Mb 2017 3 4issu

www.muzikusajunga.lt

2017 BALANDIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Šiame numeryje:

Jascha HEIFETZAS

Numeris su CD

LMTA jaunųjų atlikėjų konkursai 10 p.

Petras SKIRMANTAS 44 p.

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2017 BALANDIS Nr. 3–4 (470–471) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

CD tema Dainuoja Vaclovas Daunoras (2 CD)

Turinys DIDIEJI

Leonidas Melnikas Heifetzas sugrįžta... / 2 p.

ALMA MATER STUDIORUM

Zbignevas Ibelhauptas: „Raginu drąsiai svajoti“ / 9 p.

Jaunųjų atlikėjų konkursai – tramplinas į ateitį / 10 p.

Apie LMTA konkursus – „Lisztofoniją“, Stasio Baro, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, Raimundo Katiliaus konkursus ir Tarptautinį akordeonistų konkursą „Vilnius 2017“

SUKAKTYS

Eglė Šeduikytė-Korienė Ar Lietuvoje tęsiasi vargonų aukso amžius? / 14 p. Švenčiant dvigubą Lietuvos vargonų klasės sukaktį

Ona Jarmalavičiūtė Petras Kunca: „Esu ansamblio žmogus“ / 19 p.

Petrui Kuncai – 75

Daiva Tamošaitytė Elegantiško vakaro dovanos / 22 p.

Arvydo Malcio 60-mečiui

KRONIKA

Ignotas Vilkas Kamerinės muzikos spindesys / 24 p.

Apie kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas“ koncertą Taikomosios dailės muziejuje

Nuskanavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Ieva Kašėtienė Lietuvoje koncertavo prestižinio dirigentų konkurso laureatas Tung-Chienas Chuanas / 24 p.

Daiva Tamošaitytė „Khojaly 613“ – kūrinys, skirtas tragedijos aukų atminimui / 26 p.

Akvilė Laugalytė Velykos su prancūzų muzika sielai / 27 p.

Gabijos Rimkutės rečitalis „Piano.lt“ salėje

IŠ ARTI

Ignas Gudelevičius Jei neišeis ranka, širdimi padarysiu... / 28 p.

Pokalbis su Lietuvos televizijos filmų režisiere, scenariste Jadvyga Zinaida Janulevičiūte

PROBLEMOS

Daiva Tamošaitytė Pramogų kultūra – Vakarų civilizacijos branda? / 32 p.

IN MEMORIAM

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Eugenija Nijola Jankutė-Šniukienė (1930–2017) / 35 p.

NAUJI LEIDINIAI

Joana Daunytė Knyga apie karališkąjį instrumentą / 36 p.

Pokalbis su knygos „Arfa amžių tėkmėje“ autore Valerija Baranauskiene

Tamara Vainauskienė „Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla“ / 39 p.

Išleista knyga apie Virgilijaus Noreikos dainavimo mokyklą

Martynas Švėgžda von Bekkeris – jaunųjų kompozitorių įkvėpėjas / 39 p.

Nauja kompaktinė M. Švėgždos von Bekkerio plokštelė

PANORAMA

Daiva Kšanienė Klaipėda paminėjo Raimundą Katilių / 40 p.

Vaclovas Juodpusis Jaunieji Pagirių muzikos mokyklos talentai / 40 p.

Dainora Tetenskienė Naujas konkursas „Muzikuojantys berniukai“ / 41 p.

Jolanta Babaliauskienė XIII nacionalinis Jono Švedo konkursas / 41 p.

Inga Maknavičienė Du tarptautiniai konkursai Vokietijoje / 42 p.

Robertas Beinaris Kai Vilnius buvo pučiamųjų sostinė... / 43 p.

BALETAS

Livija Gulbinaitė Neprarastas Petro Skirmanto laikas / 44 p.

Petrui Skirmantui – 60

UŽMIRŠTI VARDAI

Alvidas Jancevičius Lietuviška pavardė... / 52 p.

Maskvos Didžiajame teatre dainavo Vladimiras Valaitis

KALEIDOSKOPAS Apie muzikinius įvykius pasaulyje / 54 p.

TAI ĮDOMU...

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Kas kūrė Gintauto Kėvišo mitą / 58 p.

Sergejaus Diagilevo žvaigždžių fabrikas: ką išgarsino „Rusų sezonai“ / 58 p.

Išrinktas naujas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas / 59 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Lietuvos muzikų sąjunga „Vilniaus knygų mugėje 2017“ / 60 p.

Svečių iš Baltarusijos viešnagė Vilniuje / 61 p.

Turininga kelionė į Minską / 61 p.

Vakaro serenados Eglės sanatorijose Druskininkuose ir Birštone / 62 p.

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Muzikos barai / 1

DIDIEJI

Heifetzas sugrįžta...

Leonidas MELNIKAS

H

eifetzas sugrįžta... Šis teiginys pats savaime skamba keistai. Kaip galėjo atsitikti, kad pasaulinio garso muzikas, žinomas ir garbinamas visur, savo gimtajame mieste ilgai buvo pamirštas ir prireikė tiek pastangų jam sugrąžinti?

Jascha Heifetzas gimė Vilniuje 1901 m. vasario 2 d. Jis negalėjo skųstis dėmesio stoka – nuo mažų dienų jo talentas žavėjo ir traukė, vardas buvo visų lūpose. Tuomet Vilniaus mamytės staiga nusprendė savo atžalas leisti mokytis muzikos, linkėdamos jiems didžiojo smuikininko likimo, tikėdamos, kad gal ir jų laukia tokia pat šlovinga ateitis. Tai nebuvo tuštybė, greičiau paskutinė viltis ištrūkti iš nevilties ir skurdo, kuriuose gyveno jie, jų tėvai ir protėviai.

Apie Heifetzą sklandė legendos, ir jos turėjo pagrindą. Pirmąsias smuiko pamokas jis gavo sulaukęs vos trejų metų iš savo tėvo, savamokslio klezmerio. Klezmeriai tuomet buvo bene vieninteliai neakademinės pakraipos muzikantai, mėginantys iš to pragyventi, – ne tik įvairiomis progomis grieždavo tautiečiams, bet ir bū-

Muzikos barai / 2

davo kviečiami muzikuoti lietuvių, lenkų, rusų vestuvėse bei kitose šventėse. Muzika buvo jų profesija, iš kartos į kartą jie perduodavo savo žinias ir įgūdžius.

Heifetzas vyresnysis kasdien po kelias valandas mokydavo sūnų. Sunku spręsti, kaip vykdavo šie užsiėmi-

mai, bet pažanga buvo akivaizdi.

Būsimasis virtuozas tarsi kempinė gėrė tėvo teikiamas žinias ir 1906 m. buvo priimtas į Vilniaus impe-

ratoriškosios rusų muzikos draugijos mokyklą. Nors tuomet jam buvo vos penkeri su puse, jis iš karto pateko į trečią klasę.

Stojimo į muzikos mokyklą istorija stebina keliais aspektais. Pirma, kad Heifetzas apskritai buvo priimtas, juolab iš karto į trečią klasę, – pagal mokyklos įstatus iš stojančiųjų į pirmą (!) klasę buvo reikalaujama gimnazijos lygį atitinkančių bendrojo lavinimo žinių (Копытова 2004: 46).

Heifetzas augo neturtingoje žydų šeimoje, kuri negalėjo jam suteikti tokio lygio bendrojo pasiruošimo, juolab nėra aišku, ar jis apskritai tuomet kalbėjo kokia kita kalba, išskyrus jidiš.

Antroji nuostabos verta aplinkybė taip pat tiesiogiai sietina su varginga Heifetzų šeimos materialine padėtimi. Rusų muzikos draugijos mokykla iš moksleivių reikalavo mokesčio – apie septyniasdešimt rublių

(Копытова 2004: 45). Tai buvo didelė, tiesiog neįmanoma suma mažas pajamas turinčiai šeimai. Heifetzai nebuvo pajėgūs už Jaschos studijas mokėti tokių pinigų, o tai reiškia, kad jis arba nuo mokesčio buvo atleistas, arba mokestis jam buvo labai sumažintas, arba kas nors kitas sumokėjo už jo studijas.

Heifetzo mokytojas buvo Eliahu (Ilja) Malkinas, legendinio Sankt Peterburgo konservatorijos profesoriaus Leopoldo Auerio mokinys. Jis turėjo daug mokinių, pats griežė, buvo Vilniuje reguliariai koncertavusio kvarteto primarijus (jo partneriai buvo I. Endersas – II smuikas, N. Salnickis – altas, M. Vainbrenas – violončelė) (Gaudrimas 1958: 45). Savo genialiam mokiniui jis davė tai, ko šiam labiausiai reikėjo – akademinius pagrindus.

Nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai pradėjo lankyti mokyklą, Heifetzas jau dalyvavo moksleivių koncerte – šis pirmasis jo pasirodymas įvyko 1906 m gruodžio 7 d. Nuo to laiko jis buvo visų koncertų dalyvis, mokyklos pasididžiavimas. Štai vos keli spaudos atsiliepimai apie įspūdį, kokį jis palikdavo išėjęs į sceną: „[...] visus nustebino šešiametis vunderkindas Heifetzas, be jokio jaudulio, labai užtikrintai, iš atminties griežęs Singelée Fantasie pastorale“ (BB 1906: 9 декабря.); „[…]mažametis (šešerių su puse metų) smuikininkas Heifetzas tiesiog pritrenkė savo išsivystymu ir technika; vaikas buvo perkeltas į ketvirtąją klasę aukščiausiu balu“ (BB 1907: 9 июня).

1907 m. Heifetzo talentą įvertino Vilniuje lankęsis prof. Aueris. To meto spauda nepraleido šio įvykio: „Išskirtinis mažojo Heifetzo talentas sužavėjo net tokį kompetentingą ir griežtą vertintoją kaip profesorius Aueris, šis išklausė jį savo paskutinio vizito į Vilnių metu ir noriai išreiškė pageidavimą pasirūpinti jo tolesniu muzikiniu išsilavinimu“ (BB 1907: 11 декабря). Atkreipkime dėmesį – Heifetzas mokykloje buvo mokęsis dar tik vienus metus!

1909 m. gegužės 2 d. Heifetzas debiutavo Kaune. Nors koncerte kartu su juo dalyvavo dar du jauni atlikėjai (tai buvo gerokai už jį vyresni dai-

nininkai), didžiausia sėkmė lydėjo Jaschą. Spauda, kaip jau buvo įprasta, sekė kiekvieną mažojo virtuozo žingsnį: „Mažametis smuikininkas Heifetzas sukėlė tikrą furorą. Jam tik aštuoneri; nuo žemės vos matomas, neseniai pradėjęs kalbėti vaikas, o jau drąsiai išeina į sceną ir griežia Mendelssohno koncertą, Sarasate fantaziją „Faustas“. Ir kaip griežia! Stryko štrichas drąsus, teisingai išdėstomas, atlikimas toks muzikalus, kad malonu klausytis. Publika žavėjosi talentingu berniuku ir tik skėsčiojo rankomis, iš kur toks fenomenas atsirado“ (СЗТ 1909: 10 мая).

Mokyklos baigiamajame egzamine 1909 m. gegužės 29 d. Heifetzas griežė Henryko Wieniawskio Antrąjį koncertą d-moll ir po dviejų dienų, birželio 1-ąją, jam buvo įteiktas mokyklos baigimo pažymėjimas. Nei jis, nei jo tėvai, nei mokytojas nepamiršo Auerio kvietimo atvykti mokytis į Sankt Peterburgo konservatoriją, tačiau tam reikėjo pinigų. Gerų žmonių netrūko – buvo surengti keli labdaros koncertai, nuošalyje neliko ir Vilniaus žydų bendruomenė, jam skirdama negrą-

Saulius Sondeckis ir Jehudis Menuhinas (Yehudi Menuhin) prie Heifetzo namo

Muzikos barai / 3

DIDIEJI

žintiną 300 rublių paskolą (Копытова 2004: 74–75).

Heifetzui įstojus į Sankt Peterburgo konservatoriją, ryšiai su Vilniumi nenutrūko, jaunasis smuikininkas grįždavo į gimtąjį miestą: 1911 m. čia jis griežė Sarasate´s „Čigoniškas melodijas“ (Копытова 2004: 307), 1913 m. gruodžio 4 d. su Vilniaus simfoniniu orkestru atliko Beethoveno, gruodžio 20 d. – Mendelssohno smuiko koncertus. Visai tikėtina,

kad koncertų galėjo būti ir daugiau, bet apie juos nieko nežinome (ar ne dėl vėliau užslinkusios užmaršties, atskyrusios didį muziką nuo jo gimtosios žemės?).

Tuo tarpu Heifetzo karjera stačia trajektorija kilo link muzikos pasaulio padangių. 1912 m. jis triumfavo Berlyne: gegužės 20 d. Fritzas Kreisleris, išgirdęs Heifetzą griežiant privačiame Berlyno muzikos mylėtojų salone, pareiškė, kad dabar turėtų sudaužyti savo smuiką; spalio 20 d. pavadavęs susirgusį Casalsą Berlyno filharmonijos orkestro koncerte, Heifetzas sulaukė negirdėtų ovacijų (jis griežė Čaikovskio koncertą, prie dirigento pulto stovėjo Arthuras Nikischas) (Maltese).

Vilnietiškas Heifetzo gyvenimo laikotarpis ėjo į pabaigą, tai lėmė ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas bei socialiniai neramumai RusijoIgoris Oistrachas ir Saulius Sondeckis prie Heifetzo namo

Muzikos barai / 4

je. Heifetzo laukė pasaulinė karjera.

1917 m. jis išvyko į JAV, tų pačių metų spalio 27 d. giežė savo pirmąjį rečitalį Niujorko „Carnegie Hall“. Heifetzui tebuvo šešiolika, bet jau netrukus jis imtas vadinti pirmuoju pasaulio smuikininku.

Kaip atsitiko, kad tarp didžio muziko ir jo gimtojo miesto iškilo užmaršties siena? Tiesa, Vilnius niekur nedingo iš Heifetzo biografijos, šis miestas visam laikui jam liko svarbus, ir ne tik dėl to, kad čia gimė – Vilniuje jis tapo smuikininku. Bet Heifetzas ilgam dingo iš Vilniaus istorijos.

Užmarštis užslinko nepastebimai.

Po Antrojo pasaulinio karo dar buvo nemažai vilniečių, gerai prisimenančių Heifetzą, – prof. Konstantinas Galkauskas būsimam virtuozui dėstė muzikos teorijos dalykus, Samuelis Bernšteinas, tuometinio Radijo simfoninio orkestro (dabar – Nacionalinis simfoninis orkestras) koncertmeisteris, buvo Heifetzo vaikystės liudytojas. Ši vilniečių karta buvo pasirengusi dalintis savo prisiminimais, deja, tai mažai kam rūpėjo. Apie Heifetzo Vilniuje praleistus metus, jo saitus su Lietuva ilgai buvo žinoma tik siaurame muzikų rate. Kai 1960 m. Vilniuje koncertavęs Isaacas Sternas – kita XX a. smuiko legenda – panoro pagerbti savo šlovingąjį kolegą ir jam skirti vieną iš atliekamų pjesių, koncerto vedėja nesuprato, ko iš jos norima.

Tuomet Sternas, pasak to koncerto klausytojų, priėjęs prie scenos krašto, pats kreipėsi į publiką: „Jascha… Heifetz… Wilno…“ Ar visa tai reiškia, kad ilgus antrosios XX a. pusės dešimtmečius Heifetzas buvo visai nežinomas Lietuvoje?

Toks teiginys, aišku, būtų klaidingas – pasaulinio lygio muziko nebuvo galima nepastebėti, tačiau motyvacijos juo domėtis taip pat trūko. Į Heifetzą nebuvo žiūrima kaip į vilnietį, kuriuo reikėtų didžiuotis jau vien dėl to, kad jis čia gimė ir gyveno, kad čia pradėjo savo muziko kelią, – kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl tiek metų mieste neatsirado jo atminimą įamžinančių ir jį saugančių ženklų. Vytautas Povilas Jurkštas 1992 m. savo paskutiniame straipsnyje rašė: „<...> ar prisiminė savo didįjį sūnų (Jaschą Heifetzą)

Vilnius? Gėda prisipažinti: labai ilgai – ne, išskyrus nevaisingus ir niekuo neįpareigojančius pokalbius muzikos kuluaruose“ (Jurkštas 1992).

Tiesa, net ir tuomet buvo žmonių, kurie nesitaikstė su tokia padėtimi.

Vienas jų buvo prof. Saulius Sondeckis. Kai 1986–1987 m. norėta nugriauti namą, kuriame vaikystėje gyveno Heifetzas ir apie kurį Sondeckis daug kartų buvo girdėjęs iš savo vyresniojo kolegos smuikininko Bernšteino, jis ryžtingai pasipriešino tokiam barbariškam ketinimui, beldėsi į to meto aukščiausių valdininkų kabinetų duris ir laimėjo – namas buvo išsaugotas. Apie šį įvykį sužinojęs dienraščio „The New York Times“ korespondentas Maskvoje Philipas Taubmanas nufotografavo S. Sondeckį bei jo išgelbėtą istorinį pastatą ir nuotrauką 1988 m. išspausdino garsiajame dienraštyje prie straipsnio apie Baltijos šalyse kylančią išsilaisvinimo bangą. Šio proceso vizualiu ženklu buvo pasirinktas Sondeckis, stovintis prie namo, kuriame vaikystę praleido pasauliui gerai žinomas didysis

smuikininkas iš Vilniaus (Taubman 1988). Šią žinią tuoj pat pasigavo ir lietuvių išeivijos spauda – „The New York Times“ straipsnį ir nuotrauką perspausdino Čikagoje leidžiamas dienraštis „Draugas“ (D 1988).

Sondeckiui aktyviai dalyvaujant 1992 m. buvo įsteigtas Jaschos Heifetzo fondas. Sondeckis buvo išrinktas fondo pirmininku, garbės pirmininku tapo Robertas Heifetzas, didžiojo smuikininko sūnus. Fondo veikloje sutiko dalyvauti tokios įžymybės, kaip Yehudi Menuhinas, Mstislavas Rostropovičius, Zubinas Mehta. Jurkštas rašė: „<...> ačiū Dievui, skola kraštiečio atminimo įamžinimui pradedama mokėti. Neseniai Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir Vilniaus žydų bendruomenės iniciatyva įkurta solidi tarptautinio masto organizacija – Lietuvos J. Heifetzo fondas“ (Jurkštas 1992).

Sondeckis tuomet iškėlė ir tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso idėją, ji sukėlė ypatingą entuziazmą. „Manau, kad esame įžymaus Lietuvos muzikos kultūros įvykio išvakarėse – Vilniuje būtinai

bus surengtas J. Heifetzo tarptautinis smuikininkų konkursas“, – tai Jurkšto žodžiai (Jurkštas 1992).

1994 m. rugsėjo 27 d. Heifetzo fondo pastangomis Vilniuje buvo atidengta pirmoji ir iki šiol vienintelė Heifetzo paminklinė lenta, surengtas didelis koncertas. Iškilmėse kalbėjęs Sondeckis priminė Zalcburgą, kuris garsėja kaip Mozarto miestas, ir išreiškė viltį, kad Vilnius pagaliau bus siejamas su Heifetzu.

2001 m. Sondeckis aktyviai dalyvavo rengiant Heifetzo 100-mečio minėjimą, pasikvietė į Vilnių mylimą Heifetzo mokinį Pierre´ą Amoyalį, surengė su juo koncertą. Tais metais buvo surengtas ir pirmasis Heifetzo konkursas. Sondeckis ilgai ieškojo kelių, kaip į konkurso organizavimą įtraukti garsiausius XX a. smuikininkus Isaacą Sterną, Itzhaką Perlmaną, Pinchasą Zukermaną, labai džiaugėsi, kai žiuri pirmininku sutiko tapti Gidonas Kremeris. Įgyvendinti Sondeckio idėją pavyko jo kolegoms prof.

Petrui Radzevičiui ir prof. Jurgiui Dvarionui.

Mindaugo MIKULĖNO nuotr.

V-ojo Tarptautinio J. Heifetzo konkurso akimirkos

Muzikos barai / 5

DIDIEJI rengtas pašnekesys apie XIX–XX a. litvakų meninį paveldą bei jo išsaugojimą. Iš visų renginių svarbiausias buvo Penktasis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, jame dalyvauti norą buvo pareiškę net 169 jauni smuikininkai iš 42 šalių. Ryškus šventinis akcentas buvo Gidono Kremerio septyniasdešimtmečio ir „Kremerata Baltica“ dvidešimtmečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Gražūs,

Tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoja japonė Yurina Arai

Maskvos konservatorijos aspirantas Stepanas Starikovas

Mindaugo MIKULĖNO nuotraukos

Tokia buvo pradžia. O šių metų vasario 13–19 d. Heifetzo konkursas vyko jau penktą kartą, visas mėnuo Vilniuje tapo tikra Heifetzo švente – konkursas, koncertai, įvairūs renginiai, publikacijos spaudoje, radijo ir televizijos laidos, miestą puošiantys plakatai su Heifetzo atvaizdu. Didžiajam smuikininkui buvo skirtas ir didelio masto multimedijų projektas „Hommage á Heifetz“, kuris ragino „pažvelgti tiek į akademinę muziką, tiek į Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, susipažinti su turtinga jų kultūra, padiskutuoti apie jų indėlį į krašto istoriją bei integracijos svarbą, atveriant duris į nepaprastai turiningą, įprastų ribų atsisakantį profesionaliosios muzikos pasaulį“ (V tarptautinis 2017: 19).

Projektas „Hommage á Heifetz“ vasario antrąją – Heifetzo gimimo dieną – prasidėjo koncertu Valdovų rūmuose. Tą vakarą jaunieji smuikininkai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai iš Lietuvos, Švedijos, Japonijos, Kinijos, griežė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigavo Modestas Barkauskas). Vasario 6–8 d. „Hommage á Heifetz Lounge“ vyko diskusijos kultūros aktualijų temomis, vasario 9 d. Lietuvos žydų bendruomenės Heifetzo salėje buvo su-

Muzikos barai / 6

Trečiąja vieta įvertintas jaunasis japonų virtuozas Rennosuke Fukuda Tarp konkurso žiūrovų Leonidas Melnikas, Silvija Sondeckienė, Vytautas Landsbergis ir Japonų smuikininkų, konkurse pelniusių du laureatų vardus ir diplomą, atvykęs pasveikinti Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyohei Shigeeda

Tarptautinei komisijai pirmininkavo maestro Gidonas Kremeris

Antrąja vieta įvertintas smuikininkas iš Ukrainos Dmytro Udovychenko

įsimintini, reikšmingi renginiai! Į šventinių Heifetzui skirtų renginių panoramą gražiai įsiterpė ir vasario 7-ąją Valdovų rūmuose įvykęs prof. Sauliaus Sondeckio atminimo

Mindaugo MIKULĖNO nuotraukos

Yurina Arai įteiktas ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos specialusis prizas, ir Lietuvos žydų bendruomenės prizas – Jaschos Heifetzo statulėlė, kuri nuo šiol bus teikiama kiekvieno konkurso nugalėtojui

vakaras-koncertas „Muzikai pašauktas“, iš daugelio šalių sutraukęs didžio dirigento ir mokytojo bičiulius – trimitininką Sergejų Nakariakovą (Prancūzija), pianistes Juliją Zilberquit (JAV) ir Mariją Meyerovich (Belgija), smuikininkus prof. Zakharą Broną (Vokietija, Ispanija, Šveicarija), jo mokinę Rolandą Ginkutę, Maestro sūnų Paulių Sondeckį (Lietuva, Austrija). Solistams talkino pirmą kartą scenoje viešai pasirodęs Sauliaus Sondeckio kamerinis orkestras. Neseniai suburtam orkestrui dirigavo Juozas Domarkas, jame griežė net iš Izraelio atvykę keli Sondeckio mokiniai. Atlikėjai su publika pasidalino atsiminimais apie Maestro. Šis koncertas Heifetzo renginių kontekste nuskambėjo labai simboliškai: kaip minėta, Sondeckis buvo vienas iš Heifetzo konkurso sumanytojų, prisidėjo prie jubiliejų švenčiančios „Kremeratos“ gimimo, su Kremeriu bendravo bene šešiasdešimt iš jo septynių dešimčių metų, atvedė jį į Lie-

Konkurso laureatai su vertinimo komisijos nariais

Muzikos barai / 7

DIDIEJI – Ką galėtumėte pasakyti jaunam žmogui, svajojančiam stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Publikos simpatijų prizą pelnė lietuvis Bernardas Petrauskas

tuvą, o, svarbiausia, buvo tas, kuris nuolat kovojo už Heifetzo vardo išsaugojimą Lietuvoje.

Heifetzas iš tiesų grįžta į Lietuvą.

Tai labai savotiškai paliudija ir Kaune surengta apklausa dėl ketinamos statyti miesto koncertų salės pavadinimo – vienas iš siūlymų buvo suteikti jai Heifetzo vardą. Pasiūlymo autorius Julius Grickevičius rašė: „Heifetzo vardo suteikimas koncertų centrui nėra tik formalus aktas. Tai deklaracija, kad gerbiame save ir bendrą praeitį ir lėtai bandome ją prisijaukinti.

Pirmoji nauja koncertų salė Lietuvoje, turinti vardą, kurį supranta pasaulis“ (Grickevičius 2017). Šis vardas labai tiktų ir Nacionalinės filharmonijos Didžiajai salei, Heifetzo vaikystės laikais vadintai Miesto sale. Ši mintis nėra nauja – apie ją kalbėjo dar Sondeckis, jam buvo skaudu, kad Filharmonijoje nerasta vietos jokiam Heifetzo paminkliniam ženklui, nekalbant apie vardo suteikimą. Beje, paminklinės lentos nėra ir ant Heifetzo namo Maironio gatvėje Vilniuje.

2016 m. Lietuvoje lankęsis Heifetzo gerbėjas iš Kinijos, neapsikęsdamas tokio delsimo ir aplaidumo, pats ant sienos padarė trūkstamą įrašą. Toks jis buvo ir 2017-ųjų Heifetzo šventinį vasarį. Iškalbingas dokumentas...

Taigi darbų dar daug, bet traukinys pajudėjo.

Heifetzas sugrįžta... n

Muzikos barai / 8

Literatūra D 1988: Lietuvoje gyviesiems nevalia tylėti. Lietuviai susirūpinę savo kultūros išlaikymu.

Draugas, 1988-07-28.

G a u d r i ma s J. 1958: Iš lietuvių muzikinės istorijos, 1861–1917, Vilnius.

G r i c k e v i č i u s J. 2017: Kauno koncertų centras: o kaip dėl Jaschos Heifetzo? Prieiga internete: http://pilnas.kaunas.lt/2017/01/25/kaunokoncertu-centras-o-kaip-del-jaschos-heifetzo/ J u r k š t a s V. P. 1992: Dar vienas konkursas?

Vilniuje galop prisimintas Jaša Heifecas. – Respublika, 1992-05-07.

V tarptautinis 2017: V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, Vilnius: Natų knygynas, LMTA, 19.

M a l te s e J. and J. A. From the Jascha Heifetz Biography. Prieiga internete: www.JaschaHeifetz. com.

Ta u b m a n Ph . 1988: In Lithuania Too, Nationalism Surges. The New York Times,1988-07-23 BB: Виленский вестник. К о п ы т о в а Г. 2004: Яша Хейфец в России. Из истории музыкальной культуры Серебрянного века, Санкт Петербург. СЗТ: Северо-западный телеграф.

– Raginu svajoti, bet ir gerai pagalvoti: renkamės gyvenimo profesiją.

Tai atsakingas pasirinkimas. Menininko profesija skiriasi nuo visų kitų ne mažiau gerbiamų profesijų tuo, kad čia beveik nėra ribų tarp darbo ir laisvalaikio. Tai yra gyvenimas mene. Žinoma, startinė pozicija tų žmonių, kurie jau studijavo atlikimo meną specializuotose muzikos mokyklose, yra kitokia nei tų, kurie ketina rinktis mūsų siūlomas studijas, nebūtinai reikalaujančias išankstinio pasirengimo (pvz., teatras, kinas, net šokis).

Tačiau visas mūsų studijų kryptis vienija ištikimybė menui.

Labai dažnai sukuriama iliuzija, kad akademijos studijų rezultatas – nuolatinė šventė: koncertai, spektakliai, filmai, knygų pristatymai. Taip, tai šventė. Bet tam, kad ji įvyktų, reikalingas pasiaukojamas, kartais alinantis darbas.

Taigi dar kartą siūlau gerai apsvarstyti savo pasirinkimą. O patogiausias būdas susipažinti su būsimų studijų perspektyvomis ir galimybėmis – ateiti į Atvirų durų dienos renginius. Čia susirinks jūsų būsimieji pedagogai. Mes didžiuojamės, kad turime pačios aukščiausios kvalifikacijos akademinį personalą, pedagogus, tarp kurių, beje, arti 30 Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų.

– Esate ne tik LMTA rektorius, bet ir pats dėstote. O prieš daugelį metų studijavote LMTA...

– Aš į Lietuvos valstybinę konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, stojau 1979 metais. Taigi jau beveik 40 metų esu šios bendruomenės narys. Drąsiai galiu pasakyti, kad pakartočiau šį kelią dar kartą. Žinoma, per tuos metus daug kas pasikeitė. Dabar kartais skundžiamės, esame kuo nors nepatenkinti, tačiau užtenka palyginti tai, ką turime šiandien, ir situaciją akademijoje vos prieš 10–15 metų, kad suvoktume, kiek permainų įvyko.

Bet viena nepakito – kaip anksčiau, taip ir dabar mūsų akademija yra pati geriausia aukštoji atlikimo menų mokykla Lietuvoje, turinti pui-

Zbignevas Ibelhauptas: „Raginu drąsiai svajoti“

ALMA MATER STUDIORUM

Martyno ALEKSOS nuotr.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius neabejoja LMTA ateitimi ir studijų kokybe

LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas

kius pedagogus, motyvuotus studentus ir nuostabią skirtingų menų sinergijos galimybę.

– LMTA pavadinime minima muzika ir teatras, bet čia mokoma ir kino, šokio meno, vadybos, menotyros. Kas vienija visą šią įvairovę? Kuo LMTA skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų?

– Į pavadinimą visko neįmanoma sudėti... Visas sritis vienija laiko ir erdvės menas, kūryba. Net pats, sakytume,

nuobodžiausias procesas – kartojimas, tam tikrų įgūdžių įtvirtinimas, čia niekada nebūna vienodas. Tai visada kūryba.

Kuo mūsų mokykla išsiskiria iš kitų?

LMTA turi ilgametes savo srities menininkų ugdymo tradicijas – kitais metais švęsime 85-metį. Kita vertus, mus išskiria graži tradicijų ir inovacijų dermė.

– Kokių studentų laukia akademija?

Kokį matote idealų studentą ir idealų absolventą?

– Akademija laukia ir sulaukia talentingų, motyvuotų jaunuolių. Mes stengiamės atskleisti jų gebėjimus.

Būna visaip: pas mus įstoja ir labai gabūs žmonės, ir gal ne tokių ryškių

gebėjimų, bet pastarieji atsiskleidžia studijuodami.

Mes stengiamės išmokyti studentus prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje ir šių dienų konkurencingoje rinkoje, nesijausti vienišiems baigus studijas. Gyvename sudėtingame pasaulyje, tad labai svarbu išugdyti jaunuomenės savarankiškumą, tam tikrus verslumo pradmenis. Džiugu, kad kai kurie mūsų studentai patys susikuria darbo vietas: buriasi į ansamblius, trupes, paskui persikelia, pavyzdžiui, į Nacionalinę filharmoniją ar kitas institucijas, kuria savo verslą.

Idealus studentas yra tas, kuris nori įgyti žinių, taip pat – bendradarbiauti su akademija, su dėstytojais; kuris yra atviras ir nebijo keistis. Mat pasaulis keičiasi labai greitai.

– Taigi ką akademija gali pasiūlyti stojantiesiems?

– Kaip minėjau, pačius geriausius meno profesionalus – dėstytojus.

Drąsiai sakau: jie dirba pas mus.

Esame atnaujinę studijų infrastruktūrą – įsigiję ne tik puikių muzikos instrumentų, bet ir kūrybai reikalingų technologijų, kino technikos ir pan.

Plėtojame tarptautinį bendradarbiavimą. Studijuojant LMTA galima mokytis ne tik pas geriausius Lietuvos, bet ir pas užsienio mokyklų profesorius. Šiandien tai mūsų kasdienybė. Meistriškumo pamokas akademijoje rengia Europos, Amerikos, Azijos universitetų profesoriai.

Studentai, be abejo, turi galimybę pagal mainų programas išvykti studijuoti į kitas Europos šalis.

Muzikai gali dalyvauti įvairiausiuose konkursuose – tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, pas mus vyksta daug aukštos kokybės tarptautinių renginių.

Perspektyvos tikrai plačios... Tik reikia išmokti jomis naudotis.

– Ko palinkėtumėte stojantiesiems?

– Raginu drąsiai svajoti ir nebijoti suklysti siekiant svajonių, o mes padėsime jas įgyvendinti.

Kalbino Beata BAUBLINSKIENĖ

Muzikos barai / 9

ALMA MATER STUDIORUM

Kovą sostinės muzikinį peizažą praturtino net penki atlikėjų konkursai, vykę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Keturi iš jų buvo skirti didiesiems Lietuvos ir pasaulio scenos meistrams.

Vienos charizmatiškiausių Lietuvos pianisčių Mūzos Rubackytės iniciatyva startavo naujas pianistų konkursas „Lisztofonija“, sumanytas siekiant mūsų šalyje populiarinti Ferenco Liszto kūrybą.

Stasio Baro dainininkų (tenorų) ir Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursai kaip ir kasmet supažindino su naujais vokalo talentais.

Devintą kartą surengtas Raimundo Katiliaus Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursas tapo prasmingu akcentu minint per anksti išėjusio žymaus smuikininko 70-metį.

Tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2017“ buvo sukvietęs jaunuosius atlikėjus iš Lietuvos ir daugelio užsienio šalių.

Netrūksta skeptiškų nuomonių, kad konkursai – lyg žirgų lenktynės, kuriose tikram menui, kūrybai lieka nedaug erdvės. Tačiau didesni ir mažesni konkursai pasaulyje nepraranda populiarumo. Pasak LMTA rektoriaus prof.

Zbignevo Ibelhaupto, konkursų nugalėtojams dažnai atsiveria didesnės karjeros galimybės. „Šių dienų pasaulyje konkurencija neišvengiama. Galima įvairiai samprotauti apie konkursus, jų skaidrumą, tačiau visa tai nepaneigia, kad pergalė jaunam žmogui suteikia šansą būti pastebėtam, duoda postūmį ryškesnei karjerai, nors nesuteikia garantijų. Tai – galimybė“, – sakė rektorius.

Z. Ibelhauptui antrino prof.

Mūza Rubackytė: „Budistai sako, kad lyginimas sukelia kančią. Tačiau tik subrendęs žinai, kas esi.

Jaunas žmogus, ieškodamas savęs, neišvengiamai susiduria su konkurencijos dvasia.“

Muzikos barai / 10

Luko MYKOLAIČIO nuotr.

Jaunųjų atlikėjų konkursai – tramplinas į ateitį

„Lisztofonija“ vyks kiekvienais metais

Kovo 8 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko pirmasis pianistų konkursas „Lisztofonija“. Konkurso rengėjai – LMTA Fortepijono katedra ir Lietuvos Ferenco Liszto asociacija „LiSZtuania“.

Konkurse dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Vincenzo De Martino, Aušrinė Garsonaitė ir Natanas Bairakas, LMTA absolventas Paulius Matuzas, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos abiturientas Ignas Maknickas ir Londono karališkojoje muzikos akademijoje studijuojanti Juozo Naujalio gimnazijos absolventė Gabrielė Sutkutė.

Konkursantus vertino autoritetinga žiuri: prof. Mūza Rubackytė (pirmininkė), LMTA Fortepijono katedros vedėjas prof. Jurgis Karnavičius, prof. Birutė Vainiūnaitė, aktyvios „LiSZtuania“ narės Emilija Žukauskaitė ir Eglė Andrejevaitė.

Nugalėtoju paskelbtas Vincenzo De Martino, antra vieta pripažinta Ignui Maknickui, trečioji – Gabrielei Sutkutei. Visi trys laureatai laimėjo garso įrašų firmos „MAMA Studios“ įsteigtą pagrindinį konkurso prizą – galimybę su garso režisieriumi Arūnu Zujumi parengti profesionalų įrašą. Atlikėjui padovanotas įrašas galės būti viešinamas internetinėje erdvėje. Garso įrašai padaryti kovo 26 d. LMTA Didžiojoje salėje.

Renginio iniciatorė ir žiuri pirmininkė M. Rubackytė konkurso laureatams įteikė savo svarbiausią Ferenco Liszto muzikos įrašą – tarptautinį pripažinimą pelniusį trigubą albumą „Klajonių metai“.

Prizą taip pat įsteigė fortepijonų salonas „Organum“ – gegužės 30 d. atidaromoje „Organum“ salėje bus surengtas „Lisztofonijos“ laureatų koncertas.

Visi konkurso dalyviai apdovanoti diplomais ir Ferenco Liszto medaliu, kuris atkeliavo iš Vokietijos, fortepijonų manufaktūros „Steingraeber&Soehne“.

