Mb 2017 1 2issu m

www.muzikusajunga.lt

2017 VASARIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Vytautas Skripkauskas 12 p.

Birštono vasaros menų akademija 58 p.

Šiame numeryje:

VACLOVAS DAUNORAS

Numeris su CD

1 CD

Operų arijos / Arias from Operas 1. G. Rossini La calunnia è un venticello (Don Bazilijaus arija, „Sevilijos kirpėjas“ / Don Basilio, Il barbiere di Siviglia) 3’36 2. G. Verdi Ella giammai m’amò (Pilypo arija, „Don Karlas“ / Filippo, Don Carlos) 7’14 3. G. Verdi Vieni, o Levita!...Tu sul labbro (Zacharijo arija, „Nabukas“ / Zaccaria, Nabucco) 3’49 4. G. Verdi A te l’estremo addio, palagio altero (Fiesko rečitatyvas ir romansas, „Simonas Bokanegra“ / Fiesco,

Simon Boccanegra) 4’21 5. Ch. Gounod Vous qui faites l’endormie (Mefistofelio serenada, „Faustas“, Mephisto, Faust) 2’52 6. Ch. Gounod Le veau d’or (Mefistofelio kupletai, „Faustas“, lietuvių k. / Mephisto, Faust) 2’01 7. G. Meyerbeer Piff, Paff (Marselio daina, „Hugenotai“ / Marcel, Les Huguenots) 3’51 8. G. Bizet Votre toast (Eskamiljo kupletai, „Karmen“ / Escamillo, Carmen) 3’21 9. L. Delibes Nilakantos arija, „Lakme“ / Stances de Nilakantha, Lakmé 4’00 10. P. Čaikovskis Liubvy vse vozrosty pokorny (Gremino arija, „Eugenijus Oneginas“ / Prince Gremin,

Eugene Onegin) 5’23 11. P. Čaikovskis Gospod’ moy, esli greshen ya... (Renė arija, „Jolanta“ / King René, Iolanta) 4’45 12. A. Borodinas Greshno tait (Galickio arija, „Kunigaikštis Igoris“ / Galitzky, Prince Igor) 4’06 13. N. Rimskis-Korsakovas Variagų svečio daina, „Sadko“ / Song Of The Viking Guest, Sadko 2’45 14. S. Rachmaninovas Senojo čigono pasakojimas, „Alekas“ / The Old Gypsy’s Tale, Aleko) 4’53 15. M. Musorgskis Karūnavimo scena, „Borisas Godunovas“ / Coronation scene, Boris Godunov 8’01 16. M. Musorgskis Dostig ya vysshei vlasti (Boriso monologas, „Borisas Godunovas“ / King Boris, Boris Godunov 6’18 17. M. Musorgskis Uf, tiazhelo! Daj duh Perevedu! (Boriso pamišimo scena, „Borisas Godunovas“ / Boris mad scene,

Boris Godunov 2’44

TT 74’43 ATLIKĖJAI / PERFORMERS: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras / Lithuanian National Opera and Ballet Orchestra, dirigentas / conductor: Jonas Aleksa (1, 15-18). Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras / Lithuanian National Symphony Orchestra, dirigentas / conductor: Juozas Domarkas (2-14)

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2017 VASARIS Nr. 1–2 (468–469) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys VIRŠELIO TEMA

Jūratė Katinaitė Vaclovas Daunoras: karalių vaidina aplinka / 2 p.

PRISIMINIMAI

Leonidas Melnikas Liubov Kazarnovskaya: „Sondeckis užkrėsdavo džiaugsminga kūrybos dvasia“ / 8 p.

SUKAKTYS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė „Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina“ / 12 p.

Vytautui Skripkauskui – 90

Vera Badjanova Tas įsimintinas švelnus žvilgsnis... / 16 p.

Stasei Kuncienei – 70

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Lietuvos muzikų rėmimo fonde pakeleivių nėra / 40 p.

Rūta Girdzijauskienė Lietuvos mokinių muzikos olimpiada / 32 p.

Aurelija Andriekutė Muzikuojanti šeima – darni šeima. Darni šeima – stipri valstybė / 35 p.

IN MEMORIAM

Beata Baublinskienė Ignas Jonynas: „Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus“ / 38 p.

Atsisveikinant su Juliumi Andrejevu

NAUJI LEIDINIAI

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Išsiilgę Lietuvos / 43 p.

Apie Danutės Petrauskaitės knygą „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870– 1990“

PANORAMA

Regina Marozienė Kanklių ir birbynių muzikos rečitaliai / 44 p.

XVI pianistų seminaras uostamiestyje / 44 p.

IŠ ARTI

Remigijus Vitkauskas Spalvinga simfoninė fiesta / 18 p.

Birutė Landsbergytė Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis ir muzika / 45 p.

Ingrida Alonderė Ericas Whitacre´is: „Kūryba – nuogas aš, dirigavimas – aš su kostiumu“ / 28 p.

Aistė Bružaitė Iškilius pedagogus prisimenant / 46 p.

Rasa Murauskaitė Apie „Pelenę“ Švedijoje ir metų planus / 31 p.

Rasa Ivanauskienė „Rennhof Jazz 2016“ / 46 p.

Pokalbis su choro „Vilnius“ dirigentu Artūru Dambrausku

Nuskanavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

ATEINAME

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Ar buvote Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje? / 37 p.

KRONIKA

Daiva Tamošaitytė, Gabrielė Sližytė Lukas Geniušas Vilniuje ir Paryžiuje / 21 p.

Daiva Tamošaitytė Aleksandra Žvirblytė padovanojo Dobrzyńskio kūrinio premjerą / 22 p.

Akvilė Laugalytė Fortepijono rečitalis pagal Pierre´ą-Laurent´ą Aimard´ą / 24 p.

Loreta Svirskaitė Ryškūs festivalio „Cantate Domino“ potėpiai / 25 p.

Daiva Tamošaitytė Paminėtos orkestro „Kremerata Baltica“ ir Gidono Kremerio jubiliejinės sukaktys / 26 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Laisvės gynėjų dienai / 27 p.

Edita Grudzinskaitė Choras „Cantate Domino“ jubiliejinius metus pradėjo pergalėmis / 47 p.

Jurga Šeduikytė koncertavo Kinijoje / 47 p.

TAI ĮDOMU...

Galina Zadneprovskaja Iraida Jusupova: „Aš – tipiška konceptualistė“ / 48 p.

Apie kūrybą ir medijų operas

BALETAS

Audronė Žiūraitytė Choreografas ir baleto trupės vadovas. Pusiausvyros siekis / 54 p.

Krzysztofui Pastorui – 60

ALMA MATER STUDIORUM

Audronė Nekrošienė Birštono vasaros menų akademija: estafetė perduodama / 58 p.

Tamara Novičenko: „Saldi katorga, be kurios neįmanoma gyventi“ / 61 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 64 p.

In memoriam Žyginta Barauskienė-Pečiulienė / 64 p.

Muzikos barai / 1

VIRŠELIO TEMA

Vaclovas Daunoras: karalių vaidina aplinka VACLOVAS DAUNORAS – VIENAS RYŠKIAUSIŲ IR TALENTINGIAUSIŲ LIETUVOS OPEROS ARTISTŲ, NEPRIEKAIŠTINGOS VOKALINĖS TECHNIKOS IR UNIKALIŲ ARTISTINIŲ GABUMŲ MENININKAS, VOKALO PEDAGOGAS, SĄJŪDŽIO AKTYVISTAS. 2017 M. VASARIO 1 D. JAM SUKAKO 80 METŲ. ŠIAI SUKAKČIAI PAŽYMĖTI RENGIAMA KNYGA „VACLOVAS DAUNORAS: KARALIŲ VAIDINA APLINKA“. KNYGĄ RENGIA MUZIKOLOGĖ JŪRATĖ KATINAITĖ.

1962

m. Vaclovas Daunoras iškovojo III vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje, 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse pelnė IV premiją. 1966–1968 m. stažavosi Milano teatre „La Scala“, ten ištobulino savo dainavimo techniką, kuri garantavo jam sceninį ilgaamžiškumą.

1967 m. šiame teatre jam teko dainuoti viename spektaklyje su Luciano Pavarotti – tai buvo abiejų debiutas prestižinėje scenoje... 1971 m. tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse V. Daunoras laimėjo Grand Prix.

Muzikos barai / 2

čiuliavosi, iš kurių sėmėsi patirties,– Rimantą Siparį, Henriką Kurauską, Jadvygą Čiurlionytę, Gytį Trinkūną, Robertą Bekionį, Placido Domingo, Franco Zeffirelli ir kt. Dainininko tekste spalvingai vaizduojami sovietinės nomenklatūros veikėjai, menininko ir totalitarinės sistemos konfliktas, dramatiški ir kurioziški artisto biografijos puslapiai.

Knygos pavadinimą ir struktūrą inspiravo jos herojaus moto: „Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“. Knygoje V. Daunoro, karališkų vaidmenų atlikėjo, paveikslą taip pat kuria aplinka – kolegos, bičiuliai, mokiniai ir artimieji: Saulius Sondeckis, Gražina Ručytė-Landsbergienė, Giedrė Kaukaitė, Jūratė Vyliūtė, Sofija Jonaitytė, Jolanta Čiurilaitė, Ričardas Daunoras, Edmundas Gedgaudas, Robertas Bekionis, Vytautas Laurušas, Vaclovas Daunoras jaunesnysis, Eglė Marija Daunoras, Jurgis Birutis ir kt.

Knygoje bus gausu informatyvių, unikalių fotografijų, V. Daunoro tapybos darbų reprodukcijų, nes šalia intensyvios dainininko karjeros jis visą gyvenimą daug tapė (2013 m. Vilniuje, M.ir J. Šlapelių name-muziejuje, veikė V. Daunoro tapybos paroda). „Muzikos barų“ skaitytojams siūlome V. Daunoro prisiminimų fragmentą.

Don Bazilijus Caras Borisas

Po pergalės šiame aukščiausio lygio konkurse dalyvauti kituose konkursuose dainininkams nebegalima.

1960–1993 m. su pertraukomis V. Daunoras buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas.

1968–1993 m. dėstė vokalą Valstybinėje konservatorijoje (nuo 1990 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1984 m. gavo profesoriaus vardą.

Sovietiniais metais gastroliavo Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, atkūrus šalies nepriklausomybę – Vokietijoje, Olandijoje ir kt.

1993 m. V. Daunoras išvyko į JAV,

1996 m., būdamas 59-erių, debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“, su šiuo teatru gastroliavo Japonijoje.

2005 m. po dešimties sezonų „Metropolitan Opera“ baigė karjerą dėl diagnozuotos Parkinsono ligos.

Unikalaus talento menininkas sukaupė milžinišką artistinę patirtį, kurią išdėstė savo memuaruose. Juose gyvai vaizduojama vaikystė gimtojoje Žagarėje, studijų metai Vilniuje, aprašoma konkursų ir stažuotės Italijoje patirtis, vaidmenys VAOBT (dabar – LNOBT), išsiugdyta dainavimo metodika ir pedagogikos principai. V. Daunoras atskleidžia įdomių faktų apie menininkus, su kuriais bi-

Muzikos barai / 3

VIRŠELIO TEMA ITALIA, AMORE MIO

Tarptautinio P. Čaikovskio konkurso laureatai įgydavo galimybę stažuotis užsienyje. Dar prieš konkursą vienas iš jo administratorių – Genadijus Smirnovas – man užsiminė, kad laureatai turi tokią galimybę. Užėmęs ketvirtą vietą, po konkurso parašiau prašymą, kad norėčiau stažuotis Milano teatre „La Scala“. Vilniuje Kultūros ministerijos darbuotojas Valerijonas Indrikonis vėliau patvirtino gavęs pranešimą iš Maskvos, kad mano prašymas patenkintas ir kad turiu tik sulaukti užsienio paso, bilieto į Milaną ir dar kažkokių formalumų sutvarkymo. Daugiau kokių nors žinių iš ministerijos taip ir nesulaukiau. Po metų vėl parašiau prašymą, kad noriu pasinaudoti laureato teise stažuotis Milane. Šį kartą kvietimas mane pasiekė.

Kai laikraštyje buvo paskelbta, kad išvažiuoju stažuotis į Milaną, mane susirado toks Besčastnas iš Respublikinės bibliotekos (dabar – Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. – J. K.) Retų spaudinių skyriaus1. Prieš karą jis, našlaitis, dirbo pasiuntinuku JAV ambasadoje Kaune. Karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, paskui grįžo į Sovietinę Lietuvą per Vokietiją, bent taip man pats pasikvietęs pasakojo.

Jis mokėjo aštuonias kalbas, važinėdavo po Lietuvą, skaitydavo paskaitas apie tarptautinę politiką, į kurias žmonės veržte verždavosi, nes jis pasakodavo iš atminties, be jokio popieriuko, be to, savaip, ne visai taip, kaip būdavo parašyta laikraščiuose.

Tad štai prieš man išvykstant į Milaną jis pasikviečia mane į biblioteką ir klausia, ar aš negalėčiau jam suteikti paslaugos. Milane aš sutiksiąs Nicolą Benois, kuris teatre „La Scala“ dirba scenografu, taip pat kuria kostiumus.

Nicola buvo Aleksandro Benua (Benois) sūnus. Aleksandras, pabėgęs iš raudonojo maro apimtos Rusijos, kaip ir dauguma baltosios emigracijos atstovų, gyveno Paryžiuje. 1931 1 Dosifėjus Bezčastnovas (vėliau – Besčastnas, 1906–1973) Romoje baigė universitetą „Angelicum“ bei kolegiją „Russicum“ , 1943 m. buvo įšventintas Rytų apeigų kunigu, bet netrukus degraduotas. Po karo SSRS buvo represuotas kaip „Vatikano šnipas“.

Vėliau gyveno Lietuvoje, pagarsėjo kaip apostatas, išleido ateistinę brošiūrą „Vatikanas, kokį mačiau“ (Vilnius, 1964). Cituojama iš Reginos Laukaitytės straipsnio „Rytų apeigų vyskupo Petro Būčio misija Lietuvoje. 1930–1940“ (Istorija. Mokslo darbai, 84 t. htttp:// www.istorijoszurnalas.lt/)

Muzikos barai / 4

Su pianistu Robertu Bekioniu

Su Gyčiu Trinkūnu

Su Genarro Barra

metais Kaune, Valstybės teatre, buvo pastatytas „Karmen“ spektaklis, kurio scenografija ir kostiumai buvo sukurti pagal jo eskizus. Man dar yra tekę užsivilkti iš to pastatymo likusį Eskamiljo kostiumą, mat Benua kostiumai buvo naudojami ir po karo.

Tad taip nutiko, kad teatre aš, dar studentas, debiutavau vilkėdamas šį kostiumą. Prieš mane jį vilkėjo Juozas Mažeika. Besčastno prašymu aš turintis perduoti Nicolai linkėjimus nuo Padre Antonio. O tas Padre Antonio, pasirodo, ir yra jis, Besčastnas!

Prieš grįždamas į Lietuvą jis neva bu-

vęs vienuoliu Vatikane. Dar jis man sakė krikštijęs Nicolos Benois vaikus, paprašė, kad aš jam papasakočiau, kaip jis, Padre Antonio, gyvena čia, Lietuvoje. Labai nusistebėjau tokiu pasakojimu, bet pažadėjau linkėjimus perduoti, jei tik rasiu kam.

Iš tikrųjų, Milane susipažinau su Nicola Benois, jis netgi mus, sovietinius artistus, pasitiko Milano traukinių stoty! Matyt todėl, kad kalbėjo rusiškai, jį ir pasiuntė mūsų pasitikti.

Bet tąkart aš jam dar nieko nesakiau, palaukiau, kol bus geresnė proga.

Nicola dirbo teatro „La Scala“ vyriausiuoju scenografu, prižiūrėdavo ir tuos spektaklius, kuriems pats scenografijos nekūrė. Nicolos Benois laikais „La Scala“ garsėjo prabangiais pastatymais. Neilgai laukęs aš jam ir papasakojau apie keistą susitikimą su Besčastnu Vilniuje ir apie jo prašymą perduoti linkėjimus nuo Padre Antonio. Nicola sukluso. Taip, karo metais jis gyveno Romoje, o su Padre Antonio susipažino Vatikane. O paskui spaudoje matęs nuotrauką, kur iš po jo vienuoliškos sutanos buvo išlindęs vokiškas automatas. Pasirodo, Padre Antonio buvo rusų šnipas, užverbuotas dar Smetonos laikais, kai Kaune dirbo JAV ambasadoje. Per šią istoriją aš susidraugavau su Nicola, jis kviesdavosi mane vakarienės, susipažinau su jo šeima, su gražia Puškino laikų rusų kalba šnekančia jo žmona, puikų sopraną turinčia dainininke.

Iš pradžių buvo daug nesusipratimų. Mes, atvykėliai iš už geležinės uždangos, italams atrodėme mažų mažiausiai keisti. Kai kurie mano bendramoksliai buvo labiau susidomėję pirkiniais nei studijomis pas Genarro Barrą, neidavo pietauti, kad už sutaupytą stipendiją ko nors nusipirktų. Kartą už mus atsakingas sovietinės ambasados darbuotojas vienam primygtinai įsakė eiti su manimi pietauti, o aš privalantis jį prižiūrėti, kad šis tikrai pavalgytų. Mums einant į tratoriją kolega ėmė įkalbinėti, kad ambasados darbuotojui pasakyčiau, jog valgėme kartu, o iš tikrųjų jis eitų savais keliais. Nesutikau, tai bičiulis mane išvadino Pribaltikos fašistu.

Sykį pačioje stažuotės pradžioje, kai dar labai prastai kalbėjau itališ-

kai, man nutiko kuriozas. Barra paprašė manęs atnešti studijos raktą, aš nuėjau pas raktininką ir paprašiau jo.

Ten dar buvo daugiau žmonių, visi pradėjo juoktis. Raktininkas klausia, ką aš su tuo raktu darysiu. Atsakau, kad atrakinsiu studijos duris. Visi jau krinta iš juoko, o aš stoviu kaip kvailys. Pasirodo, paprašiau ne „chiave“ (liet. raktas. – J. K.), o „chiava“ (liet. šūdas. – J. K.). „Sovietico“, – kvatodami konstatavo italai.

Kitą sykį manęs prašo atnešti raktą Barros asistentas koncertmeisteris Edoardo Piazza. Atsakau, kad kartą labai nepasisekė su tokia užduotimi.

Jis patarė pasakyti raktininkui, kad studijos raktas man bus reikalingas visus metus, tuomet nereikės kiekvieną kartą aiškinti, ko noriu. Nutiko dar blogiau. Kai pasakiau, kad man rakto reikės visus metus (it. anno), vėl visi neteko žado. Pasirodo, sakydamas anno neištariau antrosios n, išėjo ano (liet. išeinamoji anga. – J. K.). O, varge... Barra manęs gailėdamas aiškino, kad italų kalba – labai kaprizinga, ne visi italai tokiais atvejais ims juoktis, kitas gali ir mirtinai įsižeisti.

Be savo pagrindinio mokytojo Genarro Barros, dar mokiausi interpretacijos pas jau minėtą Edoardo Piazzą. Jis buvo Giacomo Puccini bičiulis. Prisimenu, kai su juo ruošiau Koleno partiją „Bohemoje“, Piazza akompanuodamas susigraudindavo, iš po akinių pažirdavo ašaros. Matyt, jį užplūsdavo prisiminimai. Piazza buvo neišpasakytai išprusęs, inteligentiškas žmogus. Iš jo pirmąsyk sužinojau, kad Shakespeare´as rašė senąja anglų kalba, kurios šiuolaikiniai anglai nebesupranta, kad Italijos kaip tokios anksčiau nebuvo, kad Vittorio Emanuelle II suvienijo Apeninų pusiasalio kunigaikštystes ir Dante´s kalbą paskelbė italų bendrine kalba. Čia į Piazzos pasakojimą įsiverždavo Barra, kuriam labai nepatiko Italijos suvienijimo idėja.

Kvėpavimo mokiausi pas Ettore Campogalliani. Jis išmokė taisyklingo vokalinio kvėpavimo tokias žvaigždes kaip Renata Tebaldi, Renata Scotto, Mirella Freni, Ferruccio Furlanetto, Ruggero Raimondi, Luciano Pavarotti, Carlo Bergonzi… Kai

Muzikos barai / 5

VIRŠELIO TEMA kurie mano stažuotės bendramoksliai pas jį neidavo arba užklysdavo retai, nes jis dėstė labai smulkmeniškai, preciziškai. Darbo daug, o rezultatai menkai pastebimi. Aš visus dvejus metus lankiau jo pamokas stropiai, jis su manim dirbdavo ilgiau nei man priklausančią pamoką, nes laiko likdavo nuo tų, kurie neateidavo. Jo pamokos priminė gimnastiką. Mokinį paguldydavo ant kušetės, kad atsipalaiduotų tarpšonkauliniai raumenys. Taip pat darydavau specialų pratimą kojų raumenims. Įkvepiant ir iškvepiant aiškindavo, kaip dirba kuris kūno raumuo, demonstruodavo, dėl kokių kvėpavimo klaidų kas nors nepavyksta. Pasirodo, iki tol, kaip ir daugelis dainininkų, visai neteisingai kvėpuodavau.

Visi svajojome patekti į „La Scalos“ sceną. Dar pirmąjį stažuotės sezoną Piazza manęs paklausė, ar nenorėčiau atlikti Monteronės vaidmens „Rigolete“. To Piazzą užklausė teatro direktorius Antonio Ghiringhelli. Aš, savaime suprantama, sutikau. Bet Piazza pasakė, kad reikia atsiklausti Barros. Šis neprieštaravo. Tada Piazza nuėjo pas tuometinį teatro vyriausiąjį dirigentą Rainaldo Zamboni. Jis liepė mokytis ir ateiti, kai būsiu pasiruošęs.

Pasiruošimas neužtruko, dirbome su Piazza. Paskui padainavau visą partiją Barrai. Jis neturėjo pastabų, taigi, gavau jo leidimą. Nuėjau pas dirigentą Zamboni, jis paskyrė mane dainuoti vietoj Giovani Foiani. Nebuvo jokių repeticijų, reikėjo viską įsidėmėti žiūrint spektaklius.

Mano debiutas įvyko 1967 metų balandžio 27 dieną. Prieš spektaklį atėjau į grimerinę ir radau ant staliuko sveikinimo atviruką nuo direktoriaus Ghiringheli, šalia – vaza su šokoladiniais saldainiais. Pasirodo, tokia teatro tradicija – pasveikinti kiekvieną debiutantą. Rigoletą šiame spektaklyje dainavo Peteris Glossopas, Džildą – Margherita Rinaldi, Sparafučilę – Nicola Zaccaria, o Hercogą – Luciano Pavarotti! Tą vakarą jis taip pat debiutavo „La Scaloje“. Po daugelio metų Niujorke su Luciano susitikome „Metropolitan Opera“ scenoje… Jis prisiminė savo debiutą, visus to vakaro scenos partnerius. „O Monteronę

Muzikos barai / 6

dainavo toks rusas“, – vardino Pavarotti. „Taigi aš ten buvau, – išpoškinau jam, – tik aš ne rusas, aš – lituano!“ Spektaklis praėjo sėkmingai, aplodismentai – gausūs, o „Corriere della serra“ ir man skyrė keletą eilučių.

Prisimenu, ten buvo paminėtas Barra kaip stažuotės vadovas, Piazza kaip padėjęs man, stažuotojui, parengti vaidmenį. Neišsaugojau savo debiuto „La Scaloje“ recenzijos. Gana vėlai pradėjau kaupti archyvą.

Paskui gavau pasiūlymą dainuoti Didįjį šventiką „Idomenėjuje“ ir Dievo balsą toje pat operoje. Pastaroji partija sklinda iš užkulisių, net nereikėdavo pasirodyti scenoje. Taigi, dar du sykius gavau padainuoti didžiojoje „La Scalos“ scenoje. Taip pat gavau pasiūlymą dubliuoti Agostiną Ferri – Raimondą „Liučijoje di Lamermur“. Gaila, bet mano kaip dublerio paslaugų neprireikė, Ferri nesirgo ir pats dainavo.

Tačiau buvo neįkainojama patirtis repetuoti šią partiją su orkestru, diriguojant pačiam Claudio Abbado!

Italijoje labai lengva pakliūti į šarlatanų rankas. Kai atvažiavau į stažuotę, nuo pirmos dienos į viešbučio numerį pradėjo veržtis visokie veikėjai, prisistatantys dainavimo mokytojais, bel canto specialistais. Paskui laikraštyje skaičiau, kad yra arti 3000 tokių „mokytojų“. Bet iš jų tik kokie 5–6 procentai yra tikri italų mokyklos žinovai ir atstovai, koks buvo ir mano stažuotės vadovas Genarro Barra.

Taip pat buvo minimi Giacomo LauriVolpi, Mercedes Llopart ir kt. Jau po kelių dešimtmečių Amerikoje sutikau porą lietuvių, kurie Smetonos laikais iš Kauno buvo pasiųsti į Italiją mokytis ir pataikė pas šarlatanus.

Genarro Barra save laikė neapoliečiu (napolitano), ne italu, kaltino Garibaldį Italijos suvienijimu, neva tai buvę žalinga. Barra kilęs iš Neapolio kunigaikščių di Caracciolo giminės, jo prosenelis valdė Neapolio įlanką ir aplinkines žemes. Tačiau kai įlanką užgrobė britai, kunigaikštį di Caracciolo pakorė ant tristiebio burlaivio vidurinio stiebo, kuris itališkai vadinamas barra. Jo proanūkis Genarro dėl aukštos kilmės negalėjo studijuoti menų, nors turėjo polinkį muzikai ir didelį troškimą dainuoti.

Jam pavyko tapti dainininku neprarandant titulo. Vis dėlto kaip artistas vengdamas kunigaikščių di Caracciolo pavardės, nusprendė pasivadinti Barra – prosenelio egzekucijos įrankio vardu2. Į Milaną atvykome penki jauni sovietiniai artistai – tenorai Zurabas Sotkilava ir Vladimiras Pevko iš Didžiojo teatro, Nikolajus Ohreničius iš Odesos teatro, sopranas Marija Biješu iš Kišiniovo operos teatro ir aš, o estų tenoras Hendrikas Krummas buvo likęs antriems stažuotės metams, tad jau turėjo patirties. Kai pirmąsyk susirinkome pas Barrą, jis liepė rytojaus dieną eiti į „Nabuko“ spektaklį „La Scaloje“ ir atlikti užduotį – atspėti, kokio balso tipo artistai dainuoja vieną ar kitą partiją. Paskui buvo užduotis „Trubadūro“ spektaklyje. Kitą dieną susirinkome į pamoką ir Zurabas Sotkilava pradėjo negailestingai kritikuoti Carlo Bergonzi, dainavusį Manriką, ypač jo aukščiausias natas.

Mūsų nuostabai, Barra labai pasipiktino, pradėjo šaukti savo neapolietiška tarme. Abu su Sotkilava susipešė kaip gaidžiai, rėkte rėkė – vienas neapolietiškai, kitas gruziniškai. Aš nusprendžiau įsikišti, ėmiau abu raminti. Tuomet Barra atsmaukė savo kelnes iki šlaunies ir parodė didžiulį randą. Po to pasakė, kad tais laikais, kai jis dar buvo kilmingas kariškis, buvo iškviestas į dvikovą ir priešininkas kardu jam perrėžė šlaunį. Nepaaiškino mums, kodėl įvyko dvikova, bet piktai mestelėjo Sotkilavos pusėn: „Negalima kritikuoti nei Bergonzi, nei kitų tenorų, jei jiems nepavyksta gražiai padainuoti aukštosios do. Ji arba įvyksta, arba ne.“ Kitaip tariant, „pagauni gaidį“ arba ne.

Tai mums buvo pamoka, kad operos dainininko kritika yra labai subtilus dalykas. Dainininkas gali būti visiškai nekaltas, jei išslydo negraži gaida.

Jaunystėje mūsų pedagogas dainavo nemažai „Fausto“ spektaklių su didžiuoju Titto Ruffo – Valentinu.

2 Genarro Barra Caracciolo (1882–1969) mokėsi Neapolyje pas garsų pedagogą tenorą Fernando De Lucią, vėliau Milane pas Giuseppe Mandolini, 1915 metais debiutavo Milano teatre „Dal Verme“ Turido vaidmeniu Pietro Mascagni operoje „Kaimo garbė“. Kiti jo žymūs vaidmenys – Rudžeras ir Kalafas Giacomo Puccini operose „Kregždutė“ ir „Turandot“. 1922–1923 m. sezoną su Neapolio teatro „San Carlo“ trupe gastroliavo JAV. Kaip operos artistas karjerą baigė 1940 metais.

Barra pasakojo, kad spektaklio metu užkulisiuose siurbčiodavo ramunėlių arbatą, o galingasis Ruffo su arbatėlėmis nesiterliodavo, tarp savo dainuojamų epizodų sukirsdavo po 2 vištas!

Sykį Barrai teko dainuoti su Fiodoru Šaliapinu. Jo sceniniame kostiume buvę įsiūtos dvi kišenės, kuriose Šaliapinas laikė po pusbutelį viskio ir spektaklio metu jį siurbčiodavo. Per pertrauką prieš trečiąjį veiksmą scenoje jau būdavo sustatytos sodo dekoracijos. Artistai pertraukos metu mėgdavo vaikštinėti tarp dekoracijų, pasikartoti mizanscenas. Barrai vaikštinėjant su puodeliu ramunėlių arbatėlės, prie jo prišoko Šaliapinas ir, parvertęs aukštielninką ant sodo akmenų dekoracijos, ėmė pilti į burną viskį. Barra, nepratęs maukti viskio, negalėjęs jo nuryti, tad sučiaupė lūpas, o viskis tekėjo per baltus marškinius... Pasak Barros, Šaliapinas beveik visada dainuodavo spektaklius įkaušęs.

Stažuodamiesi pas Barrą tiesiog siurbėme iš jo žinias, kurias paskui tarpusavyje aptardavome ir bandydavome susisteminti, aprašyti. Čia aktyviausi buvome su ankstesnių metų stažuotoju Nodaru Anguladze iš Tbilisio. Jis buvo ne tik vokalistas, bet ir kalbotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tad jam neblogai sekėsi formuluoti mintį. Anksčiau jis dar stažavosi Romos šventosios Cecilijos akademijoje. Vėliau Sotkilava atvežė jo publikuotą straipsnį apie Barros metodiką, kurį visi kartu nagrinėjome. Anguladzė pirmasis Sovietų Sąjungoje pradėjo diskusiją, kas yra bel canto. Ar tai epocha, ar repertuaras, ar tiesiog gražus dainavimas?

Jis konstatavo, kad bel canto pirmiausia yra repertuaras, kuris suformavo

Su Placido Domingo

specifinę dainavimo techniką. Į stažuotojų grupę pateko ir leningradietis Borisas Lušinas. Jis buvo gydytojas, gimęs karininko šeimoje.

Po karo sovietai kontroliavo dalį Austrijos, ten tarnavo ir Boriso tėvas. Kai šeima grįžo į Sovietų Sąjungą, Borisas jau buvo baigęs gimnaziją Austrijoje.

Paskui jis įstojo į Leningrado konservatoriją studijuoti vokalo. Nors gražiu balsu nepasižymėjo, tačiau įtikino pedagogus, kad užsiims vokalo teorijos plėtote. Girdėjau jį dainuojant stažuotėje – siaubingas įspūdis, bet Milane jis įsitraukė į mūsų diskusijas Barros metodo klausimais ir, matyt, sugebėjo nebūdamas praktikuojantis dainininkas tapti geru vokalo pedagogu. Vienas iš jo mokinių – garsus rusų bosas Genadijus Bezubenkovas.

Pats Barra nepaliko jokių rašytinių savo teorijos liudijimų. Tuo užsiėmėme mes patys. Čia pat galėjome su juo pasiaiškinti, pasitikrinti, ar esame teisingame kelyje.

Aš mūsų penkių stažuotojų kompanijoje jaučiausi privilegijuotas vien dėl to, kad buvau iš katalikiškos Lietuvos. Per katalikų šventes man kaip ir italams paskirdavo laisvadienius ir pasiūlydavo aplankyti kokią nors Italijos vietovę, apmokėdavo kelionę. Mano kitatikiai bendramoksliai tokių privilegijų neturėjo. Taip aplankiau beveik visą Italiją nuo Venecijos iki Palermo. Viena pirmųjų kelionių buvo į Neapolį, kur pirmiausia susiradau Enrico Caruso kapą. Prieš religines šventes į Piazzos klasę ateidavo kunigas ir mus, katalikus, pašventindavo. Piazza atsiklaupdavo, aš iš paskos. Sykį Piazza man sako, kad jei norėčiau nuvažiuoti į Romą, jis mielai pavėžėtų, nes ten gyvena jo vaikai ir per šventes jis keliauja jų aplankyti.

Per antrąsias mano stažuotės Velykas abu ir susiruošėm į Romą. Netoli Vatikano jis man surado nebrangų pensioną. Abu aplankėme Vatikano muziejų.

Ne kartą Barra manęs klausė, ar aš pažįstu Muslimą Magomajevą. Atsakiau, kad pažįstu. Istorija buvo tokia.

Barra nedarė savo įrašų, laikėsi nuostatos, kad jo reikia klausytis tik gyvai, teatre. Tačiau buvo pasidaręs keletą įrašų asmeniniam naudojimui. Tose

keliose vinilo plokštelėse įrašai buvo tik vienoje pusėje, kad jos nepatektų į rinką. Plokšteles Barra mums ir kitiems studentams leisdavo, kad žinotume, kaip skambėjo jo balsas. Mišelis (taip Barra vadino Muslimą, kuris pas jį stažavosi anksčiau už mus) vis prašydavo Barros tas plokšteles paskolinti, kad per atostogas savo gimtojo Azerbaidžano operos dainininkams ir publikai parodytų, kaip įspūdingai aktyvios karjeros metais skambėjo puikiai išlavintas Barros balsas.

Tačiau Mišelis ėmė ir negrąžino tų plokštelių. Barra dėl to krimtosi ir ne sykį manęs prašė, kad grįžęs atostogų į Sovietų Sąjungą surasčiau Mišelį ir paimčiau iš jo plokšteles. O aš, kaip ir kiti sovietiniai stažuotojai, buvau griežtai instruktuotas, kad iškilus kokiam nesusipratimui tučtuojau privalau pranešti SSSR kultūros ministerijai. Taigi užsirašiau į priėmimą pas tuometinę ministrę Jekateriną Furcevą ir jai visą išklojau. Ji padėkojo, pasakė, kad jau vien tai, jog Magomajevas prašė plokštelių, yra „nesuderinama su tarybinio menininko elgesiu“ ir kad reikalas bus sutvarkytas.

Tačiau, kiek žinau, plokštelės Barrai taip ir nebuvo grąžintos... Matyt, Mišelis manė, kad Barra jau senas, neilgai jam likę gyventi, tai plokštelės taip ir liks jam. Barra išties netrukus mirė. Mūsų stažuotė baigėsi 1968 metų pavasarį, o Barra mirė po metų, 1969-ųjų birželio 19 dieną eidamas 86-uosius. Kas žino, kur tos plokštelės dabar? Gal kokiame muziejuje ar aukcione. O gal kokių nors sovietinių „organų“ stalčiuose. n

Muzikos barai / 7

PRISIMINIMAI

Liubov Kazarnovskaya: „Sondeckis užkrėsdavo džiaugsminga kūrybos dvasia“ Prisimenant Saulių Sondeckį

Leonidas MELNIKAS

P

raėjo pirmieji metai be Sondeckio.

Visą gyvenimą jis buvo apsuptas draugų ir kolegų. Jie niekur nedingo – Sondeckių namuose M. K. Čiurlionio gatvėje ir dabar netyla telefonas, lankosi daug žmonių, laiškai ir žinutės atskrieja iš daugelio pasaulio kraštų.

Visi nori pasidalinti mintimis apie šį didį menininką ir nuostabų žmogų, prisiminti nuoširdų bendravimą su juo, drauge išgyventas šlovės akimirkas, kartu atrastus meno pasaulius.

Nepamirštame, mylime – toks bendras leitmotyvas.

Sondeckis pasižymėjo daugybe talentų. Vienas jų buvo gebėjimas nuspėti likimą tų, kuriems jau netrukus bus lemta užkariauti prestižines koncertų sales, iškilti į muzikos pasaulio padanges. Sondeckis tikėjo jaunąja karta. Jis padrąsindavo savo jaunuosius kolegas, tėviškai padėdavo įveikti žygio į

Muzikos barai / 8

šlovę barjerus ir visam laikui likdavo jų nuoširdus gerbėjas ir draugas.

Taip buvo ir Liubovei Kazarnovskayai, garsiai dainininkei, nemažai dainavusiai su Maestro, išsaugojusiai jam dėkingumą, susižavėjimą juo. Nors XX a. devinto dešimtmečio Mozarto „Don Žuano“ repeticija Lietuvoje

pradžioje, kai jie susipažino, Liubov dar buvo jauna, dainavimo studijas bebaigianti muzikė, tačiau jos veržlios kūrybinės karjeros kontūrai jam jau buvo akivaizdūs. Taip ir atsitiko – greitai ji tapo viena žymiausių operos solisčių Rusijoje. Tarptautinė šlovė at-

„Sojuzkoncerto“, susitariau su teatru, kad mane išleis, ir išvažiavau į Vilnių repetuoti. Čia ir prasidėjo mūsų tikroji pažintis. Maestro buvo neprilygstamas stilistas – baroko ir Mozarto muzika jam labai artima, jis ją jautė visa savo esybe.

Dosniai dalijosi patirtimi, dirbdamas su manimi šlifavo kiekvieną natą. Stiliaus prasme tai buvo nepriekaištinga. Jis mokė išgirsti tos muzikos instrumentinę prigimtį, vis kartodavo: „Liuba, dainuok taip, tarsi grotum kokiu instrumentu – štai čia kaip mediniai pučiamieji, čia kaip smuikas, o čia kaip violončelė.“ Jis mokė mane stiliaus, mokė interpretacijos. Tai buvo aukšto meistriškumo pamokos. Vėliau, kai dainuodavau tas arijas užsienyje, manęs vis klausdavo, su kuo jas taip puikiai parengiau.

Mūsų koncertai Vilniuje – nuostabios Koncertas Maskvoje, 1987 m.

ėjo, kai ji, pakviesta Karajano, 1989 m. dainavo Verdi „Requiem“ Zalcburgo festivalyje (dirigavo Ricardo Muti).

Ji pasirodė Londono „Covent Gardene“, Milano „La Scaloje“, Vienos operos, Niujorko „Metropolitano“ scenose, jos partneriai buvo Pavarotti, Domingo, Carreras. Bendradarbiavimas su Sondeckiu buvo pati viso to pradžia.

Kazarnovskaya apsilankė Vilniuje praėjusių metų spalį per Maestro gimtadienį ir maloniai sutiko pasidalinti savo atsiminimais.

Buvau visai jauna būtybė, tik pradėjusi kūrybos kelią. Michailo Glinkos dainininkų konkurse pelniau laureatės vardą. Šis konkursas mano šalyje buvo labai vertinamas, laimėtojams teikė galimybę koncertuoti geriausiose salėse. Taip atsitiko ir tąkart – su kitais pirmosios premijos laureatais man buvo suteikta teisė koncertuoti Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje, pritariant vadinamajam antrajam filharmonijos orkestrui, kuriam vadovavo Aleksandras Dmitrijevas. Po repeticijos Dmitrijevas pasakė, kad manęs pasiklausyti atėjo Aleksandra Vavilina. „Kas ji tokia?“, – paklausiau. „Gėda nežinoti – tai Mravinskio žmona“, – nusijuokė dirigentas. Pagalvojau, kad labai malonu, bet to nesureikšminau.

Visai be reikalo! Koncerto klausytis atėjo pats Mravinskis, ir ne vienas – kartu

su juo buvo maestro Saulius Sondeckis, kuris tuo pat metu koncertavo Sankt Peterburge. Šis dviejų garsenybių apsilankymas koncerte man buvo kaip laimingas loterijos bilietas. Mravinskis po koncerto mane pagyrė, ir jau po metų jam diriguojant dainavau jo mėgstamus Wagnerį ir Čaikovskį. Gerai įsiminiau Maestro Sondeckio tuomet pasakytus žodžius: „Miela mergaite, Jūsų dainavimas man labai patiko, įsidėmėjau Jus. Noriu, kad parengtumėte programą su mano orkestru.“ Pamaniau, tai komplimentas – maestro Sondeckis ir aš, kas jis, kas aš...

