, teisininkai... Buvo atvažiavęs netgi „Formulės 1“ bolidų konstruktorius – puikiai grojo ir tapo laureatu. 2015 m. vykusį trečiąjį konkursą laimėjo gydytojas iš JAV, buvo dalyvių iš Kanados, Japonijos, Anglijos, Prancūzijos, Australijos... Labai gaila, kad iš Lietuvos dar nesulaukėme nė vieno pianisto.
– Kas penkeri metai rengiame Grand Prix du Disque – F. Chopino kūrinių įrašų (šiuolaikinių ir archyvinių) konkursą, kurio laureatu tampa įrašą išleidusi firma ir atlikėjas. Pirmasis konkursas įvyko 1985 m., žiuri pirmininkavo Krzysztofas Pendereckis. Pernai surengėme aštuntąjį konkursą, jį laimėjo „Ambroisie / Naïve“ už kompaktinę plokštelę „Chopin piano concertos“, įgrotą Nikolajaus Luganskio ir „Sinfonia Varsovia“ (dirigentas Aleksandr Vedernikov). Ankstesnių konkursų laureatais yra tapę Murray Perahia, Martha Argerich, Vladimiras Ashkenazy, Krystianas Zimermanas, Rafałas Blechaczas ir kt. Tuo pačiu intervalu vyksta Tarptautinis F. Chopino pianistų mėgėjų konkursas – neįtikėtinai įdomus renginys. Atvažiuoja ne tie, kurie groja
– Esate gimęs šeimoje su giliomis muzikinėmis tradicijomis – ar tai paskatino Jus pasirinkti muziko kelią?
– Augau muzikos kupinoje aplinkoje. Senelis, Antonis Grudzińskis, pianistas ir kompozitorius, ilgus metus vadovavo Muzikos institutui. Ten dėstė daugelis žinomų muzikų, tarp jų Aleksandras Michałowskis, vienas geriausių Chopino atlikėjų ir pedagogų. Tėvas Czesłowas buvo kompozitorius, kūrė fortepijonui, violončelei, pučiamiesiems instrumentams. Ir
F. Chopino vietų Lenkijoje žemėlapis
buvo vienintelis lenkas, kurio kūrinius grojo Pablo Casalsas, išliko tėvui rašyti jo laiškai. Ir šiandien tėvo kūrinius groja bei įrašinėja ir pianistai, ir violončelininkai. Deja, dėl aristokratiškos kilmės negalėjo daryti karjeros, kad išlaikytų šeimą, dirbo muzikos mokyklose, dėstė muzikos teoriją. Laikai buvo tokie sunkūs, kad mama ne visada turėdavo ką lėkštėn įdėti. Tačiau, nepaisydami sunkumų, užaugome penkiese, buvome laiminga šeima. Visi mylėjome muziką, bet tik mes su broliu Albertu, muzikologu ir
Muzikos barai / 55
SVETUR muzikos teoretiku, su ja susiejome gyvenimus. Aš pasirinkau muzikologiją. Baigiau ir fortepijono studijas, bet nusprendžiau, kad neturėsiu galimybių prasimušti – buvo sunkūs laikai. – O ką žinote apie prosenelius? Gal Grudzińskiai, kurie ilsisi Rasose, Jūsų giminės?
– Deja, žinau tik tiek, kad senelis gyveno Seinuose, buvo kilęs iš tų kraštų ir minėdavo, kad yra kažkokių giminystės ryšių su Lietuva. Daugiau žinau apie kunigaikštienę Joanną Grudzińską, kurios namuose Varšuvos Belvederyje dažnai grodavo Chopinas. Ji buvo mūsų artima giminaitė, deja, ir caro vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino žmona. – Esate dviejų knygų apie Chopiną autorius. Pirmąją, „Kult Chopina w Polsce“ (Chopino kultas Lenkijoje, 1995), parašėte kartu su broliu Albertu, antroji, „Fryderyk Chopin. Gyvenimas ir kūryba“ (2008), yra išleista ir lietuvių kalba (2011). Pastaroji profesionalus sudomina gausiomis citatomis iš ne kiekvienam prieinamų Chopino bendraamžių laiškų, dienoraščių, iš recenzijų ir straipsnių to meto laikraščiuose. Mokiniai, pedagogai ir muzikos mylėtojai dar randa ir aiškiai pateiktą informaciją apie Chopino muzikos žanrus ir jų kilmę. Neatsitiktinai ši knyga jau išversta ir į albanų bei rusų kalbas.
– Siekiau trumpai ir dalykiškai muzikos mylėtojams pateikti ne tik Chopino gyvenimo faktus, bet ir informacijos apie įvairius jo kūrinių žanrus. Atrodo, kiekvienas turėtų žinoti, kas yra, pavyzdžiui, noktiurnas ar baladė, bet taip nėra! O dar tokie pavadinimai kaip berceuse, ecossaise, barcarolle – jų kilmę ir formą taip pat norėjau paaiškinti. Jau pusantrų metų dirbu ruošdamas papildomus knygos skyrius. Iš šių tyrimų gimė ir nauja tema – apie Józefą Sikorskį (1813–1896), muzikos kritiką, pirmojo pasaulyje darbo apie Chopiną autorių. Tai nedidelis darbas, parašytas kelios dienos po kompozitoriaus mirties (trimis metais anksčiau, nei savo knygą parašė F. Lisztas), bet jame labai taikliai sudėliotos Chopino muzikos supratimo ir interpretacijos gairės. Sikorskis rašė recenzijas, feljetonus, straipsnius įvairiomis temomis, o 1857 metais įkūrė iki šiol leidžiamą muzikinį lai-
Muzikos barai / 56
kraštį „Ruch muzyczny“. Aprašydamas visus svarbius to meto įvykius Sikorskis nepabijodavo išreikšti savo nuomonės, tad turėjo ne tik gerbėjų, bet ir priešų. Vienas jų buvo Józefas Kraszewskis, garsus poetas ir muzikas mėgėjas, jis spaudoje aršiai užsipuolė Sikorskį, kai šis nepalankiai įvertino poeto brolio Kajetano, pretendavusio tapti kompozitoriumi, kūrybą ir talentą. Žvelgdami iš laiko perspektyvos galime pasakyti, kad teisus buvo būtent Sikorskis. Teisus jis buvo ir parašęs palankų straipsnį apie Stanisławo Moniuszkos kūrinius ir tuo labai prisidėjęs prie jo kūrybos atradimo ir populiarinimo. Moniuszkos padėkos laiškas pradėjo ilgą jų susirašinėjimą, kuris truko beveik iki pat Sikorskio mirties. – Renkate medžiagą knygai apie Chopino moteris, kokį poveikį jos turėjo jo gyvenimui ir kūrybai...
– Jo gyvenimas buvo sunkus dėl ligos ir moterų – vis būdavo ne su tomis, kokių jam reikėjo. Nors moterų Chopino gyvenime nebuvo daug – skirtingai nei Liszto, kurį jos tiesiog persekiodavo. Tačiau Chopinui netrūko turtingų damų globėjų, jų buvo itin vertinamas.
– Koks pirmosios Chopino meilės dainininkės Konstancjos Gładkowskos likimas?
– Ji buvo labai ankstyvos jaunystės meilė – žavingas idealas. Tačiau, jei žavimasi iš tolo, priartėjus matyti, kiek realybė skiriasi nuo to įsivaizduoto idealo... Nors gal Chopinas per trumpai su ja bendravo, kad nusiviltų. Jam išvykus, ji ištekėjo. Būdama 35-erių apako. Ir kai vėliau buvo paklausta, ar gailisi, kad nesusiejo savo gyvenimo su Chopinu, atsakė: ne, nes mano vyras manimi rūpinosi, kai praradau regėjimą, o Chopinas – menininkas, jis nebūtų turėjęs tam laiko. Ir ji teisi, taip dažniausiai būna. Jis kurdamas lakiodavo padebesiais. Nors apie Marią Wodzińską turbūt mąstė ir praktiškiau – ji buvo turtinga, gal tikėjosi, kad ir jo gyvenimas kiek stabilizuosis. Bet nepavyko: jos mama įtarė jį sergant džiova. O netrukus sužinojo ir apie menininko gyvenimo būdą – iš Paryžiaus tokios žinios atėjo greitai. Tuomet juk jau traukiniai važinėjo.
– Ir jam liko tik George Sand?
– Taip, tik ji. O Chopinas jau neturėjo jėgų. Juk sirgo nuo šešiolikos metų, ir vėliau beveik kasmet jo sveikata blogėjo. Kai gyveno su George Sand, dažnai turėdavo ilsėtis, mokiniams pastabas sakydavo gulėdamas ant kanapos. Paskutiniais metais tarnas jį turėdavo laiptais nešioti, svėrė jis tuomet kiek daugiau nei trisdešimt kilogramų – vieni kaulai. O toks jaunas žmogus, nesulaukė nė keturiasdešimties... – Skaudu skaityti, kaip 1848 metais atvažiavęs į Londoną Chopinas rašo, kad jam pasiūlė pagroti su orkestru, bet jis atsisakė, nenorėjo apkalbų, jog groja pernelyg silpnai, o groti ryškiau jau neturėjo jėgų.
– Jis labai rūpinosi savo reputacija, tam buvo itin jautrus.
– O mokiniai – ar teikė jam nors kiek malonumo, ar pamokas jis duodavo tik dėl pinigų, nes reikėjo išgyventi?
– Chopino pamokos buvo brangiausios Paryžiuje, jis uždirbdavo daugiausia iš visų muzikų, tad galėjo gana patogiai gyventi iki 1848, kai dėl neramumų visi mokiniai paliko Paryžių. Būtent tada jis Jane Stirling kvietimu išvažiavo į Angliją. Ji buvo labai įsimylėjusi Chopiną ir nors žinojo, kad šis sunkiai serga, kad neturi pinigų, vis tiek troško, kad ją vestų. Padėjo jam finansiškai, bet apie tai jis nežinojo. Ji organizuodavo Chopinui pamokas, koncertus, visiškai jį nukankino vedama kuo geriausių ketinimų, noro padėti. – Ką patartumėte pianistams ir visiems atlikėjams ar muzikos mylėtojams?
– Patarčiau daug skaityti. Tam, kad gerai grotum, reikalingos žinios kaip priemonė suprasti, kuriai epochai priklauso pasirinktas kūrinys, taip pat vaizduotė ir mąstymas. Pavyzdžiui, Mozartą laikome klasicizmo atstovu, bet pažiūrėkite, kokios romantiškos antrosios jo koncertų, ypač paskutinių, dalys. Tačiau tai nereiškia, kad jis rašė romantizmo stiliumi – juk tam reikalingos visai kitos išraiškos priemonės, kita technika. Reikia žinių ir vaizduotės, kad sugebėtume atskirti, kur yra kas ir kodėl. – Dabar, kai yra tiek daug Chopino muzikos įrašų, kai galime gyvai išgirsti tiek puikių atlikėjų interpretacijų, ar re-
„DŪDŲ KAMPAS“ alu tikėtis, kad Chopino kūriniuose įmanoma dar atrasti ką nors nauja?
– Atlikdamas kūrinį pianistas turėtų prisiminti, kad jis nėra kūrėjas, o tik atkūrėjas...
– Bet gal tam tikra prasme ir kūrėjas?
– Sakykim, kad taip. Tačiau jei kopijuodamas da Vinci portretą dailininkas nuspręs padaryti, pavyzdžiui, ilgesnę nosį – nes jis taip tą portretą matė, – ar tai bus to paties portreto kopija? Tas pats galioja ir Chopino interpretacijai – nereikia perspaustų emocijų ar dirbtinio tempų „tampymo“, taip pat ir virtuoziškumą, kurio Chopino kūriniuose gausu, derėtų naudoti kaip muzikos išraiškos priemonę, o ne savo techniniams gebėjimams demonstruoti. Chopino melodijos plaukia tolygiai tarsi itališkas bel canto, atsikvepiant tarp natūraliai pagal autoriaus nuorodas formuojamų frazių. Taip ir groja jautrūs pianistai. Deja, yra nemažai ir tokių, kurie išeina į sceną demonstruoti savęs: klausykite ir stebėkitės, koks AŠ nuostabus, AŠ esu geresnis už kitus. Toks požiūris ydingas. Atlikėjas, kaip sakė Lisztas, turėtų ugdyti nuolankumą menui. Atlikėjo nusiteikimas turėtų būti toks: paklausykite, kokią nuostabią MUZIKĄ jums pagrosiu, kiek spalvų, sluoksnių ir nuotaikų ji turi. Bet tai neturėtų išeiti už konkretaus kūrinio išraiškos ir autoriaus nurodymų ribų. – Kuo Chopinas taip užburia publiką, kad ji klausydamasi jo kūrinių visuomet reaguoja ypatingai?
