Mb 2016 11 12issu

www.muzikusajunga.lt

2016 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Lietuvos kariuomenės orkestrui – 25 31 p.

Šiame numeryje:

XX LIETUVOS MUZIKŲ ŠVENTĖ

Numeris su DVD

Muzika ir animacija 54 p.

XX Lietuvos muzikų šventė DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2016 Lietuvos muzikų sąjungos 80-mečiui Muzikos meno ir mokslo leidinio „Muzikos barai“ 85-mečiui PROGRAMA 1. Iškilminga pradžia 2. Lietuvos muzikų sąjungos istorija 3. Sveikinimo žodis nuo fanfarų salėje 4. Lietuvos kariuomenės orkestras ir Joana Gedmintaitė 5. Sėkmės istorija 6. Sveikinimai iš Klaipėdos 7. Kamerinis choras „Brevis“ 8. Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas 9. Ramutė Kalnėnaitė 10. Mykolas Natalevičius ir Gabija Rimkutė

11. Ingrida Armonaitė ir Indrė Baikštytė 12. Fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ 13. Rimantas Armonas ir Irena Uss 14. Sveikinimai iš Birštono 15. LMS veikla Birštone ir Biržuose 16. Liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ 17. Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ 18. Fortepijoninis trio „FortVio“ 19. Sostinės vario kvintetas 20. Egidijus Buožis 21. Fortepijoninis trio „Kaskados“ 22. Sveikina ECMTA prezidentė Marje Lohuaru 23. Žvaigždės parade 24. Ansamblis „Giunter Percussion“ 25. Vokalinis ansamblis „Jazz Island“ 26. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras 27. Vivaldi Koncertas dviem violončelėms 28. Sveikinimai iš Biržų 29. Vytautas Juozapaitis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras 30. Publika apie „Didįjį muzikų paradą“ 31. Robertas Beinaris ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras 32. „Auksinio disko 2016“ apdovanojimo ceremonija

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2016 GRUODIS Nr. 11–12 (466–467) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

DVD tema XX Lietuvos muzikų šventė DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2016 Lietuvos muzikų sąjungai – 80 Muzikos meno ir mokslo leidiniui „Muzikos barai“ – 85

Turinys VIRŠELIO TEMA

Daiva Tamošaitytė Neeilinė Lietuvos muzikų sąjungos šventė / 2 p.

Daiva Tamošaitytė Pirmieji žingsniai / 12 p. „Muzikos barų“ 85-mečiui

KRONIKA

Daiva Tamošaitytė Tarptautinį M. K. Čiurlionio festivalį pradėjo Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas / 22 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės šventė / 22 p.

Daiva Tamošaitytė Violeta Urmana – UNESCO menininkė taikai / 23 p.

Daiva Tamošaitytė Muzika iš šiaurės / 24 p.

PANORAMA

Jūratė Karosaitė Studentų sėkmė forumo „Muzikos atlikimas ir pedagogika“ konkursuose / 38 p.

Aldona Juodelienė Šeimų ansambliai praskaidrino globos namų kasdienybę / 38 p.

Vytautas Tetenskas Festivalis „Čenstakava – Klaipėda“ / 39 p.

Vytautas Tetenskas Kroatų muzikos dienos Lietuvoje / 39 p.

Vera Badjanova Prisimenant profesorių Viktorą Radovičių / 40 p.

Jonė Fridmanaitė Panevėžyje prisimintas Jonas Stasiūnas / 40 p.

Asta Vaitkevičiūtė-Skliutė Popmuzika su perukais / 25 p.

Skambėjo slavų giesmės / 40 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė „Viva Vivaldi“ / 26 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Gyvenimo stebuklai / 41 p.

Rasa Murauskaitė, Daiva Tamošaitytė Stenas Lassmannas skambina Heino Ellerio kūrybą / 26 p.

Koncertas iš ciklo „M. K. Čiurlionis ir jo miestai“

IŠ PRAEITIES

Leonidas Melnikas Muzikės kelias / 34 p.

Sulamitą Gelpernienę prisimenant

SUKAKTIS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje / 31 p.

Lietuvos kariuomenės orkestrui – 25

Su Antano Smetonos stipendija / 41 p.

In memoriam Regina Tumalevičiūtė

SVETUR

Benigna Nekrošiūtė Liono operos premjeroje – lietuvių solistai / 42 p.

Pokalbis su Aušrine Stundyte ir Almu Švilpa apie operos „Ugnies angelas“ pastatymą

Gabrielė Sližytė „King´s singers“ – šį kartą ne apie Brexit, bet apie Brentrance / 49 p.

Milda Augulytė Kaip latvių sopranas Kristine Opolais gelbėjo „Metropolitan Opera“ / 50 p.

TAI ĮDOMU...

NAUJI LEIDINIAI

Leonidas Melnikas „Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema“ / 27 p.

Natalja Lukinych Muzika ir animacija. Apie didžiąją bendraautorystės istoriją (II) / 54 p.

Antra dalis: nauji laikai – naujos dainos

IŠ ARTI

Daiva Tamošaitytė Antroji EMCY konferencija vyko Lietuvoje / 28 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Rasa Murauskaitė LMTA koncertmeisterės pripažinimas tarptautiniame konkurse / 36 p.

Petras Kunca In memoriam Irena Ramutė Skomskienė / 64 p.

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Pianistės Nijolės Baranauskaitės sėkmė

Muzikos barai / 1

LMS SUKAKTIS Daiva TAMOŠAITYTĖ RUGSĖJO 12 DIENĄ NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE ĮVYKO JUBILIEJINIS, DVIDEŠIMTASIS, „DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS“, KURIO PRADŽIĄ PASKELBĖ ILGAMETIS LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS TARYBOS NARYS, NACIONALINĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS LAUREATAS DIRIGENTAS JUOZAS DOMARKAS IR „PARADO“ INICIATORIAUS KOMPOZITORIAUS RIMVYDO ŽIGAIČIO FANFAROS. IŠKILMINGAS RENGINYS VAINIKAVO IŠ KARTO KELIAS SUKAKTIS – DVIDEŠIMTOJI MUZIKŲ ŠVENTĖ TAIP PAT BUVO SKIRTA LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS 80-MEČIUI IR ŽURNALO „MUZIKOS BARAI“ 85-MEČIUI.

P

kos draugijos veiklai.

Pažintį su nuveiktais darbais ir organizacijos istorija tęsė išradingi videosiužetai, jie šventiškai papildė koncerto-maratono programą. Milžiniškame ekrane matėme ne tik istorinius 1936–2016 metų veiklą užfiksavusius dokumentinius kadrus, bet

ir girdėjome dabartinių LMS narių pasakojimus apie nuveiktus darbus ir jų prasmę, klausėmės įdomių nutikimų ir sėkmės istorijų. Filmuotus kadrus pildė hole vykstantys pokalbiai, kuriuos publika stebėjo milžiniškame salės ekrane.

Renginį vedė ilgametė LMS bičiu-

Martyno ALEKSOS nuotr.

o kelerių metų į Lietuvos nacionalinę filharmoniją grįžusi šventė pasipildė unikaliais akcentais: hole dėmesį traukė visus tris jubiliejinius renginius ir jų istoriją apžvelgianti paroda; visi šventės dalyviai – LMS nariai ir bičiuliai – galėjo fotografuotis įsimintiniausius renginius įam-

Neeilinė Lietuvos muzikų sąjungos šventė

žinusios ekspozicijos fone, palikti savo autografus ir palinkėjimus būsimiems muzikos barų artojams. Juk parodos stenduose buvo prisiminti ir tie, kurie prieš 85 metus steigė ir puoselėjo muzikos meno ir mokslo leidinį „Muzikos barai“, ir tie, kurie suvokė profesinės bendrystės būtinumą ir telkėsi anuometinės Muzi-

Muzikos barai / 2

Martyno ALEKSOS nuotr.

LMS prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės sveikinimo žodis

Šventę pradėjo dirigentas Juozas Domarkas į publiką prabildamas iš milžiniško scenos ekrano

Martyno ALEKSOS nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

lė Janina Pranaitytė, scenoje buvusi ir per pirmąjį „Paradą“ 1997 m., ir pianisto, aktyvaus LMS nario Jurgio Bialobžeskio (1938–2008) sūnus aktorius Andrius Bialobžeskis. Hole šventės svečius kalbino ilgamečio LMS prezidento Rimvydo Žigaičio (1933–2010) anūkė Kotryna Nekrošiūtė. Regis, viskas, kas tądien vyko, liudijo kartų sugyvenimą, patirties perimamumo ir bičiulystės svarbą.

Su LMS veikla Klaipėdoje supažindino sąjungos tarybos narė Inga Maknavičienė; apie sėkmę kalbėjo LMS narys, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujantis dainininkas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas; apie bendradarbiavimą su LMS ir patirtį rengiant Birštono vasaros menų akademiją mintimis

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Lietuvos kariuomenės orkestras ir kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas – „Auksinio disko 2016“ laureatai

LMS veiklos istorijos akimirka: kalba LMS prezidentas Rimvydas Žigaitis

Dainininkė Joana Gedmintaitė šį kartą dainavo su Lietuvos kariuomenės orkestru

Muzikos barai / 3

Martyno ALEKSOS nuotr.

LMS SUKAKTIS

Kamerinis choras „Brevis“ ir jo meno vadovas ir dirigentas Gintautas Venislovas

Mykolas Natalevičius atliko savo operos „Galinė linija“ fragmentus, akompanavo Gabija Rimkutė

Muzikos barai / 4

Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, skambindami Gustavo Holsto „Marsą“ iš ciklo „Planetos“, kūrė visatos erdvių pojūtį

Martyno ALEKSOS nuotr.

dalinosi renginio globėja Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė; akademijos reikšmę Birštono meno mokyklai ir jos moksleiviams pabrėžė mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė; tarptautinė LMS veikla (nuo 2012 m. LMS yra Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) narė) buvo pristatyta padedant Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorei ir ECMTA prezidentei Marje Lohuaru; ilgametė LMS bendražygė Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė džiaugėsi daug metų trunkančiu bendradarbiavimu ir intensyviu koncertiniu gyvenimu Biržuose, prasidėjusiu dar tais laikais, kai Lietuvos nacionalinei filharmonijai vadovavo Rimvydas Žigaitis (1963–1986).

Vaizdinę renginio dalį parengė siužetų autorė ir montažo režisierė Raimonda Katiliūtė. Režisierė Asta Einikytė vaizdą, muziką, filmuotą medžiagą ir gyvus interviu pateikė kaip žaižaruojantį, dėmesį kaustantį

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Šventės metu prisiminta LMS veiklos istorija

Martyno ALEKSOS nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Rimantas Armonas (violončelė) ir Irena Uss (fortepijonas)

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Visi šventės dalyviai – LMS nariai ir bičiuliai – galėjo fotografuotis įsimintiniausius renginius įamžinusios ekspozicijos fone, palikti savo autografus ir linkėjimus būsimiems muzikos barų artojams. Pasirašo Rimantas Armonas, Irena Uss

Liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“: Lina Naikelienė, Aistė Bružaitė, Aušrelė Juškevičienė, Algirdas Jedemskij ir Eugenijus Čiplys

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Renginio vedėjos Kotrynos Nekrošiūtės (viduryje) kalbinami, sveikinimus iš Klaipėdos perdavė KVMT vadovas Jonas Sakalauskas ir pianistė, LMS tarybos narė Inga Maknavičienė

Martyno ALEKSOS nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Pasirašo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė

Martyno ALEKSOS nuotr.

Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorės ir ECMTA prezidentės Marje Lohuaru sveikinimai

kaleidoskopą.

Kaip visada išskirtinis koncertinis maratonas, trukęs keturias valandas, pristatė visą būrį žymiausių Lietuvos atlikėjų ir kolektyvų, ištikimų Fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“: Borisas Traubas, Leonidas Melnikas ir Valentinas Kaplūnas

Muzikos barai / 5

Martyno ALEKSOS nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Fortepijoninis trio „FortVio“: Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė ir Povilas Jacunskas

Martyno ALEKSOS nuotr.

Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ ir jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Vaclovas Augustinas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Publikos numylėtinis vokalinis ansamblis „Jazz Island“

renginio dalyvių, džiuginusių profesionalumu ir pakylėtai atlikusių

šviečiamąją misiją. Juk šio renginio idėja – supažindinti klausytoją su

Egidijus Buožis

Muzikos barai / 6

Martyno ALEKSOS nuotr.

Fortepijoninis trio „Kaskados“: Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Edmundas Kulikauskas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Armonų ir Balsių dinastijų atstovės Ingrida Armonaitė ir Indrė Baikštytė atliko Eduardo Balsio kūrinius

Ramutė Kalnėnaitė

kuo plačiausia muzikinio gyvenimo panorama. Į koncertą susirinkę kolegos ir svečiai, pilna salė klausytojų nesiskirstė iki vėlumos.

Koncerte-maratone skambėjo daugybė solinės, chorinės, kamerinės ir simfoninės muzikos: Lino Rimšos „Gloria“ ir „Sanctus“ iš Lietuviškų mišių, Eduardo Balsio Sutiktuvių maršas ir Rauda iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ smuikui ir fortepijonui, Boriso Borisovo „Senasis Vilnius“, Anatolijaus Šenderovo Trys miniatiūros iš Keturių miniatiūrų ciklo violončelei ir fortepijonui, Audronės Žigaitytės „Barkarolė“ liaudies instrumentų ansambliui, Jurgio Juozapaičio „Nuotaika“ iš ciklo „Trys nuotaikos“, Tauro Adomavičiaus „Fantazija“ varinių pučiamųjų kvintetui, Mikalojaus Noviko „Ne mums“, „Dainuokim po du“, užsienio kompozitorių kūriniai.

Dainavo solistai Joana Gedmintaitė, Vytautas Juozapaitis ir Mykolas Natalevičius (atliko dvi arijas iš savo operos „Galinė linija“), choras „Brevis“ (meno vadovas ir dirigentas Gintautas Venislovas), vokalinis ansamblis „Jazz Island“ (vadovas Artūras Novikas) ir Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Vaclovas Augustinas) – puikūs, savito braižo solistai ir vokalo kolektyvai.

Fortepijoninis Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto duetas paskambino Gustavo Holsto „Marsą“ iš ciklo „Planetos“, Egidijus Buožis pateikė ne mažiau virtuozišką improvizaciją.

Ryškus lyrinis pirmosios dalies akcentas buvo violončelininkės Ramutės Kalnėnaitės atlikta įdomi Gasparo Cassado Siuitos violončelei solo Nr. 3 trečioji dalis, sutviskėjo Sostinės vario kvintetas (vadovas trimitininkas Algirdas Januševičius) ir efektingas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru dainavo Vytautas Juozapaitis

Robertas Beinaris ir Donatas Katkus

(meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), be kitų kūrinių, pateikęs Frédérico Bonzono pastoralinę sceną „En Ardennes“ obojui ir kameriniam orkestrui (aranžuotės autorius ir solistas – Robertas Beinaris).

Pasibaigus iškilmingam koncertui šventės meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė paskelbė „Auksinio disko 2016“ laureatus. Jais tapo Lietuvos kariuomenės orkestras, dirigentas, kompozitorius, ilgametis LRT lengvosios muzikos orkestro vadovas Jaroslavas Cechanovičius, tarptautinių konkursų laureatas pianistas Lukas Geniušas ir dainininkas Almas Švilpa.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Ansamblis „Giunter Percussion“: Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas ir Sigitas Gailius

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris).

Pasirodė daug kamerinės muzikos kolektyvų: Ingridos Armonaitės (smuikas) ir Indrės Baikštytės (fortepijonas) duetas, fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ (pianistas Leonidas Melnikas, smuikininkas Borisas Traubas ir violončelininkas Valentinas Kaplūnas), Rimanto Armono (violončelė) ir Irenos Uss (fortepijonas) duetas, liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ (vadovė Lina Naikelienė), fortepijoninis trio „FortVio“ (pianistė I. Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas), fortepijoninis trio „Kaskados“ (pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Edmundas Kulikauskas). Koncerto pradžioje galingai skambėjo Lietuvos kariuomenės orkestras (kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas), antroje dalyje griežė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras

Martyno ALEKSOS nuotr.

Sostinės vario kvintetas: Algirdas Januševičius, Domas Memėnas, Gintaras Ščerbavičius, Paulius Batvinis ir Darius Bažanovas

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus

Turbūt sunku pervertinti kompozitorės, pedagogės (LMTA docentės), Muzikų sąjungos prezidentės ir solidžių šiandienos „Muzikos barų“ „architektės“, kritikės ir kompaktinių plokštelių leidėjos, įvairių muzikinio švietimo projektų iniciatorės ir organizatorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės indėlį į akademinės muzikos sklaidą, jos energingus užmojus tęsiant tiek šviesaus atminimo tėvelio Rimvydo Žigaičio darbus, tiek formuojant naujas kryptis profesiniuose muzikų baruose. Šventės metu ji buvo apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, kurį įteikė kultūros ministras Šarūnas Birutis. Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas muzikei skirtas už bendruomeniškumo stiprinimą, pedagoginę veiklą, asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką bei nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

Buvo perskaityti Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ministro pirmininko Audriaus Butkevičiaus sveikinimai.

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasveikino Lietuvos kariuo-

Muzikos barai / 7

LMS SUKAKTIS

Ilgametė Lietuvos Respublikos Seimo narė Vilija AleknaitėAbramikienė ir LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė – suolo draugės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje

Šventės kūrėjos (iš kairės): režisierė Asta Einikytė, Raimonda Katiliūtė, Kotryna Nekrošiūtė ir Nemira Poškienė

Martyno ALEKSOS nuotr.

Rimvydo Žigaičio „Fanfaros“ tradiciškai lydėjo svarbiausias šventės akimirkas

Asociacijos AGATA direktorės Agnės Masalskytės sveikinimai

Autografai ir linkėjimai... Jonas Sakalauskas, Rimantas Armonas, Marija Simona Šimulynaitė ir Artūras Novikas

Eugenija Birutė ir Vaclovas Paketūrai domisi naujosios LMS svetainės www.muzikusajunga.lt ekspozicija

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

LMS nariai (iš kairės): Dalia Balsytė, Aušra Stasiūnaitė, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Inga Maknavičienė ir Vytautas Alenskas su viešniomis iš Biržų ir ECMTA prezidente Marje Lohuaru

Muzikos barai / 8

LMS garbės narė, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė Birutė Karosienė ir direktorė Ramunė Kryžauskienė su LMS tarybos nariais Audrone Žigaityte-Nekrošiene, Tomu Bakučioniu ir Petru Kunca

menės orkestrą ir jo kapelmeisterį Egidijų Ališauską.

Simboliškai šventę užbaigė Šv.

Kristoforo orkestro kartu su „Jauna muzika“ atliekamas G. F. Händelio „Halellujah“, tarsi sugrąžinęs pirmųjų „Paradų“ nuotaiką – šis kūrinys ne vienus metus vainikuodavo iškilmingą renginį diriguojant Sauliui Sondeckiui (1928–2016). Kaleidoskopu ekrane skriejo buvusių švenčių fragmentai, užfiksuoti fotografų Algio Rakausko, Michailo Raškovskio (1959–2009), Dmitrijaus Matvejevo ir Martyno Aleksos. Simboliškai su pa-

Įspūdinga pabaiga: 1997 ir 2016 metų švenčių akimirkos skambant Georgo Friedricho Händelio „Halellujah“ tarsi sustabdė laiką

skutiniais muzikos garsais nuotraukų kaleidoskopas sustojo ties 1997 metų šventės baigiamąja akimirka:

G. F. Händelio „Halellujah“ gieda „Jauna muzika“, chorui ir Lietuvos kameriniam orkestrui diriguoja Saulius Sondeckis...

Tris jubiliejus sujungusi šventė buvo įspūdinga. Ugnies fakelai, pasitikę ir išlydėję publiką Lietuvos nacionalinės filharmonijos prieigose, raudoni kilimai ir paroda hole, įspūdingas scenos dekoras, apšvietimas ir milžiniškas ekranas, istoriniai siužetai, šiandienos pokalbiai ir tikrų profesionalų atliekama muzika. Vėl

tą vakarą scenoje buvusius atlikėjus skaičiavome šimtais, o išskirtiniu XX šventės bruožu galima vadinti itin gausiai skambėjusią lietuvių kompozitorių muziką.

Tokią šventę surengti įmanoma tik ilgus metus puoselėjant bičiulystę su LRT, Lietuvos nacionaline filharmonija, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondu, UAB „BOD Group“, UAB „Taurakalnis“, kitais nuoširdžiais talkininkais. n

LR Seimo narės Irenos Šiaulienės sveikinimai

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė apdovanota Kultūros ministerijos garbės ženklu

Martyno ALEKSOS nuotraukos

LR krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasveikino Lietuvos kariuomenės orkestrą ir jo kapelmeisterį Egidijų Ališauską

„Auksnio disko 2016“ laureatas Jaroslavas Cechanovičius

Muzikos barai / 9

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

LMS SUKAKTIS

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

NEEILINE PROGA BUVO SMALSU PAKALBINTI LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS PREZIDENTĘ AUDRONĘ ŽIGAITYTĘ-NEKROŠIENĘ.

– Sveikiname Jus ir visą gausią muzikų bendruomenę su gražia švente. Kaip pavyksta nuveikti tiek daug darbų, suderinti įvairiausias veiklos sritis?

– Nors veiklos sritys įvairios, visos jos sukasi apie tą patį: kuo plačiau paskleisti žinią apie muzikos grožį, poveikio galias ir kaip tai pasiekiama.

Kitaip tariant – visų lygių edukacija.

Juk ir „Didysis muzikų paradas“ 1997 metais sumanytas su šūkiu „Geros muzikos niekados nebus per daug“.

Tąsyk su tėčiu Rimvydu Žigaičiu optimistiškai svajojome, kad sulauksime dienos, kai minios klausytojų skambančios muzikos klausysis visą parą, o scenoje matysime ir girdėsime ne tik Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjus.

Kad tokį užmojį įgyvendintume, būtini įvairių formų kontaktai su įvairaus amžiaus klausytojais, įvairaus lygio ir žanro atlikėjais ir kūrėjais.

Kad žinotum, kaip bendrauti (ir su

Muzikos barai / 10

klausytoju, ir su atlikėju), būtina su visais susitikti, jausti, kuo kas gyvena, ne tik tenkinti lūkesčius, bet ir patarti, parodyti, kas iš tiesų yra gerai.

Taigi ir matote visą mūsų veiklos panoramą: nuo muzikos gimimo iki atlikimo ir klausymo. Bet ne mažiau svarbu išsaugoti tą trapų akimirkos meną ateičiai – taip prasidėjo kompaktinių plokštelių, vėliau vaizdo įrašų kaupimas ir leidyba.

O juk visas tas kryptis, kiek leido tuometinės veiklos sąlygos ir galimybės, pradėjo pirmieji „Muzikos barų“ leidėjai ir kiek vėliau įsteigtos Muzikos draugijos nariai. Sklaidydama pirmuosius „Muzikos barus“ su nuostaba mąstau, kad juk muzikoje svarbos akcentai, mąstymas ir supratimo siekis nepasikeitė – pakito tik techninės galimybės atlikti, puoselėti, išsaugoti, skleisti.

– „Didysis muzikų paradas“ – išskirtinis reiškinys, sulaukęs jau solidaus jubiliejaus. Kas pasikeitė per dvidešimt metų ir kaip galėtumėte apibendrinti tai, kas pasiekta?

– Džiugu, kad šventė sulaukė 20-mečio ir tapo svarbiu raiškos akcentu daugybės mūsų atlikėjų kūry-

binėje biografijoje. Man asmeniškai įdomus faktas, kad 1997 metais įvykęs pirmasis koncertas-maratonas buvo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias 10 valandų trukęs koncertas. „Didžiojo muzikų parado“ istorija – gyva Lietuvos muzikinio gyvenimo kaitos liudytoja. Deja, liūdnos kaitos, ženklinančios dėmesio muzikai stoką svarbiausiose valstybės politikos srityse – švietime ir kultūroje. Šiandien muzikos pasiūla turbūt dešimtis kartų viršija paklausą, bet jokiu būdu neteigčiau, kad atlikėjų, spektaklių ar koncertų per daug – per maža klausytojų, kuriems gera muzika būtų būtinybė. Juk ir mūsų svajonė surengti ne mažiau kaip 24 valandas trunkantį akademinės muzikos koncertą-maratoną neįgyvendinta ne dėl atlikėjų, o dėl klausytojų stokos. Beje, tokie ar panašūs maratonai sėkmingai vyksta ne vienoje šalyje! Šiandien vien Lietuvos atlikėjus sutelkę galėtume muzikuoti kelias paras. Žinoma, išlaikydami mūsų sumanytą maratono principą: pasirodymas scenoje trunka iki 15 minučių. Tačiau per 20 metų netekome tos kartos, kuriai muzikos nebuvo per daug, kuriai rūpėjo, kas, kaip ir kodėl kultūroje vyksta. Pagrindine renginio problema laikyčiau klausytoją, kuris nesusidomi siūloma idėja per vieną renginį susipažinti su daugybe atlikėjų, kuriuos vėliau galėtų kviesti į savo krašto sales. Su tėčiu sumanytos savotiškos šventinės muzikos mugės idėjos vis dėlto nepavyko įgyvendinti.

O išmėginome, regis, viską. Nuo 2012 metų, kai LRT atvėrė Didžiąją studiją, ryžtingai pasukome koncerto vizualumo, teatrališkumo link. Išmokome nemažai – tą matėte ir šių metų renginyje. Prie popmuzikos reginio dinamikos įpratusiai publikai ir mes gebame pasiūlyti ne tik puikiai atliekamą gerą muziką, bet ir spalvingumą, turiningumą, veiksmo kaitą.

Tačiau mūsų publika šiandien nori tik pramogos, linksmybių, žaidimų.

O atlikėjai – anų mūsų organizacijos steigėjų ir puoselėtojų vaikaičiai ir provaikaičiai – pasiekė Lietuvoje dar nebūtų meninių aukštumų. Juk

mūsų muzikos pedagogikoje tarsi susijungė Rytų ir Vakarų mokymo sistemos, greta garsiųjų Maskvos ir Sankt Peterburgo muzikos mokyklų absolventų kuria baigusieji Niujorko, Paryžiaus ar Berlyno mokyklas. Tam, kad suprastų jų galimybes, klausytojas turi būti bent muzikos klausymo pradžiamokslį baigęs, o ne vien vadovautis nuostata „nejuokinga, vadinasi, neįdomu“. Kažkas muzikos mokyme vyksta ne taip, kad negebame sudominti didesnio klausytojų būrio.

– Meno ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, Jums ėmusis leidybos, tapo dideliu, spalvingu ir turiningu leidiniu su CD priedais. 85 metai spaudos leidiniui – ypač ilgas amžius. Kokią matote jo ateitį?

– Apie ateitį kalbėti nemėgstu. Vadovaujuosi principu, kad niekados nebūna taip, kad kaip nors nebūtų (šypsosi). „Muzikos barai“ – daugybės žmonių, suvokiančių, kad ir apie muziką ne tik galima, bet ir būtina kalbėti, pastangų vaisius. Jeigu ne tie žmonės, neturėtume muzikos raidos ir įvykių dienoraščio.

2000-ųjų metų išvakarėse dovanų gavau pirmojo dešimtmečio „Muzikos barų“ komplektus. Kiekvieną straipsnį skaičiau su keistu virpuliu, vis aiškiau suprasdama, kad mąstome apie tą patį, tikslus keliame tuos pačius ir dirbame taip pat, tik plunksnakočius ir rašomąsias mašinėles pakeitė kompiuteriai ir elektroninis paštas, virtualių svetainių teikiamos galimybės.

Užsibrėžiau tikslą, kad kuo daugiau žmonių patirtų tai, ką patyriau sklaidydama pirmuosius numerius. Šiandien juos vartyti gali visi: 2014 metais pavyko sukurti interneto svetainę www.muzikusajunga.lt, kurioje turime galimybę labai plačiai paskleisti unikalią, iki šiol tik asmeniniuose ar valstybiniuose archyvuose buvusią informaciją. Džiaugiuosi, kad dabarties galimybės užtikrina mūsų leidinių pasiekiamumą: svetainėje www. parduotuve.muzikusajunga.lt ne tik publikuojamas visas išleistų leidinių katalogas, bet ir galima įsigyti įrašų (mp3 formatu), kurių seniai nebeturi net ir patys atlikėjai.

Tad visomis išgalėmis mėginame pasiekti savo klausytoją, nesvarbu,

kokio amžiaus jis būtų. Beje, būtent per svetainę galime netgi asmeniškai susipažinti – rubrikoje „Susipažinkime“ kiekvienas gali tapti mūsų bičiuliu ir prisistatyti profesinės ar mėgėjiškos veiklos profiliu.

Man ypač svarbu, kad turime galimybę prisiminti ir išėjusius kūrėjus – rubrikoje „Jie išėjo“ galima ir mūsų skaitytojų, mokytojų ir moksleivių iniciatyva. Svajoju, kad, tarkim, Juozo Karoso profilį padėtų pildyti Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos moksleiviai, o Antano Sodeikos – žymaus dainininko vardu pavadintos Jurbarko meno mokyklos ugdytiniai.

Taigi, stengiuosi kuo mažiau reaguoti į tai, ko visus 85-erius „Muzikos barų“ egzistavimo metus jiems labiausiai trūko: pinigus.

Kiekvienas „Muzikos barų“ numeris šiandien paruošiamas ir spausdinti (nespalvota versija), ir skelbti svetainėje www.muzikusajunga.lt (spalvota versija). Kai kam atrodo, kad žurnalą viešindami svetainėje mes lyg ir neskatiname jo prenumeruoti. Bet juk šiandien kaip niekada svarbu, kad bet koks profesionalus kalbėjimas būtų girdimas kuo plačiau.

Ir dar – apmaudu, kad brolių Budriūnų, kaip ir kitų menininkų dinastijų, šeimyninį darbą vertiname, o štai šiandien turime tokius įstatymus, pagal kuriuos šeimyninis darbas laikomas pažeidimu. O juk bent jau mene dinastijos visais laikais buvo daugelio gerų reiškinių puoselėtojos.

– Esate energinga, kūrybinga asmenybė, turinti daug interesų ir planų. Kurį veiklos barą vis dėlto išskirtumėte kaip brangiausią širdžiai?

– Esu laiminga, kad labai anksti suvoktas pomėgis virto specialybe, gyvenimo aistra ir netgi tam tikra prasme gyvenimo būdu: tai – opera.

Menų sintezė operoje yra tarsi milžiniškos kūrybinės ir edukacinės piramidės viršūnė. Tad kad ir ką daryčiau, kad ir kur dirbčiau – viskas apie operą ar bent apie tai, kaip reikia suvokti operą.

– Kokias problemas ir iššūkius, Jūsų nuomone, muzikų bendruomenė turėtų spręsti aktyviau?

galiu vėlgi mūsų sukaktuvininkų – „Muzikos barų“ ir Lietuvos muzikų sąjungos – pavyzdžiais.

1920 metais suvokę, kad valstybingumo simbolis yra valstybinis muzikinis teatras, jį įsteigdami praeities šviesuoliai pradėjo reikšmingą kultūros procesą. Kad operai nepritrūktų atlikėjų, buvo kuriamos muzikos mokymo įstaigos, koncertinės organizacijos, orkestrai, chorai, šokio kolektyvai. Trūko edukacinių skaitinių ir įvykius fiksuojančių metraščių – 1931 metais gimė „Muzikos barai“ („pakeliui“ būta ir kitų muzikos leidinių). O suvokus institucinės hierarchijos uždarumą (pareigybinė priklausomybė visais laikais linkusi stabdyti iniciatyvą), veikliausi šviesuoliai būrėsi į Muzikos draugiją, kad drąsiai keltų problemas ir nebijotų iššūkių. Šiandien situacija panaši. Kultūros ministerijai pavaldžių biudžetinių įstaigų darbuotojai vengia kalbėti apie negeroves: juk nuo santykio su tiesiogine valdžia priklauso galimybė gyventi ir išgyventi. Bet net ir tie patys menininkai, susibūrę meno kūrėjų asociacijose, drąsiai imasi iniciatyvos.

Didesnė mūsų kasdienių darbų dalis nematoma, nors aktyviai veikiame kultūros politikos srityje, dalyvaujame teisės aktų kūrimo procese, rūpinamės bendruomenės narių socialinėmis garantijomis, galimybe kurti.

Didžiausia problema turbūt laikyčiau dažnai per didelį mūsų narių pasyvumą. Dar ne visi suvokia, kad niekas nieko nebepasiūlys, kad patys turime galvoti, kaip sudominti klausytojus, kaip patraukliai pateikti savo sumanymą ir kaip už savo darbą pelnyti užmokestį, juk dabar absoliučiai viskas kainuoja. Nebegalime tikėtis, kad valstybė tenkins visus mūsų gyvenimo ir kūrybos poreikius, t. y. mokės tiek, kiek reikia. Kad būtume reikalingi, turime rūpintis patys.

Sutinku, taip gyventi nelengva, bet – būtina. Ir bendruomenėje galimybių turime kur kas daugiau, nei dirbdami po vieną. n

– Meno kūrėjų asociacijų (taigi, ir muzikų bendruomenės) veikla šiandien kaip niekados svarbi. Iliustruoti

Muzikos barai / 11

LMS SUKAKTIS

Pirmieji žingsniai „Muzikos barų“ 85-mečiui.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

K

iek vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai Kaune 1931 metų spalį pasirodė pirmasis muzikos ir meno žurnalas, skirtas plačiajai visuomenei. Kiek daug nuveikta, kad jis 1989 m. birželio 14 d. atgimtų nepriklausomoje Lietuvoje kaip dvisavaitinis Lietuvos muzikos draugijos leidinys ir iš nedidelio neiliustruoto spaudi-

Muzikos barai / 12

meninių lėšų (pavyzdžiui, galingam leidybiniam kompiuteriui įsigyti). Žurnalo puslapiuose – muzikos kritika, pradedant smulkiaisiais žanrais ir baigiant opera, baletu, naujausių leidinių ir kompaktinių plokštelių pristatymai, pokalbiai, pažintys, koncertinė kronika, istorijos puslapiai, jubiliejinės sukaktys, žinios iš muzikos mokyklų ir LMTA, iš festivalių, konkursų ir meistriškumo kursų, analitiniai straipsniai, aktualios diskusijos – visko nė neišvardysi. „Muzikos barai“ turi internetinę svetainę ir iki šiol yra svarbiausias pagrindinių akademinės muzikos įvykių metraštis – apima lietuvių veiklą tėvynėje ir svetur bei kitų šalių menininkų indėlį į Lietuvos muziką, pateikia plačią kūrybinę ir pedagoginę panoramą. Džiugu ir 1931–1933 m. brolių Budriūnų leidžiamus „Muzikos barus“ nuo 1938 metų ėmėsi globoti muzikos šviesuolių 1936 metais suburta Lietuvos muzikų draugija (vėliau – sąjunga). LMS ir „Muzikos barų“ sukaktims skirtos parodos stenduose pristatyta Muzikų sąjungos veiklos panorama

nio taptų šešiasdešimt keturių puslapių blizgiu storuliu, mirgančiu įdomiausiomis nuotraukomis ir turinčiu priedą – kompaktinę plokštelę, supažindinančią su naujausia ir archyvine dainininkų ir instrumentininkų, dirigentų ir kompozitorių veikla...

Dabartinis žurnalo veidas tikrai nepadarytų gėdos bet kuriai turtingai ir didelei Europos šaliai.

Vieninteliame profesionaliame visas sritis apimančiame muzikos leidinyje atsispindi ir per 50 metų sovietų Lietuvoje nuveikti darbai, tad žurnalui atgimstant Muzikų draugijos valdybos pirmininko Povilo Dikčiaus iš-

kelti kuklūs uždaviniai, galima sakyti, įvykdyti su kaupu. Su Sąjūdžiu pasipylė ir publikacijos apie lietuvių muzikantų veiklą anapus geležinės uždangos. Vaclovo Juodpusio redaktoriavimo laikais buvo atsiradęs labai vertingas „Kalbos kertelės“ skyrelis, kuriame LMA Terminijos komisijos mokslinis sekretorius Algimantas Kalinauskas nuosekliai supažindindavo su svarstytais muzikos terminais ir rekomendacijomis. Žurnalas ypač atsinaujino ir gana greitai įgijo dabartinį pavidalą, kai 1998 metais jį ėmė redaguoti ir leisti Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, kiek pamenu, investavusi į šį projektą nemažai as-

tai, kad jis tebetelkia rimtajai muzikai ištikimus pagalbininkus ir kol kas gana sėkmingai atsilaiko prieš populiariosios ir alternatyviosios kultūros iššūkius. „Muzikos barų“ redaktorius ir leidėjas Motiejus Budriūnas 1931 m. spalį pasirodžiusio pirmo „Muzikos barų“ numerio įvadiniame straipsnyje „Naują barą pradedant“ rašė: „Muzikos menas Lietuvoje, neturėdamas savo spaudos, nors ir nemenkai valdžios, o kai kur ir visuomenės remiamas, rodo stagnacijos požymių, nes darbas dirbamas be tikslesnio jėgų apskaitymo, be patyrimo koncentracijos ir analizės.“ Nurodęs, kad esama daug aktualių, degančių klausimų, „kuriems net iškelti be muzi-

Muzikos barai / 13

LMS SUKAKTIS kos laikraščio trūksta galimumų“, M. Budriūnas teigia: „Nebegalima taip pat ilgiau toleruoti, kad inteligentas mūsų muzikininkas turėtų tenkintis tik dienraščio informacijomis apie savo šalies ir užsienio muziką. Muzikos laikraštis gal dar ilgai mums turės pavaduoti ir savąją moksliną muzikos literatūrą, kurios atskirais stambesniais veikalais mūsų sąlygose kažin dar kada sulauksim.“ Muzikologijai įsitvirtinus kaip atskirai mokslo šakai ir atsiradus specialių leidinių, mokslo skiltis „Muzikos baruose“ apmirė, nes be geranoriško profesionalių muzikologų bendradarbiavimo ją plėtoti kažin ar išeina.

O Budriūnų laikais teorijos žurnale buvo apsčiai. Štai ir pirmajame numeryje pats Motiejus daug vietos skiria muzikos psichologijai, vienas pirmųjų pakviestas bendradarbiauti Prahos muzikos akademijos profesorius Aloisas Haba pateikia išsamų straipsnį apie Jeronimo Kačinsko studijas Prahoje ir jo kompozicinius gabumus. Rašinyje jis svarsto naujovišką netematinio mokymo sistemą platesniame kultūrologiniame ir istoriniame kontekste, atkreipia dėmesį į užmirštas kultūrines tradicijas: „Diskusijose atkreipiau J. Kačinsko dėmesį, kad tematinį stilių, chromatiką ir diatoniką ir klasiškų formų tipus paveldėjome iš senesnių kompozitorių, kurie priklausė Vakarų Europos tautoms. Kas gi tada savo tautinio yra lietuvių, čekų ir kitų rytų Europos tautų muzikoje? Stilius ir tonacijų sistema? Ne. Forma? Tik iš dalies.

Tai kas gi? Tipingos ritminės vertybės ir melodinis charakteris! Ketvirtinių tonų sistemą žinojo jau arabai prieš Kristų. Graikų teorijoje ketvirtiniai tonai laikomi intervalais enharmonijos tetrachorde. Mokslo patirta, kad choralų muzikoje (Montpelliero kodeksas Prancūzijoje) dar XII šimtmetyj buvo naudojamasi ketvirtinių tonų intervalais. Beveik visų tautų liaudies muzikoje yra intervalų, mažesnių kaip pustoniai.“ Prisimenu, kaip bendradarbiaudama su „Muzikos barais“ pasiūliau ciklą straipsnių apie muzikos psichologiją, o apie klasikinės indų

Muzikos barai / 14

muzikos ypatybes, jų ketvirtatonių sistemą ir estetinę teoriją rašiau nepaisydama didžiulio gal iš sovietmečio paveldėto muzikologų pasipriešinimo minčiai, kad būtina imtis studijuoti indų muzikos teoriją ir estetiką, nes visame pasaulyje ji pripažinta kaip sudėtingiausia ir turtingiausia muzikinė sistema, be kurios pažinimo kompozicijos studijos, bent jau JAV ir Vakaruose, yra nevisavertės. Kažin, ar požiūris labai pasikeitė per dvidešimt metų, nepaisant pavienių kūrėjų mėginimo skolintis įkvėpimo iš Rytų kultūrų? A. Haba daro reikšmingą pastabą: „J. Kačinsko nuopelnas yra tas, kad ne 50 ar 100 metų vėliau, kaip kiti menininkai, bet pačioje pradžioje ketvirtinių tonų sistemos plėtojimosi netematiniame stiliuje bendradarbiauja, nešdamas pasaulinei, o taip pat ir lietuvių muzikai naujų kūrybinių vertybių.“ Šiame straipsnyje daugiausia kalbėdamas apie muzikos stilių, čekų profesorius pabrėžia kitą šiais laikais ignoruojamą būtinybę: „Kova už netematinio stiliaus muzikos formą yra kova už žmogaus dvasios potencingumo ypatybę tonuose. J. Kačinskas, jaunas ir labai talentingas lietuvių menininkas, skelbia naujas muzikos meno vertybes, realią muzikos meno reiškinių laisvę, įgyvendinimą meno pritaikymo dvasinės būtybės principų linkmei, kuri

Lietuvos muzikų sąjungos kolekcijoje „Muzika – visiems“ yra jau 120 kompaktinių plokštelių ir trys DVD

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Turininga „Muzikos barų“ istorija: žurnalas leistas su pertraukomis kas mėnesį (42 numeriai), atgimęs 1989 metais – dvisavaitinio laikraščio forma (169 numeriai), nuo 1998 metų „Muzikos barai“ vėl tapo žurnalu, nuo 2000 leidžiamas su kompaktinėmis plokštelėmis (iki šiol išleisti 132 numeriai)

reiškiasi nepasikartodama, gyva, nežemiškos, nemirštamos žmogaus dvasinės ypatybės forma, įsikūnijančia laiko cikle kaskart naujose kūno formose.

Tas kosmologijos tiesas visais amžiais mokė žmonių dvasios vadai.“ Apie dvasinį primatą muzikoje ir apskritai menuose postmoderniais laikais kalbėti, kaip žinoma, pasidarė nepadoru, o žymių mąstytojų, tokių kaip Rudolfas Steineris, kurio idėjos autoriui regimai darė didelę

įtaką, darbai ir mintys marginalizuojamos, joms neleidžiama įsikūnyti.

O dar A. Haba teigė: „Pabrėžiu, kad apie muzikos stilių mano aiškinama prasme nesusigalvota ištisais šimtmečiais, nesusigalvojama ir dabar. Šiandien muzika po impresionizmo ir ekspresionizmo stadijų gyvena nereikšmingo garsų žaidimo laiką (judėjimas judėjimui), garsai ir ritmai mechanizuojami (realizmas ir naujas mechaniškas romantizmas vietoje na-

tūralaus XIX šimtmečio romantizmo).

Kada muzika propaguojami politiniai ir socialiniai klausimai, kada ji naudojama grynai pasilinksminimams (užplūdimas populiarių jazzo šokių), galima pakelti ją dvasinio pagrindo aukštumon tik tada, kai jaunoji Europos kūrėjų generacija supras gyvą dvasinį inspiracinį pradą.“ Deja, tenka konstatuoti, kad tokio požiūrio laikosi vis mažiau žmonių, o pozityvizmas moksle kartu su masinėmis pramogų formomis ima viršų.

Dar kelios pirmojo numerio autoriams svarbios temos: pedagogika, dainų šventės, chorai ir opera.

M. Rimtautas mokytojams skirtame straipsnyje rašo apie naujos priemonės – patefono – svarbą diegiant pažangias to meto technologijas į ugdymo procesą, o kažkoks Chorvedis O. rašo apie būtinybę atsakingiau rengtis jubiliejinei 1933 metų dainų šventei. Kai kurias mintis verta pacituoti: „Lietuvių dainų švenčių ruošimo idėja pirmiausiai buvo kilusi Varšuvos konservatorijos auklėtinių lietuvių būrelyje 1913 metais, o jau sekančiais metais Marijampolėje buvo susidarąs dainos šventės ruošimo komitetas ir buvo pradėti paruošiamieji darbai.

Tik užėjęs karas darbą sutrukdė. Po karo 1923 metais per šaulių šventę Kaune buvo suruoštas liaudies dainos vakaras, kaipo prirengiamasis mėginimas visos Lietuvos dainų šventei,

Muzikos barai / 15

LMS SUKAKTIS kuri įvyko 1924 metais. Sekančios dainų šventės buvo suruoštos 1928 ir 1930 – Vytauto Didžiojo – metais. Paskutinioji buvo dainininkų skaičiumi didžiausia, bet bendras choras net kitose dainų šventėse jau dainuotas dainas kartodamas, atliko jas gana primityviai. Iš visų dainų švenčių paaiškėjo iš vienos pusės didelis pasišventimas ir pasiaukojimas provincijos chorų dirigentų ir jų dalyvių, iš kitos pusės nemokėjimas ir nesugebėjimas laiku paruošti tinkamą chorams repertuarą ir pakelti mūsų dainų švenčių meninę vertybę. Mūsų kaimynai latviai, estai dainų šventėms ruošiasi 4–5 metus, ir mums laikas suprasti, kad dainų švenčių negalima ruošti paskubom. Čia reikia atsidėjus, visu rimtumu ir mokėjimu dirbti keletą metų, jei norime, kad mūsų dainų šventės atitiktų tikrąjį jų pavadinimą.“ Tai priminimas apie dainų švenčių svarbą ir šiandien.

Vėl pabūsiu nepopuliari ir priminsiu, kad ir šiandien Lietuvoje egzistuoja elitizmo bacila užsikrėtęs muzikologų formalistų sluoksnis, kuriam ne tik dvasingumo muzikoje nereikia, bet ir liaudies daina kelia nuobodulį, o dainų šventės yra „sovietmečio produktas“... Šį klausimą būtina ir vėl kelti, nes nepaisant dainų švenčių populiarumo ir to, kad UNESCO jas yra pripažinusi pasaulio paveldu, panieka tebėra gaji, naujų tekstų, tyrinėjančių šią epochą, beveik nematyti. Vis dėlto reikėtų parodyti daugiau pagarbos žmonėms, išsaugojusiems ir perdavusiems mums unikalią tradiciją bei tinkamai įvertinti pasiekimus, nuėmus „socialistinį“ sluoksnį, repertuare sudariusį tik paradinę ir labai mažą dalį.

Vilius K. rašo apie dainą Klaipėdos krašte ir daro išvadą: „Klaipėdos kraštas savo chorų organizacija ir darbu gali būti Didžiajai Lietuvai pavyzdžiu, nes tenai yra, bendrai paėmus, ne mažiau kaip 40 lietuvių ir vokiečių chorų, susiorganizavusių į atskiras giedotojų draugijas.“ Chorinės kultūros svarbą rodo ir tai, kad „Muzikos barai“ turėjo choro partitūrų priedą.

Keletas labai kritiškų (ir todėl, matyt, nepasirašytų) sakinių pirmajame „Muzikos barų“ numeryje skirta naujai operos sezono pradžiai.

Antrajame žurnalo numeryje

Muzikos barai / 16

J. Kačinskas savo ruožtu pristato naująją čekų muziką, straipsnyje paminėdamas ir A. Habos, „ketvirtinių tonų“ (t .y. ketvirtatonių) mokyklos įkūrėjo ir žymaus kompozitoriaus, naująja sistema sukūrusio operą, nuopelnus muzikos evoliucijai. Miunchene pastatyta opera sulaukė didelio vokiečių pripažinimo. M. Budriūnas rašo apie vadovėlius ir metodikos problemas. Įžangoje Antanas Vaičiūnas pabrėžia dainos svarbą: „Tautoms, kaip ir pavieniams asmenims, tenka kovot už savo egzistenciją ir gerovę. Šitoj kovoj ypač mažosios tautos turi rūpintis, kad jos būtų tinkamoj civilizacijos ir kultūros aukštumoj ir savo kultūra imponuotų kitoms tautoms.

Tam dera auginti visus savo kultūros privalumus, savumus, auklėti, kas tautoje yra vertinga ir gražu. Vienas iš mūsų vertingų savumų, mūsų bočių mums paliktų, yra mūsų dainos, kurios mums davė dainų šalies vardą.“ A. Vaičiūnas rašo ir apie Česlovo Sasnausko kūno perlaidojimą – atvežimą iš Petrapilio į Kauną 1931 metais.

Straipsnio pabaigą verta pacituoti, nes požiūris į savą kūrėją, inteligentą ir idėjų generuotoją nepasikeitęs ir šiandienos Lietuvoje: „Iškilmingas Č. Sasnausko laidojimas Lietuvoje, platus jo minėjimas periodinėje mūsų spaudoje, paskaitomis, koncertais primena, kad gyvą Č. Sasnauską geriau suprato ir įvertino svetimieji negu savi. Tik vienas kitas savųjų jį gyvą tinkamai įvertino, kai kiti nenorėjo jo pripažinti. Bet varginga Č. Sasnausko jaunystė, nesusipratimai su tais, kurių jis turėjo priklausyt, be abejo, pakenkė jo sveikatai ir sutrumpino amžių. Ne vienintelis tai toks tragingas mūsų kultūros istorijoj faktas. Lyg kokio nelemto likimo persekiojami, mes ir šiandie tas pačias klaidas kartojam, nemokėdami įvertint gyvųjų ir su pavėluotu, gal dažnai ir nuduotu gailesčiu gausiai dėdami vainikų ant mirusiųjų kapų.“ Chorvedžio išsakyta karti tiesa tampa itin aktuali mūsų laikais, kai talentingiausieji išvažiuoja iš Lietuvos, nes čia jiems nėra nei darbo, nei pripažinimo, o grįžę vėl turi apsisukti ir važiuoti į užsienį, nes negali tėvynėje pramisti. Vienas iš svarbiausių klausimų šiandien turi

būti toks: kas lemia, kad ketvirtį amžiaus nepriklausoma Lietuva elgiasi su savo kūrėjais panašiai kaip anuomet? Ar toli nuėjome keldami bendrą kultūros lygį ir pasididžiavimą nacionaline kultūra? Be abejo, laimėjimų taip pat daug, tik klausimas, kokia kaina jie pasiekiami.

Tęsiama analitinių straipsnių serija. Antanas Budriūnas rašo apie muzikos istoriją, skirdamas dėmesio senovės tautų, tarp jų japonų, kinų ir indų, muzikai. Motiejus Budriūnas pateikia didelį tekstą apie muzikos estetiką.

Brolių Budriūnų pasirinktos temos nuosekliai plėtojamos per kelis numerius (apie muzikos istoriją – visus trejus metus); susiklosto ir nuolatinių bendraautorių draugė – pirmiausia A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas, taip pat Ignas Prialgauskas, Juozas Strolia (teigiamai apie modernizmą), čekų autorius Karelas Raineris, įdomiai svarstantis netematinio stiliaus komponavimo temą „tarptautinės liaudies muzikos“ atžvilgiu, kiti.

Ypatingas dėmesys skiriamas dainų šventei ir chorinei muzikai. Taip pat suprantamas muzikos metodikos gerinimo būtinumas, šia tema rašo keli autoriai. Brolių Budriūnų, o ypač J. Kačinsko pastangos prusinti žmones atrodo labai svarbios, jo teoriniai ir apžvalginiai tekstai (pavyzdžiui, apie V. Bacevičiaus kūrybą) aukšto lygio, įžvalgūs ir nepraradę aktualumo. J. Kačinskas mąsto apie svarbiausius klausimus ir siūlo sprendimus.

Straipsnyje apie muzikos tautiškumą jis teigia: „Tautiškumo sąvoką reikia imti plačia prasme. Lietuviška gali būti ne vien tai, kas betarpiškai jungiasi su senųjų liaudies dainų struktūra ir dvasia. Pažinkime, kaip XX-jo amžiaus lietuvis traktuoja muzikos meną, kaip jis derina savo pažiūras su naujų priemonių atsiradimu. Kodėl dabartinis lietuvis kompozitorius, turįs daugiau iniciatyvos ir intuityvinio nujautimo, pažinęs ne tik savo, bet ir kitų tautų muzikos charakterio bruožus, negali laisvai kurti lietuvišką muziką taip, kaip kūrė ją senųjų laikų vaidilos? Senovės žmogus nejautė taip giliai priežastingumo, jo pažinimas nebuvo taip išplėtotas, kaip dabar, o vis dėlto mes jam pripažįstam

teisę išreikšti savo individualinius pergyvenimus dainomis, raudomis, giesmėmis ir kitomis senosios lietuvių muzikos formomis. Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje – miškuose, upėse, ežeruose – aplenkiam svarbiausią tautiškumo šaltinį – savo individualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai?

Anuo keliu eidami, neįvertindami kūryboj savo individualybės, mes tik kartotumėm seniau žmonijos pergyventus kultūros etapus ir priešintumės kūrybinei evoliucijai. Negalima kitų savo tautos individų sudarytų muzikos vertybių subendrinti siaura prasme (melodijų, ritmo, harmonijos struktūros mechaniškas bendrinimas) su savo individualiniais savumais.

Naujo individo kūrybinės vertybės yra savitos ir nesikartojančios. Tautiška muzika kuriama bendruoju meno kūrybos principu, kuris yra: laisvas savo asmens kūrybinių žymių traktavimas. Savitumas taip kuriančio lietuvio kompozitoriaus kūrybos, skirtumas nuo kitų tautų kūrybos ypatumų bus neišvengiamas.“ (J. Kačinskas.

Tautiškos lietuvių muzikos kūrybos klausimai. – Muzikos barai, Nr. 2, 1933) Tokie buvo pirmieji „Muzikos barų“ žingsniai. 1933 metais žurnalo leidyba nutrūko.

Po penkerių metų pertraukos, 1938-aisiais, „Muzikos barai“ vėl pradėjo eiti. Jiems rašė Juozapas Banaitis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Teodoras Brazys, Klemensas Griauzdė ir kiti autoriai.

K. Griauzdė, apibrėždamas leidinio uždavinius, pagrindinį dėmesį skiria chorinės muzikos analizei ir istoriniu žvilgsniu, ir nurodydamas perspektyvas: „Muzikinei žmogaus plėtrai ir individualiai kūrybai skatinti prieinamiausia priemonė yra daina.

Jai kultivuoti instrumentas – žmogaus balsas. O mokykla – chorai, kurių tikslas ir yra sutelkti plačias, ypač jaunimo, mases į dainininkų kolektyvus. Jie pasiektu dainos meniniu lygiu paruoš dirvą ir bendrajam muzikos kultūros kilimui mūsų tautoje. Kartu plėtosis ir savosios dainos pamėgimas bei

būdingų jos bruožų supratimas. Visa tai pasiekiama sistemingu bei aktyviu veikimu: dažnais chorų koncertais, dainų dienomis, chorų varžybomis, lietuviškomis muzikos kūrybos šventėmis etc. Tokia pačių dalyvių veikla sukels ir plačiosiose masėse akstiną tąja sritimi daugiau domėtis. Šito tikslo siekti reikalinga ir atitinkama organizacija, kuri visame krašte vadovautų ir propaguotų planingam veikimo darbui. Kol tokia organizacija bus sudaryta, jam vadovauti ėmėsi Lietuvių Muzikų Dr-ja, kuri, šalia savo profesinių siekimų, artimai susijusi ir su plačiųjų masių muzikine pažanga. <...> Sistemingam mūsų tautoje muzikos kultūros darbui plėsti, taipgi ir lietuvių muzikų profesiniam vieningumui sudaryti d-ja steigia atskirų muzikos sričių sekcijas. Dabartiniu metu jau veikia muzikos mokytojų ir vargonininkų sekcijos. Steigiama ir kompozitorių sekcija. Projektuojama sudaryti „chorų talka“. Toks lietuvių muzikų susivienijimas bendro darbo dirbti būtų naudingas ne tik profesiniu atžvilgiu, bet ir visai mūsų tautai.

Prasiplėtus d-jos darbams, pribrendo gyvas reikalas turėti periodinį spaudos organą, kuris didele dalimi palengvintų ir patį organizacinį veikimą. Savoji spauda, kurioje būtų keliami, gvildenami įvairių muzikos sričių moksliniai, teoriniai, pedagoginiai, metodiniai ir praktiniai klausimai, be to, informuojama ir nurodoma apie d-jos veiklą ir siekius nusibrėžtiems darbams atlikti. Todėl, gavus iš Šv. M-jos pašalpą, nuo š. m. sausio mėn. 31 d. vėl atnaujino „Muzikos Barai“ žurnalo leidimą.“ (Klemensas Griauzdė. Ko siekia Lietuvių Muzikų Draugija. – Muzikos barai, Nr. 1, 1938) Chorams didelį dėmesį skyrė ir K. Kaveckas. Žurnalo puslapiuose randame problematikos, visiškai aktualios ir mūsų laikais. Štai Zenonas Slavinskas kelia muzikos, dainos paskirties žmogaus gyvenime klausimą, kalba apie jos vaidmenį tautų santykiuose. Apsidžiaugiau radusi jo įvertinimą, kurį pati senokai buvau suformulavusi mėgindama sau atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai vis mažiau dainuoja, kodėl

buvusi daininga tauta, surengusi net dainuojančiąją revoliuciją, nebėra tokia, daina nebeskamba natūralioje aplinkoje – kaime, o kai susirenka masės žmonių, gėda klausytis kad ir tautos himno: nepataikoma į toną, nedera balsai, o ir žodžius moka anaiptol ne visi. Atrodo, kad Lietuvoje nebemokoma dainavimo, niekas neturi klausos, tad tenka leisti himno įrašus... Tarpukario Lietuvoje tokio viešai girdimo nemokšiškumo nepasitaikydavo, nes tebebuvo gyvas kaimas, nebuvo griaunančio radijo ir televizijos poveikio, tačiau Slavinskas problemą įžvelgė anksti: „Dabartiniame gyvenime, ypač miesto gyvenime, žymu susiskaldymas į išpildytojus ir klausytojus.

Operos, koncertai, radijas, kinas, džazinė muzika verčia daugiau klausyti, negu dainuoti. Iš to susidaro nelyginant kokia „specializacija“, – iš vienos pusės dainininkai profesionalai, iš kitos – klausytojai. Tačiau liaudies gyvenime ir dainininkais, ir klausytojais būna tas pats žmogus. Čia estetinį išgyvenimą susikuria pats dainuotojas, kuris dainuodamas, kad ir paprastą dainą, pilniau ją supranta, stipriau išgyvena negu nuo jos nutolęs klausytojas. Pagaliau, ar ne artimesnė paprasta daina „paprastai“ kaimo žmogaus sielai, ar piemens dūdelė anksti rytą žaliuojančioje pievoje stipriau nesujaudina negu rafinuota šių dienų muzika?! Liaudies dainos, palyginus su kultūrinės muzikos sudėtingumu, yra pirmykščios, paprastos, todėl ir jų klausytojai turėtų joms taikyti atitinkamą vertinimo mąstą, turėtų ieškoti jose mažiau efektingumo, daugiau natūralaus, gryno jausmo, nes „grožis“ – ne didybėje, bet grožyje – didybė.“ (Zenonas Slavinskas. Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai. – Muzikos barai, Nr. 1, 1938) Toliau plėtojamos pedagogikos, šiuolaikinės kūrybos temos pasaulio kontekste. J. Kačinskas tautiškumo muzikoje problemą analizuoja aptardamas Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio, Vytauto Bacevičiaus kūrybos bruožus: „Mūsų muzikos kūryba turi tendencijų išsilieti įvairiomis muzikos išraiškos kryptimis.

Gal tai todėl, jog toli buvome atsilikę

Muzikos barai / 17

LMS SUKAKTIS

2014 metais veiklą pradėjo interaktyvi svetainė www.muzikusajunga.lt, po metų prie jos prijungta www.parduotuve.muzikusajunga.lt.

Abiejose svetainėse galima susipažinti su plačia Lietuvos muzikos panorama (naujienos, renginiai) ir, žinoma, su LMS bei jos narių, jaunųjų muzikų, muzikos pedagogų ir bičiulių profiliais. Ypač vertingi praeities muzikų profiliai skyriuje „Jie išėjo“. Svetainėse gausu vaizdo ir garso įrašų, įspūdingi nuotraukų archyvai

nuo Europos muzikos praeito kelio.

Dabar nesąmoningai veržiamės per trumpą laiką išgyventi tai, ką Europa išgyveno per šimtmetį. Nemanau, kad tą kūrybinę ekspansiją reikėtų trukdyti, ieškant kokių ,,bendrų“ lietuviškos muzikos principų.“ (Jeronimas Kačinskas. Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės. – Muzikos barai, Nr. 3, 1938) Akivaizdu, kad į europinės muzikos gretas skubantys modernistai nutolo nuo Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio požiūrio į liaudies dainos reikšmę, dėl to ėmė ryškėti takoskyra ir nesutarimai, liaudies meno ir „liaudininkų“ menkinimas ypač sustiprėjo sovietmečiu, daug kas ėmė su panieka žvelgti į harmonizuotas liaudies

Muzikos barai / 18

Svetainėje www.parduotuve.muzikusajunga. lt galima įsigyti visus LMS leidinius ir kompaktines plokšteles – ne tik CD, bet ir garso įrašus (mp3 formatu)

dainas ir apskritai į lietuvių instrumentų, etninių motyvų panaudojimą originalioje kūryboje, nepaisant B. Bartóko judėjimo svarbos. Kartu toks atsiribojimas skandino J. Švedo ir jo bendraminčių viziją atgaivinti muziejuose dūlančias menines vertybes ir paliko ją mėgėjiškai sferai. O šiandien matome – tai buvo trumparegiška ir neteisinga... Pamatyta, kad kitų tautų, ypač indų, japonų, kinų, pagarba liaudies menui, instrumentams ir jų tobulinimas rodo – pareiga apsaugoti liaudies meno raidą nuo kenksmingų laikmečio vėjų yra nacionalinės svarbos uždavinys. Regis, dabar niekas netrukdytų atsigauti ir pasimokyti iš klaidų. Tačiau vis dar neturime savarankiško, tikro liaudies instrumentų orkestro, nors jų galėtų būti ne vienas. Matyt, trūksta ne tik pasikeitusio kolegų žvilgsnio, bet ir tinkamo valdžios požiūrio, neskiriama lėšų

kaip ir anuomet, kai prof. Pranas Tamošaitis su eksperimentiniu liaudies instrumentų orkestru parengė dvi dideles gerai įvertintas programas, daugybė specialistų entuziastingai dirbo orkestre, tačiau pažadėto finansavimo nesulaukė.

Apie palyginti jauną instrumentinę muziką, kamerinę ir simfoninę, rašo Matas Buivydas. Jam labiausiai rūpi instrumentininkų parengimo ir ypač finansavimo klausimai. Skaitant jo mintis atrodo, kad tos pačios nenuoseklaus ir nepakankamo finansavimo, tęstinumo ir kitos problemos kartojasi ir šiomis dienomis, o jų šaltinis tas pats: valdžios neišprusimas ir šykštumas... Ir šiandien jauni atlikėjai dėl panašių priežasčių vyksta į užsienį, nebaigia mokslo muzikos mokyklose, keičia profesiją. „Gabumai ir talentai ne visuomet atrandami tik pasiturinčiuose, galinčiuose savo lėšomis mokytis. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad muzikos mokslas būtų ne tik kiekvienam prieinamas, bet ir patraukiantis, nes didelę atranką gabių

ir darbščių žmonių bus galima sudaryti tada, kada tautos jaunimas bus suinteresuotas veržtis prie muzikos mokslo. Bene geriausias ir išbandytas būdas tokiom sąlygom sudaryti būtų įsteigti didesnį skaičių stipendijų, kad ir nedidelėmis sumomis. Duodant minimumą pragyvenimui ir mokslą, tokiems studijozams ir reikalavimus galima būtų griežtesnius statyti. Nebereikėtų tada Konservatorijos mokytojams sėdėti ir laukti ištisas valandas ateinant mokinių į pamokas, o dažnai, jų visai nesulaukus, ir patiems išeiti. <...> Valstybės meno įstaigose dirbantiems menininkams, kaip ir visiems valstybės tarnautojams, yra įstatymais numatytos atlyginimo normos sulig jų kvalifikacijomis ir užimama vieta, tačiau kai kurios tų įstaigų labai mažai taiko tas normas, o kai kada ir visai jų nesilaiko. Instrumentistai tokius

nenormalumus pergyvena gana sunkiai. Daugumui jų kiekvieno sezono gale tenka nervintis ir derėtis dėl savo atlyginimo. Arba panorėjo įstaigos vadovybė ir nubraukė keliasdešimt litų ateinančiam sezonui, visiškai neprisilaikydama jokių kategorinių normų, kurias per ilgesnį laiką instrumentistas buvo išsitarnavęs. Tokiai padėčiai esant, ne vienas jau yra atsisakęs nuo šių sunkių pareigų ir pasiieškojęs sau darbo kitoje muzikos srityje, nors ir gerai suprasdamas, kad kaip instrumentistas po ilgesnės darbo pertraukos vargiai kada bebus naudingas.“ (Matas Buivydas. Mūsų instrumentalinės muzikos ir instrumentistų klausimai. – Muzikos barai, Nr. 4, 1938) Nuostabu, kaip tarpukario problemos ir trumparegiškumas atsikartoja ne tik valdžios požiūrio į muzikantų finansavimą, bet ir muzikos politikos ir tautų draugystės požiūriu. Štai J. Banaitis remiasi sovietų paradine puse, kai mėgina aptarti sovietijos muzikos raidą: „Apie Sovietų Rusijos muzikos gyvenimą mūsų spaudoje buvo jau ne kartą įvairiomis progomis rašyta. Apie jų instrumentistų laimėjimą pirmųjų premijų tarptautiniuose konkursuose Vienoje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat mes buvome

informuoti. Bet dabartiniu metu, kai mūsuose ypatingai susirūpinta lietuviškosios muzikos propagavimu, kai po kai kurių kompozitorių apžvalginių koncertų kalbama apie jų kūrybos būdingumą, kai mėginama kalbėti apie tautiškumo bruožus mūsų kompozitorių kūriniuose, pravartu mums susipažinti su tokio pat amžiaus Sovietų muzikos kūryba ir kaip jie šiuos klausimus yra išsprendę arba dar sprendžia. <...> Apie pastarojo meto Sovietų kompozitorių Dzeržinskio (autorius operų „Ramusis Donas“, „Pakeltieji dirvonai“), Čiškos (oper. „Šarvuotis Patiomkinas“), Šebalino (oratorija „Leninas“), Miaskovskio (16 simfonijų), Vasilenkos (baletas „Čigonai“, siuita „Sovietų rytai“), Chrenikovo, Kabalevskio, Polovinkino, Šostokovičiaus, S. Prokofjevo, Knipperio, Gedikės, Dunajevskio ir daugelio kitų kūrybą kalbėdamas, G. Polinnovskis ją šitaip charakterizuoja: „Sovietų kompozitoriai savo kūryboje remiasi principu maksimalinio paprastumo ir natūralumo formoje išdėstyti gilias ir ryškias muzikos mintis. Visi jausmai vispusiškai išlavinto žmogaus savo atspindį turi rasti muzikoje. Ir džiaugsmas dėl klestėjimo naujojo pasaulio, sukurto laisvojo

Svetainėje www.muzikusajunga.lt galima vartyti visus „Muzikos barų“ numerius ir skaityti straipsnius. Tik čia naujausius numerius matysite spalvotus – bent virtualioje erdvėje leidėjai įgyvendina savo spalvoto žurnalo svajonę

Muzikos barai / 19

LMS SUKAKTIS žmogaus rankomis, ir jo svajonės apie visišką nugalėjimą gamtos gaivalų, ir meilė, ir neapykanta priešams – visa tai yra išreikšta geresniuose stambesnių Sovietų muzikų kūriniuose.

Susižavėjimas Sovietų šiaurės tyrinėtojų ir lakūnų žygiais būtinai sukels atgarsius simfonijose ir dainose. Žmonių įsisąmoninimas, užgimimas naujų, kolektyvizmui artimų bruožų – ir tai atsispindi operose, simfonijose. Tokiu būdu Sovietų muzikinės kūrybos vedamosios tendencijos yra: realizmas, liaudiškumas, optimistiškas nusiteikimas taikos atžvilgiu, išvystymas nacionalinės formos, ryškiai parodant socialistišką jų turinį.“ (Juozapas Banaitis. Sovietų Rusijos muzikos kūrybos bruožai. – Muzikos barai, Nr. 4, 1938) Ir čia – jokio kritiško požiūrio! Remiamasi tik sovietų pateikiama medžiaga. Tikrasis gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo nežinomas, o piešiami rožiniai vaizdai ir kryptingai dirbanti Lietuvos ir SSRS kultūros draugija, neva stiprinanti dviejų draugiškų šalių kultūros ryšius, iš tikrųjų buvo panaudojama kaip priedanga lietuvių budrumui užmigdyti. Istorikų darbai, pavyzdžiui, dr. Mindaugo Tamošaičio monografija „Didysis apakimas“, tiksliai įvardija priežastis, kodėl Lietuva pasidavė propagandai ir nesipriešino okupacijai: čia didelį vaidmenį suvaidino naivus pasitikėjimas kultūrinių ryšių nekaltumu. Šiandien Lietuvos nacionalinio saugumo specialistai įspėja, kad situacija kartojasi, o Rusijos propaganda naudoja tas pačias priemones, pavyzdžiui, per rusų muzikos eksportą. Tad šis klausimas itin opus ir reikšmingas, ypač turint omenyje neproporcingai didelį sovietinio laikotarpio ir šiandienos Rusijos solinės, kamerinės ir simfoninės muzikos, operų ir baletų gyvavimą mūsų koncertinėse scenose. Tai ne tik estetinis klausimas, kai nuolat skamba įkyrėjusios, socrealizmo pripildytos, atgyvenusios stabais paverstų kompozitorių kompozicijos, atgrasi „kabalevščina“, motyvuojant tuo, kad toks publikos poreikis. Juk aišku, kad poreikis yra formuojamas. Kartu ir naujas klausytojas yra nuolat pratinamas prie gausaus rusiškos muzikinės

Muzikos barai / 20

kultūros ir iš viso slaviškos tradicijos buvimo, tarsi ta terpė yra natūrali ir nekvestionuotinai privalo dominuoti Lietuvoje. Juk melomanas su tos muzikos pavyzdžiais gali susipažinti iš įrašų, jei nori. Tokia invazija vyksta, kai nuolat kalbame apie tai, jog lietuvių kūrybai neskiriamas nei pakankamas dėmesys koncertų scenose, nei finansavimas, daugybė puikių kūrinių dūla – net tų, kurie nuolat buvo sovietmečio programose ir repertuaruose. Taigi šia prasme padėtis ne pagerėjo, o net pablogėjo.

Kad muzika visada buvo galingiausias politikos įrankis, liudija ir Z. Slavinsko tekstas, kuriame rašoma apie lietuvių paveldo klastojimą: „Neseniai pakliuvo į rankas Vilniaus krašto liaudies dainų rinkinėlis (Piesni ludowe ziemi Wilenskiej i Nowogrodskiej) su gaidomis, išleistas Vilniaus Liaudies Teatrų ir Chorų Sąjungos (Wydawnictwo Wilenskiego Związku Teatrow i Chorovv Ludowych), kuriame pasistengta, kaip matysime, derinti šiaip jau gyvenime, rodos, skirtingas sritis – dainas ir... politiką. Tad, nors ir pavėluotai (dainininkas išleistas 1935 m.), vis dėlto tenka iškelti jame padarytieji netikslumai, kad ateityje, ypač užmezgus diplomatinius santykius su lenkais, būtų vengiama panašių klaidų. Leidinyje šalia 16 lenkiškų, 25 gudiškų dainų randame ir 9 lietuviškas dainas (jų tarpe vieną šokio melodiją – suktinį), taigi atrodytų, jog lietuviai čia neužmiršti. Tačiau, susipažinę su leidinio melodijomis ir jų paskirstymu pagal tautybę (leidinyje dainos suskirstytos į skyrius su antraštėmis: lietuvių, gudų dainos...), pamatysime, jog kaip visur, taip ir čia, neįstengta išvengti tendencingumo, neįstengta išsilaikyti „sine irae et studio“, kur tik susiduriama su tuo, kas lietuviška. Todėl nieko nuostabaus, jeigu šio nedidelio dainų rinkinėlio puslapiuose rasime lietuvių melodijų, „okupuotų“ lenkiškiems tekstams, niekas nenustebs, kad lietuviškam Vilniui atstovauja palyginti mažesnis lietuviškų dainų skaičius, negu lenkų ir gudų, ir kad tam tikras folkloristiškos tvarkos pakeitimas taikomas išimtinai tik lietuvių dainoms. Tad suprantama,

kodėl leidinio redaktorė nedavė lietuvių dainoms metrikos (kilmės, užrašymo vietos), tuo tarpu kai lenkų ir gudų dainoms ją pateikė su visomis smulkmenomis. Argi metrikos nenurodymu būtų buvęs reikalas vengti pasisakyti, jog tose ar kitose Vilniaus krašto vietovėse gyvena tik vieni lietuviai, ir kad ne tik gyvena, kalba, bet ir dainuoja lietuviškas dainas, jog kraštas yra etnografiškai lietuviškas.

Redaktorė, pasirinkdama lietuviškas dainas iš tų St. Šimkaus dainynų (leidinyje nurodoma, kad dainos „Wedlug špiewnika St. Šimkusa“), kuriuose nenurodytos dainų užrašymo vietovės, stebina mus, kuriuo būdu nepažymėtos kilmės dainos galėjo virsti Vilniaus krašto dainomis. Lygiai nesuprantama, kodėl nepasinaudota čia pat Vilniuje po ranka esančia lietuvių dainų medžiaga ir šaltiniais. Žinia, jog yra valdinių (oficialinių) ir privačių lenkų įstaigų (pvz., „Institut d´Ėthnologie a 1´Universitė Wilno“ ir kt.), kurios tyrinėja ir net fonografu užrašinėja Vilniaus krašto dainas, jog yra tūkstančiai senųjų lietuvių, kurie čia pat vietoje tebedainuoja puikiausias ir originaliausias lietuviškas dainas, jog yra Lietuvių Mokslo Draugija, jog pagaliau yra išleistas kun.

P. Bieliausko dainų rinkinys („Varguolių dainos“, Vilnius, 1936 m.). Pasirinkti kilmės atžvilgiu autentiškų dainų, rodos, buvo iš ko.“ (Zenonas Slavinskas. Dainos ir politika. – Muzikos barai, Nr. 4, 1938) Nors ir nedaug buvo išleista „Muzikos barų“ numerių iki karo ir okupacijos, matyti, kad juose buvo mėginama brėžti svarbias gaires ir kelti problemos. Kai kurias tenka spręsti ir šiandien, bet svarbiausia jas pamatyti, norint judėti į priekį. Labai didelė pažanga padaryta, tačiau yra uždavinių, iškeltų atgavus nepriklausomybę, kurie dar laukia įgyvendinimo, tarp jų – tautinės muzikos mokyklos koncepcija. Globalėjantis pasaulis, greitėjantis gyvenimo tempas, internetas ir ryšiai diktuoja naujus iššūkius, kuriais būtina kūrybiškai pasinaudoti stiprinant nacionalinę muzikos aplinką nuo mokyklų iki koncertų scenų. n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Lietuvos muzikų sąjunga dėkoja

Filharmonijos prieigose publiką pasitiko fakelų liepsnos

LIETUVOS NACIONALINEI FILHARMONIJAI: generalinei direktorei Rūtai PRUSEVIČIENEI generalinio direktoriaus pavaduotojai Ievai TAMUTYTEI salių tarnybos vadovei Zitai ŽVIRONAITEI LRT: generaliniam direktoriui Audriui SIAURUSEVIČIUI Viktorui SNARSKIUI Birutei PAŠKEVIČIENEI prodiuseriui Audriui GIRŽADUI transliacijos režisierei Astai EINIKYTEI Raimondai KATLIŪTEI vadybininkei Nemirai POŠKIENEI UAB „BOD Group“: Vidmantui JANULEVIČIUI direktoriui Vladui SAKALAUSKUI LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJAI LIETUVOS KULTŪROS TARYBAI

Fanfaros aidėjo Vilniaus gatvėse

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui ir jo direktorei Birutei KAROSIENEI Birštono savivaldybei ir merei Nijolei DIRGINČIENEI Birštono sanatorijai „Eglė“ ir direktoriui Artūrui SALDAI prof. Vladimirui PRUDNIKOVUI

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Muzikos meno ir mokslo žurnalui „Muzikos barai“

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Filharmonijos hole dėmesį traukė visus tris jubiliejinius renginius ir jų istoriją apžvelgianti paroda

XX Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas 2016“ surengė LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA Lietuvos muzikų sąjungos kūrybinė grupė: Andrius Žibikas Kotryna Nekrošiūtė Nuotraukos iš Lietuvos muzikų sąjungos fotoarchyvo Nuotraukų autoriai Martynas Aleksa ir Dmitrijus Matvejevas Filmuotus siužetus parengė Raimonda Katiliūtė Audronė Žigaitytė Renginio vedėjai Andrius Bialobžeskis Kotryna Nekrošiūtė Janina Pranaitytė Šventės meno vadovė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

LR kultūros ministro Šarūno Biručio sveikinimai

Muzikos barai / 21

Tarptautinį M. K. Čiurlionio festivalį pradėjo Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninio dueto pasirodymas – visada muzikos šventė. Pianistai, kartu pradėję skambinti nuo studijų metų, labai tikslingai ir tvirtai žengia pasirinktu keliu. Štrichų, frazavimo, judesių darna leidžia maksimaliai tiksliai perteikti kūrinio idėją.

R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto duetas spalio 20 d. Valdovų rūmuose atidarė IV tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį.

Vakaro pradžioje skambėjo į dueto repertuarą jau įaugusi Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ Jono Aleksos transkripcija dviem fortepijonams. Kiekvienąkart jos smagu klausytis.

Toliau skambėjo M. Clementi Sonata B-dur, op. 1 a, C. SaintSaënso variacijos Beethoveno tema, op. 35, J. Brahmso variacijos Haydno tema, op. 56 b, ir F. Liszto parafrazė „Prisiminimai apie Don Žuaną“, S. 656. Kūrinių atlikimas buvo dramaturgiškai pagrįstas, duetas žavėjo skambinimo tikslumu, monolitiškumu, kartu subtiliu ir laisvu muzikavimu. Bisui skambėjo populiarusis J. Brahmso Valsas.

Kito tokio šitaip darniai skambančio fortepijoninio dueto, regis, neturime, jis ir toliau lieka siektinas idealas.

– Kaip formuojate savo repertuarą? – paklausiau Rūtos Rikterės.

– Repertuarą formuojame dviem – tradicinės (apima laikotarpį iki 20 a. II pusės) ir šiuolaikinės muzikos – kryptimis. Abi kryptys mums vienodai įdomios ir svarbios.

– Ar dar liko žymesnių dviem fortepijonams parašytų originalių opusų, kurių nesate atlikę? Kokį procentą sudaro šiuolaikinės aranžuotės?

– Negrotų kūrinių, sukurtų iki XX a. antrosios pusės, yra likę nemažai, dar daugiau – šiuolaikinių opusų. Net lietuviškos muzikos, sukurtos dviem fortepijonams, visos nesame pagroję.

Muzikos barai / 22

Martyno ALEKSOS nuotr.

KRONIKA

Zbignevas Ibelhauptas ir Rūta Rikterė

Aranžuočių vengiame, viena iš nedaugelio – Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ J. Aleksos transkripcija. Daugiau grojame pačių autorių padarytų savo kūrinių transkripcijų.

– Kiek per sezoną parengiate naujų kūrinių, kiek būna koncertų?

– Premjerų būna kiekvienais metais, daugiausia šiuolaikinių muzikos festivalių užsakymu.

Per 27 dueto gyvavimo metus sukaupėme didelį repertuarą, todėl dabar su malonumu leidžiame sau pakartoti mėgstamus ar šiaip seniai grotus kūrinius. Čiurlionio festivalio atidarymo koncerte skambėjusias Saint-Saënso variacijas ir Clementi sonatą esame groję labai seniai, o Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ skambiname beveik kasmet.

Koncertų per sezoną nebūna daug, tam trūksta laiko. Patys renkamės, kiek koncertų groti, kad nenukentėtų atlikimo kokybę. Niekada neleidžiame sau išeiti į sceną su iki galo nenugludinta programa.

