Mb 2017 9 10 issu

www.muzikusajunga.lt

2017 SPALIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse 10 p.

Šiame numeryje:

trio „KASKADOS“ Numeris su DVD

Šv. Jokūbo festivalis 20 p.

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2017 SPALIS Nr. 9–10 (476–477) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Adomo SVIRSKO nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys DVD TEMA

Kamilė Rupeikaitė Anatolijus Šenderovas. Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui / 2 p.

Audronė Nekrošienė Fortepijoninis trio „Kaskados“ / 5 p.

KONKURSAS

Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė Prisimenant Mokytoją / 36 p.

Antanui Budriūnui – 115

Daiva Kšanienė Ilgas ir vingiuotas Klaipėdos muzikinio teatro kelias / 40 p.

Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui – 30

Rasa Murauskaitė, Audronė Nekrošienė Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse / 10 p.

Ar laikinas prieglobstis netaps amžinais namais? / 47 p.

KRONIKA

Tomas Bakučionis Lietuvos istorinių vargonų gausmas / 32 p.

Baltijos gitarų kvarteto vaizdo klipe – Vilniaus oro uosto takas / 15 p. „Muzika erdvėje“ apnuogino socialines bendruomenių problemas / 16 p.

Jaunajai kompozitorei – tarptautinio konkurso auksas / 18 p.

Viktorijai Miškūnaitei italai leidžia pasirinkti norimą operą / 18 p.

Nacionalinė filharmonija atvėrė skaitmeninę salę / 24 p.

Remigijus Vitkauskas Modestas Pitrėnas: „Orkestras tikrai gerai groja!“ / 25 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

SUKAKTIS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Filharmonijoje – įspūdingas sezono pradžios koncertas / 26 p.

Tomas Bakučionis Valdovų rūmuose – prisikėlusi opera / 27 p.

IŠ ARTI

PAŽINTIS

Iš Maskvos – į Lietuvos pajūrį / 48 p.

Pažintis su KVMT dirigentu Vladimiru Ponkinu

NAUJI LEIDINIAI

Vaclovas Juodpusis Naujoje knygoje iškilių asmenybių gyvenimas / 39 p.

PANORAMA

Aldona Juodelienė Muzikuojančių šeimų festivalyje – daug mažų ir didelių atradimų / 52 p.

Kazys Daugėla Orkestrui „Sklepučini“ – tarptautinio konkurso laurai / 53 p.

Klaipėdiečių koncertai Minske ir Daugpilyje / 53 p.

Muzikos diena Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje / 53 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Sezoną pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras / 30 p.

TAI ĮDOMU

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Gintaras Januševičius skambino Gershwiną / 31 p.

KALEIDOSKOPAS Apie muzikinius įvykius pasaulyje. Festivalių vasara / 60 p.

Tomas Bakučionis Vargonų vasara: įspūdžiai, istorijos ir nerimas / 35 p.

FESTIVALIAI Paulina Nalivaikaitė Šv. Jokūbo festivalis: bendrystė per muziką / 20 p.

Didžiųjų operos nesėkmių istorija / 54 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Netekome saksofonininko Aleksandro Fedotovo / 64 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Kintai. Ieškant menininkų rezidencijos veiklos esmės / 28 p.

Muzikos barai / 1

DVD TEMA

Anatolijus Šenderovas.

Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui Kamilė RUPEIKAITĖ

N

Adomo SVIRSKO nuotr.

uo pat kūrybinio kelio pradžios kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikai būdinga stipri dramaturgija, kūrinio medžiagos išauginimas iš teminio moto, aleatorika, sonori-

Muzikos barai / 2

niai efektai, ryškūs kontrastai, kurių principu plėtojama muzikinė medžiaga, emocingumas. Šenderovo muzikinė kalba logiška ir aiški, stiprus ir

svarbus jo muzikos konstruktyvusis pradas, tačiau didžiausią dėmesį autorius skiria emociniam ir prasminiam turiniui, kuriam reikšmingą įtaką turi įvairūs kontekstai: kūrinių dedikacijos, inspiracijos, kompozitoriaus bendravimas su ryškiomis meno pasaulio asmenybėmis ir kt.

Dedikacijos atlikėjams, kurių gebėjimus kompozitorius gerai žino ir siekia išskleisti, nulemia kūrinio žanro, instrumentarijaus, technikos pasirinkimą, struktūrą ir pastebimai išplečia jo kontekstinį bei semantinį laukus – visuma tampa daugiaprasmė, daugiasluoksnė ir pranoksta vien muzikinės minties ir kalbos ribas.

Tam, kad kūrinys taptų atlikėjo savastimi, kad taptų jo, jis turi atspindėti išskirtines atlikėjo savybes ir galimybes. Šenderovo ligšioliniai septyni instrumentiniai koncertai gimė jam glaudžiai bendradarbiaujant su ryškiais atlikėjais, siekiant atskleisti jų

meistriškumą, instrumentų galimybes, o koncerto žanras tokiam tikslui ir partnerystei yra itin tinkamas. Taigi, koncerto žanro Šenderovo kūryboje atsiradimo aplinkybės semantiškai formavo ir individualiai veikė kūrinių dramaturgiją, muzikinę medžiagą.

Patį naujausią opusą – Koncertą fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui – kompozitorius dedikavo savo tėvo, Lietuvos violončelės patriarcho, pedagogo ir atlikėjo Michailo Šenderovo (1917–1984) 100-osioms gimimo

metinėms, taip įprasmindamas su šia asmenybe susijusių pirmųjų Lietuvos fortepijoninių trio veiklą. Naujuoju koncertu Šenderovas atsigręžia ne tik į šeimos, padariusios didžiulę įtaką jo kūrybai, bet ir į XX a. vidurio Lietuvos muzikinės kultūros istoriją, kurią jo tėvas, intensyviai muzikuodamas su įvairiais kameriniais ansambliais, kūrė kartu su kitais žymiais muzikais – smuikininkais Aleksandru Livontu, Viktoru Radovičiumi, pianistėmis Olga Šteinbergaite, Marieta Azizbe-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Anatolijus Šenderovas – vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės ir Europos kompozitorių premijų laureatas. Gimė 1945 m. muzikų šeimoje. Mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje, ją baigė 1967 m. Tuo pačiu metu (1965–1967) kompoziciją studijavo Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijoje pas prof. Orestą Jevlachovą. 1990 m. stažavosi Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje. Įvairių žanrų A. Šenderovo kūryba buvo įvertinta reikšmingais apdovanojimais tarptautiniuose konkursuose Prahoje (1993), Kilyje (1994). 2002 m. už „Concerto in Do“ violončelei ir simfoniniam orkestrui, dedikuotą Davidui Geringui, A. Šenderovas pelnė prestižinę Europos kompozitoriaus premiją. 1996 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1997 m. – Nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos prizą už geriausią sceninį kūrinį (2005), Koncertas Nr. 3 violončelei ir simfoniniam orkestrui buvo įvardintas tarp geriausių 2012 metų kūrinių, Styginių kvartetas Nr. 3 – tarp 15 geriausių 2015 metų kūrinių. Kompozitorius yra pelnęs Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO, Šveicarija) apdovanojimą (2008) ir Lietuvos autorių teisių agentūros LATGA-A „Aukso žvaigždę“ (2010), Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2015).

A. Šenderovas yra trijų pastatytų baletų, trijų simfonijų, stambių vokalinių-simfoninių kūrinių, septynių instrumentinių koncertų, trijų styginių kvartetų, fortepijoninio trio, kitų kūrinių autorius. Jo muzika gyvuoja kasdienėse atlikėjų programose ir nuolat skamba įvairiose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje, Izraelyje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje ir kitur.

Fortepijoninio trio „Kaskados“ kūrybinį braižą ir stilių nepaprastai tiksliai atspindi pavadinimas: meistriškumo viršūnę pasiekę pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Edmundas Kulikauskas, rengdami šiandienos autorių premjeras, kaskart nebijo kristi į nežinią. Kad paskui dar labiau sublizgėtų, kad jų repertuaras ir grojimo maniera nušvistų naujomis spalvomis. Visi trys muzikai yra nuolatiniame kūrybos procese: muzikuodami ne tik drauge, bet ir solo ar kituose ansambliuose, ugdydami jaunuosius muzikus jie nuolatos ieško ir randa vis naujų išraiškos galimybių, dar platesnių kūrybos erdvių.

Anatolijus ŠENDEROVAS, kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

kova, kompozitoriumi Stasiu Vainiūnu1.

Reikšmingam su tėvu susijusiam Lietuvos muzikinio gyvenimo etapui pažymėti Šenderovas pasirinko neįprastą šiuolaikinei muzikai žanrą – koncertą fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui. Kūrinys2 įkūnija esmines klasikinio koncerto žanro savybes – virtuoziškumą, solisto (šiuo atveju trio – smuiko, violončelės ir fortepijono) ir orkestro dialogą. Kartu tai dabartinio laikmečio, kupino nerimasties ir įtampos, atspindys. Kaip ir Kvartete Nr. 3 (2015), čia kompozitoriui rūpi esminiai būties klausimai – nesustabdoma laiko tėkmė, darnos ir chaoso konfliktas. Kadangi kūrinio idėja yra reflektuoti trio žanro istoriją Lietuvoje, Koncertas sukurtas trims, o ne vienam solistui, muzikinė me1 Iš Gomelio (Baltarusija) kilęs M. Šenderovas po Antrojo pasaulinio karo su šeima atvyko gyventi į Lietuvą ir labai aktyviai prisidėjo prie šalies muzikinės kultūros puoselėjimo: dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Kamerinio ansamblio katedroje, grojo Radiofono orkestre, Lietuvos kvartete, buvo Lietuvos kamerinio ir Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestrų koncertmeisteris, daug koncertavo kaip solistas ir kameriniuose ansambliuose. Itin reikšmingas M. Šenderovo kūrybinis etapas buvo griežimas Lietuvos kvartete (1952–1961), kuris 1959 m. pelnė II premiją Budapešte vykusiame Tarptautiniame J. Haydno styginių kvartetų konkurse. Labai svarbi M. Šenderovo kūrybinės veiklos sritis – lietuvių kompozitorių kūrinių atlikimas.

Jis redagavo ir pirmą kartą atliko beveik visus to laikotarpio lietuvių kompozitorių kūrinius violončelei. M. Šenderovas, nors labiau prijautė romantinei komponavimo mokyklai, yra griežęs sūnaus sukurtus kūrinius – Fortepijoninį trio Nr. 1, Koncertą violončelei ir kameriniam orkestrui, Keturias pjeses violončelei ir fortepijonui, Sonatą violončelei ir fortepijonui, kurią Šenderovas parašė tėvo 60-mečio proga.

2 Kūrinio, kurį inspiravo dirigentas Modestas Pitrėnas, pasaulinė premjera įvyko trio „Kaskados“ 20-mečio jubiliejiniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje 2017 m. balandžio 1 d.

Atliko fortepijoninis trio „Kaskados“ ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas M. Pitrėno.

Muzikos barai / 3

DVD TEMA polifoninio smuiko ir violončelės pokalbio. Kūrinio pabaiga itin filosofiška, vedanti link nuskaidrėjimo, begalinį gyvenimo grožį patiriančios sielos nušvitimo, o kartu ir susitaikymo su gyvenimo trapumu. Koncerte fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui, kaip ir Kvartete Nr. 3, kompozitorius paveikiomis ir kartu paprastomis išraiškos priemonėmis atskleidžia būties grožį, skausmą ir laikinumą. Svarbi, tarsi išvada, mažosios sekundos intonacija – kūrinys pasibaigia teminio branduolio nuotrupomis fortepijono ir varpelių partijoje, o rytietiškų apeiginių medinių blokelių (temple block) tiksėjimas primena apie nenumaldomai bėgantį laiką.

džiaga pagrįsta daugiausia bendrais trio fragmentais, jų dialogu su orkestru, trio tarpusavio „pokalbiu“, o ne atskiromis solistų ekspozicijomis.

Kompozicija vienos dalies, tačiau jos formą Šenderovas konstruoja pasitelkdamas savo mėgstamą kontrastingų padalų principą: vieni su kitais žaidžia ne tik tembrai, bet ir nuotaikos, temperamentai. Lėta, mąslia trio solo įžanga pateikiama pagrindinio motyvo ekspozicija. Po stabtelėjimo (pauzės) viskas prasideda iš naujo, intensyviau plėtojant eksponuotos temos elementus. Energingos, atvirai dramatiškos padalos kaitaliojamos su lyrinėmis, skausmingomis, išskleidžiančiomis ir plėtojančiomis pagrindinį teminį, įtampa paženklintą keturių natų motyvą, kol pabaigoje įsivyrauja ramybė ir susitaikymas.

Skirtingų kūrinio epizodų gretinimas tarsi liudija vidinę kovą su savimi ar su tuo, ko negali sustabdyti, – su laiko tėkme, su neišvengiamybe, o pagrindinis, kūrinio pradžioje eksponuotas ir nuolat įvairiais pavidalais sugrįžtantis, per visų instrumentų partijas (net ir fagoto, vibrafono) pereinantis ilgesingas teminis motyvas neleidžia klausytojui nutolti nuo būties apmąstymų. Pagrindinio motyvo ritmika,

Muzikos barai / 4

intonacijos, intervaliniai šuoliai ir kiti elementai išlaikomi visą kūrinį ir nuolat keliauja per abi – ir trio, ir orkestro – partijas įvairiomis nuotrupomis, apvertimais, ir tik keletą kartų ryškiai išnyra visas motyvas.

Kūrinio muzikinę medžiagą kompozitorius plėtoja klasikiniu būdu.

Orkestro faktūra – skaidri, perregima, daug atbalsių, įvairių tembrų.

Orkestras dėl subtilios, neperkrautos partijos delikačiai išryškina solinį trio vaidmenį, pats labiau suponuodamas atskirų individualių balsų pokalbį, ir tik keliuose kulminaciniuose epizoduose įgyja masyvų, su trio besivaržantį skambesį. Kūrinio kontekstai formuoja ir pačią muzikinę medžiagą, ir trio bei orkestro proporcijas. Koncerte svarbi tiek jo visuma (ji apibendrinama paskutinėje, itin melodingoje ir išraiškingoje, padaloje), tiek detalės – charakteringos intonacijos (septima, nona, mažoji sekunda, mažoji seksta), tembrai (kompozitoriaus pamėgti „varpo“ dūžiai, tarsi fiksuojantys nebegrįžtantį laiką, trimitas, smuikai), aleatorikos elementai.

Koncertą užbaigia lyrinis itin išraiškingas trio, styginių ir subtilių mušamųjų (varpeliai, marimba) epizodas.

Kiek netikėta, kad nebelieka pradinio

Fortepijoninis trio „Kaskados“, šiemet atšventęs kūrybinės veiklos 20-metį, vertai priskirtas prie Lietuvos kamerinės muzikos elito. Ansamblis yra pasirinkęs bekompromisį, nepataikūnišką, konceptualų kūrybos kelią. Klasikiniai, romantiniai kūriniai ir šiuolaikinė muzika – šio kolektyvo skiriamasis bruožas. Glaudaus bendradarbiavimo su kone visais Lietuvos kompozitoriais rezultatas – daugybė premjerų, įrašų, poližanrinių projektų. „Kaskados“ man asocijuojasi su perestroikos kartos vienminčių sambūriu, savo unikalią studijų, solinę, pedagoginę ir orkestrinę patirtis pavertusiu tuo, kas labai vertinga – aktualiąja muzika.

Modestas PITRĖNAS, dirigentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui, nors ir priklauso grynai instrumentinės muzikos žanrui, yra daugiaprasmis ir daugiasluoksnis kūrinys. Jo sandara kruopščiai apgalvota, muzikinės minties plėtojimas pagrįstas aiškiais struktūriniais elementais, teminio motyvo modifikacijomis, intensyviu dialogu tarp skirtingų balsų. Prasminius kūrinio sluoksnius išskleidžia atvirai lyriški ir filosofiškai gilūs epizodai, pakeliantys tiek patį kompozitorių, tiek atlikėją ir klausytoją į naują minties ir kūrybinės tapatybės lygmenį ir raginantys pažvelgti į neišvengiamus gyvenimo kelionės procesus. n

Audronė NEKROŠIENĖ

F

ortepijoninio trio „Kaskados“ narius Albiną Šikšniūtę (fortepijonas), Rusnę Mataitytę (smuikas) ir Edmundą Kulikauską (violončelė) sieja artima akademinių studijų patirtis – beveik tuo pat metu visi mokėsi Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio

Muzikos barai / 5

DVD TEMA

Adomo SVIRSKO nuotr.

konservatorijoje. 1997 metais jie susibūrė į nuolat koncertuojantį ansamblį.

Taip atsirado „Kaskados“ – šiuo metu vienas produktyviausių kamerinių kolektyvų Lietuvoje. Sutelkti savo meistriškumą fortepijoninio trio repertuaro sklaidai – svarbus ir ryžtingas atlikėjų žingsnis, ypač turint mintyje, kad visi jie puoselėja ir kitokio pobūdžio veiklą: muzikavimą solo, įvairių sudėčių kameriniuose ansambliuose, orkestruose (E. Kulikauskas), pedagoginį darbą.

Per 20 gyvavimo metų nuveikta išties daug: ne kartą dalyvauta didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose – „Gaidos“, Kristupo vasaros, Thomo Manno, Pažaislio, „Permainų muzikos“, „Iš arti“ ir kituose, taip pat „Didžiajame muzikų parade“, gastroliuota Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Japonijoje.

Ypatingas šio trio meninės veiklos ir meistriškumo pripažinimas – 2002 m. pelnyta I premija IX tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse Austrijoje, viename svarbiausių

Muzikos barai / 6

šios srities konkursų pasaulyje. 2005 m. „Kaskados“ apdovanotos Lietuvos muzikų sąjungos prizu „Auksinis diskas“.

Klasikinė ansamblio sudėtis ir solidūs jo narių akademinio išsilavinimo pagrindai tarsi savaime įpareigojo gilintis į žanro klasiką. „Trio „Kaskados“ – šiuo metu ­bene vienintelis Lietuvos kamerinis ansamblis, nuosekliai besigilinantis į Vienos klasikų kūrybą, – sako dirigentas prof.

Juozas Domarkas. – Pagrojęs pluoštus įvairiausios muzikos ir ypač nemažai šiuolaikinės, kolektyvas pajuto poreikį įsigilinti į atlikėjams naujų meninių iššūkių visuomet pateikiančią klasiką. Grojimo precizika, intonacijos ir štrichų tikslumas, artikuliacijos subtilybės, garso tembras ir gradacija – tai atlikėjo meistriškumo atributai, kuriuos nesunku prarasti, nuolatos negrojant klasikos! Dabartinė muzika neretai leidžia gana drąsiai improvizuoti, mąstyti ne atskirais garsais, o jų sluoksniais ir taip atsisakyti tobulo smulkių detalių pateikimo. Taigi, išstudijavęs ir išmokęs visus Beetho-

veno fortepijoninius trio, o šiandien studijuodamas Haydno kūrybą, kolektyvas pakilo į dar brandesnę muzikavimo pakopą.“ Ryškus pastarųjų metų „Kaskadų“ veiklos akcentas – pradėtas koncertų ciklas „Visi Josepho Haydno fortepijoniniai trio“. Koncertus dažnai lydi paskaitos apie Haydno gyvenimą ir kūrybą, skaitomi laiškai ir biografijos fragmentai. 2013 m. „Kaskados“ dalyvavo Lietuvos muzikų sąjungos inicijuotame edukaciniame projekte AKIM (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms), surengė 11 koncertų-paskaitų „J. Haydnas – didis novatorius, pašėlęs pokštininkas ir Vienos klasikos pradininkas“ Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose.

Trio inicijavo projektą, sujungiantį didžiojo klasiko kūrybą (pratęsiant fortepijoninių trio ciklą) su lietuvių autorių premjeromis, inspiruotomis Josepho Haydno muzikos. Tokiu būdu 2015 metais gimė trys premjeros: Vidmanto Bartulio „I like Haydn“, Zitos Bružaitės „Hi, Haydn“ ir Antano Kučinsko „Štai baigiasi Haydno laikas“.

Po koncerto Tokijyje Prie Erfurto (Vokietija) rotušės su koncerto organizatore. Programoje skambėjo ir lietuvės Loretos Narvilaitės kūrinys fortepijoniniam trio ir mušamiesiems, 2012 m.

Festivalyje „Međunarodna tribina kompozitora“ su akordeonininku Raimondu Sviackevičiumi, Belgradas, 2015 m.

Pavadinimas „Kaskados“ kiekvienam, besidominčiam Lietuvos šiuolaikine muzika, pasufleruos, kad nuo pat pradžių atlikėjams buvo ypač svarbus modernybės dėmuo – tiek formuojant repertuarą, tiek kuriant savo įvaizdį. Beje, ansamblio vardu buvo pasirinktas lietuvių šiuolaikinės muzikos guru Osvaldo Balakausko kūrinio pavadinimas. Šio „elegantiškojo modernisto“ muzika pastebima ne vien trio programose (su pianiste Margrit Julia Zimmermann 1999 m. įrašytas jo autorinis CD), bet ir ansamblio narių solinėje veikloje. Pavyzdžiui, smui-

kininkės Rusnės Mataitytės repertuare nuolat yra Balakausko Sonata smuikui ir fortepijonui „Kaip marių bangos prisilietimas“, Antroji sonata ir jai dedikuotas Koncertas smuikui. Su šiuolaikine muzika, ne tik lietuviška, Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas susitinka muzikuodami ansamblyje „Gaida“, violončelininkas – grieždamas Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre (jis yra violončelių grupės koncertmeisteris), Mataitytė – Kaselyje (Vokietija) drauge su M. J. Zimmermann organizuodama „Kaskadų“ festivalį, o pianistė Albina Šikšniūtė – nuo 1991 m. kasmet dalyvaudama tarptautiniame festivalyje „Ost-West Musikfest“ (Austrija), kur ji kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė yra atlikusi ne vieną austrų kompozitorių kūrinių premjerą.

Trio „Kaskados“ turi savitą požiūrį į šiuolaikines partitūras, jas interpretuoja pasitelkdamas precizišką techniką ir romantinę pasaulėjautą. Iš to gimsta gyvas muzikavimas, aprėpiantis emocinio polėkio, tembrinio įtai-

Po koncerto, skirto M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms, Vienos muzikos ir teatro universitete su prof. Vytautu Landsbergiu, 2011 m.

gumo bei logiškos formos sampratą. „Kaskadų“ muzikantai neslepia savo ištikimybės romantinei pasaulėjautai, ja pulsuojančios muzikinės kūrybos estetikai, tačiau ypač rūpestingai puoselėja šiuolaikinę lietuvių muziką ir nemažai energijos skiria jos sklaidai: kasmet parengia naujų dabarties autorių opusų, dažniausiai inicijuoja ir jų sukūrimą.

Naujausia, kolektyvo 20-mečiui skirta premjera – lietuvių kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo Koncertas fortepijoniniam trio ir orkestrui.

Ansamblis linkęs į meninius eksperimentus: Kristupo vasaros festivalyje lietuviškos muzikos programai papildomą intrigą suteikė žymaus lietuvių dailininko Stasio Eidrigevičiaus tapybos improvizacija scenoje, o teatrališką Vidmanto Bartulio muziką autorinio vakaro Šv. Kotrynos bažnyčioje metu „Kaskados“ atliko dalyvaujant multimedijos menininkams Sauliui Valiui ir Daumantui Plechavičiui.

Vertindami „Kaskadų“ atlikėjų profesionalumą, meninę vaizduotę ir kūrybiškumą, specialiai šiam trio kūrinių yra parašę kompozitoriai Loreta Narvilaitė, Jurgis Juozapaitis, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Osvaldas Balakauskas, Ramūnas Motiekaitis, Sadie Harrison, o Arvydas Malcys, Feliksas Bajoras, Bronius Kutavičius ir Anatolijus Šenderovas kai kuriuos anksčiau sukurtus opusus pritaikė fortepijoninio trio sudėčiai.

Išskirtinė bičiulystė „Kaskadas“ sieja su kompozitore Sadie Harrison, kurios kūrinius trio įrašė NMC (Anglija) išleistoje kompaktinėje plokštelėje. Įstabu tai, kad Didžiojoje Britanijoje gyvenanti iš Australijos kilusi kompozitorė savo kūriniuose cituoja lietuvių

Muzikos barai / 7

liaudies dainų melodijas. Ji yra jautriai perpratusi ne tik liaudiškas intonacijas, bet ir tautos charakterį, todėl muzikoje kuria autentišką nuotaiką.

Tarp daugybės vertingų įrašų išsiskiria Osvaldo Balakausko ir septynių lietuvių kompozitorių kūrinių plokštelės (pirmąją išleido ASV (Anglija), antrąją ­– Lietuvos muzikos informacijos centras). 70 minučių trukmės 2009 m. išleistoje plokštelėje – Felikso Bajoro „Momenti sacri“ (2001), Algirdo Martinaičio „Emmaus“ (2006), Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“ (2008), Jurgio Juozapaičio „Mėnulio šviesa“ (1999), Loretos Narvilaitės „Kai liepto nebus pereisiu upę“ (2003), Vidmanto Bartulio „Trečiasis greitasis, arba Glinkos ir Nemirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą“ (2008), Broniaus Kutavičiaus „Aštuonios Stasio miniatiūros“ (2002). Daugiau kaip pusė plokštelės kūrinių skirti ar redaguoti „Kaskadoms“. Nestebina, kad ansamblis ryžosi įrašyti visiškai skirtingo stiliaus kalbėsenas. Klausydamasis šios plokštelės, pirmiausia grožiesi amato dalykais, trio ansambliškumu ir moderniosios muzikos grojimo patirtimi, mąstymu šiuolai-

Muzikos barai / 8

kinės muzikos prasmėmis. Tai negali neišauginti atpažįstamos trio interpretacijos. „Šie visą pasaulį išmaišę atlikėjai bene ryškiausiai ir tvirčiausiai Lietuvoje yra perėmę transparentišką jauseną. Šia skaidria, mandagia, jausmą prilaikančia nuostata nuspalvinta visa plokštelėje skambanti muzika, kas savo ruožtu jai suteikia tarsi dar gaivesnio naujumo,“ – įspūdžiais dalijosi muzikologė Rita Nomicaitė.

Dar viena pastarųjų metų fortepijoninio trio „Kaskados“ veiklos sritis – narystė Lietuvos ansamblių tinkle (LAT). Tai – užsienyje veiklą plėtojančio kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako sumanyto unikalios, pagal poreikį kintančios sudėties kolektyvas. LAT siekia remti ir populiarinti naująją lietuvių kompozitorių muziką, periodiškai Lietuvos auditorijai pristatyti įdomiausias užsienio moderniosios muzikos kryptis ir kūrėjus. Įgyvendinant LAT projektus atlikti ir įrašyti Vykinto Baltako, Matthiaso Pintscherio, Wolfgango Rihmo, Boriso Lyatoshinskio, Philipo Cashiano, Johno Woolricho kūriniai.

2014–2015 metais LAT pastangomis išleistos 4 šiuolaikinės muzikos kompaktinės plokštelės su fortepijo-

ninio trio „Kaskados“ įrašais: „Horizontai 2009–2014“ (O. Balakauskas, V. Baltakas, M. Pintscher, W. Rihm, 2015 m.), „Contemporary music series: Lithuania“ (V. Baltakas, J. Repečkaitė, V. Germanavičius, 2016 m.), „Ukrainos šiuolaikinė muzika“ (B. Lyatoshinsky, 2016 m.), „Šiuolaikinės muzikos serija: Jungtinė Karalystė“ (Ph. Cashian, J. Woolrich, 2016 m.).

2017 metais fortepijoninio trio „Kaskados“ kūrybinės veiklos 20-mečiui pažymėti buvo skirti du labai ryškūs koncertai, kurie tapo ne tik ansamblio brandos ir meistriškumo įrodymu, bet ir inspiravo trijų be galo įspūdingų kūrinių premjeras. Visi trys kūriniai – Anatolijaus Šenderovo Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui, Loretos Narvilaitės kūrinys fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui „Mano erdvės aplenkia industrinio liūdesio miestus“, Ryčio Pauliaus Juškaičio Pjesė fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui „Supernova“ – buvo audringai sutikti klausytojų bei muzikos kritikų.

2017 metais įrašyta ir paruošta leidybai nauja „Kaskadų“ kompaktinė plokštelė su J. Haydno, E. Granados ir A. Chačaturiano kūriniais.

Adomo SVIRSKO nuotr.

MUZIKAI APIE „KASKADAS“ Kaskadų“ muzikantai – nuostabios kūrybinės asmenybės. Jų koncertinio gyvenimo ritmas yra labai aktyvus. Ypač gerbiu šį ansamblį dėl to, kad didelę kūrybinės energijos dalį jis skiria šiuolaikinei lietuvių muzikai, dažnai inspiruodamas naujus opusus.

Bendradarbiaujant su Rusne, Albina ir Edmundu atsirado net keturi mano kūriniai.

Trio interpretaciniam braižui būdingas išraiškingas ansambliškumas, darni garso visumos pajauta, puiki stilistinė orientacija. „Kaskados“ neabejotinai nusipelnė Nacionalinės premijos.

Loreta NARVILAITĖ, kompozitorė

Fortepijoninis trio „Kaskados“ visada sukuria šventę. Tai stabilus ansamblis, ir eidamas į jo koncertą iš anksto žinai patirsiantis džiu-

Adomo SVIRSKO nuotr.

„Kaskadų“ įrašų gausu Lietuvos radijo fonduose, ansamblio koncertus transliavo ir įrašė LRT bei Lenkijos televizijos, LRT radijas, Eurovizijos radijas.

Fortepijoninis trio „Kaskados“ yra tarp pretendentų gauti 2017 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją. n

gesį. Ne kaip momentinę emociją, bet tokią, kuri ilgam įkrauna sielą.

Svarbiausias trio uždavinys – atrasti ir perteikti kūrinio gyvybinę energiją. Ar grotų Vienos klasikų, ar romantikų opusus, ar 20–21 a. įvairių krypčių muziką. Ypač – ruošiant lietuvių autorių kūrinių premjeras.

Ryškiausi „Kaskadų“ interpretacijų bruožai – natūrali tradicijų ir modernumo samplaika, išmanymu ir jautrumu grindžiamas puikus skonis bei iš jo kylanti elegancija, sąžiningumas, artistiškumas.

Ansamblis – tikras Lietuvos muzikos patriotas, jis be atvangos atlieka visą kūrinio būties ritualą: inspiruoja jo gimimą, premjerą, užtikrina sceninio gyvenimo tąsą, įamžinimą įrašuose.

Mūsų muzikos kultūros horizontuose „Kaskados“ – švariausios dvasios, itin estetiškos jausenos ansamblis.

„Kaskados“? Tai yra nuostabu, puiku, stilinga! Kiekvienas, išgirdęs pirmuosius šio trio akordus, tampa besiliejančios muzikos vergais, narkomanais, jiems to grojimo norisi klausytis be paliovos... Labai norėčiau, kad paskutinėmis mano gyvenimo akimirkomis skambėtų „Kaskadų“ atliekama muzika...

Vidmantas BARTULIS, kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Rita NOMICAITĖ, muzikologė

Muzikos barai / 9

KONKURSAS Rasa MURAUSKAITĖ, Audronė NEKROŠIENĖ RUGSĖJO 16–22 D. VILNIUJE BUVO SURENGTAS PIRMASIS TARPTAUTINIS VIRGILIJAUS NOREIKOS DAINININKŲ KONKURSAS, LIETUVOS PUBLIKAI PRISTATĘS IŠSKIRTINIUS JAUNOSIOS KARTOS TALENTUS. PENKTADIENĮ, RUGSĖJO 22-OSIOS VAKARĄ, LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE VYKO KONKURSO FINALAS, KARTU PAMINĖTAS IR MAESTRO VIRGILIJAUS NOREIKOS GIMTADIENIS. KONKURSO NUGALĖTOJU PRIPAŽINTAS VALENTYNAS DYTIUKAS IŠ UKRAINOS, ANTROSIOS VIETOS LAUREATU TAPO LIETUVIŲ BARITONAS MODESTAS SEDLEVIČIUS, TREČIOJI VIETA ATITEKO SVEČIUI IŠ MONGOLIJOS BADRALUI CHULUUNBAATARUI.

P

Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse

irmosios vietos laimėtojui įteiktas 10 tūkst. eurų prizas, antrosios ir trečiosios – 6 tūkst. ir 3 tūkst. eurų prizai.

Keturiems finalo dalyviams – Kyubongui Lee, Tetianai Zhuravel, Sehoonui Moonui ir Margaritai Levchuk – įteikti diplomai.

Specialiuoju maestro Virgilijaus Noreikos prizu apdovanotas Pietų Korėjos tenoras Sehoonas Moonas.

Publikos simpatijas pelnė ukrainietė Tetiana Zhuravel.

Du koncertinius prizus – vaidmenį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir debiutą Estijos nacionalinėje operoje – laimėjo lietuvis Modestas Sedlevičius.

Kauno muzikiniame teatre debiutuos Valentynas Dytiukas.

Komisijos pirmininkė Lilija Šukytė savo premiją įteikė jauniausiai konkurso dalyvei Linai Dambrauskaitei.

Konkurso dalyvius vertino solidi tarptautinė komisija: pats maestro V. Noreika, dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėja prof. Asta Krikščiūnaitė, Europoje išgarsėjusi operos solistė Marjana Lipovšek (Slovėnija), JAV ir Europos didžiosiose scenose dainavusi Michele Crider (JAV), Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos, Karališkosios

Muzikos barai / 10

Konkurso vertinimo komisija

muzikos akademijos bei Manheimo aukštosios muzikos mokyklos dainavimo profesorius Rudolfas Piernay (Vokietija), atlikėjų vadybininkas, tarptautinės kompanijos „Robert Gilder & Co“ vykdomasis direktorius Robertas Gilderis (Didžioji Britanija). Komisijai pirmininkavo Vokietijoje gyvenanti garsi lietuvių kilmės dainininkė Lilija Šukytė. Komisijos sekretorius – LNOBT solistas, LMTA Dainavimo katedros docentas Deividas Staponkus.

Nors konkursas rengtas pirmą kartą, stebino ypatingas pasaulio dainavimo bendruomenės susidomėjimas – buvo pateikta net 181 paraiška. Kaip vienu balsu tvirtino konkurso organizacinio komiteto nariai, tai įrodė, kad maestro Virgilijaus Noreikos vardas puikiai žinomas ne tik mums, bet ir visam pasauliui.

Pasak nė vienos konkurso perklausų akimirkos nepraleidusio žymaus Lietuvos solisto, LMTA Dainavimo katedros profesoriaus Vladimiro Prudnikovo, tokio masto dainininkų konkursas – neeilinis šalies kultūros įvykis. „Noriu labai pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsirado toks konkursas – tai didelė šventė mūsų dainavimo mokyklai.

Susidomėjimas didžiulis, suvažiavo labai stiprūs dalyviai, tiek mūsų kaimynai, tiek svečiai iš tolimų kraštų. Išgirdome daug įspūdingų balsų, puikių jaunų tenorų, nepaprastai gerų baritonų, labai gražiai pasirodė sopranai. Manau, kad net ir tiems, kurie nepateko į antrą turą, pirmas turas buvo puikus išbandymas, neįkainojama patirtis. Už tai turime padėkoti konkurso organizatoriams, LMTA, Kultūros ministerijai ir, be abejonės, pačiam maestro Virgilijui Noreikai“, – mintimis dalijosi V. Prudnikovas. „Konkursas yra konkursas, prizų visi laimėti negali, bet, manau, komisija ir mūsų komanda padarėme viską, kad svečiai iš Lietuvos išvyktų su pačiais geriausiais įspūdžiais. Geriausias įvertinimas renginiui – norinčiųjų dalyvauti gausa, pilnos žiūrovų salės ir dalyvių šypsenos. Esu laimingas, kad pirmajame Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse viso to netrūko“, – sakė konkurso organizatoriaus VšĮ Natų knygyno direktorius Vygintas Gasparavičius.

Vertinimo komisijos pirmininkė Lilijana Šukytė

„N

epaisant visų „mikrofoninių“ pokyčių, jūs esate tikrieji mūsų balsai“, – konkurso atidaryme į jaunuosius talentus kreipėsi maestro Virgilijus Noreika.

Rugsėjo 16–20 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniuose rūmuose vyko I ir II konkurso turai.

Pirmuosius turus buvo galima tiesiogiai stebėti internetu (www.noreika.link), rugsėjo 22 d. iškilmingą konkurso finalą iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tiesiogiai transliavo LRT Kultūros kanalas.

Pirmame konkurso ture pasirodė penkiasdešimt šeši 18–35 metų dainininkai: 27 sopranai, 6 mecosopranai, 9 tenorai, 13 baritonų ir 1 bosas-baritonas. Į antrąjį turą pateko 21 dalyvis. Dainininkams talkino pianistai koncertmeisteriai, tiems, kurie atvažiavo be savo pianistų, akompanavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisteriai.

Po antrojo turo perklausų žiuri paskelbė, kad rugsėjo 22 d. finale Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre varžysis Badralas Chuluunbaataras (Mongolija), Valentynas Dytiukas (Ukraina), Kyubongas Lee (Pietų Korėja), Margarita Levchuk (Baltarusija), Sehoonas Moonas (Pietų Korėja), Tetiana Zhuravel (Ukraina) ir Modestas Sedlevičius (Lietuva).

Vertinimo komisijos nariai balus dainininkams skyrė slaptai, balų vidurkį išvedė kompiuteris. Taip siekta visiško objektyvumo.

Konkurse savo jėgas išbandė būrys talentingų lietuvių dainininkų. Atrankinį turą sėkmingai įveikė „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Eglė Šidlauskaitė, Vokietijoje studijuojantis Modestas Sedlevičius, Lietuvos publikai jau pažįstami jauni solistai Lina Dambrauskaitė, Žygimantas Galinis, Karolina Glinskaitė, Juozas Janužas, Ieva Juozapaitytė, Romanas Kudriašovas, Anastasia Lebedyantseva, Kristina Stasė Petrauskas ir Rosana Štemanetian. Ne vienas, atidžiai stebėjęs visą konkursą, finale pasigedo puikiai (ypač pirmame ture) pasirodžiusios Linos Dambrauskaitės. Apgailestavusi, kad galutinį komisijos vertinimą lėmė kompiuteris, jos pirmininkė Lilija Šukytė per apdovanojimų ceremoniją Linai įteikė savo specialią premiją.

Pasak žymios dainininkės profesorės Giedrės Kaukai-

Muzikos barai / 11

KONKURSAS

tės, visi konkurso dalyviai – profesionalai, gebantys įveikti sudėtingiausią operinį repertuarą. Jie visi baigę solidžias muzikos studijas pas išskirtinius pedagogus, lankę dainavimo garsenybių meistriškumo kursus, daugelis stažavęsi garsiuose teatruose, nors ir jauno amžiaus, jau debiutavę ar pakviesti debiutuoti svarbiose pasaulio scenose. „O laimėjo tie, kurie tarp pajėgiųjų išsiskyrė atlikimo technika, muzikalumu, vokaliniais duomenimis, emocionalumu ir artistiškumu“, – vertinimo komisijos sprendimams pritarė profesorė.