– Yra daug genialių kompozitorių, kuriais žavimės, bet Chopinas išsiskiria tuo, kad buvo itin jautrus žmogus, ir ta savo jautrumo išraiška muzikoje įtikina klausytojus. Įdomu, kad Chopinas, skirtingai nei Mozartas, kuris kūrė labai greitai, kiekvieną savo muzikos niuansą skrupulingai apgalvodavo, gludindavo ištisas valandas. O paskui, kaip rašė George Sand, iš kelių kūrinio versijų pasirinkdavo pačią pirmąją, nes tai būdavo būtent tai, ko jis norėjo... n
Panevėžyje – Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas
Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų asociacija jau šešioliktą kartą surengė Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą. Muzikos mylėtojai galėjo apsilankyti gausybėje nemokamų renginių. Balandžio 15–17 d. Panevėžyje vyko XVI Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato finalas, kuriame varžėsi per 30 profesionalų ir mėgėjų pučiamųjų instrumentų orkestrų, žiemą atrinktų regioniniuose turuose. Renginys kasmet plečiasi, šį kartą su Lietuvos orkestrais varžėsi ir keletas kolektyvų iš kaimyninės Latvijos. Lietuvos kariuomenės orkestras garsųjį CarČempionato tikslas – palaikyti pučiamųjų ins- lo Wittrocko kūrinį „Lord Tullamore“ atliko trumentų orkestrų dalyvavimo dainų šventėse diriguojamas paties kompozitoriaus tradiciją, populiarinti tokių orkestrų veiklą Lietuvos regionuose, skatinti naujų kolektyvų kūrimąsi, suteikti galimybę mėgėjų ir profesionalų orkestrams pasitikrinti savo lygį, pristatyti Europos ir pasaulio orkestrinės muzikos kompozitorių kūrinius, žymiausius atlikėjus, skatinti lietuvių kompozitorių kūrybą. Į 4 kategorijas suskirstytus orkestrus pagal europinę sistemą vertino tarptautinė komisija, sudaryta iš Nyderlandų Karalystės, Anglijos, Estijos ir Latvijos muzikos ekspertų (kompozitorių, dirigentų, atlikėjų, pedagogų, konsultantų). Kaip ir kasmet čempionato dienomis svečiai buvo pakviesti į muzikos instrumentų parodą, vyko konferencijos, susitikimai su kompozitoriais, meistriškumo kursai ir koncertai. Į čempionato renginius kviečiami svečiai iš įvairių Europos šalių. Šiemet čempionato finale sutiko dalyvauti pasaulyje žymus kompozitorius, dirigentas, pedagogas, smuikininkas, klarnetininkas Carlas Wittrockas. Būtent šio kompozitoriaus kūrinius Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija išrinko kaip privalomus C ir D kategorijų dalyviams. Balandžio 14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre su Carlu Wittrocku vyko susitikimas-diskusija. Balandžio 15 d. aukščiausioje D kategorijoje varžėsi 6 Lietuvos ir Latvijos pučiamųjų instrumentų orkestrai, vakare buvo surengtas Lietuvos kariuomenės orkestro koncertas ir nugalėtojų apdovanojimo ceremonija. Grand Prix ir 750 eurų piniginį prizą laimėjo Latvijos Maduonos miesto pučiamųjų instrumentų orkestras, jo dirigentas Andrejs Cepitis pripažintas geriausiu D kategorijoje. Šis orkestras taip pat apdovanotas už geriausią privalomojo kūrinio (C. Wittrocko „Power of the Megatsunami“) interpretaciją. Pirmoji vieta atiteko taip pat kaimynams – Latvijos krašto apsaugos savanorių orkestrui (dirigentas Andis Karelis). Geriausiu solistu pripažintas trombonininkas Andrius Pamorskis, kuris meistriškai atliko Balio Dvariono Temą ir variacijas (K. Daugėlos aranžuotė) su II vietos laimėtoju Vilniaus Gedimino technikos universiteto orkestru (dirigentas Rolandas Lukošius). Koncerte grojo Lietuvos kariuomenės orkestras (dirigavo Egidijus Ališauskas ir Carlas Wittrockas) ir solistai Tomas Hutchinsonas (Anglija, kornetas), Indrė Jonaitytė (kornetas), Džiugita Bilevičiūtė (Es kornetas), Tautvydas Kasperavičius (bosinis trombonas), Mindaugas Akelis (eufonija), Viktoras Kusas (klarnetas), Dainius Verbickas (bosinis klarnetas). Kitą dieną nuo ankstyvo ryto iki vakaro vyko A, B ir C kategorijų konkursai. C kategorijoje Grand Prix ir 700 eurų prizą laimėjo Marijampolės pučiamųjų instrumentų orkestras, šioje kategorijoje geriausiu pripažintas jo dirigentas Audrius Pučinskas. Orkestrui atiteko ir apdovanojimas už geriausią privalomojo kūrinio (C. Wittrocko „African Connection“) atlikimą. B kategorijoje varinių instrumentų ir koncertinių orkestrų grupėse Grand Prix ir 450 eurų piniginius prizus laimėjo Šilutės meno mokyklos fanfarinis orkestras „Pamarys“ (dirigentas Gražvydas Raila) ir Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestras (dirigentas Saulius Mickevičius). A kategorijoje Grand Prix ir 250 eurų piniginis prizas paskirtas Kazlų Rūdos pučiamųjų instrumentų orkestrui, vadovaujamam Rimanto Gelgotos. Visi laimėtojai buvo apdovanoti specialiais rėmėjų ir partnerių įsteigtais prizais. Balandžio 16 d. kino centre „Garsas“ vyko baigiamasis Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato koncertas ir apdovanojimų ceremonija. Koncertavo legendinis orkestras „Kybartai“ (dirigavo Donatas Ziegoraitis ir Carlas Wittrockas), solistai Laura Ziegoraitytė (vokalas), Domas Ziegoraitis (saksofonas), pasirodė pasaulio aviamodelių čempionas Donatas Paužuolis. Balandžio 17 d. Truskavos kultūros centre (Kėdainių r.) buvo surengtas Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro vario dūdų orkestro „Aukštyn“ ir solistų koncertas „Opa opa į Europą“. Naujamiesčio orkestrui vadovauja Lietuvos puIndrė Jonaitytė (kornetas) iš Panevėžio r. čiamųjų instrumentų orkestrų čempionato idėSmilgių seniūnijos kultūros centro Perekšlių jos iniciatorius Remigijus Vilys. ir Sujetų jungtinio vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro „Saulutė“ grojo su Lietuvos kariuomenės orkestru
Kazys DAUGĖLA
Muzikos barai / 57
APLINK DŽIAZĄ
Nuo Mileso Daviso iki Čiurlionio Džiazo festivalio „Birštonas 2016“ dienoraštis
Tomas BAKUČIONIS
Daivos KLOVIENĖS nuotr.
Penktadienis. Atidarymo vakaras
Muzikos barai / 58
Bene pirmą kartą Birštono džiazo festivalis prasidėjo ne tradiciškai paskutinį kovo savaitgalį, kai persukinėjami laikrodžiai ir pramiegami koncertai, bet balandžio 1-ąją, tad jau pati pokštų ir humoro diena tarsi iš anksto žadėjo gerą nuotaiką ir netikėtumų. Nebūsiu labai subjektyvus, jei pasakysiu, kad festivalio startui organizatoriai pasirinko, ko gero, patį drąsiausią projektą. Jis buvo skirtas prieš 25 metus anapilin išėjusios džiazo legendos Mileso Daviso atminimui. „Remembering Miles Davis“ – taip pavadino projektą jo sumanytojas jaunosios kartos trimitininkas Vytautas Skudas. Jis neslėpė, kad M. Daviso kūryba jam yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių, veikiausiai ir pastūmėjęs į džiazo pasaulį. Šiam projektui su Vytautu susibūrė tikrai šauni komanda – saksofonininkas Remigijus Rančys, pianistas, aranžuotojas ir kompozitorius Paulius Zdanavičius, gitaristas Paulius Volkovas, bosistas Domas Aleksa ir pats Linas Būda prie būgnų. Sakydamas „pats drąsiausias projektas“ pirmiausia turiu omenyje įvairiapusę, dar ir šiandien iki galo neperprastą Daviso kūrybą ir būtiną profesinę meninę potenciją pasiryžusiems ją atlikti. Galiu tik pasidžiaugti, kad šiai komandai iš esmės tai pavyko. Nors visi ansamblio nariai yra skirtingo emocinio ir mąstymo plano bei patirties, galima buvo jausti bendrą kūrybinę kryptį ir suvokimą. Be abejonės, projekto šerdis buvo ritmo Vilniaus kolegijos ir Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos studentų projektas (vad. Vladimiras Čekasinas)
Kazio LAZAUSKO nuotr.
Trombonininkas Jievaras Jasinskas
Džiazo legenda Milesas Davisas
grupė – Domas Aleksa ir jo puikus, stilingas (tiesiog afroamerikietiškas) bosas, jau beveik gyvasis klasikas Linas Būda ir Paulius Zdanavičius su savo elegantiškais pasažais ir taikliais solo breikais. Techniškai nepriekaištingai pasirodė ir Vytautas Skudas bei Remigijus Rančys (pastarajam pasireikšti šiek tiek trūko erdvės), gal kiek blankiau atrodė Paulius Volkovas. Muzikalioji projekto pusė buvo stipri, tačiau labai svarbiems ritmo grupės intarpams pristigo stipresnės emocinės įkrovos (nesu rasistas, bet vis dėlto baltaodžiai...), tad tobulėti dar yra kur. Pranas Kentra į šiųmetį Birštono festivalį pasikvietė savo tarptautinio
trio narius – olandų bosistą Marką Haanstrą ir bulgarą būgnininką Stefaną Goranovą. Ši trijulė prieš metus Nyderlanduose išleido savo debiutinį albumą „Vague Memoirs“. Šiemet Birštone prie jų prisijungė olandų vokalistė Hiske Oostervijk, su kuria trio šiemet išleido antrąjį albumą (vėl Nyderlanduose) „Centrifuge“. Šiam albumui kompozicijas kūrė visi grupės nariai, jas ir girdėjome festivalio koncerte. Pati kompozicinė P. Kentros ir jų kolegų mintis man atrodo patraukli, besisiejanti su geromis free jazz tradicijomis, atskirais momentais nevengianti aliuzijų į gitaros
Kazio LAZAUSKO nuotr.
Birštonietė džiazo vokalistė Laura Budreckytė ir Vytis Nivinskas
Vokalistė Simona Jakubėnaitė
Muzikos barai / 59
Daivos KLOVIENĖS nuotr.
APLINK DŽIAZĄ debiutavo prieš dvejus metus, dabar joje, be Jievaro, groja saksofonininkas ir Kauno bigbendo dirigentas Liutauras Janušaitis, trimitininkai Valerijus Ramoška, Laurynas Lapė, klavišininkas Vytis Smolskas, gitaristas Paulius Volkovas, bosistas Paulius Vaicekauskas, būgnininkas Jonas Gliaudelis. Šiam projektui Jievaras pasikvietė džiazo vokalistę Simoną Jakubėnaitę ir puikius perkusininkus Pavelą Giunterį ir Sigitą Gailių. Jievarą Jasinskį kaip įdomų kompozitorių ir puikų instrumentininką įsidėmėjau gerokai seniau – grupės „Bekešo vilkai“ laikais. Jievaras turi
Ilgasis šeštadienis
Kaip įprasta, ilgąjį džiazo atlaidų šeštadienį išgirdome net tris ilgus koncertus (šešis projektus), šeštadienį tradiciškai įteikiamas ir festivalio Grand Prix. Pirmoji pasirodė Artūro Noviko vadovaujama vokalinė a capella dainuojanti grupė „Jazz Island“. Grupę Artūras Novikas subūrė 1991-aisiais, tais pat metais Vilniuje jis įkūrė ir džiazinio dainavimo studiją, kuri dar 2004 m. išaugo į džiazo mokyklą, taigi šie metai Artūrui – jubiliejiniai. O švęsti jis iš tiesų turi ką. Dabar grupėje dainuoja jau septinta karta, per
metrų Al di Meolos ar Pato Matheny kūrybą. Spalvingai nuskambėjo ir keli violončelininko Dominyko Digimo intarpai. Galbūt ne iki galo atsiskleidė Hiskes Oostervijk vokalinės galimybės, kita vertus, turint omenyje stilistinį kontekstą blankokai atrodė bendras techninis visos grupės lygis... Toliau festivalio atidarymo vakare pasirodė džiazo kvartetas, į kurį susibūrė Lietuvos džiazmenai pianistas Andrejus Polevikovas ir kontrabosininkas Vytis Nivinskas, italai gitaristas Filippo Cosentino ir būgnininkas Andrea Marcelli. Jų kūrybinė pažintis užsimezgė Berlyno džiazo festivalyje, Birštono scenoje tai buvo tik antras viešas grupės pasirodymas. Kvartetas pasikvietė festivalio klausytojams jau gerai pažįstamą vokalistę birštonietę Laurą Budreckytę, kuri praėjusiame festivalyje sėkmingai pasirodė su savo grupe „CinAmono“. Dabartinės grupės narių patirtis nėra vienoda, gal ir meninės preferencijos skiriasi, tačiau visi yra puikūs solistai ir sykiu gerai jaučia ansamblinės improvizacijos specifiką. Koncerte skambėjo išimtinai grupės narių kompozicijos. Net iki galo neišklausęs visų šiųmečio festivalio koncertų galėjau pasakyti, kad tai vienas stipresnių festivalio projektų. Vis dėlto ryškiausias pirmąjį vakarą buvo trombonininko Jievaro Jasinskio grupės „Reinless“ pasirodymas su Kauno bigbendu. Grupė
Muzikos barai / 60
Vytauto SUSLAVIČIAUS nuotr.
