Mb 2017 5 6 issu

www.muzikusajunga.lt

2017 BIRŽELIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Fortepijonų karai 46 p.

Šiame numeryje:

LEONIDAS MELNIKAS Numeris su CD

Jūratė ŠVEDAITĖ 58 p.

2

0

1

5

ETNOGRAFINIŲ regionų metai

„JAU AUŠT AUŠRUŽĖ“ II XXI AMŽIAUS PASAULIO KOMPOZITORIŲ CHORINĖS MINIATIŪROS Etnografinių regionų metams paminėti

1. Javier Busto Dvi lietuvių liaudies dainos: „Saulelė raudona“,

„Beauštanti aušrelė“ 06:27 2. John August Pamintuan „Jau aušt aušružė“ 03:56

Solistė Ieva Skorubskaitė 3. David Azurza „Parugėmis, pabarėmis“ 04:22

Solistai Gedas Jurgutis, Silvija Skinkytė, Justinas Valaitis 4. Ivo Antognini „Miegužio noriu“ Jameso Joyce´o žodžiai 04:36 5. Jan Krutul „Mėlynasis karvelėli“ 05:20

Solistė Silvija Skinkytė 6. Stephen Leek „Upava karvelėlis“ 03:49 7. Ko Matsushita Dvi dainos broliams: „Ei, brolyti, brolyt“,

„Vai broleliai dobilėliai“ 05:30

Solistai Liucina Blaževič, Brigita Šakalienė, Jaunius Šakalys 8. Alberto Grau „Teka, teka šviesi saulė“ 07:17

TT 41:17

Atlieka choras „Vilnius“, diriguoja vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas (1, 2, 3, 5, 6, 8) Giedrius Pavilionis (4), Linas Balandis (7) Koncertinė įstaiga valstybinis choras „Vilnius“. Projekto vadovas Vladas Bagdonas. Garso režisierė Eglė Jarmolavičiūtė. LRT garso įrašų studija. Dizaineris Arvydas Nekrošius. Projekto partnerė Lietuvos kompozitorių sąjunga.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2017 BIRŽELIS Nr. 5–6 (472–473) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Arvydo Nekrošiaus nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys CD TEMA

Choras „Vilnius“. „Jau aušt aušružė“ II XXI amžiaus pasaulio kompozitorių chorinės miniatiūros / 16 p.

SUKAKTIS

Gaja Klišytė, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Leonidas Melnikas: „Aš laimingas, kad taip viskas susiklostė“ / 2 p.

Leonidui Melnikui – 60

Algytė Merkytė Prasmingos kūrybos keliu / 20 p.

Vytautui Alenskui – 70

Rasa Murauskaitė, Paulina Šilobrit Šventė – dovanoti muziką kitiems / 24 p.

Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklai – 50

Tomas Bakučionis Šeši „Trimito“ dešimtmečiai istorijos audrose / 28 p.

FESTIVALIAI

Romualda Butkevičienė, Edita Lansbergienė Spalvingas „Baroko pavasaris Biržuose“ / 8 p.

Renata Lastauskaitė-Vengrienė VI tarptautinis festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“ / 13 p.

KRONIKA

Paulina Nalivaikaitė Inteligencijos ir ekspresijos harmonija / 10 p.

Elinos Garančos koncertas „Vilniaus festivalyje“

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Sofija Sergejeva Su jaunatvišku polėkiu / 10 p.

IŠ ARTI

Ingrida Alonderė Ko Matsushita: „Emocija – svarbiausias muzikos dėmuo“ / 18 p.

NAUJI LEIDINIAI

Išleista kompozitorės Konstancijos Brundzaitės dienoraščių knyga / 31 p.

BALETAS

Audronė Žiūraitytė Baletas „Piaf“. Proceso ir rezultato akistata / 38 p.

APLINK DŽIAZĄ

Tomas Bakučionis 27-asis „Kaunas Jazz“ / 40 p.

POPULIARUMO KAINA

Eimuntas Gricius Ar Lietuva gali laimėti „Euroviziją“ / 44 p.

KALEIDOSKOPAS

Apie muzikinius įvykius pasaulyje / 54 p.

SVETUR

Gabrielė Sližytė Paryžiaus dienoraščiai (7)

(Ne)reikalingų šedevrų paieška ir nežinomi Rameau muzikos keliai / 34 p.

XIX amžiaus gigantomanija operoje / 36 p.

Alvidas Jancevičius Latvių dirigentas vadovaus „Komishe oper“ / 43 p.

TAI ĮDOMU...

Irena Uss-Armonienė Varžėsi jaunieji koncertmeisteriai / 11 p.

Motiejus Bazaras Fortepijonų karai / 46 p.

Vitalis Lebedis „Dagilėlio“ koncertai JAV / 12 p.

Jūratė Visockaitė Arvydo Pakalkos fortepijonai / 52 p.

Ieva Kananavičiūtė Juozas Naujalis – Latvijos chorų dainininkų lūpomis / 14 p.

Rokas Kučinskas Kauno valstybinis choras dainavo XX amžiaus klasiką / 16 p.

PARODOS

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

57 p.

Į BIRŠTONĄ

Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė Kartu su migruojančiais paukščiais / 58 p.

Dainininkės Jūratės Švedaitės kūrybinis portretas

Kviečia V Birštono vasaros menų akademija / 60 p.

Muzikos barai / 1

SUKAKTIS

Leonidas Melnikas: „Aš laimingas, kad taip viskas susiklostė“

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Leonido Melniko 60-mečiui skirtas vakaras LMTA Juozo Karoso salėje. Solenizantas muzikavo su scenos bendražygiais – Genadijumi Savkovu (akordeonas), Borisu Traubu (smuikas) ir Valentinu Kaplūnu (violončelė)

Muzikos barai / 2

ČIURLIONIO PRELIUDAI, GERARDO MATOSO RODRÍGUEZO TANGO „LA CUMPARSITA“, LEONIDO DESIATNIKOVO „NUALINTA SAULĖ“ IR DAR KELI NUOTAIKINGI KŪRINIAI, ŠILTA JUBILIATO ŠYPSENA, ŠVENTIŠKA PUBLIKOS NUOTAIKA PILNUTĖLĖJE LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS JUOZO KAROSO SALĖJE – TAIP ŠIŲ METŲ BALANDŽIO 10 DIENĄ PRASIDĖJO LEONIDO MELNIKO 60-MEČIUI SKIRTAS VAKARAS. SOLENIZANTAS MUZIKAVO SU SCENOS BENDRAŽYGIAIS – GENADIJUMI SAVKOVU (AKORDEONAS), BORISU TRAUBU (SMUIKAS) IR VALENTINU KAPLŪNU (VIOLONČELĖ).

– Profesoriau, muziko kelią pradėjote Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje. Jeigu galėtumėte rinktis, ar šiandien eitumėte tuo pačiu keliu?

LMTA Fortepijono katedros vedėjas prof. Jurgis Karnavičius Leonidą Melniką pažįsta nuo 1 klasės, tad sveikinant vaikystės bičiulį buvo ką prisiminti...

– Manyčiau, kad vaikystėje nelabai įsivaizduojame, kur eisime, kokiais keliais keliausime. Bet pati pra-

džia labai svarbi žmogaus gyvenime.

M. K. Čiurlionio meno mokykla buvo teisinga pradžia. Į mokyklą ateiname gal ir atsitiktinai, mus kas nors atveda – tėvai, kaimynai, draugai. Ir ateiname galvodami apie kažką, kas neapibrėžta ir gal net labai tolima nuo to, ką vėliau veiksime. O mokyklą puikiai atsimenu dar ir dėl to, kad ten mokėsi mano vyresnysis brolis. Prisimenu aukštas lubas, ilgus koridorius, kurie atrodė labai dideli, nes pats buvau mažas. Metai bėgo, tie koridoriai mažėjo... Mokė mus labai geri mokytojai. Pasisekė ir su klasės draugais, buvome draugiški vienminčiai.

Pirmoji mano mokytoja – garsioji pianistė ir pedagogė Nadežda Dukstulskaitė.

– Kas „parinko“ muziko kelią?

– Neturėjau nei didelio talento, nei ambicijų, bet mama už rankutės nuvedė į berniukų chorą „Ąžuoliukas“ (lankiau parengiamąjį skyrių ir net dalyvavau keliuose koncertuose), o paskui įstojau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Mano tėvai nebuvo muzikai, tačiau tėvelis nuolatos įsigydavo abonementą į Filharmonijos koncertus.

Jį lydėdavo vyresnysis brolis arba aš. Šiais metais minime ir tėvelio Isajos Melniko sukaktį – jis gimė prieš Leonidas Melnikas – pianistas, vargonininkas, muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, senato pirmininkas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys

Muzikos barai / 3

SUKAKTIS Leonidas MELNIKAS – pianistas, vargonininkas, muzikologas, habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos senato pirmininkas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys.

Gimė 1957 m. Vilniuje. Tėvas Isaja Melnikas (1907–1990) – Vytauto Didžiojo universiteto absolventas (1935), farmacininkas, vienas Lietuvos vaistinių tinklo kūrėjų, motina Sofija Melnikienė (1923–1988) – ekonomistė, technikos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė.

1964–1975 m. Leonidas Melnikas mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1975 m. įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją, studijavo dvi specialybes – fortepijoną ir vargonus (prof. M. Chalfino fortepijono ir prof. N. Oksentian vargonų klasėse).

Studijas 1980 m. baigė su pagyrimu, tęsė mokslus meno aspirantūroje, vėliau – muzikologijos doktorantūroje. 1984 m. apgynė daktaro disertaciją „Vargonų ir fortepijono meno raidos Lietuvoje pagrindinės tendencijos (sisteminė analizė)“.

1986–1987 m. buvo išvykęs į stažuotę Veimaro F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje. 1991 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Muzikos kultūros socialinis funkcionavimas ir raida (muzikos kultūros ekologija)“. 1993 m. tobulinosi Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje, 1996 m. – Paryžiaus konservatorijoje, Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirba nuo 1983 m. (nuo 1989 m. docentas, nuo 1994 m. profesorius). Bendrojo fortepijono ir Vargonų ir klavesino katedrų vedėjas, LMTA senato pirmininkas (nuo 2011 m.)

Yra paskelbęs daugiau kaip 200 publikacijų. Išleido knygas „Muzikos kultūros ekologijos teoriniai pagrindai“ (1990), „Vargonų menas: muzikos istorijos proceso bruožai“ (1991), „Rytų Europa: evoliucijos tendencijos“ (kartu su B. Melniku, 1992), „Lietuva ir Rytų Europos procesas“ (kartu su B. Melniku; vokiečių k., Kelnas, 1993), „Muzikos kultūros ekologija“ (1995), „C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus“ (1997), „Muzikos kultūros ekologija“ (rusų k., Maskva, 2000), „Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta“ (2007), „Dietricho Ewaldo von Grotthusso muzikinis paveldas“ (du rinkiniai, 2007), „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008). Daugpilio universitete (Latvija) leidžiamų periodinių mokslo leidinių „Problems in Music Pedagogy“ ir „Music Science Today: the Permanent and the Changeable“ tarptautinių redakcinių kolegijų narys. Lietuvoje ir užsienyje buvo habilitacinių procedūrų, mokslo bei meno daktaro disertacijų oponentas, gynimo tarybų ir komitetų narys. Buvo Lietuvos mokslo tarybos ir Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas. Daugpilio universiteto garbės daktaras (2004).

Meninė Leonido Melniko veikla tęsiasi ilgiau nei keturis dešimtmečius. Jis yra surengęs daugiau kaip 500 vargonų, fortepijono ir kamerinės muzikos koncertų Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Jo rečitaliai vyko prestižinėse Leipcigo „Gewandhaus“, Berlyno „Konzerthaus“, Farnkfurto prie Maino „Alte Oper“, Sankt Peterburgo filharmonijos ir Maskvos konservatorijos didžiosiose salėse ir kt. Grojo solo su Tiuringijos simfoniniu ir Rostoko filharmonijos orkestrais, Sankt Peterburgo, Lietuvos ir Minsko kameriniais orkestrais ir kt. Koncertavo su dainininkais V. Noreika, N. Ambrazaityte, R. Maciūte, A. Kriščiūnaite, Anu Kaal (Estija), Ruzanos ir Karinos Lisizian duetu iš Rusijos ir kt. Sukūrė fortepijoninį trio „Musica camerata Baltica“, dalyvavo jo koncertinėje veikloje. L. Melniko įgrotų kompaktinių plokštelių išleista Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Portugalijoje. Lietuvos radijo fonduose saugoma nemažai įrašų.

2016 m. vargonų įrašai panaudoti dokumentiniame filme „Good Work. Masters of the Building Arts“ (Smithsonian Institution, JAV).

2005 m. L. Melnikui suteiktas meno kūrėjo statusas, 2007 m. jis apdovanotas „Auksinio disko“ premija.

110 metų. Buvo žinomas Vilniaus vaistininkas, dirbo Centrinėje (Gedimino prospekte) ir Žvėryno vaistinėse, pats gamindavo vaistus. Jam teko išgyventi Holokaustą Štuthofe ir Dachau, tačiau mes jį atsimename kaip ramų ir šiltą žmogų. Visa mano vaikystė buvo nušviesta pačių geriausių, išmintingiausių tėvų meilės, šeima man buvo ir yra labai svarbi.

Muzikos barai / 4

– 1975 m. išvykote mokytis į Sankt Peterburgo (tada Leningrado) Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatoriją.

– Sankt-Peterburgas – nuostabus miestas. Ir dabar, žvelgdamas į praeitį, galiu tik dar kartą pasidžiaugti – buvo didžiulė laimė ir sėkmė, kad patekau į Sankt Peterburgo konservatoriją.

Tai ypatinga aukštoji mokykla, išsaugojusi tradicijas, visais laikais (ir

sovietmečiu) gyvenusi savo gyvenimą, atsiribojusi nuo bet kokių politinių tėkmių ir išsaugojusi sterilios kultūros, taip pat ir muzikinės, viziją. Šios seniausios Rusijos konservatorijos pirmasis rektorius buvo romantizmo epochos titanas pianistas Antonas Rubinšteinas.

Pirmosios laidos pirmasis absolventas buvo Piotras Čaikovskis, čia mokėsi Sergejus Prokofjevas, Dmitrijus Šostakovičius ir daugybė kitų didžių muzikų. Visada buvo juntama kūrybiškumo dvasia ir atsakomybė už didįjį meną.

Garbieji profesoriai, labai ryškūs žmonės, man tada atrodė jau gerokai pagyvenę, net seni, o šiandien gal kiek kitaip vertinčiau jų amžių... Mano fortepijono profesorius buvo M. Chalfinas, jo pats žymiausias auklėtinis – Grigorijus Sokolovas. Vargonus studijavau pas profesorę Niną Oksentian, ji visada primindavo savo profesorių Isaiah Braudo, kuris vargonavimo mokėsi Vokietijoje ir geriausias vokiečių meno tradicijas parvežė į Rusiją.

Sankt Peterburgas XX amžiaus pradžioje buvo Rusijos imperijos sostinė, miestas, kuriame visada koncertuodavo garsiausi užsienio menininkai, o konservatorijos ištakos susijusios su Leopoldo Auerio ir net Ferenco Liszto vardais. Ir tai buvo justi konservatorijos dvasioje. Suvokėme atsakomybę savo garsiesiems mokytojams ir aniems garsiesiems absolventams.

– Nuo kada pradėjote domėtis muzikos teorija?

– Tai lėmė dėstytojai ir dėstymo pobūdis. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje muzikos teorija ir muzikos istorija nebuvo vien teoriniai dalykai, kaip kad įprasta Lietuvoje. M. K. Čiurlionio mokykloje harmonijos uždavinius spręsdavome kaip matematiką, Sankt Peterburge taip išspręsti pirmieji mano uždaviniai gerokai nustebino harmoniją dėsčiusį profesorių. Netrukus perpratau, kad muzikos teorija negali būti atsiejama nuo muzikos – tai jos kalbos dalis, padedanti suprasti muzikos turinį, emocijų kalbą. Taigi svarbiausia patirtis – priartėjimas prie muzikos nutolstant nuo abstrakčios teorijos. Mokiausi jau ne teorinių žinių (juo labiau ne tam, kad išlaikyčiau egzaminus), o muzikos pačia tikriausia šio žodžio prasme.

Ko gero, supratimas, kad menas ir mokslas nėra nutolę, ir pastūmėjo mokslo link. Be to, pradėjus domėtis vargonais, atsirado naujų žinių, naujo pobūdžio literatūros poreikis, ėmiau gilintis į baroko epochą, nes vargonų atlikimo menas nuo jos neatsiejamas.

Taip ir tapau mokslininku.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tokia atskirtis tarp muzikos teorijos ir jos atlikimo?

– Nemanau, kad tai išskirtinė Lietuvos muzikų savybė. Taip yra visur ar bent jau daug kur. Praeityje muzikai buvo universalūs: patys kūrė muziką, patys ją atlikdavo, mokėjo groti įvairiausiais instrumentais.

Man, muziką dėstančiam profesoriui, turėtų būti baisiausia, kad tie praeities muzikai nebūdavo baigę jokių akademijų. Mes šiandien mokome nuo mažų dienų – mokyklos, akademijos, magistrantūros, doktorantūros, kvalifikacijos tobulinimas ir t. t.

Nepabaigiamas procesas... Ir siaura specializacija – arba atlikėjas (žinoma, grojantis tik vienu instrumentu), arba kompozitorius, arba teoretikas.

O štai, pavyzdžiui, Jascha Heifetzas mokėjo ir smuiku griežti, ir fortepijonu skambinti, ir muziką kūrė, ir šiek tiek dirigavo... Bet svarbiausia, kad jis savo mokslus baigė iki šešiolikos metų. Ir viskas!

Taigi manyčiau, kad pažinti įvairias muzikos sritis ne tik įdomu – tai nepaprastai naudinga bet kuriai pasirinktai veiklai, nesvarbu, ar atlikėjo, ar mokslininko, ar pedagogo.

– Ką Jums duoda darbas su studentais?

– Darbas su studentais – didelė atsakomybė. Kai studentas klausia, dėstytojas lyg ir privalo viską žinoti, atsakyti į kiekvieną klausimą. Bet manau, kad turi turėti drąsos prisipažinti, jog ne viską žinai. Pradėjęs dėstyti greitai supratau, kad daug ko nežinau... Tas supratimas turi stebuklingą galią – tai paskata pačiam mokytis, sužinoti ką nors nauja, stimulas užpildyti spragas, nesustoti.

Kitas svarbus dalykas – pedagoginis darbas verčia sisteminti savo žinias.

Ir, žinoma, bendravimas su studentais, su nauja karta teikia gyvybinės jėgos. Kiekvieno naujo studento interesai vis kitokie, o tai moko bendrau-

ti, klausytis, nebūti tikram, kad viską išmanai geriausiai.

nebėra svarbu, kas buvo vakar. Egzistuoja tik ši diena, tik ši akimirka.

– Jums tenka dirbti ir su meno doktorantais. Kaip bendraujate su jais?

– Ką labiausiai mėgstate atlikti? Kaip renkatės repertuarą?

– Meno doktorantai yra diplomuoti, jau subrendę muzikai. Iš esmės jie yra mano kolegos, tad su jais visai kitoks bendravimas, kitokie to bendravimo tikslai. Meno doktorantūra – meninės ir mokslinės veiklos dermė.

Atlikėjams labai svarbu išmokti analizuoti, vadovautis ne vien intuicija, bet ir racionaliai suprasti, kaip kas yra. Ne mažiau svarbu gebėti dėstyti savo mintis, o tai pirmiausia kultūros klausimas. Tokio gebėjimo daugeliui labai trūksta.

Kartais pagalvoju ir apie atvirkštinę tokio nesibaigiančio mokymosi pusę. Pažvelgę į praeitį pamatytume, kad anksčiau nebūdavo tiek daug mokomasi, kad visi didieji muzikai didžiaisiais tapo būdami labai jauni.

Jie nelaukdavo patarimų iš savo mokytojų, patys ieškodavo atsakymų į rūpimus klausimus. Taip jau atsitiko, kad dabar mes vis mokome ir mokome, o jauni muzikai vis laukia, kol jiems bus parodyta, padėta, kol kas nors paims už rankos ir ves... Žmogus turi būti atsakingas už tai, ką jis daro, o mes vis nutoliname tą atsakomybės suvokimo momentą...

– Koks Jūsų požiūris į klausytojus, koks pasiruošimas reikalingas lipant į sceną?

– Atlikėjas privalo gerbti savo klausytoją, jam neturėtų būti svarbu, kur jis koncertuoja – mažame miestelyje, kur sėdi keliasdešimt žmonių, ar prestižinėje Europos didmiesčio salėje, kur telpa tūkstančiai, kur susirenka muzikos žinovai.

Atlikėjas visada turi būti pasiruošęs – tokia jo meno prigimtis. Kuo skiriasi atlikėjo veikla nuo kompozitoriaus ar muzikologo? Kompozitorius, atiduodamas savo kūrinį atlikėjui, tarsi viešai paskelbia, kad kūrinys toks ir liks per amžius. Kompozitoriaus kūrinys ar muzikologo veikalas yra lyg dokumentas, įamžinęs autoriaus galimybes.

Atlikėjas, išeidamas į sceną, kaskart vis iš naujo turi įrodyti savo galimybes, savo meistriškumą. Jis gali būti labai garsus ir daug pasiekęs, bet jam atsidūrus scenoje klausytojui

– Kiekvienas turime savo erdvę, kurioje jaučiamės geriausiai. Tačiau tai nėra kažkas nekintama, pastovu – šiandien yra vienaip, rytoj jau kitaip. Mes visą laiką ieškome – tokia menininko dalia. Mano kaip atlikėjo biografija labai įvairi, aš niekada neapsiribojau vienu dalyku. Muzikinę karjerą pradėjau kaip pianistas, vėliau ėmiau vargonuoti. Vargonai pastūmėjo į muzikologiją – turėjau gilintis į senosios muzikos atlikimo problemas. Šiuolaikinė muzika taip pat yra nuolatinis iššūkis – atrandi tai, ko anksčiau dar nebuvo. Tam tikru metu man labai artima tapo kamerinė muzika, tada subūriau fortepijoninį trio „Musica camerata Baltica“, štai jau kone ketvirtį amžiaus mes su kolegomis grojame kartu. Muzikuoti drauge yra nuostabus išgyvenimas. Puikios muzikos yra nepaprastai daug, ji visuomet teikia džiaugsmo.

– Kodėl savo repertuare nenorėdavote turėti daugiau šiuolaikinių kompozitorių kūrinių?

– Nesakyčiau, kad nenorėdavau, tiesiog manau, kad kiekvienas atlikėjas ieško savo galimybių reikštis.

Vieni atlikėjai propaguoja šiuolaikinę muziką, kiti eina labiau tradiciniais keliais. Neseniai teko girdėti interviu su Luku Geniušu. Jis, paklaustas apie savo galimybes propaguoti lietuvišką muziką, atsakė, kad prasimušti į koncertines scenas galima laikantis tam tikrų taisyklių, renkantis joms įprastą repertuarą. Lietuviškas repertuaras gal nėra tas, kuris nutiesia kelius.

Pačioje Lietuvoje turbūt atvirkščiai – šiuolaikinis repertuaras suteikia galimybę įsitvirtinti būtent dėl to, kad jo kiti nepažįsta, neatlieka. Norint išplaukti į platesnius vandenis, reikia paprasto, puikaus repertuaro, kuris galbūt vienpusis ir ribotas, bet jį visi žino – ir koncertų rengėjai, ir klausytojai. Tuo keliu ir aš ėjau, nors šiuolaikinės muzikos mes taip pat esame šiek tiek atlikę – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet nesu iš tų atlikėjų, kurie garsėja kaip šiuolaikinės muzikos propaguotojai, pavyzdžiui, Gidonas Kremeris. Beje, į tarptautinę sceną jis

Muzikos barai / 5

SUKAKTIS traukti ir prie jos grįžti vėliau, o nutraukus atlikimo procesą sugrįžti labai sunku. Dėl to aš nuolat stengiuosi palaikyti formą.

– Ar interpretacija Jums yra racionalus, ar intuityvus dalykas?

išėjo per tradicinį repertuarą, tiesiog vėliau žengė žingsnį į šalį.

– Vadovaujate dviem katedroms.

Kuri muzika – vargonų ar fortepijono – Jums artimesnė?

– Tai labai skirtingi dalykai. Ir viena, ir kita man labai įdomu ir svarbu. Fortepijonas ir vargonai turi savo skirtingą kalbą, skirtingą raiškos būdą. Tai kaip skirtingi pasauliai, kaip bendravimas skirtingomis kalbomis. Kartais sunku suderinti, bet kartu ir praturtina.

– Jūsų kūrybinis bagažas – ne tik koncertai garsiausiose salėse, kompaktinės plokštelės, bet ir daugybė straipsnių, knygų. Kaip suderinate skirtingas veiklas, kur semiatės energijos ir įkvėpimo?

– Aš tikrai laimingas, kad taip viskas susiklostė. Kai, pavyzdžiui, ką nors įsigilinęs rašau, bet kartu turiu ruošti koncertinę programą, kaitaliodamas darbo pobūdį pailsiu. Tai tam tikra rutinos profilaktika.

Muzika yra labai gyvas dalykas, negalima jos vertinti vien tik kaip tiksliai užrašyto, loginio reiškinio.

Kompozitorius, kurdamas muziką, juk nesėdėjo su liniuote ir neskaičiavo taktų. Čia daug intuicijos. Atlikdamas muziką jaučiu gyvesnį sąlytį su muzika, nors atlikėjui racionalusis pradas taip pat labai svarbus. Gyvos muzikos pojūtis man padeda ir mokslinėje veikloje.

Apskritai atlikimas ir mokslinė veikla turi ir bendrumų, ir didelių skirtybių. Atlikėjo kūrybinis rezultatas yra interpretacija – muzikos suvokimas ir savo vizijos perteikimas.

Muzikologas taip pat interpretuoja, bando perprasti muziką, taigi ir vienur, ir kitur interpretacija yra labai svarbus aspektas. Tiesiog skiriasi mąstymo būdai ir raiškos forma. Nuo mokslinės veiklos gali šiek tiek atsi-

Muzikos barai / 6

– Kokiais principais vadovaujatės gyvenime? Ar jie galioja ir kūryboje?

– Aš tiesiog gerbiu kitus žmones ir laikausi nuostatos, kad kiekvienas turi teisę į savo tiesą. Man neįdomu su tais, kurie mano, kad viską žino, kurie įsitikinę, kad būti gali tik taip ir ne kitaip. Mano karta gyveno vienos tiesos laikais – žinome, kad iš to nieko gero neišėjo. Vienos tiesos negali būti nei politikoje, nei mene, nei, ko gero, moksle. Įvairovė visada įdomesnė ir pranašesnė už visko suvienodinimą. Tačiau tai visai nereiškia, kad nėra bendrų dalykų. Neginčijamos pamatinės vertybės – dora, moralė, etika, pagarba kitiems. Jos negali būti laisvai traktuojamos, jų negalima paminti. Jei norime, kad su mumis kiti elgtųsi vadovaudamiesi šiomis vertybėmis, ir patys turime tokių normų laikytis. Beje, tai nėra joks idealizmas, greičiau pragmatizmas – taip gyventi kur kas lengviau ir patogiau.

– Teko girdėti, kad šiuo metu rašote knygą apie Saulių Sondeckį. Gal galėtumėte pasidalinti keliomis įžvalgomis apie šią iškilią asmenybę.

– Tai ne tik didis menininkas, mokytojas, bet ir nuostabus žmogus. Jo gyvenimas ir kūryba atspindėjo gėrį, kuris toks svarbus mums visiems.

Savo vidine esme Sondeckis buvo kūrėjas – jis kūrė naujus orkestrus, naują orkestrinio griežimo kultūrą, naują muzikos pasaulį. Jis bendradarbiavo ir artimai draugavo su kompozitoriais ir atlikėjais, kuriems buvo lemta tapti pasaulio muzikos kultūros klasikais. Apie mūsų epochą, apie Tai, ką apie Leonidą pasakojo jo brolis Borisas, buvo netikėta jubiliato žmonai Majai Melnikas

Leonido Melniko knygos

tai, kas mes tokie ir kaip gyvenome, kada nors bus sprendžiama pagal Alfredo Schnittke´s ar Arvo Pärto muzikinį paveldą, kaip kad šiandien

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vyresnysis brolis Borisas su humoru prisiminė jų su Leonidu vaikystę ir tėvelių kurtą šilumą namuose

– Negaliu jų atskirti. Kaip muzikologas niekada nežinau, ką parašysiu – mintis užsikabina už vieno dalyko, pereina prie kito, ir tie vingiai veda vis tolyn. Ir atliekant muziką lygiai tas pat: pradedi groti, ir pats procesas nuveda prie kokių nors rezultatų, o tas nežinojimas man atrodo toks didis dalykas! Mokslas – taip pat kūryba, ir be tikėjimo stebuklais nieko nebus.

didieji Renesanso menininkai mums simbolizuoja jų laiką. Atminimas tų, kas buvo greta šių titanų ir paveikė jų meną, išlieka per amžius, nes ir jiems esame dėkingi už didžią jų amžininkų kūrybą. Taip bus ir su Sondeckiu – jo ryšys su Schnittke ir Pärtu jau šiandien yra muzikos istorija. Ir, aišku, Sondeckio indėlis į Lietuvos muzikos kultūrą yra tiesiog neįkainojamas. Kai muzikas, pasiekęs tokią šlovę, pasaulyje pristatydavo lietuvių kompozitorius, į juos būdavo žiūrima kur kas atidžiau ir dėmesingiau – tai būdavo tarsi didžio atlikėjo rekomendacija savo kolegoms.

Bendravimas – ne dovana kitiems, tai dovana sau, nes bendraudamas su iškiliais žmonėmis pats pasisemi labai daug. Laiką, praleistą su maestro S. Sondeckiu, apibūdinčiau kaip didžiausią gyvenimo dovaną. Jo kūryba yra neįkainojamas mūsų visų kultūros paveldas. Didžio menininko palikimas priklauso visiems, visam pasauliui.

– O ką Profesorius mėgsta veikti laisvalaikiu? Ar turite hobį?

žinoti, kokiame pasaulyje gyvenu, todėl domiuosi naujienomis. Jei kas neaišku, ieškau papildomos informacijos. Esu nenuorama, man viskas įdomu. Ir moksle nesilaikau kokios nors vienos temos. Pasaulis margas, ir jei yra galimybė neapriboti savęs, tai ir reikia domėtis – taip atrandi takelius, kuriais kiti dar nebuvo toli nuėję. n Parengė Gaja KLIŠYTĖ ir Audronė ŽIGAITYTĖNEKROŠIENĖ

– Man įdomu skaityti. Mano žmona labai daug skaito ir man daug pasakoja, tad ir man tenka šį bei tą paskaityti (juokiasi). Na, aš visada noriu

Muzikos barai / 7

FESTIVALIAI

Baigiamasis festivalio koncertas. Ansamblis „Chiaroscuro“

Spalvingas „Baroko pavasaris Biržuose“

Šiais metais nuskambėjo jau trečiasis festivalis „Baroko pavasaris Biržuose“ – jaunatviškas, veržlus, spalvingas, sukvietęs senosios muzikos mylėtojus ne tik iš Biržų, aplinkinių rajonų, bet ir iš Latvijos. Klausytojus stebino renginyje dalyvavusių jaunų, ambicingų kolektyvų profesionalumas ir įtaiga.

Būrelis Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtinių kovo 3–5 dienomis dalyvavo senosios muzikos meistriškumo kursuose Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Mokiniai ir jų mokytojai gilinosi į senąją prancūzų muziką drauge su kursų vadovais – barokinio smuiko specialiste Vera Otasek (Austrija) ir klavesino žinovu Christopheriu Berensenu (Vokietija). Kursai ir pasirodymas koncerte Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje biržiečiams moksleiviams buvo tarsi preliudija į netrukus prasidėsiantį „Baroko pavasarį“.

Dovana biržiečiams nepriklausomybės šventės proga

Kovo 10 dieną suskambo pirmieji tarptautinio senosios muzikos festivalio „Baroko pavasaris Biržuose 2017“ akordai. Festivalį nuostabiu koncertu „Les goûts-réunis“ (Stilių vienybė) pradėjo ansamblis „ Il sogno della realtà“ (Vokietija). Veros Otasek (barokinis smuikas), Stefanie Pritzlaff (išilginė ir skersinė fleitos) ir Christopherio Berenseno (klavesinas) programoje derėjo prancūzų rūmų šokių elegancija, italų muzikavimo džiaugsmas ir vokiečių polifoninės muzikos harmonija.

Virtuoziškasis trio užbūrė visus į festivalio atidarymo koncertą gausiai susirinkusius klausytojus, o Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtiniams ypač smagu buvo klausytis ką

Muzikos barai / 8

„Neymann Ensemble“ (Latvija)

tik Vilniuje vykusių meistriškumo kursų vadovų muzikavimo.

Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, biržiečiai gavo ypatingą dovaną – barokinio orkestro „Vento musicale“ koncertą „Karališkoji uvertiūra“ (programos vadovė Vera Otasek, orkestro vadovas Vilimas Norkūnas).

Skambėjo garsaus Versalio rūmų kompozitoriaus J.-B. Lully muzika, G. Ph. Telemanno Uvertiūra ir vienas gražiausių solo koncertų fleitai.

Koncerte sėkmingai debiutavo Vlado Jakubėno muzikos mokyklos absolventė fleitininkė Indrė Kučinskaitė, kuri senąja muzika susižavėjo 2015 m. dalyvaudama pirmojo baroko festivalio Biržuose meistriškumo kursuose. Šventinio savaitgalio muzikinis paradas baigėsi kovo 12 d. koncertu Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Ansamblis „Duo commovendo“ programoje „Fiori musicali“ (Muzikinės gėlės) pasakojo apie žmogaus vidines keliones, jausmų ir minčių viražus. Į šią muzikinę kelionę vedė Vera Otasek (barokinis smuikas) ir Vilimas Norkūnas (vargonai). Ypatingą akustinį efektą kuriančioje bažnyčios erdvėje muzika skambėjo dieviškai, sužavėti jaunieji Biržų Vlado Jakubėno mokyklos auklėtiniai koncertą įsirašė, vėliau jį analizavo, aptarinėjo ypatingus, netikėtus sąskambius.

Velykų laukimo koncertai

Antrąjį festivalio savaitgalį klausytojai turėjo galimybę susipažinti su Latvijos senosios muzikos atlikėjais. Kovo 18 d. „Neyman ensemble“ – Laura Šarova (barokinis smuikas), Elīna Vidriķe (dulčianas), Ernests Neimanis (klavesinas, vargonai) – griežė ispanišką muziką. Temperamentingomis spalvomis ją papildė italas Mauro Pinciaroli, grodamas arkiliutnia, dar vadinama teorba.

Kovo 19 d. į koncertą kvietė Rygos baroko orkestras „Collegium Musicum Riga“ ir baroko choras „Collegium Choro Musici Riga“

(dirigentas Māris Kupčs). Biržiečiams iš praėjusių metų jau pažįstami atlikėjai Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje atliko vokiečių kompozitoriaus D. Buxtehude Mūsų kenčiančiojo Jėzaus septynių pasijų ciklą. Tauri sakralinė kantatų muzika pakylėjo klausytojų dvasią prieš didžiąją Prisikėlimo šventę.

Balandžio 2 d. senosios muzikos ansamblis „Canto fiorito“ – Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Rodrigo Calveyra (išilginės fleitos, kornetas), Dovilė Savickaitė (vargonai) – Šv.

Jono Krikštytojo bažnyčioje atliko XVII amžiaus pradžios italų kompozitorių sakralinės muzikos kūrinius. Ypač įtaigiai skambėjo vokalas, lydimas išilginių fleitų, korneto ir vargonų garsų, muzika kūrė ilgesingai šviesaus Velykų laukimo įspūdį.

Jaunimui įdomi senoji muzika

Festivalio koncertų programoje organiškai derėjo ir renginys, skirtas istorinio šokio dienai. Balandžio 9 d. po doc. dr. Helmuto Šabasevičiaus paskaitos „Šokis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų teatruose“ teatralizuotus šokius pristatė trupė iš Prancūzijos „Compagnie Fantaisies Baroques“. Po pasirodymo svečiai pravedė istorinio šokio pamoką, beveik visi koncerto dalyviai norėjo pasimokyti karaliaus Liudviko XIV laikų Prancūzijos rūmų šokių.

Festivalis „Baroko pavasaris Biržuose“ yra edukacinis renginys, vienas svarbiausių jo tikslų – ugdyti jaunosios kartos suvokimą apie senąją muziką, tad koncertų salėse netrūko jaunų žmonių. Ypač aktyvūs buvo Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtiniai, lankydami koncertus jie kartu kaupė patirtį, ruošėsi meistriškumo kursams, skirtiems muzikos mokyklų mokiniams ir mokytojams, visiems, besidomintiems senąja muzika. Į kursus balandžio 10–11 dienomis buvo susirinkę

Baroko choras ir orkestras iš Rygos

Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Jurbarko atstovai, dalyvavo svečiai iš Latvijos.

Pačią didžiausią Biržų pilies menę buvo užėmę dainuojantys kursų dalyviai, juos atlikimo subtilybių mokė barokinio dainavimo specialistė Rūta Vosyliūtė. Vyko paskaita „XVII amžiaus vokalinės ornamentacijos“, buvo surengtas praktinis dainavimo seminaras.

Instrumentininkai mokėsi improvizacijos meno, kas ypač svarbu atliekant baroko muziką. Šiuos užsiėmimus vedė išilginių fleitų specialistė Ieva Baublytė. Jaunieji klavesinininkai ir kamerinių ansamblių nariai muzikavo drauge su klavesinininku Vilimu Norkūnu, kuris jau ketvirtus metus Biržuose vadovavo mokinių ir mokytojų kursams. Daugelį klausytojų sutraukė V. Norkūno paskaita „Seniausias skambantis klavesinas iš Italijos ir klavišiniai instrumentai kitose šalyse“.

Didžiausias visų kursų dalyvių noras buvo kuo geriau pasiruošti koncertui. Galimybe kartu muzikuoti džiaugėsi ir muzikė, buvusi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtinė Laura Matuzaitė-Kairienė, į meistriškumo kursus atvykusi su kolege fleitininke Lina Lukošiene ir trimis savo atžalomis. „Didžiausias noras – įskiepyti į mažas širdutes norą muzikuoti“, – sakė Laura. Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos teorinių disciplinų mokytoja Erika Baublienė stebėjosi greitais mokymo tempais, veiksminga darbo metodika ir rezultatais. Jos nuomone, puiki pilies aplinka, akustika labai tinka tokiems seminarams, mokiniai čia gali gauti tai, ko nėra muzikos mokyklų programose.

