Mb 2017 11 12m issu

www.muzikusajunga.lt

2017 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur

Dirigentas Virgilijus VISOCKIS 34 p.

XXX „Vilnius Jazz“ 60 p.

Šiame numeryje:

DONATAS KATKUS Numeris su CD

1. Josef Seuffert, Peter Planyavsky Hallelujah 1‘19 Atlieka Bernardinų bažnyčios choras „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ 2. Franz Xaver Gruber, Joseph Mohr Stille nacht (aranž. Reiner´is Schuhenn´as) 3‘07 Atlieka Bernardinų bažnyčios choras „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ 3. Giulio Caccini Ave Maria (aranž. Tomas Leiburas) 4‘01 Atlieka Judita LEITAITĖ, Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ Camille Saint-Saëns Kalėdų oratorija / Oratorio de Noël 6‘36 4. II d. Et pastores ir choras Gloria 5. VI d. Quare fremuerunt gentes 3‘52 2‘09 6. X d. Tollite hostia Atlieka Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, Jungtinis Bernardinų bažnyčios parapijos orkestras, diriguoja Rita KRAUCEVIČIŪTĖ 7. Angelė Joknytė Dievo žmonės 4‘53 Atlieka Angelė JOKNYTĖ 8. Angelė Joknytė Gimęs džiaugsmas (aranž. Tomas Leiburas) 4‘06 Atlieka Angelė JOKNYTĖ ir Jungtinis Bernardinų bažnyčios parapijos orkestras 9. Dominykas Vyšniauskas Paklusnieji 4‘33 Atlieka Dominykas VYŠNIAUSKAS 10. Kim Gannon, Walter Kent Grįšiu per Kalėdas 2‘27 (lietuviški ž. Vyganto Kazlausko, aranž. Tomas Leiburas) Atlieka Vygantas KAZLAUSKAS 11. Bobby Russell Ilgiuosi tavęs / I Miss You (Honey) (aranž. Tomas Leiburas) 4‘48 Atlieka Vygantas KAZLAUSKAS, Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ 12. Ispanų kalėdinė giesmė En la noche los pastores (aranž. Tomas Leiburas) 2‘21 Atlieka Bernardinų bažnyčios choras „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ 13. Artūras Chalikovas Kalėdinė kompozicija 4‘25 Atlieka Artūras CHALIKOVAS 14. Jaroslavas Cechanovičius Kalėdų ankstų rytą 3‘14 (ž. Ramutės Skučaitės, aranž. Tomas Leiburas) Atlieka Judita LEITAITĖ 15. Vygantas Kazlauskas Pūga (ž. Violetos Palčinskaitės, aranž. Tomas Leiburas) 2‘19 Atlieka Judita LEITAITĖ ir Vygantas KAZLAUSKAS 16. Irvin Berlin Baltosios Kalėdos 3‘21 (lietuviški ž. Helenos Liepos, aranž. Tomas Leiburas ir Rimantas Giedraitis) Atlieka Judita LEITAITĖ, Vygantas KAZLAUSKAS ir Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ 17. Ciro Dammicco Tokia naktis 3‘49 (lietuviški ž. Ramutės Skučaitės, aranž. Tomas Leiburas ir Rita Kraucevičiūtė) Atlieka Judita LEITAITĖ, Vygantas Kazlauskas ir Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ 18. Jose Feliciano Šviesių Kalėdų / Feliz Navidad 4‘09 (lietuviški ž. Vyganto Kazlausko ir Arūno Peškaičio, aranž. Tomas Leiburas ir Rita Kraucevičiūtė) 19. Anglų kalėdinė giesmė Džiaugsmingų šv. Kalėdų (aranž. Tomas Leiburas) 2‘26 Atlieka Judita LEITAITĖ, Vygantas KAZLAUSKAS, Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, Jungtinis Bernardinų bažnyčios parapijos orkestras

TT 68‘25 Koncertą vedė brolis kunigas Arūnas Pranciškus PEŠKAITIS OFM Įžanginis žodis – Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos ministro brolio kunigo Algirdo MALAKAUSKIO OFM

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

K O N C E R T E D A L Y V A V O : Solistai Judita LEITAITĖ, Angelė JOKNYTĖ, Vygantas KAZLAUSKAS. Dirigentė Rita KRAUCEVIČIŪTĖ.

Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, vadovė Rita KRAUCEVIČIŪTĖ, chormeisteriai Eglė IGNATAVIČIENĖ ir Gabrielius GAIDAMAVIČIUS.Jungtinis Bernardinų bažnyčios parapijos orkestras. Klavišiniai – Tomas LEIBURAS. Gitara – Artūras CHALIKOVAS. Trimitas ir fliugelhornas – Dominykas VYŠNIAUSKAS. Bosinė gitara – Eugenijus MIKŠYS. Mušamieji – Marius LEIBURAS. Meno vadovė – Rita KRAUCEVIČIŪTĖ. Koncerto režisierius – Vygantas KAZLAUSKAS. Šviesų dailininkas – Arvydas BUINAUSKAS

2017 GRUODIS Nr. 11–12 (478–479) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje šv. Kristoforo orkestro archyvo nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys CD TEMA

Profesorė Veronika Vitaitė atsisveikino su LMTA / 42 p.

FESTIVALIAI

Dirigentas Modestas Barkauskas iš Lenkijos grįžo su Bronzine batuta / 42 p.

„Grįšiu per Kalėdas“ Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis Fortepijono pakeleiviai Penktajame Vilniaus fortepijono festivalyje / 2 p.

Rasa Murauskaitė Daugiaveidis instrumentas / 44 p.

Laima Slepkovaitė „Vilnius Jazz“: kaip visada ir kaip niekada / 57 p.

Tomas Bakučionis XXX „Vilnius Jazz“ arba 30 laisvės metų / 60 p.

ATEINAME

Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė Paminėtos Antano Budriūno 115-osios gimimo metinės / 43 p.

SUKAKTIS

Audronė Žigaitytė „Esu laiminga – gyvenimas buvo ir yra labai įdomus“ / 26 p.

Silvijos Sondeckienės jubiliejui

Muzikologų dirbtuvės. Ignas Gudelevičius Klasikinės muzikos spindesys pakeleivių susitikime / 11 p.

PAŽINTIS

IŠ ARTI

NAUJI LEIDINIAI

Audronė Žigaitytė Donatas Katkus: „Iš dirigentų juokdavausi...“ / 12 p.

GASTROLĖS

Remigijus Vitkauskas Azijos publikos ovacijos Lietuvos filharmonijos orkestrantams / 19 p.

LNSO gastrolės Azijos šalyse

Vytautas Matulionis Grožio dovana / 22 p.

Apie Davido Geringo koncertą JAV

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Janina Ungurė „Kitoks akordeonas“ – novatoriškam ir smalsiam jaunimui / 43 p.

KRONIKA

Ignotas Vilkas Ir Bachas, ir lietuvių autoriai / 22 p.

Leonidas Melnikas Pasaulio muzikai pagerbė Saulių Sondeckį / 24 p.

Tadas Tauras Piano trio „Kaskados“ at „White Piano Hall“ / 32 p.

Ignotas Vilkas Titanų susidūrimas / 32 p.

Seminare Klaipėdoje tobulinosi jaunieji atlikėjai / 33 p.

Edita Grudzinskaitė Skaityti Nietzsche´ę iš... natų / 38 p.

Rita Bieliauskienė Pauliaus Anderssono rečitalis / 40 p.

Audronė Žigaitytė Dar kartą „Kosminis Čiurlionis“ / 40 p.

Giedrius Prunskus Dirigentas Virgilijus Visockis / 34 p. „Smuikelės giesmė“ / 46 p.

Daiva Tamošaitytė Muzika kameriniam orkestrui / 47 p.

PANORAMA

Vita Naujikienė Alytaus muzikos mokyklai – 60 / 48 p. Šiauliuose – jaunųjų talentų konkursas ir muzikų paradas / 49 p.

Rūta Vildžiūnienė VI Lietuvos mokinių muzikos olimpiada / 49 p.

Agnė BLAŽEVIČIENĖ Šv. Martyno šviesa / 50 p.

Tarptautiniame festivalyje – „Dagilėlis“ ir jo svečiai / 50 p.

Antrasis Petro Vyšniausko saksofonininkų konkursas / 51 p.

TAI ĮDOMU

Rūta Vosyliūtė, Gražina Daunoravičienė La Prima Diva / 52 p.

Dainininkė Faustina Bordoni-Hasse (1697–1781)

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Žmogus su smuiku / 64 p.

In memoriam Algirdas Stulgys

Rita Bieliauskienė Druskininkuose įgyvendinama mokymosi visą gyvenimą programa / 41 p.

Muzikos barai / 1

FESTIVALIAI

LAPKRIČIO 11–25 DIENOMIS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE VIEŠĖJO V VILNIAUS FORTEPIJONO FESTIVALIS „PAKELEIVIAI“, JO MENO VADOVĖ MŪZA RUBACKYTĖ TĘSĖ NAUJŲ TALENTŲ PRISTATYMĄ LIETUVOS PUBLIKAI. KOMENTUODAMA PROGRAMĄ JI TEIGĖ: „MAN SVARBUS MOKINIO IR MOKYTOJO SANTYKIS; MAN BŪTINA ŽINOTI, KAS ATVAŽIUOJA, TODĖL VERTINU IR ASMENYBĘ, IR MENĄ. IKI ŠIOL NEBUVO NĖ VIENO ATLIKĖJO, KURIO NEBŪČIAU GIRDĖJUSI PATI.“ FESTIVALIO KONTEKSTĄ ATSPINDĖJO 19 DIENOS KONCERTAS „TRYS PIANISTŲ KARTOS: PEDAGOGAI IR JŲ AUKLĖTINIAI“, KURIAME SKAMBĖJO TRIGUBAS REČITALIS. RYŠKI PENKTOJO FESTIVALIO NAUJOVĖ – MUZIKOLOGŲ DIRBTUVĖS. PIRMĄ KARTĄ NACIONALINĖ FILHARMONIJA ATRINKO PENKIS JAUNUS MUZIKOLOGUS, KURIE GALĖJO BENDRAUTI SU ATLIKĖJAIS. FESTIVALIO ĮSPŪDŽIAIS DALIJASI MUZIKOLOGĖ DAIVA TAMOŠAITYTĖ IR PIANISTAS, MUZIKOS KRITIKAS TOMAS BAKUČIONIS.

Muzikos barai / 2

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Fortepijono pakeleiviai Penktajame Vilniaus fortepijono festivalyje

Muzikos kritikai Daiva Tamošaitytė ir Tomas Bakučionis tradiciškai apžvelgia Fortepijono muzikos festivalį

Tomas Bakučionis: Šiųmečio festivalio tema tarsi atspindi visą fortepijono meno istoriją. Keičiantis pianistų kartoms, keitėsi ne tik technika, bet ir požiūris į tradicijas, vertybes, estetinės preferencijos. Prieš šimtą metų fortepijono menas buvo išimtinai europietiškas, o šiandien jį, kaip ir daugelį sričių, palietė globalizacija. Jau vien Azijos šalių talentų invazija į šią „rinką“ atvėrė naujas perspektyvas ir požiūrius. Svarbus aspektas – nauji repertuaro atradimai, kurie reikalingi kaip gaivus oro gūsis, nes jokia paslaptis, kad šiuolaikinis fortepijono menas, kaip ir kitos akademinės muzikos atlikimo sritys, kenčia dėl tam tikros repertuarinės inercijos. Tokių atradimų šiame festivalyje buvo, ir tai yra Mūzos Rubackytės nuopelnas.

Kalbant tiek apie atidarymo koncertą, tiek apie kitus pirmuosius festivalio koncertus, manau, kad programų parinkimas gal ne visais, bet dauguma atveju buvo konceptualus. Toks akademinės muzikos konceptualumas šiandien tampa didele vertybe visų populiariosios klasikos, dainų ir šokių šou fone, kai banalybių gausu ne tik komerciniuose televizijos

Pirmasis koncertas. Pianistė, festivalio sumanytoja ir meno vadovė Mūza Rubackytė

kanaluose, didžiosiose arenose, bet ir LRT eteryje ar koncertų salėse. Kai koncerto ar festivalio programa turi bendrą vardiklį, natūraliai išaugantį iš pirminių idėjų, klausytojas įgyja galimybę ugdyti savo estetinį suvokimą, papildyti meno istorijos žinias, jis tampa sąmoningu kultūros vartotoju, o ne kažkokio kultūrinio greitmaisčio kramsnotoju. Ir nors kultūros politika užsiimančios institucijos šneka apie edukacinę kultūros funkciją, žvelgiant į Lietuvos kultūros tarybos paramos prioritetus apima visiška neviltis, nes eilinį kartą matai, kad valdininkų žodžiai kardinaliai skiriasi nuo jų darbų. Bet grįžtant prie festivalio, jis turi būti tas forumas, kuris telkia sąmoningąją kultūros bendruomenę.

Daiva Tamošaitytė: Festivalio atidarymas sutraukė daug publikos ir, kaip pridera, pasižymėjo grandiozine programa: skambėjo Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūra, Franzo Schuberto ir Ferenco Liszto fantazija „Klajūnas“ fortepijonui ir orkestrui C-dur, op. 15, bei 5 dalių puošnioji Hectoro Berliozo „Fantastinė simfonija“ C-dur, op. 14. „Klajūno“ transkripcija Lietuvoje skambėjo

pirmą kartą, todėl buvo itin įdomu išgirsti ir tai, kaip Lisztas interpretavo Schuberto fortepijoninę drobę, ir tai, kaip pasisekė ją perteikti. Solistė Mūza Rubackytė savo gerbėjų neapvylė: ji buvo puikios formos ir tryško energija, elegancija ir optimizmu.

Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Renato Balsadonna. Šio dirigento pirmoji muzikinė specialybė – fortepijonas, ir nors dvidešimt metų Europoje jis dirba su opera, klasikinis romantinis repertuaras, kaip pats sako, jam yra gerai žinomas.

Nacionalinis orkestras, kuris „Fantastinę simfoniją“ griežia daugybę metų ir yra ištobulinęs jos traktuotę, pasirodė puikiai, muzikologų subjektyviausiu simfoniniu kompozitoriaus kūriniu vadinama didelės apimties simfonija tryško baletiškai plastiškais vaizdiniais (vizualizacija čia ne tik neišvengiama, bet ir būtina), susidomėjimas kūriniu iki pat pabaigos tik augo. Galingai skambėjo ir Wagneris – nuo pat pirmų pučiamųjų akordų.

Tikrai galime pasidžiaugti, kad mūsų solistai ir orkestrai jau yra pasiekę tokių aukštumų, kurios yra pasaulio geriausiųjų reljefo dalis.

T. B.: Atidarymo koncertas labai

aukštai iškėlė romantizmo epochos vėliavą kaip tam tikrą repertuaro koncepciją. Reikia pripažinti, kad visi vakaro atlikėjai – Mūza Rubackytė, dirigentas Renato Balsadonna, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – yra ryškūs romantizmo repertuaro atstovai. Fantazija „Klajūnas“ – ne tik brandus F. Schuberto šedevras, bet ir tarsi stilistinė viso ankstyvojo romantizmo kvintesencija, tad nenuostabu, kad ir F. Lisztas žavėjosi šiuo kūriniu ir savąją aranžuotę sukūrė praėjus 30 metų po originalo pasirodymo.

F. Liszto versija praturtino F. Schuberto kūrybines idėjas ne tik naujomis orkestro spalvomis ir išplėtė bendrą kūrinio viziją. Esmė ta, kad pianistas tampa tarsi antruoju orkestru, ir čia Mūza Rubackytė parodė visą savo meistrystę ir žavesį, spalvų ir nuotaikų gausą nuo lyrizmo iki vulkaniškų emocijų ir dinamikos proveržių. Renato Balsadonna džentelmeniškai užleido jai visas vadovaujančias pozicijas. ... ir dirigentas Renato Balsadonna (Italija)

Muzikos barai / 3

FESTIVALIAI Bisui Mūza Rubackytė paskambino R. Wagnerio ir F. Liszto „Isoldes Liebestod“. Man ši versija, deja, nebuvo tokia paveiki, kaip klausantis orkestro, nes, kad ir kokia būtų tobula pianisto technika atliekant orkestro styginių tremolo, tai niekada neprilygs Wagnerio orkestro skambesiui. Galiu drąsiai Tau pritarti dėl LNSO – galime didžiuotis, kad turime puikų, milžinišką repertuarą įvaldžiusį orkestrą, kuris, išugdytas Juozo Domarko, įžengė į naują etapą pradėjus vadovauti Modestui Pitrėnui. R. Wagnerio „Tanhoizerio“ uvertiūrą orkestras dažnokai atlieka su įvairiais dirigentais Lietuvoje, o štai H. Berliozo „Fantastinė simfonija“ dažniau skamba gastrolėse. Tad ir orkestro bei R. Balsadonnos tandemas buvo pavykęs.

D. T.: Sutinku dėl Wagnerio ir Liszto versijos fortepijonui. Panašiai „skystai“ skambėjo ir kitame koncerte atliekamas bisas – L. van Beethoveno Septintosios simfonijos antrosios dalies versija keturioms rankoms.

Manau, kad tik dėl repertuaro paįvairinimo tokie bandymai nėra būtini.

T. B.: Festivalis prisidėjo ir prie gražios Filharmonijos tradicijos – sekmadieninių koncertų visai šeimai.

Lapkričio 12 d. kartu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu buvo surengtas jaunųjų muzikantų pasirodymas. Puikiai skambino jaunieji pianistai Simonas Miknius ir Kasparas Mikužis, virtuoziškumu ir vidine disciplina žavėjo jaunosios smuikininkės Agnė Gečaitė ir Ugnė Liepa Žuklytė (abi – prof. Ingridos Armonaitės auklėtinės), koncertą papildė Nacionalinės M. K. Čiurlinio menų mokyklos baleto šokėja Rūta Karvelytė. Jauniesiems koncerto dalyviams talkino Vilniaus valstybinis kvartetas, su kuriuo pasirodė ir pati Mūza Rubackytė.

Vis dėlto – ir keli kritiniai pastebėjimai. Net ir formatas „visai šeimai“ neturėtų reikšti, kad akademinės muzikos koncertą gali nuolat pertraukti Filharmonijos salėje lakstančių lopšelinio amžiaus „lankytojų“ cypavimas.

Jauni tėveliai turėtų suprasti, kad mažametėms jų atžaloms įdomiau būtų už 100 metrų įsikūrusiame „Lėlės“ teatre. Edukaciniu požiūriu koncertas

Muzikos barai / 4

būtų daug įdomesnis, jei vedėjas (vedėja) ne tik sausai perskaitytų festivalio buklete esančią informaciją apie atlikėjus, bet ir neformaliai pasikalbėtų su klausytojais – juk koncerto formatas to tiesiog reikalaute reikalauja.

Gal tada ir cypaujančių būtų mažiau?

D. T.: Lapkričio 14 d. skambino du jauni virtuozai – 2003 m. Klivlando tarptautinio pianistų konkurso nugalėtojas Kotaro Fukuma (Japonija) ir 2016 m. UNISA tarptautinio pianistų konkurso Pretorijoje nugalėtojas, 2017 m.

A. Rubinsteino konkurso Tel Avive antrosios vietos laimėtojas Danielis Ciobanu (Rumunija). Japonas atliko kūrinius iš parengtos kompaktinės plokštelės (jo diskografijoje jų – jau dvylika). Jis sužavėjo intelektualumu, subtilia jausena ir laiko valdymu, tempus sąmoningai priartindamas prie vidinės rimties būsenos, detales pateikdamas taip, kad būtų pakankamai laiko jas suvokti. Tokiu požiūriu intrigavo L. van Beethoveno sonata Nr. 17, op. 31. Pianistas akivaizdžiai yra kultūringo, ne „sportinio“ stiliaus atstovas, jo tokios minkštos, tylios tušė. F. Liszto „Obermano slėnis“ iš ciklo „Klajonių metai“ parodė, kad K. Fukuma turi savitą romantizmo pasaulėvaizdį ir garso išgavimo būdą. Aleksandro Skriabino Penktoji sonata, op. 53, mano nuomone, buvo atlikta originaliai ir įkvėptai, tačiau taip savitai, kad lyg ir stokojo apibrėžtesnių loginių klasterių, todėl kitiems kūriniams poveikiu neprilygo.

D. Ciobanu pasirodė kaip įvairiapusiškesnis, o gal tiesiog kitos mokyklos ar sampratos atlikėjas būtent garso išgavimo ir technikos prasme.

Jis paskambino Maurice´o Ravelio „Valtelę vandenyne“ iš ciklo „Atspindžiai“ ir Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“. „Valtelė vandenyne“ buvo graži raibuliuojanti įžanga į garsųjį Musorgskio kūrinį, kurį Ciobanu perteikė kaip vientisą partitūrą, tapė ne tiek charakteringus ir kontrastingus, kiek poetiškus vienas kitą stimuliuojančius paveikslus iki pergalingo finalo. Fukumos forte buvo tarsi kokone, o Ciobanu žemais registrais atvėrė gelminius fortepijono skambesius, vibruojančius aksominiais obertonais. Jo virtuoziškumas pasireiškė

atliekant džiazinę improvizaciją.

T. B.: Beje, K. Fukumos ir D. Ciobanu koncerto apibūdinimas „dvigubas rečitalis“ nėra tikslus, nes juk grojo du pianistai po pusę rečitalio, o ne vienas iškart du rečitalius, bet ne tai esmė. Man imponavo pati rečitalio estetinė idėja – „Iš tamsos į šviesą“ , kurią iš dalies atspindėjo ir koncerte skambėję kūriniai, nes visi jie pasižymi tam tikru vizualiniu aspektu.

Iš karto atkreipiau dėmesį, kaip Kotaro Fukuma valdo laiką. Tai buvo labai akivaizdu L. van Beethoveno 17-osios sonatos interpretacijoje – kiekviena pauzė, kiekviena pratęsta nata ar cezūra ne tik dramaturgiškai labai apgalvotos, bet ir labai giliai, organiškai išjaustos, todėl mane įtikino visu šimtu procentu. Labai taikliai pastebėjai – ne „sportinis“ stilius. Beje, man labai gerą įspūdį paliko jo garsas, tušė, o jei tiksliau – jo požiūris į garso formavimą. Daug ginčų vertintojams sukėlė jo interpretuota Aleksandro Skriabino 5-oji sonata. Apskritai A. Skriabino kūryba ne taip jau dažnai skamba pianistų rečitaliuose, nes tikrai ne kiekvienam, net ir labai techniškam bei muzikaliam, pianistui jo kūryba lengvai įkandama. Kalbėdami apie A. Skriabino fortepijoninius kūrinius dažnai minime tą specifinį „gyvąjį nervą“, kuris užkoduotas kone kiekviename garse, kiekviename ritminiame motyve, tačiau ar visais atvejais A. Skriabiną reikia interpretuoti būtent su „nervu“? Manau, kad klausimas atviras, nors Kotaro Fukumos interpretacija iš dalies į šį klausimą atsako. Pianistas A. Skriabino interpretacijos raktu pasirinko paties kompozitoriaus puoselėtas idėjas apie muzikos ir šviesų (spalvų) sąsajas. Prisiminkime, kad A. Skriabinas buvo pirmasis kompozitorius, savo orkestrinėje partitūroje įrašęs šviesų partiją. Būtent šią idėją įžvelgiau K. Fukumos interpretacijoje.

D. T.: Dėl šviesų galima sutikti, bet spalvų tikėjausi sodresnių, potėpiai buvo siauroki, gležni – galbūt tai lėmė kūno liesumas, palyginti siauros plaštakos ir ploni pirštai. Visada stebiu, ar atlikėjas taisyklingai sėdi prie instrumento, kaip panaudoja kūno svorį, ar alkūnės kabo virš klaviatūros, ar že-

Solo smuiku griežė Ugnė Liepa Žuklytė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Antrajame koncerte su Valstybiniu Vilniaus kvartetu skambino Simonas Miknius

Visi koncerto dalyviai su M. Rostropovičiaus fondo direktore Rasa Kubiliene (pirma iš kairės), Mūza Rubackyte (centre) ir koncerto vedėja muzikologe Lina Navickaite-Martinelli (pirma iš dešinės)

miau, kokia plaštakų padėtis, ar laisvi pečiai ir pan., nes tai lemia technikos įvaldymą ir garso poveikį. Skambinant klavesinu panaši konstitucija gali būti pliusas, bet norint įvaldyti šiuolaikinį galingą fortepijoną reikia tam tikrų fizinių duomenų, vien muzikalumo neužtenka.

T. B.: Iš dalies sutinku dėl sėdėsenos, rankų padėties ir kitų techninių aspektų svarbos, tačiau turėkime omenyje, kad apie pianisto kūno „darbą“ neretai prikuriama mitų, kurie kyla iš žmogaus anatomijos nesupratimo arba kai kurių pianistų žavėjimosi išoriniais efektais. Man nėra baisiau už atsietai nuo muzikos tėkmės ir pulso linguojančius, teatrališkai besiplaikstančius pianistus. Pianisto technika ir jo įgūdžiai formuojasi per muzikos ir stiliaus suvokimą, ir formuojasi jo galvoje ir širdyje, o ne išorėje.

Rumunas Danielis Ciobanu išties unikalus savo universalumu. Modesto Musorgskio ciklas „Parodos

paveikslėliai“ taip pat nedažnas pianistų repertuare. Tiek M. Ravelio, tiek M. Musorgskio kūriniai pianistui suteikia galimybę parodyti savo tembrinius gebėjimus. Būtent spalvų ir šešėlių įvairovės D. Ciobanu interpretacijoje man pristigo, juolab kad yra gerai žinoma nuostabi orkestrinė M. Ravelio „Parodos paveikslėlių“ versija, todėl natūralu, kad po jos kartelė kyla ir pianistams... O D. Ciobanu bisas tikrai nustebino, nes būtent tada ir įsitikinome jo universalumu. Tokių virtuozų, taip tobulai valdančių stride techniką (paremtą itin greitais bosų ir akordų šuoliais kairės rankos akompanimente), reta ir tarp grynųjų džiazo atlikėjų, ką jau kalbėti apie akademinius pianistus.

D. T.: Dažnas jaunasis pianistas bisui skambina džiazines improvizacijas, kurios iš tiesų papildo sceninį įvaizdį ir padidina teigiamų balų skaičių. Kiti pagal festivalio tradiciją renkasi duetus keturioms rankoms

arba dviem fortepijonams. Kai skambinama keturiomis rankomis, tai primena jaukias namų muzikavimo ir skaitymo iš lapo tradicijas. Namų salonas – žavinga aliuzija, bet...

T. B.: Lapkričio 16 d. rečitalyje skambėjo vien Ferenco Liszto kūriniai, juos atliko rusė Dina Ivanova ir britas Alexanderis Ullmanas. D. Ivanova prieš mėnesį vykusiame F. Liszto konkurse Utrechte pelnė III premiją, o A. Ullmanas tame pačiame konkurse – I premiją. Beje, A. Ullmanas dar 2011 metais laimėjo I vietą F. Liszto konkurse Budapešte ir tada buvo pakviestas į Vilniaus fortepijono festivalį.

A. Ullmanas antroje rečitalio dalyje pasirinko ganėtinai savitus, meditatyvaus charakterio Liszto kūrinius – etiudą Nr. 11 „Harmonies du soir“ (iš „Transcendentinių etiudų“), du noktiurnus („Sapne“ ir „Be miego! Klausimas ir atsakymas“), pjesę „Pilki debesys“, „Bagatelę be tonacijos“, „Dievo palaiminimą vienatvėje“ (iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“), o pasirodymą užbaigė Vengriškąja rapsodija Nr. 10. A. Ullmanas yra iš tų pianistų, kuriems įgimtas muzikos stiliaus jausmas, tad jam nekyla jokių keblumų preciziškai pagroti baroką ir čia pat labai paveikiai atlikti romantizmo kūrinį. Tai pastebi ir jau ne pirmi metai jį liaupsėmis apipilantys muzikos kritikai. A. Ullmanas pasižymi itin aukštos kokybės tušė ir tembru, tuo galėjome gėrėtis visą antrąją koncerto dalį. Jei reikėtų reitinguoti šiųmečio Vilniaus fortepijono festivalio pianistus, manau, Alexanderiui Ullmanui duočiau aukščiausią balą.

D. T.: Na, dar neskubėčiau rinkti favorito, tačiau pritariu, kad iš iki šiol skambinusiųjų britas pasižymi didžiausia fortepijono meno sudedamųjų dalių pusiausvyra, kuri sykiu su galinga mentaline aprėptimi kam nors galėjo pasirodyti šaltoka. Jo temperamentas labai atitinka ūkanotojo Albiono peizažą... Tačiau man visada labiau įtinka racionalus nei sentimentalus skambinimas, kuris iš karto nutolina nuo tikrojo stiliaus. Be to, Ullmanas puikiai išnaudojo efektingąją pusę – blizgiuosius pasažus – ir pademonstravo ryškiai išsiskiriančią smulkiąją techniką. Kita vertus, rusų

Muzikos barai / 5

FESTIVALIAI pianistė lengvai ir tiksliai išgliaudė šešis didžiuosius etiudus pagal Paganinį, S. 141, o po šios savaime triuškinamos pergalės dar atliko „Mirties šokį“, S. 525. Ivanova parodė tvirtą klasikinį rusų mokyklos stuburą, gal net, sakyčiau, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos tradicijos tąsą, kuri niekam nekelia abejonių. Dar labai jauna atlikėja studijuoja, aktyviai koncertuoja ir dalyvauja konkursuose, yra pelniusi I vietą „Tel Hai“ konkurse Izraelyje (2016).

T. B.: Lapkričio 18 d. su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodė italų pianistas ir dirigentas Andrea Bonatta. Nors koncerte girdėjome tik W. A. Mozarto kūrinius, A. Bonatta veikla apima platų lauką, taip pat – pedagogiką, festivalių ir konkursų organizavimą bei konsultavimą. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo rečiau atliekamas Mozarto Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 9 Es-dur (KV 271). Reikia pripažinti, kad iš kitų šio žanro Mozarto kūrinių šis koncertas neišsiskiria ypač ryškiomis melodijomis ir temomis, nors ir užbaigė jo ankstyvąjį kūrybos laikotarpį. Vis dėlto koncertas žavi jaunatvišku, šiek tiek nerūpestingu charakteriu, labai gerai subalansuotu orkestro ir solisto dialogu, o virtuoziškame finale Mozartas sumanė įterpti dar ir menuetą.

A. Bonattos interpretacija pasižymėjo puikiai įvaldyta Mozarto stiliui būdinga artikuliacija, melizmatika ir frazavimu, nors greitųjų dalių tempai kartkartėmis skambėjo per greitai, gausoka buvo ir pedalo. A. Bonatta pats dirigavo orkestrui, todėl fortepijonas be dangčio buvo pastatytas orkestro viduryje (klaviatūra į salę).

Manau, tai buvo lemtinga klaida, negailestingai griovusi trapų solisto ir orkestro dinaminį balansą, kuris visuose Mozarto fortepijoniniuose koncertuose nepaprastai svarbus.

Beje, interpretuodamas Mozartą tai tobulai suvokė ir jautė šviesaus atminimo Saulius Sondeckis. Manau, kad statant fortepijoną be dangčio orkestro viduryje, būtina mažinti orkestro styginių skaičių, galbūt yra ir kitokių sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju orkestras turi griežti kur kas jautriau ir atsargiau. Beje, ką darytų orkestras,

Muzikos barai / 6

jei vietoj šiuolaikinio „Steinway“ būtų pastatytas Mozarto laikų „Stein“ hamerklavyras?.. Kadaise, gal prieš tris dešimtmečius, orkestras tokią patirtį jau turėjo su pianistu Aleksejumi Liubimovu, kuris Mozartą grojo būtent hamerklavyru.

D. T.: Tikrai labai gaila, kad profesionalaus skambinimo įspūdį sumenkino išoriniai dalykai, kuriuos buvo galima pakeisti. Nukentėjo ne tik solisto ir orkestro santykis, bet ir paties instrumento skambėjimo kokybė, jo akustinės savybės garsui patenkant į salę. Kita vertus, gal ir smagu senoviniu būdu valdyti priešais išdėstytą orkestrą, pabrėžti istorinį koncertmeisterio vaidmenį. Šiuolaikinis koncertmeisteris tapo tik pagalbiniu, beveik nematomu darbininku, nors jis atlieka didžiulį parengiamąjį ir kontroliuojamąjį darbą. Tačiau prisiminkime, kokia yra pirminė šio žodžio reikšmė...

T. B.: Antroje koncerto dalyje Lietuvos kamerinis orkestras griežė W. A. Mozarto Prahos simfoniją D-dur (KV 504). Andrea Bonatta ir LKO simfoniją interpretavo labiau artikuliuotomis frazėmis, kas iš esmės nūdienos interpretacinių tendencijų kontekste yra teisingas sprendimas, tačiau ne visais atvejais duoda palankų garso estetikos rezultatą. Greitosios dalys skambėjo kietokai, kaip pasakė viena kritikė, maršiškai, ir su tuo negalėčiau labai ginčytis. Tačiau apskritai orkestras nusipelno gerų žodžių. Viskas buvo gerai sustyguota ansambliškumo požiūriu, aiškios artikuliacijos, preciziški štrichai, ir čia įžvelgiu tvirtą orkestro koncertmeisterio Džeraldo Bidvos ranką. Bisui LKO pagriežė Menuetą (III dalį) iš Linco simfonijos C-dur (KV 425).

Ir vis dėlto, ar nemanai, kad programos koncepcijos atžvilgiu fortepijono festivalyje būtų geriau ir nuosekliau skambinti kitą fortepijoninį koncertą, o ne simfoniją?

D. T.: Iš tiesų ir tikėjausi kito fortepijoninio koncerto! Matyt, maestro norėjo pademonstruoti antrą savo kaip interpretuotojo – dirigento – amplua.

Amplua, stilius ir koncepcija itin svarbūs dalykai kalbant apie lapkričio 19 d. koncertą – centrinį pagal

festivalio idėją. Jame pasirodė skirtingų kartų pianistai Ilana Vered, Sacha Starcevichius ir jauniausias iš jų Tristano Teo. Jie – ne šiaip skirtingų kartų atstovai, bet dar ir susiję vadinamąja pianistine įpėdinyste, nes Sacha Starcevichius yra vienas iš gausaus būrio Ilanos Vered mokinių ir pirmasis Tristano Teo fortepijono mokytojas. Rečitalis buvo centrinis ir pagal tai, kad skambėjo retai pasirenkami, nelengvi atlikti dėl žanro (variacijos) arba dėl apimties, sudėtingos išdailos kūriniai.

Rečitaliui „Trys pianistų kartos: pedagogai ir jų auklėtiniai“ stiprų socialinį kontekstą suteikė ypatinga pedagogės Ilanos Vered (Izraelis) gyvenimo istorija. Ši talentinga pianistė, sėkmingai pradėjusi solistės kelią su Leopoldu Stokovskiu, netikėtai turėjo daugiau nei dvidešimčiai metų nutraukti karjerą dėl sunkios riešo traumos – ilgai gydyto sužeidimo padarinių. Per tą laiką ji užsiėmė tapyba ir pedagoginiu darbu. Ir tai, kad Vilniuje girdėjome penkiolika J. S. Bacho invencijų BWV 772-786, paskambintų vienu atsikvėpimu, virtuoziškai, energingai ir valingai, yra neabejotinas į sceną grįžusios solistės žygdarbis.

T. B.: Rečitalį pradėjo jauniausias pianistas Tristano Teo, kuris pasirinko labai techniškai ir dramaturgiškai sudėtingą kūrinį – Sergejaus Rachmaninovo Variacijas Corelli tema, op. 42.

Reikia pasakyti, kad kūrinį sunku interpretuoti ir dėl jo stilistinio neapibrėžtumo, nes Variacijų harmonija bei kiti muzikinės kalbos elementai tarsi balansuoja ant kelių stilistinių, estetinių platformų – brandaus romantizmo ir modernizmo, kuriuo „apvilkta“ barokinė „La Folia“ tema. Jaunasis pianistas parodė tikrai brandų technikos arsenalą, nors man atrodė, kad Variacijos jam nėra artimos, jutau tam tikrą vidinį susikaustymą. Visiškai kitaip T. Teo atsiskleidė skambindamas Nikolajaus Kapustino Variacijas, op.

41, kurios labiau primena užrašytą džiazinę improvizaciją. Čia plačiai atsikleidė įgimtas pianisto muzikalumas, geras svingo pojūtis, puiki tiek klasikinio, tiek džiazo fortepijono technika. Buvo galima aiškiai pajusti, kad veržli ir laisva kūrinio dvasia jam labai artima.

tokie perdėtai virtuoziški tempai labiau primena kaip tik XIX amžiaus virtuozų džiaugsmą, kai Brooksas, Schwanderis ar Herrburgeris gerokai patobulino tuometinio fortepijono mechanizmą, kuris įgavo dvigubos repeticijos galimybę. Nesakau, kad Bacho interpretaciją reikia užrakinti Hamburgo ar Leipcigo istorinių instrumentų kolekcijose, tačiau kai virtuoziški tempai iškreipia kūrinio polifoninę sąrangą, frazių artikuliaciją, sakyčiau, visą esmę, dėl ko kūrinys buvo sukurtas, tai gal tuomet geriau skambinti M. Clementi „Gradus ad Parnassum“ ir Bachą palikti ramybėje? Beje, variacijų žanras yra fortepijono virtuozinė „virtuvė“. Ne išimtis ir S. Starcevichiaus paskambintos

Kotaro Fukuma (Japonija)

Daniel Ciobanu (Rumunija)

Kotaro Fukuma (Japonija)

dabar mūsų individualistinis XXI amžius... Grojame taip, kaip mūsų vidus trokšta. Nenuostabu: toks charakterių dinamitas...

T. B.: Na, kalbant apie Bachą, juolab 15 dvibalsių invencijų, tai man

J. Brahmso Variacijos Händelio tema, kurios tikrai nepatogios, o pianisto jaudulys šioje „virtuvėje“ sukėlė tam tikro chaoso ir nesklandumų. Nemanau, kad Brahmsui pritrūko fantazijos savai variacijų temai, tiesiog

romantizmui buvo būdinga, o gal ir madinga domėtis „senove“. Paradoksalu, tačiau muzikinio romantizmo estetika nuo Bacho laikų buvo nutolusi kur kas labiau nei, tarkim, XX ir XXI a. Tačiau Ilana Vered skambino

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

D. T.: Po Tristano Teo pasirodė jo mokytojas Sacha Starcevichius, jis paskambino Johanneso Brahmso Variacijas Händelio tema, op. 24. I. Vered mokinys Starcevichius, penkių universitetų profesorius, pasirodė kaip kruopštus ir atsakingas atlikėjas, nors jo Brahmsas neįtraukė į savo orbitą.

Matyt, taip buvo dėl paties kūrinio, kurį padaryti įdomų klausytis – gana nelengvas uždavinys. Gerai, nepriekaištingai sklandžiai skambino jo mokinys Teo, studijuojantis Niujorko Juilliardo mokykloje pas Jerome´ą Lowenthalį. Kalbant apie stilių, tą vakarą atrodė, kad svarbiausia ne kompozitoriaus, o atlikėjo individualybė.

Tarsi Bachui, Brahmsui ir Rachmaninovui būtų pasakyta: atleiskite, bet

Alexander Ullman (Didžioji Britanija)

F. Mendelsohno-Bartholdy Rimtąsias variacijas, op. 54, ir jos interpretacija buvo labai organiška, ji skambino labai įkvėptai ir veržliai, virtuoziškumo buvo tiek, kiek reikia.

Dina Ivanova (Rusija)

Muzikos barai / 7

FESTIVALIAI

Avive nugalėtojas Szymonas Nehringas (Lenkija). Keturių Karolio Szymanowskio mazurkų, op. 50, Variacijų B-dur, op. 3, bei F. Chopino Sonatos Nr. 2 b-moll, op. 35, atlikimas buvo tikslus, įkvėptas ir brandus, nors pianistas dar labai jaunas. S. Nehringas teigia, kad jam F. Chopino Sonata siejasi su Adomo Mickevičiaus „Vėlinėmis“, ir tai atsispindi interpretacijoje, o kadangi ji glaudžiai susijusi su K. Szymanowskio Variacijomis dėl Chopino įtakos, tai jis kūriniams taiAndrea Bonatta skambina Mozarto Koncertą fortepijonui Nr. 9 Es-dur

Klausantis variacijų man visada kyla klausimas, ar virtuoziniai triukai neužgožia temos grožio, ypač kai tai yra A. Corelli „La Folia“ ar J. S. Bacho Čakona. Pastarosios versijos pagal Ferruccio Busoni klausėmės lapkričio 21 d., atliekamą japono Kenji Miuros.

Tai vėl tas atvejis, kai romantizmo atstovas barokinę drobę tapė pagal savo epochos skonį ir estetinį suvokimą, todėl man daug įdomiau buvo klausyti K. Miuros interpretuojamų F. Mendelssohno-Bartholdy „Dainų be žodžių“. Pianistas dar paskambino ypač virtuozišką Michailo Pletniovo sukurtą P. Čaikovskio „Spragtuko“ versiją, kurią galima laikyti parafraze, papildyta rachmaninoviškais virtuoziniais proveržiais ir paties Pletniovo meistryste. Čia K. Miura pasirodė net ne kaip išskirtinių gabumų pianistas, o kaip žmogus-orkestras, fortepijonu sukuriantis orkestro dinamikos niuansus. Tačiau viską pranoko bisui paskambinta K. Debussy „Mėnulio šviesa“ – subtilūs potėpiai sukūrė nepamirštamą muzikinį vaizdinį.

D. T.: Japonų atlikėjai visada stebina vidiniu taktu ir subtilumu. K. Miura yra pirmojo tarptautinio Shigeru Kawai pianistų konkurso, vykusio šiais metais, nugalėtojas. Vadinasi, jis

Muzikos barai / 8

atspindi tai, kaip japonai įsivaizduoja Vakarų fortepijono meno tradicijas.

Kalbant apie originalų perdirbinius, manyčiau, kad tokiu atveju geriau skambinti arba originalą, arba savo transkripcijas, atitinkančias mūsų estetinį laikmetį. Žinoma, tai gali nedaugelis, reikia turėti ir improvizacinių, ir kompozicinių gabumų bei patirties. Šis koncertas buvo labai malonus visais atžvilgiais: ir atlikėjų profesionalumu, ir rimtais bisais.

Antrasis tą vakarą skambinęs pianistas – 2015 m. tarptautinio F. Chopino konkurso Varšuvoje finalininkas ir 2017 m. A. Rubinsteino konkurso Tel

kė tą patį raktą. Pianistas gerai perteikė kūrinių dvasią ir jų siurrealistinę atmosferą, paslaptingumą, techniškai sunkias vietas skambino labai švariai.