Trečiajame ture konkursantams talkino LNOBT simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Modestas Pitrėnas.

Orkestras buvo jautrus dainininkų sąjungininkas, o M. Pitrėnas subtiliai talkino dainininkų pasirinktoms interpretacijoms, net padėjo įgyvendinti kai kuriuos režisūrinius sprendimus. Finalinis koncertas publikai dovanojo jaunatvišką, profesionalumu ir perspektyvos viltimis alsuojančią šventę.

Į

Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso finalą pateko tik vienas Lietuvai atstovavęs dainininkas – baritonas Modestas Sedlevičius, jau stovėjęs ir Milano „La Scalos“, vieno žymiausių pasaulio teatrų, scenoje. Jis laimėjo antrą vietą ir du koncertinius prizus – LNOBT ir Estijos nacionalinės operos kvietimą dainuoti šių teatrų spektakliuose. „Savo prizą Modestui Sedlevičiui skyrėme todėl, kad

Muzikos barai / 12

jis mums pasirodė be galo įtaigus, artistiškas, aukštą atlikimo kokybę galintis pasiūlyti solistas. Neabejojame, kad jis mūsų teatro publiką sužavėtų, pavyzdžiui, kaip Figaras Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, – įteikdamas apdovanojimą sakė LNOBT muzikos vadovas Robertas Šervenikas, laikinai einantis ir teatro meno vadovo pareigas.

Iš Jonavos kilęs M. Sedlevičius ne iš karto pasirinko dainavimą – pirma tapo chemijos bakalauru. Vis dėlto slapta svajonė dainuoti niekur nedingo, chemiką ji atvedė į parengiamuosius operinio dainavimo kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docento Deivido Staponkaus klasėje.

Lietuvoje nemokamai siekti bakalauro laipsnio leidžiama tik kartą, o vokalistų studijos – brangios, todėl perspektyvus baritonas 2011 m. įstojo į Manheimo muzikos ir scenos menų universitetą, o 2015 m. sau pačiam netikėtai laimėjo teatro „La Scala“ akademijos stipendiją. Tobulindamasis Milane sukūrė keletą vaidmenų garsiojoje „La Scalos“ scenoje, vėliau tęsė studijas Manheimo universitete, jame ketina siekti ir vokalo pedagogo diplomo.

Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas – jau ne pirmas sėkmingas konkursas M. Sedlevičiaus karjeroje. 2015 m. jis pelnė pirmą vietą bei publikos prizą XXI tarptautiniame Louiso Spohro konkurse ir pirmą vietą festivalio „Moerser Musik Sommers 2015“ konkurse „Deutsche Romantik im Lied“. Šiais metais M. Sedlevičius buvo pripažintas perspektyviausiu jaunuoju talentu Heidelberge vykusiame tarptautiniame dainavimo konkurse „Das Lied“.

Pirmajame Virgilijaus Noreikos konkurso ture Modestas Sedlevičius pasirodė tik trisdešimt trečias, bet jau pirmaisiais garsais pelnė publikos palaikymą ir simpatijas, lydėjusias iki pat paskutinio konkurso akordo. „Kokybiškas ryškaus tembro balsas, be jokių pastangų įveikiamas diapazonas, puiki vokalinė technika, ža-

vus sceninis įvaizdis, išskirtinis temperamentas, puikus humoro jausmas ir ypatinga charizma.

Modestas išmano stilių ir scenoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje, nepažeisdamas trapios skonio ir saiko ribos. Girdėjome gamtos apdovanoto žmogaus, ryškios asmenybės artistišką išsisakymą, kai kaunamasi ne dėl prizo, o dėl dvasios šventės“, – taip dvidešimt devynerių metų baritono pasirodymą apibūdino Giedrė Kaukaitė.

Pirmajame ture Modestas atliko Hamleto ariją „O, vin dissipe la tristesse...“ iš Ambroise´o Thomas operos „Hamletas“, Ūdrio ariją iš Vytauto Klovos „Pilėnų“ ir Dandinio arija „Come un´ape ne´ giorni d´aprile“ iš Gioacchino Rossini operos „Pelenė“.

Antrajame ture jis sėkmingai padainavo Gulielmo ariją „Rivolgete a lui lo sguardo“ iš W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ ir Alfonso ariją „Vien Leonora, a piedi tuoi“ iš G. Donizetti operos „Favoritė“. Pirmuosiuose turuose Modestui talkino koncertmeisterė Lina Giedraitytė.

Trečiajame ture su simfoniniu orkestru solistas atliko Rodrigo rečitatyvą ir ariją „O Carlo, ascolta… Io morrò, ma lieto in core“ iš G. Verdi operos „Don Karlas“ ir Figaro ariją „Largo al factotum“ iš G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“.

Į

konkurso finalą patekę trys baritonai patyrė konkursą konkurse, juolab kad ir repertuaras kartojosi. Beje, teatro scenoje atsiskleidė dar vienas svarbus dalykas – operos teatruose ketinantiems dainuoti solistams labai svarbi sceninė išvaizda. Šiuo aspektu lygių nebuvo Modestui Sedlevičiui, tiesiog spinduliavusiam scenos žavesį, iš konkurentų išsiskyrusiam ūgiu, laikysena ir elegancija.

Trečiąją premiją pelnęs baritonas Badralas Chuluunbaataras (Mongolija) dainavimo mokėsi Mongolijos muzikos ir šokio koledže, tobulinosi Maskvos Gnesinų muzikos akademijoje. Jis yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, jau debiutavo Sankt Peterburgo Marijos teatre.

Išmintingai pasirinktas repertuaras atskleidė dainininko balso tembro grožį, galingą, platų diapazoną ir interpretacijos nuoširdumą bei įtaigą. Jis buvo rimtas Modesto Sedlevičiaus konkurentas. „Jeleckio arija „Ja vas liubliu“ iš P. Čaikovskio „Pikų damos“ ir Mazepos arija „O, Marija“ iš P. Čaikovskio operos „Mazepa“ skambėjo aristokratiškai tauriai, galėtum net patikėti, kad jos parašytos pačiam Badlarui. Kaip daug lemia tiksliai pasirinktas repertuaras! Šio rytiečio dainavimas nebuvo Vakarų kultūros kopijavimas, jam nestigo

savasties“, – Badralo pasirodymus įvertino prof. Giedrė Kaukaitė. Šį dainininką jai jau teko vertinti 25-ajame tarptautiniame Michailo Glinkos konkurse Maskvoje, kuriame jis pelnė II premiją. Beje, tame pačiame konkurse Grand Prix laimėjo ir Vilniuje geriau pasirodęs Valentynas Dytiukas.

Pirmajame ture mongolų baritonas, talkinamas koncertmeisterio Boriso Tonkikho, atliko Rodrigo rečitatyvą ir ariją iš G. Verdi operos „Don Karlas“, Mazepos ariozo iš P. Čaikovskio operos „Mazepa“ ir Don Žuano ariją iš W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“, antrajame – Jeleckio ariją iš P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ ir Žeraro rečitatyvą ir ariją iš U. Giordano operos „Andrė Šenjė“.

Trečiajame ture B. Chuluunbaataras su orkestru puikiai padainavo Valentino rečitatyvą bei kavatiną iš Ch. Gounod operos „Faustas“ ir ypač įtaigiai Rigoleto ariją iš to paties pavadinimo G. Verdi operos.

Konkurso diplomą pelnęs Kyubongas Lee (Pietų Korėja) – 34-erių metų dainininkas, mokęsis Feraros G. Frescobaldi konservatorijoje (Italija) ir Folkvango menų universitete Esene (Vokietija). Jis jau yra laimėjęs pirmąsias vietas tarptautiniuose Davido Vinolo ir Longronjo miesto konkursuose, antrąsias tarptautiniuose ARD, „Grandi voci“, Renatos Tebaldi konkursuose ir Grand Prix Marios Callas konkurse.

Stebina solidus baritono repertuaras – jau padainuotos ne tik vokalo, bet ir emociniu požiūriu sudėtingiausios Rigoleto („Rigoletas“), Marčelo („Bohema“), Grafo di Lunos („Trubadūras“), Belkorės („Meilės eliksyras“), Silvijaus („Pajacai“) partijos.

Konkurso finale baritonas vienodai stilingai atliko ir bel canto, ir romantines, ir veristines arijas. Tačiau... „Puiki Belkorės kantilena, Rodrigo dramatizmas, rafinuotas Mozarto Grafo Almavivos humoras pirmame ture, artikuliuotas garsas, tiksli dinamikos ir štrichų kaita, tolygus balso skambėjimas visuose registruose, geras skonis ir saikas sudarė kone idealo įspūdį, – susižavėjimo dainininko technika neslėpė Giedrė Kaukaitė. – Ir vis dėlto pasąmonėn įsibrovė klausimas: kas lemia tobulą rezultatą – tik užsispyrimas ar ir talentas? Kas toji K. Lee interpretacija: atlikimo originalas ar tobula jo premijos laureatas kopija? Konkurso favoritu Antrosios Modestas Sedlevičius

Muzikos barai / 13

KONKURSAS laikytas K. Lee buvo apdovanotas tik diplomu. Akivaizdi nuoskauda dainininko veide, kurios jis niekaip negalėjo ir nenorėjo slėpti, buvo vienintelė tikra emocija – jos pritrūko techniškai tobulam dainavimui.“ Finale Kyubongas atliko Valentino rečitatyvą ir kavatiną iš Ch. Gounod operos „Faustas“ ir Renato ariją iš G. Verdi operos „Kaukių balius“.

Pirmajame ture skambėjo Belkorės kavatina iš G. Donizetti „Meilės eliksyro“, Rodrigo rečitatyvas ir arija iš G. Verdi „Don Karlo“ ir Grafo Almavivos arija iš W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“, antrajame – Pjero arija iš E. W. Korngoldo operos „Mirusiųjų miestas“ ir Žeraro rečitatyvas ir arija iš U. Giordano operos „Andrė Šenjė“.

Specialųjį Virgilijaus Noreikos prizą pelnė kitas finalininkas iš Pietų Korėjos – lyrinis tenoras Sehoonas Moonas. Jam trisdešimt treji, bakalauro studijas jis baigė Dankooko universitete Seule, vėliau tobulinosi „La Scalos“ teatro akademijoje, o šiais metais debiutuos garsiajame Glaindborno festivalyje (Didžioji Britanija). Sehoonas yra pelnęs prestižinio tarptautinio Hanso Gaiboro konkurso Austrijoje laureato vardą, tapo „Operalia“ bei Francisco Viñaso tarptautinių konkursų finalininku. Jo Vilniaus konkursui pasirinktame repertuare vyravo bel canto operų arijos.

Kas sutrukdė šiam dainininkui tapti laureatu? Vėl klausiame profesorės Giedrės Kaukaitės. „Ir vėl apninka prieštaringos mintys... Ar gali rytietiškas prigimtinis mąstymas idealiai sutapti su Vakarų kultūros tradicija? Kuriuo momentu puikus atlikimas tampa menu? Gal kriterijams jau turi įtakos ir šių dienų vadyba, kai iš atlikėjo perkamas produktas nelaukiant jo unikalumo, nes spaudžia projektų tempai... Paradoksalu, bet tobulas produktas keistu būdu praranda gyvybę, jam pristinga dvasios. S. Moonas kiek šiltesnis už savo tėvynainį.“ Finale su orkestru atlikęs Hercogo ariją iš operos „Rigoletas“ ir Fausto ariją iš to paties pavadinimo operos, dainininkas daugelį sužavėjo itin kokybišku dainavimu, gražiu balso skambesiu. Pirmajame ture jis atliko Tebaldo ariją iš V. Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“, Marčelo ariją iš G. Donizetti Konkurso operos „Alnugalėtoju pripažintas Valentynas Dytiukas iš Ukrainos

Muzikos barai / 14

bos hercogas“ ir Tamino ariją iš W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“, antrajame – Ernesto ariją iš G. Donizetti operos „Don Paskualė“ ir Edgaro ariją iš G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“. Dainininkui talkino pianistė Lina Giedraitytė.

G. Kaukaitė spėjo, kad V. Noreika apdovanojo šį konkursantą jo lyrinėje prigimtyje, matyt, išvydęs save jaunystėje.

Solistė atskleidė savo kartos dainininkų meninio rezultato formulę: „Dainavime lygiai svarbūs protas, balsas, širdis ir valia! Jie to paties dydžio ir to paties ryškumo.

Visi keturi komponentai, veikdami sinchroniškai, užtikrins gerą rezultatą. Tiesa, visais atvejais sinchroniškumas neturi būti mechaniškas, jis turi jautriai pulsuoti: jei ims tankiau plakti gyva širdis, valia išlygins ritmą, neleis užkilti kvėpavimui, tuomet balsas, proto vadovaujamas, gebės kurti...“

I

š 33 moterų finalą pasiekė tik dvi dainininkės, du koloratūriniai sopranai – Margarita Levchuk (Baltarusija) ir Tetiana Zhuravel (Ukraina). Abi pelnė diplomus, o Tetiana – ir publikos simpatijų prizą.

Kaip tarpusavyje konkuravo baritonai, taip teko kautis ir abiem sopranams. Iš dalies sutapo net repertuaras, todėl ryžtingos konkursantės nusprendė pasitelkti net netikėtus režisūrinius sprendimus.

Antrojoje finalo dalyje abi solistės atliko tą pačią Olimpijos ariją iš Jacques´o Offenbacho „Hofmano pasakų“. M. Levchuk pasirodymas buvo teatralizuotas: ryškiai rožinė lėliška suknelė, perukas, šokio judesiai, „užsikirtimai“, į vieną mizansceną net buvo įtrauktas dirigentas M. Pitrėnas – jam teko raktu „prisukti“ lėlę... Toks labiau gala koncertui tinkamas pasirodymas kiek sutrikdė vėliau tą pačią ariją atlikusią T. Zhuravel – ji taip pat lyg ir mėgino kurti mizanscenas, kilnojo rankas ir sukiojosi į šonus...

Galėtume konstatuoti, kad Olimpija nė vienai dainininkei balų nepridėjo, bet Zhuravel susitelkimas į muzikinę arijos interpretaciją buvo patrauklesnis nei baltarusės inscenizacijos.

Violetos (G. Verdi „Traviata“) ariją M. Levchuk atliko tobulai. O kai (pasirodo, net ir jai netikėtai) Alfredo partiją uždainavo salėje konkurso klausęsis Vaidas Vyšniauskas, netikėtumo ir atlikimo kokybės poveikis buvo išties stiprus. Taip surežisuoti dainininkės pasirodymą spontaniškai sumanė Modestas Pitrėnas, pamatęs Vaidą Vyšniauską...

Margarita Levchuk pernai tapo Baltarusijos nacionalinio didžiojo operos ir baleto teatro soliste, rengia pirmą didelį vaidmenį – Džildą „Rigolete“.

Pirmajame ture dainininkė atliko Kleopatros ariją iš G. F. Händelio operos „Julijus Cezaris Egipte“, Nakties karalienės ariją iš W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ ir Džuljetos valsą iš Ch. Gounod operos „Romeo ir Džul-

jeta“, antrajame – Džildos ariją iš G. Verdi „Rigoleto“ ir Kunigundos ariją iš L. Bernsteino miuziklo „Kandidas“.

Tetiana Zhuravel – Kijevo nacionalinės operetės solistė, pernai Vengrijos nacionalinėje operoje ji atliko Siervos Marios vaidmenį ir Lietuvoje statytoje Péterio Eötvöso operoje „Meilė ir kiti demonai“. Simpatiška, nepriekaištingai valdanti balsą, puikios sceninės išvaizdos, ryžtinga... Bet šį kartą to buvo per maža, kad pelnytų laureatės vardą.

Pirmajame ture ji atliko Aspazijos ariją iš W. A. Mozarto operos „Mitridatas, Ponto karalius“, Filinos ariją iš A. Thomas operos „Minjon“ ir Kunigundos ariją iš L. Bernsteino miuziklo „Kandidas“, antrajame – Lakmė ariją iš L. Delibes´o operos „Lakmė“ ir Fiorilos ariją iš G. Rossini operos „Turkas Italijoje“.

P

irmosios vietos laimėtojas Valentynas Dytiukas šiuo metu yra Ukrainos nacionalinio Taraso Ševčenkos operos ir baleto teatro stažuotojas, rengia Lenskio (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Vodemono (P. Čaikovskio „Jolanta“), Makdufo (G. Verdi „Makbetas“), Pinkertono (G. Puccini „Madam Baterflai“), Alfredo (G. Verdi „Traviata“) ir Izmaelio (G. Verdi „Nabukas“) partijas.

Pirmajame ture V. Dytiukas dainavo Oktavijaus ariją iš W. A. Mozarto „Don Žuano“, Alfredo ariją iš G. Verdi „Traviatos“ ir Rudolfo ariją iš G. Puccini operos „Bohema“, antrajame – Lenskio ariją iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ ir Fausto ariją iš Ch. Gounod „Fausto“. Jam akompanavo pianistas Aleksey´us Beglecovas.

Su orkestru finale V. Dytiukas atliko Hercogo ariją iš G. Verdi „Rigoleto“ ir Kavaradosio romansą iš G. Puccini operos „Toska“. „Ypatinga V. Dytiuko vertybė – jo individualumas, – laureatui komplimentų negailėjo prof. G. Kaukaitė. – Kompozitoriaus ir poeto padiktuotą medžiagą jis perteikia kaip brangią asmenišką savastį, suteikdamas jai pakiliai romantizuotų bruožų. Tai dainininkas iš Dievo malonės.

Kiekvienas jo pasirodymas buvo retai pasitaikanti tikroji meninės raiškos komponentų vienovė, kai balsas, išmintis, jausmai ir valia pulsuoja išvien. Prisidėjo ir gimtoji vakarietiška terpė bei europietiškas mąstymas.“ Paskelbus laureatus ir specialiuosius prizus buvo nustebusių, kad Valentynas nepakviestas dainuoti LNOBT. Tačiau tuo stebėtis nevertėtų: ir jis, ir kiti trys finalininkai vyrai turi rimtų išvaizdos trūkumų. XXI a. teatrų reikalavimas – ne mažiau už balsą išlavintas dainininkų, ypač jaunų, dar neturinčių vardo, kūnas, tad nenuostabu, kad abiejų nacionalinių operų (Talino ir Vilniaus) kvietimus susižėrė išvaizdusis M. Sedlevičius. V. Noreikos konkursas buvo operos dainininkų, ne kamerinės muzikos atlikėjų varžytuvės, todėl rimtu trūkumu reiktų laikyti dainininkų atranką vien pagal garso įrašus. n

Baltijos gitarų kvarteto vaizdo klipe – Vilniaus oro uosto takas Už originalumą vertinamas Baltijos gitarų kvartetas ir vėl nustebino – ne tik nufilmavo klasikinės muzikos sričiai nebūdingą vaizdo klipą ne ant scenos, bet ir įamžino Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo ir tūpimo taką prieš pat jo rekonstrukciją.

Sėkminga Vilniaus oro uosto tako rekonstrukcija leido lengviau atsikvėpti ir Baltijos gitarų kvartetui. „Dar prieš rekonstrukciją nufilmavę vaizdo klipą su nekantrumu laukėme, kol darbą baigs režisierius, ir kasdien sekėme naujienas, kaip sekasi Vilniaus oro uostui. Jų sėkmė garantavo mūsų vaizdo klipo sklandžią pabaigą ir pristatymą“, – pasakoja Baltijos gitarų kvarteto narys ir kūrinio, kurio vaizdo klipas filmuotas, autorius Chrisas Ruebensas. „Oro uostas nėra tik technika, įranga, lėktuvai ir takas – tai ir žmonės. Jie čia dirba, leidžia laiką, susipažįsta ar susitinka, keliauja ir patiria įvairiausių įspūdžių bei emocijų. Muzika yra ta kalba, kuri perduoda emocijas, tad šis derinys – gitarų ir oro uosto – mums iš karto labai patiko“, – sakė Vilniaus oro uosto direktorius Olafas Martensas.

Kūrinį „I guess I´ll sleep on it“ filmuoti oro uoste buvo nuspręsta dėl kelių priežasčių – oro uostuose Baltijos gitarų kvartetas praleidžia nemažai laiko, tad ši vieta muzikantams yra tiesiog jauki, o ir panašumų tarp oro uosto veiklos ir muzikos gitaristai sako radę daugiau, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. „Nepatikėsite, kiek daug bendra turi oro uostas ir muzika! Pirmiausia tai be galo gerai suplanuota veikla. Žinau, daugelis mano, kad muzikantai mažai planuoja, bet grodamas ansamblyje turi viską sustyguoti – tik keturiems veikiant kaip vienam klausytojai gali mėgautis rezultatu“, – įsitikinęs Chrisas Ruebensas.

Vaizdo klipe užfiksuotas klausytojų muzika apie lėktuvus vadinamas kūrinys – iš naujos Baltijos gitarų kvarteto, kontrabosininko Vyčio Nivinsko ir šįkart trimitu grojančio Sauliaus Petreikio programos „BaRock!“. Šioje programoje muzikantai suliejo ir barokiškuosius A. Vivaldžio „Žiemos“ epizodus, ir roko klasiką – „Metallicos“ kūrinius. Koncertuose, eidami nuo baroko link roko, atlikėjai nepraleis ir pasaulio muzikos – flamenko, balkanų stiliaus, M. Daviso džiazo bei C. Ruebenso kūrinių. Naująją programą planuojama pristatyti gruodį.

Belaukiant koncertų Baltijos gitarų kvartetas kviečia pasimėgauti kūrinio „I guess I‘ll sleep on it“ vaizdo klipu: https://www.youtube.com/ watch?v=67ViOhnUNfU Baltijos gitarų kvartetas Vilniaus oro uoste

Muzikos barai / 15

KRONIKA „Muzika erdvėje“ apnuogino socialines bendruomenių problemas Trečią kartą kūrybinėje platformoje „Muzika erdvėje“ visuomenė turėjo progą iš arčiau susipažinti su keturiomis Vilniaus įvairovę atspindinčiomis bendruomenėmis ir kompozitorių muzikinėmis įžvalgomis apie jas. Susitikimai ir pristatyti kūriniai kėlė smalsumą ir nuostabą, jaudino, atkreipė dėmesį į opias problemas, kvietė atsiverti aplinkai. „Muzikos erdvėje“ atidarymo popietę totorių (musulmonų šiitų) bendruomenės, mininčios 620 metų gyvenimo Lietuvoje sukaktį, svečiams muftijus Romas Jakubauskas papasakojo apie vietos žmonių istoriją ir islamo religiją, kompozitorės Agnės Matulevičiūtės instaliacija ir muzikinis performansas kvietė apmąstyti dviejų kultūrų bendrystės idėją.

Renginys parodė, kad net daugiau nei pusę tūkstančio metų šalia gyvenančių bendruomenių mes nepažįstame ir negalime joms padėti deramai integruotis į sociokultūrinę aplinką. Muzikinis performansas „Keturiasdešimt totorių“ sujungė muftijaus R. Jakubausko atliekamą musulmonų kvietimą maldai – azaną ir Algirdo Janonio birbynės improvizaciją, taip pat garso instaliaciją „Paminklas Vytautui“, sukurtą pagal kompozitorės kūrinį simfoniniam orkestrui. Vakarietiškos grojimo tradicijos ir azano įrašo derinys atskleidė, kiek daug kontekstų galima pamatyti ir išryškinti šiuolaikinės muzikos, meno priemo-

nėmis. Renginyje muftijus sakė, kad bijome to, ko nepažįstame, kad čia jau taip seniai gyvenanti totorių bendruomenė norėtų jaustis visavertiškesne bendros Lietuvos kultūros ir visuomenės dalimi. „Mes esame Lietuvos totoriai – ne Krymo, ne kitų šalių, o Lietuvos“, – pabrėžė Lietuvos muftiato vadovas R. Jakubauskas.

Antrasis „Muzikos erdvėje“ renginys vyko Lietuvos edukologijos universiteto stadione. Kompozitorė Aistė Noreikaitė ir serbų kilmės garso menininkas slapyvardžiu Filtercutter pristatė performansą „Interaktyvūs pasispardymai garsu“ – moterų futbolo akademijos „Žalgiris“ sportininkių treniruotės įgarsinimą. Pristatydama bendruomenę akademijos A lygos komandos kapitonė Laura Ruzgutė papasakojo apie treniruočių rutiną ir rungtynes, finansinės paramos ir visuomenės dėmesio moterų futbolui trūkumą, nuoširdžią merginų meilę šiam sportui ir šeimos atmosferą bendruomenėje. Įgarsintos treniruotės metu gyvai atliekama elektroninė muzika ir vyksmas stadione, kompozitorių pasirinktos meninės raiškos priemonės

Mariaus MORKEVIČIAUS nuotraukos

„Muzika erdvėje“

Muzikos barai / 16

– smuiko ir legendinio žaidimų pulto „Game Boy“ garsai – atskleidė netikėtus kontekstus.

Trečioji kūrybinėje platformoje pristatyta bendruomenė – benamiai, prieglobstį randantys Vilniaus nakvynės namuose. Renginys vyko gana atokioje miesto vietoje – Pavilniuose, Nakvynės namų filiale A. Kojelavičiaus g.

Kompozitorė Juta Pranulytė sukūrė muzikinių etiudų ciklą „Giesmės be namų“ pagal nakvynės namų gyventojų dainas ir mintis.

Prieš koncertą surengta diskusija „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, joje dalyvavo Vilniaus miesto nakvynės namų direktorius Edvardas Jablonskis, filialo vedėja Janina Kulienė ir socialinio darbo organizatorė Ana Lyčkovskienė. Kaip teigė direktorius, išsivysčiusiose Europos šalyse panašios įstaigos įkurdinamos miestų centruose, kad tiems, kuriems prireikia pagalbos, būtų patogu pasiekti įstaigą, gauti kitas socialines paslaugas, o mūsų visuomenė mano, jog tokias įstaigas reikia kelti į miškus už miesto. Vienas iš nakvynės namų gyventojų diskusijoje teigė, kad ši problema atspindi valstybės požiūrį į žmogų. „Aš buvęs sportininkas, čia esu laikinai dėl tam tikrų aplinkybių. Valstybė nusisuka nuo žmonių, kurie dirbo, užsidirbo pensiją, ir tai yra baisu, tragedija. Nereikia tų žmonių smerkti“, – susigraudinęs kalbėjo vyriškis.

Po diskusijos skambėjo muzikiniai etiudai – nakvynės namų gyventojų dainos ir savos kūrybos tekstai kartu su Jutos Pranulytės sukurtomis improvizacijomis mušamiesiems (Dominykas Snarskis) ir saksofonui (Kazimieras Jušinskas). Kaip sakė kompozitorė,

performansas atskleidė paprastų, nuoširdžių ir kūrybingų nakvynės namuose gyvenančių žmonių asmenybes. Šių metų „Muziką erdvėje“ vainikavo kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kartu su Lietuvos žmonių su negalia sąjungos nariais sukurta mobili muzikinė interakcija „eMigracija“, atskleidžianti neįgalių žmonių didelės emigracijos dėl kitose šalyse šiai socialinei grupei užtikrinamų geresnių gyvenimo sąlygų problematiką.

Link Vilniaus geležinkelio stoties patraukusi procesija ir „atsisveiki-

Vilniaus geležinkelio stotyje „atsisveikinimo“ koncertas

nimo“ koncertas išlydint keliaujančius traukiniu – lyg alegorija, atspindinti ir neįgaliųjų bendruomenėje vyraujančias nuotaikas, ir visuomenės atsiribojimą nuo socialiai silpnesnių asmenų, neretai tik paviršutinišką atjautą jiems.

Prieš koncertą Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė papasakojo apie organizacijos veiklą bei problemas, su kuriomis šiandien susiduria bendruomenės nariai, kompozitorė S. Dikčiūtė surengė atvirą muzikos terapijos sesiją, atskleidė galimybes muzikos,

tarpdisciplininio meno, kūrybos priemonėmis ne tik užtikrinti jautrios socialinės grupės emocinę sveikatą, integraciją į visuomenę, bet ir prisidėti prie sunkių ligų ir fizinių sutrikimų gydymo.

Vienas iš „Muzikos erdvėje“ organizatorių, viešosios įstaigos „Meno genas“ vadovas Matas Drukteinis teigia, kad ši kūrybinė platforma yra išskirtinė lyginant su kitais šiuolaikinės muzikos ar meno renginiais, nes čia itin svarbus socialinis aspektas: „Augančio nepakantumo tautinėms, religinėms bendruomenėms, empatijos trūkumo ir įvairių mažumų bei socialinę atskirtį patiriančių žmonių vangios integracijos fone projektas „Muzika erdvėje“ kviečia geriau suprasti aplinką, pažinti ją padedant šiuolaikinės muzikos priemonėms ir išsklaidyti savo baimes, atrasti toleranciją ir permąstyti savo vertybines nuostatas. „Muzikos erdvėje“ idėja Lietuvai: puoselėdami progresyvią kultūrą ir vertindami jos įvairovę, kurkime laisvą, atvirą ir emociškai išsilavinusią tautą.“ Kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“ (projektą remia Lietuvos kultūros taryba) nagrinėja vietos ir visuomenės santykį su muzika bei garsu. Per trejus metus kompozitoriai „įgarsino“ „Swedbanko“ administracinį pastatą, Valdovų rūmus, „Halės“ turgų ir kitas Vilniaus erdves.

Muzikinis performansas „Keturiasdešimt totorių“ sujungė muftijaus R. Jakubausko atliekamą musulmonų kvietimą maldai – azaną ir Algirdo Janonio birbynės improvizaciją

MB inf.

Performansas „Interaktyvūs pasispardymai garsu“

Muzikos barai / 17

KRONIKA Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atstovė Goda Marija Gužauskaitė tapo Grace (Austrija) surengto Europos studentų 3D garso kūrinių konkurso nugalėtoja. Konkursas vyko rugsėjo 7–10 d. Tarptautinės erdvinio garso konferencijos „ICSA 2017“ metu.

Jaunoji kompozitorė auksą pelnė už kūrinį „Towards the Tone“ šiuolaikinės ir kompiuterinės muzikos kategorijoje. Antroji vieta atiteko Fredrikui Mathiasui Josefsonui iš Švedijos karališkojo muzikos koledžo už kūrinį „The History of Levitation“, trečioji – Pe-

Konkurso laureatė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atstovė Goda Marija Gužauskaitė (viduryje)

zaro G. Rossini konservatorijos (Italija) auklėtiniui Matteo Tomasetti už kūrinį „Mystery Landscapes“.

G. M. Gužauskaitė studijuoja kompoziciją profesoriaus Ričardo Kabelio klasėje. Jaunosios kūrėjos studijų pasiekimus 2016 m. LMTA senatas įvertino jai paskirdamas Adeodato Tauragio stipendiją.

Pirmajame Europos studentų 3D garso kūrinių konkurse varžėsi jaunuoliai iš viso pasaulio. Finalui tarptautinė žiuri iš 27 paraiškų, kurias teikė dvi dešimtys muzikos ir medijų technologijų akademijų, atrinko devynis Lietuvos, Austrijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Kanados ir JAV atstovų kūrinius.

Konkurso laureatams įteikti diplomai ir vertingi muzikos skaitmeninių technologijų prizai. Tarp konkurso rėmėjų – Prancūzijos IRCAM Pompidou centras ir Vokietijos skaitmeninės įrangos koncernas HARPEX. Konkursas vyko vienoje didžiausių Europoje erdvinio garso erdvių – Graco menų universiteto György Ligeti salėje.

MB inf.

Graco erdvinio garso sfera

Viktorijai Miškūnaitei italai leidžia pasirinkti norimą operą

Iškart po operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjerinių spektaklių Vilniaus festivalyje birželio pradžioje Viktorija Miškūnaitė išskrido į Pietų Italiją, kur pratęsė pavasarį pradėtas studijas Viktorija Miškūnaitė – Džuljeta V. Bellini operoje „Kapulečiai ir Rodolfo Celletti bel canto Montekiai“ akademijos meistriškumo kursuose. Gavusi šios akademijos diplomą solistė liko Martina Frankos miestelyje ruoštis Giuseppe Verdi operos „Karalius vienai dienai“ (Un giorno di regno) pastatymui, kurį liepos pabaigoje išvydo prestižinio muzikos festivalio „Valle d´Itria“ žiūrovai.

Operoje „Karalius vienai dienai“ V. Miškūnaitei buvo patikėtas Markizės del Podžo vaidmuo, pagrindinė soprano partija. Lietuvė buvo vienintelė užsienietė, šiemet kartu su italų atlikėjais pakviesta dainuoti festivalio „Valle d´Itria“ operose. Istorinių Didikų rūmų (Palazzo Ducale) kieme po atviru dangumi įrengtoje scenoje parodyti aštuoni nauji operų pastatymai.

Operos „Karalius vienai dienai“ muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini pažįstamas ir Lietuvos publikai: jis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre energingai vadovavo Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ pastatymui. Pasak V. Miškūnaitės, kaip ir Vilniuje, atkaklusis italų dirigentas nenurimo tol, kol kiekvienas vokalinis pasažas neskambėjo tobulai. „Valle d´Itria“ festivalyje, į kurį suvažiuoja bel canto muzikos gerbėjai iš visos Europos, svarbiausia yra muzikinė kūrinių atlikimo kokybė. „Režisūriniams sprendimams italų publika nėra tokia reikli kaip mūsiškė“, – mano solistė.

Pirmąkart režisūroje jėgas išmėginusi garsi praeities dainininkė Stefania Bonfadelli savo pastatymu siekė atkreipti dėmesį, kad gerokai kultūros finansavimą nurėžusioje Italijoje operos trupės neretai uždaromos, o istoriniai teatrų pastatai, kurių gausu bel canto tėvynėje, pardavinėjami aukcionuose ir po rekonstrukcijų virsta viešbučiais ar prekybos centrais. „Režisierė pasirinko „teatro teatre“ koncepciją: vaidinome vos beišsilaikančią trupę, statančią G. Verdi operą „Įpėdinis Stanislovas“ (antrasis „Karalius vienai dienai“ pavadinimas). Pačios S. Bonfadelli kurti operos kostiumai – istoriniai, bet viskas labai painu, nes vieną operos frazę dainuodamas vaidini kaip G. Verdi operos veikėjas, o kitą – jau kaip šiuolaikinis personažas. Nežinau, kiek to žaidimo pavyko išlukštenti publikai, tačiau festivalio kritikai puikiai įvertino spektaklyje dainavusių solistų vokalinį meistriškumą“, – sako V. Miškūnaitė.

Portalo Operawire.com recenzentas Alanas Neilsonas savo recenzijoje tvirtina, kad „Miškūnaitė buvo aukščiausios klasės Markizė, ne tik kaip aktorė, bet ir kaip dainininkė. Jos stiprus ir galingas balsas buvo puikiai suvaldytas: sodriai skambėjo žemutiniuose registruose, ryškiai ir prabangiai – viršutiniuose“.

Kad V. Miškūnaitei šią vasarą Italijoje pavyko puikiai užsirekomenduoti, liudija tai, jog festivalio pabaigoje jo meno vadovas maestro Fabio Luisi pasiteiravo dainininkės, kokį bel canto repertuaro vaidmenį jį sutiktų dainuoti ateinančią vasarą. Tad nuo mūsų soprano pasirinkimo gali priklausyti, kuri opera Didikų rūmų kieme Martina Frankoje skambės po metų. „Dar mąstau, bet širdis linksta prie Gaetano Donizetti operos „Robertas Deverė“ (Roberto Devereux). Vienas pagrindinių personažų joje – Anglijos karalienė Elžbieta, kurios partija man labai tiktų“, – neslepia ambicijų V. Miškūnaitė.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Jaunajai kompozitorei – tarptautinio konkurso auksas

MB inf.

Muzikos barai / 18

FESTIVALIAI

Šv. Jokūbo festivalis:

Paulina NALIVAIKAITĖ

J

au septintą kartą vykęs Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis rugsėjo 1 – spalio 8 dienomis kvietė į susitikimus su sakraline muzika ir jos atlilkėjais iš Lietuvos ir Austrijos.

Kiekvienas koncertas buvo vis kitoks, su savitumo žyme: austrų šiuolaikinė muzika, sakralinės ir liaudies muzikos sintezė, grigališkojo giedojimo ir elektronikos derinys, lietuvių chorinės muzikos retrospektyva, kompozitoriaus Vaclovo Augustino autorinis koncertas, Vakarų Europos ir lietuvių sakralinės muzikos aukso fondo kūriniai, grandiozinė pučiamųjų ir mušamųjų orkestro ir choro „Ąžuoliukas“ sąjunga atliekant Alfredo Schnittke´s kūrybai skirtą finalinį koncertą su didinguoju „Requiem“. Tiek repertuaro, tiek atlikėjų įvairovė festivalio lankytojams leido pasirinkti renginius pagal savo skonį. Džiugu ir dėl to, kad sakralinės muzikos festivalis neapsiriboja praeities epochų lobynais, įtraukiama nemažai XX–XXI a. muzikos, ypač lietuviškos – ji skambėjo beveik visuose koncertuose.

bendrystė per muziką

Festivalio pradžios koncertai

Vienas iš Šv. Jokūbo festivalio rengėjų – Brolis dominikonas Mindaugas Slapšinskas

Muzikos barai / 20

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Garbė atidaryti festivalį teko svečiams iš užsienio – Hartbergo sakralinės muzikos draugijos chorui iš

Kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“

Choras „Vilnius“

Austrijos (vyr. dirigentas Johannesas Steinwenderis). Pirmasis koncertas rugsėjo 1 d. vyko Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, o Vilniuje programa pakartota rugsėjo 2 d. nuolatinėje festivalio erdvėje – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Choras, pristatomas kaip mėgėjų kolektyvas, aktyviai propaguojantis sakralinę ir pasaulietinę chorinę muziką, laikomas reikšminga Hartbergo kultūrinio gyvenimo dali-

mi. Šv. Jokūbo festivalyje kolektyvas puikiai reprezentavo savo šalies muzikinę kultūrą, suteikdamas retą progą gyvai susipažinti su austrų šiuolaikine sakraline muzika. Choras atliko austrų kompozitorių A. F. Kropfreiterio, K. Neuhauserio, A. Schauflerio, D. Rusch, P. Hertelio, P. Planyavsky, V. Fortino, taip pat ir kolektyvo vadovo J. Steinwenderio kūrinių programą. Šiuo požiūriu tai buvo neabejotinai įdomus festivalio koncertas, siūlęs ne laiko patikrintą klasiką ar visuomet savą lietuvių muziką, bet kelionę į terra incognita.

„Jo valia“

Pirmą kartą Šv. Jokūbo festivalyje dalyvavę Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choras ir

orkestras (meno vadovas Giedrius Svilainis, dirigentai Giedrius Svilainis, Egidijus Kaveckas ir Algimantas Kriūnas) rugsėjo 13 d. koncerte „Jo valia“ įprasmino tarptautinės choro ir instrumentinės muzikos bei lietuviškos tapatybės junginį.

Ilgametė ansamblio „Lietuva“ patirtis puoselėjant patriotiškumą pasireiškė įdomia programos strategija – šiuolaikinių lietuvių autorių sakralinės muzikos kompozicijos skambėjo kartu su klasikinių ir šiuolaikinių užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotėmis liaudies instrumentų orkestrui ir chorui. Toks pasirinkimas įkūnijo vieną esminių festivalio idėjų, kad sakralinė muzika, festivalio meno vadovo Artūro Dambrausko žodžiais tariant, yra „pajėgi peržengti žemiš-

Europos parlamento narė Laima Andrikienė Diriguoja Tomas Ambrozaitis. Koncertas „Jo valia“

Muzikos barai / 21

sakralinės muzikos tradicijų jungčių kupinas vakaras atvėrė daugybę žvilgsnio rakursų, kuriuose galima įžvelgti vieną tikslą – bendrumą. Pabaigai tinka prisiminti Šv. Jokūbo kultūros centro direktoriaus brolio Mindaugo išsakytą festivalio viltį „sakralia muzika priminti, jog svarbiausia žmogaus gyvenime – bendrystė ir gebėjimas priimti kitą“.

„Amžinybės virpėjimas“

Koncertas „Tarp dangaus ir žemės“

kuosius skirtumus ir kalbėti universaliai, nepriklausomai nuo tikėjimo ir kultūrinių skirtumų.“ Jau pirmasis koncerte nuskambėjęs kūrinys – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudas, op. 1, Nr. 3 (versija liaudies instrumentų orkestrui, aranž. Rūta Raginytė) – liudijo, kad šlovinti Viešpatį nebūtinai yra vienintelė sakralinės muzikos paskirtis, kad tokia muzika gali būti pati savaime vertinga ir svarbi tautai.

Vis dėlto visa persmelkianti lietuviška dvasia bylojo apie kitą užmojį – parodyti, kad pasaulio muzika gali skambėti ir išskirtinai lietuviškai. Užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotės (aranž. Rūta Raginytė ir Arvydas Jankus) išties suskambo naujai palyginti su originaliomis kompozicijų versijomis (Josepho-Hectoro Fiocco „Allegro“, Erico Whitacre´o „Lopšinė“, Shao Suan Low „Sweet Dreams“, Patricko Haweso „Goddess of the Woods“), buvo įdomu klausytis dažniausiai su modernumu siejamų opusų, atliekamų liaudiškais instrumentais.

Natūralu, kad ne kiekvienam klausytojui toks interpretacijos būdas buvo priimtinas, o ir klasikinės kompozicijų instrumentuotės ne visada paslankios kanklių, birbynių ir lumzdelių tembrams. Tačiau jau minėtas idėjinės kompozicijų atlikimo vertės lygmuo buvo neabejotinai aukštas.

Lygiavertę programos dalį užėmė šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai. Algirdo Martinaičio „Ale-

Muzikos barai / 22

Diriguoja Rokas Podelis

Trakų fanfarinis orkestras

Vienas labiausiai intrigavusių Šv.

Jokūbo festivalio koncertų (rugsėjo 16 d.) buvo VU giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis” ir kompozitoriaus Gintaro Samsono projektas „Amžinybės virpėjimas“. Tai buvo vienintelis renginys, siūlęs ne įprastam koncertui būdingą kūrinių grupę, bet vientisą meninį vyksmą – grigališkojo choralo giedojimą, jungiamą su gyvos elektroninės muzikos garsais.

Buvo galima tikėtis, kad šie muzikos sluoksniai bus darniai sujungti tarytum modernizuojant choralo skambesį, suteikiant jam naujų spalvų, tačiau muzikinė medžiaga buvo dėliojama kontrasto principu, paeiliui kaitaliojant giedojimą su elektronika, kuri, įpusėjus kūriniui, tapo pernelyg intensyvi (ypač ritmo ir tempo aspektu), netgi agresyvoka. Taigi organiškos visumos gerokai pritrūko, tačiau galima pagirti iš esmės pozityvų kūrėjų siekį tokiais sintezės projektais plėsti klausytojų auditoriją ir ieškoti būdų, kaip naujai įprasminti ir aktualizuoti senąjį kultūrinį palikimą.

„Šloviname gyvenimą“

Diriguoja Vytautas Miškinis

liuja“ chorui a cappella buvo pirmas ansamblio „Lietuva“ atliktas kūrinys, grįstas kontrastuojančia disonansine ir darnia harmonija. Koncerto kulminacija tapo Giedriaus Svilainio lietuviškos mišios „Jo valia“.

Klasikinės, šiuolaikinės ir liaudies

Ilgametis festivalio bičiulis Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija” parengė išskirtinai lietuviškos muzikos programą „Šloviname gyvenimą“. Koncertas (rugsėjo 20 d.), nors truko mažiau nei valandą, pateikė klausytojams įvairaus laikotarpio profesionaliosios lietuvių sakralinės muzikos kūrinių – nuo tautos muzikos patriarchų Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki šių dienų choro meno meistrų Vaclovo Augustino, Vytauto Miškinio opusų. Taip pat skambėjo tarpukario modernisto Jeronimo Kačinsko, dabarties kūrėjų Algirdo Martinaičio,

ma“, tačiau ši kompozicija išsiskyrė vietomis agresyviai ekspresyviu skambesiu, kas nederėjo nei prie kitų koncerto kūrinių, nei prie sakralinės aplinkos. Beje, tokių prie programos nederėjusių kūrinių buvo ir ansamblio „Lietuva“ koncerte, konkrečiai – užsienio autorių aranžuočių (ypač Josepho-Hectoro Fiocco „Allegro“).

A. Schnittke´s „Requiem“

Spalio 8 d. koncertas neabejotinai buvo festivalio kulminacija ir viena jo puošmenų (greta autorinio V. Augustino koncerto). Choras „Vilnius“, praėjusių metų Šv. Jokūbo festivalyje atlikęs A. Schnittke´s Koncertą chorui, šiemet pasirinko ne menkesnį iššūkį kėlusį kompozitoriaus opusą; beje, tai gražus tęstinumas – galbūt jį matysime ir kituose Šv. Jokūbo festivaliuose?

Koncerto pradžioje nuskambėję A. Schnittke´s Trys sakraliniai himnai a cappella savo sukaupta nuotaika paruošė klausytojus didingajam „Requiem“. Kartu su choru „Vilnius“ jį atliko solistai Erika Kviatkovskaja (sopranas), Ieva Skorubskaitė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Laimonas Bendaravičius (tenoras) ir instumentininkų ansamblis. Plačią žmogaus emocijų skalę atskleidžiantis, skvarbiu dramatizmu veriantis kūrinys nuskambėjo įtaigiai tiek menine, tiek meistriškumo prasme: atlikėjai raiškiai (bet neperspausdami!) perteikė stiprias „Requiem“ emocijas, tiek subtiliai trapią ir lyrišką, tiek aštriai ekspresyvią kūrinio puses.

A. Schnittke´s kūrinys dar kartą paliudijo choro „Vilnius“ profesionalumą ir pajėgumą. n

Festivalio kulminacija A. Schnittke‘s „Requiem“

„… dėkui Tau už Tavo dovanas“

Rugsėjo 24-osios popietę pilnoje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje iškart po sekmadienio mišių skliautai suvirpėjo nuo šviesių ir išraiškingų Augustino Vaclovo kūrinių skambesio.

Autoriniame koncerte „... dėkui Tau už Tavo dovanas“ V. Augustinas pats stojo prie choro „Vilnius“ dirigento pulto, taigi turėjome galimybę išgirsti autentišką kompozitoriaus kūrinių interpretaciją. Ne veltui šis koncertas buvo vienas populiariausių Šv. Jokūbo festivalio programoje.

Septintasis tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis šiemet buvo skirtas Šv. Jokūbo keliui (Camino de Santiago) ir Europos Tarybos Santjago de Kompostelos deklaracijos 30-mečiui. Piligrimystės, vidinių ieškojimų kelio tematika ryški kone visoje V. Augustino kūryboje, ir koncerte daugiausia skambėjo tokio pobūdžio kūriniai, tarp jų „Cantate Domino“, „Put such a madness away far from me, O

Lord“, „Iam te solum amo“, „Great art thou, o Lord“.

V. Augustinas tradicinėmis raiškos priemonėmis chorinei muzikai geba suteikti šiuolaikišką ir išskirtinį skambesį, tokiu būdu išreikšdamas savo vidinius išgyvenimus ir tikėjimo tvirtybę. Tai buvo kone ryškiausias renginys iš iki tol skambėjusių šiųmečio tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio koncertų, palikęs giedras šypsenas klausytojų ir atlikėjų veiduose ir ramybę širdyje.

„Tarp dangaus ir žemės“

Tai buvo dar vienas koncertas (spalio 1 d.) su ryškia centrine figūra – klausėmės Vytauto Miškinio, „Ąžuoliuko“ meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, opusų „Trys žvilgsniai į Dievo Motiną“ ir missa brevis „Pro pace“ (Už taiką). Bažnyčioje gražiai derėjo skaidrūs vaikų ir brandūs vyrų balsai, buvo juntama nuo pat jauniausių klasių ugdoma atlikimo disciplina ir kultūra. Įsimintinai nuskambėjo paties autoriaus diriguojami kūriniai. „Pro pace“, nors kompaktiškos apimties ir gana lengvai klausomas, vis dėlto yra gana sudėtingas ir įvairias choro skambesio spalvas atveriantis ciklas, jį atliekant prie choro prisijungė Trakų fanfarinis orkestras. Šis kolektyvas (vadovai Rokas Podelis ir Arvydas Mišeikis) efektingai pagrojo šiuolaikinio olandų kompozitoriaus Johano de Meij kūrinį „Pentagra-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Donato Zakaro kompozicijos. Koncertą vertinčiau kaip gražios ir prasmingos idėjos – pateikti lietuvių chorinės muzikos retrospektyvą – užuomazgą, tik ji galėjo būti kiek labiau išplėtota.

Iš atliktų kūrinių turbūt labiausiai įsiminė A. Martinaičio „Sanctus“ ir „Dievo garbinimas“, išsiskyrę ekspresija, gaiviais harmoniniais sąskambiais ir itin išraiškingu atlikimu.

Muzikos barai / 23

KRONIKA Nacionalinė filharmonija atvėrė skaitmeninę salę Lietuvos Nacionalinė filharmonija 77-ąjį koncertų sezoną pradėjo simfoninės muzikos vakaru – rugsėjo 16 d. griežė maestro Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir svečias iš Vokietijos violončelininkas Johannesas Moseris. Koncerte skambėjo XIX–XX a. sandūroje gyvenusio anglų kompozitoriaus Edwardo Elgaro Pompastiškasis maršas ir efektingas Koncertas violončelei su orkestru, antroje dalyje – titaniškąja vadinta austrų kūrėjo Gustavo Mahlerio Pirmoji simfonija. Šio koncerto Filharmonijos publika galėjo klausytis ne tik gyvai, bet ir skaitmeninėje salėje.

Tokią galimybę turės ir visų kitų koncertų klausytojai, tai – virtualiame pasaulyje savo pozicijas vis stiprinančios Filharmonijos 77-ojo sezono naujovė. Koncertų įrašai bus pasiekiami puslapyje nationalphilharmonic.tv.

Pasak Filharmonijos generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, naujajame sezone numatyta ir kitaip plėsti koncertinę veiklą: palaikyti interaktyvią komunikaciją su klausytojais ir įvairių medijų, ypač socialinių tinklų, vartotojais, išmoningai vykdyti edukaciją Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose ir, kas ypač svarbu, deramai pristatyti Lietuvos muzikos kultūrą užsienyje. Rudenį Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) laukia įspūdingos gastrolės Indijoje ir Tailande, Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) atstovaus Lietuvai Eliziejaus lau-

kų teatre. Dar daugiau maršrutų svetur mūsų kolektyvų laukia po Naujųjų metų.

Vien pirmąją sezono pusę, nuo rugsėjo iki gruodžio, Vilniuje ketinama surengti per 50 koncertų.

Jie vyks pačioje Filharmonijoje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Šv. Jonų bažnyčioje. Keli koncertai pratęs tradicinį ciklą „Muzika Trakų pilyje“. Patrauklios muzikos programos skambės įvairiuose Lietuvos miestuose, čia toliau bus pristatomos pažintinės programos iš ciklų „Muzikos enciklopedija gyvai“, „Koncertai visai šeimai“. „Edukacija yra viena prioritetinių Filharmonijos veiklos sričių, jau kelinti metai atnešanti gražių vaisių: vis gausiau lankomos koncertų salės, jaunėja publika, tampa atviresni muzikos kūrėjų, atlikėjų ir klausytojų santykiai, stiprėja Filharmonijos bendruomenė. Daugiau publikos padeda pritraukti ir gana lanksti bilietų nuolaidų sistema, pavyzdžiui, abonementas „Grosso“, taip pat nuolaidos grupėms, moksleiviams, studentams, pensininkams ir kt.“, – sako Filharmonijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Tamutytė.

Tarp svarbiausių 77-ojo koncertų sezono pirmos pusės akcentų – rugsėjo 30 d. koncertas, kuriame su LNSO griežė Tarptautinio J. Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoja Yurina Arai, spalio 7 d. LKO orkestro koncertas su arfininke Joana Daunyte ir ansambliu „Giunter Percussion“.

Spalio repertuare yra ir daugiau įdomių kamerinės muzikos programų, atkreiptinas dėmesys į Valstybinio Vilniaus kvarteto ir pianisto Andriaus Žlabio spalio 25 d. koncertą, kuriame pianistas prisistatys ir kaip kompozitorius. Šiuolaikinės muzikos gurma-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Su LNSO griežė Tarptautinio J. Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoja Yurina Arai

Muzikos barai / 24

nams skiriami keli Filharmonijoje vyksiantys „Gaidos“ festivalio koncertai (spalio 21 ir 28 d., lapkričio 3 ir 4 d.), kaip įprasta šiam festivaliui, bus intriguojančių Lietuvos kompozitorių premjerų.

Koncertais bus paminėti Davido Lango ir Johno Adamso jubiliejai, pirmą kartą Lietuvoje koncertuos viena žymiausių JAV mušamųjų instrumentų grupių „Sō Percussion“, įvyks išskirtinis pianisto Luko Geniušo pasirodymas.

Rudens koncertų sezono viršūne galima vadinti lapkritį vyksiantį Penktąjį Vilniaus fortepijono festivalį, šiemet jo tema – „Pakeleiviai“. Festivalio meno vadovė pianistė Mūza Rubackytė sukvietė gražų būrį Lietuvoje dar nekoncertavusių pianistų, daug dėmesio bus skirta jaunimui, įvairių konkursų laureatams. Lapkričio 11–25 d. Filharmonija taps fortepijono muzikos meka, čia įvyks aštuoni aukščiausio lygio pianistų koncertai.

Tvirta žiemos koncertų tradicija – Kalėdų muzikos savaitė (gruodžio 26–29 d.) ir naujamečiai koncertai (gruodžio 31 d.). Šiemet ypatinga staigmena laukia vokalo muzikos gerbėjų – gruodžio 27 d. Filharmonijoje koncertuos britų vokalinis sekstetas „The Queen´s Six“.

Lietuvą aplankys ir daugiau įdomių užsienio atlikėjų. Lapkričio 30 d. koncerte „Alternatyvos“ pasirodys styginių kvartetas „O/Modern“ ir perkusininkė Evelyn Glennie, gruodžio 16 d. su M. Pitrėno diriguojamu LNSO koncertuos Filharmonijoje jau viešėjęs ir tikrą emocijų audrą sukėlęs saksofonų kvartetas „Signum“, o gruodžio 22

d. tarptautinio projekto „Strings and Air“ (JAV, Lietuva, Ispanija) koncerte „Nuo klasikos iki flamenko“ su lietuvių saksofonininku Kęstučiu Vaiginiu bei styginių kvartetu „Mettis“ muzikuos Hernanas Romero (gitara, vokalas) ir Rodrigo G. Pahlenas (fortepijonas, lūpinė armonikėlė, perkusija).

Kai kurie šio pusmečio koncertai pristatys naujas kompaktines plokšteles. Spalio 8 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje koncertavęs Justina Auškelytė (smuikas) ir Cesare Pezzi (fortepijonas, Italija) supažindino su Balio Dvariono kūrinių smuikui ir fortepijonui kompaktine plokštele („Naxos Records“). Spalio 22 d. nuostabios dovanos sulauks jauniausia Filharmonijos auditorija – dirigentas Robertas Šervenikas, aktorius Rolandas Kazlas ir LNSO koncerte visai šeimai pristatys plokštelę „Apie Motušę Žąsį, Petią ir Vilką“, skambės Maurice´o Ravelio orkestrinė siuita „Mano motušė Žąsis“ ir Sergejaus Prokofjevo simfoninė pasaka „Petia ir Vilkas“. Naują lietuvių kompozitorių muzikos plokštelę „Muzika kameriniam orkestrui“ su įvairiais solistais ir dirigente Adrija Čepaite šiemet įrašė LKO, ji bus pristatyta lapkričio 8 dieną. Plokštelės sutiktuvių koncerte Vilniuje numatyti Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Jurgio Juozapaičio ir Algirdo Martinaičio kūriniai. Ši plokštelė bus pristatyta ir Klaipėdoje bei Kaune.

Daugiau informacijos apie sezono renginius – svetainėje filharmonija.lt.

LNF inf.

Modestas Pitrėnas: „Orkestras tikrai gerai groja!“ Septyniasdešimt septintojo Nacionalinės filharmonijos koncertų sezono pradžios koncerto išvakarėse pakalbinau Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiąjį dirigentą, tarptautinio G. Fitelbergo konkurso pagrindinio prizo laimėtoją, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Modestą Pitrėną. Apie naująjį sezoną kalbėjomės per orkestro repeticijos pertraukėlę.

– Jums labai pasisekė – esu puikos nuotaikos, nes orkestras tikrai gerai groja!

– Dėkui, maestro, stengiamės gerai groti puikią muziką... Šis sezonas – jau trečiasis vyriausiojo dirigento pareigose. 2015 metų rugsėjį Jūsų diriguojamas orkestras atliko spalvingą programą, kurią mūsų mieloji publika ir šiandien prisimena. Tuomet, minėdami tautos didžiavyrio Mykolo Kleopo Oginskio gimimo 250 metų sukaktį, atlikome jo polonezų siuitą, F. Mendelssohno koncertą smuikui, G. Rossini ir O. Respighi siuitą iš baleto „Stebuklinga krautuvėlė“, M. Ravelio choreografinę poemą „Valsas“. Kas paskatino naująjį simfoninės muzikos koncertų sezoną pradėti iš pirmo žvilgsnio sunkiai derančiais filosofo Gustavo Mahlerio ir žėrinčiomis maršo dūdomis tviskančio Edwardo Elgaro opusais?

– Atrodo, tik neseniai grojome žaismingą Respighi muziką, siautulingąjį Ravelio „Valsą“, o štai jau trečias mūsų bendras sezonas... Kalbant apie dūdas – Mahlerio muzikoje jos taip pat skamba, tačiau, be abejo, visai kitaip nei Elgaro marše. Mahleris savo muzikine mąstysena, koloristika, įvairių žanrų sinteze penkiasdešimčia metų aplenkė savo amžininkus, tačiau negali-

me nepastebėti, kad jis mokėsi ir iš to laikotarpio simfoninės muzikos grandų: Pirmojoje simfonijoje girdžiu Rytų klasikos dvelksmą, kompozitoriui tikriausiai buvo žinoma Austrijos-Vengrijos imperijos slaviškoji, visų pirma A. Dvořáko, muzika, taip pat akivaizdi P. Čaikovskio, E. Griego įtaka. Bet visa tai meistriškai sujungta, sutvarkyta. Ir dūdos, apie kurias kalbėjome, nėra transcendentinės, jos tarsi „išmoktos“ iš bendrosios muzikinės literatūros. Tai ypač aiškiai juntama pompastiškame simfonijos finale. Simfonija dedikuota aukščiausiajam Visagalio kūriniui – Žmogui, Titanui su visomis tamsiosiomis ir skaidriosiomis jo savybėmis.

– Gustavo Mahlerio Pirmąją simfoniją orkestras ne kartą yra griežęs diriguojant ilgamečiam orkestro meno vadovui ir vyriausiam dirigentui Juozui Domarkui. Kas sieja Jūsų, mokinio ir mokytojo, interpretacijas?

– Atskleisiu mažą paslaptį: knygų lentynoje turiu Maestro dovanotą šios simfonijos partitūrą. Manau, kad tai pirmoji partitūra, kurią mano mokytojas diriguodavo atmintinai. Paskutiniame leidinio puslapyje dirigentai pažymi, kada ir kur atliko kūrinį. Ši metrika atskleidžia, kad per pirmuosius dešimt metų J. Domarko diriguojamas kūrinys skambėjo keturiose valstybėse dvylika kartų. Vadinasi, simfonija diriguota kasmet, o neretai ir tris keturis kartus per metus, beje, pirmąkart bebaigiant studijas Peterburge. Galime manyti, kad šiuo kūriniu Maestro profesiškai brandino ne tik save, bet ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Partitūroje randu daug gražių palinkėjimų, kaip atlikti vieną ar kitą muzikinį epizodą, šios remarkos man labai vertingos, daug mokiausi iš pastabų. Vis dėlto esu kitas žmogus, turintis savo kūrybinį kelią. Gal jis ne visuomet teisingas, gal po dešimties metų pasuksiu į kitą kūrybinį vieškelį... Pastebiu, kad kas keletą metų diriguodamas didžiąsias simfonijas, stengiuosi pateikti jas naujai, nekartoti buvusios interpretacijos, bandau natūraliai, remdamasis savo patirtimi,

rasti naują požiūrį ir jį įtikinamai pateikti orkestrui bei gerbiamai ir puikiai naujoves pastebinčiai koncerto publikai. Tik taip matau dirigento augimą.

O kalbant apie E. Elgarą, puikiuosius šio žymaus britų kompozitoriaus maršus prisiminiau paaiškėjus, kad atidarymo koncerte skambės jo Koncertas violončelei ir orkestrui e-moll.

Tad susidėliojo puiki, žėrinti, fanfarinė ir Muziką šlovinanti programa, o E. Elgaro maršas Nr. 5 C-dur griausmingai praplėš septyniasdešimt septintojo sezono koncertinę uždangą.

– Norėčiau pakalbėti apie orkestrą... Pagausėjo gastrolių – Tauragė, Mažeikiai...

Taivanas, Bankokas... Gana netrumpą laiko tarpą kolektyvas apsiribodavo koncertinėmis kelionėmis į Lenkiją, tad kas paskatino plėsti orkestro kelionių geografiją?

– Turiu gana daug muzikinių kontaktų užsienio šalyse, tačiau organizaciniais gebėjimais pasigirti negalėčiau. Ryšiai – dar ne viskas, organizuojant koncertines keliones tenka mąstyti komerciškai, derėtis... O dar su Azijos šalių atstovais, kurių nuomonės ir nuostatos labai permainingos. Tai didžiulis, atsakingas ir labai įtemptas darbas. Galime pasidžiaugti, kad Filharmonija turi gerų derybininkų. Keliones į tolimąsias šalis sieju su Baltijos šalių, kartu ir Lietuvos, nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu.

Mums tenka kultūros ambasadorių misija, esame įpareigoti skleisti žinią apie aukštos kultūros ir europinio mentaliteto šalį.

– Ar ne paslaptis, kaip planuojate asmeninę dirigento karjerą? Pasaulio spauda rašė apie Jūsų laimėtą konkursą į solidžias pareigas Šveicarijoje...

– Ateinančių metų rugpjūtį tampu Šveicarijos Sankt Galeno simfoninio ir operos teatro orkestro vyriausiuoju dirigentu. Šveicarai muzikinius įvykius planuoja labai iš anksto, vakar telefonu su vietinės operos direktoriumi kalbėjomės apie 2020–2021 metų pastatymus.

Mums neįprasta, o jiems tai natūralu... Teatras yra gyvas, sudėtingas organizmas ir repertuaru,

Repeticijos akimirka prieš atsakingą sezono pradžios koncertą

gerais atlikėjais privalo rūpintis gerokai iš anksto. Juo labiau kad šis teatras netrukus ketina atnaujinti interjerą. Ateityje labai norėčiau derinti muzikinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje.

– Koks simfoninės muzikos koncertinis sezonas laukia orkestro ir visų muzikos mylėtojų?

– Kaip minėjau, ryškiausias bus jubiliejinis nepriklausomybės paskelbimo motyvas. Lietuva – daugiatautė šalis, tad atliksime ne vien lietuvišką muziką. Skambės muzikiniai žydų šedevrai, klausysime lenkų, rusų, baltarusių ir kitų tautų muzikos.

Tačiau dominuos gerai žinomi čia ir užsienyje gyvenantys lietuvių solistai. Esame nacionalinis orkestras, tad klausytojams pateiksime daug nacionalinės muzikos, tačiau, kaip rodo sezono atidarymo koncertas, būsime atviri vertingai pasaulio simfoninei muzikai.

Spaudos konferencijoje pavartojau žodį „tvarumas“. Jis labai svarbus dirbant su orkestru. Žodis „stabilumas“ asocijuojasi su statika, o „tvarumas“ turi laisvės, tęstinumo atspalvį. Nepaprastai džiaugiuosi, kad stiprėja orkestro profesinė etika, dingsta neprognozuojamas „bangavimas“.

Kolektyvas, diriguojant skirtingiems dirigentams ir muzikuodamas su įvairiais solistais, griežia kokybiškai, pasitempęs. Šis profesinės kokybės siekis man labai svarbus ir brangus. Kaip ir tai, kad orkestro muzikantai vis dažniau klausia, domisi konkrečios muzikos atlikimo niuansais, polemizuoja, diskutuoja. Tai, mano manymu, labai vertinga praktika, rodanti, kad mums nėra vis vien, ką ir kaip atliekame.

Remigijus VITKAUSKAS

Muzikos barai / 25

KRONIKA Filharmonijoje – įspūdingas sezono pradžios koncertas

Pirmojoje simfonijos dalyje kompozitorius siekė įprasminti jaunystės aušrą ir stichijų proveržius, sarkazmo, kaukių keitimo ritualų kupinas kelias veda iki praregėjimo finale, po dramatiškų susidūrimų su gyvenimu herojus grįžta į gamtą. Kūrinio

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Naujasis Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų sezonas tradiciškai pradėtas simfoninės

G. Mahlerio kūrybos laukas. Jo simfonijose savitai įprasminta filosofijos, literatūros, teatro, muzikos sintezė, atskleidžiama dvasinio gyvenimo įtampa, gamtos tyla priešinama su miesto triukšmu, karnavaliniu, dažnai groteskiniu kontekstu. Simfonijos I

Tarp gausiai susirinkusios publikos matėme ir kultūros ministrę Lijaną Ruokytę-Jonsson

Muzikos barai / 26

dalies konflikto esmė – herojaus ir gamtos santykis. Svarbiausia autoriaus remarka: „Kaip gamtos garsai“ (Wie ein Naturlaut)...

Koncerto lankstinuko tekste daug greitosiomis parašytų frazių, kurios ne visada teisingos.

Netiesa, kad autorius „<...> pasirinko abstrakčios, nieko nevaizduojančios, jokios istorijos neatkuriančios muzikos versiją.“ Jo muzikoje toks ryškus konfliktas tarp „aš“ ir aplinkinio pasaulio, tarp jausmų nuoširdumo ir miesčioniškos tikrovės, beskonybės ir tyro gamtos pasaulio.

G. Mahleriui imponavo vokiečių rašytojo sentimentalisto ir romantiko, publicisto, estetiko Jeano Paulio (Friedricho Richterio) panteistinė dvasia, gal todėl simfonijoje tiek daug tiesioginių gamtos atspindžių, netgi buvo sukurta Andante dalis „Blumine“ (Gėlės). Ši, penktoji, dalis griežta tik Veimare, o nuo 1896 metų premjeros Berlyne nebebuvo grojama, žinomi G. Mahlerio kūrybos interpretatoriai Leonardas Bernsteinas, Georgas Solti, Bernardas Haitinkas niekada jos prie simfonijos neprijungdavo. Kartais „Blumine“ atliekamas prieš simfoniją arba po jos, kartais – kaip savarankiškas kūrinys. Taigi G. Mahlerio simfonija liko keturių dalių.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

muzikos vakaru. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo jo vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Modestas Pitrėnas, vakaro svečias – violončelininkas Johannesas Moseris.

Koncerto pradžiai buvo tinkamai pasirinktas anglų kompozitoriaus Edwardo Elgaro koncertinis Maršas Nr. 5 C-dur iš ciklo „Iškilmių maršai“. Vokietijos ir Kanados muzikinei kultūrai atstovaujantis J. Moseris labai įtaigiai atliko E. Elgaro Koncertą violončelei ir orkestrui e-moll, op. 85. Violončelininkas greta klasikinės muzikos mėgsta interpretuoti ir aktualią šiuolaikinę muziką. Solistą puikiai vertina prestižinio žurnalo „Gramophon“ muzikos apžvalgininkai, jis yra pelnęs įvairių reikšmingų apdovanojimų („Echo Klassik“, „Pentatone“ ir kt.).

J. Moseris žavėjo garso grožiu, didele spalvų amplitude, išjaustu muzikalumu ir muzikavimo laisve. Ypač reikia pagirti orkestrą ir dirigentą, nes jie akompanavo girdėdami ir jausdami solisto niuansus, dinamines ir visas kitas Koncerto interpretacijai būdingas jausenas.

Labai mėgstu Gustavo Mahlerio simfonijas, tad laukiau Pirmosios atlikimo (kartu tikėdamasi jų serijos). Pagrindiniai Lietuvos orkestrai Mahlerį yra groję ne kartą, tačiau dabar buvo laukiama kitokios kūrinio suvokimo filosofijos.

Kalbėti apie žmogų, ieškoti atsakymų į būties klausimus – tai

remarkose pažymėta: „sužeistos širdies riksmas“, „kūrėjo triumfas“. „Nuo pat pirmojo garso – ilgo flažoleto la – pasijuntame esantys gamtoje: miške, kur pro medžių šakas sklinda mirksinti šviesa, garsas, pats gyvenimas“, – laiške N. Baue-Lechner rašė autorius. Aptariamajame koncerte skambėjo gražūs kvartų deriniai, išklausyti perėjimai (9 taktas), akustiškai subalansuotos trimitų fanfaros. Valtornos kiek kliuvo.

Jautriai atliekamoje pirmosios dalies įžangoje ir vėliau, lėtuose epizoduose, užkliuvo atskirų instrumentų ansamblių netikslūs įstojimai. Gaila, kad ši „nuodėmė“ M. Pitrėno koncertuose ne naujiena. Puikų orkestro balansą griovė per garsus „gegutės kukavimas“ (remarka partitūroje).

Iš dainos „Ir išėjau aš šiandien

rytą...“ (iš ciklo „Keliaujančio pameistrio dainos“ antrosios knygos) melodijos gimusi muzika, kanonas skambėjo žaismingai, lengvai. Vidurinėje dalyje girdėjome gražią kantileną. Ypač pagirtinos stygininkų grupės, įgavusios išraiškos vienybės, sodrių spalvų ir jų įvairovės. Reprizoje išraiškingas ir skoningas buvo valtornų pasažas a la glissando ir trimitų su surdinomis ansamblis.

Antrosios dalies scerzzo ir lendleris palydėtas taikliu G. Mahlerio sakinuku: „Jaunuolis žingsniuoja per pasaulį jau stipresnis, gyvybingesnis, gal šiurkštesnis...“ Griežiant įprasminta buvo tonalinio plano kaita, kvartų žaismas ir šiurkštoka lendlerio kulminacija, atitikusi partitūros remarką „tarsi laukiniai“. Gražus trio, skoningi, minkšti glissandi, puikus obojaus akustinis derinys grupėje. Ilgiems orkestro pasažams screscendo ir piu mosso pristigo tikslumo.

Trečioji dalis – gedulingas maršas. Pradinė ir pasikartojanti melodinga medžiaga pagrįsta populiariomis „Bruder Jakob“ (nors Mahleris jį vadino „Bruder Martin“) intonacijomis. Klausytojams mėgėjams būtų buvę įdomu sužinoti, kad tai – medžiotojo laidotuvių scena, inspiruota Vokietijoje paplitusio vaikiško paveikslėlio. Groteskas, ironija – seno paveikslėlio personažai virsta klezmerių muzika įgarsintomis savotiškomis kaukėmis. „Keliaujančio pameistrio dainų“ intonacijomis alsuojanti riturnelė. Ostinatiniame arba styginių pizzicato ar con legno fone skambėjo gražūs deriniai, lanksčiai įvestas trio.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Valdovų rūmuose – prisikėlusi opera

Žavėjo miesto šurmulio intonacijos, banalių melodijų fragmentai.

Nuotaikinga buvo ir trio dalyje atkurtos dainelės „Dvi mėlynos akys“ („Zwei blauen Augen“) motyvas – „labai paprastai, kaip liaudies melodija“ (G. Mahleris).

Finalas – „sužeistos širdies riksmas“ – driokstelėjo lyg žaibas iš tamsių debesų. M. Pitrėno vadovaujamas orkestras, pasirodo, gali skleistis plačia dinamine skale, jautriai reaguoti į emocijų paskatas, kurti įdomias epizodų charakteristikas ir raiškius apibendrinimus. Derėjo kantileninė tema, plastiškas melodinis audinys. Dramatiškas konfliktas, iškilmingas apibendrinantis choralas ir chromatinės slinktys – viskas skambėjo neforsuotai ir prasmingai. Žavūs, subalansuoti buvo herojaus grįžimo į gamtos prieglobstį epizodai. Kamerinė instrumentuotė, nedideli instrumentų diapazonai, fugatto iliuzija. Repriza – pastoralinė reminiscencija, verta Jeano-Jacques´o Rousseau plunksnos. Vario a la glissando ir orkestro unisonas tai patvirtino.

Rita Aleknaitė-BIELIAUSKIENĖ

Violončelininkas J. Moseris įtaigiai atliko E. Elgaro Koncertą violončelei ir orkestrui

Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmuose vykstantys muzikiniai renginiai jau senokai pritraukia gausų klausytojų būrį. Rugsėjo 4 d. Didžiojoje renesansinėje menėje daug vilniečių ir sostinės svečių klausėsi XVII a. vokiečių kompozitoriaus Johanno Sebastiani operos „Pastorello musicale“, kuria Valdovų rūmai užbaigė Operos dienos renginių programą.

Lietuvoje tai buvo šio kūrinio premjera. Operos partitūra nuo 1945 m. buvo laikoma dingusia, tačiau 2001 m. rasta Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, ten ji saugoma ir šiandien. Operą „Pastorello musicale“ (Muzikinė pastoralė) J. Sebastiani sukūrė didikų Anos Beatos Goldstein ir Gehardo de Dönhoffo vestuvėms, vykusioms 1663 m. liepos 4 dieną, todėl pasirinko progai tinkamą ir tais laikais populiarų pastoralinį siužetą apie piemenėlių svajones ir meilės intrigas, papildytą mitologiniais antikos personažais. Muzikos stiliaus prasme J. Sebastiani opera yra gana tipiškas tų laikų „produktas“, artimas ankstyvosioms (J. Peri, C. Monteverdi) operoms, jos pagrindas – italų madrigalinė opera, nors ir dainuojama vokiečių kalba.

5 veiksmų operą sudaro arijos, rečitatyvai, duetai, ansambliai ir instrumentiniai intarpai.

Išlikusi operos partitūra yra vertingas paminklas muzikos interpretacijos istorijos aspektu, nes partitūroje esama tikslių instrumentuotės nuorodų, kas tais laikais buvo retas reiškinys. Šiuolaikiniams atlikėjams tai yra unikali galimybė atkurti maksimaliai autentišką kompozitoriaus pageidautą skambesį, partitūra suteikia ir vertingos informacijos apie to laikotarpio operų instrumentuotės madas bei tendencijas.

Neseniai išleistą kūrinio partitūrą scenos gyvenimui prikėlė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, vadovaujamas Rodrigo

Calveyros. Ansamblyje groja įvairių kraštų muzikantai, taip pat ir mūsų fleitininkės Ieva Baublytė ir Indrė Kučinskaitė.

Didesnė dalis solistų taip pat iš Lietuvos – Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Algirdas Bagdonavčius (tenoras), Saulė Šerytė (mecosopranas). Lucidoro partiją atliko bosas Hugo Oliveira (Portugalija), o vieną iš pagrindinių vaidmenų – Tirsio – baritonas Florianas Justas (Vokietija), neabejotinai stipriausias iš solistų. Dainininkas turi didelę tarptautinę tiek istorinių baroko opusų, tiek ir šiuolaikinės muzikos atlikimo patirtį, leidinių „Kronenzeitung“, „La Libre“, „Neue Musikzeitung“, „Telegraaf“ muzikos kritikai ne kartą jį yra apipylę liaupsėmis už jautrų muzikalumą, vokalo lankstumą ir spalvingumą.

Valdovų rūmuose 11 muzikantų grojami instrumentiniai operos intarpai skambėjo stilingai ir darniai. Šiek tiek silpniau atrodė mūsiškių vokalistų pajėgos – gal pritrūko laiko repeticijoms, o gal ir tokios muzikos atlikimo patirties.

Pastatymą režisavo Karina Novikova. Kalbant apie režisūros koncepciją, pirmiausia keistokai skamba apibūdinimas „pusiau sceninis atlikimas“ – gal norima pabrėžti, kad spektaklyje nėra baroko operai įprastos turtingos scenografijos, bet kūrinys vis dėlto atliekamas scenoje, o ne kur kitur.

Abejonių kelia „tarpiniai“ sprendimai su pavieniais scenografiniais atributais, pavyzdžiui,

medžių šakomis, nes ilgos Renesansinės menės gale sėdintiems žiūrovams tie atributai menkai įžiūrimi kaip ir apskritai visa scena. Manau, kad šioje salėje svarbiau koncentruotis į akustinius, o ne į tokius vizualinius sprendimus. Nors istoriniai šaltiniai liudija, kad Valdovų rūmuose XVI–XVII a. buvo statomi vaidinimai, taip pat ir pirmosios operos, tačiau nežinome, kaip tai atrodė, kiek žiūrovų stebėdavo spektaklius (tikėtina, kad gerokai mažiau nei dabar), pagaliau kokioje konkrečioje vietoje jie būdavo rodomi, todėl šiandien Valdovų rūmų renginiai natūraliai pereina tam tikrus „testavimus“ dėl vienokių ar kitokių režisūrinių sprendimų. Šiaip ar taip galime pasidžiaugti, kad, nepaisant didelės dalies visuomenės skepsio, Valdovų rūmuose turime unikalių erdvių įvairaus pobūdžio meninei veiklai, ir tai yra viso mūsų sostinės kultūrinio lauko stiprybė.

