Lietuvos muzikų sąjunga

www.muzikusajunga.lt

2018 RUGPJŪTIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Vilniaus festivalis

2 p.

Antanas Radvila ir jo „Faustas“

42 p.

Lilija ŠUKYTĖ

52 p.

Šiame numeryje:

DAINŲ ŠVENTĖ Numeris su CD

ATSILIEPK DAINOJ Radijo ir televizijos valstybinis choras, dirigentas Petras VAIČEKONIS Moterų choras AIDAS, meno vadovas ir dirigentas Petras VAIČEKONIS 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

Konradas Kaveckas. VILNIUJ ŽYDI LIEPOS, ž. Eugenijaus Matuzevičiaus 3´09 Lionginas Abarius. UŽ RASEINIŲ, ANT DUBYSOS, ž. Maironio 3´18 Viktoras Budrevičius. KAIP SURASTI LIETUVĄ, ž. Juozo Nekrošiaus 1´48 Stasys Šimkus. EŽERĖLIS, ž. Fausto Kiršos 1´44 Lietuvių liaudies daina ANT KALNO MALŪNĖLIS, harmonizuota Antano Budriūno 1´53 Lietuvių liaudies daina MOTINĖLE SENGALVĖLE, harmonizuota Stasio Šimkaus 2´25 Lietuvių liaudies daina OŽELIS, harmonizuota Stasio Šimkaus 1´36 Jurgis Juozapaitis. ŠEŠUPĖ, ž. Sigitos Gedos (atlieka moterų grupė) 2´39 Vytautas Paltanavičius. GIMTIEJI TOLIAI, ž. Jono Strielkūno (atlieka vyrų grupė) 2´17 Jurgis Juozapaitis. ŽYDROJI GĖLELĖ, ž. Sigito Gedos (atlieka moterų grupė) 1´29 Lietuvių liaudies daina UŽ NEMYLIMO BERNELIO, harmonizuota Antano Račiūno 2´42 Lietuvių liaudies daina SUSIVIJO DOBILAI, harmonizuota Antano Belazaro 1´11 Feliksas Bajoras. ANDANTINO, ž. Marcelijaus Martinaičio 2´16 Lietuvių liaudies daina OI, LUNKELA, harmonizuota Felikso Bajoro 2´04 Stasys Šimkus. NAKTIES TYLUMOJ, ž. Liudo Giros 4´12 Karol Prosnak. LAKŠTINGALA IR ROŽĖ 2´26 Mihkel Lüdig. MIŠKO EŽERAS, ž. Karlo Eduardo Sööto 2´33 Emīls Dārziņš. SVAJONIŲ TOLYJE, ž. Aspazijos 2´56 Aleksandr Grečaninov. APLINKUI PRARAJOS UOLĖTOS, ž. Aleksejaus Tolstojaus (liet. tekst. Juozo Puteikio) 4´09 César Cui. VISUR TYLU, ž. Daniilo Rathauso (liet. tekst. Juozo Puteikio) 2´57 Karol Prosnak. JŪRA, ž. Kristinos Chrustelskos (liet. tekst. S. Račiūno) 4´34 Sergej Tanejev. VAKARAS, ž. Jakovo Polonskio (liet. tekst. V. Bložės) 3´17 Aleksandr Grečaninov. SKLIAUTUOSE UGNINIUOSE, ž. Ivano Surikovo (liet. tekst. Juozo Puteikio) 1´45 Sergej Tanejev. SERENADA, ž. Vytauto Bložės 1´49 César Cui. MELSVOS GĖLĖS LAUKŲ (RUGIAGĖLĖS LAUKUOS), ž. Fiodoro Sologubo (liet. tekst. Arėjo Vitkausko) 2´13 Felix Mendelssohn-Bartholdy. PAVASARIUI ARTĖJANT, ž. Stasio Ylos 2´45 Deni Dežė. SERENADA, ž. V. Ogos (liet. tekst. Arėjo Vitkausko) 2´36 Italų liaudies daina SICILIETIŠKA TARANTELA, harmonizuota M. Roček, ž. Arėjo Vitkausko 1´55 Atlieka Radijo ir televizijos valstybinis choras, diriguoja Petras Vaičekonis Lietuvių liaudies daina ŪŽIA GIRELĖ, harmonizuota Stasio Šimkaus 2´59 Leonas Povilaitis. KERMOŠIUS, ž. Vytauto Barausko 1´48 Lietuvių liaudies daina VĖJAS LAPĄ NUKRĖTĖ, harmonizuota Kristinos Vasiliauskaitės 1´14 Camille Saint-Saëns. Choras PAVASARĮ SKINAM ŽIEDUS iš operos SAMSONAS IR DALILA, ž. Ferdinando Lemaire´o 1´36

Atlieka moterų choras AIDAS, meno vadovas ir dirigentas Petras Vaičekonis Dalyvauja Eduardas Kaniauskas (fortepijonas) – 32, Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras (meno vadovai Aloyzas Končius, Jaroslavas Cechanovičius) – 1, 2

TT 78´30 Įrašai iš Lietuvos radijo garso archyvo

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2018 RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (486–487) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje © LNKC nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Viršelio ir CD tema „Atsiliepk dainoj“

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Turinys ŠVENTĖ 2018 M. Lietuvos šimtmečio dainų šventė „Vardan tos...“ / 18 p.

Daiva Tamošaitytė Nerimo ženklai: ar dainų šventės išliks? / 23 p.

CHORO MAGIJA Ingrida Alonderė Virtualus choras – ir Lietuvoje / 26 p.

PAŽINTIS Agnė Sabulytė Martynos Jatkauskaitės svajonių skrydis / 34 p. Žaneta Skersytė Meno poreikis savaime neatsiranda / 48 p.

Pokalbis su nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove Laima Vilimiene

IŠ ARTI

Petras Vaičekonis: „Dainavimas chore suvienija žmones“ / 29 p.

Edita Grudzinskaitė-Gruodis Vaclovas Augustinas: „Mano tuštybė jau patenkinta, mano ego – ramus“ / 36 p.

FESTIVALIAI

NAUJI LEIDINIAI

CD TEMA

Laima Jonušienė Vilniaus festivalis Nepriklausomybės šimtmečio vasarą / 2 p.

Gabrielė Sližytė Europos likimą lems muzika? / 10 p.

Potsdamo vasaros muzikos festivalio akimirkos

Miko Žukausko objektyve – Žibuoklės Martinaitytės muzika / 39 p.

Onutės Narbutaitės gyvos praktikos natos / 40 p.

UŽMIRŠTI VILNIEČIAI

Paulina Nalivaikaitė Platėjantys Kintų horizontai / 12 p.

Jūratė Trilupaitienė Antanas Radvila ir jo „Faustas“ / 42 p.

KRONIKA

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Tomas Bakučionis Teatrališkas barokas su Rūta Vosyliūte / 32 p.

Lietuvos chorų sąjungos suvažiavime / 51 p.

In memoriam Lilija Mačiulaitienė / 51 p.

Justina Orlovskytė Garsiai nuskambėjo XIV „Trakų fanfarinė savaitė“ / 32 p.

BVMA 2018

DIDŽIOJI SALĖ Zalcburgo festivalyje suspindo Asmik Grigorian Salomėja / 46 p.

Edita Grudzinskaitė Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“ / 46 p.

Edita Grudzinskaitė Lilija Šukytė: „Šiuo keliu aš daugiau neisiu, ši minutė niekad nesikartos“ / 52 p.

Dešimties dienų kelionė profesinio meistriškumo link / 59 p.

Birštono vasaros menų akademijos dienoraštis

PAVELDAS Aleksandras Šidlauskas Trečioji Dainų šventė / 16 p.

Muzikos barai / 1

FESTIVALIAI

Birželio 3–19 Laima JONUŠIENĖ

V

ilniaus festivalio istorijoje to dar nebuvo! Nuskambėjus jo baigiamajam akcentui – Vienos filharmonijos simfoninio orkestro („Wiener Philharmoniker“) koncertui – tarp gausybės susižavėjimo pareiškimų buvo ir toks: dabar jau galiu ramiai numirti. Apie šią tobulą ir netikėtą festivalio dovaną kiek vėliau, nes ne mažiau rūpi ir kitų lauktų žmonių susibūrimas mūsų muzikinio gyvenimo derliaus šventėje.

SUBTILI VIOLETOS URMANOS DOVANA

Ji pasirodė dar žvalesnė, sustiprėjusiu, gilesniu balsu – mecosopranu, į kurį grįžo po labai pavykusių bandymų palikti savo pėdsaką soprano

Muzikos barai / 2

istorijoje. Šįkart Violeta mums parinko ypatingą Europos kultūros reiškinį – Lied.

Pirmiausia tai buvo devynios F. Schuberto dainos – ankstyvosios, mažiau mums žinomos, bet pasauliui reikšmingos kaip romantizmo apraiška, lėmusi daugelio menininkų kelius ir

dvidešimtojo amžiaus kryžkelėse.

Buvo ypač įdomu išgirsti ir ankstyvąsias R. Strausso dainas, labiau susijusias su savo pirmapradėmis ištakomis, dar nestilizuotas secesijos vingių ar kitokių amžiaus pabaigos ženklų.

Išryškinti tą jų grynumą nėra paprasta, nes jos reikalauja ypatingos kamerinio muzikavimo nuostatos. Tai dainos ne tik balsui, bet ir fortepijonui, čia būtinas nepaprastas abiejų atlikėjų jautrumas ir darna. Violeta Urmana rado idealią tokio muzikavimo partnerę Gaivą Bandzinaitę, dėstančią Zalcburgo menų universitete „Mozarteum“ (vokiškai kalbančiose šalyse Lied menui ypatingą dėmesį skiria aukštieji mokslai) ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje.

© LNF, Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vilniaus festivalis Nepriklausomybės šimtmečio vasarą

PASAULIS – LIETUVAI, LIETUVA – PASAULIUI

Šiai sąvokai prasmę pirmiausia suteikia jaunimas – judrus, protingas, smalsus, kuriam nuojauta diktuoja pažinimo poreikius mums vis dar tebeverkšlenant dėl Lietuvos išsivaikščiojimo. Šiųmetėje Vilniaus festivalio programoje kaip tik ir akcentuotos lietuviškos odisėjos: matome, kad kelionėse po pasaulį laimingiesiems, nebepatyrusiems totalitarizmo pančių, greitai išmokusiems Europos kalbų, atsiveria kitokios galimybės.

Kartu ir patirtys, kurias jie atneša mūsų kultūrai. Ypač įspūdingas buvo birželio 7-osios koncertas (jo partneris – LNOBT paramos fondas „Orfėjo lyra“) – galimybė po ilgesnės pertraukos, Lietuvos valstybei švenčiant atkūrimo šimtmetį, vėl išgirsti iš kitos vandenyno pusės sugrąžintą penkių talentingų mūsų senosios kartos kompozitorių – nuo modernizmo at-

stovų Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Kačinsko, Juliaus Gaidelio iki neoklasiko Vlado Jakubėno ir neoromantiko Kazimiero Viktoro Banaičio – kūrybą.

Tai buvo padaryta jaunųjų pasišventėlių, o labiausiai Gabrieliaus Aleknos, iniciatyva. G. Alekna – pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas Juilliardo mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis, jo mokslinio darbo tema – Vytauto Bacevičiaus kūryba.

Mokslininkas yra ir Tarptautinio Beethoveno pianistų konkurso Vienoje laureatas. Mūsų išrinktosios valdžios nuopelnas čia tik tas, kad ji nebepriima nuosprendžių – išleisti ar neišleisti jauną žmogų mokytis į užsienį. O juk Gabrieliaus kūrybinėmis iniciatyvomis Lietuvoje, be abejo, turėtų pasirūpinti ne tik paramos fondai.

Koncerte dalyvavo tarptautiniame V. Noreikos dainininkų konkurse dėmesio sulaukęs baritonas Modestas Sedlevičius. Net atsitiktinai išgirstas įrašas liudija jo balso tembro, interpretacijos ypatumus, būdingus di-

deliu artistiniu talentu apdovanotai asmenybei.

Onutės Gražinytės dalyvavimas šioje programoje patvirtino faktą, kad unikalioje Gražinių šeimoje užaugo ir rimčiausio ansamblinio muzikavimo atstovė. Nuo pirmo pasirodymo koncerte su sopranu Dovile Kazonaite (V. Jakubėno, K. V. Banaičio kūriniai balsui ir fortepijonui) iki Vytauto Bacevičiaus „Septintojo žodžio“, op.

73, dviem fortepijonams drauge su G. Alekna. Pastarasis kūrinys pareikalavo daug jėgų, staigaus stilistinio posūkio, maksimalaus atidumo garsiajam partneriui. Paprastai linksma, nestokojanti sąmojo Onutė po koncerto prisipažino kiek pavargusi.

Jeronimo Kačinsko Styginių kvartetas Nr. 3 (1993) įrodė, kad pasiteisino ilgametės Vilniaus kvarteto primarijės prof. Audronės Vainiūnaitės sumanymas užleisti pultą savo mokinei Daliai Kuznecovaitei.

Kvintetas pučiamiesiems, parašytas po karo audrų ir siaubo tėvynės

Muzikos barai / 3

© LNF, Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

FESTIVALIAI

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana pasirodė dar žvalesnė, sustiprėjusiu, gilesniu balsu – mecosopranu, į kurį grįžo po labai pavykusių bandymų palikti savo pėdsaką soprano istorijoje. Festivalyje jai talkino pianistė Gaiva Bandzinaitė

netekusio modernios krypties kūrėjo Juliaus Gaidelio, priminė, kad, deja, Lietuvoje 1956 m. tokios stilistikos kūrinys būtų buvęs įvardintas kaip pavojingas. Jį birželio 7-osios koncerte grojo Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas, subūręs penkis Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatus.

Koncerto programoje išsiskyrė šventiniai, pavasariški akcentai, parašyti remiantis europietiškojo Lied žanro tradicijomis, – dainos balsui ir fortepijonui: Vlado Jakubėno „Gėlės iš šieno“, Kazimiero Viktoro Banaičio „Obelų žiedai“. Meniniam įspūdžiui priskirčiau ir skaidrų Kazio Binkio teksto paprastumą. „Dar niekad lietuvių poezijoje šitaip nežydėjo obelys! Taip paprastai ir poetiškai. Taip tyliai ir švelniai, – 1964-aisiais rašė literatūros kritikas Vytautas Kubilius. – Visa paslaptis – nuostabi harmonija, vidinis vientisumas, džiaugsmingos pilnumos jausmas. Krintančiuose obels žieduose skamba laimingos ir darnios sielos melodija. Ji ir duoda kūriniui tą įstabų skaidrumą, kai žodžiai darosi lengvi kaip saulės spinduliai, tą nepaprastą darnumą, kai visas eilėraštis – tik vienas judesys, tą poetinę graciją, pilną švelnumo ir šilumos.“ Jaunųjų atlikėjų Dovilės Kazonaitės ir Onutės Gražinytės muzikinis dialogas atskleidė šios nuostabios harmonijos paslaptį.

Muzikos barai / 4

VILTIES ŽENKLAI

Organizacinė Vilniaus festivalio našta šiemet teko jo vadovei Rūtai Prusevičienei. Dėl jos nuoseklios kryptingos veiklos ir galėjo įvykti toks prestižinis vasaros festivalis – šventiškas, pakilus, be nereikalingos pompastikos, net be tokių dabar pasaulyje paplitusių rimtosios muzikos gelbėjimosi priemonių kaip Tango (A. Piazzolla) ar Džiazas. Kalbant apie šventės tikslus akcentuotos tradicijų ir naujovių sinergijos buvo su kaupu, vien stebint tokius viltingus reiškinius kaip lietuvių dirigenčių fenomenas, mokslininko ir pianisto G. Aleknos iniciatyvos. Prasminga ir tai, kad birželio 15-osios vakarą, kai nebuvo festivalio koncerto, LMTA salėje vyko atviras šiuolaikinės muzikos atlikėjų egzaminas. Tai – įdomiausio naujosios muzikos atstovo Vykinto Baltako veiklos rezultatas. Į jo vadovaujamą šios krypties specializaciją Muzikos akademijoje jau prašosi daugiau norinčiųjų, nei įmanoma priimti... Šiuolaikinės muzikos kūrėjas, pedagogas, dirigentas Vykintas Baltakas jau ne kartą yra dalyvavęs Vilniaus festivalyje, čia vyko jo kūrinio „Commentum“ violončelei ir fortepijonui pasaulinė premjera.

Vilniaus festivalis kasmet turi ir vis naują žaismingą ženklą plakatuose ir programose. Šiemet toji žaismė slėpė gilesnę prasmę. Programų viršeliuose nuvarvėję trispalvės dažai ant

netvaraus smuiko nuolaužų – tarsi aliuzija į tai, kad smuiku buvo kuriama Nepriklausomos Lietuvos „Tautiška giesmė“. Štai ir taip, aprimus laikmečio audroms, galėjome pažvelgti į mūsų pakirstos ir niekintos savasties ištakas... Vilniaus festivalio logotipo, kuriame keičiasi tik metai, europietiškumą primena vėlyvojo baroko detalė, atidžiau įsižiūrėjus, užbaigianti styginio muzikos instrumento korpuso siluetą. Logotipo kairiajame viršutiniame kampe dar viena nuoroda į aiškią kultūrinę orientaciją – kuklus Europos festivalių asociacijos ženklas.

Kiek prisimenu, R. Prusevičienė visada labai vertino dalyvavimą šioje veikloje – kaip įsijungimą į tokias struktūras, kurios kultūrai šiuolaikiniame pasaulyje gyvybiškai būtinos.

Nuolatinį susidomėjimą Vilniaus festivalio įvykiais rodo, kad ir skurstanti, mūsų kultūrinė spauda. Kaip paprastai, ir šiemet suaktyvėjo „7 meno dienų“ muzikinio gyvenimo puslapiai, nė vienas renginio koncertas neliko nenušviestas. ...Pačiame festivalio įkarštyje mieste pakvipo braškėmis ir liepų žiedais.

Jų taurus aromatas tarytum kokia atlaidų aura apgaubė įkaitusius senamiesčio mūrus. Koncertų salės fojė, šalia programų, lentynose sugulė karščiams paruoštos baltos vėduoklės su festivalio ženklu...

Nežinau, ar lankė koncertus Vilniaus meras, paskendęs kur kas žemiškesniuose rūpesčiuose, tačiau jo geranoriškumą festivalio vadovei pavyko išjudinti, ir jis, kaip Vilniaus klubo pirmininkas, pakvietė spaudos konferencijos dalyvius į jaukią ir puošnią šio klubo salę Umiastovskių rūmuose. Meras pabrėžė, kad Vilniaus klubo patalpos bus vis atviresnės besidomintiems kuo įvairesniais kultūros aspektais.

O gal atsiras galimybė čia įgyvendinti ir kai kurias kamerinio muzikavimo idėjas? Tarsi patvirtindamas tai į spaudos konferenciją atėjo kvartetas „Mettis“, susikūręs 2011 metais LMTA, prof. Augustino Vasiliausko klasėje. Kvarteto pademonstruota garso skambėjimo kokybė sakyte sakė – pati aplinka diktuoja idėjas... Be to, tai buvo ypatinga proga dar kartą

priminti, kad laukiame didžiosios – geros akustikos – koncertų salės. Čia, Vilniaus klubo patalpose, meras, kaip paprastai šypsodamasis, visai rimtai pažadėjo, kad tokios salės ant Tauro kalno galbūt sulauksime apie 2024– 2025 metus. Savivaldybė jau įsigyja pastatą, jau ruošiasi konceptualiam naujojo statinio planui.

Taigi, salės laukimo laiką matuosime būsimų Vilniaus festivalių metais – kaskart vis arčiau tikslo.

VIVICOS GENAUX FEJERVERKAI

Birželio trečiąją mus pirmą kartą aplankiusi ir festivalį pradėjusi nekantriai laukta Vivica Genaux pasirodė scenoje šiltokai apsirengusi, kas paskatino spėjimus apie jos šiaurietišką prigimtį. Bet solistė, ilgus metus prisirišusi prie Aliaskos, pasirodo, turi net... meksikietiškų šaknų. Ši nepaprasto temperamento artistė tik iš dalies egzotiškos prigimties: tėvas – valonų kilmės amerikietis, Aliaskos Ferbankso universiteto profesorius, mama – Šveicarijos vokietė, tiesa, gimusi Meksikoje. Gal toks įdomus kilmės susimaišymas ir lėmė artistės temperamentą, grūdintą Aliaskos šalčiuose. Beje, besidomėdami Vivicos mokytojais, vėl susiduriame su rumunų kilmės garsenybės Virginios Zeani vardu. Pas ją tobulinosi ir Elīna Garanča, ir dar viena garsioji Vilniaus festivalio (2016) viešnia Angela Gheorghiu, vadinusi savo mokytoją antrąja mama. O Vivica Genaux – Virginios Zeani ir jos vyro, taip pat garsaus dainininko Nicollos Rossi Lemeni, mokinė Indianos universitete Blumingtone.

Sunku pamiršti šios artistų poros viešnagę Vilniuje, kai Virgilijus Noreika, grįžęs iš stažuotės Milane, turėjo galimybę Virginią Zeani pasikviesti spektakliui „Madam Baterflai“ senajame Operos teatre Basanavičiaus gatvėje.

Toji artistų ir pedagogų pora suteikė puikiausius pagrindus ir Vivicos bel canto. Tai liudija įrašai, kur ji dainuoja Roziną, Angeliną, Romeo, Orsini. Jos balso apimtis – koloratūrinis mecosopranas nuo mažosios oktavos sol iki antrosios si-bemol.

Sakoma, kad ne veltui ji pradėjo nuo

Rossini, kurio daug partijų parašyta paslankiems altams su „geromis aukštosiomis natomis“. Koloratūriniai mecosopranai paprastai dainuoja tonu aukščiau.

Festivalio atidarymo koncerte per pertrauką lankytojai diskutavo, kas jiems labiau patinka – Vivica Genaux ar Cecilia Bartoli. Nenoriu slėpti ir savo nuomonės: kai kurių Cecilios natų dinamiškesnė forma, raiškesni jų kontūrai. Vivicos artistinėje raiškoje – ne tik daugiau dvasingumo, bet ir noro bendrauti su aplinka čia pat, kiekvieną sekundę, bet kokioje situacijoje.

Mūsų dainininkė Renata Dubinskaitė parašė bene pačią įspūdingiausią festivalio koncertų recenziją „Sprogstamoji baroko muzikos galia. Vilniaus festivalio pradžios koncertas su Vivica Genaux ir „Les accents“ (7 meno dienos, Nr. 23 (1260), 2018-06-08). Autorė remiasi savo – dainininkės – patyrimu, baroko muzikos studijomis ir jos emocijos prasmingai apibūdina „sprogstantį baroko muzikos užtaisą ir svaiginančius kontrastus: jei džiaugtis – tai su fejerverkais, jei pykti – tai su furijomis, jei kentėti – tai su krauju“. Tai, be abejo, artima Vivicos temperamentui, jos artistinei prigimčiai.

Turi žavesio ir kai kurios Vivicos ydos – kad ir lėkimas pašėlusiu greičiu, peršokant visas interpretacijos ribas. Händelio arijoje iš operos „Laiko ir tiesos triumfas“ ji ir smuikininko Thibault Noally vadovaujamas baroko muzikos orkestras „Les accents“ kėlė tikrą audrą. Toks tempas ar trys natos per sekundę būtų beprasmis, jei „greičio viršijimas“ neturėtų svarbiausios artistinės paslapties – ypatingo lengvumo jausmo, nešant pačią sunkiausią sceninės būties naštą... Žavėjo orkestro ir dainininkės gebėjimai visomis priemonėmis pasakoti tekstą.

Tai lyg senosios muzikos atlikimo pamokos, ypač aktualios šiuolaikiniams dainininkams.

IR PÄRTAS, IR MOZARTAS

Lietuvos kamerinis orkestras – nuolatinis Vilniaus festivalio dalyvis. Jo vadovas smuikininkas virtuozas Sergejus Krylovas mus džiugina tiek parinktomis programomis, tiek jo paties atrastais solistais. Šį kartą, birželio 5-osios

koncerte „Muzikinė brolystė“, matėme, kaip festivalio auditoriją papildė garbaus pašaukimo žmonės. Vien dėl mums jau pažįstamos ir niekada neatsibostančios Arvo Pärto kompozicijos „Fratres“ smuikui, styginiams ir mušamiesiems. Ją pats kompozitorius apibūdina varpų skambėjimo sąvoka – tai „paprastų harmonijų, elementarių ritmų, nekintamų tempų, nepadailintų melodijų ir persmelkta trigarsių“ muzika. Koncerto programos tekstą parengusi redaktorė Justa Adomonytė-Šlekaitienė primena, kad „Fratres“ struktūra „nepaprastai logiška, matematiškai apskaičiuota, joje gausu skaitmeninių progresijų konstruojant devynių akordų sekas, šis racionalusis pagrindas klausytojus tarsi išvilioja į meditatyvinę kelionę po harmonijos sąskambius“.

Nežinia, kodėl buvo atidėtas programoje pristatytas A. Martinaičio Koncertas smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m´art komedijų sezonas“.

Gal atlikėjai dar nebuvo pakankamai pasiruošę, o gal pagalvota, kad grotesko, blizgesio, bravūros kupina šv.

Kvailybė bus pernelyg aštrus kontrastas šalia „Fratres“ meditacijų, nors pakėlę akis į mūsų tauriosios šventovės – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios – baroko skulptūromis puoštus skliautus, ten pamatysime labai kontrastingų ir tragikomiškų scenų. Martinaitį tą vakarą „gelbėjo“ Mozartas ir S. Krylovo virtuoziškumas.

Minėtas muzikinis skersvėjis po pertraukos nė kiek nesutrukdė malonios pažinties su jaunais ir išmintingais olandų pianistais broliais Lucasu ir Arthuru Jussenais, suteikusiais mums tiesiog karališką prabangą klausytis jų interpretuojamo W. A. Mozarto – Koncerto dviem fortepijonams ir orkestrui Nr. 10 Es-dur.

Kv 365 316 a. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas.

TALENTŲ BŪRĖJA MŪZA RUBACKYTĖ

Vilniaus festivalį vadiname prestižiniu ir todėl, kad jame dažnai dalyvauja pianistė Mūza Rubackytė.

Ji – geriausia F. Liszto atlikėja, jos dėka gyvuoja ir daug kitų sėkmingų muzikos renginių. Profesorės patir-

Muzikos barai / 5

FESTIVALIAI INTRIGUOJANTYS KONTRASTAI

Pianistė Mūza Rubackytė, styginių kvartetas „Mettis“ ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas žvelgė „Nuo aukštų bokštų“...

tis, organizaciniai gebėjimai, įžvalga ir kultūros diplomatinės misijos suvokimas, neblėstantis artistinis jaunatviškumas – visa tai liudija, kodėl mes be jos apskritai negalime įsivaizduoti muzikinio Lietuvos gyvenimo. Šis festivalis patvirtino, ką gali vis naujos meninės idėjos ir tokie paprasti, bet sykiu įžvalgūs koncerto programos sudarymo principai: čia – ir gilūs klausimai, ir laikmečių paslaptimis pridengtų kūrinių istorijos; klausimai, kitąkart nereikalaujantys atsakymo, bet palaikantys meninei kūrybai būtiną metafiziką. Tai – apie labiausiai patikusį šio festivalio birželio 11-osios kamerinio muzikavimo vakarą „Nuo aukštų bokštų“. Įdomu buvo palyginti du kvartetus: išpuoselėtą ir žaismingą tobulos konstrukcijos J. Haydno styginį kvartetą „Vieversys“ Nr. 53 D-dur, op. 64 Nr. 5, Hob. III:63, ir vienintelį M. K. Čiurlionio tik trijų dalių Styginių kvartetą c-mol (VL 83) bei jo pamatinį lietuvišką minorą, savotišką mūsų muzikinės mąstysenos kodą, peršviečiantį ir pačios optimistiškiausios kūrybos erdves.

Drauge muzikuoti buvo pakviestos neeilinės asmenybės – nenuoramos, vis naujos patirties ieškotojai.

Kontrabosininkas Donatas Bagurskas, LMTA docentas, šio instrumento statusui turbūt nusipelnęs ne mažiau už patį Patricką Süskindą. Ir talen-

Muzikos barai / 6

tingi kvarteto „Mettis“ muzikantai Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė).

Tą birželio 11-osios pavakarę griaudėjo ir lijo, taksi telefonų atsakikliai vieningai grojo „prašome palaukti“, o neturintys tokio laukimo kantrybės į Filharmoniją pateko kiaurai permirkę. „Prakeikimo“ fantomas skrieja virš Senamiesčio, pagalvojau eidama į salę – varvanti, bet patenkinta, kad nepavėlavau į pirmąją koncerto dalį. Nuojauta, o gal ir tas pats fantomas slapčia patarė paskubėti, nes F. Liszto „Malédiction“ (Prakeikimas) buvo sukeistas vietomis su Louis Vierne kvintetu. Ir neapsirikau.

F. Liszto kūrinys – vienas didžiausių festivalio įspūdžių. Ne todėl, kad susijęs su pamestos jo literatūrinės programos istorija. Kūrinys rašytas fortepijonui ir styginių orkestrui, bet koncerte pasiūlyta kvinteto sudėtis labai pateisino būtent kamerinį bendravimą.

F. Liszto „Prakeikimas“, S.121/R.452, nors ir vienas ankstyvųjų kompozitoriaus kūrinių, buvo didžiausia šventė ir prabanga – toks brandus jo virtuozinis koncertinis stilius, motyvų kaita, nuo liūdesio iki žaismės auganti įtampa ir netikėta atomazga finale.

Nežinau, ar tai buvo Mirgos Gražinytės sumanymas. Ko gero, taip.

Didžiausia festivalio programos intriga – Esos-Pekkos Saloneno kūrinys fortepijonui ir orkestrui, pasikvietus pianistą Andrių Žlabį. Klausytojai iš anksto žino, ko laukia, nes jau seniai žavisi giliomis jo J. S. Bacho, klasikų ir romantikų kūrinių interpretacijomis.

Tąkart, birželio 14-ąją, tik po atsitiktinės G. Kančelio miniatiūros bisui, pianisto gerbėjai su palengvėjimu atsiduso: pagaliau A. Žlabys sugrįžo! Mat minėtame E.-P. Saloneno kūrinyje, kai kurių klausytojų nuomone, pianistui nėra ko veikti: fortepijono garsai čia esą skandinami pernelyg tirštoje orkestruotėje, begalinių spalvų ir atspalvių, įvairiausių stilių kosmose.

Po tokios provokacijos daugelis nuolatinių A. Žlabio gerbėjų spaudoje tylėjo, o Laimutė Ligeikaitė pirmoji stojo į kovą su šios minėtos orkestruotės galiūnu ir, atrodo, susilaukė daug pritarimų, tačiau net nusivylę kūriniu klausytojai negailėjo komplimentų dirigentei Giedrei Šlekytei, taip lengvai ir paprastai suvaldžiusiai šį, iš pirmo žvilgsnio neaprėpiamą, autoriaus opusą.

Ne itin gausi žinomo suomių dirigento E.-P. Saloneno kūryba jau yra sulaukusi nuostabos ar nepritarimo ir didžiausiose pasaulio koncertų salėse, net Paryžiaus filharmonijoje, tačiau jo kūrinius įrašinėti imasi žymiausios kompanijos, pavyzdžiui, „Deutsche Grammophon“, kuri šį Koncertą yra išleidusi su pianistu J. Bronfmanu, diriguojant pačiam autoriui. Retas E.-P. Saloneno opusas nesulaukia ir kokios prestižinės premijos. Vien asmenybės patrauklumas, komunikabilumas, iniciatyvumas, pedagoginis talentas tokiais matais nematuojami, tad norėtųsi daugiau klausytojų dėmesio šiam nuolatinio faustiško nerimo lydimam nepaprasto kūrybinio temperamento suomiui, prisirišusiam prie Sibeliaus, prie medinio namelio Šiaurės pašvaisčių žemėje ir savo jūros platybių metaforomis pakerėjusiam Angelų miesto Disney´aus muzikos rūmų kūrėją architektą Franką Gehry. „Wing on

© LNF, Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Bene garsiausio šiandienos dirigento Esos-Pekkos Saloneno Koncertą fortepijonui ir orkestrui atliko Andrius Žlabys ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Giedrė Šlekytė

Wing“ – E.-P.Saloneno kūrinys, pirmą kartą nuskambėjęs Los Andžele 2004 metais, atidarant W. Disney´aus koncertų salę, kuri, beje, susijusi ir su stulbinančia Mirgos Gražinytės dirigentės karjera.

Dar gerokai prieš užgimstant šiam kūriniui, antraisiais naujojo tūkstantmečio metais, teko būti susitikime su tuo įstabios fantazijos ir konkrečios veiklos šiauriečiu, tebevadovavusiu Los Andželo filharmonijai. Tada Liucernos festivalyje jis dirigavo dešimčiai Los Andželo filharmonijos orkestro koncertų. Susitikimas vyko moderniame Šveicarijos užkampyje, šiuolaikiniuose perregimuose stiklo ir aliuminio rūmuose, įbridusiuose į ežerą.

E.-P. (angliškai tariama i:pi) – taip draugiškai kolegos kreipėsi į Saloneną – visą bendravimo laiką, kiek pamenu, skyrė didžiajam savo nerimui kūrybai, pripažindamas, kad geriausia mokykla jam yra būtent dirigento patirtis, partitūrų studijos, instrumentuotės paslaptys. E.-P. mėgsta rašyti griežtu kontrapunktu, tačiau kiek pasigilinus „nė viena linija nepraranda savo skaidrumo ir aiškumo“. Šią techniką tobulai valdė XX amžiaus kūrėjai, kurie dabar jau tapo klasikais. Ir dar sakoma, kad E.-P. – postmodernus ir labai emocionalus romantikas, gyvenantis Sibeliumi... Beje, jis baigęs Helsinkio Sibeliaus konservatoriją. Jo mokslo draugė – Kaja Saarijacho, pir-

mąsias jos operų ambicijas ir padėjo įgyvendinti E.-P. Vėliau ir vienas, ir kitas tapo tik suomių kilmės pasaulio piliečiais, tačiau ir jos, ir E.-P. kūriniai pirmiausia skamba Helsinkyje...

Nežinau, ar tada, pačiais pirmaisiais mūsų tūkstantmečio metais, jam jau buvo gimusi nauja harmoninė idėja, kuri jaučiama jo Koncerto smuikui ketvirtojoje dalyje „Adieu“. „Tai buvo tam tikras atsisveikinimas su nežinomybės baime, žengiant į kitą, brandesnio gyvenimo, etapą“, – vėliau pasakys E.-P. Birželio 14-ąją mūsų girdėtas jo Koncertas fortepijonui ir orkestrui – iš to brandaus amžiaus, kurio iššūkių jis nebijojo sulaukti. „Mane pagavo idėja kurti absoliučiai lankstų dinaminį ryšį tarp solisto pianisto ir ansamblio, kad tas nuolatinis judėjimas, fortepijono garso pasirodymas ir dingimas be perstojo vyktų augant viso kūrinio dinamikai.

Fortepijono skambesys yra svarbiausias, bet tarpais jis vaidina kamerinės muzikos vaidmenį, tampa orkestro solo instrumento partneriu, o kartais tiesiog įsilieja į ansamblį ir pagaliau skamba visiškai vienas“, – sakė kompozitorius. Labiausiai jį žavėjo ir domino tie laipsniški, labai subtilūs, net neaiškūs perėjimai, jungtys tarp skirtingų būsenų, pozicijų. Tokiomis netikėtomis priemonėmis grįžtama prie grynai orkestrinio rašymo, jau ne viename jo kūrinyje soliniams instru-

mentams taip rūpestingai, tarsi pagrindas, ruošiamas nenutrūkstamas harmoninis orkestro audinys.

Stilių įvairovė kūrinyje jau seniai nebėra nei naujovė, nei sumanymo chaosas, svarbu, kaip pateiksi ir organizuosi medžiagą, ar bus jautrūs „perėjimai iš vienos stotelės į kitą“ šioje, regis, begalinėje garsų kelionėje, ir svarbiausia, kaip bendraus fortepijonas su kitais instrumentais ar jų grupėmis. Taigi, pasak autoriaus, čia svarbu prisiminti esminius kamerinio muzikavimo principus – dialogus su orkestro instrumentais, kai fortepijonas kartais tampa ansamblio dalimi. Šis nepaprastai spalvingas, sėkmingai dirigentės Giedrės Šlekytės interpretuotas kūrinys su savo aiškiomis kamerinio bendravimo idėjomis pratęsė prof. Mūzos Rubackytės inicijuotą kamerinių ansamblių vakarą.

Ar kam kilo mintis, kad, pavyzdžiui, minėtame Louis Vierne kvintete nebuvo galimybių pasireikšti fortepijonui? Nežinau, kaip A. Žlabys jautėsi tame galingame orkestre, bet jis buvo įtaigus tokio muzikavimo dalyvis, pakluso prasmingiems ir jautriems dirigentės mostams.

Baltijos jūros festivalis Stokholme minint Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių šimtmetį – taip pat E.-P. Saloneno idėja. Giedrė Šlekytė jame dirigavo Ramintos Šerkšnytės kantatą-oratoriją sopranui, mecosopranui,

Muzikos barai / 7

FESTIVALIAI

Šv. Kazimiero bažnyčioje patyrėme sakrališką laiką su vokaliniu moterų ansambliu „Graces & Voices“

tenorui, bosui, chorui ir simfoniniam orkestrui „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ pagal Rabindranato Tagorės tekstus. Šį kompozitorės kūrinį jau girdėjome Vilniaus festivalyje prieš 11 metų, tuomet Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko jo pasaulinė premjera. Trys kūrinio dalys emocinėmis būsenomis aprėpia begalinę visatos erdvę, ieško tokių dvasios namų, „kur vartai patys amžiams atsidaro palietus juos saulėtekiui“... Pusvalandžio muzikinė meditacija, struktūriškai sudaryta iš improvizacijos ir pagrindinių temų ekspozicijos, tolesnio jų plėtojimo ir ekstaziškos kulminacijos.

Lyrinė poezija tampa subtilaus muzikinio skrydžio pagrindu, šis įtaigus kūrinys vertas pakartojimų.

Per tą laiką pasikeitė solistai, atėjo jaunimas, visų pirma pastebėtas ir įvertintas užsienio scenose. Ypač laukėme Giedrės Šlekytės – Mirgos Gražinytės „patikėtinės“. Ir tikrai, šių metų Vilniaus festivalyje kūrinys skambėjo tarsi parašytas trapiam ir reikliam Giedrės mostui. Laukėme mecosoprano Justinos Gringytės, su dideliu pasisekimu dainavusios Europos ir mūsų scenose, Tomo Pavilionio, Nerijaus Masevičiaus, taip pat turinčių tarptautinę sceninę patirtį.

Buvo įdomu, kaip šį kartą pasiseks klausytojų vidiniam žvilgsniui skirtas kūrinys, kai jo atnaujinimo akcentu tapo scenoje pakabinta drobė, turinti prabilti talentingo menininko R. Sakalausko videoprojekcijomis.

Muzikos, poezijos ir vaizdo santy-

Muzikos barai / 8

kių gyvybė visuomet trapi. R. Šerkšnytės pasirinkta R. Tagorės poezija – lyg iš iškiliausių himnų nakčiai... Šįkart tos videoprojekcijos ne tiek atvėrė kelią į dangaus ir žemės platybes, kiek į saulėlydžio ar aušros nušviestus medžius ir vandenis leido žvelgti tarsi pro senoviško garlaivio liuką.

Ekranas savaime atitraukia dėmesį, vaizdai, jų kompozicija ir ritmas neprilygo poezijai ir muzikai. Nežinia kodėl ir dainininkų tekstai skambėjo neaiškiai, o ir jie patys bei V. Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“ liko ekrano šešėlyje.

Taip abejodama vaizdo prasmingumu vis dėlto trumpam pasigailėjau, kad nesu fotografė. Atmintyje išliks nepakartojamas reginys, kai ekrane tarsi iš Larso von Triero „Melancholijos“, skambant giliausiai nakties muzikai, link tavęs atplaukia vis labiau šviesos išryškinamas kaimyninės planetos kamuolys, o toje šviesos ir tamsos sandūroje – trapi dirigentės figūrėlė su grafiškai išraiškingais iškeltų rankų mostais. Tik ar tokia impresija atpirko svarbiausią tikslą – muzikos skambėjimą, ar netapo begalinis jos jautrumas tik fonu beveik plakatiniam trumpam įspūdžiui? Ar ne per didelė kaina aukoti poeziją ir muziką tokiai vaizdo saviraiškai?

GIEDOJIMO DŽIUGESYS

Eidama „pasinerti į savo šventąjį laiką“, grigališkojo choralo koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje birželio 17-ąją, su dideliu pavydu galvojau

apie Austrijos miestą Gracą, į kurį suvažiuoja talentingiausias pasaulio jaunimas mokytis diriguoti chorams ir orkestrams, studijuoti vargonų muzikos, grigališkojo choralo. Čia įkurtame ansamblyje „Graces & Voices“ dainuoja šias ir kitas specialybes įgijusios muzikės, kelias jų turi ir viena ansamblio kūrėjų Adrija Čepaitė. O ypač pavydžiu jau seniai ir nuosekliai įgyvendinamai kultūros politikai, kai žmonės niekur – nuo Graco iki Grafenego ir Zalcburgo – nesijaučia nutolę nuo centro, priešingai, gali didžiuotis savo visaverčiu muzikiniu gyvenimu, turiningais vasaros festivaliais, savo vietiniais ir pasikviestais orfėjais...

Bet, matyt, dar turi nutekėti ilga ir audringa laiko upė, kol mes pasieksime tą metą, kai mūsų gyvenimo būdas bus skirtas visų pirma sau patiems, mūsų poreikiams, o ne brangiai kainuojantiems apgaulingiems įvaizdžiams kurti.

Tokios mintys sukosi per patį giedojimo džiugesį ir skaitomą Šventojo Rašto išmintį, kad viskam yra savas laikas, kaip savas laikas klausytis giedojimo ir laikas melstis... Viena recenzentė, taip pat buvusi giedotoja, po koncerto sakė, kad tokia muzika pirmiausia yra malda.

„WIENER PHILHARMONIKER“

Kalbant apie nepamirštamus „Wiener Philharmoniker“ muzikavimo įspūdžius, pirmiausia norisi paneigti sunkiai pasiekiamo prabangaus grožio mitą, kurį į mūsų galvas kalė totalinio užsidarymo reikalautojai.

Mitas buvo toks gajus, kad ir dabar pasigirsta jo atgarsių vien paminėjus žodį „Musikverein“ – šiame pastate ir yra garsiojo orkestro buveinė. Rašau orkestro pavadinimą originalo kalba, nes kartais jis supainiojamas su kitu – „Wiener Symphoniker“, kurį teko girdėti taip pat „Musikverein“ Auksinėje salėje. Skirtumas tarp šių orkestrų didokas, nors ir pastarojo nugludintas šiltas tembras, gražus tonas labai priimtinas klasikinės muzikos klausytojams. „Wiener Symphoniker“ kiek primena mūsų Nacionalinį simfoninį orkestrą, kai jam dirigavo J. Domarkas. Gal todėl dar ankstyvais atgau-

© LNF, Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Tobula – taip vienu žodžiu galima įvertinti dainininkės Elīnos Garančos ir Vienos filharmonijos orkestro, diriguojamo Rafaelio Payare, koncertą šių metų Vilniaus festivalyje

tos nepriklausomybės metais Vienos publika jį pasitiko labai palankiai.

Tą rudenį, prisimenu, įsiprašiau į „Domarko lėktuvą“, skrendantį užsakomuoju reisu į Vieną ir į Auksinę salę „gabenantį“ Prokofjevo siuitą „Romeo ir Džuljeta“, Rachmaninovo III koncertą fortepijonui su P. Geniušu, A. Martinaičio Nebaigtąją simfoniją...

Tuomet ir įvyko ne visai tiesioginė pažintis su „Wiener Philharmoniker“, apie kurį vis dar nedrįsdavome net svajoti. Mums einant į užkulisius pro repeticijų salės duris su perregimu tarsi laivo kajutės langeliu buvo girdėti prislopintų stebuklingų garsų jūra... Mūsų muzikantai, sulėtinę žingsnius, dalinosi žinia: repetuoja Zubinas Mehta! Toji aksominio švelnumo garsų jūra buvo Brahmsas. Štai toks orkestro tembras ir spalva nuo šios pirmosios – gyvos – pažinties akimirkos ir tapo nekintamu kriterijumi, įsikirtusiu į pasąmonę.

Nuolatinio dirigento neturinčio orkestro esminis tikslas – kuo jautriau ir lanksčiau siekti tobulo susiklausymo. Tai vėlgi muzikavimas, pagrįstas kamerinio bendravimo principu. Ir jį svečiai, sveikindami Vilnių mūsų Operos salėje, akcentavo drauge su visų mylima soliste Elīna Garanča.

Tokia buvo muzikinė, kaip dabar įprasta sakyti, arka tarp jos ir Violetos Urmanos. Vėl Lied, kilęs iš romantinės poezijos: penkios G. Mahlerio

dainos pagal F. Rückertą (1788–1866) – labai jautrios ir artimos G. Mahleriui sielos poetą, vadinamą romantinio universalizmo atstovu, praturtinusiu vokiečių literatūrą net Rytų poezijos vertimais. Šis G. Mahlerio ciklas – tikras garsiausių dainininkų lobis nuo D. Fischerio-Dieskau iki Renée Fleming, Jessye Norman, Magdalenos Koženos. Ciklas, toks priimtinas tauraus grožio Elīnos Garančos balsui. Klausantis įvairiausių įrašų su kitais minėtais solistais kartais net labiau sudomindavo jų ir fortepijono dialogas, išryškintas balso bei teksto grožis, kai jo nedengia net stebuklingiausia orkestruotė. Tačiau „Wiener Philharmoniker“ ir dirigentas Rafaelis Payare įrodė, kad galima pasiekti tokios interpretacijos viršūnių niekam nenukenčiant... Taip ryškėjo orkestro motyvacija siekti tobulos meistrystės – išgirsti ir suprasti kitą, bendrauti išgyvenant dainuojamo teksto prasmę.

Taip nuskambėjo „Blicke mir nicht in die Lieder“ (Mano dainų nežiūrėki), „Ich bin der Welt abhanden gekommen“ (Aš sutraukiau saitus su pasauliu), „Liebst du um Schönheit“ (Jei myli tu už grožį). Tai – tikri filosofinės lyrikos šedevrai, įkūnyti G. Mahlerio.

Tie balso ir instrumentų nepaprastai skaidrios faktūros polilogai dar vadinami vokalinėmis instrumentinėmis elegijomis, o „Um Mitternacht“ (Vidurnaktį) – lyg tolima Trečiosios sim-

fonijos lėtosios dalies užuomina, savo nuotaika artima „Dainos apie žemę“ finalui. Koncerte pajutome, kaip vienas kitą jautriai girdėjusių atlikėjų gretas papildė ir poetas F. Rückertas – žodžio ir ritmo, eilėraščio muzikalumo virtuozas.

Dar neteko regėti nei girdėti tokių lanksčių stilistinių šuolių tarp atskirų programos kūrinių. Nuo klasicistinės uvertiūros „Leonora“ Nr. 3, op. 72, iki subtiliausios romantizmo prasmės – tauraus poezijos, muzikos ir balso bendravimo kameriškumo, pagaliau radikaliausias mūsų laiko prieštaras įkūnijusio B. Bartóko opuso.

Tobulą orkestro lankstumą, absoliutų intonavimo tikslumą liudijo jaunas venesuelietis dirigentas Rafaelis Payare, kurio mostai iš profilio priminė jaguaro šuolius...

Mums interpretacijos stebuklus rodęs R. Payare savo dirigento talentą galėjo išpuoselėti dėl Venesuelos muzikinio ugdymo programos, vadinamos El sistema. Toji beveik utopinė sistema buvo sukurta siekiant iš Venesuelos sąvartynų ištraukti skurdžių šeimų vaikus. Gausybė vaikų pajuto, kad muzika – kitoks gyvenimas nei kruvini žaidimai apleistose gatvėse. Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvieną lengvai ištrauksi iš tos skurdžios laisvės, jei nebus kitokio pagrindo po kojomis.

Kad ir kaip būtų, ta gelbėjimo utopija padėjo prie dirigento pulto atsistoti ir Rafaeliui Payare, ir Gustavo Dudameliui... Vien jų likimas paneigia įsitikinimą, koks nepasiekiamas bokštas yra kad ir „Wiener Philharmoniker“. Tai jau seniai įrodė ir Austrijos kultūros sistema: gyvų šio orkestro garsų apstu jos provincijų festivaliuose, o ne tik prestižiniame Zalcburge.

Visos šios impresijos – kuklios užuominos apie kultūros politiką tiems, kurie vis nenugirsta, ką reiškia mūsų prestižinio Vilniaus festivalio intencionalumas ir kad apie tokias intencijas privalėtų mąstyti mūsų išrinkti valstybę valdantys žmonės, o ne nepakeliamą naštą užsikrovę pasišventėliai. n

Muzikos barai / 9

FESTIVALIAI

Europos likimą lems muzika?

Potsdamo vasaros muzikos festivalyje

Gabrielė SLIŽYTĖ

P

otsdamo festivalio Sansusi (Musikfestspiele Potsdam Sanssouci) ritmas įkvepia ir įtraukia pačią pirmą akimirką tik atvykus į Potsdamą, kurį nuo Berlyno skiria mažiau nei trisdešimt kilometrų. Vis rečiau tenka išgirsti apie klestinčius vasaros klasikinės, džiazo ar populiariosios muzikos festivalius, tad Potsdamo festivalis tampa XXI amžiaus kultūros ir ekonomikos antipavyzdžiu. Gal kad publiką traukia ypatingos festivalio erdvės, o renginio tematika ir kontekstas užburia savo aktualumu.

Per daug nesileidžiant į istorines subtilybes, būtina paminėti, kad festivalio koncertai vyksta Sansusi rokoko stiliaus rūmuose (pastatyti 1745–1747 m.) ir jų didžiulio parko teritorijoje.

Sans souci prancūzų kalboje reiškia „be rūpesčių, be problemų“, taigi toks pavadinimas tiko Prūsijos karaliaus

Muzikos barai / 10

Frydricho II vasaros rezidencijai, vokiškai Versalio versijai, kur valdovas galėdavo atitrūkti nuo rūpesčių.

Festivalio sėkmės recepto galima ieškoti ir ilgametėje jo istorijoje – rūmai ir parkas jau nuo šeštojo dešimtmečio vidurio yra klasikinės muzikos mylėtojų ir puoselėtojų vasaros susitikimų vieta. 1991 metais Sansusi parko festivalis pavadintas Potsdamo festivaliu Sansusi, atnaujinta jo koncepcija. Ilgametei festivalio direktorei ir meno vadovei Andreai Palent niekada nepritrūksta genialių sumanymų. Šiais metais festivalis vyko birželio 8–24 d. Kasmet keičiama renginio tematika, šiemet buvo pasirinkta Europa – kaip žemynas, kaip mitas, kaip klasikinės muzikos lopšys ir kartu kaip galimybė papasakoti susipynusias tautų istorijas tarp praeities ir ateities. Programa (ji buvo patikėta Thomui Höftui) siūlė daugiau kaip 80 koncertų, pasivaikščiojimus po parką skambant muzikai ir André Campra operos-baleto „L´Europe galante“ pastatymą. Koncentruotasi į baroko

repertuarą, kas puikiai atspinti pačią Sansusi erdvę, tačiau du koncertai, kuriuos turėjau galimybę išgirsti birželio 13 ir 14 dienomis, atskleidė Andreos Palent norą niekuomet neapsiriboti viena idėja. Šiuos du vakarus skambėjo ir XX bei XXI a. kompozitorių Salvatore Sciarrino, Luciano Berio, Manuelio de Fallos, ir XVII a. kūrėjo Alessandro Melani muzika.

Birželio 13-osios koncerte „Folk Songs“ buvo atliekamos įvairių tautų dainos, stilizuotos vakarų šalių kompozitorių. Įvairiaspalvis repertuaras neįtikėtinai tiko tarp įvairių tembrų moduliuojančiam Lucianos Mancini mecosopranui. Kiekvienai dainai L. Mancini pasirinkdavo skirtingą atlikimo manierą ir perteikdavo tekste girdimą nuotaiką – ar tai būtų Luciano Berio stilizuota azerbaidžaniečių meilės daina, ar prancūzų melodija apie lakštingalą, ar Manuelio de Fallos Septynios populiarios ispanų dainos. Tačiau įdomiausia buvo instrumentinė koncerto dalis, įsiterpusi tarp Berio ir de Fallos kūrinių.

© Musikfestspiele Potsdam Sanssouci / Stefan GLOEDE nuotr.

Alessandro Melani vieno veiksmo opera „Europa“ (L´Europa)

Potsdamo festivalyje kasmet pastatoma nauja opera, tad nenuostabu, kad organizatoriai visuomet trokšta pranokti pačius save. Bet kaip pateikti retai atliekamą ir žiūrovams neį-

© Musikfestspiele Potsdam Sanssouci / Stefan GLOEDE nuotr.

„Ensemble KAPmodern Musiker“ iš Potsdamo ne tik akompanavo dainininkei, bet ir atliko keletą solinių kūrinių. Bettina Lange koncertą pradėjo Salvatore Sciarrino „Hermes“ fleitai solo. Instrumento garsai pasigirdo klausytojų neperspėjus apie koncerto pradžią, tačiau netrukus šurmulys nutilo ir muzika skambėjo visiškoje tyloje. Fleitininkė grojo vaikščiodama po siaurą ir ilgą salę. Koncerte taip pat skambėjo instrumentiniai Giacinto Scelsi ir Luigi Nono kūriniai.

Didžiausia mano viešnagės Vokietijoje staigmena buvo kitą dieną pamatyta Alessandro Melani vieno veiksmo opera „Europa“ (L´Europa).

Jos pagrindas – graikų mitas, pasakojantis apie Tyro karaliaus dukterį Europą, kurią pagrobia jaučiu pasivertęs Dzeusas. Ši opera buvo sukurta kaip prologas didžiuliam žirgų baletui, kurį Vienoje rengė imperatorius Leopoldas Pirmasis, varžydamasis su savo politiniu priešininku Liudviku XIV. Manoma, kad prologas pirmą kartą atliktas 1667 metais.

prastą baroko operą? Užkoduoti joje tam tikrą žinią, kuri pasiektų šiandienos žmones.

2018 metais pasirinkti krizę išgyvenančios Europos tematiką – tikras iššūkis. Europa daugeliui yra savo istorijoje užsisklendęs Senasis žemynas, kaip priešprieša Naujajam pasauliui, bet pastarųjų metų įvykiai neleidžia abejoti, kad pokyčiai neišvengiami. Jau nebeįmanoma gražiai kalbėti apie vienybę, laisvę, praeitį, tad kaip Europos mitą papasakoti tiems klausytojams, kurie ateis su savo įsitikinimais, prietarais ir įsivaizdavimu, kokia turėtų būti baroko opera?

Tie, kas dalyvavo birželio 14-osios premjeroje, tikrai nesitikėjo tokio vakaro. Nors daugelis jau įpratę prie keistų operų interpretacijų, pavyzdžiui, „Bohemos“ personažų astronautų kostiumais, vis dėlto muzikinėje scenoje dar retai galima išvysti aktualijas, tiesiogine to žodžio prasme drebiamas į akis (dramos teatre tai pasitaiko vis dažniau).

Muzikos barai / 11

FESTIVALIAI Tikra prabanga žiūrėti operą mažoje erdvėje, o ne tūkstantinėje salėje.

Erdvaus salono tipo „Ovidgalerie“ centre aplink sceną ovalu sustatytos žiūrovų kėdės turėjo priminti laivą, nes Europos mitas buvo sugretintas su dabartine situacija ir paverstas vienos migrantės istorija.

Klausytojai į salę buvo įleisti lygiai 20 valandą ir vos pravėrę duris pateko į jau vykstantį spektaklį. Nereikia pamiršti, kad Alessandro Melani opera vieno veiksmo, tad spektakliui buvo pridėta dar šiek muzikos ir teksto. Tol, kol klausytojai ieškojo savo vietų, Naujasis Graco rūmų ansamblis (Neue Hofkapelle Graz, vad.

Michael Hell) grojo Georgo Muffato (1653–1704) „Fasciculus I. Nobilis juventus“. Skambant muzikai pasigirdo monologas „Wanted Europe“, kurį spektakliui parašė Thomas Höftas, ir nors operoje yra trys veikėjai (Europa, Jupiteris ir Amūras), naujasis pasakotojo (Michael Ihnow) vaidmuo tapo vienu svarbiausių. Lyg graikų dramoje, kur choras nešališkai komentuoja scenoje vykstantį veiksmą, pasakotojas dėstė migracijos faktus, skaičius ir pakvietė publiką į kelionę. Pats Georgo Muffato kūrinys yra septynių dalių, penkios iš jų skirtos Europos šalims: įėjimas ispanams, arija olandams, žiga anglams, gavotas italams bei menuetas prancūzams.

Operos pradžioje skambant šiai muzikai, pasakotojas (apsirengęs moteriškais drabužiais) kiekvienam klausytojui dalijo lėktuvo bilietus į vieną iš šių šalių miestų.

Tą vakarą Europa, įkūnyta Robertos Mameli, tapo suplyšusiais drabužiais apsirengusia migrante, o Amūras (Nicholas Tamagna) – Jupiterio (Renato Dolcini) bendrininku suviliojant Europą. Šį kartą scenoje nebuvo jaučio iškamšos ar tikro jaučio, kas nenustebintų Paryžiaus operos scenoje, visą salę dengė galvijo kailio raštų kilimas, simbolizuojantis gyvūną, kuris greitai įgis Jupiterio pavidalą. Į Europos pagrobimą režisierė Deda Cristina Colonna nežvelgė kaip į romantišką įvykį, atvirkščiai – herojės smurto ir išprievartavimo scena tikriausiai buvo vienas sunkiausių dalykų tiek patiems atlikėjams, tiek

Muzikos barai / 12

čia pat sėdintiems žiūrovams. Kaip visuomet, galima ginčytis dėl tokių scenų reikalingumo, akivaizdu, kad konservatyvi Potsdamo publika nebuvo sužavėta tokios operos eigos ramų ir taikų birželio vakarą. Galima dar paminėti, kad klausytojams buvo dalinamos migrantų nuotraukos ir jų dėvėti batai, drabužiai.

Viso pasaulio istorija ir rūpesčiai tą naktį tilpo vienoje Sansusi rūmų salėje.

Mano pasakojime akivaizdžiai trūksta muzikinių detalių – būtų galima kalbėti apie Robertos Mameli, Renato Dolcini ir Nicholaso Tamagnos balsus, gebėjimą pasakoti tokio stiprumo istoriją negalint pasislėpti užkulisiuose. Tačiau ne muzika, o transformuota Europos istoriją išliko kaip neištrinamas festivalio įspūdis.

Visiems tą vakarą buvo sunku. Net jei ir galima ginčytis dėl kai kurių šokiruojančių sprendimų, dalyvavimas realybės aktualijose skambant baroko operai buvo daug stipresnis pojūtis, nei stebint operų pastatymus, kuriuose atlikėjai išrengti iki apatinių.

Man atrodo, šios dvi dienos Potsdame parodė dvi festivalio puses: naujo repertuaro paieškas, jautrumą, artumą su publika ir kartu atsakomybės jausmą už pasaulį, kuriame gyvename. Kitomis dienomis buvo galima išgirsti Beethoveno Devintąją simfoniją Sansusi parke sproginėjant fejerverkams ar dalyvauti koncertemaratone su dviračiais. Žvelgiant į festivalio programą labiausiai žavėjo klišių vengimas.

Europos tema 2018 metų Potsdamo festivalyje pasirinkta ne veltui.

Europa – tai istorija, tačiau ne ta, į kurią galėtume žvelgti iš šalies, tarsi su ja neturėtume nieko bendra.

Nuostabu, kad šiuo atveju klasikinė muzika nereprezentavo sustabarėjusios praeities, bet atskleidė šių dienų aktualijas ir skatino žmones mąstyti, nors akimirkai juos suvienijo, kaip tik ji viena gali padaryti. n

Paulina NALIVAIKAITĖ

S

eptintą vasarą Pamario krašto kultūrinės traukos centru buvo tapęs Kintų muzikos festivalis, šiemet trukęs ilgiausiai – nuo liepos 14 d. iki rugpjūčio 15 d. Per tą laiką surengta 11 koncertų Kintuose ir aplinkinėse vietovėse, vyko meistriškumo kursai, keliasdešimt žmonių įtraukusi diskusija, filmo apie legendinę dainininkę Marią Callas peržiūra ir labdaringas gestas – kardiologė apžiūrėjo širdies ligomis sergančius rajono vaikus. Be to, nuo šios vasaros Kintuose veikia festivalį organizuojančios įstaigos „Kintai Arts“ inicijuojama menininkų rezidencija, jos galerijoje eksponuojami reziduojančių vizualaus meno kūrėjų darbai. Tad pagrindinę festivalio veiklą – koncertus – vis papildydavo kitos veiklos.

Galima pastebėti, kad anksčiau papildomų veiklų būdavo mažiau, tačiau tai gana menkas pokytis palyginti su festivalio muzikine programa. Nuo pat pirmų metų ryškiu, kone embleminiu jo ženklu buvo an-

Platėjantys Kintų horizontai

samblis NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras, vad. Gediminas Gelgotas), vienokia ar kitokia forma (ansamblis, atskiri solistai, ansamblis su simfoniniu orkestru) užimdavęs didžiąją programos dalį. Šiemet šio festivalį tarsi reprezentuojančio „veido“ nebuvo, tačiau nepasakysi, kad dėl to renginys nukentėjo: gerokai prasiplėtė skambančios muzikos stilistika, atlikėjų ratas, o tai leido sudominti potencialiai daugiau klausytojų, mažai kultūrinės patirties turinčią regionų publiką supažindinti su įvairesne muzika.

Atsiradusioje įvairovėje galima išskirti keletą šiųmečio festivalio muzikinių tendencijų – tai, kaip ir anksčiau, šiuolaikinė muzika, taip pat lietuvių muzika; o apskritai įvairovės horizontas išsidriekė nuo baroko per klasicizmą, romantizmą, liaudies muziką, džiazą iki šiandienos. Išliko tokios ankstesniuose festivaliuose įsitvirtinusios tradicijos, kaip vadinamasis naktinis koncertas, kasmet sulaukdavęs didžiulio populiarumo (šie metai – ne išimtis), taip pat išsamesnis vieno kompozitoriaus kūrybinis pristatymas. Šiemet toks kompozitorius buvo jau antrus metus į Kintus jaunuosius šiuolaikinės muzikos kū-

rėjus ir atlikėjus atvežantis Vykintas Baltakas, dėstantis Lietuvos, Nyderlandų ir Belgijos aukštosiose mokyklose.

Tiek šių metų, tiek apskritai festivalio istorijoje neįprastas buvo pirmasis koncertas „Vardan tos Lietuvos“, ant Kuršių marių kranto nuskambėjęs valstybės atkūrimo šimtmečio Dai-

nų šventės atgarsiais. Liepos 14 d., taigi praėjus vos savaitei po Dainų šventės, vykęs koncertas šalies kontekste įsiliejo į gausybę patriotinių renginių, o vietos kontekste – į Kintų miestelio šventę ir Kuršių marių maratoną. Pastarasis renginys, kaip itin retas, daug emocijų, įtampos ir azarto sukėlęs įvykis, koncertą, regis,

Muzikos barai / 13

FESTIVALIAI goje, emociškai gilioje M. Švėgždos von Bekkerio interpretacijoje. Kūrinys viešai skambėjo tik trečią kartą – pasaulinė jo premjera įvyko 2017 m. rudenį Hamburge, o liepos pradžioje – Šiauliuose. Koncerte klausytojai taip pat girdėjo Felixo Mendelssohno, Johanno Sebastiano Bacho, Johno Rutterio, Fritzo Kreislerio ir Wojcieho Killaro kompozicijas.

Beje, nors M. Švėgžda von Bekkeris jau keletą dešimtmečių gyvena svetur (šiuo metu atlikėjas įsikūręs Hamburge), smuikininkui lietuviškos šaknys labai svarbios. Dieną prieš koncertą, liepos 18-ąją, menininkas inicijavo diskusiją apie lietuvių identitetą XXI a. Po muzikinės įžangos –

Ansamblis „Synaesthesis“

nustūmė į antrą planą, tačiau dviejų chorų pasirodymas prieš maratono dalyvių apdovanojimą vis dėlto neliko nepastebėtas: Plungės kultūros centro kamerinis choras ir „Aukuro“ choras (abiejų vadovas Alfonsas Vildžiūnas) vietiniams žmonėms suteikė galimybę pajausti toli vykusios Dainų šventės dvasią, o jos repertuaro kūriniai (lietuvių kompozitorių dainos) – pakilią, didžiavimosi savo tauta atmosferą. Organiškai į vietos šventę įsiliejęs koncertas buvo gražus būdas paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį be pernelyg pakilių kalbų ir pompastikos; be kita ko, natūralų žavesį renginiui teikė ir jo vieta – ramybe alsuojanti Kuršių marių pakrantė. Šimtmečio inspiruotas buvo ir liepos 29 d. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje vykęs Vytauto Kiminiaus (birbynė) ir styginių kvarteto „Archi Quartett“ koncertas „Lietuvos šimtmetis su nacionaliniu instrumentu“.

Jame solistas pademonstravo, kad birbyne galima groti ne vien folklorą, šalia gausaus modernių lietuvų autorių repertuaro skambėjo ir Vakarų Europos kompozitorių opusai, šiam instrumentui pritaikytos aranžuotės.

Lietuviškumo giją festivalyje tiesė liepos 20 d. koncertas Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje: keturi talentingi jaunosios kartos atlikėjai – Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Glebas Pyšniakas (violončelė), Evelina Pabarčiūtė (vokalas) ir Tadas Motiečius (akordeonas) – pateikė džiazo ir lie-

Muzikos barai / 14

tuviško folkloro simbiozę „Folk in Jazz“. Leonidas Mieldažis specialiai šiam projektui sukūrė kompozicijas, kurių pagrindinės temos – lietuvių liaudies dainos iš keturių Lietuvos regionų. Jos buvo jungiamos su skirtingais džiazo stiliais. Įvyko ir Loretos Narvilaitės kūrinio „Pamatyk jūrą tolumoje“ naujos versijos (smuikui, violončelei ir akordeonui) premjera.

Kita modernaus lietuviškumo inkrustacija festivalyje buvo rugpjūčio 5 d. Didžiojoje Kintų bažnyčioje surengtas koncertas „Mažoji nakties muzika“ su trio „Kaskados“ ir pianiste Marta Finkelštein. Jame daugiausia dėmesio teko V. Baltako kūrybai. Vokietijoje studijavusio, daugelį metų Vakarų Europoje gyvenusio kompozitoriaus muzika, paveikta vokiškų tradicijų, racionali, santūraus, vietomis ažūriško skambesio, koncerte kontrastavo su gerokai emocionalesnėmis Vidmanto Bartulio ir Broniaus Kutavičiaus kompozicijomis.

Dar vienas lietuviškas akcentas sužibėjo liepos 19 d. Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris su kolektyvu pagriežė jaunos lietuvių kompozitorės Monikos Sokaitės Concerto grosso smuikui ir orketrui „Todos los fuegos el fuego“ („Visos ugnys – ugnis“). Ne veltui kūrinio pavadinime figūruoja ugnis – jos netrūko ir muzikoje, išsiskiriančioje ryžtingo skambesio kvartos ir kvintos intervalais bei aštria artikuliacija, ir liepsnin-

„Trio Alba“ pianistė Chengcheng Zhao

M. Švėgždos von Bekkerio meistriškumo kursų dalyvių pasirodymo – keliasdešimt žmonių įsitraukė į diskusiją, kalbėjo apie mūsų tautos stiprybes ir silpnybes, charakterio bruožus, gyvenimo būdą.

Lietuvių autorių kūriniu festivalis ir baigėsi: tai buvo naujas kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virgio Pupšio darbas – muzikinis spektaklis „Pasaka be pavadinimo“.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje jauniesiems klausytojams patrauklia, emocinga muzikos kalba pasakojama apie svarbius dalykus ir vertybes – vienybę, tikrą draugystę. Šis renginys lydėjo prasmingą, jautrią festivalio organizatorių iniciatyvą patikrinti sergančių Šilutės rajono vaikų širdutes. Sumanymą įgyvendinti padėjo labdaros ir paramos fondas „Mažoji širdelė“, vienijantis įgimtomis širdies ligomis sergančius vaikus visoje Lietuvoje, ir vaikų kar-

Martynas Švėgžda von Bekkeris

diologė iš Vilniaus Santaros klinikos dr. Rita Sudikienė. Šiuolaikiškai lietuviškoje festivalio srovėje dabarties muzikos giją taip pat vijo ansamblis „Synaesthesis“, publikos ir kritikų simpatijas pelnantis už charizmatišką ir entuziastingą muzikavimą bei meistrišką sudėtingų šiuolaikinių kompozicijų atlikimą.

Rugpjūčio 3 d. Didžiojoje Kintų bažnyčioje kolektyvas atliko programą „Cool People Playing Strange Music“ (liet. „Kieti žmonės, grojantys keistą muziką“). Avangardiška, drąsi, kartais ir įžūli, sodraus skambesio – tokia buvo koncerte skambėjusi muzika, kurią estetiniu požiūriu sunku pavadinti „gražia“ ar „maloniai skambančia“, tačiau ji publiką tiesiog nokautavo (teigiamai ar neigiamai – priklauso nuo patirties, skonio etc.). Pagaliau, jei kam nors skambantys kūriniai ir nepatiko, įdomu buvo tiesiog stebėti „Synaesthesis“ muzikavimą – ekspresyvų, raiškų, kartais teatrališką. Šiuolaikinė muzika visuomet buvo Kintų muzikos festivalio ašis. Ją šiemet, šalia minėtų koncertų, darniai papildė įvairesnių epochų muzika.

Liepos 17 d. Šilutės kultūros centre Daumantas Kirilauskas programą „Vakaras su Beethovenu“ skyrė bene svarbiausiam didžiojo Vienos klasiko kūrybos žanrui – fortepijoninėms sonatoms. Liūties neišsigandusi publika turėjo progą išgirsti tiek ankstyvuosius šio žanro pavyzdžius, tiek brandžią, meistriškai suvaldytos eks-

perimentinės laisvės nestokojančią paskutinę Beethoveno sonatą. Kito Vienos klasiko, Josepho Haydno, opusas skambėjo svečių iš Austrijos trio „Alba“ koncerte (liepos 28 d.), sujungusiame skaidrų Haydno klasicizmą, elegantišką Felixo Mendelssohno ir ekspresyvų Antoníno Dvořáko romantizmą. Už jaunatvišką energiją ir atlikimo preciziką giriamas ansamblis pelnė ir Didžiojoje Kintų bažnyčioje susirinkusios publikos simpatijas, o ypač stiprų įspūdį klausytojams paliko trio pianistė Chengcheng Zhao – neįtikėtinai virtuoziška, tiksli ir emocionali.

Gryno romantizmo porcija buvo rugpjūčio 11 d. „Basso Trio“ (sopranas Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas) koncertas. Ansamblis daugiausia atliko melodingas kompozitorių romantikų, prancūzų ir italų, dainas, tarp kurių įsiliejo instrumentiniai intarpai – kontraboso ir fortepijono duetai. Kontrabosininkai orkestre paprastai neturi erdvės pademonstruoti savo muzikalumo galimybių ir apskritai retai koncertuoja kaip solistai ar kamerinių ansamblių nariai. Kaip pabrėžė A. Krikščiūnaitė, Donatas Bagurskas yra vienas iš nedaugelio aktyviai muzikuojančių kontrabosininkų, tad festivalio publika turėjo tikrai retą, kone išskirtinę progą išgirsti virtuoziškai instrumentą valdantį muzikantą. Klausantis vokalinių numerių, žavėjo stipri ansam-

blio narių tarpusavio pajauta – buvo akivaizdu, kad ypač vokalistė ir pianistė viena kitą jaučia kone intuityviai. Po šio koncerto dainingą vakaro nuotaiką pratęsė filmo „Maria Callas: savais žodžiais“ (rež. Tom Wolf) peržiūra, kurią festivaliui padovanojo „Kino pavasaris“.

Savotiškai romantiškas (nors muzika skambėjo visai kitokia) buvo ir dieną anksčiau vykęs „Concerto fiorito“ koncertas „Dvasios veidrodžiai“.

Atrodytų, vėlyvą vakarą (22 val.), jau sutemus, vykti į koncertą entuziazmo turėtų būti mažai, tačiau kasmet Kintų festivalyje rengiami naktiniai koncertai šią prielaidą paneigia.

Klausytojus traukia magiška atmosfera – sodri prieblanda, žvakių šviesoje skendinti bažnyčia, šios erdvės ramybė ir harmoningi muzikos garsai. Šiemet naktinį koncertą dovanojo senosios muzikos ansamblis – išilginėmis fleitomis grojantis Rodrigo Calveyra (Brazilija, Prancūzija) ir viola da gamba griežiantis Juanas Manuelis Quintana (Argentina, Ispanija).

Prestižinėse pasaulio koncertų salėse grojantys atlikėjai skleidė baroko muzikos kerus, jie paliko darnos, amžino grožio ir taip išsiilgtos sielos ramybės jausmą.

Visi festivalio koncertai sulaukė nemažai publikos – tai rodo, kad programos įvairovė pasiteisino: daugiausia prie šiuolaikinės (post)minimalistinės muzikos įpratinti klausytojai atviri visokioms muzikinėms patirtims. Marga epochų ir stilių įvairovė neatrodo trūkumas (juk ir Vilniaus ar Kristupo vasaros festivalių programos žaižaruoja skirtingų laikotarpių ir žanrų muzika). Tačiau galbūt būtų verta grįžti prie įprastos maždaug trijų savaičių trukmės, išlaikant šiųmetę strategiją koncertus rengti daugiausia savaitgaliais. Trys savaitės, ko gero, būtų optimalus laikas rengėjams pateikti pakankamos įvairovės, o lankytojams – užtektinai pasimėgauti festivalio renginiais. n

Muzikos barai / 15

PAVELDAS Aleksandras ŠIDLAUSKAS

1929

m. spalio 27 d. nutarta trečiąją visuotinę Dainų šventę skirti Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių garbei, o lapkričio mėnesį jau pradėtos spausdinti privalomojo repertuaro natos. Visuomenei paskelbiamas šventės rengimo komiteto atsišaukimas, raginantis visus krašto chorus kuo aktyviausiai registruotis į būsimą šventę. Vytauto Didžiojo kantatos muzikos konkursą laimėjo Juozas Gruodis, poetui ir dramaturgui Petrui Vaičiūnui pavedama sukurti tekstą.

1930 m. kovą Kaune surengiami kursai chorvedžiams, juose dalyvavo

115 dirigentų. Populiarieji muzikai J. Štarka, A. Kačanauskas, N. Martinonis ir J. Bendorius pradėjo tikrinti chorų pasiruošimą šventei (išankstinės patikros tradicija išliko iki šių dienų). Įsibėgėję organizaciniai darbai liudijo, kad Dainų šventei ruošiamasi intensyviai ir rūpestingai. Tačiau kilo tam tikrų nesutarimų tarp Lietuvos muzikos ir dainos centro ir katalikiškų jaunimo organizacijų, kurios panūdo savo šventę surengti atskirai nuo kitų chorų. Po ginčų ir derybų

Muzikos barai / 16

Trečioji Dainų šventė prieita prie vienos nuomonės – dainuoti bendroje šventėje. Į pirmą šventės repeticiją birželio 19 d. gausiai atvyko krašto chorų dainininkų. Tiesa, trūko dalies bažnytinių chorų, nes tą dieną buvo religinė šventė, kai kurie bažnytininkai savo choristų į Kauną neišleido. Šventės išvakarėse buvo parodyta Liudo Giros misterija „Vytauto žemė“, ją režisavo Borisas Dauguvietis. „Dainų dienos vadovas“ išspausdino 200 chorų sąrašus, juose buvo 8391 dalyvis. Pagal dalyvių skaičių tai buvo didžiausias renginys iš visų anksčiau vykusių. Daugiausia buvo bažnytinių chorų – per šešiasdešimt, šauliai buvo susibūrę į trisdešimt chorų, dvidešimt devyniuose dainavo moksleiviai, Šv. Cecilijos draugija laikinojon sostinėn išsiuntė 27 chorus.

Kaip ir ankstesnėse dviejose šventėse, aktyvūs buvo pavasarininkai su 23 chorais, ateitininkai dainavo devyniuose choruose. Nemažai būta svečių: Rygos lietuvių choras, vadovaujamas Juozo Karoso, Mintaujos (Latvija) katalikų jaunimo, stačiatikių metropolito, žydų „Engelio“ (dirigentas Š. Blekcheravičius), vokiečių kursų chorai ir kt.

Trečioje Dainų šventėje skambėjo 24 kūriniai. Pirmiausia buvo atliktas

J. Naujalio „Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė“, paskui sugiedotas Lietuvos himnas. Ketvirtadalį repertuaro sudarė originalios A. Vanagaičio, Č. Sasnausko, J. Naujalio kompozicijos. Daugiausia buvo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, nes naujų originalių dainų dar trūko. Keturios dainos buvo iš pirmosios ir antrosios švenčių repertuaro. Kita vertus, eita lengvesniu keliu, nes sudėtingos harmonijos dainas vargu ar būtų pavykę tinkamai atlikti. Chorai buvo mėgėjiško lygio, ką liudijo patys kompozitoriai. Po antrosios šventės buvo praėję tik dveji metai, per tokį neilgą laiką nelengva buvo pasiekti didesnio meistriškumo. Kai kurie chorai iš Babtų, Kužių, Gargždų, Molėtų, Naumiesčio, Pašvitinio, Šaukėnų susibūrė tik 1929 metais, bet ryžosi dalyvauti šventėje, nes nugalėjo entuziazmas ir pasiryžimas. Daugiausia naujų bažnytinių chorų įsikūrė mažuose miesteliuose. Šventėje dirigavo tie patys jau išgarsėję dirigentai ir lietuvių liaudies dainų harmonizuotojai – A. Kačanauskas, M. Petrauskas, S. Šimkus, J. Neimontas, J. Štarka, J. Bendorius, J. Naujalis, J. Gruodis, Č. Sasnauskas, K. Banaitis. Šie muzikai padėjo rimtus pagrindus tolesnei liaudies dainavimo plėtotei. Daugiausia buvo

rašoma mišriems chorams, nes nei moterų, nei vyrų chorų visose trijose šventėse nebuvo. Tiktai pokario metais, 1950-aisiais, suskambo vaikų, vyrų ir moterų chorai, jie dainavo ir visose vėlesnėse dainų šventėse.

Kaunas, kaip ir derėjo Dainų šventės miestui, delegavo net septynis chorus. Vienas gausiausių buvo „Dainos“ draugijos choras, daugiau nei trisdešimt metų skleidęs chorinio dainavimo tradicijas. Jam po keletą metų dirigavo J. Naujalis, V. Nacevičius, S. Šimkus, J. Štarka, P. Adomavičius, A. Kačanauskas ir kt. Šaulių sąjunga į savo chorą subūrė net 101 dainininką, jiems dirigavo N. Martinonis.

Nuo Kauno nedaug atsiliko Panevėžys – šešiuose miesto choruose dainavo net 407 miestiečiai. Verta pabrėžti, kad šio miesto muzikos patriarchas Mykolas Karka vadovavo net trims chorams: Gimnazijos, Mokytojų seminarijos ir „Dainos“ draugijos (juose buvo 228 dainininkai). Choristai mėgo savo entuziastingą ir talentingą dirigentą.

Kėdainiečiai, tauragiečiai ir marijampoliečiai subūrė po keturis chorus. Stebėtina, kad po tris chorus susibūrė ne tik Šiauliuose, Telšiuose ir Rokiškyje, bet ir Raseiniuose, Kybartuose. Iš Kybartų, nedidelio pasienio miestelio, į Kauną išvyko net šimtas penkiasdešimt keturi dainininkai.

Chorvedys J. Stankevičius vadovavo ateitininkams ir bažnytiniam chorui, o A. Jasulaitis – šauliams. Tad suprantama, kodėl 1964 metais pirmojoje moksleivių Dainų šventėje net trys Kybartų vidurinės mokyklos chorai (jiems vadovavo Stasys Sinkevičius) laimėjo pirmąsias vietas šventės konkursuose. Garsusis pučiamųjų orkestras „Kybartai“, vadovaujamas Antano Ziegoraičio, 2 kartus buvo pripažintas geriausiu Lietuvos mėgėjų meninės kūrybos kolektyvu. Taigi dainavo seneliai ir tėvai – grojo ir dainavo jų vaikai. Dera priminti, kad 1924 ir 1928 m. dainų šventėse dalyvavo du Kybartų chorai.

Kaip ir anksčiau, gausius chorus ugdė Žemaitijos sostinė, šventėje dalyvavo net trys Telšių kolektyvai: Mokytojų seminarijos (92 dainininkai), Vyskupo Motiejaus Valančiaus

gimnazijos (72) ir Katedros (56). Po du chorus atsiuntė Plungė ir Prienai, pastarojo miestelio ateitininkų (53) ir Šv. Cecilijos chorui (73) vadovavo žinomas vietos muzikas P. Ambrazas.

Dotnuva garsėjo savo mokslininku ir chorinės muzikos puoselėtoju Vladu Ruokiu, Ryga – kompozitoriumi ir dirigentu Juozu Karosu, kuris labai ilgai vadovavo lietuvių „Šviesos“ draugijos chorui. 1930 m. į Kauną atvyko ir antrasis rygiečių choras, kuriame dainavo 120 latvių jaunuolių. Šiam Raudonojo Kryžiaus chorui nuo 1925 metų vadovavo J. Milzrajis.

Kaip minėta, į šventę atvyko nemažai nedidelių miestelių bažnyčių chorų: Barstyčių (15 dainininkų), Gudžiūnų (28), Kurklių (23), Daugų (35), Obelių (33), Pašvitinio (20), Pandėlio (24), Svėdasų (34), Skriaudžių (28), Vainuto (19), Viduklės (25). Vadinasi, tik per šešerius metus Lietuvos dainų šventės virto brandžia tautine tradicija, jos 2003 m. (kaip ir latvių bei estų dainų ir šokių šventės) įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Rygos latvių choras surengė koncertą. Tai buvo antroji Dainų šventės dalis. Nėra tikresnių duomenų, ar į šventę estai nebuvo pakviesti, ar dėl kokių nors priežasčių negalėjo atvykti. Šventėje nedalyvavo ir Mažosios Lietuvos chorai (1928 m. šventėje dainavo net penkiolika Klaipėdos krašto chorų). Greičiausiai tai lėmė krašto geopolitinė padėtis.

Anais laikais retas choras dalyvavo visose trijose dainų šventėse.

Priežasčių, regis, būta įvairių: tolima kelionė į Kauną, menkos materialinės paskatos, chorvedžių stygius, nemažas gaištas repeticijose ir pačioje šventėje. Iš nuošaliausių kaimo vietovių buvo tiktai vienas kitas choras. Tad keletą žodžių norisi tarti apie Antašavos (dabar Kupiškio rajonas) bažnytinį chorą, įsikūrusį 1913 m.

1924-aisiais jame dainavo 25 žmonės (vadovas vargonininkas Jurgis Einoris), 1928 m. choristų padaugėjo iki 46 (vadovas Albinas Gokas). Į 1930 m.

Dainų šventę atvyko 37 antašaviečiai, su jais dirbo tas pats A. Gokas. Šis bažnytinis choras trečiojoje šventėje priėmė dainuoti ir keletą Dainų my-

lėtojų draugijos narių. Susipažinus su Antašavos choristų sąrašais, matyti, kad tik tenoras J. Trasikas dalyvavo visose trijose šventėse, per dešimt choristų – dviejose. Šiandien rajonų ir miestų kultūros centrų darbuotojai galėtų (privalėtų!) pasigilinti į pirmąsias dainų šventes, paieškoti sąrašuose registruotų dainininkų palikuonių, kurie galėtų papasakoti apie tų švenčių dalyvius.

Dėl įvairių priežasčių net šešiolika metų masinės tautinės dainų šventės nebuvo rengiamos. Apie tai prof. Vytautas Jakelaitis rašė knygoje „Lietuvių dainų šventės“ („Vaga“, 1970). Tačiau dėmesys choriniam dainavimui nebuvo visiškai nuslūgęs – vykdavo mokyklų chorų varžytuvės, Lietuvių muzikų draugija (vadovas N. Martinonis) kartkartėmis gvildendavo dainų švenčių klausimą. Regioninės dainų šventės 1937 m. buvo surengtos Panevėžyje ir Marijampolėje, po metų – Ukmergėje ir Klaipėdoje. Jose tūkstantinis jungtinis choras dainavo liaudies dainas, taip pat J. Naujalio, J. Tallat-Kelpšos kūrinius. 1939 m. planuotos dainų šventės Alytuje, Rokiškyje ir Šiauliuose neįvyko dėl lėšų trūkumo ir Europoje prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Tik 1946 metais buvo surengta ketvirtoji respublikinė Dainų šventė.

P. S. 2014 m. išleistoje knygoje „Lietuvių dainų švenčių tradicija“ buvo siūloma išspausdinti pirmųjų dainų švenčių visų chorų dalyvių sąrašus, bet sumanymo atsisakyta motyvuojant per didele leidinio apimtimi. Kas šiandien pageidautų susipažinti su minėtais choristų sąrašais, turi kreiptis į Lietuvos nacionalinio kultūros centro biblioteką, kurioje saugoma gausi pirmųjų dainų švenčių medžiaga. Galbūt iki 2024 metų, kai bus švenčiamas renginio šimtmetis, derėtų atskiru faksimiliniu leidiniu paskelbti minėtus sąrašus. Taip būtų tinkamai pagerbti pirmųjų dainų švenčių dainininkai ir jų vadovai, kurie pradėjo pasaulio mastu unikalų masinio dainavimo renginį. n

Muzikos barai / 17

ŠVENTĖ

© LNKC nuotr.

Atsiliepk dainoj

UNESCO JAU PRIEŠ 15 METŲ MŪSŲ, LATVIŲ IR ESTŲ DAINŲ ŠVENČIŲ TRADICIJĄ PASKELBĖ ŽMONIJOS NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO ŠEDEVRU. BET PASTARAISIAIS METAIS VIS DAŽNESNI IR GARSESNI SIŪLYMAI ŠIĄ UNIKALIĄ, NETRUKUS ŠIMTMETĮ MINĖSIANČIĄ TRADICIJĄ LYG IR NUVERTINTI. TAČIAU... DAUGIATŪKSTANTINIŲ ŽMONIŲ CHORŲ GIEDAMOS „LIETUVA BRANGI“, „SŪNELI, TĖVYNĖ TAVE ŠAUKIA“, „LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ“ IR DAUGYBĘ KITŲ NUOSTABIŲ, JAU KONE ŠIMTĄ METŲ IŠ KARTOS Į KARTĄ, IŠ LŪPŲ Į LŪPAS PERDUODAMŲ, VIENIJUSIŲ IR VIENIJANČIŲ DAINŲ, GIESMĖMIS, HIMNAIS VIRTUSIŲ.

AR GALĖTŲ TOKIU GALINGU GINKLU TAPUSI DAINUOJANČIOJI REVOLIUCIJA IŠAUGTI VALSTYBĖJE, NETURINČIOJE DAINŲ ŠVENČIŲ TRADICIJOS?..

KIEKVIENAS REIŠKINYS TURI PRIEŽASČIŲ, APLINKYBIŲ IR GALIMYBIŲ ARBA TIK VOS NE VOS EGZISTUOTI, ARBA KLESTĖTI IR TOLIAU UNIKALUMU STEBINTI PASAULĮ. TAD KĄ TIK NUAIDĖJUS PASKUTINIAMS 2018 METŲ DAINŲ ŠVENTĖS GARSAMS, PIRMIAUSIA NORISI APŽVELGTI, KAS IR KAIP ĮVYKO, KOKIŲ MINČIŲ SUKĖLĖ. JUO LABIAU KAD NAUJUOSIUS MOKSLO METUS PRADĖJUSIOJE LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE GIMĘS VIRTUALAUS CHORO PROJEKTAS SKATINA DAR KARTĄ AKISTATOJE SU NAUJOSIOMIS TECHNOLOGIJOMIS SUSIMĄSTYTI, KĄ REIKIA DARYTI, KAD NEPRADINGTUME BERIBIŲ GALIMYBIŲ ERDVĖSE. JUK BRANGIAUSIA, KĄ TURIME, – JAUSMAI. BE KITA KO, PUOSELĖJAMI IR DAINUOJANT...

Muzikos barai / 18

L

ietuvos šimtmečio dainų šventė birželio 30 – liepos 6 dienomis bent trumpam subūrė beveik pusę Lietuvos – apie 1,5 mln. šalies gyventojų dalyvavo renginiuose, žiūrėjo jų transliacijas per nacionalinę televiziją ir internetu. Rekordinio susidomėjimo sulaukė tiesioginė „Tautiškos giesmės“ giedojimo transliacija – ją stebėjo, o gal ir kartu giedojo apie trečdalis milijono žiūrovų. Palyginti su praėjusia Dainų švente, vidutinis visų renginių transliacijų reitingas buvo daugiau kaip pusantro karto didesnis, o Lietuvos himno transliacijos reitingas prilygo „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalui. Prie transliacijų šventės dienomis aktyviausiai jungtasi iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Peru, Vokietijos, JAV ir kitų šalių, daugiausia tų, kuriose gyvena gausios lietuvių bendruomenės. „Dainų šventei subūrėme visas nacionalinio transliuotojo pajėgas – dirbo 3 kilnojamosios televizijos stotys,

kiekvieną renginį filmavo kone 10 operatorių. Tikiu, kad LRT transliuota ir ateities kartoms įamžinta tautos šventė telkė ir telks lietuvius visame pasaulyje“, – sakė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Į šventinius renginius buvo parduota per 30 tūkstančių bilietų, manoma, kad dar 150 tūkst. žiūrovų apsilankė nemokamuose renginiuose. „Dainų diena, Šokių diena ir Ansamblių vakaras – tradiciškai labiausiai lankomi renginiai. Šiemet spalvingą Šokių dienos finalinę kompoziciją kūrė per 8 tūkstančius šokėjų, Dainų dieną jungtiniame chore dainavo 12 tūkst. choristų. Tokie atlikėjų skaičiai daro didžiulį įspūdį, o koncertuose patiriamos emocijos išauga tūkstančius kartų“, – sakė Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius ir Dainų šventės vadovas Saulius Liausa.

Lietuvos šimtmečio dainų šventėje Vilniuje ir Kaune dalyvavo apie 1,5 tūkstančio kolektyvų. Iš 36 tūkst.

dalyvių buvo 17 tūkst. vaikų. Į šventę atvyko per 1,5 tūkst. užsienio lietuvių, 17 Lietuvos tautinių bendrijų kolektyvų. Tai – didžiausias pagal dalyvių ir žiūrovų skaičių Lietuvos šimtmečio minėjimui skirtas renginys.

Pirmoji Dainų šventė įvyko 1924 m.

Kaune. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ji rengiama kas ketverius metus.

UNESCO 2003 m. Baltijos šalių dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką yra įtraukusi į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Šventės fenomenas

Sukurti šventę – nelengva užduotis kiekvienam ją rengiančiam. Dar sunkiau sukurti valstybinės svarbos šventę, sutelkti tūkstančius dainininkų, šokėjų, muzikantų. Dainuojančių žmonių Lietuvoje, kad ir kaip būtų gaila, mažėja, chorai sensta.

Daugeliui Lietuvos chorų dainavimo maratonas prasidėjo Klaipėdoje, kur į Vakarų Lietuvos dainų šventę (birželio 10 d.) iš visos šalies susirinko apie 4000 dainininkų. Tai buvo proga chorams, ansambliams ir dirigentams

pasitikrinti kūrinių skambesį, interpretacijas.

Gaila, kad žiūrovų šventėje buvo keletą kartu mažiau nei atlikėjų.

Baltijos šalių studentų chorai, šokių kolektyvai, tautiniai ansambliai birželio 22–24 dienomis dalyvavo jau aštuonioliktoje šventėje „Gaudeamus“, šį kartą vykusioje Tartu (Estija).

Prasidėjusi įspūdinga ugnies fejerija ant upės kranto ir griausmingais „Carmina burana“ akordais, pasibaigusi iškilmingomis ir dvasingomis tautiškomis giesmėmis, šventė visiems dovanojo nepakartojamų įspūdžių. Joje buvo matyti ir labai daug oficialių asmenų, atidarymo ceremonijoje dalyvavo Estijos, Latvijos, Lenkijos, Islandijos, Gruzijos, Suomijos prezidentai. Mūsų studentai šiek tiek nuliūdo, kad dėl prastų oro sąlygų neatskrido Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji tik atsiuntė filmuotą sveikinimą. Šventėje nebuvo matyti Lietuvos universitetų rektorių. Nuo 1981 metų „Gaudeamus“ organizuojanti Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos vyr. ekspertė, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, Mara Katvare patvirtino, kad Estijos ir Latvijos aukštųjų mokyklų rektoriai dalyvavo labai aktyviai, pavyzdžiui, iš šešiolikos Latvijos universitetų ir akademijų atvyko net 14 rektorių arba prorektorių. Latvijos universitetų vadovai didžiuojasi savo studentų meniniais pasiekimais, daugelis jų

Muzikos barai / 19

ŠVENTĖ

© LNKC nuotr.

džių – Algimantui Mišeikiui. Daugiatūkstantinis choras a cappella labai pakiliai sugiedojo „Tautišką giesmę“, po jos, diriguojant Petrui Bingeliui, su milžiniška energija suskambo S. Šimkaus giesmė ,,Lietuviais esame mes gimę“. Su meile Ramunė Navickienė interpretavo Č. Sasnausko ,,Kur bėga Šešupė“, iškilmingai, santūriai buvo padainuota A. Kačanausko ,,Malda už Tėvynę“ (dirig.

Kastytis Barisas). Chorų programą paįvairino tautinių šokių kolektyvai ir ansambliai.

Kaune vykusi dainų šventė visais atžvilgiais buvo sėkminga, pradedant apgalvota programa, baigiant puikiais dirigentais ir atlikėjais. Dainų šventėje dalyvavo nemažai svečių: Toronto (Kanada) vaikų choras ,,Gintarėliai“, vadovaujamas Deimantės Grigutienės, Čikagos lietuvių meno ansamblis „Dainava“, vadovaujamas Dariaus Polikaičio, Los Andželo choras ,,Los Angelai“ (vad. Kęstutis Daugirdas), Monrealio lietuvių choras ,,Balsas“ (vad.

A. Stankevičius), Tartu universiteto studentų choras (vad. Kiulike Joosing). Dainų šventė neprailgo nei klausytojams, nei patiems atlikėjams, o organizacine prasme buvo pavyzdinga. Meno vadovės Danguolės Beinarytės pastangos, miesto mero Visvaldo Matijošaičio dėmesys, choristų, vadovų ir dirigentų atsidavimas nulėmė šventės sėkmę.

Dainos kultūra – geriausia, ką dar turime Lietuvoje. Puoselėkime ją!

Ansamblių vakaras

patys yra buvę studentiškų chorų ar ansamblių nariai. Studentai labai vertina tokį dėmesį. Be to, Latvijoje paisoma ir Dainų švenčių įstatymo (panašus įstatymas veikia ir Estijoje, ir Lietuvoje), jis įpareigoja visas valstybės institucijas globoti dainų švenčių judėjimą.

Latvijos Saeimos kontrolieriai išaiškino, kad už meno kolektyvo veiklą atsakingas jo steigėjas.

Birželio 23 d. Tamme stadione vyko įspūdinga Joninių dvasios lydima šokių šventė.

Lietuviai išsiskyrė sinchronišku ir technišku atlikimu, latviai – joninių akcentais ir scenarijaus konceptualumu, estai – modernumu ir šviesos efektais. Tą pačią dieną didelio pasisekimo sulaukė lietuvių liaudies muzikos koncertas Estijos nacionaliniame muziejuje, jį stebėjo pilna klausytojų salė.

Birželio 24-ąją, Dainų dieną, po Estijos, Latvijos ir Lietuvos himnų (dirigavo Kuno Kerge, Juris Klavinš, Dainius Puišys) ir visų dalyvių su orkestru atlikto gana sudėtingo kūrinio – Andreso Lembos „Kutse jaanitulele“ (Kvietimas prie Joninių laužo), sukomponuoto iš estų, latvių ir lietuvių liaudies dainų, – kiekviena šalis parodė savo programą. Lietuvių programos meno vadovas – LMTA profesorius Dainius Puišys.

Kita „Gaudeamus“ šventė po ketverių metų vyks Lietuvoje, švietimo viceministras Giedrius Viliūnas Tartu perėmė jos organizavimo estafetę. Tik ar bus kam ją organizuoti, žinant dabartinį mūsų rektorių požiūrį į studentų meną?

Birželio 30 d. Kaune, Dainų slėnyje, prasidėjo Lietuvos šimtmečio dainų šventė „Vardan tos...“ Čia 1924 m. įvyko pirmoji Dainų šventė, čia, laikinojoje šalies sostinėje, du dešimtmečius gyveno ir kūrė iškiliausi menininkai, padėję kultūros pamatus Lietuvos valstybei. Jų dėka Kaunas tapo lietuvybės simboliu.

Diriguoti Lietuvos himną šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė patikėjo vienam seniausių ir garbingiausių Kauno chorve-

Muzikos barai / 20

Viktoras MASEVIČIUS

Kaip Mindaugo karūna

Pasibaigus Dainų šventei, kurį laiką dar gyvename įspūdžiais, diskutuojame, svarstome, kas pavyko, kas galėjo būti geriau. Renginiai, kuriuos mačiau, paliko tikrai gerą įspūdį. Ši šventė laikytina verta brangios mūsų Tėvynei datos – 100 metų valstybės atkūrimo sukakties.

Sužavėjo Ansamblių vakaras Kalnų parke. Įspūdį galima išreikšti vienu žodžiu – GRAŽU. Jaudino nesuvaidintas tautiškumas ir natūralus patriotizmas, žmonės, kūrę to vakaro reginį, matyt, patys savo širdyje nešioja šias vertybes. Kitaip nebūtų galėję sukurti tokios prasmingos, mūsų kultūros ir gyvensenos tradicijas įtikinamai atskleidžiančios šventės. Jie nusipelnė nuoširdžiausios padėkos.

Gana gerą įspūdį paliko ir Dainų diena. Ji šiais metais buvo kitokia, palyginti su praėjusiomis, ir įžiebė šviesią viltį, kad mūsų dainų šventės nenunyks.

Per beveik 30 nepriklausomos valstybės metų buvo gerokai paklaidžiota rengiant Dainų dieną. Šių metų repertuaras buvo rimtas, turiningas, koncerto eiga tvirtai suręsta, sklandi, nenuobodi (kas, deja, pasitaikydavo anksčiau).

Dirigentų komandoje matėme naujų veidų, ir tai gerai. Gal ir ateityje vertėtų nevengti dirigentų kaitos – tai įneštų naujumo, šviežumo, išvengtume tam tikro Dainų dienos „užvaldymo“. Dabar Lietuvoje jau turime nemažai gerų dirigentų.

Ar Dainų dienos koncertas atliepė mano jau išvardintas vertybes: tautiškumą, lietuviškumą, patriotizmą? Didžiąja dalimi taip.

Nes Dainų šventėje svarbu ne tiek meninis lygis, kurį pasiekti masiniame renginyje nėra paprasta, kiek dalyvių ir publikos emocinis išgyvenimas, suburiantis tautą. Šioje Dainų dienoje chorai skambėjo darniai, raiškiai, nuotaikingai. Pasiteisino kolektyvų vadovų ir šventės koncerto rengėjų triūsas. Tačiau…

Kodėl mes iki šiol nepasitikime geros chorinės muzikos paveikumu? Kodėl koncertą būtinai norime pagardinti popsiniais prieskoniais? Ar dėl to Dainų diena pagerėjo? Nepasakyčiau. Mano manymu – atvirkščiai. O tai, kad liaudies daina skambėjo įtraukdama ir publiką, buvo nuostabu. Nes liaudies daina yra tarsi aukso grynuolis, niekada neprarasiantis savo dvasinės vertės. Kaip pagal banke turimas aukso atsargas įvertinamas valstybės turtingumas, taip liaudies daina ir jos puoselėjimas parodo tautos dvasines atsargas.

Svarbiausia liaudies dainą išlaikyti natūraliu pirmapradžiu pavidalu. Šios Dainų dienos repertuaras paliko geresnį įspūdį nei ankstesnių švenčių. Ypač norėčiau paminėti V. Augustino „Cantate Patriae canticum novum“. Tai kūrinys, vertas mūsų Tėvynės ir skaudžios, ir gražios istorijos.

Iki šiol savo meninio raiškumo nepraradusios L. Vilkončiaus „Mašinėlės“ ir G. Savinienės „Daina Lietuvai“.

Tačiau pastaraisiais metais girdime vis daugiau suvienodėjusių, supanašėjusių naujų kūrinių chorui, būtų sunku iš klausos nustatyti jų autorystę. Ritmai, intonacijos, architektoninė struktūra „sukalti“ pagal vieną kurpalį.

Beatodairiškas „šiuolaikiškumo“ vaikymasis nejučiomis suvienodina kūrinius, o kai pradedama kartoti „Lietuva, Lietuva, Lietuva…“, neparemiant tinkama muzikine kalba, tai ir visai neskanu.

Nuostabi Dainų šventės dalis – dalyvių eitynės Vilniaus gatvėmis. Jomis džiaugiasi ir choristai, ir miesto gyventojai bei svečiai. Bet ar atsiras toks genijus, kuris pajėgs panaikinti eitynių trikdžius ir nesklandumus, besikartojančius kiekvienais metais? Argi gerai, kai Dainų dienos šventinis koncertas pradedamas iki estrados nespėjus ateiti visiems chorams? Šiemet jie vėlavo valandą... Visi supranta, kad didžiulę masę žmonių nelengva suvaldyti,

© LNKC nuotr.

Dainų diena

bet ar tai neišsprendžiama problema?

Ir vis dėlto galime džiaugtis, kad ši šventė įvyko. Ji kaip Mindaugo karūna buvo uždėta ant Lietuvos galvos.

Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

Visos tautos šventė

Kai istorikai moja ranka į dainų šventes teigdami, kad jos kokčios, kai vis dar manoma, jog tokios šventės yra sovietinio laikotarpio palikimas, o ministrai sako, kad Lietuvai reikia orientuotis į Vakarus, o ne skatinti tautinės kultūros puoselėjimą, ateina laikas sunerimti dėl mūsų etnokultūros ateities.

Nepainiokime, etnokultūra nėra Naisių vasara ir Juozo Statkevičiaus tautiniai drabužiai. Etnokultūra jungia istorinę ir kultūrinę atmintis, žadina nacionalinį sąmoningumą, kuria tautinę tapatybę, ir visa tai susipina su dainų švenčių tradicija, kurią būtina puoselėti ir saugoti.

Ypač klysta tie, kurie dainų šventes vadina fasadine sovietine tradicija. Mūsų šalyje pastangos atgaivinti pavojuje atsidūrusią lietuvybę prasidėjo dar XIX a., judėjimo už tautiškumą užuomazgose, kai klojimuose buvo pradėti rengti lietuviški vakarai. Klojime buvo atliekamos su žemės ūkio darbais ir netgi su žmogaus gyvenimo ciklu susijusios apeigos, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jis buvo tapęs ir kultūrinės traukos centru, kovos su rusifikavimo politika vieta.

Vėliau, 1900 ir 1902 metais, Mažojoje Lietuvoje Vydūnas pradėjo rengti chorų vakarus, kurie jau tuomet buvo pavadinti dainų šven-

tėmis. Didžiojoje Lietuvoje dėl carinės priespaudos ir spaudos draudimo dainų švenčių tradicija vėlavo, pirmoji Dainų šventė įvyko tik 1924 metais.

Metams bėgant atsirado žmonių, kurie folklorinį meną išdrįso parodyti platesnei visuomenei, ėmė kurtis ansambliai. 1940 m.

Vilniuje Jonas Švedas įkūrė Lietuvos dainų ir šokių ansamblį, tais pačiais metais scenoje pasirodė Vilniaus universiteto merginų šokių būrelis (vadovė Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė), vėliau išaugęs į Dainų ir šokių ansamblį.

Kilus Antrajam pasauliniam karui bet kokia kultūrinė veikla buvo nutraukta, tačiau sovietams okupavus Lietuvą kultūriniai renginiai ir vėl pradėti organizuoti, nors buvo itin kontroliuojami ir „tarybinami“. Tautiniam menui taip pat galiojo sovietinės estetikos ir politikos dogmos – Lietuvos kultūra galėjo turėti tautinę formą, bet turinys privalėjo būti

2018 m. Dainų šventės direktorius Saulius Liausa ir daugelio dainų švenčių organizatorius Juozas Mikutavičius

socialistinis. Tačiau minėtų ansamblių kūrėjai tikėjo, kad tautiškumą galima puoselėti net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis, tautinė idėja nei J. Švedo, nei jo pasekėjų galvose neturėjo nieko bendra su fasadine sovietų kultūra. Jie dažnai rizikuodavo vaizduodami ne tik lietuvių papročius, bet ir savo kūriniuose kalbėdami apie meilę Lietuvai. Ne kartą ansamblių vadovus ir kitus tautinio meno kūrėjus Lietuvos valdžia kvietėsi pasiaiškinti dėl antisovietinių apraiškų kūriniuose ir koncertuose.

Apmaudu, kad tautinė kultūra vis dar dažnai ir pabrėžtinai tapatinama su jau minėta fasadine sovietine kultūra. Dar apmaudžiau, kad fasadinės kultūros „ekspertų“ žvilgsnis niekaip nenukrypsta ten, kur jo išties reikėtų. „Lietuvos valstybės kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą; puoselėti profesionalų meną, skatinti kūrybą ir piliečių saviraišką, stiprinti kultūros sklaidą visoje valstybėje ir emigracijoje, dalyvauti pasauliniuose kultūrinių ryšių ir meno mainų procesuose.

Globaliame pasaulyje mūsų kultūra turi tapti esminiu Lietuvos vertės ženklu, jos būties pagrindu, mūsų valstybės savitumo, svarbos įrodymu, pilnaverte pasaulinio kultūrinio dialogo partnere“, – rašoma Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinėje programoje „Darni kultūra“. Kyla klausimas, kas tą programą turi įgyvendinti. Nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos to tikrai nedaro ir netgi elgiasi priešingai – lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą

Muzikos barai / 21

ŠVENTĖ Broliai ir sesės dainoje

(kas, kaip suprantame iš LVŽS programos, yra mūsų kultūros pamatas) stumia į užribį.

Aukštosiose mokyklose naikinamos tiek etnologijos, tiek lituanistikos studijų programos. Pavyzdžiui, panaikintos vienintelės Lietuvoje VDU vykdytos etnologijos studijos pagal bakalauro programą ir pagal magistratūros lyginamųjų kultūros studijų programą, žlugdoma ir vienintelė Lietuvoje LEU vykdyta šokio edukologijos magistrantūros programa, į kurią įeina ir šokio etnologijos kursas.

Panašus pavojus gresia ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje organizuojamoms etnomuzikologijos magistrantūros studijoms. Taip pat naikinamos arba siaurinamos lituanistikos studijų programos. Švietimo ir mokslo ministerija kalba apie tai, kad reikia stiprinti lituanistikos (baltistikos) centrus užsienyje, bet ne Lietuvoje.

Lyginant mūsų ir latvių dainų švenčių biudžetus, darosi graudu. Lietuvoje valstybė skiria 2,9 milijono eurų, dar 440 tūkstančių gaunama pardavus bilietus, Latvijoje atitinkamai – 5,8 milijono ir 2,4 milijono eurų. Tačiau mums turėtų būti gėda ne tik dėl perpus mažesnio biudžeto. Latvijoje pirmadienis, kai vyksta Dainų šventės renginiai, yra ne darbo diena, nes tai tautos šventė. O Lietuvos kultūros ministrė nesiteikė ateiti nė į vieną Lietuvos nacionalinio kultūros centro posėdį, skirtą šventės organizaciniams klausimams aptarti. Nejučia peršasi mintis, kad šiandien ne Dainų šventė, o toks valdininkų demonstruojamas požiūris labiausiai atspindi fasadines sovietų kultūros politikos tradicijas.

Dainų šventė – tai ne tik dalyvių ir žiūrovų šventė. Jos neapsaugosime vien įstatymu ar įtraukdami į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Dainų šventė turi būti tautos šventė, mūsų bendruomeniškumo ugdytoja. Ši šventė – didžiausias ir seniausias mūsų tapatybės pagrindą atspindintis renginys, ir ją turime švęsti visi kartu, viena širdimi. Jokiu būdu neleiskime jos tapatinti su režimu, kuris 50 metų žlugdė mūsų valstybingumą ir tapatybę.

Ieškodami nacionalinės idėjos, be kurios tautinė tapatybė tampa tik dekoracija (drabužis, buitis, tvarka kiemuose, darbo kultūra – puikumėlis, bet ne Idėja), pagalvokime: o jeigu ta idėja – DAINŲ ŠVENTĖS? Nacionalinės idėjos vienijama tauta jaučiasi nepasiklydusi istorijoje. O mes – argi esame radę tą idėją, tą stiprybės ašį? Žinoma, mūsų himnas sako: „iš praeities“ ir „vienybė težydi“… Bet kaip žydi, kokioje praeityje? Sapnuose apie LDK? Štai ir bėda. Nes LDK – stichija be krantų, mums nereikalingų žemių, pagaliau mažiausiai trijų kalbų konglomeratas.

Dabartinė Lietuvos valstybė – lietuvių kalba apibrėžta Lietuva, be kalbos nėra valstybės sienų.

O kas, jeigu ir dainų švenčių ašis – taip pat Valstybė? Paklauskime, kodėl.

Dainų šventės – laisvas, gražus, aukštas ir visuotinis bendruomenės-tautos susibūrimas BE JOKIOS AGRESIJOS. Dainuojanti tauta niekam nekelia grėsmės, ji – nepavojinga kaimynams (nekalbu apie karinius maršus, kurie su Dainų šventėmis neturi nieko bendra). Dainuojanti tauta virš savęs jaučia tik Laisvę, vadinasi, tik Dievą. Amžinybę ir savo vietą toje amžinybėje. Šitai aiškiausiai galime pamatyti ir pajusti Latvijoje (iš dalies ir Estijoje). Latviai aiškiai žino: jų valstybė gimė 1873 metais, atidainavus pirmąją Dainų šventę. Todėl latvis išpažįsta dainų šventes kaip tautos tapatybę…

(Daugybė mišrių šeimų vaikų taip atranda latviškumą.)

O mes? Mes pavėlavome net 51 metus.

Tai milžiniškas atsilikimas; o ir viskas nutiko atvirkščiai, ne iš Dainų šventės mes gimėme, o Dainų šventė – iš valstybės. Todėl toks atotrūkis (atsilikimas) nuo latvių. Todėl ir toks mūsų nusisukimas nuo latvių. Mes iki pasiutimo svajosime apie LDK, dešimtis simbolių, bet vieno simbolio – Dainų šventės – nepaminėsime. Neturime tokios reikmės. Daugelis politikų (deja, net aukščiausių) dar visai neseniai neišbūdavo visos Dainų dienos – išeidavo į banketus. Latvijoje tai būtų neįmanoma…

Net komunizmas, sovietai ir kolonistai slavai buvo įveikti latvių aistros dainuoti, išsižiojo nuščiuvę ir – pasidavė, neuždraudė Dziesmas Svētkus svinēt (į repertuarą prikaišiojo dainų apie Leniną ir Padomju varu, un komunizma uzvaru, bet nenužudė dainavimo aistros, tradicijos)…

2007 metais JAV ambasadorius, palikdamas tarnybą Rygoje, pasakė, kas jį labiausiai nustebino Latvijoje – dainų švenčių mastas.

Pasakė maždaug taip: „JAV – stipriausia pasaulio valstybė, bet ji nėra tiek stipri, kad galėtų surengti tokį stebuklą – Dainų šventę.“

Kamilė ŠERAITĖ

Arvydas JUOZAITIS

Muzikos barai / 22

Daiva TAMOŠAITYTĖ

L

ietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, Dainų šventė „Vardan tos...“ taip pat įgijo ar bent turėjo įgyti ypatingą reikšmę. Vyko daug renginių: Kaune – Dainų diena Dainų slėnyje, Vilniuje – šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje, Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje, L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“ Vingio parke, vaikų tradicinių amatų miestelis prie Valdovų rūmų, liaudies meno paroda „Gyvos jungtys“ Švč.

Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje, vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ ir Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Sereikiškių parke, pilių teritorijoje, Katedros aikštėje.

Kaip visada, didžiausio dėmesio sulaukė masinis „triptikas“: Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke, Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione, šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką ir Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. Į programą gražiai įsiliejo pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje, o liepos 6 d. devintą valandą vakaro visą šventę vainikavo „Tautiškos giesmės“ giedojimas visame pasaulyje.

Daug ruoštasi, daug tikėtasi, o šventė praėjo ir tarsi nuskendo kasdienybės rūpesčių jūroje, nepalikdama didesnio atgarsio. Bet liko daug neatsakytų klausimų, jaudulio dėl ateities.

Kiek pamenu nuo mažų dienų, Dainų šventė visada reiškė didelį sambrūzdį, pakilimą, tai būdavo milžiniškos reikšmės įvykis. Ne išimtis, aišku, ir Šimtmečio dainų šventė.

Tačiau ir ji pakluso globalioms slinktims, politinių akcentų pergrupavi-

Nerimo ženklai: ar dainų šventės išliks? tais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės iškovotas auksas Europos čempionate. Abiem atvejais tauta taip šventė, taip didžiavosi ir džiūgavo, kad nieko panašaus nesame regėję per visus trisdešimt nepriklausomybės metų.

© LNKC nuotr.

mams, tiesiog laiko tėkmei. Tarkime, mano atmintyje aukščiausia gaida – kaip tautos visuotinio sutarimo, rezonanso viršūnė – nuskambėjo 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų šventė „Mes“, beje, kaip ir tais pačiais me-

Po įstojimo į Europos Sąjungą, kada lietuviai pasklido po pasaulį, net susirinkus svarbių datų proga tokio pakilumo, tokio masto svarbos nebejaučiame. Toks jau tas laiko ženklas. Šia proga prasminga padiskutuoti keliais klausimais, esminiais Dainų šventės išlikimui. Regis, niekas negalėtų paneigti jau pasiekto laimėjimo – renginys yra įtrauktas į UNESCO sąrašą ir paskelbtas nematerialaus žmonijos paveldo šedevru. Dainų šventė įtvirtinta kaip neginčijamas tautinės savasties reiškinys. Šventės 90-mečio proga (2014) Lietuvos liaudies kultūros centras išleido puikų didelį leidinį apie Lietuvos dainų švenčių tradiciją, jame surinkta daugybė vaizdinės ir faktinės medžiagos iš viso pasaulio. Tačiau iki šiol žiniasklaidoje pasitaiko nuomonių, kurios dainų šventes mėgina sumenkinti kaip atgyveną arba vis dar siaurai suvokia (imdami tik 50 metų okupacinį laikotarpį) kaip sovietmečio reliktą, padėjusį gyvuoti šiai sistemai. Be abejo, tokios selektyvios nuomonės yra odiozinės, tačiau gana gajos.

Muzikos barai / 23

ŠVENTĖ Kalbant apie sovietmetį, galimas ir kitas požiūris. Jei išbrauksime viską, kas buvo sukurta per tuos 50 metų, tai savaip pasitarnausime priešiškai ideologijai, kuriai svarbu nukirsti nacionalinės kultūros tęstinumą. Bet į to laikotarpio kūrėjus galima žvelgti kaip į ypač nusipelniusius, nes sunkiausiomis sąlygomis jie sugebėjo išlaviruoti, net pasinaudoti teigiamomis socialinės sanklodos sąlygomis (turiu galvoje nemokamą švietimą, galimybę valstybiniu mastu gaminti instrumentus ir pan.), kad tęstų iš senovės atėjusias tradicijas, jas tobulintų ir pritaikytų šiuolaikiniam žmogui.

Tą nevaisingą ir žalingą dialogą dėl tautinės kultūros „tarnavimo komunizmo sistemai“ reikia vieną kartą ir visiems laikams baigti, nes nevalia prarasti per ilgą laikotarpį sukurto gėrio, kuris jokiomis aplinkybėmis ir jokiais laikais iš esmės nepasiduoda smurtiniam bet kurios ideologijos diktatui, nes gelmėje išlaiko tikrą autentiškos būties versmę. Dirbtinis privalomas svetimų įtakų lukštas nukrinta ir lieka tai, kas vertinga. Juk ir carizmo epochoje, ir lenkmečiu liaudis dainavo, griežė ir šoko. Kalbant apie sovietmetį, bandymas falsifikuoti liaudies kultūros laimėjimus atsimuša į du nesugriaunamus argumentus: pirma, tokiu atveju tektų nurašyti ir visą to laikotarpio klasikinės muzikos raidą, ir kultūros plėtrą apskritai, antra, nepripažinti to laikotarpio menų tąsos visoje posovietinėje erdvėje nuo Baltijos iki Azijos šalių.

Kodėl ir šiandien plačiai atliekama Sergejaus Prokofjevo ar Dmitrijaus Šostakovičiaus kūryba? Jai priekaištų dėl sovietiškumo (programiškumo, idėjų, estetinės kalbos prasme) rastume gerokai daugiau; puristas pasakytų, kad galima skambinti tik sovietmečiu uždraustą Aleksandrą Skriabiną... O liaudies daina „Vai žydėk, žydėk“ ar polka kaip skambėjo prieš kelis šimtus metų, taip ir skamba savame estetiniame lauke be jokių sovietinių konotacijų.

Liaudies menas vystėsi ir ėjo savo keliu ne dėl sovietinės okupacijos, bet priešingai – nepaisydamas jos.

Tai, kad liaudies instrumentai buvo priimti į akademinę erdvę ir galėjo

Muzikos barai / 24

auginti savo profesionalumą, buvo ne tik genialiai įžvalgaus Jono Švedo laimėjimas, bet, istoriškai žvelgiant, logiška ir drąsi pastanga. Logiška todėl, kad kitos susipratusios tautos tuo keliu eina ir dabar, o drąsi dėl to, kad liaudies menas į naują lygmenį buvo pakeltas okupuotos ir genocido išretintos nedidelės tautos.