Tai nebuvo tušti žodžiai. Nepraėjo nė pora savaičių, ir aš sulaukiau skambučio iš Vilniaus. Skambinęs žmogus Maestro pavedimu pakvietė surengti koncertus su Lietuvos kameriniu orkestru Vilniuje ir Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Tai buvo kaip griausmas iš giedro dangaus! „Nedainuoju jų repertuaro“, – bandžiau aiškintis, bet atsakymas buvo griežtas: „Maestro padės išsirinkti kūrinius. Turėsite pusę metų, spėsite išmokti.“ – „Bet kaip mes dirbsime, gyvenu Maskvoje“, – nesilioviau. „Atvažiuosite dešimčiai dienų į Vilnių, maestro su Jumis padirbės.“ Išmokau Händelio ir Bacho arijas, Siuzanos iš Mozarto „Figaro vedybų“, Servilijos iš „Tito gailestingumo“ arijas, nuostabią ariją iš „Tariamosios sodininkės“. Gavau oficialų kvietimą iš

Po koncerto Maskvoje, 1987 m.

akustikos Filharmonijos salėje bei didingoje Katedroje – pavyko puikiai. Pasijutau drąsesnė. Kitas išbandymas buvo Maskva. Į koncertą konservatorijos Didžiojoje salėje susirinko tikriausiai visa dainavimo katedra – visi stebėjosi, kaip galėjo atsitikti, kad jauna mergina buvo pakviesta paties maestro Sondeckio. Atsiliepimai buvo puikūs, išgirdau, kad mano pasirodymas su šiuo repertuaru buvo netikėtas ir labai įdomus. Tuo metu mūsų dainininkai vengė šios muzikos, ji skambėdavo retai, o Maestro parengė su manimi visą programą – dviejų dalių koncertą.

Mano kūrybinėje biografijoje šis koncertas buvo labai reikšmingas įvykis.

Man visa tai buvo ir vokalo, ir tiesiog žmogiškumo mokykla. Stebėjau, kaip Sondeckis bendrauja su orkestru, su jaunais muzikais, koks jis nuoširdus ir taktiškas. Visai nejaučiau skirtumo tarp jo aukšto statuso ir savęs. Jis buvo jautrus, dėmesingas ir labai geranoriškas – tarsi mano muzikinis tėvelis. Jam taip ir pasakiau: „Maestro, Jūs tiesiog mano mu-

Muzikos barai / 9

PRISIMINIMAI

B. Dvariono mokykloje po koncerto

zikinis tėvelis.“ Jis juokėsi: „Na, duok, Dieve, labai džiaugiuosi.“ Sondeckis niekada nesivaikė vienadienės sėkmės, vertino ilgalaikį bendradarbiavimą, mezgė tvirtus kūrybinius ryšius. Jo partnerių ratas buvo didelis ir žvaigždėtas. Jis turėjo iš ko rinktis ir jo pasirinkimai buvo absoliučiai tikslūs. Kaip tik tai leisdavo jam įgyvendinti drąsiausius kūrybinius sumanymus ir siekti aukščiausių meninių rezultatų. Sondeckis žvelgė į ateitį, viską darė žingsnis po žingsnio, be reikalo neskubėdavo, bet ir vietoje netrypčiodavo.

Po pirmųjų koncertų, ilgai nelaukę, parengėme dar dvi programas iš Bacho kantatų ir pasijų, jas atlikome Vilniuje, Maskvoje ir Sankt Peterburge. Ir staiga naujas pasiūlymas: „Liuba, firma „Melodija“ nori įrašyti Mozarto „Don Žuaną“. Girdžiu tave donos Anos vaidmenyje“. Tiesiog nustėrau – Dieve mano, toks iššūkis...

Sondeckis nuramino, davė pasiklausyti naujausio įrašo, kurį buvo parsivežęs iš Austrijos. Vienas žymiausių austrų muzikos impresarijų dr. Raabas, aukštai vertinęs Sondeckį, buvo pakvietęs jį dalyvauti Zalcburgo festivalyje, ir Maestro stebėjo, kaip Hebertas von Karajanas ten statė „Don Žuaną“ su nuostabiais atlikėjais. Anna Tomowa-Sintow, puiki Austrijoje gyvenusi bulgarų dainininkė, buvo Dona Ana, Julia Varady, Dietricho Fischerio-Dieskau žmona, dainavo Doną Elvyrą, visiškai neįtikėtini buvo Ferruccio Furlanetto (Leporelas) ir Samuelis Ramey (Don Žuanas). Šis pastatymas buvo įamžintas plokštelėje, kurią maestro man įdavė sakydamas: „Štai mūsų gairės, Doną Aną ruošime laikydamiesi Karajano tradicijų.“

Muzikos barai / 10

Iš pradžių partiją ruošiau su pianiste Maskvoje, paskui pradėjau lankytis Vilniuje. Beveik visi solistai buvo iš Baltijos kraštų – Jolanta Čiurilaitė, Volodia Prudnikovas, Arvydas Markauskas buvo iš Vilniaus, Janis Sprogis – iš Rygos. Man buvo sudėtingiau – keliauti reikėjo iš toliau. Bet tai nebuvo kliūtis: važiuodavau traukiniu, skrisdavau lėktuvu. Visada džiaugdavausi išsiruošdama į Vilnių. Štai tuomet ir prasidėjo tikras darbas. Pavadinčiau jį „nudirti kailį“.

Vien rečitatyvą-duetą „Don Ottavio, son morta!“ mes repetavome tris dienas. „Ne, ne taip, bandykime iš naujo.

Klausyk, kas vyksta orkestre, štai čia perimk temą iš smuikų, čia – iš violončelių, o čia man apskritai nereikia, kad dainuotum, tiesiog šnabždėk, parodyk, kad esi sutrikusi, sukrėsta...“ Ir, aišku, Mozarto stiliaus pojūtis, kurį turėjo Sondeckis, buvo neišpasakytas – labai instrumentinis, skaidrus, idealiai „švarus“. Taip dainuoti jis reikalavo nepriklausomai nuo perteikiamų emocijų. Vienu žodžiu, buvo išlukštenta kiekviena frazė, išryškintas menkiausias niuansas. Vėliau Doną Aną dainavau Marijos teatre Sankt Peterburge – Temirkanovas ir Gergijevas stebėjosi: „Ar visa tai padarei su Sondeckiu? Tai fenomenalu!“ Dar vienas svarbus dalykas. Kiekvienas atlikėjas žino, kokia įtampa tvyro darant įrašus, juk atsakai už kiekvieną natą. Legendinė aktorė Faina Ranevskaja, turėjusi puikų humoro jausmą, yra pasakiusi, kad prastas įrašas – kaip spjūvis amžinybėn.

Niekas nenori palikti tokio pėdsako amžinybėje, tad mes darėme milijoną dublių, stengėmės, kad viskas būtų idealu. Įrašinėjama buvo dukart per dieną – rytais nuo vienuoliktos iki antros, tada pietaudavome, šiek tiek ilsėdavomės, o nuo šeštos iki pusiaunakčio dirbdavome toliau. Stebėtina, kad laikydamiesi tokio alinančio režimo visai nepavargdavome – atmosfera buvo stulbinanti. Visi buvome be galo motyvuoti, siekėme tobulybės – orkestras gaudė kiekvieną Sondeckio pastabą, mes, solistai, taip pat. Taip įsijautėme, kad liovėmės galvoję apie

mikrofonus – tiesiog muzikavome ir žiūrėjome į Sondeckį. Jo aktoriaus talentas ne ką mažesnis nei muziko. Jis buvo nuostabus – pats tapdavo tuo personažu, į kurį kiekvienas mūsų turėjo persikūnyti: kartais susiraukdavo, kartais nušvisdavo šypsena, o scenoje, kai nužudomas Donos Anos tėvas, tiesiog susigūžė. Mes tarsi vaidinome kartu su juo.

Sondeckis mus pakylėjo į dangiškas sferas, galvojome jau nebe apie natas, bet apie tai, kas slypi už jų. Visi buvome pakerėti, pagauti euforijos.

Tai buvo nepakartojama, net neturiu žodžių tam stebuklui apsakyti. Kai baigėme įrašus ir skirstėmės, visi verkėme – Vilniuje mums buvo taip gera, buvome tokie laimingi. Bendravome sielomis. Jokių isterikų, jokių kaprizų, jokių sopranų ar tenorų pareiškimų: „Negaliu, nedarysiu...“ Su Sondeckiu taip nebuvo ir negalėjo būti. Jis buvo nuoširdus ir draugiškas, bet kartu ir labai reiklus. Jo profesionalumo klasė buvo nepaprastai aukšta. Mokėjo išreikalauti būtent tokios kokybės, kokios jam reikėjo. Jo orkestras griežė nata naton, nepaprastai darniai. Darbas su Maestro man buvo didžiausia laimė.

Tikrąjį menininko pasiekimų mastą galima įvertinti tik iš tam tikro nuotolio. Lietuvoje Sondeckis buvo čia pat – jis daug koncertuodavo, jį buvo galima sutikti konservatorijos ar filharmonijos koridoriuose, užkalbinti, jis visada sustodavo, draugiškai pabendraudavo. Toli gražu ne visi tuomet suprasdavo, koks aukštas jo meninis statusas, koks skambus vardas.

Retas dirigentas, net iš pačių žymiausių, galėjo pasigirti, kad nuolat koncertuoja Maskvoje ir Sankt Peterburge. Sondeckis buvo ne tik nuolatinis svečias, jis buvo labiausiai laukiamas ir geidžiamas svečias. Pasižiūrėję į to laiko koncertų programas, iš karto atkreipsite dėmesį, kad jo pavardė įrašyta dažniau už kitas. Taip buvo ne dėl to, kad jis čia labai veržėsi, – jo labai norėjo ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge.

Maskvoje sklandė legendos, kaip pagarbiai muzikai žiūri į Sondeckį, kaip gaudo kiekvieną jo žodį, kaip

džiaugiasi galėdami su juo muzikuoti. Ir kokie muzikai – Gidonas Kremeris, Viktoras Tretjakovas, Jurijus Bašmetas! Žinau, kaip jį mylėjo ir vertino Mravinskis, kaip pasitikėjo jo skoniu, jo menine nuojauta. Žinau, kaip jį mylėjo Svetlanovas. Rodos, 1988 m. su Svetlanovu ruošiau programą – jis specialiai man orkestravo Balakirevo romansus (buvo ne tik genialus dirigentas, bet ir puikus kompozitorius); po vienos repeticijos jis man pasakė: „Liuba, pastebėjau, kad daug koncertuojate su Sondeckiu. Tai nuostabu, tai „praplauna“ smegenis ir ausis.

Sondeckis muzikas iš didžiosios raidės. Jei dainuojate su juo, niekada neleisite sau lėkšto skonio.“ Man buvo be galo malonu tai išgirsti, buvau sužavėta. Pasinaudojusi pirma proga apie tai papasakojau Maestro. Jis net sutriko: „Na, ką Jūs, tai komplimentas.“ – „Ne, Maestro, tai buvo pasakyta labai nuoširdžiai, visai negalvojant, kad Jums perpasakosiu.“ Lygiai taip pat aukštai Sondeckis buvo vertinamas ir Austrijoje, ypač kaip Mozarto interpretatorius, jis buvo nuolat kviečiamas čia koncertuoti. Pati visa tai mačiau ir daug apie tai girdėjau. Žinant koks aukštas Austrijoje Mozarto atlikimo etalonas, pagarba, rodyta Sondeckiui, reiškė labai daug.

Bet ne tik Mozartas... Sankt Peterburgo Ermitažo direktoriaus Piotrovskio pakviesta su Maestro ir jo vadovautu Ermitažo orkestru parengiau romantinių arijų programą – Verdi, Puccini, Čaikovskį. Yra stereotipas apie Sondeckį kalbėti tik kaip apie kamerinio orkestro dirigentą ir iškilų Mozarto interpretatorių. Tąkart mums koncertuojant Sankt Peterburge jis dirigavo dideliam simfoniniam orkestrui. Kad žinotumėte, su kokia pagarba į jį žiūrėjo orkestras, koks įtaigus buvo atlikimas, kokį stiprų įspūdį jis paliko. Turėjau progą dar kartą stebėti, koks jis didis dirigentas.

Muzikas ir žmogus... Prisimenant Sondeckį, vis grįžtama prie minties, kad jo muzikinis talentas nepaprastai harmoningai derėjo su jo žmogiškąja esybe. Viena buvo neatskiriama nuo kito – nuoširdumas, šiluma, meilė

skambėjo jo muzikoje ir ženklino jo gyvenimą...

Sondeckis buvo ne tik nuostabus muzikas, bet ir labai geras žmogus.

Jis buvo nesavanaudis, iš visos širdies stengdavosi padėti jauniems. Niekada nieko nežadėdavo, tiesiog sakydavo: „Aš pamėginsiu.“ Ir visi žinojo, kad taip ir bus, to pakaks. Jam niekas negalėjo pasakyti „ne“ – pašnekovai prieš jį „ištirpdavo“.

Jis buvo ypatingas žmogus. Savo karjeros pradžioje ruošiausi važiuoti į Vieną, kur „Musikverein“ Auksinėje salėje turėjau atlikti vokiečių kompozitoriaus Udo Zimmermanno specialiai man parašytas ir jo paties diriguojamas dvi koncertines arijas. Apie tai sužinojęs Sondeckis tuoj pat pasiūlė: „Paskambinsiu dr. Raabui, savo geram draugui ir garsiam impresarijui, paprašysiu, kad Jūsų pasiklausytų“.

Taip ir padarė – Raabas su manimi susitiko ir pareiškė, kad rekomenduos Vienos operai. Tačiau taip atsitiko, kad aš netrukus užmezgiau kontaktus su kita austrų koncertų agentūra – „Ősterreichische Nationale Kulturvermittlung“, kuriai vadovavęs Johannas Holenderis netrukus pats tapo Vienos valstybinės operos vadovu. Paskambinau dr. Raabui, viską paaiškinau ir atsiprašiau. Jis nesutriko, pasiūlė, jei tai nesikirs su mano įsipareigojimais, surengti pasirodymų Zalcburgo operoje. Taip ir padarė – dainavau ten Dezdemoną. Tad ir čia Maestro Sondeckis suvaidino didžiulį vaidmenį.

Sondeckis apskritai buvo labai dėmesingas žmogus, visada pasirengęs padėti. Kai dirbau Marijos teatre, dažnai matydavomės Sankt Peterburge. Susitikus imdavo klausinėti, ką nuveikiau, kaip sekasi.

Tokia ir jo žmona Silvija – mūsų brangioji Silvija. Vilniuje, įrašinėjant „Don Žuaną“, ji mums buvo kaip mama. Sakydavo: „Jau vėlus metas, restoranai uždaryti, vakarieniausite pas mus.“ Vidurnaktį važiuodavome pas Sondeckius. Viskas iš šaldytuvo būdavo perkeliama ant stalo, ir mes, labai išvargę ir alkani, visa tai tiesiog nušluodavome. Mes valgydavome nuostabiai gardžią Silvijos žirnių sriubą ir varškėčius iš neišpasakytai

skanios lietuviškos varškės su lietuviška grietine. O kartą Silvija kategoriškai pareiškė: „Šiandien kepsiu kiaulės koją. Valgysime mėsą – jums reikia baltymų, energijos.“ Iš Sondeckių sklido žmogiška šiluma. Kai juos prisimenu, nejučiomis pradedu šypsotis. Robertas, mano vyras, sako, kad jie man kaip giminės.

Taip ir yra.

Paskutinį kartą, kai buvau Vilniuje, susitikome su Silvija, nuėjome į kapines. Žiūrėjau į ją ir galvojau, kiek šilumos, kiek meilės iš jos sklinda.

Kai grįžome, buvau rūpestingai, kaip senais laikais, pamaitinta. Vėliau vartėme senas nuotraukas. Buvo skaudu, kad Sondeckio jau nebėra, bet kartu pajutau mane užliejančią džiaugsmingų prisiminimų bangą – atrodė, kad grįžtu į jaunystę, kai viskas dar prieš akis, viskas tarsi skirta tau vienai, kai visata yra prie tavo kojų ir tiki, jog užtenka žvilgterti dešinėn kairėn, ir visi tau paklus. Užplūdo neapsakomas dėkingumas už tuos prisiminimus, už palaimą, kurią patyriau tuomet muzikuodama, alsuodama muzika. Ir visa tai buvo vieno žmogaus dėka – Sauliaus Sondeckio, didžio muziko ir didžios asmenybės.

Manau, jis dabar girdi mus – lenkiamės jam. Jo dvasia ten, kur kalbama apie muziką ir apie Silviją. Tai ir buvo jo gyvenimas, apie tai jis galvojo net ne kasdien, bet kiekvieną akimirką.

Kai bendraudavome su juo, jis vis sugrįždavo prie muzikos ir prie Mozarto: „Žinai, Liuba, naujai pergalvojau vieną Mozarto epizodą. Dirigavau jį visai kitaip nei anksčiau.

Tretjakovas, girdėjęs tą mano koncertą, pasakė: „Sauliau, kaip puiku, kaip įdomu.“ Sondeckis toks – muzika jam buvo viskas, o Mozartas – kaip Viešpats. Tikiu, kad Mozartas ir pats džiaugtųsi jo atlikimu.

Sondeckis užkrėsdavo džiaugsminga kūrybos dvasia. Su juo muzikuojant man tarsi užaugdavo sparnai ir nuskraidindavo į padanges. Išgyventi tai yra didžiausia laimė. n

Muzikos barai / 11

SUKAKTIS

Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Ž

iūrėdama pro troleibuso langą matau Mokytoją. Kaip visada – bėgantį. Pasitikslinu „Muzikos enciklopedijoje“: nesuklydau, Vytautui Skripkauskui jau devyniasdešimt! Prieš gerą mėnesį netikėtai jį su žmona sutikau Panevėžio Gabrielės Petkevičaitė-Bitės bibliotekoje vykusiame vakare. Tą kartą nebėgo, susirinkusiai auditorijai ekspromtu pasakė kelias šmaikščias mintis apie bendradarbiavimą su dainininku Jonu Stasiūnu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kurio orkestre grojo klarnetu. Ir pagriežė iš kišenės išsitraukta lūpine armonikėle. Žmona Palmira, panevėžietė, taip pat ilgametė LNOBT orkestro arfininkė, nusipelniusi artistė.

Vytautą Skripkauską mokė gyvenimas. Būti išmintingam – reiškia mąstyti, siekti lankstumo, kritiškai žvelgti į save ir nuolat tobulėti.

V. Skripkauskas įsitikino, kad doras elgesys neatsiejamas nuo asmenybės gebėjimo nugalėti savuosius demo-

Muzikos barai / 12

Vytautas Skripkauskas (viršuje trečias iš kairės) su LNOBT orkestro muzikantais, 1988 m.

nus, vadovautis padorumo, pagarbos kitam kriterijais. Ir nesvarbu, ar tas kitas mažas, ar senas. Gal Mokytojui lemta išlikti jaunatviškam todėl, kad yra nuolat prisimenamas, laukiamas? Gal giminės genas sėkmingai susijungė su išsiugdytu nepaprastu smalsumu, noru pažinti, girdėti, džiaugtis savo pastangų rezultatais?

O gal jėgas palaiko ir tas nuolatinis bėgimas, nugalintis tingumą, apatiją?

Gal meilė savo Išrinktajai, noras vis dar ją puoselėti ir jai padėti? Trūksta laisvesnio laiko ramiai pasėdėti, išsikalbėti apie tėvų namus ir patirtis, praeitį ir dabartį. Visa tai V. Skripkausko žodžiuose tarsi pražysta ironija, sarkazmu, sumišusiu su liūdesiu dėl išėjusiųjų, džiaugsmu, mokėjimu pasišaipyti iš savo klajonių.

Kalbantis su Vytautu, ne veltui vadintu teatro orkestro siela, puikiu organizatoriumi, šmaikštuoliu, visada matai jo žvalų žvilgsnį, jauti, kaip pasąmonėje tarsi kino juostoje sukasi trūkinėjantys epizodai, tai, kas per nugyventus metus atsispaudė atmintyje. Jo gyvenimas jau tampa legenda, atgimsta kalbėjimuose, žiūrėjimuose, tylėjime, popieriaus skiautėse, nuotraukose.

*** Vytautas Skripkauskas prieš 90 metų vasario 11 d. gimė Klaipėdoje.

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė, Hitlerio įsakymu iki gegužės 1 d. kraštas turėjo būti integruotas į Reicho administracinę bei juridinę sistemą. Dvylikametis stovėjo ir žiūrėjo į teatro balkone kapotais sakiniais žodžius beriantį Hitlerį. Pavasarį jo šei-

mą, kaip ir visus žemaičius bei žydus, hitlerininkai privertė išsikraustyti.

Tėvai Vytautą su penkerių metų broliuku įsodino į traukinį, kad važiuotų pas gimines į Darbėnus Kretingos rajone. Tačiau prie laikinosios sienos vaikai buvo išlaipinti, likusius tris kilometrus ėjo pėsčiomis. Tėvai su visu turtu išvažiavo į Panevėžį pas gimines. Panevėžys tapo Mokytojo paauglystės miestu. „Būtent čia prasidėjo mano muzikinė ir sportinė „karjera“, – šypsodamasis pasakoja. Šviesuolis mokytojas Rakšnys paskatino mokytis. Pirmasis mokslo suolas – vakariniuose kursuose. Karo metais, pokariu tai buvo paklausi mokymosi forma. Vytautas mokslus tęsė Panevėžio vidurinėje ekonomikos mokykloje. „Greitai išmokau atlikti įvairias operacijas to meto skaičiavimo „technika“: mediniais skaitytuvais, patobulintais, sukamais ant volelio prietaisais.“ Reikėjo dirbti, padėti šeimai.

Sąžiningam vyrukui buvo patikėtos pareigos „Lietūkyje“, turėjusiame plačią tiekimo, sandėliavimo sistemą.

Iš pradžių vokiečių kalbą mokantis pasiuntinukas, paskui atsakingas sąskaitininkas „Lietūkio“ valdžiai dažnai tarnaudavo ir kaip oficialus vertėjas.

Vyrukas mėgo muzikuoti viskuo, kas po ranka pakliūdavo. Ekonomikos mokykloje subūrė liaudies ansamblį „Skudutis“, jo koncertai teikė paguodą karo išvargintiems mieste-

„Septimos“ 5 metų jubiliejus, 1972 m.

Muzikos barai / 13

SUKAKTIS

„Septima“ prie Arkikatedros, 1984 m.

Mokyklos orkestras Lenino (dabar Gedimino) prospekte, 1984 m.

lėnams ir kėlė tautinio pasididžiavimo dvasią. Jausdamas muzikos žinių stoką Vytautas pradėjo mokytis.

Karo metais – Panevėžio muzikos kursuose, reiklios, gal net despotiškos Kauno konservatorijoje studijavusios pianistės Sofijos GasiūnaitėsPetkūnienės klasėje. V. Skripkauskas muzikos mokyklos pastogėje gyveno drauge su kitais Mykolo Karkos priglaustais mokytojais. Vytautas Smil„Septima“ groja Lietuvos įstojimo į ES išvakarėse

Muzikos barai / 14

ga, Stasė Dievaitytė, Mykolas Karka, Antanas Belazaras, Juozas Miltinis – mintyse driekiasi su šiais žmonėmis susijusių įdomiausių atsitikimų virtinės. Režisierius J. Miltinis jaunuolius kviesdavo į spektaklių generalines repeticijas, skatindavo pasakyti savo nuomonę – jam būdavo įdomu, ką mąsto nepatyręs žiūrovas. Muzikos mokyklos mokinius kompozitorius Antanas Belazaras paruošdavo gy-

vai groti ar dainuoti spektakliuose.

Užaugo miesto ir meno patriotai.

V. Skripkauskas prisimena jaunutį chorvedį Vytautą Vilkončių, klarnetininką Joną Buką, garsųjį akordeonistą Algirdą Ločerį.

1948–1953 m. V. Skripkauskas studijavo Lietuvos konservatorijoje. Stojo tarsi į fortepijono specialybę, bet su Kuhlau sonatina ir tada pianistu tapti buvo sunku... Kažkas pasiūlė muzikaliam ir keliais instrumentais grojančiam vyrukui paimti klarnetą.

Pedagogu tapo įdomi asmenybė – buvęs grafų Oginskių dvaro, Lietuvos valstybės operos orkestrų muzikantas Mykolas Ženstavičius. Stambi figūra, didžiuliai ūsai išsiskirdavo kiekvieno orkestro panoramoje. Kaip pasakodavo jį girdėjusieji, tai buvo puikus klarnetininkas. Dažnai kartodavo: kuo daugiau groti, visur, kur tik galima.

Kitas pedagogas buvo Juozas Jasenka.

Bet reikėjo užsidirbti duoną. 1948– 1950 m. V. Skripkauskas birbyne grojo Filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblyje (dabar – „Lietuva“).

Nuo 1953-iųjų keturis dešimtmečius V. Skripkauskas buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro klarnetininkas, solistas. „Orkestras nedidelis, pasikeisti neįmanoma.

Stengiausi tą kasdienę rutiną paįvai-

Lietuvo Respublikos Seime, 2005 m.

rinti. Rytą repeticija, vakare spektaklis. Tai papokštaudavau, tai bandydavau muzikantus sportu sudominti.

Nelengvai sekėsi. Kas kortavo, kas žvejojo... Įdomūs būdavo susitikimai su įvairiais dirigentais, scenoje vaidmenis kuriančiais artistais.“ Kaip muzikantas ir teatro visuomeninių organizacijų veikėjas V. Skripkauskas daug gali papasakoti apie jaunųjų dainininkų kelią į sceną, savo bendraamžius, gastroliavusius menininkus, kompozitorius, spektaklius Lietuvoje ir gastrolėse.

1960 m. Vilniaus specialiosios vidurinės meno mokyklos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) direktoriumi tapęs Dainius Trinkūnas entuziastingai ir sumaniai ėmė burti pedagogų kolektyvą. Vadovauti pūtikų skyriui pakvietė V. Skripkauską, kurį pažinojo ne tik kaip muziką, bet ir matė jo gebėjimą sutarti su žmonėmis, pedagogo talentą.

Nenusivylė. „Ką darai, daryk gerai“,

– su tokiu priesaku V. Skripkauskas dirbo ne tik teatre. Pats išugdė perspektyvių specialistų ir organizavo kitų pedagogų darbą. Į pagrindinius Lietuvos kolektyvus įsiliejo jų auklėtiniai. „Ir iš manęs žmogų padarė“, – kartą pokštaudamas prisipažino vienas ryškiausių solistų, orkestrų koncertmeisteris Romas Taločka.

Tačiau kad taip ilgai užsibus mokyklose, pats netikėjo. „Pagalvok tik – 50 metų!“ Iš pradžių reikėjo duoną pelnyti, tad pirmieji žingsniai žengti Vilniaus trečiojoje vidurinėje, Subačiaus gatvėje buvusioje rusų mokykloje. „Vaikai triukšmingi, pramaniūgai. O tu juos muzikos mokyk!“ Bet reikėjo pinigų – šeimai išlaikyti, žmonos Palmyros arfai. Atlyginimai maži, išmoko taupyti, sumuštiniais maitintis. Bet svarbu buvo kitkas: neprarasti vilties, geros nuotaikos, pozityvaus požiūrio į gyvenimą ir profesiją, nenusivilti žmonėmis. Gal todėl sukūrė savas darbo su neklaužadomis metodikas. Mokyklos aikštelėje jis – futbolo treneris, mokantis suintriguoti išdykėlius. O paskui klasėje... „Dabar pakalbėsime apie muziką! Padainuosime, vyručiai! O gal pagrosime?“ Ir atsirado po laiptais dūdų kampas.

Mokytojas sako, kad kuo talentingesnis žmogus, tuo sunkiau vaikystėje auklėjamas.

Didžiausia V. Skripkausko pergalė – Vilniaus septintojoje vidurinėje mo-

kykloje (dabar – Žirmūnų gimnazija) įkurtas mokinių orkestras „Septima“.

O gal kiekvieno neklaužados tapsmas žmogumi? Ir nesvarbu, ar tas vaikas pažįsta gaidas, svarbu, kad instrumentas ir muzikavimas, buvimas draugėje padeda suprasti, jog reikia gerbti kitą žmogų, darbą, kuris tau ir kitiems turi teikti pasitenkinimą.

Pasakojama, kad dar sovietmečiu į svečius atvykę vokiečių orkestro muzikantai pabandė pagroti „Septimos“ instrumentais ir buvo priblokšti: „Jais neįmanoma groti!“ Prastas instrumentarijus, bet vaikų širdyse išugdytas muzikavimo pojūtis, gebėjimas pažinti muzikos prasmes, ja gėrėtis.

Tėviškai rūpestingas V. Skripkauskas nepatingėdavo ryte atbėgti į mokyklą ir pasidomėti, kaip tą dieną gyvens jo auklėtiniai: ar sveiki, ar drausmingi, ar pažangūs?

Lietuvoje, įvairiose pasaulio šalyse buvo daugybė koncertų, švenčių, įrašyta plokštelių. Per 50 metų keitėsi mokinių veidai, pirmieji jau tapo seneliais, dabar atveda savo vaikaičius.

Koncerto metu nedrąsiai galvas kaišo ir iš širdies SAVO orkestrui ploja gaidžių skiauterėmis pasipuošę pankai, vos prieš dvejus metus dar koncertavę mokykloje. O jų didysis Mokytojas su žmona Palmira vakarais vis galvoja apie ateitį. Saulei leidžiantis išsitraukia fleitukę ir tarsi Panas mergina savąją Nimfą. n

Prie Karaliaučiaus muziejaus su Arvydu Juozaičiu, 2007 m.

Vytautas ir Palmira Skripkauskai su anūku Tauru, pasirinkusiu krepšinį, 2011 m.

Muzikos barai / 15

SUKAKTIS

Tas įsimintinas švelnus žvilgsnis...

Rondo formos pasveikinimas kolegei Stasei Kuncienei

Vera BADJANOVA

koncertuoja su Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kameriniu orkestru. Regiu jubiliatę, griežiančią šiame orkestre: kol skamba kūrinys – įtaigiai muzikuojanti, susikaupusi... Nuskambėjus paskutinei natai nusišypso, pažvelgia švelniu žvilgsniu...

3 epizodas. Jei ilgai dirbamas darbas žmogaus nevargina, vadinasi, jis rado sau tinkamiausią užsiėmimą. S. Kuncienės pedagoginės veiklos stažas – 48 metai, ji pradėjo mokytojauti iš karto po konservatorijos baigimo. Nuo 1969 metų dirbo Vilniaus B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, daug metų griežė šios muzikos mokyklos mokytojų orkestre. 1995– 2001 m. buvo Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ smuiko mokytoja.

Stasė Kuncienė – pedagogė iš pašaukimo, tai patvirtintų gausus būrys jos mokinių.

1 epizodas. Gražią 70 metų sukaktį mininti altininkė Stasė Kuncienė, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytoja metodininkė, Styginių instrumentų skyriaus vedėja, į šią mokyklą atėjo 2003 metais. Stasė, vyresniųjų kolegių meiliai vadinama Stasele, per tuos metus nė truputėlio nepasikeitė: tokia pat darbšti ir kruopšti, nuoširdžiai besirūpinanti mokyklos reikalais, besidominti Lietuvos ir pasaulio styginių instrumentų naujovėmis; tas pats taurus veidas, tas pats švelnumo kupinas žvilgsnis...

2 epizodas. S. Kuncienės kelias profesionalaus muzikavimo link prasidėjo gana anksti. Labai muzikali mergaitė puikiai šoko, lankė Kazio Kristapavičiaus smuiko pamokas, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi Tado Šerno alto klasėje. 1969 m. baigė prof. Petro Radzevičiaus alto klasę Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo solisto, orkestro muzikanto bei pedagogo kvalifikaciją.

S. Kuncienė aštuoniolika metų (1967–

S. Kuncienė su Zalcburgo tarptautinio „Mozarteumo“ fondo bendradarbe smuikininke Anja Morgenstern Nacionalinėje filharmonijoje. Viešnios rankose – Mozarto smuikas

Sėdi (iš kairės): Robertas Bliškevičius, Stasė Kuncienė, Ania Cycko; stovi: Gytis Žukauskas, Arūnas Liubinavičius, Ramūnas Zakaras

1985) buvo prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro altininkė. Su šiuo kolektyvu pirmą kartą į gastroles Vengrijoje išvyko būdama dvyliktokė, vėliau sėkmingai koncertavo 20 Europos ir Amerikos šalių, Kuboje. Griežė ir su Valstybiniu Vilniaus kvartetu, ansambliu „Musica humana“, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniu ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestrais.

Pastaruoju metu S. Kuncienė aktyviai

Muzikos barai / 16

Daugelis jos klasės absolventų sėkmingai dirba įvairiuose Lietuvos muzikos kolektyvuose, dėsto šalies muzikos mokyklose, keturi veiklos rado užsienyje.

Nuo 1972 metų iki šiol S. Kuncienė yra ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos pedagogė, 45 metus dėsto alto bei kamerinio ansamblio dalykus, 2000 m. įgijo mokytojo metodininko kvalifikacinę kategoriją. 1994–2007 metais buvo šios mokymo įstaigos Styginių instrumentų skyriaus vedėja. Dėstydama konservatorijoje S. Kun-

cienė dalyvavo jos kolektyvų – simfoninio orkestro ir mokytojų styginių kvinteto – veikloje. Daug nuveikė tobulindama styginių instrumentų mokymo metodiką, yra parengusi nemažai pranešimų ir referatų seminarams, pavyzdžiui, „Aktualios altininkų ugdymo problemos“, „Specialybės dėstytojo vaidmuo ugdant mokinio meninę individualybę“, „Estetinis auklėjimas specialybės pamokose“, pati kasmet lanko Lietuvos ir užsienio pedagogų vedamus seminarus, meistriškumo kursus. Savo pedagogine patirtimi ir nemenku metodiniu bagažu S. Kuncienė dalijosi ir su LMTA studentais – 1995–2000, 2011–2012 m. dirbo pedagoginės praktikos vadove.

Už ilgametę pedagoginę-metodinę veiklą S. Kuncienė buvo apdovanota Vilniaus miesto savivaldybės administraci-

gių – skaitymas. Pamenu, kartą tuo pačiu autobusu važiavome į darbą. „Šiandien nusipirkau dvi knygas“, – pasidžiaugė kolegė ir, nuoširdžiai besigėrėdama, išsitraukė albumą „Neregėta Lietuva“ ir Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“.

Mokytojos Kuncienės erudicija ir žiniomis gali pasinaudoti visi, kam jų prireikia. Tik paminėjęs kurio nors atlikėjo, net ir nelabai žinomo, pavardę tuoj pat išgirstum ir apie jo vietą styginių instrumentų meno istorijoje, ir kieno mokinys buvo...

Stasė Kuncienė – nepaprastos vidinės kultūros žmogus, nežinau nė vieno atvejo, kad būtų įsivėlusi į kokias nors intrigas. Šviesi asmenybė, su kuria noriai bendraujama. Galbūt ir dėl to švelnaus žvilgsnio...

5 epizodas. Pareiginga, stropi Stasė Kuncienė – puiki organizatorė. 2000, 2002

tos atnaujinama integruojant pažangias idėjas.

S. Kuncienė išugdė 17 įvairių konkursų laureatų, dalyvavo tarptautinių Viktoro Radovičiaus, Aleksandro Livonto stygininkų konkursų vertinimo komisijų darbe, buvo Lietuvos ir Latvijos muzikos mokyklų rengiamų festivalių-konkursų žiuri pirmininke ir nare. Konkursų, festivalių dalyviams svarbi ne tik S. Kuncienės kompetencija, bet ir pozityviai nuteikiantis švelnus žvilgsnis!

6 epizodas. Kokia mokinių ir kolegų mylima bei gerbiama mokytoja Stasė yra šeimoje, galėtų papasakoti tik jos artimieji. Manau, kad menininkų šeimos yra ypatingos, nes turi unikalią galimybę bendrauti muzikos kalba. Lietuvos radijo ir televizijos fonduose saugoma daug smui-

Su Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kameriniu orkestru

jos Švietimo, kultūros ir sporto departamento padėkos raštais (2010 ir 2015 m.), Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos padėka už mokinių paruošimą dalyvauti tarptautiniame projekte „Music to Decrease Inequality at School“ (2015 m.) ir kt.

Galbūt ilgamečio sėkmingo S. Kuncienės pedagoginio darbo paslaptis – ne tik nuoseklus, tikslingas ugdymo metodų taikymas, bet ir ramus jos būdas, atsispindintis švelniame žvilgsnyje?

4 epizodas. Vienas iš p. Stasės pomė-

ir 2004 m. ji padėjo rengti tarptautinius Balio Dvariono jaunųjų atlikėjų konkursus Vilniaus B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, 2007 m. Naujosios Vilnios muzikos mokykloje inicijavo tarptautinius Viktoro Radovičiaus konkursus (2016 m. surengtas jau ketvirtas), 2015 m. – Aleksandro Livonto stygininkų konkursą. Ji nuoširdžiai rūpinasi, kad šie renginiai ne tik sėkmingai gyvuotų, bet ir plėstų savo geografiją, kad grojimo styginiais instrumentais mokymo metodika būtų nuola-

ko ir alto dueto įrašų, kuriuos S. Kuncienė parengė kartu su vyru smuikininku prof.

Petru Kunca. Šeimyninio dueto gastrolių maršrutai driekdavosi po visą Lietuvą ir už jos ribų. Kaip žinoma, kelionėse gali nutikti visokių – ir gerų, ir blogų dalykų. Kelionės su Stase visuomet lengvos, malonios.

Tikriausiai dėl to, kad jas sušildo visuomet švelnus žvilgsnis... n

Muzikos barai / 17

IŠ ARTI

Spalvinga simfoninė fiesta Remigijus VITKAUSKAS LIETUVOS NACIONALINIO SIMFONINIO ORKESTRO (LNSO) MUZIKANTŲ SOLINIŲ PASIRODYMŲ AKOMPANUOJANT ORKESTRUI TRADICIJĄ PRAĖJUSIO AMŽIAUS VIDURYJE PRADĖJO ILGAMETIS ORKESTRO MENO VADOVAS IR VYRIAUSIASIS DIRIGENTAS JUOZAS DOMARKAS. JO MOKINYS IR ĮPĖDINIS MODESTAS PITRĖNAS TĘSIA PROGRAMOS „ORKESTRAS IŠ ARTI“ KONCERTUS. Į SAUSIO 14 D. KONCERTĄ NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE BILIETAI BUVO PARDUOTI PRIEŠ GERĄ SAVAITĘ. KAIP RETA PROFESIONALI IR REIKLI TO VAKARO PUBLIKA SUSIRINKO IŠ DAUGELIO LIETUVOS MIESTŲ IR MIESTELIŲ, SALĖS PARTERYJE IR BALKONE BUVO NEMAŽAI STOVINČIŲ KLAUSYTOJŲ. TAIGI, POPULIARUMAS NE KĄ MAŽESNIS NEI NAUJAMETINIŲ RENGINIŲ...

PER VIENOS KONCERTO REPETICIJOS PERTRAUKĖLĘ PAKALBINOME LNSO VYRIAUSIĄJĮ DIRIGENTĄ MODESTĄ PITRĖNĄ.

Modestas Pitrėnas su jaunąja muzikantų karta

– Gerbiamas maestro, kuo Jums ypatingas pirmasis 2017 metų koncertas?

– Jausdamas orkestro nuotaikas, šį muzikinį vyksmą nejučia imu lyginti su šeimyniniais santykiais, ypatingais ryšiais. Repetuodamas su orkestrantais – didelės muzikinės šeimos nariais – jaučiu didelę atsakomybę ir nuoširdų džiaugsmą galėdamas padėti jiems išreikšti save, pateikti reikliai publikai ne tik orkestrinio, bet ir solinio muzikavimo gebėjimus. Šis koncertas mums visiems brangus ir ypatingas. Smagu, kad vakaro programoje dalyvauja visų kartų atstovai, tai vienas iš mano prioritetų. Anot seno posakio, jaunimui – žalia šviesa, tačiau norėjome parodyti, kad vertiname atlikėjo kūrybinę patirtį, įgytą per ilgametę orkestro artisto kūrybinę veiklą. Stebiu jaudulį, atsispindintį jų elgesyje ir griežime, tačiau šis sveikas jaudulys atskleidžia atsakomybę ir begalinį ryžtą muzikuoti ateityje.

Tariu „bravo“ koncerto solistams.

– Didelio muzikinio ir profesinio atsidavimo reikalaujantis eilinių orkestro artistų darbas neretai lieka tarsi šešėlyje. Kaip Jūs žiūrite į tokių komercine prasme rizikingų programų rengimą?

– Tradiciją pradėjo maestro Juozas Domarkas. Su didžiausiu malonumu ir atsakomybe tęsiu šią orkestrui labai reikalingą veiklą. Šis koncertas negali būti nukeltas, visi turi žinoti, kad jis įvyks bet kokiomis „oro sąlygomis“.

Ne visi norintys orkestro nariai dalyvaus šių metų koncerte. Tie, kurie nebuvo atrinkti, pasirodys ateinančių metų tradicinėje orkestro fiestoje.

Muzikos barai / 18

– Koncertas bus truputį ilgesnis nei paprastai. Jo programa – tarsi divertismentiškas muzikinis kaleidoskopas, tačiau ši forma yra patraukli ir turi tam tikrą logiką. Atlikėjai, lyg draugiškai sutarę, pasirinko filosofinius, transcendentika alsuojančius kūrinius. P. Hindemitho, R. Strausso, E. Blocho kūrinai – trijų to laikotarpio grandų opusai, reikalaujantys psichologinės, meninės ir techninės brandos. Prie jų darniai šliejasi mūsų laikmečiu alsuojantys G. Kuprevičiaus, S. Prokofjevo, K. Serockio kūriniai.

Gal tik G. Rossini, G. Gershwinas išsiskiria kitokiomis nuotaikomis. Visi kūriniai nėra paprasti nei solistams, nei orkestrui, nei dirigentui. Tai savotiškas iššūkis, leidžianti puikiai pažinti įvairiabriaunį orkestrą „iš arti“.

Be to, tai pirmasis šių metų anšlagas ir dar viena paskata ir įrodymas, kad einame teisingu keliu, esame mylimi ir mylintys.

– Ar rengiant programą teko patirti kokių nors staigmenų?

– Didelis atradimas – Ernesto Blocho kūrinys. Nuoširdžiai nustebau, kad iki šiol nežinojau tokios puikios muzikos. Richardas Straussas visada žada ką nors nauja, jo gyvenimo saulėlydyje sukomponuotas opusas alsuoja gyvenimo išmintimi. Įdomu buvo susipažinti su Kazimierzo Serockio muzika, Nino Rota nustebino įžvalgumu, spalvinga instrumentuote. O kalbant apie man jau žinomus kūrinius, džiugina solistų branda ir pasiruošimo lygis.

– Dėkui už pokalbį.

K

oncertą pradėjo altininkė Olga Lužnova, jau keturis dešimtmečius griežianti orkestre. Ji yra grojusi Rygos filharmonijos kameriniame orkestre, kaip solistė muzikavusi su Klaipėdos ir Liepojos kameriniais orkestrais. O. Lužnova atliko žymaus vokiečių altininko, smuikininko, kompozitoriaus ir dirigento Paulio Hindemitho kūrinį „Trauermusik“ altui ir orkestrui. Koncerto pranešėja šį kūrinį dedikavo anapilin iškeliavu-

siems orkestro muzikantams.

Programą tęsė nuotaikingas ir kartu filosofiškas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių kompozitoriaus Richardo Strausso „Duett-concertino“, kurį atliko solistai Vytautas Giedraitis (klarnetas) ir Julius Klimavičius (fagotas).

Vytautas – 14 tarptautinių konkursų laureatas, klarneto meną studijavo Prancūzijoje, Danijoje, šiuo metu yra LMTA profesoriaus A. Budrio klasės meno doktorantas. Jaunas atlikėjas yra grojęs su daugelio Baltijos šalių orkestrais, propaguoja lietuvių kompozitorių kūrinius. V. Giedraitis apdovanotas specialia Prezidento Valdo Adamkaus premija.

Julius Klimavičius – LNSO fagotų grupės koncertmeisteris. Studijavo Lietuvos, Estijos ir Suomijos aukštosiose muzikos mokyklose. Aktyviai koncertuoja solo ir su kameriniais ansambliais. Šveicarijoje gimusio amerikiečių kompozitoriaus Ernesto Blocho Concertino fleitai, altui ir simfoniniam orkestrui pelnytai priskiriamas prie brandžiausių jo kūrinių. Koncerte jį nuotaikingai atliko šeimyninis duetas – Valentinas Gelgotas (fleita) ir Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė (altas).

Valentinas Gelgotas – ilgametis LNSO fleitų grupės koncertmeisteris, grojęs daugiau nei 700 koncertų, iš jų apie 100 solinių su žymiausiais Lietuvos simfoniniais ir kameriniais orkestrais, Liepojos simfoniniu orkestru.

Atlikėjas koncertavo Maskvos, Sankt Peterburgo, Tbilisio, Čekijos, Vokietijos koncertų salėse, su įvairiais ansambliais grojo JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Pietų Korėjoje. V. Gelgotas – LMTA fleitos klasės profesorius.

Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė LNSO altų grupėje griežia nuo 1979 metų.

Atlikėja studijas baigė Lietuvos alto mokyklos pradininko prof. Jurgio Fledžinsko klasėje. Studijuodama dalyvavo kamerinės muzikos festivaliuose, konkursuose, pelnė prizinių vietų.

Solistė griežė Kauno styginių kvartete, koncertavo su Vilniaus kvartetu. Ilgus metus ėjo LNOBT altų grupės koncertmeisterės pareigas ir su šiuo kolektyvu koncertavo Turkijoje,

Skambėjo kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus koncertas obojui ir orkestrui „Trys dedikacijos“

Švedijoje. Su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Gaida“ koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Švedijoje, Kanadoje ir Slovakijoje. V. Raškevičiūtė-Gelgotė yra įrašiusi ne vieną kompaktinę plokštelę, jos įrašų yra WDR-3, „Deutschrundfunk“, BBC-radio3, Lietuvos radijo muzikos fonduose.

Koncerto pirmąją dalį virtuoziškai užbaigė XIX a. italų operos grando Gioachino Rossini Introdukcija, tema ir variacijos klarnetui su orkestru. Šį kūrinį atliko ilgametis LNSO klarnetininkas Andrius Žiūra. Solistas studijavo Lietuvoje, J. Černiaus ir prof. A. Budrio klasėse, JAV pas prof.

Lawrencą Maxey. 2003 m. atlikėjas su bendraminčiais subūrė Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetą, įrašė kompaktinę plokštelę, 2007 m. Marselyje pučiamųjų kvintetų konkurse laimėjo pirmą vietą ir specialųjį prizą. A. Žiūra – daugelio festivalių dalyvis, kamerinių ansamblių narys, koncertavo Švedijoje, Danijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Japonijoje. Solo grojo su Lietuvos kameriniu orkestru, „Kremerata Baltica“, „Musica humana“, pučiamųjų orkestru „Trimitas“ ir daugeliu kitų kolektyvų.

Antrosios koncerto dalies pradžioje skambėjo vieno žymiausių XX a. amerikiečių kompozitorių George´o Gershwino Trys preliudai smuikui ir orkestrui. Šį džiazo stiliaus kūrinį atliko LNSO pirmųjų smuikų grupės narys Paulius Biveinis. Solistas studijas baigė LMTA prof. Ingridos Armonaitės-Galinienės klasėje, vėliau

Muzikos barai / 19

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

IŠ ARTI

Nino Rotos Divertimento Concertante kontrabosui ir orkestrui III ir IV dalis atliko LNSO kontrabosų grupės narys Donatas Butkevičius

kamerinio muzikavimo įgūdžius tobulino Suomijoje ir Prancūzijoje. Jis pelnė apdovanojimų tarptautiniuose Belgijos, Čekijos ir Lietuvos smuiko atlikėjų konkursuose. P. Biveinis yra grojęs su Lietuvos kameriniu, Santjago simfoniniu orkestru, kaip solistas pasirodęs su Lietuvos kameriniu orkestru, LNSO, taip pat LMTA studentų simfoniniu orkestru.

Pasaulio, o ir Lietuvos scenose retai skamba kontraboso, didžiausio styginio griežiamojo instrumento, solo. Daugelio puikių XX a. filmų muzikos autoriaus, italų pianisto, dirigento Nino Rotos Divertimento Concertante kontrabosui ir orkestrui III ir IV dalis atliko LNSO kontrabosų grupės narys Donatas Butkevičius.

Studijas jis baigė LMTA, lekt. D. Bagursko kontraboso ir Povilo Jacunsko kamerinio ansamblio klasėse. Žinias gilino Čekijoje pas profesorių Miloslavą Jelineką. Atlikėjas ne kartą pelnė aukščiausius apdovanojimus Čekijos ir Lietuvos tarptautiniuose konkursuose. Griežia ansamblyje „Musica humana“.

Romantiškąją Sergejaus Prokofjevo Koncerto smuikui Nr. 2, op. 63, II dalį atliko LNSO pirmųjų smuikų grupės narė Barbora Domarkaitė. Ji studijavo LMTA, prof. Ingridos Armonaitės-Galinienės klasėje.

Dar studijų metais prasidėjo aktyvi kamerinio muzikavimo veikla įvairiuose tarptautiniuose projektuose, Lietuvos, Europos ir Amerikos festivaliuose. B. Domarkaitė griežė su LNSO, Kauno simfoniniu orkestru, prof. Sauliaus Sondeckio vadovauja-

Muzikos barai / 20

mu tarptautiniu orkestru. Prieš metus smuikininkė subūrė Pavilnio mažąjį simfoninį orkestrą.

Iš Kauno buvo atvykęs kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius – paklausyti, kaip skamba jo koncertas obojui ir orkestrui „Trys dedikacijos“.

Lengvu modernizmu, galimybe pademonstruoti neįprastas obojaus savybes išsiskiriantį kūrinį atliko LNSO obojininkas Viktoras Palejus. Solistas studijas pradėjo Kaune, bakalauro diplomą įgijo prof. R. Staškaus, magistro – doc. R. Beinario klasėse LMTA. Atlikėjas – keturių J. Pakalnio konkursų laureatas, Lietuvos obojininkų festivalio aukso medalininkas,

LNSO pirmųjų smuikų grupės narė Barbora Domarkaitė

Richardo Strausso „Duett-concertino“ atliko solistai Vytautas Giedraitis (klarnetas) ir Julius Klimavičius (fagotas) LNSO trombonų grupės koncertmeisteris Rimantas Valančius

Valentinas Gelgotas (fleita) ir Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė (altas)

tarptautinio L. Vėbros konkurso laureatas, tarptautinio konkurso „XXI Century Art“ Kijeve pirmosios vietos laimėtojas. Dalyvavo tarptautiniuose ir šalies festivaliuose.

Spalvingą muzikinį orkestro spalvų fejerverką vainikavo žymaus XX a.

lenkų kompozitoriaus, pianisto, vieno iš „Varšuvos rudens“ festivalio steigėjų Kazimierzo Serockio modernus, griausmingas, bet ir žaismingas Koncertas trombonui (pirmoji dalis).

Jis – ilgametis LNSO trombonų grupės koncertmeisteris, LMTA docentas Rimantas Valančius. Solistas grojo pučiamųjų kvintete „Vilnius“, subūrė trombonų kvintetą. Jam yra akompanavę LNSO, Šiaulių ir Vilniaus universiteto kameriniai orkestrai. Docento auklėtiniai – pagrindinių Lietuvos orkestrų artistai.

Spalvingas orkestro solistų vakaras baigėsi, nekantriai lauksime kitų muzikantų solinių pasirodymų. n

KRONIKA

Čaikovskio, Ravelio ažūras

Gruodžio 10-osios vakarą, Vilniuje gražiai snyguriuojant, į Filharmonijos salę susirinko daug melomanų pasiklausyti Luko Geniušo, kuris su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, skambino P. Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 b-moll, op. 23, ir Maurice´o Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 G-dur. Bisui pianistas jau ne pirmą kartą pasirinko Leonido Desiatnikovo pjesę, stilistiškai labai tikusią po Ravelio.

Atliekant Čaikovskį orkestras buvo per lėtas, per garsus, bet Ravelis privertė pakeisti grąžto numerį. O pianistas eina savo pamėgtu keliu – jam patinka svarstyti, pasakoti, ieškoti kuo subtilesnių dinaminių pusgarsių, tiesiog mėgautis muzika.

Minimumas judesių ir mechaninės energijos – maksimumas išraiškos. Jei turėčiau tokį įkaitusį, gal dėl koncertinio krūvio net neatvėstantį ir viską sugebantį rankų ir kūno „aparatą“ – ir aš taip bandyčiau... Lukas tai gali, todėl jis jau tarp scenos didžiųjų, nors dar visas kelias prieš akis. Štai ir jo Čaikovskio koncertas girdėtas ne sykį, o vis kitoks. Kokius iššūkius jaunasis virtuozas dar kels sau ateityje (deja, daugelio jo projektų mes negirdime ir nematome)? Iš principo jis galėtų imtis visiškai novatoriškų idėjų – tarkim, kompozicijos, ar pateikti pasauliui dar ką nors visai nauja. Bet, matyt, darys tada, kai jam bus įdomu.

Koncertą įrėmino Georges´o Bizet preliudas iš siuitos „Arlietė“ Nr. 1 ir M. Ravelio „Bolero“. Prancūzų – ir bolero – niekada nebūna per daug...

Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtinis (prof. Veros Gornostajevos klasė) Lukas Geniušas – daugelio tarptautinių konkursų laureatas, tarp jų F. Chopino Varšuvoje (2010

m.) ir P. Čaikovskio Maskvoje (2015 m.). Pasaulio muzikos visuomenei vis geriau pažįstamas 25 metų virtuozas imasi didelės apimties monoteminių programų – per vieną vakarą yra paskambinęs visus Chopino etiudus (op. 10 ir op. 25) ar visus penkis Beethoveno fortepijoninius koncertus. XV P. Čaikovskio konkurso III ture jis atliko P. Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 G-dur ir Sergejaus Rachmaninovo fortepijoninį koncertą Nr. 3 d-moll. Dideli užmojai pavyko, L. Geniušas pademonstravo atlikimo mastą, ištvermę, puikią techniką ir mokyklą. Mokėjimas išsikelti sunkius, retam įveikiamus uždavinius ir juos įvykdyti liudija ne tik puikų muzikanto pasirengimą, bet ir ankstyvą brandą, meninį lygį. Ne tiek daug pasaulyje pianistų, kurie yra tapę dviejų prestižiškiausių konkursų laureatais (II vieta).

L. Geniušas išsiskiria intelektualumu, aristokratiška laikysena, gražiu tušė. Kita jo neabejotinai stipri savybė – universalumas.

Vienodai įkvėptai ir įtikinamai jis atlieka ir stambios formos kūrinius, ir smulkių pjesių ciklus, įvairių epochų ir stilių muziką.

Kartu su pagarba autoriaus tekstui visada jaučiamas pianisto individualumas, asmeninis žavesys ir magnetizmas, todėl jo skambinimas nepalieka abejingų. Nepriekaištingas L. Geniušo skonis neleidžia jam pasiduoti išoriniams efektams ar nepagrįstai laužyti kanonų, individualus požiūris daugiau pasireiškia formuojant repertuarą, pastanga atverti naujus kūrinio klodus, slypinčius dvasinėje, filosofinėje plotmėje. Kiekvienas jaunojo atlikėjo pasirodymas yra muzikinis įvykis, leidžiantis gėrėtis Chopinu, Beethovenu, Hindemithu, Desiatnikovu...

Neeilinis talentas, nuoseklus darbas, kruopštumas, subtili intuicija ir įgyta koncertinė patirtis sudaro tvirtą pamatą L. Geniušo meninei individualybei greitai progresuoti, o klausytojams tikėtis vis naujų aukštumų. Lukas Geniušas scenoje – visada intriga, žaismė, rafinuotas humoras, sublimuotas tragizmas, spontaniškumo ir aiškios dramaturgijos

derinys. Ir – meilė instrumentų karaliui fortepijonui.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Svajonių kruizas Baltijos jūra

Pastaraisiais metais daugelyje Paryžiaus koncertų salių imta rengti teminius savaitgalius, kad jų metu klausytojai galėtų atrasti platesnę koncertų paletę, o tematika būtų patraukli tiems, kurie knygas renkasi pagal viršelį ir kurių neveikia paprastas pavadinimas „simfoninis koncertas“. „Baltijos jūros pakrantėje“ – taip buvo pavadintas priešpaskutinis sausio mėnesio savaitgalis, kada Prancūzijos radijo koncertų salėse ir studijose įvyko septyni koncertai, kuriuose skambėjusi muzika sukurta Baltijos, Skandinavijos ar kitose šalyse, besidalijančiose Baltijos jūros pakrantę. Koncertuoti tą savaitgalį į Paryžių buvo pakviesti daugelis tų šalių atlikėjų, tarp jų ir pianistas Lukas Geniušas.

Nedaugeliui atlikėjų skirta užkariauti Prancūziją, ir čia niekuo dėtas mano jau minėtas publikos snobizmas garsiems vardams. Paryžiuje kiekvieną dieną vyksta tiek koncertų, kad turint tokį pasirinkimą galų gale labai lengva vakare likti namie. Juk bet kuriuo atveju rizikuosi praleisti ką nors svarbaus.

Vis dėlto užduotį palengvina naujos koncertų organizatorių idėjos, naujos programos ir naujų atlikėjų vardai afišose, kurie, jei viskas gerai sekasi, tuoj pat suburia savo gerbėjų ratą.

Labai malonu stebėti, kaip Lukas Geniušas Prancūzijoje koncertuoja vis dažniau, tačiau dar maloniau, kad koncertuose visas pasaulis gali išgirsti ne tik

lietuvių kilmės atlikėją, bet ir lietuvių kompozitorių muziką, kuri dažniausiai čia, Paryžiuje, skamba tik per Mūzos Rubackytės rečitalius.

Pasirinktos programos įdomumas dažnai priklauso nuo šalies, kurioje ji atliekama. Bet kai gali išgirsti B. Kutavičiaus ar M. K. Čiurlionio muziką už kelių tūkstančių kilometrų nuo jos sukūrimo vietos, tuomet tai tampa egzotika.

Išgarsėti konkursuose kartais būna rizikinga. Išblėsus susidomėjimui ir kitais metais sulaukus naujų laureatų, publikos ir žiniasklaidos dėmesys greitai gali peršokti prie naujų talentų. Tuojau pat po Chopino konkurso Lukas Geniušas pradėjo savo tarptautines gastroles, nei per anksti, nei per vėlai gauta dar ir Čaikovskio konkurso premija įtikino, kad tai nebus tas variantas, kai atlikėjas visą gyvenimą koncertuos žibėdamas vienu laimėtu prizu ir bus kviečiamas į vis tuos pačius miestus ir tas pačias sales. L. Geniušo koncertiniai maršrutai vis plečiasi, ir nors prizinės konkursų vietos puošia jo vardą, žmonės į jo koncertus ateina žinodami, kad išgirs šį tą daugiau nei dar vieną naują talentą. Juk šių dabar itin gausu.

Prancūzijoje koncertai retai kada pranešinėjami, bet prieš šio koncerto pradžią buvo tarti keli įžanginiai žodžiai, įvedantys į savaitgalio tematiką. Mat daugeliui prancūzų Baltijos jūros pakrantė tikrai nėra vienas iš kelionių maršrutų. Pacituota Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ pradžia „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko...“ Išties, praradimas ir ilgesys yra

Autorės nuotr.

Lukas Geniušas VILNIUJE IR PARYŽIUJE

Lukas Geniušas Prancūzijos radijo koncertų salėje

Muzikos barai / 21

KRONIKA dažnos temos šalių, esančių kažkur šiaurės rytuose, mene, ir kas geriau nei šie žodžiai galėjo išreikšti koncerto pradžioje skambėjusią Chopino muziką.

Pirmos baladės (op. 23) garsai primena, kad jau šimtus kartų esi tai girdėjęs, ir vis dėlto atrodo, jog neaišku, kas skambės toliau. Tiek metų grojamą kūrinį L. Geniušas moka atgaivinti kiekviename koncerte ir taip sukuria klausytojui pačią didžiausią prabangą – klausytis jo tarsi pirmą kartą.

Pianisto toks gilus ir asmeniškas santykis su instrumentu, kad pusantro tūkstančio vietų salė tampa XIX amžiaus salonu, ir jei ne vienas kitas kosėjantis žiūrovas, galėtum patikėti – ši muzika skirta tik tau vienam.

Tarp frazių – jokio skubotumo, o pauzės įgauna iki šiol nepastebėto reikšmingumo, prikausto dėmesį. Net ir tuomet, kai kūrinyje pabyra pasažai, neįmanoma pamiršti, jog tai baladės, o ne koncertinio etiudo žanras.

Toliau skambėjo penkios Chopino mazurkos iš įvairių opusų, apimančių didelę dalį trumpo kompozitoriaus gyvenimo tarp 1831 metų, kai jis buvo dar tik pakeliui į Paryžių ir tam tikrą laiką praleido Vienoje, ir 1846 metų – jo paskutinio apsilankymo Noano dvare pas George Sand.

Antroji mazurka (op. 63), parašyta būtent 1846 metais, nuo kitų skiriasi lėtu tempu ir charakteriu, labiau primenančiu noktiurną, o kitos, trečioji (op.

7) ir pirmoji (op.17), balansuoja tarp melancholijos ir tipiškų mazurkai kampuotų ritmų. Kaip įprasta, Chopinas nuskaidrina trijų dalių formą kontrastuojančiu viduriu, kuris atskleidžia dar vieną žanro ypatumą.

Pirmas op. 34 valsas dar kartą parodė, kad didžiausias L. Geniušo meistriškumas pasireiškia būtent skaudžiose bel canto frazėse. Visuomet įdomu, kaip atlikėjai išmoksta perprasti kūrinio mintį – atlikta analizė ar tiesiog jausminis išgyvenimas kartais gali duoti tą patį rezultatą. Amžinas teisingo tempo klausimas čia ir vėl galėjo būti paliktas šone, nes visi klausimai buvo iš-

Muzikos barai / 22

spręsti teisingai, nors tiesa interpretacijoje ir neegzistuoja.

Fiziškai visiems, tikriausiai ir atlikėjui, reikėjo ko nors „briliantiško“, ir trečias to paties opuso valsas visus pažadino iš muzikinio transo.

Apie Chopiną visuomet galima labai daug kalbėti, tačiau minėti kūriniai buvo tik pirmos koncerto dalies pradžia.

1975 metais parašyta Broniaus Kutavičiaus Sonata, regis, pianistui galėjo sukelti panašius muzikinius iššūkius kaip ir didžiulis Hindemitho ciklas „Ludus tonalis“. Jau patys sonatų dalių pavadinimai nurodo progresyvų garsinį kilimą aukštyn – Pianissimo, Mezzo forte, Fortissimo.

Pirmosios dalies pradžia, išnyranti ex nihilo, kažkodėl priminė Mahlerio Penktosios simfonijos Adagietto dalį balsų išdėstymu ir nežemiška atmosfera. Kairės rankos garsai lyg delikatus arfos akompanimentas simfonijoje liejosi su dešinės rankos melodija, kuriai reikėjo laiko įsitaisyti erdvėje ir laike.

Mezzo forte – su dalies pabaigoje ryškiu kairės rankos bosu, lengvai primenančiu džiazinį walking base, bei finalas Fortissimo, kuriame kairės rankos bosas pereina į painią tokatą, lydinčią ne ką mažiau barbarišką melodiją.

Mąstymas, natų išskaičiavimas, polifonija, muzika, besivystanti intravertišku, o ne ekstravertišku principu. Augimas viduje, neįpainiojant kitos medžiagos. Tai kūrinys, kurį kažkodėl atrandi ne iš pirmo karto, o tada imi klausytis be paliovos.

Po pertraukos L. Geniušas atliko aštuonis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudus. Įdomu, kad pats preliudo žanras tik nuo romantizmo epochos po truputį pradėjo atitolti nuo savo pradinės paskirties – būti kaip įžanga, maža improvizacija išbandant instrumento skambesį prieš „tikrą“ kūrinį.

Pirmi reikšmingi preliudai atkeliauja su Chopinu, jie, beje, buvo smarkiai kritikuojami Schumanno kaip pernelyg neužbaigtos kompozicijos, etiudų eskizai. Čiurlionio preliudai – mažos pjesės, kiekviena su savo atskiru pasauliu, kaip kad garsusis

d-moll preliudas, mus panardinantis liūdesyje, „Pater noster“, kuriame maldavimus išreiškia chromatinės natų struktūros, ar „Lakštingala“ su vaikščiojančiu bosu ir mesianiška paukščio giesme, išreikšta dešinėje rankoje.

Rečitalį užbaigė S. Prokofjevo Antroji sonata, op. 14. Jau pačioje kūrinio pradžioje akivaizdu, kad jis savo romantišku įkarščiu tęsia visas XIX amžiaus tradicijas. Sonatą kompozitorius parašė 1912 metais, dvidešimt vienerių, baigdamas mokslus Sankt Peteburgo konservatorijoje. Vis dėlto muzikoje iškart galima atpažinti S. Prokofjevo braižą, vėliau dar labiau atsiskleisiantį fortepijono koncertuose, ypač šalutinėse temose ir jų briliantiniuose pasažuose.

Straipsnis ne veltui pavadintas „Svajonių kruizas Baltijos jūra“, mat šalimais sėdėję klausytojai, koncerto pradžioje kažkur susirastuose žemėlapiuose tikrinęsi, kurioje vietoje yra Lietuva, gausiomis ovacijomis išsireikalavo trijų bisų ir tikriausiai artinantis vasarai apsvarstys viešnagės Baltijos kraštuose galimybę, jei ten skamba tokia gera muzika.

Juokas juokais, tačiau penktus metus vaikštant į koncertus Paryžiuje, prestižinėse salėse turbūt dar neteko girdėti tokios įvairios programos, įpinančios ne tik Arvo Pärtą ar Jeaną Sibeliusą kaip vienintelius kompozitorius, reprezentuojančius Europos šalis „kažkur šiaurės rytuose“.

Kartais kyla klausimas, kodėl liovėmės domėtis rečiau atliekama muzika ir gelbėdami praeitį užstrigome joje. Bet tai jau kita tema, o dabar galima dar kartą pasidžiaugti išskirtiniu koncertu ir laukti tęsinio.

Gabrielė SLIŽYTĖ

Aleksandra Žvirblytė padovanojo Dobrzyńskio kūrinio premjerą Vasario 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo du įdomūs kūriniai: Ignacy Felikso Dobrzyńskio Koncertas fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2, kurį su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Aleksandra Žvirblytė, ir Arnoldo Schönbergo simfoninė poema „Pelėjas ir Melisanda“, op. 5. Dirigavo Robertas Šervenikas. „Pelėjas ir Melisanda“ – tikra puota muzikos gurmanams, jie net 40 minučių gali gėrėtis vienos dalies simfoninės poemos prasmių ir leitmotyvų gausa, nepertraukiama muzikos tėkme ir paslaptinga nuotaika tuo metu, kai dirigentas, orkestras ir ypač pučiamieji dirba be galo sudėtingą darbą, narplioja dramaturginę intrigą ir veda begalinę vagnerišką liniją iki finalinės kulminacijos... Maestro R. Šervenikui ir orkestrantams publika nuoširdžiai plojo už įtaigų rezultatą. Žymi fortepijono pedagogė, pianistė A. Žvirblytė ėmėsi Lietuvoje dar nežinomo kūrinio, kurį 1824 m. parašė F. Chopino amžininkas Ignacy Feliksas Dobrzyńskis, Varšuvos konservatorijoje mokęsis pas tą patį pedagogą Jozefą Elsnerį. Septyniolikmečio lenkų kompozitoriaus sukurtas ilgas romantinio polėkio kupinas tradicinės trijų dalių formos fortepijoninis koncertas lietuvių publikai tapo atradimu: regis, girdėjome nežinomą Chopino partitūrą, bet tai buvo Dobrzyńskis, sukūręs šį opusą anksčiau nei jo garsusis bendramokslis parašė savąjį. Ne tik kompozicinių stilių sąsajos, bet ir pati muzikos harmonija, melodika, būdingi pasažai liudija, kad arba abu kompozitoriai sėmėsi įkvėpimo iš to paties šaltinio, arba vienas kitam darė įtaką.

Būdingi Aleksandros Žvirblytės interpretacinio stiliaus bruožai – monumentalumas, universalumas ir pusiausvyra.

I. Dobrzyńskio opusas, pianistui

Internete radau vienintelį įrašą ir pamaniau, kad būtų įdomu pagroti beveik neatliekamą kūrinį.

Paskambinusi kolegoms į Lenkiją sužinojau, kad bibliotekose klavyro nėra. R. Šervenikas dirigavo iš rankraštinės partitūros. Paskui su Filharmonijos pagalba gavau savo partiją, bet pasirodė, kad joje 30 procentų kitokios medžiagos nei įraše. Nežinia, ar tai skirtingos redakcijos, ar paties kompozitoriaus versijos. Teko savo partiją sutikrinti su partitūroje esančia. Man tai nauja patirtis, nes premjeros paprastai būna šiuolaikinių kūrinių. O čia – ankstyvojo romantizmo opusas...

Man patinka premjeros, nes galima išvengti štampų. Ką gali atrasti tokiame šviesios nuotaikos kūrinyje? Praktiškai visuose stambios formos Chopino kūriniuose ryški drama, o I. F. Dobrzyńskio opusui būdingas šviesus minoras, jame nėra tragizmo.

Teko 40 minučių kūrinyje ieškoti tos šviesos atspalvių. Pavyzdžiui, I dalyje naudojamos tokios pačios harmoninės schemos – kaip padaryti, kad epizodai skirtųsi, nepabostų?“ Aleksandra Žvirblytė sakė norinti, kad gražus kūrinys skambėtų ne vieną kartą, gal ir Lenkijoje, į kurioje vykstantį forumą dirbti žiuri ir vesti meistriškumo kursų iškeliavo jau kitą dieną po koncerto. Ten ji taip pat rengiasi atlikti Čiurlionio, Skriabino, Chopino ir Szymanowskio kūrinių rečitalį.

Gražios sukakties proga Aleksandrai Žvirblytei buvo įteiktas Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, ją pasveikino Nacionalinės filharmonijos vadovybė, didelis studentų ir gerbėjų būrys.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Aleksandros Žvirblytės koncertas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Dirigentas Robertas Šervenikas Aleksandrai Žvirblytei buvo įteiktas Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

keliantis nemažai techninių ir meninių sunkumų, pareikalavo būtent tų savybių, juolab kad teko skambinti iš natų, kas turėjo gerokai varžyti pianistės temperamentą ir išraiškos laisvę. Tačiau mažorinis lenkiško charakterio kūrinys neprailgo, buvo atliktas stilingai. Pirmosios dalies fortepijono partijoje netrūko virtuozinių vietų: Chopino numylėtų dvigubų natų pasažų, šuolių, žėrinčių gamų. Antrąją (lėtąją) dalį A. Žvirblytė paskambino labai atidžiai, įsiklausydama, gražiu garsu – muzika skambėjo iškiliai.

Be abejonės, vienų gražiausių romantinės fortepijono literatūros puslapių gelmę atlikėja perteikė brandžiai. Trečia dalis Rondo – šokio pobūdžio, sudaryta iš kontrastingų epizodų, juos A. Žvirblytė meistriškai sujungė į darnią visumą. Norėjosi didesnio sutapimo su orkestru, bet fortepijonas buvo gerai girdimas ir prasimušė pro orkestro akompanimento šydą. Apskritai kūrinio premjera paliko labai gerą įspūdį, rizikuoti vertėjo. Koncertas vertas tolesnio šlifavimo ir klausytojų dėmesio...

Filharmonijos direktorė Rūta Prūsevičienė papasakojo koncerto istoriją: „Viešėdama Beethoveno šv. Velykų festivalyje Varšuvoje, susipažinau su Chopino instituto direktoriumi, jis padovanojo rinkinį nepaprastai vertingų įrašų, kuriuose Chopiną atlieka žymiausi pasaulio pianistai, dauguma jų – Chopino konkurso nugalėtojai nuo seniausių laikų. Paprastai kūriniai įrašomi senais instrumentais, restauruotais fortepijonais. Klausydamasi įrašų nusistebėjau, kad nesu girdėjusi tokio Chopino koncerto fortepijonui... Paaiškėjo, kad tai jo amžininko Ignacy Felikso Dobrzyńskio nepaprasto grožio ir jaunatviško vaiskumo kupinas kūrinys. Su Aleksandra Žvirblyte svarstėme, ką pasirinkti jos jubiliejui, kas nebūtų per dažnai grojama. Ji priėmė šį iššūkį. Labai tikiuosi, kad turint puikius ryšius su Lenkija šis kūrinys nuskambės dar ne kartą.“ Apie iššūkį pati pianistė sako: „Su šiuo koncertu buvo tikras detektyvas... Filharmonijos direktorei pasiūlius, pradėjau domėtis Dobrzyńskio koncertu.

Muzikos barai / 23

KRONIKA Fortepijono rečitalis pagal Pierre´ąLaurent´ą Aimard´ą

© Wonge BERGMANN nuotr.

Visiškai netikėtai lemtingąjį festivalio „Gaida“ akordą sugrojo prancūzų pianistas Pierre´asLaurent´as Aimard´as. Tačiau toks sakinys galbūt suteikia pernelyg daug dirbtino patoso praėjusių metų gruodžio 16-osios vakaro koncertui, kuris buvo jaukus ir klausytojus gaubė žaisminga elegancijos aura.

Garsusis prancūzas šmaikščiai sugrojo paskutinę koncerto aukšto registro natą, tarsi padėdamas mažytį taškelį savo nuotykių nestokojančiame dienoraštyje. Publika neslėpė emocijų: pasigirdo ir linksmo juoko, ir pasigėrėjimo šūksnių.

Iš tiesų Nacionalinėje filharmonijoje tą vakarą įvyko neeilinis fortepijono rečitalis. Ar kada girdėjote atliekant György Kurtágo „Žaidimus“ vienu įkvėpimu kartu su Johanno Sebastiano Bacho preliudais ir fugomis iš „Gerai temperuoto klavyro“? Ar teko pastebėti, kaip organiškai pianistas nata po natos jungia dviejų skirtingų epochų muzikas? Pati atlikimo idėja priminė šį rudenį Vilniuje matytą Lenkų kino festivalio filmą, kur vienos šeimos istorija pateikiama skirtingais laikotarpiais, tačiau ne chronologiškai, o mozaikiškai. Panašiai nuskambėjo ir

Pierre-Laurent Aimard

Muzikos barai / 24

pirmoji prancūziško rečitalio dalis. Pianistas lyg režisierius trina ribas tarp mūsų dienų ir Bacho laikų meistriškai pasitelkdamas įvairius šrichus ir savąjį tušė, nevengdamas legato ir saikingai naudodamas pedalą Bachui. Viskas priešingai, nei esame įpratę.

Kiekvienas pianistas savaip ekstravagantiškas. Tariant šį žodį, norisi prisiminti Ivo Pogorelićių, kuris 1980-aisiais Fryderyko Chopino konkurse išdrįso pralaužti tradicinės, nusistovėjusios interpretacijos ribas.

Tada gal tai buvo netgi kiek per drąsu, tačiau taip novatoriška, neįprasta to meto ausims. P.-L. Aimard´as Vilniuje atliko kažką panašaus, tik tarsi nepastebimai, tyliai. Niekaip nepasakytum, kad tai buvo įžūlu ar šventvagiška.

Turbūt nė negalėjo būti kitaip.

Juk György Kurtágo „Žaidimai“ – pjesės, kurias inspiravo vaikų spontaniškumas. Pasak kompozitoriaus, jos turėtų paskatinti vaikus ar suaugusiuosius nebijoti instrumento, eksperimentuoti ir laisvai muzikuoti. Tad grafinė kūrinio notacija kaip tik orientuota į intuityvų muzikos pajautimą kur kas labiau nei į intelektualią ir sąmoningą partitūros analizę. Grodamas Kurtágo „Žaidimus“ atlikėjas turėtų pažadinti savo spontaniškumą. Pianistui tai pavyko taip natūraliai, lyg kūrinys būtų kuriamas čia ir dabar, nors iš tiesų pjesės buvo rašomos 1975–1979 metais, vėliau tapo medžiaga kitiems György Kurtágo kūriniams.

Pirmoje koncerto dalyje pianistas pasirinko groti austriškuoju firmos „Bösendorfer“ fortepijonu, kuris esą labiau pritinka aštresnio charakterio kūriniams.

Sklando legenda, kad tik „Bösendorfer“ instrumentas kadaise sugebėjo atlaikyti virtuozo Ferenco Liszto grojimą... Tačiau šiandien ne kiekvienas pianistas renkasi šį fortepijoną, daugelis tradiciškai pasilieka prie „Steinway“. Antrajai koncerto daliai P.-L. Aimard´as nusprendė rinktis „Steinway“, nes turėjo skambėti švelnesnio charakterio kūriniai: Claude´o Debussy, Juliano Andersono ir Pierre´o Boulezo.

Kaip įtaigiai sudėliota rečitalio programa! Vėlgi tarsi vienu atsikvėpimu buvo atlikti net trijų skirtingų kompozitorių opusai, nuo pradžios iki pabaigos sutelkę visišką klausytojo jautrumą.

Trūksta žodžių nusakyti, kaip puikiai pianistas moka žaisti pedalu, absoliučiai įrodydamas fortepijono galimybių universalumą. Vienur traktuodamas jį kaip styginį instrumentą, kitur paversdamas mušamuoju. Tačiau viskas aukščiausio lygio, jokių sutirštinimų ar perlenkimų.

Tiesiog nuostabu buvo gėrėtis ateminės muzikos lengvumu.

Glotnus staccato, itin preciziškai išlaikoma sudėtinga ritmika, sutampanti su pianisto judesių taupumu ir koordinacija.

Atlikęs tris Debussy etiudus pianistas atsistojo ir nusilenkė, tačiau J. Andersono ir P. Boulezo kūrinius pagrojo iš esmės nesustodamas. Įdomu tai, kad Debussy etiudus Aimard´as atliko neįprasta tvarka – Nr. 11, 7, 3. Akivaizdu, pianistas nebijo programos derinti taip, kaip jam pačiam atrodo geriau, lyg siekdamas kiek įmanoma labiau sujungti skambančius kūrinius, tačiau išlaikydamas stilistinius epochų bruožus.

Debussy interpretacija pasirodė labai elegantiška savo paprastumu. Dažnai pianistai, įpratę prie romantinio repertuaro, impresionistų kūrybą taip pat ima romantizuoti. Tačiau P.L. Aimard´as savo interpretacijai suteikė lengvo ir gaivaus vėjo įspūdį, čia negalėjai išgirsti jokio

nuvalkioto patoso. Tiesa, kad paprastumas visuomet žavi.

Juliano Andersono kūrinio „Sensation“ lietuviškoji premjera įvyko itin sklandžiai ir tyliai. Šis kūrinys nuskambėjo tarsi mediumas tarp Debussy etiudų ir dviejų Boulezo opusų, lengvai perleisdamas savo dėmesį Boulezo „Efemeridės puslapiui“.

Pastarasis opusas – bandymas suderinti tokias priešybes kaip dinamika, artikuliacija ir registrai.

Iš tiesų Aimard´as nėra vienintelis pianistas, savo programose derinantis Debussy ir Boulezą.

Ukrainiečių kilmės Jegoras Ševcovas yra įrašęs kompaktinę plokštelę, sudarytą iš Boulezo kūrinių fortepijonui solo ir Debussy etiudų. Panašu, kad šių laikų rečitalių iššūkiu tampa mokėjimas pasirinkti programą taip, kad ji sukurtų vientisumo įspūdį, nesvarbu, kokio stiliaus, kokios epochos kūriniai tai būtų.

Galbūt šiuo atveju tarp Debussy ir Boulezo turėtume ieškoti prancūziškumo esmės, kuri sieja šiuos du kompozitorius?

Antrosios dalies programą Pierre´as-Laurent´as Aimard´as užbaigė Boulezo „12 notacijų“.

Kiekviena iš šio ciklo miniatiūrų labai trumpa, trunka vos apie minutę. 1945 m. sukurtas kūrinys panašus į variacijas, tad skamba lyg vientisa muzikinė mintis, prisodrinta įvairiausių tembrinių ir spalvinių elementų. Čia galėjai pajusti, kaip fortepijonas virsta mušamuoju instrumentu.

Nuaidėjus paskutiniam obertonui, publika neslėpė susižavėjimo ir jai pavyko priversti pianistą sugroti dar vieną Debussy etiudą „pour les huit doigts“ (aštuoniems pirštams). Bisas – tokia jau jo paskirtis – leido dar kartą pasigėrėti pianisto įtaiga.

Iš tiesų žavinga šių metų „Gaidos“ festivalio pabaiga! Tokia paprasta, elegantiška, šiek tiek atsiskyrusi nuo paties festivalio.

Akimirką pasirodė, kad tokie koncertai Filharmonijoje vyksta dažnai. Tačiau tai buvo neeilinis vakaras, labai norėtųsi tokių rečitalių ateityje sulaukti daugiau.

Akvilė LAUGALYTĖ

Ryškūs festivalio „Cantate Domino“ potėpiai

Lietuvoje turime nedaug chorinės muzikos lyderių, kurių veikla būtų ryškiai matoma ir girdima. Vienas iš jų – Rolandas Daugėla, kuris su puikia komanda rengia penkis tarptautinius choro muzikos festivalius ir konkursus, vadovauja trims chorams, dėsto choro dirigavimą universitete bei muzikos gimnazijoje, diriguoja Lietuvos dainų šventėse, dalyvauja tarptautinėse vertinimo komisijose, pristato lietuvių chorinę muziką įvairiuose Europos universitetuose ir visaip kitaip puoselėja Lietuvos chorinį meną.

Kauno adventinę atmosferą jau dvidešimt ketvirtus metus muzikos garsais užpildo būtent šio žmogaus vadovaujamas Tarptautinis chorų sakralinės, adventinės ir kalėdinės muzikos festivalis „Cantate Domino“, kuris 2016 metais vyko gruodžio 14–18 dienomis. Chorinės muzikos mylėtojams skirtuose šventiniuose festivalio koncertuose dalyvavo ne tik Lietuvos chorai, bet ir svečiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Gruodžio 17 dieną vykusiame chorų konkurse varžėsi dešimt kolektyvų. Džiugu, kad festivalyje išlaikoma koncertinių ir konkursinių renginių pusiausvyra, chorai skatinami tobulėti, dalintis muzikine patirtimi.

Kaip ir žadėjo festivalio meno vadovas R. Daugėla, konkurse dalyvavo aukšto lygio kolektyvai. Šiais metais klausytojai galėjo išgirsti ne tik žymius Lietuvos chorus, tokius kaip „Ąžuoliukas“, kuris dėl užimtumo net 15 metų nėra dalyvavęs konkursuose, bet ir Čekijos, Suomijos, Baltarusijos ir Latvijos atstovus.

Praėjusiais metais konkurse pasirodė vienas Lietuvos choras, o šį kartą dalyvavo net trys Vilniaus mokytojų namų choro „Ąžuoliukas“ grupės, energinga choro „Druskininkai“ kamerinė grupė, jaunatviškas VDU „Rasos“ gimnazijos jaunimo choras „Gaja“, subtilus merginų ansamblis „In Campo Aperto“. Savo muzikinius gebėjimus rodė Čekijos vaikų choras „Tralala“, Suomijos

kamerinis choras „Seitakuoro“, kamerinis moterų choras iš Baltarusijos ir Rygos kultūros centro mišrus choras „Dzīne“. Chorų pasirodymus vertino Ščecino menų akademijos rektorius, Lenkijos chorų ir orkestrų sąjungos prezidentas prof. Dariuszas Dyczewskis (žiuri pirmininkas), choro dirigentas, VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros vedėjas doc. Artūras Dambrauskas ir tos pačios akademijos docentas Rolandas Daugėla.

R. Daugėla sakė, kad siekiant atskleisti chorų įvairiapusiškumą, festivalio konkurse leista atlikti ir po vieną ne sakralinio pobūdžio kūrinį. Taip pat buvo galima pasirinkti konkurso kategoriją pagal tai, ar atliekama privalomoji, ar laisvai pasirenkama programa. Kolektyvai vertinti pagal europinį choro meninio lygmens standartą, kurio reikalavimai gerokai aukštesni nei vietinės reikšmės konkursų.

Dėl to festivalį teigiamai vertina Europos ekspertai.

Laisvai pasirenkamos programos konkurse dalyvavo šeši kolektyvai. Čia gražiai pasirodė „Ąžuoliuko“ chorai. Aukso diplomą pelnė Vytauto Miškinio vadovaujamas „Ąžuoliuko“ jaunuolių choras, pasižymėjęs muzikalumu, jautria frazuote ir stiliaus pojūčiu. Nenuostabu, kad puikiai skambėjo choro vadovo kūriniai. Šis choras buvo įvertintas aukščiausiais viso konkurso balais. Povilo Gylio vadovaujamas „Ąžuolų“ klubo vyrų choras laimėjo sidabro diplomą.

Konkurse išsiskyrė prieš trejus metus įkurtas merginų ansamblis „In Campo Aperto“. P kategorijoje (polifoninė muzika iki 1600 metų) varžęsis ansamblis pasirinko labai retus, dar niekad Lietuvoje neskambėjusius XII–XIV a. polifoninės muzikos opusus.

Merginos dainavo profesionaliai, darniai, jausdamos senosios muzikos stilių ir pelnytai iškovojo aukso diplomą.

Auksu apdovanotas ir Beatos Brzóskos vadovaujamas vaikų

Tarptautinio chorų sakralinės, adventinės ir kalėdinės muzikos festivalio „Cantate Domino“ akimirkos

Muzikos barai / 25

KRONIKA

Muzikos barai / 26

vos vadovaujamas Baltarusijos moterų kamerinis choras, III vietos diplomas atiteko vaikų chorui „Tralala“ (dirigentė B. Brzóska). Pastebėtas buvo ir Suomijos kolektyvas „Seitakuoro“, jam įteiktas portalo „Choras. lt“ įsteigtas specialus išraiškingiausio choro prizas. Publikos simpatijas pelnė berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Nė vienam chorui nepavyko surinkti konkurso nuostatuose numatytų 96 balų, tad Grand Prix nebuvo įteiktas, galbūt jis bus laimėtas šiais metais vyksiančiame dvidešimt penktajame „Cantate Domino“ konkurse.

basadorius pasaulyje. Lietuvos kultūros ministrė Liana RuokytėJonsson pabrėžė, kad G. Kremeris pirmąjį rečitalį griežė Vilniuje, čia pradėjo pirmąsias gastroles Europoje. Ji muzikui įteikė aukščiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Gidonas Kremeris smuiku pradėjo griežti ketverių, mokėsi Rygos muzikos mokykloje, studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, Davido Oistracho klasėje. Pradedant studijų metais, jo pergalių sąraše – garsiausių tarptautinių konkursų Briuselyje (Belgija), Monrealyje (Kanada), N. Paganini Genujoje (Italija) laurai, I premija bei aukso medalis P. Čaikovskio konkurse Maskvoje. Kelią į šlovę tiesė ir savito repertuaro paieškos, įrašyti 120 albumų, prestižiniai apdovanojimai, kurių naujausias ir svariausias – „Praemium Imperiale“ (2016, Tokijas).

Paties atlikėjo talentas, išradingumas, drąsa, dinamiška energija inspiravo originalias muzikines idėjas ir suformavo nepakartojamą interpretacinį stilių, skatino visada judėti pirmyn, pateikti ką nors naujo ir intriguojančio, megzti užburiantį dialogą ir su kartu muzikuojančiais kolegomis, ir su publika. Kūrybinis darbas su „Kremerata Baltica“ tapo unikaliu reiškiniu, vienu iš tų stebuklų, kurie muzikos pasauliui dovanoja, rodos, tą vienintelę ir nepakartojamą žinią, dėl kurios kuriami šedevrai. Kolektyvas tapo žymių solistų ir dirigentų partneriu, ryš-

Laura SVIRSKAITĖ

Paminėtos orkestro „Kremerata Baltica“ ir Gidono Kremerio jubiliejinės sukaktys

Virtuozas smuikininkas, dirigentas, daugelio šalių aukštųjų muzikos mokyklų, taip pat ir LMTA (2016), garbės daktaras, šiuolaikinės muzikos propaguotojas ir pasaulinių premjerų iniciatorius bei atlikėjas, naujo kamerinio stiliaus kūrėjas, 4 knygų apie muzikos meną autorius – tai Gidonas Kremeris, vasario 27 dieną atšventęs 70 metų sukaktį ir jubiliejinį turnė pradėjęs vasario 18 dieną Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, su savo įkurtu trijų Baltijos šalių jaunimo kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“, kuriam vasario 9 d. sukako dvidešimt.

Latvijos kultūros ministrė Dace Melbārde, sveikindama iškilų Rygoje gimusį muziką dvigubo jubiliejaus proga, sakė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikinis projektas, kurį vykdo Maestro, yra mūsų stiprybė ir bendradarbiavimo laidas, mūsų kultūrų amLietuvos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson įteikė Gidonui Kremeriui aukščiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Martyno SIRUSO nuotr.

choras „Tralala“, kuris atliko šešis įvairių autorių sakralinės bei kalėdinės muzikos kūrinius. Choro vadovė sako, kad turi tikslą padėti mokiniams atrasti chorinės muzikos grožį, savo balso ir kūno išraiškos galimybes. Žavėjo kokybiškas dainavimas ir vaikiškas natūralumas.

Sidabru apdovanotas jaunimo kolektyvas „Gaja“, dainavęs ir a cappella, ir akompanavęs solistei. Džiugu, kad dar esama chorinės muzikos entuziastų, kurie geba suburti tokius puikius mišrius chorus, nors Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose jų katastrofiškai mažėja. Raiškiai ir įtaigiai „Gaja“ atliko Sally K. Albrecht kūrinį „Sing Alleluia, Clap Your Hands“. Puikus buvo ir kamerinio Suomijos kolektyvo „Seitakuoro“ pasirodymas, spiričiuelų ir gospelų kategorijoje choras pelnė sidabro diplomą.

Antroji konkurso dalis buvo sunkesnė, nes, kaip teigė R. Daugėla, chorai, pateikę paraiškas dalyvauti konkurse pagal privalomąją programą, turėjo rinktis renesanso, romantizmo ir XX amžiaus kūrinius. Čia vėl girdėjome labai įvairią muziką galintį atlikti Suomijos chorą „Seitakuoro“, jis įvertintas sidabro diplomu. Tokį patį apdovanojimą gavo mišrus choras „Dzīne“, nors jam kiek pritrūko tikslumo ir susidainavimo. Aukso diplomą pelnė moterų kamerinis choras iš Baltarusijos. Atlikdamas savo šalies kompozitorių kūrinius, jis skambėjo tvirtai, išlaikydamas balsų balansą. Šioje konkurso dalyje vėl pasižymėjo „Ąžuoliuko“ chorai.

Berniukų ir jaunuolių bei jaunuolių chorai pelnė aukso, „Ąžuolų“ klubo vyrų choras – sidabro diplomus. Su „Ąžuoliuko“ chorais iš lietuvių išdrįso rungtis tik 2015 metais susibūręs jaunas ir ambicingas Ingos Vagnoriūtės vadovaujamas kolektyvas „Druskininkai“, jis pelnė sidabro diplomą.

Gruodžio 17 dieną chorai rungėsi dėl Grand Prix. Pirmąsias dvi taures pelnytai laimėjo „Ąžuoliuko“ jaunuolių choras (I taurė; dirigentas V. Miškinis) bei berniukų ir jaunuolių choras (II taurė; dirigentas Linas Balandis).

III taurę laimėjo Larisos Ikoniko-

kiausiu kameriniu orkestru Europoje, jis apdovanotas „Grammy“.

Per 20 metų orkestras pagriežė apie 1000 koncertų daugiau nei 50 šalių, išleido per 20 įrašų albumų, jis nuolat dalyvauja festivaliuose ir projektuose Vokietijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Nuo 2003 metų „Kremerata Baltica“ rengia savo festivalį Latvijoje.

Koncertą pradėjo „Kremerata Baltica“ narė nuo 2013 metų smuikininkė Agata Daraškaitė, ji solo pagriežė Anatolijaus Šenderovo kompoziciją „Cantus in memoriam Jascha Heifez“. A. Daraškaitė mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Yehudi Menuhino mokykloje Jungtinėje Karalystėje, su pagyrimu baigė Karališkąjį muzikos koledžą ir pelnė du garbingus apdovanojimus – „Jacqueline Ward Memorial Prize“ bei „Queen Elizabeth The Queen Mother Rose Bowl“, juos įteikė pats princas Charlesas.

A. Šenderovo kūrinys buvo pasirinktas neatsitiktinai: kitą dieną, sekmadienį, Vilniuje baigėsi V tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas, kuriam pirmininkavo G. Kremeris. Naratyvinio pobūdžio pjesę A. Daraškaitė atliko išraiškingai, racionaliai. Muziką papildė subtili Vilniaus dailės akademijos absolventės, 2012–2013 m. bienalės Montruže (Prancūzija) pagrindinio prizo laureatės Linos Albrikienės audiovizualinė kompozicija, kurioje matėme banguojančią mylimą J. Heifetzo jūrą ir kino kadrus, įamžinusius patį smuikininką.

Martyno SIRUSO nuotr.

Pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta Mieczysławo Weinbergo (1919–1996) kamerinė simfonija Nr. 4, op. 153 (1992). Ilgas, psichologinių refleksijų kupinas keturių dalių kūrinys skambėjo įkvėptai ir vientisai: prislopinto šnabždesio, intymi I dalis Lento, staigiai ir garsiai prasidedanti II dalis Allegro molto, Moderato su nerimastinga soline klarneto partija (solistas Mate Bekavac), lyriniu tonu pp užsibaigianti IV dalis.

Atradęs sau artimą M. Weinbergo muzikinį pasaulį, G. Kremeris su juo nebesiskyrė: su orkestru įrašė jo kūrinių plokštelę, išleido visų kamerinių simfonijų albumą. „Weinbergas man tapo neriboto įkvėpimo šaltiniu. Jo kamerinės simfonijos yra tarsi gilūs asmeniniai apmąstymai apie savo kartą, savo epochą, lyg dramatiški XX a. pirmosios pusės dienoraščiai“, – teigia Maestro, to dienoraščio puslapius sklaidęs taip, kaip jis vienas moka: atverdamas virpančių tonų, harmonijų, muzikinių perėjimų potekstes, tarsi kreiptųsi į kiekvieną klausytoją asmeniškai.

Jaunieji orkestro muzikantai visą laiką gyvena pakylėto didžiojo meno, kurį G. Kremeris taip galingai prakalbina, atmosferoje. Tai nelengva, tokį koncentruotą krūvį ištveria tik išrinktieji.

Užtat koncerte orkestrui nereikia kaskart grįžti iš kasdienos pasaulio ir nusiteikti meno aktui.

Visa, kas būna griežiama, supa kone apčiuopiamas sakralumo debesis. Šį sakralumą suteikia G. Kremerio pavyzdys, jaunimui

Laisvės gynėjų dienai

Jau penktus metus Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras puoselėja gražią ir prasmingą tradiciją – Laisvės gynėjų dienai parengiamas sakralinės muzikos kūrinys. Šiais metais tai buvo Gioachino Rossini „Stabat Mater“. Jį atliko teatro simfoninis orkestras, choras, solistai Sandra Janušaitė, 2016 metų operos solistės vardą pelniusi Eglė Šidlauskaitė, Tomas Pavilionis, Liudas Norvaišas, dirigavo Martynas Staškus.

G. Rossini „Stabat Mater“ – vienas gražiausių šio žanro pavyzdžių. Užsakymo jį sukurti trijų dešimčių operų autorius sulaukė jau karjeros pabaigoje. Jis parašė šešias dalis, kitos atsirado bendradarbiaujant skirtingiems menininkams. 1832 m. pasaulis išgirdo T. Radolini ir A. Fogliani versiją, o visos partitūros „Stabat Mater“ premjera įvyko tik 1942 m. sausio 7 d. Paryžiuje, dirigavo Gaetano Donizzetti. Tai buvo triumfas! Minia ne tik plojo, bet ir šaukė kompozitoriaus vardą, tris epizodus teko kartoti. Netrukus „Stabat Mater“ buvo atliekamas visoje Europoje. Kokia tai graži, tauri muzika, perteikianti Dievo Motinos kančią apraudant nukryžiuotą sūnų.

Heinrichas Heine apie „Stabat Mater“ rašė kaip apie ypatingą sezono įvykį, kompozitoriaus gebėjimą tradiciniam to meto stiliui suteikti stiprią dramatinę raišką. Vienas ryškiausių XX a. dirigentų Riccardo Chailly teigė, kad G. Rossini melodinės ir harmoninės kalbos gelmėse slypi daug religinių poteksčių ir kad jis siekia išreikšti visą kryžiaus papėdėje susikaupusio Marijos liūdesio spektrą. Tai reikalauja ypatingo keturių solistų, choro ir orkestro jautrumo.

Ar tai pavyko Vilniuje? Puikus kūrinys skambėjo atspindėdamas įvykių kontekstą. Jis siejosi ir su istorijos lūžiu, palikusiu žymes mūsų gyvenimuose.

Ar tai pajautė solistai? Nemanau. Negirdėjau aistros ir dramos. Buvo juntamas E. Šidlauskaitės emocinis abejingumas, S. Janušaitei stigo vokalo dramatiškumo, Tomui Pavilioniui – tiesiog vokalo, nors tenorui pavojingą aukštą registrą (nuostabioje arijoje „Cujus animam gementem“) sugebėjo įveikti tiksliai.

Maloniausia buvo klausytis Liudo Norvaišo: lygus, gražaus tembro, gerai intonuojamas vokalas, solistas pajuto ir gerai artikuliavo emocinę įtampą.

Paslankus teatro choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) buvo išraiškingiausias. Lygūs, gerai skambantys balsai atliepė Martyno Staškaus pastangas raiškiai ir jaudinamai perteikti partitūrą, įprasminti tragediją net skausmingomis tapusiose pauzėse. Ypač dirigentą noriu pagirti už mosto profesionalumą, puikiai valdydamas orkestrą M. Staškus pasiekė ansamblinį frazių pradžių tikslumą.

Džiugino ir klausytojai: atidūs, dėkingi atlikėjams už susikaupimo valandą.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

įskiepytas besąlygiškas atsidavimas, pagarba ir meilė vienintelei dievybei – Muzikai.

Tačiau šventė yra šventė, ir antroji koncerto dalis buvo nutvieksta mažorinių pašvaisčių. Skambėjo Philipo Glasso „Orfėjo siuita“, smuikui, styginių orkestrui ir perkusijai aranžuota vibrafonininko Andrejaus Pushkarevo (jis pats ir grojo). Ši aranžuotė – antroji, padaryta

Paulo Barneso transkripcijos fortepijonui pagrindu. Žaismingumo nestokojančiame kūrinyje neoregtaimo stiliumi perteikiama XX a. šeštojo dešimtmečio bohemiška Paryžiaus kavinių atmosfera, pasikartojančiomis garsinėmis figūromis subtiliai transliuojama ribinė būsena tarp žemės ir požemio pasaulio (mito apie Orfėją ir Euridikę motyvai, aliuzijos, užuominos).

G. Kremeris ir orkestras šį kūrinį pavertė užburiančia spalvų ir prasmių misterija, savotišku nespalvoto Jeano Cocteau filmo „Orfėjas“ (1949) grafikos, siurrealizmo, žaidimo atspindžiais (veidrodžio simbolika) ekvivalentu.

Koncerto pabaigoje skambėjo Astoro Piazzollos „Buenos Airių metų laikai“ – Leonido Desiatnikovo aranžuotas keturių tango ciklas smuikui ir styginių orkestrui. Atskirais laikotarpiais sukurti tango į ciklą pagal Vivaldi „Keturių metų laikų“ idėją buvo sukomponuoti specialiai G. Kremeriui. A. Piazzollą išpopuliarino būtent jis, mokantis gėrėtis nostalgiškomis argentiniečių kompozitoriaus melodijomis ir pabrėžti charakteringus ritmus, perkelti klausytoją į karščio svilinamą Buenos Airių vidudienį arba romantišką, vėsų vakarą.

Bisui buvo atlikti du muzikiniai pokštai, muzikos garsais išreiškę sveikinimus, prie kurių prisijungia ne tik koncerto publika, bet ir visa Lietuvos muzikų bendruomenė, didžiai vertinanti Maestro Gidono Kremerio ir „Kremerata Baltica“ indėlį į šalies ir pasaulio kultūrą.

Maestro Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“

Muzikos barai / 27

IŠ ARTI

Ericas Whitacre´is: „Kūryba – nuogas aš, dirigavimas – aš su kostiumu“ Ingrida ALONDERĖ

G

ražiausių švenčių išvakarėse, už lango spaudžiant šaltukui, į Lietuvą pačių karščiausių emocijų buvo atvežęs JAV žvaigždė, „Grammy“ laureatas, TED konferencijos pranešėjas, novatorius, sėkmingas savo įrašų platintojas, kompozitorius ir dirigentas Ericas Whitacre´is. Gruodžio 11 ir 12 dienomis Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje jis, diriguodamas chorui „Bel Canto“, pristatė savo populiarią chorinę kūrybą. Scenoje chorui talkino Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos kariuomenės orkestras, mušamųjų ansamblis ,,Giunter Percussion“, pianistas Artūras Anusauskas, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, solistė Lina Dambrauskaitė. Lietuviškus kūrinius dirigavo „Bel Canto“ vadovas Artūras Dambrauskas.

Kompozitorius ir dirigentas Ericas Whitacre´is

Muzikos barai / 28

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Kompozitoriui kūryba – tai emocija, jausmas, kuriuo jis nori pasidalinti su klausytojais

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Whitacre´io kūriniai „Lux Aurumque“, „Five Hebrew Love Songs“, legendinės britų grupės „Depeche Mode“ kūrinio „Enjoy the Silence“ chorinė versija, „Goodnight Moon“ sopranui ir styginių orkestrui, „Bach (Again) Come Sweet Death“ (aranž.

Rhonda Sandberg), trys lietuvių autorių kūriniai – Vytauto Miškinio „Pater noster“, Vaclovo Augustino „Du Dob Dob“ ir „M. K. Oginskio priesakai sūnui“.

Antroje dalyje girdėjome tik naujausius amerikiečių žvaigždės kūrinius. Netikėtą ir sarkastišką kūrinį

Ericas Whitacre´is – chorinės muzikos fenomenas. Jis yra vienas populiariausių ir dažniausiai pasaulyje atliekamų šių dienų JAV kompozitorių, galintis didžiuotis daugiau kaip milijonu parduotų natų kopijų ir didžiuliu domėjimusi socialinėje žiniasklaidoje. Whitacre´ui, virtualaus choro pradininkui, pavyko įrodyti, kad chore dainuoti gali visi: jauni ir vyresnio amžiaus žmonės, profesionalai ir mėgėjai. Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs kompozitorius ir dirigentas klausytojams ir muzikantams padovanojo unikalią galimybę pajusti subtiliais mostais kuriamą nepaprastą koncerto atmosferą, pakilią nuotaiką, išvysti tikros žvaigždės spindesį tiek scenoje, tiek už jos ribų.

„Godzilla Eats Las Vegas!“ pats autorius vadina visiškai absurdišku ir pateikia kaip pokštą. „Deep Field“ išsiskyrė tuo, kad prieš koncertą žiūrovai buvo raginami iš anksto atsisiųsti mobiliąją programėlę, kuri skleidžia elektroninį garsą. Likus 5 minutėms iki kūrinio pabaigos, dirigentui davus ženklą žiūrovai įjungė mobiliąją programėlę savo išmaniuosiuose telefonuose, jos skleidžiamas garsas susiliejo su atliekama muzika. „Sleep“ – turbūt labiausiai kompozitorių Lietuvoje išgarsinęs kūrinys. Naujoji versija buvo skirta chorui ir orkestrui, nors paprastai jis atliekamas a cappella.

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs Ericas Whitacre´is sutiko papasakoti apie save.

– Ką iki šio žinojote, girdėjote apie Lietuvą?

– Žinojau apie didžiulę dainų šventę, kurioje dainuoja tūkstančiai žmonių. Taip pat buvau šiek tiek girdėjęs apie Lietuvos nepriklausomybę. Ši istorija iš tiesų labai jaudinanti, tad nekantravau atvykti ir pamatyti šalį iš vidaus. Be to, man buvo įdomu išgirsti, kaip jaučiasi lietuviai, JAV nežinomais būdais ir keliais išrinkus naująjį prezidentą Donaldą Trumpą.

Neklydau manydamas, jog tai nėra labai džiuginanti žinia.

– Kokia Jūsų paslaptis – kaip tapote toks žinomas ir populiarus visame pasaulyje?

– Nesistengiau tapti populiarus.

Atvirai kalbant, manau, kad man labai pasisekė. Pradėjau kurti muziką pačiu tinkamiausiu laiku. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje muzika buvo labai moderni, atonali, daugeliui tuo metu tai buvo artima ir patrauklu. O aštuntajame situacija ėmė keistis: norėjosi tonalesnės muzikos, tiesiog švaresnės harmonijos – žmonės vėl ėmė mėgti „gražią“ muziką.

Kai pradėjau kurti, taip pat buvau vienas iš tų, kurie renkasi būtent tokią muziką. Kaip minėjau, man pasisekė gimti tada, kai visiems norėjosi tiesiog paprastesnės ir skaidresnės muzikos. Šis požiūris puikiai derėjo su mano meile internetui ir naujosioms medijoms, kurios tuo metu ėmė labai populiarėti – šios bangos buvau pagautas ir sėkmingai nuneštas ten, kur norėjau ir turėjau būti.

– Kurie Jūsų kelio momentai buvo lemtingi, padėjo tapti tokiam, koks esate dabar?

– Svarbiausias momentas mano gyvenime buvo, kai aštuoniolikos pradėjau dainuoti chore. Neslėpsiu, atėjau į jį turėdamas vieną tikslą – susipažinti su merginomis. Iki tol nebuvau nei gilinęsis į klasikinę muziką, nei kaip nors su ja susidūręs. Pirmas

Muzikos barai / 29

IŠ ARTI rinę muziką. Kūrinys man pasirodė labai lietuviškas, atspindintis jūsų šalies chorinio dainavimo istoriją.

timiausią, – „A Boy and a Girl“. Tai tyriausia ir švelniausia, ką esu sukūręs.

– Nuo ko Jums prasideda kompozici-

– Kaip manote, kodėl esate geras kompozitorius?

ja?

kūrinys, kurį teko dainuoti, buvo Mozarto „Requiem“. Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Davidas Weilleris, dirigavęs pirmajame koncerte, buvo mano mokytojas. Jam aš padovanojau savo pirmąjį kūrinį „Go, Lovely Rose“ – toks antrasis svarbus įvykis mano kelyje. D. Weilleris man labai daug padėjo, jam esu be galo dėkingas už daugelį svarbių sprendimų, turėjusių įtakos mano karjerai. Kitas svarbus žingsnis – studijos Juilliardo universitete. Ir paskutinis, stipriai pakeitęs mano kasdienybę, – virtualaus choro1 sukūrimas. Iš pradžių maniau, kad tai tebus mažas eksperimentas, tačiau jis „sprogo“, pritraukė labai daug dėmesio ir staiga išpopuliarėjo visame pasaulyje.

– Įdomu, kad dabartiniame, ketvirtajame, Jūsų virtualiame chore „Fly to Paradise“ dainuoja daugiau kaip 5 tūkstančiai žmonių. Kurdama lietuvišką virtualų chorą („Virtualus choras. Lietuva“), aš susidūriau su garso takelių problema – kai kurių tiesiog negalėjau panaudoti dėl prastos kokybės. Kaip dirbate Jūs? Ar tiesa, kad „Fly to Paradise“ taip pat neišnaudojo visų takelių?

– Tiek garso takelių – tikra beprotybė! Atvirai sakant, neįmanoma jų visų suderinti ir sujungti į vieną bendrą chorą. Ką mes padarėme? Išsirinkome kokius du šimtus geriausių įrašų. Visų kitų chorų panaudojome tik vaizdą. Jokiu būdu neįmanoma sudėti tūkstančių takelių, todėl toks sprendimas, mano nuomone, buvo pats tinkamiausias.

Beje, labai sveikinu Jus sukūrus pirmą lietuvišką virtualų chorą. Linkiu idėją plėtoti, kurti ir skleisti cho1 Virtualus choras – daug kolektyvų, kurių atliekamo kūrinio videoįrašai sujungiami į vieną.

Muzikos barai / 30

– Viskas prasideda nuo emocijos.

Tai nėra emocija, kurią noriu aprašyti ar apie ją papasakoti. Ji – tarsi lengvas skausmas širdyje, viduje. Bandydamas suprasti, ką jaučiu, pradedu ieškoti melodijos, akordo, labai konkrečios to pojūčio muzikinės išraiškos.

Kai pavyksta ją rasti, imu „statyti“ kompoziciją. Tai vienintelis man tinkamas kūrybos būdas. Skamba neįtikėtinai, kai kompozitoriai sako sukūrę ką nors tiesiog iš trijų natų. Man kūryba niekada nebus tiesiog kelios natos – tai emocija, jausmas, kuriuo noriu pasidalinti su klausytojais, kad jie pasijustų taip, kaip aš jaučiuosi kurdamas, įsivaizduodamas kūrinį.

– Ką darote, kai kurdamas užstringate, sustojate?

– Išbandau įvairiausius dalykus: ilgai vaikštinėju, maudausi duše, einu į kino teatrą ar susiveliu plaukus. Kadangi būnu jau šį tą parašęs, galiu grįžti atgal, perdėlioti mintis.

Nebereikia ko nors naujo ar originalaus, būtina tiesiog ramiai pamąstyti apie tai, ką turiu, ir tęsti darbą.

– Ar dabar kuriate ką nors nauja?

– Taip, rašau labai didelę valandos trukmės kompoziciją chorui, violončelei, gitarai ir elektronikai. Ji išsiskirs iš mano kūrybos. Tai bus lėto tempo, subtilus, švelnus kūrinys, juo atskleisiu labai trapius emocinius išgyvenimus. Šiuo metu esu visiškai į tai pasinėręs, ieškau tinkamos temos ir pavadinimo, kuris perteiktų tai, ką noriu pasakyti.

– Ar turite kūrinį, kuriuo labai didžiuojatės?

– Labai įdomus kūrinio apibūdinimas... Pasididžiavimas, mano nuomone, yra tarsi gyrimasis, norėjimas būti pastebėtam ir liaupsinamam. Aš niekada taip negalvoju apie kūrybą ir apskritai apie muziką. Geriausios kompozicijos man yra tos, kurios buvo sukurtos mano išgyvenimų, stiprių emocijų pagrindu, vėliau jų klausydamasis aš vėl iš naujo viską išgyvenu. Įkvepiantis jausmas... Galiu įvardinti labai paprastą ir mielą kūrinį, turbūt patį mylimiausią ir ar-

– Nesu tikras, kad esu geras kompozitorius. Aš vis dar stengiuosi mokytis, atrasti ką nors nauja. Kurdamas chorui, orkestrui ar atskiriems instrumentams, visada galvoju apie kiekvieno instrumento, balso partiją ir liniją. Noriu, kad kiekvieną atlikėją jo partija jaudintų, kad jis turėtų ką dainuoti, groti, jaustųsi esąs svarbi visumos dalis. Pavyzdžiui, chore savo mėgstamiausią partiją paprastai atiduodu altams. Taigi praleidžiu daug laiko konstruodamas, dainuodamas ir grodamas kiekvieną liniją, kad ji būtų įdomi. Tada, tikiu, muzikantai jaučia pasitenkinimą, bendrystės jausmą ir jį perduoda klausytojams. Drįsčiau teigti, kad būtent dėl tokio požiūrio ir darbo mano kūryba tampa gera.

– Kokia Jūsų įprasta savaitė?

– Nėra tokios. Kiekviena diena beprotiška. Aš kuriu, dalyvauju projektuose, kartais stengiuosi pasportuoti, nuvedu sūnų į mokyklą, bendrauju su įdomiais žmonėmis, dirbu su chorais ir dar visko po truputį.

– Ką Jums reiškia būti kompozitoriumi ir choro dirigentu?

– Vien pagalvojus apie kompoziciją norisi giliai įkvėpti ir atsidusti.

Kiekvieną kartą rašydamas naują kūrinį aš išgyvenu agoniją. Noriu būti tobulas, nors turiu tiek daug įveikti, kad tai pasiekčiau, labai daug ieškoti ir atrasti, o emocijų lygmeniu „kastis“ vis giliau. Kartais abejoju, ar man tikrai to reikia, bet kurdamas visada įstumiu save į tokią situaciją. O dirigavimas – tai tiesiog džiaugsmas ir atgaiva sielai, muzika, kuri kuriama bendraujant, žiūrint muzikantams į akis. Kompozicija ir dirigavimas man yra visiškai skirtingai išgyvenami dalykai, nors mėgstu abu. Vis dėlto kūryba – tai tikrasis, nuogas aš, o dirigavimas – aš su kostiumu.

– Ačiū už pokalbį!

n

Apie „Pelenę“ Švedijoje ir metų planus

– Kaip užsimezgė kontaktas, nuvedęs choro „Vilnius“ vyrų grupę į Švediją? ­– Tai galėčiau pavadinti atsitiktinumu. Švedai ieškojo pajėgaus choro, tiksliau, stiprios vyrų grupės, bet kažkodėl jos nerado Švedijoje. Dirigentas Robertas Šervenikas, ne kartą koncertavęs su Jonšiopingo „Sinfonietta“, pasiūlė mus, ir buvome pakviesti. ­– G. Rossini „Pelenės“ atlikimas subūrė tarptautinę atlikėjų kompaniją. Prašyčiau plačiau papasakoti, su kuo teko kartu būti scenoje.

– „Pelenėje“ grojo Jonšiopingo „Sinfonietta“, dirigavo danas Christianas von Gehrenas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Jis diriguoja įvairią muziką, bet gana didelę jo repertuaro dalį sudaro operos.

Pelenę dainavo italė Gaia Petrone, princą Ramiresą – Leonardo Ferrando iš Urugvajaus, rusų kilmės izraelietis Yuri Kissinas, šiuo metu gyvenantis Paryžiuje, atliko Don Magnifiko vaidmenį. Antro plano vaidmenys buvo patikėti Malmės aukštosios muzikos mokyklos dainavimo specialybės studentams.

Viską organizavo Smolando kultūros centras. Tai didžiulis naujas statinys, atidarytas prieš penkerius metus. Jame dvi salės – 800 ir 400 vietų. Akustika fantastiška, visa infrastruktūra – aukščiausios kokybės. Mes Lietuvoje galime tik pasvajoti apie ką nors panašaus.

Labai džiaugėmės, kad publika mus priėmė puikiai, abu vakarus salė buvo pilna, nors mieste gyvena vos 75 tūkst. žmonių. Pabandykite pas mus surinkti tiek žiūrovų į Rossini operą!

Choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas

– Kaip įvertintumėte operos atlikimo kokybę?

– Italų solistė Pelenę dainavo fantastiškai! Puikiai grojo orkestras, mūsų choro vyrai taip pat pasirodė nepaprastai gerai. Kadangi organizatoriams palikome puikų įspūdį, jau kalbama, kad vėl būsime kviečiami dirbti kartu. Kol kas konkrečių pasiūlymų dar neturime, tačiau gal tai bus Mozartas, gal vėl Rossini ar kitų autorių kūriniai. Kaip visada, viskas priklauso nuo finansavimo. Dirigentas von Gehrenas labai džiaugėsi, kad jam nebereikės ieškoti kito choro.

Taigi, choras, orkestras, pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo puikūs. Kiek silpniau atrodė mano minėti studentai. Juokavome, kad galėjo atsiųsti bent jau trečio, o ne pirmo kurso dainininkus, nors iš tiesų net nežinome, kiek metų jie mokėsi dainavimo. Jie labai stengėsi, tačiau atrodė silpnokai.

– G. Rossini „Pelenė“ – gana sudėtingas kūrinys.

– Labai sunkus kūrinys, pirmiausia dėl virtuoziškų partijų. Daugelio solistų, taip pat ir choro partijos reikalauja nepaprasto meistriškumo, jas ne bet kas gali kokybiškai padainuoti. Choro partijoje daug greitų tempų, reikalaujančių labai geros vokalinės technikos.

– Tokie tarptautiniai projektai – neabejotinai vertinga patirtis. Ar dažnai choro „Vilnius“ dainininkams tenka vykti į koncertines keliones?

– Deja, nedažnai, nes viskas susiję su finansais. Valstybiniam chorui, kuriame yra daug dainininkų, tokios kelionės – brangus malonumas (dienpinigiai ir pan.).

Paprasčiau mėgėjų chorams: jie Choro „Vilnius“ vyrų grupė Švedijoje

„Vilniaus kronikų“ – premjera.

Praėjusiais metais pradėjome bendradarbiauti su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi ir libretistu Herkumi Kunčiumi. Šiuo metu jie rašo naują miuziklą, kurio tema veikiausiai taip pat bus susijusi su Reformacija. Kadangi vis dar vyksta kūrybinis procesas, nesinori daug pasakoti, bet metų pabaigoje šį naują sceninį kūrinį tikimės pristatyti. Labai jo laukiame, nes visuomet tai, ką rašo G. Kuprevičius, yra labai gerai.

– Tačiau neabejotinai išliks ir tradiciniai renginiai?

– Žinoma, ir toliau su koncertais ir edukaciniais projektais keliausime po regionus. Kartu su miestų ir miestelių vaikais rengiame koncertus, kuriuose jie groja, mes padainuojame, ką nors atliekame kartu.

Pavyzdžiui, jau kelerius metus iš eilės giedame Johno Rutterio „Vaikų mišias“. Bandysime tęsti projektą „Naujieji Vilniaus veidai“, kuriame skamba kiek kitokia muzika. Toliau bendradarbiausime su solistais Liudu Mikalausku, Asta Krikščiūnaite, kitais mūsų nuolatiniais partneriais.

Naują projektą planuojame ir su Jonu Sakalausku, jį ketiname parodyti Vilniuje ir Klaipėdoje. Žinoma, bus ir mūsų tradicinis renginys – Šv. Jokūbo festivalis, kuriam choras „Vilnius“ vėl parengs keletą premjerų. Esu kai ką numatęs, bet dar laukiu natų. Galbūt tai bus ukrainiečių muzika. Praėjusiame festivalyje pirmą kartą pabandėme sujungti karilioną ir chorą.

Tada tik atsargiai prisilietėme, bet pamatę, kad įmanoma, darysime jau ką nors didingesnio. Kaip visada, sulauksime svečių iš užsienio – šiemet tai bus kolektyvas iš

Austrijos. Tradiciškai dalyvaus ir geriausi Lietuvos kolektyvai.

Kalbėjosi Rasa MURAUSKAITĖ

Žvainio IVANAUSKO nuotr.

Šie metai choro „Vilnius“ vyrų grupei prasidėjo kelione į­ Švediją ­– sausio 5–6 d. Smolando mieste mūsų choristai dainavo Gioachino Rossini operos „Pelenė“ („La Cenerentola“) premjeroje. Koncertiniu šios operos variantu paminėta jos 200 metų sukaktis. Apie kelionės įspūdžius ir šių metų koncertinius projektus pasakoja choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras DAMBRAUSKAS.

patys gali susimesti pinigų ir važiuoti, kur nori.

– Sausį pradėjote įkvepiančia koncertine išvyka į Švediją. Kas toliau numatyta 2017 m.?

– Sausio 13 d. dainavome jau tradiciniu tampančiame renginyje, atlikome Karlo Jenkinso „Requiem“. Sausio 21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą Vilniuje atlikome kompozitoriaus Arthuro Honnegerio oratoriją „Karalius Dovydas“. Neabejoju, kad sostinės publikai tai buvo nepaprastas reginys. Šiemet taip pat dalyvausime Johanno Sebastiano Bacho festivalyje, kurį rengia „Musica humana“ ir profesorius Algirdas Vizgirda. Jame atliksime Antonio Vivaldi „Gloria“. Šiemet minimas Reformacijos 500 metų jubiliejus. Ta proga vykdysime didžiulį projektą, apimsiantį visą Lietuvą. Tai bus koncertų ciklas, taip pat planuojamas išleisti dvigubas kompaktinis diskas, kuriame įrašysime liuteronų giesmes. Mums tai iššūkis, nes giesmių labai daug, o jas atlikti norisi kiek kitaip, nei bendruomenė gieda per pamaldas. Šis projektas tęsis visus metus, jį vainikuos baigiamasis koncertas, greičiausiai vyksiantis Vilniaus liuteronų bažnyčioje spalį.

Pavasarį laukia intriguojantis projektas kartu su japonų kompozitoriumi ir dirigentu Ko Matsushita. Ruošime naują programą, kuri balandžio 26 d. bus pristatyta Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Liepos 6 d. Ukmergėje dainuosime dar vieno kūrinio premjerą. Muziką rašo perkusininkas Saulius Auglys, kompozicijos žanras man nėra iki galo aiškus – kažkas tarp oratorijos ir miuziklo. Rugsėjo 2–3 d. numatyta kito didžiulio kūrinio – Gedimino Rimkaus-Rimkevičiaus

Muzikos barai / 31

ATEINAME

Lietuvos mokinių muzikos olimpiada

Jau įvyko penkios Lietuvos (penktoji – praėjusių metų lapkričio 26 d.) ir trys tarptautinės mokinių muzikos olimpiados. Turime kuo džiaugtis: didėja nacionalinėse olimpiadose dalyvaujančių mokinių ir miestų bei rajonų, iš kurių jie atvyksta, skaičius; sulaukiama daug teigiamų vertinimų iš mokinių, mokytojų, švietimo institucijų atstovų.

Praėjusį pavasarį Lietuva svetingai priėmė Trečiosios tarptautinės muzikos olimpiados dalyvius. Didžiuojamės, kad mūsų šalies mokiniai tapo trijų olimpiadų nugalėtojais, o pernai Lietuvos atstovė pelnė geriausiai pasirodžiusio dalyvio vardą.

Dalyviai ir vertinimo komisija

V

iskas prasideda nuo idėjos. Ar ji gera, patikrina laikas ir ją įgyvendinantys žmonės. Kai prieš septynerius metus sumanymu organizuoti tarptautinę mokinių muzikos olimpiadą

pasidalino estai, mažai kas tikėjo, kad olimpiada taps ne tik reikšmingu nacionaliniu renginiu, bet ir vis daugiau šalių įtraukiančiu tarptautiniu judėjimu.

Lietuvos mokinių muzikos olimpiadą ėmėsi organizuoti Lietuvos muzikos mokytojų asociacija kartu su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Rengėjų nuolatinė partnerė ir idėjos palaikytoja – Klaipėdos universiteto Menų akademija. Čia kiekvienais metais ir vyksta muzikai gabių mokinių varžytuvės.

Olimpiadoje kviečiami dalyvauti dviejų amžiaus grupių mokiniai: 12– 15 metų ir 16–18 metų bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai. Olimpiada vyksta keliais etapais. Pirmiausia mokiniai jėgas išbando savo mokyklose.

Tačiau tokių mokyklų yra vos kelios, dauguma mokinių varžosi miestų ar rajonų turuose. Lietuvos mokinių muzikos olimpiadoje Klaipėdoje iš rajonų kviečiami dalyvauti po vieną kiekvienos kategorijos atstovą, didieji miestai siunčia po keletą mokinių.