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 27

FESTIVALIAI

Kintai.

Ieškant menininkų rezidencijos veiklos esmės Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

N

uolat keiksnodami Lietuvos kultūros tarybą dėl dažno neprofesionalaus finansuoti teikiamų projektų vertinimo, prioritetų įžvalgų stokos, pastebime ir vieną gerą tendenciją –

mėginimą ir Lietuvoje veikliems žmonėms padėti plėtoti pasaulyje seniai žinomą menininkų rezidencijų praktiką. Pabuvusi drauge su Pamaryje, Kintuose, veikusios rezidencijos dalyviais, bandžiau suvokti tokios veiklos esmę ir reikšmę.

Kintų muzikos festivalio įkūrėjos ir direktorės Audros Juodeškienės bei Briuselio ir Mastrichto konservatorijų profesoriaus Vykinto Baltako orga-

nizuotos Kintų užsienio menininkų rezidencijos tema – „Gamtos refleksija muzikoje atvaizduojant žemyninį Kuršių marių krantą ir Kintus – migruojantys paukščiai“. „Norime, kad Kintai taptų nuolatine Lietuvos ir pasaulio menininkų rezidencija, todėl šiemet praplėtėme tarptautinio Kintų muzikos festivalio programą kūrybinėmis dirbtuvėmis. Tikimės, kad kartą čia apsilankę muzikai vėliau jau patys ieškos galimybių patekti į Kintus, šis kraštas bus pastebimas tarptautinėje erdvėje. Pamarys čia koncertavusiems pasaulio menininkams jau atvėrė Lietuvą, tad ir kompozitoriams jis turėtų suteikti impulsų kūrybai“, – sakė A. Juodeškienė.

Liepos 17 d. Kintų kultūros centre rinkosi kompozitoriai iš Graikijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Lietuvos. V. Baltakas džiaugėsi, kad atvyko įdomių, labai skirtingų kūrėjų: kompoziciją studijuojantis vyresnio amžiaus muzikas Willi Aret-

Kompozitorių dirbtuvių dalyviai su vadovu Vykintu Baltaku

sas (Nyderlandai), magistro studijas baigęs Benas Lunnas (Didžioji Britanija), Giannis Montesantos ir Chrisas Kavouras (Graikija), Jūra Elena Šedytė, muziką kurti bandantis puikus pianistas Rytis Juškaitis, šiuolaikinės muzikos atlikėjams skirtos naujos LMTA programos studentai.

Kompozitoriai prisistatė įrašytais kūriniais, pateikė savo kūrybos koncepcijas ir prasidėjo darbas. Savaitė buvo skirta kūrybai ir bendradarbiavimui su lietuvių šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“ (Vytautas Oškinis, Artūras Kažimėkas, Diemantė Merkevičiūtė, Gunda Baranauskaitė, Kintų muzikos festivalio įkūrėja ir direktorė Audra Juodeškienė (dešinėje) su užsienio menininkų rezidencijos koncerto dalyviais Rusnės bažnyčioje

Muzikos barai / 28

Marta Finkelštein).

Rezidencijų patirtis nėra sena – tai viena iš kultūrinės veiklos globalizacijos epochoje formų, aktualizuojanti bendradarbiavimo idėją. Prof. Manfredas B. Stegeris, kalbėdamas apie kultūrinės globalizacijos dimensiją, pabrėžė reikšmingą kultūros įtaką pasauliui: „Sprogimą primenanti kultūrinių ryšių ir tarpusavio priklausomybių tinklo plėtra pastaraisiais dešimtmečiais leidžia kai kuriems komentatoriams daryti prielaidą, kad kultūros elementai sudaro šiuolaikinės globalizacijos esmę.“ 2012 m. spalio mėnesį Tokijuje vykusioje konferencijoje kalbėta apie naujus kultūros horizontus bendradarbiaujant pasaulio menininkams, pabrėžta kultūrinių mainų, taip pat ir meno rezidencijų forma, svarba. Kol kas nesukurti pavyzdiniai rezidencijų modeliai, skiriasi jų finansavimo būdai, todėl kiekviena patirtis yra vertinga.

Rezidencijų veiklai svarbi Lietuvos kultūros tarybos parama, tačiau ne mažiau reikšminga ir vietos bendruomenės, supratingų mecenatų pagalba. Kintų rezidencijos organizatorės A. Juodeškienės empatija, komunikabilumas, strateginis mąstymas, vadybiniai gebėjimai, puikus kultūrinio konteksto pažinimas yra svarbiausi sėkmės garantai.

Iš vadybinių elementų galima išskirti orientaciją į menininkų ir vietos gyventojų aktualijas, tikslinės auditorijos numatymą ir integruotą kultūrinę edukaciją (tai mokinių vasaros atostogų sezonas), rezidencijos procesų analizę, gebėjimą plėtoti veiklą ją perkeliant į kitus kontekstus, rinkodaros išmanymą.

Pradėdama organizuoti rezidencijos veiklą A. Juodeškienė atkreipė dėmesį į svarbią UNESCO Konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions, 2005 m.). Nemenką paramą šiai veiklai teikia Japonija, Pietų Korėja, Prancūzija, Vokietija, Švedija, taip skatinami tarptautiniai mainai, uždaresnėms bendruomenėms atveriamos pasaulio kultūros vertybės, išryškėja

spręstinos problemos.

Menininkų rezidencijos atokiose vietovėse (remote artist residency centres) pradėjo kurtis XXI a. pirmajame dešimtmetyje. Labai greitai, jau antrojo dešimtmečio pradžioje, jos buvo pradėtos vertinti kaip labai svarbi aktualaus šiuolaikinio meno kūrybos sklaidos forma. Procesas plito Šiaurės Amerikoje, Vakarų bei Rytų Europos šalyse, tam įtakos turėjo ir meno institucijų sistemos decentralizacija.

Rezidencijos apgalvotai rengiamos nuo pagrindinių meno centrų nutolusiose, nuošaliose vietovėse. Ten menininkas gali atitrūkti nuo kasdienybės, nuolatinio darbo aplinkos ir atsidurti visai kitoje erdvėje, užmegzti naujų profesinio bendradarbiavimo ryšių.

Rezidencijose sudaromos sąlygos laikinai apsigyventi ir kurti, keistis patirtimi su kitais rezidentais, pamatyti lokalųjį sociokultūrinį kontekstą, gauti profesionalią techninę bei intelektinę pagalbą iš rezidencijos kuratorių, darbuotojų.

A. Juodeškų sodyba Kintuose sukūrė palankią kūrybai aplinką, stimuliuojančią inovatyvius meno reiškinius. Puiki pamario gamta, kelionė laivu po Nemuno deltą, Kuršmares, koncertai senosiose šio krašto bažnyčiose atskleidžia Lietuvos grožį ir istorijos fragmentus, susitikimas su naujais žmonėmis teikia impulsų apmąstymams, kūrybai. Draugiški disputai, kolegų kūrybos aptarimai, klausytojams pristatomi nauji darbai – svarbi kūrybinio gyvenimo praktika. V. Baltako kuruojami kompozitoriai ir atlikėjai galėjo įsigilinti į vieni kitų kūrybos specifiką, ieškoti muzikoje svarbių minties, idėjų raiškos galimybių.

Rezidencijos veikla priklauso nuo rengėjų intelekto, nuostatų, galimybių. Įdomu, kad materialiniai dalykai atvykusius į Kintus domino mažiausiai, bet visi čia jautėsi tarsi namuose: skaniai valgydinami, galėdami produktyviai dirbti tvarkingoje Kintų daugiafunkcio centro salėje, Vydūno kultūros centre.

Kalbant apie menininkų rezidencijas, būtina pabrėžti vieną svarbiausių šių projektų matmenį – buvimą

draugėje. Kintuose tokia ryški buvo pakvietusiųjų ir atvykusiųjų bendrystė, į kurią lietuvius, olandus, graikus, britą, žydę sujungė bendri tikslai.

Tai pati brangiausia šios rezidencijos žymė.

Vienas svarbiųjų rezidencijos elementų – bendruomenės įtraukimas, meninė komunikacija. Rezidencijos darbo metu įvyko trys koncertai. Liepos 19 d. Juodkrantės bažnytėlėje susirinkusiems vasarotojams pristatyta LMTA šiuolaikinės muzikos programos studentų Dominyko Besakirsko (perkusija) ir Dominyko Norkūno (elektrinė gitara) programa. Galbūt niekada šiuolaikinių kompozicijų negirdėjusiems klausytojams buvo pateiktos Helmuto Lachenmanno, Therry de Mey, Steve´o Reicho, Jenso Peterio Ostendorfo kompozicijos bei autorinės improvizacijos. Kelionę į visai naują muzikos pasaulį klausytojai įvertino pritariamais plojimais.

Liepos 22 d. Kintų daugiafunkciame centre minėti atlikėjai kartu su ansambliu „Synaesthesis“ atliko Karlheinzo Stockhauseno ir dirbtuvių dalyvių kūrinius. Liepos 23 d. seniausioje Rusnės salos liuteronų bažnyčioje skambėjo rezidencijos studentų, V. Baltako bei kitų autorių kompozicijos.

Kintų Vydūno kultūros centre įvyko susitikimas su vokiečių kompozitoriumi Peteriu Michaeliu Hameliu.

Kintų svečiai ir šeimininkai atsisveikino tarsi su artimaisiais, su kuriais dar ne kartą norės susitikti. Rezidencija gali tapti reikšmingu centru, kuriančiu profesinio tobulėjimo terpę ir skatinančiu menininkų kūrybingumą, tarpkultūrinę komunikaciją, ugdančiu bendruomenės jautrumą meninei kūrybai. Svarbu, kad pradėtos iniciatyvos neužgestų, kad veiklą ir idėjas suprastų ir palaikytų Lietuvos kultūros taryba, vietos verslininkai, savivaldybė, geranoriški Kintų reformatų bažnyčių šeimininkai.

Reziduoti (lot. residere) reiškia tam tikroje vietoje turėti savo būstinę. Tokia ji sukurta Kintuose. Joje atsiveria pasaulis. n

Muzikos barai / 29

KRONIKA

Grigorijaus BATASČIUKO nuotraukos

Sezoną pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Muzikos barai / 30

Valstybinis simfoninis orkestras man tebekelia gražias emocijas. Pirmiausia todėl, kad Gintaras Rinkevičius kadaise sugebėjo išsiveržti iš Nacionalinės filharmonijos orkestro antrojo dirigento statuso ir sukurti savo kolektyvą. Sukurti – nereiškia

surinkti muzikantus. Tai reiškia juos „sulydyti“ į vieną paslankų, jautrų instrumentą. Dirigentų konkursų Vengrijoje ir Maskvoje laurus laimėjusiam jaunajam G. Rinkevičiui buvo pranašaujama graži ateitis, tačiau jei ne jo užsispyrimas ir aukštojo mokslo ministro šviesuolio prof. Henriko Zabulio pastangos, vargu ar kas būtų pavykę. Kuriant orkestrą (tuomet Jaunimo simfoninį) reikėjo ir žinių, ir talento parinkti tokį repertuarą, kad ne tik augtų, bręstų kolektyvas, bet ir kad juo patikėtų klausytojai. Kaip joks kitas Lietuvos orkestras, LVSO užsiaugino savus gerbėjus. Jie ištikimi ir šiandien, daugelio Kongresų rūmuose matomų veidų nesutiksi kitoje koncertų salėje.

Prabėgo daug koncertų sezonų, kitais metais orkestrui sukaks 30. Keitėsi egzistavimo sąlygos, dabar atsirado salė, kurią numatoma rekonstruoti („Kad tik Lietuvos biurokratija idėjos neužmuš-

tų!“– sako G. Rinkevičius).

Sezono pradžiai skirtoje spaudos konferencijoje orkestro vadovas Stasys Pancekauskas liūdnai konstatavo, kad ne vienas orkestro artistas jau groja Suomijoje, kituose kraštuose.

Kažin ar LMTA galės pasiūlyti daug naujų gerų instrumentininkų. Mano komentaras liestų žemesnę grandį – muzikos mokyklas. Profesionaliai organizuotas muzikos mokslas švietimo ir mokslo ministrų Algirdo Monkevičiaus, Gintaro Steponavičiaus pastangomis buvo sugriautas.

Profesionalo muziko reputacija ir šiandien nekokia: juk jie ne „popsininkai“, ne „rokininkai“! G. Rinkevičius teigė, kad pasisamdyti užsienio muzikantų neįmanoma, nes niekas už tokius varganus atlyginimus negros, o „išskirtinai didesnių mokėti negalima, nes tai būtų socialiai neteisinga!“ Dabar orkestre groja japonė fleitininkė ir vienas Baltarusijos muzikantas.

O štai Estijoje instrumentininkų konkursą laimėjo net 15 užsieniečių.

Chaosas Kultūros ministerijoje, visiškas ministrės neišmanymas, kokia yra profesionalių kolektyvų veikla, juos visus „pakabino“ ant apversto klaustuko. Argi tai ne patyčios valstybės mastu? Valdininkės nesiskaitymas su daug pasiekusiais menininkais jau kelia logišką pasipiktinimo bangą.

G. Rinkevičius visada pasižymėjo įdomiai sudaromomis koncertų programomis, nekalbant apie tai, kad šiandien jis yra turbūt daugiausia operų Lietuvoje parengęs dirigentas. Manau, kad į koncertų salę norėdamas atvesti naujos kartos turčius, kuriems aukštoji kultūra dar nepasiekiama, G. Rinkevičius formuoja ypač spalvingą koncertų programą.

Svarbu, kad tokių koncertų nebūtų per daug.

Iki Naujųjų metų greta simfoninės muzikos koncertų klausytojai girdės roko balades, kalėdinių giesmių puokštę, filmų muzikos fragmentų, teatralizuotą ispaniškos sarsuelos šventę su šokėjais. Greta lengvesnės muzikos atlikėjų matome ir ryškių klasikos interpretatorių. Operų arijas dainuos Justina Gringytė (mecosopranas), Julija Novikova (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas). F. Mendelssohno-Bartholdy koncertus fortepijonui su orkestru skambins puikus pianistas Alexanderis Paley´us. Visiems muzikos mėgėjams šventė bus spalio 20 d. koncertas, kuriame su orkestru gros pasaulinės šlovės trimitininkas Sergejus Nakariakovas. *** Rugsėjo 22 d. vakarą į Vilniaus kongresų rūmus rinkosi pakiliai nusiteikę klasikinės muzikos gerbėjai. Sausakimšoje salėje buvo ir Prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, kiti garbūs svečiai. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo sezono pradžios koncerte pasirodė net trys Lietuvos operos žvaigždės – tenoras Edgaras Montvidas, baritonas Kostas Smoriginas ir sopranas Viktorija Miškūnaitė, taip pat Kauno valstybinis choras (vad.

Petras Bingelis).

Koncerto pirmojoje dalyje skambėjo didingas ir šviesus G. Puccini kūrinys „Šlovinimo Mišios“ (Messa di Gloria), jį su orkestru atliko E. Montvidas, K. Smoriginas ir Kauno valstybinis choras.

Rašydamas „Šlovinimo mišias“ dvidešimt dvejų metų Puccini jau puikiai valdė formą, muzikoje netrūksta įdomių sąskambių, o kai kurie fragmentai leidžia įžvelgti būsimą didį operų kūrėją. G. Rinkevičiaus diriguojamas orkestras, Kauno choras, E. Montvidas ir K. Smoriginas pateikė ryškią kūrinio interpretaciją. Dirigentui galima kiek papriekaištauti dėl pernelyg didelio dėmesio orkestrui ir chorui, dėl ko ne visada gerai girdėjome solistus. Ypač tai kenkė Edgarui Montvidui – subtiliam lyriniam tenorui.

Antroje koncerto dalyje so-

listai, lydimi audringų publikos ovacijų, dainavo arijas ir duetus iš G. Puccini operų „Toska“, „Bohema“, „Kregždutė“, G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“, Georges´o Bizet operos „Perlų žvejai“. Šventinį koncertą baigė įspūdingas tercetas iš G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“.

Simboliška: tuo metu, kai Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo teikiami apdovanojimai pirmojo Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso laureatams, Kongresų rūmuose dainavo Lietuvoje išugdytos vokalinio meno pažibos.

Po koncerto Prezidentas V. Adamkus, dėkodamas atlikėjams už nuostabų koncertą, pabrėžė, kad per dainą, meną ir muziką išeiname į pasaulį ir kad valstybės šimtmetį mininti Lietuva turi kuo didžiuotis. Jis

Trys puikūs solistai: tenoras Edgaras Montvidas, sopranas Viktorija Miškūnaitė ir baritonas Kostas Smoriginas

sakė tikįs, kad ir kitą šimtmetį orkestras nepritrūks talento, jėgos ir Lietuvos žmonėms teiks tokį džiaugsmą, kokį teikė visus ilgus savo gyvavimo metus.

Seimo Pirmininkas V. Pranckietis palinkėjo, kad muzikos darna ir harmonija persikeltų ir į visos valstybės bei visuomenės gyvenimą.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Gintaras Januševičius skambino Gershwiną

Spalio 6 d. publikai renkantis į Kongresų rūmų salę, kostiumuotas garbanius fojė linksmai sveikino visus sutiktuosius. Netikėjau, kad tai už kelių minučių scenoje pasirodysiantis solistas. Nei streso, nei rankų mankštinimo ar šildymo drungną rudens dieną...

Gintaras Januševičius gimė muzikų šeimoje. Mama – kompozitorė ir pedagogė Naili Galiamova, tėtis – žinomas trimitininkas, Valstybinio simfoninio orkestro muzikantas Algirdas Januševičius, tą vakarą girdėjome meistrišką jo solo epizodą. Gintaras mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Valės Kulikauskienės ir Jurgio Bialobžeskio klasėse. Studijas pradėjęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2004 m. išvyko studijuoti į Hanoverį (Vokietija) pas puikiai Lietuvoje žinomą ir mėgtą pianistą Vladimirą Krainevą.

Gintaras koncertuoti pradėjo penkiolikos metų. Skambino kiekvienam muzikantui reikšmingoje Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Taline, Varšuvoje, Barselonoje, Saragosoje, Monrealyje, Paryžiuje, Hamamatsu ir kt.

Jaunas pianistas – vienas daugiausiai tarptautinių konkursų laurų pelnęs lietuvių muzikas. Iš ilgo apdovanojimų sąrašo išskirsiu tik ryškiausius: Grand Prix Fryderyko Chopino konkurse Estijoje (2002), trečioji vieta M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse (2007), Aukso medalis Maljorkos Palmos Rotary klubo konkurse „Palma de Mallorca“ (2010), II vieta Tarptautiniame Ibizos konkurse (2010).

Pianistą domina ir vadyba. Hanoveryje jis inicijavo ir kaip meno vadovas įgyvendino koncertų seriją „Plather´s Eleven“, Vokietijoje populiarus jo sumanytas atlikėjų konkursas „Hanoverio muzikos talentų birža“. Šią vasarą Klaipėdoje įkūrė fortepijono muzikos akademiją „Klaipėda Piano Masters“.

George´o Gershwino Koncertas fortepijonui ir orkestrui F-dur atskleidė puikią atlikėjo techniką, stiliaus pojūtį. Grojo su neslepiamu pasitenkinimu (gal kartais pernelyg sureikšmino kūno plastiką), įprasmindamas džiazo improvizacijos, bliuzo stilistiką. Nepiktnaudžiaudamas pedalu įtikinamai kūrė skaidrius ritmizuotus piešinius ir kokybiško garso lyrinius epizodus, ekspresyvią dramaturgiją (nors yra atlikėjų, kuriems būdinga didesnė poetika). Džiazą G. Januševičius mėgsta – tai įrodė ir sugrotas bisas.

Klausytojai lauks pianisto ir su klasikos programa.

Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo jaunas Latvijos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas Mārtiņš Ozoliņš. Latvijos muzikos akademijos auklėtinis yra stažavęsis Vokietijoje pas J. S. Bacho muzikos žinovą Helmutą Rillingą, Herberto fon Karajano konkurse aukso medalį laimėjusį dirigentą Vasilijų Sinaiskį, Gintarą Rinkevičių.

Norėjosi, kad grieždamas Gershwiną orkestras jautriau reaguotų į solisto dinamikos įvairovę. Antroje koncerto dalyje diriguodamas Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ muziką M. Ozoliņš kūrybiško požiūrio ir įtaigos neparodė. Išskyrus kelias smulkmenas, orkestras grojo tvarkingai, tačiau nebuvo kam jo įkvėpti. Trūkstant dramaturginio sumanymo, neįprasminta liko numerių grandinė, temų charakteristikos buvo blankios, juolab nepateisinta (vizualiai juk nematoma) tematinės medžiagos pasikartojimų logika. Taigi klausytojams buvo nuobodoka. O muzika juk labai graži. Nesuprantama, kodėl neatlikus kurios nors šio baleto muzikos siuitos.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 31

IŠ ARTI Tomas BAKUČIONIS

I

storiniai Lietuvos vargonai yra ta nacionalinio kultūros paveldo dalis, dėl kurios, skirtingai nei dėl kitų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų, nevyksta nei teisminiai ginčai, nei visuomenė protestuoja, kad yra netinkamai prižiūrimi ar kaip nors į juos kėsinamasi. Dažnai nuostabus instrumentas tyliai stovi provincijos bažnytėlėje laukdamas, kad kas nors jį prakalbintų. Tačiau tai nereiškia, kad šiuo paveldu negalime didžiuotis. Lietuvos istoriniai vargonai, neretai pergyvenę karus ir suirutes, vis dažniau džiugina bažnyčių bendruomenių širdis.

Nuo 2004 metų VšĮ „Naujasis vargonų forumas“ kasmet rengia koncertų ciklą „Gaudžia istoriniai vargonai“. Koncertai vyko jau daugiau nei penkiasdešimties miestų ir miestelių šventovėse – Adakavo, Akmenės, Alytaus, Birštono, Daujėnų, Dotnuvos, Griškabūdžio, Jiezno, Jurbarko, Kartenos, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Kretingos, Lazdijų, Leliūnų, Linkmenų, Linkuvos, Mosėdžio, Paįstrio, Pakruojo, Panevėžio, Platelių, Pumpėnų, Ramygalos, Raseinių, Salako, Seinų, Skirsnemunės, Šakių, Šateikių, Šilalės, Šiluvos, Švėkšnos, Švenčionių, Tytuvėnų, Tverų, Vabalninko, Vanagų, Varnių, Vaškų, Žemaičių Kalvarijos ir kt. Šiemet vyko ne tik koncertai, bet ir pirmą kartą Nacionalinės vargonininkų asociacijos nariams buvo surengtos dvi pažintinės ekspedicijos po istorinių vargonų vietoves. Vargonininkai, lydimi vargonų istoriko dr. Girėno Povilionio, susitiko su vietos bendruo-

Vargonininkų bendruomenė prie M. Masalskio vargonų Pumpėnuose. Vargonuoja Paulius Grigonis

Muzikos barai / 32

Lietuvos istorinių vargonų gausmas

Martyno Masalskio 1898 m. vargonai, Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje

menėmis, joms pristatė jų parapijose esančius istorinius vargonus.

Artimesnė praktinė pažintis su mūsų žymiausių praeities vargonų meistrų M. Jansono, M. Miknevičiaus, B. Goebelio, M. Masalskio, J. Radavičiaus, J. Garalevičiaus kūriniais plečia vargonininkų akiratį, skatina ieškoti naujo repertuaro. Pirmoji ekspedicija buvo surengta rugpjūčio 20 d., aplankyti istoriniai vargonai Dotnuvoje, Šiluvoje, Tytuvėnuose, o ekspediciją vainikavo improvizuotas vargonininkų koncertas didžiausiais istoriniais Lietuvoje Kauno Arkikatedros vargonais, pastatytais J. Radavičiaus.

Rugsėjo 23 d. su 13 vargonininkų aplankėme ir prakalbinome dar ketverius istorinius vargonus. Ekspediciją pradėjome Šešuoliuose (Ukmergės r.), kur vargonus medinėje Šv. Juozapo bažnyčioje apie 1770–1780 m. pastatė nežinomas meistras. 1983 m. instrumentą restauravo Vilniaus vargonų dirbtuvės, po restauravimo instrumento skambesį vinilo plokštelėje įamžino žinomi mūsų vargonininkai Bernardas Vasiliauskas ir Gediminas Kviklys. Šešuolių instrumentas nedidelis – vieno manualo, pedalinė klaviatūra tik vienos oktavos, apatinė manualo oktava – vadinamoji netipinė trumpoji oktava, tad vargonams reikia parinkti tinkamą repertuarą ir „pasitreniruoti“ su trumpąja oktava, be to, nustatėme, kad dar ir klavišų menzūros siauresnės už įprastas. Tačiau vargonai pasižymi tauriu skambesiu, visi balsai gražiai ir lygiai intonuoti, atsidarius vargonų vidų matyti kruopštaus restauratorių darbo ženklai, nors iš esmės visos pagrindinės instrumento dalys ir didžioji dalis vamzdyno išlikusios originalios ir tai dar labiau džiugina. Vis dėlto vargonai jau prašosi nedidelio „higieninio“ remonto. Šešuoliuose juntama darnios bendruomenės aura, miestelio centrinė dalis ir bažnyčios prieigos tvarkingos ir su meile puoselėjamos, toks pat šventorius. Devynerius metus Šv. Juozapo parapijoje klebonavo monsinjoras Juozas Dabravolskas, šių metų birželį tarnystę parapijoje perėmė 34-erių kunigas Egidijus Kazlauskas. Jis su ekspedicijos dalyviais mielai dalinosi savo planais ir idėjomis, kaip puoselėti ir

Nežinomo XVIII a. pab, meistro vargonai Šešuolių (Ukmergės r.) Šv. Juozapo bažnyčioje

stiprinti vietos bendruomenę. Supratome, kad vargonininkai čia visada laukiami. O juk didžiausias vargonų priešas yra ne kokios kinivarpos ar pelėsis, bet žmonių abejingumas. Šešuoliuose matėme susidomėjusius parapijiečių žvilgsnius, kai jie užplūdo apžiūrėti istorinių vargonų ir pasiklausyti dr.

G. Povilionio pasakojimų.

Po geros valandos kelio pasiekėme Biržų rajono pakraštyje esantį Vabalninką. Miestelis žymus ne tik savo įdomia istorija, skaičiuojama nuo XVI a. vidurio, bet ir svarbus muzikos ir vargonų istorikams. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje apie 1890 metus mūsų klasikinės muzikos patriarcho Juozo Naujalio rūpesčiu žinomas vargondirbys Juozapas Radavičius čia pastatė trijų manualų 32 registrų mechaninius vargonus. G. Povilionio vertinimu, tai vienas puikiausių Lietuvos vargondirbystės pavyzdžių.

Instrumentas niekada nebuvo restauruotas, tačiau yra patenkinamos būklės, visos dalys ir mazgai autentiški, puikiai sukonstruoti. Vis dėlto vargonams jau verkiant reikalingas esminis tvarkymas, ir tuo patys įsitikinome, nes kone valandą G. Povilionio vadovaujama vargonininkų „brigada“ šalino traktūros gedimus, dėl kurių nebuvo galima groti pedaline klaviatūra.

Vabalninke mus pasitiko tik klebonas, bendruomenės atstovų nebuvo.

Statistika iš dalies paaiškina, kodėl ten tokia padėtis: 1897 m. Vabalninke gyveno 2333 gyventojai, 1979 m.

– 2205, šiuo metu – 905... Tad nenuostabu, kad nei groti nuostabiais vargonais, nei jų prižiūrėti paprasčiausiai

nėra kam. O būtent šie vargonai yra bene žymiausias Vabalninko kultūros paveldo objektas, galintis sudominti kultūrinio turizmo mėgėjus, turint omenyje ir palankią Vabalninko geografinę padėtį.

Kitą ekspedicijos vietą, jau Pasvalio rajone esančius Pumpėnus, aplankėme pakeliui į Panevėžį. Vėlyvojo baroko stiliaus Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta XVIII a. pabaigoje. Čia vėl turėjome progą prisiliesti prie puikaus Lietuvos vargondirbystės pavyzdžio. Dabartinius vargonus bažnyčioje pastatė Martynas Masalskis apie 1898 metus.

Nedidelis mechaninis 20 registrų,

Vargonų istorikas ir restauratorius dr. Girėnas Povilionis prie vargonų

Muzikos barai / 33

IŠ ARTI

Straipsnio autorius su dr. Baliu Vaitkumi vargonuoja M. Masalskio vargonais Pupėnuose

dviejų manualų su pedaline klaviatūra instrumentas specialistų ypač vertinamas dėl to, kad visi vamzdžiai yra rankų darbo, spėjama, išlieti paties M. Masalskio dirbtuvėje. 2007 m. instrumentą restauravo Antanas Šauklys, todėl Pumpėnų vargonai yra geros būklės, pasižymi tauriu skambesiu, geru intonavimu ir derėjimu.

Išimtinai romantinė vargonų dispozicija (dominuoja 8 pėdų registrai, iš 20 registrų tik vienas alikvotinis, viena mikstūra ir vienas liežuvėlinis registras – trompetas) diktuoja ir atitinkamo repertuaro parinkimą.

Galutinis ekspedicijos tikslas buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra.

Jos vargonų istorija tokia pat vingiuota, kaip ir pačios katedros. Šventovė pradėta statyti dar 1908 metais kaip nauja Kankinio šv. Stanislovo bažnyčia, tačiau netrukus statybas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1926 metais popiežius Pijus XI apaštališkąja Konstitucija įsteigė Panevėžio vyskupiją ir būsima vyskupo katedra paskyrė pradėtą statyti Šv. Stanislovo bažnyčią, suteikdamas jai Kristaus Karaliaus vardą. 1930 m. bažnyčią pašventino prelatas Jonas MačiulisMaironis, o 1933 m. katedrą konsekravo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas. Naujajai katedrai reikėjo vargonų, bet įdomu, kad jų istorija prasidėjo dar XIX a. pabaigoje, Karaliaučiaus meistrui Bruno Goebeliui instrumentą pastačius vieno Karaliaučiaus dvaro privačioje koplyčioje. Buvusiam dvarininkui išparduodant savo turtą (veikiausiai bankrutavus), instrumentą pagaminęs Bruno Goebelis 1931 metais šiuos vargonus perkėlė į Panevėžio katedrą.

Tuo metu vargonai turėjo 2 manualus ir tik 25 registrus, tačiau meistras ketino juos padidinti. Pritaikydamas Panevėžio katedros erdvei jis pagami-

Muzikos barai / 34

no naują 3 manualų griežyklą, kurioje jau buvo numatyti 38 registrai. Tačiau pritrūkus pinigų projektas taip ir nebuvo iki galo įgyvendintas, netrukus prasidėjo sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas, vėl okupacija...

2008–2014 m. Panevėžio katedros vargonus restauravo Antano Šauklio dirbtuvė. A. Šauklys restauravo visą vargonų pneumatinę traktūrą, paklodamas daugiau kaip kilometrą specialių švininių vamzdelių, todėl dabar vargonai yra puikios techninės būklės.

A. Šauklys yra bene vienintelis Lietuvos vargondirbys, statantis ir restauruojantis pneumatinius vargonus.

Deja, šių vargonų didinimo darbai nėra atlikti iki šiol, priežastis įprasta – lėšų trūkumas. Antai iš numatytų devynių antrojo manualo registrų su-

1890 m. Juozapo Radavičiaus statyti vargonai Vabalninko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Čia 1891-1892 metais dirbo ir šiais vargonais vargonavo Juozas Naujalis

montuoti tik trys (dvi 8 pėdų fleitos ir 8 pėdų obojus). Padidinus vargonus iki B. Goebelio numatytų 38 registrų, jie būtų didžiausias pneumatinis instrumentas Lietuvoje. Vis dėlto jau dabar vargonai gerai funkcionuoja, jais įmanoma atlikti pakankamai platų repertuarą. Nors visais pneumatiniais vargonais groti sunkiau nei mechaniniais dėl specifinio „nefiksuoto“ tušė ir vėluojančio garso, tačiau Panevėžio katedros vargonai gerai valdomi (reikia tik įprasti), puikiai dera, gana lygiai intonuoti, įgudus lengva pasiekti virtuozišką grojimą. Trūksta nedaug – kelių vamzdžių eilių. Tam reikia lėšų, taigi palankaus bažnyčios hierarchų ir miesto valdžios požiūrio ir supratimo, kas yra kultūros politikos dalis.

Nors bendra vargonų ir vargonų meno būklė Lietuvoje pastaruosius 10 metų santykinai gerėja – pastatyta ir statoma nemažai naujų instrumentų,

restauruoti vieni kiti istoriniai vargonai, turime aukšto profesinio lygio Marijampolės vargonų dirbtuvę, tačiau bendrame kultūros politikos lauke bei bažnyčios bendruomenių gyvenime vargonai dar neretai nustumiami į podukros vietą. Tam yra bent keletas priežasčių. Sovietinės okupacijos laikotarpiu profesionalūs bažnyčios vargonininkai nebuvo ugdomi, net atvirkščiai – valdžia darė viską, kad profesionalūs vargonininkai į bažnyčias nepatektų. Tokiomis aplinkybėmis bažnyčiai nebebuvo poreikio turėti kokybiškus instrumentus, geri vargonai net ir aukštesnio rango šventovėse buvo išimtis. Nuo 1990 metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) pradėtas bažnytinio vargonavimo ugdymas, tačiau vargonams ir vargonininkams nuo to lengviau nepasidarė. Daugeliui vyresnės kartos kunigų atrodė, kad vargonų reikia tik keliems liturgijos garsams, neretai net bažnyčių vargonininkai, siekiantys aukštesnio vargonavimo ir bažnyčių chorų lygio, sulaukdavo priekaištų, esą šie nori bažnyčias vėl paversti koncertų salėmis (tarsi koncertų salė yra blogiau už kokį nors vaistų sandėlį, sporto salę ar ateizmo muziejų, sovietmečiu įkurtą Šv. Kazimiero bažnyčioje). Tačiau palaipsniui padėtis keitėsi bažnyčiai ir bendruomenėms ateinant tarnauti naujai, išsilavinusiai ir platų akiratį turinčiai kunigų kartai, kunigų, kurie supranta, koks svarbus profesionalaus vargonininko bei parapijos choro vadovo vaidmuo ugdant bendruomenės muzikinį skonį ir kartu per bendrą giedojimą buriant ir stiprinant pačią bendruomenę. Tad šviesos tunelio gale jau daugiau. n

Panevėžio Katedra, Bruno Goebelio XIX a. pab. vargonai

Vargonų vasara: įspūdžiai, istorijos ir nerimas

Paskutinė rugpjūčio savaitė Vilniuje buvo pažymėta vargonų kultūros ženklu. 31 d.

Nacionalinė vargonininkų asociacija (NVA) užbaigė vasaros vargonų koncertų ciklą „Vox organi Cathedralis“ – kiekvieną ketvirtadienį 12 val. miesto svečiai ir vilniečiai buvo kviečiami atsikvėpti tarp dienos rūpesčių ir pusvalandį pasiklausyti vargonų muzikos puikioje Arkikatedros bazilikos erdvėje. Iš viso NVA, bendradarbiaudama su Vilniaus arkivyskupijos kurija, šią vasarą Arkikatedroje bazilikoje surengė 12 koncertų, juose pasirodė 16 vargonininkų; visi jie grojo pro bono, t. y. be jokio atlygio, o NVA šį ciklą organizavo be jokios paramos, tik savo turimais kukliais ištekliais.

Birželio 8 d. pirmajame ciklo koncerte Arkikatedroje bazilikoje dar buvo nemažai tuščių vietų, bet paskutiniame, rugpjūčio 31-osios, koncerte bažnyčia buvo pilnutėlė. Arkikatedros klebonas Virginijus Česnulevičius, džiaugdamasis tokiu bendruomenės susidomėjimu ir dėkodamas vargonininkams, pusiau rimtai ragino ciklą pratęsti dar bent mėnesiui. Koncertų klausytojai turėjo galimybę išgirsti ryškiausių vargonų muzikos autorių J. S. Bacho, D. Buxtehude´s, N. Bruhnso, J. Pachelbelio, G. Muffato, W. A. Mozarto, J. G. Rheinbergerio, M. Regerio, J. P. Sweelincko kūrybą.

Klausytojai ir patys vargonininkai džiaugėsi ir Arkikatedros vargonais, kuriuos 2015 metais latvių Ugalės vargonų dirbtuvės iš pagrindų atnaujino, perintonavo, todėl dabar instrumentas skamba dar tauriau, atskleisdamas geriausias tembrines savybes.

Skaitytojams priminsiu, kad 1946 metais sovietų valdžiai uždarius Arkikatedrą, jos XIX a. pabaigoje pastatyti meistro Juozapo Radavičiaus vargonai buvo suniokoti. Prof.

Leopoldo Digrio iniciatyva ir rūpesčiu 1969 metais plačiai žinoma Vokietijos įmonė „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“ pastatė naujus vargonus, į juos įmontavo ir išlikusius Radavičiaus vargonų medinius vamzdžius.

Arkikatedros vargonai, pagal dydį ketvirti Lietuvoje, turi 49 registrus, 3 manualines ir pedalinę klaviatūras. Akį traukia prabangus XIX a. pradžiai priskiriamas neobarokinisrokokinis fasadas, išpuoštas paauksuotais drožiniais, karaliaus Dovydo, grojančio arfa, amūro ir angelų skulptūromis.

Paskutinę rugpjūčio savaitę buvo surengti tradiciniai vargonininkų meistriškumo kursai – Vargonų vasaros akademija. Nuo 2005 m. vykstančiuose kursuose yra dėstę žymiausi pasaulio vargonininkai: Diuseldorfo (Vokie-

tija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė Almut Rössler, Heidelbergo ir Frankfurto (Vokietija) aukštųjų muzikos mokyklų profesorius dr. Martinas Sanderis, Štutgarto (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesoriai dr. Ludgeris Lohmannas ir Hansas Martinas Corrinthas, Bazelio (Šveicarija) „Schola Cantorum“ profesoriai Guy Bovet ir Lorenzo Ghielmi, Kanados McGillo universiteto (Monrealis) profesorius Hansas-Ola Ericssonas. Šiųmetėje IX akademijoje kursus vedė plačiai žinomas olandų vargonininkas Pieteris van Dijkas, Amsterdamo konservatorijos ir Hamburgo aukštosios muzikos mokyklos profesorius, Alkmaro miesto Didžiosios Šv. Lauryno bažnyčios vargonininkas. Profesorius P. van Dijkas yra Olandijos vargonų festivalio, Alkmaro vargonų akademijos ir A. Schnittgerio tarptautinio vargonininkų konkurso meno vadovas, vienas iš tarptautinio projekto „European Cities of Historic Organs“ (ECHO) iniciatorių ir vadovų. Jis koncertuoja ir veda meistriškumo kursus Europos šalyse, JAV, Japonijoje, yra daugelio prestižinių tarptautinių konkursų žiuri narys. Nuo 2017 m. studijai „DMP Records“ P. van Dijkas pradėjo įrašinėti visą J. S. Bacho vargoninę kūrybą („BACH. Complete Organ Works“). Pirmasis dvigubas CD albumas pasirodė šių metų birželį.

Lietuvoje Pieteris van Dijkas lankėsi pirmą kartą ir liko sužavėtas Vilniumi, miesto architektūra. Profesorius aplankė ir žymiausius istorinius Vilniaus vargonus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje, kuriuos 1776 metais įrengė žymus vargonų meistras Adamas Gottlobas Casparini. Tai vienintelis pasaulyje išlikęs tokio dydžio šio meistro darbas. Tačiau profesorius prisipažino, kad jį nustebino siaubingas vaizdas. Jis kone pravirko pamatęs, kad instrumentas iki šiol nesutvarkytas, vamzdynas nežinia kur išneštas.

Pasak profesoriaus, tai vienas geriausių baroko laikotarpio vargonų pavyzdžių. „Ar jūs suvokiate, kokį meno šedevrą turite?“, – klausė prof. P. van Dijkas. Jo manymu, atgaivinti Casparini vargonai taptų unikaliu kultūrinio turizmo objektu pasauliniu mastu.

2004 metais Geteborgo (Švedija) vargonų meno centro „GO ART“ iniciatyva buvo pradėti išsamūs Vilniaus Casparini vargonų tyrimai ir dokumentavimas. Šio projekto tikslas buvo visiškai atkurti instrumentą ir pastatyti identišką šių istorinių vargonų kopiją. 2008 metais tiksli Vilniaus vargonų kopija buvo pastatyta Kristaus bažnyčioje Ročesteryje (Niujorko valstija, JAV). Vilniaus Casparini vargonų „klonas“ ne tik tarnauja liturgijai, bet ir pasitelkiamas kaip edukacinė priemonė studijuojantiems vargonavimą ir muzikos istoriją Ročesterio universitete. Pasak prof.

P. van Dijko, Ročesterio Casparini kopija tapo reikšmingu traukos objektu daugelio šalių muzikams. O štai vilnietiškasis Casparini ori-

ginalas jau 20 metų stovi nebylus... Nesinori kartotis, tačiau tokia Casparini vargonų padėtis yra mūsų visų Lietuvos valdžių kultūros „politikos“ rezultatas.

Bet grįžkime prie linksmesnių dalykų.

Rugpjūčio 27 d. Vargonų vasaros akademiją soliniu koncertu Arkikatedroje atidarė pats prof. Pieteris van Dijkas. Klausytojai ne tik išgirdo solidžią vargonų rečitalio programą nuo monumentalaus J. S. Bacho Preliudo ir Fugos c-moll iki J. Brahmso, bet ir galėjo įsigyti pirmąjį profesoriaus įrašytą dvigubą diską iš minėtos J. S. Bacho vargoninės kūrybos ciklo. Šiųmetės Vargonų vasaros akademijos Vilniuje tema buvo „Polifonijos gimimas ir suklestėjimas: nuo J. P. Sweelincko iki J. S. Bacho“. Kursų dalyviai kartu su profesoriumi nagrinėjo J. P. Sweelincko, S. Scheidto, H. Scheidemanno, M. Weckmanno, F. Tunderio, N. Bruhnso, D. Buxtehude’s ir J. S. Bacho fantazijas, variacijas, tokatas, preliudus ir fugas, choralines fantazijas ir kitus kūrinius. Užsiėmimai vyko prie Filharmonijos vargonų, o vėlyvojo renesanso – ankstyvojo baroko laikotarpio autorių kūrinius kursų dalyviai grojo Valdovų rūmuose išties puikiu, nors ir nedideliu 5 balsų vargonų pozityvu, kurį rūmams 2010 metais pagamino jau minėta latvių Ugalės įmonė, vadovaujama Janio Kalniņš´o.

Tos kelios dienos su profesoriumi P. van Dijku buvo produktyvios ir įdomios tiek aktyviesiems kursų dalyviams, tiek klausytojams. Profesorius prieš pradėdamas darbą su kiekvienu kūriniu pristatydavo nagrinėjamo autoriaus istorinį kontekstą. Kai kažkuris iš kursų dalyvių paklausė, kokią van Dijkas rinktųsi profesiją, jei nebūtų vargonininkas, šis kiek pamastęs atsakė, kad veikiausiai būtų istorikas. Anot profesoriaus, istorinė senųjų autorių interpretavimo praktika grindžiama ne tik reikiamos technikos įvaldymu (artikuliacija, pirštuotė ir pan.), bet ir kiekvieno autoriaus istorinės aplinkos, estetinių vertybių ir kriterijų suvokimu. Taip pat svarbus istorinių vargonų pažinimas. Šia linkme toliau darbuojasi Nacionalinė vargonininkų asociacija, ji dar rugpjūčio mėnesį surengė edukacinę ekskursija Lietuvos vargonininkams ir visiems, besidomintiems istoriniais Lietuvos vargonais. Rugpjūčio mėnesį buvo aplankyti ir improvizuotais koncertais išbandyti Dotnuvoje, Šiluvoje, Tytuvėnuose ir Kauno arkikatedroje bazilikoje esantys vargonai.

Vargonų vasara jau baigėsi, prasideda vargonų ruduo, bus tęsiamos edukacinės ekskursijos prie istorinių Lietuvos vargonų. Visą šių ir kitų renginių informaciją Nacionalinė vargonininkų asociacija anonsuoja savo interneto svetainėje http://www.vargonininkai.lt .

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 35

SUKAKTIS

Prisimenant Mokytoją

K

Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ JIS TARNAVO PASIRINKTAI PROFESIJAI, DIRBDAMAS ĮVAIRIUOSE LIETUVOS KULTŪRINIO GYVENIMO BARUOSE.

J. ALEKNAVIČIAUS nuotr.

RUGSĖJO 20 D. SUKANKA 115 METŲ, KAI PABIRŽĖJE GIMĖ ŽYMUS LIETUVOS KULTŪROS IR CHORO MENO PUOSELĖTOJAS KOMPOZITORIUS ANTANAS BUDRIŪNAS (1902–1966). VISĄ SAVO PALYGINTI NEILGĄ GYVENIMĄ

Kompozitorius Antanas Budriūnas (1902–1966) savo darbo kambaryje Vilniuje. 1966 m.

Muzikos barai / 36

ultūrinė Antano Budriūno veikla prasidėjo dar prieškario Lietuvoje. Jis buvo originalus kompozitorius, neeilinis choro dirigentas, kūrybingas pedagogas, aktyvus kultūrinio gyvenimo visuomenininkas. Kad ir kokio darbo būtų ėmęsis, visur reiškėsi jo kūrybiškumas, nuoširdus atsidavimas. Dirbo ten, kur reikalavo gyvenimo aplinkybės: Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ėjo prorektoriaus, Choro dirigavimo katedros vedėjo pareigas, ilgus metus vadovavo studentų choro studijai, buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. A. Budriūnas turėjo neginčijamą autoritetą ne tik tarp kolegų ir studentų – jį vertino ir sovietų biurokratai, nors nebuvo komunistų partijos narys. Įtraukdavo į visokiausias komisijas, dėl ko profesorius neretai pasiskųsdavo: „Be manęs jau kitų žmonių nėra...“ A. Budriūno noras mokytis, tobulėti, šviesti savo tautą, besivaduojančią iš carinės Rusijos priespaudos, meilė muzikai gimė dar ankstyvoje jaunystėje. Kiek pamokytas muzikos vyresniojo brolio Motiejaus, Antanas savo gimtinėje imasi burti jaunimo būrelius, moko juos dainuoti, rengia vakarus, net režisuoja mėgėjų spektaklius. Tačiau greitai pajunta, kad su tokiu išsilavinimu toli nevažiuosi, tad 1922 m., sulaukęs dvidešimties, išvyksta į Kauną. Laikinosios sostinės muzikinis gyvenimas jau buvo pradėjęs įsibėgėti, veikė muzikos mokykla, vėliau perorganizuota į konservatoriją. Kaip prisimena vyresnysis brolis Motiejus, „Antanas, atvykęs į Kauną, nepuola pirmiausia ieškoti darbo ir apsigyvenimo. Geležinkelio stoties aikštėje sėda į „konkę“ ir važiuoja per visą miestą iki Aleksoto tilto. Užlipęs ant Aleksoto kalno susižavėjusiu žvilgsniu aprėpia miesto panoramą.

Miesto, su kuriuo savo svajonėse sieja tolimesnį savo gyvenimą.“ Keliai į mokslus nebuvo saldūs.

Pirmiausia reikėjo susirasti darbą, kad užsidirbtų pinigų pragyvenimui ir mokslui. Teko imtis raštininko pareigų už 25 litų algą. Kad neprarastų greitai bėgančių metų, Antanas pra-

vienu žinomiausių Kaune.

Nepamirštama ir kompozicija – J. Gruodžio vadovaujamas parašo simfoninę poemą „Vizijos ant piliakalnio“, Valstybinis radiofonas nuperka A. Budriūno styginių kvartetą ir ne kartą jį transliuoja per Kauno radiją.

Nuo 1930 m. Kaune ir aplink jį jau darbavosi visi trys broliai Budriūnai.

Valstybiškai mąstantys broliai neapsiribojo individualia veikla. Tuometinėje Lietuvoje labai trūko, tiksliau sakant, visai nebuvo literatūros apie muziką ir muzikinį gyvenimą lietuvių kalba. Labai reikėjo leidinio, kuris ne tik informuotų visuomenę apie šalies muzikinį gyvenimą, bet ir atliktų šviečiamąjį darbą. Ir Antanas kartu su broliais sumano leisti muzikinį žurnalą, 1931 m. išeina pirmasis žurnalo „Muzikos barai“ numeris.

Motiejus dirbo redaktoriaus ir leidėjo darbą, jaunylis Bronius rūpinosi finansiniais reikalais, o Antanas parengė didelės apimties muzikos literatūros konspektą, dalimis spausdintą kiekviename numeryje tol, kol buvo leidžiamas žurnalas. Pamažu gausėjo prenumeratorių, radosi vis daugiau autorių, kai kurie rašydavo net iš užsienio. Žurnalą broliai leido savo lėšomis.

Kai pinigai baigėsi, nesulaukus aktyvesnės prenumeratorių ir valstybės paramos, 1933 m. leidybinė veikla buvo nutraukta. 1938 m. žurnalą atgaivino Lietuvių muzikų draugija, A. Budriūnas buvo vienas iš leidinio autorių.

Bolševikų valdžia 1940 m. žurnalą uždarė (jo leidyba buvo atgaivinta tik 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bet čia jau kita istorija).

Užklupus pirmajam bolševikmečiui Antanas jau buvo gerai žinomas muzikinei visuomenei, gal dėl to jam pasiūlomos inspektoriaus pareigos Kauno konservatorijoje. Lietuvoje šeimininkaujant vokiečiams A. Budriūno šeima vėl grįžta į Dotnuvą.

Sunkiomis karo sąlygomis Antanas toliau aria kultūrinio darbo vagą: skaito paskaitas apie muziką, suburia kuklų chorą. 1946 m. gegužės 1 d.

A. Budriūnas paskiriamas į docento pareigas Kauno valstybinėje konservatorijoje, vadovauja pedagoginei

„Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

deda studijuoti vargonus pas J. Naujalį. Tačiau nėra kaip ruošti namų užduočių – vargonų savo mažame kambarėlyje nepasistatysi. Vėl reikia keisti specialybę. Pas L. Dauguvietytę-Malko pradeda lankyti fortepijono pamokas, bet koncertuojančiu pianistu tapti jau per vėlu. Tad Antanas pradeda studijuoti chorvedybą pas tuo metu plačiai žinomą choro dirigentą N. Martinonį.

Antanas, Aleksote išsinuomojęs mažą ir šaltą kambarėlį, nevengė jokio darbo. Vargonavo Karo ligoninės koplyčioje, dirbo statistikos biure – surašinėjo gyventojus. Gyvenimas prašviesėjo, kai įsidarbino sekretoriumi muzikos mokykloje. Čia laisvu laiku galėjo groti, ruošti kitas muzikines užduotis. Nors darbo buvo daug, rasdavo laiko lankyti A. Sutkaus vadovaujamą dramos studiją prie „Vilkolakio“ teatro.

Pagaliau 1926 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorių taryba paskiria Antaną akademijos muzikos instruktoriumi. Čia jau prasideda tikrasis profesinis darbas, be to, išsisprendžia ir uždarbio bei gyvenamosios vietos klausimai. Kai 1927 m. Kauno muzikos mokykloje įsteigiama kompozicijos klasė, Antanas apsisprendžia studijuoti kompoziciją pas J. Gruodį. O Dotnuvos žemės ūkio akademijoje visa galva pasineria į chorinę veiklą, suburia studentų mišrų chorą. Su juo A. Budriūnas išgarsėjo ne tik Lietuvoje, ne kartą lankėsi užsienio šalyse. 1938 m.

A. Budriūnas baigia Kauno valstybinę konservatoriją, tampa diplomuotu muziku. Tais pačiais metais su šeima persikelia į Kauną.

A. Budriūnas pradeda dirbti muzikos mokytoju Kauno M. Pečkauskaitės gimnazijoje, bet jį labiau traukia chorai. Kai J. Dambrauskas atsistatydina iš Kauno įgulos bažnyčios choro vadovo pareigų, šį vieną stipriausių miesto bažnytinių chorų perima A. Budriūnas. Tais pačiais metais Antanas iš N. Martinonio perima Šaulių sąjungos muzikos instruktoriaus darbą. A. Budriūnas instruktuoja pučiamųjų orkestrus, netrukus pradeda vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto ateitininkų chorui. Antano pastangomis šis choras netrukus tampa

Broliai ir seserys Budriūnai su tėvu. Pabiržė, 1933 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Emilija, Bronius, Elena. Antroje eilėje: Motiejus, tėvas Motiejus Budriūnas, Antanas

katedrai. Tais pačiais metais pradeda organizuoti choro dirigavimo katedrą, dėsto teorinius dalykus. Laikai buvo neramūs, tad 1948 m. pavasarį Budriūnų šeima persikrausto į Kauno pakraštyje buvusį Stasio Šimkaus ūkį, sovietmečiu paverstą Kompozitorių sąjungos kūrybos ir poilsio namais.

Karas brolius išskyrė visiems laikams, jie daugiau niekada nebesusitiko. Motiejus ir Bronius emigravo į Vakarus, Antanas sugebėjo pritapti prie „naujos tvarkos“. Tragiška tėvynės lemtis nutraukė kūrybinį brolių bendradarbiavimą, kuris taip gražiai prasidėjo nepriklausomoje Lietuvoje.

1949 m. Kauno konservatoriją perkėlus į Vilnių (ir sujungus su Vilniaus konservatorija), A. Budriūnas pradeda dirbti Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), čia jis dirbo iki mirties. Ir toliau A. Budriūnas reiškėsi kaip kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas ir visuomenės veikėjas.

A. Budriūno kūrybos nederėtų lyginti su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniais, jis vadovavosi visai kita estetika, tačiau kalbėjo savita muzikos kalba, turėjo originalų stilių.

Paskutiniu gyvenimo periodu daugiausia rašė chorams, jo kūrybos diapazonas – nuo paprastučių vaikiškų dainelių iki stambių chorinių drobių.

Jo kūriniai buvo plačiai dainuojami, skambėdavo dainų šventėse. Kompozitorius labai ilgai ir kruopščiai

Muzikos barai / 37

„Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

SUKAKTIS

Antano Budriūno šeima Vilniuje 1966 m. Iš kairės: sūnus Algimantas ir anūkas Antanas, marti Irena, sūnus Aloyzas-Ramunis (stovi), Antanas Budriūnas, uošvė Ieva Nevronienė, žmonos dukterėčia Zita Nevronytė (stovi), žmona Kotryna

rinkdavosi žodžius, todėl jo kūriniai pasižymėjo minties gilumu. Chorams A. Budriūnas rašė atsižvelgdamas į jų vokalines bei technines galimybes, jam buvo nepriimtinas požiūris „aš parašiau, o jūs ten kapstykitės“; dėl technikos įmantrybių chorams nereikėdavo aukoti skambesio grožio ir kūrinio dvasios. Rašydamas jis jau girdėdavo, kaip skambės (ar turėtų skambėti) kūrinys, gal todėl, kad pats buvo choro dirigentas.

Nemažai A. Budriūnas rašė ir solistams. Su didele meile harmonizavo lietuvių liaudies dainas – jos tarsi kvepia Lietuvos pievomis, aidi girių medžių viršūnėmis. A. Budriūnas gerai suprato, kad liaudies daina pati savaime yra tiek turtinga ir prasminga, jog nereikia jos specialiai gražinti kokiomis nors įmantrybėmis.

A. Budriūnas buvo ypatingas (norėčiau parašyti „charizmatiškas“ , bet dabar šis žodis taip nuvalkiotas) choro dirigentas, visus veikdavo jo vidinio spinduliavimo jėga. Pakakdavo maestro pakelti rankas ir, regis, choristams dar neprasižiojus viskas aplinkui imdavo skambėti. A. Budriūnas turėjo žodžiais nepaaiškinamą dovaną – į sceną nuleisti dieviškąją kibirkštį. Dėl to jis buvo dainininkų nuoširdžiai mylimas.

Vadovaudamas respublikos jungtiniam muzikos mokytojų chorui, tuometinėje Lietuvoje A. Budriūnas tarsi tapo visų chorų veiklos kamertonu. Paskutinis A. Budriūno kaip choro dirigento kūrybinės veiklos etapas buvo darbas su Valstybinės konservatorijos choro studija. A. Budriūnas yra ne kartą dirigavęs rajoninėse ir

Muzikos barai / 38

zoninėse dainų šventėse, bet mieliausia jam būdavo sugrįžti į savo gimtąjį Biržų kraštą ir ten diriguoti įvairiose šventėse.

Didžiulis A. Budriūno nuopelnas Lietuvai – jo iniciatyva 1964 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje surengta moksleivių dainų šventė, kurioje dalyvavo 15 000 mokinių. A. Budriūnas buvo šios šventės iniciatorius, svarbiausias organizatorius ir vyriausiasis dirigentas. A. Budriūno vaidmenį Lietuvos chorinės kultūros plėtroje galima būtų palyginti nebent su Juozo Miltinio nuopelnais teatrui.

A. Budriūnas buvo ne mažiau talentingas ir savitas pedagogas. Pedagoginį darbą jis pradėjo dar prieškario Kaune, toliau tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Kurį laiką vadovavo operos studijai, vėliau dirbo su choro studija, dėstė choro dirigavimą būsimiesiems chorvedžiams. Pedagogui ne itin rūpėjo sovietmečiu privalomos įvairios „metodikos“. Svarbiausias jo metodas, gal teisingiau, tikslas – pažadinti kūrinio sielą. Technikos dalykai, partitūrų studijavimas – taip, bet čia tik pagalbinės priemonės prakalbinant muziką. Taip diriguodamas darė jis pats, to siekti skatino ir savo mokinius. A. Budriūno klasę baigė dabar Lietuvoje žinomi choro dirigentai Benediktas Mačikėnas, Antanas Jozėnas, Lionginas Abarius, Petras Bingelis, Povilas Gylys, Leonas Pranulis, Donatas Jakubonis ir dar daugelis kitų. Tačiau ryškiausias mokinys buvo su niekuo nelygintinas Jonas Aleksa.

Gyvenime pasitaiko laimingų atvejų, kai susitinka neeilinis mokytojas ir neeilinis mokinys. Tuo metu kai kas nepiktai pajuokaudavo: A. Budriūnas kaip pedagogas išgarsėjo savo mokinio Jono Aleksos dėka. Bet tai ne visai tiesa. Pats Jonas Aleksa taip prisimena savo mokytoją: „Profesorius reikalavo individualaus, betarpiško požiūrio į muziką. Dažnai klausdavo: „O kur paties fantazija, polėkis, vaizdiniai?

Apie ką diriguoji?“ Jau būdamas žymus dirigentas, J. Aleksa yra sakęs: „Patikėkite, savo kelyje sutikau ne vieną didį muziką. A. Budriūną drąsiai statau į vieną gretą su jais.“ Studentai laikė didžiule laime ir sėkme mokytis pas A. Budriūną. Net ir kitų

pedagogų auklėtiniai, dainuodami maestro vadovaujamoje choro studijoje, A. Budriūną laikė savo dvasiniu mokytoju muzikoje.

Choro studijoje mokytojas būdavo ne mažiau įdomus ir uždegantis negu specialybės pamokose. Su A. Budriūnu nuolatos konsultuodavosi savarankiškai dirbantys chorvedžiai, tarp jų ir Haris Perelšteinas, kurdamas „Ąžuoliuką“.

Visas to meto Lietuvos chorinis gyvenimas sukosi apie A. Budriūną kaip apie kokį švyturį. Jis traukė žmones, dosniai dalindamasis savo gyvenimiška ir profesine išmintimi.

Ir žmonės jį mylėjo. A. Budriūnas niekada neparodydavo esąs autoritetas, nors būtent toks ir buvo. Mūsų mokytojo asmenyje harmoningai susiliejo ramus doro Lietuvos valstiečio būdas, patrioto sąžinė ir pagarba savo profesijai. Jis buvo tipiškas prieškario Lietuvos inteligentas, kuriam asmeninis gyvenimas ir gerovė buvo neatsiejami nuo Tėvynės likimo.

Prisimenant tuos metus atrodo, kad mokytojas niekada negalvojo nei apie pinigus, nei apie karjerą, nei apie savo „neginčijamą autoritetą“. Visada ramus, santūrus, nelendantis į pirmas eiles, bet kažkodėl visų pastebimas ir vertinamas. A. Budriūnas savo studentams buvo labai reiklus, bet mokinio profesiniai pasiekimai jam neatrodė pats svarbiausias rodiklis – kiekviename jis ieškojo žmogaus.

Skatino domėtis kitais menais, skaityti filosofinę bei psichologinę literatūrą. Neretai pats atnešdavo knygų iš savo asmeninės bibliotekos. O jeigu per daugumą studentų pasitaikydavo koks mažiau gabus ar tinginys, Maestro visada jame įžvelgdavo ir gerų savybių.

Taigi toks buvo mūsų Mokytojas profesorius Antanas Budriūnas. Giliai mąstantis, doras ir sąžiningas muzikoje bei gyvenime. Tikras to meto Lietuvos chorinio gyvenimo šviesulys. n Išsamiau su A. Budriūno kūrybiniu gyvenimu galima susipažinti Stasio Ylos knygoje „Antanas Budriūnas“ (1974) ir Linos Dumbliauskaitės „Muzikai broliai Budriūnai“ (2011).

NAUJI LEIDINIAI Naujoje knygoje – iškilių asmenybių gyvenimas

Tik atvažiavę į Lietuvą

Jauni pedagogai prie mokyklos

Su Juozu Karosu, 1947 m.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Su savo studentais Jonu Urba ir Sauliumi Sondeckiu, 1949 m.

Olga Šteinberg, 1999 m.

Džiugu, kad nuo profesorės habilituotos daktarės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės darbo stalo pas skaitytojus atkeliauja vis naujos knygos, ryškinančios Lietuvos kultūros, profesionalaus meno šimtmečio žingsnius. Juk ši sritis yra Lietuvos pasididžiavimas, o norinčių ir galinčių ją tyrinėti nėra daug, tam reikalingas atsidavimas. R. Aleknaitė-Bieliauskienė tolstančią praeitį tyrinėja jau ne vieną dešimtmetį, tarp jos darbų – solidi knyga „Dainius Trinkūnas.

Variacijos viena tema“ (2003), taip pat „Leonas Baltrus per pasaulio scenas“ (2004), „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba“ (2007), „Jonas Jocys: gyvenimas scenoje“ (2009), „Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos“ (2009), „Teatro uždangą praskleidus. Jonas Alekna“ (2010), „Vaikas, nusileidęs iš dangaus. Vygando Telksnio asmenybės fenomenas“ (2012), „Dainuoti!“ (apie profesorę Ireną Laurušienę, 2014)... Dar daug šios autorės knygų būtų galima suminėti, nes jai rūpi visi Lietuvos kultūros keliai ir keleliai. Čia jau jai galima lietuviškai pavydėti.

Bet geriau mokėkime džiaugtis!

Visai neseniai į rankas paėmėme naują R. Aleknaitės-Bieliauskinės knygą „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai. Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“. Ne šiaip knygą, bet solidžią 320 puslapių monografiją, plačiu žvilgsniu aprėpiančią ir šias asmenybes supusią aplinką. Nieko nuostabaus, kai tą kultūrinę aplinką kuria Lietuvoje gimę ir užaugę menininkai, bet pokariu į Lietuvą atvykusiems A. Livontui ir O. Šteinberg reikėjo titaniškų pastangų, kad jie vėliau būtų pavadinti ir iki šiol vadinami savais. To nusipelnė nuoširdžiu, tikru atsidavimu Lietuvos muzikinei kultūrai, jos puoselėjimu, lietuvių kompozitorių muzikos sklaida.

Knygos autorė įžangoje rašo: „Kaip sakė Šolom Aleichemas, knygos likimas panašus į žmogaus likimą. Kol ji pamato pasaulį, jai tenka daug iškentėti, pereiti septynis pragaro ratus. Knyga augo iš pasąmonės klodų, prikeliant buvusį gyvenimą, iš žmonių atminties sodų, rašto išminties, įvykių liudijimų. Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus. Norėtųsi, kad taip ji būtų ir skaitoma.“ Tuo palinkėjimu vadovaudamasis ir verčiau puslapį po puslapio. Daug ką nauja sužinojau, daug ką ir pats buvau matęs, jautęs ir išgyvenęs, nes nuo 1957 metų, kai A. Livontas ir O. Šteinberg (lietuviškai vadinta Šteinbergaite) jau daugiau kaip dešimtmetį buvo įsitvirtinę Lietuvos muzikinėje dirvoje, sekiau ir žavėjausi jų kūrybiniu švytėjimu. Knygoje pateikta daug faktų iš abiejų menininkų gyvenimo. Kaip gali nesižavėti skaitydamas, kad iš Maskvos atvykęs A. Livontas Kauno teatro orkestre grojo visas smuiko, taip pat ir solo, partijas, kad grieždamas balete „Sužadėtinė“ suartėjo su kompozitoriumi ir dirigentu J. Pakalniu. A. Livontas inspiravo daugelio lietuvių kompozitorių naujų kūrinių smuikui atsiradimą, buvo jų redaktorius ir atlikėjas (knygos autorė pastebi, kad nematomas redaktoriaus darbas ne kartą išleistuose leidiniuose būdavo užmirštamas pažymėti).

Ypač daug širdies A. Livontas įdėjo atlikdamas E. Balsio Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui, kurio pirminį variantą – Koncertino smuikui ir fortepijonui – 1957 metų rudenį tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Didžiojoje salėje jis grojo su pianistu Aloyzu Končiumi. Ir taip jau buvo lemta, kad šis kūrinys, griežiamas su Eduardo Serovo diriguojamu orkestru, buvo paskutinis A. Livonto kūrybinėje biografijoje. R. Aleknaitė-Bieliauskienė knygoje atskleidžia daug tokių ir panašių momentų, nes ir A. Livonto, ir O. Šteinberg gyvenimai buvo skirti didžiajai muzikai, jie abu geranoriškai brandino ne tik lietuvių kompozitorių kūrybą, bet ir ugdė būsimąją Lietuvos atlikėjų – smuikininkų ir pianistų – kartą. Tai knygoje vaizdžiai išryškinta pasitelkiant ir tų atlikėjų prisiminimus.

Su didžiuliu susidomėjimu perskaityta knyga atgaivino nemaža gerų prisiminimų. Linkėčiau ją perskaityti ir jauniausios kartos atlikėjams, kad nenutrūktų be galo prasminga ir turtinga muzikos atlikimo gija. Juk gyvename ne tik šia diena, privalome suprasti ir praeitį, kuri visada pamokoma.

Kad R. Aleknaitės-Bieliauskinės knyga „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai. Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“ išvydo dienos šviesą, turėtume būti dėkingi pagrindiniam jos rėmėjui Geros valios fondui, Muzikų rėmimo fondui, Stasio Vainiūno namams, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojams, Romo Kuprevičiaus fondui.

Vaclovas JUODPUSIS

Muzikos barai / 39

NAUJI LEIDINIAI

Ilgas ir vingiuotas Klaipėdos muzikinio teatro kelias Vokiečių operos teatras (1820–1944)

Klaipėdos teatras XIX a. (iki didžiojo 1857 m. gaisro)

Daiva KŠANIENĖ

K

laipėdos miesto muzikinis teatras per beveik du šimtus gyvavimo metų nuėjo sudėtingą, meninių proveržių ir nuosmukių kupiną kelią.

Teatras ne kartą keitė pavadinimus, repertuarines nuostatas, išgyveno

Muzikos barai / 40

meninio lygio svyravimus, finansinius nepriteklius, kartu su visais miestiečiais patyrė istorinius ir politinius virsmus, sociokultūrines traumas, tapatybės pokyčius.

Profesionalaus vokiečių muzikinio teatro Klaipėdoje era, trukusi daugiau kaip 100 metų, prasidėjo 1820 m. sausio 1 d. Nuo tada Klaipėdos teatro rūmuose (dabar Dramos teatras) buvo statomi įvairių žanrų muzikiniai spektakliai – operos, zingšpyliai, vodeviliai, pjesės su muzika: W. A. Mozarto „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš seralio“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, D. F. E. Aubero „Fra Diavolo“, „Nebylė iš Portičio“, H. M. Bertono „Alina, Golkondos karalienė“, J. Elsnerio „Tariamasis turtas“, G. Rossini „Tankredas“, „Vilius Telis“, F. von Flotowo „Marta“, G. Donizetti „Pulko duktė“ P. Wranitzky „Oberonas, elfų karalius“, W. Müllerio „Seserys iš Prahos“, N. Isouardo „Pelenė“, G. Paisiello „Puikioji malūnininkė“, C. M. von Weberio „Laisvasis šaulys“ ir kt.

Klaipėdos vokiečių kultūros draugijos „Concordia“ kvietimu 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį gastroliavo Karaliaučiaus opera. Gastrolėse jai vadovavo būsimas žymus vokiečių kompozitorius, tuomet tik pradėjęs savo karjerą, 23 metų R. Wagneris (1813–1883).

Vokiečių muzikinis teatras veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos – 1944 m. vidurio. Įdomu, kad jo veikla nenutrūko nei prancūzmečiu

(1919–1923), nei Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi (1923– 1939). Net ir prasidėjus aktyviam krašto lietuvinimo procesui, vokiečių muzikinė kultūra mieste toliau klestėjo. Buvo pastatytos sudėtingiausios operos: A. Ch. Adamo „Lonžiumo paštininkas“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“, P. Mascagni „Kaimo garbė“, R. Leoncavallo „Pajacai“ ir kt.

Lietuvių operos teatras (1922–1935)

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos (net ir šiek tiek anksčiau), imtasi kurti lietuvišką muzikinį teatrą. Pirmieji lietuviški spektakliai Klaipėdoje buvo pastatyti mėgėjų jėgomis. 1922 m. meniškai stiprus choras „Aida“ Klaipėdos šaulių namuose (dabar Klaipėdos koncertų salė) parodė kompozitoriaus M. Petrausko operetę „Consilium facultatis“. 1927 m. tą pačią operetę pastatė Klaipėdos giedotojų draugija kartu su 1923 m. S. Šimkaus įsteigtos Klaipėdos konservatorijos mokiniais bei pedagogais, taip sutelkus mėgėjų ir profesionalų pajėgas. Abu kolektyvai bendravo ir toliau, pastatė M. Petrausko operetes „Kuprotas oželis“, „Adomas ir Ieva“.

Siekis įkurti Klaipėdoje tikrą lietuvišką operos teatrą nuolat stiprėjo, 1925 m. rudenį S. Šimkus į Klaipėdos konservatorijos dainavimo klasę priėmė net 39 mokinius. 1928 m. pradžioje konservatorijos mokinių ir mokytojų pastangomis buvo pastatyta M. Petrausko opera „Birutė“, 1928 m. vasarą – Ch. Gounod „Faustas“. Tačiau

Lietuvos vyriausybė neįvertino be galo svarbios šio krašto lietuviškumą puoselėjusios Klaipėdos konservatorijos reikšmės, aktyvios jos simfoninio orkestro veiklos, viltingų operos užuomazgų ir 1930 m. ją uždarė. Taip nutrūko išsvajotos lietuviškos operos bei simfoninio orkestro, veikusio nuo 1925 m., gyvavimas.

1930 m., bandant tęsti sėkmingai veikusios konservatorijos tradicijas, Klaipėdoje įsteigta nedidelė privati muzikos mokykla (1937 m. suvalstybinta). 1933 m. į ją pakviestas dėstyti muzikas J. Kačinskas ėmėsi atgaivinti lietuvišką simfoninį orkestrą ir operą. 1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos Klaipėdos operos premjera – G. Verdi „Traviata“. Pasisekimo paskatinti Klaipėdos operos kūrėjai ėmėsi naujo kūrinio – Ch. Gounod „Fausto“. Jis rampos šviesą išvydo 1935 m. gegužės 24 d.

Dar nesibaigus pirmajam sezonui, Operos vadovai jau planavo ateinantį. Tačiau naujasis 1935–1936 m. sezonas taip ir neprasidėjo. Nepaisydama krašto lietuvių pastangų, nerimo bei rūpesčio, miesto ir Lietuvos centrinė valdžia nutarė neberemti Klaipėdos operos, siūlė tenkintis Kauno valstybės teatro gastrolėmis. O vokiečių teatras veikė labai sėkmingai.

Valstybinis muzikinės komedijos teatras (1945– 1949)

Sovietų Sąjungai okupavus Klaipėdos kraštą, iš esmės pasikeitus visoms gyvenimo sritims, pakitus gyventojų sudėčiai (beveik neliko vietinių lietuvininkų ir vokiečių), mieste vis dar pleveno aukštos kultūros dvasia.

Tad Klaipėda neliko be muzikinio teatro, nors sovietų valdžia jį steigė siekdama ne tiek kultūrinių tikslų ar meninio rezultato, kiek norėdama su muzikos pagalba skiepyti gyventojams komunistinę ideologiją.

Turgaus diena prie teatro

1945 m. senajame teatro pastate buvo įkurtas Klaipėdos valstybinis muzikinės komedijos teatras (KVMKT). Jo vadovu paskirtas dirigentas ir kompozitorius Klemensas Griauzdė, režisieriumi – Juozas Gustaitis. Teatro dramos ir muzikinėse trupėse dirbo ir profesionalai, ir mėgėjai, suvažiavę iš įvairiausių Lietuvos miestų.

KVMKT atidarymui buvo pasirinkta K. Jurašiūno inscenizuota lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“, jai muziką sukūrė kompozitorius J. Švedas. Premjera įvyko 1946 m. liepos 27 d.

Nepaisydamas aplink stūksančių griuvėsių, didžiulių finansinių, buitinių sunkumų, sovietinių ideologų spaudimo reikalaujant repertuaro idėjiškumo, akylai kontroliuojant bolševikinei cenzūrai, KVMKT statė vieną muzikinį spektaklį po kito. 1947 m. vasarą įvyko J. Offenbacho operetės „Perikola“ premjera, tų pačių metų lapkričio 7 d. parodyta B. Aleksandrovo operetė „Manoji Giuzel“. 1948 m. kovo 12 d. – vėl premjera, K. Griauzdės muzikinė pasaka vaikams „Pelenė“, birželio 22 d. – I. Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“, lapkričio 21 d. – R. Planquette´o operetė „Kornevilio varpai“. Stiprėjant teatro solistų, orkestro, choro pajėgumui, 1949 m. kovo 31 d. rampos šviesą išvydo pirmoji opera – G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“. Pagrindines partijas operetėse ir operoje atlikdavo K. Elertas, E. Mažrimaitė-Dirsienė, P. JonkutėReikalienė, S. Rapalienė, S. Paulauskaitė, V. Kancleris, S. Gudelis, P. Visockas, E. Tamošaitienė, E. Šimkutė, A. Račas ir kt. Spektaklius diriguodavo K. Griauzdė, jam talkindavo A. Lopas, Vasiliauskas, A. Motiekaitis.

Po itin sėkmingo „Sevilijos kirpėjo“ pastatymo niekas net nenujautė apie sparčiai rengiamą KVMKT muzikinės trupės panaikinimą. Visiems netikėtai 1949 m. viduryje Klaipėdos muzikinės komedijos teatras buvo uždarytas, oficialiai nenurodant jokių priežasčių. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad jo vykdoma meninė veikla, repertuaras, kai kurių trupės artistų pažiūros neatitiko sovietinės ideologijos reikalavimų.

Muzikos barai / 41

NAUJI LEIDINIAI Liaudies operos teatras (1956–1987)

Uždarius Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą, viltingi bandymai atgaivinti tarpukario lietuviškąją Operą buvo nuslopinti, tačiau lūkesčiai nežlugo. 1952 m. K. Griauzdės įkurto miesto mišraus choro gelmėse dar kartą atgimė muzikinio teatro idėja.

Ji realizuota 1956 m., kai dirigentas A. Pozdnejevas pastatė P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“ (premjera gruodžio 6 d.). Kaip tarpukario Klaipėdos operos teatre, taip ir čia susivienijo profesionalų (iš muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių sudarytas simfoninis orkestras) ir mėgėjų meninės pajėgos. Prasidėjo dar vienas, jau ketvirtasis, 30 metų trukęs (1956– 1987) miesto muzikinio teatro – Klaipėdos liaudies operos teatro (KLOT) – laikotarpis. Liaudies operos teatras, vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, tęsė ilgametes Klaipėdos muzikinio teatro tradicijas derinti mėgėjų ir profesionalų veiklą.

Net 25 metus teatras veikė ypač sunkiomis sąlygomis. Nei profesionalaus simfoninio orkestro artistai, nei solistai, nei choras negaudavo jokio atlygio. Vos 2, vėliau 3 vadovai (dirigentas, koncertmeisteris, vokalo pedagogas) turėjo tenkintis menkučiais atlyginimais. Veiklos pradžioje, pastatę po vieną operą, teatrą paliko keli jo vadovai dirigentai, nepajėgdami ištverti sunkaus darbo, materialinių rūpesčių (taip pat ir patalpų nebuvimo), nuolatinės psichologinės įtampos. Žlugdė ir moralinis nepasitenkinimas, darbo

Muzikos barai / 42

nevertinimas, visiškas valdžios abejingumas.

1958 m. vasarą dirigentas A. Buzys pastatė G. Verdi operą „Traviata“, 1960 m. pavasarį dirigentas A. Kepenis – A. Klenickio operą „Prie Nemuno“, 1963 m. liepą dirigentas R. Varnas – P. Mascagni operą „Kaimo garbė“. Šiose operose pagrindines partijas atliko talentingi solistai mėgėjai F. Alšėnas, K. Lesniauskas, A. Kosmačiauskas, K. Jocys, G. Einaitė, J. Milašienė, E. Lapienė, P. Jonkutė, A. Aušra ir kt. Orkestre grojo puikūs profesionalai – R. Žaldokas, D. Budzinauskienė, V. Zedelytė (smuikas), J. Klimas, J. Piktuižis (violončelė), K. Biliūnas (obojus), A. Kužmarskis (klarnetas), V. Laurinavičius (trombonas), J. Tomkvaitis (fleita), R. Dirmantas (valtorna) ir daugelis kitų.

Nuo 1966 m. KLOT (jau įsikūrusiam naujuosiuose Kultūros rūmuose, dabar ten – Muzikinis teatras) net du dešimtmečius vadovavo Kazys Kšanas. Meno vadovas dirigavo S. Rachmaninovo „Aleką“, J. Strausso „Čigonų baroną“, G. Donizetti „Meilės eliksyrą“, K. Millöckerio „Studentą elgetą“, G. Verdi „Traviatą“, V. Gokieli „Raudonkepuraitę“, G. Rossini „Vedybų vekselį“, J. Offenbacho „Hofmano pasakas“ ir kt., taip pat nemažai oratorijų, kantatų, solistų, choro ir simfoninio orkestro koncertų. Jam padėjo chormeisterė G. Gokaitė-Maironienė, vokalo pedagogai N. Mameniškienė, A. Bajerčius, V. Kuraitė, režisieriai B. Juškevičius, V. Paukštė, G. Avižienienė, E. Savukynaitė, A. Juškevičienė ir kt.

KLOT augo kiekybiškai ir kokybiškai, žiūrovus džiugino vis brandesni operų pastatymai, gausėjo koncertų.

Publiką žavėjo puikūs solistai – mėgėjai ir profesionalai: V. Kubilienė, G. Iljina, A. Bielskis, S. Šniukšta, K. Gružinskienė, E. Vasilevskis (vėliau tapęs ryškiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu), E. Lučkienė, E. Ambrasienė, J. Grikšienė, S. Donskovas, A. Čiplys, Š. Juškevičius, V. Kliukinskas, F. Jakutis ir kt.

Apie 1981 m. Klaipėdos ir LSSR valdžia, įvertinusi sėkmingą KLOT darbą, profesionalėjantį meninį lygį, teatrą po truputį ėmė finansuoti. Nuo tada

Scena iš G. Verdi operos „Traviata“, 1958 m. Iš kairės: Markizas – A. Aušra, Baronas – K. Lesniauskas, Violeta – K. Kubilienė, Alfredas – A. Kosmačiauskas

Scena iš G. Verdi operos „Traviata“ I veiksmo, 1980 m. Iš kairės: Baronas – M. Čumačenko, Markizas – V. Navakauskas, Violeta – K. Kubilienė, choro artistai J. Bloškienė, M. Pabarčius, V. Batakienė, Alfredas – Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro solistas E. Kuodis, choro artistai D. Grybauskienė, V. Urbonas, M. Bučienė, I. Gražienė, B. Gaižauskas, Gastonas – Š. Juškevičius

kolektyvą kasmet papildydavo profesionalai, Valstybinės konservatorijos absolventai, tarp jų buvo vokalistai V. Tarasovas, M. Gylys, V. Kurnickas, A. Sauspreikšaitis, V. Kazlauskaitė, V. Vadoklienė, V. Balsytė, V. Kirstukaitė, D. Žūsinaitė, instrumentininkai Ž. Čmeliauskas, A. Ulteravičius, E. Ganusauskas, M. Talaikytė, V. Bukytė, L. Kuraitienė, K. Eidukonis, V. Morozovaitė, V. Kovaliovas, S. Sugintas, R. Giedraitis, R. Ubartaitė ir daugelis kitų.

KLOT spektakliuose mielai dainuodavo Vilniaus ir Kauno teatrų solistai V. Noreika, R. Vešiota, I. Milkevičiūtė, N. Ambrazaitytė, J. Antanavičius, E. Kuodis, D. Juodikaitytė, R. Tumuliauskaitė, E. Kaniava, S. Larinas, A. Daunoras, V. Prudnikovas, taip pat H. Krummas (Estija), L. Boldinas (Maskva) ir kt.

KLOT gretas papildė ir nauji trupių vadovai – chormeisteris V. Konstantinovas, dirigentas A. J. Lukoševičius.

Pagerėjus sąlygoms, 1979–1980 m. sezoną Liaudies opera pradėjo dirbti sistemingai, per mėnesį surengdavo po keturis penkis spektaklius ar kon-

certus, repertuare buvo „Čigonų baronas“, „Traviata“, „Meilės eliksyras“, „Vargšas studentas“, solistų, choro, simfoninio orkestro koncertai. Operos rodytos ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje, Plungėje, Kretingoje, Liepojoje, Gargžduose, Juknaičiuose, Skuode.

9-ojo dešimtmečio pradžioje meniniai ir kiekybiniai pokyčiai Liaudies operos teatre buvo akivaizdūs, tolydžio stiprėjo, brendo ilgus dešimtmečius puoselėtas siekis – išaugti iki valstybinio muzikinio teatro. Vilčių teikė ir besiplečiantys, vis daugiau muzikinių programų steigiantys Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, į juos dėstyti atvykdavo daug puikių Lietuvos valstybinę konservatoriją baigusių vokalistų ir instrumentininkų, kurie su malonumu įsitraukdavo į Liaudies operos veiklą.

C. Millöckerio operetės „Vargšas studentas“ statytojai po premjeros 1978 m. Iš kairės: režisierė E. Savukynaitė, dirigentas K. Kšanas, dailininkė S. Kanaverskytė Klaipėdos kultūros rūmai, 1963 m.

Klaipėdos liaudies operos teatro afiša, 1985 m.

Klaipėdos liaudies operos teatro meninės brandos paliudijimas buvo vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalų – Jacques´o Offenbacho operos „Hofmano pasakos“ – pastatymas. Po premjeros muzikologė Danutė Petrauskaitė neabejojo: „Prasidėjusi diskusija apie Klaipėdos muzikinio teatro reikalingumą jau neaktuali. Teatras jau gyvuoja“ (Liaudies opera. – Aukuras. Klaipėdos kultūros raidos bruožai, 1992, p. 53).

Pradėta KLOT reorganizacija, deja, nebuvo sklandi. Nekorektiškai buvo pakeistas meno vadovas ir dirigentas K. Kšanas, vandališkai sunaikintos visų Liaudies operos teatro spektaklių dekoracijos, sceniniai kostiumai, butaforija, išblaškytas (daug kas dingo) didelis teatro archyvas.

1986 m. rudenį buvo skubotai pastatytos abejotinos meninės vertės operos – A. Žurbino „Penelopė“ (dirigentas A. J. Lukoševičius), A. Remesos „Pakeisti širdį širdimi“ (dirigentas Ž. Čmeliauskas) ir G. Kuprevičiaus „Ten viduje“ (dirigentas V. Konstantinovas). Parodyta tik po vieną premjerinį spektaklį.

Valstybinis muzikinis teatras (1987–2017)

1987 m. sausio 1 d. Klaipėdos liaudies operai suteiktas valstybinio teatro statusas, ji tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru (KVMT). Kardinaliai pakito ir teatro gyvavimo sąlygos: sukurtos visos tokio pobūdžio meninei institucijai reikalingos tarnybos, įsteigta nemaža vadovų bei artistų etatų (šiuo metu teatre dirba per 230 darbuotojų). Teatrui buvo atiduotas visas Kultūros rūmų pastatas (iki tol jame veikė ir kiti mėgėjų kolektyvai).

LSSR kultūros ministro įsakymu teatro meno vadovu ir vyriausiuoju režisieriumi tapo Gintas Žilys, vyriausiuoju dirigentu – Antanas Kievišas.

Kodėl ir už kokius nuopelnus šiuos kauniečius valdžia parinko vadovauti teatrui (konkursų tradicijos tuomet nebuvo), sunku pasakyti.

Per tris Klaipėdos muzikinio teatro dešimtmečius būta pakilimo ir nuosmukio laikotarpių, potvynių ir atoslūgių. KVMT startavo 1988 m. balandžio 23 d. įdomia šiuolaikine A.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymas 1988 m. balandžio 23 d. Scena iš A. Žigaitytės operos „Mažvydas“ (epilogas).

Martynas Mažvydas – Vladimiras Prudnikovas

Žigaitytės opera „Mažvydas“ (režisierius G. Žilys), po jos buvo G. Rossini „Italė Alžyre“, G. Donizetti „Rita“ ir „Varpelis“, M. Novako „Opera Mafijozo“. Su dirigentais teatrui ilgokai nesisekė, paskirtasis vyriausiasis dirigentas A. Kievišas nesiėmė (nesugebėjo?) diriguoti nė vieno spektaklio ar koncerto. Spektakliams diriguodavo vilnietis G. Rinkevičius, estas E. Kiviloo, klaipėdietis A. J. Lukoševičius.

Klaipėdos muzikinio teatro ateitis, jo likimas valdžios paskirtiems vadovams visiškai nerūpėjo, nors jiems buvo sudarytos puikios sąlygos: skirti dideli butai, nemaži atlyginimai, apmokėtos persikėlimo bei įsikūrimo išlaidos. 1991 m. ir A. Kievišas, ir G. Žilys su Klaipėda atsisveikino.

Po daug vilčių suteikusių operų „Mažvydas“ ir „Italė Alžyre“ pastatymų prasidėjo keletą metų trukęs nestabilus, kupinas blaškymosi laikotarpis vadovaujant dirigentui A. J. Lukoševičiui (1991–1992), baletmeisterei L. Dautartaitei (1992–1995). Greta nelabai vykusių premjerų gimė ir keletas reikšmingų darbų – P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“ rusų kalba (dirigentas A. J. Lukoševičius) ir G. Verdi „Traviata“ (italų dirigentas D. S. Anzolini).

Iš krizės pradėta bristi 1995 m., prie teatro vairo stojus iš Kauno atvykusiam dirigentui Stasiui Domarkui (vadovavo iki 2005 m.). Nutoldamas nuo šimtametės Klaipėdos teatre puoselėtos operos žanro tradicijos, naujasis meno vadovas pasuko savo mėgstamo lengvojo sceninio žanro – operetės – link. Rampos šviesą išvydo populiarios, noriai publikos lankomos operetės: F. Leháro „Grafas Liuksemburgas“, „Linksmoji našlė“, E. Kálmáno „Bajaderė“, „Čardašo kara-

Muzikos barai / 43

NAUJI LEIDINIAI lienė“, „Monmartro žibuoklė“, „Grafaitė Marica“, V. Lebedevo „O, mielas drauge“, I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas“, F. Loewe „Mano puikioji ledi“ ir kt. Pamažu scenoje ėmė rastis ir miuziklų – C. Porterio „Bučiuok mane, Keite“, A. Bražinsko „Šnekučiai“ kt.

Nebuvo atsisakyta ir operų, tačiau jos sudarė nedidelę repertuaro dalį. Žiūrovai džiaugėsi G. Bizet „Karmen“, W. A. Mozarto „Figaro vedybomis“, G. Verdi „Rigoletu“, A. Žigaitytės „Žilvinu ir Egle“, G. Rossini „Sevilijos kirpėju“, G. Puccini „Seserimi Andželika“, G. Kuprevičiaus „Prūsais“ ir kt. Teatro repertuarą praturtino sudėtingos oratorijos, kantatos: C. Orffo „Carmina burana“, I. Stravinskio „Edipas karalius“, A. Honeggerio „Žana d´Ark ant laužo“ ir kt.

S. Domarko iniciatyva KVMT simfoninis orkestras vis dažniau ėmė rengti simfoninės muzikos koncertus, sudėtingesniems kūriniams pasitelkdamas kviestinių atlikėjų. Nuo 1993 m. jis imtas vadinti Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Jo repertuare – įspūdingi kūriniai (dažnai su solistais

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2008 m.

Muzikos barai / 44

ir choru): W. A. Mozarto „Requiem“, simfonijos, J. S. Bacho „Magnificat“, „Kalėdinė oratorija“, K. Jenkinso „Stabat Mater“, G. Verdi „Requiem“, J. Brahmso „Vokiškasis requiem“, V. Konstantinovo „Requiem Reborn“, D. Šostakovičiaus, P. Čaikovskio, G. Faure, R. Wagnerio, M. K. Čiurlionio, A. Remesos, L. van Beethoveno, F. Schuberto opusai.

1998 m. KVMT surengė pirmąjį, iki šiol gyvuojantį ir vis populiarėjantį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Per 20 metų festivalis išaugo, pelnė visuomenės pripažinimą ir palankų muzikos kritikų įvertinimą. Festivalio geografija plečiasi, spektakliai, koncertai aplanko Palangą, Neringą, Kretingą, Plungę ir kitas vietoves.

2005–2007 ir 2008–2010 m. KVMT vadovavo kompozitorė Audronė Žigaitytė. Regis, ji turėjo kitokią teatro viziją, savo žvilgsnį kreipė daugiau į operos žanrą, norėdama Klaipėdoje atkurti tikrą operos teatrą. Kiek leido galimybės, stiprino tokiam teatrui svarbiausią grandį – simfoninį orkestrą, kuris būtų pajėgus atlikti sudėtingus šio žanro veikalus. Neatsitiktinai A. Žigaitytė pirmoji atkreipė realų dėmesį į Klaipėdos miesto, jo muzikinio teatro ir R. Wagnerio sąsajas: 2010 m. jos pastangomis buvo surengtas įspūdingas garsiosios operos primadonos, nepakeičiamos Wagnerio muzikos atlikėjos V. Urmanos ir tenoro A. Nigro koncertas su orkestru (dirigavo V. Lukočius).

Prie KVMT meninio lygio augimo nemažai prisidėjo talentingas dirigentas I. H. Lapinschas, su dideliu pasisekimu dirigavęs daugelį spektaklių ir koncertų. Scenoje pasirodė C. Monteverdi operos „Orfėjas“ ir „Popėjos karūnavimas“, W. A. Mozarto „Don Žuanas“, P. Mascagni „Kaimo garbė“, G. Puccini „Džanis Skikis“, G. B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“, C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ (operos skaitymai), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Z. Liepiņš´o „Paryžiaus katedra“, V. Bartulio „Aušrinė“, A. Žigaitytės „Frank´Einstainas“ ir kt.

Nenutrūko ir operetės žanro kūrinių sklaida. Žiūrovų dėmesio sulaukė J. Strausso operetės „Šikšnospar-

nis“, „Vienos kraujas“, miuziklai – R. Pauls´o „Sesuo Kerė“, G. Kuprevičiaus „Veronika“ ir kt. Toliau sėkmingai buvo rengiami simfoninės muzikos koncertai. Dirigento amplua ne kartą pasirodė teatro vyr. chormeisteris V. Konstantinovas, dirigento asistentas D. Zlotnikas ir kt.

A. Žigaitytė pirmoji reikliai ir kompetentingai iškėlė naujo Klaipėdos muzikinio teatro statybos klausimą ir daug nuveikė, kad ši problema būtų pradėta spręsti. Apmaudu, kad teatro vadovės, kai kurių Klaipėdos ir Vilniaus architektų bei nemažos miesto visuomenės dalies palaikoma teatro prie vandens (prie marių) idėja taip ir nesulaukė valdininkų pritarimo. Įvyko taip, kaip dažniausiai pas mus pasitaiko – laimėjo interesai, o ne kultūra, kurią visos partijos ir visos Lietuvos valdžios pompastiškai popieriuose bei kalbose deklaruoja kaip valstybės prioritetą.

2007–2008 ir 2010–2015 m., vadovaujant dramos režisieriui R. Kaubriui, KVMT repertuarinė politika ėmė keistis, scenoje vis dažniau pasirodydavo miuziklai ir operetės: P. Abrahamo „Balius Savojoje“, F. G. Lorcos „Kruvinos vestuvės“ pagal A. Piazzollos muziką, J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, V. Pupšio „Alsuoti“, V. Ganelino „Velnio nuotaka“, D. Goggino „Šounuolynas“, Z. Liepiņš´o muzikinė drama „Adata“, F. Loessero „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, J. Strausso „Vienos kraujas“, E. Kálmáno „Cirko princesė“ ir kt. Opera vėl pasitraukė į antrąjį planą, nors vienas kitas šio žanro kūrinys buvo rodomas – H. Purcello „Didonė ir Enėjas“, G. Puccini „Sesuo Andželika“, G. Donizetti „Meilės eliksyras“.

Didžiulį dėmesį KVMT visada skyrė muzikiniam ugdymui. Čia nuolat statomi įvairiausio žanro vaikiški muzikiniai spektakliai: O. Petrovos „Mikė Pūkuotukas“, B. Britteno „Mažasis kaminkrėtys“, A. Spadavecchios „Pelenė“, B. Balakauskienės „Pifo nuotykiai“, A. Gokieli „Raudonkepuraitė“, V. Kuprevičiaus „Batuotas katinas“, V. Konstantinovo „Stiklinė pasakaitė“, „Šimtas princesės pabučiavimų“, „Ką senelis padarys, viskas bus ge-

rai“, „Neliūdnos varlės neprincas“, A. Kučinsko „Makaronų opera“, „Bulvinė pasaka“ (pastaroji 2007 m. pelnė aukščiausią Lietuvos profesionalaus scenos meno apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“), J. Gaižausko „Buratinas“, F. Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“, „Verpalų pasakos“ pagal lopši-

Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras (koncertmeisterė A. Jurkonytė) šiandien yra pajėgus atlikti įvairių epochų ir stilių operinį repertuarą. Rengiant simfoninius koncertus jis papildomas kviestiniais muzikantais.

KVMT turi gausią ir pajėgią solistų trupę. Joje – talentingi vyresniosios

zapaitis, N. Kazlaus, O. Kolobovaitė, I. Linaburgytė, T. Pavilionis, L. Pautienius, E. Seilius, A. Rubežius, K. Zmailaitė, E. Kaniava, A. Švilpa (Vokietija), O. Marinas (Ispanija), Ž. Siksna (Latvija) ir kt.

Nuo pat 1987 m. iki šiol teatro chorui sėkmingai vadovauja vyriausiasis chormeisteris V. Konstantinovas (dirbti pradėjęs dar KLOT). Neseniai jam ėmė talkinti chormeisteris V. Valys.

Teatre spektaklius yra statę ir stato daug talentingų režisierių: R. Banionis, G. Padegimas, J. Vaitkus, R. Kaubrys, E. Domarkas, A. Lebeliūnas, D. Adamkevičiūtė, R. Sasnauskaitė, R. Bunikytė, A. Vizgirda, D. Ibelhauptaitė, J. Szurmiej (Lenkija), Y. Ross (JAV) ir kt.

Pradedant dešimtuoju dešimtmečiu pastebimai tobulėjo KVMT baleto trupė, su ja dirbo baletmeisteriai D. Tchorževskis, P. Fokinas, E. Bukaitis, L. Dautartaitė, J. Smoriginas, A. Liškauskas, D. Bakėjus, A. Šeiko, L. Beiris (Latvija), D. Henry (Didžioji Britanija) ir kt. Tokios stiprios baleto trupės Klaipėdos teatras nėra turėjęs

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato, 2010 m.

nių melodijas, „Tinginėlių kaimas“ pagal Vytauto V. Landsbergio knygą ir kt.

Nepamirštami ir baletai – J. Navakausko „Baltasis vilkas“, A. Remesos „Raudonodžių vadas“, I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“, S. Prokofjevo „Petriukas ir vilkas“, Y. Ter-Osipovo „Mažylis ir Karlsonas“, B. Pawlowskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“, O. Nedbalo „Senojo parko pasakos“ ir kt.

Gaila, kad dauguma baletų bei kitų spektaklių vaikams teatre rodomi be orkestro, su fonograma. Tai didelė skriauda mažiesiems, nes kaip tik vaikystėje svarbu pajusti tikrą operos ir baleto meno grožį ir savitumą. Be orkestro tai neįmanoma.

Teatro svečias – Eseno „Aalto“ operos (Vokietija) solistas Almas Švilpa, 2007 m.

kartos solistai M. Gylys, V. Tarasovas, V. Balsytė, J. Grikšienė, Š. Juškevičius, S. Rezgevičius, kiek vėliau į teatrą atėję A. Dovydaitienė, R. Ulteravičiūtė, A. Kozlovskis, D. Kužmarskytė, K. Nevulis, R. Petrauskaitė, G. Platūkis, V. Pupšys, L. Ramelienė, A. Raulinavičius, jaunieji J. Butkytė-Komovienė, M. Rojus, R. Spalinskas, B. Ignatavičiūtė, T. Jakas, S. Zonys ir kt. Dauguma jų – Klaipėdos universiteto Menų akademijos auklėtiniai. Ne vieną operos spektaklį yra papuošę svečiai – V. Urmana, V. Noreika, V. Prudnikovas, I. Milkevičiūtė, A. Grigorian, V. Juo-

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Alfredo Nigro (centre) Klaipėdoje. Su jais – Muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, teatro statybos iniciatyvinės grupės pirmininkas Rimantas Cibauskas, Neringos miesto meras Vigantas Giedraitis, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Šilalės rajono savivaldybės meras Albinas Ežerskis, Šilutės savivaldybės meras Virgilijus Pozingis, Palangos miesto savivaldybės meras Vytautas Stalmokas, 2010 m.

Teatre pradėtos statyti baroko operos. C. Monteverdi „Orfėjas“, 2007 m. Muzika – Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu, Orfėjas – Andrejus Kalinovas, Euridikė – Rasa Ulteravičiūtė

C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“, 2010 m.

Popėja – Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu, Neronas – Andrejus Kalinovas

Muzikos barai / 45

NAUJI LEIDINIAI

Nuo 2015 m. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovauja Jonas Sakalauskas, jam talkina pavaduotoja Jurgita Skiotytė-Norvaišienė ir dirigentas Tomas Ambrozaitis

P. Čaikovskio opera „Jolanta“, 2016 m.

G. Puccini opera „Bohema“, 2016 m. Pagrindinius vaidmenis atlieka Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Merūnas Vitulskis – Rudolfas ir Viktorija Miškūnaitė – Mimi

A. Adamo baletas „Žizel“, 2017 m. Žizel – pastatymo autorė Aušra Kraskauskaitė

jokiu ankstesniu savo gyvavimo laikotarpiu. Scenos meno mylėtojai galėjo gėrėtis D. Šostakovičiaus baletu „Panelė ir chuliganas“, A. de Fallos „Meilė burtininkė“, J. Strausso „Žydrasis Dunojus“, Ch. Gounod „Valpurgijos naktis“, M. Ravelio „Bolero“, „Artisto gyvenimas“, taip pat „Romeo ir Džuljeta“ pagal H. Berliozo muziką, „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Skinsiu raudoną rožę“ pagal A. Raudonikio muziką, G. Bizet ir R. Ščedrino

Muzikos barai / 46

„Karmen siuita“, „Štrausiana“, „Kruvinos vestuvės“ pagal F. G. Lorcą ir A. Piazzollos muziką, šokio miniatiūromis pagal įvairių kompozitorių muziką „Prarastos sielos“, „Nuo flamenko iki džiazo“, „Altorių šešėly“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną, „Divizija“ ir kt.

Baleto artistai B. Molytė-Kulikauskienė, A. Liškauskas, I. Briazkalovaitė, R. Jankevičius, J. Gedminienė, K. Gudelytė, V. Gulnickaja ir kiti yra įvaldę tiek klasikinio, tiek modernaus šiuolaikinio šokio kalbą. Klaipėdiškių spektakliuose yra šokusios ir Lietuvos baleto žvaigždės E. Špokaitė, Ž. Baikštytė, M. Baužys, M. Rimeikis.

Teatre kūrė daug savitų Lietuvos ir užsienio scenografų ir kostiumų dailininkų: S. Bocullo, H. Ciparis, R. Gibavičius, V. Idzelytė, M. Jacovskis, A. Jacovskytė, A. Nekrošius, J. Rimkutė, A. Šimonis, V. Šukytė, B. Ukrinaitė, M. Vosyliūtė, D. Sadauskas, F. Kleinas (Austrija), M. Hubka (Lenkija) ir kt.

KVMT spektakliams ir koncertams dažnai diriguodavo kviestiniai dirigentai J. Aleksa (ilgam įsiminė jo diriguota K. Weillio „Trijų grašių opera“, 2001), J. Domarkas, S. Sondeckis, G. Rinkevičius, M. Pitrėnas, M. Staškus, R. Šervenikas, M. Barkauskas, V. Lukočius, D. Geringas, A. Veismanis ir N. Vaicis (Latvija), B. Burgeris (Olandija), M. Lutzas (Vokietija), S. Cicero (Šveicarija), E. Pehkas (Estija), A. Khaindtava (Čekija) ir kt. *** Stebint Klaipėdos muzikinio teatro pastarojo trisdešimtmečio kelią, matyti, kad jo kryptis, repertuaras, raiškos formos, netgi teatro istorijos traktavimas (neatsižvelgiant į neginčijamus faktus) priklauso nuo besikeičiančių vadovų požiūrio, skonio, supratimo ir pan.

2015 m. KVMT vadovu tapus dainininkui Jonui Sakalauskui, teatras dar kartą pasuko naujų kelių ir naujos raiškos ieškojimų link. Pastaruoju metu į Klaipėdos muzikinį teatrą (Palangos koncertų salę) perkelti keli kitų teatrų operų pastatymai (Vilniaus miesto operos „Bohema“ „Pajacai“), juose dalyvaujant ir vietiniams atlikėjams. Tačiau tokiu pusiau gastroliniu

perkėlimo principu rodomos operos yra laikini reiškiniai, jų repertuare neįmanoma išlaikyti ir bet kada rodyti.

Panašiu „jungtiniu“ būdu parengta ir P. Čaikovskio opera „Jolanta“ (kartu su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais), vertikalaus šokio spektaklis „Kalbantis bokštas“ (su olandų trupe „Bencha theatre“) ir kt.

Be abejo, toks teatrų bendradarbiavimas būtų labai pagirtinas ir naudingas, jei šalia iš esmės atvežtinių pastatymų būtų ir ryškių savų. Kyla klausimas – negi KVMT šiandien nebegali savo jėgomis pastatyti ir reguliariai rodyti tikrų operų (ne vien „Šounuolyno“ ar „Kaip prasisukti versle...“)? Simptomiška, kad naująjį sezoną teatras atidaro vėlgi ne opera ar bent operete, kitu muzikiniu spektakliu, o jau kelerius metus rengiamu populiariosios klasikos koncertu „The Beatles Show“...

Klaipėdiečiai labai laukia naujų, įspūdingų, meniškų, o svarbiausia, savarankiškų muzikinių spektaklių.

Daug vilčių teikia teatre pradėję dirbti vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis ir dirigentas V. Ponkinas, jų pasirodymai leidžia tikėtis gerų pokyčių.

Tačiau neramu dėl tolesnės Klaipėdos muzikinio teatro repertuarinės politikos. Ar įsivyraus pastaruosius dvejus metus diegiama iš Vilniaus perkeliamų operų, kviestinių atlikėjų tradicija, mažai statant operų savo jėgomis, ar bus pasirinkta kitokia kryptis? Ir kaip benamis teatras atlaikys klajonių metus? Ar po kelerių (o gal keliolikos) metų į restauruotą teatro pastatą grįš neišsibarsčiusi trupė, ar ją papildys nauji talentingi atlikėjai? Juk ir iki šiol ne vienam solistui, dirigentui, orkestrantui, vadovui Klaipėdos muzikinis teatras būdavo laikina stotelė – kartais priebėga, kartais tramplinas...

Linkėtina, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, būdamas reikšminga miesto ir visos Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo dalis, rastų savo kelią begalinėje pasaulio sceninės muzikos jūroje. n

Ar laikinas prieglobstis netaps amžinais namais?

Iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijos

Spalio 6 d. vakarą Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre Žvejų rūmuose nuskambėjusi „Ispaniškoji sarsuela“ žymi naują Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos etapą – prasidėjus teatro pastato Vladimiras Prudnikovas giria Žvejų kultūros rekonstrukcijai, trupę pri- rūmų akustiką glaudė Žvejų rūmai. „Mes jų laukėme, o jie geranoriškai atėjo! – ką tik prasidėjusia draugyste džiaugiasi Žvejų rūmų direktorius Alvydas Juozas Lenkauskas. – Teatro darbuotojai, ypač techninis personalas, patenkinti, jiems čia daug patogiau. Scena erdvesnė, viena didžiausių Lietuvoje, tinkama muzikiniams pastatymams.“ Be to, buvo atlikti Klaipėdos muzikinio teatro veiklai reikalingi patobulinimai. „Didžiausia problema buvo sutalpinti orkestrą, norėjome, kad čia grotų ne vien Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, bet kad būtų galima kviesti ir kitus, didesnius kolektyvus. Pirmas tris salės kėdžių eiles padarėme kilnojamas, jas išnešus orkestrui vietos užtenka“, – džiaugiasi rūmų direktorius.

Atsinaujinusiais Žvejų rūmais galės džiaugtis ir žiūrovai: perdažytos sienos, atnaujinta kiliminė danga, sovietinės salės kėdės pakeistos naujomis. Pradėta įgyvendinti energijos taupymo programa – seni ir daug elektros eikvojantys šviestuvai keičiami naujais. „Manome, kad padarėme daugiau, nei buvo skirta pinigų pasiruošti Klaipėdos muzikinio teatro atėjimui“, – sako A. J. Lenkauskas.

Jis tikisi, kad dabar Klaipėdos kultūrinis centras bus arčiau žmonių, nes būtent čia, Baltijos žiede, yra miesto geografinis centras, šioje dalyje daugiau gyventojų, o jiems ne visada patogu išsiruošti į senamiestį. „Skambesys puikus, akustika kur kas geresnė nei Nacionaliniame operos ir baleto teatre, – įsitikinęs muzikinio spektaklio „Ispaniškoji sarsuela“ režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladimiras Prudnikovas. – Nepriekaištingai veikia geriausia garso, apšvietimo aparatūra, erdvi scena – vienas malonumas dirbti. 1200 vietų salėje naujos kėdės, platūs praėjimai.

Vilniuje nėra tokios koncertinės salės – tai fantastika, tikra dovana.“

1987 m. įsteigtas teatras laikinai įkurdinamas tokiai veiklai nepritaikytame administraciniame pastate su konferencijų sale 1988 m. naujo teatro statybai numatomas sklypas Danės skvere 1989 m. surengiamas architektūrinis naujo teatro konkursas, tačiau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, projektas neįgyvendintas dėl lėšų stygiaus 2005 m. siūlomas teatro rekonstrukcijos projektas 2005–2010 m. dirbama prie naujo teatro statybos projekto numatytame Danės skvere 2011–2017 m. atnaujinama pastato rekonstrukcijos idėja 2017 m. vasarą KVMT pastatas Danės g. 19 uždaromas rekonstrukcijai 2017 m. rudenį teatro trupė laikinai įkurdinama Klaipėdos žvejų rūmuose 1987–2017 m., per 30 profesionalaus teatro gyvavimo metų, teatro pastatas remontuotas tik iškilus realioms eksploatavimo grėsmėms Per tą laiką: Iš esmės renovuotas Kauno valstybinis muzikinis teatras.

Kelis renovacijos etapus patyrė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Antrą kartą esminei renovacijai ruošiamas Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas.

MB inf.

n Žvejų kultūros rūmų direktorius Alvydas Juozas Lenkauskas pasiruošęs priimti muzikinį teatrą

„Ispaniškoji sarsuela“

Muzikos barai / 47

PAŽINTIS

Iš Maskvos – į Lietuvos pajūrį Susipažinkime: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentas Vladimiras Ponkinas

– Maestro, kokie likimo vingiai atvedė jus į Lietuvą?

– Į Lietuvą mane atvedė širdis.

Tiesiogine šio žodžio prasme. Mat ji buvo pradėjusi streikuoti, ir 2013 metais Maskvoje teko atlikti operaciją. Tačiau kardiologai perspėjo, kad artimiausiu metu man prireiks intensyvesnio gydymo ir patarė kreiptis

į Lietuvos medikus. Jūs turite ne tik nuostabių profesionalų, bet – svarbiausia – pas jus puiki pooperacinė priežiūra. Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu, kai ieškojau Lietuvoje kardiologinės pagalbos, į mane kreipėsi vaikų choro ir kamerinio orkestro „Salve musica“ dirigentas ir meno vadovas Kornelijus Pukinskis iš Šila-

lės, susidomėjęs internete skelbiamomis mano meistriškumo pamokomis.

Būtent jis ir pasakė, kad Klaipėdos muzikiniame teatre laisva vyriausiojo dirigento vieta.

Kornelijus padėjo užmegzti ryšius, ir 2016 metų sausį aš susitikau su teatro vadovu Jonu Sakalausku. Greitai radome bendrą kalbą, nes turiu daug darbo muzikiniuose teatruose patirties. Lietuvos kultūros ministerija pritarė mūsų susitarimui. Gavau leidimą gyventi čia trejus metus, ir tai man leidžia tęsti meistriškumo pamokas Europoje.

2016 metų lapkritį mane sėkmingai operavo Jūrininkų ligoninėje, už tai esu dėkingas nuostabiam chirurgui kardiologui Gediminui Kundrotui.

Palaipsniui įsijungiau į darbą, nors gydytojai man sakė iki 2017 m. gegužės gyventi be emocinių ar fizinių krūvių.

Vis dėlto ėmiau patyliukais „partizanauti“ – labai jau išsiilgau darbo. Su teatro simfoniniu orkestru parengėme P. Čaikovskio kūrinių programą ir balandžio 8-ąją klaipėdiečius pakvietėme į koncertą. Po jo jaučiausi puikiai ir dar kartą geru žodžiu paminėjau tiek gydytoją Gediminą, tiek visą Jūrininkų ligoninės personalą.

– Persikelti su šeima – drąsus sprendimas...

Diriguoja Vladimiras Ponkinas

Trumpa dosjė Vladimiras Ponkinas 1996–1997 m. buvo Maskvos K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, pastatė baletus M. Bronerio „Užsispyrėlės sutramdymas“, S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, V. Besedinos „Sulamita“, operas D. Verdi „Otelas“ ir N. Rimskio-Korsakovo „Pasaka apie carą Saltaną“. Nuo 1999 metų pradėjo bendradarbiauti su teatru „Helikon opera“ (Maskva), 2002–2017 m. jis – šio teatro vyriausiasis dirigentas, pastatė D. Šostakovičiaus operą „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, A. Bergo „Lulu“, N. Rimskio-Korsakovo „Nemirtingasis Kaščėjus“, F. Poulenco „Karmeličių dialogai“, S. Prokofjevo „Nukritęs iš dangaus“, U. Giordano „Sibiras“. 2002–2006 m. buvo Galinos Višnevskajos operinio dainavimo centro Maskvoje vyriausiasis dirigentas.

Muzikos barai / 48

– Taip, mums su žmona aiškino, neva lietuviai nemėgsta rusų, juos engia, gąsdino net tuo, kad šalia Klaipėdos įsikūrusios NATO bazės ir pan.

Bet kai mes atvažiavome ir savo akimis viską išvydome, supratome, kokie neteisūs buvo tie mums „gero“ linkėjusieji. Klaipėda – nuostabus uostamiestis, čia stipri – įvardinsiu senu žodžiu – internacionalinė dvasia. Mes nepajutome nė menkiausios diskriminacijos, su daugeliu žmonių galima bendrauti tiek rusų, tiek anglų kalbomis. O dar mums patiko, kad mieste ekologiška aplinka, ramybė.

Dar labiau nustebino Palanga. Teatro direktorius mums pasiūlė laikinai, kol atsiras tinkamas butas Klaipėdoje, pagyventi nuostabiame kurorte, ir tai tapo maloniu papildomu „bonusu“. Gyventi Palangoje – laimė, o galimybė puikiu keliu per pusvalandį pasiekti darbovietę man pasirodė tiesiog fantastika. Ypač prisiminus Maskvos atstumus ir amžinas transporto spūstis.

– Kas čia pasirodė sunkiausia ar netikėta?

– Lietuva – įdomi šalis. Žmonės čia neskuba pirštis į draugus, išlaiko atstumą, kurį laiką stebi. Negalėčiau pasakyti, kad tokį korektišką požiūrį į mane būčiau laikęs sunkumu, nes gana greitai supratau, jog barjerai išnyks per tiek laiko, kiek man jo prireiks aplinkinių pasitikėjimui įgyti.

Tai nelengva, nes aš jiems – naujas žmogus, augęs kitokioje aplinkoje.

Bet iš aplinkinių jaučiu geranorišką susidomėjimą. Be to, yra universalus raktas, padedantis spręsti daugumą problemų, – muzika.

nėra, todėl orkestro muzikavimo kokybės problemų, savaime suprantama, esama. Kita vertus, suprantu ir orkestrantų problemas. Pagrindinė iš jų – repertuaras. Jie groja operetes ir operas, bet simfoninių koncertų būna retai. O tam, kad augtum, reikia sunkių užduočių, iššūkių, kuriuos įveikti galima tik rimtu ir labai kruopščiu darbu. Tiek repeticijose, tiek dirbant savarankiškai, atliekant namų darbus.

– Ar orkestre pakanka instrumentų?

Juk Jūsų lietuviškas debiutas buvo labai rizikingas – pradėjote nuo Wagnerio...

– Kiekvieną orkestrą galima padaryti tobulą it anglišką veją, jeigu puoselėtum kokius tris šimtus metų. Tiek laiko mes, deja, neturime...

Vagneriškąjį koncerto repertuarą aš rinkausi atsižvelgdamas į orkestro galimybes. Instrumentų pakako, tik Izoldos mirties epizodui iš operos „Tristanas ir Izolda“ reikėjo bosinio klarneto, o „Skrajojančio olando“ uvertiūrai – anglų rago. Šioms partijoms kvietėme muzikantus iš šalies.

Repeticijose mačiau, kaip keičiasi muzikantai, kaip, pavyzdžiui, atsigavo kontrabosininkai, o ir visi orkestrantai palaipsniui pradėjo jaustis stipresni, profesionalesni. Wagnerio muziką jie grojo pirmą kartą gyveni-

me, ir ši patirtis jiems buvo būtina.

Mano nuomone, Mozartą arba Čaikovskį groti daug sunkiau. Reikia ypatingos grojimo darnos, muzikantai turi labai įsijausti, kad galėtų atlikti, tarkim, Čaikovskio 5-ąją simfoniją.

Repeticijas pradėdavome nuo abėcėlės. Profesionalai supras, ką reiškia ne tik styginiais, bet ir pučiamaisiais grojantiems muzikantams keisti štrichus arba mokytis naujų vietoj įprastų. Bet, kaip aš jau sakiau, orkestro muzikantai darbštūs, greitai pajutome išaugusią kokybę. Vadinasi, dirbo, grojo namuose. Palaipsniui repeticijose vis daugiau laiko būdavo skiriama ne techniniams sunkumams įveikti, bet pačiai muzikai suvokti. Pradėta kitaip priimti mano žodžius, kitaip atsiliepti į pastabas. Bendra štrichavimo politika parodė, kaip įmanoma visiems tapti disciplinuotesniems ir kartu laisvesniems, nepamirštant preciziškos ansamblio dermės. Esu dėkingas orkestro koncertmeisterei Audronei Jurkonytei už palaikymą ir solidarumą. Kai mano pusėn stojo pirmasis smuikas, tai tapo papildomu argumentu permainų kelyje.