Iš laiko perspektyvos matyti, kad ši pastanga buvo beprecedentė, nes ilgai svetimųjų jungą vilkusi, tamsoje laikyta lietuvių savastis prasiveržė ne tik knygnešių ar daraktorių veikla, lietuviškos spaudos ir vėlesnės tautinės mokyklos sukūrimu, dar vėliau – grandioziniais filologijos pasiekimais, lietuvių kalbą išaukštinant iki pasaulinio baltistikos mokslo bei išleidžiant didžiausią Europoje kalbos žodyną, bet ir turtingiausio liaudies muzikos instrumentarijaus išsaugojimu ir jo iškėlimu į pasaulio scenų šviesą. Koks tai galingas ir unikalus reiškinys, nepavaldus praeinančioms ideologijoms, liudija ir sovietmečiu, ir po jo, ir šiandien reiškiamas pavydas ir nuostaba valstybių, kuriose nerodoma tokia pagarba tautiniam menui arba jau neturima ko parodyti, nes viskas prarasta vaikantis civilizacijos žaltvyksles. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarus. Būtent šia prasme galima įžvelgti esamos situacijos politizavimą, nes sukūrusi vieningą klasikinės muzikos sistemą ir eidama tolesnės unifikacijos keliu, Vakarų kultūra ar jos lėkšti apologetai, sekdami supaprastintu Europos Sąjungos pavyzdžiu, negali būti patenkinti ne tik tuo, kad lietuviai nuo senovės augina linus ar kanapes, bet ir tuo, kad savaip dainuoja ar šoka. Kita vertus, unifikacijos nuvarginti snobai – taip pat ir Lietuvoje – kaip į didžiausią įvykį suguža į koncertų sales, kai atvyksta savo tautiniais instrumentais muzikuojantys japonai, kinai, indai... Net eilinių muzikos mokyklų ansamblių pasirodymai, net saviveikla priimama kaip dangaus mana. Tą patį galima pasakyti ir apie svečius iš Gruzijos, Turkijos ir kitų Artimųjų Rytų bei Kaukazo šalių, kurių tautinio identiteto, reiškiamo muzika ar šokiu, niekas nekvestionuoja, netranko durimis dėl to, kad kadaise turkus

ar gruzinus nukariavo tas ar kitas. Šiųmetėje Dainų šventėje įdomiai skambėjo Jasumoto Tagdži vadovaujamų dainininkų ir choro „Dagilėlis“ koncertas Kaune. Snobas, matyt, pasakytų: na, jei lietuvių liaudies dainą atlieka japonas, tai viskas OK! Liaudies muzikos lobyną turtino ir į profesionalų rangą iškėlė kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Juozas Naujalis, Stasys Šimkus (solinė daina, vokaliniai ansambliai, chorai), Jonas Švedas (instrumentinė muzika), Juozas Lingys (šokio kompozicijos) ir jų mokiniai, tradicijos tęsėjai. Išplėtotas liaudies instrumentų ansamblio žanras apima ir dainą, ir šokį. Dainų šventėje šis žanras reprezentuoja J. Švedo viziją kaip sinkretinį reiškinį, kuriame dalyvauja ir tautinis drabužis, ir naratyvas, siužetas. Vienas iš „Lietuvos“ ansamblio meno vadovų Leonas Povilaitis, kaip ir J. Švedas, siekė sukurti liaudies operą (neišdildomą įspūdį palikusį J. Švedo ansamblio pasirodymą jis palygino su kinų opera). Toks uždavinys reikalavo ne tik didelių kūrybos proveržių, bet ir milžiniškų finansinių resursų bei profesionalių atlikėjų rengimo. Reikėjo ne tik vizijos, bet ir dramaturgo, režisieriaus gebėjimų. Vienaip ar kitaip šios linijos laikėsi ir kiti ansamblio meno vadovai, dainų švenčių rengėjai ir savo srities korifėjai Pranas Budrius, Vladas Bartusevičius, Juozas Gudavičius, kiti. Visada viskas rėmėsi į liaudies meno ištakas.

Nepriklausomybės metai su gyveniman įžengusiu pliuralizmu bei liberalizmo idėjų sklaida ne mažiau nei sovietmetis atnešė daug sumaišties ir pakitimų. Todėl į kiekvieną laikotarpį reikėtų žvelgti ne per ideologinę prizmę, o atrenkant tik tai, kas esminio ir profesionalaus buvo išlaikyta. Šiais metais Dainų šventėje į akis krito tai, kad sumažėjo ir šokėjų, ir choristų, ir ansamblių dalyvių. Tai tiesioginis didžiulės emigracijos ir apriboto etninio lavinimo mokyklose bei universitetuose padarinys. Žinat šiuos poslinkius nejučia pradedi būgštauti, kad jeigu ir toliau vis daugės vaikų ir jaunimo, neturinčio jokio sąlyčio su gimtąja kultūra, grynesni,

savitesni pavidalai išliks tik pasaulio lietuvių salose, nes diasporai tautinė veikla yra svarbiausias tapatybės išlaikymo svertas. Toks paradoksalus, bet įmanomas persikėlimas būtų dėsningas tęsiant dabartinę globalios Lietuvos politiką.

Pasak dirigento Vytauto Miškinio, ir turinio prasme lietuviai daug labiau modernizavęsi nei estai ar latviai, nes kone pusę chorų atliekamų kūrinių pagrįsti afroamerikietiškais ritmais. Iš tiesų, ir šiemet norėjosi išgirsti daugiau aukso fondo kūrinių.

Tačiau ryškiausiai pereinamumas, neapsisprendimas dėl turinio ir formos atsispindėjo Ansamblių vakare, kuris, pasak liaudies muzikos ekspertų, neperteikė šimtmečio pasiekimų, negana to, nuslydo į kone saviveiklinį lygį.

Prologas, keturios dalys ir finalas turėjo parodyti įvairovę, bet realiai visas koncertas buvo labai ištęstas, eklektiškas ir stokojo dramaturgijos.

Nebuvo pradžios, kulminacijos ir pabaigos, aiškių akcentų, nuotaikingos kaitos. Keturiasdešimt minučių nebuvo galima suprasti, ar renginys jau prasidėjo, nes nuskambėjo ne galingos fanfaros, o vienintelė daudytė, kuria atlikėjas nuobodžiai pūtė porą intervalų. Netrukus pasirodę oficialūs asmenys (Seimo Pirmininkas V. Pranckietis ir kultūros ministrė L. Ruokytė-Johnson) „Aukso paukšte“ apdovanojo režisierę ir choreografę Leokadiją Dabužinskaitę bei padėkojo Algirdui Vyžintui, Danutei Plytnikienei, Pranui Budriui (o kur kiti nusipelnę dainų švenčių organizatoriai ir dirigentai, meno vadovai ir baletmeisteriai?). Toks keistas intarpas veiksmą dar labiau sustabdė.

Neapibrėžtumą iš dalies būtų kompensavęs dideliame ekrane rodomas veiksmas aikštėje, nes toli sėdintys žiūrovai tikrai ne viską matė, bet ten buvo demonstruojami statiški medžių, raštų vaizdai.

Apskritai, nepaisant daugelio vardų, atlikimas buvo nekonkretus, be dinamikos, trūko rišlumo, tutti vietose – masės ir jėgos. Monotoniška, be ritmo, ištęsta, neefektinga, nežadina entuziazmo, necharakteringa, nestilinga – žymėjausi pastabas. Keli numeriai gebėjo trumpam sudominti

ar išjudinti, pavyzdžiui, Eugenijaus Čiplio „Pavasaris“, išplėtota lietuvių liaudies daina „Kraičio drobelės“, Povilo Bekerio „Polka“ (dirigavo Vytautas Alenskas), Nijolės Sinkevičiūtės „Ne dėl žalio vyno“ (dirigavo Algimantas Kriūnas), Raimundo Martinkėno išplėtota lietuvių liaudies daina „Kur sakalėlis“ (dirigavo Egidijus Kaveckas), Eduardo Pilypaičio Pasiutpolkė, aranžuota Kęstučio Lipeikos (dirigavo Gintaras Vilčiauskas), Algimanto Bražinsko „Kūlimo šokis“, labai gerai žinomas Jono Švedo „Malūnėlis“ su skudučiais. Tačiau iš konteksto iškrito „pagoniški“ motyvai, nes neadekvačiai daug vietos buvo skirta folklorui (ansamblių „Ratilio“, „Kūlgrinda“ atliktos kompozicijos, Žemynos Trinkūnaitės kompozicija devinstygėms kanklėms, dainininkė Airida Mockutė-Burkauskienė) – ansamblių vakare tai skambėjo kaip „iš kitos operos“, o liaudiškos muzikos kapelų pasirodymas nuskendo aikštės judėjimuose. Iš kelių kompozitorių muzikinės medžiagos padarytos siuitos apskritai buvo itin skystos, nors užėmė daug laiko.

Atskiro papeikiamojo žodžio nusipelno IV dalis „Už Tėvynės laisvę“. Iš didelio muzikinio kratinio nesugebėjau nieko atrinkti, bet labai nustebino pasigirdęs trimitas ir būgnai lyg iš sovietinės armijos himno (gal bandyta iliustruoti okupacijos laikotarpį, bet skambėjo siurrealistiškai), karo dainos, atliktos be dvasios, be pakilimo.

Dainos „Eina garsas“ (Juozo Naujalio muzika, Maironio žodžiai, aranž. Giedrius Svilainis) didybė ir garsas ne „ėjo“, bet pakibo su vargana viršutine balsų linija; kadangi nebuvo girdėti nei aiškios harmonijos, nei apačių, negirdėjau ir klasikinio kūrinio, kuris galėjo ir turėjo tapti oaze šiame keistame šou, jei būtų buvusi palikta originalo forma. Vis dėlto masinį renginį reikia mokėti organizuoti, režisuoti, numatyti, kaip kūrinys skambės atviroje erdvėje, kaip atrodys šokėjai aikštėje ir panašiai.

Reginį bandyta paįvairinti žirgais, vežėčiomis, sakalais, varnomis ir balionais, vaikais ir net nėščiomis moterimis (?), muziką – elektroninėmis išdailomis (Donato Bielkausko

Liaudies giesmė, sutartinė), finale pasirodė Ovidijus Vyšniauskas. Gerbiu O. Vyšniausko patriotizmą, bet geriau jis liktų savo žanro koncerte: tame vakare jis labiausiai disonavo, rodė ne šimtmečio evoliuciją, o veikiau duoklę madai. Tad paįvairinimai neretai apsunkino siužetinę liniją arba iš viso nebuvo aiški jų prasmė. Vienas kitas žanro grynuolis ar veikiau tik motyvas skendo įvairių stilių gausoje, klampioje choreografijoje (šokio, tikslingo judėjimo buvo mažai, daugiau matėme vaikščiojimų, panašių į rusiškus „chorovodus“), nekokybiškame muzikavime, todėl paskutinę valandą dėmesys jau buvo visiškai atbukęs.

Taigi renginį galima įvertinti kaip labai prastą, jis toli gražu neatitiko tradicinio, daugelį metų puoselėto ir įdomiausiu buvusio Ansamblių vakaro paskirties, formos ir turinio. O kiek būdavo liaudiškų pokštų, smagumo, pasiutusio ritmo, svaigulio, iš Ansamblių vakaro žmonės skirstydavosi dainuodami ir šokdami! Manding, jei Maironis būtų gyvas, būtų sueiliavęs dar vieną posmą apie prarastą didybę...

Pats laikas būtų susirūpinti pamažu prarandamu griežimo liaudies instrumentais, dainos, šokio atlikimo profesionalumu mokymo kalvėse – tai vyksta dėl daugelį metų švietimo ir kultūros valdžios institucijų reiškiamo abejingumo tautiniam paveldui, o ne dėl žmonių kaltės. Su tuo susijęs ir pasididžiavimas šiuo paveldu, tikėjimas jo ateitimi. Kalbant apie ansamblių žanrą, viskas pasikeistų, jei jo raida užsiimtų talentingi žmonės, kuriems rūpėtų ne prisitaikymas prie laikinų madų, bet aiški perspektyva ir vizija. Norėtųsi matyti ne dekadansą, bet tolesnį vystymąsi. Per dainų šventes žanras turėtų būti aiškiai pristatomas, o folklorui ir kitiems žanrams šventės metu ir taip yra skiriamos atskiros dienos ir renginiai.

Prisiminkime, iš kur atėjome, kas yra mūsų savastis ir kas būtume mes, lietuviai, ją praradę. Visomis jėgomis laikykimės to, kas mūsų protėviams buvo šventa. n

Muzikos barai / 25

CHORO MAGIJA VIRTUALUS CHORAS – IR LIETUVOJE

Šiandien pasaulyje kiekvieną dieną atsiranda vis kas nors nauja, tad ir mene netrūksta unikalių naujovių. Choro menas – ne išimtis. Dabar svarbi ne tik dainavimo kokybė, bet ir aplinka, dirigento ir choristų įvaizdis, atmosfera. Tai galima sukurti ar patobulinti pasitelkus modernias technologijas. Viena iš tokių originalių naujovių – 2009 m. atsiradęs virtualus choras, kuriam sukurti reikia videokamerų, garsiakalbių, ausinių, kompiuterių, prieigos prie interneto ir pan. Tokį chorą jo sumanytojas amerikiečių kompozitorius ir dirigentas Ericas Whitacre´is apibūdina kaip reiškinį, kuris suburia žmones, mylinčius muziką ir gebančius pažvelgti į chorinį dainavimą šiuolaikiškai.

Lietuvoje virtualaus choro idėja kilo 2016 metais Teatro ir muzikos akademijoje per stojamuosius egzaminus į muzikos teorijos ir kritikos magistrantūrą. Pristačiau temą – Virtualiam chorui diriguoja Vaclovas Augustinas

Muzikos barai / 26

E. Whitacre´io virtualus choras, jo sukūrimas ir įgyvendinimo eiga. Maniau, kad apie tai tik rašysiu darbą, tačiau viskas pakrypo kita linkme, kai supratau, jog iš tiesų galiu pamėginti tokį projektą sukurti ir Lietuvoje!

Net neįsivaizdavau, nuo ko turėčiau pradėti. Žinojau, kaip atrodo virtualus choras, bet jo kūrimo eiga, įrašų darymas, rinkimas, garso ir vaizdo montavimas – visa tai buvo nauja, reikėjo sugalvoti, kaip tai įgyvendinti.

Tačiau žingsnis po žingsnio projektas įsibėgėjo ir 2016 m. birželio 15 d. „Kultūros naktyje“ buvo pristatytas pirmasis Lietuvoje virtualus choras „Kur giria žaliuoja“ (muzikos autorius Juozas Gudavičius).

Po pirmojo pristatymo virtualaus choro idėja liko gyva. Vis pagalvodavau apie antrą projektą, kol pagaliau atėjo reikšminga Lietuvai sukaktis, 100-osios valstybės atkūrimo metinės, kuri ir pastūmėjo imtis naujos iniciatyvos. Pirmiausia norėjosi ko nors lietuviško – o kas gali būti geriau už Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, dedikuotą svarbiai valstybės progai. Antra, maniau, kad

projektas galėtų turėti ir kitą labai svarbią funkciją – parodyti ką nors nauja, bet kad tai turėtų ir išliekamąją vertę. Taip kilo idėja naujai medijai sukurti visiškai naują kūrinį.

Mąstydama apie būsimo projekto viziją, pamaniau, kad himnui reikės tokio dirigento, kuriam dainuotų daugybė tautiečių. Pakviečiau maestro Modestą Pitrėną, o jis maloniai sutiko bendradarbiauti. Antroji užduotis – rasti chorinės muzikos kompozitorių, norėsiantį parašyti naują opusą. Nuo mažens dainuojant chore į atmintį ypač įsirėžę Vaclovo Augustino kūriniai (konkrečiai mintyse sukosi „Ąžuolėli šimtašaki“, „Tėvyne mūsų“), todėl nedvejodama pasiūliau jam imtis šio iššūkio.

Tuo metu gauti teigiamą atsakymą buvo didžiulė laimė ir sėkmė! Juolab kad savo kūrinį kompozitorius dar sutiko ir padiriguoti. Taigi, buvo sukurtas naujas opusas „Sanctus“ ir atsirado du projekto „Virtualus choras. Lietuva [Vol. 2]“ dirigentai. Tikiu, kad V. Augustino „Sanctus“ bus dainuojamas ne tik virtualioje erdvėje, jis pateks į lietuvių chorinės muzikos aukso fondą.

Projekto įgyvendinimą galima suskirstyti į keturis etapus: 1. Paruošiamieji darbai: svetainės kūrimas, dirigentų vaizdo įrašai, choro dainų grojimas fortepijonu ir įrašymas diriguojant M. Pitrėnui ir V. Augustinui, kūrinių įrašymas dainuojant vokaliniam ansambliui (įrašai skirti visiems, norintiems dainuoti projekte ir mokytis kūrinius internetu), informacijos sklaida.

2. Vaizdo įrašų rinkimas: informacijos sklaida socialiniuose tinkluose, radijo ir televizijos laidose, internetinėje svetainėje, chorų vadovų informavimas ir kvietimas dalyvauti, choristų grupių telkimas ir filmavimas.

3. Surinktos medžiagos tvarkymas: garso takelių valymas, suvedimas į du atskirus chorų takelius, visų vaizdo įrašų montavimas, klipų kūrimas.

4. Premjerų pristatymas: informacijos sklaida, erdvės paruošimas, aparatūros nuoma, montažas ir kt.

Virtualiam chorui diriguoja Modestas Pitrėnas

Pirmajame chore, 2016 m., dalyvavo 100 žmonių: 95 iš Lietuvos, 4 iš JAV ir vienas iš Ispanijos. Antrajame „Tautišką giesmę“ gieda 164, „Sanctus“ – 79 dainininkai. Šių metų projekte buvo lietuvių iš Venesuelos, JAV, Austrijos, Ukrainos, Rusijos, vienas Ispanijos pilietis.

Tokie projektai paįvairina chorinės muzikos sklaidą, pagyvina kultūrinį gyvenimą, į bendrą veiklą leidžia įsitraukti labai skirtingiems žmonėms. Virtualiame chore gali dainuoti visi – ir mėgėjai, ir profesionalai.

Sunkiausi darbai – garso ir vaizdo montavimas. Ypač nelengva pasiekti kokybės derinant skirtingus garso takelius, bet su šia užduotimi sėkmingai tvarkėsi tiek pirmojo, tiek šių metų virtualių chorų garso montažo autorius Paulius Ramonas. Takeliuose girdėti skirtingas žodžių tarimas, intonavimo, ritmo sutrikimai, garsus kvėpavimas ir kt. Virtualių chorų dalyviai ne visada save nufilmuoja kokybiška aparatūra (kartais telefonais ar planšetėmis), tada vaizdo ir garso kokybė būna prasta, išryškėja pašaliniai aplinkos garsai. Nekokybiškus garso takelius buvo sunku išvalyti, todėl kai kurių buvo nutarta nekelti į bendrą choro takelį, o palikti tik vaizdą.

Ryškų ir išskirtinį projekto vaizdo montažą sukūrė videomenininkas Rimas Sakalauskas. Jame iš dainininkų veidų atsiranda įvairiausios vaizdinės konfigūracijos, atspindinčios kūrinių temas. Himnui parinktos mūsų Trispalvės spalvos, iš dalyvių dėliojami Lietuvos kontūrai ir Vytis. „Sanctus“ vizualizacija atspindi ramybės ir šventumo pojūčius, matome kolonas, sklendžiančias arkas, kryžių.

Projektą, be jau minėtų kūrėjų, įgyvendi-

Muzikos barai / 27

CHORO MAGIJA LIETUVOS ŠIMTMEČIO DAINŲ ŠVENTĖS ŠVIESOJE SIŪLOME PRISIMINTI PRAEITIES CHORINIO DAINAVIMO AKIMIRKAS. PETRO VAIČEKONIO INICIATYVA PRIEŠ KELERIUS METUS BUVO IŠLEISTAS DVIEJŲ KOMPAKTINIŲ PLOKŠTELIŲ KOMPLEKTAS „ATSILIEPK DAINOJ“, KURIAME SUDĖTOS GRAŽIAUSIOS P. VAIČEKONIO VADOVAUTŲ KOLEKTYVŲ DAINOS. ŠIAME „MUZIKOS BARŲ“ NUMERYJE – LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VALSTYBINIO CHORO IR MOTERŲ CHORO „AIDAS“ ĮRAŠAI.

no demonstracinio virtualaus choro montažo režisierius Vytenis Gadliauskas, vokalinis ansamblis (Ieva Skorubskaitė, Milda Zapolskaitė, Gintarė Kulikauskytė, Deividas Janušas, Dainius Balsys, Daniel Monteagudo Garcia), koncertmeisteris Linas Balandis, garso režisieriai Jurgis Jarašius, Julius Aglinskas, programuotojas Antanas Rudaitis, prodiuserės Ingrida Alonderė ir Ana Ablamonova. Projektą rengė Lietuvos muzikos ir teatro akademija, jį parėmė Lietuvos

Muzikos barai / 28

kultūros taryba, UAB „B korpusas“ bei UAB „Videoprojektai LT“. Ačiū visai komandai!

Kuriant pirmą virtualų chorą Lietuvoje tapo akivaizdu, kad idėja labai originali ir patraukli visiems, norintiems dainuoti. Šiandien pasaulyje ši idėja plinta vis skirtingais pavidalais, globalios medijos sutelkia skirtinguose kraštuose gyvenančius žmones.

Ingrida ALONDERĖ

Petras VAIČEKONIS (g. 1935) – choro dirigentas, pedagogas, nusipelnęs meno veikėjas, ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT ) darbuotojas – yra daug prisidėjęs prie šalies chorinės kultūros ugdymo ir populiarinimo XX a. 7–10 dešimtmečiais.

Dar studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vadovavo saviveiklininkų kolektyvams, buvo vienas iš LRT vyrų okteto dainininkų. 1968–1976 m. dirbo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro chormeisteriu, parengė daugelio klasikinių operų chorus. 1967–1989 m. pagrindinė P. Vaičekonio darbovietė buvo LRT, ten jis vadovavo vyrų vokaliniam oktetui, dirbo LRT choro dirigentu, vėliau tapo jo meno vadovu, ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas Fondinių įrašų ir meninių kolektyvų redakcijoje.

P. Vaičekonis vadovavo ir kitiems kolektyvams: Vilniaus miesto moterų chorui „Aidas“, mišriam chorui „Tauras“, savo įkurtam Respublikinių profsąjungų rūmų moterų vokaliniam ansambliui „Lyra“. Nuo 1994 m. P. Vaičekonis buvo Vilniaus bažnytinio vyrų choro „Skliautai“, vėliau Šv. Kazimiero bažnyčios mišraus choro „Ave verum“ vadovas ir dirigentas.

P. Vaičekonis buvo Lietuvos dainų švenčių konsultantas, chorų konkursų žiuri pirmininkas ir narys. 1990–2001 m. dėstė chorinį dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedros studentams.

Turiningą P. Vaičekonio kūrybinės veiklos kelią ženklina ir per 500 įrašų, iš jų apie 200 saugoma LRT archyvuose.

Išskirtini keli kolektyvai, su kuriais P. Vaičekoniui teko dirbti, koncertuoti bei parengti gausybę įrašų. Vienas jų – LRT vyrų vokalinis oktetas, 1959 m. įkurtas žinomo chorvedžio ir kompozitoriaus Zigmo Venckaus.

Pradėjęs jame dainuoti, vėliau, 1967 m., P. Vaičekonis tapo kolektyvo meno vadovu. Tai vienas ryškiausių kamerinių vokalinių ansamblių pokarinėje Lietuvoje, jis kompozitorius

CD TEMA

Petras Vaičekonis: „Dainavimas chore suvienija žmones“ skatino kurti lietuviškas lengvosios muzikos žanro dainas. Oktete dainavo ne vienas žinomas Lietuvos vokalistas – Vaclovas Daunoras, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis, Jonas Girijotas ir kt. Šio kolektyvo pavyzdžiu susibūrė ir daugiau vokalinių ansamblių, kuriuos vienijo vėliau įsteigtas konkursas „Sidabriniai balsai“. Oktetas koncertavo Lietuvos ir užsienio scenose, jo plokštelės įrašai skambėjo ne tik per Lietuvos, bet ir per Čikagos lietuvių radiją. LRT studijoje oktetas įrašė apie 300 kūrinių, sukūrė muzikinį filmą „Mes turistai“, kurio pagrindiniai veikėjai – 8 okteto nariai ir jų skambanti daina.

P. Vaičekonio įkurtas moterų vokalinis ansamblis „LYRA“ buvo daugkartinis konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatas, 1967 ir 1976 m. pripažintas geriausiu Lietuvos vokaliniu ansambliu. Kolektyvas buvo dažnas svečias televizijos ir radijo laidose, yra koncertavęs daugelyje Lietuvos miestų, 1977 m. buvo išvykęs į Suomiją. Kartu su Virgilijumi Noreika, Nijole Ambrazaityte, LRT vyrų vokaliniu oktetu ir LRT lengvosios muzikos orkestru įrašė autorinę kompozitoriaus Eduardo Balsio plokštelę.

LRT valstybinis choras, įkurtas 1963 m., vadovaujamas žinomo chorvedžio ir kompozitoriaus Liongino Abariaus, buvo vienas svarbiausių profesionalių chorų to meto Lietuvoje. 1976–1984 m. P. Vaičekonis šiame kolektyve dirbo dirigentu, 1988–1989 m. – meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Iš daugiau kaip 150 įrašams ir koncertams P. Vaičekonio parengtų lietuvių ir užsienio kompozitorių dainų, klasikinių kūrinių, išskirtini Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalas, Johanneso Brahmso „Vokiškasis

Petras Vaičekonis

requiem“, Giuseppe Verdi „Requiem“, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, kuri atgimstančioje Lietuvoje pirmą kartą buvo transliuota per Lietuvos radiją ir skambėdavo įvairių iškilmių metu.

1958 m. dirigento Juozo Vanago įkurtam moterų chorui „AIDAS“ P. Vaičekonis vadovavo 1986–1995 metais. Nors pirmaisiais

atkurtos nepriklausomybės metais nebuvo lengva, choras intensyviai koncertavo, rengė vaizdo ir garso įrašus, dalyvavo dviejose dainų šventėse, parengė 30 ir 35 metų jubiliejinius koncertus.

Muzikos barai / 29

CD TEMA

Daina suvienija

MAESTRO MINTYS APIE MUZIKĄ, MEILĘ CHORINIAM MENUI IR DAINAI Mano tėvai giedojo bažnyčios chore, jame ir susidraugavo. Nuo mažens turėjau polinkį muzikai, aplinkiniai mane, vaiką, pagirdavo, kad gražiai dainuoju, sakydavo, jog turėčiau eiti mokytis muzikos. Tai įkvėpdavo, skatindavo dar labiau stengtis.

Po truputį pajutau, kad man patinka ne tiek vesti melodiją, kiek pritarti, dainuoti antru ar trečiu balsu, kaip anksčiau žmonės pas mus sakydavo, turavoti. Ta harmonija, gražus skambesys užbūrė, įtraukė.

Buvau priimtas į Panevėžio muzikos mokyklą, nors natų nepažinau.

Noras mokytis, Dievo suteikti talentai – stiprus balsas, muzikinė klausa – įtikino komisiją. Pianino neturėjau, todėl mokydavausi nusipiešęs popierinę klaviatūrą. Pradėjau nuo pačių paprasčiausių dalykų, nuo C-dur ga-

Muzikos barai / 30

mos, o mokyklą baigiau su pagyrimu.

Didžiausią įtaką man padaręs mokytojas buvo kompozitorius Antanas Belazaras, jis sudėjo tvirtus, stiprius pamatus ir sugebėjo sudominti, uždegti, įtraukti į muzikos pasaulį.

Baisūs ir sunkūs vaikystės metai, istorijos verpetai paliko atmintyje, gal todėl ir norėjosi siekti ko nors gražaus, harmoningo, ką teikė muzika. Iš kaimo atvykau studijuoti į Vilnių, patekau į Adolfo Krogerto klasę. Beje, mano mokytojas už mane buvo tik šešeriais metais vyresnis ir, žinoma, tuo metu dar neturėjo vėliau įgyto autoriteto.

Mes, galima sakyti, kartu užaugom muzikine prasme. Beje, Krogertas pasikviesdavo mane dirbti kartu visur, kur dirbdavo pats: ir į chorą „Varpas“, ir į Operos teatrą. Baigęs studijas, turėjau tam tikrą laiką dirbti pagal paskyrimą – tokia buvo tvarka. Iš pateikto sąrašo išsirinkau Trakus (sostinės jame nebuvo), nes iki Trakų kultūros namų galėdavau nuvažiuoti motociklu. Vėliau visą laiką dirbau Vilniuje.

Dainavimas chore suvienija, „suriša“ žmones, čia jie susipažįsta, susidraugauja. Ypač gražiai ta vienybė atsiskleidžia dainų šventėse, kur daug nepažįstamų žmonių susirenka vedami vieno tikslo ir jaučiasi tarsi būtų vienas organizmas.

Kokių savybių reikia choro vadovui? Pirmiausia, lankstumo, humoro jausmo, nes dirbama su žmonėmis, viskas vyksta bendraujant. Labai svarbu išsilavinimas, teorinės ir praktinės žinios, geras balsas, vien instrumento neužtenka norint išmokyti žmogų, reikia jam parodyti, kaip dainuoti, kaip savo balsu išgauti spalvas.

Tik žodžiais to nenupasakosi, turi pats padainuoti, kad choristams būtų aišku, kad jie girdėtų pavyzdį. Juos reikia įkvėpti, atskleisti geriausias savybes, prie kiekvieno prieiti šiltai, su pagarba, pagirti ir raginti po truputį, žingsnelis po žingsnelio, tobulėti. Jei būsi per daug reiklus ir griežtas, nukirsi šaką, ant kurios sėdi. Apskritai chorvedžio darbas yra juvelyrinis, dėlioji po natelę, kad kiekvieną repeticiją pamažu būtų žengiama pirmyn.

Darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo sunkus, atimantis beveik visą laiką, bet kartu įdomus, turiningas, produktyvus.

Kartais operoje būdavo po du aštuonbalsius chorus, dainininkai stovėdavo skirtingose scenos pusėse, turėdavo ir kažkaip matyti dirigentą, ir girdėti vieni kitus, todėl ruošiantis operų pastatymas reikėdavo įdėti daug darbo.

Būdavo užimtos ir darbo dienos (nuo dešimtos ryto iki vėlaus vakaro), ir savaitgaliai. Turbūt stipriausią įspūdį padarė opera „Lohengrinas“ – sunku žodžiais perteikti tą jausmą, kurį patyriau, kai išgirdau, kaip skamba choras. Balsai susilieja į vieną harmoniją ir tarytum neša tave tolyn.

Esu dirbęs ir su profesionaliais, ir su mėgėjų chorais, ansambliais.

Negaliu išskirti vieno ar kelių, visi brangūs, po kiekvieno koncerto galėdavau gėrėtis nuveiktu darbu, matyti laimingus dainininkų veidus. Įdomu buvo dirbti su LRT vyrų oktetu – kas savaitę vykdavo įrašai.

Nėra labai svarbu, ar dirbi su dideliu, ar su mažu choru. Kai dainuoja daug žmonių, lengviau pasiekti di-

Moterų choras „Aidas“

LRT vyrų vokalinis oktetas

desnį dramatizmą, stipresnę kulminaciją, o ansamblyje girdi kiekvieną, gali asmeniškai pastabėlę pasakyti.

Turbūt optimalus ansamblio dainininkų skaičius būtų 12 (kaip tik tiek moterų buvo „Lyroje“), tada labai lengva paskirstyti balsus, kai kūriniui reikia dviejų, trijų ar keturių balsų.

Muzikoje daug matematikos.

Sovietmečiu kiekvienas fabrikas, gamykla turėdavo savo saviveiklinius kolektyvus. Vadovai atrinkdavo

galinčius dainuoti, ir prasidėdavo kruopštus kasdienis darbas atskirais balsais.

Choristai dažniausiai neturėdavo dainavimo patirties, tačiau po intensyvių repeticijų kūrinys suskambėdavo!

Dabar muzikinis lygis gerokai pakilęs, viskas keičiasi, muzikoje daugiau džiazo elementų, ji, galima, sakyti, „supasaulėjo“.

Per televiziją rodomi „Chorų karai“ yra kiek nutolę nuo tradicinės chorinės muzikos, ten daugiau šou elementų, tačiau neretai kūriniai būna gana sudėtingi, juos nėra lengva atlikti.

Nepasakyčiau, kad žmonės nebedainuoja, kad chorai nyksta. Taip, jų nebėra kiekvienoje gamykloje, bet per dainų šventes kaip anksčiau, taip

ir dabar susirenka pilna estrada, atvažiuoja kolektyvų iš užsienio. Dabartinėse dainų šventėse chorai būna geriau pasiruošę, viską išmokę, todėl reikia mažiau repeticijų. Anksčiau mes maždaug savaitę miegodavome mokyklose ant šiaudų, suvažiavus į Vilnių reikėdavo dar daug ką šlifuoti, nes vieni kolektyvai kūrinį būdavo išmokę vienaip, kiti kitaip. Dabar organizuoti darbą paprasčiau, jei kūrinyje yra kokių pataisymų, naują variantą vadovams galima tuojau pat persiųsti internetu. n Kalbėjosi Dovilė ŠILEIKYTĖ

Muzikos barai / 31

KRONIKA TEATRALIŠKASIS BAROKAS SU RŪTA VOSYLIŪTE

LDK valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė jau tapo nuolatine visų mūzų buveine.

Birželio 5-ąją čia turėjome išskirtinę progą pasiklausyti baroko muzikos koncerto „Dramma da Capo“ (Drama nuo pradžių), kuris tarsi tapo ir pagrindinės koncerto solistės Rūtos Vosyliūtės doktorantūros studijų apibendrinimu. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje pamažu gausėja profesionaliai baroko muzikos interpretavimą, juolab baroko vokalo meną studijavusiųjų gretos.

Rūta Vosyliūtė 2009 m. baigė vokalo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Sigutę Stonytę. Vėliau plėtė ir tobulino savo žinias bei įgūdžius Italijoje, ten įgijo renesanso ir baroko dainavimo magistro diplomą su pagyrimu.

Dainininkės kraityje – pirmoji vieta konkurse „Fatima Terzo“ (2011), pasirodymai įvairiuose festivaliuose ir koncertuose su tokiomis baroko interpretacijos garsenybėmis, kaip Sigiswaldas Kuijkenas.

Vilniuje dainininkė parengė programą su latvių kolektyvu „Collegium musicum Riga“. Tai bene vienintelis stacionarus istorinės interpretacijos kolektyvas Baltijos šalyse. Orkestrą įkūrė žinomas latvių kompozitorius ir klavesinininkas Māris Kupčs,

kuris ir šįsyk dirigavo bei grojo basso continuo klavesinu.

Iš pirmo žvilgsnio koncerto programa galėjo atrodyti margoka – klausėmės devynių XVII– XVIII a. italų kompozitorių arijų iš operų: nuo 1696 m. Alessandro Scarlatti operos „Penelopė“ iki rokokui ir klasicizmui artimesnės Nicolo Jommelli 1761 m. operos „Olimpija“, tačiau visas arijas jungė bendra idėja ir koncepcija, atskleidžianti baroko muzikos teatrališkumą, aistrų, arba afektų, genezę ir sintezę, ir tai buvo stipriausia koncerto pusė.

R. Vosyliūtė koncerto koncepciją grindė René Descartes´o filosofiniu mokymu. Prancūzų filosofas prieš pat mirtį sukūrė „Traktatą apie sielos aistras“ (1649 m.), kuris suteikė svarbų postūmį baroko epochos filosofinės ir estetinės minties plėtotei, kol pagaliau Europos civilizacija atėjo į Apšvietos epochą ir pramoninę revoliuciją. Descartes´as mokė, kad žmogaus gyvenimas priklauso nuo aistrų (afektų), o žmogaus protas gali atpažinti pasikartojančius afektus ir juos racionaliai tobulinti, pakelti į aukštesnį lygį.

Kita vertus, XVIII amžiuje suklestėjęs operos žanras ryškiausiai atliepė baroko epochos estetines tradicijas bei tam tikras klišes, pasireiškiančias gausia ornamentika ar net improvizacijomis, kurias išpaikintai aukštuomenės publikai liedavo tiek dainininkai vyrai kastratai, tiek

Vytauto ABRAMAUSKO nuotraukos

Rūta Vosyliūtė ir „Collegium musicum Riga“

Muzikos barai / 32

GARSIAI NUSKAMBĖJO XIV „TRAKŲ FANFARINĖ SAVAITĖ“

Rūta Vosyliūtė

moterys (kuris / kuri virtuoziškiau, aukščiau, garsiau...). Tačiau toks požiūris į baroko estetiką būtų paviršutiniškas, todėl Rūta Vosyliūtė ne šiaip sau koncerto atspirties tašku pasirinko R. Descartes´ą. Gerą įspūdį paliko koncerto vizualinė pusė – saikingas mimansas, šmaikščios mizanscenos. Visą šį sumanymą į tikrai gerą ir skoningą režisūrinį drabužį įvilko koncerto režisierius Adrianas Schwarzsteinas, scenos judesio asistentė Jūratė Širvytė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik. Labai gero įvertinimo nusipelno latvių orkestras, jautriai palydėjęs vokalo partijas ir labai stilingai pagriežęs du orkestrinius kūrinius – M. R. de Lalande Čakoną ir G. F. Händelio Simfoniją iš oratorijos „Saliamonas“. Orkestre griežia puikūs stygininkai (kai kurie yra girdėti ir kituose kolektyvuose), stipri pučiamųjų grupė. Orkestro vadovas Māris Kupčs – subtilus baroko muzikos interpretatorius.

Paradoksalu, kad šių dienų masinės festivalių kultūros kontekste labai dažnai daugiau publikos dėmesio sulaukia gausiai išreklamuoti koncertai, nors jie nebūtinai yra tokios konceptualios kokybės, kaip Rūtos Vosyliūtės ir „Collegium musicum Riga“ pasirodymas. Šia prasme ne išimtis ir atskiri „Vilniaus festivalio“ koncertai. Bent pagal šių metų festivalinius įspūdžius mano pasirinkimas ateityje bus labai lengvas – nedvejodamas eisiu ne į gausiai išreklamuotą, bet į „Collegium musicum Riga“ ir Rūtos Vosyliūtės koncertą.

Tomas BAKUČIONIS

Liepos 30 – rugpjūčio 5 dienomis jau keturioliktą kartą vyko „Trakų fanfarinė savaitė“. Tarptautinėje vasaros meistriškumo mokykloje tobulinosi per 100 pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais grojančių dalyvių ir pedagogų, su jais dirbo 10 aukščiausios kvalifikacijos dėstytojų, surengta 12 nemokamų pasaulinio lygio atlikėjų ir gabaus jaunimo koncertų. „Trakų fanfarinės savaitės“ metu taip pat vyko „Buffet Group“ kompanijos, jungiančios 9 prestižinius prekių ženklus, muzikos instrumentų paroda.

Projekto organizatorė Trakų meno mokykla širdingai dėkoja visiems „Trakų fanfarinės savaitės“ partneriams, rėmėjams, su kurių pagalba jau keturiolika metų įgyvendinamas didžiulį atgarsį sukeliantis ir išliekamąją vertę turintis projektas.

Pasididžiavimo verta vasaros meistriškumo mokyklos dėstytojų komanda. Joje šiais metais dirbo vienas produktyviausių ir ambicingiausių džiazo atlikėjų Lietuvoje, Europos kultūros fondo „Europamusicale“ prizininkas saksofonininkas Kęstutis Vaiginis, Šv. Pauliaus kamerinio orkestro (JAV) pirmasis valtornininkas, koncertuojantis su žymiausiais Europos orkestrais, Zvolės konservatorijos dėstytojas René Pagenas (Nyderlandai), trimitininkas, tarptautinio Théo Charlier trimito konkurso ir Abruco muzikos festivalio vadovas Dominique´as Bodart´as (Belgija), žymiausių Vokietijos simfoninių orkestrų pagrindinis trimitininkas, Manheimo varinių pučiamųjų kvinteto įkūrėjas ir narys, Vokietijos Detmoldo aukštosios muzikos mokyklos profesorius Klausas Bräkeris (Vokietija), pastaraisiais metais Zalcburgo festivalyje solo koncertus su Holivudo simfoniniu orkestru ir kameriniu orkestru surengęs trimito virtuozas Tamásas Pálfalvi (Vengrija), Nyderlandų radijo filharmonijos orkestro ir Nyderlan-

„Trakų fanfarinės savaitės“ dėstytojas Kęstutis Vaiginis su savo saksofono klasės mokiniais

Džiazo grupė „On Vacation Trio“ (Nyderlandai)

dų varinių pučiamųjų ansamblio trombonininkas, Roterdamo ir Hagos konservatorijų dėstytojas Brandtas Attema (Nyderlandai), trombonininkas, dirigentas, Orhuso karališkosios muzikos akademijos profesorius Nielsas-Ole Bo Johansenas (Danija), vienas žymiausių XXI amžiaus eufonininkų, daugelio tarptautinių konkursų laureatas Glennas Van Looy (Belgija), tūbininkas ir kompozitorius, įrašęs 42 kompaktines plokšteles ir 2014 m. JAV laimėjęs apdovanojimą už geriausią džiazo albumą, profesorius Rolandas Szentpali (Vengrija), „Trakų fanfarinės savaitės“ bendramintis ir pirmasis dirigentas, daugiau kaip 30 metų Europos ir viso pasaulio pučiamųjų muzikos puoselėtojams ir populiarintojams puikiai pažįstamas pedagogas, konsultantas, prodiuseris Bertas Langeleris (Nyderlandai, Estija).

instrumentų ansambliai „Philbrass“ su eufonininku Glennu Van Looy, „Opera Brass“ su trombonininkais Nielsu-Ole Bo Johansenu ir Tomu Karka.

Festivaliui įpusėjus į „Apvalaus stalo klubą“ kvietė jau antrą kartą projekte dalyvavęs prestižinio Karališkojo kamerinės muzikos konkurso (Royal Over-Seas League) finalininkas, unikalios sudėties ansamblis „A4 Brass Quartet“ iš Didžiosios Britanijos.

Verslo ir laisvalaiko centre „Trakų Galvė“ įvyko dar trys koncertai: rugpjūčio 1 d. pasirodė meistriškumo mokyklos „Trakų fanfarinė savaitė“ dėstytojai valtornininkas René Pagenas, trimitininkai Dominique´as Bodart´as ir Tamásas Palfalvi, tūbininkas Rolandas Szentpali bei koncertmeisterės Dovilė Bagdonaitė ir Kamilė Zaveckaitė. Rugpjūčio 2 d. turėjome išskirtinę galimybę išgirsti 2008 metais pasauliniam arfos kongresui susibūrusį ir su dideliu pasisekimu toliau gyvuojantį arfininkės Astrid Haring ir trombonininko Brandto Attemos iš Nyderlandų duetą. Toje pačioje salėje grojo talentingų jaunų muzikantų, šalies ir tarptautinių konkursų laureatų kvintetas „Amber Brass“ ir solistai: pianistė Dovilė Bagdonaitė, trimitininkas Klausas Bräkeris, tūbininkas Patrikas Kišūnas.

Tradiciškai projektą užbaigė meistriškumo mokyklos mokinių koncertai. Rugpjūčio 4 d. Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos Didžiojoje salėje grojo solistai ir ansambliai, vėliau restorane

Liudmilos FELČINSKAJOS nuotraukos

Meistriškumo pamokos ir mokinių koncertai vyko projekto partnerių Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Trakų kultūros rūmų patalpose. „Trakų fanfarinės savaitės“ dalyvių dienotvarkė, kaip visada, buvo labai įtempta: individualios pamokos, ansamblinio grojimo ir orkestro užsiėmimai, vakariniai koncertai.

Pirmasis projekto koncertas įvyko liepos 30 d. Trakų Švč.

Mergelės Marijos apsilankymo bazilikoje, girdėjome Ispanijos jaunosios kartos saksofonininkų kvartetą „Purpura Pansa“. Festivalio atidarymo vakaras tęsėsi verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“, ten džiazo kompozicijas grojo trimitininko Valerijaus Ramoškos kvartetas.

Festivalio koncertai skambėjo įvairiose erdvėse. Lentvario Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje grojo varinių

Tarptautinės vasaros meistriškumo mokyklos fanfarinis orkestras, dirigentas Bertas Langeleris

„A4 Brass Quartet“ (Didžioji Britanija) ir Trakų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė džiaugėsi ne tik puikia muzika, bet ir gėrėjosi nuostabiu kraštovaizdžiu

„Pirosmani“ vyko džiazo vakaras, koncertavo grupė „On Vacation Trio“ ir saksofonininkas Kęstutis Vaiginis. Rugpjūčio 5 d.

Trakų kultūros rūmuose įspūdingą programą atliko tarptautinis „Trakų fanfarinės savaitės“ orkestras (dirigentas Bertas Langeleris) ir solistai: valtornininkas René Pagenas, trimitininkas Dominique´as Bodart´as, trombonininkai Martyna Mišeikytė, Ignas Filonovas ir birbynininkas Egidijus Ališauskas.

XIV „Trakų fanfarinė savaitė“ baigėsi. Iki susitikimo 2019-aisiais!

Justina ORLOVSKYTĖ

Muzikos barai / 33

PAŽINTIS

Martynos Jatkauskaitės svajonių skrydis Agnė SABULYTĖ VASARINIAM „MUZIKOS BARŲ“ NUMERIUI NORĖJAU KO NORS LENGVO, ŠVIESAUS, GALBŪT KVEPIANČIO VAIKYSTE. IR ŠI MINTIS MANE ATVEDĖ IKI VAIKŲ DARŽELIO LAIKOTARPIO, KADA PIRMUOSIUS ŽINGSNIUS SVAJONIŲ LINK PRADĖJOME ŽENGTI KARTU SU MARTYNA JATKAUSKAITE, DABAR ŽINOMA PIANISTE UŽSIENYJE, BET NE TAIP GERAI PAŽĮSTAMA LIETUVOS MELOMANAMS. MARTYNA JATKAUSKAITĖ 2003 M. BAIGĖ KAUNO JUOZO NAUJALIO MENŲ GIMNAZIJĄ, VĖLIAU TĘSĖ STUDIJAS LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE, PROF. V. VITAITĖS FORTEPIJONO KLASĖJE. 2005 METAIS PIANISTĖ IŠVYKO Į LONDONĄ, GUILDHALLO MUZIKOS IR TEATRO MOKYKLĄ, TEN ĮGIJO BAKALAURO (2007) IR MAGISTRO (2009) DIPLOMUS. STUDIJŲ METAIS MARTYNA JAU KONCERTAVO PRESTIŽINĖSE LONDONO SALĖSE. 2011 M. PIANISTĖ LAIMĖJO GIORGIO THYMISO TARPTAUTINĮ KONKURSĄ GRAIKIJOJE IR IŠLEIDO PIRMĄJĄ SOLINĘ KOMPAKTINĘ PLOKŠTELĘ SU R. SCHUMANNO, S. PROKOFJEVO, P. ČAIKOVSKIO IR S. RACHMANINOVO KŪRINIAIS.

Martynos Jatkauskaitės laimėjimai:

4 vieta Tarptautiniame Karlo Cherni konkurse (1997, Čekija) 1 vieta Tarptautiniame pianistų konkurse „Konzerteum“ (1998, Graikija) 3 vieta Tarptautiniame pianistų konkurse La Muse (1999, Italija) 1 vieta Tarptautiniame konkurse Romoje (2000, Italija) 1 vieta Tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų konkurse (2001, Lietuva) 1 vieta Tarptautiname konkurse „Pro-Piano Romania“ (2001, Rumunija) Grand Prix Tarptautiniame jaunųjų artistų konkurse Tanbridž Velse (Tunbridge Wells; 2006, Didžioji Britanija) 1vieta ir Margaret Allen atminimo prizas Tarptautiniame pianistų konkurse Dadlyje (Dudley; 2007, Didžioji Britanija) 1 vieta Oksfordo muzikos festivalyje (2007, Didžioji Britanija) Londono filharmonijos orkestro stipendija, kuri leido surengti rečitalį vienoje didžiausių Londono salių „Royal Festival Hall“ (2007) Garsių atlikėjų ir pedagogų Johno Lillio, Jerome´o Lowenthalio, Paulo Lewiso, Stepheno Kovacevichiaus, Mūzos Rubackytės meistriškumo kursai (2007) Jaques´o Samuelio pianistų konkurso nugalėtoja, pakviesta surengti rečitalius Italijoje (2007) Debiutinis rečitalis „Wigmore Hall“ Londone (2008 m. lapkritį) Koncertas su Londono festivalio orkestru salėje „Cadogan“ Londone (2009) 1 vieta Tarptautiniame Giorgio Thymiso konkurse (2011, Graikija)

Muzikos barai / 34

sau pailsėti ir jau po trijų dienų pradėdavau galvoti apie kūrinius ir tas vietas, kurias norėtųsi tobulinti.

– Nuo mokyklos laikų prisimenu, kaip Tau patiko kompozitorių S. Prokofjevo ir S. Rachmaninovo kūryba. Ar jie svarbūs dabartiniame Tavo repertuare?

– Niekas nepasikeitė, jie vis dar man labai tinka ir patinka. Dievinu ir Beethoveno sonatas, norėčiau jas visas išmokti, tačiau tam reikės skirti nemažai laiko.

– Koncertuoji su prancūzų pianistu Thomas Besnard´u ir Botičelio fortepijoniniu kvartetu (Botticelli piano quartet).

Kaip susiklostė šie kūrybiniai ryšiai?

Chopino konkursas Romoje

– Taip, pirmos fortepijono pamokos mano gyvenime atsirado labai anksti – kai buvau penkerių.

– Disciplina, atsisakymas kai kurių nerūpestingos vaikystės malonumų...

Kiek prisimenu, penkios valandos grojimo per dieną. Ar nepavargdavai, ar nekildavo noras viską mesti?

– Mokymasis groti iš tikro reikalauja labai daug disciplinos. Aš dažnai muzikantų gyvenimą lyginu su sportininkų – reikia daug pasiryžimo, nuoseklumo. Penkias valandas per dieną grodavau jau būdama studente, bet vaikui net ir dvi valandos grojimo, kai turi eiti į mokyklą, ruošti pamokas, – nemažas krūvis. Bet neatsimenu, kad kada būčiau jautusi nuovargį ar abejonę dėl pasirinkto kelio.

Kol buvau maža, man atrodė, kad visi mokosi groti ir kitaip net būti negali.

– Kaip prisimeni vaikystę, pačią savo muzikinio gyvenimo pradžią?

– Buvo nuostabus laikas. Su mokytoja B. Kumpikiene ruošdavomės konkursams: išsirinkdavome kūrinius, juos šlifuodavome, tada jau keliaudavome į užsienį parodyti rezultatų. Aš nuo pat mažens buvau labai ambicinga, ir konkursai man labai patiko. Taip ir prisimenu savo vaikystę – nuo konkurso iki konkurso...

– Ar nuo mažens pati norėjai groti ir ruoštis profesionalo keliui, ar tai daugiau buvo mamos svajonė?

– Mama nebuvo ypač užsidegusi, ji man sakė, kad aš pati labai domėjausi muzika, žiūrėdavau, kaip mama skambina, mėgindavau pasiekti pianino klavišus, paspausti juos, išgirsti garsus. Matydama mano dideli norą, ji leido mane į muzikos mokyklą. Manau, kad tai buvo mūsų abiejų pasirinkimas, kuris vėliau išaugo į mano sąmoningą apsisprendimą.

– Kas Tave įkvėpdavo sistemingai dirbti, kaip su amžiumi keitėsi motyvacija?

– Mano motyvacija buvo meilė kūriniams, kuriuos pasirinkdavau groti. Pats procesas – muzikinio teksto mokymasis girdint, kaip kūrinys po truputį atsiskleidžia, tarsi įeina į tavo pirštus, interpretacijos ieškojimas – man teikė ir vis dar teikia didelį malonumą. Taip pat scena ir koncertai.

Didelis džiaugsmas išeiti į sceną ir dalintis muzika su publika.

– Kaip keitėsi tavo požiūris į profesiją?

– Kiek per metus turi koncertų, kokia jų geografija?

– Niekada neskaičiuoju, bet koncertų tikrai daug. Dažniausiai koncertuoju Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Anglijoje.

– Dabartiniai tavo namai Graikijoje, prieš keletą metų gyvenai Vokietijoje. Ar Tau patinka keisti namus, ar lengva prisitaikyti prie kiekvienos šalies žmonių?

– Londone gyvenau septynerius metus, Berlyne – penkerius, visai neseniai su šeima įsikūrėme Graikijoje, Salonikuose. Aš nelabai renkuosi gyvenamąją vietą, tiesiog likimas mane vis

– Negaliu pasakyti, kad mano požiūris į tai, ką darau, labai pasikeitė.

Muzika – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Ar būdama maža svajojai apie tokią save užaugusią?

– Nuo pat mažens mano tikslas buvo vienintelis, nebuvo jokių abejonių, kuo noriu tapti. Žinoma, pasitaikydavo ir sunkumų, kai man nepatikdavo tai, ką darau. Tuomet leisdavau Su prancūzų pianistu Thomas Besnard´u

Sebastian MOULIER nuotr.

– Martyna, Tavo muzikinis kelias prasidėjo labai anksti.

– Solo grojančio pianisto gyvenimas gana vienišas – vienas groji, vienas keliauji, vienas eini į sceną, vienas grįžti į viešbučio kambarį po koncerto. Man gimė idėja groti fortepijoninius duetus, pasidalinti scena su kitu muzikantu. Mes su Thomas, kuris tuo metu taip pati gyveno Berlyne, koncertuodavome labai dažnai, daugiausia Prancūzijoje. Kamerinė muzika man teikia didžiulį džiaugsmą. Ypač patinka fortepijoninis kvartetas, nors jo repertuaras nedidelis, tačiau įspūdingas: G. Fauré, J. Brahmsas, W. A. Mozartas.

Muzikos barai / 35

IŠ ARTI nubloškia į kitą kampelį. Maniau, kad Vokietija taps mano namais, bet štai atvykom į nuostabiąją Graikiją. Man labai patinka ši šalis, žmonės, oras.

Prisitaikyti prie kitos kultūros, žinoma, nėra lengva, tačiau aš laisvai kalbu graikiškai ir tai tikrai padeda greičiau prisitaikyti prie aplinkos. Mes tik keletą mėnesių esame čia, dar net kai kurie daiktai neišpakuoti, tad anksti būtų kalbėti, ar liksime ilgam. Iš tiesų man patinka keisti gyvenamąsias vietas, širdyje esu keliauninkė, galėčiau gyventi ant lagaminų visą gyvenimą.

– Ar nepasiilgsti gimtųjų namų, Lietuvos?

– Žinoma, kad pasiilgstu, labiausiai mamos ir sesers. Ir dar mūsų sodo, vis svajoju, kaip norėčiau pakabinti hamaką tarp medžių ir jame numigti po pietų.

– Kaip derini koncertus ir sūnaus auginimą?

– Turiu metukų Orestį Vakarį, dabar nedaug koncertuoju Graikijoje. Kitą sezoną pradėsiu intensyviau koncertuoti Anglijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje. Šiuo metu labai sunku rasti laiko sau ir muzikai.

– Ar Tavo vyras taip pat muzikas?

– Taip, jis kuria filmų muziką. Susitikome Guildhallo akademijoje Londone, kai jis paprašė atlikti jo kūrinį.

– Visada atrodai aktyvi, energinga. Kas Tavo kūrybos ir gyvenimo variklis? Kas gali Tave nuliūdinti, padaryti nelaimingą?

– Iš tiesų man energijos netrūksta.

Džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka, nemėgstu rutinos, ji man atneša liūdesį. Išgyvenu, jei nepasiseka pagroti koncerto taip, kaip norėjau.

Tačiau tai trunka tik tą patį vakarą, kitą dieną aš jau su užsidegimu vėl sėdu prie fortepijono.

– Iš kur tas Tavo šiek tiek chuliganiškas temperamentas, subtiliai derantis su moterišku trapumu?

– Turbūt iš mamos, ji labai temperamentinga moteris.

– Kaip manai, kas padeda išsiskirti iš daugybės kitų atlikėjų ir padaryti pasaulinę karjerą?

– Daug dalykų turi derėti tarpusavyje: talentas, disciplina, šeimos palaikymas, protingi pasirinkimai ir, žinoma, truputėlis sėkmės. n

Muzikos barai / 36

Vaclovas Augustinas: „Mano tuštybė jau patenkinta, mano ego – ramus“

Edita GRUDZINSKAITĖ-GRUODIS P R I E ŽA S ČI Ų I R T E M Ų, K U R I O M I S G A L I M A K A L B ĖT I S S U K O M P O Z I T O R I U M I VA C L O V U AUGUSTINU, – NE VIENA IR N E D V I . J I S – N A C I O N A L I N ĖS P R E M I J O S L A U R E ATA S (2010), D I R I G E N TA S , C H O R O „J A U N A M U Z I K A “ M E N O VA D O VA S . TA ČI A U ŠI O P O K A L B I O P R I E ŽA S T I M I TA P O P O I L G Ų I R I N T E N S Y V I Ų K ŪR Y B I N I Ų M E T Ų PA S I R O D ŽI U S I K O M P O Z I T O R I A U S K O M PA K T I N Ė P L O K ŠT E L Ė, TA I P G R A ŽI A I PRASKLENDUSI PER LIETUVĄ S U P R I S TAT Y M O R E N G I N I A I S I R K O N C E R TA I S .

– „Tau bet kokios sutemos šviesios“ – nuostabiausias kada nors girdėtas plokštelės pavadinimas. Kokia jo istorija?

– Nenoriu mistifikuoti. Tiesa, teko pasukti galvą, kaip pavadinti kompaktinę plokštelę. Nusprendžiau pasirinkti vieno iš jos kūrinių pavadinimą. 139-osios psalmės eilutė buvo be konkurencijos. Šią frazę perskaičiau ne Psalmyne, o vartydamas kažkokią psichologijos knygą. Išsyk supratau, kad gims kūrinys. 1996 metais taip ir nutiko.

Neįtikėtinai talpi ši psalmės eilutė, kurią išvertė Sigitas Geda. Gali į ją nerti žvelgdamas iš tikėjimo pozicijų, tačiau ji gali būti perskaitoma ir meilės akimis. Ir dar daugiau: šis pavadinimas kalba draugų, šeimos ar bet kokiame kitame santykyje. Jis įkrautas stipria energija ir informacija.

Pasibaigus kompaktinės plokštelės pristatymo renginių ir koncertų ciklui, galiu pažvelgti iš tam tikro atstumo. Manau, kad pataikyta, pavadinimas tikrai pasiteisino. Tame plokštelės pristatymo šurmulyje pavadinimas „skrido“ labai sklandžiai.

– Ar pavadinimas – Jūsų asmeninių būsenų, patirčių atspindys?

– Beveik visi mano kūriniai turi biografinių ryšių. Gyvenimo įvykiai sukelia tam tikras emocines būsenas.

Tuomet praveri langus informacijai, kas kartą kitokiai.

Pasirinkimai – pavadinimų, teks-

tų – nėra atsitiktiniai, jie atkeliauja iš vidaus.

– Iš kokio ežero – kančios ar džiaugsmo – dažniau išteka Jūsų melodijos?

– Dauguma – iš kančios. Gal tas žodis kiek per skambus, greičiau iš kažkokios trinties. Kartais dienos lygiai, ramiai plaukia, niekur neužkliūna. O štai kai užkliūna... Nesakau, kad kūrybinis procesas sustoja, kai gyveni pusiausvyroje, bet tuomet pats save turi išprovokuoti, nebūtinai susiedamas su savo emocine būsena.

– Kas dažniausiai Jums sukelia kančią? Na, gerai, trintį... Pripažinimas, pinigai, santykiai?

– Dėl pinigų nekenčiu, dėl pripažinimo juolab. Dėl pastarojo apskritai kuo toliau, tuo labiau nesijaudinu.

– Kodėl?

– Galbūt todėl, kad mano tuštybė jau patenkinta, mano ego – ramus.

– Nejaugi nesinori būti pastebėtam?

Kurti muziką, sakyčiau, yra tas pats, kaip rašyti laišką. Juk norisi sulaukti atsakymo?

– Be abejonės, smagu, kai yra atgarsis, kai atsiduri dėmesio lauke, bet to tikrai nebesureikšminu.

Man labai nepatinka net CV rašyti.

Kažkokie niekai... Vardinti dvidešimties metų senumo įvykius? Parašau profesiją, svarbiausią apdovanojimą, kuriuo tikrai didžiuojuosi, ir pavardę.

Visa informacija turi būti pavardėje.

– Na, bet vis tiek, dėl ko labiausiai kenčiate?

– Čia kaip psichoterapijos seanse (juokiasi).

– Jūs laisvas neatsakyti...

– Jei šito manęs būtumėte paklaususi prieš dešimtmetį, atsakymas būtų kitoks. Skirtingu metu ir atsakymai skirtingi, nes vis kiti dalykai kankina. Gal jau rytoj šiame atsakyme tebus likusi dalis tiesos. Šiandien man didžiausias nejaukumas žiūrėti į veidrodį. Dėl savidrausmės, disciplinos, dėl tam tikrų atsakomybės dalykų, muistymosi, nusimuilinimo, visokių kipšiukų, tupinčių ant vieno ir ant kito peties. Dabar tokie mano didžiausi iššūkiai.

– Apsileidimai?

– Taip, būtent. Kaip šv. Mišių pradžioje: nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Kiekvieną sekmadienį man tie žodžiai kas kartą

kerta, duria tarsi ietimi į krūtinę.

Kalbu apie kasdienius paprastus dalykus: neatsikelti pakankamai anksti, daug ir vėlai valgyti, išjungus bet kokį sąmoningumą žiūrėti televizorių, kitaip tariant, pasiduoti impulsui, gyvuliškam, bet kokiam. Mėginu su tuo dorotis, kaip nors rasti balansą, kad savęs per daug nekankinčiau, neužsiduočiau kareiviškų uždavinių.

Nereikia savęs užspausti, kad skaudžiai neatkristum.

– Kam Jums toji savidrausmė? Kodėl save plakate už gulėjimą su kebabu prie televizoriaus?

– Savidrausmė nėra pati sau tikslas. Mano minėti nukrypimai nuo kurso rodo asmenybės išsiderinimą.

Jei vienas narys yra nesveikas, visas kūnas nesveikas. Sekmadienio pamoksle nuskambėjo mintis, kad blogis muša per mūsų silpniausią vietą.

Savidrausmė – būtina, norint išlaikyti pusiausvyrą.

– Ar kūrybai ta atsiliepia?

– Be abejo. Kaip tai gali tingumas ir apsileidimas padėti kūrybai?

– Atsiplėškime nuo sofos ir televizoriaus. Ar XXI amžiuje meilė vis dar tebėra kūrėjo mūza?

– Meilė – tokia sudėtinga sąvoka...

Labai greitai galima nusišnekėti. O jei turit galvoj įsimylėjimą, tai taip. Gera patirti tą romantišką jausmą, užsisvajoti, sukurti kūrinį, pirmame puslapyje parašyti kokią nors koduotą dedikaciją arba paslaptingus inicialus...

Ech... Kartais tai labai stimuliuoja kūrybą. Žavu tai, kad kūrinys, pažadintas romantiško jausmo, atitrūksta nuo to impulso, ima gyventi savo meninį gyvenimą ir paliečia daugybę kitų žmonių. Kaip ir poezijoje. Poetas rašo savo mylimajai, o paskui visas tuntas moterų skaito ir jaučiasi taip, tarsi kiekvienai jų asmeniškai tos eilės parašytos.

– Ar meilės įkvėptos natos gali penklinėje susirikiuoti „Agnus Dei“ ar „Augo kieme klevelis“ forma?

– Taip, žinoma, jausmas gali perkeisti tavo vidų ir muzikine išraiška nukeliauti visai kita kryptimi. Meilė yra santykis, ir nebūtinai euforinis, šampano purslais puoštas. Skaudulys, nusivylimas – taip pat meilės palydovai. Antai mano kūrinys „Jeru-

Muzikos barai / 37

IŠ ARTI

salem surge“. Į jį galima žiūrėti liturginiu žvilgsniu, kaip į Didžiojo sekmadienio responsoriumą, tačiau gimė ne iš religinių jausmų, anaiptol.

Pirminis impulsas – žmogiški santykiai.

Arba „Put such a madness away far from me, O Lord“ – skaudus pasakojimas apie nuopuolius ir prašviesėjimus, nusivylimą ir tikėjimą, melą ir tiesą. Jis irgi inspiruotas tam tikros meilės formos, dramatiško išsiskyrimo.

Kaip ir „Thou hast ravished my heart“ pagal „Giesmių giesmę“. Kas tai? Istorija apie sudaužytą širdį ar svarstymai apie tikėjimo slėpinius – suprask, kaip nori. O ir lietuvių liaudies dainos: rūtelės, šaltinėliai, žirgeliai, paviliojo, paskui į karą išjojo...

– Kaip tik norėjau paklausti, ar Jūsų pavardė prie lietuvių liaudies dainų aranžuočių – išskaičiavimo, muzikos rinkos pajautimo, ar meilės lietuviškai pievai išraiška? Didžioji dalis kompozitorių kategoriškai nekelia kojos į „lietuviškas lankas“.

– Galvoju... Koks mano santykis su rūtomis mėtomis? Gal iš vaikiško muzikinio auklėjimo atėjo tas mano santykis su tautosaka. Jis labai natūralus, užslėptų tikslų neturiu. Nuo vaikystės mane supo liaudies dainos, chorinis repertuaras visais laikais taip pat neapsiėjo be harmonizuotų liaudies dainų. Neišvengiau jų ir aš.

Pirmieji akademinės kūrybos bandymai buvo liaudies dainų aranžuotės. Supratau, kad man tai įdomu.

Neneriu į etnomuzikologines studijas. Tiesiog pasiimu dainų rinktinę, vartau, skaitau tekstus, niūniuoju melodijas.

Muzikos barai / 38

Kai kurie tekstai yra tokie archajiški, tokie ridigdai ridigdo, kad šiuolaikinio žmogaus jau nelabai atliepia. Bet yra dalykų, kurie skamba pakankamai aktualiai. Tada man įdomu, užkabina. Kaip „Anoj pusėj Dunojėlio“.

Jei ir yra mažybinių žodžių, jie sutirpsta stiprioje istorijoje.

Pirmoji triptiko dalis „Du dob dob“ – taip pat. Kai nukrapštai tuos garsažodžius, atsiveria labai dramatiška muzikine kalba pasakojama istorija, kuri žmones jaudina.

– Esate vienas dainuojamiausių kompozitorių...

– Manau, kad kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, taip ir kūryboje, daug ką lemia neatsitiktiniai atsitiktinumai – įvairiausi netikėti susitikimai, pažintys. Pamenu, kažkokiame konkurse amerikietis chorvedys, rekomenduojantis kūrinius leidybos kompanijai, išgirdo „Trepute martela“. Jis man parašė laišką ir pasiūlė šį kūrinį leidyklai. Arba kai choras „Bel canto“ koncertavo Tolosoje, vėl kažkoks amerikonas išgirdo „Du dob dob“, jam patiko, paprašė išleisti.

Gera muzika, tai ir dainuojama (juokiasi).

Jei rimtai, myliu chorinę muziką, žinau, kas skamba, kas neskamba, vis rečiau darau klaidų, truputį jaučiu, kas patinka choristams. Tai žinant, sąmoningai ir nesąmoningai gimsta kūriniai. O ar išskelsi tą žiežirbėlę – šito jau nesuplanuosi.

– Iš kur toji meilė? Dėl moterų klausimų nekyla. O štai chorinei muzikai?

– Neturėjau pasirinkimo, mano miela. Šešerių buvau nuvestas į „Ažuoliuką“, ir mano likimas buvo nulemtas.

– Galėjot pasipriešinti...

– Nutiko priešingai. Chore mano instrumentas buvo akordeonas, jį tėvai buvo priversti tampyti į pamokas.

Vieną dieną juos tai paprasčiausiai užkniso ir jie pasakė: „Viskas, užten-

ka.“ Aš neatsimenu, bet liudininkai sako, kad sukėliau triukšmingą isteriją. Man niekada nekilo dramatiško noro priešintis muzikai.

– Net ir paauglystėje?

– Laikui bėgant atsirado mokyklos ansamblis, grupė „Saulės laikrodis“, gitara, paaugliška kūryba, būrys merginų aplink.

Mūsų muzikavimas buvo lydimas skaistaus paaugliško idealizmo. Lygiagrečiai buvo akademinis mokymasis, solfedis, „Ąžuoliukas“. Po laiptelį ir užkopiau iki profesionalų. „Ąžuoliuko“ vadovas Hermanas Perelšteinas pasakė, kad turiu eiti į muzikos pasaulį. O muzika kokia?

Suprantama, kad chorinė. Neatsižadėsiu choro iki gyvenimo pabaigos: labai gražu ir labai prasminga. Neišskiriu chorinės muzikos kaip vienintelės tobulos. Tiesiog čia yra mano pasaulis, mano prūdas, jis man artimas. Aš čia, jame.

Mėgaujuosi ir kurdamas, ir diriguodamas. Klausydamasis – ypač.

Labai mėgstu klausytis įrašų. Tačiau gražu yra tik tuomet, kai sudainuota labai gerai. Jei nors truputį pro šalį – nepakenčiama.

– Kokioje skrynioje, kokiame medyje, ant kokio kalno chorinės muzikos jėga?

– Mano manymu, choro unikalumas tas, kad jokiame kitame grupiniame muzikavime nėra tokios gilios ir tikros bendrystės. Palyginčiau ją su bendros maldos efektu. Kiti pasijuoks, sakys, ką čia niekus paistai.

Tačiau man atrodo, kad chorinis dainavimas kuria ypatingas vibracijas.

Jei sėkmingai sukrenta, sąmoningai viena kryptimi ir į vieną tašką siunčiami trisdešimties žmonių impulsai negali nesukelti sprogimo. Choristai net ir dainuoja iš bendros partitūros, o orkestrantai mato tik savo partiją.

Toji nematoma bendrystė užkoduota net ir notacijoje.

Aš nemenkinu orkestro muzikos galios, tik ten kitaip susidėlioja tos grandys – muzikantas, instrumentas, dirigentas.

– Kiekvienas žmogus kad ir paprasčiausią sumuštinį daro savitai, tik jam būdinga tvarka. Kompozitoriai taip pat labai skirtingai atkeliauja iki premjerų.

Kokia tvarka Jūsų kūrybinėje virtuvėje?

– Skaitau knygas, pasibraukiu ei-

NAUJI LEIDINIAI lutes, kurios galėtų būti tinkamos kaip tekstas kūriniui. Kartais net be konkretaus tikslo. Išskirtinai daug skaitau šv. Augustino raštų: jų ištisi puslapiai subraukyti, pastabėlių prirašinėta, išbraukti žodžiai, kurie mane nervina, skamba nešiuolaikiškai, tie, kurių neketinu naudoti.

Kai prikaupiu pakankamai tokių tekstinių „paruoštukų“, imu galvoti apie konkretų kūrinį. Susidėlioju iš teksto nuotrupų, frazių savo eilėraštį, kuris turi vidinę logiką. Tuomet vaikštau su tuo kietesnio popieriaus (kad nesusiglamžytų) lapeliu po pievas brolio sodyboje. Vaikštau, skaitau, kol išsigrynina tam tikra ritmika.

Tada nuo literatūrinių parametrų pradedu judėti link muzikinių. Atsiranda pulsacija, ritminis piešinys, pasidarau karkasą, ieškau tam tikrų harmonijų. Prie fortepijono prisėdu, atsitraukiu, vėl prisėdu.

Rašau ranka. Galiausiai – klausau, kaip groja Sibelius, ir klausydamasis darau korekcijas. O tada jau vienas malonumas.

– Apsieinate be erškėčių?

– Būna labai sunku, kol užsikabini.

Nerimo stadiją visuomet turi pereiti.

Apima tokia panika, kad nepadarysi.

– Ar dabar turite dėl ko nerimauti?

– Gavau užsakymą parašyti Mišias. Beveik visi kompozitoriai, pradedant nuo XIII amžiaus, yra parašę bent vienas. Aš niekada nebandžiau, laukia didelis iššūkis...

Kūryba yra kažkokia keista chemija. Man kartais atrodo, kad viskas yra sukurta. Talentingieji tik išgriebia tuos sąskambius, kažkaip iš kažkur.

Toji harmoninga struktūra neabejotinai tuomet veikia ir tave patį, ir kitus.

Antai, kad ir Morteno Lauridseno sekunda tarp sol diez ir la kūrinyje „O magnum mysterium“. Tas sąskambis atsirado tokiame kontekste, kuriame jis „iššauna“. Kompozitorius to neapskaičiavo, jam tiesiog velniškai pasisekė. Pažiūrėsime, gal pasiseks ir man. Per anksti apie tai kalbėti.

MIKO ŽUKAUSKO OBJEKTYVE – ŽIBUOKLĖS MARTINAITYTĖS MUZIKA

Po to, kai kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės albumas „Horizons“ buvo pristatytas šių metų Vilniaus knygų mugėje, jis pateko ir į užsienio muzikos žiniasklaidos, radijo stočių, įrašų kolekcininkų horizontą. Recenzuotas tarptautinės skaitytojų auditorijos pagrindiniame modernios muzikos žurnale „The Wire“, transliuotas 2 milijonus savaitinių klausytojų turinčioje radijo programoje „BBC Radio 3“, muzikos albumas pagaliau sulaukė ir videopristatymo. Lietuvos muzikos informacijos centro užsakymu du vaizdo įrašus sukūrė kino režisierius Mikas Žukauskas.

Rasti tinkamą vizualinį atitikmenį skambančiai muzikai paprasta nebuvo. „Abstrakti, emocionali Žibuoklės muzika pareikalavo nemažai laiko, kol pagaliau pavyko pasiekti tokį rezultatą, kuriuo esu patenkintas“, – prisipažino režisierius.

Albumo prodiuserė Eglė Bertašienė sakė: „Rodos, jau pažįsti kiekvieną taktą, lauki artėjančio išsiveržimo, bet ne – žiūrint Miko klipą ta pati muzika suskamba vėl visiškai naujai.“ Vaizdo klipas Žibuoklės Martinaitytės kūriniui „Apglėbtas tuštumos grožio“ klausytojams gali tapti gana netikėtu potyriu – režisierius pasirinko kosminės odisėjos temą. Ekrane lėtai sklendžiantys dangaus kūnai, dujų ir dulkių telkiniai, nuo pradžios iki galo juntamas svetimumo šaltis, nejaukiose kosminėse pievose rupšnojanti lama nustebino net pačią kompozitorę. Tačiau ji prisipažino, kad lygiai taip pat kaskart nustemba išgirdusi savo muzikos klausytojų „pamatytus“ vaizdinius. „Klausydamasis muzikos kiekvienas tarsi regi savo paties kuriamą filmą. Todėl visada įdomu pamatyti savo kūrybą kito akimis“, – teigia kompozitorė. Ir nors pačios Žibuoklės Martinaitytės požiūriu muzikai vizualizacija nėra būtina, ji sutinka, kad dabartinėje į vizualumą orientuotoje kultūroje ji gali padėti priartėti prie muzikos ir pagilinti jos suvokimą. Tokia kinematografinė vaizduotė „įsijungė“ ir ne vienam užsienio kritikui, rašiusiam Žibuoklės Martinaitytės muzikos albumo recenzijas italų, prancūzų, britų ir amerikiečių muzikos žurnaluose ar interneto platformose.

Klipui pasirinktas kompozitorės kūrinys gimė iš intensyvių asmeninių išgyvenimų, o ir kita Miko Žukausko filmuotame interviu panaudota jos muzika turi stiprų emocinį krūvį.

Apie atvirą, vietomis net radikalų intensyvumą rašoma žurnale „The Wire“: „Žibuoklė Martinaitytė kuria įkvepiančią muziką, kuri turi daug energijos ir įtampos. Jos orkestrinės ir ansamblinės kompozicijos sluoksniuotos, kelia daug asociacijų ir ekskursų. Jos tirštos ir nerimastingos, bet niekada neatrodo sujauktos. Jų kalba sklandi, drąsi, grįsta gestais. Staigūs greitėjimai ir netikėti lėtėjimai, skirtingų perspektyvų jungtys, įvairūs patempimai ir perstatymai Martinaitytės muzikoje sudaro sodrias patirčių faktūras.“ Abu vaizdo įrašai paskelbti Lietuvos muzikos informacijos centro „YouTube“ kanale. Žibuoklės Martinaitytės CD „Horizons“ leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Vaizdo įrašų kūryba finansuota Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.

LMIC inf.

– Kada galėsime?

– Šių metų rudenį, lapkričio 24 dieną. Mišios chorui, styginių orkestrui ir solistėms. n

Muzikos barai / 39

NAUJI LEIDINIAI

Jurgio SAKALAUSKO nuotr.

Lietuvos muzikos informacijos centras toliau pildo edukacinę Lietuvos muzikos seriją naujais leidiniais. Ką tik išleistos kompozitorės Onutės Narbutaitės natos jauniems pianistams „Sraigė ir žiogas“. Šį kartą leidinys žaismingu geltonai oranžiniu viršeliu skiriamas ne vienam, bet dviem pradedantiems pianistams. „Tai gyvos praktikos muzika, tad jos gulėjimas stalčiuje būtų beprasmiškesnis nei kitų kūrinių. Apie tokius vaikiškus leidinius seniai svajojau, ir jie man ypač svarbūs“, – teigė kompozitorė.

Leidinyje – penkios pjesės fortepijonui, skirtos ir patiems jauniausiems, ir jau labiau techniškai pažengusiems muzikantams. Pasak Onutės Narbutaitės, rašant muziką suaugusiesiems, svarbiausia yra muzikinė vizija, ir tai neretai verčia nepaisyti profesionalių atlikėjų įpročių ir komforto. „O vaikai, net ir atlikdami naujas ir jiems neįprastas užduotis ar pažindami mažiau įprastus skambesius, turi patirti muzikavimo malonumą. Reikia sužadinti jų vaizduotę, patraukti kuo nors, kas palengvintų užduotis ir juos įtrauktų kaip į žaidimą“, – pasakojo muzikos autorė.

Tai gali padaryti ne kiekvienas

Paklausta, ar kurti muziką vaikams yra paprasta, ar, priešingai, tai sunkiau ir labiau įpareigoja, kompozitorė atsakė, kad tokie klausimai priskirtini bergždžių svarstymų sričiai: „Kiekvienas dalykas reikalauja specifinių kompetencijų, specialių gebėjimų ir potraukio. Kaip pasakytų Pūkuotuko draugas Paršelis: „Aš žinau, kad iš pažiūros tai atrodo lengva, bet tai gali padaryti ne kiekvienas!“ „Kalbant apie vaikišką muziką ypač mėgstama žarstytis žodžiais apie ypatingą atsakomybę (tarsi su suaugusiaisiais leistina elgtis neatsakingai), tačiau kartais tie patys kalbėtojai vaikams parašo ganėtinai daug rutiniškos „konvejerinės“ muzikos, – mano Onutė Narbutaitė. – Atsakomybė, įsipareigojimas visada turėtų būti toks pat – ar rašai valandos oratoriją, ar minutės trukmės pjesę pradinukams.

Jei žmogus atsakingas, ši savybė negali būti kai kur taikoma, o kai kur ne. Todėl visada eini tuo pačiu įkvėpimų, ieškojimų ir gludinimo keliu.

Kita vertus, sakyti, kad nedidelę pjesę vaikams rašyti sunkiau nei opusą simfoniniam orkestru, būtų juokinga, – toliau svarsto kompo-

Muzikos barai / 40

zitorė. – Žinoma, kaip kas rašo, priklauso nuo stilistikos, bet aš rašydama suaugusiesiems save gerokai išsunkiu. Tame darbe yra daug etapų, ir kai kurie būna greičiau kankinantys nei malonūs. O rašymas vaikams man visada susijęs su malonumo pojūčiu.“

„Sraigės ir žiogo“ istorijos

Pirmoje Onutės Narbutaitės natų leidinio dalyje – trys pjesės dviem mažiems pianistams, kuriose autorė įgarsina nuolat besisukančius vandens malūnėlio sparnus, kviečia mažuosius spėlioti, koks gi iš tikrųjų tas mėlynas didžiaakis paukščiukas ir kodėl mašinėlė rieda tik trimis ratais. Kūriniai asociatyvūs, leidžia sugalvoti daug skirtingų istorijų, tad vaikai gali susikurti savo pasakojimą ir smagiai muzikuoti drauge. „Vaikiškoje muzikoje ypač svarbus konkretus charakteringumas ir nemuzikinis asociatyvumas, tad netgi pavadinimo funkcija gerokai reikšmingesnė. Juk vaiko vaizduotė turbūt sunkiau skleisis ir jam bus gerokai nuobodžiau grojant Pjesę Nr. 1 ir Kanoną, nei atliekant tą pačią muziką, įvardintą kaip „Sraigė ir žiogas vakaro saulės šviesoj“ ir „Jūros akmenėlių kanonas“.

Tačiau, nors idėjos ir priemonės rašant vaikams skirtingos, susijusios su elementaresniais dalykais, jos gali būti ne mažiau svarbios ir turi būti ne mažiau kūrybiškos“, – toliau komentavo Onutė Narbutaitė, kurios minėtos dvi pjesės paaugusiems pianistams atsidūrė antroje leidinio dalyje.

Muzikavimas drauge yra ypatinga sritis, taip vaikai ne tik lavina instrumento valdymo įgūdžius, bet ir ugdo gebėjimus įsiklausyti, pajausti šalia esantį, bendrauti ir bendradarbiauti. Kaip mano pati kompozitorė, šalia visų galimų edukacinių užduočių bene svarbiausia siekiamybė – vaikų vaizduotės skleidimasis ir smagumo muzikuoti drauge atradimas.

Martyno ALEKSOS nuotr.

ONUTĖS NARBUTAITĖS GYVOS PRAKTIKOS NATOS

Kūriniai vaikams – tarsi haiku brūkštelėjimas

Onutė Narbutaitė teigia, kad rašymas vaikams yra tarsi žaidimas, sugrįžimas į vaikystę: „Vaikystės palikti ženklai labai svarbūs ir nepalieka mūsų visą gyvenimą. Kaip ir mylimos vaikystės knygos, jų iliustracijos ar tuo metu girdėta muzika. Tie „vaikiški epizodai“ mano kelyje būdavo savotiškas poilsis ir atgaiva. Gal ir dėlto, kad visi mano vaikams parašyti kūriniai yra miniatiūros – tarsi haiku brūkštelėjimas ar skaidrus piešinys. Vaikiškos muzikos parašiau ne tiek jau daug ir senokai. Tai lėmė aplinkybės, dauguma vaikiškų dalykėlių atsirado kam nors bičiuliškai prašant.“ Lietuvos kultūros tarybai ir asociacijai LATGA skyrus finansavimą, Lietuvos muzikos informacijos centras metų pradžioje išleido ir dvi Onutės Narbutaitės choro muzikos vaikams rinktines „Dukart du“ ir „Vasara“.

Kompozitorės natų leidinius galima įsigyti elektroninėje parduotuvėje „mic.lt“ arba užsukus į Lietuvos muzikos informacijos centrą A. Mickevičiaus g. 29 Žvėryne, Vilniuje.

LMIC inf.

Š. m. lapkričio mėn. 19–23 dienomis Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institutas kviečia į

TĘSTINIO PROJEKTO

Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomas aspektas: atviros meistriškumo paskaitos ir pamokos XVIII seminarą (projekto vadovė – doc., ekspertė Inga Maknavičienė) Koncertuos ir atviras meistriškumo pamokas ves tarptautinių konkursų laureatai: Zbignevas IBELHAUPTAS (fortepijonas, Lietuva) Antra ir Normunds VIKSNES (fortepijonas, Latvija) Juris KALNCIEMS (fortepijonas, Latvija) Maris ŠVINKA (fortepijonas, Latvija) Vladimir SLOBODIAN (fortepijonas, Kaliningradas, Rusija)

PROGRAMA Lapkričio 19 d. 10.00 val.

Mokytojų ekspertų, metodininkų metodinių darbų pristatymas Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos koncertų salėje (Klaipėda, Puodžių g. 4) 18.30 val.

KONCERTAS ,,Šimtmečio mozaika“ KLAIPĖDOS KONCERTŲ SALĖJE (Šaulių g. 36), skirtas LIETUVOS ir LATVIJOS VALSTYBIŲ 100-mečiams paminėti. Koncertuos tarptautinių konkursų laureatai profesoriai Juris Kalnciems, Maris Švinka, fortepijoniniai duetai –­ Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, Antra ir Normunds Viksnes Lapkričio 20–23 d. 9.00 val.

Atviros meistriškumo pamokos (,,MasterClass“) pianistams Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje (Klaipėda, Puodžių g. 4); Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje (Klaipėda, S. Šimkaus g. 15); Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje (Klaipėda, Statybininkų pr. 2); Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje (Klaipėda, Statybininkų pr. 5) Lapkričio 23 d. 15.00 val.

XVIII seminaro dalyvių GALA koncertas, skirtas LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-mečiui

Zbignevas IBELHAUPTAS

Antra ir Normunds VIKSNES

Vladimir SLOBODIAN

Paraiškos priimamos iki š. m. spalio 2 d. el. paštu: maknaviciene@yahoo.com Maris ŠVINKA

Juris KALNCIEMS

Registracija LR švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintos formos kvalifikaciniams pažymėjimams pradedama spalio 2 d. giedra.a@gmail.com

MALONIAI KVIEČIAME! Klaipėda, 2018

Muzikos barai / 41

UŽMIRŠTI VILNIEČIAI Jūratė TRILUPAITIENĖ

S

traipsnyje aptariama iškilaus didiko, kunigaikščio Antano Radvilos (1775–1833), muzikinė kūryba ir svarbios jo iškiliausio veikalo – muzikos Johanno Wolfgango Goethe´s „Faustui“ – kūrimo aplinkybės. Nors Radvila didžiąją gyvenimo dalį praleido Prūsijoje, kultūriniai ir giminystės ryšiai jį visą laiką siejo su Lietuva ir Lenkija.

Jo estetinėms, filosofinėms pažiūroms įtakos turėjo tiesioginis bendravimas su žymiais XIX a. intelektualais ir kūrėjais – Johannu Wolfgangu Goethe, Ludwigu van Beethovenu, Frédéricu Chopinu ir daugeliu kitų. Tai skatino jo ambicingus kūrybinius planus.

Radvila puikiai griežė violončele, turėjo išlavintą balsą ir muzikos mokslo žinių, tačiau jų nepakako, kad pats vienas, be kitų pagalbos, būtų galėjęs sukurti iškiliausią savo kūrinį – muziką Goethe´s „Faustui“.

Muzikos barai / 42

Antanas Radvila ir jo „Faustas“ Sunku nustatyti, koks buvo jo, kompozitoriaus mėgėjo, ir jam talkinusių profesionalų indėlis kuriant „Faustą“. Nepaprastai ilgą, užsitęsusį kūrybinį procesą lėmė ne vien muzikinės medžiagos, kompozicinės technikos paieškos, bet ir pastangos rasti atsakymą į naujas filosofines problemas, kurias išryškino Goethe.

Visa tai perteikti muzikos kalba buvo didžiulis iššūkis, bet drauge ir įdomus uždavinys.

Pažindamas solinių partijų atlikėjų galimybes ir chorinių balsų specifiką, Radvila „Faustą“ komponavo taip, kad jį galėtų dainuoti tokie muzikos mylėtojai, kokie gyveno jo aplinkoje.

Radvilos dėmesys solinėms dainoms – taip pat to meto muzikinio gyvenimo atspindys. Jo kūryboje dominuoja prancūziški tekstai, tinkami saloninėms sentimentalioms dainoms.

Antano Radvilos politinė veikla nebuvo ryški ir reikšmin-

ga, jis daugiau žinomas kaip kompozitorius mėgėjas, kurio kūryba turi ne tik pažintinę, bet ir išliekamąją vertę kaip savitas to meto kultūros reiškinys. *** Nuo meno mecenato, kompozitoriaus kunigaikščio Antano Henriko Radvilos (Antoni Henryk Radziwiłł) mirties prabėgo šimtas aštuoniasdešimt penkeri metai. XIX a. pirmoje pusėje jo kūriniai skambėjo Prūsijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose.

Radvila visuotinėje muzikos istorijoje žinomas kaip pirmasis Goethe´s dramos „Faustas“ muzikos kūrėjas.

Nedideli straipsneliai periodikoje, pasikartojanti trumpa informacija enciklopediniuose leidiniuose neatskleidžia daugelio kultūros istorijai svarbių faktų, sietinų su Radvilos asmeniu ir jo kūryba, jis liko Lietuvos muzikos istorijos paraštėse. Lituanistinėje istoriografijoje išsamiausiu darbu apie Radvilos muziką Goethe´s „Faustui“ laikytinas 1978 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) apgintas Boženos Kiselevskajos diplominis darbas „Antanas Radvila ir jo muzika Goethe´s „Faustui“ (Киселевская 1978). Plačiau apie Radvilos muzikinę kūrybą savo darbuose yra rašę lenkų autoriai. Nedidelę monografiją „Antanas Radvila ir jo muzika „Faustui“ 1957 m. paskelbė lenkų muzikologai Zdisławas Jachimeckis ir Włodzimierzas Poźniakas (Jachimecki, Poźniak 1957).

XVI a. viduryje kilusi reformacijos

banga atnešė daug naujovių į Lietuvos viešąjį ir konfesinį gyvenimą, didžiuliai, esminiai pokyčiai įvyko ir sakralinės muzikos baruose. Gilias muzikinės kultūros tradicijas puoselėjusios Radvilų dinastijos atstovas Mikalojus Radvila Juodasis inicijavo protestantiškų giesmių kūrimą, jo Vilniaus dvare dirbę kompozitoriai Kiprijonas Bazilikas Seradzietis (lot. Sieradensis) ir Vaclovas Šamotulietis (lot. Samotulinus) rašė daugiabalses giesmes.

Radvilos globojo menus, o kai kurie jų ne tik patys puikiai grojo vienu ar kitu instrumentu, bet ir komponavo. Tarp jų minėtini Motiejus Radvila,

sukūręs instrumentinių ir vokalinių kūrinių, Uršulė Radvilienė, parašiusi pjesių rūmų teatrui. Tačiau kaip kompozitorius Radvilų giminėje aukščiausiai iškilo Antanas Radvila.

Antanas Radvila gimė 1775 m. liepos 13 dieną Vilniaus vaivados Mykolo Jeronimo Radvilos (Michał Hieronim Radziwiłł) šeimoje. Apie 1792 metus pradėjo studijuoti Getingeno universitete. Prūsijos karaliaus kvietimu 1794 m. atvyko į Berlyną, 1796 m. vedė Prūsijos kunigaikštytę Fryderikę Dorotę Luizę Hohenzollern, kunigaikščio Augusto Frydricho, karaliaus Frydricho Didžiojo brolio, dukterį, ir

tapo Prūsijos karaliaus dvaro nariu.

Vedybiniai saitai lėmė Radvilos politinę karjerą ir glaudesnius buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių ryšius su Prūsija. Kunigaikštis buvo Prūsijos valstybės tarybos narys, 1815 m. paskirtas Poznanės didžiosios kunigaikštystės vietininku. Jis stengėsi suartinti Didžiosios Lenkijos bajorus su Prūsijos valdžia, bet drauge siekė, kad kunigaikštystės gyventojai nebūtų germanizuojami.

Kunigaikštis niekada nenutraukė ryšių su tėvyne. Ne kartą viešėjo Vilniuje, domėjosi šalies politiniu gyvenimu ir netgi puoselėjo viltį dalyvauti 1794 m. sukilime. Turėdamas įtaką Prūsijos valdžiai, stengėsi būti tarpininku tarp savo gimtinės politinių emigrantų ir Berlyno vietinės valdžios. Radvilos rūmuose Berlyne, vadinamuose Hôtel Radziwiłł (Wilhelmstraße 77), buvo paminėtos žlugusios ATR įsimintinos datos. Kunigaikštis dalyvavo gedulingose pamaldose, aukotose Tado Kosciuškos atminimui (1817), po metų – mišiose, skirtose sukilėlių vado Dąbrowskio atminimui. Šios iškilmės tapo pretekstu prisiminti tėvynėje vykusius politinius įvykius ir sukilimo aukas.

Tai nepatiko Prūsijos valdžiai, bet dar didesnę jos nemalonę kunigaikštis užsitraukė, kai ši sužinojo, kad jo brolis Mykolas (1778–1850) buvo 1830–1831 m. sukilimo dalyvis. Tai lėmė tolesnį Radvilos likimą – teko nutraukti ir taip ne itin sėkmingą politiko karjerą.

Radvila ypač išgarsėjo savo rūmuose įkūręs saloną, kuriame būrėsi filosofai, muzikantai, dailininkai, kompozitoriai, gastroliuojantys menininkai, politikai, tarp jų Wilhelmas von Humboldtas, Frédéricas Chopinas, Feliksas Mendelssohnas-Bartholdy, Karlas Friedrichas Schinkelis, Christianas Danielis Rauchas, Gaspare Spontini ir daugelis kitų. Berlyne tuo metu skleidėsi ankstyvasis vokiškasis romantizmas. Platūs ryšiai su daugelio kraštų politikais ir menininkais lėmė kunigaikščio intelektinės ir kūrybinės veiklos kryptį, brandino menininko ir kompozitoriaus talentą.

Radvilos rūmai Berlyne buvo prabangūs ir išskirtiniai, tačiau vėliau jo vaikai nebepajėgė rūpintis tėvo pali-

Muzikos barai / 43

UŽMIRŠTI VILNIEČIAI kimu, todėl 1875 m. jie atiteko valstybei. Ten įsikūrė reicho kanceliarija, kurį laiką juose gyveno Otto von Bismarckas ir Adolfas Hitleris.

Radvila, iš prigimties apdovanotas neeiliniais gabumais, griežė violončele, skambino arfa, grojo gitara. Buvo puikus tenoras. Pas žinomą prancūzų kilmės tapytoją ir grafiką JeanąPierre´ą Norbliną de la Gourdaine´ą mokėsi dailės, išliko kunigaikščio tapytų portretų. Pas ką jis mokėsi muzikos, nėra žinoma. Tikėtina, kad griežimo violončele ir dainavimo pagrindus gavo tėvų namuose – didikų šeimose tarnaudavo iš užsienio pakviesti mokytojai, kurie vaikus mokydavo kalbų, muzikos ir daugelio kitų dalykų.

Berlyno salono durys buvo atviros Radvilos tėvynainiams. Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, turėjęs rūpesčių dėl politinės praeities (buvo 1794 m. sukilimo dalyvis ir rėmėjas), 1798 m. atvyko į Berlyną, nes jį palaikė Prūsijos karalius (Oginski 1870: 218, 241). Oginskis apie Radvilą rašė: „Aš jį pažinau Berlyne 1800 m. akompanuodamas dainininkams <...> rytiniuose muzikiniuose susitikimuose. Jis pats buvo didelis muzikos mylėtojas ir labai gerai griežė violončele“ (Oginski 1956: 98). Šiuos abu didikus siejo bendra tėvynė, kūryba ir … mirties data – 1833 metai.

Radvilos rūmuose vykdavę rytiniai koncertai buvo daugelyje kraštų paplitusi tradicija. Kiekvieną savaitę Radvi-

la rengdavo vakarus, kuriuose dažnai muzikuodavo pats ir šeimos nariai.

Dalyvaudavo teatro pastatymuose, dainuodavo mėgėjiškuose renginiuose ir koncertuose. Vienas iš įsimintinų jo viešų pasirodymų įvyko 1814 m. gruodžio 27 d. garsiajame Vienos kongrese, į kurį susirinkę visų Europos valstybių vadovai sprendė po Napoleono karų iškilusius žemyno politinius ir ekonominius klausimus. Kongreso nariams buvo pasiūlytas nežinomo autoriaus literatūrinio kūrinio pagrindu sukurtas pasirodymas. Atskirus kūrinius jam rašė tokie garsūs kompozitoriai, kaip Antonio Salieri, Weygelis. Tarp jų buvo ir Radvila, kuris įkūnijo XII a. prancūzų truverą ir padainavo nuostabią savo sukurtą dainą „Le Pâtre“.

Po Vienos taikos kongreso Radvila 1815 m. tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju ir vieninteliu autonominės Poznanės didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu vietininku. 1828 m., grįždamas iš Berlyno, Poznanėje pas Radvilą lankėsi Frédéricas Chopinas, skambino Haydno, Beethoveno, Hummalo kūrinius, improvizavo pasiūlytomis temomis. Radvilos iniciatyva 1829 m. gegužės 19 d. Poznanėje koncertavo Niccolò Paganini.

Muzikiniais vakarais garsėjo Antoninas – medžioklės dvare kunigaikščio įkurta ir jo vardu pavadinta rezidencija. Ten viešėdamas 1827 ir 1829 m.

Chopinas sukūrė Polonezą C-dur,

op. 3, fortepijonui ir violončelei, Trio g-mol, op. 8, smuikui, violončelei ir fortepijonui, pastarąjį dedikavo rūmų šeimininkui. Apie 1829 m. viešnagę Antonine Chopinas paliko įdomią žinutę: „Rodė jis man savąjį „Faustą“. Šiame kūrinyje radau daugelį puikių dalykų, tiesiog genialiai sumanytų“ (Chopin 2004: 73).

Radvilai, kaip violončelės virtuozui, kūrinių yra paskyrusi Maria Szymanowska. Vienas jų – „Serenda“ violončelei ir fortepijonui, apie 1820 m. išleistas Leipcige. Po susitikimų su Radvila Ludwigas van Beethovenas jam dedikavo Uvertiūrą C-dur, op.

115, Felixas Mendelssohnas-Bartholdy – Fortepijoninį kvartetą e-moll, op. 1.

Radvilai imponavo Beethoveno kūryba. Kada didysis Vienos klasikas išsiuntė 28 Europos valdovams pasiūlymus užsisakyti Missa solemnis (Iškilmingas mišias), gavo tik 10 teigiamų atsakymų. Tarp norinčiųjų įsigyti kūrinį buvo ir Radvila, jo asmeninis sekretorius netrukus pranešė Beethovenui: „Jūsų aukštybės vardu princas Antanas Radvila siunčia Jums 50 dukatų ir tikisi gauti Jūsų mišių kopiją“ (Letters to Beethoven... 1996: 43).

Laiškuose Beethovenui Radvilą minėjo kunigaikštis Galicynas: „Aš kitais metais ketinu važiuoti į Vieną. Princas Radvila taip pat čia apsistos keletui mėnesių ir mes grosime ne ką nors kita, o jūsų kvartetus, ypač penkis paskutinius“ (Letters to Beethoven...

1996: 42–43).

Apie Radvilą savo prisiminimuose rašė iš Vokietijos į Lietuvą atvykęs ir ilgai Vilniaus universitete dirbęs medicinos profesorius, melomanas, labdaringų koncertų organizatorius Jozefas Frankas (Joseph Frank): „Kunigaikščio A. Radvilos, kuris buvo vedęs jo Prūsiškosios didenybės kunigaikštytę Liudviką, atvykimas į Vilnių mums buvo labai malonus, nes kunigaikštis buvo puikus violončelininkas ir mes dažnai su juo ruošdavome muzikinius vakarus“ (Pamiętniki... 1913: 172).

Meninis kunigaikščio Radvilos talentas minimas rašytojos G. Giunterytės-Puzinienės vaikystės prisiminimų puslapiuose. Ji pasakoja apie artimą Radvilos rūmai Berlyne

Muzikos barai / 44

savo giminaitį, jos vadintą dėdyte: „Kunigaikštis Antanas turėjo gražų balsą, o dainuodamas buffo pralinksmindavo visą kompaniją, jis taip pat gražiai piešė portretus, be to, piešdavo nepertraukdamas pokalbio“ (Giunterytė-Puzinienė 2005: 72–73).

Radvilos kūrybos palikimas nėra gausus, tačiau to meto muzikinio gyvenimo kontekste buvo pastebimas, jo kūryba domėtasi tėvynėje.

Apie muziką „Faustui“ rašė ir veikalą anonsavo spauda. Štai buvo paskelbta, kad parduodamas neprilygstamojo J. W. Goethe´s kūrinio „Faustas“ pirmosios dalies vertimas, išleistas 1844 m. Vilniuje. Nedidelio formato daugiau nei 200 puslapių daili knygelė „Faustas“: Goethe´s tragedija“ (Faust... 1844) buvo iliustruota dvidešimt šešiomis vario graviūromis, jos pabaigoje pateiktos sulankstomos įklijos su keturių Radvilos „Fausto“ numerių natomis. „<…> kad garbioji publika galėtų pilnai įvertinti šio iškilaus Goethe´s kūrinio grožį, leidėjai įdėjo kelias puikias skambias fortepijonui aranžuotas melodijas, paimtas iš didžiulės žavingos kunigaikščio Ant. Radvilos kompozicijos „Faustas“. <…> Jos išleistos su visa galima šiame krašte tipografijos meno prabanga“ (Azizbekova 1999: 30–31).

Pristatydamas muzikinius kūrinius leidėjas pasirinko lengvesnį, tuo metu populiarų variantą – išspausdino tik „Fausto“ klavyrinės fortepijono partijos pavienius numerius – Angelų chorą (Nr. 2) iš Velykinės misterijos (Christ ist erstanden), melodramą „Aš nesijaudinčiau, jei tik žinočiau“ (Nr. 16; Ich gäb was drum, wenn ich nur wüsst).

Vienintelio pirmosios dalies numerio (Nr. 24), Margaritos scenos kalėjime, daina „Mano motina netikėlė“ pateikta su į lenkų kalbą išverstu tekstu – „Moja matka niegodna“. Leidėjas, be abejo, tikėjosi, kad atskiri numeriai dažniau bus atliekami fortepijonu, nei dainuojami. Šias muzikines dalis padėjo parengti kompozitorius Stanislovas Moniuška (Stanisław Moniuszko), bet neaišku, ar jis tai darė savo iniciatyva, ar paprašytas leidėjo. Moniuškos įnašas buvo minimalus, gal todėl jo pavardė leidinyje nenurodyta.

Radvila, išugdytas vokiškos kul-

tūros aplinkoje, neabejotinai gerai žinojo populiarią legendą apie Faustą, tikriausiai buvo skaitęs ne vieną jos variantą. Siekdamas Goethe´s „Faustą“ papasakoti muzikine kalba, jis gvildeno filosofinius, teologinius, mitologinius dramos sluoksnius.

Pati Fausto legenda turi įsimintiną istoriją. Germanų kultūroje Faustas pasirodė dar viduramžiais. XVI a. išpopuliarėjo mitas apie alchemiką, klajojantį gydytoją, astrologą ir burtininką, kuris antgamtinių jėgų įgavo sudaręs sutartį su velniu. Intriguojanti, paslaptinga istorija plito ir kituose kraštuose. Naujai šią temą traktavo anglų dramaturgas Christopheris Marlowe (1564–1593) dramoje „Daktaras Faustas“. Jis į žmogaus vidinį pasaulį pažvelgė kur kas giliau ir teigė, kad pragaras yra ne kažkur kitur, o pačiame žmoguje, jo prigimtyje.

Dar kitokiu keliu žengė Goethe. „Faustą“ poetas pradėjo rašyti 1773 m., tad į jo tragediją žvelgė kaip Šviečiamojo amžiaus kūrėjas. Jo daktaras Faustas – simbolis ieškančios, neramios žmonijos, kuri nori pažinti ateitį ir sužinoti savo likimą. Tai klaidžiojanti ir pažinimo trokštanti asmenybė, ir jos nevalia už tai bausti. „Mes tikime, kad išganymą pasiekiame ne tik savo pačių jėgomis, bet ir Dievo malone, kuri skuba mūsų pasitikti“ (Eckermann 1999: 377–378).

Tragedijos pabaigoje sakomi Fausto žodžiai „Su laimės ašarom ant žemės sugrįžtu“ (Die Träne quillt, die Erde hat mich wieder) tampa atleidimu, skambant Velykų varpams ir giedant angelų chorui įvyksta lemtingas dvasios lūžis – Mefistofelis nugalėtas, Dievas laimi lažybas su velniu ir išgelbsti žmonių sielas.

Goethe´s „Faustas“ nuo pat pradžių sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu daugeliui įvairių sričių menininkų.

Poetas labai norėjo, jog drama suskambėtų muzikoje, tad tekstą sąmoningai kūrė paisydamas muzikinės kalbos ypatumų, juolab kad gerai išmanė teksto ir muzikos sąsajas – buvo sukūręs daug operų libretų. Faustą Goethe rašė ne vien kaip literatūrinį, bet ir kaip muzikinį kūrinį, apgalvodamas, kurios scenos galėtų būti dainuojamos.

Apie įvairių kūrėjų pastangas sukurti muziką Goethe´s „Faustui“ rašė Richardas D. Greenas knygoje „Muzika Goethe´s „Faustui“: pirmieji kūriniai“ (Green 1978).

Poetas atidžiai stebėjo muzikų darbus, svarstydamas, kuris galėtų imtis perteikti jo dramą muzikoje. Goethe rašė: „Neprarandu vilties kada nors sulaukti muzikos „Faustui“. Visiškai neįmanoma, kad tai, kas jame yra atstumiančio, keliančio baimę, tai, ką vietomis toji muzika turėtų atskleisti, mūsų epochoje yra svetima. Muzika turėtų būti panaši į Mozarto „Don Žuaną“ ir Mozartas turėtų sukomponuoti muziką „Faustui“. Meyerberis taip pat šiam darbui būtų tinkamas, bet to greičiausiai nedarys“ (Golianek 1990: 42).

Goethe kone 20 metų domėjosi Mozarto kūryba, klausėsi jaunojo vunderkindo koncertų. Jau po Mozarto mirties, 1794 m., Veimare pamatyta jo „Užburtoji fleita“ tarsi užbūrė poetą ir jis ėmėsi kurti libretą antrai operos daliai, kreipėsi į kelis kompozitorius, tikėdamasis vaisingo bendradarbiavimo. 1796 m. Geothe sukurti muziką rašomam libretui paprašė Paulo Wranitzky (1756–1806), Moravijoje gimusio kompozitoriaus, kuris dirbo ir gyveno Vienoje. Wranitzky buvo itin produktyvus autorius, parašęs 10 operų, 44 simfonijas, 56 styginius kvartetus ir daugelį kitų kūrinių. Geothe´ę šis kompozitorius greičiausiai domino todėl, kad kaip tik jis inspiravo Emanuelį Schikanderį parašyti libretą Mozarto „Užburtajai fleitai“. Tačiau kompozitorius Geothe´s pasiūlymo nepriėmė. Jo atsisakė ir Karlas Friedrichas Zelteris (1758–1832), jis parašė tik uvertiūrą (Milińska 2008).

Goethe, nepavykus įgyvendinti svajonės sukurti zingšpylį ar operą „Užburtoji fleita“, vilties neprarado.

Pradėjęs galvoti apie „Fausto“ muzikinį variantą, jis jau turėjo viziją, kaip galėtų skambėti jo naujasis kūrinys; mintys vėl krypo į Vieną. n

(Tęsinys kitame numeryje)

Muzikos barai / 45

DIDŽIOJI SALĖ ZALCBURGO FESTIVALYJE SUSPINDO ASMIK GRIGORIAN SALOMĖJA

Pastaruoju metu nemažai kalbėjusi apie darbą siekiant kokybiško garso, atmintyje įstrigusio dar nuo vaikystės kelionių su tėvais po garsiausius operos teatrus, prieš kelias dienas Asmik Grigorian savo pasakojime atvertė nepaprastai svarbų puslapį. Po Richardo Strausso „Salomėjos“ premjeros Romeo Castellucci prieš lietuvių sopraną puolė ant kelių prestižiniame Zalcburgo operos festivalyje jau kitą rytą buvo paskelbta: dabar ji yra pasaulinė žvaigždė. Stebėjusieji generalinę repeticiją pasakoja, kad nuo Asmik skirtų aplodismentų buvo galima apkursti, o po pirmosios premjeros nusilenkti atėjęs žymusis italų režisierius Romeo Castellucci prieš lietuvių sopraną puolė ant kelių.

Asmik Grigorian buvo pasirodžiusi ir praėjusių metų Zalcburgo festivalyje – Albano Bergo operoje „Voicekas“ atliko Marijos partiją, tačiau operos kritikams akivaizdžiai buvo netikėta tokia jos Salomėja. Jie vienu balsu tvirtina, kad šis itin sudėtingas vaidmuo Asmik Grigorian tvirtai įrašė į pirmąsias geriausių dainininkų sąrašo vietas ir kad nuo dabar pasaulyje bus sunku rasti operos žinovą, negirdėjusį apie Gehamo Grigoriano ir Irenos Milkevičiūtės dukrą.

MB inf.

Muzikos barai / 46

JURGIO KARNAVIČIAUS OPERA „RADVILA PERKŪNAS“

„LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-MEČIUI“, „FINANSUOJAMA LIETUVOS KULTŪROS MINISTERIJOS“, „JURGIS KARNAVIČIUS. „RADVILA PERKŪNAS“– NĖ VIENA IŠ ŠIŲ FRAZIŲ NESUKELIA OPTIMISTINIŲ LŪKESČIŲ. STEREOTIPINĖS REAKCIJOS PRIEŠ PREMJERĄ KAUNO VALSTYBINIAME MUZIKINIAME TEATRE: VALSTYBĖS ŠIMTMEČIUI – IŠ DIDELIO DEBESIO BUS MAŽAS LIETUS, FINANSUOJAMA – BUS VALDIŠKA, JURGIS KARNAVIČIUS – MENKAI GIRDĖTAS, „RADVILA PERKŪNAS“ – O, VARGE, ISTORIJA... O DAR ŽINANT, KAD ŠIOS OPEROS PREMJERA 1937 METAIS TEBUVO PARODYTA VIENINTELĮ KARTĄ, ĮTARUMAS TIK SUSTIPRĖJA. NE MAŽIAU STEBINA JONO JANULEVIČIAUS IR KĘSTUČIO JAKŠTO RYŽTAS „NUEIT NEŽINIA KUR, ATNEŠT NEŽINIA KĄ“.

Paskui proginius projektinius pastatymus dėl pirmtakų netobulumo velkasi įtarumo šleifas, kad ir šį sykį bus tiesiog „įsisavinti“ pinigai, bet nesukurtas dėmesio ir pagarbos vertas turinys. Istorinė tematika visuomet siaurina operos gerbėjų ratą, ypač dabar, kai tautiškumo ir patriotiškumo sąvokos suluošintos, o Lietuva kaip tauta sutrikusi plūduriuoja tarp didingos praeities ir kosmopolitiškos dabarties, kurios autoritetai labai jau labilūs.

Operos kūrėjai, turint galvoje pirmosios premjeros nesėkmę, stipriai rizikavo užlipti ant to paties grėblio. Tačiau, prieš pasidalinant įžvalgomis, šiek tiek detalių iš operos gimimo istorijos.

Operos kūrimo uvertiūrą, ko gero, labiau tiktų vadinti avantiūra. Dirigentas Jonas Janulevičius ir režisierius Kęstutis Jakštas sutarę, kad eis iki galo, kaip tie pasakų broliai – vienas išvažiavo į archyvus ieškoti muzikinių skutelių, kitas ėmėsi Balio Sruogos muzikalinės pjesės paieškų.

Yra žinoma, kad 1935 metais buvo išleista per 700 pjesės egzempliorių. Vienas jų buvo rastas aukcione Londone, kitas glaudėsi Kaune, buvusios mokytojos namuose.

K. Jaštui ir J. Janulevičiui teko nudirbti archyvarų-detektyvų darbą. Radiniai, tiesa, nedžiugino. Kaip teigė režisierius, Balio Sruogos pjesė nėra stipri, joje gausybė siužetinių linijų, tekstas gerokai pasenęs, libreto aptikti tik fragmentai, natos rašytos ranka, sunkiai beįskaitomos. Vis dėlto po metų afišos skelbė operos „Radvila Perkūnas“ premjerą. ... Salė – sausakimša. Iš orkestro duobės pasigirdę garsai akimirksniu priminė kažką, kas seniai pamiršta. Dar po akimirkos mintyse persikėliau į Kauno viešąją biblioteką, studijų metus, kai nuo bibliotekos „prekystalio“ ant menotyrininkės darbastalio buvo pernešta ne viena dešimtis kilogramų tarpukario spau-

dos. Štai tuose puslapiuose aprašytame laikinosios sostinės Valstybės teatre, kvepiančiame damų parfumais ir cigaro dūmu, kvepėjo ir tautinio romantizmo dvasia. Apie ją buvau tik skaičiusi, premjeroje atpažinau – tai ji.

Salė sulėtino kvėpavimą. Jurgio Karnavičiaus muzika išsyk užsitarnavo ausų pagarbą.

Nebūti girdėjusiam jo kūrybos – akivaizdus praradimas.

Operos muzikoje girdėti viskas: ir kietas muzikinis išsilavinimas, ir patirtis, ir europietiški kontekstai, susipynę su lietuviškuoju folkloru, beje, darniai ir organiškai, o ne demonstratyviai įausti į muzikinę medžiagą.

Kaip liturginėje muzikoje ataidi grigališkojo choralo harmonijos, taip J. Karnavičiaus operoje subtiliai nuskamba melodinės folkloro linijos. Matyt, nebūtų per drąsu teigti, kad J. Karnavičiaus muzika buvo ryškiai pralenkusi laikmetį.

Muzikinio teatro salę užliejo tautinio romantizmo banga, kurios fiziškai ir emociškai nesu išgyvenusi teatre, tik galėjau ją nusipiešti savo vaizduotėje, skaitydama laikinosios sostinės kultūros gyvenimo atspindžius to meto spaudoje. „Radvilos Perkūno“ premjeroje tai buvo galima patirti savo oda.

Pasitikrinant, ar tai nėra vien subjektyvi mano nuomonė, iškalbingu argumentu tampa žiūrovų reakcija. Bene nuolatinis muzikinio teatro spektaklių palydovas – publikos aplodismentai tarp arijų. Tąsyk buvo tylu iki pat nusileidžiant uždangai. Būta ir verkiančių. Žinoma, nestebina, kai žmonės verkia dėl iš meilės žūstančių džuljetų, tačiau apsiašaroti žiūrint istoriją apie turtingiausių XVI–XVII a.

Radvila Perkūnas – Žygimantas Galinis, Jonušas Radvila – Mindaugas Zimkus

Didikų šeimų konfliktas

Sofija Olelkaitė ir Jonušas Radvila – Raminta Vaicekauskaitė ir Mindaugas Zimkus

Lietuvos giminių Radvilų ir Chodkevičių kivirčą, vos nevirtusį pragaištingu pilietiniu karu, – jau šis tas. Patriotines ašaras esu mačiusi tik Baltijos kelyje ir plaukiant Sąjūdžio ledlaužiui.

Siužetas, apvalytas nuo nereikalingų linijų, paima žiūrovą ir nusiveda be nuobodulio intarpų iki pat finalo.

Tiesa, teko girdėti visažinio veidu išreikštą skepsį, kad „Radvila Perkūnas“ – „nieko nauja“, „nešiuolaikiška“ ir panašiai.

Tik tuomet kyla klausimas, ar šiuolaikiškumas, novatoriškumas yra savaiminės vertybės? Ar teatrinių pastatymų sėkmę reikėtų matuoti šiuolaikiškumo matu? Vargu... Pirmiausia, man regis, didžiulė pagarba kūrėjams už drąsą imantis labai jau migloto reikalo, už atkurtą partitūrą, savotišką mūsų muzikinio paveldo restauraciją. „Aš pamaniau, jei bus blogai su muzika, jei bus blogai su personažais, aš bent papasakosiu realią dviejų giminių konflikto istoriją.

Kiek tai pavyko – jau kitas klausimas“, – sakė K. Jakštas.

Mano atsakymas į klausimą: pavyko. Ir turbūt kur kas daugiau, nei tik papasakoti istoriją apie mūsų tautos žmonių praeitį, dūlančią istorijos metraščiuose ir užmarštyje. Papasakoti įtaigiai, per subtilią simboliką, ženklus, primenant, kad esame tos istorijos tąsa, taip pat ir jos kūrėjai, einantys Gedimino keliu.

Reziumuodama tepasakysiu: dviratis neišrastas, tačiau tvarkingai surinktas, kad riedėtų. Ir, ko gero, su vėjeliu.

Edita GRUDZINSKAITĖ

Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (Kęstutis Alčauskis), bando sutaikyti konfrontuojančius reformatą Radvilą Perkūną ir kataliką Jeronimą Katkų (Chodkevičių)

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Sofija Olelkaitė – Raminta Vaicekauskaitė, Sofija Katkuvienė – Rita Preikšaitė

Vestuvių scena

Muzikos barai / 47

PAŽINTIS

Meno poreikis savaime neatsiranda Žaneta SKERSYTĖ Kultūros ministerijoje vykusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą laimėjo Laima Vilimienė, iki tol ėjusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotojo rinkodarai pareigas. Konkurse dalyvavo penki pretendentai. Atranka į šias pareigas buvo paskelbta postą palikus Jonui Sakalauskui, kuris laimėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkursą.

Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Atrankos komisiją sudarė septyni nariai: kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė (komisijos pirmininkė), Profesionaliosios scenos meno įstaigų tarybos atstovė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė Jūratė Katinaitė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė, muzikologė, Kultūros ministerijos atstovė, atrinkta iš profesionaliojo scenos meno vertintojų, Veronika Janatjeva, šokio kritikė, Profesionaliosios scenos meno įstaigų tarybos atstovė Skaidrė Baranskaja, Kultūros ministerijos Profesionalios kūrybos ir tarptautiškumo politikos skyriaus vedėja Janina Krušinskaitė ir Investicijų valdymo skyriaus patarėjas Rimvydas Dilba.

Muzikos barai / 48

„MENO POREIKIS SAVAIME NEATSIRANDA, O KLAIPĖDA NIEKUO NE PRASTESNĖ UŽ SOSTINĘ.

EUROPOJE TEATRAI PUIKIAI GYVUOJA ĮVAIRIAUSIUOSE MIESTUOSE. TAI, KUR TU ESI, NĖRA PROBLEMA“, – SAKO VISAI NESENIAI KLAIPĖDOS VALSTYBINIAM MUZIKINIAM TEATRUI PRADĖJUSI VADOVAUTI LAIMA VILIMIENĖ.

SU NAUJĄJA TEATRO VADOVE KALBAMĖS APIE KLAIPĖDOS MUZIKINIO TEATRO PERSPEKTYVAS IR TAI, KAS KLAIPĖDIETĘ SUVILIOJO SUGRĮŽTI Į GIMTĄJĮ MIESTĄ.

– Kokią teatro viziją pristatėte atrankos komisijai?

– Komisijai pateikiau išsamią beveik trisdešimties lapų programą, tad dabar sunku tai nusakyti vienu sakiniu, bet pamėginsiu...

Mano programa atliepia visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenimo aspektus. Teatras tu-

rėtų tapti įdomia, modernia kultūros institucija. Svarbiausia, kad tai būtų ne tik įdomi europinė institucija, bet ir taptų Klaipėdos miestui, regionui, visoms Lietuvos bendruomenėms reikalinga institucija.

Programoje – keturios strateginės temos. Pirmoji – „Nacionalinė ir tarptautinė scena“ – apima repertuarą ir jo formavimą, kultūrines partnerystes. Norėčiau, kad gražių partnerysčių būtų ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Antra mano strateginė tema – „Tvari bendruomenė“. Ji skirta publikos plėtrai, teatrą supančiai bendruomenei, aprėpia rinkodaros procesus, kurių rezultatas – šeimos formavimas. Tą šeimą būtina auginti.

Trečia tema – „Subalansuotas biudžetas“. Jį vadinu kone teatro piramidės pagrindu. Piramidės viršuje – repertuaras, menas, kokybė, žiūrovas, bet ir biudžeto subalansavimas labai svarbus dalykas.

Ketvirtoji strateginė tema – „Naujas teatras“. Tai ne tik teatro renovacija, bet ir naujos teatro tapatybės kūrimas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bus kuriamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

– Kokie sėkmės kriterijai?

– Strateginės temos rezonuoja su tiesiog privalomais sėkmės kriterijais, arba „banginiais“, kurių turėtų laikytis kiekviena pelno nesiekianti kultūrinė institucija. Vienas „banginis“ – meninė kokybė, arba repertuaras, čia procesas vyksta dviem kryptimis, t. y. auginami ne tik žiūrovai, bet ir atlikėjai.

Antrasis „banginis“ – publikos ugdymas. Meno poreikis savaime neatsiranda: reikia ilgai ir nuosekliai dirbti norint žmogui jį išugdyti, o vėliau ir patenkinti. Teatras, kaip ir bet kuri kita kultūros institucija, turi atiduoti daug jėgų dirbdamas šioje srityje, o rezultatas geriausiu atveju ateina po penkerių metų. Bet jei nedarysi to dabar, po penkerių metų bus visiška duobė...

Labai svarbiu kriterijumi galima laikyti ir subalansuotą biudžetą.

Svarbu, kad biudžetas būtų planingai skirstomas, tikslingai išleidžiamas, o svarbiausia – auginamas. Kalbame

ne apie pelną, nes esame ne pelno organizacija. Natūralu, kad kuo didesnį biudžetą turėsi, tuo labiau galėsi plėstis, tobulėti kokybės prasme. Šią sėkmės formulę radau seniai, per daugelį metų išbandžiau praktiškai ir įtvirtinau savo darbe. Ir galiu užtikrinti, kad ji pasitvirtina.

– Kodėl nedalyvavote pirmame teatro vadovo konkurse?

– Tuo metu apie tai dar negalvojau, nes turėjau daug darbų, įsipareigojimų...

Nors sakoma, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai, bet mane kone atsitiktinai pasiekė informacija apie Klaipėdą, ir aš ja susidomėjau.

Mane sužavėjo miesto mėlynojo proveržio strategija. Tai buvo pirmas sudominęs dokumentas, o vėliau ėmiau daugiau skaityti, tarsi netyčia pasiekdavo tikslinė informacija (juokiasi).

Galvojau, generavau ir šioje srityje pamačiau didžiules galimybes, pavyzdžiui, kad Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos muzikinis teatras bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali būti partneriai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija nuo rudens vėl pradeda aktyviau veikti uostamiestyje. Būtina pritraukti jaunus talentingus žmones į Klaipėdą pasiūlant jiems naudingas, įdomias mokymosi programas, o baigus studijas – darbą teatre.

– Kaip vertinate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą? Kokia kryptimi planuojate jį keisti? Kokius naujausius teatro pastatymus teko matyti?

– Klaipėdoje leidžiu vasaras, tad visada lankydavausi festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ renginiuose. Mačiau daug festivalio pastatymų, žinau teatro tendencijas.

Radikalių teatro repertuaro pokyčių nebus, nes jis planuojamas iš anksto ir artimiausiam laikui jau sudėliotas. Svarbiausia, kad Klaipėdos muzikinio teatro tendencijos atitinka mano viziją. Šalia jau esamų veiklų atsiras ir daug naujų. Planuoju plėtoti kūrybines partnerystes, koprodiusavimą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Stebiu ir žinau tarptautinę rinką. Lietuvos nacionalinis operos ir

Laima VILIMIENĖ 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (muzikos istorijos specialybę). 2006 m. baigė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, Norvegijos vadybos institutą BI, įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. 1991–2001 m. Vilniaus konservatorijoje dėstė teorines disciplinas, 1995– 2002 m. dirbo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro Informacijos ir reklamos skyriaus vadove, 1997–2006 m. – LMTA teorinių disciplinų, nuo 2007 m. – muzikos vadybos disciplinų dėstytoja. LMTA dėstomi kursai: Meno vadybos įvadas (muzika), Muzikos verslo pagrindai. Muzikos vadyba (I), Muzikos organizacijų valdymas. Muzikos vadyba (II), Muzikos atlikėjų vadyba. Muzikos vadyba (III), Publikos plėtra ir edukacija, Baigiamasis muzikos projektas. Vadovauja magistro ir bakalauro darbams.

Nuo 2002 iki 2018 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai ir meno reikalams. Nuo 2002 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 2005 m. buvo žurnalo „Bravissimo“ steigimo iniciatorė, koncepcijos formuotoja, iki dabar – žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkė. 2006–2016 m. organizuodavo tarptautinius muzikos kritikų seminarus Vilniuje.

2006 m. stažavosi įvairiose atlikėjų meno organizacijose Belgijoje.

Dalyvavo ir skaitė pranešimus kultūros vadybos seminaruose, konferencijose Klaipėdoje, Kopenhagoje, Krokuvoje, Rygoje, Taline, Valensijoje, Kanuose, Geteborge, Glazge, Paryžiuje, Dresdene, Varšuvoje. Skaitė pranešimus muzikologų konferencijose Vilniuje, Plateliuose, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Rygoje, Novosibirske.

Paskelbė per 100 straipsnių muzikos ir vadybos temomis. Straipsnis „Viduramžių pasaulietinė muzika“ publikuotas vadovėlyje „Muzikos kalba. Viduramžiai. Renesansas. I dalis.“ Jo autorių kolektyvui 2006 m. Lietuvos aukštojo mokslo vadovėlių konkurse pripažinta I vieta.

baleto teatras ilgą laiką yra asociacijos „Opera Europa“ narys. Sieksiu, kad ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taptų šios asociacijos nariu.

Tai atveria ne tik didžiulį reikiamos informacijos srautą, pasidalinimo patirtimi galimybes, bet ir kompetencijų tobulinimą tiek kūrėjams, tiek vadybininkams.

Sieksiu, kad teatro repertuaras būtų įvairus, įdomus visoms amžiaus grupėms. Publikai bus skiriama ypač daug dėmesio, tad žiūrovų ieškosime net tarp kūdikių ir mažylių iki trejų metų amžiaus... Tai net Operos ir baleto teatre sėkmingai išbandė estai.

Susidomėjimas buvo didžiulis, poveikis labai geras, o priemonės gana paprastos, nereikalaujančios didelių investicijų.

Kita grupė – vaikai. Šios srities pastatymų yra, bet jų reikia nuolat. Labai svarbi žiūrovų grupė, kurią sunkiausia patraukti, – paaugliai. Teks sugalvoti repertuarą ir jiems.

Tada jau „rimtieji“ veikalai suaugusiesiems. Čia tikiuosi daugiau kamerinių pastatymų, kurie keliaus į regionus, turės edukacinę mintį ir misiją. Kita svarbi veikla – edukacinė, ji į Lietuvą dar tik ateina. Visa Europa susirūpinusi, kaip žiūrovus grąžinti į teatrų sales. Beje, Europoje pastebima ir problema, kurios mūsų šalyje dar nėra, – žiūrovai sensta. Jaunus žiūrovus teatrui vis sunkiau pasiekti – negali tiesiog paimti jų už rankos ir atsivesti (juokiasi).

Jaunimą ar dar nepažengusius žiūrovus planuojame vilioti „sumažintais“ veikalais, pavyzdžiui, spektaklis sutrumpinamas ir dieną visiems pageidaujantiems pristatomas teatro salėje su specialiu, kad ir režisieriaus, įžanginiu žodžiu. Tai jau išbandėme sostinėje. Maždaug 45 minučių spektaklio reziumė su paaiškinimu, pristatymu tampa patraukli jaunimui.

Tokius spektaklių trumpinius galima rodyti bet kokiose erdvėse, net gatvėse, aikštėse, nors Lietuvoje tai sunkiau įgyvendinti dėl permainingų oro sąlygų.

– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija: kiek laiko tai truks ir nuo ko priklausys, kad ji įvyktų kuo greičiau?

Muzikos barai / 49

PAŽINTIS – Planuoju, kad teatro rekonstrukcija bus baigta per trejus metus.

Nuo ko priklausys? Juokaudama galiu pasakyti, kad svarbiausias faktorius – sėkmė. Viskas priklausys nuo sklandaus darbo, nuo to, ar laiku bus gaunamas pažadėtas finansavimas...

Ir kad neištiktų joks force majeure. Štai Klaipėdos dramos teatro rekonstrukciją sulėtino pasaulinė ekonominė krizė.

– Ar Klaipėdoje galime tikėtis kviestinių atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio, ar jų mums reikia?

– Būtina maksimaliai išnaudoti tai, ką turime Klaipėdoje, o vėliau jau ieškoti visiems priimtino balanso tarp atvykstančiųjų ir vietinių kūrėjų. Nė vienas pasaulio teatras neapsieina be kviestinių atlikėjų, nes dažnas pastatymas reikalauja išskirtinių balsų ar išskirtinių šokėjų.

– Ar jau susipažinote su teatro kolektyvu?

– Su visu kolektyvu dar nepavyko susipažinti, viskas vyksta palaipsniui. Lankiausi baleto „Graikas Zorba“ premjeroje, tad pamačiau teatro baleto trupę, išgirdau chorą, orkestrą.

Deja, pasikalbėti su visais dar nespėjau, pokalbiai su teatro padalinių vadovais tik prasideda. Analizuoju krūvą įvairiausių dokumentų.

– Ar turite konkrečių planų dėl permainų administracijoje, meno kolektyve?

– Tikrai ne. Vis dar analizuoju, ką turime, ko trūksta. Noriu išklausyti žmones. Niekada nebuvau autokratė ar vienvaldė sprendėja... Tik bendraujant su žmonėmis galimi vėlesni pokyčiai – Kaip į teatrą pritraukti lėšų?

– Viena iš neišnaudotų galimybių – lėšų rinkimo programos. Mūsų laukia didžiulis darbas, nes tokių programų dar nėra ir jas teks kurti. Bet viskas, kad ir einant mažais žingsneliais, įmanoma.

Kita galimybė – antrus metus veikianti Nacionalinė programa, kuri orientuota į menines programas, lėšų pritraukimą jų kūrimui.

Būtina suprasti, kad kuo ambicingesnė programa, tuo daugiau galimybių rasti lėšų.

– Filosofinis klausimas: kada menininkai gali tikėtis didesnių atlyginimų?

Muzikos barai / 50

– Mano planuose ši siekiamybė visada labai svarbi. Negaliu atsakyti, kada, nes tai įpareigoja... Pažadu, jog dėsiu daug pastangų, kad tai įvyktų.

Kaip lėšos ateis, kitas klausimas. Teatro lėšų šaltinis – ne tik valstybės dotacijos, kurių gal niekada nepakaks.

Yra ir teatro pajamos už renginius, jos potencialiai gali tapti darbuotojų atlyginimų priedais.

– Kiek teatro klestėjimui svarbus kolektyvo indėlis?

– Labai svarbus. Teatro klestėjimas, o ypač teatro žinios skleidimas, komunikavimas priklauso nuo kiekvieno darbuotojo. Visi turėtų „sirgti“ bendra idėja, o svarbiausia, pajusti įdėto darbo ir rezultato ryšį.

Turiu daug vadybinio darbo idėjų, kurias stengsiuosi pamažu įgyvendinti. Reikia, kad kiekvienas teatro darbuotojas žinotų, kokių rezultatų turime pasiekti, o tada kiekvienas pajus savo indėlį – gerą ar nelabai...

– Kiek svarbi vidinė kolektyvo komunikacija ar tiesiog „meilė kolegai“?

– Tai taip pat labai svarbu. Pritaikysime visus įmanomus būdus, kad santykiai taptų šilti. Pradėti reikia nuo aiškesnės komunikacijos: kad visi žinotų, kas vyksta teatre ir kaip mums sekasi... Turiu daug planų, ką ir kaip padaryti.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstėte keletą dalykų, tarp jų meno vadybos įvadą, muzikos verslo pagrindus, muzikos organizacijų valdymą, muzikos atlikėjų vadybą. Ar menui reikia vadybos? Ar muzika, šokio menas gali tapti verslu nesumenkinant sukuriamo produkto meninės vertės?

– Vadyba menui šiais laikais tiesiog privaloma, be jos neįmanoma gyvuoti, tik svarbu mokėti tai daryti.

Lietuvoje, deja, dėl rinkos mažumo tuo dažniausiai užsiima patys atlikėjai. Bet geresnių rezultatų, mano manymu, galima pasiekti pasitelkus profesionalų meno vadybininką.

Apie tai daug kalbėjome, diskutavome su studentais. Matau gerėjančias pastarųjų penkerių metų tendencijas šioje srityje – meno vadyba atsiranda ir vis labiau įsitvirtina mūsų šalies rinkoje. Ateina vis daugiau profesionalių, aktyviai dirbančių meno vadybininkų.

Tai paranku ir menininkams. Juk

jei turi patikimą, profesionalų vadybininką, gali visiškai atsiduoti kūrybai, tobulėti profesinėje srityje. Kuo labiau tobulėsi – tuo labiau kils tavo vertė, o visais kitais dalykais pasirūpins vadyba.

Gali turėti genialų kūrinį ir ne mažiau genialų atlikėją, bet jei nebus žiūrovų, niekas apie tai ir nesužinos...

– Esate Lietuvos kompozitorių sąjungos narė...

– Nuo 2002 m. esu Lietuvos kompozitorių sąjungos narė kaip muzikologė. Tuo metu aktyviai rašiau muzikologinius straipsnius. Vėliau pasukau į vadybą ir ėmiau daugiau rašyti vadybos temomis.

– 2005 m. buvote žurnalo „Bravissimo“ steigimo iniciatorė, koncepcijos formuotoja, redakcinės kolegijos pirmininkė. Nuo 2006 m. kasmet organizuodavote tarptautinius muzikos kritikų seminarus Vilniuje. Gal turite leidybinių ar šviečiamųjų planų ir Klaipėdoje?

– Tikrai taip, jei tik kortos kris palankiai (juokiasi)... Šią sritį išmanau puikiai.

Kodėl atsirado žurnalas „Bravissimo“? Europoje kiekvienas save gerbiantis teatras turi vienokį ar kitokį periodinį leidinį.

Tarptautinio muzikos kritikų seminaro pernai Vilniuje jau nebebuvo... Jis gimė atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje labai trūksta muzikos kritikų, ypač rašančių apie operos, baleto, šokio spektaklius. Jau nebeišeina laukti, kol kritikus paruoš atitinkamos institucijos – būtina įdėti pastangų pačiam: prusinti, kviesti, skatinti.

– Ar Jūsų planams netrukdys tai, kad dirbsite ne sostinėje, o Klaipėdoje?

– Klaipėda tikrai niekuo ne prastesnė už sostinę. Europoje teatrai puikiai gyvuoja įvairiausiuose miestuose. Tai, kur esi, nėra problema. Aišku, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras turi nacionalinio teatro statusą ir tai situaciją palengvina...

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras visada gali rasti savo nišą ir tapti unikaliu, išskirtiniu. Ir turi daug perspektyvų. n

MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B I L I E J I NE S S U K A KT I S Š V E NČIA

Paulius SONDECKIS Smuikininkas, Zalcburgo „Mozarteumo“ simfoninio orkestro koncertmeisteris (spalio 8 d.)

Marija Simona ŠIMULYNAITĖ Choreografė, režisierė (spalio 17 d.)

Ala BENDORAITIENĖ Pianistė, LMTA koncertmeisterė ekspertė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė (spalio 19 d.)

Loreta RAMELIENĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (spalio 31 d.)

Audronė KISIELIŪTĖ Pianistė, LMTA docentė (lapkričio 14 d.)

Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI Muzikologė (lapkričio 14 d.)

Jonas STRACKAS Kontrabosininkas (lapkričio 17 d.)

Inga GUDAVIČIENĖ Dainininkė (lapkričio 19 d.)

Jūratė KAROSAITĖ Pianistė (lapkričio 20 d.)

In memoriam LILIJA MAČIULAITIENĖ Liepos 31-ąją mirė muzikos pedagogė Lilija Ūdraitė-Mačiulaitienė.

Ji gimė 1938 m. Kaune. Liliją užaugino motina Veronika, nes tėvas Izidorius Ūdras sovietinės valdžios buvo represuotas ir ilgiems metams ištremtas j Sibirą.

1956 m. Lilija Ūdraitė baigė fortepijono specialybę J. Naujalio meno mokykloje, toliau mokėsi Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Stasio Vainiūno klasėje. Buvo viena iš perspektyviausių studenčių pianisčių, profesorius tikėjosi Liliją išugdyti ryškia atlikėja, tačiau 1961 m. baigusi Valstybinę konservatoriją ji ėmėsi pedagoginio darbo ir jį dirbo 63 metus. Vien Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija) ji dėstė 48 metus.

L. Mačiulaitienė reiškėsi ir kaip gera koncertmeisterė. 1967 metais J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje ji tapo pirmąja įkurtos koncertmeisterio klasės metodinės komisijos pirmininke. Jai vadovaujant buvo parengtos šios komisijos metodinio darbo kryptys. Po metų Švietimo ministerija, remdamasi J. Tallat-Kelpšos mokyklos patirtimi, visose Lietuvos aukštesniosiose muzikos mokyklose įsteigė tokias metodines komisijas. Tai leido pastebimai pagerinti jaunųjų koncertmeisterių rengimą.

Paskutinius 14 metų L. Mačiulaitienė dirbo Grigiškių muzikos mokykloje.

Visą gyvenimą L. Mačiulaitienė aktyviai dalyvavo muzikinėje veikloje, daug koncertuodavo su muzikos mokyklų ir kitais kolektyvais, profesionaliais atlikėjais. Buvo gerbiama kolegų, mylima mokinių. Išaugino sūnų Dainių, jis baigė Dailės akademiją.

Lilija Mačiulaitienė profesionaliai dirbo pedagoginį darbą, gerbė savo profesiją, mylėjo gyvenimą. Tegu jos taurus atminimas šviesos spinduliu lydi jaunųjų pianistų kelius.

Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos metodinė taryba

LIETUVOS CHORŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIME

Rugpjūčio 19 d. prie Bebrusų ežero įvyko Lietuvos chorų sąjungos pirmasis suvažiavimas pakeitus statusą – gegužę sąjunga buvo pripažinta kūrybine organizacija. Tai oficialus patvirtinimas, kad sąjunga vykdo veiklą, padedančią jos nariams siekti kūrybinės saviraiškos. Suvažiavimo dalyviai susidomėję išklausė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės pranešimo „Kūrybinis sambūris: iššūkiai ir perspektyva“.

Susipažino kaip funkcionuoja kūrybinės organizacijos, išgirdo informaciją apie LMS ir jos narius chorų dirigentus ir dainininkus.

Iškilmingai pakeliama LCHS vėliava

MB inf.

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų

Lietuvos muzikų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Povilą GYLĮ dėl staigios sūnaus Andriaus mirties.

Lietuvos chorų sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė ir suvažiavimo dalyviai

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 23 000 Eurų

Muzikos barai / 51

BVMA 2018

Lilija Šukytė: „Šiuo keliu aš daugiau neisiu, ši minutė niekad nesikartos“

Edita GRUDZINSKAITĖ PASAULINIO GARSO SOPRANAS LILIJA ŠUKYTĖ (LILIAN SUKIS) DAINAVO DIRIGUOJANT HERBERTUI VON KARAJANUI IR KARLUI BÖHMUI, JOS BALSUI KOMPOZITORIUS ISANG YUNAS PARAŠĖ OPERĄ „SIM TJONG“, KURIA 1972 METAIS ATIDARYTA MIUNCHENO OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ KULTŪRINĖ PROGRAMA. TAČIAU TAI JAI VISIŠKAI NETRUKDO PRISIJUNGTI PRIE JIEZNO BAŽNYČIOJE PER MIŠIAS GIEDANČIO CHORELIO. „DIEVĄ REIKIA GARBINTI TOMIS DOVANOMIS, KURIAS JIS MUMS DAVĖ“, – SAKO DAINININKĖ.

LILIJOS ŠUKYTĖS ŠAKNYS – LAIKINOJOJE SOSTINĖJE, KAUNE. PRIEŠ II PASAULINIO KARO PABAIGĄ SU MOTINA JI IŠVYKO Į VOKIETIJĄ, VĖLIAU EMIGRAVO Į KANADĄ. NEILGAI TRUKUS LIETUVAITĖ SUSPINDĖJO NIUJORKO „METROPOLITAN OPERA“ SCENOJE VIOLETOS, NEDOS, PAMINOS, MIKAELOS IR EURIDIKĖS VAIDMENIMIS, PERSIKĖLUSI GYVENTI Į VOKIETIJĄ SUKŪRĖ PER 60 VAIDMENŲ EUROPOS TEATRUOSE.

Martyno ALEKSOS nuotr.

– „Metropolitan Opera“, pagrindiniai vaidmenys Europos operų scenose – skamba kaip nuostabi sėkmės istorija.

Kaip buvo iš tiesų?

Muzikos barai / 52

– Tikrai tai buvo sėkmės istorija, Dievo palaima. Po pirmos perklausos – sutartis su „Metropolitan Opera“, po trejų metų (1969 m.) – sutartis su Miuncheno opera dėl Fiordilidži vaidmens Mozarto „Visos jos tokios“ pastatyme ir filme, 1972 m. – pagrindinis vaidmuo olimpinių žaidynių atidarymui sukurtoje operoje, paskui – pasaulinė karjera. Tačiau niekas neatėjo lengvai. Likimas mane laimino ta prasme, kad atsidūriau labai reikšminguose teatruose. O dirbti ir dainuoti turėjau aš pati.

– Iš kur tiek užsispyrimo ir ryžto?

– Dainavimas buvo mano pašaukimas, tad kiekvienas tam reikalin-

– Kokie prisiminimai lydi studijų metus, vokalo mokytoją?

– Buvo daug paskaitų, kaip ir kiekvienam studentui. Laisvalaikiu aš „persidainuodavau“ studijoje: norėjau skambėti (ir atrodyti!) kaip Renata Tebaldi ar Maria Callas, tamsinau balsą ir dainavau dramatinį repertuarą, kol vieną vakarą mokytoja mane pagavo ir sustabdė mano „ryžtą“. Ši mano numylėtų deivių imitacijos fazė tesėsi neilgai.

Mano vokalo mokytoja Irene Jessner (visų mokinių vadinama Madame Jessner) buvo emigravusi į Ameriką iš Vienos. Dainavo „Metropolitan Opera“ nuo 1936 iki 1952 metų, ypač buvo vertinama už Wagnerio ir R. Strausso partijas, vėliau tapo viena žymiausių vokalo mokytojų Kanadoje. Visi ją vertinome, nors ir bijodavome. Tačiau kai vieną vasarą porą savaičių su ja pagyvenau, patyriau, kad ji turi nepaprastai gerą ir minkštą širdį. Ji buvo fenomenali mokytoja.

Ramybė jos sielai!

– Nuo jaunystės sukotės savo orbitoje, nebuvote bendraamžių rate. Ar tai Jūsų nežeidė?

– Kol buvau jauna – taip. Juk labai svarbu, kad bendraamžiai priimtų. Šito aš neturėjau. Turėjau savo tikslus ir dirbau. Kad nepritapau, tai net ne jų kaltė. Jauni žmonės nori, kad būtum toks, kaip jie. Aš visada jaučiau, kad esu kitokia.

– Studijavote fortepijoną, bet tapote soliste...

– Baigiau prancūzų ir vokiečių literatūrą, fortepijoną ir dainavimą.

Kanados muzikos mokymo sistema buvo demokratiška, prieinama visiems. Toronto universiteto Karališkoji muzikos konservatorija savo profesorius siųsdavo į kitus miestus egzaminuoti norinčių į ją įstoti mokinių. Egzaminuose aukščiausias balas buvo 100, būsimam pianistui reikėjo

mažiausiai 70, mokytojui – 60. Garsusis pianistas Glenas Gouldas, būdamas 11 metų, gavo 97 balus, aš, būdama 21 metų, – 72. Dabar žinote, kas pianistas, o kas ne...

Fortepijono mokiausi pas bulgarą prof. Zankovą, pabėgėlį kaip ir mes. Jo žmona dainininkė Karin Meyer-Maieraitė kadaise buvo didelė Juozo Gruodžio meilė Leipcige. Mokiausi ir pas ją, pagal galimybes, nes ne visada turėdavau pinigų už pamoką sumokėti. Išlaikiau ir dainavimo egzaminus, 1962 metais buvau priimta į Toronto universitetą. Tuomet prasidėjo mano muzikinė ekstazė, nesibaigianti iki šiol.

– Ar lipdama ant scenos tikėdavote savimi?

– Visada tikėjau savo sugebėjimais, tačiau kiekvienas spektaklis yra skirtingas. Kitoks fizinis jausmas, kitokia publika, na, kartais ir kitas dirigentas, kiti kolegos. Visada jaudindavausi, visą savo karjerą. Kažkur buvau perskaičiusi: „Šiuo keliu aš daugiau neisiu, ši minutė niekad nesikartos“. Dėl to šis momentas dainuojant ant scenos ar mokytojaujant turi būti geriausia, ką aš galiu duoti.

– Ar išgyvenote rimtesnių krizių?

– Krizių būna visiems. Bet stengdavausi niekam jų nerodyti. Juk iš esmės niekam nėra svarbu, kaip tu jautiesi. Niekas niekada nepastebėjo, kad išgyvenu didelį skausmą, nesu praleidusi nė vieno spektaklio. Kita vertus, ačiū Dievui, man neteko patirti tokių didelių depresijų, kai žmogus nebegali iš lovos išlipt, akių pakelt.

Tokių siaubingų būsenų nesu turėjusi, kartais tik begalinį skausmą ir baimę, kad jei taip ir toliau, tai nežinau, kas su manimi bus.

– Kaip išlipdavote iš tokio dugno?

– Elgdavausi instinktyviai. Jausdavau, kad užgniaužti liūdesį yra labai pavojinga. Dvi tris savaites išsiverkdavau, ir man savotiškai palengvėdavo. Pradėdavau skaičiuoti pozityvius įvykius savo gyvenime, ir virš manęs kabantis akmuo imdavo trauktis.

Sykį kalbėjau su lietuviu kunigu jėzuitu (ir kompozitoriumi) Bruno Markaičiu apie problemas teatre. Jis sakė: „Gerbiamoji, kalbėkime apie Jus. Pažvelkite į didelių upių kuklią pradžią.“ – Su mama buvote labai artimos?

– Motina man buvo viskas: mano

Martyno ALEKSOS nuotr.

gas savęs atsižadėjimas man buvo priimtinas. Buvau neturtingos našlės dukra, neturėjau kito pasirinkimo.

Niekada nesitikėjau, kad karjerą pradėsiu garsiausiame pasaulio operos teatre. Norėjau tik dainuoti ir iš šios profesijos kukliai pragyventi. Tik pagalvokite, Edita, kokia mano laimė: turėti išsvajotą profesiją ir gerus honorarus!

Susitikimas su Lilija Šukyte

saulė, mano žibintas, mano kelrodis.

Po jos mirties labai sirgau, tada išskridau pirmų gyvenime atostogų į Graikiją. Grįžusi žinojau, kad gyvenimas nebebus kaip buvęs, kad mano kuklios pradžios upė padarys posūkį ir mažėjančia srove tekės į beribę jūrą.

– Ar savo karjeros pradžioje turėjote svajonių, ateities projekcijų?

– Karjeros pradžioje dainuodavau kiekvieną tarnaitę ar nykštuką.

Visi dainininkai svajoja tokiu būdu prasimušti į didesnius vaidmenis. „Metropolitan Opera“ tai buvo beveik neįmanoma: atėjai mažas ir liksi mažas. Mano sutartis su „Metropolitanu“ buvo trejiems metams. Paskutiniais metais man pavyko išsikovoti tris savaites laisvo laiko, kurį panaudojau perklausoms Europoje. Grįžau su Bavarijos valstybinio operos teatro Miunchene pasiūlymu dainuoti pagrindinius repertuaro vaidmenis.

Buvau pasiryžusi palikti „Metropolitaną“, bet tada ir jie man pasiūlė pagrindinius vaidmenis. Keletą metų dainavau ir Niujorke, ir Europoje, kol galutinai persikėliau į man svarbesniu tapusį Miuncheną.

– Kaip Jums pavyko nesužvaigždėti?

– Labai lengvai: visada atsimink, kad viskas gyvenime yra ribota. Aš buvau gera tarptautinė dainininkė, tai faktas, bet buvo ir geresnių už mane, su didesne balso dovana ir atstovaujamų didesnio prestižo agentūrų. Turėjau rasti savo nišą – tai buvo lyriniai, poetiški vaidmenys, pavyzdžiui, Mimi, Violeta, Margarita, Tatjana, Melisanda, Euridikė, Mocarto damos („Figaro“ grafienė, Elvyra, Fiordilidži, Pamina ir kt.). Stengdavausi, kad

Muzikos barai / 53

BVMA 2018

Martyno ALEKSOS nuotr.

Bet reikia žinoti, ar verta eiti į kovą su galingu „priešu“. Reikia suprasti to „priešo“ būdą ir jį pažinti.

Teatre kartais galima laimėti mažą pergalę, bet po to tavo koja ten neįžengs. Geriau būti sočiu katinu negu negyvu liūtu.

Birštone dosniai dalytasi interpretacijos meno paslaptimis

mano išvaizda atitiktų vaidmenį, kad viskas susilietų į viena: balsas, muzikalumas, poezija, išvaizda.

Svarbu prisiminti, kad ateis diena, kai viskas pradės „braškėti“ ir matysi artėjančią karjeros pabaigą. Reikia pasiruošti tai dienai. Jei nori nesužvaigždėti, būk žmogus kaip ir visi kiti.

– O kaip sekėsi būti pačioje teatro bendruomenėje?

– Mano laikysena buvo „amerikietiška“: visiems maloni, draugiškai sveikinanti „Hi“ ir „Bye“. Kiekvienas kolega siekia karjeros, kai kurie ir garbės, man tas vis tiek. Labai patiko darbas su garsiais žmonėmis, daug iš jų išmokau. Mūsų bendravimas, kad ir paviršutiniškas, visada būdavo malonus. Turėjau ir labai artimų kolegių, pavyzdžiui, Leonie Rysanek, kuriai galėdavau pasakyti viską. Santykiai su Miuncheno kolegomis buvo mieli ir nuoširdūs, dažnai lankydavomės vienas pas kitą, kai laikas leisdavo.

– Ar Jus asmeniškai palietė tos teatrinės intrigos?

– Jos paliečia visus. Du kartus esu netekusi pažadėtų reikšmingų premjerų, kai garsus dainininkas ar dirigentas pareikalavo, kad vietoj manęs dainuotų jo žmona ar kitas artimas asmuo. Toks įvykis nepaprastai skaudus, ypač jaunesniam dainininkui (aš jau buvau pakankamai garsi ir gavau tuos vaidmenis kituose operos teatruose). Reikia stipraus charakterio ir storos odos. Teatre susidaro grupelės.

Miuncheno operą valdo vienas žmogus, kitur keletas žmonių turi didelę įtaką. Tiesą sakant, visur tas pats.

– Nekovodavote už save?

– Kiekvieną minutę, visur ir visada.

Muzikos barai / 54

– Koks buvo Jūsų santykis su Lietuva?

– Kai mes pabėgome, buvome perdėti patriotai.

Deklamuodavome, vakarėlius rengdavome, klebonai iš bažnyčių sakyklų ragino nebūti svetimų žmonių trąša. Lietuva maža, tad jei tekėsim už kitataučių, mūsų vaikai nebekalbės lietuviškai, tauta žus. Augome visą laiką tai girdėdami. Motina mano irgi buvo didelė patriotė. Rašė eilėraščius ir kūrė patriotinius „montažus“ mums, mergaitėms, visos keturios deklamuodavom.

– Prasidėjus Sąjūdžiui mėginote grįžti į Lietuvą...

– O taip, atvažiavome pilni meilės. Aš tenorėjau būti viena iš vokalo mokytojų. Bet jie manęs nenorėjo. Iš pradžių kaltinau save: „Ką aš padariau ne taip, kad manęs nereikia? Ar ką nors blogai sušnekėjau, aiškindama apie dainavimą?“ Tokie klausimai kirbėjo galvoje. Norėjau, kad Lietuvos panelės gautų europietiško mokymo, o pati – pamatyti, kaip dėsto lietuviai.

Turėjau profesorės vardą, man pripažinimo jau nebereikėjo, nesvarbu, kur mane kviečia – į kaimuką ar kokį konkursėlį. Man buvo svarbu balsai, kuriuos girdžiu. Paskui pagalvojau: ko aš lįsiu... Pardavinėti save kaip seną alų labai negražu savo pačios atžvilgiu. Tada pasitraukiau. Būtų buvę labai įdomu pakalbėti su to meto profesoriais, apsikeisti patirtimis.

– Scenos pasiilgstate?

– Taip, meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Bet aš pati išėjau pajutusi, kad jau prasčiau dainuoju. Dabar esu profesorė, dirbu su studentais ir esu atsakinga už tuos jaunus žmones, kurie manim įtikėjo.

– Gal bent dabar, kai nulipote nuo scenos, jau turite laisvalaikį?

– Pirmą kartą išvažiavau atostogų po motinos mirties, kai man buvo beveik keturiasdešimt. Aš visą gyvenimą keliaudavau ir dirbdavau, dažnai neatsimindavau net savo gimtadienio. Nešvęsdavau ir kitų gimtadienių, nes ir juos pamiršdavau. Kai išgirsdavau priekaištą, tada jau ką nors nupirkdavau ir pasveikindavau. Švenčiu kiekvieną dieną, kurią turiu laimės išgyventi, kiekvieną pavykusią pamoką, švenčiu su mylimais draugais leidžiamą laiką. Gyvenime buvo daug etapų. Mokiausi dainavimo, vėliau mokiau kitus, dar ir dabar kartais dirbu su solistais, kai jiems reikia patarimo prieš pasirodymus (už privačias dainavimo pamokas neimu pinigų – taip prisiekta motinai).

Ir pati vėl mokinuosi: einu į pamokas italų kultūros institute Miunchene, skaitau XXI a. postmodernią italų literatūrą. Neapleidžiu ir savo paviršutiniško būdo bruožo: madų, grožio ir shoppingo.

Mano vyras Vytenis Vasyliūnas – didelių gabumų žmogus: magnetinių reiškinių Žemės, kitų planetų ir saulės aplinkoje tyrinėtojas, tarptautiniu mastu pagarsėjęs fizikas. Jis taip pat ir koncertuojantis vargonininkas, jo repertuaras – nuo Bacho (ir dar prieš jį rašiusiųjų) iki šių dienų, ypatingą dėmesį jis skiria lietuvių kompozitoriams (pirmą kartą atliko jam paskirtą J. Juzeliūno simfoniją vargonams).

Amerikietišką mokyklą išėjęs Vytenis daugiausia groja atmintinai ir be asistento. Klausytis jo vargonų koncertų, su juo leisti laiką, kalbėtis – visa tai man didelis turtas.

– Mūsų pokalbis vyko Birštono vasaros menų akademijoje, kurioje dėstėte jauniems vokalistams. Kokie įspūdžiai?

– Organizacija buvo pasigėrėtina.

Programa su dėstytojais iš įvairių šalių, paskaitomis, koncertais labai gerai apgalvota ir sutvarkyta. Birštone lankiausi pirmą kartą: miestelis poetiškas – miškas, gėlės, Nemunas, gražūs nameliai. Puiki atmosfera ir entuziastingi mokiniai. n

ANONSUODAMA BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJĄ ŠIO TRADICINIO RENGINIO INICIATORĖ IR SIELA PROF. AUDRONĖ ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ SAKĖ: „GALI BŪTI TIK GERAI ARBA DAR GERIAU“. Į DEŠIMTIES DIENŲ MUZIKINĘ KELIONĘ LEISTASI JAU ŠEŠTĄ KARTĄ, TAD PROFESORĖS TEIGINYS BUVO GRĮSTAS AKADEMIJOS SĖKMINGOS PENKERIŲ METŲ VEIKLOS PATIRTIMI.

MEISTRIŠKUMO LINK – SU PAČIAIS GERIAUSIAIS

Į Birštono vasaros menų akademiją liepos 28–rugpjūčio 6 d. kaip visada buvo susirinkę profesinio smalsumo vedami studentai, moksleiviai ir pedagogai. Šiais metais akademijos geografija gerokai išsiplėtė: Birštone susitiko muzikai iš Didžiosios Britanijos, Graikijos, Italijos, Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Rusijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Prasiplėtė ir kūrybinės galimybės. Iki šiol dažniausiai vykdavo fortepijono ir dainavimo pamokos, o šiemet vyko dar ir arfos bei violončelės užsiėmimai.

Ypač džiugu, kad akademija sparčiai augina mažiausių muzikuojančių birštoniškių būrį, prie jaunųjų dainininkų šiais metais prisijungė kelios pianistės. Kartų sugyvenimas – viena svarbiausių Birštono vasaros menų akademijos siekiamybių: jaunimui verta ne tik girdėti, bet ir suprasti, ką sako solidžią gyvenimo ir profesinę patirtį sukaupę vyresnieji, šiems – pasitobulinti naujųjų technologijų srityje, pasisemti jaunatviškos energijos, kūrybiškumo, o visiems kartu dalytis puikia nuotaika. Džiugu, kad tarp pasyviųjų akademijos dalyvių vis daugėja atvykstančių antrą ar trečią kartą, paraginančių prisijungti ir kolegas. Vadinasi, čia įdomu, naudinga ir prasminga pabūti, susipažinti, įgyti profesinės patirties ir pasidalinti savąja. Šios vasaros akademijoje dirbę meistriškumo dėstytojai – ilgametę sceninę patirtį turintys ir pripažinimą pasiekę pedagogai.

Su vokalistais dirbo viešnia iš Norvegijos Barbro Marklund, pasau-

Dešimties dienų kelionė profesinio meistriškumo link 2018-ųjų Birštono vasaros menų akademija

linio garso primadona Lilija Šukytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai Asta Krikščiūnaitė ir Vladimiras Prudnikovas, jaunųjų atlikėjų numylėtinė Vilniaus kolegijos docentė Eglė Juozapaitienė. Violončelininkus mokė Nicholasas Jonesas iš Didžiosios Britanijos, pianistus – Viktoras Riabčikovas iš Rusijos, LMTA profesorė Nijolė Ralytė ir ką tik magistro studijas Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje pas D. Pascalį baigęs Justas Čeponis. Jau antrus metus prie karališkosios arfos kvietė LMTA lektorė Joana Daunytė, su Aleksanderio technika supažindino ir prie instrumentų užsisėdėjusius muzikus stengėsi išjudinti Katri Tikka iš Suomijos, popietės paskaitų ir susitikimų ciklą kaip ir kasmet vedė LMTA profesorė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Tradiciškai Birštono vasaros menų akademija sulaukė ir svečių. Turininga bendravimo su dainininkais patirtimi dalijosi pianistas Kristianas Attila iš Suomijos, baroko muzikos paslapčių atskleidė italas Christianas Frattima, o Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius Vytautas Juozapaitis, išugdęs nemažą talentingų

dainininkų būrį ir sukūręs daug įsimintinų vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto bei kituose muzikiniuose teatruose, pabrėžė, kad šiais metais Birštone jis ne tik dalinosi savo patirtimi, bet ir sėmėsi jos iš kolegų.

MUZIKINIS KVIETIMAS NESUSTOTI

Šeštadienio vakarą (liepos 28 d.) žiūrovai buvo pakviesti į Vasaros menų akademijos atidarymo renginį Birštono kultūros centre. Pasak BVMA koncertų meno vadovės A. Žigaitytės-Nekrošienės, pirmuoju koncertu kiekvienais metais siekiama netikėtumo, užtenka prisiminti džiazo muzikos grandų Viačeslavo Ganelino ir Arkadijaus Gotesmano, unikalios mušamųjų grupės „Giunter Percussion“, Ievos Prudnikovaitės ir „4Tango“ pasirodymus, plečiančius „grynosios“ muzikos ribas. Žanrinė įvairovė tik dar kartą patvirtina, kad pagrindinis meninės sėkmės garantas – profesionalumas. Beje, akademijos koncertuose dalyvauja tik Lietuvos muzikų sąjungos nariai. Šių metų netikėtumas – folkroko grupė „Žalvarinis“, akustiniame kon-

Muzikos barai / 55

BVMA 2018

Vasaros menų akademijos globėjos Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės sveikinimai ir linkėjimai „Eiti tolyn“...

certe pristačiusi naujausią savo albumą „Einam tolyn“ bei atlikusi senas, pačios grupės ir klausytojų mėgstamas dainas. „Žalvarinis“ susikūrė 2001 m. vasarą. Tuo metu ir buvo pradėti pirmojo grupės albumo įrašai, pasižymintys savitu „žalvariniu“ skambesiu, kompozicijos ir improvizacijos pusiausvyra, folkloro ir roko darna, sudėtingomis instrumentinėmis partijomis, „kietoka“ ritmika. Pasak grupę pristačiusios A. Žigaitytės-Nekrošienės, „Žalvarinio“ vadovui Robertui Semeniukui (vokalas, gitara, klavišiniai, muzika) teko pavaikščioti daugeliu kelių kelelių, kol atrado savo stilių.

Folkloro melodijos, sujungtos su roko elementais, be galo daug improvizacijos ir tylus akių kontaktas su žiūrovais, nuostabūs balsai ir įsimintinos dainos – visa, kas vyko scenoje, buvo tarsi miuziklas, verčiantis laukti dar ko nors naujo, negirdėto. Taip ir buvo!

Taigi Birštono vasaros menų akademijos renginių, susitikimų, užsiėmimų maratonas buvo pradėtas išties nuostabiu vakaru, muzikiniu fejerverku, o naujojo „Žalvarinio“ albumo pavadinimas „Einam tolyn“ visiškai neplanuotai tapo savotišku viso akademijos muzikinio vyksmo motyvu. Robertas Semeniukas sako, kad „Einam tolyn“ – ir labai asmeniškas grupės kelionės, ir kartu Lietuvos, švenčiančios savo valstybingumo atkūrimo šimtmetį, patirčių atspindys.

Būrys žmonių, kasmet susirenkančių į dešimties dienų meistriškumo kursus, taip pat keliauja, tad „Einam tolyn“ akademijos renginių kontekste skambėjo tarsi kvietimas nesustoti, kiekvienam eiti savo keliu.

Muzikos barai / 56

„Žalvarinis“ – netikėtas, bet smagus ir savas... Robertas Semeniukas ir Sigita Jonynaitė-Būdienė

Vasaros menų akademija – jaunųjų muzikų kūrybinio kelio atkarpa.

Tai toli gražu ne pramoga, o kasdienis, ištvermės reikalaujantis darbas auditorijose. „Reikia keltis ir gultis su mintimi, kad ko nors nepadarei“, – šeštadienio rytą per pirmą susitikimą su akademijos dalyviais kalbėjo profesorius Vladimiras Prudnikovas.

Dešimt dienų nuo ankstyvo ryto Kultūros centro ir Birštono meno mokyklos auditorijose netilo balsai ir instrumentų garsai, vyko paskaitos ir susitikimai su lektoriais, akademijos studentų bei profesorių koncertai Birštono kurhauze, „Vakaro serenados“ sanatorijoje „Eglė“. Dienotvarkė buvo tokia įtempta, kad lagaminuose taip ir liko laisvalaikio valandėlėms atsivežti teptukai, dažai ir knygos.

KELIONĖS LAIKU IR PRISIMINIMAIS

Akademijos dalyvių kiekvieną popietę laukė paskaitos „Eglės“ sanatorijos Konferencijų salėje.

Pirmoji paskaita-susitikimas auditoriją perkėlė į praeitį, kai prieš tris dešimtmečius scenos prožektorių šviesas išvydo kompozitorės Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“. Susitikime dalyvavo jos kūrėja ir Mažvydo vaidmens atlikėjas Vladimiras Prudnikovas.

Pasak kompozitorės, viskas pra-

sidėjo nuo netikėtumo, patirto 1976 metų pavasarį per LMTA aktorių kurso diplominį spektaklį pagal tuo metu dar beveik nežinomą Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“. Irenos Vaišytės auklėtiniai kuklias kiekvieno žiūrovo vadovėlines žinias apie Martyną Mažvydą tą vakarą išaugino iki stipraus emocinio išgyvenimo: žodžio, pareigos, tėvynės, meilės supratimo ir pajautimo...

Atėjus metui rašyti diplominį darbą, būsimoji kompozitorė suprato, kad nors dauguma studentų renkasi kurti simfoniją, ji imsis operos. „Man geriau sekdavosi žodžio skambesio ieškoti muzikoje, be to, nuo vaikystės daugiau laiko praleisdavau operos teatre negu koncertų salėse.

Kiekvieną savo studentą labai gerai pažinęs profesorius Eduardas Balsys pasiūlė: „Rašyk operą – juk „Mažvydą“ atmintinai moki...“, – prisiminimais dalijosi Audronė Žigaitytė. „Mažvydo“ kelias į sceną buvo sunkus, kupinas įvairiausių trikdžių.

Juk kartu su jaunos kompozitorės opera gimė ir naujas teatras – būtent šia premjera veiklą pradėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Tuometis jo vadovas Gintas Žilys jaunam teatro kolektyvui kėlė didelius tikslus, tad pirmajam spektakliui buvo pasirinktas sudėtingas veikalas. Sumanymą padėjo įgyvendinti puikūs muzikai – Mažvydo vaidmenį sukūrė

Vladimiras Prudnikovas, muzikiniu pastatymo vadovu tapo Gintaras Rinkevičius.

Teatro gimimas – sudėtingas reiškinys, tad susitikimo dalyviams buvo įdomu iš pirmų lūpų išgirsti, kaip formavosi spektaklio kūrėjų atsakomybė ir požiūris į savo profesiją, sceną, kiek dirigentų ir kodėl atsisakė diriguoti „Mažvydą“, kaip anuometinės Kultūros ministerijos ir Klaipėdos miesto vadovai rūpinosi naujuoju teatru ir teikė jam visokeriopą pagalbą.

A. Žigaitytės ir V. Prudnikovo prisiminimai „nukasė“ trijų dešimtmečių užmaršties sniegą, kuris, beje, „Mažvydo“ premjeros dieną – 1988 m. balandžio 23-iąją – iškrito taip gausiai (nors savaitę iki tol jau buvo 24 laipsniai šilumos), kad į teatro atidarymą atvykusias damas, avėjusias aukštakulniais, vos kelias dešimtis metrų nuo „Klaipėdos“ viešbučio iki teatro teko vežti automobiliais. Staigi oro kaita atsiliepė ir Vladimiro Prudnikovo balsui – dainininkas jį tiesiog

pripažinimo sulaukė maždaug po šimto metų, tad liko ne taip ir daug – tik septyniasdešimt. Svarbu, kad viskas būtų užfiksuota, kad „būtų ką atrasti“. O „Mažvydas“ 1989 metais buvo nufilmuotas didelėmis ano meto LRT režisierės Virginijos Makačinienės ir muzikos laidų redaktorės Irenos Didžiulienės pastangomis. Filmuotis nepratusiam kolektyvui tai buvo didelis iššūkis, juo labiau kad chore dainavo ir studentai, ir moksleiviai.

Sekmadienio renginių programą užbaigė pianisto Viktoro Riabčikovo rečitalis Birštono kurhause. Pianistas publikai pristatė programą, kurios didžioji dalis kūrinių Lietuvoje niekuomet nebuvo skambėję. Jautriai, poetiškai V. Riabčikovas interpretavo dar negirdėtus A. Borodino, M. Glinkos, C. Kiuji kūrinius, papasakodamas ir pikantiškų jų gimimo istorijų.

Po kelių dienų vykusiame susitikime su svečiu įdomu buvo išgirsti Vilniuje gimusio ir kurį laiką gyvenusio prancūzų ir lietuvių kilmės rusų kompozitoriaus Cezario Kiuji biografiją ir jo fortepijoninę muziką, o ypač žaismingus ansamblius keturioms rankoms – juos V. Riabčikovui atlikti padėjo prof. Nijolė Ralytė. Daugelis pedagogų ne tik žymėjosi Kiuji kūrinių pavadinimus, bet ir buvo pasiryžę jais papildyti savo mokinių repertuarą.

Po trisdešimties metų... Prisiminimais dalijasi dainininkas Vladimiras Prudnikovas ir kompozitorė Audronė Žigaitytė

prarado... Tačiau į premjerą atvykusi garsioji visų ligų gydymo masažu specialistė pianistė Erika Dineikaitė padarė stebuklą ir žodžio negalėjęs ištarti solistas atidainavo visą spektaklį. O Mažvydo partija, anot maestro, sunkesnė net už Boriso Godunovo.

Tarsi tas pavasario sniegas, vos nesužlugdęs premjeros prieš tris dešimtis metų, šį kartą susitikimo tėkmę pakoregavo techniniai trikdžiai, dėl kurių operos ištraukos skambėjo labai neįprastu, gal dar tiksliau, unikaliu būdu. Tačiau publika išklausė net daugiau, nei buvo numatyta – visą trečią operos veiksmą ir epilogą...

Operos kūrėja A. Žigaitytė šmaikštavo, kad visi genialūs kompozitoriai

Martynas Mažvydas Birštone

Viktoras Riabčikovas pamokoje su Kotryna Baltrimaite

PRIMADONŲ GYVENIMAS

Trečioji Birštono vasaros menų akademijos diena buvo išskirtinai moteriška. Tiek popietės susitikimą su primadona Lilija Šukyte, tiek vakaro koncertą, kuriame Asta Krikščiūnaitė ir Čiurlionio kvartetas atliko prancūzų autorių muziką, lydėjo išskirtinė nuotaika, moteriška elegancija, emocijos ir atvirumas.

Popietę „Eglės“ sanatorijos Konferencijų salėje buvo nuostabi galimybė išvysti Liliją Šukytę (Lilian Sukis), padariusią stulbinamą tarptautinę solistės karjerą. Jai publika plojo garsiausiose pasaulio scenose, jai specialiai buvo rašomi kūriniai, tačiau mes apie L. Šukytės gyvenimą ir karjeros vingius mažai ką žinojome.

Lilijos Šukytės šaknys – Kaune.

Prieš II pasaulinio karo pabaigą su motina ji išvyko į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Neilgai trukus jau dainavo Niujorko „Metropolitan Opera“, atliko Violetos, Nedos, Paminos, Mikaelos ir Euridikės vaidmenis.

Atėjimo į didžiąją sceną istorija – ištisas „kinas“, su daugybe likimo vingių ir aplinkybių pokštų. Pati Lilija juokauja, kad viskas prasidėjo „nuo penkto nykštuko iš kairės“ vaidmens. Bet panašu, kad solistė visada tvirtai žinojo, ko nori, ir ėjo pasirinktu keliu viską atiduodama į Dievo rankas. „Dieve, tu mane atvedei, dabar mane išvesk“, – sakydavo Lilija kritiniais momentais.

Susitikimą papildė vaizdo įrašai ir nuotraukos, leidusios susidaryti išsamesnį dainininkės portretą. Ji – išskirtinai atviras, nuoširdus žmogus, turintis puikų humoro jausmą. Nuos-

Muzikos barai / 57

BVMA 2018 tabu atrasti tokias asmenybes – nuveikusias daug, tačiau tikras, be pudros ir susireikšminimo. Vienintelė Lilijos karjeros metraštininkė buvo jos motina, kiekvieną recenziją įklijuodavusi į albumą. Pati Lilija to niekada nedarė. „Būdama scenoje aš atiduodavau viską, ką turėjau, pasakydavau viską, ką galėjau, iš sielos. Ką ten dar rinksi“, – mano solistė.

Vakaro koncertas kurhauze tapo organiška ir nuostabia popietinio susitikimo tąsa. Prancūzų muzikos vakare klausėmės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Astos Krikščiūnaitės ir Čiurlionio kvarteto, į kurį trumpam grįžo savo vietą jaunesniam kolegai jau užleidęs violončelininkas Saulius Lipčius. Drauge su ilgamečiais partneriais Jonu Tankevičiumi, Dariumi Dikšaičiu ir Gediminu Dačinsku S. Lipčius ruošiasi iškiliai kvarteto penkiasdešimtmečio sukakčiai, tad atliepdami ne tik vakaro temą, bet ir pusės amžiaus biografiją vakare skambėjo Čiurlionio kvarteto interpretacijos perlai – C. Debussy ir M. Ravelio kūriniai.

Asta Krikščiūnaitė ir prancūzų vokalinė lyrika – neatsiejamas reiškinys, dainininkės net ir balso tembras tarytum specialiai sukurtas šiai muzikai perteikti. Turėdama nepaprastai gausų prancūzų muzikos repertuarą, šį kartą dainininkė jį praturtino dar negirdėtomis J.-B. Weckerlino (1821– 1910) miniatiūromis.

Nuostabiai skambėjo ir H. Duparco, G. Bizet, L. Delibes´o kūriniai, o vakaro pabaigoje publika nenurimo tol, kol neišgirdo F. Poulenco dainos „Meilės keliai“. „Taip, kaip šį kūrinį „Regnum musicale“ jau ne kvartetas, o kvintetas! Kai vaikai užauga, smuiką vėl gali paimti ir mama... Iš kairės: Raimonda Daunienė ir jos dukros Vita Marija, Ugnė Kotryna, Joana ir Elena Publika BVMA koncertams negailėjo nei dėmesio, nei ovacijų

Muzikos barai / 58

Jausmingas ir elegantiškas prancūzų muzikos vakaras, sukurtas Astos Krikščiūnaitės ir Čiurlionio kvarteto

dainuoja A. Krikščiūnaitė, tikriausiai niekas kitas pasaulyje nedainuoja“, – trumpai ir tiksliai dainininkės repertuaro perlą apibūdino vakarą vedusi A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Subtilumu ir elegancija išsiskirianti prancūzų muzika, atliekama nuostabaus balso savininkės A. Krikščiūnaitės ir Čiurlionio kvarteto, leidžia ne tik ja tiesiog skonėtis, bet ir pasinerti į pačią prancūzų kultūrą, jos tradicijas. Jei dviem žodžiais reikėtų apibūdinti vakarą, užtektų pasakyti – aistra ir profesionalumas. O ar gali kas būti geriau?

MUZIKOS KARALYSTĖS VITRAŽAI

Keturių muzikuojančių seserų Daunyčių ir jų mamos ansamblio pasirodymas kurhauzo scenoje – re-

ginys, primenantis pasakų karalystę.

Tiek mama, tiek visos keturios dukros – nuostabios atlikėjos, scenoje kiekviena žėri savo individualumu ir kuria nuostabų muzikinį vitražą. „Mus nešioja ant rankų kaip stebuklą, – juokavo arfininkė Joana Daunytė, viena iš keturių talentingų ansamblio „Regnum musicale“ narių.

Tokio muzikos instrumentais „ginkluoto“ seserų ketvertuko kitaip kaip stebuklu nepavadinsi.

Iš tiesų buvo nenusakomas malonumas scenoje matyti keturias švytinčias merginas – Joaną (arfa), Eleną (violončelė), Vitą Mariją (fleita) ir Kotryną Ugnę (smuikas). Koncerte prie dukrų prisijungė ir mama Raimonda Daunienė (smuikas). Tiesa, mama ne tik griežia smuiku, bet, kaip paaiškėjo sesėms pokštaujant scenoje, yra ir ansamblio vadybininkė, ir „vyr. dirigentė“. Ji mo-

Mažiausieji nepraleido nė vienos savo numylėtinės Eglės Juozapaitienės pamokos, o šiais metais įsigijo dar vieną brangią bičiulę ir talkininkę – pianistę ir dainininkę Robertą Daugėlaitę Atvira Vytauto Juozapaičio kūrybos vakaro repeticija. Kristianas Attila (Suomija) atidžiai klauso solisto pageidavimų dėl interpretacijos; su Ieva ir Vytautu Juozapaičiais aptariami paskutiniai tempų ir dinamikos niuansai

tiniškai apdairiai „sudirigavo“ ir tai, kad mergaitės grotų skirtingais instrumentais, numatydama nuostabią galimybę užaugus muzikuoti kartu.

Dukroms mama intuityviai parinko instrumentus, kad pavyktų suformuoti ansamblį. Laikui bėgant instrumentai kiekvienai neįtikėtinai pritiko ir patiko. Tiesa, Elena yra išimtis. Būdama puiki violončelininkė mergina negalėjo atsispirti prigimtinei traukai dainuoti, todėl pradėjo studijuoti vokalą pas profesorių Vladimirą Prudnikovą.

Vakare Eleną išvydome ir solistės amplua, ir griežiančią jos vizitine kortele vadinamą italų violončelės virtuozo Giovanni Solimos kūrinį „Lamentatio“ („Rauda“). Žiūrint į scenoje muzika besimėgaujančias seseris, stebint jų prigimtinį temperamentą, supranti – tai moterys, dėl kurių tikrai gali vykti karai.

Beje, bisui sesės keturiais balsais padainavo liaudies dainą!

APIE SĖKMĖS AKIMIRKAS IR KASDIENYBĘ

Trečiadienio rytas Birštono vasaros menų akademijoje prasidėjo muzikiniais pusryčiais Vytauto, Eglės ir Ievos Juozapaičių muzikinėje virtuvėje. Maestro V. Juozapaitis ir jo dainuojančios damos pakvietė į atvirą pamoką, kurią galėjo stebėti ne tik akademijos dalyviai, bet ir kurorto gyventojai bei svečiai.

Atvira pamoka stebinčiajam yra ir smalsumo patenkinimas, ir tam tikra prasme atsisveikinimas su iliuzija,

kad atlikėjo gyvenimas – aksominiai scenos kulisai, prožektorių šviesos ir aplodismentai. Scena yra tik akimirkos, kurios užsitarnaujamos kasdieniu bandymu dar miegančiu balsu „paimti mi natą“, nori tu to, ar nenori. Šių minčių tąsą galėjome išgirsti ir popietės susitikime-diskusijoje „Dainavimas: talentas ar meistriškumas?“ Susitikime dalyvavo vokalo pedagogė Barbro Marklund (Norvegija) ir pianistas Kristianas Attila (Suomija), pokalbiui žaismingai vadovavo prof.

V. Juozapaitis. „Tai, jog namuose turi puikų „Steinway“ instrumentą, dar nereiškia, kad esi talentingas ir geras atlikėjas“, – juokavo K. Attila. Talentas, pasak pianisto, yra labai kompleksiška ir integrali sąvoka. Atlikėjo sėkmę lemia tiek fiziniai žmogaus duomenys, tiek muzikinis jautrumas, intelektas, intuicija, kurią taip pat reikia lavinti, gebėjimas ieškoti naujos informacijos ir ją priimti, o visas tas patirtis „atnešti“ į pasirodymą. Vienaip ar kitaip, atlikėjų sėkmės istorijose didžiausią nuošimtį sudaro darbas.

K. Attilai antrino ir charizmatiškoji vokalo pedagogė Barbro Marklund. „Jei nori būti mano mokiniu, turi suvokti, kad teks labai sunkiai dirbti ir laikytis griežtos disciplinos. Aš nešvaistau savo laiko tinginiams“, – sakė ji. Šimtus studentų turėjusi pedagogė įsitikinusi, kad niekas negali, o ir neturi teisės pasakyti, kokios yra vie-

no ar kito žmogaus galimybių ribos. „Kiek stebuklų yra nutikę! Jei mes netikėsime studentais, kas jais tikės?

Mūsų, pedagogų, užduotis – įskiepyti jiems tikėjimą ir pasitikėjimą, ir jie padarys stebuklus.“ Diskusijoje nuskambėjo ir labai netikėtų pastebėjimų. B. Marklund, turinti ne tik ilgametę vokalo pedagogės praktiką, bet ir didžiulį teorinių žinių bagažą, teigė, kad net ir veido kaulų struktūra turi poveikio balso skambesiui. Tarkime, daugumos azijiečių galvos yra didesnės, tad atstumas tarp skruostikaulių taip pat didesnis, dėl to natūraliai didesnė rezonavimo erdvė.

Diskutuojant apie tai, kaip solistams įveikti scenos baimę, pasidalinta ir nuostabia įžvalga: „Kai eini į sceną, ne tu esi svarbiausias, o tai, ką kompozitorius norėjo pasakyti per muziką. Atlikėjas scenoje yra tik tarpininkas.“ Trečiadienį užbaigė vakaro koncertas „Violončelės žavesys“ – tai buvo tikras violončelininkų antskrydis kurhauzo scenoje. Joje pasirodė ne tik Menų akademijos pedagogas Nicholasas Jonesas, jo mokiniai Christina Bensi, Elena Daunytė, Augustas Gocentas, Žana Miniotaitė, Kornelija Morkevičiūtė, Tabitha Selley, bet ir pastarąją į Birštoną atlydėjęs tėtis, įžvalgiai atsivežęs ir savo violončelę...

Koncerte žavėjo tiek solistų ir violončelių ansamblio griežimas, tiek ir muzikantams akompanavusio pianisto Justo Čeponio virtuoziškumas, padėjęs atskleisti retai atliekamų F. Chopino, L. Janáčeko, S. Rachmaninovo sonatų violončelei ir fortepijonui grožį.

Violončelių ansamblio (griežė 4, 5, 6 ir 8 violončelės), į kurio sudėtį įsiliejo ir pats profesorius N. Jonesas, atliekamų kūrinių autoriai atstovavo visoms

Muzikos barai / 59

BVMA 2018

Apie dainavimą ir talentą mintimis dalijosi Barbro Marklund (Norvegija) ir Kristianas Attila (Suomija), pokalbį moderavo Vytautas Juozapaitis

epochoms – girdėjome ir J. S. Bachą, ir Johną Yorką. Pastarojo kompozicijoje „Nuo „Nibelungo žiedo“ iki „Rigoleto“ (skirtoje G. Verdi ir R. Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms) skambančius operų fragmentus atpažinusius klausytojus profesorius Jonesas žadėjo apdovanoti vyno taure...

VAISIAI IŠ MUZIKINĖS BENDRYSTĖS SODŲ

Ketvirtadienio vakarą scenoje išvydome tuos, kurie seniai yra užsitarnavę publikos meilę ne tik dėl savo profesionalumo, bet ir sceninio įvaizdžio. Pilnutėlėje kurhauzo salėje klausytojai galėjo mėgautis Vytauto Juozapaičio muzikavimu, kurį galima pavadinti nardymu scenoje. Jo atlikti

Augustas Gocentas Nicholaso Joneso pamokoje

F. Schuberto kūriniai teikė malonumą ausiai, o po Juozo Talat-Kelpšos aranžuotos lietuvių liaudies dainos „Už aukštųjų kalnelių“ salėje sėdintieji ėmė ieškoti nosinaičių.

V. Juozapaičio kūrybos vakarą sušildė šeimyniškumo gijos – dainavo ir Vytauto žmona Eglė Juozapaitienė, dukra Ieva Barbora Juozapaitytė, kuri, pasak vakarą vedusios A. Žigaitytės, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik dainuoti, nes augo kasdien nuo pusryčių iki vakarienės supama muzikos. Prie šeimos terceto prisijungė ir V. Juozapaičio mokytojas Vladimiras Prudnikovas. Abiejų solistų nuos-

Barbro Marklund pamoka

tabiai sudainuotas Karaliaus Pilypo ir Markizo Pozos duetas iš G. Verdi operos „Don Karlas“ nė sekundės neleido dvejoti: girdime tobulo meistriškumo pavyzdį.

Vakaro solistams akompanavo specialiai iš Suomijos atvykęs vienas tituluočiausių šiandienos koncertmeisterių Kristianas Attila. Su V. Juozapaičiu jį sieja sceninė draugystė, užsimezgusi prieš 25 metus ir netikėtai atsinaujinusi vykdant Suomijos Sibeliaus akademijos ir LMTA pedagogų mainų programą.

Nuostabu scenoje matyti drauge muzikuojančius tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius bei jų kūrybinės bendrystės soduose prinokusius vaisius.

SUSIPYNĖ LITERATŪRA IR MUZIKA

Kūrybos vakaras pavyko! Iš kairės: Kristianas Attila, Ieva, Eglė ir Vytautas Juozapaičiai

Muzikos barai / 60

Penktadienio vakaras buvo skirtas netoli Birštono, Jundeliškėse (buv.

Ustronė), gyvenusiam šviesuoliui – gydytojui, mąstytojui, rašytojui, laikomam ir vienu įžvalgiausių XIX am-

Kūrybinė pertraukėlė ar pamokėlė? Austėja, Kamilė ir Beatričė, nepalikusi namuose smuiko, bei visur ir visados esantis nepakeičiamasis Justas Čeponis Patirtimi dalijasi dvi bičiulės – Joana Daunytė ir Katri Tikka (Suomija) Arfos „kelionė“…

Moravskio skaitymai. Dr. Reda Griškaitė, aktorius Andrius Bialobžeskis ir dr. Brigita Speičytė Kanklininkė Linutė Žilinskaitė visus žavėjo muzikalumu, virtuoziškumu ir dalyvavimu įvairiuose ansambliuose. Nuotraukoje – duetas su Joana Daunyte

mentarus. S. Moravskio tekstus skaitė aktorius Andrius Bialobžeskis. „Skaitydama S. Moravskio tekstus stebėjausi, kad jis, XIX a. pradžios žmogus, mąsto visai taip pat kaip ir mūsų laikotarpio žmonės“, – sakė S. Moravskio literatūrinio palikimo tyrinėtoja ir vertėja Reda Griškaitė. „Kas ta šalis?“ – skambėjo nuo scenos A. Bialobžeskio skaitomos S. Mo-

ravskio eilės. Tiek šis poetine forma išakytas klausimas, tiek mintis, kad laikai „nešvankūs“, akivaizdu, liudija S. Moravskio minčių aktualumą ir šiandien.

Ir himnas Dievui, prašantis išsaugoti laisvę, neturi liautis skambėjęs – ne tik prie altorių, bet ir mūsų kasdieniuose pasirinkimuose ir apsisprendimuose, jei išties norime būti laisvi.

Vakare susipynė žodis ir muzika.

Birštono vasaros menų akademijos dalyvių muzikiniai intarpai, papildydami mokslinius ir meninius tekstus, taip derėjo prie vakaro koncepcijos, kad atrodė specialiai sukurti. Tai buvo Ottorino Respighi „Siciliana“ (Joana Daunytė, arfa, ir Lina Žilinskaitė, kanklės), Sergejaus Prokofjevo „Merkucijus“ iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ (Kamilė Kaučikaitė, fortepijonas), Johno Yorko Koncertinė fantazija Nr. 4 violončelėms G. Verdi ir R. Wa-

žiaus memuaristų, – Stanislovui Moravskiui prisiminti ir pagerbti.

Tradiciniuose Moravskio skaitymuose įžvalgomis apie šios asmenybės kūrybą dalijosi literatė dr. Brigita Speičytė ir istorikė dr. Reda Griškaitė, iš lenkų kalbos išvertusi S. Moravskio knygas „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825), „Iš visur po truputį“ (I ir II d.) ir parengusi joms išsamius ko-

Muzikos barai / 61

BVMA 2018

Bičiulystė: Kornelija (Lietuva) ir Tabitha Selley (Graikija)

Christiano Frattimos paskaitoje

gnerio operų temomis „Nuo „Nibelungo žiedo“ iki „Rigoleto“ (Christina Bensi, Tabitha Selley, Žana Miniotaitė ir Elena Daunytė), Mimi arija iš Giacomo Puccini operos „Bohema“ ir Zitos Bružaitės „Elegija“ (dainininkė Kamilė Balabonaitė ir pianistas Justas Čeponis). Vakarą prasmingai užbaigė jau ketvirtą kartą BVMA dalyvavusios birštoniškės moksleivės Austėjos Suchockaitės šiais metais specialiai akademijai sukurta daina „Apie Tave“. Ją dainos autorė atliko kartu su jauniausiais akademijos dalyviais Adrija Suchockaite, Elze Bisikirskaite, Austėja Belenavičiūte, Gustu Grigaru, Ugne Naudžiūnaite ir Veronika Pitrėnaite bei puikia ansamblio talkininke ir kūrybine partnere pianiste Roberta Daugėlaite.

KARALIŠKASIS ŠEŠTADIENIS

„Vakaro serenados“. Lilija Šukytė ir Vytenis Vasyliūnas nepraleido nė vieno koncerto Dainininkė Julija Karaliūnaitė, kanklininkė Lina Žilinskaitė ir pianistė Roberta Daugėlaitė Birštone pirmą kartą muzikavo drauge Augustas Gocentas klausytojams griežė Bachą Mažieji dainininkai Veronika Pitrėnaitė, Elzė Bisikirskaitė, Ugnė Naudžiūnaitė, Adrija ir Austėja Suchockaitės, Gustas Grigaras ir prie fortepijono – Roberta Daugėlaitė

Muzikos barai / 62

Antrasis Birštono vasaros menų akademijos šeštadienis dvelkė prabanga. Popietę Christianas Frattima pasakojo apie karalienę Boną Sforcą, o vakaro koncertuose karalienėmis virto Menų akademijos dainininkės ir muzikantės.

Puikiai lietuviškai kalbantis pirmosios ir vienintelės italų baroko operos kompanijos „Coin du Roi“ muzikos vadovas, smuikininkas, dirigentas jau yra pažįstamas Lietuvos muzikinei bendruomenei. 2007 m. jis pradėjo dirigavimo studijas pas profesorių J. Domarką, vėliau jam asistavo prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pulto, konsultavo klaipėdiečius statant C. Monteverdi operą „Popėjos karūnavimas“ (2010), pastaraisiais metais nuolat koncer-

tuoja su žymiais orkestrais įvairiose pasaulio šalyse.

Ch. Frattima Birštono akademijos dalyvius pakvietė į paskaitą „Ar jau viską žinome apie karalienę Boną?“ Istorinių asmenybių gyvenimai visuomet kupini paslapčių, pikantiškų detalių ir neatsakytų klausimų. Akivaizdu, kad kilmingoji ponia nemažai nusipelnė LDK kultūrai, jos dėka Vilniuje gimė opera ir... atkeliavo agurkai. Paskaitoje netrūko žaismės ir pašmaikštavimų. Ch. Frattima, tikras eruditas, kalbantis ne viena kalba, puikiai išmanantis ne tik istorinius kontekstus, bet ir vokalinio meno subtilybes, iš auditorijos sulaukė daugybės klausimų. Be kita ko paaiškėjo, kad Ch. Frattima yra princas, kurio giminei Italijoje priklauso beveik keturi šimtai pilių...

BIRŠTONO MERĖS TAURĖ – PIANISTEI

Šeštadienio ir sekmadienio BVMA vakaro koncertuose kurhauzo salėje karaliavo akademijos dalyviai – daugiau nei savaitę kasdien įtemptai dirbę vokalo, violančelės ir fortepijono specialybių studentai. Kiekvieną vakarą jie pasirodydavo ir „Eglės“ sanatorijoje, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pedagogės Raimondos Sližienės globojamose „Vakaro serenadose“.

Nuostabiausiu šeštadienio akor-

Niekaip negalėdama išrinkti vienos dainos nugalėtojos, žiuri pasitelkė publiką. Vos kelių balsų persvara Birštono merės prizas atiteko šių metų akademijos siela visuose renginiuose buvusiai pianistei Robertai Daugėlaitei už dainą „Anksti rytą“ (jai talkino kanklininkė Lina Žilinskaitė).

ŽYMAUS VARGONININKO DOVANA JIEZNIEČIAMS

Liaudies dainos konkurso nugalėtojai Robertai Daugėlaitei Birštono merė Nijolė Dirginčienė įteikia nuostabųjį prizą

du tapo konkursas Birštono savivaldybės merės taurei laimėti. Prieš dvejus metus surengtame pirmajame konkurse dėl šio apdovanojimo varžėsi pianistai, skambindami gamas ir atlikdami kitas netikėtas užduotis, antraisiais metais vyko improvizacijų varžybos, vadovaujamos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus. Šiais metais BVMA rengėjai sumanė atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirtą liaudies dainos konkursą, gražiai atliepusį pirmąjį akademijos koncertą, kuriame skambėjo „Žalvarinio“ aranžuotos lietuvių liaudies dainos.

Buvo net sunku įsivaizduoti, kaip kūrybingai į užduotį pažvelgs jaunieji BVMA ugdytiniai. Susibūrę į įvairiausių sudėčių ansamblius jie parengė 12 puikių numerių, iš kurių vertinimo komisijai teko beveik neįmanoma užduotis atrinkti tą vieną vienintelį, vertą Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės įsteigto prizo (beje, tokio gražaus, kad jo nevalingai geidė ne tik konkurso dalyviai, bet ir patys žiuri nariai, kurių stalą jis puošė per konkursą).

Vertinimo komisijai pirmininkavo merė Nijolė Dirginčienė, joje buvo Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis, Meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Olga Zubavičienė, profesoriai Lilija Šukytė, Vladimiras Prudnikovas, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir svečias iš Italijos Christianas Frattima.

Konkurse skambėjo įvairiausioms instrumentinėms sudėtims aranžuo-

tos dainos, jas atliko dainų turinį atitinkančiais kostiumais vilkintys ne tik dainininkai, bet ir pianistai, violončelininkai, kanklininkės ir arfininkės. Drauge su akademijos ugdytiniais muzikavo ir jaunieji pedagogai Joana Daunytė ir Justas Čeponis, o Vytauto Juozapaičio improvizuotas šeimyninis ansamblis, prie kurio prisijungė svečias Christianas Frattima, į atliekamos dainos aranžuotę įpynė turiniu ir prasmėmis artimą itališką motyvą. Šis nekonkursinis grandų pasirodymas buvos speciali dovana BVMA globėjai Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei.

Didžiulė atlikėjų meilė dainai ir Lietuvai, atsakingas pasirengimas ir išmonė, vainikai ir „vosilkos“, specialiai vakaro pasirodymui atkeliavusios net iš Kauno turgaus, sukūrė įspūdingą šventę.

Sekmadienį Jiezno krašto žmonės turėjo progą pasiklausyti vargonų muzikos. Jau kurį laiką „tylinčius“ Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios vargonus prakalbino vargonininkas, pianistas, geofizikos profesorius iš Vokietijos Vytenis Vasyliūnas, į Birštono akademiją atlydėjęs savo žmoną dainininkę Liliją Šukytę.

1944-aisiais, būdamas vos penkerių, Vytenis kartu su tėvais atsidūrė Vokietijoje, vėliau – Austrijoje, 1950 m. likimas šeimą nubloškė į Pietų Ameriką, o 1954 m. ji persikėlė į JAV. Muzikų šeimoje augęs Vytenis Bostono Naujosios Anglijos konservatorijoje mokėsi vargonų specialybės, prestižiniame Harvardo universitete ir Masačusetso technologijos institute studijavo fiziką. Vėliau dirbo mokslinį darbą planetų magnetosferų srityje, dalyvavo JAV kosminių erdvėlaivių užfiksuotų Žemės ir kitų planetų magnetinio lauko duomenų

Po koncerto Jiezno bažnyčioje (iš kairės): Vytenis Vasyliūnas, Audronė Žigaitytė, Lilija Šukytė ir Birštono ir Prienų krašto laikraščio „Gyvenimas“ vyriausioji redaktorė Ramutė Šimukauskaitė

Muzikos barai / 63

BVMA 2018

Pianistas Justas Čeponis

Iškilmingiausią koncertą užbaigė mažiausieji

tyrimuose. Greta mokslinio darbo visada buvo ir muzika. Vytenis Vasyliūnas su tėvu Izidoriumi, žymiu smuikininku, yra surengęs daug instrumentinės muzikos koncertų, išleido plokštelių albumą, bet didžioji jo aistra – vargonai. V. Vasyliūnas yra koncertavęs daugelyje Europos šalių, Skandinavijoje, Izraelyje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolumbijoje, nuo 1998 metų beveik kasmet groja ir Lietuvoje. „Aš neįsivaizduoju Vytenio gyvenimo be vargonų. Mes juos turime ir namuose, – sakė profesoriaus žmona Lilija Šukytė. – Vyteniui vargonavimas – tarsi vaistas, padedantis išlaikyti atmintį. Mat visus kūrinius jis groja tik atmintinai. Svarbus kūrybinis ir atminties lavinimo dalykas yra ir registruotė – jis sugeba pagal vargonų galimybes ir skambesį parinkti registrus. Patikėkite, tai aukštoji matematika.“ Beje, pati profesorė Lilija Šukytė Jiezno bažnyčioje iš karto prisijungė prie mišiose giedojusio choro.

Po koncerto profesorius labai džiaugėsi, kad turėjo progą vargonuoti tokioje nuostabioje bažnyčioje.

daug pedagogų, daug koncertų, daug individualių techninių repeticijų, daug pratimų, ir tai padeda žmogui save atrasti. Skambina Kotryna Baltrimaitė Pianistė Kamilė Kaučikaitė Rudenį grįžę į auditorijas jie būna visa galva aukščiau už savo „konkurentus“, – sakė profesorius V. Prudnikovas.

Visiškas sutapimas, kad Birštono kultūros centre eksponuota Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Šimtmečiui šimtas“, bet ji simboliškai lydėjo visą akademijos vyksmą.

Nuotraukose – genties veidografija, portretai tų (aktorių, dvasininkų, poetų, rašytojų), kurių buvimas ir veikla Dainininkė Kristina Petrauskas Birštono akademijoje tobulinosi jau trečią kartą. Jai talkina keitė ir tebekeičia mūsų gyvenimus. pianistė Roberta Daugėlaitė Po Birštono menų akademijos stogu taip pat rinkosi muzikuojanti gentis, tų. Jūs visi esate Lietuvos nacionalinė ir jos atstovų veidai verti ne tik vietos vertybė“. fotografijų parodoje, bet ir Lietuvos Visi vieningai pabrėžė, kad dikultūros istorijoje. džiausia šių metų akademijos vertė „Mes žavimės muzika ir negalime – įvairių instrumentų darna, nes forbe jos gyventi. Esame be galo dėkin- tepijonu, violončele, arfa grojantys gi, kad turime tokį nuostabų renginį muzikantai galėjo burtis į ansamblius, čia, Birštone. Patikėkite, žmonės skai- spontaniškai ruošti naujas programas čiuoja dienas, kada vėl galės su jumis ir čia pat pateikti jas klausytojams. Ir susitikti ir pasiklausyti nuostabios nekyla abejonių, kad ne vienam Biršmuzikos ir susipažinti su būsimomis tono vasaros menų akademijos dalyprimadonomis. Čia yra tik pradžia, viui anksčiau ar vėliau plos Lietuvos jūs duodate puikų startą“, – sakė ir pasaulio salių publika.

Birštono savivaldybės merė Nijolė O mes, buvę čia, galėsime smagiai Dirginčienė. Tarsi jos žodžių patvir- prisiminti įkvepiančią jų kelio pratinimas Lietuvos muzikų sąjungoje džią Birštone. n puikuojasi Birštono ir Prieno krašto Įspūdžių dienoraštį rašė Edita GRUDZINSKAITĖ, žmonių valia Vasaros menų akadeAndrius KASPARAITIS ir Ramutė ŠIMUKAUSKAITĖ mijai sausį paskirtas „Metų renginio“ apdovanojimas.

Susižavėjimo žodžių baigiamojo renginio metu negailėjo ir pianistas V. Riabčikovas: „Visas dienas nesilioviau galvojęs, kokie jūs talentingi.

Tokia maža tauta – o tiek daug talen-

IEŠKANT SAVO KELIO

Dešimties dienų kelionė į muzikos mišką su tikrais scenos vilkais – dovana. Lieka tikėtis, kad akademijoje mokęsis jaunimas ją deramai įvertins.

Jaunųjų muzikantų ir vokalistų sprendimas dešimt vasaros dienų praleisti intensyviai dirbant teikia vilties. Kaip žinoma, paauglystė ir jaunystė – aktyviausias ieškojimų metas, jis lydimas ir baimės, ir nepasitikėjimo savimi, arba priešingai, perdėto savęs vertinimo. Todėl autoritetų buvimas šalia jaunųjų – didžiulė vertybė. „Kursai būna labai intensyvūs –

Muzikos barai / 64

Dainuoja Charlotte Kilsch

Dainuoja Kamilė Balabonaitė

Liaudies dainos konkurso dalyviai klausosi merės Nijolės Dirginčienės komplimentų

Keturiolikmetė Aida Skaraitė, nusiteikusi rimtam vokalistės skrydžiui, Birštone sulaukė ir pagyrimų, ir patarimų, ir... įspėjimų

Netikėtai į ansamblį susibūrę violončelininkai griežė ir publikos, ir savo malonumui. Iš kairės: Augustas Gocentas, Elena Daunytė, Kornelija Morkevičiūtė, Nicholasas Jonesas, Christina Bensi, Žana Miniotaitė, Tabitha Selley ir jos tėvelis

Katri Tikka skambina savo „Improvizaciją“

Atsisveikinimo nuotrauka

Muzikos barai / 65