T. B.: Ypač pabrėžčiau K. Szymanowskio Mazurkų ir variacijų interpretacijas, nes šio kompozitoriaus kūryba pianistų repertuare yra ypač reta dėl jos dramaturginio ir stilistinio sudėtingumo. S. Nehringas puikiai perteikė ir specifinius K. Szymanowskio muzikoje girdimus folkloro atspalvius. Dar vienas išskirtinis S. Nehringo bruožas – jis iš esmės nenaudoja jokių išorinių efektų ir triukų, todėl ir sudaro tokį brandumo

Skambina pedagogės ir jų auklėtiniai

lintas. Tiksliais, švariais šuoliais prikaustė dėmesį, žavėjo puikia virtuozine technika. Toks savotiškas iron man (geležinis žmogus). Kita vertus, Petrarkos sonetas Nr. 123 ir vėl, bent jau man, skambėjo per ryškiai, norėjosi švelnesnės, jautresnės dinamikos, tiesiog daugiau piano.

Lapkričio 25 d. baigiamajame festivalio koncerte skambėjo Jeano Sibelijaus simfoninė poema „Suomija“ ir Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105, atliko LNSO, diriguojamas Martyno Staškaus. Tačiau labiausiai visi laukė jaunojo Igno Maknicko, kuris antroje dalyje su orkestru atliko F. Chopino Koncertą Nr. 2 f-moll, op. 21. Patyrusi pedagogė M. Rubackytė neapsiriko vakarui, pavadintam „Į plačius vandenis“, pasirinkdama jaunąjį virtuozą. Ignas skambino labai artistiškai ir nuotaikingai, padarė jau tvirtai ant scenos stovinčio atlikėjo įspūdį. Na, ir kaip visada pabaigoje, skambėjo keturiomis rankomis (Rubackytė ir Maknickas) atliekamas papildomas numeris – Antonino Dvořáko Slavų šokis.

T. B.: Klausydamasis J. Sibelijaus opusų buvau nelabai maloniai nustebintas, nes atrodė, kad orkestrui pritrūko laiko repeticijoms – būta per daug intonacinių netikslumų, keisto ritminio ir dinaminio chaoso, visiškai nebūdingo mūsų Nacionaliniam orkestrui. Ypač turiu priekaištų dėl F. Chopino Koncerto, regis, ir dirigentas, ir orkestrantai primiršo, kas yra solistas ir koks tai trapus kūrinys,

Tristan Teo (Kanada)

Ilana Vered (Izraelis)

juolab kad solistas (tegu ir jaunas) turi teisę pasirinkti savo interpretaciją, o dirigentas su orkestru privalo ją gerbti. Ignas Maknickas pasirinko kaip tik trapią ir jautrią traktuotę, ir mane toks jo pasirinkimas įtikino labiau negu forsuotas orkestro garsas (net ir tutti epizoduose orkestras skambėjo

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

įspūdį, jei kalbėsime apie F. Chopino Sonatą b-moll.

Lapkričio 23 d. išgirdome ir visą vieno pianisto rečitalį. Prancūzas Bertrand´as Chamayou 2001-aisiais, būdamas dvidešimties, tapo vieno prestižiškiausių M. Long ir J. Thibaud konkurso laureatu. Į Vilnių pianistas atvežė grynai romantinę programą.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Ferenzo Liszto transkribuotos dainos – F. Mendelsohno-Bartholdy „Dainų sparnais“, F. Schuberto „Virš vandens dainuojant“ ir R. Schumanno „Pavasario naktis“ bei „Dedikacija“. Taip pat pirmojoje dalyje išgirdome originalią F. Schuberto „Klajūno“ versiją, to paties „Klajūno“, kurį, transkribuotą F. Liszto, festivalio atidarymo koncerte su orkestru skambino pati Mūza Rubackytė. Paradoksalu, kad transkribuota F. Liszto versija su orkestru bent man nuskambėjo kur kas paveikiau ir įtikinamiau nei F. Schuberto originali fortepijoninė.

B. Chamayou virtuoziškumo nestokoja, tačiau net ir didžiausiam virtuozui C-dur tonacija visuomet nepatogi ir varžanti, o F. Liszto visa fortepijono faktūra labai taikliai ir meistriškai padalinta tarp fortepijono ir orkestro, iš fortepijono tarsi paimtas nereikalingas krūvis. Antroje koncerto dalyje girdėjome vien F. Liszto kūrybą, taip pat ir jo parafrazes pagal R. Wagnerio Maršą iš „Parsifalio“ bei G. Verdi „Miserere“ iš „Trubadūro“.

Man antroji koncerto dalis skambėjo kur kas įtaigiau, pianisto virtuoziškumas po tuštokos pirmosios dalies įgavo prasmę ir svorį.

D. T.: Man pirmoji koncerto dalis pasirodė kaip galbūt naujesnių repertuaro kūrinių ekspozicija, todėl muzikiniu požiūriu jie buvo ne visai tobuli. Kai dėl „Klajūno“, tai greitos vietos – pralekiančios, o forte – per stiprus.

Toks kampuotas stilius prancūzams nelabai būdingas, veikiau primena šiuolaikinę rusų „technačių“ mokyklą. B. Chamayou – labai racionalus, ištvermingas ir techniškas pianistas, medžiagą jis išdėsto labai logiškai, todėl antroje dalyje skambėjusi Liszto Tarantela jam labai tiko, buvo justi, kad kūrinys seniai grojamas, ištobu-

Muzikos barai / 9

FESTIVALIAI

Kenji Miura (Japonija)

Szymon Nehring (Lenkija)

Ignas Maknickas ir dirigentas Martynas Staškus

Džeris, nė vieno iš girdėtų opusų ar interpretacijų neįsigyčiau amžinam naudojimui. O Tu? T. B.: Atsakysiu ne visai „į temą“.

Gal prieš tris keturis dešimtmečius JAV kosmoso agentūra NASA paleido zondą, kuris į neaprėpiamas visatos platybes išskraidino laikmeną su žmonijos civilizacijos pasiekimais, tikintis, kad šis zondas pateks nežemiškoms protingoms būtybėms.

Laikmenoje (regis, tuomet jau buvo panaudota lazerinio įrašymo technologija) buvo įrašyta Bacho, Mozarto ir Chopino kūryba. Iš tų autorių, kurie skambėjo festivalyje, veikiausiai pasiimčiau F. Chopino Koncertą fortepijonui, bet ne Antrąjį, kurį skambino Ignas, o Pirmąjį. Tad lauksiu Igno sugrįžtant su F. Chopino Pirmuoju.

Na ir, aišku, Mūzos Rubackytės su jos naujais kūrybiniais darbais. Į kosmosą skristi dar neverta, nes iki kito festivalio grįžti nespėsime, žmonijos technologijos dar nėra taip toli pažengusios... n Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

šiurkštokai). Beje, Ignas labai įdėmiai ir jautriai klausėsi orkestro, o tai pianistui yra didelis pliusas. Ypač įkvėptai, įtikinamai ir dramaturgiškai pagrįstai jis skambino Koncerto antrąją dalį. Pirmoji dalis yra fragmentiška, todėl tiek solistui, tiek orkestrui tenka nelengvas uždavinys tuos fragmentus sujungti. Trečiojoje dalyje svarbu rasti tinkamą balansą tarp valso elegancijos ir mazurkos aistros. Manau, kad Ignui tiek pirmoje, tiek ir trečioje

dalyje (ypač pastarojoje) vertėtų siekti didesnio dramatizmo.

Bendras mano subjektyvus pastebėjimas dėl festivalio koncepcijos – vietoj orkestrinių opusų daug prasmingiau rinktis fortepijoninius koncertus.

D. T.: Pridurčiau du sparnuotus posakius. Pirmasis: „Nėra blogo orkestro, tik blogas dirigentas“. Šiuo atveju palaikydama tavąją kritiką mėginu suprasti, kodėl LNSO turi tiek skirtingų veidų ir stebuklingai kinta priklausomai nuo dirigento (ir, aišku, nuo kitų mums mažiau matomų dalykų, tokių kaip repeticijų skaičius, psichologinis suderinamumas, sugebėjimas išreikalauti rezultatą ir pan.). Matyt, ne viskas, kas tinka publikai, tinka orkestrui, ir atvirkščiai.

Antrasis posakis susijęs su atlikimo poveikiu, nes jau įprasta muzikantą vertinti klausimu: „Ar norėtum dar sykį nueiti į šio pianisto (smuikininko...) koncertą? Ar norėtum nusipirkti jo (jos) kompaktinę plokštelę?“ Neseniai atsirado dar didingesnė formuluotė: „Kokius dešimt daiktų pasiimtum į kosmosą?“ Kadangi festivalio dėmesio centre ne Čiurlionis, o Lisztas, kurio esmę nuotaikingai įamžino kultinio Walto Disney´aus animacinio serialo herojai Tomas ir

Muzikos barai / 10

Bertrand Chamayou (Prancūzija)

ATEINAME

Lapkričio 11–25 d. vykusiame V Vilniaus fortepijono festivalyje „Pakeleiviai“ pirmąkart buvo surengtos dirbtuvės jauniesiems muzikologams. Keturi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai – Ignas Gudelevičius, Laura Svirskaitė, Lukrecija Stonkutė ir Ona Jarmalavičiūtė – dalyvavo festivalio baigiamojo koncerto „Į plačius vandenis“ recenzijų konkurse.

Vertinimo komisija, kurią sudarė Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė prof.

Mūza Rubackytė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Tamutytė, muzikologė, LRT radijo atstovė Jūratė Katinaitė ir „Lietuvos žinių“ kultūros žurnalistas Mindaugas Klusas, geriausia pripažino Igno Gudelevičiaus recenziją.

Prizais nugalėtoją ir visus dalyvius apdovanojo dienraštis „Lietuvos žinios“, žurnalas „IQ Life“, „LRT Klasika“ ir Muzikos meno ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“.

Portalo lzinios.lt skaitytojai galėjo balsuoti už jiems labiausia patikusią recenziją. Daugiausia simpatijų sulaukė L. Stonkutės darbas „Pakeleivių laivai ir valtelės jau palydėti į plačius muzikos vandenis“.

Spausdiname konkurso nugalėtojo recenziją.

Klasikinės muzikos spindesys pakeleivių susitikime

Kartais gyvenimo išdaigos pateikia tokių vingiuotų takelių, apie kuriuos net ir pagalvoti nesuspėjame. Tuomet belieka ryžtingai judėti pirmyn. Pradžioje būna įdomu, tačiau po sparčių žingsnių stabtelime ir apsidairome... Kelionės prailgtų, jei ne pakeleiviai, esantys šalia. O su jais – nors ir į pasaulio kraštą. Š. m. lapkričio 25-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuaidėjo jau paskutiniai Penktojo Vilniaus fortepijono

kalbintas maestro M. Staškus minėjo, jog ši simfonija, tarsi atskleidžianti paslaptingą gyvenimo prasmę, orkestro griežta jau senokai, todėl sugrįžti ir prisiminti buvo tikrai malonu. O aš galėčiau pridurti, kad ne mažiau malonu buvo ir klausytis. Taigi, jei kūrinys patektų ir į būsimas orkestro programas, neabejoju, vientisumo bei išbaigtumo įspūdis būtų dar ryškesnis.

Pastebėjau, kad scenos pažibų dėka net ir pertraukos metu nebuvo lengva pamiršti vis dar blyksinčių legendinio Suomijos kūrėjo skambesių. O gal ir nereikėjo... Juk antroje koncerto dalyje skambėjo lenkų muzikos klasiko, romantinės muzikos atstovo Fryderyko Chopino (1810–1849) begalinėmis melodijomis pulsuojantis Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21 (1830).

Scenoje su orkestru bei dirigentu M. Staškumi pasirodė daugelio konkursų laureatas I. Maknickas. Šiemet baigęs Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje (prof. Joannos MacGregor klasėje) tęsiantis pianistas klasikinės muzikos gerbėjams atsiskleidė kaip ypač subtiliai muziką jaučiantis atlikėjas. Svajingame akompanimento vaidmenį atlikusio orkestro fone girdimi ažūriniai fortepijono pasažai abejingų nepaliko. Kiekvienas I. Maknicko prisilietimas prie klaviatūros – koncentruotas ir lengvas. Kiek anksčiau menininkas yra minėjęs, kad labiausiai jį žavi minkštas garsas, gebėjimas piano skambinti energingai.

Lėtojoje koncerto dalyje itin jautraus pianisto tušė bei protarpiais išnyrančių vikrių trilių publika, regis, klausėsi sulaikiusi kvėpavimą.

Vakaro pabaigoje – dar vienas siurprizas. Šįkart instrumentą prakalbino koncerte suspindėjęs I. Maknickas ir festivalio meno vadovė prof. M. Rubackytė, bisui pasirinkę čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) „Slavų šokį“, op. 72, Nr. 2 e-moll. Pianistas, prieš koncertą paklaustas apie bendradarbiavimą su prof. M. Rubackyte, sakė, kad yra dėkingas jai už palaikymą bei interpretacijos patarimus, kurie praverčia ieškant savojo braižo. Taigi, harmoningas dviejų pakeleivių bendravimas muzikine kalba užbaigė beveik dvi savaites trukusią jau penktąją fortepijoninės muzikos šventę, kurios svečių džiugesys veiduose išreiškė nuoširdžią padėką ir nuostabias būsimų renginių svajones!

festivalio „Pakeleiviai“ akordai. Pabaigos koncertas „Į plačius vandenis“, kaip ir visas festivalis, džiugino klasikinės muzikos šedevrais, kuriuos širdį maloninančiomis interpretacijomis pavertė garsūs aukštos meistrystės atlikėjai. Nuostabias emocijas išgyvenusi prisipažino ir publika, šeštadienio renginio herojus – pianistus Igną Maknicką, Mūzą Rubackytę bei dirigentą Martyną Staškų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) – palydėjusi gausių aplodismentų audra.

Pirmoji vakaro dalis buvo skirta suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus (1865– 1957) kūrybai – atliktos Simfoninė poema „Suomija“ („Finlandia“), op. 26 (1899), bei Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105 (1924). Vos išgirdęs audringus ir rūsčius pučiamųjų sąskambius, vaizduote tarytum iš karto nusikėliau į atšiaurią carizmo epochą. Kaip rašoma festivalio buklete, paskutinį XIX a. dešimtmetį Rusija stengėsi žūtbūt įsitvirtinti Suomijoje, tad ši simfoninė poema buvo sumanyta kaip muzikinis protestas prieš anuomet suaktyvėjusią Rusijos imperijos cenzūrą.

Beje, viena kūrinio muzikinė tema ilgainiui tapo Suomijos himnu. Menininko kūrybai būdinga lėta, vientisa muzikinės medžiagos plėtotė, palaipsniui išauganti į didingas kulminacines erdves. Plastiškų dirigento mostų vedamas orkestras visa tai perteikė jautriai, kruopščiai įsigilinęs į dinaminius niuansus.

Po galingų paskutinių kūrinio akordų išsyk atsidūrėme dar veržlesniame garsų pasaulyje. Klausėmės po dvidešimt penkerių metų parašytos paskutinės J. Sibelijaus Simfonijos Nr. 7 C-dur, op. 105. Laikotarpis, kai buvo sukurta ši vienos dalies kompozicija (iš pradžių kompozitoriaus sumanyta kaip trijų dalių), tyrinėtojų teigimu, menininkui nebuvo lengvas, ši jo būsena išryškėja sudėtingame, nuosekliai apgalvotame muzikiniame audinyje. Tiesa, šviesos atspindžių čia gausu. Po staigių timpano dūžių įstojęs orkestras melodingai ir artikuliuotai kylančia fraze kūrė paslaptingą koloritą. Tai tęsėsi iki pat kompozicijos pabaigos. Prieš koncertą

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Muzikologų dirbtuvės

Ignas GUDELEVIČIUS Muzikologų dirbtuvių dalyvius sveikina Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ir pianistė Mūza Rubackytė Jaunieji muzikologai Laura Svirskaitė, Lukrecija Stonkutė, Ignas Gudelevičius ir Ona Jarmalavičiūtė

Muzikos barai / 11

IŠ ARTI

Donatas Katkus: „Iš dirigentų juokdavausi...“ Rimtai nerimtas pokalbis apie rimtus dalykus, kaip kad galima kalbėtis tik su Donatu Katkumi

Muzikos barai / 12

Audronė ŽIGAITYTĖ Neseniai septyniasdešimt penkerių sulaukęs Donatas Katkus – žymus altininkas, dirigentas, pedagogas, muzikologas, kultūros ir meno veikėjas.

Mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1965 m. baigė prof. J. Fledžinsko alto klasę) ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje (1971 m. baigė prof. A. Grigoriano ir V. Gvozdeckio kvarteto klasę).

Dirbo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Orkestro skyriaus vedėju (1964–1969 m.), griežė Lietuvos kameriniame, vėliau – Kompozitorių sąjungos kameriniame orkestruose.

1965 m. drauge su Audrone Vainiūnaite ir Petru Kunca subūrė Vilniaus styginių kvartetą ir griežė jame iki 1994 metų. Su šio kvarteto veikla susiję nepaprastai svarbūs muziko gyvenimo įvykiai – 1969 m. ir 1971 m. stažuotės Budapešte, A. Mihály kvarteto klasėje, gastrolės Europos, Afrikos, Amerikos, Azijos šalyse, dalyvavimas daugybėje tarptautinių festivalių. 1972 m. laimėta I premija Styginių kvartetų konkurse Lježe (Belgija).

Donatas Katkus koncertuodavo ir kaip solistas, suredagavo ir pirmasis atliko daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių altui, styginių kvartetui ar kameriniam orkestrui, tarp jų – Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Antano Rekašiaus, Juozo Širvinsko, Broniaus Kutavičiaus, Boriso Borisovo, Anatolijaus Šenderovo opusus. Kai kurie jų dedikuoti asmeniškai Donatui Katkui, pavyzdžiui, O. Balakausko sonata „Do nata“ altui solo (1982).

Nuo 1968 metų D. Katkus dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1995 m. – profesorius. Dėstė vasaros meistriškumo kursuose Vokietijoje (Pomersfeldene), Suomijoje, Ispanijoje.

1994 m. D. Katkus įkūrė Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, jam vadovauja iki šiol. Su orkestru koncertuota Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. 1995 m. D. Katkus pradėjo rengti Šv.

Kristupo vasaros muzikos festivalį, yra šio ryškaus ir turiningo Vilniaus renginio meno vadovas.

Donatas Katkus – ir aktyvus muzikologas, yra parašęs knygas „Lietuvos kvartetas“ (1971), „Muzikos atlikimas. Istorija. Teorija.

Stiliai. Interpretacijos“ (2006), apie 300 straipsnių muzikos estetikos, interpretacijos teorijos, muzikos semiotikos klausimais.

Skaitė paskaitas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse estetikos ir muzikologijos konferencijose Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Parengė šiuolaikinės muzikos vakarų, koncertų. Sukūrė scenarijus muzikiniams filmams „Vilniaus kvartetas“ (1982) ir „Smuikininkas“ (1984, apie R. Katilių), vaidino keliuose kino filmuose.

D. Katkus yra apdovanotas Lietuvos kultūros ir meno premija (1986), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2001), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2012), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2012), Lietuvos kompozitorių sąjungos Čiurlionio premija (2012).

ą lapkričio vakarą su profesoriumi susitikome jo namuose. Ilgai derinome laiką, ir štai įdėmiai nagrinėju aplinką, kurioje nerimstantis Donatas Katkus sumąsto visas savo idėjas ir veiklas. Man nespėjus įžengti į kambarį, profesorius pradingsta tarp knygų lentynų ir didžiuodamasis parodo „Mozarto laiškus“ vokiečių kalba.

– Kai groju Mozartą, visada pasiskaitau to laikotarpio, kada parašytas atliekamas kūrinys, laiškus. Mokausi, visą laiką mokausi!

– Jaučiatės jaunas?

– Jaučiuosi jaunas, bet kai atsistoju ir reikia eiti, pradeda skaudėti sąnarį.

Tada sakau, Dieve, kaip aš pasenau.

Atsisėdu – ir vėl viskas gerai.

– Jūsų gyvenime labai daug veiklos: altininkas, dirigentas, galite įdomiai pasakoti bei rašyti. Kaip save apibūdintu-

mėte, kokia Jūsų specialybė?

– Esu labai savimi nepasitikintis žmogus. Nerandu sau vietos, nes visur esu nevykėlis. O norėčiau būti vykėlis. Julius Juzeliūnas sakydavo: „Donatai, rašyk disertaciją, ko tu blaškaisi?“. O aš va – tingėjau ir neparašiau.

– Nesigailite?

– Dar noriu parašyti lietuvių muzikos atlikimo istoriją.

kokių įdomybių prisirinkau... Pavyzdžiui, apie Mykolo Bukšos interpretacijas.

– Teko su juo susitikti?

– Su Bukša neteko. Kol sugalvojau, kad reikia rašyti lietuvių muzikos atlikimo istoriją, pražiopsojau aibę įdomių žmonių. Jie dar gyvi buvo, dirbo, o aš jau galėjau su jais kalbėtis apie Donatas Katkus, 2016 m.

– Ar tai būtų trečia Jūsų knyga? Yra „Muzikos atlikimas“, straipsnių rinktinė...

– Dar yra tokia knyga „Lietuva išėjo iš mados“ – aš atsakinėjau vienai žurnalistei. Ateidavo, išgerdavom du butelius vyno, ji manęs klausdavo, o aš šnekėdavau...

Esu surinkęs daug medžiagos lietuvių muzikos atlikimo istorijai. Oi,

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

T

Muzikos barai / 13

IŠ ARTI muziką. Bet nekalbėjau! Pražiopsojau tiek vertingų patirčių! Vienintelis, kurį dar iškvočiau, buvo Abelis Klenickis, turiu pokalbio su juo kasetę.

Kai pagalvoju, kiek yra užmiršta, net baisu darosi.

Kartą klausiu savo kvarteto klasės studentų: „Ar žinote, kas yra Livontas?“. O jie: „Ne, negirdėjome.“ Tuomet dar tik dešimt metų buvo praėję nuo Aleksandro Livonto mirties.

Tada su siaubu ir pagalvojau: tik dešimt metų praėjo, Livontas – didžiausia Lietuvos muzikos figūra, o jo jau neprisimena...

– Net ir Raimundo Katiliaus nebežino.

me pagal žmogiškos psichologijos, fiziologijos dėsningumus, jų negalime peržengti. Mūsų fiziniai ir fiziologiniai procesai susiję su mintimis, su jausmais, emocijomis ir t. t. Visus tuos dalykus turime įgarsinti. Įgarsinimą lemia žmogaus supratimas. Kas nors pasako paprastą sakinį, ir tu pradedi galvoti, ką jis pasakė.

Forma visiškai ta pati, o reikšmė priklauso nuo konteksto. Muzikoje mes kuriame kontekstus.

Kalbėti, kad tai ne kūrybinis procesas, gali tik žmonės, kurie nieko neišmano arba ne tą išmano. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas!

– Apie pianistus rašo Liucija Drąsutienė...

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad visą laiką jautėte nepasitenkinimą ir todėl taip keitėte veiklos sritis. Bet juk su Vilniaus kvartetu, regis, pasiekta tiek laimėjimų, šlovės! Apdovanojimai, pripažinimas...

– Numaniau, bet tiesiogiai dar nesusidūriau su tokia žinia. Taigi... O kiek dar yra pianistų, kurių negalima pamiršti!

– Taip, bet kai darbai išsibarsto, nejaučiame visumos. Tai ir noriu viską sudėti į vieną vietą.

– Kaip manote – ar gali atlikėjas būti kūrėju?

– Manau, tai beprasmis ginčas. Žodis „atlikimas“ suponuoja, kad kūrinį reikia tik atlikti – perskaityti iš popieriaus, ir to užteks. Absurdas. Net ir šiuolaikinėje muzikoje, kai reikalaujama labai tikslaus atlikimo. Pavyzdžiui, Igoris Stravinskis reikalaudavo atlikti tiktai taip, kaip jis parašė, ir nieko daugiau. Tačiau kiek Stravinskio muzikos interpretacijų studijuojame! Yra gyvas žmogus kūrėjas ir yra kitas gyvas žmogus – atlikėjas. Yra komunikacija, diskusija, mąstymas, mėginimas suprasti... Būtų tas pats, jei statydami Šekspyrą atsisakytume režisierių, dailininkų, aktorių – nes juk viskas parašyta, tereikia tik perskaityti.

– Skulptoriai sako, kad tie, kurie pagal eskizą iškala ar išdrožia, yra tiktai darbininkai atlikėjai.

– Skulptorius, prisiliesdamas prie akmens, modeliuoja iki pat paskutinės darbo akimirkos. Arthuras Honeggeris sakė: kai paveikslas nutapytas – viskas, nieko nebereikia pridėti. O atlikėjai, paėmę kompozitoriaus kūrinį, turi jį atgaivinti: popierius juk neskamba! Vidinė klausa – jau interpretacija, kūryba! Mes, atlikėjai,

Muzikos barai / 14

perskaitome tekstą taip, kaip jį suprantame. Bet kokia interpretacija yra įasmeninimas. Ir paskui realizuoji taip, kaip supranti.

Aš visada klausiu savo studentų: kuo skiriasi genialusis Sviatoslavas Richteris nuo geriausio Maskvos konservatorijos studento? Abu jie, atlikdami tas pačias natas, kūrinį groja tobulai. Bet milžiniškas girdėjimo skirtumas – ką girdi studentas ir ką girdi Richteris. Mes turime vidinį klausymą, vidinį įsivaizdavimą ir realų garsą. Tai labai sudėtingas dalykas. Yra šitiek mokyklų, kur vaikus gali išmokyti kaip beždžiones, šešerių metų vaikas groja kaip suaugęs. Tie visi dalykai yra susiję su realiais garsiniais procesais, kurie vyksta čia ir dabar. Muzikoje baisiausias dalykas, kai žmonės mato popierių, daugybę taškelių. Popierius, ženklai užstoja realų skambesį. Sakysim, dinaminiai procesai. Jie yra realūs, nesusiję su popieriumi. Priklauso nuo to, kaip tu girdi realų garsą. Visi studentai daro taip: parašyta crescendo – groja garsiau. Nors tai proceso pradžia. Romantinė frazė turi savitą formą. Kaip akmenį meti – jis iš pradžių skrieja, paskui nukrinta. Visos frazės tokios.

Jos yra natūralios, nes susijusios su natūraliais procesais.

Dar vienas dalykas. Mes gyvename žmonių pasaulyje ir jį įsisavina-

– Neseniai per „Svobodos“ radiją klausiausi, kaip Gidonas Kremeris kalbėjo apie savo apdovanojimą.

Labai kukliai kalbėjo apie tarnavimą muzikai ir menui. Pripažinimas yra tavo paties širdyje, kai padarei, kaip norėjai, ir niekas kitas tau negali pasakyti, kad ne taip.

– Negi savo kvarteto periodą nubrauktumėte?

– Ne, ne – jokiu būdu.

– Man labai svarbi Vilniaus kvarteto istorija – muzikoje augau kartu su juo. Svarbi Katkaus muzikinė ideologija – niekada nepamiršiu, kaip mums, čiurlioniukams, grieždavote Haydno, Beethoveno kvartetus ir išsamiai juos aiškindavote, pasakodavote. Paskui – tarptautiniai kvartetų muzikos festivaliai... Ne mažiau įdomi ir Jūsų kaip dirigento veikla. Kai palikęs kvartetą pradėjote diriguoti, tikrai netikėjau, kad taip ilgai ir sėkmingai dirbsite. Tada juokaudavom: Menuhinas pradėjo diriguoti, Rostropovičius pradėjo diriguoti, ir Donatas Katkus pradėjo diriguoti...

– Ir aš visą laiką iš dirigentų juokdavausi. Atsimenu, akademijoje studentams paleidau S. Richterio grojamos Beethoveno sonatos įrašą ir pradėjau diriguoti. Paskui nusilenkiau. Suprask, humoras.

Niekad neketinau būti dirigentu.

Kartą Jurgiui Dvarionui pasakiau, kad jam reikėtų eiti į dirigentus, nes

jo puikus intelektas. O kad aš pats galiu, nemaniau.

O paskui taip susiklostė... Na, 1994 metais išėjau iš kvarteto. Nes altininkas kvartete neturi jokios iniciatyvos.

O aš labai norėjau groti baroko muziką. Mes juk dažniausiai grodavome vis tą patį repertuarą. Dešimtmečiais tą patį! Pavargau. Ir išėjau.

Kartą mano studentai sumanė A. Corelli kūrinių koncertą ir pasikvietė mane, kad jiems patarčiau, pakonsultuočiau, kas ir kaip. Dauguma jų buvo iš G. Rinkevičiaus Valstybinio simfoninio orkestro.

Atsisėdau salės gale. Sako – negirdim. Tada atsisėdau arčiau – į Rinkevičiaus kėdę. Išgirdo. Bet tempai buvo blogi, ir aš pradėjau mušti taktą. Jiems ta muzika buvo dar visiškai svetima. O susirinko puikūs muzikai: Artūras Šilalė, Robertas Bliškevičius, Darius Stabinskas, Mindaugas Bačkus... Och, kokie muzikai! Tai, kad D. Stabinskas tapo baroko muzikos specialistu, mano nuopelnas – aš jį sudominau.

– Taigi, buvote tikrai sėkmingas atlikėjas. Ir tapote kolektyvo vadovu, dirigentu. Paprastai muzikantas mano, kad orkestre svarbiausias yra jis. O kaip Jums atrodo dabar, kai pats diriguojate? Kas, Jūsų nuomone, orkestre svarbiausias?

– Vis dėlto tas, kuris groja. Egzistuoja dirigentų mitas. Nesakau, kad dirigentas neturi apibrėžtos organizacinės funkcijos – jis iškelia bendras idėjas. Jis sako, kad šičia jam reikia to, šičia ano, ir muzikantai tuos nurodymus vykdo. Bet reikia labai daug repeticijų, kad dirigentas galėtų savo sumanymus realizuoti.

Orkestras yra tarsi instrumentas, kuriuo dirigentas įgyvendina savo idėjas. Didelis dalykas, jeigu dirigentas sugeba pamatyti muzikantų galimybes, ką galima iš jų „ištraukti“.

Esu girdėjęs tiek daug įrašų, kai dirigento nejauti, nes tai, kas skamba, – muzikantų nuopelnas.

Kai orkestrui yra 100 metų, jis turi tradiciją, muzikantai jaučia vienas kitą. Be abejo, dirigento funkcija dabar išaugusi, bet yra fantastiškų orkestrų, nepriklausančių nuo vieno ar kito dirigento: šie draskosi, nori pasirodyti gudresni. Čia ir yra paslap-

Valstybinis Vilniaus kvartetas: P. Kunca, D. Katkus, A. Vainiūnaitė, A. Vasiliauskas

…Dar jaunas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus, pasirodė kaip kokybiškas, ypač vertingas ir virtuoziškas – būtent šiai muzikai labiausiai kompetentingas kolektyvas. „Nordwest-Zeitung“, 2005-05-21

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir jo vadovas Donatas Katkus – puikiausias kamerinis orkestras pasaulyje.

Björn W. Stålne, „Rikskonserter“ (Stokholmas) direktorius, „Lietuvos žinios“, 2004-02-20

...Tai, ką Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus, padarė iš šiuolaikinių kūrinių, reikalauja stiprių nervų. Orkestras įveikė sunkiausius kūrinius ir atliko juos nuostabiai, labai išraiškingai. …vakare, kuris vertė pašiurpti odą, atlikėjai sulaukė ilgiausių ovacijų. „Münsterische Zeitung”, 2005-05-23

Kokia pora! Lietuvių dirigentą Donatą Katkų ir švedų sopraną Kerstin Avemo vienija puikus muzikinis tarpusavio supratimas. „Vestman lands tidning“, 2003-07-04

Sensacingas – taip neperdedant galima būtų įvertinti Grippsholmo pilyje vykusį koncertą, kuriame dainavo sopranas Kerstin Avemo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru iš Lietuvos, vadovaujamu dinamiškojo maestro Donato Katkaus. „Eskilstuna Kuriren“, 2003-06-30

Čia, kartu su puikiai griežiančiu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru iš Lietuvos, vadovaujamu Donato Katkaus, Kerstin Avemo privertė stovinčią premjeros publiką šaukti iš pasigėrėjimo ir trypti kojomis. „Boguslänningen med Dals Dagbald“, 2003-07-01

tis: kada kolektyvas didelis, yra hierarchija, kas turi vadovauti, išreikšti pagrindines idėjas. Štai, pavyzdžiui, barokinės muzikos aš jau seniai nebediriguoju: viską aptariame repeticijoje, o paskiau patys orkestrantai realizuoja tai, kas aptarta.

Muzikavimo procesas nėra tai, kad tu ką nors išmokai ir kartoji. Koncerte

Muzikos barai / 15

IŠ ARTI

Su pianiste Tatjana Nikolajeva

Po konkurso...

Kompozitorius B. Kutavičius, smuikininkė I. Armonaitė ir D. Katkus

Paryžiuje

Muzikos barai / 16

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Valstybinis Vilniaus kvartetas su Lietuvos valstybinės filharmonijos direktoriumi Rimvydu Žigaičiu

atsiranda daugybė impulsų, pokyčių.

Kartais būna prasta repeticija, o išeini į sceną – ir staiga visi reaguoja vienas į kitą, į dirigentą, ir rezultatas net tau pačiam pasidaro įdomus.

– Gal baroko muzikos iš kuklumo nediriguojate?

– Baroko laikais nebuvo dirigentų, tik orkestrų vadovai. Nebūdavo didelių muzikinių funkcijų, užduočių.

– Na, nesutikčiau. Ne veltui sakoma, kad muzikoje turi būti stuburas, o tai užtikrinti gali tik dirigentas.

S. KAIRIO nuotr.

TV laida apie S. Vainiūną, 1987 m.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Donatas Katkus ir poetas Kornelijus Platelis

„Vilniaus“ klube, 1998 m.

Donatas Katkus filme „Seklio Kalio nuotykiai“

Su sūnumi

– Vadovas tais laikais parodydavo, kada reikia pradėti groti. Jeigu muzikantai pasiklysdavo kūrinio tekste, jis turėdavo padėti susigaudyti, kas ką turi groti.

– Čia jau arčiau Beethoveno ir Berliozo...

– Berliozas norėjo, kad jo orkestre būtų 364 žmonės! Instrumentus jis naudojo kaip spalvas. Grodavo atskiromis grupėmis...

XX a. dirigentas pasidarė dievas!

– O kaip vertinate šiandien taip madingus dirigentų „šokius“: piano rodomas iš po pulto, forte – galingais šuoliais?..

– Žinai, kaip pirmą kartą buvo atliktas L. van Beethoveno smuiko koncertas? Smuikininkas tarp pirmos ir antros koncerto dalies pagrojo savo kūrinį, smuiką laikydamas už nugaros. Cirkų būdavo visais laikais.

Kas yra dirigavimas? Gestikuliacija. J. Mravinskis ženklus rodydavo rankomis. Muzikantai, kad jų neišmestų iš orkestro, grodavo kaip žvėrys. Daug dirigentų muziką rodo kūnu. Tai sudėtingas procesas – ir, beje, labai žmogiškas.

Dirigentas savo įvaizdį turi kaip nors išreikšti. Jei rodys tik klišinius ženklus, publika nežinos, ką individualaus jis nori pasakyti. Todėl kai kurie lankstosi, lenda po pultu ir pan.

Faktas: pats muzikinis sumanymas perduodamas dirigentui. Labai geras orkestras į dirigentą nežiūri. Jis turi standartus, turi klišes. Pavyzdžiui, Beethoveno simfonijos turi tam tikrus atlikimo principus, todėl dažnai dirigentai pasislepia. Bet kiekvienas dirigentas turi savo įsivaizdavimą, kurį, atsistojęs prie pulto, stengiasi išreikšti.

– Pats sunkiausias dalykas yra perduoti savo įsivaizdavimą, repeticijose būti kūrybingam ir aktyviam. Iš karto duoti aiškias užduotis, įkvėpti orkestrantus, kad jie muzikuotų. Kad koncerte pajustų tą „kaifelį“. Labai svarbus dalykas atlikėjus „užkabinti“ savo idėja.

– O kaip dėl orkestro muzikantų motyvacijos? Matom, kaip groja Londono karališkojo orkestro muzikantai, per „Mezzo“ pasižiūrim pasaulinių orkestrų – visi muzikantai aktyvūs, spindi, dega.

Mūsų orkestrams to noro muzikuoti ir degimo dažnai pritrūksta.

– Vienintelė motyvacija muzikantams yra muzika. Jeigu jis gali dalyvauti muzikinio įvaizdžio kūrime – tai viskas. Repeticijoje svarbiausia, kai jis ką nors padaro. Šitas atsilyginimas žmogui yra pats svarbiausias.

Kartais net nereikia koncertų. Pats sau groji, ir kas nors tau išeina. Tai pagrindinis dalykas, o paskui yra ir kitų – pinigai, garbė. Reklama daug reiškia, pristatymas.

– Vienas pirmųjų viešųjų ryšių srityje pradėjo dirbti Jūsų sūnus Mykolas.

– Kai jis tik pradėjo dirbti toje srityje, laimėjo „Bitės“ kompanijos konkursą. Kaip tik jau kitą dieną kažkas nutiko ir beveik parą „Bitės“ ryšys neveikė. Sūnus turėjo bendrauti su klientais, aiškinti padėtį. Jis su draugais visą naktį suko galvas, ką sakyti.

Padarė labai paprastai: atsiprašė ir pranešė, kad skiriamas milijonas litų nuostoliams padengti. Po dviejų savaičių turėjo dešimčia procentų daugiau klientų. Čia ir yra viešieji ryšiai!

– Apie Jūsų muzikologinę veiklą...

– 1962 m. „Komjaunimo tiesoje“ Su žmona Laima Katkuviene

– Kas sunkiausia Jums?

Muzikos barai / 17

IŠ ARTI kažką parašiau, paskui mane sudirbo, kad neteisingai parašiau.

Tada pradėjau daugiau rašyti ir tapau nuolatiniu savaitraščio „Literatūra ir menas“ kritiku, net premijomis buvau apdovanotas. Nors jos buvo vargšiškos. Į „Tiesą“ rašydavau, tapau jos muzikos kritiku. Vakare grįžtu iš koncerto ir apie pirmą valandą nakties pradedu rašyti. Rūkydamas. O ryte devintą sėdžiu repeticijoje. Turėjau išmaitinti vaikus. Būdavo, už straipsnį gaunu penkis, šešis rublius. Nupirkdavau pieno.

Paskui pasiprašiau dėstyti, Alfredas Bumblauskas pakvietė kultūros istorikams skaityti muzikos istorijos.

Atėjau ir matau, kad tie kultūros istorikai natų nepažįsta. Visiškai sutrikau... Tada pasiūliau kursą: politikos istorija, literatūros istorija, architektūros istorija, poezija, filosofija. Tarp jų įdėjau muziką. Jiems patiko. Bet rektorius Rolandas Pavilionis nusprendė, kad mane reikia išmesti, nes ketvirčio etato negali būti.

Trejus metus skaičiau muzikos semiotikos įvadą, taip pat buvo klaikiai sunku. Vienas dalykas, ką tu pats perskaitai, kitas – ką gali pasakyti. Parašiau vieną straipsnį apie muzikos atlikimo klišes...

– Esate dviejų kūrybinių sąjungų – Kompozitorių ir Muzikų – narys, abiejose turite solidų narystės stažą. Kaip keičiasi požiūris į sąjungas? Ar jos dar reikalingos?

– Esu Kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos narys, tad nemažai rašiau ir apie kompozitorius. O Muzikų sąjungoje esu kaip atlikėjas. Tai natūralu.

Anksčiau Kompozitorių sąjunga buvo privilegijų gavimo vieta: butas, į Druskininkus važiuodavom.

Dabar jau kitaip – klasikinę muziką iš visur išstūmė popsas, todėl bendruomenė šiandien labai reikalinga.

Turime bendromis pastangomis ginti savo prioritetus, idėjas, pagaliau – aukštąją muziką...

– O gal ir mes patys kalti? Štai Jūs, pavyzdžiui, nevengdavote patraukliai, įdomiais faktais koncertuose pristatyti atliekamą muziką (kartais tie pasakojimai labiau įsimindavo nei atlikta muzi-

Muzikos barai / 18

ka). Bet po truputį darėsi nesolidu populiariai pristatyti tai, kas sudėtinga, kaip gi čia aukštoji muzikologija, mokslas...

– Manyčiau, yra dvi pusės. Viena – laikraščiuose sąmoningai sunaikinta kultūros refleksija. Ji buvo nustumta į kelis marginalinius leidinius, turinčius po 1000 egzempliorių tiražą, – „7 meno dienas“, „Literatūrą ir meną“, „Muzikos barus“. Anksčiau apie muziką būdavo rašoma net „Tiesoje“! Bet gyvam muzikos procesui komentuoti nebeliko ir žmonių – daugelis muzikologų išsilakstė rašyti monografijų.

– O LMTA Muzikos teorijos ir Muzikos istorijos katedros?

– Jaunimas negauna impulso ką nors daryti.

Juk net ir pati mūsų darbo pradžia susijusi su auka. Iš karto nieko negausi – turi prasimušti, kad apie tave rašytų „Delfyje“, ir ne skandaliukus, o normalius kritinius straipsnelius.

Bet „Delfis“ turi savo politiką, savo stilių. Ten reikia sakyti: atvažiuoja genialiausias pasaulyje atlikėjas, nors jo pavardė mums negirdėta. Viskas sumalta. Išties tragiška situacija.

Refleksijos nebuvimas yra tragedija.

Buvau sugalvojęs tokį dalyką. Nuėjau pas tuomet dar eilinį Seimo narį Gediminą Kirkilą ir jam pasakiau, kad reikia ką nors daryti, kitaip sužlugsim. Tiek dailė, tiek literatūra, teatras, kinas, muzika. Vėliau, jam tapus Ministru Pirmininku, vėl nuėjau ir pasakiau, kad jei jis iš biudžeto paskirtų kokius du milijonus litų vien kultūros refleksijai – ar „Kultūros barams“, ar kitam žurnalui, ir tie pinigai būtų skiriami tik honorarams, žmonės rašytų.

G. Kirkilas nurodė surinkti žymiausių intelektualų parašus.

Parašiau tekstą ir einu rinkti parašų. Sutinku Ališauską. Jis perskaito ir nepasirašo, nurodo kai ką pataisyti.

Sutinku D. Sverdiolą – irgi nepasirašo. Nurodo kitką taisyti. Pasirašė tik A. Bumblauskas – ir viskas. Tad nieko negalėjau nunešti.