Intensyvų dviejų dienų darbą vainikavo koncertas. Kursų vadovai pastebėjo ryškiai išaugusį dalyvių profesionalumą. Džiugu, kad renginys sulaukė ir didesnės klausytojų auditorijos.

Istorinių šokių mokė prancūzų šokėjai

Muzikos ir istorijos sąskambiai uždarymo koncerte

Festivalio baigiamasis koncertas nuskambėjo balandžio 22 dieną. Senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“ – Rūta Vosyliūtė (barokinis vokalas), Ieva Baublytė (išilginės fleitos, gotikinė arfa), Vilimas Norkūnas (klavesinas, vokalas) – programą „1547. Radvilos ir Žygimantas Augustas. Dvaro muzika“ parengė tarptautinės parodos „Jurgio Pergalingojo, Jonušo Radvilos ir jo žmonų portretai Biržų pilyje“ atidarymui (XVII a. portretai atkeliavo iš Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus). Kunigaikščiai Radvilos tokiu būdu tarsi grįžo į savo tėvoniją kartu su muzikiniu paveldu, skambėjusiu LDK dvaruose.

Prieš 470 metų, 1547-aisiais, buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, tais pačiais metais Jurgio Pergalingojo Radvilos sūnus Mikalojus Radvila Rudasis pradėjo rašyti Biržų kunigaikštystės

istoriją, o jo sesuo Barbora Radvilaitė ištekėjo už Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto, Radvilai Rudajam gimė sūnus Kristupas, pramintas Perkūnu, kuris pirmasis Biržuose pastatė pilį... Tad neatsitiktinai koncerto atlikėjai savo programą susiejo su 1547 metais, prikėlė senuosius muzikinius raštus, tekstai iš Martyno Mažvydo katekizmo, Stepono Jaugelio-Telegos giesmyno, dedikuoto Jonušui Radvilai, subtiliai vinguriavo klavesino, fleitos, arfos ir nepaprastai skaidraus vokalo garsais. Koncertu buvo išsakytas Reformacijos pradininko Lietuvoje kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo moto – gyventi Dievo garbei ir Tėvynės bei šeimos gerovei.

Paskutiniame festivalio koncerte atgijusi Radvilų, pastačiusių Biržų pilį, įkūrusių Biržų kunigaikštystę ir miestą, istorija įprasmino visą festivalį, klausytojams dovanojusį nemažai sielos atgaivos akimirkų.

Romualda BUTKEVIČIENĖ Edita LANSBERGIENĖ

Po koncerto. Ansamblis „Chiaroscuro“ su rėmėjais ir LRT žurnalistais

Muzikos barai / 9

KRONIKA Inteligencijos ir ekspresijos harmonija

Į harmonijos sodus nuvesti žadėjęs šiųmetis „Vilniaus festivalis” plačiai jų vartus atvėrė jau per pirmąjį koncertą. Žinoma, ko nors kitko vargu ar tikėtasi – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Karelo Marko Chichono, dainavo operos superžvaigžde vadinama Elīna Garanča (mecosopranas). Nors įsidėmėtinų koncertų programoje buvo numatyta ir daugiau, tačiau, ko gero, būtent festivalio pradžios koncertą galima vadinti jo kulminacija, vyšnaite ant torto.

Tai vienas iš tų koncertų, apie kuriuos rašant nesinori ieškoti priekabių. Buvo tiesiog labai labai gera klausytis ir mėgautis.

Vienas iš labiausiai patikusių aspektų (žinoma, nekalbant apie patį Garančos dainavimą) – nenuvalkiota programa. Nors koncerto statusas, spaudos žongliravimas superžvaigždės etikete ir bilietų kainos tarytum apeliavo į, sakykime, tam tikro sluoksnio dėmesį, pasirinktas repertuaras iš esmės nepataikavo masiniam skoniui – na, bent jau vokaliniai kūriniai, kurie ne tiek demonstravo techninį virtuoziškumą, kiek žavėjo įtaigia lyrika. Pakaitomis su arijomis skambėjo kūriniai orkestrui, iš jų gerai žinomas buvo tik pirmasis – Piotro Čaikovskio Valsas iš siuitos „Gulbių ežeras“, o kiti pasirinkti opusai liudijo orkestro vadovo norą atlikti publikai patrauklius, tačiau rečiau girdimus kūrinius.

Pirmoji koncerto dalis, nuskambėjus pakiliam Čaikovskio Valsui, nuvedė į ramesnės lyrikos valdas. Joanos arija iš Čaikovskio operos „Orleano mergelė“ ir Dalilos arija „Mon cœur s´ouvre à ta voix” iš Camille´io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ sužavėjo subtiliu, tačiau dvasios gelmes liečiančiu jausmingumu.

Po šių opusų atmosfera intensyvėjo – suskambo dramatiškesnė Giuseppe Verdi muzika: operos „Sicilijos mišparai“ uvertiūra ir Eboli arija „O don fatale“ iš operos „Don Karlas“. Solistės dainavimas, nors taip pat ekspresyvesnis, išli-

Muzikos barai / 10

ko natūraliai išraiškingas; Garanča turbūt labiausiai sužavėjo tuo, kad jos dainavime nebuvo jokios butaforijos, perspausto operinio teatrališkumo – emocijas ji perteikė įtaigiai ir labai natūraliai.

Antroji koncerto dalis vėl prasidėjo lyriškesniais vokaliniais numeriais – Adrianos Lekuvrer arija „Ecco, respiro appena... Io son l´umile ancella“ iš Francesco Cilea operos „Adriana Lekuvrer“ ir Santucos arija „Voi lo sapete, o mamma“ iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, o tarp jų skambėjo Gaetano Donizetti operos „Favoritė“ I veiksmo preliudas.

Minėtas arijas solistė atliko ypač jautriai, vokaliniais niuansais atskleisdama gilių jausmų spektrą.

Be didelės vaidybos, vien tik savo balsu Garanča visiškai privertė patikėti tuo, ką ji dainuoja, ką išgyvena scenoje, į šiuos išgyvenimus nusivesdama ir klausytojus. Koncerto pabaigoje solistė atskleidė daugiau temperamento, atlikdama tris neapolietiškas dainas – Stanislao Gastaldono „Musica proibita“ (aranžuotė K. M. Chichono) ir Paolo Tosti „Non t´amo più“ (aranžuotė K. M. Chichono) bei „Marechiare“, o bisui – ispanišką sarsuelą ir populiariąją „Granadą“. Pietietišką muzikos charakterį Garanča perteikė artistiškai, bet vėlgi neperspausdama, išlaikydama subtilumo dvelksmą; kartu tai buvo proga išgirsti virtuoziškesnes balso galimybes – kontrastingų padalų kūriniai skambėjo efektingai, sukeldami ovacijų audrą.

Per visą koncertą Elīna Garanča leido žavėtis subtilia ekspresijos ir inteligencijos harmonija, puikiai derančia prie jos malonaus tembro, beje, ir prie aristokratiškos išvaizdos.

Negalima nepaminėti ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro indėlio į malonią koncerto visumą. Jau minėtus Čaikovskio, Verdi, Donizetti kūrinius, taip pat latvio Emīlio Dārziņš´o Melancholišką valsą ir Amilcare Ponchielli „Danze delle ore“ iš operos „Džokonda“ grojęs orkestras paliko gerą įspūdį. Dirigento K. M. Chichono ranka gana preciziškai valdė kolektyvą, buvo girdėti pakankamai tiksli artikuliacija, gyvybinga frazuotė. Orkestriniai opusai nebuvo vien interliudai

tarp Garančos dainuojamų kūrinių – savo apimtimi ir ekspresija jie polifoniškai formavo antrąją svarbią koncerto giją, kai kuriais atvejais sulaukdami ne mažesnio klausytojų susižavėjimo. Tik truputį gaila, kad teatro akustika kartais trukdė pajusti dinamikos subtilybes.

Paulina NALIVAIKAITĖ

Su jaunatvišku polėkiu

Lietuvos muzikų rėmimo fondas šiemet švenčia 25-erių prasmingos veiklos metų sukaktį, tad nenuostabu, kad suplanuota nemažai įvairių projektų, tarp jų tradicinis festivalis „Sugrįžimai“, šį pavasarį surengtas jau devynioliktą kartą. Daugiau nei dvidešimtyje festivalio koncertų dalyvavo 16 Lietuvos atlikėjų, kurie dirba arba mokosi užsienyje.

Balandžio 4 dieną Taikomosios dailės muziejuje, šeštajame festivalio koncerte, pirmą kartą drauge muzikavo trys talentingi jaunieji atlikėjai: fleitininkas Vytenis Gurstis, Londono karališkosios muzikos akademijos absolventas, magistrantūrą baigęs Kelne (Vokietija), šiuo metu mokslus tęsiantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantūroje; violončelininkas Dmitrijus Berezinas, kuris, baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, o šiuo metu tobulinasi Kelno aukštojoje muzikos ir šokio mokykloje; svečias iš Rusijos pianistas Aleksandras Kašpurinas, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos trečio kurso studentas. Visi trys muzikantai – daugelio savo šalies ir tarptautinių konkursų laureatai, groję su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais, dalyvavę prestižiniuose festivaliuose ir tarptautiniuose projektuose, tačiau tokia jau muzikanto profesija – kiekvieną kartą privalai įrodyti, ko verti pelnyti laurai ir ko esi vertas pats...

Klausytojus lyriškai nuteikė Franzo Schuberto Introdukcija ir variacijos fleitai ir fortepijonui austrų dainos „Sudžiūvusios gėlės“ tema. Švelniai skambėjo

Fleitininkas Vytenis Gurstis, violončelininkas Dmitrijus Berezinas ir pianistas Aleksandras Kašpurinas

Vytenio fleita, ji lanksčiai sekė įmantrius fortepijono melodijos vingius, nuotaikų kaitą.

Viena iš festivalio sąlygų – lietuvių kompozitoriaus kūrinio atlikimas. Nustebino jaunųjų muzikantų ryžtas pagroti 1974 metais parašytą Osvaldo Balakausko trio „Devyni šaltiniai“ – techniškai nepaprastai sunkų, todėl labai retai atliekamą kūrinį.

Viso labo per dvi repeticijas jie sugebėjo pasiekti idealų ansamblinį skambėjimą, rasti įtikinamą interpretaciją. Fleitos frullato (tremolo atmaina), „miaukiantys“ violončelės flažoletai, fortepijono pasažų kaskados susiliejo į vieną užburiantį pasakojimą.

Aleksandro Skriabino Sonata Nr. 4 sukėlė furorą: jaunasis pianistas Aleksandras Kašpurinas įtikinamai perteikė kosminę muziką, nežemiškas emocijas, liepsnojančią aistrą. Baigęs paskutinius akordus Aleksandras, lyg apakęs nuo deginančios svajonės artumo, ne iš karto grįžo į materialųjį pasaulį...

Vakaro kulminacija tapo Césaro Francko Sonata A-dur, kuria Dmitrijus Berezinas ir Aleksandras Kašpurinas pradėjo antrąją koncerto dalį. Ši sonata laikoma viena gražiausių pasauliniame kamerinės muzikos palikime.

Jos rankraštį Franckas vestuvių proga padovanojo savo bičiuliui, žinomam Belgijos smuikininkui Eugène´ui Ysaÿe. Violončelei, pačiam kompozitoriui palaiminus, ją pritaikė prancūzas Jules´is Delsart´as. Techniniai sonatos sunkumai iš violončelininko reikalauja nepaprasto meistriš-

kumo, ne mažiau sudėtinga ir fortepijono partija. Reikia pasakyti, kad fortepijono atidarytu dangčiu (!) akompanimentas buvo idealus, labai jautrus ir prasmingas. Keturių dalių sonata praskriejo kaip akimirka, klausytojai mėgavosi tobulu dviejų instrumentų dialogu.

Koncertą vainikavo čekų kompozitoriaus Bohuslavo Martinů Trio fleitai, violončelei ir fortepijonui. Ši muzika lengva ir šviesi, kartu gili ir prasminga, joje atsispindi kompozitoriaus apmąstymai apie draugystę, meilę ir mirtį. Kiekvienas atlikėjas grojo virtuoziškai, bet jausdamas partnerius, tad ansamblis buvo idealus.

Kaip sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Eduardas Gabnys, visi trys jaunuoliai jau pakankamai subrendę muzikantai, virtuoziškai valdantys savo instrumentus.

Kiekvienas jų turi ką pasakyti klausytojui, dosniai dalijasi savo jaunatvišku polėkiu, energija, nuoširdumu. Tokio emocinio užtaiso koncertai mūsų racionaliame, susvetimėjusiame pasaulyje tampa vis didesne prabanga.

Tegul garsina Lietuvą jos išauginti talentai, tegul grįžta prie savo ištakų ne tik pavasarį, tegul kaip šaltinio versmė trykšta jaunatvišku entuziazmu, nuoširdumu ir begaline meile jos didenybei MUZIKAI. Sofija SERGEJEVA

Varžėsi jaunieji koncertmeisteriai

Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedra mini savo 30-metį. Ta proga akademijos Didžiojoje salėje rengiami katedros dėstytojų ir studentų koncertai, bus išleista katedros pedagogų inicijuota ir redaguota lietuvių kompozitorių kamerinės vokalinės muzikos natų rinktinė. Vienas reikšmingiausių jubiliejinių renginių – balandžio 8–9 dienomis LMTA Didžiojoje salėje vykęs Respublikinis studentų ir moksleivių pianistų koncertmeisterių festivalis-konkursas.

Koncertmeisterio katedra nuolat rengia konkursus, suburiančius talentingiausius Lietuvos jaunuosius akompaniatorius.

Konkursų tikslas – ugdyti profesionalius pianistus koncertmeisterius, puoselėti akompanavimo meną. Katedros metraštyje įrašyti konkursai prof. Vytauto Landsbergio fondo bei doc. Erikos Dineikaitės premijoms laimėti, Juozo Gruodžio, Chaimo Potašinsko, Gyčio Trinkūno atminimui skirti konkursai. 2005 m. surengtas tarptautinis vokalistų ir pianistų koncertmeisterių konkursas, kuriame varžėsi Vokietijos, Japonijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Lietuvos atstovai. Šių metų jubiliejinis pianistų koncertmeisterių konkursas sulaukė labai daug dalyvių iš visos Lietuvos. Varžėsi aukštųjų muzikos mokyklų studentai, konservatorijų, meno gimnazijų ir mokyklų moksleiviai.

Studentų grupėje pasirodė 16 pianistų koncertmeisterių iš LMTA ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos. Konkurso programa nebuvo lengva, ją sudarė orkestriniai kūriniai – baroko ir romantizmo epochos operų bei oratorijų arijos – ir kameriniai vokaliniai XIX–XXI a. kompozitorių opusai, taip pat laisvai pasirinkta originali lietuvių kompozitoriaus daina balsui ir fortepijonui. Atlikėjai privalėjo pademonstruoti įvairių epochų, stilių bei žanrų muzikos suvokimą, suvaldyti stambios formos dramaturgiją, fortepijonu perteikti orkestro instrumentų grupių skambėjimą ir atskleisti ansamblinio muzikavimo gebėjimus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas koncertmeisterių kūrybingumui ir meninei individualybei. Atlikėjai džiugino įdomiais interpretaciniais sprendimais, menine branda.

Bakalaurų grupėje I vietą laimėjo Diana Kislovskaja (LMTA, prof. I. Uss-Armonienės kl.), II vietą – Evelina Kuprytė ir Gabija Maknavičiūtė (LMTA, prof. I. UssArmonienės kl.), III vietą pasidalino Lina Šabūnaitė (VDU MA, lekt. Š. Čepliauskaitės kl.), Karolina Tabero (LMTA, prof. I. Uss-Armonienės kl.) ir Jolanta Klenovska (LMTA, doc. A. Kisieliūtės kl.). Diplomus pelnė Lauryna Lankuty-

tė ir Lukas Gedvilas (LMTA, prof.

N. Ralytės kl.).

Iš magistrantų geriausiai pasirodė Sergejus Liachnovičius (LMTA, doc. E. Perkumaitės-Vikšraitienės kl.), II vieta paskirta Godai Palskytei (VDU MA, lekt.

B. Andriuškevičienės kl.), III vieta – Tony Tuan-Anh Nguyen (Danija, Lietuva, LMTA, doc. E. Perkumaitės-Vikšraitienės kl.).

Diplomantais tapo Marija Ivaškevičiūtė (LMTA, doc. A. Kisieliūtės kl.) ir Marija Žakelytė (LMTA, prof.

N. Ralytės kl.).

Moksleivių kategorijoje varžėsi 14 jaunųjų koncertmeisterių iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokyklos, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, Vilniaus Juozo TallatKelpšos konservatorijos. Palyginti su 2012 m. vykusiu pirmuoju moksleivių konkursu išaugo ne

Respublikinio studentų ir moksleivių pianistų koncertmeisterių festivalio-konkurso vertinimo komisija

kos gimnazija, mokyt. A. Ūsas ), Erika Boguckaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, mokyt. J. Punytė-Svigarienė), Nerija Sedleckaitė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla, mokyt. V. Vaičiulienė). Diplomais apdovanoti Emilia Novoselska (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla, mokyt.

A. Guobienė), Kamilė Kaučikaitė (Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazija, mokyt. R. Sližienė), Julita Lukminaitė ir Paula Bagotyriūtė (Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. E. Vladimirskaja), Kristina Korch (Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija, mokyt. L. Petreikienė-Rybakova).

Konkurso dalyviai

tik dalyvių skaičius, bet ir jaunųjų atlikėjų profesinis pasirengimas, akompanavimo įgūdžiai.

Pagal konkurso reglamentą moksleiviai galėjo akompanuoti tiek dainininkams, tiek instrumentininkams. Privalomas buvo baroko ar klasicizmo epochos kūrinys, likusią programos dalį buvo leista rinktis laisvai. Daugelis konkurso dalyvių atliko sudėtingą, studentų konkurso reikalavimus atitinkančią programą, žavėjo ne tik jaunatvišku polėkiu, bet ir branda.

Laureatų vardus pelnė Ignas Maknickas, Ugnė Kaušiūtė, Emilija Šukytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, mokyt.

I. Baikštytė), Saulė Augustina Žostautaitė (Kauno J. Naujalio muzi-

Studentus ir moksleivius vertino autoritetinga komisija: kompozitorius Vytautas Germanavičius, prof. Irena Uss-Armonienė, prof. Ramutė Vaitkevičiūtė, prof.

Nijolė Ralytė, doc. Audronė Kisieliūtė, doc. Eglė Perkumaitė-Vikšraitienė, doc. Irena Markauskienė. Konkurso dalyviams talkino iškilūs Lietuvos solistai ir dar studijuojantys talentingi jauni atlikėjai.

Konkurso organizatoriai dėkoja rėmėjams – LMTA, Lietuvos muzikų sąjungai, Lietuvos kompozitorių sąjungai, Muzikos informacijos centrui, UAB „Rūta“.

Irena USS-ARMONIENĖ

Muzikos barai / 11

KRONIKA „DAGILĖLIO“ KONCERTAI JAV

Kovo mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose koncertavo Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“.

Nepriklausomybės diena Čikagoje Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – „Dagilėlis“ dainavo Pasaulio lietuvių centre, kur vyko Čikagos lietuvių krepšinio lygos Žvaigždžių dienos atidarymas. Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje nebuvo laisvų vietų – tiek klausytojų susirinko į „Dagilėlio“ šventinį koncertą. Tautiečius sužavėjo įvairi choro programa ir preciziškas atlikimas.

Kitą dieną Lietuvos choristai dalyvavo mišiose Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje ir didžiuliame Lietuvos konsulato Čikagoje organizuotame renginyje, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.

Po „Dagilėlio“ atliktos šventinės programos prie svečių prisijungė Čikagos lietuvių bendruomenės choras „Dainava“ ir visi kartu atliko iškilmingą finalinę programą.

Visos viešnagės Čikagoje metu šiauliečius globojo šio miesto lietuvių bendruomenės choro „Dainava“ vadovas Darius Polikaitis, jis rūpinosi ne tik koncertais, bet ir ekskursijomis. Jaunieji choristai lankėsi Fieldo muziejuje, Tūkstantmečio parke.

Pažintys su JAV chorais Sėkmingai Čikagoje turą pradėjęs „Dagilėlis“ į savo koncertus netrukus kvietė Vest Lafajeto (West Lafayette) publiką, Šampanėje (Champaign) „Dagilėlio“ draugais tapo Centrinio Ilinojaus (Central Illinois) vaikų choras, Sinsinatyje (Cincinnati) – šio miesto berniukų choras (Cincinatti Boychoir). Koncerte, kurį pradėjo Sinsinačio berniukai, klausytojai entuziastingai įvertino Lietuvos ir pasaulio kompozitorių kūrinius profesionaliai atlikusį „Dagilėlį“.

48 valandos Klivlande Klivlande šiauliečius pasitiko choras „Exultate“, jo vadovė Rita Čyvaitė-Kliorienė ir pirmininkas

Muzikos barai / 12

Remigijus Adomaitis džiaugiasi Lietuvos garbės konsulės Klivlande Ingridos Bublys (dešinėje) nuoširdžiu įvertinimu

Prie Laisvės statulos

Jonas Muliolis. Tarp pasitinkančiųjų buvo ir Lietuvos garbės konsulė JAV Ingrida Bublys. Po trumpo pabendravimo „Dagilėlis“ skubėjo ruoštis atsakingam koncertui Klivlando valstybiniame universitete. Miesto žiniasklaidoje reklamuotas koncertas sudomino ne tik vietos lietuvius, bet ir amerikiečių publiką. Choras klausytojams pristatė Lietuvos kompozitorių kūrybą, atliko visiems amerikiečiams puikiai pažįstamų ištraukų iš miuziklų ir kelis spiričiuelius. Pasak Ritos Čyvaitės-Kliorienės, ypatingą įspūdį klausytojams paliko pasaulyje sparčiai populiarėjančio latvių kompozitoriaus Ēriko Ešenvaldo kūrinys „Žvaigždės“ („Stars“). Publiką ypač sužavėjo JAV popmuzikos atlikėjų mėgstamos dainos „The Lion Sleeps Tonight“ Remigijaus Adomaičio interpretacija. Ši daina tapo tikru turo hitu.

Koncertas Klivlando valstybinio universiteto salėje, kur buvo susirinkę per pusę tūkstančio klausytojų, neliko nepastebėtas meno kritikų. Lietuvių tautinės minties laikraštyje „Dirva“ buvo išspausdinta muziko Vytauto Matulionio recenzija.

Kelionės metu užsimezgusi draugystė išliks visą gyvenimą

Garbės konsulės įvertinimas Lietuvoje su Šiaulių miesto meru Artūru Visocku, šiauliečiu Seimo nariu Stasiu Tumėnu ir choro vadovu Remigijumi Adomaičiu susitikusi Lietuvos garbės konsulė Klivlande Ingrida Bublys sakė, kad JAV apsilankęs Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ publikai paliko neišdildomą įspūdį, apie jį iki šiol kalbama. „Didžiulė pagarba Šiauliams, kad turite tokį kolektyvą.

Jūs net neįsivaizduojate, kokią misiją jie atlieka. Nei verslas, nei kas kitas nepadidins Lietuvos žinomumo tiek, kiek į sceną išėjęs gražus ir talentingas Lietuvos jaunimas. Išleiskite „Dagilėlį“ į pasaulį, jis skleis žinią, kad mūsų šalis – aukštos kultūros valstybė“, – kalbėjo I. Bublys. Lankydamasi „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje garbi viešnia Remigijui Adomaičiui įteikė Klivlando mero Franco G. Jackono padėkos raštą. Meras išreiškė viltį, kad „Dagilėlio“ apsilankymas Klivlande buvo graži tolesnio bendradarbiavimo ir kultūrinių mainų pradžia.

Vitalis LEBEDIS

Vienas garsiausių Lietuvoje merginų chorų „Liepaitės“ nuolat keliauja ir koncertuoja įvairiose šalyse, tad graži mintis pasikviesti draugų į savo gimtinę virto galingu projektu, besitęsiančiu jau daugiau kaip 10 metų.

Pirmąkart Tarptautinis vaikų ir jaunimo chorų festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“ surengtas 2002-aisiais, šiemet balandžio 20–23 dienomis vyko jau šeštoji šventė. Į iškilmingą šventės atidarymo koncertą buvo pakviesti Karoliniškių muzikos mokyklos choras „Cantica“ (vad. Diana Mikienė), Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunučių choras (vad. Edita Jaraminienė) ir merginų choras (vad. Jolita Vaitkevičienė), Lajoso Nagy katalikiškosios gimnazijos mišrusis choras „Laudate“ (vad. Gáboras Havasi) iš Vengrijos miesto Pečo.

Kita diena kaip tik ir buvo skirta chorui „Laudate“. Šis kolektyvas nuolat keliauja po Vakarų Europą, yra laimėjęs daug įvairių konkursų prizų.

Antrą kartą Lietuvoje viešėjusio choro koncertas vyko Vilniaus J. Biržiškos gimnazijoje. „Laudate“ repertuaro pagrindas – sakralinė muzika, tad koncerte skambėjo rimties kupinos giesmės: nežinomo autoriaus „Kalėdų kanonas“, Franzo Bieblo „Ave Maria“, F. Mendelssohno „Herr, wir trauen“, Johno Rutterio „The Lord Bless You and Keep You“, Josefo Reinbergerio „Abendlied“. Svečiai pateikė staigmeną – padainavo dvi K. V. Banaičio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Choro atliekamos giesmės išsiskyrė švelniu, giliu skambesiu. Publiką pamalonino ir temperamentingos, įtraukiančios ritmikos vengriškos melodijos – Lajoso Bárdoso kompozicijos „Tiszai dallamok“ ir „Regi tancdal“.

Balandžio 22 d. surengtas nemokamas koncertas Šv. Jonų bažnyčioje. Koncerto idėja – pristatyti Lietuvos merginų chorus, plėsti jų repertuarą, skatinti bendradarbiavimą. Jungtinis merginų choras atliko specialiai

Tomo LUKŠIO nuotr.

Pasirodymas Rokenrolo šlovės muziejuje Po chorų festivalio „Dagilėlio“ dainininkų laukė dovana – apsilankymas Rokenrolo šlovės muziejuje (Rock and Roll Hall of Fame). „The Beatles“, Elvis Presley, Prince´as, Tina Turner, Michaelas Jacksonas ir kiti visame pasaulyje žinomi atlikėjai, vienaip ar kitaip įamžinti muziejuje, paliko didelį įspūdį jauniesiems Šiaulių dainininkams. „Dagilėlis“ net ir roko legendų apsuptyje sulaukė deramo dėmesio, R. Adomaičio auklėtiniai buvo pirmieji muziejaus scenoje koncertavę lietuviai.

VI tarptautinis festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“

Vengrijos choras „Laudate“

šiam renginiui jauno kompozitorius Mato Drukteinio sukurtą misteriją lietuvių tautosakos motyvais „Saulėgrįžos“. Kompozicijoje darniai skamba daugiabalsė faktūra, giedojimas pinasi su kalbėjimu.

Koncertui susibūrė stiprūs kolektyvai: Šiaulių J. Janonio gimnazijos merginų choras „Viva melodica“, gyvuojantis jau penkerius metus ir aktyviai dalyvaujantis įvairiuose Lietuvos renginiuose, jauniausias Telšių muzikos mokyklos merginų choras, pelnęs aukso diplomą tarptautiniame chorų konkurse „Cantat Šiauliai 2014“, Šiaulių universiteto merginų choras „Pavasaris“, aktyvus tarptautinių konkursų, festivalių dalyvis, koncertavęs ir JAV, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis merginų choras, turintis ne vieno prestižinio tarptautinio chorų konkurso apdovanojimą. Kartu pasirodė ir festivalio šeimininkės – Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų

choro dainininkės.

Merginų chorų vakaro dalyvių pasirodymus vertina komisija, skiriami apdovanojimai. Šiemet komisiją sudarė Kijevo mergaičių choro „Vognyk“ vadovė Svitlana Stepanenko, choro ir orkestro dirigentas prof. Laurynas Vakaris Lopas ir Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ direktorė ir choro vadovė Edita Jaraminienė. Apdovanoti buvo visi kolektyvai. Už savitą interpretaciją pažymėtas Šiaulių choras „Viva melodica“, už įdomiausią programą – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto choras. Už Lietuvos muzikos propagavimą apdovanotas Telšių muzikos mokyklos choras, išraiškingiausiu choru pripažintas Šiaulių „Pavasaris“. Merginų choras „Liepaitės“, dar kartą įrodęs savo unikalumą, apdovanotas ir už vokalinę kultūrą, ir už brandžiausią programą.

Koncertas paliko itin gilų įspūdį. Sužavėjo įdomi ir įvairi programa, kolektyvų profesiona-

Tomo LUKŠIO nuotr.

Kitą dieną „Dagilėlis“ vėl grįžo į Klivlando valstybinį universitetą, į jame vykusį OCDA/OMEA chorų festivalį. Koncerte po keletą kūrinių atliko trys Ohajo valstijos šiaurės rytų chorai, o festivalį užbaigti buvo patikėta garbės svečiui „Dagilėliui“.

Šiaulių J. Janonio gimnazijos merginų choras „Viva melodica“ baigiamajame koncerte

Muzikos barai / 13

KRONIKA

Merginų choras „Liepaitės“, diriguoja Jolita Vaitkevičienė

Muzikos barai / 14

Friedrichui sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Jungtiniam chorui giedant Jürgeno Golle festivalio himną „Cantamus ad gloriam musicae“, iškilmingai baigėsi VI tarptautinis vaikų ir jaunimo chorų festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“.

Dėkui organizatoriams, chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ bendruomenei, o ypač festivalio sielai merginų choro „Liepaitės“ vadovei Jolitai Vaitkevičienei bei jos dešiniajai rankai Ninai Timofejevai – už didelį nuveiktą darbą, grožio ir draugystės puoselėjimą.

Renata LASTAUSKAITĖ-VENGRIENĖ

Lauros JARAMINAITĖS nuotr.

lumas, nuoširdus atlikimas.

Balandžio 23 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje vyko baigiamasis festivalio koncertas „Skamba laiškai“ (režisierė Eglė Storpirštienė), jis buvo skirtas Tarptautinei jaunimo solidarumo dienai.

Po Vilniaus chorinės muzikos mokyklos „Liepaitės“ direktorės Editos Jaraminienės ir Vengrijos ambasados pirmosios sekretorės dr. Bettinos Hruby sveikinimo kalbų pasirodė svečiai iš Ukrainos. Kijevo vaikų ir jaunimo rūmų mergaičių choras „Vognyk“ festivalyje svečiavosi jau ketvirtą kartą. Kaip visada šis kolektyvas atvežė mums mažai žinomų ukrainiečių kompozitorių kūrinių – skambėjo Igorio Shamo „Vesnianka“ iš kantatos „Yatranskije Igry“ ir Mykolos Leontovychiaus „Dubarik“. Klausytojai išgirdo ir vieną gražiausių chorinės muzikos veikalų Giulio Caccini „Ave Maria“, Astoro Piazzollos „Libertango“.

Pečo Lajoso Nagy gimnazijos mišrus choras „Laudate“ padainavo W. A. Mozarto, italo Bepi Di Marzi, vokiečių kompozitoriaus Franzo Bieblo kūrinių.

Pagirtinai dainavo Telšių muzikos mokyklos merginų choras (vad. Violeta Udelcovienė), Šiaulių J. Janonio gimnazijos merginų choras „Viva melodica“, Šiaulių universiteto merginų choras „Pavasaris“ ir, žinoma, „Liepaitės“.

Tą vakarą buvo pagerbti ilgamečiai „Liepaičių“ draugai ir rėmėjai iš Vokietijos Utė ir Johannas-Friedrichas Ritteriai. Visa salė neseniai praėjusio garbingo jubiliejaus proga Johannui-

Lauros JARAMINAITĖS nuotr.

Juozas Naujalis – Latvijos chorų dainininkų lūpomis

Ilgamečiai „Liepaičių“ draugai ir rėmėjai Utė ir Johannas-Friedrichas Ritteriai (pirmame plane)

Šiandien vis populiarėja originalūs tautos istorijos įprasminimai, prie kurių prisideda užsieniečiai. Tokiu būdu pagerbiamos ne tik mums, lietuviams, svarbios personalijos, bet ir stiprinama tautų bendrystė. Vienas tokių įprasminimų – Lietuvos profesionaliosios muzikos pradininkui Juozui Naujaliui skirtas chorų festivalis, jau trečią kartą balandžio 6–9 dienomis surengtas Kaune. Chorų konkursas buvo skirtas mėgėjų kolektyvams, o renginio koncertuose savo interpretacijomis su klausytojais dalinosi ir profesionalūs chorai.

Konkursas, balandžio 7–8 dienomis vykęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, subūrė 8 vaikų ir jaunimo chorus iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Mūsų šaliai atstovavo Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“ (vad. Gražvydas Jegnoras), atlikdamas sakralinės muzikos programą. Ne tik šio festivalio, bet ir kitų organizacijos „Lituania cantat“ panašaus formato renginių (festivaliai „Kaunas cantat“, „Cantate Domino“, „Kaunas musica religiosa“ ir kiti) kontekste matyti, kad lietuvių kolektyvai dažnai lieka paribiuose.

Gal mūsų šalies mėgėjų chorai labiau mėgsta keliones į užsienį, o gal šio konkurso vertinimo kriterijai nėra lengvai įkandami. Pabrėžiant pastarąją priežastį, neabejotina, kad šiais metais konkurse dalyvavę chorai pasižymėjo itin aukštu interpretacijos lygiu, nors daugiausia buvo pradinių ir vidurinių mokyklų kolektyvai. Beveik visi jie yra tarptautinių konkursų laureatai, aktyviai koncertuoja užsienyje. Akivaizdu, kad kaimyninėse šalyse vaikų ugdymo procese muzikavimui skiriama itin daug dėmesio.

Festivalio dalyvius vertino solidi komisija: Kauno valstybinio choro vadovas prof. Petras Bingelis (pirmininkas), dirigentas, Krokuvos muzikos akademijos rektorius prof. Stanisławas Krawczyńskis, festivalio meno vadovas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas Rolandas Daugėla, žymus italų bosas-ba-

ritonas, festivalių ciklo „Florence Choral“ iniciatorius ir meno vadovas Leonardo Sagliocca bei saksofonininkas, dirigentas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius.

Bronzos diplomai paskirti vaikų chorui „Dominante“ (vad. Ilze Gaidele, Latvija) ir jau minėtai „Šatrijai“. Nors abu chorai buvo parengę sudėtingas programas („Šatrija“ pasirinko didelio profesionalumo reikalaujančius J. Naujalio motetus „In monte oliveti“ ir „Una hora“), jiems greičiausiai pritrūko koncertinės patirties. Kitų šešių kolektyvų pasirodymai buvo gana lygiaverčiai, todėl komisijai teko nelengva užduotis nuspręsti, kurie chorai verti varžytis dėl Grand Prix Kauno valstybinėje filharmonijoje. Dėl pagrindinio apdovanojimo leista kovoti net penkiems kolektyvams (į antrąjį konkurso etapą nepateko tik Rygos valstybinės gramatikos mokyklos merginų choras, vad.

Ieva Mezīte ir Karlis Hammers).

Jų pasirodymuose buvo nemažai panašumų – dėmesys scenografiniams sprendimams, judesiui.

Jelgavos vidurinės mokyklos merginų choras „Spīgmeitiņas“ (vad. Arta Jurgenovska, Latvija), nors ir nepelnė konkurso taurės, pavergė žiūrovus itin įtaigiai, nuoširdžiai ir, turint galvoje labai jauną chorisčių amžių, meistriškai atlikta B. Chilcotto „Gloria“ ir latvių liaudies daina „Maza, maza ābelīte“ (aranž. Asnāte Pedece).

Joms paskirtas sidabro diplomas ir žiūrovų simpatijų prizas. Panašia jaunatviška įtaiga bei etniniu savitumu pasižymėjo ir Tukumo pradinės mokyklos mergaičių choras (vad. Sanita Apine ir Ritma Zāģere, Latvija), atlikęs ir latvių kompozitorių kūrinių, ir privalomą J. Naujalio dainą „Oi žiba žiburėlis“. Mergaitės pelnė sidabro diplomą ir Juozo Naujalio gimnazijos įsteigtą specialųjį prizą „Už įtaigiausiai atliktą Juozo Naujalio kūrinį“.

Trečiosios taurės laimėtojas Virumos merginų choras (vad. Ly Ipsberg, Estija) nustebino originalia estų liaudies dainos „Uhti, uhti uhkesti“ vaizdine intepretacija ir puikiu Ch. A. Tindley dainos „The Storm Is Passing Over“ atlikimu.

Antroji taurė atiteko Jungtiniam

Estijos merginų chorui (vad. Ave Sopp ir Vilve Maide), paruošusiam net dviejų – vaikų ir sakralinės muzikos – kategorijų programas.

Antrajam konkurso etapui choras pasirinko sudėtinga ritmine polifonija, subtilia dinamika ir šiuolaikine harmonija pasižyminčius sakralinės muzikos kūrinius – J. Sandströmo „Sanctus“ ir A. Cederberg „Gloria“ iš „Missa brevis“. Nors choristės bendram darbui susiburia tik 6–7 kartus per metus vykstančiose stovyklose, darė įspūdį merginų balsų derėjimas, atida dirigentui. Choro vadovei Avei Sopp įteiktas kūrėjų sąjungos „Choras.lt“ prizas geriausiam dirigentui.

Pirmąją konkurso taurę pelnė vienintelis jaunimo chorų kategorijoje pasirodęs Tartu merginų choras „Kurekell“ (vad. Vilve Maide, Estija). Komisija įvertino puikiai išlavintus balsus ir profesionalų vadovės dirigavimą. Merginų choras atliko sudėtingus, didelės apimties kūrinius – G. Verdi „Laudi alla vergine Maria“ ir šiuolaikinį J. Mäntyjärvi kūrinį „Pseudo Yoik Lite“. 1982 m. įkurtas choras renkasi labai įvairų repertuarą – Estijos kompozitorių dainas, klasikinius ir šiuolaikinius kūrinius, turi nemažą tarptautinę koncertų ir konkursų patirtį (yra dainavęs Rusijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Slovėnijoje).

Festivalio meno vadovas Rolandas Daugėla po pirmojo turo vylėsi, kad antrajame vienas iš chorų pasieks balų ribą, reikalingą Grand Prix laimėti. Nors konkurso dalyviai antrajame ture pagerino savo rezultatus, vis dėlto balų pritrūko, ir pagrindinė taurė liko laukti nugalėtojų iki kitų metų.

Azartiškas konkurso nuotai-

kas tarytum arka apgaubė tris festivalio dienas vykę koncertai.