Lietuvoje mažai scenų, kur būtų 2 fortepijonai, tad mūsų pasirinkimas nėra didelis – Lietuvos nacionalinė ir Kauno filharmonijos, „Piano.lt“ salė Vilniuje. Nors šiais laikais nėra sudėtinga išsinuomoti fortepijoną ir jį transportuoti, vis dėlto tai papildomi rūpesčiai ir išlaidos organizatoriams.

– Ar kiekvienas skambinate solo?

– Stengiamės nesiblaškyti ir užsiimti tuo, į ką investavome tiek laiko ir darbo, nors vienkartinių solinių ar kamerinių pasirodymų būna. Štai Zbignevas po savaitės skambins „Gaidos“ festivalyje žymaus amerikiečių kompozitoriaus M. Gordono koncertą fortepijonui ir orkestrui „The Unchanging Sea“. Tai bus europinė premjera.

Aš turėjau įdomią patirtį – vaidinau pianistę O. Narbutaitės operoje „Kornetas“. Sėdėjau operos scenoje ir skambinau...

– Kuo, Jūsų manymu, ansamblinis grojimas pranašesnis (o gal malonesnis) nei solinis?

– Negalima sakyti, kad kuris nors būdas pranašesnis. Tiek vienas, tiek kitas tarnauja bendram tikslui – muzikai, o kokia sudėtimi ji yra atliekama, visai nesvarbu.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės šventė

Spalio 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje griežė Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras ir altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė. Į sceną tvirtu žingsniu įžengė žavi, artistiška persona. Tarsi ištrūkusi iš mus spaudžiančios kasdienybės erdvės. Savo laikysena ir išvaizda – jaunas dabarties žmogus. Jo požiūris, vertinimai atsispindėjo didžiojo romantizmo epochos kompozitoriaus Niccoló Paganini sonatos „per la Grand Viola“ traktuotėje.

Meistriškai valdydama garso paletę ji raiškiai artikuliavo Pa-

ganini nuorodas: po įžangos ėjo malonus, beveik vizualizuotas pokalbis su orkestru (recitativo a piacere), ypač išraiškingas dainingasis Andante sostenuto ir žaismingos, galantiškai atliekamos temos variacijos. Koks gražus bravūriškas žaidimas, kuriam įgyvendinti reikia meistrystės, kad nebūtų jaučiama įtampa, pastangos perteikti garso spalvingumą.

Kažkas už nugaros komentuoja: turi gerą instrumentą, tai gerai skamba. Taip, ji griežia Neapolio meistro Fratelli Sirleto 1997 metų altu. Tačiau prisiminiau Davido Oistracho frazę: Stradivarijų galima nupirkti, bet ar jis skambės? Artistas pats yra instrumentas, kurį reikia susikurti ir nuolat puoselėti. Ūla tai suprato besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesoriaus Petro Radzevičiaus klasėje. Bazelyje jai dėstė prof. Hattas Beyerlis, Berlyne, H. Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, – prof.

Tabea Zimmermann. Kai turi ką pasakyti, tai ir durys į sceną atsiveria.

Tarptautinių konkursų Čikagoje, Miunchene, Vilniuje laureatė muzikavo įvairiuose orkestruose, kuriems dirigavo daug labai žymių dirigentų: seras Simonas Rattle´as, Kentas Nagano, Christophas Eschenbachas, Gustavo Dudamelis, Valerijus Gergijevas ir kiti. Partneriai scenoje ir įrašų studijose buvo Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“, Jurijus Bašmetas, Davidas Geringas, Heinzas Holligeris, Andrius Žlabys, Indrė Baikštytė, Petras Geniušas, trio „Kaskados“, Szymanowskio kvartetas. Puikiai įvertintos Ūlos

Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Violeta Urmana – UNESCO menininkė taikai

Spalio 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko iškilmingas minėjimas ir koncertas, skirtas Lietuvos įstojimo į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) 25-mečiui. Labdaros koncerto metu surinktos lėšos bus skirtos Afrikos mergaičių lavinimui.

Pasak Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininko Romo Pakalnio, ketvirtį amžiaus Lietuva yra aktyvi UNESCO narė.

Per tą laiką į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtrauktas Vilniaus istorinis centras (1994), Kuršių nerija (2000), Kernavės archeologinė vietovė (2004), Struvės geodezinis lankas (2005), Trakų istorinis nacionalinis parkas įrašytas į Preliminarųjį pasaulio paveldo sąrašą, prasidėjo tarptautinės konsultacijos dėl moderniosios Kauno architektūros pateikimo UNESCO vertinti. 2008 m. įsigaliojo Nematerialaus žmonijos kultūros pa-

veldo konvencija, bet tarptautinį UNESCO pripažinimą dar anksčiau įgijo kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001), dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2003). Šiandien Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše, be minėtų reiškinių, yra įrašytos lietuvių sutartinės.

UNESCO minimų sukakčių kalendoriuje jau galime rasti beveik dešimtį Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenybių – Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį, Mykolą Kleopą Oginskį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Julių Greimą ir kt. Lietuvai aktuali ir UNESCO Programa „Pasaulio atmintis“, nes dar 2009 m. į to paties pavadinimo registrą įrašytas Baltijos kelias, taip pat Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija, kadaise buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvu.

Ypač reikšminga buvo pirmosios mūsų ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis veikla.

Būtent ji pasiūlė saugoti ne tik materialųjį kultūros ir gamtos paveldą, bet ir nematerialųjį, dvasinį. Daug nuveikė ambasadorė Ina Marčiulionytė, turėjusi galimybių tapti UNESCO generaline sekretore, bet Lietuvos valdžia liepė atsiimti savo kandidatūrą.

Kūrybingo darbo Paryžiuje įspūdžiais dar tebegyvena ambasadorius Arūnas Gelūnas.

25-mečio proga minėjimo dalyviams sveikinimą atsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji padėkojo visiems, kurie saugo ir toliau

© LNF archyvas Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

gerai intonuodamas, darniai.

Koncerte buvo pagerbtas prof.

Petras Radzevičius – Filharmonija ilgiausiai orkestre grojusiam artistui suteikė Lietuvos kamerinio orkestro garbės nario vardą. Jam buvo skirtos gėlės ir kūrybingu gyvenimu besidžiaugiančios mokinės Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės bučiniai.

© LNF archyvas Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Ulijonos solo programos ir ansambliai Zalcburgo „Mozarteume“, Milano „La Scaloje“, Vienos, Bostono, Niujorko, Seulo ir kitų pasaulio kultūros centrų salėse. „Ji griežė orkestre „Kremerata Baltica“, nė nežinau, kiek dešimčių koncertų kaip solistė grojo Mozarto Koncertinę simfoniją smuikui ir altui kartu su Gidonu Kremeriu. Supraskite teisingai: jeigu nebūsi lygiavertis, tai atsistojęs šalia Kremerio atrodysi kaip klounas. O ji garbingai atlaikė šitą konkurenciją, jie grojo kaip du dideli menininkai“, – rašė prof. Saulius Sondeckis. Su „Kremerata Baltica“ pasirodė ne tik daugybėje koncertų, bet ir įrašė daug puikiai įvertintų garso ir vaizdo plokštelių. Ū. U. Žebriūnaitė yra nuolatinė Kronbergo (Vokietija), kitų festivalių dalyvė, styginių trio EST, „Artimus“, ansamblio „Salon Orchester“ narė, Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Jau perduoda patirtį studentams – nuo 2012-ųjų dėsto Talino ir Perosi (Bjela, Italija) muzikos akademijose, nuo 2015 m. – Turino G. Verdi konservatorijoje, Fosano V. Baravalle muzikos institute. Žavus artistiškas siautulys klausytojus pamalonino ir antroje koncerto dalyje. Solistė supažindino su Italijoje gyvenančio amerikiečio trimitininko ir kompozitoriaus Davido Shorto Ūlai Ulijonai dedikuotu darbu.

Jausdamas altininkės meilę didiesiems italų kino meistrams, jis sukūrė fantaziją pagal Nino Rotos muziką filmams. Vyresnės kartos žmonėms Federico Fellini, Luchino Visconti ir kitų režisierių pavardės šiandien kelia gero kino nostalgiją, o Ūlai turbūt siejasi dar ir su tėvų – operos solistės Giedrės Kaukaitės ir kino režisieriaus Arūno Žebriūno – kūrybos šėlsmu. N. Rotos melodijos buvo pagriežtos žaismingai, stilingai, teatrališkai sukurtas ir koncerto finalas.

R. Šervenikas su orkestru Luigi Boccherini Simfonija Nr. 4, op. 35, Gioachino Rossini Sonata styginiams Nr. 3 C-dur ir Benjamino Britteno Paprastąja simfonija, op. 4, tvarkingai užpildė pauzes tarp solistės pasirodymų. Orkestras grojo be įtampos,

Mūsų Violeta...

kuria mūsų kultūros, istorijos ir gamtos vertybes.

Tą vakarą neatlygintinai koncertavo viena ryškiausių operos primadonų Violeta Urmana, kuriai nuo šių metų kovo 7 dienos suteiktas UNESCO menininkės taikai vardas, taip pat italų tenoras Alfredo Nigro ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.

Mecosoprano ir soprano partijas garsiausiose pasaulio scenose atliekanti žvaigždė padainavo princesės de Bouillon ariją iš Francesco Cilea´os operos „Adriana Lekuvrer“, Fides ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Pranašas“, Dalilos ariją iš Camille´io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“, Didonės ariją iš Hectoro Berliozo operos „Trojėnai“, o A. Nigro – grafo Loriso ariją iš Umberto Giordano operos „Uždrausta meilė“ ir Kavaradosio ariją iš Giacomo Puccini operos „Toska“.

V. Urmana vėl stebino sutelktu sceniniu įvaizdžiu, unikalaus tembro skambiu nušlifuotu balsu. Dramatinį talentą solistė visa jėga atskleidė po orkestro atliktos Berliozo operos „Benvenutas Čelinis“ uvertiūros atlikdama ilgą, sudėtingą finalinę sceną iš Richardo Wagnerio operos „Dievų žuvimas“.

V. Urmanos dėka Lietuvos publika nuo 2003 metų kartkartėmis girdi puikų italų tenorą A. Nigro. Jis yra dainavęs Vilniuje, Šiauliuose, Marijampolėje ir Klaipėdoje diriguojant M. Pitrėnui, Gintarui Rinkevičiui ir Robertui Šervenikui.

Daiva TAMOŠAITYTĖ Nuostabią programą ir daug negirdėtos muzikos Lietuvos publikai vėl parengė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Modestas Pitrėnas

Muzikos barai / 23

KRONIKA Muzika iš šiaurės

© LNF archyvas Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Kartu su pirmosiomis snaigėmis ir šaltuku Lietuvą aplankė toliausiai šiaurėje įsikūręs profesionalus simfoninis orkestras.

Lapkričio 3 d. vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas pratęsė Skandinavijos šalių kolektyvų ir mūsų Filharmonijos bendradarbiavimą, kurio tikslas, pasak gražia lietuvių kalba sveikinimo žodį tarusio Norvegijos ambasadoriaus Lietuvoje Dago Malmerio Halvorseno, ­– skatinti jaunų muzikos partnerių veiklą. Koncerto programoje įrašyti Edvardo Griego ar Jeano Sibelijaus opusai lietuviams palyginti gerai žinomi, tačiau kitų autorių kūriniai ir pirmą kartą Lietuvoje pasirodantys atlikėjai žadino smalsumą.

Galima sakyti, kad 2009 metais įkurtas jaunas ir energingas Norvegijos Arkties filharmonijos orkestras, vadovaujamas Christiano Lindbergo, kurį su juo bendradarbiaujanti įrašų firma „BIS Records“ įvardija kaip „entuziastingą ir sugebantį įkvėpti dirigentą“, pranoko lūkesčius. Orkestre daugiausia jaunų ir vidutinio amžiaus muzikantų, jie koncertuoja ir solo bei ansambliuose, su simfoniniu orkestru griežia iki 4 koncertų per savaitę, kartu su operų atlikimais – 150 kartų per metus. Orkestras reziduoja Trumsėje ir Budėje, tačiau, pasak „Morgenbladet“, jau tapo svarbiausiu Šiaurės Norvegijos regiono kultūros židiniu. Kolektyvas dalyvauja statant operos spektaklius, gastroliuoja po pasaulį, įrašinėja.

NAFO pasirodymas pademonstravo naujas muzikos pasaulio tendencijas. Puikus mu-

Muzikos barai / 24

zikantų techninis pasirengimas (ypač nustebino nepaprastai aukštas pučiamųjų lygis) garantuoja sunkiai pasiekiamą dalyką – kiekvieno dalyvio individualumą bendrame „katile“. O gal būtent stiprios individualybės, nenorėdamos susiniveliuoti bendrame gausme, sukuria naują kolektyvinio muzikavimo kokybę? Žinoma, tuo NAFO panašus į kitus jaunus kolektyvus, kurių meno vadovai ieško naujų sąlyčio taškų ir su atliekama muzika, ir su klausytoju. Christianas Lindbergas – neabejotinai vienas tokių.

Ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro bičiulis ­– vienas iškiliausių XX a. varinių pučiamųjų atlikėjų, trombono virtuozas, jis yra grojęs daugiau kaip 300 kūrinių trombonui premjerų ir įrašęs 70 solinių kompaktinių plokštelių. Diriguoti pradėjo kameriniams orkestrams, vėliau ir simfoniniams. Gal dėl to NAFO primena kamerinių orkestrų, tokių kaip „Kremerata Baltica“ ar „Riga sinfonietta“, estetinį įvaizdį – lankstesnį, teatriškesnį nei didelių simfoninių kolektyvų.

Meninės idėjos, kurias Ch. Lindbergas įgyvendino dirbdamas Švedijos pučiamųjų ansamblio bei Šiaurės kamerinio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu, atsispindi ir Norvegijos Arkties simfoninio orkestro „veide“, pirmiausia tai pasakytina apie repertuarą – didelę atliekamos ir įrašomos muzikos dalį sudaro šiaurės kompozitorių muzika. Ch. Lindbergas bendradarbiauja su įvairiais pasaulio orkestrais. Šiais metais maestro pelnė tarptautinį klasikinės muzikos apdovanojimą „Metų atlikėjas 2016“. Jo stilių

apibūdinčiau kaip demokratišką, sukuriantį entuziastingą santykį su kūriniu, atlikėju ir klausytoju bei atvirą gyvai interpretacijai.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego Iškilmingas maršas iš siuitos „Sigurdas Kryžiuotis“ (Sigurd Jorsalfar), op. 56, 1872 metais sukurtos pagal Bjørnstjerneso Bjørnsono sagą. Sodriu spalvingumu ir išskirtiniu ritmu pasižymintis kūrinys buvo griežiamas pabrėžiant jo iškilmingą pobūdį ir muzikos vaizdų –­ nuo lyrinių iki veržlių – kaitą.

Antroje koncerto dalyje skambėjo švedų kompozitoriaus Allano Petterssono Septintoji simfonija, dažniausiai atliekama iš septyniolikos šio autoriaus parašytųjų. Jas visas Ch. Lindbergas yra įrašęs su Noršiopingo simfoniniu orkestru ir už šį darbą pelnęs Švedijos „Grammy“ apdovanojimą. Dirigentas, regimai mėgstantis šį nelengvo likimo kompozitorių, kuriam laimė įsilieti į muzikų gretas lėmė tik sulaukus šešiolikos metų, publikai pristatė jį lygindamas su Gustavu Mahleriu: „Petterssonas kilęs iš žemiausių socialinių sluoksnių...

Jo muzika, kaip ir Mahlerio, iš tamsos kyla į šviesą ir grimzta atgal į tamsą.“ Iki formalių muzikos studijų konservatorijoje A. Petterssonas uždarbiavo kaip begarsių filmų akompanuotojas. 1930 metais pradėjo studijuoti smuiką Karališkajame muzikos koledže, vėliau dirbo smuikininku Stokholmo koncertinėje asociacijoje.

Kompoziciją A. Petterssonui dėstė Karlas-Birgeris Blomdahlas, kuris jam sakė: „Niekada nebūčiau drįsęs taip parašyti!“, ir Arthuras Honeggeris („Toks talentas, kaip jūsų, negali nueiti veltui!“), dvylikatonę seriją studijavo pas René Leibowitzą. Vien komponavimui A. Petterssonas atsidėjo nuo 1953-iųjų, tačiau šlovę ir pripažinimą jam atnešė būtent Septintoji simfonija, kurią jis dedikavo vengrų dirigentui Antalui Doráti, atlikusiam ją 1968 metais Stokholmo filharmonijoje. Tuo metu kompozitorius jau smarkiai sirgo Norvegijos Arkties filharmonijos orkestras, vadovaujamas Christiano Lindbergo, ir smuikininkas Benjaminas Schmidas (Austrija)

Trombono virtuozas ir dirigentas, ilgametis LNSO bičiulis Christianas Lindbergas

ir paskutinį kartą dalyvavo savo kūrinio premjeroje...

Vienos dalies kūrinys, įvardijamas kaip „dramatiška sielos daina“, yra arkos formos, jos „dantyta“ muzikinė medžiaga primena aštrias fjordų viršukalnes ir žemai tyvuliuojančius vandenis. Kokybiškas, neskubus griežimas, įspūdingai gryni ir švelnūs pučiamųjų tonai, kaip ledas žėrintys styginių unisonai... Girdime ilgus, spengiančius aukštų styginių registrų epizodus, niūrius žemuose registruose pasikartojančius gedulingus akordus. Visa tai atspindi atšiaurią, nors ir nuostabaus grožio, gamtą ir dramatišką, lėtą žmogaus kovą su ja, jo melancholišką vienatvę. Reikia pabūti Norvegijoje ir pajusti tą slegiantį jausmą, kai tau virš galvos – plokščias, žemas ir juodas šiaurės dangus, o už nugaros – negyvenamas Žemės pakraštys... Stingdanti tyla, prieblanda, tundra... Didinga gamta neabejotinai lemia muzikos vaizdų specifiką, aiškiai juntamą šiaurės kompozitorių, rašytojų, dramaturgų kūryboje.

Kitas santūrios šiaurės muzikos, tautinio romantizmo pavyzdys – suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47. Solistas – Vienoje gimęs ir Zalcburge studijavęs Benjaminas Schmidas (Austrija), tarptautinio Carlo Flescho konkurso 1992 metais nugalėtojas. Smuikininkas per metus surengia iki 80 koncertų su įžymiais orkestrais ir dirigentais, yra įrašęs 50 kompaktinių plokštelių, pasirodo su džiazo muzikantais. B. Schmido pasiekimų registras – įspūdingas. Jo N. Paganini ir F. Kreislerio kūrinių atlikimas su Vienos filharmonijos orkestru diriguojant Valerijui Gergijevui buvo transliuojamas per TV visame pasaulyje, „Deutsche Grammophon“ išleido koncerto DVD. Universalumu garsėjantis

smuikininkas yra pelnęs daugybę apdovanojimų už klasikinės ir džiazo muzikos atlikimą, jis įrašytas į knygą „Žymiausi XX a. smuikininkai“ (J. M. Molkhou, ed. Buchet/Chastel, 2014). Šiuo metu jis dirba „Mozarteumo“ universitete smuiko profesoriumi. B. Schmidas J. Sibelijaus Koncertą pagriežė nepriekaištingai.

Bisui vakaro svečiai atliko švedų kompozitoriaus, dirigento, smuikininko, dailininko ir rašytojo Hugo Alfvéno (1872–1960) kūrinį styginiams „Vallflickans dans“. Greito tempo, šmaikštaus charakterio kraštines dalis ir lėtą lyrinę vidurinę virtuoziško kūrinio dalį orkestras pagriežė tiksliai ir temperamentingai, tarsi primindamas šiaurės vėją ir ugnines Šiaurės pašvaistės spalvas.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Popmuzika su perukais

Pilnutėlė Šv. Kotrynos bažnyčia lapkričio 13-osios vakarą sulaikiusi kvapą klausėsi naujo, nematyto ir negirdėto Lietuvoje projekto „Popmuzika su perukais“. Kas gali būti įdomaus, kai scenoje stovi tik klavesinas ir netrukus pasirodys styginių kvartetas – aišku, kad bus atliekama senoji muzika.

Mes, lietuviai, nesame pernelyg išprusę senosios muzikos žinovai ir dideli jos gerbėjai. Norint suprasti ir pamilti tokią muziką, suvokti jos tobulumą ir genialumą, būtina ne tik susipažinti su pagrindiniais jos principais, bet ir daug klausytis. Įprotis – šventas dalykas, kuo daugiau muzikos klausaisi, tuo ji tampa gražesnė,

įdomesnė ir priimtinesnė. Taigi buvo sumanytas projektas, kaip po truputį, lengvai ir neskausmingai pripratinti publiką prie senosios muzikos. Pirmajame projekto koncerte skambėjo daugeliui gerai žinomos populiarių dainų melodijos, tačiau Vitalijus Neugasimovas, panaudojęs polifoniją, stilingus pagražinimus ir kitus klasikinei muzikai būdingus elementus, sukūrė joms aranžuotes, puikiai išryškinančias užkoduotą klasikinį pradą. Šiomis aranžuotėmis jis įrodė, kad lengvoji muzika yra kilusi iš akademinės ir kad joje taip pat jaučiama tradicija, siejanti su praeitimi. Koncerte, žinoma, nebuvo jokių perukų, nors būtent šis žodis projekto pavadinime galėjo suklaidinti ir sukelti nepageidaujamą reakciją.

Bet tai tik vaizdinga aranžuotojo ir kompozitoriaus bei koncerto vedėjo V. Neugasimovo pasirinkta aliuzija į tuos laikus, kai instrumentinės ir vokalinės muzikos atlikėjai ir klausytojai dėvėdavo perukus. Pasirodo, ir šiuolaikinė populiarioji muzika gali būti su „perukais“: ne taip jau smarkiai skirtis nuo senosios klasikinės muzikos ir skambėti ne ką blogiau.

Projektas sujungė iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: toje pačioje scenoje vienu metu skambėjo popsas ir senovinė klasikinė muzika, joje susitiko du jauni, labai talentingi skirtingų muzikinių stilių dainininkai Ilona Pliavgo ir Dainotas Varnas.

Koloratūrinis sopranas Ilona Pliavgo, neseniai baigusi klasikinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jau yra laimėjusi ne vieną tarp-

tautinį konkursą, spėjusi išbandyti jėgas televizijos šou „Lietuvos balsas“, dabar skinasi kelią į didžiąsias pasaulio scenas. Dainotas Varnas, dainavimo įgūdžių įgavęs berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“, intensyviai kopia į populiariosios muzikos viršūnes, dalyvauja daugelyje TV projektų ir konkursų, jo atliekamos dainos vis ilgiau laikosi radijo stočių topuose. Abiejų solistų jautrūs ir lankstūs išskirtinio grožio balsai duete skambėjo taip darniai, kad negalėjai pastebėti klasikinės ir populiarios muzikos atlikėjų išsilavinimo skirtybių. Ilona lengvai persikūnijo į popmuzikos karalienę, primindama žymiąją Sarah Brightman, o Dainotas meistriškai prisiderino prie jos, tad dueto atliekamas suomių roko grupės „The Rasmus“ kūrinys „April in October“, britų žvaigždės Stingo „Shape of My Heart“, amerikiečių dueto Lindos Ronstadt ir Aarono Neville´io „Don´t Know Much“ skambėjo nepaprastai jaukiai ir subtiliai.

Koncertą pradėjo V. Neugasimovo „Ballad for Robin“, ją gotikine arfa skambino senosios muzikos atlikėja Ieva Baublytė, A. Rodionovo ir B. Tichomirovo „Baroko“, Erico Claptono „Tears in Heaven“ aranžuotes paįvairino išilginės fleitos melodijos.

Styginių kvartetas „Chordos“ (Robertas Bliškevičius, Ieva Sipaitytė, Laura Uznytė ir Vita Šiugždinienė) griežė beveik visus vakare skambėjusius kūrinius, atidžiai įsiklausydami į kiekvieną niuansą, girdėdami visus solistų atokvėpius ir klavesino treles. Kvartetui ši muzika tikriausiai nebuvo labai neįprasta, nes jo repertuare yra ir J. S. Bacho kantata, ir šiuolaikinio kompozitoriaus S. Reicho kūrinių.

Solo kvartetas pagriežė Billy Joeo „Lullaby“, „The Beatles“ „Let it Be“, Eltono Johno „Sorry Seems to Be the Hardest Word“ kūrinių aranžuotes ir dvi netikėtas Vitalijaus Neugasimovo kompozicijas – galantišku stiliumi aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Plaukė žąselė“ ir barokinę fugą populiariausios lietuvių liaudies dainos „Du gaideliai“ tema. Pastaroji ypač vaizdžiai pristatė publikai Dainuoja Ilona Pliavgo ir Dainotas Varnas, akompanuoja styginių kvartetas „Chordos“

pagrindinius fugos komponavimo principus, net ir šešiametis vaikas išgirdo veidrodinę temos imitaciją, pagrindinei dainelės temai suskambus atvirkščiai.

Beje, vaikų koncerte buvo ne tiek ir mažai. Labai sveikintinas požiūris į koncertą įleisti visus klausytojus, neišskiriant jokių amžiaus grupių. Jei nuo mažų dienų vaikus pratinsime prie įvairios muzikos, padėsime pamatus giliam, rimtam jos suvokimui.

Muzikos instrumentų meistro Dainiaus Sverdiolo klavesinas buvo tikra scenos puošmena.

Būtent šio instrumento skambesys labiausiai priminė senovinę muziką, kartu suteikdamas konkretumo ir netgi atlikdamas perkusijos funkciją. Turėjome progą įsitikinti, kaip ypatingai gali skambėti klavesinu atliekamas džiazas – Barto Howardo standartas „Fly Me to the Moon“, kurį paskambino Vytautas Dovydauskis.

Skaidrus it krištolas Ilonos balsas nuskaidrino „The Bangles“ kūrinį „Eternal Flame“, Natalie Cole „Miss You Like Crazy“. Tik angliškai dainuoti leidžiama, bet kitaip aranžuoti neuždrausta Erico Claptono „Tears in Heaven“ skambėjo pritariant klavesinui ir fleitai. Spindinčias koloratūrines viršūnes Ilona atskleidė „ABBA“ dainoje „Gimme! Gimme!

Gimme!“ Dainoto Varno atliekamos dainos – Billy Joelo „And So it Goes“, George´o Bensono „Nothing´s Gonna Change My Love for You“, „Chicago“ „Hard to Say I´m Sorry“ atskleidė jaunojo dainininko talentą ir meistriškumą, senos dainos skambėjo naujai kitoje erdvėje, kitame laike ir kitoje muzikinėje dimensijoje.

Subtilus, taiklus šio projekto meno vadovo, idėjos autoriaus, aranžuotojo, kompozitoriaus, pianisto, klavesinininko ir dainininko, vyrų vokalinio ansamblio „Quorum“ meno vadovo humoras pristatant kūrinius ir bendraujant su publika rado atgarsį klausytojų širdyse. Šįkart visos dainos buvo lyriškos ir romantiškos, bet po 10 metų Vitalijus pažadėjo pristatyti technomuziką, žinoma, senoviniu stiliumi. Kas pasakys, kad tai neįmanoma?

Asta VAITKEVIČIŪTĖ-SKLIUTĖ

Muzikos barai / 25

KRONIKA „Viva Vivaldi“

Lapkričio 16 d. Vilniaus rotušėje įvyko Nacionalinio operos ir baleto teatro solistės Julijos Stupnianek-Kalėdienės solinis koncertas „Viva Vivaldi“. Dalyvavo pianistė Nijolė BaranauskaitėMatukonienė ir profesoriaus Ričardo Sviackevičiaus vadovaujamas kamerinis orkestras „Cantus“.

Vakarą vedė Irena Žilinskienė.

Julija Naujosios Vilnios muzikos mokykloje mokėsi fortepijono specialybės, vokalo studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Irenos Laurušienės klasėje. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre solistė debiutavo 2000 m. Violetos vaidmeniu G. Verdi operoje „Traviata“, ji sėkmingai dainuoja Čaikovskio, Verdi, Puccini, Wagnerio, Mozarto, Beethoveno, Rossini operose. Julija Stupnianek – daugelio tarptautinių konkursų laureatė, ji yra koncertavusi nemažai Europos šalių, dainavusi įvairiuose festivaliuose. Nuo 2005 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto dainavimą.

Koncerte rotušėje skambėjo Antonio Vivaldi orkestrinių kūrinių fragmentai ir arijos. Pirmiausia – laudatio orkestrui ir jo meno vadovui. 2006 m. sukurtas Naujosios Vilnios muzikos mokyklos pedagogų ir vyresniųjų mokinių kolektyvas talkino kadaise

Julija Stupnianek

šią mokyklą baigusiai solistei. Ir arijas, ir simfonijų fragmentus orkestras grojo gerai intonuodamas, rodydamas gerą ansamblio pojūtį.

Pirmojoje dalyje J. Stupnianek akompanavo pianistė N. Baranauskaitė, ne viename tarptautiniame konkurse apdovanota kaip geriausia koncertmeisterė.

Kaip sekėsi J. Stupnianek perteikti virtuozišką baroko muzikos ornamentiką? Nelengva ieškant frazių darnos su kiekvieno orkestro solisto vedama linija prasmingai išdainuoti techniškai sunkų dekorą, sukurti harmoningą kūrinio visumą. J. Stupnianek jautė R. Sviackevičiaus diriguojamo orkestro ekspresiją ir pluoštą 18 a. arijų atliko labai profesionaliai. Reikia priminti, kad šias arijas baroko epochoje dainuodavo kastratai, moterys scenoje nepasirodydavo.

Vienas gražiausių koncerto fragmentų buvo Morasto arija iš A. Vivaldi operos „Ištikimoji nimfa“ (La fida ninfa; pirmą kartą pastatyta 1732 m.), kuria dainininkė atskleidė A. Vivaldi melikos grožį.

Solistės partneris buvo violončelininkas Mykolas Rutkauskas.

Arijai „Agitata da due venti“ iš operos „Grizelda“ (La Griselda) būdingi šuoliai iš žemo registro į aukštą, ryški ornamentika, ekspresija. Atlikdama šį ypač sunkų kūrinį solistė pademonstravo gerą vokalo techniką, orkestro pojūtį. Tai patvirtino ir Ipolito arija „Amato ben, tu sei la mia speranza“ iš operos „Heraklis“, arija „Ben conosco poco a poco“ iš 1716 m. pirmą kartą Venecijoje parodytos operos „Arsilda, Ponto karalienė“ (Arsilda, Regina di Ponto), arijos iš 1724 m. Romoje pastatytų operų „Džiustinas“ (Giustino), „Tigranė“ (Il Tigrane), taip pat iš operos „Olimpiada“ (L´Olimpiade), arija „Domine Deus“ iš Vivaldi oratorijos „Gloria“.

Galima tik palinkėti, kad koncertų organizatoriai suprastų, jog paruošti tokias sudėtingas programas solistui – didžiulis darbas. Jį būtina pristatyti ir kituose miestuose, kur besimokantis jaunimas galėtų susipažinti su profesionaliai pateikiamu 18 a. muzikinės kultūros fragmentu.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Julija Stupnianek ir profesoriaus Ričardo Sviackevičiaus vadovaujamas kamerinis orkestras „Cantus“

Muzikos barai / 26

Stenas Lassmannas skambina Heino Ellerio kūrybą

Koncertas iš ciklo „M. K. Čiurlionis ir jo miestai“ Lapkričio 25 dieną Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko paskutinis koncertas iš ciklo „M. K. Čiurlionis ir jo miestai“. Kaip teigė organizatoriai, ciklo koncertų programos simboliškai susiejo keturias geografines Čiurlionio studijų ir veiklos erdves – Varšuvą, Leipcigą, Peterburgą ir Vilnių.

Aptariamojo koncerto programa buvo skirta Estijos kompozicijos mokyklos pradininkui Heino Elleriui.

Lietuvoje dar mažai pažįstama, nepaprastai išraiškinga ir poetiška XX a. pradžios Heino Ellerio muzika yra gimininga Čiurlionio dvasiniam pasauliui: joje susipina F. Chopino ir E. Griego lyrizmas, estų liaudies dainų stilistika, sudėtinga A. Skriabino harmonija, šiaurietiškas J. Sibelijaus epiškumas ir S. Prokofjevo energija. Pirmąjį Estijos tautinės kompozicijos mokyklos pradininko kūrybos pristatymą Lietuvoje rėmė Lietuvos kultūros taryba, partneriai – Lietuvos dailės muziejus, Estijos ambasada Lietuvoje, Tytuvėnų festivalis, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus turizmo informacijos centras.

Taip pat pirmą kartą Lietuvoje koncertavo žymiausias H. Ellerio muzikos žinovas 34 metų pianistas Stenas Lassmannas, vienintelis įrašęs visus kompozitoriaus kūrinius fortepijonui. 2017 m. išeis paskutinė, septintoji, kompaktinė plokštelė. S. Lassmanas yra Estijos muzikos akademijos absolventas, studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Didžiojoje Britanijoje, Karališkojoje muzikos akademijoje, pianistas apgynė daktaro disertaciją iš Heino Ellerio kūrybos. 2002 metais laimėjo Nacionalinį Estijos pianistų konkursą ir pradėjo koncertuoti Italijoje, Kanadoje, Kinijoje.

Koncertas Vilniuje ir dieną prieš tai įvykęs susitikimas su atlikėju Čiurlionio namuose buvo labai įdomus ir reikšmin-

NAUJI LEIDINIAI gas, supažindino mus su estų muzikine kultūra.

Heino Elleris yra viena svarbiausių Estijos akademinės muzikos figūrų. Jis buvo ne tik pirmasis estų kompozitorius, pradėjęs rašyti profesionalią instrumentinę muziką, tarpukario metais savo kūriniuose vartojęs modernią muzikinę kalbą, bet ir kone pusę amžiaus dėstęs jauniesiems estų kompozitoriams, dalinęsis savo talentu ir puikiu Sankt Peterburgo konservatorijoje įgytu išsilavinimu. Tarp jo mokinių – šiandien vienas garsiausių ne tik Estijos, bet ir viso pasaulio kompozitorių Arvo Pärtas. Kaip teigia S. Lassmanas, Heino Elleris padėjo pagrindus estų muzikinei kultūrai, kuri šiandien klesti ir drąsiai žengia į tarptautinę areną.

Per ilgą gyvenimą Heino Elleris patyrė ne vieną istorinį pokytį, kas lėmė ir jo kūrybos kaitą.

Pradėjęs nuo kūrinių, kurie buvo veikiami vėlyvojo romantizmo dvasios, vėliau kompozitorius stengėsi įvaldyti modernėjančią muzikinę kalbą. Sovietų okupacijos metais jam teko prisitaikyti prie politinių aplinkybių, parašyti socrealizmo estetiką atliepiančių kūrinių, tarpukariu sukurtos jo kompozicijos buvo draudžiamos.

Iš 300 kompozitoriaus kūrinių net 200 parašyti fortepijonui. Tą vakarą skambėjo vieni ryškiausių opusų: „Kellad“ (Varpai), Tokata h-moll, „Revoliucijos laikų epizodas“, Baladė cis-moll, Trylika pjesių estiškais motyvais (Nr. 1, 2, 3 ir 10), Šešios pjesės (Nr. 1 „Ožio šokis“ ir Nr. 2 „Ratelis“), Sonata

Nr. 2 (trys dalys) ir Estų šokis.

Pjesė „Varpai“ (1929) – turbūt žymiausias Heino Ellerio fortepijoninis kūrinys, kurį Estijoje groja bene visi muzikuojantys žmonės. Parašyti jį įkvėpė gimtajame kompozitoriaus Tartu mieste išgirsti Šv. Pauliaus bažnyčios varpai.

Tokata b-moll (1921 m.), pasak vieno muzikos kritiko, „geniali pjesė, kupina išradingumo, laisvės ir organikos“. Rondo formos kūrinio kulminacijoje prasiveržia didžiulė jėga, sprogstanti sudėtingoje kodoje. „Revoliucijos laikų epizodas“ (1917) – ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys. Jis įkvėptas Vasario revoliucijos aukų laidotuvių eisenos, kurią kompozitorius stebėjo Sankt Peterburge. Basso ostinato variacijos besileidžiančio tetrachordo tema išauga į tragišką milžiniškos jėgos kulminaciją, ją keičia kontrastingi švelnūs epizodai. Šis kūrinys, kuris vėliau buvo orkestruotas, atliekamas gana retai. Šešios pjesės, arba Estiškoji siuita, parašytos penktajame dešimtmetyje, tai iš meilės savo šaliai gimęs kūrinys. Net keturios iš šių žavingų ir patrauklių pjesių sukurtos estų liaudies dainų pagrindu.

Sonata Nr. 2 – vienas ryškiausių autentiško kompozitoriaus stiliaus pavyzdžių. Visos trys dalys gana vientisos, pastoralinio lyrinio charakterio.

Visos tą vakarą skambėjusios kompozicijos darė subalansuotos, konstruktyvios, bet ir labai emocingos, rimtų apmąstymų

Gruodžio 12 d. 18 val. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje pristatytas Lietuvos muzikų sąjungos, žurnalo „Muzikos barai“ ir Geros valios fondo projektas – kompaktinė plokštelė „Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema“.

CD „Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema“ – savotiškas muzikinis ekskursas į tragišką XX a. žydų istoriją. Iki tol antisemitizmas ir neapykanta žydams niekada nebuvo pasiekę tokių mastų, o blogio protrūkiai nebuvo lydimi tokio smurto ir kančių. Menininkai negalėjo nereaguoti, praleisti tai tylomis – jų kūryba liudija, o kartais tiesiog šaukte šaukia apie gėdingus istorijos puslapius, smerkia blogį ir iškelia gėrį. Keturi didieji XX a. kompozitoriai – Maurice´as Ravelis, Darius Milhaud, Aaronas Coplandas ir Dmitrijus Šostakovičius – visa tai įamžino savo kūriniuose.

Genialių kompozitorių atpasakotus tragiškus žydų istorijos epizodus kompaktinėje plokštelėje įgarsino Lietuvos atlikėjai – dainininkė Liora Grodnikaitė, smuikininkas Borisas Traubas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas ir pianistas Leonidas Melnikas. Tai – kreipimasis į kiekvieną ir į visus. Žurnalas „Muzikos barai“ šį diską dovanojo savo skaitytojams, spalio numeryje paskelbtame straipsnyje „Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai“ priminė apie Pasaulio tautų teisuolius – iškilius Lietuvos žmones, kurie, nepaisydami jiems ir jų artimiesiems grėsusio mirtino pavojaus, tais tamsiais laikais stojo savo bendrapiliečių žydų pusėn ir gelbėjo juos.

Leonidas MELNIKAS

sklidinos muzikos įspūdį. Buvo įdomu sekti kompozitoriaus mąstymą ir lyginti jį su to paties laikotarpio lietuvių kūryba, įžvelgti estetines paraleles.

Stenas Lassmannas gražiai perteikė Elleriui būdingą mąslumą, išgrynintą muzikinę kalbą, pademonstravo puikų formos pojūtį. Pianisto stilius pasižymi santūrumu, jo gražus, kultūringas garsas. Tai augantis, intelektualus atlikėjas, pagarbiai žvelgiantis į tautinį paveldą ir tiksliai perteikiantis jo ypatybes.

Vienintelis renginio trūkumas – nedaug klausytojų. Labai apmaudu, kai tokie reikšmingi kultūriniai įvykiai lieka mažai pastebėti triukšmingų blizgučių fone, nors turėtų spindėti pagrindinėse dienos naujienose.

Daiva TAMOŠAITYTĖ Rasa MURAUSKAITĖ

Sten Lassmann

Muzikos barai / 27

IŠ ARTI

Antroji EMCY konferencija vyko Lietuvoje

Muzikos barai / 28

Mindaugo MIKULĖNO nuotraukos

2

016 m. spalio 14–16 dienomis Vilniuje vyko Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos (European Union of Music Competitions for Youth, EMCY) tarptautinė konferencija ir generalinė asamblėja. Konferencijoje dalyvavo konkursų organizatoriai iš Ispanijos, Danijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių.