Yra dar ir kita problema, ne piniginė, – įsižeidžiame už kritiką.

Esam per maža šalis. Visi vienas kitą pažįstame, visi trinamės toje pačioje vietoje.

1991 m. muzikologų konferencijoje Kaune skaičiau pranešimą, kurio

tema buvo maždaug tokia: reikia perrašyti lietuvių muzikos istoriją, nes ji parašyta asmeniškai – visi rašė istorijas apie save. Kaip tąsyk užpyko muzikologijos grandai – ir D. Palionytė, ir O. Narbutienė, ir A. Ambrazas! Aš atsistojau ir išėjau. Vėliau sužinojau, kad mane sutriuškino mirtinai.

– Jūs visada mėgote provokuoti, net Kompozitorių sąjungos suvažiavimuose.

– Kai visi miega, reikia cirko elementų.

– Kalbant apie Šv. Kristoforo orkestrą, lygiai tas pats – jo veikla visai nereflektuojama.

– Lietuvoje apie mus nežinau, kiek metų neberašoma. Reikia susiorganizuoti, reikia turėti pinigų. Nebėra kritikos, tik per reklamą informuojame apie save. Bet reklama, informacija nėra tas pats, kas refleksija.

– Ar kartais nesinori apie kokį koncertą brūkštelėti?

– Vakar buvau pianistės koncerte.

Viską grojo iš natų. Atlikėjos galvoje – vien gaidos.

O štai Ferenzas Lisztas buvo beprotis... Jam dar nepradėjus groti visa publika drebėdavo. Net savo knygoje panaudojau tokį epizodą: vieno koncerto metu Lisztas taip audringai grojo, kad apalpęs nukrito nuo kėdės. Jį išnešė iš scenos, publika buvo sukrėsta. Visi tyliai sėdėjo. Išėjęs koncerto organizatorius pasakė, kad ponas Lisztas atgavo sąmonę.

Lisztas kartais grodavo taip, kad nebūdavo įmanoma suprasti, ką groja. Tai buvo improvizavimas, aistra.

Vakar aš to negirdėjau, nors pianistė grojo labai gerai. Tačiau tylių ekstazinių momentų taip garsiai groti negalima. Frazavimas – nėra kur skubėti.

Reikia kalbėti... Visos natos buvo puikiai sugrotos. Stipri pianistė, aš ją pirmą kartą girdėjau.

O pabaigoje ji dar nutarė publiką pamaitinti F. Chopino valsiuku. Chopinas yra vokalo meistras, grynai vokalinis kompozitorius. Reikia dainuoti... Išdainuoti...

Viešas kalbėjimas ar poezijos skaitymas negalimas iš popieriaus lapo.

Vedose sakoma, kad ne loginė eilėraščio struktūra svarbiau, o garsas. Čia yra esmė.

– Donatai, regis apžvelgėm visas

GASTROLĖS Jūsų veiklos sritis...

– Ne, dar ne visas.

– O ko dar nepalietėm?

– „Virtuvės“ laikraščio žurnalistė manęs prašė papasakoti apie savo hobį. Sakau, neturiu hobio, nes tam neturiu laiko: nuo ryto iki vakaro ką nors darau muzikoje. Ji pasakė, kad taip negali būti. Vis skambino ir prašė papasakoti apie hobį.

Ir tada aš jai pusantros valandos kalbėjau apie poledinę žūklę. Per televiziją buvau matęs pusantros minutės siužetą, kaip žvejojama... Tai ir fantazavau: kaip, su kuo reikia gaudyti, kur reikia gaudyti.

Kartą sutinku savo seną draugą prie „Neringos“ restorano. Jis man ir sako, kad esu idiotas, nes apie poledinę žūklę nieko neišmanau, o pasakoju. Aš atsakau: žinoma, kad neišmanau, bet, kai manęs prašo, ar gaila papasakoti... Žmogaus gyvenimas labai sudėtingas, psichiškai komplikuotas. Aš esu nesveikai jautrus. Labai išgyvenu dėl žmonių santykių. Orkestre pakeliu balsą, mergaitė užsigauna, aš paskui graužiuosi.

O į viską reikėtų žiūrėti su ironija ir humoru. Humoras visada suteikia erdvę mąstymui.

Paradoksas: humoras savyje turi kur kas daugiau negu stora knyga.

Kai kalbi su humoru, visiems lengviau.

Azijos publikos ovacijos Lietuvos filharmonijos orkestrantams Remigijus VITKAUSKAS Spalio vidurys Lietuvoje buvo vėsus ir lietingas, o didžiausias Indijos miestas Mumbajus ir Tailando sostinė Bankokas gastrolių atvykusį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą pasitiko trisdešimt dviejų laipsnių karščiu. Koncertai, kuriais pradėtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirtų renginių ciklas, Azijos salėse sulaukė didelės sėkmės.

Ypač šiltai kolektyvą priėmė Indijos klausytojai. Prie koncertų didžiausioje šalies, o gal ir visos Azijos Mumbajaus nacionalinio scenos menų centro salėje organizavimo labai daug prisidėjo vienas žymiausių pasaulio dirigentų Zubinas Mehta, gimęs ir muziko kelią pradėjęs šiame mieste. Lietuvos orkestro koncertinę kelionę parėmė jo paskatinta Indijos žydų bendruomenė. Po labai sėkmingo pirmojo pasirodymo visas orkestras buvo pakviestas prabangios vakarienės, joje dalyvavo Indijos ir Lietuvos politiniai veikėjai, žydų bendruomenių vadovai bei kelios dešimtys koncertinės kelionės rėmėjų. Vakaro dalyviai šį pobūvį lygino su prašmatniomis indiškomis vestuvėmis.

Baigiantis kelionei paprašiau gastrolių įspūdžiais pasidalinti Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinę direktorę Rūtą Prusevičienę, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro antrąją koncertmeisterę Rasą Vosyliūtę ir orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.

– Gerbiamoji direktore, malonu Jus matyti keliaujančią ne verslo klase ar atskiru limuzinu, bet drauge su muzikantais, klegančiame jų būryje...

Prašyčiau trumpai papasakoti apie orkestro gastroles tolimose Pietų ir Pietryčių Azijos šalyse.

– Ši kelionė pradėta organizuoti padedant mūsų ilgametei

– Tai gal ir mes baigdami pokalbį, na, jei ne apie hobį, tai apie svajones pakalbėkim?

– Dar norėčiau surengti kelis kitokius koncertus.

Sugalvojau atlikti erdvinę muziką.

Pavyzdžiui, W. A. Mozarto „Aidus“ – su dviem orkestrais, O. Balakausko „Spenglą-Ūlą“ – su keturiais kvartetais. Juos galima labai efektingai išdėstyti mūsų bažnyčioje.

O šiaip mano reikalas yra pasitraukti iš orkestro. Perduoti kam nors kitam. Karjeros daugiau nebepadarysiu. Man svarbu, kad orkestras išliktų... n

Repeticija prieš koncertą

Muzikos barai / 19

GASTROLĖS partnerei – Martyno Kėvišo vadovaujamai agentūrai „Riverside Music“. Agentūra ne kartą yra rengusi pasaulio orkestrų koncertus mūsų lankomame regione. Pirmosios LNSO gastrolės Japonijoje 2010 metais buvo labai intensyvios ir netrumpos, beveik mėnesį orkestras koncertavo kone visose didžiausiose šalies koncertinėse erdvėse, net du kartus – tobulos akustikos „Suntory Hall“ salėje Tokijuje.

Kūrybinė kelionė, kurią dabar sėkmingai baigiame, nėra ilga, bet nuo Tėvynės nutolome per dešimtį tūkstančių kilometrų, gyvenome trijose laiko juostose.

Per aštuonias dienas įvyko du koncertai viename didžiausių Indijos miestų Mumbajuje ir vienas koncertas Tailando sostinėje Bankoke. Šie renginiai pradeda Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtų koncertų ciklą.

Pirmasis pasirodymas Mumbajuje buvo dedikuotas ir Lietuvos ir Indijos diplomatinių santykių užmezgimo dvidešimtpenkmečiui. Šie trys koncertai mums buvo ilgai laukti ir svarbūs. Tai ilgalaikių ryšių ir bendro darbo su koncertinių salių vadovais, mecenatais rezultatas. Tarp mūsų partnerių ir rėmėjų – žinomas Indijos kultūros veikėjas ponas Yusufas Hamiedas, intensyvius prekybinius ryšius su Lietuvos verslininkais palaikanti firma Dr. J. K. ir Sahil Tandonų šeimos įmonė „A&Z Exports International“, taip pat ilgametė Lietuvos partnerė Tailando įmonė „Indorama“.

Dviem koncertams Mumbajaus nacionalinio scenos menų centro salėje mecenatas Yusufas Hamiedas, salės direktorius Khushroo N. Suntookas, Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša subūrė komandą, gebėjusią du vakarus visiškai užpildyti didžiausią Indijos koncertų salę. Tai nebuvo paprasta, atsitiktinė publika. Didžioji jos dalis – Lietuvos bičiuliai ar tiesiog žmonės, kuriuos su Lietuva sieja istoriniai ryšiai. Yusufo Hamiedo mama – litvakė, gimusi ir augusi Lietuvoje, su būsimu vyru, musulmonu iš Indijos, susipažino Berlyne, o sūnus Yusufas 1936 metais gimė Vilniuje. Biotechnologijų mokslininkas, didžiulės farmacijos kompanijos savinin-

Muzikos barai / 20

kas Y. Hamiedas dar vadinamas šiuolaikiniu Robinu Hudu, kadangi nenuilstamai kovoja dėl pigių, bet efektyvių vaistų gamybos ir prieinamumo skurdžiausiems pasaulio gyventojams. Mecenatas Lietuvoje lankėsi su Lietuvos operos ir baleto teatre koncertavusiu Izraelio filharmonijos simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja žymus pasaulio dirigentas, pono Yusufo bendraklasis Zubinas Mehta. Svečią sužavėjo gimtasis Vilnius, atgimė kraujo ryšių žadinami jausmai, ir filantropas priėmė sprendimą padėti organizuoti LNSO ir dirigento Modesto Pitrėno koncertus Indijoje. Į vieno iš dviejų koncertų programą buvo įtrauktas žymusis žydų kilmės kompozitoriaus Makso Brucho Koncertas smuikui, kurį atliko Maratas Besingalijevas, kazachų kilmės smuikininkas, šiuo metu einantis Indijos simfoninio orkestro koncertmeisterio ir orkestro direktoriaus pareigas.

Mumbajaus nacionalinis scenos menų centras skatina vakarietiško profesionaliojo meno plėtrą, kasmet čia vyksta apie šeši šimtai renginių, įskaitant ir kino premjeras. Tai nepaprastas darbas, nes Indijoje vis dėlto labiau domimasi tradicine etnine muzika ir kinu, taigi menų centras yra tarsi Vakarų meno forpostas Indijoje.

Organizuoti tokias tolimas gastroles nėra paprasta ne vien menine prasme – kyla daug grynai techninių uždavinių. Juos sėkmingai sprendė LNSO gastrolių vadybininkė Vaiva Bukytė.

Per labai trumpą laiką reikėjo pateikti aštuoniasdešimt tris pasus Tailando konsulatui ir Indijos ambasadai Varšuvoje, kad būtų gautos vizos. Mums nepaprastai daug padėjo Indijos garbės konsulas, šiuo metu žinomo restorano „Sue´s Indian Raja“ Vilniuje savininkas Rajinderis Kumaras Chaudhary. Jis pats ne kartą vežė mūsų kolektyvo narių pasus į Varšuvą ir atgal.

Indijoje jautėme didžiulę šilumą ir svetingumą. Kiekvienu orkestro nariu buvo pasirūpinta, pasidomėta, visur jautėme indiškąją namaste kultūros gaivą, kai svečias į namus – Dievas į namus. Gal dėl to šiame kontinente klesti turizmas, apimantis ne tik pažintines-poilsines, bet ir kultū-

rines keliones. Aplankėme daug nuostabių šventyklų, kitų įdomių kultūros objektų.

– Trumpam grįžkime į pirmąjį koncertą Mumbajuje ir po jo vykusį grandiozinį priėmimą, kuriuose matėme žymius Lietuvos politikus, kultūros veikėjus. Kaip derėjo muzika ir politika?

– Labai prasminga, kad tuo metu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Mumbajuje ir Delyje, kur pasirašė ypač svarbią, net dvidešimt metų derintą ekstradicijos sutartį, taip pat vyko Lietuvos verslo atstovų delegacijos vizitas Indijoje. Reikšminga ir tai, kad koncerte lankėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Vilniuje susipažinusi su Yusufu Hamiedu. Ši pažintis išaugo į labai šiltą draugystę, kurios atgarsiai pasiekia ir mūsų kolektyvo esamas bei būsimas gastroles Azijos šalyse. Diplomatinių, ekonominių, kultūrinių ryšių įtvirtinimas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertais – unikalus įvykis ir indėlis į dviejų valstybių santykių plėtrą. Pamenu, po mūsų orkestro koncerto Brazilijoje, San Paule, Lietuvos generalinė konsulė išreiškė padėką sakydama, kad neįsivaizduoja geresnio Lietuvos prisistatymo kaip ką tik nuskambėjusi muzika, kurioje skleidėsi aukštas profesionalumas, tautos kultūra ir mažos šalies gebėjimas bendrauti su didelėmis pasaulio valstybėmis.

Tai labai svarbus mūsų pažangios šalies įvertinimas.

Antrajame koncerte Mumbajuje skambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, simboliškai įprasmindama Lietuvos ir Indijos diplomatinių santykių 25-metį. Publikos puikiai įvertintose koncertinėse programose dar skambėjo Edvardo Griego siuita iš muzikos dramai „Peras Giuntas“, Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 4, Sergejaus Prokofjevo Simfonija Nr. 5, Ferenco Liszto antroji Vengriškoji rapsodija ir nepamainomas bisas – J. Brahmso penktasis Vengrų šokis. Šiuos dramatiškus ir kartu romantiškus simfoninius kūrinius ryškiai, įtaigiai, atskleisdamas jų emocines gelmes, perteikė orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigen-

tas Modestas Pitrėnas. Maestro sulaukė ne tik nuoširdžių klausytojų ir gastrolių organizatorių padėkų, bet ir kvietimo sugrįžti bei padirbėti su Indijos simfoniniu orkestru.

– Girdėjome, kad po šio koncertinio turo namo dar negrįžtate. Kurgi veda tolesni kūrybiniai maršrutai?

– Rytoj vykstu į Kinijos miestą Šanchajų. Nuo 2006 metų beveik kasmet keliauju į vieną svarbiausių Azijoje Šanchajaus menų festivalį, kurio metu organizuojama ir didelė scenos menų mugė.

Lietuvos nacionalinė filharmonija čia pristato savo ir geriausius šalies kolektyvus. Užsimezgė nepaprastai šilti tiesioginiai ryšiai su daugeliu Kinijos salių, festivalių, prodiuserių, net ir su Vakarų šalių agentūromis, turinčiomis padalinių Kinijoje. Dėl šių ryšių Kinijoje ne kartą koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko ir Modesto Barkausko, publiką džiugino Artūro Noviko vadovaujamas vokalinis ansamblis „Jazz Island“, kasmet Kinijoje lankosi Baltijos gitarų kvartetas.

Kinijos meno pasaulis neapsieina be režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jo trupės pastatymų. Kinijoje pasirodė Anželikos Cholinos šokio teatras, o man viešint Šanchajaus festivalyje su kinų teatro trupe dirbo ir premjerą parodė režisierė Ramunė Kudzmanaitė bei kompozitorius Faustas Latėnas. Žymiausiose Kinijos scenose gastroliavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė su P. Čaikovskio baletu „Gulbių ežeras“. Dabartinėse LNSO gastrolėse po Azijos šalis dalyvavo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris Algirdas Januševičius, su juo drauge keliausime į Kiniją, kur trimitininkas atliks muzikinę partiją Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Mūsų klasė“.

Kinijos scenos menų rinka intensyviai profesionalėja ir plečiasi. Suburti nuolatiniai kolektyvai, sukurta ypatingo modernumo infrastruktūra. Sėkmingai gyvuoja didžiuliai, šiuolaikiškai įrengti operos teatrai, koncertų salės, multifunkciniai kultūros centrai. Šias erdves reikia prasmingai užpildyti ir užsienio

kultūrą propaguojančiais kolektyvais. Rinka yra begalinė, tad džiaugiamės, kad ir Lietuvos menininkai joje randa savo vietą ir perspektyvius kontaktus. Pagrindinis mano kelionės į Šanchajaus scenos menų festivalį uždavinys – pristatyti galimas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, dirigento Modesto Pitrėno ir pianisto Luko Geniušo gastroles ateinantį pavasarį. Jau vyksta intensyvios derybos su keletu Kinijos miestų. Derybos su Azijos šalių atstovais nėra paprastos, tačiau manome, kad partneriai patikimi, ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga aplankysime ne tik keletą didžiausių Europos koncertinių salių, bet ir Kinijos simfoninės muzikos mylėtojus.

Kalbinu LNSO antrąją koncertmeisterę smuikininkę Rasą Vosyliūtę.

– Kada sužinojote apie šią koncertinę kelionę, kaip Jus ši naujiena nuteikė? Kaip jaučiatės dabar, kai nelengva, bet orkestrui labai sėkminga koncertinė išvyka jau praeityje?

– Apie kelionę sužinojau dar pavasarį, ji iš karto mane labai sudomino. Su įvairiais kolektyvais aplankiau kone visą pasaulį, tačiau Indijoje ir Tailande dar nebuvo tekę būti.

Kalbant apie koncertus galima sakyti, kad jie skambėjo vis geriau – gastrolėse taip būna neretai. Antrasis koncertas buvo puikus, na, o trečiasis pasirodymas Bankoke labiau pavyko nei pirmasis. Publika plojo stovėdama, jautėme visuotinį susižavėjimą, nors orkestras griežė po lėktuvuose praleistos nakties, tad artistams ir dirigentui reikėjo labai susiimti.

Kelionė buvo organizuota taip, kad turėdavome vieną kitą valandą pažinčiai su vietos kultūra, architektūra, socialine aplinka. Stebino Indijos kontrastai, kur greta dangoraižių prabangos klesti neturtas. Matėme tokį skurdą, kokio daugelis negalėjome net įsivaizduoti. Keista, bet tai teikė vidinės stiprybės, viltį, kad jei ištiktų negandos, prisimintume, jog yra kur kas blogiau gyvenančių žmo-

nių, nuolankiai susitaikančių su likimu.

Griežiant Indijoje, vaikščiojant po Mumbajaus gatves manęs neapleido klausimas – kiek šioje šalyje reikalinga klasikinė muzika? Čia tiek daug tradicinių menų, labai savita ir giliai įsišaknijusi vietinė sociokultūra... Taip ir grįžtu namo su tuo dideliu klaustuku.

Tailandas – labai įdomi šalis, tačiau joje pasigedau dvasingumo. Dar niekada nemačiau tokio masto prekybos ir gerąja, ir blogąja prasme. Labai prislėgė matyti naktinio gyvenimo vaizdai, prekyba žmogaus kūnu, taip pat ir vaikų.

Mūsų gastrolių metu Tailandas minėjo pirmąsias savo karaliaus Ramos IX mirties metines. Dėl šio įvykio buvo nukeltas mūsų koncertas, tad orkestras laisvą dieną išnaudojo kultūriniams poreikiams. Visi sostinės gyventojai tą dieną vilkėjo juodus drabužius, miesto gatvėse kabojo gedulo kaspinai, nedirbo parduotuvės.

Neužmirštamą sukauptumo įspūdį paliko Budos šventyklos, tačiau ir tai sunkiai derėjo su begaliniu prekeivių noru kuo daugiau pasipelnyti.

Dabar, sėdint į Lietuvą skraidinančiame lėktuve, galima pasakyti, kad patyrėme daug įspūdžių, kelionė buvo labai įdomi tiek muzikine, tiek pažintine prasme.

Pasidalinti įspūdžiais paprašiau Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.

– Grįžtame iš sėkmingų Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolių į tolimas Azijos šalis. Kiek žinome, tai nėra pirma Jūsų koncertinė kelionė su LNSO.

– Koncertavome Lenkijoje, Prahoje, tačiau į tokius tolimus kraštus leidomės pirmą kartą. Šias gastroles pavadinčiau gana komfortiškomis – jos truko tik šiek tiek ilgiau nei savaitę, surengėme tris koncertus. Išvykos metu mėgavomės ir galimybe pajausti tolimųjų Azijos kraštų dvasią, užčiuopti gyvenimo pulsą, pažintį įvairiabriaunę kultūrą.

– Jūsų diriguojamas kolektyvas sulaukė didelio publikos dėmesio – žmonės plojo pagarbiai stovėdami, aidėjo sveikinimo šūksniai..

Kaip Jūs pats vertinate kolektyvo koncertinius pasirodymus ir jo būsenas nelengvos kelionės metu? Gal jau yra naujų koncertų Azijos salėse planų?

– Koncertų planavimas Azijos šalyse gana komplikuotas. Prodiuseriai sako, kad kol kontraktas nėra pasirašytas, nieko planuoti negalima. Net jei sutartis pasirašyta, tai dar ne viskas.

Kalbant apie mūsų koncertus, labai aiškiai jaučiamas susidomėjimas, gauta gerų atsiliepimų, sudaryta puiki opinija. Kaip orkestro vadovas, gavau ir asmeniškų pasiūlymų. Nuojauta sako, kad bendradarbiavimas su Azijos koncertinėmis organizacijomis turėtų tęstis.

Gastroles vertinu puikiai. Kolektyvas grojo susitelkęs, be kokybinio bangavimo. Po ilgos kelionės pirmajame pasirodyme gal ir buvo juntama šiokia tokia įtampa, tačiau nugalėjo sutelktumas ir repeticijų darbo prasmė.

– Kelionė buvo ilga – orkestras nukeliavo dvidešimt tūkstančių kilometrų. Ar atsirado naujų bendravimo patirčių, ar nebuvo netikėtumų?

– Išvadas daryti gana nelengva, nes jos gali remtis akimirkos įspūdžiu. Keliaudamas orkestras pereina į neretai sunkiai nuspėjamą vadinamąjį gastrolių režimą. Ar tai būtų Latvija, ar Lenkija, ar Indija, muzikantai patenka į nepažįstamas koncertines sales, keičiasi paros režimas ir visa aplinka. Tai verčia kitaip funkcionuoti organizmą, keičiasi socialiniai pojūčiai. Įvykę puikūs koncertai atskleidė, kad kolektyvas yra stabilus, nepasitaikė nė vieno didesnio sunegalavimo, ko paprastai neišvengiama šiltuosiuose Azijos kraštuose. Man susidarė įspūdis, kad kolektyvas yra brandus ir solidus, o tai stiprina tikėjimą, kad esme teisingame bendrame kelyje.

– Apie pirmąjį nenorėčiau daug kalbėti, tai buvo koncertas po varginančios kelionės, orkestras dar kvėpavo lėktuvo oru, nors publika to nepajuto, salėje skambėjo ovacijos. Kiti du koncertai visais požiūriais atskleidė orkestro pajėgumą. Mane labai nudžiugino puikiai atlikta Prokofjevo Penktoji simfonija Mumbajuje, Bramso Ketvirtoji Bankoke, nepriekaištingai pagrota Listo Vengriškoji rapsodija... Griežti tokiose salėse – ne vien iššūkis, bet ir didelis malonumas bei rimta atsakomybė. Pastudijavęs bukletą sužinojau, kad Bankoko muzikos ir šokio festivalyje dalyvavo Izraelio filharmonijos simfoninis orkestras, šiuo metu mes konkuruojame su Šanchajaus orkestru. Tai žymiausi kolektyvai, tarp kurių yra pagerbtas ir mūsų orkestras. Manau, kad tai – geras ženklas, nušviečiantis kūrybinius ateities maršrutus.

– Kur driekiasi tolesni Jūsų keliai?

– Tik grįžęs turiu galvoti apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo šimtmečio renginius. Ruošiuosi koncertui Šveicarijoje, kurio pirmoje dalyje skambės Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ bei latvių kompozitoriaus P. Vasko Koncertas anglų ragui ir simfoniniam orkestrui, solo partiją atliks vietinis solistas. Antroje dalyje skambės Čaikovskio Šeštoji (Patetinė) simfonija h-moll. Baltijos regiono sąskambiai labai domina šveicarus, manau, kad tai spalvinga ir puiki Baltijos jūros šalis reprezentuojanti programa.

Netrukus su šeimyna keliausime į Vokietiją, kur Ievos Prudnikovaitės laukia pastatymas Eseno operoje, na, o man teks atsakingas rūpestingo šeimos tėvo ir vyro vaidmuo...

– Dėkoju už įdomų pokalbį, linkiu kuo geriausios kūrybinės ir šeimyninės sėkmės! n

– Turėjome tris koncertus – du Mumbajuje ir vieną Bankoke. Gal kuris nors pasirodymas paliko ryškesnių įspūdžių?

Muzikos barai / 21

KONKURSAS Ir Bachas, ir lietuvių autoriai

Spalio 14 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Klivlando universiteto Waetjeno salėje, griežė lietuvių violončelininkas Davidas Geringas. Solistui talkino styginis kvartetas „Kalista“ (Callisto Quartet): Paulas Aguilaras, Rachel Stenzzel (smuikai), Eva Kennedy (altas), Hannah Moses (violončelė).

Gausūs klausytojai koncertą priėmė šiltai. Jo repertuaras apėmė beveik keturis violončelės meno šimtmečius: nuo François Couperino, gyvenusio ir baroko, ir rokoko laikotarpiais, vokiečių baroko kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho iki šiuolaikinių autorių – Pēterio Vasko (Latvija) ir Anatolijaus Šenderovo (Lietuva) – kūrybos.

Taip pat skambėjo Johno Corigliano, Giyos Kancheli, Krzysztofo Pendereckio kūriniai.

Koncerto pradžioje Davidas Geringas pagrojo lyrišką amerikiečio kompozitoriaus Johno Corigliano kūrinį „Fancy on a Bach air“. Buvo įdomu klausytis melodijos, pagrįstos Bacho arija, ausį malonino violončelės tono sodrumas. Du preliudai iš J. S. Bacho siuitų violončelei (Nr. 1 G Major, BWV 1007, ir Nr. 2 D Minor, 1008) menininkui suteikė progą iš kompozitoriaus muzikos gelmių į paviršių iškelti jose slypinčius turtus ir jais dosniai pasidalyti su klausytojais.

Krzysztofo Pendereckio kūrinyje „Per Slava“ („Hommage à Mstislav Rostropovich“) jausmai veržėsi lyg žaižaruojanti ugnikalnio lava. Tai buvo pagarbus menininko nusilenkimas savo mokytojui, garsiajam rusų violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui. Šiame techniškai labai sudėtingame kūrinyje Davidas Geringas pagarbą, meilę ir padėką mokytojui išreiškė nuoširdžiu atvirumu, kai kurios vietos skambėjo taip ugningai, kad jausmų įtampa net baugino. Instrumentas tapo kūnu, o kūnas instrumentu – tokia vienovė stulbino.

François Couperino 5 koncertines pjeses violončelei ir styginiams (Prelude, Sicilienne, La Tromba, Plainte, Air de Diable; aranž. D. Geringas) kartu su D. Geringu atliko altininkė Eva Kennedy ir violončelininkė Hannah Moses. Šis kūrinys –

Po nuostabaus Davido Geringo koncero Klivlando universitete (iš kairės): Lietuvių bendruomenės Klivlando apylinkės valdybos narės Virginija Motiejūnienė ir Aleksandra Kudukytė, Davidas Geringas, Lietuvos garbės generalinė konsulė Ingrida Bublienė, Lietuvių bendruomenės Klivlando apylinkės pirmininkas Algis Gudėnas

Muzikos barai / 22

Vytauto MATULIONIO nuotraukos

GROŽIO DOVANA

Violončelininkas Davidas Geringas su styginių kvartetu „Callisto“

nuskriausto, nelaimingo žmogaus rauda, paguodos ieškančios ir pagaliau ją randančios sielos giesmė. Geringas nepaprastai jautriai atskleidė žmogiškos kančios supratimą ir užuojautą. Tai buvo tikra stilistinio meistriškumo pamoka, ji būtų maloniai nustebinusi ir patį kompozitorių.

Pats netikėčiausias vakaro kūrinys buvo latvių kompozitoriaus Pēterio Vasks´o „Book, for solo cello“ (Fortissimo, Pianissimo). Jame kompozitorius apsiribojo dviem garso priešybėmis. Fortissimo dalyje skleidėsi nepaprasta jėga ir greitis, o Pianissimo buvo tarsi vaitojantis vėjas, įsikūnijęs pačiuose tyliausiuose garsuose. Tokiam neįprastam efektui išgauti Geringas stryką naudojo kaip burtininko lazdelę.

Iš šių burtų klausytojus pažadino Anatolijaus Šenderovo „David´s Song“, skirta Davidui Geringui. Jam vėl talkino styginių kvartetas, kuriam retsykiais dirigavo pats solistas. Bendras įspūdis – grojimo darna, atidumas mažiausiems melodijos ir dinamikos posūkiams. Tyliai audžiamose melodijose buvo girdėti hebrajiškos muzikos užuominos, apipintos Artimiesiems Rytams būdingomis puošmenomis, atskleidžiančiomis biblinius kompozicijos šaltinius. Po tokio gilaus sielos jaudulio, įkaitusiems klausytojų delnams prašant, net reikalaujant, solistas ir kvartetas auditoriją pamalonino dar vienu, romantiškai skambančiu, kūriniu.

Davido Geringo talentu didžiuojasi ir jo geidžia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio scenos. Dar svarbiau, kad menininkas šia Dievo dovana dalijasi su klausytojais ir mokiniais, nešykštėdamas grožio tiems, kurie šiame pakvaišusiame pasaulyje jo trokšta. Tokią žmogaus dvasią pakylėjančią dovaną tą vakarą Davidas Geringas įteikė Klivlando universiteto salėje susirinkusiems klausytojams.

Nors valandėlei ruduo tapo žydinčia vasara.

Koncerto rengėjai – Klivlando violončelininkų draugija (The Cleveland Cello Society) kartu su Lietuvių bendruomenės Klivlando apylinkės valdyba bei Klivlando universiteto Tarptautinių paslaugų ir programų centru (CSU Center for International Services and Programs).

Vytautas MATULIONIS

Koncertų gausa stebinanti Lietuvos nacionalinė filharmonija nepamiršta ir atmintinų dienų. Būtent tokia diena yra lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena. Spalio 29-ąją kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje surengė koncertą, skirtą visiems išėjusiems prisiminti. Su ansamblio muzikantais Laima Šulskute (fleita), Rolandu Romoslausku (altas) ir Sergejumi Okruško (klavesinas) pirmąkart pasirodė mecosopranas Eglė Šidlauskaitė.

Po dviejų įspūdingų koncertų balandį ir rugsėjį, kuriuose skambėjo Astoro Piazzollos tango ritmai, „Vilniaus arsenalas“ vėl žavėjo ankstyvojo baroko muzika – su ja ansamblis prieš tris dešimtmečius pradėjo savo istoriją.

Koncerto pradžioje klausytojai girdėjo J. S. Bacho Koncertą C-dur (Trio sonatą Nr. 5). Kaip visada, žavėjo ansamblio atlikimo kokybė.

E. Šidlauskaitė padainavo ariją „Erbarme dich, mein Gott“ iš J. S. Bacho oratorijos „Pasija pagal Matą“ ir ariją „Esurientes“ iš „Magnificat“. Solistė stebino ne tik vokaliniu meistriškumu, bet ir gebėjimu emocionaliai perteikti kūriniuose pasakojamas istorijas.

Nė vienas „Vilniaus arsenalo“ koncertas nebūna be lietuviškos muzikos. Šįkart nuskambėjo ansamblio inicijuoto jaunosios kartos kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės kūrinio „Ant balto popieriaus“ premjera. Pagal Jono Meko eilėraštį parašytą subtilią muzikinę istoriją atlikėjai perteikė pasitelkdami ir vaidybos elementus. Publika kūrinį sutiko ovacijomis. „Vilniaus arsenalo“ užsakymu sukurtas ir Arūno Navako opusas „Palydėjimas“ mecosopranui, fleitai, altui ir klavesinui. Kūrinio pavadinimas turi prierašą „Keli žodžiai išeinantiems“ (tekstą sukūrė pats autorius), tad jis ypač derėjo koncerto kontekste.

Toliau skambėjo tikri baroko perlai – J. Ph. Rameau Koncertas Nr. 1 c-moll, arijos iš G. F. Händelio operų „Kserksas“ ir „Rinaldo“, o koncertą vainikavo ansamblio puikiai aranžuota V. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ uvertiūra ir dvi Kerubino arijetės.

Ignotas VILKAS

KRONIKA Pasaulio muzikai pagerbė Saulių Sondeckį

METŲ METAIS SPALIS BUVO SAULIAUS SONDECKIO MĖNUO. JO GIMTADIENIS SPALIO 11-ĄJĄ, BET JAU NUO PIRMŲJŲ MĖNESIO DIENŲ NETILDAVO TELEFONAS, PAŠTO DĖŽUTĖ BŪDAVO PILNA LAIŠKŲ. RETAI KADA TĄ DIENĄ JĮ PAVYKDAVO RASTI VILNIUJE, DAŽNIAU ŠVENTĘ JIS PASITIKDAVO GASTROLIUODAMAS SVEČIOSE ŠALYSE, BET SVEIKINIMAI JĮ PASIEKDAVO VISUR. DRAUGŲ TURĖJO LABAI DAUG, IR NIEKAS NEPRALEISDAVO PROGOS IŠREIKŠTI JAM SAVO PAGARBĄ. NET IR DABAR, KAI MAESTRO JAU NEBĖRA, DRAUGAI NEPAMIRŠO ŠIOS DATOS – SVEIKINIMO FORMA PASIKEITĖ, BET, KAIP IR ANKSČIAU, JŲ MINTYS BUVO APIE JĮ IR SU JUO.

Spalio 3 d. Vilniaus kongresų rūmuose koncertavo Vladimiras Spivakovas. Koncerte, pavadintame „Bacho valanda. Pamilkime pasaulį! Sauliaus Sondeckio atminimui“, viskas buvo prasminga: ir kompozitorius, kurio muzika visą gyvenimą lydėjo Sondeckį, vedė jį į didžias kūrybos aukštumas, ir epigrafas, skelbiantis meilę, kurios Sondeckis niekam negailėjo,

Muzikos barai / 24

kuria dosniai visus apglėbdavo, ir koncerto dedikacija, liudijanti dėkingumą už dešimtmečius trukusią draugystę, neblėstantį atminimą.

Koncerte skambėjo Bacho Trio sonata A-dur, arijos iš kantatų ir mišių – muzika apie amžinybę, tikėjimą, dvasingumą, gyvenimą. Spivakovas Sondeckiui skirtoje prakalboje šnekėjo apie tą patį – apie žmogų, paskyrusį gyvenimą didžių vertybių sklaidai, apie jo ištikimą tarnystę menui.

Nepaprasto grožio Spivakovo smuiko skambesys – taip pat prakalba.

Atlikimas, kurio klausydamasis negalvoji apie ginčus dėl autentiško griežimo, bet tiesiog grožiesi didžia muzika ir nuostabia meistryste. Paskutinė programoje buvo arija „Die Armen will der Herr umarmen“ iš kantatos Nr. 186. Ilga, atrodo, niekada nesibaigsianti smuiko nata, o paskui tyla, kurios niekas nedrįsta nutraukti...

„Ačiū jums visiems, atėjusiems prisiminti ir pagerbti Maestro Sauliaus Sondeckio“, – išeinant mintyse skambėjo Spivakovo žodžiai. Jie tarsi įtraukė visus į Sondeckio draugų ratą – ir klausytojus, sausakimšoje salėje gaudžiusius kiekvieną nuostabaus atlikimo garsą, ir šį muzikinį stebuklą Spivakovui padėjusius kurti dainininkę Anastasiją Belukovą, smuikininką Timurą Pirvedievą, violončelininką Piotrą Gladyševą, klavesinininkę Zoją Abolic. Tą vakarą visi jautėsi esą Sondeckio draugai. „Manau, kad Spivakovui nebuvo lengva rasti tarpą koncertui Vilniuje savo gastrolių planuose. Jis – pasaulinio garso muzikas, dirigentas ir smuikininkas, visur yra laukiamas.

Neseniai buvo atvažiavęs į Hamburgą, aš laiku nepasirūpinau bilietais, kai susigriebiau, visi jau buvo išpirkti. Norėjau įeiti per tarnybinį įėjimą – mane pažįsta, niekada nestabdo, bet kur tau, viskas buvo užblokuota“, – Spivakovo atvykimą komentavo Vytautas Sondeckis.

eiga saugoti kolegos atminimą. Winischhoferis ne kartą yra griežęs solo partijas su Sondeckio vadovaujamais orkestrais, jiedu kartu įkūrė orkestrą „Camerata Vienna“ ir su juo daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje. Paklaustas, ką jam reiškė Sondeckis, atsakė paprastai: „Jis buvo didis muzikas ir darė didžius darbus. Jam nereikėjo, kaip daugeliui, į tas aukštybes besistiebiantiems, tai įkyriai įrodinėti ir kitiems aiškinti. Užteko muzikuoti, ir visi išgirsdavo nuostabų jo orkestrų skambėjimą.“ Koncerte Vienoje griežė „Camerata Vienna“, solistai buvo Maestro Sondeckio sūnūs Vytautas ir Paulius, pats vakaro sumanytojas Gernotas Winischhoferis. Pasaulis didelis – jau seniai Vytautas gyvena ir dirba Hamburge, Paulius – Zalcburge, tačiau tokia proga jie ir vėl buvo kartu. Skambėjo Sondeckio orkestrui perdirbta Bacho Čakona, Čaikovskio Serenada styginiams, Haydno Koncertas D-dur violončelei ir orkestrui, Mozarto „Sinfonia concertante“, Sarasate „Navarra“. Koncertą baigė Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ (An der schönen blauen Donau) – austrų dovana Maestro, juk jis šioje šalyje buvo savas, o jo Mozartas daugeliui muzikų buvo tapęs atlikimo etalonu.

*** Kartais net nereikia ieškoti ypatingų progų norint pagerbti didį muziką. Neseniai buvo išleista kompaktinė plokštelė „Sondeckis. In Memoriam“, kurią galima rasti daugelio šalių plokštelių parduotuvėse, nusipirkti „Amazon.com“ bei kituose didžiuosiuose internetinės prekybos tinkluose. Plokštelėje – trys Šostakovičiaus kūriniai: Kamerinė simfonija, Siuita iš muzikos filmui „Hamletas“, Pirmasis fortepijoninis koncertas (beje, pastarąjį koncertą, autoriaus parašytą fortepijonui, trimitui ir orkestrui, Timofejus Dokšiceris perdirbo į koncertą trimitui, fortepijonui ir orkestrui). Atlikėjai – Sondeckis, Dokšiceris, pianistas Sergejus Solodovnikas, Lietuvos kamerinis orkestras ir Sankt Peterburgo „Camerata“. Įrašai daryti paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje, vykdant grandiozinį „Sony Classical“ projektą „Sankt Peterburgo klasika“. Jie akivaizdžiau nei kas kita liudija, koks buvo Sondeckis, kas buvo jo solistai, ką pajėgė jo orkestrai. Tai nuostabiai atliekama nuostabi muzika! Meno pasaulyje tik taip ir būna – didžių menininkų darbai gyvena jau nepriklausomai nuo savo kūrėjų.

Pasaulis nepamiršta Sauliaus Sondeckio...

Leonidas MELNIKAS

*** Spalio 8 d. vienoje gražiausių Austrijos salių – Vienos „Konzerthaus“ – įvyko koncertas „In Memoriam Saulius Sondeckis“. Jo iniciatorius buvo smuikininkas Gernotas Winischhoferis – ir jį su Sondeckiu siejo ilga draugystė, ilgi muzikinio bendradarbiavimo metai, ir jis laiko savo parKoncerte Vienoje griežė „Camerata Vienna“, solistai – Maestro Sondeckio sūnūs Vytautas (pirmas iš dešinės) ir Paulius (antras iš kairės), vakaro sumanytojas Gernotas Winischhoferis (pirmas iš kairės)

Muzikos barai / 25

SUKAKTIS

„Esu laiminga – gyvenimas buvo ir yra labai įdomus“

Audronė ŽIGAITYTĖ

S

Muzikos barai / 26

Jubiliejaus išvakarėse pripažino Silvija Sondeckienė

Asmeninio archyvo nuotraukos

ilvija Sondeckienė – žymi Lietuvos violončelininkė, su pagyrimu baigusi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesoriaus Mstislavo Rostropovičiaus klasę. „Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai“, – taip kadaise apie savo buvusią studentę rašė M. Rostropovičius.

S. Sondeckienę į muzikos aukštumas lydėjo trys profesoriai, violončelės virtuozai. Pirmasis – Sankt Peterburge dirbusio italo mokinys Levas Seidelis (1895–1961), į Lietuvą atvykęs po Antrojo pasaulinio karo.

Antrasis – iš Rygos kilęs Povilas Berkavičius (1894–1975), didžiausio XIX–XX amžių sandūros vokiečių violončelininko ir pedagogo Juliuso Klengelio mokinys. Šis violončelės subtilybių sėmėsi iš rusų maestro Karlo Davydovo (1838–1889), susiejusio rusiškąją ir vokiškąją violončelės mokyklas. Pas P. Berkavičių S. Sondeckienė mokėsi dvejus metus, paskui išvyko į Maskvos konservatoriją. Ten ketverius metus studijavo šviesaus atminimo muziko, Lietuvos bičiulio Mstislavo Rostropovičiaus (1927–2007) klasėje.

Silvija Narūnaitė-Sondeckienė gimė 1942 m. Kaune. 1960 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1966 m. – Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, 1972-aisiais – jos aspirantūrą (T. Gaidamovič kamerinio ansamblio klasė). 1974 m. stažavosi Brno, 1977 m. – Zagrebo muzikos akademijose.

Koncertavo kaip solistė, 1964– 1976 m. griežė fortepijoniniame trio (su H. Radvilaite, E. Digriu, vėliau E. Urbonu). 1960–1962 ir 1966–1995 m. buvo Lietuvos kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisterė, su šiuo kolektyvu koncertavo Euro-

Silvija Narūnaitė-Sondeckienė

poje, JAV, Azijoje, Afrikoje.

Nuo 1966 m. iki 2004 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 1991 m. – profesorė), vedė meistriškumo kursus Vokietijoje, Rusijoje, Paryžiaus, Briuselio, Malmės, Zagrebo, Porto aukštosiose muzikos mokyklose. Ypač profesorė laukiama Kroatijoje – puikiai mokėdama krašto kalbą, savo paskaitomis ir meistriškumo pamokomis geba sudominti jaunuosius violončelininkus.