Balandžio 6 d. festivalio atidarymo koncerte Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje pusvalandžio programas klausytojams dovanojo nuolatinis festivalio dalyvis – Kauno Švč.

Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“ (vad. Rolandas Daugėla) ir Virumos merginų choras (vad. Ly Ipsberg).

Balandžio 8 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje koncertavo kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Gausybės tarptautinių konkursų laureatas Kauno klausytojams parengė programą, kuri apėmė kūrinius nuo Anglijos ankstyvojo baroko iki šių dienų.

Subtiliai ir profesionaliai atliekami sakralinės muzikos kūriniai organiškai skambėjo erdvioje salėje, svarbus, ypač jauniesiems choristams, buvo ir edukacinis koncerto aspektas – pateikiamos išsamios kompozitorių gyvenamojo laikotarpio istorinės detalės.

Paskutinę dieną po mišių Švč.

Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje pasirodė svečiai iš Čekijos – choras „Puellae et Pueri“ ir vokalinis ansamblis „Sextet+“ (vad. Karel Dostál). Šis aukšto meistriškumo kolektyvas – gyvas pavyzdys, kaip puikiai gali dainuoti paprastos vidurinės mokyklos moksleiviai. „Lituania cantat“ organizuojami tarptautiniai festivaliai ir konkursai yra vieni ryškiausių mėgėjų ir profesionalų chorinės muzikos renginių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Didelis festivalių organizatorių darbo, laiko ir meninės

Nuotaikingos konkurso akimirkos

pajautos indėlis kaskart stebina naujomis programomis ir vis gausesniu užsienio atlikėjų būriu.

Prisimenant, kad pirmasis organizatorių grupės festivalis „Cantate Domino“ surengtas 1992 m., šis, trečiasis, Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio chorų festivalis yra dar visai jaunas naujų meninių idėjų ir istorinių įprasminimų šaltinis. Tikėkimės, kad ar-

tėjantis „Kaunas cantat“ festivalis gegužės 18–21 dienomis Birštone suteiks dar malonesnių įspūdžių, nes paraiškas jame dalyvauti pateikė beveik dvi dešimtys chorų iš 9 pasaulio šalių.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Festivalio diplomantės su vertinimo komisijos nariais Rolandu Daugėla, Stanisławu Krawczyńskiu, Petru Bingeliu, Leonardo Sagliocca ir Raimundu Simanavičiumi

Muzikos barai / 15

KRONIKA KAUNO VALSTYBINIS CHORAS DAINAVO XX AMŽIAUS KLASIKą

Gegužės 12–21 d. Lenkijos mieste Katovicuose vyko trečiasis muzikos festivalis „Katowice Kultura Natura“. 12 d. atidarymo koncerte Nacionalinio Lenkijos radijo simfoninio orkestro salėje Kauno valstybinis choras atliko Arnoldo Schönbergo kūrinius „Taika žemėje“ (Friede auf Erden) ir „Jokūbo kopėčios“ (Die Jakobsleiter), Karolio Szymanowskio „Demetrą“. Chorui talkino Nacionalinis Lenkijos radijo simfoninis orkestras ir būrys žinomų solistų iš Vokietijos, Lenkijos bei Rusijos, dirigavo Alexandras Liebreichas.

A. Schönbergas – neeilinė figūra muzikų olimpe, su jo vardu siejama XX a. akademinės muzikos pradžia. Jo kūryba negrįžtamai pakeitė ne tik iki tol romantikos persmelktą europinės muzikos paradigmą, bet ir visą Vakarų muzikos istoriją.

Nedidelės apimties kantatą „Ramybė žemėje“ pats kompozitorius 1923 m. apibūdino kaip iliuziją mišriam chorui. Ji parašyta tuo metu, kai A. Schönbergas vis dar tikėjo kantatoje aukštinama utopija (C. F. Meyerio tekstas), kad užgimusio Kristaus meilė nutrauksianti kraujo liejimą ir padarysianti galą visiems karams, įžiebsianti žemėje taiką ir ramybę. Kantata taip pat žymi pereinamąjį kompozitoriaus kūrybos laikotarpį, kai vėlyvasis romantizmas moduliavo į atonalų ekspresionizmą. Įdomu tai, kad ankstyvoji kantatos versija buvo parašyta chorui a capella, tačiau dėl itin sudėtingo vokalo vėliau kompozitoriui teko sukurti orkestro akompanimentą.

Kitas Kauno choro festivalyje atliktas kūrinys – oratorija „Jokūbo kopėčios“ – žymi A. Schönbergo perėjimą nuo kontekstualaus atonalumo prie labiau įrėmintos dvylikos tonų sistemos, ypač pasireiškusios heksakordais. Karinėn tarnybon pašauktas kompozitorius oratorijos nebaigė rašyti, finalinius štrichus A. Schönbergo žmonos Gertrūdos prašymu sudėjo jo mokinys Winfriedas Zilligas. Honoré de Balzaco filosofinio romano „Serafita“ įkvėptoje oratorijoje apdainuojama žemiško ir dvasinio pasaulių sąsaja, kurią simbolizuoja Jokūbo sapne regėti kopėčiomis aukštyn į dangų kopiantys ir iš jo besileidžiantys angelai. Kaip ir daugelyje draminių kompozitoriaus darbų, sukurtų atonaliuoju laikotarpiu, oratorijoje pastebimi autobiografiniai motyvai – vienas jos personažų simbolizuoja XX a. menininką.

Karolis Szymanowskis – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lenkų kompozitorių, dalyvavęs meninio judėjimo „Jaunoji Lenkija“ veikloje. Ankstyvoji K. Szymanowskio kūryba neatsiejama nuo vėlyvojo germanų romantizmo, tačiau vėliau ji patyrė stiprią prancūzų impresionistų Claude´o Debussy, Maurice´o Ravelio bei vėlyvųjų Aleksandro Skriabino darbų įtaką.

Kantatą „Demetra“ K. Szymanowskis baigė rašyti Lietuvoje, Dūkšto

Muzikos barai / 16

dvare. Šis nepelnytai pamirštas kūrinys artimas „Jaunosios Lenkijos“ idėjoms. Muzikoje nedaug dramatizmo, emocinė deivės Demetros būsena nutapyta impresionistinės paletės spalvomis.

Kauno valstybinio choro vadovas prof. Petras Bingelis, kalbėdamas apie iššūkius, su kuriais susiduriama atliekant ankstyvąją XX a. akademinę muziką, sakė, kad jo vadovaujamas kolektyvas per penkis dešimtmečius yra sukaupęs nemažą patirtį, tad choristams nėra nieko neįveikiamo.

Pasak choro atstovo Rimanto Klevečkos, į Katovicų festivalį jie buvo pakviesti prieš pusmetį, todėl turėjo pakankamai laiko gerai pasirengti, įsigilinti į naujų kūrinių muzikinį audinį, dermes ir tekstus.

Rokas KUČINSKAS Gegužės 12–21 d. Lenkijos mieste Katovicuose vyko trečiasis muzikos festivalis „Katowice Kultura Natura“. Festivalyje dalyvavo ir Kauno valstybins choras

CD TEMA Etnografinių regionų metams paminėti

XXI AMŽIAUS PASAULIO KOMPOZITORIŲ CHORINĖS MINIATIŪROS

2015-aisiais, Lietuvos etnografinių regionų metais, koncertinė įstaiga valstybinis choras „Vilnius“ pristatė mūsų šalyje analogų neturintį projektą „Lietuvių liaudies dainos XXI amžiaus pasaulio kompozitorių kūryboje“. Įvairiems pasaulio šalių kompozitoriams buvo pateiktos autentiškos penkių Lietuvos regionų liaudies dainos, taip pat tikslus jų vertimas į anglų kalbą, tekstų fonetinė transkripcija ir garso įrašai, kuriuose užfiksuota autentiška vieno ar kito regiono dainavimo maniera (atliko choras, liaudies dainininkai, Veronika Povilionienė). Kiekvienam kompozitoriui (iš viso 30) buvo pasiūlyta po penkias dainas iš penkių Lietuvos regionų. Konkursą laimėjo aštuoni kompozitoriai. Atrankos kriterijus buvo ne tik profesionalumas, bet ir tai, kad kūrinys atitiktų lietuvišką dvasią. Daugiausia dėmesio sulaukė dzūkų dainos.

Spalio 14 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausytojai išgirdo ambicingos idėjos ir daug pastangų pareikalavusio triūso vaisių: pirmoje koncerto dalyje skambėjo užsienio kompozitorių sukurtos lietuvių liaudies dainų išdailos, antrojoje – lietuvių kompozitorių premjeros. Buvo atliktos baskų kompozitoriaus Javiero Busto dvi lietuvių liaudies dainos „Saulelė raudona“ ir „Beauštanti aušrelė“, Davido Azurzos (Ispanija) „Parugėmis, pabarėmis“ ir „Auk, jovareli“, Ivo Antognini (Šveicarija) „Miegužio noriu“, Johno Augusto Pamintuano (Filipinai) „Jau aušt aušružė“, Jano Krutulio (Lenkija) „Karvelėli mėlynasai“, Grahamo Lacko (Anglija) „Aug juovarėlis“, Stepheno Leeko (Australija) „Upava karvelėlis“, Ko Matsushitos (Japonija) dvi brolių dainos „Ei, brolyt brolyt“ ir „Vai, broleliai dobilėliai“ bei Alberto Grau (Venesuela) „Teka teka šviesi saulė“. Fantazija autorius nunešė toli: štai Mažosios Lietuvos melodija, užrašyta Liudviko Rėzos, įdomiai derėjo su Jameso Joyce´o tekstu (I. Antognini). Į premjerą buvo atvykę lenkų ir anglų kompozitoriai. Koks nelengvas iššūkis buvo kitų kultūrų atstovams perprasti lietuvių melodiką ir pasaulėjautą, paliudijo G. Lacko pastebėjimas: „Rašiau – kaip į vandenį šokau!“ Visai įdomi, gera buvo japonų kompozitoriaus antroji brolių daina, tačiau iš viso margo konteksto išsiskyrė australo kompozicija apie karvelėlį. Atrodė, kad ji parašyta mūsų, lietuvių, autoriaus – taip taikliai perteikė ir dvasią, ir nuotaiką, ir būdingas intonacijas.

Liaudies daina, lietuvių kultūros ir identiteto simbolis, šiuolaikinių užsienio kompozitorių buvo įprasminta ir tarsi panardinta į kosmopolitinę, įvairiakalbę muzikinę terpę.

Atlikėjai: Choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) Dirigentas Artūras Dambrauskas Penktą veiklos dešimtmetį įpusėjęs choras „Vilnius“ yra vienas ryškiausių Lietuvos chorinės muzikos kolektyvų. Brandžiu ir menišku atlikimu, edukacine veikla ir įvairiapusiu repertuaru garsėjantis choras gali didžiuotis įvaldęs praeities epochų klasikos fondą, tačiau taip pat veržliai žengiantis kartu su šiandienos meno aktualijomis. Ypatingą dėmesį „Vilnius“ skiria lietuviškos muzikos sklaidai – kasmet

parengia lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų, didžiąją dalį choro įrašų taip pat sudaro lietuvių autorių opusai.

Nuo 2011 m. KĮ valstybinis choras „Vilnius“ rengia Tarptautinį Šv. Jokūbo festivalį. „Vilniaus“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas yra garsus Lietuvos choro dirigentas ir pedagogas. Nuo 2009-ųjų A. Dambrauskas yra VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros vedėjas, docentas, dėsto dirigavimą ir chorines disciplinas.

A. Dambrauskas yra Tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio meno vadovas, ne kartą buvo Lietuvos dainų švenčių ir festivalių dirigentas, tarptautinių ir šalies konkursų vertinimo komisijos narys.

Apie autorius Javieras Busto (g. 1949, Ispanija) daugiabalsei žemaitiškai dainai „Saulelė raudona“ pritaikė šiuolaikinę chorinę tekstūrą, o dzūkų daina „Beauštanti aušrelė“ įdomiai ir netikėtai gracingai suskamba šokio ritmo ir faktūros kontekste.

Davidas Azurza (g. 1968, Ispanija), interpretuodamas rugiapjūtės dainą „Parugėmis, pabarėmis“, įmantriai audžia šviesų ir skaidrų muzikinį audinį, rugiapjūtės vaizdų asociacijas sustiprina dalgiu kertamų rugių šnarėjimo imitacija bosų partijoje.

Grahamo Lacko (g. 1954, Anglija) kompozicija, grįsta žemaičių daina „Aug juovarelis“, parašyta dvigubam chorui. Kūrinys sudėtingas tiek intonacijų, tiek formos prasme.

Ivo Antognini (g. 1963, Šveicarija) dėmesį patraukė Mažosios Lietuvos krašto daina „Miegužio noriu“. Žavingoje ir subtilioje miniatiūroje kompozitorius sukūrė lopšinės iliuziją įpindamas ir Jameso Joyce´o kūrinių nuotrupų.

Johną Augustą Pamintuaną (g. 1972, Filipinai) sužavėjo Mažosios Lietuvos krašto dainos „Jau aušt aušružė“ fonetinės ypatybės, kompozitoriaus kūrinyje garsais „š“ ir „ž“ užburia ištisai kartojamas motyvas „jau aušt aušružė“, primenantis varpelio skambėjimą.

Janas Krutulis (g. 1987, Lenkija) – jauniausiais projekto dalyvis.

Kompozitorius labai rūpestingai ir jautriai perteikė dainos „Karvelėli mėlynasai“ poetiką ir siužetą, išryškino tradicinio aukštaičių dainavimo ypatybę.

Stepheno Leeko (g. 1959, Australija) „Upava karvelėlis“ – nepaprastai virtuoziška kompozicija, reikalaujanti choro balsų paslankumo, ritminio tikslumo ir intonacinio lankstumo.

Ko Matsushita (g. 1962, Japonija) į mini ciklą sujungė brolių dainas „Ei, brolyt, brolyt“ ir „Vai broleliai dobilėliai“. Pirmosios dainos intonacinis moto slypi melodijos dermėje, įvairios melodinės ir sąskambių kombinacijos svarbios ir antroje dainoje.

Alberto Grau (g. 1937), vienas reikšmingiausių XX–XXI a. Venesuelos choro dirigentų ir chorinės muzikos kūrėjų, kontrastingoje kompozicijoje „Teka, teka šviesi saulė“ išryškina tirštai polifonizuotą kūrinio faktūrą.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

„JAU AUŠT AUŠRUŽĖ“ II

Muzikos barai / 17

IŠ ARTI

Ko Matsushita: „Emocija – svarbiausias muzikos dėmuo“ PIRMĄ KARTĄ LIETUVOJE VIEŠĖJO GARSUS JAPONŲ CHORINĖS MUZIKOS KŪRĖJAS IR DIRIGENTAS KO MATSUSHITA. SOSTINĖJE SU VALSTYBINIU CHORU „VILNIUS“ JIS PRISTATĖ SAVO KŪRYBĄ.

KO MATSUSHITA GIMĖ IR AUGO TOKIJUJE. SVARBIAUSIĄ IŠSILAVINIMĄ GAVO KUNITAČIO MUZIKOS KOLEDŽE, TEN STUDIJAVO KOMPOZICIJĄ. VĖLIAU CHORO DIRIGAVIMO MOKĖSI FERENCO LISZTO AKADEMIJOJE BUDAPEŠTE IR ŠIOS AKADEMIJOS KODÁLY INSTITUTE KEČKEMETE PROF. JÁNOSO REMÉNYI IR PROF. PÉTERIO ERDEI KLASĖSE. ŠIUO METU DIRIGENTAS TOKIJUJE TURI NET 14 CHORŲ, SU JAIS GASTROLIUOJA PO VISĄ PASAULĮ. MATSUSHITOS KŪRYBA LABAI ĮVAIRI IR DAUGIABRIAUNĖ – JAPONŲ TRADICINĖ, RELIGINĖ MUZIKĄ, ORIGINALŪS STAMBIOS FORMOS KŪRINIAI, ETIUDAI CHORAMS. KOMPOZITORIAUS DARBAI PLAČIAI ŽINOMI IR ATLIEKAMI VISAME PASAULYJE, JUOS LEIDŽIA ŽINOMOS KOMPANIJOS „ONGAKU NO TOMO SHA CORP.“, „PANA MUSICA“, „EDITION KAWAI“, „SULASOL“, „SANTA BARBARA MUSIC PUBLISHING“ IR KT. SU KO MATSUSHITA VILNIUJE KALBĖJOSI INGRIDA ALONDERĖ.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelionė į Lietuvą?

– Na, ši kelionė man labai įdomi.

Pirmiausia vykau į Estijos sostinę Taliną, ten buvau pakviestas į 15-ojo tarptautinio chorų konkurso „Talinas 2017“ vertinimo komisiją. Po šio didžiulio renginio atvykau į Lietuvą, kuri man iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai graži ir žavinga.

– Ką iki šiol žinojote apie mūsų šalį?

– Viskas man labai nauja ir ne-

Muzikos barai / 18

pažįstama. Apie Lietuvą žinojau nedaug, bet čia turiu du draugus – Vytautą Miškinį ir vieną japoną, kuris pas jus gyvena ir dirba jau ketverius metus. Jis – buvęs mano choro narys.

Galimybę šiek tiek iš arčiau susipažinti su Lietuva turėjau 2015 metais, kai iš choro „Vilnius“ gavau užsakymą parašyti kūrinį lietuvių liaudies tematika pagal lietuvišką tekstą. Sukūriau „Dvi dainas broliams“. Man tai buvo labai reikšmingas ir įsiminti-

Japonų chorinės muzikos kūrėjas ir dirigentas Ko Matsushita

nas nuotykis, nes turėjau laimę prisiliesti prie visai kitokios kultūros.

– Kaip tapote kompozitoriumi ir choro dirigentu?

– Atvirai sakant, iš pat pradžių, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, labai norėjau tapti choro dirigentu. Ėmiau ieškoti, kur galėčiau mokytis šio amato. Bet ar galite įsivaizduoti, kad mano pastangos buvo bergž-

džios? Japonijoje nė viename universitete ar muzikos akademijoje nebuvo tokios specialybės, jos nėra iki šiol.

Teko rinktis kompozicijos klasę.

Be abejo, mano svajonė tapti dirigentu niekur nedingo. 1994 m. su žmona ir sūnumi išvykau į Budapeštą, ten pusantrų metų studijavau choro dirigavimo pagrindus ir techniką pas dėstytoją Jánosą Reményi. Jo vadovaujamo choro koncertas Tokijuje mane tiesiog pakerėjo, po pasirodymo aš nuėjau į persirengimo kambarį ir paprašiau Jánoso, kad jis mane mokytų. Nuostabi kelionė į Vengriją pakeitė mano gyvenimą.

Kaip kompozitorius tapau žinomas taip pat studijuodamas Vengrijoje. Mokydamasis choro dirigavimo Budapešte gavau užsakymą iš Tokijo parašyti kūrinį chorui. Japonų liaudies muzikos tradicija grįstas kūrinys „Ki-no-kuni“ susilaukė didžiulio Japonijos vaikų chorų vadovų susidomėjimo.

– Kokios savybės būtinos choro dirigentui?

– Pats svarbiausias dalykas – puiki klausa. Antroje vietoje – dirigavimo technika, trečioje – emocionalumas ir choro jautimas.

– Papasakokite, kaip susiklostė, kad vadovaujate keturiolikai chorų.

– Po studijų Tokijuje pradėjau mokyti muzikos akademijoje. Nuo pirmų dienų iki šiol mano studentų skaičius vis auga, o chorai plečiasi ir didėja. Taip atsitiko, kad dabar Tokijuje vadovauju keturiolikai chorų. Žinoma, suspėti visur turbūt būtų neįmanoma, bet aš turiu gerus asistentus – choro dirigentus, kuriuos pats išugdžiau. Jie man padeda dirbti.

– Atvykęs pirmiausia susitikote su choru „Vilnius“. Papasakokite, kaip sekasi dirbti, kaip dainininkai reaguoja į Jūsų pastabas ir dirigavimą.

– Esu labai laimingas galėdamas dirbti su tokiu profesionaliu choru.

Per repeticijas prašau choristų parodyti emocijas, įsijausti į tai, ką jie dainuoja, bandau savo žodžiais ir kūno kalba „ištraukti“ kuo daugiau jausmo. Nuostabiausia, kad choras įsiklauso.

– Pakalbėkime apie kompoziciją.

Nuo ko paprastai pradedate?

– Jei kūrinys užsakomas, užsako-

Koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Su valstybiniu choru „Vilnius“ Ko Matsushita pristatė savo kūrybą

vas dažniausiai pasako, ko norėtų: ar tai turėtų būti religinė, ar pasaulietinė muzika, kokio turinio tikisi ir pan. Tačiau visas detales kuriu pats, sprendžiu, kokį tekstą pasirinksiu, išskyrus atvejus, kai man pateikiami konkretūs posmai. Kuriant viskas dažniausiai priklauso nuo mano gyvenimo tuo metu, nuo mano būsenos.

Kartais esu labai laimingas, kartais – liūdžiu ar svajoju, ir visa tai lemia konkrečiu metu rašomo kūrinio nuotaiką. Būtent emocija yra pats svarbiausias muzikos dėmuo.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrybą?

– Ji beveik visa skirta chorams. Ją galima suskirstyti į penkias grupes: sakralinė muzika; tradicinės japonų muzikos stiliaus dainos; pratimai ir etiudai chorams; linksmos ir nuotaikingos džiazo aranžuotės; didelės apimties originalūs darbai.

– Ar esate labiau dirigentas, ar kompozitorius?

– Turbūt po lygiai. Kai kuriu muziką, noriu dirbti su choru, o diriguojant kartais apima noras likti vienam ir pasinerti į kūrybą, nes nuolatinis kontaktas su dainininkais ir žmonių gausa aplinkui vargina.

vęs ir išgėręs kavos einu pasivaikščioti. Kasdien per valandą nueinu iki 5 kilometrų. Parėjęs imuosi kūrybos, pavakare keliauju į savo chorų repeticijas, kiekvieną savaitės vakarą su dainininkais dirbu iki 10 valandos.

Grįžęs namo pavalgau vėlyvą vakarienę, pasivaišinu japoniška sake ir einu ilsėtis. Šeštadieniais dar mokau vaikus, sekmadieniais su choru giedame bažnyčioje, po mišių turiu dvi ar tris repeticijas.

– Kas Jus liūdina ir kas teikia džiaugsmą?

– Liūdna būna turbūt kiekvienam iš mūsų, taip sutvarkytas pasaulis.

Tačiau aš Japonijoje turiu daug priešų, ir tai iš tiesų mane verčia liūdėti.

Galbūt taip yra todėl, kad Japonijoje kaip dirigentas ir kompozitorius toks esu vienas.

Džiugina ir laimę teikia viskas aplink... Kiekviena pasaulio detalė, gamta, žmonės, mano chorų nariai, o ypač mano mažieji dainininkai, iš kurių jauniausiam tik ketveri. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, ką man suteikia ir dovanoja gyvenimas.

– Dėkoju už pokalbį!

n

– Papasakokite apie savo įprastą darbo dieną.

– Keliuosi 8 valandą, papusryčia-

Muzikos barai / 19

SUKAKTIS

Prasmingos kūrybos keliu Docento Vytauto Alensko jubiliejaus sulaukus Algytė MERKELIENĖ SANTŪRUS, ĮŽVALGUS, KRUOPŠTUS, DARBŠTUS, ATSAKINGAS – TOLI GRAŽU NE VISI ŽODŽIAI, KURIAIS GALIMA APIBŪDINTI KOLEKTYVŲ VADOVĄ, DAINŲ ŠVENČIŲ DIRIGENTĄ, MENO KOLEKTYVŲ KONSULTANTĄ, STRAIPSNIŲ IR LEIDINIŲ AUTORIŲ, KLAIPĖDOS UNIVERSITETO MENŲ AKADEMIJOS DOCENTĄ VYTAUTĄ ALENSKĄ, ŠIAIS METAIS MININTĮ GRAŽŲ 70 METŲ JUBILIEJŲ. TA PROGA RŪPĖJO SUŽINOTI, KAS VISAIS MUZIKO GYVENIMO TARPSNIAIS LĖMĖ RYŽTĄ SAUGOTI IR PUOSELĖTI TAUTINES VERTYBES, PROPAGUOTI TAUTINĘ MUZIKĄ.

– Gerbiamas docente, teko girdėti Jus labai pagarbiai, su meile pasakojant apie tėvelį, išleidote prisiminimų knygą „Jurgiui Alenskui – 100“. Tad koks buvo Jūsų tėvelis?

– Meilę muzikai tėvelis paveldėjo iš nuostabiai liaudies dainas dainavusios ir bažnytines giesmes giedojusios močiutės. Giedodamas bažnyčios chore atidžiai stebėdavo griežiantį vargonininką ir pats mėgindavo prisiliesti prie vargonų. Dar prieškariu mūsų namuose atsirado kažkurio kunigo atiduota fisharmonija, tad jau buvo galima praktikuotis. Nors tėvelis buvo savamokslis, dažnai pavaduodavo susirgusius Skriaudžių ar kitų bažnyčių vargonininkus. Gaidas jis pažino, puikiai orientuodavosi visose tonacijose, parėjęs iš bažnyčios Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas Vytautas Alenskas mini gražų 70 metų jubiliejų

Muzikos barai / 20

V. Alenskas – dainų švenčių dirigentas

sakydavo: „Šiandien kunigas aukštai užgiedojo.“ Jam rūpėjo ne tik pati muzika, bet ir tai, kas yra instrumento viduje, tad taisydavo bei derindavo kaimo bažnytėlių vargonus. Kunigai kviesdavosi į Kauną derinti pianinų ir fortepijonų.

1943 metais į Veiverius rengėsi atvažiuoti dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ir pianistas Balys Dvarionas. Iš okupacinės vokiečių valdžios tėvelis gavo nurodymą suderinti gimnazijos pianiną. Atvažiavusiam B. Dvarionui vokiečių valdininkas liepė: „Patikrink, kaip tas žmogus suderino.“ B. Dvarionas ilgais pirštais perbėgo per klaviatūrą ir pasakė: „Gerai.“ Tada valdininkas išrašė kortelę ar čekį kostiumo medžiagai nusipirkti. Tą atlygį – kostiumą smulkiais dryželiais – prisimenu iki šiol.

Tėvelis buvo ir kanklininkas, pa-

darė apie šimtą suvalkietiškų kanklių.

Kankliavo P. Puskunigio mokinio Antano Degučio vadovaujamame kanklių ansamblyje, vėliau jam pats vadovavo.

– Nuo ko prasidėjo Jūsų meilė tautinei muzikai?

– Mano pažinties su muzika pradžia buvo kanklės, jų skambesį gir-

Meno kolektyvų vadovas ir konsultantas

Muzikos barai / 21

SUKAKTIS

Lektorius

dėdavau nuo vaikystės. Pirmieji prisilietimai prie kanklių buvo griežtai ribojami – tik vienu pirštu ir labai atsargiai, kad nenutraukčiau stygų. Iki šiol prisimenu džiaugsmą, kada pirmą kartą vienu pirštu „surinkau“ dainelę „O kai aš pas močiutę buvau“.

Kita paskata buvo fisharmonija, iškėlęs rankas pradėjau spaudyti klavišus. Pramokęs įjungdavau visus registrus, kad visi girdėtų, kaip aš gražiai groju.

Skriaudžių septynmetės mokyklos direktorius ir kanklių ansamblio atkūrėjas Kazys Orlauskas norėjo, kad mokiniai taip pat kankliuotų. Jis po pamokų nusivedė mane į savo butą, parnešė kelerias kankles, sukvietė gabesnių mokinių ir pasakė: „Mokysi juos.“ Laukiant, kol vyresniesiems baigsis penkta pamoka, direktorius net leido triratuku pasivažinėti. Po paskutinės pamokos susirinkusias kanklininkes aš, jaunesnis už jas, pradėjau mokyti kankliuoti. Iš to mano kuklaus „mokytojavimo“ išaugo dabartinis vaikų ansamblis „Kankliukai“.

Vėliau buvau pakviestas į suaugusiųjų ansamblį „Kanklės“. Kaip įdomu būdavo vasaros vakarais eiti į repeticijas ir grįžti vos ne naktį. Paaugliui tai buvo didžiulis pasitikėjimas. 1960 m. sunkvežimiu važiavome į dainų šventę. Nors miegojome mokykloje ant grindų, viską atpirko pasirodymas Vilniaus filharmonijos salėje. Man, trylikamečiui, tai buvo didžiulis įvykis. Kanklininkų ansamblis konkurse laimėjo pirmąją vietą.

Tokia mano kelionės į muzikos pažinimą pradžia. ­– Kodėl pasirinkote muziko kelią? Ar nebuvo minčių rinktis kitą profesiją?

­– Buvo. Kaimynų sūnus, įstojęs į Kauno profesinę mokyklą, grįžęs pasakojo būsiąs tinkuotojas-mozai-

Muzikos barai / 22

kininkas ir uždirbsiąs 600 rublių. Aš irgi labai norėjau uždirbti tuos 600 rublių, bet tėvelis rūgpjūčio pabaigoje, paskutinę dokumentų priėmimo dieną, pasakė: „Na, važiuojam į Kauną, į muzikos mokyklą“. Juozo Gruodžio muzikos technikume parašiau prašymą priimti į kanklių klasę.

Sekretorės kabinete buvęs buhalteris sako: „Vaikeli, vyrui kanklės nei šis, nei tas. Rašyk į pučiamuosius, kariuomenėje lengviau bus.“ Paklausęs buhalterio perbraukiau žodį kanklių“ ir užrašiau „į pučiamuosius“. Stojamojo egzamino dieną visi vaikšto su instrumentais, o aš nieko neturiu. Komisija klausia, kuo groju. „Niekuo“, – atsakau. Komisijos nariai pakraipė galvas, o tuometinis direktoriaus pavaduotojas ir birbynės dėstytojas Vytenis Balčiūnas paprašė parodyti dantis, pakraipė lūpas ir sako: „O tu birbynės nenorėtum?“ Sakau: „Jei būt galima, norėčiau“. Taip ir tapau birbynininku.

Mokytis groti birbyne pradėjau pas dėstytoją V. Balčiūną. Tuo metu liaudies instrumentų orkestrui vadovavo Lionginas Gadliauskas, jis buvo ir Kauno medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio orkestro vadovas, į jį kviesdavo groti vyresniųjų kursų moksleivius. Ten patekau ir aš. Tai buvo naudinga praktika, bendravimo su kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis mokykla. Prasidėjo koncertai Lietuvoje, kelionės į Krymą, Kaukazą. Ansamblio meno vadovas buvo mano dirigavimo dėstytojas Rapolas Vindašius. Atidžiai stebėdamas, kaip jis diriguoja kolektyvui, mokiausi.

Teko groti ne vien minėtame mėgėjų kolektyve. Bendramokslis birbynininkas Romualdas Apanavičius vadovavo šokių kolektyvo „Suktinis“ instrumentinei grupei, talkinti pakviesdavo ir mane.

– Baigęs Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą, stojote į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje.

Kaip atsidūrėte Marijampolėje?

– Baigiant J. Gruodžio muzikos technikumą į specialistų skirstymą iš Marijampolės pedagoginės mokyklos atvažiavo „pirkliai“, su jais ir žymus chorvedys, pirmosios dainų šventės dirigentas Kostas Gurevičius. Ma-

rijampolės pedagoginėje mokykloje buvo įsteigtas moksleivių dainų ir šokių ansamblis, jam reikėjo orkestro vadovo, tad mane ant laiptų susitikęs K. Gurevičius pasiūlė: „Tai tu birbynę baigęs? Atvažiuok į Marijampolę, uždirbsi šimtą rublių, būsi orkestro vadovas.“ Tuomet, jau po rublių sustambinimo, tai buvo nemaži pinigai.

Vis dėlto baigęs muzikos technikumą išvažiavau stoti į Valstybinę konservatoriją. Išlaikęs egzaminą konservatorijos koridoriuje atsitiktinai sutikau kraštietį režisierių ir konservatorijos dėstytoją Juozą Gustaitį (jis grįžęs į tėviškę užsukdavo pas mano tėvelius, tad buvom pažįstami). Papasakojau apie viliojantį darbo pasiūlymą Marijampolėje. J. Gustaitis, būdamas praktiškas suvalkietis, sako: „Važiuok tu į Marijampolę, tokie darbai nesimėto, o konservatorijoje gali studijuoti ir neakivaizdžiai.“ Dar pridūrė: „Ką tu čia bendrabutyje sausą duoną grauši.“ Paklausęs J. Gustaičio patarimo pradėjau dirbti Marijampolės pedagoginėje mokykloje ir neakivaizdžiai studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Aukštojoje mokykloje groti birbyne mane mokė docentas Povilas Samuitis, paskutiniais metais – ką tik mokslus baigęs Romualdas Apanavičius. Dirigavimą studijavau pas docentę Reginą Tamošaitienę. ­– Kaip Jūsų kūrybinėje veikloje atsirado kapela?

– Tais laikais Lietuvos miestai ir miesteliai draugaudavo su užsienio valstybių miestais. Marijampolės (tuomet Kapsuko) draugai buvo Lukas (lenk. Ełk; Lenkija) ir Kokola (Suomija). Miesto vadovai sugalvojo, kad koncertuoti į Kokolą reikėtų pasiųsti nedidelį kolektyvą, tad buvo suburta kaimo kapela. Į ją buvau pakviestas ir aš. Lietuvoje tai buvo pirmoji kapela, kurioje grojo ne du klarnetai, bet klarnetas ir birbynė.

Grįžę iš Kokolos nutarėme neišsiskirstyti ir repetuoti toliau. Rinkdavomės maisto pramonės automatų gamykloje. Po kelerių metų buvau išrinktas kapelos vadovu. Algos negaudavau, tik vėliau buvo pradėtas mokėti menkas atlygis, bet jį ir už koncertus uždirbtus pinigus dėdavome į bendrą „juodąją“ kasą, kurią tvarkė būgni-

ninkas, lėšas naudodavome bendroms kolektyvo reikmėms. Labai daug koncertuodavome, stengėmės, kad programos būtų kuo įvairesnės. Kapeloje buvo vyrų ir moterų vokaliniai duetai, vėliau trio. 1974 m. dalyvavome Lietuvos kultūros dienose Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, laimėjome aukso medalį. 1975 metų dainų šventės konkurse laimėtas absoliučiai geriausio kapelų žanro kolektyvo vardas. Šis laimėjimas nulėmė ir tolesnį mano gyvenimą.

Netrukus profesorius Algirdas Vyžintas ėmė kviesti į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų akademija) ką tik įkurtą Liaudies muzikos katedrą. Buvo sumanyta plėsti programas studentus supažindinant ne tik su liaudies instrumentais, bet ir su kapelos žanru. 1977 metais nuvažiavau į Klaipėdą apsižiūrėti. Tuometinis fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis iš karto atvedė į salę, kur su choru ir vargonais repetavo Vytautas Pučinskas. Aš ir išsižiojau – kokia graži salė, ir netgi vargonai yra!

Nuleidau galvelę, sakau: „Važiuoju“.

Vėliau uošvė sakė: „Vaikeli, tai toliau negalėjai važiuot, jau jūra...“ Marijampolė padarė dideles išleistuves, kuriose dalyvavęs trečiasis partijos sekretorius, atsakingas už kultūrą, dar bandė atkalbėti: „Alenskai, grįžk, aš tau sakau. Tavo mašina stovės šalia mano „Volgos“. Grįžk į Kapsuką.“ Tačiau aš jau buvau davęs žodį Klaipėdai.

– Klaipėdoje studentams pradėjote dėstyti aranžuotę, dirigavimą, vadovauti kapelai. Dirigavimo ir darbo su kapela patirties jau turėjote, o kuo rėmėtės dėstydamas aranžavimą?

– Konservatorijoje aranžavimas buvo dėstomas formalokai. Pirmieji aranžavimo bandymai buvo grojant ir vadovaujant kapelai Marijampolėje. Pasikonsultuodamas su ankstesniu kapelos vadovu Regimantu Žuku, produktyviu aranžuotoju, gerai pažįstančiu kapelos instrumentus, pats padariau keletą aranžuočių. Tačiau didžiausią patirtį sukaupiau dirbdamas Klaipėdos fakultetuose, profesoriaus Juozo Gudavičiaus vadovaujamo šokių ansamblio „Vėtrungė“ kapelos vadovu. Kolektyvas statė la-

bai daug šokių, kapelos repertuaras gausėjo gana greitai. Būdavo, paduoda klavyrą arba tik melodiją ir – daryk. Nesinorėjo, kad tos aranžuotės būtų formalios, stengdavausi pamatyti patį šokį: kas šoka – merginos, vaikinai ar poromis, koks siužetas; tada galėdavau tiksliau panaudoti instrumentus.

Kitas aranžavimo mokymosi šaltinis buvo literatūra. Labai daug skaitydamas lietuvių ir užsienio kalbomis supratau, kas yra melodija, kas kontrapunktas, kas pobalsis, harmoninė figūracija ir kt. Grodamas kapelose neblogai išmaniau instrumentus, žinojau, ką gali smuikai, ką klarnetai, kas patogu trimitui. Taigi mano aranžavimo mokslai susidėjo iš teorinių žinių ir praktikos. Padarai aranžuotę, pagroji ir iš karto girdi – skamba ar neskamba. Didžiausia patirtis – repeticijos ir dirigavimas Lietuvos dainų šventėse, studentų šventėse „Gaudeamus“.

– Kaip apibūdintumėt dabartinę kapelų situaciją?

– Matau labai daug energijos ir laisvės. Visi daro, ką nori, kaip jiems atrodo, ir nelabai paiso, kaip galbūt derėtų daryti, nes tai liaudies ar bent jau liaudiška muzika. Kuria visi, kurie gali ir kurie nelabai gali, vis daugiau pasitaiko kičo apraiškų.

Dar vienas dalykas – kapelos instrumentų maišymas su liaudiškais instrumentais. Dainų švenčių partitūrose dažnai matome, kad nei iš šio, nei iš to panaudojamas vienas ar du kapelos instrumentai, nors vargu ar jų ten reikia. O ką tada veikti kitiems kapelų muzikantams, atvažiavusiems į dainų šventę? Juk istoriškai kapelos yra vėlyvas atneštinis žanras ir jų maišymas su tradiciniais instrumentais, kurie atstovauja giluminei tautinės muzikos kultūrai, ne visada pateisinamas. Dabar jau neapsieinama ir be sintezatoriaus...

Kapelos vis dažniau virsta pramoginio žanro ansambliu. Garsiai trenkia būgnai, neišryškinami atskiri instrumentai. Dainininkai dainuoja į mikrofonus, dėl to prarandamas betarpiškumas, dvasingumas, ansambliškumo pojūtis.

– Nelabai. Kalnų parke jos rado savo erdvę, bet kituose šventės režisūriniuose sprendimuose kapelos tampa nebereikalingos. Baiminuosi, kad dainų šventės nevirstų vien koncertais. Juk dainų šventė – jungtinis visų Lietuvos kolektyvų pasirodymas, o ne atskirų prie mikrofonų pastatytų kolektyvų pristatymas, daugumai kitų dalyvių liekant grojančius vaidinančiais statistais.

– Kaip kapelos galėtų sugrįžti į savito žanro kelią?

– Yra įvairių bandymų išgryninti kapelų žanrą. Rengiamos diskusijos, seminarai, tačiau nedaug kapelų vadovų juose dalyvauja. Dažnai pasitikima savo skoniu, einama pataikavimo publikai keliu. O viskas priklauso nuo specialistų parengimo. Vadovas turi gerai pažinti tradiciją, jausti atsakomybę kolektyvui ir, žinoma, publikai. Nesakyčiau, kad kiekviena kapela turėtų būti tokios sudėties, kaip kadaise buvo įprasta, ar kad neįmanoma kūrybos laisvė, tačiau negalima visiškai nepaisyti tradicijos. Televizijos laidoje „Duokim garo“ teko girdėti kapelos atliekamą kanklininko Prano Puskunigio sukurtą dainą „Ar tu žinai, mano broli“. Iš baladės buvo padarytas paprastas valsiukas, ir ta daina prarado beveik viską, ką norėjo perteikti jos autorius.

– Labai ačiū už pokalbį, už išsakytas prasmingas mintis. Visų kolegų vardu jubiliejaus proga noriu palinkėti neblėstančios energijos, kūrybinių sumanymų ir sveikatos jiems įgyvendinti. n

– Ar Jums priimtinos kapelų pasirodymų dainų šventėse formos?

Muzikos barai / 23

SUKAKTIS

Šventė – dovanoti muziką kitiems Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklai – 50

Rasa MURAUSKAITĖ Paulina ŠILOBRIT

I

š pirmo žvilgsnio muzikos mokyklos – tik mažytės meninio ugdymo salelės, kurioms neprivalu auginti būsimų scenos profesionalų, tačiau daugeliui jos tampa pirmuoju labai svarbiu žingsniu į kitokį pasaulį – spalvingesnį, įdomesnį, kūrybiškesnį. Susipažinę su muzikos istorija ir teorija, išmokę groti vienu ar kitu instrumentu, mokiniai vėliau tampa išsilavinusiais klausytojais, vertingos muzikos koncertų lankytojais, gebančiais suprasti meną. Kiti ryžtasi pasirinkti sunkų muziko profesionalo kelią, pasukdami į specializuotas meno mokyklas ar meno akademijas. Taigi verta dažniau atkreipti dėmesį į šiuos ugdymo židinius, kurie, paprastai nereikalaudami dėmesio, kasdien dirba prasmingą darbą. Vienas tokių meilę

Muzikos barai / 24

muzikai diegiančių židinių – gražią pusės amžiaus sukaktį mininti Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykla.

Muzikos mokykla Naujininkams – kaip Vilniui filharmonija

„Kai pradėdamas dirbti pirmą kartą užėjau į mokyklos patalpas, radau apleistą, likimo valiai paliktą pastatą.

Visur netvarka, reikėjo žiūrėti, kur statai koją. Tai buvo 1967 m. balandžio mėnuo, o rugsėjį pastatas jau turėjo būti paruoštas pamokoms. Pora mokytojų man padėjo viską sutvarkyti, rudenį atėjo pirmieji mokiniai“, – taip pirmąsias tuomet Naujininkų 3-iosios muzikos mokyklos dienas prisimena pirmasis įstaigos direktorius Vaclovas Stradomskis. Akivaizdu, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų – pirmieji jau pusšimtį metų gyvuojančios mokyklos mokytojai V. Bačkus, N. Stradomskienė, L. Kanopkienė, I. Galkauskienė, Z. Paškevič, N. Zdanienė dirbo vos keliose krosnimis šildomose klasėse, tačiau jose mokytis muzikos galėjo tiek vaikai, tiek vyresnio amžiaus žmonės – veikė ir vakarinės klasės.

Mokykla, įsikūrusi ne pačios geriausios reputacijos Naujininkų rajone, iškart tapo svarbiu kultūros židiniu, iki šiol skatinančiu Naujininkų vaikus rinktis turiningą laisvalaikį, pažintį su muzikos menu. „Naujininkams turėti šią mokyklą yra tas pat,

kas Vilniui filharmoniją“, – įstaigos reikšmę rajonui vaizdžiai apibūdina V. Stradomskis.

Iš pradžių nedidukė muzikos mokykla pamažu augo. Tai prisimena vėliau direktoriaus pareigas ėjęs Marijonas Brazdauskas: „Kai pradėjau dirbti mokykloje, joje mokėsi apie 100–150 mokinių. Anuomet mokinių skaičius būdavo griežtai nustatomas.

Kai V. Stradomskis paliko direktoriaus pareigas, mokyklą jau lankė 450 mokinių, o man laikinai einant direktoriaus pareigas buvo paskirta dar 150 naujų mokinių. Man tai buvo vienas įsimintiniausių įvykių.“

Vizitinė kortelė – talentingi kolektyvai

Tarpininkaujant LMTA Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjui Algirdui Budriui 1994 m. mokyklai suteiktas lietuviškų maršų karaliumi vadinamo chorų ir orkestrų dirigento, pedagogo ir kompozitoriaus Broniaus Jonušo vardas. „Anuomet profesorius Algirdas Budrys nusprendė, kad šis vardas mokyklai tinka labiausiai, – prisimena pirmasis mokyklos direktorius V. Stradomskis. – Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Dar 1967 m. mokykloje buvo įsteigtas pučiamųjų instrumentų orkestras, kuriam pradžioje vadovavau aš, vėliau tas pareigas perėmė mano mokinys V. Jurjevas. Didelį darbą atliko R. Pašiūnas, jis išplėtė pučiamųjų instrumentų skyrių. Dabartinis

Balandžio 30 d. mokinių koncertas Filharmonijoje

vadovas R. Valančiauskas taip pat nepaprastai gabus. Ir toliau reikia plėsti pučiamųjų metodinę grupę, nes ji yra mūsų mokyklos vizitinė kortelė.“ B. Jonušo muzikos mokykloje rūpinamasi ne tik pučiamųjų instrumentų orkestru, čia visada buvo daug įvairių kolektyvų. Jaunių choro, vadovaujamo J. Petreikytės, repertuarą sudarė ne tik gerai žinomos, bet ir autorinės dainos – jas rašė choro dirigentas ir mokyklos direktoriaus pavaduotojas S. Zaleckas. Entuziastingam mokytojui S. Gedžiui pavyko suburti gerą styginių orkestrą, kuris ne tik daug koncertuodavo, bet ir padarė įrašų radijui ir televizijai. Nuo 2016 m. šiam kolektyvui vadovauja žymus dirigentas ir kompozitorius Laurynas Vakaris Lopas. Iki šiol mo-

kykloje veikia akordeonistų orkestras, skudučių ansamblis įsijungė į tautinių instrumentų ansamblį „Jurginėlis“. Gyvuoja ir popgrupė, ir rusų folkloro ansamblis.

Iš mokyklos – į didžiąsias scenas

Didžiausias kiekvienos mokyklos džiaugsmas – mokiniai. „Pasididžiavimą jausdavau per mokinių išleistuves, kai mokyklą palikdavo jau subrendę jauni žmonės. Spaudi ranką

ir supranti, kad vaikas jau suaugo“, – prisiminimais apie išlydėtus mokinius dalijosi M. Brazdauskas.

Per jo ir kitų mokytojų rankas perėjo daug jaunimo, kuris muziką įsimylėjo taip stipriai, kad nusprendė susieti su ja savo gyvenimą. Vieni pasirinko akademinę, kiti – populiariąją muziką. Žymus vokalistas ir ne mažiau gerbiamas vokalo pedagogas Povilas Meškėla teigia labiausiai įsiminęs dieną, kai mama jį atvedė į stojamuosius egzaminus. „Atsimenu,

Algirdo RAKAUSKO nuotraukos

Kovo 20 d. kulminacinė jubiliejaus šventė – mokytojų koncertas rotušėje

Muzikos barai / 25

SUKAKTIS savo neįgyvendintas svajones. Akordeono specialybės mokiausi pas mokytoją Marijoną Brazdauską, muzikos literatūros – pas Eleonorą Bosikienę, solfedžio mane mokė mokytojas Pranas Zaranka, o chorą lankiau pas mokytoją Ireną Paugienę. Mokyklos direktoriaus Vaclovo Stradomskio vadovaujamame pučiamųjų instrumentų orkestre grojau altu. Vaikai, kurie mokosi muzikos, yra kūrybingi, kitaip bendrauja, viską kitaip jaučia, jų akiratis gerokai platesnis“, – mintimis dalijosi žinomas atlikėjas.

B. Jonušo muzikos mokykloje pirmuosius žingsnius į sceną žengė ir dainininkė Katažina Zvonkuvienė.

Ji, čia pradėjusi groti, sako nuo pat pradžių jautusi pašaukimą dainuoti. „Grodama instrumentu pati to nejausdama pradėdavau dainuoti. Mokytojos tada juokdavosi, bet kartu ir žavėdavosi. Dabar nebegroju, bet vis dar dainuoju. Mano nuomone, vaikams verta mokytis muzikos, nes meninis ugdymas lavina kūrybinį mąstymą. B. Jonušo muzikos mokykla – tam pati tinkamiausia vieta“, – gerų žodžių įstaigai negailėjo Katažina.

Jubiliejaus proga muzikavo ir mokytojai, ir mokiniai

kai koridoriumi ėjau į choro klasę.

Buvo daug žmonių ir jie labai jaudinosi. Aišku, labiau jaudinosi būsimų mokinių tėvai, nes daugelis jų pildė

Muzikos barai / 26

Algirdo RAKAUSKO nuotraukos

Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos mokinių koncertas Nacionalinės filharmonijos scenoje

Energingas Broniaus Jonušo muzikos mokyklos kolektyvas jubiliejaus proga savo pakilia nuotaika norėjo pasidalinti ir su sostinės publika, todėl surengė du didžiulius koncertus: kovo 20 d. rotušėje – mokytojų, balandžio 30 d. Nacionalinės filharmonijos scenoje – mokinių. Kaip per pirmąjį šventinį koncertą minėjo laikinai mokyklos direktoriaus pareigas einantis Tomas Vaišė, kolektyvas savo gimtadienio proga norėjo dovanas dovanoti kitiems.

Koncertas rotušėje pasižymėjo ne tik kolektyvų gausa, repertuaro įvairove, bet ir paliudijo, kad mokykloje dirba daug jaunų specialistų – Lietuvos aukštųjų meno mokyklų absolventų.

Tai gabūs, daug koncertuojantys atlikė-

jai, kuriems netrūksta naujų žinių ir energijos dirbti su vaikais. Vyresnioji mokytojų karta – didelę pedagoginę patirtį turintys specialistai, mielai ja besidalijantys su jaunesniais kolegomis, kas buvo matyti iš darnaus bendro muzikavimo. Renginio dalyviai ilgai prisimins tądien skambėjusios gražios muzikos valandas.

Balandžio 30 d. koncertas Filharmonijoje buvo jubiliejaus šventės kulminacija. Sulaukta dėmesio iš politikų – mokyklos pasveikinti atvyko švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius, Seimo narys Linas Balsys padovanojo įrėmintą „Tautiškos giesmės“ tekstą, Vilniaus mero sveikinimą perskaitė savivaldybės administracijos atstovas Marius Labanauskas.

Koncerte netrūko pakilios nuotaikos – juk mokiniams buvo suteikta išskirtinė proga „pasimatuoti“ vieną svarbiausių šalies scenų. Ant jos tądien lipo ne tik dabartiniai, bet ir buvę mokyklos mokiniai. P. Meškėla „akademinę“ Filharmonijos salę bandė išjudinti kviesdamas kartu padainuoti ir net pašokti. Džiazo muzikos dovanojo taip pat šią mokyklą baigęs Skirmantas Sasnauskas. Apskritai spalvingoje koncerto programoje vietos užteko ir vaikiškoms dainelėms, ir džiazui, ir klasikinei, ir liaudies, ir populiariajai muzikai. Simboliška, kad renginį, o kartu ir Broniaus Jonušo muzikos mokyklos jubiliejinių koncertų ciklą užbaigė pučiamųjų instrumentų orkestras, ilgus metus garsinantis šį muzikinio ugdymo židinį. n

SUKAKTIS

Šeši„Trimito“ dešimtmečiai istorijos audrose

Tarptautiniame festivalyje „Musikparade“ Vokietijoje

Trakų Vokės dvaro atidarymas

Muzikos barai / 28

Kastė MAŠIDLAUSKAITĖS, Vida LESICKIENĖS nuotraukos

„Trimitas“ su Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite po inauguracijos iškilmių

Petro RAKŠTIKO nuotr.

š vaikystės gimtajame Vilniaus Antakalnyje prisimenu kuklų žalią medinį namelį dauboje ties „Neries“ troleibusų stotele. Prie jo paradinio įėjimo buvo pritvirtinta iškaba „Pučiamųjų orkestras „TRIMITAS“. Iš to namelio nuolat sklisdavo dūdų ir būgnų garsai. Tada savo vaikiška galva vis pamąstydavau ir stebėdavausi: kaip čia yra, kad didelis ir skambiai grojantis orkestras glaudžiasi kažkokioje trobelėje? Laikai keitėsi, žalio namelio neliko, „Trimitas“ plaukė pirmyn audringais mūsų istorijos vandenimis; tiesa, kapitonai taip pat keitėsi.

Orkestro pradžia buvo kukli kaip ir tas žalias namelis – 1957-ųjų balandį veiklą pradėjo nedidelis kompozitoriaus ir dirigento Vito Žiliaus iniciatyva suburtas Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko muzikos kolektyvas. Taigi, „Trimito“ gimtadieniu laikoma 1957 metų balandžio 30-oji.

Istorija pasisuko taip, kad „Trimitas“ iš kuklaus poilsio parko orkestriuko tapo šio žanro Lietuvoje flagmanu ir vienu pajėgiausių pučiamųjų orkestrų pasauliniame kontekste. Manau, kad tokiais atvejais

Koncertas, skirtas Timofejaus Dokšicerio 90-mečio jubiliejui. Solo Sergejus Nakariakovas, diriguoja Ugnius Vaiginis, 2011 m.

Petro RAKŠTIKO nuotr.

I

daugiau kaip 50 procentų sėkmės lemia kolektyvo lyderiai. 1964-aisiais orkestrui pradėjo vadovauti dirigentas Romas Balčiūnas, jis atnešė daug naujovių. Orkestro sudėtis išaugo iki 50 muzikantų, jie pasidabino puošniais kostiumais, programose atsirado dainininkų, susikūrė būgnininkių grupė, klasikinis repertuaras būdavo papildomas tuo metu populiarėjančia lietuvių kompozitorių estradine muzika. Retas didesnis masinis renginys apsieidavo be darniai gatvėmis žygiuojančio „Trimito“. Vėl vaikystės refleksija: vasariškos Palangos gatvėmis žygiuoja „Trimitas“ su baltu kostiumu pasipuošusiu dirigentu priešakyje. Įspūdis neišdilo iš atminties iki pat šių dienų. „Trimito“ vardas orkestrui buvo suteiktas 1966-aisiais (krikštynos po 9 metų!), o maždaug nuo 1967 m. prasidėjo intensyvios orkestro gastrolės po visą tuometinę Sovietų Sąjungą – nuo didžiųjų miestų iki tolimiausių vakarų Sibiro kaimelių, Kazachstano stepių, Tolimųjų Rytų miestų Komsomolsko prie Amūro, Chabarovsko.

1968 m. orkestras su dideliu pasisekimu dalyvavo jaunimo festivalyje Bulgarijos sostinėje Sofijoje ir nuo tada dar plačiau prasivėrė vartai į pasaulio scenas. 1971 m. „Trimitui“ suteiktas valstybinio orkestro statusas. Nuo to laiko jis džiugino kone visų Europos

Džiazo virtuozas Jamesas Morrisonas (Australija), Lietuvos nacionalinė filharmonija, 2013 m.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Tomas BAKUČIONIS

Solistus Merūną Vitulskį, Edmundą Seilių, Vaidą Vyšniauską, Astą Krikščiūnaitę, Vytautą Juozapaitį ir orkestro „Trimitas“ vyr. dirigentą Ugnių Vaiginį sieja ilgai trunkanti kūrybinė draugystė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

J. S. Bacho Mišios h-moll. Dalyvauja Asta Krikščiūnaitė, Marta Lukošiūtė, Algirdas Janutas, Stein Skjervold, choras „Vilnius“, orkestras „Trimitas“, dirigentas Josef Wallnig (Austrija). Šv. Jonų bažnyčia, 2015 m.

Muzikos barai / 29

SUKAKTIS Vaiginį, kuris „Trimite“ nuo 1993 m. dirbo kaip solistas koncertmeisteris ir dirigento asistentas, nuo 2006-ųjų – ir kaip dirigentas. Tais metais jam diriguojant tarptautiniame pučiamųjų orkestrų festivalyje Italijoje, Džiulianovoje (Festival Internazionale Bande Musicali Giulianova), „Trimitas“ tapo laureatu. Ugnius Vaiginis atsiskleidė ne tik kaip talentingas dirigentas ir pedagogas, bet ir kaip puikus, subtiliu skoniu pasižymintis aranžuotojas.

Akivaizdu, kad jis tęsia Romo Balčiūno tradicijas ir kartu, perėmęs vyr. dirigento batutą, tarsi atvertė naują orkestro biografijos puslapį. U. Vaiginis su „Trimitu“ parengė originalias klasikinės, šiuolaikinės, sakralinės, džiazo ir populiariosios muzikos programas su Jamesu Morrisonu (Australija), Stevenu Meadu (Didžioji Britanija), Sergejumi Nakariakovu (Prancūzija), Johnatanu Warburtonu (Didžioji Britanija). Orkestras bendradarbiavo su kompozitoriais ir dirigentais Jacobu de Haanu (Nyderlandai), Janu van der Heide (Nyderlandai), Johnu Linchu (JAV), Bertu Langeleriu (Nyderlandai), Jāniu Puriņš´u (Latvija), Thomasu C. Duffy (JAV), Večeslavu Michnovičiumi (Baltarusija), Jorgenu Jansenu (Danija). Diriguojant Ugniui Vaiginiui 2010-aisiais, jubiliejiniais F. Chopino metais, „Trimitas“ laimėjo Grand Prix Lenkijoje vykusiame tarptautiniame Fryderyko Chopino muzikos festivalyje. 2014 m. jau minėtame festivalyje

Džiulianovoje Ugniui Vaiginiui įteikta geriausio festivalio dirigento taurė ir geriausio festivalio solisto prizas.

Negalima neprisiminti Algirdo Budrio nuopelnų „Trimitui“. Profesorių su orkestru bičiulystė sieja nuo 1958 metų, kai jis, dar studentas, su būsimuoju „Trimitu“ įrašė pirmąją plokštelę. Nuo tada Algirdo Budrio ir „Trimito“ kūrybiniai keliai neatsiejami. Ilgus dešimtmečius A. Budrys buvo orkestro meno tarybos narys, kartu koncertavo, įrašinėjo pučiamųjų muziką. 1992 metais daugelis meno kolektyvų, o ypač „Trimitas“ išgyveno sunkius laikus. Nemažą dalį orkestro muzikantų „nusiurbė“ naujai susikūrę kariniai orkestrai, pasiūlę geresnes darbo sąlygas. Tai negalėjo neatsiliepti orkestro lygiui, valdžios koridoriuose net imta kalbėti apie „Trimito“ uždarymą.

A. Budrys mynė valdžios slenksčius, įtikinėjo, kad orkestrą būtiną išsaugoti. Profesoriaus nuomone, pasisekė, kad tuo metu kultūros ministro pareigas ėjo iškilus Lietuvos muzikas Dainius Trinkūnas. Būtent jis pasiūlė A. Budriui imtis vadovauti „Trimitui“ kartu su Romu Balčiūnu.

Pasak A. Budrio, vadovauti orkestrui jis ketino metus kitus, bet užsiliko čia 20 metų, tapo „Trimito“ meno vadovu. Darbo pradžioje netrūko problemų: skurdus biudžetas, prastos darbo sąlygos, nusilpusi materialinė bazė.

Reikėjo spręsti ir kasdienius dalykus, ir galvoti apie meninį turinį, formuo-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

šalių klausytojus, koncertavo Bulgarijos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Airijos, Vokietijos, Islandijos publikai. Vien Prancūzijoje orkestras gastroliavo 18, Vokietijoje – 14 kartų, Italijoje – 7 kartus.

Tikrą triumfą „Trimitas“ patyrė 1993 metais Norvegijoje, Lilehameryje, kur buvo surengtas didžiausias orkestrų festivalis, patekęs į Guinnesso rekordų knygą. Jame dalyvavo 11 tūkstančių pūtikų, „Trimitas“ konkurse laimėjo pirmą vietą ir aukso medalį.

Didžioji „Trimito“ biografijos dalis susijusi su šviesaus atminimo dirigentu Romu Balčiūnu, kuris ir šį pasaulį paliko diriguodamas „Trimitui“ Šv.

Kazimiero bažnyčioje 2009 m. balandžio 12-ąją, Velykų sekmadienį. Muzikos kritikai ir istorikai pripažįsta neeilinį Romo Balčiūno talentą uždegti kolektyvą ir būti tuo tikruoju kiekvieno pasirodymo „garvežiu“, tikru šoumenu gerąja prasme. Ne veltui 1992 metais orkestrui pradėjęs vadovauti prof. Algirdas Budrys prie dirigento pulto vėl pakvietė būtent R. Balčiūną.

1998 metais „Show“ konkurse Vokietijoje „Trimitui“ dirigavęs R. Balčiūnas buvo pripažintas geriausiu dirigentu.

Kai 2009 metais R. Balčiūnas išėjo anapilin, Algirdas Budrys orkestrui diriguoti pakvietė Romo Balčiūno mokinį trimitininką ir dirigentą Ugnių

Muzikos barai / 30

NAUJI LEIDINIAI ti patrauklų ir kokybišką repertuarą. Tačiau Algirdo Budrio patirtis ir kontaktai, įgyti vadovavimo Nacionalinei filharmonijai metais, ir Romo Balčiūno kūrybinė energija buvo idealus tandemas, išvedęs orkestrą į naujas aukštumas. A. Budriui pavyko į orkestrą prisivilioti jaunų gabių muzikantų. Dabartinis vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis, karjerą orkestre pradėjęs kaip puikus solistas ir koncertmeisteris, netrukus tapto tikru orkestro lyderiu, vis dažniau stodavo ir prie dirigento pulto. „Trimitas“ vėl įgijo savitą, atpažįstamą braižą. Klasikos ir populiariosios muzikos balansas orkestro repertuare padėjo labai greitai užkariauti naujas auditorijas, gastrolių maršrutai nusidriekė per visą Europą. Net penkis kartus „Trimitas“ dalyvavo garsiajame San Remo dainų festivalyje kaip pagrindinis kviestinis orkestras.

Savo kūrybiniame aruode „Trimitas“ jau turi 12 vinilo plokštelių, 9 garsajuostes, 9 kompaktines plokšteles, daugiau kaip 200 kūrinių įrašė Lietuvos radijo fondams. Orkestras rengė ir toliau rengia pačias įvairiausias programas su ryškiausiais Lietuvos atlikėjais – Virgilijumi Noreika, Vytautu Juozapaičiu, Algirdu Budriu, Asta Krikščiūnaite, Eduardu Kaniava, Rasa Juzukonyte, Judita Leitaite, Edmundu Seiliumi, Merūnu Vitulskiu, Vaidu Vyšniausku, Mariumi Balčyčiu. Nuolatiniai orkestro bendradarbiai – lietuvių kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Teisutis Makačinas, Mikalojus Novikas, Rimantas Giedraitis, Zita Bružaitė, Antanas Kučinskas, Loreta Narvilaitė, Linas Rimša. Šiųmečiame jubiliejiniame orkestro koncerte LRT didžiojoje studijoje žiūrovai išgirs visą paletę spalvingų klasikos ir pramoginės muzikos aranžuočių su Lietuvos vokalo žvaigždėmis Virgilijumi Noreika, Vytautu Juozapaičiu, Asta Krikščiūnaite ir kitais scenos meistrais. Tad „Trimitui“ lieka palinkėti plataus ir tiesaus kelio. n

„Trimito“ 60 metų jubiliejui skirtas koncertas LRT Didžiojoje studijoje

Išleista kompozitorės Konstancijos Brundzaitės dienoraščių knyga

Šiais metais kompozitorei Konstancijai Brundzaitei (1942–1971) būtų sukakę 75-eri. Anksti mirusi talentinga kūrėja spėjo išgarsėti modernia muzikine kalba parašytais lietuvių muzikinei kultūrai reikšmingais kūriniais – dainomis, chorine ir instrumentine muzika.

K. Brundzaitės gyvenimas ir kūryba buvo aptarti muzikologės Onos Narbutienės dar sovietmečiu išleistoje monografijoje. Ten buvo pateikta ir nedidelių fragmentų iš kompozitorės dienoraščių, kuriuos ji rašė visą savo neilgą gyvenimą. Anuomet korektiškai parinktos ištraukos pridėjo papildomų spalvų jos biografijai ir kūrybos vertinimui.

Visai neseniai Lietuvos kompozitorių sąjunga išleido Živilės Tamaševičienės sudarytą knygą „Konstancija Brundzaitė.

Dienoraščiai“, kurioje skelbiama didžioji K. Brundzaitės užrašų dalis. Skaitytojams tai puiki proga pažvelgti į nepaprastai talentingos, jautrios kūrėjos pasaulį, kupiną ne vien džiaugsmo, šilumos, meilės, bet ir vidinės įtampos.

Dienoraštį K. Brundzaitė rašė nuo 17 iki 29 metų, paskutiniai įrašai padaryti likus vos keletui mėnesių iki mirties. Tai atviros mintys apie kūrybą, aplinką, gyvenimo tikslą ir misiją. „Muzika... Man dažnai kyla abejonių: ar aš galėsiu ko nors atsiekti kompozicijoj, gal šie pirmieji bandymai ir pasiliks pirmaisiais ir paskutiniaisiais? Darbo reikia, ir daug, daug... O aš taip mažai dirbu...“ (1958 m. birželio 28 d.). Per visus dienoraščio puslapius (ir studijų metų, ir vėlesnius) nenutrūkstama gija driekiasi mintis, kad prie kūrybos per mažai dirbanti, kad trūksta valios. Sykį prasitaria ir turinti ypatingą užduotį: „Norėčiau ilgai gyventi: padaryti daug reikšminga, sukurti gerų kūrinių, įrodyti, kad ne tik vyrai gali gerai kurti (G. Bacevič tai puikiai įrodė, bet Lietuvoj, atrodo, kelią praskinti teks man)“ (1966 m. balandžio 8 d.).

Nuo vaikystės K. Brundzaitė labai gražiai piešė, daug kas jai pranašavo dailininkės ateitį.

Vis dėlto pasirinko muzikės kelią – mokėsi Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija), paskui įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), baigė prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę.

Kelerius metus dirbo koncertmeistere konservatorijoje, moksline bendradarbe Literatūros ir meno archyve, metodininke Kompozitorių sąjungoje, dėstė teorines muzikos disciplinas Panevėžyje ir Klaipėdoje. Tačiau nuolat abejojo, ar teisingai pasirinkusi, potraukis piešimui niekur nedingo. Lankė dailės mokyklą, šeimos archyve išliko daugybė jos pieštų atvirukų, akvarelių, grafikos darbelių, liudijančių išskirtinį talentą. Knygoje kiekvienas dienoraščių skyrius pradedamas Konstancijos piešiniu ir jos nuotrauka. Spausdinamas kompozitorės tėvo prof. Kazio Brundzos straipsnis (rašytas apie 1983-iuosius), kuriame jis labai šiltai pasakoja apie dukters pomėgį piešti, aptaria jos darbus.

Dr. Nataljos Kapočės straipsnyje K. Brundzaitės dienoraščiai apžvelgiami platesniame autotekstų kontekste. Jie priskiriami prie tipiškų jaunų merginų dienoraščių, kartu skaitytojas įspėjamas, kad tokio pobūdžio tekstuose ne visada lengva nustatyti tiesos ir išmonės ribas.

Rengiant knygą dienoraščių tekstus buvo nuspręsta pateikti kuo autentiškiau – atsižvelgta į tai, kad K. Brundzaitė buvo puikiai išsilavinusi ir rašė be klaidų, o jos kalba atspindi būdingus praėjusio amžiaus šeštojo–septintojo dešimtmečio Lietuvos rašto kultūros bruožus.

Antanas Sutkus. Konstancija Brundzaitė

Muzikos barai / 31

Pranešimai, pokalbiai, seminarai, koncertai, parodos, literatūrinės-muzikinės popietės, monospektakliai, susitikimai, ekskursijos, konkursai, muzikinės viktorinos, edukaciniai renginiai Dalyvauja M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai ir atlikėjai iš Lietuvos, Italijos, Lenkijos, D. Britanijos, Norvegijos, Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos Meistriškumo mokyklos smuikininkai ir jų pedagogai Liepos 23 d., sekmadienį, 13 val. Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valandos Diana Šivickienė (smuikas Daiva Gudelevičiūtė (altas) Živilė Survilaitė (vargonai) Liepos 24 d., pirmadienį, 16.30 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų savivaldybės moksleivių dailės konkurso Spalvotas M. K. Čiurlionio tekstų pasaulis nugalėtojų kūrybinių darbų parodos atidarymas, rašinių konkurso ir muzikinės viktorinos Paslaptingasis M. K. Čiurlionio pasaulis laimėtojų pristatymas 17 val. Poetinis-muzikinis monospektalis Lenkiuosi grožiui Dangiškajam Aktorius Rimantas Vaitkevičius M. K. Čiurlionio laiškų ir žodžio kūrybos fragmentai, J. Baltrušaičio eilės, M. K. Čiurlionio ir A. Skriabino muzika 20 val. Druskininkų miesto muziejuje Kamerinės muzikos koncertas Romanas Kudriašovas (baritonas, Lietuva / D. Britanija) Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas) Groja jaunieji smuikininkai

FESTIVALIO PRADŽIOS RENGINIAI

Liepos 1 d., šeštadienį, 16 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Festivalio atidarymas Mišrus choras „Druskininkai“. Vadovė Inga Vagnoriūtė Fortepijono muzikos koncertas Vincenzo De Martino (Italija) Dalyvauja Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokiniai – tarptautinio konkurso laureatai Andra Mikulskytė, Augustas Navickas Mokytoja Nona Kalvaitienė 17.00 val. V. K. Jonyno galerijoje Tapytojo Antano Martinaičio darbų parodos atidarymas. Pristato parodos kuratorė, muziejininkė Viktorija Lučinskaitė. Parodą rengia Druskininkų M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus Smuikuoja Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos ugdytinis Faustas Pauliukas ir jo mokytoja Eglė Sakavičienė

Solistai Rūta Raginytė, Dovilė Kazonaitė, Dainius Garuckas Giedotojos Janė Karpienė, Stasė Makarevičienė, Vanda Mockevičienė Rūta Mikelaitytė-Kašubienė (vargonai) Dirigentai Giedrius Svilainis, Egidijus Kaveckas, Algimantas Kriūnas Liepos 9 d., sekmadienį, 19.30 val.

Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Morta Kačionaitė (klarnetas) Kristupas Kačionas (obojus) Andrius Pleškūnas (altas) Jarūnė Barkauskaitė (vargonai)

18 val. Gėlės Čiurlioniui.

Ceremonija prie paminklo V. Kudirkos gatvėje Dalyvauja mišrus choras „Druskininkai“

Liepos 16 d., sekmadienį, 12 val.

Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valandos Silvija Beatričė (sopranas) Matas Samulionis (saksofonas) Dalia Jatautaitė (vargonai)

19.30 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Ciklo Čiurlioniškąją stygą palietus sakralinės muzikos koncertas Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choras, orkestras

Liepos 23-30 dienomis M. K. ČIURLIONIO STUDIJŲ SAVAITĖ Konferencija M. K. Čiurlionis ir pasaulis Smuiko muzikos šventė Smuikininkų meistriškumo mokykla

Muzikos barai / 32

Liepos 25 d., antradienį, 10 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje M. K. ČIURLIONIO STUDIJŲ SAVAITĖS atidarymas Fortepijono ir smuiko muzikos koncertas Daniele Buccio (fortepijonas, Italija) Groja jaunieji smuikininkai 11.30 val. Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje NERIS Konferencija M. K. Čiurlionis ir pasaulis Dalyvauja jaunieji smuikininkai 12-18 val. Konferencijos pranešimai, diskusija M. K. Čiurlionio kūrybos sklaida Lietuvoje ir pasaulyje 19.30 val. SPA VILNIUS Druskininkai Parodos Nuo Druskininkų iki Jeruzalės: Žako Lipšico gyvenimo ir kūrybos akimirkos atidarymas.

Pristato parodos kuratorė, muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė. Parodą rengia Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus Groja jaunieji smuikininkai 20 val. Kamerinės muzikos koncertas ČIURLIONIO KVARTETAS. Jonas Tankevičius (I smuikas), Darius Dikšaitis (II smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Saulius Lipčius (violončelė) Solistai: Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita), Saulius S. Lipčius (liutnia) Groja jaunieji smuikininkai Liepos 26 d., trečiadienį, 10-13 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis tęsinys Susitikimas su M. K. Čiurlioniu Pranešimai, diskusijos, muzikinės improvizacijos, muziejaus ekspozicijos apžiūrėjimas

15.30-17.30 val. Mokymo ir informacijos centro Miško muziejuje „Girios aidas“ Edukacinis STUDIJŲ SAVAITĖS dalyvių susitikimas-pokalbis su Druskininkų dailininkais, muzikais, gamtosaugininkais Druskininkų krašto gamta išugdžiusi M. K. Čiurlionį. M. K. Čiurlionio kūrybos įtaka dabarties dailininkams, muzikams Naujausių knygų, leidinių apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą pristatymas Druskininkų dailininkų darbų paroda Susitikimo moderatorius ir parodos kuratorius, dailininkas Alfonsas Šuliauskas Groja jaunieji smuikininkai Ekskursija po muziejų ir jo skulptūrų parką Ekskursijos vadovė muziejaus vedėja Jurgita Svioklienė 20 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Kamerinės muzikos koncertas Negirdėtas Čiurlionis Dmitrij Golovanov (fortepijonas) Jan Maksimovič (saksofonas) Nebaigti M. K. Čiurlionio kūriniai ir eskizai Dalyvauja jaunieji smuikininkai Koncerto globėjas Rokas Zubovas Liepos 27 d., ketvirtadienį, 15.30 val.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai Edukacinė programa Čiurlionio šaknų link Ekskursija STUDIJŲ SAVAITĖS svečiams bei smuikininkų meistriškumo mokyklos dalyviams po Liškiavos XVIII a. architektūrinį-sakralinį ansamblį ir Liškiavos piliakalnį.

Vadovė Aušra Česnulevičienė 18 val. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Literatūrinė-muzikinė popietė LR Seimo paskelbtiems Kalbos kultūros metams Aktorė Gražina Urbonaitė Girdėsime M. K. Čiurlionio žodžio kūrybos ištraukas, L. Rėzos, M. Daukšos, S. Daukanto, J. Vaičiūnaitės, K. Donelaičio, I. Simonaitytės, Just. Marcinkevičiaus kūrybos fragmentus, skambės smuiko muzika Jaunieji smuikininkai

18 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansambliai, smuikininkai solistai 20 val. Centro DAINAVA kiemelyje Prie Justino Marcinkevičiaus ąžuolo Literatūriniai skaitymai Gerumas tas Gyvenimas...

Aktorė Gražina Urbonaitė Groja jaunieji smuikininkai Liepos 30 d., sekmadienį, 11 val.

Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 15 val.

UAB „Draugystės sanatorija“ Raudonojoje salėje SMUIKO MUZIKOS ŠVENTĖS ir SMUIKININKŲ MEISTRIŠKUMO MOKYKLOS Pabaigos koncertai Dalia Stulgytė-Richter (smuikas, Lietuva / Vokietija) Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansambliai, smuikininkai solistai 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda ENSEMBLE INTERNACIONAL Delphine Constantin (arfa, Prancūzija) Povilas Syrrist-Gelgota (altas, Lietuva/Norvegija) Toril Syrrist-Gelgota (violončelė, Norvegija) Roman Reznik (fagotas, Ukraina) Liepos 31 d., pirmadienį, 16 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Pianistės Irenos Friedland (Izraelis) rečitalis „M. K. Čiurlionis ir amžininkai“ Programoje M. K. Čiurlionis, L. Janáček, A. Skriabin, B. Liatošinskij ir kt..

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, 11.30 val.

Merkinės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valandos Mindaugas Žemaitis (baritonas) Vytautas Oškinis (fleita) Jūratė Landsbergytė (vargonai)

21 val. Viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ Žiemos sodo salėje Smuiko muzikos vakaras Meistriškumo mokyklos smuikininkai Programoje populiari klasikinė ir šiuolaikinė smuiko muzika

Rugpjūčio 10 d., ketvirtadienį, 20 val.

SPA Vilnius Druskininkai Vokietijos styginių filharmonijos Jaunųjų talentų orkestras Meno vadovas ir dirigentas Wolfgang Hentrich Solistė Dalia Stulgytė-Richter (smuikas, Lietuva/Vokietija)

Liepos 28 d., penktadienį, 16 val.

Druskininkų „Saulutė“, Vaikų reabilitacijos centre Edukacinė programa vaikams. Kamerinės muzikos koncertas Mes viena šeima Meistriškumo mokyklos smuikininkai ir Druskininkų vaikų ir jaunimo meno kolektyvai

Rugpjūčio 13 d., sekmadienį, 19.30 val.

Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Julija Karaliūnaitė (sopranas) Rimvydas Mitkus (vargonai)

20 val. Druskininkų miesto muziejuje Smuiko muzikos koncertas Dalia Stulgytė-Richter (smuikas, Lietuva/Vokietija) Augustas Gocentas (violončelė, Lietuva/Suomija) Benas Gocentas (smuikas) Raminta Gocentienė (fortepijonas) Aušrinė Garsonaitė (fortepijonas) Liepos 29 d., šeštadienį, 14 val.

Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Smuikininkų meistriškumo mokyklos dalyvių susitikimas su muzikologu Vaclovu Juodpusiu Šimtametės Lietuvos muzikos kelias Lietuvos kompozitorių smuiko muzikos koncertas Meistriškumo mokyklos smuikininkai

Rugpjūčio 20 d., sekmadienį, 19.30 val.

Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Vytenis Gurstis (fleita) Virginija Survilaitė (vargonai) Rimantas Vaitkevičius (aktorius) Rugpjūčio 27 d., sekmadienį, 19 val.

Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas) Robertas Beinaris (obojus, anglų ragas) Gabrielė Beinarytė (arfa) Brigita Beinarytė (fleita) Gediminas Kviklys (vargonai)

Rugsėjo 16 d., šeštadienį, 19 val.

Druskininkų bažnyčioje Kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrybos vakaras Vilniaus universiteto kamerinis orkestras Meno vadovas ir dirigentas Paulius Bernardas Koncė Pučiamųjų kvintetas „Nauji garsai“. Paulius Gefenas (fleita), Robertas Beinaris (obojus), Rimvydas Savickas (klarnetas), Darius Stoskeliūnas (fagotas), Indrė Kuleševičienė (valtorna) Solistai Simona Liamo (sopranas), Tomas Tuskenis (baritonas), Robertas Beinaris (obojus), Ugnius Dičiūnas (obojus, anglų ragas) Gediminas Kviklys (klavesinas, vargonai) Rugsėjo 17 d., sekmadienį, 12 val.

Senosios Varėnos bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Morta Kačionaitė (klarnetas) Kristupas Kačionas (obojus) Andrius Pleškūnas (altas) Jarūnė Barkauskaitė (vargonai) Rugsėjo 22 d., penktadienį, 12 val.

Druskininkų M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Muzikos popietė Svečiuose pas Čiurlionį Dalyvauja Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunieji muzikai Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 14 val. Druskininkų savivaldybės moksleivių dailės konkurso nugalėtojų kūrybinių darbų paroda, dailės, rašinių konkursų, muzikos viktorinos nugalėtojų apdovanojimas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių ir mokytojų parengtas koncertas 19 val. Grand SPA Lietuva Fojė Druskininkų moksleivių dailės konkursų čiurlioniškąja tema laureatų darbų paroda Groja Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos saksofonų kvartetas. Agnius Žėkas (altinis saksofonas), Dominykas Kišonas (tenorinis saksofonas), Liaunas Bagdonavičius (baritoninis saksofonas). Juozas Mikolainis (altinis saksofonas, ansamblio vadovas) Salėje NEMUNAS Festivalio Pabaigos koncertas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras.

Meno vadovas ir dirigentas Martynas Staškus Operos solistai Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) Eugenijus Chrebtovas (baritonas) Dalyvauja saksofonų kvartetas Rugsėjo 30 d., šeštadienį, 14 val.

Senosios Varėnos bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Pasitinkant Valstybės 100-metį. Lietuvos kompozitorių XX-XXI a. muzika Viktorija Bedalytė (sopranas) Edgaras Davidovičius (tenoras) Deividas Staponkus (baritonas) Kšištof Bondarenko (bosas) Koncertmeisterė Tatjana Burlakova Koncertų vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis Kiekvieną penktadienį (liepos-rugsėjo mėnesiais) 17 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, lankytojams pageidaujant ir iš anksto suderinus, rodomi filmai apie M. K. Čiurlionį, galima pasiklausyti jo muzikos įrašų

M. K. ČIURLIONIO GIMTADIENIO RENGINIAI

Muzikos barai / 33

SVETUR

Paryžiaus dienoraščiai (7)

© Studio J‘ADORE CE QUE VOUS FAITES! nuotraukos

(Ne)reikalingų šedevrų paieška ir nežinomi Rameau muzikos keliai Gabrielė SLIŽYTĖ

K

aip opera, kadaise buvusi tokia populiari, gali būti pamiršta ir Paryžiuje nė karto nepastatyta per visus du šimtus keturiasdešimt septynerius metus?

Taip nutiko prancūzų kompozitoriaus Jeano-Phillipe´o Rameau ope-

Muzikos barai / 34

rai-baletui „Hebės šventės“ (Les fêtes d‘Hébé). Nors jo operos „Armidė“ ar „Kastoras ir Poluksas“ jau seniai tapo neatsiejama baroko sceninio repertuaro dalimi, apie „Hebės“ egzistavimą tikriausiai nutuokė nedaug kas. Sukurta 1739 metais ir atliekama maždaug iki 1770-ųjų, opera patyrė daugeliui to laiko kūrinių būdingą likimą – staiga tiesiog dingo iš afišų ir buvo užmiršta.

Labai stebėtis nereikėtų – juk iki

pat XIX amžiaus koncertuose būdavo priimta atlikti tik neseniai sukurtus kūrinius, o žodis repertuaras net neegzistavo. Žaidimo taisyklės pradėjo keistis šiek tiek vėliau, čia tikriausiai būtų galima prisiminti Bacho vardo pasauliui atgaivinimą 1829 metais kompozitoriaus ir dirigento Felixo Mendelssohno pastangomis. Šiandien turint prieigą prie viso tūkstantmetės žmonijos kultūros pa-

veldo kartais ima atrodyti, kad visko šiek tiek per daug, o tai skatina užsidaryti užburtame didžiųjų B – Bachas, Beethovenas, Brahmsas – ir Vienos klasikų rate.

Ar kas nors galėtų išvardyti bent keletą baroko laikotarpio garsių kompozitorių Elisabeth Jacquet de la Guerre ir Barbaros Strozzi kūrinių? Tikriausiai ne, ir, kaip dažnai nutinka, į viešumą iškyla tik jau šimtus kartų minėti tie patys kompozitorių vardai. Bet gal jų kūriniai buvo pamiršti neatsitiktinai? Tai paneigti arba patvirtinti mėginau kovo pabaigoje Paryžiuje vykusioje Rameau operosbaleto „Hebės šventės“ atgaivinimo ceremonijoje.

Paryžiuje puiki metro sistema su dažnai pasitaikančiais nesklandumais, tad kai netikėtai buvo uždaryta viena iš linijų, vedančių tiesiai į Bastilijos operą, pirmą kartą buvau priversta vėluoti į spektaklį. Tiesa, pavėlavau tik tris minutes, bet jau tamsoje teko ieškoti kur atsisėsti mindant žmonėms kojas. Atsipūsti nėra kada, nes tuoj pat esi įtraukiamas į žemesnio, nei ausis yra įpratusi, diapazono pasaulį.

Išgyvenant tiek politinių peripetijų, tik kultūra, rodos, nepaisydama minimaliausių biudžetų, padeda rasti kompromisą ir vienybę tarp žmonių, siekiančių bendro tikslo – ramybės ir gyvenimo harmonijos. „Hebės šventės“ – net trijų Europos institucijų bendradarbiavimo rezultatas: Versalio baroko muzikos centro, Londono karališkojo koledžo ir Nacionalinės Paryžiaus operos akademijos, padedančios atrasti jaunus talentus ir suteikti jiems galimybę tobulintis ir augti geriausiomis sąlygomis. Tam

tikra Europos idėja... Vizija, realybė ar praeitis? Taip organizatorių pristatomas projektas išties būtų skambėjęs utopiškai, jei ne šį kartą įvykęs realus išsipildymas.

Opera nuo pat savo gimimo XVII amžiaus Florencijoje keitėsi ir vystėsi taip sklandžiai, kad pasiektų apogėjų (o gal dekadansą?)

XX amžiaus pastatymuose.

Vis dėlto tokiu kodifikuotu muzikos žanru opera tapo tik bėgant laikui, pirmieji bandymai labiau panėšėjo į improvizaciją. Tačiau 1739 metais opera jau yra nusistovėjusios struktūros, ją rašydamas kompozitorius paiso ne tik savo idėjų, bet ir publikos lūkesčių bei tradicijų.

Opera-baletas – tobulai prancūziškas žanras, iškeliantis šokį į beveik tokią pačią aukštumą kaip ir vokalą, be to, leidžiantis ir ilgesnius instrumentinius intarpus, kuriuos gana vykusiai atliko Londono karališkojo koledžo studentų orkestras, diriguojamas Jonathano Williamso. Juokas juokais, tačiau klausantis dabar jau norma tapusio atlikimo barokine maniera ir stebint šiuolaikiškus dirigento mostus, kilo klausimas, ar Rameau „Hebės“ sukūrimo metu jau buvo pradėjęs orkestrinę revoliuciją tuomet dar primityviai lazda mušdamas taktą.

Kaip ir daugumą operų-baletų, „Hebės šventės“ turi prologą ir tris kontrastingus veiksmus, gausybę personažų, kurie keičiasi su kiekvienu veiksmu. Taip, baroko operoje nereikia ieškoti didelio aiškumo. Nebent malonumo. Juk ne veltui kažkas baroko operą yra prilyginęs šių dienų Holivudo filmams, dažniausiai su visiems priimtinu hepiendu, ryškiomis dekoracijomis ir įvairiausiais divertismentais ausims bei akims.

Vis dėlto Thomo Lebruno (jis yra dirbęs ir Vilniuje, kai šis buvo Europos kultūros sostinė, projekte „FranceDanse Vilnius“) operos pastatymas ir choreografija išsiskiria minimalizmu ir kiekviename veiksme besikeičiančiomis šviesų ir kostiumų spalvomis: pirmame veiksme mėlyna ir

žalia, antrame raudona ir rožine, trečiame – geltona. Kai kalbu apie monochrominių spalvų dekoracijas, turiu galvoje ir solisčių dėvimus tokių pat spalvų perukus.

Pasaulyje įsivyraujančioms nacionalizmo idėjoms Paryžiaus, Londono ir Versalio trijulė pasiūlė itin įdomų ir įkvepiantį priešnuodį – kultūrų ir tautybių miksą. Nors kai kuriems solistams ir buvo sunku susidoroti su prancūzų kalbos tartimi ir aiškiai perteikti tekstą, pirmiausia rusų baritonui Mikhailui Timoshenko (atlikusiu Hymo ir Tirtės vaidmenis) ar lenkui Tomaszui Kumiegai (Alcėjus, Eurilas), vis dėlto kiekvienas solistas itin gerai įkūnijo personažus, nepaisydamas kartais vokalizes blaškančių choreografinių judesių.

Operoje-balete Hebės ir Eglė vaidmenį atliko Pauline Texier, kylanti prancūzų operos žvaigždė, su kiekvienu vaidmeniu vis labiau atsiskleidžianti. Taip pat būtų galima paminėti sopraną Adrianą Gonzalez, išraiškingai įkūnijusią Sapfo ir Ifizę.

Ateityje bus matyti, kas iš šių solistų pasiliks baroko repertuare, nes kai kurių sodrius vibrato būtų geriau palikti rusų operoms.

Vienas labiausiai įsimenančių šio pastatymo dalykų yra choras. Ne tik dainuodami, bet ir aktyviai judėdami choristai labai pagyvino minimalistinį scenos vaizdą.

Teisti ar išteisinti? Nei viena, nei kita, nes į spektaklius einame ne teisėjauti, o pajusti ir patirti.

Ką tik supratau, kad beveik nieko nepasakiau apie operos intrigą. Jei kam bus įdomu, tam yra Google, tačiau šioje operoje-balete libretas tikrai nėra stipriausia jo dalis. Didžiausia spektaklio vertybė – galimybė išgirsti naujus, operos asus pakeisiančius atlikėjus ir pasimėgauti Rameau kūriniu, beveik nesuteptu Švento-liesti negalima-šedevras vardu.

Kiek „Hebė“ prisidėjo prie muzikos istorijos? Atsakyti negali niekas, tačiau tokių nedaug kartų arba taip seniai, kad niekas nebeatmena, atliktų kūrinių paieška ir jų grąžinimas į sceną žada, kad ateityje kiekviename operos sezone bus galima išgirsti ir ką nors nauja, o ne vien hitus. n

Muzikos barai / 35

SVETUR

XIX amžiaus gigantomanija operoje

I

r vėl atėjo laikas keliauti, šį kartą Elzaso kryptimi traukiniu „Paryžius– Strasbūras“. Įvairių pasaulio šalių muzikos kritikus ir žurnalistus vienijančios asociacijos Presse Musicale Internationale (prie jos man buvo maloniai pasiūlyta prisijungti 2016 metais) narius Strasbūro muzikos ir kongresų rūmai balandžio 16–17 dienomis pakvietė į naują Hectoro Berliozo ope-

Muzikos barai / 36

ros „Trojėnai“ (Les Troyens) koncertinį pastatymą.

Derinant atlikėjo ir žurnalisto darbus, kiekvieną dieną tenka atsidurti tai vienoje, tai kitoje barikadų pusėje, tad atėjus savaitgaliui norisi tylos ir ramybės, veiklos, mažiausiai susijusios su muzikos menu. Visą savaitę praleidus su orkestru šifruojant sudėtingą Schönbergo muziką, sunkiai atsidusau šeštadienio rytą žadintuvui suskambus septintą valandą. Kur rasti motyvaciją? Pačioje kelionėje. Taigi sėdau į traukinį ir įsirengiau mažą kelioninį biurą su kava, kompiuteriu ir visais kitais darbo stimuliacijos atributais. Taip prasidėjo nauja diena su daug geros muzikos.

Berliozo, kaip operų kūrėjo, reputacija nėra itin gera. Nesuprasti, retai atliekami jo kūriniai „Benvenutas Čelinis“, „Fausto pasmerkimas“ ar „Trojėnai“ gerbėjų neranda ir šiandien. Didžiausias susidomėjimas

Berliozu jaučiamas anglofoniškose šalyse ir Vokietijoje, tačiau Prancūzijoje, išskyrus Fantastinę simfoniją, jo megalomaniška kūryba paprastai ignoruojama. Kodėl megalomaniška? Štai prieš porą metų Paryžiaus filharmonijoje atliekant „Te Deum“ scenoje buvo penki šimtai atlikėjų, tarp jų aštuoni arfininkai ir geri trys šimtai choristų. Kalbant apie „Trojėnus“, čia ir vėl matome daugiau nei tris šimtus atlikėjų (jie iki paskutinio centimetro užpildė visą Strasbūro scenos erdvę), dar šimtas choristų ir muzikantų buvo išsidėstę užkulisiuose ir įvairiose salės vietose, taip sukeldami erdvinio skambesio įspūdį.

Pradėjęs kurti tikrą revoliuciją sukėlusią programinę muziką ir būdamas įžvalgus muzikos kritikas (jo straipsniai ir memuarai užima gerą dešimtį enciklopedijos storumo tomų), Berliozas visuomet delikačiai ir apgalvotai siejo muziką su tekstu.

„Trojėnų“ koncertinis pastatymas su Joyce DiDonato Strasbūro muzikos ir kongresų rūmuose

nės tragedijos forma, jei neatsižvelgtume į tai, kad šis žanras 1863-iaisiais, operos sukūrimo metais, jau buvo išėjęs iš mados.

Keturios valandos muzikos, tiksliau, rečitatyvų ir sunkiai įsimenamų melodijų, kurių eidamas gatve nepaniūniuosi (matyt, jos nebuvo niūniuojamos ir XIX amžiuje), tad akivaizdu, kad kūrinio stiprybės reikia ieškoti kažkur kitur.

Samdyti tris ar keturis šimtus atlikėjų vienam pasirodymui finansiškai yra keblu, bet tokia idėja kvepia stambiu projektu. Strasbūro „Trojėnus“

© Gregory MASSAT nuotraukos

Rezultatas – jau minėta Fantastinė simfonija, sukėlusi tikriausiai dar ir dabar tebesitęsiančią diskusiją tarp grynosios ir programinės muzikos pasekėjų, taip pat „Romeo ir Džuljeta“, įkūnijusi revoliucingą idėją meilės sceną perteikti ne vokalu, bet atmosferą kuriančia orkestrine muzika, kas vėliau bus prisiminta tokių kompozitorių kaip Wagneris, įkvėpusių visišką orkestro operoje emancipaciją. Žinoma, dar po gero šimto metų Stravinskis teigs, kad muzika nieko nepasakoja ir nieko nevaizduoja. Muzika yra grynas dalykas, sukeliantis mums tam tikrus vaizdinius tik dėl to, kad esame kultūrinių ir socialinių įvaizdžių aukos.

Vis dėlto operoje muzika ir poezija turi eiti išvien, abu elementai, papildydami vienas kitą, turi susilieti į visumą (bent jau geriausiu atveju).

O kaipgi „Trojėnai“? Berliozas tikrai neabejojo savo literatūrinėmis galimybėmis, tad kaip ir Wagneris pats parašė savo operos libretą. Vergilijaus epinė poema „Eneida“ kompozitoriui buvo gerai žinoma nuo pat paauglystės, tad jos siužeto pasirinkimas atrodė suprantamas. „Trojėnams“ tinka klasikinė lyri-

įrašė „Erato“ studija, bus išleistas diskas, o pakviestų dainuoti solistų pavardės gražiai atrodytų kiekvienos garsios koncertų salės afišoje. Joyce DiDonato atliko Kartaginos karalienės Didonės vaidmenį, toks jos pavardės ir personažo vardo panašumas tarp Prancūzijos muzikos žurnalistų tą vakarą tapo nauju anekdotu...

Strasbūro muzikos ir kongresų rūmai surizikavo ir pasiūlė publikai oratorijos tipo operą, kurioje vieninteliai veiksmai – solistų įėjimas į sceną ir išėjimas iš jos. Visi kiti įvykiai – tik muzikoje ir tekste... Sunkus variantas, nes visi žinome, kad įdomiais kostiumais ir kontroversišku pastatymu visuomet galima užmaskuoti atlikimo trūkumus ar muzikos silpnumą.

O kur dar akustikos ypatumai: sėdint parteryje būtų labai pravertę ausų kamštukai forte pasažuose. Vis dėlto, nepaisant tokių detalių, orkestras ir choras neskambėjo gremėzdiškai, paliko daug erdvės solistams. „Trojėnuose“ yra galybė personažų, tad nesant dekoracijų ir kostiumų prireikia šiek tiek laiko atpažinti, kas kokį vaidmenį atlieka. Pirmoje ir antroje operos dalyse visas dėmesys sutelkiamas į Kasandrą ir Enėją.

Juos dainavo Marie-Nicole Lemieux ir amerikietis Michael´as Spyresas, kurio itališkai niuansų kupinai balso paletei buvo sunku atsispirti.

Marie-Nicole Lemieux sukūrė labai gilų ir dramatišką personažą, ypač atsiskleidusį antro veiksmo finalinėje scenoje, kai Kasandra ir Trojos moterys nusižudo nenorėdamos pasiduoti į miestą besiveržiantiems graikams, kurie, kaip visiems žinoma, ten pateko pasislėpę milžiniško arklio viduje.

Jos paskutinės frazės, nesudainuotos, bet pasakytos, būtų buvusios vertos operos finalo ovacijų, jei nebūtų laukę dar trys veiksmai.

Beje, opera dėl tokio ilgumo dar Berliozui esant gyvam kaip tik šioje vietoje buvo padalyta į dvi dalis, jos pavadintos „Trojėnai Kartaginoje“ ir „Trojos užkariavimas“. O visa opera pirmą kartą atlikta tik 1957 metais Londone, „Covent Garden“ salėje.

Po Kasadros žūties princas Enėjas, gelbėdamasis nuo graikų, laivu išplaukia Italijos link, tačiau dėl ki-

lusios audros turi išlipti Kartaginoje (trečias veiksmas), kur jo jau laukia Didonė ir kur visos likusios operos dalys tampa jų efemeriškos ir tragiškos meilės fonu.

Joyce DiDonato pasirodymas scenoje iš karto įnešė tam tikro teatrališkumo. Marie-Nicole Lemieux, įveikdama koncertinio operos pastatymo statiškumą, gestais ir veido išraiška kaip tikros operos scenoje įtikinamai perteikė savo herojės žūties epizodą, vis dėlto Joyce DiDonato privertė visus prisiminti, kas yra tikroji šio vakaro žvaigždė, nors greta buvo visų dievinami solistai Stéphane´as Degout, Cyrille´as Dubois ar jau minėtas Michael´as Spyresas. Solistė, atsukusi nugarą salei, bendravo su choru didingame himne „Šlovė Didonei“, o jos kūno kalba ir išdidi karališka laikysena tikrai prisidėjo prie šio rizikingo „Trojėnų“ pastatymo sėkmės.

Didonės vaidmuo, beje, solistei buvo debiutinis, kas yra itin retas atvejis tokių tarptautinės karjeros aukštumas pasiekusių atlikėjų biografijoje. Artistai, keliaujantys po pasaulį didžiąją metų dalį, nelabai turi laiko prisėsti ir išmokti naujų kūrinių.

Amerikietė Joyce DiDonato yra viena geriausių prancūzų repertuaro atlikėjų užsieniečių (būtų galima prisiminti jos koncertą Paryžiaus filharmonijoje su Niujorko „Metropolitano“ orkestru, kuriame ji atliko Ravelio dainas; apie koncertą esu rašiusi), tad jos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. O juk kartais ir žymiausi atlikėjai nori naujovių ir iššūkių.

Būtų įdomu pamatyti šiuolaikinį „Trojėnų“ pastatymą. Po sceną tikriausiai važinėtų žirgais pakinkytos karietos su garsiausiais pasaulio solistais, stovėtų penkių metrų aukščio medinis arklys, šoktų Paryžiaus baleto trupė ir dar kaip „Skrajojančiame olande“ būtų vaizduojama audra atviroje jūroje. Bet kartais tokių detalių nereikia, kai visa drama gali būti išreiškiama balso įtaiga ir žvilgsniu.

Monumentalus monumentalaus kūrinio pastatymas. Ar reikėtų sakyti megalomaniško? n

Muzikos barai / 37

BALETAS

Baletas „Piaf“.

Proceso ir rezultato akistata Audronė ŽIŪRAITYTĖ

T

eatras netampa muziejumi, yra gyvas, kai žiūrovui suteikia galimybę pamatyti skirtingus veikalus, o teatro artistai, įsisavindami įvairios stilistikos kūrinius, plečia savo profesinį akiratį ir tobulina meistriškumą. Šiuo požiūriu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro patrauklumas laipsniškai didėja įtraukiant šiuolaikinius pasaulinio garso operos ir baleto pastatymus, užsienio bei lietuvių kompozitorių, režisierių, baletmeisterių darbus. Žymaus italų choreografo Mauro Bigonzetti baleto „Piaf“ premjera balandžio 21 d. – neabejotina šio proceso puošmena. Hanoveryje 2010 m. pastatytą baletą į mūsų sceną perkėlė

Muzikos barai / 38

choreografo asistentė, buvusi jo trupės solistė Macha Daudel (Prancūzija), šviesų ir dekoracijų dailininkas Carlo Cerri, šviesų dizaino bendraautoris Massimo Consoli (Italija), kostiumų dailininkai – pats choreografas ir Ugnė Tamuliūnaitė.

Rezultatas taip pat geras, gal kiek netikėtas, nes spektaklis nėra tragiškas, greičiau jausmingai lyriškas, elegiškas, kartais net sentimentalus.

Prancūzų šansonos dievaitės Édith Piaf (1905–1963) gyvenimas buvo kupinas pakilimų ir nuosmukių, meilės ir mirties, vienatvės ir šlovės, silpnumo ir begalinio užsispyrimo, atkaklumo akistatų. Choreografas kampų neaštrina, „Paryžiaus žvirblelio“ jėgos atvirai nedemonstruoja, kuria savitą, pagarbiai švelnią „Piaf“ temos interpretaciją. Tokį impresionistinį suvokimą stiprina subtilus choreografinio naratyvo pagrindas – M. Bigonzetti sukurtas muzikinis baleto takelis, ku-

riame nepiktnaudžiaujama Piaf atliekamomis dainomis.

Balete skamba Gabrielio Fauré, Franciso Poulenco, Maurice´o Ravelio, Erico Satie, Dariaus Milhaud, Jules´io Massenet opusai, dainų autoriaus ir atlikėjo Jacques´o Brelio tekstas. Fauré „Aprés un réve“ (Pabudimas) tarsi įrėmina baleto „rožinį gyvenimą“, jį girdime spektaklio pradžioje ir pabaigoje po dviejų Piaf dainų – „Rožinis gyvenimas“ ir „Karuselė“. Gyvenimo ratas užsisklendžia. Lyg baleto epilogas skamba J. Massenet Noktiurnas iš siuitos orkestrui Nr. 1, op. 13.

Pirmame veiksme girdime keturias, antrame – penkias Piaf atliekamas dainas, tarp kurių nėra jos gyvenimą apibendrinančio, vidinę stiprybę įprasminančio himno „Non, je ne regretted rien“. Nors tikėjausi šią dainą išgirsti, nusileidus uždangai suabejojau jos būtinumu – gal iš tiesų tai būtų per daug tiesmukas subtilių impresijų

mergaitė, grojanti vaikišku pianinu ar apglėbusi meškiuką.

Scenovaizdyje reta privilegija suteikiama raudonai spalvai – ji išskiria mergaičių, Solistės siluetus. Raudonai nušvinta juodų šoninių sienų suspaustas takas, lyg pakylėdamas dainininkės pasirodymą, gal jos nuoširdžią meilę publikai. Jau spektaklio pradžioje išryškinama į grindis įsmeigta raudona rožė – simbolinė (É. Piaf daina „Rožinis gyvenimas“), džiugiai ir pagarbiai byranti žiedlapiais, laidojanti. Nuosaikūs veidrodžių atspindžiai – lyg atsisveikinimas su likusiais praeityje ar išėjusiais. Anot Bigonzetti, asociacijos, nuotaikos, o ne faktai sudaro šio baleto esmę. Savo susikurtą dainininkės įvaizdį lyginame su choreografo siūloma Piaf idėja, punktyru atliktą piešinį pildome, koreguojame savąjį, kuriame jį iš naujo.

Spektaklyje sąmoningai atsisakoma dainų tekstų vertimų, nes pati dainininkė jų nenorėdavo tvirtindama, kad šansonos klausomos širdimi. Ja choreografas girdi muziką, kūno judesiais įprasmindamas sielos virpesius. Gimsta plastiškai taki, lyg improvizacinė, kartais konvulsiškai

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

prisodrinto baleto taškas. „Piaf“ svarbus Lietuvos baletui, nes aktyvina žiūrovo pajautas, vaizduotę. Jo siužetas – nei detaliai biografinis, nei konkrečiai istorinis, labiau abstrakčiai idėjinis. Vaidmenys nepersonifikuoti, įvardinti neapibrėžtai – Solistė, Solistas, I solo moteris, II solo moteris, mergaitės. Puiku, kad į žiūrovą prabylama beveik išimtinai šokio kalba – dosnia, savita, šiuolaikine (be puantų). Vaidmenų ir atlikėjų sąrašą tęsia I, II duetas, pas de quatre, pas de trois, I, II, III IV pas de deux. Šokis kartais niuansuojamas vaidybiniais elementais (pvz., boksininko judesiais). Atpažįstama, asociatyvu, sentimentalu. Saikingas banalumas – ne visada trūkumas. Be jo neapsieinama gyvenime, kartais jis pateisinamas ir scenoje interpretuojant gyvenimą. Keletas papildomų realių, dokumentinių potėpių atsiranda girdint Piaf kalbėseną, jos pasirodymus lydinčius aplodismentus. Šokį išryškina abstrakti, neperkrauta scenografija ir jo piešinio neužgožiantys kostiumai. Mizanscenos minimalios, sietinos su vizualiais akcentais. Be dainininkės gyvenamąjį

laikotarpį atspindinčių santūrių spalvų kostiumų (vyrauja žemės, gatvės grindinio atspalviai), tai – raudona klouno (tikėtina, É. Piaf tėvo akrobato) nosis, keli svaigiųjų gėrimų buteliai ir boksininkų tvarsčiai šokėjų rankose,

viziją atitinkančių sielos bendrininkių. O jų vien pagrindinių dvylika, šokančių su partneriais ansamblius (duetus, tercetus, kvartetus), tutti – su visa baleto trupe ir vėl iš jos išnyrančių monologu ar kita šokio forma. Čia svarbūs visi dalyvaujantys, šokantys Édith Piaf gyvenimą scenoje.

Didelis baleto „Piaf“ pranašumas tas, kad ir kordebaleto artistai įsijaučia į solistų vaidmenis – išeidami į avansceną ar minioje neprarasdami individualumo. Tam reikia didelės motyvacijos, vidinio impulso, asmeninės interpretacijos, o ne vien tikslaus choreografinio teksto skaitymo.

Tolesnės individualios raiškos puoselėjimo galimybės šiame nūdienos choreografinės kalbos spektaklyje didelės ir būtinos tiek solistams, tiek kordebaleto artistams, nes ne visų pastangos kol kas vienodai pagirtinos. Ne literatūrinio, o abstraktaus šiuolaikinio vaidmens kūrimas reikalauja ypatingo dvasinio jautrumo.

Spektaklis – tarsi gyvas organizmas ir dėl kintančios atlikėjų sudėties, ir dėl jų sąmoningo siekio turtinti Lietuvos baleto meną mūsų epochos raiškos priemonėmis, kurios baleto pasauliui jau seniai žinomos, o Lietuvoje palaipsniui atrandamos. Visi šokėjai buvo nuoširdūs, daugelis – įtaigūs.

Energija, aistra, atkaklumas, net dramatizmas, suponuojantys vidinę stiprybę, manau, spektaklyje galėtų kartais prasiveržti ir ryškiau. Prancūzijos žemės druska (jei toks epitetas taikytinas É. Piaf) neturėtų prarasti skonio, tapti prėska.

Emocinis baleto „Piaf“ poveikis liudija jo sėkmę. Ji – rožė, drauge spektaklis – rožės Jai, lyg švelni epitafija. Asociacijos kreipia į lietuvišką kontekstą, O. Narbutaitės kūrinį Epitafija, kurioje skamba R. M. Rilke´s eilėraštis, iškaltas jo antkapyje: „Rože, o koks prieštaravimas, džiaugsmas būti niekieno miegu po šitiek vokų...“ n

aštrinama choreografija, kurios įprasminimo kriterijus nėra vien tobulai išlavintas kūnas. Su mūsų trupe dirbusi Bigonzetti asistentė Macha Daudel ne mechaniškai perkėlė anksčiau statytą baletą – ji turėjo surasti Bigonzetti

Muzikos barai / 39

APLINK DŽIAZĄ Tomas BAKUČIONIS

F

estivalis „Kaunas Jazz“ turi kelias nepajudinamas ir, mano manymu, labai gražias tradicijas. Daugelį metų festivalio pradžią skelbia varpai, o jais skambinančių Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio vardai yra festivalio vizitinė kortelė. Lietuvos karilionininkų gildijos prezidentas Julius Vilnonis šiemet atšventė savo 60-metį, tad ir jo pasirodymas „Kaunas Jazz“ starto pozicijoje buvo ypatingas. Kita vertus, balandžio 28-ąją J. Vilnonio kauniečiai ypač laukė, nes nuo praėjusių metų žymusis varpininkas dažniau skambina Vilniaus karilionu.

J. Vilnonis pakvietė į autorinį koncertą „Muzika penkiems“ kartu su Liutauru Janušaičiu (saksofonas), Enriku Slavinsku (gitara), Pauliumi Vaicekausku (bosas) ir Jonu Gliaudeliu (mušamieji). Visi kviestiniai muzikantai – tarsi iš skirtingų planetų, tad eksperimento dvasios ir spontaniškumo festivalio startui tikrai netrūko, juolab ir orai pateikė ne pačių maloniausių siurprizų.

Kita tvirta tradicija – iš varpininkų estafetę perimantis Kauno bigbendas (šįsyk vadovaujamas Liutauro Janušaičio) pagrindinėje festivalio scenoje Vytauto Didžiojo universitete. Šiemet su orkestru pasirodė turbūt jauniausia festivalio istorijoje solistė šešiolikmetė Sabina Mustaeva iš Uzbekistano.

Prieš dvejus metus Sabina triumfavo Rusijos vaikų dainų konkurse, ten ji įveikė kelis tūkstančius varžovų, o „Kaunas Jazz“ organizatoriai ją pastebėjo prieš metus Latvijoje vykusiame vokalistų konkurse „Riga Jazz Stage“ ir pakvietė į Kauną. Jei kam dar neteko girdėti jaunosios dainininkės, labai rekomen-

Muzikos barai / 40

duočiau įsijungti kanalą „YouTube“ ir perklausyti ten sudėtus pastarųjų dvejų metų jos įrašus, tuomet suprasite, kokiu talentu ji apdovanota, kaip sparčiai tuos dvejus metus tobulėjo jos vokalas. Pasirodo, stebuklų šioje žemėje būna... Taigi, spalvingai ir virtuoziškai džiazo standartų paletei toks pat virtuoziškas ir spalvingas tą vakarą Kauno bigbendas turėjo tikros žvaigždės titulo vertą solistę Sabiną Mustaevą. Neabejoju, kad muzikos

pasaulis jos vardą greitu laiku tars su pagarba ir meile.

Nicholas Paytonas – viena ryškiausių šiandienos JAV džiazo žvaigždžių. Ilgai lauktas „Kaunas Jazz“ scenoje N. Paytonas pagaliau atvyko su naujausio albumo muzika.

Būtų sunku apibrėžti muzikan-

Organizatorių nuotraukos

27-asis „Kaunas Jazz“ to kūrybos sritį. Jo tėvas – žinomas bosistas Walteris Paytonas. Būdamas vos ketverių Nicholas pradėjo mokytis groti trimitu, sulaukęs 21-erių įrašų kompanijoje „Verve“ išleido pirmąjį albumą „From This Moment“. Šioje įrašų kompanijoje jis išleido 7 albumus, 1997-aisiais jau laimėjo savo pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą. N. Paytonui dar tik 43-eji, o jis jau dalyvavo įrašant per 100 albumų su tokiomis įžymybėmis, kaip Ray´us Charles´as, Herbie Hancockas, Nancy Wilson. Yra išleidęs apie 20 solinių albumų, 2014 m. įsteigė savo įrašų kompaniją „Payton Records“. Joje šį vasarį pasirodė ir naujausias jo albumas „Afro-Caribbean Mixtape“.

Muzikos barai / 41

APLINK DŽIAZĄ

Pasakyti, kad N. Paytonas yra multiinstrumentininkas, būtų per maža, kaip ir bandyti keliais sakiniais apibūdinti jo muzikinį stilių ar asmenybę. Jis – ir pedagogas, ir piliečių teisių gynėjas, ir publicistas, rašantis aštrius straipsnius. 2012 metais B. Smetanos salėje Prahoje N. Paytonas kartu su Čekijos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko pirmąjį savo monumentalų kūrinį „The Black American Symphony“.

Pagrindinėje „Kaunas Jazz“ scenoje išgirdome tai, dėl ko muzikos kritikai, bandydami apibrėžti N. Paytono kūrybinį stilių, sutrinka. Tie, kurie tikėjosi išgirsti ryškius karibiškus calypso, turėjo nusivilti. N. Paytonas klausytoją intriguoja tarsi užmindamas mįsles, daug ką pasakydamas, pagrodamas tarp eilučių. Kažkoks kalbinių intarpų iš radijo ir televizijos žinių įrašų mišinys, ir staiga karštas bibopo gabalas.

Išgirdome ir tai, kas muzikos kritikams imponuoja kaip neįtikėtinai laisva grojimo technika (dešine ranka laikomas pučiamas trimitas, kairė akompanuoja fenderiu). Neabejoju, kad „Kaunas Jazz“ scenoje Nicholas Paytonas visada bus laukiamas.

Balandžio 29-ąją, šeštadienį, vyko dar keli intriguojantys susitikimai pagrindinėje „Kaunas Jazz“ scenoje. Festivalio senbuviai neabejotinai prisimena 2001 metų Lino Adomaičio projektą „7 spalvos“. Šiemet savo kūrybinės karjeros 20-metį pažymintis Linas subūrė iš pirmo žvilgsnio (bet tik iš pirmo) margą kompaniją – pasikvietė styginių kvintetą „GStrings“ ir pianistą bei kompozitorių Egidijų Buožį. Negaliu atskirai nepaminėti šio projekto „katalizatoriaus“ „G-Strings“ violončelininko Vytauto Sondeckio, kurio iniciatyva prie kompanijos prisijungė ir Egidijus Buožis.

Pernai rugsėjį „G-Strings“ su Linu

Muzikos barai / 42

Adomaičiu surengė du absoliučiai anšlaginius koncertus Hamburge ir Kylyje. Sėkmė Vokietijoje paskatino šią idėją plėtoti, tada ir prisidėjo Egidijus Buožis. Sakydamas „marga kompanija“ turėjau omenyje, kad visi atlikėjai yra iš skirtingų muzikos sričių ir atstovauja skirtingiems stiliams, tačiau visus vienija bendras bruožas – visi jie puikų klasikinį išsilavinimą turintys profesionalai. „G-Strings“ griežia Vytauto Sondeckio kolegos Stefanas Pintevas, Rodrigo Reichelis ir Janas Larsenas iš Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro bei kontrabosininkas Frankas Skriptchinskis. Egidijus Buožis yra baigęs klasikinio fortepijono studijas, Linas Adomaitis, kaip žinome, – Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos auklėtinis ir klasikinių smuiko studijų LMTA absolventas.

Savo pasirodymą grupė pradėjo vienu populiariausių klasikinio džiazo hitų – Cole´o Porterio „Night and Day“. Įdomios kūrinio aranžuotės pagrindą sudarė elegantiškos salsos ritmas ir judėjimas, bet – galite mane vadinti nuoboda ir konservatoriumi – mano ausims Lino vokalas šiam hitui netiko. Ta vokalo spalva ir retorika puikiai tiktų fankui, soului, tačiau minkštas Porterio harmonijas, svajingą melodiką sunku užtraukti ant kitokio kurpalio. Tai ir būtų, ko gero, vienintelis kritinis mano pastebėjimas, nes visa kita buvo tiesiog tobula – dramaturgija, skoningos, apgalvotos aranžuotės, o, svarbiausia, neįtikėtinas visų muzikantų susiklausymas, tarsi tai būtų etatinis kolektyvas, kasdien repetuojantis 20 metų... Taip, Linas Adomaitis yra neeilinis kūrėjas, ir tai jis įrodė nepaprastai įtaigiai atlikdamas populiarųjį Richardo Rodgerso standartą „My Funny Valentine“.

Išgirdome ir ankstesnių Lino kūrinių – 2008 metų „Eagle Heart“ (iš albumo „Window of My Soul“), labai jausmingai nuskambėjo „Aš pavydžiu sau“, kurį Linas atliko akompanuojant tik Egidijui Buožiui, nors sakyti „akompanavo“ būtų netikslu – toks įspūdingas ir ekspresyvus buvo vokalo ir fortepijono duetas su prabangiomis Egidijaus Buožio improvizacijomis.

Pasirodymas sukėlė furorą... „Jaudinantis tylių garsų šedev-

ras“, „Skambanti tyla“, „<...> tarp free džiazo ir romantinės dainos. Įvairialypis stilius, kaip anglų poetų“, – taip ir panašiai apie pirmą kartą į Lietuvą atvykusį norvegų pianistą Tordą Gustavseną rašo džiazo kritikai „Jazzpodium“, „Wiener Zeitung“, „The Gardian“ ir kituose autoritetinguose leidiniuose. „Kaunas Jazz“ pianistą ir jo kvartetą pristatė antrame šeštadienio koncerte (tradiciškai išskirtinė pozicija). Galiu pasirašyti po kiekvienu cituotu kritikų įvertinimu.

Manau, kad T. Gustavseno kūryba daro didžiulį, hipnotizuojantį poveikį klausytojui. Tai buvo akivaizdu ir „Kaunas Jazz“ koncerte, juk nedažnai publika taip įdėmiai klausosi iš esmės muzikinio minimalizmo. Gal ne veltui T. Gustavsenas turi psichologo diplomą, yra parašęs šios srities mokslinį darbą apie improvizacijos paradoksus.

Ypatingas vaidmuo T. Gustavseno kvartete skiriamas būgnininkui Jarle Wespestadui – jis veikiau poetas, būgnais kuriantis tylos ir ramybės oazes. Abu muzikantai bendradarbiauja jau daugiau kaip dešimtmetį, groja ir su kitais ansambliais. Bosistas Sigurdas Hole, prie kvarteto prisijungęs prieš keletą metų, randa netikėtų ir neįprastų kontraboso spalvų, daugiau naudoja arco, o ne pizzicato techniką. Saksofonininkas Tore Brunborgas kvartete rado puikią meninę terpę savo įvairiapusei patirčiai, kurią sukaupė grodamas su kitais muzikantais, realizuoti. Jo, kaip ir kitų ansamblio narių, kūryboje atsispindi norvegų folkloro ir tradicinio džiazo sintezė.

Tordo Gustavseno kvarteto pasirodymas Kauno festivalyje klausytojams neabejotinai paliko gilių įspūdžių. Nors, kaip minėjau, jis pasirodė „ekskliuzyvinėje“ šeštadienio pozicijoje, kuri dažnai leidžia prognozuoti Didįjį festivalio prizą, tačiau šįsyk „Kaunas Jazz“ apdovanojimas atiteko sekmadienį (balandžio 30 d.) „Žalgirio“ arenoje koncertavusiai amerikietei Dianne´ai Reeves. Manau, atiteko pelnytai, nes tai buvo jau trečia dainininkės viešnagė „Kaunas Jazz“, priminusi ir įspūdingus jos pasirodymus 2006 ir 2008 m.

SVETUR LATVIŲ DIRIGENTAS VADOVAUS „KOMISHE OPER“

Nuo 2018–2019 metų sezono pradžios Berlyno „Komishe Oper“ muzikos vadovo pareigas pradės eiti trisdešimt aštuonerių metų latvių dirigentas Ainārs Rubiķis. Dienraštis „Der Tagesspiegel“ pranešė, kad sutartis pasirašyta trejiems metams su galimybe ją pratęsti dar metams.

Pats dirigentas taip įvertino savo karjeros vingį: „Sutikdamas tapti Berlyno komiškosios operos muzikos vadovu, ne tik perimu vadovavimą visam teatro kolektyvui, bet ir prisiimu atsakomybę už jį, už solistų, orkestro, choro, scenos darbininkų, kostiumininkų, dekoratorių, bilietų platintojų bendrą darbą išlaikant aukštą daugelio metų lygį. Tai turi būti bendros pastangos, skirtos vienam tikslui – kurti stebuklą visiems, o pirmiausia žiūrovams. Bet ir tai ne viskas. Man didžiausia laimė įsilieti į naują kūrybinę šeimą, su kuria kartu sieksime laimėjimų ir įveiksime sunkumus, gydysimės širdies žaizdas ir švęsime pergales. Ir varge, ir džiaugsme.“ Ainārs Rubiķis, Latvijos J. Vītolo muzikos akademijos auklėtinis, keletą metų dirbęs Latvijos operos dirigentu, išgarsėjo 2010-aisiais, kai Bamberge tapo trečiojo tarptautinio Gustavo Mahlerio dirigentų konkurso nugalėtoju. Su jo pavarde, nors netiesiogiai, susijęs ir unikalus, skandalingas naujausių laikų muzikos istorijos įvykis.

2012–2015 metais A. Rubiķis dirbo Novosibirsko valstybinio akademinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu. Be kitų spektaklių, jis buvo Leonardo Bernsteino „Mišių“, nominuotų Rusijos „Auksinės kaukės“ apdovanojimui geriausio operetės (miuziklo) dirigento kategorijoje, ir Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ muzikinis vadovas. Būtent šis pastatymas tapo negirdėto masto bemaž keturis mėnesius trukusiu skandalu, pasibaigusiu administracinio teisės pažeidimo byla. Prie teatro rinkdavosi minios protestuotojų, reikalaujančių uždrausti spektaklį, policija turėdavo saugoti įeinančius žiūrovus. Dar iki premjeros Novosibirsko ir Berdsko stačiatikių metropolitas Tichonas kreipėsi į prokuratūrą, spektaklio režisierių Timofejų Kuliabiną jis apkaltino tikinčiųjų jausmų įžeidimu ir tyčiojimusi iš religinių simbolių. Mat operos veiksmas, kaip dabar madinga ir Lietuvoje, iš viduramžių perkeltas į šiandieną. Pagal siužetą pagrindinis herojus – ne poetas, bet kino režisierius Henrikas Tanhoizeris, ką tik baigęs filmą „Veneros urvas“, pasakojantį apie ankstyvuosius Jėzaus Kristaus gyvenimo metus, kuriuos šis leidęs Veneros glėbyje mėgaudamasis kūniškaisiais malonumais. Aukšto rango šventiko nuomone, bažnyčios simbolika panaudota „ne pagal paskirtį“. Galbūt skandalas nebūtų kilęs, nes juk kiekvienas menininkas turi teisę savaip interpretuoti net pačius žinomiausius klasikos kūrinius, jei ne vos dvidešimt aštuonias sekundes scenoje kabojęs tariamo filmo plakatas, kuriame Jėzus vaizduojamas nukryžiuotas tarp moters kojų...

Teismas 2015 m. kovą administracinę bylą nutraukė, nenustatęs jokių teatro direktoriaus ir režisieriaus nusižengimų. Vis dėlto Rusijos kultūros ministerija direktorių Borisą Mezdričių atleido, o naujoji teatro vadovybė, nors ir pripažinusi aukštą „Tanhoizerio“ muzikinį lygį, operą iš repertuaro išbraukė. Kaip vieną priežasčių naujasis direktorius Vladimiras Kechmanas, oligarchas, vadinamas bananų karaliumi, nurodė teatro įsiskolinimą A. Rubiķiui už du „Tanhoizerio“ spektaklius, dėl ko pastarasis atšaukęs visus savo pasirodymus Novosibirske.

Beje, tai buvo ne pirmas plačiai nuskambėjęs skandalas dėl „Tanhoizerio“ – 2013 metais Diuseldorfe (Vokietija) pastatyta opera buvo atšaukta, nes žiūrovus šokiravo per daug realistiškos nacių vykdomų mirties bausmių scenos. Štai po tokių audringų peripetijų vadovauti Berlyno „Komishe Oper“ ateina Ainārs Rubiķis. Pirmasis jo pastatymas Vokietijos sostinėje bus Dmitrijaus Šostakovičiaus opera „Nosis“.

Alvidas JANCEVIČIUS © Picture alliance, Paul ZINKEN nuotr.

D. Reeves yra pelniusi 5 „Grammy“ apdovanojimus (2001, 2002, 2004, 2006 ir 2015 m.), dvi prestižiškiausios JAV studijų įstaigos – Berklio muzikos koledžas ir Juilliardo mokykla – jai suteikė garbės daktarės vardą, nuo karjeros pradžios 1982 m. dainininkė išleido 19 solinių albumų.

Paskutinį „Grammy“ ir „Jazz FM“ apdovanojimą D. Reeves pelnė kaip tik už 2015 metų albumą „Beautiful Life“. Nuo pat savo įspūdingos karjeros pradžios dainininkė visus kritikus ir kolegas žavi prigimtiniu balso grožiu, giliu tembru ir plačia amplitude. Savo patirtimi ji mielai dalinasi su jaunimu, šios viešnagės metu tokią progą suteikė ir jauniesiems Lietuvos atlikėjams, gausų jų būrį pasikvietė ant scenos tradiciniam „ilgam bisui“.

Dianne´os Reeves universalumas nepaliauja stebinti – koncertui pasirinkusi grynai instrumentinius kūrinius (pavyzdžiui, Pato Metheny), pademonstravo nepaprastą improvizacinę laisvę.

Dianne Reeves „Kaunas Jazz“ klausytojams surengė šventę tiesiogine prasme, nes būtent balandžio 30 d. nuo 2012 m. muzikinis pasaulis švenčią Tarptautinę džiazo dieną. Prieš metus dainininkė tą dieną prezidento B. Obamos kvietimu kartu su šiemet anapilin išėjusiu Al Jarreau ir kitomis džiazo žvaigždėmis šventė Baltuosiuose rūmuose.

27-asis festivalis „Kaunas Jazz“ klausytojams padovanojo puikių įspūdžių. Visko, kas skambėjo tradicinėse renginio erdvėse, apžvelgti būtų neįmanoma (nors norėtųsi).

Nuo balandžio 21 iki 30 dienos festivalis aplankė dar 7 Lietuvos miestus – Vilnių, Panevėžį, Palangą, Jurbarką, Birštoną, Raudondvarį, Žaslius. Tiesa, gaila, kad šiemet nebuvo tradicinio koncerto Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, tačiau festivalio dalyvių pasirodymai kituose miestuose sulaukė didelio klausytojų susidomėjimo. Kasmet festivalis atranda naujų erdvių ir, tikėtina, naujų klausytojų, tad lieka laukti 2018-ųjų „Kaunas Jazz“. n

Ainārs Rubiķis su Berlyno „Komishe Oper“ intendantu Barrie Kosky

Muzikos barai / 43

POPULIARUMO KAINA

Ar Lietuva gali laimėti „Euroviziją“

Kasmet bene visas gegužės mėnuo skiriamas tarptautiniam „Eurovizijos“ dainų konkursui.

2017 metai buvo ne išimtis – jau aštuonioliktą kartą rinkome ir į konkursą siuntėme savo atstovą.

Išlydėdami jį viltingai tikėjomės, kad gal šie metai mums bus sėkmingi ir atneš „aukso medalį“.

Bet ar Lietuva iš tiesų kada nors gali užimti pirmą vietą didžiausiame Europos konkurse? Šių metų „Eurovizijoje“ Lietuvai atstovauti buvo išvykusi elektroninės muzikos grupė „Fusedmarc“ su savo sukurta daina „Rain of Revolution“. Deja, revoliucijos ir pergalės į mūsų šalį ši daina neatnešė, „Fusedmarc“ net nepaElektroninės muzikos grupė „Fusedmarc“ teko į finalą.

Tikriausiai būtų sunku paneigti, kad „Eurovizija“ yra vienas populiariausių konkursų, transliuojamų Lietuvoje, jis visada sulaukia itin didelio lietuvių dėmesio. Komentarai, nuomonės, pasipiktinimai ir prognozės – daugelio mėgstamas užsiėmimas artėjant šiai tradicinei Europos muzikos šventei. Savo nuomonę, įžvalgas ir įsitikinimus turi ir muzikos mėgėjai, ir profesionalai, juk ne veltui yra sakoma, kad „Euroviziją“ žiūri net tie, kurie jos nežiūri.

Kaskart paskelbus naują atlikėją, atstovausiantį mūsų šaliai, užverda aistros, pasipila lavina kritikos dėl jo netinkamumo. 2017 metai nebuvo išimtis, „Fusedmarc“ sulaukė begalės negražių ir žeidžiančių žodžių.

Tai neišvengiama, visiems įtikti tiesiog neįmanoma, nors jau derėtų nustoti vadovautis vien kriterijais „patinka“ „nepatinka“. Kita vertus, net ir tie, kurie „Fusedmarc“ (kaip ir daugelį ankstesnių šalies atstovų) į

Muzikos barai / 44

Kijevą palydėjo ramia širdimi, greičiausiai nesitikėjo, kad jie laimės pirmą vietą. Kodėl? Kodėl net ir tada, kai dar nėra žinomas būsimų metų atstovas, vyrauja požiūris, kad tai neįmanoma? Ar dėl įprasto lietuvių pesimizmo, per didelės savikritikos ir nepasitikėjimo, o gal dėl mažos ir naujos šalies komplekso?

Ir vis dėlto aš manau, kad Lietuva kada nors gali laimėti „Euroviziją“. Šią mintį norėčiau sukonkretinti: teoriškai Lietuva gali laimėti, tačiau praktiškai tai sunkiau įgyvendinamas uždavinys. Verta apžvelgti tiek mūsų pranašumus, kurie leistų pasiekti, atrodytų, nepasiekiamą tikslą, ir kliūtis, vis pasitaikančias kelyje į laimėjimą.

Lietuva gali laimėti „Eurovizijos“ konkursą, nes: 1. Lietuvos muzika padarė didelę pažangą. Įvertinus lietuvių muzikos raidą per pastaruosius dešimt metų, galima teigti, kad mes sparčiai judame į priekį. Atsiranda vis daugiau kūrybingų kompozitorių ir tekstų autorių. Lietuvos muzikai domisi, kas vyksta už šalies ribų, tai atsispindi jų kuriamoje muzikoje – naujos dainos vis labiau artėja prie vadinamojo pasaulinio standarto. Tai nereiškia, kad nebesame saviti, kad išmokome gerai kopijuoti tuos, kurie šioje srityje diktuoja madas. Tai reiškia, kad neatsiliekame nuo šiuolaikinės muzikos tendencijų, nuo to, kas šiuo metu yra geriausiai vertinama. Tai puikus Lietuvos muzikinį vystymąsi liudijantis požymis, teikiantis daugiau vilčių laimėti „Euroviziją“.

2. Mes turime ypač talentingų atlikėjų, kurie drąsiai gali konkuruoti su bet kuriuo konkurso dalyviu. Šiandien jau neatrodys keistas teiginys, kad Lietuvoje sparčiai daugėja profesionalių ir perspektyvių dainininkų. Įvairūs atlikėjų konkursai atskleidžia ypač talentingų ir muziką mylinčių naujosios kartos dainininkų. Žinoma, nepamirškime ir tų, kurie ne tik profesionaliai valdo balsą, bet ir turi didelę sceninę patirtį. Tad viską susumavus matome nemažą atlikėjų, galinčių garsinti Lietuvos vardą Europoje, būrį. Jei į šį sąrašą aklai durtume pirštu, vis vien pataikytume į atlikėją, kurį galėtume nedvejodami siųsti į konkursą, žinoma, įteikę jam „gerą“ dainą.

Tačiau reikia pridurti, kad „Eurovizija“, nors ir kaip būtų gaila, nėra tik dainų arba balsų konkursas. Norint laimėti neužtenka galingiausio balso ir turtingo kompozicinio turinio geriausios kokybės įrašo.

Ko reikia? Atsakymo į šį klausimą paieškos būtų jau kito straipsnio tema, o gal vieno teisingo atsakymo ir nerastume. Galbūt jo net ir nėra. O dainininkų, kurie turi galimybių nugalėti arba bent jau būti pastebėti, turime.

3. „Eurovizijoje“ dalyvavome jau aštuonioliktą kartą, todėl galime save vadinti patyrusia šalimi 62 konkursų kontekste. Iš viso joje yra dalyvavusios 52 šalys, pagal pasirodymų skaičių kartu su Latvija dalijamės 30-ta vieta1. Taigi esame dalyvavę pakankamai kartų, kad suprastume, ko reikia ir ko nereikia šiam konkursui. Jau galime mokytis iš savo klaidų, išsiaiškinti, kas lėmė sėkmingus ar nesėkmingus rezultatus praeityje. Kita vertus, nėra ko nerimauti, kad iki šios dienos dar nesame laimėję. Iš visų kada nors dalyvavusių 52 šalių konkursą yra laimėjusios 25 šalys, t. y. mažiau nei pusė. Galima manyti, kad mūsų laikas dar nėra atėjęs. Nusiraminimui pateiksiu keletą skaičių: pavyzdžiui, Norvegija ir Turkija „Euroviziją“ laimėjo iš 25-to karto, galingoji Vokietija – iš 28-to, o Suomija savo vienintelę pergalę pasiekė tik iš 40-to karto. Todėl nėra ko panikuoti – šansų laimėti tikrai turime, galbūt reikia šiek tiek kantrybės ir palankių aplinkybių.

Nuo seno žinoma, kad vien talento nugalėti „Eurovizijoje“ neužtenka, kad šis didžiulis dainų konkursas, tikriausiai kaip ir visi kiti, turi nerašytų taisyklių. Kaip sakyta, Lietuva neabejotinai turi potencialą ir teoriškai yra pasiruošusi laimėti, tad verta išsiaiškinti, kas vis dėlto trukdo. Išskirčiau tokias pagrindines kliūtis: 1. Geopolitinė situacija. Niekam nėra naujiena, kad „Eurovizijos“ konkurse vertinimas daugiau ar mažiau yra subjektyvus – labiausiai patikusią dainą renka tos pačios šalys, kurios ir dalyvauja. Dėl šios 1

priežasties nugalėtojo rinkimai nėra itin skaidrūs – šalys balsuoja už savo „drauges“ kaimynes, tikėdamosi ir sau jų palankumo. Remiantis šia tendencija galima būtų netgi daryti prielaidą, kad dėl tokios sistemos laimi tos pačios šalys (prisiminkime, jog per 62 metus iš 52 dalyvavusių valstybių laimėjo 25, vadinasi kai kurios tai padarė po kelis kartus). Bet tai tik prielaida, nes gal iš tiesų laimi geriausi.

Bet grįžkime prie balsavimo kaimynystės aspektu. Iš visų šalių, kada nors skyrusių balų Lietuvai, pirmauja mūsų ištikimiausia kaimynė Latvija. Deja, bet kitos kaimynės – Lenkija, Rusija ir Baltarusija – nepatenka į daugiausia balų skyrusių valstybių penketuką. Čia būtų galima arba eliminuoti kaimynyste grindžiamą balsavimą, arba nuliūsti dėl kaimyninių šalių nepalaikymo. Tačiau galima pasidžiaugti, kad likusias vietas minėtame penketuke užima ne kaimynės – Airija, Didžioji Britanija, Gruzija ir Norvegija. Savo ruožtu Lietuva daugiausia balų yra skyrusi Rusijai, Latvijai, Ukrainai, Gruzijai ir Švedijai.

Verta pabrėžti, kad jei kitos šalys ir skiria balų, jos nesižarsto dvyliktukais ar dešimtukais, todėl tai neabejotinai menkina galimybę laimėti. Tad remiantis mūsų dalyvavimo konkurse istorija galima daryti išvadą, kad mažos valstybės statusas yra reikšmingas veiksnys.

2. Pinigų stygius. „Eurovizijoje“ labai svarbus vizualinis pasirodymo aspektas. Per 3 minutes reikia atskleisti dainą, parodyti savo galimybes ir reprezentuoti šalį, bet svarbiausia, kad atlikėją publika ir TV žiūrovai įsimintų, apie jį kalbėtų. Tam reikia pinigų. Deja, „Eurovizijos“ finansavimas nėra valstybės prioritetas, kaip ir apskritai kultūros sritis – vis dažniau kultūros klausimai nustumiami į antrą planą.

Neretai atlikėjai priversti iš savo santaupų kurti pasirodymo režisūrą. Žinoma, atlikėjas stengiasi iš paskutiniųjų, bet nepamirškime, kad jis atstovauja Lietuvai, todėl valstybės parama būtina. Antraip tikėtis pergalės neverta.

3. Nesibaigiantis savo atstovų nepalaikymas. Kad ir kas vyktų atstovauti Lietuvai, bus trypiamas, peikiamas ir kritikuojamas. Dar nespėjus atlikėjui ar grupei pasidžiaugti iškovota pergale nacionalinėje atrankoje, pakyla komentarų banga: „buvo vertesnių laimėti“, „kaip visada liksime paskutinėje vietoje“. Nacionalinės atrankos metu galima garsiai diskutuoti, kuris atlikėjas tinkamas, o kuris ne, bet paskelbus nugalėtoją derėtų liautis. Pirma, niekas nepasikeis. Antra, darome meškos paslaugą atlikėjams, rodome jiems nepagarbą. Štai šių metų patirtis. „Eurovizijos“ puslapyje „Facebooke“ buvo visų konkurso dalyvių, taip pat ir Lietuvos atstovų „Fusedmark“, nuotraukos.

Dabar socialiniuose tinkluose galima ne tik spausti „patinka“, bet ir komentuoti. Po mūsų atstovų nuotrauka atsirado nemažai piktų įrašų.

Patikrinęs jų autorių sąrašą, pamačiau, kad vos ne kas antra pavardė lietuviška. Negana to, kad nepalinkima sėkmės konkurse, bet dar ir kuriamas neigiamas įvaizdis virtualioje erdvėje. Toks jau lietuvių mentalitetas. Tik be vienybės, tikėjimo ir palaikymo sunku žengti į „Eurovizijos“ sceną.

Ir vis dėlto – nors šiemet (ir vėl) nepavyko laimėti, žinau, kad ateityje mums tikrai pasiseks. n Eimuntas GRICIUS

Net 21 valstybė dalyvavo mažiau nei 18 kartų.

Muzikos barai / 45

TAI ĮDOMU...

Motiejus BAZARAS

S

ceninis jaudulys, emocijos, pripažinimas, aukščiausio lygio menas – toks nuostabus pianisto kūrybinis gyvenimas. „Skambėjo tarytum orkestras“, „jo pirštų miklumui neprilygsta niekas“, „tobula technika“, „žėrintys pasažai“ – taip apibūdinamas atlikėjo talentas. Tačiau gal kiek rečiau susimąstoma, kad pianisto sėkmę lemia ir instrumentas, kad kliautis vien atlikėjo talentu bei gebėjimu pravirkdyti akmenį nėra labai išmintinga.

Nors fortepijono menas gali atrodyti kaip tikras individualistų ir vienišių rojus, taip tikrai nėra. Tai sėkmingas ir darnus komandinis darbas, ir tą komandą sudaro pianistas ir jo instrumentas. Daugiau besidomintiems fortepijono menu instrumento

pasirinkimas yra gerai suprantamas dalykas, diskusijos dėl jo verda pianistų konkursuose, fortepijono modelis yra neatsiejama kai kurių žymiausių pianistų karjeros dalis, todėl šis trikojis ne mažiau kaip 500 kilogramų sveriantis monstras sėkmės atveju taip pat nori pasidžiaugti teigiamomis emocijomis ir būti vadinamas tikruoju vardu – tuo, kuriuo buvo pakrikštytas gamykloje.

Techninis fortepijono tobulėjimas

Muzikos barai / 46

Fortepijonų karai Labiausiai atpažįstamo fortepijono tembro beieškant

glaudžiai susijęs su repertuaro ir koncertinio gyvenimo formų raida, trunkančia kelis šimtmečius, ir keletu gamybos tradicijas puoselėjančių meistrų, kurių vardas dažnai tampa fortepijono sinonimu. Rinkoje ir toliau vyksta kaitos procesai: vieni fortepijonų gamintojai, turėję šlovingą praeitį ir vertinti profesionalių muzikų, dėl įvairiausių priežasčių nueina į užmarštį, kiti, nors ir neturėdami šimtamečių tradicijų, šauna į

elitinių gamintojų olimpą.

Tarp gamintojų vyksta intensyvi konkurencinė kova, labiausiai pastebima aukščiausio lygio koncertinėje sferoje. Čia galima išskirti kelis aiškius lyderius, tarp kurių ryškiausiai šviečia „Steinway & Sons“. Šią absoliučią lyderystę patvirtina gausūs šaltiniai, teigiantys, kad įvairiais laikotarpiais iš visų koncertinėse salėse stovėjusių fortepijonų 95–98 % buvo su „Steinway“ ženklu, o mūsų dienomis apie 1300 geriausių pianistų renkasi būtent šią markę.

Kai lyderis toks akivaizdus, galima manyti, kad egzistuoja nusistovėjęs fortepijono tembro standartas – pianisto meninės raiškos pagrindas.

Tačiau kai kurių muzikos pasaulio

autoritetų apsisprendimas pasirinkti kitą fortepijonų gamintoją skatina įsiklausyti, diskutuoti ir lyginti. Vizualios informacijos netrūksta – koncertuose nesunku pastebėti g a mintojo emblemą, reklamos ir atlikėjų refleksijų pasirinkimo klausimu taip pat netrūksta. Tačiau ar gebame atskirti subtilias instrumentų tembro ypatybes, jas apibūdinti kliaudamiesi tik klausa?

Pasaulinio koncertinio tinklo plėtra ir jo lyderiai

Skaičiai liudija, kad fortepijonų gamyba – pelninga sritis. Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX a. pabaigoje buvo per 300 gamintojų, o pasaulyje per visą fortepijono istoriją jų būta apie 12000 (Piano Brand Names).

Skambinti fortepijonu kadaise buvo ir madingas laisvalaikio užsiėmimas, ypač iki XX a., garso atkūrimo technikos eros pradžios, tačiau tikroji instrumento vertė patikrinama tik profesionalioje koncertinėje scenoje.

Tai dar XIX a. pabaigoje puikiai suprato kompanija „Steinway & Sons“, kuri, įkvėpta manufaktūros „Chic-

kering“ sėkmės populiarinant savo vardą gausiais koncertais, taip pat surengė didelio masto koncertinius turus pasitelkdama žymiausius pianistus. Kompanijos tikslas, kaip sakė Henry Z. Steinway´us – ugdyti muzikinį supratimą ir kaip įmanoma geriau įsiklausyti į muzikantų keliamus reikalavimus fortepijonui ir juos išpildyti (Mohr 1992: 7–8). Per pirmąjį tokį turą 1872–73 m. sezoną Antonas Rubinšteinas JAV surengė 215 koncertų.

Tokios apimties ir lygio turo Amerika dar nebuvo mačiusi.

Kiek kuklesnis buvo Ignaco Paderewskio 60 koncertų turas 1892–93 m. sezoną, tačiau kompanija jau turėjo ką pasiūlyti žymiausiems pianistams.

Apie 1920 metus ėmė plisti šūkis „Steinway“ – nemirtigųjų instrumentas“ (The instrument…). „Steinway & Sons“, siekdama, kad jos instrumentai būtų labiau matomi, prieinami platesniam pianistų ratui, sukūrė visą koncertų salių ir fortepijonų priežiūros tinklą, skirtą profesionalams. Gamintojas pats investuodavo į salių statybą ir įrengimą,

Muzikos barai / 47

TAI ĮDOMU... nuomodavo instrumentus. Įžymiems pianistams būdavo sudaromos galimybės pasirinkti kruopščiai atrinktus ir suderintus, išskirtinėmis tono savybėmis išsiskiriančius instrumentus iš „Steinway“ fortepijonų banko.

Koncertų departamentas atlikėjams lengvatinėmis sąlygomis nuomodavo instrumentus, rūpindavosi jų transportavimu ir kvalifikuotu techniniu paruošimu. Tokioms sąlygoms dažnas pianistas turbūt net nemąstydavo apie kitos markės instrumentą. Buvo sukurta ištisa „Steinway“ sistema, apimanti visas grandis, nuo kurių priklauso koncerto sėkmė. „Steinway“ rūpinimąsi savais atlikėjais geriausiai iliustruoja išskirtiniai Vladimiro Horowitzo ir kompanijos santykiai. Galima sakyti, kad gamintoją dar labiau išaukštino ultimatyvus pianisto noras groti tik nuosavu instrumentu bet kurioje pasaulio vietoje, todėl jo pasirinktas „Steinway D“ modelis netruko apaugti legendomis.

Apžvelgiant kitų fortepijonų gamintojų produkciją, reikia pastebėti, kad dauguma dabartinių gamintojų kurti aukščiausios kokybės instrumentus pradėjo gerokai vėliau negu „Steinway“: „Yamaha“ koncertinio dydžio fortepijono

„CF“ pirmieji bandymai datuojami 1950 metais, „Shigeru Kawai“ tokių fortepijonų gamybai pradėjo ruoštis tik apie 1970 metus, o „Fazioli“ kompanija susikūrė tik 1979 metais. Rimtą konkurenciją „Steinway“ sudariusių senų-

Muzikos barai / 48

jų Europos gamintojų „Blüthner“ ir „Bechstein“ likimą paveikė karas ir politinės aplinkybės. „Bechstein“ reputaciją sugadino šeimos prielankumas nacistinės Vokietijos režimui, todėl per Antrajį pasaulinį karą sąjungininkams subombardavus gamyklą gamyba ilgam sustojo, į amerikiečių kontroliuojamą zoną patekusi nuosavybė buvo konfiskuota. „Blüthner“ istorija po karo taip pat klostėsi nekaip: atsidūrę sovietų kontroliuojamoje zonoje jie turėjo prisitaikyti prie planinės ekonomikos ir kokybiškų medžiagų stokos. Tai sužlugdė „Blüthner“ reputaciją. O štai „Steinway“ Europoje po karo negandų atsigavo greitai, nes tai buvo amerikiečių gamintojas ir turėjo pirmumo teisę naudotis Maršalo planu (Hundley 2008).

Kovoje dėl pianisto sielos pateisinamos visos priemonės

klė būdinga visiems gamintojams, pritraukti įžymius ir perspektyvius meninkus bandoma įvairiausiomis priemonėmis. Nevengiama pasipuikuoti ir statistika, liudijančią absoliutų dominavimą. Tačiau „Steinway“ lyderiavimas sulaukia nemažai kritikos. Paolo Fazioli mano, kad „jie riboja pianistų laisvę, naudojasi atlikėjų silpnumu ir baime sulaukti neigiamų pasekmių. Jie įbaugina, atbaido atlikėjus, ketinančius išbandyti kitų gamintojų instrumentus“ (Wise: 2004).

Juolab kad ir pats gamintojas, naudodamasis savo begaliniu autoritetu, nesibodi pamokyti nepaklusnių įvairaus rango atlikėjų. Kai kurie nutikimai skamba tiesiog neįtikėtinai.

Viena iš tokių skandalingų istorijų įvyko daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, kai dar visai jaunas amerikiečių pianistas Garrickas Ohlssonas, tarptautinių F. Busoni ir F.

Dabartinė „Steinway“ politika orientuotą į naujų, perspektyvių vardų pritraukimą. Gamintojas pabrėžia, kad už dyką instrumentų nedalina, menininkas jau turi turėti fortepijoną ir, žinoma, atitikti profesionalius meninius kriterijus. Atrodytų, kad priklausyti tokiai šeimai yra šaunus įvertinimas, tačiau kyla klausimas, ar jauni muzikantai, kurių didieji laimėjimai, tikėkimės, išryškės ateityje, turėtų stipriai susisaistyti įsipareigojimais su fortepijono gamintoju? Ar ribota jo patirtis leidžia pasirinkti deramą instrumentą?

Talentų medžio-

Chopino konkursų nugalėtojas, viešai pareiškė, kad „Bösendorfer´s“ yra fortepijonų rolsroisas. Išsišokėliui kompanija „Steinway“ buvo negailestinga – jam kurį laiką buvo uždrausta groti šios firmos fortepijonais, kartais iš pastato, kuriame būdavo numatytas G. Ohlssono koncertas, kompanijos atstovai išveždavo savo

instrumentą. Tačiau pianisto tokios akcijos neįbaugino, jo nuomone, „atlikėjo užduotis yra groti pačiu geriausiu instrumentu, o ne užsiimti parama gamintojui“ (Wiseis: 2004).

Sutramdyti jauną ir dar didelio autoriteto neturintį artistą nėra labai sunku. Bet kartais kito gamintojo instrumento pranašumus įvertina ir apie tai atvirai diskutuoja žinomi artistai. Angela Hewitt sakė: „Aš noriu fortepijono, kuriuo galėčiau pasiekti geriausią muzikinį rezultatą, kuris mane nudžiugintų... Kai groju „Steinway´ais“, ypač amerikietiškais, matau, kokie jie nesubtilūs. Ir mane šiek tiek liūdina, kad tiek daug pianistų jais grodami mano, jog tai geriausias instrumentas“ (Kolasis 2009). Įžvelgusi „Fazioli“ pranašumų pianistė buvo negailestingai išbraukta iš kompanijos „Steinway“ atlikėjų garbės sąrašo.

Panašių istorijų yra nutikę ir daugiau žymių „Steinway“ sąrašo (angl. roster) pianistų. Specialiai ar atsitiktinai atsidūrę prie kitos firmos instrumento, daugelis sulaukia sankcijų arba pašaipios kritikos iš kompanijos atstovų, tokį faktą vertinančių kaip nesusipratimą arba atlikėjų kvailumą, esą, kaip galima rinktis kažkokios neaiškios markės instrumentą, kai turi išskirtines galimybes groti geriausiu iš geriausiųjų.

Konkurencinėje kovoje naudojami metodai kartais panašūs į kur kas kasdieniškesnių produktų reklamas ar net nešvarias politines agitacijas.

Muzikos kritikui Gregui Sandowui atrodo, kad didelėse salėse masyvus, dizaino specifikacijų neatitinkantis gamintojo užrašas STEINWAY yra nepadorus ir skandalingas (Wise 2004). Pastebėtina, jog toks gamintojo triukas puikiai pasiteisino – analizuojant archyvinę medžiagą, knygas ar išblukusias nuotraukas, pavadinimas šviečia kuo ryškiausiai. „Steinway“ agentai visais įmanomais būdais bando įtikinti kitai firmai atstovaujantį atlikėją pasirinkti jų fortepijoną. Pianistė Valentina Lisitsa, atstovaujanti „Bösendorfer“, tikina susidūrusi su virtine sunkumų JAV koncertų salėse: „Steinway“ visokiais būdais bandė mane priversti groti jų instrumentu,

įskaitant ir agentų lūkuriavimą mano persirengimo kambaryje prieš koncertą bei gana nemandagų klausinėjimą, kodėl pasirinkau kitą instrumentą“ (Wise 2004).

Vienas radikalesnių būdų menkinti kitą gamintoją yra šališkos recenzijos, kuriomis mėginama įtikinti, kad kitu instrumentu atliekamas kūrinys būtų skambėjęs kur kas geriau. Šiuo atveju vėl kliuvo Garrickui Ohlssonui, toliau drąsiai ieškančiam labiausiai patinkančio fortepijono ir „Steinway D“ iškeitusiam į „Fazioli F308“. Muzikos kritikas Joshua Kosmanas nepagailėjo vaizdžių epitetų, aiškiai nukreiptų prieš pasirinktą instrumentą: „Tačiau pirmoji koncerto pusė buvo šiurkšti ir kankinamai sunki Beethoveno Imperatoriškojo koncerto interpretacija, pianistas Garrickas Ohlssonas daužė didįjį „Fazioli“ stengdamasis sutramdyti muziką. Šitas 10 pėdų ilgio monstras yra prišertas anabolinių steroidų. Jo įspūdingi raumenys, regis, jaudina pianistus, tačiau Ohlssono grojimas atrodo mažų mažiausiai keistas: garsūs pasažai virsta nepakeliamai garsiais, tylesni įgyja metalinį ir grėsmingą skambesį. Kai Ohlssonas prieš metus šią šlykščią mašiną pristatė su Karališkosios filharmonijos orkestru siaubingai atlikdamas Brahmso Antrąjį koncertą, maniau, kad tai tiesiog vienkartinis eksperimentas.

Bet jeigu jis tapo atsivertėliu, tada reikalai prasti. Visi, kurie daugelį metų žavėjomės jo meistriškumu, galime tikėtis nebent Aukščiausiojo įsikišimo“ (Kosman 2005).

Ne ką silpnesnė kova ne tik tarp atlikėjų, bet ir tarp instrumentų gamintojų vyksta pianistų konkursuose, kartu su jų nugalėtoju laimi ir instrumento gamintojas. Jungtinėse Amerikos Valstijose rengiamuose konkursuose dominuoja, žinoma, „Steinway“. Pasak Juilliardo mokyklos profesoriaus Jerome´o Lowethal´io, per konkursus tarp gamintojų vyksta tikras karas. „Steinway“, turėdamas išplėtotą koncertinių salių ir derintojų infrastruktūrą, stengiasi dominuoti ir šiame sektoriuje.

Europos pianistų konkursuose gamintojai taip pat varžosi, tačiau jėgų santykis čia kitoks. Be abejo,

„Steinway D“ modelis yra etalonas, bet greta rikiuojasi „Yamaha CFX“, kartais „Fazioli F278“, „Shigeru Kawai“, labai retai „Bösendorfer 280“.

Europoje ypač platus „Yamaha“ tinklas. Turėdama didelę logistikos bazę ir priežiūros centrą Hamburge, firma gali aprūpinti konkursus instrumentais ir kvalifikuotais technikais.

2010 m. Juliana Avdejeva F. Chopino konkursą Varšuvoje laimėjo grodama būtent „Yamaha CFX“. Šis naujausias „Yamaha“ flagmanas po triumfo 2010 metais sėkmingai keliauja per Rytų ir Centrinės Europos šalių konkursus, pristatomas kaip Chopino konkurso nugalėtojų instrumentas. Jį buvo galima išvysti tarptautiniuose 2011 metų M. K. Čiurlionio ir 2013 metų J. Vītolo konkursuose. Įdomu tai, kad juose vienintelė „Yamaha“ turėjo visą aptarnavimo komandą, galinčią išpildyti visus dalyvio pageidavimus, ir tobulą hidrauliniu būdu pakeliamą kėdę, kurios nebuvo galima skolintis grojantiems kitais instrumentais. „Steinway“ tokio aptarnavimo neturėjo, nors patobulinti tikrai buvo ką.

Vis dėlto abiejuose minėtuose konkursuose triumfavo „Steinway“.

Pianistų prieraišumas kurio nors gamintojo produkcijai kartais menkina jų, kaip universalių menininkų, įvaizdį. Be to, reklamuojant ar geru žodžiu paminint instrumentą ne visada pavyksta įtikinti, kad pasirinkimą lėmė vien jo tobulumas. Kartais fanatiškas gyrimas ir akivaizdžių faktų neigimas atrodo naiviai ir nenuoširdžiai. Pavyzdžiui, Chickas Corea pasirinko „Yamaha“ fortepijonus bei elektroninius klavišinius, atsisakydamas jau klasika tapusių nebegaminamų elektromechaninių klavišinių instrumentų „Fender Rhodes“ arba „Höhner Clavinet“, ir tai menininko įvaizdžiui balų nepridėjo. Eltonas Johnas, kurio įrašai ir koncertai visada pasižymėjo instrumentų markių įvairove (pavyzdžiui, legendinė „Your Song“ įrašyta naudojant seną „Bechstein“ fortepijoną, porą dešimtmečių atlikėjas koncertuose grodavo „Steinway´umi“), vėliau apsiribojo „Yamaha“.

Apibendrinant galima teigti, kad įtampa tarp instrumentų gaminto-

Muzikos barai / 49

TAI ĮDOMU... jų vis stiprės, nes dauguma siekia sukurti savo produkcijos flagmaną – koncertinio dydžio fortepijoną.

Mažų gamintojų, tokių kaip „Fazioli“, sėkmingas įsitvirtinimas rinkoje bei puikus fortepijono meno autoritetų įvertinimas įkvepia ir kitas firmas. Kaip pripažino pats „Steinway“ prezidentas Bruce´as Stevensas, kiti gamintojai naudoja laiko patikrintą „Steinway“ strategiją ir kuria techninės priežiūros bei koncertinių salių tinklus (Wise 2004). Konkurencija privers pasitempti visus rinkos dalyvius ir, pasak J. Lowenthalio, „nuo to muzikai bus tik geriau“ (ten pat).

Kukli profesionalų nuomonė

Kalbant apie geriausią fortepijono pasirinkimą, objektyvumo dėlei pravartu įsiklausyti ir į derintojų, ruošiančių instrumentus pasirodymams, nuomonę. Dažnas aukšto lygio meistras ir pats turi solidų muzikinį išsilavinimą, pavyzdžiui, Franzas Mohras, vyriausiasis „Steinway“ technikas, nuo pat mažumės buvo ugdomas kaip muzikantas (Mohr 1992). Tačiau verta pastebėti ir atvirkščią dalyką – tik nedaugelis gerų pianistų puikiai išmano fortepijono sandarą ir techninius reguliavimo niuansus, todėl derintojas turi sugebėti pianistų pageidavimus išsiversti iš jų poetinės kalbos į techninę. Tokie apibūdinimai, kaip lengva ar sunki klaviatūra, užkimęs balsas, šviesus ar tamsus (o gal spalvotas) tembras, žmogui, išmanančiam fortepijono konstrukciją, mintyse sukelia šypseną. Malonios išimtys – pasaulinio lygio pianistas ir „Steinway“ reprezentantas Rudolfas Kerreris arba Krystianas Zimermanas, iš koncertų

Muzikos barai / 50

organizatorių išsireikalaujantis kaip įmanoma daugiau laiko repeticijoms, kurių metu pats sureguliuoja instrumentą pagal savo poreikius. Zimermanas, kaip ir V. Horowitzas, ilgą laiką gabendavosi asmeninį „Steinway D“ modelį, bet 2001 m. Niujorko J. Kennedy oro uoste jo išskirtinis instrumentas saugumo sumetimais buvo sulaikytas ir apgadintas, o 2006 m. viskas baigėsi absurdišku nesusipratimu – įtarus, kad instrumente yra klijų komponentų, naudojamų sprogmenims gaminti, fortepijonas buvo konfiskuotas ir sunaikintas. Po šių nutikimų pianistas į koncertus JAV veždavosi tik pagal jam tinkamus parametrus sureguliuotą „Steinway D“ modelio plaktukų mechanizmą, kurį prisitaikydavo prie vieno fortepijonų salono jam nuomojamo „Steinway D“ (Stoppard 2008). Šių eilučių autorius neteigia, kad kiekvienas pianistas privalo mokėti susikonstruoti fortepijoną, bet žinoti elementarius dalykus būtina. Juk turbūt sunku būtų rasti gitaristą, nemokantį pasikeisti stygų ar stiprintuvo lempos, susilituoti nutrūkusio laido.

Dauguma pūtikų puikiai žino, nuo ko priklauso gera jų instrumento būklė.

Pianistas neturėtų lįsti prie fortepijono mechanizmo (dirbant derintoju autoriui yra tekę susidurti su tragikomiškai pasibaigusiais atvejais), tačiau žinojimas, kad instrumento viduje ne nykštukai gyvena, padėtų tapti geresniais pianistais.

Visiškas fortepijono veikimo ir sandaros nesupratimas kartais lemia tiesiog groteskišką rezultatą. 2010 m.

Kauno filharmonijoje vykęs Miroslavo Kultyševo rečitalis buvo išskirtinis ir tuo, kad specialiai jo pasirodymui buvo atgabentas „Fazioli“ fortepijonas. Tiek atlikėjas, tiek fortepijonas pademonstravo puikią sinergiją, nepalikusią abejingų nei muzikiniam vyksmui, nei techniniam instrumento tobul um ui .

Ta č i a u

teko nusivilti keliais šalutiniais reiškiniais. Visų pirma, instrumento firmos reklama buvo labai rėksminga, o tai visai neatitinka Paolo Fazioli filosofijos – kukliai elgtis, leidžiant pačiam instrumentui įrodyti savo pranašumą. Antra, nemaloniai nustebino ilgamečių fortepijono dėstytojų techninis neišprusimas – tarp jų ėmė sklisti gandas, kad instrumentas taip gerai skamba dėl trigubos plaktukų mechanizmo repeticijos! Ką tai galėtų reikšti, sunku įsivaizduoti. Tačiau autorius yra įsitikinęs, kad kiti gamintojai taip pat nestovi vietoje, ir jų slaptuose koncepcinių modelių projektavimo biuruose dabar aktyviai testuojama mechanika su penkiaguba repeticija.

Franzas Mohras, vienas labiausiai išgarsėjusių fortepijono technikų, turėtų būti dėkingas Vladimirui Horowitzui. Pianisto reiklumas, kaprizingumas įpareigojo derintoją visada būti šalia ir gebėti išpildyti visus reikalavimus. Anot F. Mohro, joks kitas atlikėjas nekeldavo tiek daug reikalavimų. F. Mohro knygoje „Mano gyvenimas su geriausiais pianistais“ atskleidžiama gana daug fortepijono techninio paruošimo detalių (Mohr 1992). Kaip teigia derintojas, nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors išskirtinis. Tiesiog fortepijonai būdavo gerai prižiūrimi ir sureguliuojami pagal Horowitzo pageidavimus. Fortepijonai toli gražu nebuvo patys naujausi, ir šis iškalbingas faktas patvirtina „Steinway“ instrumentų kokybę. Pavyzdžiui, 1968 m. sugrįžimo koncertuose „Carnegie Hall“ naudotas fortepijonas buvo pagamintas apie 1943-iuosius (serijos nr.

314503), o 1983 m. koncertiniam turui Japonijoje buvo atgabentas 1911 metų „Steinway´us“ (Mohr 1992).

Tačiau būtų naivu tikėtis kokių nors teigiamų arba bent neutralių atsiliepimų apie kitus fortepijonų gamintojus iš „Steinway“ technikų šefo, lygiai kaip negalėtum laukti objektyvumo iš kitų firmų technikų. Taigi teko paieškoti šios srities specialistų, nesusijusių su kuria nors konkrečia bendrove. Verta įsiklausyti į George´o Kolasio

nuomonę (Kolasis 2009). Šis derintojas gali pasigirti ne mažiau įspūdingu aptarnautų pianistų ir kitų muzikantų, su kuriais dirbo, sąrašu. Savo internetiniame puslapyje G. Kolasis visą skiltį paskyrė diskusijai apie geriausius šiuolaikinius fortepijonus.

Viena svarbiausių minčių – tarp daugumos gamintojų produkcijos gali pasitaikyti tikrai gerų instrumentų.

Vis dėlto jis išskiria keturis gamintojus (nė vienam neteikdamas pirmenybės): „Bösendorfer“, „Fazioli“, „Shigeru Kawai“ ir Hamburgo „Steinway & Sons“. Kiekvienam iš šių gamintojų meistras negaili argumentuotų pagyrų, pabrėždamas gerą naudojamų medžiagų ir surinkimo kokybę, inovatyvumą, išskirtinį skambesį, tradicijų puoselėjimą bei ilgaamžiškumą.

Derintojo nuomone, techniniu dizainu labiausiai išsiskiria „Bösendorfer“ – europietiškas konstrukcijos tradicijas puoselėjanti ir tobulinanti firma. XIX a. pabaigoje tai buvo vienas labiausiai atsilikusių gamintojų, tačiau vėliau rado pusiausvyrą tarp tradicijų ir naujovių, tad dabar galime girdėti, kaip skamba XIX amžiaus pradžios konstrukcinių principų palikuonis. G. Kolasis iškelia svarbią mintį – nėra universalaus, bet kokiai muzikai groti tinkamo, instrumento, o „Bösendorfer´į“ renkasi išskirtinį skonį turintys atlikėjai. Šių fortepijonų pasaulyje palyginti nedaug – beveik 200 metų gyvuojanti firma tik 2013 m. pabaigoje pagamino 50000-ąjį instrumentą, tad jie tapo prabangos, kartais visai nesusijusios su muzika, etalonu. Rankų darbo technologija žavisi labai turtingi klientai, užsakantys unikalaus dizaino instrumentus. „Bösendorfer Imperial“ užsakovams imponuoja dydžiu – jo ilgis siekia beveik 3 metrus, fortepijonas turi 97 klavišus. Beje, gamintojas nuo 2007 m. priklauso „Yamaha“ koncernui. „Fazioli“ meistras giria už išskirtinę kokybę ir visų elementų tobulumą. Ši firma yra labai jauna palyginti su kitais gamintojais, įsteigta tik 1979 m., pianistui Paolo Fazioli subūrus puikią inžinierių, fizikų, matematikų ir medžio technologų komandą.

Reikėjo milžiniškų pastangų norint per trumpą laiką įsitvirtinti perpil-

dytoje fortepijonų gamybos rinkoje ir konkuruoti su gamintojų elitu. G. Kolasis, remdamasis techniniais ir technologiniais parametrais, tikina, kad „Fazioli“ nepaprastai ištobulino tradicinį „Steinway“ tipo fortepijoną.

Taip pat neliko nepastebėta ir „Fazioli“ rinkodaros politika – gamintojas nesistengia įpiršti savo produkcijos įžymybėms, atlikėjai renkasi patys.

Bet tarp jų vis daugiau garsenybių.

Dideliu siurprizu G. Kolasiui tapo „Shigeru Kawai“. Turėjus reikalų su „Koichi Kawai“ produkcija, tikėtis išskirtinės kokybės buvo sunku, bet Koichi sūnus Shigeru įgyvendino tėvo siekį sukurti konkurencingą instrumentą. Ir tai pavyko padaryti pasitelkus geriausias fortepijonų gamybos tradicijas bei naujausias technologijas. Akustinė instrumento dalis gaminama atrenkant geriausią medį, jį ilgai džiovinant natūraliu būdu. Mechanikos atžvilgiu „Shigeru Kawai“ yra moderniausias pasaulyje fortepijonas. Sukurtas naujos kartos plaktukų mechanizmas, daug mechaninių medinių detalių pakeista anglies pluošto gaminiais. Iki šiol kitų gamintojų (taip pat ir „Steinway“) bandymai pakeisti medį kompozicinėmis medžiagomis baigdavosi fiasko, tad ilgainiui imta manyti, kad medžio pakaitai naudotini tik pigiausiems instrumentams. „Shigeru Kawai“ paneigė šį stereotipą, ir rezultatai yra puikūs: sumažėjęs jautrumas klimato kaitai, komponentų tvirtumas, reguliavimo parametrų stabilumas ir tikslumas bei tylesnis mechanizmo darbas.

G. Kolasis pritaria tiek Henrio Z. Steinway´aus, tiek Franzo Mohro teiginiams, kad pasaulis dabar groja „Steinway“ tipo fortepijonais. Žinoma, tai ne pirmoji sėkminga ar tobuliausiai fortepijonus gaminanti firma, tačiau darbštumo, talento ir įžvalgumo čia yra daugiausia. Būtent „Steinway“ kompanijos išvystytos technologijos, ištobulinti patentai, konstrukcijos dizainas yra pagrindas, kuriuo naudojasi visi kiti į aukščiausią sektorių pretenduojantys gamintojai. Atidžiau apžiūrint „Yamaha“ flagmanus „CFX“ ar „CFIIIS“, „Shigeru Kawai EX“ ar „Fazioli F278“

matyti, kad pagal konstrukciją jie visi yra „Steinway D“ modelio kopijos. O jis buvo pristatytas dar 1884 metais ir nedaug patobulintas iki šių dienų.

Nė vienas iš minėtų gamintojų nesiryžta keisti ko nors iš esmės, todėl „Steinway´us“ ir yra supratimo, koks turi būti fortepijonas, atskaitos taškas.

Deja, tenka pripažinti, kad toks absoliutus dominavimas užmigdė kompaniją „Steinway“ ant laurų. Ryškėja akivaizdus Hamburgo ir Niujorko gamyklų produkcijos kokybės skirtumas. Atrodo, kad Europos padalinyje puikiai suprantama, jog dirbti atmestinai negalima, nes rinkoje per paskutinius 20 metų iškilo nauji vardai („Fazioli“, „Kawai“, „Yamaha“), o senieji gamintojai („Bechstein“, „Blüthner“) taip pat nori susigrąžinti bent dalį praeities šlovės. Tačiau Niujorko gamykla šių grėsmių neįvertino. Larry Fine´as knygoje „The Piano Buyer Guide“ paskelbė instrumentų kokybės tyrimus, kuriuose amerikietiškasis „Steinway“ įvertintas dviem lygmenimis žemiau negu vokiškasis (Fine 2013). Tiek G. Kolasis, tiek L. Fine´as nurodo surinkimo, galutinio paruošimo ar net elementarius darbo kultūros trūkumus. Taigi patyrę meistrai turi įdėti nemažai darbo, kad instrumentas galėtų konkuruoti su kitų gamintojų fortepijonais. G. Kolasis reziumuoja: „Mano nuomone, „Steinway“ didelę dalį savo milžiniškos šlovės prarado dėl nepakankamos kokybės. Jeigu tvirtinama, kad tai yra geriausias, brangiai kainuojantis ir turintis pranašesniojo įvaizdį instrumentas, tuomet kiekvienas gaminys turi būti akivaizdi tokio tvirtinimo apraiška. Realybėje vis daugiau žmonių pastebi neatitikimą. Mano nuomone, tik Hamburgo fabriko produkcijos reputacija vis dar gali palaikyti gamintojo žavesį“ (Kolasis 2009).

Testas: atpažinkite fortepijoną iš jo skambesio

Aptarus daugybę fortepijonų gamintojų kovas lemiančių aplinkybių, norisi patikrinti, ar pianistai gali atskirti skirtingų instrumentų tembrą remdamiesi vien klausa.

Tokį eksperimentą inspiravo smui-

Muzikos barai / 51

TAI ĮDOMU... kininkų patirtis – keletu „aklųjų“ testų įrodyta, kad smuikininkai dažnai negali atskirti Stradivarijaus nuo gero naujo smuiko. Dar daugiau – atlikus grojimo testus įvairiomis aplinkybėmis, objektyviai įvertinus kiekvieno išbandomo instrumento savybes, paaiškėjo, kad daugiau atlikėjų rinktųsi naują smuiką (Fritz 2014). Straipsnio autoriaus atliktas eksperimentas daug paprastesnis, tai tik planuojamų išsamių tyrimų užuomazga. Norėtųsi surengti panašų testą pianistams, siekiant išsiaiškinti kuo daugiau ne vien instrumento skambesio, bet ir ne mažiau svarbių pojūčių bei individualių instrumento valdymo subtilybių.

Testui skaitmeniniu būdu buvo įrašyti fortepijonai „Steinway D“, „Bösendorfer Imperial“, „Fazioli F278“, „Yamaha C7“. Skirtingus tembrinius niuansus siekta kuo objektyviau perteikti remiantis tuo pačiu kūriniu – Billo Evanso „My Bells“, jis buvo paskambintas kiekvienu išbandomu instrumentu.

Eksperimente dalyvavę pianistai turėjo išklausyti įrašus ir atpažinti instrumentus, paskui buvo prašoma plačiau argumentuoti savo pasirinkimą. Nors tyrimo imtis nebuvo didelė, paaiškėjo įdomių dalykų: • Labiausiai tarpusavyje buvo painiojami „Bösendorfer“ ir „Yamaha“.

• Nė vienas iš respondentų nesupainiojo „Bösendorfer“ ir „Fazioli“.

• Tiksliausiai atpažinti „Fazioli“ ir „Steinway“ įrašai (7 iš 15 ir 7 iš 15).

Vis dėlto vertingiausia eksperimento dalis buvo ne statistika, bet respondentų išreikštos nuomonės ir komentarai, nes jie išryškino svarbų dalyką: kai kurios tembro charakteristikos yra neatsiejamos nuo konkrečių instrumentų gamintojų, tačiau ne visada atitinka realybę.

Ypač komiškai atrodė tie atvejai, kai įrašams buvo priskirti ne tie instrumentai, tačiau aiškinimams pasirinkti stereotipiniai epitetai.

Tarkim, „Yamaha“ garsas – sterilus, dirbtinis, „Steinway“ – galingi ir sodrūs bosai, skaidrus ir „nešantis“ viršus, puikus valdymas, spalvų išgavimo įvairovė, garso sodrumas ir galia, „Bösendorfer“ – skardus ir lėkštokas

Muzikos barai / 52

tonas, „Fazioli“ – minkštas garsas, daug obertonų. Tokios klišės liudija, kad vertinant tembrą egzistuoja tam tikros išankstinės nuostatos, galinčios kenkti instrumento įvaizdžiui. *** Apibendrinant galima pasakyti, kad tarp fortepijonų gamintojų tradiciškai vyksta kova, kartais ne visai garbinga, tačiau verčianti tobulinti instrumentus. Tenka pripažinti, kad aiškus koncertinio gyvenimo lyderis yra „Steinway´us“ – jis labiausiai vertinamas dėl išskirtinių ir geriausiai atpažįstamų tembrinių savybių bei puikių techninių charakteristikų.

Linkėtina, kad sumani gamintojo rinkodara nenustelbtų dėmesio kokybei, kad būtų įsiklausoma į artistų pageidavimus.

Visi gamintojai stengiasi pritraukti kuo daugiau autoritetingų ir perspektyvių, galinčių jų produkciją garsinti muzikų. Vladimiro Horowitzo ir „Steinway & Sons“ draugystė fortepijono menui padovanojo legendą, tačiau atlikėjo apsiribojimas vieno gamintojo instrumentais kartais gali pakenkti muzikos kokybei, kompanijų pasiūlytos išskirtinės sąlygos – apsukti galvą jauniems, palyginti dar nedaug nuveikusiems muzikantams. Įvairovės paieškos visada atveda prie brandesnio meninio rezultato. Ko vertos unikalios akimirkos, kai tas pats V. Horowitzas skambina Skriabino „Bechstein´u“ arba Čaikovskio muziejuje stovinčiu „Becker´iu“... n

Š a l t i ni a i Artists of Shigeru Kawai.

Prieiga internete: https://shigerukawai.com/ accolades.html (žiūrėta 2017 05 01) Bösendorfer Artists.

Prieiga internete: http://www.cunninghampiano. com/bosendorfer-artists/ (žiūrėta 2017 05 01) Callahan J. J. 2005: Beautiful instrument or “nasty machine”?

Prieiga internete: http://www.cunninghampiano. com/bosendorfer-artists/ (žiūrėta 2017 05 01) Fazioli Pianos.

Prieiga internete: http://www.fazioli.com/en/ fazioli/philosophy (žiūrėta 2017 05 01) Fine L. 2013: Piano Buyer Guide.

Prieiga internete: http://www.pianobuyer. com/current-issue/04-piano-buying-basicsintroduction.html (žiūrėta 2017 05 01) Hundley T. 2008: Aftermath favored Steinway.

Prieiga internete: http://articles.chicagotribune. com/2008-04-30/features/0804280403_1_steinwaysons-piano-making-factory (žūrėta 2017 05 01) Johnson E. 2013: The Problem with Sports.

Prieiga internete: http://www.highendpianoguy.com/the-problem-withsports/#more-875 (žiūrėta 2017 05 01) Kolasis G. 2009: Piano Expert.

Prieiga internete: http://www.georgekolasis. com/piano-expert.html (žiūrėta 2017 05 01) Kosman J. 2005: An elegant and forceful statement.

Prieiga internete: http://www.sfgate.com/ music/article/An-elegant-and-forceful-statement-2699547.php (žiūrėta 2017 05 01) Mohr F. 1992: My Life with the Great Pianists: Baker Books Piano Brand Names.

Prieiga internete: http://www.concertpitchpiano. com/PianoBrandNames.html (žiūrėta 2017 05 01) Spanswick M. 2013: There are no Fazioli artists, only artists who play Fazioli.

Prieiga internete: http://melaniespanswick. com/2013/08/02/there-are-no-fazioli-artists-onlyartists-who-play-fazioli// (žiūrėta 2017 05 01) Steinway Artists.

Prieiga internete: http://www.steinway.com/artists (žiūrėta 2017 05 01) Stoppard T. 2008: Piano Legends: Krystian Zimmerman BBC Radio interview summary.

Prieiga internete: http://pianosage.blogspot. com/2011/04/piano-legends-krystian-zimmerman-bbc.html (žiūrėta 2017 05 01) The history behind the creation of the Yamaha CFX Part 1.

First Yamaha concert grand pianos: FC and CF models.

Prieiga internete: http://grandpianohaus.com/ news/the-history-behind-the-creation-of-theyamaha-cfx-part-1-first-yamaha-concert-grandpianos-fc-and-cf-models (žiūrėta 2017 05 01) Wakin D. J. 2012: For More Pianos, Last Note Is Thud in the Dump.

Prieiga internete: http://www.nytimes.com/2012/07/30/ arts/music/for-more-pianos-last-note-is-thudin-the-dump.html (žiūrėta 2017 05 01) Wise M. Z. 2004: Piano versus Piano.

Prieiga internete: http://www.nytimes. com/2004/05/09/arts/music-piano-versus-piano.html?mcubz=2&_r=0 (žiūrėta 2017 05 01) Yamaha Artists.

Prieiga internete: http://www. yamaha.com/artists/ (žiūrėta 2017 05 01)

PARODOS

LIETUVOS TEATRO, MUZIKOS IR KINO MUZIEJUJE BALANDŽIO 12 – GEGUŽĖS 14 D. BUVO EKSPONUOJAMA DAILININKO ARVYDO PAKALKOS TAPYBOS IR GRAFIKOS DARBŲ PARODA „SPALVŲ FORTEPIJONAI“.

60 METŲ SULAUKĘS, BET JAUNYVAS (GAL DĖL TO, KAD DAUGIAU NEI 20 METŲ DIRBA SU VAIKAIS NACIONALINĖJE M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOJE) MENININKAS SAKO: „NIEKAD SAVĘS ANT ŠAKIŲ NEKELIU. PLIAUKŠĖTI KAIP DAUGUMA PAVIRŠIUJE? NORISI NERTI GILIAU Į DUGNĄ, VIRŠKINTI IR TŪNOTI, TIK KARTAIS IŠLĮSTI Į PAVIRŠIŲ IR SUBLIZGINTI ŽVYNAIS“.

SU ARVYDU PAKALKA KALBĖJOSI JŪRATĖ VISOCKAITĖ.

– Parodos anotacijoje užsiminei apie muzikos ir spalvų akordus. Tavo pastarojo dešimtmečio tapyba, palyginti su jaunystės kūriniais, sakyčiau, įžūliai akordinė, drąsi, derinanti ryškias, intensyvias spalvas, įkvepianti žmogui pasitikėjimo. Ėjai, ėjai iš niūrios jaunystės ir atėjai į tviskančią senatvę?

– Taip, nuo duslios vienspalvės ar dvispalvės jaunystės tapybos atėjau prie daugiaspalvės. Nuo minorinės prie mažorinės gamos. Prie spalvinių akordų, bet ne spalvų kratinio. Gal tai ir spalvotų raižinių – keliomis klišėmis spausdinamų – įtaka.

– Fortepijonas – gražus baldas. Ką supratai apie jį piešdamas, ką supratai apie muziką? Beje, kokia muzika tave lydėjo anksčiau ir kokia dabar?

– Fortepijono forma ypač įdomi su praviru dangčiu...

Klasika visuomet – klasika, nors kas gi jaunystėje nesiklausė roko? Labai mėgstu džiazą, kai instrumentai nuo bendros temos po vieną atsiskiria su sava improvizacija ir vėl paeiliui susirenka į vieną visumą. Panašus ir mano tapymo procesas: kompozicinis karkasas – pabyra spalvos – ieškai savito spalvų akordo lyg instrumentą derintum – kontūras vėl suveržia spalvas.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotraukos

Arvydo Pakalkos fortepijonai

– Kodėl šalia instrumento niekada nėra žmogaus – tik gėlė, lempa, paukštis?..

– Juk nebūtina iliustruoti paties grojimo, tiesiog lai skamba spalvos ir jų formos. Galų gale galima klausytis muzikos ir mintinai.

– Ar esi piešęs kitus instrumentus?

Lyg kažkas ir buvo tavo „vaikiškoje“ grafikoje, natiurmortuose?

– Kitus instrumentus, beje, ir patį grojimą, labai epizodiškai esu vaizdavęs grafikos atspauduose.

– Pakalkos dailę pavadinčiau ne šiuolaikiška, ne atraktyvia, o gilia, muzikalia, netgi klasikine. Šiandien nemadinga.

– Greitam gyvenimo bėgime, madingoje greitos etiudinės, à la pirminės ar imprimatūrinės (imprimatūra – plonas skaidrus dažų sluoksnis, įtrintas į paveikslo gruntą. – Red.) tapybos gausoje lieku prie klasikinės daugiasluoksnės, bent keliasluoksnės, turtingos tapybos simfoninio skambesio. n Daugiau A. Pakalkos paveikslų žr. http://www.ek-art.lt/arvydas-pakalka/

„Noktiurnas“

Muzikos barai / 53

KALEIDOSKOPAS

CLAUDIO MONTEVERDI – 450

ŠIEMET ŠVENČIAME 450-ĄSIAS CLAUDIO MONTEVERDI GIMIMO METINES. JIS BUVO VIENAS REIKŠMINGIAUSIŲ XVI–XVII AMŽIŲ SANKIRTOS KOMPOZITORIŲ, PIRMASIS DIDIS OPERŲ KŪRĖJAS. „ORFĖJAS“, „ODISĖJO SUGRĮŽIMAS“, „POPĖJOS KARŪNAVIMAS“ – NAUJOS STRUKTŪROS MUZIKINĖS DRAMOS, KURIOSE KOMPOZITORIUS SUJUNGĖ TRAGIŠKAS, KOMIŠKAS IR MEILĖS SCENAS. „GEROS MUZIKOS TIKSLAS – PALIESTI SIELĄ“, – RAŠĖ MONTEVERDI. 450-ųjų kompozitoriaus gimimo metinių proga trijų ansamblių – Monteverdi choro (Monteverdi Choir), Anglų baroko solistų (English Baroque Soloists), Revoliucinio ir romantinio orkestro (Orchestre Rèvolutionnaire et Romantique) – įkūrėjas britų dirigentas Johnas Eliotas Gardineris rengia tarptautinį turą. Gardineris, jau šešiasdešimt metų besižavintis Monteverdi muzika, tikisi, kad šiais metais publika pagaliau pripažins, jog Monteverdi yra toks pat genijus kaip ir kiti jo epochos didieji – Shakespeare´as, Cervantesas, Galilei, Caravaggio, Rubensas... Visi jie tikrovę suvokė naujai, kaip niekas kitas iki tol, jų kūryboje slypi modernaus žmonijos požiūrio į pasaulį ištakos. Pasak J. E. Gardinerio, stebėtina, kaip kompozitorius gebėjo išreikšti visą žmogaus jausmų sudėtingumą nedidelės apimties kūriniuose – madrigaluose. Taigi Monteverdi yra labai modernus.

Monteverdi biografijos datos 1567 m. gimė Kremonoje, Šiaurės Italijoje 1587 m. išleido savo pirmąją madrigalų knygą 1590 m. dirbo muzikos mokytoju, vėliau vadovavo Mantujos dvaro kapelai 1607 m. sukūrė „Orfėją“, savo pirmąjį sceninį kūrinį, kartais vadinamą pirmąja opera.

1610 m. sukūrė Palaimintosios Mergelės mišparus (Vespro della Beata Vergine) 1613 m. paskirtas Venecijos Šv. Morkaus bazilikos kapelos vadovu 1632 m. įšventintas į kunigus 1643 m. mirė Venecijoje

Muzikos barai / 54

PARYŽIUJE ATIDARYTA NAUJA KONCERTŲ SALĖ

BALANDŽIO 22 D. PUBLIKAI DURIS ATVĖRĖ NAUJA SALĖ „LA SEINE MUSICALE“ (MUZIKINĖ SENA). PIETRYČIŲ PARYŽIUJE, SENOS SEGUINO SALOJE, ĮSIKŪRĘS LAIVASBURBULAS YRA ARCHITEKTŲ SHIGERU BANO IR JEANO DE GASTINES KŪRINYS. Didžiojoje salėje telpa iki šešių tūkstančių, mažojoje – 1150 žiūrovų. „Muzikinė Sena“ atvira įvairių stilių ir žanrų muzikai, joje bus rengiami ne tik koncertai, bet ir spektakliai, vyks edukacinės programos. Naujoji institucija po savo sparnu priglaus „Insula Orchestra“, Paryžiaus nacionalinės operos vaikų chorą „La Maîtrise des Hauts-de-Seine“ ir Philippe´o Jaroussky muzikos akademiją.

Aplankyti „Muzikinę Seną“ galite čia:

„Muzikinės Senos“ inauguracijos koncertas

„Steinway & Sons“ atidarė saloną Paryžiuje

GEGUŽĖS 6 D. AMERIKIEČIŲ KOMPANIJA „STEINWAY & SONS“, TURINTI FILIALĄ HAMBURGE, ATIDARĖ PIRMĄJĮ SAVO SALONĄ (SHOWROOM) PRANCŪZIJOJE. Įvykis kelia nuostabą, kadangi tai tik antras prestižinių fortepijonų gamintojo salonas Europoje (pirmasis salonas „Steinway Hall“ atidarytas 1875-aisiais Londone). Kodėl buvo pasirinktas Paryžius? „Steinway & Sons France“ generaliniam direktoriui atsakymas aiškus: „Šis miestas yra viena iš pasaulio kultūros sostinių, čia ypač aktyvus muzikinis gyvenimas, tad sprendimas buvo beveik savaime suprantamas. Mūsų tikslas – būti rinkos širdyje“.

700 m2 salone gali tilpti 45 fortepijonai, bet tai nebus paprasta instrumentų parduotuvė – įrengtoje nedidelėje koncertų salėje rečitalių galės klausytis iki 50 fortepijoninės muzikos gerbėjų. Salone bus galima išgirsti dar 2015-aisiais pristatytą mechaninį fortepijoną „Steinway & Sons Spirio“, kuris gali groti pats! Pasaulyje jau parduoti 500 tokio modelio instrumentų, jų savininkai gali klausytis šiuolaikinių pianistų įgrotų kūrinių. Garsas yra atkuriamas taip, kad atrodo, jog grojama gyvai.

Muzikos barai / 55

KALEIDOSKOPAS 2018 M. YEHUDI MENUHINO KONKURSAS VYKS ŽENEVOJE

1983 M. SMUIKININKO YEHUDI MENUHINO ĮSTEIGTAME IR KAS ANTRI METAI VYKSTANČIAME KONKURSE DALYVAUJA JAUNI TALENTAI IŠ VISO PASAULIO. Konkursas, dar vadinamas smuiko olimpiada, pritraukia šimtus kandidatų, bet atrenkami tik 44 smuikininkai. Kitais metais balandžio 12–22 dienomis konkursas pirmą kartą vyks Šveicarijoje, Ženevoje. Kiekvieną kartą konkursas rengiamas vis kitame pasaulio mieste – 2016 m. Yehudi Menuhino gimimo šimtmečiui skirtas konkursas vyko Londone, 2014 m. – Ostine (JAV), 2012 m. – Pekine, 2010 m. – Osle.

JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE RASTAS PIANINE PASLĖPTAS LOBIS

BALANDĮ BRITŲ SPAUDA PRANEŠĖ KIEK NEĮPRASTĄ NAUJIENĄ – PIANINE RASTAS MAŽDAUG 550 000 EURŲ VERTĖS LOBIS. Praėjusių metų rudenį fortepijonų derintojas 61 metų Martinas Rickhouse´as buvo pakviestas suderinti Vakarų Anglijoje esančiai mokyklai neseniai padovanotą pianiną. Pradėjęs darbą derintojas pastebėjo, kad klavišus neįprastai sunku spaudyti. Pažiūrėjęs po klaviatūra jis pamatė dešimt rūpestingai užsiūtų medžiaginių paketėlių ir piniginę, kurioje rado 900 senų auksinių ir sidabrinių angliš- kų monetų. Britų muziejaus specialistų teigimu, rasto lobio monetos buvo nukaldintos tarp 1847 ir 1915 metų. Paslėptos jos buvo tikriausiai 1920 metais, kadangi vienas paketėlis buvo suvyniotas į tų metų kompanijos „Shredded Wheat“ reklamą. Britų muziejaus atstovo Peterio Reavillo manymu, lobis greičiausiai buvo paslėptas siekiant apsisaugoti nuo Didžiosios depresijos pasekmių ir įvykių, vedusių į Antrąjį pasaulinį karą. Be abejonės, tai buvo kažkieno viso gyvenimo santaupos.

Pastangos rasti buvusius pianino savininkus buvo bergždžios. Lobis, šiuo metu priklausantis karalystei, bus atiduotas dabartiniam pianino savininkui ir jį suradusiam derintojui. 1983 metais vaikams pianiną nupirkusi pora, neseniai jį atidavusi mokyklai, negaus nieko.

SEPTINTASIS EUROPEAN LAB FORUM

GEGUŽĖS 24–26 LIONE VYKO EUROPEAN LAB FORUM – SEMINARAI, KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS KULTŪROS POLITIKOS IR KULTŪRINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS TEMOMIS. Nuo 2011 metų vykstančio projekto tikslai: Ginti demokratišką kultūrą, skirtą visiems, turinčią ryšį su piliečiais ir politikais. Įspėti parlamentarus ir asmenis, priimančius visuomenei svarbius sprendimus Prancūzijoje ir Europoje, apie būtinybę padėti naujų kultūrinių projektų kūrėjams.

Ginti kultūrą kaip emancipacijos įrankį, visuomeniškumo stiprintoją, ekonominio ir teritorinio vystymosi veiksnį.

Stiprinti nepriklausomos kultūros sektorių bei naujus kultūros ekonominius modelius, galinčius sujungti meninį reiklumą, ekonomines galimybes ir visuotinį interesą, kaip alternatyvą institucijų nustatytoms schemoms ir kultūriniam kapitalizmui.

Reportažas iš forumo – kitame „Muzikos barų“ numeryje.

Pagal užsienio spaudą parengė Benigna Marija NEKROŠIŪTĖ

Muzikos barai / 56

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B I L I E J INE S S U K A K T I S Š V E NČIA

Virginija KOCHANSKYTĖ Aktorė, renginių režisierė (liepos 3 d.)

Raimondas JAKUTIS Birbynininkas, dirigentas, vadybininkas (liepos 12 d.)

Audronė Marija VAINIŪNAITĖ Smuikininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Valstybinės premijos laureatė, LMTA profesorė (liepos 17 d.)

Aldona JUODELIENĖ Muzikologė, švietimo organizatorė (liepos 18 d.)

Algirdas BAGDONAVIČIUS Dainininkas (kontratenoras) (rugpjūčio 10 d.)

Jolita MATKIENĖ Kanklininkė (rugpjūčio 14 d.)

Viačeslavas TARASOVAS Dainininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas (rugpjūčio 15 d.)

Eduardas BALČYTIS Menotyrininkas, profesorius habilituotas daktaras (rugpjūčio 29 d.)

Angelė LITVAITYTĖ Smuikininkė, LNOBT orkestro koncertmeisterė (rugsėjo 3 d.)

Justinas KRĖPŠTA Pianistas, Kauno valstybinės filharmonijos vadovas, Pažaislio muzikos festivalio koordinatorius (rugsėjo 6 d.)

In memoriam Albinas Petrauskas Eidamas 79-uosius metus birželio 7 d. mirė Albinas Petrauskas – žinomas chorvedys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, daugelio dainų švenčių dirigentas, vienas Lietuvos chorų sąjungos kūrėjų (1992–1995 m. buvo jos prezidentas), Lietuvos muzikų sąjungos narys.

Albinas Petrauskas gimė 1939 m. sausio 1 d. Radviliškyje. 1955–1957 m. Šiaulių muzikos mokykloje, 1957–1959 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavimo, šią specialybę 1962–1968 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), A. Armino klasėje. 1971 m. stažavosi Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. A. Michailovo klasėje), 1981 m. – Maskvos konservatorijoje. Nuo 1968 m. dėstė LMTA Choro dirigavimo katedroje, jo klasę yra baigę 74 dirigentai.

Chorams Albinas Petrauskas vadovavo nuo 1959 metų. Jo vadovaujami kolektyvai yra laimėję prizinių vietų šalies ir tarptautiniuose konkursuose. 1972 m. A. Petrauskas įkūrė mišrų chorą „Leliumai“, jo meno vadovu išbuvo 42 metus. 1977 ir 1980 m. „Leliumai“ buvo pripažintas absoliučiai geriausiu mėgėjų mišriu choru Lietuvoje, jis sėkmingai pasirodė tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose Airijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje, Belgijoje, surengė per 500 koncertų Lietuvoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje, Vakarų Europoje, Korėjoje, JAV, Kanadoje.

1988 m. choras „Leliumai“ Albino Petrausko iniciatyva įstojo į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį kaip kolektyvinis narys. Buvo parengta patriotinė lietuvių autorių kūrinių programa, su ja koncertuota daugelyje Lietuvos vietų. A. Petrauskas buvo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1992 m. A. Petrauskas Kaune suorganizavo tarptautinį chorų festivalį „Leliumai“, kuriame dalyvavo kolektyvai iš Lietuvos, Italijos, Vokietijos, Belgijos, Latvijos (1997 m. surengtas II festivalis), 1994 m. – Pasaulio lietuvių dainų šventės konkursą.

Profesorius A. Petrauskas nuolat rūpinosi mišriųjų chorų pamainos ugdymu. Jo įsteigtas chorų ir jaunųjų dirigentų paramos fondas „Polihimnija“ surengė 17 vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių chorų konkursų „Dainuok ir keliauk“. Nugalėtojai būdavo apdovanojami kelionėmis į užsienio šalis, prizininkai – kelionėmis po Lietuvą.

Dar viena svarbi Albino Petrausko veiklos sritis – chorų repertuaro formavimas ir Lietuvos kompozitorių muzikos sklaida šalyje ir užsienyje. Profesoriaus inspiruoti Lietuvos kompozitoriai yra parašę tris dešimtis kūrinių, kai kurie jų dedikuoti chorui „Leliumai“, konkursui „Dainuok ir keliauk“. 2004 m. konkursui privalomąjį kūrinį „Serenada“, atsisakydamas honoraro, parašė kompozitorius Rodionas Ščedrinas.

Albinas Petrauskas ir jo darbai ilgai išliks jį pažinojusiųjų atmintyje.

Plačiau su profesoriaus Albino Petrausko veikla galima susipažinti Lietuvos muzikų sąjungos svetainės skyrelyje „Jie išėjo“. http://www.muzikusajunga.lt/u/petrauskas-albinas#profile-user

Rusnė MATAITYTĖ Smuikininkė, LMTA docentė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, fortepijoninio trio „Kaskados“ narė (rugsėjo 7 d.)

Nuoširdžiai užjaučiame Violetą URMANAVIČIŪTĘ-URMANĄ dėl mylimo tėvelio mirties.

Lietuvos muzikų bendruomenė

SRTRF remia: projektą Dėl muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ ilgametės bendradarbės, baleto artistės ir kritikės Aliodijos RUZGAITĖS mirties nuoširdžiai užjaučiame gimines ir artimuosius.

Lietuvos muzikų bendruomenė

„Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 6 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Muzikos barai / 57

Į BIRŠTONĄ Aldona VILČINSKAITĖ- KISIELIENĖ

D

ainininkė, pedagogė, režisierė Jūratė Švedaitė, lietuvių kompozitoriaus, dirigento, pedagogo, dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo prof. Jono Švedo anūkė, gimė ir užaugo Vilniuje, namuose, kuriuose visada skambėjo muzika. Jūratė nuo mažų dienų dainavo mergaičių chore „Liepaitės“, būdama keturiolikos įrašė vieną kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą jo naujai plokštelei. Baigusi vidurinę mokyklą J. Švedaitė pasirinko dainavimo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Svarbiausiais Jūratės gyvenimo įvykiais reikėtų laikyti pirmuosius metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nukritus geležinei uždangai, Lietuvą aplankydavo vis daugiau žmonių iš Vakarų. Vienus čia atvesdavo verslo interesai, kitus, ypač jaunimą, smalsumas, kokia ta šalis Lietuva, prisidėjusi prie Sovietų Sąjungos sugriovimo… Ir tuo metu Jūratės gyvenime įvyko tai, kas retai

Kartu su migruojančiais paukščiais nutinka realybėje. Viena diena buvo lemtinga ne tik jai, bet ir jaunam turistui amerikiečiui, atvykusiam į Vilnių. Vos po kelių pažinties savaičių jis paprašė Jūratės rankos… Nuo tada jie kartu jau 25 metai, užaugino dvi puikias dukras.

Visus savo profesinius reikalus perkėlęs į Vilnių, Jūratės vyras Johnas Walleris iš karto įsitraukė į Lietuvos gyvenimą, abu su Jūrate ėmėsi labdaringos veiklos – rūpinosi beglobiais vaikais. Pirmieji sunkūs išbandymai jauną šeimą ištiko Jūratei sunkiai susirgus. Medikų, vyro bei tėvų rūpesčio dėka Jūratė pasveiko, tačiau gydytojų nuosprendis buvo griežtas – atsisakyti profesijos... Jūratė galėjo iškęsti viską, bet tik ne tai! Šeima nusprendė išvykti į Ameriką, tęsti gydymą ir susigrąžinti viltį dainuoti.

1998 m. prasidėjo antrasis Jūratės Švedaitės-Waller gyvenimo etapas JAV, Konektikuto valstijoje, turinčioje tvirtas klasikinės muzikos tradicijas. Valstijoje yra keletas simfoninių, kamerinių orkestrų, nemažai aukštos meninės kultūros chorinių kolektyvų.

Iš šio krašto yra kilęs lietuvių išeivijos palikuonis garsus dainininkas, pelnęs tarptautinę šlovę, Arnoldas Voketaitis.

Jūratė lengvai pritapo vietos bendruomenėje. Nauja aplinka, naujas gydymo kursas, vyro šeimos palaikymas teikė vis daugiau pasitikėjimo, vilčių susigrąžinti prarastą laiką ir vėl skirti visas jėgas profesijai. Palankios sąlygos ne tik šeimoje, bet ir muzikos mokykloje „Thames Valley“, į kurią Jūratė buvo pakviesta dėstyti dainavimo, suJūratė Švedaitė

Muzikos barai / 58

teikė galimybę koncertuoti su Konektikuto valstijos meno kolektyvais.

J. Švedaitės-Waller kelias į profesionalią operą prasidėjo 2002 metais, muzikos mokyklos direktoriui paprašius paruošti kalėdinę G. C. Menotti operą „Amalis ir nakties svečiai“. Spektaklis buvo priimtas labai šiltai. Tarp klausytojų buvo ir lenkų kilmės smuikininkas bei kamerinio orkestro „Connecticut Virtuosi“ meno vadovas Adrianas Sylveenas. Tas vakaras paskatino mintį pastatyti G. Bizet operą „Karmen“. Susibūrė gražus entuziastų kolektyvas: papildytas kamerinis orkestras „Connecticut Virtuosi“, vietinis choras ir šokėjai. Buvo paskelbtas pagrindinių atlikėjų konkursas.

Jūratė parengė Mikaelos partiją.

Visa Wallerių šeima įsitraukė į operos pastatymą, net mažoji Juliana, aprengta čigonaite, sukinėjosi scenoje, o paauglė Justina oriai jautėsi gavusi režisieriaus asistentės pareigas. Didžiausias organizacinis krūvis teko Jūratės vyrui Johnui, meniškos prigimties asmenybei, idėjų sumanytojui ir jų įgyvendintojui. Spektaklis turėjo didelį pasisekimą, buvo pakartotas keliuose Konektikuto valstijos miestuose.

Susibūręs statytojų kolektyvas 2003 metais gavo teatro statusą. Konektikuto lyrinė opera (Connecticut Lyric Opera) kasmet parengia tris ar keturis operų pastatymus ir juos rodo valstijos miestuose. Per trylika sezonų pastatyta daugiau nei 20 operų: G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“, G. Verdi „Traviata“, „Otelas“, „Rigoletas“, G. Puccini „Ma-

dam Baterflai“, „Bohema“, „Toska“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“...

Amerikos žurnalas „Opera News“ greta svarbiausių operos teatrų nuolat skelbia ir Konektikuto lyrinės operos repertuarą, tarp pagrindinių partijų atlikėjų dažnai galima rasti J. ŠvedaitėsWaller pavardę.

Karjeros pradžioje Jūratė dainavo lyrines partijas – Rozinos, Adinos, Džildos, Paminos, Violetos, vėliau perėjo prie didesnės dramatinės raiškos ir ištvermės reikalaujančių partijų – Toskos, Čio Čio San, Nedos, Margaritos, Donos Anos, Dezdemonos, Sentos, Tatjanos.

Kiekviena Konektikuto lyrinės operos premjera sulaukia muzikos kritikų įvertinimo, pastebimi ir Jūratės sukurti vaidmenys. Po „Užburtosios fleitos“ greta kitų Larry Kellumo solistei skirtų superliatyvų buvo ir toks: „Švelnioji Pamina – Jūratė Švedaitė priminė jaunąją Mirellą Freni...“ („Town Times“, 2010 m. Nr. 11). „Konektikuto lyrinės operos spektaklis „Madam Baterflai“ praskriejo tarsi ant sparnų kartu su pagrindinio vaidmens atlikėja Jūrate Švedaite... Jos balso jėga ir gražiausios spalvos ypač atsiskleidė II veiksmo kulminacijoje – arijoje „Un beldi...“, – rašė Miltonas Moore´as („The New London“, 2014 m. gegužė). Po „Traviatos“ premjeros tas pats kritikas aukštai įvertino Jūratės Violetą: „<...> tai buvo J. Švedaitės triumfas nuo pat pirmo veiksmo „Sempre libera“ (su parodomąja E) iki melodramos paskutinėje finalinėje scenoje. Visas vakaras priklausė J. Švedaitei. „Vakarėlių mergaitės“ virsmas jaudinamai pasiaukojančia asmenybe įtikinamai užvertė paskutinį operos puslapį“ („The New London day“, 2009).

J. Švedaitė dažnai kviečiama atlikti soprano partijų G. F. Händelio, W. A. Mozarto, J. S. Bacho, J. B. Pergolesi kantatose ir oratorijose. Ji dainuoja koncertuose su kameriniais orkestrais „Connecticut Virtuosi“, „Live Music Project“, Naujosios Britanijos simfoniniu orkestru, chorais „Monadnock“, „Mystic River“, „New Britain Choral Sociality“. Su Rytų Konektikuto orkestru 2015 m. Jūratė atliko R. Strausso „Paskutines keturias dainas“. Kon-

certui dirigavo Toshyiuki Shimada, kuris žinomas ir Lietuvos publikai.

J. Švedaitės profesionalumą lemia ne tik puikūs duomenys ir įgimtas muzikalumas, bet ir intelektas, kalbų mokėjimas, įvairių muzikos stilių ir žanrų išmanymas. Tobulinti meistriškumą neabejotinai padėjo ir intensyvus kultūrinis, muzikinis gyvenimas.

Lengvai įveikiamas nuotolis iki Niujorko širdies – Linkolno centro – Jūratei visada teikė galimybę bendrauti ir konsultuotis su žymiais vokalo meistrais Ira Siff, Rene Fleming, dirigentais T. Shimada, J. M. Di Costanzo ir kitais specialistais.

Nuo 2005 m. J. Švedaitė-Waller dėsto Konektikuto koledže (Connecticut College), prieš kelerius metus tapo docente (assistant professor).

Jos studentai turi galimybę atlikti nedideles partijas Konektikuto lyrinės operos spektakliuose. Jūratė yra Vasaros operos instituto (Summer Opera Institution) Farmingtone režisierė.

Su jaunais dainininkais ji pastatė Mozarto operas „Užburtoji fleita“, „Visos jos tokios“, Glucko „Orfėją ir Euridikę“, Pergolesi „Tarnaitę ponią“, Rossini „Sevilijos kirpėją“.

J. Švedaitės kūrybinė veikla neapsiriboja Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 2010–2014 m. vasaromis ji vedė meistriškumo kursus ir koncertavo Šlerno tarptautiniame muzikos festivalyje (Schlern International Music Festival) šiaurės Italijoje. 2015 metais Italijoje, Florencijos provincijoje, Konektikuto lyrinės operos, kamerinio orkestro „Connecticut Virtuosi“ ir Greve in Chianti municipaliteto bendradarbiavimo pagrindu sėkmingai pradėjo veikti Greve operos akademija ir muzikos festivalis (Greve Opera Academy and Music Festival). Dar tą pačią vasarą buvo parodyti trys Mozarto „Figaro vedybų“ spektakliai, 2016 metais pastatyta Puccini „Bohema“, Mozarto „Don Žuanas“, atliktos Pergolesi mišios „Stabat Mater“. Jaunieji dainininkai buvo atvykę iš JAV, Italijos, Kinijos, Lenkijos, Austrijos. Šią vasara numatyta „Toskos“ premjera.

Dainininkė J. Švedaitė-Waller – vis dažnesnė viešnia Lietuvoje. Simboliška, kad po daugelio metų pirmas jos koncertas gimtinėje 2013-aisiais įvy-

ko festivalio „Sugrįžimai“ kvietimu. Šv. Jonų bažnyčioje ji dainavo operų arijas, dainas ir duetus talkinant buvusiems kolegoms – vargonininkei Renatai Marcinkutei-Lesieur, dainininkui Dainiui Puišiui ir pianistei Audronei Kisieliūtei.

2014 m. J. Švedaitė su D. Puišiu ir A. Kisieliūte atliko operinius ir kamerinius kūrinius Pažaislio ir Tytuvėnų festivaliuose, 2015 m. dalyvavo festivalyje „Ave Maria“ Palangoje, Gintaro muziejaus salėje kartu su pianiste A. Kisieliūte surengė koncertą ,,Pasivaikščiojimai parko alėjomis“.

2015 m. LMTA Solinio dainavimo katedros kvietimu Jūratė Švedaitė vedė meistriškumo pamokas, su studentais nuoširdžiai dalinosi savo patirtimi. Ypatingą dėmesį ji skyrė tarčiai dainuojant vokiečių, italų kalbomis, frazuotei, stiliui.

2014 ir 2015 m. solistė gastroliavo Tel Avive ir Jeruzalėje su pianiste Batia Lorenzen ir smuikininku Ecortu Lorenzenu. 2017 m. Izraelyje Jūratė dainuos Viktoro Ullmanno operoje „Atlantidos imperatorius“ (Der Kaiser von Atlantis).

Gyvendama amerikietiškoje aplinkoje, Jūratė didžiuojasi savo tėvyne, visi žino, kad ji yra lietuvė. Choro „Monadnock“ vadovui Jimui Sharockui paprašius lietuviškų chorinių dainų, Jūratė ne tik jas atrinko, bet ir visus metus konsultavo, tikslino dainininkų tartį... Čikagos laikraštyje „Draugas“ (2014 m. sausio 30 d.) aprašytas choro „Monadnock“ koncertas, skirtas lietuviškoms Kalėdoms: „Tai buvo labai jautru, kai dviejuose įvykusiuose koncertuose New Hampshir valstijoje, Peterburough miesto savivaldybėje, ir Bostone, Šv. Petro bažnyčioje, susirinkę lietuviai kartu dainavo su amerikiečiais J. Naujalio „Lietuva brangi“ gražiai tardami Maironio eiles… Amerikiečiai mums padovanojo mūsų palikimą…“ Ir vėl išauš pavasaris, ateis vasara… Jūratė vėl skris per Atlantą į Toskaną ir į savo tėvynę su naujais kūrybiniais sumanymais.

Palinkėkime, kad jiems būtų lemta išsipildyti. n

Muzikos barai / 59

Į BIRŠTONĄ

Kviečia V Birštono vasaros menų akademija L

iepos 29 – rugpjūčio 7 d. jau penktą kartą vyks Birštono vasaros menų akademijos meistriškumo kursai „Interpretacijos paslaptys ir subtilybės XXI a. atlikimo mene ir pedagogikoje“. Džiaugiamės kiekvienais metais sulaukdami vis didesnio susidomėjimo intensyvaus ir įvairiapusio tobulinimosi galimybe. Šiais metais aktyviesiems dalyviams siūlomos pianistės Ninos Serioginos (Rusija), vokalistų Astos Krikščiūnaitės, Vladimiro Prudnikovo, BVMA svečių Jūratės Švedaitės (JAV) ir Vytauto Juozapaičio meistriškumo pamokos. Vaikams ir paaugliams dainavimo pamokas ves Eglė Juozapaitienė. Koncertmeisterio praktikos užsiėmimams vadovaus Nijolė Ralytė. „Žaidžiame dainuodami, dainuojame žaisdami“, – teigia Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Muzikinio teatro katedros docentė Eglė Juozapaitienė, kurios dainavimo pamokos iš pirmo žvilgsnio labiau primena džiaugsmingą pramogą nei sunkų darbą. Tačiau didžiulę pedagoginio darbo patirtį turinti itin reikli vokalo pedagogė per trumpą laiką pasiekia neįtikėtinų rezultatų: jos sukurta unikali metodika ir specialūs pratimai jauniesiems dainininkams suteikia ne tik akademinio dainavimo pagrindus, bet ir padeda įgyti kūrybiškumo, muzikinės partnerystės įgūdžių.

Pirmą kartą BVMA dėstys jauna talentinga arfininkė Joana Daunytė.

Ji pasiryžusi padirbėti su kiekvienu (net ir poilsiautoju!), kuris norėtų pa-

Muzikos barai / 60

žinti arfą – išskirtinio skambesio ir žavesio instrumentą.

Pastaraisiais metais Birštono vasaros menų akademijoje vis daugiau dėmesio kreipdavome ne tik į natas – ieškojome tarp jų slypinčių muzikos paslapčių. Džiugu, kad kelis metus iš šalies BVMA darbą stebėjęs dirigentas Modestas Pitrėnas šiais metais sutiko vesti interpretacijos pamokas.

Taigi, maestro jauniems atlikėjams padės susigaudyti muzikos vingrybėse tarp natų. Jam talkins turiningomis interpretacijomis garsėjanti dainininkė Ieva Prudnikovaitė.

2017 metų naujovė – Mažoji Birštono vasaros menų akademija. Liepos 28–30 dienomis vyks kamerinių ansamblių, dainavimo, fortepijono, smuiko, violončelės, fleitos, obojaus, klarneto, fagoto ir valtornos meistriškumo pamokos. Su jaunaisiais muzikais patirtimi dalinsis fortepijoninio trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, fortepijonas, Rusnė Mataitytė, smuikas, ir Edmundas Kulikauskas, violončelė) ir medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto „Nauji garsai“ (Paulius Gefenas, fleita, Robertas Beinaris, obojus, Rimvydas Savickas, klarnetas, Darius Stoskeliūnas, fagotas, Indrė Kuleševičienė, valtorna) muzikantai.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiais metais kviečia pažinti improvizacijos meną. Jis įsitikinęs, kad po dviejų užsiėmimų dienų turėsime puikų improvizacijų konkursą BVMA globėjos Birštono merės Nijolės Dirginčienės taurei laimėti.

Giedriaus Kuprevičiaus kursas skirtas instrumentininkams ir vokalistams, ypač tiems, kurie ketina užsiimti aktyvia soline ar ansamblių koncertine veikla. Profesorius pateiks plačią improvizacijos galimybių paletę ir parodys pagrindinius būdus, padedančius muzikantui scenoje jaustis saugiau ir drąsiau. Finalinis viešas improvizacijų vakaras turėtų sutvirtinti įgytas žinias, o publika galės tas žinias patikrinti siūlydama improvizacijų temas.

Scenos judesio pamokas šiemet ves du Lietuvos baleto grandai – Nelė Beliakaitė ir Petras Skirmantas.

Dar viena šių metų naujovė – aktoriaus Petro Venslovo scenos kalbos pamokos. Neabejotina, kad atlikėjams bendrauti su publika pravartu ne vien muzikos garsais, bet ir žodžiu. Šiandien vis rečiau laiko skaitiniams apie muziką randančiam klausytojui raiškia, logiška kalba papasakotos įdomios istorijos gali suteikti papildomų emocijų. Įdomu, kad Petras Venslovas pasirinko ne muzikinius tekstus, o Birštono ir jo apylinkių bei čia gyvenusių ar kaip kitaip su miestu susijusių asmenų istorijas pasakojančius XIX amžiaus gydytojo, teisininko, rašytojo, keliautojo, etnografo Stanislovo Moravskio rašytinio palikimo fragmentus.

Tradiciškai vyks koncertai Birštono kurhauze ir Kultūros centre, paskaitos muzikos interpretacijos, viešųjų ryšių, muzikos terapijos, kultūros politikos bei kitomis temomis. n

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Liepos 29 d., šeštadienis, 15 val.

elektroninį kariliono analogą. Šiuo instrumentu galima išgauti 61 varpo garsus. „Tikras karilionas – labai brangus muzikos instrumentas, dėl to mažai kieno įperkamas, o elektroninė jo versija kainuoja 100 kartų mažiau“, – sako S. Stulpinas, pridurdamas, kad elektroniniu 61 klavišo instrumentu galima groti bet kokius karilionui skirtus kūrinius. Programą atliks karilionininkai Kazimieras Arvydas Karaška ir Veronika Girininkaitė, obojininkas Robertas Beinaris. Skambės K. A. Karaškos, taip pat jo karilionui aranžuoti J. S. Bacho, S. C. Fosterio, J. Naujalio ir R. Žigaičio kūriniai. Renginyje dalyvaus ir instrumento kūrėjas, kūrybinės grupės „Varpai.LT“ vadovas Saulius Stulpinas.

Savivaldybės aikštė – Birštono skulptūrų parkas

SKAMBANČIOS SKULPTŪROS Kamerinių ansamblių koncertas maratonas

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

V Birštono vasaros menų akademija prasidės hepeningu „Skambančios skulptūros“.

Renginį inspiravo įspūdingos daugelį Birštono erdvių puošiančios skulptūros, taip ir kviečiančios stabtelėti, įsiklausyti į jų „skambesį“.

Tad šiais metais, ieškodami kitų menų sąlyčio su muzika taškų, sumanėme daug koncertėlių prie parko skulptūrų. Improvizuotame koncerte maratone dalyvaus Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojos Nijolės Daukšienės auklėtiniai akordeonininkai Mantas Leonardo Lizzi ir Algirdas Benetis, Klaipėdos universiteto akordeonų trio (Vadims Karnickis, Greta Karnickė ir Andrius Beržonskis), trio K.R.Č.

(Aidas Kvetkauskas, Agnė Rimgailaitė ir Kamilė Čekauskaitė), akordeono virtuozai Raimunds Ungurs ir Nerijus Bakula. Taip pat koncertuos Šv. Kazimiero ordino globojamo Muzikuojančių šeimų festivalio „Gaidų pynė“ ansambliai: Brigita Beinarytė (fleita) ir Kamilė Palekauskaitė (fortepijonas), Antanas Repečka su anūkais Onute ir Zigmu, Jaunius (akordeonas) ir Judita (kanklės) Čibirai, Saulė (smuikas) ir Birutė (forte-

pijonas) Asevičiūtės. „Skambančias skulptūras“ rasite pagal renginio žemėlapį.

Hepeningą Kneipo terapijos parke (prie Birštono kurhauzo) užbaigs kariliono muzikos koncertas.

Liepos 29 d., šeštadienis, 17. 30 val.

Kneipo terapijos parkas

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

KARILIONO MUZIKOS KONCERTAS Kazimieras Arvydas Karaška (elektroninis karilionas). Koncerte dalyvauja Robertas Beinaris (obojus) ir Veronika Girininkaitė (elektroninis karilionas). Kūrybinės grupės „Varpai.LT“ vadovas Saulius Stulpinas Alytiškis inžinierius konstruktorius Saulius Stulpinas, daugiau nei 25 metus dirbantis su varpais, bokšto laikrodžiais, kurantais, sukūrė

Muzikos barai / 61

Į BIRŠTONĄ vasaros vakarą solistė Ieva Prudnikovaitė ir ansamblis „4Tango“ kvies kartu paklajoti Eliziejaus laukais ir pajusti visus legendinio Paryžiaus bulvaro garsus, kvapus bei virpesius, pašokti tango ir pažvelgti į akis juodaakei ispanei. Čia susilieja iš kavinių, gatvės užkaborių ir koncertų salių sklindanti muzika, pasakojanti nepaprastas istorijas apie Moterį – paslaptingą ir atvirą, laimingą ir sugniuždytą, tikrą ir slepiančią savo esmę…

Ievą Prudnikovaitę ir įvairių stilių tango muziką propaguojantį, tango kultūros ambasadoriumi Lietuvoje tituluojamą ansamblį „4Tango“ scenoje kartu išvysti galima gana dažnai – jiems lengvai paklūsta ispaniški muzikos šedevrai ir ugningi tango. Šioje programoje publika išgirs mėgstamiausias atlikėjų dainas, sukurtas prancūzų, ispanų ir argentiniečių kompozitorių.

Liepos 30 d., sekmadienis, 11 val.

Jundeliškės, Moravskių dvaras

MORAVSKIO SKAITYMAI Petras Venslovas, Reda Grikšaitė

XIX AMŽIAUS MUZIKA LMTA medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas NAUJI GARSAI Paulius Gefenas (fleita), Robertas Beinaris (meno vadovas; obojus), Rimvydas Savickas (klarnetas), Darius Stoskeliūnas (fagotas), Indrė Kuleševičienė (valtorna) Netoli Birštono, Jundeliškėse (Ustronėje), Moravskių dvarvietėje, kasmet vyksta vieno žymiausių XIX šimtmečio memuaristų Stanislovo Moravskio skaitymai. Šiais metais skaitys dr. Reda Grikšaitė ir aktorius Petras Venslovas.

Stanislovas Moravskis (1802–1853) buvo plataus išsilavinimo, didelės kultūros žmogus, jo turtinga bajoriška šeima giminiavosi

Liepos 29 d., penktadienis, 19 val.

Birštono kultūros centras (Jaunimo g. 4)

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS ATIDARYMO KONCERTAS MOTERS PASLAPTYS Ieva Prudnikovaitė ir ansamblis 4TANGO Kristina Žebrauskaitė (akordeonas), Džeraldas Bidva (smuikas), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Donatas Bagurskas (kontrabosas) Prabangi, aistringa, elegantiška ir su melancholijos lašu – taip galima apibūdinti muzikinę programą „Moters paslaptys“. Šiltą

Muzikos barai / 62

su žinomais Lietuvos aristokratais. Vilniaus universitete baigė medicinos mokslus, bet iš pašaukimo buvo rašytojas, poetas, publicistas, epistolografas, memuaristas, etnografas, filosofas, istorikas, geografas... Priklausė filomatų aplinkai. Šiais metais gražią Birštono bibliotekos tradiciją pratęs jaunieji stovyklos dalyviai. Pasiruošę aktoriaus Petro Venslovo scenos kalbos užsiėmimuose, jie skaitomais S. Moravskio darbų fragmentais papildys visus BVMA koncertus.

Liepos 30 d., sekmadienis, 19 val.

Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

BIRŠTONO MUZIKOS KASKADOS Fortepijoninis trio KASKADOS Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) „Kaskadų“ narius Rusnę Mataitytę (smuikas), Edmundą Kulikauską (violončelė), Albiną Šikšniūtę (fortepijonas) sieja artima akademinių studijų patirtis – beveik tuo pat metu visi mokėsi Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje. 1997 metais jie susibūrė į nuolat koncertuojantį ansamblį. Taip atsirado „Kaskados“ – šiuo metu vienas produktyviausių kamerinių kolektyvų Lietuvoje.

Per 20 gyvavimo metų nuveikta išties daug: ne kartą dalyvauta didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose – „Gaida“, „Kristupo vasara“, Thomo Manno, Pažaislio ir kituose, gastroliuota Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Japonijoje. Trio pelnė IX tarptautinio J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurso (Austrija) I premiją, Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimą „Auksinis diskas“. „Kaskados“ pateikia vis naujas įvairių epochų kamerinės muzikos programas. Jau pa-

groti visi L. van Beethoveno, J. Brahmso fortepijoniniai trio, ansamblis pasiryžęs atlikti visus J. Haydno šio žanro kūrinius. „Kaskados“ ypač rūpestingai puoselėja šiuolaikinę lietuvių muziką ir nemažai energijos skiria jos sklaidai. „Birštono muzikos kaskados“ – vasariškai gaivi, lengva ir grakšti skirtingų stilių muzikos programa, kurioje skambės E. Granados, J. Haydno ir A. Piazzollos kūriniai.

Liepos 31 d., pirmadienis, 19 val.

Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

O SOLE MIO Populiarios vokalinės muzikos koncertas Asta Krikščiūnaitė, Eglė Juozapaitienė, Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis Šį koncertą galima vadinti tradiciniu: nuo pirmosios Birštono vasaros menų akademijos pirmadieniais koncertuoja pedagogai dainininkai. Mūsų scenos grandai visuomet sugeba pradžiuginti klausytojus nuostabia populiarios vokalinės muzikos klasika. Šį kartą jiems teko užduotis sukurti išskirtinio vasaros vakaro atmosferą – „O sole mio“. Beje, plačiai paplitęs įrašas, kuriame šią neapolietišką dainą dar diskantu atlieka Vladimiras Prudnikovas. Ar pažįstamą dainą išgirsime Birštone ir kas ją atliks – telieka maža koncerto intriga.

Koncerte dalyvaus pianistai Nijolė Ralytė, Lauryna Lankutytė, Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė ir Justas Čeponis.

jos pavyzdžiai, jos sugebėjo įsitvirtinti ir įgyti autoritetą vyrų dominuojamose srityse – kompozicijoje ir dirigavime.

Rugpjūčio 1 d. Birštono kurhauze atrasti šių keturių ypatingų moterų kūrybą kviečia dainininkė Jūratė Švedaitė (sopranas) ir Audronė Kisieliūtė (fortepijonas).

Rugpjūčio 2 d., trečiadienis, 19 val.

Rugpjūčio 1 d., antradienis, 19 val.

Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

ŽĖRINTYS SĄSKAMBIAI MUZIKOS KARALYSTĖJE

KOMPOZITORĖS, MYLIMOSIOS, MŪZOS Claros ir Roberto Schumannų, Almos ir Gustavo Mahlerių, Amy Beach ir Nadios Boulanger kūryba Jūratė Švedaitė (sopranas, JAV), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas)

Romantinė muzika: Tarquinio Merulos, Ferenco Farkaso, Marios Theresios von Paradis, Fausto Latėno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Felixo Mendelssohno Bartholdy, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir kt. kompozitorių kūriniai

Mylimosios, mūzos, įkvėpėjos… Taip dažnas įsivaizduoja moterų vaidmenį kūrybos procese. Silpnosios lyties atstovės, liekančios istorijos paraštėse. O gal – kompozitorės, kūrėjos? Genijų šešėlyje atrandame stiprias, savo talentą ir asmeninę karjerą dėl meilės paaukojusias moteris – Clarą Schumann, Almą Mahler. Tačiau Amy Beach ir Nadia B o u l a n - ger – puikūs moterų emancipaci-

Ansamblis REGNUM MUSICALE Joana Daunytė (arfa), Elena Daunytė (violončelė), Vita Marija Daunytė (fleita), Kotryna Ugnė Daunytė (smuikas)

mokykloje, vėliau studijavo Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, Amsterdamo konservatorijoje, Šiaurės karališkajame muzikos koledže Didžiojoje Britanijoje. Merginos yra daugelio tarptautinių konkursų laureatės.

Ansamblis atlieka tiek klasikinę, tiek populiariąją bei etnomuziką, mėgsta improvizuoti.

Seserys savo pasirodymus scenoje papildo judesiu, teatro elementais. Tiek muzikos skambesiui, tiek reginiui žavesio suteikia arfa – ansambliuose nedažnai matomas karališkasis instrumentas.

2013 m. „Regnum musicale“ buvo pakviestas surengti koncertų ciklą Jungtinėse Amerikos Valstijose, dalyvavo klasikinės muzikos festivalyje „Festival Classique de la Madeleine“ Ženevoje (Šveicarija). 2014 m. vasarį tarptautiniame kamerinių ansamblių su arfa konkurse „Concurso Ibérico“ (Madridas) laimėjo pirmąją premiją. Muzikės yra pelniusios Lietuvos Respublikos prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkas už muzikinius laimėjimus ir Lietuvos vardo garsinimą užsienyje.

Atlikėjos sako, kad muzika labai svarbi asmenybės formavimuisi, ji plečia jausmų ir proto ribas. Nuo mažens muzikuojančios seserys kiekvienam linki muzikos klausytis kuo dažniau. „Mums labai gera groti kartu.

Alsuojame vienu ritmu ne tik dėl prigimtinių savybių, bet ir dėl vis augančio meistriškumo, kurio siekiame mokydamosi pas geriausius Lietuvos ir užsienio profesorius, – džiaugėsi Joana. – Muzikavo jau mūsų seneliai ir proseneliai, gyvenę kaimuose. Mūsų tėvelis Vaidotas Daunys buvo poetas, mama Raimonda – smuikininkė, taigi nuo mažens esame supamos muzikos, kūrybos. Atėjus laikui eiti į mokyklą, mama jau buvo nusprendusi mus visas leisti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kad gautume muzikos pagrindus. Ji kiekvienai intuityviai parinko instrumentą, kad susidarytų ansamblis. Laikui bėgant instrumentai neįtikėtinai pritiko ir patiko kiekvienai taip, kad nebenorėjome jų keisti. Na, nebent Elena yra maža išimtis – puiki violončelininkė pradėjo studijuoti dainavimą pas

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

„Regnum musicale“ (Muzikos karalystė) – keturių talentingų seserų Daunyčių ansamblis. Vita Marija groja fleita, Joana skambina arfa, Kotryna Ugnė griežia smuiku, o Elena – violončele. Muzikos studijas seserys pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų

Muzikos barai / 63

Į BIRŠTONĄ

Rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis, 15 val. 30 min.

EGLĖS sanatorija (Algirdo g. 14, A korpusas)

KODĖL BERNIUKAI NORI DAINUOTI Remigijaus Adomaičio ir choro DAGILĖLIS atvira meistriškumo pamoka

Rugpjūčio 4 d., penktadienis, 19 val.

Birštono kultūros centras (Jaunimo g. 4)

DAGILĖLIO GIESMĖS Užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras DAGILĖLIS. Meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis, koncertmeisterė Daiva Šulcaitė Birštono vasaros menų akademijos svečias – Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Galima drąsiai sakyti, kad jau ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio publiką „Dagilėlis“ stebina puikiu dainavimu, meile muzikai, gražia laikysena, elegancija. Ką daro choro vadovas Remigijus Adomaitis, kad jo berniukai taip skiriasi nuo bendraamžių? Apie savo darbo „stebuklus“ rugpjūčio 3 d. Remigijus pasa-

kos meistriškumo pamokoje Birštono „Eglės“ sanatorijoje, o rugpjūčio 4-osios vakarą klausysimės „Dagilėlio“ giesmių Birštono kultūros centre. Koncerte skambės užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai.

2017 m. kovą choras lankėsi JAV – tai buvo nepaprastai įspūdingas dvylikos dienų koncertinis turas. „Jie nesitikėjo, kad mes taip dainuojame“, – koncerto įspūdžiais dalinosi Remigijus Adomaitis. Netrukus jo žodžius patvirtino į Lietuvą trumpam sugrįžusi Lietuvos garbės konsulė Klivlande Ingrida Bublys.

Ji nepaprastai džiaugėsi, kad JAV apsilankęs „Dagilėlis“ publikai paliko neišdildomą įspūdį, apie jį iki šiol kalbama. „Didžiulė pagarba Šiauliams, kad turite tokį kolektyvą. Jūs net neįsivaizduojate, kokią misiją jie atlieka. Nei verslas, nei kas kitas nepadidins Lietuvos žinomumo tiek, kiek į sceną išėjęs gražus ir talentingas Lietuvos jaunimas. Išleiskite „Dagilėlį“ į pasaulį, ir jis skleis žinią, kad mūsų šalis – aukštos kultūros valstybė“, – sakė I. Bublys. Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ – vienas ryškiausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje, kiekvienais metais jis surengia dešimtis koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Šalies vardą „Dagilėlis“ garsina prestižinėse Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos koncertų salėse. Tai vienintelis Lietuvos kolektyvas, koncertavęs Sankt Peterburgo valstybiniame ermitaže, Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“, Filadelfijos meno atlikėjų „Kimmel“ centre, garsiojoje Marios Laach abatijos bažnyčioje (Vokietija), Pekino didžiojoje liaudies salė- je. Choras pelnė puikius klausytojų

ir muzikos kritikų atsiliepimus po koncertų Vašingtono šv. Mato katedroje, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Sankt Peterburgo M. Glinkos kapeloje, Kornvalio grafystės Truro katedroje (Jungtinė Karalystė), Baltarusijos valstybinėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijose.

Kolektyvas nuolat rengia naujas programas, koncertuoja su įvairiais meno kolektyvais ir atlikėjais, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. „Dagilėlis“, bendradarbiaudamas su Sankt Peterburgo valstybiniu ermitažo orkestru „Camerata Sankt Peterburg“, Minsko valstybiniu kameriniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Kaliningrado, Klaipėdos, Šiaulių kameriniais orkestrais ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, atliko G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, W. A. Mozarto „Krönungsmesse“, „Missa brevis“, A. Vivaldi „Gloria“, J. Rheinbergerio „Stabat Mater“, L. Bernsteino „Chichester Psalms“, A. Žigaitytės „Praregėjimą“, J. Rutterio „Mass of the children“, Karlo Jenkinso „Requiem“, „A Mass for Peace“ ir kt. „Dagilėlis“ dalyvavo daugiau nei 15-oje tarptautinių ir Lietuvos chorų konkursų, yra pelnęs aukščiausių įvertinimų, du kartus tapo absoliučiu Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų konkurso nugalėtoju.

Tačiau „Dagilėlis“ – ne vien berniukai ir vaikinai, kuriuos matome dainuojančius scenoje. Šiandien tai – unikali bendruomenė, kurią vienija muzika. Choristai, tėveliai, buvę atlikėjai kartu gyvena choro gyvenimą.

Remigijus Adomaitis sako, kad glaudžiai bendraujama su tėvais, vyksta daug bendrų renginių, dėl visko tariamasi. „Jie jaučia, kad ir aš stengiuosi dėl jų vaikų, noriu, kad jie daugiau pamatytų ir būtų labiau išprusę.“ Kelionės vaikams suteikia labai daug patirties, moko susikaupimo, savarankiškumo, orientacijos, vidinės drausmės, vėliau tai pravers gyvenime, jie daug plačiau žvelgs į pasaulį, suvoks Lietuvos reikšmę. „Neabejoju, kad kartu su muzikiniu ugdymu natūraliai ugdome ir patriotizmą“, – sako Remigijus Adomaitis. „Dagilėlį“ Remigijus Adomaitis įkūrė 1990 metais. Energingo choro vadovo pastangomis 1999 metais įsteigta Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla. n

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

profesorių Vladimirą Prudnikovą.“ Išskirtinę sėkmę „Regnum musicale“ patiria gastrolėse užsienyje – merginos vertinamos kaip ypatingas reiškinys. „Pasirodo, koncertuojančios keturios seserys pasaulyje – retenybė. Mus nešioja ant rankų kaip stebuklą, – juokėsi arfa grojanti Joana. – Atrodo, šiais laikais jau niekuo nenustebinsi, bet šeimos bendrystė scenoje visus žavi.“ Beje, seserys aktyviai koncertuoja ir kaip solistės. Vyriausioji Joana arfa ne kartą yra skambinusi solo ir su simfoniniais, kameriniais orkestrais, su seserimi fleitininke Vita Marija parengė teatralizuotą muzikos ir šokio programą „Arfos glissando“.

Užsienyje mokslus baigusios Joana ir Vita Marija grįžo į Lietuvą dalintis savo patirtimi bei kūrybinėmis idėjomis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančios smuikininkė Kotryna Ugnė ir violončelininkė Elena mano, kad dabar pasaulis taip sumažėjo, jog visai nesvarbu, kokioje šalyje gyveni. Viskas priklauso nuo to, ar esi kūrybingas ir originalus – taip jaunosios muzikės grindžia apsisprendimą dirbti Lietuvoje.