EMCY jungia per penkiasdešimt nacionalinių ir tarptautinių Europoje vykstančių konkursų. 1970 metais Briuselyje įkurta organizacija siekia koordinuoti ir plėtoti konkursų sistemą, ji šiuo metu aprėpia tūkstančius dalyvių iš trisdešimties šalių nuo Portugalijos iki Rusijos ir nuo Norvegijos iki Makedonijos. Gausybė jaunuolių iki dvidešimt penkerių metų turi galimybę koncertuoti, dalyvauti specialiai jiems rengiamuose turuose, meistriškumo kursuose, skelbti savo pasiekimus.

Pirmoji EMCY konferencija įvyko 2014 metais Liuksemburge, antroji – šiemet Lietuvoje, ji buvo skirta atlikėjo ir klausytojo santykiams.

Atidarydamas konferenciją EMCY viceprezidentas Justas Dvarionas pabrėžė, kad lietuviai daug dėmesio

EMCY prezidentas Paulis Scholeris (Liuksemburgas)

skiria edukacijos procesui, siekdami padėti jauniems atlikėjams tapti gerais specialistais.

Atidaryme griežusi smuikininkė Rūta Mažolytė, daugelio EMCY konkursų nugalėtoja, pasak J. Dvariono, reprezentuoja organizacijos lygį.

Naujus atlikėjų bendravimo su auditorija būdus demonstravo spalio 15 d.

Valdovų rūmuose vykęs Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) koncertas ir naujo albumo pristatymas. Apie ansamblį pasakojo viena iš jo kūrėjų

smuikininkė Augusta Jusionytė. 8 narių orkestras yra daugelio konkursų laureatas, jo vadovas Gediminas Gelgotas, pranešėjos nuomone, – vienas geriausių kompozitorių Europoje.

Ansamblis atlieka G. Gelgoto, Arvo Pärto kūrinius, bendradarbiauja su kitais panašių kelių ieškančiais kolektyvais ir atlikėjais, pavyzdžiui, estų dirigentu Kristjanu Järvi. „NIKO keičia nuomonę dėl to, kas yra šiuolaikinė muzika: tai progresyvi klasikinė muzika“, – teigė Jusionytė. Parodytoje ištraukoje iš koncerto „Gewandhause“, kur buvo griežiama G. Gelgoto simfonija „Extracultural“, matyti, kaip kolektyvas į simfonijos audinį įterpia populiariosios muzikos garsų, radijo triukšmų. Pasak Jusionytės, tai akademinės ir populiariosios muzikos, įvairiausių stilių, vizualinių efektų ir scenografijos sinergija. G. Gelgoto kūrinio „Extracadenza“ vaizdo klipas patvirtino naujų technologijų panaudojimo svarbą pritraukiant auditoriją. J. Dvarionas pranešimą palydėjo komentaru, kad šiandien literatūra be muzikos – ne literatūra, o muzika be vaizdo – nebe muzika.

Natų knygyno atstovė Dana Kalytienė pristatė menininkų duomenų bazę (Artist Data Base). Per šią internetinę bazę galima registruotis į visus konkursus, gauti reikiamas konsultacijas ir kt. Duomenys teikiami trimis kalbomis.

Projektų koordinatorė Eglė Venckutė supažindino su Erasmus ir kitų jaunimo programų projektų finansavimo galimybėmis, Eglė Deltuvaitė – su ES programa „Kūrybiška Europa 2014–2020“. Pasak E. Deltuvaitės, 2014 m. startavusi programa „Kūrybiška Europa“ buvo kuriama kelerius metus, remiantis įvairiais tyrimais, ankstesnių panašių programų vertinimais ir kitais duomenimis. Pasirinkti keturi pagrindiniai iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria kultūros ir kūrybos sektoriai: Europos kultūrų ir kalbų įvairovės nulemta rinkos fragmentacija, būtinybė prisitaikyti prie reikalavimų, kuriuos kelia globalizacija ir perėjimas prie skaitmeninių technologijų, kultūros sektoriaus Europos ir nacionalinio lygmenų palyginamųjų duomenų trūkumas bei mažų

ir vidutinių įmonių patiriami sunkumai, susiję su nepakankamu finansavimu. Siekdama investuoti į tas sritis, kuriose galima pasiekti geriausių rezultatų, ES priėmė sprendimą programoje numatytomis priemonėmis siekti vėlgi keturių pagrindinių tikslų: 1. didinti Europos kultūros ir kūrybos sektorių pajėgumą veikti tarptautiniu mastu, įskaitant šių sektorių veiklos vykdytojų ryšių ir tinklų stiprinimą; 2. skatinti tarptautinę kūrinių sklaidą ir veiklos vykdytojų judumą bei stiprinti auditorijos formavimo veiklą Europoje ir už jos ribų; 3. didinti finansinius kultūros ir kūrybos sektorių pajėgumus; 4. remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, kad būtų skatinamos inovacijos, auditorijos formavimas ir nauji verslo modeliai.

Justo Dvariono pranešimas supažindino su apklausos dėl konkursų reikalingumo ir vertinimo skaidrumo rezultatais. Apklausa atskleidė, kaip konkursų dalyviai vertina savo patirtį, konkursų svarbą ir ko iš jų tikisi.

Svečias iš Ukrainos Ivanka Karabitsas supažindino su 1995 m. įkurtu tarptautiniu Vladimiro Horowitzo jaunųjų atlikėjų konkursu, kuris nuo 2002 metų yra EMCY narys. Pabrėžtas efektyvus bendradarbiavimas su radiju, kuris per dvidešimt metų iš Ukrainos transliavo daugiau nei 300 koncertų.

Liuksemburgo filharmonijos atstovas Pascalis Stickliesas skaitė pranešimą apie koncertinių salių vaidmenį ugdant auditoriją. 2005 metais duris atvėrusi naujoji Liuksemburgo filharmonija pasižymi modernia architektūra, puikia akustika ir yra tapusi vienu svarbiausių Europos muzikos mėgėjų traukos bei inovatyvių programų centru. Pagrindinėje salėje yra 1496 vietos, kamerinėje – 310, vaikų teatro salėje – 160 vietų. 63 procentai renginių skirti naujovėms, iš jų 42 procentai – koncertai jaunimui.

Iš viso surengiama apie 370 koncertų per metus. Atskiros programos skirtos neįgaliesiems, ligoniams, kaliniams (450 koncertų). Diagramos rodo nuolat augantį lankytojų skaičių. Prie filharmonijos įkurta Muzikos lavinimo akademija muzikantus skatina įsijungti į edukacijos procesą, 11 ekspertų iš 6 šalių rengia semina-

rus, apskrituosius stalus, diskusijas.

Puikiai sutvarkytas didžiulis darbų tinklas gali būti pavyzdys ir Lietuvai, kurios Nacionalinė filharmonija galėtų atkurti ne tik buvusį edukacijos tinklą šalyje, bet ir kolegų pavyzdžiu atsinaujinti. Įdomūs buvo ir kitų konferencijos dalyvių pranešimai.

Akivaizdu, kad tokios institucijos kaip EMCY palengvina komunikaciją tarp pedagogų, įstaigų, sukuria sąlygas jauniems atlikėjams tobulintis tarptautiniu lygiu per įvairius tinklus. Kartu spartėja informacijos apykaita.

APIE KONKURSŲ PROBLEMATIKĄ KALBAMĖS SU EMCY VICEPREZIDENTU PIANISTU JUSTU DVARIONU IR VŠĮ NATŲ KNYGYNO VADOVU, TARPTAUTINIŲ B. DVARIONO, M. K. ČIURLIONIO, JASCHOS HEIFETZO IR KITŲ MUZIKOS KONKURSŲ ORGANIZATORIUMI VYGINTU GASPARAVIČIUMI.

– Kokią naudą duoda EMCY konferencijos rengimas Lietuvoje, kokie jos rezultatai?

Justas Dvarionas: Konferencijoje tarptautinių konkursų rengėjai pasidalino gerąja patirtimi, juk nemažai vieni iš kitų galime išmokti. EMCY konkursų rengėjai siekia užtikrinti maksimalų jų rengimo ir vertinimo skaidrumą, tad labai naudinga aptarti vertinimo komisijų darbo ypatumus. Nors daugelis aspektų apibrėžti EMCY kokybės standartuose, būtinai reikėtų atkreipti dėmesį į konkursų atrankas pagal garso ar vaizdo įrašus. Kol kas toks atrankos būdas nėra reglamentuotas EMCY kokybės standartų, tad konkursų rengėjai, nors ir stengdamiesi būti sąžiningi (tarkim, komisijos narys vertina nežinodamas atlikėjo pavardės), dažnai neužtikrina objektyvumo, pavyzdžiui, vienas komisijos narys nulemia dalies jaunųjų atlikėjų patekimą ar nepatekimą į tolesnį atrankos etapą.

Sutarėme, kad EMCY valdyba turėtų parengti atrankų į konkursus rekomendacijas ir reikalavimus. Tikiuosi, jau kitos generalinės asamblėjos metu bus rastos tokios formuluotės, kurios padės visus EMCY konkursus rengti dar skaidriau.

– Prašyčiau pakomentuoti apklausos dėl konkursų rezultatus. Ar konkursuose nedalyvaujantys atlikėjai šiais laikais turi galimybių save realizuoti?

– Apklausos dalyviai pastebėjo atrankų į konkursus sistemos dviprasmiškumą, o ir ki-

Dana Podriabinkina-Kalytienė

Tarptautinių EMCY konkursų laureatė Rūta Mažolytė

Tarptautinių EMCY konkursų laureatė, viena iš Naujų idėjų kamerinio orkestro įkūrėjų Augusta Jusionytė

tus abejonių keliančius dalykus. Įdomu, kad tiek Lietuvos jaunųjų konkursų dalyvių, tiek užsienio šalių atlikėjų atsakymai ir vertinimai gana panašūs. Absoliuti dauguma konkursus vertina kaip profesinio tobulėjimo galimybę ir būtiną patirtį siekiant muziko karjeros. Galbūt tie keli procentai, kurie ne visai patenkinti EMCY konkursais, nėra patyrę sėkmingo atlikimo ir gero įvertinimo džiaugsmo.

– Lietuvoje organizuojama daugybė nacionalinių ir tarptautinių muzikos konkursų, kai kurie iš jų turi ypač gilias tradicijas lyginant su kitomis Europos šalimis. Šeši iš jų yra remiami valstybės.

Tai daug ar mažai?

Vygintas Gasparavičius: Tarptautiniai atlikimo meno konkursai yra neatsiejama Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje dalis. Šią nuostatą laikau ašimi, aplink kurią formuluojami visi kiti tikslai bei uždaviniai rengiant tarptautinius konkursus. Ar gali būti per daug Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje? Ar tokios nedidelės šalies kaip Lietuva kultūrinė erdvė svetur gali būti per plati? Be

Muzikos barai / 29

IŠ ARTI jokios abejonės, negalime atitrūkti nuo Lietuvos kultūros lauko realijų: pinigų kultūrai yra tiek, kiek yra, ir juos reikia panaudoti racionaliausiu ir efektyviausiu būdu. Tai, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba nusprendė valstybės remiamų tarptautinių konkursų skaičių padidinti iki šešių, į sąrašą įtraukdami ir Tarptautinį Virgilijaus Noreikos vokalistų bei Tarptautinį Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursus, rodo, jog tokių konkursų rengimas vertinamas kaip svarbus Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje veiksnys.

Kad einame tinkama linkme, esame matomi ir pastebimi Europoje, patvirtina Vilniuje pirmą kartą surengta EMCY generalinė asamblėja.

– Kokia situacija kitose Europos šalyse? Kokia valstybių politika šiuo klausimu? Ką muzikos konkursai duoda šalies kultūrai?

– Kitose šalyse situacija labai įvairi. Yra valstybių, pavyzdžiu laikančių Lietuvą, ir valstybių, finansuojančių tarptautinius konkursus taip, kad vien tik pirmosios vietos laimėtojo premija prilygsta dviejų Lietuvoje rengiamų tarptautinių konkursų ketverių metų biudžetams. Bet nemanau, kad Lietuva turi eiti šiuo keliu. Konkursų prizinio fondo didinimas bus prasmingas tik tuomet, kai išnaudosime visus kitus būdus populiarinti Lietuvos muzikos konkursus, pritraukti kuo daugiau aukšto lygio dalyvių iš kuo daugiau šalių. Kalbu apie pridėtinę vertę, pavyzdžiui, koncertinius prizus laureatams, meistriškumo kursus kaip prizo dalį, konkursų laimėtojų koncertinės veiklos organizavimą, kokybiškų garso bei vaizdo įrašų darymą konkurso metu, jų sklaidą socialiniuose tinkluose ir įvairiose medijose po konkurso.

Grįžtant prie mūsų valstybės požiūrio į tarptautinius konkursus, reikia džiaugtis, kad tas požiūris nuoseklus. Per visą nepriklausomybės laikotarpį, keičiantis vyriausybėms, ministrams, kitiems politinio pasitikėjimo tarnautojams, dar nė karto nėra nutikę taip, kad tarptautiniai konkursai butų likę be valstybės dėmesio. Žinoma, vieni politikai aiškiau supranta konkursų esmę ir prasmę, kiti šiai sričiai dėmesio skiria mažiau, dėl jo tenka pakovoti. Tačiau nuoseklumas šioje srityje yra ir jis mums leidžia sistemingai ir aktyviai veikti ne tik Lietuvoje, bendradarbiaujant su daugeliu kultūros įstaigų ir organizacijų, bet ir tarptautiniu mastu. Dalyvavimas tarptautiniuose tinkluose bei Europos muzikos vadybos profesionalų sukvietimas į Vilnių, kas pavyko rengiant šią tarptautinę konferenciją, yra itin svarbus. Aktyvus Lietuvos dalyvavimas Pasaulio muzikos konkursų federacijoje, lyderystė EMCY mums atveria kelius ir suteikia naujų galimybių. Drauge su EMCY ir kitais Europos muzikos konkursais pastaraisiais metais nuosekliai siekėme ES paramos mūsų veiklai. Galime pasidžiaugti, kad mums pavyko – gavome dalinį finansavimą tiek iš ES programos „Eras-

Muzikos barai / 30

mus + Veiklus jaunimas“, tiek iš ES programos „Kūrybiška Europa“.

Vilniuje vykstančią Tarptautinę muzikos konkursų organizatorių konferenciją ir EMCY generalinę asamblėją pasveikino Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude´as Junckeris. Bet daug svarbiau yra tai, ką pasinaudodami dėmesiu EMCY ir Lietuvai galime nuveikti.

O veikiame daugeliu krypčių: inicijuojame Europos muzikos konkursams specialiai sukurtų kūrinių duomenų bazę, kartu stengdamiesi, kad lietuvių kompozitorių kūriniai būtų įtraukiami ne tik į Lietuvoje, bet ir į užsienyje vykstančių konkursų programas. Tokiu pačiu principu ketiname keistis informacija apie vertinimo komisijų narius, rekomenduoti Lietuvos muzikos pedagogus ir atlikėjus į užsienio konkursų žiuri, naudotis analogiškomis užsienio kolegų rekomendacijomis. Per EMCY galime plėsti informacijos apie Lietuvoje vykstančius muzikos konkursus sklaidą, Lietuvos konkursų nugalėtojams pasiūlyti koncertus Europos šalyse, meistriškumo kursus, daug kitos veiklos. Tarptautiniai konkursai Lietuvą padeda pristatyti kaip kūrybingą šalį, jie skatina muzikos atlikimo meno raidą, populiarina lietuvišką muziką, kompozitorius, atlikėjus, pedagogus.

Rengdami tarptautinius muzikos konkursus ypatingą dėmesį skiriame auditorijos plėtrai ir skaitmeninėms technologijoms, beje, šiuos klausimus gvildenome ir EMCY konferencijoje. Šiandieniniame pasaulyje klasikinė muzika dėl žiūrovo dėmesio konkuruoja ne tik su teatru, bet ir su visomis kitomis pramogomis, taip pat ir pramoginio turinio srautu socialiniuose tinkluose. Prieš metus rengdami Tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą, pirmą kartą Lietuvoje atrankinius turus transliavome internetu, ir ši auditorijos plėtros priemonė pasiteisino. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje perklausas stebinčiųjų skaičius buvo įprastas, gal kokie du šimtai žmonių, tačiau žiūrinčių konkursą internete – dešimt kartų daugiau! Tarptautinis Balio Dvariono konkursas internetu buvo stebimas 55 pasaulio šalyse, paskutinių dviejų konkursų dalyvių pasirodymų pirmuosiuose turuose įrašai internete peržiūrėti daugiau nei 50000 kartų. Niekas nepakeis džiaugsmo klausytis gyvo atlikimo, bet šiandien privalome būti ir ten, kur yra mūsų žiūrovas. Kalbu apie visos Lietuvos muzikos mylėtojus, negalinčius atvykti ir kelias dienas praleisti Vilniuje, taip pat apie pasaulyje pasklidusius Lietuvos atstovus, apie emigravusius ir norinčius nors per atstumą pasijusti mūsų šalies dalimi žmones, apie viso pasaulio muzikos mylėtojus.

Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis Lietuvoje vykstantys muzikos konkursai ir juose skambanti lietuviška muzika dar niekada nėra buvę taip arti žiūrovų.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

L

ietuvos kariuomenės orkestro 25-mečiui skirtas vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo krašto apsaugos ministro Juozo Oleko palinkėjimu: „Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje.“ Orkestras, sutinkantis į Lietuvą atvykstančius kitų šalių vadovus, dalyvaujantis reikšmingiausiuose valstybės renginiuose, kariuomenės ceremonijose ir šventėse, užsienio festivaliuose, yra Lietuvos valstybės vizitinė kortelė. Kam ji rūpi iš valdžios atstovų, pamatėme koncerte. Pasirodo, tik niekada kultūros nestokojančiam krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui. Tačiau su jubiliejumi orkestrą sveikino daugybė tikrų draugų, pučiamųjų muzikos entuziastų, profesionalų iš visos Lietuvos. Šis orkestras – ne karinių sraigtasparnių elementas, bet svarbus Lietuvos muzikinės kultūros reiškinys, išmoningai puoselėjantis Lietuvos pučiamųjų tradicijas, naujam gyvenimui prikeliantis pamirštus geriausius kūrinius, ugdantis jaunus muzikantus ir rodantis gerą pavyzdį kitiems kolektyvams. Tai patvirtino lapkričio 5-osios jubiliejinis koncertas.

O

rkestro istorija prasidėjo 1991 metais, kai Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VGTU) studentų pučiamųjų instrumentų orkestro „Inžinerija“ vadovas Justinas Jonušas (1938–2013) buvo pakviestas įkurti Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos pučiamųjų instrumentų orkestrą. 2008 m. orkestras buvo pavadintas Lietuvos kariuomenės orkestru.

Kas buvo orkestro „protėviai“?

1918 m. kapelmeisteris Juozas Gudavičius (1872–1939) sukūrė DLK Gedimino pulko dūdų orkestrą. Manoma, kad XX a. trečiame dešimtmetyje visi Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavalerijos pulkai turėjo savo eta-

SUKAKTIS tinius orkestrus. 1928 metais buvo leista įkurti Karo muziejaus orkestrą. Šešiolikos muzikantų kolektyvą, pavadintą Karo invalidų orkestru, subūrė J. Gudavičius. Orkestrantai buvo įdarbinami kaip Karo muziejaus tarnautojai. Pradžia buvo sunki.

Trūko instrumentų, gerų muzikantų, kūrinių, natų. Būdavo grojamos instrumentuotos dainos „Valio, vytiečiai“, „Kur bėga Šešupė“, popuri „Tėvynės garsai“ ir kt. Toks orkestras turėjo kelias funkcijas: privalomą reprezentacinę ir kultūrinę. Jis privalėjo dalyvauti visose tautinėse, karinėse šventėse ir iškilmėse, grodavo sutinkant garbius muziejaus svečius, jiems ir kauniečiams rengdavo specialias menines programas.

Vėliau pučiamųjų orkestrų muzika skambėdavo ne tik eitynėse, bet ir Birštono, Palangos, Kulautuvos parkuose. Karinio orkestro pasirodymais ypač garsėjo Birštono kurortas. Pagal

Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje

Žygiuoja Lietuvos kariuomenės orkestras, vedamas majoro Egidijaus Ališausko

Muzikos barai / 31

SUKAKTIS

Kapelmeisteris Justinas Jonušas

Kapelmeisteris Juozas Gudavičius (viduryje su ūsais) ir jo vadovaujamas orkestras, 1925 m.

Kęstučio 5-ojo pulko ir kurorto 1935 m. gegužės 17 d. pasirašytą bendradarbiavimo sutartį fleitininko virtuozo Florijono Valeikos vadovaujamas trisdešimties muzikantų orkestras birželio–rugsėjo mėnesiais Birštone turėjo groti kiekvieną dieną.

Muzikantams buvo skirti kambariai ir maistas.

1936 m. kariuomenės vado įsakyme Nr. 70 nurodyta, kad lėšų orkestrai gali užsidirbti grodami vakarėliuose, gegužinėse, šokiuose, miestelių šventėse. 45 procentai uždarbio turėjo būti pervedama kariuomenei, 15 procentų tekdavo orkestrui dirigavusiam kapelmeisteriui, 40 procentų po koncerto pasidalindavo muzikantai.

Kariniai orkestrai visuomenėje buvo populiarūs. Jie grodavo nesudėtingus, nuotaikingus kūrinius – valsus, polkas, liaudiškų melodijų pagrindu sukomponuotus maršus.

Populiariausi buvo profesionaliai sukurti Boniaus Jonušo (1899–1976) maršai, jie iki šiol sudaro kiekvieno

Muzikos barai / 32

Lietuvos pučiamųjų orkestro aukso fondą. „Bronius Jonušas iš visų buvusių Lietuvos kapelmeisterių buvo veikliausias. Už savo maršus yra gavęs dešimt premijų ir DLK Gedimino V laipsnio ordiną“, – 1977 m. vasario 10 d. laikraštyje „Draugas“ rašė Juozas Žilevičius.

Teko matyti ypatingą Justino Jonušo kūrybinį polėkį kuriant kariuomenės orkestrą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Jis rūpinosi perspektyviais muzikantais, instrumentų komplektavimu. Buvo svarbu ne tik parengti privalomą repertuarą – įvairių valstybių himnus, maršus, – bet ir sukurti savitą orkestro veidą.

Imdamasis vis sunkesnių partitūrų, rengdamas skirtingų žanrų, epochų kūrinius orkestras augo. Dalyvavo Europos karinių orkestrų paraduose, 1996 m. Lenkijoje vykusiame pučiamųjų orkestrų festivalyje „Auksinė lyra“ laimėjo Grand Prix. 1997 m. grojo NATO būstinėje Briuselyje ir, kaip tuosyk juokavo J. Jonušas, jiems buvo suteikta galimybė pirmiesiems patekti į NATO. Vėliau sėkmingai pasirodyta Europos karinių orkestrų festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Belgijoje, Estijoje, Švedijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, koncertuota su olandų dirigentu ir trombonininku Dirku Lautenbachu. Su orkestru yra

groję solistai Antanas Taločka (klarnetas), Artūras Laurinavičius (trombonas), Egidijus Ališauskas (birbynė), Povilas Stravinskas (fortepijonas), Sergijus Kirsenka (tūba), Daumantas Slipkus (fortepijonas) ir kiti. Kolektyvas akompanavo Virgilijui Noreikai, Asmik Grigorian, Veronikai Povilionienei, Carsie Sawyer ir kitiems atlikėjams bei ansambliams.

1995 m. orkestras įrašė pirmą plokštelę, po dvejų metų – kompaktinę plokštelę „Maršai“. Orkestras brendo atlikdamas įvairų repertuarą. Susitikimuose su visuomene, koncertuose skambėdavo M. Ravelio „Bolero“, G. Gershwino „Žydroji rapsodija“, P. Mascagni Intermezzo iš operos „Kaimo garbė“, A. Dvořáko Devintosios simfonijos „Iš Naujojo Pasaulio“ finalas, škotų liaudies melodija „Kalnų katedra“, A. Waigneino „Storia Eroica“, Tauro Adomavičiaus, Algimanto Raudonikio, Kazimiero Daugėlos, Rimanto Giedraičio maršai, kiti kūriniai. „Klausau daug kitų valstybių orkestrų. Jie parengia įdomiausių programų, negirdėtų orkestruočių. Ieškau galimybių jas gauti.

Pavyzdžiui, girdėjau orkestrus, kuriuose groja įvairūs liaudies instrumentai – ragai, dūdmaišiai. Ir mes turime birbynę, labai gerą muzikantą Egidijų Ališauską, galėtume pagroti.

O jeigu panaudotume skudučius? Kodėl nepabandžius, neparodžius mūsų tautinio skambesio? Giedraitis mums parašė tokią pjesę. Gal ateityje ir ragus pabandysim“, – viename interviu kalbėjo J. Jonušas. Su pasisekimu atliekama Kazimiero Daugėlos aranžuota Eduardo Balsio Andante cantabile birbynei ir orkestrui.

Dabar orkestras turi sukaupęs per tūkstantį lietuvių ir užsienio kompo-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas

Kapitonas Dainius Pavilionis

zitorių kūrinių, jie įrašyti kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse. Nemažai orkestro įrašų yra ir Lietuvos radijo ir televizijos fonotekose. Orkestras puoselėja kūrybinius ryšius su JAV, Belgijos, Vengrijos, Latvijos, Olandijos, Vokietijos kariniais orkestrais ir jų dirigentais. 25-mečio proga orkestro pasveikinti atvykę Estijos kariuomenės orkestro kapelmeisteris pulkininkas leitenantas Peeteris Saanas ir Latvijos nacionalinių ginkluotųjų pajėgų orkestro vadovas pulkininkas leitenantas Dainius Vuškānas kalbėjo apie gražų bendradarbiavimą, nuoširdžiai grožėjosi koncertu ir atlikimo kokybe.

Orkestro įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui J. Jonušui buvo suteiktas majoro laipsnis (1994), jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės ženklu (1996), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1998). Deja, 2013-aisiais nutrūko J. Jonušo gyvenimo ir kūrybos stygos.

Nuo 2007 m. orkestrui vadovauja majoras Egidijus Ališauskas. 2009 metais šis puikus birbynininkas, įdomių interpretacijų autorius Kariuomenės orkestrą atvedė iki IX Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato nugalėtojo titulo. E. Ališausko biografiją puošia daugybė koncertų Lietuvos bei užsienio festivaliuose, tarptautiniuose projektuose Kolumbijoje, Vengrijoje, Malaizijoje, Olandijoje, Estijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Tarptautinio konkurso laureatas yra grojęs su Rygos pučiamųjų orkestru, Rygos kameriniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kt. Dirigavimą studijavo prof. Juozo Domarko klasėje.

Minint kolektyvo 25-metį buvo pagerbtas pirmasis jo vadovas J. Jo-

nušas ir kiti išėjusieji – pritariant orkestrui liejosi Ingridos Rupaitės atliekama ilgesinga smuiko giesmė.

Koncerto programa buvo sudaryta apgalvotai, siekiant parodyti orkestro gebėjimą atlikti įvairių žanrų muziką, atskleisti atskirų muzikantų ir jų grupių meistrystę. Skambėjo netradiciniai orkestriniai kūriniai, įdomios aranžuotės, jautriai grojami akompanimentai. Pirmiausia išskirtina su J. Pakalnio kūrybos tyrinėtojo Vaclovo Juodpusio pagalba K. Daugėlos iš užmaršties prikelta kompozitoriaus Romantiškoji uvertiūra. Dainiaus Pavilionio diriguojamas orkestras, atlikdamas puikiai instrumentuotą J. Pakalnio kūrinį, pasižymėjo instrumentų grupių balansu, jautria dinamika, ryškia muzikos epizodų charakterių kaita.

Dirigentas D. Pavilionis į orkestrą atėjo iš Klaipėdos muzikinio teatro.

Muzikos ir teatro akademijoje jis yra baigęs J. Domarko dirigavimo klasę.

Koncerte skambėjo ir daugiau įdomių, spalvingų kūrinių – girdėjome Malcolmo Arnoldo, Friedricho Guldos, meksikiečio Arturo Márquezo melodijas. Grigoraşo Dinicu „Hora Staccato“ ir visų pūtikų pažįstamos Johno Glenesko Mortimerio variacijos populiaria „Venecijos karnavalo“ tema patvirtino orkestro profesionalumą.

Solistė Viktorija Miškūnaitė atliko Baterflai ariją iš Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ operos, Džuditos ariją iš Franzo Leháro operetės „Džudita“, skoningai padainavo Edith Piaf „Po Paryžiaus dangumi“. Violončele solo su orkestru grojo Povilas Jacunskas. Veronika Povilionienė su „Blezdinga“ padainavo lietuvišką karo dainą.

O tada Gytis Paškevičius – viena daina, dar viena, ir dar viena... Visa tai, ko buvo per daug.

Puikiai koncertą vedė Marijus Žiedas (praeityje pūtęs tromboną!). Klausytojai galėjo įsitikinti, ką reiškia scenoje matyti ir girdėti profesionalą... n

Lietuvos kariuomenės jubiliejinio koncerto akimirka

Muzikos barai / 33

SUKAKTIS

Muzikės kelias

Leonidas MELNIKAS

K

iekvienas eina savo keliu. Sulamitos Gelpernienės (1926–2003) gyvenimo kelias buvo ypač sunkus – ji buvo iš tų, kurie perėjo Holokausto pragarą. Jai nusišypsojo laimė, liko gyva. Įveikti baisius prisiminimus, atsitiesti padėjo muzika, ji teikė stiprybės.

Vaikystė nepranašavo baisios lemties, greta buvo mylintys tėvai ir nuostabi muzikos mokytoja Elza Herbeck-Hansen (1888–1943), viena ryškiausių prieškario fortepijono mokytojų Lietuvoje. Kaune ji turėjo privačią fortepijono studiją.

Herbeck-Hansen mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje profesorės Sofijos Maloziomovos klasėje, vėliau tobulinosi pas Leopoldą Godowskį Vienoje. Abu šie vardai pasako labai daug – ir apie sąlytį su didžiąja romantizmo tradicija, ir apie aukštai iš-

Antano SUTKAUS nuotr.

Pianistės Sulamitos Gelpernienės 90-mečiui

Muzikos barai / 34

keltą profesionalumo kartelę. S. Maloziomova (1846–1908) – Teodoro Leszetyckio mokinė, artima Antono Rubinšteino draugė ir bendražygė, viena iš nedaugelio XIX a. pabaigos Rusijoje ir Vakarų Europoje aktyviai koncertavusių pianisčių. Amžininkai pabrėždavo jos valingą atlikimo manierą, dramatizmą, techniką. Dar daugiau apie Herbeck-Hansen profesinę kompetenciją pasako kito jos mokytojo – garsiojo vilniečio Godowskio (1870–1938) – vardas. Tai išties legendinis pianistas, sukūręs labai ryškią ir savitą romantinės pakraipos atlikimo mokyklą. Išsaugojęs daug romantiniam pianizmui charakteringų nuostatų, Godowskis sujungė jas su naujojo amžiaus iššūkiais ir tokiu būdu pianistams atvėrė visiškai naujus raiškos horizontus. Turėdama galimybę studijuoti tokių fortepijono korifėjų klasėse, Herbeck-Hansen pasisėmė žinių ir įgūdžių, kurie leido jai išsiugdyti labai profesionalų požiūrį į pianisto meninę veiklą, paliko pėdsaką ne tik jos pačios, bet ir jos mokinių Sulamita Gelpernienė

kūrybinėje veikloje.

Dirigentė Margarita Dvarionaitė taip yra apibūdinusi savo mokytoją Herbeck-Hansen: „<...> buvo santūrių emocijų, valdinga ir – sakytum – vagneriškai didinga asmenybė. Šias savybes kaip veidrodis atkartodavo jos muzikavimas. <...> pasigrojimai klasėje rodė esant ją didžią muzikę, stiprios galios menininkę. Repertuaras, kurį mums skirdavo, buvo rinktinis. Klasėje niekada neskambėdavo abejotino skonio kūriniai. Tas įdiegto skonio paveldas išmokė mus skirti ir gerbti tikrąsias muzikos vertybes.“1 O štai ką apie mokytoją kalbėjo Gelpernienė: „<...> mokinių skambinimui neabejotinos įtakos turėjo E. Herbeck-Hansen mokykla – visiems buvo būdingas ritmingumas, gražus tvirtas tonas, puikus melodinių linijų vedimas, švarus pedalų naudojimas, tačiau kiekvieno mokinio skambinime jautėsi ir ryškiai individualūs bruožai.“2 1 Margarita Dvarionaitė. Madam ir jos Muzikos namai.

Muzikos barai, 2004 spalis–lapkritis, p. 36.

2 Sulamita Gelpernienė. E. Hansen-Herbeck gyvenimas ir pedagoginis darbas. Bendros fortepijono studijos aukštojoje mokykloje, II, Vilnius, 1999, p. 30.

Herbeck-Hansen studijoje mokėsi daug gabaus jaunimo – E. Aranauskaitė, N. Dukstulskaitė, M. Dvarionaitė, Ch. Potašinskas, R. Potašinskaitė, K. Grybauskas, L. Digrys, E. Dineikaitė, B. Preiskelytė (Peseckienė), D. Kormanaitė (Elinienė). Gelpernienė, tuomet Lermanaitė, tarp bendraamžių nebuvo nepastebima. Prisimindama tą laiką jos bendramokslė Dvarionaitė rašė: „Gerai menu S. Lermanaitę atliekant C. Sain-Saënso koncertą, jos neabejotiną techniką.“3 Tokia buvo jaunystė... Deja, Gelpernienė neturėjo galimybės nei užbaigti mokslų pas Hebeck-Hansen, nei jų toliau tęsti konservatorijoje – prasidėjo karas, ji atsidūrė Kauno gete. Gyvenimo mažorinė atkarpa baigėsi, įsigalėjo tragiškas minoras – atėjo sunkių išbandymų ir skaudžių netekčių metas.

Apie tai, kokia tuomet buvo jauna pianistė, pasakojo Holokausto tyrinėtojas Chaimas Bergmanas: „Paskutinė besibaigiančių 1941 metų diena.

Jau du mėnesiai Kauno gete nevyksta [žudymų] akcijų. Geto kalinių dalis nusiramino, tikėdama, kad taip nuo šiol bus visada. Kita dalis – ypač jaunimas – nusiteikę kovoti. Formuojasi pasipriešinimo grupės. Viename geto bute įvyksta įvairių grupių atstovų susirinkimas. Nusprendžiama įsteigti vieningą pogrindžio organizaciją.

Jos pirmoji užduotis – rasti ginklų.

Organizacijos nariams, dirbantiems mieste už geto sienų, pavyksta gauti seno šautuvo metalines dalis. Nunešti į getą šį ginklą įpareigojama jauna pogrindininkė Sulamita Lermanaitė, dirbanti vienoje brigadų mieste. Jai duoda išardytą šautuvą, kurį ji suriša į šluotą ir dar apmuturiuoja skudurais. Grįžtanti į getą darbo brigada pereina patikrą be jokių sunkumų – niekam nekyla mintis, kad mergina turi kažką ypatinga... Išdrožti šautuvo medines dalis ir sumontuoti ginklą jau nesunku, jaunieji kovotojai gauna ginklą ir gali mokytis šaudyti. Taip prasidėjo narsiosios Sulamitos kovų kelias.“4 1944 m. rugpjūčio 1 d. su antinaci3

Margarita Dvarionaitė, ten pat.

Chaim Bergman. Sulamita Lermanaitė-Gelpernienė Would Be 90 Tomorrow. http://www.lzb.lt/en/2016/07/27/sulamita-lermanaite-gelperniene-would-be-90-tomorrow/ 4

nio pasipriešinimo dalyviais Gelpernienė grįžo į gimtąjį Kauną. Tai jau nebebuvo jos jaunystės Kaunas – tėvai ir mažas broliukas žuvę, mieste gyvi prisiminimai apie ten vykusius kraupius nusikaltimus.

Kaip toliau gyventi?! Gelpernienė sugebėjo visa tai įveikti – į jos gyvenimą vėl grįžo muzika.

Gelpernienė įstojo į Vilniaus konservatoriją. Jos fortepijono profesoriumi tapo nuostabus muzikas Jakovas Ginzburgas, Maskvos konservatorijos absolventas, legendinio Aleksandro Goldenveizerio mokinys, neprilygstamo pianisto virtuozo Grigorijaus Ginzburgo, Pirmojo Chopino pianistų konkurso Varšuvoje 1927 m. laureato, brolis. Tarpukariu Grigorijus Ginzburgas su didžiausiu pasisekimu yra koncertavęs Vilniuje ir Kaune. Jakovas mokėsi pas tuos pačius mokytojus kaip ir jo virtuozas brolis, nemažai kartu su juo koncertavo, skambino keturiomis rankomis. Jis turėjo ką pasakyti savo studentams, labai išplėtė Gelpernienės atlikimo gebėjimus.

1951 m. Gelpernienė baigė Lietuvos konservatoriją. Ji daug metų akompanavo konservatorijos prof.

Aleksandro Livonto klasės studentams, koncertuodavo su smuikininku Algiu Griciumi, vėliau tapo Bendrojo fortepijono katedros dėstytoja, docente.

Gelpernienės pedagoginė veikla buvo labai sėkminga. Ji mokėjo sudominti ir uždegti studentus, laikėsi nuostatos, kad fortepijono studijos ne tik suteikia pianistinių įgūdžių, bet ir pratina muzikuoti. Nors ji labiau rėmėsi tradiciniu akademiniu repertuaru, sekdavo muzikines naujoves, stengdavosi plėsti studentų akiratį.

Norėdama palengvinti jų pažintį su naujausia muzika, padaryti ją labiau prieinamą, Gepernienė nemažai pastangų skyrė natų leidybai. Ji sudarė ir redagavo VIII, XI, XIV, XV „Jaunojo pianisto“ rinkinius, į kuriuos įtraukdavo labai įvairios stilistikos skirtingų žanrų nesudėtingų lietuvių kompozitorių kūrinių fortepijonui. Savo rinkinius ji komponuodavo taip, kad iš pateiktų kūrinių būtų galima išsirinkti atitinkančius labai skirtingą

studentų pasirengimo lygį.

Pedagoginį repertuarą gerokai papildė ir jos kartu su katedros kolege Vida Budakoviene parengtos Čiurlionio bei Juzeliūno kvartetų transkripcijos fortepijonui keturioms rankoms.

Deja, išleisti pavyko tik Čiurlionio kvartetą. Štai kaip šį darbą įvertino Vytautas Landsbergis: „Čiurlionio kvartetą grieždavo ir griežia visi lietuvių stygininkų kolektyvai; ne kartą jis yra pasirodęs ir kitų atlikėjų repertuare. 1966 m. Vilniuje išleistos kvarteto natos (dabar retenybė). Ta muzika galima pasidžiaugti iš plokštelių, betgi dabar ir dar vienu tradiciniu, bemaž klasišku būdu – iš fortepijono transkripcijos, kuri, parūpinta dviejų Lietuvos konservatorijos pedagogių, dabar išleidžiama. Ji pravers tiek studijuojantiems muziką, tiek mėgėjams namuose pasiskambinti, pamuzikuoti. Taip dar vienu takeliu Čiurlionio kūryba ateina į mūsų gyvenimą.”5 Sėkmingai Gelpernienė dirbo ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje, tarsi tęsdama savo dar Kauno laikų bendramokslės Dukstulskaitės tradicijas.

Gelpernienė dirbo su įvairaus amžiaus, įvairių gabumų ir polinkių jaunaisiais muzikais, turėjo progos išbandyti įvairius darbo būdus bei metodus. Sukauptą patirtį ji išdėstė ir apibendrino keliose publikacijose. Jos pedagoginė veikla truko beveik pusę amžiaus, ji daug nuveikė, paliko apie save gražų atminimą.

Gelpernienės gyvenimas savotiškai primena tridalę muzikinę kompoziciją, kurioje tragišką minorinę vidurinę dalį įrėmina kontrastingi mažoriniai epizodai. Toks šviesus buvo muzikos ženklas jos gyvenime. n

5 Vytautas Landsbergis. Pratarmė. M. K. Čiurlionis. Styginių kvartetas c-moll. Transkripcija fortepijonui keturioms rankoms, Vilnius, 1990.

