Mb 2018 3 4issu

www.muzikusajunga.lt

2018 BALANDIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Maestro pamokos

10 p.

„Post futurum“

50 p.

Šiame numeryje:

VIRGILIJUS NOREIKA Numeris su CD

1 Charles Gounod (1818-1893) O SALUTARIS HOSTIA A. Pleškūno transkripcija 2’23 2 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) Pastoralė 1’55 Georg Friedrich Händel (1685-1759) Koncertas altui ir continuo h-moll 3 Allegro moderato 6’36 4 Andante ma non troppo 4’20 5 Allegro molto

6’21 6 Niccolo Paganini (1782-1840) Kaprisas Nr. 20 4’33 7 Georg Philipp Telemann (1681-1767) Sonata e-moll in E minor 1. Cantabile 2. Allegro 3. Recitativo 4. Ariozo 5. Vivace 7’39 8 Martynas Mažvydas (1520-1563) Giesmė, Karaliaučius (1547) 1’58 Harmonizavo Kristina Vasiliauskaitė, A. Pleškūno redakcija 9 Henri Vieuxtemps (1820-1881) Elegija

7’09 10 Franz Schubert (1797-1828) Ave Maria A. Pleškūno transkripcija 3’55 Ivan Chandoshkin (1747-1804) Koncertas altui C-dur 11 Moderato 3’5 12 Canzona – Andante 4’51 13 Rondo „La chasse” – Allegretto 4’57 14 Johannes Brahms (1833-1897) Vengrų šokis Nr. 13 1’46 15 Adolphe Adam (1803-1856) Prie Kryžiaus Alto-viola solo iš baleto „Giselle“ 4’39 Motiejus Radvila (1751–1800) Sonata A. Pleškūno transkripcija altui ir klavesinui 16 Allegro moderato 2’48 17 Allegretto 1’34 18 Andante sostenuto 1’19 19 Allegro, Cadence, Allegretto 2’51 20 Andrius Pleškūnas (1955) Memorare 3’21 T T 78’24

Redakcijos/ arrangement for viola by Andrius Pleškūnas: 2, 6, 11, 12, 13, 14, 15.

Dalyvauja Bernardas Vasiliauskas vargonai 1–5. Aleksandras Vizbaras vargonai; klavesinas 7, 11–13, 16–19; fortepijonas 9, 10, 14, 20; Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro kamerinė grupė Vadovas + viola Andrius Pleškūnas 15; Įrašyta Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje 1-5 (2004 m.) ir Vilniaus plokštelių studijoje. Garso režisierius Rimantas Motiejūnas.

Muzikologė Rūta Skudienė

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2018 BALANDIS Nr. 3–4 (482–483) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje MB archyvo Michailo Raškovskio nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys CD TEMA

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Didį Artistą išlydint... / 12 p. Žvilgsnis iš orkestro ložės. Andrius Pleškūnas (altas)

NETEKTIS

Tamara Vainauskienė Virgilijaus Noreikos vokalinės kultūros paveldas / 2 p.

Vaclovas Juodpusis Nepamirštami susitikimai su Maestro... / 8 p.

Jonas Sakalauskas Maestro pamokos / 10 p.

KRONIKA

Leonidas Melnikas Epochų sankirtos / 14 p.

Mozartas ir Prokofjevas Luko ir Annos Geniušų bei LVSO koncerte

Tomas Bakučionis Klaipėdos kamerinis orkestras: nuo klasikos iki egzotikos / 15 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Orkestro muzikos koncertas „Dviem“ / 15 p.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Muzikinis sodas / 16 p.

Vilimo Norkūno klavesino muzikos rečitalis festivalyje „Baroko pavasaris Biržuose“

Tomas Bakučionis Lietuviškai latviška dovana Kovo 11-ajai versus „Post futurum“ / 55 p.

SUKAKTYS Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Kad mūsų kultūros turtai neliktų už atminties tvoros / 18 p.

Vaclovui Juodpusiui – 80

Lina Stankevičiūtė Amžinai jaunas „Vienos kraujas“ / 22 p.

Ignas Gudelevičius Visada su muzika širdyje / 32 p.

Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetei muzikos mokyklai – 70

PAVELDAS

NAUJI LEIDINIAI

Austė Nakienė Reformacijos metų giesmių rinkinys / 42 p.

Knyga apie skaudaus likimo žmones / 43 p.

Dalia Kuraitė Ignalinoje pristatyta knyga apie iškilius praeities muzikus / 43 p.

PANORAMA

Su draugais kartu / 44 p. „Dagilėlio“ ir ispanų vargonininko koncertai / 44 p.

Jūratė Šleinytė 25-oji „Lietuviška gaida“ skambėjo Kaune / 45 p.

Kazys Daugėla Tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė 2018“ / 45 p.

Variacijos vieno fortepijono tema / 47 p.

BALETAS

Audronė Žiūraitytė „Korsaras“ – nuo legendų iki šiandienos / 48 p.

Premjera LNOBT

OPERA

Robertas Žemeckas „Post futurum“: dr. Basanavičius stipresnis už dr. Faustą / 50 p.

FESTIVALIAI

Tomas Bakučionis Laisvė ir veržlumas / 56 p.

Dvidešimtojo džiazo festivalio „Birštonas 2018“ dienoraštis

DŪDŲ KAMPAS

Kazys Daugėla Palanga – pučiamųjų orkestrų muzikos sostinė / 62 p.

JIE IŠĖJO

In memoriam Karolis Rimtautas Kašponis / 67 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 68 p.

Aleksandras Šidlauskas Pirmoji Dainų šventė / 28 p.

IŠ ARTI

Giedrius Kuprevičius Aktualieji prūsai / 36 p.

Operos „Prūsai“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Muzikos barai / 1

NETEKTIS

A

mžino poilsio išlydėjome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą profesorių Virgilijų Kęstutį Noreiką. Baigėsi šešis dešimtmečius trukęs lietuvių vokalinio meno raidos laikotarpis, kurį pagrįstai galime vadinti Virgilijaus Noreikos epocha. Legendinio dainininko Kipro Petrausko mokinys, dar gyvas būdamas, pats tapo legenda. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusiame profesoriaus 80-mečio minėjime buvome šio menininko stebuklingos galios liudininkai – savo dainavimu lietuviškasis Orfėjas įrodė, kad visagalį Laiką galima sustabdyti, o gal ir grąžinti atgal. Scenoje regėjome žilagalvį garbaus amžiaus žmogų, bet skambėjo jaunas balsas: gražus, spalvingas, preciziškas, gryno tembro. Nebuvo girdėti jokių priegarsių ar vibracijų, kurios išduotų solisto amžių. Gal tik jėgos buvo mažiau nei minint 75-metį – anuomet Maestro demonstravo tokius galingus lia ir si bemol, kad atrodė, jog tuoj pradės skimbčioti sietynų krištolas... Solisto menas, vokalo kultūra tapo aukščiausio profesinio meistriškumo ženklu. Virgilijus Noreika buvo didis šios srities autoritetas, pavyzdys ir kolegoms, ir profesionalumo siekiančiam jaunimui.

Per ilgą, labai intensyvų ir produktyvų gyvenimą Virgilijus Noreika paliko neišdildomų savo veikos pėdsakų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, šios iškilios asmenybės reikšmę Lietuvos kultūrai galima vertinti keliais požiūriais. Pirmiausia Virgilijus Noreika – unikalus dainininkas. Dainavo prestižinėse pasaulio operos scenose, tarptautiniuose kultūros centruose ir ten pelnė pripažinimą. Savo puikiu meistriškai valdomu balsu, išskirtine kūrinių interpretacija garsino gimtąjį kraštą. Lietuvoje V. Noreika puoselėjo ir

Muzikos barai / 2

Virgilijaus Noreikos vokalinės kultūros paveldas

Martyno ALEKSOS nuotr.

Tamara VAINAUSKIENĖ

A. KERKOVIČIAUS nuotr. LCVA, 0-009192

LNOBT archyvo nuotr.

Maskvos festivalyje 1957 metais

Nuo lyriškojo Lenskio ir spalvingojo grafo Almavivos, kurį V. Noreika atliko diplominiame spektaklyje (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), solisto repertuaras kasmet gausėjo. Iš pradžių vyravo lyriniai vaidmenys, tokie kaip Romeo (Ch. Gounod „Romeo ir Džuljeta“), Vladimiras Igorevičius (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Hofmanas (J. Offenbacho „Hofmano pasakos“), de Grijė (J. Massenet „Manon“), W. A. Mozarto, D. F. E. Aubero, J. Offenbacho komiškųjų operų personažai. Taip pat Alfredas ir Hercogas (G. Verdi „Traviata“ ir „Rigoletas“) – vienos populiariausių ir ilgiausiai solisto dainuotų partijų.

Po stažuotės 1965–1966 m. Milano teatre „La Scala“, kur V. Noreika vokalinę techniką tobulino pas garsų italų pedagogą Gennaro Barrą, repertuarą papildė Rudolfas – pirma V. Noreikos pučiniškojo stiliaus partija (operoje „Bohema“).

Ją atliko 1965 m. birželį, grįžęs atostogų iš Italijos. Edgarą (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Pinkertoną, Kavaradosį (G. Puccini „Madam Baterflai“ ir „Toska“), Gabrielį (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), kaip ir Rudolfą, V. Noreika parengė Italijoje, vadovaujamas italų operos žinovo dirigento Enrico Piazzos. Jis V. Noreikai padėjo italų kalba parengti ir ištobulinti anksčiau dainuotą Hercogo partiją. Edgaras, Pinkertonas (šiuo vaidmeniu solistas debiutavo „La

„La Scala“ scenoje su Virginia Zeani

LNOBT archyvo nuotr.

skleidė akademinio dainavimo meną, rodė populiariosios muzikos atlikimo pavyzdį, skiepijo meilę liaudies dainai, ugdė klausytojų estetinį skonį. Repertuarą sudarydavo atsižvelgdamas į auditoriją. Siekė, kad kūrinių tekstai būtų gilios prasmės ir kiekvienam suprantami, todėl kitų tautų kompozitorių arijas, romansus, dainas dažniausiai atlikdavo gimtąja kalba. Ir savo mokiniams kartodavo: „Lietuvoje reikia dainuoti lietuviškai.“ Virgilijus Noreika – tautos dainius, mylimas, gerbiamas ir šlovinamas tėvynėje. Įvertintas bene visais įmanomais aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais, pripažinimo ir pagarbos ženklais.

1957 m. Lenskio vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ V. Noreika debiutavo operos teatre. Dvidešimt vienų metų IV kurso konservatorijos studentas buvo jauniausias Lenskis lietuvių teatro istorijoje. Gana greitai, 1964 m. lapkritį, šiuo vaidmeniu įžengė į Maskvos didžiojo teatro sceną.

Beje, tai buvo 1535-asis „Eugenijaus Onegino“ spektaklis garsiajame teatre.1.

Pripažinimas atėjo labai anksti. 1960 m. 25 metų solistui paskirta tuometinės Lietuvos TSR valstybinė premija, 1964 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas, o 1970 m. jis tapo TSRS liaudies artistu, bene jauniausiu (tik trisdešimt penkerių) tokį titulą pelniusiu operos dainininku.

LNOBT archyvo nuotr.

Lietuvos valstybinės konservatorijos profesorius Kipras Petrauskas ir jo studentas Virgilijus Noreika solinio dainavimo pamokoje. Vilnius, 1957 m. spalio mėn.

Virgilijus Noreika (Alfredas) operoje „Traviata“

Muzikos barai / 3

NETEKTIS Scala“ teatre), operos „Meilė trims apelsinams“ personažas. Tai vienas K a v a r a d o s i s , ryškiausių V. Noreikos pirmojo kūrybos laikotarpio vaiHercogas tapo dmenų. Jis tapo tam tikru vokalinio ir aktorinio meno vienais įstabiau- eksperimentu, pareikalavo derinti lyriką ir groteską, kisių V. Noreikos tokių vokalinės išraiškos priemonių, niuansų įvairovės, vaidmenų, kurie meistriškos vaidybos. Įdomus buvo Mocartas N. Rimskiotarptautiniu ly- Korsakovo operoje „Mocartas ir Saljeris“. 1974 m. V. Nogiu reprezentavo reika kartu su bosu J. Nesterenka atliko koncertinę šios jo vokalinį meną. operos versiją švedų publikai (Stokholmo filharmonijos Netrukus so- simfoniniam orkestrui dirigavo G. Roždestvenskis) ir suTSKP CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas mėgo Virgilijaus Noreikos dainavimą. Prilistas parengė ir laukė didelės sėkmės2. Minėtini Indų svečias, N. Rimskioėmimas kremliuje. Gal tuomet ir dėl naujojo atliko Nemori- Korsakovo operos „Sadko“ personažas, Volodia Gavriloteatro statybų sutarta? ną (G. Donizet- vas R. Ščedrino operoje „Ne vien tik meilė“ ir Bajanas iš ti „Meilės eliksyras“), Džonsoną (G. Puccini „Mergina M.Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“. Beje, Bajaną V. Noreiiš Vakarų“) – tai buvo ketvirtas ir paskutinis pučiniško- ka dainavo Milano teatre „La Scala“ 1973 m. rudenį per jo stiliaus vaidmuo V. Noreikos repertuare, taip pat ke- Maskvos didžiojo teatro gastroles.

Virgilijaus Noreikos repertuare svarbūs lietuvių komlias nuostabias prancūzų lyrinių operų partijas: Fausto (Ch. Gounod „Faustas“), Chosė (G. Bizet „Karmen“), Ver- pozitorių operų vaidmenys. Pirmiausia simbolinis B. Dvaterio (J. Massenet „Verteris“). 1983 m. pasiryžo vokaliniam riono operos „Dalia“ Skudučio personažas, lydėjęs V. Noiššūkiui – sudainavo Otelą, G. Verdi sukurtą herojinio te- reiką nuo pirmojo (1959) iki paskutinio atlikimo 2004 m.

– tuomet solistas atsisveikino su openoro partiją. Paskutinį savo itališkojo ros scena. Skudučio baladę V. Noreika repertuaro vaidmenį – Konradą Vadažnai dainuodavo savo koncertuose. lenrodą (A. Ponchielli „Lietuviai“) – Saviti V. Klovos operų herojai Naglis, V. Noreika atliko 1991 m. bendrame Vilniaus ir Čikagos lietuvių operos teatro pastatyme.

V. Noreika pasižymėjo rusų operinės muzikos išmanymu ir jos puikia interpretacija. Be minėtų Lenskio ir Vladimiro Igorevičiaus, solisto repertuare atsirado Princas, S. Prokofjevo 1974 metais Lietuvos operos ir baleto teatras įsikūrė naujuose rūmuose

„Antroji santuoka su Loreta – įvykis, daugiau nei kiti prisidėjęs prie mano laimės žemėje ir prie mano dvasinės sveikatos“, – tvirtino V. Noreika

Pas LKP CK pirmąjį sekretorių. Iš kairės: Rodionas Ščedrinas, Maja Pliseckaja, Petras Griškevičius, Virgilijus Noreika, Lionginas Šepetys

Muzikos barai / 4

Su mažuoju Virgučiu ir Loreta

Andrius, Poetas, „Pilėnų“ Rūtenis (antroje operos redakcijoje – Danyla), pajūrio žvejas Kastytis (K. V. Banaičio „Jūratė ir Kastytis“) ir prūsų didvyris Herkus Mantas, G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ personažas.

Labai aktyvi ir įvairi buvo Virgilijaus Noreikos koncertinė veikla.

Nepaprastai gausus solisto repertuaras apėmė įvairių epochų, stilių ir žanrų vokalinę muziką. Koncertuose skambėdavo operų arijos, tarp jų ir tos, kurių V. Noreika nebūdavo dainavęs teatro scenoje, pavyzdžiui, Federiko rauda (F. Cilea opera „Arlietė“), Lionelio romansas (F. von Flotowo „Marta“), Jonteko arija (S. Moniuszkos „Halka“), Enco romansas (A. Ponchielli „Džokonda“), populiarios arijos iš G. Puccini operų „Manon Lesko“ ir „Turandot“. Repertuarą Iš kairės: dirigentas Liutauras Balčiūnas, dainininkai Vaidas Vyšniauskas ir Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, LNOBT generalinis direktorius Julius Andrejevas ir Virgilijus Noreika, 2001 m. praturtino vokaliniai ciklai: F. Schuberto „Žiemos kelionė“, R. Schumanno „Poeto meilė“, rių kūriniai – V. Ganelino baletas „Baltaragio malūnas” ir R. Griego „Norvegija“, V. Laurušo „Bangos“, V. Klovos E. Balsio opera „Indrė ir Ansas” (vėliau pavadinta „Kelio„Ganyklų dainos“. Jis imdavosi monumentalių vokalinių- nė į Tilžę“; operos premjera įvyko 1980 metais)3.

Kompozitoriai būdavo skatinami kurti teatrui, bendrainstrumentinių kūrinių tenoro partijų – W. A. Mozarto „Requiem“, L. van Beethoveno IX simfonijoje, G. Verdi darbiauta rengiant jų kūrinių pastatymus. Rūpintasi Ope„Requiem“, A. Arutiuniano kantatose. Su didele meile at- ros ir baleto teatro propagavimu spaudoje, radijo ir televizijos priemonėmis. Siekiant skleisti ir populiarinti teatro likdavo lietuvių liaudies dainas.

V. Noreika buvo apdovanotas išskirtiniu muzikalumu. meną, būdavo organizuojamos dienos atskiriems Lietuvos Jo kūrinių interpretacijos būdavo nepaprastai nuoširdžios rajonams, įvairioms visuomenės grupėms (darbininkams, ir kartu labai apgalvotos. Savo mokiniams visą laiką kar- žemdirbiams, studentams) ir t. t.

Svarbus veiklos baras – operos ir baleto trupių ir sotodavo: „Reikia dainuoti širdimi.“ Ir pridurdavo: „Dainuoja ne balsas, bet dainininko protas.“ Atradęs unikalią listų gastrolės, teatro ryšiai su užsieniu. Buvo užmegzti balso, širdies ir proto sąjungą, V. Noreika mums paliko kontaktai su Lodzės didžiuoju teatru, veiksmingai bennepakartojamus, neblėstančius vokalinių kūrinių inter- dradarbiauta su Rygos, Talino, Erfurto, Veimaro ir kitais teatrais. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, užmegzti glaudūs pretacijos pavyzdžius.

Kita mūsų kultūrai reikšminga V. Noreikos veiklos sri- ryšiai su Čikagos lietuvių opera.

V. Noreika rūpinosi artistų profesiniu tobulinimu. Sietis susijusi su Operos ir baleto teatro direktoriaus ir meno vadovo pareigomis, kurias jis ėjo 1975–1990 metais. Va- kė, kad teatrui būtų skirti aktorinio meistriškumo, vokalo, dovauti tokiam kolektyvui – didelis iššūkis. V. Noreikos ataskaitose Meno tarybai aiškėja veiklos apimtys – vadovas buvo atsakingas ir už meninę, ir už gamybinę-ūkinę teatro veiklą. Kontroliavo viską: nuo dekoracijų sandėliavimo, gamybinių dirbtuvių darbo (čia būdavo vykdomi ne tik teatro, bet ir Kultūros ministerijos užsakymai) iki teatro repertuaro politikos, gastrolių organizavimo, ryšių su užsienio teatrais. Nuo vadovo gebėjimo įsigilinti į konkrečią problemą ir rasti optimalų sprendimą priklausė kūrybinio kolektyvo prestižas. Teatro veiklos įvertinimas liudija, kad V. Noreika buvo sumanus lyderis.

Didelis dėmesys buvo skiriamas teatro repertuarui.

Archyvų dokumentuose užfiksuoti išankstiniai pastatymų planai liudija, kokiais kriterijais remiantis jie būdavo sudaromi, kaip koreguojami susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, į 1979 m. pastatymų planą buvo „Trys tigrai“: Vladimiras Prudnikovas, Eduardas Kaniava ir Virgilijus Noįtraukti du nauji, tais metais sukurti lietuvių kompozito- reika su tigriukais Mladu, Medu ir Mirgiu

Muzikos barai / 5

V. Noreikos pamoka LMTA

sceninio judesio ir kitų specialybių dėstytojų etatai4. Teatro solistams, orkestro muzikantams būdavo suteikiama galimybė rengti koncertus teatro mažojoje salėje. Joje buvo rodomi ir kamerinio pobūdžio spektakliai – publikos ypač pamėgti G. Pergolesi „Tarnaitė ponia“, J. S. Bacho „Kavos kantata“, D. Cimarosos „Kapelmeisteris“, W. Waltono „Meška“.

Teatras rūpinosi būsimųjų kadrų rengimu. Nuolat rėmė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kasmet padėdavo rengti choreografijos skyriaus mokinių koncertus teatro scenoje, suteikdavo galimybę mokiniams įgyti praktinių įgūdžių dalyvaujant spektakliuose. Bendradarbiavo su Valstybine konservatorija, pavyzdžiui, 1979 m. bendromis jėgomis buvo parengtas konservatorijos operos studijos diplomantų spektaklis Ch. Gounod opera „Faustas“5. Rūpintasi artistų gerove, jų darbo ir buities sąlygomis, poilsiu. Visus tuos uždavinius vadovybė sėkmingai sprendė, kartu stiprėjo kolektyvo kūrybinės galios, kilo teatro meninis lygis ir jo autoritetas.

Dar viena Lietuvos kultūrai svarbi V. Noreikos veiklos sritis – vokalo pedagogika. 1976 m. tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Dainavimo katedros vedėjas prof. Zenonas Paulauskas pakvietė solistą dėstyti dainavimą. Daugiau kaip 40 metų V. Noreika rengė dainininkus, 2006–2012 m. pats vadovavo Dainavimo katedrai. 2003– 2008 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas, 2009–2012 m. – LNOBT operos solistų pedagogas ir konsultantas.

Nuo 2010 m. V. Noreika dėstė dar ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje.

V. Noreikos dainavimo mokyklos ištakos siekia net 17 a. vidurio Neapolio mokyklą – čia gimė bel canto menas. Tarp V. Noreikos vokalinių protėvių iš Kipro Petrausko pusės yra vienas paskutinių bel canto epochos meistrų Camille Everardi, taip pat tėvas ir sūnus Garcíos – įžymios 19 a. dainininkų ir pedagogų šeimos atstovai, fenomenalus tenoras Gio-

Muzikos barai / 6

vanni Ansani, puikūs 18 a. italų vokalo meistrai Giuseppe Aprile, Nicola Porpora, Leonardo de Leo. Per kitą mokytoją, Gennaro Barrą, vokalinės giminystės ryšiai V. Noreiką siejo su vienu iškiliausiu 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios italų tenoru Fernando De Lucia, legendiniu 19 a. tenoru Andrea Nozzari, o per jį susijungia su K. Petrausko paveldo linija ir jos atstovais – G. Aprile, L. de Leo ir kitais 18 a. Neapolio mokyklos korifėjais. Tarp tolimų protėvių yra Girolamo Crescentini, kuris priklausė garsiajai Bolonijos mokyklai. Šimtmečiais kaupta didžiųjų vokalo meistrų patirtis per kartų kartas pasiekė mūsų Kiprą Petrauską, italą Gennaro Barrą ir kaip brangus paveldas atiteko Virgilijui Noreikai. Tuo turtingu palikimu jis dosniai dalijosi su savo mokiniais ir kolegomis.

V. Noreikos klasę baigė 43 dainininkai: bakalaurai, magistrai, meno licenciatai. Tarp pirmųjų absolventų – ilgamečiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Bronius Tamašauskas, Česlovas Nausėda, Arvydas Markauskas, Zenonas Žemaitis (1953–2000), Arūnas Malikėnas, Viačeslavas Tarasovas (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas), Juozas Koreiva, Algirdas Janutas, garsiausiose pasaulio operos scenose dainavęs tenoras Sergejus Larinas (1956–2008), kuris, būdamas studentas, svajojo pakartoti savo profesoriaus kelią. Viduriniajai V. Noreikos mokinių kartai atstovauja Liudas Norvaišas, Ignas Misiūra, Mindaugas Žemaitis, Dainius Puišys, Vaidas Vyšniauskas (Kristianas Benediktas), tęsiantis lietuviškąją Otelo tradiciją, Audrius Rubežius, Kęstutis Alčauskis, Laimonas Pautienius, Edgaras Montvidas, Gediminas Tiškevičius-Varna, Mindaugas Zimkus – jų balsus gerai žino akademinio dainavimo meno gerbėjai. Jauniausieji, į profesinę sceną Virgilijaus Noreikos palydėti pastarąjį de-

Virgilijaus Noreikos konkursas, 2017 m.

© V. Noreikos konkursas

Ramūno DANISEVIČIAUS nuotr.

NETEKTIS

Stebėdami, kaip pasaulyje vystosi akademinis dainavimo menas, matome ir tas tendencijas, kurios nedžiugina. Būkime atidūs, nepraraskime garbingų lietuvių vokalo mokyklos tradicijų. Branginkime vertybes, kurias Virgilijus Noreika perėmė iš didžiųjų mokytojų, praturtino sava patirtimi ir paliko mums. Su pagarba priimkime Virgilijaus Noreikos vokalinės kultūros palikimą. n 1

Tiesa, 1964 m. lapkričio 6 d. Nr. 261(6614).

V. Noreika dainavo VFR ir Švedijoje. Tiesa, 1974 m. gruodžio 14 d.

Nr. 290 (9689).

2

3

Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), f. 97, ap. 1, b. 340, l. 97.

4

Ten pat, l. 102.

5

Ten pat, l. 103.

Virgilijus Noreika Pažaislio festivalyje

šimtmetį, – Rafailas Karpis, Eugenijus Chrebtovas, Vilma Mončytė, Karolina Glinskaitė, Povilas Padleckis, Maksimas Pogrebniakas, Jonas Sakalauskas, dabartinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius. Simboliška, kad teatro vairas atsidūrė Virgilijaus Noreikos mokinio rankose.

Dar du būsimieji meno magistrai, tenorai, netrukus laikys baigiamąjį specialybės egzaminą. Deja, jų Mokytojo didžiojoje akademijos salėje nebus. Žinia apie Virgilijaus Noreikos mirtį skaudžiai palietė visus, pažinusius šį unikalų menininką, paskatino apmąstyti ir suprasti netektį. Visi esame pavaldūs laikui, bet yra dalykų, kurie priklauso nuo mūsų valios. Įspūdingą koncertų turą po Lietuvą V. Noreika surengė su Merūnu Vitulskiu, Edmundu Seiliumi ir Vaidu Vyšniausku

Muzikos barai / 7

NETEKTIS

Nepamirštami susitikimai su Maestro...

Vaclovas JUODPUSIS

N

et šešis dešimtmečius atmintyje neblėsta 1957 metais iš tarptautinio konkurso parvežtas Virgilijaus Noreikos, tada dar Lietuvos valstybinės konservatorijos studento, laimėtas aukso medalis ir jo švytintis jaunatviškas veidas. Dainininko sėkme džiaugėmės visi, taip pat ir profesorius Kipras Petrauskas, kuris, pamenu, savo studentui pranašavo didžiulę kūrybinę ateitį. V. Noreika su konkurse jam akompanavusiu tautinių muzikos instrumentų ansambliu „Sutartinė“, vadovaujamu Prano Tamošaičio, nesiskyrė daugelį metų, taip gaivindamas lietuviškumą, tautiškumą, ko ypač laukė anuometinė lietuviškoji visuomenė. Po tokių koncertų per Lietuvos televiziją, kurioje tuomet darbavausi, sulaukdavome daugybės laiškų – klausytojai ir žiūrovai didžiavosi V. Noreikos talentu, jo švelniu balso tembru, taip artimu lietuviškai dvasiai. O ir tolimiausiuose užsienio kraštuose po suplanuotos koncertinės programos solistas dažniausiai dar padainuodavo lietuviškų melodijų, kurios sužavėdavo kitataučius. Ne kartą ir Latvijos, Ukrainos, Bulgarijos operos teatrų scenose Alf-

drius, Jurgelis, Tadas, Julius, Danyla, Rūtenis, Kastytis, Skačkauskas, Herkus Mantas kompozitorių V. Klovos, B. Dvariono, V. Laurušo, K. V. Banaičio, G. Kuprevičiaus operose. Gyvenimo pabaigoje V. Noreika koncertines programas neretai papuošdavo kaip tik Skudučio balade, kurią atliekant jau nebereikėdavo grimuotis...

Vienu metu, gal prieš porą dešimtmečių, pajutome lyg ir sumažėjusį dėmesį V. Noreikos muzikinei veiklai. Lietuvos muzikų rėmimo fondo

direktorė Liucija Stulgienė, suprasdama, kad jo menas tikrai reikalingas Lietuvos žmonėms, ėmė kviesti Maestro į fondo rengiamus koncertus. Net žiemos sąlygomis jis, žmonos Loretos lydimas, neatsisakydavo vykti į gana tolimas Lietuvos vietoves, į blokados metu beveik nešildomas sales. Tuščių vietų ten nelikdavo. „Mano kūrybinis bendravimas su V. Noreika truko apie du dešimtmečius, – prisimena Muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė, –

redo, Almavivos, Hercogo partijas yra dainavęs lietuviškai.

Pamenu 1959 metais V. Noreikos sukurtą Skudutį B. Dvariono operoje „Dalia“ – 24-erių metų solistui teko suvaidinti pagyvenusį žmogų. Tais pačiais metais jis dainavo Naglį V. Klovos operoje „Vaiva“, vėliau buvo An-

Muzikos barai / 8

Vaclovo JUODPUSIO nuotraukos

Virgilijus Noreika ir Loreta Noreikienė minint Lietuvos muzikų rėmimo fondo 25-metį

Susitikimas Vilniaus rotušėje. Iš kairės: Vaclovas Juodpusis, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė ir Virgilijus Noreika

nes ne tik didžiosiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių scenose, bet ir daugelyje rajonų kultūros centrų, kariniuose daliniuose Maestro būdavo laukiamas, klausytojų su didele pagarba sutinkamas ir su nepaprasta meile už dovanotą šventę išlydimas.

Neaplenkdavome mokyklų, senjorų, neįgaliųjų pensionų. O ten, kaip sakydavo jų vadovai, po koncertų kelioms savaitėms įsivyraudavo ypatinga, šventiška nuotaika. Į koncertus, kuriuose dainuodavo Virgilijus Noreika, – tęsia Liucija Stulgienė, – važiuodavau su didžiuliu malonumu, nes matydavau, kaip jis moka užburti skirtingo amžiaus klausytojus, kaip jo atliekami kad ir sudėtingiausi kūriniai paklūsta švelniam balsui, kaip raiškiai jis perteikia lietuvišką tekstą.

Kiekvieną kartą, vykdama į tokius koncertus, žinodavau, kad ir aš pati patirsiu naujų emocijų girdėdama vis kitokias operų arijų ar populiariųjų A. Raudonikio „Švelnumo“, A. Bražinsko „Ugnelės“ interpretacijas. Po V. Noreikos koncerto Gruzdžių bažnyčioje solidaus amžiaus klebonas dėkodamas taikliai pasakė, kad jis pasijutęs kaip prie dangaus vartų.“ Stebėjausi, kad profesoriui V. Noreikai tik 2010 metais buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Gal kad nevarstė įvairių institucijų valdininkų durų, nesilankstė jiems. Tačiau tūkstančius kartų len-

kėsi Lietuvos žmonėms, kurie labai vertino jo meną. Trumpai darbuodamasis Venesueloje, Estijoje, kur pelnė Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardą, galėjo ten ir įsitvirtinti. Bet jo širdis jautė ryšį su Lietuva, jos žmonėmis, jos jaunąja karta, su kuria mokėjo bendrauti. Sujaudino Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendruomenė, palydėti Maestro į paskutinę kelionę sustojusi prie mokyklos Kosciuškos gatvėje.

Beje, jo autoritetingo žodžio visada reikėjo ir „Dainų dainelės“ konkurso rengėjams bei dalyviams.

Jausdamas ypatingą pagarbą didžiam Lietuvos Dainiui, ėmiausi sisteminti duomenis apie jo darbus, visas kūrybinės veiklos sritis. Vien tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje sukurta beveik pusšimtis vaidmenų, dainuota Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre V. Noreika atliko jam skirtą Herkaus Manto partiją G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Žinojome, kad solistas dažnai dainuodavo žymių pasaulio operos teatrų scenose, tačiau kai visa tai sugulė į bendrą sąrašą, pasirodė: dainuoti 238 spektakliai 49-iuose teatruose! Vokalinės išminties iš profesoriaus V. Noreikos sėmėsi apie 50 dainininkų, kurių ne vienas dabar garsėja pasaulyje. Dar gerokai anksčiau puikią operos solisto karjerą

jis išpranašavo Vaidui Vyšniauskui.

Nuo 1997 iki 2017 metų teko fiksuoti Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuotus V. Noreikos koncertus Lietuvoje – bažnyčiose, kultūros centruose, aikštėse. Jų būta per 200! Vesdamas daugelį šių koncertų jausdavau ypatingą solisto susikaupimą kiekvienam pasirodymui. Būdavo apgalvojama kūrinių tvarka, atsižvelgiama į tos dienos nuotaiką, aplinką, balso būklę. Mėgdavo reaguoti ir į publikos dėmesį, jos nusiteikimą, prabildamas savo žodžiu, kartais į programą įtraukdavo ir naują kūrinį, nes jo koncertmeisteriai Povilas Jaraminas, Lina Giedraitytė ar Aleksandras Vizbaras tam būdavo pasiruošę. Savo repertuare profesorius turėjo apie 80 lietuvių liaudies dainų išdailų (K. Griauzdės, P. Olekos, V. Klovos, P. Tamošaičio ir kt.), per 70 lietuvių kompozitorių (A. Kačanausko, R. Žigaičio, L. Povilaičio) romansų, per 20 lietuvių autorių (J. Karnavičiaus, M. Petrausko, V. Klovos, B. Dvariono) operų arijų, per 40 mūsų kompozitorių (A. Raudonikio, B. Gorbulskio, M. Vaitkevičiaus) populiariosios muzikos kūrinių. O kur dar rusų, Vakarų Europos kompozitorių kamerinė muzika, įvairių tautų liaudies dainos, sakraliniai kūriniai... Taigi, be didesnio pasirengimo V. Noreika galėdavo atlikti bet kurį iš beveik 700 kūrinių. Tiek jų, nugludintų iki tobulumo, „tilpo“ jo atmintyje ir prireikus galėjo būti pateikti klausytojams, ir ne viena kalba.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamuose Virgilijaus Noreikos koncertuose didžiosiose Lietuvos koncertų salėse, atokiausiose mūsų šalies bažnyčiose ir kultūros centruose, festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ scenose matydavau nepaprastą klausytojų akių spindesį. Tokią atgaivą Lietuvos žmonėms, atrodo, galėdavo dovanoti tik jis – nuostabusis mūsų tenoras, prilygęs pasaulinio atlikimo meno elitui. Neabejodamas sakau, kad jo balsas ir interpretacija – mūsų nacionalinis turtas, Dievo dovana Lietuvai. Dauguma Lietuvos žmonių jo išėjimą Amžinybėn išgyveno kaip didžią netektį. n

Koncerto akimirka. Dainuoja Virgilijus Noreika ir Dainius Puišys, prie fortepijono – Vytautas Lukočius

Muzikos barai / 9

NETEKTIS

Maestro pamokos...

Atviros LNOBT direktoriaus Jono Sakalausko mintys

GYVENIME TURĖJAU DAUG SVAJONIŲ IR ĮDĖJAU DAUG PASTANGŲ, KAD JUDĖČIAU JŲ LINK. KAI KURIOS SVAJONĖS ATRODYDAVO SUNKIAI PASIEKIAMOS. DABAR DRĄSIAI GALIU SAKYTI – BIJOK SVAJOTI, NES SVAJONĖS KARTAIS VIRSTA REALYBE. GERIAU PAGALVOK, KAS BUS, JEI SVAJONĖS IŠSIPILDYS, KĄ TADA DARYSI.

Iš vaikystės prisimenu legendinį maestro Virgilijaus Noreikos įrašą „Švelnumas“. Per patefoną jo klausydavosi mama. Tuo metu niekas nebūtų pasakęs, kad mano keliai taip stipriai susipins su maestro V. Noreikos keliais.

Dainuoti man patiko visada, tačiau tik sulaukęs 20 metų supratau, kad savo gyvenimą norėčiau sieti su klasikiniu dainavimu. Iš dalies sprendimą tapti dainininku lėmė ir tokia, sakyčiau, keista mintis: maniau, dainininkai turi pakankamai laiko, tad studijuodamas vokalą dar galėsiu užsiimti vadyba ir kompozicija, ką tuo metu aktyviai dariau.

Pirmą savo viešąją įstaigą įkūriau 11

Muzikos barai / 10

klasėje, vos tik sukako 18 metų; tuo metu J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje mokiausi choro dirigavimo. Visai nedaug trūko, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būčiau studijavęs kompoziciją – 2003 m. stojau į dvi specialybes, į abi įstojau, tačiau dokumentuose pirmąja buvau nurodęs operinio dainavimo programą.

LMTA patekau į V. Noreikos dainavimo klasę, tačiau tada su juo nesusitikau, nes semestro pradžioje buvau pervestas į maestro mokinio Audriaus Rubežiaus klasę. Vieną savaitę A. Rubežiui išvykus mokiausi pas V. Noreiką. 2005 metais man, antro kurso studentui, nusišypsojo laimė – atsirado vieta prof. V. Noreikos klasėje. Pas maestro mokiausi 5 metus, įgijau bakalauro ir magistro diplomus, kartu su juo koncertuodavau.

V. Noreika buvo ne vien mokytojas, bet ir globėjas. Jo tėviškas rūpestis ir pasitikėjimas ypač trečiame, ketvirtame kursuose man, jaunam dainininkui, davė sparnus. Buvau labai iniciatyvus studentas, jis manęs nestabdydavo, leisdavo rinktis repertuarą, domėjosi mano veikla.

Kartą mano viešai pasakyta mintis jam nepatiko ir laikinai šiltas bendravimas buvo atvėsęs, tačiau tai truko gal tik keletą mėnesių. Mane žavėjo, kad toks žinomas menininkas nuoširdžiai domisi, džiaugiasi ir didžiuojasi savo mokiniais, jų dideliais ir mažais laimėjimais. Noreika buvo labai linksmas žmogus, ypač nuotaikingos būdavo kelionės į koncertus ir iš jų, juokdavomės visą kelią.

Jis akcentuodavo jautrumą žmogui. Jam labai svarbi buvo publika.

Scenoje mokėjo suderinti nuoširdumą ir aristokratiškumą, stengdavosi išlaikyti aukštą klasikinio dainavimo lygį, tačiau kartu norėdavo būti suprastas paprastų žmonių. Labai daug dėmesio skirdavo tekstui: „Dainos žodžius ir jų prasmę turi suprasti visi, klausytojas drauge su atlikėju turi išgyventi jausmus.“ Arijas prašydavo mokytis dviem kalbomis, pabrėždamas, kad lietuviškai dainuoti privalu.

V. Noreikos balso tembras ir atlikimo maniera visada darė ir daro labai didelį įspūdį bei įtaką mano dainavimui. Jis – mano mėgstamiausias lietuvių klasikos atlikėjas.

Vadovo ir pedagoginėje veikloje jis matė didelę prasmę bei misiją, tačiau jo stichija buvo scena, kiekvieną kartą joje įrodydavo, kad scena yra didysis pašaukimas ir visas gyvenimas.

Stebėdavau, kaip maestro V. Noreika derina įvairias savo talento puses: operos solistas ir estradinės muzikos dainininkas, operos studijos vadovas, LMTA Dainavimo katedros vedėjas, pedagogas. Man teko diskutuoti apie jo rengtas dainininkų mokymo programas, klausytis jo minčių apie vadovavimo teatrui etapą. Tuo metu sąmoningai to neanalizuodavau, bet dabar, praėjus nemažai laiko, suprantu, kiek daug iš jo esu gavęs.

V. Noreika daug pasakodavo apie savo karjerą ir jos vingius, apie Italijos laikotarpį, vaikystę, mokslus, Kiprą Petrauską, mokinius, savo asmeninį gyvenimą, darbą Estijoje, Venesueloje. Tie pasakojimai nebūdavo chronologiški, todėl negalėjau susidaryti nuoseklaus vaizdo. Viskas susidėjo į visumą, kai perskaičiau prof.

V. Gerulaičio knygą apie V. Noreiką.

Mano gyvenime kūrybinės ir vadovavimo veiklos pulsuoja, įvairiais etapais tarsi konkuruodamos tarpusavyje. Vienu metu svarbiau buvo vadyba, buvo dainavimo ir kompozicinės kūrybos laikas. Viską bandydavau derinti, neapleisti nė vienos srities. Šiandien neabejotinas prioritetas – vadovavimas teatrui, bet be kūrybos ir dainavimo, kad ir ne tiek intensyvaus kaip ankščiau, aš savęs nematau. Man svarbu universalumas, nemėgstu vie-

nos srities ir vienos veiklos. Šiuo metu išgyvenu didelį konfliktą su savimi, nes nerandu laiko dainavimui, o ypač kūrybai. Kūryba be galo svarbi kiekvienam žmogui – tai yra laisvė, specifinė būsena, kurios nebuvimas sunkina net ir vadovo darbą.

GYVENIMAS BĖGA TAIP, KAD NESPĖJU ATSIKVĖPTI. MOKAUSI STABTELTI, PABŪTI SU SAVIMI, SU SAVO MINTIMIS, PASIDŽIAUGTI DIENA. TURIU VISKĄ, BET DĖL TO NESU LAIMINGESNIS.

Sėkmė turi savo kainą – atsakomybę, pareigas, uždavinius. Už svajones sumokame labai brangiai. Jaučiuosi ir pakylėtas, ir kartu nerimauju. Nenoriu nuvilti nei savęs, nei kultūrinės bendruomenės.

Užmiegu ir pabundu su tomis pačiomis mintimis – teatras, idėjos, atsakymai į neatsakytus klausimus, būsimus ir gal niekada neįvyksiančius interviu. Kartais mintys malonios, kartais įkyrios. Kiekvieną dieną lydi atsakomybė už savo idealus ir vertybes, atsakomybė visai meno bendruomenei ir Lietuvai. Nežinau, ar tai yra malonumas, – tai tiesiog gyvenimas, teatro vadovo kasdienybė, kuri ir pakelia, ir išsekina.

Manau, būtų įdomu paanalizuoti save su rimtais psichoanalitikais, gal net užvesti diskusiją apie savo ir kitų vadovų motyvacijas, kodėl jie siekia valdžios. Nuo poetikos ligi pragmatizmo nusidriektų labirintai.

Kiekvienas darbas – socialinis įrankis kovoje už poziciją visuomenėje realizuojant įvairius savo ego įnorius. Visus mus valdo tie patys norai (jų kombinacijos): valdžia, statusas, dėmesys, garbė, dvasinė ir materialinė gerovė. Aš ne išimtis. Manau, visa kita yra tik romantinė iliuzija, kurią sociumas mums primeta. Tačiau ta romantinė iliuzija apie idealizmą ir gėrį nėra tuščia. Idėja veikti progreso ir gėrio vardan mane žavi. Esu įsitikinęs, kad apakinti gražios idėjos pakylame virš savo ego ir neretai sprendimai atspindi naudos visuomenei, o ne naudos sau šviesą.

Ateityje, kai viskas nurims, pažvelgsiu į savo ir savo giminės gyvenimus, pažvelgsiu retrospektyviai, tačiau dabar tai neįmanoma. Dabar viskas yra teatras.

Kai vadovavau Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, maestro V. Noreika man daug kartų yra sakęs: „Neužmiršk žmonių. Teatras yra viskas – ir valytojas, ir dainininkas, teatras prasideda nuo budėtojo.“ Visada pabrėždavo, kad labiausiai reikia pasiruošti pokalbiams su orkestru, būtent orkestro muzikantai yra aukščiausio lygio intelektualai ir muzikai.

Orkestras – teatro plaučiai.

MAESTRO V. NOREIKA MANE PALAIMINO, JEI TAIP GALIMA PASAKYTI. DŽIAUGĖSI MANO VEIKLA IR MANO LAIMĖJIMAIS. TAI NĖRA MISTIKA AR PAGRAŽINIMAS, TAI TIESIOG MAN LABAI SVARBU. JAM VISADA JAUSIU ATSAKOMYBĘ VADOVAUDAMAS JO KURTAM TEATRUI.

Maestro V. Noreika tarnavo teatrui, operos ir baleto menui, man imponavo jo polėkis. Aš matau daug mūsų abiejų panašumų. Aš tarnausiu menininkams, kurie kuria ir kurs Lietuvos operos ir baleto kultūrą.

Nesu revoliucijų meistras. Evoliucija, o ne revoliucija yra mano moto.

Tačiau kiekvienoje revoliucijoje yra dalelė evoliucijos, o ši neišvengiama be nedidelių revoliucijų. Noriu, kad teatras žydėtų. Noriu, kad jis eitų dar toliau. Mano misija – išlaikant gerąsias tradicijas ir kolektyvą rasti galimybių tobulėti. Esu įsitikinęs, kad teatras pasirengęs tapti regiono lyderiu. Klausimas tik, kiek greitai tai pavyks padaryti ir kiek jėgų man kainuos.

Turiu planą penkeriems metams.

Jį vis peržiūriu. Ir jis juda ta kryptimi, kurią ir brėžiau. Esu įsitikinęs, kad mums pasiseks. Nes kitaip būti negali. n 2018 m. balandžio 28 d.

Muzikos barai / 11

CD TEMA

Didį Artistą išlydint... Žvilgsnis iš orkestro ložės

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

K

ovo šeštoji, antradienis. Minios žmonių aplodismentais iš teatro išlydi Virgilijų Noreiką... Laidotuvių procesijoje dalyvauja ir būrys V. Noreikos scenos kolegų, bendražygių, mokinių, tarp kurių – Edgaras Montvidas, Vaidas Vyšniauskas, Dainius Puišys, Deividas Staponkus...

Prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos paskutinę pagarbą Mokytojui atiduoda išsirikiavę moksleiviai... Darbas su jauniausiais talentais praskaidrino paskutinius

Maestro gyvenimo metus. Net ir tie, kurie nesimokė pas profesorių, o tik koridoriuose jį sutikdavo, visam gyvenimui išsaugos neįkainojamus prisiminimus.

Vilniaus Antakalnio kapinės, menininkų kalnelio prieigos. Laidotuvių procesiją pasitinka vienišo alto garsai. „Lietuviais esame mes gimę...“ skamba tarsi didžio Artisto gyvenimo moto.

O griežiko nematyti. Tai – kuklioji duoklė iš begalinės pagarbos ir meilės.

Tik vėliau susitinkame su Andriumi

Vienas paskutinių V. Noreikos koncertų LNOBT minint dainininko jubiliejinę sukaktį (2015 m.).

Diriguoja Martynas Staškus, altu griežia Andrius Pleškūnas

Muzikos barai / 12

Pleškūnu. Žinau, kad daugelį kartų – žiemą ar vasarą, kaitroje ar šaltyje – jis su meile ir pagarba muzikos garsais paskutinėn kelionėn yra palydėjęs visus, su kuriais gyvenime teko susitiki, dirbti ar tiesiog bendrauti...

Bet šis kartas – ypatingas. Virgilijus Noreika dar 1978 metais Andrių, ką tik Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusį altininką, priėmė į Operos ir baleto teatro orkestrą. Čia jis dirba ir šiandien. Kurį laiką buvo altų grupės koncertmeisteris, vėliau jo pavaduotojas. Taigi, jau 40 metų atiduota mėgstamam darbui, iš orkestro ložės stebint iškiliausios Lietuvos meno įstaigos kasdienybę ir šventes.

Virgilijus Noreika – ypatingas direktorius buvo, išskirtinis, – sako Andrius Pleškūnas. – Tikras teatro šeimininkas – jį netikėtai galėjai sutikti visur, nesėdėdavo užsidaręs kabinete.

Jam rūpėjo viskas: kaip sekasi orkestrui, pastatymų daliai ar solistams, nepraeidavo pro šalį neužkalbinęs.

Bet didžiausia laimė buvo Virgilijų Noreiką girdėti scenoje. Man pasisekė – aš dažniausiai sėdžiu orkestro ložės pakraštyje, tad akies krašteliu galiu stebėti ir vyksmą scenoje. Nežinau, kiek kartų girdėjau V. Noreikos Alfredą „Traviatoje“ – be galo mėgstu šią operą (juk esu kaunietis, apie Valstybės operos svarbą ir mūsų operos talismaną žinojau nuo mažens).

Su Irena Milkevičiūte, Ramute Tumuliauskaite, Sigute Stonyte, Irena Zelenkauskaite ir kitomis puikiomis Violetomis. Dar vienas nepakartojamą įspūdį palikęs V. Noreikos vaidmuo – Otelas (G. Verdi operoje „Otelas“).

Manau, kad jeigu jis būtų dainavęs tik šiuos du vaidmenis, vis vien sau būtų paminklą susikūręs.

Neužmirštamą įspūdį man paliko Virgilijaus Noreikos dainavimas lietuvių kalba. Netikiu, kad šiandien itališkai, vokiškai ar prancūziškai dainuojantys, bet tos kalbos taip gerai kaip gimtosios nemokantys jaunieji dainininkai pajėgūs perteikti visą vokalinių kūrinių turinį. Regis, 1998-aisiais pradėtos statyti operos originalo kalba. Skirtumas – didžiulis, iš pradžių niekaip negalėjau pri-

prasti, atrodė, kad ir muziką, ir dainininkus kas būtų pakeitęs.

1991 m. V. Noreikos iniciatyva įvyko nepaprastai įspūdingos gastrolės Čikagos lietuvių operoje – atlikta A. Ponchielli opera „Lietuviai“ (diriguojant V. Viržoniui ir A. Vasaičiui (JAV)). Būtent tų gastrolių metu buvau paskatintas leisti kompaktines plokšteles. Griežiau Čikagos lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje (vargonais akompanavo Manegirdas Motekaitis). Mano griežimą išgirdę čikagiečiai Zenonas ir Ona Buinevičiai paklausė: „Endriau, ar tu neturi įsirekordavęs savo grojimo? O galėtum!“ Šis nuoširdus ir draugiškas klausytojų palinkėjimas paskatino mane ne tik griežti bažnyčiose, bet ir įrašyti kompaktinių plokštelių.

V. Noreika Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovavo 1976–1991 metais. Paskui teatre ir dainuodavo vis rečiau. Jau nepri-

klausomos Lietuvos metais V. Noreika buvo išvykęs į Venesuelą, Lietuvon ir į teatrą grįžo dainuodamas „Otelą“.

Su Irena Milkevičiūte – Dezdemona...

Kiekvieną kartą vos sulaikydavau ašaras girdėdamas Otelo mirties sceną. Ir kai vėliau šią sceną V. Noreika dainuodavo koncertuose (ir su Violeta Urmanavičiūte, nepamirštamas jų koncertas, laimė, įrašytas), kiekvieną kartą kartu su juo išgyvendavau visą Otelo dramą... Nežinau, negalėčiau įvardinti Virgilijaus Noreikos – artisto – paslapties. Bet iki pat paskutinių pasirodymų jis išlaikė nepaprastą dramos jėgą balse. Ir nesvarbu, ar kokią dainą dainuodavo, ar operos ariją.

Turbūt nerasime žmogaus, nemėgstančio Noreikos atliekamo A. Raudonikio „Švelnumo“. Man atrodo, jau niekas niekados šios paprastutės dainos nesudainuos taip, kaip dainuodavo jis. Kodėl? Turbūt žinau tą paslaptį, juk mūsų visų akyse nuostabi

Andrius PLEŠKŪNAS gimė 1955 m. kovo 14 d. Kaune, tapytojos Janinos Marijos Pleškūnienės ir skulptoriaus Vlado Pleškūno šeimoje. Mama turėjo plataus diapazono sopraną, giedojo bažnyčios chore. Jos rūpesčiu išsipildė sūnaus svajonė – jis tapo muziku.

Juozo Naujalio meno mokykloje Andrius Pleškūnas mokėsi P. Mažuknaitės ir K. Ivaškevičiaus smuiko klasėse. Vėliau, nuo septintos klasės, tvirtus alto muzikavimo pagrindus jam padėjo didelės erudicijos pedagogas Gintautas Budreika. Kamerinio ansamblio įgūdžius puoselėjo garbusis tarpukario Lietuvos altininkas Eduardas Satkevičius.

Lemtingi Andriui buvo 1972-ųjų pavasaris ir vasara. Didelį dvasinį poveikį padarė R. Kalantos susideginimas ir Lietuvos laisvės manifestacijos. O vasarą automobilio katastrofoje žuvo specialybės pedagogas G. Budreika, mirė dėstytojas E. Satkevičius, tad mokyklą Andrius Pleškūnas baigė besimokydamas pas rūpestingą dėstytoją Vladą Varčiką.

1973 m. A. Pleškūnas įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją.

Alto specialybę studijavo pas profesorius J. Fledžinską ir P. Radzevičių, grodavo studentų koncertuose, dalyvaudavo kamerinės muzikos festivaliuose, surengė rečitalį.

1978 m. baigęs studijas, A. Pleškūnas pradėjo dirbti Vilniuje, Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) orkestre. Grojo ir teatro vyriausiojo dirigento J. Aleksos vadovaujamame teatro kameriniame orkestre, koncertavo Lietuvoje ir Estijoje, 1979 m. dalyvavo kamerinių ansamblių konkursuose, pasirodė Lietuvos televizijoje. 1987 m. LNOBT kamerinių ansamblių konkurse (solistų pogrupyje) laimėjo pirmąją vieta. Šiuo metu A. Pleškūnas yra altų grupės koncertmeisterio pavaduotojas – antrasis koncertmeisteris.

Vilnius ir Vilniaus kraštas Andriui – širdžiai miela vieta, nes

Su žmona Loreta

teatro balerina Loreta Bartusevičiūtė tapo Virgilijaus Noreikos žmona.

Ir jis kiekvieną kartą „Švelnumą“ dainuodavo jai! Ir todėl taip jaudindavo net ir šimtąjį kartą girdint...

Orus, pagarbus, išmintingas, santūrus, nuolat šmaikštaujantis, nuoširdžiai paprastas, bet sykiu aristokratiškai didingas – toks Maestro išliks mūsų atmintyje. n

Švenčionių aukštumose už Naručio ežero, Vilkaloto parapijoje, Pleškūnų kaime – senelio Julijono Pleškūno tėviškė. Vasaromis daug kartų baidare keliauta iš Naručio ežero Narutės upe ir Nerimi į Vilnių, ne sykį griežta Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje per Mišias.

Bažnytinę muziką šv. Mišiose Andrius Pleškūnas groja nuo 1980 m. Koncertuota Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Kybartų, Kauno, Trakų, Gižų, Vištyčio, Gervėčių bažnyčiose, Molėtų bažnytinės muzikos festivaliuose (2002–2003 m.). Su LNOBT kolektyvu gastroliuodamas užsienyje, laisvu laiku jis taip pat yra griežęs bažnyčiose: Čikagos lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje (1991 m., JAV), Kaohsiungo ir Taipėjaus (2000 m., Taivanas), Notingamo (2004 m., Didžioji Britanija) katedrose, Ravenos Šv. Jono Evangelisto bazilikoje (2007 m., Italija), Jafos Šv. Petro bažnyčioje (2008 m., Izraelis).

A. Pleškūnas – kamerinės vokalinės-instrumentinės muzikos, transkripcijų bei aranžuočių įvairių sudėčių ansambliams autorius. Šioje kompaktinėje plokštelėje norėta įprasminti senąsias sakralines Lietuvos muzikinės kultūros šaknis kitų tautų muzikos kontekste: įrašyta Martyno Mažvydo psalmė iš jo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos (išleistos 1547 m. Karaliaučiuje), Vilniaus kašteliono, kompozitoriaus Motiejaus Radvilos klasikinė Sonata, iš meilės išėjusiems artimiems žmonėms gimusi Andriaus Pleškūno miniatiūra „Memorare“, užbaigianti CD. Visi kompaktinės plokštelės kūriniai persmelkti sakrališkumo, juose ryškios gyvenimo ir mirties, istorinės praeities ir dabarties kolizijos. Pasak paties A. Pleškūno, brangių žmonių netektys ir vienatvė randa įprasminimą muzikoje: „Grodamas juos visus vėl matau, prisimenu ir muzikos garsais reiškiu dėkingumą už tai, kad jie buvo mano gyvenime.“ Naujoji kompaktinė plokštelė įrašyta Vilniaus instrumentų meistrų Birutės ir Česlovo Kulevičių 2004 m. pagamintu altu.

Muzikos barai / 13

KRONIKA Epochų sankirtos

Mozartas ir Prokofjevas Luko ir Annos Geniušų bei LVSO koncerte Kovo 2 d. Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras klausytojams pateikė tikrą dovaną – visą vakarą scenoje buvo du puikūs pianistai Lukas ir Anna Geniušai, skambėjo vien tik fortepijoniniai koncertai. Pirmoje dalyje girdėjome Mozartą: Anna Geniušienė skambino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 25 C-dur, kartu su Luku Geniušu ji atliko Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui F-dur. Po pertraukos Lukas Geniušas skambino Prokofjevo Koncertą Nr. 3 C-dur.

Mozartas ir Prokofjevas – ką turėjo įprasminti šis derinys?

Yra išlikusi 1908 m. Sankt Peterburgo konservatorijoje vykusio baliaus metu daryta nuotrauka – septyniolikmetis Prokofjevas Mozarto biusto fone. Ši nuotrauka yra tarsi meninis manifestas, liudijantis jaunojo muziko spinduliuojamą ketinimą ieškoti savų kelių, atsisakyti to, kas yra, norą būti kitokiam...

Romantizmo kanonai, tuomet įsitvirtinę Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur mokėsi Prokofjevas, jo jau nebetenkino. 1911 m. jis viešame koncerte skambino Schönbergo Tris fortepijonines pjeses, op. 11 (buvo pirmasis, atlikęs šio kompozitoriaus kūrinį Rusijoje1), 1912 m. parašė savo Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, 1913 m. – Antrojo koncerto pirmąją versiją. Tai buvo alternatyva to, kas jį supo. Tačiau lygiai taip pat alternatyva buvo ir tai, kas liko praeityje, kas buvo laisva nuo vėliau įsigalėjusių štampų. Nuotrauka prie Mozarto biusto galėjo turėti šią prasmę.

Dėl meninių pažiūrų nesutapimo kilo Prokofjevo konfliktas su jo fortepijono dėstytoja, iškiliąja Anna Jesipova. Profesorė nepriėmė savo mokinio modernumo, šiuo klausimu jų pažiūros buvo priešingos. Tačiau dėl praeities paveldo situacija buvo kitokia, ir tai paliko neišdildomą pėdsaką Прокофьев С.С. Материалы. Документы. Воспоминания. (Автобиография). Москва: Государственное музыкальное издательство, 1961, р. 146.

1

Muzikos barai / 14

Prokofjevas ir Mozartas

Prokofjevo muzikiniame mąstyme. Jesipovos pamokos šiuo aspektu turėjo didžiulę reikšmę.

Ji buvo išėjusi puikią Theodoro Leschetizkio mokyklą, o šis mokėsi pas Carlą Czernį, Beethoveno mokinį. Taigi ryšys su Vienos klasikais nebuvo itin tolimas, juo labiau kad Leschetizkis vaikystėje dar spėjo pakoncertuoti diriguojant Franzui Xaverui Wolfgangui Mozartui, didžiojo kompozitoriaus sūnui. Kaip tik todėl Leschetizkio ir Jesipovos fortepijono mokykloje buvo akivaizdi Vienos klasikų įtaka. Tai byloja Jesipovos atlikimo manieros apibūdinimas, kurį randame Nikolajaus Bertelsono knygoje, parengtoje pokalbių su pianistės mokiniais pagrindu: „smulkių natų pasažai, jai skambinant, buvo lengvi, aiškūs, tarsi ažūriniai nėriniai.“2 Šią atlikimo estetiką Jesipova diegė savo mokiniams. Prokofjevui nebuvo lengva ją perimti, jis skundėsi: „Man buvo sunku įveikti įprotį groti nešvariai.“3 Tačiau Jesipova buvo atkakli ir valdinga, ji padėjo, o gal ir privertė tai pasiekti – 1914 m. pianistas Prokofjevas, baigdamas konservatoriją, pelnė prestižinę Antono Rubinšteino premiją4. Dar svarbiau – sau priimtinu, transformuotu būdu jis tai pritaikė savo kompozicijose.

Prokofjevo mokytojų poveikis neapsiribojo vien klasikinio stiliaus reminiscencijomis. Dauguma jo pedagogų buvo romantizmo epochos atlikimo kanonų propaguotojai, todėl būtų keista, jei ir tai, gal nesąmoningai, prieš 2 Бертельсон Николай. Анна Есипова. Очерк жизни и деятельности. Ленинград: Государственное музыкальное издательство, 1960, p. 110.

3 Прокофьев С. С. Материалы. Документы. Воспоминания. (Автобиография). Москва: Государственное музыкальное издательство, 1961, р. 142.

4

Ten pat, p. 143.

kompozitoriaus valią, neatsispaustų jo atmintyje. Nuostabi Prokofjevo lyrika, kantilena, yra šios didžios epochos atšvaitai. Vis dėlto akivaizdi ir nepakartojama Prokofjevo individualybė – tai, kas būdinga tik jam, kas jo muziką daro lengvai atpažįstamą, kitokią. Tai ir gaivališka jėga (dar vadinama skitiškumu), ir charakteringa muzikinė kalba, ir nepaprasta įtaiga. Neatsitiktinai amžininkų jis buvo kaltinamas vos ne ekstremizmu.

Prokofjevas yra įvardijęs pagrindines savo kūrybos gaires, pats jas vadino linijomis. Pirmoji linija – klasikinė, kartais įgaunanti neoklasikos, kartais klasikos imitacijos formą; antroji – novatoriška, pasireiškianti harmonija, bet taip pat akivaizdi „melodijų intonavime, orkestruotėje, dramaturgijoje“; trečioji – tokatinė arba motorinė (pasak kompozitoriaus, tai mažiausiai vertinga jo kūrybos kryptis); ketvirtoji – lyrinė, ir kaip tik ji, kitų dažnai likdama nepastebėta, laikui bėgant jį vis labiau traukė5. Prie šios savo kūrybos vektorių klasifikacijos Prokofjevas pridėjo dar savotišką papildomą liniją, dėl kurios jo muzika dažnai būdavo pavadinama groteskine. Autorius tam griežtai prieštaravo ir siūlė kitokius apibūdinimus: pokštas, juokas, pašaipa6.

Po šios ilgos preambulės grįžkime prie Geniušų koncerto ir pabandykime suvokti, kas iš viso to rado atgarsį pianistų interpretacijose.

Visų pirma apie Mozartą. Žavė5

Ten pat, p. 148–149.

6

Ten pat, p. 149.

Anna ir Lukas Geniušai

jo atlikėjų garso kultūra. „...lengvi, aiškūs, tarsi ažūriniai nėriniai“, – šis Jesipovos skambintų smulkių natų pasažų apibūdinimas tiktų ir Geniušams. Jų Mozartas buvo skaidrus ir lengvas, piano amplitudė – labai didelė, spalvų ir tembrų įvairovė – stebėtina.

Saulius Sondeckis dažnai sakydavo, kad atliekant Mozarto instrumentinę muziką joje reikia girdėti operinius personažus. Geniušų kuriama plati daugiaspalvė garsinė aprėptis kaip tik ir suteikė galimybę tai perteikti: štai viršutiniame registre suskamba juoko varpeliai ir čia pat tingiu murmėjimu atsiliepia bosai; štai iškilminga eisena, o čia jau nuoširdaus jausmo sušildytas kalbėjimas (ši atlikimo detalė ypač pavykdavo Annai Geniušienei).

Toks „veikėjų“, nuotaikų kontrastas labai svarbus Mozarto muzikoje, juk savo prigimtimi ji yra nesibaigiantis dialogas – muziko su klausytoju, muziko su muziku, solisto su orkestru. 18 a. nedidelėse patalpose skambėdavusi muzika visus suartindavo, o šiandien atlikėjo meistrystė šį subtilaus bendrumo jausmą gali perkelti į dideles koncertų sales.

Prokofjevo Trečiasis koncertas, skambėjęs antroje dalyje, buvo ir visai kitoks, ir kartu tarsi tęsė, tik kitomis priemonėmis, kita raiška plėtojo tai, ką girdėjome klausydamiesi Mozarto. Ir čia žavėjomės Luko Geniušo beriamais preciziškais smulkių natų pasažais, kuriuos gal ir nebūtų teisinga lyginti su „ažūriniais nėriniais“, bet kuriems, matyt, tikrai tiktų aktualią prasmę turinti stiklo karoliukų metafora; ir čia

Leonidas MELNIKAS

Klaipėdos kamerinis orkestras: nuo klasikos iki egzotikos

zitorius praleido Zalcburge, bičiuliavosi su W. A. Mozartu.

J. M. Haydno Koncertas smuikui ir orkestrui G-dur – labai šviesus ir skaidrus. F. Stadleris pasirinko barokui ir galantiškajam stiliui (taip pat ir autentiškai manierai) būdingą artikuliaciją, lengvai formuojamą garsą ir artikuliuotą dinamiką, tarsi pabrėždamas stilistinį tiltą tarp baroko ir Vienos klasikų.

Styginių kvartetų versijos kameriniam orkestrui visada būna tam tikras iššūkis. Pirmoje koncerto dalyje griežtas L. van Beethoveno Styginių kvartetas Nr. 11 f-moll, op. 95, orkestrui nėra patogus dėl gausių unisonų ir specifinės kvartetinės faktūros. Ketvirtojoje kvarteto dalyje jutau tam tikrą intonacinį nuovargį, tačiau klaipėdiečių kolektyvas parodė turintis ryškų savitą braižą, kurį ženklino raiškiai artikuliuojamos frazės, efektinga dinamika.

Antroje koncerto dalyje buvo žadėtoji egzotika – japonų instrumentas shô, skambesiu primenantis portatyvinius vargonėlius, išvaizda – gotikinės bažnyčios bokštą. Įdomu tai, kad solistė Tomoko Kiba yra ir smuikininkė, daug metų dirbo

Klaipėdos kamerinis orkestras gyvuoja nuo 1992 metų, jam iki 2009-ųjų vadovavo jo steigėja altininkė Liuda Kuraitienė. Atėjus naujam vadovui violončelininkui Mindaugui Bačkui, pastebimai kito orkestro grojimo maniera ir interpretaciniai prioritetai.

Klaipėdiečių orkestras nėra dažnas svečias sostinėje, tad intrigavo įdomi ir netradicinė programa, kovo 14 d. pristatyta Nacionalinėje filharmonijoje.

Pasirodymą orkestras pradėjo Johanno Michaelio Haydno (1737–1806) Koncertu smuikui ir orkestrui G-dur (MH52), solo griežė kviestinis orkestro koncertmeisteris austrų smuikininkas Frankas Stadleris, su kuriuo klaipėdiečių kolektyvas bendradarbiauja jau keleri metai. J. M. Haydnas yra įžymiojo Vienos klasiko Josepho Haydno jaunėlis brolis, sukūręs apie 360 įvairių žanrų kūrinių, tačiau jo kūryba pas mus mažiau žinoma.

Didesnę gyvenimo dalį kompo-

Orkestro muzikos koncertas „Dviem“

Gegužės 5 d. koncertų sezoną bebaigiantis Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras klausytojams pateikė puikią dovaną – Filharmonijos salėje griežė su 2015 m.

Kopenhagoje vykusio tarptautinio Nikolajaus Malko dirigentų konkurso laureatu taivaniečiu TungChieh Chuangu. Vilniuje jį matėme 2017 m. pavasarį, ir šį kartą džiaugėmės puikiai parengta nauja programa. Koncerte skambėjo čekų muzikos korifėjų romantikų Bedřicho Smetanos, Antoníno Dvořáko ir retai Lietuvoje girdimo Bohuslavo Martinů kūriniai (J. Domarkas yra dirigavęs pastarojo Ketvirtąją simfoniją).

B. Martinů Koncertą dviem fortepijonams, H. 292, atliko Indrė Baikštytė ir Gintaras Januševičius

B. Martinů Koncertą dviem fortepijonams, H. 292, atliko puikūs Lietuvos pianistai. Indrė Baikštytė koncertų scenose vis dažniau pasirodo su įdomiomis aktualios

Saarbriukeno orkestro koncertmeistere. Ji mokėsi groti pas žymų shô meistrą Mayumi Miyatą. Su Klaipėdos orkestru Tomoko Kiba atliko japonų kompozitoriaus Toshio Hosokawos shô ir styginių kvartetui sukurtą kūrinį „Peizažas V“, vėlgi – versiją styginių orkestrui. Tai absoliučiai minimalistinis kūrinys, grįstas keliomis intonacijomis ir keliais akordais, tačiau buvo išradingai panaudotos egzotiškojo instrumento dinaminės galimybės, todėl visos programos kontekste jis skambėjo įdomiai.

Koncertą orkestras užbaigė Benjamino Britteno Variacijomis Franko Bridge´o tema, op.

10. Nors kūrinį sudaro 10 miniatūrų, šis ciklas išsiskiria vidine didybe ir dramatine energija, yra tiesiog savaime įkvepiantis, nes genialus. Jutau, kad orkestrui šis kūrinys labai artimas, visi orkestro interpretaciniai akcentai buvo sudėlioti logiškai, nuosekliai ir įtikinamai. Išties puikus pasirinkimas koncerto finalui ir, ko gero, ryškiausias viso koncerto įspūdis.

Tomas BAKUČIONIS

muzikos programomis. Žavėjo nepriekaištinga jos technika, žėruojantys pasažai buvo prisodrinti emocionalaus turinio. Jie spinduliavo, raibuliavo, dingda-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

buvo ironijos, o kartais ir pašaipos... Ir, aišku, skambėjo tai, kas skyrė 20 a. nuo Mozarto epochos – atlikėjo prasmingai išryškinami aštrūs sąskambiai, pabrėžiama ritmo energetika, prie fizinių galimybių ribos artėjantys tempai.

Pianistas kūrė ekspresiją, kuri pagauna klausytoją, neleidžia jam atsipalaiduoti. Nebuvo brutalumo, įsiveržusio į Prokofjevo Šeštąją ir Septintąją sonatas – jo karo metų muziką, bet buvo tai, kas ženklino Trečiojo koncerto sukūrimo laiką: džiaugsmą ir pasididžiavimą atradus save, pajutus savo kūrybinę jėgą... Ir, aišku, čia gražiai, skoningai praslysdavo santūri romantiška nata – juk Prokofjevo kūriniuose ją visada galima rasti.

Taip pasireiškia muzikiniai ryšiai tarp epochų. Juos pastebėti, užfiksuoti, pabrėžti, paskleisti – atlikėjų privilegija. Beje, šie ryšiai veikia abiem kryptimis: atlikėjas, žinodamas, kas muzikos istorijoje buvo paskui, kitaip interpretuoja ir tai, kas buvo anksčiau. Kitaip jis ir negali – jo klausytojo patirtis ir jos veikiamas interpretacinis mąstymas verčia jį kitaip girdėti, suvokti, įprasminti. Taip praeities paveldas sulig kiekviena epocha įgauna naują skambėjimą, taip kuriamas atlikimo meno stebuklas.

Annos ir Luko Geniušų bei jiems talkinusio Gintaro Rinkevičiaus ir jo orkestro koncertas buvo nuostabus, o mintis sugretinti Mozartą ir Prokofjevą – tiesiog fenomenali...

Muzikos barai / 15

KRONIKA melodika, žaidimo ritmika (kompozitorius prisiminė neseniai pasaulį palikusius tris savo vaikus).

Lopšinės, sūpavimo fragmentas – iš švelnios lyrikos pereinama į savotišką reikalavimą. Dvořáko orkestruotė šioje dalyje ypač ryški. Skambėjo skaidrus pizzicato, vėliau atkartojamas pučiamųjų staccato žaismas. Jo fone – graži kantilena. Trimito solo dainingas, muzikalus, nerėkiančios fanfaros.

Gražus klarnetų duetas, iš jo bosai muzikaliai perima jungiamąją dalį – kelias į tragišką, ekspresyvų minorą.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Indrė Baikštytė

Senosios muzikos festivalyje „Baroko pavasaris Biržuose“ įdomų rečitalį „Hortus musicus“ (Muzikinis sodas) surengė klavesinininkas ir vargonininkas Vilimas Norkūnas. Atlikėjas pakvietė išgirsti Bachą „kitaip“: giedros, pakilios, svajingos sonatos, siuitos ir preliudai su fugomis pakerėjo garsu, laisve ir nukėlė į Muzikinį sodą Hamburge.

Programoje skambėjo kūriniai iš Bacho Gerai temperuoto klavyro, Sonata C-dur, parašyta pagal J. A. Reinckeno „Hortus musicus“, J. Mathesono siuita D-dur ir Bacho IV partita D-dur.

Rečitalis tapo puikiu pretekstu pakalbinti atlikėją.

– Kuo XXI amžiaus žmogų gali žavėti senoji muzika?

Gintaras Januševičius

Tung-Chieh Chuangu

vo atodūsiuose, nutolstančiuose šešėliuose. Tai liudijo pianistės garso kultūrą, gebėjimą valdyti tembrų niuansus. „Tirštoje“ fortepijono faktūroje plastiškos frazės kvėpavo, buvo tikslingai artikuliuojamos. Jokių beprasmių gamučių viražų! Girdėjome puikų duetą su Gintaru Januševičiumi, kuriam tokatiška kūrinio faktūra atrodė tarsi entuziastingo žaidimo erdvė. Malonu matyti pianistą, ne vargstantį prie instrumento, bet tarsi improvizuojantį ritminiais piešiniais, spalviniais niuansais, ypač antrojoje Koncerto dalyje. Orkestras buvo puikus partneris, papildęs „tirštų“ fortepijono partijų partitūrą.

B. Smetanos operos „Parduotoji nuotaka“ uvertiūra buvo pagrota tiksliai intonuojant, preciziškai artikuliuojant, skambėjo tarsi virtuozinė bravūra.

Dirigento Tung-Chieh Chuango meistrystė, muzikalumas ir savitos interpretacijos siekis atsiskleidė A. Dvořáko Aštuntojoje simfonijoje (1890), įprasminančioje panteistinį mąstymą, žmogaus kelią į savęs pažinimą.

Simfonijos partitūra alsuoja

čekų tautinės muzikos melodijomis ir ritmais. Klasikinei simfonijos formai kompozitorius suteikė savitų niuansų – išgrynino melodiką, kuri įvairiais tembrais liejasi visose orkestro grupėse ir ilgam lieka klausytojo atmintyje.

Dirigentas dėmesingai pateikė visų dalių ekspozicijas, klausytojui nurodančias kiekvienos dalies turinio kodą. Pavyzdžiui, violončelių grupė raiškiai (ir tiksliai intonuodama) atliko elegišką sol minoro pirmosios dalies temą, atkartojamą medinių ir varinių pučiamųjų. Nesuvelti, skaidriai pateikiami dvigubi, net trigubi orkestro faktūros planai. Šį kartą žavėjo styginiai: kompaktišku garsu, ekspresija (logiški agigato, crescendo), buvo juntamas vidinis muzikantų poreikis įsijungti į prasmingus grupių dialogus. Puikus klarnetų duetas, vienas iš kito muzikinę medžiagą perimančio anglų rago, klarneto, fleitos susiklausymas. Dirigentas sugebėjo įkvėpti visą orkestrą.

Antroji dalis – kontrastingų nuotaikų kaleidoskopas. Adagio – savotiškas Nachtmusik fragmentas, pagrįstas vaikų dainų

Muzikos barai / 16

Muzikinis sodas

Trečioji dalis prasidėjo ne saldžiu ar tingiu, bet melancholišku, sakyčiau, nostalgišku valsu.

Dirigentas pabrėžė esminį šios dalies kontrastą, tragizmą: dvasingą allegretto grazioso melodiją pertraukia krintanti chromatinė antroji tema.

Garsus trimitas skelbia paskutinę simfonijos dalį. Iki šiol prisimenama dirigento Rafaelio Kubeliko repeticijoje pasakyta pastaba: „Gerbiamieji, Bohemijoje trimitai niekada nekviečia į mūšį – jie visada ragina šokti!“ Orios fanfaros įvedė į intriguojančios chromatinės kodos muzikos sūkurį. Variacijos, barokinės muzikos atgarsiai, skoningas timpanų įmantrumas, aistringas molto vivace – visa buvo tikslu, logiška ir emociškai pateisinta.

Girdėjome puikius ansamblius, lygų orkestrą. Nebuvo, kaip dažnai pasitaiko, nei obojaus, nei trombonų, nei trimitų siekio pirmauti. O trimito daininga piano frazė buvo ypač puiki. Taip bręstančio trisdešimtmečio dirigento laukia puiki ateitis.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

– Senoji muzika kupina gyvybės, spontaniškumo, improvizacijos, man ji labiausiai primena džiazą, o kas gi gali nesižavėti džiazu? Džiaze man labiausiai

patinka vokalo ir instrumentų, žodžių ir harmonijų spalvos, ir senojoje muzikoje mane paperka žėrintis žodis, kurį stengiasi ištarti kiekvienas – ar klavišinis, ar styginis – instrumentas.

– Klavesinas... Tylus, nedaug spalvų, dinamikos ir apskritai mažai išraiškos

turintis keisto džeržgiančio garso instrumentas... (suprantat, kad tai provokuoja komplimentams klavesinui?)

– Iš tiesų, kaip tik tokį įspūdį iš pirmųjų vinilinių plokštelių susidariau apie šį „tarškutį“. Kaip nustebau, kai studijuodamas Zalcburge, „Mozarteume“, supratau, kad tas instrumentas geba dainuoti. Kad ornamentai ir puošmenos reikalingi ne, kaip manoma, gėdingai greitai gęstančiam garsui (bandžiau rasti ta pačia raide prasidedančių žodžių) pridengti. Puošmenos turi padėti sustiprinti išreiškiamą gestą.

– J. S. Bachas: klavesinas, vargonai ir... gerai temperuotas klavyras. Kas jo gyvenime buvo klavišiniai?

– Labai gerai galiu suprasti Bacho aistrą muzikai ir klavišiniams instrumentams. Aš, negalėdamas mesti vieno dėl kito, nusprendžiau sekti Bacho pėdomis – tapau ir vargonininku, ir klavesinininku. Beje, kai po studijų grįžęs į Lietuvą feisbuke parašiau „back in Vilnius“, vienas geras draugas juokais (o gal rimtai) atsakė: „Bach in Vilnius“. Niekas neparašė tiek daug kūrinių vargonams, kaip Bachas, ir man jo muzika sunkiai pranokstama savo gelme.

– Kuo skiriasi Bacho muzika klavesinui ir vargonams bei fortepijonui?

– Visa fortepijoninė Bacho muzika buvo skirta dviejų manualų klavesinui, kaip jis pabrėžia antraštiniame vieno ar kito leidinio lape. Šis instrumentas ir vargonai skirtingi, bet kartu panašūs. Nei vargonai, nei klavesinas neleidžia atlikėjui pagroti tos pačios natos vieną kartą tyliau, kitą garsiau.

Sukurti gyvos, tekančios, pasakojančios muzikos paveikslą galima tik artikuliuojant ir išjaučiant tekstą – man tai iššūkis, siekis peržengti fizikos ir akustikos ribas. Gebėti klausytojui perduoti ir leisti jam pajausti tai, kas, regis, net nėra įmanoma techniškai.

Vargonų balsus galima pasirinkti taip, kad instrumentas skambėtų švelniai kaip fleita arba didingai gaustų. O klavesino muzikos charakterį klausytojas turi pajausti ne per garsumo ar balsų spalvų skirtumus.

Kalbant apie kompoziciją, vargonų muzikoje Bachas geba

įterpti boso balsą, kurio nepasiektų kairės rankos mažasis pirštelis, tai – savarankiška partija kojoms. Kai kompozitorius pedalams ima ir parašo, pavyzdžiui, tenoro partiją, vadinasi, kojomis turiu groti „aukščiau“ negu mano kairioji ranka. Iš pradžių smegenys ima kaisti, bet vėliau, „prisijaukinus“ šį keistą derinį, galima net improvizuoti per pamaldas.

Kalbant apie klausą, skirtingai girdime vargonų ir klavesino muziką tiek dėl pačių instrumentų spalvų, tiek dėl to, kad ilgiausios natos vargonuose lieka „kabėti“ ir žmogaus ausis stengiasi išskirti judančius balsus, kad juos išgirstų. O klavesino skambesyje žmogaus ausis stengiasi mintyse pratęsti užgesusias gaidas, nes iš jų toliau „išsirita“ melodija.

Kaip pastebėjote, galėčiau pasakoti ir pasakoti... (nusijuokia).

Vienas sunkiausių dalykų buvo ištobulinti abi rankas, kad jos elgtųsi kaip savarankiški asmenys su savais charakteriais. Kad kairė ranka grotų laiku, o dešinė lyriškose dalyse deramai atsiliktų – to neprireikia skambinant fortepijonu. Mes, muzikantai, galvodami apie klavesiną, įsivaizduojame tik ledkalnio viršūnės dalį – grojimą arpeggio (akordo garsų skambinimas greitai paeiliui. – Red. past.). Tačiau būna ir lėtėjančių, ir greitėjančių arpeggio, vienu metu nuo viršaus žemyn ir iš apačios aukštyn einančių garsų, o dar melodija ir bosas grojami ne vienu metu – išprotėjęs klavesiniškas (grožio) pasaulis.

– Sakoma, kad groti instrumentu – tas pat, kas kalbėti... Ar grojimą galima lyginti su dainavimu (ypač kai Jūs gebate ir viena, ir kita)?

– Absoliučiai. Jei nedainuočiau, grojant fortepijonu vis dar skambėtų muzika, bet klavesinas taukšėtų kaip... rašomoji mašinėlė. Greituose kūriniuose – kaip labai vikri rašomoji maši-

nėlė, lėtuose – kaip apsnūdusi.

Atlikdamas žigą (greitas italų šokis. – Red. past.) siekiu, kad klausytojams kojos imtų kilnotis, o alemandoje (lėtas vokiečių šokis. – Red. past.) širdis ir siela rastų atgaivą ir ramybę. Fortepijoninio muzikalumo ir įgūdžių grojant klavesinu neužtenka.

Tai beveik tas pat, kaip pianistui staiga persimokyti groti klasikine gitara – iš tikrųjų, klavesinas yra gitara, kurios stygas užgauna plunksnelės (tarsi pirštų galai), įtempiamos klavišais. Jokiu būdu nenoriu užgauti pianistų jausmų, tiesiog jų sunkiausi kūriniai ir technika klavesinui jau nebepritaikomi, o klavesino technika pianistui – terra incognita.

Trokštu, kad klausytojas patirtų visus jausmus ir istorijas, kalbančias be žodžių, bet vis dėlto „su balsu“. Beje, garsiai niūniuojant groti klavesinu daug lengviau, tačiau mano dėstytojas Michaelis Hellis pasakė: „Gal užtenka vieno Glenno Gouldo, tu dainuok mintyse.“ – Biržuose skambinote mažuoju klavesinu (nepamenu, kiek oktavų). Kaip didžią muziką įmanoma skambinti mažu instrumentu?

– Atsimenu, kaip pirmajame meistriškumo kursų vaikams koncerte Biržuose jiems skambinau prancūzišką Royer siuitą tuo mažuoju klavesinu. Atrodė, kad tai neįgyvendinamas noras, bet jis buvo išpildytas! Tačiau Bacho muzikai neužtektų jo klavišų, todėl praėjusiais metais Biržų festivalio rengėjai daliai koncertų išnuomojo instrumentą, spėkite, kur? Rygoje – ji arčiau už Vilnių.

O šiemet į atidarymo koncertus ir į šį solinį koncertą keliavo mano asmeninis instrumentas. Negaliu nepadėkoti Goethe´s institutui Vilniuje, Sauliaus Karoso fondui, kitiems, kas prisideda ar dar ketina prisidėti prie mano koncertų rengimo. Įsivaizduokite, jei tektų kiekvienam pianistui vežiotis savo koncertinį fortepijoną...

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Biržai?

– Su pirmuoju senosios muzikos koncertu Biržų pilyje ir muziejaus „Sėla“ direktoriaus Gintaro Butkevičiaus bei jo žmonos Romualdos Butkevičienės susižavėjimu klavesino muzika, taip pat

Biržų Vlado Jakubėno mokyklos kasmet organizuojamais meistriškumo kursais.

– O Baroko muzikos pavasaris Biržuose?

– Baroko pavasaris pražydo tų pačių nuoširdžių, šiltų žmonių dėka, kai svajonės nusprendė tapti pumpurais ir žiedais, o žiedai atnešė gražių vaisių. Ir tai vyksta jau ketvirti metai.

– Nejaugi Biržų vaikai galėtų tapti senosios muzikos specialistais?

– Jei per penkerius metus vienas jų būtų nusprendęs pasirinkti tokį kelią, o dar ir jį įveiktų, mano lūkesčiai būtų išpildyti. O toks vaikas jau atsirado – Indrė Kučinskaitė po meistriškumo kursų nebegalėjo gyventi be senosios muzikos. Man ji kaip krikšto dukra. Po kelerių metų išilginės fleitos pamokų su Indre Baublyte ši žavi, muzikali ir labai darbšti panelė iškeliavo stoti į žymiausią pasaulyje senosios muzikos aukštąją mokyklą Bazelyje. Laikau kumščius, kad visos jos svajonės išsipildytų.

– O ką pasakytumėt apie Bachą senosios muzikos kontekste?

– Manau, kad mano vaikystė dievinant Bacho muzikos grožį padėjo man išsiugdyti kantrybę, kai reikdavo zulinti Gerai temperuoto klavyro preliudų pasažus ar fugas. Jo choralai prisidėjo prie to, kad pamilau vargonų muziką. Jo muzikos gilumas išmokė branginti detales ir smulkmenas.

Bachas man rodo pavyzdį, kaip mylint savo muziką galima atsiverti nepažintiems dalykams. Jis gilinosi į kitų ir ankstyvo baroko, ir bendraamžių kompozitorių kūrybą, ją panaudodavo savo kūriniams neprarasdamas savęs. „Hortus musicus“ – J. A. Reinckeno sonatų rinkinys styginiams instrumentams, Bacho perrašytas klavesinui. Kaip tik su šiuo kūriniu (viena iš sonatų) susipažino Biržų pilies klausytojai per mano koncertą. Pažindamas senąją muziką, jos dėsnius, kalbėjimo būdą, imu geriau suprasti ir pažinti Bachą.

Vilimą Norkūną kalbino Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Muzikos barai / 17

SUKAKTIS Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

S

apnavau du šunis. Mažesnysis buvo pririštas prie duobės, kurioje paslėpti Vaclovo Juodpusio tekstai apie Lietuvos muzikinių teatrų solistus. Kitas, didžiulis, šuo saugojo žemėje pakastus raštus su muzikologo surinktomis žiniomis apie visame pasaulyje pabirusius Lietuvos dainininkus. Sapne samprotavau: į žemę reikia įkasti didelius indus su vandeniu, kad šunys nenusilptų ir toliau uoliai saugotų Vaclovo sukauptą turtą.

Atsibudusi pagalvojau, kad sapnas pranašiškas. Juk būtina išsaugoti tai, ką muzikologas tiek dešimtmečių kaupė. Vedamas Lietuvos idėjos V. Juodpusis sudėtingoje epochoje nudirbo daug mūsų kultūrai reikšmingų darbų. Knygos „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai. 2“ priešlapyje man skirtoje dedikacijoje Vaclovas parašė: „Te antroji „Tai buvo...“ primena, kad daug kas neturėtų likti už atminties tvoros...“ Imtis tokios veiklos Vaclovo niekas neįpareigojo, bet jis nuveikė tiek, kiek visų apdovanotųjų darbus sudėjus. Nugyventi metai jau tarsi turėtų būti skirti poilsiui, tačiau jis negali atsitraukti nuo savo misijos kaip nuo gyvasties laužo.

Tą misiją muzikologas Vaclovas Juodpusis vykdė visą gyvenimą: tikslingai dirbdamas, nepavargdamas, nepavydėdamas, mokėdamas pasidžiaugti sutiktų žmonių šviesa, kolegų darbais... Visą gyvenimą kaupė ne tik plačios aprėpties muzikos gyvenimo faktus, nuotraukas, magnetofono juostose įrašytus amžininkų balsus, bet ir išmėtomus, atmestinai laikomus asmeninius muzikų archyvus, senosios periodikos rinkinius, savo ranka perrašytus dokumentus ar kitą Lietuvos kultūros istorijai reikšmingą palikimą. Sielojasi dėl nemokėjusių savo darbų propaguoti, o dabar pamirštamų muzikų, dėl apleistų memorialinių butų, amžino atminimo vertų kūrėjų gimtųjų sodžių.

Kūrybingo žmogaus gyvenime pauzių nebūna, o ir aš dar trukdau

Muzikos barai / 18

Kad mūsų kultūros turtai neliktų už atminties tvoros Vaclovui Juodpusiui – 80

savo klausimais: juk norisi sužinoti, kur ta Lietuvos, savo gimtinės patrioto prasmingo ilgadarbiškumo paslaptis!

Vaclovas anksti pasirinko savo etinių, estetinių vertinimų matus. Jie grindžiami humaniškumo, meilės ir pagarbos žmogui kriterijais, siekiu įžvelgti besikeičiančio pasaulio prasmes. Tarsi iš senosios Romos laikų dailininko, filosofo stoiko Diogneto Vaclovas būtų mokęsis neužsiiminėti niekais, netikėti burtais ir magais, laikinomis ir paviršinėmis grožybėmis, bet pasikliauti savo protu, sistemingo darbo vaisiais, žmogaus ir pasaulio patirties turtais. Tvirtas pagrindas ir saldybė sielai visada yra tautinis menas, iš etnoso pasaulio paslaptis skleidžiančios žmogaus egzistencijos skaudumo pajautos. „<...> visi turime pajusti, kad esame Lietuvos vaikai ir giedodami Lietuvos himną, ir kurdami savo šalies ateitį, puoselėdami lietuvių kalbą ir lietuvybę, etninę ir profesionaliąją kūrybą. Būdami savo šalies patriotai, būsime ir doresni Lietuvos vaikai“ (Respublika, 2011 m. liepos 13 d.).

V

aclovas Juodpusis gimė 1938 metų kovo 28 dieną Mažeikių apskrities (dabar Telšių apskr. Mažeikių r.) Viekšnių valsčiuje, Kapėnų kaime.

Senelis išvažiavo Amerikon – laimės ieškoti. Močiutė akis pražiūrėjo keturias dešimtis metų jo laukdama...

Mirė 103-ejų...

Kapėnai – tai dvaras ir kaimas, šis minimas dar 1540 m. Žemaičių ir Livonijos sienų žymėjimo rašte. 1926 metais dvarelio žemės buvo išdalintos, ant užtvenktos srauniosios Virvytės pastatytas tiltas, apsukrūs žmonės pradėjo verslauti, kiek įgalėdami gerino savo buitį, net puoselėjo elektrinės projektą.

Karas, pokario siautuliai kolūkių vikšrais suniokojo medinius dvaro rūmus, vaikystėje grožio pagavas ugdę Karalinės, Vidgirio, Ubagšilio, Mikuckio, Birbiliškės miškai, beržynai ir pušynai dabar keldavo baimę. Ne miškai, žinoma, bet žmonės su šautuvais...

Matydamas elegantišką, ramų, be panikos ir choleriškų impulsų gyve-

nantį V. Juodpusį nė neįtartum, kad visą gyvenimą jį lydi baimės pojūtis.

Tai vis pokario negandos: dingstantys žmonės, tremiamos kaimynų šeimos, baimė dėl besislapstančio dėdės, stribų terorizavimas... Vaikinuko sąmonėje įsirėžė į daržinę varomo tėvo paveikslas. Koks turėjo apimti siaubas matant šiaudus badantį tėvą, kuriam tokiu būdu buvo liepta ieškoti slepiamo brolio! „Taip jį ir nugalabijo“, – prisiminęs atsidūsta Vaclovas.

Kaip galėjo nepajusti žiaurumo padarinių mokykloje, jeigu tai vienur, tai kitur atsirasdavo uoliųjų sugintienių, terorizavusių net vaikus: „Ak, ta sovietinės valdžios pakalikė! Mokinius uždarydavo po pamokų klasėje ir versdavo rašyti prašymus priimti į komjaunimą... Baigiau devynias klases, tačiau man net nedavė charakteristikos!“ Bet tai jau Viekšniuose.

Prieš tai buvo šalia kelio į Užventį stovėjusi Svirkančių kaimo mokyklėlė. Didžiajame kambaryje rašto mokėsi apie tris dešimtis įvairaus amžiaus vaikų, o gretimame kambaryje, kaip buvo įprasta, gyveno mokytoja. Ir po daugelio metų geru žodžiu minimos mokytojos Eufenija Pundziutė-Vėlavičienė, Stasė Rimkutė-Pranauskienė.

Gyvenimas Vaciukui vėrėsi ne tik iš mokytojos lūpų ar knygučių, Viekšnių aplinkos, jų istorijų ir gyveniman įsirėžusių žmonių paveikslų, iš pasakojimų apie juos ir tėviškėje nuveiktus darbus.

Bet pirmiausia buvo mama, kuri šeimos skausmus ir džiaugsmus, tėviškės grožį išdainuodavo. Ūgtelėjęs Vaciukas pasistengė tai užrašyti. Vaikui palaima buvo ne tik tos kiek graudulingos melodijos, bet ir žydinčios pievos, rudeninių giraičių rausvumas, tarp neįtikėtinai aukštų atodangų skubančios Virvytės tėkmė.

Viekšnių progimnazijoje įvairiu metu yra mokęsi aktorius Henrikas ir kompozitorius Jeronimas Kačinskai, režisierius Juozas Miltinis, dailininkai Antanas Gudaitis ir Vaclovas RatasRataiskis. Pedagogo kelią Viekšnių progimnazijoje pradėjo Čekoslovakijoje studijavęs, vėliau keramikos mokyklą Kaune kūręs mokytojas Pranas Brazdžius. Vaclovui Juodpusiui didelę įtaką padarė mokytojas Juozas Žilevičius, o ypač Vincas Deniušis –

pedagogas, chorvedys, kapelmeisteris, kompozitorius, režisierius.

V. Juodpusis prisimena: „Imponavo jo muzikos teorijos, istorijos žinios.

Ir dabar nuolat prisimenu Vinco Deniušio skudučių ansamblį, kuriame grojau trečiąją partiją. Menu ir choro pamokas, ir jo dirigavimą Akmenės rajono dainų šventėse. Septynmetėje mokykloje stovėjo labai saugomas jo fortepijonas. Iki šiol tebejaučiu šio instrumento kvapą... Džiaugdavausi mokytojo rūpesčiu gauta galimybe vasaros atostogų metu šiuo instrumentu skambinti.“ Viekšnių mokyklą Vaclovas paliko būdamas penkiolikos. Į Klaipėdą važiavo su turgun keliaujančiais Kegrių kaimo žmonėmis, visą naktį dardėjo dulkėtais Žemaitijos keliais. „1953-iaisiais išvažiavau stoti į Klaipėdos muzikos mokyklą. Galit įsivaizduoti, kaip Deniušis mane buvo paruošęs! Žinojau tonacijas, kvartų ir kvintų ratą. Nustebinau priėmimo komisiją. Nors buvau per jaunas, bet priėmė. Greitai baigiau bendrąjį lavinimą, liko tik muzikiniai dalykai.

Pradėjau groti obojumi“.

V. Juodpusis šiltai prisimena mokytoją Kazimierą Biliūną, kuris tarsi tėvas globojo visus Klaipėdoje praleistus metus. K. Biliūnas ypač didelį dėmesį skirdavo frazavimui, gražiam tonui, prasmingam grojimui. Gerų žodžių Vaclovas negaili Klemensui Griauzdei, prisimena ir jautrią, nuoširdžią Pietų Afrikos Respublikoje gimusią pianistę Oną Beinorienę, mokiusią jaunuolius sceninės pajautos. „Mama gyveno sunkiai, likusi viena privalėjo išlaikyti dar du brolius. Buvau pusiau našlaitis. Gyvenau bendrabutyje. Užsidirbti bandžiau perrašydamas natas – kopijavimo aparatų juk nebuvo... Stipendijos gaudavau 14, 16 rublių, o už perrašytą nedidelį operos fragmentėlį mokytoja man sumokėjo net 10 rublių! Iki šiol atsimenu šį jautrų žmogų. Suprato, kad vaikui sunku...“ Klaipėdos mokykloje, paveiktoje Stasio Šimkaus auros, „buvo palaikoma rimtos muzikos studijų kryptis.

Susitelkę buvo ir mokytojai, ir mokiniai. Mano mokymosi laikotarpiu Stasys Domarkas pūtė obojų, Juozas –

Muzikos barai / 19

SUKAKTIS klarnetą. Mokiausi su Osvaldu Balakausku. Mokytojas Kazimieras Biliūnas išugdė ir puikių birbynininkų.“ V. Juodpusis pažino scenos jaudulį, muzikavimo orkestre specifiką – antrojo obojaus partiją grojo Liaudies operos orkestre, kuris surengdavo ir simfoninės muzikos koncertų. Juose yra atlikęs L. van Beethoveno Trio dviem obojams ir anglų ragui (K. Biliūnas, V. Juodpusis, V. Aleksejūnas) ir kt. Ši patirtis vėliau pravertė rašant koncertų recenzijas, padėdavo pastebėti atlikimo niuansus. „Klaipėda susargdino. Stodamas į konservatoriją maniau studijuoti kompoziciją. Mokyklą baigiau puikiai, bet ir konkurentai buvo stiprūs – kiek vyresnio amžiaus Markšaitis, Algimantas Raudonikis ir Genovaitė Vanagaitė. Eduardas Balsys siūlė dalyvauti konkurse, tačiau aš nerizikavau. Puikiai išlaikęs egzaminus įstojau į muzikos teoriją“, – pasakojo V. Juodpusis.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), prof.

K. Griauzdės muzikos teorijos klasėje, V. Juodpusis studijavo 1957–1962 metais, įgijo muzikologo kvalifikaciją. 1958 m. išvažiavo į pirmąją ekspediciją Varėnos rajone, Vilkiautinio kaimą „rinkti dainų“. „Vaikštinėjau nuo trobos prie trobos. Ir kokia didelė buvo mano nuostaba: žmonės dar mokėjo dainuoti, tėvų, senelių kalba kalbėti. Užrašėme šimtus dainų. Melodijas užrašydavau ranka – magnetofonų nebuvo. Važiavom į Mosėdį.

Kaip gražiai mane Danutė Krištopaitė (1929–2014) tada pavadino – užrašė: „Atminimui gaidininkui“ – mat dainuojamas melodijas užrašydavau gaidomis“. 1966 m. pasirodė leidinys „Ignalinos kraštas“, 27 dainas su melodijomis spaudai paruošė D. Krištopaitė ir V. Juodpusis. Konservatorijos iniciatyva dainuojamoji tautosaka buvo renkama kasmet.

Baigęs studijas V. Juodpusis turėjo būti paskirtas į Šiaulius. Bet „gaidininku“ jau domėjosi Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kuris kažkokiais būdais sugebėjo pergudrauti skirstymo komisiją, ir jis pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos

Muzikos barai / 20

sektoriaus vyr. laborantu, Fonogramų kabineto vedėju (1961–1967 m.).

Kodėl Vaclovas susidomėjo etnokultūra? Gal jį traukė prie pirmapradžio muzikinio peizažo? Gal savo sielos pirmavaizdį išgirdo močiutės niūniuojamoje primityvioje melodijoje, tarsi skambančiame sakraliniame mite?

Praeitis Viekšniuose, kultūrininkų portretai – tai vis Vaclovo Juodpusio gyvenimo erdvės, iš kurių sklido ir jo pasąmonėje kaupėsi meilė tėvynei, lietuviškam žodžiui ir gaidai, pagarba žmogui. „Greta turėjau gyvą tautinio meno patrioto pavyzdį. Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbau su Norbertu Vėliumi. Nepažįstu kito tokio fanatiko, gyvenusio lietuvių tautosakos pasaulyje. Buvo „ligonis“, nieko aplink daugiau nematė. Sovietiniais metais važiavo į Saratovo srities kaimą Čiornaja Padina, parsivežė kelis šimtus į magnetofono juostą įrašytų dainų. Apie 300 melodijų iššifravau.

Ne į vieną ekspediciją važiavome drauge: ne kartą bastėmės po Zervynas, su instituto darbuotojais, latviais pasieniu išvaikščiota nuo Skuodo iki Rokiškio. Latvijos teritorijoje taip pat radome dainuojančių lietuviškai.

Kartais ir latviškas dainas lietuviškai. Nebuvo baimės, susvetimėjimo.

Dabar kiekvienas rūpinasi tik savimi, savo darželiu. Tačiau Lietuvos daržas didelis, juo reiktų daugiau ir dėmesingiau rūpintis. Tai sakytina netgi tokiai įstaigai kaip Kultūros ministerija“, – guodėsi V. Juodpusis.

Ne vienas V. Juodpusio gyvenimo dešimtmetis susijęs su Lietuvos radiju ir televizija. 1959–1960 m. jis buvo Lietuvos radijo muzikos redaktorius, TV Muzikos redakcijos vyresnysis redaktorius, 1974–1976 m. – vyriausiasis redaktorius, 1967–1986 m. – savaitraščio „Kalba Vilnius“ muzikos redaktorius. Įvairiais metais muzikologas rengė laidas „Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai“, „Lietuvių tautosakos rinkėjai ir puoselėtojai“, „Kunigai – lietuvių tautosakos užrašinėtojai“. Savaitraštyje „Kalba Vilnius“ V. Juodpusis ne tik anonsuodavo muzikines laidas, koncertus, bet ir plačiau pristatydavo naujus kompo-

zitorių, atlikėjų darbus, atkreipdavo klausytojų, vėliau ir žiūrovų dėmesį į įdomesnes personalijas ar kūrinius.

Kai kuriuos bendradarbius V. Juodpusis vadina savo mokytojais. Dirbdamas leidinio „Kalba Vilnius“ redakcijoje tekstų redagavimo įgūdžius skatino tobulinti Jonas Miliušis. Pirmąsias radijo laidas rengė konsultuojamas Tomo Sakalausko. Profesorius Klemensas Griauzdė įpratino kruopščiai fiksuoti girdėtus koncertus, matytus spektaklius. Ir dabar V. Juodpusis – dažnas svečias koncertų salėse, gebantis recenzijose atskirti pelus nuo grūdų.

Pirmosios muzikologo laidos televizijoje buvo apie J. S. Bachą, F. Lisztą. Joms surinkdavo daug vaizdinės

Vaclovas Juodpusis (kairėje) rengia laidą su portugalų kompozitoriumi Fernando LopesGraça

medžiagos – nuotraukų, koncertų ar operų filmuotų fragmentų, tais laikais gaunamų tik per Maskvos malonę.

Studijoje Vaclovas yra bendravęs su žymiausiais sovietų atlikėjais – Davidu Oistrachu, Leonidu Koganu, Mstislavu Rostropovičiumi, Tatjana Nikolajeva ir daugeliu kitų. „Radijo klausausi ir dieną, ir naktį. Jis man netrukdo rašyti, skaityti, virti, kepti, skalbti, automobilį vairuoti... Džiaugiuosi, kad iš už jūrių marių gavęs seną plokštelę ar garso kasetę galiu su ta muzika supažindinti mielus radijo klausytojus“, – yra sakęs V. Juodpusis.

Atgavus nepriklausomybę tapo įmanoma plačiau ir įtaigiau pristatyti visuomenei tautinės muzikos perlus.

V. Juodpusis pradėjo rengti tęstines laidas „Lietuvių tautosakos rinkėjai ir puoselėtojai“, „Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai“. Populiarios buvo jo radijo laidos „Tautiečių balsai“, skirtos po pasaulį pasklidusiems lietuvių kūrėjams. Skambėdavo fragmentai iš turtingos, daugelį metų kauptos V. Juodpusio fonotekos.

Vaclovas Juodpusis su Maja Pliseckaja ir Liucija Stulgiene

S. Sondeckis apie V. Juodpusį yra sakęs: „Jo erudicija, žinios, pareigingumas, nuoširdumas ir kuklumas didelių darbų baruose ir smulkiuose kasdienybės verpetuose visada puošė jo taurią asmenybę...“ V. Juodpusis bendradarbiavo ir su JAV leistomis „Muzikos žiniomis“ – „juk už jūrių marių gyvenantiems lietuviams – tai žinios iš Tėvynės!“ Gal ir tai Vaclovą paskatino atkurti nepriklausomoje Lietuvoje ėjusį populiarų leidinį „Muzikos barai“. Nors lėšų beveik nebuvo, 1989 m. kuklus žurnaliukas vis dėlto pasirodė – dar neišvaizdus, bet reikšmingo turinio.

Septynerius metus Vaclovas vadovavo žurnalo leidybai.

Jau 28 metus Lietuvos muzikų rėmimo fondas leidžia Vaclovo Juodpusio rengiamą kelių šimtų puslapių „Muzikos kalendorių“. Tai kruopštaus kasdieninio įvykių stebėtojo darbo vaisius. Jo reikšmė vis didėja: metai nusineša faktus, žmonių gyvenimus, o kalendoriuje jie pažymimi, „kad neužsimestų užkaboriuose“...

Buvo rimtai parengtas Virgilijaus Noreikos portretas, galėjęs tapti analitine, solidžiai menininką pristatančia monografija.

Nepaprastai kruopštaus darbo pareikalavo knygų „Čiurlionio ansamblis 1940–1949 metais. Dienoraštis“ (2000) ir „Čiurlionio“ ansamblis 1949–1991 metais. Onos Mikulskienės dienoraštis“ (2005) rengimas (abi išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas). Tai 1940 m. kompozitoriaus ir dirigento Alfonso Mikulskio Vilniuje suburto ir savo veiklą JAV tęsusio tautinio ansamblio ir jame dalyvavusių žmonių atminimui skirta knyga. Teko išstudijuoti visą Čiurlionio

ansamblio kanklių orkestro vadovės Onos Mikulskienės surinktą dokumentinę medžiagą – afišas, programėles, laikraščiuose skelbtas recenzijas, laiškus ir kt.

Muzikologo darbo kambaryje nurimusiuose aplankuose – Lietuvos muzikinės kultūros istorija: įvykiai, datos, kūrėjų biografijos, partitūrų originalai, kūrinių atlikimo aplinkybės, koncertų recenzijos, retų spaudinių kopijos, rankraščiai, laiškai, skrieję iš įvairiausių pasaulio kraštų, nešę žinią apie po pasaulį išblaškytų lietuvių muzikų darbus. Nuotraukos ir dokumentai, magnetofono juostos, plokštelės...

2008 m. Muzikų rėmimo fondas išleido V. Juodpusio „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai“ pirmąją knygą, 2013 m. pasirodė ir antrasis rinkinys. Čia sugulė spausdinti straipsniai, radijo ir televizijos, koncertinio gyvenimo atspindžiai, prisimenamos reikšmingiausios laidos, sugrąžinusios Lietuvai į Vakarus pasitraukusių menininkų darbus, net jų balsus. „Mano saulė jau popietinė. Rūpinuosi, kad niekur nedingtų archyvas. Šiandien pasigendu valstybiško požiūrio į palikimą. Juk namą laiko pamatai! O dabar namą stato ant atsitiktinių riedulių...“ Ir dar: „Kokia karti šiuolaikinio gyvenimo tikrovė, kurią lėmė neišsiugdyta tolerancija skirtingų kartų kūrėjams! O gal čia viskas nupirkta?<...> Juk ir kai kuriems „madingiems“ muzikologams, šiandien rašantiems apie lietuvišką muziką, jos istoriją, dažnai nebesinori minėti to, kuo didžiavosi prieškario Lietuva. <...> Ir beveik dažnas šiandieninis muzikas susirūpinęs tik savo likimu, išlikimu, kiekvienas iriasi, kaip kas išmano, net nuslysdami į banalybių srautą, kurį taip išdidžiai vairuoja televizijos, net banaliausių padainavimų „atlikėjus“ iškeldamos vos ne iki lietuvių tautos didvyrių rango, lyg ir sakydamos: štai tokio prasčiokiško meno Lietuva ir verta“, – rašė V. Juodpusis (Respublika, 2009 m. kovo 29 d.).

Muzikologas nuolat būdavo kviečiamas keliauti drauge su kompozitoriais po Lietuvos kaimus, miestus, mokyklas, kultūros namus. Jo žodis

festivalio „Muzikos ruduo“ renginiuose atverdavo Stasio Vainiūno, Vytauto Klovos, Juozo Pakalnio, Vytauto Laurušo, Algimanto Bražinsko ir kitų kūrėjų pasaulius, paskatindavo dėmesingiau klausytis jų muzikos. Dabar jau keli dešimtmečiai V. Juodpusis talkina Lietuvos muzikų rėmimo fondui: rengia leidinių tekstus, kūrinių anotacijas, sudaro koncertų, susitikimų su atlikėjais programas. Vaclovo ranka jaučiama „Sugrįžimų“ vakaruose, jis – tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ renginių vedėjas. 2008 m. buvo pakviestas į JAV ir Čikagą, ten vedė pokalbius apie Lietuvos kultūrą, muziką.

Nemažai laiko reikia skirti Stasio Vainiūno namų veiklai. V. Juodpusis – juose vykstančių renginių sumanytojas, organizatorius ir vedėjas, rūpinasi namų jaukumu ir tvarka. Visi atėjusieji jam – mieli svečiai. Šiandien Vaclovas kartu su gyvenimo drauge, Lietuvos muzikų rėmimo fondo vadove Liucija Stulgiene džiaugiasi vaikaičiais ir puikios smuikininkės Dalios Stulgytės-Richter sėkmėmis.

V. Juodpusis – Lietuvos kompozitorių sąjungos (nuo 1972 m.), Lietuvos muzikų sąjungos (1988), Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (2006), Žemaičių kultūros draugijos (2013), Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos narys (1992).

Už muzikos kritikos straipsnius yra pelnęs „Literatūros ir meno“ premiją (1974), už muzikologinę veiklą 1993 m. apdovanotas Vlado Jakubėno premija, 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, 2009 m. – to paties ordino Riterio kryžiumi. 2008 metais V. Juodpusiui įteiktas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Aukso garbės ženklas „Už nuopelnus“ ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos publicistikos premija, 2013 m. – medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. n

Muzikos barai / 21

SUKAKTIS

Amžinai jaunas „Vienos kraujas“ Po premjeros 1968 m. balandžio 16 d.

Muzikos barai / 22

Lina STANKEVIČIŪTĖ PRABĖGO JAU PENKIASDEŠIMT PAVASARIŲ NUO TO LAIKO, KAI KAUNO VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS PIRMĄ KARTĄ ŽIŪROVUS PAKVIETĖ Į VALSŲ KARALIAUS J. STRAUSSO OPERETĘ „VIENOS KRAUJAS“. STEBINANTĮ SPEKTAKLIO ILGAAMŽIŠKUMĄ, MATYT, LĖMĖ NUOSTABI, AMŽINAI JAUNA AUSTRŲ KOMPOZITORIAUS MUZIKA IR STATYTOJŲ GEBĖJIMAS PERTEIKTI OPERETĖS ŽANRO ŽAVESĮ, PERPRASTI ŽIŪROVŲ LŪKESČIUS.

Estijos menininkų interpretacija

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys, pasakodamas apie šį pavasarį 50-mečio sulaukusį spektaklį „Vienos kraujas“, pabrėžė, kad 1968 m. pastatymas išsiskyrė iš kitų teatro repertuaro veikalų ne tik tvirtu, kryptingu režisūriniu sprendimu ir išraiškinga choreografija. „Labiausiai to meto artistus ir publiką pakerėjo iš esmės naujas vaizdinis pateikimas – efektinga scenografija, kokybiški, itin puošnūs kostiumai, visų spektaklio elementų stilistinis vientisumas, – sakė B. Želvys, primindamas, kad operetę „Vienos kraujas“ Kaune statė Estijos menininkai. – Režisierių Paulą Mägį teatro artistai mini kaip puikų žanro meistrą, aukštos sceninės kultūros menininką. Jis operetės siužete neieškojo filosofinės prasmės ar ypatingos idėjos, o visą dėmesį skyrė spektaklio nuotaikos kūrimui. P. Mägis itin reikliai rinkosi artistus, kartais neatsižvelgdamas į tai, ką jam buvo rekomendavęs teatras. Jis kruopščiai ir preciziškai repetavo menkiausias mizanscenas, puikiai išnaudojo artistų gebėjimus, todėl jam pavyko sukurti raiškius personažų paveikslus, įsimintinus charakterinius vaidmenis.“ Žiūrovai žavėjosi ir nuostabia spektaklio dailininko Eldoro Renterio išmone, skoningais kostiumais, demonstruojančiais puikų vaizduojamo laikmečio stiliaus suvokimą. Žymusis Estijos scenografas netgi buvo atsivežęs dailininką Francą Matį dekoracijoms tapyti. Pakilus scenos uždangai estų menininko pastangas publika kaskart įvertindavo audringomis ovacijomis. Prasmingai režisieriaus ir dailininko darbą papildė baletmeisterio Heino Asalu choreografija – jis, anot B. Želvio, išmokė artistus suktis valso ritmu kaip tikrus 19 a. Vienos aristokratus.

Estų menininkai po šio sėkmingo pastatymo ir toliau bendradarbiavo su kauniečiais: H. Asalu tais pačiais metais su teatro baleto trupe žiūrovus pakvietė į „Vienos valsų“ vakarą,

Operetės spektaklyje dainavo trys teatro solistų šeimos: Anicetas ir Aldona Mikšiai, Aloyzas ir Filomena Domeikos, Gediminas ir Marija Šmitai, 1968 m.

Ministras Pirmininkas – Gediminas Maciulevičius, Grafienė Cedlau – Danutė Dirginčiūtė, 1992 m.

Muzikos barai / 23

SUKAKTIS

Ministras Pirmininkas – Gediminas Maciulevičius, Franciska Kaljari – Gitana Pečkytė, 2010 m.

režisierius P. Mägis po poros metų pastatė F. Leháro operetę „Linksmoji našlė“, o E. Renteris kūrė šios ir kitų operečių („Šikšnosparnis“,1973, „Ma-

rica“, 1984) scenovaizdžius. „2001 m. pakviestas prisidėti prie J. Strausso operetės „Naktis Venecijoje“ kūrimo, E. Renteris negalėjo patikėti, kad

dar rodomas pirmasis jo Kaune apipavidalintas spektaklis, – šypsojosi B. Želvys, primindamas, kad 1968 m. „Vienos kraujas“ buvo reikšmingas ir teatro dirigentui Stasiui Domarkui.

– Maestro jau dirigavo teatro spektaklius, bet ši operetė buvo pirmas savarankiškas jo darbas. Orkestro veteranai, solistai senjorai ir šiandien mena jaunojo dirigento energingą mostą, jaunatvišką užsidegimą, nuoširdų entuziazmą. Beje, šis spektaklis ypač svarbus ir teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės kūrybinei biografijai – operetėje dainininkė sukūrė savo pirmą reikšmingą Grafienės Cedlau vaidmenį. Už jį yra dėkinga režisieriui P. Mägiui, įžvelgusiam ir įvertinusiam jaunos, ką tik į teatro dainininkų trupę įsiliejusios solistės talentą, o juk tuo metu teatre dainavo ne viena pelnytai žiūrovų pagarbą užsitarnavusi solistė.“ D. Dirginčiūtė su kaupu pateisino režisieriaus pasitikėjimą, po šios premjeros pasipy-

Franciska Kaljari – Giedrė Juknevičiūtė, Ministras Pirmininkas – Gediminas Maciulevičius, Grafienė Cedlau – Danutė Dirginčiūtė, Grafas Cedlau – Jonas Antanavičius, 1998 m., minint „Vienos kraujo“ gyvavimo trisdešimtmetį

Muzikos barai / 24

lė pagrindiniai vaidmenys naujuose spektakliuose. O Grafienę Cedlau D. Dirginčiūtė dainavo net keturis dešimtmečius, buvo nepakeičiama šio vaidmens atlikėja.

1968 m. premjeriniuose operetės „Vienos kraujas“ spektakliuose dainavo, šoko ir vaidino Vytautas Blažys, Anicetas Kunčius, Aloyzas Domeika, Jonas Antanavičius, Marija Žilionytė, Jonė Ragaišytė, Aldona Mikšytė, Aldona Valiukėnaitė, Filomena Viržonytė, Leonas Stanevičius, Kazys Mikalauskas, Gediminas Šmitas, Valentinas Čepkus, Zuzana Masiulevičiūtė, Bernarda Petravičiūtė, Birutė Dženkaitytė, Vincas Čižauskas, Jonas Janulevičius, Vincas Kukaitis, Vytautas Račas, nuo premjeros iki pastarųjų metų operetėje skirtingus vaidmenis kūrė Algis Jacunskas.