Trimitininkas Valerijus Ramoška moka groti ir akordeonu...
Vilniaus kolegijos ir Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos studentų projektas (vad. Vladimiras Čekasinas)
ir didelę aranžuotojo patirtį su įvairiomis grupėmis. Prieš keletą metų vėl teko jį ir jo originalias kompozicijas išgirsti festivalyje „Kaunas Jazz“, tada pamaniau – laikas tam vaikinui išplaukti į platesnius vandenis. Tas laikas atėjo šiemet Birštone. Jievaro kompozicijas apibūdinčiau kaip polistilistinį minimalizmą, pasižymintį tiesiog atomine ritmine energija ir ekspresyviais improvizacijų proveržiais. Minimali muzikinė materija kompoziciniu požiūriu visada yra gaivalas, kurį suvaldyti reikia nemenkos meistrystės ir išmonės. Kompozicine prasme Jievaras tai ir padarė. Abejonių man sukėlė nebent kai kurie akustiniai sprendimai ir įgarsinimas. Galingoje garsų lavinoje tirpo Simonos Jakubėnaitės vokalas, nors jis tikrai išsiskiria ir jėga, ir spalvomis. Galbūt ši projekto grandis dar tobulintina.
25 veiklos metus su koncertais aplankyta daug pasaulio šalių, pelnytas ne vienas apdovanojimas konkursuose ir festivaliuose, kai kurie buvę grupės nariai sėkmingai skinasi kelią profesionalioje scenoje, kiti su muzika nesiskiria pasirinkę kitokius užsiėmimus. Šių metų Birštono festivaliui „Jazz Island“ parengė stilingą ir smagią džiazo standartų programą, pasikvietė dabar Prancūzijoje gyvenančią džiazo vokalistę Indrę Gasiūnę, kuri savo muzikinę karjerą pradėjo prieš 20 metų būtent šioje grupėje. A capella žanras džiaze yra labai sunkus, reikalaujantis profesionalaus pasirengimo, o svarbiausia – nuoseklaus darbo, todėl grupei ir jos vadovui, esant tokiai narių kaitai, šie uždaviniai dar labiau pasunkėja. O kad dirbama rimtai ir nuoširdžiai, bylojo gražiai išlyginti ir gerai derantys balsai, apgalvotas kūrinių išdėstymas. Dauguma gru-
Vytauto SUSLAVIČIAUS nuotr.
Kauno bigbendas, solistai – Liutauras Janušaitis, Jievaras Jasinskas, Valerijus Ramoška
lio projektu) tiek formos, tiek komponavimo ir improvizacijos prasme, scenoje stebėjome smagų ir šmaikštų atlikėjų pasikalbėjimą concerto grosso principu. 16 valandą startavo koncertas „Olegas ir draugai“. Scenoje susitiko šio projekto sumanytojai Olegas Molokojedovas ir Petras Vyšniauskas, Leonidas Šinkarenka ir Gediminas Laurinavičius. Visi keturi – Birštono ir beveik visų Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių senbuviai, puikūs improvizatoriai, kūrėjai, pedagogai. Vis dėlto kažkaip natūraliai šio projekto centrine figūra tapo Olegas Molokojedovas, kuris dar sovietmečiu reiškėsi ir kaip džiazo kritikas bei apžvalgininkas, jo diskografijoje – apie 30 albumų. Koncerte skambėjo O. Moloko-
Vokalinis ansamblis „Jazz Island“
Daivos KLOVIENĖS nuotr.
pės narių yra gerai įvaldę įvairias vokalines technikas – nuo mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų imitavimo iki scat. Kaip taikliai Greta imitavo trimitą (nematant reikėtų gerai įsiklausyti, kad atskirtum nuo tikro instrumento), atlikdama Mileso Daviso „Old Blues“, arba kaip stilingai ir tiksliai skambėjo vaikinų „būgnai“ ir „perkusija“. Žinoma, tokioje grupėje turėtų būti bent trys „kertiniai“ balsai, dabar toks yra tik vienas – paties vadovo, bet tai paaiškinama jos narių kaita. Dabartinei sudėčiai linkėčiau daugiau ištvermės, nes pasirodymo pabaigoje šiek tiek pritrūko energijos. Vis dėlto Lietuvoje ši grupė vienintelė tiek metų garbingai ir profesionaliai neša a capella žanro vėliavą. Vladimiras Čekasinas Birštono festivalio publiką jau daugelį metų stebina savo tarpdisciplininiais projektais, į kuriuos suburia kūrybišką jaunimą ir tampa jų mokytoju, režisieriumi ir dirigentu. Ne pirmi metai maestro pasirodo su savo auklėtiniais iš Vilniaus kolegijos. Šiųmetis V. Čekasino projektas „Ethnic Process“ buvo išimtinai muzikinis, jis pasikvietė svečių iš Latvijos – J. Vītolo muzikos akademijos studentų ir Džiazo katedros vedėją Indrikį Veitnerį. Naujojo projekto įkvėpimo šaltiniu tapo kelios latvių liaudies dainos, kurias atliko trys žavingos ir balsingos latvių dainininkės iš J. Vītolo akademijos. Šių metų projektas man pasirodė konceptualesnis (lyginant su praeito festiva-
jedovo temos ir įvairios stilistikos džiazo standartai, kai kurie smagiai transformuoti (pavyzdžiui, E. Garnerio „Misty“ tapo bosanova), ir man visiškai nerūpi, kad gal kas tikėjosi kokių nors koncepcijų, – šio ketverto tiesiog gera klausytis. Jie gerai groja gerą muziką – štai ir visa koncepcija. Manau, neatsitiktinai šių metų Birštono festivalio Grand prix atiteko Olegui Molokojedovui. Beje, pirmą kartą festivalio istorijoje Grand Prix laureatas buvo apdovanotas ne tik autorine Marijaus Petrausko skulptūrėle, bet ir specialiu prizu – 11 dienų poilsine kelione į Madeiros salą (prizą įsteigė naujasis festivalio rėmėjas kelionių agentūra „Madeira Island. lt“). Kas žino, gal netrukus ir Madeiroje suskambės Birštono festivalio šaukiniai. Linkėčiau to, nors Zigmui Vileikiui rūpesčių ir padaugėtų. Prieš 20 metų, 1996-aisiais, Birštono festivalyje pirmą kartą pasirodė Dainiaus Pulausko džiazo kvintetas. Tiesa, Dainius tuo metu jau nebuvo naujokas – karjeros pradžioje grojo ansamblyje „Oktava“, vėliau Skirmanto Sasnausko kvartete, kuris 1992 metais pelnė Birštono festivalio Didįjį prizą. Netrukus po 1996-ųjų Dainiaus Pulausko kvintetas išaugo į sekstetą, tada ir prasidėjo pergalingas grupės žygis per Lietuvos ir užsienio šalių džiazo festivalius, 2001 metais ji pelnė
Muzikos barai / 61
APLINK DŽIAZĄ Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ apdovanojimą. Nuo tų laikų Dainiaus Pulausko grupėje, kurią įprasta vaidinti trumpiniu DPG, groja trimitininkas Valerijus Ramoška ir būgnininkas Linas Būda. Maždaug nuo 2004 m. Dainiaus Pulausko suburiamos grupės groja išimtinai jo paties kompozicijas. Džiazo kritikas Janas Pattersonas portale „Allaboutjazz.com“ dar 2011 metais rašė: „Pianistas D. Pulauskas neabejotinai yra vienas įdomiausių Europos fusion džiazo kompozitorių. Jo apgalvotos improvizacijos plaukia natūraliai, prikaustydamos dėmesį kaip įdomios istorijos. Jis sugeba pakreipti muziką netikėta linkme ir gerai žino savo ansamblio pranašumus, suteikdamas daug erdvės pasireikšti partneriams. Unikalus D. Pulausko sekstetas savo muzika užsitikrina išskirtinę vietą progresyvaus Europos fusion džiazo scenoje.“ Manau, kad ši citata pasako esmę, tačiau ne viską. Dainius Pulauskas yra kryptingai kuriantis menininkas, tačiau mėgstantis įvairiausius žanrus. 1997 metais į džiazo erdvę įsiveržė pirmasis DPG diskas „Penetration“ („įsiskverbimas, infiltracija“), kurio pirmosios kompozicijos „Įsiskverbimas“ fragmentas tapo visų atmintinai išmoktais festivalio „Kaunas Jazz“ šaukiniais. Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje D. Pulauskas pristatė dvigubą 9-ąjį albumą „The Best of 20 Years“, kuriame įrašytos rinktinės ankstesnių 8 albumų kompozicijos, nors pagal Muzikos informacijos centro duomenis suskaičiavau 17 išleistų kompaktinių diskų, įskaitant ir koncertinius įrašus. Birštone kaip tik ir skambėjo Dainiaus Pulausko kūrybos rinktinių kompozicijų pynė. Į šį projektą D. Pulauskas pasikvietė, be V. Ramoškos ir L. Būdos, savo ankstesnių grupės sudėčių muzikantus Vytautą Labutį ir Rimantą Brazaitį, dar grojo Liutauras Janušaitis, Domas Aleksa ir Arkadijos Gotesmanas, taigi kvintetas išaugo į devynių muzikantų grupę. Teko girdėti ne vieną išskirtinį D. Pulausko kūrybinį projektą – nuo etninės muzikos iki simfoninio orkestro – ir visais atvejais stebindavo jo kompo-
Muzikos barai / 62
zicijų architektūrinis mastas, inovacijos, suteikiančios spalvų ir tembrų įvairovę. Tai girdėjome ir Birštone, kur DPG sukūrė klausytojams tikrą jubiliejinę šventę, kaip ir priklauso – su staigmenomis... Vakariniame šeštadienio koncerte buvo dar du įdomūs visada laukiamų muzikantų projektai. Liudas Mockūnas, Eugenijus Kanevičius ir Vladimiras Tarasovas, Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimų „Auksinis diskas“ laureatai, vienoje scenoje susitinka nedažnai ir prieš žengdami į ją gal ne visada numano, ką gros, todėl klausytojus užvaldo absoliutaus spontaniškumo bangos. Šįsyk trio pristatė ir ką tik išleistą savo dvigubą vinilinę plokštelę „Intuitus“. Net nežinau, ar pasigedau Liudo Mockūno bosinio saksofono, tačiau klarnetas jo rankose skambėjo minkštai ir lyriškai – tad dar vienas malonus siurprizas klausytojams. Kęstutis Vaiginis pasirodė su išskirtiniais muzikantais amerikiečiais – trimitininku Alexu Sipiaginu, bosininku Borisu Kozlovu ir būgnininku Donaldu Edwardsu. Ypač krito į klausą visais aspektais tiesiog tobuli K. Vaiginio ir A. Sipiagino duetai – nenuostabu, abu muzikantai kartu groja jau ne pirmame projekte, tad vienas kitą supranta iš pusės natos. Nors projektas kokių nors staigmenų nepateikė, tačiau visada malonu klausytis gerų kompozicijų, konceptualiai ir prasmingai sudėtos programos ir gero atlikimo, tad šeštadienis Birštone buvo puikus visapusiškai, net ir pavasariškas alsavimas su pirmaisiais krokų žiedais šalia Kultūros centro atbangavo kaip pagal užsakymą.
Sekmadienis. Finalo link
Sekmadienio rytą apėmė lengvas liūdesys supratus, kad festivalis eina link pabaigos. Pirmasis dieniniame koncerte pasirodė Šiaulių bigbendas, kuris Birštone jau ne naujokas, tačiau šį kartą prie dirigento pulto stojo naujasis orkestro vadovas latvis Raitis Ašmanis, kuris pasirodė esąs tikras bigbendo ekspertas, puikiai nujaučiantis tokio orkestro niuansus „tarp eilučių“. Maloniai nuteikė švarus ir prabangus orkestro tembras,
gerai parinkta programa su žinomais džiazo standartais, puikūs Danieliaus Praspaliauskio ir Juozo Kuraičio solo. Šiam koncertui bigbendas pakvietė džiazo vokalistę iš Vokietijos Cecile Verny, kuri, beje, yra savamokslė, tačiau jos unikaliai šiltas balso tembras ir įgimtas muzikalumas kompensuoja pasitaikančius techninius netikslumus. C. Verny su savo kvartetu yra išleidusi 8 albumus. Su Šiaulių bigbendu Birštone dainininkė atliko įvairią programą – nuo bliuzo iki fanko ir soulo. Tad sekmadienio ryto liūdesį šiauliečių orkestras turėjo išsklaidyti. Antrasis dieninis projektas buvo, be abejonės, pats unikaliausias, nes tokio Lietuvos džiazo istorijoje dar nėra buvę. Ir vėl vienas kaltininkų – Jievaras Jasinskis, kuris su Vytautu Pilibavičiumi subūrė trombonininkų kvintetą, į kurį pakvietė Marių Balčytį, Valentą Marozą ir Albiną Gražulį. Beje, trys pastarieji – „akademiniai“ muzikantai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, o ir Vytautą Pilibavičių (taip pat kaip kompozitorių) puikiai pažįsta šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjai. Drąsių vyrų kompaniją papildė taip pat drąsi dama džiazo vokalistė Girmantė Vaitkutė. Programos pagrindą sudarė originalios Vytauto Pilibavičiaus kompozicijos ir Jievaro Jasinskio aranžuotos lietuvių liaudies dainos. Girmantė Vaitkutė solinę džiazo vokalistės karjerą pradėjo 2009 metais. Stebiu ją nuo pirmųjų žingsnių – iš pradžių pritariančią didžiosioms žvaigždėms, vėliau jau solinius pasirodymus – ir galiu tik pasidžiaugti, kaip gražiai progresuoja ši jauna dainininkė, formuodama savitą manierą ir stilių, tobulindama vokalinę techniką. Gražus balso tembras, intonaciškai sudėtingos improvizacijos, puikus scat, tačiau folkloras dar nėra ta erdvė, kur Girmantė pakankamai tvirtai jaustųsi, nors apskritai projektas buvo išskirtinis ir vertas tęsti. Trečias dieninis projektas – Tarptautinis džiazo kvintetas, į kurį susibūrė puikių muzikantų penketas: saksofonininkas iš Latvijos Denisas Paškevičius, danų gitaristas Christianas Frankas, ukrainietis bosistas Markas Tokaras bei mūsiškiai Janas Mak-
Grand prix laureatas pianistas Olegas Molokojedovas ir festivalio organizatorius Zigmas Vileikis
Daivos KLOVIENĖS nuotr.
simovičius (saksofonai) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji). Projekto iniciatoriai – Arkadijus Gotesmanas ir Denisas Paškevičius. Koncerte skambėjo grupės narių originalios, specialiai projektui sukurtos kompozicijos. Stilistiniu požiūriu grupė tarsi dreifavo nuo mainstreamo iki avangardo, buvo įdomu, tačiau tikėjausi daugiau konceptualumo, kaip sakoma, manęs šįsyk neužkabino, nors gal pasireiškė ir pirmieji klausymo nuovargio simptomai. Nors paskutiniuose sekmadienio koncertuose klausytojų gretos paprastai šiek tiek retėja, tačiau ištvermingiausieji neturėjo nusivilti, nes išgirdo tris įdomius ir labai skirtingus projektus. LMTA Džiazo katedros vedėjas profesorius Artūras Anusauskas, kaip sakoma, „fainas bičas“, jo studentams turbūt pasisekė, nes visada papokštaus, neieškos žodžio kišenėje, palinksmins klausytoją. Kartu su bendražygiais Vyčiu Nivinsku ir Dariumi Rudžiu jis pasikvietė ir dvi jaunas dainininkes – Mariją Grabštaitę ir Rūtą Jakulytę. Programa, nors ir marga, sudaryta iš įvairių žinomų džiazo standartų, bet solidi, savotiškas Džiazo katedros prisistatymas. Džiugu, kad parodyti buvo ką. Tai, kad Rūta Jakulytė ėmėsi Daveʹo Brubecko hito „Take Five“ ir atliko jį Al Jarreau stiliumi, pagirtina drąsa, nes pjesė vokališkai sudėtinga, reikalauja didelės meistrystės. Rūta šaunuolė, kas nepavyko, pati išgirs klausydamasi įrašo. Gal solisčių pasirodymas ir nepretendavo į konceptualumo vir-
šūnes, bet smagu, kai scenoje matai talentingas, elegantiškas ir stilingas merginas, kai girdi darnius jų balsus, gerai skambančius šalia trijų džiazo virtuozų. Kompozitorius Linas Rimša savo projekto žanrą apibūdino kaip ecojazz, kai nuskambėjusios temos ar jų elementai perdirbami tarsi popierius, metalas ar stiklo tara ir panaudojami naujoms kompozicijoms. Lino Rimšos džiazo scena senokai nebuvo girdėjusi, ir tai daugelį intrigavo – ką gi jis iškrės šį kartą? Linas pirmą kartą pasitelkė puikius ir kūrybingus muzikantus – pianistą Tomą Dičiūną, saksofonininką Tomą Botyrių, trimitininką Mindaugą Vadoklį, „akademinį“ kontrabosininką Donatą Bagurską ir būgnininką Joną Gliaudelį. Nors pats Linas šįsyk mažiau improvizavo prie klavišų, tačiau projektą įsirašiau į Birštono festivalio geriausiųjų trejetuką – intelektualus, spindintis žmogiška šiluma, priverčiantis mąstyti, pagaliau – nepriekaištingai sukomponuotas. Na, o bisui (su pelnytomis ovacijomis!) Linas pateikė staigmeną – fenomenalią M. K. Čiurlionio Preliudo d-moll (VL 239) versiją lūpine armonikėle. Taip jau sutapo, kad saksofonininkui ir kompozitoriui Remigijui Rančiui šįsyk teko garbė ir pradėti, ir pabaigti festivalį. Paskutiniam festivalio akordui R. Rančys su jaunų atlikėjų grupe – pianistu Richardu Baniu, bosistu Ernestu Germanovičiumi, būgnininku Gediminu Augustaičiu, gitaristu Vadimu Stankevičiumi, kanklininke ir dainininke Indre Jurgelevičiūte bei trombonininku Valdu Surdoku – sudėjo spalvingą įvairių stilių kompozicijų vėrinį, kuriame buvo egzotiškų kelionių įspūdžių, vaikystės prisiminimų, dedikacijų, šmaikščių pjesių ir daug kitų gražių dalykų. Tarsi prabangus desertas ištvermingiausiems festivalio klausytojams... Belieka laukti kito festivalio, o laikas bėga greitai... n
J UBI LI EJ I N ES SUKAKTI S ŠVEN ČI A
Julija STUPNIANEK-KALĖDIENĖ Dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė (liepos 7 d.) Vytautas TETENSKAS Birbynininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Klaipėdos kultūros magistras, profesorius (liepos 11 d.) Inga MAKNAVIČIENĖ Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, KU docentė (liepos 27 d.) Juozas DOMARKAS Dirigentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius (liepos 28 d.) Aleksandra ŽVIRBLYTĖ Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, profesorė (liepos 31 d.) Valentas LEIMONTAS Liaudies instrumentų orkestro dirigentas, profesorius (rugpjūčio 10 d.) Robertas SEMENIUKAS Gitaristas, aranžuotojas, dainų autorius, prodiuseris (rugpjūčio 12 d.) Violeta URMANAVIČIŪTĖ-URMANA Dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (rugpjūčio 19 d.)
SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 3 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 17 000 Eurų
Muzikos barai / 63
MUZIKŲ SĄJUNGOJE Kviečia IV Birštono vasaros menų akademija Liepos 30 – rugpjūčio 8 d. jau ketvirtą kartą vyks Birštono vasaros menų akademijos meistriškumo kursai „Interpretacijos paslaptys ir subtilybės XXI a. atlikimo mene ir pedagogikoje“. Džiaugiamės sulaukę didelio susidomėjimo intensyviais meistriškumo kursais. Aktyvieji dalyviai turės galimybę tobulintis pianistų Andriaus Žlabio (JAV), Gintaro Januševičiaus (Vokietija), Nijolės Ralytės (Lietuva), vokalistų Astos Krikščiūnaitės (Lietuva), Vladimiro Prudnikovo (Lietuva) ir Tamaros Novičenko (Rusija) meistriškumo pamokose, konsultuotis su Vytautu Juozapaičiu, dalyvauti viešuose koncertuose Birštono kurhauze ir Kultūros centre, klausytis paskaitų muzikos interpretacijos, viešųjų ryšių, muzikos terapijos bei kitomis temomis. Šiais metais sulauksime svečių iš Vokietijos – į Birštoną pasidalinti scenos menų patirtimi atvyks klarnetininkas Macdara Ó Seireadáinas ir muzikos renginių vadybininkas Martinas Keilas. Be abejo, visus sudomins ir susitikimas su Sankt Peterburgo konservatorijos dainavimo profesore Tamara Novičenko – juk ji pasaulio dainininkų reitingų viršūnių jau ne vienus metus nepaliekančios dainininkės Anos Netrebko pedagogė. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius vėl kvies mąstyti apie muzikos santykį su mus supančiu pasauliu, dvi dienas klausysimės jo paskaitų tema „Tarp klausymo ir girdėjimo – du smegenų šturmo seansai apie tai, kaip muzikos menas lokaliai ir globaliai veikia aplinką“. Kompozitorė Audronė Žigaitytė tradiciškai plėtos operos meno temas naujame vakarų cikle „Opera ant žolės“. Tarp svečių matysime instrumentinio teatro meistrus – ansamblį „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Guntars Freibergs iš Latvijos, Tomas Kulikauskas ir Sigitas Gailius), Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestrą, vadovaujamą majoro Egidijaus Ališausko, kitus Lietuvos muzikų sąjungos narius. Sulauksime ir išskirtinio svečio – liepos 28-ąją aštuoniasdešimtmetį švęsiančio Lietuvos nacionalinės premijos laureato dirigento Juozo Domarko, tad visa Birštono vasaros menų akademijos pirmosios dienos (liepos 30) programa dedikuojama iškiliam maestro jubiliejui. Birštono kurhauze numatomos dvi netikėtos parodos. Kauno menininkės Jūratė Armonavičiūtė, Virginija Ligeikienė, Lolita Grabauskienė, Relita Mielė, Gražina Kuprevičienė ir Ramutė Toliušytė ruošia „muzikalią“ odos dirbinių ekspoziciją „Muzikinės improvizacijos – odiniai objektai“. Antroji ekspozicija – praėjusiais metais Birštone sukurta garso ir vaizdo instaliacija „Traviata 95“, skirta artėjan-
Muzikos barai / 64
čiam profesionaliosios operos 100-mečiui (2020). Speciali programa pasyviesiems BVMA dalyviams – doc. Eglės Juozapaitienės užsiėmimai dainavimo mokytojams. Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto docentė E. Juozapaitienė, turinti operos dainininkės ir dėstytojos bei choro dirigentės išsilavinimą, nuolat koncertuoja ir aktyviai dalyvauja Lietuvos muzikiniame gyvenime, daug metų ugdo muzikinio teatro programos studentus, klasikinio dainavimo pagrindus perteikia jauniems ir vyresniems VšĮ Vytauto Juozapaičio edukacinio kultūros ir meno centro dainavimo mokyklos „Bel canto“ klausytojams. Eglės Juozapaitienės siūloma metodinė programa padės dainavimo mokytojams susipažinti su įvairesnėmis vaikų ir jaunuolių muzikinio ugdymo galimybėmis, motyvacijos ir kūrybiškumo skatinimu naudojant, atrodytų, paprasčiausias žaidimo formas ir fizinius pratimus, kuriais lavinamas dainavimo aparatas, dikcija, artikuliacija, komandinio darbo bei psichologinių įgūdžių ugdymu siekiant ne tik vokalo pagrindų, bet ir profesinio meistriškumo. Programa aktuali ankstyvojo, pradinio ir pagrindinio ugdymo dainavimo mokytojams, bet ji turėtų būti įdomi ir dainininkams. Mokytojai, pageidaujantys atvežti savo mokinukus (priimami vaikai ir moksleiviai), turi pasirūpinti jų globa Birštone. n
Kviečiame registruotis pasyviuosius dalyvius – meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogus, muzikos specialistus ir mėgėjus (bet kokio amžiaus ir specializacijos). Pasyvieji dalyviai turės galimybę stebėti visų kursų pedagogų ir aktyviųjų dalyvių darbą pamokose, dalyvauti viešose paskaitose ir koncertuose. Dalyviai gaus išklausytų mokymo programų kvalifikacinius pažymėjimus. Kaina – 5 Eur už dieną. Dienų skaičius neribojamas. Dalyvių anketas galite rasti čia: http://www.muzikusajunga.lt/sites/default/ files/documents/Anketa_BirstonoVMA.docx Užpildytų anketų laukiame el. paštu info@muzikusajunga.lt