Muzikos barai / 35

FESTIVALIAI LMTA koncertmeisterės pripažinimas tarptautiniame konkurse

Lapkritį Sankt Peterburge vykusiame VI Sergejaus Rachmaninovo pianistų ir dainininkų konkurse Lietuvai atstovavo dvi dainininkės – Muzikos ir teatro akademijos docentės Aušros Stasiūnaitės studentės Polina Glušniova ir Rasa Dzimidaitė. Nors jaunosios solistės laurų neparvežė, vis dėlto į Lietuvą atskrido maloni žinia – geriausia konkurso koncertmeistere buvo pripažinta joms akompanavusi LMTA Dainavimo katedros koncertmeisterė-asistentė Nijolė BARANAUSKAITĖ. Su pianiste kalbamės apie konkursą ir muzikavimo kartu su kitais džiaugsmą.

– Prašyčiau trumpai papasakoti apie konkursą. Kaip į jį patekote?

Nijolė Baranauskaitė ir dainininkė Aušra Stasiūnaitė

– Į konkursą vykti pasiūlė doc. A. Stasiūnaitės, kurios klasėje dirbu, studentė P. Glušniova. Vasarą ji dalyvavo projekte, kuriame su Sankt Peterburgo orkestru buvo atliekama Giovanni Battistos Pergolesi kantata „Stabat Mater“. Projekto iniciatoriui Sankt Peterburgo konservatorijos prorektoriui Gintautui Želviui labai patiko Polinos balsas, todėl jis pasiūlė sėkmę išbandyti Rachmaninovo konkurse. Pakvietėme kartu vykti ir kitą studentę Rasą Dzimidaitę.

Dainininkai buvo suskirstyti į keturias kategorijas. Pirmoje dainavo 16–22 m. studentai, čia pasirodė ir Polina. Antroje kategorijoje dainavo vyresnieji muzikos akademijų ar konservatorijų studentai, šioje grupėje varžėsi Rasa. Trečioje kategorijoje pasirodė dainininkai mėgėjai, ketvirtoje – profesionalai operos solistai, kamerinės muzikos atlikėjai.

Iš viso dalyvavo apie 140 vokalistų, pianistų taip pat buvo nemažai.

Daug ką sako ir konkurso trukmė – jis tęsėsi net dešimt dienų. Į antrą turą Polinos kategorijoje pateko 15, Rasos – 16 dalyvių. Į finalą atrinkta tik po penkis dainininkus, todėl Rasos patekimas į antrą turą tokiame sunkiame konkurse man atrodo didžiulis pasiekimas – juk dalyvavo prestižinių Maskvos, Sankt Peterburgo konservatorijų atstovai, buvo atlikėjų ir iš Vokietijos, Bulgarijos, keli atvyko iš Kinijos.

Tarptautinėje komisijoje dirbo italų pianistas ir pedagogas, dirigentas iš Bulgarijos, buvo dainininkų ir pedagogų iš Estijos, Vokietijos. Man atrodo, kad organizatoriai stengėsi pakviesti nešališkus komisijos narius. Žinoma, buvo ir Rusijos atstovų, tarp jų dainininkė iš Marijos teatro.

Dmitrijus Chvorostovskis), M. Glinkos Vanios ariją iš operos „Ivanas Susaninas“. Kūrinys sudėtingas, turi didelį rečitatyvą. Į antrą turą Polina, deja, nepateko, manau, jai tiesiog pritrūko konkursinės patirties.

Rasa pirmajame ture dainavo keturis romansus: P. Čaikovskio „Kad būčiau žinojus“, S. Rachmaninovo „Aš laukiu tavęs“, M. Glinkos „Sakyk, už ką“ ir N. Rimskio-Korsakovo „Ne vėjas, iš aukštybių pučiantis“. Antrame ture ji dainavo S. Rachmaninovo „Maldą“ ir „Prie mano lango“, Tamaros ariją iš A. Rubinšteino operos „Demonas“ ir Sirinos raudą iš G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“.

– Kelionė į konkursą, rodos, neapsiėjo be nuotykių.

– Kelionė buvo labai sunki. Ketvirtą ryte jau buvome oro uoste, nes išskristi į Rygą turėjome prieš šešias. Tačiau registruojantis paaiškėjo, kad mūsų bilietai buvo praėjusios dienos... Teko skristi per Maskvą, septynias valandas laukėme oro uoste.

Galų gale šiaip ne taip pasiekėme Sankt Peterburgą ir konkurso vietą. Vėlavome į mums paskirtą repeticiją, su visais lagaminais įbėgome likus dešimčiai minučių iki repeticijos pabaigos. Atsisėdau prie fortepijono, o šis... juda. Maniau, kad pasirodė, bet Rasa, sėdėjusi salėje, patvirtino, kad taip yra iš tikrųjų. Po viso šito streso kitą dieną jau turėjome dainuoti, nes Polinai Rasa ištraukė antrą numerį.

– Kokia buvo konkurso privalomoji programa?

– Konkursas vyko trimis turais. Privalomoji programa buvo gana sunki, ypač jauniausių dainininkų grupei, – juk jų balsas ir technika dar tik formuojasi. Pirmam turui jiems reikėjo paruošti du S. Rachmaninovo romansus ir rusišką ariją, antram – du S. Rachmaninovo romansus ir XX a. kūrinį, trečiam – po užsienio ir rusų kompozitoriaus ariją. Kūriniai sunkūs, reikalaujantys brandos.

Antrosios grupės, kurioje dainavo Rasa, pirmame ture reikėjo atlikti S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, N. Rimskio-Korsakovo ir M. Glinkos kūrinius, antrame – du S. Rachmaninovo romansus, rusišką ariją ir XX a. kompozitoriaus ariją. Trečiame ture – po vieną užsienio ir rusų kompozitoriaus ariją.

Polina dainavo S. Rachmaninovo romansą „Rytas“ ir mūsų atrastą nuostabaus grožio kūrinį „Jau laikas!“ (jį nepaprastai gražiai atlieka

Muzikos barai / 36

– Ar rengėte naujus kūrinius, ar rinkotės tuos, kuriuos merginos jau buvo dainavusios?

– Buvo labai daug naujų kūrinių. Rasa, kuri studijuoja antrame magistrantūros kurse, kelis kūrinius buvo atlikusi anksčiau. Neturėjome daug laiko repetuoti – tik paskutinę savaitę prieš konkursą, nes šiuo metu ji pagal Erasmus programą studijuoja Estijoje. Pasitarėme su dėstytoja A. Stasiūnaite, Rasos dėstytoja Estijoje, ką atlikti, ir išvykome.

Viskas praėjo gana sklandžiai.

Polinai daug kas buvo nauja, bet ji puikiai susitvarkė. Dainuodama S. Rachmaninovą ji, manau, labai patobulėjo, konkursas jai tapo dideliu šuoliu.

– Ką galėtumėte pasakyti apie konkurso dalyvių lygį?

– Buvo labai stiprių dainininkų, kai kurie jau yra stažavęsi užsienyje, dainavę prestižiniuose teatruose.

Ypač stiprūs atrodė koncertmeisteriai. Manau, kad jie išmano, kaip atlikti rusų muziką.

– Galbūt kuris nors atlikimas padarė ypatingą įspūdį?

– Labai gražiai dainavo Tamaros Novičenko (Anos Netrebko mokytojos) trečio kurso studentė iš Sankt Peterburgo konservatorijos, ji Polinos kategorijoje laimėjo pirmą vietą. Nuostabiai muzikali mergaitė, šiuo metu ji važinėja po konkursus ir pelno laurus.

Labai patiko ir vienas Rasos grupės bosas, pirmosios vietos laimėtojas. Jis jau dainuoja Maskvos Didžiajame teatre.

– Pripažinimas geriausia koncertmeistere tokiame konkurse – didelis laimėjimas. Ar labai nustebote sužinojusi?

– Sužinojau labai netikėtai. Po antro turo išvykau į Lietuvą. Rygoje įsijungiau telefoną ir radau praleistą Polinos skambutį. Tada ji man parašė žinutę, kad konkurso koordinatorė ieškojo Rasos. Iš pradžių pamanėme, kad galbūt ją vis dėlto praleido į trečią turą. Tačiau vėliau Polina parašė, kad aš buvau pripažinta geriausia konkurso koncertmeistere.

Nepatikėjau, nes koncertmeisterių lygis man pasirodė ypač aukštas.

Apskritai rusų pianizmo mokykla puiki, o ir programoje vyravo būtent rusų kompozitorių muzika. Atvažiavęs iš mažytės Lietuvos sau atrodai labai mažas, todėl pripažinimas man buvo labai netikėtas.

Merginos man netgi atsiuntė organizatorės laišką, bet aš joms pasakiau, kad kol negausiu diplomo, tol nepatikėsiu. Polina dar buvo likusi Sankt Peterburge, tad paėmė mano diplomą ir nufotografavo. Tada pagaliau patikėjau.

– Ar anksčiau yra tekę gauti panašių apdovanojimų?

– Esu gavusi ne vieną apdovanojimą, bet dažniausiai jis skiriamas tada, kai tavo dainininkas laimi. Su operos soliste Julija Stupnianek tarptautiniame dainininkų ir koncertmeisterių konkurse Italijoje abi laimėjome Grand Prix. Ne kartą esu tapusi koncertmeisterių konkursų laureate dar studijuodama. Šiemet Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkurse taip pat netikėtai gavau diplomą kaip geriausia koncertmeisterė, nors ten mano dainininkė nieko nelaimėjo. Toks įvertinimas labai svarbus.

– Grįžkime į pradžią. Kada nusprendėte, kad gyvenimą norite susieti su muzika?

– Visada įsivaizduodavau, kad iškart prisėdusi prie fortepijono pradėsiu groti. Tokia buvo mano vaikystės vizija. Kai mano vyresnei draugei nupirko pianiną, aš paprašiau ją pakviesti mane į namus ir pažadėjau pagroti. Kaip nustebau, kai atsisėdus prie instrumento nieko neišėjo. Tada supratau, kad reikia mokytis.

Vaikystėje viskas puikiai sekėsi, tapau įvairių konkursų laureate. Visiškai neturėjau scenos baimės, kol ketvirtoje klasėje kartą suklydau, tada pasitikėjimas šiek tiek sumenko.

– Kodėl pasirinkote groti ne solo, o su kitais?

– Niekada nenorėjau būti solistė – galbūt nenoriu būti pirma. Man patinka scenoje būti su kitais. Negalėčiau to jokiais būdais įvardinti kaip scenos baimės, man tiesiog malonu kurti drauge. Solo taip pat grodavau, tačiau tik studijuodama. Kol mokiausi, esu grojusi ir rečitalių, tačiau tai man neteikdavo tiek daug džiaugsmo, kiek buvimas scenoje su kitais.

– Kas buvo svarbiausi Jūsų mokytojai?

– Kai įstojau į LMTA, patekau pas du nuostabius pedagogus. Specialybės dėstytojas profesorius Sergejus Okruško nepaprastai daug padėjo technikos požiūriu, sutvarkė rankas. Kita nuostabi dėstytoja – profesorė Nijolė Ralytė, kuri mane išmokė mylėti balsą. Atėjau į pirmą kursą įsivaizduodama, kad esu žvaigždė, galinti pagroti viską.

Paklausiusi, kaip groju, dėstytoja man pasakė, kad dabar teks „sėsti ant dietos“, nes turiu išgirsti, ką groju. Tada skambindavau senąją muziką, Mozartą... Tai davė labai daug naudos.

Kadangi neblogai skaičiau iš lapo, koncertmeisterio praktikai dėstytoja mane nuvedė pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Jiems abiem esu be galo dėkinga, iki šiol gražiai bendraujame. Jeigu kyla kokių klausimų, žinau, kad visuomet galiu konsultuotis su dėstytoja N. Ralyte.

Dar vienas žmogus, kuriam labai noriu padėkoti, – docentė A. Stasiūnaitė. Jos klasėje dirbu jau dvidešimt metų – pradėjau akompanuoti jos studentams vos baigusi bakalauro studijas. Atėjau jauna, iš lapo skaityti gebėjau, bet repertuaro visiškai nepažinojau. Su dėstytojos kantrybe, puikiomis muzikinėmis pastabomis užaugau kaip muzikantė ir asmenybė.

Viktorija Zabrodaite turime kelias programas, kuriose skamba Mozarto, Salieri, Mykolo Kleopo Oginskio muzika. Dirbu ir su buvusiomis studentėmis Jurgita Lopetaite, Aiste Pilibavičiūte ir kitomis.

– O kokią muziką Jums mieliausia groti?

– Sunku pasakyti. Jaunystėje labai mėgau romantizmą, bet dabar...

Atsimenu, kaip dėstytoja N. Ralytė sakė, jog su metais atranda Mozartą, baroko muziką. Man labai panašiai. Tokia muzika nepaprastai lavina ausį. Romantizmą groti paprasčiau, jeigu esi ekspresyvus žmogus. Barokas ir klasicizmas reikalauja labai daug precizikos.

– Ar dar yra neįgyvendintų kūrybinių idėjų?

– Idėjų yra labai daug ir visada stengiuosi jas įgyvendinti. Pastaruoju metu jaučiu didžiulį malonumą grodama su instrumentininkais. Gal dėl to, kad N. Ralytė įskiepijo meilę balsui, studijuojant tik keletą kartų teko groti su instrumentininkais. Dabar muzikuojame ir su smuikininke I. Belickaite, ir su fleitininke V. Zabrodaite. Atrandu kitokį, man labai įdomų, muzikavimą, kitokią akompanavimo specifiką.

Apskritai mėgstu iššūkius, retai atsisakau įdomių pasiūlymų. Naujausias planuojamas projektas – Johanno Sebastiano Bacho ir jo amžininkų muzika, man tai nauja ir labai įdomi sritis. I. Anankaitė mane įmetė į populiariosios muzikos vandenis, kur taip pat atradau daug įdomių dalykų. Gerą, kokybišką populiariąją muziką groti taip pat labai malonu ir nėra paprasta. Noriu ir stengiuosi būti universali, kad galėčiau visur save realizuoti. Mano mama sako, kad aš visada mokausi, taip iš tikrųjų ir yra. Tačiau mokymasis man nėra kančia, darbas man teikia didžiulį džiaugsmą, todėl esu nepaprastai laiminga. n Rasa MURAUSKAITĖ

– Turite ilgametę patirtį, todėl turbūt jau galite nurodyti svarbiausius bruožus, kurie privalomi koncertmeisteriui?

– Pirmiausia, žinoma, reikia gerai groti, būti techniškai pasiruošusiam. Labai svarbu kartu kvėpuoti ir jausti muziką su solistu, tačiau svarbiausia, mano nuomone, mokėti būti antram. Yra daug puikių pianistų, kurie negali groti kartu su dainininku ar kitu instrumentininku, nes nori dominuoti. Natūralu, kad gerai grojantis nori būti pirmas.

Be to, koncertmeisteris solistui turi būti ir psichologas, ir draugas, ir padėjėjas, ir muzikos vadovas, kirpėjas, vizažistas... Turi visada jį visokeriopai palaikyti.

– Kokias šiuo metu rengiate programas su atlikėjais?

– Nuolat bendradarbiaujame su soliste J. Stupnianek, visai neseniai pristatėme nuostabų Antonio Vivaldi projektą. Mes panašiu metu studijavome, po kurio laiko pradėjau akompanuoti jos klasės studentams.

Programas rengiame ir su A. Stasiūnaite, jos suburtu ansambliu „Inmezzo“. Turime parengę programų su dainininke Indre Anankaite. Su ja ir smuikininke Irma Belickaite esame paruošusios įdomų lietuviškos muzikos projektą, su dainininke Raimonda Janutėnaite ir fleitininke Pianistė Nijolė Baranauskaitė

Muzikos barai / 37

PANORAMA

Studentų sėkmė forumo „Muzikos atlikimas ir pedagogika“ konkursuose

Lapkričio 20–25 dienomis Klaipėdos universiteto Menų akademijoje jau trečią kartą vyko tarptautinio susivienijimo „XXI a. menas ir švietimas“ forumas „Muzikos atlikimas ir pedagogika“. Forumo konkursai šiemet sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus: per 170 jaunųjų atlikėjų iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Kinijos, Latvijos, Estijos, Izraelio ir Turkijos varžėsi įvairiose amžiaus grupėse solistų (fortepijonas, styginiai, vokalas), fortepijoninių duetų, kamerinių ansamblių ir solo su orkestru kategorijose. Antrajame solistų su orkestru konkurso ture vokalistams talkino jungtinis moksleivių ir pedagogų kamerinis orkestras, diriguojamas Tomo Ambrozaičio.

Vyresniųjų amžiaus grupėse varžėsi Klaipėdos universiteto Menų akademijos, Vytauto Didžiojo uni-

versiteto Muzikos akademijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Estijos muzikos ir teatro akademijos, Daugpilio universiteto, Ukrainos nacionalinės P. Čaikovskio muzikos akademijos, Charkovo nacionalinio I. Kotliarevskio menų universiteto, Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos, Baltarusijos valstybinio kultūros ir menų universiteto, Kinijos centrinės konservatorijos studentai.

Ypač sėkmingai forumo konkursuose pasirodė nemažas būrys Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentų. Pirmąsias vietas laimėjo dainininkės Greta Dulkytė (lekt. G. Zeicaitės kl.), Beata Ignatavičiūtė (stažuotoja) ir pagal Erasmus programą KU Menų akademijoje studijuojanti vokalistė iš Turkijos Ceren Gogus (abi – prof. V. Vadoklienės studentės); fortepijoninis duetas – Aleksandra Charina ir Alina Markova (prof.

T. Romaškinos kl.); birbynininkų kvintetas – Irmantas Mikalonis, Žilvinas Alejūnas, Žygimantas Blaževičius, Darius Sungaila ir Aivaras Lidžius (prof. V. Tetensko kl.), KU koncertmeisterė Edita Zizaitė-Ambrozaitienė.

Antrųjų vietų laimėtojos – vokalistės Loreta Daržinskaitė, Oksana Auškalnytė (abi – prof. V. Vadoklienės kl.), Rosana Štemanetian (lekt.

G. Zeicaitės kl.), smuikininkė Austėja Botyriūtė (asist. S. Domarkienės kl.), gitaristas Dainius Žilinskas (doc. J. Kurausko kl.), pianistės Alina Markova (solo su orkestru nominacijoje) ir Kristina Budvytytė-Mejerė (abi – prof. T. Romaškinos kl.).

Trečiosios vietos paskirtos vokalistei Evelinai Greiciūnaitei (lekt.

G. Zeicaitės kl.) ir koncertmeisterių konkurso dalyvei prof. T. Romaškinos auklėtinei Aleksandrai Charinai.

Puikiai pasirodė ir konkurso svečiai: I vietas laimėjo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos doc. D. Račio studentės Laura Stepkovičiūtė (koncertmeisterių nominacijoje) ir Julija Sadaunykaitė (solo ir koncertmeisterių nominacijose), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijoninis duetas – Saulė Berezinaitė ir Karolina Tabero (prof. R. Rikterės kl.), saksofonininkė iš Estijos muzikos ir teatro akademijos Ingrid Kruusmagi (prof. O. Kasemaa kl.), Ukrainos nacionalinės P. Čaikovskio muzikos akademijos studentai: pianistės prof. E. Tkach auklėtinės Tatjana Kryvorotko ir Li Yue, Paola Prokopenko (M. Puhlianko kl.), dainininkai Iryna Razin-Kravchenko (L. Garmash kl.), Antonas Skirko ir Sergijus Androshchukas (doc. G. Kabkos kl.), pianistė iš Charkovo Sun Le (prof.

M. Černiavskos kl.) bei trys dainininkai iš Kinijos.

Konkurso komisija skyrė šešis Grand Prix. Trys iš jų iškeliavo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją: Grand Prix iškovojo vokalistas Jurgis Jarašius, vokalinis ansamblis – Monika Pleškytė, Gabrielė Skromantaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė (pedagogai – prof.

S. Martinaitytė ir doc. A. Eitmanavičiūtė). Aukščiausi įvertinimai skirti ir pianistei iš Ukrainos Katerynai Khomichenko (prof. T. Roščinos kl.) bei dainininkams iš Kinijos centrinės konservatorijos Liu Bing ir Zhang Boachin.

Jūratė KAROSAITĖ

„SOS vaikų kaimas“ atlikėjai

Šeimų ansambliai praskaidrino globos namų kasdienybę Alina Markova

Muzikuojančių šeimų festivaliskonkursas „Gaidų pynė“ pirmąsias šalto ir tamsaus gruodžio dienas užpildė muzika ir šypsenomis.

Gruodžio 1 ir 4 dienomis surengti du koncertai – Panevėžio šv. Juozapo globos namuose ir Dotnuvos slaugos namuose.

Gruodžio 1-osios koncerte pasirodė Panevėžio muzikos mokyklos kanklių ansamblis „Ašarėlė“ – seserys Elzė ir Urtė bei jų draugė Rugilė, festivalyje „Gaidų pynė“ pelnęs trečiąją vietą ir laureato vardą, Mariaus Cechanavičiaus ir jo dukros Saulės ansamblis „Saulėtos marios“,

Birbynininkų kvintetas

Muzikos barai / 38

festivalyje apdovanotas originaliausiojo titulu, mokytojo Saulius Palivono suburti keturi akordeonistų ansambliai.

Visus koncerte pasirodžiusius ansamblius Šv. Kazimiero ordinas apdovanojo knygomis apie Lietuvos istoriją, Šv. Juozapo globos namų vadovai kiekvienam muzikantui įteikė po kalėdinį angelą.

Globos namų gyventojai labai džiaugėsi šeimų pasirodymais. „Nuostabu, kad vis dar galite suvesti vaikus bendrai muzikuoti, dabar tai vis rečiau vyksta. Kartu ir neįtikėtina, kad vaikai sugeba šitaip groti ir smuiku, ir akordeonu, kad turi tokius miklius pirštus“, – stebėjosi viena iš žiūrovių Elena.

Galimybe pasiklausyti muzikos džiaugėsi ir vyriausias globos namų gyventojas 101-erių Anicetas Leipus. Pagyręs jaunuosius muzikantus, Anicetas prisipažino, kad pats geriausiai prisimena tarpukario muziką. Čia pat išsitraukęs lūpinę armonikėlę jis pagrojo trumpą melodiją – pasirodo, senolis ja groja jau 90 metų.

Gruodžio 4 d. pasiklausyti muzikuojančių šeimų koncerto buvo susirinkę Dotnuvos slaugos namų gyventojai ir personalas. Padainuoti atvyko du šeimyniniai mamų

Kanklių ansamblis „Ašarėlė“

ir dukrų ansambliai. Nuostabiais balsais lietuvių liaudies dainas, tarp jų ir advento, dainavo Ona Auškalnienė ir Rūta Auškalnytė, festivalyje „Gaidų pynė“ nominuotos už geriausią sceninį įvaizdį.

Ona Auškalnienė, su dukra Rūta dainuojanti Akademijos folkloro ansamblyje „Seklyčia“, džiaugėsi, kad Muzikuojančių šeimų festivalis-konkursas „Gaidų pynė“ paskatino jas dainuoti drauge. Gyvai bendraudama su auditorija Ona Auškalnienė salėje atpažino dvi Ja-

dvygas – Dotnuvos slaugos namų gyventojas, kurios kadaise taip pat buvo „Seklyčios“ dainininkės. Šiltai žiūrovai sutiko ir kitą muzikuojančią šeimą – vokalinį duetą „Aš ir tu“. Jo narės mama Daiva Makutienė ir dukra Vytautė Makutytė padainavo keletą populiarių estradinių dainų, tarp jų Romo Dambrausko „Angelas“ ir Leonardo Coheno „Aleliuja“. Ansamblis, festivalyje „Gaidų pynė“ nominuotas už artistiškiausią pasirodymą, uždegė publiką nuoširdžiu bendravimu. Susižavėjimo sulaukė mamos ir dukros duetą netrukus papildęs dar vienas ansamblio narys – mažasis Kipras.

Koncerte dalyvavę Šv. Kazimiero ordino didysis magistras ir Kėdainių rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro vadovė Danguolė Avižiuvienė džiaugėsi, kad festivalio „Gaidų pynė“ dalyviai apsilankė Dotnuvoje ir linkėjo jiems kūrybinės sėkmės, o visai Dotnuvos globos namų bendruomenei – gražių artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų. Šie pasirodymai – festivaliokonkurso „Gaidų pynė“ labdaros koncertų dalis, jais siekiama pasidalinti muzikavimo džiaugsmu su socialiai labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis – vaikais, likusiais be tėvų globos, neįgaliaisiais ir seneliais.

Aldona JUODELIENĖ

Festivalis „Čenstakava– Klaipėda“

Šiemet sukako 10 metų, kai prasidėjo Čenstakavos Jano Długoszo universiteto Menų fakulteto (Lenkija) ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos kūrybinis bendradarbiavimas. Per tą laikotarpį daug abiejų universitetų pedagogų lankėsi vieni pas kitus per Erasmus mainų programą, keitėsi koncertais ir dailininkų parodomis. Aktyviausiai koncertines programas rengė lenkų pianistai profesoriai Robertas Gavrońskis ir Maciejus Zagόrskis, dainininkė Katarzyna Suska-Zagόrska, klaipėdiečiai dainininkė Valentina Vadoklienė, birbynininkas Vytautas Tetenskas, pianistė docentė Irena Pečiūrienė ir smuikininkė Dainora Tetenskienė.

Dešimtmečio proga buvo nutarta surengti festivalį „Čenstakava– Klaipėda“. Šių metų kovą Valentina Vadoklienė, Vytautas Tetenskas, Dainora Tetenskienė ir Irena Pečiūrienė koncertavo Čenstakavos filharmonijos salėje. Klaipėdos universiteto atstovų pasirodymas

Festivalio dalyviai

„Kupinski Guitar Duo“ – Ewa Jabłczyńska ir Dariuszas Kupińskis

Katarzyna Suska-Zagόrska (mecosopranas) ir pianistas Maciejus Zagόrskis

sulaukė didžiulio klausytojų susidomėjimo.

Spalio 24–26 dienomis įvyko atsakomasis kolegų lenkų vizitas, jie surengė net tris koncertus Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje. Spalio 24 dieną koncertavo gitarų duetas „Kupinski Guitar Duo“ – Ewa Jabłczyńska ir Dariuszas Kupińskis. Tai Europoje gerai žinomas ansamblis, pelnęs kritikų pripažinimą už atlikimo meistriškumą, puikią techniką, artistiškumą ir emocionalumą. Kaip solistai ir duetas yra daugelio nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai, koncertavo daugelyje Europos šalių, JAV, Meksikoje, Kinijoje, dažnai veda meistriškumo kursus Europoje ir Lotynų Amerikoje. Koncerte skambėjo G. Rossini, F. Chopino, D. Bogdanovićiaus, A. Piazzollos ir G. Gershwino kūriniai. Gitarų duetas publikos buvo sutiktas audringai.

Spalio 25 dieną pasirodė dainininkė Katarzyna Suska-Zagόrska (mecosopranas) ir pianistas Maciejus Zagόrskis. Daugelio tarptautinių konkursų laureatės K. SuskosZagόrskos repertuare yra apie 80 oratorijų, nuo 1992 m. ji yra Lenkijos nacionalinio operos teatro solistė. Dainavo per 420 spektaklių, atliko pagrindinius vaidmenis Rossini, Bizet, Puccini, Mozarto, Moniuszkos ir kitų kompozitorių operose. Gastroliavo Prancūzijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, JAV, Šveicarijoje, Belgijoje ir kitur, įrašė 13 kompaktinių plokštelių. Pastaruosius 10 metų dėsto Čenstakavos Jano Długoszo universiteto Menų fakultete, veda

meistriškumo kursus Lenkijoje ir užsienyje, dalyvauja dainininkų konkursų vertinimo komisijose.

Pianistas Maciejus Zagόrskis yra II I. Paderewskio pianistų konkurso laureatas. Grojo su Lenkijos simfoniniais orkestrais, kaip solistas ir ansamblio dalyvis koncertavo daugelyje Europos šalių, Japonijoje, Palestinoje, Rusijoje, JAV. Kompaktinėje plokštelėje skamba jo įrašytos R. Maciejewskio mazurkos, Bacho ir Busoni transkripcijos. Nuo 1991 m.

M. Zagόrskis dėsto Jano Długoszo universiteto Menų fakultete, nuo 2008 m. – profesorius. Aktyviai dalyvauja tarptautinių konkursų vertinimo komisijų darbe.

Svečių programoje skambėjo M. K. Oginskio, G. Caccini, A. Caldaros, G. F. Händelio, F. Chopino, S. Moniuszkos ir G. Rossini kūriniai.

Katarzyna Suska turi nepaprasto grožio balsą, jį puikiai valdo. Visi kūriniai buvo atlikti labai įtaigiai, muzikaliai, išbaigta kiekviena frazė, balsas lygiai skambėjo visuose registruose. M. Zagόrskis – puikus dainininkės partneris, jis labai jautriai akompanuoja, jaučia kiekvieną solistės niuansą. Duetas sužavėjo Klaipėdos publiką, kuri atsidėkojo ilgai trunkančiais plojimais. Profesorius keletą kūrinių pagrojo solo, jie skambėjo labai įtikinamai, išraiškingai, su polėkiu.

Paskutinę festivalio dieną, spalio 26-ąją, užbaigė akordeonų duetas „Amalgalis Duo“ – Ewa Grabowska-Lis ir Danielis Lisas. Abu jie yra daugelio nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai, koncertuoja kaip solistai ir kamerinių

ansamblių nariai, bendradarbiauja su daugeliu žymių atlikėjų. Dueto repertuare – įvairių epochų, stilių ir žanrų originalūs ir aranžuoti kūriniai. Ewa Grabowska-Lis dėsto Jano Długoszo universitete, veda meistriškumo kursus Lenkijoje ir užsienyje. Danielis Lisas dirba pedagoginį darbą K. Szymanowskio muzikos akademijoje ir veda seminarus bei meistriškumo kursus įvairiose Europos valstybėse. Jų duetas skambėjo Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Kinijoje, Lietuvoje ir kitur.

Klaipėdiečiams „Amalgalis Duo“ padovanojo sudėtingą ir įdomią įvairių žanrų programą. Koncerte skambėjo J. S. Bacho. A. Vivaldi, G. Fauré, A. Krzanowskio, A. Chačaturiano, A. Piazzollos, R. Galliano ir kitų autorių kūriniai. Klausytojai žavėjosi dueto muzikalumu, nepriekaištinga technika, stiliaus pojūčiu ir artistiškumu.

Trys festivalio dienos prabėgo labai greitai. Kas toliau? Gimsta minčių organizuoti festivalį Lenkijoje, kur tame pačiame koncerte dalyvautų abiejų šalių atlikėjai.

Vytautas TETENSKAS

Kroatų muzikos dienos Lietuvoje

Kroatijos Respublikos laikinojo reikalų patikėtinio Lietuvoje p. Krešimiro Kedmeneco iniciatyva 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais Lietuvoje buvo surengtos Kroatijos muzikos dienos. Žinomi Kroatijos meno meistrai koncertavo didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Nemenčinės, Vilkyškių, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiose.

Trys koncertai surengti Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje.

Spalio 21 d. pasirodė klasikinės gitaros virtuozas, tarptautinių konkursų laureatas Srdanas Bulatas. Dar gana jaunas gitaristas (g.

1986 m.) yra gastroliavęs daugelyje pasaulio šalių, įrašęs visą pluoštą kompaktinių plokštelių. Koncerte skambėjo Giulio Regondi, Antono Garcios Abrilo, Francisco Tarregos, Joaquino Rodrigo, Marko Ruždjako, Željko Brkanovićiaus, Isaaco Albenizo, Frano Paraćo kūriniai.

Labai malonu buvo girdėti lietuvių kompozitoriaus Jono Tamulionio kūrinį. Srdanas Bulatas – be galo techniškas ir artistiškas muzikantas, jautriai perteikiantis kiekvieno kūrinio nuotaiką.

Spalio 27 d. koncertavo garsiausias Kroatijos mecosopranas

Muzikos barai / 39

Kroatijos meno meistrai

Dubravka Šeparović-Mušović ir lietuvių pianistė Rūta MikelaitytėKašubienė. Solistė atliko didelę ir sudėtingą dviejų dalių programą.

Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo H. Berliozas, antrojoje – J. Gotovaćas, J. Williamsas, G. Gershwinas.

Nepaprasto grožio plataus diapazono mecosopranas puikiai skambėjo visuose registruose. Dubravka labai artistiška, laisvai jaučiasi scenoje, todėl jos koncertai teikia tikrą pasigėrėjimą. Menų akademijos salėje klausytojai ilgai nepaleido dainininkės nuo scenos, ir jai teko dainuoti bisui.

Koncertų ciklą Klaipėdoje lapkričio 3 d. užbaigė vargonininkas Mario Perestegi ir trimitininkas Dario Teskera. Koncerte skambėjo F. Dugano, J. Clarke´o, A. Klobučaro, P. Obradovićiaus ir nežinomų kroatų autorių (XVIII a.) trys vienos dalies sonatos. Vargonų ir trimito duetas irgi pasirodė kaip aukščiausios klasės profesionalai. Jie yra groję daugelyje pasaulio šalių ir visur pelnę tiek muzikos kritikų, tiek eilinių koncertų klausytojų pripažinimą.

Keletą koncertų programų yra įrašę kompaktinėse plokštelėse.

Koncerto pabaigoje klausytojų laukė staigmena – prie svečių iš Kroatijos prisijungė šių eilučių autorius birbynininkas. Juokaudami sakėme, kad prieš dvi valandas gimė tarptautinis trio – du kroatai ir lietuvis.

Vytautas TETENSKAS

Prisimenant profesorių Viktorą Radovičių

Kas treji metai paskutinę lapkričio savaitę Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje rengiamas šio iškilaus menininko vardu pavadintas konkursas. Šiemet IV tarptautinis Viktoro Radovičiaus jaunųjų stygininkų konkursas vyko lapkričio 18–19 d.

Renginio tikslas – ugdyti jaunųjų muzikų profesionalumą taikant žymaus smuikininko, pedagogo ir atlikėjo prof. Viktoro Radovičiaus (1919–1982) mokymo principus.

Anot konkurso atidarymo iškilmėse dalyvavusio prof. Petro Kuncos,

Muzikos barai / 40

V. Radovičiaus asmenybė, jo kūrybinė biografija byloja apie profesoriaus erudiciją, gilias didžiųjų Europos ir rusų smuiko mokyklų tradicijų žinias. Jis Lietuvoje diegė to meto pažangiausią mokymo metodiką.

Viktoras Radovičius – Davido Oistracho klasės Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje absolventas. Lietuvoje jis kartu su žmona žinoma pianiste ir pedagoge Mariam Azizbekova gyveno nuo 1950 m. Čia mokė smuiko specialybės dabartinėje Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, griežė Lietuvos radijo orkestre.

Atlikėjas koncertavo ne tik kaip solistas, bet ir kaip įvairių ansamblių (pvz., su violončelininku M. Šenderovu) narys. 1961–1974 metais V. Radovičius buvo Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris.

Gastroliavo Jugoslavijoje, Vokietijoje, Kanadoje.

Turbūt didžiausias prof. V. Radovičiaus nuopelnas – jo išugdyti smuikininkai ir pedagogai, be kurių sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikinį Lietuvos muzikinį gyvenimą: R Čekuolis, P. Kunca, N. Namavičienė, U. Jagėlaitė-Lipinaitienė, A. Vainiūnaitė, J. Dvarionas, A. Pocius, D. Gailiūnaitė ir kiti. Kai kurie buvę profesoriaus mokiniai dalyvauja Naujosios Vilnios muzikos mokykloje vykstančio konkurso vertinimo komisijos darbe. Taip buvo ir šiais metais – kompetentingai vertinimo komisijai pirmininkavo LMTA profesorė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Undinė Jagėlaitė-Lipinaitienė. Komisijos nariai – LMTA profesorius Jonas Tankevičius, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Tatjana Kuc, Espo muzikos instituto (Musikinstitutet Kungsvägen, Suomija) mokytojas Alexanderis Kulikovas, Vilniaus J. Tallat Kelpšos konservatorijos mokytoja metodininkė, Naujosios Vilnios muzikos mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėja Stasė Kuncienė.

Renginio organizatoriai – Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius prof. R. Sviackevičius, Styginių instrumentų skyriaus vedėjos Stasė Kuncienė ir Anna Kijevič bei vyr. mokytoja Vitalija Pilkauskienė – džiaugėsi, kad nuo pat pirmojo konkurso, kuris įvyko 2007 metais, profesoriaus V. Radovičiaus dukra, talentinga fortepijono pedagogė Tatjana Radovič, jo anūkai pianistas Viktoras Paukštelis ir kompozitorius Vytautas Paukštelis remia konkursą: steigia prizus, parūpina

vertingos medžiagos iš šeimos archyvo, dalyvauja konkurso atidarymo iškilmėse. Šįkart specialus prof.

V. Radovičiaus šeimos prizas perspektyviausiam atlikėjui atiteko profesionalios muziko karjeros siekiančiam smuikininkui Pijui Česaičiui.

Vera BADJANOVA

Panevėžyje prisimintas Jonas Stasiūnas

Lapkričio 28 d. pilnutėlėje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salėje vyko vakaras, skirtas žymiam Lietuvos baritonui Jonui Stasiūnui (1919–1987). Dukra Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA docentė, ir prof. dr. Rita AleknaitėBieliauskienė dalinosi prisiminimais apie dainininką, pasakojo apie jo jaunystės metus Panevėžyje.

J. Stasiūnas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, dalyvavo Meno kuopos veikloje, dainavo chore, vaidino Mykolo Karkos statomose operetėse. Mokytojo paskatintas įstojo į Kauno konservatoriją.

Susirinkusieji klausėsi J. Stasiūno įrašų, žiūrėjo nuotraukas, kuriose įamžintas Panevėžyje pokario metais koncertavęs dainininkas. Buvo parodyti kino kadrai, užfiksavę jo Margirį Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“.

Vos per trisdešimt perkopęs Jonas Stasiūnas tapo Sovietų Sąjungos valstybinės premijos laureatu, dar už dešimtmečio – liaudies artistu, už aktyvią koncertinę veiklą, puikų dainavimą buvo apdovanotas ordinais, medaliais. Daugelį metų rengė dainininkus, jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.

Klausytojus žavėjosi aukštas, įspūdingo stoto, švelnių veido bruožų dainininkas, į antrąją amžiaus pusę spindėjęs vešlia sidabro aureole. Didelis gražaus balso diapazonas leido dainuoti įvairią muziką, persikūnijimo talentas – tapti karingu tėvynės gynėju ar

Jonas Stasiūnas

jautriu lyriku. Poetinė dvasia reiškėsi kolegoms skirtais posmais, dainų tekstais ar jų vertimais. Mokėjo sugyventi ir gyventi mylėdamas žmones ir savo tėviškę.

Kruopščiai rašytame J. Stasiūno kūrybinės veiklos dienoraštyje atsispindi didžiulis jo darbas scenoje.

Nuo 1951 metų Jono Stasiūno pavardę vis dažniau matome Filharmonijos koncertų programose.

Su kitais solistais dalyvaudavo muzikiniuose lektoriumuose, kameriniuose koncertuose, pasirodydavo kaip solistas Konrado Kavecko vadovaujamo Filharmonijos choro programose. Šaltais autobusais keliaudavo po Lietuvą, prie nesuderintų pianinų šaltose pokario salėse dainuodavo lietuvių liaudies, tuo metu populiarias Isako Dunajevskio, Vano Muradelio dainas, operų arijas. Koncertuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir Užkaukazėje, kitose respublikose.

Gražus J. Stasiūno palikimas: per 250 įrašų radijo fonotekoje, vaizdo įrašai, plokštelės. Ir dukros veikla – ji koncertuoja ir augina jaunąją dainininkų kartą. Tą vakarą Aušra Stasiūnaitė dainavo kartu su savo studentėmis Agne Buškevičiūte ir Polina Glušniova, akompanavo tarptautinių konkursų laureatė Nijolė Baranauskaitė. Prisiminimus žaismingai papildė ilgametis Nacionalinio operos ir baleto teatro artistas Vytautas Skripkauskas, būrys Jono Stasiūno gentainių.

Jonė FRIDMANAITĖ

Skambėjo slavų giesmės

Ruduo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno šventiniam chorui prasidėjo koncertu Vilniaus rotušėje. Choro vadovė Tatjana Skovorodko parengė programą, skirtą buvusio choro vadovo kompozitoriaus Vsevolodo Kubajevskio (1916–1986) atminimui.

Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvės regentas mirė prieš trisdešimt metų, bet jo atminimas gyvas bendruomenėje. Jis buvo iš tos bažnytinių chorų vadovų kartos, kuri tiesiog gyveno cerkvei skirta muzika, tęsė ortodoksų giedojimo tradicijas. Šiandien cerkvė mini daug garbingų vardų, kurie puoselėjo ypatingą slavų giedojimą. Vienas tokių – buvęs choro vadovas ir ilgametis Lietuvos filharmonijos solistas Leonidas Muraška.

Vilniaus rotušėje skambėjo saviti Vsevolodo Kubajevskio choriniai koncertai, giesmės. Puikiu vokalu choras atskleidė slaviškojo giedo-

Gyvenimo stebuklai In memoriam Regina Tumalevičiūtė 1922–2016

Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno šventinis choras, solistai Julija Stupnianek ir Povilas Butkus

jimo grožį, perpildytoje salėje sukūrė dvasingumo aurą. Giedojo ir solistai Ana Trošina, Natalija Krauter, Vytautas Vepštas. Ypač šiltai klausytojai priėmė Juliją Stupnianek, Povilą Butkų.

Tikėjimas ir viltis skambėjusios muzikos darnoje vienijo žmones.

MB inf.

Su Antano Smetonos stipendija

Pagal Erazmus-Socrates programas studijuoti Diuseldorfo aukštojoje muzikos mokykloje išvyko LMTA prof. Zbignevo Ibelhaupto klasės studentas, tarptautinių konkursų laureatas pianistas Paulius Anderssonas. Jis – vienas ryškiausių tarp Lietuvos studentų pianistų, jam rugsėjį paskirta Antano Smetonos stipendija.

Paulius yra grojęs daugiau kaip dešimtyje Europos šalių – Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Ukrainoje ir kitur. Lietuvoje pianistą galima išgirsti Valdovų rūmų menėse, Stasio Vainiūno namuose, Dailės muziejuje.

2015 m. Paulius pelnė Grand Prix Dešimtajame Prahos konkurse. Šiais metais jis surengė solinius koncertus Vengrijoje ir JAV, vasarį su Lvovo simfoniniu orkestru atliko L. van Beethoveno Penktąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Birželį Paryžiuje, konkurse „Ressonance Internationale“, apdovanotas antrąja premija ir kvietimu Prancūzijos sostinėje 2017 metais surengti rečitalį.

Prieš išvykdamas į Vokietiją Paulius solinį koncertą surengė Ispanijoje, Vigo mieste, spalio 9 d. – Vilniuje, „Vaidilos“ teatro salėje. Skambėjo J. S. Bacho, J. Haydno, F. Busoni, S. Rachmaninovo, H. Ellerio, A. Skriabino kūriniai. Buvo girdėti bręstančios asmenybės poslinkiai: filosofinė Čakona, kitoks pianizmas Haydno ar Rachmaninovo muzikoje. Koncertas baigėsi ovacijomis.

Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 m. sausio 7 d. Kaune pašto tarnautojo šeimoje. Tėvai kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, tad ir Reginai teko mokytis ne vienoje mokykloje – Onuškio pradinėje, Aukštadvario progimnazijoje, Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių ir Kaišiadorių gimnazijose. Mergaitė nuo mažumės mėgo dainuoti, tikra palaima jai būdavo klausytis per radiją transliuojamų operų su Kipru Petrausku ir kitais solistais.

Norėdama kuo greičiau tapti savarankiška, Regina Tumalevičiūtė, baigusi šešias gimnazijos klases, įstojo į ką tik Lietuvą okupavusios sovietinės valdžios įsteigtą Trakų mokytojų seminariją (baigė 1942 m.). Mokytoja netapo, nes rūpėjo dainavimas.

R. Tumalevičiūtė pradėjo mokytis Kauno konservatorijoje pas garsią dainininkę ir pedagogę Vladislavą Grigaitienę, bet netrukus vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas. Vėl atidarytoje konservatorijoje Regina Tumalevičiūtė studijas 1944–1949 m. tęsė puikios pedagogės Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje.

Būsimai Lietuvos operos primadonai, poetiškos sielos žmogui, teko patirti visus karo, alkano pokario vargus, tačiau juos ištverti padėjo scena.

1942–1944 m. R. Tumalevičiūtė lankė prie Kauno dramos teatro veikusią Dramos studiją. Gražios, protingos, darbščios ir talentingos dainininkės karjera prasidėjo Kauno teatre pagrindiniu vaidmeniu Viktoro Dineikos pastatytoje Edmundo Nicko muzikinėje komedijoje „Mažasis rūmų koncertas“.

1944 m. solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“, dainavo Piemenaitę Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“, Margaritą Charles´io Gounod „Fauste“. Kipras Petrauskas jaunajai artistei kartą primygtinai pasiūlė pereiti į operos kolektyvą. Jo rūpesčiu R. Tumalevičiūtė 1945 m. iš Dramos teatro trupės buvo perkelta į operą.

Išskirtinis dainininkės vaidmuo – Džuljeta Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“ (1948 m.), kurioje ji buvo Kipro Petrausko (Romeo) partnerė. „Tumalevičiūtė žiūrovus pakerėjo jau pirmuoju pasirodymu scenoje. Tikra keturiolikmetė Renesanso mergaitė – trapi, gležna, kažkokia nežemiška. Ir balsas – tyras, skaidrus, ne krištolas, toks sunkus, iškilmingas, o paprastas laukų varpelis, kupinas žmogiškos šilumos“, – vėliau rašė dirigentas Rimas Geniušas.

1945–1977 m. R. Tumalevičiūtė buvo Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro solistė, sukūrė per trisdešimt vaidmenų. Visada elegantiška, mėgstanti bendrauti, tačiau nešvaistanti laiko vėjais, kruopščiai ruošianti operų partijas. Visada smalsi – prozai, poezijai, muzikai. „Visa tai – gyvenimo stebuklai“, – yra sakiusi R. Tumalevičiūtė.

Greta kolegas ir žiūrovus žavėjusių Mikaelos, Džuljetos, Miuzetės ir kitų operų partijų solistė vis dažniau imdavosi kamerinės muzikos. Mielai važiuodavo į koncertines keliones po Lietuvą, nors vargindavo šaltis, prasti autobusiukai, prasti pianinai. Tačiau jai patikdavo scenos jaudulys ir galimybė per muziką suartėti su klausytojais.

Dainininkės soliniuose koncertuose skambėdavo Juozo Naujalio, Jurgio Karnavičiaus, Elenos Laumenskienės, Igno Prielgausko, Benjamino Aleknos dainos, ypač subtiliai ji atlikdavo Juozo Pakalnio vokalinę kūrybą, jo romansus „Nepavysi! Nepavysi!“, „Kai lapai krito“, „Rudens daina“. Žavėjosi senąja muzika, koncertavo su šios muzikos entuziastu pianistu ir dirigentu Jūru Bajerčiumi – parengė renesanso, baroko autorių kūrinių. Nevengė ir to meto klausytojams gana moderniai skambėjusių Arthuro Honeggerio ar Richardo Strausso dainų.

1965–1992 metais Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) R. Tumalevičiūtė dėstė dainavimą aktoriams ir chorvedžiams, yra dirbusi su radijo ir televizijos diktoriais.

Ilgai prisiminsime Lietuvos scenos primadoną ir gražų Žmogų.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ Gastrolės po Lietuvą. Nuotraukoje: Birutė Almonaitytė, Vytautas Jurgutis, Gražina Ručytė, Eduardas Balsys, Regina Tumalevičiūtė, Juozas Karosas, Olga Šteinberg, Aleksandras Livontas

MB inf.

Muzikos barai / 41

SVETUR

Liono operos premjeroje – lietuvių solistai APIE OPEROS „UGNIES ANGELAS“ PASTATYMĄ BENIGNA NEKROŠIŪTĖ KALBASI SU AUŠRINE STUNDYTE IR ALMU ŠVILPA

N

edaug suklystume teigdami, kad Sergejaus Prokofjevo „Ugnies angelas“ yra viena iš labiausiai su-

Muzikos barai / 42

krečiančių XX amžiaus operų, nors, deja, ji mažai žinoma. Opera pasakoja istoriją moters, kuri tiki vaikystėje sutikusi ugnies angelą Madielį. Ryšys su angelu Renatą lydėjo iki paauglystės, bet išnyko sukakus 16 metų. Tas ryšys paliko gilias žymes jos sąmonėje, tad ji pradeda ieškoti Angelo kaip apsėsta. Vieną naktį, sutikusi karžygį Ruprechtą, ji maldauja jai padėti surasti angelą, jos manymu, įsikūnijusį į grafą Heinrichą, su kuriuo ją siejo

meilės istorija. Grafas, neapsikentęs nuolatinio lyginimo su angelu, vieną dieną dingsta. Regime siurrealistinį dviejų personažų, Renatos ir Ruprechto, blaškymąsi, susitikimą su burtininkais, netgi Mefistofeliu ir Faustu. Ruprechtas dvikovoje su Heinrichu sunkiai sužeidžiamas, ir Renata, suvokusi, į kokį pavojų stumia savo kelionės palydovą, nusprendžia pasitraukti į vienuolyną. Bet ir čia ji neranda ramybės, kelia sąmyšį

tarp seserų vienuolių. Inkvizitoriaus pasmerkta, Renata žūva laužo liepsnose.

Valerijaus Briusovo romaną „Ugnies angelas“, 1907–1908 metais publikuotą viename žurnale ir autoriaus pristatytą kaip XVI amžiaus apokrifą, Prokofjevas atranda 1919 metais. Lapkričio 30 dieną kompozitorius rašo savo dienoraštyje: Jau seniai nebuvau paėmęs į rankas rusiškos knygos, ir štai gavau vieną, ir gerą, Samojenko1 dėka: Briusovo „Ugnies angelą“, apie kurį Borisas Verinas2 man jau yra kalbėjęs prieš dvejus metus.

Esame nubloškiami į patį XVI amžiaus prietarų raizginį, kurio sumazgytas gijas stengiasi išpinti romano herojus, šviesus savo epochos protas.

Nusprendęs kurti operą, Prokofjevas pats imasi rašyti libretą. 1919 m. gruodžio 12 d. įrašas dienoraštyje: „Trijų apelsinų“ nesėkmė3 mane privedė prie minties rašyti naują operą apie „Ugnies angelą“. Dar kartą jį perskaičiau ir apmąsčiau. Tai gali būti skvarbi ir galinga opera. Reikia perteikti visą dramatizmą ir visą siaubą, bet neparodyti nė mažiausio velnio, nė mažiausio apsireiškimo, nes tada viskas žlugtų ir liktų tik maskaradas. Kitas sunkumas tas, kad opera remiasi dviem personažais, ir jei abu bus scenoje visą spektaklį, niekas ne1

Borisas Samojenko, Prokofjevo draugas.

Borisas Verinas – Boriso Baškirovo, poeto ir Prokofjevo draugo, slapyvardis.

2

3

Jungtinėse Amerikos Valstijose

norės dainuoti jų partijų. Reikia apmąstyti scenarijų.

Tais pačiais 1919 metais jis parašo pirmą versiją, sudarytą iš vienuolikos paveikslų. Vėliau Prokofjevas veiksmo centru padaro Renatos personažą, galutinėje versijoje lieka penki veiksmai ir septyni paveikslai. Pradinį pirmojo veiksmo variantą užbaigia jau 1920 metų kovą, tačiau didžioji kūrinio dalis parašoma Etale, mažame kaimelyje Bavarijos Alpėse, kur Prokofjevas gyveno nuo 1922 m. kovo iki 1923 m. spalio. Nevaržomas užsakymų ar kontraktų (keli projektai žlugo), jis pradeda orkestruotę tik 1926 metais, operą užbaigia 1927-aisiais – per vėlai, kad Bruno Walteris ją įtrauktų į 1927–1928 m. Berlyno operos (Städtische Oper) sezoną. Nors Prokofjevas neketino kurti iš operos siuitos, tačiau nemaža dalis Trečiosios simfonijos (1928) muzikinės medžiagos buvo paimta iš „Ugnies angelo“.

Pirmą kartą išgirsti operą scenoje buvo galima tik po kompozitoriaus mirties – koncertinis variantas atliktas 1954 m. lapkričio 25 d. Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre, o po metų sceninė premjera įvyko Venecijos „Fenikso“ teatre (1955 m. rugsėjo 14 d.). Originali operos versija rusų kalba buvo pastatyta 1981 metais Prahoje. 1983 metais „Ugnies angelas“ sceną išvydo Sovietų Sąjungoje, Permėje, bet tada buvo cenzūruotas, o tikroji operos

versija Rusijoje atlikta tik 1991 metais Sankt Peterburgo Marijos teatre.

Retai statyta opera atgimsta praėjus beveik šimtui metų po jos sukūrimo ir sulaukia vis didesnio susidomėjimo, vis daugiau teatrų nori ją turėti savo repertuaruose – Berlyno, Liono, Miuncheno, Ciuricho... Net trijuose pastatymuose Renatos vaidmenį atliko ir dar ateinančių metų pavasarį atliks lietuvių sopranas Aušrinė Stundytė. Su Aušrine ir su Inkvizitorių (ir Heinrichą) įkūnijusiu bosu Almu Švilpa susitikome Lione, prancūzų architekto Jeano Nouvelio rekonstruotame Operos teatre.

Iš dešimto aukšto matyti raudoni miesto stogai. Personalo kavinė – vienintelė spalvota teatro patalpa, visur kitur tik švariai juoda, architektas siekia, kad personalo patalpose ant sienų nebūtų nei afišų, nei kitokių informacinių skelbimų.

Pokalbio pradžioje paaiškėja, kad Stundytė ir Švilpa jau ne pirmą kartą dalyvauja tame pačiame pastatyme.

Pirmasis jų susitikimas įvyko apie 2001-uosius Esene, nors tada dirbti kartu neteko. Šių metų pradžioje jie abu dainavo Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ Lione, dirbo su režisieriumi Černiakovu. Pasak Almo Švilpos, susitikimas „Ugnies angele“ buvo grynas sutapimas, nes abiejų dainininkų agentai yra skirtingi. O Aušrinei Stundytei atrodo, kad čia greičiausiai Černiakovo „kaltė“, nes po „Ledi Makbet“ jis vėl norėjo juos abu matyti naujame pastatyme. Iš pradžių manyta, kad Lione „Ugnies angelą“ statys būtent Černiakovas, jis jau buvo pasirinkęs atlikėjus.

Aušrinė Stundytė: Mes abu buvome sąraše, o paskui taip išėjo, kad Černiakovas nebestatė, bet mes likome.

– Lionas perėmė Berlyno komiškosios operos pastatymą?

© C. SCHNEIDER nuotr.

A. S.: Taip.

Aušrinė Stundytė

– O kaip opera buvo perkeliama į Lioną, ar dar dirbote su režisieriumi Benedictu Andrewsu?

A. S.: Jeigu būtų dirbęs režisierius, tai, manau, daug kas būtų buvę kitaip. Bet jis atvažiavo tik paskutinę savaitę, praktiškai buvo padaryti tik minimalūs pakeitimai.

Muzikos barai / 43

© Jean-Pierre MAURIN nuotr.

Renata – Aušrinė Stundytė, Inkvizitorius – Almas Švilpa, Liono operos teatro choras

A. S.: Na taip, režisieriaus asistentė (Tamara Heimbrock. – B. N.) ateina, visi žingsniai jau surašyti, ką kiti žmonės jau buvo darę, tą mes kartojome.

Alma Švilpa: Bet vis tiek mums teko kai ką keisti, juk tai buvo mūsų judėjimas scenoje, mūsų pajautimas ir atlikimas...

A. S.: Taip, juk nėra užrašyta tokia choreografija kaip balete, bet pagrindinės pozicijos scenoje lieka. Nors tai, kaip tu užpildai sceną, labai priklauso nuo asmens tipažo: mes visi absoliučiai kitokie, tad natūraliai daugelis dalykų kitaip išeina.

A. Š.: Vienintelis tenoras buvo dalyvavęs Berlyno pastatyme.

A. S.: Taip, Dmitrijus Golovninas.

Pasakojo, kad Berlyne opera turėjo didelį pasisekimą. Iš pradžių ji buvo planuota tik vienam sezonui, bet paskui rodymas pratęstas. Ši opera nėra žinoma, ir niekada negali numatyti, kokia bus publikos reakcija, ar bilietai bus išpirkti. Vis dėlto spektaklį lydėjo sėkmė, Lione taip pat beveik vi-

Muzikos barai / 44

sus vakarus salė buvo pilna. Žmonės labai gerai priima šią operą.

A. Š.: Stebina ir tai, kad per dvi savaites buvo parodyti aštuoni „Ledi Makbet...“ spektakliai, ir visi pusantro tūkstančio vietų salės bilietai buvo išpirkti.

A. S.: Lionas turi vieno prestižiškiausių ir novatoriškiausių Prancūzijos operos teatrų reputaciją.

A. Š.: Pagal lygį yra antras po Paryžiaus „Grand opéra“.

– Kaip jus priima Liono publika? Juk čia dainuojate jau ne pirmą kartą, gal gerbėjai laukia jūsų pasirodymų ?

A. S.: Mes nežinome, kas ten sėdi.

Tie laikai, kai žiūrovai prie durų laukdavo išeinančių artistų, kad gautų autografą, jau baigėsi.

A. Š.: Į Japoniją reikia važiuoti, ten šiuo požiūriu nuostabu. Tik išeini, jie prieina, šypsosi, kiša programėlę pasirašyti! O atverstas puslapis visai ne su tavo biografija! Tada sakai, ne, čia ne aš, atverti puslapį su savo nuotrauka, rodai – aš čia! Jie linksi: gerai gerai, tai čia pasirašykit!

– Japonai neatpažįsta europietiškų

veidų?

A. Š.: Kaip ir mes jų neatpažįstame...

A. S.: Negražu sakyti, bet tikrai – neatpažįstame.

– Kaip vyko darbas su japonų kilmės dirigentu Kazushi Ono?

A. S.: Gerai, jis labai mielas, puikus dirigentas.

A. Š.: Beje, su Kazushi Ono aš pradėjau savo kelią Vokietijoje. Jis mano pirmame vokiškame teatre, Karlsrūhėje, 1996 metais buvo išrinktas vyriausiuoju dirigentu. Aš metus ten dirbau.

© Jean-Pierre MAURIN nuotr.

– Iš esmės dirbote su partitūra?

© Jean-Pierre MAURIN nuotr.

Heinrichas – Laurent´as Naouri, Renata – Aušrinė Stundytė

– Tas mažas muzikų pasaulis – vis susikerta keliai?

A. S.: Operos pasaulis – didelis kaimas!

A. Š.: Taip, ir kartojasi viskas...

– Aušrine, Renatos vaidmuo šioje operoje reikalauja nemažai ne tik vokalinių, bet ir aktorinių gebėjimų, daug darbo. Kaip vyko pasiruošimas vaidmeniui?

A. S.: Aš niekada nesiruošiu spektakliams. Anksčiau ruošdavausi, būdavo, ateini su savo kažkokiais įsivaizdavimais, o režisierius tokią koncepciją užkrauna, kad visas tavo pasiruošimas nieko nevertas, tik sugaištas laikas. Pasimokiau, tad dabar tik ateinu ir žiūriu, kas bus.

A. Š.: Aš galiu pasakyti, kad Aušrinė – talentas. Kiek teko stebėti repeticijas, ji visada dirba šimtu procentų. Nesu matęs dainininkės, kuri repeticijose tokias dramatines partijas dainuotų visu pajėgumu, netaupydama savęs. O aktorinis įsijautimas yra žiauriai sunkus darbas, jis visiškai išsunkia! Daug kas mano, kad vaidyba yra „keturi metrai į priekį ir du pasisukimai į kairę, atsisukit profiliu ir nusišypsokit...“ Ne, ne tai yra aktorinis darbas. Ir ypač tokiose dramatinėse partijose, kai reikia užčiuopti būtent tą jausmą, būtent tą emociją... Aušrinė taip dirba šešias savaites kiekvieną dieną.

A. S.: Supratau, kad jei pradedu taupyti jėgas, tai man kai-

nuoja daugiau energijos. Be to, kūnas užfiksuoja, atsimena tokį pažemintą repeticijų energijos lygį. Pavyzdžiui, šiuo pastatymu aš nesu patenkinta, nes turime per daug repeticijų. Kadangi visą laiką dirbu netausodama jėgų, dabar man jau nebeįdomu, reikia prisiversti. Daugelis atlikėjų taip pat manė, kad premjera turėjo įvykti 10 dienų anksčiau, tada būtų buvę pats tas.

A. Š.: Gal dar problema ta, kad mes beveik nedirbome su režisieriumi, o tik su jo asistente. Atėjo toks momentas, kai ji nebeturėjo ko pasakyti. Ir pati tai jautė, ir mes, atsirado įtampa, vyko darbas dėl darbo: „Ateikit, nes aš neturiu ko veikti.“ A. S.: Iš tikrųjų vienu metu atrodė, kad jau perdegėme. Bet nieko, kai salėje sėdi žiūrovai, lengviau – vėl užsivedi, įsijauti.

– „Ugnies angelas“ yra ganėtinai netradicinė opera. Ar nebuvo sunku mokytis partijų, o gal atvirkščiai – labai įdomu?

A. S.: Oi, labai sudėtinga.

Muzikos barai / 45

A. Š.: Iš tikrųjų labai sudėtinga partija. Tai, ką dainuoja Aušrinė, – aukščiausias pilotažas ir ritmine, ir muzikine prasme.

A. S.: Prokofjevo muzika nėra atonali, bet kiekviena aštuntinė yra kitoje harmonijoje.

A. Š.: Ir ritmika kokia!

A. S.: Ritmika nėra labai sudėtinga, man daugiau sunkumų kėlė harmonija... Mokiausi lėtai, po vieną puslapį, po truputį... ir dar tris taktus... Mano draugas namie beveik išprotėjo, nes kas dieną nuo pat ryto dvi valandas vieną puslapį zulindavau. Jis net nenorėjo į premjerą atvažiuoti, sakė – baisi muzika.

A. Š.: Juokas juokais, bet pusė choro artistų su ausų kištukais repeticijų metu vaikščiodavo, sakė negalintys klausyti!

A. S.: Nors su orkestru žymiai geriau skamba. Tik kai vienas dainuoji, net ir su fortepijonu, – ne kas…

– Kiek laiko užtruko išmokti partiją?

A. S.: Gerai, kad mano agentas tuo metu buvo Miunchene. Kitą dieną po premjeros jis man skambina: „Na, ar jau pradėjai mokytis?“ Aš atsakau: „Ne, ką tu...“ Naujas partijas dažniausiai pradedu žiūrėti mėnesį prieš repeticijų pradžią. O jis sako: „Tik greičiau prie darbo!“ Pasiėmiau natas, pradėjau oranžine spalva žymėtis, kur aš dainuoju, – o, siaube!

Praktiškai nėra puslapio, kur manęs nebūtų. Tris mėnesius pakankamai stropiai mokiausi, ko paprastai nedarau.

– Ar sunkiau buvo perteikti tai, ko prašė režisierius, ar spektaklio muzikinė pusė?

A. S.: Šį kartą sudėtingesnė buvo

Muzikos barai / 46

– Kaip jūs paaiškintumėte faktą, kad ilgą laiką ši opera nebuvo statoma, o dabar ir Berlyne, ir Ciuriche, ir Miunchene...

A. S.: Šito aš nesuprantu, bet tikiu Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija. Su „Ledi Makbet...“ tas pats buvo, iš pradžių šimtą metų niekas nesidomėjo, o paskui vienas po kito pradėjo statyti.

A. Š.: O man atrodo, kad kai didžiuosiuose teatruose žmonės, kurie sudarinėja repertuarą, atranda kokią įdomią, nedaug kur statomą ir pakankamai sudėtingą operą, kiti teatrai iš karto susizgrimba – o pas mus nebuvo! Taip nusirita vienos operos banga, paskui kitos.

A. S.: Visi teatrai savo ateinančio sezono repertuarą laiko paslaptyje, bet kai vieną dieną paviešina, tada ir pamatom: „O, mes irgi tą statom!

Mes irgi!“ Jie tikrai vienas su kitu nesitaria, bet kai norisi ką nors ypatinga padaryti, tai tas ypatingas dalykas kažkodėl būna tas pats. Dabar yra „Ugnies angelo“ banga.

© Franchella STOFLETH nuotr.

Dirigentas Kazushi Ono

muzikinė pusė, reikėjo tiesiog įkalti natas. O vaidmuo... Nebuvo režisieriaus, jo asistentė tik choreografiją sudėliojo, o daugiau tu pats bandai kažką įsivaizduoti.

A. Š.: Dėl tų dalykų, su kuriais nesutikome, perkalbėjome ją kiek kitaip daryti, o ne taip, kaip buvo parašyta.

Režisierius net nepastebėjo skirtumų.

A. S.: Režisierius viską pastebėjo, net pasakė, kad čia du visai skirtingi spektakliai. Jam patiko, ką mes padarėme. Bet manau, kad jei jis būtų dirbęs nuo pat pradžių, būtų dar geresnis variantas. Na, bet ir dabar nėra blogai.

Liono operos teatras

gaus psichologiją, o tam yra atviros visos durys režisierius gali daryti, ką tiktai nori. Ir kuo jis labiau nukrypsta nuo pasakos, tuo geriau! Kai sužino-

– „Ugnies angelo“ pastatyme režisierius daugiau rėmėsi amerikietiškos kultūros šaltiniais: Edvardo Hopperio tapyba, Holivudo siaubo filmais („Poltergeistu“, „Egzorcistu“). Ar jums tai derėjo su Prokofjevo muzika? Ar pasiteisino režisūriniai sprendimai?

A. S.: Aš tiksliai nežinau, ką Prokofjevas savo muzika norėjo pasakyti.

Bet esu įsitikinusi, kad šiuo atveju yra panašiai kaip su Bartóko „Mėlynbarzdžio pilimi“ – jeigu statysi šitą operą taip, kaip ji parašyta, imsi atidarinėti septynias duris, tai atsiprašau – čia vaikų darželis, juk opera tikrai ne apie tai. Vadinasi, reikia lįsti į žmo-

© Jean-Pierre MAURIN nuotr.

© Jean-Pierre MAURIN nuotr.

SVETUR

Renata – Aušrinė Stundytė

žinas“, sukurtoje 1902 metais, buvo keistas personažas. „Ugnies angele“ pasiektas temos apogėjus.

– Kokie tolesni jūsų projektai?

© Franchella STOFLETH nuotr.

A. S.: Dabar mūsų laukia Japonija. Aš ten dar niekada nesilankiau, o Švilpa jau yra buvęs. Man šitie metai, kaip pati juokauju, – velnio metai, visose operose, kurias dainuoju, yra demoniškų personažų. Turėjau du „Ugnies angelo“ pastatymus, paskui bus „Mefistofelis“, po jo „Tanhoizeris“, kurio Venera tokia pusiau velnienė, o paskutinis spektaklis bus Alfredo Catalani opera „Lorelei“, jos herojė undinė vyrus Reine skandina.

A. Š.: Dainuoju Mefistofelį, kitą savaitę „Lohengrine“, paskui Zachariją „Nabuke“ – aš dažnai kunigo arba velnio partijas atlieku, toks amplua...

Liono operos teatro Didžioji salė

jau, kad dainuosiu „Ugnies angele“, „YouTube“ radau tik vieną spektaklį, bet jis pastatytas daugmaž pažodžiui, na, neįdomu.

A. Š.: Mane stebina, kai Lietuvos spaudoje pasirodžius straipsniui apie Ibelhauptaitės ar kieno kito režisuotą spektaklį, pasipila komentarai: „Ką čia ta moteriškė daro?“ Ir apie naują „Toską“ parašė: „Kam man ten eiti, žiūrėt tą Ibelhauptaitę, kai aš 1969 metais Odesos operoje mačiau „Toską“!“ Toks požiūris apskritai būdingas Lietuvai, gal ir visai buvusiai Sovietų Sąjungai. Pavyzdžiui, kai Maskvoje Černiakovas pastatė „Ruslaną ir Liudmilą“, tai išprovokavo katastrofišką publikos reakciją. Rusai pradėjo rėkti vidury spektaklio, keiktis... Jie apskritai nekultūringai elgiasi, vaikšto per spektaklį. Ateina koks žiūrovas, kuris galbūt davė teatrui pusę milijono, ir jei jam pabosta, nueina atsinešti vyno. Kaip kokiais Mozarto laikais. Taip, ten nėra kultūros. Jie mano, kad opera, pavyzdžiui, „Don Žuanas“, turi būti pastatyta taip, kaip kadaise. Bet tada pasaulyje užtektų penkių režisierių, nes įgyvendinti tai, kas parašyta, mokėtų kiekvienas.

– Jums įdomiau dirbti moderniuose pastatymuose?

A. Š.: Absoliučiai.

A. S.: Mane nustebinai sakydama, kad Benediktui Andrews „Egzorcistas“ buvo atskaitos taškas. Kai aš su juo pirmą kartą kalbėjau, sakiau, kad

labai paprasta įsivaizduoti: „O, dabar mane yra užvaldęs velnias ir aš visa kratausi“. Bet tai neįdomu. Kai jis atvažiavo antrą kartą, pasakė: „Ne, kad Renatą yra apsėdęs velnias, apie tai net negalvoju.“ Ir jis man papasakojo savo interpretaciją, kurios raktas – vaiko seksualinis išnaudojimas.

Istorija tokia: maža mergaitė mato dvasias, vaikai kartais taip fantazuoja. Tai nereiškia, kad ją velnias apsėdęs. Renatos tėvai katalikai nuveža ją pas kunigą, šis pasinaudoja mergaite.

Vaikai tokiais atvejais dažnai gelbstisi susigalvodami paralelinį pasaulį, tad ir Renata susikūrė angelo iliuziją ir gyveno savo pasaulėlyje. Koks nors prisilietimas arba perdėm erotiškas kontaktas jai sukelia konvulsijas. Ir tai ne velnio veikimas, tai savisaugos instinktas.

Kai man režisierius tai papasakojo, viskas logiškiau susidėliojo, personažas įgijo daugiau psichologinio pagrindo. Todėl nemanau, kad režisierius rėmėsi „Egzorcistu“. Gal juo pradėjo, bet ne juo baigė. Nesakau, kad nebūna apsėdimų, bet sunku susitapatinti su tokiu personažu, žiūrovams taip pat.

A. Š.: Ši pjesė apskritai labai sudėtinga, kartais net sunku suvokti, ką Briusovas turėjo omenyje.

A. S.: Aš prieš keletą dienų mačiau dokumentinį filmą apie Prokofjevą.

Pasirodo, jį tokios temos nuo vaikystės domino, jau pirmoje operoje „Mil-

– Būna aktorių, kurie atlieka tam tikro tipažo vaidmenis...

A. Š.: Dainininkams viskas nuo balso priklauso.

A. S.: Balsas diktuoja tam tikrus vaidmenis. Tenorai dažniausiai – įsimylėję kvaileliai, bosai – tėvai, kunigai arba inkvizitoriai.

A. Š.: Na, arba velnias gali būti. Šiaip ar taip, būsi piktasis personažas. O Aušrinė, kaip sopranas, dažniausiai auką vaidina...

A. S.: Taip, auka, bet ji dar šiek tiek pasispardo prieš mirdama.

A. Š.: Taip, intelektuali tokia.

– O gyvenime kaip?

A. Š.: Septynis vakarus padainavęs tokį spektaklį, namo grįžęs sėdi šypsodamasis krėsle ir tik džiaugiesi, jei tavęs niekas nejudina...

A. S.: Tikrai, vakar grįžau namo, išsidrėbiau ant sofos ir niekaip negaliu pajudėti, kad pakeisčiau nepatogią pozą. Pati sau atrodžiau labai kvailai, bet ir toliau taip sėdėjau....

A. Š.: Tai nuovargis, kai iš savęs viską išspaudi.

A. S.: Bet man patinka!

A. Š.: Na taip, juk patys pasirinkome. Jei grįžčiau atgal, kai man buvo aštuoniolika, ir manęs paklaustų, ką renkuosi, rinkčiausi tą patį.

A. S.: Iš aš taip pat.

– Aušrine, kaip atėjote į muziką?

A. S.: Mama mane dar vaikystėje nuvedė į „Liepaičių“ chorą, man ten labai patiko, paskui norėjau toliau dainuoti. Vėliau įstojau į Muzikos

Muzikos barai / 47

SVETUR akademijos parengiamuosius kursus, po dvejų metų reikėjo stoti iš naujo.

Prisiklausiau, kad tai nėra taip paprasta, tad dar stojau į Vilniaus universitetą. Be to, mano mamai operos dainininkas nėra profesija, tad pasirinkau socialinio darbo studijas, kad jai ramiau būtų. Patekau ir ten, ir ten, iš pradžių mokiausi ir akademijoje, ir universitete, bet pastarojo nebaigiau, nes paskutiniais metais pradėjau studijuoti dar ir Leipcige, tad universitetą palikau, nes turėjau tris vokiečių kalbos skolas. Likimo ironija...

– Kada būsite Lietuvoje?

A. S.: Per Kalėdas.

A. Š.: Aš grįšiu sausį, su Dalia Ibelhauptaite statysime Gounod „Faustą“. Dainuosiu su Edgaru Montvidu.

Kuo toliau, tuo labiau norisi parvažiuoti, pabūti. Nežinau, jeigu nuolat dirbčiau ir gyvenčiau Lietuvoje, gal būtų sunkiau. Bet taip atvažiuoti ir pabūti labai smagu.

A. S.: Mes su Dalia vis nesuderiname laiko, šiais metais nieko neišeis, o kitais – žiūrėsim!

A. Š.: Dalia juk norėjo „Ugnies angelą“ statyti.

A. S.: Taip, jau šį sezoną norėjo, bet aš sakiau, kad nebegaliu ketvirto pastatymo dainuoti.

A. Š.: Man labai įdomu, ar Lietuvoje žmonės į jį eitų.

A. S.: Manau, nelabai… Nebent juodą reklaminę kampaniją reikėtų užsukti...

A. Š.: Taip, labai sunkus spektaklis. Aišku, ir Lietuvoje yra daug melomanų, bet platesnei auditorijai jis, ko gero, yra per sudėtingas...

A. S.: Na, aš nežinau, ar taip sunku klausytis. Yra daug ir gero veiksmo, manau, kad tiems, kurie ateitų, patiktų. Pavyzdžiui, Leošo Janáčeko „Katia Kabanova“, kurią statėme su Dalia, žmonėms labai patiko. Bet surinkti publiką buvo sunku – nežino tokios muzikos, nepripratinti prie jos.

– Nors ir XX amžiaus muzika, bet dar nelabai jos klauso.

A. Š.: Aš nemažai kartų dainavau Bergo operoje „Lulu“. Iš pradžių man tai buvo kiškių muzika, o trečiame pastatyme jau pradėjo patikti.

– Ačiū už pokalbį.

n

Muzikos barai / 48

APIE „Ugnies angelo“ PRASMES Pavelo B. Jiraceko interviu su spektaklio režisieriumi Benedictu Andrewsu – „Ugnies angelo“ centre – moteris, kurios gyvenimas, atrodo, skirtas nepasiekiamo angelo paieškoms. Kaip užčiuopti šios aistros prasmę?

– Renatą valdo keistas troškimas: jos meilė ugnies angelui, kuris buvo pasirodęs vaikystėje, ją taip apakina, kad ji nebemato likusio pasaulio. Ta istorija verčia mąstyti, kas nutiko Renatai praeityje. Aš neatmetu galimybės, kad ji iš tiesų regėjo vizijas ir kad yra apdovanota ypatinga antgamtiškos pajautos forma. Bet kai kurie niuansai leidžia spėti, kad galbūt vaikystėje ji buvo išprievartauta. Šiaip ar taip, kažkas nutiko, kas paliko gilias žymes, Renatos manijos raktas slypi vaikystėje.

– Tokią pastatymo interpretaciją pabrėžia mažų mergaičių dalyvavimas.

– Kūrinys leidžia manyti, kad Renatą persekioja vaikystės prisiminimai. Štai kodėl mažos mergaitės užima svarbią vietą šioje fantastinėje operos mašinerijoje, jos kaip koks paukščių debesis lydi Renatą. Mergaitė ant brandos slenksčio potencialiai turi į pražūtį vedančios jėgos. Neatsitiktinai tokio amžiaus merginos yra pagrindinės siaubo filmų „Egzorcistas“ ar „Poltergeistas“ herojės: staiga mergaitė tampa nekontroliuojama, besiskleidžiantis jos seksualumas ima kelti nerimą.

Už šių interpretacijų „Ugnies angele“ slypi neapsakoma galia, griaunanti jėga, ji nei paaiškinama, nei racionali. Galbūt ši galia ir sukelia paslaptingus smūgius į sienas? Renata turi ryšį su tuo paslaptingu pasauliu, ir tai ją atskiria nuo visuomenės, padaro išskirtine figūra. Renatos likimas gali priminti šventosios gyvenimą. Jos Madielio paieškos man primena ir road-movie (kelio filmą), ir dramą su keliomis stotimis, lygintiną su Kristaus pasija. Žinoma, ji nėra oficialiosios Bažnyčios šventoji. Ji sukūrė savo pačios religiją ir dėl to tapo valstybės ir institucinės religijos prieše, kuri turi būti pašalinta, nes kelia grėsmę nusistovėjusiai tvarkai. Ją degina troškimas, tad ugnies angelas gali būti ji pati, nes Madielis gyvena joje, jis ją pagimdė. Kai Renata dega inkvizicijos liepsnose, ji yra transcendentali šventosios figūra. Šis ekstazės ir transfigūracijos momentas – operos kulminacija.

– Renatos pojūčių intensyvumas traukia kitus personažus – pirmiausia Ruprechtą, kuris ja susižavi. Iš kur kyla tas susižavėjimas?

– Kaip ir Renata, Ruprechtas yra vienišius visuomenės pakraštyje, sužalota siela. Mes neturime daug žinių apie jo praeitį, bet lūžio ženklai jo biografijoje pastebimi. Jis pasakoja buvęs Amerikoje – drąsus žygis, jei prisiminsime, kad istorija vyksta Kelne viduramžių pabaigoje, – ir neišsigandęs baisiųjų raudonodžių. Vis dėlto kiek vėliau, smarkiai sužeistas ir kenčiantis haliucinacijas, jis yra persekiojamas tų raudonodžių kaip seksualios ir besityčiojančios vizijos. Ruprechtas vienišius, kuris nori užpildyti tuštumą ir kuo nors rūpintis. Kai sutinka Renatą, tampa labai intymios situacijos liudininku: jis mato žlugusią moterį, apsėstą demonų, išgyvenančią ypatingo brutalumo akimirką, seksualinę ekstazę. Nusprendžia gelbėti šią moterį – kad pats išsigelbėtų nuo savo tuštumos jausmo. Jis jos trokšta, nori ją pasisavinti, ją vesti. Bet nuo pat pradžių Renata jam leidžia suprasti, kad tai niekada nenutiks, nes ji jau yra pasižadėjusi Madieliui. Renatai Ruprechto kūnas kelia pasišlykštėjimą. Jis skrajoja aplink ją kaip drugelis aplink liepsną. Štai toks yra Renatos santykis su Ruprechtu, naikinantis, be vilties. Ir vis dėl to jis negali jos palikti.

– Kas paskatina Renatą stoti į vienuolyną?

– Tai esminis klausimas. Kas skatina žmogų palikti visuomenę ir savo šeimą, kad įstotų į organizaciją, kurioje atsisakoma laisvos valios dėl aukštesnės meilės idėjos? Vieni jaučiasi pasiklydę pasaulyje, kiti ieško gilesnio tikėjimo... Renata pasirinko vienuolyną supratusi, kad jos troškimas naikinantis, kad tai nuvedė Ruprechtą prie mirties slenksčio. Bet vienuolyne, kuriame gyvena moterys, paneigusios savo seksualumą ir prisitaikiusios prie nustatytos tvarkos, verda pasąmoninė ardančioji jėga, ir ją atskleidžia Renata. Jos atvykimą lydi muzikos pokyčiai. Ta muzika, kuri žymėjo Renatos maniją pradžioje, sugrįžta pabaigoje ir viską padega: maža ugnelė tampa dideliu laužu.

– Kas „Ugnies angele“ turi galią?

– Sunku atsakyti į klausimą, nes ši galia nesileidžia apčiuopiama. „Ugnies angele“ aš jaučiu panašumų su Kafkos „Procesu“ ar „Pilimi“, kur personažai yra sistemos, sukurtos aplink protagonistą, tarnautojai. Jie yra galios mechanizmo sraigteliai, bet iš tiesų ši galia yra tuštuma. Aš tikiu, kad šitaip funkcionuoja pasaulis, kuriame veikia Renata ir Ruprechtas. Šiame žaidime centrinis personažas yra Heinrichas, Renatai jis įkūnija žmogišką angelo formą. Mūsų pastatyme Heinricho ir Inkvizitoriaus vaidmenis atlieka tas pats dainininkas, taip sustiprinamas įspūdis, kad jis atstovauja patriarchalinei tvarkai, kuri neabejotinai pranašauja dvidešimto amžiaus totalitarinių sistemų terorą, nuo kurio kentėjo ir pats Prokofjevas. „Ugnies angelo“ pasaulyje knygos yra uždraustos, inkvizicija lieja savo pyktį, deginamos raganos. Šioje sistemoje klesti magas ir išminčius Agripa fon Netešeimas. Jis man atrodo galingas ir kartu menkas personažas, kuris mėgaujasi į jam keliamus klausimus atsakydamas dviprasmiškai. Jis įkūnija dvilypumo galią. Šis dvilypumas man primena „Smaragdo miesto burtininko“ istoriją – galia yra sudaryta iš karšto oro arba ji egzistuoja tik tada, kai ją suteikiame kitiems. n

„King´s Singers“ – šį kartą ne apie Brexit, bet apie Brentrance

Dabar tas laikas, kai norisi šviesos. Žmonės ją atima, bet žmonės ją ir sukuria. Jubilate! Šis džiūgauti raginantis žodis apibūdino penktą kartą Paryžiuje vykusį festivalį „Les Heures“ (Valandos), surengtą Gailestingumo metų užbaigimo proga.

Festivalis atidarytas Dievo Motinos katedroje, tačiau pagrindiniai koncertai vyko Bernardinų kolegijoje – dar vienoje slaptoje Paryžiaus erdvėje, kurią dabar tikriausiai atrado ne vienas klausytojas.

Valandos. Galima klausti, kur slypi festivalio pavadinimo esmė ir ištakos.

Atsakymo reikėtų ieškoti jau pačioje erdvėje – Bernardinų kolegijoje, kurioje per vieną dieną buvo surengti penki koncertai, vykę pagal senąsias Valandų liturgijos valandas.

Tačiau Valandos mums – laikas, praleistas su muzika.

Koncertų programoje didžiausias dėmesys buvo sutelktas į baroko laikotarpio muziką – Charpentier, Hasse ar Vivaldi (dėl ko Bernardinų kolegija ir jos gotikinės skliautinės lubos buvo ideali vieta), tačiau kelių koncertų klausytojai galėjo mėgautis ir XIX amžiaus kompozitorių kūriniais, tarp jų S. Rachmaninovo Naktinės vigilijos mišiomis.

Greta Prancūziją puikiai reprezentuojančių atlikėjų, tokių kaip orkestras „Pulcinella“, violončelininkai Ophélie Gaillard ir Dominique´as de Willencourt´as, buvo galima tikėtis ir tarptautinės staigmenos.

Staigmenos funkciją puikiai atliko britų ansamblis „The King´s Singers“.

Didžioji Britanija šiais metais buvo dėmesio centre ir, tiesą sakant, dažniausiai jos vardas skambėjo ganėtinai nemaloniame kontekste.

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas klausytojas po koncerto išėjo pamiršęs visas neigiamas laikraščių antraštes.

Nežinau nė vieno ansamblio, choro, orkestro ar solisto, kuriam taip puikiai pavyktų suderinti klasikinę ir populiariąją muziką.

Suderinti taip, kad nenukentėtų nė viena jų.

Renesanso madrigalas, džiazo standartas ar šiuolaikinis kūrinys, parašytas specialiai šiam ansambliui prieš savaitę? Žinoma, kodėl gi ne!

Eklektika yra kelias į sėkmę, o švelnus humoras – dar vienas komponentas, taip žavintis karališkojo šešeto gerbėjus.

Tame pačiame koncerte atlikti Roland´o de Lassuso „Domine Dominus noster“, Arvo Pärto „Dievo Motina, džiaukis“ ir tradicinę giesmę „Gabrieliaus žinia“ gali būti rizikinga. Tiesą sakant, muzikos pasaulyje, kur jaučiamas didelis pasiskirstymas tarp baroko, modernios ir šiuolaikinės muzikos atlikėjų, norima, kad kiekvienas jų pasirinktų savo kompetencijos lauką ir ten liktų. Ypač tai jaučiama Prancūzijoje, kur tiesiog klesti istorinę atlikimo tradi-

ciją tęsiantys orkestrai ir ansambliai, Scarlatti muzikai atlikti pageidaujama susirasti mažų mažiausiai Beethoveno laikus menantį instrumentą.

Vis dėlto kai kalbama apie vokalinę muziką, ribos nėra taip aiškiai brėžiamos, bet daug ką diktuoja balso tembras. Tačiau kas tuomet, kai balsas paklūsta bet kokiam stiliui ir muzikai?

Tuomet kalbame apie „The King´s Singers“.

Ar galima teigti, kad jie viską atlieka vienodai? Ne. Net griežčiausias muzikos kritikas pabrėš jų nuostabią artikuliaciją ir chameleonišką gebėjimą susitapatinti su atliekamu kūriniu, jo laikotarpiu, o pabaigus jį pajuokauti su publika ir tuojau pat pradėti kompozitorės Patricijos van Ness specialiai jiems parašytą dainą „My Heart Is a Holy Place“.

Jau visai greitai „The King´s Singers“ švęs penkiasdešimties metų jubiliejų, tačiau seniausiai ansamblyje dainuojantis baritonas Christopheris Gabbitas į jį atėjo tik prieš trylika metų, o jauniausias ir naujausias narys kontratenoras Patrickas Dunachie – prieš keletą mėnesių. Koncertai suplanuoti tikriausiai jau penkerius metus į priekį, tad kartų pasikeitimas turėjo būti itin sklandus. Tačiau net ir visiems legendiniams nariams palikus ansamblį nekyla net mintis apie kitokį skambesį.

Kaita įvyko taip sklandžiai, kad reikėtų itin aštrios ausies norint išgirsti skirtumą. Taigi, kad ir kas atsitiktų, „The King´s Singers“ ir toliau liks kokybiškiausias ir įdomiausias a cappella dainuojantis vokalinis ansamblis pasaulyje.

Jų koncertai – tikra optimizmo dozė. Ir kartu atrodo, lyg žiūrėtum mėgstamą filmą, kurį moki atmintinai, tačiau kuris kiekvieną kartą jį žiūrint sukuria jaukumo ir pasitikėjimo jausmą. Juk žinai, kad bus gerai.

Po kiekvienos nors ir dviejų minučių trukmės giesmės atlikėjai kantriai klausėsi nesibaigiančių plojimų, o juos per ilgus gastrolių

Britų ansamblis „The King´s Singers“

mėnesius girdi turbūt dažniau nei savo šeimos narių balsus. „The King´s Singers“ koncertą baigė viena iš dažnai Kalėdų laikotarpiu girdimų giesmių – „Joy To the World“. Tai puikiai priminė faktą, kad spalio mėnesį pasirodė ansamblio albumas „Christmas Songbook“ ir kad vėl artėja Kalėdos (idėja ieškantiems dovanų). Atkaklumas dažnai duoda rezultatų, tad komandinių salės plojimų dėka „The King´s Singers“ padovanojo bisą – išankstinę Kalėdų dovaną „The Gift to Be Simple“.

Lankydamasis tokių atlikėjų koncertuose suvoki, kad laikas, praleistas klausantis jų, yra dar vienas gyvenimo potyris. Galimybė pabėgti nuo visko, pasislėpti bent akimirkai ir užsimerkus tiesiog leistis nešamam balso virpesio. Tą valandą kažkam patiki savo laiką, o po koncerto jautiesi atgimęs. Juk kas geriau nei muzika sunkiais laikais duoda jėgų, sutvirtina žmogų ir suteikia džiaugsmo, o tai ir yra mūsų pašaukimas. Tokia festivalio „Les Heures“ filosofija.

Gabrielė SLIŽYTĖ

Gabrielė Sližytė su Jonathanu Howardu

Muzikos barai / 49

Kristian SCHULLE nuotr.

SVETUR

L

Kaip latvių sopranas Kristine Opolais gelbėjo „Metropolitan Opera“

Tatyanos VLASOVOS nuotr.

atvių sopraną, dažną Niujorko „Metropolitan Opera“ viešnią Kristine Opolais (36 m.) užsienio žiniasklaida neretai vadina supermoterimi.

Nenuostabu – juk ji turi puikų balsą, aktorės gabumų, yra emocionali, inteligentiška, darbšti, efektingos išvaizdos, žavi. Šį rudenį operos žvaigždė pirmą kartą gastroliavo gimtojoje Latvijoje – jos turnė rengė Andrejo Žagaro kultūros paramos ir vystymo fondas. Po kelių pasirodymų Latvijos koncertų salėse – o jas, naujutėles, puikiai įrengtas, turi net keli miestai, skirtingai nuo Lietuvos, kur nėra nė vienos šiuolaikinės klasikinei muzikai

Muzikos barai / 50

tinkamos salės, – K. Opolais užsuko į Vilnių, spalio 7-ąją surengė koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Rusų kompozitoriui Aleksandrui Žurbinui, gyvenančiam Maskvoje ir Niujorke, pavyko šių metų kovą pasikalbėti su K. Opolais vienoje Niujorko „Metropolitan Opera“ repeticijų salių po Giacomo Puccini operos „Manon Lesko“ premjeros, kurioje Kristine dainavo pagrindinę partiją.

Tomis dienomis Niujorkas buvo tiesiog nuklijuotas jos portretais – „Manon Lesko“ afišose nebuvo nieko, išskyrus XVIII a. stiliumi pavaizduotą Kristine´s veidą. Tą patį veidą buvo galima matyti ant visų „Metropolitan Opera“ programėlių. Būtent ant visų, o ne tik ant G. Puccini operos. Čia taip įprasta: pasirenkamas vienas solistas ir jis tampa „Met“ veidu maždaug pusei sezono. Prieš metus toks veidas buvo Renee Fleming, 2015–2016 m. se-

zono pradžioje – Kristine´s kraštietis Aleksandrs Antonenko. „Per tuos metus, kai lankausi „Met“‚ tas veidas buvo ir Placido Domingo, ir Dmitrijus Chvorostovskis, ir Ana Netrebko. O štai dabar – K. Opolais“, – rašė A. Žurbinas.

Beje, 2015 m. pabaigoje K. Opolais pateko į „Metropolitan Opera“ patraukliausių sezono atlikėjų aštuntuką, kurį sudarė NewYork.com. Sąrašo autorė Jessica Branch K. Opolais skyrė pirmą vietą. „Jeigu matėte spektaklio „Manon Lesko“ nuotraukas, jums nekils klausimų, kodėl K. Opolais“, – rašė J. Branch ir pavadino dainininkę „jausmingumo įsikūnijimu“.

Be latvių dainininkės, į sąrašą įtraukti Jonas Kaufmannas, Marlis Petersen, Robertas Alagna, Ana Netrebko, Vittorio Grigolo, Isabel Leonard, Paulo Szotas.

O štai 2014 metais K. Opolais išgarsėjo tuo, kad per parą „Metropolitan Opera“ scenoje debiutavo iškart dviem vaidmenimis. Per visą daugiau kaip 130 metų teatro istoriją tai niekam nebuvo pavykę. K. Opolais penktadienio vakare atliko Čio Čio San vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Baterflai“, o rytojaus dieną

– Kristine, ar jau jaučiatės esanti dievaitė? Primadona? Superžvaigždė? –

pasiteiravo A. Žurbinas.

– Aleksandrai, visiškai negalvoju apie tai. Jei kas mano, kad esu superžvaigždė, – neprieštarausiu. Man svarbu gerai parengti vaidmenį, kad balsas skambėtų, kad įvykdyčiau visas režisieriaus ir dirigento nuorodas.

Kad likčiau patenkinta savo darbu.

– Ar skaitote, ką apie Jus rašo kritikai?

– Ne, niekada.

– O štai šiandien pagrindinis „The New York Times“ muzikos kritikas Anthony Tommasini labai jus gyrė...

– Tikrai? Na ir gerai. Man malonu.

Bet vis tiek neskaitysiu. Todėl, kad tikriausiai ką nors jis peikia... Ir man tai greičiausiai sugadins nuotaiką. O juk dar reikia dainuoti daugybėje spektaklių.

– Gerai, kol kas tai pamirškime. O žinote, Jūs turite kai ką bendra su Leonardu Bernsteinu.

repeticijų. Koncertas vyko perpildytoje „Carnegie Hall“, grojo Niujorko filharmonijos orkestras. Be to, tą dieną koncertas buvo transliuojamas per radiją visai Amerikai. Jis tapo garsenybe ir toks liko iki savo gyvenimo pabaigos.

– Taip, iš tikrųjų panašu.

– Papasakokite išsamiau, nors suprantu, kad Jums tikriausiai jau įgriso apie tai kalbėti.

– Ne, mielai papasakosiu. 2014 metų balandžio 4-ąją „Metropolitan Opera“ buvo „Madam Baterflai“ premjera. Dainavau pagrindinę partiją. Spektaklis puikiai pavyko, po to, kaip įprasta, – banketas, atsiguliau vėlai, negalėjau užmigti, gėriau arbatą, pažiūrėjau kažkokį filmą…

Užmigau apie penktą ryto, o 7 val.

30 min. suskambo stacionarus telefonas. Taip, būtent stacionarus, nes mobilųjį, savaime suprantama, buvau išjungusi. Skamba telefonas, taip įkyriai, daug kartų... Suprantu, kad kažkas atsitiko, man anksčiau kaip dvyliktą niekas neskambina.

Keliu ragelį ir girdžiu: „Kristine, čia Peteris Gelbas („Metropolitan Opera“ generalinis vadybininkas, įtakingas asmuo operos pasaulyje. – Aut.). Kristine, turite mus gelbėti. Pas mus pirmą valandą dienos „Bohema“, „HD television“ transliacija visam pasauliui. A. Hartig sunkiai susirgo.

Jūs esate dainavusi Mimi. Gelbėkite...

– Pone Gelbai, negaliu... Dainavau Scena iš G. Puccini operos „Manon Lesko“ Niujorko „Metropolitan Opera“. Manon Lesko – K. Opolais ir Chevalier de Grije – Jonas Kaufmann

Mimi prieš metus... Visiškai kitame mieste, su kitais dainininkais, kitu režisieriumi, kitomis mizanscenomis... nesugebėsiu...

– Kristine, turite mus gelbėti...

– Ne, negalėsiu...

Ir padėjau ragelį. Norėjau dar pamiegoti, bet negalėjau. Po penkių minučių paskambinau P. Gelbui.

– Pone Gelbai, pabandysiu.

Dešimtą buvau teatre. Visi man padėjo. Žinoma, aš mokėjau Mimi partiją, bet per metus daug kas išsitrynė.

Ar įsivaizduojate, kiek vaidmenų per metus atlieka paklausus operos artistas? Tačiau ekstremali situacija daro stebuklus. Visi partneriai, asistentai, sufleriai tiesė pagalbos ranką. Ir aš tai padariau. Ir, sako, padariau gerai.

Recenzijos buvo fantastiškos, visi kalbėjo, kad toks atvejis pirmas operos praktikoje, kai per kelias valandas padainuojamos dvi skirtingos partijos G. Puccini operose. O dar televizija šią istoriją paskleidė po visą pasaulį... Žodžiu, atsibudau garsenybė...

– Klasiška istorija... Ir jau niekur nuo jos nepabėgsite.

– Ir man patinka...

– Bet pereikime prie Jūsų naujausios premjeros „Met“. Ar pati esate patenkinta?

– Taip, patenkinta. Nors labai jaudinausi, daug daugiau nei paprastai.

Man netekti J. Kaufmanno kaip de Grijė – tarsi netekti dešinės rankos.

Juk mes šioje operoje dainavome keletą kartų ir taip pripratome vienas prie kito, kad jo nebuvimas mane tiesiog išmušė iš vėžių.

– Paaiškinkime skaitytojams, kad buvo planuotas K. Opolais ir J. Kaufmanno duetas, tačiau solistas netikėtai susirgo ir atšaukė visus pasirodymus.

Tuomet

Bill COOPER nuotr.

buvo paprašyta pakeisti susirgusį rumunų sopraną Anitą Hartig G. Puccini operoje „Bohema“ – padainuoti Mimi partiją. Beje, šeštadieninė „Bohema“ buvo transliuojama per televiziją į daugelio pasaulio šalių kino teatrus.

(K. Opolais atvejis nėra unikalus pasaulio operos istorijoje. Lietuvoje praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio viduryje toks išbandymas teko mūsų baritonui Vytautui Juozapaičiui, tik apie tai pasaulis, deja, nesužinojo. Vieną sekmadienio popietę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje „Toska“ (jis prasidėjo 16 val.) padainavęs Skarpiją, V. Juozapaitis iš Vilniaus išskubėjo į Kauno muzikinį teatrą, kur vakare dainavo Franzo Leháro operetėje „Paganinis“. Kaip ir K. Opolais, jam teko gelbėti spektaklį susirgus kitam dainininkui. – M. A.)

– Hm, ir ką gi?

– Mat neįtikėtinas L. Bernsteino karjeros skrydis prasidėjo 1943 metais, kai jis pakeitė didįjį Bruno Walterį ir padirigavo sudėtingiausią programą be

Muzikos barai / 51

SVETUR P. Gelbas paprašė de Grijė vaidmenį perimti kitą garsų tenorą R. Alagną, kuris tuo metu dainavo „Met“ spektaklyje „Pajacai“.

– Taip, man tai buvo ne visai paprastas išbandymas, tas pats, jei būtų nuvilkę patogią suknelę ir įspraudę į kokį nors ankštą drabužį, kurį vilkint neįmanoma pasisukti. Žodžiu, įtampa...

– Ar tarp Jūsų ir J. Kaufmanno yra kokia nors išskirtinė chemistry?

– O, taip (šypsosi).

– Bet ir su R. Alagna viskas puikiai pavyko...

– Taip, jis šaunuolis... Per dvi savaites išmokti sudėtingiausią partiją, kurios niekada anksčiau nėra dainavęs, – tikras didvyriškumas...

– Jau padainavote visą G. Puccini: Toską, Čio Čio San, Liu, Mimi, Miuzetę, net „Kregždutę“. Ir štai Manon. Kas liko?

– Na, dar liko „Mergelė iš Vakarų“.

Turandot nedainuosiu, man nepatinka muzika, ji ne mano. Ir, žinoma, svajoju padainuoti visas tris partijas triptike1. Paprastai jas dainuoja trys solistės. O aš noriu viena. Ir „Met“ nori išbandyti tokį triuką. Aišku, tai pragariškai sunku... Bet noriu pamėginti.

– Ar kas nors „Met“ dainavo visas tris partijas?

– Taip, tai darė Teresa Stratas, Renata Scotto... Dainininkei tai kaip... tarkim, kaip balerinai padaryti ne 32, o 96 fuetė.

– Pakalbėkime apie dirigentus. Jūsų gyvenime jau buvo ir Antonio Pappano, ir Riccardo Muti, ir Fabio Luisi, ir Danielis Barenboimas. Tačiau žinau, kad Jūsų mylimiausias dirigentas...

– Ir kas gi?

– Andris Nelsons, Jūsų vyras.

– Tai tiesa. Aš labai jį myliu. Ir kaip vyriškį, ir kaip sutuoktinį, ir kaip dirigentą.

– Man jis taip pat labai patinka, nors nė karto neteko girdėti gyvai. Tačiau įrašuose jis nepriekaištingas. Ne veltui šiandien jis užima vieną aukščiausių pozicijų simfoniniame pasaulyje: vieno geriausių JAV, ir ne tik JAV, Bostono simfoninio orkestro meno vadovas.

– Taip, aš juo didžiuojuosi. Jis didis muzikas ir nuostabus žmogus.

Deja, mūsų tvarkaraščiai taip sudaryti, kad matomės mažai. Aš dabar čia, 1 Vieno veiksmo operos „Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

Muzikos barai / 52

o jis Europoje, po to jis atvyks savaitei į Niujorką, vėliau vyks į Bostoną, o aš į Europą... Tačiau mes kasdien bendraujame per skaipą, mus sieja mūsų miela dukrelė Ana Andriana, kuriai puspenktų metų. O pažįstami mes nuo ankstyvos jaunystės, kartu pradėjome.

Tačiau jis ėjo greičiau, pradėjo važinėti į užsienį, gauti kontraktų. O aš vis dar buvau Rygos dainininkė. Tačiau po to ir mano kelias nusidriekė aukštyn. Dabar mes, ko gera, lygūs, jis – simfoninės muzikos, aš – operos pasaulyje.

– Ar turite bendrų planų?

– Taip, žinoma, be kita ko, ir „Met“. Tačiau aš nenoriu būti garsaus dirigento žmona, o jis nenori būti garsios dainininkės vyras. Jis turi savo gyvenimą, aš – savo. Jeigu jie kada nors susikerta, labai gerai.

– O kaip paaiškinsite, kodėl pasaulio muzikos arenoje tiek žmonių iš Baltijos šalių, tarp jų – iš Latvijos: ir Jūs, ir Elīna Garanča, ir Aleksandrs Antonenko, ir Marina Rebeka, ir dirigentai Mariss Jansons, Andris Nelsons?

– Na, M. Jansons – iš Sankt Peterburgo, nors ir latvių tautybės.

– Taip, žinau, mes kadaise su juo mokėmės Piteryje.

– Kaip paaiškinti? Nežinau. Jokios išskirtinės mokyklos pas mus nėra, nėra jokio garsaus pedagogo, kuris visus mokytų. Kiekvieno savas likimas, savas kelias aukštyn. Tačiau, žinoma, nedidelei Latvijai išties nepaprastai daug pasaulinio ryškumo žvaigždžių. Ką gi, mes jomis didžiuojamės. Tačiau mano kelias buvo savitas. Aš juk dainavau chore...

– Taip, žinau. Ir manau, kad operos solistui padainuoti chore labai sveika.

– Aš labai daug dirbau. Visko mokiausi pati. Ištisai būdavau teatre, klausydavausi visų repeticijų – ir su orkestru, ir su fortepijonu. Visi į mane žiūrėjo kaip į nenormalią. Juk žinote, kaip paprastai būna – vos baigėsi repeticija, o choristų pėdos jau ataušusios. Aš niekur nebėgdavau. Ir taip visko išmokau. Pati. Buvau atkakli. Ir staiga įvyko proveržis.

Maestro D. Barenboimas pakvietė mane į operos teatrą „Unter den Linden“. Padainavau „Toskoje“ ir iškart buvau pakviesta į naują Sergejaus Prokofjevo „Lošėjo“ pastatymą. Tai buvo šuolis. Ir pasileidau... Būta įvai-

rių netikėtumų... Dalyvavau keliose perklausose Vienoje. Ten buvo įvairių garsių žmonių. Ir nieko... Niekur nekviečia. O po metų pakviečia į „Covent Garden“ dainuoti Čio Čio San. Ateinu ir dirigentas man sako: kokia laimė, kad jus suradau! Klausiu: „Maestro, ar Jūs manęs neprisimenate? Aš dainavau Jums per perklausą!“ Paaiškėjo, kad pamiršo…

– Grįžkime prie „Manon“ premjeros. Žinau, kad neskaitėte abato Prévost knygelės, šios operos šaltinio.

– Ne, neskaičiau. Aš apskritai niekada neskaitau operų šaltinių.

– Visiškai teisingai. Todėl, kad labai dažnai, beveik visada, opera skiriasi nuo rašytojo teksto, net jei tai didis rašytojas. Palyginkite Aleksandro Puškino ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą“, Prospero Mérimée ir Georges´o Bizet „Karmen“, Johanno Wolfgango Goethe ir Charles´io Gounod „Faustą“. Tarp jų labai mažai kas bendra, ir tai normalu.

Kompozitorius savaip pertvarkė medžiagą, pateikė savąjį tos istorijos vaizdą. Reikia remtis tik tuo vaizdu, o ne bandyti grįžti prie „šaltinio“, kaip daro daugelis režisierių, atėjusių iš dramos. „Manon Lesko“ režisierius Richardas Eyre´as, be abejo, aukštos klasės profesionalas, pastatęs nemažai operų.

– O taip, aš irgi jį jau seniai vertinu. Jis pastatė keletą šedevrų, pavyzdžiui, Jules´io Massenet „Verterį“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka J. Kaufmannas.

– Aš taip pat mačiau šį spektaklį.

Bet ar Jums nepasirodė, kad perkeldamas „Manon“ veiksmą į XX a. penktąjį dešimtmetį ir pateikdamas visa tai film noir stiliumi jis kiek perlenkė lazdą?

– Niekada nelendu į režisieriaus reikalus. Stengiuosi kuo geriau suprasti ir atlikti viską, ko jis prašo.

Jeigu kiekvienas artistas ginčysis ir aiškins, kad būtų geriau padaryti vienaip ar kitaip, niekada nieko nepastatysime. Režisierius sumanė savo koncepciją, suderino ją su vadyba, ir viskas. O mes, artistai, turime stengtis padaryti taip, kad viskas pavyktų, kaip jis sumanė.

– Tikriausiai Jūs teisi. Tačiau bent jau vienas klausimas. Štai paskutinis operos veiksmas vyksta kažkokių rūmų griuvėsiuose... Prieš tai Jūs ten išplaukėte laivu. Ir apysakoje, ir operoje pasakyta, kur: į Ameriką. Tačiau tarp XVIII a. ir XX a. Amerikos – didžiulis skirtumas. Ir ta dykynė, kuri čia vaizduojama, visiškai

nepanaši į XX a. vidurio Ameriką.

– Žinote, aš ne ta artistė, kuri gilinasi į tokias detales. Štai Jonas [Kaufmannas] – taip. Jis labai įkyrus, visada nagrinėja visas detales, ginčijasi su režisieriumi ir dažnai laimi. Aš – ne.

Manau, kad dabar man svarbiau daryti viską, ką pasiūlo. Aš rūpinuosi savo reputacija. Man nesinori pagarsėti kaip skandalistei. Juk mūsų dienomis informacija skrieja žaibo greičiu.

– Suprantu Jus.

– Ne, aš labai reikli. Aš reikalauju, kad man būtų patogu, kad niekas nedirbtų atžagariomis rankomis, nes pati visiškai atsiduodu darbui...

– Ir vis dėlto apie režisierius. Rusijoje dabar daug kalbama apie režoperą. Ar girdėjote tokį terminą?

– Ne, niekada...

– Na, rusiškai tai skamba šiek tiek nešvankiai. Tačiau visose kalbose yra analogiškas terminas. Angliškai – director´s opera. Tai yra operos spektaklis, kurio pagrindinis kūrėjas – režisierius. Štai Jūs dirbote su Dmitrijumi Černiakovu...

– Taip, daug kartų...

– Na ir kaip?

– Man sunku jį aptarinėti, nes mes – draugai.

– Štai jis – tarsi tos tendencijos įsikūnijimas. Jis svarbiausias, jis veda visus paskui save, visi kiti – dainininkai, dirigentai – tik jo pagalbininkai įgyvendinant sumanymą.

– Taip, jis toks... Su juo nelengva.

Kartais reikia eiti ir prieš save, ir prieš muziką. Tačiau juo tiki. Jis visada labai pasirengęs, visada turi atsakymą į bet kokį klausimą. Ir su juo įdomu, o tai svarbiausia.

– Žinau, kad visada dirbate iš visų jėgų, niekada neleidžiate sau atsipalaiduoti. O kaip dėl pasisaugojimo, jėgų taupymo?

– Sudėtinga. Stengiuosi apie tai negalvoti. Žinoma, laikausi režimo, dietos, kažkaip saugau sveikatą. Pavyzdžiui, spektaklio dieną ir po spektaklio nakvoju kitoje vietoje, ne ten, kur mano duktė, mano mama. Žinoma, apmaudu, kad mažiau matau dukterį, kurią labai myliu, bet ką padarysi – menas reikalauja aukų.

– Kokie planai „Met“ teatre?

– Dabar vėl bus „Bohema“. Vėliau – „Undinė“, pastatyta specialiai man, jau kitą sezoną. Man siūlė Leošo Janáčeko „Jenufą“, bet atsisakiau.

Su D. Černiakovu statėme „Jenufą“ Miunchene, bet supratau, kad psichologiškai ji man labai sudėtinga, ypač dabar, kai auga duktė. Tuomet M. Gelbas pasiūlė „Undinę“, ši opera man labai patinka. Taigi bus „Undinė“. O A. Netrebko perims „Manon“.

Turiu planų ir 2017–2018 m. sezonui, tačiau apie tai kol kas nekalbėsiu.

natų nebuvo. Kai muzika pagaliau atsirado, man ji visiškai nepatiko. O iki premjeros buvo likęs mėnuo. Muzika labai sudėtinga ir būtent moderniška.

Jokių melodijų neišgirdau. Ir aš nutraukiau kontraktą, pasakiau – ne, aš to nedainuosiu. Dainavo kažkokia dainininkė iš Didžiosios Britanijos, publikai opera irgi nepatiko.

– Koks Jūsų santykis su lengvąja muzika – miuziklais, operetėmis, dainomis?

– Manau, dar atsiras kompozitorius, kuris parašys operą specialiai Jums ir ji Jums patiks. Ir Jūs dainuosite tos operos pasaulinėje premjeroje.

– Dainavau Rozalindą. Atrodo, viskas.

– Ar netraukia?

– Kol kas ne. Manau, tai ateina vėliau. Pirmiausia reikia atsidainuoti operoje.

– Ar yra partijų, kurias svajotumėte padainuoti?

– Nustebsite – noriu padainuoti Izoldą.

– Izoldą? Bet ši partija žemesnė už įprastą Jūsų balso diapazoną.

– Ilgainiui balsas juk kinta. Kol kas aš dar nepasirengusi. Tačiau pagal personažą, poetiškumą, aistrą – tai mano. Ir aš būtinai padainuosiu.

– Žinau, kad Jums rašė operą italų kompozitorius Luca Francesconi. Papasakokite, kaip tai atsitiko.

– O taip, tai buvo istorija. Padainavau operoje „Lošėjas“ teatre „La Scala“, visiems patiko. Ir štai L. Francesconi, gana garsus italų kompozitorius, patenkantis, sakykime, į garsiausių šiuolaikinių italų penketuką, tuo metu rengėsi rašyti operą „Pavojingi ryšiai“ pagal Pierre´ą Choderlos de Laclos. Jis specialiai atvyko į Rygą pasiklausyti manęs. Tai buvo 2009 metai. Susitarėme, kad jis parašys operą, aš atvyksiu į repeticijas ir dainuosiu per premjerą. Prašiau – tik ne modernas. Moderno nedainuosiu, aš dar jauna, man reikia saugoti balsą, esu G. Puccini dainininkė, o visa kita vėliau. Jis pažadėjo: ką Jūs, madam, aš sukursiu puikią muziką.

Jums patiks.

Paskui jis niekaip negalėjo užbaigti, vis tempė, aš reikalavau – duokite natas, o

– Būsiu laiminga. Aš atvira visoms naujovėms. Bet reikia, kad opera būtų mano, artima mano širdžiai.

*** K. Opolais debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ 2013 metų sausį Magdos vaidmeniu G. Puccini operoje „Kregždutė“. Ji nuolatos dainuoja prestižiškiausiuose pasaulio operos teatruose – Vienos operoje, Berlyno operoje, Bavarijos operoje, Ciuricho operos teatre, Milano teatre „La Scala“, Londono karališkajame operos teatre.

Latvijos nacionalinėje operoje nedainuoja. „Rygoje norisi pailsėti, atgauti jėgas ir pabendrauti su vaiku.

Be to, namuose sunku dainuoti. Namuose visada daugiau bara. Kur kas lengviau dirbti ne ten, kur užaugai. Žmonės, kurie pažįsta tave nuo pirmųjų žingsnių, visą laiką lygina, nori išgirsti kokią nors klaidą. O tie, kurie apie tave nieko nežino, priima tave tokią, kokia esi dabar“, – taip viename interviu K. Opolais paaiškino, kodėl nedainuoja gimtinėje. n Parengė Milda AUGULYTĖ

Manon Lesko – K. Opolais

Muzikos barai / 53

TAI ĮDOMU...

MUZIKA IR ANIMACIJA. Apie didžiąją bendraautorystės istoriją (II) Antra dalis: nauji laikai – naujos dainos

Natalja LUKINYCH

P

enktojo dešimtmečio karinius išbandymus ir sudėtingą jų padarinių įveikimo procesą šeštajame dešimtmetyje pakeitęs maištingas septintasis dešimtmetis atjaunino ne tik socialinį politinį, bet ir socialinį kultūrinį pasaulio veidą. Meninių vaizdų kūrėjai, kūrybinė inteligentija ir nauja publika ieškojo meno ir kultūros naujovių, o šios sritys sparčiai kito įkandin politikos, ekonomikos ir filosofijos.

Pokyčių nereikėjo ilgai laukti: literatūra ir teatras, tapyba ir architektūra, mada ir buities dizainas, muzika ir kinematografas pažėrė visiškai naujų stilių ir vaizdinių.

7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių estetiniai principai – maištininkų ir novatorių romantika

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio novatoriškos meno formos, užvertusios pasaulį madingomis estetinėmis kryptimis, negalėjo

Muzikos barai / 54

¸

Dušanas Vukotićius. „Surogatas“, 1961 m.

https://www.youtube.com/watch?v=0ZuMEsm7Kcg

nepaveikti ir visiems vėjams atviro animacijos meno. Naujos tapybos ir karikatūros formos, grafinio dizaino ir dekoratyvinio meno hitai, šiuolaikinio meno paradoksai ir populiarūs muzikos ritmai, mados industrijos naujovės ir technikos pažanga paliko pėdsaką tiek komercinės, tiek autorinės 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių animacijos kūriniuose ir, žinoma, paveikė muzikines bei plastines formas.

Vieni pirmųjų į laiko vėjus atsiliepė naujos animacijos studijos „Zagrebfilm“ menininkai. Prie studijos atsiradimo 1956 metais prisidėjo grupė jaunų satyrinio žurnalo „Kerempuh“ karikatūristų. Savamoksliai anima-

´

toriai iš Zagrebo per kelerius metus pasiekė tokių laimėjimų, kad jau pirmasis jų darbų pristatymas Kanų kino festivalyje 1958 metais sužavėjo kritikus, o garsusis prancūzų kino istorikas George´as Sadoulis nedidelės Kroatijos studijos kūrybinius bandymus paskelbė Zagrebo animacijos mokykla. Didžiausia jaunos studijos sėkmė buvo programinis Dušano Vukotićiaus filmas „Surogatas“ (Ersatz, 1961 m.), kuris gavo „Oskarą“ už išraiškingą surogatinės epochos – naujų sintetinių medžiagų, naujų sintetinių santykių, naujo erzacinio pasaulio – portretą. Sąlygiškai karikatūriškai nupiešti Zagrebo animacininkų per-

sonažai ir vaizdai ryškiai skyrėsi nuo klasikinės Walto Disney´aus mokyklos tradicijų. W. Disney´aus stiliaus viešpatavimo epochoje pasaulio ekrane atsirado visiškai nauja pieštinio karikatūrinio filmo koncepcija, kuri suteikė dailininkams galimybę lakoniška šiuolaikine forma, be žodžių, bet būtinai su muzikiniu akompanimentu reikšti drąsias, rimtas ir fantastines autorines idėjas. Dialogus ir realistinius pieštų personažų bruožus pakeitė novatoriškos karikatūrų grafikos priemonės ir metaforinė muzikinės draminės plastikos kalba.

Talentingiausių „Zagreb-film“ pirmosios kartos režisierių D. Vukotićiaus, Zlatko Grgićiaus, Borivojaus Dovnikovićiaus autorinių filmų kolekcija ir unikali šio kolektyvo darbo patirtis, kai kūrybinę politiką ėmė formuoti patys dailininkai, padarė lemiamą poveikį pieštinei animacijai – nuo septintojo dešimtmečio pradžios iš industrinės produkcijos ji pamažu tampa vis ryškesne autorine kūryba.

Tačiau reikšmingiausi nenaratyvinės ir muzikinės plastinės animacijos pavyzdžiai Zagrebe atsiranda jau aštuntajame dešimtmetyje, kai sąlygiškas karikatūrinis piešinys užleidžia vietą rafinuotesnėms vaizdavimo formoms.

Garsiausi autoriniai darbai yra ne karikatūriniai skečai aktualiomis temomis, o raiškūs žmogaus ir jo gyvenamojo meto portretai, kaip antai „Dienoraštis“ arba subtili muzikinė plastinė esė „Satimanija“.

Nedeljko Dragićiaus autorinis pieštinis opusas „Dienoraštis“ (Dnevnik, 1971 m.) – sudėtinga nenaratyvinė konstrukcija, kurią įrėmina šiuolaikinė muzikinė kompozicija.

¸

Nervinga dinamiška dailininko grafika su garsių tapybos darbų, šiuolaikinės animacijos ir reklaminių plakatų citatomis žeria raizgius autoriaus įspūdžius ir sukuria sudėtingą kintančio Laiko portretą. O rafinuota Zdenko Gašparovićiaus pieštinė juosta „Satimanija“ („Satiemania“, 1978 m.), gavusi daugybės festivalių apdovanojimus ir nominuota „Oskarui“, – vizualinė plastinė kompozicija prancūzų kompozitoriaus ir pianisto Erico Satie (1866–1925 m.) muzikos ir impresionizmo bei moderno epochų dailės temomis. Kintančių muzikos ritmų ir formų pripildytose scenose iškyla XIX–XX amžių sandūros ekstravagantiško Paryžiaus bohemos gyvenimo vaizdas, kur lyrika dera su farsu, o bjaurumas susijungia su harmonija.

Elegantiška, įžūli, ilgesinga arba sielą draskanti E. Satie muzika čia ne iliustruoja ekrano veiksmą, bet yra pagrindinė veikėja ir autorė. Muzika keičia pieštinių personažų judėjimo ritmą ir tempą – jie virtuoziškai demonstruoja eisenų įvairovę, šoka, geria, kenčia meilės kančias. Muzika juokina, koketuoja, skundžiasi likimu arba verkia kartu su filmo herojais, kurių apibendrinamasis plastinis paveikslas judesiu perteikia dailės istoriją ir žmogiškųjų jausmų enciklopediją. Tokių emocijų ir veiksmų neįmanoma perteikti verbaline scenarijaus forma. Šitokie filmai atsiranda kaip muzikinė partitūra arba choreografinė konstrukcija, kur autoriaus mintis formuluojama ne žodžiais, o garsais, gestais arba netvariais eskizais. „Satimanija“ ir „Dienoraštis“ tapo etapiniais Zagrebo animacijos

Zdenko Gašparovićius. „Satimanija“, 1978 m.

https://www.youtube.com/watch?v=qQK6t7-mAZw

´

mokyklos darbais, įėjo į pasaulio animacijos meno istoriją ir iki šiol moko, kaip atspindėti gyvenimą nenaratyvinės ir muzikinės animacijos priemonėmis. *** Kartu su nauja pieštinio autorinio kino koncepcija atsirado ir vis naujomis formomis ėmė reikštis klipų estetika, kuri beveik iškart pateko į animaciją ir vaidybinį kiną, sukurdama naują sintetinės audiovizualinės kūrybos lauką. Pagal dabartinę žanrų terminologiją klipas yra muzikos kūrinio vizualizacijos ekrane forma abstraktaus siužetinio arba besiužečio veiksmo priemonėmis. Pirmuosius eksperimentinius klipus (pagal dabartinę šio termino sampratą) ėmė filmuoti Normanas McLarenas dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Tas tradicijas perėmė jo sekėjas ir apologetas kanadietis George´as Dunningas, kuris nuo 1943 metų pradėjo dirbti N. McLareno studijoje ir sukūrė keletą trumpametražių filmukų pagal populiarių dainų melodijas: „Su mano blondine“ (Auprès de ma blonde, 1943 m.), „Trys aklos pelytės“ (The Three Blind Mice, 1945 m.), „Mažylis Ruselis“ (Cadet Rousselle, 1946 m.). Nuo 1948 metų G. Dunningas dirbo iš pradžių Paryžiuje, vadovaujamas garsaus animatoriaus Bertoldo Bartoscho, vėliau Niujorke, žinomoje kompanijoje UPA (Unated Productions of America), ir pagaliau 1956 metais firmos reikalais persikėlė į Londoną, kur įkūrė savo studiją „TV Cartoon“ ir tapo britų bei pasaulio animacijos žvaigžde. Nuo 1961 metų režisierius kūrė beveik po šimtą reklaminių filmų per metus, bet rasdavo laiko ir saviems autoriniams filmams, kaip antai pieštinis karikatūrinis skečas „Obuolys“ (The Apple, 1963 m.) arba tapybiškas etiudas „Skraidantis žmogus“ (The Flying Man,1962 m.).

Tačiau savo vardą kino ir animacijos istorijoje G. Dunningas įamžino pagrindiniu septintojo dešimtmečio ilgametražiu filmu „Geltonas povandeninis laivas“ (Yellow Submarine, 1968 m.) – pieštiniais grupės „The Beatles“ nuotykiais ir dailininko Heinzo Edelmanno iš madingo britų žurnalo

Muzikos barai / 55

TAI ĮDOMU...

¸

George´as Dunningas. „Geltonas povandeninis laivas“, 1968 m.

https://www.youtube.com/watch?v=DYZOL7mpX6M

„Twin“ avangardine grafika. Dėl „The Beatles“ dainų, madingo grafinio dizaino, novatoriškos animacijos, pagaliau maištingos XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos dvasios – o visa tai asocijavosi ir su hipių judėjimu, ir su audringais studentų neramumais, ir su Europos kino naująja banga – filmas turėjo neregėtą pasisekimą.

Antrąjį britų animacijos istorijoje ilgametražį pieštinį filmą po garsiojo 1954 metų Johno Halaso „Gyvulių ūkio“ (Animal Farm) 200 žmonių grupė sukūrė per rekordinį laiką – penkis mėnesius. Tačiau britų animatorių siekio įrodyti pasauliui ir pirmiausia Amerikai, kad gali kurti ilgametražius pieštinius filmus, deja, nevainikavo ekonominė sėkmė – G. Dunningo studija negavo jokio pelno ir beveik bankrutavo, o paties režisieriaus vėlesni darbai jau nebesulaukė tokio triumfo.

G. Dunningas 1979-aisiais mirė nuo

¸

sunkios ligos būdamas 58 metų. Garsusis filmas daugeliu dešimtmečių pergyveno savo autorių ir tapo naujosios animacinės klipinės estetikos pavyzdžiu daugybei jo sekėjų.

Pirmą kartą ilgametražiame animaciniame filme, kurį galima pavadinti divertismentu (nuo prancūziško divertisement – „pramoga, pasilinksminimas“), muzikinių numerių rinkiniu, buvo taip išraiškingai panaudota klipinė eklektika. Kiekviena kita scena ar dainos kompozicija traukė žiūrovus nauja estetika ir naujomis muzikinėmis temomis, kartu išlaikydamos pieštinių vaizdų harmoniją, tempo ir ritmo vienovę ir įdomaus reginio ryšį su gana absurdišku ir trūkinėjančiu siužetu. G. Dunningo filmas žavi ne siužeto posūkiais, o unikaliais muzikiniais plastiniais numeriais ryškioje vaizdų „pakuotėje“. „Geltonas povandeninis laivas“ kur kas labiau

Johnas Halasas. „Gyvulių ūkis“, 1954 m.

https://www.youtube.com/watch?v=Wss6vvFOoeY

Muzikos barai / 56

´

´

nei bet kuris kitas septintojo dešimtmečio pabaigos muzikinis plastinis etiudas ar klipas demonstruoja ir naujų animacijos technologijų įvairovę. Tai – fotokoliažas, poligrafinis dizainas, elektroniniai specialieji efektai panoraminiam vaizdui.

Galima sudaryti visą sąrašą įvairių šalių animatorių darbų, kuriems padarė įtaką „Geltono povandeninio laivo“ grafinė ir plastinė kultūra.

Neatsitiktinai britų animacijos patriarchas J. Halasas savo knygoje „Animacijos meistrai“ šį G. Dunningo filmą vadina „septintojo dešimtmečio pabaigos grafinių stilių katalogu“. Į „Geltono povandeninio laivo“ nuostabių reminiscencijų kolekciją neabejotinai patenka olandų meistro Paulo Driesseno ankstyvasis filmas „Mažojo Džono Beilio istorija“ (The Story of Little John Bailey, 1970 m.), taip pat garsios rusų režisierių juostos – Andrejaus Chržanovskio „Drugelis“ (Babočka, 1972 m.) ir Vladimiro Tarasovo „Kontaktas“ (Kontakt, 1978 m.). Tačiau stipriausia G. Dunningo muzikinės plastinės stichijos įtaka ir tiesioginės užuominos į „Geltono povandeninio laivo“ vaizdus – nesenstančiame pieštiniame Valerijaus Ugarovo filme „Dėžutė su paslaptimi“ (Škatulka s sekretom, 1976 m.). Muzikinė fantazija Vladimiro Odojevskio pasakos „Miestukas tabokinėje“ motyvais kurtas tuo metu avangardine roko operos forma pagal kompozitoriaus Vladimiro Martynovo muziką.

Bet ir dabar filmas atrodo kaip ryškus ir šiuolaikiškas roko kultūros pavyzdys, kuriame efektingi muzikiniai numeriai ir dainuojančių herojų rečitatyvai organiškai dera su dekoratyvia grafine forma (dailininkai Vladimiras Zuikovas ir Ada Nikolskaja). *** Muzikos atkūrimo per animacinį vyksmą tradicijas, klipų estetikos elementus, kaip ir naujausios karikatūrų grafikos elementus, puikiausiai savo filmuose suderino garsūs italų animatoriai Bruno Bozzetto, Giulio Gianini, Emanuele Luzzati, animacinę karjerą sėkmingai pradėję taip pat septintajame dešimtmetyje.

Ryškiausiu to meto italų anima-

¸ ¸ ¸

Valerijus Ugarovas „Dėžutė su paslaptimi“, 1976 m.

https://www.youtube.com/watch?v=2wDESvyj1qo

Giulio Gianini, Emanuele Luzzati. „Šarka vagilė“, 1964 m.

https://www.youtube.com/watch?v=tNIyV2HcM-4

Bruno Bozzetto. „Opera“, 1976 m.

https://www.youtube.com/watch?v=8d12BT_57q0

cijos muzikiniu pavyzdžiu, ilgainiui nepraradusiu novatoriško dvelksmo, pavadinčiau „Šarką vagilę“ (La gazza ladra, 1964 m.) pagal to paties pavadinimo Gioachino Rossini operos uvertiūrą. Ši juosta sukurta šaunaus dueto – teatro ir kino dailininko E. Luzzati ir režisieriaus bei operatoriaus G. Gianini ir iki šiol laikoma tobulu G. Rossini muzikos klipu, kuriame dekoratyvinė grafika, spalvingi vaizdai ir komiškų personažų santykių triukai atitinka šiuolaikiškiausias ekrano formas.

Filmas ne pasakoja operos siužetą, o sukuria efektingą lengvą reginį, atitinkantį G. Rossini muzikos komišką formą ir žaismingą nuotaiką.

¸

´

´

G. Gianini ir E. Luzzati, dirbę kartu beveik 40 metų, aštuntajame dešimtmetyje sukūrė dar keletą filmų pagal operos klasiką – trumpametražius animacinius klipus pagal G. Rossini operos „Italė Alžyre“ muziką ir „Pulčinelą“ pagal operos „Turkas Italijoje“ uvertiūrą, taip pat ilgametražį filmą „Užburtoji fleita“ pagal Mozarto muziką. Šiuose nuostabios E. Luzzati grafikos darbuose kūrėjai toliau plėtojo ir tobulino muzikinių tekstų vertimo į metaforinę animacijos kalbą autorinį stilių.

O štai Milano karikatūristas B. Bozzetto, „genetiškai“ susijęs su „La Scala“ ir italų operos teatrinėmis tradicijomis, net savo ankstyvuosiuose satyriniuose pieštiniuose trumpametražiuose filmukuose („Konservai“ (Picles), „Opera“) būtinai rėmėsi muzikos klasikos motyvais. Tačiau savotišku meilės muzikai prisipažinimu tapo kultinis ilgametražis filmas „Allegro non troppo“ (1976 m.), pavertęs vienu fantasmagorišku kon-

´

Giulio Gianini, Emanuee Luzzati. „Užburtoji fleita“, 1978 m.

https://www.youtube.com/watch?v=nEAE7seCK0Y

´

Muzikos barai / 57

TAI ĮDOMU...

¸

Giulio Gianini, Emanuee Luzzati. „Italė Alžyre“

https://www.youtube.com/watch?v=PGHpt80WYnw

certu šešis garsius didžių kompozitorių – Claude´o Debussy, Antonino Dvořáko, Maurice´o Ravelio, Jeano Sibelijaus, W. A. Mozarto ir Igorio Stravinskio – kūrinius. Kiekvienas jų pateiktas kaip animacinis originalaus vaizdinio ir plastinio sprendimo filmas. Šiuos savarankiškus muzikinius numerius jungia komiškas vyksmas, kuriame dalyvauja aktoriai, vaizduojantys savimi patenkintą vedėją, tironišką dirigentą, bevalį dailininką ir orkestrą, sudarytą iš išsipusčiusių senučių. O animaciniai epizodai vaizduoja tų personažų fantazijas arba nevykusius poelgius ir, žinoma, satyrines režisieriaus idėjas. Pavyzdžiui, M. Ravelio „Bolero“ vaizduojamas kaip evoliucijos procesas, kurio metu būtybės patiria daugybę metamorfozių, tačiau procesą vainikuoja įžūli žmogbeždžionė, kuri prisistato tiesiai į orkestro repeticiją...

XX amžiaus pabaigos muzikinės animacijos eksperimentai ir naujos formos

´

lenkų režisieriai ir dailininkai, kurie nuo septintojo dešimtmečio aktyviai ieškojo naujos estetikos, eksperimentavo su neįprastomis animacijos technikomis, dizaineriškais sprendimais ir vaizdo faktūromis. Štai kaip tą ryškų lenkų animacijos laikotarpį prisiminė Krokuvos miniatiūrų kino studijos vadovas ir animatorių mokyklos prie Krokuvos menų akademijos įkūrėjas, garsus režisierius ir dailininkas Kazimierzas Urbańskis, įsimintinų eksperimentinių filmų „Žaisliukai“ (Igraszki, 1962 m.) ir „Materija“

¸

(Materia, 1963 m.) autorius: „Tai buvo filmai, kuriuose susijungė baleto formos, muzika, ritmas, spalva, faktūros.

Tai nebuvo vadinamoji kino produkcija, nes autorius dirbo prie kameros vienas kaip dailininkas prie drobės, ir kamera buvo savotiškas pieštukas, kuriuo įkūnijami įvairiausi autoriniai vaizdai...“ (Televizijos ciklas „55 lenkų animacijos metai“, 2002 m.)

Tačiau muzikaliausius filmus lenkų meistrai sukūrė jau XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose.

Išskirčiau du režisierius, kurių autoriniai darbai, nors iš pirmo žvilgsnio visiškai nepanašūs, iš esmės patei-

Bruno Bozzetto. „Allegro non troppo“, 1976 m. „Boléro“, 1977 m.

https://www.youtube.com/watch?v=WfMT025ydmc

´

Išskirtinį indėlį į autorinės animacijos atsinaujinimą įnešė talentingi

¸ ¸

Zbigniewas Rybczynskis. „Ave Maria“ ir „Laidotuvių maršas“

https://www.youtube.com/watch?v=la6FVvHRy4I

Kazimierzas Urbańskis. „Žaisliukai“, 1962 m.

https://www.youtube.com/watch?v=1NjAO_cger8

Muzikos barai / 58

´

https://www.youtube.com/watch?v=Y4zylBEk-wA

´

kia sudėtingas psichodelines muzikos kompozicijas arba konceptualius vaizdinius eskizus. Tai – Zbigniewas Rybczyńskis ir Jerzy Kucia.

Pirmąjį galima drąsiai vadinti ryškiausiu šiuolaikinės multimedinės kultūros atstovu, nes jo kūryba – įvairiausius vizualinius plastinius menus aprėpiančių bandymų mišinys: nuo fotografijos ir pieštinės animacijos iki avangardinių muzikinių performansų ir naujų ekrano technologijų. Atėjęs į kiną aštuntojo dešimtmečio pradžioje, M. Rybczyńskis išbandė visas įmanomas ekrano meno technologijas bei formas ir jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo aukščiausių pasaulio kino apdovanojimų – „Oskaro“ ir „Emmy“ – laureatas, pripažintas videomeno meistras ir darbo su naujausiomis didelės raiškos technologijomis pionierius. Pakanka pateikti tik įspūdingą jo ekrano darbų nuo autorinių filmų iki MTV klipų sąrašą, kad suprastume – jo kūrybinė patirtis verta atskiro tyrimo.

Su šio straipsnio tema labiausiai susijęs garsusis filmas „Tango“ (Tango, 1980 m.), pelnęs autoriui „Oskarą“ ir tapęs jo leidimu į pasaulio kino industriją. Formaliai filmą sunku apibūdinti kaip muzikinį, nors jo pavadinimas aiškiai nurodo užburiančio ekrano vyksmo emocinį ritmą. Rankų darbo kinas, virtuoziškai surinktas iš pasikartojančių ir besidauginančių antsluoksnių, – rafinuotas, ritmiškas visų poelgių ir veiksmų, kuriuos žmogus atlieka per savo gyvenimą, šokis. Nors kiekvieną akimirką herojų vis daugėja, jų keliai nesusikerta.

Kulminaciniu momentu nedidelėje erdvėje veikia, gyvena (arba šoka) beveik 30 personažų, nepastebinčių ir neužkliudančių vienas kito!

Nepaisant akivaizdžių rankų darbo su kino juosta trūkumų (filme gerai matyti nešvarių vaizdo sandūrų momentai), „Tango“ tapo kultiniu šiuolaikinės animacijos ir videomeno pavyzdžiu. Nuolatos pasikartojančio ir kadre besidauginančio veiksmo tempą ir vaizdą vėliau ne kartą naudojo M. Rybczyńskio apologetai ir jis pats – pavyzdžiui, klipiniame filme pagal grupės „The Beatles“ dainą „Imagine“ arba muzikinėje fantazijoje

¸

kitos juostos, gavusios daugybę festivalių apdovanojimų, griauna visas tradicines animacinio kino žanrines ir stilistines gradacijas, nes kuriami taip, kaip autorius mato ir jaučia. Jo darbus galima pavadinti poetinias etiudais ir filosofiniais kreipiniais, juose galima pamatyti abstrakčias formas ir atpažįstamus realaus paJerzy Kucia. „Atspindžiai“, 1979 m.

https://www.youtube.com/watch?v=zhx-ilY7e9I

„Orkestras“ su sudėtingais technologiniais efektais, kurioje aktoriai šoka ir sklando ore pagal žinomas klasikines melodijas. Tik M. Rybczyńskis savo siurrealistines plastines konstrukcijas pripildo konceptualios prasmės, o daugelis jo sekėjų naudojasi tiktai menine priemone – absurdiškai ritmiška ekrano veiksmų kartote.

Skirtingai nuo M. Rybczyńskio, lenkų animacijos meistras J. Kucia, vienas Krokuvos kino mokyklos lyderių, sukūrusių puikių autorinių kūrinių kolekciją, visą gyvenimą liko ištikimas sudėtingai rankų darbo technikai ir nenaratyvinio pieštinio kino vaizdams, leidžiantiems jam išsiversti be tradicinių personažų ir istorijos pasakojimo. J. Halasas savo knygoje „Animacijos meistrai“ pavadino jį „tikruoju animacijos meno ekspresionistu, užsibrėžusiu išryškinti matomas ir nematomas laiko tėkmės žymes, nes emocijos vaidina svarbiausią vaidmenį jo kūryboje ir pasaulio sampratoje, kurią jis perteikia žiūrovams“. Žinomi J. Kucios filmai „Atspindžiai“ (Refleksy, 1979 m.) arba „Per lauką“ (Przez pole, 1992 m.), kaip ir

¸

´

saulio bruožus. Monochromiškai nespalvoti, griežto grafinio stiliaus, kupini konkrečių vaizdų ir tolimi nuo ryškios avangardinės estetikos J. Kucios filmai – sudėtingiausi pieštinės animacijos, fotografijos ir šviesos efektų eksperimentai. Vaizduodamas subtiliausias realaus pasaulio detales, šešėlius, pustonius ir atodūsius, menininkas ekrane įkūnija žmogaus minčių, prisiminimų ir įspūdžių nuotrupas, o kiekvienas grafinis niuansas arba garsas turi išskirtinį emocinį arba prasminį atspalvį.

Savotišku režisieriaus gyvenimo kūrybinių rezultatų apibendrinimu tapo jo tituluočiausias filmas „Instrumentų derinimas“ (Strojenie instrumentów, 2000 m.) su puikia ukrainiečių kompozitoriaus Vadimo Chrapačiovo muzika. Jame J. Kucia sukūrė vizualiniu turtingumu ir grafiniu tobulumu stulbinantį muzikinį plastinį būties vaizdą, nuaustą iš jausminių asociacijų ir jo paties filmų vaizdinių. Pasikartojančios važiuojančio traukinio, skrendančių paukščių, svyruojančių medžių arba mirguliuojančios saulės šviesos scenos sujungia ne tik nutrūkstančios melodijos garsus ir išnykstantį skambančio smuiko vaizdą, bet ir visą poetinę J. Kucios, pakėlusio animacinę kūrybą į aukščiausių estetinių laimėjimų lygį, autorinių vaizdų virtinę.

Jerzy Kucia. „Instrumentų derinimas“, 2000 m.

https://www.youtube.com/watch?v=Nkz9vh2W0FM

´

Muzikos barai / 59

TAI ĮDOMU...

¸

Gerritas van Dijkas, Monique Renault „Рa de de“, 1988 m.

https://www.youtube.com/watch?v=ZN4TBn9C1Zk

*** Ne mažiau sudėtingą šiuolaikinio pasaulio muzikinį vaizdą įamžino ir olandų animatoriai Gerritas van Dijkas ir Monique Renault savo garsiajame filme „Pa de de“ (Рas de Deux, 1988 m.), sukurtame kaip ekstravagantiškas baletinis vyksmas, kuriame visas šokančių vyrų partijas nupiešė Monique, o šokančių moterų – Gerritas. Animacinė nuolat kintančių duetų fejerija į vientisą choreografinę kompoziciją sujungia kultinius kino filmų herojus ir populiarius animacinius personažus, legendines istorines asmenybes ir garsius artistus, didžiojo meno vaizdus ir reklamos pasaulio simbolius. Šokių maratone, kuriame ritmas kinta nuo fokstroto ir tango iki rokenrolo ir breiko, išradingai keisdamos vaidmenis ir įvaizdžius, dalyvauja neįtikimiausios poros: Brigitte Bardot ir pieštinis jūreivis Papajus, Che Guevara ir Laisvės statula, Mergelė Marija ir Winstonas Churchillis, tapyta Venera ir iš padangų sukonstruotas „Michelin“. Kaip ir puikusis italų maestro Ettore Scolos „Balius“ (1983 m.), kuriame aktoriai išraiškingai „iššoko“ Europos istoriją nuo XX a. ketvirtojo iki devintojo dešimtmečio, ši pieštinė muzikinė M. Renault ir G. van Dijko fantasmagorija pateikė neįprastą kintančio pasaulio muzikinį plastinį portretą su jo dievaičiais, herojais ir populiariais prekių ženklais.

´

kinė muzika, kurią tuo metu pasaulio kino ekrane jau buvo gerokai suvaržęs popsas ir madingi muzikos ritmai.

Kaip tik animacijai teko svarbiausios švietėjiškos užduotys – prieinama ir patrauklia forma pateikti plačiajai publikai, pirmiausia jaunajai, pasaulio muzikos klasiką. Jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje iškart keliose Europos šalyse pradėti kurti švietėjiški animaciniai ciklai pagal klasikines operas, kurie dabar laikomi didžiųjų muzikinio teatro kūrinių autorinių ekranizacijų auksine kolekcija.

1993 metais pasaulio ekranus pasiekė prancūzų režisieriaus Pascalio Roulino ilgametražis filmas „Įsivaizduojama opera“ (L’Opéra Imaginaire), kurį sudaro įvairių režisierių

skirtingo stiliaus trumpi autoriniai filmukai pagal 12 garsių operų su kompiuteriniu personažu – konferansjė. Šios trumpos scenų arba arijų iš klasikinių operų ekranizacijos pateikė savotišką animacinių technologijų – pieštinės, lėlinės, plastilininės, kompiuterinės ir kombinuotos – panoramą, o kai kurios jų papildė garsių režisierių autorinių darbų kolekciją ir turėjo pasisekimą festivaliuose kaip savarankiški animacijos meno kūriniai. Tai ir sudėtinga kompiuterinė kompozicija su judančių rankų metamorfozėmis pagal Leo Delibes´o muziką iš operos „Lakmė“ (rež.

P. Roulinas), ir scena iš Giuseppe Verdi operos „Traviata“ su daugybe išraiškingų plastilininių personažų (rež. Guionne Leroy), ir efektingas kombinuotos technikos muzikinis klipas pagal Hercogo ariją iš G. Verdi operos „Rigoletas“ (rež. M. Renault).

Tais pačiais 1993 metais sėkmingą bendradarbiavimą su britų televizija pratęsė rusų multiplikacinės studijos „Kristmas Films“ režisieriai, kurie sulaukė pasaulinio pripažinimo ir festivalių prizų už dvylikos įvairaus stiliaus animacinių filmų ciklą pagal Williamo Shakespeare´o pjeses, sutilpusį į 26 minučių televizijos formatą („Hamletas“, „Žiemos pasaka“,

Operos ir baleto klasika šiuolaikinėje animacijoje

Nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio į animaciją su naujais pranešimais pradėjo skverbtis klasi-

Muzikos barai / 60

¸

Pascalis Roulinas. „Įsivaizduojama opera“, 1993 m.

https://www.youtube.com/watch?v=UY87cDhW0rA

´

„Makbetas“ „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Dvyliktoji naktis“ ir kt.).

Naujas edukacinis Didžiosios Britanijos televizijos kanalo S4C projektas pasiūlė pasauliui šešių animacinių juostų pagal operos klasiką seriją.

Keturis filmus kūrė britai, du – rusai.

Ir vėl rusų meistrai puikiai „sudainavo“ ir „suvaidino“ (per tas pačias 26 minutes!) didžiąsias muzikines dramas – G. Rossini „Sevilijos kirpėją“ (režisierės Natalijos Dabižos lėlinė interpretacija) ir W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“ (režisieriaus V. Ugarovo pieštinė versija). Žinoma, ilgus operos spektaklius buvo ypač sunku įsprausti į pusvalandį, bet už scenarijų atsakingi britų dramaturgai iš kiekvienos operos partitūros atrinko tinkamiausias scenas, arijas ir duetus.

Rusų muzikiniai filmai turėjo didžiulį pasisekimą festivaliuose ir iki

¸

https://www.youtube.com/watch?v=N-Q2Nud-wl4

´

Georges‘as Schwizgebelis. „Fuga“, 1998 m.

https://www.youtube.com/watch?v=7FsIkLDP1Vk&index=4&list=PL2ABCCC757637693B

šiol stebina operos bei animacinio kino gerbėjus gebėjimu jungti pieštinės ir lėlinės animacijos formas su sudėtingomis operų partijomis. Antai N. Dabižos „Sevilijos kirpėjuje“ žavėjo ne tik virtuozinė animacinių lėlių plastika, bet ir operos teatrinis sąlygiškumas, kuris leido įtraukti į ekrano veiksmą scenos darbininkus ir parodyti, kaip pagal G. Rossini muziką sumontuojamos ir išmontuojamos prašmatnios šio optimistiško ir humoro kupino spektaklio dekoracijos.

Jau ne kartą sėkmingai animuotos operos „Užburtoji fleita“ piešti-

¸

¸

George‘as Schwizgebelis. „78 apsukos“, 1985 m.

nei versijai originalumo suteikė dailininko Igorio Oleinikovo grafikos metaforiškumas ir laki režisieriaus V. Ugarovo vaizduotė. Jis – klasikos interpretavimo meistras, pakanka prisiminti jo rafinuotą mistinę fantaziją „Kalifas gandras“ arba muzikinę pasaką „Dėžutė su paslaptimi“. *** Išskirtinį santykį su muzikos klasika savo vaizdinguose autoriniuose filmuose užmezgė garsus šveicarų dailininkas George´as Schwizgebelis.

Pirmąją sėkmę režisieriui iš Ženevos

Natalja Dabižo. „Sevilijos kirpėjas“

´

pelnė muzikinis filmas „78 apsukos“ (78 Tours, 1985 m.), tapęs jo vizitine kortele. Lakoniško pavadinimo filmas viso pasaulio žiūrovus užbūrė magišku muzikos plokštelių sukimosi ritmu. Kerinčiame ryškių spalvų, nutrūkstančių garsų ir stebuklingų virsmų sūkuryje virtuoziškai susijungė tapytojo meistriškumas, subtilus muzikinis skonis ir retas gebėjimas artistiškai lengvai sklandyti iliuzinių

´

https://www.youtube.com/watch?v=iiE76rJIGRA https://www.youtube.com/watch?v=O0BY0DYneV4&list=PLWJNN9sCP00Eneuexfpl_U4IBwkeD2-Kx&index=2 https://www.youtube.com/watch?v=VbWCdEdY3gQ&list=PLWJNN9sCP00Eneuexfpl_U4IBwkeD2-Kx&index=3

Muzikos barai / 61

TAI ĮDOMU... animacinių vaizdų erdvėje.

Muzikinės simpatijos aiškiai rodo G. Schwizgebelį esant klasikinio palikimo žinovą ir vertintoją, todėl daugelyje jo filmų pagrindinį vaidmenį vaidina būtent klasikinė muzika – „Lenktynės bedugnės link“, „Fuga“, „Romansas“. Johanno Sebastiano Bacho, Sergejaus Rachmaninovo ar Hectoro Berliozo kūrinių griežta muzikinė harmonija ne tik įkvepia režisierių, bet ir tampa jo meninių idėjų šaltiniu, suteikia dramatizmo jo rafinuotoms, choreografiškai sukomponuotoms animacinėms kompozicijoms. Bet išskirtinio dėmesio, manyčiau, vertas G. Schwizgebelio trumpas muzikinis filmas-klipas „Lenktynės bedugnės link“ (La course à l’abîme, 1992 m.) pagal H. Berliozo draminės legendos „Fausto pasmerkimas“ finalinės scenos muziką. Ėmęsis šio sudėtingo muzikos kūrinio, kuris retai skamba scenoje, G. Schwizgebelis sugebėjo per keturias minutes daugiafigūre animacine kompozicija perteikti visą Berliozo muzikinės dramos jėgą. Sodrūs dinamiški vaizdai į išraiškingą bėgimo į pražūtį paveikslą sujungė laukinius skeletų šokius ir kerubinų chorą dausose, griežiančio orkestro energiją ir skrendančių paukščių judesius. Ši dinamiška ekrano bakchanalija taip sukrečia, kaip ne visada sugeba sukrėsti net pompastiškiausi pastatymai operos teatre. *** Tie patys muzikiniai įspūdžiai būdingi ir autoriniams filmams, jungiantiems animacijos plastiką ir klasikinės choreografijos formas. Prie tokių priskirčiau rusų dailininkės Liudmilos Koškinos juostą „Kalėdų

¸

fantazija“ (Roždestvenskaja fantazija, 1993 m.) pagal I. Stravinskio baleto „Petruška“ muziką, keliomis šokio scenomis perteikiančią poetinę pasaką apie meilę ir burtus, rusų žiemą ir šventines linksmybes. Įvairiaspalviai herojai ant balto sniego, jų išraiškingi šokiai sukuria muziką atliepiantį idilišką kalėdinės pasakos vaizdą – su stebuklais ir pyragais, rogėmis ir rateliais, cerkvių kupolais ir papuošta eglute.

Saviti dešimtojo dešimtmečio muzikinės animacijos atradimai susiję ir su lenkų dailininkės Аlexandros Korejwo kūryba. Ji dirbo Poznanės televizijos studijoje ir sukūrė unikalių filmų, susidedančių iš puikios

¸

Erica Russel. „Trikampis“, 1994 m.

https://www.youtube.com/watch?v=IG1ZCfx-iwM

´

Naujausios muzikinės animacijos ir videomeno formos

Erica Russel. „Dainos pėdos“, 1988 m.

Liudmila Koškina. „Kalėdų fantazija“, 1993 m.

https://www.youtube.com/watch?v=kIu9GnxcO6Q

Muzikos barai / 62

muzikos, fantazijos ir paprasčiausios dažytos druskos. Vienodai mėgdama muziką, tapybą ir poeziją, Alexandra ieškojo specialios medžiagos, kuri padėtų per animaciją atskleisti savo emocijas ir įspūdžius. Ji ne tik sugebėjo savo talentu įpūsti gyvybės klastingiausiai biriai animacijos medžiagai, bet ir atgaivino beveik pamirštą animacinio baleto žanrą, sukurdama subtilius choreografinius vaizdus iš judančių druskos kristalų formų, spalvos ir linijų. Melsvų tonų filmas „Gulbė“ (1992 m.) pagal Camille´io Saint-Saënso muziką, kuriame mirštančią gulbę vaizdavo vienas kitą keičiantys lengvi virpančių rankų judesiai, gracingi gulbės kaklo linkiai ir nervingi sparnų mostai virš vandens.

Ryškių spalvų mirguliavimas lydėjo aistringus Karmen ir Toreadoro šokio judesius autorinių plastinių etiudų serijoje pagal Georges´o Bizet ir Rodiono Ščedrino baleto „Karmen siuita“ muziką (1994–1996 m.). Šie išraiškingi A. Korejwo muzikiniai filmai ir dabar atrodo kaip ypač efektingi animaciniai eksperimentai su biriomis medžiagomis.

´

Dabar animacijos ir muzikos sintezė ryškiausia arba taikomojo pobūdžio klipuose, arba eksperimentinio nenaratyvinio vizualinio meno kūriniuose, kurie paprastai yra šalia animacijos pagrindinės srovės ir vis rečiau patenka į solidžių kino renginių programą arba profesionalių diskusijų centrą. Tačiau šios animacijos formos gali svariai pasitarnauti autorinei saviraiškai. Iš dabartinių animatorių mažai kas linkęs į muzikines plastines formas, bet kiekvienas autorinis jų darbas paprastai tampa tikru tiek muzikos, tiek ekrano meno laimėjimu.

Vienu geriausiu dešimtojo dešimtmečio autorinių filmų publika ir profesionalai kadaise pripažino britės Ericos Russel pieštinę juostą „Trikampis“ (1994 m.) su Charlie´io Harto

muzika, kuriame šokio kalba perteikiamos audringos meilės trikampio aistros. Grakštūs dviejų apsinuoginusių šokėjų judesiai, pasirodžius trečiajam personažui (juodo trikampio pavidalu), virsta rafinuotu kintančių spalvų, laužytų linijų ir abstrakčių simbolių plastiniu žaidimu. Sudėtingas grafinių vaizdų ir muzikos ritmų raizginys virsta harmoningu gyvu trikampiu, ir čia galima įžvelgti egzotiškos Afrikos kultūros, padariusios stiprią įtaką savitai E. Russel kūrybai, tradiciją. Dabar E. Russel daugiausia kuria taikomąją muzikinę animaciją arba reklamą. Menininkės debiutinis filmas „Feet of song“ (1988 m.) ir filmas „Soma“ (2001 m.), kuriuose vyravo beveik abstraktus šokėjų judesių ritmo, spalvos ir linijų tyrimas, kartu su „Trikampiu“ sudaro autorinę trilogiją. Ją finansavo Didžiosios Britanijos televizijos kanalas S4C (jis buvo ir garsiųjų rusų ir britų projektų prodiuseris). Deja, dabar britų animatoriai, turintys naujų autorinių projektų, tokios paramos nebesulaukia...

Iš retų šiuolaikinės autorinės muzikinės animacijos pavyzdžių ypač norėtųsi išskirti amerikiečių režisierės Joannos Priestly ir jos studentės iš Ispanijos Karinos Aquos nuostabų filmą „Andalūzija“ (Andaluz, 2005 m.). Laisvi, dekoratyvinių elementų, abstrakčių plastinių vaizdų kupini J. Priestly filmai tęsia N. McLareno ir Oskaro Fischingerio autorinių eksperimentų tradicijas ir yra ryškūs šiuolaikinės nepriklausomos amerikiečių animacijos pavyzdžiai. Efektingame, beveik reklaminiame muzikiniame filme apie Andalūziją, kurį įkvėpė studijų Sevilijos universitete metų įspūdžiai, menininkė ne tik perteikė

¸

¸

Tomas Stellmachas, Maja Oschmann. „Virtuos Virtuell“, 2013 m.

https://www.youtube.com/watch?v=MIzdGX2EMIA

savo emocijas, bet ir išryškino muzikinius gebėjimus. Dinamiška klipų maniera ji kuria spalvingą Ispanijos pietų krašto portretą, svaigiame flamenko ritme sujungdama aistringą čigonišką šokį, katišką matadoro plastiką, saulės nutviekstos Andalūzijos spalvas, garsus ir dekoratyvinius simbolius.

Ir pagaliau viena efektingiausių šiuolaikinės muzikinės animacijos dovanų tapo režisieriaus animatoriaus Tomaso Stellmacho ir dailininkės Majos Oschmann eksperimentinis filmas „Virtuos Virtuell“ (Vokietija, 2013 m.). Iš esmės tai bandymas plastine kalba perskaityti vokiečių kompozitoriaus Louiso, arba Ludwigo, Spohro (1784–1859 m.) muziką. O pagal technologinę formą tai unikalus animacinis eksperimentas, siūlantis pamatyti romantinės operos „Alchemikas“, sukurtos pagal amerikiečių literatūros klasiko Washingtono Irvingo novelę, uvertiūrą laisvame tekančių dažų šo-

Olga Čerkasova. „G. Rossini. Gurmano užrašai“, 2009 m.

https://www.youtube.com/watch?v=zOith_BAvFI

´

kyje. Pagal filmo autorių sumanymą paslaptingos tekančių dažų trajektorijos, griežtai atitinkančios muzikines frazes, turėtų būti suvokiamos kaip virtuoziška alchemiko mistinių bandymų analogija. Filmas buvo kuriamas atidžiai stebint dailininkės M. Oschmann eksperimentus – ji savo kompozicijas kuria fiksuodama dažų, tekančių ant tvirto paviršiaus arba vandens, pėdsakus. Režisierius T. Stellmachas su vokišku tikslumu fiksavo šias srūvančias kompozicijas ir kūrė iš jų animacinį judėjimą, atitinkantį muzikos partitūrą. Tačiau net nežinodami visų unikalaus eksperimento subtilybių, žiūrovai užgniaužę kvapą stebi skraidančių ir muzikos ritmu besiliejančių dažų judėjimą, jų paslaptingus romantinius piruetus. O aš, matydama šio filmo sėkmę, galvoju apie didžiųjų tradicijų ir muzikos bei animacijos meistrų eksperimentų tąsą pasitelkiant naujausias ekrano meno technologijas. Tai suteikia viltį, kad didžioji muzikos ir animacijos bendraautorystė nenutrūks... n Vertė Milda AUGULYTĖ

´ Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Genadij SAVKOV Akordeonininkas, LMTA docentas (sausio 9 d.)

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ Kompozitorė, LMTA docentė, LMS prezidentė (sausio 12 d.)

Aušra STASIŪNAITĖ-ČEPULKAUSKIENĖ Operos solistė, LMTA docentė (sausio 20 d.)

Julija KARALIŪNAITĖ Dainininkė (sausio 22 d.)

Daiva STULGYTĖ-POVILAITIENĖ Pianistė, LMTA koncertmeisterė-asistentė (sausio 30 d.)

Aurelija KIŠKELYTĖ Vargonininkė (sausio 31 d.)

Povilas GYLYS Choro dirigentas, LMTA profesorius (vasario 1 d.)

Juozas SLANKAUSKAS Fagotininkas, LMTA profesorius (vasario 2 d.) Žyginta PEČIULIENĖ Choro dirigentė (vasario 10 d.)

In memoriam Irena Ramutė Skomskienė 1937–2016

Su Irena ir Juozu Skomskiais praėjusią savaitę susitikome Liudviko Rėzos 260-jų metinių minėjime Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salėje. Irena padovanojo naujausią savo leidinį „Karaliaučius (Königsberg): kraštas vakar ir šiandien“, parengtą kartu su Marijumi Skomskiu. Pasidžiaugė, kad ši tema taip tinka minint L. Rėzą – Karaliaučiaus universiteto profesorių. 2016 metais pasirodęs dar vienas jos leidinys „Dainų ir kovų keleivis“ skirtas L. Rėzos kūrybos įžvalgoms ir veiklai.

Nuo vaikystės Irenos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos pajūriu, gamta ir žmonėmis. Gyvendama Klaipėdoje pažino krašto kultūrą ir istoriją, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose Mažojoje Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašte. Tai ją suartino su Mažosios Lietuvos reikalų taryba, ji įsitraukė į tarybos veiklą.

1967–1971 m. Irena Skomskienė buvo Šilalės vaikų muzikos mokyklos steigėja, mokytoja ir direktorė. Vėliau, persikėlusi į Vilnių, dirbo Teatro ir muzikos muziejaus moksline bendradarbe.

Buvo baigusi chorvedybos studijas, tad muzikos tema buvo svarbi jos gyvenimo ir veiklos sritis.

Nuo 1992 m. daug dėmesio skyrė kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos kūrimui Vilniuje, tapo jos valdybos pirmininke.

Irena Skomskienė organizuodavo kompozitoriaus minėjimus, jo kūrybos sklaidai skirtus renginius. Irenos paskatinti Lietuvos atlikėjai labiau susidomėjo V. Jakubėno kūriniais, jo muzika ėmė dažniau skambėti koncertuose, įrašai pasklido ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kultūrinę visuomenę domino V. Jakubėno kūrybai skirti I. Skomskienės straipsniai ir apibendrinantys leidiniai, tarp jų „Dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga“ (1999), V. Jakubėno draugijos parengtas ir 2006 m. išleistas baleto „Vaivos juosta“ klavyras. Jos veiklą vainikuoja keli kultūriniai renginiai: 2012 m. minint V. Jakubėno draugijos 20-metį surengta tarptautinė konferencija, skirta kompozitoriui ir jo mokytojui Franzui Schrekeriui, V. Jakubėno Pirmosios simfonijos premjeros Berlyne 80-mečiui. Konferencijos medžiaga išleista atskiru rinkiniu 2015 m.

Tik Irenos kantrybės ir sumanumo dėka V. Jakubėno draugijai pavyko suburti V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ sceninio pastatymo idėjos bičiulius ir rėmėjus ir 2014 m. pabaigoje realizuoti šį projektą scenoje. Mes, viso šio proceso liudininkai, turime teisę baleto pastatymą pavadinti tikru I. Skomskienės kultūriniu žygdarbiu. Liko spektaklio įrašas LRT mediatekoje, muzikos – kompaktinėje plokštelėje. Šiandien, jausdami gilų skausmą, suprantame, kad netekome labai šiltos ir tolerantiškos asmenybės, būrusios mus lietuvių kultūros ir istorijos puoselėjimo darbui. Labai jos pasigesime.

Petras KUNCA

Vytautas SKRIPKAUSKAS Klarnetininkas, pučiamųjų orkestro dirigentas (vasario 11 d.)

Danielis RUBINAS Kontrabosininkas (vasario 13 d.)

Jonas SAKALAUSKAS Dainininkas, kompozitorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas (vasario 13 d.)

SRTRF remia: projektą

Arvydas MALCYS Kompozitorius, violončelininkas, LNSO artistas (vasario 22 d.)

„Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 3 000 Eurų

Ingrida ARMONAITĖ-GALINIENĖ Smuikininkė, LMTA profesorė (vasario 24 d.)

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 17 000 Eurų

Petras KUNCA Smuikininkas, tarptautinio konkurso ir Lietuvos valstybinės premijos laureatas, LMTA profesorius (vasario 26 d.)

Muzikos barai / 64

LIETUVOS KULTŪROS TARYBA remia projektą: „Kintantys muzikos reiškiniai ir prasmės“ muzikos meno ir mokslo leidinyje „Muzikos barai“ – 5 000 Eurų