Pirmoji „Lisztofonija“ suteikė vilčių, kad Ferenco Liszto fortepijoninei muzikai skirtas jaunųjų pianistų konkursas taps kasmetiniu LMTA renginiu. Konkurso idėja kilo 2016-aisiais, minint 130-ąsias garsaus vengrų pianisto ir kompozitoriaus F. Liszto mirties metines. Ta proga asociacija „LiSZtuania“ ir LMTA Fortepijono katedra sutarė bendradarbiauti – skatinti jaunuosius Lietuvos pianistus atlikti ir įrašyti F. Liszto kūrybą fortepijonui.

Pagal konkurso nuostatus, jame kviečiami dalyvauti Lietuvojs aukštųjų muzikos mokyklų, konservatorijų ir gimnazijų studentai ir absolventai nuo 16 iki 30 metų. Dalyviai privalo atlikti vieną ar kelis F. Liszto kūrinius fortepijonui, perdirbinius arba transkripcijas. „Muzika yra gyvenimo širdis.

Be jos nieko nebūtų išties gera, o su ja viskas yra gražu“, – kadaise sakė Ferencas Lisztas.

Konkurso rengėjų spaudos konferencija: Jurgis Karnavičius, Asta Krikščiūnaitė, Raimondas Sviackevičius, Zbignevas Ibelhauptas, Mūza Rubackytė, Petras Radzevicius, Beata Baublinskienė

Martyno ALEKSOS nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Stasys Baras (1920 – 2006)

Gabrielė Kupšytė

*** Nuo 2000 m. akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo iniciatyva rengiamas V. Jonuš-

Ievos CIKA nuotr.

Juris Jope

Martyno ALEKSOS nuotr.

buvo svari paspirtis šiandien žinomų solistų Edgaro Montvido, Kosto Smorigino ir daugelio kitų karjeros pradžiai. Ilgainiui konkurse ėmė varžytis tik tenorai, tarp jo nugalėtojų – Merūnas Vitulskis, Tomas Pavilionis. Šiais metais konkurse dalyvavo 5 tenorai – skaičius nemažas, turint omenyje, kad jame gali varžytis tik LMTA studentai.

Konkurso žiuri sudarė prof.

Asta Krikščiūnaitė (pirmininkė), prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika ir LNOBT solistas Arūnas Malikėnas. Šių metų Stasio Baro premiją laimėjo Juozas Janužas, prof. V. Noreikos klasės magistrantas. Jis atliko Juozo Indros dainą „Saulė leidžias“, Stasio Gailevičiaus „Klajūnui“ (pagal konkurso nuostatus būtina atlikti bent vieną išeivijos kompozitoriaus dainą), Vasko da Gamos ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Afrikietė“ ir Konrado ariją iš Amilcare´s Ponchielli operos „Lietuviai“. Beje, žiuri pirmininkė A. Krikščiūnaitė pabrėžė, kad jei dainuoja žiuri nario studentas, tas narys nebalsuoja.

Pasak A. Krikščiūnaitės, šiek tiek gaila, kad skiriama tik viena premija, nes šiemet konkurencija buvo stipri. Pagal komisijos skirtų balų sumą antras buvo latvis Juris Jope, doc. Algirdo Januto dainavimo klasės magistrantas, jam koncertų salė „Muzikos galerija“ suteikė galimybę surengti solinį koncertą.

Justina Gringytė

Martyno ALEKSOS nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Eglė Šlimaitė

Martyno ALEKSOS nuotr.

Žiniasklaidoje dažnokai skelbiama, kad viena ar kita operos trupė atrado jauną dainininką.

Tačiau kaip talentingi debiutantai atsiduria didžiosiose scenose ir kas yra tie, kurie iš tiesų pirmieji pastebi jaunąjį talentą?

Galima drąsiai teigti, kad jau keletą dešimtmečių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami Stasio Baro dainininkų (tenorų) ir Vincės JonuškaitėsZaunienės dainininkių konkursai daugeliui šiandien garsių atlikėjų padėjo patekti į didesnių trupių ir įtakingų vadybininkų akiratį. Šių metų (kovo 17 ir 18 d.) vokalistų varžytuvės vėl išryškino vardus, kuriuos patartina įsidėmėti ir po kelerių metų ieškoti Lietuvos bei pasaulio teatrų ir koncertų salių afišose.

Prieš 20 metų, 1997-aisiais, žymus išeivijos dainininkas Stasys Baras (1920–2006) įsteigė 1000 dolerių premiją jauniems Lietuvos dainininkams. Ši premija

Martyno ALEKSOS nuotr.

Rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Juozas Janužas

Vismantė Vasaitytė

Muzikos barai / 11

ALMA MATER STUDIORUM

Martyno ALEKSOS nuotr.

Stygininkai varžėsi Raimundo Katiliaus konkurse

Konkurso prizininkes pasveikino Vydūno jaunimo fondo įgaliotinė Lietuvoje J. Buzinaitė-Kašalynienė (centre)

kaitės-Zaunienės (1901–1997) konkursas kaskart išryškina pajėgiausias solistes, o klausytojams suteikia galimybę tapti naujųjų žvaigždžių gimimo liudininkais.

Tarp konkurso laureačių – Asmik Grigorian, Jurgita Adamonytė, Ona Kolobovaitė, Katerina Tretyakova, Raminta Vaicekauskaitė, Lina Dambrauskaitė ir daugelis kitų šiandien žymių ar sparčiai garsėjančių solisčių.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas šį kartą vyko net dvi dienas, nes sulaukė 18 dalyvių. Vertinimo komisiją sudarė Justina Gringytė (pirmininkė), prof. A. Krikščiūnaitė, doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, doc. dr. Jolita Buzinaitė-Kašalynienė (Vydūno jaunimo fondo atstovė), LMTA dėstytojas ir LNOBT solistas Liudas Norvaišas, ilgametė LNOBT solistė Sofija Jonaitytė.

Pasak žiuri pirmininkės, garsios solistės J. Gringytės, konkursantės buvo vertinamos pagal keletą kriterijų. Pirmasis jų – gebėjimas atsiverti, perteikti kūrinio prasmę, nes scenos žmogui itin svarbus kontaktas su publika. Neabejotinai svarbi ir atlikimo technika.

Kaip sakė J. Gringytė, dainininkai privalo tobulinti savo instrumentą, dirbti labai daug valandų ir metų, ir tas darbas niekada nesibaigia. Solistė pabrėžė ir sceninės išvaizdos reikšmę – dainininkų ne tik klausomasi, į juos ir žiūrima.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zau-

Muzikos barai / 12

nienės dainininkių konkurse I vietą laimėjo Eglė Šlimaitė, prof.

A. Krikščiūnaitės dainavimo klasės magistrantė. II vieta paskirta Gabrielei Kupšytei, prof. Sigutės Stonytės dainavimo klasės magistrantei, jai akompanavęs Jurgis Karnavičius pripažintas geriausiu konkurso pianistu. III vietos laimėtoja – Aurelija Stasiulytė, prof. Reginos Maciūtės klasės magistrantė.

Tradiciškai teikiama premija už geriausią lietuvių liaudies dainos atlikimą, šiemet ji teko Mildai Baronaitei (prof. A. Krikščiūnaitės kl.), atlikusiai dzūkų krašto dainą „Tai gražiai gieda lakštingalėlė“.

Prizinis konkurso fondas – 1230 eurų. Šiemet Lietuvos muzikų sąjunga ir LMTA Dainavimo katedra įsteigė specialųjį prizą – kvietimą tobulintis Birštono vasaros menų akademijoje. Juo apdovanotos Vismantė Vasaitytė (doc. Jolantos Čiurilaitės kl.), Rasa Dzimidaitė (doc. Aušros Stasiūnaitės kl.) ir Gabrielė Pintukaitė (prof. Irenos Milkevičiūtės kl.).

Konkurso dalyvius ir svečius pasveikino Vydūno jaunimo fondo įgaliotinė Lietuvoje doc. dr.

J. Buzinaitė-Kašalynienė. V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursas – viena iš gražių fondo, švenčiančio 65 metų sukaktį, iniciatyvų.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kongresų rūmų Kamerinėje salėje kovo 25 ir 26 d. vyko IX Raimundo Katiliaus Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursas, skirtas vieno ryškiausių Lietuvos smuikininkų 70-mečiui.

Raimundas Katilius (1947– 2000) – smuikininkas virtuozas, šiuolaikinės lietuvių muzikos interpretatorius, pedagogas. 1970 m. baigė Maskvos konservatorijos Igorio Bezrodno klasę, 1972 m. – aspirantūrą. Nuo 1975 m. Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytojas, nuo 1989 m. profesorius. R. Katilius išugdė apie 60 mokinių, tarp kurių – Leonidas Binderis, Darius Dikšaitis, Martynas Švėgžda von Bekkeris, Zbignevas Levickis, Dalia Suraučiūtė, Irma Belickaitė, Aidas Strimaitis, Džeraldas Bidva, Rūta Lipinaitytė ir kt.

Smuikininkas koncertavo kaip solistas ir kamerinių ansamblių narys. 1971–1975 m. griežė Maskvos konservatorijos aspirantų styginių kvartete. Daugiausia koncertų surengė su ilgamete kūrybine partnere pianiste Larisa Lobkova, koncertavo su pianistais Leonidu Dorfmanu, Golda Vainberg-Tatz, Petru Geniušu. Taip pat grojo solo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, kitais orkestrais Europos, Amerikos, Azijos, Afrikos šalyse.

Dalyvavo žymiausiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose. 2000 m. balandžio 4 d. mirė scenoje, grieždamas Maurice´o Ravelio sonatą smuikui ir fortepijonui koncerte Bad Kisingene (Vokietija). „Muzikantų aukštumos – kaip tas horizontas: kad ir kiek į jį artėtum, vis traukiasi ir tolsta nuo tavęs. Gali nutapyti paveikslą, parašyti knygą, tik muzika niekada nesibaigia“, – yra sakęs Raimundas Katilius.

LMTA Styginių instrumentų katedra kelis dešimtmečius rengė jaunųjų styginių instrumentų atlikėjų konkursą, jam 2001 metais buvo suteiktas Raimundo Katiliaus vardas. Šiemet konkurso dalyvius vertino prof. Petras Radzevičius (komisijos pirmininkas), prof. Rimantas Armonas, prof. Rusnė Mataitytė, doc. dr. Rūta Lipinaitytė, lekt. Donatas Bagurskas, mokytoja ekspertė Ramunė Bandzaitytė ir mokytoja metodininkė Kristina Kupšienė.

Konkurse dalyvavo smuiko, alto, violončelės ir kontraboso specialybių moksleiviai iš Lietuvos muzikos mokyklų, konservatorijų ir gimnazijų. Pasak prof. Petro Radzevičiaus, pagrindinis konkurso tikslas – apžvelgti ateinančiųjų muzikų pajėgas ir perspektyvas.

Dalyviai atliko etiudą arba kapričą, stambios formos kūrinį bei dvi skirtingo pobūdžio pjeses. Raimundas Katilius buvo daugybės naujų lietuviškų opusų įkvėpėjas ir pirmasis atlikėjas, todėl ir jo vardu pavadinto konkurso dalyviai turėjo atlikti pasirinktą lietuvių kompozitoriaus kūrinį.

I vietą laimėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktos klasės mokinys Jokūbas Švambaris (smuikas; mokytoja Rūta Lipinaitytė) ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos dvyliktokė Marija Räisänen (smuikas; mokytoja Milda Pupelienė).

II vieta paskirta Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkams Paulinai Jankovskytei (10 kl., mokytoja Ingrida Armonaitė-Galinienė), Ugnei Katinskaitei (7 kl., mokytoja Rusnė Mataitytė) ir Kamiliai Boris (12 kl., mokytoja Asia Kacaitė).

III vieta pripažinta Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos 11 klasės mokinei Viktei Rimšaitei (altas; mokytoja Auksė Kaziukaitienė) ir tos pačios mokyklos 11 klasės mokiniui Ignui Bazarui (violončelė; mokytojas Vidmantas Sadauskas).

Tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2017“

Kovo 30–31 d. vyko Lietuvos akordeonistų asociacijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rengiamas Tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2017“. Šiemet sulaukta svečių iš Suomijos, Danijos, Italijos, Kinijos, Slovakijos, Vokietijos, Portugalijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Austrijos, Serbijos, Juodkalnijos, Kroatijos, Baltarusijos, Čekijos, Bosnijos ir Hercegovinos.

Nuo 1994-ųjų kas antrus metus vykstantis konkursas iš pradžių nepuoselėjo tarptautinių ambicijų, tačiau tiek Lietuvoje, tiek svetur populiarėjanti akordeono muzika paskatino išplėsti konkurso dalyvių geografiją.

LMTA Akordeono katedros vedėjas doc. Raimondas Sviackevičius, pats labai aktyvus naujosios akordeono muzikos propaguotojas, neslepia, kad konkurso programos nelengvos, o pergalė Vilniuje vertinama labiau nei laimėjimas gana rimtuose, pavyzdžiui, Vokietijos, konkursuose. Į Vilnių atvyksta gabiausi Lietuvos ir užsienio jaunieji atlikėjai, čia

Jonas Vozbutas

jiems suteikiama galimybė pademonstruoti savo meninius ir techninius gebėjimus, pasisemti patirties iš kitų konkurso dalyvių.

R. Sviackevičiaus nuomone, tiek atlikėjams, tiek jų mokytojams šis konkursas – muzikos Anatoly Taran

Konkurso akimirka

Raimondas Sviackevičius įteikia prizą Kinijos atstovui

šventė, skatinanti jaunosios kartos akordeonistų aktyvumą, atskleidžianti jų pasiekimus. Konkurse dalyvauja atlikėjai, prieš tai perėję atranką regionuose, jie pagal amžių ir pasirinktą atlikimo

Valera Kracius, Kamilė Čekauskaitė, Raimonds Ungurs, Gytis Kaušius, Tadas Motiečius, Tautvydas Malukas ir Aidas Kvetkauskas

žanrą skirstomi į 12 kategorijų. Šiais metais pagrindinės E kategorijos laureatais tapo svečiai

iš Lenkijos Adamas Maksymienko (I vieta), Bartoszas Kołsutas (II vieta) ir Dawidas Rydzis (III vieta).

­ lungės Mykolo Oginskio meno mokyklos akordeonistų orkestras, P Tarptautinio akordeonistų konkurso „Vilnius 2017“ pirmos vietos laureatas, vadovė Ligita Veniulienė

Muzikos barai / 13

SUKAKTIS

Ar Lietuvoje tęsiasi vargonų aukso amžius? Švenčiant dvigubą Lietuvos vargonų klasės sukaktį

Eglė ŠEDUIKYTĖ-KORIENĖ

Pirmieji vargonų klasės studentai Filharmonijoje su A. Schuke, apie 1963 metus

Muzikos barai / 14

Pozityvu groja Leopoldas Digrys

Š

iais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedra švenčia 55 metų sukaktį. Tačiau, jei pažvelgsime giliau, į katedros ištakas, kartu galime minėti ir kitą datą – prieš 95 metus, 1922-aisiais, Valstybės muzikos mokykloje Kaune buvo įsteigta vargonų klasė. Pirmasis vargonininkų mokymo etapas nepriklausomoje Lietuvoje žymi lietuviškosios muzikos puoselėtojo ir vargonų meno patriarcho Juozo Naujalio erą. Tuomet mokslas buvo orientuotas į europietiškosios katalikų bažnyčios tradicija grįstą bažnytinį vargonavimą.

Valstybės muzikos mokykloje jaunųjų vargonininkų įgūdžius tobulino pirmieji po studijų į Lietuvą grįžę vargonininkai – mokyklos įkūrėjas Juozas Naujalis, studijavęs Varšuvos muzikos institute, stažavęsis Regensburgo aukštojoje muzikos mokykloje, ir Jonas Bendorius, baigęs Varšuvos muzikos institutą bei Leipcigo konservatoriją. Į pedagoginį darbą įsitraukė ir Nikodemas Martinonis, 1925 m. grįžęs į Lietuvą po vargonų studijų Maskvos konservatorijoje.

Valstybės muzikos mokyklai tapus konservatorija (1933) vargonininkų mokymas buvo papildytas prancūzų ir italų vargonavimo tradicijomis.

1937 metais dėstyti pradėjo Jonas Žukas, Paryžiaus valstybinės konservatorijos absolventas. 1939 metais dirbti buvo pakviestas Zigmas Aleksandravičius, baigęs studijas Italijos ir Čekijos aukštosiose muzikos mokyklose.

Taigi, platus požiūris į vargonininko profesinę kompetenciją dar iki Valstybės muzikos mokyklai tampant aukštojo mokslo įstaiga rodo, kad tuo metu buvo vadovaujamasi Vakarų Europos aukštųjų mokyklų tradicijomis ir studijų programomis, kurias į Lietuvą „parsivežė“ ir čia įdiegė pirmieji mūsų vargonų pedagogai.

Nepalanki XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžios politinė padėtis, Antrasis pasaulinis karas sustabdė įsibėgėjusį kultūrinį šalies gyvenimą, taip pat ir Lietuvos vargonų mokyklos raidą. 1940-aisiais įkurtoje Vilniaus muzikos mokykloje (nuo 1945 m.

– Vilniaus konservatorija) dar kurį laiką veikusiame Vargonų skyriuje mokėsi du mokiniai (dėstė Z. Aleksandravičius ir K. Kaveckas), tačiau vargonų čia nebuvo, reikėjo tenkintis fisharmonija, skurdi konservatorijos biblioteka beveik neturėjo vargonų literatūros1. 1944 m. vokiečių okupaciją pakeitusi sovietų valdžia vargonus kaip religinio kulto instrumentą išstūmė iš viešosios kultūrinės erdvės.

1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas vargonų klasė buvo panaikinta ir vargonininkų ugdymas nutrūko. Kurį laiką bažnyčiose dar buvo rengiami religinės muzikos koncertai, įvyko Stasio Vainiūno Pirmojo koncerto vargonams ir styginių orkestrui (1949) premjera (griežė pats autorius), tačiau vargonininkai jau nebegalėjo viešai groti ir buvo priversti rinktis kitas specialybes.

Vargonininkų mokymas buvo sugražintas tik septintojo dešimtmečio pradžioje kitos stiprios asmenybės – Leopoldo Digrio. Simboliška, kad profesorius Digrys gimė 1934 metų rugsėjo 8-ąją – diena anksčiau, nei šį Z. Aleksandravičiaus atsakymas į 1947-4-06 L. Roizmano laišką, kuriame domėtasi Z. Aleksandravičiaus teoriniais darbais ir juo pačiu kaip atlikėju, išmanančiu Europos vargonų mokyklas.

– LLMA, f. 56, ap. 1, b. 29.

1

pasaulį paliko Naujalis. Likimas tarsi patikėjo jam pratęsti Naujalio misiją ir sugrąžinti į Lietuvą profesionalųjį vargonų meną. „Labai aktyvi persona. Jis, atrodo, ne žemaitis. Bet užsispyrusio žemaitiško charakterio. Dėl to jis galėjo daug ką pasiekti“2, – taip profesorių Digrį apibūdino jo bičiulis muzikologas prof. Juozas Antanavičius. Maskvos konservatorijoje baigęs dviejų specialybių aspirantūrą – fortepijono Grigorijaus Ginzburgo klasėje ir vargonų pas Aleksandrą Gedikę ir Leonidą Roizmaną – 1960 metais Leopolas Digrys Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pradėjo dėstyti fortepijoną. Tačiau pagrindinis veržlaus ir energingo Maskvos konservatorijos absolvento tikslas buvo kuo greičiau Vilniuje įkurti vargonų klasę.

Konservatorija vargonų neturėjo, jų paieškos užtruko beveik dvejus metus. Profesoriui teko atlikti nemažai žygdarbių, kad pagaliau būtų

Leopoldas Digrys su koncertuojančiais absolventais Filharmonijoje

atgabenta dviejų manualų fisharmonija su pedalais3. 1962 m. vasario 11 d. buvo įsteigta vargonų klasė. Nors instrumentas buvo senas, sudėvėtas, entuziazmo mokyti ir mokytis groti vargonais netrūko. Šią specialybę, kaip antrąją, tuomet buvo leidžiama studijuoti tik geriausiai besimokantiems fortepijono studentams.

Vargonų klasės atkūrimas pirmiesiems studentams Elenai Liutkevi2 Rasa Pangonytė. Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai. 2014, p. 1. file:///C:/Users/eglek_000/ Documents/Vargonų%20klasės%20jubiliejui_Digrys/Leopoldas_ Digrys_Pangonytė.pdf 3

Ten pat, p. 21

Muzikos barai / 15

SUKAKTIS čiūtei-Blūšienei, Bernardui Vasiliauskui, Nijolei Trinkūnaitei-Dainienei, Giedrei Lukšaitei-Mrazkovai, Reginai Klimavičiūtei ir Vidai Prekerytei buvo nepaprastas reiškinys. Bernardas Vasiliauskas prisimena, kai A. Schuke, į Vilnių greičiausiai atvykęs Filharmonijos vargonų statymo reikalais, su L. Digriu užėjo pažiūrėti fisharmonijos ir paprašė Bernardo pagroti. A. Schuke tuomet pareiškė: „Man jūsų gaila!“ Ši frazė labai plačiai nuskambėjo ir prasidėjo derybos dėl tikrų mokomųjų vargonų statybos.“4 Taip vargonų klasė Leopoldo Digrio pastangomis greitai plėtėsi konservatorijos erdvėje. 1963 m., pakvietus meistrus iš Estijos, buvo sutvarkyti W. Biernackio vargonai, stovėję Lietuvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Bernardas Vasiliauskas prisimena pirmąjį L. Digrio koncertą, atliekamą šiais vargonais: „Klausytojai salėje netilpo, pavėlavę stovėjo net ant trečio aukšto laiptų. Vėliau turėjome galimybę ir mes, studentai, pagroti.

Tam turėjome ankstyvus rytus ir vėlyvus vakarus bei naktį. Prisimenu, man vieną kartą teko laikas nuo 2 iki 4 val. nakties. Galų gale aplinkiniai gyventojai iškvietė miliciją.“5 Netrukus marksizmo katedros skaitykla buvo iškelta į kitas patalpas ir 1964 m., sujungus dvi auditorijas, buvo pastatyti čia iki šiol esantys firmos „Alexander Schuke“ vargonai.

Pirmieji absolventai prisimena, kaip saugodavo naktimis vargonų vamzdžius, kai jie buvo sukrauti III aukšto koridoriuje. Valdžios žmonės, kuriems tuomet teko susidurti su entuziastingu vargonų propaguotoju Leopoldu Digriu, patyrė, kad jam geriau iš karto duoti tai, ko prašo, nes anksčiau ar vėliau vis tiek savo pasieks.

Kartu su vargonų klasės Lietuvos konservatorijoje plėtra stiprėjo ir koncertinė vargonininkų veikla. 1963 m. rudenį buvo pastatyti pirmieji koncertiniai firmos „Alexander Schuke“ vargonai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nuo 1965 m. vykęs M. K. Čiurlionio pianistų konkursas 1968-aisiais tapo ir vargonininkų konkursu, jame I vietą laimėjo Bernardas 4

nius

Vasiliauskas. Tais pačiais metais startavo Vilniaus tarptautinis vargonų muzikos festivalis. Įdomi vežiojamųjų „Alexander Schuke“ vargonėlių – pozityvo – kelionių po visą Lietuvą istorija. Tuos vargonėlius apie 1961 m., dar iki pastatant didžiuosius vargonus, Filharmonija buvo įsigijusi profesoriaus pastangomis. Su jais L. Digrys (jam dažnai talkindavo ir žinomi dainininkai) apkeliavo atkampiausius Lietuvos miestelius, siekdamas pažadinti susidomėjimą profesionaliąja vargonų muzika6. 1965 m. pozityvas kuriam laikui buvo įkurdintas tuometinės Paveikslų galerijos – dabartinės Vilniaus arkikatedros bazilikos – Šv.

Kazimiero koplyčioje. Iš studentų pirmasis juo vargonavo Bernardas Vasiliauskas. „Į plačiai anonsuotą koncertą susirinko minia žmonių, koplyčioje tilpo gal koks trečdalis. Spaudoje kilo nepasitenkinimas, kad nebuvo matyti nei vargonų, nei vargonininko, o L. Digriui to ir tereikėjo. Prasidėjo derybos dėl Katedros didžiųjų vargonų restauravimo, o pozityvas buvo perkeltas į didžiojo altoriaus vietą7. Taigi 1969 m. L. Digrio iniciatyva buvo pastatydinti dar vieni „Schuke“ vargonai tuometinėje Paveikslų galerijoje, ten nuolat vykdavo vargonų muzikos koncertai. Anot Bernardo Vasiliausko, „po ilgiau kaip dešimtmetį trukusios tylos 7-ojo dešimtmečio pradžioje klausytojams ir atlikėjams atsivėrė didingas vargonų meno pasaulis.“8 Prasidėjo vargonų aukso amžius.

Aktyviai koncertavo prof. Leopoldo Digrio ugdytiniai Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Dainius Sverdiolas ir kiti. Netrukus vargonų koncertai paplito po visą Lietuvą – jie vykdavo Kaune, Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje. M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas ir Vilniaus vargonų festivalis inspiravo daugelio to meto lietuvių kompozitorių kūrinių vargonams. Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Stasio Vainiūno, Antano Račiūno, Giedriaus Kuprevičiaus, 6

Iš pokalbio su prof. Leopoldu Digriu, 2017-02-14

7

Iš susirašinėjimo su Bernardu Vasiliausku, 2017-02-12, Vil-

Iš susirašinėjimo su Bernardu Vasiliausku, 2017-02-12, Vil-

nius

Ten pat

Iš pokalbio su vargonininku Bernardu Vasiliausku, 201312- 6, LMTA. 8

5

Muzikos barai / 16

Broniaus Kutavičiaus. Teisučio Makačino, Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio ir daugelio kitų kompozitorių opusai papildė Lietuvos vargonų muzikos aukso fondą. Žinoma, sovietų okupacijos laikais apie vargonavimą bažnyčiose negalėjo būti nė kalbos, Lietuvos konservatorijoje 7–9 dešimtmečiais buvo rengiami koncertuojantys vargonininkai. Ne tik vargonuoti, bet ir lankytis bažnyčioje buvo rizikinga. Konservatorijos vadovybė buvo perspėjusi: „Jei iš gretimai esančio namo (KGB) bus gautas signalas, kad nors vienas studentas pastebėtas bažnyčioje, vargonų klasė bus tučtuojau uždaryta.“9 Buvo pastebėtų ir nubaustų, kiti sugebėjo likti nepastebėti...

Kartu su Lietuvos Sąjūdžiu ir Atgimimu atgimė ir Lietuvos vargonų mokykla. 1990 m. Vargonų skyrius performuotas į Vargonų katedrą, įvedama bažnyčios vargonininko specialybė.

Greta vargonavimo ir privalomojo fortepijono, būsimieji bažnyčios vargonininkai pradėjo mokytis liturginės praktikos, lotynų kalbos, grigališkojo giedojimo, dirigavimo, darbo su choru specifikos, lavino balsus, giedojo vargonininkų chore. Taigi XX a. paskutinį dešimtmetį Vargonų katedroje atgimė tarpukario Lietuvoje gyvavusios Naujalio vargonininkų mokyklos tradicijos.

Gausėjant besimokančių vargonininkų būriui, profesorius Digrys toliau rūpinosi instrumentais – 1994 m. dėstytojos Jarūnės Barkauskaitės ir vargonininko Dainiaus Sverdiolo pastangomis iš Švedijos pargabenami ir sumontuojami malonaus skambesio nedideli vargonėliai, netrukus pastatomi dar dveji Lietuvos meistrų dviejų manualų ir pedalų mokomieji vargonai. Paradoksalu, bet Vargonų katedra, kaip minėta, įsikūrė buvusios marksizmo katedros auditorijose, čia atsirasdavo vis naujų vargonų, kol, tuometinio Lietuvos konservatorijos rektoriaus Juozo Antanavičiaus žodžiais tariant, visas trečias aukštas virto vargonų parapija10.

Vargonų specialybę tuomet dėstė Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, Virginija Survilaitė, Balys Vaitkus, 9 Rasa Pangonytė. Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai. 2014, p. 25.

10

Ten pat.

Leopoldas Digrys su studentais prie LMTA vargonų, 2000 m.

(nuo 1993 m.). Kristupo vasaros festivalyje vargonininkės Renatos Marcinkutės-Lesieur kvietimu koncertuoja atlikėjai iš Europos ir tolimiausių pasaulio šalių – JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos.

Kas ketveri metai vykstančio tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatų būrį papildė vargonininkai Irena Budrytė ir Renata Marcinkutė (1991), Balys Vaitkus (1995). Jaunųjų muzikantų pasirengimui ir motyvacijai stiprinti buvo pradėti organizuoti Juozo Naujalio (nuo 2004 m.) ir Jono Žuko (nuo 2006 m.) vargonininkų konkursai, Lietuvoje gausėjo įvairių vargonų muzikos renginių: Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis (1997), koncertų ciklai „Musica sacra“ Dalios Jatautaitės įkurtame Religinės muzikos centre Kaune, festivalis „Skamba Sūduvos vargonai“, Balio Vaitkaus įsteigtas Naujasis vargonų forumas „Vargonų vasara Nidoje“ (nuo 2001 m.) ir „Gaudžia istoriniai vargonai“ (nuo 2004 m.), taip pat „Vasara su M. K. Čiurlioniu Druskininkuose“ (nuo 2003 m.), Liehmanno festivalis ir jaunųjų vargonininkų konkursas Rokiškyje (nuo 2000 m.), daugelis kitų.

Renata Marcinkutė, Jarūnė Barkaus- somos Lietuvos – šviesoje. Tuomet kaitė, vargondirbystės pagrindus pradėti rengti religinio pobūdžio var– Rimantas Gučas, fortepijoną – Vy- gonų muzikos koncertai iki šių dienų tautas Gaidamavičius, solfedžio ir tebevyksta L. Digrio 1991 m. įsteigtaharmoniją – Rimvydas Žigaitis, choro me Religinės muzikos centre Šv. Kastudijai vadovavo Kęstutis Barisas ir zimiero bažnyčioje, taip pat ArkikaPetras Vaičekonis. 1995 m. Vargonų tedroje bazilikoje, kur L. Stulgienės katedra reorganizuojama į Vargonų ir vadovaujamas Muzikų rėmimo fonklavesino katedrą, vadovavimą peri- das rengia G. Kviklio kuruojamą konma Gediminas Kviklys, kurio inicia- certų ciklą „Sekmadienio muzika“ tyva nuo 1997 m. vargonininkams, kaip ir tarpukario Lietuvoje gyvavusioje vargonų klasėje, buvo įvestos improvizacijos ir kompozicijos disciplinos. Artėjant naujam tūkstantmečiui, į savarankišką gyvenimą buvo išleistos pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje gerai parengtų bažnyčios vargonininkų laidos.

2000 metais vargonų specialybę baigė net 8 magistrai. Absolventai koncertuodavo, dalyvaudavo konkursuose, festivaliuose. Šis laikas buvo tarsi septintojo dešimtmečio vargonų aukso amžiaus atspindys, tik kitoje – nepriklau- Vargonų klasės studentai ir absolventai prie Filharmonijos vargonų, 2002 m.

Muzikos barai / 17

M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatėmis tapo Jurgita Kazakevičiūtė (2007) ir Karolina Juodelytė (2011). Vargonų katedros absolventai vargonuoja atkampiausiose Lietuvos bažnyčiose.

2009–2015 m. Vargonų ir klavesino katedrai vadovaujant Renatai Marcinkutei-Lesieur, buvo intensyviai mezgami nauji ryšiai su Europos aukštosiomis mokyklomis, plečiama tarptautinė veikla, studentai dalyvaudavo tarptautiniuose projektuose, sėmėsi europietiškosios vargonavimo patirties ir propagavo lietuvišką muziką užsienyje. 2011 m., minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, Zalcburgo universitete „Mozarteum“ jaunieji vargonininkai pristatė lietuvių kompozitoriaus kūrybą, 2013 m. Amsterdamo koncertų salėje „Orgelpark“ griežė premjerinius Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio kūrinius. Būsimųjų vargonininkų akiratis plėtėsi organizuojant pažintines keliones „Istoriniai Europos vargonai“ Vokietijoje (2012), Olandijoje (2013), kurių metu studentai susipažino su įvairių epochų istoriniais vargonais, koncertavo, dalyvavo meistriškumo kursuose. Minint LMTA 80-metį (2013) drauge su Dresdeno aukštosios muzikos mokyklos ir Monopolio Nino Rotos muzikos konservatorijos (Italija) dėstytojais surengta vargonų muzikos interpretacijos, improvizacijos seminarų, koncertų, 2015 metų pavasarį Vargonų ir klavesino katedros studentai ir pedagogai dalyvavo Dres-

Vargonų klasės studentai prie Silbermano vargonų, Drezdenas, 2012 m.

Muzikos barai / 18

deno aukštosios bažnytinės muzikos mokyklos (Kirchenmusikhochschule) projekte „Vargonų muzika. Tradicija ir inovacijos“ bei studentų organizuotame projekte, jų baigiamuosiuose koncertuose įvyko jaunųjų kompozitorių Simo Sapiegos, Kristupo Bubnelio ir Agnės Mažulienės kūrinių premjeros.

Per aptariamą laikotarpį LMTA Vargonų ir klavesino katedra suorganizavo apie 30 tarptautinių meistriškumo kursų, paskaitų, seminarų, kuriuos vedė žinomi Europos muzikai. Katedros pedagogai glaudžiai bendradarbiauja ir su regionų muzikos mokyklomis, konservatorijomis, skatindami domėtis vargonų menu. Šiuo metu Vargonų ir klavesino katedrai vadovauja prof. habil. dr.

Leonidas Melnikas, bakalauro studijas yra pasirinkę 11, magistro – 5 studentai.

Vargonininko profesijai nuo senų laikų būdingas ypač platus veiklos laukas. Vargonininkas – atlikėjas solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant bažnytinio repertuaro, – ir kompozitorius. Šiandien LMTA Vargonų ir klavesino katedra siūlo itin platų disciplinų spektrą, todėl vargonų studijos yra patrauklios, jas baigęs vargonininkas tampa universaliu muziku, įgytus gebėjimus gali taikyti labai įvairiose muzikavimo srityse.

Pagal profesiją dirbančių Vargonų katedros auklėtinių Lietuvoje yra nemažai, kai kurie jų labai atsidavę savo darbui, išvystę aktyvią veiklą bažnyčiose – tai Dovilė Savickaitė, Agnė Petruškevičiūtė, Indrė Gerikaitė, Vilimas Norkūnas, Rimvydas Mitkus, Andrius Bartulis, Kristina Kondratavičienė ir daugelis kitų. Kiti LMTA Vargonų klasės absolventai dirba pedagoginį darbą, koncertuoja, užsiima moksline ir organizacine veikla. Muzikologas Rimantas Gučas, gyvenimą paskyręs Lietuvos vargonams, išleido fundamentalų veikalą – katalogą „Lietuvos vargonai“ (2009). Menotyros daktaras Girėnas Povilionis 2007 m. įkūrė Vargonų paveldo centrą, kuruojantį istorinius Lietuvos vargonus, ir išleido dvi monografijas vargondirbystės tema (2009, 2013). Daktarė Da-

nutė Kalavinskaitė tyrinėja muzikos padėtį Katalikų bažnyčioje, bažnyčios ir visuomenės, religinių apeigų ir meno santykį, skelbia straipsnius mokslo leidiniuose. 2012 metais švenčiant LMTA vargonų klasės 50-metį buvo išleista monografija „Lietuvos vargonų menas. XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė“ (autorė Eglė ŠeduikytėKorienė). Nebraskos Linkolno universitete (JAV) įgiję meno daktaro laipsnius Aušra ir Vidas Pinkevičiai įkūrė Nacionalinę vargonininkų asociaciją (2007). Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios vargonininkas V. Pinkevičius rašo muziką vargonams, savo koncertuose propaguoja improvizacijos meną. Neseniai LMTA meno daktaro laipsnius įgijo muzikologė ir vargonininkė, daugelio straipsnių ir monografijų autorė bei moderniosios lietuvių vargonų muzikos propaguotoja Jūratė Landsbergytė (2014) ir vargonininkas, klavesinininkas, pedagogas Balys Vaitkus (2015), Naujojo vargonų forumo įkūrėjas.

55 metų sukaktį Vargonų ir klavesino katedra vasario mėnesį paminėjo koncertais Šv. Kazimiero bažnyčioje.

Gražus sutapimas, kad tomis dienomis LMTA Mokslo ir leidybos skyrius išleido Gedimino Kviklio iš archyvinių rankraščių parengtą Česlovo Sasnausko kūrinių vargonams albumą.

XX a. pradžioje Lietuvos vargonininkai buvo svarbiausi muzikos kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai ir kultūrinio gyvenimo organizatoriai.

Jie ugdė tautinę lietuvių savimonę ir tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tad švenčiant 55-uosius vargonų klasės gyvavimo metus, Lietuvos vargonininkams norisi palinkėti neprarasti idealizmo ir entuziazmo, ieškoti vis naujų kelių į profesionaliojo muzikos meno aukštumas, būti ištikimiems savo pašaukimui ir profesijai.