– Pavaldumo ir laisvės orkestre paradoksą bandė suvokti ir muzikos istorikai, rašantys apie dirigentus, ir genialusis Fellini filme „Orkestro repeticija“. Vis

– Taip, muzika nereikalauja vertimo – kitaip nei repeticijos su orkestru. Kaip sprendžiate kalbos problemą?

– Dauguma jaunų orkestro muzikantų geriau moka anglų kalbą, bet supranta ir rusiškai, tad repeticijos vykdavo dviem kalbom. O po poros mėnesių buvau maloniai nustebintas, kad tie, kurie nemokėjo rusų kalbos, savo iniciatyva pradėjo jos mokytis.

– Ar esate patenkintas muzikantais?

– Pabrėšiu, kad muzikantai darbštūs ir uolūs, bet juk tobulumui ribų 2017 m. Klaipėdoje dar kartą dainavo Violeta Urmanavičiūtė-Urmana

Muzikos barai / 49

PAŽINTIS dėlto dažniau skamba teiginys, kad orkestre demokratija, laisvė ir tolerancija neįmanomos, kad kiekvienas dirigentas – diktatorius. Fellini tai parodė gerokai šaržuodamas...

– Mano nuomone, viskas daug sudėtingiau. Dirigento profesijos neįmanoma įsprausti į kokius nors rėmus. Aš laikausi savo mokytojo maestro Genadijaus Roždestvenskio filosofijos. Jis yra pasakęs: „Orkestras – ne klavišų rinkinys, tai subrendusių muzikantų, turinčių savą pasaulio sampratą, savo skonį, sąskambis.

Mano uždavinys juos organizuoti ir privilioti.“ Muzikantai – kaip vaikai, su jais negalima čiauškėti, jie laukia, tikisi, kad į juos bus žiūrima rimtai.

Ir tada tuoj pat įsijungs aktyvus mąstymas. Kaip pavyzdį galiu pateikti britišką muzikinį lavinimą. Ten orkestrantų ar solistų atranka vyksta jau nuo vaikystės, ir po tokios selekcijos prasideda kruopštus darbas.

Orkestro muzikantas – atskira profesija, reikalaujanti vidinės disciplinos, aukšto profesionalumo ir gebėjimo jaustis komandos žaidėju. Todėl britų orkestrai garsėja tobulu skambesiu, nes juos sudaro laisvos, kūrybingos asmenybės, sąmoningai prisiėmusios bendro darbo pareigą.

– Ir jokių galimybių laisvei pasireikšti?

– Į klausimą apie discipliną ir demokratiją orkestre, apie pasirinkimo ir kitas fundamentalias laisves aš atsakau mąstytojo Spinozos teiginiu: laisvė nėra anarchija, o įsisąmoninta būtinybė. Ši XVII amžiaus sentencija aktualiai skamba ir mūsų laikais. Štai todėl simfoninį orkestrą galima laikyti laisvų žmonių, gebančių vardan tikslo savanoriškai pasirinkti tam tikrus apribojimus, bendruomenės pavyzdžiu.

– Ir vis dėlto: Jūs diktatorius ar liberalas?

– Negalvoju apie save kaip apie diktatorių ar liberalą. Man labai svarbu, kad kiekviena repeticija būtų kūrybinga, o kiekviename koncerte klausytojai atrastų ką nors ypatinga, tai, apie ką jie net nebuvo susimąstę.

– Kurių dirigentų Jums artimiausios?

interpretacijos

– Bruno Walterio, Otto Klempererio, kai kurie fon Karajano įrašai, Rafaelio Kubeliko, Marisso Jansonso ir, žinoma, mano mokytojo Genadijaus

Muzikos barai / 50

Roždestvenskio.

– Repertuaro plėtimas greičiausiai pareikalaus ir daugiau instrumentų. Ar orkestro biudžetas leis didinti jo sudėtį?

– Visos sudėties orkestras – tai skambesio paletė, kurioje kiekvienas instrumentas turi savo krūvį ir savo prasmę. Orkestro paletė kol kas nėra pilna, bet aš suprantu, kad kibti į atlapus teatro vadovui neįmanoma.

Reikia remtis tokia sudėtimi, kokia yra. Atskirais atvejais kviesime trūkstamus instrumentininkus. Kviestiniai muzikantai dažnai būna profesionalumo pavyzdžiai, ir orkestrantams toks bendravimas duoda naudos. Bet aš vis dėlto esu įsitikinęs, kad būtina auginti savo muzikantus. Jeigu norime turėti suderintą, daugiabalsį instrumentą, kurį vadiname simfoniniu orkestru (gr. symphōnia – sąskambis, darnus skambėjimas. – Red.). Kai tik orkestro biudžetas leis, plėsime jo sudėtį. Ir pakilsime dar pora laiptelių aukščiau.

– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rengiasi remontui. Kokia bus teatro repertuaro politika tokiomis sąlygomis?

– Situacija bus vis sudėtingesnė.

Reikia išmintingai tai ištverti, su viltimi, kad ateitis bus puiki. Teatro direktorius Jonas Sakalauskas – jaunas, kūrybingas žmogus, turintis vadovavimo patirties. Jis, man regis, geras strategas ir mato teatro ateitį. Man patinka, kad mūsų direktoriaus planai – ambicingi geriausiomis šio žodžio prasmėmis.

Pirmiausia, mūsų teatras privalo būti atpažįstamas ir gerbiamas Lietuvoje. 2016 metų operų pastatymai – Puccini „Bohema“ ir Čaikovskio „Jolanta“, – mano nuomone, priartina mus prie šio tikslo. Tikiuosi, kad viskas susiklostys gerai, ir mes pradžiuginsime šalies melomanus Čaikovskio opera „Pikų dama“. Mums tai bus dar vienas iššūkis. Žinau, kad skeptikai tuoj primins, jog teatrui trūksta solistų, tačiau tai – techniniai klausimai, jie yra išsprendžiami.

– Kokia bus orkestro koncertinė afiša? Beje, Jums atėjus, orkestrantų krūvis išaugo. Jie su tuo sutinka?

– Muzikantai pamatė perspektyvą, suprato, kad bus daug ko įdomaus.

Mes neketiname apsiriboti Klaipėda, norime koncertuoti visoje Lietuvoje.

Muzikantai, jaučiantys, kad yra reikalingi, groja kitaip. Juk vyksta palaimingas energijos ir jausmų apsikeitimas su publika. O man labai svarbu, kad mano orkestrantai, atlikdami didžią muziką, jaustųsi laimingi. Žinau, kad 2018 m. vasario 16 d. Lietuva minės šalies valstybingumo atkūrimo 100 metų jubiliejų, ir aš jau galvoju apie lietuvių kompozitorių programą tai progai. Kaip ir iškilusis Čiurlionis, taip ir jūsų šiuolaikiniai kompozitoriai kol kas man – paslaptis. O man patinka sunkios muzikinės mįslės.

Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė orkestrui parašė ne tik instrumentinę, bet ir vokalinę dalį. Kaip gražiai skamba, kai orkestrantai dainuoja!

Manau, kad publikai tai suteiks papildomo džiaugsmo. Nenutoldamas nuo temos, pasakysiu, kad žaviuosi Kauno vyrų choru „Perkūnas“ ir jo meno vadovu bei dirigentu Romaldu Misiukevičiumi. Chorą pirmąkart išgirdau Maskvoje dar devintą dešimtmetį, tai buvo sukrečiantis, nepamirštamas įspūdis. Tikiuosi, kad mes sugalvosime ką nors drauge su „Perkūnu“.

Aš privalau vesti orkestrą į viršų tokiais repertuaro laiptais, kurie jį stiprintų ir tobulintų, todėl rugpjūčio 15 d. Klaipėdoje mes grosime kitą Wagnerio programą, o solo partiją atliks Violeta Urmana. Aš nepaprastai laimingas, kad bendradarbiausime su pasaulinio lygio operos scenos diva.

Toliau grosime Sibelijaus kūrinius – Koncertą smuikui ir 2-ąją simfoniją.

Vėliau norėtųsi atlikti Dvořáko 9-ąją simfoniją ir Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherezada“, Rachmaninovo 1-ąjį koncertą fortepijonui (pirmąją redakciją).

– Ar jau žinomi solistai?

– Yra puikių muzikantų solistų, kurie laukiami pasaulinio lygio scenose. Tačiau jeigu jie menkai žinomi Lietuvoje, mano galimybės tampa ribotos, tad politika, susijusi su solistų kvietimu, koreguoja pageidavimus.

Be abejo, aš suprantu, kad direkcija siekia ne tik tobulinti orkestrą, bet ir atsižvelgia į vietinės publikos interesus. Su ja taip pat reikia dirbti, kad ji noriai ir gausiai rinktųsi į teatrą.

– Gal vertėtų pagalbon pasitelkti Sergejų Prokofjevą, Camille´į Saint-

Saënsą, Benjaminą Britteną? Dauguma būsimųjų klausytojų vadovaujasi jais kaip kelrodžiais pradėdami pažintį su klasikine simfonine muzika...

– Gera mintis. Ir vietinio dramos teatro aktorius būtų galima įtraukti į bendrus koncertus. Bet ne vien Jūsų išvardinti kompozitoriai lavina žiūrovą. Pasaulyje esama daugybės kūrinių, kurie dar stipriau, nuotaikingiau gali ugdyti ir „prijaukinti“ jaunus klausytojus.

Per savo gyvenimą esu surengęs daug koncertų vaikams. Pavyzdžiui, labai harmoningai dera Rossini uvertiūros ir Carlo Collodi pasaka „Pinokio nuotykiai“, o Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“ dera su Edisono Denisovo muzika. Antoine´o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“ aktorius skaitė skambant Maurice´o Ravelio, Camille´io Saint-Saënso kūriniams. Williamo Byrdo, Antoníno Dvořáko ir George´o Gershwino kūrinių fragmentai lydėjo Oscaro Wilde´o „Kentervilio pilies vaiduoklio“ skaitymus. Tokios programos įdomios ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.

Manau, ateityje galėtų būti įdomu ir Klaipėdoje panaudoti savo panašaus pobūdžio darbo su Maskvos orkestrais ir Krasnodaro simfoniniu orkestru patirtį. Beje, ten mes grodavome ir patiems mažiausiems vaikučiams, net darželinukams. Aš juos netgi kviesdavau prie dirigento pulto (juokiasi). Ir, žinot, tai išties davė puikių vaisių. Vaikai augo susipažindami su klasikine muzika, o dabar jie jau eina į koncertus suaugusiesiems. Krasnodare šiuo metu visada anšlagai.

orkestrantai sutinka atlikti ir tokius namų darbus.

– Jūs ne tik vadovaujate orkestrui, bet ir daug dirbate kaip pedagogas. Ko reikia tokiam darbui?

– Visų pirma, žinių, antra – gebėjimų. Žinios turi būti išsamios, nes juk studentas ar stažuotojas sugeba užduoti tokių klausimų, nuo kurių gali galva susisukti. Turi būti pasirengęs atsakyti, ir kartais net labai išradingai. Tokiose situacijose neretai gelbsti humoro jausmas. Jei kalbėtume apie talentą ar gabumus, tai atskira tema, nes dirigentas savo profesijos privalo mokytis visą gyvenimą.

– Kalbant apie stažuotojus – koks turi būti jų pasirengimo lygis?

– Pageidautina, kad jie jau mokėtų diriguoti, bent minimaliai. Galiu pradėti mokyti ir nuo nulio, tačiau tada prireiks daugiau laiko ir didelių pastangų. Mano meistriškumo kursuose mokosi studentai, kurių pasirengimo lygis labai skirtingas (žinoma, jie visi turi muzikinį išsilavinimą).

– Ar kiekvienas muzikantas gali išmokti dirigento profesijos?

– Išmokti – taip, bet gautas žinias pritaikyti... Galima tapti ryškiu koncertuojančiu dirigentu arba orkestro gyvavimui labai reikalingu jam vadovaujančio dirigento asistentu, kuris su muzikantais iki pagrindinių repeticijų atlieka „juodraštinį“ parengia-

mąjį darbą.

– Kokiu būdu galima patekti mokytis pas Jus?

– Galima stoti į Maskvos konservatoriją arba užsirašyti į mano tarptautinius meistriškumo kursus (Master Class). Mano asmeninėje interneto svetainėje visada galima sužinoti kursų tvarkaraščius. Tikiuosi, kad nuo rudens jie pasipildys meistriškumo pamokomis, kurios vyks Lietuvoje, Palangoje.

– Gal ketinate tapti Lietuvos piliečiu?

Tam reikia išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą...

– Mes su žmona pamažėle mokomės kalbos, o mums padeda sūnus.

Jam treji metai, jis „dirba“ vaikų darželyje. Įdomu, kad su juo vaikučiai bando kažką rusų kalba čiauškėti.

– Žodžiu, gyvendamas Palangoje, nesiilgite didžiosios Maskvos...

– Iš čionykščio oro uosto nuskristi į dirigavimo paskaitas Maskvos konservatorijoje nėra jokių sunkumų.

Kaip ir nukeliauti į bet kurį pasaulio tašką. Manau, kad ir pati Palanga ne kurortinio sezono metu galėtų tapti gera Europos baze dirigentų meistriškumo pamokoms. Aš turiu tokių idėjų. Ir, regis, pradedu sulaukti vietinių palaikymo. Jaučiu, kad jų akys prie manęs jau priprato (juokiasi). n

– Lieka tik palinkėti tokių anšlagų sulaukti ir Klaipėdoje. Beje, kai Jūsų nebūna, ar užduodate orkestrantams namų darbų?

– Taip, jie dirba savarankiškai.

Repeticijos man – ne vien darbas su muzikiniu tekstu. Aš stengiuosi su muzikantais pasidalinti savo žiniomis apie kompozitorių, apie aplinką ir šalį, kurioje jis tuo metu gyveno ir kūrė. Ir man visada smagu, kai suprantu, kad į tuos namų darbus įeina ir knygų skaitymas bei muzikos klausymas. Visada jaučiamas muzikanto nusiteikimo tobulėti kaip asmenybei lygis. Atliekama muzika tampa gilesnė, turtingesnė. Ir man patinka, kad

Muzikos barai / 51

PANORAMA

Muzikuojančių šeimų festivalyje – daug mažų ir didelių atradimų

„To neįmanoma papasakoti, tai reikia pamatyti“, – pasibaigus muzikuojančių šeimų festivalio „Gaidų pynė“ koncertui susižavėjimo neslėpė viešnia iš Amerikos Aldona Vaitienė.

Rugsėjo 24 d. festivalio dalyviai ir svečiai rinkosi į baigiamąjį koncertą Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje. Rudeniškais motyvais išpuoštoje scenoje pasirodė net 24 šeimos iš visos Lietuvos. Sulaukėme ir svečių iš užsienio – gausi muzikuojanti Asakavičių šeima iš Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities Pilkalnio (Dobrovolsko) miesto garbingai atstovavo Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenei.

Koncerte pasirodė įvairios sudėties ansambliai, kurių nariai – nuo trejų metų vaiko iki garbaus am-

žiaus suaugusiojo – džiaugsmo ir kūrybingumo šaltinį atranda skirtingų krypčių ir stilių muzikoje.

Kai kurie jų jau dalyvavo praėjusių metų festivalyje „Gaidų pynė“ ir šiemet pasirodė dar patobulėję, išplėtę repertuarą, papildę ansamblius naujais šeimos nariais.

Kiekvienas ansamblis – savaip unikalus, daugelis jau yra dalyvavę šalies ar net tarptautiniuose konkursuose, sukaupę nemažą koncertinę patirtį. Kiti susibūrė festivaliui „Gaidų pynė“ ir scenoje žengia pirmuosius, bet jau labai tvirtus žingsnelius.

Vilniečių ansamblio „Cornet trio“ įkūrėjo ir vadovo, ilgamečio simfoninio orkestro trimitininko Zigmo Kazlausko nuomone, grojimas ansamblyje suartina žmones, juos suvienija bendri siekiai, troškimai, planai ir svajonės. „Norėjau, kad mano vaikaičiams liktų gražūs prisiminimai apie kartu praleistas akimirkas muzikuojant. Visai nesvarbu, kuo jie bus užaugę, bet muzika juos lydės visą gyvenimą. Muzikavimas ugdo jausmus, fantaziją ir dovanoja gerą nuotaiką. Šeimų muzikavimo tradicija iki šiol gyva kultūringose tautose, jų pavyzdžiu mes norime sekti.“ Baigiamajame festivalio koncerte kartu su nemažu būriu klausytojų šeimų ansamblius stebėjo ir vertino autoritetinga komisija: Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė ir mokytoja ekspertė Auksė Stankevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogai – kompozitorius, orkestrų dirigentas Kazys Daugėla, chorų dirigentas Rolandas Aidukas, muzikologė Virginija Apanavičienė, Lietuvos operos ir baleto teatro solistė Sofija Jonaitytė, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis, taip pat partnerių atstovai – Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ direktoriaus pavaduotojas ugdymui Albertas Baika, Vilniaus

Karoliniškių muzikos mokyklos direktorė Aldona Skruibytė, Kauno J. Gruodžio konservatorijos mokytoja ekspertė, muzikologė Gražina Dainauskienė.

Laureatų diplomus ir premijas pelnė po tris kiekvienos muzikos kategorijos kolektyvus. Pramoginės muzikos kategorijoje laureatais tapo duetas „Linksmieji trimitai“ (Vilnius), Mamų ir dukrų kvartetas (Gotlybiškių kaimas, Šakių r.), Germanavičių šeimos kvartetas (Viduklė, Raseinių r.); liaudies muzikos kategorijoje nugalėjo Asakavičių šeimos ansamblis (Karaliaučiaus kraštas), kanklių ansamblis „Ašarėlė“ (Panevėžys), Ona Auškalnienė ir Rūta Auškalnytė (Akademija, Kėdainių r.); akademinės muzikos kategorijoje profesinės krypties pogrupyje laureato vardą pelnė gitaristų brolių Poškų duetas (Vilnius), Styginių instrumentų kvartetas (Alytus), instrumentinis ansamblis „Saulė, Pijus ir draugai” (Vilnius); akademinės muzikos kategorijos mėgėjų pogrupyje geriausiais pripažinti „Cornet trio“ (Vilnius), „Quartole“ (Vilnius), Austėja ir Liveta Valentaitės (Kaunas).

Už artistiškiausią pasirodymą apdovanotas vokalinis ansamblis „Broliai“ (Šveicarijos k., Jonavos r.), už kūrybiškiausią pasirodymą – ansamblis „Žvalučiai“ (Klaipėda), už originaliausią pasirodymą – Butkevičių šeimos ansamblis (Klaipėda). Šeimų šventė – Šv. Kazimiero ordino iniciatyva, kuria siekiama skatinanti šeimų kūrybiškumą, stiprinti jų narių ryšius ir bendravimą.

Festivalio-konkurso „Gaidų pynė“ organizatoriai, Šv. Kazimiero ordino nariai ir partneriai, džiaugiasi, kad šiemet jau antrą kartą vykusį renginį parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kultūros taryba. Tik užtikrinus festivaliokonkurso tęstinumą bus įmanoma atgaivinti muzikavimo šeimose tradiciją. „Muzikavimas šeimoje – didelė vertybė. Jis stiprina vidinius šeimos ryšius, plečia akiratį, suteikia daug bendro kūrybinio džiaugsmo, – teigia Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis. – Muzikuojančių šeimų festivaliskonkursas „Gaidų pynė“ yra labai reikšmingas ir Lietuvos kultūrai reikalingas renginys. Tikiu, kad tie vaikai, kurie dabar kartu muzikuoja su savo tėvais, broliais, seserimis, ateityje gausins muzikuojančių šeimų būrį, iš jų išaugs daug puikių Baigiamojo koncerto Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje dalyviai

Muzikos barai / 52

Asakavičių šeimos ansamblis

Butkevičių šeimos ansamblis

„Žydinčios stygos“

asmenybių, gabių menininkų. Tikiu, kad festivalis turi perspektyvą augti ir kasmet suburti vis daugiau muzikuojančių šeimų.“ Šv. Kazimiero ordinas, kurio šūkis yra Vivere bonum faciendo (Gyventi darant gera), jau keleri metai vykdo kultūrinius, socialinius, labdaros projektus, įgyvendinamus ordino narių bei rėmėjų savanorišku darbu. Skirta finansinė parama atvėrė galimybes ne tik surengti festivalio dalyvių pasirodymus Lietuvos regionuose bei suburti muzikuojančias šeimas Vilniuje, bet ir suplanuoti dalyvių koncertines keliones į mokyklas, vaikų ar senelių globos namus. Tokios koncertinės išvykos suteikia nemažai džiaugsmo tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Į muzikuojančių šeimų šventę žmones kvietėme šūkiu „Muzikuojanti šeima – darni šeima. Darni šeima – stipri valstybė“. Linkime, kad visose Lietuvos šeimose netrūktų darnos, meilės ir gerumo, kad vaikai augtų laimingi, kad muzikinė veikla taptų gyvenimo džiaugsmo ir kūrybinių galių atsiskleidimo šaltiniu. Juk „Muzika – tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis <...>.

Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba“ (M. K. Čiurlionis).

Aldona JUODELIENĖ

Orkestrui „Sklepučini“ – tarptautinio konkurso laurai

„Euro Bösel Musiktage 2017“ organizatorių nuotraukos

„Europa svečiuojasi Bėselyje“ – toks Vokietijos miestelyje rengiamo tarptautinio festivalio-konkurso „Euro Bösel Musiktage“ šūkis.

Jau daugiau kaip 50 metų šiuos žodžius įprasmina ne tik renginio programa, bet ir svetingi Bėselio žmonės. Per pastaruosius dešimtmečius tuo įsitikino daugiau nei 100 000 muzikantų iš įvairių šalių.

Panevėžio rajono Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Sklepučini“, vadovaujamas Vilmanto Vapsvos, iš rugsėjo 7–10 dienomis vykusio 55-ojo konkurso „Euro Bösel Musiktage“ grįžo net su trimis apdovanojimais: laimėtas pagrindinis prizas – festivalio taurė – varinių pučiamųjų orkestrų (Brass band) kategorijoje, 3 vieta tarp visų konkurse dalyvavusių orkestrų, o Vilmantas Vapsva pripažintas geriausiu varinių pučiamųjų orkestrų dirigentu.

Rugpjūčio pabaigoje orkestras su lektoriais iš Belgijos savaitę rengė Lietuvoje dar negirdėtą Belgijoje gyvenančios tailandietės kompozitorės Pimpanit Karoonyavanich kūrinį „Kelionė į Bermudų trikampį“. Būtent šis kūrinys rugsėjo 10 dieną ir buvo atliktas „Euro Bösel Musiktage“ konkurse. Orkestrui talkino belgų kornetininkas Simonas Van den Eede.

Vaikų ir jaunimo orkestras „Sklepučini“ Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų asociacijos prezidento Remigijaus Vilio, Nyderlandų lektoriaus Pieto Visserio ir Vilmanto Vapsvos iniciatyva įkurtas 1999 m.

Nuo pat pradžių orkestrui vadovauja V. Vapsva. „Mūsų kolektyve

„Sklepučini“ koncertas „Euro Bösel Musiktage“, diriguoja Vilmantas Vapsva

Orkestras „Sklepučini“ ir choreografinė grupė „Salida“ tarptautiniame festivalyje-konkurse „Euro Bösel Musiktage“

šiuo metu groja apie trisdešimt muzikantų, vis daugėja pradedančiųjų. Tarp orkestro narių negali būti jokių pykčių ar nesutarimų, esame kaip šeima. Kartais juokais mus kas nors pavadina sekta“, – šmaikštauja kolektyvo vadovas. V. Vapsva ne tik vadovauja orkestrui, bet ir organizuoja festivalius ir edukacinius projektus „Provincijos dūdos“, „Mažasis čempionatas“, „Nuo klasikos iki popso“ ir kt.

Džiugu, kad orkestro lygis nuolat kyla, jo muzikantai tampa Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatais. „Sklepučini“ nuo 2000 m. dalyvauja Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatuose, nuo 2002 m. – Lietuvos ir pasaulio dainų šventėse. 2004 m. orkestrui įteiktas „Aukso paukštės“ apdovanojimas nominacijoje „Naujai suspindusi žvaigždė“. 2008 m. Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato A kategorijoje ir 2010 m.

B kategorijoje laimėtas Grand Prix. „Sklepučini“ koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje – Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje.

2013 m. prie orkestro prisijungė choreografinė grupė „Salida“ (vadovė Asta Skujytė).

Vaizdo įrašai iš tarptautinio festivalio-konkurso „Euro Bösel Musiktage“: https://youtube/ TzPwpAJrOzs

Kazys DAUGĖLA

Klaipėdiečių koncertai Minske ir Daugpilyje

Pavasarį Minsko filharmonijos kamerinėje salėje (balandžio 30 d.) ir Daugpilio universiteto Koncertų salėje (gegužės 9 d.) koncertavo Klaipėdos menininkai – dainininkė Valentina Vadoklienė, pianistė Irena Pečiūrienė, smuikininkė Dainora Tetenskienė ir birbynininkas Vytautas Tetenskas.

Minsko filharmonijoje skambėjo B. Dvariono, J. Gruodžio, J. Tallat Kelpšos, R. Žigaičio, E. Balsio, J. Juzeliūno, J. Švedo, A. Bražinsko, A. Raudonikio ir kitų lietuvių kompozitorių originalūs kūriniai bei harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Klaipėdiečiai užmezgė kūrybinę draugystę su Minsko kultūros ir menų universiteto profesoriaus Vladimiro Zenevičiaus vadovaujamu Minsko filharmonijos ansambliu „Gramnici“, sutarta jį pakviesti į Klaipėdą.

Tiek Minske, tiek Daugpilyje klaipėdiečių koncertai turėjo didelį

V. Vadoklienė, I. Pečiūrienė, D. Tetenskienė ir V. Tetenskas

pasisekimą.

MB inf.

Muzikos diena Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje

Rugsėjo 29 d. popietę Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje buvo švenčiama tradicinė Muzikos diena. Šiemet šventė buvo ypatinga – skirta artėjančiam Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui. Renginio sumanytoja ir organizatorė – mokytoja Asta Kontrimienė.

Pertraukų metu erdvioje mokyklos fojė vyko nuotaikingi jaunųjų muzikantų ir jų mokytojų bendri koncertėliai, o per didžiąją pertrauką atvyko gausus būrys svečių – lopšelių-darželių „Vyturėlis“, „Nykštukas“, „Bangelė“, „Želmenėlis“, „Alksniukas“ auklėtiniai su tėveliais.

Svečiai mokykloje lankėsi ne pirmą kartą, jie – tęstinio meninio projekto „Atverkime duris į muzikos pasaulį“ dalyviai. Projekto organizatorė – mokyklos direktorė Jolita

Šlajienė, jo koordinatorės – direktorės pavaduotoja ugdymui Daina Šalvė ir mokytoja Genovaitė Juškevičienė.

Suskambo šventės kūrinys – lietuvių liaudies daina „Oi tu strazde, strazdeli“. Kartu su mokytojais ją atliko jaunieji mokyklos muzikantai, pritarė tautiniais drabužiais pasipuošę ir mažieji darželinukai. Visas šaunusis „choras“ nulingavo ilgais mokyklos koridoriais, skleisdamas džiaugsmingą Muzikos dienos nuotaiką.

MB inf.

Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje buvo švenčiamos Muzikos diena nuotaikos

Muzikos barai / 53

TAI ĮDOMU...

Didžiųjų operos nesėkmių istorija SKANDALINGAS FIASKO – NE RETENYBĖ MUZIKINIAME TEATRE. KUR KAS REČIAU PER PREMJERĄ NESĖKMĘ PATYRUSI OPERA VĖLIAU PRIPAŽĮSTAMA ŠEDEVRU. TOKIUS ATVEJUS APRAŠĖ RUSŲ MUZIKOS KRITIKAS PIOTRAS POSPELOVAS.

K

eturis šimtus metų, kai gyvuoja opera, šedevro istorija paprastai prasidėdavo nuo sėkmingos premjeros. Kartais ta premjera būdavo triumfališka. Kartais – net sensacingai triumfališka, kaip, pavyzdžiui, Giuseppe Verdi „Nabuko“, tapusio nacionaliniu įvykiu, arba Richardo Wagnerio „Nibelungo žiedo“, kuris prilygo pasaulinio masto įvykiui.

Yra pasitaikę, kad publika naujam operos kūriniui iš pradžių dovanodavo tik kuklią palankumo porciją, tarsi norėdama jį išragauti per kelis vėlesnius spektaklius ar net naujus pastatymus. Bet jei opera patirdavo fiasko, jos vėliau niekas niekada nebeprisimindavo. Ir tik kai kurios operos, dabar laikomos šedevrais, savo biografiją pradėjo nuo nesėkmės.

Muzikos barai / 54

G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Don Bazilijo arija

Alessandro Scarlatti. „Mitridatas Eupatoras“.

Venecija, 1707 m.

Opera gyvavo jau visą amžių, kai šio žanro istorijoje įvyko pirmasis fiasko, vėliau pripažintas nepelnytu. Tai atsitiko Italijos operos sostinėje, nesėkmę patyrė vienas geriausių to meto operos kūrėjų. Dabar visiškai nesuprantama, kodėl tokia graži, dramatiška ir virtuoziška muzika neįtiko venecijiečiams – atrodytų, Alessandro Scarlatti sukūrė kaip tik tai, ką jie mėgo ir ko ypač laukė.

Išlikę amžininkų liudijimai, taip pat jų sukurtos epigramos šiek tiek nušviečia įvykio priežastis. Galbūt A. Scarlatti muzikinė kalba aplenkė laiką ir pasirodė kiek per sudėtinga.

Be to, A. Scarlatti buvo nevietinis – kilęs iš Neapolio. Vis dėlto nesėkmės kaltininkas buvo ne tiek jis, kiek jo libretistas poetas Gerolamo Frigimelica-Roberti, sukūręs dramą pagal Euripido „Elektros“ modelį.

G.Frigimelica-Roberti buvo reformatorius, siekęs venecijietišką pastoralę ir tragikomediją pertvarkyti pagal klasicizmo principus.

Iš pradžių venecijiečiai poetą laikė žaismingu originalu, tačiau ilgainiui jų susidomėjimas moksliniais eksperimentais atslūgo, o „Mitridatas Eupatoras“ – nuosekliausias ir radikaliausias libretisto opusas – paprasčiausiai perpildė jų kantrybės taurę.

Operos istorikų nuomone, „Mitridato Eupatoro“ nesėkmė liudija literatūrinės operos krizę. Spektaklis, kuriame į pirmąjį planą iškeliami ne dainininkai žvaigždės, o literato kūryba, sužlugdė visą projektą: publika atsisakė daly-

vauti dar viename menų kovos raunde. Kompozitoriaus karjerai tai neatsiliepė, A. Scarlatti toliau sėkmingai kūrė Neapolyje. O štai poetas G. Frigimelica-Roberti dramaturgo karjerą netrukus baigė. Opera „Mitridatas Eupatoras“ buvo atgaivinta po pustrečio šimtmečio – 1956 metais Milane.

Ludwig van Beethoven. „Fidelijus“. Viena, 1805 m.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vienintelė Ludwigo van Beethoveno opera patyrė nesėkmę dėl politinių priežasčių: likus trims savaitėms iki pirmojo spektaklio Vieną okupavo Napoleono armija. Prancūzų karininkai ir tapo ta publika, kuri susirinko į „Fidelijaus“ premjerą. Vienos gyventojų atėjo mažai, teatro „An der Wien“ salė buvo pustuštė, o tai visada nemaloniai nuteikia atlikėjus.

Po dviejų spektaklių nutarta operos neberodyti. L. van Beethovenas buvo paprašytas parengti naują redakciją, tačiau po pusmečio ir ji patyrė nesėkmę, nors šįkart prancūzai buvo niekuo dėti. Tik trečioji, 1814 metų, redakcija publikai įtiko, o tikrosios ovacijos nuskambėjo dar vėliau, 1822 metais, kai atsirado puiki pagrindinio vaidmens atlikėja – aštuoniolikmetė Wilhelmine Schröder-Devrient. Jos herojė Leonora, persirengusi jaunuoliu Fidelijumi, rizikavo, kad išvaduotų vyrą – politinį kalinį – iš Sevilijos tirono požemių.

Beethovenas sujungė klasicizmo, prancūziškos opéra de sauvetage (išgelbėjimo operos) ir oratorijos modelius, suteikė jiems tikro simfonizmo ir sukūrė labai koncentruotą muziką. Ga-

lėjo atsirasti puiki vokiečių opera, bet tuomet apsiribota zingšpyliais – komiškomis operomis, turinčiomis nemažai šokių ir dialogų.

Rimčiausias iki šiol sukurtas zingšpylio žanro kūrinys – Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtoji fleita“. Tačiau daug peno vaizduotei teikiantį masonišką turinį Mozartas sumaniai perteikė paprastomis formomis, o Beethovenas laisvės, kovos su tironija ir pasaulį gelbstinčios meilės temas reiškia niauriai ir herojiškai. Komiški zingšpylių rėmai jam buvo paprasčiausiai per ankšti.

Trys „Fidelijaus“ redakcijos paliko žmonijai net keturias uvertiūras, tarp jų – simfoninį šedevrą, vadinamąją „Leonorą Nr. 3“. Dabar „Fidelijus“ nedingsta iš pasaulio scenų, net buvo atnaujinta pirmoji redakcija – ta pati, per kurios premjerą teatre „An der Wien“ spjaudėsi Napoleono karininkai.

Gioachino Rossini. „Sevilijos kirpėjas“.

Roma, 1816 m.

Garsiausios Gioachino Rossini operos nesėkmė truko viso labo vieną dieną, bet tai buvo tikrų tikriausia nesėkmė.

Priešistorė: Romos teatrui „Argentina“ žiemos karnavalų sezonui prireikė operos.

Sukurti naują libretą ir suderinti jį su cenzūra nebebuvo kada. G. Rossini ir libretistas Cesare Sterbini nutarė paimti patikrintą pjesę – Pierre´o de Beaumarchais „Sevilijos kirpėją“.

Tačiau pagal šį siužetą jau buvo sukurta kompozitoriaus Giovanni Paisiello opera: 1782 metais jis parašė ją Sankt Peterburgui, vėliau ji pasiekė net Kazanę ir daugiau kaip trisdešimt metų buvo populiari visoje Europoje.

Rossini perdirbinys tapo šio populiarumo auka. Nors buvo gautas raštiškas Paisiello sutikimas, o Rossini prieš premjerą paskelbė kreipimąsi, kuriame išreiškė pagarbą originalui ir jo autoriui, senosios versijos šalininkai sužlugdė premjerą – vos Rossini atsisėdo prie klavesino, kilo triukšmas ir švilpimas, jis netilo visą spektaklį.

Prie viso to dar prisidėjo kitos aplinkybės: Don Bazilijaus vaidmens atlikėjas suklupęs pargriuvo, susižeidė veidą ir ariją apie šmeižtą dainavo nosine valydamasis kraują; staiga į sceną įėjo katė ir pradėjo po ją vaikščioti. G. Rossini išlaikė išorinę ramybę, tačiau buvo šokiruotas ir paliko teatrą dar iki nusilenkimų. Antrąjį spektaklį jis šiek tiek pakoregavo, bet į teatrą vakare nenuėjo. Nenuėjo ir jo priešai, patenkinti sužlugdyta premjera. Ir tai buvo jų klaida.

Publika, išklausiusi operą, daugiau nei entuziastingai įvertino jos pranašumus ir, klegėdama iš susižavėjimo, patraukė į viešbutį, kuriame gyveno kompozitorius. Išgirdęs keistus šūksnius, G. Rossini pasislėpė arklidėse.

Manuelis Garcia (garsus ispanų tenoras, gaudavęs didesnius honorarus nei kompozitorius), Almavivos vaidmens atlikėjas, atėjęs pas

autorių kartu su minia naujai iškeptų gerbėjų, negalėjo įtikinti išsigandusio Rossini išeiti su jais susitikti ir gavo apelsinu į akį – mėlynė laikėsi kelias dienas. „Sevilijos kirpėjo“ gerbėjai išdaužė viešbučio langus. „Buvo sausis. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad dėl plūstančio į mano kambarį šalčio naktis buvo maloni“, – vėliau prisiminė kompozitorius.

Michail Glinka. „Ruslanas ir Liudmila“. Sankt Peterburgas, 1842 m.

Nešlovingai gyvenimą pradėjo ir svarbiausias rusų genijaus šedevras. Niekas to neprognozavo: operos „Gyvybė už carą“ („Ivanas Susaninas“) autorių mėgo ir publika, ir valdžia.

Sankt Peterburgo didysis teatras taip greitai ir noriai griebėsi „Ruslano“, kad Michailas Glinka vos spėjo jį pabaigti. Į premjerą susirinko geranoriškai nusiteikusi publika. Pirmasis veiksmas pavyko. Antrajame kažkodėl nenusisekė vadinamoji galvos scena. „Joje sėdi visas choras ir baubia kaip jaučių banda“, – liudininko atsiliepimas.

Trečiojo veiksmo sėkmė daug priklausė nuo Ratmiro vaidmens atlikėjos, tačiau pirmoji Petrova (Ana Petrova-Vorobjova) susirgo ir dainavo antroji Petrova (Anfisa Petrova), o tai ne tas pat. Ketvirtajame veiksme žiūrovai paprasčiausiai pavargo. Bet liko dar penktasis, ir jo pabaigoje publikai buvo duotas signalas iš aukščiau: caras Nikolajus I ir visa imperatoriškoji šeima išėjo iš teatro, nesulaukusi operos pabaigos. Plojimai vis dėlto nuskambėjo, bet M. Glinka išgirdo ir kitokių garsų. „Kreipiausi, – prisiminė kompozitorius, – į direktoriaus ložėje sėdintį generolą Dubeltą ir paklausiau: „Atrodo, kad švilpia; ar eiti nusilenkti?“ „Eik, – atsakė generolas. – Kristus daugiau už tave kentėjo.“ Pagrindinis operos kritikų priekaištas „Ruslanui ir Liudmilai“ buvo tas, kad jai trūksta draminio veiksmo. Be jo muzikos, tegul puikios ir originalios, gausa atrodė kaip prabangi monotonija. Ir tik nedaugelis vertintojų, tarp jų Vladimiras Stasovas, suprato, kad Glinka

sukūrė naują žanrą – epinę operą – ir pramynė taką, kuriuo vėliau pasuko Nikolajus Rimskis-Korsakovas ir Aleksandras Borodinas. Įkalbėtas draugų M. Glinka padarė daug taisymų ir kupiūrų. Opera išsilaikė scenoje ketverius metus.

Pasakojama, kad didysis kunigaikštis Michailas Pavlovičius nusižengusius karininkus už bausmę siųsdavo klausytis „Ruslano ir Liudmilos“. Tačiau vargu ar tai tiesa: negi aristokratas gali rafinuotai įžeidinėti menininką?

Tačiau garsusis M. Glinkos spjūvis Rusijai, kai jis amžiams išvyko iš šalies, buvo skirtas tiek nesupratimui, tiek pasipūtimui, su kuriais jam teko susidurti.

Dabar nuo „Ruslano“ muzikinio teksto nuvalyti vėlesni antsluoksniai ir jis atliekamas akademiškai nepriekaištingai. Tačiau teatrams dar reikia „prisikasti“ iki Andreaso Rollerio dekoracijų. Eskizuose liko du dekoracijų variantai, iš kurių pirmąjį pasirodė sudėtinga įgyvendinti, tad A. Rolleris sukūrė paprastesnį antrąjį. Tokios scenografijos „Ruslano“, koks jis iš pradžių buvo sumanytas, pasaulinė premjera dar neįvyko.

Didysis teatras pirmąjį po šešerius metus trukusios rekonstrukcijos sezoną pradėjo operos „Ruslanas ir Liudmila“ premjera, 2011 m. Deja, dalis publikos paliko salę, režisieriaus D. Černiakovo pastatymas pasirodė „perdėm skandalingas“ Farlafo partiją atliko bosas baritonas Almas Švilpa

Muzikos barai / 55

TAI ĮDOMU...

Richard Wagner. „Tanhoizeris“. Paryžius, 1861 m.

Giuseppe Verdi. „Traviata“.

Venecija, 1853 m.

Populiariausia populiariausio kompozitoriaus opera buvo pasitikta šaltai. „Vakar vakare sužlugo „Traviata“, – rašė Giuseppe Verdi. – Ar dėl to kaltas aš, ar dainininkai? Ateitis parodys.“ Laukti teko neilgai – po metų toje pačioje Venecijoje operą lydėjo sėkmė, nors autorinės pataisos buvo minimalios. Kas atsitiko per premjerą? Publikai nepatiko apkūni pagrindinio vaidmens atlikėja – jos išvaizda nesutapo su mirštančios nuo tuberkuliozės Violetos Valeri įvaizdžiu. Kita priežastis – šiuolaikiniai kostiumai scenoje. Opera sukurta Alexandre´o Dumas sūnaus naujausio romano „Dama su kamelijomis“ motyvais ir atspindėjo Paryžiaus demimondo elgsenos aktualijas. „Traviata“ tapo pirmąja to meto šiuolaikine opera, kurios herojų ir žiūrovų neskyrė istorinė distancija. Žanras atmetė vieną savo sąlygiškumų, ir apkūni dainininkė, vilkinti šiuolaikinę suknelę, buvo nei šis, nei tas. Viename vėlesnių pastatymų veiksmas perkeltas pusantro amžiaus į praeitį. To visiškai nevertėjo daryti, būtų pakakę rasti tinkamą atlikėją.

G. Verdi „Traviata“, Zalcburgo festivalis, 2005 m. Violeta – Anna Netrebko, Alfredas – Rolando Villazón

Muzikos barai / 56

Tiesą sakant, fiasko patyrė ne pasaulinė, bet Paryžiaus premjera, tačiau didžiųjų operos nesėkmių istorijos be jos negalima įsivaizduoti.

Tuo metu „Tanhoizeris“ (1845 m.) jau buvo pastatytas Vokietijos teatruose, Vienoje ir net Niujorke, bet Richardas Wagneris neprarado vilčių užkariauti Europos sostinę. Per kunigaikštienę Metternich, Austrijos pasiuntinio žmoną, jis pateikė imperatoriui Napoleonui III visą „Vokiečių sezono Paryžiuje“ programą, susidedančią iš jo, R. Wagnerio, kūrinių. Projekto pradžia buvo sėkminga, imperatoriaus įsakymu „Tanhoizeris“ turėjo būti pastatytas Paryžiaus operoje. Wagnerio paprašyta tik vieno – įtraukti į operą baleto epizodų. Šios tradicijos Paryžiaus operoje laikėsi visi kompozitoriai, ir R. Wagneris parengė redakciją, kurioje uvertiūra iškart pereina į baletinę bakchanalijos sceną Veneros grotoje. Tačiau pagal paryžietiškas taisykles baletas turėjo būti rodomas ne spektaklio pradžioje, bet antrame veiksme. Kaip tik į antrąjį veiksmą pavakarieniavę ateidavo Žokėjų klubo nariai, kurie išlaikė operos šokėjas: baleto menas laikytas megėjišku ir teatras balerinoms nemokėjo at-

lyginimo – tokia buvo rūmų teatro ir nuolatinių abonementų savininkų santykių sistema.

Operos direkcija atkakliai prašė R. Wagnerio perkelti baletą į antrą veiksmą, bet jam patiko šokių su bakchantėmis ir menadėmis Veneros grotoje idėja. Teatro baletmeisteris Lucienas Petipa (Rusijoje išgarsėjusio Mariuso Petipa vyresnysis brolis) skėsčiojo rankomis – Richardas Wagneris „Tanhoizeris“, Bairoito festivalio pastatymas, 1978 m.

ką galima išspausti iš kordebaleto mokinių?

Juk jeigu per pirmąjį veiksmą salėje nebus žokėjų, scenoje nebus ir balerinų.

Supratusi, kad Wagnerio nepalenks, direkcija (greičiausiai jam nežinant) paprašė Petipa parengti atskirą baletinį intarpą „Graciosa“ pagal vieno Žokėjų klubo nario libretą ir Theodore´o Labarre´o, Napoleono III pieno brolio, muziką. Jis turėjo būti parodytas tarp „Tanhoizerio“ pirmojo ir antrojo veiksmų.

Tačiau iki „Tanhoizerio“ premjeros šis baletas, galėjęs išgelbėti padėtį, dar nebuvo baigtas. Direkcija tikėjosi išvengti skandalo derėdamasi su žokėjais, bet viskas buvo veltui – atėję į antrąjį veiksmą su medžiotojų švilpukais ir dūdelėmis, jie sukėlė tokį triukšmą, kad patį faktą, jog operą pavyko parodyti iki galo, galima laikyti pergale. Bet pergale nė nekvepėjo: įsižeidė net R. Wagnerio draugai, kuriems jis nesugebėjo parūpinti patogių vietų, nes salę tvarkė rūmų administracija.

(Pavyzdžiui, Giacomo Meyerbeeris per savo spektaklius operoje visada pats kontroliuodavo, kas kur sėdi iki nuošaliausio kampelio.)

Niekuo dėti dainininkai, didvyriškai atlikę savo darbą, prisiklausė pašaipų scenoje ir užkulisiuose. R. Wagnerio žmona buvo įžeidinėjama salėje. Ji tylėjo, bet jos tarnaitė atsikirsdama drąsiai vadino prancūzus šunimis ir kiaulėmis. Antrasis spektaklis pavyko ne ką geriau: klubo nariai, kurių dauguma tarnavo imperatoriui, toliau nebaudžiami siautėjo imperatoriškajame teatre – tokios buvo laisvės ribos Antrojoje imperijoje. „Eikite jūs su savo laisvąja Prancūzija!“ – širdo kunigaikštienė Metternich.

R. Wagneriui į galvą šovė mintis trečią spektaklį parodyti ne abonementų savininkams, ložių šeimininkams, o paprastai publikai, kuri ateitų į teatrą įsigijusi bilietus. Tačiau žokėjai nė nemanė nusileisti – jie nusipirko bilietus, pavakarieniavo anksčiau ir šįkart atėjo ne į antrąjį veiksmą, o į pačią pradžią. Atvyko ir policija, tačiau tik tam, kad, jei kas, apgintų žokėjus nuo parterio publikos. Daugeliui žokėjų tąkart Wagnerio muzika visiškai patiko, tik keisti savo elgesio jie jau negalėjo.

R. Wagneris su šeima iš teatro išėjo dar prieš spektaklio pradžią. Per pirmąjį veiksmą opera du kartus buvo nutraukta ketvirčiui valandos ir, siautėjant miniai, vos pavyko ją baigti. Antra vertus, paryžietiškoji „Tanhoizerio“ premjera visiškai nereiškė komercinio žlugimo: visas Paryžius kalbėjo tik apie Wagnerį, direkcija paskelbė dar du spektaklius, bet kompozitorius ryžtingai atsiėmė partitūrą. Po šių įvykių Charles´is Baudelaire´as parašė straipsnį „Richardas Wagneris ir „Tanhoizeris“ Paryžiuje“.

Ateities meną įvertino ne jis vienas: Paryžiuje atsirado vagneristų, susiformavo garsiausias kultas operos istorijoje.

Georges Bizet. „Karmen“. Paryžius, 1875 m.

Georges´o Bizet šedevro nesėkmė teatre „Opéra-Comique“ (kuriame nebuvo jokių žokėjų) – liūdniausias šio sąrašo punktas: autoriui nebuvo lemta pasimėgauti šlove, taip greitai pakeitusia gėdą.

Per repeticijas moterų choras nesutiko vaidinti tabako fabriko darbininkių, kurios rūko ir pešasi žiūrovų akivaizdoje: juk iki tol iš operos choristų nebuvo reikalaujama nieko daugiau, tik dainuoti sustojus į eilę.

Premjerinė „Karmen“ įspūdžio publikai nepadarė. Iš pradžių klausytasi atidžiai, bet po Toreadoro kupletų, kad ir kaip būtų keista, padvelkė šaltuku, trečiame veiksme įvertinta tik lyrinė Mikaelos arija, o ketvirtajame Georges´o Bizet karikatūra

Įžymiosios to meto Karmen atlikėjos

publiką tiesiog atstūmė žiaurus pagrindinės herojės nužudymas. Tiesą sakant, ji nesužadino žiūrovų užuojautos.

Nors G. Bizet kiek galėdamas sušvelnino patrakusią čigonę, pavaizduotą Prospero Mérimée apsakyme, publikos ir kritikų akyse ji vis tiek buvo vulgarumo ir purvo įsikūnijimas. Artistė Célestine Galli-Marié puikiai suvaidino Karmen, bet efektas buvo atvirkščias: laikraščiai operą sumalė į miltus.

Niekas iš kritikų neįvertino muzikos – geriausiu atveju jie jos nesuprato. Kompozitoriaus kolegos elgėsi įvairiai: Charles´is Gounod pareiškė, kad Bizet pavogė iš jo Mikaelos arijos temą, Jules´is Massenet sveikino autorių, nuoširdžiai norėdamas jį pradžiuginti. Operos rodymą norėta baigti jau po keturių penkių spektaklių, bet vis dėlto ji palikta. Matyt, „Opéra-Comique“ neturėjo

kuo jos pakeisti. „Karmen“ rodyta pustuštėje salėje, direkcija, norėdama išsaugoti projektą, dalį bilietų išdalydavo nemokamai.

Netrukus po premjeros G. Bizet susirgo ir praėjus trims mėnesiams mirė nuo širdies smūgio. Jis buvo 36 metų. Po autoriaus mirties operą vėl bandyta rodyti, tačiau paskui Paryžius ją ilgam užmiršo. Atmetimo priežastis – ne tik žemasis realizmas. Paryžiuje vertinamas žaidimas pagal taisykles, o Bizet sumaišė visas taisykles ir stilius: „Karmen“ esama ir komiškosios, ir lyrinės operos, ir operetės, ir netgi vagneriškosios dramos bruožų. G. Bizet pakeitė net patį komiškosios operos žanrą, nors ne iki galo – liko kalbamųjų dialogų.

Iškart po kompozitoriaus mirties jo draugas Ernestas Guiraud baigė darbą – vietoj dialogų parašė vokalinius rečitatyvus, finalinį veiksmą papildė paties G. Bizet šokiais iš „Arlietės“ ir suteikė „Karmen“ didžiosios operos formatą. Ir akimirksniu užgriuvo sėkmė: tais pačiais 1875-aisiais Vienoje, vėliau visur, net Australijoje. 1883 metais „Karmen“ vėl statoma Paryžiuje, toje pačioje „Opéra-Comique“, bet čia vis dėlto paliekami dialogai – iš ištikimybės įstaigos stiliui.

Dabar daugelyje teatrų į sceną grąžinta autorinė G. Bizet versija su dialogais, bet iki šiol pasaulyje ginklais žvangina ir E. Guiraud versijos šalininkai.

Muzikos barai / 57

TAI ĮDOMU...

Giacomo Puccini. „Madam Baterflai“.

Milanas,1904 m.

Įkandin G. Rossini ir R. Wagnerio premjerinės obstrukcijos neišvengė ir italų operos genijų plejadą jau XX a. apyaušryje užbaigiantis kompozitorius Giacomo Puccini. „MaGeraldine Farrar – Madam Batterflai, 1907 m.

non Lesko“, „Bohemos“ ir „Toskos“ autoriaus antpuolis laukė mafijoziškiausiame Italijos teatre – Milano „La Scala“. Čia kadaise žlugo jo ankstyvoji opera „Edgaras“, ir nuo to laiko G. Puccini operų premjeros vykdavo Turine ir Romoje.

Atiduoti „Madam Baterflai“ sudoroti Milanui buvo nedovanotina klaida. Čia dar niekam, ar tai būtų kompozitorius, ar artistas, nebuvo pavykę įvesti savo taisyklių. Išimtis – rusų bosas Fiodoras Šaliapinas, kuriam pakako drąsos smūgiu nuleisti nuo laiptų vieną Milano klakerių vadų.

Naujoji G. Puccini opera tapo meistriško klakerių darbo objektu: ten – kikenimas, ten – švilpimas, čia – aistringo teatralo šūksnis: „Puccini, tu kartojiesi! Tai jau girdėjome „Bohemoje“!“ Per pertrauką kompozitorius, pasiramsčiuodamas lazdele (prieš premjerą G. Puccini pateko į automobilio avariją, po kurios ėmė šlubčioti), išėjo į sceną ir oriai nusilenkė, reaguodamas į ne itin garsius plojimus. Tačiau tai nepakeitė salės elgesio. Saulėtekio epizode, kuriame orkestras poetiškai vaizduoja japoniškų paukščių čiulbėjimą, kažkas salėje užgiedojo kaip gaidys, kitas įkandin miauktelėjo. Scenos, kurios turėjo spausti ašarą, sukėlė juoką. Skandalo užsakovai šįkart pasiekė savo: G. Puccini atšaukė tolesnius spektaklius, paniekinamai sumokėjęs teatrui netesybas.

Jis žinojo savo operos vertę, bet kai ką vis

dėlto pataisė. Po kelių mėnesių „Madam Baterflai“ buvo parodyta Brešoje. Iš čia prasidėjo jos triumfo žygis.

Kokia objektyvi premjeros nesėkmės priežastis? Milano publikai G. Puccini šedevras galėjo pasirodyti nepriimtinas dėl stiliaus naujumo ir subtilumo, išskirtinio meditatyvumo, tinkamo japoniškam siužetui. Žiūrovams galėjo nepatikti, kad operos veiksmas vyksta vienoje vietoje, nors ir skirtingu laiku. Dabar mes jau pripratę prie konceptualios scenografijos, o tuomet buvo įprasta keisti kiekvieno paveikslo dekoraciją.

Po „Madam Baterflai“ istorijos G. Puccini atsižegnojo nuo Milano, juolab kad pradėjo plaukti užsakymai iš Niujorko „Metropolitan Opera“. Kita – ir paskutinė – pasaulinė G. Puccini premjera „La Scaloje“ buvo „Turandot“ 1926 metais. Bet tuomet kompozitoriui jau niekas negalėjo pakenkti – jis tapo nacionaline vertybe, kurią pripažino visi, tarp jų ir Benito Mussolini. Be to, Puccini jau nebebuvo tarp gyvųjų.

Kurt Weill. „Mahagonio miesto iškilimas ir nuopuolis“. Leipcigas, 1930 m.

Kad ir kaip būtų keista, nė vienai XX a. operai nepavyko pranokti baleto premjeros skandalo, konkrečiai – Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ (Paryžius, 1913 m.). Novatoriškiausias operas – Albano Bergo „Voceką“, Bélos Bartόko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, George´o Gershwino „Porgį ir Besę“ ar Dmitrijaus Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ – publika priėmė entuziastingai, o rafinuotą Claude´o Debussy „Pelėją ir MeliKurtas Weillis

Muzikos barai / 58

sandą“ bent jau pagarbiai.

Bet sąmoningai provokatyvus Bertolto Brechto ir Kurto Weillio kūrinys, kurio veiksmas vyksta išgalvoto malonumų miesto aludėse ir bordeliuose, vis dėlto sukėlė skandalą, o Vokietijos politiniame kontekste (Veimaro Respublikos saulėlydis ir nacizmo stiprėjimas) – polemiką spaudoje ir „normalios“ publikos protestą.

Kelis kartus parodytas spektaklis buvo uždraustas ne tik Leipcige, bet ir Braunšveige, Kaselyje, Frankfurte prie Maino, atšauktos premjeros Esene, Oldenburge, Dortmunde ir Berlyne. „Mahagonis“ grįžo į sceną tik po Antrojo pasaulinio karo. Dabar jis statomas nelabai dažnai, tačiau įdomu, kad operos ištraukos paplito popkultūroje: dainą „Alabama“ perdainavo „The Doors“ (mėgėjiškai šleivai), Davidas Bowie (šiek tiek geriau), Marilyn Mansonas (kur kas įdomiau), Nina Hagen, Ute Lemper ir Marianne Faithfull (visos trys – nepriekaištingai ir ryškiai).

Karlheinz Stockhausen. „Šviesa“. 1977–2003 m.

Sumanytas variantas neįgyvendintas

XX a. antrojoje pusėje publika liovėsi lėmusi operos kūrinių likimą: teatrai perėjo prie ilgalaikio planavimo sistemos, spektaklių skaičius numatomas iš anksto, naujos operos kuriamos kur kas rečiau, ant pjedestalo kompozitorių pakeitė režisierius, atiduodantis pirmenybę kūrybiniam bendradarbiavimui su mirusiais autoriais.

Tais atvejais, kai vis dėlto užsakomos naujos operos, teatrai iš anksto planuoja jas kaip nuostolingas – su nuostoliais tenka taikstytis dėl tam tikro prestižo. Pati kūrybinės nesėkmės sąvoka prarado prasmę, todėl šį liūdną dešimtuką baigiame kūriniu, kuriam nepasisekė todėl, kad jis nebuvo įgyvendintas – taip fiasko ištinka didžiąsias utopijas.

Septynių operų ciklą (heptalogiją) „Šviesa“ Karlheinzas Stockhausenas sumanė su užmoju, turėjusiu užgožti R. Wagnerio tetralogiją „Nibelungo žiedas“. K. Stockhausenas sukūrė universalią formulę, kuri turėjo kosmogonijoje susieti visus menus ir netgi

stichijas ir išsiskleisti žiūrovų akivaizdoje per septynias dienas, parodyti pasaulio sukūrimą ir tarsi perkurti jį iš naujo.

Projektas buvo baigtas autoriui dar esant gyvam (Stockhausenas mirė 2007 metais). Keletą kartų skelbta data ir vieta, kada ir kur turėtų įvykti heptalogijos premjera, bet ji taip ir neįvyko. Iki šiol įvairiuose teatruose (beje, pirmasis buvo „La Scala“) atskirai pastatytos šešios operos iš septynių (išskyrus „Trečiadienį“, kuriame, be kita ko, yra Sraigtasparnių kvartetas, iš tiesų parašytas sraigtasparniams ir styginiams).

Kol kas nė vienas pasaulio teatras ar teatrų konglomeratas (tai būtų realiau) neskelbia planų pastatyti visą „Šviesą“. Logistikos, finansavimo ir projekto suvokimo keblumai viršija šiuolaikinės visuomenės galimybes.

Paskutinio didžiojo europietiškosios kultūros kompozitoriaus sumanymas vis dar neįgyvendintas. n

Karlheinzo Stockhauseno antkapis

Vertė Milda AUGULYTĖ

Karlheinzas Stockhausenas „Šviesa“

Muzikos barai / 59

KALEIDOSKOPAS Festivalių vasara Svarbiausi Europos klasikinės muzikos vasaros festivaliai neretai vyksta ant vandens, karjeruose, antikiniuose amfiteatruose, kitose neįprastose, kartais net sunkiai įsivaizduojamose vietose. Dažnai jų lankymas nėra vien prestižo dalykas – tai ir išskirtinių meninių išgyvenimų poreikis, tiesa, kartais pabarstytas snobiškumo druskele; bet paprastai tai virsta ritualu ar įpročiu, kuris perduodamas kitai kartai kaip palikimas.

Verona

G. Puccini „Turandot“

Muzikos barai / 60

Viduržemio jūros šalys, ypač Italija, lyderiauja renginių senovės amfiteatruose skaičiumi.

Pradėti juos vardyti, be abejo, reikėtų nuo Veronos antikinės arenos (Arena di Verona), kur nuo 30-ųjų mūsų eros metų vykdavo romėnų mėgstami cirko pasirodymai, jūrų mūšiai ir gladiatorių kovos.

Didžiausios pasaulyje scenos po atviru dangumi koncertams neįprasta vieta nepavadinsi – tenoro Giovanni Zenatello ir teatro impresarijaus Ottone Rovato iniciatyva pirmasis operos spektaklis – G. Verdi „Aida“ – čia buvo parodytas 1913 m. rugpjūčio 10 d., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Operos festivalis, pradėtas kiek vėliau, 1936-aisiais, kasmet (išskyrus Antrojo pasaulinio karo metus) Veronos arenoje vyksta nuo birželio iki rugsėjo. Nuo 1996 m. jį rengia privatus fondas „Arena di Verona Foundation“.

Puikus senove alsuojantis amfiteatras, per dieną saulėje įkaitę akmenys, šilta pietų naktis, žvaigždėtas dangus su mėnuliu – visa tai kuria unikalią atmosferą ir puikiai dera su operos žanro esme.

Festivalio pastatymai garsėja efektingumu, žymiausi režisieriai pateikia spalvingus šou.

Operos vizualumo siekiama įvairiais būdais, tačiau daugiausia dėmesio tradiciškai skiriama ypatingą atmosferą ir didingumą kuriančioms milžiniškoms dekoracijoms. Jų realizmas ir monumentalumas leidžia klausytojams visiškai pasinerti į spektaklio atmosferą. Lėšos čia netaupomos: skiriama tiek, kiek reikia.

2017 m. festivalio programoje – G. Verdi „Rigoletas“, „Nabukas“ ir „Aida“, G. Puccini „Madam Baterflai“ (legendinio režisieriaus Franco Zeffirelli pastatymas) ir „Toska“.

Vis dar puoselėjama unikali tradicija festivalyje rodyti dvi „Aidas“ – istorinį, nuolatos restauruojamą pastatymą ir naują, šiandienos ekstravagancija šokiruojančią premjerą.

1913-ųjų „Aida“ skiriama tiems, kurie pirmą kartą atvyksta į operą: sfinksai, obeliskai, palmės, Egipto šventyklos kolonos, paauksuoti valdovų sostai, eitynės su baltais žirgais... Žiūrovui demonstruojamas muziejinis teatras, kurio egzistavimo būtinybė akivaizdi: juk turi būti vieta, kur galima pamatyti klasikinę „Aidą“, o ne sagą apie galaktikų kovas ir ateivius iš kitų planetų.

Visi kiti čia rodomi spektakliai orientuoti į tradiciškai operą suvokiančios publikos skonį, todėl žiūrovų niekada netrūksta. Operos gerbėjų poreikį pamatyti ir išgirsti aukšto lygio kūrinį garantuoja iš viso pasaulio kviečiami geriausi solistai. Vis dėlto akivaizdu, kad pastatymai kuriami atsižvelgiant į šią konkrečią erdvę, todėl tampa kiek panašūs, iš dalies prarandamas tikram operos teatrui būdingas intymumas. Tačiau visa tai atsveria įtaigūs vizualiniai efektai, egzotiškas operinio balso skambesys po atviru nakties dangumi, pakili nuotaika, tvyranti žiūrovų pusėje.

Neįtikėtinai puikios akustikos arenoje (iki 2011 m. čia nebuvo jokios garso aparatūros) vyksta ir baleto spektakliai, koncertų yra surengę „Pink Floyd“, „Deep Purple“, Mike´as Oldfieldas, Stingas ir kt. Kadaise amfiteatre tilpdavo iki 30 000 žiūrovų, dabar dėl saugumo jų skaičius ribojamas iki 15 000.

2018 m. numatoma rodyti G. Bizet „Karmen“, G. Verdi „Aida“ ir „Nabukas“, G. Puccini „Turandot“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“ ir baleto vakaras „Roberto Bolle ir draugai“.

Brėgenco festivalis

Maždaug mėnesį trunkančio festivalio vieta – visas miestas, po jį pasklinda koncertai, spektakliai, parodos, literatūros renginiai. Operos spektakliams skirtas teatras „Festspielhaus“, tačiau atraktyviausia vieta žiūrovams – Bodeno ežere įrengta plūduriuojanti scena.

Kiekvieną kartą, kai Brėgenco (Austrija) festivaliui tenka rinktis operą, kyla tos pačios problemos: veikalas turi būti rodomas be pertraukos, jo koncepcija sietina su vaizdinga scenografija. Vaizdas, garsas, muzikos grožis, veiksmo intriga turi pakerėti ne tiek melomano, kiek eilinio klausytojo „iš gatvės“ vaizduotę ir pažadinti meilę operai. Amfiteatras, kuriame telpa septyni tūkstančiai žiūrovų ir 24 kartus rodomas tas pats spektaklis, turi būti užpildytas bent 90%, kad rengėjai nepatirtų finansinių nuostolių.

Dėl G. Verdi „Aidos“, „Traviatos“ ar G. Puccini „Toskos“ problemų niekada nėra kilę ir, matyt, nekils: šias operas galima vaidinti kur nori ir kaip nori – publika jas mėgsta ir noriai klausosi net po keliasdešimt kartų.

Vis dėlto Brėgence „kaip nori“ nebūna – čia visuomet rūpinamasi atlikimo kokybe. Ir ypač nuo tos dienos, kai dainininkai pradėjo dainuoti į mikrofoną, o orkestro grojimas transliuojamas iš greta esančio teatro. Tam buvo įrengta puiki aparatūra (žinoma, moderniausia pasaulyje), pastatytos milžiniškos kolonėles (po 150 000–240 000 vatų galingumo).

Brėgenco festivalio pradžia – 1946 metai. Tačiau išgarsėjo jis, ir, svarbiausia, ne vien tarp melomanų (priešingai nei Bairoitas), tik pastarąjį dešimtmetį, kai buvo pastatytas G. Verdi „Nabukas“, „Trubadūras“ ir 2009 m. „Aida“, kurios scenografija buvo provokuojanti – operos veiksmas vyko sudužusios Niujorko Laisvės statulos fone.

Scena ant vandens, pritvirtinta inkarais, kelia papildomų reikalavimų – ji turi būti dviem trečdaliais didesnė nei teatro scena, kad susilietų su aplinka, reikia vandeniui atsparių dekoracijų. Į Brėgencą suvažiuoja turistai ir poilsiautojai iš šioje Vokietijos ir Austrijos pasienio dalyje įsikūrusių aplinkinių miestelių. Visą dieną galima mėgautis kalnų kurorto malonumais – slidinėti, skraidyti, maudytis ar plaukioti laiveliais, o vakare laukia kvapą gniaužiantis operos spektaklis. Abejingas negali likti net didžiausias operos skeptikas. Muzikos grožis dera su be galo dinamišku veiksmu – kiekvieną minutę kas nors juda, sukasi, šokinėja, operoje dalyvauja ne tik solistai, bet ir daugybė kaskadininkų, cirko artistų. Net nuostabu, kad visa tai ne tik kad netrukdo, bet, priešingai, padeda suvokti ir muziką, ir turinį.

Nuo 1946 m. rengiamas festivalis planuojamas toli į priekį.

Matyt ir dėl to, kad techniškai pasirengti įspūdingos scenografijos spektakliams ežero scenoje reikia laiko. Tas pats spektaklis rodomas ne mažiau kaip dvi vasaras. Štai 2015–2016 m. sezoną skambėjo G. Puccini opera „Turandot“, o 2017 ir 2018-ųjų vasaromis atliekama G. Bizet opera „Karmen“. Pastarajame spektaklyje Eskamilją dainuoja lietuvių operos solistas Kostas Smoriginas.

G. Bizet „Karmen“

Muzikos barai / 61

KALEIDOSKOPAS Bairoito festivalis

Tarp didžiųjų Europos vasaros renginių Bairoito (Vokietija) festivalis yra bene svarbiausias. Jį 1876 m. įkūrė pats Richardas Wagneris, „privatizavęs“ nedidelį Bavarijos miestuką: pirmiausia savo teatralogijai „Nibelungo žiedas“ ten pastatė teatrą „Festspielhaus“, vėliau – „Vanfrido“ vilą, kurioje apsigyveno Wagnerių šeima, ir pagaliau priešais savo miegamojo langus kompozitorius atgulė amžino poilsio. Po jo mirties (1883) festivalio vairą perėmė antroji žmona Cosima (1837–1930), vengrų kompozitoriaus Ferenco Liszto duktė, vėliau festivaliui vadovavo kompozitoriaus vaikaičiai Wielandas (1917–1966) ir Wolfgangas (1919–2010), iki 2015 m. – provaikaitės Eva ir Katharina, dabar – Katharina Wagner. Pagal Bairoito festivalio nuostatus, vadovauti jam gali tik kompozitoriaus palikuoniai. 2015 m. sutartis baigėsi, ir vyresnioji provaikaitė Eva paprašė jos nebepratęsti.

Prof. Katharinai Wagner talkina pastatymų direktorius Holgeris von Bergas ir muzikos direktorius Christianas Thielemannas, „atrastas“ dar Wolfgango Wagnerio ir Bairoite debiutavęs labai anksti, būdamas vos 30-ties.

Bairoito festivalis – prekių ženklas, pažįstamas visame pasaulyje, mėnesį trunkančio renginio bilietų gali tekti laukti ir 5 metus, nors kainos nemažos. Festivalyje lankosi Europos valstybių valdžios atstovai, garsūs menininkai.

Iš esmės Bairoitas yra Wagnerio memorialas, jo dramų atlikimas tapo ritualu. Bairoite viskas ypatinga: dvasią kelianti muzika, unikali akustika (žiūrovams nematomoje orkestrinėje sumontuota speciali garso įranga), geriausi dirigentai ir dainininkai, šiuolaikiški pastatymai. Žinoma, iškilminga aplinka ir puošnūs svečiai.

Bairoitas operos gerbėjams žada visokeriopų džiaugsmų, gastronominių taip pat. Jie sakralūs, kaip ir muzika. Patiekalai Bairoite siejami su Wagneriu ir vadinami jo muzikinių veikalų bei herojų vardais: ledų „Dievų žūtis“ galima paragauti bet kur, o štai ypatingą firminį mėsos patiekalą dviem asmenims „Skrajojantis Olandas“ – tik restoranėlyje „Holländer Stuben“ festivalio kalvos papėdėje.

Be „Festspielhaus“, Wagneris materializavosi visame Bairoite ir jo apylinkėse. Rytą galima praleisti pliuškenantis „Lohengrino“ pirčių baseinuose arba vaikštinėjant Ermitaže – didžiuliame užmiesčio parke. Didysis kompozitorius pasisavino netgi tas miesto įžymybes, kurios buvo pastatytos iki jo, pavyzdžiui, rokoko epochos „Markgrafo“ teatrą.

2017 metų festivalio akcentas – perdėm politizuotas „Niurnbergo meisterzingerių“ pastatymas. Jį galima bus pamatyti ir kitais metais. Į 2018 metų festivalio programą dar įtrauktos operos „Lohengrinas“, „Parsifalis“, „Tristanas ir Izolda“, „Skrajojantis olandas“ ir bene pirmą kartą nuo teatralogijos „Nibelungo žiedas“ atskirta antroji opera „Valkirija“.

Muzikos barai / 62

„Niurnbergo meisterzingerių“ pastatymas

Zalcburgo festivalis

Šių metų Zalcburgo festivalis nustebino debiutais, tai ir Teodoras Currentzis su orkestru ir choru Music Aeterna, Asmik Grigorian, Igoris Levitas, režisierius Simone Stone.

Fotomenininkei ir vaizdo dizainerei Shirin Neshat patikėta „Aida“. Spektaklio pažiūrėti buvo atvykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Aidą dainavo Anna Netrebko. Deja, opera gavosi statiška.

Kitas fotografo ir dailininko Williamo Kentridge‘o A. Bergo operos „Vocekas“ („Wozzeck“) scenovaizdis žymiai išraiškingesnis ir ekspresyvesnis. Tiesiog vokiečių ekspresionizmo vaizdinų koncentratas. Režisierius Simone Stone, dirigentas Vladimiras Jurovskis.

Irano fotomenininkė ir vaizdo dizainerė Shirin Neshat debiutavo su „Aida”

Pagal užsienio spaudą parengė Benigna Marija NEKROŠIŪTĖ

Asmik Grigorian – Mari, Matthias Goerne – Vocekas Albano Bergo operoje „Vocekas“ („Wozzeck“)

Muzikos barai / 63

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Silvija SONDECKIENĖ Violončelininkė, profesorė (lapkričio 17 d.)

Irena MIKŠYTĖ Muzikologė, muzikos kritikė (lapkričio 21 d.)

Joana DAUNYTĖ Arfininkė (lapkričio 29 d.)

Valentinas KAPLŪNAS Violončelininkas (lapkričio 29 d.)

Marius DEKSNYS Klarnetininkas, muzikos mokytojas, visuomenės veikėjas (gruodžio 8 d.)

Eugenijus ŽARSKUS Pianistas (gruodžio 8 d.)

Judita LEITAITĖ Dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė (gruodžio 27 d.)

Netekome saksofonininko Aleksandro Fedotovo

Rugsėjo 13-osios vakarą netikėtai užgeso džiazo veterano, iškilių šalies džiazo meistrų scenos partnerio, gabaus pedagogo saksofonininko Aleksandro Fedotovo gyvybė. Iki paskutinės dienos aktyviai dirbęs, vėlų vakarą užmigęs nebeatsikėlė. Spalį Aleksandrui būtų sukakę 68-eri.

Aleksandras Fedotovas pirmuosius žingsnius saksofono meno kelyje žengė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vadovaujamas dėstytojo P. Abukevičiaus. Vėliau profesinių aukštumų jam padėjo siekti prof. A. Budrys tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ją sėkmingai baigęs stažavosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, prof. L. Michailovo klasėje.

Saksofonininkas įsitraukė į šalies džiazo gyvenimą, subūrė savo džiazo trio. 1980 m. A. Fedotovas tapo I Birštono džiazo festivalio laureatu, vėliau – festivalio „Baltijos jaunystė“ Palangoje laureatu instrumentininkų grupėje, 1983 m. Šiauliuose tarprespublikiniame atlikėjų mediniais pučiamaisiais instrumentais konkurse buvo apdovanotas Grand Prix. 1982 m. Sovietų Sąjungos džiazo kritikai jį pripažino metų atradimu. Nors trio lyderio pozicijas A. Fedotovas vėliau užleido pianistui Gintautui Abariui, su šiuo ansambliu gastroliavo Suomijoje, Danijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir daugelyje kitų Europos šalių, tapo Vitebsko (Baltarusija) ir Krokuvos (Lenkija) džiazo festivalių laureatu.

A. Fedotovas daug koncertavo ir su pianisto Artūro Anusausko kvartetu, pianistu Povilu Jaraminu, kitais šalies džiazo meistrais. Su koncertais jis aplankė ne vieną Afrikos valstybę, Švediją, Šveicariją, Suomiją, Slovakiją, 1987–2004 m. dalyvavo žinomuose Vokietijos džiazo festivaliuose Gėvelsberge, Miunsteryje, Bylefelde, Wisbadene, Erfurte, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru gastroliavo Japonijoje. Jam teko dirbti ir Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“ , vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos šokių muzikos ansambliui.

Nemažai A. Fedotovo atliekamos muzikos galima išgirsti daugelyje vinilinių plokštelių bei kompaktinių diskų, jo saksofonas skamba įvairios sudėties džiazo kolektyvuose.

A. Fedotovas aktyvią koncertinę veiklą gebėjo puikiai derinti su pedagoginiu darbu. 1979 m. pradėjo dėstyti LMTA, 1994 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Į A. Fedotovo saksofono klasę noriai stodavo būsimieji profesionalai, pedagogas į muzikos pasaulį yra išleidęs apie 50 studentų. Jo klasės absolventas L. Klebauskas yra tapęs „Yamaha“ konkurso Vilniuje laureatu, A. Rimkus – tarprespublikinio konkurso laureatas, R. Paulikas – džiazo festivalio San Fransiske (JAV) laureatas. Daug buvusių A. Fedotovo studentų dirba svarbiausiuose Lietuvos orkestruose, pedagoginėse įstaigose.

A. Fedotovas buvo nuolatinis J. Pakalnio respublikinio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais instrumentais konkurso žiuri narys.

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA

Reformacijos 500-ųjų metų jubiliejui

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 6 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Muzikos barai / 64

Reformacijos 500-ųjų metų jubiliejui skirtus metus vainikuos nacionalinė premjera – Giedriaus Kuprevičiaus tezių opera „Liuterio durys“.

Meluoji, bet ieškai teisybės? Parsiduodi, bet reikalauji ištikimybės? Ar visada kelias į šviesą yra temdomas šešėlių? „Liuterio durys“ – modernus ir įtraukiantis kūrinys, kviečiantis per teatrą pažvelgti į Reformacijos herojaus Martyno Liuterio gyvenimo fragmentus ir jo skelbtas naująsias tiesas – tezes, sukėlusias revoliuciją krikščionybėje ir lėmusias didelius Europos kultūros pokyčius.

Kaip prieš 500 metų M. Liuteris vertė bažnyčią apsivalyti nuo purvo – įsišaknijusio melo, prekybos indulgencijomis, nereikalingos prabangos ir tuštybės, – taip dabar, spektaklio statytojų nuomone, mums tinkamas laikas permąstyti savųjų gyvenimų „tezes“ ir apsivalyti nuo bereikšmių

kasdienybės smulkmenų, pertekliaus ir išgryninti savo mintis. Kartu tai – nebylus raginimas nelikti abejingiems regint neteisybes, būti pilietiškiems, nebijoti peržengti jaukaus ir patogaus gyvenimo ribų, nes tik už jų vyksta didieji pokyčiai.

Liuteroniškojo tikėjimo vertybės, kuklumas ir dėmesys žmogui spektaklyje dera su asketišku pastatymu ir kameriškumu. Operoms įprastą didingą orkestrą „Liuterio duryse“ pakeis nedidelis modernios sudėties instrumentinis ansamblis (gitara, akordeonas, violončelė, klavišiniai, mušamieji), dėmesį sutelkiant į žmogaus balso didybę atskleisiančius solistus ir chorą.

G. Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ premjera – lapkričio 21 d. Lietuvos rusų dramos teatre ir gruodžio 12 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

MB inf.