Salėje – džiugus atpažinimo šurmulys

Kauniečių mėgstamą spektaklį 1985 m. atnaujino režisierė Aldona Ragauskaitė, pagrindinius vaidmenis ji patikėjo teatro trupę papildžiusiems jauniems solistams Gediminui Maciulevičiui, Danieliui Vėbrai, Dalei Rakauskienei, Linai Kinderytei, taip pat Tatjanai Čiumičiovai, Pranui Petryšai, Laimai Kuzmickaitei, Juozui Janušaičiui ir kitiems. Vėliau vaidmenis operetėje sukūrė Eduardas Gutauskas, Lina Vizbaraitė, Gražina Miliauskaitė.

2001 m. operetę pastatė režisierius Gintas Žilys ir dirigentas Julius Geniušas. Jiems talkino dailininkė Janina Malinauskaitė, choreografė Irena Ribačiauskaitė. Spektaklyje drauge su pripažintais operetės meistrais D. Dirginčiūte, G. Maciulevičiumi, Eleonora Kliučiūte, Nomeda Vilkanauskaite dainavo ir Gitana Pečkytė, Mindaugas Zimkus, Arvydas Sauspreikšaitis, Tomas Ladiga, Giedrė Juknevičiūtė, Rita Preikšaitė ir kiti, o Grafo vaidmenį iš Jono Antanavičiaus perėmė ir keletą sezonų dainavo LNOBT solistas Bronius Tamašauskas.

Apie J. Strausso muziką, dėl kurios operetė „Vienos kraujas“ žiūrovus džiugina jau tiek metų, kadaise taiklius žodžius pasakė maestro Jonas

Grafas Cedlau – Povilas Padleckis, Pepi – Marija Arutiunova, 2017 m.

Aleksa: „Daugelio kompozitorių svajonė yra sukurti melodiją, kuri tuoj pasklistų, taptų mėgstama, lengvai įsimenama. J. Strausso kūryba – tai ištisas derinys tokių brangakmenių, motyvų, kuriuos dainuoja, niūniuoja, švilpauja visas pasaulis. Paprastas, bet toli gražu neprimityvus jų grožis jau antrą šimtmetį žavi mus. Taip ir šioje operetėje, pasigirdus valso „Vienos kraujas“ motyvui, žiūrovų salėje sušlama džiugus atpažinimo šurmulys, o po spektaklio valso melodijos dar ilgai „persekioja“ klausytojus.“

Trečiąkart atnaujintos operetės sėkmė

2010 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro baritonas Gediminas Maciulevičius debiutavo kaip trečią kartą atnaujinamos J. Strausso operetės „Vienos kraujas“ režisierius. Iki tol dainininkas įvairių žanrų spektakliuose buvo sukūręs per pusšimtį vaidmenų, tarp jų ir minimoje operetėje. Paklaustas, kuo jį žavi „Vienos kraujas“, dainininkas ir režisierius sakė, kad operetė yra vienas sudėtingiausių muzikinio teatro žanrų, nes

Grafienė Cedlau – Ieva Goleckytė, Ministras Pirmininkas – Andrius Apšega, 2017 m.

Muzikos barai / 25

SUKAKTIS reikia ne tik gerai atlikti labai sudėtingas vokalines partijas, bet dar ir šokti, įtaigiai vaidinti, kalbėti. „Operetėje „Vienos kraujas“ mažai kalbamųjų scenų, daug arijų, duetų, ansamblių, todėl ją būtų galima vadinti opera. Tai viena nuostabiausių operečių, intriguojanti šmaikštumu ir netikėtomis situacijomis. J. Strausso muzika ir jo sukurtais valsais neįmanoma nesižavėti. Pagaliau, tai – operetės klasika, kuri, kaip rodo ilgametė šio spektaklio gyvavimo trukmė, vargu ar kada išeis iš mados arba bus pamiršta“, – teigė G. Maciulevičius pridurdamas, kad atnaujintame spektaklyje tiesiog buvo būtina išsaugoti kompozitoriaus muzikos dvasią, talentingo estų dailininko E. Renterio dekoracijas, režisieriaus P. Mägi idėjas. „Norėjau dar labiau išryškinti daugelyje operečių vyraujančią meilės temą, moralės

taisykles, eleganciją, aristokratiškumą – visada malonu žiūrėti estetiškai švarų spektaklį. Tai kelia žiūrovams gerų emocijų“, – kalbėjo režisierius, negailėdamas gerų žodžių ir į spektaklį tuo metu įsiliejusiems jauniesiems atlikėjams. „Kiekvienos kartos artistas, atlikdamas tą patį vaidmenį, traktuoja jį kaip būdinga jo gyvenamajam laikotarpiui, – tęsė G. Maciulevičius. – Žinoma, kiekvienas naujų kūrėjų spektaklis pakinta. Aš esu klasikinių pastatymų gerbėjas, o jaunoji solistų karta – Raimondas Baranauskas, Kristina Siurbytė, Raminta Vaicekauskaitė, Živilė Lamauskienė, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Giedrius Prunskus – balsinga, žavi, artistiška. Jie „Vienos kraujui“ įliejo jaunatviško kraujo. Taip spektaklis virto dar žavesniu.“

Muzikos lengvumas pakylėja

Viena populiariausių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė, „Fortūnos“ prizo bei dviejų diplomų savininkė Kristina Siurbytė operetėje atlieka pagrindinį grafienės Cedlau vaidmenį, apie kurį kalbėdama nuklydo į prisiminimus – prieš gerą dešimtmetį ji pakeitė scenos legendą Danutę Dirginčiūtę. „Tokios solistės per šimtmetį gimsta gal kartą, todėl dainuoti kaip ji buvo svajonė, o gavus Grafienės vaidmenį – milžiniška atsakomybė, – prisipažino K. Siurbytė.

– Ši operetė – mūsų teatro, o kartu ir Lietuvos scenos istorija. Suvokus, kad scenoje su tomis pačiomis dekoracijomis (šiek tiek atnaujintomis) dainavo mūsų korifėjai, apima nenusakomas pasididžiavimo jausmas.“ Grafienę

Jozefas – Egidijus Bavikinas, Ana – Giedrė Juknevičiūtė, Kagleris – Giedrius Prunskus, Pepi – Marija Arutiunova, 2017 m.

Muzikos barai / 26

Naujos spalvos operetėje

Operetę 2010 m. atnaujino teatro solistas Gediminas Maciulevičius. Repeticijos akimirka

nebe pirmus metus dainuojanti solistė sako jaučianti, kad jos atliekamas vaidmuo lengvėja: „Vaidmens neįmanoma atlikti puikiai, kol tavyje jis neapsigyvena. Kad vaidmuo būtų ne toks chrestomatinis, nuolat ieškai, šlifuoji, gludini, todėl laikui bėgant jis kinta.“ Tačiau vien artisto pastangų kuriant išbaigtą herojaus portretą vargu ar pakaktų, mano pagrindinio vaidmens atlikėja. „Bene nuostabiausias kūrybinio proceso dalykas, kad laikui bėgant spektaklyje keičiasi kolegos, ateina naujų atlikėjų, kurių kiekvienas į spektaklį įneša savo spalvų, niuansų, o tuomet prasideda improvizacijos ir įvyksta stebuklų. Mūsų teatras – operetės žanro flagmanas, tad kolektyvas su didžiausiu pasimėgavimu neria į šio žanro gelmes, – sako dainininkė, neslėpdama, kad būtent Grafienės vaidmuo yra jos vienas mėgstamiausių. – Mėgaujuosi balsui tinkama partija, lengvai persikūniju į Grafienę – ji kupina gyvenimiškos išminties, moka protingai suvaldyti situaciją, be pykčio, rafinuotai ir elegantiškai pasiekti, ko nori.“ Dainininkės nuomone, operetė – itin sunkus, tačiau labai įdomus muzikinis žanras. Publika paprastai tikisi lengvų emocijų, grakštumo, spalvingumo, ekspresijos, kitaip tariant – šventės, kurią sukurti nėra paprasta, bet kai pasiseka, žiūrovai ją priima su didžiausiu malonumu. Kartu su atlikėju į taktą linguojanti publika artistui – pati didžiausia padėka. Operetės grožis slypi muzikos lengvume, kuris pakylėja virš kasdienybės rūpesčių.

Operetės melodijų reikės visada, ir nesvarbu, kaip režisieriai jas pateiks.

Iš pasaulio muzikos lobyno fondų tokios muzikos neišbrauksi, nes to reikia viso pasaulio žmonėms.

2017 m. sausio 7 d. spektaklyje „Vienos kraujas“ debiutavo jaunoji teatro solistų karta: Ieva Goleckytė (Grafienė Cedlau), Ingrida Kažemėkaitė (Franciska Kaljari), Marija Arutiunova (Pepi), Andrius Apšega (Ministras Pirmininkas) ir Povilas Padleckis (Grafas Cedlau). „Kiekvienas naujas atlikėjas, įsiliedamas į sceninį vyksmą, nuspalvina kuriamus personažus asmeninės pajautos ir požiūrio į vaidmenį atspalviais, suteikia spektakliui kitokių muzikinių potėpių“, – sakė žiūrovų simpatijas jau spėjusi pelnyti Ieva Goleckytė. Pasakodama apie savo debiutą operetėje dainininkė negailėjo gražių žodžių teatro vadovybei, kuri pagrindinius vaidmenis patikėjo jauniems ir „žaliems“ dainininkams.

Sėkme vadino ir darbą su dirigentu Virgilijumi Visockiu, režisieriumi Gediminu Maciulevičiumi, kuris spektaklyje dainuoja daug metų ir žino kiekvieną detalę, sugeba puikiai perteikti kiekvienos frazės, siužeto vingio, melodijos reikšmę. Kalbėdama apie atėjimą į spektaklį, I. Goleckytė prisimena ir didžiulę atsakomybę, sumišusią su baimės, džiaugsmo, garbės ir pasididžiavimo jausmais.

„Operetė teatro scenoje be pertraukos rodoma jau pusę amžiaus, publikai muzika puikiai pažįstama, nusistovėjęs ir operetės įsivaizdavimas. Klausimas, kaip žiūrovai priims kitokią grafienę po operetės primadonos Danutės Dirginčiūtės ar ją sėkmingai pakeitusių Kristinos Siurbytės ir Ramintos Vaicekauskaitės, kėlė nerimą, – neslėpė dainininkė. – Tai ne tik legendinis spektaklis, bet ir legendinis vaidmuo, todėl pirmiausia nesinorėjo sugadinti žiūrovo sąmonėje egzistuojančio įvaizdžio. Kita vertus, norėjosi savų spalvų, interpretacijų, juolab kad keičiasi ne tik laikai, bet ir žiūrovai. Grafienė – moteriška, mylinti, pavydi ir kartu ori. Šie būdo bruožai būdingi daugeliui moterų, jie kertiniai, todėl žiūrovėms šis personažas labai artimas ir suprantamas.“ Solistė sakė, kad „aukštasis pilotažas“ – atskleisti žmogiškas aistras, jausmus, emocijas, parodyti, kaip rafinuotai ir protingai elgiasi herojė, siekdama savo tikslo.

Jaunoji solistė įsitikinusi, kad operetė – nuostabus, nors labai sudėtingas žanras. Gavusi naują vaidmenį, iš karto jį įsivaizduoja ir įsimyli. n

Grafienė Cedlau – Ieva Goleckytė

Muzikos barai / 27

PAVELDAS Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Ž

monės įvairiais būdais įprasmina savo laisvalaikį – kas drožinėja, mezga, audžia, kas buriasi į liaudiškos muzikos kapelas, folkloro ansamblius ar literatų bendrijas. Dera prisiminti XIX a. pabaigoje paplitusius lietuviškuosius vakarus, kurie gūdžios carizmo priespaudos ir tautos rusifikavimo metais žmonėms teikė dvasinę atgaivą ir bendravimo džiaugsmą.

Tuose vakaruose būdavo vaidinama ir deklamuojama, šokama ir dainuojama, grojama ir kitaip linksminamasi. Šalimais veikdavo knygynėlis, būdavo galima pasivaišinti kaimo skanėstais, pasigrožėti meistrelio iš klevo išdrožtomis klumpėmis. Vis didesnio dėmesio sulaukdavo nedideli chorai ir vokaliniai ansambliai, dainuojantys dvibalses liaudies dainas.

Visose bažnyčiose giedodavo kuklūs chorai, vadovaujami savamokslių ar šiek tiek muzikoje prakutusių vargo-

Pirmoji Dainų šventė Dainų šventės šimtmečiui artėjant

Dirigentas Stasys Šimkus

Vyriausias šventės dirigentas Juozas Naujalis

nininkų. Jie po dviejų trijų dešimtmečių su savo chorais atvyks į pirmąją Dainų šventę.

Iš spaudos buvo žinoma, kad Estijoje 1869 m. įvyko pirmoji dainų šventė, po ketverių metų, 1873-iaisias, į pirmąją iškilmę susirinko ir latvių chorai. Abiejose kaimyninėse šalyse kultūrinė ir šviečiamoji mintis buvo laisvesnė, vokiškasis protestantizmas

kurtis Mažojoje Lietuvoje, čia plėtojosi chorų kultūra. Į viešumą išeina didysis to krašto humanistas Vydūnas, jo pastangomis chorai suskamba visais akipločiais. Matyt, prisimintos XIX a. viduryje Šveicarijoje ir Vokietijoje įvykusios dainų šventės. Deja, toji dainavimo sėkla vokiečiuose neprigijo, ilgainiui visiškai suvyto. O

Muzikos barai / 28

toleravo latvių ir estų kalbas, etnines tradicijas ir chorinį dainavimą. Lietuvoje spaudos draudimo metais apie tokias susiburtuves galima buvo tiktai pasvajoti.

Pirmosios kultūros draugijos ėmė

Dainų šventė, Kaunas, 1924 metų rupjūčio 23 diena

Mažojoje Lietuvoje viešai galvota ir svarstyta apie masinius chorų sambūrius. 1906 m. pradėtas leisti laikraštis „Vilniaus žinios“ prakalbo, kad ir Lietuvoje atėjo metas surengti pirmąją tautos dainų šventę. Tačiau carizmo pančiai dar nebuvo sudaužyti, o Pir-

masis pasaulinis karas privertė šią svajonę nukelti į būsimus geresnius laikus.

Vokiečių lingvistas šviesuolis Augustas Šleicheris, visą gyvenimą domėjęsis lietuvių kultūra, prabilo: „Lietuvių tautos dainos savo nepa-

prastai gražiomis melodijomis yra ne mažesnės kultūros reiškėjos.“ Netrukus atsilieps ir Česlovas Sasnauskas: „Giesmė malšina vargo pajautimą, nuramina mūsų sielą, gaivina ir kelia aukštyn. Giesmė jungia Žemę su Dangumi.“ „Aušra“ ir „Varpas“, Vin-

Diriguoja Juozas Naujalis

Muzikos barai / 29

PAVELDAS co Kudirkos ir Jono Basanavičiaus darbai, tautinės idėjos buvo rimtas akstinas imtis platesnės kultūrinės ir kūrybinės veiklos, stiprino tautos išsivadavimo iš carizmo jungo idėjas. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino Didysis Vilniaus Seimas ir spaudos draudimo panaikinimas. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik laiko klausimas, kada įvyks tas laukiamas didysis dainų renginys.

1924 m. išleistame leidinyje informuojama, kad 1923 m. gruodžio 22 d. Kaune, Švietimo ministerijos rūmuose, įvyko pirmasis pasitarimas „Dainų dienos ar šventės ruošimo klausimu“1. J. Žilevičius pranešė, kad jis „pusiau privatiniu būdu“ suregistravo chorus, kurie norėtų ir galėtų dalyvauti šventėje. Daugiau nei 100 chorų pritarė sumanymui, tad, jo nuomone, jau 1924 metais galėtų būti surengta pirmoji Lietuvoje dainų šventė. Leidinį redagavo ir pratarmės žodį „Pirmosios Dainos Dienos ruošimas“ parašė Antanas Bružas, Šaulių sąjungos atstovas, čia buvo paskelbta būsimos šventės programa ir straipsnių rinkinys. Taip prasidėjo didysis kelias į Lietuvos dainų šventes. „Dainos Dienai laikas buvo numatyta rugpjūčio 23 ir 24 dienomis Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos metu, kada suplaukia į laikiną sostinę iš visos Lietuvos ir užsienio daug svečių“, – rašė A. Bružas. Švietimo ministerija pažadėjo skirti lėšų, Muzikos komisija, kurią sudarė kompozitoriai Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas ir Juozas Žilevičius, rūpinosi chorų pasiruošimu. „Žodyje Lietuvos dainininkams“ nuoširdžiai kreipiamasi: „Nuo Jūsų, chorų vedėjai ir dainininkai, uolaus darbo ir tinkamo pasirengimo veik išimtinai priklausys pirmosios Dainos Dienos pasisekimas.“ Stasys Šimkus ir Julius Štarka, liepos mėnesį lankydami chorus, tikrino jų pasiruošimą, teikė patarimų. Aplankius chorus paaiškėjo, kad šventėje ketina dalyvauti daugiau kaip 3000 dainininkų. Minėto leidinio straipsnyje „Lietuvos chorai“ Juozas Naujalis supažindina su cho1

Citatų kalba ir rašyba netaisyta.

Muzikos barai / 30

rinio dainavimo pradmenimis. Prof.

Mykolas Biržiška pasakoja dainų rinkimo istoriją, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas rašo, kad „daina yra ramintoja“. Kunigas Teodoras Brazys platokame straipsnyje „Lietuvių liaudies dainos reikšmė muzikos kultūros žvilgsniu“ primena gražiausias tautos dainavimo tradicijas. Kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, garsus tautosakos rinkėjas ir puoselėtojas, straipsnyje „Kam dainas rinkti?“ pasakoja, jog reikia suskubti surinkti šį neįkainojamą dvasios turtą. Aleksandras Kačanauskas prisimena, kaip vystėsi chorinis giedojimas, teigia, kad Lietuva – dainų šalis. Muzikas Justinas Strimaitis straipsnyje „Kanklės – dainų palydovės“ apžvelgia kanklių istoriją. Leidinys iliustruotas Dainų dienos rengėjų nuotraukomis. Čia rasime žymių meno žmonių minčių apie dainą, o poeto Petro Vaičiūno eilėraštis „Gauskit, dainos“ skamba tarsi himnas: „Skriskit, skaisčios mūsų dainos, / Tieskit šventos laisvės kelią...“ Dainų dienoje dalyvavo 86 chorai.

Buvo išspausdinti 76 chorų dalyvių sąrašai, dešimt chorų dainininkų pavardžių neatsiuntė, bet ir jiems – Dusetų, Eržvilko, Gižų bažnytiniams, Kulių šaulių, Gaurių, Kurklių pavasarininkų, Naumiesčio, Prienų ateitininkų, Panevėžio ir Šiaulių mokytojų seminarijų chorams – buvo leista dalyvauti. Šventėje dainavo net penki Kauno chorai, Šiauliai delegavo keturis chorus, po tris kolektyvus atvyko iš Kybartų, Ukmergės, Panevėžio, Rokiškiui, Skuodui, Tauragei ir Žagarei atstovavo po du chorus. Net tokiuose mažuose miesteliuose kaip Antašava, Ylakiai, Kavarskas, Klovainiai, Mosėdis, Pakalniškiai, Rudamina, Seda, Šiaulėnai, Šėta, Vilkija buvo susibūrę mėgėjų chorai.

Daugiausia buvo atrinkta bažnytinių chorų – net 25. Tai neturėtų stebinti, nes kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje giedodavo choras, mokėjęs ne tik sakralinį, bet ir pasaulietinį repertuarą. Dešimt chorų parengė pavasarininkai, devynis – gimnazijos ir kitos mokyklos, tiek pat įvairios kultūros ir švietimo draugijos, į vieną chorą Kaune buvo susibūrę studentai.

Gausiausias buvo Marijampolės ateitininkų mišrus choras – net 148 dainininkai. Šiaulių valstybinės gimnazijos chore dainavo 87, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos – 76, Biržų chore – 72, Kauno „Gabijos“ draugijos chore – 69 dainininkai. Kai kurie chorų vadovai šventei parengė po 2 kolektyvus. Tarp chorų dirigentų buvo žymus kompozitorius Juozas Karosas, jis į Kauną atvežė Rygos jaunimo draugijos „Šviesa“ chorą (43 dainininkai), bei Mykolas Karka, garsus muzikas iš Panevėžio, parengęs miesto valstybinės gimnazijos chorą (111 dainininkų). Net 29 vargonininkai dirbo su bažnytiniais chorais, mokyklų kolektyvams vadovavo 9 muzikos mokytojai. Seinų ateitininkų dainininkams vadovavo kunigas Jonas Starkus, Kybartų „Žiburio“ komercinės mokyklos mokinių chorui – kunigas Stanislovas Čepulis. Įdomu, kad Radviliškio bažnytiniam chorui vadovavo vyr. leitenantas Antanas Koscevičius.

1924 m. rugpjūčio 23 d. Dainų diena buvo pradėta Lietuvos himnu (pritarė dūdų orkestras), dirigavo J. Naujalis. Bendras jungtinis choras padainavo tris liaudies dainas: „Močiute mano“, „Oi žiba žiburėlis“ ir „Ant kalno karklai siūbavo“ (dirigavo J. Naujalis). Tas pats jungtinis choras, diriguojamas S. Šimkaus, atliko jo harmonizuotas liaudies dainas „Ant tėvelio dvaro“, „Per girią girelę“, „Važiavau dieną“ ir „Bijūnėlis žalias“, T. Brazio harmonizuotas „Tykiai, tykiai“, „Ir išaugo ąžuolėlis“, J. Bendoriaus harmonizuotą „Trijų seselių“.

Panevėžio miesto jungtinis choras, kuriam dirigavo M. Karka ir V. Paulauskas, sudainavo penkias originalias J. Žilevičiaus, M. Karkos, J. Naujalio, S. Šimkaus ir M. Paulausko dainas. „Pavasario“ jaunimo sąjungos jungtinis choras, diriguojamas Apolinaro Likerausko, atliko tris A. Kačanausko ir J. Naujalio dainas. Dainų dienos pabaigoje vėl dainuotos liaudies dainos: „Už jūrelių, už marelių“, „Motuš, motuše“, „Pasėjau linelius“, „O tu ieva, ievuže“, „Tris dienas, tris naktis“, „Arielka tu pilkoji“ (harmonizavo J. Bendorius, M. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, A. Kačanauskas ir

J. Štarka). Iš viso pirmą šventės dieną buvo sudainuotos 24 dainos.

Antrąją Dainų dieną pradėjo jungtinis klaipėdiečių choras, diriguojamas Antano Vaičiūno. Po klaipėdiečių pasirodė Šaulių sąjungos jungtinis choras, batutą rankose laikė populiarusis S. Šimkus. Paskui dainavo Ateitininkų sąjungos jungtinis choras, diriguojamas Kosto Gurevičiaus. Šie chorai padainavo septynias harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ir po vieną kitą originalią Vydūno, Č. Sasnausko, S. Šimkaus dainą. Šventės pabaigą vainikavo bendras jungtinis choras, sudainuodamas devynias išvakarėse jau girdėtas lietuvių liaudies dainas. Ant dirigento pakylos vėl buvo J. Naujalis, J. Štarka ir S. Šimkus.

Reikia pabrėžti nemenkus pirmosios Lietuvos dainų šventės rengėjų organizacinius sugebėjimus. Dainininkams buvo pastatyta nauja medinė estrada su priešais ją iškastais vandens telkiniais dėl geresnės akustikos. Žiūrovams buvo paruošta 6 000 sėdimų vietų po 2–8 litus. Stovintieji klausytojai mokėjo po vieną litą. Šventės dienos rytą, 7 val., įvyko generalinė repeticija. Į koncertą choristai iš Karo muziejaus sodelio ėjo su savo vėliavomis, juos lydėjo pučiamųjų orkestras. Šventę atidarė Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, jis įteikė tris auksinius ženklelius pagrindiniams dirigentams Juozui Naujaliui, Stasiui Šimkui ir Juliui Štarkai.

Kiti dirigentai buvo papuošti sidabro, paauksuotais ar pasidabruotais ženkleliais. Šventę stebėjo tautos patriarchas Jonas Basanavičius, diplomatinis korpusas, vyriausybės nariai, kiti svečiai. Verti dėmesio Teodoro Brazio žodžiai: „Mūsų „dainų šventė“ nėra tik mums pageidaujama pramogėle, bet muzikos kultūroje labai svarbus veiksnys. Ji teikia ne tik plačiai visuomenei poetinio pasigerėjimo, estetikams nemaža dar nepažįstamų grožės lyčių, bet ir sausas teoretikas atras čia nemaža, gal būt, dar nežinomų dalykų, kurie jį nustebins.“ n

Dainų šventės svečias Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona ponia Ona Stulginskiene

Šventės svečias Jonas Basanavičius

Muzikos barai / 31

SUKAKTIS

Visada su muzika širdyje Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetei muzikos mokyklai – 70

Ignas GUDELEVIČIUS

N

uo 1948 metų vasario 17 dienos, kai buvo įsteigta Vilniaus septynmetė muzikos mokykla, prabėgo jau septynios dešimtys metų. Maža žvaigždutė per tą laiką išaugo į plačioje muzikos padangėje ryškiai žėrinčią žvaigždę. Šiandien Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla – didžiausia pagal moksleivių skaičių muzikos mokykla Lietuvoje, kiekvienais metais čia išugdomas gausus menui atsidavusių žmonių būrys.

Vieni jų eina profesionalų keliu, kiti, pasirinkę įvairias veiklos sritis, tampa ištikimais muzikos meno mylėtojais.

Visi šiltai prisimena mokyklą, dažnas laiko ją savo antraisiais namais. „Čia išaugę žmonės – tikrasis Lietuvos elitas, mūsų visuomenės pasididžiavimas. Garbė mokyklai, padovanojusiai Lietuvai tokią svarią, iš kartos į kartą einančią dovaną!“ – yra rašęs šviesaus atminimo dirigentas prof. Saulius Sondeckis. Šių metų kovo 26 d. mokinių, pedagogų ir svečių pilnutėlėje B. Dvariono mokyklos salėje vyko iškilmingas jubiliejui skirtas koncertas. Renginį filmavo Lietuvos televizija, todėl šventės akimirkas bus galima išvysti LRT

Muzikos barai / 32

„Kultūros“ kanale. Koncertą nuotaikingai vedė Janina Pranaitytė.

Renginio pradžioje nuskambėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas mokyklos bendruomenei. „Čia mokėsi ir mokė ryškūs ir talentingi muzikai, šiandien sėkmingai koncertuojantys Lietuvos ir pasaulio scenose. Kūrybiška ir atvira mokyklos atmosfera leido ieškoti, kurti, eksperimentuoti siekiant ne tik profesionalumo, bet ir muzikos pažinimo džiaugsmo. Čia jį atrado tūkstančiai Lietuvos vaikų.

Mokyklai suteiktas garbingas kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo Balio Dvariono vardas įpareigoja siekti meistriškumo – sėkmingi mokyklos auklėtinių pasirodymai tarptautiniuose konkursuose yra visos Lietuvos laimėjimai. Laureatams skambantys plojimai visada skamba ir Lietuvai“, – rašoma Prezidentės sveikinime.

Scenoje pasirodė mokyklos kolektyvai: choras „Viva voce“ (vadovai Virginija Katinienė, Raimondas Katinas), Fleitų orkestras (vadovas Marius Pupkovas), Liaudies instrumentų orkestras (vadovai Nerijus Martinaitis, Rūta Jonynienė, Žilvinas Rukas), Akordeonų orkestras (vadovas Raimondas Jakutis), Moksleivių simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) bei Vilniaus universiteto kamerinis or-

kestras (meno vadovas ir dirigentas Paulius Bernardas Koncė).

Koncertavo ir solistai: Agnė Stančikaitė (vokalas), trečios klasės moksleivis Robertas Gerasimenko (fortepijonas, mokyt. Jelena Augaitienė), šeštos klasės moksleivė Antuaneta Barbora Jusevičiūtė (smuikas, mokyt. Irina Kirzner), abiturientas Simas Šakenis (fortepijonas, mokyt. Tatjana Radovič), diriguojant Modestui Jankūnui, Malgorzata Patricija Minkel (vokalas, mokyt. Raimonda Tallat-Kelpšaitė).

Muzikinė vakaro programa buvo lyg įvairiaspalvė puokštė. Skambėjo Giulio Caccini, Giedriaus Kuprevi-

Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė

Moksleivių simfoninis orkestras. Diriguoja Modestas Barkauskas, solistė Malgorzata Patricija Minkel (mokytoja Raimonda Tallat-Kelpšaitė)

čiaus, Leroy´aus Andersono, Giedriaus Svilainio, Juozo Naujalio, Balio Dvariono ir Eduardo Balsio, mokykloje dėstančios kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, amžinybėn iškeliavusių prof. Juliaus Andrejevo, Miko Vaitkevičiaus kūryba.

Sveikindamas Balio Dvariono muzikos mokyklos bendruomenę Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas sakė, kad septyniasdešimtmetį pasitikusioje mokykloje mokoma meilės muzikai – jungiančiai, vienijančiai, turtinančiai. Kancleris Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės vardu

Kalba Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas

įteikė padėkos raštus mokyklos vadovams ir pedagogams.

Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė pabrėžė, kad mokykla, išugdžiusi ne vieną menui jautrią kartą, šiandien drąsiai gali didžiuotis savo pasiekimais ir būti mūsų visų pasididžiavimu: „Kiekvieną savaitę šios muzikos mokyklos duris praveria daugiau nei du tūkstančiai smalsių muziką mylinčių mokinių, pasitinka juos beveik du šimtai penkiasdešimt mokytojų, iš kurių penkiasdešimt yra šios mokyklos absolventai. Įspūdinga!“ E. Tamošiūnaitė Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus vardu padėkojo mokyklos bendruomenei už Lietuvos kultūros vertybių puoselėjimą, šalies vardo garsinimą ir meilės muzikai ugdymą.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė doc. dr. Judita Žukienė, sveikindama mokyklos bendruomenę, sakė: „Tai yra nuostabus kultūros ir meno reiškinys, suburiantis neįtikėtiniems dalykams. <...> Čia susitinka dideli žmonės. Taip susiklosto nuolatinis ratas: duris praveria pirmokas, rytoj jis jau absolventas, poryt – akademijos absolventas, užporyt – mokyklos mokytojas. Jam tapus mokytoju, duris praveria kitas studentas, tik vakar buvęs „simfukas“... Taip Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla ir Lietuvos

muzikos ir teatro akademija jau daugybę metų kartu.“ J. Žukienė mokyklos mokiniams ir pedagogams perdavė ir šilčiausius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus prof.

Zbignevo Ibelhaupto sveikinimus.

Muzikologas, buvęs mokyklos direktoriaus pavaduotojas prof. Juozas Antanavičius sveikinime rašė, kad didžiuojasi dirbęs šioje mokykloje. Jis palinkėjo accelerando tempu žengti į aštuoniasdešimtmečio jubiliejų.

Pakalbinau Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorę LAIMUTĘ UŽKURAITIENĘ.

Ilgametei mokyklos vadovei 2010 m., 2015 m. buvo suteikta aukščiausia vadybos kvalifikacinė kategorija. Laimutė Užkuraitienė aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, taip pat medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

– Džiugios šventės fone prašyčiau prisiminti, kaip prieš septyniasdešimt metų įkurta muzikos mokykla keitėsi ir augo.

– Esu dėkinga Dievui už laiką, praleistą tarp šios mokyklos sienų.

Baigusi studijas čia pradėjau dirbti mokytoja, vėliau tapau direktore, taigi mokyklos gyvenimą iš arti pažįstu daugelį metų.

Muzikos barai / 33

SUKAKTIS

Choras „Viva voce“. Diriguoja Raimondas Katinas, akompanuoja Dainius Jozėnas

Mokyklos istorijos pradžia – Skapo gatvelėje buvusiuose Vilniaus didikų Korsakų rūmuose. Šiose patalpose pokario metais veiklą pradėjo kelios muzikos mokymo įstaigos. Pasak šviesaus atminimo pirmojo mokyklos direktoriaus, kompozitoriaus ir choro dirigento Konrado Kavecko, kartais sunku būdavo atskirti, kokia kurios mokyklos paskirtis. 1948 m. aukštesnioji ir vaikų muzikos mokyklos (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla. – Red. past.) išsikėlė į rūmus Didžiojoje gatvėje, po metų Vilniaus konservatorija ir Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. – Red. past.) – į patalpas prie Lukiškių aikštės. Taigi oficialiai 1948 m. vasario 17 d. buvo įsteigta Vilniaus septynmetė muzikos mokykla. Tuo metu joje veikė fortepijono, styginių, pučiamųjų instrumentų, teorinis ir bendrojo fortepijono skyriai.

1971 m. rudenį, vadovaujant direktoriui Vytautui Kabeliui, mokykla atvėrė duris naujuose rūmuose (T. Kosciuškos g. 13). Dirbo aštuoniasdešimt pedagogų, mokėsi keli šimtai moksleivių. Bėgant laikui bendruomenė smarkiai išsiplėtė – šiuo metu kolektyvą sudaro du šimtai penkiasdešimt pedagogų ir daugiau nei du tūkstančiai moksleivių!

Mokykloje koncertuodavo meniniai kolektyvai, žymūs šalies atlikėjai.

Muzikos barai / 34

1972 m. balandžio mėnesį apsilankęs kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas prof. B. Dvarionas paskambino vaikų repertuaro kūrinių fortepijonui. Deja, tai buvo vienintelis ir paskutinis menininko koncertas naujoje salėje. Profesoriui baigus žemiškąją kelionę, 1973 m. mokykla pavadinta jo vardu.

– Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla – didžiausia tokio profilio įstaiga Lietuvoje. Kokios aplinkybės lėmė, kad 1983 m. jai buvo suteiktas dešimtmetės muzikos mokyklos statusas?

– Pirmuosius pedagogo žingsnius šioje mokykloje žengęs šviesaus atminimo maestro Saulius Sondeckis 1976 m. Berlyno Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkurse laimėjo pirmąją vietą ir jam atsivėrė daugiau galimybių apsilankyti įvairiose užsienio aukštosiose mokyklose. Pamatęs, kad beveik kiekvienas universitetas turi savo orkestrą, S. Sondeckis tuomečiam direktoriui V. Kabeliui pasiūlė mokymo programą išplėsti iki dešimties metų, kad vaikai galėtų gauti pakankamai profesionalų išsilavinimą.

Direktorius pritarė. Tačiau tai dar ne viskas – įvairioms instancijoms teko nemažai įrodinėti, kol mokyklai buvo leista eksperimento tvarka pagal naująją programą dirbti penkerius metus. Pagaliau 1983 m. jai buvo suteiktas dešimtmetės muzikos mokyklos statusas.

Taip atsivėrė galimybės moksleiviams, baigusiems dešimt klasių ir

turintiems brandos atestatą, studijuoti muzikos mokslus aukštosiose mokyklose be tarpinės grandies (pavyzdžiui, konservatorijos). Džiaugiamės absolventais, garsinančiais mokyklos vardą Lietuvos bei užsienio institucijose – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Juilliardo menų mokykloje ar Vienos konservatorijoje. Taigi, mūsų mokykloje žinios perteikiamos labai profesionaliai, dėl to mokinys, pasirinkęs muziko kelią, būna gerai pasiruošęs. Malonu ir tai, kad nemažai mūsų mokyklos absolventų, pasirinkę ne muzikos studijas, tęsia profesionalų muzikavimą Vilniaus universiteto kameriniame orkestre, kurį įkūrė mokytojas Paulius Bernardas Koncė.

– Prieš jubiliejinį koncertą kalbėdamasis su mokytojais ir mokiniais dažniausiai išgirsdavau: „Dvariono mokykla – antrieji namai.“ Kas, Jūsų nuomone, mokyklai suteikia jaukumo?

– Išskirčiau puikią psichologinę mūsų mokyklos atmosferą. Čia profesionalūs mokytojai individualiose ir grupinėse pamokose, kolektyvų repeticijose dirba taip, kad mokiniai nejaustų įtampos ir muzikos mokytųsi su meile. Didieji kolektyvai, važinėjantys į tarptautinius konkursus, repetuoja kur kas daugiau nei priklauso – mokiniai juk galėtų ir neiti į repeticijas, tačiau bendrumo jausmas bei motyvacija lydi ir juos, ir mokytojus. Šeimyninę atmosferą mokykloje kuria ir jaunųjų atlikėjų festivalis „Sąskambiai“, kuriame mokiniai jungiasi į ansamblius (pavyzdžiui, pianistai

Liaudies instrumentų orkestras. Diriguoja Nerijus Martinaitis

muzikuoja drauge su smuikininkais ar pūtikais ir pan.). Šis konkursas metams bėgant tapo tarptautiniu.

– Mokyklos sėkmė priklauso ne tik nuo mokinių, pedagogų, bet ir entuziastingų vadovų. Įdomu išgirsti, kokių principų laikotės darbe?

– Mokykloje dirbu nemažai metų, man vadovaujant į ją atėjo didesnė mokytojų dalis. Pagrindinis dalykas, į kurį kreipiame dėmesį, – žmogaus muzikos akademijose įgytos profesinės žinios. Ne mažiau svarbu ir pagarba mokiniui bei suvokimas, kad pedagogo darbo nevertėtų tiesiogiai sieti su materialiniu atlygiu. Jei paaiškėja, kad pretendentas ieško uždarbio arba kad pedagogika jam – tarpinė stotelė link kito darbo, tuomet patariu rinktis kitokią veiklą. Malonu, kad norinčiųjų dirbti mokykloje netrūksta, tad turime galimybę pasirinkti tinkamiausius šiai profesijai žmones.

Labai džiaugiuosi dideliu mokyklos kolektyvu. Jo nariai – optimistai, kryptingai žiūrintys į ateitį ir nesiblaškantys tarp įvairių prioritetų.

tris šimtus moksleivių, tiek pat absolventų ir išleidžiame. Atrodytų, skaičiai dideli, bet kartais skauda širdį, kad negalime priimti mokytis visų norinčiųjų.

Malonu matyti vis daugiau absolventų, atvedančių čia savo atžalėles, sutikti net anūkus su seneliais, kurie kadaise mokėsi šioje mokykloje.

Ateityje svarstome galimybę vaikus mokyti nuo trejų metų, priimti ir suaugusiuosius, norinčius muzikuoti. Įsivyrauja supratimas, kad muzika – dalis žmogaus gyvenimo.

Fleitų orkestras. Diriguoja Marius Pupkovas

– Dėkoju už pašnekesį.

n Akordeonų orkestras. Diriguoja Raimondas Jakutis

– Mokinių vis daugėja – ar tai liudija, kad daugelis šeimų muzikos mokymąsi laiko prioritetine veikla?

– Išties kiekvienais metais norinčiųjų pažinti muzikos pasaulį vis daugiau. Pavyzdžiui, pirmaisiais nepriklausomybės metais stojamieji egzaminai vykdavo vieną dieną – pradėdavome devintą ryto ir baigdavome apie penktą vakaro. Dabar egzaminai trunka tris dienas.

Pastaraisiais metais priimame apie

Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos bigbendas, vadovas A. Kučinskas

Muzikos barai / 35

IŠ ARTI

Aktualieji prūsai Giedrius KUPREVIČIUS

ŠALIA JUOZO GRUŠO Juozas Grušas visa laiką šalia.

Lyg kokia Biblija ar Mozartas. 1972 metais Jonas Jurašas išbandė mane kaip kompozitorių dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1972), vėliau dar kartą „Švitrigailoje“ (1975), Marijonas Giedrys – kino filme „Herkus Mantas“ (1972)... Tiesa, filmas scenaristui Sauliui Šalteniui prisilietus jau buvo kiek nutolęs nuo Juozo Grušo dramos ir jos kalbos, tačiau gija nenutrūko. Dar buvo Stasio Domarko paskatinta Herojinė siuita iš muzikos filmui (1979).

O 1995 metų vasarą, Stasiui Domarkui smarkiai įsisukus į Klaipėdos muzikinio teatro veiklą, mudviejų buvo nutarta kurti operą „Prūsai“, kurios siužetas turėjo eiti Juozo Grušo dramos keliais – nieko rimtesnio, gilesnio ir tauresnio mūsų rašytojai prūsų atminimui nėra sukūrę. Bent jau ligi šiol. Tad 1996 metų gruodžio 7 dieną Maironio literatūros muziejuje įvykęs 95-ųjų rašytojo metinių minėjimas man buvo ne vien jaukus inteligentų vakarėlis, bet ir rimta proga surišti visus čia paminėtus mazgelius į prūsajuostę. O ji išėjo stipri, jautri ir unikali. Stasys Domarkas nesuklydo matydamas tuo metu vienin-

Muzikos barai / 36

telį Herkaus vaidmens atlikėją, visais ženklais iššūkį atitinkantį artistą ir muzikantą – tenorą Virgilijų Noreiką.

Užbėgdamas į priekį pacituosiu keletą sakinių iš „Lietuvos ryto“ priede „Mūzų malūnas“ 1997 m. rugsėjo 2 d. išspausdinto žurnalistės Aušros Pilaitienės straipsnio: „Giedrius Kuprevičius išnaudojo visą tenoro diapazoną, tačiau tai Virgilijui Noreikai vokalinių problemų nesukėlę. Jis teigė apsieisiąs be galimų palengvinimų. „Repeticijų metu siekiant efektingumo pirmojo veiksmo duete su Kristina kai ką net pasunkinome“, – sakė atlikėjas. <...> Virgilijaus Noreikos manymu, „Herkus Mantas“ – labai sudėtingos muzikinės kalbos kūrinys, kupinas efektingų meilės duetų, nuotaikingų masinių scenų, – yra vienas geriausių tarp lietuviškų operų. Dainininkas pažymėjo, kad keturiasdešimt metų išdirbęs teatre pirmą kartą patyrė, jog lietuvių autoriaus kūrinys patiko visam kolektyvui ir buvo repetuojamas be priekabių ir apkalbų. Virgilijus Noreika prisiminė girdėjęs, kaip japonai į klausimą, ko jie atvažiavo į Lietuvą, atsakė: „Pažiūrėti mirštančios tautos.“ „Su šiuo teiginiu galima sutikti arba ne, bet man šis spektaklis tarsi requiem, kurį gieda nykstanti tauta išnykusiai, – sakė dainininkas. – Apie tai vertėtų susimąstyti ne tik žiūrovams, bet ir politikams.“ Toje Juozui Grušui skirtoje popietėje Maironio namuose Kaune susirinko žavus būrelis žmonių, kurie ir virtualiai, ir fiziškai visada buvo šalia Meistro – Rūta Staliliūnaitė, Aldona Jodkaitė, Jūratė Onaitytė, Algimantas Masiulis, Leonardas Zelčius, Algirdas Vrubliauskas, Juozo Grušo sesuo Antanina Margerienė, dukra Algimanta Marija Tamošiūnienė, anūkai Algimantas ir Arūnas Kančai, dailininkai Janina Malinauskaitė, Rapolas Čarna, Algimantas Mikėnas, poetas Petras Palilionis, teatrologė Rūta Skendelienė... Na, ir aš su savo išvedžiojimais apie Juozo Grušo nepakeičiamumą, pražūtingu dviejų – prūsų ir lietuvių – išsiskyrusių kultūrų padarinius, apie mūsų prievolę iškelti paviršiun išnykusių genčių vertybes ir koreliuoti jas su savosiomis, apie Grušą filosofą, apie neįgyvendintą norą sukurti pa-

radoksų operą „Cirkas“ pagal iki šiol nesuvoktą ir visuomenės nepanorėtą to paties pavadinimo Juozo Grušo groteską... Visi mes kalbėjome labai teisingai, su skruostais nenuriedančia ašara, buvome pabrėžtinai rimti, patriotiški ir melancholiškai nusiteikę dėl lietuvių genties perspektyvos. Baltų genčių teliko dvi, sakiau tuomet, – mes ir latviai. O buvo apie dvidešimt.

Tai lėmė ir operos dedikaciją – „Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui“. Opera jau buvo sukurta.

Negali sakyti, kad Juozas Grušas buvo muzikalus. Man neteko su juo nė karto kalbėtis apie muziką, kuri lydėjo jo dramas. Jis šia tema buvo nekalbus. Juozas Grušas ir būdamas šalia man asocijavosi ne su žmogumi, kurį regiu gyvą, o su rašytoju, kurio pavardė užrašyta ant jo sukurtų knygų. Juozas Grušas man ir dabar – mitologinė lietuvių kultūros būtybė, įsiamžinusi ne begaliniais kalbų kriokliais ir geizeriais, o tyla, kuri, patekusi į jo dramas, jais virsdavo. Juozui Glinskiui pasisekė labai priartėti prie kai kurių Juozo Grušo literatūros savybių, tiesa, vėliau jis nuo jų nutolo, bet kiti Grušo pamokas visai užmiršo arba, pasakysiu aiškiau, – neišmoko.

Kas ir kaip galėjo statyti Juozo Grušo dramas, sprendė pačios dramos. Jonas Jurašas iki šiol liko nepralenktas, nors visai šalia stojo Jonas Vaitkus, Vytautas Čibiras, ir, žinoma, pirm Jono Jurašo – Henrikas Vancevičius.

Visi kiti darbai geri, bet ne geriausi. Įdomūs, bet ne sukrečiantys. Teisingi, bet neišjaustų tiesų pagimdyti.

Man pačiam su Juozo Grušo dramomis teko klaidžioti, sėkmingai ar ne taip sėkmingai ieškoti, skęstant išnirti. Muzika „Barborai Radvilaitei“ gimė repeticijų metu, spontaniškai.

Eskizavau čia pat, scenoje, žymėjausi mizanscenų ritmą, trukmę, decibelus.

Vėliau su Jonu Jurašu taip dirbome „įgarsindami“ ir kitus spektaklius Taip, Juozas Grušas nuomonės apie mano muziką neturėjo arba jos nesakė. Gal sakė kitiems, tačiau jie man to sakymo neperdavė. Liko nežinia – tiko toji muzika rašytojui, ar ne. Teatrologai rašė, kad tiko, publika taip pat neprieštaravo, „Barboros“ finalas net savarankišką koncertinį gyveni-

mą pradėjo, vėliau įsiliejo į operos „Karalienė Bona“ muziką. O Juozo Grušo nuomonė taip ir liko paslaptis.

Būna gi taip – puikiai dainuoja, o kitų mokyti negali, muzikalus literatūroje, o klausos neturi, jaučia ritmą, o šokti negeba, gamina iš puikiausių produktų, o neskanu...

Juozas Grušas vis dar iki galo nesuvokiamas, ir apmaudu, kad nėra tokio poreikio. Taip, pagarba yra, bet be poreikio. Turime ir daugiau tokių paradoksų – yra poreikis, o be pagarbos. Tarkim, Justinas Marcinkevičius ar Salomėja Nėris. Arba nei poreikio, nei pagarbos, bet reikia. Nesakysiu kas – pavardės ant liežuvio galo... Dabartis Juozui Grušui nėra palanki, nes toji mūsų kultūros dalis, kuri remiasi fundamentinėmis vertybėmis, didžią visuomenės dalį vargina, erzina ir dusina. Ji jai nepatogi. Nevartotina. Net inteligentija greičiau šliejasi prie tos dalies nei prie mažumos. Paprasčiau kalbėti prastai, nes prastai pasakomi paprasti dalykai tampa juokingi. Dabar juokinimų, stebinimų, kultūros eventualizacijos era. Gyventi gelmėje neapsimoka, nes toks gyvenimo būdas per brangus. Juozo Grušo gelmė dabar lieka tik paviršiuje – neįsiskaitome į paslėptas mintis, asociacijas, užuominas, alegorijas, negirdime poetinio teksto grožio. Nuliūstame, jei teatre, literatūroje nėra anekdotų.

Ar sugrįš Juozo Grušo reikšmė?

Abejoju. Dabar kiti papročiai ir kitoks skonis. Gal geriau paklauskime – ar sugrįš prūsai, jotvingiai, kuršiai, aisčiai...

PREAMBULĖ

1996 metais brūkštelėjau šį tekstą ne tiek publikai, kiek sau pačiam – suvokimas kodėl tuomet man buvo labai svarbus. Svarbus ir šiandien, kai po 20 metų opera vėl grįžo į to paties teatro sceną. Štai tasai tekstas: „Prūsai... Kodėl vis grįžtame ir grįžtame į jų likimo erdves? Gal mus audrina ateities netikrumas, kylantis iš dabarties būsenų ir elgsenų, gal istorinės sąžinės sumaištis, o gal – tautos išnykimo baimė? Operos žanras man pasirodė tinkamiausias būdas ir demokratiškiausia galimybė ieškoti atsakų į šiuos klausimus. Apsispren-

Muzikos barai / 37

IŠ ARTI

© KVMT, Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

dimą lėmė jau paminėti „šaukliai“ – Juozo Grušo drama „Herkus Mantas“, to paties pavadinimo Marijono Giedrio filmas, kuriam rašiau muziką, ir Stasio Domarko raginimas: „Klaipėdos muzikiniam teatrui reikia svarbios temos.“ Tokia tema ir buvo prūsai, kurių likimas žadina ir atmintį, ir susirūpinimą.

Mantiškojo patriotizmo tragizmas, žūtin tautą stumianti Samilio išdavystė, tarp pagoniškų ąžuolų ir krikščioniškų kryžių besiblaškančios Kristinos drama, neišvengiamai kintančios religinės doktrinos įtaka – visa tai ryžausi perteikti jaudinama intonacija, atviru „veristiniu“ stiliumi, ryškia emocija.

Ruošiantis darbui ant stalo susikaupė nemažas pluoštas knygų apie

Muzikos barai / 38

prūsus, to meto lietuvius, vokiečius, tautų ir žmonių santykius: Norberto Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“, Povilo Pakarklio „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai“, Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, Motiejaus Pretorijaus „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, Anyso Martyno „Senprūsių kovos dėl laisvės su Vokiečių riterių ordinu“, Luko Davido, Augusto Kocebiu, Vydūno, Johano Foigto, Simono Grunau, Augusto Ambrasaičio, Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės, Eugenijaus Jovaišos ir kitų raštai, studijos, kronikos, apžvalgos, sugretinimai, spėliojimai ir svarstymai.

Tasai šaltinių gausumas, kai kada prieštaringų vertinimų ir faktų antplūdis vertė apsispręsti: arba rašyti

operą kaip archeologinę-rekonstrukcinę-reanimacinę studiją, arba, įvertinus visą gautą informaciją, eiti kitu keliu – ne per konkrečius, detalizuotus, autentiškus to meto vaizdus, o per dabartinį mano požiūrį į tai, kas tėra tik istorija. Spekuliuoti tariama pagoniška archaika aš nesiryžau, nes daug ką būtų tekę sukurti iš naujo – šaltiniai ganėtinai skurdūs. Nesiryžau remtis ir kukliomis to meto kultūros paminklų citatomis. Nusprendžiau žinomą XIII amžiaus įvykį – Didįjį prūsų sukilimą – perteikti taip, kaip jį įsivaizdavo neabejotinas lietuvių literatūros autoritetas Juozas Grušas dramoje „Herkus Mantas“ (ji tapo operos siužeto pagrindu) ir kaip liepė per keletą kūrybos dešimtmečių susiformavusi mano autorinė stilis-

Scenos iš operos „Prūsai“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2018 m.

Operos prologe prūsai, nuo scenos žvelgdami į mus, regi nuožmią kovą. Šioje scenoje pabandžiau „persikraustyti“ iš dabar į tada. Ką regėjo prūsų moterys, kai jų broliai, sūnūs ir vyrai kovėsi su kryžiuočiais? Ar nesimeldė Perkūnui, Patrimpui ir Pikuoliui, ar nekartojo kartu su lietuviais jų dainos apie karą žodžių: „Vyrai, stovėkit, tik nedrebėkit, juos pergalėkit!“?

Stebėdamas klaikų mūšį kartu su jais artėju iš tada į dabar. Bet kam visa tai reikalinga? Prūsams? Ar jie kada atgis, judės, blaškysis, vėl įniršę kovos, laimės, ir – žus? Kas kiti? Ir kas išgelbės mūsų likimus: dievai, karaliai, juokdariai? – desperatiškai šaukia viename iš monologų Herkus Mantas.

Jie žiūri į mus. Jie maldauja: „Pergalėkite!“ Tačiau mes juk lietuviai, ar tai mūsų problemos?

Tasai prūsų išnykimas ir tos didelės jų gyvenimo aistros mums jau tėra sapnas. Ir aš sapnuoju Prūsiją, kuri miršta kaskart, kai tik atveriu akis.“

LIBRETO UŽKULISIUOSE

Juozo Grušo autorinių teisių paveldėtojai Marijai Tamošiūnienei sutikus, kad libretas būtų grindžiamas dramos „Herkus Mantas“ siužetu, kibau į darbą. Išsaugojau juodraščius, kurie šiandien gal sudomins minties vingiais, į operą nepatekusiais dalykais. Apsikrovęs man pasiekiama literatūra, iš visų pusių pradėjus byrėti prūsų likimą aprašantiems trupinėliams, iš naujo įsiskaitydamas į Juozo Grušo dramą, dėliojau scenas, ieškojau papildomų tekstų arijoms,

monologams, duetams ir operos žanrą paryškinantiems ansambliams ar chorams. Pavartysiu tuos senus užrašus kartu su jumis...

Krivio „Saulės giesmė“ (rankraštinėje partitūroje p. 149) labai asmeniška. Kintančio ritmo seka išreiškia turtingą prūsų pasaulėžiūrą.

Rašydamas muziką filmui „Herkus Mantas“ (o jai sukurti buvo skirtos vos dvi savaitės), vis pajusdavau, lyg mano ranką vedžiotų kažkokia nematoma jėga – partitūra gimė tokiu greičiu, kuris paaiškėjo tik tuomet, kai reikėjo parašyti orekstrinius balsus – dirbo keli žmonės ir gerokai ilgiau nei aš vienas prie partitūros. Neįtikėtina, tačiau lygiai tas pat nutiko ir kuriant operą – nematoma ranka vedžiojo pieštuką tokiu greičiu, koks įmanomas tik sapne, kai per kelias miego sekundes patiri ilgiausią kelionę.

Mane domino viskas, kas bent kiek buvo susiję su prūsais – gyvulių išginimo pavasarį ritualai, santykiai su kaimynais, architektūra, žyniai, dievai, kontaktai su misionieriais, drabužiai, ilgieji vestuviniai šokiai, kalba, gamtos garbinimas...

Rašydamas prologą, kuriame prūsai džiaugiasi pergale, net juokiausi viduje – kam gi reikia tos operos, kurioje netrukus po šios sunkiai pasiektos pergalės gentis žus. Kultūros ministerijai? Teatrui? Kritikams, miesčionims? Juk tiek sočiai įsitaisiusių krėsluose, gal jiems tik aukštoji tenoro do terūpi ir tai, kiek kartų ją tasai virtuozas pasieks. Kiti pasiges avangardo, treti archaikos, ketvirti – reinkarnacijų ir reanimacijų. O aš linkstu

© KVMT, Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

tika, estetika, pasaulėžiūra. Maniau, kad „Prūsai“ mums bus modernūs, jei parašysiu priešingą dabar vyraujančiam „avangardui“ ir „postmodernizmui“ muziką. Tikėjau, kad šiandien modernu ne „Fordo“ motorų siausmas scenoje ar penkių vienu metu veikiančių radijo stočių transliacija, o aistros prisodrinta harmonija, melodija ir pagarba žanrui. Taip, būtent operos žanras buvo pats svarbiausias kūrybinės atspirties taškas.

Būti žanre – taip pat modernu, ypač šiais laikais, kai senokai kovojame su žanrų autentika. Taip, kaip negalima modernizuoti aušros ar sutemų, taip ir opera nepakenčia jos dėsnių laužymo. Jei pripažįsti esminius operos žanro dėsnius, tai atsidavimas jos kerams, paklusnumas papročiams ir reikalavimams apdovanoja sėkme.

Kai elgiesi priešingai – tavęs laukia gėdingas pralaimėjimas. Dar niekam nėra nutikę kitaip.

Muzika kino filmui „Herkus Mantas“, iš kurios keli man svarbūs motyvai „persikėlė“ į operos partitūrą, buvo nutolusi nuo istorinės tikrovės: kalbėjau nykstančiųjų, o ne išnykusiųjų kalba. Manto ir Kristinos scenas lydi vėlesnių laikų instrumentai fagotas ir obojus, veiksmą Karaliaučiuje – XIII amžiaus melodija „Ateik, Prūsų prince, mes tau nudirsime kailį“. Po šešių šimtmečių tą temą žinomoje polkoje atkartojo Johannas Straussas. Žūties valandą prūsų giedamos „Ant kalnelio, ant aukštojo...“ žodžiai yra lietuvių liaudies, bet sukomponavau autentišką melodiją... Skaičių simbolika užšifruota Krivio maldoje, o Sachsės arija „Ateis nauji laikai“ pagrįsta popiežiaus Honorijaus III bulės fragmentu, kiek iškreipta J. S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ pirmojo tomo pirmosios fugos preliudo harmonine seka ir dodekafonine sistema išdėstytos melodijos vystymu. Formos dalykuose žinomas aukso pjūvio taškas žymi svarbiausią operos sceną – Samilio išdavystę. Yra ir daugiau slaptų kodų, kurie, paprasta ausimi gal ir negirdimi, reguliavo tam tikrą kompozicinę ir emocinę tvarką, grindė psichologinę logiką, kitas būtinas reikšmes.

Muzikos barai / 39

IŠ ARTI prie verizmo, gal ne to kanoninio, bet arčiau stiliaus dvasios, intencijų, intonacijų. Juk nieko nežinau apie jotvingių ar aisčių muziką, o ir prūsų dainų partitūrų nerasime, gal tik kokie motyvai mūsų dainose skamba – folkloristai žino, bet ar jie tada gyveno, kad būtų tikri? Spekuliacijų apie išnykusius visuomet daugiau nei faktų, o ir jie po šimtmečių gali ką kita reikšti.

Praeitis nebeprikeliama, tik įmainoma į mūsų tikėjimą ja.

Nemalonu būti nykstančiųjų sąraše. Žvalgomės, gal kam mūsų gaila?

O ar mes ko gailėjomės, saugojome, gynėme? Ir kas tuomet apgins mus tokius? Vėjas? Balandžiai? Ašaros?

Operos prologas tėra finišo tiesioji. Pergalė kaip žūties pradžia. Čia jau girdėti tragiškoji finalo gaida – „Ant kalnelio, ant aukštojo, ten stovėjo ąžuolėlis“. Jau žinome, kas išnyksta pirmiausia – santarvė, kalba, dovinės, pienu girdomi žalčiai. Nenustebkime tad, kai operos pabaigoje prūsai girdi išeinančių dievų žingsnius.

Simboliškai Mantas yra paskutinis, juos girdintis. „Kokia klaiki naktis!“

Muzikos barai / 40

– regėdamas žūstančią gentį šnabžda jaunasis prūsų karys Eisutis, o choras gieda ir gieda – „Ant kalnelio...“. Viltis žūva paskiausiai.

Vydūnas 1948 m. straipsnyje „Prūsijos lietuvių likimas ir uždavinys“ rašė: „Didžioji kančia, ištikusi žmoniją, atves prie to, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta suvoks ir gerbs tikrą žmoniškumą, kad ir kaip savitai jis skleistųsi.“ Ar tikrai lietuvių ir lenkų vaidmenys prūsų likime nemalonūs?

Tragiškiausia figūra operoje – Kristina. Rašant libretą paaiškėjo, kad ji pasiklydusi ne tarp Perkūno ir Kristaus, o tarp Manto ir Dievo. Tokią dvasinę dilemą galėjo išspręsti tik mirtis. Todėl paskutinėje Kristinos arijoje daugiau šviesos ir susitaikymo nei gailesčio ar pykčio dėl taip nevykusiai susidėsčiusių aplinkybių. Meilė, deja, čia nieko nesprendė. Priešingai – tapo tragedijos šaukle. „Kas priglaus pasiklydusią tarp dievų sielą?“ – tokie priešpaskutiniai Kristinos vidinio monologo žodžiai, kuriuos tik numanydami stovi tylintys ir aukoji-

mo laukiantys prūsai. Taip, Kristina turėjo galimybę pasirinkti iš dviejų dievų vieną, tiesa, jie abu nematomi, realiame pasaulyje nesantys. Ir tuomet ji pasirinko realų, esantį čia ir dabar – Herkų Mantą (Heinrichą Montę). Jame ji regėjo abu dievus. Jos laimės vizijos ir tikrovės akimirkoms to pakako.

Operoje svarbūs talismanai, vienas jų – gintaro lašas su inkliuzu. Kristinos arijoje „Kokia lemtis!“ ši Manto dovana tampa jos nevilties ir tragiško likimo, gyvybės ir mirties simboliu.

Ar pasiekiamas Kristinos noras „gyventi viena žeme, vienu dangumi“?

Gal tuomet, kai žmonės išgirs meilės šauksmą...

Kristinos brolis Hirhalsas tylėdamas priima burtų lemtį ir tik po trečio, lemtingo, burto prabyla: „Ko verta pergalė, jei ji

© KVMT, Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotraukos

Herkus Mantas – Mindaugas Rojus, Kristina – Viktorija Miškūnaitė

nenugali mirties?“ Mantas konstatuoja lietuvių klastą išnaudojant prūsus kaip skydą kovose su kryžiuočiais. Ar jie ateis į pagalbą, kai šis skydas bus pralaužtas?

Antras veiksmas prasideda kryžiuočių pilyje, ten sumaniau parodyti nedidelę alegorinę pantomimą „Raupsuotasis Heinrichas“, nedviprasmiškai pasakojančią labai pamokomą Herkaus Manto ir jo mylimosios istoriją. Lėtai dėsto mintį visose epochose gyvenantis vokiečių komtūras Sachsė, jo monologas, kurio muzikoje sumišo J. S. Bacho intonacijos ir Arnoldo Schönbergo dodekafonija, byloja apie besikeičiančius laikus

ir būtinybę prūsų berniukus mokyti Evangelijos tiesų. Argi mokyti ir mokytis – nuodėmė? Ar toks Kristinos ir Manto sūnaus likimas – ydingas?

Dodekafoninė intonacija dar kartą skamba finale, kai ąžuolų šakos transformuojasi į kryžių. Gal nebūtina tai parodyti dekoracijoje, pakaks ir muzikinės nuorodos. Gal ir ją kas išgirs.

Ne visi išgirs, bet gal pajus operos muzikoje sklandančią Meilės dvasią, kuri, anot Plotino, yra nepailstanti kartų kaitos palydovė. Kai meilė pasitraukia, skelbė jis, prasideda tokios veiklos, kurios galiausiai priveda prie dvasinės tuštumos. Sakyčiau, belieka pirkliai ir kareiviai.

Į Manto lūpas įdėjęs žodžius „Nesugebėjusi savęs apgint tauta išnyks kaip rūkas, o gal ją sunaikins nesantaika viduj?“ galvojau ne apie prūsus, o tik apie dabartį. „Juk ne dievai kalti, kad esam mirčiai pasmerkti“, – viduje šaukia Samilio išduotas Mantas vokiečių nelaisvėje. Radęs išeitį – klasta už klastą – sušunka: „Atriškite rankas, skelbiu derybas dėl paliaubų!“ Staigiu judesiu nubloškęs žvakes, tamsoje pabėga.

Atsirado ir kiek komiška tarno scena, sumanyta kaip kontrastas idealiam pamaldumui. Apgultos pilies menėse maisto liko nedaug, o rūsiai pilni vyno. Viena po kitos tuštėja statinės. Geria visi. Tačiau ir šis „gėris“ baigiasi. Dar ir kartuves audra išvertė aikštėje. Niekis, bus naujos. Kas jose kybos? Gal tarnas, nesugebėjęs rasti net taurės vyno valdovui, o gal išdavikas vitingas Samilis? Taip ir įvyks – atlikę darbą tampa nereikalingi. Ir kas toji moteris, kurią Sachsė liepia pakviesti? Bet kad taip ūmai baigtųsi vynas?!. Scena su apgirtusiu tarnu nėra juokinga ir neturėtų priminti operetės. Marijono Giedrio filme yra puikus epizodas, kai Sachsė užklumpa tarną godžiai dorojant karvelį. Štai ir veikla kartuvėms! Operoje tarnas atsiperka uoliai pasitarnaudamas šeimininkui – tuoj pat atvesdamas Kristiną. Jis jau matė naujas kartuves ir žino, kad vyno statinės tuščios. Iš dviejų bėdų pirmoji būtų buvusi gerokai nemalonesnė. Su antrąja dar galima gyventi... ...Tekstai apie savo kūrybą nėra naujiena, ypač dabar, kai tokių paaiškinimų prireikia girdint labai neaiškią muziką. Dažnai autoriaus komentaruose slypi pasigardžiavimas tariamomis savo muzikos gelmėmis, kitais kartais – siekis atskleisti tam tikras kūrinio puses, kurias, kaip jis mano, klausytojai gali pražiopsoti.

Juk dabar visi tokie išsiblaškę! O ką tik perskaitytos mano pastabos labiau yra nuolatos vykstanti savianalizė. Šį kartą – kartu su jumis. n

Muzikos barai / 41

NAUJI LEIDINIAI Reformacijos metų giesmių rinkinys

2017-ųjų – Reformacijos metų – pabaigoje pasirodė Lauros Matuzaitės-Kairienės sudarytas rinkinys „Tvirčiausia apsaugos pilis. Gražiausios evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų giesmės mišriam chorui“. Rinkinio pavadinimui pasirinkta Martyno Liuterio giesmės „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas“ pradžia. XVI a. sukurta giesmė iškilmingai skamba ir XXI a., ji yra tapusi liuteronų ir reformatų himnu.

Kaip rinkinio pratarmėje rašo sudarytoja, čia skelbiamos dažniausiai parapijose giedamos giesmės – choralai, kurių tekstus bei melodijas sukūrė pats M. Liuteris, Paulius Gerhardtas, Joachimas Neanderis ir jų amžininkai. Natų rinkinio pabaigoje pateikiamos giesmių metrikos ir šiek tiek duomenų apie giesmių harmonizuočių autorius, tekstų vertėjus, melodijų ištakas. Pridėtos ir dvi kompaktinės plokštelės, kurias įrašė choras „Vilnius“ (dirigentas Artūras Dambrauskas).

Reikia pridurti, kad choras „Vilnius“ ne tik įrašė gražiausius choralus įrašų studijoje, bet ir visus 2017 metus bendradarbiavo su Laura Matuzaite-Kairiene, kartu parengė Reformacijos metams skirtą koncertinę programą ir ją atliko daugelyje Lietuvos miestų. Šioje programoje skambėjo ne tik XVI–XVII a. giesmės, bet ir reformacijos pradininko M. Liuterio mintys iš jo knygos „Užstalės pokalbiai“ (knyga išleista ir lietuvių kalba).

Ištraukas skaitė aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis), siekdamas įtikinti klausytojus, kad Renesanso epochoje parašyti žodžiai ir šiandien atrodo ne mažiau išmintingi.

Reformacijos laikotarpiu kilo didelė naujų giesmių kūrybos banga – sakoma, kad liuteronai besimeldžiančią bažnyčią pavertė giedančia bažnyčia. Rinkiniui rašytame sveikinimo žodyje tą priminė vyskupas Mindaugas Sabutis: „Liuteronams giesmė – tai skelbimas, pasakojimas, kiekviena jų aiškiai perduoda Dievo Žodį ir Evangelijos mintį. Būtent giesmė tiek pamaldose, tiek šeimos ir asmeniniame gyvenime sujungia tikinčiuosius su skelbiama žinia apie Kristų, padaro ją aktualią kasdienybėje. Giesmė palaiko liuteronų tikėjimą ir perduoda jį iš kartos į kartą. Didžiąją dalį liuteronų giedamų giesmių galima pavadinti eiliuotais pamokslais.“ Lietuvių kultūrinėje atmintyje Reformacijos laikotarpis visų pirma siejamas su pirmąja spausdinta knyga lietuvių kalba – Martyno Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje išleistu katekizmu. Jį galime laikyti ir pirmuoju giesmynu, nes jame buvo įdėta 11 giesmių su gaidomis. Kiek vėliau (1566 ir 1570 m.) pasirodė Mažvydo parengtos dviejų dalių „Giesmės krikščioniškos“. Deja, Mažvydo ir kitų lietuvių raštijos pradininkų – Kulviečio, Rapolionio, Vilento – išverstos giesmės dabartiniams parapijiečiams mažai žinomos, gyvojoje tradicijoje jas pakeitė vėlyvesnės. Kaip ir visi krikščionys, taip ir evangelikai, sudarydami ir leisdami giesmynus, juos gerokai atnaujindavo. Dėl nuolatinio reper-

Muzikos barai / 42

tuaro atnaujinimo Renesanso epochos giesmės dabar geriau žinomos tik senosios muzikos bei literatūros tyrinėtojams.

Kiekvienoje gyvojoje tradicijoje yra senasis, nykstantis sluoksnis, kurį tenka gaivinti, pastaraisiais šimtmečiais susiformavęs sluoksnis, gyvuojantis tarsi savaime, ir naujasis sluoksnis, dėl kurio neretai ginčijamasi. Vieniems kunigams ir tikintiesiems jis patinka, kitiems atrodo „netradicinis“. Giesmių ir Biblijos vertėjo Jono Bretkūno parengtas giesmynas (1589) tęsė Liuterio ir Mažvydo tradiciją, o Danielius Kleinas vadovavosi šūkiu „Giedokime Viešpačiui naują giesmę“, jis sudarė giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666). Noras pritaikyti repertuarą savo gyvenamajam laikui atsispindėjo ir Berento giesmyno pavadinime „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“ (1732).

Pasak tyrinėtojos Ingos Liugienės, „naujos“ ar „kitos“ giesmės XIX a. giesmynuose būdavo pietizmo sąjūdžiui prijaučiančių kūrėjų giesmės.

XVIII a. pabaigoje Vokietijoje kilo dar viena krikščioniško tikėjimo modernizavimo ir stiprinimo banga – pietizmas, kuris pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Tad 1817 m. išleistas Mertikaičio giesmynas buvo papildytas pluoštu į lietuvių kalbą išverstos pietistų kūrybos. Šį Romantizmo epochos sąjūdį galima gretinti su Motiejaus Valančiaus pradėtu katalikišku doros, blaivybės, švietimo ir tautinio atgimimo sąjūdžiu.

Reformatiškas sąjūdis taip pat pasižymėjo didesniu pamaldumu, linksmybių atsisakymu, gyvenimu pagal pašaukimą, santykio su Dievu apmąstymu. Tikėtina, kad tuomet Mažvydo laikų giesmės tapo archajiškomis, vietoj jų įsigalėjo „gražesnės“, „pakilesnės“, „romantiškesnės“. Bažnytinių giesmių tekstai buvo toliau verčiami ar taisomi XX a., lietuviškais žodžiais keičiant svetimybes, gludinant eilėdarą, tobulinant ritmą ir rimą. Panašiai kaip tekstai kito ir giesmių melodijos, kiekvienos epochos kompozitoriai jas kitaip harmonizuodavo, paplisdavo ir liaudiški melodijų variantai.

Kaip jubiliejinių metų giesmyne atspindėti šią daugelį šimtmečių vykusią tradicijos kaitą? Rinkinio sudarytojai tai buvo nelengvas uždavinys. Žinoma, giesmių istoriją galima trumpai nušviesti komentaruose (juos parengė Laura Matuzaitė-Kairienė, Lina Budzinauskienė ir Birutė Gudelienė), tačiau kurias harmonizacijas atrinkti ir sudėti į profesionaliems ir parapijų chorams skirtą rinkinį? Ar jiems pasiūlyti retesnes, ar geriau žinomas? Sudarytoja šį galvosūkį išsprendė kai kada pateikdama kelias tos pačios giesmės versijas, pavyzdžiui, galima susipažinti, o kompaktinėje plokštelėje ir išgirsti, kaip Reformacijos himnas skamba harmonizuotas J. S. Bacho ir Gustavo Gunsenheimerio (XX a. kompozitoriaus). O giesmės „Mielausias Jėzau, kuo tu nusidėjai?“ pateikti net keturi pavyzdžiai: Hasslerio, Crügerio, Bacho ir Mendelssohno-Bartholdy. Įdomu, kad atlikėjai negieda tos pačios giesmės keturis kartus, tik vieną, tačiau harmonija ir stilius keičiasi kas kelis posmus. Giesmė skamba tarsi keturių kompozitorių sukurtos stilistinės variacijos.

Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama giesmių tekstų kaitai. Besidomintieji žino, kad Mažvydo išversta „Šventa dvasia mūsump ateik“,

šiandien verčiama „Šventa Dvasia, pas mus ateik“, jo paskelbta „Dieve Tėve Dangujęsis“ šiandien eiliuojama „O mūsų Tėve Danguje“ ir t. t.

Aptariamame 500 Reformacijos metų aprėpiančiame rinkinyje pirmą kartą tiek dėmesio skirta giesmių melodijų kaitai. Šis muzikės sudarytas rinkinys ir prie jo pridėtos kompaktinės plokštelės tikrai turėtų sudominti chorų vadovus ir muzikologus. Plokšteles, kuriose įrašytas pagirtinas „Vilniaus“ choro giedojimas, galima įsigyti ir atskirai, ne kaip natų sąsiuvinio priedą (pirmoje plokštelėje skamba bažnytinius metus lydinčios giesmės, antroje – laidotuvių, atsisveikinimo su artimaisiais giesmės).

Minint Seimo paskelbtus Reformacijos metus, vyko daug renginių, skirtų evangelikų bendruomenėms stiprinti, taip pat ir plačiajai visuomenei sudominti. Reformacijos idėjos skleistos ir mokslo, ir meno kalba. Vienas iš renginių – evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų Giesmių šventė (pirmąkart surengta 1935 m.), kasmet vykstanti vis kitoje bažnyčioje. Šią nepriklausomoje Lietuvoje atgaivintą šventę rengia Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga, kurios pirmininkė yra Laura Matuzaitė-Kairienė. 2017 m. parapijiniai chorai buvo susirinkę Šilutėje, o šiemet šventė vyks Vilkyškiuose. Tikėtina, kad recenzuojamas rinkinys, šiais metais jau pristatytas ir džiaugsmingai sutiktas keliose bažnyčiose, bus naudingas chorų vadovams, giesmės iš jo suskambės pamaldose, šventėse, kituose renginiuose, turtins evangeliško giedojimo tradiciją.

Verta paminėti, kad jubiliejiniais metais atsirado ir visai šiuolaikiškų tradicinių choralų interpretacijų. Lietuvos kompozitorių sąjunga surengė naujų kūrinių konkursą Reformacijos 500-osioms metinėms pažymėti, jam buvo pateikti 7 pagal evangeliškų giesmių melodijas parašyti kūriniai. Vertinimo komisija geriausiais pripažino Giedriaus Svilainio, Jono Tamulionio ir Laimio Vilkončiaus kūrinius.

Austė NAKIENĖ

Ignalinoje pristatyta knyga apie iškilius praeities muzikus

Balandžio 17 d. Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje asociacijos „Kultūros studijos“ iniciatyva buvo pristatyta nauja prof. dr.

Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografija „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“. Knygą 2017 metų pabaigoje išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, leidybą parėmė Geros valios fondas. „Mums teko išgyventi spalvingą, sudėtingą istorijos virsmą! – susitikime su mokyklos bendruomene kalbėjo knygos autorė. – Gyvenimas neprasideda nuo nulio, niekas neatsiranda be pagrindo.

Kiekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos, žmonių vardai, bet išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai. Žmogus pasmerktas gyventi – būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti. Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia – tai pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istorijos posūkyje.

Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet ir jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai – svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasiklydusį, o kartais sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa? Bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę? Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti išė-

Knyga apie skaudaus likimo žmones

Nijolės Lelkaitės-Baikienės ir Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knyga „Šiaurės pašvaistė“, dedikuota atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui, yra skaudus Lietuvos žmonių kančių liudijimas. Joje skaitome apie sovietų valdžios siekį palaužti į negyvenamas ledo salas išmestų žmonių dvasią, net po mirties išniekinti jų kūnus.

Nijolė Lelkaitė pasakoja apie savo vaikystę Šiaurės pašvaistės žemėje, grįžimą į Lietuvą, kur įgijo chorvedės diplomą. Tai ir pasakojimas apie tėvą Kazimierą Lelką – Pietryčių Lietuvos šviesuolį mokytoją, jo gyvenimo Golgotą vardan tos Lietuvos. Liudijimai paremti istoriniais faktais, dienoraščiais, nuotraukomis.

Asociacijos „Kultūros studijos“ išleistos knygos sutiktuvės vyko Vilniuje, Stasio Vainiūno namuose. Dalyvavo autorės, pianistai Marija Radvilaitė, Ugnė Grinkevičiūtė, Adomas Gražinis, dainavo prof. Antanas Kiveris. Į renginį buvo susirinkę daug panašią patirtį išgyvenusių žmonių.

MB inf.

jusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmę: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresnių, jeigu žmogus praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Mahatma Gandhi sakė: jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų...“ Jauniesiems klausytojams prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė papasakojo, kaip sunkiais pokario metais muzikos pasišventėliai koncertuodavo šaltose salėse, nepriteklių varginamus žmones pasiekdavo maršrutiniais autobusais, netgi sunkvežimiais. Smuikininkas A. Livontas buvo Filharmonijos kamerinio ansamblio iniciatorius, fortepijoninis trio pokario suirutėje propagavo klasikinę muziką.

A. Livontas atliko ypatingą misiją – skatino kurti Lietuvos kompozitorius. Tada parašyti Juozo Karoso, Vytauto Paltanavičiaus, Vytauto Klovos, Balio Dvariono kūriniai iki šiol yra patys ryškiausi smuiko literatūroje. Vienas jų skambėjo ir knygos pristatymo popietę – B. Dvariono elegiją „Prie ežerėlio“, akompanuojant knygos autorei, atliko buvęs A. Livonto studentas, ilgametis M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblio vadovas Andrius Krevnevičius. Jis pagrojo ir savo instrumentuotas Vinco Kudirkos pjeses, mokyklai padovanojo ansambliui parengtas partitūras, kompaktinių plokštelių.

Koncerte dalyvavo ir baritonas-bosas prof. Antanas Kiveris. Skambėjo Stasio Šimkaus, Algimanto Raudonikio dainos, arijos.

Maloniai svečius sutiko mokytojos metodininkės Virginija Stuglienė, Laima Kutrienė. Mokyklos direktorė Birutė Paukštienė prisiminė tuos laikus, kai glaudžiai bendradarbiavo su Muzikų sąjungos prezidentu Rimvydu Žigaičiu.

Dalia KURAITĖ

Muzikos barai / 43

PANORAMA

„Su draugais kartu“

Vasario 21 d. Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje buvo pristatytas naujas leidinys – aranžuotų pjesių rinkinys mišriam instrumentiniam ansambliui „Su draugais kartu“. Jį išleido mokytojos Genovaitė Juškevičienė, Vilma Senkutė ir Liudmila Kačegavičienė, iliustravo jų vadovaujamų ansamblių nariai.

Pristatydama leidinį mokytoja Genovaitė Juškevičienė pasidalino mintimis, kurios gimė analizuojant ilgametę savo darbo patirtį ir paskatino šio leidinio atsiradimą:

Genovaitė Juškevičienė pristato leidinį „Su draugais kartu“

„Muzikos mokyklos mokytojams iškyla nemaži iššūkiai, kaip sudominti savo mokinius, kad muzikos mokymasis netaptų nuobodžia monotonija, bet teiktų džiaugsmą ir žadintų didesnius kūrybinius siekius. Susikaupti ir išlaikyti dėmesį pamokoje darosi vis sunkiau, nes mintys krypsta link lengviau pasiekiamų malonumų. Tenka ieškoti būdų, kaip pritraukti mokinių dėmesį. Vienas tokių būdų – grojimas instrumentiniame ansamblyje. Jis atveria bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes, skatina norą draugauti. Šis visus vienijantis užsiėmimas kelia didelį kūrybinį pasitenkinimą ir suteikia džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.“ Idėja išleisti pjesių rinkinį mišriam instrumentiniam ansambliui (akordeonui, violončelei ir fortepijonui) mokytojoms kilo, kai peržiūrėjusios turimą medžiagą pamatė, kad sukaupta ir paruošta nemažai kūrinių. Tada ir suprato, kad atėjo laikas su kitais pasidalinti ne tik surinkta medžiaga, bet ir darbo su instrumentiniais ansambliais patirtimi. Rinkinio pavadinimas „Su draugais kartu“ – simboliškas, nes ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėveliai darbavosi labai sutelktai, kaip viena gera komanda. Todėl dabar yra kuo pasidžiaugti, juk šis bendras darbas – dovana ne tik mokyklai, bet ir visiems, kas norės išmėginti jėgas instrumentiniame ansamblyje.

Rengiant pjesių rinkinį leidybai gauta puikių recenzijų. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos Kamerinio ansamblio katedros profesorius Ivanas Michailovas savo atsiliepime pabrėžė, kad kūrinių aranžuotės atliktos profesionaliai. Klaipėdos universiteto docentė, mokytoja ekspertė Inga Maknavičienė ir Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Anatolijus Tumanovas atkreipė dėmesį, kad tinkamų kūrinių mišriems muzikos mokyklų instrumentiniams ansambliams išleista nedaug, todėl toks natų leidinys yra puiki ir aktuali idėja.

Sveikintinos pedagogų iniciatyvos, padedančios jauniesiems atlikėjams geriau pažinti kamerinę muziką, pajusti ansamblinio muzikavimo žavesį.

MB inf.

„Dagilėlio“ ir ispanų vargonininko koncertai

Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla jau nemažai metų puoselėja gražią kūrybinę draugystę su Šv. Juko vienuolyno vaikų choru (Ispanija): berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ koncertavo Maljorkoje, Šv. Juko vienuolyno vaikų choras – Lietuvoje, kasmet organizuojami chorų tarptautiniai edukaciniai mainai.

Malonu prisiminti puikų „Dagilėlio“ (meno vadovas Remigijus Adomaitis) ir Šv. Juko vienuolyno vargonininko Rafelio Rieros Rieros koncertą praėjusių metų rudenį vienoje gražiausių Ispanijoje Palmos katedroje ant Viduržemio jūros kranto. Ji garsėja didinga architektūra, spalvotais vitražais, virš altoriaus kabančiomis masyviomis žymiojo katalonų architekto A. Gaudi sukurtomis dekoracijomis ir koplyčiomis, pagražintomis įvairiais meno dirbiniais. Šių metų vasario pradžioje „Dagilėlis“ organizavo koncertus talentingam svečiui iš Ispanijos vargonininkui Rafeliui Rierai Rierai.

Menininkas iš saulėtosios Maljorkos didžiais kūriniais „prakalbino“ naujausius ir didžiausius mūsų šalies vargonus.

Rafelis, kurio gimtinė yra Petros miestelis Maljorkoje, jau nuo jaunų dienų dainavo chore Šv. Juko vienuolyne. Baigęs fortepijono studijas, pamėgo vargonavimą, jo mokytoja tapo garsi Katalonijos pedagogė Montserrat Torrent. Vėliau studijavo Nacionalinėje Tulūzos konservatorijoje Prancūzijoje.

Nuo 1999-ųjų Rafelis Riera Riera dirba vargonininku Šv. Juko vienuolyne, bendradarbiauja su Balearų salų universiteto choru, taip pat groja įvairiuose koncertuose ir festivaliuose. „Dagilėlio“ dainavimo mokykla pasirūpino, kad atvykęs į Lietuvą Rafelis Riera Riera pirmąjį koncertą surengtų Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Joje esantis austrų firmos „Rieger-Orgelbau“ instrumentas, specialistų

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ ir Rafelio Rieros Rieros koncertas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

teigimu, laikomas pačiu moderniausiu Rytų Europos regione, ir tuo netrukus įsitikino svečias iš Ispanijos. Paklausyti koncerto susirinko ne viena dešimtis vargonų muzikos mylėtojų. Skambėjo J. S. Bacho, L. Vierne, D. Bédard´o, A. Martorellio ir kitų kompozitorių kūriniai. Pabendravęs su broliu pranciškonu Benediktu, Rafelis mielai sutiko vargonuoti šv. Mišiose.

Vasario 11 d., pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, į Vilniaus arkikatedrą baziliką gausiai susirinkusius chorinės muzikos gerbėjus žavėjo bendras Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ ir Rafelio Rieros Rieros muzikavimas. Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuotame sakralinės muzikos koncerte „Sekmadienio muzika“ skambėjo J. S. Bacho, C. Franko, G. Caccini, W. A. Mozarto, J. Rutterio, G. Fauré, kitų kompozitorių kūriniai. Koncertą vainikavo Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, kurią kartu su „Dagilėliu“ giedojo ir visi į Vilniaus arkikatedrą baziliką susirinkę klausytojai.

Renginį vedė muzikologas Vaclovas Juodpusis.

MB inf.

Muzikuota su draugais kartu

Muzikos barai / 44

Remigijus Adomaitis ir Šv. Juko vienuolyno vargonininkas Rafelis Riera Riera

Koncerto M. ir K. Petrauskų muziejuje dalyviai

25-oji ,,Lietuviška gaida“ skambėjo Kaune

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui skirtų renginių panoramoje Kaune nuoširdžiomis emocijomis ir dalyvių gausa išsiskyrė 25-asis fortepijono muzikos festivalis ,,Lietuviška gaida“. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykloje gimė idėja puoselėti lietuvišką muziką. Jos autorė – muzikalios Padleckių giminės atstovė, kompozitoriaus Juozo Indros dukterėčia, fortepijono mokytoja ekspertė Rita Juknevičienė. Per 25 metus festivalis ,,Lietuviška gaida“ tapo prestižiniu miesto renginiu, kasmet pavasarį pasitinkančiu išskirtiniais koncertais, kurie suburia jaunuosius atlikėjus ir miesto muzikos mokyklų fortepijono mokytojus.

Trys jubiliejinio festivalio koncertai aprėpė plačią lietuvių fortepijono muzikos retrospektyvą. Atlikėjų pajėgas sutelkė Kauno 1-oji, Miko Petrausko, Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos, ,,Varpelio“ chorinio dainavimo mokykla, dalyvavo ir kviestiniai svečiai – mokytojos ekspertės Birutės Kumpikienės mokiniai iš J. Naujalio muzikos gimnazijos.

Pirmąjį koncertą Kovo 11-osios proga surengė festivalio organizatoriai – Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai. Mokyklos salėje, pasidabinę trispalvėmis gėlytėmis, nuoširdžiai muzikavo tiek pradinukai,

Pasakoja S. Bielionytė

tiek ir vyresnieji moksleiviai. Koncerto puošmena tapo ryškus jaunų pedagogių, LMTA absolvenčių Godos Stanionytės ir Paulės Galinienės pasirodymas – jos skambino A. Bražinsko ir V. Bacevičiaus kūrinius.

Antrasis koncertas vyko prestižinėje miesto salėje – VDU Didžiojoje auloje. Šis koncertas surengtas talkinant VDU muzikos akademijai, nuolatinei ,,Lietuviškos gaidos“ partnerei. Akademijos dekanas doc. dr. Saulius Gerulis yra entuziastingas šio festivalio koordinatorius ir rėmėjas. Koncerte dalyvavo keturių Kauno muzikos mokyklų ir J. Naujalio muzikos gimnazijos jaunieji pianistai. Renginio pradžioje mokytoja Daina Marcinkevičiūtė jautriai ir įtaigiai atliko Juozo Gruodžio ,,Lietuvoje“, II dalį iš Sonatos Nr. 2. Koncertas nutiesė tiltą tarp lietuviškos muzikos praeities ir šių dienų kūrinių. Girdėjome M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, S. Vainiūno, V. Bagdono, O. Balakausko, A. Bražinsko, L. Povilaičio, V. Mikalausko, D. Kairaitytės, Z. Bružaitės, K. Biveinio fortepijonines pjeses.

Ryškų įspūdį paliko ir klausytojų ovacijas sukėlė J. Naujalio gimnazijos XII klasės mokinės Eglės Andriuškevičiūtės atlikta J. Andrejevo ,,Lemtis“ ir mokytojos Paulės Galinienės paskambinta V. Bacevičiaus Poema, op. 42, Nr. 5. Pusantros valandos koncertas neprailgo, buvo įdomu klausytis atsakingo mažųjų atlikėjų skambinimo, džiugino vyresniųjų klasių pianistų kūrybingumas.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus koncertų salėje girdėjome baigiamąjį ,,Lietuviškos gaidos“ koncertą. Jį rengiant talkino nuolatinis festivalio partneris – M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrius. Muziejininkės, muzikologės, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus vadovės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės įžvalgios pastabos sudarant koncerto programą ir emocingas

įžangos žodis apie muziejaus ir festivalio bendradarbiavimą suteikė koncertui ypatingą prasmę.

Suskambus šiltai Juozo Naujalio Noktiurno A-dur melodijai, ne vienam senjorui akyse suspindo ašara. Besikeičiantys atlikėjai ir kūrinių įvairovė panardino klausytojus į lietuviškos muzikos istorijos tėkmę.

Ypatingu koncerto akcentu tapo 80-mečio jubiliejų mininčio kompozitoriaus Algimanto Bražinsko kūriniai ir pianistės, pedagogės, lietuviškos muzikos puoselėtojos Sonatos Bielionytės pasakojimas apie kūrėją. A. Kačanausko muzikos mokyklos moksleiviai atliko 3 kūrinius iš 2016 m. išleisto A. Bražinsko pjesių ciklo ,,Muzika kiekvienai dienai“ ir virtuozišką ankstyvojo kūrybos periodo Scherzo, kurio nuotaikinga dvasia tarsi iliustravo S. Bielionytės prisiminimus apie 1961 m. parašyto A. Bražinsko Koncerto fortepijonui sukūrimo ir atlikimo istoriją, laimėtą premiją Maskvoje ir įrašą plokštelėje su garsiu estų dirigentu N. Järvi. Neišdildomą įspūdį visuomet palieka Sonatos Bielionytės skambinimas. Šį kartą girdėjome jai dedikuotą A. Bražinsko Preliudą amoll. Tai buvo tikra koncerto kulminacija. Koncerte taip pat skambėjo Z. Bružaitės ,,Dies Lunae“, O. Balakausko Pasakos, J. Gruodžio Dvi temos, S. Vainiūno ,,Bėkit, bareliai“, A. Kačanausko muzikos mokyklos absolventės, dabar VDU muzikos akademijos studentės Martynos Kučinskaitės filosofiškai interpretuota V. Bacevičiaus poema, op. 10, Nr. 4.

Festivalio uždanga nusileido, nuvilnijo malonių publikos atsiliepimų banga, gausybė gerų žodžių pasakyta pagrindiniam festivalio organizatoriui – A. Kačanausko muzikos mokyklos direktoriui Arūnui Kigui. Prie festivalio sėkmės daug prisidėjo docentė Jūratė Šleinytė, koncertų programų sudarytoja ir vizualinės išraiškos kūrėja mokytoja ekspertė Aušra Kučinskienė, ryšių tarp mokyklų koordinatorės Rita Juknevičienė ir Daina Marcinkevičiūtė. „Lietuviškos gaidos“ rengėjams buvo malonu išgirsti muzikologės Aušros Strazdaitės-Ziberkienės žodžius, kad šis festivalis – ypatingas reiškinys, nes jaunieji atlikėjai ir klausytojai ne tik atkuria ryšius su Lietuvos muzikos praeitimi, taip įtvirtindami savo tautinę tapatybę, bet ir puoselėja gražios muzikinės Lietuvos ateities viltį.

Jūratė ŠLEINYTĖ

Tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė 2018“

Kovo 8–11 d. Anykščiuose vyko VI tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė 2018“. Jis nuo 2008 metų rengiamas kas dvejus metus. Šiemet konkurse dalyvavo jaunieji kamerinės muzikos atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Italijos, Ispanijos ir Japonijos. Keturias dienas trukusiame renginyje šešiose amžiaus grupėse varžėsi 77 ansambliai, pasirodė daugiau nei 300 atlikėjų, kuriuos paruošė per 100 muzikos pedagogų. Konkurso organizatoriai – Anykščių muzikos mokykla, Balio Dvariono muzikos mokykla ir Muzikų centras „Muzikos idėjos“.

Konkurso iniciatorius – obojininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius Robertas Beinaris.

Konkurso tikslas – padėti jaunimui atskleisti savo gabumus, pasisemti tarptautinių konkursų patirties, pažinti įvairių šalių kamerinio muzikavimo tradicijas, plėsti repertuarą. „Muzikinės akvarelės 2018“ vertinimo komisijos pirmininkas profesorius Algirdas Vizgirda pabrėžė, kad renginys puikiai pristato Lietuvą, jos kultūrą, aukšto lygio jaunus atlikėjus.

Konkurse kviečiami dalyvauti visų specialybių moksleiviai ir studentai, tačiau ansamblio sudėtyje turi būti bent vienas pūtikas. Programa pasirenkama laisvai, bet pageidautina, kad skambėtų vienas klasikinio stiliaus kūrinys. Šiemet į Anykščius buvo suvažiavę studentai ir mokiniai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, E. F. Dall´Abaco konservatorijos (Italija), Krokuvos muzikos akademijos (Lenkija), Balstogės F. Chopino muzikos universiteto (Lenkija), Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos, Latvijos, Lenkijos, daugelio Lietuvos muzikos mokyklų, kultūros centrų. Konkurso dalyviai varžėsi šešiose amžiaus

Muzikos barai / 45

Konkurso organizatoriai ir vertinimo komisijos nariai (iš kairės): prof. Robertas Beinaris, Anykščių muzikos mokyklos direktorė Kristina Vičinienė, prof. Petras Vyšniauskas ir prof. Adomas Kontautas

A kategorijos V grupės nugalėtojai – Krokuvos muzikos akademijos studentų medinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Cream Quintet“: Amelia Lewandowska, Aleksandra Majda, Mateusz Woźniak, Paweł Cal, Mateusz Stawiarski (dėstytojas prof. Paweł Solecki)

B kategorijos I grupės nugalėtojai iš Garliavos meno mokyklos Mantas Berkmonas ir Lukassas Gossas (mokytojos Birutė Berkmonienė ir Gražina Regina Leckienė)

ir Klėjai Kašūbaitei (fortepijonas); mokytojai Ula Čaplikaitė ir Rimas Gerasimovas.

Toliau scenoje pasirodė A kategorijos I grupės (iki 12 metų) muzikos mokyklų ir gimnazijų moksleivių ansambliai. 1 vieta (94 balai) paskirta Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos ansambliui „Piano–clarinet“: Amelijai Lapinskaitei (klarnetas) ir Kamilei Palekauskaitei (fortepijonas); mokytojai Vitalius Žemaitis ir Birutė Kumpikienė. II grupėje (iki 15 metų) nugalėjo (98 balai) Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ansamblis: Brigita Beinarytė (fleita), Augustas Vasiliauskas (altinis saksofonas) ir Kotryna Buividaitė (fortepijonas); mokytojai Ula Čaplikaitė, Albina Šikšniūtė ir Gintaras Mockus. Tarp III grupės (iki 18 metų) muzikos mokyklų, gimnazijų ir konservatorijų moksleivių ansamblių geriausias (94 balai) buvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kolektyvas: Pijus Paškevičius (obojus), Naglis Kmieliauskas (smuikas), Rūta Buišaitė (smuikas), Gustavas Ignas Betingis (altas) ir Povilas Paukštė (violončelė); mokytojai Robertas Beinaris ir Irma Bakševičienė.

Pirmos konkurso dienos vakare varžėsi net penki A kategorijos IV grupės (iki 21 metų) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų kameriniai ansambliai. Komisija po 96 balus skyrė dviem sostinės studentų ansambliams: Tadui Girčiui (obojus), Gabrielei Zaneuskaitei (altas), Benediktui Bartuliui (fortepijonas) ir Pauliui Gefenui (fleita), Agnei Ivanauskaitei (obojus), Ugnei Kaušiūtei (fortepijonas); abu ansamblius paruošė prof. Robertas Beinaris.

Kovo 9 d. konkurso dalyviai užpildė visas Anykščių muzikos mokyklos ir Kultūros centro erdves.

Džiugino gera renginio organizacija: kiekvienai mokyklai buvo paskirtos klasės, kiekvienam ansambliui suteikta galimybė prieš konkursinį

Konkurso „Muzikinė akvarelė 2018“ vertinimo komisijos nariai (iš kairės): doc. Kazys Daugėla, profesoriai Adomas Kontautas, Saulius Šiaučiulis, Vladimiras Skorokhodovas ir Algirdas Vizgirda

Rygos 1-osios Jāzeps´o Mediņš´o muzikos mokyklos saksofonų trio: Teisija Terēze Puncule, Rēzija Puškundze ir Ulrika Atvare

A kategorijos V grupės nugalėtojai – LMTA trimitų kvartetas (iš kairės): Andrius Stankevičius, Apolinaras Dubauskas, Vaiva Putriūtė ir Kristijonas Sakalauskas (dėstytojas Linas Rupšlaukis)

pasirodymą parepetuoti koncertų salėje.

Antrą konkurso dieną Anykščių muzikos mokyklos salėje savo programas pristatė net 17 B kategorijos I grupės (iki 12 metų) papil-

Kazio DAUGĖLOS nuotraukos

grupėse ir dviejose kategorijose – A ir B. Buvo vertinamas atlikėjų ansambliškumas, muzikalumas ir artistiškumas, atlikimo technika, intonacija, meistriškumas, kūrinio

interpretacija ir programos pasirinkimas.

Dalyvius vertino solidi tarptautinė komisija, nemažai jos narių konkurse dirbo jau ne pirmą kartą.

Komisijos pirmininkas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblio „Muzika humana“ meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda, nariai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai Petras Vyšniauskas ir Adomas Kontautas, Klaipėdos universiteto profesorius Saulius Šiaučiulis, Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius Vladimiras Skorokhodovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius Robertas Beinaris, šios akademijos docentai Indrė Baikštytė ir Kazys Daugėla, Anykščių muzikos mokyklos direktorė Kristina Vičinienė, šios mokyklos direktorės pavaduotoja Sigita Urbonavičienė, Rygos 1-osios Jāzeps´o Mediņš´o muzikos mokyklos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų skyriaus metodinės grupės pirmininkė Inga Grīnvalde, šios mokyklos mokytoja, tarptautinio jaunųjų atlikėjų kamerinių ansamblių festivalio-konkurso „We Play Music with Friends“ meno vadovė Gunta Melbārde, Lenkijos Olecko Ignaco Paderevskio, Suvalkų Punsko muzikos mokyklų mokytoja Veronika Kordovska, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos projektų ir metodinės veiklos koordinatorė kompozitorė Vaida Beinarienė.

Pirmą konkurso dieną Anykščių muzikos mokyklos salėje debiutavo trys pačių mažiausių muzikantų (iki 10 metų) ansambliai. Daugiausia balų – 94 iš 100 galimų – komisija skyrė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ansambliui: Agotai Riškevičiūtei (išilginė fleita), Laurynui Beinariui (išilginė fleita)

B kategorijos II grupės nugalėtojai – Anykščių muzikos mokyklos kolektyvas „Pavana“: Meda Petkauskaitė, Laurynas Klimašauskas, Vaiva Unčiūraitė, Vasarė Budreikaitė, Faustina Pipiraitė, Nedas Raugalė, Ieva Mažvilaitė, Gustas Žemaitis

Muzikos barai / 46

Konkurso laureatai ir jų mokytojai po apdovanojimų ceremonijos su konkurso iniciatoriumi prof. Robertu Beinariu (centre)

domojo ugdymo mokyklų ansambliai. Nugalėtojais pripažinti du šauniai muzikavę Garliavos meno mokyklos ansambliai, kuriuos išugdė pedagogai Birutė Berkmonienė ir Gražina Regina Leckienė. Pirmoji vieta (97 balai) teko Mantui Berkmonui (fleita), ir Lukassui Gossui (fortepijonas), antroji (94 balai) – Godai Berkmonaitei (fleita) ir Ūlai Geištoraitytei (fortepijonas).

Iš dvylikos II grupės (iki 15 metų) jaunimo ansamblių vertinimo komisija daugiausia balų (96) paskyrė Anykščių muzikos mokyklos mokytojos Linos Pipirienės vadovaujamam kolektyvui „Pavana“: Medai Petkauskaitei (fleita), Laurynui Klimašauskui (fleita), Vaivai Unčiūraitei (smuikas), Vasarei Budreikaitei (smuikas), Faustinai Pipiraitei (spinetas), Nedui Raugalei (gitara), Ievai Mažvilaitei (kontrabosas), Gustui Žemaičiui (būgnas). Dar viena pirmoji vieta (94 balai) paskirta Punsko muzikos mokyklos klarnetininkų trio: Deividui Sendai, Martynai Mularczyk ir Ernestui Iwaszko; mokytoja Weronika Kordowska.

III grupėje (iki 18 metų) varžėsi 12 jaunimo ansamblių. Geriausiais pripažinti Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Roberto Beinario ir Tatjanos Radovič vadovaujamas ansamblis (97 balai): Kristupas Kačionas (obojus), Simas Šakenis (fortepijonas) ir Rygos 1-osios Jāzeps´o Mediņš´o muzikos mokyklos klarnetininkų kvartetas „Perpetuum mobile“ (96 balai): Rolands Arnis, Līva Juruša, Pēteris Eduards Kalniņš; mokytojas Jānis Ansons.

Po pietų Anykščių kultūros centre muzikavo A kategorijos V grupės studentų (iki 25 metų) ansambliai. Kamerinio muzikavimo meistriškumą demonstravo 10 įvairios sudėties kolektyvų iš Lietuvos, Italijos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos. Daugiausia balų (96) komisija skyrė Krokuvos muzikos akademijos studentų medinių pučiamųjų instrumentų ansambliui „Cream Quintet“: Ameliai Lewandowskai (fleita), Aleksandrai Majdai (obojus), Mateuszui Woźniakui (klarnetas), Pawełui Calui (valtorna), Mateuszui Stawiarski (fagotas); dėstytojas prof. Pawełas Solecki.

Dar viena pirma vieta (94 balai) paskirta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trimitų kvartetui: Andriui Stankevičiui, Apolinarui Dubauskui, Vaivai Putriūtei ir Kristijonui Sakalauskui. Šį ansamblį konkursui paruošė jaunas LMTA dėstytojas Linas Rupšlaukis.

Anykščių muzikos mokykloje abiejų kategorijų grupių nugalė-

tojai buvo apdovanoti diplomais ir specialiais prizais. Visi dalyviai gavo rėmėjų išleistus spalvingus bukletus ir suvenyrus su konkurso simbolika.

Kameriniai ansambliai, A ir B kategorijose užėmę pirmąsias vietas, sekmadienio rytą varžėsi dėl konkurso Grand Prix. A kategorijoje abu IV grupės nugalėtojai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ansambliai – surinko vienodą balų skaičių, todėl abu paskelbti Grand Prix laimėtojais. Iš B kategorijos ansamblių geriausiai įvertintas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos atstovų Kristupo Kačiono ir Simo Šakenio duetas. Visų trijų geriausių konkurso ansamblių nariai – prof. Roberto Beinario auklėtiniai (!).

Kovo 11-osios proga jauniausių konkurso dalyvių atliekama muzika skambėjo renovuotame Anykščių kultūros centre. Iškilmingame koncerte „Muzikinė akvarelė – Lietuvai“ pasirodė ne tik konkurso laureatai, Antano Baranausko pagrindinės mokyklos ir Anykščių muzikos mokyklos moksleiviai, bet ir svečiai Robertas Beinaris (obojus), Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Saulius Šiaučiulis (fortepijonas). Šių metų rugsėjo 15 d. Druskininkuose XVI tarptautinio menų vasaros festivalio „Vasara su M. K. Čiurlioniu“ metu įvyks konkurso „Muzikinė akvarelė 2018“ laureatų koncertas ir jų įrašytos kompaktinės plokštelės pristatymas. Bus apdovanoti laureatų mokytojai.

Pasak konkurso „Muzikinė akvarelė“ organizatorės Anykščių muzikos mokyklos direktorės Kristinos Vičinienės, renginys suteikia neįkainojamą galimybę bendrauti, pasisemti idėjų, užmegzti pažinčių, bręsti ir tobulėti, plėsti akiratį. Konkurso sėkmės paslaptis – glaudus skirtingų kartų bendradarbiavimas, tauri pagarba mokiniui. Vykdoma ir plati edukacinė programa, šiemet kovo 10 d. muzikai profesionalai vedė seminarą-meistriškumo kursus „Kamerinės muzikos atlikimo principai ir interpretavimo specifika“.

Tarptautinis konkursas „Muzikinė akvarelė“ yra ir ryškus ženklas visoje Anykščių krašto kultūros panoramoje, skatina regiono turizmą.

Kazys DAUGĖLA

Variacijos vieno fortepijono tema

Balandžio 12 dieną Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Koncertų salėje įvyko įdomi pokalbių ir muzikos popietė „Variacijos vieno fortepijono tema“. Renginyje papasakota 95 metų amžiaus rojalio istorija.

Renginio vedėja mokytoja Janina Karalienė klausytojams trumpai papasakojo, kaip buvo sukurtas ir tobulinamas fortepijonas. Praeityje buvęs toks nepopuliarus ir kompozitorių nemėgstamas, dabar jis tapo pačiu svarbiausiu instrumentu, kertiniu muzikinio gyvenimo akmeniu.

Suremontuotas ir restauruotas mokyklos Koncertų salę šiandien puošiantis rojalis praeityje stovėjo žinomo Lietuvos kompozitoriaus Juozo Karoso (1890–1981) namuose. Kompozitoriaus dukra, mokyklos fortepijono mokytoja Jūratė Karosaitė, padovanojusi instrumentą mokyklai, papasakojo jo atsiradimo namuose istoriją. Vėliau rojalį ji padovanojo savo talentingajai mokinei Evelinai Puzaitei, kurios namuose jis išbuvo 18 metų. Pianistės tėvelis Alfonsas Puzas džiaugėsi, kad jų namuose skambėjo kompozitoriui Juozui Karosui priklausęs fortepijonas. Baigdama pasakojimą Jūratė Karosaitė dėkojo visiems, padėjusiems atgai-

Kompozitoriaus Juozo Karoso fortepijonas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje

vinti instrumentą. Popietėje kalbėjo šį rojalį naujam gyvenimui prikėlę meistrai Darius Narmontas, Adomas Lukošiūnas ir Artūras Pečeliūnas.

Renginyje skambėjo puiki muzika, atliekama dviejų talentingų mokyklos mokinių. Mokytojos Aleksandros Žvirblytės mokinė Elzė Fedorcovaitė paskambino C. Debussy preliudą „Viržiai“ ir M. Ravelio pjesę „Juokdario daina“ iš ciklo „Atspindžiai“. Kristijonas Megelinskas (mokytoja Gabrielė Kondrotaitė) atliko B. Bartóko pjesę „Allegro barbaro“.

Restauravimo darbus parėmusio Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė Birutė Karosienė džiaugėsi gražia rojalio išvaizda, puikiu skambesiu ir linkėjo instrumentui ilgo gyvenimo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

MB inf.

Kompozitorius Juozas Karosas su dukra Jūrate prie istorinio fortepijono

Muzikos barai / 47

BALETAS

„Korsaras“ – nuo legendų iki šiandienos Audronė ŽIŪRAITYTĖ BALANDŽIO 27 D. LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE ĮVYKO LEGENDINIO ROMANTINIO BALETO „KORSARAS“ PREMJERA. JĮ PASTATĖ CHOREOGRAFAS MANUELIS LEGRIS, DIRIGENTAS VALERIJUS OVSIANIKOVAS, SCENOGRAFĖ IR KOSTIUMŲ DAILININKĖ LUISA SPINATELLI, ŠVIESŲ DAILININKĖ MARION HEWLETT.

LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotr.

P

Muzikos barai / 48

irmą kartą 1856 m. Paryžiuje pastatytas „Korsaras“ labiausiai visus pakerėjo dekoracijomis ir scenos efektais – jie laikomi geriausiais per visą teatro istoriją, spektaklio scenovaizdis liko įamžintas ne vieno dailininko drobėje. Rusijos Didžiojo teatro „Korsaro“ versija, Lietuvoje parodyta 2009 m., buvo sukurta už pusantro milijono JAV dolerių ir tituluojama brangiausiu visų laikų baleto pastatymu. Vilnius su šiuo baletu susipažino dar XIX a. pabaigoje, kai į miesto teatro koncertines programas būdavo įtraukiami „Korsaro“ fragmentai (Pas de deux ir Pas de trois), pastatyti teatro baletmeisterio Lange. 1964 m. J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusiame Lietuvos operos ir baleto teatre „Korsarą“ gana originaliai interpretavo pirmasis lietuvių choreografas Bronius Kelbauskas.

Baleto pasaulyje „Korsaro“ sąvoka asocijuojasi su daugybe reiškinių – prancūzų ir rusų kultūrų sąveika, įvairių kompozitorių muzikos deriniu, tam tikrais dramaturgijos pokyčiais. Vertėtų prisiminti pirminį šaltinį – George´o Byrono poemą „Korsaras“, kurios transformacijos vis dėlto išlaikė pagrindinę – romantinės, baletui itin tinkamos istorijos – idėją. Mariusas Petipa net keturis kartus atnaujino savo pirmąjį Peterburgo pastatymą (1863), o Adolphe´o Adamo muzika buvo pildoma kitų kompozitorių kūriniais. Tai-

Kristina Gudžiūnaitė ir Genadij Žukovskij

gi „Korsaro“ variantiškumas buvo užprogramuotas iš pat pradžių. Įvairių šio veikalo XIX–XXI a. redakcijų panorama driekiasi nuo garsiojo Peterburgo Marijos teatro iki JAV baleto scenų. Vis dėlto, nepaisant interpretacijų įvairovės, visų jų fundamentas yra istorinis. Tai – Josepho Mazilier, Jules´io Perrot ir Mariuso Petipa choreografija. Beje, prašmatnioji Didžiojo teatro „Korsaro“ versija choreografų Aleksejaus Ratmanskio ir Jurijaus Burlakos pastatyta pagal M. Petipa užrašus ir išlikusias šio prancūzų kilmės meistro klasikinės choreografijos interpretacijas (plačiau žr. H. Šabasevičius „Didžiojo teatro „Korsaras“, Krantai, 2009, Nr. 3).

Mitai apie „Korsaro“ išskirtinį puošnumą gyvi ir paveikūs, todėl Vilniuje pakilus scenos uždangai galėjome ir nusivilti: vyravo ne toks ryškus, kaip galbūt tikėjomės, vaizdas.

LNOBT „Korsaras“ lyg apvalytas nuo apnašų, butaforinių efektų, savo estetiniu sprendimu labiau susijęs su dabartimi. Scenovaizdyje vyrauja santūri spalvinė gama, prieš akis iškyla originalių scenografijos (impresionistiškai orientalistinės) ir klasiką subtiliai įvairinančių choreografijos piešinių pasaulis.

Choreografas Manuelis Legris, pats iki 2009 m. šokęs Paryžiaus operos baleto trupėje ir jos vadovo Rudolfo Nurejevo išskirtas danseur étoile (šokėjo žvaigždės) statusu, atsisveikinęs su trupe sėkmingai darbavosi įvairiose meninės veiklos srityse, šiuo metu yra Vienos valstybinio baleto (Staatsballett) direktorius. „Korsaras“ – jo pirmas didelės apimties choreografinis veikalas, 2016 m. pastatytas Vienos valstybinėje operoje. M. Legri spektaklyje skamba jo paties parinkta A. Adamo, Léo Delibes´o, Peterio Oldenburgo ir kitų kompozitorių muzika. Bendraujant su baleto kritiku ir libretistu Jeanu-Froançois Vazelle´iu kai kurių veikėjų (pvz., vergo eunucho) atsisakyta, kitų partijos, įprasminančios skirtingas meilės istorijas, labiau išplėtotos (Zulmėjos ir Birbanto, Medoros ir Konrado, Gulnaros ir Lankadamo). Klasikinis didysis Pas de deux – tarsi nuoroda į choreografinius šaltinius, be jo „Korsaras“ neįsivaizduojamas!

XXI amžiuje chrestomatinio, nuo baleto kultūros praeities neatsiejamo klasikinio baleto pastatymas – iššūkis jo kūrėjams ir atlikėjams. Įtampą tarp praeities ir dabarties interpretacijų mažina didžiulis M. Legris, dar palyginti neseniai šokusio XX a. choreografijos korifėjų pastatymuose, autoritetas. Jo choreografinių sumanymų, savaip apibendrinančių įvairiapusę šokėjo patirtį, įtaigai, matyt, neįmanoma atsispirti. Juo labiau kad jie skoningi, pasižymi pagarba praeities kūrėjams ir šiuolaikiniams baletomanams. Trupei belieka sumanymus įgyvendinti, nors kartelė jai iškelta labai aukštai. Antrinant M. Legris, šokis – tai siela, grožis, elegancija, taip pat jėga, bet nedemonstratyvi, o vidinė (net religinės dimensijos), susieta su visuma. Pridurtume – šokis reikalauja ir fizinės ištvermės, ir tam tikros energetikos, o tai mūsų baleto artistai ne visada demonstravo.

Sunkiausia buvo Genadijui Žukovskiui, nes jis liko vienintelis Konradas, kai šį vaidmenį rengę ir pirmuose spektakliuose pakaitomis turėję šokti Ignas Armalis ir Anglijos nacionalinio baleto solistas Isaacas Hernándezas patyrė traumas. G. Žukovskio šokiui stigo energijos, azarto, kartais jėgos pastebimai apleisdavo. Išplėtojus meilės linijas iš-

kilo ne viena primabalerina, o kelios, pakaitomis pirmomis dienomis šokusios Medoros ir Gulnaros vaidmenis. Abi – ir Kristina Gudžiūnaitė, ir Olesia Šaitanova – techniškai pajėgios choreografo sumanymus įgyvendinti ir sukurti skirtingus charakterius. O. Šaitanova, šokdama Gulnarą, skleidė elegantiškai efektingą energetiką, sustiprinusią jos kuriamo vaidmens įtaigą. K. Gudžiūnaitė – Medora buvo žemiškai gyva, paprasta, lyg nepastebimi liko ir balerinos atliekami sudėtingi techniniai viražai. Natūralumu K. Gudžiūnaitė taip pat buvo savaip patraukli, tačiau romantinės meilės ekstazę (ir šokyje su partneriu) kartais buvo sunku pajusti.

Charakteriniu amplua gana efektingai pasirodė Karolina Matačinaitė (Zulmėja), Mantas Daraškevičius (Birbantas).

Atradimu laikyčiau Joną Laucių (Lankadamas), potencialų primarijų. Įsimintinos trys odaliskos – labiau patyrusi Haruka Ohno, iš dalies ir Gohar Mkrtchyan, jaunatviškai azartiška ir skrupulingai techniška pirmą kartą LNOBT scenoje solavusi Julija Stankevičiūtė. Beje, 2015 m. Prancūzijoje, Grase, vykusiame tarptautiniame konkurse „Le Jeune Ballet Méditerranéen“ J. Stankevičiūtė, tada dar Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė, vyriausiųjų grupėje pelnė aukso medalį, jos konkursinėje programoje buvo ir Medoros variacija. Šokiui akompanavo skirtingų kompozitorių muzika, kurią į visumą sujungė pianistas Igoris Zapravdinas, o partitūrą interpretavo dirigentas Valerijus Ovsianikovas. Išretintas baleto muzikinis audinys gerai girdimas – LNOBT orkestro muzikantai nemažai griežia ir kaip solistai bei kamerinių, įvairios sudėties ansamblių dalyviai. Būta gražių epizodų, bet pasitaikė ir netikslumų, skambesys ne visada malonino ausį. Precizika čia būtina kaip ir klasikiniame šokyje. Dirigento sąveika su orkestru ir baleto artistais trijų veiksmų balete yra gana nelengva, bet apskritai Valerijui Ovsianikovui pasiekti darną pavyko.

Tikroji naujo pastatymo vertė atsiskleidžia kitų interpretacijų kontekste. Šiuo aspektu mūsų žiūrovas lyg įmetamas į nežinomus vandenis, nes jam „Korsaras“ sugrąžintas po 54 metų. Dabartinį variantą tarsi reikia prisijaukinti, pasitelkti įvairias, o ne tik į pastatymo efektus ir prabangą bei juos lydinčius mitus orientuotas menines patirtis. Be to, juk pagrindinis šio veikalo turinys – klasikinis šokis! Visi daugiau ar mažiau efektingi „Korsaro“ pastatymų variantai susiję su siekiu pritaikyti juos baleto žvaigždėms, primabalerinoms.

Taigi neišvengiamai – ir su trupės pajėgumu, kad į repertuarą būtų galima įtraukti legendinį spektaklį. „Korsaru“ visa LNOBT trupė (ir kordebaletas) gali be išlygų didžiuotis.

Visi stengėsi būti nerūpestingi, sudaryti apgaulingo lengvumo įspūdį, nors natūralumo ir azarto kartais pritrūkdavo.

Aukšto lygio technikos ir nemanieringos vaidybos sąveika – nuolatinė šiandien interpretuojamo „Korsaro“ siekiamybė.

Tačiau praeities sąlyginumai neišvengiami, kad ir naivios pantomimos ar peilių mosavimo pavidalais. Be to, finale taip pat pamatome banguojančią, audringą jūrą, į krantą išmetančią meilei ištikimuosius. Taigi „Korsarų“ pastatymų procesas nuošalėje nepaliko Vilniaus, dar kartą savaip atgaivindamas amžiną romantinio meno grožį. n

Muzikos barai / 49

OPERA

„Post futurum“: dr. Basanavičius stipresnis už dr. Faustą...

Muzikos barai / 50

Robertas ŽEMECKAS

S

ir ypač vaizdo projekcijos (autorius – Rimas Sakalauskas), nors ir neišvengiama savotiškų videosamplų su skraidančiais erdvėlaiviais iš „Žvaigždžių karų“ ar kitų Holivudo produktų. Na, ir pagaliau judančios scenos plokštumos bei apšvietimo efektai eiliniam žiūrovui leidžia geriau suvokti, už ką buvęs LNOBT vadovas paklojo 20 mln. eurų valstybės lėšų teatro scenos rekonstrukcijai.

Bet palikime jau istorines bei kitas detales nuošalyje ir pakalbėkime apie esmę. Kompozitorius Gintaras Sodeika apie naująjį veikalą yra sakęs, kad „...pats žanras mėgins mus įrėminti, o mūsų uždavinys ir ambicija yra, nesulaužant to rėmo, išrasti kažką, kas leistų žiūrovams pamatyti mus už jo ribų.“ Po pirmosios premjeros mane labiausiai jaudino klausimas, ar operos kūrėjai išties turėjo rimtų intencijų, ar labiau kalbėjo su tam tikra užkoduota ironija, kuri galėjo slėptis tarp patriotinių didaktinių šūkių ir istorinių tekstų, gana akivaizdžių siužetinių klišių iš klasikos repertuaro, kaip antai Šėtonas, gundantis dr. Joną Basanavičių ir žadantis jam sugrąžinti jaunystę („Pranyks kupra ir šlapinsies kaip žirgas“), jo mirusią mylimą žmoną Gabrielę Eleonorą, kad tik šis

Iš LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

ulaukę valstybės atkūrimo 100-mečio, sulaukėme ir jį įprasminančios nacionalinės operos. Neabejoju, kad teatro gerbėjai su nekantrumu ir gal net intriga laukė Gintaro Sodeikos operos „Post futurum“ premjeros kovo 2 ir 3 dienomis, juolab kad prie šio pastatymo darbavosi net keturi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai – libreto autorius Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir dirigentas Robertas Šervenikas. Ypač pirmųjų trijų vardai tarsi žadėjo, kad sulauksime žanro tradicijoms nepaklūstančių kūrybinių sprendimų.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dar prieš dvejus metus Gintarui Sodeikai pasiūlė sukurti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą šiuolaikinę operą. G. Sodeika, S. Parulskis ir O. Koršunovas jau turėjo bendro darbo patirtį – 1997-aisiais drauge statė dramos spektaklį „P.S. BYLA O.K.“ Oskaro Koršunovo teatre. Pasak Sigito Parulskio, rašyda-

mas operos libretą jis orientavosi į O. Koršunovo stilistiką (toks buvo ir užsakovo Gintauto Kėvišo pageidavimas) ir siekė išvengti iškilmingoms progoms būdingo plakatiškumo ir deklaratyvumo.

Operos režisierius Oskaras Koršunovas, apie premjerinį pastatymą kalbėdamas LRT laidoje „Kultūros savaitė“, sakė, kad spektaklyje atsirandantis humoras atpalaiduoja ir leidžia žiūrovui į šią progą ir istoriją pažvelgti ne taip ortodoksiškai.

S. Parulskis siužeto pagrindui panaudojo biblinę Jobo dramą, kur pagrindiniai veikėjai yra Dievas ir Šėtonas. Svarbus šaltinis buvo Jono Basanavičiaus ir jo žmonos laiškai bei dienoraščiai. Pristatydamas operos idėją, kompozitorius G. Sodeika pripažino, kad klausytojai operos muzikoje ras labai įvairių žanrų elementų (nuo hiphopo iki džiazo), ir jam visai nerūpi, kaip kūrinį vertins muzikos kritikai fundamentalistai, jam svarbiau komunikacija su žiūrovu.

Taigi, siužeto ašis – opera operoje, Dievo ir Šėtono sumanymas statyti operą apie Lietuvos istoriją, virstantis lažybomis dėl jos raidos. Siužetas išties netradicinis, filosofiškai ironiškas. Nuo pirmų operos prologo akimirkų ryškų įspūdį daro scenografija

Muzikos barai / 51

OPERA

atsisakytų minties apie nepriklausomą valstybę (idant Šėtonas laimėtų lažybas prieš Dievą), – ganėtinai aiški aliuzija į W. Goethe´s daktaro Fausto personažą.

Tiesa, dr. Basanavičius savo tikėjimu pasirodė esąs tvirtesnis už dr.

Faustą... Pagaliau Šėtono (Mindaugas Jankauskas) personažas savo plastika priminė Gedimino Girdvainio Pinčiuką legendinėje Arūno Žebriūno „Velnio nuotakoje“. Siužeto eigoje pasirodo ir Vytautas Didysis (Žygimantas Galinis), skelbiantis apie valstybę nuo jūros iki jūros, tik nelabai aišku, kuo Vytautas nusikalto istorijai, kad ope-

Muzikos barai / 52

roje su visa margaspalve latekso kostiumėliais apsitempusių prostitučių palyda nutempiamas į pragarą? Gal tai reikėtų suprasti kaip O. Koršunovo minėtą atpalaiduojantį humorą?

Tad galime kalbėti ir apie savotišką siužetinį koliažą. Tokią mintį sustiprina ir keliskart nuskambėjusi transformuota Č. Sasnausko dainos „Kur bėga Šešupė“ melodija (suprantama – jau ne su Maironio, bet su Parulskio tekstu). Dar vienas pastebimas operos bruožas – ilgoki cituojami dokumentiniai tekstai (Vasario 16-osios aktas, 1917 m. gruodžio 11-osios aktas, gal ir paties Jono Basanavičiaus

Iš LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

laiškai ir dienoraščiai). Vis dėlto manau, kad šie tekstai siužetą perkrovė.

Jame gana detaliai atspindimos Lietuvos Tarybos santykių su kaizerine Vokietija peripetijos, nors Vilhelmo fon Uracho (1917 m. monarchistų šalininkų nominuoto Lietuvos karaliumi Mindaugu II) linija siužete ryškiau neatsispindėjo. Apie šią istorijos detalę Šėtonas tik užsimena Vytautui Didžiajam. Šalia oficiozinio dokumentinio siužeto yra emociškai jaudinančių epizodų, pavyzdžiui, lyrinis J. Basanavičiaus ir jo žmonos Gabrielės Eleonoros (pasirodančios vėlės pavidalu) meilės duetas pirmame operos veiksme.

Apskritai J. Basanavičiaus personažas bei su juo susijusi siužetinė linija man pasirodė paveiki, sustiprinusi žiūrovo ir viso veikalo emocinį santykį. Vis dėlto bendras emocinio prado ir informacinės-dokumentinės siužeto linijos balansas yra „dokumentikos“ naudai.

Dar vienas, nors ir neryškus, bet svarbus operos personažas – J. Basanavičiaus tarnaitė Jadvyga (Inesa Linaburgytė, Eugenija Klivickaitė), kurios samprotavimai, kas turi ir gali valdyti Lietuvą („ruselis ar vokietis“), primena tiek su 1918 metų, tiek su 1990-ųjų Lietuvos istorija susijusį klausimą, ar Lietuvos nepriklausomybė buvo elito projektas, ar sąmoningos politinės tautos išsipildęs lūkestis. Nežinau, ar

šį klausimą sau uždavė veikalo kūrėjai, tačiau aiškų atsakymą rasti ir dabar nebūtų lengva.

Kitas kylantis klausimas – ar šiandien vis dar aktuali nacionalinės operos samprata ir kas, kokie kriterijai dabartinėje Lietuvoje turėtų apibrėžti tos sampratos turinį. Kompozitorius Gintaras Sodeika kalbėjo, kad „Dedikacija Lietuvos valstybės šimtmečiui tarsi iškelia „Post futurum“ į nacionalinės operos kategoriją. Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvojau. Tačiau kartu netrukdžiau sau į nacionalinio veikalo, skirto valstybės šimtmečiui, pompastiką pažiūrėti kitaip. Vis dėlto nuolatos reikia rasti, kuo pasidžiaugti. Verkšlenimui neturėtų likti vietos šioje šalyje.“ Gal tai iš dalies ir yra atsakymas?

Muzikos barai / 53

OPERA

Muzikos barai / 54

pasirodė logiški ir kontekstiški.

G. Sodeikos veikalas verčia apmastyti ir amžiną klausimą – kas svarbiausia šiuolaikinėje operoje? Gal vis dėlto muzika? Šiuo atveju dėl muzikinės medžiagos man abejonių nekyla, viskas savo vietoje. Jos pagrindą sudaro intonacinis

Iš LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotraukos

Dar grįžtant prie operos personažų, bene ryškiausiai į akis krinta Šėtonas, jį kūrė minėtas Mindaugas Jankauskas ir Rafailas Karpis. Turbūt lemiamas veiksnys – šio personažo siužetinė linija ir abiejų artistų sceninė plastika, reikiamu momentu Šėtonas įsikūnija į bet ką, net ir į Vokietijos kaizerį. J. Basanavičiaus personažas (Eugenijus Chrebtovas, Dainius Stumbras) labiau statiškas (ir tai – natūralu), bet turintis ryškų emocinį pagrindą ir išliekantis emocine viso siužeto ašimi, o pats Dievas (Liudas Norvaišas, Egidijus Dauskurdis) baltu kostiumu ir baltais sportbačiais – keistas, šiek tiek komiškas.

Yra ir nedainuojantis personažas – paparacas, kurį Dievas neapsikentęs paverčia ožiu, tačiau, nepaisant įspūdingos mimanso aktoriaus Tomo Dapšausko plastikos, šio personažo dramaturginė funkcija bent man kol kas lieka visiška paslaptis. Ar čia vėl tas atpalaiduojantis humoras?

Kostiumus kūrė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, choreografė – Vesta Grabštaitė. Jų visų sprendimai man

minimalizmas, repetityvinės technikos, yra žanrinių elementų ir koliažo, kompozitorius taikliai sudėliojo orkestro spalvas. Apskritai orkestras įtikinamai palaiko draminę įtampa (tikrai puikus ir nuoseklus dirigento Roberto Šerveniko indėlis!), sukurdamas tarsi nuolatinio trilerio veiksmo iliuziją. Vokalinės partijos ganėtinai sudėtingos ir „nepatogios“ solistams, tad pagarba jiems!

Vis dėlto minėta dokumentinės informacijos perkrova šiek tiek užgožė ir trukdė įsigilinti į operos muzikinį audinį. Tad ir nepageidauto plakatiškumo autoriams vargu bau pavyko išvengti. Bet ar buvo įmanoma ir ar to būtinai reikėjo siekti? Šiaip ar taip, turime iškiliai valstybės datai dedikuotą nacionalinį veikalą. Ar jis taps teatro repertuariniu spektakliu, ir ar ilgam, parodys netolima ateitis (ne ta, kuri post futurum).

Norisi, kad taip būtų, juk ir dieviškasis Vasario 16-osios planas tapo realybe net ir „neįmanomos misijos“ sąlygomis, ir Šėtonas lažybas prapylė.... n

KRONIKA Šeštadienį, kovo 11-osios išvakarėse, Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko, ko gero, vienas prasmingiausių koncertų, koks galėtų būti minint svarbias Lietuvos valstybės sukaktis.

Nors šis koncertas oficialiai nebuvo dedikuotas nei Vasario 16-osios šimtmečiui, nei Kovo 11-ajai, tačiau neabejoju, kad koncerto klausytojai Nacionalinėje filharmonijoje tą vakarą patyrė kur kas didesnį dvasinį ir estetinį pasitenkinimą, nei tą patį vakarą pasirinkusieji trečiąjį premjerinį G. Sodeikos operos „Post futurum“ spektaklį.

Tam, kad pasidžiaugtum laisve ir tinkamai pagerbtum savo valstybės istoriją, užtenka ir vieno aukšto lygio koncerto. Statyti prabangų, efektingos vizualizacijos spektaklį, kuriame veikiau išsityčiojama iš mūsų valstybės istorijos, – ar tokia turėtų būti LNOBT misija, juolab minint atkurtos valstybės 100-metį? Klausimas adresuotas ne tiek naujajam LNOBT vadovui Jonui Sakalauskui (kuris, kaip žinome, perėmė buvusio vadovo sudarytus kelerių metų teatro veiklos planus, įskaitant ir minimą G. Sodeikos operą), kiek operos kūrėjams – kompozitoriui, libreto autoriui ir režisieriui (pastarieji du – Nacionalinės premijos laureatai). Klausimas (ir abejonė) būtų ne tik apie jų pilietinę savimonę, bet ir apskritai apie profesinę sąžinę.

Klausimas, ar Vasario 16-osios tema apskritai turėtų būti pavaldi operos autorių dadaistiniams triukams su libreto tekstu („pasirašom prašom...“, „Ele, mano kanarėle...“, „Pranyks kupra ir šlapinsies kaip žirgas“), mizanscenomis, pagaliau absurdiškais pseudoistoriniais ekskursais (Vytautas Didysis nutempiamas į pragarą papūgiškai margo kekšių būrio).

Deklaruotasis koršunoviškas humoras? Galbūt. Į šiuos klausimus geriausiai atsakys LNOBT žiūrovai (čia jau neturės įtakos po sceną lakstantis ožys, spektaklio pabaigoje inicijuojantis aplodismentus), kurie kitąkart gal mieliau rinksis perpus pigiau kainuojantį bilietą į simfoninį koncertą kitoje gatvės pusėje ar Filharmonijoje. Ir tuomet „Post futurum“ tiesiog nuguls į repertuaro archyvinį stalčių? „Mes grumiamės su tekančiu laiku, o laikas teka ir žaidžia su vaiku“, – dainavo choras operoje, tarsi primindamas, kad teatras ir opera taip pat yra savitas žaidimas, kurio nugalėtoją vis viena paskelbia publika...

Tačiau grįžkime prie mielesnių ir paprastesnių dalykų Filharmonijoje kovo 10-ąją.

Jaunasis latvių talentas pianistas Kārlis Bukovskis publiką pavergė nepaprastu muzikalumu, menine intuicija ir tiesiog stulbinama technika. P. Čaikovskio Pirmasis fortepijoninis koncertas b-moll puošia daugelio pasaulio pianistų repertuarą ir yra pagrįstai įrašytas į fortepijono literatūros aukso fondą ne tik dėl techninio sudėtingumo. Pirmas dalykas, kurį fiksavo klausa ir kurį pastebėjo koncerto klausytojai, – nepaprastai gilus, spalvingas ir galingas K. Bukovskio tušė, paprastai būdingas didelę patirtį turintiems pianistams. Tačiau tai – tik vienas iš K. Bukovskio bruožų. Apskritai jaunasis pianistas puikiai girdi visą orkestro partitūrą. Labai paveikūs Koncerto lyriniai epizodai išryškino K. Bukovskio „laiko valdytojo“ talentą. Bisui labai efektingai nuskambėjo N. Paganini ir F. Liszto „Campanella“. Kārlis Bukovskis nuo 2011 metų mokosi E. Dārziņš´o muzikos mokykloje, studijuoja ne tik fortepijoną, bet ir kompoziciją pas įžymų latvių kompozitorių Imants´ą Zemzarį. Manau, kad Kārlis Bukovskis

Klaipėdos universiteto archyvo nuotrauka

Lietuviškai latviška dovana Kovo 11-ajai versus „Post futurum“

Kompozitoriai (iš kairės) Jeronimas Kačinskas, Juozas Žilevičius, Vladas Jakubėnas ir Vytautas Bacevičius Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall“, 1952 m.

kompozicijos studijos K. Bukovskiui kaip pianistui suteikia platesnį interpretacinį akiratį ir tokių opusų, kaip P. Čaikovskio Pirmasis koncertas, gilesnį suvokimą.

Prasmingą atradimą patyrėme violončelininko ir kompozitoriaus Arvydo Malcio dėka – jis atgaivino XX a. lietuvių kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus (1891–1985) Simfoniją Nr. 1 f-moll. Šio kūrinio istorija – kone antikinis mitas apie feniksą. Simfonija laikoma pirmuoju šio žanro lietuvišku kūriniu, jį kompozitorius sukūrė 1919 metais dar būdamas Sankt Peterburge (per pačią didžiąją suirutę po bolševikinės revoliucijos). Tarpukariu kompozitorius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune.

J. Žilevičius svariai prisidėjo steigiant Valstybės operą Kaune, rengė simfoninės ir kamerinės muzikos koncertus, pirmąją Dainų šventę, mokytojavo.

Yra žinoma, kad 1922–1923 metais Kaune J. Žilevičiaus organizuotuose koncertuose keletą kartų skambėjo ir jo Simfonija f-moll. Ją atliko iš vietinių muzikantų sudarytas orkestras, dirigavo Izaokas Vildmanas-Zaidmanas. 1929-aisiais J. Žilevičius išvyko į JAV, ketindamas grįžti į Lietuvą, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas kompozitoriaus gyvenimo kelią pakreipė kita linkme. Simfonijos partitūra nežinomu būdu prieš karą atsidūrė Šiauliuose, kuriuos 1944 metais griuvėsiais pavertė sovietų karinė aviacija. Autorinė partitūra žuvo karo liepsnose, tačiau muzikologė Danutė Petrauskaitė, 1991 metais dirbusi Čikagoje, J. Žilevičiaus ir Juozo Kreivėno lietuviškos muzikos archyve rado juodraštinį simfonijos pirmosios dalies fragmentą, kurio pagrindu Arvydas Malcys ir atkūrė koncerte nuskambėjusią visą 1-ąją dalį.

Nors simfonijos muzikinėje medžiagoje nerasime folkloro citatų, tačiau jos kalba alsuoja lietuviškos muzikos melosu, harmonija sklandi ir aiški, sekanti vėlyvojo romantizmo tradicija. Visa tai byloja apie subtilų autoriaus muzikinį skonį ir labai solidų, stilistiškai pagrįstą Arvydo Malcio darbą. Rastojo simfonijos fragmento trukmė – tik 7 minutės, A. Malcys, panaudodamas autorinę medžiagą, kūrinį išplėtojo iki 15 minučių.

Antroje koncerto dalyje orkestras pateikė norvegišką ir dar vieną latvišką akcentą – klausėmės labai spalvingos E. Griego siuitos dramai „Peras Giuntas“ interpretacijos ir populiariojo Emīls´o Dārziņš´o Melancholiško valso.

Prie Nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto šįsyk stovėjo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas, pasižymintis išskirtiniu muzikalumu ir jau solidžia patirtimi tiek simfoninėje, tiek operinėje senoje. Ši šventinė programa yra dar vienas gražus puslapis dirigento kūrybinėje biografijoje.

Apskritai, nors koncerto programa nepretendavo į kokį nors išskirtinį konceptualumą, jis sukūrė šventišką atmosferą, kokia ir turėjo būti Kovo 11-osios išvakarėse.

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 55

FESTIVALIAI

Laisvė

Tomas BAKUČIONIS

ir

veržlumas

Dvidešimtojo džiazo festivalio „Birštonas 2018“ dienoraštis

Daivos KLOVIENĖS nuotraukos

TIEMS, KURIE YRA PRIMIRŠĘ SAVITĄ LIETUVOS DŽIAZO LAIKO SKAIČIAVIMO „METODIKĄ“, ARBA JAUNIAUSIAJAI KARTAI, KURI TO NEŽINO, REIKĖTŲ PAAIŠKINTI, KAD NUO 1980-ŲJŲ KIEKVIENŲ PORINIŲ METŲ PAVASARĮ VISI KELIAI VEDA Į JAUKŲ VOS 2,5 TŪKSTANČIO GYVENTOJŲ TURINTĮ BIRŠTONĄ IR KAD KURORTO VARDAS VISŲ LIETUVOS (IR JAU NE TIK) DŽIAZO MYLĖTOJŲ KARTOJAMAS TARSI MANTRA. O JEIGU VISIŠKAI RIMTAI – NUO PAT PIRMOJO FESTIVALIO VISUS 38 METUS BIRŠONE GYVUOJA TA PATI LAISVĖS DVASIA, KURIOS NEPAJĖGĖ SUVARŽYTI NEI ANŲ LAIKŲ KOMJAUNUOLIŠKI PRIEVAIZDAI, NEI KITOKIE „DORYBIŲ“ SERGĖTOJAI, TAS PATS VERŽLUMAS, KURIO NESUSTABDĖ 1990ŲJŲ EKONOMINĖ BLOKADA AR KULTŪROS TARYBOS 2012, 2014 M. SKIRTA „BADO DIETA“.

Kęstučio Vaiginio kvartetas (Lietuva, Turkija, Suomija)

Zigmas Vileikis festivalio Grand Prix įteikia šių metų lauretui perkusininkui Arkadijui Gotesmanui

Muzikos barai / 56

Trio „Neda, Labutis, Banys“ (Lietuva)

Penktadienis, kovo 23-ioji Pirmąjį tarptautinio džiazo festivalio vakarą Birštono kultūros centro scenoje, kaip ir dera jubiliejiniam – dvidešimtajam – renginiui, nugriaudėjo net keturi koncertai. Muzikos buvo daugiau nei daug, tačiau vakaras ir naktis su audringu džiamu prabėgo akimirksniu.

Pirmajame koncerte „La Fiesta Latin Jazz“ pasirodė Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis) ir meksikiečių kompozitorius bei vibrafonininkas Victoras Mendoza. Startas buvo karštas, įspūdingas ir kupinas gerų emocijų , t. y. toks, koks yra latin jazz. Kauno bigbendas išsiskiria universalumu, todėl puikiai skambėjo Victoro Mendozos aranžuotas pluoštas gerai žinomų džiazo standartų, nuspalvintų Lotynų Amerikos ritmais. Nors mano ausys turėjo priekaištų įgarsinimui (orkestras neretai per daug „dengdavo“ vibrafoną),

V. Mendozos virtuoziškumas ir charizma sausakimšoje Kultūros centro salėje nė vieno nepaliko abejingo.

Taigi, festivalio vadovo Zigmo Vileikio sumanytas startinis šūvis buvo stiprus ir taiklus.

Antrajame vakaro koncerte išgirdome tik vos porą metų egzistuojantį kolektyvą „Veronika Chichi Quartet“, kurį subūrė Veronika Čičinskaitė-Golovanova. Ji festivaliui pristatė savo naujausią autorinį albumą „Singer of a 1000 faces“, tad ir koncerto programos pagrindas buvo būtent šio albumo kūriniai. Su Veronika kvartete groja jos vyras pianistas ir kompozitorius Dmitrijus Golovanovas, Birštone seniai nebe naujokas, taip pat estas kontrabosininkas Heikko Remmelis bei jaunas būgnų virtuozas Augustas Baronas. Kvarteto stiprybę turbūt lemia tai, kad visi muzikantai yra praktiškai tos pačios kartos. Vokalistei artimas septintojo dešimtmečio retro stilius, šia stilistika alsuoja ir dalis kompozicijų. Veronika savo puikiais vokaliniais duomenimis, sveika ambicija ir žavesiu jau pelnė daug publikos palankumo. Taigi, tie, kurie neabejingi tokiam stiliui, ieškokite naujojo albumo geltonu viršeliu su žaviosios Viktorijos nuotrauka. Visus dešimt albumo kūrinių labai lengva klausyti.

Toliau į festivalio sceną žengė tarptautinis kolektyvas „The Wind Collective“, suburtas italų trombonininko Beppe Di Benedetto. Ansam-

blio sudėtis nėra nuolatinė, šįsyk prie jo prisijungė Latvijos muzikantai kontrabosininkas Reinis Ozoliņš, Birštono publikai jau pažįstamas Deniss Paškevičs, pianistas Atis Andersons bei amerikiečiai trimitininkas Jasonas Hunteris ir gitaristas Neffo Irizarry, o ritmo širdimi šįsyk tapo mūsų būgnininkas Arkadijus Gotesmanas, kurį esame įpratę regėti ir girdėti pačiuose įvairiausiuose projektuose – nuo šiuolaikinės akademinės ar klezmerių muzikos iki džiazo avangardo. Įdomu tai, kad visi ansamblio nariai turi labai skirtingas ir solidžias kūrybines patirtis, groja įvairių stilių džiazą, kuria originalias kompozicijas. Beje, Jasonas Hunteris ir Deniss Paškevičs intensyviau bendradarbiauja pastaruosius kelerius metus.

Tai, ką girdėjome Birštone, galima būtų apibūdinti kaip modernų avangardišką mainstream. Galėjome gėrėtis fantastiškai „sukibusiu“ ansambliu, tiesiog vieningu visos grupės kvėpavimu. Po kolektyvo pasirodymo Zigmas Vileikis paskelbė (netradiciškai penktadienį) festivalio Didžiojo prizo už nuopelnus džiazui šių metų laureatą – juo tapo Arkadijus Gotesmanas.

Beje, jis tapo ir nuolatinio festivalio fotografo Vytauto Suslavičiaus vizualinio projekto „Įkalinti džiaze“ herojumi.

Paskutinis vakaro akordas pagrindinėje festivalio scenoje buvo šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios dainininkės Viktorijos Gečytės suburto

Muzikos barai / 57

FESTIVALIAI

Arkadijus Gotesmanas (Lietuva)

Neda Malūnavičiūtė (Lietuva)

Laurent´as Mauras – jo lūpinė armonikėlė skambėjo tarsi Hammondo vargonai.

Tradicinį jam session Birštono kurhause užkūrė Remigijus Ruokis su Gin´Gas, tarsi užduodami fankišką toną visam džiamui. Atrodė, kad kurhauzo langai neatlaikys... Tačiau įdomiausia dalis prasidėjo tada, kai scenoje susitiko trimitininkas Jasonas Hunteris ir armonikėlės virtuozas Laurent´as Mauras, o dar labiau pu-

bliką įkaitino jauniausias dalyvis – septyniolikmetis pianistas Domas Žeromskas (beje, Olego Molokojedovo mokinys).

Domas su festivalio grandais improvizavo bemaž tris valandas, vyresnieji scenos partneriai akivaizdžiai liko sužavėti Domo techninių galimybių ir improvizacinio veržlumo.

Daivos KLOVIENĖS nuotraukos

kvinteto „Blues by Five“ pasirodymas. Šįsyk su Viktorija grojo niujorkietis kontrabosininkas ir puikus scat meistras Peteris Gironas bei trys paryžiečiai – lūpinės armonikėlės virtuozas Laurent´as Mauras, būgnininkas Mouradas Benhammou ir gitaristas Yoanas Fernandezas. Viktorija Gečytė jau yra susikrovusi nemenką kūrybinį „kraitį“, kurį sudaro bent keli pasisekimo sulaukę soliniai albumai.

Dainininkė daug koncertavo su amerikiečiu kontrabosininku Gene Perla, jau dešimtmetį bendradarbiauja su jo vadovaujamu trio. Daugelis klausytojų ir kritikų atkreipia dėmesį į gražų sodraus tembro Viktorijos balsą, kuris labai tiko ir šiai bliuzo programai. Bet, ko gero, koncerto siela tapo

Vytautė Pupšytė (Lietuva)

Muzikos barai / 58

Viktorija Gečytė ir Laurent Maur (Prancūzija)

Veronika Čičinskaitė-Golovanova (Lietuva)

„Džiazlaif“ (Lietuva)

Shahriyar Imanov (Ažerbaidžanas)

Tad penktadienio vakaras buvo stiprus – labai daug geros muzikos, puiki energetika ir šėlstanti publika.

Tradiciškai pagiriamojo žodžio nusipelno koncertų įgarsintojų komanda (nors ir išsakiau tam tikrų priekaištų) ir ypač apšvietėjai – kūrybiški žmonės, tiesiogiai dalyvaujantis scenoje vykstančiame procese.

Šeštadienis, kovo 24-oji

Tradiciniuose trijuose koncertiniuose blokuose (12, 16 ir 20 val.) susidėliojo ir tam tikri stilistiniai bei idėjiniai akcentai. Vidudienio koncertą pradėjo grupė „Džiazlaif“, į kurią prieš pusantrų metų susibūrė alternatyvų džiazą grojantys šeši jauni, beveik visi dar studijuojantys, muzikantai: saksofonininkai Kazimieras Jušinskas, Arminas Bižys, Danielius Pancerovas, gitaristas Paulius Vaškas, boso gitaristas Aurelijus Užameckas ir būgnininkas Ignas Kasikauskas.

Jauna grupė jau spėjo pagroti festivaliuose „Vilnius Jazz“, „Kaunas Jazz“, koncertavo Vokietijoje, Latvijoje.

Praėjusieji metai „Džiazlaif“ taip pat buvo sėkmingi – jie laimėjo konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ Didįjį prizą ir specialųjį prizą už geriausią originalią kompoziciją. Birštono scenoje alternatyvioji muzika nėra dažnas svečias, todėl sėkmingas ir

nuosaikiai avangardiškas grupės pasirodymas festivaliui suteikė smagų alternatyvos ir avangardo akcentą, sykiu tai buvo tarsi įdomus didelio Vladimiro Čekasino projekto „Ethnic Waves“ preliudas.

Maestro Vladimiras Čekasinas turbūt yra vienas ištikimiausių Birštono festivalio dalyvių. Jau kelinti metai čia jis pristato savo kūrybą su Vilniaus kolegijos studentais, šįsyk maestro pasitelkė ir Algirdo Klovos vadovaujamą folkloro ansamblį „Vydraga“ bei svečią iš Azerbaidžano Shahriyarą Imanovą, kuris grojo tradiciniu azerų instrumentu taru. Deja, dėl biurokratinių logistinių kliūčių į festivalį negalėjo atvykti dar viena viešnia iš Azerbaidžano, ganunu grojanti Arifa Imanova, tačiau teatrališkumo kupinas projektas (jį globojo Azerbaidžano ambasada Lietuvoje) nenukentėjo. Projekte talkino ir pianistas Richardas Banys.

Iš pirmo žvilgsnio ir šį kartą V. Čekasino projektas galėjo pasirodyti labai margas. Scenoje sugyvena muzika, šokis, teatralizuoti ritualai, improvizacija, muzikinis folkloras ir avangardas, juolab kad V. Čekasinas pasikvietė tokį įvairiapusišką kūrėją kaip Algirdas Klova. Tačiau Vladimiro Čekasino gebėjimas į vieną visumą sujungti, regis, sunkiai derančius dalykus yra išties unikalus, taigi ir vėl buvo įdomus, smagus ir prasmingas

šou. Be to, ryški lietuviško folkloro tema, kurią atnešė „Vydraga“, prasmingai konotavo ir su mūsų valstybės jubiliejumi.

Po pietų klausėmės trijų džiazo grandų iš trijų Baltijos šalių. Sakyčiau, tai buvo dar viena graži sąsaja su valstybės jubiliejumi. Dainius Pulauskas su estu kontrabosininku Toivo Untu ir latviu būgnininku Mariu Briežkalns´u į „Baltic Jazz Trio“susibūrė prieš dešimtmetį ir debiutavo 2008 metais Paryžiuje vykusioje Baltijos šalių kultūros savaitėje. Ansamblis sulaukė didelio pasisekimo ir netrukus išleido bendrą albumą „Baltic saga“, grojo įvairiuose festivaliuose, surengė daug koncertų Vokietijoje, Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Šįsyk Birštone klausėmės daug Dainiaus Pulausko kūrybos, taip pat ir M. K. Čiurlionio preliudų versijų, todėl natūralu, kad dominavo fortepijonas. Vis dėlto išgirdome aukščiausios prabos klasikinį džiazo trio, kurio kūryboje prasmingai atsispindi baltiški akcentai. Pasirodymo pabaigoje labai jautriai nuskambėjo Raimonds´o Pauls´o dainos „Mamai“ instrumentinė versija.

LMTA Džiazo katedros absolventą Andrejų Polevikovą turbūt galima vadinti klasikai ištikimiausiu jaunesnės kartos džiazo pianistu. Šiemet sukako lygiai 20 metų nuo jo, tuomet dar J. Tallat-Kelpšos konservatorijos studento, debiuto Birštone. Prisimindamas tą debiutą ir „Kelpšos“ laikus, Andrejus labai šiltai kalbėjo apie savo šviesaus atminimo mokytoją Sigitą Giedraitį, ilgametį J. Tallat-Kelpšos konservatorijos Estrados ir džiazo skyriaus vadovą,

Muzikos barai / 59

FESTIVALIAI padariusį didelę įtaką A. Polevikovo meninių estetinių vertybių formavimuisi. Šiemet kovo 29-ąją Sigitui Giedraičiui būtų sukakę 65-eri...

Per savo kūrybinę karjerą A. Polevikovas jau ne kartą yra atkreipęs dėmesį nuosekliu domėjimusi klasikiniu džiazu, gebėjimu žinomus džiazo standartus praturtinti prasminga ir gilia harmonija, netikėtais sąskambiais. Juolab įdomus yra naujausias pianisto projektas ir debiutinis albumas „Ethnic Mood“, pristatytas pernai lapkričio mėnesį. Albumą sudaro septynios Andrejaus aranžuotos lietuvių liaudies dainos, Birštono scenoje išgirdome šešias. Andrejus pasikvietė keturias žinomas džiazo dainininkes – birštonietę Laurą Budreckytę, Giedrę Kilčiauskienę, Vytautę Pupšytę ir Girmantę Vaitkutę. Nors albumo įrašuose girdime daugiau instrumentininkų, festivalio scenoje pianistui talkino tik kontrabosininkas Denisas Murašovas ir būgnininkas Darius Rudis. Skambėjo daugiau ar mažiau žinomos lietuvių liaudies dainos – „Ai rūksta, rūksta Vilniaus miestas“, „Oi griežle..“, „Ne bet kokia aš mergele būčiau“, „Sėdžiu po langeliu“, „Nusileisk, saulele“, „Rūta žalioj“.

A. Polevikovas, kartais kaitaliodamas metrus, kiekvienos dainos melosą ir dermes meistriškai įvilko į džiazo kalbą ir subtilias, nuoširdžias improvizacijas. Pasak paties Andrejaus, prioritetas renkantis dainas buvo jų tekstai ir regioninė kilmė, dar labai svarbu solisčių asmenybės.

Vytautės Pupšytės vokalui tikrai tiko šviesiai minoriška „Oi griežle...“, o štai Giedrės Kilčiauskienės dainuojama „Ne bet kokia aš mergele būčiau“ buvo tarsi intymus minispektaklis, per kurį šiurpuliukai lakstė. Daug spalvų dainoms įkvėpė Girmantė Vaitkutė („Ai rūksta, rūksta Vilniaus miestas“, „Rūta žalioj“). Pianistas nuoširdžiai džiaugėsi, kad lietuvių folklorui skirto projekto pristatymas Birštone sutapo su atkurtos Lietuvos jubiliejiniais metais. Apskritai šis Andrejaus Polevikovo projektas paliko labai šiltą įspūdį.

Vakare klausėmės dar dviejų išskirtinai puikių projektų. Leonidas Šinkarenka ir Vytautas Labutis Birš-

Muzikos barai / 60

tone debiutavo 1982-aisiais ir nuo tada yra nuolatiniai festivalio dalyviai. Kiek vėliau, 1988-aisiais, čia pasirodė Linas Būda. Ši trijulė naujajam Leonido Šinkarenkos projektui pasikvietė jaunesnės kartos saksofonininką Janą Maksimovičių, džiazo scenoje debiutavusį 1996 m. Galima pritarti vienai iš festivalio koncertų vedėjų muzikologei Jūratei Kučinskaitei, kad tai yra kartų festivalis, kuriame vienoje scenoje drauge kuria skirtingų kartų muzikantai, kaip ir šiuo atveju, prasmingai vienas kitą papildydami – racionalus, struktūriškai ir artikuliuotai frazuojantis Vytautas Labutis ir emocingas, gaivališkai veržlus Janas Maksimovičius. Beje, šiame projekte įsidėmėjau ypač geros kokybės įgarsinimą.

Antrajame šeštadienio vakaro koncerte vėl išgirdome Birštono 2010 metų Didžiojo prizo laureatą Kęstutį Vaiginį, kuris ir ankstesniuose festivaliuose pasirodydavo su įvairių sudėčių kvartetais, kvintetais (2012, 2014 ir 2016 m.), su A. Sypiaginu, B. Kozlovu, D. Berkmanu. Šįsyk prie nuolatinių K. Vaiginio kvarteto partnerių kontrabosininko Kagano Yildizo ir būgnininko Ferito Odmano (abu kilę iš Turkijos) prisijungė suomis pianistas ir kompozitorius Joonas Haavisto. Tai unikalios biografijos džiazo muzikantas, nes rimčiau mokytis skambinti fortepijonu pradėjo tik būdamas 16-os, o iki tol grojo kontrabosu. Pastarieji keleri metai Joonui Haavisto buvo produktyvūs ir sėkmingi, jis daug koncertavo su savo vadovaujamu kvintetu. Dviejų ryškių lyderių susitikimas Birštono scenoje iš anksto intrigavo, susižavėję festivalio klausytojai negailėjo ovacijų.

Festivalio jubiliejus – proga prisiminti ryškiausius įvykius ir nuotykius. Zigmas Vileikis tikrai turi ką papasakoti – ir kaip tekdavo įveikti partinių biurokratų daromas kliūtis, gudrauti programose cituojant tuometinių kompartijos vadų neva pasakytas mintis apie jaunimo laisvalaikį, ir kaip reikėdavo derėtis su „Glavlitu“ (sovietinės cenzūros kontora) dėl festivalio plakatų. Gal tai ir stiprino Birštono festivalio laisvės dvasią?

Beje, jeigu jau prisiminėme plakatus,

verta pasakyti, kad unikalūs Rimvydo Kepežinsko kuriami Birštono festivalio plakatai išsiskiria iš visos Lietuvos festivalių atributikos, ne veltui Japonijoje jie yra įtraukti į geriausių darbų katalogus. Bet pažiūrėkite patys ir „pagaukite kampą“... Šeštadienis sklandžiais džiamo žingsniais ir vėl pasukus laikrodžių rodykles (et, dar vienas Birštono atributas...) perėjo į sekmadienį...

Sekmadienis, kovo 25-oji

Paskutinė diena visada atsineša tam tikrą liūdesio gaidelę – štai jau baigiasi džiazo šventė ir vėl dvejus metus lauksime kitos. Jubiliejiniame festivalyje buvo prisiminti ir tie, kurie jau nebepasirodys Birštono scenoje – Kauno bigbendui nebediriguos Romualdas Grabštas, nebeišgirsime nepamirštamų Gintauto Abariaus improvizacijų, sodraus Aleksandro Fedotovo saksofono... Bet liko jų įrašai, džiazuomenė saugo jų atminimą, jų dvasia gyvena čia, Birštone.

Kadangi daugelis turime išmaniuosius prietaisus, kurie patys pakeičia laiką, tai 13 val. į Klaipėdos džiazo orkestro koncertą susirinko gražus klausytojų būrys. Klaipėdiečių kolektyvą saksofonininkas ir dabartinis jo vadovas Kęstutis Sova subūrė 2013 metais, tačiau dar pirmajame Birštono festivalyje 1980 m. grojo maestro Prano Narušio vadovaujamas Konservatorijos Klaipėdos fakultetų orkestras. Pernykščiame Klaipėdos pilies džiazo festivalyje Kęstutis Sova už nuopelnus džiazui buvo įvertintas „Džiazo žvaigždės“ apdovanojimu.

Labiau įprasta, kad festivalyje pasirodantys orkestrai groja įvairių autorių kūrinius. Klaipėdiečių orkestras šiųmečiam festivaliui parengė autorinę programą, skirtą garsiam amerikiečių kompozitoriui, pianistui ir orkestrų vadovui Stanui Kentonui (Stanley Newcomb Kenton, 1911–1979).

S. Kentonas yra vienas įdomiausių Amerikos „baltojo“ džiazo kūrėjų, jam kaip pianistui įtakos turėjo garsusis Earlas Hinesas. Penktojo dešimtmečio pradžioje S. Kentonas subūrė savo pirmąjį orkestrą ir pradėjo jam kurti bei aranžuoti populiarias to meto kompozicijas. Tradicinį svin-

debiutavo su V. Čekasino vadovaujamu B. Dvariono muzikos mokyklos moksleivių ansambliu. Vėliau Birštono scenoje buvo ne vienas pasirodymas su ryškiausiais Lietuvos džiazo muzikantais: Artūro Anusausko kvintetu, žymiuoju „Džiazo nublokšti“, Leonido Šinkarenkos „Jazz 5“, Kauno bigbendu, A. Anusausko ir Vytauto Labučio trio. Šiemet antrajame dieniniame sekmadienio koncerte dainininkė vėl pasirodė su ilgamečiu bendražygiu Vytautu Labučiu, prie jų prisidėjo jaunosios kartos pianistas Richardas Banys, su kuriuo abu muzikai drauge koncertuoja jau beveik metus. Vytautas ir Neda scenoje vienas kitą supranta iš žvilgsnio. Richardas Banys išsiskiria nepaprastu muzikalumu, puikia technika ir menine intuicija, kas atsiskleidė jo solinėse improvizacijose ir ansambliniuose dialoguose. Šiam koncertui trio parengė originalias Richardo Banio, Vytauto Labučio ir vokiečių kompozitoriaus Berndo Homanno kompozicijas.

Rezultatas – pritrenkiantis emocingas spektaklis su šmaikščiais dialogais, žavus įvairių stilių, nuo bliuzo iki muzikinio dadaizmo, mišinys. Šveicarų bosininkas Herbie Kopfas su savo kvartetu „Herbie´s Explo 3000“ (saksofonininkas Adis Pflugshauptas,

pianistas Hansas Feigenwinteris, būgnininkas Piusas Baschnagelis) pasirodė trečiajame dienos koncerte.

H. Kopfas Lietuvos džiazo mėgėjams gerai pažįstamas, ne kartą yra grojęs Birštono scenoje – su D. Golovanovu, M. Aleksa, D. Pulausko grupe. Šiemet H. Kopfo kvarteto koncerte vėl girdėjome gerą klasikinės kokybės džiazą, virtuoziškas improvizacijas, įvairių stilių lydinį.

Festivalio finišo tiesiojoje, sekmadienio vakarą, klausėmės dar trijų koncertų. Trombonininkas, kompozitorius Jievaras Jasinskis laikomas vienu kūrybiškausių pastarųjų metų Lietuvos džiazo muzikantų. Jo vadovaujamas ansamblis „Reinless“ Birštone pasirodė prieš dvejus metus, tuomet jame grojo aštuoni muzikantai. Šiemet grupę papildė dar vienas klavišininkas, gitaristas Pranas Kentra ir perkusininkas Vytis Vainilaitis.

Tai skambesiui suteikė daugiau erdvės, platesnis sintezatoriaus ir elektronikos panaudojimas – papildomo intensyvumo ir spalvų. Skambėjo Jievaro Jasinskio originalios kompozicijos, išplėtotos (gal net per daug) improvizacijos, galinga ritmo grupė įliejo dar daugiau energijos.

Po „Reinless“ scenoje išvydome Liudą Mockūną su prancūzu gitaristu Marcu Ducret ir amerikiečiu būgnininku Jimu Blacku. Lietuvos džiazo scenoje, visų pirma festivalyje „Vilnius Jazz“, Marco Ducret ir Liudo Mockūno duetas žinomas jau nuo 2002-ųjų, jie yra groję ir dviese, ir su kitais partneriais. Galbūt labiausiai žinomas jų trio „Toxicum“ su danų būgnininku Stefanu Pasborgu. Jimas Blackas su M. Ducret grojo gal prieš dvidešimt metų. Į ekspresyvias ir sykiu konstruktyvias L. Mockūno ir M. Ducret improvizacijas Jimas Blackas pastebimai įliejo daugiau netradicinės raiškos, sonoristinių eksperimentų, apskritai daugiau improvizacinės laisvės, ir rezultatas išėjo nuostabus.

Shahriyaras Imanovas (Ažerbaidžanas) ir Vilniaus kolegijos moksleivės

Amerikiečio gitaristo Jonathano Kreisbergo suburtas kvartetas priklauso Niujorko džiazo elitui, todėl Birštone buvo visų lauktas, juolab kad čia užsuko po koncerto Stokholme. Su gitaristu šįsyk grojo pianistas Martinas Bejerano, bosininkas Mattas Clohesy ir būgnininkas Colinas Stranahanas. J. Kreisbergas per savo karjerą yra grojęs įvairių stilių muziką su įvairiomis grupėmis ir orkestrais, su daugeliu garsenybių. Tai, ką jie grojo Birštone, buvo emocionalu, melodinga, techniška ir gaivu. Ypač įdomu buvo išgirsti prie kvarteto prisijungusį Kęstutį Vaiginį, kuris, regis, išsiskleidė visais savo talentais kaip absoliučiai lygiavertis Niujorko džiazo elito partneris. Beje, Kęstutis Vaiginis ir inspiravo amerikiečių atvykimą į Birštoną.

XX Birštono festivalis per tris savaitgalio dienas praskriejo ryškiai kaip meteoras, deja, kaip visada, netikėtai greitai, palikdamas visais požiūriais labai stipraus renginio įspūdį – tiek visos programos, tiek atskirų projektų kokybe. Negaliu nepaminėti meniško ir skoningo festivalio vizualinio apipavidalinimo (šviesos – Norvydo Birulio, scenografija – Irmos Mickevičiūtės, skulptūra – Marijaus Petrausko, fotoprojektas „Įkalinti džiaze“ – Vytauto Suslavičiaus, jau minėti Rimvydo Kepežinsko plakatai), nuolatinių koncertų vedėjų – Jūratės Kučinskaitės ir Dariaus Užkuraičio. Belieka laukti dvejus metus tikintis naujų Zigmo Vileikio staigmenų festivalio 40-mečio proga. Ir vėl visi mūsų keliai ves į Birštoną... n

Daivos KLOVIENĖS nuotr.

go eros orkestrą jis papildė Kubos ir Lotynų Amerikos sąskambiais, naujomis spalvomis ir ritminiais piešiniais.

Pats S. Kentonas savo muziką įvardijo progresyviuoju džiazu – kaip opozicija tada populiariems šokių orkestrams. Klaipėdiečiai atliko S. Kentono kompozicijas, kurios priskiriamos būtent vadinamajam progresyviajam džiazui. Nors neišgirdome ryškesnių improvizacinių saksofonų solo, tačiau visas orkestras skambėjo darniai, išsiskyrė perkusininkas italas Dario Zema. Manau, kad rinkdamasis vieno autoriaus kūrinių programą orkestras yra teisingame kelyje.

2012 metų festivalio Didžiojo prizo laureatė Neda Malūnavičiūtė šiemet, nors ir be fanfarų, mini savo džiazo karjeros 30-metį – 1988 m. Birštono scenoje ji

Muzikos barai / 61

„DŪDŲ KAMPAS“

Palanga – pučiamųjų orkestrų muzikos sostinė Kazys DAUGĖLA LIETUVOS PUČIAMŲJŲ ORKESTRŲ ČEMPIONATAS – DIDŽIAUSIAS TOKIŲ ORKESTRŲ KONKURSAS ŠALYJE, PIRMĄKART JIS BUVO SURENGTAS 2001 M. PANEVĖŽYJE. ŠIEMET XVIII ČEMPIONATAS BALANDŽIO 6–8 DIENOMIS VYKO PALANGOJE.

Spaudos konferencijai Palangos kurhauze pasibaigus. XVIII Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato organizatoriai, vertinimo komisijos nariai ir svečiai (iš kairės į dešinę): Remigijus Vilys, Rimantas Antanas Mikalkėnas, Brettas Bakeris, Kazys Daugėla, Jacobas Dijkstra, Tomas Davorenas, Vygantas Rekašius ir Viktorija Puidokė

Muzikos barai / 62

XVIII

Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate ir tarptautiniame orkestrinės muzikos savaitgalyje dalyvavo 35 profesionalūs ir mėgėjų orkestrai, apie 1200 muzikantų. Kaip ir kasmet, vyko tradicinė instrumentų paroda, meistriškumo pamokos, seminarai, susitikimai su kompozitoriais, svečių koncertai Palangoje ir Šventojoje. „Labai džiugu, kad 2018-aisiais, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo metais, čempionatas atsinaujina ne tik keisdamas vietą, bet ir sulaukdamas dar daugiau profesionalių orkestrų. Viliuosi, kad Palanga, tituluojama atostogų sostine, puoselėdama ilgametes pučiamųjų orkestrų tradicijas, taps ir Europos pučiamųjų instrumentų orkestrų sostine“, – sakė projekto iniciatorius Remigijus Vilys Palangos kurhauze vykusioje spaudos konferencijoje.

Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų asociacija į kasmet organizuojamą atvirą pučiamųjų orkestrų čempionatą kviečia pasaulyje pripažintus kompozitorius, dirigentus ir atlikėjus, kurie savo kūrybine patirtimi mielai dalijasi su Lietuvos muzi-

I vietos laimėtojas B kategorijoje – Kauno rajono Babtų kultūros centro varinių pučiamųjų orkestras „Algupys“, dirigentė Eglė Patinskaitė

kais. Prieš čempionatą, balandžio 5 d., Klaipėdos universiteto Menų fakultete pirmą kartą buvo surengtas seminaras „Aranžavimas orkestrams“, kurį vedė Salfordo universiteto lektorius, kompozitorius ir dirigentas Tomas Davorenas (Jungtinė Karalystė).

Būtent šio kompozitoriaus kūrinius Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija čempionato dalyviams išrinko kaip privalomus atlikti C ir D kategorijose.

Palangoje varžėsi regioninių turų laimėtojai

Grand Prix laimėtojas C kategorijoje – Šilutės meno mokyklos fanfarinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Pamarys“, dirigentas Gražvydas Raila

Baigiamajame čempionato koncerte – „Filton Concert Brass“, dirigentas Tomas Davorenas

Grand Prix laimėtojas B kategorijoje – Kybartų kultūros centro moksleivių pučiamųjų orkestras „Kybartai“, dirigentas Donatas Ziegoraitis

Geriausi Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrai į čempionato finalą Palangoje buvo atrinkti per sausio pabaigoje vykusius regioninius konkursus. Orkestrai pagal muzikavimo lygį buvo suskirstyti į keturias kategorijas. A kategorijoje varžėsi pradedančių groti vaikų orkestrai, B kategorijoje – muzikos, meno mokyklų orkestrai, ankstesniais metais laimėję A kategorijoje, C kategorijoje – pažengusiųjų muzikantų orkestrai, ankstesniais metais laimėję B kategorijoje, D kategorijoje – aukštųjų muzikos mokyklų orkestrai, ankstesniais metais laimėję C kategorijoje. Aukščiausioje, E kategorijoje, galėjo varžytis profesionalūs orkestrai, bet šiemet jie tokio noro neparodė. Laimėtojams suteikiama teisė atstovauti Lietuvai Europos ir pasaulio čempionatuose.

Tarptautinė komisija, sudaryta iš Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos muzikos ekspertų – kompozitorių, dirigentų, atlikėjų, pedagogų, konsultantų, – kreipė dėmesį į intonaciją, ritmą, balansą, dinamiką, garso kokybę, orkestro reprezentaciją ir dirigento darbą. Siekiant objektyvumo, komisijos nariai iš Lietuvos kūrinių klausėsi nematydami atlikėjų (būdami už širmos). Svečiai iš užsienio galėjo stebėti orkestrų pasirodymus, vertinti dirigento darbą, įžengimą į sceną, bendrą kolektyvo kultūrą. Kiekvienos kategorijos orkestras turėjo atlikti privalomąją programą ir bent vieną lietuvių kompozitoriaus kūrinį.

Pirmąją čempionato dieną C kategorijoje varžėsi 4 Lietuvos kolektyvai ir vienas Latvijos orkestras. Grand Prix

Muzikos barai / 63

„DŪDŲ KAMPAS“

Svetainės 4barsrest.com korespondentas Iwanas Foxas, Kazys Daugėla ir Remigijus Vilys

ir piniginį prizą – 700 eurų – laimėjo Šilutės meno mokyklos fanfarinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Pamarys“ (80,03 balo iš 100). Orkestre trimitu grojanti Vaiva Putriūtė pelnė geriausio solisto diplomą. Netrukus dvidešimties metų jubiliejų minėsiantis „Pamarys“ Lietuvos orkestrų čempionatuose dalyvauja nuo 2002 metų ir visuomet laimi prizines vietas.

I vieta (79,39 balo) paskirta Panevėžio rajono Šilagalio kultūros orkestrui „Sklepučini“. Jis geriausiai atliko privalomąjį kūrinį, T. Davoreno „Pure of Heart“, orkestro dirigentas Vilmantas Vapsva buvo pripažintas geriausiu C kategorijoje.

Kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto vyko A, B ir D kategorijų konkursai.

Palangos Vlado Jurgučio mokykloje varžėsi pradedantieji muzikantai (A kategorija): 5 varinių pučiamųjų instrumentų ir 4 koncertiniai pučiamųjų orkestrai. Grand Prix ir 250 eurų laimėjo Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos jaunučių pučiamųjų instrumentų orkestras (86,01

balo). Jis buvo apdovanotas ir diplomu už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį „Trys šokiai iš J. Gudavičiaus albumo“ (aranž. T. Šileika). Orkestro vadovas Rimantas Valančauskas apdovanotas geriausio A kategorijos dirigento diplomu. Geriausiu (77 balai) šios kategorijos varinių pučiamųjų instrumentų orkestru pripažintas Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos orkestras „Šaltinis“, vadovaujamas Kazio Bivainio.

Palangos senojoje gimnazijoje vyko B kategorijos orkestrų konkursas, jame dalyvavo net 15 muzikos, meno mokyklų orkestrų. Jie atliko 15 minučių trukmės programą, kurioje, be privalomojo kūrinio (pasirinktinai iš 2018 m.

Dainų šventės programos), turėjo būti lietuvių kompozitoriaus kūrinys ir choralas. Grand Prix ir 450 eurų laimėjo Kybartų kultūros centro moksleivių pučiamųjų orkestras „Kybartai“ (93,4 balo). Kybartiečiai komisiją ir žiūrovus sužavėjo ne tik profesionaliu grojimu, bet ir muzikantų gausa. Atsinaujinęs kolektyvas pelnė diplomą ir už geriausią privalomojo kūrinio atlikimą.

Geriausio B kategorijos dirigento titulą pelnė šio orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis. Ilgametis šviesaus atminimo Kybartų orkestro vadovas, iki profesionalių aukštumų mažo miestelio kolektyvą atvedęs legendinis maestro Antanas Ziegoraitis, 2011 m. savo „kūdikį“ perdavė į tikrai geras sūnaus Donato rankas.

B kategorijoje I vieta (85,26 balo) paskirta Plungės kultūros centro orkestrui, jo dirigentas – Romas Jasevičius. Geriausiu šios kategorijos varinių pučiamųjų orkestru pripažintas Kauno rajono Babtų kultūros centro kolektyvas „Algupys“ (vadovas Jonas Girnius; 82,39 balo), jam dirigavusi Babtų kultūros centro direktorė ir chorvedė Eglė Patinskaitė-Žiuraitienė apdovanota geriausio B kategorijos dirigento prizu.

Palangos koncertų salėje vyko aukščiausios – D kategorijos – orkestrų konkursas, jame jėgas išmėgino 1 Latvijos ir 4 Lietuvos orkestrai. Jie buvo parengę 25 minučių trukmės programą, kurioje, be privalomojo kūrinio, turėjo būti lietuvių kompozitoriaus opusas ir kūrinys su solistu.

Ypač sėkmingas čempionatas buvo neseniai suburtam Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros orkestrui – jis pelnė Grand Prix ir 750 eurų.

86 balus surinkusio LMTA orkestro dirigentui doc. Egidijui Ališauskui atiteko geriausio dirigento diplomas.

Orkestras taip pat buvo apdovanotas diplomu už geriausiai atliktą privalomąjį Tomo Davoreno kūrinį „Divinity of Hell“, orkestro solistas Rimvydas Savickas (klarnetas) pelnė geriausio solisto diplomą.

I vieta paskirta Ligitos Bilevičienės vadovaujamam Panevėžio rajono Smilgių kultūros centro Perekšlių pa-

XVIII Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato vadovai, vertinimo komisijos nariai ir organizatoriai

Muzikos barai / 64

Ar 2020 metais Palangoje vyks Europos čempionatas?

Klaipėdos universiteto Menų fakultete vyko seminaras

dalinio varinių pučiamųjų orkestrui „Saulutė“ (81,67 balo). Nuostabu, kad mažo kaimelio jaunieji muzikantai, pradėję nuo žemiausių kategorijų, šiemet ryžosi atlikti D kategorijos kūrinius. Viskas priklauso nuo asmenybės, kuri dirba su meile ir užsidegimu! Čempionato prizininkai, geriausi solistai, dirigentai buvo apdovanoti rėmėjų ir partnerių prizais. Grand Prix sukūrė palangiškis menininkas Linas Žulkus.

Iškilmingame vakare Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato idėjos autorius ir koordinatorius Remigijus Vilys padėkojo visiems organizatoriams, Palangos miesto savivaldybės merui Šarūnui Vaitkui, Palangos orkestrui, savanoriams. Kasmet vis besiplečiantį ir šalies vardą garsinantį čempionatą rengti Palangoje paskatino gera akustika pasižyminti koncertų salė ir savivaldybės pagalba. Čempionatą organizavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija, finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė, tarp projekto partnerių buvo ir Panevėžio rajono savivaldybė.

Čempionate – pasaulinio garso atlikėjai

Čempionato kulminacija tapo keturis dešimtmečius gyvuojančio orkestro „Filton Concert Brass“ iš Velso (Jungtinė Karalystė) pasirodymas baigiamajame koncerte. Su kompozitoriaus ir dirigento Tomo Davoreno vadovaujamu kolektyvu grojo trombonininkas Brettas Bakeris.

„Filton Concert Brass“ yra pelnęs daugybę apdovanojimų Vakarų Anglijos ir visos Jungtinės Karalystės konkursuose. Orkestro dirigentas Tom Davorenas – tarptautiniu mastu pripažintas kompozitorius, jo kūrinius groja žymiausi pasaulio orkestrai ir solistai. Trombonininkas Brettas Bakeris kasmet surengia per 60 koncertų, yra įrašęs 30 solinių kompaktinių plokštelių. Jis yra įvairių prestižinių konkursų vertinimo komisijų narys, Singapūro ir Tailando „Low Brass“ festivalių vadovas. Lietuvoje B. Bakeris surengė meistriškumo pamokas jauniesiems atlikėjams.

Svečiai publikai pateikė malonią staigmeną, atlikdami kompozitoriaus Kazio Daugėlos kūrinį, Lietuvos orkestrams žinomą pavadinimu „Šventinis saliutas“. Beje, kūrinio natos muzikantams buvo išdalytos tik prieš pat koncertą! Netikėtai publikai ir orkestrui prie jo prisijungė Panevėžio šokių studijos „Fiva“ merginų grupė (vadovė Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva).

Svečiai koncertavo ir jaukioje Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Po iškilmingų Atvelykio šv. Mišių, kurias aukojo Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, skambėjo orkestro „Filton Concert Brass“ atliekami anglų kompozitorių opusai, specialiai pritaikyti bažnyčios akustikai. Kiek anksčiau Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje koncertavo Panevėžio rajono jaunimo varinių pučiamųjų orkestras „Aukštyn”, vadovaujamas Remigijaus Vilio, orkestrui taip pat dirigavo svečias iš Nyderlandų Pietas Visseris.

Palanga vis dar yra pagrindinė pretendentė surengti 2020 metų Europos pučiamųjų orkestrų čempionatą. Europos orkestrų asociacijos rekomendacijas reikia įgyvendinti iki gegužės vidurio, kai kurorte koncertuos praėjusių metų pasaulio čempionai iš Belgijos „Brassband Willebroek“. „Savivaldybė nusiteikusi labai rimtai, – kalbėjo Palangos orkestro vadovas Vygantas Rekašius. – Šiuo metu vykdomi viešieji pirkimai ir netrukus scenoje bus sumontuota ir išbandyta akustinė kriauklė, kuri turėtų dar pagerinti akustiką. Gegužės 17–18 dienomis čia vyksiančių koncertų atvyks pasiklausyti Europos orkestrų asociacijos atstovai.“ Tai, kad dedamos visos pastangos Europos čempionatą surengti Palangoje, patvirtino ir Palangos mero pavaduotojas Rimantas Antanas Mikalkėnas.

Europos orkestrų svetainės 4barsrest.com korespondentas Iwanas Foxas, pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje, savo straipsniuose žavėdamasis aprašė Palangą ir XVIII Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatą, gerai įvertino koncertų salės akustiką.

Orkestro „Filton Concert Brass“ muzikantai, kurių daugelis Lietuvoje ir Palangoje svečiavosi pirmąkart, neslėpė, kad juos sužavėjo kurorto gamta, infrastruktūra ir ypatingas žmonių svetingumas. Šias gastroles jie pavadino vienomis geriausių per pastaruosius kelerius metus ir sakė nekantraujantys kuo greičiau sugrįžti. „Esu aplankęs daug šalių, tačiau patirtis Palangoje buvo išskirtinė. Sugrįžę savo žmonėms pasakojome apie jūsų užsispyrimą, kruopštumą, siekį dirbti“, – sakė ne pirmą kartą Palangoje viešėjęs kompozitorius ir dirigentas Tomas Davorenas. n

Muzikos barai / 65

2 0 1 8 m . S U G R Į Ž I M Ų K O N C E R TA I Kovo 20 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Duetas H2F: Aistė Baliunytė (arfa, Lietuva, Prancūzija) Vytenis Gurstis (fleita, Lietuva, D. Britanija, Vokietija) Gintarė Ramana (Gintarė Ramanauskaitė, sopranas, Lietuva, Austrija) Dmitrij Kudrin (baritonas, Lietuva, Austrija) Raminta Gocentienė (fortepijonas, Lietuva) Kovo 22 d., ketvirtadienį, 18 val.

Vilniaus paveikslų galerijoje Lina Marija Domarkaitė (smuikas, Lietuva, Latvija) Aušra Vaitkutė (fortepijonas, Lietuva) Kovo 29 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Fortepijoninis trio MUSICA CAMERATA BALTICA („Lietuvos Jeruzalė“): Leonidas Melnikas (fortepijonas, Lietuva) Borisas Traubas (smuikas, Lietuva) Valentinas Kaplūnas (violončelė, Lietuva) Shmuel Yatom (kantorius, Lietuva, Izraelis) Balandžio 3 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Augustas Gocentas (violončelė, Lietuva, Suomija) Benas Gocentas (smuikas, Lietuva) Raminta Gocentienė (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 3 d., antradienį, 18 val.

Stasio Vainiūno namuose Irena Friedland (fortepijonas, Izraelis) Balandžio 4 d., trečiadienį, 18 val. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Irena Friedland (fortepijonas, Izraelis) Juris Jope (tenoras, Latvija, Lietuva) Austėja Lukaitė (sopranas, Lietuva) Gražina Zalatorienė (fortepijonas, Lietuva)

ČIURLIONIO KVARTETAS: Jonas Tankevičius (I smuikas) Darius Dikšaitis (II smuikas) Gediminas Dačinskas (altas) Saulius Lipčius (violončelė) Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras DAGILĖLIS Meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis Daiva Šulcaitė (fortepijonas)

mokyklos (mokyt. ekspertė Laima Domikaitė) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (prof. Asta Krikščiūnaitė) ugdytiniai: Rugilė Klimaitytė, Laura Chodzkaitė, Rūta Birutytė, Jekaterina Tretjakova, Vėjūnė Vidžiūnaitė, Salvijus Povilaitis ir Emilė Dačinskaitė Koncertmeisteriai Vaiva Blažienė, Ūla Paliokaitė ir Joris Sodeika

Balandžio 8 d., sekmadienį 14 val.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Liana Dolgopolova (vargonai, Lietuva, Nyderlandai) Fausta Balčaitytė (sopranas, Lietuva) Vilniaus kultūros centro moterų choras LIEPOS Meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė

Balandžio 20 d., penktadienį, 13 val.

Linkuvos socialinės globos namuose 16.30 val. Pakruojo sinagogoje Judita Leitaitė (mecosopranas, Lietuva) Jurijus Suchanovas (fortepijonas, Lietuva)

Balandžio 9 d., pirmadienį 14 val.

Lietuvos žydų bendruomenės konferencijų salėje Konferencija „Nepriklausomos Lietuvos muzikinis šimtmetis. Litvakų muzikai Lietuvoje ir pasaulyje“ Konferencijos mokslo vadovas prof. habil. dr.

Leonidas Melnikas Balandžio 9 d., pirmadienį 18 val.

Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje Ansamblis REGNUM MUSICALE: Joana Daunytė (arfa, Lietuva, Norvegija) Vita Marija Daunytė (fleita, Lietuva, Šveicarija) Elena Daunytė (violončelė, Lietuva, D. Britanija) Kotryna Ugnė Daunytė (smuikas, Lietuva, Austrija) Raimonda Daunienė (smuikas, Lietuva) Balandžio 10 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Balandžio 11 d., trečiadienį, 18 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos J. Karoso salėje Žilvinas Smalys (fagotas, Lietuva, Čilė) Donatas Bagurskas (kontrabosas, Lietuva) Lina Šatkutė (fortepijonas, Lietuva) Andrius Puplauskis (fagotas, Lietuva) Julius Klimavičius (fagotas, Lietuva) Darius Stoskeliūnas (fagotas, Lietuva)

Balandžio 4 d., trečiadienį, 17 val. Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykloje Balandžio 5 d., ketvirtadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje EDSON ENSEMBLE: Remi J. Edson (Remigijus Kažukauskas, fleita, Lietuva, Nyderlandai) Ella van der Mespel (smuikas, Naujoji Zelandija) Madi Aafke Luimstra (I altas, D. Britanija) Jurrian Klapwijk (II altas, Nyderlandai) Violeta González Tomàs (violončelė, Ispanija)

Balandžio 15 d., sekmadienį, 17 val. Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje Balandžio 16 d., pirmadienį, 13 val.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Balandžio 17 d., antradienį, 18 val.

Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Atis Hiacetonas Bankas (smuikas, Lietuva, Kanada) Victoria Korchinskaya-Kogan (fortepijonas, Kanada)

Balandžio 6 d., penktadienį, 16 val.

LR Vyriausybės rūmuose Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas, tenoras, Lietuva) Edgaras Davidovičius (tenoras, Lietuva) Dovas Lietuvninkas (trimitas, Lietuva, JAV)

Balandžio 18 d., trečiadienį, 18 val.

Stasio Vainiūno namuose Kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus (Lietuva, JAV) kūrybos vakaras Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos

Muzikos barai / 66

Balandžio 24 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Žana Miniotaitė (violončelė, kontrabosas, Lietuva, Rusija) Anna Koškina (violončelė, Rusija, Vokietija) Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas, Lietuva) Viktoras Miniotas (kompozitorius, Lietuva) Balandžio 25 d., trečiadienį, 11 val.

Senjorų socialinės globos namuose Balandžio 26 d., ketvirtadienį, 18 val.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Aušvinta Locci (sopranas, Lietuva, Vokietija) Elena Sverdiolaitė (sopranas, Lietuva, Vokietija) Rachel Elezi (sopranas, JAV) Charlotte Kilsch (sopranas, Lietuva, Vokietija) Luciana Monteiro de Castro (mecosopranas, Brazilija) Paulius Užgalis (bosas-baritonas, Lietuva, Vokietija) Ugnė Lamsaitytė (fortepijonas, Lietuva) Ieva Petkūnaitė (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) Augustė Petkūnaitė (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) Guida Borghoff (fortepijonas, Brazilija) Raminta Lampsatytė (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) Gegužės 2 d., trečiadienį, 18 val.

Kauno valstybinėje filharmonijoje Gegužės 3 d., ketvirtadienį, 19 val.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Milda Tubelytė (mecosopranas, Lietuva, Vokietija) Anna Traub-Gulbrandsøy (mecosopranas, Šveicarija, Norvegija) Thorbjørn Gulbrandsøy (tenoras, Norvegija) Edgaras Davidovičius (tenoras, Lietuva) Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas, Lietuva) Koncertų vedėjai: Janina Pranaitytė, Sigita Stankevičiūtė, Ramunė Baltušninkaitė, muzikologė prof. Daiva Kšanienė, muzikologas Vaclovas Juodpusis, Austėja Lukaitė, Vismantė Vasaitytė

JIE IŠĖJO...

In memoriam Karolis Rimtautas Kašponis

Šių metų balandžio 7 d. mirė muzikos teoretikas, choro dirigentas, pedagogas, humanitarinių mokslų (muzikologija) daktaras Karolis Rimtautas Kašponis.

K. R. Kašponis gimė 1933 m. liepos 24 d. Panevėžyje. Pradžios mokyklą baigė Surdegyje, kur mokytojavo jo tėvai. Mokydamasis Kupiškio vidurinėje mokykloje vadovavo mokytojų ir moksleivių kameriniam orkestrui, įvairiuose ansambliuose grojo smuiku ir saksofonu.

1951–1956 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką ir tuo pat metu mokėsi kompozicijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, Povilo Tamuliūno klasėje. Universitete suorganizavo studentų kamerinį orkestrą. 1957–1962 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, doc. Antano Budriūno klasėje, studijavo choro dirigavimą. Konservatoriją baigė su pagyrimu. 1968 m. stažavosi Budapešto F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje (pas prof. E. Szönyi ir I. Parkoi), dalyvavo tarptautiniame choro dirigentų seminare Berlyne. 1980–1981 m. tobulinosi Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, prof. A. Chazanovo choro dirigavimo klasėje.

1956 m. įkūrė Ukmergės vaikų muzikos mokyklą ir iki 1959 m. buvo jos direktorius. Kurį laiką vadovavo vaikų chorui ir kaimo mišriajam chorui. 1959 m. persikėlęs į Vilnių, buvo Vilniaus vaikų muzikos mokyklos, Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos, vėliau M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos teorinių dalykų dėstytojas, pastarosios mokyklos muzikos teorijos metodinės komisijos pirmininkas.

1965 m. K. R. Kašponis tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytoju, nuo 1984 m. – docentu, nuo 1992 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi. Išugdė 12 choro dirigentų, tarp jų Petrą Bingelį, Juozapą Kairį, Romaldą Misiukevičių. 1981 m. apgynė menotyros mokslų kandidato disertacija, kuri vėliau nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaro disertacija.

Svarbesni Karolio Rimtauto Kašponio darbai: „Harmonijos pa-

„Lietuvos muzikos akademija“ (1994), straipsnių, chorų koncertų recenzijų, sukūrė kūrinių chorams. Buvo 1964 m. I respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri narys, moksliniųmetodinių tarybų narys, kultūros mokyklų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, disertacijų gynimo komitetų pirmininkas, oficialusis oponenKarolis Rimtautas Kašponis tas, Lietuvos muzi- (1933 07 24 – 2018 04 07) kos ir teatro akademijos mokslo vardų teikimo komisijos ekspertas.

2011 m. Lietuvos mokslininkų sąjungoje įkūrė Tarpdisciplininės muzikologijos grupę ir jai vadovavo. Grupė prisidėjo prie A. J. Greimo atminimo įamžinimo, M. K. Čiurlionio kūrybos analizės ir propagavimo, kitos UNESCO kuruojamos veiklos. Nuo 2001 m. K. R. Kašponis tyrinėjo vieno iš semiotikos pradininkų Algirdo Juliaus Greimo biografijos Lietuvoje periodą, parengė parodą „Algirdo Greimo vaikystė“, kuri buvo eksponuojama Lietuvoje, Suomijoje, Prancūzijoje, o 2012 m. – pasauliniame semiotikų kongrese Nankine (Kinija). Ekspozicijos pagrindu 2014 m. sudarė ir išleido knygą „Greimas arti ir toli“ („Greimas Close and Far“), 2017 m. – „Algirdo Juliaus Greimo 100-mečio ženklai“. Jo iniciatyva pagerbtas Greimo atminimas Kupiškyje, Kaune, Vilniuje, Druskininkuose, Šiauliuose, Marijampolėje, Ukmergėje, Birštone, Klaipėdoje, Palangoje, Prienuose, Pakuonyje, Kunigiškiuose.

Visas Karolio Rimtauto Kašponio gyvenimas buvo paskirtas menui ir mokslui, gražiems ir prasmingiems darbams jis mokėjo sutelkti žmones, viską atlikdavo atsakingai ir preciziškai.

Lietuvos muzikų sąjunga

Karolio Rimtauto Kašponio rūpesčiu A. J. Greimo atminimas įamžintas Prienuose

grindai“ (1965), „Solfedžio“ (1969, iki 2017 m. išleista net 12 laidų), „Choro pratybos“ (kartu su P. Tamuliūnu, 1973), „Harmonija“ (I dalis – 1984, II dalis – 1988), monografija „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (1992), kurioje, panaudojęs lyginamąjį ir tikimybinį-statistinį tyrimo metodus, nustatė kai kurias melodikos ir lietuvių kalbos dėsningumų analogijas. Parašė istorinę apybraižą

Druskininkuose su suomių muzikos semiotiku Eero Tarasti, 2013 m.

Muzikos barai / 67

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Gintautas VENISLOVAS Choro dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, choro „Brevis“ meno vadovas ir vyr. dirigentas, LMTA docentas (gegužės 1 d.)

Raimondas KATINAS Choro dirigentas, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunių choro vadovas (gegužės 2 d.)

Judita BUTKYTĖ-KOMOVIENĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (gegužės 14 d.)

Laimutė Ona UŽKURAITIENĖ Choro dirigentė, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė (gegužės 22 d.)

Audrius STASIULIS Trombonininkas, LNOBT orkestro artistas, Vilniaus B. Jonušo muzikos mokyklos mokytojas (gegužės 30 d.)

Vitalija VALEIKIENĖ Choro dirigentė (birželio 20 d.)

Rokas VALUNTONIS Pianistas (birželio 25 d.)

Povilas MATAITIS Režisierius, choro dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (birželio 26 d.)

Marius ŠINKŪNAS Vibrafonininkas (liepos 1 d.)

Agnė DOVEIKAITĖ-RUBINĖ Smuikininkė (liepos 19 d.)

Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ Choro dirigentė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė, mokytoja ekspertė (liepos 22 d.)

Muzikos barai / 68

Lietuvos muzikų sąjungos metinė ataskaitinė rinkimų konferencija 2018 m. balandžio 21 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Konferencijų salėje, įvyko Lietuvos muzikų sąjungos metinė ataskaitinė rinkimų konferencija (visuotinis susirinkimas) „Kūrybinis sambūris: iššūkiai ir perspektyvos“.

Konferencijos dalyvius pasveikino ir kai kuriuos meno kūrėjų veiklos aspektus aptarė Lietuvos Respublikos Seimo ir LMS narys Vytautas Juozapaitis, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis, Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas Krescencijus Stoškus, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, SRTRF direktorius Gintaras Songaila, Alytaus muzikos mokyklos direktorė Aldona Vilkelienė.

Buvo perskaitytas kultūros ministrės Lianos RuokytėsJonsson sveikinimas konferencijos dalyviams, parodytas Giedriaus Kuprevičiaus sveikinimo vaizdo įrašas.

Konferencijos (visuotinio susirinkimo) dalyviai visais balsais pritarė Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos siūlymui suteikti Lietuvos muzikų sąjungos garbės nario vardą prof. Juozui Domarkui.

Išklausytos ir patvirtintos LMS prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės ir Revizijos komisijos ataskaitos.

Diskusijose kalbėjo: A. Žigaitytė-Nekrošienė, Vytautas Alenskas, Egidijus Ališauskas, Tomas Bakučionis, Robertas Beinaris, Aistė Bružaitė, Aldona Juodelienė, Ramunė Kryžauskienė, Petras Kunca, Inga Maknavičienė, Leonidas Melnikas, Petras Vyšniauskas, Kazimieras Daugėla. Įvyko Lietuvos muzikų sąjungos prezidento, Tarybos ir Revizijos komisijos rinkimai.

Remiantis LMS įstatų 6.6 p. nuostata, Lietuvos muzikų sąjungos prezidente išrinkta Audronė ŽigaitytėNekrošienė. Į LMS Tarybą išrinkti daugiausia balsų gavę LMS nariai: Leonidas Melnikas, Robertas Beinaris, Ramunė Kryžauskienė, Vytautas Alenskas, Petras Kunca, Modestas Pitrėnas, Tomas Bakučionis, Asta Krikščiūnaitė. Į LMS Revizijos komisiją išrinkti daugiausia balsų gavę LMS nariai: Aldona Vilkelienė, Vera Markova-Badjanova, Ričardas Sviackevičius.

Konferencijos dalyviai visais balsais patvirtino balsų skaičiavimo komisijos protokolą.

Išsamiau apie konferenciją ir suvažiavimo dienomis vykusią Didžiąją muzikų šventę skaitykite kitame „Muzikos barų“ numeryje

LMS garbės narį Juozą Domarką sveikina prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Konferencijos dalyviai ir svečiai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Vyriausią LMS narį Petrą Juodelę sveikina Petras Vyšniauskas

Dainiaus LABUČIO nuotraukos

J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Balsuoja LMS nariai. Pirmame plane – Vytautas Juozapaitis ir Leopoldas Digrys

Lietuvos muzikų sąjungos administracija

„Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų

SRTRF remia: projektą

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 23 000 Eurų

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS 2018 PEDAGOGAI

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS 2018 SVEČIAI

Daugiau informacijos

www.muzikusajunga.lt/

Daugiau informacijos

www.muzikusajunga.lt