2013 metais S. Sondeckienė dalyvavo labai reikšmingame forume Oksforde (Jungtinė Karalystė) – į Europos stygininkų mokytojų asociacijos (ESTA) konferenciją ji buvo pakviesta kaip kelių violončelės mokyklų sekėja, tradicijos paveldėtoja. Ji – pirmoji lietuvė, savo žinias perteikusi tokio prestižinio renginio dalyviams.

ESTA buvo įkurta prieš keturis dešimtmečius smuikininko ir dirigento sero Yehudi Menuhino iniciatyva.

Y. Menuhinas itin vertino rusų stygininkų ir pianistų rengimo metodiką, ja grindė savo pietvakarių Londone įsteigtos mokyklos ugdymo sistemą, iš Rusijos buvo pasikvietęs pedagogų. ESTA propaguoja vakarietišką muzikinį lavinimą, tad konferencijos rengėjams norėjosi kitokio akcento, rusiškos mokyklos požiūrio. „Mano žmona yra padariusi keletą metodinių išradimų, ypač mokant gamos. Jie lemia greitą ir rezultatyvią pažangą. Net violončelės virtuozas Davidas Geringas pripažino jų naudą, stebėjosi, kaip pačiam tai neatėjo į galvą“, – žmonos darbu grįžęs iš prestižinio renginio, kuriame atliko jam neįprastą lydinčiojo asmens vaidmenį, džiaugėsi maestro S. Sondeckis. – Pro konferencijos rengėjų ausis neprasprūdo garsas apie Silvijos tarptautinių kursų Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje, Briuselio karališkojoje muzikos konservatorijoje, taip pat Austrijoje, Kroatijoje, Švedijoje sėkmę.“ *** Gražios sukakties išvakarėse su Silvija Sondeckiene susitikome namuose, į kuriuos iki šiol eidavau domėtis Sauliaus Sondeckio koncertų maršrutais ir veiklos peripetijomis.

Nors vaikystėje violončele susižavėjau klausydamasi Silvijos Narūnaitės.

Ypač didelį įspūdį paliko nepaprasto grožio balta suknelė, kurią vilkėdama griežė Camille´io Saint-Saënso „Gulbę“... Tad pirmieji klausimai natūraliai kilo iš tų dienų prisiminimų.

– Pradėkime nuo pradžių: kaip ir kodėl vaikystėje pasirinkote muziką? Juolab tokį netradicinį instrumentą – violončelę.

– Mano mamytė buvo artima visiems menams. Pati labai gražiai tapė, lankydavo koncertus. Prieš karą neišdildomą įspūdį jai padarė švedės violončelininkės koncertas, man pasakojo, kokia graži buvo jos raudona suknelė. Vėliau, kai Kaune lankiau darželį, mūsų muzikos mokytoja E. Jankutė į mane atkreipė dėmesį, sakė, kad turėčiau mokytis muzikos.

Mama draugavo su muzikos mokytoja Eliniene, garsios lietuvių pianistės Esteros Elinaitės, šiuo metu profesoriaujančios Šveicarijoje, mama. Kai buvo nuspręsta mane mokyti muzikos, mama parinko violončelę. 1949 metais persikėlėme iš Kauno į Vilnių – tais laikais mokytis sostinėje buvo geriau. Matyt, mamytė klaidos nepadarė, nežinau, ar galėjau ką nors geriau nuveikti.

– Ar tais laikais violončelė nebuvo prabanga?

– Vaikams instrumentą skirdavo mokykla – pagal ūgį, o vyresnėje klasėje nusipirkome tokią tirolietišką violončelę. Su ja ir į Maskvą išvažiavau. Vėliau iš Maskvos Didžiojo teatro violončelių grupės koncertmeisterio našlės nusipirkau Francesco Ruggieri instrumentą. Dabar juo griežia sūnus Vytautas.

– Ar tiesa, kad su instrumentu susigyveni, kad jis tampa juo griežiančio muziko dalimi?

– Žinoma! Instrumentas turi būti patogus, gerai skambėti, tada jis atveria daug galimybių. Geras instrumentas ne tik atliepia viskam, ką darai, bet dažnai ir „pasufleruoja“, ką dar gali padaryti. Neapsakomos emocijos, todėl atlikėjai ir prisiriša prie savo instrumentų.

Vytas kai kurias programas griežia mano violončele, bet turi ir dar

Su vyru Sauliumi Sondeckiu

kelias. Lėktuvais senųjų instrumentų geriau neskraidinti, juos reikia labai saugoti.

– Mokėtės vėliau M. K. Čiurlionio vardu pavadintoje garsiausioje Lietuvos muzikos mokykloje. Kokią ją prisimenate, gal įstrigo nekasdienių įvykių?

– Kai mokiausi trečioje ir ketvirtoje klasėse, mane kviesdavo koncertuoti radiofonas. Tada dar nebūdavo daromi įrašai, reikėdavo groti gyvai. Mano pirmieji honorarai – iš radiofono. Ypač įspūdingas buvo pats pirmasis atlygis: 40 rublių buhalterė specialiai išmokėjo po vieną rublį.

Pasiėmiau pluoštą banknotų ir abi su mamyte nuėjome į komisinę parduotuvę, nusipirkome šešis sidabrinius šaukštelius!

Mūsų mokyklos orkestrui iš pradžių vadovavo Povilas Bekeris, tada vykdavo tradiciniai mokykliniai koncertai. Atėjus dirbti Sauliui Sondeckiui, orkestro pamokos iškart tapo mėgstamiausios. Sondeckis mus uždegė, daug koncertuodavome, mokykloje pradėjo lankytis garsūs svečiai, kuriems pirmiausia rodydavo orkestrą. Turėjome ir tikslą – geriausi su orkestru grieždavo solo. Mano pirmasis solo pasirodymas su orkestru įvyko 1958 m., atlikau L. Boccherini Koncertą. Pradėjome groti ir užsienyje. Iš pradžių keitėmės koncertais su Rygos muzikos mokykla, jie atvažiuodavo pas mus, mes pas juos. Tuomet susipažinau su Gidonu Kremeriu, nuo trečios klasės ėmėme susirašinėti, bendrauti. Gyvendavome ne viešbučiuose, o šeimose, taigi Vilniuje Gidonas – pas mus, aš Rygoje – pas Kremerius.

Prasidėjo kelionės ir į Maskvą, o 1963 m. orkestras pirmą kartą iš-

Muzikos barai / 27

SUKAKTIS važiavo į užsienį, buvome pirmas į Vengriją išvykęs Lietuvos kolektyvas.

Ten sukėlėme tikrą furorą. S. Sondeckis žinojo, kaip pavergti publiką: grojome Zoltáno Kodály kūrinį „Intermezzo“, kurį vengrai iki tol laikė siuitos dalimi. Sondeckis, kai mokėsi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, alto klasėje, grojo šį Z. Kodály opusą (natas buvo gavęs iš prof. L. Ginzburgo). Vengrams Zoltánas Kodály – kaip mums Čiurlionis. Turime nuotrauką su Kodály, tai buvo sensacija.

Pamažu orkestras įgijo vardą, apie mus pradėta kalbėti, net buvome pakviesti į Maskvos Kremliaus koncertų salę.

– Orkestro ir specialybės pamokos – ar gali tarp jų būti priešprieša?

– Specialybė yra specialybė, o orkestras yra orkestras, kokia čia gali būti priešprieša? Specialybės mokytojai formuoja profesinius įgūdžius, o vaikai juos turi panaudoti orkestre.

Ansamblinis grojimas – labai svarbi disciplina. Kartais specialybės mokytojai, ruošdami vaikus konkursams, nenori, kad šie gaištų laiką orkestre.

Nesąmonė – orkestras tik padeda.

– Dažnas pedagogų argumentas: mokydamasis specialybės turi groti raiškiai, o orkestre – prislopintu garsu.

– Nežinau... Kur forte, tai forte, kur piano, tai piano – reikia valdyti visas raiškos priemones. Man orkestras netrukdė. O ir orkestre būtina raiškiai groti.

– Man vaikystėje įstrigo nepaprasto grožio balta Silvijos Narūnaitės sukne-

Su Isaacu Sternu

Muzikos barai / 28

Pirmosios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos (anuomet Dešimtmetės muzikos mokyklos) orkestro gastrolės, 1957 m.

lė. Violončelė – „keblus“ instrumentas, o kelnių tais laikais mergaitės nedėvėdavo...

– Tarybiniais laikais visada būdavo problemų. Reikėjo plačių sijonų, net aš pati juos siūdavausi. Mano krikšto mama iš Kanados kartais atsiųsdavo kokį siuntinėlį, iškarpų. Baltoji suknelė buvo pasiūta iš atsiųstos medžiagos.

– Kiek turėjote sceninių suknelių?

– Mokykloje grodavome tik su uniformomis, ir aš jokių išeiginių drabužių neturėjau. Kai mokiausi Maskvoje, turėjau keletą suknelių. Orkestre grodavome tamsiais drabužiais.

– Išvykimas į Maskvą – didelis įvykis, juk tais laikais nedaug kas išvažiuodavo.

– 1960 m. laimėjau regioninį konkursą. Dvejus metus mokiausi Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas Povilą Berkavičių. Muziką jis studijavo Leipcige, baigė ir medicinos mokslus, dirbo Estijoje, Latvijoje, buvo pakviestas į Kauno operą koncertmeisteriu, koncertavo kaip solistas. Nuostabus violončelininkas, legenda. Įgytas medicinos žinias pritaikydavo mokydamas griežti violončele. Po dvejų metų nusprendė mane siųsti į Maskvą. Tuometis kultūros ministras Juozas Banaitis parašė rekomendaciją, Lietuvai buvo paskirta

vieta P. Čaikovskio konservatorijoje. S. Sondeckis norėjo, kad stočiau į Rostropovičiaus klasę, bet per stojamuosius egzaminus Rostropovičiaus nebuvo. Jis grįžo įpusėjus rugsėjui, manęs paklausė ir sutiko paimti. Vėl mokiausi antrame kurse, bet man įskaitė teorinius dalykus. Jeigu būtų tekę laikyti harmoniją, vargu ar būtų pavykę – toks aukštas teorinių disciplinų dėstymo lygis Maskvoje.

Studijų Maskvoje metai buvo labai įdomūs. Ten atvažiuodavo pasaulinių žvaigždžių, per orkestro repeticiją rinktis koncertui instrumento buvo atėjęs Artūras Rubinšteinas. Didelį įspūdį paliko tuomet dar labai jauno amerikiečių dirigento Lorino Maazelio koncertas. Koncertinis gyvenimas buvo neišpasakytas, girdėjome visą rusų muzikos žvaigždyną – D. Oistrachą, S. Richterį, M. Rostropovičių, E. Gilelsą. Buvo auksinis laikas.

Mums padėdavo konservatorijos Didžiosios salės direktorius – arba įleisdavo, arba duodavo pigius bilietus, nes šiaip jie būdavo mums gerokai per brangūs.

– Esate Mstislavo Rostropovičiaus mokinė. Kuo išsiskyrė jo metodika?

– Po Rostropovičiaus pamokų galėdavau groti visur – jokia publika nebebuvo baisi.

Jis buvo griežtas, labai daug dėmesio skyrė technikai. Laikydami įskaitą turėjome pagroti keturias gamas ir du etiudus. Kažkodėl visas kursas tąsyk labai blogai grojo gamas, Rostropovičius supyko ir per dviejų savaičių atostogas liepė išmokti visas 24 gamas.

Aš tų atostogų nepamiršiu visą gyvenimą!

Jo studentė Karine Georgian, kuriai nebeužteko violončelės literatūros, ėmėsi smuiko kūrinių, grojo Paganini „Kapričus“, „Perpetuum mobile“ – dalykus, sunkius net smuikininkams. Aš klausiu Karinos, kaip atlaiko jos rankos. O ji sako: „Kol namie penkis kartus be sustojimo nepagroju, neinu į pamoką. Reikia stiprinti fizinę ištvermę“. Aš paskui pati studentams rekomenduodavau pagroti kūrinį keletą kartų be sustojimo. Tada tu fiziškai geriau jautiesi, atsiranda vietos muzikiniam mąstymui.

Rostropovičius stengėsi, kad mes pagrotume visus violončelės koncertus, net tuos, kurių neįtraukdavo į konkursų repertuarą. Pavyzdžiui, R. Schumanno – šiam koncertui reikėjo didelės brandos.

Grodavome ir šiuolaikinę muziką.

O koks įspūdis ir atsakomybė buvo griežti, kai į klasę ateidavo kompozitoriai, dažnai tų kūrinių autoriai: B. Brittenas, D. Šostakovičius... Daug žymių žmonių matėm Rostropovičiaus klasėje. Pamokos būdavo kaip koncertai, visi, net ir svečiai, turėdavo sėdėti ir klausytis Rostropovičiaus pastabų.

Per savaitę būdavo viena Rostropovičiaus pamoka ir dvi asistento.

Maždaug kas antrą mėnesį jis išvažiuodavo, tai per tą mėnesį būtinai reikėdavo stambios formos kūrinį išmokti atmintinai.

Aš neturėjau didelio repertuaro, man reikėdavo išmokti labai daug naujų kūrinių.

– Kodėl pas mus neprigijo praktika, kai pamokos klausosi daug žmonių?

– Mūsų konservatorijoje nelabai kas derino tvarkaraščius, todėl visi studentai negalėdavo ateiti ir stebėti profesoriaus pamokas visą dieną. O Rostropovičius dirbdavo trečiadieniais, visi tai žinojo ir tada jokių kitų paskaitų mums nebūdavo.

– Ar tiesa, kad Rostropovičius reikalaudavo išmanyti ir kitus menus?

– Jam rūpėjo mūsų intelektas, nors negaliu sakyti, kad reikėdavo duoti ataskaitą apie aplankytas parodas.

Bet jis išmanė viską.

Niekada į rankas neimdavo violončelės, kad mes jo nekopijuotume, bet sėsdavo prie fortepijono ir grodavo viską. Gaila, kad nėra įrašyta, kaip jis fortepijonu improvizuodavo Bacho siuitas violončelei. Puikiai grodavo džiazą. Atsimenu, sėdime mes jo namuose, jis uždeda Gardnerio plokštelę. Praeina pusvalandis, valanda, galvoju, kaip čia tas Gardneris šiandien taip ilgai skamba – jau seniai 20 min. trukmės plokštelė turėjo baigtis. O, pasirodo, tai Rostropovičius skambina Gardnerio stiliumi...

– Kaip į studentų apsilankymus reaguodavo Rostropovičiaus žmona, garsioji operos primadona Galina Višnevskaja?

čius klausia: „Kodėl tu taip lėtai groji trečią dalį?“ Davidas sako: „Maestro, kad tais laikais taip greitai niekas negrodavo.“ Rostropovičius: „Sutikau pirmą žmogų, kuris girdėjo, kaip grodavo Haydno laikais.“ – Buvote puiki solistė, o likote groti orkestre. Ar nebuvo traumos, kai atsisakėte solistės karjeros?

Su Leopoldu Digriu

– Nesidžiaugdavo... Beje, jos knygoje radau žodžius, kurie mane pribloškė: ji „sukūrusi“ Rostropovičių!

Tai jis jai skirdavo labai daug dėmesio – akompanuodavo, rengdavo programas... Apie tokį genijų taip pasakyti!..

Nežinau.

Papasakosiu vieną nutikimą. Višnevskaja užsimanė dramblio kaulo spalvos fortepijono. Atskrenda M. Rostropovičius į Tokiją, prieš tai jau iš anksto pranešęs, kokio jam reikės instrumento. Ateina pas jį „Yamahos“ atstovai, jis dar kartą paaiškina, ko jam reikia. Japonai lankstėsi, lankstėsi, atrodo, suprato. Po savaitės vėl apsilanko „Yamahos“ atstovai ir atneša albumą. Rostropovičius žiūri: pilka, ruda, nesuprantamo murzinumo spalvos. Klausia, ką jūs man atnešėt?

Atsakymas: maestro, mes nufotografavome visus zoologijos sodo dramblius, nuo afrikietiško iki indiško!

– Ar sūnus Vytautas nesimokė pas Rostropovičių?

– Vytautas mokėsi pas tris Rostropovičiaus mokinius: iš pradžių sūnų mokiau aš, paskui Peterburge Anatolijus Nikitinas, o trečiasis jo profesorius – Davidas Geringas. Kai konsultavausi su M. Rostropovičiumi, pas ką turėtų mokytis Vytautas, atsakė, kad geresnio pedagogo už D. Geringą nėra.

Mudu su Davidu pas Rostropovičių mokėmės tuo pačiu metu. Prisimenu, kaip kartą į Rostropovičiaus pamoką Geringas atėjo su J. Haydno koncertu. Rostropovičius labai greitai grodavo trečiąją dalį, o Geringas pradėjo kur kas lėčiau. Rostropovi-

– Mano kolegės solistės į užsienį beveik neišvažiuodavo, Maskvoje koncertų gaudavo nedaug ir ne su pagrindiniais orkestrais, todėl keliaudavo po periferiją. Tie orkestrai nenorėdavo imtis naujų kūrinių, mokėjo tik labai ribotą violončelės repertuarą. O aš važinėdavau po pasaulį, grodavau su geriausiais solistais, man nekildavo mintis, kad esu ne solistė. Daug metų grojau fortepijoniniame trio su H. Radvilaite ir E. Urbonu. Su Lietuvos kameriniu orkestru grodavome barokinę muziką, daug J. S. Bacho kūrinių, o ten daug violončelės solo.

Dažnai diriguodavo Y. Menuhinas.

Tad visą laiką reikėjo būti geros formos, nes koncertai vykdavo garsiausiose pasaulio salėse.

Esu laiminga – girdėjau, kaip gerai žmonės groja, ir žinojau savo vietą gyvenime.

– Ar ne per daug savikritiška – žinoti savo vietą?

– Gal geriau truputį mažiau, netaikyti per aukštai, kad paskui nekristum. Tekėdama už Sondeckio, supratau, kad tam žmogui reikalinga pagalba, ir stengiausi daryti viską: ir dėsčiau, ir grojau orkestre, ir namais rūpinausi.

– Dėstėte, kad reikėjo, ar kad to norėjote?

Su Mstislavu Rostropovičiumi

Muzikos barai / 29

SUKAKTIS – Kada išryškėjo potraukis namų ūkiui? Statybos, jų priežiūra...

Su Mstislavu Rostropovičiumi Ispanijoje, 1991 m.

– Baigusi Maskvos konservatoriją, gavau paskyrimą ir pradėjau dirbti pedagoginį darbą. Neįsivaizdavau gyvenimo be jo. Išskyrus S. Richterį, visi didieji muzikai dirbo pedagoginį darbą.

Dabar Vakaruose koncertuoti ir dėstyti yra labai sudėtinga, o tais laikais viskas buvo derinama. Rostropovičius važinėjo, kiek norėjo, Maskvos konservatorija jam pretenzijų nereiškė.

– Kiek mokinių yra baigę Jūsų klasę?

Gal 44... Keturi griežia Filharmonijos orkestre, keturi – teatre, tiek pat dėsto, kiti po visą Lietuvą išsibarstę, daug išvažiavo.

– Jūs jau daugelį metų nedėstote.

Man atrodo, kad violončelės klasė yra susilpnėjusi. Labai trūksta violončelininkų Klaipėdoje, Kaune.

– Deja, visi, kas gali, stengiasi išvažiuoti. Gal Styginių katedrai trūko stiprių pagrindų? Mes su vyru išgyvenome, kodėl nebuvo išnaudotas čia dirbęs smuikininkas Pavelas Bermanas. Jis vadovavo Kauno orkestrui, dėstė Kaune ir vedė kursus Klaipėdoje. Ten buvo labai gerų mergaičių, kurias greitai perviliojo Gracas. Jo darbas iš karto davė rezultatą. Vilnius nesugebėjo jo prisijaukinti, išvažiavo, dabar dėsto Italijoje. Puikus muzikantas ir pedagogas. Su metodika pas mus yra problemų.

– Statyti namą du kartus yra per brangu, stengiausi nedaryti klaidų.

Po 1990 metų visi, statydami namus, norėdavo įsirengti baseinus. Tai nesąmonė, nes kaupiasi kondensatas, didžiulė drėgmė. Ir priežiūra sunki, brangi.

Bet tai – buitis. Verčiau dar pakalbėkime apie muziką.

Labai svarbus interpretacijos dalykas – ginčas, kaip kokiais laikais būdavo grojama. Kai dėstau, visada mokinių klausiu, ar skaitė Leopoldo Mozarto vadovėlį. Būtina paskaityti, ką jis rašo apie garso išgavimą.

Sykį Leipcige Saulius su Leipcigo orkestru ir radijo choru dirigavo J. S. Bacho Mišias h-moll. Jis choro vadovo paklausė, kaip kolektyvai interpretuoja šį kūrinį – autentiška maniera ar nūdienos stiliumi. Choro vadovas atsakė: „Maestro, mūsų tradicijos nesikeičia 200 metų. Ir jokio barokinio išsidirbinėjimo ten nebuvo.“ Turiu pasakyti kontroversišką dalyką. Kai 2004 metais baigėsi vyro darbas su kameriniu orkestru, aš po kurio laiko jam pasakiau, kad kiekvienas faktas turi dvi puses, šitas įvykis jam atvėrė vartus į simfoninį dirigavimą. Tam anksčiau jis neturėjo laiko. Jis turėjo išmokti daug naujų simfoninių kūrinių. Yra vokiškas žodis „vunderkindas“, vyras juokaudavo: „Aš – vunderalteris.“ – Ar neplanuojate grįžti į pedagoginį darbą?

– Jūs dėl šeimyninių aplinkybių gana anksti palikote pedagoginį darbą ir orkestrą.

– Orkestrą palikau 1995 m., o pedagoginį darbą 2004-aisiais. Čia jau buvo šeimos reikalai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir pasikeitus ekonominei situacijai, galėjome įsikurti taip, kaip norėjome. Kas nors turėjo tuo užsiimti.

Muzikos barai / 30

Su Sauliumi Sondeckiu ir poetu Eduardu Mieželaičiu

– Ne. Pasitaiko konsultacijų, bet nuosekliai užsiimti pedagogika yra atsakingas dalykas. Po vyro mirties liko neišpasakytai didelis archyvas, jį reikia sutvarkyti. Pavyzdžiui, sutvarkyti nuotraukų kitos kartos žmogus negalės – jis nepažins, kas jose. Labai daug darbo turiu namie. Dešimčiai metų.

– Gal papasakotumėte apie savo pedagogikos ypatybes?

– Nemažai dėmesio skiriu atsipalaidavimui. Užsienio kursuose kalbu apie metodines, psichologines ir fiziologines dėstymo klaidas. Du kartus pakartota klaida išmokstama, taip negalima dirbti su mažais vaikais.

Vaikystėje įgytus refleksus panaikinti muzikos akademijoje yra katorga, labai didelis laiko gaišimas. Aš patariu neleisti namie skaityti teksto, tai vaikas turi daryti tik su mokytoju. Kad nebūtų teksto klaidų, judesių klaidų, nes vaikams labai gerai įsirėžia pirma informacija.

Vienas mano profesorių buvo profesionalus gydytojas P. Berkavičius, bet jis buvo ir profesionalus violončelininkas. Vadovėliai, kuriuose apie atsipalaidavimą rašo mėgėjiškai muzikuojantys daktarai, nepadeda grojančiam žmogui. P. Berkavičius gerai išmanė fiziologiją, aš iš jo gavau nepaprastai daug šios srities informacijos. Jis aiškino, kad reikia galvoti apie kaklo atpalaidavimą. Net Rostropovičius tokių žinių neturėjo, jis darė tai instinktyviai. Atsipalaiduoti reikia grojant, ne stovint ar gulint, kaip daro kiti. Rankas valdo pečių raumenys ir kaklas, mūsų didžiausia bėda yra jų įtampa. G. Kremeris groja, kaip grodavo ir M. Rostropovičius, atpalaidavęs apatinį žandikaulį. Kartais net iškišdamas liežuvį. Pabandykit iškišti liežuvį, iš karto ir kaklas laisvas, ir pečiai. Mažiukams sakydavau: parodykit liežuvį. Jie tokie laimingi būdavo, kad gali mokytojai parodyti liežuvį.

Pakeitus pedagogą, reikia bent pusės metų ramaus darbo. Jokių kvartetų, jokių kamerinių ansamblių, jokių orkestrų – turi būti tik naujas pedagogas, nes grojant grįžta seni refleksai.

O pas mus tik įstoję studentai iš karto turi kamerinio ansamblio discipliną.

Tai labai kenkia dėstymui.

Pedagogo pasikeitimas jaunam

žmogui – stresas. Ir D. Geringas yra sakęs, kad nerekomenduoja studentams išvažiuoti pusei metų į Ameriką ar kur kitur, kaip dabar daroma. Net ir pas geriausią pasaulinę žvaigždę.

Tai didžiulis stresas, nes reikalinga aklimatizacija, pripratimas prie naujų reikalavimų.

– Dabar labai populiarios studijos pagal Erasmus programą.

– Nežinau. Kiek mano studentų buvo išvažiavę, amerikų neatrado.

– Jūsų muzikalioje šeimoje ryškus dar toks bruožas – nepaprastas vaikų mandagumas. Nepamiršiu, kaip atėjau pas maestro Sondeckį, o jam vis kas nors paskambindavo, tai berniukai jautė pareigą mane užimti. Įdomiai, mandagiai. Buvo nepaprastai smagu su jais bendrauti. Iš kur visa tai?

– Čia labai daug mano mamytė darė. Kai mes išvažiuodavome, vaikai likdavo su ja. Berniukai yra berniukai – visko būdavo. Paulius, vyresnysis, labai mėgo fotografuoti. Aš leisdavau visus draugus atsivesti į namus, tai po fotografijos seansų vonią reikėdavo ilgai plauti, tvarkyti. Mama bandydavo prieštarauti, nes aš draugus dar ir pamaitindavau. Sakiau, mamyte, geriau mes tvarkysime vonią, negu jie išeis, o mes nežinosim, nei kur jie, nei su kuo.

Su vaikais daug muzikos klausydavome. Mama pedagogė, dėstė lietuvių kalbą. Dirbo lenkų mokykloje, kad nereiktų taisyti daugybės rašto darbų ir turėtų laiko man. Jeigu jos klasėje koks vaikas gaudavo dvejetą, ji eidavo pas tą vaiką į namus ir mokydavo. Manau, ji daug prisidėjo prie mūsų vaikų auklėjimo.

Mūsų namuose apsistodavo atvažiuojantys solistai – T. Nikolajeva, G. Kremeris, V. Krainevas ir daugelis kitų. Kartą vaikai sako, mama, gėda, kad Tatjana Nikolajeva groja senu mūsų pianinu. Ir privertė nupirkti naują fortepijoną – šitą „Petrof´ą“. Šoką jiems įvarė Krainevas – sėdi, groja, dūzgia įjungtas televizorius, dantyse cigaretė. Vaikai: „Mama, pažiūrėk, kaip dėdė Volodia groja – pelenai krinta“.

Vyras restoranų nepripažino, tai po koncertų visi pas mus sueidavo.

Gyvenau su nepaprastu žmogumi.

Jo gilumas, jo supratimas ir jo išgyvenimai – jų buvo daug. Visada gyvenime būna ir juoda, ir balta. Kai pasitaikydavo tamsesnės dienos ir vyras pradėdavo dalytis kokiais nors rūpesčiais, moteriškas instinktas liepdavo pulti gelbėti. O jis man sakydavo: „Palauk, leisk man viską papasakoti“.

Labai stiprus buvo žmogus. Gyvenimas praėjo labai įdomiai.

Beje, mama mane leido į muziką dar ir todėl, kad tėtis buvo prieškarinės Lietuvos karininkas. Aišku, jam teko Vorkutoje kasti anglis. Jis buvo protingas žmogus, su mama išsiskyrė ir oficialiai nutraukė visus ryšius – taip išvengėme sovietų persekiojimo.

Muzika – viena iš nedaugelio profesijų, kur nereikia kalbėti, mažiausiai susijusi su politika.

Ir iš tikrųjų, daugiausia po užsienius važinėjo muzikantai ir sportininkai. Po Čekoslovakijos įvykių Tarybų Sąjungos vadovai mūsų kamerinį orkestrą siuntė atkurti santykių. Nors po 1968 metų į Maskvą nustojo važiuoti žymiausi atlikėjai.

Mano gyvenimo credo: daryti viską, ką galiu, rezultatas koks buvo, toks buvo. Padėjau vyrui kiek galėjau, nežinau, ar jam to užteko.

– Kaip jausdavotės: Lietuva tokia maža, o Sondeckis į Vakarus veža ne Lietuvos TSR kamerinį orkestrą, o Lietuvos kamerinį orkestrą.

išradingumas buvo stulbinantis. Jis sako: „Aš nežinau, tokį pavadinimą patvirtino Lietuvos centro komitetas, jei turit klausimų, skambinkit ten“.

Tuo ir baigėsi. Kartais rašydavo „Vilniaus kamerinis orkestras“. Bet TSRS ar LTSR nebuvo.

Bet vis tiek visi žinojo, kad esame iš Tarybų Sąjungos, daug kas mus laikė rusais. Atsimenu, atvažiavau į Kroatiją, visi mane ruse vadino. Kiek galėjau, aiškinau.

Politinių dalykų, skandalų mes išvengdavom. Kai kurių muzikantų saugumas nenorėdavo išleisti, bet visais atvejais vyras už juos garantuodavo.

Kai rengėmės plaukti laivu iš Peterburgo į Kanadą, prieš tai vyrą išsikvietė kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis. Sako, yra tokia nuomonė, kad jums kartu su žmona gal geriau nevykti. Sondeckis siūlo – tai tegu orkestras važiuoja be dirigento, jie taip paruošti, kad gastrolėse puikiausiai be manęs pasirodys.

Atvažiuojam į Leningradą. Dažnai būdavo, kad paskutinę minutę neišleisdavo kurio nors žmogaus, tad vyras visada į laivą lipdavo paskutinis.

Ir išlipdavo paskutinis, kad neįvyktų jokių provokacijų. Jeigu manęs būtų neišleidę, jis nebūtų lipęs į laivą.

Mano vyras savo išmintimi daug pasiekdavo... n

– Kai „Goskoncerte“ vyras pasakė pavadinimą, referentės nustebo – kaip čia dabar Lietuvos? Vyro

Su Sauliumi Sondeckiu Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje prieš koncertą, skirtą pianistės Tatjanos Nikolajevos atminimui, 2008 m.

Muzikos barai / 31

KRONIKA Esame įpratę, kad kalėdinės nuotaikos į Lietuvą atkeliauja dar gerokai prieš didžiąsias metų šventes – iškart po Vėlinių parduotuvių vitrinas užplūsta įvairiausios puošmenos, muzika, nuolaidos. Tačiau kartais šventinė nuotaika sukuriama visai kitaip, ir ją jauti labai ilgai.

Tikrą šventę lapkričio 24-osios vakarą, likus mėnesiui iki Kalėdų, surengė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo dirigentas Gintaras Rinkevičius, ištikimiausius savo klausytojus pakvietę į koncertą „Operos brangakmeniai“.

Koncerto puošmena buvo rusų operos solistė Julija Novikova, ji dainavo arijas iš žymiausių G. Donizetti, G. Verdi, Ch. Gounod, J. Massenet ir G. Puccini operų.

Taip aiškiai tariamų žodžių, absoliučiai tiksliai išdainuojamų garsų, tobulos dinamikos ir susiklausymo su orkestru seniai neteko girdėti. Atrodė, kad esame ne Vilniuje, o toje žemės vietoje, kur opera gimė. Pagaliau smagu sulaukti dienos, kai Lietuvos publika išsijungia mobiliuosius telefonus, nebemėto ant žemės rūbinės numeriukų, po kiekvienos arijos šaukia „bravo“ ir pasibaigus koncertui iškart pakyla nuo savo kėdžių ir reikalauja atlikti dar vieną ariją. Šįkart tai buvo nuostabusis Miuzetės valsas iš operos „Bohema“.

Draugiškoje dvikovoje solistei nenusileido orkestras: pirmoje koncerto dalyje, kol J. Novikova ilsėjosi, pagriežė Valpurgijos nakties šokius iš Ch. Gounod operos „Faustas“ bei nustebino publiką kūriniu, kuris nebuvo

skelbtas koncerto programėlėje – nuskambėjo „Bacchanale“ iš Camille´io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ (netrukus Kongresų rūmuose turėjo įvykti šios operos premjera).

Antroje koncerto dalyje akys raibuliavo nuo muzikantų gausos scenoje – jų buvo tiek daug, kad atrodė, jog ne visi tilps. Grandiozinės sudėties (septynos valtornos, dvi arfos, vargonai, aštuoni timpanai, vėjo mašina, šešiolika pirmųjų ir keturiolika antrųjų smuikų, vienuolika altų, devynios violončelės, šeši kontrabosai, keturi fagotai...) orkestras pakvietė klausytis įstabiosios R. Strausso Alpių simfonijos, op. 64. Šį kūrinį verta vadinti simfonine poema, nes jis sudarytas ne iš įprastų 4 dalių, o iš 22 skirtingų paveikslų ir visą valandą skamba nepertraukiamai.

Kompozitorius pavaizdavo parą Alpių kalnuose – nuo nakties iki nakties: saulėtekį, kopimą į kalną ir leidimąsi žemyn, upelį ir krioklį, brovimąsi pro brūzgynus ir griuvėsius, audrą, kuri yra bene efektingiausia simfonijos vieta. Ramiai, tarsi migloje, prasidėjusi savotiška meditacija buvo tikras šuolis mintimis į R. Wagnerio kūrybą, kurio operoje „Reino auksas“ lengvas upės raibuliavimas perauga į tikras bangas.

Orkestro atlikimo kokybė pranoko visus lūkesčius, nors atrodė, kad artėdamas prie savo trisdešimtmečio kolektyvas jau nebegali nustebinti. Smagu pabrėžti, kad publika ir R. Strausso muzikos klausėsi atidžiai, plojo tol, kol dirigentas išsivedė orkestrą tiesiogine šio žodžio prasme!

Lieka palinkėti kolektyvui sėkmės ateityje ir ryžto kviestis į savo koncertus tikrus brangakmenius, kurie savo talentu padeda sukurti ne šiaip koncertą, o tikrų tikriausią titanų susidūrimą, bet be pralaimėtojo ar nugalėtojo. Tokios muzikinės šventės yra atgaiva sielai šiuo niūriu metu.

Ignotas VILKAS

Julija Novikova

Muzikos barai / 32

Piano trio „Kaskados“ at „White Piano Hall“

Kai 1997 metais į fortepijoninį trio „Kaskados“ susibūrė žinomi muzikantai, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventai pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Edmundas Kulikauskas, jau nuo pirmojo koncerto buvo akivaizdu, kad tai ne šiaip profesionalus kolektyvas, o tikras elitinis ansamblis. Kad „Kaskados“ priklauso ne tik Lietuvos, bet ir Europos kamerinių ansamblių elitui, patvirtina 2002 m. IX tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse Austrijoje laimėti nugalėtojo laurai.

2005 metais trio pelnė Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimą „Auksinis diskas“. Ansamblis ne po kartą dalyvavo didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose („Gaida“, „Kristupo vasara“, Thomo Manno, Pažaislio, „Permainų muzika“, „Iš arti“), koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Japonijoje.

Per 20 metų „Kaskados“ sukaupė gausų repertuarą, atliko visus L. van Beethoveno fortepijoninius trio, visus J. Brahmso fortepijoninius trio ir kvartetus. Lietuvos kompozitoriai Loreta Narvilaitė, Jurgis Juozapaitis, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Osvaldas Balakauskas, Ramūnas Motiekaitis, Arvydas Malcys, Fe-

liksas Bajoras, Bronius Kutavičius, Anatolijus Šenderovas specialiai „Kaskadoms“ yra parašę visą pluoštą kompozicijų ar aranžavę anksčiau sukurtus savo opusus. Šių metų balandžio 1 d. ansamblis su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, atliko naują Anatolijaus Šenderovo Koncertą fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestru. Šiuo specialiai „Kaskadoms“ parašytu kūriniu pradėtas trio dvidešimtmečiui skirtų koncertų ciklas.

Lapkričio 22 d. „Kaskados“ surengė dar vieną savo jubiliejui ir naujos plokštelės „Vizitinė kortelė“ pasirodymo progai skirtą koncertą vilniečių pamėgtoje jaukioje „Piano.lt“ salėje, nūnai perkrikštytoje į „White Piano Hall“. Turint omenyje, kad salėje pastatytas baltos spalvos kabinetinis fortepijonas, balta spalva nudažytos sienos su likusiais barokinio interjero elementais, pavadinimas gali būti ir toks. Tik kodėl ne tiesiog Baltoji fortepijono salė, nes per 27 nepriklausomos valstybės metus jau galėjome

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Titanų susidūrimas

„Kaskados“ surengė savo jubiliejui ir naujos plokštelės „Vizitinė kortelė“ pasirodymo progai skirtą koncertą „White Piano Hall“ salėje

išsigydyti nuo svetimkalbystės mados ir tokių pavadinimų. Tad dabar supratote, kodėl šį rašinį įvardijau anglų kalba... „Kaskados“ pateikė kompaktišką, labai emocionalią ir ekspresyvią trijų kūrinių programą „Ispaniškas suvenyras“. Koncertą ansamblis pradėjo Enrique Granadoso Fortepijoniniu trio C-dur, op.

50. Tai bene vienintelis šio žanro kūrinys E. Granadoso kūryboje, labai ekspresyvus, jausmingas, išplėtotas keturių dalių ciklas, alsuojantis vėlyvojo romantizmo ir ekspresionizmo dvasia. „Kaskados“ grojo labai įtaigiai, tiksliai, preciziškai išdailindami virtuoziškas instrumentų partijas. Šis kūrinys – puikus pasirinkimas, nes visų instrumentų partijos yra įdomios, efektingos, visi ansamblio dalyviai turi kur pasireikšti.

Antrasis kūrinys – XX a. ispanų kompozitoriaus ir violončelininko Gasparo Cassadó Fortepijoninis trio C-dur. Ekspresyvus ispanų ir katalonų folkloro elementų bei sąskambių kupinas trijų dalių ciklas be jokios abejonės yra dar viena „Kaskadų“ repertuaro puošmena, nes trio puikiai jaučia flamenko dvasią.

Prie programos stilistiškai gerai pritapo ir ispaniškam kontekstui gal kiek tolimesnis Astoro Piazzollos „Ruduo“ iš ciklo kameriniam orkestrui „Metų laikai“ (fortepijoniniam trio aranžavo José Bragata).

Kalbant apie Baltąją salę reikia pasidžiaugti, kad atsirado jaunų iniciatyvių žmonių, tokių kaip pianistė Ugnė Sabaitytė, kuri, perimdama vadovavimą VšĮ „Culture live“, nepabijojo surizikuoti ir išlaikyti vilniečių pamėgtos kamerinės salės tradiciją. Nuo lapkričio vidurio atgijusioje jaukioje koncertų erdvėje rengiamas jau penktasis festivalis „Muzikinės Kalėdos“, numatyta net 16 įvairių žanrų koncertų. Dar šiek tiek pastangų koreguojant akustiką, ir salė bus ideali įvairių žanrų muzikai. Linkiu, kad čia dažniau girdėtume ir fortepijoninį trio „Kaskados“.

Tadas TAURAS

Seminare Klaipėdoje tobulinosi jaunieji atlikėjai

Lapkričio 20–24 d. Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institutas surengė jau septynioliktą projekto ,,Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos“ seminarą. Atlikėjų ir pedagogų meistriškumo ir interpretacijos pamokos kasmet sutelkia gausų būrį jaunųjų uostamiesčio muzikantų ir jų mokytojų, taip pat iš kitų Lietuvos vietų atvykstančius muzikos pedagogus ir gabiausius jų mokinius. Projekto sumanytoja ir vadovė – Klaipėdos universiteto docentė Inga Maknavičienė.

Tradiciškai pirmomis seminaro dienomis vyksta jo dėstytojų koncertai. Lapkričio 20 d. projekto partnerės Prano Domšaičio paveikslų galerijos patalpose skambino svečiai iš Sankt Peterburgo, JAV ir Maskvos.

Sankt Peterburgo A. Gerceno universiteto Muzikos, teatro ir choreografijos instituto prodekanas prof. Michailas Vorotnojus įspūdingai atliko M. Musorgskio fortepijoninių pjesių ciklą „Parodos paveikslėliai“, du S. Rachmaninovo Etiudus-paveikslus (op. 33) ir Melodiją (op. 3, Nr. 3).

Daugelio tarptautinių konkursų vertinimo komisijų pirmininkė ir narė, Long Ailendo (JAV) konservatorijos Fortepijono katedros vedėja Tamara Poddubnaja stilistiškai nepriekaištingai paskambino W. A. Mozarto Fantazijas d-moll ir C-dur. Koncerto pabaigoje rusų pianistas Viktoras Riabčikovas, garsiosios

Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorės Tatjanos Nikolajevos mokinys, atliko brandaus meilės jausmo ir ilgesio kupinus F. Liszto ,,Pamirštuosius valsus“.

Su jaunaisiais atlikėjais šių metų seminare patirtimi dalijosi pianistai, vokalistai, smuikininkai bei violončelininkai iš JAV, Norvegijos, Rusijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Vokalinio meno paslapčių mokė viešnia iš Oslo prof. Zarah Barbro Amalia Marklund, jos meistriškumo pamokų dalyviai jau užsirašė ir į kitų metų užsiėmimus. Fortepijono interpretacijos seminarus, be minėtų koncerto dalyvių, vedė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros vedėjas profesorius Jurgis Karnavičius, profesoriai Ivanas Michailovas iš Sankt Peterburgo, Vladimiras Slobodianas iš Kaliningrado. Su smuikininkais dirbo svečias iš Vokietijos prof. Vadimas Voyleris, su violončelininkais – Dmitrijus Michailovas iš Sankt Peterburgo. Šiais metais pavyko įgyvendinti seną seminaro organizatorių svajonę – surengti gala koncertą. Lapkričio 24 d. koncerte „Neužšąlantys“, skirtame Lietuvos kultūros sostinei Klaipėdai, Stasio Šimkaus konservatorijos salės scenoje muzikavo geriausiai per individualias meistriškumo pamokas pasirodę 24 seminaro dalyviai.

Prof. Tamara Poddubnaja geriausių rezultatų pasiekusiems jauniesiems talentams įteikė apdovanojimus – kvietimus dalyvauti tarptautiniuose konkursuose Vokietijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Gruzijoje ir kitose šalyse.

Dirigentas S. Domarkas ir projekto vadovė doc. Inga Maknavičienė (centre) sveikina prof.

M. Vorotnojų

Prieš septyniolika metų pradėto projekto ,,Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos“ seminarų naudingumas seniai nebekelia abejonių – daugelis jo dalyvių puikiai pasirodo įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Projekto vadovės doc. Ingos Maknavičienės nuomone, nepaprastos erudicijos pedagogai seminaruose talentingam jaunimui ne tik perteikia savo žinias ir patirtį, bet, kas svarbiausia, skatina kūrybinį polėkį, plataus meno pasaulio pažinimą. Projekto pagrindu sukurti net trys tarptautiniai konkursai – „XXI a. menas Klaipėdoje“, skirtas 200-osioms F. Chopino gimimo metinėms (2010), „Renaissance“ (2014) ir „Baltijos perlai“ (2016). Pastarasis šių metų pavasarį vyko Vokietijoje, 2018 m. planuojamas Estijoje arba Latvijoje.

Projekto globėjai – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas, partneriai – Lietuvos muzikų sąjunga, Klaipėdos muzikos meno institucijos.

MB inf.

Gala koncerto ,,Neužšąlantys“ organizatoriai (iš kairės į dešinę): dirigentas Stasys Domarkas, S. Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė, pianistė Jolanta Mažonienė, prof.

Tamara Poddubnaja, prof. Zarah Barbro Amalia Marklund ir J. Karoso muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Budzinauskienė

Muzikos barai / 33

Kauno valstybinio muzikinio teatro ir asmeninio archyvo nuotraukos

PAŽINTIS

Dirigentas Virgilijus Visockis

Muzikos barai / 34

Giedrius PRUNSKUS RUDENIUI ĮSIBĖGĖJANT Į KAUNO VALSTYBINĮ MUZIKINĮ TEATRĄ GRĮŽTA SPEKTAKLIAI. TUOMET VIS DAŽNIAU TEATRE GALIMA SUTIKTI IŠ VILNIAUS ATVYKUSĮ VISADA ŽVALŲ IR ENERGINGĄ DIRIGENTĄ, KURIO GALVĄ PUOŠIA STILINGA SKRYBĖLĖ. TAI – VIRGILIJUS VISOCKIS, ŠIEMET MININTIS DVIGUBĄ JUBILIEJŲ.

KAI VISA LIETUVA SIAUTĖ JONINIŲ SŪKURYJE, DIRIGENTAS SUTIKO PENKIASDEŠIMTMETĮ, O PRIEŠ DVIDEŠIMT PENKERIUS METUS JO BATUTAI PIRMĄ KARTĄ PAKLUSO KAUNO VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO ORKESTRAS. SPALIO 15 DIENĄ MAESTRO JUBILIEJUI SKIRTAME VAKARE SUŽIBĖJO VIENAS NAUJAUSIŲ DIRIGENTO DARBŲ – ROBERTO PLANQUETTE´O OPERETĖ „KORNEVILIO VARPAI“.

SUSĖDUS PARTITŪROMIS NUSĖTAME JAUKIAME TEATRO DIRIGENTŲ KAMBARĖLYJE, SMAGIAI SUŪŽIA KAVOS APARATAS. GALVOJE KIRBA INTRIGUOJANTIS KLAUSIMAS: KODĖL JONINIŲ DIENĄ GIMĘS ŽMOGUS NĖRA GAVĘS JONO VARDO, O NEŠIOJA SKRYBĖLĘ? HUMORO JAUSMO NESTOKOJANTIS MAESTRO ŠYPSOSI: – Taip, dauguma mano pažįstamų nuolatos klausia, kodėl aš ne Jonas. Tėvai nusprendė duoti antrąjį mano tėčio vardą – Virgilijus. Taigi Joninės man smagi šventė, bet jos metu aš švenčiu savo gimtadienį. Tiesa, mano krikšto vardas – Jonas. O skrybėlė? Tiesiog jaučiuosi subrendęs skrybėlei. Anksčiau maniau, kad šis galvos dangalas sendina žmogų. Matyt, tokią nuomonę suformavo seni filmai. Bet visai neseniai pajutau, kad skrybėlė tinka mano įvaizdžiui, man patinka ją nešioti, tai labai gražus ir praktiškas aksesuaras.

Turiu vienintelę skrybėlę, kurią mielai dėviu vėsesniu oru. Malonu, kad ji atkreipia aplinkinių dėmesį.

– Dažnas dirigentas muzikos keliu pasuka, matyt, neatsitiktinai, jo pasirinkimą dažnai lemia šeimoje vyraujanti muzikinė aplinka. Kas Jus pastūmėjo pasirinkti šią profesiją?

– Aš – ne išimtis, mano kelias į muziką buvo užprogramuotas iš anksto.

Didžiuojuosi tuo, kad mano senelis Petras Visockis buvo vienas iš Kauno muzikinio teatro iniciatorių – jis priklausė tai bemaž dešimties asmenų grupei, kuri 1940 m. kreipėsi į tuometinę valdžią su prašymu steigti muzikinį teatrą. Jis buvo aukštos prabos dainininkas, bosas, studijavęs Oreste Marini klasėje, sukūręs eilę įsimintinų vaidmenų tuometiniame Kauno operos teatre. Deja, dėl nepalankios politinės situacijos 1948 m. jam nepavyko kartu su trupe persikelti į Vilnių, kur buvo įkurtas operos teatras, tad dainininko karjerą tęsė Klaipėdos muzikiniame dramos teatre. Klaipėdoje senelis pasinėrė į pedagoginę veiklą, ją tęsė grįžęs į Kauną.

Mano tėtis – pianistas, baigęs tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją pas vieną garsiausių to meto fortepijono pedagogių, kompozitoriaus Balio Dvariono žmoną Aldoną Dvarionienę. Kurį laiką mokytojavo Panevėžyje, vėliau – M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dirbo Lietuvos televizijoje, vadovavo Pedagoginio instituto katedrai, apgynė disertaciją, buvo Lietuvos kultūros ministerijos Muzikos reikalų valdybos viršininkas. Jo biografija itin spalvinga, o vienas reikšmingiausių faktų, už kurį turime būti dėkingi mano šviesaus atminimo tėčiui – televizijos konkurso „Dainų dainelė“ gimimas. Tiesa, tėčio iniciatyvos ir energija ne visada jam padėdavo – dėl savo aktyvumo, nenumaldomo noro ką nors keisti ir daryti naujai jam teko palikti darbą televizijoje. Taigi, mano tėtis – daugiabriaunė asmenybė, tikras muzikos profesionalas, jo universalumas iki šiol man yra vienas didžiausių pavyzdžių.

Tėvai mane kryptingai pastūmėjo muzikos link. Iš pradžių mokiausi chorinio dirigavimo Čiurlionio menų mokykloje, bet būdamas keturiolikos penkiolikos metų dar nežinojau, kuo norėčiau tapti, nes chorinis dirigavimas neatrodė ta kryptis, kuri viliotų eiti toliau. Galbūt dėl to, kad tuo metu diriguoti mokydavomės fortepijonu atliekamoms choro partijoms, o praktikos su tikru choru neturėjome. Tekdavo tik įsivaizduoti, o paau-

Festivalis „Operetė Kauno pilyje“, diriguoja Virgilijus Visockis

glio vaizduotė dar nepajėgi įvertinti dirigavimo tikram kolektyvui privalumų. Vieną kartą tėtis įteikė man keletą simfoninės muzikos partitūrų ir vinilinių plokštelių. Aš ėmiau analizuoti tos muzikos konstrukciją ir tuomet pajutau tikrą malonumą bei norą vadovauti orkestrui. Man tarsi atsivėrė naujas didžiulis pasaulis, į kurį pasinėriau visa galva ir nardau jame iki šiol.

– Studijuodamas žinių sėmėtės pas du, ko gero, garsiausius Lietuvos dirigentus. Ką Jums davė šios neeilinės asmenybės?

– Būdamas šešiolikos ėmiau lankyti legendinio dirigento Jono Aleksos paskaitas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tuomet pas jį nediriguodavau, tik stebėdavau, kaip jis dirba su studentais. Trečiuosiuose konservatorijos rūmuose tvyrodavo unikali aura: profesorius per paskaitas atverdavo ketvirtojo aukšto langą, užsirūkydavo pypkę ir

Virgilijus Visockis su „Fortūna“

Muzikos barai / 35

Kauno valstybinio muzikinio teatro ir asmeninio archyvo nuotraukos

PAŽINTIS

Diriguoja Virgilijus Visockis

dalindavosi, regis, neišsenkančiomis mintimis bei idėjomis. Stebėdavau jo gestus, gilinausi į metodiką, tad dar treji metai, praleisti su J. Aleksa man tapus studentu, buvo tarsi ankstesnio mokymosi tąsa, remiantis tvirtai M. K. Čiurlionio mokyklos mokytojos Nadeždos Kazakauskienės įdiegtais dirigavimo pagrindais.

Vėliau, kai profesorius išvyko dirbti į Slovakijos sostinę Bratislavą, buvo kilusi mintis sekti iš paskos, mokytis ten, bet laikmetis dar neleido tokios prabangos, tad studijas tęsiau pas kitą Lietuvos simfoninio dirigavimo mokyklos grandą – profesorių Juozą Domarką. J. Aleksa savo interpretacijas grindė filosofinėmis idėjomis, aukštomis materijomis, giliais apmąstymais. J. Domarkas – puikus praktikas, įvedęs mane į tikrąjį, realų dirigavimo pasaulį. Manau, kad šių dviejų ryškių asmenybių mokymo principų derinys man buvo labai naudingas ir iki šiol veda į priekį.

– Muzikanto karjeroje, kaip ir sporte, didžiulę reikšmę turi kokybiškas startas.

Kaip jis pavyko Jums?

– Pirmuoju profesionalumo išbandymu man tapo dar studijų laikais suburto kamerinio ansamblio „Archi Basilica Vilnensis“ veikla. Į kolektyvą susibūrėme vedami jaunatviško

Muzikos barai / 36

entuziazmo, neturėdami jokio finansinio pagrindo, netgi reikiamų partitūrų. Tiesiog norėjosi muzikuoti, rasti savą raiškos nišą tuomet atgimstančios šalies kultūriniame gyvenime.

Orientavomės į baroko epochos muziką, universaliojo Mozarto kūrybą, puoselėjome planus rengti nuolatinių koncertų ciklą Vilniaus arkikatedroje, kuri buvo ką tik sugrąžinta tikintiesiems. Deja, šiam projektui nebuvo lemta ilgai gyvuoti: tuometinė bažnyčios vadovybė nepalaikė mūsų idėjos, ir jaunatviškas entuziazmas pamažu išblėso. Vėliau teko rengti simfoninės muzikos programas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigavau kartu su jaunaisiais atlikėjais rengiamo koncertų ciklo „Atžalynas“ koncertams, padėjau gimti Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ ir nuostabaus Richardo Wagnerio veikalo „Tanhoizeris“ premjeroms Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

– Regis, Jūsų muzikinis startas pavyko, bet patraukėte į Austriją...

– Studijos Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje nebuvo atsitiktinis žingsnis. Ši mokymo įstaiga mane traukė nuo seno – juk būtent čia studijavo mano pirmasis profesorius J. Aleksa. Tam tikru metu pajutau, kad privalau ten vykti.

Per pustrečių metų trukmės studijas pavyko pajusti tenykštę atmosferą, pažinti austrišką muzikinį mentalitetą, įgyti gausybę patirčių. Norėdamas giliai suvokti muziką, ją privalai studijuoti pats, filtruoti per savąjį ego, savo asmenybę, ir nesvarbu, kur tu tai darysi, bet pasisemti patirties kitoje šalyje, o ypač Austrijoje, rekomenduočiau kiekvienam muziko keliu einančiam jaunam žmogui.

– Studijos ir gyvenimas Vilniuje, mokslai Austrijoje. O kokie gi likimo vingiai Jus sugrąžino į senelio miestą Kauną?

– Mano abu tėvai gimė Kaune, bet išvažiavo studijuoti į Vilnių ir ten pasiliko. Taip ir aš tapau vilniečiu su kaunietiškomis šaknimis. O mano grįžimas į Kauną, į šį teatrą buvo natūrali veiksmų eiga. Būna, kad darbo vieta tarsi pati suranda tave. Taip nutiko ir man. Po sėkmingo diplominio darbo – Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ pristatymo – man buvo pasiūlyta diriguoti spektaklį dar kartą, o vėliau tuometinis teatro vadovas Gintautas Žilys paskatino imtis Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymo. Po šios komiškos operos premjeros buvo Imre Kálmáno operetė „Silva“, ir pamažu mano veikla teatre įsibėgėjo. Grįžus iš studijų Vienoje turėjau puikią progą pritaikyti ten įgytas žinias – vadovavau W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“ adaptacijos vaikams pastatymui.

Beje, šis spektaklis, mūsų teatre vadinamas „Mažoji burtų fleita“, rodomas iki šiol – jau dvidešimt metų.

– Žvelgiant į Jūsų nuveiktų darbų sąrašą stebina žanrų įvairovė. Čia rasime ir Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, kone visų garsiųjų operečių kūrėjų – Johanno Strausso, Imre Kálmáno, Franzo Leháro, Karlo Millöckerio – veikalus ir gausybę kitų spektaklių. O kas artimiausia Jums pačiam?

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre teko diriguoti bemaž visų žanrų sceninius veikalus: nuo miuziklo iki spektaklio vaikams, nuo operos iki baleto. Negalėčiau išskirti nė vieno šių žanrų, visi savaip įdomūs ir žavūs. Vis dėlto mano mylimiausi – klasikiniai veikalai, opera ir operetė. Šie žanrai būtini kiekvienam muzi-

kantui, juos studijuodamas dirigentas auga tiek kaip interpretatorius, tiek kaip asmenybė. Man labiausiai subręsti ir atsiskleisti padėjo operetė, nes atėjęs į teatrą dar neišmaniau šio žanro subtilybių. Žinoma, bėgant laikui savyje atrandi naujų gebėjimų, požiūrių, leidžiančių giliau pažvelgti į diriguojamas partitūras. Vienas mylimiausių spektaklių – Johno Kanderio miuziklas „Zorba“, jis tapo tikru mano karjeros proveržiu.

– Vis dėlto aiškiai matyti, kad didelę Jūsų diriguojamo repertuaro dalį sudaro nauji šių dienų Lietuvos kompozitorių opusai. Jums buvo patikėtos visos šiame amžiuje teatre statytų nacionalinių veikalų premjeros.

– Gali pasirodyti keista, bet karjeros pradžioje naujųjų laikų muzika manęs netraukė. Tiesiogiai susidūręs su pirmu tokiu išbandymu – naujo kūrinio pastatymu, pajutau kūrybinio proceso žavesį. Naujo veikalo rengimas scenai ypatingas tuo, kad darbo metu gali gyvai bendrauti su autoriumi, diskutuoti, netgi ką nors patarti ar patobulinti. Pirmieji du premjeriniai lietuvių autorių spektakliai mane užgriuvo vienas po kito. Tą patį 2001–2002 m. sezoną buvo pastatyti Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“ bei Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“. Už juos gavau „Fortūnos“ apdovanojimą, juo labai didžiuojuosi, o „Grybų karas“ buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu vaikams. „Karalienė Bona“ man ypač brangi. Labai džiaugiuosi, kad vietoj suplanuotų penkių spektaklių teatro repertuare ji laikėsi ilgus metus, su ja gastroliavome Vilniuje, rodėme festivaliuose. Dirbdamas kartu su G. Kuprevičiumi žengiau didžiulį žingsnį į priekį, pradėjau matyti muziką kitomis akimis, gavau unikalią galimybę įnešti savo indėlį tobulinant kūrinio dinaminius niuansus, instrumentuotę ir kitus aspektus. Dirbdamas tokį kūrybišką darbą bent mažute dalele tampi kūrinio bendraautoriu. Žinoma, tam tikros korekcijos vyksta rengiant ir, pavyzdžiui, operetės spektaklius: medžiaga kupiūruojama, pritaikoma perdirbtam libretui, numeriai keičiami vietomis, bet tai nėra tas pats kaip bendravimas čia ir dabar

su muziką parašiusiu autoriumi.

Po šių spektaklių buvo dar vienas Z. Bružaitės veikalas, G. Kuprevičiaus operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“, Tomo Kutavičiaus opera vaikams „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“. Taip laipsniškai susiformavo mano kaip šiuolaikinių kūrinių dirigento amplua. Nors, žinoma, nesu aklai prisirišęs vien prie šio žanro. Repertuarą nuolat papildo operetės, mūsų teatrui bendradarbiaujant su Estijos operos festivaliu „PromFest“ dirigavau G. Verdi operą „Atila“, o po mėnesio scenos šviesas išvys mano diriguojamas Johanno Strausso baletas „Pe-

lenė“. Džiugu, kad teatro vadovybė manimi pasitiki ir leidžia tobulėti ne tik klasikinių žanrų, bet ir šiuolaikinės muzikos srityje.

– Bet koreguojant kompozitoriaus pateiktą medžiagą vien žinių nepakanka. Tam reikia ir drąsos...

– Manau, jei dirigentas leidžia sau teikti pasiūlymus kompozitoriui, tai arba jis pernelyg bravūriškas, arba išties turi pakankamai kompetencijos ir žinių, galinčių padėti ryškiau suskambėti vienam ar kitam kūrinio momentui. Norint ką nors pasiūlyti kūrinio autoriui, būtina gerai išstudijuoti veikalą, įsigilinti į jo niuansus, perprasti muzikoje užkoduotas fabu-

Su ilgamečiu teatro vadovu Gintu Žiliu

Muzikos barai / 37

PAŽINTIS

„Graikas Zorba“ (viduryje – Vladas Bagdonas)

las. Naujo kūrinio gimimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis didžiulio dėmesio ir atsakomybės. Kompozitoriaus sumanymas, muzikinė dramaturgija, kūrinio instrumentuotė – labai subtilios sritys, ir dirigentas, kaip muzikos atlikimo praktikas, turi gerai apsvarstyti, ar verta siūlyti tam tikrus pakeitimus. Išstudijavęs partitūrą matai, kad ši vieta skambės tobulai, o kitur sumanymas galbūt pernelyg sudėtingas, ar, atvirkščiai, muzikinę medžiagą galima būtų papildyti.

– Nemažą Jūsų muzikinės veiklos dalį sudaro pedagoginis darbas. Kaip realizuojate save šioje srityje?

– Šiuo metu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedroje, ilgą laiką vadovavau Dainavimo katedros operos studijos studentams. Studentas – tarsi javų laukas, į kurį reikia pasėti aukštos kokybės sėklą, kad paskui būtų galima nuimti gerą derlių. Dirigento pareiga – padėti dainininkams. Džiugina, kai tarp manęs ir atlikėjo ar studento užsimezga abipusis ryšys, praturtinantis mus abu bendros kūrybos džiaugsmu. Svarbiausia, kad atlikėjas norėtų tiek priimti teikiamą informaciją, tiek ją tikslingai panaudoti. Toks darbas atsiperka su kaupu, nes su smalsiu partneriu galima darbuotis neskaičiuojant darbo valandų. Jeigu žmogus ko nors nemoka, jį galima išmokyti, bet jeigu jis nenori, tuomet visos pastangos bus bergždžios.

– Rengiate simfoninės muzikos programas, diriguojate spektakliams. Ar šie veiklos barai glaudžiai susiję, o gal atvirkščiai – be galo skirtingi?

– Šiuo metu nedažnai tenka diriguoti simfoninės muzikos koncertams.

Ankstesniais metais sukaupta patirtis leidžia daryti išvadą, kad dirigavimas simfoniniam orkestrui ir scenos kūri-

Muzikos barai / 38

niams turi skirtingų bruožų. Skambant simfoninei muzikai esi vienas su orkestru ir turi galimybę atskleisti savo individualias interpretatoriaus savybes. Profesionaliam orkestrui nebūtina nuolatos diriguoti schemas ar rodyti instrumentų įstojimus – orkestrantai būna puikiai įvaldę medžiagą, gerai girdi vienas kitą, ir dirigentas gali užsiimti pačiu muzikavimo procesu, niuansais, subtilybėmis. Diriguodamas spektakliui tampi tarsi visų scenoje esančių atlikėjų įkaitu, turi vadovauti procesui, gebėti prisitaikyti prie veiksmo situacijų, užglaistyti iškylančias problemas, kad žiūrovas nepastebėtų menkų nesklandumų. Kitaip tariant, dirigentas spektaklyje tampa procesą reguliuojančiu, čia ir dabar jį redaguojančiu vedliu, susiejančiu scenos veiksmą su orkestrantais, sėdinčiais orkestrinėje po scena ir dažnai net neturinčiais galimybės girdėti to, kas vyksta scenoje. Nežinia, ar klausytojas visada geba įvertinti dirigento svarbą, bet tokia jau mūsų duona – stovėti nugara į žiūrovą ir publiką išvysti tik per nusilenkimus.

– O kaip dirigentas atsipalaiduoja?

Ar pavyksta nors trumpam pamiršti, kad esate muzikas?

– Nors muzika užpildo didžiąją dalį gyvenimo, man nesvetimi ir kiti pomėgiai. Mėgstu keliauti, bent kartą per metus su šeima stengiamės ištrūkti į kitas šalis, pamatyti jų kultūrą, pasigrožėti architektūra ir gamta.

Man patinka istoriniai objektai, dvelkiantys senųjų laikų paslaptimis, antikos dvasia. Taip pat domiuosi joga.

Mėgstu jūrą, esu aistringas plaukikas, bet nepatinka tysoti pliaže nieko neveikiant. Pasitaiko, kad ir per atostogas neužmirštu savo pašaukimo, atsiverčiu naują partitūrą ir imu ją nuodugniai studijuoti. Dirigento darbas niekada nenutrūksta: galvoje be paliovos knibžda nauji muzikiniai sumanymai, skamba muzika, vyksta nuolatinis kūrybos procesas, nuo kurio neįmanoma atsiriboti. n

GYVENIMO IR KŪRYBINĮ JUBILIEJŲ ŠVENČIANČIAM MAESTRO NORISI PALINKĖTI ILGIAUSIŲ METŲ, NESIBAIGIANČIŲ KŪRYBINIŲ ATRADIMŲ IR DAUGYBĖS PREMJERŲ. NAUJŲ PROVERŽIŲ STILINGAJAM DIRIGENTUI VIRGILIJUI VISOCKIUI LINKI IR KARTU DIRBĘ SCENINIŲ KŪRINIŲ KOMPOZITORIAI. Zita BRUŽAITĖ Virgilijus Visockis man yra tikras Maestro – išskirtinis žmogus, puikus dirigentas, ypatinga asmenybė. Kartu darbavomės statant du mano sceninius kūrinius vaikams: operėlę parodiją „Grybų karas ir taika“ ir operėlę-baletą „Voro vestuvės“. Labiausiai įsiminė pirmasis mūsų kūrybinis susitikimas, rengiant scenos gyvenimui „Grybų karą“. Virgilijus – žmogus, pasižymintis profesionaliu matymu ir įžvalgomis, visa tai gebantis suderinti su paprastu žmogiškumu. Jis – atviras, jautriai į autoriaus partitūrą reaguojantis dirigentas, suvokiantis kiekvieną užrašytą natą ir autoriaus išdėstytą kūrinio koncepciją. Darbas su šiuo menininku man, kaip kompozitorei, buvo labai naudingas, jo poveikį jaučiu iki šiol, kurdama didesnes ar mažesnes orkestrines kompozicijas. Tai man buvo tarsi didžioji mokykla, bendraudama su juo patyriau neapsakomą kūrybinį džiaugsmą bei malonumą.

Jubiliejaus proga papuoščiau Virgilijų skrybėle su paukščio plunksna.

Plunksna simbolizuoja paukščio skrydį, o dirigentui nuolatos tenka skraidyti tarp natų, žmonių, idėjų bei minčių. Ši plunksna jam niekuomet neleistų nukristi ant žemės ir padėtų visada išlikti kūrybiniame skrydyje muzikinio olimpo link.

Antanas JASENKA Su Virgilijumi susipažinome kurdami spektaklį vaikams „Dryžuota opera“. Darbas vyko kiek neįprastu būdu: paprastai rašant sceninį kūrinį pradedama nuo klavyro, vykstant repeticijoms rengiama orkestruotė. Dėl laiko stokos darbus pradėjome nuo partitūros, kurią vėliau vertėme į fortepijoninę-vokalinę versiją. Virgilijus – itin darbštus, kruopštus dirigentas, puikiai suvokiantis esamą situaciją. Kartu su juo dirbome prie operos orkestruotės,

be jo pagalbos vargu ar būtų pavykę taip tiksliai ir preciziškai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Mane sužavėjo jo atidumas, reikalavimas tiksliai užrašyti visus muzikinius niuansus, nepaliekant jokių abejonių ar net smulkiausių klaidelių. Jis – aktyvus kūrėjas, nebijantis pasiūlyti savo idėjų, nevengiantis iššūkių. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas tęsis. Švenčiantį jubiliejų Virgilijų papuoščiau cilindru ir fraku, nes eidamas prie dirigento pulto jis nuolatos išlaiko impozantišką kilmingo žmogaus, aristokrato stotą. Cilindras pabrėžtų jo svarbą ir reikšmę vadovaujant orkestrui, scenai ir visam spektaklio veiksmui.

Giedrius KUPREVIČIUS Su Virgilijumi bendravome rengdami scenai nacionalinius kūrinius: operą „Karalienė Bona“ ir Kauno operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Šio darbo Virgilijus ėmėsi noriai ir dirbo itin kvalifikuotai, jo vadovaujami orkestras, choras bei solistai įveikė visus iššūkius, įvaldydami nelengvą muzikinę partitūrą.

Su šiuo dirigentu darbuotis lengva – jis nekaprizingas, labai tolerantiškas, jautrus autoriaus sumanymams, o tai – puikios menininko savybės. Kartu su Virgilijumi praleidome daugybę smagių kūrybinių valandų. Dirbdamas pastatymų metu ir vėliau, kūriniams jau įsitvirtinus teatro repertuare, jaučiau, kad mano partitūros atsidūrė gerose rankose.

Kuo papuoščiau Maestro? Manau, kad ne skrybėlė žmogų puošia, o atvirkščiai – žmogus skrybėlę. Galima pasipuošti labai įmantriu galvos dangalu, bet tada rizikuojama, kad matysis tik skrybėlė, o ne pati galva. Virgilijui tai nebūtina – jo asmenybė ryški ir pastebima, o tam tikras stilingas atributas tik paryškina puikų jo skonį tiek pasirenkant rūbą, tiek interpretuojant muziką.

Skaityti Nietzsche´ę iš … natų

Kauno valstybinės filharmonijos lapkričio repertuare akys užkliuvo už pavadinimo „Moteris, muzika ir Nietzsche“. Kaip čia atsidūrė didžiojo filosofo pavardė? Paaiškėjo, kad tai Giedriaus Prunskaus (baritonas) ir Jonės Punytės (fortepijonas) muzikinė staigmena klasikinės muzikos gerbėjams.

Asmenybė su daug nežinomųjų Nevalingai imu raustis atmintyje, perkratydama viską, ką žinau apie Friedrichą Nietzsche´ę. Ir moteris, ir muzika kažkaip sunkiai siejasi su filosofo portretu, kurį „iš bendro išprusimo“ esu susikūrusi savo galvoje. Šiai asmenybei klijuojamos įvairiausios etiketės: nihilistas, antžmogio filosofijos kūrėjas, maištininkas, eretikas, atsiskyrėlis, fašizmo ideologijos pranašas, arogantiškas savimyla, galiausiai kuoktelėjęs.

Daugelį Nietzsche´s asmenybės paslapčių, deja, jau slepia nebūtis, bet biografai, tyrinėdami jo raštus, laiškus ir kitą archyvinę medžiagą, į dienos šviesą ištraukia vis naujų faktų, kurie filosofą apibūdina kaip drovų ir ligotą žmogų. Koncertas Kauno filharmonijoje – dar viena detalė prieštaringam filosofo portretui.

Muzika kaip dieta ir higiena Žinojau garsiąją F. Nietzsche´s mintį, kad be muzikos gyvenimas būtų klaida, tačiau niekada nešovė į galvą, kad tai pasakė ne F. Nietzsche filosofas, o F. Nietzsche kompozitorius.

Pasirodo, muzika F. Nietzsche´ę lydėjo nuo vaikystės, ji teikė begalinį džiaugsmą. Atrodytų, kad savamokslis didelių muzikinių ambicijų neturėjo: „Esu muzikas tiek, kiek tai yra kasdienis mano kaip filosofo poreikis, tai mano dieta ir higiena.“ Dauguma amžininkų ir „bičiulių“ filosofo aistrą kurti muziką talžė nokautuojančiais kritikos smūgiais: „kriminalas moraliame pasaulyje“, „fortepijoniniai spazmai“, „ar neradote geresnio būdo mane nužudyti?“, „išprievartauta muzikos mūza“. Sunku pasakyti, kiek šiuose vertinimuose buvo tiesos, o kiek arogancijos, kūrėjams nesvetimo pavydo, noro įkąsti ar pažeminti.

Iš kūrėjų virtuvės Prieš renginį pasiteiravau keleto žmonių, kodėl atėjo į šį koncertą. Vieni sakė atėję paklausyti G. Prunskaus – jiems patinka, kad ir ką jis dainuotų. Kitus suintrigavusi filosofo muzika, kuri turėtų būti psichodelinė, ekstravagantiška, nyčiška...

Vakaro programa buvo suverta iš Franzo Liszto, Hanso von Bülowo, Richardo Wagnerio ir, žinoma, paties F. Nietzsche´s kūrinių. Jų centre – Cosima Wagner. Ši moteris nekūrė muzikos ir nevaldė jokio instrumento, bet meistriškai kūrė intrigas ir valdė vyrus. Cosima, nesantuokinė F. Liszto duktė, pirmoji Hanso von Bülowo ir antroji Richardo Wagnerio žmona, galima sakyti, buvo savotiška F. Nietzsche´s mūza.

Koncerto idėja, pasak Giedriaus Prunskaus, gimė senokai, kartu su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu. Prieš pakviečiant klausytojus, buvo nemažai padirbėta. Programėlės su paties G. Prunskaus iš vokiečių ir italų kalbų išverstais ir sueiliuotais dainų tekstais buvo išdėliotos salėje ant kėdžių, taip parodant pagarbą klausytojams.

F. Nietzsche´s muzika skambėjo po įžangų apie šios asmenybės gyvenimą ir jo aplinką, pasakojimus pagardinant dramatiškomis ir komiškomis biografinėmis detalėmis.

Kas būtų, jeigu būtų Viena po kitos liejosi meistriškai G. Prunskaus atliekamos dainos. Kaip ir pridera Lied žanrui, nestokota emocingumo, romantinio pakilumo ar dramatizmo. Tie, kurie atėjo paklausyti G. Prunskaus, neabejoju, liko patenkinti profesionaliu solisto pasirodymu. Atlikėjas tiesiog skonėjosi kiekviena nata, tuo malonumu dalydamasis su publika.

Tie, kurie tikėjosi psichodelinės, ekstravagantiškos F. Nietzsche´s muzikos, greičiausiai liko nustebę. Koncerte skambėjusios dainos, atrodytų, neturi nieko bendra su rūstaus veido ir impozantiškų ūsų šeimininku. „Kur teka upelis“, „Sulaužytas žiedelis“ ir kitos panašios tematikos jo dainos mažąją Filharmonijos salę užtvindė romantizmo dvasia. „Nyčiškumo“ apraiškų galbūt galėjome įžvelgti vos poroje kūrinių. „Jaunos žvejės“ tekstas, beje, parašytas paties filosofo, ne dainuojamas, bet deklamuojamas. Netikėta dainos „Malda gyvenimui“ pabaiga – atrodo, kad F. Nietzsche sąmoningai paliko atvirą klausimą amžinybei.

Paklausius savamokslio F. Nietzsche´s kūrinių, jo amžininkams, kalbėjusiems apie išprievartautą mūzą, norisi paprieštarauti. Maža to, kyla klausimas, kas būtų buvęs F. Nietzsche, jei būtų gavęs profesionalius muzikinius pagrindus ir tiek pat laiko būtų praleidęs prie penklinės, kiek ir prie balto popieriaus lapo?

Edita GRUDZINSKAITĖ

Muzikos barai / 39

KRONIKA „Vaidilos“ teatro salėje pianistas Darius Mažintas ėmėsi misijos pristatyti įdomius menininkus, augančią atlikėjų pamainą. Spalio 22 d. jaukioje puikios akustikos kamerinėje erdvėje koncertavo jaunuoju talentu vadinamas dvylikos tarptautinių konkursų laureatas pianistas Paulius Anderssonas. Jis pasirinko sudėtingą programą: tris romantiškas J. Vītolo pjeses, L. van Beethoveno, F. Chopino kūrinius, du stambius veikalus – F. Schuberto Fantaziją „Klajūnas“ ir M. Ravelio fortepijoninį ciklą „Nakties Gasparas“.

Programa ir jos atlikėjas intrigavo, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Zbignevo Ibelhaupto klasės studentas metus studijavo Diuseldorfo Roberto Schumanno muzikos akademijoje, prof.

Paolo Giacometti klasėje.

J. Vītolo „Lopšinė“, Preliudas, Valsas-kapričas atskleidė bręstantį pianistą. Romantiškos pjesės skambėjo elegantiškai, stilingai, skaidrią kantileną lydėjo minkšta tušė. L. van Beethoveno dviejų dalių sonatai Fis-dur, op. 78, buvo rasta kameriška intonacija.

Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje retai atliekamas Franzo Schuberto „Klajūnas“ tą patį mėnesį skambėjo du kartus. Lapkričio 11 d. pirmą kartą Lietuvoje F. Schuberto Fantazijos F. Liszto redakciją su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Mūza Rubackytė, o Paulius savo koncerte grojo originalų opusą. Šiame aukščiausio atlikimo meistriškumo reikalaujančiame kūrinyje sonatos forma jungiama su variacijomis, sudėtingoje faktūroje susipina dainos „Klajūnas“ intonacijos, melodijos transformacijos. Prisiminiau anksčiau Pauliaus skambintus S. Prokofjevo Koncertą Nr. 1 Des-dur, S. Rachmaninovo Koncertą Nr. 3 d-moll ir pajutau, kad tai buvo savotiškas angažavimasis sudėtingajam „Klajūnui“. Jaunas pianistas dabar jau gali viską, tik reikia nepasiduoti bėgimui, neforsuoti garso. Šį kartą buvo gilinamasi į poetinį fantazijos turinį, ieškoma kontrastų prasmių.

F. Chopino Baladėje Nr. 4 f-moll P. Anderssonas pajuto tragizmo atspalvį, atlikdamas M. Ravelio „Nakties Gasparą“ rado dar daugiau emocinių, spalvinių viražų, buvo išlaisvėjusio mąstymo, skoningo improvizavimo momentų.

Koncerte apsilankęs „Carnegie Hall“ dirbantis muzikas ir medikas Samuelis Tacas pasveikino jauną atlikėją, palinkėjo sėkmingų koncertų. „Paulius tiek pasiekė! Manau, kad jis grojo dar negimęs! Tai pasirengęs pianistas, jam reikia plačiai koncertuoti“, – sakė svečias.

Paulius Anderssonas rengiasi baigti LMTA bakalauro studijas, magistro laipsnio sieks Diuseldorfe.

Rita BIELIAUSKIENĖ

Dar kartą „Kosminis Čiurlionis“

Gruodžio 3 dieną Vilniuje, „Vaidilos“ teatre, buvo pristatytas atnaujintas projektas „Kosminis Čiurlionis“. Kai kuriuos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, C. Debussy preliudus „Pėdos sniege“ ir „Fejerverkas“ bei A. Remesos penkių miniatiūrų ciklą fortepijonui „Stigmos“ atliko Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas), Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Olegas Molokojedovas (klavišiniai), vaizdo projekcijos – Kornelijaus Jaroševičiaus. Šį kartą programos „Vaidilos klasika“ renginys buvo skirtas ir scenos grandų jubiliejams – Olego Molokojedovo 70-mečiui ir Petro Vyšniausko 60-mečiui. Abu drauge muzikuoti pradėję dar 1980-aisiais (tuomet P. Vyšniauskas buvo O. Molokojedovo suburto kvarteto na-

Muzikos barai / 40

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotraukos

Skambina Paulius Anderssonas

rys), pripažinimą pelnė ir kaip džiazo improvizacijų meistrai, ir kaip klasikos atlikėjai. „World Music“ projektas ,,Kosminis Čiurlionis“, debiutavęs 2016 metų pabaigoje Tarptautiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalyje, susilaukė milžiniško susidomėjimo. Tąsyk trys puikūs muzikantai improvizavo M. K. Čiurlionio ir kitų kompozitorių temomis, kurdami intriguojančias klasikinės ir ritminės muzikos jungtis. Čiurlionio kūrybinis braižas yra itin išraiškingas ir išskirtinis – tiek muzikoje, tiek dailėje. Pasak menotyrininko profesoriaus Antano Andrijausko, M. K. Čiurlionis savo neįprastais kūriniais pralenkė laiką ir nubrėžė daug sąlyčio taškų su įvairiomis modernistinio meno kryptimis: „Kaip ir daugelis klasikinio modernizmo atstovų, jis buvo į eksperimentavimą linkęs maksimalistas, nesitenkino tuo, kas pasiekta, ir nuolatos ieškojo, drąsiai paneigdamas tai, ką darė vakar.“ Projekte „Kosminis Čiurlionis“ netrūksta nei eksperimentų, nei improvizacijų, nei kosminių idėjų, kurios savitai atsispindėjo universalistinėje menininko pasaulėžiūroje ir tapyboje.

Viena iš projekto rengėjų prof. Aleksandra Žvirblytė prisimena sumanymo pradžią: „Penkerius metus organizuoju Tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį, kasmet ieškome įdomių, nestandartinių būdų, kaip auditorijai pateikti šio autoriaus kūrybą. Jau buvo muzikos ir dailės performansų pagal Čiurlionio ir jo amžininkų muziką, koncertas „Čiurlionis kitaip“, baleto kompozicija „Karalių pasaka“, jungianti gyvai atliekamą Čiurlionio muziką ir skaitomus tekstus, šokį, O. Molokojedovo improvizacijas ir K. Jaroševičiaus vaizdo projekcijas. Galima sakyti, kad ši baleto kompozicija inspiravo „Kosminio Čiurlionio“ gimimą – O. Molokojedovo improvizacijos Čiurlionio temomis buvo puikios, K. Jaroševičiaus vaizdo projekcijos dvasingai papildė skambančią muziką, taigi kilo mintis sukurti naują projektą, kur susipintų Čiurlionio muzika ir įvairūs ritminės muzikos žanrai. „Kosminio Čiurlionio“ programoje kompozitoriaus kūrinius jungiame su gana netikėtomis O. Molokojedovo ir P. Vyšniausko improvizacijomis – pradedant bliuzu, kiniškos muzikos motyvais ir baigiant free jazz´u, – aiškina pianistė. – Originali Čiurlionio muzika gretinama su improvizacijomis, jo opusų temos transformuojamos pačiais įvairiausiais ritminės muzikos žanrais. Kiekvieną kartą ieškoma naujų projekto medžiagą sudarančių muzikinių blokų jungčių. Čiurlionio mąstymas, harmoninė kalba (ypač vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu) buvo taip toli pažengę, kad nestebina stiprios tiek išorinės, tiek vidinės jo kūrybos sąsajos su šiandiena. Gal dėl to labai natūraliai į programą įsilieja Čiurlioniui skirtas įdomaus lietuvių kompozitoriaus Alvido Remesos kūrinys „Stigmos“, kurį turbūt tiksliau būtų apibūdinti kaip O. Molokojedovo parafrazę. Šis opusas mūsų kūrybinėse dirbtuvėse perėjo begalę transformacijų – iš originalios versijos vienam fortepijonui buvo perdarytas į versiją dviem akustiniams fortepijonams, akustiniam fortepijonui ir sintezatoriui, vėliau prijungti mušamieji, o dabar dar ir saksofonas.

Ne kiekvieno kompozitoriaus muzika ar konkretus kūrinys tinkamas improvizuoti. Atlikėjai bando pajusti, ar pasirinktas opusas skatina kurti, keisti jį, ar inspiruoja naujas idėjas, ar tinka polistilistiniam atlikimui.

M. K. Čiurlionis – neišsemiamas fantazijos kosmosas, begalinė erdvė kūrybai, trumpose muzikinio teksto atkarpose užkoduotas milžiniškas

kiekis informacijos, beribės plėtojimo galimybės. Kuo labiau gilinuosi į jo muziką, tuo labiau ja žaviuosi. Kartą per repeticiją eksperimentavome: aš fortepijonu grojau Čiurlionio muziką, P. Vyšniauskas – I. Stravinskį, O. Molokojedovas – bliuzą. Viskas nepaprastai derėjo.

Nustebome, kiek gali apimti, sutalpinti M. K. Čiurlionio kūriniai. Tikras galimybių kosmosas.“ Projekto pavadinimo žodį „kosminis“, pasak A. Žvirblytės, reikėtų suprasti kaip globalų muzikinių vizijų, būsenų pasaulį. Tai nenutrūkstantis virsmas, transformavimasis, čia ir dabar naujai atgimstanti autoriaus kūryba. Videoprojekcijų autoriui K. Jaroševičiui taip pat tenka nelengvas, bet žavus uždavinys reaguoti vaizdais į čia pat gimstančią muziką.

Didžioji dalis autentiškumo tenka fortepijono partijai, o kiti instrumentai improvizuoja „užduoto“ muzikinio teksto pagrindu, bet originalo idėja gali būti transformuojama ir improvizacija vyksta jau remiantis tuo transformuotu tekstu. Stilistiškai kūriniai kartais labai stipriai kinta, kartais lieka arčiau originalo. Projektas tuo ir žavus, kad aptarti tik bendrieji dalykai, o visa kita – improvizacinė laisvė, viskas gimsta koncerte. Į visumą susijungiantys džiazas, klasika ir vaizdas leidžia kiekvienam, tiek muzikuojančiajam, tiek klausančiajam, Čiurlionio garsus ir reginius papildyti savo vaizdiniais. Aptariamajame koncerte greta Čiurlionio muzikos skambėjo jo amžininko C. Debussy ir nūdienos lietuvių kompozitoriaus A. Remesos opusai – tai iškalbingos jungtys, o gal ir tam tikra tąsa.

Taigi „Kosminis Čiurlionis“ – kaskart vis kitoks. Klausytojas jaučia, kad pirmiausia patiems muzikams įdomu, kaip improvizuojant Čiurlionis keičiasi, kaip jis gyvuoja dabartyje. Sulig kiekvienu atlikimu projekto visuma tobulėja.

Lieka „Kosminiam Čiurlioniui“ palinkėti tolesnės sėkmės ir pelnyto publikos dėmesio.

Audronė ŽIGAITYTĖ

Druskininkuose įgyvendinama mokymosi visą gyvenimą programa

Kaip dažnai valdininkai savo ataskaitose rašo tai, ko iš jų reikalaujama, bet ne apie realius (iš tiesų nenuveiktus) darbus. Pavadinčiau juos deklaratyvių pasiekimų meistrais. Prieš keletą metų buvo aktyviai skleidžiama „geroji Lietuvos švietimo patirtis“, nors jau tuomet buvo ryškūs sistemos griūties bruožai. Dar ir šiandien giriamasi, kad sukurta neformaliojo švietimo sistemą, o tikrovė tokia, kad muzikos ir meno mokyklos, pervadintos neformaliojo švietimo įstaigomis, dirba kur kas prastesnėmis sąlygomis nei iki tol (įdomu, kaip pertvarkai buvo panaudotos ES lėšos?). Įdomi situacija klostosi ir įgyvendinant mokymosi visą gyvenimą doktriną. Ji labai svarbi dėl žmonių valstybėje situacijos, o plačiau mąstant – dėl kokybiškos Europos ateities. Seimas 2012 m. patvirtino Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Ar vėl tai bus popierinė žmonių laimės deklaracija, ar atsiras realių darbų, siekiant piliečių gerovės?

Nobelio premijų komiteto pranešime pabrėžiama, kad šių metų ekonomikos premijos laimėtojas Richardas H. Thaleris, tyrinėdamas elgsenos ekonomiką, parodė, kaip racionalumo, savikontrolės trūkumas ir socialinės preferencijos veikia žmonių ekonominius, finansinius sprendimus. Laureatas sukūrė psichologinės apskaitos teoriją, pagrindė emocijų, žmonių kontaktų, galimybių įgyvendinti savo idėjas svarbą. Mokslininko darbai dar kartą patvirtino, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo piniginės storio. Kaip mes tai vertiname?

Pasaulio valstybių sąraše Lietuva yra 52-oji pagal laimės indeksą.

Mus lenkia net, atrodo, mažiau išsivysčiusios Afrikos šalys. Iš kur bus toji laimė, jeigu iš žmogaus tyčiojamasi valstybiniu mastu ir asmeniškai, jei pavydas liejasi per kraštus, jei mes stokojame pagarbos vienas

kitam, geranoriškumo, dosnumo, ir ne vien finansinio – gero žodžio, paskatinimo.

Prisiminsiu žmones, kurie, nepaisydami nepalankių aplinkybių, kuria laimę jauniems muzikams ir mūsų visuomenės dažnai nurašomiems vyresniesiems. Kalbu apie tarptautinę organizaciją „Muzika be sienų“, kurios siela ir įkūrėja yra pianistė profesorė Veronika Vitaitė. Manau, kad kasmet rugpjūtį Druskininkuose vykstantis taip pat vadinamas konkursas-festivalis atliepia kokybiškai naują požiūrį į mokymąsi, studijas.

Svarbiausias Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) švietimo principas – mokymasis visą gyvenimą, nes jis suteikia žmogui galimybių prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir naujų technologijų. Organizacijos „Muzika be sienų“ veikla Druskininkuose, apylinkių miesteliuose, taip pat ir kituose Lietuvos miestuose įtikina, kad tarptautinės pedagogų komandos rengiami atviri mokymai tampa visos bendruomenės nuosavybe. Šią veiklą vykdo ne tradicinės švietimo institucijos, bet bendramoksliai (peers) ir ekspertai.

Nepaisant vizų gavimo sunkumų, finansinių išlaidų, daugėja paraiškų dalyvauti festivalyje-konkurse „Muzika be sienų“. Vadinasi, auga naujų žinių paklausa, susidomėjimas Lietuvoje vykstančiais meno edukacijos renginiais. Vartydama informatyvų XVII konkurso-festivalio leidinį matau daug pažįstamų veidų, kurie jau išugdė ir savo pamainą, skatina jaunus kolegas įsilieti į prasmingą veiklą ne tik organizuojant renginį, bet ir tobulinant jo koncepciją. „Muzika be sienų“ kviečiasi ne tik muzikos pedagogus ir artimų profesijų žmones, bet ir medikus, psichologus. Štai šiais metais mokslinėje-metodinėje konferencijoje įvairaus amžiaus pedagogai, jų mokiniai dalyvavo prof. Martino Jepseno (Danija) seminare „Kaip sutvarkyti jauno pianisto techniką“, Laurent´o Boullet (Belgija) seminare „Pianisto technikos fiziologiniai aspektai“. Kaip visada, įvairaus amžiaus atlikėjus domina M. K. Čiurlionio mąstymo, muzikinės raiškos savitumas. Apie kompozitoriaus kūrinių interpretaciją kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis, o prof. Rimantas Janeliauskas vėl pateikė neatpažintų Čiurlionio kūrinių fortepijonui interpretavimo aktualijas.

Visada laukiami kūrybinio meistriškumo seminarai. Šiais metais juos vedė prof. Vera Nosina (Rusija), Guoda Gedvilaitė (Vokietija, Lietuva), Nana Makharadzė (Gruzija), Aleksandras Ivanovas (Vokietija), Dana Ali (Kazachstanas), Jekaterina Starodubrovskaja (Rusija) ir kt. Pedagogo Viktoro Januškevičiaus vadovaujamoje mokslinėje-metodinėje konferencijoje dėmesį patraukė prof. V. Nosinos pranešimas „Kaip skaityti natų tekstą“. Prof. Veronika Vitaitė atgaivino seną muzikos istorijos puslapį: Lietuvos televizijos laidoje, dalyvaujant autoriui, buvo atlikta graikų kompozitoriaus G. Žiufrė rapsodija dviem fortepijonams „Vilnius“.

Prof. Aleksandra Žvirblytė pasidalino unikaliu darbu: parengė ekskursą į Filharmonijos salėje su orkestru pirmą kartą atlikto I. F. Dobrzynskio Koncerto fortepijonui su orkestru Nr. 2 interpretacijos istoriją. Michaelis Bischoffbergeris iš Kinijos kalbėjo apie skambinimo fortepijonu pradmenis.

Konkurso-festivalio organizatoriai – Alinko ir Argerich fondas, LMD

Muzikos barai / 41

KRONIKA „XXI amžiaus muzika ir švietimas“, Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“, Užkarpatės kultūros vystymo fondas (Lenkija), muzikų draugija „Musica Classica“ (Rusija).

Būtų galima daug kalbėti apie festivalyje-konkurse dalyvavusius vaikus, studentus ir savo malonumui atlikėjo reputaciją scenoje įtvirtinančius pianistus, dainininkus, kitų specialybių menininkus. Imponavo su kameriniu orkestru pasiruošę groti atlikėjai, šiais metais jie daugiausia rinkosi klasikų kūrinius. Kaip jau įprasta, koncertavo žiuri nariai ir svečiai.

Renginyje dalyvaujantys neįgalieji – jau ne egzotika, bet žmogaus lygiavertiškumo pripažinimas. Vaida Butautaitė vokalistų mėgėjų grupėje laimėjo I vietą.

Konkurse varžėsi Karelijos teatro solistė ir Gnesinų muzikos akademijos studentas, Katovicų muzikos akademijos studentė ir Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivis.

Grand Prix pelnė kauniečių Stasio ir Roko Makštučių klarnetų duetas, iš Londono atvykusi pianistė Gabrielė Sutkutė, Vladimiras Ivanovas iš Rusijos, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinys Simonas Poška, Darja Xannanova iš Rusijos.

Iš dosniai apdovanotųjų būrio lamingiausi tie, kuriems suteikta galimybė pasirodyti prieš reiklius klausytojus Vokietijoje, Danijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje...

Bet ir dešimtmetis, ir penkiasdešimtmetis „Muzikos be sienų“ dalyvis laimingas susitikdamas su kolegomis ir klausytojais.

Ar valstybė parems tokio reikšmingo forumo organizatorius, ar supras jo svarbą vykdant tarptautinius įsipareigojimus? Tiesa, tai ne karnavalas, ne fejerverkai ar „supopsinta“, sugadinta gera daina... O ir į popierines ataskaitas klerkai nežinos kaip įrašyti... Juk nei matė, nei girdėjo, kaip ir daugelio kitų reikšmingų projektų.

Rita BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 42

Profesorė Veronika Vitaitė atsisveikino su LMTA

Gruodžio 15 d. su Lietuvos muzikos ir teatro akademija atsisveikino profesorė Veronika Vitaitė. Per ilgus pedagoginio darbo metus ji išugdė visą plejadą Lietuvoje ir užsienyje garsių pianistų, inicijavo nemažai festivalių ir konkursų.

Profesorės garbei Fortepijono katedros pedagogai surengė koncertą, jame pasirodė visas Lietuvos pianistų elitas: Petras Geniušas, Jurgis Karnavičius, Daumantas Kirilauskas, Sergejus Okruško, Aidas Puodžiukas, Birutė Vainiūnaitė, Aleksandra Žvirblytė, Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas. Visi jie tą vakarą žengė į sceną, kad savo muzikavimu ir šiltu žodžiu padėkotų prof. V. Vitaitei už ilgametį darbą akademijoje.

1963 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) V. Vitaitė baigė fortepijono studijas Olgos Šteinberg klasėje.

1974 m., po aspirantūros Maskvoje, stažuotės Vienoje bei darbo Šiauliuose, grįžo į akademiją dėstyti, 1987–2009 m. vadovavo Fortepijono katedrai.

Veronikos Vitaitės kūrybinės, pedagoginės, kultūrinės veiklos apimtis ir pasiekimų gausa stebinanti. Per daugiau nei penkiasdešimt karjeros metų talentinga pianistė parengė daug įspūdingų fortepijono muzikos programų, gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse, suorganizavo ne vieną atlikėjų konkursą, išugdė visą būrį Lietuvą pasaulyje garsinančių pianistų, tarp jų ir tarptautinių konkursų laureatų. „Muzika yra laimė, lydėjusi nuo pat gyvenimo pradžios“, – sako Veronika Vitaitė, kritikų vadinama fortepijono virtuoze, mokinių – nuostabia pedagoge. – Akademiją palieku su nuostabiais, šiltais jausmais. Čia man teko laimė dirbti su Lietuvos muzikos kultūros korifėjais, tokiais kaip Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Kipras Petrauskas, Saulius Sondeckis, Raimundas Katilius ir daugybė kitų. Mano

profesija man labai brangi. Dirbant teko džiaugtis savo mokiniais, kartu su jais patirti sėkmes ir nesėkmes. Žinoma, truputį gaila palikti akademiją, bet atsisvei-

kinu tik su darbu – visuomet ateisiu čia į koncertus. Akademijai linkiu toliau gyvuoti ir klestėti.“ Sulaukusi garbingo amžiaus, profesorė ir toliau nuoširdžiai ir atkakliai rūpinasi Lietuvos muzikine kultūra, jaunimo ugdymu.

Visi, kurie tą vakarą buvo perpildytoje LMTA salėje, linkėjo profesorei ilgiausių metų – dar daug mokinių tikisi išmintingų jos patarimų ir turiningų pamokų.

MB inf.

Dirigentas Modestas Barkauskas iš Lenkijos grįžo su Bronzine batuta

Dirigentas Modestas Barkauskas laimėjo trečią vietą lapkričio 26 Katovicuose (Lenkija) pasibaigusiame X tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse. Jam atiteko vienas iš šio prestižinio konkurso apdovanojimų Bronzinė batuta ir 15 000 eurų premija.

Kas penkerius metus vykstančio konkurso komisijos balsavimas lėmė, kad pirmoji premija ir Auksinė batuta buvo įteikta taivaniečiui Su Han Yangui, antroji premija ir Sidabrinė batuta – izraelietei Bar Avni, trečioji premija ir Bronzinė batuta – lietuviui Modestui Barkauskui. Konkurso komisijai šiemet pirmininkavo (be balsavimo teisės) buvęs M. Barkausko studijų Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje pedagogas prof. Juozas Domarkas. „Galutines laureatų pozicijas po komisijos balsavimų lėmė šimtosios balų dalys. Visi laureatai sulaukė ne tik premijų ir didelės pagarbos, bet ir kvietimų diriguoti tarptautiniuose koncertiniuose turuose“, – sakė prof. J. Domarkas.

Tarptautiniame G. Fitelbergo dirigentų konkurse iš lietuvių kol kas didžiausia sėkmė lydėjo kitą maestro J. Domarko mokinį Modestą Pitrėną – 2003 m. jis laimėjo Auksinę batutą. 2007 m. į konkurso laureatų šešetuką buvo prasiveržęs dar vienas lietuvis Dainius Pavilionis. „Visas dešimt dienų konkurse tvyrojo neapsakoma įtampa – su teatro spektakliais jos net lyginti neišeina. Diriguoti tenka nepažįstamam orkestrui, laiko pasirengti labai maža. Žinoma, kūrinius buvau išstudijavęs – konkursui ruošiausi jau gerą pusmetį“, – pasakojo M. Barkauskas.

Antradienio vakarą Modestas kartu su kitais konkurso laureatais dirigavo iškilmingame koncerte Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje, o trečiadienio rytą LNOBT dirigentų kambaryje jau rymojo prie atverstos baleto „Procesas“ partitūros. Tai penktas šiame teatre M. Barkausko diriguojamas baletas – anksčiau buvo „Tristanas ir Izolda“, „Karmen“, „Bolero+“, „Romeo ir Džuljeta“.

MB inf.

Modestas Barkauskas (dešinėje) su Bronzine batuta

„Kitoks akordeonas“ – novatoriškam ir smalsiam jaunimui

Akordeonas, dar palyginti jaunas instrumentas, XXI a. tampa vis populiaresnis ir sparčiai laužo įsigalėjusius tiek požiūrio į save, tiek repertuaro stereotipus.

Prieš tris dešimtmečius kuriant Lietuvos akordeonistų asociaciją buvo užsibrėžtas tikslas puoselėti ir populiarinti akordeono

niaus akordeonistų draugija pradėjo edukacinį projektą „Kitoks akordeonas: pasaulio akordeono meno paslaptys“, kuris jau tapo tęstiniu. Projekto tikslas – puoselėti ir ugdyti vaikų ir jaunimo akademinio muzikavimo tradicijas, kultūrinio bendravimo poreikį, pristatyti novatorišką akordeono „veidą“ ne tik šalies didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose.

Projektas suaktyvino akordeono pedagogų bendradarbiavimą šalyje ir už jos ribų, skatina jaunųjų muzikantų kūrybiškumą.

Kauno menininkų namuose

Tikimės, kad projektas „Kitoks akordeonas: pasaulio akordeono meno paslaptys“ (šiais metais jis buvo skirtas atkurtos Lietuvos 100-mečiui) gyvuos dar ilgus metus populiarindamas Lietuvoje akordeono meną, burdamas jaunuosius instrumento virtuozus į vieningą ir kūrybingą bendruomenę.

Janina UNGURĖ

cijose patirtimi dalijosi svečiai ir Lietuvos pedagogai. Mokiniai ir studentai koncertavo Vilniuje, Veisiejuose, Marijampolėje, Kaune, Jašiūnuose, Biržuose.

Paminėtos Antano Budriūno 115-osios gimimo metinės

Akordeonistų koncertas Biržų krašto muziejuje „Sėla“

„Organum“ koncertų salėje

meną. Šiais metais surengtas jau XX tarptautinis akordeono festivalis, kasmet suteikiantis galimybę Lietuvoje išgirsti pasaulio akordeono virtuozų programas.

Vienu metu vykstantys Lietuvos ir tarptautinis akordeonistų konkursai kas antrą pavasarį į Vilnių sukviečia pačius gabiausius šalies ir užsienio jaunuosius atlikėjus. Kasmet pirmąją rugpjūčio savaitę Palangoje rengiamas tarptautinis akordeono festivalis ir seminaras, kurio metu organizuojama daugybė koncertų miesto svečiams, vyksta meistriškumo, atviros pamokos, skaitomi pranešimai.

Prieš ketverius metus Lietuvos akordeonistų asociacija ir Vil-

Projektas plačiai aprėpia įvairius renginius – koncertus, edukacinius užsiėmimus, konferencijas, muzikines dirbtuves Lietuvos muzikos ir meno mokyklose, muziejuose, padeda įvairaus amžiaus dalyviams aktyviai pristatyti novatoriškas programas, kurios atskleidžia instrumento įvairiapusiškumą ir unikalumą. Akordeonas tampa vis patrauklesnis kompozitoriams, ieškantiems dar neištirtų kūrybinių erdvių. Šiemet pagal projektą per tris mėnesius surengta 14 renginių.

Vyko meistriškumo pamokos, kurias vedė žinomi pedagogai, akordeono profesionalai iš Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, tarptautinėse konferen-

Gruodžio 12 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje buvo paminėtas vargonininko, kompozitoriaus, choro dirigento, ilgamečio akademijos pedagogo Antano Budriūno (1902– 1966) šimtas penkioliktasis gimtadienis. Renginio organizatoriai sukūrė nuoširdžią, ramią nuotaiką, deramą advento laikotarpiui.

Greta Didžiosios salės eksponuota parodėlė – doc. Rolando Aiduko surinkta archyvinė medžiaga, atgaivinanti kai kuriuos profesoriaus A. Budriūno gyvenimo ir kūrybos epizodus.

Choro dirigavimo katedros kolektyvas parengė gražią programą, ją atliko akademijos merginų choras (vadovai lekt. Andrius Gylys ir prof. Tadas Šumskas) ir mišrus choras (vadovai doc. Dainius Puišys, doc. Gintautas Venislovas ir prof. Jurijus Kalcas). Skambėjo A. Budriūno sukurtos dainos „Nemunas“, „Rudenėlis“, jo harmonizuotos lietuvių liaudies dainos „Saulelė raudona“, „Koks ten lengvas poilsėlis“, „Trepute, martela“, „Šienapjūtės daina“ ir kt. Mišrus choras dainavo ne tik A. Budriūno, bet ir Pēterio Vasko, Einojuhani Rautavaaros, Algimanto Bražinsko, Uguro Bayaro, Jono Tamulionio kūrinius. Chorams dirigavo ir jų vadovai, ir studentai.

Scenoje pasirodė A. Budriūno proanūkės: Ievos aranžuotą A. Budriūno dainą „Ant aukšto kalno“ jautriai fleitomis pagrojo Jorūnė ir Vaiva.

Prisiminimais apie Mokytoją pasidalijo buvę profesoriaus mokiniai Rimtautas Kašponis, Lionginas Abarius, Povilas Gylys, Petras Bingelis ir Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė. Apie tėvą ir senelį kalbėjo sūnus Ramunis ir anūkas Antanas.

Visą gyvenimą A. Budriūnas sąžiningai tarnavo savo kraštui, pareiga jam buvo aukščiau visko.

Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

Muzikos barai / 43

FESTIVALIAI

Daugiaveidis instrumentas Rasa MURAUSKAITĖ

Gražios muzikos virpesiai

Tarp festivalio renginių nemažai būta tokių, kuriuose galėjai tiesiog mėgautis muzika. Prie jų priskirčiau italų atlikėjų Daniele di Bonaventuros (bandoneonas) ir Giovanni Ceccarelli (fortepijonas) koncertą. Programa „Mare Calmo“ dvelkė jūra, ramybe, intymumu, net savotiška nostalgija vietoms, erdvėms ir kvapams, kurių galbūt dar nėra tekę matyti ir pajausti, tik įsivaizduoti. Švelnaus jaukumo kupinas D. di Bonaventuros bandoneono melodijas lydėjo ypač subtilus ir paprastas fortepijono akompanimentas. Dueto atliekamą muziką sunku būtų priskirti prie akademinės – jos turinys nebuvo nei sudėtingas, nei perdėm originalus, galbūt todėl koncertas, iš pradžių teikęs ypatingą malonumą, šiek tiek prailgo.

Prie panašios muzikos priskirčiau ir Vilniaus rotušėje prancūzų dueto

Muzikos barai / 44

Jeano-Louis Matinier (akordeonas) ir Kevino Seddiki (gitara) atliktą programą. Prieš koncertą intrigavęs įdomus tembrinis derinys – aštraus, intensyvaus akordeono ir silpnesnio, švelnesnio gitaros garso – maloniai nustebino. Prancūzų atlikėjų muzika tarsi artima world stilistikai, tačiau galima buvo girdėti ir kitokio stiliaus elementų. Gitaros partijos šiek tiek priminė delikatų žymaus džiazo gitaristo Al di Meolos (su juo, beje, K. Seddiki yra dirbęs) grojimą, o J. L. Matinier akordeono intonacijos kartais padvelkdavo prancūziškų šansonų romantika.

Lietuviai kvėpuoja šiuolaikine muzika

Dauguma užsienio svečių pristatė lengviau klausomos, nuo rimStefan Hussong (Vokietija)

to akademizmo nutolusios muzikos programas. Lietuvių akordeonistų koncertuose vyravo šviežios idėjos ir šiuolaikinė akademinė muzika. Štai kad ir įdomi idėja trijų Europos aukštųjų mokyklų – Danijos karališkosios ir Helsinkio Jeano Sibelijaus muzikos akademijų bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – akordeonistus sujungus virtualiu tiltu, surengti gyvą koncertą, kurį girdėtų visų trijų valstybių publika. Gaila, bet technika šįkart pakišo koją, ir sumanymo įgyvendinti nepavyko. Kad LMTA Didžiojoje salėje susirinkusi publika neliktų nuskriausta, lietuvių atlikėjai buvo paprašyti papildyti savo programą. Ji pademonstravo mūsų atlikėjų susidomėjimą šiuolaikinės akademinės muzikos procesais. Beje, tiek danai, tiek suomiai mus lyg ir girdėjo.

Koncentruotą šiuolaikinės muzikos programą paruošė du ryškūs

Organizatorių archyvo nuotraukos

AKORDEONAS YRA TAS INSTRUMENTAS, KURIS NIEKADA NEPASKĘS TARP KITŲ – JĮ VISADA ATPAŽINSIME. NORS VIEŠOJOJE ERDVĖJE DAR KARTAIS TENKA IŠGIRSTI, KAD JAM REIKIA „ĮTVIRTINTI SAVO STATUSĄ“, MANO NUOMONE, LIETUVOS PROFESIONALIOJOJE SCENOJE AKORDEONAS JAU YRA RADĘS SAVO VIETĄ. TAI, BE ABEJONĖS, YRA IR INICIATYVIOS, VIENINGOS AKORDEONISTŲ BENDRUOMENĖS NUOPELNAS, JI NEPAILSTA IEŠKOTI ĮVAIRIŲ ŠIO INSTRUMENTO REPREZENTACIJOS BŪDŲ. VIENAS JŲ – LIETUVOS AKORDEONISTŲ ASOCIACIJOS VILNIUJE RENGIAMAS TARPTAUTINIS AKORDEONO FESTIVALIS (MENO VADOVAS RAIMONDAS SVIACKEVIČIUS). ŠIAIS METAIS, RENGDAMI JAU DVIDEŠIMTĄ FESTIVALĮ, ORGANIZATORIAI SIEKĖ INSTRUMENTĄ PARODYTI SKIRTINGAIS STILISTINIAIS RAKURSAIS – NUO WORLD MUZIKOS, ITIN KEISTO DŽIAZO IR FOLKLORO MIŠINIO IKI ŠIUOLAIKINIŲ AKADEMINĖS MUZIKOS EKSPERIMENTŲ, REIKALAUJANČIŲ AUSIES IR PROTO KANTRYBĖS. PER DVI SAVAITES, LAPKRIČIO 10–24 D., SURENGTA 11 KONCERTŲ, KURIŲ DALĮ IR NORIU APŽVELGTI.

LMTA ansamblis „ContemporAcco“, vadovas Raimondas Sviackevičius

jaunosios kartos lietuvių akordeonistai Tadas Motiečius ir Agnė Dūkštaitė. Net ir jų koncerto pavadinimas – „Intelektualios muzikos koncertas“ – bylojo apie tai, kad šiai muzikinei patirčiai reikia susikaupimo ir atidos. A. Dūkštaitė, koncertą pradėjusi Toshio Hosokawos „Melodia“, nėrė į melodijos koncepto suvokimo paieškas; meditatyviai nuteikė Bento Lorentzeno „Ašaros“. T. Motiečių, atliekantį bene žymiausios šiandienos rusų kompozitorės Sofijos Gubaidulinos Sonatos „Et Exspecto“ III ir V dalis, jau girdėjome koncerte LMTA, šįkart jos publikai buvo pristatytas dar kartą. S. Gubaidulinos muzika ne veltui pripažinta visame pasaulyje – ji išraiškinga, bet neaukojanti meninės vertės dėl eksperimento. Programoje skambėjo ir šiuolaikinės muzikos klasika – italų kompozitoriaus Luciano Berio žinomo ciklo „Sequentia“ XIII

dalis akordeonui, neseniai Lietuvoje viešėjusio ir savo mikrotoninę kūrybą pristačiusio suomių kompozitoriaus Juhani Nuorvalos Preliudas ir tokata. Šio kūrėjo muzika daugiaveidė, kupina skirtingų, netgi paradoksalių įtakų, o ypač įdomi tuo, kad įprasmindama originalią mintį, reikalaudama puikios technikos, ji vis vien gana lengvai klausoma. Plati kūrinių amplitudė leidžia šį koncertą pavadinti savotišku edukaciniu projektu, šiandien rašomos muzikos apžvalga.

Be kita ko, nepataikaujant – abu jauni akordeonistai yra brandūs atlikėjai, panašu, gebantys suvokti ne taip lengvai perprantamą šiuolaikinės kūrybos ideologiją.

Tradiciškai festivalyje būta vietos ir jaunųjų lietuvių kūrėjų muzikai, „ACCOpremjerų“ koncertas yra festivalio tradicija nuo 2013 m. Neaišku, ar jaunieji autoriai taip dažnai prisi-

Johanna Juhola (Suomija)

„Buttonhacker“ (Lenkija)

liestų prie šio instrumento, jeigu neturėtų tiesioginės galimybės išgirsti savo kūrinį skambant ir dirbti kartu su atlikėjais, galinčiais padėti perprasti akordeono specifiką. Šiais metais prie LMTA Akordeono katedros studentų prisijungė ir šiuolaikinės muzikos magistro studijų programos studentai, o jiems visiems premjeri-

Tadas Motiečius (Lietuva) Luciano Biondini – akordeonas, Fabrizio Bosso – trimitas, (Italija)

nius kūrinius parašė LMTA Kompozicijos katedros studentai Aleksejus Kalininas, Andrius Šiurys, Monika Sokaitė, Jolanta Grinevič, Viltė Žakevičiūtė. Klausantis koncerto buvo galima pastebėti skirtingus autorių

Muzikos barai / 45

FESTIVALIAI žvilgsnius į akordeoną. Nuo visiškai tradicinės, populiariosios muzikos, kupinos tango intonacijų (J. Grinevič „Recuerdo“), iki daugiau eksperimentinių, instrumento galimybių tyrimą primenančių (A. Šiurio „Tears in Music“), istoriją ir kultūrą interpretuojančių (A. Kalinino „Černovylis 1986“, M. Sokaitės „George – Gorgeus Georgian“) ar sodrų instrumentinį dialogą įkūnijančių (V. Žakevičiūtės „Begalybės“) kūrinių.

Festivalio pabaigai – keista muzika

Festivalio baigiamajame koncerte grojo labai įdomus kolektyvas iš Švedijos „Lars Karlsson Band“. Jis gyvuoja jau du dešimtmečius, yra apkeliavęs bene visą pasaulį, reprezentuodamas savitą folkmuzikos interpretaciją, o kartu ir švedų muzikinę mąstyseną (tokio stiliaus muziką lietuviškose radijo stotyse sunku įsivaizduoti, o štai Švedijos radijuje šio kolektyvo kūriniai buvo ypač populiarūs). Skiriamasis ansamblio ženklas – diatoninis akordeonas, švedų ypač mėgstamas instrumentas, kuriuo groja grupės lyderis Larsas Karlssonas, kuriantis ir didžiąją dalį jų atliekamos muzikos. O ta muzika sunkiai telpa į žodžių rėmus, kadangi net ir patys kolektyvo nariai juokiasi, kad groja... viską. Jų kūriniuose akordeono partija raiški, bet labai paprasta, kai kurias intonacijas leisčiau sau pavadinti visiškai banaliomis ir tarsi šimtą kartų girdėtomis. Kartais netgi atrodė, kad ką nors panašaus galėtum išgirsti kokioje kaimo šventėje, armoniką pagriebus vietiniam muzikantui mėgėjui (tik kad L. Karlssono pirštai bėgioja daug kartų greičiau ir tiksliau). Tačiau šį „paprastumą“ sujungus su džiazo, roko intonacijų kupinomis partijomis, nepaprastai profesionaliai ir techniškai atliekamomis gitaristo Thomo Anderssono, muzika pakyla į kitą lygį. Išėjus iš koncerto net sunku suvokti, ar ji patiko, bet, šiaip ar taip, Šv. Kotrynos bažnyčioje polką išgirsti galima tikrai ne kiekvieną vakarą. n

Muzikos barai / 46

„SMUIKELĖS GIESMĖ“

Spalio 12 dieną Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje vyko styginių instrumentų dalykų mokytojų metodinės grupės Metodinė diena. Pasidalinti patirtimi buvo atvykusi Trakų meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja, vyresnioji smuiko mokytoja Ieva Tijūnelienė. Ji ne tik skaitė paskaitą „Žaidybinės pertraukėlės ir jų nauda pradedančiajam smuikininkui“, vedė meistriškumo pamokas, bet ir pristatė savo naują knygą „Smuikelės giesmė“, skirtą pradedantiesiems smuikininkams.

Trijų dalių metodinis leidinys „Smuikelės giesmė“ padeda įžvelgti mažųjų smuikininkų psichologinius, fiziologinius ypatumus, poreikius, pateikia šiuolaikinių ugdymo metodų, reikalingų pradinių jaunojo smuikininko įgūdžių formavimo laikotarpiu. Kiekvienam mokytojui aktualu, kad į jo pamoką atėjęs pirmokas, pavargęs po mokyklos, dar turėtų noro ir jėgų mokytis griežti smuiku. Čia, pasak Ievos Tijūnelienės, turėtų atsiskleisti mokytojo kūrybiškumas. Įvertindamas 7–8 metų vaiko emocinę brandą, fiziologinį poreikį judėti, mokytojas griežimo įgūdžius gali ugdyti pasitelkdamas žaidimus, daineles, eilėraštukus, vaikišką žodinį ir dainuojamąjį folklorą, judesius, lavinančius motoriką, koordinaciją, taisyklingą laikyseną. Taip pamokoje nejučia išmokoma sutelkti dėmesį, lavinama atmintis, ritmas, muzikalumas, griežimo technika, skatinama motyvacija, kasdienis mokymasis tampa patrauklus.

Mokytoja Ieva Tijūnelienė su pradedančiaisiais smuikininkais pademonstravo, kaip vyksta linksma, nuotaikinga smuiko pamoka, mokantis taisyklingai valdyti stryką, groti kairės rankos pirštukais, klausytis gražaus garso ir t. t.

I. Tijūnelienės knygą „Smuikelės giesmė“ puošia dailininkės Renatos Mečkovskienės linksmos iliustracijos, atspindinčios kiekvienos dainelės nuotaiką, mintį, grožį. Be 33 lietuvių liaudies dainelių, skirtų mokiniui ir mokytojui, leidinyje pateikiami ir fortepijono akompanimentai, čia yra ir videožaidimų, kuriuos galima žiūrėti pateiktus QR kodus nuskenavus išmaniaisiais įrenginiais.

MB inf.

Ievos Tijūnelienės rankose „Smuikelės giesmė“

NAUJI LEIDINIAI Muzika kameriniam orkestrui Taip buvo pavadintas išskirtinis lapkričio 8 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame skambėjo opusai iš Lietuvos kamerinio orkestro įrašytos lietuvių kompozitorių kūrinių plokštelės. Tai buvo ir jos pristatymas, ir kartu džiaugsmingas įvykis, kad garbus kolektyvas parodė dėmesį vien nacionalinei muzikai. Buvo atliktos Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ kameriniam orkestrui, Osvaldo Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (solistai Robertas Beinaris, obojus, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, klavesinas), Algirdo Martinaičio „Musikalisches Opfer“ tenorui, fleitai, obojui ir kameriniam orkestrui (solistai Giovanni da Silva, tenoras, Valentinas Gelgotas, fleita, Eugenijus Paškevičius, obojus). Šiemet B. Kutavičius švenčia 85-metį, O. Balakauskas – 80-metį, tačiau plokštelėje nėra 75-mečio sulaukusio kito iškilaus kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio kūrinio, bet orkestras į koncerto programą įtraukė jo Koncertą altui ir styginiams „Viola vs Violence“ (solo partiją atliko puikus altininkas Jurgis Juozapaitis).

Suprantama: sudėtinga nauju kūriniu (premjera įvyko 2015 m. „Gaidoje“) įtikinti, jog tai yra kūrybos viršūnė, juolab kad alto ir orkestro dvikova programiškai iliustruoja laikmečio peripetijas (asmenybė skęsta minioje, kovoja ir yra praryjama banalios kasdienybės ir pan.) ir gal būtent dėl to savaip pralaimi anksčiau parašytiems kolegų kūriniams, turintiems labai aiškų stilistinį modelį. Šis įvykis paskatino ne tiek įvertinti gerai žinomus kūrinius ar kolektyvo darbą, kiek filosofiškai pamąstyti, kokiu būdu pasiekiamas „amžinybės“ olimpas. Akivaizdu, kad iš visos plejados stiprių kompozitorių, įdėjusių unikalų indėlį į Lietuvos kultūros aruodą, į plokštelę pateko tik trys, ir pasirinkimas buvo konceptualus. Kaip anotacijoje rašė muzikologė

Laimutė Ligeikaitė, tie trys kompozitoriai yra ryškiausios figūros, jų kūryba atlaikė dešimtmečius ir yra nuolat atliekama pagrindiniuose Europos festivaliuose. Kiekvienas jų žymi tam tikrą lietuvių kompozicijos mokyklos viršūnę: Kutavičius, modernizmo šauklys, kartu išlaikė ir pagrindė autentišką ir ekspresyvią lietuviškos savimonės atgimimą, Balakauskas – vakarietiško modernumo simbolis, universalus etalonas, jungiantis logiką ir intuiciją, o Martinaitis – šiuolaikinio dvasinio gyvenimo stebėtojas, išradingai ir ironiškai prabylantis dialoge su Europos muzikos pasiekimais, visada naujas ir kaskart nustebinantis išraiška bei savitu požiūriu į paveldėtą kultūrinį sluoksnį. Šių kompozitorių kūryba atspindi tris šuolius nuo 1970 metų, kuriais buvo įsitvirtinta šiuolaikinės muzikos kraštovaizdyje. Raida – akivaizdi ir neginčytina. Kartu į akiratį patenka ir lietuvių liaudies daina, ir Veronikos Povilionienės balsas, kuris, kaip teigiama, taip pat tapo nacionalinės kultūros simboliu. Per Kutavičių ir jo partitūrą tarsi ateina čiurlioniška dvasia – dėl apeliacijos į „Beauštanti aušrelė“, dzūkišką dainą pabaigoje keturbalsiu choriniu pavidalu (tiesa, man vis atrodo, kad Čiurlionis liaudies dainą girdėjo daug subtiliau); ir nuostabiai pagaulus, įvairus ir visada naujas balakauskiškas (o kas jį gali pamėgdžioti?) skambesių ir ritmų visetas; ir visada nustebinantis intelektualus martinaitiškas įsijautimas į temą, nugalintis tiek koncepcijos novatoriškumu jungiant skirtingus klodus, tiek vėlgi savito kalbėjimo pergale ir optimizmu.

Vadinasi, yra kažkas, kas tuos žmones sujungia ir padaro laimės kūdikiais. Jie išlieka kaip kartą įvertinti kultūros etalonai – bent tol, kol gyva juos sukūrusi, girdinti ir dėkinga visuomenė, atpažintas ir įtvirtintas tos visuomenės kultūros kodas, jo savičiausi bruožai ir, kas svarbiausia, nepriekaištinga lyderystė profesinio lygmens ir santykio su publika srityje.

Viskas tampa labai natūralu. Girdime jokių

abejonių nekeliančią garsų manifestaciją, ji savaime pakankama. Savo esminiais principais jie, lyderiai, įtvirtina tas kryptis. Galėtų būti ir kiti atlikėjai ar kompozicijos, bet čia suveikia dar vienas faktorius: sėkmė. Tokiam faktoriui priskirčiau jaunos dirigentės Adrijos Čepaitės įtraukimą į istorinės plokštelės įrašymą, nors koncerto metu ji savo magijos, kuri būtų adekvati kompozitorių magijai, neatskleidė, veikiau neperžengė tvarkingo chorinio dirigavimo lygmens, nors interpretuojamiems opusams galbūt reikėjo, tarkim, kremeriškos energijos. Koncerto metu viskas esti kaip ant delno, o įrašai turi savo logiką ir gudrybių, kaip pasiekti geriausią rezultatą. Netgi manyčiau, kad jei orkestro meno vadovas S. Krylovas būtų pats stovėjęs prie dirigento pulto ir solo pagriežęs kurį nors iškilų lietuvių kompozitoriaus kūrinį smuikui su orkestru, būtų laimėta dvigubai: tai būtų fantastiška Lietuvos vizitinė kortelė (pelnyta, nes kas gi vadovas, jei ne žvaigždė tikrąja prasme...) ir kartu visai kitos, aukščiausios, kokybės interpretacija. Nežinau, kodėl taip neįvyko. Ilgamečio LKO solisto ir meno vadovo indėlio galėjome laukti kaip natūralus ir būtino žingsnio, bet apie tai paklausime jo paties.

Galbūt čia galėjo suveikti kitas faktorius – šiuolaikinės muzikos ir baroko sąsajų laukas.

A. Čepaitė yra grigališkojo choralo ir senosios muzikos specialistė, įvertinta nominacijomis Europoje; Martinaičio opusas taip pat polemizuoja su Europos baroku. Tačiau barokui (ir atliekamų autorių šiuolaikinei muzikai, kuri nėra tikrąja prasme impresionistinė ar minimalistinė) būdingo ekspresyvumo pristigo būtent atlikėjų interpretacijoje. Galėjo būti daugiau ugnies ir perteikiant kitus kūrinius. Tad ir sakau, kad kai kuriuos istorinės plokštelės kūrėjus lydi užtarnauta sėkmė, o kai kuriuos – suteiktas kreditas.

Ir vis dėlto tai – tik svarstymai, o realus rezultatas vertas padėkos. LKKO pagaliau įrašė ir atliko vien lietuvių klasikų muziką!

Daiva TAMOŠAITYTĖ Adrija Čepaitė

Muzikos barai / 47

PANORAMA

Alytaus muzikos mokyklai – 60

Šiais metais Alytaus muzikos mokykla pažymi įkūrimo 60 metų sukaktį. Ta proga spalio 27 d. Alytaus miesto Teatro salėje vyko šventinis koncertas, į kurį buvo pakviesti mokytojai, moksleiviai, jų tėveliai, atvyko ir svečių. Mokyklos bendruomenę pasveikino Alytaus miesto meras V. Grigaravičius, Seimo atstovas R. Šarknickas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, J. Tallat-Kelpšos ir J. Gruodžio konservatorijų, kitų muzikos mokyklų atstovai.

Jaudinančiu šventinio koncerto akcentu tapo prof. V. Noreikos pasirodymas. Maestro padainuoti kūriniai ir mažosios pianistės J. Siaurukaitės fortepijonu paskambinta pjesė simbolizavo ilgą kelią į

muzikos meno aukštumas.

Griežė jungtinis mokyklos absolventų ir mokinių orkestras, vadovaujamas A. Verbausko, skambėjo gražiausi kūriniai, atliekami akordeonininkų orkestro, mokyklos choro, kapelos, simfoninio orkestro.

Buvusi muzikos mokyklos direktorė N. Jasiukėnienė priminė svarbiausius mokyklos istorijos faktus.

Alytaus muzikos mokykla įkurta 1957 metais. Iš pradžių jai buvo skirtos nedidelės patalpos, bet kasmet gausėjo klasių, išsikraustant antrojo aukšto gyventojams.

Neturėta mokykloje salės, koncertai ir egzaminai vykdavo kultūros namuose.

Tuometinėje mokykloje, vadovaujamoje direktorės V. Girdžiūnaitės-Matulevičienės, dirbo mokytojai T. Karosaitė, L. Ragožina, R. Leitanienė, J. Karpavičius ir kiti, kurių gabiausi mokiniai A. Smolskus, J. Brūzga tapo žinomais atlikėjais.

1979 metais mokykla persikėlė į naujas patalpas. Vadovaujant direktorei N. Jasiukėnienei, atsirado galimybė priimti daugiau mokinių, pasirinkti įvairesnes specialybes. Šiuo metu prof. A. Vilkelienės vadovaujamoje mokykloje mokosi 580 mokinių, dirba 50 mokytojų, kurių dauguma yra buvę mokyklos auklėtiniai, grįžę dirbti į gimtąjį miestą. Daugeliui jų mokykla yra tapusi antraisiais namais, kur laikas nebeskaičiuojamas, o ruošiantis konkursams repetuojama ir savaitgaliais. Ne visi mokiniai gali labai gerai groti, bet čia jie išmoksta suvokti muziką.

Mokykla atvira kiekvienam, turinčiam muzikinių gabumų ir noro muzikuoti. „Aš šiandien sergu, mokykloje nebuvau. Bet į muzikos mokyklą atėjau!“ – mūsų mokykloje dažnai girdima frazė. Kiekvienas randa įdomios ir prasmingos veiklos: vieni dalyvauja konkursuose,

kiti groja orkestruose, ansambliuose. Nemažai mokinių dalyvauja šalies ir tarptautiniuose konkursuose, laureatų skaičius kasmet perkopia per pusantro šimto. Gabiausi vaikai ir jų mokytojai apdovanojami Alytaus savivaldybės mero medaliais.

Mokykloje repetuoja per 20 įvairių kolektyvų, jie nuolat dalyvauja konkursuose, festivaliuose, dainų ir šokių šventėse, koncertuoja miesto renginiuose ir užsienyje.

Tai simfoninis orkestras „Svajonė“ (vadovė Daiva Martikonytė), pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Rimantas Jočys), liaudies instrumentų orkestras (Gintautas Steponavičius), akordeonininkų orkestras (vadovė Rūta Vaičaitienė), vaikų choras (vadovė Birutė Jočienė) ir kt.

Mokykloje nuolat lankosi žymūs atlikėjai ir LMTA pedagogai, vyksta koncertai, atviros pamokos, metodiniai seminarai. Mūsų mokyklos mokiniai visada laukia atvykstančių koncertuoti pianistų G. Januševičiaus, S. ir R. Zubovų dueto, prof. P. Geniušo. Malonu kviestis atlikėjus, kai salėje turime Alytaus miesto savivaldybės ir buvusios mokinės dainininkės J. Gringytės labdaros fondo mūsų mokyklai dovanotą puikų fortepijoną.

Pasidalinti metodine patirtimi, atlikimo meno paslaptimis į mokyklą dažnai atvyksta prof. V. Vitaitė, prof. U. Jagėlaitė, doc. L. Čiapas, prof. E. Gabnys, Kauno J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja G. Lukošienė. Liaudies instrumentų skyriuje vykstančiuose konkursuose ir metodiniuose seminaruose dalyvauja prof. L. Naikelienė, prof. V. Tetenskas, doc. K. Mikiška. Miesto ir mokyklos bendruomenė džiaugiasi nepamirštamais prof. L. Digrio, prof. A. Budrio, doc. J. Leitaitės, prof. B. Vainiūnaitės surengtais koncertais.

Per 60 metų mokykla išleido

Jubiliejiniame koncerte dainuoja prof. Virgilijus Noreika, akompanuoja Aleksandras Vizbaras

Scenoje – fleitininkų ansamblis

Kameriniame orkestre groja mokyklos absolventai ir mokiniai

daugiau nei 2000 absolventų. Dalis jų pasirinko profesionalų kelią, tapo žinomais muzikais, tarptautinių konkursų laureatais, puikiais pedagogais, kiti – nuoširdžiais muzikos mylėtojais, užpildančiais koncertų sales.

Vita NAUJIKIENĖ

Mokyklos direktorė dalina šventinį tortą

Muzikos mokyklos bendruomenė

Muzikos barai / 48

Šiauliuose – jaunųjų talentų konkursas ir muzikų paradas Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija daug dėmesio skiria jaunųjų muzikos talentų ugdymui. Šių metų birželį gimnazija surengė V tarptautinį Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursą. Jo iniciatorė – smuiko mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė, šalies ir tarptautiniame muzikos pasaulyje žinoma pedagogė.

Birželio 14–16 dienomis vyko viešos konkurso dalyvių perklausos, jose varžėsi daugiau nei keturiasdešimt jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos. Atlikėjus vertino tarptautinė muzikos ekspertų komisija: profesorė Silvija Sondeckienė, Estijos styginių asociacijos prezidentas Kaido Välja, Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos profesorius Ventis Zilberts, iš Prancūzijos atvykęs žymus muzikantas, profesorius Blagoja Dimcevski. Išskirtinis konkurso bruožas – lietuvių kompozitorių kūrinių populiarinimas: vaikai grojo kiekvienai amžiaus grupei parinktas privalomas lietuvių kompozitorių pjeses.

Birželio 17 d. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ vyko šventinis konkurso uždarymo koncertas. Jo žiūrovus iškilmingai pasitiko Šiaulių kultūros centro šokių ansamblis „Želmenėliai“ (vadovė A. Masėnienė), koncertą vedė mokytoja Raimonda Sližienė.

Pirmoje koncerto dalyje konkurso laureatai ir diplomantai grojo lietuvių kompozitorių pjeses su Šiaulių kameriniu orkestru (dirigentas Modestas Barkauskas). Pasirodė smuikininkės Liepa Jurgutavičiūtė (A kategorija), Agnė Gečaitė (B kategorija) ir Katsiaryna Blinkova (C kategorija, Baltarusija), violončeV tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkurso dalyviai ir vertinimo komisija

lininkas Oskars Kalniņš (B kategorija, Latvija), pianistės Meda Siliūtė (A kategorija), Karolina Stonytė (B kategorija) ir Marija Guščiūtė (C kategorija).

Antroje koncerto dalyje grojo smuikininkės Anastasija Svirina (A kategorija, Latvija), Emilija Bukša (B kategorija, Latvija), Ugnė Liepa Žuklytė (C kategorija), pianistė Elzė Fedorcovaitė (C kategorija).

Publiką sužavėjo koncerte griežusios ankstesnių konkursų laureatės smuikininkė Ieva Daugirdaitė ir violončelininkė Elena Daunytė.

Rudenį jaunieji muzikos talentai šiauliečius vėl pradžiugino klasikinės muzikos renginiu. Rugsėjo 29-ąją Tarptautinės muzikos dienos proga Sauliaus Sondeckio menų gimnazija Chaimo Frenkelio viloje surengė Šiaurės Lietuvos jaunųjų muzikų paradą. Koncertavo Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos ir Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos jaunieji atlikėjai: M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo globojami Justas Drakšas (trimitas) ir Jonas Vozbutas (akordeonas), tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkurso laureatai Kamilė Kaučikaitė (fortepijonas), Gabija Roduner (fortepijonas), diplomantai Agnius Juška (smuikas), Morta Milašauskaitė (smuikas), Lėja Krikščiūnė (fortepijonas), Austėja Venckutė (trimitas), smuikininkų kvartetas „Fiori“, smuikininkų ansamblis „Fiori musicale“ ir fleitų ansamblis „Sidabrinė fleita“.

Šiaurės Lietuvos jaunųjų muzikų parado dalyviai

Parado metu netrūko šviečiamosios veiklos – prieš kiekvieną kūrinį buvo skaitomos kompozitorių, filosofų ir mąstytojų mintys apie muziką.

Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusio renginio iniciatorės – smuiko mokytoja Nijolė Prascevi-

čienė ir fortepijono mokytoja Raimonda Sližienė – pažadėjo, kad Šiaurės Lietuvos jaunųjų muzikų paradas taps tradiciniu Muzikos dienai skirtu renginiu.

MB inf.

VI Lietuvos mokinių muzikos olimpiada

Gruodžio 2 d. Klaipėdoje vyko VI muzikos olimpiada. Kasmet organizuojamose bendrojo ugdymo mokyklų auklėtinių varžytuvėse dalyvauja geriausi miestų ir rajonų atstovai, prieš tai įveikę kelis regioninės atrankos etapus. Nacionalinio turo laimėtojai vėliau dalyvauja Tarptautinėje muzikos olimpiadoje, kurią prieš aštuonerius metus sumanė estai. Lietuvos atstovams puikiai sekasi šiame vis daugiau šalių pritraukiančiame renginyje.

Olimpiados dalyviams skiriamos keturios užduotys: muzikos rašto (skaitymas iš lapo ir ritmavimo pratimas), muzikinių žinių patikrinimo (testas), dainos atlikimo, originalios kompozicijos ir jos atlikimo. Tokia beveik sportinė daugiakovė iš mokinių reikalauja didelio susitelkimo ir ištvermės. Šių metų olimpiadoje Klaipėdoje varžėsi 34 mokiniai. I amžiaus kategorijoje (12–15 m.) nugalėjo

Muzikos barai / 49

Laisvūnė Šimonytė, Šiaulių „Juventos“ progimnazijos mokinė (mokyt.

G. Šimonienė ir R. Urniežienė), ji apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos I laipsnio diplomu ir aukso medaliu. II laipsnio diplomą ir sidabro medalį pelnė Milda Marija Kiškūnaitė, tos pačios Šiaulių progimnazijos mokinė (mokyt. A. Adomaitienė ir Ž. Ratinienė).

III laipsnio diplomais ir bronzos medaliais apdovanoti Simas Paluckas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos mokinys (mokyt.

G. Druskienė), ir Justinas Valionis, Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinys (mokyt. I. Bertulienė).

II amžiaus kategorijos (16–18 m.) nugalėtoja tapo Gintarė Valionytė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinė (mokyt. A. Girdzijauskas), antroji vieta teko Miglei Ingai Kuprelytei, Klaipėdos licėjaus mokinei (mokyt. A. Niparavičienė), trečioji – Matui Bagdonavičiui, Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokiniui (mokyt. N. Kukarinienė), ir Julijai Bakševičiūtei, Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos mokinei (mokyt.

L. Žaliumaitė).

Visi olimpiados dalyviai apdovanoti rėmėjų prizais – knygomis, kompaktinėmis plokštelėmis, muzikos žurnalais ir kt. Juos skyrė Lietuvos muzikų sąjunga, žurnalas „Muzikos barai“, Klaipėdos koncertų salė, Ugdymo plėtotės centras, UAB „Milgreta“, leidykla „Tyto alba“, Klaipėdos universitetas.

Lietuvos mokinių muzikos olimpiadą organizuoja Lietuvos muzikos mokytojų asociacija kartu su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru, nuolatinė partnerė – Klaipėdos universiteto Menų akademija.

Rūta VILDŽIŪNIENĖ VI Lietuvos mokinių muzikos olimpiados dalyviai

Šv. Martyno šviesa

Vokietijoje, ypač katalikiškajame Reino regione, lapkričio 11-ąją, Šv. Martyno dieną, sutemus galima pamatyti vaikų procesijų – jie neša pačių pagamintus žibintus, skleidžiančius šviesą ir šilumą. Taip prisimenama legenda, kaip šv.

Martynas pasidalino apsiaustu su sušalusiu vargeta ir įžiebė šilumą bei viltį jo širdyje.

Goethe´s institutas kasmet vaikams rengia eitynes pritemusiomis Vilniaus gatvėmis. Jose visada gausiai dalyvauja ir Nacionalinės

Čiurlioniukai Bernardinų bažnyčioje

Šv. Martyno legendos inscenizacija

Spalio 21 d. nuskambėjo IV tarptautinio vaikų ir jaunimo chorų festivalio uždarymo koncertas.

Festivalis Šiauliuose rengiamas nuo 2007 metų, jame yra dalyvavę vaikų, berniukų ir jaunuolių chorai iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Šveicarijos, Ispanijos, Rusijos, Baltarusijos. Šiais metais, ketvirtajame festivalyje, dainavo šeši kolektyvai: Augsburgo katedros berniukų choras „Augsburger Domsingknaben“ (Vokietija, meno vadovas ir dirigentas Reinhardas Kammleris), Maskvos Viktoro Popovo didysis vaikų choras (Rusija, meno vadovas ir dirigentas Anatoly Kislyakovas), Altenšteigo choras „ChristophorusKantorei“ (Vokietija, meno vadovas ir dirigentas Michaelis Nonnenmannas), Maljorkos vienuolyno vaikų choras „Escolania de Lluc“ (Ispanija, vadovas Ricardas Terradasas Calafellis), Vysbadeno berniukų choras (Vokietija, meno vadovas ir dirigentas Romanas B. Twardy) ir festivalio šeimininkai – Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis). Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo

Šv. Martyno šventė

M. K. Čiurlionio menų mokyklos „vokietukai“ – juk Vokietijos kultūros ir tradicijų pažinimas padeda geriau išmokti kalbą. Šiemet Šv. Martyno dienos šventė prasidėjo Bernardinų bažnyčioje. M. K. Čiurlionio menų mokyklos septintokai vokiškai suvaidino vieną žinomiausių legendų apie šv. Martyną, mažesnieji padainavo dainelių, paskui visi su žibintais patraukė tamsiais Bernardinų sodo takais. Kartu su savo mokytojomis Aušra Kavaliauskiene ir Agne Blaževičiene čiurlioniukai traukė „Ich geh mit meiner Laterne und meine Laterne mit mir ...“.

Sužvarbusius eisenos dalyvius Goethe´s instituto darbuotojai pavaišino arbata ir specialiai šiai šventei iškeptais sausainiais.

Agnė BLAŽEVIČIENĖ

Muzikos barai / 50

Tarptautiniame festivalyje – „Dagilėlis“ ir jo svečiai

Augsburgo katedros berniukų choro meno vadovas Reinhardas Kamleris ir Remigijus Adomaitis prie festivalio plakato

Maestro Remigijus Adomaitis diriguoja Wiesbadeno ir „Dagilėlio“ berniukų ir jaunuolių jungtiniam chorui

Altenšteigo „Christophorus-Kantorei“ choras iš Vokietijos, meno vadovas ir dirigentas Michaelis Nonnenmannas

Maskvos Viktoro Popovo vardo Didysis vaikų choras iš Rusijos, meno vadovas ir dirigentas Anatolijus Kislyakovas

mokyklos organizuojamas renginys šiemet buvo išskirtinis dėl chorų aukšto meninio lygio. Šiaulių Švč.

Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje koncertavusiam Augsburgo katedros berniukų chorui „Augsburger Domsingknaben“, vienam geriausių Europoje vaikų kolektyvui, šiauliečiai plojo atsistoję. Jaunieji dainininkai atliko W. Byrdo, T. Massaino, T. L. da Vittorios, H. Distlerio, J. S. Bacho, W. A. Mozaro, F. Mendessohno-Bartholdy ir kitų kompozitorių kūrinius. Augsburgo katedros kapelmeisteris Reinhardas Kammleris nepaprastai džiaugėsi puikiu koncertu: „Mes su berniukų choru „Dagilėlis“ užmezgėme muzikinę draugystę, kuri turėtų pozityviai paveikti jaunuosius vyrus mūsų bendrame žemyne – Europoje.“ Įsimintinas buvo ir Altenšteigo choro pasirodymas. Kolektyvas a cappella atliko F. MendelssohnoBartholdy, A. Brucknerio, M. Duruflé, H. Schützo ir kitų autorių sakralinius kūrinius.

Ne tik Vokietijoje žinomas Vysbadeno berniukų choras Šiauliuose lankėsi jau ne pirmą kartą, lygiai prieš dešimt metų buvo atvykęs į pirmąjį tarptautinį vaikų ir jaunimo chorų festivalį. Tuomet Šiaulių katedroje vos tilpo miestiečiai, at-

ėję pasiklausyti įspūdingo, daugiau nei valandą trukusio koncerto.

Spalvingiausiu festivalio kolektyvu būtų galima pavadinti Maskvos Viktoro Popovo didįjį vaikų chorą.

Publiką jis džiugino tiek vakarų Europos, tiek rusų klasikų kūriniais, gerai žinomomis vaikiškomis dainomis iš kino filmų. Klausytojams malonu buvo išgirsti choro atliekamą lietuvių liaudies dainą.

Festivalio koncertai vyko Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje, „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje, Vilniaus ir Klaipėdos koncertinėse erdvėse. „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos inf.

saksofonininkų konkurse-festivalyje įstabiausius kūrinius atliko daugiau kaip 50 šios muzikos mylėtojų ir muzikos profesionalų iš įvairių Lietuvos miestų. Konkurso A kategorijoje varžėsi vaikai ir jaunimas, B kategorijoje – suaugę solistai ir ansambliai. Abiejų kategorijų dalyviai grojo populiarius, pasauline klasika tapusius kūrinius, džiazo melodijas ir improvizacijas lietuviškos muzikos temomis.

Konkurso dalyvių programas vertino profesionali komisija: Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius saksofonininkas Petras Vyšniauskas (pirmininkas), LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų katedros vedėjas prof.

Robertas Beinaris, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunikacijos departamento patarėjas, meno ekspertas Vygantas Švoba, Anykščių meno mokyklos mokytojas, Pirmojo Petro Vyšniausko konkurso laureatas Visvaldas Jonušas ir Klaipėdos miesto meras doc. Vytautas Grubliauskas.

A kategorijoje III vieta ir 200 Eur prizas atiteko Radviliškio muzikos mokyklos saksofonininkų kvartetui: Gvidui Golubevai, Vėjui Špakauskui, Gabrieliui Verdingai, Arnui Česai. II vieta ir 300 Eur prizas paskirtas Davitui Avetisyanui iš Elektrėnų, I

tas jauniausiam konkurso-festivalio dalyviui Jokūbui Jurevičiui iš Kėdainių, diplomas už geriausiai atliktą kūrinį lietuvių liaudies dainos tema atiteko Anykščių muzikos mokyklos mokinei Urtei Raišelytei.

B kategorijoje III vietą ir 200 Eur prizą laimėjo Vilniaus kolegijos studentas Vilhelmas Rudys, II vieta ir 300 Eur prizą – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Simas Petkevičius, o pirmos vietos nugalėtoja paskelbta LMTA studentė Paulina Bakšaitė, jai atiteko 500 Eur prizas.

Petro Vyšniausko saksofonininkų konkursas baigėsi vakaro koncertu.

Jame grojo pats maestro, saksofonininkai Martynas Razgus, Jokūbas Serapinas, Henrikas Staponkus, Plungės kultūros centro simfoninis orkestras (vad. Ieva ir Paulius Lygnugariai).

Konkursas-festivalis jauniesiems muzikantams suteikė galimybę pristatyti savo kūrybą publikai ir pasimokyti iš profesionalų. Buvo surengta saksofono muzikos laboratorija, tiek renginio dalyviai, tiek jų pedagogai turėjo unikalią galimybę padirbėti su prof. Robertu Beinariu ir prof. Petru Vyšniausku.

II nacionalinį Petro Vyšniausko saksofonininkų festivalį-konkursą surengė Plungės kultūros centras. Projekto iniciatorius ir vadovas – Plungės kultūros centro direktorius, Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas Romas Matulis, renginio globėjas – prof. Petras Vyšniauskas, partneriai – LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų katedra, KU Menų akademija ir Lietuvos muzikų sąjunga.

Plungės kultūros centro inf.

vieta ir 500 Eur prizas – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokiniui Martynui Šerpyčiui. Diplomu už ansambliškumą apdovanotas Kėdainių muzikos mokyklos saksofonininkų kvintetas: Tomas Urnikis, Šarūnas Juška, Robertas Šulcas, Stanislovas Ragauskas ir Matas Ruša. Diplomas buvo įteik-

Konkurso akimirkos

Antrasis Petro Vyšniausko saksofonininkų konkursas

Lapkričio 25 d. Plungės kultūros centre visą dieną skambėjo saksofono muzika – Antrajame nacionaliniame Petro Vyšniausko

Muzikos barai / 51

TAI ĮDOMU...

La Prima Diva Dainininkė Faustina BordoniHasse (1697–1781) Rūta VOSYLIŪTĖ Gražina DAUNORAVIČIENĖ

T

ie, kas domisi vokaline baroko muzika ir buvo atsivertę bent vieną to laikotarpio šaltinį, nesvarbu, ar tai būtų italų dainavimo meistrų P. F. Tosi, G. B. Mancini, ar vokiečių kompozitorių J. F. Agricolos, J. Matthesono, J. A. Hillerio, ar pagaliau anglų istoriko Ch. Burney tekstai, negalėjo nepastebėti dainininkės Faustinos Bordoni vardo. Tai labai neįprasta, nes XVIII amžius vadinamas kastratų šlovės era, tokius dainininkus, kaip Farinelli (Carlo Broschi), Senesino (Francesco Bernardi), Kaffarelli (Gaetano Majorano) troško išgirsti visa Europa.

XVIII amžiuje dainininkės gaudavo daug menkesnį bendrąjį ir muzikinį išsilavinimą nei kastratai. Priežasčių buvo ne viena, bet gal svarbiausia, kad buvo nepadoru gyventi kartu su mokytoju. Kita vertus, dainininkės, itališkai vadintos canterina, profesija baroko epochoje sieta su lengvo elgesio moters gyvenimu. Dainininkais dažnai tapdavo berniukai ir mergaitės iš prieglaudų.

Venecija buvo išskirtinis miestas, nes jame jau nuo XIV a. vaikų prieglaudose muzikinį išsilavinimą gaudavo ir mergaitės. Jos giedodavo ir grodavo liturgijos metu ir koncertuose, vėliau muzikos mokydavo jaunesnes mergaites. Tokioje prieglaudojeligoninėje (Pio ospedale della Pietà) dirbo dainininkas ir kompozitorius

Muzikos barai / 52

Rosalba Carriera. Faustinos portretas

G. A. Canaletto. Dožų rūmai, Venecija

Neapolio šv. Baltramiejaus teatras

F. Gasparini, o 1703–1720 m. už koncertų parengimą buvo atsakingas A. Vivaldi, jis mokė smuiko ir kompozicijos. Vien iš jo 1716 m. Venecijoje sukurtos oratorijos „Juditos triumfas“ galima susidaryti nuomonę apie aukštą Venecijos prieglaudose išugdytų dainininkių lygį.

Venecija buvo ir bene vienintelis miestas Europoje, kuriame ne tik prieglaudų auklėtinės nuo vaikystės buvo mokomos muzikos. Galima sakyti, kad 1697 m. kovo 30 d. pasiturinčioje ir kilmingoje venecijiečių šeimoje gimusiai Faustinai Bordoni pasisekė. Šio straipsnio tikslas – aptarti Faustinos Bordoni balso ypatybes ir jai sukurtas kompozicijas, mažiau dė-

mesio bus skiriama dainininkės biografijai. Žinoma, Faustinos sukurti vaidmenys neretai buvo susiję ir su asmeninio gyvenimo įvykiais, teatro intrigomis, dainininkų kovomis.

Faustinos Bordoni teatrinė karjera truko labai ilgai, daugiau kaip tris dešimtmečius. Vokalinę brandą pasiekusi tarp 1720–1735 m, ji dainavo iki 1751 m. Jos vokalinės aukštumos susijusios su vėlyvojo baroko ir galantiškojo stiliaus suklestėjimu, ir būtent jį Bordoni paskleidė po visą Europą Ankstyvoje jaunystėje pradėjusi mokytis dainavimo pas dainininką ir kompozitorių Michelangelo Gasparini (1670–1732), jau 1716 m. Faustina Bordoni debiutavo C. F. Pollarolo operoje „Ariodante“ ir nuo tada pradėta vadinti naująja sirena (it. nuova sirena). Kaip teigė kastratas ir dainavimo pedagogas G. B. Mancini (1714–1800) traktate „Pensieri e riflessioni pratiche sopra il canto figurato“ (1774), Faustiną jos mokytojas nuo pat pradžių labai gerai mokė dainavimo. Beje, jis buvo pasirinkęs retą metodą – daugiausia lavino aiškiai artikuliuojamą balso judrumą (it. agilità di voce). Pasak Mancini, niekas negalėjo prilygti Faustinai pagal balso bėglumą, tad jau nuo pirmųjų savo pasirodymų ji sulaukė didžiulio publikos pripažinimo (Mancini 1774: 21–23). Peržvelgus Bordoni atliktų pirmųjų operų rankraščių kopijas, galima įsitikinti, kad amžininkai kompozitoriai kūrė muziką stengdamiesi išryškinti Faustinos virtuoziškai valdomo mecosoprano grožį. Tokia buvo A. Lotti operoje „Alessandro Severo“ (1717 m.) Faustinos atliekama Salustijos partija. Nėra abejonių, kad dainininkė iš tiesų puikiai valdė balsą, nes natose užrašyti pasažai reikalauja ne tik vikraus gerklų darbo, bet ir išlavinto kvėpavimo.

Ankstyvuoju Bordoni karjeros Venecijoje laikotarpiu scenoje kartu su ja dažnai pasirodydavo ir jos varžovė Francesca Cuzzoni (1696–1778).

Francesca ir Faustina 1718 m. dainavo toje pačioje Michelangelo Gasparini operoje „Il Lamento“ bei didžiulio pripažinimo sulaukusiame Giuseppe Marios Orlandini „Nerone“ (1721).

Pastarojoje operoje Faustina sukūrė kenčiančios Nerono žmonos Oktavijos vaidmenį, o Francesca – Popėjos. Kaip traktate „Anleitung zur Singkunst“ (1757) pabrėžia J. F. Agricola (1620–1774), Faustina turėjo ne tik įspūdingai paslankų balsą, bet ir idealią intonaciją, puikią kvėpavimo ištvermę. Neįtikėtinai išlavinta vokalinė technika, gražus mecosopranas ir įkvėptas vaidybos menas stulbino publiką. Atrodė, kad neatsikvėpdama ji išdainuodavo ilgiausias frazes (Agricola 1757: 24). Pervertus Orlandini operos rankraštinę kopiją, Agricolos komentarui iliustruoti pasirinkome Oktavijos arijos „Arde le piume ai rai“ Andante tempo 16 taktų ištrauką.

Jacopo Amigoni. Farinelli portretas, 1752 m.

menininkų traukos centru, jame gyveno tokios meno pasaulio garsenybės, kaip A. Scarlatti, N. Porpora. Iš visos Europos čia veržėsi daugybė muzikų, norinčių išmokti itališku stiliumi kurti vokalinę ir instrumentinę muziką, pasisemti naujovių. Vedamas panašių tikslų čia buvo atvykęs ir būsimas Faustinos vyras kompo-

G. M. Orlandini opera „Nerone“ (1721 m.), Oktavijos arijos Arde le piume ai rai ištrauka, rankraštis, p. 58, 59.

Iš Venecijos Faustina keliaudavo į kitus Italijos miestus: Milaną, Emilijos Redžą, o 1721 metais atvykusi į Neapolį pasiliko jame net trejus metus. Neapolis tuo metu buvo tapęs

A. Lotti opera „Alessandro Severo“ (1717), Salustijos arijos Afflitta rondinella ištrauka, rankraštis, p. 253.

zitorius Johannas Adolphas Hasse (1699–1783), trokšdamas mokytis pas A. Scarlatti. Manoma, kad būtent Neapolyje Faustina susipažino su savo gyvenimo meile. Per trejus metus dainininkė pelnė didžiulį publikos ir kompozitorių įvertinimą. Šv. Baltramiejaus (San Bartolomeo) teatre ji dainavo mažiausiai septyniose operose, iš kurių didžiausio pasisekimo sulaukė Domenico Sarro „Partenope“ (1722). Šioje operoje Faustina atliko Rosminos partiją, ir nuo to laiko neapoliečiai pradėjo Faustiną sieti su tuo vardu. Neapolio scenoje Faustina dažnai pasirodydavo kartu su gar-

Muzikos barai / 53

TAI ĮDOMU... siuoju kastratu Farinelli (1705–1782).

Kaip teigia Faustinos amžininkas Agricola, nors ji naudojo glotalinę (gerklų) artikuliaciją, jos balsas buvo skrodžiantis ir stiprus, o atliekant pasažus skambėdavo beveik taip galingai ir tvirtai, kaip kitų natūralus krūtininis balsas. Žymusis dainininkas ir pedagogas P. F. Tosi (1653–1732) taip pat buvo sužavėtas Faustinos Bordoni balso, ypač jos kartojamų tonų virtinės (Agricola 1757: 23). Ji puikiai išmanė, kaip pačiais greičiausiais tempais atlikti pasažus taip, kad balsas prilygtų instrumentui, nesvarbu, ar tai būtų gretimų, ar šuolinių, ar kartojamų tonų (repeticijų) pasažai.

Neabejotinai ji buvo pirmoji dainininkė, taip tobulai atlikdavusi įspūdingus repeticijų pobūdžio pasažus (Mattheson 1739: 132).

lį, L. Vinci jai parašė atsisveikinimo kantatą „Faustinos iškeliavimas“ (it.

La Partenza del Faustina). Kantatos tekste buvo jaudinantis dviejų meniškų sielų atsisveikinimas. Po Faustinos lūpomis ištarto poetiško prisipažinimo „niekur neiškeliauja mano širdis, nors mano kojos mane neša kitur“ (it.

Io non porto altrove il core, benchè porti altrove il pie), kantata baigiama žodžiais „taigi, pasakykite, kad Rosmina mirė (it. allora dite che Rosmina è morta) (Talbot 2016: 218, 219). Ši barokinė poezija perteikė seno neapoliečių posakio dvasią: „Pamatęs Neapolį, gali jau ir numirti“.

Prieš persikeldama gyventi į Londoną, 1725 m. Faustina Bordoni Vienoje atliko Antonio Caldaros (1670–1736) operą „Il Venceslao“.

Neįtikėtina, bet šioje operoje Fausti-

Trys ištraukos iš D.Sarro operos „Partenope“ (1722), Rozminos arijų p. 84 I veiksmas, Per abbattere il mio core, II v. 26 p.; Veggo dimesso il mare, II v. p. 66.

Be Sarro operų, Faustina Bordoni atliko Džulijos vaidmenį Francesco Mancini operoje „Il Trajano“ (1723).

Tačiau Neapolyje Faustina daugiausia bendradarbiavo su kompozitoriumi Leonardo Vinci. 1722 m. Šv.

Baltramiejaus teatre ji atliko pirmą rimtąją Vinci operą „Publio Cornelio Scipion“ (natos nėra išlikusios).

Nuo to laiko Faustina Bordoni dainavo beveik visose Vinci operose net ir išvykusi iš Neapolio, taip pat ir po ansktyvos kompozitoriaus mirties.

1723 m. Faustinai paliekant Neapo-

Muzikos barai / 54

libreto pradžioje, remtasi Mykolo Lietuvio (Micalone Lituano) aprašytais istoriniais faktais. Deja, su Lietuvos vardu susiję įvykiai neatspindi istorinės tiesos, tad libretas buvo greičiau meninės išmonės rezultatas. Personažai išgalvoti, nors galima būtų ieškoti istorinių prototipų. Pavyzdžiui, pagrindinis personažas Venceslao galėtų būti Jogaila Algirdaitis, o jo sūnus – Kazimieras Jogailaitis. Kiti operos personažai – Lietuvos karalienė Lucinda, princas Aleksandras, princesė Ereničė, kaip ir pati meilės ir moralės dilemos drama, – išgalvoti. Lucinda yra pagrindinis operos personažas, veiksmo ir įvykių variklis. Persirengusi vyriškais drabužiais, ji atvyksta į Lenkijos karalystę susigrąžinti savo mylimojo Kazimiero. Tačiau tuo pat metu tėvas Venceslao sužino, kad Kazimieras iš pavydo nužudė savo brolį Aleksandrą, ir Kazimierą pasmerkia mirčiai. Lemtingu momentu pasirodžiusiai Lucindai pavyksta įtikinti karalių, kad Kazimieras neturi mirti, jis privalo ją vesti ir tapti Lietuvos karaliumi1.

Lucinda – pasiaukojanti, ryžtinga moteris, jos vaidmenį Faustina Bordoni premjeriniuose spektakliuose atliko net keturis kartus iš eilės. Apie tai 1752 m. gruodžio 1 dienos laiške rašė pats libreto autorius Apostolo Zeno: „Šiandien su ketvirta ir paskutine operos „Venceslao“ premjera pagaliau pailsėsiu. <...> dėl Faustinos mandagių ir švelnių manierų <...>, ne mažiau dėl jos kilnaus dainavimo ji nusipelno visų rūmų meilės. Gamta ją apdovanojo kūno lankstumu ir grakštumu ir labai natūraliu gestų kilnumu, kurie ją išskiria iš kitų dai-

L. Vinci opera „Rosmina fedele“ (1724 m.) ištrauka iš Rosminos arijos Tormentosa crudel gelosia, p. 33.

na dainavo Lietuvos karalienės Lucindos partiją. Operos libretą parašė žymus italų poetas ir libretistas Apostolo Zeno (1669–1750). Kaip rašoma

navimo virtuozų“ (Zeno 1752: 394, 395). Visa Europa žavėjosi Faustinos 1 Libreto prieiga internete: https://imslp.nl/imglnks/ usimg/3/3a/IMSLP385683-PMLP623535-Venceslao.pdf

balsu ir aktoriniu talentu: „Puikiausia mūsų amžiaus dainininkė, gimusi dainuoti ir vaidinti...“ – taip apie italę rašė ir jos amžininkas Johannas Joachimas Quantzas (1697–1773).

įkvėpė ir daugelį Johno Gay „Elgetų operos“ (Beggar´s Opera, 1728) scenų. Šioje operoje buvo šaipomasi ne tik iš teatro štampų, dainininkų, aristokratiškos muzikos, bet ir iš paties Hände-

A. Caldara opera „Veceslao“ (1725), Lucindos arijos ištrauka, I v. p. 121.

Kitas labai svarbus Faustinos Bordoni karjeros etapas susijęs su Anglija. 1726 m. pats G. F. Händelis, vadovavęs Karališkajam teatrui, pakvietė Faustiną atvykti į Londoną. Ji debiutavo Rozanos vaidmeniu Händelio operoje „Alessandro“(1726) kartu su Senesino ir Francesca Cuzzoni. Trejus metus Faustina dainavo naujausiose Londone sukurtose Händelio operose „Admeto“, „Riccardo I“, „Il Radamisto“, „Siro“, „Tolomeo“. Londono publika pasidalino į dvi grupes: vieni žavėjosi Faustina (jie buvo vadinami faustininkais), kiti buvo dainininkės Cuzzoni gerbėjai. Po to, kai 1728 m. Karališkajame teatre, dainuojant Faustinai ir Francescai, publika sukėlė riaušes Velso princesės Caroline akivaizdoje, pasirodė straipsnis „Išsamus ir teisingas pasakojimas apie baisų ir kruviną ponios Faustinos ir ponios Cuzzoni mūšį“ (angl. A full and true account of a most horrid and bloody battle between Madam Faustina and Madam Cuzzoni). Tai buvo ne tik simbolinė XVIII a. dainininkių dvikova, ji

lio, kuris buvo priverstas atsistatydinti iš teatro vadovo pareigų ir trumpam palikti Londoną. Iš Londono laikotarpio mus pasiekė J. Matthesono liudijimas: „Faustina buvo apdovanota ne per daug šviesiu, bet skvarbiu mecosopranu, kurio tesitūra 1727 m., kai ji dainavo Londone, buvo nuo mažosios oktavos si iki antrosios oktavos sol, bet vėliau ji praplėtė savo diapazoną dar keliais žemesniais garsais. Jos dainavimo stilius buvo ekspresyvus ir žėrintis (it. un cantar granito). Savo

rėjo labai vikrią gerklę ir labai gražų ir neįtikėtino lengvumo trilį“ (Mattheson 1739: 132).

Grįžusi į Veneciją, 1730 m. Faustina Bordoni ištekėjo už tuo metu jau gerai Italijoje ir visoje Europoje žinomo kompozitoriaus J. A. Hasse (1699– 1783). Santuoka su kompozitoriumi Faustinos karjerai suteikė naują kryptį: ji tapo pagrindine savo vyro operų interpretatore ir soliste. Nuo 1730 m.

Hasse buvo paskirtas Dresdeno dvaro kapelmeisteriu, apie 1734 m. ir Faustina pasamdyta Augusto III Sakso dvaro dainininke. Bordoni-Hasse nuo tol atsidės rūmų koncertams ir operai, šiek tiek atsitraukdama nuo Italijos.

Muzikų šeima persikėlė iš Venecijos į Dresdeną, ten susilaukė dviejų dukterų, kurias taip pat lavino kaip muzikes ir dainininkes (Burney 1770: 109).

Pirmoji opera, kurią Hasse pagal Metastasio libretą sukūrė Faustinai, buvo „Cleofide“. Jos premjera įvyko 1731 m. Dresdene, tada Faustina Bordoni Vokietijoje pirmą kartą prisistatė ne tik kaip Hasse žmona, bet ir kaip visoje Europoje pripažinta geriausia Italijos dainininkė. Operoje Faustina atliko Indijos karalienės Kleofidės, ryžtingos moters, apgynusios savo šalį, vaidmenį. Į premjerą paklausyti Faustinos iš Leipcigo buvo atvykęs net pats J. S. Bachas! Įdomu, kad yra išlikusi ne tik operos rankraštinė partitūra, bet ir arija „Pasakyk jam, kad esu ištikima“ (it. Digli che son fedele), kurioje užrašytas Faustinos da capo2 atlikimas su pagražinimais.

Matthesonas patvirtino, kad Faustina turėjo gerą atmintį ir galėjo puikiai improvizuoti ornamentus (Mattheson 1739: 132).

J. A. Hasse opera „Cleofide “(1731), arijos Digli ch‘io son fedele, antroji eilutė Faustinos Bordoni arijos puošybos ištrauka (Wolff, 1972, p. 154.)

vikriu liežuviu Faustina sugebėdavo ištarti žodžius labai greitai, vieną po kito ir tai darydavo labai aiškiai; ji tu-

Faustinos Bordoni karjera gali būti siejama ir su da capo formos arijų 2 Trijų dalių arija su pirmosios dalies repriza.

Muzikos barai / 55

TAI ĮDOMU...

Johann Adolph Hasse

klestėjimo laikotarpiu, kai dainininko balsas turėjo prilygti meistriškai valdomam instrumentui. Privaloma da capo trečiosios dalies improvizacija, kurios nežymėdavo kompozitoriai, atskleisdavo dainininkų skonį, muzikos stiliaus išmanymą, kūrybinį polėkį ir vokalinę techniką. Praktiškai visos operos, kantatos, oratorijos, sukurtos Bordoni balsui, kompozitorių užrašytos iš dalies fiksuota muzikine notacija, kuri leido atsiskleisti vokalo

Kaikatūra išjuokianti G. F. Händelio operos „Flavio“ spektaklį, sopranas Francesca Cuzzoni (centre) ir Senesino (Francesco Bernardi) kairėje

puošybos tradicijoms bei dainininkės improvizacijos menui. Ne veltui aria da capo formos puošyba ir ypač kadencijų menas buvo dažniausiai aptariamos temos XVIII a. traktatuose, skirtuose vokalinei ir instrumentinei muzikai. Vyravo pagrindinė kadencijų atlikimo taisyklė – pagražinimas

ninkai, muzikantai, o ypač kompozitoriai pradėjo kurti muziką savaip mėgdžiodami Faustinos stilių (it. faustinare) (Martinelli 1757: 360, 361). Akivaizdu, kad baroko epochoje Faustina Bordoni darė įtaką ne tik dainavimo, bet ir kompozicijos menui.

Nėra tiksliai žinomos visos Hasse

J. A. Hasse opera „Cleofide“ , arijos Digli ch´io son fedele antroji eilutė, Faustinos Bordoni arijos puošybos pavyzdys (Wolff, 1972, p. 154.)

Faustina Bordoni

Muzikos barai / 56

turėdavo būti išdainuojamas neatsikvepiant. Taip siekta, kad atlikėjai savavališkai neužtęstų kadencijų, demonstruotų skoniningą improvizaciją, išlavintą kvėpavimą, taip pat gebėjimą meniškai užmaskuoti nežymius atsikvėpimus. Kadencijų atlikimo įgūdis tapo dar vienu dainininkų lyginimo kriterijumi, ir Faustina Bordoni tuo požiūriu buvo laikoma viena geriausių (Agricola 1757: 178). Pasak baroko epochos tapytojo ir operų scenografo Vincenzo Martinelli, daini-

operos, kuriose dainavo Faustina, tačiau, atsižvelgiant į jos kūrybinį laikotarpį ir operas, parašytas Dresdeno dvarui, manoma, kad tai buvo „Cajo Fabricio“ (1734), „Senocrita“ (1737), „Atalanta“ (1737), „Asteria“ (1737), „Irene“ (1738), „Alfonso“ (1738), „Tito Vespasiano“ (1738), „Demetrio“ (1740), „Lucio Papirio“ (1742), „Didone abbandonata“ (1743), „Antigono“ (1744), „Arminio“ (1745), „Semiramide riconosciuta“ (1747), „La spartana generosa“ (1747), „Demofoonte“

FESTIVALIAI

Literatūra A g r i c o l a J. F. 1757: Anleitung zur Singkunst.

B u r n e y Ch. 1770: An Eighteenth-Century Musical Tour In Central Europe.

M a n c i n i G. B. 1774: Pensieri e riflessioni pratiche sopra il canto figurato.

M a r t i n e l l i V. 1757: Lettere familiari e critiche.

M a t t h e s o n J. 1739: Vollkommene Kapelmeister.

T a l b o t M. 2016: Aspects of Secular Cantata in Late Baroque Italy.

Z e n o A. 1752: Lettere Di Apostolo Zeno Cittadino Veneziano Istorico E Poeta Cesareo.

„Vilnius Jazz“: kaip visada ir kaip niekada Laima SLEPKOVAITĖ

„E

Audriaus ŠIDLAUSKO nuotraukos

(1748). Dainininkė atliko ir daugelį kitų sakralinės ir kamerinės muzikos kompozicijų.

Faustina Bordoni sceną apleido 1751 m., o prasidėjus karui 1763 m. kartu su vyru persikėlė iš Dresdeno į Vieną, kurioje susibičiuliavo su Mozartų šeima. Jau garbaus amžiaus dvi ryškios muzikos žvaigždės, grįžusios į Veneciją 1775 m., praleido paskutinius savo gyvenimo metus ten, kur viskas ir prasidėjo. Faustina mirė 1781 m. lapkričio 4 d., o po dvejų metų anapilin iškeliavo ir jos vyras.

Jųdviejų amžininkas Luigi Riccoboni (1676–1753) Faustinai Bordoni priskyrė daugybę nuopelnų. Vienas svarbiausių buvo „sukurtas naujas dainavimo stilius, besiremiantis išskirtiniu balso paslankumu, idealiu greitų pasažų intonavimu ir žėrinčia pastovia balso emisija visoje balso tesitūroje“.

Išskirtinis dainininkės ir aktorės talentas, apie kurį galima numanyti iš jos balsui sukurtų kompozicijų, suteikė šiai asmenybei nemirtingumo aureolę. Apie Faustinos Bordoni dainavimą galime susidaryti nuomonę ne tik iš jos laikmečio liudytojų, išlikusių partitūrų rankraščių, bet ir šiandien klausydamiesi jai sukurtų operų arijų interpretacijų. Nemažai tokių arijų yra įrašiusios baroko vokalinės muzikos specialistės dainininkės Roberta Invernizzi, Vivica Genaux, Emma Kirkby, Mary–Ellen Nesi. n

idami į spaudos konferenciją atsineškit mažą nuotraukėlę akreditacijai.“ Ką, rimtai? Popierinę nuotrauką 2017 metais? Aš nebediskutuoju, tiesiog pasiduodu... Randu senovinio nuotraukų spausdinimo amato dar nemetusią ateljė, net leidžiu sau patirti savotišką malonumą nuo primirštos ir hipsteriškos dvasios įgyjančios fotografavimosi baltame fone procedūros ir pakeliui į Lietuvos rusų dramos teatrą stebiuosi atkakliu „Vilnius Jazz“ pastovumu...

Muzikos barai / 57

FESTIVALIAI Kai visi festivaliai aplink kepė logotipo formos sausainius, skraidino ar plukdė grojančius muzikantus, kūrė dėmesį atkreipiančius šūkius, ieškojo netradicinių erdvių ir visokių kitokių patrauklėjimo ir publikos įtraukimo receptų, „Vilnius Jazz“ nė nekrustelėjo, nedarė nieko naujoviškai ir kitaip, nebent ėmė publikuoti anonsų nuorodas socialiniame tinkle. Ir viskas.

Tiek tų naujųjų laikų požymių. Aiški afiša, informatyvus bukletas, bilietai, scena, publika – kaip prieš 30 metų.

Bet neapsigaukite: suskamba pirmas garsas – ir festivalis išdygsta prieš ausis gyvas, šiandienis, dirginantis, paveikus.

Tiesa, aš to pirmojo garso neišgirdau: kadangi Vilnius irgi tvarkosi, pagrindinis įėjimas į „Piano.lt“ salę (beje, virstančią „White Piano Hall“) buvo užbarikaduotas, reikėjo susirasti alternatyvų maršrutą, kuris tapo improvizuota ekskursija po Vilniaus pranciškonų vienuolyną, savaime verta poros tūkstančių spaudos ženklų, bet ne dėl to juk susirinkome.

Susirinkome klausytis Sunnos Gunnlaugs trio iš Islandijos, kad įsitikintume, ar šalis, 1991 m. amžiams tapusi Lietuvos drauge, yra mums artima ir improvizacijoje.

Sunna Gunnlaugs mokėsi JAV, ir tai jos grojime girdima (gerąja prasme). Ji turi priemonių, ji turi stuburą. Folkloro elementai jos muzikoje subtilesni ir glaudžiau susipynę su amerikietiškojo džiazo dialektais, negu galėjau tikėtis, perskaičiusi anotacijas. Bet ji tikra šiaurietė yra pirmiausia ne pagal procentinę islandiškų motyvų dalį muzikoje, o pagal skonį, saiko pojūtį ir tokį nuoseklų profesionalumo naudojimą pagal paskirtį, be jokio dirbtinio bandymo sukelti efektą net ir atliekant George´o Michaelo dainą. Šiek tiek kliuvo kartais pašlydavęs fortepijono ir būgnų balansas, bet apskritai ansambliškumas puikus, „uždirbtas“ repeticijose, muzikos tėkmė – natūrali, gyva, lengvai įtraukianti į sklandų pasakojimą.

Jeigu tokia pradžia, kas bus toliau? Tik peržvelgusi programą, juokais papriekaištavau Antanui Gusčiui, kad klausytojas aštriais potyriais bus bombarduojamas be jokio ato-

Muzikos barai / 58

kvėpio... Betgi ne, taip nebuvo.

Pirmosios ketvirtadienio programos dalies herojus Henri Texier yra kontrabosininkas universalas, tad vien pavardės ir poros projektų žinojimas gali paveikti apgaulingai, nes jis ir „pjausto“, ir „glosto“. Kvartetas „Hope“ pademonstravo aukso vidurį tarp to ir to, pripildydamas Rusų dramos teatrą kvadratinio, gražaus, išblizginto postbopo, kupino visokiausių virtuozinių „paruoštukų“ ir „išsprūstukų“ bei pasiekiančio kulminaciją energingoje, aštresnio skambesio kompozicijoje „Sacrifice“, verčiančioje nusistebėti, „o kur jie anksčiau visą smarvę slėpė?“ Kaip paaiškėjo vėliau, nieko bloga, kad Texier projektas „Hope“ pasirodė esąs iš nuosaikesnių, nes „The Young Mothers“ išspardė ausis be skrupulų.

Na, kaip išspardė ... išmasažavo!

Yra drąsių, kūrybingų, patrakusių ansamblių, o yra tiesiog žmonių, kurie supranta, koks yra tas jų gyvenamas laikas. „Jaunos mamytės“ – ir į sceną išeina šeši tvirti vyrukai... Ir jie galėtų būti tūkstantįkart mergytės, bet prisistatymas grėsmingas, tiesa?

Nes motinystė dar niekada nebuvo tokia energinga ir herojiška, ir aptarinėjama, ir manifestuojama, kaip dabar. Geras tas vaizdinys ar blogas, bet žodžių derinys „The Young Mothers“ (kurio lietuviškas tiksliausias ekvivalentas būtų, ko gero, „supermamytės“) šiandien yra aštrus ir taikliai signalizuojantis, kad skambės radikali muzika.

Antra poveikio pakopa – vizualioji: pusnuogis metalistas prie vibrafono (prie vibrafono, Karlai!), kitoje scenos pusėje – vyrukas rožinėmis kelnėmis, salotiniais marškinėliais, žydrais batais ir nekalta hipio kepuraite, tramdantis staugiančią gitarą, per vidurį – tikras klasikinis reperis, saksofonininkas-kaip-saksofonininkas, miniatiūrinis ekstatiškai užsimerkęs būgnininkas prasegtais marškiniais ir grupės lyderis Ingebrigtas Håkeris Flatenas – stilingais dryžiukais, labai santūrus ir skandinaviškas. Vien šitas vaizdelis rėkte išrėkia epochos raktažodį „diversity“ (įvairovė). Taip, jie visi – jauni gražūs balti vyrai, bet čia jų bendrystė ir baigiasi, jie vien savo

atrodymu šaukia apie skirtybių vertę ir galimybę būti drauge, ir drauge kurti, kad ir kas tu būtum. Esu tikra, kad jie to neplanavo ir nedarė sąmoningai, bet tokią žinią jie neša.

Ir muzika. Triukšminga, nesustabdoma, maištinga, nerimta. Tik taip – nerimtai ir beprotiškai – galima įbrukti ką nors solidaus. Per šį fantastišką polistilistinės kakofonijos seansą pajutau baimę. Muzika negąsdino, ji labai dailiai sukomponuota ir meistriškai suręsta, kad ir kiek decibelų joje būtų, o ir pateikta žaismingai.

Baugina pati mintis, kad ateina metas, kai tokia aštri, agresyviai klausos pakantumo ribas taranuojanti muzika tampa kažkuo daugiau negu išgalvotas paauglių maištas ar gurmaniška klausytojo intelektualo užgaida. Menininkai ilgam buvo praradę manifesto funkciją, kadangi pasaulis buvo ramus ir taikus. Nejaugi jie ją atgauna? Šią įkyrią neramią mintį nuveja penktadienio vakaras, pradedamas trio „Infiltrators“. Dmitrijus Golovanovas, Janas Maksimovičius ir Arkadijus Gotesmanas yra žmonės, vengiantys paskleisti nereikalingą garsą, ieškantys grynumo, siekiantys prasmės; garso estetai ir tobuli partneriai, kurie ne šiaip žaibiškai reaguoja į kolegos siūlymus, bet tiesiog gali mąstyti sinchroniškai. Čia jau nebelieka trio kaip individualybių pokalbio koncepcijos, jie yra vienis, dėstantis tą pačią tiesą per tris kūnus. Bet festivalinio vakaro struktūra nenumaldomai paverčia šitą mažą atsivėrimą vieno didžiųjų festivalio projektų – Matso Gustafssono „Fire! Orchestra“ – preliudu.

Keturiolikos asmenų kolektyvas (13 muzikantų ir garso režisierius) – kiekvienas individas, žvėriškai profesionalus, scenoje – rimtis ir susikaupimas, pamažu virstantys garsu. Vienas netvarus, papurvintas, klaidžiojantis garsas lipinamas su kitu, jie priartėja aštuntatoniu, atitolsta, prisijungia kiti drumzlini skambesiai... Mano klausa įsitempusi laukia siužeto, veiksmo, objekto... O smuikas vis neapsisprendžia, vos vos aukščiau ar vos žemiau norėtų apsistoti, pučiamieji atkakliai vengia bet kokios grynos natos iš temperuotos sistemos, ir visa tai zvimbia

įtempta laisvos improvizacijos drobe.

Ir žvelgdama į užmerktas muzikantų akis ir jų įsijautusius veidus, girdėdama sustingusią publiką, aš suprantu, kad jie visi jau ten, o aš likau ir nebegausiu nieko iš to, ko tikėjausi... Visa tai buvo taip rimta, svarbu ir konceptualu. Pakvipo „Gaida“, aš užsimaniau anotacijos. Kadangi anotacijos niekas nedavė ir netgi dainuojami žodžiai – matyt, svarbūs ir gilūs, – likdavo neišgirsti ir skendo per lėtai priplūstančioje garso masėje, leidau sau nuobodžiauti ir norėti namo. Bet netrukus angeliški Sofijos Jernberg ir Mariam Wallentin balsai pateikė taip lauktą objektą – gražią, švelnią meilės dainą, nuostabiai paprastu tekstu, lydimą slidinėjančių glissando, tariamai nedarnių, klastingų sąskambių. Ir tai buvo pabaiga. Salė atsistojo riaumodama iš susižavėjimo, ir aš supratau, kad negirdėjau klausydama, nepasiėmiau laikydama ištiestą ranką, tik mažytis finalo deimantas teįkrito į mano patirčių taupyklę. Šeštadienis – visuomet svarbus bet kurio festivalio momentas, publikos mėgstamiausia diena, o kartu ir aukso pjūvio taškas, tinkamas kulminacijai. Man ja tapo muzikologinis momentas – Francesco Martinelli dar neišleistos knygos „The History of European Jazz“ pristatymas. Užburia pats faktas, kad štai čia, Lietuvoje, pristatoma tokia globali aktualija, toks reikšmingas fundamentalus leidinys, ir jame bus 8000 Rūtos Skudienės teksto ženklų, ir mes esame dalelė to didelio, ambicingo ir (tikriausiai) puikaus pasakojimų rinkinio.

O po to – Robas Mazurekas. Ne kartą yra įrodyta (ir daug kartų toje pačioje „Vilnius Jazz“ scenoje), kad vieno žmogaus nėra per maža. Bet šiuokart buvo. Nesuveikė, neįvyko.

Eksperimentiniai triukšmai nesuintrigavo ir neįtraukė, kilpos išsikvėpdavo ir susidėvėdavo anksčiau, nei pasibaigdavo kūrinys, ir net Eilėraštis, deklamuotas teatrališkai ir raiškiai, pasimiršo... Kodėl? Kas ją žino, tą mūzą... Kartais net ir toks ultraįdomus kūrėjas kaip Robas Mazurekas gali tiesiog neatsinešti į sceną to kablio, kuris kabina...

Užtat „Instant Composers Pool

Orchestra“ atėjo su visa puokšte „kablių“. Šmaikšti, tarp svingo ir laisvojo džiazo žaismingai svirduliuojanti muzika sudaro šio legendinio kolektyvo repertuaro ašį. Atiduota duoklė Mishai Mendelbergui (ICP įkūrėjui, mirusiam kovo 3-iąją), pažymėtas Hano Benninko 75-asis gimtadienis, paties „orkestro“ 50-metis ir... Atlikėjai nekalbėjo apie tai nuo scenos, tačiau žymėjo dar vieną jubiliejų – Thelonijaus Monko 100-metį, atlikdami keletą jo kūrinių.

Truputį naivus, kiek nostalgiškas, mielas ansamblio veterano humoras, sentimentai ir tyčinis, pabrėžiamas disonansų išdidinimas, maršinis šlubavimas ir pan. – visa tai veikia, įžiebia šypseną ir sutrumpina rudens vakarą iki akimirkos...

O sekmadienis laukė ilgas... Dieninę dalį užėmė konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, kuris tapo labai įdomia jaunosios scenos ekspozicija.

Visi keturi kolektyvai – „Bete Smate“, „D. Jurevičius Group“, „13th Grade“ ir „Džiazlaif“ – yra originalūs, šaunūs ir klausytini, jų pasirodymų seka sudarė tikrą koncertinę programą, be interliudų nuobodžiavimui (išskyrus scenos paruošimo epizodus). Kad laimės „Džiazlaif“, buvo akivaizdu tik todėl, kad jų pasirodymas buvo labiausiai „konkursinis“ – smarkus ir dinamiškas. Mes visus keturis ansamblius (arba jų narius įvairiomis kombinacijomis) girdėsime scenoje ir stebėsime, kaip jie auga. O užauga jie kartais greitai. Vos 2015-aisiais „Brave Noises“ tapo konkurso nugalėtojais, 2017-aisiais jau išleido debiutinį albumą ir turi muzikos dar bent dviem. Festivalyje jie atliko programą, liudijančią, kad Lietuvos scenoje yra naujas kūrybinis vienetas, kurio vibracijos rezonuoja su Europos džiazo scenos dabartimi ir kuris yra „ant ašmens“, kalbantis savo kartos kalba ir (o taip, čia reikalinga ta svarbioji frazė) turintis, ką pasakyti.

Pirmoje vakaro koncerto dalyje – Evanas Parkeris, Barry Guy ir Paulas Lyttonas iš Jungtinės Karalystės. Abstrakti free improvizacija, visiškai klasikinio pavidalo, be galo meistriška ir, junti, patogi ir įprasta atlikėjams.

Jie yra namuose, jie ten, kur jiems gera – tame garsų sraute. Ir aš jaučiu, kaip ta srovė, tas beribis minčių tekėjimas mane pripildo ir neša. Nirvana, čakros ir astraliniai kūnai... Įsijungia visos mistinės kategorijos, pasklinda fluidai, energija, magija... Ir katarsis!

Pasibaigus seansui ir nusileidus iš nesvarumo būsenos ant žemės, publika ima ploti. Dalis atsistoja. Dalis – ne. Žinau, kodėl jie nestoja. Nes jie, kaip aš „Fire! Orchestra“ koncerte, tikėjosi įvykio, objekto, o jo nebuvo. Na, Barry Guy kontraboso preparavimo aktas galėjo būti palaikytas tuo objektu, bet tokių momentų nebuvo tiek daug ir jie buvo per subtilūs, kad maksimaliai užimtų protą ir klausą įtraukiančia informacija. Tad... Taip, publika ne visa spėjo sulipti į laivą ir leistis nešama srovės. Bet tai yra visiškai normalu. O tas dalinis atsistojimas mano akyse yra tiesiog fantastiškas klausytojų nuoširdumo ir sveikatos rodiklis. Atsparumas bandos jausmui beprecedentis, aš niekur tokios ištikimos savo įspūdžiui publikos nesu regėjusi.

Ir Marco Ducret trio su Liudu Mockūnu... Ducret apskritai yra mylimas „Vilnius Jazz“ atlikėjas, jo tandemas su Liudu – taip pat jau susigrojęs, aprobuotas, suradęs savo kalbėseną. Tokia sudėtimi (trio + svečias) jie koncertavo pirmą kartą, tačiau nejautei menkiausio nesaugumo: jie tiesiog per geri muzikos bičiuliai, kad dialogas neįvyktų. Ir įvyko. Raumeningas, intensyvus, modernus džiazinis kalbėjimas Ducret kompozicijų struktūras užpildė sklidinai. Ir trisdešimtąjį „Vilnius Jazz“ vainikavo riebus taškas. Tiksliau, šauktukas.

Eidama iš Lietuvos rusų dramos teatro dirstelėjau į afišą... Prašalaitis niekada neįtars, koks siautulingas nuotykis, kokia aistra ir įniršis slypi po tomis nuobodžiomis juodomis klasikinio šrifto raidėmis, užpildančiomis „Vilnius Jazz“ plakatą. Jis, kaip ir prieš 30 metų, santūriai ir solidžiai praneša, kas, kada ir kur. O kad tai bus verta ir -iausia – atrask, publika, pati. Ir ji atranda. Visada. n

Muzikos barai / 59

FESTIVALIAI

XXX „Vilnius Jazz“ arba 30 laisvės metų Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 60

Maarit KYTÖHARJU nuotr.

Maarit KYTÖHARJU nuotr.

estivalio „Vilnius Jazz“ pradžia ir visa istorija neatsiejama nuo tam tikrų Lietuvos kultūros lauko ir visuomenės gyvenimo lūžių. Pasak festivalio įkūrėjo ir organizatoriaus Antano Gusčio, „Vilnius Jazz“ gimė tuštumoje, kuri tapo dar didesnė, kai Viačeslavas Ganelinas 1987 metais iš jau besikeičiančios SSRS emigravo į Izraelį. Tuomet Lietuvoje visuomeninis gyvenimas buvo kaustomas didesnio sąstingio nei kokioje Maskvoje

Maarit KYTÖHARJU nuotr.

F

ar Leningrade, tad nenuostabu, kad A. Gusčiui dažnai tekdavo girdėti, jog dar ne metas šiuolaikinio džiazo festivaliui. Vis dėlto, nors kultūrą reguliavo nukvakę sovietiniai funkcionieriai, jau visur tvyrojo laisvės troškulys, kalėsi pavieniai jos daigeliai. Vienas tokių daigelių buvo 1987 metais ne bet kur, o Lietuvos mokslų akademijos salėje Antano Gusčio surengtas kuklus šiuolaikinio džiazo koncertas, nuo kurio prasidėjo „Vilnius Jazz“ žygis į laisve alsuojančius džiazo avangardo plotus.

1988-aisiais plačiai nuskambėjo ne tik Sąjūdžio mitingai, bet ir „Jazz Forum Vilnius ´88“. Reikia priminti, kad tų pačių metų pavasarį įvyko jau penktasis Birštono džiazo festivalis, tačiau džiazo avangardas įsitvirtino būtent Vilniaus scenoje.

1988-ųjų „Jazz Forum“ dominavo duetai ir trio, dalyvavo V. Tarasovas ir V. Čekasinas, bet jau be V. Ganelino, kuris festivalio orbitoje kaip Izraelio atstovas pasirodė 1993 metais.

1988-aisiais debiutavo ir Skirmanto Sasnausko džiazo kvintetas.

Solidžiai startavęs festivalis neišvengė įvairiausių nuotykių ir netikėtumų – kažkas negavo bilietų, vizos, nebuvo benzino... Prisimindamas anuos laikus Antanas Gustys sakė, kad festivaliai kartais įvykdavo tik per stebuklą.

Maarit KYTÖHARJU nuotr.

Roscoe Mitchell (1993), Joe Zawinul (1994), Billy Cobham (1995), Sonny Simmons (1997), Iva Bittova, Fred Frith, Chris Cutle (1998), Carlos Ward (1999), Denis Colin (2000), Hans Reichel (2002), Kazutoki Umezu (2003, 2005), a. a. Willem Breuker (2005), Emil Viklicky (2014), Dominique Pifarély (2015), Martin Küchen (2015), Mats Gustafsson (2016)... Šis užsienio svečių vardų kaleidoskopas atspindi tik mažą dalelę festivalio istorijos.

Atskirą jos dalį sudaro Lietuvos džiazo grandai – jau minėti Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas, Viačeslavas Genelinas, Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Juozas Milašius, a. a. Gintautas Abarius, a. a.

Aleksandras Fedotovas, Vytautas Labutis, Olegas Molokojedovas, Dainius

Pulauskas, Liudas Mockūnas, Arūnas Šlaustas, Leonidas Šinkarenka, Eugenijus Kanevičius, Tomas Kutavičius, po 2000-ųjų į festivalio sceną įsiveržusi jaunesnioji ir jauniausioji moderniojo džiazo karta – Kęstutis Vaiginis, Dmitrijus Golovanovas, Juozas Kuraitis, Vytis Nivinskas, Marijus Aleksa.

Tiesa, festivaliui teko patirti ir vadinamojo stambiojo kapitalo spaudimą, kai vienos VšĮ vadybininkai pasinaudojo 2002 m. Juditos Bartoševičienės pradėtu rengti festivaliu „Mama Jazz“, kuris nuo 2005 iki 2007 metų turėjo pavadinimą „Vilnius City Jazz“. Turbūt kiekvienam normaliam kultūros vadybininkui turėtų būti aišku, kad toks savo turiniu ir lokacija giminingų festivalių pavadinimų panašumas niekam nenaudingas.

Džiazuomenė į tai reagavo, net buvo renkami parašai po kreipimusi į kažkurias institucijas. Sunku dabar pasakyti, ar peticijos padėjo, tačiau Antano Gusčio organizuojamas „Vilnius Jazz“ atsilaikė.

Verta prisiminti ir tai, kad 2005 m. „Vilnius Jazz“ prisijungė prie „Europe Jazz Network“, kuris vienija gerokai per 100 narių (festivalius, klubus, koncertų organizatorius iš 35 šalių), taigi jau 12 metų festivalis pripažįstamas ir tarptautiniu mastu.

Festivalis „Vilnius Jazz“ – ne tik įsimintini koncertai ir jam-session. Nuo

Maarit KYTÖHARJU nuotr.

Maarit KYTÖHARJU nuotr.

Nuo 1989-ųjų festivalis vadinamas „Vilnius Jazz“, bene kiekvienais metais jo scenoje publikos laukia nauji atradimai, nauji veidai ir premjeros.

Kita vertus, festivalio orbitoje nuolat sukasi ir pažįstami veidai, keičiantis ansamblių sudėtims ir žanrams. Senieji festivalio gerbėjai prisimena ne vieną ryškų vardą – Courtney Pine (1989), Sainkho Namchilak (1991, 1998, 2007), Leroy Jenkins (1992),

2004 metų „Vilnius Jazz“ kasmet teikia premijas už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai, jau apdovanoti muzikologai Jūratė Kučinskaitė, Liudas Šaltenis (po mirties), Rūta Skudienė ir 11 muzikantų. Nuo 2006 m. Antanas Gustys organizuoja ir jaunųjų atlikėjų konkursą „Vilnius Jazz Young Power“, kuris į džiazo sceną atvedė ne vieną šiandien žinomą atlikėją.

Dažnai jubiliejai neišvengia žanro,

Muzikos barai / 61

FESTIVALIAI vadinamo „The best of...“, – juokavo Antanas Gustys, tačiau trisdešimtojo „Vilnius Jazz“ koncepcija buvo visai kita – eiti į priekį nesustojant.

Pirmajame jubiliejiniame vakare (spalio 10 d., salė „Piano.lt“) pasirodė islandų džiazo pianistės ir kompozitorės Sunnos Gunnlaugs trio (Sunna Gunnlaugs – fortepijonas, Thorgrímur Jónsson – kontrabosas, Scott McLemore – mušamieji). Islandai festivalyje – reti svečiai, todėl „Sunna Gunnlaugs Trio“ renginiui suteikė dar daugiau solidumo, juolab kad amerikiečių džiazo kritikai jau spėjo S. Gunnlaugs priskirti prie sėkmingo Islandijos „eksporto“ greta Björk ir grupės „Sigur Rós“. Visiškai sutinku su tais kritikais, kurie pabrėžia S. Gunnlaugs precizišką ir jautriai artikuliuotą skambinimą, lygina ją su Keithu Jarretu ir Billu Evansu.

Jos kompozicinis stilius ir kompozicinės darnos pojūtis gretinamas su tuo pačiu Billu Evansu ir Chicku Corea.

Originalioje kompozitorės kūryboje savitai susipina islandiško folkloro atgarsiai, šalies gamtos vaizdiniai, šiaurietiškas minimalizmas ir melancholija su amerikietiško šiuolaikinio laisvojo džiazo tradicijomis ir skoniais. Būtent tie bruožai traukia daugelį klausytojų. Trio sėkmė nebūtų įmanoma be vieno įdomiausių ir kūrybiškiausių kontrabosininkų Thorgrímuro Jónssono, o Sunnos gyvenimo partneriu tapęs amerikietis būgnininkas Scottas McLemore´as, nors ir atėjęs iš roko muzikos, subtiliai sujungė ansamblio narių širdis.

Trio muzika – nepaprastai intelektuali ir teikianti peno fantazijai, „Vilnius Jazz“ atidarymo vakaras su Sunnos Gunnlaugs ansambliu paliko nuostabaus atradimo įspūdį.

Antrasis vakaras, vykęs jau pagrindinėje festivalio scenoje, prasidėjo nuo sveikinimų. Gražių žodžių negailėjo buvęs „Jazzfest Berlin“ meno vadovas Peteris Schulze, radęs laiko atskristi iš Berlyno, o štai mūsų pagrindinė kultūros politikos „kalvė“ Kultūros ministerija nuo Rusų dramos teatro, pasirodo, yra labiau nutolusi nei Berlynas... Per 30 metų „Vilnius Jazz“ valdžios dėmesio buvo sulaukęs vienintelį kartą

Muzikos barai / 62

– 2007-aisiais, kai kultūros ministro pareigas ėjo Jonas Jučas. Nepatogus tas šiuolaikinis džiazas politikams ir valdininkams (išimtis – festivalio fanas Algirdas Sysas).

Ketvirtadienio koncertas buvo kupinas kontrastų. Elegantiškas prancūzų kvartetas „Hope quartett“ (Henri Texier – kotrabosas, Sébastien Texier, François Corneloup – saksofonai, Gautier Garrigue – mušamieji), vadovaujamas tikros šiuolaikinio Prancūzijos džiazo ikonos Henry Texier, sukūrė labai jaukią ir kamerišką atmosferą: išgrynintos kompozicijos, darnūs saksofonų unisonai, lengvai „miksuojami“ stiliai. Antroje vakaro dalyje kamerišką atmosferą pačiu nuožmiausiu būdu sprogdino amerikiečių kolektyvas „The Young Mathers“, kurį subūrė ir jam vadovauja iš Norvegijos kilęs kontrabosininkas ir kompozitorius Ingebrigtas Håkeris Flatenas. Šis kolektyvas laužo visas įmanomas taisykles, trina ribas tarp stilių ir žanrų, klausytoją tiesiog pritrenkia energijos užtaisu. Visi kolektyvo nariai yra kuo nors išskirtiniai – iš Hjustono kilęs reperis ir trimitininkas Jawwaadas Tayloras, taip pat hjustonietis fantastiškas improvizatorius saksofonininkas Jasonas Jacksonas, plataus žanrinio spektro gitaristas Jonathanas F. Horne´as, tikras energijos vulkanas vibrafonininkas ir būgnininkas Stefanas Gonzalezas, meksikietis būgnininkas Gustavo Nandayapa. Kolektyvo pasirodymas buvo išties puikus programinis sumanymas festivalio ketvirtadieniui!

Panašiai klostėsi ir penktadienio (spalio 12 d.) programa. Kameriškas ir intelektualus „Infiltrators“ pasirodymas bei ekspresyvus festivalio publikai jau gerai pažįstamo ir mėgstamo švedų saksofonininko Matso Gustafssono suburtas „Fire! Orchestra“. Prie jau žinomo Dmitrijaus Golovanovo ir Jano Maksimovičiaus dueto „Infiltrators“ šiųmečiame „Vilnius Jazz“ prisijungė viena ryškiausių Lietuvos džiazo asmenybių – perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Gal dėl to naujasis trio labiau priminė ne lygiakraštį, o kiek netaisyklingą trikampį, kurio labiau nutolęs kampas buvo perkusija. Galbūt trikampio krašti-

nėms sulyginti dar reikia laiko? Beje, trio pristatė savo ką tik pasirodžiusią kompaktinę plokštelę, kuri taip ir pavadinta – „Infiltrators“. Į Vilnių atvykusių trylikos muzikantų „Fire! Orchestra“ festivalio publikai pateikė savo naujausią premjerinę programą. Tiesa, praeityje kolektyvas buvo išsiplėtęs ir iki 28 muzikantų. Šįsyk orkestras klausytojus įtraukė į netikėčiausius ekskursus po įvairius stilius ir žanrus, demonstruodamas absoliučią fantazijos ir manevro laisvę tarp jų. Būta ir eklektikos, tiek vizualinės, tiek garsinės, ji kartais trikdė, tačiau paskutinė kompozicija buvo tas perlas, dėl kurio vertėjo ateiti... Šeštadienį (spalio 14 d.) „Vilnius Jazz“ pasveikino šiųmečio garsiojo WOMEX festivalio, kuris po kelių dienų prasidėjo Katovicuose, vadovė Martyna Markowska. Amerikiečių kompozitoriaus, trimitininko, multimedijos menininko Robo Mazureko koncerte girdėjome elektroakustinius garsus ir tylą, trimitą, fortepijoną, šamaniškus barškalus ir Amerikos indėnų vokalą. Tai tik dalis R. Mazureko kūrybos, kitą dalį reikėtų matyti – įvairias jo videoinstaliacijas, net tapybą ir skulptūras, su kuriomis jis derina savo muzikines improvizacijas, bet gal ir gerai, kad turėjome galimybę įsiklausyti į jo muzikinę kalbą.

Antroje vakaro dalyje – spalvingas, provokuojantis kolektyvas iš Nyderlandų „Instant Composers Pool Orchestra“ (ICPO), neabejotinai papuošęs visą šeštadienio programą.

Kolektyvo sudėtis ne kartą keitėsi – juk jis gyvuoja jau 50 metų. Kaip tik šiemet anapilin išėjo vienas iš ICPO įkūrėjų ir ilgametis jo vadovas džiazo pianistas ir kompozitorius Misha Mengelbergas. Dabartinis vadovas ir taip pat vienas iš orkestro įkūrėjų būgnininkas Hanas Benninkas, „Vilnius Jazz“ scenoje pasirodęs dar 2004 m., šiemet švenčia savo 75-metį, kuo buvo išties sunku patikėti matant jo triukus scenoje. Orkestro programoje buvo nemažai džiazo standartų, tarp jų ir legendinis D. Ellingtono „Karavanas“, keli T. Monko kūriniai („Round Midnight“ ir kt.). Apskritai T. Monko stilius ir muzikinė kalba yra

neabejotinai artima tiek jo standartus aranžavusiam Mishai Mengelbergui, tiek ir visam orkestrui. Visas jų šeštadienio pasirodymas bent man sukūrė monkišką-felinišką-vudialenišką atmosferą, kai rimtais veidais galima juoktis iš savęs ir daryti tobulas nesąmones, kurių žavesio niekada nepamirši. Tokie yra orkestro senbuviai, tikri improvizacijos grandai – violončelininkas Tristanas Honsingeris ir jau minėtas būgnininkas Hanas Benninkas. Beje, puikų, nepriekaištingą įspūdį paliko orkestro įgarsinimas, nes visi 10 instrumentų skambėjo aiškiai ir tolygiai (ko nepasakyčiau apie „Fire! Orchestra“). Šeštadienį sulaukėme ir neabejotinai išskirtinio įvykio „Vilnius Jazz“ istorijoje: italų žurnalistas, džiazo istorikas Francesco Martinelli pristatė jau beveik parengtą fundamentalų veikalą „Europietiškojo džiazo istorija ( „The History of European Jazz“).

F. Martinelli – daugelio straipsnių apie džiazą autorius, parašė monografijas apie Evaną Parkerį, Joëlle Léandre, Mario Schiano, dėsto Italijos ir kituose garsiausiuose pasaulio aukštosiose mokyklose (pavyzdžiui, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje), yra Izmiro Europos džiazo festivalio konsultantas, Arrigo Polillo džiazo studijų centro Sienoje direktorius.

Pristatydamas knygą F. Martinelli sakė, kad vienas iš jo tikslų buvo aiškiai atskirti europietiškąjį džiazą nuo amerikietiškojo ir paneigti stereotipą, kad džiazas yra išskirtinis Amerikos kultūros ir istorijos reiškinys. Knyga apima kone visų Europos šalių džiazo istoriją iki 2000 metų. Knygos struktūra remiasi tiek geografiniu principu, tiek atskirų žanrų bei reiškinių, susijusių su džiazu, analize. Čia galima rasti straipsnių apie Django Reinhardto ir čigoniškojo džiazo fenomeną, džiazo ir klezmerių muzikos sąsajas. Rengdamas knygą F. Martinelli bendradarbiavo su įvairių šalių muzikos tyrinėtojais, kurie parengė straipsnius apie savo šalių džiazo istoriją. Medžiagą Lietuvos džiazo skirsniui pateikė muzikos istorikė Rūta Skudienė, savo leidykloje „Semplice“ išleidusi dvi Lietuvos džiazo įrašų antologijas. Beje, Lietuvos skirs-

nyje galima rasti dabar jau „egzotišką“ dokumentą – 1985 metais tuometinės LSSR valstybinės filharmonijos išduotą leidimą V. Ganelino trio koncertuoti Austrijoje...

Rūta Skudienė sakė, kad vienas iš jos tikslų buvo atskleisti Lietuvos džiazo esybę Europos kontekste – „kas tokie esame“. Muzikos istorikės nuomone, „mes vis dar mažai kalbame apie Lietuvos džiazo praeitį – kaip buvo iš tikrųjų, kas ką ir kodėl darė. Net minėtas legendinis ansamblis užsienio džiazuomenei nėra toks žinomas, kaip mums kartais atrodo.

Mūsų džiazo istorija dar neretai traktuojama kaip sovietų imperijos dalies. Tačiau būdami SSRS sudėtyje mes išsaugojome savo tapatybę, ėjome unikaliu keliu. Niekas buvusioje Sovietų Sąjungoje negrojo taip, kaip Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino, Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Olego Molokojedovo kolektyvai. Džiazas Lietuvoje vystėsi paradoksaliai naujoviškai, lietuvių muzika už geležinės uždangos energetiškai buvo labai stipri. Turime apie tai kalbėti, skleisti žinias apie Lietuvos džiazą ne tik koncertais“. Beje, šį rugsėjį tarptautinėje džiazo konferencijoje „Rhythm Changes“ Amsterdame R. Skudienė skaitė pranešimą apie 8-ojo dešimtmečio Lietuvos džiazą, to meto istorinį kontekstą bei žymiausią grupę – V Ganelino, V. Čekasino ir V. Tarasovo trio. Visiškai dėsninga, kad 14-asis UAB „A cappella“ įsteigtas apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ spalio 13 d. buvo įteiktas būtent Rūtai Skudienei.

650 puslapių knygą sudaro 40 straipsnių, tekstus parengė 43 bendradarbiai. Planuojama, kad knyga pasirodys 2018 m. spalį. Pasak F. Martinelli, bus išleista ir elektroninė knygos versija, ji bus nuolat atnaujinama. Pastaroji aplinkybė ypač turėtų paguosti Lietuvos džiazuomenę, nes po 2000-ųjų Lietuvos džiaze atsirado daug įdomybių.

Paskutinę festivalio dieną – sekmadienį (spalio 15-ąją) – vyko jau tradicinio konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalas, jame nugalėjo grupė „Džiazlaif“.

Sekmadienio vakarą publika turbūt laukė didžiųjų festivalio intrigų.

Pirmajame vakaro koncerte išgirdome tuos, kurie gali būti vadinami laisvojo džiazo guru. Britų trijulė – Evanas Parkeris, Barry Guy ir Paulas Lyttonas – kartu groja jau 45 metus.

Jų pasirodymas – tobula laisvė, tobula improvizacija ir tobulai sukonstruota kompozicinė forma, neįtikėtinas scenos partnerių lankstumas ir „momento gaudymas“.

Finalinis festivalio akordas – dar viena didžioji intriga. Tai buvo „Vilnius Jazz“ publikai jau puikiai pažįstami prancūzų gitaristas Marcas Ducret ir mūsiškis Liudas Mockūnas.

Festivalyje jau esame girdėję Marco Ducret trio (su kontrabosininku Bruno Chevillonu ir būgnininku Ericu Echampard´u) bei Marco Ducret ir Liudo Mockūno duetą (abu projektus – 2005 m.), tačiau Marco Ducret trio ir Liudas Mockūnas į kvartetą susijungė pirmą kartą. M. Ducret su savo trio groja jau 22 metus, o su Liudu Mockūnu duetu pradėjo groti prieš 12 metų. Nors šįsyk buvo juntama aiški Ducret lyderystė, tačiau bendros energetikos, stilistinės darnos, improvizacinio susiklausymo prasme kvartetas buvo tiesiog puikus.

Jei prisimintume geometrinių figūrų asociacijas, tai stačiakampis šįsyk gal ir nebuvo visiškai taisyklingas, tačiau kvartetas turi visas galimybes tapti tobulu kvadratu, o, sutikite, laisvose improvizacijose tai beveik stebuklas.

Manau, kad trisdešimtasis „Vilnius Jazz“ buvo vienas stipriausių ir konceptualiausių. Kitąmet festivalio laukia nauji iššūkiai, nes labai realu, kad jo scena – Rusų dramos teatras – uždaromas kol kas nenuspėjamos trukmės rekonstrukcijai... Bet juk džiazas, o juolab „Vilnius Jazz“ istorija, – nesibaigiantis iššūkis, ir ypač jei varžoma LAISVĖ KURTI. Todėl noriu tikėti, kad „Vilnius Jazz“ orbitoje laisvės dvasia suksis ir dar po trijų dešimtmečių. n

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Petras BINGELIS Choro dirigentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, Pažaislio festivalio meno vadovas, profesorius (sausio 3 d.)

Vilmantas BRUŽAS Trimitininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto katedros vedėjas, profesorius (sausio 5 d.)

Rūta LIPINAITYTĖ Smuikininkė (sausio 6 d.)

Aidas STRIMAITIS Smuikininkas (sausio 20 d.)

Vaclovas PAKETŪRAS Kompozitorius, LMTA profesorius (sausio 27 d.)

Rita PETRAUSKAITĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (vasario 3 d.)

Egidijus MIKNIUS LR VRM reprezentacinio pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas (vasario 12 d.)

Merūnas VITULSKIS Dainininkas (vasario 18 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 6 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Muzikos barai / 64

ŽMOGUS SU SMUIKU In memoriam Algirdas Stulgys (1938–2017)

Algirdas Stulgys – talentingas smuikininkas, Dievo pateptasis, šėtono gundytasis. Kaip žynys, apdovanotas galia įveikti visas aistras, tačiau nuoširdžiai priimdavęs tai, kas vyksta, ką skiria likimas.

Kartą Taurakių kaime gimusio berniuko akys užkliuvo už namo su užrašu „Šiaulių vaikų muzikos mokykla“. Išgirdo grojančius žmones, panoro išmokti groti akordeonu. Bet gerą klausą turinčiam vaikui įdavė smuiką, nuo 1947 m. juo griežti mokė Viktoras Jauniškis. 1953-iaisiais atkako į sostinę, mokėsi Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Čia pajuto turįs potraukį ir kūrybai, net lankė Vytauto Venckaus kompozicijos pamokas.

Sukūrė dainų pagal Juozo Tysliavos eiles, pjesių smuikui solo ir su instrumentiniu ansambliu. Nemažai kūrinių instrumentavo kameriniam orkestrui.

A. Stulgys studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (V. Radovičiaus kl.), Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (B. Kuznecovo kl.), lankė ir prof. D. Oistracho pedagogikos pamokas. „Maskvos konservatoriją sapnuodavau. Įstoti buvo labai sunku, iš 27 priėmė tris, tarp jų vienintelį lietuvį – mane. Ten reikėjo dirbti atsidavusiai. Kad iš mažos stipendijos pragyvenčiau, grojau Maskvos muzikiniame, Didžiajame teatruose“, – yra pasakojęs Algirdas Stulgys.

Maskvoje prabėgo vienuolika metų. Grodamas A. Stulgys pamatė daug pasaulio, išmaišė Rytų kraštus, iš Italijos pasiekė Afriką. Gastroliavo Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Ketverius metus praleido Kanadoje.

1978–1981 m. pirmuoju smuiku grojo Lietuvos kvartete. Griežė ir Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, Maskvos bei Permės kameriniuose orkestruose. Jis pasirodydavo ir su įvairiais populiariais kolektyvais – Lietuvos televizijos lengvosios muzikos orkestru, „Armonika“, buvo liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“ vadovas. Daug koncertuodavo miesteliuose ir kaimuose, mokyklose.

Su Liucija Maselskyte sukūręs šeimą, aktyviai įsijungė į Šiaulių muzikinį gyvenimą, dirbo miesto 1-ojoje vaikų muzikos mokykloje. Dėstė ir konservatorijoje, buvusiame Pedagoginiame institute.

Vėliau pedagoginį darbą dirbo Vilniuje, Klaipėdoje. Ugdė tėvo pėdomis pasekusią dukterį Dalią (D. Stulgytė-Richter), kuri pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą, jau 17 metų yra Dresdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeisterė. A. Stulgys savo ugdytinius mylėjo ir nuoširdžiai ruošė juos smuikininko karjerai.

Lietuvoje A. Stulgys daugiausia grieždavo solo. Kaip Lietuvos filharmonijos solistas smuikuodavo su pianistais Gyčiu Trinkūnu, Veronika Vitaite, Bernardu Vasiliausku, Augustinu Maceina, Saule Eidukonyte, Rita Aleknaite ir kt. Stulgio repertuare buvo J. S. Bacho, A. Vivaldi, G. F. Händelio koncertai, sonatos smuikui. Mėgo groti temperamentingą A. Dvořáko, J. Brahmso, P. Sarasate´s muziką, F. Kreislerio lyriką, V. Paltanavičiaus, F. Bajoro, B. Dvariono ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Su malonumu ir dabar klausomės stilingai ir elegantiškai jo įgroto P. Saraste´s „Andalūziško romanso“, op. 22, Nr. 1, nostalgiškos Z. Fibicho poemos, lietuvišką charakterį atskleidžiančių V. Paltanavičiaus šokių smuikui ir fortepijonui. Įspūdingas Lietuvos nusipelniusio artisto (1986) Algirdo Stulgio braižas liko įamžintas plokštelėse ir LRT fonotekos įrašuose.

Dainininkė prof. Irena Laurušienė prisimena: „Su Algiu daug koncertavome. Tai buvo labai muzikalus, jautrus ansamblistas. Miniatiūrų meistras. Labai šiltas, draugiškas, paslaugus, galantiškas damoms žmogus. Gebėdavo nuraminti ir pasakyti šmaikštų žodį.“ Partnerius A. Stulgys žavėjo stabilia technika, plačia garso raiškos amplitude, sodriu, įvairiaspalviu instrumento tembru, sudėtingos dramaturgijos kūrinių interpretacijomis.

Profesorė Veronika Vitaitė sako: „Su Algirdu Stulgiu esame surengę per tūkstantį koncertų. Algis žavėjo nepaprastu emocionalumu, temperamentu, lyrizmu, neabejingumu atliekamai muzikai.

Jis – neabejotinai įtaigus kamerinės muzikos atlikėjas. A. Stulgys – plataus diapazono smuikininkas, ypač žavėdavo jo atliekamos romantinės miniatiūros, jose skleisdavosi nuoširdus lyrizmas, kunkuliuodavo ir aistros, temperamentinga jausena. Labai profesionaliai, kruopščiai, šlifuodamas kiekvieną detalę dirbdavo repeticijose, tačiau būdavo labai kūrybingas, kupinas polėkio koncertuose. Scena jį įkvėpdavo. Buvo puikus partneris – pats visada degdamas muzikavimo aistra, uždegdavo ir mane.“ Taip ir matau kiek spyruokliuojančiu žingsniu artėjantį instrumentu nešiną žmogų: šmaikštų, žodžio kišenėje neieškantį, inteligentišką, nuoširdų, visada pasirengusį smuikuoti.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Mirus muzikologei, muzikos kritikei

Nuoširdžiai užjaučiame

Irenai MIKŠYTEI,

Vytautą JUOZAPAITĮ

nuoširdžiai užjaučiame gimines ir artimuosius.

mirus mylimam tėvui.

Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė

Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė

LIETUVOS NACIONALINĖ MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOTEKA 2018 m. sausio 23 d. (antradienį) 18.00 val.

Renginių erdvė, III a.

20 metu su

Muzikos barais

Dalyvauja muzikos meno ir mokslo leidinio „Muzikos barai“ leidėjai ir autoriai (1998 – 2018)