Olimpiada vyksta vieną dieną, tad ji būna labai intensyvi tiek organizatoriams, tiek dalyviams, tiek vertinimo komisijos nariams. 16 asmenų vertinimo komisiją sudaro Lietuvoje pripažinti menininkai, pedagogai, muzikologai, kompozitoriai. Kiekvienais metais stengiamasi keisti komisijos sudėtį, kad būtų išvengta vertinimo štampų, kad būtų atstovaujama skirtingoms meno bei meninio ugdymo institucijoms.

Tarptautinės olimpiados dalyviai

Muzikos barai / 32

Užduotys

Olimpiados dalyviai savo pasiekimus demonstruoja kurioje nors vienoje muzikinės veiklos srityje – dainavimo arba grojimo. Muzikos olimpiada – tarytum muzikinė daugiakovė, mokiniai turi skaityti iš lapo, atlikti dainą, pateikti originalią kompoziciją ir ją atlikti, taip pat tikrinamos dalyvių muzikinės žinios.

Dainavimas ir kompozicijų pristatymas organizuojamos kaip koncertai, juos stebi mokiniai, mokytojai, svečiai. Viešas pasirodymas padeda sukurti muzikinės šventės, kūrybiniams ieškojimams atviro renginio atmosferą. Kartu tai proga susipažinti su tuo, kokiomis muzikinėmis idėjomis gyvena miestų ir rajonų jaunieji muzikai, pasitikrinti, kokios muzikinės kompozicijos labiausiai patinka klausytojams. Mokinių pasirodymai visuomet vyksta pilnose salėse, yra aptarinėjami pačių mokinių ir jų mokytojų.

Muzikos olimpiados užduotys apima pagrindines muzikinio ugdymo sritis – muzikinio raštingumo (natų skaitymas iš lapo), muzikos kūrinių analizės (muzikinis testas), interpretavimo ir muzikinės kūrybos. Pagrindinė olimpiados nuostata – dalyviai turi demonstruoti įvairiapusius muzikinius gebėjimus ir žinias, kiekviena užduotis yra vienodai svarbi.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento dr. Rolando Aiduko nuomone, skaitymo iš lapo užduotis yra bene sunkiausia. Tai, kad silpnėja mokinių muzikinio raštingumo gebėjimai, ne kartą kalbėta ir įvairiuose muzikinio ugdymo problemas aptariančiuose kontekstuose. Galime džiaugtis bendru mokinių muzikiniu išprusimu, muzikinės raiškos gebėjimų stiprėjimu, bet muzikos rašto mokymas vis dar lieka viena iš problemi-

nių ugdymo sričių. Pasak R. Aiduko, žinios apie muziką yra labai svarbios, tačiau dainavimo, solfedžiavimo, ritmavimo ar grojimo muzikos instrumentais įgūdžių, t. y. aktyvios sąveikos su muzika, negali pakeisti net įdomiausi pasakojimai apie ją.

Muzikos žinios tikrinamos testu, kuris sudaromas remiantis bendrosiomis muzikos ugdymo programomis, jis apima muzikos istoriją ir teoriją, kompozitorius ir jų kūrinius, muzikos formas, žanrus, stilius ir kt.

Testas leidžia greitai įvertinti mokinių muzikos supratimą.

Vertinant dainavimą, dėmesys telkiamas ne tik į balso valdymo įgūdžius, bet ir į atlikimo muzikalumą, intonavimo tikslumą, įtaigumą. Klaipėdos universiteto docentas dainininkas Mindaugas Gylys sako, kad džiugina jaunųjų atlikėjų muzikalumas, įtaigumas, tačiau mokiniai (ar jų mokytojai) nėra linkę rinktis sudėtingesnių, įvairesnių žanrų vokalinių kūrinių. Trys ketvirtadaliai dainuoja lietuvių liaudies dainas. Galima džiaugtis, kad propaguojama lietuvių liaudies muzikinė kultūra, kita vertus, pasirenkamos nesudėtingos, dainininkui patogios, daugeliui gerai žinomos dainos. Stokojama interpretacijos įvairovės, archajiškesnių, mažiau žinomų dainų. M. Gylys linkėtų rinktis daugiau klasikos kūrinių, įdomesnių dainų.

Kompozicijų kūrimas olimpiados dalyviams prieš penketą metų buvo bene didžiausias iššūkis. Organizatoriams teko sulaukti prašymų „atleisti“ nuo šio užduoties. Lieka tik džiaugtis, kad jau antroje olimpiadoje tokių prašymų nebebuvo, kompozicijos užduotis sulaukia daugiausia dėmesio. Klausantis mokinių kūrybos galima neabejoti, kad tai jiems įdomi sritis. Pastebima ne tik kompozicijų įvairovės ir meninio lygio augimo tendencija, bet ir pavienių mokinių individuali branda. Pasak mokinių kompozicijas penktojoje olimpiadoje vertinusio Klaipėdos universiteto profesoriaus kompozitoriaus Remigijaus Šileikos, mokiniai geba formuoti muzikines mintis ir perteikti jas muzikiniais motyvais, frazėmis, periodais, visa tai užrašyti natomis, savo mu-

Testas

Natų skaitymas iš lapo

Kipriečių pasirodymas

zikai suteikti gana išbaigtą, daugiau ar mažiau logišką formą. Mokiniai naudoja įvairius instrumentus – fleitą, klarnetą, tromboną, gitarą, violončelę, fortepijoną, mušamuosius. Greta instrumentinių kūrinių (net kvartetų!), konkursui pateikiama nemažai vokalinės muzikos – dainų, kūrinių ansambliams. Žodžius dažniausiai rašo patys muzikos autoriai, tačiau pasirenkami ir lotyniški tekstai, lietuvių poetų eilės. Kompozitorius siūlo mokiniams atkreipti dėmesį į netradicinių išraiškos priemonių paiešką, siekti originalesnės harmonijos, įdomesnės akordų struktūros.

Muzikos barai / 33

ATEINAME Olimpiada Lietuvos muzikinio ugdymo kontekste

Nors ir sukaupta penkerių metų patirtis, olimpiadą suprantame kaip vis dar besivystantį, atliepiantį mokinių ir mokytojų poreikius, bendrąsias muzikinio ugdymo plėtotės tendencijas renginį. Pasibaigus kiekvienai olimpiadai surenkami atsiliepimai iš vertinimo komisijos narių, dalyvių, organizatorių, rajonų ir miestų atstovų. Tai padeda renginį tobulinti.

Nuo pat pirmųjų olimpiadų siekiama sukurti šiltą, muzikinei mokinių raiškai palankią atmosferą. Nors ir varžomasi dėl nugalėtojų vardų, muzikavimo ir muzikos vertingumo suvokimas – svarbiausias olimpiados organizatorių siekis. Keturios užduotys per vieną dieną – iššūkis ir mokiniams, ir jų mokytojams, todėl norisi, kad dalyviai kiek įmanoma mažiau energijos skirtų baimei įveikti. Suprantama, kad bet kuris pasirodymas scenoje lydimas jaudulio, tačiau, pačių dalyvių teigimu, renginio atmosfera ypatinga – jauki, palaikanti, skatinanti, jaučiamas dalyvių ir klausytojų bendrumas.

Per penkerius metus Lietuvos mokinių muzikos olimpiada tapo svarbia Lietuvos miestų bei rajonų muzikinio ugdymo kalendorių data.

Pasak Šiaulių „Juventos“ progimnazijos Muzikinio ugdymo skyriaus vedėjos, muzikos olimpiadų Šiauliuose organizatorės Violetos Juodpusienės, tai jau tradicinis miesto renginys.

Olimpiada padėjo atrasti talentingų, iki šiol muzikiniuose pasirodymuose nedalyvavusių mokinių, jų mokytojų, mokyklų. Olimpiada yra puiki proga susitelkti ir muzikos pedagogams: kartu organizuoti miesto turą, rengti užduotis, svarstyti problemines mokinių muzikinių pasiekimų sritis. O pats didžiausias šio renginio „nuopelnas“ – jis gerokai kilstelėjo muzikos dalyko prestižą.

Lietuvių pergalės tarptautinėse olimpiadose

Pirmoji Lietuvos mokinių muzikos olimpiada vyko tais pačiais metais kaip ir pirmoji tarptautinė olimpiada Talino muzikos ir teatro akademijo-

Muzikos barai / 34

je. Iki to laiko estai jau buvo surengę penkias nacionalines olimpiadas, o štai tarptautinių olimpiadų patirtis kaupiama kartu su kolegomis iš įvairių Europos šalių. 2014 metais antroji tarptautinė olimpiada įvyko Rygos J. Vītolo muzikos akademijoje, o 2016 metų pavasarį trečiosios tarptautinės olimpiados dalyvius priėmė Klaipėdos universiteto Menų akademija. Devynių Europos šalių mokiniai varžėsi atlikdami keturias užduotis.

Galime tik pasidžiaugti, kad ypač gerai pasirodė vyresniųjų grupės dalyviai iš Lietuvos, o daugiausia balų surinko ir absoliučiai geriausios dalyvės vardą pelnė Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinė Gintarė Valionytė (mokytoja Ingrida Bertulienė), jai teko aukso medalis, I vieta ir geriausios kompozicijos nominacija.

Dėkodama už puikiai surengtą Trečiąją tarptautinę muzikos olimpiadą, šio renginio iniciatorė, Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorė Ene Kangron sakė: „Ši olimpiada jauniems talentams suteikia galimybę atskleisti kūrybingumą, pristatyti ir išbandyti save tarptautinėje erdvėje, palyginti savo gebėjimus su kitų šalių atstovais. Olimpiada padeda ne tik burti tarptautinę muzikos pedagogų bendruomenę, bet ir motyvuoja atrasti talentingus vaikus ir padėti jiems augti.“ Pabaigai norėtųsi pasakyti, kad olimpiada neįsivaizduojama be entuziastingai idėją puoselėjančių organizatorių, renginį svetingai priimančios Klaipėdos universiteto Menų akademijos ir gausios rėmėjų bei partnerių grupės. Tarp jų yra ir nuolatinė renginio palaikytoja ir rėmėja – Lietuvos muzikų sąjunga bei žurnalas „Muzikos barai“. Dėkodami visiems už paramą, nuoširdžiai tikime, kad bendromis pastangomis pavyks auginti jaunus ir muzikai talentingus žmones, kurti ir puoselėti naujas muzikinio ugdymo tradicijas, prisidėti prie Lietuvos muzikinės kultūros plėtotės. n

Aurelija ANDRIEKUTĖ PER LIETUVĄ NUSKAMBĖJO PIRMASIS MUZIKUOJANČIŲ ŠEIMŲ FESTIVALIS-KONKURSAS „GAIDŲ PYNĖ“. PRASIDĖJUSĮ PRAĖJUSIŲ METŲ PAVASARĮ RENGINIAIS LIETUVOS REGIONUOSE, RUDENĮ FESTIVALĮ VAINIKAVO LABDARINGI KONCERTAI PAŽEIDŽIAMIAUSIOMS SOCIALINĖMS GRUPĖMS – TĖVŲ GLOBOS NETEKUSIEMS VAIKAMS, VIENIŠIEMS SENOLIAMS IR NEĮGALIESIEMS. ATSIGRĘŽĘ ATGAL JAU GALIME APŽVELGTI ĮVYKIUS IR PASIDŽIAUGTI PASIEKTAIS REZULTATAIS. KALBAMĖS SU ŠV. KAZIMIERO ORDINO NARIAIS – FESTIVALIO INICIATORE IR PROJEKTO VADOVE MUZIKOLOGE ALDONA JUODELIENE BEI FESTIVALIO ORGANIZACINIO KOMITETO IR VERTINIMO KOMISIJŲ NARIU, LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS DOCENTU KOMPOZITORIUMI KAZIU DAUGĖLA. – Kodėl nusprendėte rengti festivalį muzikuojančioms šeimoms?

Aldona Juodelienė: Į šį klausimą puikiai atsako mūsų festivalio šūkis „Muzikuojanti šeima – darni šeima.

Darni šeima – stipri valstybė“. Pagrindinis festivalio organizatorius Šv.

Kazimiero ordinas, kurio šūkis yra „Vivere bonum faciendo“ (Gyventi darant gera), jau daugelį metų vykdo kultūrinius, socialinius, labdaros projektus, juos įgyvendina ordino nariai ir savanoriai rėmėjai. Šį kartą dėmesio centre buvo šeima, jos gyvybingumo, kūrybiškumo ir kultūrinių tradicijų puoselėjimas. Projektu siekta stiprinti šeimos svarbos individo ir visuomenės gyvenime suvokimą, skatinant Lietuvos šeimas muzikuoti drauge.

Ilgus amžius muzika buvo neatsiejama mūsų tautos kasdienybės ir švenčių, papročių ir apeigų dalis.

Muzikavimo tradicijos itin puoselėtos šeimoje, kurios aplinka turi didelę įtaką asmens kūrybiškumui. Čia

Muzikuojanti šeima – darni šeima.

Darni šeima – stipri valstybė formuojasi asmens nuostatos ir vertybės, estetinis skonis, tad muzikavimo galia vertintina kaip šeimos saitų stiprinimo, jaunosios kartos, taip pat ir kultūringos visuomenės ugdymo priemonė. O kūrybinis džiaugsmas, kai bendrų interesų suburiami šeimos nariai dovanoja vieni kitiems gražų ir prasmingą buvimą drauge, tampa neišblėstančiais vaikystės prisiminimais, jie kuria šeimos kultūrinę tradiciją, perduodamą iš kartos į kartą.

Apie muzikos galią labai gražius žodžius yra pasakęs M. K. Čiurlionis, kuris, beje, mokytis muzikos taip pat pradėjo šeimoje: „Muzika – tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis <...>. Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba.“ – Muzikuojančios šeimos susirinko iš visos Lietuvos, užsiregistravo net 35 šeimų ansambliai, daugiau nei 100 dalyvių. Muzikuojančios Lietuvos šeimos – kokios jos?

A. J.: Tai ypatingi, unikalūs, originalūs, verti žavėjimosi, palaikymo ir paramos šeimų ansambliai. Vienų muzikavimo šeimose tradicija tęsiasi iš kartos į kartą, kitus paskatino susiburti muzikos mokyklose besimokantys vaikai ar jų mokytojai, trečius – muzikos mokyklas baigę ar muziko profesiją įgiję tėvai, meilę muzikai

perdavę ir savo vaikams. Ypatingų padėkos žodžių nusipelnė mokytojai, kurie skyrė daug laiko ir jėgų padėdami ansambliams pasiruošti. Jie skatino ir drąsino šeimas muzikuoti drauge, net subūrė visiškai naujus ansamblius. Tokiomis šeimomis, kurias muzikuoti drauge paskatino mūsų festivalis-konkursas, ypač džiaugiamės. Pradedančiųjų ansamblių tarp festivalio dalyvių buvo net devyni.

Paskatinti šeimas muzikuoti drauge buvo vienas iš mūsų uždavinių ir, manau, jį pavyko sėkmingai įgyvendinti. Tad festivalio ir projekto idėja, pasklidusi po visą Lietuvą, įvairiomis spalvomis suskambo dalyvių pasirodymuose – nuo tradicinio lietuvių folkloro iki džiazo muzikos, nuo klasikos perlų iki populiarių lietuviškų šlagerių.

– Muzikavo skirtingos profesinės ir sceninės patirties ansambliai. Ar nebuvo sunku juos palyginti ir įvertinti? Pagal kokius kriterijus vertinote pasirodymus?

Kazys Daugėla: Muzikuojančių šeimų ansambliai buvo vertinami pagal tokius kriterijus: muzikalumas, intonacija, ritmas, meniškumas, originalumas, ansambliškumas bei sceninis įvaizdis. Bendras pasiruošimo lygis pasirodė aukštas, ypač akademinės muzikos kategorijoje. Džiugino, kad daugelis ansamblių pasižymėjo puikia intonacija ir muzikalumu, kas

labai svarbu darniam ansambliui. Gal kiek skurdesnis repertuaras bei atlikimo lygis buvo jaučiamas pramoginės muzikos kategorijoje, tačiau visos muzikuojančios šeimos nuoširdžiai stengėsi pagal galimybes ir sugebėjimus pasirodyti kuo geriausiai. Juk tai buvo ne tik festivalis, bet ir konkursas su piniginėmis premijomis. Todėl ruoštasi rimtai ir atsakingai.

A. J.: Komisijos narių vertinimu, visi ansambliai, nesvarbu kokiai krypčiai – pramoginės, akademinės ar liaudies muzikos – atstovavo, buvo atsakingai ir puikiai pasiruošę. Nors iš mėgėjiškai muzikuojančių šeimų ansamblių nebuvo reikalaujama aukšto profesionalumo, tačiau muzikuojant, kaip ir užsiimant kita veikla, visada pravartu turėti tikslą ir judėti į priekį, nesustoti tobulėti. Tad po perklausų regionuose, įvykusių gegužės mėnesį, komisijos nariai individualiai teikė patarimus ne vienam ansambliui, ypač jei dalyviai neturėjo profesionalių talkininkų ir muzikavo savarankiškai. Tai padėjo tobulėti ir geriau pasiruošti baigiamajam festivalio renginiui.

Rugsėjį festivalio baigiamajame koncerte muzikuojančios šeimos varžėsi dėl laureatų vardo. Kai kurie dalyviai pateko į nugalėtojų grupę, kiti buvo apdovanoti diplomais, padėkos raštais ir dovanėlėmis. Konkursas

Muzikos barai / 35

ATEINAME parodė, kad Lietuvoje gausu gražių, originalių muzikuojančių šeimų, o kai kurios jų atstovauja mūsų šaliai ir tarptautiniuose renginiuose.

– Ką galėtumėte išskirti iš girdėtų ansamblių, atliktų kūrinių? Neįprastos aranžuotės, retesni instrumentai, ypatingi talentai, išskirtiniai balsai?

K. D.: Išklausius daug nuostabių ansamblių ir išgirdus įvairiausio žanro kūrinių, norėtųsi paminėti visus dalyvius – visi jie verti susižavėjimo, palaikymo ir paramos. Tačiau ypač įsiminė keletas ansamblių. Pirmiausia tai Beinarių trio ir „Mudu abudu“ iš Vilniaus. Jiems skirti aukščiausi balai akademinės muzikos kategorijoje.

Sužavėjo Lietuvoje žinomos muzikų Beinarių dinastijos atstovų – obojininko Roberto Beinario ir kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės – dukrų Brigitos ir Gabrielės nepaprastai muzikaliai ir profesionaliai atliekama Christopherio W. Glucko „Melodija“ iš operos „Orfėjas ir Euridikė“, pritaikyta fleitai ir arfai. Atliekant Piotro Čaikovskio Neapolietišką dainelę prie sesučių su tambūrinu prisijungė broliukas Laurynas, dar tik pradedantis muzikanto kelią.

Maloniai nustebino brolių Algirdo Leonardo ir Augusto Poškų ansamblis „Mudu abudu“ – berniukai puikiai groja klasikine gitara ir fortepijonu, įdomūs ir gražūs buvo jų pasirinkti kūriniai. Taip pat norėčiau paminėti kornetininkų trio iš Vilniaus, pelniusį apdovanojimą „Už įdomiausią interpretaciją“, Germanavičių šeimos kvartetą iš Raseinių rajono Viduklės miestelio, įvertintą už kūrybiškiausią pasirodymą. Nors šis kvartetas ir nesurinko aukščiausių balų finaliniame ture, tačiau sesutės Lyja ir Vėja visus sužavėjo ne tik gražiais balsais, bet ir puikiu grojimu smuiku ir fortepijonu.

Pramoginės muzikos kategorijoje itin artistiškai pasirodė vilniečiai „Linksmieji trimitai“ – vienas jauniausių festivalio atlikėjų šešerių metų Jonas Školnas su savo tėčiu Vladimiru.

– Prašyčiau apibūdinti renginio rezultatus. Kokių tikslų pavyko pasiekti?

K. D.: Rezultatai puikūs jau vien dėl to, kad renginyje dalyvavo įvairus ir gausus būrys muzikuojančių šeimų iš visos Lietuvos. Daugelis ansamblių žavėjo savo entuziazmu, nuoširdu-

Muzikos barai / 36

mu, noru muzikuoti. Prieš organizuojant festivalį-konkursą „Gaidų pynė“ buvo baimintasi, kad jame dalyvaus nedaug šeimų, tačiau abejonės netrukus išsisklaidė.

Manau, kad pirmas blynas neprisvilo, buvo pasiekti sumanyto renginio tikslai – skatinti muzikavimo šeimoje tradicijos atgimimą, siekiant stiprinti šeimos ryšius, ugdyti jos narių kūrybiškumą ir puoselėti šeimos kultūrines tradicijas. Tikiuosi, kad šis gražus ir reikalingas renginys sėkmingai vyks ir kitąmet, įtrauks dar daugiau muzikuojančių šeimų iš Lietuvos regionų, o gal bus patrauklus ir užsienyje gyvenančioms šeimoms.

Gyvename laikais, kai visko, regis, yra, tačiau didžiausiu deficitu tampa žmogiškosios vertybės. Visais laikais, nesvarbu, kokios auklėjimo mados tuo metu populiariausios, didžiausia vertybė yra ta pati – šeima. Festivalis „Gaidų pynė“ parodė, kad Lietuvoje turime kuo džiaugtis – gražiai ir darniai muzikuojančiomis šeimomis.

– Festivalio renginiai vyko beveik visus metus daugelyje Lietuvos miestų – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Dotnuvoje. Organizuojant tokį renginį reikalingos nemažos pajėgos.

A. J.: Būtina projekto sėkmingo įgyvendinimo sąlyga – gera komanda ir partnerių palaikymas. Festivalis išskirtinis tuo, kad subūrė gausų bendraminčių ir partnerių būrį, tarp kurių – ir žymūs menininkai, pedagogai, dovanoję savo laiką ir paramą, ir institucijos. Projektą pradėję su viena partnere, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“, baigėme su aštuoniais partneriais. Didžiausios pagalbos sulaukėme iš muzikos mokyklų, kurios muzikavimo šeimoje idėją savo bendruomenėse puoselėja jau ne vienus metus. Ypač esame dėkingi mokykloms, priėmusioms festivalio dalyvių perklausas Panevėžyje, Kaune, Šiauliuose, Vilniuje. Festivalio baigiamajam koncertui puikias sąlygas sudarė Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla.

Bendri tikslai ir idėjos bendradarbiavimo saitais ordiną susiejo ir su festivalio „Muzikuojame šeimoje“ organizatoriais. Šis jau daugiau kaip dešimtį metų vykstantis festivalis, prasidėjęs kaip nedidelis Kauno

mikrorajono bendruomenės, vėliau miesto renginys, jo iniciatorės muzikologės Gražinos Dainauskienės pastangomis palaipsniui išaugo į visos šalies (nuo 2008 metų) festivalį, o šiemet sulaukė muzikuojančių šeimų ir iš kitų valstybių. Siekiame atskiras iniciatyvas suvienyti į bendrą judėjimą ir planuojame, kad ateinančiais metais „Gaidų pynė“ ir „Muzikuojame šeimoje“ susilies į vieną, dar didesnį ir įspūdingesnį, visą Lietuvą apimantį renginį.

Esame dėkingi Lietuvos kultūros ministerijai ir Kultūros tarybai už finansinę pagalbą, dėl kurios galėjome surengti tiek daug renginių visoje šalyje, muzikos garsais pradžiuginti labiausiai socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Labdaringi koncertai vyko Vilniaus SOS vaikų kaime, Panevėžio senelių globos namuose ir Dotnuvos slaugos namuose. Koncertuose, kurių klausėsi per 100 globos namų gyventojų, skambėjo ir instrumentiniai, ir vokaliniai kūriniai, klasikinė, liaudies ir populiarioji muzika. Šeimų ansambliams pavyko sukurti namų jaukumu alsuojančią nuotaiką ir pasidalinti muzikavimo džiaugsmu.

Dalyvių ir žiūrovų atsiliepimai byloja, kad toks festivalis labai prasmingas, kad būtent tokio pobūdžio renginio mūsų šalies kultūriniame gyvenime trūko.

– Kokių naujovių esate numatę kitiems metams?

A. J.: Stengsimės įtraukti dar daugiau šeimų iš visos Lietuvos, užmegzti ryšius su užsienyje gyvenančiomis muzikuojančiomis šeimomis, sutelkti didesnį partnerių ir rėmėjų būrį. Siekiame suburti muzikuojančių šeimų bendruomenę, kurioje būtų dalinamasi pasiekimais, mokomasi, bendraujama ir bendradarbiaujama, gaunama pagalba. Todėl subrendo idėja ateityje kviesti šeimas į vasaros stovyklą, kur gamtoje tėvų ir vaikų ansambliai, padedami profesionalių mokytojų, pažintų ansamblinio muzikavimo paslaptis, ugdytų savo kūrybiškumą, puoselėtų šeimos kultūrines tradicijas, kauptų muzikinę patirtį. n

IŠ ARTI

„O kur jis yra? Radvilų rūmuose Vilniuje? A, prie Salomėjos Nėries mokyklos... Nežinojau.“ Dažnas atsakymas į mano klausimą.

Gerai atsimenu Trakų gatvėje antruoju numeriu pažymėtame name, buvusiuose grafų Umiastovskių rūmuose, vykusį Teatro ir muzikos muziejaus gyvenimą. Čia nuo 1965 metų nedidelėje erdvėje buvo rengiamos parodos, jaukioje aplinkoje burdavosi menininkai. 1996 m. muziejus įsikūrė erdvesnėse patalpose Vilniaus gatvėje, buvusiuose Mažuosiuose Radvilų rūmuose, čia jis ir sulaukė savo 90-mečio, kuris buvo šventiškai paminėtas lapkričio 30 d.

Muziejaus „tėvai“ – rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Balys Sruoga, jų iniciatyva 1926 m.

Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurtas Teatro muziejus, po dešimties metų jis perkeltas į Valstybės teatrą. Karo metais muziejaus eksponatai buvo išblaškyti, tik 1946 m. įkurta Lietuvos teatro draugija susirūpino jų likimu. Atkuriamieji darbai tęsėsi iki 1957-ųjų, nuo tada veikė Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejaus skyrius. 1964 m. šis skyrius, pavadintas Teatro ir muzikos muziejumi, buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui. 1992 m.

Dailės muziejaus padalinys tapo savarankiška įstaiga – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi.

Muziejui yra vadovavę aktorius Stasys Pilka, pedagogas Stasys Sabalis, filologė Gražina Aleksienė, muzikologas Jonas Bruveris, teatrologas Aleksandras Guobys.

Nuo 2002 m. muziejaus direktorė – Regina Lopienė.

Su studentais pakylame į antrą aukštą, kur įrengta nuolatinė ekspozicija. Joje – 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios kultūros sąjūdžių istorija. Nuotraukose – aktyviausiai Lietuvoje veikusių draugijų „Daina“, „Rūta“, „Šviesa“, „Aidas“ nariai. Chorų koncertų ir spektaklių afišos nuo pat spaudos draudimo laikų, nuo pirmųjų profesionalaus meno žingsnių.

Apie visa tai ką tik baigę mokyklas studentai girdi pirmą

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Ar buvote Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje?

kartą! Kas jiems buvo dėstoma per etninės kultūros, pilietinio ugdymo pamokas? „Muziejus...“, – bandau aiškinti. „Muziejus – tai sandėlis“, – atšauna.

Ne, jaunuoliai, muziejus – tautos, valstybės lobis, kuris vis papildomas naujais visiems mums svarbių kūrybos žmonių archyvais, kitais eksponatais. Tai gyvenimui prikelta kultūros istorija. Ir ne tik Lietuvos. Pažvelkime į Lietuvos valdovų rūmuose 17 a. pastatytos baroko epochos autoriaus Virgilio Puccitelli operos „Elenos pagrobimas“ scenos maketą – jis liudija Italijos meno ir LDK kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos teatro ryšius, karalienės Cecilijos Renatos Habsburgaitės vaidmenį.

Nuolatinėje ekspozicijoje – ir senieji klavyrinės epochos instrumentai. Net Onos Vytautienės klavikordas. Ar Kultūros ministerijos vadovybė rūpinasi, kad iš Trakų gatvės išmesti senieji instrumentai turėtų tinkamas laikymo sąlygas? Deja... Prarandame paveldą visų akivaizdoje. Smalsūs muziejininkų lydimi lankytojai gali išgirsti grojančius mechaninius muzikos instrumentus. Tik čia, šiose salėse.

Prisimenu daug puikių muziejuje surengtų parodų. Tarp jų buvo meistriškai apipavidalinta ir įgarsinta lietuvių liaudies instrumentų ekspozicija. Ar ne mokytojų aplaidumas, kad vaikai tokių dalykų nepamato?

Muziejuje ne tik saugomi rašytiniai menininkų dokumentai, bet ir jų vizualioji kūryba. Ją gali tirti menotyrininkai. Galima analizuoti dailininkų drobes, klausytis retų įrašų, užfiksuotų senose plokšte-

lėse. Galima pamatyti prieškario primadonų namų aplinką, drabužius, operos artistų gyvenimo fragmentus nuotraukose, filmų kadruose.

Ypatingą įtaigą jauniems lankytojams turi išradingai parengtos scenografijos ekspozicijos. Čia ne tik pristatyta iškiliausio muzikinio teatro scenografo Liudo Truikio darbų ekspozicija, bet ir išleistas puikus jo darbų albumas.

Paroda „Viva Verdi!“, skirta kompozitoriaus 200-osioms gimimo metinėms, žiūrovams pristatė didžiojo italų meistro gyvenimą ir kūrybą, filmuotą medžiagą apie jį, supažindino su jo operų Lietuvoje istorija, net buvo galima jaukiai pabendrauti su Verdi operų herojais.

Parodą „Giacomo Puccini: mano gyvenimas, mano muzika, mano festivalis“ padėjo surengti Italų kultūros institutas Vilniuje, Italijos užsienio reikalų ministerija ir Puccini festivalio fondas.

Labai vertingi yra Juozo Naujalio, Konstantino Galkausko, Mykolo Bukšos, Juozo Grybausko, Kipro Petrausko, Onos Zabielaitės-Karvelienės, Jadvygos Jovaišaitės, Broniaus Kelbausko archyvai. Lietuvą pasiekia ir nemažai užsienyje gyvenusių menininkų rankraščių, kitokio paveldo.

Klausytoją gali pradžiuginti vertinga 18–20 a. muzikos instrumentų kolekcija, 20 a. pradžios ir vėliau išleistos plokštelės, kompaktinės plokštelės ir garsajuostės su žymių dainininkų, instrumentininkų, dirigentų ir muzikos kolektyvų įrašais. Muzikinės kultūros tyrėjai gali naudotis muziejaus bibliotekoje saugomais

muzikos klavyrais, partitūromis, kitokiais leidiniais.

Neseniai vienas italas sušuko: „O, Lietuva! Grazie. Ottima esposizione!“ „Do-bu-žins-kis!“, – suskiemenavo. Pasirodo, Turine, Alberto menų akademijos (Accademia Albertina di Belle Arti) galerijoje, matė iš LTMK muziejaus rinkinių parengtą parodą. Joje buvo eksponuojama apie 70 dailininko Mstislavo Dobužinskio darbų bei spektaklių nuotraukų. „Seniausia galerija, veikianti nuo 1783 metų.

Greta 16, 17 amžių originalų „apsigyveno“ ir Mstislavas Dobužinskis. Parodą atidaręs akademijos prezidentas sakė, kad tokia graži paroda – retenybė“, – džiaugėsi muziejaus direktorė Regina Lopienė. Daugelis Dobužinskio scenografijos eskizų rodyti ir Maskvoje, Sankt Peterburge, Minske, Žemutiniame Naugarde, Kaliningrade, Gdanske vykusiose parodose.

Muziejininkai žino savo darbo vertę. Visuomenei dažnai tik nujaučiamos veiklos bruožai – begalinis kruopštumas, mokėjimas atpažinti vertybę, intuicija. Apie tai kalba muziejininkai Saulius Steponavičius, Alė Gutauskienė, Aušra Endriukaitienė, Vilma Janeliauskienė, Regina Serbentienė ir jų komandos.

O ant stalo – vis nauji darbai, aprašomi archyvai. Laukia tradicinis vakaras, skirtas menininkų šimtmečio sukaktims paminėti. Šiais metais bus prisimintas fleitininkas, puikus pedagogas Liudvikas Survila, aktorė, dainininkė, pedagogė Veronika Fakejevaitė, lietuviškojo baleto pradininkės Danutė Nasvytytė ir Irena Eidrigevičiūtė-Sprindienė. Žmogau, užeik į muziejų – pateksi į stebuklingą relikvijų pasaulį. Ir kitam pasakysi, kad jų čia daug, kad jas reikia branginti ir saugoti ateinančioms kartoms.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 37

IN MEMORIAM

Ignas Jonynas: „Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus“ Beata BAUBLINSKIENĖ

– Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

– Skirtingais gyvenimo laikotarpiais prisimenu jį skirtingai – nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu ansamblyje „Musica humana“, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo. Žinoma, namuose mes jį matydavome labai įvairių emocinių būsenų. Šeima, matyt, yra vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, tėčiui būdavo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus

Muzikos barai / 38

liko stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis.

Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas. Niekada žmonių neskirstydavo pagal socialinę ar Julius Andrejevas su sūnumi Ignu kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiš- demijos sienų. Skirtingai nuo dažnai kumo ar negatyvaus santykio, kad ir varginančios visuomeninės veiklos ar koks žmogus būtų. Aš kartais negalė- buities rūpesčių, į muziką jis nerdadavau suvokti, kaip jis sugeba atleisti vo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiautiems, kurie akivaizdžiai jam kenkia. giuosi, kad spėjau kartu su tėčiu Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, sukurti spektaklį „Kaligula“ (Valsjei tik būdavo įmanoma, stengdavosi tybiniame jaunimo teatre. – Red.), visus negatyvumus paversti juokais. jam jis parašė labai jautrų, subtilų ir Jam tiesiog buvo svetimas noras konf- tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, rontuoti ar jausti priešiškumą. Tai kad tai buvo lengvas procesas. Tik buvo žmogus, kuris visada pirmiausia dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi togalvodavo apie kitus, o ne apie save. bulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo – Kiek jam buvo svarbi profesija?

– Gal reikėtų susitarti, apie kurią skambesio ar ritmikos, tada viską suprofesiją kalbame. Jis buvo ir kompo- jungti į visumą, kurią jis suvokė kaip zitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, unikalų tik šiam spektakliui priklaunebent kaip profesiją įvardintume pa- santį pasaulį. Man tai buvo su niekuo čią muziką. Tada turbūt tai buvo jo nepalyginama patirtis. Tėvas retai gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kada kritiškai atsiliepdavo apie mano kokiu savo pavidalu, jam buvo idea- kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuolus pasaulis. Toks, kurio nerasi ana- monę dėl jos muzikinės dalies. Kai pus partitūros lapų ar Muzikos aka- kada aš tai priimdavau atlaidžiai, nes Nuotrauka iš šeimos archyvo

ŽYMUS LIETUVIŲ KOMPOZITORIUS, PIANISTAS, PEDAGOGAS JULIUS ANDREJEVAS SAUSIO 7 DIENĄ BŪTŲ ŠVENTĘS 75 METŲ SUKAKTĮ. DEJA, SULAUKTI JUBILIEJAUS JAM NEBUVO LEMTA – PO SUNKIOS LIGOS LAPKRIČIO 29 D. MENININKAS IŠKELIAVO Į AMŽINYBĘ.

SIŪLOME POKALBĮ SU J. ANDREJEVO SŪNUMI KINO IR TEATRO REŽISIERIUMI IGNU JONYNU.

man atrodė, kad turime gana skirtingas muzikines patirtis. Bet tik dirbdamas kartu supratau, koks universalus ir globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas buvo galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio bagažo rezultatas. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

– Julius Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis jam buvo svarbiausia? Žiūrint nuotraukas atrodo, kad gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu „Musica humana“, galbūt ypatingas buvo išvažiavimas į Ispaniją...

– Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus lemdavo labiau jausminis, o ne racionalusis pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai.

Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad tėčio vadovaujama Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš Lietuvos kūrybinių organizacijų atsisakė sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių gebėjimų. Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometinį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Rektorius lyg tarp kitko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, „Mayeusis“ konservatorijoje. Ir tėvas, nemokėdamas nė žodžio ispaniškai, pasakė taip. Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Kaip suprantu, tėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tai turbūt paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus, bet

nespėtus parašyti muzikos kūrinius.

– Kas buvo Jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, dėstytojų, kompozitorių?

– Man sunku pasakyti, nes tėvą visą laiką supo kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalinti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų liko ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio – smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisydami įvairių gyvenimo peripetijų šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač esu dėkingas Jurgiui Dvarionui ir jo žmonai Ilonai už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis. ­– Daugelis Julių Andrejevą artimiau pažinojusiųjų akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, švelnaus charakterio. Vis dėlto jis imdavosi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sąjūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip Jūs manote, kodėl? Ar jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė – laiko, energijos?

Kaip jis pats vertino tokią veiklą?

– Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš Jūsų čia išvardintų veiklų jis nesigaili, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl Kompozitorių sąjungos laikotarpio, kai buvo atsiskirta nuo Sovietų Sąjungos organizacijos. Aš mačiau, kokios tėvui buvo kokčios ir svetimos visokiausios intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo turint matomesnį postą. Iš prigimties jis buvo idealistas ir kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad su tėvu apie tai rimtai nesu diskutavęs.

– Labai daug energijos Julius Andrejevas atidavė pedagogikai, nemaža jo kūrybos dalis skirta vaikams. Ar jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su pedagoginiu darbu?

– Kiek žinau, mokiniai verždavosi pas tėvą, ar jis būtų dėstęs Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Ypatinga dovana sulaukus garbaus amžiaus vis dar būti mylimam ir reikalingam jauniems žmonėms. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas.

Kelis kartus jam neužteko jėgų užlipti laiptais ir mano brolis Balys rasdavo jį sėdintį laiptinėje. Praktiškai parnešdavo jį namo, bet po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas studentus.

– Kodėl Jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – Jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

– Mes su broliu esame turbūt didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės.

Abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tad visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašarom. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė tam tiktus gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

– Kiek Jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

– Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, ta garsų laboratorija greičiau buvo baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai pereinantis iš kartos į kartą.

– Ačiū už pokalbį.

n

Muzikos barai / 39

SUKAKTIS Rita Aleknaitė-BIELIAUSKIENĖ

P

rieš 25 metus buvo įkurta viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos muzikų rėmimo fondas. „Tūkstančiams muzikos gerbėjų Jūs atvėrėte duris į subtilų mus supančio pasaulio pažinimą, mokote ne tik klausytis, bet išgirsti, pajusti ir suprasti. <...> Šimtai fondo surengtų koncertų, įgyvendintų projektų ir konkursų svariai prisideda prie muzikinės kultūros sklaidos ir estetinio visuomenės ugdymo“, – sukakties proga sveikindama fondo darbuotojus rašė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Veikianti organizacija – pirmiausia žmonės. Programų vadovės, projektų kūrėjos ir jų įgyvendintojos, finansininkės, visų organizacinių darbų meistrės p. Irta, Genovaitė, Elvyra, Stasė, Aušra, Laima. Stasio Vainiūno namų direktorius muzikologas Vaclovas Juodpusis. Organizacijos siela ir variklis – Liucija Stulgienė.

Gyvenimas prieš ketvirtį amžiaus sukūrė keistą situaciją, fondas atsirado susiklosčius tam tikroms L. Stulgienės gyvenimo aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros skyriuje dirbusi didelę kultūrinio, muzikinio gyvenimo patirtį turinti valdininkė 1991 m. paliko postą, tačiau namuose be darbo negalėjo rasti vietos. Įprotis atpažinti negeras kultūros tendencijas ir padėti žmonėms jas keisti jau buvo susiformavęs nuo vadovavimo Šiaulių kultūros vyksmui laikų. Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo kurtis naujos struktūros, pagaliau buvo galima įgyvendinti tai, ką iki tol žlugdė sovietinė biurokratija.

L. Stulgienė – ne muzikė, tačiau muzika ją lydėjo nuolat. Sako, mama gražiai dainavusi, ir nors dukrą Liuciją Maselskytę Pakruojo mokykloje labiau viliojo šokis, sportas, ji mėgdavo klausytis koncertų, kuriuose buvo galima susikaupti, atverti savyje emocijų gelmę. Muzika skambėjo

Muzikos barai / 40

Lietuvos muzikų rėmimo fonde pakeleivių nėra Stulgių šeimoje: puikus smuikininkas Algirdas Stulgys buvo nuolat pasinėręs į naujų koncertinių programų sūkurį, šį instrumentą pasirinko dukra Dalia, kuri dar prieš sugriūnant Sovietų Sąjungai išvyko studijuoti į Vokietiją (dabar ji – vieno stipriausių Europoje Dresdeno simfoninio orkestro koncertmeisterė).