Už pasidalijimą vertinga informacija rengiant šį straipsnį dėkoju vargonininkams prof. Leopoldui Digriui, Bernardui Vasiliauskui, Renatai Marcinkutei-Lesier, Jarūnei Barkauskaitei ir Baliui Vaitkui. n

Petras Kunca: „Esu ansamblio žmogus“

SUKAKTIS VASARIO 26 D. PROFESORIUS PETRAS KUNCA ŠVENTĖ 75 METŲ JUBILIEJŲ. ŽYMUS LIETUVIŲ SMUIKININKAS IR PEDAGOGAS DIDELĘ SAVO GYVENIMO DALĮ PASKYRĖ LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJAI: ČIA STUDIJAVO, VĖLIAU DĖSTĖ, VADOVAVO KAMERINIO ANSAMBLIO KATEDRAI (1996–2008), RŪPINOSI LMTA TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTRA, O DABAR YRA ALUMNŲ DRAUGIJOS PREZIDENTAS. TRIS DEŠIMTMEČIUS (1968–1999) ANTRUOJU SMUIKU GRIEŽĖ VILNIAUS KVARTETE, SU JUO PRESTIŽINIAME LJEŽO (BELGIJA) KONKURSE 1972 M. LAIMĖJO I PREMIJĄ, GASTROLIAVO DAUGELYJE EUROPOS, AMERIKOS, AFRIKOS, AZIJOS ŠALIŲ. APIE GYVENIMĄ IR KARJERĄ SU PROFESORIUMI KALBĖJOSI ONA JARMALAVIČIŪTĖ.

Muzikos barai / 19

Alexander RATNIKOF nuotr.

SUKAKTIS nuo mokslų Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – J. Naujalio muzikos gimnazija) pradžios, paskui Valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) ir P. Čaikovskio konservatorijos kvarteto klasės aspirantūroje Maskvoje. Be abejo, 31 intensyvūs kūrybinės veiklos metai su Vilniaus kvarteto kolegomis ir šiandien veikia mano gyvenimo nuostatas. Iš visų griežtų styginių kvarteto muzikos ciklų artimiausi man liko „Visi Jozefo Haydno styginių kvartetai“ ir „Lietuvių kvarteto muzika“.

– Kas paskatino pasirinkti muziko kelią?

– Lemiamą reikšmę turėjo tėvai ir aplinka, kurioje augau. Tėvai buvo

siuvėjai, jų profesija turėjo poveikio mano estetinių pažiūrų formavimuisi. Jie mėgo gerą muziką, patys mokėjo liaudies ir populiarių dainų. Iš namuose turėtų radijo aparatų, vėliau ir plokštelių nuolat skambėdavo klasikinė muzika. Tėvelis pats mėgo smuikuoti, vėliau iki jo smuiko priaugau ir aš. Nors man atrodė, kad muzikos kelią pasirinkau pats, vis dėlto šiandien manau, jog paskatino aplinka, mūsų šeimai persikėlus iš gimtosios Veliuonos į Kauną. Abu tėvai kurį laiką dirbo Kauno muzikinio teatro siuvykloje, taip iš mažens pripratau prie teatro aplinkos, susipažinau su menininkais. Nei aš, nei mano šešeriais metais vyresnis brolis Romualdas,

A. Vainiūnaitė, P. Kunca, D. Katkus, A. Vasiliauskas Vilniaus kvartete kartu grojo 19711995 metais

Vilniaus kvartetas Prancūzijoje jau su G. Jakaičiu, 1997 m.

Kvartetas „Akademija“ (iš kairės): Petras Kunca, Ramutė Kalnėnaitė, Dalia Šešelgienė ir Remigijus Vitkauskas

Evanas Rothsteinas, Daiva Stulgytė-Povilaitienė ir Petras Kunca ECMTA konferencijoje Varšuvoje (2016 m.)

– Koks didžiausias Jūsų karjeros pasiekimas? Kuo didžiuojatės, džiaugiatės?

– Man atrodo, esu ansamblio žmogus, būti ir veikti tarp kūrybiškų asmenybių yra didelė laimė: įdomu išklausyti kitus, pasimokyti iš jų, kartu pasvarstyti ir pateikti savo nuomonę siekiant visiems priimtino rezultato.

Prie tos minties artėjau palaipsniui

Muzikos barai / 20

Biržų tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ trio: Petras Kunca (smuikas), Reinis Melbārdis (violončelė), Gunta Melbārde (fortepijonas)

tapytojas, niekada nesuabejojome pasirinkto kelio patrauklumu. Daug padėjo geri mokytojai – puikūs žmonės ir profesionalai: smuikininkai Vladas Varčikas, Antanas Rauchas, altininkas Eduardas Satkevičius, pianistė Birutė Karosienė, teorinių dalykų mokytojai Aleksandras Bogdanas, Aldona Babinienė, Birutė Minkevičienė, Vilniuje – profesoriai smuikininkas Viktoras Radovičius, pianistas Eugenijus Ignatonis, altininkas Jurgis Fledžinskas ir kiti. Jie paskatino mano polinkį į styginių kvarteto žanrą ir kamerinę muziką. Negaliu pamiršti ir puikių bendrojo lavinimo mokytojų, ypač vokiečių kalbą dėsčiusios Elenos Holcmanienės – man atrodo, kad bendravimo kultūros, pagarbos vaikams iš jos tebesimokau ir šiandien.

Iš vėlesnio savo mokslų laikotarpio aukštai vertinu P. Čaikovskio konservatorijos profesorių Asaturo Grigorjano, Viktoro Gvozdeckio paskaitas – jie atvėrė europietiškuosius Vilniaus kvarteto kelius. Budapešte 1968 m. studijuojant Bélos Bartóko kūrybą stiprų poveikį darė F. Liszto muzikos akademijos profesorius Andrásas Mihály. Man atrodo, šią Mokytojų galeriją galėčiau papildyti dar daugeliu portretų, bet pirmiausia

norėčiau su dėkingumu konstatuoti, kad jų kadaise paskatintas gyvenimo meno mokslus tebestudijuoju ir šiandien.

– Jūsų repertuarą daugiausia sudaro klasikinė muzika. Vis dėlto kuo labiausiai mėgaujatės?

– Styginių kvarteto žanras man patrauklus nuo mokyklos laikų. Tiek metų einant kamerinės muzikos keliu įgauni patirties, kuria norisi pasidalinti su kitais. Su švelniu humoru norėčiau pasakyti, kad, nors tame kelyje prisikvėpuoji ir dulkių, gali pamatyti visokių pakelės plėšikų, vis dėlto pavyksta užtikti ir tyresnių įkvėpimo šaltinių. Būdamas Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos valdybos narys šiandien keliu klausimą dėl naujesnio požiūrio į kamerinės muzikos reikšmę visuomenei puoselėjimo.

Kamerinės muzikos ansamblio modelis čia labai tinka: reikia mokytis išgirsti vienam kitą, suprasti, papildyti ir siekti bendro harmoningo rezultato. Žiūrint profesionalo akimis, kiekvienoje geros kamerinės muzikos partitūroje yra užfiksuotas žmogaus jausmų ir elgesio etikos kodas. Prie jų nuolat norisi grįžti, studijuoti ir atradimais dalintis su kitais.

Kiekvienam muzikos žanrui reikia talentingų atlikėjų, profesionalumo ir gero skonio. Randu ko pasimokyti ir iš kitų žanrų muzikos atlikėjų.

– Iš kur semiatės energijos ne tik muzikai, bet ir visuomeninei veiklai?

– Laisvoje Lietuvos valstybėje galima daug ko mokytis, įgyvendinti naujas idėjas. Meno srityje vyksta nauji procesai, įdomu juos ne tik stebėti, bet ir juose dalyvauti.

– Kokiais principais vadovaudamasis gyvenate?

– Netrukdyti kitiems, dirbti kartu, kiek tik įmanoma – mokytis iš gamtos.

– Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė LMTA ir Lietuvos muzikinis gyvenimas?

Evanas Rothsteinas ir Petras Kunca sveikina Biržų tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ dalyvius

– Mano kartai tikriausiai labai pasisekė – mes gerai jaučiame mūsų profesionaliosios kultūros šaknis.

Valstybinėje konservatorijoje klausiausi prof. Jadvygos Čiurlionytės skaitomo kurso, teko laimė kalbinti ją ir jos seserį Valeriją dėl Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvartetinės kūrybos palikimo. Tuo metu dėstė ir

Petras Kunca dirigavo Biržų tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ orkestrui

profesoriaus Juozo Naujalio duktė docentė Sofija Didenkienė, ir daug kitų ankstesniosios Kauno konservatorijos auklėtinių, kurių paveldėta aukšta kultūra veikė ir mus, tuometinius jų studentus. Šiandien problemos bendros visai visuomenei: technologijų vystymosi tempai pralenkė žmonių gebėjimą greitai jas suvokti ir įsisavinti, todėl visuomenė susiskaldė: jaunimas priima jas beatodairiškai, nes neturi kitos patirties, o vyresnieji dėl užimtumo nespėja jų priderinti prie savo reikmių. Atrodo, nyksta vertybiniai kriterijai ir visuomenė jaučiasi stovinti ant nestabilaus grunto. Be abejo, tai laikinas reiškinys.

Kaip jau sakiau, kamerinė muzika ir muzikavimas ansamblyje turi socialinę prasmę, nes nuolat primena mums apie pozityvaus kūrybinių žmonių bendravimo džiaugsmą, jų veiklos harmoningumo siekį. Apie tai reikėtų kalbėti plačiau. Mano manymu, LMTA studijų programose būtinas kamerinės muzikos psichologijos kursas.

– Gerbiamas profesoriau, kokie Jūsų ateities planai?

– Šiandien – laiku suspėti į styginių kvarteto „Akademija“ repeticiją (juokiasi).

– Ačiū už pokalbį!

n

Muzikos barai / 21

SUKAKTIS

Elegantiško vakaro V dovanos

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Lauryno MALCIO nuotr.

Arvydo Malcio 60-mečiui

Muzikos barai / 22

asario 24 d. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko kompozitoriaus Arvydo Malcio 60-mečiui skirtas kūrybos vakaras.

Koncerte skambėjo Arvydo Malcio kūriniai „Perskelta tyla“, Koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui, „Sniegynų hiacintas“, „Vilties aitvaras“, Koncertas smuikui, altui ir styginių orkestrui ir „Bolero“ kameriniam orkestrui.

Koncertą klarnetui, skirtą Algirdo Doveikos atminimui, atliko vienas ryškiausių jaunosios kartos lietuvių klarnetininkų Vytautas Giedraitis, Koncertą smuikui, altui ir styginių orkestrui – tarptautinių konkursų laureatė, jaunosios kartos ukrainiečių smuikininkė Bogdana Pivnenko ir tarptautinių konkursų laureatas Hartmutas Rohde (altas), Berlyno meno universiteto ir Londono karališkosios akademijos profesorius, vienas iš Kandinskio styginių trio bei Mozarto fortepijoninio kvarteto įkūrėjų, Vroclavo kamerinio orkestro „Leopoldinum“ meno vadovas ir dirigentas.

Solistams akompanavo ir kamerinius opusus griežė maestro Donato Katkaus diriguojamas nenuilstantis lietuviškos muzikos propaguotojas Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Koncerte taip pat dalyvavo Sergejus Okruško (fortepijonas), Giedrius Gelgotas (fleita), Tomas Bieliauskas (obojus), Viktoras Palejus (obojus), Julius Klimavičius (fagotas), Zigmas Augaitis (valtorna), Paulius Lukauskas (valtorna) ir Andrius Rekašius (tamburo militare). Koncertą vedė Viktoras Gerulaitis.

Arvydas Malcys 1975 m. baigė Kauno J. Gruodžio konservatoriją, 1980 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), prof. Domo Svirskio violončelės klasę, 1989 m. – prof. Vytauto Laurušo kompozicijos klasę. Nuo to laiko kompozitoriaus muzika atliekama dažnai, ji skambėjo tarptautiniuose festivaliuose „Gaida“, „Jauna

Domarkas ir kiti. Kompozitoriaus muzika įrašyta daugiau kaip dvidešimtyje kompaktinių plokštelių, tarp jų – vienuolikoje autorinių CD. A. Malcio kūryboje vyrauja instrumentinė muzika. Joje dera ekspresionistinis vaizdingumas ir impresionistinė garsų poezija, neoklasicistinis formos pojūtis ir aleatorikos bei sonoristikos elementai. Turėdamas išlavintą tembrinę klausą, kompozitorius ir violončelininkas daug dėmesio skiria instrumentų, įvairių jų registrų skambesio spalvoms. Gerai išmanydamas instrumentų specifiką, A. Malcys operuoja įvairiausiomis jų raiškos, tarpusavio derinimo galimybėmis, kuria ryškius personifikuotus, teatrališkus instrumentų charakterius. Kompozitoriaus kūryboje apstu kontrastingų sugretinimų, grotesko ir ironijos.

Jubiliejiniam vakarui buvo pasirinkti po 2004 m. parašyti kūriniai, atspindintys skirtingas nuotaikas ir idėjas. „Bolero“, kuris buvo rašytas Anželikos Cholinos 2 veiksmų baletui „Barbora Radvilaitė“, tą vakarą suskambo nauja redakcija kameriniam orkestrui (pagrindinė tema virto trimis temomis ir 15 variacijų). A. Malcio kūriniai visada sukuria subtilų, daugiasluoksnį ir originalų inten-

2016 metais Maskvos leidyklos „Kompozitor“ išleista kompozitoriaus, muzikologo, akademiko Michailo Kokžajevo monografija „Dešimt kūrybinių Arvydo Malcio pakopų“

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

muzika“, „Iš arti“, Gento šiuolaikinės muzikos (Belgija), Ravenos (Italija) festivaliuose, ISCM pasaulio muzikos dienose Liublianoje (Slovėnija), „Sinfonia Baltica“ kompozitorių konkurse Rygoje, tarptautiniame kompozitorių reviu Belgrade (Serbija), Jurijaus Bašmeto festivalyje Maskvoje, taip pat įvairiuose renginiuose Armėnijoje, Ukrainoje, Austrijoje, Kipre, Vokietijoje, Kinijoje, Liuksemburge, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Izraelyje, Kosta Rikoje – iš viso 30 Europos, Azijos ir Amerikos šalių.

Kompozitorius yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą konkursuose Lietuvoje, Rygoje, Maskvoje, Haifoje, 2009 metais kūrinys „Narcizas“ buvo įtrauktas į tarptautinio Maxo Rostalio altininkų konkurso Berlyne privalomąją programą.

Arvydas Malcys yra vienas produktyviausių lietuvių kompozitorių, rašančių orkestrams. Jo stambių formų kompozicijas yra griežę daugiau nei trisdešimt orkestrų, tarp jų Armėnijos ir Latvijos nacionaliniai simfoniniai orkestrai, Baden Badeno, Meiningeno filharmonijų ir Leipcigo MDR simfoniniai orkestrai, Naujosios Rusijos simfoninis orkestras ir Kazanės valstybinis simfoninis orkestras, Liublianos ir Belgrado filharmonijų kameriniai orkestrai, „Maskvos solistai“ ir „Maskvos virtuozai“, „Izraelio virtuozai“, „Sofijos solistai“, „Kymi sinfonietta“ (Suomija), „Vestfold sinfonietta“ (Norvegija), „Berliner Camerata“ (Vokietija), „Kyiv Camerata“ (Ukraina) ir kiti kolektyvai, taip pat visi profesionalūs Lietuvos orkestrai.

Gerai išmanydamas simfoninio ir kamerinio orkestrų specifiką, A. Malcys rašo efektingus, atlikėjų itin mėgstamus kūrinius. Jo opusus yra atlikę pasaulyje žinomi solistai Davidas Geringas, Jurijus Bašmetas, Sergejus Krylovas, Alena Baeva, Camilla Hoitenga, Markas Grauwelsas, Rogeris Arve Vigulfas, Denisas Šapovalovas, Borisas Andrianovas, Hartmutas Rohde, Marija Fedotova, Guoda Gedvilaitė, Liudas Mockūnas, dirigentai Mstislavas Rostropovičius, Michailas Rachlevskis, Olari Eltsas, Andris Nelsonas, Pavelas Baleffas, Danielis Gazonas, Saulius Sondeckis, Juozas

Vytautas Giedraitis ir Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras griežia Koncertą klarnetui

syvios dramaturginės plėtotės garsų lauką, o nuotaikos nuo lyrinių, skaidrių gali pasikeisti iki staigių, šaižių, netikėtų sąskambių. Būdamas puikus aranžuotės meistras, A. Malcys drįsta imtis ir M. K. Čiurlionio kūrinių orkestruočių (naujausia kompozicija „Pasaulio sutvėrimas“).

Kompozitorius bičiuliams ir savo kūrybos gerbėjams dovanojo elegantišką vakarą, bet ir pats gavo įspūdingą dovaną – 2016 metais Maskvos leidyklos „Kompozitor“ išleistą kompozitoriaus, muzikologo, akademiko Michailo Kokžajevo didžiulę 334 puslapių monografiją „Dešimt kūrybinių Arvydo Malcio pakopų“. Monografija gausiai iliustruota, su dviem kompaktinėmis plokštelėmis – kamerinės ir simfoninės muzikos. Įžangoje autorius rašo: „Ryškumas, o svarbiausia – vaizdingumo turiningumas, kuris peržengia daugelio vertintojų psichologijoje jau tvirtai įsišaknijusias nuostatas apie šiuolaikinės muzikos meną, šių eilučių autoriui pasirodė kaip šviežias meninio pozityvizmo gūsis, pasipriešinimo niūriam naujojo muzikos laikmečio veidui forma.“ Knygą, kurioje aptariama A. Malcio kūrybinė individualybė, technikos, analizuojamos naujos ir neįprastos išraiškos priemonės, jų santykis su muzikine idėja ir poveikiu klausytojui, nagrinėjamos partitūros, M. Kokžajevas baigia žodžiais: „ <...> šių eilučių autorius nė karto nesuabejojo pasirinktų išraiškos priemonių teisingumu. Ir tai, be abejo, svarbiausias didelio komponavimo profesi-

Muzikos barai / 23

SUKAKTIS

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Kamerinės muzikos spindesys

Arvydas Malcys (viduryje), Bogdana Pivnenko ir Hartmutas Rohde

onalumo įrodymas, nes pasirinkimo problema – svarbiausia kūrybos proceso dalis. Malcio pasirinkimas visada tikslus, todėl jo vaizdiniai kupini gyvybės, reljefiški, nauji ir saviti. Polinkis į tokius muzikos meno reiškinius, kaip siurrealizmas, romantinė ironija, ekscentrika, ryškiai išreikšta tendencija veikti klausytoją asociatyviomis užuominomis, pagaliau – polinkis į paradoksalius vaizdinio įkūnijimo būdus arba filosofinę mintį Arvydą Malcį iškelia į tų Muzikos Kūrėjų gretas, kurių pastangomis įsisavinami nauji muzikinės kompozicinės Kūrybos horizontai!“ Ne taip dažnai tokio amžiaus kompozitoriai sulaukia panašių tarptautinių tyrimų ir įvertinimo, tad gal ir Lietuvoje A. Malcys sulauks deramo požiūrio ir padėkos ne tik iš klausytojų ir kolegų, bet ir valdžios atstovų.

60-mečio proga už kūrybinę veiklą kompozitorius buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės raštu.

Koncertą organizavo Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, rėmė Lietuvos kultūros taryba. Kitas jubiliejui skirtas koncertas vyko Nacionalinėje filharmonijoje balandžio 22 d., jame skambėjo simfonija Nr. 3 „Grünwald“, Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui, kūrinys „Virš mūsų tik dangus“ ir Koncertas sopraniniam saksofonui ir simfoniniam orkestrui. Solistams Borisui Andrianovui (violončelė, Rusija) ir Liudui Mockūnui (saksofonas) talkino Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Martynas Stakionis. n

Šaltą ir vėjuotą vasario 19-osios popietę kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ savo klausytojus tradiciškai buvo pakvietęs pasiklausyti muzikos į gera akustika pasižymintį Taikomosios dailės ir dizaino muziejų.

Ansamblis, kiekvieną sezoną vien tik Vilniuje surengiantis 5–6 skirtingų žanrų koncertus, visada stengiasi nustebinti klausytojus. Šį kartą fleitininkė Laima Šulskutė, klavesinininkas (šiame koncerte klavesiną pakeitęs fortepijonu) Sergejus Okruško ir altininkas Rolandas Romoslauskas pasiūlė Lietuvoje nedažnai atliekamų Astoro Piazzollos kūrinių programą. Taip pat buvo galima išgirsti ansamblio inicijuotų ir jo vizitine kortele tapusių šiuolaikinių lietuvių autorių kompozicijų.

Skambėjo Zitos Bružaitės „Sonet VI“ fleitai, altui ir fortepijonui bei Dalios Kairytės „Regėjimas in Ly šviesus...“ fleitai, altui, fortepijonui ir lūpinei armonikėlei. Atlikdami antrąjį kūrinį muzikantai pasirodė keliais amplua: ansamblio vadovas R. Romoslauskas juokavo, kad S. Okruško debiutavo kaip perkusininkas, o L. Šulskutei teko garbė groti ir lūpine armonikėle.

Svarbiausias vakaro akcentas buvo argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos, vadinamo tango karaliumi, kūriniai. Koncerte skambėjo žinomos jo kompozicijos „Cafe 1930“, „La Muerte del Angel“, „Milonga en Re“, „Bordello 1900“, „Oblivion“, pirmąkart Lietuvoje buvo atlikta Tango siuita ir „Revolucionario“. Ansamblis atidžiai renkasi programas ir kokybiškus kūrinius, kurie publikai dar nepabodę, gal net nežinomi.

Ansamblio koncertuose R. Romoslauskas trumpai apibūdina kiekvieną kūrinį. Šį kartą jis taikliai atpasakojo muzikologų tekstus, įterpdamas ir komentarų iš savo patirties.

Prieš metus trisdešimtmetį paminėjęs „Vilniaus arsenalas“ jau užsiaugino savo klausytojus, vertinančius atlikėjų profesionalumą ir įdomų repertuarą. Nuoširdžiais jų plojimais buvo palydėtas ir vasario 19-osios koncertas.

Lietuvoje koncertavo prestižinio dirigentų konkurso laureatas TungChiehas Chuangas Kovo 18 d. Nacionalinės filharmonijos scenoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru muzikavo 2015 m. N. Malko konkurso Kopenhagoje nugalėtojas dirigentas Tung-Chiehas Chuangas ir lietuvių klarnetininkas Rimvydas Savickas. Koncerte skambėjo nuotaikinga vokiečių kompozitoriaus Carlo Marios von Weberio operos „Laisvasis šaulys“ uvertiūra, Antrasis koncertas klarnetui ir orkestrui bei rafinuotos prancūzų autoriaus Maurice´o Ravelio partitūros – siuita „Kupereno kapas“ ir antroji siuita iš baleto „Dafnis ir Chloja“.

Lietuvos nacionalinė filharmonija dalyvauja tarptautiniame projekte „N. Malko konkurso Kopenhagoje laureatai – su Europos orkestrais“, pagal jį Europos šalių klausytojams pristatomi prestižinio dirigentų konkurso nugalėtojai. Nuo 1965-ųjų kas treji metai vykstantis konkursas pavadintas legendinio rusų batutos meistro Nikolajaus Malko, 25 metus vadovavusio Danijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (1930– 1955), vardu. Tai bene didžiausios ir svarbiausios pasaulyje simfoninės muzikos dirigentų varžybos. 2015 m. konkurse iš 316 dalyvių tik dvidešimt keturiems pasisekė iškopti į finalinį etapą. Vienas iš laimingųjų buvo Vilniuje koncertavęs Tung-Chiehas Chuangas, jis ir laimėjo konkursą. Šiuo metu Berlyne gyvenantis 32 metų dirigentas iš Taivano į save dėmesį atkreipė dar 2013-aisiais, pelnydamas II premiją G. Mahlerio konkurse, o netrukus II premiją ir klausytojų prizą G. Solti konkurse. Jis yra ir Jaunųjų dirigentų konkurso Bukarešte laureatas. Iki pasirodymo prestižiniame N. Malko konkurse TungChiehas Chuangas jau buvo dirigavęs Bambergo, Berlyno filharmonijos, Taivano nacionaliniam, Taipėjaus simfoniniam orkestrams, 2012 m. jis inicijavo pirmą muzikos istorijoje žaibiško sambūrio orkestro koncerte (flashmob) transliaciją iš Taivano.

Laureato vardą N. Malko konkurse pelniusiam Tung-Chiehui Chuangui suteikta galimybė trejus metus stažuotis pas konkurso žiuri narį, pasaulinio garso

Ignotas VILKAS Klarnetininkas Rimvydas Savickas

Muzikos barai / 24

KRONIKA maestro Sakari Oramo. Nugalėtojas taip pat laimėjo solidų piniginį prizą – 20 tūkstančių eurų bei dar įspūdingesnį kontraktą, leidžiantį koncertuoti net su 27 Europos simfoniniais kolektyvais, tarp kurių Stokholmo, Oslo, Miuncheno filharmonijų, Danijos nacionalinis ir kiti žymūs orkestrai.

Prieš koncertą su jaunuoju dirigentu draugiškai pasikalbėjome apie krepšinį, apie dirigavimą – menas tai ar amatas? Žinoma, mus domino ir svečio žinios apie Lietuvą bei kas pasikeitė jo gyvenime po Nikolajaus Malko konkurso.

Tung-Chiehui Chuangas: Žinau, kad turite puikią krepšinio komandą. Taivane mes irgi žaidžiame krepšinį. Mano sūnus yra didelis krepšinio fanas, drauge žiūrime NBA varžybas. Apie Lietuvą anksčiau beveik nieko nežinojau, bet dabar jau žinau – Lietuva yra Europos centre!

Ir krepšinio šalis – žaidžiate olimpinėse žaidynėse... Smagu šį tą sužinoti apie šalį, kurioje koncertuoji.

Weberio Koncertas klarnetui ir orkestrui Nr. 2 – nuostabus kūrinys. Mane tiesiog pakerėjo Jūsų solistas Rimvydas Savickas. Ilgai svarsčiau, kas geriausiai tiktų šalia tokio puikaus numerio. Pasirinkau uvertiūrą, kuri tokia pat dra- N. Malko konkurso Kopenhagoje nugalėtojas dirigentas matiška kaip ir koncertas klar- Tung-Chiehas Chuangas netui. Weberis parašė išplėtotą klarnetų partiją – jis juk tiesiog garbino klarnetą. O antrajai daliai pasirinkau savo mėgstamiausią kompozitorių Ravelį. O jau tarp jo partitūrų nepranokstamas baletas „Dafnis ir Chloja“ – tai išties mano muzika.

Man dirigavimas – pirmiausia amatas. Technika, teorija – studijuoju ir muziką, ir savo santykį su kūriniais, kompozitorių gyvenimus ir pasaulėjautą. Ir tik gerokai vėliau, kai muzika tampa mano dalimi, prasideda kūryba, interpretacija – visiškai kitas lygis. Žinoma, dirigento interpretacija priklauso ir nuo orkestro lygio. Džiaugiuosi Vilniuje radęs labai aktyvų, kūrybingą virtuozų orkestrą, gebantį išgauti puikų garsą. Regis, mums pavyksta išgauti griežtai santūrų, realistinį, vokišką garsą pirmoje dalyje ir visiškai kitokį, rafinuotą prancūzišką, antrojoje dalyje. Tikiuosi, publika pajus tai, apie ką kalbu. Smagu dirbti su tokiu kolektyvu!

Manau, kad tarp mūsų yra geras ryšys, „chemija“.

Po laimėtų konkursų prasidėjo tikrieji iššūkiai – nepaprastai daug koncertų, gausybė puikių kūrinių. Stengiuosi išsaugoti nuolatinį mėgavimąsi nuostabia muzika, labiausiai bijau, kad pasirengimas koncertams netaptų kasdiene rutina. Kaip jaunas dirigentas, turiu mokytis partitūras, mokytis kalbėtis su orkestru, bet kartu stengiuosi pažinti ir save, savo pojūčius, kaitą. Tiesiog fiziškai jaučiu, kaip įgytą dirigavimo amatą keičia mano mąstymo branda, noras kalbėti muzika, improvizuoti emocijas. Dabartinis mano gyvenimas, prasidėjęs po laimėto konkurso, man labai patinka. Esu tiesiog laimingas.

Koncerte Vilniuje su Chuango diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru C. M. von Weberio Antrąjį koncertą klarnetui ir orkestrui atliko talentingas jaunosios kartos lietuvių klarnetininkas Rimvydas Savickas.

R. Savicko šeimoje muzikų nebuvo, tačiau tėvai sūnų į Skuodo meno mokyklą nuvedė vos sulaukusį aštuonerių. Pirmasis klarneto mokytojas buvo Bronislovas Anužis, jam Rimvydas iki šiol dėkingas už didžiulį smalsumą muzikai ir gerus grojimo pagrindus, o ypač už meilę klarneto tembrui. Taip pat suprati-

mą, kad pasiekti rezultatą galima tik per darbą. Paklaustas, ar šeima turėjo įtakos jo pasiekimams, Rimvydas atsakė: „Tėvai niekada neliepė ir neragino daug groti. Galbūt dėl to jaučiausi laisvas ir galintis groti tada, kai pačiam norisi.

Tačiau aplinkinių taip buvau siejamas su klarnetu, kad vėliau ir pats patikėjau, jog klarnetas – mano instrumentas. Būdamas dvylikos jau nė neabejojau savo ateitimi – apsisprendimą įtvirtino ir laimėtas laureato vardas Respublikiniame J. Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų jaunųjų atlikėjų konkurse.“ Po Juozo Pakalnio konkurso Rimvydas buvo pakviestas į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vadovaujamas profesoriaus Algirdo Budrio tapo konkursų laureatu Suomijoje, Ukrainoje ir Latvijoje. Įgijo bakalauro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. A. Budrio klasėje), pusmetį tobulinosi Danijos karališkojoje muzikos akademijoje pas prof. Jørgeną Jenseną.

2011–2014 m. R. Savickas siekė magistro laipsnio Kalifornijos valstijos Fulertono universitete Los Andžele, ten studijavo pas tarptautinio garso klarnetininką Håkaną Rosengreną. Tuo metu dalyvaudamas tarptautiniame Imos Hogg konkurse Haustone pateko tarp dešimties geriausių solistų iš 138, grojusių įvairiais instrumentais.

Mokyklos ir studijų laikotarpiu pradėjo koncertuoti kaip solistas – su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“, Kauno simfoniniu orkestru, Jaunimo simfoniniu orkestru „Steiermark/Litauen“, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, taip pat griežė Kauno simfoninio orkestro ir du sezonus Baltijos jaunimo simfoninio orkestro sudėtyje, vedė meistriškumo pamokas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Studijuodamas JAV grojo solo su universiteto simfoniniu orkestru, Teksaso festivalio orkestre.

Grįžęs iš JAV Rimvydas Savickas pradėjo dirbti M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tęsė koncertinę veiklą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šių metų kovo 30 –31 d. vedė meistriškumo pamokas ir grojo rečitalį Danijos karališkojoje muzikos akademijoje Kopenhagoje, balandžio 18–21 dienomis Rygoje dirbo su Baltijos šalių jaunimo simfoninio orkestro medinių pučiamųjų grupe bei vedė klarneto meistriškumo pamokas Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijoje.

Išklausęs dviejų talentingų muzikų – klarnetininko ir dirigento – interpretuotą Weberio Antrąjį koncertą klarnetui ir orkestrui Es-dur, op. 74, profesorius Algirdas Budrys solistą įvertino labai gerai: „Grojo profesionaliai, gerai intonavo, laisvai, savaip, bet viskas logiška“. Patenkintas koncertu buvo ir ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Juozas Domarkas, jis sakė, kad Lietuvos klarneto mokykla yra labai aukšto lygio, o Rimvydas Savickas – puikus jaunosios kartos muzikas, puikiai įvaldęs klarneto techniką, labai profesionalus, lankstus, ritmiškai pagavus.

Rimvydas neslėpė, kad šiam koncertui ruošėsi ilgai – nuo lapkričio. Labai daug dirbo, stengėsi kuo geriau pažinti kontekstą, kuriame Weberio kūrinys atsirado, skaitė apie laikmetį, kompozitorių, to meto įvykius, klausėsi įvairių klasicizmo ir romantizmo epochos kūrinių, Weberio muzikos įrašų. Grodamas stengėsi rasti stilistiškai tinkamą klarneto tembrą ir atskleisti emocinį kūrinio reljefą. „Muzika nėra vien teorinis garsų darinys, – sakė Rimvydas Savickas. – Ji atspindi emociją ir tai, kas jos kūrimo metu buvo aktualu. Ruošiant koncertą su orkestru, labai svarbu pajausti akompanimentą. Žinojau, kad su orkestru repeticijų bus mažai, tad labai džiaugiausi, kai pianistė Lina Šatkutė sutiko man padėti ruoštis. Grojant su orkestru vos per kelis susitikimus reikia priprasti prie naujo skambesio, sklindančio iš kitos erdvės, pajusti orkestro muzikavimą, dirigento interpretaciją. Savaitę prieš koncertą ir koncerte man atrodė, tarsi gyvenčiau svajonę. Jaučiausi gerai ir buvau nepaprastai laimingas.“ Tą vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gausiai susirinkusi publika galėjo pakartoti R. Savicko žodžius – tai buvo išties išskirtinis koncertas, trykštantis jaunatvišku maksimalizmu, talentu ir profesionalumu.

C. M. Weberis ir M. Ravelis – vokiškai racionalus ir prancūziškai rafinuotas LNSO muzikavimas leido skleistis muzikos dvasiai. Ypač puikiai skambėjo Vilniaus publikai gerai pažįstama ir mėgstama siuita iš baleto „Dafnis ir Chloja“.

Orkestras lanksčiai reagavo į dirigento mostus ir pasiekė tikrą emocinę kulminaciją. Publika ilgomis ovacijomis nuoširdžiai dėkojo atlikėjams.

Ieva KAŠĖTIENĖ

Muzikos barai / 25

KRONIKA „Khojaly 613“ – kūrinys, skirtas tragedijos aukų atminimui

Vasario 20 d. Vilniaus rotušėje įvyko iškilmingas koncertas, skirtas 1992 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano mieste Chodžali įvykusių žudynių 25-mečiui. Jį organizavo Europos Azerbaidžano asociacija, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje ir tarptautinis Heydaro Aliyevo fondas „Justice for Khojaly“.

Vakaro programą sudarė lyrinės ir dramatinės kompozicijos. Nomeda Kazlaus atliko azerbaidžaniečių kompozitoriaus Tofiqo Quliyevo dainą „Qemgin mahni“ ir Zitos Bružaitės „Elegiją“ (akompanavo Linas Dužinskas), Deividas Staponkus – Sevil Aliyevos dainą „Ana“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“ (akompanavo Aušra Motuzienė). Žymaus iraniečių kilmės muzikų dinastijos atstovo, pirmojo azerbaidžaniečių baleto kūrėjo, knygų apie klasikinę muziką autoriaus ir ilgamečio Azerbaidžano valstybinio operos ir baleto teatro libretisto, dirigento Afrasiyabo Badalbeyli azerų liaudies dainos instrumentinę išdailą „Azad bir quşdum“ atliko tarptautinių konkursų laureatė latvių klarnetininkė Anna Gagane.

Koncertą baigė iškilus kūrinys, dėl kurio pristatymo lietuvių melomanai turi būti dėkingi azerbaidžaniečiams. Išgirdome prancūzų kompozitoriaus Pierre´o Thilloy (g. 1970) kūrinio „Khojaly 613“, op. 197, Nr. 3, smuikui, klarnetui, perkusijai ir orkestrui kamerinę versiją. Griežė Reino kvartetas (Rhein-Quartett) iš Prancūzijos (Benjamin Brandeleer-Ligier, Ola Sendecki, Julie Fuchs, Diane Lambert), Nazrin Rashidova (smuikas) ir Anna Gagane (klarnetas).

Pierre´as Thilloy mokėsi groti trombonu, fortepijonu, kontrabosu, studijavo kompoziciją, Zalcburgo muzikos akademijoje – muzikos estetiką, laimėjo keletą tarptautinių prizų, II vietą kompozitorių konkurse Berlyne. Vėliau jo kūrybos kelias nusidriekė per daugelį šalių. Kompozitorių domina politinės ir socialinės idėjos, jis yra sukūręs daugiau nei 200 visame pasaulyje atliekamų kūrinių, kuriais pirmiausia išreiškia kovą su neteisybe. „Khojaly 613“ – gilus, sugestyvus, skoningas kūrinys, pavadintas pagal Kalnų Karabacho miestą, kurį užimant Armėnijos pajėgoms žuvo per 600 civilių. Tai tarsi muzikinis testamentas, kuriame nėra tiesmukiškų lėkštų temų ar ritmų, tik užuominos, bet labai daug vidinės impresijos, nerimo, universalios emocinės kalbos, pranokstančios konkretų įvykį ir skatinančios susimąstyti apie neapsakomą žmogaus skausmą.

Trijų dalių kūrinys iš esmės turi penkias dalis, nes antroji sudaryta iš trijų dalių. Jų pavadinimai – Largo funebre (I), Moderato quasi allegro, Cadenza – Largo doloroso e intenso, Presto diabolico subito (II) ir Epitaphe – Largo doloroso – Quasi „hors temps“ (III) – tarsi nusako dramatiškai besivystantį veiksmą nuo lėtos blogų nuojautų, liūdesio ir apmąstymų kupinos pradžios (improvizacinio pobūdžio smuiko solo, smuiko ir klarneto dialogas) per nerimastingą kulminaciją į reziumuojantį finalą. Pagrindinė mažosios tercijos ribose varijuojama tema įgauna stretto pavidalus, atkartojama smuikų ir lydima leitmotyvo – žemyn slenkančio garsaeilio. Pakeliui pereinama į greito tempo akcentuotos ritmikos epizodą, regimai simbolizuojantį priešo puolimą, nacionalinio charakterio intonacijas, kampuotą, virtuozišką smuiko solo kadenciją,

Nomeda Kazlaus

atkaklų styginių pokalbį su ryškia tema ir galiausiai sugrįžusią šalutinę temą – vis garsėjančią ir palaipsniui nuslopstančią slinktį, kurią sudaro minorinė gama per visą oktavą, krintanti pilnais tonais žemyn. Grįžta ir burdonas, palaikomas styginių. Vėl išnyra klarneto melodija, smuikų flažoletai. Kūrinys – vientiso tamsaus kolorito, paremto a-moll tonaciniu branduoliu. Baigiamas jis lyg tyliu klausimu: „Kodėl?“ Tiek kameriniame seksteto variante, kurį girdėjome, tiek trečiojoje versijoje (išleistoje atskiru albumu) ypatingą vaidmenį atlieka smuiko partija. Pierre´as Deividas Staponkus Thilloy parašė epizodą, kuris nenusileidžia geriausiems smuiko literatūros pavyzdžiams. Toji kadencija labai sunki atlikti, joje daug dvibalsumo, flažoletų ir paganiniškų triukų. Koncerte smuiko partiją atliko Nazrin Rashidova. Ji griežė nepabrėždama savo virtuoziškumo, perteikdama bendrą kūrinio dvasią. Persmelkianti, sutelkta interpretacija paliko neišdildomą įspūdį.

Nazrin Rashidova būdama trejų metų Baku griežė rečitalį, šešerių buvo apdovanota Kairo „Opera House“ aukso medaliu. Penkiolikmetę smuikininkę priėmė Londono karališkoji muzikos akademija, ji buvo pavadinta „talentingiausia muzike per 40 metų, įžengusia pro šias duris“. Nazrin vadovauja savo įkurtam kameriniam orkestrui „FeMusa“, kuriame griežia tik moterys. Jos talentą netruko pastebėti ir BBC. Nazrin įrašus leidžia NAXOS (visa neįrašytų Leopoldo Godowskio kūrinių smuikui kolekcija, azerbaidžaniečio Tofiqo Guliyevo dainų aranžuotės gitarai ir smuikui, Moritzo Moszkowskio retai atliekami virtuoziniai kūriniai, kuriuos ji įrašė su pianistu Danieliu Grimwoodu). Su gitaristu Stanislavu Hvartchilkovu ji ketina išleisti albumą „Carnival“, kuriame pateiks naujas populiarių Mozarto, Bizet, Bacho ir Elgaro kūrinių aranžuotes. Šiuo metu Nazrin Rashidova siekia mokslo daktaro laipsnio. „Khojaly 613“ – tragedijos aidas, kuris labai arti mūsų. Tokia kūrinio žinia.

Daiva TAMOŠAITYTĖ Reino kvartetas (Rhein-Quartett)

Muzikos barai / 26

Velykos su prancūzų muzika sielai

Balandžio 13 d. turėjome retą progą pasiklausyti prancūzų sakralinės muzikos fortepijonui – pianistė Gabija Rimkutė, kaip ir prieš metus, pakvietė klausytojus kartu patirti Velykų laukimo džiaugsmą.

Koncertas šį kartą vyko „Piano.lt“ salėje, kuri, beje, nėra labai nutolusi nuo sakralios erdvės – įsikūrusi prie pat Pranciškonų vienuolyno.

Praėjusiais metais Gabija Rimkutė skambino dalį Olivier Messiaeno ciklo fortepijonui „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ pjesių, o šiemet klausėmės ne tik Messiaeno, bet ir tų kompozitorių, kurie darė įtaką šiam XX a. prancūzų muzikos klasikui, – Césaro Francko, Louis Vierne´o ir Charles´io Tournemire´o.

Koncertą pianistė pradėjo žymaus prancūzų vargonininko ir kompozitoriaus Louis Vierne´o Preliudu Nr. 10 „Prie kapo“ (Sur une tombe). Nedažnai atliekamas opusas puikiai derėjo su visa vakaro programa. Louis Vierne´as (1870–1937) daugiausia rašė vargonams ir fortepijonui, Mūza Rubackytė yra įrašiusi jo kūrinių kompaktinę plokštelę.

Tarsi įžanga į Olivier Messiaeno kūrybą buvo trys Charles´io Tournemire´o preliudai iš op. 38: Nr. 8 „Pasiruošimas prieš mirtį“ (Préparation à la mort dans l´apaisement), Nr. 9 „Malda į Dievą Tėvą“ (Meditation sur Dieu le Pere) ir Nr. 12 „Amžinybės pašlovinimas“ (Glorification de la Trinite). Charles´is Tournemire´as (1870–1939) ir Louis Vierne´as buvo Césaro Francko mokiniai, priklausę prancūzų vargonininkų ir kompozitorių fin de siècle kartai. Iš savo mokytojo jie perėmė misticizmo paženklintą užsidegimą kurti ir improvizuoti. Vienas žymiausių XX a. kompozitorių Olivier Messiaenas puikiai pažinojo šių kompozitorių kūrybą ir ja gerėjosi. Ypač artima jam buvo Charles´io Tournemire´o asmenybė, nes Messiaenui retkarčiais tekdavo pavaduoti jį kaip vargonininką Šventosios Klotildos bazilikoje Paryžiuje.

Panašu, kad Francko religinė filosofija persmelkė ne tik jo mokinių kūrybą, bet ir paliko pėdsaką Olivier Messiaeno muzikoje. Taigi galima sakyti, kad balandžio 13 d. koncerto programa norėta parodyti sakralumo tradicijų tęstinumą per skirtingų kartų kompozitorių kūrybą nuo romantizmo iki modernizmo.

Pianistė Gabija Rimkutė sakralinės tematikos rečitalyje siekė atskleisti darną tarp racionalumo ir spontaniškumo, kuris ypač būdingas visų trijų prancūzų autorių kūrybai. Tačiau galima būtų paminėti ir tai, kad pasirinktas Charles´io Tournemire´o preliudų-poemų ciklas savo muzikine kalba artimas net trims kompozitoriams: Claude´ui Debussy, Césarui Franckui ir jaunajam Messiaenui.

Taip pat verta pasakyti, kad šis ciklas buvo sukurtas paskutiniu kompozitoriaus gyvenimo dešimtmečiu, kai Tournemire´o kūryboje ėmė ryškėti siekis skleisti dvasinį perfekcionizmą.

Tai buvo tiesiogiai susiję su jo domėjimusi ankstyvųjų krikščionių religinėmis praktikomis. Pianistė jautriai ir įtaigiai perteikė Tournemire´o muzikos belaikės amžinybės atmosferą, misticizmą.

Akivaizdu, kad sudarydama koncerto programą G. Rimkutė norėjo

atskleisti kuo gilesnes prancūzų sakralinės muzikos fortepijonui sąsajas. Ypač simboliškas buvo pianistės pasirinkimas kaip rečitalio užsklandą atlikti Césaro Francko (1822–1890) Preliudą, choralą ir fugą, vieną žymiausių jo kūrinių. Simboliškas todėl, Franckas tapo dvasiniu jaunesniosios kartos mokytoju. Tačiau norisi atkreipti dėmesį ir į patį muzikos stilių, aiškiai liudijantį romantinę epochą, dar nepatyrusią Pirmojo pasaulinio karo siaubo ir visiškai kitaip reprezentavusią sakralumo aurą muzikoje. Kartu toks programos kūrinių eiliškumas padėjo atskleisti savotišką Francko romantinį naivumą. Jo mokiniai Vierne´as ir Tournemire´as perėmė savo mokytojo dvasingumą, tačiau negalėjo išvengti istorinių kataklizmų įtakos.

Gabijos Rimkutės rečitalio kulminacija neabejotinai buvo Olivier Messiaeno apmąstymai apie Dieviškąjį kūdikį. Skambėjo trys pjesės iš fortepijoninio ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“: Nr. 1 „Tėvo žvilgsnis“ (Regard du Père), Nr. 2 „Žvaigždės žvilgsnis“ (Regard de l´étoile) ir Nr. 11 „Pirmoji Mergelės komunija“ (Première communion de la Vierge). Šis 1944 m. sukurtas ciklas – vienas originaliausių XX a. fortepijoninės muzikos pavyzdžių.

Messiaenas „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ skyrė savo žmonai pianistei Yvonne Loriod, kuri iki pat mirties buvo viena svarbiausių Messiaeno fortepijoninės kūrybos interpretatorių. Norint atlikti Messiaeno kūrinius fortepijonui, reikia drąsos panirti į turtingą ir sodrų garsų bei vaizdinių pasaulį. G. Rimkutė ciklo miniatiūras atliko veržliai ir su didele vidine jėga, stengdamasi pabrėžti ne Messiaeno muzikos virtuoziškumą, bet rimties ir susikaupimo nuotaiką. Ypač įstrigo „Tėvo žvilgsnis“, grotas kiek lėčiau nei girdėtame Yvonne Loriod įraše. Galima sutikti, kad lėtesnis tempas galėtų reikšti ciklišką Dievo laiką, kuris turėtų būti kitoks nei žemiškasis, linijinis, laikas.

Gabija Rimkutė savo tiriamajame darbe „Sakralumo ženklai Olivier Messiaeno kūryboje fortepijonui: atlikimo ir klausymosi aspektai“ teigia, kad „Messiaeno ciklo atlikimo patirtis parodė, jog pernelyg didelis siekis tiksliai atlikti sudėtingas šio kūrinio partitūras kai kada netgi gali tapti kliūtimi, trukdančia įvykdyti išreikštą kompozitoriaus pageidavimą.“ Perfrazuojant mintį būtų galima pasakyti, kad atlikėjui svarbu pačiam susilieti su kūrinyje esančia informacija ir perduoti ją klausytojui.

Gabijos Rimkutės rečitalis šventiniame rimties ir susikaupimo kontekste buvo gera proga klausytojams susipažinti su retai skambančia fortepijonine muzika ir pajausti jos sakralumo aurą, kurios siela nuolat ilgisi. Tikėkimės, kad šis Velykų džiaugsmo laukimas kartu su fortepijono muzika taps gražia tradicija.

Akvilė LAUGALYTĖ

Gabija Rimkutė

Muzikos barai / 27

SUKAKTIS „BEATRIČĖ“, „BALYS DVARIONAS“, „LAUREATAI“, „PASAULIS, PANAŠUS Į PASAKĄ“, „PAŠĖLĘS GEGUŽIS“, „ŽMOGAUS BALSAS“ – NEMARŪS PIRMIEJI LIETUVOS TELEVIZIJOS FILMAI, METAMS BĖGANT ĮGAUNANTYS VIS DIDESNĘ VERTĘ. NESENIAI GRAŽIĄ SUKAKTĮ PASITIKUSI ŠIŲ IR DAUGELIO KITŲ KŪRINIŲ REŽISIERĖ JADVYGA ZINAIDA JANULEVIČIŪTĖ SAKO VISUOMET PASIKLIAUDAVUSI MUZIKOS GALIA IR SIEKDAVUSI ATSKLEISTI TIKRĄ, NUOŠIRDŲ ŽMOGŲ. FILMŲ KADRAI – TARSI MŪSŲ ŠALIES MUZIKINĖS KULTŪROS ISTORIJOS PUSLAPIAI, IŠRYŠKINANTYS GYVYBINGUS MENININKŲ PORTRETUS. „PASITAIKO, ŽMOGUS IMA PASAKOTI VILDAMASIS, KAD BEKALBANT JAM IR PAČIAM PAAIŠKĖS, KĄ NORĖJO PASAKYTI. O ŠIOJI REŽISIERĖ, PRIEŠ ATVERDAMA BURNĄ, VEDA ILGUS DEBATUS PATI SU SAVIMI: KUR, KAS, KADA, O SVARBIAUSIA – DĖL KO? <...> MUZIKALI AUSIS, NEIŠSENKAMA ORGANIZATORIAUS ENERGIJA – REŽISIERIUI BRANGIŲ SAVYBIŲ DERINYS. PRIE JO DAR PRIDĖJĘ PLATŲ IŠSILAVINIMĄ, ILGAMETĮ DARBO STAŽĄ LTSR VALSTYBINIAME TELEVIZIJOS IR RADIJO KOMITETE (DABAR – LIETUVOS NACIONALINIS RADIJAS IR TELEVIZIJA. – RED.) – TURĖSIME UNIKALŲ ATVEJĮ“, – 2007 M. IŠLEISTOJE KNYGOJE „KLAUSYTA, STEBĖTA, BENDRAUTA: MUZIKINĖ PUBLICISTIKA 1957–2007 M.“ RAŠO MUZIKOLOGĖ IR ŽURNALISTĖ IRENA MIKŠYTĖ.

SU J. Z. JANULEVIČIŪTE SUSITIKOME GAMTAI PRADĖJUS BUSTI PO ILGO ŽIEMOS MIEGO. ŠILTŲ SAULĖS SPINDULIŲ ŠVIESOJE KALBĖJOMĖS APIE GAUSYBĖS VINGIŲ KUPINĄ GYVENIMĄ, ŠIANDIENOS DŽIAUGSMUS IR, ŽINOMA, REIKŠMINGUS KŪRĖJOS DARBUS.

Muzikos barai / 28

Jei neišeis ranka, širdimi padarysiu...

Pokalbis su Lietuvos televizijos filmų režisiere, scenariste Jadvyga Zinaida Janulevičiūte

– Kaip prisimenate vaikystę gimtuosiuose Šiauliuose?

– Išlikusių prisiminimų – daugybė. Mokykloje, Šiaulių mergaičių gimnazijoje, klasės vadovas buvo ryški asmenybė – kalbininkas, mitologas, eseistas, vėliau garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas. Jis darė didžiulį įspūdį.

Prisimenu dienas, kai Maskva pranešė Vilnių grąžinsianti Lietuvai. Prasidėjus pamokoms visos sustodavome prie suolų, bendraklasės tylėdavo, o aš kalbėdavau maldą, kad Dievas grąžintų Vilnių. Meldėsi tikriausiai ir kitų klasių moksleivės. Mūsų buvo ypač daug, Dievas išklausė maldas. Šiaulių muzikos mokykloje mo-

kiausi groti fortepijonu pas pianistą Stasį Vainiūną, o iki tol teko mokytis privačiai. Mokyklos direktorius buvo kompozitorius, vargonininkas, dirigentas Juozas Karosas. Jis prieš tai dirbo Klaipėdoje, tačiau miestą užėmus nacistinei Vokietijai įkūrė muzikos mokyklą Šiauliuose. Skambinau kanklėmis tuometinių Darbo rūmų vaikų orkestre (jį įkūrė kanklių tobulintojas Jeronimas Jankauskas), lankiau ir studiją prie Šiaulių dramos teatro. Šio teatro scenoje apie 1940 metus teko vaidinti Aleksandro Korneičiuko pjesėje „Platonas Krečetas“ kartu su ryškiu lietuvių aktoriumi Juozu Rudzinsku.

tus, supratau, kad tai ne mano kelias.

1946 m. Vilniuje stodama į Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.) grojau Chopino Fantaziją ekspromtą cismoll, op. 66. Į konservatoriją, kurios direktorius buvo kompozitorius ir muzikologas Jonas Bendorius, mane priėmė pianistė, fortepijono dėstytoja, taip pat šiaulietė Sofija Juodvalkienė.

Partitūrų skaitymą dėstė vargonininkas, chorvedys, kompozitorius Zigmas Aleksandravičius – labai griežtas ir reiklus. Jo paskaitas lankėme drauge su kompozitoriais Vytautu Paltanavičiumi, Vitoliu Baumilu, choro dirigentu ir kompozitoriumi Zigmu Venckumi. Šauni ir protinga moteris buvo mano studijų draugė, vėliau ir kolegė Irena Mikšytė, bai-

gusi fortepijoną pas pianistą Jakovą Ginzburgą. Su ja šeštadienių vakarais eidavome į šokius konservatorijos antrojo aukšto salėje (dabar – Juozo Karoso salė. – Red.). Buvo sunkūs pokario metai, batai kiauri (neturėjau rublio, kad prisiūtų kokią medžiagytę), o šokt norėjau, tad trepsėdavau kiaurais! Jei lauke lydavo, nusiaudavome, nes išsidžiovinti nebuvo kur.

Dabar sunku įsivaizduoti tą laiką.

1944 m. TSRS užėmus Lietuvą antrą kartą (tuo metu baigiau gimnaziją Šiauliuose), nežinojau, ką daryti toliau, ar tęsti mokslus. Tėvai, ačiū Dievui, dirbti nestūmė – duonos pusryčiams visuomet būdavo. Norėjau studijuoti filosofiją, tačiau, pasikeitus valdžiai, pakito ir filosofija, marksizmo nemokėjau. Pirmaisiais stu-

– Vėliau prasidėjo studijų metai...

– Baigus mokyklą svarbiau atrodė pasirinkti medicinos studijas, o ne menus – norėjosi žmonėms tiesiogiai teikti pagalbą, kurios tuo metu taip trūko, tačiau, pasimokiusi meSu Beatriče Grincevičiūte

Muzikos barai / 29

SUKAKTIS dijų konservatorijoje metais įstojau į Vilniaus universitetą – čia baigiau anglų kalbą, tikėjausi vėliau dirbti anglų kalbos mokytoja. Bet likimas susiklostė kitaip.

– Netrukus jis atvedė į, tikriausiai galima taip sakyti, antruosius namus, kuriems paskyrėte bemaž keturiasdešimt metų.

– Sykį konservatorijos koridoriuje sutikau muzikologą, Lietuvos radijo muzikos redaktorių Julių Špigelglazą. Jis ir sako: „Klausyk, ar nenorėtum pas mus ateiti dirbti? Radijo Muzikos redakcijoje yra laisva vieta.“ Laikas buvo sunkus – brolis studijavo Kaune, tėvai nebeišgalėjo remti, tad sutikau. Priėmė tuometinė Radijo komiteto pirmininkė Mira Bordonaitė, Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus žmona. Ši veikla reikalavo labai daug laiko, išeiti namo šeštą, formaliai pasibaigus darbo laikui, buvo nemadinga. O konservatorijoje dėstytojas muzikologas Juozas Gaudrimas pasakė: „Kodėl neateinate į paskaitas? Turėsime jus išbraukti“.

Laiko trūksta – dvi aukštosios mokyklos, darbas, nežinau, nei kur eit, nei ką daryt. Taip ir išbraukė, o gal ir pati išėjau...

Po keliolikos darbo radijuje metų režisierius Vitalis Gruodis, taip pat šiaulietis (kartu lankėme Dramos studiją), pakvietė mane į televiziją. Neatsisakiau – traukė darbas su scena, garsu ir vaizdu. Dar dirbdama radijuje nuėjau pas neseniai Vilniuje atidarytos kultūros mokyklos direktorių ir pasiprašiau priimama į režisūrą. O jis: „Ar galvojat, ką darot? Juk diplomą turite!“. Vis tiek nepasidaviau: „Neišeisiu, kol nepasirašysite. Jei reikės, miegosiu šiame kiemelyje.“ Pasirašė. Rusų kalbą mokėjau prastai, o stojamuosius reikėjo laikyti ta kalba.

Rašydama atpasakojimą rinkausi žodžius, kuriuos žinojau, bet kai atėjo laikas kalbėjimo daliai, reikalai suprastėjo. Dėstytoja, pas kurią laikiau egzaminą, sako: „Parašėte neblogai, bet kalbėdama gramatikos visiškai nemokat! Kokią mokyklą baigėte?“ – „Aš universitetą baigiau“. Sutrikusi dėstytoja priėmė. Kai reikėjo rinktis diplominio darbo temą, sugalvojau, kad televizijoje pastatysiu Johno

Muzikos barai / 30

Galsworthy apsakymą „Saulė“. Vadovybė leido, o netrukus, pamačiusi ekranizaciją, priėmė dirbti.

Vis labiau plečiantis televizijai, TSRS valstybinis radijo ir televizijos komitetas pageidavo, kad mažajame ekrane atsirastų daugiau muzikos.

Netrukus Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute buvo įsteigtos televizijos ir kino režisūros studijos. Kolega V. Gruodis vienąkart sako: „Važiuojam studijuoti į Leningradą!“ Jis taip ir nenuvažiavo, o aš 1968 m. institutą baigiau sukurdama pirmąjį savo dokumentinį muzikinį filmą „Beatričė“.

Kai baigusi studijas grįžau į Lietuvą, televizijos vadovybė norėjo, kad dirbčiau su klasikine muzika – niekas neturėjo minimalaus pasirengimo šioje srityje, be to, man jau buvo pažįstamas įstaigos „kvapas“. Taip pradėjau darbą „Telefilme“. Aparatūra buvo labai prasta, vienąkart užėjusiam vadovui Jonui Januičiui sakau: „Pirmininke, pažiūrėkite, su kokia bloga aparatūra mes dirbam...“ O jis: „Neturime geresnės, yra tik tai, ką pamėtėja Maskva.“ Pirmieji filmai buvo nespalvoti, vėliau televizijos valdžia pasiūlė sukurti pirmąjį spalvotą. Sutikau (tai buvo „Tūkstantis talentų“), dirbti buvo labai įdomu, nors daugeliui ši veikla atrodė labai sunki.

Mūsų darbus pirkdavo Maskva (teko ir pačiai su kolegomis filmus traukiniu vežti), dėl to gaudavome papildomą darbo užmokestį. Apskritai mes, lietuviai, atrodėme darbštūs ir meniški. Beje, filmai visuomet kainuodavo brangiai.

– Legendinę Lietuvos dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuriai buvo skirtas pirmasis Jūsų dokumentinis muzikinis filmas „Beatričė“ (1968), artimai pažinojote, vėliau išleidote knygas „Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius“, „Kaune įmintos pėdos“, „Lapkričio Beatričė“. Pastaroji išleista dainininkės devyniasdešimtmečio sukakties proga.

Nors žymiajai Lietuvos solistei nebuvo lemta regėti, jos tvirtybė, nuoširdumas ir muzikalumas stebino, Beatričė buvo visų mylima – nuo jauniausių iki vyriausių. Kokia Beatričė išliko Jūsų prisiminimuose? Kokius tikslus sau kėlėte kurdama filmą?

– Pirmą kartą Beatričės balsą, pa-

kerėjusį visą Lietuvą, išgirdau 1937 m. lapkričio 24 d. per radiją. Koncertas iš Kauno radiofono truko apie dešimt minučių. Visi, kurie klausėmės, nustėrome – nepaprastai jaunas ir malonus, neforsuotas balsas.

Nuo pat to pirmojo koncerto Beatričę dievinau. Net žymusis dainininkas, nacionalinės operos įkūrėjas Kipras Petrauskas, pasibaigus transliacijai, susižavėjęs tarė: „Kaip gražiai ji dainuoja!“ Komplimentai iš šio žmogaus lūpų būdavo retoki. Koncertui eteryje dainininkę paruošė žinoma vokalo pedagogė Antanina Binkevičiūtė, stažavusis Paryžiuje. Beatričė turėjo absoliučią klausą ir fenomenalią atmintį, jai viskas buvo lengva. Jos dėdė buvo operos dirigentas Emilis Mlynarskis, tad ji atmintinai mokėjo nemažai operų, net galėdavo padainuoti kiekvieno instrumento partiją.

Gatvėje ją sutikę žmonės kalbindavo, dėkodavo už dainas, kviesdavo į namus. Lietuvoje nebuvo nė vieno inteligento, kuris nepažinotų Beatričės.

Kai radijuje pradėjau dirbti muzikos redaktore, su ja vis dar nebuvome pažįstamos. Vienąkart turėjau labai daug darbo, tad pietų pertraukos metu pasilikau kabinete. Staiga prasiveria durys, o ten – Beatričė: „Laba diena.“ Aš maloniai nustebusi: „Laba diena.“ – „O! Čia negirdėtas balsas.“ – „Taip, aš čia dirbu“, – atsakiau. Netrukus palydėjau Beatričę namo (tuo metu gyveno Labdarių gatvėje). Taip ir užsimezgė draugystė, trukusi keturiasdešimt metų, iki pat jos išėjimo.

Buvo toks laikas, kai abi gyvenome jai valdžios suteiktame vieno kambario butelyje. Ji ir pietus virdavo!

Sakydavau: „Bėja, juk aš turiu virti tau pietus!“ O ji: „Žinai, kad aš gi geriau pavalgau.“ Juokaudavo: „Kokia aš dainininkė! Aš juk dainuojanti virėja.“ Beatričė buvo ne tik nuostabi virėja, bet ir puikų humoro jausmą turintis žmogus. Sakydavo: „Aš viską mėgstu daryti linksmai.“ Prisimenu, būsimasis puikus muzikologas Edmundas Gedgaudas, tuo metu studijavęs fortepijoną, duonai užsidirbdavo radijui rašydamas tekstus, tiesa, dažnai su gausiais kritikos prieskoniais, nes einantiems į radiją kėlė aukštus reikalavimus. Man

tie tekstai patikdavo, tačiau atlikėjai dažnai manydavo, jog bus sukritikuoti. Sykį jam užsiminiau, kad reikėtų parašyti straipsnį apie Beatričę. Jiedu nebuvo pažįstami, tad palydėjau jį pas dainininkę. Edmundas pasiėmė didžiulį magnetofoną, ir šiandien turi įrašytų pokalbių. Kiek vėliau, darbuodamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje (dėstė fortepijoną), E. Gedgaudas suprato, kad išskirtinės Beatričės gamtos dovanos – muzikinė pajauta, švelnus balsas – turėtų būti panaudotos ugdant jaunąją kartą.

Anksčiau muzikos vadove viename vaikų darželyje dirbusi Beatričė sutiko padėti – ji dainuodavo, o vaikai mokydavosi pritarti instrumentu.

Tikriausiai nieko šiame pasauly nepadariau geriau už pirmąjį filmą apie Beatričę. Prisimenu, dar anksčiau teko matyti vieną vengrų filmą apie Zoltáną Kodály – man taip patiko toji vakarietiška maniera, žmogiškas požiūris, kad pagalvojau: „Ir aš tokia maniera dirbsiu.“ Daviau sau žodį – Beatričė nevaidins nė sekundės. Ligi šiol manau – jei filmuoji, filmuok taip, kad žmogus tavęs nematytų, liktų toks, koks yra. Sąlygos kurti filmą nebuvo pačios geriausios: mažas kambarėlis, nėra kur pakabinti šviesų, o mūsų juostos prastos (tik vėliau gaudavome geresnių), todėl darant įrašą prietemoje išeidavo blogesnis vaizdas. Apskritai tuo metu, tik baigusi institutą Leningrade, visai nemokėjau daryti filmų. Sakiau sau: „Jei neišeis ranka, širdimi turiu padaryti.“ Dabar visų, žiūrinčių šį filmą, prašau nekvėpuoti, tik tuomet bus galima suprasti, apie ką jis. Sykį režisierius Arūnas Žebriūnas, pamatęs filmą, pasiteiravo: „Jūs visada ketinate dirbti tokia maniera?“ Toji mano maniera – nė vieno surežisuoto kadro, viskas – tikras gyvenimas. Tokie filme yra Beatričė ir kompozitorius Balys Dvarionas. Kiek vėliau puikus dabar jau šviesaus atminimo rašytojas Tomas Sakalauskas apie Beatričę parašė knygą. Kurdama filmus aš vis norėdavau, kad juose atsiskleistų tikras žmogus.

Tiesa, pasiekti, kad jis filmuojant elgtųsi natūraliai, nėra labai lengva, tam reikia patirties.

– Kitas Jūsų režisuotas filmas, pran-

cūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco monoopera „Žmogaus balsas“ (libretas Jeano Cocteau), tuomet tikriausiai buvo pirmas ir bene vienintelis Lietuvoje, televizijos ekrane užfiksavęs šiuolaikinę muziką. Kaip radosi šis filmas, 1981 m. įvertintas TSRS televizijos filmų festivalyje Jerevane?

– Tai ilga istorija. Dar stodama į Leningrado institutą ir paklausta apie muzikinę svajonę, susijusią su ekranu, atsakiau: „Žmogaus balsas“.

Prabėgus dešimtmečiui šį filmą pradėjo statyti A. Žebriūnas su žmona dainininke Giedre Kaukaite. Po trijų mėnesių man valdžia pasakė: „Dabar reikės režisuoti „Žmogaus balsą“ – A. Žebriūnas atsisako, G. Kaukaitė jau padarė garso įrašą.“ Aš suglumau: „Pašėlote? Kad pastatyčiau šį vaidybinį filmą, reikia metus ruoštis! Kodėl dabar turiu tęsti kitų pradėtus darbus?“ Mūsų valdžia buvo labai reikli: pabaigę vieną darbą, turėdavome imtis kito, antraip galėjome likti be pinigų. Tačiau toks įvykis, kai reikėjo tęsti pradėtą darbą, buvo pirmas, be to, buvo visai neįprasta, kad filme tik vienas veikėjas. Galvojau ir dėl paties personažo: G. Kaukaitė – puiki dainininkė, gražuolė, vyrai dėl jos ėjo iš proto, tačiau ar ne per monumentali šiam vaidmeniui? Juk reikia vargšės.

Pasiteiravusi A. Žebriūno, kodėl netęsia darbo, išgirdau: „Kol muzika negroja, žinau, ką rodyti ekrane. Kai tik suskamba muzika, nebenutuokiu, ką daryti“. O man priešingai – kai muziką išgirsdavau, labai gerai žinodavau, kas turėtų būti ekrane. Sutikau. Daug kam patiko. Prisimenu, Maskva dovanojo nemokamus bilietus į visus teatrus, klausinėjo, kaip aš tai padariau.

Sykį atlėkęs J. Januitis tarė: „Kaukaitė – dievybė!“ Vėliau mačiau pagal šį veikalą sukurtą nuostabų prancūzų filmą – jo herojė sutrikusi, nuskurdusi.

– Kartu su Jumis dirbdavo didelė komanda – ir operatoriai, ir dailininkai, ir garso režisieriai...

– Radijuje kartu dirbo muzikos redaktoriai J. Špigelglazas, Kazys Jasinskas, Kazys Žiūraitis, vėliau V. Baumilas. Į televiziją operatoriai, garso režisieriai ateidavo iš Kino studijos. Prisimenu šaunų operatorių Kazį Musnicką, jis išpildydavo visus

prašymus – jei pasakydavau „filmuok gulėdamas ant pilvo“, taip ir padarydavo. Kazimieras Pūras buvo mūsų skyriaus vadovas, „Telefilmo“ scenarijų redakcinės kolegijos vyriausiasis redaktorius. Jis turi ypač daug informacijos, yra aprašęs visą „Telefilmą“.

Televizijoje kurį laiką buvau vyriausioji muzikos redaktorė, paskui šį darbą tęsė draugė I. Mikšytė. Daug mūsų buvo, deja, gretos nyksta.

– Žiūrovai filmuose matydavo tik jų herojus, bet niekada neišvysdavo Jūsų...

– Savęs nefilmuodavau, tokia mano moralinė nuostata. Beje, vienąkart buvau nufilmuota. Kai Baku vyko kažkoks filmų festivalis, G. Kaukaitė gavo apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį. Muzikologas Viktoras Gerulaitis mane prieš filmo rodymą pakvietė pakalbėti. Pasakojau be pasiruošimo, improvizavau.

– Įdomu išgirsti, kas šiandien teikia didesnį džiaugsmą – televizija ar radijas?

– Daugiau klausausi radijo. Ypač džiugina LRT „Klasikos“ programa.

Kartais, jei nemiegu, ir naktį įsijungiu, kai išgirstu aukšto lygio instrumentininkus ar vokalistus, būna atgaiva. Radijuje maloniai nustebina žurnalistės Jolantos Jurkūnienės rengiamos laidos „Atrask Lietuvą“, pristatančios šaunius mūsų šalies žmones. Televiziją žiūriu kur kas rečiau, žinoma, gero ir čia yra, pavyzdžiui, mane labai džiugina Edita Mildažytė, padedanti žmonėms. Mes dirbdami tokios pagalbos žmonėms neteikdavome, o tai juk didelis visuomeninis dalykas. Taip pat televizijoje žavi rodomi prancūzų koncertai. Muzika, šiaip ar taip, jau įaugusi į kraują, niekur nedingsi. Kad ir italų stebuklas bel canto – džiaugsmų džiaugsmas.

Be to, kai tiek metų, labai daug prisiminimų, atmintyje likę nuostabių spektaklių, gražių gamtos, mylimos jaunystės vaizdų.

– Dėkoju už pašnekesį! Stiprios sveikatos!

n Kalbėjosi Ignas GUDELEVIČIUS

Muzikos barai / 31

PROBLEMOS

Pramogų kultūra – Vakarų civilizacijos branda?

Daiva TAMOŠAITYTĖ

VALDŽIA IR KULTŪRA

Kadangi Lietuvoje seniai kalbama apie kultūros sunkumus, apie tai, kad kultūra nėra prioritetinė valstybės politikos dalis (nors turėtų būti), todėl sulaukia bene mažiausio finansavimo iš biudžeto, o naujai išrinktas Seimas įkūrė net atskirą Kultūros komitetą ir žada imtis ryžtingų permainų, akivaizdu, jog ši sritis iš tiesų buvo apleista nepaisant pavienių jos ištikimų riterių pastangų.

Ironiška, kad per ekonominę krizę kultūra labiausiai nukentėjo po naktinės konservatorių reformos, kai ir taip sunkiai gyvenantys menininkai, kultūros žmonės buvo apkrauti mokesčiais, pažeidžiant pilietines teises prievarta varomi nemokamų atostogų, kai buvo uždarytos smulkesnės kultūros įstaigos, knygynai, bibliotekos, nustojo eiti leidiniai, o emigracija pasiekė evakuacijos mastą. Ilgai tektų vardinti skriaudas, kurias tada patyrė trapiausias ir mažiausiai apsaugotas visuomenės sluoksnis, bet juk kūrėjai neatsigavo iki šiol, o per tą laiką skurdžiausių žmonių sąskaita gerokai pasipinigavę užsienio bankų ekonomistai vėl gąsdina būsima recesija.

Niekados nepamiršiu slogios

Muzikos barai / 32

atmosferos, žmonių nevilties ir tarsi sustojusio gyvenimo, kai trupiniai, vargais negalais surankioti iki krizės, išbyrėjo pro pirštus. Tuo metu turtingieji toliau lobo, o „stiprėjant demokratijai“ sočiai ir su perspektyva gyveno tik valdančiosioms partijoms, kurių kai kurie įtakingiausi nariai kadaise patys valgė kultūros darbuotojo duoną, paklusnūs, todėl per visokius prestižinius fondus ir privilegijas po kregždės sparnu priglausti išrinktieji.

Būtent tuo laikotarpiu galutinai susiformavo gerai apmokama kultūros grietinėlė, kuriai priklausant galima lengvai išvengti atsakomybės už padarytus finansinius nusikaltimus ir iškreiptą socialinę politiką. Partinės priklausomybės požiūriu ponų būrys buvo margas, tačiau vienijamas to paties troškimo valdyti ir lobti. Gerai gyvenančių ir valdžios malonėje klestinčių dvaro menininkų veikla ėmė priminti uždarus elitinius klubus.

Demokratijos siūlės ėmė braškėti.

Tuo pat metu nei Vokietijoje, nei daugumoje kitų ES šalių nei kultūra, nei mažiausiai uždirbantieji tokių krizės padarinių nepajuto...

Keista buvo tai, kad po Šengeno

erdvę laisvai skraidantys valdininkai, matydami visai kitokią padėtį, savo šalyje netaikė tenykštės praktikos saugoti šviesuomenę ir kiek įmanoma subalansuoti diržų veržimą ne jos sąskaita. Ryškėjo kita tendencija: į rimtosios muzikos koncertus valdžios atstovai ateidavo vis rečiau, o į dalijamų auksinių svogūnų ir panašias lėkšto skonio atrakcijas bei populiariosios muzikos akcijas – vis dažniau. Į akademines sales dabar susirenkama tik ypatingomis valstybinėmis progomis, nors ir tada dažniausiai atsiunčiami žemesnio rango atstovai sveikinimų perskaityti. Prie laikmečio taikosi koncertinės organizacijos, tapo mada greta operos solisto ar liaudies dainininko į sceną išleisti estrados žvaigždę su gitara, pastatyti garsą niveliuojančius mikrofonus, maišyti stilius, tarsi nei balso, nei išsilavinimo neturintys muzikantai būtų gelbėjimo ratas neva nebeaktualiai rimtajai muzikai.

Per dvidešimt penkerius metus taip ir nepastatyta nė viena padori, modernius reikalavimus atitinkanti koncertų salė; užtat kiek privačių prabangių dvarų iškilo! Mėginta su-

dvasinti... Gariūnų turgų! Postmodernistiniai pokštai, ir tiek.

AR POPULIARIOJI KULTŪRA YRA KULTŪRA

O kas yra kultūra? „Tarptautinių žodžių žodyne“ skaitome: kultūrà [lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas]: 1. žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes; 2. tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje; išprusimas; Mėginsime pasirinktą problemą analizuoti šiais atžvilgiais: pirma, kultūra yra materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, panaudojimas ir perteikimas; antra, kultūra yra tobulumo laipsnis; trečia, kultūra yra išprusimas.

Kultūra yra materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, panaudojimas ir perteikimas. Šis klausimas neatsiejamas nuo postmodernistų postulato, kad dėmesio verta tik tai, kas patenka į akiratį, tai yra, „perforuojama“. Laisvosios rinkos visuomenėje perforuojami tik tokie kultūros produktai, kurie patenka į reklamos lauką ir yra perkami. Pelną nešanti pasiūla formuoja vertybių skalę. Reklamos specialistai, manipuliuodami masių psichologija, apeliuoja į neišlavintą skonį, siūlo žemesnės vertės produktus, papildomo išsilavinimo nereikalaujančius kūrinius. Gimsta vienmatė kūrinio „perskaitymo“ erdvė. Iš esmės jo net nereikia perskaityti, mėginti įminti mįsles, nes postmodernizmo raktas – tiesioginis daugiaprasmiškumo suspaudimas į vientisą plotmę, poteksčių atsisakymas. Postmodernistų paprastumas toli pažengė palyginti net su modernistų naudotais įvaizdžiais, kai absurdo estetika ar dadaizmas ir kitos srovės palikdavo gana platų lauką mąstyti kontekstualiai. Aukščiausias meno kūrinio sublimacijos laipsnis tapo nereikalingas, jo vietą užėmė realybės šou. Kadangi mąstančiam

žmogui to per maža, kompiuterinių technologijų amžiuje pradėti kurti virtualūs pasauliai, kompensuojantys egzistencinio daugiamatiškumo stoką. Pirmaujant kūno apologijai ir materializmo kultui, dvasinis imperatyvas paskelbiamas kaip neegzistuojantis. Dvasingumo sąvoka tampa įtartinu objektu. Galiausiai liberalizuotos sąmonės apyvartos sąlygomis postmodernistai pareiškia, kad klasikinės vertybės savaime nėra vertybės, kaskart jas reikia įrodyti. Įrodyti, kad egzistuoja, tarkim, žemės trauka, įmanoma matematiniais skaičiavimais. Tačiau kaip įrodyti dvasinės kultūros pavidalų egzistavimą tiems, kurie neturi išlavintų pojūčių? Populiariojoje terpėje neišlavintas skonis, neišlavinti gebėjimai dainuoti, tapyti ir kitaip pareikšti pasauliui, kad „aš esu“, pakeičia imperatyvą kurti iš vidinės intuicijos, dvasinių paskatų kylančius, vaizduotės apdorotus ir todėl kultūros sričiai priskirtinus objektus. Kultūros vertybe ir meno kūriniu tampa bet koks daiktas, bet kur vykstantis gyvenimas (bare, apleistame fabrike ir kt.), kai dailininkas visa tai pristato kaip kūrinį. Analogiškai tyla arba įvairūs triukšmai pateikiami kaip muzikos įvykis. Tokia apgaulė įmanoma dėl reklamos poveikio – galima įpiršti bet ką, ir tai bus perkama. Išnykus kadaise egzistavusios vulgariosios ir aukštosios, pasaulietinės ir sakralinės muzikos ir apskritai meno skirčiai, atsiranda madingi įvairiausių stilių, žanrų, prasmių bei išraiškos priemonių mišiniai. Natūralistinės muzikos, dailės ar teatro apraiškos, be tabu demonstruojant žiūrovui pačius atgrasiausius fiziologinius ir psichologinius žmogaus veiklos pavidalus, stokoja kuriamojo prado (jos tik perkeliamos arba nurodomos), negali būti laikomos nei tikromis materialinėmis, nei juo labiau dvasinėmis vertybėmis, negali būti priskiriamos kultūros sričiai.

Kultūra yra tobulumo laipsnis. Dėl tų pačių priežasčių negali būti tobula tai, kas nėra sukurta ir rafinuota.

Gamtos reiškinys savaime yra tobulas gamtine, natūralia prasme. Kūrinio ar jo perteikimo tobulumas, priešingai,

neatsiejamas nuo dvasinių vertybių, nuo pasirengimo jį kurti ir suvokti, nuo jo sukeliamo estetinio poveikio.

Kūrinys, kuriam sukurti nereikia jokių pastangų, kuris neturi jokios kitos prasmės, kaip tik tiesioginę, ir kuris nesukelia jokių nekasdieniškų pojūčių ir jausmų, griežtai kalbant nėra kūrinys ir nepriklauso kultūros sričiai. Negalima atsitiktinai surikiuotų garsų ištobulinti labiau, nei jie jau skamba, arba scenoje aktorių atliekamų gamtinių veiksmų (pvz., akto) paversti tobulesniais.

Kultūra yra išprusimas. Masinei produkcijai gaminti, suvokti ir vartoti specialaus išsilavinimo ir pastangų nereikia, dėl to ji ir yra prieinama masėms. Neišprususįjį erzina kultūros reiškinys, nes jam suvokti reikia pastangų ir gebėjimų, įgyjamų per ilgą laiką nuo mažens; savo ruožtu išprususį žmogų vargina kūriniu vadinama ir peršama „žaliava“.

Pagal šias kultūros definicijas vadinamoji populiarioji kultūra nėra kultūra, o tik terpė, kurioje išplaunamos vertybės, jų suvokimas. Jos maišymas su kultūros reiškiniais vertybes ne praturtina, net ne niveliuoja, o panaikina, nes nesuderinami dalykai netaps suderinami dėl to, kad juos kažkas padėjo greta arba vieną ant kito. Tikslo atžvilgiu tai neturi prasmės, todėl tikslu tampa tiesiog žiūrovo ar klausytojo šokiravimas, trumpalaikio dėmesio atkreipimas.

Plokštuma netaps sfera, disonansas – konsonansu, šiurkštus dalykas – jautriu ir švelniu.

POPULIZMAS KULTŪROJE

Kai kalbu apie populiariąją kultūrą, turiu galvoje ne tam tikrus žanrus, kurie išsirutuliojo iš liaudies kultūros, tarkim, džiazas. Mąstau apie jų vietą ir paskirtį. Apie tai, kaip savo vietoje esantys reiškiniai tampa vartojimo objektu ir tarnauja ne kultūros, bet kitokiems interesams. Jeigu kūrinys tampa vartojamu produktu ir nieko neduoda žmogui dvasine prasme, neteikia tokio pasitenkinimo, kuris jį darytų kultūringesnį ir verstų pasitempti, o, priešingai, atpalaiduoja instinktus ir žemesniuosius impulsus, jis panaudojamas ne pagal paskirtį arba

Muzikos barai / 33

PROBLEMOS jos neatitinka. Toks panaudojimas yra kultūrinis populizmas, o ne populiarioji kultūra.

Kūrinys gali būti kultūros reiškinys ir kartu teikti pramogą, tai žinome iš klasikinės muzikos istorijos. Tačiau ne kiekviena pramogai parašyta kompozicija yra kultūros reiškinys.

Manyčiau, kultūrinio populizmo era prasidėjo jo vartojimo kalvėje – JAV. Ten ne tik suklestėjo miuziklas, filmų gamyba, kitokios pramogų industrijos formos. Kalbant apie bendruomenės ryšius ir laisvalaikį, aukščiausio lygio civilizaciniai pasiekimai ten, regis, skirti būtent pramogai. Lengvieji žanrai, mases sutraukiantys kultiniai personažai ten tinka, nes savaip reprezentuoja laisvės, tiksliau, laisvos saviraiškos idėją. Disneilendas, garsių kultūros artefaktų, architektūros paminklų kopijos, kurioms išleidžiamos milžiniškos sumos, kazino, galiausiai Las Vegasas, ištisas reklamomis spindintis ir pramogų simboliu laikomas miestas, – ryškūs pavyzdžiai, nurodantys masių prioritetus. Klesti pinigų kultas ir garbinimas ikoniškų asmenybių, kurios generuoja milžiniškas lėšas ir valdo milijonų protus.

Rimtosios kultūros formos skęsta visuotiniame gyvenimo gausme.

Tačiau į europinę kultūrą mechaniškai perkeltos populiariosios lytys pasirodo kiek kitokioje šviesoje. Lietuvoje ypač matyti, kaip neproporcingai didėjanti kultūros populizmo mada išstumia aukštesniąją kultūrą.

Ne tik televizijoje, bet ir koncertų arenose viešpatauja vulgaraus skonio, tuščia pramoginė industrija.

Menkų muzikinių gabumų atlikėjai sutraukia tūkstantines sales ir gauna milžiniškus honorarus. Autentiškos kultūrinės tradicijos keičiamos surogatinėmis (Vėlines mėgina nukonkuruoti Helovinas). Pernelyg didelis dėmesys skiriamas ir „Eurovizijai“, kuri reikšminga nebent politiniu požiūriu. Ši grėsmė Vakarų kultūrologų seniai suvokiama kaip labai rimta tradicines vertybes ardanti jėga, įgaunanti vis didesnį pagreitį. Ir vėlgi simptomiška, kad šių metų Nobelio premija „už naują poetinę raišką didžiojoje Amerikos dainuojamojoje tradicijoje“ skirta Bobui Dylanui, kuris nesiteikė

Muzikos barai / 34

net atvykti jos pasiimti. Ką jau kalbėti apie kompiuterinius žaidimus, komiksus ir kitus dalykus, išstumiančius kitas kultūringo laisvalaikio formas. Kai kurias šiuolaikinės muzikos formas, eksperimentus taip pat galima laikyti kultūriškai lėkštais.

Dalykas tas, kad vieni kultūros reiškiniai neturėtų pakeisti kitų, o pačios kultūros – jos simuliakrai.

Pagaliau reikia atsakyti į klausimą, ar Vakarų civilizacijos siekinys yra uždirbti kuo daugiau pinigų ir juos išleisti pramogaujant. O gal – ieškoti žmogaus veiklą praturtinančių pavidalų, jo gyvenimo prasmę siejant ne su tuo, kas lengvai pasiekiama, bet tuo, kas reikalauja didelių pastangų ir tobulėjimo? Šiandiena verčia manyti, kad tokios lyg ir banalios tiesos kultūros verslininkų sąmoningai išstumiamos iš akiračio.

Lietuviai ypač turėtų liautis sirgti paaugliškomis, nebrandžiomis Vakarų pasaulio ligomis, mėgdžioti didelių šalių klystkelius, nes tai, kas tinka didelei, turtingai šaliai, kuri gali skirti pakankamai dėmesio ir išteklių tam, kas rimta ir nelaikina, netinka mažai.

Juolab kad lietuvių mentalitetas ir kultūros paveldas visada pasižymėjo kuo jau kuo, bet tik ne lengvabūdiškumu ir paviršutiniškumu. Amerikietiška svajonė, kičas yra kardinaliai priešinga lietuvio savivokai. Lietuva niekada netaps Disneilendu dėl įvairių priežasčių, kurios ir suformavo būtent tokį būdą, pasaulėjautą ir charakterį, o ne kitokį. Prisitaikymas prie vartotojiškos kultūros ir kultūros populizmas daro didžiulę žalą ne tik dėl menkos išliekamosios vertės, bet ir dėl greito autentiškų kultūros formų nykimo. Tai, kad jos sparčiai nyksta kartu su pačiais žmonėmis, ir rodo iki šiol diegtų kultūros krypčių svetimumą. Jų reikia kuo greičiau atsisakyti ar bent skirti proporcingą vietą ir duoti pasauliui tai, ką galime tik mes, lietuviai. n

IN MEMORIAM Eugenija Nijola Jankutė-Šniukienė Po ilgos ligos sausio 6 d. mirė aktorė Eugenija Nijola Jankutė-Šniukienė (1930– 2017).

Baigsis pilkas lapkritys.

Vėjas Šaltį atpustys.

Senis Šaltis ant pusnyno Baltą pilį pastatys, Baltą ūsą paraitys Ir, atskleidęs baltą knygą, Baltą pasaką skaitys.

Martyno Vainilaičio posmais aktorė Eugenija Jankutė kasmet dešimtis kartų sveikindavosi su Naujųjų Metų laukiančiais vaikais.

Sukdavosi jos pasakų ratelis.

Tikriausiai šypsotųsi šiuos žodžius perskaitęs smuikininkas Andrius Krevnevičius, fleitininkas Paulius Koncė, daugybę kartų dalyvavę nuotaikingoje E. Jankutės režisuotoje „Žiemos pasakoje“. Ir Filharmonijos koncertų vedėja Janina Pranaitytė, dainavusi lydima E. Jankutės „varliukų“ kvaksėjimo. Valdinga, energinga, išmoninga kūrėja kompozitorių, atlikėjų, dailininkų būryje rasdavo bendraminčių. Jurgis Gaižauskas, Benjaminas Gorbulskis pagal bendros temos siejamų eilėraščių kompozicijas yra sukūrę kelias muzikines pasakas.

E. Jankutės išmonė buvo beribė. Štai ji į sceną išeina su būgnijančiu kiškiu, moko jį išgirsti tylą, gerbti nemėgstančius triukšmo.

Draugystės ratelyje sukdavosi pasaulio tautų drabužiais aprengtos lėlės. Scenoje visi metų laikai jos herojams suteikdavo išminties, vaikams – džiaugsmo ir gyvenimiškos patirties. Filharmonijos artistė E. Jankutė atlikdavo labai reikšmingą švietėjišką misiją, yra surengusi tūkstantį koncertų, susitikimų su mažų miestelių žiūrovais, juos būtinai įtraukdavo į scenos žaidimus... Įrašė plokštelių. Atidžiai sekė lietuvių poetų kūrybą vaikams, ypač mėgo savo bendramokslio konservatorijoje Martyno Vainilaičio poeziją. Kartais prašydavo sukurti ką nors specialiai jos programai. Poeziją skaitydavo ir vyresniųjų moksleivių, jaunimo auditorijose. Buvo parengusi Vinco Mykolaičio-Putino, Adomo Mickevičiaus, Juditos Vaičiūnaitės, kitų autorių kompozicijų. Džiaugdavosi galėdama surengti bendrus vakarus su Beatriče Grincevičiūte.

E. Jankutė – aktoriaus Jono Kavaliausko vadovautos pirmosios Lietuvoje profesionalių dramos teatro aktorių laidos (1956 m.) Valstybinėje konservatorijoje absolventė. Jos kurse studijavo Nijolė Narijauskaitė, Vanda Marčinskaitė, Irena Stravinskienė, Algirdas Kubilius, Algimantas Bružas, Elvyra Žebertavičiūtė, Arnas Rosenas, Bronius Gražys, Juozas Jaruševičius, Algis Mažuolis, Leonas Ciunis, vėliau televizijos režisiere tapusi Janina Mozūriūnaitė-Černiauskienė. Baigusi Maskvos teatrinio meno institutą, ilgus metus E. Jankutė dirbo pedagoginį darbą – būsimuosius aktorius Lietuvos konservatorijos (dabar – LMTA) Klaipėdos fakultetuose mokė scenos kalbos.

Eugenija Nijola Jankutė-Šniukienė parašė ir išleido atsiminimų knygas „Mano senasis radijas“, „Mano Šiauliai“, „Apie vieną seną namą“, „Per vaikų darželius“, buities sceneles „Atostogos“, „Verpetai, verpetėliai...“ Jai buvo malonu prisiminti darbą prie radijo mikrofono, televizijos studijoje. Rūpinosi ne tik savo kalbos kultūra, bet ir taisydavo greta dirbančių aktorių, lektorių kalbos klaidas, ypač kirčiavimą.

1930 m. Kaune gimusi aktorė mėgdavo pasakoti savo biografijos įdomybes, prisiminti gražuolę mamą, senąją Babą, nerūpestingą vaikystę turtinguose Šiaulių verslininko senelio Boleslovo Stankaus

namuose, muzikos mokslus ir bendramokslius, kavalierius. Vilniaus gatvėje buvęs senelio namas – vienas seniausių ir gražiausių pastatų Šiauliuose, jame B. Stankus buvo įsteigęs Piliečių klubą. Užėjus sovietams namas buvo nacionalizuotas, o jo šeimininkas mirė Gorkio kalėjime.

E. Jankutė prisimindavo ir sunkią jaunystę, kai megzdama užsidirbdavo duonos kąsnį, o ir vėlesni metai nebuvo lengvi. Tačiau ji turėjo nepaprastą gebėjimą save įtikinti, kad viskas gerai, viskas nuostabu.

O kai situacija būdavo nebeįmanoma, ryžtingai keisdavo gyvenimo kryptį. „Neturiu kada galvoti apie kitokias problemas. Aš užsiėmusi, daug dirbu. Bet ateikite, parodysiu naują savo „kavalierių“ ir rašliavą!

Jau yra ir nauja plokštelė vaikams.“ Šiauliuose ėmėsi remontuoti ir puoselėti Piliečių klubo namus. Kurį laiką ten ir gyveno, įsteigė kultūrinį saloną „Saulės užeiga“, pradėjo rengti šiauliečių susitikimus, literatūrinius vakarus. Greitai išpopuliarėjo ir jos įkurta piešimo studija „Auksinė ochra“. Bendravo su šiauliečių sambūriu Vilniuje, dažnai lankydavosi Stasio Vainiūno namuose.

Kartą pati viena automobiliu nulėkė į Maskvą, išsiveržė į Ameriką susitikti su broliu. Su kuo ji ten tik nebendravo! Daug nuotraukų Bernardo Brazdžionio draugijoje, skaitė jo poeziją, Meškiuko Rudnosiuko istorijas, veržėsi į Holivudą.

Vieną aštuntojo dešimtmečio dieną atsirado Klaipėdoje. „Čia nuostabu! Kokia jūra, koks senamiestis, koks studijuoja jaunimas, o kokį įkūriau sau butą!“ Būsimiesiems teatralams pradėjo dėstyti scenos kalbą. Aišku, rengė literatūrinius-muzikinius vakarus. Susirado kūrybingų bendraminčių: pianistą Saulių Šiaučiulį, dailininkę Sofiją Kanoverskytę, kitų entuziastingų menininkų. Entuziazmo užteko tol, kol sveikata įtikino, kad jai netinka pajūrio klimatas.

Gyventi greta Eugenijos neturėjo būti lengva. Ji visada siekdavo įtikinti savo tiesa, nors širdyje visiems buvo geranoriška: gyvenimo kelią suradusiai Daivai, pradėjusiai ūkininkauti ir „miestelio šviesuliu tapusiai“ Indrei, visokių pasakojimų herojui vaikaičiui Juozukui... O susiklosčiusias nepalankias situacijas ji „užmušdavo“ intensyviu darbu, tikėjimu šiandiena. „Man niekada nieko negaila, turiu gyventi, kol gyvenasi...“ „Pamiršusi“ atsisveikinti išėjo Ramybės taku. Te pailsi...

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 35

NAUJI LEIDINIAI

Knyga apie karališkąjį instrumentą Pokalbis su knygos „Arfa amžių tėkmėje“ autore Valerija Baranauskiene ŽINOMA ARFININKĖ VALERIJA BARANAUSKIENĖ, DAUGELĮ METŲ ATIDAVUSI KARALIŠKAJAM INSTRUMENTUI, SAVO PATIRTĮ APIBENDRINO KNYGOJE „ARFA AMŽIŲ TĖKMĖJE“. PASAK KNYGĄ REDAGAVUSIO MUZIKOLOGO VACLOVO JUODPUSIO, „NE TAIP JAU PAPRASTA APRĖPTI MUZIKOS KELIUS IR KELELIUS, KURIE YRA ILGI IR VIS TOLSTANTYS Į PRAEITĮ. TAD KIEKVIENAS MUZIKAS, JEI JAM RŪPI SAVOJI SFERA, PRIVALĖTŲ ATEINANČIOMS KARTOMS PALIKTI SAVĄJĮ ŽVILGSNĮ, KAD TIE KELIAI IR KELELIAI NEBŪTŲ UŽPUSTYTI, KAD BŪTŲ PAMATOMI TIE ŽIBURĖLIAI, KURIE ŠVIETĖ PRAEITYJE IR TEIKIA KŪRYBINIŲ GALIŲ BŪSIMOMS KARTOMS.“ TAD NAUJOJI KNYGA YRA GERIAUSIA AUTORĖS DOVANA VISOMS ESAMOMS IR BŪSIMOMS LIETUVOS ARFININKĖMS, KURIOS NUO ŠIOL TURĖS GALIMYBĘ IŠSAMIAU SUSIPAŽINTI SU APTARIAMO MUZIKOS INSTRUMENTO ISTORIJA, PLAČIAI APRĖPTU ARFOS KELIU Į LIETUVĄ IR ŽYMIAUSIAIS ATLIKĖJAIS, PEDAGOGAIS. KNYGA BALANDŽIO 10 D. PRISTATYTA VILNIUJE, STASIO VAINIŪNO NAMUOSE, BALANDŽIO 11 D. – KAUNO VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO BALTOJOJE SALĖJE.

Muzikos barai / 36

– Gerbiamoji Valerija, pirmiausia norėčiau paklausti, kodėl pasirinkote muzikės kelią. Kas paskatino visą gyvenimą atiduoti arfai?

– Nuo pirmųjų žingsnelių savo namuose Šiauliuose girdėdavau mamytę skambinant pianinu, jos grojimas smigdavo mano širdelėn.

Vėliau mamos prašydavau groti Frédérico Chopino valsus, jo muzika man labai patiko. Mama buvo studijavusi Bukarešto konservatorijoje, Šiauliuose grodavo savo malonumui ir mokė vaikus skambinti pianinu. Taigi pirmoji mano mokytoja buvo mama. Antrojo pasaulinio karo banga nušlavė mūsų namą, pianiną ir visą kitą užgyventą turtą. Šį bei tą sugriebę pabėgome iš liepsnose skendinčių Šiaulių ir ilgesniam laikui apsistojome Gruzdžių miestelyje. Puikiai menu, kaip rūpestingai mama surinko namuose buvusias natas, jos su mumis drauge keliavo viso karo metu.

Gyvenome miestelio pakraštyje. Mano tėvelis, mokytojas, Gruzdžių progimnazijoje dėstė piešimą ir braižybą. Jis buvo ir dailininkas, tapydavo šventųjų paveikslus bažnyčioms. Miestelio kultūros namai turėjo rojalį, tad mes su mama eidavome apie penkis kilometrus, kad galėtume pagroti. Karui einant į pabaigą grįžome į Šiaulius. Mano begalinis n o -

ras mokytis muzikos išsipildė įstojus į Šiaulių muzikos mokyklą, kuriai tuomet vadovavo Jonas Byra (Kipro Petrausko amžininkas, Smetonos laikų Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas).

– XX a. antroje pusėje Lietuvos muzikiniame pasaulyje netrūko ryškių asmenybių. Jums teko studijuoti tuometėje konservatorijoje pas tokius muzikos korifėjus, kaip Stasys Vainiūnas, Balys Dvarionas, Jadvyga Čiurlionytė...

– Kai atėjo laikas rinktis specialybę, nutariau važiuoti į Vilnių. Mane buvo sužavėjusios arfos, pamatytos Šiaulių laikraštyje išspausdintoje nuotraukoje. Egzaminus į arfos klasę laikėme skambindamos fortepijonu. Po egzaminų prie manęs priėjęs profesorius Stasys Vainiūnas paklausė, kodėl nestoju į fortepijono klasę. Jis man paskyrė papildomą laiką, dar kartą perklausė ir patarė lygiagrečiai studijuoti arfą ir fortepijoną. Mano fortepijono mokytoja tapo Sofija Naujalytė, mūsų muzikos patriarcho Juozo Naujalio dukra. Ir kiti konservatorijos pedagogai buvo profesionalai, nepaprastos inteligencijos žmonės.

Tuometėje konservatorijoje tvyrojo ypatinga atmosfera – dėstytojų bendravimas su studentais buvo labai demokratiškas ir nuoširdus.

Mano idealu, žinoma, tapo Vainiūnas. Fortepijono dėstytoja taip pat buvo nepaprastas žmogus – ne tik gera pedagogė, bet ir puiki psichologė, jausdavusi studento vidinę būseną ir visada pasiruošusi nuoširdžiai padėti.

– Kokia buvo arfos specialybės pradžia Lietuvos aukštojoje muzikos mokykloje?

– Tik 1948 metais Vilniaus konservatorijoje buvo nutarta įsteigti arfos klasę. Tai įvyko rektoriaujant kompozitoriui Jonui Bendoriui.

Dėstyti buvo pakviesta labai patyrusi pedagogė, Lietuvos valstybinės filharmonijos ir radijo komiteto arfininkė Irina Gusinskienė, baigusi Peterburgo konservatoriją.

– Žinome, kad po Irinos Gusinskienės arfos klasę perėmė profesorė Liudmila Chetagurova, viena ryškiausių Lietuvos arfininkių. Jums teko studijuoti profesorės klasėje. Kokie atsiminimai apie šią atlikėją ir pedagogę?

– Klausimas apie Liudmilą Chetagurovą nelengvas, jos buvusių studenčių nuomonės skiriasi.

Chetagurova nerengdavo rečitalių ar kitokių viešų pasirodymų, atvykusi iš Maskvos iš karto pradėjo groti Vilniaus operos ir baleto teatre, Vilniaus konservatorijoje dirbti pedagoginį darbą. Man teko pradėti ir baigti jos vadovaujamą arfos klasę. Visos tuo metu į arfos specialybę stojusios merginos buvo pianistės arba kitų specialybių atstovės, tad pirmame kurse reikėjo pradėti viską nuo nulio, nuo pačių pagrindų.

Prieš Chetagurovai pradedant dirbti konservatorijoje, iš pareigų buvo atleista arfos klasei vadovavusi Gusinskienė. Ji turėjo dvi studentes, kurios labai norėjo tęsti studijas savo dėstytojos klasėje, net kreipėsi į Kultūros ministeriją, bet prašymai nebuvo patenkinti.

Chetagurova buvo sudėtingo būdo. Reikėjo daug diplomatijos ir nuoširdaus darbo, kad nebūtų kivirčų, nesantaikos.

– Liudmilos Chetagurovos amžininkė legendinė XX a. arfininkė Vera Dulova nuolat kartodavo, kad grojant reikalinga tvarka. Ji turėjo aiškų darbo su studentais metodą, nebijojo juodžiausio darbo. Abi muzikantės studijavo pas vieną ryškiausių Rusijos arfininkių Kseniją Erdeli. Ar Chetagurova turėjo savo mokymo metodą?

– Kalbant apie Verą Dulovą ir Kseniją Erdeli būtina pasakyti, kad jos abi mokėsi pas Mariją Kurčinskają. Maskvos konservatorijos dėstytojos Kurčinskajos pavardė konservatorijos sienoje įrašyta auksinėmis raidėmis. Jos klasės mokiniai vėliau tapo žymiais arfininkais ir įnešė ryškų indėlį į arfos muzikos raidą.

Chetagurova, Maskvos konservatorijoje studijavusi pas Erdeli, vadovavosi savo mokytojos metodais, reikalaudavo groti daug pratimų ir etiudų. Tuo metu mes nebuvome susipažinusios su kitais metodais, todėl nagrinėti šį klausimą nėra lengva.

– Dėl intensyvių kultūrinių ir akademinių mainų jaunoji lie-

Muzikos barai / 37

NAUJI LEIDINIAI tuvių arfininkių karta gali susipažinti su kitomis mokyklomis.

Aš pati studijavau Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, Amsterdamo konservatorijoje, Norvegijos muzikos akademijoje, įgijau didžiulę patirtį, kurią šiuo metu skleidžiu studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Turiu prisipažinti, kad remiuosi prancūzų arfos mokyklos pagrindais ir mąstymu, kuriuos perėmiau studijuodama prancūzų profesorės Isabelle Perrin klasėje. Kaip vertinate šiuos pokyčius Lietuvoje?

– Nuostabu, kad dabar arfininkės gali važiuoti mokytis į kitas šalis.

Daugelis jų lieka dirbti ir gyventi užsienyje, bet kai kurios grįžta į gimtinę dalintis savo patirtimi. Tokią veiklą sveikinu iš visos širdies.

– Jūs taip pat iki šiol dirbate pedagoginį darbą. Kaip įkvepiate, skatinate mokinius pamilti arfą su visais jos kaprizais?

– Esu dėsčiusi J. Gruodžio konservatorijoje, šiuo metu dirbu Kauno sakralinėje muzikos mokykloje. Pedagoginis darbas reikalauja ypatingo atsidavimo. Mano manymu, labai svarbi yra mokymosi pradžia.

Pirmiausia stengiuosi mokinį supažindinti su visais arfos kaprizais. Didžiausias žygdarbis yra įvaldyti arfos pedalų techniką. Pradedančios groti mokinės labai žavisi arfos glissando, tad duodu skambinti mažytę pjesę, kurioje vyrautų ši technika.

Stengiuosi įsiklausyti į kiekvieną vaiką. Būna, kad ko nors nepavykus sugroti mergaitė pradeda verkti. Su tokiais vaikučiais stengiuosi elgtis labai švelniai, po sėkmingai įveiktos užduoties visada pagirti ir kartu pasidžiaugti. Barimas ir pyktis vaikui gali sukelti neigiamas emocijas ir baimę, nenorą eiti į pamoką. Reikia nepamiršti, kad arfa yra sunkiai įvaldomas instrumentas. Vertindama pamoką dažniausiai rašau dešimtukus. Jei pamoka praėjo prastai, mokinys buvo nesusikaupęs ir nesistengė, nerašau jokio pažymio. Po pamokos žodžiu pasakau pastabas ir įsakmiai prašau kitą pamoką pasitaisyti.

– 1956–2010 metais buvote Kauno valstybinio muzikinio teatro artistė. Jus galima vadinti gyva teatro atmintimi ir net legenda. Ką reiškia būti teatro artiste net penkiasdešimt ketverius metus? Kokius prisimenate svarbiausius įvykius, spektaklius?

– Pavadinti mane legenda – labai skambu ir nepelnyta. Laikas viską nusineša, o kad išliktų asmenybės atminimas, reikia tikrai kažko daug daugiau, negu sėdėti prie arfos penkiasdešimt ketverius metus be pertraukos. Galiu pasakyti, kad per tuos metus išgyvenau daug virsmų: pasikeitė šeši teatro vadovai, keitėsi orkestro koncertmeisteriai. Puikiai prisimenu pirmąjį savo koncertmeisterį Antaną Rauchą – nuostabų inteligentišką žmogų, visada pasiruošusį padėti naujam orkestro nariui.

Randus sieloje paliko orkestrantų ir teatralų netektys.

Klausiate apie svarbesnius įvykius teatro gyvenime. Mano darbo pradžioje buvo tradicija važiuoti gastrolių į Vilnių ir Klaipėdą, rodydavome per sezoną pastatytus naujus veikalus. Įsimintinos buvo gastrolės Amerikoje: Čikagoje rodėme Kazimiero Joana Daunytė ir Valerija BaraViktoro Banaičio operą „Jūratė ir nauskienė Kastytis“, daug koncertavome.

Viešėjome ir Maskvoje – Kremliaus operos teatre mūsų atliekama skambėjo Benjamino Gorbulskio opera „Frank Kruk”.

Turiu prisipažinti, kad operečių niekada nemėgau. Labai laukdavau operų pastatymų, bet jų teatro repertuare nebuvo daug.

– Ar buvo teatre asmenybių, kurios paliko ryškų pėdsaką Jūsų gyvenime?

– Savo knygoje „Arfa amžių tėkmėje” daug vietos skiriu dirigentui, solistui, kompozitoriui Juozui Indrai, nes tai buvo išties ypatinga asmenybė. Jo pastangomis buvo suformuotas simfoninis orkestras, išrūpinti etatai solistams, atsirado solidus repertuaras, parengta operų – galima sakyti, kad muzikinis teatras buvo pastatytas ant kojų. Jam turiu būti dėkinga už reiklumą, griežtumą, kurį jaučiau atėjusi dirbti į teatrą. Neturėjau jokios orkestrinės praktikos, reikėjo įvaldyti didžiulį repertuarą, ir Indra, aukodamas savo laiką, su manimi dirbo individualiai, negailėdavo pastabų. Indros devizas buvo „grok dieną ir naktį, kol išmoksi“, kartais mano juodas darbas baigdavosi ašaromis... Reikli, pedantiška Indros metodika padarė įtaką visam mano gyvenimui. Įsimintini kai kurių spektaklių pastatymai. Vienas iš tokių – Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“, kuriame arfos partija buvo be galo sunki. Pasitarusi su kompozitoriumi gavau leidimą ją paredaguoti, „suarfinti“. Man tai buvo nemenkas, tačiau labai įdomus iššūkis.

– Knyga „Arfa amžių tėkmėje“ – didelė dovana Lietuvos arfininkėms. Kada ir kaip kilo mintis rašyti knygą? Kas įkvėpė, paskatino?

– Tarybiniais laikais Dulovos iniciatyva gyvavo sąjunginė Arfos draugija. Maskvoje periodiškai vykdavo arfininkų sąskrydžiai, mes gaudavome vardinius kvietimus. Daug kartų teko dalyvauti seminaruose, kuriuose pati Dulova skaitydavo pranešimus, klausydavomės naujausių muzikos įrašų, koncertų. Jau tuomet pagalvodavau, kad būtų labai gerai žinias apie arfą susisteminti lietuvių kalba. Tokie pamąstymai suteikė ryžto imtis darbo. Rašymo procesas buvo nelengvas: ieškant medžiagos aplankyta ne viena Vilniaus ir Kauno biblioteka, teko versti tekstus iš rusų ir lenkų kalbų, daug bendrauti su kitomis arfininkėmis, prašyti ir raginti, kad parašytų, kas jas paskatino rinktis arfos specialybę. Darbas vyko ne vienus metus.

– Ar esate patenkinta knyga?

– Pati negaliu objektyviai vertinti. Įdėjau daug jėgų ir darbo, kad ši knyga atsirastų, ir būtent tai mane labiausiai džiugina, o ar knyga vertinga, ar pateisina lūkesčius, atsakyti gali tik skaitytojas. Knyga skirta visiems arfos mylėtojams, muzikos mokykloms, skaitytojams, kuriuos domina muzikos instrumentai.

Esu nepaprastai dėkinga muzikologui Vaclovui Juodpusiui, kuris labai nuoširdžiai patardavo, redagavo knygos rankraštį ir sudarė asmenvardžių rodyklę. Dėkinga esu savo šeimai – dukrai dizainerei Audronei Stankienei ir anūkei Ievai Stankutei, knygą sumaketavusioms ir sukūrusioms viršelį.

– Ačiū už pokalbį! n Joana DAUNYTĖ

Muzikos barai / 38

NAUJI LEIDINIAI Išleista knyga apie Virgilijaus Noreikos dainavimo mokyklą Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido knygą „Virgilijaus Noreikos daina-

vimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijų sąveikos“. Doc. dr. Tamaros Vainauskienės monografijoje pirmą kartą aptariama įžymaus operos solisto pedagoginė veikla.

Knygoje gilinamasi į Virgilijaus Noreikos vokalinę kultūrą, jos susiformavimo prielaidas, ryškiausias solisto specializacijos sritis, analizuojama V. Noreikos dainavimo mokymo sistema, metodai.

Tekstinę dalį papildo schemos, parodančios dainavimo mokyklos ištakas, tradicijas ir jų sąveiką. Kartu atskleidžiama lietuvių akademinės vokalinės kultūros prigimtis. Virgilijaus Noreikos dainavimo mokyk­los genealogija patvirtina gilias tradicijas (ištakos siekia XVII a. vidurio Neapolio mokyklą) ir ryšius su iškiliausiais Europos dainininkais ir pedagogais. „Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Virgilijus Noreika yra išskirtinio likimo menininkas – jo sceninė veikla trunka beveik šešis dešimtmečius. Retas dainininkas gali pasidžiaugti tokiu profesiniu ilgaamžiškumu. Ypač stebina tai, kad jo balsas nepaklūsta laiko tėkmei – tebėra gražus, skambus, išraiškingas“, – rašoma knygoje.

Anot T. Vainauskienės, mėginant paaiškinti V. Noreikos unikalumo prigimtį reikėtų pabrėžti du dalykus – asmenines savybes ir išskirtinę vokalo kultūrą. Talentas, darbštumas, energingumas, valingumas, drausmingumas („Tenoras be režimo balso neišsaugos“, – teigia solistas), taip pat puikus savo balso pažinimas, gebėjimas meistriškai jį valdyti, pagarba profesijai – visa tai sukūrė Virgilijaus Noreikos fenomeną.

Beje, šių metų rugsėjį LMTA planuojama surengti pirmąjį tarptautinį Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursą.

Knygą „Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijų sąveikos“ drauge su kitais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidiniais galima įsigyti LMTA skaitykloje.

Martynas Švėgžda von Bekkeris – jaunųjų kompozitorių įkvėpėjas

Vokietijoje gyvenantis smuiko virtuozas Martynas Švėgžda von Bekkeris neseniai buvo grįžęs į Lietuvą pristatyti specialiai jam parašytų jaunųjų kompozitorių Monikos Sokaitės, Agnės Mažulienės, Lukrecijos Petkutės, Karolinos Kapustaitės, Linos Posėčnaitės, Rasos Bartkevičiūtės, Jono Jurkūno, Dominyko Digimo, Kristupo Bubnelio ir Veslavo Sobieskio kūrinių plokštelės. Vasario 11 d. galerijoje POST visi kauniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę įvertinti didžiulį jaunųjų kūrėjų potencialą, kūrybinę energiją ir laisvę, išgirsti daug netikėtų muzikinių sąskambių, eksperimentų, ieškojimų ir atradimų.

Kompaktinė plokštelė „Lietuvos XXI a. raiška smuikui“ įkūnijo žymaus smuikininko idėją skatinti jaunųjų kompozitorių domėjimąsi smuiko repertuaru. „Man visuomet smagu dirbti su jaunais talentingais menininkais, kurie ima iš gyvenimo viską, kas reikalinga ir naudinga. Tegu jie parašo ką nors smuikui, ir aš mielai atliksiu“, – sakė M. Švėgžda von Bekkeris, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto bei S. Šimkaus konservatorijos, meistriškumo kursų įvairiose pasaulio šalyse dėstytojas.

Vaida URBIETYTĖ-URMONIENĖ

Virgilijus Noreika

Muzikos barai / 39

PANORAMA servatorijos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ugdytinius – čia jie muzikuoja vos ne kiekvieną mėnesį.

Vasario pradžioje įspūdingai paminėta alto pedagogės Stasės Kuncienės gyvenimo ir kūrybinės veiklos sukaktis, prieš išvykdami į tarptautinį konkursą Londone fleitos muzikos valandą surengė Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojos ekspertės Viktorijos Marijos Zabrodaitės ugdytiniai, vasario 9 dieną į koncertą „Nuo meilių strėlių Amūro“ pakvietė Vilniaus R. Katiliaus atminimo koncerto dalyviai

Klaipėda paminėjo Raimundą Katilių

Kovo 16 d. Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje įvyko koncertas, skirtas iškilaus Lietuvos smuikininko ir pedagogo Raimundo Katiliaus 70-mečiui.

Klaipėdos muzikinė visuomenė pagerbė smuiko virtuozo atminimą, prisimindama jo didžius darbus, neįkainojamą meninį ir dvasinį palikimą, indėlį į mūsų šalies muzikinę kultūrą.

Koncerto sumanytoja – Eduardo Balsio menų gimnazijos mokytoja, Klaipėdos universiteto Menų akademijos dėstytoja, R. Katiliaus smuiko klasės Muzikos ir teatro akademijoje absolventė Saulutė Domarkienė. Ugdydama jaunąją smuikininkų kartą ji sėkmingai tęsia savo Mokytojo, sukūrusio vieną stipriausių, ryškiausių Lietuvos smuiko mokyklų, veiklą. Koncerte

Groja dėstytoja Saulutė Domarkienė

Muzikos barai / 40

muzikavo pati mokytoja ir jos mokiniai bei studentai. Manau, kad ne vienas jų netrukus grieš žymiose Lietuvos ir pasaulio koncertų salėse solo ar orkestruose.

Koncerto vedėja klausytojus supažindino su R. Katiliaus gyvenimo keliu, jo išskirtiniais meniniais ir pedagoginiais nuopelnais. Prisiminta ypatinga R. Katiliaus griežimo maniera, nepakartojamo grožio tembras, jo veržlus temperamentas, gaivališka ekspresija, nuoširdžios asmenybės įtaiga.

Daugeliui buvo įdomu išgirsti apie R. Katiliaus mokymo metodus, jo nepaprastą reiklumą, bet ir didžiulę meilę savo mokiniams ir studentams, gebėjimą su kiekvienu dirbti kitaip, atverti jo galimybes.

R. Katiliaus atminimo koncerte skambėjo labai įvairi muzika.

Mokytoja S. Domarkienė įtaigiai, pakiliai atliko Fritzo Kreislerio Valsą. Jaunųjų smuikininkų paradą pradėjo trečios klasės mokinė Rugilė Pilibavičiūtė, pagrieždama Natalijos Rubinštein pjesę „Verpėja“. Virtuozinį, sceninės ištvermės reikalaujantį Henryko Wieniawskio Skerco-tarantelą sklandžiai atliko aštuntos klasės mokinys Juozas Macijauskas. Laisvai, techniškai

nepriekaištingai ir labai muzikaliai sudėtingą, kupiną kontrastų Camille´io Saint-Saënso Introdukciją ir rondo capriccioso pagrojo aštuntos klasės mokinė Urtė Didžiulytė. Vienuoliktokė Gabrielė Brazdeikytė brandžiai ir sukauptai atliko Édouard´o Lalo Ispaniškos simfonijos I dalį. E. Balsio menų gimnazijos mokiniams akompanavo Jūratė Marcinkienė.

Koncertą užbaigė Klaipėdos universiteto Menų akademijos I kurso studentė Austėja Botyriūtė. Ji stilingai ir jautriai atliko itin sudėtingą, ilgą belgų smuikininko ir kompozitoriaus Henri Vieuxtemps´o (Anri Vjetano) Baladę ir polonezą (koncertmeisterė Viktorija Varanavičiūtė).

Daiva KŠANIENĖ

Jaunieji Pagirių muzikos mokyklos talentai

Devynioliktąjį sezoną bebaigiantys Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namai kiekvieną savaitę džiugina lankytojus prasmingais renginiais. Čia yra muzikavę atlikėjai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Italijos, Kosta Rikos, Pietų Korėjos, Tailando. Nepamirštamus įspūdžius yra palikę jaunieji talentai iš Biržų Vlado Jakubėno muzikos, Mažeikių rajono Viekšnių Vinco Deniušio meno, Palangos Stasio Vainiūno meno, Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos, Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų, Šiaulių I muzikos mokyklų, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ir daugelio kitų mokyklų auklėtiniai. O ką jau kalbėti apie Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės, Naujosios Vilnios, Karoliniškių, Algirdo, „Lyros“ muzikos mokyklų, Juozo Tallat-Kelpšos kon-

Valentinas Kovalevskis

Pagirių muzikos mokyklos mokytoja Judita Angelė Ušinskaitė

Vaclovas JUODPUSIS

Naujas konkursas „Muzikuojantys berniukai“

Kovo 24 dieną Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojų metodininkių Dainoros Tetenskienės ir Irinos Skirsgilienės iniciatyva Klaipėdos universiteto Menų akademijos ir Juozo Karoso muzikos mokyklos koncertų salėse vyko I tarptautinis konkursas ,,Muzikuojantys berniukai“. Jame dalyvavo styginiais instrumentais griežiantys ir fortepijonu skambinantys berniukai iš Lietuvos, Latvijos ir Rusijos.

Klaipėdos miesto meras Vytautas

Konkurso dalyviai ir komisijos nariai po apdovanojimų

I, II ir III vietų laimėtojams įteikti laureatų diplomai, prizai ir atminimo dovanos, kiti konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais ir rėmėjų dovanomis.

Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos direktorius Sigitas Kusas su konkurso organizatorėmis mokytojomis Dainora Tetenskiene ir Irina Skirsgiliene

Grubliauskas, konkurso atidarymo iškilmėse sveikindamas dalyvius ir jų mokytojus, pabrėžė renginio išskirtinumą ir palinkėjo, kad naujasis konkursas taptų gražia tradicija.

Pianistus vertino Latvijos muzikos akademijos prorektorius profesorius Normuds Vīksne (žiuri pirmininkas), profesorius Rokas Zubovas ir Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Biruta Vaišienė. Komisija Grand Prix paskyrė Šilutės meno mokyklos mokiniui Pijui Pirogovui (B grupė, mokyt.

Liudmila Kašėtienė), Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokiniui Antonui Cifirovui (C grupė, mokyt. Tatjana Romaškina), ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokiniui Kristupui Klimaičiui (E grupė, mokyt. Irina Skirsgilienė).

Styginių instrumentų atlikėjų vertinimo komisijai vadovavo Dzintars Beitans (Latvija), jos nariai buvo KU Menų akademijos docentas Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Liuda Kuraitienė. Komisijos sprendimu Grand Prix paskirtas Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos mokiniui Nikitai Smirnovui (mokyt.

Virginija Visockienė, koncertm. Jelena Jaskovec).

XIII nacionalinis Jono Švedo konkursas

Kas dveji metai vykstantis seniausias Lietuvoje Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursas turi tikslą išryškinti gabiausius atlikėjus, skatinti jų koncertinę veiklą, turtinti pedagogų darbo patirtį, plėsti atlikėjų repertuarą, populiarinti muzikavimą liaudies instrumentais, kartu pagerbti žymaus lietuvių tautinės muzikos puoselėtojo – kompozitoriaus, dirigento, pedagogo – Jono Švedo atminimą.

Konkurso pradžia galima laikyti 1965 metus (respublikiniai jaunųjų liaudies instrumentų bei akordeono atlikėjų konkursai), nors Jono Švedo vardu jis buvo pavadintas tik 1990-aisiais. Su kiekvienu konkursu gausėja dalyvių, pavyzdžiui, trečiajame varžėsi 64 kanklininkės ir 64 birbynininkai, dešimtajame – 128 kanklininkės ir 97 birbynininkai.

Liaudies instrumentinio žanro tarybos sprendimu XIII Jono Švedo konkursas pavadintas nacionaliniu. Šiemet regioniniuose atrankos etapuose dalyvavo per 400 kanklininkių ir birbynininkų, suskirstytų į 6 grupes pagal amžių. Į finalinį konkurso etapą, vykusį šių metų kovo 17–19 dienomis Vilniuje, pateko per 200 atlikėjų iš Lietuvos muzikos ir meno mokyklų, gimnazijų, konservatorijų, aukštųjų mokyklų. Konkurse dalyviai atliko iš baroko, klasicizmo, romantizmo ar šiuolaikinių kūrinių sudarytą programą, taip pat reikėjo pagroti

Loretos TUMANOVIENĖS nuotr.

Dainora TETENSKIENĖ

Modestas Ulberkis, Naujosios Akmenės muzikos mokykla

Loretos TUMANOVIENĖS nuotr.

rajono Pagirių muzikos mokyklos mokytojų metodininkų Juditos Angelės Ušinskaitės dainavimo ir Lino Klebausko pučiamųjų instrumentų klasių mokiniai.

Pagirių vardą dažnas vilnietis sieja su garsiaisiais šiltnamiais ir jų produkcija. Tačiau nedažnas šios produkcijos vartotojas žino, kad Pagiriai turi ir beveik dešimtmetį egzistuojančią muzikos mokyklą, kurioje muzikai atsidavę pedagogai ugdo jaunąją smuikininkų, pianistų, pūtikų, dainininkų, kanklininkų, akordeonininkų kartą. Kai Stasio Vainiūno namuose suskambo jaunųjų dainininkų, fleitininkų, saksofonininkų interpretuojami kūriniai, tarp jų S. Šimkaus, A. Kačanausko harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, G. Kuprevičiaus, T. Leiburo, J. Karnavičiaus, V. Ganelino originalūs opusai, supratome, kad čia suvažiavo ne muzikos mėgėjai, kuriuos anksčiau vadindavome saviveiklininkais, bet rimtai savo profesijai besirengiantys jaunieji atlikėjai, o jų muzikavimą lydėjo profesionalus koncertmeisterės Dianos Encienės akompanavimas.

Tai demonstravo ir solidi koncerto programa: išgirdome J. Ch. Bacho, W. A. Mozarto, F. J. Gosseco, J. E. Massenet, G. Puccini, E. Griego ir kitų kompozitorių kūrinius, juos išraiškingai atliko dainininkai Marija ir Karolina Miliauskaitės, Kornelija Kuckailytė, Lukrecija Jucytė, Ugnė Blaškytė, Valentinas Kovalevskis, beje, grojęs ir saksofonu, fleitininkė Odeta Pocevičiūtė... Žavią vakaro-koncerto nuotaiką kūrė jo vedėja J. A. Ušinskaitė, prasmingai skaitomos lietuvių poetų eilės – jos padėjo sukomponuoti meninę visumą, leidusią pažinti Pagirių muzikos mokyklos aplinką, kuri yra kaip šiltnamis jaunajai pagiriečių kartai.

Ūla Paliokaitė, Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykla

pasirinktą Jono Švedo kūrinį.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros ir Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ rengiamas Nacionalinis Jono Švedo konkursas – unikalus liaudies instrumentinės muzikos žanro renginys, skatinantis šiais instrumentais grojančių jaunųjų atlikėjų ir jų pedagogų profesinį tobulėjimą. Konkurse da-

Muzikos barai / 41

lyvaujantiems moksleiviams ir jų mokytojams suteikiama proga išgirsti kolegas, pasidalinti patirtimi, seminaruose aptarti muzikos pedagogikos aktualijas. Talentingiausiems muzikantams sudaromos sąlygos pasirodyti mūsų krašto ir užsienio koncertinėse scenose, todėl renginys yra puiki paskata siekti aukščiausių meno viršūnių.

Konkurso organizacinio komiteto ir kanklininkių vertinimo komisijos pirmininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja profesorė Lina Naikelienė sakė, kad ši muzikos šventė suteikia galimybę pamatyti ir išgirsti talentus, kurie ateityje bus žymūs liaudies instrumentų atlikėjai. „Jono Švedo konkursas jau nutiesė kelią į muzikos pasaulį daugeliui garsių Lietuvos kanklininkių ir birbynininkų“, – teigė prof. L. Naikelienė. „Sėkmingas pasirodymas scenoje suteikia pasitikėjimo savimi, tačiau svarbu, kad pergalė skatintų siekti dar didesnių laimėjimų“, – tvirtino birbynininkų vertinimo komisijos pirmininkas doc. E. Ališauskas, pats prieš beveik tris dešimtmečius tapęs Jono Švedo konkurso nugalėtoju.

XIII Jono Švedo konkursą parėmė Kultūros taryba. Už prasmingą partnerystę organizatoriai nuoširdžiai dėkoja Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetei muzikos mokyklai (joje rengiamas III konkurso turas), jos direktorei Laimutei Užkuraitienei ir direktoriaus pavaduotojai ugdymui Marijai Simonaitienei. Gausus prizų steigėjų būrys – Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, VU dainų ir šokių ansamblis, leidykla „Garnelis“, tautodailininkai Dalia ir Jonas Ališauskai, Eugenijus Impolis, Egidijus Virbašius (jo padarytomis aukštaitiškomis kanklėmis apdovanota Vilniaus Balio Dvariono kanklininkė Aušrinė Ulinskaitė).

Lietuvos muzikų sąjungos prizą – metinę „Muzikos barų“ prenumeratą – pelnė jaunoji birbynininkė Austėja Kvedaraitė, kanklininkės Greta Gelžinytė ir Kristina Alejūnaitė.

tarptautiniai konkursai. Vienas jų – gerai ne tik klaipėdiečiams, bet ir daugeliui Lietuvos ir kitų Baltijos šalių jaunųjų muzikos atlikėjų žinomas konkursas ,,Baltijos perlai“, kitas – Lietuvoje gal mažiau girdėtas konkursas ,,Musical Fireworks in Baden-Wuerttemberg“.

Pirmą kartą tarptautinis konkursas ,,Baltijos perlai“ buvo surengtas 2016 m. birželį Klaipėdoje. Šis tarptautinis projektas yra užsibrėžęs tikslą plėtoti devynių Baltijos jūrą supančių valstybių – Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos – meno ir muzikos sklaidą, skatinti šalių kultūrinį ir švietėjišką bendradarbiavimą, ugdyti talentingą jaunimą dalijantis pedagogine, metodine ir praktine patirtimi. Pagrindinės šio projekto organizatorės Klaipėdoje buvo Juozo Karoso muzikos mokykla ir Stasio Šimkaus konservatorija. Projekto idėjos autorė – Klaipėdos universiteto docentė, tarptautinių konkursų laureatė pianistė Inga Maknavičienė.

Ji po pirmojo konkurso perklausų Klaipėdoje kartu su kolegomis surengė ne tik laureatų koncertus Juodkrantėje ir Nidoje, bet ir tarptautinę konferenciją, kurioje projekto partnerių atstovai aptarė konkurso perspektyvų, tęstinumo, šalių įsipareigojimų ir kitus klausimus.

Tada ir gimė idėja konkursą ,,Baltijos perlai“ 2017 m. tęsti Vokietijoje.

Rengiantis konkursui Vokietijoje atsakingai žiūrėta į lietuvių delegacijos sudarymą: visi jos nariai turėjo būti bent vieno tarptautinio konkurso (Lietuvoje arba kitoje šalyje) laureatai. Tarptautinėje vertinimo komisijoje greta kitų keturių šalių profesorių dirbo du mūsų šalies atstovai – Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojai ekspertai Inga Maknavičienė (fortepijonas) ir Robertas Užgalis (akordeonas). Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos direktorius S. Kusas ne tik ėmėsi kelionės organizavimo dalykų, bet ir

pasirūpino specialiaisiais prizais už savo šalies kompozitoriaus kūrinio įdomiausią interpretaciją, geriausią atlikimą ir kt.

Tarptautiniame konkurse ,,Baltijos perlai 2017“ Vokietijoje itin sėkmingai pasirodė Lietuvos akordeono mokykla – laureatų vardus A grupėje pelnė mokytojo eksperto Roberto Užgalio mokiniai Jokūbas Kulevičius (I vieta) ir Kęstutis Kersnauskas (II vieta). Tarptautinės vertinimo komisijos sprendimu pirmasis prizas (1° Premio Assoluto) paskirtas dviem Vokietijos atstovėms – Angelikai Vogel ir Manuelai Mariai Glock. Magistrantei (prof.

Hanso Maierio klasė) M. M. Glock įteiktas ir mūsų skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurtas Grand Prix.

Kamerinių ansamblių kategorijoje tarptautinės vertinimo komisijos sprendimu buvo paskirti du pirmieji prizai: mokytojos ekspertės Vaivos Purlytės vadovaujamam ansambliui iš Klaipėdos ,,Bravo duo“ – Jokūbui Kulevičiui (akordeonas) ir Emilijai Joanai Šoriūtei (fortepijonas) – ir vokiečių akordeonų kvintetui ,,Qintet MS Glock“ (Margaretės Glock kl.).

Specialiaisiais prizais už ryškų savo šalies kompozitoriaus kūrinio atlikimą apdovanotos akordeonistės M. M. Glock ir Lea Eberle iš Vokietijos bei kamerinis ansamblis ,,Bravo duo“. Specialiuoju prizu apdovanota ir daugiausia konkurso dalyvių paruošusi pedagogė Margarete Glock.

2018 m. konkursas ,,Baltijos perlai“ planuojamas surengti Švedijoje, Stokholme, 2019 m. – Rusijoje, Maskvoje ir Sankt Peterburge.

VII tarptautinio pianistų, stygininkų, pūtikų ir vokalistų konkurso ,,Musical Fireworks in Baden-Wuerttemberg“ dalyviai – tik tarptautinių konkursų laureatai, iš anksto atrinkti į antrąjį turą. Senas tradicijas puoselėjantis konkursas pasižymėjo ypatinga dalyvių gausa ir plačia geografija – sulaukta

muzikantų iš Armėnijos, Austrijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Bulgarijos, Čilės, Gruzijos, JAV, Kinijos, Lenkijos, Nyderlandų, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Turkijos, Ukrainos, Vietnamo, Vokietijos. Tarptautinėje vertinimo komisijoje Lietuvai atstovavo doc.

Inga Maknavičienė.

Pianistų A kategorijoje pirmas skambinęs Lietuvos atstovas Benediktas Galvydis (I. Maknavičienės kl.) pelnė pirmąją vietą. Tokia pat vieta paskirta ne vieno tarptautinio konkurso laureatei E. J. Šoriūtei (mokyt. ekspertės V. Purlytės kl.). Šauniai Lietuvos atstovai pasirodė ir fortepijoninių duetų kategorijoje: pianisčių Karolinos Jurkutės ir Anastasijos Miškevič duetas (mokyt. ekspertės V. Purlytės kl.) kartu su fortepijoniniu duetu iš Maskvos Olga Kemova ir Ksenija Kemova pasidalino pirmąją vietą.

Pirmą vietą pučiamųjų instrumentų kategorijoje pelnė Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokinė Gintarė Valionytė (mokyt. Linos Lisauskaitės kl.).

Tarptautinės vertinimo komisijos sprendimu G. Valionytei paskirtas ir specialusis prizas iš Klaipėdos.

Konkurso Vokietijoje organizatoriai labai laukė praėjusių metų ,,Baltijos perlų“ Grand Prix styginių kategorijoje laimėtojos Ugnės Liepos

Klaipėdiečiai Vokietijos BadenoViurtembergo žemėje

Jolanta BABALIAUSKIENĖ

Du tarptautiniai konkursai Vokietijoje

Balandžio 8–11 d. svetingoje Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemėje, Miūlakerio (Mühlacker) mieste, vienu metu vyko net du tęstiniai

Muzikos barai / 42

Laureatai ir komisijos nariai

,,Bravo duo“ – Jokūbas Kulevičius (akordeonas) ir Emilija Joana Šoriūtė (fortepijonas)

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Žuklytės. Styginių kategorijos žiuri pirmininkas profesorius V. Voileris tuomet Klaipėdoje Ugnei Liepai Žuklytei, kaip ir Gintarei Valionytei, įteikė oficialų kvietimą į konkursą Vokietijoje, tačiau šiemet styginių kategorijoje dalyvių iš Lietuvos nesulaukta.

Abiejų renginių organizatoriai ir vertinimo komisijų nariai džiaugėsi aukštu konkurso dalyvių lygiu, kūrybiška, pakilia atmosfera.

pirmininkavo prof. Algirdas Budrys (Lietuva), kartu su juo konkurso dalyvius vertino prof. Nicolas Baldeyrou (Prancūzija), prof. Jorgenas Jensenas (Danija), doc. Guntis Kuzma (Latvija), Kęstutis Bliujus (Lietuva). Fagotininkų žiuri sudarė doc.

Andrius Puplauskis (pirmininkas, Lietuva), prof. Zbigniewas Pluzekas (Lenkija), prof. Annika Amundsen (Švedija), doc. Peeteris Sarapuu (Estija), lekt. Šarūnas Kačionas (Lietuva). Saksofonininkų komisijai vadovavo prof. Petras Vyšniauskas (Lietuva), jam talkino Johannesas Thorellis (Švedija), doc. Arvydas Kazlauskas (Lietuva, Latvija), Virgo Veldi (Estija), Raimundas Simanavičius (Lietuva).

Lietuvos kompozitoriams buvo paskelbtas 5–7 minučių trukmės kūrinių atskiriems instrumentams konkursas. Geriausiais pripažinti kūriniai buvo įtraukti į privalomąją programą. Tai Vaidos StriaupaitėsBeinarienės „Mozaika II“ fleitai, Giedriaus Svilainio „Būro metai“ pagal K. Donelaičio „Metus“ obojui, Jono Tamulionio „Segmentai“ klarnetui, Giedriaus Svilainio „Konfrontacija“ fagotui, Dainiaus Danilaičio Sonata saksofonui.

Konkurso laureatais tapo: fleitininkai Dominyka Šeibokaitė (Lietuva) – 1 vieta, Kristupas Vincas Gikas (Lietuva) – 2 vieta, Danielis Mieczkowskis (Lenkija) – 3 vieta; obojininkai Vasily Belyavinas (Ru-

Brigita Beinarytė (fleita), Viktorija Vorobjovaitė (fortepijonas)

sija) – 2 vieta, Ugnius Dičiūnas (Lietuva) – 3 vieta; klarnetininkai Horácio Ferreira (Portugalija) – 1 vieta, Vytautas Giedraitis (Lietuva) – 2 vieta, Ignas Daniulis (Lietuva) – 3 vieta; fagotininkai Szymonas Michalikas (Lenkija) – 3 vieta, Martynas Mažeika (Lietuva) – 3 vieta; saksofonininkai Christina Bernard (Vokietija) – 2 vieta, Jakubas Muras (Lenkija) – 3 vieta.

Kaip sakė saksofonininkas Petras Vyšniauskas, tarptautinis Juozo Pakalnio konkursas surengtas pirmą kartą, bet jo garsas pasklido labai plačiai. Stebino puikus dalyvių pasiruošimas, nors varžybų programa nebuvo lengva.

Didžiulę konkursų organizavimo ir vertinimo patirtį turintis LMTA profesorius Algirdas Budrys pabrėžė, kad jau daug metų sėkmingai vyksta Lietuvos jaunųjų pūtikų konkursas, jam prieš 24 metus suteiktas Juozo Pakalnio vardas. Tačiau jis skirtas tik muzikos mokyklų ir konservatorijų moksleiviams, o Muzikos akademijos studentams

Pijus Paškevičius (obojus)

ir jos absolventams trūko galimybių rungtis su kitų šalių atlikėjais, būti įver tintiems solidžios žiuri, užmegzti tarptautinius ryšius. Tokias galimybes neabejotinai suteikia tarptautinis Juozo Pakalnio konkursas. Į 2018 metais vyksiantį II konkursą numatoma kviesti ir trimitininkų, kornetininkų, eufonininkų, tūbininkų.

Robertas BEINARIS

Karlo Artūro MOISIEJENKO nuotr.

Kai Vilnius buvo pučiamųjų sostinė...

Vytautas Kiminius (birbynė)

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

MB inf.

Praėjusių metų birželio 13– 18 ir spalio 24–29 dienomis Vilnius buvo tapęs pučiamųjų instrumentų muzikos sostine.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2016 metais surengtas I tarptautinis Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais muzikos instrumentais konkursas. Kartu su LMTA dėstytojais konkursą organizavo žymiausi Lietuvos muzikantai ir muzikų centras „Muzikos idėjos“.

Konkursas vyko trimis turais, apėmė penkias instrumentų grupes – fleitų, obojų, klarnetų, fagotų ir saksofonų (fleitininkai varžėsi spalio 24–25 d.). Paskutiniame ture atlikėjai pasirodė kartu su Lietuvos nacionalinės filharmonijos kameriniu ansambliu „Musica humana juventus“ ir Lietuvos kameriniu orkestru.

Juozo Pakalnio konkurso vizija – tapti pučiamųjų instrumentų muzikos platforma, kas dvejus metus pristatančia jaunuosius atlikėjus ir teikiančia tarptautinės karjeros pradžios galimybes. Konkursas sumanytas kaip vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių Europoje.

Manau, kad tokio konkurso Lietuvai, ir ne tik jai, labai trūko.

Konkurso poreikį liudijo tai, kad į Vilnių buvo susirinkę muzikantai iš įvairiausių kraštų. Vertinimo komisijose matėme garbingus pasaulio ir Lietuvos atlikėjus. Fleitininkus vertino prof. Algirdas Vizgirda (komisijos pirmininkas, Lietuva), prof.

Valentinas Gelgotas (Lietuva), prof.

Machiko Takahashi (Japonija), prof.

Vilnis Strautinš (Latvija), prof. Antony Wierzbinsky (Lenkija). Obojininkų komisijai vadovavo doc. Robertas Beinaris (Lietuva), jos nariai buvo prof. Alessandro Baccini (Italija), prof. Chiara Staibano (Italija), lekt. Eugenijus Paškevičius (Lietuva), Vilmantas Kaliūnas (Vokietija, Lietuva), Kalevas Kuljusas (Estija, Vokietija), Ayano Sato (Japonija).

Klarnetininkų vertinimo komisijai

Ieva Kuprevičiūtė (fleita), Emilija Budžemaitė (fortepijonas)

Rapolas Bartulis (klarnetas), Benediktas Bartulis (fortepijonas)

Konkurso laureatai ir komisijos nariai

Muzikos barai / 43

BALETAS

Neprarastas Petro Skirmanto laikas Lietuvos baleto primarijui – 60

Livija GULBINAITĖ

Į

Lietuvos baleto sceną Petras Skirmantas atėjo 1974 m., baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrių. Dvejus metus šoko kordebalete. 1976–1977 m. kartu su Loreta Bartusevičiūte stažavosi Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Mažajame (dabar – Michailo) teatre pas Nikolajų Morozovą, ten paruošė pirmąjį solo vaidmenį – Albertą Adolphe´o Adamo balete „Žizel“. Tai buvo rimta, ryški P. Skirmanto paraiška ilgai solisto karjerai.

1975 m. į mūsų teatrą atvažiavo dirbti techniška, įdomi Maskvos Didžiojo teatro choreografijos mokyklos absolventė Nelli Beredina, po poros metų ji pradėjo šokti su Petru Skirmantu. Nuo tada gražią, talentingą, impozantišką porą, globojamą patyrusios ir įžvalgios teatro pedagogės Lidijos Tamulevičienės, lydėjo sėkmė, dvidešimt metų ji džiugino Lietuvos ir daugybės užsienio šalių baleto mėgėjus.

Sukurti pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose baletuose: Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, „Spragtuke“, „Miegančiojoje gražuolėje“,

Muzikos barai / 44

A. Adamo „Žizel“, Léo Delibes´o „Kopelijoje“, Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Hermano Løvenskioldo „Silfidėje“, Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“. O kur dar gausybė pas de deux, choreografinių miniatiūrų, koncertinių numerių, įrašų įvairių šalių televizijose.

Deja, šokti savo scenoje tekdavo ne taip dažnai, vieną arba du spektaklius per mėnesį, kai kuriuose jų pasirodydavo tik kartą per metus. Atpildas, kaip dažniausiai būna, atėjo iš svetur – jaunąją baleto porą įvertino Maskvoje, iš čia atsivėrė kelias į užsienio scenas. P. Skirmanto ir N. Beredinos duetas gastrolių vykdavo kartu su tituluočiausiomis baleto žvaigždėmis, tolimų šalių scenose jiedu pelnydavo baleto žinovų ir žiūrovų įvertinimą. Niujorko ir Vašingtono baleto kritikai juos vadino „žavingais, didelio talento artistais“. Jugoslavijoje jų šokis lygintas su itališkuoju bel canto. Aplodismentai, susižavėjimo šūksniai, pagyros už muzikalumą ir plastiškumą šią porą lydėjo Lenkijoje, Indijoje, Japonijoje, Amerikoje ir daugelyje kitų šalių. Pagaliau ir tarybinis

oficiozas „Sovetskij balet“ atkreipė dėmesį į Lietuvos šokėjus, rekomendavo iš jų mokytis kitiems.

P. Skirmanto ir N. Beredinos duetą žinojo ir mylėjo visa Lietuva – šokta Panevėžio, Druskininkų, Klaipėdos, Rokiškio, Kėdainių scenose, mažesniuose ir didesniuose miesteliuose.

Tenka pripažinti, kad dabar klasikinis duetas atokiame kaime atrodo neįtikėtina ir keista istorinė realija.

Po aktyvios sceninės veiklos dvidešimtmečio 1994 m. Petras įkuria labdaros fondą „Dance“, jo organizuojamų renginių lėšos skiriamos jauniems gabiems baleto šokėjams remti, neužmirštami ir veteranai. Tų pačių metų kovo 25 d. surengiamas pirmasis benefisas Lietuvos operos ir baleto teatre „Skirmantas ir jo draugai“. „Tai buvo šventė ir žiūrovams, ir dalyviams. Baleto mėgėjai, ligi tol nelepinti baleto premjeromis, pamatė naujus arba seniau statytus XX amžiaus įžymių baletmeisterių kūrinius, taip pat ir pasaulinio garso balerinas.

Ir, žinoma, naują repertuarą šokantį patį Petrą Skirmantą“ (A. Ruzgaitė, „Lietuvos rytas“, 1994-04-01). Rugsė-

jį – naujas fondo „Dance“ koncertas, kurio lėšos skiriamos choreografui, buvusiam P. Skirmanto pedagogui Egidijui Domeikai, sužalotam avarijoje, gydyti.

1995-ieji artistui buvo sukrečiančių išgyvenimų, praradimų, lemtingų išbandymų metai. Sausį netikėta mirtis atėmė žmoną Raimondą, liko du mažamečiai sūnūs Kristijonas ir Dominykas. Jo mama, palikusi visus darbus Užventyje, atvažiavo į Vilnių pagelbėti sūnui. Mamos pasiaukojimas, paties Petro valia ir atkaklumas padėjo jam atsitiesti, tęsti kūrybinę veiklą. „Aš labai išgyvenau dėl žmonos mirties, bet kitą dieną po laidotuvių turėjau šokti Rygoje. Šokau „Rožės mirtį“ pagal Gustavo Mahlerio muziką. Tai buvo tarsi dar vienas atsisveikinimas su mylimu žmogumi. Buvo ypač sunku, bet pasakiau sau, kad privalau dirbti dėl savo mažųjų. Jei nebūčiau ryžęsis tam iš karto, vėliau būtų buvę dar sunkiau“, – dalijasi skaudžiais prisiminimais Petras Skirmantas.

Ištvėręs likimo smūgį, vienatvę skandindamas darbuose, artistas rašė apžvalgas, recenzijas, kūrė choreografines miniatiūras, realizavo kitus kūrybinius sumanymus. Tų pačių metų balandžio 27 d. LNOB teatre su „Dance“ fondu surengė baleto žvaigždžių koncertą, skirtą Tarptautinei šokio dienai paminėti. Tai pačiai progai kitais metais buvo skirtas koncertas „Šokis, svajonės, sapnai...“ Deja, ši prasminga ir kilni šventė Lietuvoje buvo prisimenama ir švenčiama tol, kol ja rūpinosi P. Skirmantas. Fondas „Dance“ įgyvendino 9 šokio projektus, vidutiniškai po du kiekvienais metais. Tai iškalbingas faktas žinant, kiek reikia organizacinių gebėjimų, finansinių išteklių, meninio skonio, pagaliau – pažinčių, norint sukviesti garsius užsienio šalių baleto atlikėjus... „Aš nenoriu Laiko paversti upe, ant kurios kranto sėdėčiau ir stebėčiau ją tekant“ – šie Charles´io Baudelaire´o žodžiai tinka artisto, pedagogo, choreografo, režisieriaus, straipsnių autoriaus Petro Skirmanto tiek asmeniniam, tiek kūrybiniam gy-

venimui apibūdinti.

1998 metų liepos 1 dieną su teatru atsisveikino Nelli Beredina – ištikimoji scenos partnerė. Rengiant solistės benefisą triūso ir rūpesčių naštą noriai prisiėmė Petras – ilgametis bendražygis, norėjęs atsidėkoti artistei už sunkų, juodą darbą, keliones, bendrus džiaugsmus. Įvairi organizacinė, konsultacinė veikla nenustelbė svarbiausio Petro Skirmanto talento, tarsi antrasis kvėpavimas buvo labai sėkmingas jo kūrybinis bendradarbiavimas su Didžiojo teatro primabalerina Ilze Liepa. Su ja artistas sukūrė nemažai neoklasikinio baleto numerių, daug gastroliavo, padėjo lietuvių kalba išleisti Ilzės knygą „Aš noriu šokti šimtą metų“ apie jos tėvą, legendinį Didžiojo teatro primarijų Marį Liepą.

Palengva traukdamasis iš aktyvios sceninės veiklos, Petras pradėjo pedagoginį darbą nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia dėsto klasikinį ir duetinį šokį, kuria choreografiją moksleivių pasirodymams teatre. Nuo 2001 metų jis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros dėstytojas, docentas.

Nuo 2003 metų P. Skirmantas yra Baltijos asamblėjos žiuri narys, 2003, 2009 ir 2011 metais dirbo Moros (Švedija) tarptautinio baleto artistų konkurso vertinimo komisijoje. 2005 metais apdovanotas Kultūros ministerijos „Auksiniu scenos kryžiumi“, 2011 metais – Baltijos asamblėjos medaliu.

Petras moka anglų, prancūzų, rusų kalbas, tačiau smagiausiai šneka žemaitiškai. Bendraujant telefonu atrodo, kad kalbi su guviu, šilta ir šalta patyrusiu valstiečiu, o ne su daugybę pasaulio šalių mačiusiu retos ir įmantrios profesijos žmogumi – baleto artistu. Tai ne panegirika (Petrui ji tikrai nepatiktų!) veikliam ir valingam, apolonišką stotą išlaikiusiam šeštą dešimtį baigiančiam vyrui. Tai tik kai kurių enciklopedinių faktų paaiškinimas, perpasakojimas...

Petras Skirmantas

Muzikos barai / 45

BALETAS Išblukęs laiškas vaikystei ...Vaikiškos knygos ir vaikiški piešiniai Plaukė per sceną.

Viešpatie, kaip neseniai!

Marga ir šilta.

Tai viskas. Daugiau nebebus. – Vėjas išblaškė ryškiai spalvotus lapus...

Ramutė Skučaitė

Laiškas pedagogams Kodėl baleto klasėje nėra vadovėlių, žinynų, enciklopedijų? Gal todėl, kad viską žino vienas žmogus – šokio Mokytojas. Jis ir choreografas, ir muzikas, ir treneris, ir dizaineris, ir akompaniatorius, ir masažuotojas, ir vizažistas, ir patarėjas... Ir tėvas, ir motina.

Viena nuostabiųjų pedagogių, kurios dėka debiutavau teatro scenoje, – dabar jau Lietuvos baleto legenJa d v yg da Jadvyga Jovaišaitė-Olekiea nė. Kadaise parašiau jai tik sveikinimo atviruką, tad dabar tiesiog privalau nuoširdžiu laišku padėkoti už sceninės kultūros mokymą, už įstabų moters – asmenybės, intelektualės, menininkės va

iša

i tė - O

lek ien ė

Muzikos barai / 46

kokią išsirinkdavo mylimas anūkėlis.

Kol mažius buvau, senelis suvaidindavo ir Kalėdų Senelį. Kai suvokiau, kad mane apgaudinėja, jis sugalvodavo kitokių atrakcijų. Į žilus, vainiku apie galvą besivejančius plaukus (buvo plikas, tik tos „liekanos“ labai dailiai puošė jo galvą) prisisegdavo laikiklių su žvakutėmis, jas uždegdavo, ir mes „ugningai“ šokdavome aplink eglutę. Tai buvo pavojinga, galėjo užsidegti plaukai, ant plikės privarvėdavo karšto parafino. Bet senelis dėl manęs galėjo padaryti bet ką.

Ir tai buvo nuostabu!

Mano senutis nebuvo šventeiva.

Kaip ir daugelis kaimynų, varydavo naminę, todėl po ruošos pavalgęs išgerdavo savojo karštymėlio „ant drąsos“ ir dviračiu išvažiuodavo ne kur kitur, o pas panas. Močiutei tie jo važinėjimai nepatiko, tačiau ji ganėtinai ilgai kentėjo. Sulaukę septyniasdešimties seneliai išsiskyrė, nes močiutei įgriso vyro neištikimybė. Skyrėsi taip, kaip skiriasi jauni: su skandalais, ūkio dalybomis ir priekaištais dėl nemeilės.

Dabar, jau užauginęs du sūnus, lygindamas savo ir jų vaikystę, visuomet nuoširdžiai gailiuosi vaikų, kurie neturėjo senelių, gražaus kaimo, tėvų...

Jo

Per greit prabėgusioji, nebesugrąžinamoji vaikyste! Tu – gražiausias pasakų pasaulis, švenčiausias svajonių miestas...

Mano vaikystė išties panaši į spalvotus lapus, kuriuose – šilčiausi vaizdai iš gyvenimo pas senelius. Mat mama su tėčiu daug dirbo ir augino jaunesnę sesę Genutę, todėl šešerius metus tiesiog lepinausi močiutės ir senelio globojamas. Mano senelė Marija Vaičekauskienė mokėjo penkias kalbas. Tų kalbų ji pramoko vargo genama. Tarnaudama pas ponus Liepojoje išmoko latviškai, Vilniuje – lenkiškai, išvežta į darbus Vokietijoje – vokiškai, dar ir rusiškai. Buvo labai ambicinga.

Keli jos broliai buvo išvažiavę uždarbiauti Amerikon. Kai ten prasigyvenę parašė, kad išgalėtų nusipirkti visą kaimą, močiutė labai supyko (jie nepadėjo jai materialiai) ir kategoriškai nutraukė visus susirašinėjimus.

Seneliai gyveno gražiame Daukantų kaime tarp Užvenčio ir Varnių.

Aplink trobą vešėjo kuplus, ūksmingas sodas – pamėgtoji svajonių ir žaidimų vieta, šalia čiurleno nedidelis bevardis upelis, įsiliejantis į Biržulio ežerą, plytintį miške. Biržulis jau buvo beužželiantis ajerais, nendrėmis ir kitokiais vandens augalais, todėl su kaimo vaikais vadindavom jį „torpyne“ (durpynu). Kiek ten karosų prigaudyta!

Darbščioji močiutė, be ūkio darbų, prižiūrėjo šešis bičių avilius, kepdavo duoną ant ajerų, mušdavo sviestą.

Produktus veždavo į turgų. Kai pavargusi priguldavo pogulio, ateidavo metas mano spektakliams: susistatydavau visas kėdes ir užsikoręs ant jų vaidindavau visokius „monus“.

Močiutė neatsistebėdama juokdavosi: „Tikras artistas“. Tai dar labiau mane įkvėpdavo.

Be „artistinės“ veiklos, dar bandžiau tapti chirurgu. Kai išoperavus ne vieną varlę nukentėjo mano minkšta vieta, noras daktarauti išgaravo. Tada pradėjau dairytis į debesis, dangaus žydrynę. Gimė svajonė skraidyti, tapti lakūnu. Pirmasis mano pasiskraidymas nebuvo sėkmingas. Močiutė buvo pripasakojusi daugybę pasakų apie skraidančias raganas, kurios pakildavo ant stebuklingų šluotų, tad susiradau šluotą, kopėčiomis užsikeberiojau ant namo stogo ir sumečiau, kad iki netoliese augančios obels tikrai nuskrisiu. Laiku mano užmojį pastebėjusi močiutė nukraustė mane nuo stogo su visu raganišku „lėktuvu“, o kopėčios dingo negrįžtamai. Kelias dienas vėl buvo sunku prisėsti. Bet noras skraidyti nedingo. Galbūt vėliau tai mane paakino mokytis šokio: atsiplėšęs nuo žemės šuoliu, regis, skriste perskrisi visą sceną...

Prisimenu, šeštadieniais atvažiuodavo mama su sese. Mažoji papuošta šilkine suknele, ant galvos pūpso didžiulis kaspinas. Kartą aš jai pasigyriau, kad galiu parodyti, kaip šauniai plaukioju upelyje. Upelis seklus, plaukti aš nemokėjau, todėl rodydamas vaikščiojau dugnu ir vaizdavau plaukimo mostus. Genutė greit perprato apgaulę ir nė kiek nesusižavėjusi mano vaidyba tiesiai išrėžė: „Durnius“. Aš baisiai perpykau ir įstūmiau ją upelin su visu kaspinu ir šilkine suknele... Suaugę tapome gerais draugais. Aplankydama mane sesuo suteikia daug džiaugsmo, artumo, šilumos...

Senelis buvo geras, supratingas, atidus man, bet ne močiutei. Rytais jis apeidavo gyvulius, pamelždavo karvę, atnešdavo šilto pieno, pridėdavo medaus, supildavo į butelį, o aš per „tiūtę“ jį siurbdavau čepsėdamas iš pasitenkinimo. Tai tęsėsi iki pat pirmos klasės – šešerius metus! Kol kartą neapsikentusi mama ėmė gėdinti: „Toks bernas ir dar su „tiūte...“ Artėjant Kalėdų stebuklui su seneliu didelėmis rogėmis važiuodavome į mišką eglės. Eglę jis nukirsdavo tokią,

Alio d

a it

ė

S ab

a lia u s k aitė

ri

gin

as

as

vy

ti e n ė

Muzikos barai / 47

ij a

zg

tė

tą patarti, o ponia Ada labai įdėmiai ir tolerantiškai pritardavo. Atmintyje išliko kaip šviesi, įdomi ir kūrybinga asmenybė.

Esu dėkingas Aliodijai Ruzgaitei, buvusiai balerinai, menotyrininkei (dabar gyvenu jos kaimynystėje). Tai fenomenalios atminties ir neaprėpiamų žinių moteris. Ne aš aplankydamas ją atnešu naujausias baleto, kultūros žinias, o ji pasakoja ką tik išleistų knygų istorijas, įdomiais komentarais susiedama praeitį su dabartimi. Galiu tvirtinti, kad ši eruditė – pasaulinio lygio meno žmogus. Neišsenkančio optimizmo iš A. Ruzgaitės mokomės mes, kur kas jaunesni, dažnokai apsisiautę įvairių spalvų depresijomis.

Pedagogė repetitorė Lidija Tamulevičienė išmintingai ir meiliai vedė mane ir Nelli per visą artistinį gyvenimą. Subtiliai, kantriai, taktiškai lipdė iš manęs artistą. Ji, Nelli ir aš buvome puikus pas de trois. Lidija mums dažnai primindavo: „Spektaklyje į sceną išeikite tarsi paskutinį kartą gyvenime, o į klasę eikite lyg į pirmą pamoką mokykloje...“ Tačiau ne visuomet taip pavykdavo padaryti. Jūs, Lidija, be galo mylėjote klasiką, primindavot, kad ir šypsena – taip pat raumenų darbas. Jūs mudu visuomet stebėdavote iš žiūrovų salės, neužsirašinėdavote, bet po spektaklio itin tiksliai nurodydavote klaidas. Pamenu kai ką ir iš pagyrimų: „Tu, Petrai, šokdamas Džeimsą pakylėjai ir visą kordebaletą“; „Jūsų širdies ir erdvės bendrumas buvo nuostabus.“ Dabar dar skamba Jūsų žodžiai: „Venkite tų žmonių, kurie po nepavykusio spektaklio jus giria.“ O mūsų teatre tokių buvo apsčiai...

Noriu padėkoti ir Naumui Azarinui, kuris Maskvoje dirbo „Klasikinio baleto“ trupėje. Viešėdamas šiame mieste nepraleisdavau progos pas jį padirbėti. Maestro man ir Nelli noriai skirdavo individualias pamokas, pats grodavo rojaliu, turėjo fundamentalių baleto istorijos žinių. Atskrisdavo Vilniun pasižiūrėti spektaklių, kuriuose šokdavome.

Sulaukdavom pagyrimų, tačiau retai.

Ru

ai

– paveikslą. Mums, jauniems šokė- griežta, atrodė kategoriška ir kiek jams, ji atrodė tarsi fėja: gražūs sko- ekscentriška. Nevengdavo pastumti ningi drabužiai, ramus balso tonas, ar plekštelėti per užpakalį, kai to reikarališka eigastis. kėdavo. Dabar, kai šokio mokau pats, Gen ov Genovaitei Sabaliauskai- manau, tai buvo teisinga. tei ačiū už duetinio šokio Dėkoju Antanui Beliukevičiui, grįpamokas. Nuostabioji ba- žusiam iš Peterburgo, kur Mažajame lerina buvo ką tik grįžusi teatre šoko Piotro Čaikovskio baleiš Čilės, kur vadovavo te „Miegančioji gražuolė“ Mėlynošalies baleto kompanijai. jo Paukščio vaidmenį. Tuo pat metu Į pamokas ji įžengdavo šoko ir baleto trupėje Vilniuje. Buvo stulbindama prancūziš- įvaldęs fantastišką šuolį. Su jo atėjimu kais apdarais, palikdama į klasę atėjo ir J. Smoriginas, šiam skyšvelnių kvepalų šleifą. Buvo rė labai daug dėmesio, nes pastebėjo labai reikli, judesius reikalau- turint ypatingų gabumų. Kartais pedavo atlikti itin kruopščiai. Šią peda- dagogas neateidavo į klasę, tada visą gogę tekdavo kilstelti į viršų ir mums, pamoką mokydavomės patys. Manau, mokiniams, kai ji norėdavo tiksliau tai buvo naudinga, nes turėdavome parodyti partnerei reikiamą pozą ar dirbti atsakingiau nei prižiūrimi. pakėlimo techniką. Ji siekė, kad atlikAčiū Pranui Peluričiui, neišskirdadami pakėlimus žiūrovams suteiktu- vusiam nė vieno mokinio. Jei pasteme lengvumo pojūtį. Pati sugebėdavo bėdavo pastangas, visuomet pagiruž partnerį prilaikyti ar net pakelti davo, paakindavo dirbti dar geriau. mano klasės merginas. Mūsų klasei Jis buvo mano baigiamųjų klasių (Laimai Žiupkaitei, Natalijai Chacha- pedagogas. A. Beliukevičius ir P. Pelinai, Jurijui Smoriginui ir man) speci- luritis mokėsi pas puikų rusų baleto aliai pastatė pas de quatre iš Adolphe´o pedagogą Aleksandrą Puškiną, baleAdamo baleto „Žizel“. Su mato korifėjų Jurijaus Grigorovičiaus, J u ri j u s nimi ir Erika Limontaite S m Nikitos Dolgušino, Michailo o repetavo pas de deux iš Baryšnikovo, Rudolfo NuPiotro Čaikovskio barejevo mokytoją. Talentingi leto „Miegančioji grakūrėjai A. Beliukevičius ir žuolė“ III veiksmo, P. Peluritis su didele atsatačiau 10 klasėje vietoj komybe išleido mane į promanęs šoko teatro artisfesionaliąją teatro sceną... tas Alfonsas Leonavičius – Noriu padėkoti Lili Navickytei, pedagogei pasirodžiau „per silpnų kurios dėka su Loreta Bartusevičiūte blauzdų“. Tai buvo tragedija, išliejau stažavomės Leningrade pas Mažojo upelius ašarų, tačiau mokytoja buvo teatro pedagogą Nikolajų Morozovą. griežta ir, žinoma, teisi. Tik 11 klasė- Gavome daug žinių, nes jis vadovaje, gerokai paplušėjus dar metus, man vosi ne vien Agripinos Vaganovos buvo leista sušokti tą numerį. baleto kanonais, bet ir Auguste´o Egidijui Domeikai širdingas re- Bournonville´io, Enrico Cecchetti veransas už maksimalizmą. Tai buvo mokymo principais. Su jo pagalba papradedantis pedagogas, baigęs Mas- ruošiau pirmą rimtą vaidmenį teatro kvos choreografijos mokyklą, duetinio scenoje – Albertą A. Adamo balete šokio pamokas lankęs pas Didžiojo „Žizel“. Vėliau vasaromis važiuodateatro primarijų Marį Liepą. Jaunasis vau pas jį mokytis individualiai. Su Ada pedagogas iš mūsų reikalaudavo ge- dėkingumu prisimenu, N riausio rezultato. Jau tuomet galima kad dirbdavo be jokio buvo įžvelgti jo, būsimo baletmeiste- užmokesčio. rio, gabumus. Mes – pirmoji jo kūryPedagogei Adai binė „laboratorija“. Trenažą atlikda- Nasvytienei dėkovome salės viduryje – buvo patogu, ju už atidumą, kai smagu, nauja. šokau su Jolanta Nijolei Šimkūnaitei dėkoju už kla- Valeikaite.

Buvau sikinio šokio pradžiamokslį. Ji buvo vyresnis, galėjau šį

BALETAS

s

Ar mūsų pedagogė Lidija neprieštaraudavo? Niekuomet. Ji tolerantiškai priimdavo kito pedagogo pastabas mums. Šokant klasiką magėjo išbandyti neoklasikos leksiką. Daug padėjo Azarijus Pliseckis (primabalerinos Majos Pliseckajos brolis) A z a ri j u s Plis ec ki – šokėjas ir choreografas, turėjęs pažinčių visame pasaulyje, jo dėka gavome teisę šokti Roland´o Petit, Maurice´o Bejart´o kūrinius.

Tai buvo nauja erdvė išbandyti save. Kitoks, mums neįprastas raumenų darbas, nepažįstamos pozos duete privertė mudu su Nelli gerokai paplušėti, išlieti nemažai prakaito. Vėliau tie koncertiniai numeriai papuošė mūsų repertuarą.

Visi su mumis dirbę pedagogai ir repetitoriai atvėrė mums tolimiausių, niekad nematytų šalių, miestų teatrų uždangas. Nebuvome tokie baleto meno korifėjai, kuriuos atsimintų daugelis baleto kartų ar aprašytų pasaulio enciklopedijos. Bet savo jaunystės metais sugebėdavome garbingai atstovauti tėvynės Lietuvos baleto menui, tenykščiams žiūrovams, negirdėjusiems tokios šalies, ją deramai pristatyti. Todėl kiekvienose gastrolėse mane ir Nelli lydėdavo didžiausia atsakomybė. Beje, tuo metu kultūros ministru dirbo Dainius Trinkūnas, labai mėgęs baleto meną. Jis domėdavosi mūsų kūrybiniais pasiekimais, visada paremdavo ambicingus mūsų poros planus. Kūrėme, dirD a in i u s Tri bome, gastroliavome nk beveik be atostogų. Todėl savo laiką scenoje skaičiuojame ne sezonais, o metais... Jeigu suskaičiuotume nukeliautus kilometrus, tai apvažiavome visą Žemės rutulį.

„Žizel“. Su Inna Dorofejeva

Laiškas vaidmenims

ūn

as

Nelli Beredina ir Petras Skirmantas

Muzikos barai / 48

...Pirmuosius laiškus jums rašiau septyniolikmečio ranka, dar menkai suvokdamas vizijų, meno įtaigos ir realybės ribas. Asmeniškas pokalbis su herojumi tebuvo bandymas perprasti charakterį, įsigyventi į vaidmenį. Parašiau pirmajam savo personažui, poetui iš Aleksandro Glazunovo ir Frédérico Chopino baleto „Šopeniana“. Buvau tokio pat amžiaus kaip ir mano herojus. Skraidžiau padebesiais, todėl jaunojo poeto siela ypač atitiko mano būseną. Bėgant metams vis tekdavo sugrįžti prie to vaidmens, jis nebebuvo toks romantiškas, tapo konkretesnis, labiau atitiko Michailo Fokino choreografiją. Daugiau improvizuodavau, mažiau varžė griež-

ti klasikinio šokio judesiai. Tai buvo įdomus vaidmuo, kaip ir mano paties gyvenimas, – neaiškus, nežinia kur vingiuojantis.

Vėliau susitikau su Albertu („Žizel“). Ilgi pokalbiai su juo, ieškojimai, kol personažas tapo kūnu. Kūrybos pradžioje buvau labai impulsyvus, veržlus, gal kiek egzaltuotas. Kartais Albertas itin nuoširdžiai mylėjo Žizel. Kartais tai tebūdavo kilmingo žmogaus žaismas kaimo mergaitės jausmais. Priklausydavo ir nuo to, kokia partnerė šokdavo Žizel. Pirmo-

jo veiksmo išprotėjimo scena ne visuomet būdavo nuspėjama iš anksto.

Kartais likdavau klūpoti prie mirusios Žizel, niekas negalėdavo manęs nuo jos atplėšti. Kitą kartą iš siaubo ir suvokimo, kas nutiko, išnykdavau susisupęs į apsiaustą. Tai – kūrybos akimirkos, nesuplanuotos iš anksto, gimstančios impulsyviai ir netikėtai pačiam sau.

Tau, Džeimsai, laiškus rašydavau dar tada, kai nešokau, kai net nesitikėjau, kad netrukus galėsiu su tavimi kalbėtis artimiau. Nors baletas „Žizel“. Su Yukari Saito

„Silfidė“ taip pat romantinis, tačiau Džeimsas su Albertu neturi nieko bendra. Jis – paprastas kaimo vaikis, jo svajonės realios. Jis džiaugiasi dėl artėjančių vestuvių su Efi, tačiau jį pakeri sapnuose pasirodžiusi Silfidė. Toji nežemiška būtybė susuka jam galvą, ir per laukymes, pievas jis nuskrieja į viliojančias tolumas. Tai nesibaigiantis žaidimas su gyvenimo geismu. Kadangi buvau žemės žmogus, buvo per maža Silfidę matyti ar jausti jos dvelksmą, norėjosi realiai ją apkabinti, mylėti. Netikėtai galvoje nušvito: juk jis vaikėsi savo sapną, iliuziją. Išgyvenau didžiulę dramą, kol pagaliau suvokiau, kad tai – piktosios būrėjos Medžės kerštas. Tai vienintelis romantinis baletas, kur blogis nugali jaunatviškus polėkius ir gėrį.

Vis rašydavau laiškus tau, „Gulbių ežero“ Zygfrydai. Norėdavau, kad jie būtų įdomūs, kad tu atsiskleistum, tačiau man ne itin sekėsi. Princą Zygfrydą, kaip įprasta dvaruose, supa prabanga, jis gali turėti viską, ko nori, bet gniuždo monotonija. Jį varžo rūmų etiketas ir princo pareigos, jis privalo išsirinkti aristokratui pritinkančią nuotaką. Gyvenimas privalumų rėmuose. O medžioklė, susitikimas su nepaprasta mergina-gulbe užburia ir užlieja sielą tikrosios, išsvajotosios meilės banga. Viskas nušvinta stebuklingu grožiu. Tačiau čia pat apgaulė, pažeminimas, kuris atrodo kaip išdavystė. Patyrus Odilijos klastą, kai ši atrodydavo kaip Odeta, būdavo svarbu šokiu atskleisti Zygfrydo vidinę dramą, išgyvenimus. Tai padaryti „juodajame“ veiksme labai

Muzikos barai / 49

BALETAS

„Gulbių ežeras“. Su Nelli Beredina

padėdavo dramatiška Piotro Čaikovskio muzika.

Sutikau daug Odetų ir Odilijų įvairiose pasaulio scenose. Kartais tiems susitikimams ruošdavausi ilgai, tačiau ne visuomet pasiekdavau norimą rezultatą. Siužetas tarsi vėjo gūsis nešdavo mane, kai su partnere kalbėdavom judesiais, suvokdavom kiekvieną žingsnį, žvilgsnį, adekvačiai atsakydavom vienas kitam. Tokių spektaklių nebuvo daug, tačiau jie – katarsis šokėjams ir žiūrovams.

Nepyk, „Don Kichoto“ Bazili, – laiškus rašydavau ne tau. Norėdavau, kad juos skaitytų barzdaskučio klientai, aikštės žmonės, tarp kurių tu gyvenai. Ispanijos saulė, žydras dangus suteikdavo begalinę laisvę, džiaugsmą. Kaip žuvis vandenyje jauteisi supamas minios, kurios siela buvai. Nesusimąstydavai, kad kas nors gali nepasisekti. Buvai įsimylėjęs savo Dulsinėją – Kitri, neabejojai, kad viskas susiklostys, kaip priklauso. Todėl nekovojai nei su būsimu uošviu, nei su kitais pretendentais į mylimosios ranką. Man atrodė, kad Bazilis – tiesiog jaunuolis, gimęs su laimės marškinėliais. Gana pompastiškas vestuvinis pas de deux su Kitri tapdavo spektaklio apoteoze.

Rašiau Girdvainiui („Velnio nuotaka“), Francui („Žydrasis Dunojus“), Vyrui („Amžinai gyvi“) ir kitiems. Iš vienų personažų negaudavau atsa-

Muzikos barai / 50

„Don Kichotas“

„Gulbių ežeras“. Su Tatjana Laid

kymų, iš kitų jie būdavo neinformatyvūs, banalūs. Dukart susitikau su Kristumi – Antalo Fodoro spektaklyje „A Proba“ ir Mai Murdmaa pastatyme „Estonijos“ teatre (pagal Ludwigo van Beethoveno muziką). Šis personažas buvo toks nepasiekiamas ir mistiškas, kad rašyti nedrįsau – laiškai liko mano sieloje. Su juo net baugu kalbėtis, daugiau klausydavausi.

Dar kartą perskaičiau Bibliją. Kartais sapnuose aplankydavo apaštalų pasakojimai apie Kristų. Kai buvau trisdešimt trejų, lankiausi šventoje Iz„Rožės mirtis“ (,,La rose malade‘‘) su Ilze Liepa

„A Proba“

Pas de deux, „Korsaras“

raelio žemėje. Pakerėjo mistiškas susitikimas su Jeruzale, Galilėjos ežeru, Kristaus kryžiaus keliu, Alyvų kalnu.

Ko gera, tai buvo viena dvasingiausių gyvenimo dovanų.

Su „Paryžiaus katedros“ Kvazimodu susitikau netikėtai, nespėjęs parašyti nė vieno laiško. Likimas padovanojo Roland´o Petit choreografiją.

Pirmiausia reikėjo įsiklausyti, suvokti, ką choreografas norėjo pasakyti šio herojaus lūpomis. Vėliau buvo keletas padrikų laiškų Kvazimodui, kupinų meilės svajonių. Meilės, kuri net luošį padarė laimingą. Tai – sielos didybės, beprotiškos aistros, pasiaukojimo ir gėrio laiškai.

Visai kitokie laiškai Vyrui iš to paties prancūzų baletmeisterio kūrinio

„Rožės mirtis“ (,,La rose malade‘‘).

Laiškai vyrui, mylinčiam egoistiškai, savanaudiškai, norinčiam meilę tarsi daiktą turėti čia ir dabar. Daug prirašiau laiškų, tačiau mano Vyras taip ir nepajėgė suprasti, kad meile, kaip ir rože, galima žavėtis tarsi svaigiu aromatu. Nuskynęs rožę, jauti artėjančią vystančios gėlės mirtį.

Personažams iš Maurice´o Bejart´o kūrinių laiškų niekuomet nerašiau, nes Bejart´as buvo tarsi nepasiekiama žvaigždė danguje. Užtat atidžiai perskaičiau visa, kas buvo korifėjaus parašyta: jo interviu, laiškus, mintis... Ypač žavėjausi fraze, kad artistai kartais geriau sušoka, nei jis pats įsivaizdavo kurdamas choreografiją.

Mane jaudino jo paprastumas, kilnia-

dvasiškumas, meilė šokiui ir didžiulė pagarba artisto talentui. Šokau jo Gražiosios Elenos ir Pario pas de deux iš baleto „Mūsų Faustas“ (muzika Johanno Sebastiano Bacho). Dar – Antono Weberno vienaveiksmį baletą „Opus Nr. 5“. Daugiausia dirbau su jo asistentais, tačiau keletas Bejart´o korekcijų ir pagyrimų leido mums su Nelli suprasti, kad šokame ne blogiau, nei jis įsivaizdavo. Didysis baleto magas taikliai kalbėjo apie baletą: „Kas geriau gali išreikšti žmogaus skausmą, laimę ir viltį? Koks kitas menas gali duoti tokią kūno graciją?

Mąstymas ir inteligencija išskiria baleto artistą.“ Išgyvenau daug įvairių spektaklių, sutikau daugybę personažų. Vieni jų buvo itin artimi ir svarbūs, kiti – mažiau paveikūs. Su kai kuriais personažais pasikalbu ir dabar. Tik vis rečiau ir rečiau. O visai neseniai supratau, kad pagrindinis mano spektaklis yra Gyvenimas, kuriame privalau suvaidinti tokį vaidmenį, kokį Dievas paskyrė. n Parengta pagal Livijos GULBINAITĖS knygą „Neprarastas laikas. P. S. laiškai“

Muzikos barai / 51

UŽMIRŠTI VARDAI

Lietuviška pavardė ...

Alvidas JANCEVIČIUS

M

askvos Vagankovo kapinių uždarame kolumbariume ant vienos nišos lentelės kiek neįprastas užrašas: „Vladimiras Valaitis“. Tai urna su garsaus baritono, Maskvos Didžiojo teatro solisto, Rusijos liaudies artisto, tam tikra prasme mūsų kraštiečio palaikais.

Kas šis žmogus, vieno garsiausių pasaulio teatrų scenoje žavėjęs tūkstančius operos mėgėjų ir kone visai nežinomas šalyje, su kuria buvo susijęs pavarde ir genais? Šiandien jau vargu ar besužinosime, kaip Ukrainos Vinicos srities Sitkovcų mieste po pirmojo pasaulinio karo atsidūrė lietuvis geležinkelininkas Antanas Valaitis. Būtent čia, Sitkovcuose, jis sutiko savo antrąją pusę, kilusią iš dabartinės Rusijos Lipecko srities Kazinkos kaimo. 1923 metų balandžio dvidešimt antrąją Valaičiams gimė sūnus Vladimiras.

Jaunos šeimos namuose visi dainavo ir grojo liaudies instrumentais, o vakarais susijungdavo į orkestrą.

Jau ankstyvoje vaikystėje Vladimiras pradėjo skambinti gitara, mandolina, balalaika, domra, bet apie muzikanto profesiją niekada negalvojo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ką tik vidurinę mokyklą baigęs jaunuolis buvo mobilizuotas į kariuomenę, mokėsi į Taškentą perkeltoje

Muzikos barai / 52

Vladimiras Valaitis

Charkovo karo aviacijos ryšių mokykloje. 1942 metų lapkritį, įveikęs pagreitintą vos metus trukusį kursą, pateko į Stalingrado katilą – vienas žiauriausių karo kautynių. Tačiau likimas Vladimirui buvo gailestingas, jis per Ukrainos pietus, Moldovą, Rumuniją, Bulgariją, tuometinę Jugoslaviją nužygiavo iki pat Austrijos sostinės Vienos. Laisvalaikiu savo puikiu balsu dažnai linksmindavo draugus, šie praminė jį „mūsų Šaliapinu“.

Po karo Vladimiras Valaitis tapo 3-iojo Ukrainos fronto dainų ir šokių ansamblio solistu. 1946 metais, gavęs pirmąsias pokariu atostogas, išdrįso dalyvauti Charkovo konservatorijos perklausoje ir buvo priimtas studijuoti. Deja, ansamblio vadovybė savo šaunaus solisto nepaleido ir svajones rimtai mokytis muzikos teko atidėti net iki 1952 metų.

1957-aisiais su pagyrimu baigęs Charkovo konservatorijos Solinio dainavimo fakultetą, Vladimiras iš karto buvo pastebėtas ir pateko į Maskvos Didžiojo teatro stažuotojų grupę, o netrukus pradėjo dainuoti solidžiausiuose teatro pastatymuose. Pirmasis ir aukštų įvertinimų sulaukęs buvo ypač sudėtingas, tragiškas Džančoto Malatestos vaidmuo Sergejaus Rachmaninovo operoje „Frančeska da Rimini“, kurią Didžiajame teatre pastatė Borisas Pokrovskis.

Tiesa, į trupę V. Valaitis pateko kaip aukštasis bosas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad yra baritonas ir per ketvirtį amžiaus teatre sudainavo daugumą ir dramatinio, ir lyrinio baritono partijų: Tomskį, Oneginą, grafą Almavivą, Mazepą, kunigaikštį Igorį, Jagą, Markizą Pozą, Rigoletą, Skarpiją... V. Valaitis Didžiojo teatro scenoje sukūrė per penkiasdešimt įvairiaplanių personažų. Tai visada buvo gyvi

„Toska“, Skarpija

„Don Karlas“, Rodrigo mirties scena

Filmas opera „Jolanta“, 1963 m.

žmonės, o ne operinės kaukės – ekspansyvusis Fordas G. Verdi „Falstafe“, vyriškasis Eskamiljas G. Bizet „Karmen“, klastingasis Amonasras „Aidoje“. Ilgai Vladimiras buvo vienintelis grafo Almavivos partijos atlikėjas Mozarto operoje „Figaro vedybos“, kurios premjera įvyko 1958 metais. Neginčijama artisto sėkme tapo Skarpijos vaidmuo G. Puccini „Toskoje“ 1971 metais, ši opera Didžiojo teatro repertuare be pakeitimų išsilaikė beveik trisdešimt metų.

V. Valaičiui teko dalyvauti įrašant R. Ščedrino savotiška muzikine kalba sukurtą operą „Mirusios sielos“, ten jis atliko nedidelį Prokuroro vaidmenį. S. Prokofjevo „Kare ir taikoje“ Vladimirui skirtingais laikotarpiais teko kurti generolo Rajevskio, daktaro Metivjė ir prancūzų karininko vaidmenis. Nors liko palyginti nemažai solisto įrašų, tačiau daugiausia tai rusų kompozitorių kūriniai, dainos bei ne visada pagrindinės operų partijos. Ir vis dėlto tūkstančiai Didžiojo teatro lankytojų kaip mažą stebuklą vis dar prisimena nedidelę Marinos ir Rangoni sceną M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, kur kartu su Vladimiru švytėjo unikalioji Jelena Obrazcova. N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“ jis sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų Grigorijų

Griaznojų, scenoje buvo su garsiausiais to meto solistais Tamara Siniavskaja, Galina Višnevskaja, Irina Archipova, Vladimiru Atlantovu, Jevgenijumi Nesterenka... Su Galina Višnevskaja triumfavo Giacomo Puccini „Toskoje“.

V. Valaičio Rigoletą gražiai prisiminė jo kolega tenoras Vladimiras Ivanovskis: „Partija reikalauja galingo balso ir kartu gebėjimo dainuoti minkštai, lyriškai... Kad galėtum dainuoti Rigoletą, reikia būti nepaprastai temperamentingam artistui. V. Valaitis užduotį įveikė sėkmingai, taip įrodydamas aukštą savo profesionalumą.“ Legendinis dirigentas Borisas Chaikinas apie pagrindinį Didžiojo teatro baritoną V. Valaitį žurnale „Sovetskaja muzyka“ 1964 metais rašė: „Valaičiui visada buvo būdingas kūrybinis jaudulys, gerai įvaldęs vokalinę techniką, jis nuogai technikai niekada nepatikėdavo nė vienos natos, kol neapvilkdavo muzikos nuoširdumu. Išoriškai jis visada santūrus, gal todėl ir jo dainavimas, ir vaidyba išskirtinai vyriška.“ Garsusis dirigentas nemažai dirbo su solistu, kartu rengė artisto biografijoje ypač reikšmingą R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“, D. Kabalevskio „Requiem“.

Kaip po keliolikos metų rašė vienas Rusijos muzikos kritikas, V. Va-

laičiui buvo svetimi operai neretai būdingi štampai. „Jis visada vyriškas ir įtikinamas, siekia būti kiek įmanoma paprastas ir natūralus.“ Paskutinis solisto Didžiajame teatre sukurtas vaidmuo buvo Jagas 1978 metais Boriso Pokrovskio pastatytoje G. Verdi operoje „Otelas“.

Solisto karjerą Vladimiras Valaitis baigė 1980 metais, kurį laiką dar vadovavo stažuotojų grupei. Mirė 1987 metų gegužės antrąją, sulaukęs vos šešiasdešimt ketverių. Maskvoje liko jo žmona ir duktė, bet apie jas nėra jokių žinių...

Rašinį norėčiau baigti neaprėpiamose interneto platybėse rastu bevardžio melomano komentaru: „Neseniai per radiją išgirdau archyvinį P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ įrašą. Visus solistus atpažinau, viskas man patiko. Bet Tomskio partija buvo sudainuota taip lygiai, su tokiu ekspresyvumu, kad nejučiomis pagalvojau, kaip būtų gera ir šiandien teatro trupėje turėti tokį tvirtą baritoną. Ir kaip nustebau išgirdęs, kad Tomskio partiją dainavo Vladimiras Valaitis, visiems laikams įėjęs į Didžiojo teatro istoriją.“ n

Muzikos barai / 53

KALEIDOSKOPAS MEKSIKIEČIŲ TENORUI ROLANDO VILLAZONUI VASARIO 22 D. SUKAKO 45-ERI. PRANCŪZŲ RADIJO „FRANCE MUSIQUE“ SURENGTAME POKALBYJE DAINININKAS PASAKOJO APIE NAUJAUSIAS PATIRTIS. Dažniausiai dramatines, romantines partijas atliekantis solistas šį pavasarį debiutavo barokinėje C. Monteverdi operoje „Odisėjo sugrįžimas į gim-

tinę“, pastatytoje Paryžiaus Eliziejaus Laukų teatre.

Spektaklį pasižiūrėti ir rezultatą įvertinti galite čia:

KOVO 27 DIENĄ MSTISLAVUI ROSTROPOVIČIUI BŪTŲ SUKAKĘ 90 METŲ, BALANDŽIO 27 D. MINĖSIME DEŠIMTĄSIAS JO MIRTIES METINES. Ta proga „Deutsche Grammophon“ išleido trijų CD komplektą „SLAVA! The Art of Rostropovich“. Kompaktinėse plokštelėse – žymiausi violončelininko įrašai: legendinis Dvořáko Koncertas violončelei, diriguojamas Karajano, Chopino Sonata violončelei, įrašyta kartu su Martha Argerich, ir Brahmso Sonata violončelei Nr. 1, atliekama kartu su Rudolfu Serkinu.

Rostropovičius buvo ne tik violončelininkas, dirigentas, pianistas, kompozitorius, bet ir, jo mokinio Davido Geringo žodžiais tariant, ištisa visata, žmogus, kuriam rūpėjo ne vien muzika, o ir visas pasaulis – žmoniškumo, emocijų, intelekto, bendravimo ir supratimo pasaulis.

Muzikos barai / 54

Muzikos pasaulio naujienos

AKORDEONISTAS VIRTUOZAS RICHARD´AS GALLIANO, APIBŪDINAMAS KAIP GARSIAUSIAS PRANCŪZŲ MUZIKANTAS PASAULYJE, ŠĮ SEZONĄ ŠVENČIA SAVO KARJEROS 30-METĮ IR TA PROGA IŠLEIDO ILGUS KŪRYBOS METUS VAINIKUOJANČIĄ KOMPAKTINĘ PLOKŠTELĘ „NEW JAZZ MUSETTE“. Galliano dirbo kartu su kompozitoriumi Claude´u Nougaro, dainininkais Juliette Gréco, Charles´iu Aznavouru, Chetu Bakeriu, legendiniu džiazo pianistu Micheliu Petrucciani, daugeliu kitų muzikantų.

Jo virtuoziškumą ir meistriškumo pripažinimą tiek džiaze, tiek klasikinėje muzikoje liudija „Deutsche Grammophon“ išleistos Vivaldi, Mozarto, Nino Rotos, šiuolaikinių kompozitorių kūrinių plokštelės.

2016–2017 METŲ SEZONAS MADRIDO KARALIŠKAJAM OPEROS TEATRUI – JUBILIEJINIS. Nuo 2016 iki 2018 metų teatras siūlo 200 metų sukakčiai skirtą specialų repertuarą. Teatro istorija prasidėjo 1817-aisiais, kai Ferdinandas VII įsakė pastatyti naują operos teatrą priešais Madrido karališkuosius rūmus. Kaip rašoma teatro svetainėje, solidus jubiliejus skatina suvokti save kaip aukščiausios klasės kultūros instituciją, išskirtinės svarbos renginiais siekiama pabrėžti Karališkosios operos istorinį vaidmenį, jos indėlį į kultūrą.

KOMPOZITORIUS IR DAINININKAS ROGERIS WATERSAS, BUVĘS GRUPĖS „PINK FLOYD“ NARYS, SVARSTO GALIMYBĘ ATLIKTI GARSŲJĮ KŪRINĮ „SIENA“ (THE WALL) PRIE JAV IR MEKSIKOS SIENOS. Pasak R. Waterso, muzikantai turi absoliučią teisę ir pareigą kalbėti. Nors „Siena“ 1979 m. rašyta ne kaip realių įvykių alegorija, kūrinys buvo nuolat įvairiai interpretuojamas. 1990 metų liepą Watersas savo kūrinį atliko Berlyne minint pirmąsias Berlyno sienos griūties metines. Dabar jis planuoja rengti panašų koncertą kaip protesto ženklą prieš Donaldo Trumpo ketinamą statyti sieną tarp Meksikos ir JAV. Viename interviu R. Watersas aiškino, kad „Siena“ ypač reikšminga šių dienų aktualijų kontekste, kai „Trumpas savo kalbose stato sienas ir kursto rasių bei religijų priešiškumą.“

Muzika ir politika

KOVO 5 D., SULAUKĘS 78-ERIŲ, MIRĖ KURTAS MOLLIS, ŽYMUS VOKIEČIŲ BOSAS, ŽAVĖJĘS PASAULĮ MOZARTO, WAGNERIO IR STRAUSSO OPERŲ INTERPRETACIJOMIS.

ITALŲ TENORAS VITTORIO GRIGOLO, DAŽNAI VADINAMAS MAŽUOJU PAVAROČIU (IL PAVAROTTINO), VASARIO 19 D. ŠVENTĖ SAVO 40-METĮ. Būdamas 23-ejų jis tapo jauniausiu „La Scalos“ solistu, o šiais metais pasižymėjo Verterio (J. Massenet „Verteris“) ir Romeo (Ch. Gounoud „Romeo ir Džuljeta“) vaidmenimis Niujorko teatre „Metropolitan Opera“.

Muzikos barai / 55

KALEIDOSKOPAS Muzika ir politika

SIMBOLIŠKA, KAD EUROPOS SĄJUNGOS BAROKO ORKESTRAS, DAUGIAU NEI PRIEŠ TRIS DEŠIMTMEČIUS ĮSIKŪRĘS JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE, ŠIAI PRADĖJUS IŠSTOJIMO IŠ BENDRIJOS PROCEDŪRĄ ĖMĖ IEŠKOTI NAUJŲ NAMŲ.

2018 metais orkestras savo biurą iš Vutono miestelio netoli Oksfordo perkels į Belgiją, Antverpeną, kad liktų Europos Sąjungos teritorijoje, kai 2019 metais Jungtinė Karalystė galutinai pasitrauks. „Kai praėjusiais metais vyko referendumas, buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau teks kraustytis, – sakė orkestro generalinis direktorius Paulas Jamesas. – Muzikos pasaulyje dauguma menininkų yra laisvai samdomi darbuotojai, todėl jiems labai svarbu laisvas judėjimas.“ Dėl „Brexit“ padarinių meno pasauliui nerimauja ir kiti muzikantai, jie būgštauja, kad vizos ir biurokratiniai ribojimai užkirs kelią atlikėjams lankytis Europoje.

ISPANŲ DIRIGENTAS IR SENOSIOS KLASIKINĖS MUZIKOS ŽINOVAS JORDI SAVALLIS KURUOJA PROJEKTĄ „ORPHEUS XXI“, KURIUO SIEKIAMA INTEGRUOTI PABĖGĖLIUS PROFESIONALIUS MUZIKANTUS, SUDARYTI SĄLYGAS JIEMS DALYTIS ŽINIOMIS IR PATIRTIMI. Jordi Savallis sako: „Supratau, kad negaliu džiaugtis privilegija groti gražiausiose pasaulio salėse ir nepastebėti rimtos krizės, kurią išgyvena mūsų visuomenė. „Orpheus XXI“ – tai muzika už gyvenimą ir orumą.“

Muzikos barai / 56

KOVO 4 D. BERLYNE ATIDARYTA NAUJA ŽYMAUS PRANCŪZŲ KOMPOZITORIAUS, DIRIGENTO, RAŠYTOJO PIERRE´O BOULEZO VARDU PAVADINTA KONCERTŲ SALĖ, STEBINANTI SAVO TECHNINĖMIS GALIMYBĖMIS: JOJE ĮRENGTA SUKAMOJI SCENA, NĖ VIENA IŠ 682 KLAUSYTOJŲ VIETŲ NĖRA NUTOLUSI NUO DIRIGENTO DAUGIAU KAIP 14 METRŲ. Salės iniciatorius – pianistas ir dirigentas Danielis Barenboimas, ją projektavo garsus amerikiečių architektas Frankas Gehry, akustiką tvarkė japonų meistras Yasuhisa Toyota. Ši salė bus svarbi Barenboimo ir Saido akademijos (Barenboim-Said Akademie) vieta, skirta kūrybai ir edukacijai.

Naujos koncertų salės

Pagal užsienio spaudą parengė Benigna Marija NEKROŠIŪTĖ

SAUSIO 11 D. HAMBURGE (VOKIETIJA) DURIS ATVĖRĖ ĮSPŪDINGA KONCERTŲ SALĖ „ELBPHILHARMONIE“, PRISTATOMA KAIP „TOTALUS MENO KŪRINYS, DERINANTIS NAUJOVIŠKĄ ARCHITEKTŪRĄ, ĮSPŪDINGĄ VIETĄ, PUIKIĄ AKUSTIKĄ IR YPATINGĄ KONCERTINĘ PROGRAMĄ“.

Tai – architektų Pierre´o de Meurono, Jacques´o Herzogo ir Ascano Mergenthalerio nuo 2003 metų vykdytas darbas. Salės akustiką tvarkė pripažintas japonų akustikos meistras Yasuhisa Toyota, atstovaujantis kompanijai „Nagata Acoustics“. „Elbphilharmonie“ taip pat įsigijo nepaprasto grožio bei ypatingo skambesio vargonus.

Atidarymo metu skambant Beethoveno „Odei džiaugsmui“ ant pastato sienų buvo rodomas šviesų šou.

PENKIAS VALANDAS TRUKUSIAME ATIDARYMO KONCERTE SKAMBĖJO BEETHOVENO, BRAHMSO, MESSIAENO, WAGNERIO KŪRINIAI. Šį koncertą, įrašytą bendradarbiaujant su „Google“ Menų ir kultūros programa, galite pamatyti čia:

Muzikos barai / 57

TAI ĮDOMU „Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus veiklos užkulisiai pavirto šešėlių teatru, kuriame klesti įtartini sandoriai, piktnaudžiaujama pareigomis, ignoruojamos kontroliuojančių institucijų išvados. Visa tai nesuderinama su skaidrios vadybos reikalavimais ir institucijos vadovo atsakomybe“, – teigia Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Nepasitikėjimą LNOBT generalinio direktoriaus veikla pareiškė ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Kas kūrė Gintauto Kėvišo mitą

Muzikos pasaulyje visiems žinoma, kam už savo karjerą ir tarptautinius ryšius turėjo būti dėkingas „geriausias“ Lietuvos vadybininkas Gintautas Kėvišas.

Maestro Saulius Sondeckis (1928–2016) dosniai dalijosi savo patirtimi, ir ne tik menine. Daugelis vadiname save jo mokiniais.

Gintautas Kėvišas, 1988 metais pradėjęs vadovauti Lietuvos nacionalinei filharmonijai (vadovavo iki 2000 metų), tapo išskirtiniu Sauliaus Sondeckio patikėtiniu: pažintys, kontaktai, tarptautinės veiklos galimybės... Maestro visuomet pabrėždavo p. Kėvišo gabumus ir talentą, greitą reakciją ir gebėjimą pasinaudoti kiekviena situacija.

Gaila tik, kad tie gebėjimai netrukus ėmė daugiau naudos teikti jam pačiam nei Lietuvos muzikai ir muzikams. Verslo dėsniai labai greitai nurungė meninius prioritetus.

Gastrolių organizavimo tarpininkų, kaip kad naujausią skandalą sukėlusi G. Kėvišo sūnaus Martyno vadovaujama „Riverside Music LTD“, buvo ir anksčiau. Buvo netgi konkrečiais adresais užsienyje registruotų koncertinių agentūrų, kurių niekas nurodytais adresais taip ir nerado.

Tarp pirmųjų apie tai garsiai prabilusiųjų buvo Saulius Sondeckis.

2004 metų balandį tapome ilgo proceso pabaigos liudininkais: vienas iškiliausių Lietuvos menininkų Saulius Sondeckis buvo eliminuotas iš Lietuvos muzikinio gyvenimo.

Išties geri vadybininkai gali didžiuotis anksti pastebėtais ir į muzikos aukštumas palydėtais talentais.

Kiek jų laiku pastebėjo ir jiems padėjo Saulius Sondeckis, nė nesuskaičiuotume. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. O kiek muzikų į tarptautines sales išvedė Gintautas Kėvišas? Žymių menininkų gastrolės – labai svarbi valstybės muzikinio gyvenimo dalis. Turime žinoti, pažinti, išgirsti, kas ir kaip vyksta pasaulyje. Kas kita – kiek, už kiek ir kaip, kieno sąskaita.

Buvau visuose dabar linksniuojamuose koncertuose. Ir su apmaudu stebėjau elitinę publiką, gebėjusią įsigyti brangiausius bilietus į tuos renginius. Ir jiems, ir man buvo nuobodu. Skirtumas tik tas, kad aš žinau, kodėl man buvo nuobodu, ir kad aš einu ne tik į atvykstančių orkestrų koncertus. Tuo tarpu prašmatniausioji publikos dalis, patyrusi nuobodulį išgirtųjų gastrolierių koncerte, į savų atlikėjų koncertus – neabejoju – tikrai neis. Ir kaipgi jiems paaiškinti, jog ne klausytojai kalti, kad nuobodžiavo, nes lauke negalėjo išgirsti V. Gergijevo diriguojamos G. Mahlerio simfonijos subtilybių... Nes buvo priversti klausytis net ir ne kiekvienam muzikui profesionalui įdomių retai atliekamų kūrinių, nežinia kodėl grojamų prastos akustikos, orkestro muzikai netinkamoje LNOBT salėje.

Talentingas vadybininkas, juo labiau šitiek metų vadovavęs svarbiausioms Lietuvos kultūros įstaigoms, užuot rūpinęsis beviltiškų pastatų rekonstrukcija, seniai būtų sutelkęs visas pajėgas, kad Vilniuje pagaliau atsirastų geros akustikos salė.

Arba naujoji LNOBT scenos įranga. Visi kalbame apie pinigus, skaičiuojame, kiek ji kainavo. Bet pažiūrėkime, kaip ji naudojama.

Kitapus gatvės, Vilniaus kongresų rūmuose, visiškai nepritaikytose operai patalpose Dalia Ibelhauptaitė iš kailio neriasi, kad suteiktų pastatymui vizualumą, sukurtų nuolat kintantį reginį! Juk operoje ne mažiau nei muzika svarbu reginys, jo dinamika gimė kartu su pačiu žanru – ko verta barokinio teatro mašinerija jau pirmosiose C. Monteverdi operose!

LNOBT pastatymuose reginys ne tik veiksmo metu nekinta – kartais sugebama net ir visą spektaklį nepajudinti nė vieno scenografijos elemento... Ir tai jau ne tik statytojų, bet ir užsakovo, taigi, LNOBT vadovo, keliančio reikalavimus (arba jų nekeliančio) pastatymo kūrėjams, problema.

Visuomenei daug abejonių sukėlė bene pirmas ryžtingas naujojo LNOBT generalinio direktoriaus sprendimas 2002 metais nutraukti 82 metus gyvavusią unikalią Lietuvos tradiciją gruodžio 31 dienos vakarą klausytis G. Verdi operos „Traviata“. G. Kėvišui pasirodė nevertas dėmesio faktas, kad būtent taip dešimtmečius buvo švenčiamas Lietuvos profesionaliosios operos gimtadienis. Ir kaip šampanas nepabosta švenčiant savo gimimo dieną, taip prosenelių, senelių ir tėvų puoselėta naujametė „Traviata“ dar niekam nebuvo pabodusi. Juo labiau kad ir profesionaliosios operos gimimo dieną minime, ir jos šventimo tradiciją turėjome tik mes, lietuviai. Niekur kitur pasaulyje tokios tradicijos nerasite.

Ką gi, kur svarbiausia pinigai, ten sentimentai nereikalingi.

O gal su sentimentais išmetama lauk ir moralė?

Sergejaus Diagilevo žvaigždžių fabrikas: ką išgarsino „Rusų sezonai“

Dvarininkas Sergejus Diagilevas (1872–1929) įgijo teisininko išsilavinimą, bet savo gyvenimą susiejo su menu ir per keletą metų pasaulį supažindino su rusų baletu, opera ir daile, o jo „Rusų sezonai“ tiesiog sprogdino Paryžių.

Pirmosios rusų muzikantų gastrolės užsienyje buvo nuostolingos, bet tai tik pakurstė S. Diagilevą – kitais metais jis pirmenybę atidavė baletui ir neprašovė.

Impresarijus visada rinkdavosi tik geriausius iš geriausiųjų: jo baletų muziką kūrė Igoris Stravinskis, choreografiją – Michailas Fokinas, jo spektakliuose dainavo Fiodoras Šaliapinas, šoko Ana Pavlova ir Vaclavas Nižinskis, dekoracijas kūrė Natalja Gončiarova ir Pablo Picasso – pastarojo eskizus S. Diagilevas svaidydavo ant grindų ir mindydavo, jeigu jie nepatikdavo.

Kokie rusų artistai tapo pasaulinėmis garsenybėmis dėl sumanios šio vadybininko veiklos?

Ana Pavlova Rusijos imperijoje Ana Pavlova buvo tikra žvaigždė dar iki pažinties su S. Diagilevu, o štai pasaulinę šlovę jai pelnė 1909 metų „Rusų sezonas“ – po jo balerina apvažiavo visą pasaulį.

Beje, S. Diagilevo „Sezonų“ afišoje, kurią sukūrė Valentinas Serovas, – šokančios A. Pavlovos siluetas.

Aleksandras Benua Su puikiu dailininku Aleksandru Benua S. Diagilevas buvo pažįstamas dar iki pirmojo savo renginio užsienyje: 1890 m. pabaigoje Sankt Peterburge jie

Audronė ŽIGAITYTĖ Rusų istorinių koncertų Paryžiuje dalyviai svečiuose pas Camille´į Saint-Saënsą. Paryžius, 1907 m.

Muzikos barai / 58

įkūrė menininkų sambūrį „Meno pasaulis“ (Mir iskusstva) ir leido to paties pavadinimo žurnalą.

Jie bendradarbiavo ir užsienyje: A. Benua darbai buvo eksponuojami rusų dailininkų parodose, kurias S. Diagilevas rengė Paryžiuje, Venecijoje, Berlyne ir Monte Karle. Dailininkas taip pat apipavidalindavo „Rusų sezonų“ spektaklius, žavėjo prancūzus savo dekoracijomis ir kostiumais.

Fiodoras Šaliapinas Iki „Rusų sezonų“ legendinis dainininkas jau buvo lankęsis užsienyje – 1901 m. dainavo Milano teatre „La Scala“ ir sukėlė triumfą.

Bet po to, kai F. Šaliapinas padainavo pirmajame S. Diagilevo koncerte Paryžiuje, apie artistą prabilo visas pasaulis, o po metų operos spektaklis „Borisas Godunovas“, kuriame bosas atliko pagrindinį vaidmenį, dar labiau įtvirtino jo sėkmę (opera taip pat buvo rodyta per „Rusų sezoną“).

Tuo pačiu metu prasidėjo F. Šaliapino gastrolės Niujorke, Berlyne, Buenos Airėse.

Igoris Stravinskis Talentingą kompozitorių Igorį Stravinskį S. Diagilevas „atrado“ per jo siuitos „Faunas ir piemenaitė“ premjerą ir po kiek laiko pasiūlė jam bendradarbiauti.

Muziko ir meno vadybininko sąjunga truko kelerius metus – per tą laiką I. Stravinskis „Rusų sezonams“ sukūrė tris baletus, kurie išgarsino jį visame pasaulyje: „Ugnies paukštę“, „Petrušką“ ir „Šventąjį pavasarį“.

S. Diagilevas ir I. Stravinskis, 1921 m.

Leonas Bakstas Rusų dailininkas Levas Rozenbergas (Leonas Bakstas), padaręs scenografijos revoliuciją savo pasakiškomis ir prašmatniomis dekoracijomis bei kostiumais, tapo pagrindiniu „Rusų sezonų“ apipavidalintoju: dirbo prie baletų „Kleopatra“, „Šecherazada“,

„Karnavalas“, „Narcizas“, „Dafnis ir Chloja“.

Tačiau pripažinimą dailininkas pelnė dar anksčiau, kai prisidėjo prie S. Diagilevo „Meno pasaulio“ – tada jo darbai pradėjo keliauti po užsienio parodas, juos publikavo „Meno pasaulio“ žurnalas.

Michailas Fokinas Jauną choreografą Michailą Fokiną S. Diagilevui pristatė jo draugas A. Benua. Įvertinęs šokio kūrėjo potencialą, vadybininkas pasiūlė jam vykti į Paryžių ir imtis Rusų baleto spektaklių. Šis sutiko ir parodė prancūzams spektaklius, kuriuos jau buvo išbandęs Sankt Peterburge.

Pasisekimas buvo pritrenkiamas.

Visi artistai, šokę M. Fokino spektakliuose (A. Pavlova, V. Nižinskis, Tamara Karsavina), tapo tarptautinėmis žvaigždėmis, o sėkmės pakylėtas baletmeisteris ėmėsi naujų spektaklių.

Vaclavas Nižinskis ir Sergejus Diagilevas

Vaclavas Nižinskis Lenkų kilmės rusų šokėjas Vaclavas Nižinskis svaigią karjerą padarė taip pat S. Diagilevo dėka: iš pradžių jis buvo vienas pagrindinių baleto trupės artistų, o vėliau vadybininkas pradėjo jį „stumti“ į baletmeisterio postą – norėjo, kad pakeistų M. Fokiną.

Po naujai iškepto choreografo santuokos bendradarbiavimas su S. Diagilevu nutrūko; jis bandė tęsti choreografo karjerą, bet tokios sėkmės kaip „Rusų sezonuose“ jau niekada nesulaukė.

Išrinktas naujas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas

2017 m. balandžio 1 d. Lietuvos kompozitorių sąjungos visuotiniame susirinkime paaiškėjo, kas vadovaus organizacijai artimiausius ketverius metus. Į naują LKS tarybą išrinkti kompozitoriai Vaclovas Augustinas, Zita Bružaitė, Antanas Kučinskas, Faustas Latėnas, Mykolas Natalevičius, muzikologai Jūratė Katinaitė, Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, Linas Paulauskis ir Asta Pakarklytė. Naujuoju sąjungos pirmininku tapo Mykolas Natalevičius, kuris pakeis dvi kadencijas jai vadovavusią kompozitorę, pedagogę, Tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ meno vadovę Zitą Bružaitę.

Mykolas Natalevičius (g. 1985) – jaunosios kartos lietuvių kompozitorius, dirbantis įvairiose muzikos srityse – nuo akustinės instrumentinės muzikos iki eksperimentinės elektronikos. Jis aktyviai koncertuoja kaip pianistas, dainininkas, dirigentas, skaito muzikos teorijos paskaitas Lietuvos aukštosiose mokyklose.

M. Natalevičius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kompoziciją (prof. Vytauto Barkausko ir doc. Ričardo Kabelio klasėse), taip pat lankė dainavimo (doc. Deividas Staponkus ir doc. Algirdas Janutas) bei simfoninio dirigavimo (prof. Gintaras Rinkevičius) paskaitas. 2010 m. studijavo Danijos elektroninės muzikos institute (dėst. Henrik Munch), Danijos karališkojoje akademijoje Aarhuse tobulino dainavimą (dėst. Ingrid Haking Raby).

2015 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno doktorantūros studijas, įgijo daktaro laipsnį. Mykolo Natalevičiaus mokslinių interesų sritys – kompozicija, šiuolaikinė, elektroninė muzika, kompiuterinė muzikos analizė, algoritminė muzika ir dirbtinis intelektas, garso sintezė ir programavimas.

2011 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų kūrinių konkurse M. Natalevičius pelnė debiuto premiją už kūrinį „Kampana“ simfoniniam orkestrui. 2012 m. įstojo į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Tais pačiais metais apdovanotas Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. 2014 m. laimėjo pirmą vietą ir publikos prizą jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurse „Vox juventutis“.

Lietuvos kompozitorių sąjunga vienija 177 narius – profesionalius kompozitorius ir muzikologus. Pagrindinis LKS tikslas – skleisti, remti, propaguoti šiuolaikinę lietuvių profesionaliąją muziką ir muzikologinę mintį šalyje ir užsienyje.

LKS rengia tarptautinius šiuolaikinės muzikos festivalius „Jauna muzika“, „Druskomanija“, „Ahead“, bendradarbiauja organizuojant festivalius „Gaida“, „Muzikos ruduo“, „Iš arti“, „Permainų muzika“ ir kt.

Kartu su Vilniaus miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“ rengia konkursą „Vox juventutis“. Kasmet surengia keliolika Lietuvos kompozitorių autorinių koncertų, kūrybos vakarų, lietuvių muzikos pristatymų užsienyje. Organizuoja tarptautines muzikologų konferencijas, užsiima Lietuvos profesionaliosios muzikos sklaida, knygų, natų ir kompaktinių plokštelių leidyba.

Mykolas Natalevičius

Parengė Milda AUGULYTĖ

Muzikos barai / 59

MUZIKŲ SĄJUNGOJE Lietuvos muzikų sąjunga „Vilniaus knygų mugėje 2017“

Vasario 23–26 dienomis „Litexpo“ rūmuose vyko 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, stebinusi ne tik knygų, bet ir įvairiausių renginių – koncertų, susitikimų, pristatymų, diskusijų – gausa. Jau trečius metus lankytojų laukė Muzikos salė, čia savo leidinius ir veiklą pristatė ir Lietuvos muzikų sąjunga. Sąjungos stende buvo galima susipažinti su LMS leidiniais – profesionaliosios muzikos atlikėjų įrašais, natomis, knygomis – ir juos įsigyti.

Išskirtinis Muzikos salės renginių akcentas buvo vasario 24 dieną vykusi diskusija „Ar nužudyta klasikinė muzika?“ Atsakymo į šį klausimą ieškojo trijų kartų muzikai – kompozitoriai Giedrius Kuprevičius ir Audronė Žigaitytė, vibrafonininkas, LRT „Klasikos“ laidų vedėjas Marius Šinkūnas. Šių metų naujovė – galimybė įsigyti mp3 formato LMS kolekcijos klasikinės muzikos įrašų.

Nuo 2015 metų veikiančioje internetinėje parduotuvėje www. parduotuve.muzikusajunga.lt pristatoma visa LMS kolekcija.

2000 metais pradėjusi kompaktinių plokštelių leidybą, šiandien Lietuvos muzikų sąjunga jau

turi 122 kompaktines plokšteles, gausėja ir DVD kolekcija. Tai ypatingos vertės archyvas, kuriame yra ir su ilgamečiu partneriu LRT išleistų unikalių archyvinių įrašų (operos „Traviata“, „Kaukių

LMS puslapiai

Lietuvos muzikų sąjungos stende lankytojų laukė Dalia Šivickienė

„Ar nužudyta klasikinė muzika?“ Atsakymo į šį klausimą ieškojo trijų kartų muzikai – kompozitoriai Giedrius Kuprevičius ir Audronė Žigaitytė, vibrafonininkas Marius Šinkūnas. Pokalbį vedė Dainius Razauskas

balius“, Johanno Strausso valsų lietuviškos interpretacijos antologija ir kt.), ir muzikos edukacijai skirta „Muzikos antologija“ (21 CD), ir šiandienos muzikų įrašų. Atlikėjų spektras itin platus – nuo jaunatviškų, akademinės muzikos standartų nepaisančių ansamblio „Subtilu-Z“ ir multiinstrumentininko Sauliaus Petreikio iki tokių operos scenos grandų, kaip Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Vaclovas Daunoras, Virgilijus Noreika, Elena Čiudakova...

LMS stendą aplankė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, muzikologas Viktoras Januškevičius

Muzikos barai / 60

Išskirtinę vietą šioje kolekcijoje užima „Auksiniai diskai“ – juose įrašyta nuo 2001-ųjų kasmet LMS teikiamo apdovanojimo laureatų atliekama muzika.

Mugės dienomis pagrindinis LMS stendo akcentas buvo žaisminga loterija be pralaimėjimų, joje buvo galima laimėti kurį nors pastarųjų metų muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ numerį su kompaktine plokštele ar – labai pasisekus – išsirinkti bet kurią patinkančią kolekcijos „Muzika – visiems“ plokštelę.

Lankytojai tradiciškai galėjo pigiau įsigyti LMS išleistų muzikos įrašų, puikiomis sąlygomis užsiprenumeruoti žurnalą „Muzikos barai“, plačiau susipažinti su beveik 300 narių vienijančios asociacijos veikla.

Svečių iš Baltarusijos viešnagė Vilniuje

Kovo 4 dieną Lietuvos muzikų sąjungoje lankėsi Maladečinos (Baltarusija) M. K. Oginskio valstybinės muzikos kolegijos direktorius Grigorijus Soroka, jo pavaduotojas mokymui Georgijus Jurevičius ir pavaduotojas ugdymui Dmitrijus Artemionokas. Susitikime dalyvavo LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir tarybos narys Juozas Domarkas.

Maladečinos Mykolo Kleopo Oginskio valstybinės muzikos kolegijos simfoninis orkestras (vadovas G. Soroka) pasižymi unikaliais projektais – orkestrą garsina ne tik koncertinė veikla, bet ir nuosekliai kaupiamas pastatytų ir netgi inicijuotų sukurti operų kraitis. Tad su svečiais ir aptartos bendradarbiavimo galimybės ruošiant būsimus LMS projektus, ypač susijusius su Birštono vasaros menų akademijos programa ir perspektyvomis.

Juozas Domarkas, Grigorijus Soroka ir Georgijus Jurevičius LMS būstinėje

Georgijus Jurevičius, Grigorijus Soroka, Liuda Domarkienė, Juozas Domarkas ir Audronė Žigaitytė-Nekrošienė prie LMS būstinės

Choreografo Valentino Jelizarjevo kūrybinei veiklai skirtoje parodoje „Reportažai iš dabarties“

Minske prie rotušės pastatytas paminklas kompozitoriui Stanisławui Moniuszko ir dramaturgui Vincentui Duninui-Marcinkevičiui

Turininga kelionė į Minską

Kovo 30 – balandžio 2 dienomis LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė lankėsi Minske. Kelionę inicijavo Baltarusijos Respublikos garbės konsulas Lietuvoje Nikolajus Logvinas.

Pirmasis susitikimas įvyko Teatro ir muzikos kultūros istorijos muziejuje. Pokalbiui vadovavo muziejaus direktorė Zinaida Kučer, ji supažindino su muziejaus ekspozicijomis ir veikla. Tartasi dėl galimų bendrų veiksmų 2019 metais minint Stanisławo Moniuszko 200-ąsias gimimo metines.

Baltarusijos nacionalinėje filharmonijoje susitikta su jos ilgamečiu meno vadovu Jurijumi Gildiuku, puikiai prisimenančiu bičiuliškus kontaktus su Lietuvos nacionaline filharmonija dar nuo tų laikų, kai jai vadovavo Rimvydas Žigaitis. J. Gildiukas papasakojo apie įstaigos veiklą, tarptautinius projektus, buvo aptartos kultūrinių mainų galimybės.

Kovo 30 d. buvo atidaryta legendinio Baltarusijos choreografo Valentino Jelizarjevo kūrybinei veiklai skirta paroda „Reportažai

iš dabarties“. Įspūdingoje medijomis ir animacija papildytoje parodoje per vieno menininko veiklą atskleista turtinga Baltarusijos baleto istorija.

Pirmąją viešnagės Baltarusijoje dieną užbaigė Baltarusijos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Aleksandras Anisimovas) koncertas. Orkestrui dirigavo gerai Lietuvoje žinomas Sauliaus Sondeckio, Petro Bingelio ir Gintauto Kėvišo bičiulis, ilgametis Šlėzvigo-Holšteino festivalio meno vadovas, dirigentas ir pi-

Nikolajus Logvinas, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Viktoras Skorabagatovas

Baltarusijos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Aleksandras Anisimovas

Ilgametis Baltarusijos nacionalinės filharmonijos meno vadovas Jurijus Gildiukas, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Nikolajus Logvinas

Muzikos barai / 61

MUZIKŲ SĄJUNGOJE įspūdinga. Su dirigentu Aleksandru Anisimovu aptartos bendrosios dirigavimo, orkestrų ir renginių organizavimo problemos. Su praeityje garsiu dainininku Viktoru Skorabagatovu, itin aktyviai naujam gyvenimui prikeliančiu istorinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinį palikimą, prisiminta kunigaikščio A. H. Radvilos operos „Faustas“ sukūrimo ir bendravimo su J. W. Goethe istorija. Artimiausiems „Muzikos barų“ numeriams rengiamos publikacijos apie abu įdomius susitikimus.

Baigiantis viešnagei A. Žigaitytė-Nekrošienė dalyvavo X vokalinių duetų konkurso „Dainos, kurios mus jungia“ vertinimo komisijos darbe. Jaunieji dainininkai iš Klaipėdos Ksenija Frolova ir Maksimas Drožinas pelnė konkurso diplomus.

Baltarusijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo ilgametis Šlėzvigo-Holšteino festivalio meno vadovas, dirigentas ir pianistas Justusas Frantzas

anistas Justusas Frantzas. Nuo 2013 metų J. Frantzas vadovauja Izraelio orkestrui „Sinfonietta Beer Sheva“.

Koncerte skambėjo W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ uvertiūra, R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ įžanga ir Izoldos mirties scena, R. Strausso simfoninė poema „Tilio Ulenšpygelio išdaigos“ ir L. van Beethoveno 7-oji simfonija. J. Frantzas ir kaip pianistas, ir kaip dirigentas visuomet garsėjo Mozarto muzikos interpretacijomis, tačiau šį kartą orkestrui sunku buvo atliepti reikalaujamą precizišką muzikos lengvumą. Ir orkestras, ir dirigentas geriausiai interpretavo Beethoveno 7-ąją simfoniją – puikiai atskleista simfonijos dramaturgija ir monumentalumas vainikavo įspūdingą koncertą.

Po koncerto Justusas Frantzas maloniai prisiminė šviesaus atminimo Saulių Sondeckį, viešnages Šlėzvigo-Holšteino festivalyje, originaliuosius parą trukdavusius koncertus maratonus. Maestro dosniai dalinosi festivalių organizavimo patirtimi, kalbėjo apie unikalų savo bendravimo su Lietuvos kameriniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru periodą.

Antroji diena buvo ne mažiau

Sausio mėnesį koncertavo dainininkė Aušrelė Stasiūnaitė su savo mokine Elzita Girčyte ir pianiste Nijole Baranauskaite Vasario mėnesį – pianistė Ala Bendoraitienė su dainininke Raimonda Tallat-Kelpšaite ir kontrabosininku Giedriumi Bendoraičiu Kovą – dainininkė Julija Karaliūnaitė ir pianistė Birutė Asevičiūtė su dukrele smuikininke Saule

MB inf.

Lietuvos muzikų sąjunga tęsia Vakaro serenadų ciklą Druskininkų ir Birštono „Eglės“ sanatorijose

Baigiantis viešnagei A. ŽigaitytėNekrošienė dalyvavo X vokalinių duetų konkurso „Dainos, kurios mus jungia“ vertinimo komisijos darbe. Jaunieji dainininkai iš Klaipėdos Ksenija Frolova ir Maksimas Drožinas pelnė konkurso diplomus

LIETUVOS KULTŪROS TARYBA remia projektą: „Kintantys muzikos reiškiniai ir prasmės“ muzikos meno ir mokslo leidinyje „Muzikos barai“ – 5 000 Eurų

Muzikos barai / 62

2 0 1 7 m . S U G R Į Ž I M Ų K O N C E R TA I

Kovo 22 d., trečiadienį, 17.30 val.

Stasio Vainiūno namuose RŪTA ŽEMAITYTĖ BLOOMFIELD (klavesinas, Lietuva, JAV) VAIVA EIDUKAITYTĖ-STORASTIENĖ (klavesinas, Lietuva) Kovo 24 d., penktadienį, 18 val.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje FORTEPIJONINIS DUETAS GABRIELĖ LELYTĖ (fortepijonas, Lietuva, Šveicarija) KARL-ANDREAS KOLLY (fortepijonas, Šveicarija) Kovo 28 d., antradienį, 18 val.

Vilniaus paveikslų galerijoje DANGUOLĖ LINGYTĖ (klasikinė gitara, Lietuva, Olandija) EGLĖ KULIEŠYTĖ (gitara, Lietuva) AGNĖ BUŠKEVIČIŪTĖ (sopranas, Lietuva)

Balandžio 4 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje DMITRIJ BEREZIN (violončelė, Lietuva, Vokietija) VYTENIS GURSTIS (fleita, Lietuva, Vokietija) ALEKSANDR KASHPURIN (fortepijonas, Rusija) Balandžio 11 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Ansamblis „TUTTO A DIO“ GRETA STAPONKUTĖ (altas Lietuva, Šveicarija) AUGUSTINAS RAKAUSKAS (akordeonas, Lietuva, Šveicarija) Balandžio 13 d., ketvirtadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje RUSNĖ MIKIŠKAITĖ (saksofonas, Lietuva, D. Britanija) IMMA SETIADI (fortepijonas, Indonezija)

Kovo 29 d., trečiadienį, 18 val.

Vilniaus rotušėje MILDA TUBELYTĖ (mecosopranas, Lietuva, Vokietija) ANNA TRAUB (mecosopranas, Šveicarija, Norvegija) GIEDRĖ MURALYTĖ-ERIKSONĖ (fortepijonas, Lietuva)

Balandžio 19 d., trečiadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje IEVA PRANSKUTĖ (smuikas, Lietuva, Austrija) MORTA GRIGALIŪNAITĖ (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) MISLAV BRAJKOVIČ (violončelė, Kroatija)

Balandžio 3 d., pirmadienį, 18 val.

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje POVILAS SYRRIST-GELGOTA (altas, Lietuva, Norvegija) TORIL SYRRIST-GELGOTA (violončelė, Norvegija) ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS Meno vadovas ir dirigentas DONATAS KATKUS

Balandžio 19 d., trečiadienį, 14.30 val.

Vilniaus senjorų socialinės globos namuose Balandžio 26 d., trečiadienį, 18 val.

Vilniaus rotušėje Balandžio 28 d., penktadienį, 17 val.

Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje MIGLĖ ŽALIUKAITĖ-LIMANTAS (mecosopranas, Lietuva, JAV) EGLĖ PERKUMAITĖ (fortepijonas, Lietuva)

Gegužės 2 d., antradienį, 18 val.

Kauno valstybinėje filharmonijoje MODESTAS SEDLEVIČIUS (baritonas, Lietuva, Vokietija) JIHYUN CECILIA LEE (sopranas, P. Korėja) EDGARAS DAVIDOVIČIUS (tenoras, Lietuva) DEIVIDAS STAPONKUS (baritonas, Lietuva) KŠIŠTOFAS BONDARENKO (bosas, Lietuva) AUDRONĖ JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas, Lietuva) Gegužės 4 d., ketvirtadienį 19 val.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje DRESDNER FILHARMONIKER STREICHQUARTETT (Vokietija) DALIA STULGYTĖ-RICHTER (smuikas, Lietuva, Vokietija) DENISE NITTEL (smuikas, Austrija) MATAN GILITCHENSKY (altas, Izraelis) VICTOR MEISTER (violončelė, Vokietija) MODESTAS SEDLEVIČIUS (baritonas, Lietuva, Vokietija) JIHYUN CECILIA LEE (sopranas, P. Korėja) EDGARAS DAVIDOVIČIUS (tenoras, Lietuva) AUDRONĖ JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas, Lietuva) Gegužės 14 d., sekmadienį, 14 val.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje VLADIMIR GRUDIN (vargonai, Lietuva, Olandija) Vilniaus moterų choras LIEPOS (vadovė AUDRONĖ STEPONAVIČIŪTĖ ZUPKAUSKIENĖ)

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Vytautas ALENSKAS Birbynininkas, dirigentas, KU Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas (gegužės 19 d.)

Kęstutis GRYBAUSKAS Pianistas (gegužės 30 d.)

Vaida BEINARIENĖ Kompozitorė (birželio 6 d.)

Vytautas SONDECKIS Violončelininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Šiaurės Vokietijos radijo orkestro koncertmeisteris (birželio 9 d.)

Petras VYŠNIAUSKAS Saksofonininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos, tarptautinių konkursų laureatas (birželio 11 d.)

Ieva NARKUTĖ Kompozitorė, dainų tekstų autorė, atlikėja (birželio 22 d.)

Virgilijus VISOCKIS Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas (birželio 24 d.) Živilė KARKAUSKAITĖ-URBAITIENĖ Pianistė (liepos 1 d.)

Lietuvos muzikų sąjungos narių dėmesiui LMS tarybos sprendimu 2017 m. birželio 3 d. (šeštadienį), Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius) vyks metinė Lietuvos muzikų sąjungos konferencija.

Konferencijos pradžia – 11 val.

Dalyviai registruojami nuo 10.30 val.

Darbotvarkė 1. LMS prezidentės ataskaita 2. Revizijos komisijos ataskaita 3. Ataskaitų tvirtinimas 3. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams 4. LMS veiklos gairių pristatymas 5. LMS įstatų pakeitimo projekto pristatymas ir svarstymas 6. Diskusijos Prašytume iki birželio 2 d. pranešti apie dalyvavimą ir registruotis diskusijoms elektroniniu paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 61448314.

Informacija NESUMOKĖJUSIEMS NARIO MOKESČIO Nario mokestį už praėjusius ir (arba) už 2017 metus prašom sumokėti iki konferencijos (birželio 2 d.). Mokėti galima ir internetu.

Mūsų rekvizitai: Lietuvos muzikų sąjunga, kodas 190749274, atsisk. sąsk. LT51 7300 0100 0245 0037, Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000 Primename, kad dalyvavimas konferencijoje yra kiekvieno LMS nario pareiga. Jeigu dėl pateisinamų priežasčių konferencijoje dalyvauti negalėsite, įgaliokite kurį nors LMS narį pasirašydami Balso teisės perleidimo sutartį. Sutarties formą galite atsisiųsti iš interneto svetainės www.muzikusajunga.lt (skyrius „Dokumentai“), gauti elektroniniu paštu arba Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje.

Lietuvos muzikų sąjungos administracija

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 6 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Muzikos barai / 64

Dėl kompozitoriaus, poeto, vadybininko ir pedagogo Gyčio ŠIRVINSKO netekties užjaučiame šeimą ir artimuosius.

Muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacija

2017 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 7 d.

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt