Mb 2017 7 8 issu

www.muzikusajunga.lt

2017 RUGPJŪTIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Vilniaus festivalis Šiame numeryje:

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA Numeris su CD

2 p.

Vytenis VASYLIŪNAS 26 p.

Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas 32 p.

2017 RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (474–475) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017 Tomas Bakučionis Penktoji Birštono akademija.

Vis ryškiau šviečiantys pažinimo takai / 52 p.

Gabrielė Sližytė Birštonas gyveno muzika / 63 p.

Birštono vasaros menų akademijos dienoraštis

SUKAKTIS

Petras Kunca Dešimt ECMTA veiklos metų / 22 p.

Apie Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) metinį suvažiavimą Suomijoje

VILNIAUS FESTIVALIS

Laima Jonušienė Kaip skambėjo aukštoji nata Harmonijos soduose / 2 p.

Tomas Bakučionis XXI Vilniaus festivalio štrichai / 3 p.

KRONIKA

Edita Grudzinskaitė „Cantate Domino“: konkurso prizai ir dangiškoji misija / 14 p.

Edita Grudzinskaitė „Carmina Burana“ – pasivaikščiojimas malonumų sodu / 14 p.

Menininkų rezidencijoje gimė muzikinis spektaklis / 14 p.

Daiva Kšanienė Nuostabus koncertas Klaipėdoje / 15 p.

FESTIVALIAI Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Rimantas Armonas Klaipėdoje – I tarptautinis violončelės festivalis ir konkursas / 16 p.

PAŽINTIS

Andrius Vasiliauskas Vargonų gausmas iš tolimų erdvių / 26 p.

Š ARTI

Rasa Murauskaitė Kad per muziką kalbėtų dievai / 35 p.

Pokalbis su pianistu Roku Zubovu apie Čiurlionio namų organizuojamus koncertus-susitikimus

KONKURSAS

Rasa Murauskaitė Ilgai lauktas dėmesys dainavimo menui / 32 p.

Rugsėjo 16–22 d. Vilniuje rengiamas pirmasis Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas

SVETUR

Edita Grudzinskaitė Mortenas Lauridsenas: „Tik būdamas saloje galiu nusileisti į save kaip į giliausią šulinį“ / 38 p.

Daiva Tamošaitytė Tradicinė muzika – Azerbaidžano kultūros politikos prioritetas / 41 p.

„DŪDŲ KAMPAS“

Kazys Daugėla Kerkradės festivalyje pirmąkart plevėsavo Lietuvos vėliava / 42 p.

Kristina Savickytė-Giedraitienė Lietuvoje koncertavo JAV karinis orkestras / 46 p.

KALEIDOSKOPAS

Kultūros sostinėje – „Impresijos“ / 21 p.

Apie muzikinius įvykius pasaulyje / 48 p.

Justina Orlovskytė Garsiai nuskambėjo tryliktoji „Trakų fanfarinė savaitė“ / 23 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE / 51 p.

Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė „Šimtmečio muzika“ Lietuvos šimtmečio belaukiant / 24 p.

Muzikos barai / 1

VILNIAUS FESTIVALIS

Kaip skambėjo aukštoji nata Harmonijos soduose

Laima JONUŠIENĖ

Tobuloji Elīna Garanča

Muzikos barai / 2

Karinos SCHWARZ nuotr.

B

irželis Lietuvoje buvo drastiškų reformų metas. Dar neseniai valdančioji partija deklaravo kultūros prioritetą, tačiau netrukus paskelbė jai karą... Pranešta apie ketinimus mažinti kultūros finansavimą. Vilniaus festivalio dienomis staiga iš pareigų atleidžiamas Operos teatro vadovas G. Kėvišas. „Vertinkime tai, ką dar šįvakar turime“, – drąsinosi birželio 14-ąją į Operos salę susirinkę festivalio koncertų lankytojai. Vieni spėliojo, kad tokių progų daugiau nebebus, kiti svarstė, kiek valstybei kainuos G. Kėvišo grąžinimas į pareigas.

Tuo metu dvidešimtąjį savo gyvavimo slenkstį perkopęs Vilniaus festivalis kvietė į Harmonijos sodus su simboliškai dominuojančia aukštąja nata, kurios briliantinis pianissimo dažnokai minimas kaip lietuviškasis pasididžiavimas dar nuo Irenos Milkevičiūtės, Astos Krikščiūnaitės, Violetos Urmanos laikų...

Didžiojo meno šventės pavadinimas šiemet nuskambėjo tarsi kokia kasandriška likiminė nuojauta, jei sodus suvoksime kaip žydėjimo trapumo simbolį, kai praktiškosios laikmečio jėgos be gailesčio tą žydėjimą trypia. Tad šiemetinė Vilniaus festivalio nuostata – tyroji aukštoji nata ir jos pianissimo miesto sąlygomis – gal jau nebeprieinamos prabangos dalykas?

Tačiau dar tebėra jos besiilginčiųjų.

Kad visiems šventėje būtų gera, visada reikėdavo ką nors pagal mūsų praktiškųjų laikų papročius įvilkti į populiarumo rūbą. Šiemet toks likimas teko dviem festivalio koncertams, nors iš aukštosios gaidos konteksto birželio 12-osios vakaras Nacionalinėje filharmonijoje iškrito tik iš dalies. Mat koncerte „Ezio Bosso sugrįžta“ tikros ovacijos buvo skirtos ne baroko genijaus J. S. Bacho kūriniams, taigi ir ne vakarą pradėjusiam pirmajam muzikos istorijoje kūriniui, kuriame orkestro solistu tapo klavesinas (Brandenburgo koncerte Nr. 5 D-dur jo partiją subtiliai, preciziškai atliko Vaiva EidukaitytėStorastienė. Malonu buvo jau kelintą kartą Vilniaus festivalyje išgirsti šią solistę, jos skambinimas visada vertas tos simbolinės aukštosios natos...).

Atsitiko taip, kad J. S. Bacho kūryba (dar skambėjo jo Koncertas smuikui ir orkestrui g-mol BWV 1056 R, solistas – Sergejus Krylovas) įrėmino italų dirigento, kompozitoriaus ir pianisto Ezio Bosso pasirodymą. Klausytojai girdėjo E. Bosso Dvi pjeses fortepijonui ir styginiams – fortepijonu skambino pats kompozitorius, taip pat Koncertą smuikui ir styginių orkestrui „The Esoconcerto“. Labai pritariu produktyviausios šiemetinio festivalio apžvalgininkės Paulinos Nalivaikaitės klausimui, kodėl taip aukštai vertinama E. Bosso sukurta muzika. „Nestebina, – rašo autorė „Septyniose

XXI Vilniaus festivalio štrichai

Vilniaus festivalio rengėjai, pristatydami 21-ąjį renginį, pasirinko lordo Yehudi Menuhino žodžius „suartinti tautas ir vienyti jas muzikos dvasia“ ir moto „Harmonijos sodai“. Tai žadėjo turinio ir formos darną, kurios, festivalio organizatorių teigimu, išsiilgęs visas pasaulis. Festivalio moto konsonavo ir su vieno iš dalyvių – italų baroko ansamblio „Il Giardino Armonico“ – pavadinimu.

Jau beveik nepajudinama tradicija – festivalio pradžios koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tačiau kaskart klausydamasis mūsų ar atvežtinio simfoninio orkestro Operos scenoje, su pavydu žiūriu į mūsų kaimynes Latviją ir Estiją ir su apmaudu galvoju apie Lietuvos kultūros politiką, kuri veikiau primena blogą sapną arba kreivų veidrodžių karalystę. Šiemet tokius jausmus paskatino ne tiek emocinė reakciją į valdančiųjų planus kultūros finansavimą sumažinti 17 mln. eurų, kiek permanentinė krizinė Lietuvos aukštosios kultūros būklė. Ar daug žinote civilizuotų valstybių sostinių, kurios turėtų du aukšto lygio simfoninius orkestrus, du puikius kamerinius orkestrus ir neturėtų nė vienos šiuolaikinius akustinius reikalavimus atitinkančios koncertų salės? Jau nesyk rašyta, kad Filharmonijos salė tinka tik kamerinei muzikai ir kameriniam orkestrui. Nors šiemet Operos scenoje atsirado naujovė – vadinamoji akustinė kriauklė (tikiuosi, įsigyta ne per ofšorą ir ne už 20 milijonų), sumontuota iš specialių garsą atspindinčių plokščių, kas leido orkestrams sėdėti ne prieš tą klaikią ugniasienę virš orkestro duobės, o pačioje scenoje (gal net ir per giliai), esmės tai nekeičia, nes mes neturime Mahlerio, Brucknerio, Brahmso, Wagnerio, Čaikovskio opusų ir mūsų puikių orkestrų vertos salės! 1974 metais pastatytus ir tiems laikams beprotiškus pinigus kainavusius Operos ir baleto teatro rūmus galima vertinti tik kaip sovietmečio idiotizmo ir neprofesionalumo rezultatas, bet šiandieninė kultūros būklė yra mūsų nepriklausomos valstybės 27 metų kultūros politikos rezultatas. Šioje vietoje galiu tik priminti Prezidento Antano Smetonos žodžius, pasakytus 1934 metų balandžio 19 dieną Kauno valstybės teatre: „Teatras, konservatorija, meno mokykla ne taip sau jos sukurtos, ne prabangai: jos sukurtos tautai auklėti, pirmučiausia gi tiems, kurie siekia jai vadovauti.“ Šis tekstas turėtų būti stambiu šriftu iškaltas sienoje ne tik Kultūros ar Švietimo ministerijose, bet ir Seime, Vyriausybėje, Finansų ministerijoje, visose valdžios institucijose. Turėtų...

Tobuloji Elīna Garanča

Nors šiųmečio Vilniaus festivalio biudžetas buvo kuklesnis, rengėjai pradžios koncertui pakvietė tikrą šiuolaikinio vokalinio meno perlą – latvių mecosopraną Elīną Garančą. Savo kūrybinį kelia ji pradėjo mamos – garsios latvių vokalo pedagogės Anitos Garančos – dainavimo klasėje Rygos Jāzepo Vītolio muzikos akademijoje, ir štai jau beveik du dešimtmečius tęsiasi nuostabi dainininkės karjera. Pastarieji sezonai E. Garančai itin sėkmingi: jos pasirodymai Vienos, Berlyno, Paryžiaus, Londono, Sankt Peterburgo, Maskvos operos teatrų spektakliuose sulaukė kritikų ir publikos liaupsių, jos Karmen „Metropolitan Opera“ spektaklyje matė šimtatūkstantinė kino teatrų auditorija visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Vilniaus festivalio atidarymui dainininkė kartu su mūsų Nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė labai klasikinę, bet tikrai spalvingą, įdomią programą. Antroje koncerto dalyje išgirdome ir mažiau mūsų klausytojams žinomų, bet nuostabių opusų – italų kompozitoriaus Francesco Cileos Adrianos Lekuvrer ariją („Ecco, respiro appena...“) iš to paties pavadinimo operos, Amilcare Ponchielli „Danze della ore“ iš operos „Džokonda“. Apskritai, visa gala koncerto programa – nuo P. Čaikovskio iki neapolietiškų dainų – buvo sudaryta labai apgalvotai, išlaikant logines, dramaturgines ir stiliaus sąsajas tarp atskirų numerių, nuotaikos ir būsenos svyravo nuo švelnios lyrikos iki aistringos dramos. Kaip jautriai skambėjo orkestro atliekamas latvių klasiko Emīlio Dārziņš´o Melancholiškas valsas (sukurtas 1904 m.) po Joanos arijos iš P. Čaikovskio „Orleano mergelės“! Labai džiugino mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Karelas Markas Chichonas (Šišonas). Tokį dirigento, orkestro ir dainininkės susiklausymą retai išgirsi. Galima numanyti, kad ir dėl to, jog dirigentas ir dainininkė yra ne tik scenos partneriai. K. M. Chichonas neabejotinai rado puikų psichologinį ir dvasinį kontaktą su mūsų orkestru. Dirigentas pasižymi savita santūria maniera, jis tarsi būna šalia orkestro. Elīna Garanča, regis, turi absoliučiai viską, ką gali turėti tikra diva – nepakartojamo lygaus tembro galingą balsą, įgimtą muzikalumą ir muzikos tėkmės pojūtį, aristokratišką išvaizdą, sceninį patrauklumą ir laikyseną, kurioje dera aistringumas ir šiaurietiškas santūrumas. Gal ir buvo keletas intonacijos ar kvėpavimo slystelėjimų, tačiau tai visiškos smulkmenos, nė kiek nekenkiančios bendram pritrenkiančiam įspūdžiui. Jos tobulos savybės ir yra jos savitumas, todėl bandymas lyginti su kitomis mezzo dainininkėmis būtų beprasmis.

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 3

VILNIAUS FESTIVALIS meno dienose“ (2017-06-16, Nr. 24), kad ji patinka plačiajai publikai (šią muziką galima priskirti prie „populiariosios akademinės“), tačiau kuo ji žavi gilesnį išprusimą turinčius klausytojus, ne visai aišku. Nuskambėję kūriniai pasirodė pernelyg tiesmukai – deklaratyviai, plakatiškai – emocionalūs, kartais sentimentaloki, su ne itin išradinga, vietomis naivoka muzikos kalba.“ Dar ta proga norėtųsi prisiminti vos ne ydingą reiškinį – įvairiausių filmų garso takelių muzikos eskalavimą. Tarsi tai būtų savarankiški minimalistiniai, o ne taikomojo pobūdžio kūriniai. Negana to, net operos ateitis imama prognozuoti kaip gyvybiškai priklausysianti nuo kino montažo.

Minimalizmo ar neoromantizmo elementų prikimšta E. Bosso muzika, jos nesudėtinga harmonija, matyt, sudomino ir kino kūrėjus, ir tuos, kurie opusus rašo kino montažo principu...

Dar viena Vilniaus festivalio duoklė populiarumui – japoniškų būgnų trenksmas Operos teatre, nuo kurio tikriausiai nubyrėjo paskutiniai sakurų žiedai kitame Neries krante. Tas įvairiausiuose šou nuvalkiotas šviesų blykčiojimas, paauglių karinius žaidimus primenantys mušamieji su viską pertrenkiančia aukščiausiąja nata...

Subtilesni programėlėje patraukliai pristatyti japonų muzikos instrumentai nublanko prieš tuos visa užgožiančius pigokus garsų ir šviesų efektus, prieš pataikūniškas publikos ovacijas japonės atlikėjos išmoktam lietuviškam tekstui ir prieš patį banaliausią, provincialiausią scenos ir publikos „interaktyvumą“. Bendravimas būna išradingesnis net viešbučiuose „viskas įskaičiuota“ šiltų jūrų pakrantėse, kur ir erdvė – lauko amfiteatrai – tokiam trenksmui labiau tinka.

Tiek beliko iš pažadėto japonų klasikinio meno įvaizdžio „Sniegas, mėnuo ir gėlės“, turėjusio simbolizuoti praeities, dabarties ir ateities sąsajas. Šio Vilniaus festivalio pabaigos renginio, tiesa, nebeturėjau kantrybės žiūrėti iki galo. Žinoma, visuose kituose koncertuose patirtos teigiamos emocijos šimtą kartų persveria ką tik paminėtas.

Muzikos barai / 4

L

aukdama festivalį atidarančio Elīnos Garančos vakaro ėmiau abejoti gala koncertais apskritai, nes dažnai šaltokas puošnus jų iškilmingumas stingdo ilgai laukto susitikimo šilumą. Labiausiai nerimą kėlė paskelbta programa, atrodė, apeliuojanti į „elitinio sluoksnio“ dėmesį – nuo kalėdinio P. Čaikovskio Gėlių valso iki neapolietiškų dainelių, nuo dar „anais laikais“ per radijo taškus nudainuotos „Marechiare“ iki Dalilos ar Santucos...

Sulig pirmaisiais muzikos garsais ir Elīnos pasirodymu tokie įtarimai dingo. Sunku net patikėti, kad tas sidabrinio skaidrumo valso ritmas, gerai pažįstamos melodijos – tiek P. Čaikovskio, tiek E. Darzinš´o – kūrė nepakartojamą susitikimo su tikruoju menu atmosferą. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Elīnos Garančos sutuoktinis maestro Karelas Markas Chichonas.

Prisimenant šį koncertą nekyla ranka rašyti apie jo atskirus numerius, nes tai buvo visuma, kurią sudarė kad ir žinomi, tačiau artistinio meistriškumo nušviesti kūriniai, ypatingas dirigento jautrumas atlikėjai, o gal veikiau reiklumas, padedantis įveikti visa, kas galėtų būti problemiška.

Elīna Garanča – pasaulinio garso operos žvaigždė, dainuojanti su žymiausiais dirigentais. Matyt, jos intuicija lyg koks gerasis angelas patarė jai išsirinkti savo gyvenimo dirigentą – Karelą Marką Chichoną. Jis geriausiai žino, pastebi, kaip ir kada Elīnos balsas turi skambėti ir atsiskleisti visa jėga. Turbūt ne vienas taip pagalvojo, jei birželio 3 d. klausėsi LRT „Operos vakare“ skambėjusio V. Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ koncertinio atlikimo įrašo iš Baden Badeno festivalių salės. Dirigavo K. M. Chichonas, Romeo partiją atliko Elīna Garanča.

Nors muzika patogi pačiam gražiausiam dainavimui, tačiau svarbu, kaip tas grožis išryškinamas, kad pajustum, jog tai aukščiausia būtent šio balso laisvumo, lengvumo ir grožio raiška. Koncertinis atlikimas ypač laimėjo, balsas sklido ten, kur reikia, jėgos ir

grožio neprarasdamas jokiose mizanscenose, kas kartais nutinka spektaklių įrašuose. Nereikėjo beprasmės aukos režisierių išmonei. Nors opera ir yra menų sintezė, bet iš mūsų svečių reiklumo aišku, kad joje svarbiausia – muzika, jos tėkmė, nesustabdyta ir nesuskaldyta pagal režisieriaus, apšvietėjo ar kostiumų dailininko norus, neatsitrenkianti į jokią kartoninę sieną, nuo kurios balsas pasklinda ne visada pageidaujama kryptimi.

Jau daug kartų žavėtasi atpažįstamu Elīnos Garančos unikalaus tembro lyriniu mecosopranu, jos išmintimi ir sąmoju, tačiau tikrojo artistiškumo paslaptis išlieka, kažkokia nenusakoma jėga veda prie vaidmens esmės.

Kaip ir kiekvieną menininką – rašantį knygą, kuriantį muziką... Gal ta jėga – intuicija, gamtos padiktuotas imperatyvas. O paskui mokslai, meistriškumo pamokos iš patyrusių žmonių ir savo paties suvokiamo pasaulio. Kas diktuoja Elīnai tuos taupius judesius, kuriais ji tarsi patyręs grafikas keliais štrichais nupiešia dainų herojes? Iš santūrumo ir temperamento, autoironijos ir įžvalgumo mūsų akivaizdoje sukuriami šedevrai, ir nebelieka nei sunkaus, nei lengvo žanro, nėra nieko nereikalingo, nėra vaidybos. Tiesiog dovanai pateikiamos aukščiausio meistriškumo pamokos. Ypač ten, kur tareisi labiausiai jų nesitikėjęs. Tikrai nemaniau, kad kada nors išgirsiu ir pamatysiu tokią P. Tosti „Marechiare“, kurią, kaip ir kitas neapolietiškas dainas, aranžavo K. M. Chichonas.

E. Garanča dar jauna, o jau turi brandžią praeitį, nors sako, kad su Amneris ar Eboli vaidmenimis tik dabar į tą brandumą žengianti. Iš tos ateities buvo dauguma Vilniaus festivalio programos kūrinių – arijos iš Piotro Čaikovskio, Camille´io, SaintSaënso, Giuseppe Verdi, Francesco Cileos, Pietro Mascagni operų.

Jei būtų geresni laikai kultūrai, drįstume svajoti apie E. Garančos rečitalį su pianistu Kevinu Murphy, koks buvo šių metų ankstyvą pavasarį „Carnegie Hall“. Jos koncertiniame repertuare – ir vokiečių romantikai, ir naujosios Vienos mokyklos atstovas A. Bergas, R. Straussas, H. Villa-Lobosas...

Sėkminga festivalio premjera

Birželio 7 d. Filharmonijos scenoje vėl griežė Nacionalinis simfoninis orkestras, šį kartą diriguojamas jo meno vadovo Modesto Pitrėno. Koncerto ašimi turėjo tapti Justės Janulytės „Vidurnakčio saulė“ violončelei ir orkestro styginiams su naktinėmis Festivalio užsakymu susurdinomis. Jaunesniosios kartos kompokurta Justės Janulytės „Vidurnakčio saulė“ viozitorė kūrinį parašė specialiai šiųmečiam lončelei ir orkestro styVilniaus festivaliui. Pati autorė sako, kad giniams su naktinėmis kūrinio partitūra tarsi įgarsina mūsų dvilypį surdinomis. Kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simlaiko suvokimą. Tembrinis rezultatas primifoninis orkestras, diriguonė akustiniais instrumentais išgaunamą sinjamas Modesto Pitrėno.

Violončele griežė vienas tezatoriaus skambėjimą, ką pripažino ir pati žymiausių šiandienos viokompozitorė. Skeptikai galbūt diskutuotų, lončelės meistrų Mario ar reikia susodinti simfoninio orkestro stygiBrunello ninkus, kad jie išgautų sintezatoriaus garsą.

Jiems pasakyčiau, kad menas nebūtinai turi būti racionalus. Tiesa, tam tikrų eksperimentinių mechanistinių idėjų įgyvendinimas akustiniais instrumentais nėra labai naujas dalykas, ryškus to pavyzdys – prieš kokį dešimtmetį pasirodęs Ryčio Mažulio opusas „Čiauškanti mašina“ (dviem fortepijonams ir audioįrašui).

J. Janulytės kūrinio architektonika konstruojama cikliškumo principu, kuris pasireiškia per akustinį tembrinį aspektą, net ir orkestrantai buvo atitinkamai susodinti. Atlikti premjerinio J. Janulytės opuso festivalio organizatoriai pakvietė vieną žymiausių šiandienos violončelės meistrų Mario Brunello. Pasirinkimas neatsitiktinis, nes M. Brunello yra ne tik vienas ryškiausių klasikinių violončelininkų, kuris dar 1986 metais nuskynė P. Čaikovskio konkurso laurus, jis – nenuilstantis eksperimentatorius, ieškantis naujų ir neišbandytų muzikos erdvių, todėl taip pat eksperimentinės dvasios Justės Janulytės opusui jis tiko kaip niekas kitas. Beje, kompozitorės teigimu, idėja panaudoti surdinas kilo būtent violončelininkui.

Ir reikia pripažinti, kad galutinis kūrybinis rezultatas pranoko lūkesčius.

Dar koncerte išgirdome tikrą vėlyvojo romantizmo perlą – Gustavo Mahlerio 5-osios simfonijos Adagietto. Sehr langsam, o antrąją koncerto dalį vainikavo du Felixo Mendelssohno-Bartholdy simfoniniai opusai – uvertiūra „Riui Blazas“ ir populiarioji, klausytojams net iš Filharmonijos koncertų reklaminių užsklandų gerai pažįstama Ketvirtoji simfonija. Reikia vėl pasidžiaugti Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru – viskas labai apgalvota, tikslu, niekas neperspausta.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 5

V

Martyno ALEKSOS nuotraukos

incenzo Bellini operos „Kapuliečiai ir Montekiai“ premjeroje (teko matyti birželio 11-osios spektaklį) žavėjo atlikimo ansambliškumas, nepriekaištingai sulyginti choro balsai (vadovas Česlovas Radžiūnas), darniai skambėjo orkestro muzikavimas

Muzikos barai / 6

(vadovas Robertas Šervenikas). Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – bel canto žinovas Sesto Quatrini, režisierius, kartu ir kostiumų dailininkas – pernykštės „Manon“ laikmečio stiliaus ieškotojas Vincent´as Boussard´as, pasikvietęs pagalbon podiumų grandą Christianą Lacroix, šviesų dailininką Guido Levi. Tą vakarą pagrindinius vaidmenis atliko Viktorija Miškūnaitė (Džuljeta) ir Eglė Šidlauskaitė (Romeo), Tebaldą dainavo išraiškingas portugalų tenoras Carlosas Cardoso.

Ar nenublanko po pažinties su E. Garanča spektaklis Vilniaus scenoje? Ne. Nenublanko. Kad ir priekabiai žiūrėdami, negalėjome ignoruoti bendros pastatymo kultūros, visumos pajautimo, spektaklio atmosferos, netrukdančios muzikos tėkmei ir pastatymo ritmui. Jei ne tos nelemtos užsitęsusios pauzės tarp paveikslų, bet gal tokios techninės kliūtys bus įveiktos...

Nuoširdaus žavėjimosi vertos solistės V. Miškūnaitė ir E. Šidlauskaitė.

Jų artistiškumas, jaunystė, sėkmingai įgytos bel canto pamokos Italijoje, pagaliau nepriekaištinga sceninė išvaizda.

Viktorijai Miškūnaitei teko dviguba užduotis – reikėjo ne tik balso lankstumo, bet ir cirko artistės gebėjimų. Ką reiškia sudėtingiausi vokalo pasažai stovint ant nedidelio vonios praustuvo, tarsi specialiai įtaisyto dėmesiui atitraukti nuo neaiškios negyvėliškos skliautų prieblandos? Ab-

surdo detalė, lyg statytojams išsigandus bet kokių stiliaus paieškų... Arba pavojingame aukštyje balansuojanti – tarsi balkone, tarsi ant lyno – sumišusi Džuljeta prieš lemtingąjį užmigimą.

Tokias užduotis sėkmingai įveikusios artistės balsas per trumpą laiką – nuo praėjusio festivalio „Manon“ – yra perėjęs į kitą stilistinį lygmenį, akivaizdi itališkų pamokų nauda. Tiesa, tose sunkiose scenose trūko balso tvirtumo aukštame registre. Gal tai turėjo pateisinti herojės sumišimo būseną, bet prisiminkime analogiškas scenas kitose bel canto operose – kuo daugiau herojės blaškosi, tuo sklandesnė nenutrūkstanti jų vokalo linija.

Puikiausių artistinių duomenų turinčiai jaunatviškai žaviai Eglei Šidlauskaitei, dainavusiai Romeo, buvo aiškiai per maža statytojų dėmesio, „praslydo“ ir Romeo kavatina, taip išgarsinusi E. Garančą. Būtų įdomu išklausyti gerą spektaklio garso įrašą, kai Romeo balsas nenukreipiamas į užkulisius, kuriuose „pateka“, o gal „leidžiasi“ modernaus apšvietimo saulė. Tačiau ir šios statytojų išmonės nesukliudė klausytojams įsidėmėti įtaigaus ir tvirto E. Šidlauskaitės vokalo. Balsas, muzika, kaip ir turėjo būti, nugalėjo šioje gana įtaigioje menų sintezėje, o kad bel canto skambėtų scenoje – tai jau ir teatro garbės reikalas. Laimėjo ir festivalis, ir operos repertuaras.

V. Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ pastatyme puikiai dainavo Viktorija Miškūnaitė. Džuljetos vaidmeniui reikėjo ne tik balso lankstumo, bet ir cirko artistės gebėjimų

Bel canto paikybė ir puikybė

Du vakarus (birželio 9 ir 11 d.)

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodoma premjera – Vincenzo Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai“. Prancūzų režisierius Vincent´as Boussard´as ir belgų scenografas Vincent´as Lemaire´as šią operą prieš keletą metų pastatė Barselonos, Miuncheno ir San Francisko teatruose. Premjeriniuose spektakliuose Vilniuje pagrindines partijas atliko Viktorija Miškūnaitė (Džuljeta), Eglė Šidlauskaitė (Romeo), portugalų tenoras Carlosas Cardoso, Liudas Mikalauskas, Žygimantas Galinis.

LNOBT orkestrui dirigavo italas Sesto Quatrini, kostiumų autorius – prancūzų dizaineris Christianas Lacroix. Įdomu tai, kad operos libreto autorius Felice Romani rėmėsi ne garsiąją Shakespeare´o tragedija „Romeo ir Džuljeta“, bet populiaria renesanso laikų meilės legenda (kuria, be abejo, rėmėsi ir Šekspyras). Savo septintąją operą kompozitorius sukūrė 1830 m. pradžioje Venecijos teatro „La Fenice“ užsakymu per stebėtinai trumpą laiką, tad kitų dešimties Bellini operų kontekste šioji – tarsi greito maisto užkandis ar beprotiškai saldus ir išpuoštas tortas, kurio iš pradžių norisi, bet daugiau užvalgius apsąla širdis. Įdomu ir tai, kad Romeo partiją kompozitorius patikėjo mecosopranui, tai lėmė istorinės aplinkybės ir tuometės muzikinės mados. Reikia prisiminti, kad tai buvo bel canto klestėjimo metai, ir kompozitoriai tiesiog varžėsi, kuris prikurs įmantresnių ir sunkesnių pasažų dainininkams, kurie savo ruožtu tik tam ir „dirbo“... Tokie buvo laikai, tokie buvo snobiški publikos skoniai, o gal to pageidavo ir teatras „La Fenice“. Paskui į operos sceną žengė prancūzų romantikai, Verdi, Wagneris, savo kūrybą tarsi priešindami bel canto paikybei ir puikybei...

Atiduodamas pagarbą už tikrai nepriekaištingą vokalą ir sceninę plastiką Viktorijai Miškūnaitei, kuriai, be V. Bellini kompozicinių bel canto įmantrybių, teko „atkentėti“ ir kaskadininko įgūdžių reikalaujančias mizanscenas (kukliai neklausiu apie honorarą...), taip pat Eglei Šidlauskaitei, kuri pasirodė kaip tikra bel canto meistrė (būtų įtikusi ir pačiam Bellini), vis savęs klausiau – kam ir kodėl tokios operos atkeliauja į XXI amžiaus scenas? Ar kaip muziejinis eksponatas, ar todėl, kad mūsų klausytojas tapo bel canto laikų snobu, besižavinčiu įspūdingais vokalo pasažais? Atleiskite už subjektyvumą, bet kur čia MUZIKA? Ir ar nepasiklydo tarp tų pasažų DRAMA? Gal todėl į operos istoriją ir atėjo Bizet, Massenet, Verdi, Wagneris?..

Tomas BAKUČIONIS

V

ilniaus festivaliui daug dėmesio skirianti žiniasklaida, nepraleidusi savo puslapiuose ir portaluose nė vieno koncerto, operos spektaklio, šiemet skaičiavo itališkas temas ir variacijas, Italijos aukštąsias mokyklas, kuriose mokėsi ar mokosi lietuviai, vardijo jų profesorius, patarėjus, konsultantus, ir buvo džiugu girdėti, kokios aiškiai pastebimos, o jei net ir mažai matomos, bet svarbios gijos sieja Lietuvą su giliausių muzikos tradicijų šalimi, su jos kultūros lobiais.

Vilniaus festivalio užsakymu sukurto Justės Janulytės opuso violončelei ir simfoninio orkestro styginiams su naktinėmis surdinomis „Vidurnakčio saulė“ pasaulinė premjera taip pat turėjo nemažai itališkų aspektų – svarbu jau ir tai, kad kūrinio idėjomis susidomėjęs italų violončelininkas Mario Brunello premjeroje griežė solo partiją. Jį sužavėjo muzika, „keičianti pavidalą kaip debesys“. Autorės kūrybinių impulsų kilmė gana itališka, čia įtakos turėjo ir studijos Milano G. Verdi konservatorijoje, ir jau meistriškumo kursuose rimtai kūrybai skatinęs maestro Luca Francesconi. Ypač svarbus, be abejo, ir O. Balakausko autoritetas, nes daugelis mūsų jaunų kūrėjų buvo jo bangos paliesti, ir muzikos teorijos studijos pas prof. G. Daunoravičienę. O gal kosminio švytėjimo pajauta paveldėta iš tėčio astrofiziko, turint galvoje polinkį logiškai, filosofiškai aiškinti kūrybą. Turbūt todėl tokie jaudinantys ir nežemiški, struktūriški jos kūrinių pavadinimai – „Vidurnakčio saulė“, „Naktų ilgėjimas“, „Debesų stebėjimas“... Naktis ilgėja, o diena trumpėja, debesys išlyja lietų, šis susigeria į žemę, paskui išgaruoja ir vėl virsta lietumi, „smėlio laikrodžių vieni tūriai slenka, kiti – prisipildo.

Irgi struktūra...“ Gerai prisimename dar iš „Gaidos“ festivalio jos „Smėlio laikrodžius“ – savotišką garso ir laiko, laiko ir erdvės teatrą.

Iš labai tylių ir aukštų garsų orkestras kuria „Vidurnakčio saulės“ sonosferą. Lėta meditatyvi muzika, kurios garsai, slopinami metalinėmis

surdinomis, sukasi savo visatos ratu – kyla ir leidžiasi tuo pačiu keliu...

Visatos reiškinių prieštarose išauga muzikinės metaforos ir įvairiomis formomis skleidžia „šviesiai birželio nakčiai būdingą mistiką, nujaučiamos įtampos ir lyrinės nuotaikos atmosferą“. Surdinomis slopinami garsai turi savo tembrą, neskubų tęstinumą. Taip kuriama paslaptinga garsų erdvė tarp scenoje įžiebtų švieselių ties atlikėjų pultais, visiškoje salės tamsoje. Be abejo, ta paslaptinga ir konstruktyvi garsų slinktis ratu bus raiškesnė kitokios konstrukcijos salėse, kur klausytojai sėdi aplink garso šaltinį: reikia, kad jis vienodai pasiektų visus. Nekantriai lauksime, kaip tos dualumo formos ryškės „Vidurnakčio saulei“ skambant rudenį, Nacionalinės filharmonijos įsteigtos skaitmeninės salės grojaraštyje.

J. Janulytės kūrinio premjeros vakaras prasidėjo kiek tolimesne itališka digresija – G. Mahlerio Simfonijos Nr. 5 IV dalimi, garsiuoju Adagietto.

Toji simfoninė lyrika sparčiai ėmė virsti populiariąja muzika turbūt pasirodžius L. Visconti filmui „Mirtis Venecijoje“. Gausėjančiomis audiopriemonėmis po pasaulį pasklido tokios patetiškai verksmingos šios lyrikos variacijos, kad visa G. Mahlerio simfonija ėmė šaukte šauktis reabilitacijos. Vien dėl sugrąžinimo į tikrąją struktūrą verta kuo dažniau prisiminti jos paskirtį. Ją visą, labai sėkmingai atliekamą tuo grynuoju neiškraipytu pavidalu, neforsuotai, girdėjome praėjusiame Vilniaus festivalyje. O ir šiemet, klausydamiesi tik ketvirtosios dalies, jutome tikrą „reanimacijos“ džiaugsmą, kad šia styginiais ir arfa grojama begaline melodija maestro M. Pitrėnas sėkmingai apgynė jos pirminį grožį, išlygintais tauriais instrumentų garsais neleisdamas nukrypti į tykančius saldaus sentimentalumo pavojus. Žavėjo elegantiški šios simfonijos dalies dainingumo akcentai, o dinaminiai niuansai ar tempas nenukrypo nuo autoriaus pažymėto serh langsam.

Felixo Mendelssohno-Bartholdy Itališkoji simfonija Nr. 4 A-dur, op.

90 (1833), dar vienas itališkasVilniaus festivalio akcentas, užvaldė nuo pat

Muzikos barai / 7

VILNIAUS FESTIVALIS Ilgiausių metų Maestro Osvaldui Balakauskui

Tomas BAKUČIONIS

pirmųjų į šventę šaukiančių garsų, ir tas šventiškumas veržėsi pro Vienos klasikų ir F. Schuberto simfonijų paveiktas struktūras jautriai grojant M. Pitrėno vadovaujamam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Muzikos barai / 8

K

albant apie Osvaldą Balakauską, Harmonijos sodai skatina prisiminti Oskaro Milašiaus vardą. Vilniaus festivalio išvakarėse paminėtos didžiojo poeto 140-osios gimimo metinės; tebegyvena jo testamentinis noras – būti

Osvaldas Balakauskas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Lietuvos koncertų salėse dėmesio lietuvių kompozitoriams niekada nebūna per daug, bet Osvaldo Balakausko kūryba daugelyje renginių seniai yra pelniusi ypatingą statusą. Tai, kad visas festivalio koncertas (birželio 8 d.) buvo paskirtas kompozitoriaus kamerinei kūrybai, pristatant įvairių instrumentinių sudėčių ansamblius ir solistus, yra prasmingiausias šiųmečio „Vilniaus festivalio“ pasirinkimas, nes sunku būtų pervertinti O. Balakausko įtaką visai pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kompozitorių mokyklai. Juolab šiemet yra ir proga – kompozitoriui sukanka 80!

Osvaldo Balakausko muzikinė odisėja (taip pavadintas autorinis koncertas) apėmė jo kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Šią ambicingą idėją ėmėsi įgyvendinti kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklu. Dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Vita Šiugždinienė), solistai Rusnė Mataitytė (smuikas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Giedrius Gelgotas (fleita), Andrius Žiūra (klarnetas, bosinis klarnetas), Ugnius Dičiūnas (obojus), Tomas Botyrius (tenorinis saksofonas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Giedrė Tereškinė (arfa), Jonė Punytė-Svigarienė (sintezatorius), Dainius Rudvalis (kontrabosas), Andrius Rekašius (perkusija), Sigitas Gailius (perkusija). Džiugu, kad Vykintui Baltakui pasisekė suburti tokią solidžią ir pajėgią muzikantų komandą, turinčią ambicijų ir entuziazmo imtis atlikėjams šiaip jau nelengvų Balakausko opusų.

Antai pirmasis kūrinys „Arcada“, sukurtas dideliam kameriniam ansambliui, kaip ir bet kuris sudėtingas, gausios ir įvairios atlikėjų sudėties reikalaujantis opusas jį rengiant kelia net tam tikrų „logistinių“ sunkumų. Galbūt dėl šios priežasties kūrinys gyvai yra skambėjęs gal tik kartą kitą. Savo laiko sulaukė ir Styginių kvartetas Nr. 5, dedikuotas „Chordos“. Penkerius metus kvartetas kūrinį tarsi brandino, ir to brandinimo rezultatas išties stulbinamas. Beje, buvo dar viena graži intencija – „Chordos“ šiemet pažymi savo dvidešimtmetį (jau!). Kvartetas įvairiais pjūviais puikiai atskleidė sudėtingą kūrinio daugiasluoksniškumą, dramaturgiškai nuosekliai užaugino įspūdingą kulminaciją. „Chordos“ – neabejotini šiuolaikinės muzikos interpretacijos lyderiai.

Lietuvos kamerinis orkestras griežė Balakausko „Odyssey-2“ ir „Adagio cantabile“ – tikrą jo kūrybos lyrinį „ekskliuzyvą“. Abiejų opusų krikštatėviu galima laikyti Donatą Katkų, mat pirmasis yra jam dedikuotas, o antrasis gimė jo iniciatyva. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Vykintas Baltakas, interpretaciją apibūdinčiau keliais žodžiais – entuziazmas ir dėmesys autoriui, koncentruotumas ir aistra. „Mozaika“ akordeonui solo sukurta prieš trejetą metų. Instrumento pasirinkimas gali pasirodyti netikėtas, tačiau Raimondo Sviackevičiaus meistrystė (jam ir dedikuotas kūrinys) atskleidė šio struktūriškai ir ritmiškai sudėtingo kūrinio paslaptį.

Osvaldo Balakausko kūrybos vakarą vainikavo 1997-ųjų opusas „Concerto RK“ smuikui ir kameriniam orkestrui. Pavadinimas primena, kad jis buvo sukurtas Raimundui Katiliui, bet nuskambėjo kokį kartą ir nepelnytai nugrimzdo užmarštin. Gal atlikėjai vengė kūrinio dėl jo sudėtingumo, o gal vos po trejų metų Raimundui Katiliui netikėtai išėjus anapilin neliko kam jo imtis? O kūrinys tikrai sudėtingas savo estetiniu konstruktyvizmu, kuris įkandamas tikrai ne kiekvienam. Taigi Vykinto Baltako ir smuikininkės Rusnės Mataitytės ryžtas prikelti šį išskirtinį opusą verti didžiausios pagarbos. Jie meistriškai supynė daugiasluoksnį garsų audinį, tai buvo dramaturgiškai ir emociškai stipri, konceptuali interpretacija.

Klausantis koncerto vis sukosi mintis, kas yra Osvaldas Balakauskas. Juk ne tik kompozitorius. Jis – tas tikrasis Tautos elito atstovas, autoritetas, muzikos filosofas ir architektas; architektas, statantis ne tik savitą muzikos pasaulį, bet ir kaip tikrasis patriotas savo kūrybinę energiją skyręs mūsų Valstybės statybai. Tad ilgiausių Jums metų, Maestro!

„Osvaldo Balakausko muzikinėje odisėjoje“ dalyvavo Vykintas Baltakas (Lietuvos ansamblių tinklo sumanytojas, vadovas ir dirigentas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Rusnė Mataitytė (smuikas)

lietuvių poetu, rašiusiu prancūziškai... Laisvos Milašiaus kūrinių kompozicijos pagrįstos meditacijomis, jo būdingi ciklų pavadinimai – simfonijos, kur „keistai jungiasi klasikinės formos aiškumas ir lyrinės vizijos virpantys kontūrai, kur lėtai banguojanti ritminė melodija, melancholiška kreipinių ir pakartojimų simetrija susilie-

orkestro muzikantai ėmėsi sudėtingo kūrinio „Odyssey-2“. Įdomiai ryškėjo skirtingais styginių registrais klajojanti tema, tarsi paskendusi paskutiniame takte tarp kompozitoriaus mąstymui būdingų viena kitai prieštaraujančių ritminių struktūrų.

Neišnyko ir O. Balakausko muzikai būdingas savitas džiazavimas.

Pokalbyje su savo kūrybos tyrinėtoja R. Gaidamavičiūte kompozitorius yra prisipažinęs, kad jį žavi gebėjimas džiaze įtvirtinti tam tikrą muzikos gramatiką kitokios tonacijos lauke, o daugybė išbandytų šiuolaikinių technikų svarbios tarsi leidimas pajusti tonacinį lauką, orientuotis panašiai kaip klausantis tonalios (klasikinės) muzikos ir kad būtent tonalumas yra tai, kas muziką skiria nuo kitų garsų. Čia slypi ir specifinė tik muzikos galia – jaudinti!

Muzika tikram poilsiui

Italų kompozitorius ir pianistas Ezio Bosso Vilniaus publikai jau gerai pažįstamas.

Vilniaus festivalyje jo muziką girdėjome 2012 m. amerikiečių šokio trupės „Ailey II“ spektaklyje, o 2016-ųjų Filharmonijos sezone E. Bosso pasirodė su Lietuvos kameriniu orkestru, su kurio vadovu Sergejumi Krylovu bendradarbiauja nuo 2014 m.

E. Bosso kūrybą itin vertina teatrai, filmų kūrėjai, šokio trupės. Šįsyk Vilniaus festivalio scenoje (birželio 12 d.) E. Bosso dirigavo Lietuvos kameriniam orkestrui, paskambino Dvi pjeses fortepijonui su orkestru. LKO atliko du J. S. Bacho kūrinius iš savo įprastinio repertuaro – Brandenburgo koncertą Nr. 5 (solistai Vaiva Storastienė (klavesinas), Giedrius Gelgotas (fleita), Sergejus Krylovas (smuikas) bei Koncertą smuikui ir orkestrui g-moll, BWV 1050. Vakaro finalui atlikėjai parengė Ezio Bosso Koncertą smuikui ir orkestrui „The Esoconcerto“. E. Bosso stilių apibūdinčiau kaip supertonalų minimalizmą. Tiesą sakant, jo muzikai skambant Filharmonijos scenoje, pasigedau kokio ekrano, kuriame būtų rodomas filmas su šio kompozitoriaus muzika. Vakaras man greičiau priminė tam tikrą chronometražinį festivalio programos užpildymą, kita vertus, klausytojai liko patenkinti ir laimingi, juk ir jiems reikia tikro poilsio...

Tomas BAKUČIONIS

Ezio Bosso dirigavo Lietuvos kameriniam orkestrui ir skambino fortepijonu Koncerte dalyvavo Sergejus Krylovas (smuikas), Vaiva Storastienė (klavesinas) ir Lietuvos kamerinis orkestras

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

ja su vidinio intensyvumo lūžtančia banga“. Tie prof. Vytauto Kubiliaus žodžiai tiktų ir O. Balakausko kamerinės operos „Tolimoji“ pagal O. Milašiaus poeziją tonalinės muzikos apibūdinimui. Opera buvo užsakyta Varšuvoje, bet yra skambėjusi ir „Gaidos“ festivalyje Vilniuje.

O. Balakausko jubiliejiniam portretui instrumentinės muzikos idėjas sukūrė ir įgyvendino ne mažiau įdomi asmenybė – užsienyje gyvenantis jaunas kompozitorius, dirigentas Vykintas Baltakas, už kūrybingumą apdovanotas Claudio Abbado premija, pagerbtas Belgijos karaliaus už kūrinį smuikui, privalomą groti tarptautinio konkurso programose.

V. Baltakas kompozitorių mums pristatė gal ne iš tolimųjų atminties sodų, o tikresnį, šiuolaikiškesnį ir tonalesnį. Dirigento intuicija, sąmojis, gebėjimas apibendrinti diktavo tai, kuo dabar domisi ir programiškai, ir analitiškai suvokti muziką nusiteikę klausytojai.

Vilniaus festivalio Harmonijos soduose V. Baltakas su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklu ir styginių kvartetu „Chordos“ bei Lietuvos kameriniu orkestru parengė O. Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997 iki 2013 metų. Įdomu, kad turėjome galimybę išgirsti net negirdėtus kompozitoriaus kūrinius arba giliai atmintyje likusį Raimondui Katiliui skirtą ir iki tol tik vieną kartą atliktą „Concerto RK“. Rusnė Mataitytė, žinoma, negalėjo atkurti ugningo smuikininko grojimo stiliaus, tačiau tokios restauracijos ir nesiekta; toje kvaziimprovizacinėje pulsacijoje netrūko emocionalumo, sodraus tembrinio spalvingumo, elegancijos.

Sutinku su kolegų nuomone, kad šiame koncerte klausytoją užvaldė senas geras Balakausko muzikos intelektualumas ir savitas džiazinis emocingumas – net R. Sviackevičiui grojant akordeonu „Mozaiką“. Savotiškas pabėgimas į lyriką nuo šokčiojančios, pulsuojančios, džiazuojančios muzikos – „Adagio cantabile“.

Tą vakarą įvyko ir ilgai laukta Styginių kvarteto Nr. 5 premjera. Grojo „Chordos“.

V. Baltakas ir Lietuvos kamerinio

Muzikos barai / 9

VILNIAUS FESTIVALIS

S

imfoniniai radijo orkestrai turi savo tradicijas, o juos vienijantis atlikimo bruožas – ypač raiški artikuliacija, akcentuota faktūra, akademinis preciziškumas. Tie bruožai iškart išryškėjo ir birželio 14-ąją Operos teatre klausantis festivalio koncerto „WDR orkestras sveikina Vilnių“.

Westdeutsche Rundfunk – Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras, – įkurtas prieš 70 metų Kelne, yra aktyviausias Šiaurės Reino–Vestfalijos regiono kultūrinio gyvenimo dalyvis.

Vien jau orkestrui dirigavusių garsių žmonių vardai liudija jo kokybę: Carlo Maria Giulini, Otto Klempereris, Georgas Solti, Leopoldas Stokowskis, Herbertas von Karajanas, Claudio Abbado, Danielis Barenboimas, Carlosas Kleiberis, Lorinas Maazelis. Šiuo metu orkestrui vadovauja ypatingu intelektualumu išsiskiriantis Jukka-Pekka Saraste. Jam diriguojant skambėjo įspūdingas programinės muzikos kūrinys – L. van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, kuri dar vadinama vienos dalies simfonija.

Klausantis Antonino Dvořáko Koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-mol, op. 104, atmintyje iškyla emocionalus maestro M. Rostropovičiaus griežimas. Buvo įdomu, kaip pavyks jo išgarsintas slaviškasis legato prancūzų violončelininkui Gautier Capuçonui. Daug kalbama ir rašoma apie šio jauno atlikėjo muzikinę brandą, stryko prisilietimo lengvumą, judesių tikslingumą išgaunant kvapą gniaužiančio švelnumo garsus aukštame registre. Šiame koncerte minėti legato skambėjo santūriai ir elegantiškai, bet su didele vidine jėga.

Autentišku vokiškosios tradicijos skambesiu kolegos pavadino antroje koncerto dalyje girdėtą J. Brahmso Simfoniją Nr. 3 F-dur, op. 90, kurią mintyse dar vadiname bethoveniška. Čia tvirto, tikslaus, raiškaus ir kartu santūraus grojimo apibūdinimas būtų lyg ir paties orkestro charakteristika.

Bruožai, kurie apie šį orkestrą paliks giliausius prisiminimus.

Muzikos barai / 10

Neeilinė muzikos šventė

Vakarų Vokietijos radijo (WDR) simfoninio orkestro koncertas – visada išskirtinis įvykis bet kuriame muzikiniame renginyje, jo vardas siejamas su nepriekaištinga kokybe. Prie orkestro vairo yra stovėjęs legendinis Christophas von Dohnány ir kiti žymiausi pasaulio dirigentai. Birželio 14-ąją Vilniuje orkestrui dirigavo nuo 2010–2011 m. sezono kolektyvui vadovaujantis suomis Jukka-Pekka Saraste.

Muzikos kritikai J.-P. Saraste atėjimą į WDR beveik vienu balsu įvertino kaip išskirtinį įvykį ir naujos eros pradžią, nes dirigentas iki tol sėkmingai vadovavo Toronto, Oslo filharmonijos, Suomijos radijo simfoniniams orkestrams, buvo kviestinis Londono, Miuncheno, Roterdamo filharmonijų, „Staatskapelle Dresden“, BBC, Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrų dirigentas.

Koncerto Vilniuje programa – pabrėžtinai klasikinė: Ludwigo van Beethoveno „Egmontas“, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui h-moll ir Johanneso Brahmso Trečioji simfonija F-dur. Dvořáko Koncertą violončelei griežė ypatingas svečias – prancūzų violončelininkas Gautier Capuçonas. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Dvořáko koncertas yra vienas sudėtingiausių opusų violončelės repertuare tiek technine, tiek ir muzikinės dramaturgijos prasme, orkestrui iškyla sunkus uždavinys neužgožti violončelės (žemesnės tesitūros styginiai nėra tokie ryškūs kaip, pavyzdžiui, smuikas), todėl suvaldyti sudėtingas faktūras, dramatiškus dialogus su galingu orkestru gali tik dideli meistrai. Čia labai svarbu ir dirigento meistrystė, ir orkestrantų santykis su solistu. Visa tai buvo tą vakarą, todėl Dvořáko Koncerto solinė partija sužėrėjo visomis spalvomis nepaisant LNOBT salės akustikos. Buvome liudininkai tų ypatingų savybių ir bruožų, kuriuos kritikai priskiria Gautier Capuçonui ir kas šį atlikėją išskiria iš kitų. Pirmiausia tai ištobulinta stryko valdymo technika, leidžianti atskleisti subtiliausius violončelės dinaminius niuansus. G. Capuçonas tiesiog tobulai „išgraviruoja“ žavias melodikos detales, bet kartu puikiai perteikia visą galingą Dvořáko koncerto architektūrą.

Atlikėjas griežia labai savito tembro instrumentu, kurį 1701 m. pagamino Matteo Goffrileris.

G. Capuçono violončelė išsiskiria labai raiškiu ir šviesiu viršutiniu registru. Pačioje pradžioje mano ausims ji skambėjo net per aštriai, bet vėliau gal klausa priprato, o gal ir pats atlikėjas, atsižvelgdamas į salės akustikos ypatybes, koregavo kai kuriuos savo technikos niuansus (o tai gali tik didžiausi meistrai!).

Galima drąsiai sakyti, kad dabar WDR orkestras išgyvena aukso amžių, jis patenka į pasaulio geriausiųjų dešimtuką. Peržiūrėjus orkestro interneto svetainę galima matyti, kad kolektyvas užsiima ir edukacine veikla, nes maždaug trečdalis Kelno filharmonijos salėje jo rengiamų koncertų yra nemokami. Kas kita – gastrolės, bet Vilniuje turėjome neeilinę muzikos šventę, dar vieną progą išgirsti, kaip skamba aukščiausio lygio orkestras. Bene vienintelis minusas, kad žymusis orkestras birželio 14-ąją griežė ne kur kitur, o LNOBT scenoje, naujoje akustinėje kriauklėje, bet tai jau kita istorija...

Tomas BAKUČIONIS

B

irželio 15-osios koncerte vėl sulaukėme neeilinės asmenybės, jau vien koncerto pavadinimu „Apassionata pagal Rudolfą Buchbinderį“ metusios iššūkį tradiciniam Beethoveno supratimui.

Maestro R. Buchbinderio ėjau klausytis su išankstine nuostata apie jau pasaulyje pagarsėjusį jo įkurtą Grafenego vasaros festivalį – tai romantiška, bet dar prieš penketą dešimtmečių buvusi apleista vietovė tarp Vienos ir vynuogynais pagarsėjusio Wachau slėnio. Festivalis savo užmojais, uždarų ir atvirų erdvių akustika, „debesų bokštu“ restauruotoje pilyje, sakoma, pranoksta net Glyndebourną Anglijoje ir Tanglewo-

odą Amerikoje. Čia lankosi geriausi pasaulio orkestrai ir solistai, festivalio koncertai vyksta nuo birželio lygiadienio iki rugsėjo 10-osios kiekvieną šeštadienį. Su šviesiu pavydu galima tik paminėti, kad ši maestro iniciatyva bei valstybės kultūros politika gerai sutaria ir viena kitą visais įmanomais būdais palaiko.

Toji išankstinė nuostata niekaip neleido pamatyti ir išgirsti R. Buchbinderio pavargusio. Jo begalinius koncertinių kelionių maršrutus suprantu kaip gyvenimo būdą, tolygų kvėpavimui, kurio gilumas ir dažnis jau nebepriklauso nuo jokių taisyklių.

Kitaip ir negali būti, per gyvenimą 32 Beethoveno sonatas sugrojus 50 kartų! Maksimaliai susikaupus namuose ties daugybe turimų rankraščių ir jų redakcijų, koncertų salėje tarsi ir ne-

Dainiaus LABUČIO nuotr.

S

Dainiaus LABUČIO nuotr.

besunku perteikti tą nepaprastą būties lengvumą. Būtent jis, o ne koks įsipareigojimas taisyklėms ar koncepcijoms daro grojimą tokį raminamai patrauklų, įtikina, kad tai asmenybė, kuriai šventoje vietoje galima sandalus dėvėti. Gal dėl to klausytojas tik džiaugiasi įvairiausiais ribų peržengimais „Apassionatoje“. Ją taip atlikdamas maestro tikrai nepatektų į tarptautinį konkursą, bet jis jau yra seniai peržengęs panašias ribas, o ir sudarydamas repertuarą nesuka sau galvos dėl Vienos mokyklos reprezentavimo.

R. Buchbinderis ramiausiai bėgliais pirštais neria į J. S. Bacho Angliškosios siuitos Nr. 3 g-mol pasažus, nepaisydamas jos ritminio griežtumo ir tikslumo. Jis toks laisvas nuo žinojimo ir patirties naštos, kad nebėra reikalo romantizuoti romantiko F. Schuberto Sonatos B-dur, D. 960, bet lieka tai, ko neatimsi iš patirties – lengva artikuliacija, be galo lygus, subalansuotas garsas. Ir tradicinė vienietiška elegancija. Beje, jis lengvai peržengė ir šituos rėmus, publikai reikalaujant pagroda-

Pirmą kartą Vilniaus festivalio programoje buvo ir vargonų muzikos koncertas – vargonavo Roterdamo konservatorijos profesorius Hayo Boerema

mas savotišką „Šikšnosparnio“ uvertiūros transkripciją. Matyt, suprasdamas įvairius gausių klausytojų norus, nutarė: audiatur et altera pars! (tebūnie išklausyta ir antroji pusė).

u senosios muzikos ansambliu „Il Giardino Armonico“ teko susipažinti klausantis firmos „Telefunken“ palikuonio – kompanijos „Teldec Classics“ – įrašų, tad harmonijos sodai ilgą laiką asocijavosi su šios garsios, tačiau tai klestinčios, tai bankrutuojančios firmos ženklu – piramide raudona viršūne. Tuomet atradau Nicolausą Harnoncourt´ą ir jo suburtą ansamblį „Concentus musicus Wien, Il Gardino Armonico“, bendradarbiaujantį su įspūdingo lankstumo ir tembro mecosopranu Cecilia Bartoli; vėliau teko susipažinti ir su jų garsaus projekto „Sacrificium“ įrašais.

Pirma gyva pažintis su ansambliu įvyko Vilniaus festivalyje dar 2003 metais. Prisimenu, kokį didelį įspūdį padarė neįprasti G. F. Händelio Concerto grosso interpretacijos akcentai, šiltas instrumentų tembras, taip pat visai kitoks Vivaldi, W. F. ir C. Ph. E. Bachai, nors tiek muzikantams, tiek

Muzikos barai / 11

VILNIAUS FESTIVALIS Austrų pianistas Rudolfas Buchbinderis laikomas vienu iškiliausių L. van Beethoveno interpretatorių. Jis scenoje – jau 50 metų, bet nepaliauja stebinti aktyvumu: šį koncertinį sezoną skambina Niujorko „Carnegie Hall“, Tokijo „Suntory Hall“, Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmonijos salėse; gastroliuoja su garsiausiais orkestrais – Berlyno ir Vienos filharmonijų. 2007 m. R. Buchbinderis įkūrė Grafenego festivalį, yra jo meno vadovas. Visas 32 Beethoveno sonatas jis yra skambinęs daugiau kaip 50 kartų. Pianisto diskografijoje – daugiau kaip 100 kompaktinių diskų, daugelis jų įvertinti apdovanojimais. R. Buchbinderis parašė knygą „Mano Beethovenas – gyvenimas su meistru“, išleido autobiografinę knygą „Da Capo“.

Birželio 15 d. Vilniaus festivalyje pianistas skambino rečitalį „Appassionata pagal Rudolfą Buchbinderį“. Pirmoje dalyje girdėjome J. S. Bacho Angliškąją siuitą Nr. 3, g-moll. Tiesą sakant, ieškojau Bacho, bet radau tik fragmentus, todėl pavadinti tai romantine interpretacija būtų per švelnu, nes, mano nuomone, tai nebuvo Bachas, tai buvo Rudolfas Buchbinderis, naudojantis Bacho sukurtą muzikinę medžiagą. Suprasčiau, kai taip romantiškai laisvai (daug pedalo, svyruojantys tempai, absoliuti 19–20 a. romantizmo stiliaus dinamika ir artikuliacija) Bachą traktuoja rusų mokyklos atstovas, bet labai sunku suprasti, kai taip interpretuoja pianistas iš Europos. Kita vertus, R. Buchbinderis gali sau tai leisti, nes jo vardas dirba jam.

Po Bacho siuitos klausėmės L. van Beethoveno „Appassionatos“, o antroje dalyje – F. Schuberto Sonatos B-dur (D. 960). Bendras įspūdis toks, kad pianistas tarsi taupė save įspūdingam ir virtuoziškumu pritrenkusiam bisui – J. Strausso valsų parafrazei. Ką gi, reikia ir pasitaupyti, tai – taip pat meistrystės paslaptis, nes koncertas Vilniuje įsiterpė tarp daugelio kitų šiame sezone – Lilis, Lincas, Bazelis, Maskva, Viena, Niujorkas, Neapolis, Šanchajus, Londonas, Lisabona, Roma, Praha, Filadelfija, Pitsburgas, Sankt Peterburgas, Štutgartas, Barselona, Alikantė, Hanoveris, Kelnas, Berlynas, Breša, Bergamas, Miunchenas, Viena, Baden Badenas, Peterburgas...

Tomas BAKUČIONIS

klausytojams reikėjo daugiau kantrybės, kol buvo dažnai derinami pagal senovinius pavyzdžius pagaminti instrumentai... Koncertų lankytojai jau tada buvo gana išprusinti radijo laidų „Ars Musica“, ir ne tik jų, tad aktyviai domėjosi svečių ansambliu. „Il Gardino Armonico“ šį kartą, be Vivaldi, atvežė ir mažiau žinomų autorių – jie iš tų laikų, kai klestėjo Venecijos kompozitorių mokyklos stilius.

Birželio 19-osios koncerte girdėjome du smuikus, altą, violončelę, barokinį kontrabosą, klavesiną, barokinę arfą. Įvairių dydžių išilginėmis fleitomis grojo šių instrumentų virtuozas ansamblio vadovas Giovanni Antonini.

Vienas įspūdingiausių jo atliekamų kūrinių buvo melodingas P. Nardini Koncertas išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo D-dur, patyręs vokiečių mokyklos įtaką ir savaip ją transformavęs. Įdomu, kad koncerte pristatytų kūrinių autoriai – ankstyvieji būsimų žanrų pradininkai ar jų užuomazgų liudininkai. Pavyzdžiui, Giovanni Gabrieli, Šv. Morkaus bažnyčios vargonininkas, savo kancona „Energingoji“ buvo šio žanro sužydė-

Muzikos barai / 12

jimo liudininkas, o Dario Castello Sonata Nr. 16 keturiems instrumentams gerokai prisidėjo prie jo pokyčių. Baltasare Galuppi, kurio Koncertą dviem smuikams, altui ir basso continuo Nr. 2 G-dur taip pat girdėjome tą birželio 19-osios vakarą, įdomus ir kaip Carlo Goldoni teatro istorijos liudininkas, ir kaip styginių kvartetų pradininkas.

A

r galima švelniomis fleitinių registrų spalvomis nusakyti vargonų muzikos žavesį? Toks retorinis klausimas kilo koncerte „Vasaros vargonai“ (birželio 17 d.), nusistebint, kad pačioje Nacionalinės filharmonijos kaimynystėje rengiami koncertai nebūdavo įtraukiami į ankstesnių Vilniaus festivalių programą. Tikriausia todėl, kad tai – pernelyg savarankiškas reiškinys; Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų klausomasi jau seniai, tik sudėtingiau būna atlikti ankstyvesnių laikų, ypač renesanso ir baroko sandūros, muziką, nes 1968 metais

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Meistrystės paslaptys

Italų baroko ansamblis „Il Giardino Armonico“ įkvėpė šiųmečio festivalio moto „Harmonijos sodai“ Ansamblio meno vadovas fleitininkas Giovanni Antonini

vokiečių firmos čia statyti vargonai atitinka 18 amžiaus tradicijas.

Festivalio koncerte vargonavo svečias iš Olandijos – Roterdamo konservatorijos improvizacijos profesorius Hayo Boerema. Didingi J. S. Bacho Tokatos ir fugos F-dur, BWV 540, garsai po bažnyčios skliautais iškart formavo pojūtį erdvės, neįmanomos jokioje koncertų salėje. Fuga ir tokata skambėjo kaip vientisas kūrinys, pirmoji buvo tarsi antrosios atspindys...

Apie tuos Bacho muzikos veidrodinius atspindžius su nuostaba yra kalbėjęs prof. S. Sondeckis, ir tas jo gebėjimas stebėtis tapdavo tarsi Goethe´s poezijos laikų filosofine kategorija. Tokiais atspindžiais koncerte žaidė ir improvizacijos profesorius H. Boerema. Jo atliekamas J. S. Bachas leido giliau suprasti ir šiuolaikinio olandų kompozitoriaus Ado Wammeso pjesę „Veidrodis“, kurioje pasikartojimai skamba tarsi senosios muzikos atšvaitai.

W. A. Mozarto Fantazija f-moll,

Harmonijos sodų palaima

Daugiau kaip prieš 30 metų susibūręs italų baroko ansamblis „Il Giardino Armonico“, kuris įkvėpė šiųmečio festivalio moto „Harmonijos sodai“, yra laukiamas svečias solidžiausiuose senosios muzikos renginiuose. Jo repertuaro pagrindą sudaro 16–17 a. muzika, daugiausia italų barokas. Pagrindinėje sudėtyje groja 7 muzikantai ir jo meno vadovas fleitininkas Giovanni Antonini, kuris 1985 m. šį ansamblį įkūrė kartu su liutnia grojančiu Luca Pianca. Į Vilnių ansamblis (koncertas vyko birželio 19 d.), be tokių populiarių italų baroko opusų kaip A. Vivaldi koncertas fleitai „Naktis“, atvežė ir rečiau mūsų scenose skambančios vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo bei vėlyvojo baroko italų meistrų kūrybos: Giovanni Legrenzi Sonatą Nr. 15 keturiems instrumentams iš ciklo „Citra.

Sonatos dviem, trims ir keturiems instrumentams“, op. 10, Aurelio Virgiliano Ričerkarą Nr. 3 fleitai iš ciklo „ Ričerkarai, pasažai ir kadencijos“, Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi.

Antroji knyga“, Antonio Vivaldi Koncertą violončelei, styginiams ir basso continuo c-moll, RV 401, Pietro Nardini Koncertą išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo G-dur. Tai – tikri itališkojo muzikinio baroko brangakmeniai, dar vienas nuostabus atradimas mūsų klausytojams. Giovanni Antonini pasižymi ypatinga grojimo maniera ir charizma, jo muzikos pojūtis kalba visu jo kūnu, klausantis jo mažosios išilginės fleitos net sunku patikėti, kad toks iš pažiūros kuklus instrumentas gali išgauti tiek spalvų ir nuotaikų. Visa „Il Giardino Armonico“ interpretacija yra tarsi nedidelis teatras, leidžiantis išgyventi įvairiausius jausmus, būsenas, veiksmą ir nuotykius, lydimus nuostabių muzikos garsų.

H. Boeremos koncerto ypač laukė O. Messiaeno kūrybos gerbėjai. Į pačius giliausius pasąmonės klodus apeliuojanti O. Messiaeno muzika paveiki turbūt dar ir dėl to, kad tobula konstrukcija ir romantinis jausmingumas drauge sueina racionaliai formuojant muzikinę medžiagą: iš meditacijų, stebėjimų, spalvų gimsta apeigiškumo ar liturgijos vyksmas, ir jame akcentuojamas ritmas, kuris kompozitoriui svarbiau už harmoniją.

Koncerte taip pat girdėjome tris pjeses iš ciklo „Šventieji kūnai“ (Les Corps Glorieux). Tai ankstyvojo kompozitoriaus kūrybos laikotarpio opusas, bet ir jame ryškus O. Messiaenui būdingas programinis besiužetiškumas, kurį galima sieti su bažnytine liturgija ar iš indų klasikinės muzi-

kos, grigališkojo choralo ateinančiu muzikinio vyksmo paslaptingumu...

Tiesa, Kazimiero bažnyčioje kiek asketiškesnės vargonų registrų spalvos, tačiau galėjome pajusti, kaip instrumento skambesiui padėjo puiki akustika ir atlikėjo meistrystė. Tai liudijo ir paties H. Boeremos Improvizacija, kupina idėjų, skirtingų technikų ir spalvų. Improvizacijos pagrindu atlikėjo pasirinktos mūsų dainos „Pasvarcyk, antela“ ir „Lietuva brangi“ akcentavo jo pajaustą gilią mintį, pakylėtą į erdvę, kur architektūra, miestas ir debesys grąžina žmogui pasiilgtą, bet kasdienybėje primirštą būties prasmingumą. n

Finalui – būgnai ir šokiai

Šiųmečio Vilniaus festivalio pabaigai rengėjai atvežė japonų šokio ir perkusijos ansamblį „Dadadadan Tenko“ su šokio ir perkusijos šou programa „Sniegas, mėnuo ir gėlės“. Kolektyvo meno vadovas ir choreografas – Isaya Mondori, spektaklio režisierė – Sawako Kitabayashi.

Japoniškų būgnų grupę „Dadadadan Tenko“ 1987 m. įkūrė žymus japonų šokėjas Isaya Mondori. Šie būgnai yra labai svarbus tradicinės japonų muzikos instrumentas, lydintis šokius bei religinius ritualus, būgnai skamba ir teatrų No ir Kabuki spektakliuose.

Pripažįstant japonų atlikėjų meistriškumą, abejonių sukėlė tai, kad neapibrėžto pramoginio žanro (būta ir paikos klounados, ir cirko) spektaklis vyko Operos scenoje, ir dar prestižiniu save laikančio festivalio pabaigos koncerte! Sutinku, kad tokio žanro koncertas gali būti rodomas ir Vilniaus festivalyje, bet tinkamu laiku ir tinkamoje erdvėje.

Beje, šių metų festivalyje labai pasigedau gero džiazo koncerto. Daugelį metų tai buvo puiki festivalio tradicija, tad rengėjams nuoširdžiai linkiu kitąmet prie jos grįžti.

Tomas BAKUČIONIS Festivalio pabaigai – japonų šokio ir perkusijos ansamblio „Dadadadan Tenko“ pasirodymas

KV 608, – vienas jo negausių kūrinių vargonams. Nors jis apibūdinamas kaip kompozitoriaus susižavėjimo muzikiniais automatais padarinys, bet ir čia išnyra Mozartui toks būdingas egzistencinis nerimas po šviesių dangiškų apmąstymų.

Fantazija, primenanti gedulingą maršą.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 13

KRONIKA Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios choras „Cantate Domino“, vadovaujamas Rolando Daugėlos, vasarą pradėjo skambiu akordu: VI tarptautiniame chorų konkurse „Auksinė Šalčios juosta“, birželio 10–11 dienomis vykusiame Eišiškių miestelyje, Šalčininkų rajone, laimėjo pirmą vieta mišrių chorų kategorijoje, be to, pelnė specialųjį prizą už geriausią sakralinio kūrinio atlikimą. Šiais metai choras „Cantate Domino“ švenčia savo 25 metų jubiliejų, tad yra užsibrėžęs aplankyti visas Lietuvos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčias. Šalčininkuose choristai taip pat nepraleido progos atlikti ir dangiškąją choro misiją – aplankyti dar vieną Švč. Mergelės Marijos vardu pavadintą Lietuvos bažnyčią ir joje pagiedoti. Tiesa, patekti į vos už 12 km nuo Eišiškių esančios Pabarės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios vidų iš anksto nesusitarus su klebonu dainininkams nepavyko, tačiau kelios šventoriuje sugiedotos giesmės sukvietė prie langų šalia bažnyčios esančių namų gyventojus. Misija atlikta!

Sekmadienio rytą, konkurso organizatorių prašymu, choro laukė šv.

Mišios Kalesninkų bažnyčioje. Po mišių bažnyčios kunigas padėkojo chorui už ypatingą dovaną – nuostabias giesmes, kėlusias iki Dangaus.

Pakiliai nusiteikę choristai atsisveikino iki rudens. Jų laukia intensyvus jubiliejinių choro metų koncertų ir festivalių sezonas.

Edita GRUDZINSKAITĖ Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios choras „Cantate Domino“, vadovaujamas Rolando Daugėlos

„Carmina Burana“ – pasivaikščiojimas malonumų sodu

Jono DANIELEVIČIAUS nuotr.

Muzikinė Pažaislio festivalio vasara tarsi pagal protokolą būtinai lydima permainingų orų: vakaro gaivos, vandens purslų, švelnaus vasariško brizo ir žaibų. Žinoma,

Muzikos barai / 14

ir muzikine prasme. Birželio 16 dieną Kauno valstybinės filharmonijos scenoje prie išskleistų Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ partitūrų griaudėjo tikra muzikinė audra.

Egzistuoja net kelios oficialiai pripažintos kantatos atlikimo versijos, jos varijuoja nuo minimalios atlikėjų sudėties iki perdirbinio pučiamųjų orkestrui. Savitą versiją solistams, chorui, dviem fortepijonams ir mušamiesiems 1956 m. aranžavo C. Orffo mokinys Wilhelmas Killmayeris.

Būtent šios versijos klausytis pakvietė pianis-

Jono DANIELEVIČIAUS nuotr.

„Cantate Domino“: konkurso prizai ir dangiškoji misija

Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“ atliko pianistai Motiejus ir Mykolas Bazarai, Kauno valstybinis choras, solistai Raminta Vaicekauskaitė, Mindaugas Zimkus, Andrius Apšega ir mušamųjų grupė (Vladas Šeibakas, Zenonas Bagavičius, Konstantinas Akopianas, Saulius Astrauskas, Artūras Zimblys). Muzikines aistras scenoje valdė dirigentas Petras Bingelis

tai broliai Motiejus ir Mykolas Bazarai, Kauno valstybinis choras, solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Andrius Apšega (baritonas) ir mušamųjų grupė (Vladas Šeibakas, Zenonas Bagavičius, Konstantinas Akopianas, Saulius Astrauskas, Artūras Zimblys). Muzikines aistras scenoje valdė dirigentas Petras Bingelis.

Tokių profesionalų būrys vedė klausytojus į žemiškų malonumų sodą, kuriame gaivališkus ritmus keičia jautri lyrika, pabarstyta satyros prieskoniais, pulsuojančia aistra, atvira saviironija ir iš pirmo žvilgsnio galinčiomis pasirodyti paprastomis melodinėmis linijomis. Iš tiesų tai muzika, kurianti 4D vaizdinius, nesvarbu, kelintą sykį kūrinio klausytum. Neatsitiktinai šios kantatos fragmentai mėgstami rinkodaros specialistų kaip įtaigus ir pagavus reklamų garso takelis.

XIII a. lotyniški tekstai, naujam gyvenimui penklinėje prikelti XX a., paliečia daugelį pasaulietinių temų, neprarandančių svarbos iki šiol: sėkmės ir turtų nepastovumas, greita gyvenimo tėkmė, grįžtančio pavasario džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia svaigalai, valgymas, azartiniai žaidimai ar kūniška meilė.

Nors iš pirmo žvilgsnio kantatos muzikinė forma paprasta ir visiems suprantama, kūrinys esmingai prabyla apie žmogaus sielą. Kompozitorius į muzikinį audinį įaudė daugybę plonučių

gijų, filosofinių įžvalgų, kurias kas kartą taip malonu užčiuopti.

Centrinė kūrinio tema – žmogaus silpnumas. Nors nuodėmė suvokiama kaip tam tikras žmogiškosios prigimties defektas, kūrinys nebarsto druskos ant žaizdų. Dievas čia suvokiamas kaip tas, kuris tikisi mūsų nuodėmingo elgesio. O tai, sutikite, lengvinanti aplinkybė, todėl „Carmina Burana“ kupina pirmapradžio gaivališkumo, ji kviečia ir toliau džiaugtis gyvenimu.

Vargu ar galima rasti tinkamesnį metą mėgautis C. Orffo kantata „Carmina Burana“ nei tuomet, kai sirpsta braškės. Pažaislio festivalio koncerte emocijomis, aistromis, jaudinančiais ritmais tarsi prinokusiomis uogomis skonėjosi tiek atlikėjai, tiek klausytojai.

Edita GRUDZINSKAITĖ

Menininkų rezidencijoje gimė muzikinis spektaklis

Tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ į Lietuvą buvo pakvietęs vieną ryškiausių Europos liutnininkų Arielį Abramovichių. Lietuvoje, neturinčioje senosios muzikos lavinimo sistemos, nėra nė vieno liutnios atlikėjo, tad mūsų klausytojams šis instrumentas ir jo repertuaras beveik nepažįstami.

Renesanso epochoje daugiastygė liutnia buvo vienas svarbiausių ir dažniausiai naudojamų

„Canto Fiorito“ meno vadovus Rodrigo Calveyra

Ariel Abramowich

Renata Dubinskaitė

instrumentų. Juo ne tik būdavo pritariama dainininkams, bet ir grojama daugiabalsė, rafinuota polifoninė muzika.

Svečiui bendradarbiaujant su „Canto Fiorito“ meno vadovu ir Lietuvos kūrėjais gimė idėja surengti retai skambančios renesanso muzikos koncertą, kuriame atskirus kūrinius į darnią visumą susietų subtiliai režisuota istorija.

Menininkų rezidencijos kūrybinis rezultatas – teatralizuoti koncertai „Langas į sielą: žvilgsnis XVI amžiaus muzikoje ir poezijoje“ – rugpjūčio 11–13 dienomis parodyti Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, Anykščių koplyčioje ir Paliesiaus dvare.

A. Abramovichius atkreipė dėmesį, kad viena būdingiausių ir paslaptingiausių temų, prie kurios nuolat grįžtama visuose renesanso menuose, yra žvilgsnis.

Turbūt žinomiausias pavyzdys – legendinis Leonardo da Vinci Monos Lizos žvilgnis. Renesanso vokalinėje muzikoje gausu kūri-

Guy CARPENTIER nuotr.

Nuostabus koncertas Klaipėdoje

Klaipėdos vasaros koncertų sūkuryje ryškiai išsiskyrė elitinės muzikos koncertas „...ir palies smuiko melodija laisvo miesto širdį“, įtrauktas į festivalio „Impresijos“ programą. Jį Prano Domšaičio galerijos salėje liepos 27 d. surengė smuikininkė Lina Marija Domarkaitė ir pianistė Aušra Vaitkutė. Nors mūsų laikais klausytojus jau sunku nustebinti puikių jaunų lietuvių atlikėjų, išsilavinimą įgijusių užsienyje, pasirodymais, tačiau šis koncertas buvo išskirtinis. Salę perpildžiusiai (net už durų likusiai) publikai buvo malonu, kad jaunos, bet jau labai daug pasiekusios muzikės yra klaipėdietės, abi išugdytos Eduardo Balsio menų gimnazijos, į gyvenimą išleidusios daug garsių menininkų.

L. M. Domarkaitė – viena ryškiausių kylančių jaunosios kartos smuiko žvaigždžių, tai dar kartą patvirtino nepriekaištingai atlikta itin sudėtinga, virtuoziška programa.

Griežti smuiku L. M. Domarkaitė pradėjo 4 metukų, o būdama vos 6-erių jau debiutavo su Klaipėdos kameriniu orkestru. Kelią į Smuikininkė Lina Marija Domarmuziką jai nutiesė mama Saulutė Domarkienė, E. Balsio menų gimkaitė ir pianistė Aušra Vaitkutė nazijos smuiko mokytoja metodininkė, garsiojo Raimundo Katiliaus absolventė ir jo smuiko mokyklos tęsėja (dukra baigė jos smuiko klasę).

Baigusi gimnaziją Lina Marija smuiko studijas tęsė prestižiniuose Europos universitetuose. Bakalauro laipsnį įgijo Austrijos Graco muzikos bei vaizduojamųjų menų universitete, prof. Silvijos Marcovini smuiko klasėje. Pačiais aukščiausiais įvertinimais baigė magistro studijas Šveicarijos muzikos konservatorijoje, prof. P. Bermano klasėje, ne kartą tobulinosi pas žymius pasaulio smuiko pedagogus. Smuikininkė yra daugelio šalies ir tarptautinių konkursų laureatė, 2013 m. tapo Austrijos G. Mahlerio jaunimo orkestro (Gustav Mahler Jugendorchester) nare, nuo 2014 m. griežia kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“, su juo jau apkeliavo visą pasaulį. Ne kartą smuikininkė sudėtingas solo partijas atliko su Lietuvos valstybiniu, Mažosios Lietuvos, Kauno miesto simfoniniais orkestrais.

Nemažų laimėjimų kupinas ir pianistės A. Vaitkutės kelias. Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje baigusi mokytojos metodininkės B. Buinevičienės fortepijono klasę, bakalauro ir magistro laipsnius Aušra įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. J. Karnavičiaus klasėje, tobulinosi meistriškumo kursuose Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Šiuo metu A. Vaitkutė daug koncertuoja kaip solistė ir su įvairiais kameriniais ansambliais.

Koncerte L. M. Domarkaitė ir A. Vaitkutė atliko kūrinius iš smuiko literatūros aukso fondo. Klausytojus pavergė jau pirmasis kūrinys – XVIII a. italų kompozitoriaus bei smuikininko virtuozo G. Tartini įžymioji Sonata smuikui ir fortepijonui g-moll „Velnio trelės“. Smuikininkė nepriekaištingai pagriežė techniškai sunkų kūrinį, žavėjo štrichų įvairovė ir puiki kantilena.

Stiliaus pojūtį atlikėjos parodė grodamos didelės apimties, kontrastų kupiną keturių dalių F. Schuberto Sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur, op. 162, D 574. Įdomiai, stilingai skambėjo rečiau girdimas romantiškasis R. Schumanno Intermezzo iš Sonatos F.A.E, Nr. 3.

Klausantis koncerto stebino L. M. Domarkaitės ir A. Vaitkutės gebėjimas organiškai perteikti skirtingų kultūrų muzikos dvasią. Tai ypač jautėsi joms grojant ispanų kompozitoriaus ir smuikininko virtuozo P. Sarasate Andalūzišką romansą, op. 22, iš Ispaniškų šokių ciklo – girdėjome tikrą ispanišką aistrą. Ne mažiau žavėjo ir populiarioji, melodingoji meilės melodija – Meksikos kompozitoriaus M. Ponsê „Estrellita“ („Žvaigždutė“).

Koncerto kulminacija buvo neįmanomai virtuoziškas, tačiau stulbinamai tiksliai atliktas XIX a. italų smuikininko ir kompozitoriaus A. Bazzini Rondo „Elfų ratelis“, op. 25, kuris ne veltui vadinamas Fantastiškuoju rondo.

L. M. Domarkaitės ir A. Vaitkutės rečitalis klausytojams dovanojo pačių geriausių emocijų. Žavėjo ir nepaprastai gražus smuiko garsas, ir dueto darna.

Daiva KŠANIENĖ

nių, kurių pavadinimuose minimos akys, tai nuolat pasikartojantis poetinis elementas. „Canto Fiorito“ meno vadovui Rodrigo Calveyrai kilo mintis papasakoti dviejų žmonių meilės ir išsiskyrimo istoriją. Sumanymą įgyvendinti scenoje ėmėsi jauna režisierė Karina Novikova, pastačiusi ne vieną muzikinį spektaklį Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Renesanso liutnia šiame teatralizuotame koncerte per įvairius išgyvenimus lydėjo neįprastą personažų porą – dainininkę (Renata Dubinskaitė) ir išilgine fleita bei kornetu grojantį muzikantą (Rodrigo Calveyra).

Dainiaus Būrės į lietuvių kalbą išversti kūrinių tekstai padėjo klausytojams sekti istorijos vingius ir pajusti renesanso poezijos

dvasią. Publika turėjo galimybę išgirsti geriausių polifoninės muzikos meistrų Orlando di Lasso, Philipe´o Verdelot, Juano Vasquezo, Jacques´o Arcadelto ir kitų kūrinius.

Rezidencijai Kintuose buvo skirta Lietuvos kultūros tarybos parama, projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su VšĮ „Kintai Arts“.

MB inf.

Muzikos barai / 15

FESTIVALIS

Klaipėdoje – I tarptautinis violončelės festivalis ir konkursas Rimantas ARMONAS

P

irmoji 2017 metų gegužės savaitė pateks į Lietuvos violončelės istoriją – Klaipėdoje surengtas I tarptautinis violončelės festivalis ir konkursas. Šių metų Lietuvos kultūros sostinė šešias dienas gyveno lydima violončelės garsų. Organizatoriai – renginio meno vadovas (ir idėjos autorius) Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos miesto savivaldybės koncertinė įstaiga Klaipėdos koncertų salė – į Klaipėdą sukvietė per 300 muzikos, šokio, teatro, kino ir dailės meno atstovų iš 21 pasaulio šalies, 22 koncertinėse erdvėse surengė per 50 renginių, ir

Muzikos barai / 16

visuose svarbiausias vaidmuo buvo skirtas violončelei. Visi koncertai vyko ne pilnose, bet perpildytose salėse.

Festivalio tikslas buvo supažindinti su įvairialypiu violončelės muzikos pasauliu – ne tik su klasikine violončele, bet ir su džiazuojančia, dainuojančia ir šokančia, šmaikštaujančia, gintarine, elektronine...

Festivalis

Klaipėdos festivalis išsiskyrė koncertų gausa, jų žanrine ir stilistine įvairove. Dienos „norma“ – keturi

koncertai: rytinis, dieninis, vakarinis ir naktinis. Festivalio organizatoriai būrelį jaunų, bet jau patyrusių violončelininkų pakvietė rytais griežti miesto viešbučiuose, kavinėse, ligoninėse, mokyklose ir vaikų darželiuose, „Klajojačios violončelės“ visiems kėlė nuostabą ir susižavėjimą, skatino domėtis šiuo nuostabiu instrumentu.

Mindaugui Bačkui ir jo komandai pavyko pakviesti itin stiprių atlikėjų ir taip surikiuoti jų pasirodymus, kad kiekvieną dieną įvykdavo po vieną ar net po kelis „sprogstamuosius“ koncertus. Festivalio puošmena tapo

atidarymo koncertas, kuriame virtuoziškumu ir siautulinga energija tryško violončelės žvaigždės Giovanni Sollima ir Monika Leskovar, jie su Klaipėdos kameriniu orkestru atliko G. Rossini, A. Piatti ir G. Sollimos kūrinius. Koncerto kulminacija buvo G. Sollimos „When we were trees“ dviem violončelėms ir styginių orkestrui. Čia romantinis virtuoziškumas derėjo su žinomų baroko epochos kūrinių intonacijomis, o į nepamirštamą visumą viską jungė solistų nuoširdumas, laisvumas ir preciziškas orkestro griežimas. Tokia dinamiška festivalio pradžia suteikė meninės energijos kitiems festivalio renginiams.

Tradiciškai violončelės festivalių programose didelio dėmesio sulau-

griežiamas vis kito violončelininko, sujungė brolių pranciškonų skaitomos Šventojo rašto ištraukos.

Gegužės 4-oji festivalyje buvo Lietuvos diena. Ji prasidėjo M. Rostropovičiaus auklėtinės profesorės Silvijos Sondeckienės seminaru „Violončelės mokymo metodikos klaidų apžvalga ir aptarimas“ bei meistriškumo kursais, kuriuose profesorė įtikinamai pagrindė savo seminaro teiginius dirbdama su jaunaisiais violončelininkais.

Tą dieną į Klaipėdą atvyko ir koncertų salės fojė savo kilnojamąsias dirbtuves įkūrė styginių instrumentų meistrai Vytas Gečas, Valdas Stravinskas ir Ieva Tranaitė. Festivalio koncertų lankytojai galėjo stebėti

Vytas Gečas

Gintarinė violončelė. Danutės Petrauskaitės parodos atidarymas

J. S. Bacho siuitas griežė Vytautas Sondeckis, Davidas Geringas, Marius Urba, Glebas Pyšniakas ir Rimantas Armonas

Po 100 violončelių koncerto: Rokas Vaitkevičius, Albertas Šivickis, Mindaugas Bačkus, Davidas Geringas, Rimantas Armonas ir Glebas Pyšniakas

kianti J. S. Bacho muzika skambėjo ir Klaipėdos festivalyje, ją „priglobė“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Pirmąją festivalio dieną svečiai iš Nyderlandų „Ensemble Schönbrunn Amsterdam“ (Marten Root, fleita, Viola de Hoog, violončelė, Menno van Delft, klavesinas) pateikė intriguojančią programą „Bachas kitaip“.

Kitą dieną naktiniame koncerte Lietuvos violončelininkai Davidas Geringas, Rimantas Armonas, Mindaugas Bačkus, Glebas Pyšniakas, Vytautas Sondeckis ir Marius Urba sausakimšoje bažnyčioje atliko visas šešias J. S. Bacho siuitas violončelei (BWV 1007–1012). Šio didingo ciklo siutas,

ypač uždaro ir paslaptingo violončelės gamybos proceso detales. Pirmą

dieną meistrai pristatė po vieną specialiai konkursui pagamintą violončelę, jas išbandyti buvo patikėta Monikai Leskovar ir Vytautui Sondeckiui. Komisija, įvertinusi garsines ir tembrines instrumentų savybes, geriausia pripažino Ievos Tranaitės violončelę.

Klaipėdos koncertų salėje ansam-

100 violončelių koncertas

Muzikos barai / 17

Pusryčių koncertai. Kavos architektai

Tėtis ir jūra

Naktis. Bachas.LT

blis „Armonas-Uss Duo“ – violončelininkas Rimantas Armonas ir pianistė Irena Uss – gausiems klausytojams pasiūlė lietuvių kompozitorių kūrinių violončelei retrospektyvą. Skambėjo V. Barkausko, M. K. Čiurlionio, V. Germanavičiaus, J. Juozapaičio, B. Kutavičiaus ir A. Šenderovo kūriniai.

Kitame tos pačios dienos koncerte Klaipėdos violončelių kvartetas (Mindaugas Bačkus, Glebas Pyšniakas, Jurgis Karbauskas ir Karolis Vaičiulis) kartu su šokio teatru „Padi Dapi Fish“ (choreografė Agnija Šeiko, šokėjai Beata Molytė, Aleksas Mažonas, Marius Pinigis, Benas Šarka) atliko A. Vivaldi keturių koncertų smuikui ciklo „Metų laikai“ versiją keturioms violončelėms. Klube „Raketa“ Lietuvos dieną koncertine programa „Atei-

Muzikos barai / 18

ties violončelė“ užbaigė Justas Kulikauskas (violončelė, elektronika).

Skambėjo populiariosios muzikos grandų – Rihannos, Justino Bieberio, Kanye Westo, Paulo McCartney, Seinabo Sey interpretacijos.

Klubas „Raketa“ tapo reikšminga ir intriguojančia festivalio erdve. Į ją su sava publika, stiliumi ir kanonais įžengė klasikiniais styginiais instrumentais atliekama džiazo, populiarioji, elektroninė muzika. Įsimintiną koncertą surengė šokiruojanti ir šmaikštaujanti „YouTube“ žvaigždė Rushadas Egglestonas (JAV), vadinamas violončelės Goblinu. Džiazo improvizacijas smuikais, altu ir violončele, styginių instrumentų meistro V. Gečo padengtais gintaro plokštelėmis, griežė „Gintarinis kvartetas“ – Vytautas Mikeliūnas (I

smuikas), Tadas Dešukas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas) ir Onutė Švabauskaitė (violončelė). Kartu su švedų violončelininku ir kontrabosininku Larsu Danielssonu duetas „Guarneri cello“ – violončelininkai Vytautas Sondeckis ir Svenas Forsbergas – atliko programą „Jazz-Cello-Bass“.

Būtina paminėti Suzuki violončelių orkestro koncertą. Pagal japonų muzikos pedagogo Shinichi Suzuki metodiką ugdomi jauni violončelininkai, suburti į orkestrą (vadovas Valdas Povilaitis), atliko klasikos programą. Šis koncertas lyg aidu atkartojo išvakarėse įvykusį vieną festivalio didžiųjų koncertų, kuriame griežė 100 violončelių orkestras. Daugiatautis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas maestro Davido Geringo (jame griežė visi festivalio ir konkurso dalyviai nuo mažiausio iki žymiausio), atliko C. Davidovo, P. Čaikovskio, G. Goltermano, G. F. Händelio, A. Malcio, A. Pärto kūrinius. Galingas ir sodrus 100 violončelių orkestro tembras žavėjo tokio skambesio dar negirdėjusius klausytojus. Šis koncertas, kurį transliavo LRT, dalyvių skaičiumi dvigubai viršijo ankstesnį Lietuvos rekordą, pasiektą 2007 metais Vilniuje, kai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo surengtas violončelininko Michailo Šenderovo 90-mečiui skirtas koncertas „Cello fiesta“. Abiem rekordiniams orkestrams dirigavo Davidas Geringas, koncertmeisteris – Rimantas Armonas.

Baigiamasis festivalio koncertas vainikavo Lietuvos violončelės istorijai, Klaipėdai, violončelės meno profesionalams ir muzikos mylėtojams reikšmingą renginį. Su Liepojos simfoniniu orkestru pasirodė skirtingų kartų violončelės žvaigždės.

Maestro Davidas Geringas brandžiai, įtikinamai ir nepamirštamai sukūrė keistojo riterio personažą R. Strausso fantastinėse variacijose „Don Kichotas“. Prie sėkmingo atlikimo nemažai prisidėjo orkestro altų grupės koncertmeisteris Raimonds Golubkovs, su humoru įkūnijęs Sančą Pansą.

Armėnų kilmės violončelininkė Karinė Georgian, M. Rostropovičiaus auklėtinė, P. Čaikovskio konkurso nugalėtoja, Edvardo Elgaro Koncertui violončelei ir orkestrui, op. 85, suteikė nostalgiškai lyriškų ir skausmingai dramatiškų bruožų, žavėjo didmeistriška įtaiga ir žaismingu virtuoziškumu. Jaunosios kartos rusų violončelininkas, D. Geringo auklėtinis, P. Čaikovskio konkurso laureatas, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorius Borisas Andrianovas virtuoziškai ir nuoširdžiai interpretavo įžymiąsias P. Čaikovskio Variacijas rokoko tema.

Liepojos simfoninį orkestrą puikiai valdė dirigentas Modestas Pitrėnas.

Nėra abejonių, kad Klaipėdos festivalis puikiai išlaikė „stojamąjį“ egzaminą ir įsijungė į garbingų violončelės festivalių Mančesteryje, Kronberge, Kobėje, Los Andžele gretas. Išskirtinį bruožą jam suteikė tarptautinis violončelininkų konkursas.

Konkursas

Didžiulio besimokančio ir studijuojančio jaunimo dėmesio sulaukęs konkursas tiek dalyvių skaičiumi, tiek kokybe turbūt pranoko rengėjų lūkesčius. Trijose grupėse varžėsi jaunieji violončelininkai iki 18 metų, juos vertino žymūs pedagogai iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenki-

jos, Rumunijos, Latvijos ir Lietuvos, komisijai vadovavo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas ekspertas Romanas Armonas.

C grupėje (iki 18 metų) I vietą laimėjo Janas Sekaci (Rumunija), II vietą – Mikhailas Makhnachas (Rusija), III vietą – Anna Katrina Pauksena (Latvija). B grupėje (iki 14 metų) I vieta paskirta Daniilui Nikonovui (Rusija), II vieta – Zuzannai Zamęskai (Lenkija), III vieta – Paulai Skulte (Latvija) ir Savvai Grigoryevui (Rusija). A grupėje (iki 10 metų) I vietą pelnė Patricija Kasteckaitė (Lietuva), II vietą – Milana Eremina (Rusija), III vietą – Liepa Razmutė (Lietuva).

D grupėje (iki 30 metų) dėl trijų laureatų vardų rungėsi 25 dar studijuojantys ar jau violončelės mokslus baigę Austrijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Suomijos, Belgijos, Šveicarijos, Vengrijos, Rusijos, Kinijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai.

Jų meistriškumą vertino labai autoritetinga komisija: du P. Čaikovskio konkursų laureatai, pasaulinės violončelės žvaigždės Karine Georgian ir Davidas Geringas (komisijos pirmininkas), daugelio prestižinių konkursų laureatas, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorius Borisas Andrianovas, Krokuvos muzikos akademijos profesorius Zdisławas Lapinskis, LMTA ir VDU profesorius Rimantas Armonas, žinoma latvių jaunosios kartos violončelininkė Marta Sudraba ir švedų violončelininkas Svenas Frosbergas. I vietą laimėjo Rustemas Khamidullinas (Rusija), II vietą – Kenta Uno (Austrija), III vietą – Rokas Vaitkevičius (Lietuva). Rokas Vaitkevičius pelnė ir prizą už geriausią privalomojo kūrinio, Anatolijaus Šenderovo Interludium violončelei solo, atlikimą. R. Vaitkevičius violončelę studijavo pas Vilnių Petrauską (J. Naujalio muzikos gimnazijoje) ir prof. Rimantą Armoną (LMTA).

Meistriškumo kursai, dirbtuvės

Po „Armonas-Uss Duo“ koncerto: Anatolijus Šenderovas, Karina Georgian, Irena Uss-Armonienė, Silvija Sondeckienė ir Rimantas Armonas

Labai svarbus ir prasmingas festivalio akcentas – meistriškumo kursai, dirbtuvės (workshop), seminarai.

Juose patirtimi ir žiniomis su jaunaisiais Lietuvos ir iš užsienio šalių at-

vykusiais violončelininkais dalinosi puikūs pedagogai Bruno Cocsetas (Prancūzija), Giovanni Sollima (Italija), Monika Leskovar (Kroatija), Rӑzvanas Suma (Rumunija), Silvija Sondeckienė, Tatjana Kuc, Ramutė Kalnėnaitė (Lietuva).

Pranešimai, parodos, kiti renginiai

Festivalio programoje svarbi vieta teko moksliniams-metodiniams renginiams. Klaipėdos universiteto profesorė Danutė Petrauskaitė skaitė pranešimą „Violončelės mokyklos Lietuvoje paieškos (XVI–XX a.)“, Klaipėdos koncertų salės fojė jos informatyvi ir meniškai pateikta paroda „Violončelės mokyklos ištakos ir raida Lietuvoje“ leido koncertų publikai, festivalio svečiams, konkurso dalyviams išsamiai ir koncentruotai susipažinti su Lietuvos violončelės istorija, atlikėjais ir pedagogais. Profesorės pranešimas ir paroda ypač reikšmingi artėjant Lietuvos violončelės istorijos 100-čiui, kurį galima būtų skaičiuoti nuo Klaipėdos konservatorijos įkūrimo.

Buvo perskaitytas ne tik minėtas profesorės Silvijos Sondeckienės pranešimas, bet ir svečio iš Ispanijos Jordi Pardo pranešimas „Pau Casalso fondo veikla ir teikiamos galimybės“.

Klaipėdos dramos teatre publikai buvo pristatytas daugelyje užsienio šalių jau rodytas tarptautinis projektas „Smėlio laikrodžiai“ keturioms violončelėms. Jį atliko violončelininkai Edmundas ir Justas Kulikauskai, Onutė Švabauskaitė ir Povilas Jacunskas. Idėjos ir muzikos autorė – Justė Janulytė, vaizdo režisierius – Luca Scarzella (Italija), elektronika – Michele Tadini ir Antonello Ruggi, scenografė – Justė Paulėkaitė, šviesos dizaineriai– Eugenijus Sabaliauskas ir Vilius Vilutis. Ši festivalio apžvalga neaprėpia visų festivalio renginių, pirmiausia dėl nepaprastos jų gausos. Svarbiausia, kad galime džiaugtis šauniai startavusiu nauju meno renginiu. n

Muzikos barai / 19

FESTIVALIS Kultūros sostinėje – „Impresijos“

Liepą šių metų Lietuvos kultūros sostinėje Klaipėdoje vyko II tarptautinis festivalis „Impresijos“.

Jo koncertuose dalyvavo daugiau kaip 80 jaunųjų ir vyresnės kartos muzikų. Šių metų renginio ašis buvo vokalinės muzikos grandų Almo Švilpos ir Vladimiro Prudnikovo, taip pat Dalios Kužmarskytės, Ritos Petrauskaitės, Mindaugo Rojaus ir kitų žinomų Klaipėdos menininkų vakarai.

Festivalio ,,Impresijos“ idėjos autorė ir jo meno vadovė – septyniolikos tarptautinių konkursų laureatė Gabija Maknavičiūtė. Iš Klaipėdos kilusi pianistė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), prof. Zbignevo Ibelhaupto klasėje. Šių metų gegužę VI tarptautiniame konkurse Stokholme G. Maknavičiūtė laimėjo antrą vietą koncertmeisterio kategorijoje, tokį pat įvertinimą su LMTA trio (smuiku griežė Laura Staponkutė, violončele – Kornelija Kupšytė) pelnė kamerinio ansamblio kategorijoje.

LMTA trio pradėjo pirmąjį „Impresijų“ koncertą „Garsų jūroje: nuo klasikos iki šių dienų“, kuris liepos 13 d. vyko Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje. Jame dalyvavo ir iš Vienos atvykusi tarptautinių konkursų laureatė pianistė Gaivilė Simaitytė. Klausėmės H. Berenso, F. Say, J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, M. K. Čiurlionio kūrinių.

Liepos 27 d. koncerte „...Ir palies smuiko melodija laisvo miesto širdį...“ G. Tartini, F. Schuberto, R. Schumanno, P. Sarasate ir kt. kūrinius smuikui ir fortepijonui atliko tarptautinių konkursų laureatė Lina Marija Domarkaitė ir Aušra Vaitkutė.

Keli festivalio renginiai vyko Palangoje, Gintaro muziejuje.

Liepos 14 d. muzikinis-literatūrinis vakaras „Karalienės Luizės meilės šviesoje“ sutraukė nemažą būrį istorijos, literatūros ir muzikos gerbėjų. Kompoziciją atliko aktorė ir režisierė Virginija Kochanskytė, Klaipėdos muzikinio teatro solistai Mindaugas Rojus ir Rita Petrauskaitė, pianistė Inga Maknavičienė. Skambėjo G. F.

Händelio, F. Schuberto, J. Strausso, J. Massenet vokaliniai kūriniai, fragmentai iš R. Krupavičiūtės ir J. Saulėnienės knygos ,,Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje“.

Liepos 15 d. vakarą ,,Tarsi bangos nemarios: kūrėjos moterys dainose ir eilėse (V a. pr. Kristų – XX a. pradžia)“ Gintaro muziejuje dainininkė Dalia Kužmarskytė, pianistė Inga Maknavičienė ir aktorė Regina Šaltenytė skyrė moterų kompozitorių F. Mendelssohn, N. Boulanger, C. Chaminade, I. Colbran, L. Lehmann, A. Schindler-Mahler, L. Reichardt, B. Strozzi, P. Viardot ir kt. kūrybai, skambėjo Sapfo, K. Praniauskaitės, S. Nėries, M. A. Lochvickajos, A. Elksnės, J. Degutytės, O. Baliukonės ir kitų poečių eilės. Talentingos moterys visais laikais kūrė nuostabią vokalinę, instrumentinę muziką ir poeziją, bet beveik neturėjo galimybių būti išgirstos. Žymaus kompozitoriaus Felikso Mendelssohno tėvas Abrahamas savo dukrai Fanny rašė: „Tavo broliui Felixui muzika greičiausiai taps profesija, tačiau tau ji visuomet liks gyvenimo puošmena; muzika negali ir neturi tapti tavo egzistencijos pagrindu...“ Liepos 16 d. koncerte-susitikime „Operetės gintariniai lašai: Imre Kálmánas“ klausytojai turėjo retą progą pasiklausyti Klaipėdos kultūros magistro dirigento Stanislovo Domarko minčių apie kūrybą ir gyvenimą. Koncerte dalyvavo KVMT solistai Jonas Sakalauskas ir Agnė Sabulytė, specialiai tam vakarui suburta instrumentinė grupė: Barbora Domarkaitė (smuikas), Kristina Domarkienė (smuikas), Matvejus Goldbergas (violončelė) ir Inga Maknavičienė (fortepijonas).

Skambėjo populiariausių Imre Kálmáno operečių ,,Grafaitė Marica“, ,,Bajaderė“, ,,Monmartro žibuoklė“, „Cirko princesė“, ,,Čardašo karalienė“ arijos ir duetai.

Gausi auditorija liudijo neblėstantį operetės žanro žavesį.

Liepos 23 d. koncerte „Baltijos glėby“ klausėmės boso Almo Švilpos. Iš Klaipėdos kilęs menininkas nuo 1996 m. gyvena Vokietijoje, yra vienas pagrindinių Eseno „Aalto“ teatro solistų, pasirodo prestižinėse kitų šalių

Vladimiras Prudnikovas, Almas Švilpa, inga Maknavičienė ir Vytautas Grubliauskas

Po koncerto-maratono „Mus užaugino Klaipėda“

operos scenose. Koncerte dainavo ir Almo pedagogas prof.

Vladimiras Prudnikovas, jiems talkino pianistė prof. Nijolė Ralytė. Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė Regina Makauskienė sakė, kad visus užbūrė muziejaus skliautus drebinę įstabūs balsai...

Liepos 30 d. Klaipėdos Atgimimo aikštėje vyko baigiamasis festivalio „Impresijos“ renginys.

Koncerte-maratone „Mus užaugino Klaipėda“ dalyvavo tarptautinių konkursų laureatai pianistai, smuikinkai, vokalistai – nuo pačių mažiausių iki jau žinomų menininkų.

Liepos 14 d. muzikinis-literatūrinis vakaras „Karalienės Luizės meilės šviesoje“

MB inf.

Liepos 16 d. koncerte-susitikime „Operetės gintariniai lašai: Imre Kálmánas“

Muzikos barai / 21

SUKAKTIS Dešimt ECMTA veiklos metų

Šių metų balandžio 21–23 dienomis Suomijoje, Kuopijo (Kuopio) mieste, vyko Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) metinis suvažiavimas. Jame dalyvavo ir septyni Lietuvos atstovai.

Suomijoje nuo seno skiriama daug dėmesio muzikos edukacijai, visuomenėje stiprios kamerinio muzikavimo tradicijos, tad nenuostabu, kad prieš dešimt metų būtent Suomijoje Juveskiulės (Jyväskylä) taikomųjų mokslų universiteto Muzikos fakulteto kartu su partneriais surengtoje konferencijoje buvo įkurta Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacija (European Chamber Music Teachers´ Association). Šiandien tai gyvybinga tarptautinė organizacija, vienijanti daugiau kaip šimtą narių, ji yra kitos reikšmingos organizacijos – Europos muzikos tarybos (EMC) – narė.

Per dešimtmetį ECMTA susitikimai ir suvažiavimai vyko įvairiuose Europos miestuose – Vilniuje (2008 m., LMTA), Dubline, Mančesteryje, Manheime, Gdanske, Rygoje, Taline, Amsterdame, Tartu, Varšuvoje, Romoje, Kazanėje, Savonlinoje ir kt.

ECMTA 10-mečio minėjimo suIki 2016 m. ECMTA vadovavęs Evanas Rothsteinas ir dabarti- važiavimą ir patrauklią tai progai skirtą programą parengė Kuopijo nė prezidentė Marje Lohuaru konservatorija. Tarp kitų šalių atstovų Lietuvos delegacija buvo viena didžiausių, ją sudarė septyni pedagogai: Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė doc. A. Nekrošienė, LMTA lektorius P. Jacunskas, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos direktorius R. Simanavičius, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja I. Milašiūtė, Lietuvos ir Italijos kultūrinės asociacijos „Musica Vitale“ direktorė, Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja N. Karaškaitė, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos ir ECMTA valdybos narys prof. P. Kunca, Tarptautinio festivalio-konkurso „Le strade d´Europa“ meno vadovė D. N. Beniušytė. Ankstesnių metų renginiuose yra dalyvavę ir kitų Lietuvos mokyklų – institucinių ECMTA narių – atstovai.

ECMTA ypatingą dėmesį skiria jaunimo ugdymo kamerinės muzikos srityje klausimams. Viena svarbiausių suvažiavimų programos dalių visuomet būna Narių forumas (Members Forum). Jame Lietuvos pedagogų ir koncertinių organizacijų kamerinės muzikos iniciatyvų pristatymas kaskart patraukia dėmesį, ypač kai pasitelkiama ir videoinformacija.

Suvažiavimo dalyviai gali dirbti pedagoginėje ar psichologinėje grupėje, kalbėti diskusijose, dalytis ugdymo patirtimi, rasti reikiamos pedagoginės literatūros ir partitūrų, susipažinti su kviestiniais įdomiais menininkais, klausytis jų paskaitų. Suvažiavimo metu rengiamuose meistriškumo kursuose ir koncertuose Lietuvos ir kitų šalių jaunimo ansambliai atlieka įvairių žanrų kamerinę muzika.

Problemos gvildentos diskusijose

Per dešimtį metų kartu su ECMTA rengiamuose meistriškumo kursuose Lietuvoje ir kitose šalyse tobulinosi nemažas būrys Lietuvos jaunimo ansamblių. Tai ir pirmus žingsnius muzikoje žengiantys vaikai, ir vyresnieji moksleiviai, ir LMTA studentai. LMTA du kartus ECMTA kolegas buvo pakvietusi į Vilnių, į tarptautinius kamerinės muzikos festivalius ir meistriškumo kursus, Lietuvos muzikų sąjunga kartu su V. Jakubėno muzikos mokykla Biržuose suorganizavo penkias tarptautines kūrybines-edukacines stovyklas „Muzikuokime drauge“, jose dalyvavo Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Latvijos ir Estijos pedagogai ir moksleiviai. Sėkmingai tęsiama Birštono vasaros menų akademijos veikla, VšĮ

Posėdžio temas tikslina pranešėjai. Povilas Jacunskas ir Dorotėja Nijolė Beniušytė (pirmieji iš kairės)

„Musica Vitale“ turi patirtį organizuojant Tarptautinį jaunimo muzikos festivalį „Le strade d´Europe“ Lietuvoje ir Italijoje, prie šios veiklos dabar prisideda Estijos ir kitų šalių jaunimo ansambliai.

Ryšius su ECMTA gražiai palaiko ir Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla, radusi galimybę į susitikimą Tartu išsiųsti tris mokyklos mokytojas ir smuikininkų ansamblį. Mokykla šiemet surengė I tarptautinį kamerinės muzikos konkursą „Musica Brillante 2017“. Jo vertinimo komisijoje dalyvavo ECMTA narys pianistas G. Devastato (Italija).

Kuopijo suvažiavime buvo pristatytas Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos kartu su Latvijos kolegomis rengiamas Tarptautinis fortepijoninių duetų konkursas. ECMTA nariai maloniai prisimena informaciją apie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos rengiamą Baltijos šalių moksleivių kamerinių ansamblių konkursą „Pavasario sonata“.

Verta padrąsinti Lietuvos muzikos mokyklas ir pedagogus tapti ECMTA instituciniais arba individualiais nariais ir glaudžiau bendradarbiauti su kolegomis Europoje. Tapti asociacijos nariu labai paprasta: reikia internete (http://www.ecmta. eu/about-ecmta, skyrelis How to join ECMTA) užpildyti prašymo formą, sumokėti nario mokestį ir įsigyti bilietus į kitą šios organizacijos suvažiavimą, lapkričio 3–5 d. vyksiantį Didžiojoje Britanijoje, istorinėje Leiston Abbey vietovėje. Maloniai kviečiame.

Petras KUNCA

Pirmąją suvažiavimo dieną vainikavo pobūvis suomiškoje sodyboje, skambant liaudies instrumentų muzikai

Muzikos barai / 22

Liudmilos FELČINSKAJOS nuotr.

FESTIVALIS

13-oji „Trakų fanfarinė savaitė“ baigėsi, pasitikime 14-ąją!

ŠIE METAI TRAKŲ MENO MOKYKLAI YPATINGI – MINIMAS JOS PENKIASDEŠIMTMETIS. NET PRASIDĖJĘ ILGAI LAUKTI PASTATO REKONSTRUKCIJOS DARBAI NETRIKDO, O TIK ŠIEK TIEK KOREGUOJA KAIP VISADA AKTYVŲ MOKYKLOS VEIKLOS RITMĄ.

LIEPOS 31 – RUGPJŪČIO 6 DIENOMIS JAU TRYLIKTĄ KARTĄ VYKO TARPTAUTINĮ PRIPAŽINIMĄ PELNĘS RENGINYS „TRAKŲ FANFARINĖ SAVAITĖ“. JO „TRIGUBA“ PROGRAMA – KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO, MEISTRIŠKUMO KURSAI IR MUZIKOS FESTIVALIS – PAŽĖRĖ NEIŠDILDOMŲ ĮSPŪDŽIŲ IR DALYVIAMS, IR KONCERTŲ KLAUSYTOJAMS.

Projekto tradicijos

Pasak Trakų meno mokyklos direktorės Neringos Mišeikienės, kiekvienais metais meistriškumo kursuose nori dalyvauti vis daugiau pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais grojančių muzikantų, tad, kad ir kaip gaila, visų paraiškų patenkinti nepavyksta. Talentingas muzikuojantis jaunimas iš Lietuvos ir užsienio naudojasi išskirtine galimybe mokytis pas visame pasaulyje žymius savo srities profesionalus ir groti su jais vienoje scenoje. Neretai tenka išgirsti, kad „Trakų fanfarinė savaitė“ meistriškumo kursų dalyviams yra didžiulė tobulėjimo šventė, kurios laukiama visus metus.

Liudmilos FELČINSKAJOS nuotr.

Garsiai nuskambėjo tryliktoji „Trakų fanfarinė savaitė“

„Trakų fanfarinės savaitės“ organizatorių, partnerių, lektorių ir koncertmeisterių komanda

„Esame labai dėkingi visiems projekto partneriams, rėmėjams, su kurių pagalba jau tryliktą kartą vyko didžiulį atgarsį turintis Trakų meno mokyklos inicijuotas projektas. Šiemet meistriškumo pamokos ir mokinių koncertai iš meno mokyklos persikėlė į projekto partnerių Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Trakų kultūros rūmų patalpas.

Visą savaitę dalyviai gyveno pagal įtemptą dienotvarkę: individualios pamokos, ansamblinio grojimo ir orkestro užsiėmimai, vakarais – koncertai“, – sakė N. Mišeikienė.

Muzikos barai / 23

FESTIVALIS Žinomi ir nauji vardai Pirmasis iš aštuonių projekto koncertas (kaip ir visi kiti, nemokamas) įvyko rugpjūčio 1 d. verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“. Girdėjome jau antrą kartą projekte „Trakų fanfarinė savaitė“ dalyvavusius meistriškumo kursų mokytojus – šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenančią ir su žymiausiais pučiamųjų instrumentų kolektyvais koncertuojančią saksofonininkę Rusnę Mikiškaitę ir charizmatiškąjį atlikėją ir mušamųjų instrumentų pedagogą iš Lenkijos Mariuszą Mocarskį. Koncerte pasirodė ir pirmą kartą į „Trakų fanfarinę savaitę“ atvykęs Šv. Cecilijos akademijos Romoje, Novaros konservatorijos profesorius Gabriele Cassone (Italija). Legendinis trimitininkas yra grojęs garsiausiose pasaulio salėse – Amsterdamo „Concertgebouw“, Paryžiaus „Cité de la Musique“, Milano „La Scala“, Zalcburgo „Mozarteum“, Niujorko „Carnegie Hall“, Vienos „Konzerthaus“ ir kt.

Tradiciškai „Trakų fanfarinę savaitę“ užbaigė meistriškumo mokyklos mokinių koncertai. Rugpjūčio 5 d.

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos Didžiojoje salėje įvyko solistų ir ansamblių koncertas, po jo – džiazo vakaras su grupe „CinAmono“ restorane „Pirosmani“. Rugpjūčio 6 d. Trakų kultūros rūmuose grojo tarptautinis „Trakų fanfarinės savaitės“ orkestras, diriguojamas Berto Langelerio (Nyderlandai, Estija). Aukščiausio meistriškumo reikalaujančius kūrinius atliko daugiau nei šimtas jaunuolių iš visos Lietuvos, solo su orkestru grojo jau aštuntą kartą projekte dalyvavusi Garliavos meno mokyklos mokinė baritonininkė Kotryna Terminaitė, eufonijos grandas iš Didžiosios Britanijos Stevenas Meadas ir birbynininkas, Lietuvos kariuomenės orkestro dirigentas Egidijus Ališauskas.

Ilgamečiai tarptautiniai ryšiai

Kituose projekto koncertuose karaliavo muzika varinių pučiamųjų instrumentų kvintetams. „Brasspalvos“ surengė koncertą Trakų kultūros rūmuose kartu su eufonininku Stevenu Meadu, kitą talentingo jaunimo iš Lietuvos kvintetą „Amber Brass“ girdėjome vakariniame koncerte restorane „Pirosmani“. Jaunas ir perspektyvus ansamblis „Amber Brass“ atkreipė kvinteto „Spanish Brass“ dėmesį ir sulaukė kvietimo kitų metų vasarą atvykti į Ispaniją dalyvauti meistriškumo kursuose bei surengti solinį koncertą.

Pasaulyje vienas garsiausių varinių pučiamųjų ansamblių „Spanish Brass“ jau antrą kartą su dideliu malonumu dalyvavo „Trakų fanfarinėje savaitėje“. Kolektyvo nariai ne tik vedė meistriškumo pamokas, bet ir surengė koncertus „Apvalaus stalo klube“ ir Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje.

Projekto meno vadovo Arvydo Mišeikio teigimu, per keliolika projekto metų pavyko užmegzti daugybę ryšių, todėl šiandien į Trakus atvyksta tikros muzikos žvaigždės, ir dalyvavimas „Trakų fanfarinėje savaitėje“ joms yra prestižo dalykas. „Organizacinis darbas yra nuolatinis ir nenutrūkstamas procesas. Kai tik baigiasi vienų metų projektas, mes jau mąstome apie kitus metus“,– sako projekto vadovas. „Trakų fanfarinės savaitės“ metu veikė „Buffet Group“ kompanijos, jungiančios prestižinius prekių ženklus „Buffet Crampon“, „Besson“, „B&S“, „Antoine Courtois“, „Hans Hoyer“, „Julius Keilwerth“, „Melton Meinl Weston“, „J. Scherzer“, „W. Schreiber“, muzikos instrumentų paroda.

Justina ORLOVSKYTĖ

Liudmilos FELČINSKAJOS nuotr.

Vasaros meistriškumo mokyklos fanfarinis orkestras baigiamajame koncerte. Dirigentas – Bertas Langeleris

Muzikos barai / 24

„Šimtmečio muzika“ Lietuvos šimtmečio belaukiant

Ateinančių metų rudenį Vilniuje vyks III tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis-konkursas „Šimtmečio muzika“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Pasirengimas jam vyksta jau ketverius metus, nuo tada, kai šio projekto steigėjos ir organizatorės, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertmeisterės ekspertės ir mokytojos metodininkės Alos Bendoraitienės pastangomis 2014 metų rudenį Vilniuje pirmajame festivalyje-konkurse susitiko dvi labai skirtingos kultūros – Lietuvos ir Centrinės Amerikos šalies Kosta Rikos. Tada buvo nutarta festivalįkonkursą „Šimtmečio muzika“ rengti kas dvejus metus pakaitomis tai Lietuvoje, tai Kosta Rikoje. Renginio esmė – muzikos kūrėjų ir jaunųjų atlikėjų kultūriniai mainai bei meistriškumo pamokos. „Spalvos, garsai, skoniai, kvapai, mentalitetas labai skirtingi, bet išnyksta bet kokie barjerai, kai kalbama universalia garsų kalba“, – sako A. Bendoraitienė. Šis festivalis-konkursas iš kitų išsiskiria originalia koncepcija: čia skamba tik XX–XXI amžių muzika, kartu ir specialiai parašyti lietuvių bei kostarikiečių kompozitorių kūriniai, čia savo jėgas įvairiose amžiaus grupėse išbando jaunieji pianistai, o festivalis skirtas įvairiems kameriniams ansambliams.

Projektu stengiamasi pabrėžti šalių etninį savitumą, išreiškiamą šiuolaikine muzikine kalba. Tai puiki tarptautinio bendradarbiavimo ir muzikinio ugdymo mokykla, kuri stipriai motyvuoja jaunuosius talentus, verčia pasitempti, leidžia parodyti save ir pasimokyti iš kitų.

Visa tai svarbu ir dėlto, kad vaikų, pasiryžusių savo gyvenimą paskirti scenos menui, vis mažėja.

Pati festivalio-konkurso „Šimtmečio muzika“ idėja A. Bendoraitienei kilo bendradarbiaujant su Kosta Rikos aukštųjų menų instituto (Instituto Superior de Artes, toliau – ISA) vadovu profesoriumi Aleksandru Skliutovskiu. „Iš A. Skliutovskio ir jo šeimos, kurioje visi pianistai, galima labai daug ko pasimokyti, o ypač darbingos jaukios atmosferos pačioje mokymo įstaigoje. Ten galvojama apie galutinį rezultatą – pianistines aukštumas. Ugdomi atlikėjai, kuriais rūpinasi ne vienas, o iškart keli pianistai pedagogai.

Jie stengiasi natūraliai skiepyti meilę muzikai, skatinti motyvaciją, ten nėra jokios konfrontacijos ar

konfliktinės atmosferos“, – pasakoja A. Bendoraitienė.

Profesoriaus A. Skliutovski metodika susižavėjo ir ilgametė M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono skyriaus vadovė mokytoja metodininkė J. T. Karosaitė. Ji praėjusių metų lapkričio 21–27 dienomis kartu su grupe specialistų ir penkiais mokiniais lankėsi II festivalyje-konkurse „Šimtmečio muzika“, vykusiame Kosta Rikos sostinėje San Chosė.

J. T. Karosaitei labai didelį įspūdį paliko patys mažiausi kostarikiečiai, nenustygstantys, trykštantys temperamentu, guviai ir labai tiksliai muzikuojantys ansamblyje. Fortepijono meno jie pradedami mokyti nuo trejų–ketverių metų. Mokytoją nustebino, kad tokie mažučiai vaikai jau taip techniškai sugeba atkartoti sudėtingas ritmines formules.

Vėlyvesniuose mokymo etapuose jie orientuojami į ciklines formas – R. Schumanno „Vaikų albumą“, C. Debussy „Vaikų kampelį“ ir pan. Ar yra tokių gabių vaikų Lietuvoje? Pasitaiko. Mokytoja prisiminė 12 metų pas ją pamokas lankiusią, o dabar Niujorke gyvenančią talentingą pianistę Eveliną Puzaitę. Viskas priklauso nuo šeimos, būtinas jos palaikymas.

Kosta Rikoje įprasta, kad visa šeima gyvena vaiko ateitimi.

A. Bendoraitienė, Kosta Rikoje vesdama meistriškumo kursus, atkreipė dėmesį, kad visi jaunieji pianistai labai paklusnūs – jie neatsikalbinėdami dirbs kelias valandas, kad kuo greičiau tekstą išmoktų atmintinai. Šiuolaikinė muzika lavina atmintį, dėl to jiems nėra sunku pasiruošti konkursui. „Norėčiau, kad ir pas mus atmosfera būtų pozityvesnė“, – sako A. Bendoraitienė. Šiuolaikinės muzikos konkurse „Šimtmečio muzika“ dalyvauja įvairaus amžiaus jaunieji pianistai, suskirstyti į keturias grupes. Kiekvienos grupės dalyviams reikia parengti atitinkamai 10, 15, 20 ir 25 minučių trukmės programą, kurią sudaro vienas iš keturių lietuvių ir Kosta Rikos kompozitorių kūrinių pasirinktinai bei kita šiuolaikinė muzika. J. T. Karosaitės nuomone, XX–XXI a. muziką suprasti ir išmokti kur kas sunkiau nei kokį klasikinį kūrinį, tačiau atsiveria didesnės interpretacijos galimybės, galima pasitelkti daugiau fantazijos. „Šimtmečio muzika“ – ir kompozitorių varžytuvės. Praėjusių metų konkursui buvo pateikti aštuoni lietuvių ir kostarikiečių autorių kūriniai. Anot J. T. Karosaitės, buvo sunku išsirinkti kostarikiečių kūrinius, nes tai visai nepažįstama muzika.

Pasirinkta viena ramesnė noktiurno pobūdžio pjesė, nors ją išmokti buvo nelengva, nes muzika atonali.

Temperamentingas Mario Alfaguellio kūrinys su audringa kulminacija „Terra motto“ (žemės drebėjimas) Guodai Valackaitei padėjo pelnyti specialųjį prizą.

Iš pasirenkamųjų lietuvių autorių kūrinių dominavo Vidmanto Bartulio „Auksinių debesų lietus“. Ir kiti šio kompozitoriaus kūriniai – „Ūkanos“, „Devyni rudens akimirksniai“ Kosta Rikoje iki šiol turi didelį pasisekimą.

Ypač populiarus buvo A. Remesos kūrinys „Stigmos“, konkurse jis skambėjo dažniausiai, buvo net 12 skirtingų interpretacijų.

Dalyviai mielai rinkosi kompozitorių A. Malcio, A. Remesos, J. Andrejevo, V. Barkausko, R. Šerkšnytės, M. Alfaguellio, M. Camacho, P. Molinos, J. Alvarado kūrinius. Per atidarymą labai gražiai buvo pagerbtas prof. J. Andrejevas – „Šimtmečio muzikos“ ekspertas, kūrinių autorius, komisijos narys. Deja, dėl sunkios ligos jis negalėjo atvykti ir netrukus mirė. „Šimtmečio muzikos“ konkursas vyko Kosta Rikos nacionalinio universiteto patalpose, didžiuliame pastatų komplekse su atogrąžų sodais, atidarymo koncertas – pilnutėlėje Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Per savaitę visi atlikėjai turėjo po du pasirodymus, o laureatai – po tris: festivalyje, konkurse ir baigiamajame koncerte.

A grupėje pirmoji premija atiteko Domui Gintautui iš Panevėžio muzikos mokyklos (mokytoja ekspertė G. Beleckienė), antrąją premiją laimėjo Vakarė Stankevičiūtė (mokytojas ekspertas D. Račys, Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), B grupėje antrąja premija apdovanota Guoda Valackaitė (mokytoja ekspertė J. T. Karosaitė, M. K. Čiurlionio menų mokykla). C grupėje pagrindinis prizas atiteko Skirmantei Kirkliauskaitei (mokytoja ekspertė J. T. Karosaitė, M. K. Čiurlionio menų mokykla). Absoliučiu festivalio-konkurso prizininku ir Grand Prix laimėtoju tapo Jose Eleazaras Membreno Paredesas.

Dovanų jis gavo elektroninį pianiną „Yamaha P115“ ir kvietimą groti ateinančių metų atidarymo koncerte.

Didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad šis talentingas jaunuolis konkursui pasirengė namuose neturėdamas savo instrumento.

Ypač įsimintinas buvo festivaliokonkurso „Šimtmečio muzika“ pradžios koncertas, kuriame skambėjo kostarikiečių atliekama S. Vainiūno

muzika (dirigentas M. Staškus). Čia pasirodė praėjusių metų Grand Prix laimėtojas Lietuvos pianistas Robertas Lazinskis ir Chose Pablo Kasade – pianistas ir pagrindinis šio konkurso organizatorius.

Beveik šeši su puse tūkstančio kilometrų skiria Vilnių nuo San Chosė, 12-os valandų kelionė per Atlantą. „Nuostabi šalis, žmonės šilti, pozityviai nusiteikę. Kai bendrauji su studentais, jie mąsto – čia man taip ar kitaip reikėjo padaryti, kai klausosi kolegos grojimo, džiaugiasi tuo, kas jam pavyko. Ar čia tautos, ar čia pedagogikos bruožas?“ – svarsto J. T. Karosaitė.

Kitų metų rudenį Vilniuje skambės III tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio-konkurso „Šimtmečio muzika“ akordai. Šių metų pavasarį Lietuvos Respublikos Seime buvo ratifikuotas susitarimas, kuriuo steigiama Europos Sąjungos ir Centrinės Amerikos asociacija, skatinsianti aktyvesnį politinį ir ekonominį Europos Sąjungos valstybių bendradarbiavimą su to regiono šalimis, tarp jų ir su Kosta Rika. Taigi kuriamas palankus kontekstas pro-

Nacionalinis operos teatras San Chosė, kuriame vyko festivaliokonkurso atidarymas

jekto „Šimtmečio muzika“ tęstinumui, jo ilgalaikei perspektyvai.

Audronė JASINEVIČIŪTĖ-IVANAUSKIENĖ

Konkurso žiuri nariai (iš kairės į dešinę): prof. A. Žvirblytė, mokytoja metodininkė A. Bendoraitienė, dirigentas M. Staškus ir konkurso dalyvės S. Kirkliauskaitė (1 premija ), G. Valackaitė (1 premija ), V. Stankevičiūtė (2 premija )

Po konkurso kartu su žiuri nariais: kompozitoriumi prof. M. Alfaguelliu, mokytoja metodininke A. Bendoraitiene, prof. A. Skliutovskiu, prof.

A. Žvirblyte, doc. M. Staškumi, dr. G. Meza-Sandovalu

Muzikos barai / 25

PAŽINTIS

Vargonų gausmas P iš tolimų erdvių

Andrius VASILIAUSKAS

Vytenis Vasyliūnas Leliūnuose (2013 m.)

Muzikos barai / 26

radedant kalbėti apie Vytenį Vasyliūną mintys nejučiomis nukrypsta į jau praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurį, kada, šių eilučių autoriui dar besimokant penktoje ar šeštoje klasėje, šeimą pasiekdavo laiškai iš užatlantės. Mums Amerika tada atrodė pasakų šalis, kur viešpatauja teisingumas ir visuotinė gerovė.

Laiškus rašydavo tėvo Leonardo Vasiliausko brolis, garsus išeivijos smuikininkas Izidorius Vasyliūnas, ir juose daugiausia vietos užimdavo ne gyvenimo būdo ar sąlygų aprašymas (to išvis nebūdavo), bet informacija, kur, kada, su kuo koncertuota, kokios programos buvo atliekamos. Ir vis minimas sūnus, tuo metu Harvardo universiteto studentas Vytenis, kurio veikla man, mokiniui, atrodė neįtikėtina, o patys laiškai kiek nuvildavo, nes vis laukdavau, kada gi pasakys, kaip Amerikoje gera.

Prieš kiek laiko Vytenis, jau kaip nuolatinis Lietuvos svečias, buvo atvykęs su nauja, kaip visada netikėtai įdomiai (keturių autorių jubiliejai; jei ne jis, nebūtume atkreipę dėmesio) sudaryta programa. Ilgai kalbėjomės viešbučio kambaryje, bet kaip jų šeima ten, Amerikoje, gyveno, nesužinojau, nes jie apie tuos dalykus ne tik su kitais, bet ir tarpusavyje nešnekėdavo, – dėmesys visada būdavo sutelktas ties kuo kitu. Tiesa, tėvas sūnui vieną kartą vis dėlto užsiminė, kad šeimoje užtektų ir vieno muzikanto.

O kaip buvęs mokinys šiandien įsivaizduoja išeiviją? Jei reikėtų atsakyti trumpai, išeiviją lyginčiau su dideliu nuo žemyno atskilusiu ir per vandenyną nudreifavusiu plotu, virtusiu sala. Plotu, kur derlingiausios žemės, įdirbti laukai, nesudarkyti miškai.

Matyt, reikėtų grįžti į pačią išeivijos kelio pradžią – į pabėgėlių stovyklas. Šiandien per naujausių modelių televizorius taip pat matome pabėgėlių stovyklas. O kokios jos buvo 1945–1946 metais subombarduotoje Vokietijoje?

Nekalbėsiu apie tuometinių pabėgėlių gyvenimo sąlygas, pasakysiu tik tai, kas šiandien kelia didžiausią nuostabą – stovyklose kūrėsi chorai, vyko koncertai, buvo rašomos recenzijos (kur rasti recenziją apie vakar Vilniuje įvykusį koncertą?), gimė nauji simfoniniai kūriniai, kartais partitūras rašant ant suliniuotų karinių žemėlapių (Juliaus Gaidelio simfoninė poema „Aliarmas“, 1945 m.).

O juk žmonės buvo palikę gimtuosius namus, atsidūrę nežinioje, niekas svetimame karo nuniokotame krašte jų nelaukė. Atrodytų, pirmiausia jiems turėjo rūpėti materialūs dalykai, bet anų laikų pabėgėliai su mums sunkiai suvokiamu entuziazmu rūpinosi dva-

Prie vargonų Getingeno Šv. Mykolo bažnyčioje

siniais reikalais. Taigi verta susimąstyti apie nuostatas ir prioritetus esant kritinei situacijai.

Tokioje aplinkoje Vytenis Marija Vasyliūnas atsidūrė sulaukęs vos penkerių (gimė 1939 metais Kaune). Šiandien su juo kalbantis atrodo, kad šeimos gyvenimas karo pabėgėlių stovykloje buvo ramus, be ypatingų sukrėtimų. O apie sunkią, nediagnozuotą ligą, kuria persirgo tuo metu, jis kalba lyg ir su tam tikra pašaipa, kaip, beje, ir apie kitas gyvenime pasitaikiusias ne-

gandas. Lyg jų ir nebūtų buvę. Galime tik įsivaizduoti, kiek dvasios tvirtybės prireikė jaunai šeimai, sunkiai susirgus sūneliui ir tvyrant visiškai nežiniai dėl ateities. Gal padėjo nė akimirkai per visas sėkmes ir nesėkmes nesusvyravęs katalikų tikėjimas?

Dar sykį grįštu prie fakto, kuriuo šiandien sunku patikėti: kad ir kokios buvo aplinkybės, Izidorius Vasyliūnas nuolat koncertavo. Vėliau panašiai driekėsi ir sūnaus Vytenio gyvenimo kelias.

Muzikos barai / 27

PAŽINTIS

Izidorius Vasyliūnas ir jo nuolatinis koncertų partneris Amerikoje sūnus Vytenis

Vasyliūnų šeima pabėgėlių stovykloje Dilingene (Bavarija) gyveno iki 1949 metų, Vytenis ten baigė lietuvišką pradžios mokyklą. 1950 m. Izidorius ir Elena Vasyliūnai su vaikais Vyteniu ir Rasa visam laikui palieka Europą, laivu per Atlantą persikelia į Kolumbiją (vizą gavo tarpininkaujant ten gyvenančiam kunigui saleziečiui Nikodemui Saldukui).

Kolumbijoje prasidėjo Vytenio muzikos pamokos. Jokios specialios mokyklos nebuvo, bet tėvas, gavęs profesoriaus pareigas Popadžano (Popayán) miesto konservatorijoje, turėjo teisę abu vaikus leisti nemokamai mokytis muzikos. Vytenis ėmė lankyti Lulú Ayerbe (kurios mokytoja Montserrat Ribas akompanuodavo Izidoriui Vasyliūnui) fortepijono pamokas, pas Carlosą Espinosą mokėsi groti violončele. Fortepijono pamokas, kuriose nebuvo keliami jokie ypatingi profesiniai reikalavimai, Vytenis lankė tik trejus metus, nes vėliau nebuvo galimybių, bet to pakako, kad vėliau įvaldytų didžiulį kamerinės muzikos repertuarą, nuolat koncertuotų „Carnegie Recital Hall“, sulauktų puikių kritikos atsiliepimų.

Kaip paaiškinti šį fenomeną? Aplinka, požiūris, atsakomybė?

Vytenis prisimena, kad Kolumbijoje per atostogas kartu su seserimi skaitydavo iš lapo L. van Beethoveno simfonijas, o violončele jis jau buvo pradėję mokytis J. S. Bacho siuitų... Šeima namie neturėjo nei fortepijono, nei pianino, instrumentas atsirado daug vėliau, persikėlus gyventi į JAV.

Muzikos barai / 28

Klausiu, ar eidavo vienas kur nors vargonininko pareigas, vadovavo groti, mokytis, juk valandos pamokos chorui. Vytenis padėdavo tėvui gronepakanka, kad įvaldytum tekstą. Vy- damas vargonais, retkarčiais jį pavatenis atsako: „Ne, nepamenu, to ne- duodavo giedant mišias. Taip Vytenis būdavo.“ Tik prisimena, kad priešais pasuko nauja kryptimi, galima sakyti, konservatoriją stovėjo universiteto įgijo solisto vargonininko specialybę. rūmai su puikia sale, kur tėvelis ne Šalia Lorenso, Metueno (Methuen) sykį koncertavęs. 1950 metais minint miestelyje, buvo garsi vargonų salė J. S. Bacho 200-ąsias mirties metines (Methuen Memorial Music Hall) su visus nustebino Izidoriaus Vasyliūno puikiu instrumentu. Keturiolikmečio Bacho Čakonos d-moll atlikimas.

Vytenio motina kreipėsi į netoliese Vasyliūnų šeima Kolumbijoje atsi- gyvenantį profesorių Arthurą Howerado, galima sakyti, atsitiktinai, nes są klausdama, ar sūnus galėtų studi1949 metais, Vokietijoje pabėgėliams juoti vargonus. Jis jau buvo išmokęs skirstantis po įvairias šalis, iš karto keletą C. Francko kūrinėlių. Profesobuvo pateiktas prašymas persikel- riui abejonių nekilo, tik tuo metu jis ti į Jungtines Amerikos Valstijas. Dėl nežinomų priežasčių leidimą gavo tik Elenos Vasyliūnienės motina Marija Janušauskienė, ji 1949 m. išvyko į Bostoną. Po šešerių metų šeimai atsirado galimybė susijungti, nes 1954 metais pagaliau buvo gautas leidimas gyventi JAV. Ten Vasyliūnai atvyko 1954 m. kovo 19 d.

Iš pradžių šeima Vasyliūnų ir kunigo Vinco Valkavičiaus trio kiek pagyveno Pietų Bostone (Bostono priemiestis), kur kėlėsi gyventi į kitą miestą, todėl reVytenis lankė lietuvių parapinę mo- komendavo savo mokinę vargonininkyklą, bet netrukus persikėlė į kitą kę Catherine Byers. Vytenis pradėjo Bostono priemiestį Lorensą (Law- kartą per savaitę lankyti jos vargonų rence; ten Vasyliūnų šeima gyveno pamokas, o kartą per mėnesį gaudavo iki 1959 metų), Izidorius Vasyliūnas ir paties prof. A. Howeso pamoką. gavo vargonininko vietą Šv. PrancišIzidorius Vasyliūnas, atvykęs į kaus bažnyčioje, lietuvių parapijoje.

Jungtines Amerikos Valstijas, netruko Lorense Vytenis lankė katalikiš- imtis koncertinės veiklos. Šiandien, ką (kaip ir Kolumbijoje) gimnaziją. vertinant pagal įprastus kriterijus, gal Kasmet pažangiausi mokiniai būda- ir atrodytų keista, kad solidžią konvo surenkami į vieną klasę, ir Vyte- certinę patirtį ir pripažinimą turinnis kaskart į ją patekdavo, mokyklą tis smuikininkas, koks tuo metu jau pagal pažangumą baigė trečias. Ban- buvo I. Vasyliūnas, kviestų paauglį džiau pašnekovo klausti, ar tarp mo- sūnų kartu muzikuoti profesionalioje kinių (mokykloje mokėsi vien berniu- scenoje. Bet toks yra faktas. kai) kildavo konfliktų, peštynių. Ne, Vytenio koncertinė veikla su tėvu nieko panašaus nebūdavę, mokykla prasidėjo 1955 metų liepos 29 dieną ugdė atsakingą požiūrį į mokymąsi. koncertu Broktone (Brockton). Jie atBeje, muzika nebuvo dėstoma. liko visą C. Corelli sonatų ciklą.

Izidorius Vasyliūnas Kauno konIzidorius Vasyliūnas paliko išsaservatorijoje buvo įgijęs ir chorvedžio mų, tikslų visų koncertų sąrašą, į kurį specialybę, todėl, eidamas bažnyčios žiūrėdamas matai gana intensyvią

koncertinę veiklą. Repertuaras pildomas aukšto profesinio meistriškumo reikalaujančiais kūriniais – Mozarto, Beethoveno, Griego, Banaičio sonatomis. (Neužmirškime, kad Vytenis tuomet buvo šešiolikos metų gimnazistas svetimoje šalyje, kurioje, šiaip ar taip, reikėjo adaptuotis.)

Klausiu Vytenio, kada spėdavo išmokti kūrinius, kurie nelengvai įveikiami net profesionalams. Jis atsako, kad reikėdavo pasėdėti prie instrumento, daug laiko atimdavo vargonai. Bet kritika būdavo palanki.

Tuo laiku lietuvių parapijose buvo stiprių chorų, jie neretai imdavosi stambių veikalų. Štai ir Izidoriaus Vasyliūno vadovaujamas choras su entuziazmu atliko L. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“, kiek vėliau – A. Dvořáko „Stabat Mater“. Kasmet gavėnios metu choras surengdavo koncertą, kuriame giedodavo didelės apimties mišias ar kitus veikalus. Vargonų partiją paprastai patikėdavo Vyteniui.

Jis padėjo tėvui su choru ruošiant K. V. Banaičio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Jų harmonija buvo labai originali ir mėgėjų chorui gana problemiška, todėl fortepijonas buvo tarsi savotiškas kelrodis, padedantis

išlaikyti neįprastas balsų linijas.

Pasitaikydavo, kad tėvas negalėdavo dalyvauti bažnytinėse apeigose, tada Vytenis imdavosi vargonininko pareigų. O jos nėra visai paprastos, nes būtina gerai išmanyti liturgiją, pačiam vargonuoti ir giedoti. Tėvas buvo tenoras, o Vytenis – bosas, tad muzikinį tekstą reikėdavo pritaikyti savo balsui.

Apie Vytenio gebėjimą bet kurį natų tekstą tuoj Su Bernardu Vasiliausku pat atlikti įvairiose tonacijose teko girdėti iš kartu su Nejučiomis atėjo atsakymas: kuklus juo muzikavusių žmonių kaip apie vunderkindas, sekdamas šeimos traretą, nuostabą keliantį fenomeną. Ne- dicijomis, savo neeilinį prigimtinį gana to, Vytenis vėliau pasireiškia ir talentą suvokė kaip pareigą, o darbo kaip puikus improvizatorius, jis daž- vaisius – kaip dosniai žmonėms dalinai improvizuoja mišiose grodamas namas dovanas. Ir tai yra viskas.

Vasyliūnų šeimoje nuoseklios vaigiesmių įžangas (Vokietijoje tai sena tradicija, o Lie- kų muzikos studijos dėl gyvenimo tuvoje vargoni- aplinkybių nebuvo įmanomos, bet ninkas dažniau- rimtas požiūris ir atsakomybė lėmė, siai tik paduoda kad kiekviena privati pamoka, kietoną), dalijant kviena pastaba buvo priimama su bekomuniją ar galiniu dėmesiu. Vis dėlto daugiausia plėtodamas bai- muzikos žinių gauta iš tėvo, sūnų iš giamosios gies- esmės profesionalaus muziko keliu mės temą po jis vedė švelnia, bet griežta ranka, be mišių. Rekar- jokių kompromisų.

1958 metais Vytenis baigė gimnačiais improvizuoja ir kon- ziją ir įstojo į Bostono Naujosios Ancertuose laisvai glijos konservatoriją mokytis vargonų pasirinkta ar specialybės pas prof. Donaldą Willingą (jo pamokas lankė iki 1966 m.), pasiūlyta tema. Šių eilučių nors tėvai norėjo, kad sūnus rinktųsi autoriui vis kitą specialybę.

Apskritai Vytenio Vasyliūno akaknietėjo suprasti, kokiu deminių studijų eiga nebuvo įprasta. būdu ir forte- Baigęs gimnaziją jis kreipėsi iš karto į pijoną, ir var- keturis universitetus, tarp jų į Bostogonus pavyko no koledžą bei Harvardo universitetą, įvaldyti tiek, ir visur buvo priimtas. Ir Bostonas, ir kad būtų drą- Harvardas pasiūlė stipendiją. Vytenis su eiti į profe- norėjo studijuoti Masačusetso techKompozitorius Julius Gaidelis (pirmas iš kairės), Izidorius ir Vytenis Vasyliūnai prie koncerto Bostono „Jordan Hall“ afišos sionalią sceną. nologijos institute, bet pasirinko Har-

Muzikos barai / 29

PAŽINTIS

Paskaita Amerikos geofizikų draugijos suvažiavime 2008 m.

vardą kaip aukščiausio lygio universitetą. „Būčiau padaręs klaidą, jeigu būčiau ten nėjęs“, – neabejoja Vytenis. Būsimasis fizikas trečiais studijų metais dar ėmėsi muzikos istorijos kurso, skirto muzikos specialistams.

1962 metais Harvardo universitetą su pagyrimu (cum laude) Vytenis baigė kaip fizikas, bet formuluotė diplome mums neįprasta: „Meno bakalauras“. Nuo 1962 iki 1966 metų tęsė fizikos studijas Masačusetso technologijos institute, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Čia turiu paaiškinti mums vėl ne visai įprastą formuluotę – Amerikoje nesuteikiamas fizikos ar kitokių mokslų daktaro laipsnis.

1959 metais Vytenis pirmą kartą kaip būsimasis vargonininkas pasirodo Naujosios Anglijos konservatorijos mokinių koncerte, o jau po metų čia surengia pirmąjį rečitalį. Programoje – D. Buxtehude ir J. S. Bacho preliudai, C. Francko Didžioji simfoninė pjesė (Grande Piéce Symphonique) – sudėtingas stambios apimties kūrinys, reikalaujantis tobulo instrumento valdymo. 1961 m. jaunasis vargonininkas pasirodo jau minėtoje garsiojoje Metueno salėje.

Bet jei pažvelgsime į Izidoriaus Vasyliūno koncertų sąrašą, pamatysime, kad 1959 m. Vytenis kartu su tėvu toje pačioje Metueno salėje grojo įspūdingą programą, kurią sudarė W. A. Mozarto Sonata B-dur, Nr. 15, J. Brahmso

Muzikos barai / 30

Sonata A-dur, op. 100, Nr. 2, J. Gruodžio sonatos smuikui ir fortepijonui.

Repertuaras, nelengvas ir patyrusiam meistrui... Broktono, Kembridžo, Bostono salėse jiedu grodavo ir kitas programas, o juk tuo metu Vytenis studijavo Harvardo universitete, sekmadieniais vargonuodavo bažnyčioje. Regime stebėtiną jauno talento proveržį, bet į visus pasiekimus žiūrėta santūriai, kaip į Dievo dovaną, kurios intencijos privalo būti kur kas aukštesnės nei puikavimasis net ir prieš pačius artimiausius.

Toliau sklaidydami Izidoriaus Vasyliūno koncertų sąrašo puslapius pastebime dažnai besikartojančią Bostono „Jordan Hall“. Ši Naujosios Anglijos konservatorijos salė, pastatyta 1903 metais, yra viena prestižiškiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose, apie jos akustiką sklando legendos. Čia yra pasirodę Pablo Casalsas, Ferrucio Busoni, Kurtas Masuras, Béla Bartókas, Benjaminas Brittenas, Olivier Messiaenas, Aaronas Coplandas ir kitos garsenybės.

Izidorius ir Vytenis Vasyliūnai, kaip jau minėjau, buvo nuolatiniai šių garbingų meno rūmų svečiai. Nuostabu, kad jų dėka Bostono publika išgirdo J. Gruodžio, K. V. Banaičio, J. Gaidelio, J. Kačinsko, A. Račiūno, J. Gaižausko, B. Budriūno ir kitų lietuvių autorių kūrinius.

Pirmasis dueto koncertas Niujorko „Carnegie Recital Hall“ įvyko 1965 metais. Kazimiero Viktoro Banaičio mirties metinių proga skambėjo jo kūriniai. Koncerte dalyvavo ir klarne-

Susitikimas su Sauliumi Sondeckiu ir Beata Vasiliauskaite-Šmidtiene minint smuikininką Aleksandrą Livontą

tininkas Davidas Mottas. Vėliau šioje be galo prestižinėje salėje Vasyliūnai pasirodydavo iš esmės kasmet, dažnai su įvairių sudėčių ansambliais.

Koncertuota daugybėje mažesnių Masačusetso, Konektikuto, Pensilvanijos, Naujojo Hampšyro miestų ir miestelių, Filadelfijoje, Čikagoje, kitose Bostono ir Niujorko salėse.

Dueto veikla nenutrūko ir sūnui persikėlus gyventi į Europą, ji tęsėsi iki 1982 metų, iki Izidoriaus Vasyliūno mirties. Deja, Lietuva dueto taip ir neišgirdo. Laimė, išliko įrašai, plokštelės. Šalia studijų universitetuose ir kamerinės muzikos koncertų su tėvu Vytenis neatsisakė ir profesionalo vargonininko veiklos. Nuo 1965 iki 2015 m. surengtas 441 solinis vargonų muzikos koncertas – tokio skaičiaus galėtų pavydėti bet kuris pripažintas artistas. Repertuaras nepaprastai įvairus: J. S. Bachas, W. A. Mozartas, O. Messiaenas, R. Schumannas, F. Mendelssohnas, F. Lisztas, C. Franckas, lietuvių autoriai M. K. Čiurlionis, S. Vainiūnas, J. Juzeliūnas, V. Laurušas, R. Žigaitis, V. Bacevičius, J. Kačinskas, J. Gaidelis, T. Makačinas, V. Barkauskas, O. Narbutaitė, K. Vasiliauskaitė. Jei Vytenis koncertuoja Rygoje, programoje tikriausiai bus P. Vasko, jei Buenos Airėse – A. Ginasteros opusų.

Pietų Amerikos autorių vargonininko repertuare ne tiek jau mažai, nes ne kartą koncertuota Argentinoje, Čilėje, Brazilijoje.

Sudarant koncertų programas plati erudicija kartais nurodo netikėtų sąsajų. Štai praėjusių metų pabaigoje Vytenio Vasyliūno Lietuvoje pristatytoje programoje greta J. S. Bacho muzikos skambėjo anglų kompozitoriaus Samuelio Wesley (1766–1837), airio Charleso Woodo (1866–1926) ir argentiniečio Alberto Ginasteros (1916–1983) kūriniai. Taip Vytenis priminė iškilių vargonų muzikos pasaulio atstovų 250, 150 ir 100 metų sukaktis. Gaila, kad puikus menininko sumanymas liko įamžintas tik kuklioje koncerto programėlėje, nes mūsų visagalė žiniasklaida tokioms idėjoms kurčia ir abejinga...

1966–1973 metais koncertinė var-

gonininko veikla buvo pristabdyta gana ilgam laikui, nes visos jėgos buvo atiduotos mokslui, disertacijai.

1975 m. Vytenis persikėlė gyventi į Vokietiją.

Mėginu suprasti, kaip įmanoma suderinti mokslininko, atsakingo vadovo ir daug koncertuojančio menininko veiklą. Vytenis niekada nė nebandė savo meninių pasiekimų sieti su konkurencija grindžiama muzikų aplinka, kur viešpatauja agresija ir kova už būvį. Jam to nereikėjo, jo profesija kita. Bet, kita vertus, juk tokia ryški veikla negalėjo likti visuomenės gyvenimo nuošalėje. Neliko. Jo koncertai tapo lietuvių bendruomenės kultūros dalimi, ir čia daug padėjo Vokietijos lietuvių sielovada rūpinęsis kunigas Vaclovas Šarka (Vasyliūnams pažistamas nuo pabėgėlių stovyklos laikų), rengdamas vargonų koncertus bažnyčiose. Nereikia pamiršti, kad Vytenis rasdavo laiko laiko nuvykti į Ameriką, kur su tėvu repetuodavo naujas programas, koncertuodavo prestižinėse salėse, lietuvių kolonijose. Įvyksta permainų ir asmeniniame Vytenio gyvenime – jis veda. Sutuoktinė Lilija Šukytė – pasaulinį pripažinimą pelniusi operos solistė. Pora kartu koncertuoja, daro įrašus.

Stengiausi glaustai apibūdinti Vytenį Vasyliūną kaip muziką, bet juk pagal profesiją jis fizikas...

Baigęs studijas Masačusetso technologijos institute, įgijęs daktaro laipsnį, tęsė pradėtą temą, iki 1975 m. dėstė fiziką, gavo docento (associate professor) vardą. Taip pat dirbo Los Alamos (Naujosios Meksikos valstija) mokslinių tyrimų laboratorijoje, kaip vizituojantis profesorius – Raiso

Su Kristina Vasiliauskaite 2006 m. prie Vilniaus arkikatedros, kur V. Vasyliūnas atliko kompozitorės „Pavasario sonatą“

2006 m. Vytenio Vasyliūno pastangomis išleista Vytautės Markeliūnienės sudaryta knyga apie tėvą smuikininką Izidorių Vasyliūną (1906–1982), kurio koncertinė veikla prasidėjo Kaune, vėliau tęsėsi Austrijoje, Vokietijoje, Kolumbijoje, JAV. I. Vasyliūnas sėkmingai dirbo ir pedagoginį darbą, reiškėsi kaip lietuvių kompozitorių muzikos skleidėjas, naujų kūrinių iniciatorius, buvo aktyvus lietuvių išeivijos spaudos bei „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis

(Hjustonas, Teksaso valstija) ir Kalifornijos (Berklis) universitetuose.

Beje, vienas Vytenio, dar Masačusetso technologijos instituto studento, darbų buvo amerikiečių dirbtinio žemės palydovo „Explorer 10“ prietaisų kalibravimas. Pirmasis didelis straipsnis, susijęs su Vytenio daktaro disertacijos tema, buvo „Žemos energijos elektronų tyrimas vakariniame magnetosferos sektoriuje su OGO-1 ir OGO-3“. Taigi lietuvis studentas iš karto pateko į mokslo elitą, buvo įtrauktas į Jungtinių Amerikos Valstijų kosmoso tyrimų programą, kurioje ir toliau darbavosi.

Vytenis Vasyliūnas dalyvavo kosminių erdvėlaivių „Voyager 1“, „Voyager 2“, „ISEE 1“, „ISEE 2“ (1977 m.), „Galileo“ (pirmasis dirbtinis Jupiterio palydovas, paleistas 1989 m.) ir kt. užfiksuotų plazmos, Žemės ir kitų planetų magnetinio lauko duomenų tyrimuose. Iki 2017 m. yra paskelbęs 137 mokslinius straipsnius.

Jau pirmieji jauno mokslininko žingsniai buvo pastebėti, jis gavo ne vieną darbo pasiūlymą. Persikėlęs į Vokietiją, tris dešimtmečius, nuo 1977 iki 2007 m., ėjo labai atsakingas Maxo

Plancko aeronomijos instituto (dabar – Maxo Plancko saulės sistemos tyrimų institutas; Max Planck Institut für Sonnensystemforschung) vieno iš direktorių pareigas. Nuo 2007 m. – šio instituto direktorius emeritas. Nuo 2005 m. Viešojo Masačusetso universiteto (University of Massachusetts Lowell) garbės profesorius.

V. Vasyliūno mokslinių tyrimų kryptis – Žemės magnetosferos ir jonosferos sąveika, kitų planetų (Jupiterio, Saturno) magnetosferos.

Mokslinėje terminijoje vartojama sąvoka „Vasyliūno ciklas“ („Vasyliunas Cycle“), apibūdinanti plazmos judėjimą besisukančių didžiujų planetų magnetosferose.

Tyrėjas bendradarbiavo su mokslo žurnalais „Rewiews of Geophysics and Space Physics“, „Journal of Geophysical Research“, „Comments of Astrophysics and Space Physics“, priklausė Tarptautinei Geomagnetizmo ir aeronomijos asociacijai (International Association of Geomagnetism and Aeronomie, IAGA). Iki šiol dalyvauja daugybėje tarptautinių mokslinių konferencijų, simpoziumų ir dažnai juose kolegas, svečius, muzikos mylėtojus pakviečia į vargonų muzikos koncertą.

Nežinia, kaip atlikdamas Bacho ar Messiaeno kūrinius juos girdi žmogus, kurio kasdienė duona yra erdvės sandara iki Saturno, Jupiterio planetų, kuris apskaičiavo tokį paprastą stebuklą, kaip magnetinio lauko, nutolusio per dešimt Žemės rutulio skersmenų, buvimą. Lauko, kuris saugo mūsų planetą nuo palyginti silpno Saulės vėjo ir nuo milijonus kartų didesnio kosminio spinduliavimo. Žmogus, kurio Namų suvokimo ribos milijoną kartų viršija mūsų supratimo ribas – mūsų, nežinančių, kad esame apsaugoti dieviško stogo, kad visos mūsų vertės, palyginti su gyvybės stebuklu, yra niekas. Žmogus, kurio vidinė harmonija, dvasios ir materijos pažinimo darna yra unikalus pavyzdys, ir juo, palikę mus supančio triukšmo ir menkystės beprasmybę, turėtume sekti.

O jis pats dirba savo kasdienį darbą... n

Muzikos barai / 31

KONKURSAS

Ilgai lauktas dėmesys dainavimo menui RUGSĖJO 16–22 D. VILNIUJE RENGIAMAS PIRMASIS TARPTAUTINIS VIRGILIJAUS NOREIKOS DAINININKŲ KONKURSAS. JO LAUKIMO INTRIGĄ STIPRINA DIDŽIULIS PASAULINĖS DAINININKŲ BENDRUOMENĖS SUSIDOMĖJIMAS – ORGANIZATORIAI GAVO PER 180 NORINČIŲJŲ DALYVAUTI PARAIŠKŲ IŠ DAUGIAU NEI 30 ŠALIŲ. APIE KONKURSO ATSIRADIMO IDĖJĄ, SVARBĄ IR ATEITĮ RASA MURAUSKAITĖ KALBĖJOSI SU VIENA JO INICIATORIŲ, LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS PROFESORE SIGUTE STONYTE, KONKURSO ORGANIZACINIO KOMITETO NARIU, ŽIURI SEKRETORIUMI DOCENTU DEIVIDU STAPONKUMI IR VŠĮ NATŲ KNYGYNO DIREKTORIUMI VYGINTU GASPARAVIČIUMI.

Muzikos barai / 32

– Prašyčiau papasakoti, kaip kilo mintis, kad Lietuvai reikia profesionalaus tarptautinio dainininkų konkurso.

Sigutė Stonytė: Mes, dainininkai, esame ambicingi, bet turbūt nepakankamai – labai vėluojame. Lietuvoje organizuojami tarptautiniai smuikininkų, pianistų, pūtikų konkursai, o dainininkų konkurso iki šiol nebuvo, nors mūsų dainininkai yra aukštos klasės, pasaulyje gerai žinoma mūsų vokalo mokykla. Tai, kad konkursas, nors ir vėluodamas, įvyks, yra labai svarbu. Diskusijos apie konkurso reikalingumą vyko jau anksčiau, nėra taip, kad tik dabar kilo tokia mintis.

Seniai sklandė idėjos, bet nevyko nieko konkretaus.

Deividas Staponkus: Pritariu profesorei S. Stonytei – idėja ilgai brandinta. Būta įvairiausių siūlymų, kieno vardu konkursas turėtų būti pavadintas.

Siūlyti ir Kiprui Petrauskui, ir operos atsiradimui Lietuvoje skirti konkursai, tačiau ilgainiui išsikristalizavo mintis organizuoti Virgilijaus Norei-

kos konkursą – juk tokį dainininką turime tik vieną.

S. S.: Noreika vadinamas legenda, o man asmeniškai jis atrodo tarsi kometa, turinti didžiulį spindintį šleifą.

Jis yra ne tik aukščiausios klasės dainininkas – tokia vokalinė intuicija ir talentas retai pasitaiko, bet ir puikus pedagogas, išugdęs daugybę aukštos klasės tenorų. Toks universalumas nuostabus, todėl man dėl konkurso vardo nekilo jokių abejonių.

D. S.: Profesorės mintys materializavosi. Būtent tada, kai ji vadovavo LMTA Dainavimo katedrai, konkursas įgavo ryškesnį kontūrą, rektoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kuri pradėjo susitikinėti, diskutuoti.

Aišku, tai ir rektoriaus, palaikiusio konkurso idėją, nuopelnas.

– Akivaizdu, kad tokio masto konkursai yra didelis įvykis visai šaliai, jos kultūrai ir ypač Lietuvos dainavimo mokyklai.

S. S.: Kiekvienas nori gerai dainuoti. XXI a. vokalas nebėra toks, koks buvo XVIII a. – nuo to laiko labai daug nuveikta siekiant balso kokybės. Turėsime progą pamatyti įvairių mokyklų ugdytinius, jų klausydamiesi šį tą pritaikyti ir sau. Manau, kad konkursas svarbus visuomenei, kuri mėgsta klasikinį dainavimą, – jai tai bus savotiška edukacija.

Visi pasaulyje vykstantys konkursai turi tikslą iškelti talentinguosius.

Galbūt tarptautiniame kontekste šalia kitų suspindės mūsų, lietuvių, jaunieji solistai. Turime daug talentingų atlikėjų, kurie čia, atrodo, dainuoja neblogai, bet tarptautiniame kontekste gali atsiskleisti kaip nepaprastai įdomūs. Taigi įžvelgiu naudą ir profesionalams, ir publikai. Manau, susidomėjimas bus didžiulis.

D. S.: Tai bus operos meno puota tiek klausytojams, tiek vokalo pedagogams, kurie turės progą pergalvoti kai kuriuos savo darbo aspektus.

Studentams patirtis bus milžiniška.

Aišku, nenuginčijama nauda bus ir Lietuvos žinomumui, mūsų operos meno sklaidai visame pasaulyje. Įsivaizduokite, kad žinia jau dabar taip plačiai pasklido, paraiškos atkeliavo iš daugiau nei 30 pasaulio šalių.

S. S.: O juk tai tik pirmas konkursas!

Vygintas Gasparavičius: Konkurse norinčiųjų dalyvauti skaičius liudija, kad maestro Noreikos vardas pasaulyje žinomas geriau nei kartais įsivaizduojame. Pirmą konkursą organizuoti yra ir labai smagu, ir kiek neramu, nes nežinai, kaip plačiai pavyks paskleisti garsą apie naują renginį, kiek bus susidomėjusių. Tačiau pasibaigus pirmajam organizavimo etapui akivaizdu, kad susidomėjimas didžiulis, dalyvių daug ir jų geografija labai plati – po atrankos, rodos, liko 26 pasaulio šalių, įskaitant Braziliją, Meksiką, Jungtines Valstijas, Pietų Korėją, Japoniją, Mongoliją, Kiniją, Europos šalis, atstovai.

– VšĮ Natų knygynas jau turi didelę patirtį rengiant kitus Lietuvoje vykstančius profesionaliosios muzikos konkursus. Kuo V. Noreikos dainininkų konkursas bus kitoks?

V. G.: Man teko prisidėti net ir prie pirmojo Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso 2001 m. organizavimo.

Dabar valstybės, Kultūros ministerijos, Kultūros tarybos požiūris yra smarkiai pasikeitęs, nebereikia įrodinėti, kad konkursai prisideda prie Lietuvos kultūros sklaidos pasaulyje, mūsų meno eksporto. Kuo dainininkų konkursas skirsis nuo kitų, dar sunku pasakyti, nes ne taip seniai baigėsi registracija. Daugiau naujovių pamatysime paties konkurso metu. Tiesa, naujas iššūkis – finalas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

D. S.: Jis vyks per maestro Virgilijaus Noreikos gimtadienį!

Smagu, kad konkurso atidaryme visiems dalyviams ir žiūrovams profesorius žadėjo pats padainuoti ir parodyti, kaip tai reikia daryti, nes iki šiol yra puikios vokalinės formos.

S. S.: Būta nemažai diskusijų dėl Operos teatro akustikos. Ji nėra pati geriausia, bet mes, ten dainuojantys, jau išmokome prisitaikyti per daug savęs neeikvodami ir nesierzindami.

Man asmeniškai mūsų teatre labai patogu ir gera dainuoti. Tačiau kalbėjome, kad konkurso metu bus reikalinga akustinė kriauklė, kurios buvimas

labai pasiteisino per Vilniaus festivalį, dainuojant Elīnai Garančai. Tikiuosi, kad ši akustinė kriauklė pasitarnaus ir V. Noreikos konkurso finale.

– Pirmasis turas pasibaigė, buvo atrinkta per 70 dainininkų, kurie rugsėjį atvyks į Vilnių. Kokie pirmieji įspūdžiai?

D. S.: Intriguoja – lygis bus labai aukštas, atvyksta fenomenalūs balsai. Kadangi amžiaus riba yra 35 metai, nemažai dainininkų jau brandūs atlikėjai. Daug dalyvių turi teatrinės praktikos, gali džiaugtis rimta tarptautine karjera. Išties bus ko pasiklausyti ir į ką pažiūrėti.

S. S.: Pasaulinė tendencija – vyrų balsų trūkumas. Panašu, kad bus sopranų konkursas. Tačiau yra ir vyrukų, o moterų balsai – dramatiniai, lyriniai sopranai, vienas kitas mecosopranas – labai įdomūs. Atrodo, daugelis dainuoja neturėdami jokių problemų, lengvai valdo balsą. Manau, konkurso lygis gali būti labai aukštas.

D. S.: Tai, kad dalyvaus rimtų atlikėjų, lėmė ir laureatams siūloma normali, tarptautinius standartus atitinkanti piniginė premija, ją skiria Kultūros ministerija ir Kultūros taryba. Vilioja ir debiuto 2018–2019 m.

LNOBT sezone galimybė.

V. G.: Dėl koncertinių prizų esame pradėję kalbėtis ir su Kauno muzikiniu teatru bei Estijos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Tikslios koncertinių prizų sąlygos dar nesutartos, gali būti, kad atvykę teatrų atstovai patys kam nors iš finalininkų pasiūlys koncertą ar vaidmenį. Aišku, norėtume pasiūlyti ir daugiau koncertinių prizų, tačiau, kaip rodo organizacinė patirtis, ne taip paprasta dėl jų susitarti, kol neaišku, kas bus laureatas. Nugalėtojų stengsimės nepamiršti ir po konkurso – jei tik galėsime, prisidėsime prie jų karjeros. Bus labai džiugu matyti konkurso laureatą ar laureatus Lietuvoje, neprarasti kontakto su jais. Tikimės, kad jie taps žinomi mūsų publikai.

S. S.: Nereikia manyti, kad Lietuvos teatro nėra ko lyginti su didžiausiais Europos operos teatrais. Galiu pasakyti, kad pas mus į perklausas atvyksta solistų iš įvairių šalių. Galbūt ne visada jie aukščiausios klasės, bet Vilnius tikrai nėra tik kažkoks gelbė-

Muzikos barai / 33

KONKURSAS jimosi šiaudas.

D. S.: Jeigu nugalės svečias iš užsienio, jis automatiškai taps mūsų konkurso ambasadoriumi – jo gyvenimo aprašyme jau bus Virgilijaus Noreikos konkurso ir Lietuvos vardai.

– Ar yra renginių, į kuriuos lygiuojatės, kurių patirtimi būtų verta remtis?

S. S.: Nežinau, kas rengė konkurso programą, tačiau man ji atrodo kiek ribota, nes sutelkta tik į operinį dainavimą. Pats V. Noreika yra puikus kamerinės muzikos atlikėjas, tad ateityje vertėtų pamąstyti dėl platesnio požiūrio į dainininką, nes tai būdinga daugeliui kitų konkursų. Man Amerikoje yra tekę dalyvauti tarptautiniame Marianos Anderson konkurse, kuriame buvo keturi turai. Tai buvo žiaurus konkursas.

D. S.: Tai buvo pirmasis konkursas, o profesorė – pirmoji jo laureatė. Renkantis V. Noreikos konkurso profilį, sąmoningai buvo krypstama į operos pusę, kadangi finalas numatytas teatre. Ilgai diskutavome dėl finalinio turo programos, bet galiausiai nusprendėme parinkti tai, kas yra teatro repertuare. Nežinojome, kiek bus dalyvių, tad struktūros požiūriu konkursą padarėme gana liberalų. Dainininkai turi daug laisvės dainuoti tai, kas jiems geriausiai tinka.

V. G.: Reikia tikėtis, kad konkursas augs, ir mes turėsime ne tris, o keturis turus, įtraukiant ir kamerinį repertuarą. O kalbant apie konkursus, į kuriuos galėtume lygiuotis organizacine prasme, jų yra daug. Norėtųsi, kad atrankos vyktų kaip Monrealio, Seulo konkursuose, išvažiuojant į užsienį ir ten vykdant „gyvas“ atrankas. Reikia lygiuotis į geriausius konkursus.

D. S.: Noriu pridurti, kad džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su Natų knygynu, turinčiu milžinišką patirtį organizuojant profesionalų konkursus. Tai patikimas, solidus partneris.

S. S.: Savo patikimumą įrodęs darbais.

V. G.: O mes savo ruožtu labai džiaugiamės, kad diriguoti finale sutiko maestro Modestas Pitrėnas.

– Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį vertinant atlikėją?

S. S.: Kartais užtenka išgirsti vieną natą, ir aišku – talentingas žmogus ar

Muzikos barai / 34

ne. Man labai įdomu į dainininką pažvelgti įvairiose situacijose. Konkurse nebus nė vieno bebalsio, išlavinta technika pasigirti, neabejoju, taip pat galės dauguma. Man svarbiau įdomi, motyvuota asmenybė, kuri ne tik dainuotų autoriaus parašytas natas, bet ir būtų organiška, charizmatšika, įtaigi, perteiktų mintį, dainuotų spalvingai, espressivo con passione, t. y., kad užtektų ir ekspresijos, ir aistros. Dainininkas turi turėti visą tą rinkinį, o ne tik gražiai dainuoti.

– LMTA Dainavimo katedra atsakingai rinkosi, ką kviesti į konkurso žiuri.

Kas rugsėjį atvyks vertinti dainininkų?

D. S.: Siekėme, kad komisijoje dalyvautų ryškios asmenybės, geri dainininkai. Labai norėjome matyti Violetą Urmaną, bet dėl savo kūrybinių planų ji negalės atvykti. Tačiau džiaugiamės, kad iš šiuo metu Kammersängerin titulą (Vokietijoje ir Austrijoje operos solistėms suteikiamas garbės vardas. ­– Red.) turinčių dviejų lietuvių – Violetos Urmanos ir Lijanos Šukytės – bent viena dalyvaus konkurso komisijoje, be to, prof. L. Šukytė sutiko jai pirmininkauti. Buvo kviesta ir Éva Marton, bet gavome pranešimą, kad tuo metu Budapešto muzikos akademijoje vyks rektoriaus rinkimai, o ji – viena pretendenčių. Komisijoje dalyvausiantis Rudolfas Piernay turi sąsajų su Lietuva – dar tarybiniais metais jis Filharmonijoje buvo surengęs rečitalį, yra išlikusi nuostabi Giedrės Kaukaitės recenzija. Tai puikus dainininkas ir pedagogas, kviečiamas į žymiausių pasaulio konkursų žiuri. Atvyks amerikiečių dramatinis sopranas Michèle Crider, slovėnų solistė Marjana Lipovšek. Žinoma, dalyvius vertins ir pats profesorius Virgilijus Noreika bei dabartinė LMTA Dainavimo katedros vedėja profesorė Asta Krikščiūnaitė.

V. G.: Atvyksta ir atlikėjų vadybininkas Robertas Gilderis iš Didžiosios Britanijos. Norėjome, kad dalyvautų ne tik garsūs dainininkai, pedagogai, bet ir muzikos industrijos atstovai, kurie, tikimės, vėliau galės prisidėti prie mūsų laureatų sėkmės.

– Kokia, jūsų nuomone, konkursų reikšmė dainininko karjeroje? Vieni atlikėjai nuolat važinėja po konkursus, kiti to vengia.

D. S.: Kiekvienas turi savo kelią,

bet dažnai yra taip, kad laimėjęs konkursą gauni debiuto, stipendijos, koncerto, stažuotės prizus. Jaunam žmogui tai labai svarbu. Kartu konkursas yra ir savęs patikrinimas, privalai konkrečiu momentu mobilizuotis, parodyti geriausią variantą. Pasaulyje dabar pastebima tendencija, kad dainininko be patirties nelabai kas nori, nors ir kaip gerai jis dainuotų. Privaloma savo gyvenimo aprašyme turėti įspūdingų faktų.

S. S.: Mano nuomonė kiek griežtesnė. Būtina atskirti studijas ir karjerą. Aš netoleruoju dalyvavimo konkursuose bakalauro studijų metu. Tuo metu formuojamas instrumentas ir nėra tikslo savęs tikrinti ar kažką įgyti. Bergždžias dalykas dalyvauti konkursuose neturint stiprios vokalinės bazės. Pažįstu žmonių, kurie dalyvauja konkursuose, bet kaip nedainuoja, taip nedainuoja. Jaunam žmogui verta eiti ramiau, crescendo principu, o ne nuolat save barstyti ir tikrinti. Jeigu konkurse dalyvaus techninį pagrindą, patirtį turintis žmogus, jis bus daug ryškesnis ir įdomesnis nei jaunas, apie kurį sakoma: „Perspektyvus, bet dar žalias“. Konkursas turėtų būti laiptelis į profesionalumą, jame reikia parodyti subtilybes, ypač jei tai tarptautinis konkursas. Bet nieko nėra geriau už sąžiningą darbą klasėje, savęs ieškojimą. Viename kitame konkurse galima dalyvauti, tačiau ne studijų metu.

– Kokios Virgilijaus Noreikos konkurso galimybės tapti tradiciniu šalies kultūriniu įvykiu?

D. S.: V. Noreikos konkursas privalo tapti tradiciniu!

V. G.: Ne tam darome pirmąjį konkursą, kad jis būtų paskutinis. Žiūrint objektyviai, šio konkurso startinės pozicijos labai stiprios. Didelis dalyvių skaičius, nemenki resursai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos požiūris, nacionalinės televizijos indėlis... Svarbu, kad šis požiūris nepasikeistų. Turime visas galimybes tobulėti ir konkursą auginti. n

IŠ ARTI Rasa MURAUSKAITĖ MUZIKOS NE TIK PASIKLAUSYTI, BET IR APIE JĄ PASIKALBĖTI – TOKĮ KULTŪRINIŲ RENGINIŲ FORMATĄ PRAĖJUSIO KONCERTINIO SEZONO METU PUBLIKAI PASIŪLĖ ČIURLIONIO NAMAI. ĮSITIKINĘ, KAD SUSITIKIMAI SU ATLIKĖJAIS KLAUSYTOJAMS GALI ATVERTI GELMINES MUZIKOS PRASMES, JŲ SUMANYTOJAI KVIETĖ Į DU TOKIŲ RENGINIŲ CIKLUS. APIE IDĖJOS ESMĘ, REFLEKSIJAS IR ATEINANČIO SEZONO PLANUS – POKALBIS SU ČIURLIONIO NAMŲ DIREKTORIUMI PIANISTU ROKU ZUBOVU.

Kad per muziką kalbėtų dievai

­– Kaip gimė tokių koncertų-susitikimų ciklo idėja?

– Į Čiurlionį žiūrime ne tik per jo kūrybinį palikimą – bandome gilintis ir į tam tikrus jo dvasinius nusistatymus. Iš jo laiškų, literatūrinės kūrybos galima susidaryti įspūdį apie jo idėjas, vertybinę sistemą, siekius ir norus. Čiurlionis nemažai rašė apie tai, kokią vietą muzika turėtų užimti mūsų gyvenime. Tuo remdamiesi ir pradėjome rengti muzikinių vakarų ciklus. Manome, kad muzika kur kas labiau veikia klausytoją, jeigu jis supranta, kodėl ji yra būtent tokia, kodėl pasirinkti būtent tie kūriniai, kokia jų vieta bendroje kultūros terpėje, apie ką mąstė kompozitorius, ką išgyveno... Mes tikime, kad žmonės turėtų ateiti ne tik muzikos pasiklausyti, bet ir joje „pagyventi“.

Pernai surengėme du vakarus.

Tikėjomės, kad jeigu su įdomia programa atvyks koks geras atlikėjas iš Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, kitų kraštų, tai vieną vakarą žmonės ateis paklausyti pokalbio, o kitą – apsilankys koncerte. Tačiau tuoj pat supratome, kad šiais skubėjimo laikais niekas neaukos dviejų vakarų tam pačiam dalykui. Šiemet perėjome prie naujos formos – kviečiame publiką vienam vakarui, kuris yra ir koncertas, ir suMuzikos vakarų organizatorius Rokas Zubovas pats dažnai sėda prie fortepijono

Muzikos barai / 35

IŠ ARTI

sitikimas su atlikėju. Siekiame, kad programos skirtųsi nuo tų, kurias dažniausiai girdime Vilniuje, kituose šalies miestuose. Mums nėra svarbu muzikos žinomumas, žiūrime, kaip ji atrodo Čiurlionio minčių, jo palikimo kontekste. Remdamiesi garsiuoju Čiurlionio posakiu, kad „muzika yra dievų kalba“ ir per ją dievai kalba su žmonėmis, manome, jog muzika mus turi harmonizuoti, pasakyti tai, ko negalime sužinoti jokiais kitais būdais. Šiemet surengėme koncertą, kuriame iš Anglijos atvykęs violončelininkas Thomas Collingwoodas kartu su mūsų pianistu Justu Šerveniku gilinosi į dramatiškus Roberto Schumanno, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir kitų skausmingo likimo asmenybių pasaulius. Pokalbyje buvo atskleista faktų ir apie kūrybinį procesą. Antrasis koncertas, kuriame skambėjo Hugo Wolfo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, buvo skirtas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skirtingose šalyse, skirtingose kultūrinėse terpėse kūrusiems, bet giminingų sielų menininkams, sprendusiems aplinkos kismo klausimus.

Naujojo, XX amžiaus, dalykai labai įdomiai, bet kartu ir skaudžiai reflektavo jų kūryboje. Trečiajame koncerte grojusio italų pianisto programoje labai gražiai išsiskleidė visa XX a. pradžios kultūrinė paletė nuo Amerikos iki Rusijos per Lietuvą, Vokietiją. Šiandien primiršti ar visai nežinomi kūrėjai labai įdomiai atspindėjo savo laiko idėjas.

– Kaip renkatės atlikėjus?

– Egzistuoja ir „vietinė“ Čiurlionio namų veikla – pas mus koncertuoja moksleiviai, LMTA studentai, profesionalai. Jauni, tik pradedantys muzikai, nori koncertuoti, su jais ap-

Muzikos barai / 36

tariame koncerto programą, tikslus.

O mūsų pačių organizuojama veikla šiemet stebuklingai pavyko, bene visuose koncertuose buvo aukšto lygio menininkų iš užsienio. Mums pavyksta juos pakviesti į mūsų nedidelę salę bendradarbiaujant su kitų šalių kultūrinėmis institucijomis Lietuvoje arba ištaikant progą, kai jie koncertuoja netoliese.

Surengti koncertą, kuriame pasirodė estų pianistas ir prancūzų violončelininkas, labai padėjo abiejų šalių ambasados. Lenkiškos muzikos programą geranoriškai parėmė Lenkijos kultūros institutas, o estų pianisto Stenno Lassmano koncertą – vėlgi Estijos ambasada. Šį pavasarį mums sekėsi bendradarbiauti su Lietuvos kompozitorių sąjunga, su užsienyje gyvenančiais draugais, kurie, suprasdami mūsų idėjos patrauklumą, sutinka groti tokiomis sąlygomis, kokiomis negroja niekur kitur.

Praėjusių metų rugsėjį Chodkevičių rūmuose nuskambėjo visos penkios Ludwigo van Beethoveno sonatos. Bijau suklysti, bet manau, kad tai buvo pirmas toks įvykis Lietuvoje. Ir Peteris Laulas, ir Marcas Coppey´us yra pasaulinės žvaigždės, ir tai, kad jie liko koncertui Vilniuje, manau, buvo vienas iškiliausių Vilniaus kultūrinio gyvenimo akcentų. Urszula Kryger – viena žymiausių lenkų dainos interpretatorių. Jos programa, apimanti 100 lenkiškos dainos metų, taip pat buvo unikalus įvykis Vilniaus kultūriniame žemėlapyje. Deja, tas koncertas mane nuteikė labai liūdnai – mes, lietuviai, iki šiol neatsikratome vidinio antilenkiškumo, buvo ypač sunku sudominti klausytojus, nors programa nepaprasta: nuo Moniuszkos, ilgus metus vargonavusio Vilniuje, iki Lutosławskio, kurio muzika įdomi visuose kontekstuose. Gaila, kad mes, žvelgdami į kaimynus, jaučiame tam tikrą priešiškumą, ignoruojame jų kūrybą. Manau, jau verta iš to išaugti.

– Kalbate apie lietuvių publikos abejingumą minėtai lenkų muzikos programai. Drįstu teigti, kad lygiai taip pat mažai domimės ir kitų kaimynų kultūra.

Kodėl?

– Neatsimenu, koks didis mąstytojas yra pasakęs, kad norint mylėti artimą savo pirmiausia reikia mylėti

patį save. Mes, lietuviai, turime nepaprastai giliai įsišaknijusią nemeilę sau. Tam, kad pripažintume kokį nors savą kultūrinį pasiekimą, mus turi įvertinti kitur. Jonas Mekas yra geras, nes gyvena Niujorke. Oskaras Koršunovas yra geras, nes jį nuolatos kviečia į užsienį. O kad patys džiaugtumės savo pasiekimais, beveik neįmanoma, esame linkę save gniuždyti.

Todėl ir mums artimas latvis, lenkas, estas atrodo toks pats. Man latvių, estų, lenkų kultūra nepaprastai įdomi, nes mus sieja panaši gamta, istorija. Baltijos jūra mus visus vienija, turime labai daug panašių išgyvenimų. Estų kompozitoriaus Heino Ellerio kūrinių koncertas, matyt, irgi pirmasis toks Lietuvoje, gaila, nebuvo išgirstas taip, kaip galėjo. Aišku, šiuo metu kultūrai apskritai nėra lengva, nes dėl didžiulių informacijos srautų mums labai trūksta smalsumo. Dar neišmokome atsirinkti, ko norime, o jau dėl mus „bombarduojančios“ įvairiausios informacijos pasidarome abejingi viskam, kas vyksta.

– Akademinė muzika neretai atrodo paliekama užribyje.

– Žengiame į smagias filosofines erdves. Turbūt visi sutiksime, kad muzika – pats abstrakčiausias menas, jame mažiausiai konkrečių sąsajų su materialiu pasauliu. Ta pati muzika kiekvienam klausytojui įkvepia skirtingus išgyvenimus. Bet kad muziką išgyventum, turi į ją susitelkti, o tai nėra taip paprasta. Turėtų apimti masinė psichozė, kad 500–600 žmonių vienu metu užsinorėtų išgirsti Johanneso Brahmso simfoniją, ar dar blogiau – Witoldo Lutosławskio Koncertą smuikui. Muzikos menas reikalauja iš klausytojų kur kas daugiau vidinės pastangos, nusiteikimo, koncentracijos nei daugelis kitų menų.

– Grįžkime prie Čiurlionio namų organizuotų koncertų-susitikimų ciklų.

Visi jie turėjo įdomias programų paantraštes, tarsi žymėjusias laikmečio nuotaikas. Kas jas kūrė, kokią žinią jomis siekta perduoti klausytojui?

– Paantraštės – svarbus koncerto elementas. Ypač jei bandome į programas įtraukti muziką, kuri neskamba kasdien. Pamatęs užrašą „Svajonės ir peizažai“ žmogus supranta, kad nebus agresyvios muzikos, tikė-

sis kontempliatyvios, ramios. „Sielos broliai“ sakys, kad bus kalbama apie dvasinę giminystę. Visų rudens koncertų paantraštėse buvo Čiurlionio citatos, tarsi pažymint, kad mes koncertus rengiame atsispirdami nuo Čiurlionio minčių. ­– Ar buvo planuota, ar taip netyčia sutapo, kad daugelyje koncertų pristatyta Lietuvos publikai menkai pažįstamų kūrėjų muzika? Heino Elleris, Charlesas Tomlinsonas Griffesas, kiti.

– Norėta atverti rečiau girdimų kompozitorių pasaulį. Tas pats Hugo Wolfas, kurio pavardę muzikai žino gerai, nėra visapusiškai pažintas – jo dainos skamba retai. Tas pats pasakytina ir apie Alexanderį von Zemlinsky, kurio geriau žinoma simfoninė, bet ne fortepijoninė, kamerinė muzika. Mes manome, kad koncertas galėtų būti ne dar vienas žinomo kūrinio pakartojimas, bet galimybė atrasti naujus dalykus.

– Iš užsienio atvykusiems atlikėjams teko išgirsti ar net patiems atlikti Čiurlionio kūrybą. Tikiu, kad ne vienam tai buvo pirmas kartas. Kokie jų įspūdžiai?

– Galiu papasakoti istoriją apie italų pianistą Emanuele Torquati. Su juo bendravome per Kompozitorių sąjungą – jis buvo atvykęs į DAR rezidenciją. Man labai patiko Emanuele XX a. pradžios programa, kurioje daug negirdėtų balsų. Taigi organizuojant koncertą pasakiau, kad jeigu programoje dar atsirastų vietos Čiurlioniui, ji būtų tiesiog puiki. Pianistas išsirinko triptiką „Marios“. Nusiunčiau jam natas, ir tai buvo šio pianisto pirmasis prisilietimas prie Čiurlionio. Po vėlesnio koncerto Druskininkuose, kur jis atliko tą pačią programą, Emanuele pasakė, kad tikrai įtrauks Čiurlionį į kitus savo koncertus. Jis taip pat paprašė visų Čiurlionio fortepijonui perdirbtų liaudies dainų. Čiurlionis po truputį sklinda. Liepos mėnesį pas mus viešėjusi pianistė iš Izraelio į savo programą taip pat buvo įtraukusi Čiurlionio kūrybą.

Reikia pasakyti, kad jo muzika, nors vis dar „nišinė“, tampa vis labiau tarptautinė.

– Geriausios formos ir toliau ieškosime. Veikiausiai kiekvieną kartą reikia atsižvelgti į koncerto programą.

Kai kuriuose koncertuose būtų įdomu kalbėtis tarp kūrinių, kituose – įterpti poezijos ar videoprojekcijų. Labai norėčiau, kad muzika taptų skirtingas sritis jungiančia materija. Bachas yra pasakęs: muzika turi tik du pagrindinius tikslus – šlovinti Viešpatį ir atgaivinti žmogaus sielą. Bet kad muzika veiktų sielą, turime padėti pastangų, juk prieš 100 ar 200 metų parašytus kūrinius ne visada lengva suprasti, prireikia tam tikro rakto. Šiandien apskritai muzika tampa tik savotišku apmušalu. Dar Čiurlionis sakė, kad nors kasdien visur girdime muziką, bet jos yra vis mažiau. Muzika kaip dievų kalba vis labiau tolsta nuo mūsų. Kartais jos daugiau girdi seno kaimiečio dainoje nei koncertų salėje.

– Ar galima sakyti, kad aptariamoji koncertų forma siejasi su Čiurlionio gyvenamuoju laiku?

– Čiurlionio laikais žmonės rinkdavosi į kultūrinius vakarus – juk nebuvo televizijos, radijo. Tokiuose vakaruose kultūra būdavo pristatoma visapusiškai. Šiandien ji vėl galėtų atgimti tokiu pavidalu. Galvojame apie senuosius Vilniaus iliuzionus – kino teatrus, kurie atsirado būtent Čiurlionio laikais. Pirmasis, rodos, būtent čia, Savičiaus gatvėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo filmai būdavo 5, 7, 11

min. ilgio. Žmonės ateidavo į kultūros vakarą, kuriame grodavo muzika, būdavo skaitoma poezija, ir laukdavo kino. Mes apie tokias sueigas taip pat galvojame. Pavyzdžiui, pernai gruodį, Algimanto Švėgždos parodos uždarymo metu, vyko koncertas, skambėjo Marcelijaus Martinaičio ir paties A. Švėgždos poezija, prieš tai turbūt niekada neskaityta viešai.

– Pabaigai prašyčiau trumpai anonsuoti naujo koncertinio sezono renginius.

– Rudenį skiriame Lietuvių dailės draugijos 110-osioms metinėms. Kaip tik šiame kambarėlyje, kuriame dabar šnekamės, Čiurlionis iš esmės pats vienas surengė antrąją lietuvių dailininkų parodą. Pats atrinko darbus ir juos rėmino, rašė skelbimus į laikraščius, važiavo į Varšuvą spausdinti plakato...

Rotušėje bus rengiamas vakaras, skirtas Gabrieliaus LandsbergioŽemkalnio jubiliejui. Skambės jo laikų chorinė muzika, dalyvaus labai įdomūs pašnekovai. Spalio 7 d. bus nepaprastai įdomus šeštadienis – vyks du koncertai ir penkios paskaitos. Pagrindinis akcentas – dr. Egidijaus Aleksandravičiaus paskaita apie lietuviškų sambūrių reikšmę centrinės Europos tautinio atgimimo kontekste. Lapkritį ir gruodį taip planuojame koncertų ciklą, bet dar ne visos detalės aiškios. n

M. K. Čiurlionio namai Vilniaus Savičiaus gatvėje dažnai atgyja vakarais, kai čia suguža akademinės muzikos entuziastai susipažinti su dar nežinomais muzikos lobiais

– Minėjote, kad kito renginių pobūdis – iš pradžių kvietėte pokalbio su atlikėjais, kitą dieną – į jų koncertą, bet vėliau pokalbis vykdavo iškart po koncerto.

Muzikos barai / 37

SVETUR

Mortenas Lauridsenas: „Tik būdamas saloje galiu nusileisti į save kaip į giliausią šulinį“

Muzikos barai / 38

Edita GRUDZINSKAITĖ MORTENAS LAURIDSENAS – AMERIKIEČIŲ CHORINĖS MUZIKOS KŪRĖJAS, 2007 METAIS BALTUOSIUOSE RŪMUOSE APDOVANOTAS NACIONALINIU MENO MEDALIU. JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE KOMPOZITORIUS VADINAMAS CHORINĖS MUZIKOS MEISTRU, JIS PELNĖ IR PASAULINĮ PRIPAŽINIMĄ, O KRITIKAI JO MUZIKAI ŽADA NEMIRTINGUMĄ.

Kelias

Atrodytų, kad Mortenas Lauridsenas – talentingas laimės kūdikis, tačiau septyniasdešimt ketverių kompozitoriaus biografijoje gausu randų: sudėtinga vaikystė augant su despotišku tėvu, brolio pasitraukimas iš gyvenimo, skausmingos skyrybos, finansiniai nepritekliai vienam auginant tris sūnus. O ir atėjimas į profesionalios muzikos pasaulį nebuvo „vadovėlinis“: tik būdamas dvidešimt vienerių Mortenas suvokė, kad jo kelias yra muzika, ir tai suprato sėdėdamas medžių viršūnes siekiančiame bokštelyje Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur dirbo gaisrų stebėtoju. „Mane šaukė muzika, tačiau nežinojau, kuria kryptimi eiti, neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo.

Supratau tik, kad tas natų vėrimas penklinėje yra mano. Tuomet ryžausi studijuoti. Turėjau nežmoniškai daug dirbti, dešimtis kartų daugiau nei kiti studentai. Bet pažvelkite, kokią gavau grąžą. Sunku tuo patikėti, bet atrasti save niekada ne vėlu“, – pasakoja M. Lauridsenas.

Studijos pareikalavo didžiulių fizinių ir dvasinių pastangų. Iki šiol kompozitorių persekioja sapnas, kuriame profesorius kviečia jį į kabinetą: „Įeikite, pone Lauridsenai. Parodykite, ką sukūrėte.“ Ponas Lauridsenas sapne nieko neturi sukūręs, tad tenka improvizuoti. „Būdavo dienų, kai maniau, kad išeisiu iš proto“, – kompozicijos studijas prisimena M. Lauridsenas. – Tačiau, kad ir nežmonišKompozitorius Mortenas Lauridsenas

komis pastangomis, man pavyko išvengti vienos didžiulės problemos, kuri kankina daugybę žmonių. Aš suradau save – kūryboje ir dėstytojo profesijoje.“

Sala

Nusprendęs atsidėti kūrybai, kompozitorius patraukė į nuošalią Valdrono salą, kurioje nebuvo elektros, geriamojo vandens, gyveno vos vienuolika gyventojų. „Turėjau fortepijoną, už kurį sumokėjau 50 dolerių.

Dar turėjau seną folksvageną. Kai kėlėmės barža, kapitonas, matydamas, kaip ji giliai nugrimzdo į vandenį, juokaudamas paklausė, ką vežuosi bagažinėje, – ar tik ne fortepijoną?

Ten iš tiesų buvo fortepijonas. Taigi atsikrausčiau į salą turėdamas instrumentą, auksaspalvį retriverį, keletą įrankių ir miegmaišį“, – su šypsena prisimena kompozitorius.

Prie to paties 50 dolerių kainavusio fortepijono ir gimė vienas garsiausių jo kūrinių „O Magnum Mysterium“.

Valandų valandas M. Lauridsenas sėdėdavo tyloje ir žiūrėdavo į vandenį. Paskui, grįžęs į trobelę, kurią susirentė pats, smailindavo pieštuką ir guldydavo natas penklinėje. „Tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime – būti saloje ir išgyventi unikalias patirtis apsuptam tylos, vandens ir gamtos“, – ramybės kupinu balsu tyliai sako kompozitorius.

Detalės

„Noriu, kad pamatytum tuos vandenis, kur gimsta mano muzika“, – taip į elektroniniu paštu nusiųstą klausimą dėl interviu atsakė kompozitorius. Netrukus mane jis pasitiko jau kitoje mažytėje San Chuano saloje, kur atvyksta iš Los Andželo, kai nedėsto universitete. „Papasakok, ką matai aplinkui, gimtąja lietuvių kalba“, – paprašo riedant iš salos oro uosto link kompozitoriaus pakrantės namelio. Su jam būdingu antakių kilstelėjimu ir nuoširdžiu susižavėjimu taria: „Nuostabu. Neįtikėtinai muzikali kalba. Tokia taki ir švelni.“ Vos po kelių su kompozitoriumi jo namuose praleistų valandų „Gram-

my“ nominacijos, paties George´o Busho Baltuosiuose rūmuose įteikti apdovanojimai, atrodę tokie reikšmingi prieš kelionę ir susitikimą, akimirksniu pasitraukia į antrą planą.

Iš tiesų, daug iškalbingesni ne tik nuostabūs tyvuliuojantys vandenys, bet ir kasdienės, buitinės jo gyvenimo detalės – pradedant ne vienus metus jam tarnaujančiomis velvetinėmis kelnėmis, baigiant antikvarinių knygų ir meno kūrinių kolekcija, ausiai neįprasta tyla, kurią sudrumsčia tik nuo vėjo sutilindžiuojantis keraminis varpas, kabantis terasoje.

Pašnekovai

San Chuano salos šlaite stovintis medinis kompozitoriaus namas skendi gausybėje žydinčių gėlių, jas sodina ir prižiūri pats. Kiekvieną dieną į kiemą ateina lapė pasiimti jai palikto skanėsto ir atsigerti. Visai kaip „Mažajame prince“. Aplinkui nuolat sukiojasi meškėnai, keisčiausiais būdais bandantys įrodyti, kad jie čia šeimininkai.

Po terasa nuo kaitrios saulės slepiasi stirnų šeimyna, vakarop tiesiog po langais rupšnojanti žolę, o ilsintis hamake į plaukus įsisuka kolibriai.

Visa ši laukinė kompanija – vienumoje gyvenančio kompozitoriaus pašnekovai. „Štai antra diena, o jūs vis dar nuostabios“, – sako Mortenas vazoje pamerktoms gėlėms, kurias įteikė pasitikdamas oro uoste. Pažvelgęs pro langą į gertuvėje vandens neradusią lapę, jos atsiprašo meškėnų vardu: „Tai meškėnai išvertė gertuvę. Nepyk ant jų, jie nėra blogi, tiesiog neatsargūs.“ San Chuano sala unikali: čia laisvi ir neišgąsdinti gyvūnai, laisvos – be namų – pakrantės. Kompozitorius džiaugiasi valdžios sprendimu riboti saloje statybas, nes ji netrukus pavirstų antruoju Manhatanu. „Štai kodėl aš leidžiu dienas čia, šioje saloje, kur nesudarkyta, stebinamai natūrali gamta. Žmones išblaško, išdirgina begaliniai informacijos srautai, miesto triukšmas. Tik būdamas saloje galiu nusileisti į save kaip į giliausią šulinį.

Ir kurti“, – sako M. Lauridsenas.

Rutina

„Stengiuosi save apsupti pozityviais dalykais. Tai būdas pabėgti nuo

Muzikos barai / 39

SVETUR dirigentui Paului Salamunovichiui ir pasakiau: „Prašau, Maestro, tai Jūsų „O Magnum Mystrium“. P. Salamunovichius atsakė: „Aš visą savo gyvenimą laukiau šios muzikos.“ Kartą kompozitorius aplankė P. Salamunovichių ligoninėje, ištiktą komos. Mortenas priėjo prie bičiulio ir tarė: „Sveikas. Čia tavo kompozitorius. Kelkis, eime, metas į sceną. Visi laukia „O Magnum Mysterium“. Medikų nuostabai, Paulo ranka pakilo ir jis ėmė diriguoti.

Tai, kas už žodžių

skausmingos realybės. Kiek įmanoma, savo mintis užimu kitais dalykais – nuostabia poezija, muzika, literatūra, pozityviais žmonėmis“, – aiškina kompozitorius.

Kasdienis jo gyvenimas saloje labai paprastas. Nors harmonija su gamta – didžiausia vertybė, būna dienų, kai norisi pamatyti žmonių. Tuomet jis nurieda keletą mylių iki Rosche Harbour prieplaukos. Ten užsuka į paštą, kur į asmeninę dėžutę atkeliauja laiškai ir knygos. Kas kartą pasivaikšto ir po prieplaukos turgelį, čia jį visi pažįsta ir nepraleidžia progos pakalbinti. „Viena turgelio dama mane išskirtinai myli. Tai „Candy Lady“, – juokiasi M. Lauridsenas. Saldainių pardavėja, žinodama kompozitoriaus silpnybę ledams, apibarstytiems karamelizuotais riešutais, į dailų maišelį prirenka karamelinių trupinių nuo saldainių ir jam padovanoja.

Kasdien dalį laiko Mortenas skiria žmonėms, rašantiems jam laiškus elektroniniu paštu. „Gaunu daugybę laiškų. Atsakau kiekvienam. Jei žmogus skyrė savo laiko man parašyti, negaliu nepasidalinti savo laiku, – įsitikinęs M. Lauridsenas. – Žmonės rašo, kaip muzika keičia jų gyvenimus. Antai gavau padėkos laišką, kad „Lux Aeterna“ padėjo pereiti juodžiausią gyvenimo laikotarpį, asmeninį praga-

Muzikos barai / 40

rą. Nuostabu žinoti, kad tai, ką aš sudėjau į muziką, pačius giliausius savo jausmus, paliečia kitus.“

Baimė

Kompozitorius nėra tas laimingasis mocartas, kuriam natos liejasi tarsi vanduo iš kubilo. „Aš rašau labai lėtai. Man reikia labai daug laiko kūriniui sukurti. Parašyti „O Magnum Mysterium“ prireikė pusės metų, prie „Lux Aeterna“ dirbau dvejus metus. Žinoma, tarpuose dariau ir kitus dalykus – auginau vaikus, dėsčiau universitete. Kūryba man neatsiejama ir nuo baimės. Kartais užplūsta tokia baimė, kad nerasi atsakymų. Kūryba – ne šiaip pasismaginimas, tai nuolatinė kova, kuriai laimėti kartais prireikia ir sunkiosios artilerijos“, – sako M. Lauridsenas.

Kurdamas „O Magnum Mysterium“ kompozitorius manė, kad geriau būti dailide ir matyti dienos darbo rezultatą, nei vakarais mesti į židinį pluoštą pribraukytų penklinių. „Beprotiškai sunkiai radau kūrinio raktą. Mergelės Marijos skausmas dėl mirštančio sūnaus – kokios gi tai natos?“, – klausė jis savęs. Pagaliau po žodžiu „Virgo“ atsirado nuostabi sekunda... Kūrinys pavergė tūkstančius klausytojų. Ir ne tik. „Nusiunčiau kūrinį nuostabiam

Žvelgiant į kompozitoriaus kūrybą matyti, kad didžioji dalis melodinių linijų atėjo iš laiko patikrintų poetų – Pablo Nerudos, Rainerio Marios Rilke´s, Roberto Graveso, Federico Garcíos Lorcos – tekstų. „Esu priklausomas nuo poezijos. Daugybę metų.

Savo kūriniams renkuosi tas eiles, kurių tematika mane sužavi. Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip viena ar kita mintis sudėliota į poetinę formą“, – sako M. Lauridsenas. „Pasineriu į poeziją kiekvieną dieną, skaitau ir skaitau. Ateina akimirka, kai trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tada viską meti, tave praryja aistra kurti. O Dieve, kaip man patinka šitas jausmas. Tai tas pat, kaip būti įsimylėjusiam. Negali galvoti apie nieką kita. Degu noru, kad žmonės, kurie neturi galimybės nukeliauti į atokią salą, savo vidaus gelmę pasiektų klausydami mano muzikos. Trokštu, kad jie nukeliautų ten, kur nebėra žodžių. Tikiu, kad bent jau kai kurie mano kūriniai turi galios perkelti žmogų už tos ribos“, – mano kompozitorius.

Klausantis Morteno Lauridseno kūrinių nekyla abejonių, kad jo muzika verta amžino gyvenimo. Pasak muzikologo Nicko Strimple´o, Mortenas Lauridsenas yra vienintelis JAV kompozitorius mistikas, kurio muzika pripildyta giedros ir skaidrumo.

Tai neverbalizuojami ingredientai, bet lieka įspūdis, kad į visus klausimus atsakyta. n

SVETUR Tradicinė muzika – Azerbaidžano kultūros politikos prioritetas Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šalies dėmesys kultūrai: daugybė paminklų žymiems muzikams, dirigentams, kompozitoriams, dainininkams, jų vardais pavadintos gatvės ir mokymo įstaigos.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat atliekami nacionaliniai kūriniai – operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) operos „Leili ir Medžnūnas“ (pirmąkart pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ („Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“.

Puošnios dekoracijos, drabužiai, scenografija dera šių žanrų aukso fondo kūriniams.

Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagho (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno buvo svarbus literatūros, poezijos, dailės ir ypač tradicinės muzikos židinys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš Šušos kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji

įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų dainavo žymi ašugė. Įdomu tai, kad prezidento H. Aliyevo įsaku 2001 m. Baku muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedros pagrindu buvo įsteigta atskira aukštoji mokykla – Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Taip siekiama tradicinę muziką pakelti į dar aukštesnį lygį. Naujas didžiulis septynių aukštų pastatas, į kurį konservatorija perkelta 2013 m., dvelkia prabanga: marmuras, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su fortepijono pavidalo krūmu...

Devyniose katedrose mokosi daugiau nei 400 studentų, veikia liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie tradicinę norvegų muziką.

Konservatorijos laboratorijos vedėjas Mammadovas Mammadali Mirali oglu yra sukūręs arba modifikavęs apie 40 nacionalinių instrumentų, apie tai rašo knygas su schemomis ir brėžiniais. Iš garbaus meistro sužinau, kad Azerbaidžanas turi karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs, jiems pagaminti reikia ne tik fizikos, matema-

Daiva Tamošaitytė su Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi

tikos, akustikos žinių, bet ir laiko. Pavyzdžiui, mušamajam instrumentui, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų.

Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai šioje srityje aplenkė lietuvius. Šių metų sprendimas panaikinti sėkmingai gyvavusią Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedrą (prijungti ją prie Styginių katedros) – žingsnis, rodantis ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir menką nacionalinės svarbos klausimų suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Ašugų koncertas Azerbaidžano filharmonijoje

rūmai Baku, kuriuose vyksta konkursai, mugamų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli savo operoje parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas stiprus specialiai mugamo atlikimui išlavintas balsas, sudėtingi numeriai sulaukia publikos ovacijų.

Liaudies muzikos dainiai ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis instrumentas), sakytinės poezijos intarpai.

Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržusios moterys puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vagifo 300-osioms metinėms, šalia Taro gimimas

Muzikos barai / 41

„DŪDŲ KAMPAS“

Kerkradės festivalyje pirmąkart plevėsavo Lietuvos vėliava Kazys DAUGĖLA

L

iepos 6–30 dienomis Nyderlandų mieste Kerkradėje vykusiame aštuonioliktame Pasaulio muzikos festivalyje-konkurse (World Music Contest, WMC) pirmąkart plevėsavo ir Lietuvos vėliava. Neseniai iš Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro orkestro „Aukštyn“ muzikantų ir talentingų Vilniaus, Kauno, Šilutės, Tauragės, kitų miestų jaunųjų pūtikų

suburtas Lietuvos nacionalinis jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestras (meno vadovas ir dirigentas Remigijus Vilys) pirmą kartą atstovavo Lietuvai svarbiausiame tarptautiniame pučiamųjų muzikos renginyje.

Net 24 dienas trunkantis WMC festivalis rengiamas kas ketveri metai. Šiemet sulaukta rekordinio dalyvių skaičiaus – pasirodė 260 orkestrų,

daugiau nei 20 000 muzikantų iš 32 šalių ir 5 žemynų. Renginius aplankė taip pat rekordinis žūrovų skaičius – apie 400 tūkst. Festivalio-konkurso, vadinamo olimpinėmis pučiamųjų muzikos žaidynėmis, klausytojai turėjo ką rinktis: buvo pasiūlyta per 100 renginių stadionuose, aikštėse, salėse, jie vyko ne tik Kerkradės mieste, bet ir visame Limburgo krašte, vir-

WCM Kerkradė organizatorių ir orkestro „Aukštyn“ archyvo nuotraukos

Čempionų taurę iškovojo orkestras „Brassband Willebroek“ iš Belgijos

Muzikos barai / 42

Po koncerto Kerkradės Rolduco vienuolyno bažnyčioje (iš kairės) vargonininkas Jo Louppenas (Nyderlandai), dirigentai Tadas Šileika ir Remigijus Vilys

tusiame milžinišku tautų katilu. Tai buvo tikras iššūkis ir konkurso senbuviams, ir naujiems kolektyvams, ir savanoriams, iš viso pasaulio atvykstantiems padėti renginio organizatoriams. Dalyvauti šiame konkurse yra kiekvieno pajėgaus pučiamųjų orkestro tikslas, laimėta prizinė vieta prilygsta sportininko iškovotam olimpiniam medaliui, nes atveria plačias perspektyvas.

Aukščiausioje (Concert Divisi-

Lietuvos nacionalinis jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestras po koncerto Kerkradės Rolduco vienuolyno bažnyčioje. Pirmas iš kairės – vargonininkas Jo Louppenas (Nyderlandai)

Guus JANSSEN nuotraukos

on) kategorijoje varžėsi 9 stipriausi pasaulio profesionalūs koncertiniai pučiamųjų instrumentų orkestrai, čempionu tapo „Harmonie St. Petrus & Paulus Wolder-Maastricht“ iš Nyderlandų (dirigentas Matty Cilissenas), surinkęs 96,5 balų iš 100 galimų. Pirmoje kategorijoje (1st Division) koncertinių pučiamųjų instrumentų orkestrų konkurse varžėsi 23 orkestrai, nugalėtoju pripažintas „Harmonieorkest De Volksgalm vzw“ iš Belgijos. Antroje kategorijoje (2nd Division) koncertinių pučiamųjų instrumentų orkestrų konkurse varžėsi net 25 jaunimo orkestrai, jame dalyvavo ir Latvijos jaunimo pučiamųjų orkestras (22-oji vieta). Šioje kategorijoje čempionu tapo „Banda Sinfonica Asociacion Amigos de la Musica de Yecla“ iš Ispanijos.

Varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų aukščiausioje kategorijoje varžėsi 10 kolektyvų, čempionų taurę iškovojo „Brassband Willebroek“ iš Belgijos. Priminsiu, kad šio orkestro solistai šiemet dalyvavo XVII Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato Panevėžyje renginiuose.

Kitose kategorijose čempionais tapo orkestrai iš Nyderlandų. Geriausiu fanfariniu orkestru pripažintas „Koninklijke Fanfare Kempenbloei Achel“ iš Belgijos, geriausiu maršiniu

Daugiausia balų aukščiausioje maršinių orkestrų kategorijoje gavo „Show Marching and Concertband Flora Band“ iš Rijnsburgo (Nyderlandai), o šou kategorijoje – orkestras „Pasveerkorps“ iš Leuvardeno (Nyderlandai)

orkestru – „Show Marching and Concertband Flora Band“ iš Rijnsburgo miesto (Nyderlandai), mušamųjų instrumentų ansamblių grupėje nugalėjo „Cadenza Twello“ iš Nyderlandų. Įspūdžiais apie Pasaulio muzikos konkursą Kerkradėje paprašiau pasidalinti ten viešėjusius dirigentus REMIGIJŲ VILIŲ, TADĄ ŠILEIKĄ ir Lietuvoje atostogaujantį žinomą pučiamųjų instrumentų orkestrų specialistą JACOBĄ DIJKSTRĄ (Nyderlandai).

– Kaip pavyksta suorganizuoti tokį grandiozinį renginį?

Jacob Dijkstra: WMC turi stiprią komandą. 15 darbo grupių rūpinasi atskiromis sritimis – konkursais, apgyvendinimu ir kitomis paslaugomis. Sklandi veikla nebūtų įmanoma be savanorių.

Nyderlandų vyriausybė ketveriems metams skiria 800 tūkst. eurų. Yra įkurtas specialus festivalio fondas, daug prisideda Kerkradės miesto ir visos Limburgo provincijos valstybinės institucijos. Nemažai lėšų surenkama už parduotus bilietus, nes visi koncertai yra mokami. Šių metų WMC biudžetas buvo per 3,5 milijono eurų.

Kerkradės miesto bendruomenė labai rūpinasi renginio prestižu, vos ne kas antras gyventojas savanoriauja.

WMC glaudžiai bendradarbiauja

Muzikos barai / 43

„DŪDŲ KAMPAS“ kra atgaiva sunkaus fizinio darbo, dulkių, tamsos išvargintiems žmonėms.

Tą sekmadienio popietę grojo ne tik vietiniai orkestrai, bet ir kitų miestų muzikantai. Tada ir gimė idėja rengti tarptautinį muzikos festivalį, kuris ilgainiui tapo prestižiniu Pasaulio muzikos konkursu. Iki šių dienų „Carlton Main Frickley Colliery Band“ yra vienas stipriausių varinių pučiamųjų orkestrų pasaulyje, šiemet jis po ilgos pertraukos dalyvavo WMC orkestrų konkurse ir aukščiausioje kategorijoje laimėjo III vietą.

– Įdomi Pasaulio muzikos konkurso atsiradimo istorija...

– Kaip buvęs ilgametis Europos varinių pučiamųjų instrumentų asociacijos (EBBA) prezidentas nemažai prisidedate ir prie WMC organizavimo. Kuo išsiskyrė šių metų renginys?

Oficiali WMC atidarymo ceremonija Kerkradės stadione liepos 8 d.

Natascha LACKO nuotr.

J. D.: Ji prasidėjo 1949 metais, kai į Kerkradę iš Pietų Jorkšyro atvyko vienas pajėgiausių Anglijoje angliakasių varinių pučiamųjų orkestras „Carlton Main Frickley Colliery Band“ (įkurtas 1884 m.). Pokarinėje Kerkradėje dar nebuvo viešbučių, tad britų orkestro muzikantai beldėsi į miestiečių namus prašydami nakvynės. Angliakasių orkestro iš Anglijos apsilankymas olandams paliko didelį įspūdį (beje, Kerkradė buvo angliakasių miestas), svečiai buvo pakviesti atvykti ir kitais metais.

1951 metais angliakasių rajone Limburge po darbo buvo surengtas pučiamųjų orkestrų pasirodymas – ti-

André BOUMANS nuotr.

su daugeliu tarptautinių pučiamųjų instrumentų muzikos organizacijų (WASBE, EBBA, WAMSB, ARBA, Midwest Band Clinic), stengiasi pakviesti pasaulyje žinomų atlikėjų. Pavyzdžiui, šiemet festivalyje koncertavo garsus Balkanų kompozitorius ir muzikantas Goranas Bregovićius su vestuvių ir laidotuvių orkestru, populiarus Miuncheno filharmonijos pučiamųjų ansamblis „Blechschaden“, vadovaujamas Bobo Rosso. Visada daug žiūrovų pritraukia maršinių ir šou orkestrų pasirodymai stadionuose.

J. D.: Pasaulyje didėja varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų populiarumas, ypač Azijos, Lotynų Amerikos šalyse. Singapūras, Malaizija, Honkongas, Kinija, Pietų Korėja, Tailandas, jau nekalbant apie Japoniją, turi labai daug aukščiausio lygio pučiamųjų orkestrų, ypač koncertinių ir maršinių, taip pat mušamųjų ansamblių. Vien iš Singapūro į WMC šiemet buvo atvykę trys orkestrai.

Tačiau ir Europoje reikalai gerėja, tai WMC, WASBE ir EBBA aktyvios veiklos rezultatas. Šiais metais festivalyje-konkurse pirmą kartą dalyvavo muzikantai iš Lenkijos, Čekijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos ir Lietuvos.

Galvojant apie ateitį reikia skatinti jaunimą. Šį kartą ypač daug dėmesio ir lėšų skirta projektui „WMC Young Generation“. Įvairių šalių jauni muzikantai turėjo galimybę susipažinti, mokytis vieni iš kitų, keistis repertuaru. Ispanijos, Nyderlandų, Vengrijos, Lietuvos orkestrai 2 savaites dalyvavo projekte „WMC on Tour“ – koncertavo Limburgo provincijos žmonėms.

Jaunimo maršiniams ir šou orkestrams buvo surengtos kūrybinės stovyklos.

Kerkradės festivalis nuo 2009 m. kartu su Europos partneriais vykdo projekto „Creative Europe“ programą, kurioje šiemet dalyvavo 4 nacionaliniai (tarp jų ir Lietuvos) ir 4 regioniniai jaunimo orkestrai. Šia

Pučiamųjų instrumentų šou orkestras ant dviračių „Crescendo“ iš Nyderlandų

Muzikos barai / 44

– Kaip vyksta atranka į WMC konkursą?

J. D.: Pirmiausia reikia užpildyti paraišką ir atsiųsti garso ar vaizdo įrašus.

WMC ekspertai sprendžia, ar orkestras atitinka kvalifikacinius reikalavimus. Daug kas nori atvykti į Kerkradę, tačiau renkamės pačius geriausius.

Pakviestas orkestras turi sumokėti konkurso dalyvio mokestį, įsigyti privalomo kūrinio partitūrą. WMC taryba užsako naujus kūrinius pripažintiems pasaulio kompozitoriams.

– Kodėl vykdami į WMC pasivadinote Lietuvos nacionaliniu jaunimo orkestru, nors jo daugumą sudaro Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro orkestro „Aukštyn“ muzikantai?

Remigijus Vilys: Prieš metus paraišką pateikęs orkestras „Aukštyn“ buvo pakviestas dalyvauti „WMC Young

Generation“ projekte. Tačiau likus porai savaičių iki išvykimo dalis muzikantų, su kuriais buvome paruošę visus kūrinius, dėl įvairių priežaščių negalėjo važiuoti. Esu dėkingas, kad į mano kvietimą prisijungti prie orkestro „Aukštyn“ atsiliepė geriausi kitų Lietuvos varinių pučiamųjų orkestrų muzikantai. Taip ir gimė naujas kolektyvas, kuris WMC programose buvo pristatomas kaip Lietuvos nacionalinis jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestras.

Negalėjau nuvilti organizatorių, juolab kad buvome įsipareigoję atlikti neprofesionalams gana sudėtingą anglų kompozitoriaus Arthuro Willso simfoninę siuitą pučiamųjų orkestrui ir vargonams „The Fenlands“. Prieš ketverius metus vykusiame WMC nepavyko įgyvendinti šio sumanymo su vienu Nyderlandų orkestru, todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų orkestras ir dirigentas Tadas Šileika puikiai susitvarkė su nelengva užduotimi.

Koncertas vyko Kerkradės Rolduco vienuolyno XII a. bažnyčioje. Prieš išvykdami į kelionę turėjome gerą progą atlikti šį kūrinį Lietuvoje, Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

– Kaip jus priėmė pietinės Olandijos publika, kurią sunku kuo nors nustebinti?

Tadas Šileika: Jei žmonės po koncerto plojo atsistoję, šaukė „bravo!“, braukė ašaras, vadinasi, puikiai. Kitą dieną rotušėje mus šiltai priėmė Kerkradės miesto meras Josas Somas.

– Gal teko matyti ir kitų šalių orkestrų pasirodymų? Kokių liko įspūdžių?

Tadas Šileika: Kasdien vykdavusios repeticijos ir koncertai beveik

Jan MRÖSZ nuotr.

programa siekiama ne tik ugdyti jaunus talentus, bet ir ieškoma naujų žiūrovų.

Pasiteisino labai gera idėja festivalio metu surengti jaunųjų pučiamųjų orkestrų dirigentų konkurso finalą (liepos 19 d.). Beveik visą mėnesį vyko dirigentų meistriškumo kursai, seminarai. Geriausio jaunojo dirigento apdovanojimą „Auksinė batuta“ iškovojo ispanas Carlosas Ramónas Pérezas. Vyko ir kamerinės pučiamųjų muzikos bienalė.

Kai kurie muzikos žurnalai rašė, kad žmonėms nebeįdomu vien techninis muzikos atlikimo tobulumas, reikia ir spektaklio, aistra, įtampa, gebėjimas išjudinti auditoriją yra tokie pat svarbūs. WMC rengėjai mąsto ir apie tai.

Kerkradės svečius pasitinka WMC festivalio simbolis

nepalikdavo laisvo laiko, tad daugiau galimybių buvo pamatyti orkestrus, su kuriais kartu koncertavome.

Man didelį ispūdį paliko Naujosios Zelandijos nacionalinis varinių pučiamųjų orkestras, diriguojamas Nigeolo Weekso. Ypač įspūdinga specialiai šioms gastrolėms parengta šalies kompozitorių kūrinių programa su etnografine maorių grupe (Aotearoa Maori Group).

Puikią programą pristatė Argentinos tango trio, su kuriuo koncertavome Herzogenratho miesto teatro salėje. Naujame pagyvenusių žmonių

Kerkradės miesto aikštėse, skveruose visą mėnesį skamba pučiamųjų muzika

Muzikos barai / 45

„DŪDŲ KAMPAS“ bendruomenės centre „Oos Heim“ Margrateno miestelyje koncertavome kartu su darniai grojančiu fanfariniu orkestru „Emergo“, turėjome galimybę pabendrauti su jo muzikantais.

– Jaunimas dabar gali rinktis bet kokią veiklą. Kas traukia jaunuolius groti orkestre?

Remigijus Vilys: Mano manymu, čia jie randa būrį bendraminčių, įdomiai leidžia savo laisvalaikį, grodami patiria nuostabų bendrumo jausmą, gauna sceninės kultūros įgūdžių, o atstovaudami Lietuvai pajunta ir atsakomybės skonį. Manau, kad ankstyvoje jaunystėje išgyventa patrauklios meninės raiškos patirtis visam gyvenimui suformuoja tokios veiklos poreikį.

Po koncertų Kerkradėje su Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro orkestro „Aukštyn“ muzikantais, Panevėžio šokių grupėmis „Fiva“ (vadovė Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva) ir „Don´t Stop“ (vadovė Asta Saikauskienė) vykome į nuostabų renginį – XXI Itrijos slėnio orkestrų festivalį (XXI festival delle bande musicali Valle d´Itria), vykusį liepos 21–23 d. d. Cisternino mieste Pietų Italijoje. Šiame tarptautiniame festivalyje dalyvavo varinių pučiamųjų orkestras „Utlopers“ iš Olandijos, Brešos miesto pučiamųjų orkestras „Brixiae Harmoniae di Brescia“ iš Lombardijos (Italija), mums visai napažįstamos kultūros folklorinis ansamblis „Zababdhe Dabkeh“ iš Palestinos. Organizatoriai suteikė galimybę aplankyti istorinio Cisternino miesto įžymybes, grįždami užsukome į Veneciją.

Dėkoju kelionę padėjusiems rengti muzikantų tėveliams, taip pat rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų asociacijai ir Panevėžio rajono savivaldybei. Koncertinės kelionės po pasaulį, pažintis su kitų šalių istorija, kultūrų ir papročių įvairove, su architektūros ir meno šedevrais, su naujais, įdomiais žmonėmis – neįkainojamas jauno, imlaus žmogaus intelektinis turtas. Kartu tai puiki investicija į mūsų šalies ateitį.

– Dėkoju už pokalbį. n

Muzikos barai / 46

Lietuvoje koncertavo JAV karinis orkestras

Kasmet per 200 koncertų surengiantis JAV Sausumos pajėgų Europoje orkestras laukiamas ne tik šio žemyno, bet ir Vidurio Rytų, Šiaurės Afrikos šalyse. Jo atliekamų kūrinių paletė – nuo klasikos iki šiuolaikinių autorių muzikos.

Kaskart kaip maloni staigmena ir pagarbos ženklas lankomai šaliai koncerte nuskamba ir keli tos šalies kompozitorių kūriniai. „Muzika turi galią prabilti, kurti draugiškumo saitus. Tikime, kad mūsų dialogas daugelį metų liks kaip bičiulystės ir geranoriškumo ženklas“, – balandžio 28 d. pilnutėlėje Alytaus miesto teatro salėje, nuaidėjus Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniams himnams, sakė JAV Sausumos pajėgų Europoje orkestro ir choro vadovas bei dirigentas majoras Dwayne´as S. Milburnas. Koncerte jam talkino dirigentai vyresnysis leitenantas Tayloras Criswellas ir viršila Richardas Chapmanas.

Lietuvoje po septynerių metų pertraukos pasirodęs orkestras (jo koncertas surengtas ir Visagine) šiemet pirmą kartą aplankė visas tris Baltijos šalis.

1940 metais įsteigtas JAV Sausumos pajėgų Europoje orkestras ir 1963 m. suburtas choras šiuo metu įsikūrę Sembacho miesto bazėje Vokietijoje. Kolektyvo struktūra daugialypė: čia yra koncertinis, maršinis ir ceremonijų orkestrai, choras, populiariosios muzikos, diksilendo grupės, džiazo ansamblis, varinių ir medinių pučiamųjų instrumentų kvintetai. Visi muzikantai ir choristai – garsių JAV aukštųjų muzikos mokyklų ir konservatorijų absolventai.

Orkestro muzikantų profesionalumas maloniai nustebino suskambus jau pirmiesiems legendinio JAV maršų kūrėjo Karlo L. Kingo kūrinio „Invictus March“ (1921 m.) akordams.

Operų meistro Amilcare Ponchielli divertismento „Il Convegno“ solo partijas klarnetu virtuoziškai atliko seržantas Rommelis Agatepas ir seržantas Arthuras Lukomyansky. Išgirdome ekspresyvų Johno Townerio Williamso kūrinį „Scherzo for X Wings“, vieno originaliausių JAV kompozitorių, chorinės muzikos kūrėjo ir dirigento Erico Whitacre´o „Cloudburst“. Nuskambėjo ir bažnytinės muzikos šedevras – rusų kompozitoriaus Pavelo Česnokovo 1912 m. parašytas kūrinys „Salvation is created“. Puikia dovana auditorijai tapo emocionalus Lietuvos kompozitoriaus ir dirigento Kazio Daugėlos maršo „Tėvynė šaukia“ ir Šv. Kazimiero choralo atlikimas.

Koncerte nestigo ir populiarių, nuo pirmųjų muzikos taktų atpažįstamų melodijų – subtiliai skambėjo garsioji Duke´o Ellingtono džiazo kompozicijos „Caravan“ versija kino filmui „Whiplash“ („Atkirtis“, 2014 m.). Solistai seržantai Tierra Marlow, Jamesas Motzas, Jeremy Farnworthas kartu su choro grupe klausytojams dovanojo Paulo McCartney „Golden Slumbers“, Freddie Mercury „Somebody to Love“, Marcuso Mumfordo „I Will Wait for You“, Adamo Gorbo „Awayday“.

Griausmingos ovacijos lydėjo bisui parinktą JAV kompozitoriaus ir dirigento Johno Philipo Sousos legendinį kūrinį „The Stars and Stripes Forever“, tapusį nacionaliniu JAV maršu. „Dievas buvo šio kūrinio įkvėpėjas!“ – nedvejodamas sušuko kompozitorius, amžininkų paklaustas apie genialios melodijos atsiradimą. Sukurtas, kaip pasakojama, garlaiviui artėjant prie Amerikos krantų 1896 m. šv. Kalėdų dieną, maršas perteikia Tėvynės ilgesį, nerimą dėl žmonijos ateities, pasididžiavimą savo šalimi.

Gęsta šviesos, atsisveikinama iki būsimų susitikimų... Taurus nuoširdumas, vienijanti bičiulystė ir pasitikėjimas, regis, neįveikiami jokioms grėsmingoms jėgoms...

Kristina SAVICKYTĖ-GIEDRAITIENĖ

JAV Sausumos pajėgų Europoje orkestrui diriguoja majoras Dwayne’´as S. Milburnas

KALEIDOSKOPAS Rolando Villazónas paskirtas Zalcburgo „Mozarto savaitės“ meno vadovu

Martha Argerich atšaukia koncertus

Šiemet žymioji argentiniečių pianistė, turinti ir Šveicarijos pilietybę, dėl sveikatos problemų atšaukė net kelis koncertus.

Liepos 15 d. Graikijoje buvo planuotas Marthos Argerich koncertas su Nacionaliniu Atėnų orkestru, bet, kaip buvo paskelbta orkestro „Facebook“ paskyroje, sveikatos būklė jai neleido pasirodyti scenoje.

Vasario mėnesį Marta Argerich turėjo nutraukti numatytą koncertinį turą Italijoje – Turine, Genujoje ir Florencijoje.

Koncertuose Australijoje su Sidnėjaus simfoniniu orkestru birželio 29, 30 bei liepos 1 dienomis M. Argerich pakeitė Yuja Wang. Vienoje žinutėje pianistė atsiprašė visų, kurie tikėjosi ją išgirsti: „Šiuo metu negaliu keliauti ir groti, jaučiuosi labai silpna ir išsekusi, kenčiu fizinius skausmus, kurie man kelia nerimą“.

Vis dėlto balandį Martha Argerich kartu su pianistu Stephenu Kovacevichiumi džiugino Velykų festivalio Provanso Ekse (Aix-en-Provense) Prancūzijoje klausytojus atlikdami Debussy ir Rachmaninovo kūrinius. Jos pasirodymo laukiama Liucernos festivalyje lapkričio 18 dieną.

Birželio 5 d. Marthai Argerich sukako 76 metai (g. 1941 m.

Buenos Airėse)

Muzikos barai / 48

Paaukštinimas ar profesijos keitimas?

Meksikoje gimęs, šiuo metu Prancūzijoje gyvenantis tenoras Rolando Villazónas, iki šiol buvęs „Mozarto savaitės“ Zalcburge Villazónas atlieka Mozartą ambasadoriumi, nuo liepos 1 dienos tapo jos meno vadovu. „Wolfgangas Amadeus Mozartas yra vienas brangiausių visos žmonijos draugų. Joks kitas kompozitorius nėra taip mėgstamas ir garbinamas. Esu laimingas, pagerbtas ir dėkingas, galėdamas prisiimti milžinišką atsakomybę ir pradėdamas dirbti didžio Maestro labui kaip naujasis „Mozarto savaitės“, didžiausio pasaulyje festivalio, skirto Mozartui, meno vadovas“, – entuziastingai kalbėjo dainininkas. „– Tai, kad šis festivalis vyksta Zalcburge, Mozarto gimtajame mieste, kuris nepaprastai svarbus mano gyvenimui ir karjerai, daro šią avantiūrą dar nuostabesnę. Viva Mozart!“ „Mozarto savaitė“ Zalcburge nuo 1956-ųjų vyksta kiekvienais metais sausio pabaigoje (sausio 27-oji – Mozarto gimimo diena). Į festivalį Mozarto fondas sukviečia geriausiu kompozitoriaus kūrinių atlikimu pagarsėjusius orkestrus, ansamblius ir solistus. Pirmasis Rolando Villazóno vadovaujamas festivalis planuojamas 2019 metais, jo kontraktas, jei nebus pratęstas, baigsis 2023-iaisiais.

Mirė dirigentas Jeffrey Tate´as

Birželio 2 d. Bergame (Italija) nuo infarkto mirė anglų dirigentas seras Jeffrey Tate´as (g.

1943). Jis buvo Herberto von Karajano asistentas Berlyno filharmonijoje, asistavo Pierre´ui Boulezui 1976 metais statant Richardo Wagnerio tetralogiją Bairoite, A. Bergo „Lulu“ Nacionalinėje Paryžiaus operoje (1979 m.). Vėliau pats dirigavo didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir žymiausiuose operos teatruose. Be „Lulu“, Paryžiuje prisimenamas Jeffrey Tate´o bei Peterio Grimeso „Nibelungo žiedas“, pastatytas 1990-aisiais. J. Tate´as 2005–2010 m. buvo Neapolio „Teatro di San Carlo“ meno vadovas, vėliau – Hamburgo simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.

Dėl sveikatos problemų priverstas diriguoti sėdėdamas, J. Tate´as nevengė autoironijos: „Aš visada sėdžiu: tai labai padeda atliekant Wagnerį. Kai reikia diriguoti pirmą „Dievų žlugimo“ veiksmą, kuris trunka daugiau nei dvi valandas, man būna net lengviau nei kitiems dirigentams.“

Bairoite 2018 metais duris atvers restauruotas Markgrafų operos teatras

Po daugiau nei penkerių kruopštaus remonto metų 2018-ųjų balandžio 18 d. duris vėl atvers Bairoito markgrafų opera, barokinis žaisliukas R. Wagnerio mieste. Šis 2012 m. į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą įtrauktas teatras yra vienintelis kaip savarankiškas pastatas, o ne rūmų ansamblio dalis išlikęs dvaro operos architektūros pavyzdys. Be to, tai vienas ankstyviausių (pastatytas 1744–1748 m.) tokio tipo teatrų. Pirmieji viešieji operos teatrai Europoje atsirado tik XIX šimtmetyje.

Markgrafų operai renovuoti Bavarijos regionas skyrė 27,5 mln. eurų. Teatre operos spektaklius ketinama rodyti vasaros sezono metu. Kitų metų balandžio 12 d. atnaujintoje salėje bus atliekamas Johanno Adopho Hasse „Artaserse“ – kūrinys, 1748 m. skambėjęs teatro atidarymo metu klausantis pačiai jo mecenatei markgrafei Wilhelminai.

Muzikos barai / 49

KALEIDOSKOPAS Sonya Yoncheva dainuos Toską Niujorke

Jonas Kaufmannas ir jo pirmasis Otelas

Vienas labiausiai lauktų praėjusio sezono įvykių Londone – G. Verdi „Otelo“ su Jonu Kaufmannu premjera Karališkojoje operoje. Mitinį vaidmenį, reikalaujantį ypatingų vokalinių ir aktorinių pastangų, bavarų tenoras kūrė savitai, pabrėždamas ne laukinį riaumojimą „Esultate“, bet rafinuotai atlikdamas „Dio! mi potevi scagliar“. Paprastame ir libreto „netobulinančiame“ pastatyme J. Kaufmanno Otelas – ne tiek žiaurus karys, kiek sutrikęs mylimasis.

„Metropolitano“ operoje nuo 2017 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. „Toskos“ spektakliuose turėjo dainuoti Kristine Opolais ir Ana Netrebko kartu su Marcelo Alvarezu ir Jonu Kaufmannu.

Vos paskelbus atlikėjų sudėtį, vokiečių tenoras Jonas Kaufmannas užleido vietą Vittorio Grigolo, kad galėtų Kalėdas praleisti su šeima, ir tuo sukėlė operos gerbėjų pasipiktinimo bangą. Deja, tai nebus vienintelis pakeitimas – vietoj Kristine Opolais scenoje pasirodys Sonya Yoncheva, kurios pirmoji „Toska“ iš pradžių buvo numatyta Filadelfijoje. Bulgarų sopranas, kad galėtų dalyvauti „Toskos“ pastatyme Niujorke, turėjo atsisakyti vaidmenų „Fauste“ ir „Karmen“ Vienos nacionalinėje operoje, ten ją pakeis Anita Hartig (Margarita) ir Olga Bezsmertna (Mikaela). Ar Vienos publika bus patenkinta šiais pakeitimais, kol kas neaišku.

Naujo operos istorijos etapo moralė: niekada nepirkite bilietų į operos spektaklį dėl mėgstamų dainininkų.

Kentas Nagano diriguos „Nibelungo žiedą“, grojamą senaisiais instrumentais

Tai beveik panašu į balandžio pirmosios pokštą, tik kad vasara jau baigėsi: amerikiečių dirigentas Kentas Nagano paskelbė diriguosiąs „istoriškai pagrįstą“ žymiosios R. Wagnerio tetralogijos interpretaciją, gros vokiečių senųjų instrumentų kamerinis ansamblis „Concerto Köln“.

Su Kelno aukštosios muzikos mokyklos tyrėjais pradėtas mokslinis-meninis projektas apims ir instrumentinio, ir vokalinio atlikimo stilių, pastatymo režisūrą. Kaip teigia Kentas Nagano, sutarimas dėl „normalaus“ XIX amžiaus muzikos garso jau nebeegzistuoja, o įprastos interpretacinės tiesos nusipelnė būti kvestionuojamos.

Jau buvo galima numatyti, kad šis judėjimas palies ir Wagnerį. Dirigentas Marcas Minkowski „Skrajojantį olandą“ pastatė su „Les Musiciens du Louvre“ – prancūzų ansambliu, autentiškais instrumentais atliekančiu baroko, klasicizmo bei romantizmo epochų kūrinius.

Susidomėjusiems reikės apsišarvuoti kantrybe – pirmieji spektakliai bus rodomi tik 2020–2021 m. sezone.

Pagal užsienio spaudą parengė Benigna Marija NEKROŠIŪTĖ

Muzikos barai / 50

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B I L I E J INE S S U K A K T I S Š V E NČIA

Donatas Juozas KATKUS Altininkas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas, tarptautinio konkurso, Lietuvos valstybinės premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius (rugsėjo 21 d.)

Jūratė BALTRAMIEJŪNAITĖ Kompozitorė (rugsėjo 23 d.)

Robertas BEINARIS Obojininkas (rugsėjo 25 d.)

Zita GRIGIENĖ Dainininkė, LMTA docentė (rugsėjo 25 d.)

Dainius PUODŽIUKAS Smuikininkas, tarptautinių konkursų laureatas (spalio 1 d.)

Remigijus RANČYS Saksofonininkass, fleitininkas, kompozitorius, dirigentas (spalio 10 d.)

Tatjana ROMAŠKINA Pianistė, KU Menų fakulteto Fortepijono katedros profesorė, Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja ekspertė (spalio 17 d.)

Rimantas ARMONAS Violončelininkas, tarptautinio konkurso laureatas, LMTA ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius (spalio 23 d.)

Onutė KARKAUSKAITĖ Dainininkė (spalio 25 d.)

Birutė VAINIŪNAITĖ Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA profesorė (lapkričio 7 d.)

2017 m. birželio 3 d. įvyko Lietuvos muzikų sąjungos Metinė konferencija

Konferencijoje dalyvavo 103 LMS nariai. LMS metinę konferenciją atidarė jos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Tylos minute buvo pagerbti per pastaruosius metus išėję LMS nariai Saulius Sondeckis, Irena Ylienė, Regina Tamulevičiūtė, Irena Skomskienė, Julius Andrejevas, Rita Vaitkevičienė ir Žyginta Pečiulienė.

Prezidentė ataskaitoje išsamiai apžvelgė svarbiausius LMS renginius, pristatė naujausius leidinius ir numatomos veiklos gaires.

Revizijos komisijos ataskaitą pateikė komisijos narė Vera Badjanova.

Konferencijos dalyviai visais balsais patvirtino prezidentės ir revizijos komisijos ataskaitas. Įteikus nario bilietus naujiems sąjungos nariams, buvo pradėtas svarstyti svarbiausias 2017 m. konferencijos klausimas – LMS įstatų keitimas. Įstatų pakeitimo projektą pristatė LMS tarybos narys teisininkas Tomas Bakučionis.

Pateikti tokie siūlymai: 1.Pakeisti 3.5.2. punktą ir jį išdėstyti taip: „3.5.2. Nemokant nario mokesčio daugiau kaip vienus kalendorinius metus ir jo nesumokėjus per nustatytą laikotarpį po įspėjimo;“ 2 . Pakeisti 6.2. punktą ir jį išdėstyti taip: „6.2. Eilinė LMS konferencija šaukiama kasmet per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos LMS tarybos sprendimu arba 1/4 visų LMS narių reikalavimu. Konferencija gali priimti sprendimus, jeigu joje dalyvauja ne mažiau kaip 30 LMS narių. LMS tarybos sprendimu arba 1/4 visų LMS narių reikalavimu gali būti šaukiamas visuotinis LMS narių susirinkimas.“ 3. Pakeisti 6.4. punktą ir jį išdėstyti taip: „6.4. Nesusirinkus kvorumui, pakartotinė konferencija su ta pačia darbotvarke sušaukiama ne vėliau kaip per vieną mėnesį. Pakartotinė konferencija yra teisėta nepriklausomai nuo dalyvaujančių LMS narių skaičiaus. Nutarimai priimami paprasta dalyvaujančių narių balsų dauguma, išskyrus šių įstatų 6.1.3. ir 6.1.7. punktus (žr. 6.3).“ 4. Pakeisti 6.7. punktą ir jį išdėstyti taip: „6.7. Konferencija turi teisę atšaukti bet kurį Tarybos narį arba visą Tarybą. Tokiu atveju konferencija renka naują Tarybą arba naują Tarybos narį į atšauktojo vietą. Naujos Tarybos kadencija skaičiuojama nuo išrinkimo momento, naujo Tarybos nario kadencija trunka iki esamos Tarybos kadencijos pabaigos.

5. Papildyti 6.8. punktu: „6.8. Jei Tarybos narys atsistatydina ar kitaip nustoja eiti pareigas, į jo vietą gali būti kooptuojamas kandidatas į Tarybos narius, kuris paskutinėje rinkimų konferencijoje surinko daugiausia balsų iš neišrinktųjų kandidatų. Toks kooptuotas narys tvirtinamas artimiausioje eilinėje konferencijoje, o jo kadencija trunka iki esamos Tarybos kadencijos pabaigos.“ 6. Pakeisti 7.1 punktą ir jį išdėstyti taip: „7.1. Kolegialų LMS valdymo organą LMS tarybą sudaro ne daugiau kaip 7 nariai, iš kurių 6 yra renkami konferencijoje, septintuoju Tarybos nariu ir jos pirmininku tampa LMS prezidentas. Tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kartą per du mėnesius.“ Įstatų keitimui buvo pritarta visais balsais.

Paskutinis konferencijos darbotvarkės klausimas – diskusijos. Jose aktyviai dalyvavę LMS nariai išreiškė nepasitenkinimą dėl vykusių Lietuvos kultūros tarybos rinkimų, nes į naujos sudėties tarybą neišrinktas nė vienas muzikos srities specialistas. Konferencijos dalyviai vieningai nutarė rašyti protestą Vyriausybei ir LR Seimo Kultūros komitetui dėl Kultūros tarybos sudėties.

Protestas buvo įteiktas adresatams ir paviešintas žiniasklaidoje.

SRTRF remia: MB inf. projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 6 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Muzikos barai / 51

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017

Penktoji Birštono akademija. Vis ryškiau šviečiantys pažinimo takai Birštono vasaros menų akademijos dienoraštis

Birštonas iš kitų Lietuvos miestų ir kurortinių vietovių akivaizdžiai išsiskiria savo sėkmės istorija. Ją lėmė ne tik unikalios Nemuno kilpos, tarp kurių driekiasi visa Birštono savival-

Tomas BAKUČIONIS

K

Kamerinių ansamblių koncertą maratoną „Skambančios skulptūros“ sveikinimo žodžiais pradėjo BVMA globėja Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė ir projekto meno vadovė LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Trenksmingomis fanfaromis muzikinį startą paskelbė ansamblis „Cornet trio“ – senelis Zigmas Kazlauskas su vaikaičiais Antanu ir Onute Repečkomis

Muzikos barai / 52

Martyno ALEKSOS nuotraukos

ai 2013 metais startavo Birštono vasaros menų akademija (BVMA), dar sunku buvo prognozuoti, kokiais keliais pasuks Muzikų sąjungos ir jos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės inicijuotas renginys. Šiemet liepos 28 – rugpjūčio 7 d. surengta jau penktoji BVMA, taigi – mažasis jubiliejus.

dybės teritorija, ne tik didžiausias gamtinis turtas – natūralūs, iš žemės gelmių trykštantys mineraliniai vandenys ar taip pat unikalūs sveikatinimo objektai, purvo vonių gydyklos, bet ir čia gyvenantys bei čia besilankantys žmonės. Šįsyk į Birštoną keliavau autobusu, įsimetęs sudedamą dviratį, nes Birštono dviračių takai savo kokybe lenkia bene visus Lietuvos miestus.

Važiavau pro Trakus, Aukštadvarį, Jiezną. Kai pakeliui matai metų metus riogsančias krūvas išraustų žemių ar apdulkėjusią autobusų stotelę, įva-

žiavęs į Birštoną ir išvydęs išpuoselėtus gėlynus, žaliuojančias vejas bei jaukius pušynėlius, supranti, kad čia gyvena tikri šeimininkai, puoselėjantys ir mylintys savo kraštą. O jauki, švari ir sveika aplinka yra geriausia mūzų palydovė.

Liepos 28 d., penktadienis

Penktadienio vakare Birštono vasaros muzikos akademijos koncertų maratoną atidarė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Nauji garsai“. Vieno geriausių Lietuvos obojininkų prof. Roberto Beinario vadovaujamas ansamblis klausytojus pakvietė į muzikinę kelionę per laikmečius – skambėjo XVI–XXI a. muzika.

Liepos 29 d., šeštadienis

Profesorius Vladimiras Prudnikovas savo meistriškumo klasės dalyvius „įdarbino“ jau iš pat ryto. Paskui – laikas poilsiui ir naujiems meniniams įspūdžiams. O įspūdžių šeštadienį buvo daug. „Skambančioms skulptūroms“ LMTA profesorius Eduardas Gabnys ir Karjeros ir kompetencijų centro vedėja Aldona Juodelienė subūrė 21 akordeonisto „desantą“. Muzikiniam renginiui buvo sėkmingai pritaikytas parodos principas – žiūrovai (klausytojai) keliavo po visą Birštoną nuo skulptūros

prie skultūros išgirsdami vis kitokio stiliaus muziką. Maršrutas baigėsi jaukiame amfiteatrą primenančiame skverelyje tarp kurhauzo ir bažnyčios, kur liejosi vieno ryškiausių šių dienų Lietuvos akordeonininkų Nerijaus Bakulos džiazinės improvizacijos.

Iš Nerijaus estafetę perėmė jau visiškai kito žanro atstovai. Tame pačiame skverelyje kompozitorius ir karilionininkas Kazimieras Arvydas Karaška pristatė unikalų instrumentą – elektroninį karilioną. Jam talkino obojininkas Robertas Beinaris ir karilionininkė Veronika Girininkaitė.

Analogo neturintį instrumentą sumeistravo alytiškis inžinierius Saulius Stulpinas. Iš pirmo žvilgsnio 4–5 okta-

vų elektroninės klaviatūros valdymas atrodo paprastas, tačiau sunkumai prasideda grojant ansamblyje ir norint akustinėje erdvėje gerai pajusti šį instrumentą. Manau, kad tame skvere muzika skamba gerai, čia galima rengti koncertus po atviru dangumi.

Ieva Prudnikovaitė tiesiog sukurta ispaniškajai ir prancūziškajai muzikinei kultūrai. Nepriekaištinga tartis, įspūdingo tembro ir diapazono balsas, įtikinama sceninė laikysena Peterio Liebersono dainas pagal Pablo Nerudos tekstus pavertė mini spektakliais, kuriuose skleidėsi moters paslaptys (toks buvo ir šeštadienio atidarymo koncerto Birštono kultūros centre pavadinimas). Ievai talkino ansamblis „4Tango“: vienas ryškiausių ir įdomiausių mūsų smuikininkų, Lietuvos kamerinio orkestro primarijus Džeraldas Bidva (tą vakarą pakeitęs ansamblio altininkę Birutę Bagdonienę), savo virtuoziškumu ir subtiliu skoniu visada žavintis džiazo pianistas Feliksas Zakrevskis, ansamblio siela akordeonininkė Kristina Žebrauskaitė ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas. Manau, kad dabar prasideda šio ansamblio aukso amžius. Suburtas nemirtingos Astoro Piazzollos muzikos, „4Tango“ nuolat plečia savo repertuarą, žvalgydamas dar mažiau pažįstamus muzikos plotus. Tai ir tos pačios Liebersono dainos, originalios stilizuotos operų Originalaus projekto idėja – muzikos garsais sukviesti klausytojus ir vesti nuo skulptūros prie skulptūros, skatinant įsižiūrėti į skulptūrų grožį skambant muzikai

Muzikos barai / 53

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017 Liepos 30 d., sekmadienis

Sekmadienis Birštone išaušo gaivus ir saulėtas, tarsi užsakytas jau penkioliktą kartą vykusiems Stanislovo Moravskio skaitymams Jundeliškėse (10 kilometrų nuo Birštono), pievoje prie Moravskių dvarelio. Šiemet BVMA pirmąkart prie puikaus renginio prisidėjo nedideliu koncertu – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Nauji garsai“ grojo 19 a. muziką. Istorikė dr. Reda Grikšaitė kalbėjo apie Vilniaus universiteto auklėtinio Stanislovo Moravskio mokslinę veiklą, o aktorius Petras Venslovas skaitė šio XIX a. šviesuolio, gydytojo, etnografo, rašytojo, teisininko tekstus.

Aktorius P. Venslovas BVMA dalyviams vedė scenos kalbos pamokas – tai Birštono akademijos naujovė. Ir aš papuoliau į P. Venslovo „pinkles“, nes jis yra tas aktorius, kurio įtaigai ir skaitomų tekstų emociniam poveikiui sunku atsispirti. Rezultatas – mažas savęs atradimas skaitant Čiurlionio laišką jo bičiuliui Eugenijui Moravskiui. Ačiū Petrui Venslovui už tas kelias, bet labai svarbias sceninės kalbos pamokas, kurios reikalingos ne tik aktoriams profesionalams, bet ir kiekvienam muzikos atlikėjui, nes juk iš scenos su klausytojais tenka pabendrauti ir žodžiu.

Sekmadienio vakarą su Petru, Rai-

Petras Venslovas labai greitai BVMA dalyvius užkrėtė aistra scenos kalbai: juk ir žodžiu, ir muzika reikia gebėti išryškinti prasmes

Profesorės Rusnės Mataitytės smuiko pamokos – BVMA „repeticija“: 2018 metais numatoma didesnė instrumentų įvairovė

arijos (Verterio arija iš to paties pavadinimo Jules´io Massenet operos – tenoro arija, bet kodėl gi ne?), pagaliau šio žanro Ievos „topas“ – arija iš Astoro Piazzollos tango operetės „María de Buenos Aires“, kurioje solistė kaskart atranda vis naujų spalvų ir atspalvių.

Birštono viešosios bibliotekos ir jos direktorės Alinos Jaskūnienės iniciatyva senasis Moravskių dvaras atgimsta tradicinių Moravskio skaitymų dienomis

Muzikos barai / 54

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Pianistas Justas Čeponis neabejoja: BVMA – tikrai puikus renginys!

monda ir Julija Čiurlionio laiškais pradėjome fortepijoninio trio „Kaskados“ koncertą kurhause. Beje, Raimonda, fortepijono mokytoja, su savo mokine į Birštoną atvykusi iš Šiaulių, mano manymu, atrado dar vieną savo talentą – pasirodė esanti puiki koncertų vedėja.

Trio „Kaskados“ parengė lengvai klausomą vasarišką programą: skambėjo elegantiškasis J. Haydno Fortepijoninis trio, aistringi A. Piazzollos tango iš jo ciklo „Metų laikai“, o programos ašimi tapo Enrique Granados Fortepijoninis trio, stilistiškai artimas J. Brahmsui.

Liepos 31 d., pirmadienis

„Interpretacijos paslaptys ir subtilybės XXI a. atlikimo mene ir pedagogikoje“ – toks buvo šiųmetės akademijos moto.

Trijose klasėse nuo pat ryto su studentais vokalistais pluša Jūratė Švedaitė, Vytautas Juozapaitis ir Vladimiras Prudnikovas.

Jauniesiems pianistams skirta dirigento Modesto Pitrėno paskaita apie interpretaciją virsta gyvu pokalbiu apie muziką, kompozitorių mokyklas ir įvairių epochų muzikos instrumentus. Žibančiomis akimis jaunieji pianistai Jonas Benjaminas Balsys, Kotryna Baltrimaitė, Kamilė Kaučikaitė, Simonas Miknius, Adomas Morkūnas-Budrys, Vasarė Kalinaitė dalyvauja Modesto Pitrėno

Petro Venslovo ir Redos Grikštaitės skaitomus Stanislovo Moravskio tekstus papildė 19 a. muzika – griežė LMTA medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Nauji garsai“: Paulius Gefenas (fleita), Robertas Beinaris (meno vadovas; obojus), Rimvydas Savickas (klarnetas), Darius Stoskeliūnas (fagotas), Indrė Kuleševičienė (valtorna)

pasiūlytame dispute. Prisimenamas legendinis austrų dirigentas Nicolausas Harnoncourt´as ir jo fundamentalus veikalas „Musik als klangrede“ („Muzika – garsų kalba“), kurią vertėtų perskaityti kiekvienam muzikos atlikėjui. Galų gale prieinama prie išvados, kad bene svarbiausias interpretacijos elementas yra pasirinktas kūrinio tempas ir... pauzės, nes muzika yra laiko menas.

Vokalinės klasikos hitų koncerte „O sole mio“ kurhauzo salė buvo kone sausakimša, nors Birštone pirmadienis po savaitgalinio poilsiautojų antplūdžio atrodė ramesnis ir tuštesnis. Astos Krikščiūnaitės atliekama prancūzų vokalinė klasika – Claude´o Debussy, Franciso Poulenc´o, Ernesto Chaussono dainos – žavėjo paprastumu, elegancija ir tuo solistei būdingu vidiniu, bet labai aiškiai juntamu teatrališkumu. Jai kaip visada puikiai talkino pianistė Audronė Kisieliūtė.

Vakaro programą, anaiptol nepretendavusią į jokius konceptualumus, gražiai nuspalvino Elenos Daunytės violončelė. Džiugu, kad prof. Vytautas Juozapaitis, kiek pakoketavęs su publika (ak, tie politikai...), įrodė, jog įstatymų leidyba iš jo neatėmė geros vokalinės formos, tad Figaro (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“) buvo nuostabus. Koncerte pasirodė ir Eglė Juozapaitienė, Vladimiras Prudnikovas, Ieva Juozapaitytė. Jiems talkino pianistai prof. Nijolė Ralytė (man ji – koncertmeisterio etalonas scenoje), Justas Čeponis ir Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė.

Birštono „Eglės“ sanatorija alsuoja jaukumu ir saikinga prabanga. Akademija ten rado puikią erdvę – jaukų ir erdvų pagrindinio korpuso holą su įspūdingu gyvų augalų pano, – kur nuo 21 val. pasiklausyti vakarinių akademijos koncertų „Vakaro serena-

Jau antrą kartą BVMA susieja muziką ir dailę: Birštono kultūros centre eksponuota meninių odinių objektų paroda „Tarp simbolio ir metaforos“

dos“ kviečiami ne tik sanatorijos gyventojai. Pirmadienio vakarą beveik pusantros valandos koncertą surengė BVMA studentai.

Jį F. Chopino Herojiniu polonezu pradėjo Simonas Miknius, dainavo Beatričė Sekonaitė, Dominykas Urba, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Asta Krikščiūnaitė, Vladimiras Prudnikovas ir Vytautas Juozapaitis surengė populiarios vokalinės muzikos koncertą „O sole mio“

Muzikos barai / 55

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017 Roberta Daugėlaitė, Julija Karaliūnaitė, Kamilė Bagdonaitė, jiems akompanavo Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė ir Lauryna Lankutytė. Visus tiesiog užbūrė akademijos dėstytojos arfininkės Joanos Daunytės su pianistu Justu Čeponiu paskambinta Claude´o Debussy pjesė.

Pirmadienį prasidėjo ir kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijos kursai. Lietuvos kultūros lauke Giedrius Kuprevičius yra išskirtinė asmenybė, sunkiausia būtų apibūdinti ir išvardinti visas jo

Dvi dienas vyko žaismingai išmintingas specialus kompozitoriaus profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kursas su viešu epilogu „Improvizacijos menas“, jo kulminacija – improvizacijų konkursas Birštono merės taurei laimėti

Koncerte „Moters paslaptys“ – Ieva Prudnikovaitė ir ansamblis „4Tango“: Kristina Žebrauskaitė (akordeonas), Džeraldas Bidva (smuikas), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Donatas Bagurskas (kontrabosas)

kūrybinės ir kultūrinės veiklos sritis.

Beveik niekada nepraleidžiu aktualių ir aštrių G. Kuprevičiaus komentarų šeštadieninėje Lietuvos radijo „Kultūros savaitėje“. Kadaise jis subūrė pirmą Lietuvoje elektroninės muzikos grupę „Argos“ (jų vinilo diską iki šiol turiu savo kolekcijoje), daina „Kregždutės“ iš kompozitoriaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ tapo nacionaline popklasika, o kur dar Kauno vyriausiojo varpininko pareigos, skambinimas varpais festivalyje „Kaunas Jazz“, originalios improvizacijos ir t. t.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Rugpjūčio 1 d., antradienis

Koncertą „Birštono muzikos kaskados“ surengė fortepijoninis trio „Kaskados“: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė)

Muzikos barai / 56

Antradienį oro temperatūra Birštone kilo, bet akademijos dalyvių darbingumas nemažėjo. Prie pedagogų prisijungė ilgametis Lietuvos baleto primarijus ir šokio pedagogas Petras Skirmantas, toliau tęsėsi Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijos kursas.

Kaip tik antradienį Giedriaus Kupre-

Meistriškumo pamokos su Jurgiu Aleknavičiumi, Joana Daunyte ir Asta Krikščiūnaite

vičiaus kursuose vyko ir tam tikras pasiruošimas vakariniam improvizacijų koncertui, nors improvizacija tuo ir ypatinga, kad jai negali pasiruošti, nebent apgalvoti kai kuriuos elementus ar idėjas, o kaip iš tiesų bus koncerte, niekas nežino...

Pirmajame vakariniame koncerte kurhauze – Jūratės Švedaitės-Waller vokalinis rečitalis. Jo tema „Kompozitorės, mylimosios, mūzos“ atspindėjo šiųmetės akademijos ne viename koncerte išryškėjusią potemę „Moters vieta ir reikšmė meno pasaulyje“.

Jūratės Švedaitės muzikinės šaknys gilios, ji – lietuvių kompozitoriaus, dirigento, dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo prof. Jono Švedo anūkė.

Studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1998 m. su šeima gyvena JAV, Konektikuto valstijoje, tapo Konektikuto lyrinės operos (Connecticut Lyric Opera) soliste. J. Švedaitės kūrybinis kraitis – daugiau nei 20 vaidmenų operos scenoje, nuo

lyrinio soprano (Rozina, Džilda, Violeta) iki dramatinių partijų (Toska, Čio Čio San, Margarita, Dona Ana, Dezdemona). J. Švedaitė dainuoja ir Händelio, Mozarto, Bacho, Pergolesi oratorinio žanro kūrinių soprano partijas. Ji dėsto Konektikuto koledže bei Thames Valley muzikos mokykloje, dažnai veda meistriškumo kursus Italijoje ir Lietuvoje.

Koncertą vedusi Audronė Žigaitytė-Nekrošienė kėlė moteriškumo ir vyriškumo santykio kompozitorių vyrų ir kompozitorių moterų kūryboje klausimą. Ar skiriasi vyrų ir moterų kūryba? Ar genijų vyrų šešėlyje buvusios moterys yra tik jų mūzos ir įkvėpėjos?

J. Švedaitės-Waller rečitalio programa leido atrasti stiprias, savo talentą ir asmeninę karjerą dėl meilės paaukojusias moteris – Clarą Schumann, Almą Mahler, tačiau pasirodė, kad jos buvo jautrios ir subtilios kūrėjos. Išgirdome tikrus vokalinės lyrikos šedevrus – Claros Schumann (1819–1896) „Ich stand in dunklen Träumen“ (,,Stovėjau tamsiame sapne“), „Liebst du um Schönheit“ (,,Jei myli dėl grožio“), „Liebeszauber“ (,,Meilės burtai“).

Savo grožiu ne tik sutuoktinį Gustavą Mahlerį žavėjusi Alma SchindlerMahler (1879–1964) turėjo ir neabejotiną kompozitorės talentą. Koncerte skambėjo puikūs jos vokalinės lyrikos pavyzdžiai – „Die stille Stadt“ (,,Tylus miestas“), „Lauer sommer nacht“ (,,Rami vasaros naktis“).

Jūratės Švedaitės ir Audronės Kisieliūtės kamerinės muzikos vakaro „Kompozitorės, mylimosios, mūzos“ programa tęsė moters paslapčių paieškas

Nuostabia liaudies dainos interpretacija publiką sužavėjo šeimyninis Eglės, Ievos ir Vytauto Juozapaičių ansamblis

O štai visiškai kitokios kompozitorės: savarankiškos, maištaujančios, emancipuotos. Nadios Boulanger (1887–1979) kompozicijos klasėje mokėsi XX a. korifėjai. Iš jos kūrybinio

Muzikos barai / 57

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017

Jaunoji lektorė Gabrielė Sližytė

Muzikos barai / 58

Skambina BVMA pedagogo Jurgio Aleknavičiaus globotiniai Jonas Benjaminas Balsys ir birštoniškė Meda Kučinskaitė

padalijimo. Didijį prizą – Merės taurę – laimėjo Elena Daunytė, bet, maestro Giedriaus Kuprevičiaus nuomone, ir Mato Zaleckio, Adomo Morkūno-Budrio, Robertos Daugėlaitės, Izabelės Jankauskaitės, Julijos Karaliūnaitės pavardes tikrai regėsime afišose.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

palikimo išgirdome dvi labai lyriškas (bet visiškai kitokio stiliaus nei prieš tai skambėjusi vokiečių lyrika), elegantiškas ir prancūzų muzikai būdingu gaivumu alsuojančias dainas „Cantique“ (,,Himnas“), „S´il arrive jaimais“ (,,Jei kada nors kas atsitiks“).

Skambėjo du puikūs vokalinės romantinės lyrikos pavyzdžiai – dainos „Forgotten“ (,,Pamiršta“), „Ah, love but a day“ (,,Meilė kaip diena“). Jų autorė – amerikietė pianistė ir kompozitorė Amy Beach (1867–1944), nepaklususi savo vyro chirurgo diktatui.

Koncertą J. Švedaitė-Waller užbaigė dviem amerikiečių kompozitoriaus Ernesto Charleso dainomis „My lady walks in loveliness“ (,,Mano mylimoji vaikšto mėnesienoje“) ir „Wood and so goodbye“ (,,Sudie“), kurios žymi vokalinės lyrikos posūkį link lengvesnių žanrų.

Sudainuoti koncertą, kurio programą sudaro išimtinai lyrinė vokalinė muzika, ir išlaikyti klausytojų dėmesį nėra lengva, tačiau J. Švedaitė-Waller pažėrė visą pluoštą subtilių spalvų, atspalvių ir nuotaikų. Koks švelnus jos piano! O solistei akompanavusi Audronė Kisieliūtė iš nelabai spalvingos kurhauzo „Yamahos“ „išspaudė“ subtilių tembrų, tad abiejų muzikių duetas vertas aukščiausio įvertinimo. Visa konceptuali koncerto programa (kurioje, aišku, skambėjo ir vyrų kūrybos...) darniai susijungė į dramaturginę visumą, tad įspūdžiai patys geriausi.

Antradienio vakarą užbaigė kultūringas Giedriaus Kuprevičiaus ir jo jaunųjų improvizatorių siautėjimas „Eglės“ sanatorijos hole. Anot G. Kuprevičiaus, improvizuojant svarbiausia išlaisvinti savo mąstymą, nestokoti humoro ir ironijos (ką lietuviai labiau linkę pakeisti patyčiomis), tik tuomet

Rugpjūčio 2 d., trečiadienis

Ansamblis „Regnum musicale“: seserys Joana (arfa), Elena (violončelė), Vita Marija (fleita) ir Kotryna Ugnė (smuikas) Daunytės

klausytojui bus įdomu. Manau, kad improvizacijų vakaras pavyko, nes „Eglės“ sanatorija ūžė nuo klausytojų šūksnių ir ovacijų, linksmybių ir geros kūrybiškos auros bei laisvos minties buvo per akis. Klausytojams teko plojimais balsuoti dėl Birštono merės Nijolės Dirginčienės įsteigtų prizų

Į unikalios sudėties ansamblį „Regnum musicale“ susibūrusios seserys Daunytės – M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos auklėtinės, savo žinias gilinusios Šveicarijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų aukštosiose mokyklose. Vyriausioji Joana skambina arfa, Vita Marija griežia fleita, Elena – violončele, jauniausioji Kotryna Ugnė – smuiku. Prieš keletą metų Joana su Vita Marija Birštono akademijai jau buvo parengusios labai įdomią teatralizuotą programą su šokiu ir judesiu „Arfos glissando“,

Jurgis Aleknavičius pradėjo koncertą „Fortepijono garsai Birštonui“

su ja pasirodė ir Didžiajame muzikų parade. Apskritai teatrališkumas yra išskirtinis šio ansamblio bruožas.

Trečiadienio vakare į kurhauzą pasiklausyti seserų muzikavimo susirinko gausi akademijos ir Birštono bendruomenė. Merginos parengė labai spalvingą, kurorto aplinkai tinkamą, tačiau pasižyminčią ir tam tikra vidine logika programą „Žėrintys sąskambiai muzikos karalystėje“.

Koncertą pradėjo Joana Maurice´o Ravelio Pjese arfai, klarnetui ir styginiams, jai talkino pianistas Justas Čeponis. Toliau buvo efektingas Elenos violončelės solo – Giovanni Solvos „Rauda“, seserų kvartetas atliko italų renesanso kompozitoriaus Tarquinio Merulos grakščią ir stilingą Čakoną.

Davidas Popperis, pats būdamas puikus violončelininkas, šiam instrumentui sukūrė itin gausų ir efektingą repertuarą. Elena Daunytė su pianistu Justu Čeponiu atliko D. Popperio Vengriškąją rapsodiją – žavėjo nepaprastai ryškus kūrinys, puikus ansamblis, žaižaruojantis Elenos temperamentas. Vita Marija teatrališkai, pasitelkdama judesį, atliko kamerinę Arthuro Honeggerio pjesę fleitai „Ožkytė“. Koncertą ansamblis užbaigė dviem specialiai Boriso Traubo aranžuotais orkestriniais opusais: įspūdingąja N. Rimskio-Korsakovo Ispaniškąja uvertiūra ir Fausto Latėno Pasodobliu. Tokios sudėties ansam-

bliui ryžtis atlikti orkestrinius kūrinius reikia didelės drąsos ir profesionalumo, bet abu kūriniai skambėjo puikiai, žavėjo netikėtomis spalvomis ir nuotaikomis. Sesutės sulaukė absoliučiai pelnytų publikos ovacijų, o bisas buvo visai netikėtas – a cappella sudainuota liaudies daina „Kas bernelio sumislyta“.

Rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Šiemet fatališkai pakrypo pianistų meistriškumo kursai. Lietuvos pianistų labai gerbiama ir mėgstama pianistė bei pedagogė iš Sankt-Peterburgo Nina Seriogina, staiga pablogėjus sveikatai, į Birštoną nebegalėjo atvykti, tačiau organizatoriams rekomendavo pakviesti savo buvusį mokinį pianistą ir pedagogą Jurgį Aleknavičių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantą.

Pianistų meistriškumo kursuose dalyvavo 8 jaunieji pianistai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevė-

žio, Birštono. Visi skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių, tačiau akademijos kursų vadovas Jurgis Aleknavičius džiaugėsi, kad visi užsiėmimams buvo atsakingai pasiruošę, parengę rimtas programas. Teko stebėti keletą J. Aleknavičiaus pamokų, ir man labai imponavo jo gebėjimas rasti gerą kontaktą su kiekvienu mokiniu, platus požiūris į fortepijono meną ir muzikinė erudicija. Galima tik pasidžiaugti, kad Jurgis Aleknavičius, dar pats priklausydamas jaunesniajai pianistų kartai, taip prasmingai savo solidžia pianistine patirtimi ir erudicija dalijasi su jaunaisiais muzikantais.

Pianistų koncertą ketvirtadienio vakarą kurhauze pradėjo kursų vadovas Jurgis Aleknavičius A. Skriabino Valsu, op. 38. Pianistas skambino labai techniškai, atskleisdamas visus sudėtingus specifinės Skriabino ritmikos ir spalvų sluoksnius. Iš kursų dalyvių ketvirtadienio koncerte pasirodė Jonas Benjaminas Balsys, Matas Zaleckis (abu – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai), Kamilė Kaučikaitė (Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokinė), Meda Kučinskaitė (Birštono meno mokyklos mokinė) ir Adomas Morkūnas-Budrys (taip pat buvęs čiurlioniukas, netrukus pradedantis studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje).

Jaunieji dainorėliai – BVMA pedagogės Eglės Juozapaitienės globotiniai: Austėja Suchockaitė, Emilija Radvilavičiūtė, Gustas Grigaras, Adrija Suchockaitė ir Elzė Bisikirskaitė

Meda Kučinskaitė paskambino Čiurlionio Preliudą h-moll, jauniausias, vienuolikmetis, koncerto dalyvis Matas Zaleckis – J. S. Bacho Tribalsę invenciją C-dur ir N. Vygodskio Variacijas a-moll N. Paganini tema. Jonas Benjamimas Balsys atliko S. Rach-

Muzikos barai / 59

„Dagilėlis“ Birštone

maninovo Etiudą-paveikslą g-moll ir E. Griego Sonatos e-moll, op. 7 I dalį. Nors Jonui dar ne viskas pavyko skambinant sudėtingą E. Griego sonatą, tačiau akivaizdu, kad romantinė muzika jam artima, jis puikiai jaučia muzikos tėkmę laike ir bendrą kompozicinę visumą, muzikaliai išgroja atskiras frazes. Penkiolikmetė šiaulietė Kamilė Kaučikaitė 2014 ir 2016 m. sėkmingai pasirodė Nacionaliniame B. Dvariono pianistų konkurse, o šiemet laimėjo I premiją V tarptautiniame konkurse „Olimpo musicale“. Kamilė koncerte paskambino M. K. Čiurlionio Noktiurną cismoll ir F. Mendelssohno-Bartholdy Rondo capriccioso, op. 14. Koncertą užbaigė Adomas Morkūnas-Budrys dviem S. Rachmaninovo Etiudais-paveikslais – cis-moll, op. 33, ir es-moll, op. 39. Adomas išsiskiria plačiu mu-

Muzikos barai / 60

zikiniu akiračiu: mokėsi groti ir smuiku, altu, klarnetu, lankė kompozicijos pamokas pas N. Galiamovą, choro dirigavimo – pas R. Gražinį. Natūralu, kad tokios įvairialypės studijos palieka prasmingą pėdsaką jo fortepijoninėse interpretacijose.

Rugpjūčio 4 d., penktadienis

Tą dieną Birštono akademijoje buvo išskirtinis koncertas – Kultūros centre dainavo Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, daugybės tarptautinių konkursų laureatas.

Spalvinga programa apėmė kone visą muzikos istoriją – nuo religinių baroko epochos giesmių iki populiarios Georgo Davido Weisso dainos „The lion sleeps tonight“, kurios klausydamiesi tiesiog netekome amo, kaip tobulai jaunieji choristai imitavo

įvairių gyvūnų balsus ir džiunglių garsus. Turint omenyje, kad chorą koncertui Birštone jo vadovas Remigijus Adomaitis turėjo surinkti pačiame mokinių atostogų įkarštyje, ne tik mane, bet ir visus kalbintus klausytojus sužavėjo jaunuolių susikaupimas, atsidavimas atliekamai muzikai, dėmesys dirigentui, jų spindinčios akys ir šviesūs veidai. Puikaus įvertinimo nusipelno koncertmeisterė Daiva Šulcaitė, stilingai ir muzikaliai, su didele įtaiga akompanavusi chorui.

Toks choras šiandieninėje mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra tikras stebuklas, kurį gali sukurti tik tokie muzikai ir pedagogikai atsidavę žmonės kaip Remigijus Adomaitis.

Penktadienio „Vakaro serenadose“ pasirodė pianistai. Koncertą „Eglėje“ jau tradiciškai pradėjo kursų vadovas Jurgis Aleknavičius, šįsyk efektinga F. Liszto Vengriškąja rapsodija.

Ypač džiugu, kad gerai pasirodė Kamilė Kaučikaitė, pirmą kartą viešai skambindama naujai išmoktą kūrinį – F. Chopino Ekspromtą fantaziją cis-moll. Jonas Benjaminas Balsys maloniai nustebino atlikdamas jau girdėtą E. Griego Sonatą: šįsyk grojo techniškai, labai įkvėptai ir muzikaliai, atskleidė sudėtingą kūrinio visumą. Puikiai skambėjo Adomo Morkūno skambinami S. Rachmaninovo Etiudai-paveikslai, op. 33 (Nr. 8, 9).

Buvo malonu stebėti, kaip ne vieną-

Šiais metais BVMA dalyviams pirmą kartą muzikos interpretacijos pamokas vedė dirigentas Modestas Pitrėnas ir dainininkė Ieva Prudnikovaitė

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Scenos judesio pamokos su Neli Beliakaite

Alexanderio technikos užsiėmimai su Katri Tikka iš Suomijos

kart Birštone atliekamų kūrinių interpretacija tobulėja. Tai ir yra vienas iš meistriškumo kursų tikslų.

Rugpjūčio 5 d., šeštadienis Rugpjūčio 6 d., sekmadienis

Šiemet į Birštono akademiją registravosi 17 dainininkų, kurių amžius buvo nuo 17 iki 32 metų, ir 6 jaunesni

nei 17 metų. Visi labai skirtingų patirčių, gebėjimų, tačiau vienijami didelės meilės scenai. Pavyzdžiui, Julija Karaliūnaitė yra apsigynusi matematikos daktaro disertaciją, dėsto VGTU. Keli dalyviai atvyko iš tolimesnių kraštų, bet yra vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Kristina Petrauskas gimė Detroite, tačiau vokalą studijavo Lietuvoje, o iš Jerevano atskridęs septyniolikmetis Tigranas Grigorianas (jauniausioji šviesaus atminimo tenoro Gehamo Grigoriano atžala) dar tik rengiasi vokalo studijoms Lietuvoje, tad Birštono akademijoje užsiėmimai pas prof. V. Prudnikovą ir prof.

V. Juozapaitį jam buvo tarsi pirmasis „apsišaudymas“.

Su vokalistais darbavosi profesoriai Asta Krikščiūnaitė, Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, taip pat Jūratė Švedaitė, Ieva Prudnikovaitė, su jaunaisiais dainorėliais – Eglė Juozapaitienė. Intensyviai dirbo ir vokalistų koncertmeisteriai prof.

Nijolė Ralytė, Evelina PilipavičiūtėJuraškienė ir Justas Čeponis. Daugelis vokalistų, kaip ir kiti kursų dalyviai, lankė Modesto Pitrėno interpretacijos pamokas, scenos judesio pamokas pas žymius baleto artistus Petrą Skirmantą ir Neli Beliakaitę.

Beveik kas vakarą jaunųjų dainininkų klausėmės „Eglės“ sanatorijoje, o šeštadienį jie pasirodė vokalistų koncerte „Dainuojame Birštonui“ kurhauze, taip pat baigiamajame akademijos koncerte sekmadienį.

Girdėtų kūrinių žanrų įvairovė – nuo baroko operų arijų iki šiuolaikinio miuziklo.

Puikų įspūdį visiems paliko mažieji akademijos dainorėliai iš Birštono meno mokyklos (tik Ieva Dekaminavičiūtė atvyko Iš Kazlų Rūdos).

Nedažnai pamatysi scenoje taip darniai dainuojančius, tačiau atsipalaidavusius ir kūrybingus vaikus.

Nenuostabu, nes jų mokytojos Eglės Juozapaitienės principas – žaidžiame dainuodami, dainuojame žaisdami.

Baigiamajame akademijos koncerte sekmadienį išgirdau labai svarbų dalyką – kaip per 10 dienų išaugo daugumos kursų dalyvių interpretacinis meistriškumas, todėl galiu drąsiai sakyti, kad BVMA, nepaisant na-

tūraliai neišvengiamų organizacinių netikėtumų ir nesklandumų, lydėjo neabejotina sėkmė.

Akademijos naujovės

Šiemet pirmą kartą Akademijoje vyko ir arfos meistriškumo kursai, kuriuos vedė jaunosios kartos arfininkė Joana Daunytė, taip pat pirmą kartą buvo surengta Mažoji Birštono vasaros menų akademija – liepos 28– 30 dienomis vyko kamerinių ansamblių, dainavimo, fortepijono, smuiko, violončelės, fleitos, obojaus, klarneto, fagoto ir valtornos meistriškumo pamokos. Savo patirtimi su jaunaisiais muzikais dalinosi fortepijoninio trio „Kaskados“ nariai Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas, medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto „Nauji garsai“ muzikantai Robertas Beinaris, Paulius Gefenas, Rimvydas Savickas, Darius Stoskeliūnas, Indrė Kuleševičienė.

Išskirtinis Birštono akademijos bruožas – edukacija ir draugiškas dalinimasis savo patirtimi. Čia tiktų vieno antikos filosofo posakis „Aš žinau, kad nieko nežinau“, nes sužinoti naujų dalykų galima net ir tose srityse, kuriose, regis, viską turėtume išmanyti.

Su įdomumu išklausiau suomių arfininkės Katri Tikkos paskaitą apie iš Australijos kilusio aktoriaus Fredericko Matthiaso Alexanderio mokymą, vadinamąją Alexanderio techniką.

Jos esmė – optimalus kūno valdymas, taisyklinga stovėsena, sėdėsena ir judėjimas. Kiekvienam aktoriui ar muzikos atlikėjui būtina išmokti pažinti savo kūną ir taisyklingai jį valdyti.

Operos žavesį tradiciškai siekė atskleisti Audronė Žigaitytė – šį kartą eita „Fausto“ gelmių link

Muzikos barai / 61

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017 Gabrielė Sližytė (ji šiame žurnalo numeryje dalinasi ir akademijos įspūdžiais), filosofijos studijas Sorbonos ir Didro universitetuose baigusi Benigna Marija Nekrošiūtė vedė diskusiją apie moters ir kūrybos santykį, akademijos meno vadovė Audronė Žigaityrė-Nekrošienė atvėrė faustiškąją temą muzikoje ir kartu nužymėjo tam tikras jau kitų metų akademijos gaires.

Birštonas ir kultūra

BVMA pabaigos akordas: merė Nijolė Dirginčienė ryžtingai ištarė: „Iki pasimatymo!“

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Šios technikos pagrindus turėtų perprasti kiekvienas bet kurio muzikos instrumento mokytojas ir perduoti juos savo mokiniams. Įdomi, prasminga ir perspektyvi akademijoje man atrodo paskaitųdiskusijų pozicija. Šiemet įžvalgomis apie Prancūzijos kultūros sektoriaus administravimo patirtis dalijosi Paryžiuje gyvenanti ir dar studijuojanti

Jau kalbėjau apie nepaprastai jaukias ir išpuoselėtas Birštono erdves.

Atskirai reikėtų paminėti ir Birštono kultūros centrą, kuriam jau nuo neatmenamų laikų vadovauja Zigmas Vileikis, festivalio „Birštonas Jazz“ įkūrėjas. Kultūros centre vyko dauguma meistriškumo pamokų, repeticijų, čia buvo įsikūręs ir akademijos štabas.

Nors Zigmas Vileikis kuklinosi sakydamas, kad Birštono kultūros centras niekuo ypatingu neišsiskiria iš dešimčių kitų Lietuvos kultūros centrų, negaliu nepaminėti unikaliai jaukaus vidinio kiemelio, kuriame kasdien

Birštono meno mokyklos kolektyvas – BVMA bičiuliai ir partneriai. Bendra nuotrauka prisiminimui

Muzikos barai / 62

rinkdavosi akademijos dėstytojai ir klausytojai ne tik paskanauti vietinės kavinukės patiekalų, bet ir tiesiog pabūti, atsipūsti tarp pamokų, aptarti įspūdžių. Kultūros centras, Birštono savivaldybės biudžetinė įstaiga, per metus organizuoja apie 150 įvairių renginių. Manau, kad tai gana didelis skaičius. Be garsaus kas antrus metus vykstančio festivalio „Birštonas Jazz“, čia dar organizuojami ir kiti tradiciniai renginiai – regioninė kapelų šventė „Griežk, lietuvi”, mėgėjų teatrų ir akordeono muzikos festivaliai. Kultūros centre veikia 12 meninių kolektyvų, iš kurių net 5 yra gavę „Auksinės paukštės“ apdovanojimus.

Taigi, skaičiai iškalbingi, tačiau kai tradicinių renginių finansavimas neretai priklauso nuo mėnulio fazės ir oro drėgmės, svarstyti apie kokią nors nuoseklią valstybės kultūros politiką būtų tuščias reikalas. Vis dėlto Birštono savivaldybė yra tam tikra gerosios išimties salelė bendroje valstybės kultūros politikoje. Žinoma, Birštono kultūros terpei būtinos

nuolatinės investicijos ir rūpestis, Kultūros centrui verkiant reikia naujo fortepijono, nes ketvirtą dešimtį skaičiuojanti „Estonia“ niekaip negali atitikti šiuolaikinių reikalavimų. Reikia ir kitų dalykų, tačiau tikiu, kad rūpestingų šeimininkų pastangomis jie atkeliaus į Birštoną. Taigi, Birštono vasaros menų akademija prieš penkerius metus atėjo į tam tikrą išpurentą kultūrinę dirvą, kuri taip pat prisideda prie akademijos sėkmės.

Daugelis BVMA dalyvių ir pedagogų sakė, kad 10 dienų prabėgo labai greitai, intensyviai ir kūrybiškai dirbant, kuriant bendrystės ir geranoriškumo atmosferą. Apskritai galime kalbėti apie jau susiformavusią Birštono kultūrinę bendruomenę, ir džiugu, kad Birštono akademija bei jos organizatoriai prisidėjo prie šios bendruomenės kūrimo.

Birštono akademijos sėkmės istorija ir tradicija būtų sunkiai įmanoma be Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės įdirbio, be entuziastingo Birštono merės Nijolės Dirginčienės palaikymo ir be nuolatinio Birštono kultūros centro vadovo Zigmo Vileikio ir Birštono meno mokyklos direktorės Laimutės Raugevičienės rūpesčio. Šie žmonės sutartinai tarsi keturi banginiai tas 10 dienų laikė Birštono kultūros erdvę.

Nuo pat pirmųjų metų labai svarbus akademijos partneris yra Vytauto Didžiojo universitetas. Taigi Birštono vasaros menų akademija tiek Kultūros ministerijai, tiek Seimo Kultūros komitetui gali būti pavyzdys, kaip turi funkcionuoti politikų dažnai linksniuojamas (bet toli gražu ne visada suvokiamas) „kultūros laukas“, apimantis ne tik pačius menus ar įsisavintas programinio finansavimo lėšas, bet ir veikiantis kaip edukacijos, diskusijų erdvė, kurioje sugyvena įvairios kartos. Klausimo apie kartų kaitą čia net nekyla, nes jos darniai sugyvena dalydamosi patirtimi ir muzikos bendryste. n

Birštonas gyveno muzika

Šalia tokių žinomų teiginių, kaip kad Niujorkas niekada nemiega, o Paryžiaus – meilės miestas, reikėtų pridėti dar vieną – Birštonas vasarą gyvena muzika. Juk menas net vasarą neatostogauja.

Jei rugpjūčio pradžioje būsite Birštone ir ilsėdamiesi tarp dviejų grožio ir sveikatos procedūrų išgirsite muzikos garsus, sekite jais. Taip tapsite dar vienos gražios meilės istorijos liudininkais. Tos istorijos „personažai“ – Lietuvos muzikų sąjungos organizuojama Birštono vasaros menų akademija ir gražusis Nemuno vingyje įsikūręs kurortas. Šiemet Birštono vasaros menų akademija duris atvėrė penktadienį, liepos 29 d., LMTA medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto „Nauji garsai“ koncertu. Įvadinis vakaras pasiūlė muzikinę panoraminę kelionę per šimtmečius pradedant renesanso laikų madrigalu ir baigiant XXI a. muzika.

Vis dėlto tikrasis maratonas prasidėjo šeštadienio rytą, kurortui dar miegant. Tarp kas valandą besikeičiančių tvarkaraščių, šurmulio ir netikėtų seniai nematytų pažįstamų susitikimų buvo mėginama susigaudyti aplinkoje ir savo dienotvarkėje. Pamažu tvarkantis organizaciniams reikalams, Birštono kultūros centre įvyko BMVA dalyvių ir pedagogų susitikimas, paliudijęs tiek vienų, tiek kitų įprotį čia sugrįžti. Juk ką pabrėžė akademijos meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sveikinimo kalboje – mes sugrįžome! Tuoj pat mezgėsi pokalbiai tarp senbuvių ir naujokų, tarp studentų, mokytojų ir organizatorių.

Nuo pat ryto prasidėjusios scenos kalbos pamokos, vedamos aktoriaus Petro Venslovo, sudomino ne tik studentų būrelį, bet ir kai kuriuos akademijos pedagogus, pavyzdžiui, Eglę Juozapaitienę. Per pertrauką diskutuodami abu pedagogai iš karto sugretino vaidybos ir operinio dainavimo pratimus.

Beveik visi pirmosios dienos renginiai vyko Birštono kultūros centre jaučiant ypatingą Birštono merės ir šio projekto globėjos Nijolės Dirginčienės palaikymą.

Veiksmas nesustojo nė akimirkai. Iškart po pietų buvo atidaryta Kauno menininkų odinių objektų paroda „Tarp simbolio ir metaforos“. Atidarydama parodą Audronė ŽigaitytėNekrošienė iškėlė interdiscipliniškumo klausimą. Kiek vaizduojamasis menas gali atspindėti muzikos skambesį? Ar muziką galima kaip nors kitaip išreikšti, ar tai nėra vienas abstrakčiausių menų, dingstančių ore tarsi vėjo gūsiui papūtus?

Apie miesto ir gamtos ūžesyje tirpstantį garsą buvo galima pamąstyti vaikštant „Skambančių skulptūrų“ takais Birštono parke. Klausytojų muzikinis pasivaikščiojimas prasidėjo labai organizuotai, grupei žmonių ritmingai judant nuo vieno taško iki kito sekant muziką, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės rinkosi priimtiniausią tempą, tiesiog leido sau, pametus minią, sustoti ir meditatyviai klausytis akordeono garsų. Tiesa, reikia itin mėgti akordeoną, nes beveik dvi valandas maršrutas buvo „įgarsintas“ būtent šiuo instrumentu tik su keletu smuiko ar kanklių intarpų.

Vakarą vainikavo oficialus BMVA atidarymo koncertas, sukvietęs dažnus scenos partnersin-crime Ievą Prudnikovaitę ir ansamblį „4Tango“. Būtų galima kalbėti apie netobulą įgarsinimą (ar jo išvis reikėjo?), tačiau vasarą nesinori nieko apkrauti muzikologinėmis analizėmis.

Galėčiau pasakyti tik tiek, kad iš įvairių šių artistų programų sudėtos dainos ir muzika (prancūziškos dainos, argentinietiškas tango ir Astoro Piazzollos hitai) nupiešė kad ir šiek tiek eklektišką, bet tokį, kokio laukė kurorto publika, moters portretą.

Pirmą akademijos dieną organizatorių ir festivalio globėjų sveikinimo kalbos vis sukosi nuo optimizmo, matant tiek menui tarnaujančių žmonių, iki skaudžios realybės konstatavimo, pabrėžiant nelengvas projekto egzistavimo sąlygas. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ne tik pabaigą, bet ir vystymąsi, kuris, tikiuosi, šiai akademijai bus nesibaigiantis kaip Wagnerio operose ir atneš daug inovacijų. Juk čia susirenkantys jauni žmonės atvažiuoja kelti audrų.

Birštono vasaros menų akademijos dalyvius ramiame kurortiniame miestelyje galima atpažinti ne tik iš oranžinės spalvos kortelių ant kaklo, bet ir iš nenutrūkstamų pokalbių apie meną, o kartais tiesiog iš greito žingsnio skubant iš vieno koncerto į kitą. Rytą vykstančių vokalo, fortepijono ir arfos meistriškumo kursų rezultatai vakare įgauna „Vakaro serenadų“ formą „Eglės“ sanatorijoje prie įspūdingos žalios augalų sienos.

Dienos metu siūlomos paskaitos, susitikimai ir užsiėmimai, atviri aktyviesiems ir pasyviesiems dalyviams, tik dar kartą įrodo gilų ir prasmingą BMVA integralaus menininko kūrimo tikslą.

Pavyzdžiui, kursų metu pristatyta visame pasaulyje jau paplitusi Alexanderio technika, mokanti atlikėjo minčių ir kūno judesių valdymo grojant, Lietuvoje yra ganėtinai naujas dalykas. Vis dėlto vienas unikaliausių užsiėmimų vyko prisimenant klasikinės muzikos atlikėjų senai pamirštą praktiką, anksčiau būtent taip ir įkvėpdavusią kompozitorių kūrinių atsiradimą, t. y. improvizacijos meną. Profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus dviejų dienų kursas aka-

Muzikos barai / 63

demijos dalyviams tikriausiai kėlė didesnę baimę nei atvira pamoka su žymiausiais Lietuvos operos solistais. Juk labiausiai bijoma to, ko nepažįsti. Profesorius lengvomis provokacijomis pirmiausia bandė išlaisvinti studentus, ir šie tik po tam tikro laiko, nusimetę akademinį rimtumą, priėmė siūlomas žaidimo sąlygas.

Nors per kelias pamokas neįmanoma tapti genialiais improvizatoriais, jos, manau, išmokė nesitenkinti viena kūrinio atlikimo versija. Įtemptas buvo ne tik studentų, bet ir publikos tvarkaraštis. Pirmoje dienos pusėje didžioji meninė išraiška būdavo lipdoma uždarose patalpose, asmeniškai su kursų profesoriais, o vakare vykdavo net du koncertai – jau pripažintų kviestinių atlikėjų ir su jais savo profesionalumą turėdavusių progą palyginti BMVA dalyvių.

Ne vienam menininkui apsilankymas Birštone jau tampa gražia vasaros tradicija, tačiau sunku patikėti, kad tokiam pusę pasaulio apkeliavusiam kolektyvui kaip berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, pavasarį gastroliavusiam Jungtinėse Amerikos valstijose, tokia kelionė iš Šiaulių į Lietuvos pietus buvo pirmoji. Dar didesnis paradoksas, kad ir patiems birštoniškiams, regis, dar nebuvo tekę girdėti apie „Dagilėlį“. Tokia klaida buvo panaikinta pirmuoju choro pasirodymu „Eglėje“, kur rugpjūčio 3 dieną jo vadovas Remigijus Adomaitis surengė atvirą meistriškumo pamoką tema „Kodėl berniukai nori dainuoti“.

Vienoje BMVA paskaitoje teko išgirsti kažką sakant, kad kiekviena revoliucija prasideda nuo dainos. Taip ir R. Adomaitis prieš gerus dvidešimt metų Šiauliuose pradėjo muzikos revoliuciją įkurdamas berniukų chorą „Dagilėlis“. BMVA kursuose dažnai skambėjo žodis „edukacija“.

Paprastai tai būna pasiaukojamas, niekieno nepastebimas, dažnai valstybės ignoruojamas darbas. Būtent tokiu iš pradžių nepastebimu darbu R. Adomaitis išaugino ne tik unikalius vaikus, bet ir iškėlė Lietuvos vardą į pasaulio aukštumas.

Norint įminti mįslę, kaip vaikams perduoti meilę muzikai, atsakymo reikia ieškoti būtent „Dagilėlio“ vadovo asmenybėje. Po rugpjūčio 4 d. Birštono kultūros centre vykusio „Dagilėlio“ koncerto teko kalbėtis su daugeliu žmonių, ir visi iki vieno tvirtino dar nė karto nematę tokio tvirto choristų ir dirigento ryšio. Jokio muštro, tik laisva laikysena, jokių klaidžiojančių vaiko akių, tik kaip nematomu siūlu nutiestas žvilgsnis į R. Adomaičio gestus. Intonacijos tikslumas, pralenkiantis net „Ąžuoliuko“ ar „Liepaičių“ dainavimą.

Prieš koncertą Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sakė, kad „Dagilėlis“, kaip ir tas paukštelis, kurio vardu pavadintas choras, naikina visus negerus dalykus ir teikia džiaugsmą. Aš pati, gerai žinodama šio choro galimybes, jau prieš koncertą neabejojau, kad praleisiu pačią „teigiamiausią“ šios prabėgančios savaitės valandą, tačiau salėje susirinkusiems žmonėms, kurie pirmą kartą klausėsi „Dagilėlio“, festivalio meno vadovės žodžiai tikriausiai buvo lemtingi.

Iš savo gausaus repertuaro „Dagilėlis“ pasirinko įvairių epochų ir stilių dainas, norėdamas atskleisti visą savo galimybių amplitudę. Choras ypatingą dėmesį skiria lietuvių kompozitorių muzikai, tad ir tą vakarą skambėjo puikiai įvaldytos ir savaip perteikiamos Laimio Vilkončiaus dainos „Gimtinė“, „Žmonės ant kalnų“, Nijolės Sinkevičiūtės „Ta ta to“. Buvo padainuotas jau „baziniu“ kūriniu tapęs Mateu Flechos „Riu riu chiu“ – ispanų 16 amžiaus villancicos stiliaus daina. Joje girdėjome „Dagilėlio“ solistų Igno Šimkūno ir Mykolo Mikšio dialogus su choru, jiems tambūrinu ir būgneliu pritarė Gytis Mačikūnas ir Gabrielius Ziberkas. Būtina paminėti ir nuostabią pianistę, nepakeičiamą „Dagilėlio“ koncertmeisterę Daivą Šulcaitę, jos nepriekaištingą, įvairių niuansų kupiną akompanavimą. „Dagilėlis“, tą vakarą pasirinkdamas labai įvairų repertuarą, akivaizdžiai norėjo parodyti visas savo galimybes ir sužavėti Birštono publiką, iki tol nepažinojusią šio Šiaulių miesto fenomeno, koncertavusio Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijoje, visoje Europoje. Keith Hampton „Praise His Holy Name“ atskleidė gebėjimą dainuoti gospelus, Giulio Caccini „Ave Maria“ neleido suabejoti choristų lyrinės muzikos pojūčiu ir ilgų frazių tikslumu. Žinoma, „Dagilėlis“ nebūtų „Dagilėlis“, jei koncerto pabaigoje nebūtų pasiūlęs greitai legenda tapsiančio Georgo Davido Weisso „The lion sleeps tonight“. Galiu prisiekti – jei šio kūrinio tektų klausytis keletą kartų, niekada neišgirstumėte vienodo atlikimo. Jei kas iki tos koncerto akimirkos dar nebuvo atvėręs savo sielos gerųjų vibracijų antplūdžiui, būtent tada buvo nokautuotas „Dagilėlio“ vyrų išmoningumo mėgdžiojant džiunglių garsus – nuo lietaus kapsėjimo, beždžionių ir paukščių klykavimo iki paskutinio viską užbaigiančio pergalingo dramblio trimitavimo.

Nors ir nemėgstu Lietuvoje po bet kokio koncerto publikos plojimų atsistojus, tą vakarą kartu su visais tiesiog pašokau iš kėdės. Kurtinantys plojimai ir šūksniai „bravo!“ Šiaulių „Dagilėliui“ buvo pelnyti.

Tai buvo vienas iš tų koncertų, sąmoningai laiko ir kokybės atžvilgiu suplanuotų taip, kad jam pasibaigus norėtum dar. Taigi ir mes, prakilnioji BMVA publika, ovacijomis reikalavome dar ir gavome Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“.

Ir kaip kitaip, jei kalbame apie „Dagilėlį“.

Gabrielė SLIŽYTĖ

Muzikos barai / 64

Martyno ALEKSOS nuotraukos

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2017

BVMA dainuoti mokėsi visus muzikalumu pakerėjusi Roberta Daugėlaitė. Scenoje jai talkino Elena Daunytė ir Justas Čeponis Koncerto „Dainuojame Birštonui“ dalyviai Kariliono muzikos koncerto iniciatorius Kazimieras Arvydas Karaška ir Veronika Girininkaitė Elektroninis karilionas Projekte „Skambančios skulptūros“ dalyvavo Nerijus Bakula, Raimundo Unguro (akordeonas) ir Žydrės Ovsiukaitės (smuikas) duetas, „Cornet trio“: Antanas Repečka, Onutė Repečkaitė ir Zigmas Kazlauskas, Jaunius (akordeonas) ir Judita (kanklės) Čibirai, Saulė (smuikas) ir Birutė (fortepijonas) Asevičiūtės, Brigita Beinarytė (fleita) ir Kamilė Palekauskaitė (fortepijonas), akordeonistų trio „Indeed“: Laimonas Salijus, Sandra Veverskytė ir Lukas Katinas, akordeonistai Mantas Leonardo Lizzi, Algirdas Benetis, Kamilė Čekauskaitė, Agnė Rimgailaitė, Vadimas Karnickis, Andrius Beržonskis

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.

Audronės ŽIGAITYTĖS nuotr.