Taigi racionalaus proto, aukštuosius matematikos mokslus kadaise puikiai baigusi ir mokslininkės karjerai rekomenduota moteris ėmė mąstyti, kokia turėtų būti organizacija, kuri galėtų padėti muzikams. Studijavo jaunos valstybės dokumentus, tarėsi.

Suprato, kad vienai ką nors nuveikti nepavyktų, nėra kapitalo. Bet sukaupti

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su LMRF darbuotojais (iš kairės): Aušra Duobiene, Genovaite Šalteniene, Liucija Stulgiene, Egle Ugianskiene, Irta Šimkiene, Vaclovu Juodpusiu

žmonių patirtį, idėjas, rasti priemonių joms įgyvendinti – galima. Tad tebūnie fondas! Šiuo prancūzišku žodžiu, reiškiančiu pamatą, pagrindą, išteklius, paprastai vadinama specialios paskirties valstybinė ar visuomeninė organizacija, kaupianti lėšas, intelektinį kapitalą, kad galėtų padėti jauniems menininkams ar mokslininkams tobulėti. Tuomet, Nepriklausomybės aušroje, apie galimą tokio fondo veiklą niekas neturėjo supratimo. „Ponia Liucija atvėrė taip paslaptingą naujos veiklos sferą, pralaužė ledus, pirmoji Lietuvoje sukūrė naują instituciją, kurios veikla šiandien didžiuojamės“, – rašė profesorius Saulius Sondeckis.

Dešiniąja direktorės ranka tapo Eglė Ugianskienė, atėjo puikus vadybininkas Saliamonas Sverdiolas, kiti muzikai neabejingi žmonės. Ir šiandien dirba Irta, Stasė, Genovaitė, Laima, Aušra. Matytumėte, kaip jos sukasi, tik pamėtėk idėją!

Jau 25 metus fondas stengiasi eiti koja kojon su pažangių tendencijų kultūros srityje puoselėtojais, padeda siekti valstybės tikslų. L. Stulgienė studijuoja kiekvienos naujos Vyriausybės programą, seka diskusijas žiniasklaidoje. Visada jaudinasi, jeigu kultūra užmirštama. Nervinasi girdėdama samprotavimus, kad modernias technologijas, industrijas reikia pritaikyti ir labai trapioje meninės kultūros – muzikos – srityje. „Ar nereikėtų pirmiausia galvoti apie žmogaus dvasią, o ne apie galimybes ją pritaikyti materialaus turto kūrimui? – tiesiai klausia. – Žiūriu į naujosios Vyriausybės programą. Joje vėl kalbama apie išteklius (parengti žmogiškųjų išteklių plėtros politikos stebėsenos rodiklius ir t. t. Įgyvendinant šį uždavinį tereiktų prisikviesti kaimynų baltarusių, rusų – ištekliai bus papildyti!).“ Fondo patirtį perėmė kitos organizacijos, tarp jų ir valstybinės. Tačiau tokio judėjimo iniciatoriai ir tęsėjai šiandien tarsi baudžiami: veiklos programų lyg ir nemato valstybės rėmėjai, o gal net nesupranta jų prasmės.

Bet aktyviai palaiko fejerverkų organizatorius, populiariosios kultūros renginius...

Kada mūsų valstybėje bus išgirs-

tos Theodore´o Schultzo, kitų Nobelio premijos laureatų mintys: XXI a. pagrindinės investicijos turi būti nukreiptos ne į laukus ar mašinas, bet į žmogų, o žmogiškieji ištekliai privalo būti transformuojami į žmogiškąjį kapitalą. Kol to nebus, šalis neišlips iš bėdų. Žmogiškasis kapitalas – ne kiekybinis, o kokybinis požiūris į žmogų kaip į holistiškai suvokiamą valstybės, tautos perspektyvą, gyvenimo kokybės prielaidą.

Manyčiau, L. Stulgienės vadovaujamo fondo veikla deda pagrindus žmogiškajam kapitalui. Tai dvasingumo, aukštos kultūros, dorovingumo, socialumo ir tik paskui kompetencijų ugdymo kelias, prasidedantis nuo vaikystės ir besitęsiantis visą gyvenimą. XXI amžiuje svarbiausia – žmogaus problema. 2016 m. pasauliniame ekonomikos forume Davose buvo aptariama tema „Talentų pritraukimas ir tarptautinis mobilumas“. Dėmesys buvo sutelktas į talentų judėjimo ir kuriamos ekonominės gerovės koreliaciją. Mokslininkai, verslininkai, politikai pabrėžė, kad kūrybingų žmonių mobilumas – didelė ir svarbi jėga, taip realizuojamas siekis tobulėti, užpildomos įgūdžių spragos. Kuo daugiau žmogiškojo kapitalo, aukštos kompetencijos, tuo produktyvesnė kūryba ir daugiau galimybių formuoti naujas, pažangias strategijas.

Kaip Lietuvos muzikų rėmimo fondas reaguoja į dabarties iššūkius?

Plėtoja savo programas. Viena ypač svarbi – „Sugrįžimai“. Jaunų žmonių parvykimas iš įvairiausių pasaulio šalių į Lietuvą – ne noras vėl prisikirsti mamos blynų. Per 18 metų tėvynėje savo pasiekimus demonstravo svetur studijuojantys ar dirbantys 265 lietuviai muzikai, 139 jų kolegos užsieniečiai, koncertuose bendradarbiavo ir 817 Lietuvos muzikų. Buvo surengta 310 koncertų, sulaukta svečių iš 39 pasaulio šalių. Festivalyje atliktas 101 Lietuvos kompozitoriaus kūrinys. Į Lietuvą atvykę Vakaruose pripažinti muzikai studentams, mokiniams rengia meistriškumo pamokas, perteikia didžiulę patirtį, išmintį.

Kartu su kolegomis parengia lietuvių kompozitorių kūrinių – te plačiau skamba pasaulyje.

Programa įprasmina keitimosi protais globaliame pasaulyje idėją.

Kultūros kapitalas gausinamas ir kitomis programomis. Viena reikšmingiausių – edukacinė programa Lietuvos studentams „Alma mater musicalis“. Pilnutėlė Šv. Jonų bažnyčia kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį rodo, kad jau atsirado studentų auditorija, kuri geba atskirti grūdus nuo pelų. Nemirksta bare prie alaus, bet ateina paklausyti geros muzikos, susitikti su Nacionalinės premijos laureatais, kitais iškiliais kultūros žmonėmis. Tačiau Kultūros taryba mano, kad tokie susitikimai nieko verti ir jų neremia.

Valstybė nurodė, kad negalią turintiems žmonėms būtina plėtoti atokvėpio paslaugas (pavesta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai), didinti neformaliojo vaikų švietimo paslaugų įvairovę ir prieinamumą – plėsti švietimo teikėjų pasiūlą ir didinti galimybes ugdytis kuo įvairesnėje aplinkoje (pavesta Švietimo ir mokslo ministerijai). Tai kodėl neremiamos tos programos, kurias vykdo pelno nesiekianti organizacija Muzikų rėmimo fondas: „Alma mater musicalis“ – studentams, jaunimui, „Beauštanti aušrelė“ – miesto ir visai valstybės bendruomenei (kasmet Vilniuje, Prezidentūros aikštėje, rengiama Mokslo metų pradžios ir Laisvės dienos šventė, kuri per LTV tiesiogiai transliuojama visai Lietuvai; koncertai mokyklose rengiami visus mokslo metus), „Musica terrae Vilnensis“ – Pietryčių Lietuvos gyventojams (sudėtinė programos dalis – festivalis „Pavasario muzika“ daugiataučio Visagino ir jo apylinkių gyventojams)? Tai ir programa „Mūsų miesteliai“, skirta nuo prasto popso neapsiginantiems ir klasikinės muzikos pasigendantiems kultūros centrams.

Programa „Dainuoju Lietuvą“ buvo skirta Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, Valdovų rūmų atstatymui remti, daug renginių vyko Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių proga. „Musica sacra“ gimė Popiežiaus Jono Pauliaus II viešnagės Lietuvoje 1993 m. garbei, tęsiama iki šiol.

Muzikos barai / 41

SUKAKTIS Fondas nuolat rūpinasi jaunųjų talentų globa. Prezidentūroje ir Vyriausybės rūmuose kasmet rengiamos tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų pagerbimo iškilmės, skiriamos kilniaširdžių mecenatų paskatinamosios premijos.

1998 metų gegužės mėnesį fondas įkūrė Stasio Vainiūno namus, kurie tapo tiek jaunųjų, tiek patyrusių muzikos, dailės, literatūros menininkų, veteranų traukos centru. Nuo 2004 m. pradėti rengti kassavaitiniai „Muzikiniai trečiadieniai“. Šiems namams vadovauja muzikologas Vaclovas Juodpusis. Būtent čia renkasi atskirtį patiriantys muzikai senjorai, 2000 m. balandį įsteigta bendrija „Atgaiva“, 2002 metų sausį – viešoji įstaiga „Muzikos projektai“. S. Vainiūno namuose surengiama per 100 koncertų, muzikos švenčių, kuriose dalyvauja ir sveikieji, ir neįgalūs atlikėjai. Už projekto „Atgaiva“ vykdymą Vilniuje fondas laimėjo UNESCO Taikos miesto premiją. „Sunku sumąstyti natūralesnį kultūros reiškinį kaip muzikos festivalis Druskininkuose, papuoštas M. K. Čiurlionio vardu, nušviestas jo dvasios”, – taip šį fondo renginį įvertino prof. V. Landsbergis. Šio keturis mėnesius trunkančio renginio metu ne tik propaguojama Čiurlionio kūryba, konferencijose analizuojamas jo menas ir kontekstai, jaunieji smuikininkai tobulinasi su geriausiais pedagogais, bet ir sudaroma galimybė neįkainojamų įspūdžių patirti besigydantiems žmonėms, neįgaliesiems. Šiandien sunku būtų suminėti vi-

sas per 25 metus surengtas Lietuvos muzikų rėmimo fondo akcijas, renginiuose dalyvavusių kūrėjų, atlikėjų pavardes, kūrinių pavadinimus, nurodyti užaugintų klausytojų skaičių, papasakoti apie visus mecenatus, į pasaulį nusidriekusius ryšius. Ar čia ne tai, apie ką kalbėjo užsienio reikalų ministras L. Linkevičius? „Globalios Lietuvos“ idėjos įgyvendinimo sėkmė – tautos ir valstybės pastangos bei partnerystė. Siekiama, kad išvykusieji neprarastų tarpusavio bei politinių, ekonominių, mokslo, kultūrinių ryšių su Lietuva ir juos stiprintų, garsintų jos vardą, puoselėtų lietuvybę, savo žiniomis, patirtimi ir darbais prisidėtų prie valstybės stiprinimo ir pažangos. Ši vertybinė nuostata įtvirtinta valstybės ir jos diasporos santykius įprasminančioje „Globalios Lietuvos“ programoje, kurios įgyvendinime dalyvauja valstybės institucijos ir įstaigos, Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje, užsienio lietuvių organizacijos įvairiuose kraštuose, Lietuvoje registruotos asociacijos ar viešosios įstaigos.“ Bet skaitome vieną finansuotų programų: „Ledo šou, ledo barai, pramoginių kostiumų kolekcija. Veiklos sritys: fejerverkai, pirotechnika, reklamos paslaugos...“ Ir vėl pastebime akcentus: programą galima įgyvendinti sukūrus „tarpinstitucinį veiklos planą, institucinę sąrangą, leidžiančią įtraukti į veiklą arčiausiai užsienio lietuvių esančias Lietuvos diplomatines atstovybes.“ O atstovybėms nelabai įdomu, ką veikia menininkai užsienyje, jos net negali patarti, ką reikėtų paskatinti, pa-

kviesti. Nes kai kurie kultūros atašė malonėja aplankyti lietuvių renginius tik pakviesti...

Dar kartą klausimas dėl valstybės prioritetų. Ar galima didinti šalies konkurencingumą, inovatyvumą neugdant dvasingo, kūrybingo, turinčio moralinę atsakomybę, atskirties nejaučiančio žmogaus? Jeigu niekas neįpareigotas ugdyti pozityvaus, atsakingo, moralaus piliečio (tokia užduotis neformuluojama nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijai), tai kam gali rūpėti, ar didinamas viešojo sektoriaus efektyvumas? Ar gali būti užtikrinamas nacionalinis saugumas, jeigu valstybė nesirūpina ugdyti tai suvokiančių, įtikėjusių bendražmogiškomis vertybėmis, Tėvynę mylinčių žmonių?

Siaučiant krizei, braškant kultūros biudžetams, jau dvidešimt penkerius metus vingiuojančiame begalinių darbų karavane Muzikų rėmimo fondo komanda neša visuomenei šviesą tikėdama, kad ji bus doresnė, dvasingesnė. Neužmetė nė vienos savo pradėtos brandinti idėjos, ilgametės veiklos programos virto neatsiejama šalies kultūrinio gyvenimo dalimi. „Kad mūsų veiklos karavanas judėtų, dabar tiek daug pastangų tarsi ir nereikia. Netgi ir būdami aštuoniese galėtume gilinti ir plėsti veiklą, – pokštavo L. Stulgienė. – Gerai sustyguotam mūsų ansambliui aš galiu diriguoti visai maža batutėle, o susirgusi neiti į darbą, bet būti rami, kad viskas bus padaryta kruopščiai ir tiksliai“. Todėl, kad fonde nėra pakeleivių. n

L. Stulgienė Druskininkuose, tarptautinėje M. K. Čiurlioniui skirtoje konferencijoje

Muzikos barai / 42

NAUJI LEIDINIAI Išsiilgę Lietuvos

Mano rankose – muzikologės Danutės Petrauskaitės 1088 puslapių knyga „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai“. Kad ir kaip keista, ją 2015 metais išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, bet ne muzikinio švietimo institucijos. Monografija parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą, o tai reiškia mažą tikimybę tyrėjui gauti šią vertingą knygą – ji neplatinama. Gaila, nes tai ne tik muzikinės kultūros bendruomenės dėmesio verta knyga. Joje pateikiama daugiau nei šimto metų senumo medžiaga tokia aktuali: emigracija, tautinės savimonės išsaugojimas svetur, sugrįžimo namo problemos, lietuvių studijų pasaulio kultūros centruose reikšmė Lietuvai ir kt. Gal iš skaudžios to laiko emigrantų istorijos galime ko nors pasimokyti ir šiandien?

Monografijos autorė – Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos katalikų mokslų akademijos narė, Klaipėdos universiteto profesorė, mokslininkė, tyrinėjanti lietuvių egzodo muzikinę kultūrą. Ypač ryškus jos darbas, atskleidžiantis Klaipėdos muzikos mokyklos (1923– 1939) veiklą. O dabar – žvilgsnis į globalios Lietuvos atodangas. Knygą autorė dedikuoja tiems, kurie dainomis išdainavo Lietuvos laisvę.

Visiems abipus sienų, visiems, muzikos kalba ir ja įprasmintu gyvenimu siekusiems susivienyti vardan Lietuvos.

Taikliai į knygoje besiskleidžiančio naratyvo įvadą įsiterpia Egidijaus Aleksandravičiaus tekstas: „<...> vadovėlinis Lietuvos istorijos pasakojimo pobūdis dažniausiai susikoncentruoja ties pačia teritorine tauta, vos randamos kelios vietos išeivijai kaip mažareikšmiam praeities krislui. Taip už tėvynės gyvenančių lietuvių vaizdinys nutolinamas, padaromas svetimu arba visiškai dingsta iš kolektyvinės atminties“ (E. Aleksandravičius. Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 35). Prasidėjusi masinė lietuvių migracija padalino tautą, įvairiose valstybėse kūrėsi diasporos. Kaip rašo D. Petrauskaitė, „keitėsi lietuvių požiūris į pasaulį bei pasaulio požiūris į lietuvius“ (p. 10). Sovietmečiu diasporų gyvenimas, kūryba buvo neprieinami, giminaičių paieška Amerikoje ar kitur prilygo nusikaltimui.

D. Petrauskaitė savo knygos puslapiuose tėvynei sugrąžino ne vieną tarp palmių ir dangoraižių paklydusį lietuvį. Įsivaizduoju, koks didelis darbas buvo surinkti duomenis apie lietuvių muzikinę kultūrą 19 a. pabaigoje ir 20 a. pirmoje pusėje.

Amerikos lietuvių vargonininkų sąjungos, parapijų ir pasaulietinių chorų veikla, jų ideologinės priešpriešos; orkestrai, instrumentininkai, dainininkai; pirma karta nuo žagrės Amerikos scenose ir „Metropolitane“. Greta mažiau girdėtų ar visai nežinomų muzikų ir tie, kurie Lietuvą paliko gerų darbų joje nuveikę, paliko verkdami, jos ilgėdamiesi, viltingai tikėdamiesi grįžti. Ne vienas profesionalas taip ir neatsiskleidė užjūryje, kiti sugebėjo grįžti ir perteikti pasaulio patirtį.

Monografijoje – Lietuvos ir išeivijos muzikos autoritetai Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus, Antanas Vanagaitis, Juozas Žilevičius ir daugelis kitų. Pirmą kartą taip kruopščiai surinkta medžiaga apie atlikėjus. Įdomu skaityti apie pirmosios „Metropolitan Opera“ žvaigždžių kartos atstovę Oną Katkauskaitę (Aną Kaskas; JAV gimusi, Hartforde (JAV) ir Italijoje (Milane) mokiusis dainuoti 1909–1998) solistė keturiolika metų išsilaikė Amerikos dainininkų viršūnėje. „O. Katkauskaitė buvo graibstyte graibstoma, nors rasti laiko savo tautiečiams jai būdavo vis sunkiau. Atvykusią į kurį nors didmiestį, lietuviai ją pasitikdavo stotyje, koncertų metu apipildavo gėlėmis, jos garbei rengdavo vaišes <...> O. Katkauskaitė nevengdavo susitikti su savo gentainiais: giedodavo šv. Mišiose, dainuodavo tautiniuose renginiuose, duodavo interviu, dalyvaudavo radijo laidose“, – rašo D. Petrauskaitė.

Taip pat JAV gimusi Apolonija Stoškutė (Polyna Stoska, 1911–1999) mokėsi Bostone, penkerius metus – Niujorko Juilliardo muzikos mokykloje. Berlyne gilinosi į Richardo Wagnerio kūrybą. Jos pasisekimas R. Wagnerio operose Berlyne buvo didžiulis. Karas privertė grįžti į

JAV. Švelniai vadinta „Mūsų Polly“, dainuodavo daugiatūkstantiniams JAV karių būriams.

Skaitant monografiją matyti didžiulis ir labai produktyvus autorės darbas: atverti viešieji, asmeniniai žmonių archyvai, perversta lietuviškoji spauda Lietuvoje ir užsienyje, įvairiakalbė žiniasklaida, pačios knygos autorės korespondencija. Susisteminta medžiaga leidžia atskleisti emigracijos ištakas, lietuvių pastangas išlaikyti tautinę savimonę, parodyti muzikinės veiklos reikšmę lietuvybės išsaugojimo kelyje.

Labai vertingi monografijos priedai. Pateikiama išsami bibliografija nuo publikuotų šaltinių iki koncertų programėlių, lankstinukų, informacijos virtualioje erdvėje. Surašyti svarbiausi JAV lietuvių muzikinio gyvenimo įvykiai, teikiami chorų sąrašai, nurodomi įkūrimo metai, chorvedžiai ir kt. Yra asmenvardžių rodyklė ir santrauka anglų kalba.

Graži monografijos kalba, bandoma išvengti trafaretinio faktų vardijimo.

Didėjant emigracijai tokie tyrimai, padedantys pajusti lietuvių kultūros vienį, užfiksuoti istorinę atmintį, ypač reikšmingi. Manau, kad prof. dr. Danutė Petrauskaitė už kapitalinius darbus apie Klaipėdos muzikos mokyklą ir ilgamečius kruopščius tautinės muzikinės kultūros puoselėjimo egzilyje tyrimus verta Nacionalinės premijos.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 43

PANORAMA

Kanklininkė Lina Žilinskaitė

Birbynininkas Vytautas Kiminius

Kanklių ir birbynių muzikos rečitaliai

Kultūra ir brandus jos suvokimas – svarbūs jauno žmogaus visaverčio ugdymo komponentai.

Pasaulio kultūros pažinimas vaikui prasideda nuo savo tautos kultūros suvokimo, įvairiapusis jos išmanymas jaunajai kartai suteikia etninio tapatumo, tautinio pasididžiavimo atsparą, padedančią saugiau jaustis pasaulinės globalizacijos ir tautų niveliacijos eroje.

Muzikavimas lietuvių liaudies muzikos instrumentais – viena lietuvių etninės kultūros apraiškų. Ir nors turime nemažai muzikantų, Lietuvoje ir pasaulyje pasiekusių gana aukštų rezultatų, vis dėlto kanklės ir birbynė, kaip ir daugelis muzikos instrumentų, dar vis nelengvai skinasi kelią į populiarumą

ir visuotinį pripažinimą. Siekiant puoselėti liaudies instrumentų meną, propaguoti tautinę kultūrą, formuoti jaunimo tautinę savimonę, šalyje vykdomas tęstinis edukacinis projektas „Kanklių ir birbynių rečitaliai“.

2014 metais sėkmingai startavo pirmasis projekto etapas, kuriame dalyvavo kanklininkės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventės, tarptautinių konkursų laureatės. Lietuvos muzikos ir meno mokyklų mokiniams surengti dvidešimt keturi soliniai koncertai, kuriuos lydėjo šių atlikėjų pedagogės profesorės Linos Naikelienės meistriškumo pamokos.

2016 metais edukacinių koncertų cikle pakviesti dalyvauti ir lietuviškos birbynės atlikėjai. Lapkritį surengta devyniolika solinių koncertų įvairiose šalies meno ir muzikos mokymo įstaigose. Kanklininkė Jolanta Babaliauskienė surengė koncertus Marijampolės meno ir Vilkaviškio muzikos mokyklose, kanklininkė Regina Marozienė koncertavo Kupiškio Povilo

Matulionio progimnazijoje, Anykščių muzikos mokykloje, kartu su birbynininku Kęstučiu Lipeika ir pianiste Milda Juciūte apsilankė Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, Druskininkų vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Saulutė“, Daugų meno ir Alytaus muzikos mokyklose. Profesorės L. Naikelienės meistriškumo pamokas Kelmės Algirdo Lipeikos menų ir Šiaulių Dainų muzikos mokyklose lydėjo jos studentės kanklininkės Ramunės Balčiūnaitės, birbynininko Agniaus Daubario (lekt. K. Lipeikos kl.) ir pianistės Viktorijos Avdejevos koncertai.

Profesorės meistriškumo pamokos įvyko ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, Kuršėnų meno mokykloje, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje bei Pasvalio muzikos mokykloje. Šiose ugdymo įstaigose solinius koncertus surengė prof. L. Naikelienės studentė Lina Žilinskaitė ir birbynininkas Vytautas Kiminius. Kaišiadorių meno, Jonavos Janinos Miščiukaitės menų, Švenčionėlių meno ir Visagino Česlovo Sasnausko meno mokyklose koncertavo kanklininkė Aistė Bružaitė ir birbynininkas Egidijus Ališauskas.

Edukacinių koncertų ciklą vainikavo gruodžio 3 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje surengtas projekto dalyvių baigiamasis koncertas.

Projekto sumanytojos ir vadovės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėjos profesorės Linos Naikelienės įsitikinimu, projektas „Kanklių ir birbynių rečitaliai“ bendrai meninei idėjai subūrė stiprias liaudies instrumentų atlikėjų pajėgas. Šiame projekte slypi kur kas gilesnė mintis nei vien noras surengti koncertus Lietuvos ugdymo įstaigose. Vieni svarbiausių tikslų

Kanklininkė Aistė Bružaitė ir birbynininkas Egidijus Ališauskas

Projekto „Kanklių ir birbynių rečitaliai“ dalyviai

Muzikos barai / 44

buvo atskleisti jaunimui Lietuvos tautinės kultūros grožį, paskatinti domėtis šalies etninėmis vertybėmis ir jas puoselėti, priminti apie mūsų tautos ir jos kultūros unikalumą. Anot projekto organizatorių, jis praplėtė vaikų ir jaunimo meninį akiratį, suteikė impulsą jų pedago-

gams aktyviau gvildenti tautinės kultūros puoselėjimo problemas, ieškoti efektyvesnių ir novatoriškesnių atlikimo meno pedagogikos raiškos būdų. Pasibaigus projektui sulaukta didesnio vaikų ir jaunimo susidomėjimo liaudies instrumentais ir jais atliekama muzika. Šis projektas prisidėjo prie jaunimo etnokultūrinės edukacijos bei profesinio orientavimo, tikėtina, gabiausius jaunuolius paskatino rinktis muziko profesionalo kelią.

Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba, jis įgyvendintas bendradarbiaujant su šalies meninio ugdymo įstaigomis, Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei liaudies instrumentų ansambliu „Vaivora“. Tikimasi projektą tęsti ir kitais metais.

Regina MAROZIENĖ

XVI pianistų seminaras uostamiestyje

Praėjusių metų lapkričio 14– 17 dienomis keturių Klaipėdos muzikos įstaigų koncertų salėse jau šešioliktą kartą vyko Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto projekto (2001–2016) ,,Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos“ seminaras. Jame savo menine ir pedagogine patirtimi dalijosi profesoriai iš Rusijos – Ivanas Michailovas (pianistas, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), Vladimiras Slobodianas (pianistas, Kaliningrado S. Rachmaninovo koledžas) ir Dmitrijus Michailovas (violončelininkas, Sankt Peterburgas).

Tradiciškai pirmąją seminaro dieną S. Šimkaus konservatorijos koncertų salėje klausėmės šios mokyklos ir J. Karoso muzikos mokyklos jaunųjų pianistų. Atviras meistriškumo pamokas vedė prof. Ivanas Michailovas. Nors viso seminaro metu romantiškos sielos profesorius žavėjo nepaprastai šiltu, spalvingu romantinių kūrinių epizodų demonstravimu, dėl ko susilaukė ypatingo publikos įvertinimo, ypač įsiminė profesoriaus dėmesys stambios formos kūriniams ir jų interpretavimui. Seminaro pabaigoje prof. I. Michailovas pasidžiaugė galimybe dirbti su puikiai atviroms pamokoms paruoštais jaunaisiais klaipėdiečiais, atkreipė dėmesį į mokyklų direktorių L. Jonavičienės ir G. Misiukevičiaus organizacinius gebėjimus – įsigyti nauji instrumentai padeda jaunuoliams tin-

kamai pasiruošti tarptautiniams skrydžiams.

Visada klaipėdiečių laukiamas Kaliningrado apskrities valstybinės filharmonijos solistas, Sergejaus Rachmaninovo koledžo profesorius Vladimiras Slobodianas. Tarp jo mokinių – tarptautinių konkursų laureatai Maskvos P. Čaikovskio, Sankt Peterburgo N. RimskioKorsakovo konservatorijų, įvairių Europos šalių aukštųjų muzikos mokyklų studentai, dėstytojai, koncertuojantys pianistai. Kasmet profesoriaus vedamose atvirose pamokose Klaipėdoje dalyvauja gausi ne tik pianistų, bet ir kitų specialybių pedagogų auditorija. Profesoriaus pamokose visada įdomu, galima išgirsti netikėtų, nestandartinių, bet įtikinamai argumentuojamų naujų interpretacijos idėjų.

Atvirose meistriškumo pamokose dėmesio jauniesiems muzikantams negailėjo ir violončelininkas

VIII tarptautinio S. Savšinskio konkurso Sankt Peterburge laureatai L. Ponomariova, L. Bliadze (stovi priekyje), K. Jurkutė ir A. Miškevič

iš Sankt Peterburgo Dmitrijus Michailovas. Jo pedagoginis principas – kruopštus, iki mažiausių detalių skrupulingai atliekamas darbas. Atviros meistriškumo pamokos violončelininkams projekte buvo surengtos pirmą kartą.

Projekto ,,Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos“ seminarų naudingumą įrodo puikūs jo dalyvių pasirodymai tarptautiniuose konkursuose. Lapkričio 19–25 d. tarptautinio susivienijimo ,,XXI amžiaus menas ir švietimas“ prezidentės E. Tkach surengto tarptautinio konkurso ,,International Forum“ Klaipėdoje (KU Menų akademijoje) nugalėtojomis tapo fortepijoninio dueto narės K. Jurkutė ir A. Miškevič (I vieta, mokyt. ekspertė V. Purlytė), Domantas Kairys (III vieta, doc. I. Maknavičienė).

Gruodžio pradžioje V tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso ,,Mano vaikystės draugas – Fortepijonas“ (Jonava) laureate tapo E. Stanišauskytė. 2017 m. sausį VIII tarptautiniame S. Savšinskio konkurse Sankt Peterburge laurus pelnė Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokiniai L. Bliadze (I vieta, doc. I. Maknavičienė), L. Ponomariova (II vieta, doc. I. Maknavičienė) ir fortepijoninis duetas K. Jurkutė ir A. Miškevič (II vieta, mokyt. ekspertė V. Purlytė). Sausio pabaigoje lietuvius lydėjo sėkmė II tarptau-

Docentė Inga Maknavičienė

Atminimo lenta Saliamonui Banaičiui

Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis ir muzika

Kalbėdami apie Vasario 16-osios nutarimą pasirašiusius žmones, suprantame, kad pareigą ir teisę spręsti tėvynei svarbius klausimus jie gavo dėl nenuilstamo, įvairiapusio ir kryptingo veikimo savo krašto, jo kultūros labui, kad jų darbai – ne istorija, bet galimybė mums turėti svarbiausius dalykus: teritoriją, kalbą, dvasios savastį.

Apie vieną iš signatarų Saliamoną Banaitį (1866–1933) galima būtų pasakoti kaip apie ūkininką, spaustuvininką, leidėją, bankininką, mokyklų, įvairiausių bendrovių steigėją, bet šį kartą tebus prisiminta jo muzikinė veikla.

Anksti netekęs tėvo, vėliau ir brolio septyniolikmetis Saliamonas palieka Marijampolės gimnaziją ir grįžta namo padėti dirbti ūkyje Vaitiekupiuose (Šakių apskritis). Banaičių ūkis nemažas, maždaug 72 ha (uždirbti pinigai vėliau bus naudojami lietuviškai veiklai), tad visada reikia ir pagalbininkų. S. Banaitis ūkio darbams tarnaites samdo tik su gerais balsais, kad galėtų grožėtis jų dainavimu. Liaudies dainas mėgo ir jo mama Ieva Banaitienė. „Pamilau savo krašto dainas, su jomis suaugau.“ Muzikinius genus paveldėjo sūnus – būsimas kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis.

Ne tik dainas mėgo S. Banaitis. Amžiaus pradžioje gyvendamas Kaune, dainavo J. Naujalio suburtame „Dainos“ chore. Patiko kanklių muzika, subūrė kanklininkų ansamblį, įsteigė Kanklininkų draugiją (1925 m.).

Jam talkino Pranas Puskunigis – vargonininkas, kanklių meistras, kilęs iš Sintautų apylinkių. 1906 m. Skriaudžių kaime jis buvo įkūręs kanklių ansamblį, tad Saliamonas ir Kazimieras Viktoras Banaičiai 1915 m. žiemą savo kraštietį pasikviečia į Kauną.

Pirmojo pasaulinio karo negandos sujaukė daugybės žmonių gyvenimus. Dar 1905 m. įsteigtos pirmosios Kaune lietuviškos spaustuvės veikla strigo, trūko darbuotojų, tad išradingasis direktorius S. Banaitis nutarė užimti likusius keliolika žmonių – jie turi išmokti kankliuoti. Visada reikliam ir atkakliam S. Banaičui pavyko ir šis planas: suburtas kanklininkų ansamblis jau po metų koncertavo miesto salėje. Beje, tai buvo ir jaunojo K. V. Banaičio debiutas: gimnazijos mokinių choras atliko jo harmonizuotas dainas „Jau saulutė teka“ ir „Vidur tamsios naktelės“. Po sėkmingo koncerto kanklininkai gavo kvietimą koncertuoti Karaliaučiuje rengiamoje Lietuvos ūkio parodoje.

Didysis Lietuvos valstybės prisikėlimas įvyko tik dėka žmonių, kurie sugebėjo dirbti tai, kas reikalingiausia, atidėdami tai, ko norėtų.

Birutė LANDSBERGYTĖ

Profesorius Vladimiras Slobodianas

tiniame W. A. Mozarto konkurse Tbilisyje. Varžydamiesi su 16 šalių atstovais laurus pelnė E. Šoriutė (I vieta, mokyt. ekspertė V. Purlytė), L. Bliadze (diplomas, doc. I. Maknavičienė), V. Bitinaitė (III vieta, mo-

kyt. ekspertė V. Purlytė), G. Zinkutė (III vieta, doc. I. Maknavičienė) ir K. Klimkaitis (II vieta, mokyt. metod.

I. Skirsgilienė).

MB inf.

Muzikos barai / 45

Iškilius pedagogus prisimenant

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedroje yra dirbę daugybė iškilių asmenybių. Praėjusių metų pabaigoje katedra paminėjo prof. Valento Leimonto (g. 1926), prof. Antano Smolskaus (1951–2003) ir doc. Povilo Samuičio (1896–1989) gimimo sukaktis. LMTA Juozo Karoso salėje vykusiuose renginiuose dalyvavo sukaktuvininkų artimieji, liaudies instrumentų atlikėjų bendruomenės atstovai iš visos Lietuvos.

2016 m. rugsėjo 22 d. paminėtas LMTA profesoriaus, tautodailininko Valento Leimonto 90-metis. Vakarą vedė ilgametis profesoriaus kolega ir bičiulis, buvęs V. Leimonto studentas prof. Eduardas Gabnys.

V. Leimonto kelią į muziką nulėmė kaime skambėjusi liaudies daina, pomėgis dainuoti chore.

Dainuota pradinėje mokykloje, progimnazijoje ir gimnazijoje. Vargingą pokario dalią praskaidrindavo dalyvavimas Panevėžio geležinkelininkų kultūros rūmų vyrų ir miesto mokytojų choruose. Į muzikos mokyklą V. Leimontas įstojo 1948 m., mokėsi griežti smuiku ir dainuoti. Baigęs mokyklą buvo paskirtas į Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblį. Nuo 1952 metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), studijavo dirigavimą ir birbynę. Pedagoginę veiklą, kuri truko 47 metus, V. Leimontas pradėjo 1955 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.

Dėstė dirigavimą, ugdė birbynininkus, įsteigė liaudies instrumentų orkestrą. 1962 m. pakviečiamas dėstyti konservatorijoje, joje dirbo 40 metų, iš jų 26 metus ėjo kelių fakultetų dekano pareigas. Jo klasėje dirigavimo kursą baigė 38 studentai, parengiamąjį kursą – 60 studentų.

Dvidešimt metų V. Leimontas vadovavo liaudies instrumentų orkestrui, su juo koncertuota Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauta dainų šventėse, festivaliuose, įrašytos dvi plokštelės. Steigdamas studentų kamerinį ansamblį, V. Leimontas siekė populiarinti lietuvišką muziką ir liaudies instrumentus. Ansamblis koncertuodavo Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse, važinėdavo po Lietuvą. Išskirtinę reikšmę turėjo koncertai Rygos, Talino, Sankt Peterburgo, Minsko, Kijevo, Jerevano, Kišiniovo, Baku konservatorijose, Maskvos Gnesinų institute.

Ketvertą metų V. Leimontas dėstė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) Muzikos katedroje. 1957

Muzikos barai / 46

Povilas Samuitis

Valentas Leimontas

m. įkūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį (dabar – „Ugnelė“). Kurį laiką pats grojo ansamblyje „Sutartinė“, su Lietuvos atlikėjų grupe koncertavo Dubline ir Londone. 1974 m. V. Leimontui suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo, 1978 m. – docento, 1991 m. – profesoriaus vardas.

Dar jaunystėje V. Leimontas pradėjo domėtis daile. Mokydamasis Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje lankė parodas, kaupė reprodukcijų albumus, bandė piešti pats. Vilniuje bendravo su tapytoju A. Motiejūnu, kuris ir paskatino lieti akvareles. Pirmieji rimtesni darbai sukurti 1969 m. Respublikinėje liaudies meno parodoje 1975 m. eksponuotos dvi jo akvarelės. Tais pačiais metais Lietuvos konservatorijoje V. Leimontas surengė pirmąją personalinę parodą. Į tautodailininkų sąjungą buvo priimtas 1976 m.

V. Leimontas yra surengęs per 50 personalinių parodų, aktyviai dalyvauja bendrose ekspozicijose.

Po Lietuvą yra pasklidę per du šimtus, užsienyje – daugiau kaip kelios dešimtys jo akvarelių. V. Leimonto kūryboje vyrauja šviesus koloritas.

Jo peizažai apibendrinti, abstraktesniuose darbuose nevengiama simboliškumo. V. Leimonto kūrybą įdomiai papildo retesne technika – tušu – pieštos akvarelės.

Profesoriaus Valento Leimonto biografija išties įspūdinga, per savo netrumpą gyvenimą jis daug nuveikė puoselėdamas ir populiarindamas liaudies instrumentų žanrą.

Jubiliejinį vakarą iš profesoriaus lūpų nuskambėjo daugybė smagių istorijų, žavėjo jo šviesus protas ir gyvybingumas. Vakarą papuošė kanklių ir birbynės muzika, atliekama Liaudies instrumentų katedros pedagogų Reginos Marozienės ir Kęstučio Lipeikos, jiems talkino koncertmeisterė Violeta Vaičiulienė (fortepijonas).

2016 m. spalio 20 d. įvyko kitas Liaudies instrumentų katedrai reikšmingas renginys – profesoriaus Antano Smolskaus 65-ųjų ir docento Povilo Samuičio 120-ųjų gimimo metinių minėjimas. Vakarą vedė prof. A. Smolskaus mokinys,

Antanas Smolskus

Liaudies instrumentų katedros lektorius Kęstutis Lipeika.

Petras Juodelė knygoje „Skamba kankliai“ rašė: „1945 m. P. Samuitis, grieždamas Vilniaus filharmonijos simfoniniame orkestre, netikėtai sutiko seną kolegą J. Švedą, kuris prikalbino pereiti dirbti į Filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblį, klasikinį instrumentą klarnetą iškeisti į paprastą diatoninę birbynę.“ Ansamblyje atsiskleidė P. Samuičio kaip pedagogo, birbynių modifikuotojo talentas, lėmęs tolesnį jo gyvenimą: tapo ansamblio koncertmeisteriu ir Lietuvos konservatorijos pedagogu.

P. Samuitis, trylika metų išdirbęs ansamblyje, sukūrė (su meistru Pranu Serva) aukštąją chromatinę birbynę. Tai reikšmingiausias išradimas visiems birbynininkams. P. Vaišnoras diplominiame darbe „Povilas Samuitis“ rašė: „Patobulintą birbynę pirmas įvaldė ansamblio birbynininkas Ignas Brazdeikis.

Tačiau rimčiausią egzaminą laikė ansambliečiai konservatorijos studentai Vladas Bartusevičius, Algimantas Balčiūnas ir Petras Juodelė.

Jie pirmieji įrodė, kad chromatinė birbynė yra techniškai paslankesnė, didesnės skambesio jėgos instrumentas. Baigdami konservatoriją jie grojo G. F. Hendelio, V. A. Mocarto koncertus, parašytus obojui ir fortepijonui, Povilo Samuičio pritaikytus birbynei. Tuo jis įrodė, kad patobulinta birbyne galima pagroti ne tik paprastas liaudies melodijas, bet ir sudėtingus klasikos kūrinius.“ 1946 m. Liaudies instrumentų katedroje įsteigiama birbynės specialybė, dėstyti pakviečiamas P. Samuitis. Jo sukurtai chromatinei aukštajai birbynei (vėliau tenorinei ir kontrabosinei) reikėjo specialaus repertuaro, metodinės literatūros.

Docentas P. Samuitis kartu su savo mokiniu A. Vyžintu parengė vadovėlį „Birbynės“, kurio metodinė dalis ir naujas repertuaras reikšmingai pasitarnavo mokomajam procesui bei koncertinei praktikai.

Povilo Samuičio mokiniui Antanui Smolskui šiemet būtų sukakę 65 metai. Nuo pat studijų metų

A. Smolskus buvo vienas ryškiausių Lietuvos birbynininkų. Tai liudija tarptautinių konkursų laureato diplomai ir labai aktyvi koncertinė veikla. A. Smolskus buvo puikus pedagogas, parengė daug profesionalių birbynininkų. Vidinė kultūra, aukštas intelektas, išsilavinimas, pagarba klausytojui ir muzikai, puikus humoro jausmas – tai savybės, kuriomis pasižymėjo profesorius.

1989 m. A. Smolskus tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedros vedėju, į studijų programas įtraukė ansamblinio muzikavimo discipliną.

Koncerte pasirodė buvę A. Smolskaus mokiniai ir jo „anūkai“ – mokinių mokiniai. Kūrinius atliko birbynininkai Algirdas Jedemskis, Vytautas Kiminius, Darius Klišys, Eugenijus Čiplys, Arvydas Jankus, Agnius Daubaris, Kęstutis Lipeika, birbynių ansamblis: Nikodemas Vaineikis, Darius Virbickas, Agnius Daubaris, Viktoras Rimša. Jiems talkino pianistės Lina Šatkutė, Violeta Vaičiulienė ir Viktorija Avdejeva, kanklininkė Aistė Bružaitė.

Prisiminimais apie liaudies muzikos kultūrai gyvenimą paskyrusius pedagogus pasidalijo profesorius Algirdas Vyžintas, docentas Kastytis Mikiška, ilgametis kolega, Akordeono katedros profesorius Eduardas Gabnys, P. Samuičio sūnus Valdas Samuitis.

Aistė BRUŽAITĖ

„Rennhof Jazz 2016“

Praėjusių metų lapkričio 18 d.

Vokietijos lietuvių bendruomenės centre Hiutenfelde, Renhofo pilyje, skambėjo džiazo muzika. Čia Vasario 16-osios gimnazijos direktorė Janina Vaitkienė jau antrą kartą surengė tarptautinį jaunųjų muzikų džiazo festivalį „Rennhof Jazz 2016“. Projektas suvienijo Lietuvos muzikos mokyklų ir Vasario 16-osios gimnazijos mokinius bei pedagogus, jaunieji muzikantai su užsidegimu ėmėsi kūrybinių eksperimentų.

Festivalis vyko dviejuose miestuose: spalio 26 d. Šiaulių koncertų salėje ,,Saulė“ (organizavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos projektų ir veiklos kokybės įsivertinimo koordinavimo grupės vadovė Gitana Labenskytė) ir lapkričio 18 d. Hiutenfelde, Renhofo pilies didžiojoje salėje. Įvairių džiazo stilių koncertines programas paruošė Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos džiazo ir estrados metodinės grupės jaunie-

Renhofo pilyje skambėjo džiazo muzika

ji solistai, vadovaujami mokytojos ekspertės Raimondos Navickienės, mišrus vokalinis ansamblis (vadovės Raimonda Navickienė ir Rasa Ivanauskienė). Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos vokalinis-instrumentinis ansamblis, vadovaujamas Reginos Marozienės, specialiai projektui sukūrė kompoziciją ,,Saulėgrįžos metamorfozės“.

Koncerte Renhofo pilyje dalyvavo ir Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos Tautinių instrumentų ansamblis (vadovai Irena Urbonienė ir Dainius Griška), Vilniaus lietuvių namų gimnazijos saksofonininkė Anastasija Krylova, dainininkai Justė Sakalytė (VDU Muzikos akademijos katedros vedėja), Lukaszas ir Paulina Grabickiai (Lenkija).

Visi svečiai buvo šiltai priimti, supažindinti su Vasario 16-osios gimnazija, jos istorija, bendruomene ir čia puoselėjama kultūra, dalyvavo pažintinėje ekskursijoje į Heidelbergą, A. Richterio automobilių muziejų Hiutenfelde, susitiko su lietuvių kilmės dailininke Ingryda Suokaite-Helmer.

Visi festivalio dalyviai buvo apdovanoti Vasario 16-osios gimnazijos direktorės padėkomis ir mokinių projektinių darbų knyga ,,Lietuvių rašytojų pėdomis Vokietijoje“.

draba zvani“) kauniečiai grįžo su dviem I vietos diplomais liaudies ir sakralinės muzikos kategorijose.

Varžytis sakralinės muzikos kategorijoje Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui „Cantate Domino“ įprasta, nes tokia muzika – kasdienė choro duona. Festivalyje choristai atliko Olos Gjeilo, Zdeněko Lukášo ir Gedimino Kalino kūrinius. Komisija pasirodymą įvertino puikiai, skyrė 89,38 balo. Pritrūko labai nedaug iki galimybės rungtis dėl Grand Prix.

Tikras iššūkis chorui buvo pasirodymas liaudies muzikos kategorijoje. „Cantate Domino“ vadovas Rolandas Daugėla tarptautinei komisijai, kurią sudarė ekspertai iš Italijos, Ukrainos, Rusijos ir Latvijos, nutarė pateikti Giedriaus Svilainio,

Nijolės Sinkevičiūtės ir Roberto Varno dainų šventėms aranžuotas kompozicijas. „Cantate Domino“ pasirodymas buvo sutiktas garsiomis ovacijomis, kolektyvas pagirtas už šauniai atliktą liaudišką programą, kuri tapo 44 chorų pasirodymų finaliniu akordu. „Dalyvavimas festivaliuose – ne tik įvertinimo ir pergalės siekis.

Choras yra unikali bendruomenė, leidžianti patirti bendrystę per muziką, festivaliai ir konkursai – puikus būdas po repeticijų rutinos pasidžiaugti muzikavimu ir vieni kitais.

Tai savotiškas choro perkrovimas“, – sakė Rolandas Daugėla.

Latvijos festivalis vyksta kas dvejus metus. Šiemet jame dalyvavo per aštuoniasdešimt chorų, daugiau nei trys tūkstančiai chorinės muzikos atlikėjų iš Baltarusijos, Estijos, Kazachstano, Rusijos, Suomijos, Moldavijos, Ukrainos, Lietuvos ir Latvijos. „Cantate Domino“ šiais metais švenčia dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga gimė idėja surengti sakralinės muzikos koncertų ciklą Lietuvos bažnyčiose, kurioms, kaip ir Kauno Vytautinei, suteiktas Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų vardas. Pirmasis ciklo koncertas jau įvyko Zarasuose, kur grįždami iš Latvijos festivalio choristai giesmėmis nudžiugino parapijos tikinčiuosius.

Edita GRUDZINSKAITĖ

Rasa IVANAUSKIENĖ

Choras „Cantate Domino“ jubiliejinius metus pradėjo pergalėmis

Solidžią kamerinio choro „Cantate Domino“ apdovanojimų šūsnį vos prasidėjus naujiesiems metams papildė dar du: iš sausio 13–15 dienomis Daugpilyje (Latvija) vykusio XII tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Sidabriniai varpai“ („Su-

Kamerinis choras „Cantate Domino“ su Daugpilyje (Latvija) vykusio XII tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Sidabriniai varpai“ dviem I vietos diplomais

Jurga Šeduikytė koncertavo Kinijoje

Viena populiariausių Lietuvos atlikėjų Jurga Šeduikytė vasario 6 dieną išvyko į koncertinį turą Kinijoje. Beveik dviejų savaičių kelionėje dainininkė surengė šešis pasirodymus Pekine, Šanchajuje, Tianzine, Nankine, Hefėjuje ir Hangdžou. Jurga – pirmoji lietuvių populiariosios muzikos atstovė, koncertavusi didžiausioje Azijos šalyje. „Dovanoti savo muziką rytų šalių

gyventojams norėjau dar karjeros pradžioje. Taigi man ši išvyka yra dešimties metų svajonė. Manau, kad turiu ką pasakyti Kinijos klausytojams“,– kelionės išvakarėse sakė dainininkė.

2007 metais MTV geriausia Baltijos šalių atlikėja pripažintos dainininkės koncertai vyko teatruose, prestižiškiausiuose klubuose bei žymiausių pasaulio muzikų pamėgtose koncertų salėse. „Dar dabar negaliu patikėti, kad tai realu“,– prisipažino atlikėja. „Turu besirūpinanti agentūra informavo, kad susidomėjimas mumis ir mūsų muzika labai didelis“, – pasakojo Jurga. Koncertų organizatoriai puikiai rūpinosi turo reklama, net tris pasirodymus turėjo transliuoti kinų televizija, Jurgos dainos jau sausio mėnesį skambėjo svarbiausiose radijo stotyse.

Dainininkė keliavo kartu su jaunu elektroninės muzikos duetu „SillyCut“, ši grupė taip pat koncertavo Kinijoje. „SillyCut“ narė, išskirtiniu balsu apdovanota Berta Timinskaitė sutiko kartu atlikti lietuvišką sutartinę, o kiekvieną pasirodymą baigsiu dainuodama kinų kalba. Tai – siurprizas ir pagarba visiems, ateisiantiems į koncertą“,– dar prieš kelionę sakė dainininkė.

Jurgos Šeduikytės ir dueto „SillyCut“ koncertinį turą Kinijoje padėjo suorganizuoti Lietuvos kultūros atašė Kinijoje, parėmė Lietuvos kultūros institutas.

MB inf.

Kamerinis choras „Cantate Domino“, vadovas Rolandas Daugėla

Muzikos barai / 47

TAI ĮDOMU...

Iraida Jusupova: „Aš – tipiška konceptualistė“ Galina ZADNEPROVSKAJA KOMPOZITORĖ IRAIDA JUSUPOVA, MASKVOS KONSERVATORIJOS PROFESORIAUS NIKOLAJAUS SIDELNIKOVO KOMPOZICIJOS KLASĖS AUKLĖTINĖ, – VIENA AVANGARDO LYDERIŲ, NAUJOSIOS BANGOS ATSTOVĖ, KONCEPTUALISTĖ. JI – DAUGYBĖS MEDIJŲ OPERŲ, DVIEJŲ SIMFONIJŲ, ŠEŠIŲ KANTATŲ, SIMFONINIŲ, KAMERINIŲ IR ELEKTROAKUSTINIŲ KOMPOZICIJŲ, FILMŲ IR SPEKTAKLIŲ MUZIKOS, KELIŲ DRAUGE SU ALEKSANDRU DOLGINU SUKURTŲ VIDEOMENO PROJEKTŲ AUTORĖ. I. JUSUPOVA – ĮŽVALGI IR GILI, NETIKĖTA IR RYŠKI, IRONIŠKA IR JAUTRI KŪRĖJA, APDOVANOTA INTUICIJA IR ERUDICIJA. MUZIKANTĖ, MENININKĖ, FILOSOFĖ.

I. JUSUPOVA – KOMPOZITORĖ, DIRBANTI SU ŽODŽIU, NEIŠTARTU, SKAMBANČIU, PASAK PAČIOS AUTORĖS, DISKRETAUS ŽENKLŲ TEKSTO DYKYNĖSE, SLEPIANČIOSE JO TIKRĄJĄ PRASMĘ.

Muzikos barai / 48

sinėriau į jį vėliau, kai supratau, kad niekada neskambinsiu fortepijonu kaip Vladimiras Horowitzas. Kaip man sakė Albertas Lemanas: „Jūs, žinoma, ne Emilis Gilelsas, bet skambinti galite.“ Tai, kad aš ne E. Gilelsas, tuo metu mane jau mažai jaudino.

– O kurti kaip Wolfgangas Amadeus Mozartas?

Iraida Jusupova

– Kaip suvokei, kad esi kompozitorė?

– Gimus dukteriai. Kažkas pasikeitė organizme, dingo susikaustymas.

– Bet tuo metu jau buvai baigusi konservatorijos kompozicijos klasę.

– Nematau prieštaravimo.

– Tuomet papasakok, kaip pradėjai kurti muziką.

– Labai proziškai. Norėjau skambinti fortepijonu, tapti gera pianiste, soliste. O komponavimas buvo būdas atkreipti į save daugiau dėmesio. Pa-

– O kurti kaip W. A. Mozartas galimybė buvo. Štai taip pasitikėjau savimi. Būdama vienuolikos visiems kalbėjau, kad tapsiu garsia pianiste, studijuosiu Maskvos konservatorijoje. Pagrindo tam tuomet nebuvo jokio, nes rimtai groti fortepijonu pradėjau tik aukštesniojoje muzikos mokykloje. Visa, kas buvo iki tol, nors prasidėjo anksti, penkerių metų, – tiesiog „bendrasis išsilavinimas“, kaip sakydavo mano senelė. Vaikų muzikos mokykloje dorai nesimokiau – tik paskutinėse dviejose klasėse, man muzikos pedagogus samdė privačiai, vėlgi dėl to paties bendrojo išsilavinimo. Mano pareiškimų apie būsimą puikią muzikinę karjerą ir neeilinius muzikinius duomenis šeimoje niekas rimtai nevertino, nes muzikantų giminėje nebuvo, o pirmąsias vietas mokyklos olimpiadose laimėdavau iš visų dalykų.

– Papasakokite, kaip gavote kompozitoriaus Alemdaro Karamanovo „palaiminimą“.

– Būdama aukštesniosios muzikos mokyklos studentė ir rengdamasi stoti į konservatorijos kompozicijos klasę, nuėjau į vietos Kompozitorių sąjungą (veiksmas vyko Kryme) siuntimo. Pasirengiau groti savo kūrinius, labai jaudinausi. Susirinko Krymo kompozitoriai, ne kažin kiek jų ten buvo. Laukėme A. Karamanovo. Pagaliau jis pasirodė. Sėdo prie fortepijono, uždėjo ant klaviatūros visus pirštus ir tarė: „Absoliuti klausa?

Vardykite natas.“ Pradėjau vardyti drebančiomis iš nuoskaudos lūpomis.

Jis, nepajudindamas kaklo, pasisuko į mane visu kūnu ir su nuostaba, sumišusia, kaip man iš baimės pasirodė, su panieka, pasakė: „Taip, iš tikrųjų absoliuti klausa.“ Ir išėjo nepasiklausęs, ko aš ten prikūriau. O aš taip ir likau jausdama kaltę, kad nesu verta savo absoliučios klausos. Dabar gerai suprantu jo tuometį abejingumą svetimai muzikai – ekologinį nuovargį nuo muzikos pati jaučiu nuolat. Bet kas čia tokio išvardyti natas nežiūrint į klaviatūrą... Didelio čia daikto.

darė konservatorijos bendrabučio bohemiškas gyvenimas, jis tuo metu buvo nepaprastai spalvingas ir laisvas. Ten buvo geriausia šalyje diskoteka. Tada buvo mažai vietų, kuriose būtų šokamas tikras rokenrolas. Malaja Gruzinskaja gatvėje, be manęs, dar dvi studentės tai mokėjo – vengrė ir prancūzė. Tiesiog buvo labai mažai stilingų vietų.

– Kaip manai, ar praaugai savo mokytoją?

– Ne. Manau, kad N. Sidelnikovas yra rusų postmodernizmo tėvas, bet visai ne todėl, kad tarp jo mokinių – Vladimiras Martynovas, Vania Sokolovas, Vladimiras Tarnopolskis, Dmitrijus Smirnovas. Tiesiog tai, ką jis tuo metu darė, atrodė keistenybė, o dabar objektyvus procesas lygiai prie to pa-

– O kaip susiklostė santykiai su N. Sidelnikovu, kurio klasėje Maskvos konservatorijoje mokeisi kompozicijos?

– Mano specialybės profesoriaus N. Sidelnikovo asmenybės mastas man darė tokį įspūdį, kad visus jo nurodymus stengdavausi vykdyti kuo tiksliau. Štai jis sako: „Paimk Arnoldo Schönbergo partitūrą ir perrašyk ranka, bet tik rašalu, o ne šratinuku.“ Koks rašalas, kokia ranka?! Perrašinėju ir netgi nedvejoju. Efektas – girdžiu kiekvieną garsą sudėtingiausiame simfoniniame audinyje.

Jo klasėje mes klausydavomės daugybės muzikos ir ją analizuodavome. Sekmadieniais jis kviesdavosi mus į savo vasarnamį, kad slapta pasiklausytume „mums svetimų“ Karlheinzo Stockhauseno, Luigi Nono, Luciano Berio, György Ligeti kūrinių.

– Kodėl slapta? Man regis, devintajame dešimtmetyje tai jau buvo leidžiama.

– Pro sukąstus dantis ir be jokio palankumo. Ne mažesnę įtaką man Stop kadras iš medijų operos „Einšteinas ir Margarita“

Muzikos barai / 49

TAI ĮDOMU... ties atėjo (teisingiau, dar nepriėjo, tik artinasi), ir tai vadinama postmodernizmu. N. Sidelnikovo nuostata, daug sykių jo kartota, kad „dvidešimtojo amžiaus menas turi įskelti asociacijų kibirkštį“, de facto tapo pagrindiniu postmodernizmo principu.

– O kas Tau patinka iš jo kūrybos?

– Man labiausiai patinka „Romansero apie meilę ir mirtį“. Pirmasis jo kūrinys, kurį išgirdau ir kuris mane pribloškė, galima sakyti, padarė perversmą.

– Ar sunku būti avangardistu?

– Kaip sakė mano šmaikštus kolega Volodia Nikolajevas: „Mūsų šalyje pavojinga būti per daug avangardiškam.“ Aš manau, kad būti pernelyg avangardiškam pavojinga bet kurioje šalyje, nes žmonių suvokimas gerokai atsilieka, o autoriui norisi adekvataus supratimo dabar, bet ne po kelių dešimtmečių. Man taip atsitinka: to, ką kuriu, poreikis vėluoja kelerius metus.

– Bet juk tai dėsninga, taip buvo visada, netgi nesvarbu, kiek avangardiškas kompozitorius.

– Įprasta muzika priimama lengviau. Kurti vienodai sunku ir tradicionalistui, ir avangardistui, bet bendrauti su auditorija tradicionalistui iš esmės paprasčiau.

– Kaip vertini minimalizmo techniką ir estetiką?

– Man buvo toks atvejis. Laikiau konservatorijoje polifonijos egzaminą ir pamiršau terminą „menzūrinis kanonas“, o Jurijus Cholopovas visą laiką apie tai klausinėjo ir bandė ištraukti patį terminą. Atvertė mano sąsiuvinį (o aš tų kanonų buvau gana daug prirašiusi) ir sako: „Štai jis Jūsų kūriniuose, štai čia, štai dar. Kaip tai vadinama?“ O man užkrito, negaliu prisiminti, nors tu ką.

Tas pats dėl minimalizmo. Prisimenu, rodžiau kažkokius kūrinė-

lius Kompozitorių sąjungos jaunimo sekcijoje. Visi aplinkui dūzgia: „Minimalizmas, minimalizmas.“ O aš svarstau, koks gi ten minimalizmas. Kažkaip kitaip jį įsivaizdavau, t. y. savo kūryboje pasitaikančių jo elementų sąmonėje nesiejau su šiuo terminu. Vėliau susigalvojau terminą „minimalizmas žmogišku veidu“.

Ačiū Dievui, jau užaugo karta, kuri vargu ar įvertins šį pokštą. O dar – tausojantis minimalizmas.

– Skirtingai nuo...

– Nuo nežmogiško, pavyzdžiui.

– Tau susiklostė kaip Kazimirui Malevičiui. Jis iš pradžių nutapė „Juodąjį kvadratą“, o paskui pagrindė suprematizmo teoriją.

– Taip atsitiko ir medijų operai.

Rusijoje aš pirmoji sujungiau šiuos du žodžius. Paplito jie akimirksniu.

O pats žanras atsirado gerokai anksčiau, septintajame dešimtmetyje, tačiau taip nebuvo vadinamas. Mano pirmieji šio žanro bandymai (taip pat be termino) pasirodė dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

– Prie medijų operos mes dar grįšime.

Esi vadinama Maskvos konceptualiste kartu su Sergejumi Nevrajevu ir Ivanu Sokolovu. Kaip Tave paveikė meninis konceptualizmas?

– Mano manymu, konceptualizmas – ne tradicija, o talento savybė. Yra autorių struktūralistų, o yra konceptualistų. Kokia tokio autoriaus esmė? Jį apsėdusi kokia nors viena idėja, tokia stipri, kad pavergia ir jį, ir viską aplink.

Autorius nesipriešina, jis tik padeda jai įsikūnyti, ir viskas. Štai kas, mano požiūriu, yra konceptualizmas.

O struktūralizmui pirmiausia rūpi kalba. Autorius rašo nepriklausomai nuo idėjų. Idėjos gali būti įvairiausios, bet garsinį rezultatą riboja kalbos rėmai. Dar kartą pacituosiu šmaikštuolį V. Nikolajevą: „Parašiau tarsi kitas natas, o muzika – ta pati.“ Aš – tipiška konceptualistė, man svarbu ne kalba, bet kontekstas. Nors konceptualistui reikia mokėti daug kalbų, kad nešvebeldžiuotų, kai idėja iš autoriaus pareikalaus būtent tos kalbos, kurią, vargšelis, patingėjo laiku išmokti.

– Paradoksas: kad ir kokia antraplanė būtų kalba konceptualistui, jam būtina mokėti daug kalbų – kuo daugiau, tuo

Muzikos barai / 50

geriau. O struktūralistui?

– O struktūralistui visiškai pakaks vienos, kad ir kaip tai būtų paradoksalu.

– Ir vis dėlto, kokias kompozicijos technikas naudoji?

– Esmė ta, kad kriptofonijos metodas (termino autorius S. Nevrajevas), kurį pradėjau taikyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje lygiagrečiai su S. Nevrajevu ir I. Sokolovu (kiekvienas mūsų turėjo savų motyvų), kaip tam tikra konceptualizmo apraiška verčia rinktis įvairias komponavimo technikas ir dažnai skirtingas stilistikas. Man dabar sunku atskirti ideologiją nuo technologijos, bet vis dėlto pabandysiu.

Man kriptofonija – greičiau psichodelinė negu technologinė priemonė. Vienos sistemos ženklais išreikšta mintis, perkelta į kitą ženklų sistemą, įgyja apimtį ir poveikį, kurių neturėjo būdama tik vienoje ženklų sistemoje.

Tuštumos užpildomos kitoje ženklų sistemoje ir atsiranda kitoje vietoje.

Kai jos užpildomos, gaunama kai kas vientisesnio – jau panašu į pačią mintį, kuri, kaip žinoma, nenutrūkstama, o štai jos ženklinė išraiška diskreti.

Rezultatas kiekvieną kartą sukrečia vaizduotę.

Toliau jau technologija – su turimais ženklų kompleksais galima dirbti bet kuria technika ir bet kuria stilistika, įskaitant ir elektroninę muziką. Pavyzdžiui, dodekafonijos technika. Beveik visada akivaizdu, kokiomis būtent technikomis.

Atrodytų, aukso gysla, tačiau metodas praktiškai neprigijo, nedaugelio sekėjų pavieniai bandymai, išskyrus retas išimtis, atrodė kaip formalistiniai pratimai. Daug galvojau, kodėl taip. Paskui supratau – nors šis meto-

būna tokia: repeticijų geriausiu atveju mažai, blogiausiu – visiškai nėra, muzikantai nelabai patyrę, irgi švelniai tariant, dirigentas partitūrą į rankas pirmą kartą paima koncerto išvakarėse.

Tad reikėjo išmokti rašyti taip, kad bet kokio lygio muzikantai bet kokiomis sąlygomis grotų iš lapo ir kartu susidarytų įspūdis, jog skamba sudėtinga ir tiksliai organizuota muzika, ir ji atliekama meistriškai.

Muzikantai tada nepatiria neigiamų emocijų ir net gali pajusti pasitenkinimą muzikuodami. Tiesa, tam reikalingas ne tik gabus, bet tiesiog das atrodo paprastas ir akivaizdus, jo išmokti neįmanoma, kompozitoriaus užduotis rasti šifrą, raktą ir pačią ženklų sistemą. Racionaliai to išanalizuoti apskritai neįmanoma.

Stop kadrai iš medijų operos „Einšteinas ir Margarita“

– Taigi nušvitimo momentu suradusi sistemos tipą, šifrą, raktą, toliau dirbi su jau gatavais kompoziciniais modeliais?

– Na, ne tik. Savų pasiekimų vis dėlto irgi buvo.

– Kokių?

– Totalinė stichinė polifonija ir vertikalioji polistilistika. Stichinės polifonijos technika atsirado iš bendravimo su mūsų atlikėjais, kurie, kaip sakoma, negali pasigirti, kad tikslumas – jų stiprybė. Užtat kūrybiškumo – nors vežimu vežk. Aš visada linkau prie didelių sudėčių, o simfoninio kūrinio atlikimas (ypač kompozitoriaus karjeros pradžioje) – reta dovana, teikianti anaiptol ne vien pasitenkinimą.

Net jei muzika atliekama, autorius turi paklusti griežtiems „rezervato“ reikalavimams. Turiu galvoje šiuolaikinės muzikos festivalius, kurie mūsų šalyje paprastai tenkinasi, švelniai tariant, kukliu biudžetu, neprisidedančiu prie gero atlikimo. Dažnai padėtis

Muzikos barai / 51

TAI ĮDOMU... genialus dirigentas. Čia man pavyko – daugiau kaip penkiolika metų bendradarbiauju su tokiu genijumi. Tai puikus mano kartos dirigentas Markas Kadinas. Kai man pradėjo rastis galimybių dirbti su gerais, o vėliau ir geriausiais muzikantais, metodo būtinybė dingo, bet pats metodas liko.

Jis dabar intriguoja muzikantus, pripratusius ir sugebančius groti tiksliai. Ir tai, kad jiems mano muzika nenuobodi, užtikrina aukštą emocinę atlikimo temperatūrą.

– O kas yra vertikalioji polistilistika?

– Tai tuomet, kai stiliaus aliuzijos kyla ne nuosekliai, kaip, tarkime, Alfredo Schnittke´s kūriniuose, o skamba kartu su pagrindiniu kūrinio audiniu, pasiekiamos pasitelkiant jau minėtą stichinę polifoniją, bet kartu lieka savarankiškos ir jokiu būdu nepaskęsta pagrindiniame audinyje.

– Kokią vietą Tu užimi postmodernizmo erdvėje?

– Pirmą, kokią dar? (Juokiasi) Turiu galvoje ne kokybę, o laiko matmenį. Šia prasme pirmoji vieta – nelabai patogi, nes tai, kas daroma pirmą kartą, dažnai išeina kreivai. Pirmasis tiesia taką ne tiek sau, kiek tiems, kurie vėliau darys tą patį, bet geriau. Ir jo, vargšelio, geriausiu atveju neprisimins, nuo jo visiškai atsižegnos. Ypač jei jis nespėjo sugalvoti termino, jo pagrįsti ir įtvirtinti.

– Tuomet papasakok apie žanrą, kurio pirmeivė esi.

– Medijų opera – eksperimentinis žanras, savarankiška videomeno atšaka. Čia esama savų muzikinės dramaturgijos dėsnių. Muzikos kūrinio komponavimo dėsniai perkeliami į videomeną. Pagrindu tampa gana savarankiškas garso takelis, kuris tokiu atveju įgauna naują kvėpavimą ir atsiduria dėmesio centre. Šis būdas užpildo tam tikrą spragą, atsirandančią dėl to, kad dabar aktualijos, deja, susijusios ne su muzika. O medijų menas, atvirkščiai, labai aktualus, todėl muzika, įvilkta į videomeno rūbą, prisikelia antram gyvenimui.

Antra vertus, ir stichinė polifonija, ir vertikalioji polistilistika atsirado iš mano žavėjimosi režisūra ir polinkio į sintezę. Čia, atvirkščiai, videomeno, kino dramaturgijos ir performansų principai buvo pritaikomi muzikai.

Muzikos barai / 52

– Kokį poveikį Tau, kaip savo medijų operų statytojai, turėjo santuoka su A. Dolginu?

– Per jį viskas ir prasidėjo.

– Ir kaip tai prasidėjo?

– Prasidėjo iš nevilties. Kaskart, kai pamatydavau jo nufilmuotą medžiagą, širdis apmirdavo iš susižavėjimo – aukščiausio lygio operatoriaus darbas. Pasirodydavo filmas – ir baisus nusivylimas. Veltui blaškiausi ieškodama režisieriaus, su kuriuo Saša sudarytų vaisingą tandemą. Po to šovė į galvą įžūli mintis: ar netapti tuo režisieriumi pačiai? Juolab kad aikštelėje režisieriaus jam nereikia – ten reikia tik sukurti atmosferą, nes jis pats idealus režisierius. Su šia stadija aš susidorojau. O montuojant režisierė jau aš (ir kartu montuotoja, montuoju profesionaliai). Žanras formavosi pamažu, vienuolika metų.

Manau, kad medijų opera neapsiribosiu, nes režisūra mane žiauriai sužavėjo. Čia išėjo į naudą ir mano kinomanija, ir sublimavosi susierzinimas dėl priverstinės kolektyvinės kino kompozitoriaus kūrybos. Daugybė veiksnių. Tai, žinoma, laimė, už kurią jie, režisieriai, moka amžinomis žeminamomis pinigų projektams paieškomis – juk procesas brangus.

– O jūs?

– O mes atsisakome visko, be ko „normalūs“ žmonės negali apsieiti, ir rodome išradingumo ir avantiūrizmo stebuklus. Ir vis dėlto mūsų dalia – mažo biudžeto videomenas. Tiesa, filmo „Bleiro ragana“ pavyzdys labai įkvepia (šis projektas po stulbinamos sėkmės buvo konvertuotas į kino kopiją – ši technologija mus jau pasiekė).

– Sukūrei daug muzikos vaidybiniams ir dokumentiniams filmams. Ar šis žingsnis priverstinis, ar tai pašaukimas?

– Iš pradžių mano santykiai su kinu buvo romantiniai. Bet jie greitai baigėsi. Liko amžinas kūrybinis nepasitenkinimas ir unikalus patyrimas, leidęs pačiai tapti režisiere. Apie kitką jau papasakojau. Būtini profesijos atributai – dalyvavimas festivaliuose, tų festivalių prizai už režisūrą – prisidėjo kažkaip savaime. Ypač derlingas buvo mūsų mockumentary žanro filmas „Paskutinė Termeno paslaptis“ – dokumentinio kino, kuris pastaruoju metu mus su Saša vis labiau erzino, parodija.

Kita vertus, tai – mistifikacija, trečia – autoportretas, kuriame pabandžiau parodijos forma išreikšti tai, ką norėčiau apie save pasakyti rimtai.

Sykiu tai ne tik mano autoportretas, bet ir apibendrinamas mano draugių kūrėjų paveikslas. Šia tema pastaruoju metu taip pat daug mąstau.

– Kokia jūsų ilgo ir vaisingo bendradarbiavimo su Dmitrijumi Prigovu (rašytoju, dailininku, skulptoriumi. – Red.), taip anksti pasitraukusiu iš gyvenimo, paslaptis?

– Bet kokie žodžiai apie jį dabar man atrodo profaniški. O ir trumpai atsakyti nepavyks. Leidykla NLO, išleidusi visus D. Prigovo romanus, išleido ir jo draugų, bendražygių, kolegų straipsnių apie jį rinkinį. Mano tekstas ten taip pat yra.

– Ar kokie nors žanrai Tave domino labiausiai, ar kūrei visų žanrų kūrinius?

– Aš visada stengiausi būti universali dėl konceptualios savo mąstymo sandaros ir dėl infantilaus polinkio idealizuoti kompozitoriaus profesiją – profesionalas turi mokėti viską ir nuolatos tai įrodinėti. Ir dar dėl to, kad aš iš prigimties nesu „siauros srities specialistas“.

– Kokie kompozitoriai Tau darė didžiausią įtaką?

– Richardas Wagneris, Olivier Messiaenas, K. Stockhausenas, L. Berio, G. Ligeti, Avetas Terterianas; iš elektroninės muzikos kūrėjų – Åke Parmerudas ir Alvinas Lucieras.

– Kuris iš pastarųjų projektų Tau reikšmingiausias?

– Žinoma, „Einšteinas ir Margarita“. Po „Paskutinės Termeno paslapties“, kurio herojė buvo išgalvota, perskaičiau laikraštyje straipsnį apie Alberto Einsteino ir skulptoriaus Sergejaus Konenkovo žmonos Margaritos Konenkovos meilę. Ji buvo sovietinių specialiųjų tarnybų agentė ir vykdė atsakingas užduotis Amerikoje. Mane tiesiog apstulbino analogijos su Anos Termen istorija ir tai, kad tikroji istorija kur kas ryškesnė. Kitu atveju nebūčiau kreipusi dėmesio, bet kai viskas taip sutapo! Žinoma, norėjosi sukurti vaidybinį filmą, didelį kino projektą, bet esamomis sąlygomis mes tiesiog nebūtume jo pakėlę.

Ir staiga man toptelėjo: taip, tai negali būti filmas, bet gali būti opera! O ope-

roje galima būti laisvam, su niekuo nesusijusiam ir, kaip man tada atrodė, siužetas toks, kad tai, ką padarysiu, bus tuoj pat plėšte išplėšta man iš rankų. Na štai tokia naivi buvau.

Sugebėjau savo beprotybe užkrėsti Verą Pavlovą – genialią poetę ir savo draugę, jau prieš tai parėmusią ne vieną mano beprotybę, ir jos vyrą – puikų vertėją Steveną Seymourą.

Užkrėsti nebuvo sunku – pasirodė, kad jie, kaip ir mudu su Saša, turi asmeninių sutapimų su šia istorija.

Traukinys pajudėjo – aš rašiau libreto apmatus ir prozinius dialogus, Vera – eiles, kurias Stevenas vertė; dainavimui rinktasis tik tas kalbos variantas, kuris buvo būtinas pagal veiksmo situaciją. Opera išėjo daugiakalbė (joje skamba šešios kalbos), kaip ir tikroji istorija, tapusi jos pagrindu. Užsieniečiai, atsidūrę Amerikoje, turėjo kalbėti ne tik gimtąja kalba, bet ir anglų, ir abiem vienodai gerai. Iš esmės dvikalbis tekstas (libretas parašytas dviem kalbomis – rusų ir anglų, su vokiečių ir italų kalbų intarpais) nuolatos pasirodo ekrane kaip stilizuoti nebyliojo kino titrai. Libreto tekstas mums buvo ne antrinis, kaip įprasta operoje, o atskira vertybė, ne mažesnė nei muzika. Mums norėjosi, kad būtų išgirstas kiekvienas žodis. Titrų reikėjo ne tik vertimui, bet ir todėl, kad operoje dažnai neįmanoma suprasti žodžių.

Kelias kalbas lydėjo keli stilistiniai muzikiniai pjūviai, kurie buvo svarbūs kuriant operos antologijos modelį, tokią operų operą. Iš vienos kalbos į kitą versti ne tik tekstai, bet ir reliatyvumo teorijos formulės kriptofoniškai užfiksuotos muzikiniame audinyje kaip pagrindinė operos „statybinė medžiaga“. Partitūrą baigiau gana greitai – neprireikė nė metų. Beprotystės taip pat nebeliko nė kvapo ir tapo akivaizdus visiškas mano bejėgiškumas toliau stumti operą. Liko tik arba nusišauti, arba... sukurti medijų versiją. Mes su A. Dolginu pasirinkome antrąjį variantą. Ir manome, kad visai neblogai pavyko.

– Kur pradėjai kurti elektroninę muziką?

– Termeno centre. Ten niekada nebuvo praktikuojamas vakarietiško

pavyzdžio asistavimas. Man regis, aš buvau vienintelė, kuriai padarė išimtį. Andrejus Smirnovas – Termeno centro direktorius – padėjo man asmeniškai, tokios įdomios jam pasirodė mano kompozicinės idėjos. Patekti į elektroakustinės muzikos sritį man padėjo tuo metu retas skaitmeninio garso įrašymo patyrimas.

Mano savarankiško darbo galimybėmis Andrejus netikėjo, manė, kad mano dalia – dirbti su asistentu. Aš irgi gana ilgai taip maniau. Laimė, mano duktė pasirodė esanti kompiuterių genijus ir talentinga pedagogė.

Būdama vienuolikos metų ji įvaldė visas garso failų redagavimo programas ir išmokė mane su jomis elgtis.

– O kaip estetika, kur jos esmė?

– Aš siekiu ekologiško patikimumo, opuso ryšio su aplinka. Noriu, kad mano kūrinys ir aplinka sudarytų vienovę. Štai skamba žiūrovo, pamiršusio arba nepanorėjusio išjungti garsą, mobilusis telefonas, ir jei tai įvyksta atliekant mano kūrinį, paprastai būna tikras kaifas.

Matyt, aplinkos dalykai prie manęs limpa: jie visada susidėlioja taip, kaip reikia, pagal mano koncepciją. Žinoma, tai šlamšto estetika. Dabar daugelis prie to pamažu prieina. Atsirado net speciali elektroninės muzikos kryptis, pagrįsta klaidų ir paklaidų naudojimu ir specialiu tų paklaidų generavimu. O štai dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai aš tik pradėjau dirbti Termeno centre, daugelis kolegų elektronininkų man priekaištaudavo dėl „purvino montažo“ pomėgio. Dabar, matau, tai įsibėgėja.

– Kas yra muzikos grožis?

– Tai vidinė ekologinė klausytojo gerovė (nepainioti su materialine gerove), sutampanti su skambančios medžiagos akustine gerove. Kartą A. Schönbergas, kalbėdamasis su Charlie Chaplinu, nustebino jį viena fraze: „Man per daug patinka garsai, puikūs garsai.“ Štai tie „puikūs garsai“, kuriuos kartais pavyksta išgirsti, man ir yra muzikos grožis.

rių ne tik laisvai kalbi ir viską supranti, bet dar ir daugybę malonumų bei teigiamų emocijų patiri dėl paties proceso. Buvo numatyta, kad kursų pabaigoje studentai patys, jau be dėstytojo pagalbos, pastatys kokį nors spektaklį pagal išmoktą medžiagą, patys parašys scenarijų ir atliks vaidmenis.

Savo grupėje išsiveržiau į lyderius, prieš tai atlaikiusi konkurencinę kovą su viena gerokai pažengusia mergina, kuri, beje, greitai pasidavė. Bendrakursiai pasirinko mano „Pagranduką“, kuriame pagrindinis vaidmuo vėlgi buvo skirtas man. Parašiau dialogus, labai juokingus. Tačiau juokingiausias buvo mano pačios pasisiūtas kostiumas, kurį pamatę žmonės netekdavo amo. Ilgai dvejojau, ar jį vilktis, nes toje grupėje turėjau gerbėją, pianistą iš Rygos, kuris mane nelabai domino, tačiau buvo simpatiškas jaunuolis ir jo dėmesys glostė. Truputį jį pažinodama supratau: jeigu jis išvys mane vilkinčią Pagranduko kostiumą, aš jo daugiau nebematysiu.

Parodžiau tą kostiumėlį savo draugei kompozitorei Ženiai Chozikovai. Ji pasakė: Irka, tai taip genialu, kad turi aukoti savo pianistą dėl meno, bus kitų pianistų, nesigailėk. Ir kaip pirštu į akį: pasirodėme fejeriškai, o latvis išėjo su kita mergina, kuri vaidino Lapę ir vilkėjo labai seksualų kostiumą. Skirtingai nuo mano.

– Apibūdink jį.

– Beprasmiška. Jį reikėjo matyti. n Vertė Milda AUGULYTĖ

– Iraida, prisimink savo pirmąjį režisūrinį bandymą. Kas tai buvo?

– O, tai buvo baisiai seniai. Būdama konservatorijos studentė, lankiau intensyvius anglų kalbos kursus, po ku-

Muzikos barai / 53

BALETAS

Choreografas ir baleto trupės vadovas.

Pusiausvyros siekis Krzysztofui Pastorui – 60

Audronė ŽIŪRAITYTĖ Krzysztofas Pastoras – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas

B

aleto savaitės, skirtos Krzysztofo Pastoro jubiliejui, repertuare buvo ir jo naujausias darbas su LNOBT artistais – S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ interpretacija. Kartą, 1998-aisiais, jam jau buvo pavykę šioje scenoje laisvai interpretuoti Shakespeare´o „Vasarvidžio nak-

Muzikos barai / 54

© LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotr.

KRZYSZTOFAS PASTORAS – LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS IR BALETO TEATRO BALETO TRUPĖS MENO VADOVAS NUO 2011 M. SPALIO, TAČIAU SU TRUPE PRADĖJO BENDRADARBIAUTI DAR PRIEŠ DU DEŠIMTMEČIUS. LNOBT K. PASTORAS YRA PASTATĘS BALETUS „KARMEN“ (1997), „VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNAS“ (1998), „ACID CITY“ (2002), „TRISTANAS IR IZOLDA“ (2012), „SPRAGTUKAS“ (2014), „BOLERO“ (2015), „ROMEO IR DŽULJETA“ (2016).

K. Pastoro gala koncertas

1 F. Mendelssohn-Barholdy. „Vasarvidžio nakties sapnas“, 1998.

Režisierius ir choreografas Krzysztofas Pastoras, dirigentas Martynas Staškus, scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

2 Iš spaudos konferencijos, įvykusios 2016-10-26. S. Prokofjev. „Romeo ir Džuljeta“, 2016. Choreografas Krzysztofas Pastoras, muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum (Olandija), vaizdo projekcijų ir šviesų dailininkai Bertas Dalhuysenas ir Wijnandas van der Horstas (Olandija).

kad bus nesuprasta) sukūrė iš esmės naujos interpretacijos iliuziją. Deja, pamačius premjerą ji nepasirodė stulbinamai nauja, ne tik neįžeidė ir nešokiravo (choreografas to vengė), bet ir atrodė ganėtinai santūri, labiau sietina su scenovaizdžio kaip konteksto traktuote (militaristinė dokumentika, skirtingas grupes pabrėžiantys kostiumai priešinami su jas jungiančia meilės istorija) nei su cho-

reografinės koncepcijos naujumu.

Nejau 1946 metų L. Lavrovskio pastatymas Maskvos Didžiajame teatre lieka pats geriausias? Atrodo, kad nuo jo nutolti choreografams nelengva. Vladimiras Vasiljevas, 1993 m. statydamas šį veikalą mūsų teatre, kalbėjo: „Iš visų pastatymų, mano požiūriu, L. Lavrovskio redakcija ir šiandien tebėra vientisiausia, jei atsižvelgsime į visus komponentus – dra-

© LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

ties sapną“1 – to paties pavadinimo F. Mendelssohno siuita buvo perkomponuota, papildyta kitais kompozitoriaus kūriniais (uvertiūra „Atalija“ ir V. Viržonio orkestruota „Daina be žodžių“). Skercinio pobūdžio F. Mendelssohno muzikos ir choreografinė partitūros atrodė adekvačios, papildančios viena kitą. Drauge buvo išlaikyta Shakespeare´o veikalo svajonių ir erotikos atmosfera su komiško žaismingumo niuansais.

Laukdami K. Pastoro „Romeo ir Džuljetos“ interpretacijos, iš anonsų, spaudos konferencijos žinojome, kad choreografas veikalą ketina sušiuolaikinti, „S. Prokofjevo – geriausios pasaulyje baleto muzikos pagrindu – išryškinti Shakespeare´o pjesės politinį atspalvį, visais laikais, o ypač šiandien aktualų etninės, politinės bendruomenės spaudimą „kitokiems, svetimiems“.2 (Peršasi asociacijos su mūsų „Egle žalčių karaliene“.)

Muzikinės dramaturgijos redakcija glaustumo linkme atlikta subtiliai ir tikslingai. Spaudos konferencijoje itin kruopščiai, detaliai pristatyta pastatymo idėja (matyt, baiminantis,

Muzikos barai / 55

BALETAS

© LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

maturgiją, meninį apipavidalinimą ir, svarbiausia, emocinę įtampą. Visos kitos redakcijos vis dėlto yra tam tikra tąsa ir išplėtojimas to, ką padarė Lavrovskis.“ Šie žodžiai taikytini ir paties V. Vasiljevo pastatymui, nors jis sau kėlė „iš esmės naujus uždavinius“ (cituojama iš 1993 m. programėlės). Neliesdamas S. Prokofjevo partitūros, V. Vasiljevas siekė dar labiau koncentruoti veiksmą, suteikti jam daugiau dinamikos, panaudoti visą kiekvienos siužetinės linijos, kiekvieno personažo emocinį potencialą.

Tai liudija baletmeisterį esant draminio baleto šalininką, L. Lavrovskio interpretacijos tęsėją. O vizualinėje baleto koncepcijoje atsiradęs svetimkūnis (orkestras scenoje) – išoriškai inovatyvus gestas, bet labiau suskaldantis muzikinio-choreografinio turinio vientisumą, nei išryškinantis choreografijos muzikalumą.

Su V. Vasiljevo pastatymu, diriguojant M. Rostropovičiui, Lietuvos artistai gastroliavo visame pasaulyje, tačiau kaip muzikaliausia, labiausiai

Muzikos barai / 56

kamerinė atmintyje išliko 1977 m. mūsų scenoje parodyta Nikolajaus Bojarčikovo S. Prokofjevo veikalo interpretacija. Choreografas koncentravosi į vidinę veikėjų būsenų dinamiką, o ne į išorinę įvykių įtampą. Nebeliko vietos iliustratyvumui, detaliam naratyvui (dirigentas J. Aleksa, dailininkė maskvietė A. Koženkova). Pagrindinių veikėjų istoriją N. Bojarčikovas traktavo apibendrintai, kūrė santūrią jausmų dramos abstrakciją. Tai atitiko S. Prokofjevo muzikos eleganciją, kamerinę dvasią, meilės istorija papasakota be perdėtos patetikos, griežtoka intonacija, nekonkretinant tragedijos vietos ir laiko, bet tiksliai išdėstant įvykių seką (beje, choreografas ją pakeitė). N. Bojarčikovo interpretacijoje neliko nereikalingų apdarų – „realių“ kostiumų ir dekoracijų, veiksmą konkretizuojančios pantomimos.

Muzikos tyrinėtojui, muzikologui baletas artimesnis kaip abstraktus įvaizdintos muzikos žanras (sąlygiškai vadintinas choreomuzika), tačiau jis drauge ir konkretesnis, su literatū-

ra, siužetu susijęs teatro žanras (choreoliteratūra), ieškantis pusiausvyros tarp šių polių, juos jungiantis. S. Prokofjevo muzikos vidinis teatriškumas atveria platesnes choreomuzikines, o ne draminiam baletui būdingesnes choreoliteratūrines galimybes, kurios, deja, ataidi K. Pastoro pastatyme. Realistiškumas, kai į minią įvedami ne šokėjai, o mimanso artistai, dvikovos iliustratyvumas su peiliu rankose, buitinių fizinių kontaktų gausa – pagrindiniai veikėjai dažnokai bučiuojasi, glėbesčiuojasi – buvo netikėta, neatrodė modernu.

Baletas – teatrinis (iš dalies ir literatūrinis), bet dar labiau muzikinis žanras. Pagrindinė naujo pastatymo idėja – gyva, su dabartimi susijusi ir visai neromantiška istorija – tarsi lieka neįgyvendinta ir dėl gana tradicinio, į praeitį kreipiančio choreografinio teksto. Kraupi XX a. karų dokumentika yra tik fonas, naujos prasmės – kontekstai, o ne esminę konfliktinę terpę sustiprinantis veiksnys. Tačiau pasigėrėti naujame pa-

statyme taip pat yra kuo. Romeo ir Džuljetos meilės drama papasakota sintezuojant tradiciją ir novatoriškumą. Šioje sintezėje gana daug gaivaus kūrybiškumo, originalių choreografinių sprendimų, nors jų fragmentiškumas nesukuria bendro vaizdo naujumo. „Romeo ir Džuljetą“ visų pirma suvokčiau kaip baleto trupės vadovo, susirūpinusio jos kūrybiniu augimu, veikalą.

K. Pastorą ypač vertiname kaip muzikalų, stiprių emocijų raiškos choreografą, tikslingų vaizdinių struktūrų kūrėją. Tuo galėjome dar kartą įsitikinti gruodžio 17 d. K. Pastoro jubiliejui skirtame gala koncerte LNOBT. Renginio pradžioje Lenkijos nacionalinio baleto trupės atliktas Adagio iš baleto „Adagio ir Scherzo“ pagal F. Schuberto Styginių kvintetą C-dur (skambėjo įrašas) sukūrė ypatingą, šokio meno subtilumą atspindinčią atmosferą, reikalaujančią itin aukšto profesinio meistriškumo, bet tolimo tokiuose koncertuose dažniausiai vyraujančiam „sportiniam“ azartui.

Choreografo įvairiapusiškumą liudijo kontrastingos ir net drastiškos energetikos kupinas populiarusis jo baletas „Mooving Rooms“ (iš įrašo skambėjo A. Schnitke´s ir H. Góreckio muzika), kuris dar kartą sudarė galimybę pasigėrėti Lenkijos šokėjais, šiuolaikinę choreografiją atliekančiais natūraliai, įtaigiai.

Antrosios koncerto dalies pradžią paįvairino nauji menų sintezės aspektai, kai scenoje skambant Kurto Weillio dainai (solistei A. Pilibavičiūtei fortepijonu akompanavo A. Vizbaras) baleto artistai O. Konošenko ir M. Rimeikis įsijautę atliko „Wie lange noch“ iš K. Pastoro baleto „Kurt Weill“. O. Šaitanova ir J. Krivickas sušoko niuansais įvairuojantį duetą iš K. Pastoro pastatymo „Romeo ir Džuljeta“. Koncerto finalui puikiai tiko K. Pastoro sukurta M. Ravelio „Bolero“ interpretacija. Konstruktyvų mąstymą su emociniu turiniu derinantis choreografas „Bolero“ perteikė efektingai kylančios emocinės kreivės kaitą – nuo santūriai uždaros, gal net viduje susipriešinusios link vientisai atviros. Sumanymo įprasminimas iš visos trupės ir orkestro muzikantų

(didelis dirigento M. Barkausko indėlis) pareikalavo emocinio lankstumo.

Antrąją gala koncerto dalį K. Pastoras dedikavo nuolatinei baleto mecenatei Ramintai Kuprevičienei.

Maskvos Didžiojo teatro solistė, pasaulio baleto žvaigždė Svetlana Zacharova su partneriu Michailu Lobuchinu atliko dar vieną K. Pastoro kompoziciją – duetą iš baleto „Tristanas ir Izolda“. Jie prisistatė kaip laisvesnės plastikos reiškėjai, o ne vien kaip klasikinio šokio virtuozai (tai įrodė pirmos dalies jų Pas de deux iš A. Adamo „Korsaro“).

Kiti svečiai demonstravo įvairių laikotarpių choreografiją ir šokio stilių. Londono Karališkojo baleto solistai Marianela Núñez ir Vadimas Muntagirovas parodė itin subtilią ir dvasiškai įprasmintą klasikos interpretaciją, atnaujintą baletmeisterio P. Wrighto. Tai buvo du Pas de deux – „anapusinis“ iš A. Adamo „Žizel“ ir žėrintis iš P. Čaikovskio „Spragtuko“. Sportiškumas buvo eliminuotas – net sudėtingiausi sukiniai gniaužė kvapą ir ploti nesinorėjo, tiesiog nebuvo įmanoma. Stilingai žaismingą ir meistriškai archajišką Pas de deux iš A. Bournonville´io baleto „Gėlių festivalis“ atliko Lenkijos nacionalinio baleto solistai Yuka Ebihara ir Dawidas Trzensimiechas, sublizgėję ir K. Pastoro „Moving Rooms“.

Olandijos nacionalinio baleto solistai Igone De Jongh ir Danielis Camargo santūriai ir stilingai sušoko choreografo Tedo Brandseno kompozicijas – duetą iš T. O´Regano baleto „Mata Hari“ (2016 m. pastatymas) ir Pas de deux iš L. Delibes´o baleto „Kopelija“. Beje, LNOBT salėje tarp žiūrovų buvo ir Olandijos nacionalinio baleto direktorius Tedas Brandsenas, ir Karališkojo baleto vadovas Kevinas O´Hare´as.

K. Pastoras parodė dėmesį nacionaliniam repertuarui – į programą įtraukė duetą iš E. Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“. Choreografo G. Williamsono kompoziciją atliko K. Gudžiūnaitė ir G. Žukovskis.

Buvo parodytas trumputis M. Rimeikio baleto „Visur kur mes nebuvom (M. Richterio muzika) fragmentas, šoko A. Čumakova ir J. Krivickas.

„Bolero“ atliko G. Gilytė ir E. Butkus. Šie ir ankstesni Lietuvos šokėjų pasirodymai deramai įsiliejo į koncerto visumą, o tarptautiniai kontekstai jiems brėžė tobulėjimo gaires.

Svarbi LNOBT baleto meno vadovo K. Pastoro iniciatyva – jau penkerius metus vykstančios choreografijos dirbtuvės „Kūrybinis impulsas“, pristatomos ir publikai. Trupės šokėjams suteikiama galimybė išbandyti save nauju amplua: sukurti šokio kompoziciją, dalyvauti kolegos pastatytoje miniatiūroje, o gal išbandyti jėgas kuriant scenografiją, kostiumus.

K. Pastoras ir Lietuvos baleto gerbėjai dideles viltis sieja su sėkmingai šiose dirbtuvėse startavusiu M. Rimeikiu, kurio kompozicija buvo įtraukta ir į gala koncerto programą. Jos sėkmė nebūtų buvusi įmanoma be atidaus ir šokėjus įkvepiančio prie pulto pakaitomis stovėjusių mūsų dirigentų Martyno Staškaus ir Modesto Barkausko bei orkestro meistriškumo.

K. Pastoro gala koncerto choreografinės kompozicijos ir mūsų teatre sukurti bei inicijuoti pastatymai, viena vertus, lyg ir įtvirtino choreografo kūrėjo (įtaigios abstrakčios kompozicijos) ir baleto meno vadovo kūrybinės veiklos (dideli naratyviniai trupės augimui reikalingi spektakliai) atskirtį. Kita vertus, koncerto programos įvairumas akivaizdžiai liudijo K. Pastoro darbų kryptį – skirtingų komponentų pusiausvyros, proporcijų siekį, kuris palaipsniui ima atsispindėti ir LNOBT repertuare.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson Krzysztofui Pastorui įteikė aukščiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. n

Muzikos barai / 57

ALMA MATER STUDIORUM

Birštono vasaros menų akademija: estafetė perduodama

Muzikos barai / 58

Audronė NEKROŠIENĖ

2016

metų liepos 30 – rugpjūčio 8 dienomis ir vėl su didžiausiu pasisekimu vyko Tarptautinė IV Birštono vasaros menų akademija (BVMA), drauge su Birštono savivaldybe, Birštono menų mokyklos ir kultūros centro darbuotojais bei Vytauto Didžiojo universitetu (Muzikos akademija ir Menų fakultetu) sumanyta dar 2011 metais.

Jau pirmose trijose vasaros meistriškumo stovyklose (2013, 2014 ir 2015 m.) siekta numatytų tikslų – sudaryti puikias sąlygas kelti jaunų muzikų (aktyviųjų dalyvių) ir menų pedagogų (pasyviųjų dalyvių) profesinę kvalifikaciją Lietuvoje ir pasirūpinti Birštone poilsiaujančiųjų laisvalaikiu, patraukliomis formomis skleidžiant žinias apie kultūros, meno ir ypač muzikos procesus, kurorto renginių kalendorių paįvairinant išskirtinėmis jaunųjų muzikų ir jų pedagogų meninėmis programomis. Rengdami ketvirtą stovyklą dar patobulinome su partneriais ir darbuotojais sukurtą organizacinę sistemą, džiaugėmės ne pirmą kartą atvykstančiais dalyviais.

Ypač didele sėkme laikytume didėjantį poilsiautojų susidomėjimą akademijos renginiais – ir edukaciniais (visi jie atviri), ir vakariniais koncertais.

BVMA programa aprėpia tris aktyviųjų dalyvių – meistriškumo siekiančių Lietuvos ir užsienio jaunuolių – grupes: 1. menų mokyklų moksleivius, ketinančius tapti muzikos profesionalais (nuo 15 m.); 2. aukštųjų meno mokyklų studentus; 3. aukštųjų meno mokyklų absolventus (iki 35 metų).

Aktyviųjų dalyvių grupė 2016 metais išaugo dvigubai – iki 54 jaunųjų muzikų (26 dainininkai, 24 pianistai ir 4 pianistai koncertmeisteriai). Akivaizdus ir pasyviųjų dalyvių skaičiaus didėjimas: tobulinosi 98 muzikos ir meno mokyklų pedagogai

(šie registruoti dalyviai gavo kvalifikacijos pažymėjimus), užsiėmimus ir koncertus lankė daug moksleivių, studentų, Birštono gyventojų, svečių, poilsiautojų iš Lietuvos ir užsienio.

Vėl džiaugėmės puikiomis Birštone sudarytomis sąlygomis bendrai kūrybinei veiklai, galimybe stiprinti visų Lietuvos menų mokyklų kolegialumą. Ypač svarbu, kad menas ir vėl tapo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonių bendrystės pagrindu.

2016 m. BVMA vyko pianistų Andriaus Žlabio (Lietuva, JAV), Gintaro Januševičiaus (Lietuva, Vokietija), Nijolės Ralytės, vokalistų Astos Krikščiūnaitės, Vladimiro Prudnikovo ir Tamaros Novičenko (Rusija) meistriškumo pamokos, dalyviai galėjo konsultuotis su prof. Vytautu Juozapaičiu, dalyvauti koncertuose Birštono kurhauze ir Kultūros centre, klausytis paskaitų muzikos interpretacijos, viešųjų ryšių, muzikos terapijos ir kitomis temomis.

Turėjome svečių iš Airijos ir Vokietijos – į Birštoną pasidalinti scenos menų patirtimi buvo atvykęs klarnetininkas Macdara Ó Seireadáinas ir muzikos renginių vadybininkas, autorinių teisių žinovas Martinas Keilis.

Ypač visus domino susitikimai su Sankt Peterburgo konservatorijos dainavimo profesore Tamara Novičenko, pasaulinės operos žvaigždės Anos Netrebko pedagoge.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius kvietė mąstyti apie muzikos santykį su mus supančiu pasauliu, dvi dienas klausėmės jo paskaitų tema „Tarp klausymo ir girdėjimo – du smegenų šturmo seansai apie tai, kaip muzikos menas lokaliai ir globaliai veikia aplinką“.

Kompozitorė Audronė Žigaitytė tradiciškai plėtojo operos meno temas bei vedė susitikimus su Juozu Domarku ir Tamara Novičenko.

Tarp svečių matėme instrumentinio teatro meistrus – ansamblį „Giunter Percussion“, Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestrą, vadovaujamą majoro Egidijaus Ališausko, LNSO vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną, dainininkę Ievą Prudnikovaitę, kitus Lietuvos muzikų sąjungos narius.

Svarbiausias praėjusių metų BVMA svečias buvo liepos 28-ąją aštuoniasdešimtmetį šventęs Lietuvos nacionalinės premijos laureatas dirigentas Juozas Domarkas, tad visa menų akademijos pirmosios dienos (liepos 30) programa buvo dedikuota iškiliam maestro jubiliejui.

Birštono kurhauze Kauno menininkės Jūratė Armonavičiūtė, Virginija Ligeikienė, Lolita Grabauskienė, Relita Mielė, Gražina Kuprevičienė ir Ramutė Toliušytė surengė netikėtą „muzikinę“ kūrinių iš odos parodą „Muzikinės improvizacijos – odiniai objektai“.

Speciali programa buvo parengta pasyviesiems BVMA dalyviams dainavimo mokytojams – Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto docentė E. Juozapaitienė, turinti operos dainininkės ir dėstytojos bei choro dirigentės išsilavinimą, supažindino su įvairesnėmis vaikų ir jaunuolių muzikinio ugdymo galimybėmis, motyvacijos ir kūrybiškumo skatinimu, dainavimo aparato, dikcijos lavinimu naudojant žaidimus ir fizinius pratimus.

Neapsiribodama vien profesinio meistriškumo siekiu konkrečioje srityje, BVMA sujungia įvairias edukacijos formas: praktinius užsiėmimus, paskaitas, kūrybines dirbtuves ir diskusijas. Tai unikali platforma, padedanti skirtingų sričių menininkams spręsti muzikos interpretacijos problemas, geriau susipažinti su veiklos juridiniais aspektais (autorinės teisės ir kt.), telkianti žmones iš įvairių šalių ir visuomenės sluoksnių.

Pastaraisiais metais išryškėjo nauja BVMA veiklos kryptis – įvairesnių koncertinių formų paieška. Vienijanti renginių tema – teatrališkumas muzikoje. Neabejojame, kad jauniems kūrėjams reikia įgyti žinių ir įgūdžių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su profesija. Projekto dalyviai buvo skatinami savo meninius įgūdžius pritaikyti naujuose kontekstuose, naudoti kitų disciplinų elementus. Skirtingų sričių jungimas, modernių technologijų panaudojimas išlaisvina kūrybiškumą, atveria naujų perspektyvų.

Ypač džiugu, kad sėkmingai tęsiamas sumanymas skatinti muzikus,

linkusius į individualią veiklą, mokytis dirbti komandoje, siekti bendrų tikslų ir viešinti savo kūrybą. Vykdyto projekto etapai pateisino lūkesčius: visuomenės dėmesio sulaukė pedagogų užsiėmimai, videopaskaitos ir pokalbiai (jų temos – teatrališkumas muzikoje, viešieji ryšiai, Wagnerio ir Verdi operų dramaturgija, lietuvių atlikėjai, dalyvaujantys pasauliniuose pastatymuose, ir kt.), vakariniai koncertai (2016 m. per 10 dienų surengta 18 koncertų Kultūros centro 500 vietų salėje, kurhauzo 200 vietų salėje, jaukiame „Eglės“ sanatorijos hole, kur skambėjusių „Vakaro serenadų“ galėjo klausytis ir judėjimo negalią turintys sanatorijos gyventojai). Visiems atvirus užsiėmimus stebėjo ne tik birštoniškiai ir poilsiautojai iš Lietuvos, bet ir užsienio svečiai (ypač jais domėjosi Izraelio piliečiai), kai kurie jų į Birštoną stengėsi atvykti būtent liepos 30 – rugpjūčio 8 d.

BVMA renginius aktyviai remia miesto savivaldybė, akademija laikoma vienu svarbiausių kurorto kultūriniu įvykių. Labai svarbu, kad Birštono savivaldybė šį projektą vertina kaip galimą ilgametę veiklą, planuojama įgyvendinti Birštono menų rezidencijos programa. Gausi įvairaus amžiaus Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė (300 narių) pasirengusi dalintis profesine patirtimi ir imtis naujų veiklos sričių.

Susipažinti su 2013–2016 metų Birštono vasaros menų akademijos renginiais galima svetainėje www. muzikusajunga.lt; čia skelbiamos nuotraukos, aprašymai, straipsniai, „Muzikos barų“ publikacijos, garso įrašai (LRT laidos) ir kt. n

Programos „Ritmo užburti“ sumanytojas – ansamblio „Giunter Percussion“ vadovas Pavelas Giunteris

Muzikos barai / 59

ALMA MATER STUDIORUM

Andrius Žlabys

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus paskaita „Tarp klausymo ir girdėjimo – du smegenų šturmo seansai apie tai, kaip muzikos menas lokaliai ir globaliai veikia aplinką“

Paroda „Muzikinės improvizacijos – odiniai objektai“

„Eglės“ sanatorijoje skambėjo aštuonios „Vakaro serenados“, kuriose koncertavo visi BVMA dalyviai

Koncerto „Fortepijono garsai Birštonui“ dalyviai su pedagogais Gintaru Januševičiumi ir Andriumi Žlabiu

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Dainavimo pamokos. Dirba Asta Krikščiūnaitė ir Vytautas Juozapaitis

Pianistai dalyvavo unikaliame konkurse Birštono merės taurei laimėti. Nugalėjo Justas Čeponis (stovi centre)

Muzikos barai / 60

VASARĄ GRAŽIAUSIAME LIETUVOS KAMPELYJE BIRŠTONE VYKSTANČIUOSE MEISTRIŠKUMO KURSUOSE – BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOJE – SUBURIAMA GERIAUSIŲ LIETUVOS IR UŽSIENIO FORTEPIJONO BEI VOKALO PEDAGOGŲ KOMANDA, JAUNIESIEMS ATLIKĖJAMS PERDUODANTI SAVO ŽINIAS IR PATIRTĮ. PRAĖJUSIAIS METAIS KETVIRTOJI BVMA BUVO SULAUKUSI YPATINGOS VIEŠNIOS IŠ RUSIJOS – ŽYMIOS VOKALO PEDAGOGĖS TAMAROS NOVIČENKO. PROFESORĖ DĖSTO DAINAVIMĄ SANKT PETERBURGO N. RIMSKIO-KORSAKOVO KONSERVATORIJOJE IR MUZIKOS MOKYKLOJE PRIE KONSERVATORIJOS, NUOLAT KVIEČIAMA VESTI MEISTRIŠKUMO KURSŲ RUSIJOJE IR UŽSIENYJE. PER DAUGELĮ PEDAGOGINIO DARBO METŲ PROFESORĖ IŠUGDĖ BŪRĮ PUIKIŲ DAINININKIŲ, PASIRODANČIŲ GARSIAUSIOSE PASAULIO SCENOSE. TAI JELENA MIRTOVA, TATJANA PAVLOVSKAJA, JELENA USTINOVA, IRINA MATAJEVA, MARINA ŠAGUČ, VERONIKA DŽIOJEVA, GALINA ŠOJDAGBAJEVA, IŠ VISO DAUGIAU NEI 50 GARSIŲ SOLISČIŲ. ŽYMIAUSIA T. NOVIČENKO MOKINĖ – ANA NETREBKO, JAU DAUG METŲ NEAPLEIDŽIANTI PASAULIO DAINININKIŲ REITINGŲ VIRŠŪNIŲ.

T. NOVIČENKO YRA GAVUSI RUSIJOS NUSIPELNIUSIOS ARTISTĖS (1990) IR RUSIJOS NUSIPELNIUSIOS MENO VEIKĖJOS (2011) VARDUS. BIRŠTONE T. NOVIČENKO NE TIK MOKĖ JAUNUOSIUS DAINININKUS VOKALINĖS TECHNIKOS PASLAPČIŲ, BET IR ŠMAIKŠČIAI PASAKOJO APIE SAVO GYVENIMĄ, KŪRYBOS KELIĄ IR PEDAGOGINĮ DARBĄ.

– Jūsų buvusi studentė Ana Netrebko – viena žymiausių operos solisčių pasaulyje...

– Taip, ji garsiausia mano studentė. Nors puikiai dainuojančių buvo ir daugiau. Bet karjera – toks dalykas, kad kartais nė nežinai, kodėl sekasi arba ne.

O Ana Netrebko dar ir labai gražiai piešia. Kai pamačiau jos darbus, pasakiau, kad ji ne tą veiklą pasirinko – jai reikia tapyti, o ne dainuoti. Ji jau buvo trečiame dailės akademijos kurse, kai staiga pasakė tėvams važiuojanti į Sankt Peterburgą mokytis dainavimo. Tėvai buvo sukrėsti. Ana iš kaimynės pasiskolino pinigų ir išvyko. Tai – charakteris. Anai tebuvo 17 ar 18 metų, iš pradžių ji įstojo į aukštesniąją muzikos mokyklą. Kartą į mano klasę įžengė jos tėvai ir ėmė teirautis, kaip jų dukrai sekasi. Tėvai ėjo iš proto manydami, jog Ana turi studijuoti dailę, o ne dainuoti, man teko juos raminti, kad viskas gerai.

Ana labai įsižeidė ir supyko, nes savo atvažiavimu jie padarę jai gėdą – lyg ji būtų maža mergaitė...

Kad išgyventų, Ana dirbo valytoja Marijos teatre, mokytis galėdavo tik iš ryto, nes iki vėlaus vakaro valydavo teatrą. Dabar šis jos karjeros faktas mitologizuojamas, o tada jai buvo išties labai sunku.

A. Netrebko buvo labai paslanki

scenoje, greitai suprasdavo, ko nori režisierius, stropiai mokydavosi partijas, tačiau anaiptol ne taip stropiai studijavo konservatorijoje ir buvo iš jos išmesta. Tik prieš penkerius metus gavo aukštosios mokyklos diplomą už savo pasiekimus.

Ketvirtame studijų kurse vykome į Michailo Glinkos vokalistų konkursą Smolenske. Aš ją ruošiau kaip lyrinį koloratūrinį sopraną, nes tuo metu jos balselis buvo mažas, tiesiog pionieriškas. Pati Ana nenorėjo būti koloratūrinis sopranas, bet aš ją įtikinau, kad jei konkurse dalyvaus kaip sopranas, pirmajai dainininkei išsižiojus ji tiesiog pradings. Norėjau, kad ji patirtų, kas yra konkursai.

Buvome parengusios tik dviejų turų programą, bet, kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, Ana neplanuotai pateko į trečiąjį turą. O jo programa neparuošta. Trečiajam turui buvo numatyta unikalioji, ypatingomis koloratūromis išpuošta Nakties karalienės arija iš Mozarto „Užburtosios fleitos“. Ana tuo metu tų koloratūrų dar nė neturėjo.

Smolenske nėra aukštosios muzikos mokyklos, tik aukštesnioji.

Kadangi joje labai mažai klasių, jos būdavo skiriamos ir naktį. Ten mes naktimis ir „ieškojome“ aukštosios fa, nes trečiame ture ji būtinai turėjo suskambėti!

Martyno ALEKSOS nuotr.

Tamara Novičenko: „Saldi katorga, be kurios neįmanoma gyventi“

Susitikimas su Sankt Peterburgo N. RimskioKorsakovo konservatorijos vokalo pedagoge prof. Tamara Novičenko. Kalbina kompozitorė Audronė Žigaitytė

Ir suskambėjo! Ana pelnė pirmąją premiją.

Ilgametė M. Glinkos konkurso komisijos narė mecosopranas Irina Archipova atkreipė dėmesį, kad mano mokinės dainuoja kažkaip kitaip. Iš viso man pavyko išugdyti septynias šio konkurso laureates.

– Kas Jūsų mokymo metodikoje svarbiausia?

– Dainuojant svarbiausia kvėpavimas. Reikia žinoti, kuria vieta laikyti, tęsti garsą.

– O kokia vieta galima?

– Svarbu garsą laikyti ties nugara ir už jos, tada garsas būna stabilus ir visavertis. Mėgstu juokais sakyti savo studentėms: „Padėkite dantis ant nu-

Muzikos barai / 61

ALMA MATER STUDIORUM garos, tuomet garsas bus lygus ir švarus“. Galbūt tai skamba keistai, bet padeda.

Aš niekada nenorėjau dainuoti pati, norėjau dėstyti dainavimą. Maniau, kad nepakankamai gerai dainuoju, ne taip, kaip norėčiau, todėl nusprendžiau geriau ruošti studentus.

– Bet su kitais dirbti sunkiau nei su savimi...

– Pedagogikai aš daug ruošiausi, skaičiau daug literatūros, nes mane domino, kodėl neištverdavau viso spektaklio, kodėl pabaigoje man būdavo sunku. Ieškojau tų atsakymų ir supratau, kad greičiau juos rasiu dirbdama pedagoginį darbą.

Sankt Peterburgo N. RimskioKorsakovo konservatorijoje kas penkerius metus būdavo tik viena vieta studijuoti aspirantūroje. Aš pateikiau prašymą dalyvauti konkurse į šią vietą. Iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos suvažiavo 30 pretendentų, bet man pavyko. Gal todėl, kad buvau ne tik žinoma kaip dainininkė, bet jau turėjau mokinių ir pedagoginio darbo patirties. Įdomu, kad mano pačios pedagogė kaip tik neleisdavo galvoti apie kvėpavimą.

Kai buvau studentė, savo profesorei sakydavau, kad ji neteisingai dirbanti su viena savo mokine (kartais būdavau nepakenčiamai įkyri). Tą studentę jau ketinta išmesti iš konservatorijos kaip netinkamą, ir tada paprašiau leisti man pabandyti su ja padirbėti. Ji visus metus kasdien ateidavo pas mane, pavasarį puikiai išlaikė egzaminus ir visi net pamiršo, kad norėjo ją išmesti, o būdama ketvirtame kurse tarptautiniame M. Callas konkurse Egipte laimėjo 1 vietą. 25 metus truko jos puiki karjera Sankt Peterburgo Michailo teatre, dabar ji pradeda pedagoginį darbą.

Po to karto man atiduodavo visus studentus, kuriuos norėdavo išmesti iš konservatorijos. Taip sukausi darbe kaip bitelė. Kadangi aš visiems studentams akcentuodavau kvėpavimo svarbą, ir pati ėmiau geriau dainuoti.

Pedagogo darbas tarsi katorga, kad pasiektum rezultatą, apie studentus turi galvoti dieną ir naktį – juk kiekvienas turi savo sunkumų ir

Muzikos barai / 62

problemų. Tačiau pagrindas, kurį privalu įdiegti kiekvienam, yra tas pats: kvėpavimas, „dantų padėjimas ant nugaros“ ir kantilena. Yra labai daug gražių balsų, tačiau gerai dainuoja tik vienetai. Dainininkui dar labai svarbi valia, charakteris ir disciplina. Jeigu studentas laikosi disciplinos, o pedagogas pakankamai reiklus, tai rezultatas būtinai bus. Dar viena svarbi sąlyga: žmogus, pasirinkęs atlikėjo kelią, turi būti išprusęs, mokėti sieti įvairių sričių žinias, vaikščioti į koncertus, sekti naujienas ir žinoti, kas vyksta pasaulyje.

– Ką reiškia disciplina?

– Tai gebėjimas greitai mokytis, domėtis. Pavyzdžiui, vienai savo studentei kartą daviau natas ir paprašiau rytojaus dieną ateiti išmokus ariją. Atėjusi kitą dieną ji dainuoja atmintinai, nežiūrėdama į natas. Aš jos klausiu, kada ji mokėsi, atsako, kad naktį. Buvau nustebusi, kad ir balsas skamba, o studentė sako, jog negali ateiti į pamoką nepasiruošusi. Tai yra disciplina. Jeigu studentas šiandien, rytoj, po savaitės ir dviejų vis dar žiūri į natas, tuomet nieko ir nebus. Vadinasi, jis nėra suinteresuotas, galvoja tik apie natas ir apie nieką kitą mąstyti negali.

– Kiek dainavimo pamokų per savaitę turi konservatorijos studentai?

– Tris pamokas po 45 minutes. Aš manau, kad visiškai užtenka pusvalandžio, nes ilgiau dainuojant ima vargti balsas, silpnėja dėmesys. Geriau, jeigu reikia, skirti papildomą pamoką, nei dirbti ilgai. Studentams dainininkams ir taip visko pakanka: jie dainuoja operos studijoje, kamerinio dainavimo klasėje, turi fechtavimosi bei šokių užsiėmimus.

– Kiek studenčių priimate per dieną?

– Per dieną ateina aštuonios. Po pamokų paprastai jaučiuosi pavargusi, grįžtu namo ir nieko nebesinori.

Gerai, kad jau 34 metus pati vairuoju automobilį.

– Ar turite studentų vaikinų?

– Vaikinams dėstau tik meistriškumo kursuose, o konservatorijoje nedėstau, nes profesoriams vyrams nebūtų pakankamai darbo. Man užtenka ir merginų. Neretai tenorai nori pas mane mokytis, tačiau, deja, visiems atsakau.

Vieną žiemą man paskambino mecosopranas Jevgenija Gorochovskaja, pasakė savo klasėje turinti koloratūrinį sopraną, su kuriuo jai sunku dirbti, paprašė tą studentę perimti. Mano klasė tuo metu buvo pilna, nieko negalėjau priimti iki pat rugsėjo. Taigi ši mergina pusę metų laukė, kol galės patekti į mano klasę. Šiuo metu į mano klasę nori patekti penkios studentės, o priimti galiu tik dvi.

– Kada Jūsų studentai pradeda galvoti ne apie natas, o apie tarp jų esantį muzikos turinį?

– Labai svarbu balsas – kantilena ir visavertis garsas, tik tada galima pradėti dirbti su muzikine mintimi.

Be gero, laisvo vokalo nieko nebus.

Kai tik vokalo technika susitvarko, žmogus savaime ima dainuoti muzikos turinį, nes jis tampa aiškesnis, kai nebereikia galvoti apie natas ir techniką. Taigi, dirbti reikia visą gyvenimą. Tai saldi katorga, be kurios neįmanoma gyventi.

– Ką galite papasakoti apie kitą garsią savo mokinę Veroniką Džiojevą?

– Ji atvyko pas mane iš Osetijos kartu su savo dainavimo mokytoja.

Jos pedagogė ėmė prašyti priimti savo mokinę į mano klasę. Aš paklausiau, mergaitės balsas buvo geras. Veronikos mokytoja padėjo ant stalo didžiulį paketą ir pasakė, kad jis man. Tai buvo pilnas maišas pinigų, kuriuos surinko visas Veronikos kaimas, kad aš ją priimčiau... Aš, žinoma, tų pinigų nepaėmiau, o mokytis priėmiau.

– Ar Sankt Peterburgo konservatorijoje yra operos studija?

– Taip, studentai joje dainuoja nuo antro kurso. Iš pradžių atlieka nedideles partijas, vėliau, jeigu vokalo technika gera, pedagogas leidžia dainuoti ir sudėtingesnes partijas. Mūsų konservatorijoje operos studija labai gera – tai trečias teatras mieste, tokios daugiau niekur Rusijoje nėra. Studija turi nuolatinį repertuarą, čia rodoma N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“, P. Čaikovskio „Jolanta“ ir „Eugenijus Oneginas“, Ch. Gounod „Faustas“ ir, savaime suprantama, W. A. Mozarto „Figaro vedybos“. Statomi ir baleto spektakliai. n Kalbėjosi Audronė NEKROŠIENĖ

Visus Šopeno valsus skambino Gintaras Januševičius

Eglė Juozapaitienė su mažosiomis ugdytinėmis Adrija ir Austėja

Dainavimo pamokos. Dirba Tamara Novičenko

Dainuoja Justė Jankauskaitė

Birštono dainorėlių „Vakaro serenada“

Vladimiras Prudnikovas ir Nijolė Ralytė su Tamara Novičenko

Publikos renginiuose netrūko

Giedrius Kuprevičius su dainininkais – BVMA pedagogais ir atlikėjais

2016 metų Birštono vasaros menų akademija estafetę perduoda 2017 metų renginiui. Nuotraukoje – visi akademijos dalyviai su Birštono mere Nijole Dirginčiene

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Romansų vakaro programa. Vladimiras Prudnikovas, Audronė Kisieliūtė, Nijolė Ralytė, Asta Krikščiūnaitė ir Vytautas Juozapaitis

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Eduardas GABNYS Akordeonistas, Lietuvos akordeonistų asociacijos viceprezidentas, LMTA profesorius (kovo 17 d.)

Vilhelmas ČEPINSKIS Smuikininkas (kovo 19 d.)

Audronė JUOZAUSKAITĖ Pianistė, koncertmeisterė (kovo 21 d.)

Rita NOVIKAITĖ Dainininkė, VDU Muzikos akademijos docentė (kovo 22 d.)

Giedrė ZEICAITĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (kovo 23 d.)

Vincentas KUPRYS Operos solistas (kovo 25 d.)

Romaldas MISIUKEVIČIUS Choro dirigentas, docentas (kovo 26 d.)

Mirė chorvedė Žyginta BarauskienėPečiulienė

Vasario 25 dieną mirė choro dirigentė Žyginta Barauskienė-Pečiulienė. Lietuvos muzikų bendruomenė liūdi ir nuoširdžiai užjaučia velionės šeimą, gimines ir artimuosius. Žyginta Barauskienė-Pečiulienė gimė 1937 metais Kaune. 1954– 1958 m. choro dirigavimo mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje (dėst. B. Daukintaitė-Razauskienė), 1958–1963 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. K. Kavecko klasė).

Dar studijuodama pradėjo dirbti Vilniaus ryšių klubo berniukų choro, vėliau tapusio Respublikinių mokytojų namų berniukų choru „Ąžuoliukas“, chormeistere-dirigente. 1966–1973 m. vadovavo Vilniaus moksleivių rūmų vaikų chorui. „Ąžuoliuko“ pavyzdžiu įkūrė choro studiją, kurią lankė iki 200 sostinės moksleivių.

Pagrindinis choras per metus surengdavo 4–5 viešus koncertus, juose skambėdavo J. S. Bacho, W. A. Mozarto, R. Schumanno, F. Mendelssohno, G. Bizet ir kitų kompozitorių kūriniai. Choras 1969 ir 1970 m. respublikinių dainų švenčių konkursuose pelnė pirmąją ir antrąją vietas, dalyvavo radijo ir televizijos laidose, dainavo seminaruose ir konferencijose, lankėsi Maskvoje ir Taline.

1964–1974 m. Ž. Pečiulienė (Barauskienė) dėstė choro dirigavimą Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedroje, parengė dvi dešimtis muzikos mokytojų-chorvedžių.

1963–1973 m. buvo Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto muzikos mokytojų kursų choro studijos vadovė. 1973–1992 m. dirbo choro dirigavimo mokytoja ir vaikų chorų vadove Vilniaus B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, 1973–1980 m. vadovavo Choro dirigavimo skyriui. Ypač kūrybiškai dirbo su jaunių choru, kuris koncertavo Lietuvoje ir svetur, surengė kompozitorių A. Rekašiaus J. Narvido, A. Šenderovo, M. Vaitkevičiaus autorinius koncertus, dalyvavo 1975 ir 1980 m. respublikinėse dainų šventėse, televizijos ir radijo laidose, padarė radijo įrašų, išleido plokštelę (1978). Su choru sukurtas filmas-koncertas „Lik sveika, vasarėle“ (1975). Ž. Pečiulienė-Barauskienė buvo Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narė (1971–1973), Liaudies deputatų tarybos narė (vadovavo kultūros komisijai), respublikinių dainų švenčių konsultantė, Vilniaus miesto ir 1964, 1969, 1970, 1977 respublikinių dainų švenčių dirigentė. 1969 m. apdovanota Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, 1995 m. tapo Vilniaus „Ąžuolų“ klubo garbės nare.

Andrius ŽLABYS Pianistas (balandžio 9 d.)

Julius GENIUŠAS LNOBT dirigentas, VDU Muzikos akademijos profesorius (balandžio 10 d.)

Leonidas MELNIKAS Pianistas, vargonininkas, muzikologas, LMTA profesorius, Vargonų ir klavesino katedros vedėjas (balandžio 10 d.)

Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos choras, diriguoja Žyginta Barauskienė-Pečiulienė

Tadas GIRININKAS Dainininkas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas (balandžio 14 d.)

Jurijus BOREIKO Pianistas (balandžio 16 d.)

SRTRF remia: projektą

Juozas URBA Violončelininkas (balandžio 23 d.)

„Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 6 000 Eurų

Kazimieras Drąsutis KANIŠAUSKAS Smuikininkas, profesorius (balandžio 29 d.)

Muzikos barai / 64

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

LIETUVOS KULTŪROS TARYBA remia projektą: „Kintantys muzikos reiškiniai ir prasmės“ muzikos meno ir mokslo leidinyje „Muzikos barai“ – 5 000 Eurų

2017 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 7 d.

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt